Mišelis Montenis "Esė"

Turinys

Svarbu

Vertėjo žodis

Turinys

I skyrius: Kaip skirtingomis priemonėmis galime pasiekti vieno ir to paties rezultato

II skyrius: Apie liūdesį

III skyrius: Jausmai nuklysta už mūsų būties ribų

IV skyrius: Kaip mes išsiliejame ant netikrų kaltininkų, negalėdami apkaltinti tikrųjų

V skyrius: Ar apsuptos tvirtovės valdytojas turi išeiti deryboms?

VI skyrius: Derybų laikas yra pavojingas

VII skyrius: Ketinimai yra mūsų poelgių teisėjai

VIII skyrius: Apie dykinėjimą

IX skyrius: Apie melagius

X skyrius: Apie greitą ir lėtesnę reakciją kalbant

XI skyrius: Apie pranašystes

XII skyrius: Apie tvirtumą

XIII skyrius: Valdovų susitikimo ceremonialas

XIV skyrius: Gėrio ir blogio suvokimas priklauso nuo mūsų išankstinio nusistatymo

XV skyrius: Dėl beprasmiško atkaklumo ginant tvirtovę yra baudžiama

XVI skyrius: Apie nuobaudas už bailumą

XVII skyrius: Apie kai kurių ambasadorių veiksmus

XVIII skyrius: Apie baimę

XIX skyrius: Apie žmogaus laimę galima spręsti tik jam mirus

XX skyrius: Filosofuoti – tai mokytis mirti

XXI skyrius: Apie vaizduotės galią

XXII skyrius: Tai, kas naudinga vienam, nuostolinga kitam

XXIII skyrius: Apie įpročius ir apie tai, kad niekuomet nebūna lengva pakeisti priprastą įstatymą

XXIV skyrius: Skirtingos vieno ir to paties sumanymo pasekmės

Michel de Montaigne (1533 – 1592)

Paaiškinimai

Vertėjo žodis

2011 m. pasirodė Leideno (Nyderlandai) universiteto profesoriaus Paul Smith redaguota knyga apie Montenio Esė vertimus pasaulyje[1]. Manęs buvo paprašyta parašyti knygos dalį apie šio autoriaus vertimus Baltijos šalyse ir Rusijoje. Teko susisiekti ir pabendrauti su Montenio vertėjais į lietuvių, latvių ir estų kalbas.

Pirmą kartą dalis Esė į lietuvių kalbą buvo išverstas 1983 m. (vertėja Danguolė Droblytė). 2000 m. pasirodė citatų rinktinė Apie aistras: mintys (vertėjas Juozas Macevičius).

Latvijoje istorija labai panaši, dalis esė išversta bei išleista aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kaip ir Lietuvoje, pernelyg bijota cenzūros, todėl buvo vykdoma griežta tekstų atranka. Estijoje vertimas pasirodė kiek vėliau, o vertėja tebetęsia pradėtą darbą, kasmet išversdama po keletą esė.

Tuo tarpu Rusijoje, kitaip nei Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje, pilnas Montenio vertimas pasirodė daug seniau – 1958 m. Labai svarbu ir tai, kad Rusijoje vos ne kasmet išleidžiamas pilnas, dalinis ar teminis Esė rinkinys. Šis atradimas paskatino mane atnaujinti Montenio vertimą į lietuvių kalbą, kad Lietuvos skaitytojai visą rinkinį galėtų skaityti gimtąja kalba, nes norint pajusti autoriaus minties raidą ir visumą, privalu perskaityti visą kūrinį, rašytą daug metų, ieškant, abejojant, prieštaraujant anksčiau išdėstytoms mintims. Neįmanoma spręsti apie Montenio paieškas, idėjas, įsitikinimus perskaičius tik keletą Esė skyrių.

Lietuvoje susidomėjimas Montenio kūryba yra didelis, galbūt nebe toks, koks buvo pasirodžius pirmajam leidimui, kuomet, pasak vertėjos D. Droblytės, visas tiražas buvo išpirktas kone per vieną dieną, tačiau literatūros laikraščiai bei žurnalai mielai spausdina naujus Montenio esė vertimus į lietuvių kalbą, sulaukiama teigiamų komentarų.

