TURINYS

I. AGRESYVUS ELGESYS PAAUGLYSTĖJE

1.1. Agresijos samprata ir ją aiškinančių teorijų apžvalga

1.2. Paauglių psichosocialinės raidos ir agresyvumo sąsajos
1.3. Paauglių agresyvumo priežastys ir agresijos raiška
1.3. 1. Paauglių agresijos raiškos formos ir būdai
1.3.2. Paauglių fizinės ir emocinės agresijos raiška
2. TYRIMAS……..

2
 ĮVADAS

Tema. Moksleivių agresyvumo raiškos ypatumai paauglystėje.

Aktualumas. Šiandieninėje mokykloje vaikų agresyvumas gana dažnas reiškinys, įvairus
laipsniu ir raiškos formomis ir nebestebinantis. Svarbią reikšmę turi visuomenės požiūris į smurtą,
prievartos naudojimą, bausmių taikymo tradiciją šeimoje, kuri yra labai paplitusi: kūno bausmes
vaikams tebepraktikuoja nuo 84 iki 97 proc. tėvų įvairiose šalyse (Mikalajūnaitė, 1999). Pastaruoju
metu itin didėjanti migracija, taip pat didina socialinį nestabilumą. Lietuvoje nuolat gausėja vaikų,
kuriuos išvykę į užsienį dirbti tėvai paliko giminaičių globai ar netgi savarankiškam gyvenimui
(Abromaitienė, 2004). Šeima yra pirmoji ir svarbiausia socialinė struktūra, mikroaplinka,
perteikianti tam tikrus elgesio modelius, kuriuos įsisąmonina ir perima vaikas. Anot
Gumuliauskienės (1996), mokykloje galima išskirti tokias pagrindines agresyvaus vaiko elgesio
priežastis: nesėkmės moksle, nuobodulys, stereotipinė mokytojų nuomonė apie agresyvų elgesį,
netinkamo elgesio bendraamžių grupės dominavimas, bendraamžių grupės atmetimas, triukšminga
mokyklos aplinka, silpnas ryšys su mokykla, nepalanki mokyklos atmosfera, mokyklos feminizacija,
nepakankama elgesio kontrolė, menkas dėmesys teigiamo elgesio skatinimui, pedagogų ir
moksleivių sąveikos problemos. Vaikai, augę nepalankiomis šeimos sąlygomis, lyginant su jų
bendraamžiais, ateina į mokyklą blogiau pasirengę mokymuisi, dažniau atsilieka moksle, stokoja
mokymosi motyvacijos, nuolat sulaukia neigiamų vertinimų iš mokytojų, jų santykiai su mokytojais
ir bendraamžiais yra sudėtingi (Abromaitienė, Liaudinskienė, 2004). Elgesio kontrolės bei
nepageidaujamo elgesio keitimo pavyzdžiai, prevencinio darbo agresijai mažinti būdai padėtų
Lietuvos mokyklų pedagogams bei auklėtojams rasti tinkamus sprendimus konfliktinėse situacijose,
įveikiant agresijos problemas mokykloje.
Ištirtumas. Apie agresijos pasireiškimą tam tikrame amžiuje analizavo R.Žukauskienė (1997).
A. Suslavičius (1998) nurodė, kad vaikų agresyvumas gali būti konformistinis, kai grupė daro
spaudimą taip elgtis. L. Jovaiša (2001) pabrėžė, kad taip daroma identifikuojantis su grupe, kuri
toleruoja tam tikrą agresyvumą. A. Juodraitis (1998) analizavo vaikų pedagogines - psichologines
agresyvaus elgesio problemas. L. Repšienė ir D. Plačenienė (2002) apibūdino agresyvaus elgesio
tipus pagal tam tikrus parametrus. Televizijos ir naujausių technologijų plėtros įtaką pabrėžia
Jankauskaitė (2005), nagrinėdama, kaip šis poveikis sąlygoja agresyvumo augimą. Šeimos, kaip
pirmosios vaiko socializacijos instituto reikšmė gvildenama Nasvytienės (2005) darbuose. V.
Černius (2006) charakterizuoja agresyvaus elgesio vaiką.

3
 Problema – kokios agresyvumo raiškos formos būdingos paauglystėje.
Tyrimo objektas – paauglių agresijos raiškos formos.
Hipotezė ...
Tikslas – išnagrinėti paauglių agresyvaus elgesio raiškos formų ypatumus.
Uždaviniai:
1. Remiantis mokslinės literatūros analize atskleisti agresijos sampratą ir ją aiškinančias
teorijas
2. Remiantis mokslinės literatūros analize išnagrinėti agresijos priežastis
3. Atskleisti agresyvumo priežastis paauglių raidoje.
4. Išanalizuoti paauglių pasireiškiančio agresyvumo formas.
5. Palyginti paauglių agresijos formų raišką lyties bei šeimos sudėties aspektu.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros apžvalga, anketinė apklausa ir rezultatų analizė.
Tyrimo imtis ir organizavimas.
Darbo struktūra.

4
 AGRESYVUS ELGESYS PAAUGLYSTĖJE

1.1. Agresijos samprata ir ją aiškinančių teorijų apžvalga

Agresija yra labai populiari elgesio forma – turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai
prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbaliai agresyvus. A. Suslavičiaus (1999)
teigimu, agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo
amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Agresyvumas – tai būtina žmogaus
savybė padedanti įveikti kliūtis, išreikšti emocijas (Navaitis, 1998). Agresyvumo slopinimas riboja
žmogaus galimybes, neigiamai veikia psichosomatinę būklę, kartais gali pasireikšti altruistiniu
elgesiu, staigiais nevaldomo pykčio protrūkiais.
Psichologijoje yra daugybė agresyvumo paaiškinimų. Paprastai agresyvus elgesys – tai
veiksmas, kurio tikslas sukelti moralinį arba fizinį poveikį kitam asmeniui. Psichoanalitikai
agresyvų elgesį aiškina kaip užslopintų, nevalingų (nesąmoningų) potraukių išraiška;
neobiheviorizmo šalininkai – kaip frustracijos rezultatą, kognityvinės psichologijos šalininkai – kaip
disonanso (neatitikimo) reiškinius subjekto pažintinėje sferoje. Pasitaiko ir biologiškų agresyvumo
pasireiškimų kaip įgimtų bruožų, tačiau tai neturi griežto mokslinio patvirtinimo.
Pagal D.Myers (2000), agresija yra fizinis ar žodinis elgesys siekiant pakenkti arba sunaikinti,
kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti. Nors psichologai
nepritaria prielaidai, kad agresija yra instinktyvi, tačiau ji priklauso nuo genetinių veiksnių.
Agresyvumas (kaip ir daugelis kitokio elgesio raiškų) yra prigimties ir ugdymo padarinys (Myers,
2000).
J. Leonavičius (1993) agresiją aiškina panašiai kaip ir D. Myers. Jis teigia, kad agresija - tai
bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant paauklėti arba sunaikinti, t.y. žmogaus reakcija į tikrą ar
tariamą grėsmę, kilus konfliktui, kuri gali pasireikšti net kito asmens puolimu, pavartojant fizinę
jėgą, tipiškas elgesys frustracijos metu (Leonavičius, 1993).
R. Žukauskienė (1998) agresiją apibūdina tokiu elgesiu, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis
smurtas kito asmens atžvilgiu. Kai kurių psichologų nuomone, agresija yra veiksmai, kuriuos sukelia
priešiškumas to asmens atžvilgiu, į kurį kreipiama agresija. Kiti psichologai teigia, kad reikia skirti
agresiją, sukeliamą priešiškumo, ir agresiją be priešiškumo asmens atžvilgiu.
Šiuo metu dauguma autorių apibūdindami agresiją atsižvelgia į du pagrindinius kriterijus:
1) žmogaus ketinimus;

5
 2) veiksmų pasekmes.
Taigi galima teigti, kad agresyvus elgesys – tai toks elgesys, kuris yra nukreiptas prieš kitą
žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą ir kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą arba
padaryti fizinę, moralinę žalą. Nors agresiją apibūdinti sudėtinga, tačiau atrodo, kad visos gyvūnų
rūšys sugeba agresyviai elgtis. Yra manoma, kad turi būti įgimta agresyvaus elgesio tendencija, tai
yra įgimtas kovos instinktas, kuris slypi pačioje žmogaus prigimtyje, todėl agresija yra
neišvengiama (Navaitis, 1998).
„Agresyvus elgesys (pranc.k. – agressif- aukštinantis save, karingas, o lotynų k. – puolu)- tai
veiksmai, kurių tikslas – sukelti moralinį arba fizinį poveikį kitam asmeniui“ (Braslauskienė;
Jonutytė, 2006, p.10).
Pati agresyvumo samprata apima psichines reakcijas, būsenas, emocijas, jausmus ir
poelgius. ,,Pedagogikos terminų žodyne“ (1993) pateikiamas agresyvumo apibūdinimas:
1) frustracinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis;
2) įprotis veiksmais ar žodžiais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, aplinką;
3) poreikis gintis puolant.
Tai agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi
puolamąjį pobūdį (Pedagogikos terminų žodynas, 1993).
Asmens savybę – agresyvus ,,Tarptautinių žodžių žodynas“ (2001) pateikia dvi reikšmes:
1) naudojantis agresiją, karingas;
2) priekabus, puolantis.
Tuo tarpu ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ ,,agresyvus ‚ nurodomas - ,,puolantis ką nors,
karingas“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000, p. 3).
G. Navaitis (1997) agresyvumą pažymi kaip žmogui būtiną savybę, padedančią įveikti kliūtis,
išreikšti emocijas. ”Slopinamas agresyvumas, mokslininko nuomone, kartais gali pasireikšti
destruktyviu elgesiu, nevaldomais pykčio protrūkiais” (Rupšienė; Plačenienė, 2002, p.14). D. Myers
(2000) nurodo agresyvumą kaip prigimties ir ugdymo padarinį. Agresija tarsi garantuoja išlikimą,
aukštesnę poziciją visuomenėje. Norint sumažinti agresijos apraiškas, būtina žinoti, kas yra agresija.
J. Pikūnas aiškina agresiją kaip ”bet kokio elgesio formą, siekiant sužeisti, pakenkti kitai gyvai
būtybei, kuri stengiasi išvengti tokio elgesio” (Pikūnas, 2000, p.153).
,,Psichologijos žodyne” agresija įvardijama kaip ,,priešiškas elgesys”, kuriam būdingas įžūlus
pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu
(Psichologijos žodynas, 1993, p.9).

