P. 1
Ozonas Nr. 3/2010 m. (28)

Ozonas Nr. 3/2010 m. (28)

|Views: 354|Likes:
Published by Eco-culture Guide
Mūsų miestai – mūsų namai. Dar tik keletas metų, kai pasaulyje užfiksuotas didysis virsmas, kuomet didesnė dalis populiacijos ėmė gyventi miestuose, o ne provincijoje. Miestas siejamas su išsimokslinimu, geresnio uždarbio galimybe, kultūros židiniu ir socialiai aktyvesniu gyvenimu. Kai kalbuosi su draugais iš savo gimto krašto, vis išgirstu prasitariant, jog kaime gyventi būtų puiku, bet tai reikštų savęs pasmerkimą izoliacijai. Kaime daug pigiau nei mieste galima įsigyti geros būklės būstą, dažnai gražios gamtos apsuptyje. Tačiau baisu to, kad čia katastrofiškai mąžta jaunų žmonių. Net gražiausias namas gali tapti kalėjimu, jei aplink negyvens bendraminčių...
Mūsų miestai – mūsų namai. Dar tik keletas metų, kai pasaulyje užfiksuotas didysis virsmas, kuomet didesnė dalis populiacijos ėmė gyventi miestuose, o ne provincijoje. Miestas siejamas su išsimokslinimu, geresnio uždarbio galimybe, kultūros židiniu ir socialiai aktyvesniu gyvenimu. Kai kalbuosi su draugais iš savo gimto krašto, vis išgirstu prasitariant, jog kaime gyventi būtų puiku, bet tai reikštų savęs pasmerkimą izoliacijai. Kaime daug pigiau nei mieste galima įsigyti geros būklės būstą, dažnai gražios gamtos apsuptyje. Tačiau baisu to, kad čia katastrofiškai mąžta jaunų žmonių. Net gražiausias namas gali tapti kalėjimu, jei aplink negyvens bendraminčių...

More info:

Published by: Eco-culture Guide on Jun 15, 2010
Copyright:Attribution Non-commercial

Availability:

Read on Scribd mobile: iPhone, iPad and Android.
download as PDF, TXT or read online from Scribd
See more
See less

06/15/2010

pdf

text

original

ISSN 1822-6191

www.ozonas.lt – užsisakyk naujienas į el. p. dėžutę!

2010/3 (28)

Ekologiškos kultūros gidas / Eco-culture Guide

KURKIME ATEITĮ ATSAKINGAI!

ŠIAME NUMERYJE: ŽAlIAs MIEstAs
ŠvARIAUsIo oRo EURopos sostINė – vIlNIUs - 3 psl. vERtIkAlIų ūkIų IdėJA - 4 psl. NAUJI bAldAI IŠ sENų - 5 psl. pokAlbIs sU A. svERdIolU - 11 psl.

SVARBU
Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas pasirašė ką tik sukurtos Žaliosios investavimo sistemos (ŽIS) teisės aktus, kurie nustato reikalavimus prekybai pertekliniais taršos leidimais tarptautinėje rinkoje. Pardavusi dabar savo turimus perteklinius taršos leidimus Lietuva gali tikėtis gauti iki 1 milijardo litų. Šiuos pinigus numatoma investuoti į energetinio efektyvumo, atsinaujinančios energijos kūrimo ir kitus klimato kaitos valdymo srities projektus. Pagal LR Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymą, ne mažiau kaip 40 proc. gautų lėšų turi būti panaudojami energetiniam efektyvumui, dar ne mažiau kaip 40 proc. – atsinaujinančiai energijai, likusieji – kitiems klimato kaitos projektams. www.am.lt Ekologiškų vaisių, daržovių ir mėsos pardavimai Didžiojoje Britanijoje pastaraisiais metais smuko 12,9 proc. Ūkininkų parduotuvių ir specializuotų parduotuvių apyvartos smuko 17,7 proc., o didžiųjų prekybos centrų – 12,2 procentais. Smukimas siejamas su krize, privertusia net „žalius“ vartotojus itin skaičiuoti savo išlaidas. Organic market report Balandžio mėnesį didžiulis kinų laivas „Shen Neng 1“, gabenantis anglį, Didžiajame barjeriniame rife patyrė avariją. Laivas buvo draudžiamoje plaukti teritorijoje, dėl to Australijos teisėsauga pradės tyrimą. Išsiliejo akimirksniu koralus ir jų gyventojus pradėjusių naikinti toksiškų dažų. Australijos mokslininkų nuomone, prireiks bent 20 metų, kad būtų eliminuota katastrofos padaryta žala. Laivas iš itin jautrios teritorijos buvo patrauktas be didesnio toksiškų produktų išsiliejimo. Didysis barjerinis rifas yra pats didžiausias kolonijinių koralų darinys. Koraliniai rifai yra itin jautrūs aplinkos pokyčiams. www.bbc.co.uk Mokslininkai teigia, kad Pasaulio išsaugojimo sąjungos (IUCN) gyvūnų ir augalų, kuriems gresia išnykimas, „Raudonąjį sąrašą“ reikėtų tris kartus prailginti. Šiuo metu sąraše, dar vadinamame gyvybės barometru, yra 48 000 rūšių. Manoma, kad jame turėtų būti įrašyta apie 160 000 rūšių. IUCN duomenimis pasaulyje šiuo metu identifikuoti 1.9 milijonai augalų ir gyvūnų, nors manoma, kad jų gali būti nuo 10 iki 20 milijonų. Be to, IUCN mokslininkai pastebi, kad nors „Raudonajame sąraše“ gana išsamiai apžvelgiami stuburiniai, paukščiai, amfibijos, bet gana menkas dėmesys skiriamas augalams, žuvims, reptilijoms ir bestuburiams. www.iucn.org

Tattoed JJ nuotrauka

Pagrindinis rėmejas

Leidinio rėmėjas

Respublikinis ekoprojektas

Atspausdintas ant ekologiško popieriaus (100% perdirbta makulatūra), aplinkai nekenksmingais dažais. Neskubėk išmesti, geriau pasiūlyk draugams arba atiduok perdirbti.

2 / redakcija
Tačiau štai kas atrodė keista – epocha pasibaigė, o žmonės, kurie joje gyveno, liko vietoje, betoniniuose savo tarybinių namų narveliuose. Nutrūko tik nematomos gijos, jungusios juos į vieną visumą. O paskui po kelerių metų nesvarumo, įsitempė kitaip. Ir pasaulis tapo kitoks, nors tų gijų nė vienu moksliniu prietaisu negalima būtų užfiksuoti. Tame buvo kažkas pamišėliška. (V. Pelevin) Mūsų miestai – mūsų namai. Dar tik keletas metų, kai pasaulyje užfiksuotas didysis virsmas, kuomet didesnė dalis populiacijos ėmė gyventi miestuose, o ne provincijoje. Miestas siejamas su išsimokslinimu, geresnio uždarbio galimybe, kultūros židiniu ir socialiai aktyvesniu gyvenimu. Kai kalbuosi su draugais iš savo gimto krašto, vis išgirstu prasitariant, jog kaime gyventi būtų puiku, bet tai reikštų savęs pasmerkimą izoliacijai. Kaime daug pigiau nei mieste galima įsigyti geros būklės būstą, dažnai gražios gamtos apsuptyje. Tačiau baisu to, kad čia katastrofiškai mąžta jaunų žmonių. Net gražiausias namas gali tapti kalėjimu, jei aplink negyvens bendraminčių. *** Klausimas, ar miestai išpildo socialumo pažadą. Yra klausimų ir daugiau: koks apskritai miestų patrauklumo žymuo, ar gyvendami juose tikrai laimime kažką gero (kalbu apie ilgalaikį gėrį). Teksto pradžioje įrašiau Viktoro Pelevino citatą, nes jo mintis paliko gilų įspūdį. Lietuvoje dažnai kalbama apie mūsų „vargšę“ kartą, kuri, rodos, kreivai ir neproporcingai vystosi dviejų didelių skirtingų ideologijų kolizijoje. Sovietmečio palikimas maišosi su takiu kapitalizmu, po nepriklausomybės atgavimo užliejusiu mus lyg koks išsigelbėjimo srautas. Skundžiamasi, kad sunku susigaudyti vertybėse, kad jas sunku išsikelti net valstybės valdžiai. Patogu prisiimti nuskriausto ir sutrikusio vaiko poziciją lyg pateisinamą priežastį asmeniniam neveiklumui. Esą tikrai kadaise buvo mus jungusios aukso gijos, bet jas nukirtus sustingome kažkokiame vakuume. Nebematom vienas kito akių tiek asmeniniame, tiek instituciniame lygmenyse. *** Bet norisi tikėti, kad jei kadaise buvo tai, kas žmones jungė, tai negali būti taip paprastai prarasta. Juk kaimynai liko kaimynais. Miestų gatvės liko tos pačios... Su liūdesiu kalbama apie apleistus parkus, nunykusias vaikų žaidimų aikšteles, gyvybės stokojančius senamiesčius. Kas nors nuolat rengia įvairius „gaivinimo“ planus, kurie lieka nieko verti, jei neįsijungia vienintelė paveiki jėga – bendruomenė. Juk tiek nedaug trūksta, kad niūrus daugiabučio kiemas įgytų šiek tiek gyvybės. Tik namo bendruomenės iniciatyvumo vietoj pikto laukimo, kol valdžia teiksis pasirūpinti apsilaupiusiomis sūpuoklėmis, kačių priteršta smėlio dėže ar nuorūkų pilnu gėlių darželiu... Neįmanoma nesutikti su mūsų kalbintu filosofu Arūnu Sverdiolu, kad negalima kalbėti apie jokią pažangą

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

Kristina KUČINSKAITĖ editor@ozonas.lt ir teigiamus pokyčius, kol visuomenė nepradės žiūrėti į aplinką kaip į savą, o ne kaip į anonimišką peizažą. *** Technologinės naujovės, užtikrinančios efektyvesnį žmonių judėjimą, švaresnę miestų aplinką, yra nepaprastai svarbios, ir jas turi diegti miestų savivaldos. Bet vis tiek patiems miestiečiams lieka svarbiausia užduotis – gyventi savo miestuose. Ne neatsakingai viešėti juose, bet iš tikrųjų gyventi: sveikintis su kaimynu, nepalikti po savęs šiukšlių, gražinti savo aplinką. Gana apsimetinėti, esą dėl istorinių aplinkybių praradome mus siejusias gijas...

ŽAlIAs MIEstAs

Remkite „ozoną“ – kursite švaresnę ateitį!
oZoNAs 3 (28)
Vyr. Redaktorė Kristina Kučinskaitė editor@ozonas.lt Mob.tel: +37067135049 Vyr. Reporteris Jonas Špokas naujienos@ozonas.lt Numerio bendradarbiai: Miglė Anušauskaitė Benjamin Vautrin Eglė Kvas Karolina Liutaitė Asta Urbonavičiūtė Vita Surdokaitė Kalbos kultūra: Dainora Mozerienė Maketas: Karolis Šumskas „Žalioji” rinkodara: marketing@ozonas.lt Mob.tel: +37068252400 Teisinė pagalba: Karolis Paulavičius „Eko karta” projekto koordinatorė: Ieva Malaiškaitė culture@ozonas.lt, Mob.tel. +37067068342 Direktorius: Artūras Nečejauskas info@ozonas.lt Mob.tel: +37069937833 Leidėjas: VšĮ Kultūros idėjų institutas Korespondencijai: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius Buveinė: Konstitucijos pr. 23C-618, Vilnius, tel./faks. (8 5) 273 5919, Internete: www.ozonas.lt Tiražas iki 10 000 egz. ISSN 1822-6191 Leidžiamas nuo 2006 metų. Leidinyje naudotos Flickr ir www.sxc.hu nuotraukos Atspausdintas ant ekologiško sertifikuoto popieriaus (100% perdirbta makulatūra), aplinkai nekenksmingais dažais. Spauda - UAB „Druka” - žaliausia spaustuvė „Ozonas“- tai pirmasis ir vienintelis Lietuvoje nemokamas periodinis visuomenės aplinkosauginio švietimo leidinys, skirtas ekologinių sprendimų, darnios raidos, ekologiškos kultūros plėtrai bei atsakingos gyvensenos skatinimui. Kartu tai pagrindinis informacijos bei vertybinių orientacijų sklaidos įrankis, pasiekiantis dešimtis tūkstančių žmonių, neabejingų ne tik asmeninei ekologijai (sveikatai, artimiausiai aplinkai ir asmeninei gerovei), bet ir globaliai ekologinei problematikai bei jos sprendimų paieškai, siekiant ne tik nežalojančios, bet ir atkuriančios pažangos. Leidinio misija – nuoseklus informacijos skleidimas, visuomenės švietimas bei vertybių formavimas, skatinant atsakingą vartojimą, išteklių bei aplinkos tausojimą, alternatyvių ir aplinkai draugiškų sprendimų ieškojimą bei įgyvendinimą. Vienas svarbiausių leidinio prioritetų – didinti visuomenės, viešo ir privataus sektorių atstovų bendradarbiavimą ir bendravimą, paremtą asmenine atsakomybe, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, socialinės padėties, amžiaus bei išsilavinimo. Pagrindiniai leidinio tikslai – užmegzti, vystyti ir palaikyti dialogą tarp eko entuziastų, visuomenės, valstybės ir verslo; siekti atsakingos gyvensenos bei veiklos, ekologinio sąmoningumo; mažinti vartojimą ir neigiamus jo padarinius. Esame dėkingi remiantiems „Ozoną“. Jūs taip pat galite tapti rėmėju. Susisiekite, ir mes pasiūlysime Jums geriausias bendradarbiavimo sąlygas. Kontaktai: info@ ozonas.lt Deklaruojate pajamas - paremkite „Ozoną“. Jei jūs deklaruojate metines pajamas, iki kiekvienų metų gegužės mėn. 1 d. galite paskirti 2 % pajamų mokesčio sumos. Nuoširdžiai dėkojame parėmusiems mus 2009 m. Iš Jūsų skirtų lėšų apmokėjome dalį spaudai užsakyto popieriaus bei dalį spaudos darbų.

Mūsų duomenys paramai gauti:
Paramos gavėjo identifikacinis numeris (įmonės kodas): 300125569 Paramos gavėjo pavadinimas: VšĮ “Kultūros idėjų institutas” Registracijos adresas: Pašilaičių g. 12A-10, Vilnius Atsiskaitomosios sąskaitos numeris LT28 7044 0600 0574 0636

lEIdINIo „oZoNAs“ IEŠkokItE:
VILNIUJE „Fortas“ ir „Forto Dvaras“ restoranų tinkle:
Algirdo g. 17, Konstitucijos pr. 7a (p.c. „Europa“), Konstitucijos pr. 26 (restoranas Terrazza, „Forum Palace“), Pilies g. 16, J. Kubiliaus g. 16, Saltoniškių g. 9 (p.c. „Panorama“), Ulonų g. 1, Ukmergės g. 369 (p.c. „BIG“), Priegliaus g.1

„Coffee INN“ kavinių tinkle:

„Bioteka“, Klaipėdos g. 3 „Biosala“, Konstitucijos pr. 7 „Eko studija“, Ozo g. 25 (p.c. „Akropolis“, priešais Maxima kasas), Konstitucijos pr. 16 (p.c. VCUP, IIIa. prie įėjimo) „Ekologiški produktai”, Antakalnio g. 78 „Rasakila“, Vito Gerulaičio g. 1 „Žalia žalia”, Šv. Stepono g. 6 „Weleda/Holos”, Užupio g. 4, Vito Gerulaičio g. 1 „Žalioji krautuvėlė“, J.Jasinskio g. 5

„Radharanė“, Panerių g. 187

Ekologiškų prekių parduotuvėse:
„Sveiko maisto parduotuvė“, Savanorių pr. 214 „Eko Hit“, V.Lašo g. 3

IIa, prie ledo arenos)

PANEVĖŽYJE

„Forto Dvaras“ restorane, Savitiškio g. 61 (p.c. „Babilonas“)

Organizacijose: KLAIPĖDOJE Kavinėse:

DRUSKININKUOSE

„MegaNet“ salone, Savanorių pr. 287

„Forto Dvaras“ restorane, M.K. Čiurlionio g. 55 „Kolonada“ restoranas, V.Kudirkos g. 22

MAŽEIKIUOSE JONAVOJE

Vilniaus g. 17, Trakų g. 7, Pilies g. 10, Gedimino pr. 9, Gedimino pr. 44, Didžioji g. 40, Saltoniškių g. 9 (p.c. “Panorama”)

Kino teatras „Pasaka“:
Šv. Ignoto g. 4/3

„Cafe Kubu“, H.Manto g. 10 „Cukrainė“, Žvejų g. 17 „Tapo d’oro”, Sukilėlių g. 10 (Teatro aukštėje)

„MegaNet“ salone, Draugystės g. 24-18 „MegaNet“ salone, Vasario 16-osios g. 1

Organizacijose:
„MegaNet“ salone, Laisvės pr. 105 „Šiaurės miestelio technologijų parkas”, J. Galvydžio g. 5/ Žygio g. 96, Vilnius „Saviraiškos studija“ (visapusio ankstyvojo lavinimo centras), Kaštonų g. 1-12

Ekologiškų prekių parduotuvėse:
„Biolinija“, Tauralaukio g. 12B

KITI BŪDAI

„Vero Cafe“ kavinių tinkle: Kitose kavinėse:

Trakų g. 2, J.Jasinskio g. 16 („Verslo trikampis“), Ozo g. 25 (p.c „Akropolis“) „Balti drambliai”, Vilniaus g. 41 „Cafe de Paris“, Didžioji g. 1 „Cozy”, Dominikonų g. 10 „Baraca“ vegetarinė kavinė, Šv.Ignoto g. 12 „Barbacan“ boulingas, Bokšto g. 19 „Jalta“, Vykinto g. 17A „Le Boheme“, Šv. Ignoto g. 4/3 „Mano guru“, Vilniaus g. 22/1 „ŠMC kavinė“, Vokiečių g. 2 „Sulčių baras“, Totorių g. 15 „Radharanė“, Ozo g. 18