Išvertus šioje knygoje pateikiamus Esė skyrius ir beieškant sponsorių ir galimybių vertimą išleisti, pasirodė naujas D. Droblytės vertimo leidimas. Turbūt tai reiškia, kad Esė skaitytojams reikia.

I skyrius

Kaip skirtingomis priemonėmis galime pasiekti vieno ir to paties rezultato

Norėdami suminkštinti širdis tų, kuriuos mes įžeidėme ir kurie, siekdami atkeršyti, sprendžia mūsų likimą, galime pabandyti savo nusižeminimu sukelti jų gailestį ir užuojautą. Vis dėlto, kartais visiškai priešingi veiksmai, tokie kaip perdėta narsa, tvirtumas ir ryžtingumas, gali nulemti tokias pačias pasekmes.

Eduardas, Velso princas, tas, kur taip ilgai valdė mūsų Gvijeną, asmenybė, kurios nei charakteriui, nei lemčiai nestinga kilnumo, buvo giliai įžeistas limuziniečių. Užėmęs jų miestą jis nesileido palenkiamas pasmerktų mirčiai gyventojų, moterų ir vaikų, maldaujančių pasigailėti, puolančių jam į kojas ir klykiančių. Tačiau, įėjęs giliau į miestą, jis pamatė tris prancūzus dvarininkus, demonstruojančius neįtikėtiną narsą ir tik savo pačių jėgomis bandančius atremti jo pergalingos kariuomenės šturmą. Nuostaba ir pagarba tokiai nepaprastai drąsai nuslopino jo pyktį ir, pirmiausia pasigailėjęs šio trejeto, vėliau dovanojo ir visiems miesto gyventojams[2].

Skanderbergas, Epyro valdovas, persekiojo vieną iš savo karių, norėdamas jį nužudyti. Pastarasis, bandydamas apmalšinti jo pyktį žemindamasis ir maldaudamas malonės, paskutinę akimirką nutarė pasitikti valdovą su špaga rankoje; šis poelgis staiga išsklaidė persekiotojo pyktį, kuris, matydamas imantis pagarbos verto sprendimo, suteikė kareiviui savo malonę[3]. Negirdėję apie šio valdovo nepaprastą drąsą ir jėgą, galėtų jo poelgį vertinti ir kitaip.

Imperatorius Konradas III, apgulęs Velfo, Bavarijos kunigaikščio pilį, nepaisydamas apgultųjų pasiryžimo sutikti su niekingomis ir negarbingomis sąlygomis, kad tik patenkintų jo įgeidžius, visiškai nebuvo linkęs į derybas. Jis leido išeiti pėsčiomis tik kilmingoms ponioms, buvusioms kartu su kunigaikščiu, joms išsaugodamas garbę ir nekliudydamas išsinešti tiek, kiek tos gebėtų panešti. Būdamos kilnios širdies, ponios nusprendė užsikarti ant savų pečių savo vyrus, vaikus ir patį kunigaikštį. Imperatorius buvo taip nustebintas šio didžiadvasiško jų poelgio, kad net apsiverkė, jo mirtinas priešiškumas kunigaikščiui atsileido ir nuo tos akimirkos tiek su juo, tiek su jo žmonėmis elgėsi gailestingai[4].

Mane vienodai lengvai galėtų paveikti abeji poelgiai, tik aš esu linkęs į užuojautą ir geraširdiškumą[5], todėl mano pyktis greičiau atsileistų iš pagailos nei iš pagarbos[6]. Vis dėlto gailestingumas stoikams yra negeistinas jausmas: jų manymu, jei norime pagelbėti nuskriaustiesiems, neturėtumėm įsijausti į jų vargus.

Aukščiau išdėstyti pavyzdžiai man atrodo labai įtikinami, kadangi juose dalyvaujantys žmonės, susidūrę su abiem poelgiais, nors ir atsilaiko prieš vieną kurį, vis dėlto sušvelnėja prieš kitą. Galėtumėm padaryti išvadą, jog tie, kurie leidžiasi užvaldomi gailesčio, pasiduoda atlaidumui, gerumui, silpnumui: o kaip pastebime, tai labiau būdinga tik silpnesnėms būtybėms, kaip antai moterims, vaikams, prasčiokams. Ir priešingai, tie, kurie nepaiso raudų ir ašarų, bet nulenkia galvas prieš didingą drąsą, pasižymi tvirtu ir nepalenkiamu charakteriu, vertinančiu vyrišką narsą ir ryžtingumą.