6
 R. Žukauskienė pažymi agresiją kaip elgesį, kuriuo vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito
asmens atžvilgiu (Žukauskienė, 1998).
Psichologas David G. Myers agresiją nurodo kaip bet kokį fizinį ar žodinį elgesį siekiant
pakenkti arba sunaikinti, kilus dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatytą priemonę tikslui
pasiekti (Myers, 2000).
M. Fiurst (2000) agresiją apibrėžia kaip žalojančius veiksmus tyčinius ketinimus ir žalą, kuri
gali būti fizinė ir psichinė.
Tačiau ne visada agresija yra tik neigiamo atspalvio ir vengtina. G. Navaičio, agresyvumą
apibūdina kaip būtiną žmogaus savybę, padedančią įveikti kliūtis išreikšti emocijas (Navaitis,
1998,). Jis teigia, kad „šios savybės negalima pašalinti ar nuslopinti, o koreguoti reikia tik
nepriimtinus agresyvumo būdus“ , t.y. kai siekiama pakenkti.
Sociologijos žodyne (1993) agresija apibrėžiama kaip žmogaus reakcija į tikrą ar tariamą grėsmę,
kilus konfliktui, ji gali pasireikšti net kito asmens puolimu, panaudojant fizinę jėgą (Sociologijos
žodynas, 1993, p.78).
Agresiją aiškinančios teorijos yra kelios: instinktų etologinė ir psichoanalitinė, frustracijos-
agresijos, socialinio išmokimo ir socialinė kognityvinė (Suslavičius, Valickas, 1999).

Agresyvaus
elgesio teorijos

Socialinė kognityvinė
Instinktų S. Freudo ir Frustarcijos – Socialinio mokymosi
K. A. Dodge ir L.R.
K. Lorenco agresijos agresijos J. Dollardo A. Banduros agresijos
Huesmanno agresijos
teorijos agreisjos teorija teorija
teorija
1 pav. Agresiją aiškinančios teorijos

Etologinė teorija. K. Lorenzas, tyrinėjęs gyvūnų elgesį, padarė išvadas, kad žmogaus
prigimtis nėra bloga. R. Žukauskienė nurodo šio mokslininko požiūrį į agresiją – kaip į
,,evoliuciškai prasmingą“ (Žukauskienė, 1998, p.208). Agresijos instinktas, šio autoriaus nuomone,
garantuoja individo vidinę mobilizaciją ir nepriklauso nuo aplinkos. Būtent šis mokslininkas teigė,
kad agresija yra įgimta, jos pasireiškimą žmogus ir sumažina, ir kontroliuoja.
Psichoanalitinė teorija. S. Freudas teigė, kad agresija kyla iš įgimtų instinktų. Teorijoje,
kurioje jis mėgino aiškinti agresijos instinktą, jis kildino ją iš seksualinės energijos, vėliau pakeitė
mintį - agresijos instinktas kyla iš mirties instinkto. Psichoanalitinių teorijų šalininkai tvirtina, jog

7
agresijos šaknų reikėtų ieškoti įgimtuose instinktuose, arba tai aiškinama auklėjimo ir draudimų
ankstyvojoje vaikystėje padaryta žala. Konradas Lorenzas veikale "Vadinamasis blogis" palygino
žmonių instinktus su gyvūnų instinktais. Mokslininkas J.Dollardas (1939) pateikia hipotezę, jog
agresija visuomet yra frustracijos - nusivylimo, nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandanti
dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus - padarinys.
Agresija yra ,,individo pastanga nukreipti mirties instinktą nuo savęs – destrukcijos į kitus asmenis,
nes kitaip destrukcijos instinktas sunaikintų patį individą“ (Žukauskienė, 1996, p.208).
Frustracijos ir agresijos teorija. J. Dollardas iškėlė prielaidą, kad agresija ,,visada
frustracijos pasekmė ir kad frustracija skatina tam tikras agresijos formas“ (Jonutytė, Braslauskienė,
2006, p.14). Suslavičius nurodo, kad ,,didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio
stimuliacija“ (Suslavičius, 1995, p.91).
Socialinio išmokimo teorija. A. Bandūra atmetė K. Lorenzo ir S. Freudo suformuluotus
teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo ir pastiprinimo reikšmę. Jis teigė, kad
agresyvus elgesys kaip ir kitas išmoktas elgesys. Vaikas modeliuoja elgesį, perima iš matytų
pavyzdžių. Mokslininko nuomone, agresyvų elgesį palaiko pastiprinimas, paskatinimas. Tokio
socialinio elgesio modeliais tampa patys artimiausi žmonės: tėvai, broliai, seserys ir t. t.
Informacijos apdorojimo teorija. L. Huesmannas ir L. Eronas mano, kad ,,agresija yra
giliai įsišaknyjęs būdingas asmenybės bruožas“. Jie teigė, kad agresyviam elgesiui iškilti, turi
reikšmės genetiniai ir fiziologiniai veiksniai. Jie agresiją apibrėžė kaip ,,socialinio elgesio specifinių
bruožų rinkiniu“ (Žukauskienė, 1996, p.208). L.R. Huesmannas didelį dėmesį skyrė kognityvinio
elgesio scenarijams. Jis kėlė prielaidą, jog žmogaus elgesį reguliuoja specialios programos arba,
kitaip scenarijai, kurie išmokstami ankstyvųjų asmenybės raidos stadijų metu. Elgesio scenarijus
galima apibūdinti kaip tam tikras kognityvines socialinių situacijų reprezentacijas, kurios
grindžiamos įvykių stereotipiniu nuoseklumu (Jonutytė; Braslauskienė, 2006, p.19-20).
Socialinės kognityvinės agresijos teorija. K. A. Dodge (1993) teigė, kad ,,asmenybės
reakcija į įvairius konkrečioje socialinėje situacijoje gaunamus stimulus pasireiškia kaip
informacijos perdirbimo funkcija“ . Šioje teorijoje nurodomi šeši žingsniai:
• Stimulų kodavimo etapas (renkant informaciją apie vieną ar kitą įvykį, fiksuojama kuo
daugiau reikšmingų stimulų);
• stimulų mintinė reprezentacija (kai stimulai užkoduoti, prasideda informacijos
perdirbimas);

8
 • tikslų išaiškinimas (agresyvios reakcijos gali pasireikšti tada, kai keliami tikslai
neatitinka ar nukrypsta nuo normų visuomenėje; nepageidautiną elgesį gali paskatinti
nepakankama keleto tikslų koordinacija);
• galimų reakcijų generavimo etapas (probleminėse situacijose agresyvūs vaikai dažniau
generuoja verbalines ir tiesioginių veiksmų reakcijas, nes trūksta lankstumo);
• reakcijų įvertinimas (agresyvus elgesys gali pasireikšti , kai žmogus žemai vertina
savojo ,,aš“ efektyvumą arba aukštai vertina savąjį ,,aš“, numatydamas agresyvias
situacijas);
• reakcijų įgyvendinimas ( pasirinkta reakcija transformuojama į realius veiksmus,
lemiamą žingsnį šiame etape suvaidina turima ankstesnė patirtis) (Jonutytė;
Braslauskienė, 2006).
Apibendrinant agresijos sąvoką, galima teigti, kad agresija įvardijama kaip priešiškas elgesys,
reakcija į grėsmę. Fizinė agresija išsiskiria tyčinės fizinės galios naudojimu prieš kitą asmenį arba
instrumentinio pobūdžio (pvz; daiktų gadinimu) tuo siekiant nuskriausti, pažeminti ar sužaloti kitą
asmenį. Visose teorijose agresijos pasireiškimas parodomas kaip sudėtingas daugialypis, skatinamas
įvairių veiksnių reiškinys.

1.3. Paauglių psichosocialinės raidos ir agresyvumo sąsajos

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Šiame laikotarpyje
įvyksta reikšmingų fiziologinių organizmo kitimų. Vienas iš pačių svarbiausių momentų paauglio
asmenybės vystimesi yra jo savimonė - poreikis suvokti save kaip asmenybę. A.Gučo (1990)
nuomone, savimonės formavimosi pradžia ir jos tolesnis vystimasis paženklina visą paauglio
psichinį gyvenimą, jo mokymosi pobūdį, požiūrio į aplinką, į santykių su žmonėmis formavimąsi
(Gučas, 1990). R. Žukauskienės teigimu, paauglystės laikotarpis padeda pasirengti suaugusio
žmogaus gyvenimui, t. y. „pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti socialinių įgūdžių,
reikalingų pilietiniam kompetentingumui palaikyti, profesijai pasirengti darbinei veiklai bei
vedybiniam ir šeimyniniam gyvenimui“ (Žukauskienė, 1998, p. 46). Kartu tai ir socialinis procesas.
Paaugliai išgyvena taip vadinamą „subrendimo jausmą“, t. y. laiko save beveik suaugusiais ir
reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi kaip su suaugusiais. Su tais, kurie nepripažįsta šito jų jausmo ir
ignoruoja jų savarankiškumą, kyla didesnių ar mažesnių konfliktų.