Kitose vietose:
I.Simonaitytės H.Manto g. 25

Gaukite nemokamai, užsakę prekių iš internetinės EkoPirk parduotuvės www.ekopirk.lt

viešoji

biblioteka,

BEI

Organizacijose:
„Mokslo ir technologijų parkas“, H.Manto g. 84, Klaipėda „Žvejonė“ ekologinis klubas, Taikos pr. 42-3

KAUNE „Vero Cafe“ kavinių tinkle:

Karaliaus Mindaugo pr. 49 (p.c „Akropolis“), Laisvės al. 75, Vilniaus g. 43, Vilniaus g. 18

Kitose kavinėse:

Ekologiškų prekių parduotuvėse:
„Baroca“, Šv.Mykolo g. 14

„Forto Dvaras“ restorane, Baršausko g. 66A (p. c. „Molas“) „Arbatinė/Sveikas maistas“, Laisvės al. 99A „Coffee INN“, Laisvės al. 72 „Morkų šėlsmas“, Laisvės al. 78b-1

LFS Klaipėdos skyrius, Tomo g. 7 ŠIAULIUOSE Fortas“ ir „Forto Dvaras“ restoranų tinkle:

ekologiniuose renginiuose ir projektuose, konferencijose, seminaruose, susitikimuose, pas ekologiškus draugus, prenumeratoriams, aukštojo mokymo įstaigose, mokyklose, savivaldybėse, ministerijose, savivaldybėse ir kt., o taip pat elektroniniai leidinio numeriai PDF failais interneto svetainėje www.ozonas.lt Kviečiame prisijungti prie „Ozonosferos“, teirautis info@ozonas.lt arba mob. tel. 8 699 37833

Tilžės g. 109 (p.c. „Saulės miestas“), Pramonės g. 6 (p.c „Bruklinas“) „Vero Cafe“ kavinėje, Aido g. 8 (p.c „Akropolis“) „Eko studija“, Aido g. 8 (p.c „Akropolis“,

kIto NR. tEMA: vANdENs kARAI

Nuotr. Arno Usevičiaus

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

tema / 3
Transporto bėdos yra pagrindinė priežastis, kodėl Vilniuje išskiriamas sąlyginai didelis CO² kiekis. Ilgainiui tai labai pakenks oro kokybei. Kitas svarbus iššūkis miestui yra atliekų tvarkymas. Skelbiama, kad su šia problema Vilnius efektyviai tvarkosi nemažomis investicijomis. Jau įkurtas modernus sąvartynas, rūšiuojamos ir perdirbamos atliekos, tad verta tikėtis, kad situacija gerės. Be abejo, jei nebus pamiršta tiek pat daug dėmesio ir investicijų skirti visuomenės švietimui. Atlikta studija parodė, kad pirmaujančių miestų gyventojai patys aktyviai dalyvauja aplinkos valymo procesuose, iniciatyvose. Akivaizdu, kad miestelėnų skatinimas ir aktyvesnis aplinkosaugos valdymas atneštų daug naudos. Kad potencialas neišnaudotas, rodo 23 vieta, Vilniaus užimama šioje kategorijoje. kone kas antram automobiliui gabenant tik savo vairuotoją, tokios iniciatyvos gali būti labai naudingos. Budapešte ir Briuselyje vykdomos įvairios neformalios programos, kurių metu net ir ryškiausios vietinės įžymybės sėda į viešąjį transportą arba keliauja... autostopu – tai ne tik ekologiška ir ekonomiška, bet dar ir smagu bei madinga. Dublino darbdaviai naudojasi programa, kuri leidžia jiems skirti iki tūkstančio eurų iš darbuotojo atlyginimo specialiam dviračių įsigijimo fondui. Šie pinigai neapmokestinami, tad sutaupoma net iki 47 % dviračio kainos. Na, o Paryžiaus oro uostas pradėjo reguliarią įmonės automobilių „dalijimosi“ kampaniją. Prognozuojama, kad tai leis CO² emisiją sumažinti apie 4000 tonų. Nesnaudžia ir mažesni miestai, iš kurių Vilnius taip pat gali gauti naudingų pamokų. Štai Talino autobusuose jau veikia moderni elektroninė įranga, įspėjanti šviesoforus apie artėjantį autobusą ir sudaranti sąlygas greičiau kirsti sankryžas. O Lisabonos valdžia žada, kad jau 2013 metais nuotekų vandeniu bus valomos visos miesto gatvės ir laistomos žaliosios erdvės.

ŠvARIAUsIo oRo EURopos sostINė
Bendrovė „Siemens“ su „Economist Intelligence Unit“ vien maži skverai miesto centre. Ne kiekviena sostinė gali pasigirti beveik (savaitraščio „The Economist“ tyrimų skyriumi) atliko centre stūksančiu mišku (jį vadiname studiją ir parengė ataskaitą, kurioje visas 30 Europos Vingio parku). Žalia miesto aplinka sostinių išrikiavo pagal vadinamąjį „žaliojo miesto daro neįkainojamą paslaugą oro kokybei, tačiau girdami specialistai indeksą“ – rodiklį, nurodantį miesto „žalumo“ lygį. kartu pabrėžia, kad nevertėtų susSostinės buvo vertintos pagal 8 kriterijus ir sudėjus ba- toti kurti žaliąsias erdves – jų niekada lus išvesta galutinė miestų rikiuotė. Nors Vilnius netapo nebus per daug. Be to, Vilniui trūksta planingo jų įdiegimo. Būtent tokias pačiu ekologiškiausiu Europos miestu (pirmąsias tris praktikas taiko Europos didmiesčiai, vietas sąraše užėmė Skandinavijos sostinės Kopen- kuriems kovoti su oro užterštumu haga, Stokholmas ir Oslas), bet užėmė labai aukštą sunkiau nei mažajam Vilniui. tryliktą vietą. Šis rezultatas – geriausias iš visų Rytų spręstinos bėdos Europos sostinių. Vilnius aplenkė visus tyrimo dalyvius Net ir kiekviename kieme įrengus po pagal oro kokybės vertinimo rodiklį ir turi teisę vadintis skverą Vilnius neilgai galės džiaugtis tyru oru, jei neišspręs pagrindinių švariausią orą turinčia Europos sostine!
Jonas ŠPOKAS naujienos@ozonas.lt viešojo transporto efektyvumo ar pastatų energijos taupymo rodiklius Vilnius taip pat nepirmauja, tad ir vėl pagalbos šiaudą tiesia mažas miesto dydis. Žinoma, ne tik tai nulemia gerą oro kokybę. Vilnius turi nemažai žaliųjų erdvių, ypač aktualios yra tikrosios žalios erdvės – miškai, parkai, o ne

kontraversiška padėtis

Žaliausių Europos sostinių sąraše Vilnius rikiuojasi iškart po tokių miestų kaip Paryžius, Londonas ir Madridas. Atrodytų, jog Vilniuje galime aptikti tiek pat iniciatyvų ir naujovių, kiek ir šiuose didmiesčiuose. Tačiau skubėti džiaugtis aukšta vieta sąraše nevertėtų. Iš visų aštuonių vertinimo kategorijų, neskaitant oro kokybės, kurioje pirmauja, Vilnius tik vienoje – atliekų ir žemės naudojimo – pateko į pirmą dešimtuką (9-ta vieta). Pagal kitus kriterijus Lietuvos sostinė rikiuojasi dažniausiai trečiame dešimtuke. Pagal viešojo transporto efektyvumą Vilnius su dar trimis miestais dalijasi 19-a vieta. Vienoje iš svarbiausių – anglies dvideginio kiekio vienam gyventojui – kategorijoje miestas užimą 23-ią vietą. Energijos naudojimo efektyvumo sąraše Vilnius lenkia tik keturias sostines ir yra 26-asis. Tobulėti galima ir aplinkosaugos valdymo kategorijoje, nes čia Lietuvos sostinė yra 17-a. Taigi, aukštą galutinio sąrašo vietą miestui dovanoja gera oro kokybė.

šiandienos problemų. Bene didžiausia ir labiausiai į akis krintanti bėda yra absurdiškai didelės transporto spūstys. Mieste, kuris dydžiu prilygsta tik centrinėms Londono, Paryžiaus ar Romos dalims, piko metu iš centro pasiekti priemiestį prireikia daugiau nei valandos. Per tiek pat laiko iš Helsinkio galima nuvykti į už 50 km esantį Porvoo miestą, važiuojant gana lėtai.

pamokos iš lyderių

Vilniui Europos didmiesčiai gali pavydėti švariausio oro. Tačiau Vilnius privalo iš Europos sostinių, susiduriančių su daug didesniais iššūkiais, mokytis spręsti globalias problemas. Nemažai didžiųjų miestų įvairiais būdais skatina ekonomiškesnį automobilių naudojimą. Vilniuje,

Mažumo privalumai

Pagrindiniai šią studiją rengusių specialistų argumentai yra keli. Visų pirma, Vilnius yra mažas miestas, o dydis lemia labai daug. Pagal bendrus rezultatus matyti, kad tarp švariausių miestų dominuoja sąlyginai mažos sostinės. Pirmajame dešimtuke tik Berlynas ir Paryžius yra tikrai dideli. Kiti, tokie kaip Kopenhaga (1 vieta), Oslas (3 vieta) ar Helsinkis (7 vieta), nepriskiriami prie didžiųjų Europos miestų. Dydis itin svarbus kalbant apie Rytų Europos sostines, kurios, be šių dienų oro taršos problemų, yra priverstos tempti ir sunkų sovietinės eros palikimą. Šiuose miestuose neišvystyta infrastruktūra, neekonomiški pastatai. Dėl to kiekvienas šimtas tūkstančių gyventojų Rytų bloko sostinėms atima apytiksliai vieną punktą iš bendro įvertinimo. Kiek daugiau nei pusė milijono Vilniaus gyventojų nesukelia tokio taršos kiekio, kokį sukelia milijonai Londono ar Romos gyventojų, be to, nesukuria pramonės, kuri mažintų oro kokybę taip, kaip mažina Kijevo, Belgrado ar Stambulo gamyklos. Be abejo, mažesniame mieste – mažesnis automobilių skaičius, nors pagal CO² kiekį vienam gyventojui Vilnius tėra tik 23-ias tarp visų sostinių. Akivaizdu, kad pažangiais automobilių naudojimo įpročiais miestas pasigirti negali, tiesiog nedidelis automobilių skaičius neišmeta tiek daug teršalų. Pagal

Tattoed JJ nuotrauka

4 / tema

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

dIskUtUotINA dANgIŠkų sodų vIZIJA
70 proc. pasaulio gėlo vandens ir 38 proc. žemės yra naudojami žemės ūkio reikmėms. Pasaulio mokslininkai su nerimu svarsto, kiek išteklių reikės 2050 metais, kuomet žmonių populiacija turėtų išaugti iki 9,8 milijardų. Profesorius Dickson Despommier iš Kolumbijos universiteto (JAV) tvirtina, kad išaugusiai populiacijai reikės dar bent Brazilijos dydžio žemės plotų, tačiau šiuo metu pasaulyje tiek dirbamos žemės paprasčiausiai nėra… Jau kurį laiką kalbama apie galimą sprendimą siekiant išmaitinti augantį gyventojų skaičių ir tuo pat metu išsaugoti nualintas žemes. Futuristinės svajonės ar realūs artimos ateities apmatai – vertikalūs ūkiai?
Kristina KUČINSKAITĖ editor@ozonas.lt palikti laukai ilgainiui atsigautų, o ūkininkams reikėtų sukurti atlygio sistemą už laukų gaivinimą ir CO² izoliavimą nejudinamoje dirvoje. Manoma, kad produkcija, auginama vertikaliosiose fermose, būtų kur kas sveikesnė, nes būtų išvengta ligų, siejamų su žemės ūkiu (cholera, šigeliozė, salmoneliozė, įvairūs parazitai). D. Despommier skaičiuoja, kad iš 30 aukštų pastato galima gauti tiek pat produkcijos, kiek iš maždaug 970 hektarų žemės. Toks pranašumas prognozuojamas dėl to, kad augalai augtų kur kas tankiau nei įprastiniuose laukuose, o dėl pastovių šiluminių ir šviesos sąlygų padažnėtų derlių skaičius. Mokslininko nuomone, realūs skaičiai galėtų būti net didesni, nes įvairios studijos nurodo, jog įprastai apie 30 procentų derliaus prarandama jį saugant bei transportuojant. loringos atliekos kartu su augalinėmis atliekomis būtų deginamos ūkio katilinėse, taip užtikrinant savą energijos šaltinį. Vertikalieji ūkiai, priklausomai nuo geografinės padėties, išnaudotų palankiausius alternatyvios energetikos šaltinius (saulę, vėją, geoterminę energiją). D. Despommier optimizmą palaiko ir architektų bei inžinierių tvirtinimai, kad norint pastatyti visiškai funkcionuojantį vertikalų ūkį nereikėtų jokių naujų technologinių išradimų – visa jau egzistuoja šiandien. Viskas, ko reikia, – pakankamas finansavimas ir pirmųjų prototipų statymas bei veiklos testavimas – yra platus veiklos laukas įvairioms žemės ūkio mokslų įstaigoms ir jų mokslininkams bei studentams.

akivaizdu, kad vertikalūs ūkiai būtų didelių korporacijų nuosavybė. Tai sukeltų nemažai diskusijų apie maisto „laisvę“ – kelios korporacijos, diktuojančios kainas ir turinčios pagrindinius maisto šaltinius. Tokia ateitis neatrodo itin viliojanti. Kita dvejonė kyla dėl augalų „elgesio“ kontroliuojamoje terpėje – jie būtų auginami, karta po kartos, dirbtinėmis sąlygomis (dirbtinis apšvietimas, bežemė terpė ir pan.). Gamta yra kūrybiška, tad negalima įsivaizduoti, kokių pokyčių atsirastų ir kaip juos adaptuotų mokslininkai. Tolimesniam domėjimuisi: http://www.verticalfarm.com

vertikaliųjų ūkių privalumai

• Derlius gaunamas kelis kartus per metus • Nereikalingos jokios cheminės trąšos • Derlius neprarandamas dėl gamtinių priežasčių (sausrų, liūčių ir pan.) • Žymiai sumažėja įvairių ligų rizika • Gamtai grąžinami žemės ūkio eksploatuoti dirvos plotai • Sumažėja iškastinio kuro naudojimas • Miestuose kuriasi nauji centrai, darbo vietos • Miestų gyventojai aprūpinami šviežiu maistu

Žemės trūkumas

Žemės ūkio atsiradimas padėjo sutvirtėti žmogui ir lėmė jo suklestėjimą. Tobulėjančios ūkininkavimo praktikos užtikrino maisto išteklius. Už išsivysčiusią civilizaciją iš dalies turime būti dėkingi tiems, kas išmoko sėti, akėti ir pjauti... Bet auganti populiacija jau ne kartą vertė mokslininkus ieškoti sprendimų, kurie užtikrintų maisto gausą visiems. Čia galima minėti ir chemizuoto ūkio atsiradimą, ir genų inžinerijos eksperimentus. Kad ir kaip būtų, tai visada yra trumpalaikiai problemos sprendimai. Be to, žemės ūkis yra ir daugelio rimtų globalių bėdų priežastis. Pavyzdžiui, jis reikalauja didelių gėlo vandens kiekių irigacijai, o įvairių chemikalų naudojimas (trąšų, herbicidų ar pesticidų) palieka tą vandenį užterštą. Dėl to kai kuriose tankiai gyvenamose zonose švarus geriamasis vanduo tampa vis didesne prabanga. Žemės ūkis taip pat yra ir didelis CO² emisijų šaltinis. Tarpvyriausybinis klimato kaitos komitetas IPCC teigia, kad trys pagrindinės priežastys, dėl kurių per pastaruosius 250 metų smarkiai išaugo šiltnamio dujų emisijos, yra iškastinio kuro naudojimas, žemės paskirties keitimas ir žemės ūkis. Pagrindinė su žemės ūkio plėtojimu siejama bėda yra pati žemė. Intensyvus ir godus ūkininkavimas sąlygoja visišką didžiulių plotų nualinimą, formuojasi dykumos, už kurias atsakingas žmogus. Čia galima paminėti negailestingą trapių stepių alinimą pietinėje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, dykumų artėjimą prie Pekino, Kinijoje, privertusį valdininkus suskubti skatinti miškų atsodinimą. Vienas tragiškesnių istorinių pavyzdžių – 1940-aisiais JAV Didžiųjų lygumų plotuose prasidėjęs dulkių audrų dešimtmetis, kurį lėmė itin intensyvus ūkininkavimas. Katastrofiškos audros tuomet paveikė apie 400 000 km² žemių plotų ir benamiais pavertė šimtus tūkstančių Didžiųjų lygumų teritorijos žmonių. Nereikia pamiršti miško plotų, kurie kertami tam, kad būtų „atlaisvinama“ daugiau žemės ūkinei veiklai. Kaip žinia, medžių kirtimas siejamas ir su klimato kaita, ir su bioįvairovės nykimu, ir su erozija...

Abejonės sėklos

veiklos būdai

Vertikaliuose ūkiuose derlius galima auginti trimis jau seniai žinomais ir pakankamai ištyrinėtais būdais. Tai orinis auginimas, kuomet augalų šaknys laisvai kabo ore, prisotintame vandens garų ir maistingųjų medžiagų; auginimas loviuose (be žemių), kuriuose nuolat cirkuliuoja vanduo, prisotintas maistingųjų medžiagų, bei augalų auginimas su tiksliai prie šaknų atvestomis žarnelėmis, iš kurių nuolat laša vanduo ir maistingosios medžiagos. Orinis augalų auginimas tyrinėjamas jau nuo penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, tyrimus rėmė NASA. Po poros dešimtmečių tokio auginimo idėja paliko laboratorijas ir persikėlė į praktiką. Orinis būdas ypač palankus auginti šakniavaisiams (pvz., bulvėms ar morkoms). Augalų auginimas vandens terpėje žinomas jau nuo antikos laikų, o pirmieji moksliniai aprašai mus pasiekia iš XVII amžiaus. Šis būdas komerciškai praktikuotas jau 1930-aisiais, taip patogu auginti daugelį daržovių. Tiesa, kaip neigiamas aspektas įvardijamas faktas, kad itin drėgna terpė yra palanki salmonelių atsiradimui. Lokalaus drėkinimo sistema taip pat žinoma nuo antikos laikų. Bet labiau plisti pradėjo tik po II pasaulinio karo, kuomet imtas plačiai naudoti plastikas. Šis būdas ypač tinka įvairių grūdinių kultūrų auginimui.