Ir vis dėlto, nuostaba ir susižavėjimas ne tokioms kilnioms sieloms gali turėti vieną ir tą patį poveikį. Štai ką liudija Tėbų liaudies pavyzdys[7]: patraukę teisman du savo karvedžius ir reikalaudami mirties bausmės už tai, kad jie tęsė savo pareigų atlikimą praėjus iš anksto nustatytam ir sutartam laikui, žmonės sunkiai galėjo atleisti Pelopidui, kuris, prispirtas jo pusėn mestų kaltinimų, gynėsi tik prašymais ir maldavimais. Tuo tarpu Epaminondas, priešingai, ėmė dėstyti savo žygdarbius ir nuopelnus, išdidžiu ir arogantišku tonu priekaištauti žmonėms dėl nedėkingumo, kol privertė juos susigėsti ir šie, nebeturėdami drąsos tęsti teismo bei skirstydamiesi iš susirinkimo, didžiai gyrė napaprastą kaltinamojo narsą.

Dionisijas Senasis, po itin ilgai užsitęsusios ir daug jėgų kainavusios apgulties, pagaliau užėmęs Redžo miestą[8], sumanė, pasinaudodamas karvedžiu Fitonu, išties garbiu, atkakliai gynusiu savo miestą vyru, parodyti žiauraus savo keršto pavyzdį. Pradėjo nuo pasakojimo apie tai, kaip išvakarėse jis liepęs paskandinti Fitono sūnų ir visą šeimą. Į tai karys tik paprastai atsakė, jog laimė juos aplankiusi viena diena anksčiau nei jį. Tuomet Dionisijas įsakė nuplėšti nuo karvedžio drabužius ir atidavė jį budeliams, kurie, tąsydami po visą miestą, su išskirtiniu žiaurumu ir nepagarba čaižė jį ir įžeidinėjo plūsdamiesi pačiais bjauriausiais žodžiais. Tačiau nelaimėlis išlaikė savo drąsą ir savigarbą.

Su tvirta išraiška veide, Fitonas garsiai minėjo garbingą ir šlovingą savo mirties priežastį: nenorą atiduoti šalį į tirono rankas, beigi grasino netruksiančia dievų bausme. Vietoj to, kad pasipiktintų tokia perdėta nugalėto priešo narsa ir išreikštų neapykantą šiam vadui ir jo triumfui, kariai stovėjo be žado, nustebinti tokios, ne kasdien sutinkamos, drąsybės, netgi pasiryžę sukilti ir išlaisvinti Fitoną ir budelių rankų. Dionisijas, visa tai išskaitęs saviškių akyse, įsakė nutraukti karvedžio kančią ir slapčia paskandinti jūroje.

Suprantama, žmogus yra tokia neapibrėžiama, nepastovi ir permaininga būtybė, jog išties keblu būtų jai pritaikyti vieną ir nekintamą apibūdinimą. Antai Pompėjus atleido visiems Mamertinų miesto gyventojams, ant kurių buvo smarkiai supykęs, atsižvelgdamas į vieno žmogaus Zenono pasiaukojimą ir kilnumą: šis prisiėmė ant savęs bendrą kaltę ir tetroško vienas už visus atkentėti bausmę.

Tačiau Perūzijos mieste svetingumą Sulai išreiškęs ir pademonstravęs panašią drąsą žmogus, nieko nelaimėjo nei sau nei kitiems[9].

O štai pačios narsiausios asmenybės, Aleksandro, pavyzdys, visiškai priešingas anksčiau pateiktiesiems. Paprastai būdamas itin gailestingas nugalėtųjų atžvilgiu[10], po didelių sunkumų pagaliau užėmęs Gazos miestą, rado ten vadovavusį Betisą, kurio nepaprastu smarkumu ne kartą galėjo įsitikinti apgulties metu, visiškai vieną, paliktą savų kareivių, sudaužytais šarvais, apsipylusį krauju ir nusėtą žaizdomis, tačiau vis dar besikaunantį makedoniečių, be paliovos jį puolančių iš visų pusių, tarpe.