9
 Paauglių santykiai su bendraklasiais sudėtingesni, įvairesni, turtingesni negu jaunesnių
moksleivių. Būtent šiuo laikotarpiu atsiranda įvairaus artumo santykiai, kuriuos paaugliai ryškiai
skiria: gali būti tiesiog draugai, artimi draugai, bičiuliai. Bendravimas su jais vis labiau išeina už
mokymosi mokykloje ribų ir įgauna labai didelę vertę (Gučas, 1990). Dalis paauglių mėgina nuslėpti
drovumą, vengdami visokios naujos veiklos, kiti – nepasitiki savimi ir stokoja savigarbos, puola į
emocinius kraštutinumus. Kartais paaugliai iš tiesų nežino, kodėl jie blogai elgiasi ir kaip jie galėtų
pasitaisyti. Jiems dažnai atrodo, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš juos ir niekas jų nesupranta. Kai
paaugliui nesiseka spręsti tiek daug jam skirtų uždavinių, jis ima pykti ant savęs ir kitų, tampa
agresyvus arba priešingai puola į depresiją, ilgalaikį liūdesį, pesimizmą, jaučiasi nelaimingas
(Laskytė; Žemaitienė; Vaitkevičius, 2008).
Kaip teigia D.Beresnevičienė ir I.Andziulytė (2004), paaugliai kitus žmones pradeda vertinti
pirmiau, negu save. Vertinti kitus jie sugeba geriau ir teisingiau: paauglių sprendimai apie kitus
paprastai būna turiningesni, labiau apmąstyti, konkretesni ir gilesni, negu sprendimai apie save. Tai
suprantama, nes paauglys pažįsta save, tiktai pažinęs kitą, lygindamas save su kitais. Žinoma, ir
kitus vertindamas, paauglys daro klaidų. A. Gučo (1990) teigimu, paauglių (ypač jaunesniųjų)
dažniausiai daromas klaidas šiuo atžvilgiu galima skirti į dvi rūšis:
• Jie dažnai nesugeba įvertinti visos asmenybės, jos savybių visumos. Žmones jie vertina
pagal atskirus jų veiksmus ir poelgius ir šį vertinimą taiko visai asmenybei.
• Paauglys žymiai daugiau dėmesio kreipia į išviršinę poelgio pusę, negu į jo tikslą ir
motyvus. Dažnai jis vertina poelgį, nežiūrėdamas, dėl ko taip elgiamasi ir ko siekiama
(Gučas, 1990).
D. Valeckienė (2007) nurodo, kad paauglystėje pastebimas glaudus ryšys tarp vaiko sėkmės
mokantis, kasdieninio elgesio ir savęs įvertinimo. R. Kaffemano (2003) teigimu, pedagogiškai
apleistų vaikų, kurie dažnai patiria mokymosi nesėkmių, turi elgesio sutrikimų, savęs vertinimas gali
būti žemas. Tie vaikai, kurie save labiau gerbia, yra nuolat gerai vertinami bendraamžių. Kartais
pedagogiškai apleisti vaikais savigarbą gali kelti dirbtinai, demonstruodami nepaklusnumą elgesio
taisyklėms, tačiau tai bus tik išorinė „kaukė“, po kuria slypi nepasitikėjimas savimi. Taip pat svarbu
žinoti, jog statusas nėra stabilus. Kaip teigė L. Jovaiša (2001), statuso keitimąsi sąlygoja tiek grupės
narių pažiūrų, emocijų, nuomonių keitimasis, tiek paties individo veiklos rezultatų ar elgesio
pakitimai. Be to, pats individas įvairiuose kolektyvuose gali turėti skirtingą statusą. Jei klasė vertina
gerą mokymąsi, gražius drabužius ir t.t, o tėvų apleistas vaikas tuo nepasižymi, jis įgyja žemą
statusą, nepasitikėjimą savimi. Kartais siekdamas įsitvirtinti ir įgyti pasitikėjimo savimi, vaikas
demonstruoja savas vertybes (pvz., fizinę jėgą), kuriomis jis pajėgus konkuruoti su kitais klasės

10
mokiniais. Jėgos demonstravimas ir kerštas būdingesnis vaikams, kurių šeimose vyrauja
autoritarinis elgesio stilius. Kadangi čia dažniausiai dominuoja jėgos kultas, santykių aiškinimasis
kumščiais vaikas tokią ,,bendravimo“ patirtį atsineša ir į naują aplinką – mokyklą. Noras parodyti
savo jėgą išreiškiamas užsispyrimu, ginčais, melavimu, siekimu vadovauti, nepaklusnumu ir t.t.
Toks vaikas dažnai įgyja ,,neigiamo lyderio“ statusą. Tačiau, kai klasė atmeta vaiko
demonstruojamą jėgą, destruktyvų elgesį, tada ieškoma grupės, kurioje šios vertybės būtų
pripažįstamos. Tokia grupė gali būti kiemo, gatvės, taip pat ir panašaus likimo vaikai, kurie irgi nori
įtvirtinti savo statusą. A.Suslavičius teigia, kad kai tokioje grupėje ir ,,susidaro hierarchija, nes vaikų
pajėgumas konkuruoti yra nevienodas, jie gali jaustis gerai, nes įgyja pasitikėjimo, jų statusas
pasidaro aukštesnis“ (Suslavičius, 1995, p.76).
Kitas svarbus aspektas lytims priimtino vaidmens perėmimas, tapatinimasis, apie kurį kalba
Erikson (1983), išskirdamas kaip vieną iš svarbių krizės išsprendimo momentų. Sėkmingas to
tapatumo perėmimas – garantas pasitikėjimui savimi, savo identiteto suvokime. Būtent tuo
laikotarpiu sumaištis vaidmenyse gali nepataisomai palikti nepasitikėjimo savimi bei savęs
nerealizavimo galimybių baimę. Tokia asmenybė bijos aplinkinių reakcijos, nepagrįstai gali
susidaryti kompleksavimas – atskleisti savo tikrąjį ,,aš”. Neryžtingumas, atsakomybės stoka,
tolimesnių tikslų blankumas tokį žmogų persekios visą gyvenimą. Yra daug žmonių, kurie nugyvena
su savo ,,netikruoju asmeniu “ – neleisdami kitiems save pažinti arba tik siauram aplinkinių ratui.
Socialinė kompetencija, statuso įgijimas, savivertė – tolimesnės raidos priežastys (Žukauskienė,
1998).
Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12 ir 18 metų. Paskui
prasideda jau suaugusio žmogaus periodas. Paauglystė dar kartais skirstoma į ankstyvąją – tarp 12 ir
14 metų, 15-ieji metai – lyg pereinamasis tarpsnis, o 16-18 metai – vėlyvoji paauglystė.
R.Žukauskienės (1998) teigimu, tiksliai nurodyti paauglystės pabaigos neįmanoma. Autorės
pastebėjo, kad kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individai visiškai subręsta lytiškai (tai
fizinis organizmo subrendimo kriterijus), kitose – kai subręstama psichiškai ir sociališkai, prisiima
atsakomybę.
Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada kai individas suranda savo tapatumą, susikuria
savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius,
numato ateities perspektyvą (Žukauskienė, 1998).
Panašiai paauglystę apibrėžia ir D. Myers (2000) teigdamas, jog tai yra gyvenimo tarpsnis tarp
vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol
pasiekiama savarankiško suaugusiojo žmogaus socialinė padėtis.

11
 A. Petrulytės (2003) nuomone, lytiškai bręstant, paauglio kūnas kinta fiziškai, įgauna
suaugusiojo formas, o kognityvinė raida leidžia jaunam žmogui mąstyti logiškai, įsivaizduoti savo
ateitį ir ją planuoti. Vyksta tolesnė psichosocialinė raida, paauglys ieško savo tapatumo. Socialiniai
lūkesčiai, susiję su paauglio raida, skatina formuoti suaugusiojo elgesį, o tai ir yra paauglio raidos
pagrindas. Pasirengti suaugusiojo žmogaus gyvenimui – tai pasiekti emocinę ir ekonominę
nepriklausomybę, įgyti socialinius įgūdžius. Vienas svarbiausių paauglio pasikeitimų yra perėjimas
prie asmeninės, unikalios, individualios pažiūrų sistemos, kuri gali būti panaudota jo gyvenimiškai
patirčiai interpretuoti. Bet ne visų paauglių vertybių sistema būna unikali. Daugelis jų tiesiog
mechaniškai kartoja savo tėvų pažiūras, vertybes, įsitikinimus.
Socialinio paauglio raida – tai ko jis trokšta pasiekti savo gyvenime, skatina formuotis
suaugusiojo elgesį.
K. A. Trimakas (1997) nurodo jaunystės fazes ir joms charakteringas laikysenas bei elgesį.
Pirmoji fazė pagal jį – ankstyvoji jaunystė (12-14 m.). Šiame laikotarpyje pasižymi maištingumas,
emocingumas, negatyvūs stiprūs jausmai tam, kas vaikiška, praeičiai ir priklausomybei, tėvų
autoritetui. Čia viskas daroma „kitaip“ ir atsižadama to, kas yra sena, eksperimentuojama – apranga,
elgesiu, pažiūromis. Paaugliai mėgsta idealizuoti „didvyrius“, filmo ir sporto žvaigždes. Jų socialinė
grupė tampa nebe šeima, bet bendraamžių grupės. Sekanti fazė – vidurinioji jaunystė (14 – 16 m.),
kuri pasižymi energingumu, entuziastingumu, sumažėja emocijų sąmyšis. Stipriau pasireiškia
energija, entuziazmas. Metamasi į sportą. Tačiau trūkumas yra tai, jog energijai ir entuziazmui
trūksta tikslesnės krypties. Paskutinioji fazė – vėlyvoji jaunystė (16–19 m.). Šiame laikotarpyje
mažiau negatyvumo, mažiau emocijų, jausmų nepastovumo. Paaugliai yra labiau sukalbami.
Daugiau pasireiškia protas savo ieškojimais, gali kilti polinkis mąstyti, filosofuoti. Daugiau žiūrima
į ateitį, formuojama pasaulėžiūra. Jei nebuvo ankščiau, tai dabar yra tinkamas laikas patirti
intuicinius išgyvenimus ir pirmąją meilę. Šiame laikotarpyje taip pat žvelgiama į profesijas, darbus.
Psichologai teigia, kad paauglystėje žmogus išgyvena tapatumo krizę. Jos eigoje paaugliai
ieško savo vaidmens visuomenėje, ieško savo gyvenimo tikslo ir kelio. Būtent šioje raidos stadijoje
vyksta ilgas psichosocialinis moratoriumas, kurio metu paaugliui suteikiama daug laiko tyrinėti,
įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Tačiau ne kiekvienam paaugliui tai pavyksta.
Daugelis autorių, remdamiesi tyrimais, nurodo kad tai, kaip paaugliui pavyksta išspręsti
tapatumo krizę, labai priklauso nuo visuomenės, šeimos ir draugų (Žukauskienė, 1998).
Taigi, paauglystė yra vienas svarbiausių, jautriausių ir aktyviausių savęs ieškojimo ir atradimo
gyvenimo tarpsnių. Jo metu paauglys kritikuoja, ieško savitų sprendimų, yra tikras dėl savo
nuomonės teisingumo, t.y. jo gyvenime vyksta daug fiziologinių ir psichologinių pasikeitimų, kurie