Nors tokie ūkiai atrodo esantys patraukli ir aplinkai draugiška ateities vizija, vis tiek kyla keletas abejonių. Visų pirma, jei vis dar esantis paskirų ūkininkų tinklas kuria tam tikrą sveikos konkurencijos atmosferą, tai

Weber Thompson nuotrauka

Blake Kurasek nuotrauka

vertikalusis sprendimas

Jau minėtas Kolumbijos universiteto profesorius D. Despommier išgarsėjo aktyviu vertikalių ūkių propagavimu. Kaip tvirtina profesorius, tai yra tikrai naujas visų problemų sprendimas. Įsivaizduojama, kad vertikalūs ūkiai galėtų kurtis apleistuose pastatuose didžiuosiuose pasaulio miestuose ir kiltų net iki 30 aukštų. Tų miestų gyventojai galėtų džiaugtis vietiniu, tikrai šviežiu maistu. Būtų taupomi energijos ir vandens ištekliai. Be to, D. Despommier tikina, kad „be darbo“

Nauda miestams

D. Despommier tikina, kad vertikaliųjų ūkių atsiradimas būtų labai naudingas miestams. Visų pirma, kaip jau minėta, gyventojai galėtų džiaugtis vietinėmis šviežiomis daržovėmis. Atgytų ištisi apleisti kvartalai, formuotųsi naujos specialybės ir atsirastų daugybė naujų darbo vietų. Mokslininko nuomone, tokie ūkiai galėtų išspręsti daugeliui miestų brangiai kainuojančią nuotekų vandenų problemą – panaudotas vanduo tiktų augalų drėkinimui, o ka-

Blake Kurasek nuotrauka

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

Rubriką remia portalas Meniu.lt

tema / 5

pAsIdARYk pAts (NAUJUs bAldUs IŠ sENų)
Andrius Sviderskis, profesionalus menininkas ir kartu labai praktiškas klaipėdietis, šįkart mane pasitinka mojuodamas „pistoletu“, skirtu tvirtinti plakatams. Duonos eksperimentas sulaukė puikaus atgarsio, tad esam susitarę, kad smulkiau išgirsime apie dar vieną jau senokai praktikuojamą jo veiklą – senų baldų atnaujinimą. Ir kalbamės tikrai ne apie banalius dekupažinius kičiukus...
Kristina KUČINSKAITĖ atveju nuo krėslo buvo nuimtos visos minkštosios dalys ir paliktas tik karkasas. Dažyti. Nuvalius karkasą, jis yra dažomas pasirinkta spalva. Patariama rinktis ne vandeninius (akrilas arba emulsijos), bet emalinius arba aliejinius dažus. Reikia nedidelio šepetuko, skiediklio, skudurėlių. Dažant rekomenduojama išsinešti baldą į balkoną ar kiemą, arba bent jau atsidaryti langus. Svarbu laikytis asmeninės saugos, jokiu būdu netinkamai neišmesti susidariusių atliekų. Nudažytas baldas paliekamas parą džiūti. Lakuoti. Išdžiūvęs baldas yra lakuojamas ir paliekamas dar vieną parą džiūti. Lakas apsaugo dažų sluoksnį nuo greito susidėvėjimo. Ruošti medžiagas. Kol baldas džiūna, išsimatuojami minkštieji paviršiai, apsiskaičiuojama, kiek reikės medžiagos jiems aptraukti. Siūti. Apvalkalus geriausia siūti siuvimo mašina. Jie turi būti tokie, kad kuo tampriau apglėbtų minkštąsias baldo dalis. Patariama įsiūti užtrauktukus, tuomet karts nuo karto apvalkalus bus galima išskalbti. Tvirtinimas. Medžiaga galima apmušti ir kai kurias kietas detales. Ji prie nudžiūvusio karkaso tvirtinama prišaudant paprasčiausiais popieriaus segtukais. Tiesa, pats prisegtuvas turi būti plakatinis, kad segtukai pakankamai tvirtai įsikirstų į paviršių. Medžiaga turi uždengti visas reikiamo paviršiaus kraštines ir bent 10 cm apatinės dalies, nes prisegant reikia medžiagos kraštelius užlankstyti, kad neirtų.

papildomi patarimai

Patalpoje, laikinai tapusioje kūrybinėmis dirbtuvėmis, Andrius man demonstruoja naujam gyvenimui prikeltą seną visiškai nutriušusį krėslą. Ne iš dvaro, ne „vintažinį“, o patį paprasčiausią. Šalia stovi jau atnaujinta sofa, žydros kėdės (Andrius sako, kad jas rado ir atvežė sūnaus gabumais tikintys jo tėvai). „Baldus aptraukti ėmiausi prieš kokius ketverius metus, – prisimena Andrius. – Namuose dariau remontą, o kaip žinia, finansinės galimybės ne visada leidžia padaryti tai, ko nori. O kartais tiesiog nerandi to, ko nori... Pradėjau nuo kėdžių: perdažydavau, aptraukdavau medžiaga sėdynes. Vėliau iš jų net „menus“ ėmiau daryti – su varžtais, oda...“ Juokiasi prisiminęs, kaip kartą jo draugas atidavė krūvą senų moteriškų ilgaaulių batų iš teatro, – jie buvo geras odos šaltinis. Andrius sako, kad visko išmoko pats, darbuodamasis net nepasidomėjo, ką galima rasti visažiniame internete. Tiesiog pasiduota kūrybiniams ieškojimams, poreikiui savo aplinką susikurti pačiam. Menininkas tvirtina, kad atnaujinti galima bet kokį baldą, nebent jis būtų sulūžęs. Bet ir tada įmanoma jį susitvarkyti, pakeisti detales, „tereikia savęs paklausti, kiek jėgų ir laiko galima ir norima tam skirti“.

Jokių vadovėlių

Paklaustas, kokios medžiagos tinka aptraukimui, Andrius pasiūlo naktines užuolaidas ir, kaip suprantu, visai nejuokauja: „Baldams reikia rinktis tvirtus audinius. Tuos, kurie greitai nenusitrins ir dėvimi neprairs. Dažniausiai jų ieškau mamos ar močiutės spintoje. Jos turi polinkių rinkti visokius senus dalykus kažkokioms juodoms dienoms. Kai nerandu pas jas – žvalgausi „secondhanduose“. Audinių parduotuvėse lankausi retai. Svarbu paminėti, kad jei jau einama į parduotuvę, geriau ieškoti esančių ne senamiesčiuose, nepabijoti bazių – ten produktai pigesni“, – patirtimi dalijasi Andrius. Kūrybiškas vyriškis kartu ir labai ekonomiškas, jo nuomone, ir perkant dažus nereikia žavėtis aukštomis kainomis, nebent jie būtų ekologiški. Ir nepamiršti išsivalyti šepetukus, kad būtų galima panaudoti antrą kartą. Į kai kuriuos atnaujinamus baldus, jei jie yra išsėdėti, galima įdėti porolono. O norint pasidaryti minkštas kėdes, taip pat reikia po medžiaga patiesti sluoksnį porolono ir dailiai viską pritvirtinti.

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Pauliaus Sadausko nuotrauka

daugiau spalvų!

Atnaujinimo procesas

Išsiardyti. Pirmiausia tvarkomą baldą reikia išardyti. Mūsų apžiūrimuoju

Andrius mėgsta ryškias spalvas – tai supranti pamatęs jo spalvingus namus. Ir atnaujindamas krėslą jis rinkosi smagų, drąsų raštą. „Reikia nebijoti ryškių spalvų savo aplinkoje. Jos pakelia nuotaiką, tonusą. Svarbiausia – nebijoti eksperimentuoti. Viskas priklauso nuo asmeninio skonio, sumanymo ir aplinkos, kurioje bus baldas“, – įsitikinęs vyriškis.

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Pauliaus Sadausko nuotrauka

6 / tema

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

ŽAlIA MIEstų vYstYMosI pRogNoZė
Jau seniai žinoma, kad aplinkos teršimo žemėlapyje tamsiausios dėmės yra didieji miestai. Tai natūralu, nes tradicinio miestiečio gyvenimą sunku įsivaizduoti be automobilio, greito kasdienybės ritmo, didelio vartojimo ir kitų ne visai draugiškų gamtai įpročių. Deja, visi miestiečiai urmu į kaimo vietoves tikrai nepersikels, tad ar yra vilties pasitaisyti? Specialistai teigia, kad yra. Dar džiugiau – tikinama, kad gyventi ekologiškai galima ir drastiškai nekeičiant gyvenimo įpročių. Taškas žalumo naudai?
Jonas ŠPOKAS naujienos@ozonas.lt į to rajono pastatus. „Apie efektyvius pastatų sukeliamos taršos mažinimo metodus mąstome jau seniai“, – sakė Wilfredas Wienholtas, „Siemens“ urbanistinio plėtojimo skyriaus vadovas. Anot jo, būdų taupyti ir gamtą, ir išteklius namų sąlygomis yra daug. Pradėti galima nuo paprasčiausių energiją tausojančių elektros lempučių, o norint ir turint sąlygas galima apsirūpinti saulės baterijomis. Gatvių ir šviesoforų šviesos turėtų būti pakeistos efektyvesnėmis LED lempomis – nauda būtų dviguba: visų pirma, tokios lempos naudoja daug mažiau energijos, o tai savaime lemia mažesnius jų aptarnavimo kaštus, be to, jas ir keisti reikia rečiau, nes tarnauja penkis kartus ilgiau už tradicines. Tyrimas rodo, kad jei visi gyventojai ilgainiui pakeistų savo kasdienybės įpročius į labiau ekologiškus, būtų pasiekta labai daug. Pasikeitimui užtektų vos trisdešimt penkių „pažalėjusių“ namų per metus. Jei toks planas būtų įgyvendintas, tai, specialistų tikinimu, per ateinančius tris dešimtmečius CO² emisijos sumažėtų nuo 23 000 iki 14 000 tonų per dieną. Skaičius įspūdingas, o dar svarbiau tai, kad tokį pokytį sukeltų vos 17 000 gyventojų turinčio miesto rajono pasikeitimas.

Maži pokyčiai

„Siemens“ specialistai kartu su vokiečiais mokslininkais atliko tyrimą, ieškodami atsakymų į klausimus, kaip tobulinti miesto gyvenimą siekiant padėti gamtai. Rezultatai nenuvylė, nes variantų buvo rasta nemažai. Galima pateikti įdomų pavyzdį iš saulės energijos srities. Sfera, kuri daugumai vis dar atrodo beveik tokia pat tolima kaip ir pati Saulė, pasirodo, nėra taip toli. Tyrimui pavyzdžiu pasirinktas vienas Miuncheno miesto rajonas, kuriame šiuo metu gyvena apie 17 000 gyventojų. Šiame, galima sakyti, tradiciniame Europos mieste yra ir gyvenamųjų kvartalų, ir mokyklų, verslo centrų ir kitų tradicinių elementų. Mokslininkai atkreipė dėmesį būtent

trumpesnių tas

distancijų

mies-

Kita, visiems seniai pažįstama, bet tokia pat didelė išlieka transporto taršos problema. Didžiuosiuose Europos miestuose transportas vis dar sudaro apie 15 proc. visų CO² emisijų. Nors įvairiais būdais bandoma keisti vairuotojų įpročius, ieškoma

alternatyvų automobiliams, tačiau vokiečių mokslininkai prognozuoja, kad miestiečių vairavimo įpročiai artimiausiais dešimtmečiais išliks tokie patys. Važiuoti savu automobiliu vis dar priimtiniau nei keliauti viešuoju transportu. Net ir neprognozuodami vairavimo įpročių kitimo, miestų planuotojai turi idėjų, galinčių efektyviai mažinti transporto keliamą taršą. Vienas iš įdomiausių būdų yra vadinamasis „trumpų distancijų“ miestas. Užuot stačius didelius prekybos centrus toli už miesto centro, vertėtų ieškoti kitų variantų. Natūralu, kad tokie prekybos centrai pasiekiami tik automobiliu, nes tikrai ne visus vilioja perspektyva prisigrūdusiame autobuse temptis dar ir pilnus maišus pirkinių. Taigi urbanistikos planuotojų užduotis yra plėtoti miesto infrastruktūrą taip, kad atstumai iki svarbiausių objektų gyventojams nebūtų tolimi. Dėl to siekiama plėtoti mišrias erdves, kuriose būtų suderintos ir poilsio zonos, ir verslo, prekybos centrai. Taip pat siūloma vengti didelių vienos paskirties kvartalų, kuriuose būtų sukoncentruota tik viena iš miestui svarbių sferų. Būtent dėl tokių rajonų didėja automobiliais nuvažiuotas kelias, nes dirbama vienoje vietoje, apsiperkama kitoje, o vaikus iš darželio pasiimti reikia dar iš kito rajono. Visiems objektams esant vienoje vietoje, automobilis važiuotų mažesnį atstumą, o galbūt ir visai nebūtų panaudotas. Žinoma, jau seniai yra siekiama, kad jei visgi automobilio atsisakyti nenorime, tai geriausia rinktis alternatyviu kuru varomą transporto priemonę. Kai kuriuose miestuose jau seniai kuriamos nemokamos stovėjimo vietos, skirtos tik ekologiškiems automobiliams, bei kitos lengvatos tokių mašinų savininkams.

ir toliau sudarys priemiesčių gyventojai, tad viešojo transporto svarba tik augs. Ar galima teigti, kad autobusų, metro ir tramvajų keleivių skaičius didės? „Aplinkosaugos ir ekonomikos atžvilgiu viešasis transportas efektyviausias tada, kada yra maksimaliai užpildytas, – pasakojo Gunaras Heippas, Miuncheno transporto strateginio planavimo vadovas. – Dėl to labai svarbu, kaip transporto sistemos susitvarkys su tais regionais, kuriuose gyventojų skaičius auga labiausiai.“ Iš esmės būtent tokia situacija susidariusi Vilniuje, kur nelanksti viešojo transporto sistema kelia nemažai nepatogumų. Būtent ji didžiąja dalimi lemia tai, kad žmonės renkasi automobilius, dažnai kad ir pigius, tačiau padedančius greičiau ir patogiau keliauti. Ne paslaptis, kad senos transporto priemonės itin nedraugiškos aplinkai. Miesto viešojo transporto lankstumas yra bene pagrindinė priežastis, kodėl, pavyzdžiui, Miuncheno centre vienas iš trijų namų šeimininkų neturi automobilio. Esant teisingam urbanistinės struktūros, mišrių rajonų ir efektyvaus transporto deriniui, miestiečiams nėra sunku atsisakyti automobilio, o keliaujant į miesto centrą dėl to abejonių beveik nekyla.

dviračio išradinėti nereikia

Efektyvumui masiškumas

reikalingas

Kristinos Kučinskaitės nuotrauka

O kaip pats miestų eismas? Žadama, kad ateityje miestiečių nukeliaujamas atstumas sumažės apie 10 procentų. Visgi, didėjanti miestų populiacija ateityje turės daug įtakos, tad tikrai bus iššūkių, kuriuos reikės įveikti. Vokietijos miestų planuotojai prognozuoja, kad pagrindinę miestų eismo apkrovą

Atrodo, kad atliktoje studijoje vokiečių mokslininkai nieko naujo nepristatė. Saulės energija žinoma jau seniai, LED lemputės ar kitos energijos taupymo priemonės taip pat ne vakar išrastos. Galbūt tolesniam miestų planavimui tiesiog trūksta vizijos? G. Heippas atsako, kad norint sukurti švaresnę miestų ateitį tikrai nereikia nieko išradinėti. Dauguma minėtų idėjų aplink mus sukasi jau senokai. Juk, pavyzdžiui, elektromobiliai daugiau ar mažiau naudojami jau daugiau nei šimtą metų, o ateityje jie, be abejo, taps daug svarbesni. Miuncheno transporto strateginio planavimo vadovas tvirtina, kad esmė slypi ne įmantriuose išradimuose: „Svarbiausia, kad ne visi matome tokią pačią viziją. Tikslai gali būti pasiekti tik jei kuo daugiau miestų gyventojų iš tiesų keis savo įpročius.“

Iš tiesų filme matyti, kad daug ką galima padaryti su visai nedideliu biudžetu. gal galėtum nurodyti, kas yra svarbiausia darnioje Jacques Allard yra Europos architektūros fondo prezidentas (European Architecture architektūroje. Pirmiausia – gera izoliacija: nėra jokio Foundation). Tai – ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslas skleisti informaciją tikslo apšiltinti būstą, jei visa šiluma Europoje, organizuoti konferencijas apie darnią plėtrą. Taip pat kuriami dokumen- išteka per prastus langus ar silpnas tiniai filmai – kaip edukacinė priemonė ir kaip įrankis diskusijoms apie ekologines sienas. Antra – gera ventiliacija. Kalbu ne apie oro kondicionavimą! temas šiuolaikinėje statybų pramonėje ir architektūroje. Kalbu apie natūralią ventiliaciją pro

gERos IdėJos NEbūtINAI kAINUoJA bRANgIAI

Benjamin VAUTRIN 2007 metais J. Allard sukūrė filmą „Paskutinis kvietimas planetai Žemei“ (Last call for planet Earth). 12 pasaulyje garsių architektų dalijasi savo patirtimi apie sprendimus, kurie gali būti taikomi statant aplinkai draugišku būdu. Akcentuojamos ne tik ekologinės, bet ir socialinės temos. Su J. Allard kalbėjomės po ekologinės tematikos filmų festivalio Maskvoje „Eco Cup“.

pirmiausia įdomu sužinoti, kaip sumanei kurti tokį filmą?
Viskas prasidėjo nuo Al Gore filmo

„Nepatogi tiesa“ (An inconvenient truth). Su savo aplinkos žmonėmis diskutuodamas apie šį filmą pastebėjau, kad daug architektų mini įvairias idėjas ir sprendimus, tačiau kartu pastebi, jog Al Gore filmas yra pernelyg globalus, kad leistų kiekvienam pasisakyti apie kalbamas problemas. Tad aš ir pamaniau, kad galėčiau sukurti savo dokumentinį filmą, konkrečiai apie architektūrą. Apie tai, ką gali nuveikti architektai, kad žmogus paliktų kuo švelnesnį pėdsaką Žemės paviršiuje. Mano siekis buvo ne ko nors pamokyti, bet tiesiog parodyti, jog kultūrinė revoliucija gali būti vykdoma per architektūrą.

kaip atsirinkai projektus, kuriuos pristatei savo filme?