Aleksandras, suirzęs dėl tokios skaudžios savo pergalės kainos (mat pats buvo dukart sužeistas) taip jam tarė: Tu nemirsi taip, kaip to nori, Betisai. Žinok, tau teks patirti visas kančias, kokias tik galima pramanyti belaisviui. Betisas, nutaisęs ne tik savimi pasitikinčią, bet ir arogantišką bei išdidžią miną, šiuos grasinimus priėmė neprataręs nei žodelio.

Aleksandras, matydamas tokį užsispyrusį jo nebylumą, taip sau mąstė: Ar jis teikėsi priklaupti, ar jam išsprūdo nors vienas maldaujantis šūksnis? Iš tiesų, aš pralaušiu šią tylą ir, jei nepavyks iš jo ištraukti nei vieno žodžio, išpešiu nors dejonę. Ir pykčiui peraugus į įsiutį, Aleksandras įsakė perverti Betisui kulnus, pririšti prie vežimo ir gyvą tempti tol, kol jo kūnas suirs į daugybę atskirų dalių[11].

Galbūt drąsa Aleksandrui atrodė tokia įprasta ir natūrali savybė, kad ja per daug nesižavėjo ir nevertino? O gal jis manė ją esant būdinga tik jam ir negalėjo pakęsti matydamas tokias stiprias narsumo apraiškas kitame? O gal įgimtas jo įtūžio smarkumas negalėjo pakelti jokio prieštaravimo?

Iš tiesų, jei jo pyktis ir galėjo būti sutramdytas, tai Tėbų paėmimo metu, kuomet jis stebėjo daugybės nebegalinčių apsiginti šaunių vyrų skerdynes. Iš viso buvo šeši tūkstančiai užmuštų ir nei vienas iš jų nesvajojo pasprukti ar maldauti malonės. Priešingai, eidami iš gatvės į gatvę, žmonės ieškojo juos jau nugalėjusio priešo, su kuriuo galėtų susiremti ir patys provokavo karius kovai, kad tokiu būdu galėtų mirti garbingai. Ten nebuvo nei vieno, kuris, paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis dar nebūtų bandęs keršyti, ir, iš nevilties pasisėmęs jėgų, neieškotų savo mirčiai paguodos, atimdamas nors vieno priešo gyvybę[12].

Tačiau tokia beviltiška narsa nesukėlė jokio gailesčio Aleksandrui, jam neužteko net ištisos dienos savo kerštui patenkinti. Šios skerdynės tęsėsi tol, kol nebeliko nei vieno kraujo lašo, kurį dar galima būtų pralieti, o pasigailėta buvo tik beginklių, senolių, moterų ir vaikų, kurių į nelaisvę paimta trisdešimt tūkstančių.

II skyrius

Apie liūdesį

Esu iš tų, kuriems šis jausmas pernelyg svetimas. Nei jis man patinka, nei jį vertinu, ne taip, kaip visas pasaulis, lyg susitaręs, kuo nuolankiausiai jį garbina. Jie liūdesiu pagražina išmintį, dorybę ir sąžinę: koks kvailas ir bjaurus papuošalas. Italai itin taikliai tuo pačiu žodžiu pavadino ir pyktį[13]. Kadangi šis jausmas visuomet būna tik žalingas ir neapgalvotas, stoikai, manydami jį esant žemu ir niekingu, savo pasekėjams draudžia jam atsiduoti[14].

Pasakojama, kad Psamenitas, Egipto karalius, nugalėtas ir įkalintas Kambyzo, Persijos karaliaus, pamatė savo dukterį, taip pat pakliuvusią į nelaisvę, kuomet ši, pasiųsta parnešti vandens, ėjo pro šalį vilkėdama tarnaitės drabužiais. Bet, nepaisant to, kad šalia stovėję draugai aimanavo ir verkė, Psamenitas stovėjo nejudėdamas ir nebylus, nuleidęs akis į žemę. Lygiai taip jis elgėsi ir matydamas sūnų, vedamą mirti. Tačiau, pastebėjęs belaisvių tarpe vieną iš savo namiškių[15], jis ėmė daužyti sau galvą ir reikšti begalinį sielvartą[16].