12
lemia tolesnę paauglio raidą. Ypatingai svarbu šiuo laikotarpiu su kuo paauglys daugiausia
bendrauja, kokias vertybes jis perima, kokie socialiniai, ekonominiai ir net politiniai įvykiai jį supa,
nes būtent tai formuoja asmenybę, tam tikros visuomenės narį. Todėl jeigu šiuo metu paauglys patirs
agresiją ar smurtą, arba pats tai naudos spęsdamas susidariusias problemas, galima teigti, kad jo
asmenybės vystimasis ir sustos ties šia riba. Todėl sudėtinga psichosocialinė paauglio raida ir
skatina domėtis, kaip šiuo periodu pasireiškia agresija ir jos naudojimas prieš bendraamžius

1.3. Paauglių agresyvumo priežastys ir agresijos raiška

Paauglio agresyvumas – tai emocijų išraiška, todėl analizuojant vaikų elgesį, būtina nagrinėti ir
jų emocijas. Agresyvumą paprastai skatina kelios emocijos (pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta ir
t.t.) (Navaitis, 1998). Visos emocijos vaikui reikalingos, jos padeda tikslingiau reaguoti, geriau
prisitaikyti. Fizinės ir psichinės kliūtys sukelia atitinkamas reakcijas: į nežymimas kliūtis emociškai
reaguojame silpniau, o kai kliudoma pasiekti itin geidžiamo tikslo – neišvengiamas pyktis bei
panašios emocijos. Galima sakyti, kad agresyvumą lydi įvairios kliūtys.
Labai dažnai šeima, pedagogai, bendraamžiai agresyvaus paauglio elgesį į priešišką, jo
siekimus varžančią aplinką, linkę vertinti kaip priešiškumą, o ne savigyną. Tačiau kartais vaiko
poelgiai gali būti ir jo priešiškumo aplinkiniams, kaip nuolatinės vaiko savybės, išraiška. Paprastai
mokytojai ir tėvai reaguoja į agresyvius vaiko veiksmus, o agresyvumą sąlygojantis priešiškumas
nelaikomas tokiu reikšmingu.
Agresyvūs paaugliai dažniausiai blogai mokosi, nors psichologiniai testai rodo, jog jų
intelektas dažniau būna aukštesnis, negu jų gaunami pažymiai. Jie neįsisavina dėstomos medžiagos
dėl per didelio aktyvumo, dėmesio stokos ir begalinio išsiblaškymo.
Agresyviems paaugliams sunku normaliai prieiti prie kito ir normaliai kalbėti. Jie įtaria kitą
turint priešiškų kėslų, todėl yra įsitikinę, kad turi reaguoti agresyviai, o ne draugiškai. Agresyvūs
paaugliai kitaip suvokia aplinkinį pasaulį, todėl jų reakcija kitokia. Jų elgesys darosi vis
sudėtingesnis, nes bendraamžiai nenori su jais turėti jokių reikalų, nežinodami kaip jie reaguos. Kaip
teigia U. Mielke, agresyvūs vaikai negerbia savęs. Pirmiausia tai liečia tuos paauglius, kurie
agresyviai elgiasi su kitais iš bailumo ir nepasitikėjimo savimi. Jie tikisi taip užsitarnauti pagarbą.
Kadangi jiems baimę sumažina agresyvumas, tai jie ir naudojasi ta nevykusia savęs realizavimo
forma (Mielke, 1997).
Paauglio agresyvus elgesys turi keletą priežasčių:
• Agresyvus tėvų ar vaikui artimų suaugusiųjų elgesys;

13
 • Vaiko žeminimas, skriaudimas;
• Nuolatinė, arba stipri frustracija;
• Biologinės priežastys;
• Lyčių skirtumas;
• Socialinė, fizinė aplinka.
R. Žukauskienė pateikia keletą agresyvaus elgesio priežasčių. Pasak autorės agresyvaus
elgesio priežastimi laikomi konstituciniai, fiziologiniai arba genetiniai faktoriai. Agresija taip
aiškinama ir išmokimu, kuris gali būti pastiprinamas tėvų, bendraamžių bei kitos vaiko socialinės
aplinkos. Išmokimo fenomeną vaiko agresyvaus elgesio raidoje akcentuoja ir Eron, kuris teigia, kad
„agresija gali būti išmokta jau ankstyvame amžiuje, o po to išplėsta ir perkelta į kitas situacijas“
(Žukauskienė, 1997, p. 76).
R. Žukauskienė (1997) remdamasi kitų psichologų nuomone, pabrėžia, jog agresyvų elgesį gali
lemti ir kai kurios socialinės sąlygos, tokios kaip: šeimos struktūra, pajamos. Agresyvaus elgesio
priežastimi taip pat gali būti ankstesnis patyrimas, dėl kurio individas gali būti jautrus agresyvioms
užuominoms, stimulams. Ketvirtoji galima agresyvaus elgesio priežastis, kurią pateikia R.
Žukauskienė yra sutrikęs ir nepakankamas informacijos apdorojimas.
Visi šie veiksniai sąveikauja tarpusavyje ir įtakoja vaikų agresyvų elgesį, tačiau negalima
viena atskira priežastimi aiškinti visos agresyvaus elgesio įvairovės.
Daugelis (Navaitis; Valickas; Žukauskienė; Mielke ir kt.) rašiusių apie paauglio agresyvumą
nurodo, jog jį pirmiausia formuoja šeimos santykiai, tėvų bendravimo su vaiku stilius ir tik po to
mokyklinė situacija. Tačiau kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas.
Daugelio autorių tyrimų rezultatai rodo, jog vaikų agresyvus elgesys paprastai yra susijęs su
patirtos prievartos bei smurto laipsniu šeimoje. Vaikų agresijos šaltiniai, būna įgimto pobūdžio (t.y.
organizmas turi biologinį, neurotinį ar fiziologinį defektą) bei būna visuomenės įtakotas. Atliktuose
tyrimuose paaiškėjo, kad vaikai dažniausiai agresyviai elgiasi, modeliuojami kitų asmenų (tėvų,
globėjų) elgesį (Valickas, 1997). Tai nuomonei pritaria ir G.Valickas, pabrėždamas, kad fizinį ir
psichologinį smurtą patyrusių vaikų agresyvus elgesys rodo, jog sąveikaudama su aplinkiniais
asmenybė tarytum atgamina ankstesniųjų santykių šeimoje turinį.
Agresyvius veiksmus galima išreikšti įvairiais būdais, pvz.: agresija gali būti fizinė, verbalinė,
tiesioginė, perkeltinė ir t.t. Daugumos autorių (Myers; Leonavičius; Žukauskienė ir kt.) požiūriu,
agresija yra žodinis ar fizinis smurtas prieš save ar kitą asmenį, norint jam pakenkti arba jį
sunaikinti. Todėl aptariamas fizinis ir emocinis smurtas.