Rinkausi kuo skirtingesnius projektus, siekdamas pademonstruoti, koks platus veiksmų spektras gali būti išnaudojamas architektūroje. Kalbėta ir apie naujas statybas, ir apie rekonstrukcijas. Pristatyti projektai iš JAV, Japonijos, Kanados, Europos. Kai kurie pastatai skirti biurams, kai kurie gyvenamieji. Žiūrovai mato, kad kai kurie dalykai sukurti turint daugybę pinigų, o kai kurie – teturint gerą idėją... Aš pats asmeniškai manau, kad labai dažnai pinigai nužudo kūrybiškumą.

langus, tinklelius; net pastato forma tam turi įtakos. Trečia – reikia vengti hipernaujovių, o pirmiausia galvoti apie paprastus sprendimus. Taip galima gerokai sutaupyti ir sutaupytą sumą skirti pačioms geriausioms statybinėms medžiagoms.

kaip manai, kokie sprendimai geriausiai tinka Rytų Europos architektūrai? Ar reikia griauti visus senus pastatus, ar verta juos renovuoti?
Vengrijoje vykdytas projektas, kurio metu renovuotos senos „chruščiovkės“. ES fondai padengė 90 proc. visų išlaidų, o vietos valdžia

skyrė likusius 10 proc. Tai buvo eksperimentas, kuriuo siekta išsiaiškinti, ar gera renovacija padarys „žalesniais“. Turėjome idėją instaliuoti prietaisą, kuris namo gyventojams rodytų, kiek energijos jie sunaudoja kiekvieną dieną. Kiekvienoje laiptų aikštelėje įrengėme po monitorių, kuris leido stebėti savo sąnaudas. Žmonės pradėjo matyti savo gyvenimo pasekmes, ėmė lyginti save su kaimynais, gyvenančiais aukščiau ar žemiau. Prasidėjo tam tikros varžybos, siekiant sutaupyti kuo daugiau. Šis eksperimentas mums padėjo sutaupyti apie 90 proc. iš anksčiau iššvaistomos energijos (nuo 280 kW/h iš kvadratinio metro iki 30 kW/h). Pagrindinė mintis yra matuoti kiekvieno elgesį. Matuoti šiuo atveju reiškia valdyti. Jei negali pamatuoti savo veiksmų efektyvumo – tai neduoda jokios naudos. Toks žymus situacijos pagerėjimas mūsų eksperimente atsirado dėl technologijų panaudojimo ir dėl pakitusio žmonių elgesio.

nukelta į 7 psl.

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

tema / 7

MIEsto oRo ŠvARA pRIklAUso NUo MIEstIEčIų vARtotoJIŠkUMo
Oras, kuriuo kasdien kvėpuojame, turi tokių sudėtinių dalių, kokių kaskart įkvėpti tikrai nenorėtume. Jei galėtume rinktis, žinoma. Deja, jau seniai aišku, kad oro užterštumas yra didelė problema, daranti daug žalos. Fizikos instituto laboratorijos vedėjas daktaras Vidmantas Ulevičius tikina, kad, nors informacijos nemaža, švietimo šiais klausimais tikrai nebus per daug. Sudėtingiausiais būdais oro užterštumą tiriantis, matuojantis ir bandantis mažinti mokslininkas linkęs laikytis paprastos nuomonės – jei vartotume protingai, kvėpuotume švaresniu oru.
Jonas ŠPOKAS naujienos@ozonas.lt visi yra techniškai tvarkingi, nelabai tikėtina. Tokie automobiliai Vakaruose vadinami superteršėjais, nes jų išmetamo kenksmingų dalelių kiekio net neįmanoma tiksliai apskaičiuoti. Kenkiama ne tik žmogui, išmetamos medžiagos daro daug įtakos klimatui, aplinkos formavimuisi. Europoje atliekami įvairūs tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti, kokios medžiagos šiuo metu daro daugiausiai žalos aplinkai.“ Tokių tyrimų rezultatai padėjo identifikuoti nemažai teršėjų, apie kuriuos anksčiau nebuvo kalbėta. Pavyzdžiui, metanas, kuris į aplinką patenka tirpstant ledynams, iš žemės gelmių išgaunant naftą ir kitas naudingąsias iškasenas. Be abejo, mokslininkai nesėdi sudėję rankų ir ieško būdų, kaip saugiai likviduoti teršalus. „Viena iš naujausių technologijų – CO² rezervuarai žemės gelmėse. Šiuo būdu siekiama saugiai žemės gelmėse palaidoti kenksmingos medžiagos kiekius. Šiluminėse elektrinėse taip pat diegiamos naujos uždaro ciklo technologijos. Akmens anglį naudojančiose elektrinėse bandoma teršalus „sugaudyti“ naudojant klintis, tačiau čia iškyla kita problema – susidaro daug sieros junginiais persisunkusio gipso, kuris netinkamas naudojimui. Kiekvienas naujas teršalų likvidavimo būdas atneša ir savų problemų. Tačiau jos sprendžiamos, tobulinami senesni būdai“, – tikino V. Ulevičius. tuo labiau, kad oro užterštumas gali kisti labai dažnai, greitai ir dėl įvairių priežasčių. Visus metus matuodami oro taršą mokslininkai pastebi įdomių reiškinių, kurie ir atsako į kai kuriuos klausimus, ir verčia susirūpinti. „Oro matavimus daugiausiai atliekame Preiloje esančioje foninėje stotyje. Rezultatai nedžiugina, nes, nors Vilniaus oras ir švarus, kai kurie rodikliai viršija ES neigiamus vidurkius. Ypač tai aktualu pavasarį, mat mūsų šalyje tebėra sena tradicija deginti žolę. Dėl to ore labai padaugėja kenksmingų aerozolio dalelių, kurios, beje, atkeliauja ir iš kaimyninių šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos. Be to, pavasarį smarkiai sukyla dulkės, kiti nešvarumai, žiemą buvę uždengti sniegu. Tačiau žiemą kenčiame nuo šildymo procesų sukeliamų oro taršos atvejų... Apskritai šie reiškiniai nepriklauso nuo metų laiko. Jau minėti tolimieji pernešimai iš kaimyninių šalių, įvairūs ciklonai, miškų gaisrai ir kiti faktoriai gali veikti dideliais atstumais ir stipriai padidinti taršą. Keičiantis klimatui susidaro daug ekstremalių situacijų, kurios taip pat turi įtakos oro kokybei“, – apie taršos matavimo rezultatus pasakojo V. Ulevičius.

pavojingiausia – transportas

Oro tarša gali būti įvairi, tačiau iš esmės tai – teršalai, išsiskiriantys arba per dujines, arba per aerozolines medžiagas. Dujinių teršalų šaltiniai dažniausiai yra vidaus degimo varikliai, tad natūralu, kad transportas yra bene didžiausias teršėjas. Dujų daroma žala nustatyta seniai ir šioje srityje dirbama jau ilgą laiką. Kita teršalų dalis patenka per aerozolines daleles, kurios yra labai smulkios ir sugeba nukeliauti ten, kur didesnės teršalų dulkės nepatenka. Kas skleidžia tokias daleles? Pirštu vėl tenka besti į automobilių, ypač dyzelinių, variklius. „Variklių išskiriamos aerozolio dalelės yra labai mažos ir skvarbios, be to – ilgaamžės. Tokiose dalelėse gali būti net iki tūkstančio įvairių cheminių junginių. Kadangi jos yra mažesnės už žmogaus ląstelės skersmenį, tai gali patekti į žmogaus organizmą, kraujo sistemą. Žinoma, mūsų kūnas turi daug ir įvairių apsauginių barjerų, saugančių net ir nuo itin mažų kenksmingų dalelių. Bet, joms patekus į kraujo sistemą, kyla nemažas įvairių ligų pavojus, – aiškino Vidmantas Ulevičius ir pridūrė, kad būtent šiems reiškiniams analizuoti dabar skiriama daug dėmesio. – Mūsų institutas kaip tik pradėjo naują projektą TRANSPHORM – tyrimą apie transporto sukeltą oro taršą ir jos įtaką žmogui. Prieš 30–40 metų buvome susirūpinę sieros junginių keliama tarša, nes naftos produktai visiškai nebuvo valomi. Dabar šioje srityje situacija pasikeitė, sukurti valymo įrenginiai, daug kur mazutas keičiamas dujomis ir problema iš dalies išspręsta.“

Jono Špoko nuotrauka

tarša patalpose

taršos prognozės

„gaudomi“ teršalai

Bet, kaip teigė profesorius, azoto oksidų kiekis ne tik nemažėja, o kai kur ir kyla. Kodėl? V. Ulevičius pateikė vieną iš atsakymų: „Sunku kontroliuoti transporto išmetamas kenksmingas medžiagas. Lietuvoje labai daug senų automobilių, o kad jie atkelta iš 6 psl.

Teršalų kiekio mažinimo technologijos vystosi į priekį, tačiau vien jos neužtikrina efektyvaus oro teršimo pažabojimo. Ne mažiau svarbus yra ir ateities, galimų situacijų modeliavimas, be kurio, anot profesoriaus, nebūtų įmanoma pasiekti gerų rezultatų. „Modeliuojant įvairios skiriamosios gebos oro taršos sklaidos modeliais, tarša įvertinama įvairiais lygmenimis“, – pasakojo profesorius. – Toks modeliavimas itin svarbus didiesiems miestams, kur oro taršos pakitimai yra aktualiausi.“ Kita vertus, griežtos nuomonės prognozėse nėra, Belgijoje buvo priimtas įstatymas, patvirtinantis ekologiškų pastatų sertifikavimą. Įstatymas nurodo, kad pastatų, kurie iki 2020 m. neatitiks sertifikato reikalavimų, nebus galima niekam nuomoti ar parduoti. Aišku, kad tai labai paskatins žmones imtis namų apšiltinimo ir renovavimo. Penkerius metus (nuo 2010 m. iki 2015 m.) valstybė iš specialių fondų rems neišgalinčius savo lėšomis vykdyti renovacijos. Asmeniškai manau, kad tokiose mažose šalyse kaip Belgija nėra sunku sukurti tokius įstatymus ir užtikrinti jų vykdymą. Tačiau kita vertus, iš tikrųjų norint, tą galima padaryti tiek Rusijoje, tiek Kinijoje.

Didžiąją dalį savo gyvenimo žmogus praleidžia pastatų viduje, tad natūralu, kad mokslininkus domina ir patalpų oro kokybė. Daug dėmesio skiriama siekiant išsiaiškinti išorinės aplinkos, apskritai klimato įtaką. Šiuo metu ypač tobulinamos kondicionavimo sistemos, filtrai, kurie turėtų spręsti bene pagrindinę problemą – drėgmės ir dulkių kaupimąsi namų viduje. Kita vertus, egzistuoja ir mikrobiologinis užterštumas, kurį nustatyti ir kontroliuoti yra sudėtinga – tam reikia specialių prietaisų, galinčių aptikti ir pašalinti labai mažas bioaerozolių daleles. Šie itin maži teršalai veikia ne tik gyventojus. Čekijos mokslininkai pastebėjo, kad miesto bibliotekose sparčiai nyksta senos knygos. Tad siekiama stabdyti ar bent kontroliuoti šį procesą, kurį sukelti gali net ir žmogaus natūraliai skleidžiamos medžiagos, pavyzdžiui, amoniakas. V. Ulevičius su kolegomis tyrė Vilniaus Santariškių klinikos operacines. Buvo nustatyta, kad tų patalpų orui įtakos turi ir naudojamos ultravioletinės lempos. Tiesa, anot mokslininko, dabar naudojamų lempų technologija pakeista, tad jų skleidžiama tarša gerokai sumažėjo. Tai tik keli, kiek įdomesni pavyzdžiai, tačiau buityje naudojamų prietaisų keliama oro tarša – kasdienis, ne visada mums pastebimas ir suprantamas dalykas.

V. Ulevičius pritarė, kad būtent supratimo, informacijos stoka dažnai lemia didelį taršos kiekį. Juk mus supanti aplinka yra be galo įvairi, nuolat kintanti, net ir mokslininkai nespėja visko kontroliuoti, klasifikuoti ir dar pateikti išsamios informacijos. Bet švietimas, anot profesoriaus, buvo ir yra vienas iš pagrindinių būdų – jei ne mažinti oro taršą, tai bent jau informuoti, kokios jos priežastys. Labai gera ir veiksminga idėja yra įvairios naujos interaktyvios technologijos, kurios ne tik pateikia teorinės informacijos, tačiau suteikia žinių kiekvienam vartotojui apie tai, kiek konkrečiai jis teršia aplinką, pavyzdžiui, naudodamas savo automobilį. „Pats vartojimas turėtų būti apgalvotas ir privalo mažėti, o ne didėti“, – reziumavo V. Ulevičius čia pat paminėdamas, kad masinis mūsų persėdimas į automobilius (kurie, kaip žinia, nenaudojami itin ekonomiškai) tikrai nėra pats geriausias sprendimas aplinkai ir sveikatai. Pokalbio pabaigoje V. Ulevičius pasidžiaugė, kad Vilnius, bent jau kol kas, gali didžiuotis vienu iš švariausių oru tarp visų Europos sostinių. Bet profesorius nelinkęs vien tik džiaugtis: „Vilniaus oro tarša sąlyginai žema, nes jis yra mažas miestas, todėl natūraliai mažiau teršėjų. Nors žaliųjų plotų yra nemažai, tačiau jų tikrai turėtų būti dar daugiau. Ant laurų užmigti neleidžia ir Europos Sąjunga, kuri

nuolat kuria ir remia įvairias iniciatyvas, skatinančias mažinti oro taršą, informuojančias visuomenę ir siekiančias plėtoti naujas vartojimo gaires. Lietuvoje taip pat vykdoma nemažai projektų, skirtų taršos lygiui, dyzelinių variklių kenksmingumui mažinti. Dabar baigiamas ACCENT projektas, skirtas klimato kaitos tyrimams – buvo analizuojama tiesioginė oro taršos įtaka atmosferos sluoksniams, taršos fizikiniai, optiniai parametrai ir jų pasekmės. Tai – labai svarbi veikla, nes Lietuvoje klimato kaita ne visada suprantama teisingai, tai daugiau madingas posakis. Mums tai ne tik aktualu, mes stengiamės gilintis, ką tai reiškia iš tikrųjų“, – sakė Fizikos instituto vedėjas V. Ulevičius. Anot mokslininko, ateityje dėmesys oro taršos tyrimo ir mažinimo technologijoms tik didės, dauguma projektų kryps aerozolių nanodalelių tyrimų linkme: „Jau dabar didėja pajėgos šioms dalelėms nagrinėti. Be to, šiuo metu bandoma visus tyrimus sujungti į vieną grandinę taip optimizuojant visus gaunamus parametrus ir tiksliau įvertinant visus atmosferos sluoksnius. Kartu tobulėja ir modeliavimo darbai, modeliai tampa vis patikimesni ir galima prognozuoti vis toliau į priekį.“ V. Ulevičius išreiškė viltį, kad ateityje nemažės nei pažangių technologijų aplinkai švarinti, nei švariau gyventi padėsiančių ir skatinsiančių informacijos šaltinių.

Idėjos iš Jacques Allard filmo

Mini, kad projektą vengrijoje dosniai rėmė Es. kaip manai, ar siekiant permainų reikia tikėtis didesnių valdžios investicijų, ar pasitikėti tik individualiomis pastangomis?

Aišku, kad žmonių elgesys gali smarkiai paveikti visą visuomenę. Pavyzdžiui, kuo daugiau ekologiškų produktų naudos žmonės, tuo greičiau jie taps pigesni ir lengviau prieinami. Bet valdžios institucijos taip pat turi didelę įtaką. Pavyzdžiui,

• Architektas Thom Mayne iš Los Andželo padarė radikalų sprendimą. Jo nuomone, žmonės yra pernelyg kaprizingi, nes jiems nuolat sudaromos galimybės rinktis. Na, dėl to, kad esam vartotojai ir mėgstam, kai mūsų valia yra pildoma. Tad jis sukūrė biurų pastatą, kuris neleidžia rinktis: temperatūra jo viduje neviršija 20 laipsnių pagal Celsijų – ji negali būti nei padidinta, nei sumažinta. Anot architekto, tai normali kiekvienam žmogui temperatūra. Visi dirbantieji turi prisitaikyti, dėl to sutaupoma nemažai energijos. • Daniel Pearl iš Kanados nuolat kovoja su „žaliu“ smegenų plovimu. Jo nuomone, daugybė kompanijų tik apsimeta statančios „žaliai“ ir tai daro tik marketinginiais tikslais. Jo paties projektas – socialiniai būstai su žaliais stogais, ant kurių auginamos daržovės. Tokie stogai užtikrina gerą namo termoreguliaciją ir izoliaciją. • Architektas Qingyun Ma Kinijoje turėdamas labai nedaug pinigų privalėjo suprojektuoti aukštą gyvenamąjį namą priemiesčiuose. Jis sukūrė išskirtinės formos pastatą su korėtu fasadu, taip užtikrindamas efektyvią natūralią ventiliaciją. • Belgijoje buvo pastebėtas unikalus, bet elementarus dalykas. Apie 20 proc. žmonių būna nuolat išvykę iš biurų – dėl atostogų, dėl ligų ar verslo reikalų. Tad buvo nutarta sumažinti biurų erdves ir darbo vietas padaryti bendromis. Taigi – jokių asmeninių darbo stalų. Darbuotojas kiekvieną dieną atėjęs į biurą sėda ten, kur randa laisvą vietą ar kur nori sėdėti. Kasdien nauja kaimynystė, naujos idėjos, kintanti aplinka – tai neleidžia apsnūsti protui.