Galėtumėm šią istoriją palyginti su tąja, kuri neseniai nutiko vienam mūsų kunigaikščiui[17]. Trente, kur tuo metu lankėsi, jis sužinojo apie savo vyresniojo brolio[18], visos giminės ramsčio ir garbės, mirtį; po kiek laiko jam pranešė apie jaunesniojo brolio[19] netektį, antrąją šeimos viltį. Pavyzdingai tvirtai ištvėręs tuos du smūgius, po kelių dienų, mirus vienam jo žmonių, kunigaikštis šios nelaimės nebeištvėrė ir, praradęs dvasios tvirtumą, pasidavė skausmui ir širdgėlai, tuo suteikdamas kai kam priežastį manyti, jog jį palietė tik paskutinysis likimo smūgis. Tačiau iš tiesų, jo sielvartui tetrūko šio paskutinio lašo, kad perpildytų kantrybės taurę.

Būtų galima, manyčiau, šį pasakojimą lyginti su ankstesniuoju, jei ne Psamenito atsakymas Kambyzui į klausimą, kodėl šis išliko bejausmis, matydamas apgailėtiną dukters ir sūnaus likimą, tuo tarp kai taip giliai paėmė į širdį jo draugą ištikusią dalią: Paskutinįjį skausmą galima išreikšti ašaromis, bet pirmųjų dviejų neįmanoma išreikšti niekaip.

Šioje vietoje ko gero reikėtų taip pat prisiminti vieno senovės dailininko[20] išradimą, kuomet jam reikėjo pavaizduoti dalyvaujančiųjų Ifigenijos aukojime susikrimtimą, atsižvelgiant į tai, ką kiekvienam reiškė šios gražios nekaltos mergelės mirtis. Išnaudojęs visus savo meistriškumo sugebėjimus, bet dar turėdamas nutapyti mergelės tėvą, jis pavaizdavo jį uždengtu veidu, tarytum jokia išraiška negalėtų atspindėti tokios širdgėlos.

Štai kodėl poetai vaizduoja nelaimingąją motiną Niobę, praradusią septynis sūnus, o vėliau ir tiek pat dukterų, galiausiai virtusią uola

Diriguisse malls[21],

kad išreikštų tą niūrų, nebylų, kurčią stulbesį, kuris pribloškia mus slogiems įvykiams užklupus ir ne mūsų jėgoms tai iškęsti.

Išties, sielvartas, pasiektęs epogėjų, užvaldo visą sielą, pakirsdamas jos veikimo laisvę. Taip mums nutinka sužinojus siaubingą naujieną, mes jaučiamės prigauti, sustingę, be gebėjimo atlikti mažiausią judesį, tačiau po kurio laiko, sielai pratrūkus ašaromis ir aimanomis, rodos, ji vėl to truputį nusimeta ją kausčiusias grandines, išsilaisvina, pragiedrėja ir nebejaučia jokių suvaržymų,

Et via vix tandern voci laxata dolore est[22].

Tuo metu, kai karalius Ferdinandas kariavo prieš karaliaus Jono našlę Budos apylinkėse, vokiečių karvedys Reišakas, pamatęs parnešant vieno raitelio kūną, kurį visi pastebėjo itin pasižymėjus aršaus susirėmimo metu, apgailėjo jo drauge su visais; vis dėlto, vedini smalsumo sužinoti, kas jis toks, kareiviai nuėmė raitelio šarvus ir Reišakas išsyk pažino savo paties sūnų; aplinkiniams raudant, tik jis vienas stovėjo nebyliai, nepraliedamas nei vienos ašaros, neatitraukdamas nuo sūnaus akių, kol sielvarto perviršis pakirto jo gyvybines jėgas ir jis krito žemėn negyvas[23].

Chi puo dir com’ egli arde, e in piccioi fuoco[24],

teigia įsimylėjėliai, norėdami išreikšti nepakeliamą aistrą.

misero quod omnes

Eripit sensus mihi. Nam simul te,

Lesbia, aspexi, nihil est super mi

Quod loquar amens.

Lingua sed torpet, tenuis sub artus

Flamma dimanat, sonitu suopte

Tinniunt aures, gemina teguntur

Lumina nocte.[25]

Taigi, tomis akimirkomis, kuomet mus užvaldo pati beprotiškiausia ir karščiausia aistra, nepajėgiame išsakyti nei savo aimanų, nei įtikinėjimų: mūsų siela apsunkusi nuo gilausių minčių, kūnas bejėgis, sunykęs iš meilės.