14
 1.3. 1. Paauglių agresijos raiškos formos ir būdai

Paauglių agresyvumas, D. Olweus (2000) tyrimų duomenimis parodo, kad 60-70 proc.
agresyvumo apraiškų įvyksta pertraukų ar po pamokų metu. Ir toks agresyvus vaikų elgesys kito
vaiko atžvilgiu beveik nėra sprendžiamas. Dažnos patyčios nėra žaidimas, tai taip pat nėra
natūralus raidos reiškinys. Jos visada yra skaudžios ir gali turėti įvairių trumpalaikių ir ilgalaikių
pasekmių vaiko elgesiui, emocinei būklei, bendravimui su kitais žmonėmis, vaiko savivertei.
Dažnai vaikas, iš kurio tyčiojamasi, jaučiasi pažemintas, negerbiamas, išjuoktas, pralaimėjęs,
sužlugdytas, paniekintas ir silpnas. Visi šie jausmai verčia vaiką jaustis menkaverčiu (Povilaitis;
Valiukevičiūtė, 2006).
Pagaliau, pažeidus asmeninę erdvę, kai vaikas nuolat patiria frustraciją, galimas agresijos
išpuolis prieš persekiotojus kaip gynybinė reakcija. ,,Keršto siekiančių mokinių pagrindinis
motyvas – atsiteisti už iš tikrųjų patirtas skriaudas” (Braslauskienė; Jonutytė, 2005, p. 27).
Kaip nurodo V. Legkauskas, A. Jakimavičiūtė (2007), dažnai vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų,
patys turi savų problemų. Gali būti, jog šie vaikai patiria agresiją namuose, nėra mylimi ar
sulaukia per mažai šilumos, todėl tyčiojimasis iš kitų yra būdas įrodyti sau ir kitiems, kad yra
kažko vertas. Vaikų fizinė agresija pasireiškia įvairiai. Tai gali būti fizinės prievartos
demonstravimas tarp bendraamžių kito vaiko atžvilgiu. Agresyvius veiksmus vaikai linkę
išreikšti įvairiais būdais. Remiantis vyraujančiais elgesio motyvais, galima išskirti tokias
pagrindines agresijos formas:
1. Impulsyvi – gynybinė.
2. Instrumentinė.
3. Priešiška – piktybinė.
Impulsyvi – gynybinė agresija. Ši agresijos forma paprastai kyla tada, kai vaikas patiria
frustraciją, kai jam kažkas grasina, persekioja, užgaulioja, jį žemina ir t. t. Šiuo atveju svarbų
vaidmenį atlieka reakcija į susidariusią situaciją. Impulsyvi – gynybinė agresija dažnai pasireiškia
netikėtose, neįprastose situacijose, kai vaikas neturi laiko apsvarstyti visų galimų alternatyvių
veiksmų, numatyti savo veiksmų pasekmių, kai jis yra stipriai susijaudinęs ir išgyvena neigiamas
emocijas. Patekęs į neapibrėžtą arba dviprasmišką situaciją, vaikas gali tendencingai suvokti kitų
žmonių ketinimus kaip priešiškus, jų veiksmuose įžvelgti puolimo požymius ir į tai atsakyti
gynybine agresija.
Instrumentinė agresija. Nors visomis agresijos formomis siekiama pakenkti arba padaryti
kokią nors žalą kitam žmogui, tačiau instrumentinės agresijos atveju dar yra siekiama ir kitų tikslų.

15
Siekiama gadinti daiktus, pažeminti konkurentą atimant ir gadinant jam priklausančius reikmenis.
Reikia pridurti, jog instrumentinės agresijos veiksmai gali būti planuojami bei apgalvojami iš
anksto, nors iš dalies ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikams instrumentinė agresija gana dažnai
pasireiškia. Vienas iš instrumentinės agresijos variantų gali būti agresija kaip grupinio solidarumo
pasekmė. Ji yra ypač paplitusi ir elgiasi agresyviai norėdama įsitvirtinti, pakelti savo statusą
bendraamžių akyse arba išvengti galimo atstūmimo.
Priešiška – piktybinė agresija. Galima sakyti, kad kai kurie vaikai išmoksta patirti malonumą
sąmoningai sukeldami aukai skausmą arba ją sužalodami. Priešiškos – piktybinės agresijos atveju
naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai, t.y. agresorius neturi kito kokio nors aiškaus tikslo,
išskyrus tai, kad jis siekia kitam žmogui sukelti diskomfortą ir skausmą. Tokie agresyvūs veiksmai
yra ne tik intensyvūs bei ilgalaikiai, bet ir žeminantys aukos orumą. Be to, priešiškos – piktybinės
agresijos objektu dažniausiai pasirenkama tokia auka, kuri yra silpna ir negali duoti adekvataus
atkirčio (pvz., tai gali būti silpnesnis, lėtesnis, negalintis pasipriešinti vaikas).
R. Braslauskienės ir I. Jonutytės nuomone (2005) dažniausiai agresyvaus elgesio būdas
išreiškiamas mušimu rankomis ir spardymu, neretai daiktų gadinimu. Agresija pagal objektą galima
3 rūšių:
1) instrumentinė agresija, nukreipta į daiktus, jų gadinimą ir t. t. ;
2) į asmenį nukreipta agresija;
3) autoagresija (agresija, nukreipta į save).
R. Žukauskienė, remdamasi 1974 m. W. Hartupo stebėjimais, pažymi, kad vaikui augant
instrumentinė agresija silpsta, t.y. jis rečiau laužo daiktus, gadina inventorių ir t. t. Tuo tarpu į
asmenį nukreipta agresija – nemažėja, jeigu to neskatina aplinka, santykis su bendraamžiais,
emocinių santykių diapazonas. Autoagresija gali būti ir emocinių bei psichinių sutrikimų požymis,
tačiau ankstyvajame amžiuje bei jaunesniame mokykliniame amžiuje, tai pykčio ant savęs, noro
atkreipti dėmesį į save išraiška (Žukauskienė, 1998).
Pagal aplinkybes agresija gali būti skirstoma :
1. Reaktyvinė agresija (gynybinė reakcija);
2. Proaktyvi reakcija (tikslinga, planinga).
Fizinis agresyvumas vaikų tarpe gali būti konformistinis. Tokio pobūdžio agresyvumas
pasireiškia ne dėl kokių nors vidinių paskatų, bet dėl grupės spaudimo. Toks spaudimas
pasąmoninis, ne visada aiškiai išreikštas. Tai dažnai pasitaikantis agresyvumas vaikų tarpe, kai
norima pritapti, demonstruoti jėgą, įgyti prestižą ir būti priimtam į grupę (Suslavičius, 1995). Tai
aplinka, kurioje vaikas praleidžia tiek pat daug laiko kaip ir šeimoje. Dauguma vaikų nori

16
pripažinimo ir draugai daro didelę įtaką. Vaikai, norėdami pritapti prie autoritetų - populiarių vaikų,
mėgdžioja jų elgesį. Dažniausiai imituojamas ir perimamas neigiamas elgesys. Jei bendraamžiai
elgiasi agresyviai, tai dažniausiai ir vaikas stengiasi elgtis pagal grupėje priimtas taisykles ir normas,
taip išmoksta demonstruoti pageidaujamą agresyvų elgesį. Toks vaikas taip pat besielgiančių vaikų
grupėje tampa pastebimas. Vaikams būdinga reikmė – socialinis identifikavimasis, kurio esmė būti
panašiu arba tokiu pat asmeniu, kaip asmuo, kuriam skiriamas dėmesys. Taip išmokstama elgtis
pagal etaloną – net ir blogą elgesį (Jovaiša, 2001). Jausdamasis pripažintu, vaikas įgyja pasitikėjimą
savimi. Susiformuoja elgesio pastiprinimas: elkis agresyviai – patiksi. Taigi vaiko naudojama
agresija prieš kitus, jo manymu, gali atnešti jam sėkmę, sustiprinti palankaus komunikavimo su
grupe lūkesčius. Identifikavimas gali pasireikšti pamėgdžiojimu, idealo siekimu.
Agresyvumo demonstravimas kartais tapatinamas su agresyvių herojų elgesiu, tuo parodant
pranašumą prieš konkurentus. Smurtinio turinio filmai dažnai veikia vaikų elgesį ir skatina
mėgdžioti, šitaip identifikuojantis su veikėjais. Atsiranda agresyvios mintys, idėjos, tokie vaizdiniai
dažnai provokuoja tikrovišką elgesį, taigi ,,agresyvios mintys gali būti faktiškosios agresijos įvadas“
(Suslavičius, 1995, p.96). Kaip nurodo V. Jankauskaitė, agresyvaus turinio filmus mėgstantys vaikai
jau yra pažeisti aplinkos. Trūkstamą dėmesį vaikai kompensuojasi žiūrėdami televizorių vietoje
artimųjų bendravimo (Jankauskaitė, 1998, p.56,). Informavimo priemonės taip pat daro įtaką
agresyviam vaikų elgesiui. Skaitydamas knygą, vaikas pats fantazuoja, susikuria sau vaizdinius, o
televizija pateikia jau sukurtus, kartais net labai įtaigius vaizdus. Ne tik kriminalinėse TV laidose,
bet ir vaidybiniuose bei animaciniuose filmuose gausu smurto. Jei vaikas nuolatos žiūri filmus,
kuriuose liejasi kraujas, konfliktai sprendžiami jėga, laimi stipresnis, tai neabejotinai sudaro
palankias sąlygas įgimtam agresyvumui vystytis. Kai juos žiūri paauglys ar suaugęs, jis bent
suvokia, kad tai filmas. Darželinukas ir pradinukas priima tai, ką mato kaip siektinas vertybes,
normas ir orientacines taisykles visuomenėje. Formuojasi suvokimas, kad problemas natūralu spręsti
fizine jėga.
L. Rupšienė ir D. Plačenienė (2002), pasiremdamos fizinės- verbalinės, aktyvios – pasyvios,
tiesioginės ir netiesioginės agresijos parametrais, išskyrė 8 agresijos tipus:
1. Fizinė aktyvi – tiesioginė.
2. Fizinė – aktyvi- netiesioginė.
3. Fizinė – pasyvi –tiesioginė.
4. Fizinė – pasyvi –netiesioginė.
5.Verbalinė – aktyvi – tiesioginė.
6. Verbalinė – aktyvi – netiesioginė.