8 / transportas

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

ModERNUs poŽIūRIs į tRANspoRtą
Ar žinote, kad, lyginant su automobiliais ir lėktuvais, traukiniai mažiausiai kenkia aplinkai? Pavyzdžiui, Vokietijoje visas geležinkelių artimojo ir tolimojo susisiekimo tinklas sunaudoja mažiau energijos, nei visi šaldikliai ir šaldytuvai šalies namų ūkiuose. Transporto sektorius yra atsakingas už didžiulius iškastinio kuro kiekių poreikius ir dideles CO² emisijas. Su transportu siejama ir gausybė kitų bėdų – su oro tarša miestuose bei poveikiu žmogaus sveikatai, triukšmo lygiais ir t. t. Akivaizdu, kad svarbu ieškoti darnių ir efektyvių sprendimų, kurie būtų palankūs aplinkai ir tuo pat metu užtikrintų sklandų žmonių mobilumą.
Karolina LIUTAITĖ Intelektuali sistema susideda iš eismo valdymo centro, šviesoforų valdiklių, šviesoforų, automobilių eismo jutiklių, vairuotojų informavimo švieslenčių, vaizdo stebėjimo sankryžose sistemos, viešojo transporto prioritetų, vairuotojų informavimo bei greičio matavimo sistemų. Siekiant kuo darnesnio eismo judėjimo, miestuose kuriamos „žaliosios bangos“ zonos, vairuotojų informavimo apie tinkamiausius maršrutus sistemos (pvz., www. sviesoforai.lt Vilniaus vairuotojams), suteikiama pirmenybė viešajam transportui. Intelektualios valdymo sistemos veikia keliais lygiais. Pirmiausiai keičiami sankryžų valdymo režimai (diena-naktis-rytinė spūstis-vakarinė spūstis...) – diegiamas lokalus ir prisitaikantis valdymas. Pagal jutiklių duomenis, gaunamus realiu laiku, valdiklis gali redaguoti įvairius režimus. Pvz., nesant automobilių, žalias signalas yra nejungiamas arba šviečia trumpiau. Eismo valdymo centrai pagal iš jutiklių surinktų duomenų statistiką gali automatiškai kas 10–20 min. generuoti naujus eismo valdymo režimus realiai eismo situacijai ir pagal srautų pasiskirstymą reguliuoti „žalias bangas“ suprojektuotuose eismo koridoriuose. Frankfurto kursuoja irgi 300 km/val. greičiu, ir jo CO² emisijos yra 75 proc. mažesnės nei lėktuvo. O prie Šanchajaus traukos centrų galima drąsiai priskirti 2002 metais įrengtą „Transrapid“ technologijos traukinį, kuris magnetinėmis pagalvėmis skuodžia greičiau nei 400 km/val. Traukiniai yra kur kas pranašesni už kitas transporto priemones vien dėl didžiulių keleivių srautų, kuriuos gali gabenti vienu metu. Šiuolaikiniai traukiniai pasižymi itin mažomis kuro sąnaudomis, žemu triukšmo lygiu. Greitieji traukiniai daug kur gali pakeisti lėktuvus, tik reikia sukurti vieningą tarptautinę sistemą. Kol kas ES šalyse tebėra skirtingų matmenų bėgiai, skirtingos valdymo bei radijo sistemos, skirtingi energijos šaltiniai. Siekiant sklandaus judėjimo galimybių, svarbu unifikuoti vis dar nevienalytį traukinių tinklą.

svarbu kompleksiškumas

Viena iš problemų miestuose yra darnios transporto valdymo sistemos nebuvimas. Su tuo galima sieti varginančius kamščius gatvėse ar nelogiškai degančius šviesoforus. Situacija gerai pažįstama net sąlyginai mažuose Lietuvos didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje... Pagrindinė alternatyva, aišku, yra kuo rečiau naudoti automobilį, vietoj jo rinktis viešąjį transportą, dviratį arba ėjimą pėstute. Bet transporto sistemos koordinavimas vis tiek turi būti nuolat moderninamas, nes pasaulyje urbanizacijos lygis auga, kaip ir gyventojų skaičius miestuose, tad svarbu rūpintis patogaus judėjimo užtikrinimu. O transportas pasaulyje ir taip jau yra atsakingas už 25–30 proc. energijos suvartojimo. Inovacijomis pasižymintys „Siemens“ mokslininkai akcentuoja, kad pergrūstuose miestuose itin svarbus visų transporto rūšių derėjimas. Transporto srautų planuotojai ir miestų valdžia turi laikytis pozicijos, kad socialiniai, ekonominiai ir ekologiniai veiksniai yra glaudžiai susiję, ir juos reikia analizuoti kompleksiškai, o ne atskirai.

Intelektualios sistemos

Optimizuojant transporto sistemos veiklą mietuose svarbu naudoti intelektualias eismo valdymo sistemas. Tokios sistemos tikslai yra: • Mažinti spūstis • Didinti transporto srautų vidutinį greitį • Gerinti viešojo transporto darbą • Mažinti avaringumą • Didinti eismo dalyvių saugumą • Gerinti ekologinę situaciją mieste

traukinių triumfas

Ispanijoje, gana atokiai išsidėsčiusius didmiesčius Madridą ir Barseloną jungia greitojo traukinio linija. Patogus ir šiuolaikiškas „Velaro“ traukinys skrieja daugiau nei 300 km/val. greičiu. Šio modelio traukiniai yra patys greičiausi savo tipo atstovai, o jų kuro sąnaudos itin mažos (sunaudojama 0,33 l/100 km vienam žmogui). Vokietijoje traukinys tarp Kelno ir

kAlėJIMAs dANgUJE
Šiemetinį dangoraižių konkursą, rengiamą populiaraus architektūros žurnalo „Evolo“, laimėjo tikrai neįprasta idėja – vertikalus kalėjimas. Koncepciją pasiūlė architektai iš Malaizijos Chow Khoon Toong, Ong Tieng ir Beh Ssi Cze.
Eglė KVAS Šiame statinyje pagrindinę sienų funkciją atlieka erdvė, kuri atsiveria tarp miesto ir ant polių iškeltos kalėjimo gyvenvietės. Kalėjime siekiama spręsti per bausmės laiką atrofuojančių socialinių įgūdžių problemą bei tai, kaip nusikaltę visuomenei žmonės galėtų produktyviai jai atsimokėti (suprask, inkilai ir drožiniai čia nevaidina pagrindinio vaidmens). Dėl tokio užmojo šį kalėjimą galima vadinti industriniu. Projekto kūrėjai jame įsivaizduoja įrengtą atliekų perdirbimo gamyklą, ūkį ar panašiai. Kalėjimo bendruomenė ne tik išlaikytų save, bet ir prisidėtų prie miesto, virš kurio stiebsis, gerovės. Pagrindinis dėmesys skiriamas atliekų perdirbimo gamyklai. Įsivaizduojama, kad kaliniai čia dirbtų tiek su nepavojingomis, tiek su pavojingomis medžiagomis. Kalėjime turėtų funkcionuoti atskiri transporto kanalai – vieni skirti kaliniams, kiti prižiūrėtojams, dar kiti – įvairiems specialistams (pvz., ugniagesiams, medikams). P. S. Projektai, siūlomi „Evolo“ dangoraižių konkursui, nėra realūs – jie tik įsivaizduojami, utopiniai brėžiniai ateičiai.

www.evolo.us nuotrauka

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

ekodaiktas/ekoproduktai / 9

EkodAIktAs
kIEMAs, dRAUgIŠkAs gAMtAI
Tarkim, pasistatėte ekologišką namą. Dabar gyvenate jame ir esate arčiau gamtos. Pro langą matote, kaip miškas šukuoja debesis, kaip ežere vinguriuoja saulės atspindžiai, kaip darželyje gaivališku dosnumu sėklas barsto usnys ir varnalėšos... Usnys ir varnalėšos jums nepatinka, labiau mėgstate petunijas. Todėl pasiraitojate megztinio rankoves, apsimaunate bulviakasio kelnes ir skubate tvarkyti kiemo. Jei jau namas – ekologiškas, nejaugi tvarkysite sodą, naudodami plastikinius įrankius? Juos ir perdirbti sunku, ir šiaip – nelimpa prie rankų jums, natūralumo mėgėjui. Todėl apsilankykite tinklalapyje, kuris siūlo įvairiausių gaminių jūsų sodui ir namams. Kad džiaugtumėtės ne tik jūs, bet ir namas, ir, aišku, gamta. Pavyzdžiui, gėlių vazonėliai, pagaminti iš perdirbtų padangų. Jie atrodo gražiau negu galima įsivaizduoti išgirdus žodį „padangos“, mat buvo iškirpti ir susiūti rankomis – kaip skelbia tinklalapis – Vidurio Rytų amatininkų. Itin keistai pasakojama produkto istorija: „Ištisos kartos Vidurio Rytų klajūnų su savimi nešiodavosi rankomis pagamintus vazonus. Dabar vazonai, pagaminti iš senų padangų, yra šios gražios tradicijos tąsa.“ Taip ir įsivaizduoji klajūnų procesiją su nešuliniais gyvuliais ir pelargonijų vazonais rankose. Nei šis, nei tas. Bet vazonėliai tikrai dailūs. O čia – sodininkystės rinkinys. Perdirbto plastiko kibirai, plieniniai įrankiai, rankomis pagamintos medinės lentelės augalų pavadinimams užrašyti... Žodžiu, kapstykis po žemę ir kapstykis. Kita vertus, nereikia klajūnų istorijos, kad patikėtum gėlių darželio svarba. Kai nuvažiuoju pas senelius, mane stebina, kokios aistros miestelyje verda per „Gražiausio kiemo“ konkursą (taip, toks yra!): „Pažiūrėk, ji prisodino tų didelių krūmų priekyje, tai gerai, kad jie dabar pražydo, užtat prie laiptelių koks šiukšlynas! Ir laimėjo antrą vietą! Negaliu patikėti.“ Galima sakyti, jog sena lietuviška tradicija puoselėti kiemą ir gėlių darželį tebėra gyva. Jei nenorite jos užmiršti – marš į sodą. Vazonėlių iš perdirbtų padangų rinkinys – 55 £. Sodo reikmenų rinkinys – 62 £. www.biomelifestyle.com

Parengė: Miglė ANUŠAUSKAITĖ

Turite ekodaiktą? Pasiūlykite mums info@ozonas.lt

Miglės Anušauskaitės koliažas

NAMElIo-pIlAItės plANAs
Kartais žmonės supranta, kad jų estetinis skonis pasiekė savo apogėjų ir daugiau nesikeis. Maža to – jeigu keisis, tai tik į bloga. Todėl būtina atlikti ilgaamžę savo stiliaus bei skonio manifestaciją, kad netgi praėjus daug laiko prisimintum, koks ypatingas buvai tuo metu, kai tavo skonis „subrendo“. Pirmąsyk mes tai pajuntame paauglystėje, todėl dėvime keistus drabužius (nes rimtesnius išvaizdos pokyčius draudžia tėvai) ir publikuojame savo kūrybą internete (nes spauda nepriima). Laimei, praėjus šiam etapui drabužius galime išmesti, o štai atkapstyti jaunystės eilėraščiai sukelia vien tik gėdą. Paaugę suprantame, kad kvaili buvome paauglystėje. Madingas gyvenimas, įdomūs vakarėliai ir meniški draugai mums sufleruoja, jog dabar yra tas metas, kai mūsų asmenybės įgavo išliekamąją vertę. Todėl pasidarome tatuiruotę, kvailai apsikerpame plaukus arba įsigyjame automobilį. Paskui plaukai atauga (ačiū Dievui), tatuiruotę galime paslėpti po – jau kitokio stiliaus – drabužiais, o mašina... Na, kai uždirbsime pinigų, įsigysime kitą. Pagaliau uždirbame pinigų ir pradedame galvoti apie nuosavą būstą. Statydamiesi namus, žmonės paprastai nori tokių, kurie atspindėtų jų mėgstamą stilių, tačiau neužgožtų jų pačių. Bet esama ir tokių žmonių, kurie nebijo būti užgožti savo būsto, nes mano, jog tai... neįmanoma. Tokie originalūs ir ekscentriški žmonės statosi namus ekologiškus ir drauge – keistokus. Jei manote, kad norite gyventi juokingoje pilaitėje, yra tokia kompanija (sakyti „įstaiga“ nesiverčia liežuvis), kuri gali jums suprojektuoti fantastišką, įdomų, ekscentrišką, jaukų namuką. Jų tinklalapyje galima rasti tokių namų paveikslėlių. Jūs pasirenkate paveikslėlį, kurį laiką su šia kompanija derinate namo planą (jūs išreiškiate pageidavimus, jie jūsų norus įtraukia į planą), kol galų gale visiems jis atrodo priimtinas. Paskui statote savo pilaitę, žinoma, iš ekologiškų medžiagų. Nenumanau, kaip man ši idėja atrodytų po dvidešimties metų, bet dabar pagyventi pilaitėje tikrai neatsisakyčiau. Išskirtiniai namų planai – www. aboveallhouseplans.com

Miglės Anušauskaitės koliažas

EkologIŠkAs vYNAs
Nuo vyno aš tampu gražesnė. Man atrodo, kad judesiai įgyja tam tikro lengvumo, žvilgsnis pasidaro drumstas, nes pasaulis, besiveriantis prieš mano akis, užsimeta daugiau šydų, pasislepia po jais, tapdamas žavesnis. Dar man atrodo, kad vynas nuskaidrina mano mintis, įneša šmaikštumo ir poezijos. Nežinau, kaip atrodo tiems, kurie vyną ragauja drauge su manimi. Tačiau stebintys iš šono blaivininkai retai kada pritaria mano tariamam žavesiui. Be to, sakoma, kad alkoholis nėra sveika... Bet jei nusprendėte paskanauti taurelę, rinkitės ekologišką vyną. „Ekologiško vyno trijulė“ – tiems, kurie mėgsta, kai vynas jiems patiekiamas. Žinovams. Gurmanams. Gamtos mylėtojams. Šios „trijulės“ buteliai – iš stiklo, kurį gaminant ir perdirbant sueikvojama perpus mažiau energijos, negu reikia įprastiems buteliams. Be to, 10 % pelno vyno gamintojai skiria kompanijai, kuri stato atsinaujinančios energijos įrenginius. Vyno žinovai tikriausiai apsidžiaugtų, kad „trijulė“ gali įtikti kiekvieno skoniui: ją sudaro Merlot, raudonasis Rhône ir Pinot Noir vynai. Jei kam nors šie pavadinimai nieko nesako, tai vis tiek be galo gražiai skamba (kaip sudaužiamų taurių dzingtelėjimas). Išradingi ir nagingi vyno mėgėjai tikriausiai nenorės leisti pinigų tam, ką gali pasigaminti patys. Gal jie ir negalės puikuotis vyno senumu ar įmantriais vardais, bet užtat kaip romantiška! Galima įsivaizduoti, kaip braidote po pievas su geltona puokšte – pienių vynui. Kaip ragaujate prinokusio obuolio, ketindami paversti jį saldžiu gėrimu. Kaip įstrigę tarp vyšnios šakų klausotės varnėnų giesmių, ruošdamiesi gaminti vyšnių vyną. Paskui laukiate, kol gėrimas užrūgs. Kas savaitę atsargiai jį apžiūrite ir pauostote – gal jau? Galima įsivaizduoti, kaip vaišinate draugus ir jie džiaugiasi aitroku skoniu, giria jūsų atsidavimą, kruopštumą, kulinarinius gebėjimus. Ir, visi drauge paragavę po taurę, tampate gražūs bei iškalbingi. Ekologiško vyno trio – 29,99 $ www.wine.com

pAvEIkslIUkAI, RodANtYs Jūsų MEIlę gAMtAI

Miglės Anušauskaitės koliažas

Miglės Anušauskaitės koliažas

Testas: Kaip žmonės reaguoja, kai jūs pradedate kalbėti apie meilę gamtai, ekologiją, planetos išsaugojimą ir pan.? a) „Ir vėl tu tą patį!“ b) „Tu irgi iš tų? Nežinojau.“ Atsakymas a) reiškia, kad arba kalbate apie ekologiją pernelyg daug, arba esate ne toje kompanijoje, kur jus galėtų suprasti. Atsakymas b) reiškia, kad jūsų įsitikinimai yra per menkai žinomi. O kaipgi padėsite žmonėms suprasti „žalio“ gyvenimo svarbą, jei laikysite tai paslaptyje? Pradėti galite nuo mažų dalykėlių. Štai vienas tinklalapis siūlo įsigyti dailiai sukomponuotų ženklelių rinkinį. Vienas giria saulės energijos naudojimą, kitas pasisako prieš gausų popieriaus naudojimą, trečias – už vandens saugojimą, už vėjo energiją... Žodžiu,

pasirinkimas gausus. Ženklelius galite naudoti kaip šablonus ant dokumentų ar sutarčių arba kaip darbastalio paveikslą, galbūt – kaip piktogramas savo tinklalapyje. O štai dar geresnė mintis: komponuokite ženklelius patys. Taip sutaupysite pinigų ir vystysite kūrybingumą. O gal netgi pasigaminsite antsiuvą ant drabužio? Tiesa, į testo klausimą galimas ir trečias atsakymas: c) „Visiškai sutinku su tavimi. Gaila, kad ne visi žmonės apie tai susimąsto.“ Atsakymas c) reiškia, kad radote bendraminčių. Taigi darbuotis planetos labui ir piešti ženklelius galėsite drauge. „Žali“ ženkleliai – 7 $. www.graphicriver.net

10 / išvyka

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

RIEtAvAs: MIŠkų sUpAMAs ogINskIų pėdsAkAs
„Užsispyrę žemaičiai“ – mąsčiau klausydamasi su pasididžiavimu pasakojamos istorijos, kaip Rietavas tapo savivaldybe. Atrodo, kad laisvė jiems yra išskirtinis, gyvybiškai svarbus elementas. Tuo negalima nesižavėti. Rietavo žemėlapį į „Išvykos“ rubriką įtraukėme pastebėję, kad paprastai su šio miesto vardu siejamas tik automobilių turgus. Nuvykusi į vietą buvau sužavėta miškų gausos ir įspūdingos istorijos pėdsakų. Pasirodo, Rietave slypi kultūrinis užtaisas, kurį naudinga išsilukštenti kiekvienam, besidominčiam pilietiškumo puoselėjimo klausimais.
Kristina KUČINSKAITĖ editor@ozonas.lt Prie pelkės veda jaukūs mediniai takai, greta gurga šaltinis. Jonas pasakojo, kad dar Oginskių laikais buvo manyta statyti vandens malūną – tam tas upelis ir iškastas, bet jo versmė pasirodė per silpna. Pačioje pelkėje tyvuliuoja devynios bedugnės „akys“ (ežeriukai) – tokiuose senovės moterys mėgo pasinerti, kad vėliau galėtų džiaugtis itin švelnia oda ir plaukais. Kai kur rymo mažutės trapios pušaitės, „kai kurios iš jų skaičiuoja po pusantro šimto ir daugiau metų“, neleido apsigauti miško specialistas. Eidami per tykų mišką aptikome medį, virtuoziškai išstuksentą meletos. „Maisto ieškojo – be reikalo nevargo“, – net kelis kartus grožėjosi girininkas. Tokie uoksai vėliau gali tapti namais, kad ir šikšnosparniams. Dar už kelių žingsnių mus pasitiko tikras urvų ir duobių tinklas. Žemę ten šitaip išvarpė ir žmonės, ir gyvūnai. Palinkdamas prie urvų Jonas man aiškino, kaip atskirti dar lapių tebenaudojamas landas. O žmonės čia kasinėję tikėdamiesi rasti lobių, brangenybių. Mat šalia pelkės – piliakalnis. Mums stebint kiek „stalkerišką“ pelkės panoramą J. Šiurys vis gailestavo, kad nėra bent kiek šilčiau, – pamatytume gervių.

Miškingas kampelis

51 procentą Rietavui priklausančių žemių sudaro miškingi plotai. Tai retas miškų gausumo atvejis. Mane į mini ekskursiją pakvietęs ilgametis Skroblės girininkijos miškininkas Jonas Šiurys didžiavosi, kad miškai čia tikrai gražūs. Netrūksta ir saugomų vietų, vadinamųjų kertinių miško buveinių. Pavyzdžiui, vykdami prie savo tikslu pasirinkto valstybinio telmologinio draustinio, pravažiavome iš pažiūros niekuo neišsiskiriančių medžių juostą, kur saugomi juodalksniai. Man besistebint, kaip girininkas gerai išmano mišką, jis prasitarė, kad daug kas nesupranta tokio darbo ir galvoja, kad tai tik pramoginis maklinėjimas laukais.

Kristinos Kučinskaitės nuotrauka

Aukštasis tyras

Apie aukštąjį tyrą, unikalią Vakarų Lietuvos aukštapelkę, kaip mistiškos atmosferos vietovę, jau buvau girdėjusi iš kelių pažįstamų, tad buvo įdomu patenkinti smalsumą ir viską pamatyti savomis akimis. Pelkės teritorija (kartu su apsaugine miško juosta) užima apie 900 hektarų plotą. Tiesa, buvo metas, kai pelkė galėjo labai susitraukti. Girininkas su malonumu prisiminė, kaip vieną rytmetį šalia pelkės stovėta su valdininkais ir verslininkais, svarsčiusiais apie durpyno čia kūrimą. Tuomet ore savo šokius pradėjusios piešti gervės, ir reginio pakerėti durpyno propaguotojai sutarė, kad Aukštasis tyras privalo likti gamtos namais. Ir dabar draustinis saugo baltuosius kiškius, jerubes, lėlius, juoduosius gandrus, mažuosius erelius rėksnius, paslaptingąsias lūšis ir kitas gyvūnų ir augalų rūšis.

centre išvydau įspūdingąją bažnyčią“, – su šypsena prisiminė savo pirmąjį susidūrimą su čia esančiu kultūriniu lobiu. Deja, atmintyje nemažai ir šešėliuotų epizodų: „Mačiau kaip viskas nyko. Rietavo nelaimei, Oginskių dvarvietės teritorijoje 1971 m. pradėta statyti technikumo kompleksą. Tiesiog protu nesuvokiama! Griovė unikalius ūkinius statinius, svirnus su skliautiniais rūsiais, rovė sodą... Užtupdė standartinį statinių kompleksą, nors šalia buvo tušti plotai. Būtent energingojo muziejaus direktoriaus dėka išsaugoti buvusios Oginskių muzikos mokyklos pastatai (juose dabar įsikūręs muziejus). Dvarvietės naikinimas, viena vertus, atsitiktinumas, kita vertus, jį galima traktuoti kaip pastangą ištrinti „kraugerių“ dvarininkų pėdsakus. Mums palinkus prie dvarvietės maketo V. Rutkauskas taip pat paminėjo, kad čia buvęs įspūdingas parkas, vienas iš pirmųjų Lietuvoje, mat tuomet dar nebuvo nei Palangos, nei Lentvario parkų.

Kalbėdamas apie pagrindinius muziejaus tikslus V. Rutkauskas net kelis kartus pakartojo siekį sugrąžinti Lietuvai Oginskius: „Jie dalyvavo europinėje kultūroje ir ištirpo joje su savo palikimu. Svarbu susigrąžinti tai, kas yra mūsų; ne pasisavinti, nes tai priklauso visai Europos erdvei. Bet tai turi būti prisiminta ir Lietuvoje.“ Anot direktoriaus, mūsų šalyje nuolat kalbama, kad esame jauni, kad viskas tik kuriama, tačiau pakanka žvilgterėti į istoriją ir pamatysim, kad precedentų jau būta, kad buvo formuojamos galingos vertybių sistemos, kad yra iš ko mokytis ir kuo sekti.

vadų, 1802 m. Vilniaus universiteto garbės narys, žinomas kompozitorius. „2015 m. jam sueis 250 metų. Tai tokia įspūdinga asmenybė. Būtina skleisti jo atminimą“, – teigė V. Rutkauskas ir prasitarė, kad siekiama, jog 2015-ieji būtų dedikuojami Mykolui Kleopui Oginskiui.

Alternatyvos proveržiai

pagrindiniai proveržiai

Istorijos žaizdos

Kitas mano pašnekovas, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius ir miesto garbės pilietis Vytas Rutkauskas, pribloškia meile istorijai, ypač – susijusiai su Oginskiais. Vesdamas gražiais muziejaus koridoriais, aprodydamas sales jis pasakojo, kad pirmą kartą važiuodamas link Rietavo buvo pasibaisėjęs pelkėtais miškais. „Bet vienoj vietoj kelias pakimba aukštumoje ir akimirksniu atsiveria visa Rietavo panorama, kurios

Ryškus oginskių pėdsakas

Kristinos Kučinskaitės nuotrauka

Skamba keistai, bet tolimame Rietave kadaise tarpo tikras humanizmo lopšys. Čia formuotas idealios mini valstybės modelis – tai, ko tuometinės aplinkybės neleido daryti visoje Lietuvoje, buvo daroma Rietave. Ir už tai reikia dėkoti didikų Oginskių šeimai. V. Rutkauskas pasakojo, kad 1835 m. atvykęs į Rietavą Irenėjus Oginskis iškart panaikino baudžiavą: „Jis ne tik paleido baudžiauninkus, bet viso dvaro sistemą formavo taip, kad būtų palaikomi valstiečiai. Oginskiai labai intensyviai kūrė vidurinįjį sluoksnį. Ko iki šiol nėra mūsų valstybėje.“ Muziejaus direktorius tuoj pat pateikė ir kitą datą – 1848 m., kuomet iškilmingai švenčiant Irenėjaus sūnaus Bogdano krikštą dalyvavo net 4000 neformalių krikštatėvių porų. „Tai sužinoję net aiktelėjome, nes tai reiškia, kas Oginskiai, kartu su valstiečiais, šventė baudžiavos panaikinimo reformos pergalę. Tuomet Rietavo valstiečiai jau buvo raštingi, atsistoję ant kojų... Tai buvo pergalė“, – savo žodžius raiškiu gestu tvirtino V. Rutkauskas. Jo nuomone, Oginskiai kūrė idealios valstybės modelį, kuriame visuomenės santykiai yra harmonizuoti, finansų sistema stabili, sklinda raštingumas, mokslo ir technikos naujovės, skatinama kultūra. Tas pats I. Oginskis rėmė Lauryno Ivinskio kalendoriaus leidybą, aktyviai palaikė Valančiaus skleidžiamą blaivybės judėjimą (nors paties smuklės dėl to patyrė nemažą pelno smukimą).

Sunku sieti automobilių turgaus miestą su istoriniu miestu, kuriame 1859 m. Irenėjus Oginskis įsteigė pirmąją Lietuvoje agronomijos mokyklą (joje buvo mokoma lietuvių žemaičių kalba!). 1872 m. su to paties Oginskio parama Rietave buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje profesionali šešiametė muzikos mokykla (muzikos mokyklų ir anksčiau buvo, bet jos buvo uždaros, skirtos tik didikams). Dar po dešimties metų tiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija. O 1892-aisiais bazilikinio stiliaus bažnyčioje sušvito didysis sietynas – pirmą kartą Lietuvoje apšvietimui naudota elektra. Dar nepaminėtas liko bene žymiausias iš Oginskių giminės – Mykolas Kleopas Oginskis, kunigaikštis, diplomatas, Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas, vienas iš 1794 metų sukilimo

Šiandieniniame Rietave didingą praeitį liudija tik istorija ir jaukų miestelio peizažą nuspalvinantys architektūriniai fragmentai – tokie kaip liūtų vartai, neįprasta bažnyčia ar vandens bokštas. Ieškantiems unikalių akcentų galima paminėti, kad Rietavas yra tapęs namais jau trečius metus vykstančiam alternatyviosios muzikos ir menų festivaliui „Ont GRIND’ų“. Tolimesniam domėjimuisi www.oginskiriet.lt www.rietavas.lt

Apie Rietavą

Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas 1253 m.; 1525 m. dokumentuose Rietavas oficialiai paminėtas kaip miestas; 1892 m. Rietavo dvare pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje ir carinėje Rusijoje elektrinė. Ji teikė elektrą dvarui ir miesteliui; Plotas – 586 km²; Gyventojai – 10 000 (visoje savivaldybėje).

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

mąstytojas / 11

kAI NAMAI tAMpA ANoNIMIŠkU pEIZAŽU / pokAlbIs sU A. svERdIolU
Ekologinės temos visuomenėje tampa vis populiaresnės ir populiarumu jau gali varžytis su pramogų pasaulio aktualijomis. Visgi ar vien mados ir masiškumo užtenka, kad įvyktų realūs pokyčiai? Filosofijos profesorius Arūnas Sverdiolas nelinkęs daryti skubotų išvadų ir esamą situaciją vertina kritiškai. Pavasarį nutirpęs sniegas atidengė praėjusios vasaros „palikimą“ pamiškėse ir paežerėse. Kaip tik dabar pats laikas pamąstyti apie tai, kas iš tiesų slepiasi po mada ir populiarumu.
Jonas ŠPOKAS naujienos@ozonas.lt Žmogus nuvyksta „į gamtą“, susiranda patinkamą vietą, pramogauja, piknikauja, paskui nežmoniškai ją prišiukšlina ir palieka. Antrą kartą jis ten nebevažiuos: juk vieta subjaurota, reikia pasiieškoti kitos, tinkamesnės. Ekologinė politika, šiukšlių surinkimas, įvairios akcijos – tai sisteminio lygmens dalykai, o paežerių ir miškų šiukšlinimas vyksta mikro lygmeniu. Jį lemia pačiame sąmonės pakraštyje vykstantys procesai: juk niekas iš tiesų nesusimąsto, neapsisprendžia, pro mašinos langą išmesdamas nuorūką ar plastmasinį butelį. Dabar jau akivaizdu, kad skęstame šiukšlėse, bet dėmesio į tai vis tiek nekreipiama. Štai žolės deginimas: kasmet sudega ne tik žolė, bet ir namai, žmonės. Atrodo, pamokų būta daug ir skaudžių, tačiau tai vis tiek kartojasi. Negelbsti net vadinamasis savisaugos instinktas. Kasdienybė apskritai daug beprotiškesnis dalykas, negu paprastai manoma.

kas jums atrodo aktualiausia kalbant apie ekologiją?

Aplinkos teršimo problematika man svarbiausia ne pati savaime ir ne visa savo apimtimi, o tiktai kaip jautrus asmens buvimo būdo indikatorius. Šiaip jau ekologija yra ir valstybės įstaigų, ir verslo įmonių, ir visuomeninių organizacijų bei judėjimų reikalas ir rūpestis. Bet man rūpi kas kita: kaip egzistuoja pavieniai asmenys, už ką jie kuo kasdieniškiausiai veikdami prisiima atsakomybę, o už ką - ne. Šią realią atsakomybę gerai atspindi spontaniško šiukšlinimo lygis. Šiukšliname patys, tai ne valdžia ar dar kas nors mums visur prišiukšlino. Tradicinės bendruomenės gyvensenoje nebuvo griežto santykių su gamta reguliavimo ar normavimo. Gamta buvo tarsi savaime artima, įprasta ir žmonės dažniausiai prižiūrėdavo, susitvarkydavo aplinką. Tačiau kai visuomenė pasidaro masinė, anoniminė, gamta taip pat virsta abstrakčiu, anoniminiu gamtovaizdžiu, daugybė žmonių nesijaučia su juo glaudžiau susiję ir nejaučia atsakomybės už jo saugą. Gimtinė, artima aplinka yra pavirtusi anonimine vieta. Net ir kaime, nuo seno pasižymėjusiame švaria aplinka ir pagarba gamtai, dabar viso to nebeliko. Dabartinis kaimo gyventojas dažniausiai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir miestietis. Gamtosauga, kaip savaime suprantamas dalykas, beveik nebeegzistuoja.

Jono Špoko nuotrauka

kaip manote, kokios istorinės ar socialinės aplinkybės lemia dabartinę situaciją?
Bendriausia prasme kalbant, dabartinę situaciją lemia Vakarų civilizacijos esminio kismo – modernizacijos, o pastaruoju metu ir globalizacijos procesai. Tačiau tenka pripažinti, kad dabartinė Vakarų civilizacija gyvena iš anksčiau sukaupto vertybinio potencialo, tam tikra prasme - iš inercijos. Ne tiktai aplinkos netausojimas, bet ir įvairios beprasmiškos destrukcijos, vandalizmai rodo, kad vyksta ne tik mūsų, bet ir visos dabartinės civilizacijos gili erozija. Viena iš svarbiausių „likutinių“ vertybių, kuriomis vis dar laikosi dabartinės visuomenės, yra laisvas ir atsakingas asmuo. Tai prielaida, kurią savo ruožtu grindžia mano minėtas atitinkamas spontaniškas

Regis, informacijos ir agitacijos nėra mažai. bet atrodo, kad poveikio nėra. Jūsų nuomone, kodėl?

Kaip tik dėl to, ką jau minėjau.

kasdienis veikimas. Jo pobūdis atsiliepia ir visiems aukštesniems visuomeninio gyvenimo lygmenims. Nesant šios prielaidos visas visuomenės pastatas pakimba ore, netgi pats jos organizacinis principas, demokratija darosi problemiška. Mūsų modernizacijos vyksmas turėjo ir turi savų ypatumų. Pirmiausia krinta į akis tai, kad Lietuvos modernizacija buvo stalininė: prievartinė ir totalitarinė. Gerokai tradicinė visuomenė buvo atomizuota, asmenys staiga neteko savaime suprantamų gyvenimiškų orientyrų. Kai tradicinė, žmogiškais ryšiais susijusi kaimo bendruomenė patenka į modernizacijos katilą, labai daug lemia, koks yra jos sukauptas individualizmo (kuris anaiptol nesutampa su egoizmu), demokratiškumo ir asmeninės atsakomybės potencialas. Mūsiškis buvo ir liko visiškai menkas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškosios demokratijos gyvybin-

daug ką perėmėme iš sovietų sąjungos, o šiuolaikinis vartotojiškumas ar nėra atėjęs iš dažnai manoma, kad vieno vakarų kultūros? žmogaus veiksmai negali turėti Vartojimo logikair būdinga kapitalistinei sistemai, dabar ja gyvena žymios įtakos visai aplinkai. Iš kur anaiptol ne tiktai Vakarai. Nemanau, kad ši logika mums svetima, mes paatsirado toks požiūris?
ga tradicija neišliko, carinės Rusijos baudžiavinės santvarkos patirtis nebuvo palanki jai formuotis. Tarybų Lietuvos laikotarpiu susidarė milžiniškas socialinio bejėgiškumo ir asocialumo, asmenų nesugebėjimo koordinuoti tarpusavyje savo veiksmų potencialas. Jis lemia ir dabartinę mūsų visuomenės būklę, reiškiasi visur kur. Iš tiesų mes neturime visuomenės. Ir tai nėra vien tiktai mūsų neteisingo mąstymo, totalitarizmo iškreiptos sąmonės dalykas. Išeivius, kurie sugrįžo į Lietuvą ir mėgino čia pritaikyti savo patirtį, esu girdėjęs sakant: „čia nieko neįmanoma padaryti“. Nenuostabu, kad kalbant apie bet kokį visuomeniškai reikšmingą paskiro asmens veikimą, ir pačiam tam asmeniui, ir kitiems visuomet kyla abejonių dėl šio veikimo efektyvumo. Žinoma, kritiškai svarbu yra kurti socialumo audinį, jungti pastangas. Bet kadangi tai būna labai sunku ir nuvilia, atrodo, kad niekam nieko nereikia, tai, man regis, reikia galvoti ir apie paskutinę atsparą – grynai individualią pastangą. Turime klausti, senoviškai formuluojant, ko iš tiesų nori mūsų siela, ką sako intuicija. Galbūt pasirodys, kad tai ne toks jau pavienis dalykas: kiekvienas asmuo turi tokių neapčiuopiamų, tačiau neabejotinai veikiančių, atsiliepiančių dalykų, kaip moralinis jautrumas, skonis, taktas. Kai jie veikia, pasisako, reikia įsiklausyti į juos ir jais pasitikėti. Efektyvumo klausimas labai dažnai ne tiktai atidėtinas, bet ir tiesiog metodiškai padėtinas į šalį. Galima tai vadinti individualaus pasipriešinimo ar partizaniška taktika, kai tiesiog darai tai, kas, tavo manymu, darytina. Jei manai, kad šiukšles reikia rūšiuoti, tai ir rūšiuok, nors ir matytum, kad iš trijų skirtingų konteinerių vis tiek viskas kraunama į vieną sunkvežimį (pats esu tai matęs: pasityčiojimas iš žmonių).