17
 7. Verbalinė – pasyvi – tiesioginė.
8. Verbalinė – pasyvi – netiesioginė.
Vaikai agresyvius veiksmus pasitelkia tada, kai grupėje, klasėje į juos visai nekreipiamas
dėmesys. Tai labai panašus elgesys, kuris vyrauja šeimose, siekiant sulaukti tėvų dėmesio. Tokiu
atveju vaikai pradeda šaipytis iš klasės draugų, tyčia pastumia juos, patraukia kėdę prieš sėdant.
Taip jie susilaukia klasės draugų, bei mokytojos dėmesio, su jais kalbama apie jų nederamą elgesį.
Tai vaikams patinka, todėl jie gali nuolatos naudoti agresiją prieš kitus. Smurtaudamas vaikas
kartais užsitarnauja trokštamą dėmesį, tokiu atveju smurtas gali pasikartoti.
Pastarųjų agresija yra gana dažnas ir susirūpinimą keliantis visuomenės reiškinys. Ypač svarbu
suvokti, kodėl vaikai būna agresyvūs, norint jiems tinkamai suteikti pagalbą. Agresija vaikystėje gali
vystytis į agresiją ir suaugusio asmens amžiuje.
Kaip atpažinti agresyvų vaiką V. Černius (2006) nurodo tokią agresyvios elgsenos vaiko
charakteristiką:
1. Nesutinka su mokytojo ar grupės nutarimais.
2. Priekabus, greitai supyksta, dažnai mušasi.
3. Pagiežingas, nepaklusnus, erzina kitus.
4. Trukdo klasės darbą.
5. Kiti mokiniai jo vengia.
6. Dažnai vagia.
7. Dažnai meluoja.
8. Kartais naikina jį supančius daiktus.
V. Targamadzė ir D. Valeckienė (2007) nurodo pagal H. Walkeris (1995) ir Kauffman, (2001)
socialinio mokymosi teorijos idėjas pateikia agresyvaus elgesio dinamikos modelį. Toks elgesys
stebimas nuo ramaus momento, kai bendradarbiaujama, tačiau nesulaukiama dėmesio į savo
pastangas. Neišspręsti konfliktai namuose, mokykloje, paskatina įvairiakryptę agresijos išraišką.
Augant agresijai, labiau atkreipiamas dėmesys. Agresyvaus elgesio negalima priskirti
antisocialiniam elgesiui, nes visada sąmoningai yra laužomos visuomenės normos. Manoma, kad
žemas sociometrinis statusas tarp vaikų pradinėje mokykloje įtakoja tolesnį vaiko agresijos
vystymąsi, tai tarsi predikatorius paauglystės reaktyvumui. Psichologiniai tyrimai rodo, kad
tarpasmeninius santykius lemia asmenybės patrauklumas. Mokykloje kaip nepatrauklūs nurodomi
nervingi, lengvai frustruojantys, neigiamų emocinių nuostatų vaikai, su kuriais dažnai į
konfrontacijos situacijas patenka ne tik bendraamžiai, bet ir mokytojai. Klaidinti gali veiklos ir
elgesio faktų sutapatinimas su kuriuo nors psichiniu požymiu (Jovaiša, 2001). Pvz; vaikas trenkė

18
durimis, daroma išvada – jis nervingas, agresyviai elgiasi, tačiau galbūt jis pažemintas draugų
akivaizdoje – tai yra jo reakcija (Širvinskienė; Žemaitienė; Didžiokienė, 2008).
Lyginant vaikų agresyvumo apraiškas pagal lytį, galima pažymėti, kad tiesioginis kontaktas
labiau būdingas berniukams nei mergaitėms (Prakapas, 2001). Pedagogai, bendraamžiai ir tėvai
pažymėjo, jog tarp berniukų jėga naudojama dažniau nei tarp mergaičių, t.y. pasireiškia daugiau
atviro agresyvumo. Mergaitės agresyvų elgesį parodo kitaip: priešiškai nusistato, demonstruoja
įžūlumą ar nedraugauja. Jos dažniausiai nenaudoja jėgos (Jonutytė; Braslauskienė, 2005). Berniukai
labiau dalyvauja agresyviuose įvykiuose, tai sąlygoja, matyt, biologinis komponentas, kurio
pagrindas – lyties fizinės ir psichologinės savybės. Tokių prielaidų kėlimui sudarė H. Harlow atlikti
tyrimai su beždžionių jaunikliais, kurie atsižvelgiant į lytį buvo linkę elgtis skirtingai.
Apibendrinant galima pasitelkti A. Juodraičio (1998) tyrimuose nurodytus agresijos
pasireiškimą pradinėse klasėse. Autorius nurodo, kad 6 proc. pradinių klasių mokinių neturi priešų,
vadinasi likusi dalis – 94 proc. mokinių nuolat atsiduria arba patys sukelia agresyvias situacijas.

1.3.2. Paauglių fizinės ir emocinės agresijos raiška

Ž. Arlauskaitė (1998) išskiria keletą smurto formų, tačiau šiame darbe aptariamas tik fizinis ir
emocinis smurtas, kadangi jis aktualiausias paauglių tarpe ir glaudžiai susijęs su agresija.
Fizinis smurtas:
• Mušimas ranka;
• Mušimas įvairiais daiktais;
• Smogimas, stumdymas;
• Bet koks skausmo sukėlimas;
• Kūno sužalojimo grėsmė.
Kartais paaugliai naudoja žodinę agresiją, tačiau nuo jos galima apsiginti ta pačia strategija.
Visa tai lemia skriaudžiamųjų nuolatinę blogą savijautą ir parodymą, kad esi nemylimas ir
nereikalingas tam tikroje draugų kompanijoje (Arlauskaitė, 1998).
K.Miškinis (2003) taip pat pateikia smurto formų analizę. Jis fizinį smurtą apibūdina kaip
prievartą, slopinančią asmenybę. Autorius pastebėjo, kad fizinės bausmės lietuvių šeimose
vartojamos gana dažnai. Todėl smurtaujantis tėvas ar motina patys tampa agresyvumo simboliais.
Dažniausiai jų vaikai į jėgą bando atsakyti jėga, o nepajėgdami įveikti stipresniųjų, tokie vaikai

19
skriaudžia silpnesniuosius. Todėl dažnai yra vartojamas posakis, jog „smurtas gimdo smurtą“ .
Tokie veiksmai verčia sunerimti ir kuo skubiau ieškoti veiksnių, galinčių sustabdyti šį procesą.
Emocinis smurtas:
• Pasityčiojimas;
• Žeminimas;
• Gąsdinimas;
• Vertimas jaustis kaltam;
• Nuolatinis blogas savijautos sukėlimas;
• Parodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas.
A. Palujanskienė ir J. V. Uzdila (2004) pažymi, kad kas ketvirtas vaikas patiria bendraamžių
patyčias ir net 60 proc. vaikų prisipažino, kad kartais tyčiojasi iš bendraamžių. Net 17 proc. vaikų
nurodė, kad jie iš bendraamžių tyčiojasi dažnai, vieną ar daugiau kartų per savaitę.
Autoriai, nagrinėdami patyčių sąvokas, pateikia įvairias jų sampratas (žr. 1 lentelę.):
1 lentelė
Patyčių sampratos
Autorius (data) Samprata
Lorenz (1968) ,,Mobbing“ – puolimas ant silpnesnio.
Olweus (1993) ,,Harrasment“ (liet. k. – varginimas, priekabiavimas) – bet koks
nepageidaujamas ar nenorimas veiksmas, kuris žeidžia, žemina, puola
kitą asmenį
Lietuvos didysis Kitą asmenį skaudinantis ar žeminantis elgesys.
žodynas (1999)
Smith (2000) ,,Intimidation“ (liet. k. – gąsdinimas, bauginimas) – veiksmas, kuriuos
siekiama sukelti baimę, dažnai siekiant kontroliuoti kitą.
Zaborskis; Vaikų ir paauglių priekabiavimo ir tyčiojimosi elgesys mokykloje.
Cirtautienė;
Žemaitis (2005)

Apibendrinant patyčių sampratą, galima teigti, kad tai negatyvus elgesys kito asmens
atžvilgiu siekiant sukelti baimę. Kaip nurodo Olweus (1993) patyčios – tarpusavio sąveikos
procesas, kurį apsprendžia klasės mikroklimatas. Skriaudėjų rėmėjai dažnai patys nesuvokia kaip
pastiprina patyčias. Olweus (1993) iškėlė patyčių tris aspektus:
1. Patyčios – tyčinis elgesys, kurio tikslas kitam žmogui sukelti fizinį ar emocinį skausmą.
2. Patyčios vyksta nuolat.
3. Vaikas, patiriantis patyčias negali pats apsiginti, nes patyčių iniciatorius yra fiziškai ir
psichologiškai pranašesnis.

20
 V. Targamadzė ir D. Valeckienė (2007) pažymi, kad patyčių iniciatoriai visada stiprina
savo pozicijas tarp bendraamžių įvairiomis formomis. Olweus (1994) nurodo, kad patyčios gali
tiesioginės ir netiesioginės. Tiesioginės patyčios pasireiškia atviru aukos puolimu: užgauliojant,
pravardžiuojant ir grasinant. Jų formos įvairios (žr. 2 pav.):

TIESIOGINĖS PATYČIOS

VERBALINĖS FIZINĖS SUDĖTINĖS

žodinės rašytinės

2 pav. Tiesioginių patyčių formos

Pellegrini ir Long (2002) išskyrė patyčias pagal formas: verbalines, kurios gali būti žodinės
(pravardžiavimas, gąsdinimas), rašytinės (komentarai, SMS žinutės, elektroniniai laiškai ir t.t.)
bei fizines patyčias (mušimas, stumdymas, gestų rodymas, daiktų niokojimas ir t. t.). Tuo tarpu
sudėtinės patyčios apima ir verbalinius ir fizinius veiksmus aukos atžvilgiu (Targamadzė;
Valeckienė, 2007).
Netiesioginės patyčios subtilesnės – auka išstumiama iš grupės nebendraujant, vengiant
kontaktų, ignoruojant. Bauman ir Del Rio (2006) atkreipia dėmesį į tai, kad šiandieninės
technologijos dar labiau užmaskuoja iniciatorius ir netiesiogiai puola auką: kuria negatyvią
informaciją apie asmenį interneto svetainėse, siuntinėja žinutes, iškreiptus vaizdus ir t. t.
Kitas aspektas – ,,patyčių skirstymas pagal priežastis:
• Dėl kūno sudėjimo;
• Socialinės padėties,
• Rasistinės,
• Seksualinės,
• Dėl negalios“ (Targamadzė; Valeckienė, 2007, p.165).
Mokyklose patyčios būna įvairių formų ir labai dažnai – sudėtinės, apimančios tiek fizines,
tiek verbalines formas. Tai labiau pastebimi reiškiniai nei netiesioginė patyčių forma, kada
paauglys grupėje izoliuojamas. Tačiau įvairūs klasės valandėlių metu testų klausimai (pvz; su kuo
keliautum į žygį? Kam nepatikėtum svarbiausių daiktų? ir t. t.) padeda išsiaiškinti šiuos atvejus ir