kliuvome į bendrą judėjimą ir plaukiame viena upe pasroviui. Žinoma, ir čia turime savitumų. Pasibaigus sovietinei erai, įvyko daug ir staigių permainų, o tai visada kelia sumaištį – vadinamąją anomiją. Dažnai prarandama bet kokia orientacija, nebelieka saiko jausmo, išmanymo, kur sustoti. Tai akivaizdžiai matosi pažiūrėjus į nepriklausomybės pradžioje statytus privačius namus – monstrus: trijų keturių aukštų, su daugybe balkonų. Tai savotiški aritmetiškai padauginti butai su daugybe mažų kambariukų. Mūsų vartojimo visuomenė labai vulgari. Vartojimo logikos rėmuose galima dar daug ką nuveikti. Pavyzdžiui, suprasti, kad viena tuščia erdvė būtų didesnis komfortas ar kad neaptvertas, žole apaugęs kiemas prašmatniau, negu išklotas netgi spalvotomis plytelėmis. Kalbant radikaliau ir rimčiau, ir šiuo atveju apie išeitį galvočiau visų pirma kaip apie sąmoningą asmeninį pasipriešinimą mikro lygmeniu. Neapeliuoti į valdžią. Kalbėti ir ypač veikti ne visuomeninių organizacijų ar judėjimų, o tiktai savo paties vardu. Tik taip gali susivokti, ko iš tikrųjų nori ir kam esi pasiryžęs. O jau tada galbūt atsiras bendraminčių ir bendradarbių, bet ir tai nebūtinai. Kitu atveju tai bus tik bejėgiškas vienų įkalbinėjimas kitų, kaip įkalbinėjami maži vaikai. Reikia pripažinti, kad daugumai ekologinių judėjimų ir organizacijų būdingas infantilus diskursas. Žinoma, tai nėra visai nenaudinga, tačiau gana ribota ir tartum nerimta. Mano manymu, ekologinės vertybės turės įtakos tik tada, jei motyvuos asmenis ir bus jiems išties reikalingos.

a chilling soul nuotrauka

12 / veikla

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

pIRMAsIs EkologIJos pUodElIs MAskvoJE
Rusijos sostinėje, baigiantis žiemai, vyko pirmasis „Eco Cup“ („ekologiškas puodelis“) filmų festivalis. Kodėl „puodelis“? Festivalio organizatorės Anastasios Laukanen noras buvo suburti žmones aplink puoduką kavos ar arbatos, kad būtų keičiamasi idėjomis, diskutuojama apie filmus. Kaip ji sakė atidarydama festivalį, „nė viena problema negali būti išspręsta, jei nėra kalbama apie ją“.
Benjamin VAUTRIN cijas – juk rodomi gražūs peizažai ir katastrofiškos prognozės. Gaila, bet tokių filmų nešama žinia yra gana tolima paprastam žmogui. Dažniausiai demonstruojamos ir taip seniai žinomos tiesos, su kuriomis ir taip visi sutinka, pvz., „mes turime gelbėti savo planetą“. Bėda ta, kad nepaaiškinama, kaip tai daryti! Manau, tokie filmai pažadina mūsų giliausias pirmykštes baimes. Kyla asociacijos su Nojaus arka, susimąstai apie cunamius, žemės drebėjimus, potvynius... Tai dalykai, kurių bijome, bet kurie paslapčia mus traukia. Pasirinkdama demonstruoti J. Webster filmą pačią pirmąją festivalio dieną, Anastasia norėjo priartinti auditoriją prie herojaus ir jo šeimos. „Katastrofos receptai“ yra filmas-dienoraštis, kuriame pasakojama apie šeimos kovą su plastiku, siekiant bent metus gyventi be jo. Mano nuomone, būtent šis filmas buvo vienas ryškiausių ir aktualiausių: autorius mąsto apie ekologiją (turime perdirbti, mažinti vartojimo apimtis t. t.), tuomet pritaiko teoriją praktiškai (kas iš to, ką vartoju, teršia labiausiai?) ir galiausiai imasi pats įgyvendinti eksperimentą (siekia gyventi metus be plastiko).

Neįprasta struktūra

Festivalis vyko „3 in 1“ principu. „Pusryčiuose“ filmai buvo rodomi „Café Ex Libris“ kavinėje gurkšnojant kavą. „Vakarienėse“ filmus demonstravo didesnėje erdvėje – šiuolaikinio meno centre „Nauk254“; po peržiūros vyko debatai ir vakarienė. Festivalio dienos programa vyko visą savaitgalį: šeštadienis skirtas architektūrai, o sekmadienis – aplinkosaugai Rusijoje. Anastasia Laukanen norėjo sukurti aktyvią erdvę, kurioje būtų galima laisvai keistis idėjomis, o ne tik pasyviai žiūrėti filmus. Jos nuomone, gamtos apsauga yra laisvas kiekvieno žmogaus pasirinkimas ir jis turi nešti apčiuopiamų rezultatų. Festivalio idėja moteriai šovė viešint panašiame filmų festivalyje Turino mieste Italijoje. Žiūrėdama John Webster filmą „Katastrofos receptai“ (Recipes for disaster) A. Laukanen nusprendė, kad būtinai nori šį filmą parodyti Rusijoje. Gavusi režisieriaus leidimą nemokamai jį pademonstruoti, ji surinko ir daugiau filmų, kai kurie jų šalyje buvo rodomi pirmą kartą.

Olgos Dmitrienko nuotrauka

Apokalipsė nieko nemoko

Populiariausi ir labiausiai žiniasklaidos palaikomi festivalyje demonstruoti dokumentiniai filmai buvo apie klimato kaitą. Sąlygiškai juos galima skaidyti į porą dalių: pirmoji – „pažiūrėkit, kokia graži mūsų planeta“, antroji – „pažiūrėkit, kas jai nutiks, jei blogai elgsimės“. Tokia struktūra, manoma, lengviausiai paveikia žiūrovų emo-

Aktyvi auditorija

Paprastai ekologinės tematikos festivaliai suburia žmones, kuriems žinomos ekologinės bėdos. Tad galima manyti, kad niekas jau nebebandomas įtikinti. Būtent tai buvo ašinis debatų centras „Eco Cup“ festivalyje. Buvau nustebintas to, kiek daug žmonių liko po peržiūrų ir da-

lyvavo diskusijose – apie tai, kaip kuo platesnei auditorijai paskleisti filmus, kaip adaptuoti jų trukmę, kad būtų galima rodyti mokyklose, kaip sukurti rūšiavimo centrų duomenų bazę, kaip surinkti rūšiuojamas atliekas tiesiai iš butų ir t. t. Viena iš priemonių, kuri gali pagelbėti skatinant žmones veikti, o ne tik stebėti, yra kūrybiškumas. Festivalio metu buvo galima dalyvauti kino režisierės ir scenaristės Janaros Kusainovos meistriškumo klasėje. Demonstruotas jos kurtas dokumentinis filmas „Gyvoji planeta“. Verta pastebėti, kad buvo gana nedaug rusų kūrėjų filmų ir nedaug tokių, kurie koncentruojasi į ekologines pačios Rusijos problemas. Galima paminėti filmą apie amūrinių tigrų nykimą Sibire ir dviejų valstybių pastangas siekiant jų išsaugojimo.

siekiantys permainų

Festivalio auditorija buvo labai marga, ypač didelė dalis – studentai. Teko susipažinti su trim studentais iš Maskvos biologijos universiteto, kurie nusprendė siekti ekologijos diplomų, o tai vis dar tebėra naujovė. Taip pat susipažinau su architektūros studente Liza, kuri atvyko iš Voronežo, kad pasiklausytų Jacques Allard pranešimo. Ji man prisipažino norinti rašyti mokslinį darbą apie naujas kryptis darnioje architektūroje, tačiau konservatyvūs jos dėstytojai to nelaiko rimtu projektu. Mergina tikėjosi iš festivalio parvežti jiems dar tvirtesnių įrodymų, kad darni architektūra yra labai rimtas reikalas. Įsivaizduokite paradoksą – studentė siekia mokyti savo profesorius. Liza žino, kad rašydama tokį darbą stagnatiškame universitete rizikuoja, bet ji mano, kad tai verta, nes taip bus atkreiptas dėmesys į darnią architektūrą. Tolimesniam domėjimuisi http://www.lastcallforplanetearth.eu http://www.euraf.eu

Olgos Dmitrienko nuotrauka

Olgos Dmitrienko nuotrauka

Festivalio filmai:

Olgos Dmitrienko nuotrauka

„Katastrofos receptai“ (Recipes for disaster): John Webster nusprendžia metus gyventi be naftos produktų. Tai reiškia gyvenimą ne tik be benzino, bet ir be plastikinių baldų, dantų pastos, plastikinių maišelių, šampūnų – visko, kieno sudėtyje yra naftos. Daugybė kasdienio gyvenimo daiktų tampa tikru iššūkiu. „Priklausomi nuo plastiko“ (Addicted to plastic): Kanadietis žurnalistas Ian Connaher sukūrė išsamų dokumentinį filmą apie plastiką. Kaip jis gaminamas, kaip švaistomas, ką galima su juo daryti ir kaip susikurti ateitį be jo. Filmu siekiama parodyti, kokia didžiulė industrija veikia už to, ko beveik nepastebime savo gyvenime. „Kvailumo amžius“ (The age of stupid): Režisieriaus Fran Armstrong filme herojus iš 2050 metų žvelgia į nueitą žmonijos kelią svarstydamas, kodėl jis buvo toks žalingas. Fantastiniame filme demonstruojama, kokia žiauri gali būti mūsų ateitis. „Paskutinis kvietimas planetai Žemei“ (Last call for planet Earth): Jacques Allard filmas apie darnią architektūrą.

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

produktai / 13

pAlANgIų dARŽININkYstės pAgRINdAI
Žmogui natūraliai norisi kuo daugiau žalumos. Pavasario žaluma paveikia net abejingiausius. Tiesa, šių laikų žmogui vien grožio nepakanka, jam reikia ir naudos. Žalias grožis gali būti išnaudojamas ant palangių įsirengus vaistažolių „darželį“. Daugelis vaistinių augalų labai tinka maistui pagardinti, todėl apie vaistinius ir prieskoninius augalus dažniausiai kalbama kartu. Žmogaus kasdienei mitybai reikia kuo įvairesnių maisto produktų, todėl šie augalai, naudojami net ir labai mažais kiekiais, labai papildytų mūsų maisto įvairovę. Prieskoniniuose ir vaistinguose augaluose yra daug biologiškai aktyvių medžiagų: vitaminų, makro ir mikroelementų, organinių rūgščių, eterinių aliejų, fermentų.
Asta URBONAVIČIŪTĖ ja vazonuose ar loveliuose auginamos gėlės. Kiekvienam vaistiniam ir prieskoniniam augalui galite parinkti atskirą vazoną, arba kelis augalus sėkite į vieną didesnį vazoną ar lovelį. Galite pasirinkti ir labai neįprastus indus (puodelius, senus dubenėlius, dekoratyvias dėželes ir kt.), deja, juose ne visuomet augalui augti būna tinkamos sąlygos. Tam, kad sudarytumėte vaistiniams ir prieskoniniams augalams tinkamas sąlygas, geriau rinkitės gilesnes ir talpesnes dėžutes arba nelabai žemus molinius vazonus – šiuose induose ne taip greitai perdžiūs žemė. Be to, jei viename inde sugalvojote auginti kelis augalus, pagalvokite, ar jie gražiai atrodys kartu, ar viena augalų rūšis nenustelbs savo vešlumu ir aukščiu kitų jūsų pasirinktų rūšių.

didelė įvairovė

Vazonuose ar loveliuose ant palangės galima auginti baziliką, kvapųjį rozmariną, krūminę perilę, citrininę katžolę, vaistinę melisą, įvairių rūšių čiobrelius, petražolę, raudonėlį, krapą, narcizalapį česnaką, laiškinį česnaką, kvapnųjį mairūną, vaistinį kietį ir dar daug kitų. Namuose auginami augalai reikalaus daugiau dėmesio nei auginami dirvoje, tačiau nereikės jokios ypatingesnės priežiūros, nei reikalau-

Jokių trąšų

Pietro Bellini nuotrauka

Neturintiems sėjimo patirties galima būtų pasakyti, kad visuomet reikia atkreipti dėmesį į pasirinkto augalo sėklų dydį. Labai smulkių sėklų neužžerkite storu žemių sluoksniu, nes daigeliai tiesiog gali neišdygti. Pasėjus indą pridenkite stiklu, polietileno ar agroplėvelės gabalėliu – dygstančioms sėkloms reikia aukštesnės temperatūros, tik nepamirškite, kad joms reikia ne tik šilumos, bet ir oro, todėl palikite tarpelį vėdinimui. Dar vienas labai svarbus patarimas – jokiu būdu netręškite vaistinių ir prieskoninių augalų vazonuose. Jei namuose juos auginsite ne tik gydymo tikslais (liaudies medicinai), bet ir ketinate jais gardinti maistą, arbatas, augalų ūgliukų ar lapų galite skinti nors ir kasdien, todėl prieš kelias dienas patręštą augalą vartoti maistui ne tik yra neekologiška, bet ir neatsakinga. Nerekomenduočiau net organinių ar ekologiškų trąšų, nes kuo mažesnis indas, kuriame auginate vieną ar kitą vaistinį augalą, tuo sunkiau apskaičiuoti tręšimo normą. O pertręšti savo „žaliosios vaistinėlės“ jūs greičiausiai irgi nenorite... Todėl tegul jūsų augalai auga ekologiškai: žiūrėkite, kad jiems užtektų saulės šviesos, drėgmės ir jūsų rankų šilumos. Bet nepamirškite, kad labai kaitri vasaros saulė augalus gali ir nudeginti, o dėl vandens pertekliaus vazone šaknys gali negauti joms būtino deguonies. Ne tik jaunų, bet ir paaugusių augalų vazonų žemę bent kartais apžiūrėkite: supuolusią ar užmirkusią supurenkite ar bent pabadykite pagaliuku.

gražios kompozicijos

Daugiausia biologiškai aktyvių medžiagų visi vaistingieji ir prieskoniniai augalai turi žydėjimo pradžioje, todėl, norėdami susidžiovinti vaistinės žaliavos žiemai arba pasidaryti prieskonių mišinių, nepamirškite tai padaryti laiku. Vasarą vazonus su vaistiniais augalais perkelkite į balkoną ar terasą. Jei kiekvienam augalui parinksite atskirus vazonus, galėsite iš atskirų augalų sudaryti jums patinkančią augalų kompoziciją, grupuodami pagal augalų aukštį, žiedų ar lapų spalvą. Taip jūsų puoselėjamas minisodas ne tik duos naudos, bet ir papuoš virtuvės ar balkono interjerą. Šiuos augalus galima pavadinti draugiškais aplinkai, nes tinka auginti net ir tuose namuose, kuriuose yra mažų vaikų. Be to, jei turite draugų ar

pažįstamų silpnaregių, padėkite jiems įrengti vaistingųjų ir prieskoninių augalų kampelį – skleidžiami aromatai žmonėms, turintiems regėjimo negalią, būtų labai geras orientyras, padedantis atpažinti augalą ir pasinaudoti jo teikiama nauda.