21
imtis priemonių užkirsti plitimui arba bent išvengti skaudesnių šios pasireiškiančios agresijos
pasekmių.
K.Hurrelmann ir G.Unvergzat (2001) teigia, kad agresyvus elgesys susiję su asmens
psichiniais procesais. Prievarta sau ir kitiems rodo buvusias frustracijas, kuomet vaikas buvo
atmestas, izoliuotas, vienišas. Čia kalbama ir apie savikontrolės stoką, pykčio nevaldymą, emocinę
priklausomybę ir perdėtą baimę tą ryšį prarasti. Kaip nurodo R. Povilaitis ir J.Valiukevičiūtė
(2005), polinkiui į agresiją įtakos turi ir sudėtingas vaiko charakteris, hiperaktyvumas,
impulsyvumas, dėmesio sukoncentravimo problemos, menki socialinių problemų sprendimo
įgūdžiai: vaikai supranta kitų vaikų elgesį kaip priešišką, ir nesugeba rasti neagresyvių konfliktų
sprendimo būdų (Targamadzė; Valeckienė, 2007).
Taigi, smurtas ir agresija gali būti įvairus ir naudojamas tarp įvairaus amžiaus ir lyties žmonių.
Agresijos pasireiškimo būdai yra įvairūs, tačiau bene visos skaudina ir stipriai žaloja žmogų. Ypač
tai aktualu paauglystės laikotarpiu, kai formuojasi asmenybė, jos požiūris į visuomenę, į gyvenimą,
vyksta savęs ieškojimo periodas. Smurtas žaloja žmogų fiziškai ir psichologiškai, palikdamas tam
tikrą pėdsaką jo gyvenime.

22
 2. PAAUGLIŲ AGRESIJOS RAIŠKOS TYRIMAS
2.1 .Tyrimo metodika

Šio darbo tyrimo tikslas- palyginti paauglių agresijos formų raišką lyties ir amžiaus aspektu.
Tyrimui realizuoti pasirinkta standartizuota apklausa raštu. Tai populiariausias ir paprasčiausias
būdas išsiaiškinti žmonių nuomonę bet kokiu rūpimu klausimu.
Pasak R.Tidikio (2003), anketa – klausimų lapas tam tikroms žinioms surinkti. Kaip teigia K.
Kardelis (2002), ji yra aiški, nedviprasmiška, patikima. To buvo siekiama ir konstruojant
instrumentą. Anketų pranašumas – kaip teigia, B. Bitinas (2006), surinktos informacijos
masiškumas, itin svarbus ugdymo reiškiniams apibūdinti. Anketavimo rezultatus reikia labai
atsargiai interpretuoti, išvadose būtina pabrėžti, jog duomenys nusako tik respondentų nuomonę.
Patogiausios anketos yra sudarytos iš uždaro tipo klausimų (kai pateikiami visi galimi
atsakymo variantai, o respondentas tik pažymi pasirinktus vieną ar kelis atsakymo variantus).
Anketa individualiai kiekvienam respondentui išdalijama darbo, mokymosi arba gyvenamoje
vietoje, iš anksto aptarus gražinimo vietą (I.Luobikienė, 2005).
Pasak B. Bitino (2006), anketos paprastai siejamos su masine apklausa ir duomenų statistiniu
apdorojimu. Anketinė apklausa gali būti atliekama keliais būdais (A.Valackienė, 2004).:
respondentų apklausa tiesiogiai bendraujant su jais; respondentų apklausa naudojantis pašto
paslaugomis; respondentų apklausa naudojantis laikraščio, žurnalo ir kito leidinio paslauga.
Realizuojant tyrimą pasirinktas anketų platinimas mokymosi įstaigoje, nes respondentams sudaryta
galimybė atsakyti pamokos metu.
Tyrimo vieta: Kauno Palemono vidurinė mokykla.
Anketos turinys sudarytas iš 3 dalių, pristatomų 2 lentelėje.
2 lentelė
Anketos struktūra
Demografiniai Pateikti klausimai, susiję su pagrindiniais demografiniais rodikliais (lytis,
duomenys. amžius,).
Klausimas, susijęs Šios dalies klausimai apima tokius aspektus: šeimyninį statusą (pilna,
su šeimos sudėtimi nepilna šeima, su kuo gyvena)
Klausimai, susiję su Šioje dalyje pateikiami tokie klausimai, kurie parodo, kaip respondentas
agresijos formomis gali reaguoti į tam tikras situacijas (A. Petrulytės paauglio agresyvumo
ir reacijomis vertinimas)

23
 Tyrimo laikas. Anketos buvo išdalintos 2010 m. balandžio 5 dieną. Anketą sudaro 3 uždaro
tipo kausimai, į kuriuos atsakoma pažymint tinkamą variantą bei agresijos klausimynas su
galimais ,,taip” ir ,,ne” atsakymų variantais Anketos apimtis – 2 puslapiai.
Tyrimo objektas ir imtis. Respondentais pasirinkti Kauno Palemono vidurinės mokyklos 6 (13-
14 metų) ir 9 (15-16 metų) klasių mokiniai. Buvo pateiktos 105 anketos, atrinkta 100 tinkam.
Tyrimo rezultatų apdorojimas. Agresyvumo vertinimas atliktas remiantis A. Petrulytės
pateikta Buss- Durkee metodika agresyvumui ir priešiškumui tirti. Pasirinktos 4 agresyvumo
raiškos: fizinės agresijos, netiesioginės agresijos, susierzinimo ir verbalinės agresijos. Anketos
raktas:
• Fizinė agresija (F): taip = 1 balas, ne = 0balų teiginiai: 1, 12, 15, 19, 23, 27, 31, 34
taip = 0, ne = 1 teiginiai: 4, 5
• Netiesioginė agresija (N): taip= 1, ne= 0 teiginiai: 2, 6, 9, 17, 20, 28, 32,
taip=0, ne=1 teiginiai : 13, 24
• Susierzinimas (S): taip = 1, ne = 0 teiginiai: 3, 10, 14, 21, 25, 29, 33, 38
taip=0, ne=1 teiginiai: 7, 18, 36
• Verbalinė agresija (V): taip = 1, ne = 0 teiginiai: 4, 8, 11, 15, 22, 26, 30, 37, 39
taip=0, ne=1 teiginiai: 16, 34, 40, 41.
Rezultatų duomenys apdoroti Exell programa ir pateikti diagramomis.

2.2. Tyrimo rezultatų analizė

Tyrime dalyvavo 13-14 ir 15-16 metų amžiaus mokiniai. Respondentai nurodė savo amžių.
Tyrimo metu pastebėta, kad vyresnių mokinių tarpe daugiau yra berniukų, o jaunesnių mokinių-
mergaičių (žr. 4 pav.).

28%
27%
27%
26%
26%

25%
13-14 m,.
24%
24% 15-16 m.

23%
23%

22%

21%
berniukai mergaitės

24
 4 pav. Mokinių pasiskirstymas pagal amžių ir lytį (proc.) N=100
Analizuojant dalyvavusių apklausoje mokinių skaičių pagal lytį, aiškėja, kad
respondentai pagal lytį pasiskirstė vienodai: 50 proc. mergaičių ir 50 proc. berniukų. Pastarųjų
daugiau nei mergaičių yra 15-16 m. apklaustųjų tarpe.

60%
52% 52%
50% 46%

40%
34%
berniukai
30%
mergaitės
20%

10%
4%
2% 2% 2%
0% 0%
0%
suabiem sumama sutėčiu suglobėjais suseserimi
tėvais

5 pav. Šeimos situacija vaikų lyties aspektu (proc.) N=100

Remiantis paveiksle pateiktais duomenimis, galima teigti, kad su abiem tėvais tiek pat
berniukų , tiek pat mergaičių. Su mama gyvenančių mergaičių (46 proc.) yra daugiau nei
berniukų (34 proc.).

70%
62%
60%
52%
50%
42%
40% 34% 13-14 m.
30% 15 -16 m.

20%

10%
0% 2% 2% 2% 2% 2%
0%
su abiem su mama su tėčiu su globėjais su seserimi
tėvais
6 pav. Šeimos situacija vaikų amžiaus aspektu (proc.) N=100
Analizuojant vaikų šeimų sudėtis, aiškėja, kad tarp 13-14 m. amžiaus vaikų yra
daugiau gyvenančių su abiem tėvais nei 15-16 m. amžiaus grupėje.

25
 Tyrimo metu siekta palyginti pagal amžių būdingą vaikų ir tėvų santykių būseną (žr.
pav.).

60%

50% 48%

40% 40%
40% 36%
13-14 m.
30%
24% 15-16 m.

20%
12%
10%

0%
geri vidutiniai blogi Pav.
7 pav. Vaikų santykiai su tėvais pagal amžių (proc.) N=100
Pagal tyrimo rezultatus matyti, didesnė grupė 13-14 m. amžiaus vaikų nurodo gerus
santykius su tėvais. Esminių skirtumų įvardijant vidutinius santykius nepastebėta skirtingose
amžiaus grupėse. Tačiau 15- 16 m. amžiaus grupėje pastebimai net 2 kartus daugiau nei 13-14
m. amžiaus vaikų, teigiančių, kad jų santykiai su tėvais blogi.
Analizuotas santykių su tėvais pobūdis lyčių aspektu, atskleidė, kad mergaitės labiau
nei berniukai įvardija santykius gerais (žr.8 pav.).