Nepamiršti saiko

Augindami vaistinius augalus gydymosi tikslais, vartokite juos saikingai, jei augalo poveikio organizmui gerai nežinote, būtinai pasidomėkite apie tai arba pasikonsultuokite su savo gydytoju ar vaistininku. Vaistiniuose ir prieskoniniuose augaluose yra daug biologiškai aktyvių medžiagų, kurių poveikis žmogaus organizmui gali būti ne tik teigiamas, bet ir kenksmingas; o gal tai augalas, kuris netinka būtent jums.

sAvE IŠlAIkANtIs INFoRMAcINIs EkRANAs-sIENA pEkINE
Ant vieno iš pramogų centrų Pekine yra sumontuotas vienas didžiausių pasaulyje spalvotas LED ekranas (2200 kvadratinių metrų). Šį radikalų projektą, vadinamąjį „GreenPix“, sukūrė Simon Gior su partneriais. Jie pirmą kartą panaudojo fotoelektros sistemą. LED ekranas funkcionuoja kaip organinė sistema – per dieną kaupiama saulės energija naudojama ekrano šviesai naktį. Ekranas apglėbia visą pastato sieną ir yra skirtas skaitmeninių medijų meno kūrinių demonstravimui. Parengta pagal www.greenpix.org
SimoneGiostra-Arup nuotrauka SimoneGiostra-Arup nuotrauka

14 / veikla

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

kAIp lIEtUvoJE plINtA ŽAlIAsIs vIRUsAs
2009-ieji yra metai, kai jaunimo iniciatyvinė grupė „Eko karta“ įrodė, kad jaunimas imasi atsakomybės už tai, kokioje šalyje gyvensime, ir kartu su projekte dalyvavusiomis Lietuvoje mokyklomis pradėjo kurti ateitį atsakingai.
Ieva LISEVIČIŪTĖ „Vis daugiau žmonių pritaria, jog lemiamu metu, praeityje dauguma pasirinko vartojimą vietoj taupymo, chemiją vietoj natūralumo, požiūrį „po manęs nors ir tvanas“ vietoj „kurk ateitį atsakingai“. Dėl šios priežasties būtina ne tik „dorotis“ su praėjusių kartų palikimu, bet – ir tai yra daug svarbiau – ugdyti jaunąją kartą“, – apie projekto atsiradimo priežastis šnekėjo jo vadovė Ieva Malaiškaitė. Visus metus iniciatyvinė grupė „Eko karta“ organizavo įvairius renginius ir veiklas, įtraukiančias skirtingų pažiūrų bei amžiaus dalyvius. Skirtingos veiklos skirtinguose miestuose skirtingu metu leido pasiekti ir susipažinti su daug neabejingų žmonių. maltiečiams, austrams. • Akcijos „Švaros virusas“ metu įvairiuose miestuose surinkome daugiau kaip 20 tonų šiukšlių. • Perdirbę antrines žaliavas pagaminome ir virš Baltijos jūros paleidome per 30 aitvarų. • Surinkome 1 toną makulatūros ir 509,5 kg plastiko. Taip buvo išsaugota 30 medžių ir išvengta 1 tonos CO² emisijos. • Išvalėme Žemaitijos buities muziejų ir sugrėbtais lapais pamaitinome 2 „žemaitukus“. • Perdirbome 50 kg atliekų, iš kurių sukūrėme: 2 stalus, 6 šviestuvus, aromoterapinį šviestuvą, daugiafunkcinį šviestuvą-fondiu indą, 4 spinteles-kėdes, kalėdinių papuošimų ir interjero detalių. • Savo rankomis pagaminome per 50 kalėdinių dovanų. • Valėme Vilnelę, Nemuno ir Baltijos pakrantes. • Pagavome ir Vilnelės upėje išmaudėme 1 brakonierių. • Jaunąją kartą mokėme teisingai žvejoti: pagauti ir paleisti. • Pakeitėme mitybos įpročius. Iškeitėme čipsus, gazuotus gėrimus, ledinukus, pusgaminius, chemija užterštą maistą į lietuviškus ekologiškus sūrius, bulves, duoną, obuolius, sultis, rūkytas dešras ir pyragus. • Išmokome šokti Klumpakojį ir gaminti ekologišką žemaitišką kastinį. • Užauginome ir kartu suvalgėme: 25 kg bulvių, 50 pomidorų ir agurkų ir 3 litrus naminės uogienės. • Surinkome ir vaikų namams padovanojome daugiau nei 200 perskaitytų knygų. • Iškėlėme 10 inkilų ir lesyklėlių paukščiams. • Ant dviračių pasodinome daugiau kaip 700 žmonių. „Jamam 2 ratus“ žygyje pasiekėme Latviją, o bendrai sudėjus nuvažiuotą atstumą – kelis kartus apsukome aplink Lietuvą. • Išbandėme begales ekomaršrutų ir sudėjome juos visus į žemėlapį. • Sukūrėme nauja ekoženklą. • Perskaitėme 15 paskaitų apie klimato kaitą, atsakingą vartojimą, atliekų perdirbimą, ekožurnalistiką, atsinaujinančius energijos šaltinius, ekologišką gyvenimo būdą, išteklių taupymą. • Sukūrėme „Žalio miesto“ žemėlapį ir įkūrėme „Žalias stoteles“ 22 Lietuvos savivaldybėse. • Visi kartu per metus užaugome, subrendome ir tapome šiek tiek žalesni. Daugelis dalyvavusiųjų renginiuose vėliau patys sėkmingai kūrė ir įgyvendino savo ekologines iniciatyvas, aktyviai veikti pritraukė dar daugiau žmonių savo bendruomenėse. Įsimintiniausius renginius ir kitas projekto akimirkas rasite Lietuvos jaunimo ekoenciklopedijoje, kurią bendrom jėgom rašė visi projekte dalyvavusieji.

per metus visi kartu mes…

• Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus, Utenos, Mažeikių, Palangos, Kazlų Rūdos, Kaišiadorių, Plungės, Rokiškio gatvėse, kurdami Lietuvos jaunimo ekoenciklopediją, kalbėjomės su daugiau nei 1000 praeivių. • Žaliuoju virusu užkrėtėme 1000 Lietuvos traukiniais keliaujančių žmonių. • Žaliąjį virusą skleidėme Mažeikių gatvės praeiviams, gyventi ekologiškiau mokėme suomius, estus ir latvius. • „Eko kartą“ pristatėme suomiams, rumunams, turkams, estams, ispanams,

pRoJEkto FINIŠo tIEsIoJoJE –

gėlės IR dARŽovės
„Eko karta“ per metus subūrė daugiau nei 50 mokyklų, jaunimo organizacijų ir klubų visoje Lietuvoje. Visoms aktyviai dalyvavusioms mokykloms agrofirma „Sėklos“ padovanojo gėlių sėklų, natūralių trąšų ir įrankių. Balandžio 23 dieną skirtinguose miestuose šios sėklos buvo panaudotos apželdinant projekte dalyvavusių mokyklų teritorijas. Mokiniai, mokytojai, iniciatyvinės grupės nariai, „Sėklos“ darbuotojai – visi čiupo kas kastuvą, kas sėklas, kas gėlių svogūnėlius, ir kūrė „Žalias stoteles“, kurias bendromis jėgomis prižiūrės ir plės ateityje. Lietuvos apželdinimo planais projekto organizatoriai ir rėmėjai neapsiriboja. Balandžio – gegužės mėnesiais „Eko karta“, „Ozonas“, agrofirma „Sėklos“, „Rūpi“ ir „Meniu.lt“ keliauja į vaikų globos namus įvairiuose Lietuvos miestuose, visi drauge sodina daržoves ir prieskonius, moko ir mokosi apie ekologišką ir natūralų maistą ir planuoja rudens derlių. Jei norite prisidėti prie šios kampanijos, rašykite culture@ozonas.lt

Pink Sherbet nuotrauka

Photofarmer nuotrauka

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

praktika / 15

NAMų tvARkYMo pRAtIMAI
Sakoma, kad netvarkomuose namuose susidaro zonos, kuriose tvyro neigiama energija. Jos atsiradimą sąlygoja nereikalingų, morališkai pasenusių, sulūžusių daiktų džiunglės, kuriuos žmonės kartais yra linkę kaupti. Nealpstu dėl rytietiškų feng-šui teorijų, bet manau, kad namų valymo eksperimentas tikrai turės teigiamos įtakos – mano erdvė bus švaresnė, taigi ir sveikesnė, o aš pati nekliūsiu už daiktų. Prisipažinsiu, kad toli gražu nesu pedantė ir tikrai turėjau ką veikti, bet rezultatas ir besitvarkant kilusios mintys buvo vertos šeštadienio ir sekmadienio.
Vita SURDOKAITĖ produktus, o jų pasirodė ne tiek jau ir daug. Taigi net nustebau pamačiusi, kiek daug turiu šlamšto, kurį kažkada pirkau ir net nepanaudojau. Matyt, vartotojiškumas labiausiai prasiveržia tada, kai nueini į tas „moteriškas“ parduotuves. Pasižadu, tikrai pasižadu sau, daugiau nebeleisti pinigų daiktams, kurių man nereikia. Taškas. mones namuose reikia pakeisti arba natūraliomis valymo priemonėmis – druska, soda, citrinos rūgštimi ar sultimis, arba įsigyti aplinkai draugiškų valiklių, kurių kaina, nors ir šiek tiek aukštesnė nei įprastų, bet kokybė ir, svarbiausia, poveikis sveikatai bei aplinkai yra minimalus. Taigi viena iš mano užduočių buvo atsikratyti visų namuose esančių pavojingų substancijų. Buvo užsilikęs įtartinas langų valiklis ir butelis stiprios priemonės, kažkoks skystis apkalkėjusiems paviršiams valyti. Viską išmečiau ir ramia sąžine ėmiau šveisti vonios kambarį. Jau keletą metų naudoju aplinkai draugiškus valiklius, pagamintus iš natūralių medžiagų; skalbimo milteliai bei skalbinių minkštiklis yra ekologiški. Džiaugiuosi, kad namus valau kvapniomis, nedirginančiomis priemonėmis ir taip saugau savo ir svečių sveikatą. mynais keliausim į šalia daugiabučio esantį apleistą gėlyną-žolyną ir bandysim sukurti spalvotą ir linksmą darželį. ************ Po tokių didžių darbų jaučiuosi nusipelniusi arbatos puodelio ir
Britney Bush nuotrauka

tikslai ir uždaviniai

Prieš didžiąją apsivalymo dieną teko viską susiplanuoti: išsikelti tikslą (manasis buvo paprastas – atsikratyti nereikalingų daiktų ir viską kruopščiai išvalyti), peržiūrėti savo namų valiklių atsargas ir įsitikinti, kad tarp jų nėra kenksmingų medžiagų. Dar vienas paprastas ir žemiškai pavasariškas tikslas – pasėti kokią prieskoninę žolę ar pasodinti gėlytę.

šokoladinio saldainio ramiuose, švariuose ir tvarkinguose namuose. Pavasaris. Paukčiai sugrįžę valo ir naujai krauna lizdus. Pabūkime paukščiais. Tvarkykimės save. Savo namus. Savo aplinką. Savo miestą ar kaimą. Savo valstybę. Savo Žemę.

Namų širdis – virtuvė

Šlamštdaikčiai

Pagal Rytų tradicijas, laimingų namų esmė yra energija, kuri turi nuolat judėti ir keistis. Seni, nenaudojami daiktai, sugedę prietaisai, nebenešiojami drabužiai ir batai, nefunkcionalūs baldai, maži niekučiai, neturintys aiškios paskirties ir tik „kaupiantys dulkes“ kur nors lentynose ar ant palangių, žinoma, yra didžiausi energijos siurbikai. Pirmiausiai nusprendžiau atsikratyti visų „šlamštdaikčių“. Pradėjau nuo drabužių spintos ir smarkiai nustebau pamačiusi, jog turiu nemažą krūvą tokių, kurių nenešioju jau kokius metus ar net daugiau. Pamaniau, kad tikrai savęs nenuskriausiu juos kam nors atiduodama. Taigi, du pilni maišai drabužių iškeliavo į Raudonąjį Kryžių. Atlaisvinusi spintos lentynas perėjau prie avalynės dėžės. Radau visko po truputį: dvi poros gerokai nudėvėtų, bet labai mielų batelių, – nusprendžiau su jais atsisveikinti. Tada dar viena pora batų, kurių niekaip nenunešu į taisyklą, – prisižadėjau nunešti. Ir dar keletas porų, kurių nei avėjau, nei avėsiu, – jie palaikys draugiją nenešiojamiems drabužiams ir iškeliaus iš namų labai greitai.

Po pirmųjų trijų tvarkymosi etapų pajaučiau palengvėjimą, namuose, atrodo, prašviesėjo (nors langų dar nevaliau, o ir saulės ne tiek jau daug šiandieną). Ką gi, laukia virtuvė. Pirmiausiai teko atitirpdyti ir išvalyti šaldytuvą. Jame radau kokius 5 stiklainius neaiškios kilmės produktų: uogienių, pomidorų padažų ir dar neaišku ko. Viską pašalinau. Tada prasidėjo linksmoji dalis – spintelėse laikomų produktų peržiūra, rūšiavimas į logiškai susijusias grupes. Kai viską taip sudėlioji, atsiranda daugiau vietos ir aiškumo, kas kur yra. Rezultatu tikrai likau patenkinta.

Žaluma

tamsusis kambarėlis

spauda

Pagrindiniai etapai įveikti, belieka pradėti patį nemaloniausią, daugiausiai pastangų reikalaujantį darbą – tamsiojo kambarėlio tvarkymą. Šioje mažoje patalpoje žmonės paprastai sugeba sutalpinti neįtikėtinai daug daiktų ir šlamštdaikčių. Mano atveju daiktų ten beveik nebuvo. Teko išmesti visas dėžes, ilgai kauptus tuščius stiklainius, nenešiojamas rankines, sulūžusius lagaminus, nebeveikiantį televizorių, atsargines neaišku kokių prietaisų detales ir šviestuvus. Sakoma, kad rūsiuose, palėpėse ir tamsiuose kambarėliuose slepiasi visos blogos mintys, neigiama energija, paslaptys ir kitokie nešvarūs dalykai. Aš savuosius blogius tikrai išnešiau iš namų ir tikiuosi neprikaupti naujų.

Kai namai pašviesėja ir tarsi tampa erdvesni, bet pavasaris neskuba ateiti, norisi pavasarį susikurti pačiai. Lengviausias būdas tai padaryti – užsiimti palangine-balkonine daržininkyste ir gėlininkyste. Esu visiška naujokė šioje veikloje, tad vazonų, dirvožemio ir sėklų klausimais teko konsultuotis su mama. Dabar namų palangės nusėtos visais svarbiausiais prieskoniniais augalais, laukiu, kada išdygs, ir galėsiu eksperimentuoti virtuvėje su pačiais šviežiausiais ir švariausiais, sėtais ir augintais su meile ir gera energija. Gėles nusprendžiau auginti ne ant palangės, o viešoje vietoje, kad daugiau žmonių galėtų jomis džiaugtis. Kai tik šiek tiek atšils, su keliais kai-

Katie Cowden nuotrauka

Antra namų tvarkymo dalis susijusi su profesija – prisikaupusių knygų ir lapų / popierių tvarkymas. Užsiėmimas ne iš maloniausių. Vis atidėliojau tą dieną, kai reiks iš visų stalčių ir lentynų išrinkti nebereikalingus popierius, žurnalus, perskaitytas ir į „auksinę“ namų biblioteką nelabai tinkančias knygas. Du krepšiai įvairiausios spaudos keliauja į mėlynąjį konteinerį su didžiausiom viltim, kad dori žmonės viską perdirbs ir panaudos dar bent kartą. Krūvelė literatūros iškeliauja į Mint Vinetu (tokia smagi vietelė Senamiestyje, kur glaudžiasi šimtai skaitytų knygų). Rezultatas akivaizdus – lentynos ir stalčiai tvarkingi ir gerokai erdvesni.

valymas ir valymo priemonės

kosmetinės priemonės

Dar viena vieta, kurią verkiant reikia tvarkyti, tai vadinamoji moteriška spintelė, kur slypi lobiai: kvepaliukai, aliejukai, kremai, dekoratyvinė kosmetika, papuošalai, dėžutės su mielais, bet beverčiais niekučiais. Nusprendžiu pasilikti tik pačius svarbiausius, tikrai dažnai naudojamus

Tikriausiai dar nedaug kas susimąsto apie buitinės chemijos daromą žalą. Visų pirma, naudodami keliolikos rūšių valiklius, baliklius, skalbiklius ir ploviklius mes kenkiame savo organizmui. Valydami paviršius įprastiniais, plačiai išreklamuotais preparatais įkvepiame nemažą dozę medžiagų, kurios mums visai nereikalingos. O jei dar pamirštame užsimauti pirštines, tai kenkiame ir savo rankų odai bei nagams. Pasirodo, nemažai žmonių kenčia nuo daugybinės alergijos, dar vadinamos alergija cheminėms medžiagoms. Ji išsivysto nuo dažno ar nuolatinio kontakto su įvairiomis cheminėmis medžiagomis; net jei įkvepiamos dozės yra labai mažos, alerginės reakcijos rizika yra labai didelė. Deginantis akių skausmas, ašarojimas, oro stygius, pykinimas, galvos svaigimas ar net skausmas, nemiga, kosulys, sloga, čiaudėjimas, įvairūs odos bėrimai ir pablogėjusi atmintis yra pagrindiniai šios alergijos simptomai. Kaip to išvengti? Labai paprastai. Visas valymo prie-

16 / green scriptum

Ozonas 2010/3 (28) www.ozonas.lt

d.U.k

Turite klausimą? Siųskite editor@ozonas.lt

ką turėtume žinoti apie antibakterinius muilus ir ploviklius? gerai jie ar blogai?
JAV aplinkos apsaugos agentūra (EPA) teigia, kad visas antibakterines, dezinfekuojančias priemones galima laikyti pesticidais. Pavyzdžiui, muiluose naudojamas triklozanas yra pesticidas, siejamas su endokrininės sistemos pažeidimais. Kad ir kaip baimintumėmės visokiausių mikrobų, nereikia savo namų paversti steriliais. Yra specialistų, teigiančių, kad itin sterili aplinka net nėra sveika žmogui. Pavyzdžiui, tokioj aplinkoj augantiems vaikams randasi įvairių alergijų, astmos atvejų, neišsivysto stiprus imunitetas. Be to, stiprių muilų ar valiklių naudojimas gali paskatinti antibiotikams atsparių bakterijų atsiradimą. Patartina naudoti įprastus muilus ar ekologiškus valiklius. Juk svarbiausia – mikrobus pašalinti, o ne naikinti.

teko girdėti, kad namuose geriau netiesti kilimų. Esą jie pavojingi sveikatai. kas iš tiesų su jais negerai ir kaip išvengti pavojų?
Visų pirma, akivaizdu, kad kilimai kaupia dulkes ir kitas smulkias nuobiras, jie susitepa – vien dėl to gali paūmėti įvairios alergijos bei astma. Kilimuose gali veistis dulkių erkutės. Kilimai taip pat gali būti pagrindinis lakiųjų organinių junginių šaltinis namuose. Be to, daugumos kilimų gamyboje naudojami naftos produktai. Sveikiausia ir ekologiškiausia būtų kilimų išvis atsisakyti. Jei vis tiek norite ko nors minkšto po kojomis – ieškokite natūralaus arba perdirbto pluošto gaminių (vilna, alpakos vilna, kanapių pluoštas). Kilimų gamintojai pasaulyje, ieškodami švarių alternatyvų sintetiniam pluoštui, naudoja džiutą, sizalį, net jūržoles... Taip pat galite būti kūrybiški ir patys pasigaminti plaunamų kilimėlių iš tvirtesnių medžiagų atliekų, kurių tikrai yra kiekvienuose namuose.

Marc George nuotrauka

© Miglė.

Socialiniai partneriai:

You're Reading a Free Preview

Download
scribd
/*********** DO NOT ALTER ANYTHING BELOW THIS LINE ! ************/ var s_code=s.t();if(s_code)document.write(s_code)//-->