70%

60% 58%

50%

40% 36% 34% mergaitės

30% 30% berniukai
30%

20%
12%
10%

0%
geri vidutiniai blogi
8 pav. Mergaičių ir berniukų santykiai su tėvais (proc.) N=100

26
 Pagal 8 paveiksle pateiktus duomenis, aiškėja, kad didesnė dalis mergaičių (58 proc.)
įvardija santykius su tėvais gerais. Tuo tarpu blogus santykius su tėvais turintys teigė didesnė
dalis berniukų nei mergaičių.
Vertinant agresyvumo indeksus, išryškėjo, kad didesnė dalis apklausoje dalyvaujančių
paauglių yra vidutini agresyvumo (žr. 9 pav.).

70%
62%
60%

50%

40%

30%
20%
18%
20%

10%

0%
mažas agresyvumo vidutinis agresyvumo didelis agresyvumo
indeksas indeksas indeksas

9 pav. Agresyvumo indeksai (proc.) N=100

Didesnę dalį apklausoje dalyvavusių respondentų sudarė vidutinį agresyvumo indeksą

turintys vaikai. Lyginant agresyvumo indeksą lyties aspektu, aiškėja, kad didesnis agresyvumo
indeksas panašus (žr. 10 pav.).

didelis agresyvumo indeksas

19%
19%
19%
19%
19%
18%
18%
18%
18%
18%
18%
17%
berniukai mergaitės

10 pav. Didelis agresyvumo indeksas lyties aspektu (proc.) N=100

27
 Kaip matyti 10 paveiksle, esminio skirtumo lyginant skirtingų lyčių didesnį agresyvumo
indeksą, nėra.
Analizuojant tyrimo metu skirtingas agresijos raiškas, aiškėja, kad mergaičių verbalinė ir
netiesioginė agresija yra didesnė nei berniukų (žr. pav.).

60%

50% 48%
44%
42%
40% 36%
32%
mergaitės
30% 26% 26%
22% berniukai

20%

10%

0%
Fizinė agresija Netiesioginė Susierzinimas Verbalinė
(F) agresija (N) (S) agresija (V)

11 pav. Agresijos raiškos formos lyties aspektu (proc.) N=100

R. Mielke (1997) pažymi, kad lyčių skirtumai turi reikšmės agresyvumui. Iš duomenų
aiškėja, kad didesnė dalis mergaičių nei berniukų labiau akcentuoja verbalinę agresiją
(pravardžiavimas, prieštaravimas, tonas ir t. t.) . Taip pat didesnė dalis mergaičių nei berniukų
nurodė netiesioginę agresiją. Tai patvirtina Prakapo (2001) pastebėjimus, kad mergaitės
linkusios ignoruoti, nedraugauti, erzinti, apkalbėti, kas ir sudaro netiesioginės agresijos turinį.
Berniukai pritarė įvardydami jiems patiems būdingus labiau fizinės agresijos atsakymus.
Prakapas pažymi, kad berniukams labiau būdinga tiesioginė agresija, išreikšta fiziniu kontaktu.

28
 60%

50% 48% 48%

46%
42%
40% 38%
36% 36%
34%
13-14 m.
30%
15-16 m.

20%

10%

0%
Fizinė agresija Netiesioginė Susierzinimas Verbalinė
(F) agresija (N) (S) agresija (V)

12 pav. Agresijos raiškos formos amžiaus aspektu (proc.) N=100

Remiantis pateiktais duomenimis 12 paveiksle, aiškėja, kad skirtumai nedideli. Verbalinė
agresija skirtingose amžiaus grupėse vienoda. Fizinė agresija nežymiai didesnė tarp 15-16 m.
tiriamųjų. Netiesioginės agresijos ir susierzinimo raiška didesnė tarp 13=14 m. mokinių.
Tyrimo metu siekta palyginti vaikų didesnės agresijos sąsajas su vaikų socialine
padėtimi- jų šeimos sudėtimi (žr. 13 pav.).

Verbalinė 44%
42%
agresija (V)
38%

32%
Susierzinimas
32%
(S) su tėvu
26%
su mama
Netiesioginė 32% su abiem tėvais
36%
agresija (N)
28%

22%
Fizinė agresija
36%
(F)
12%

0% 10% 20% 30% 40% 50%

13 pav. Didesnės agresijos indeksas vaikų socialinės padėties aspektu (proc.) N=100

Analizuojant gautus duomenis, ryškėja, kad fizinės ir netiesioginės agresijos raiškos

žymiai didesnės tų mokinių, kurie gyvena su mama. Tuo tarpu gyvenančių pilnose šeimose su
abiem tėvais, mokinių agresijos visų agresijų raiškų atžvilgiu lyginant buvo mažesnė nei

29
gyvenančių nepilnose šeimose. Tai patvirtina R. Žukauskienės (1997) teiginį, kad agresyvų
elgesį lemia socialinės sąlygos, šeimos struktūra.
Analizuota tyrimo metu vaikų ir tėvų santykių įtaka agresyvumo raiškai (žr. 14 pav.).

Verbalinė 64%
42%
agresija (V)
16%

32%
Susierzinimas
32%
(S) blogi santykiai
16%
vidutiniai santykiai
Netiesioginė 32% geri santykiai
24%
agresija (N)
8%

42%
Fizinė agresija
26%
(F)
8%

0% 20% 40% 60% 80%

14 pav. Vaikų ir tėvų santykių įtaka agresyvumui (proc.) N=100
Remiantis 14 paveiksle pateiktais duomenimis, aiškėja, kad kuo blogesni santykiai
vyrauja šeimoje, tuo labiau reiškiasi agresyvumas. Tai ypač ryšku, lyginant verbalinės
agresijos, netiesioginės agresijos ir fizinės agresijos raiškų priklausymą nuo santykių.
Apibendrinant galima teigti, kad vaikų agresyvumo raiška priklauso nuo lyties:
mergaitės labiau stiprios verbalinės ir netiesioginės agresijos raiškoje, o tarp berniukų
dominuoja fizinė agresija. Socialinės sąlygos ir šeimos sudėtis bei santykiai joje turi reikšmės
vaiko agresyvumui. Gyvenantys nepilnose šeimose, labiau patiriantys frustraciją, įtampą,
labiau linkę į netiesioginę, verbalinę ir fizinę agresiją. Esminių skirtumų skirtingose amžiaus
grupėse lyginant agresijos raiškas, nepastebėta.

30
 LITERATŪRA

1. Abromaitienė L. , Liaudinskienė G., (2004). Smurto šeimoje poveikis vaikų socializacijai

vidurinėje mokykloje. Socialiniai mokslai Nr. 3 (45).
2. Arlauskaitė Ž. (1998). Tikra knygelė apie skriaudą. Vilnius: Folium.
3. Augis R. (Red.) (1993). Psichologijos žodynas. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

31
Beresnevičienė D., Andziulytė, I. (2004). Lietuvos paauglių beviltiškumo jausmas ir savivertė.
Šiauliai: ŠU universitetas.
Braslauskienė R., Jonutytė I. (2005). Vaikų agresyvaus elgesio prevencija ugdymo institucijose:
mokomoji knyga. Klaipėda.
4. Černius V. (2006). Žmogaus vystymosi kelias: nuo vaikystės iki brandos. Kaunas.
5. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. (2000).Vilnius.
6. Fiurst M., (1999) Psichologija. Kaunas.
7. Gučas A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa.
8. Gumuliauskienė A. (1996). Vaikų ir paauglių agresyvumo klausimu. Acta paedagogica
Vilnensia. Vilnius. p. 131-136.
9. Hurrelmann K., Unvergzat G. (2001). Kaip išugdyti stiprius vaikus. Vilnius
10. Jankauskaitė V. (1998) Paauglių agresyvumo raiška ir prevencija globos įstaigose:
magistro darbas. Klaipėda.
11. Jonutytė I., Braslauskienė R. (2005), Vaikų agresyvaus elgesio prevencija ugdymo
institucijose. Klaipėda: KU leidykla.
12. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas.
13. Jovaiša L. (2001) .Ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius.
14. Juodraitis A. (1998). Delinkventinio elgesio vaikai: pedagoginės – psichologinės
problemos. Specialusis ugdymas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
15. Kaffemanas A. (2003). Mąstymo psichologija. Vilnius: VU leidykla.
16. Laskytė A., Žemaitienė N., Vaitkevičius R., (2008) Lietuvos paauglių sąmoningo savęs
žalojimo ir stresą keliančios gyvenimo patirties sąsajos. Visuomenės sveikata, 4 (43), p. 56-
63.
Legkauskas V., Jakimavičiūtė A., (2007). Mokinių dalyvavimo patyčiose mokykloje ir šeimoje
patiriamos fizinės ar emocinės prievartos sąsajos. Socialiniai mokslai, 3 (57)
17. Leonavičius J. (1993). Sociologijos žodynas. Vilnius: Akademija.
18. Mielke U. (1997). Geriau supraskime sunkius vaikus. Vilnius: Lektūra.
19. Mikalajūnaitė L. (1999). Fizinės bausmės šeimoje – tradicinis vaikų auklėjimo būdas.
[Žiūrėta 2010-02-04]. Prieiga per internetą:
<http://www.mkc.lt/dokuments/mokymosi_medziaga/mokykla_be_agresijos.doc>
20. Miškinis K. (2003). Šeima žmogaus gyvenime. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija.
21. Myers D.G. (2000). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
22. Nasvytienė D. (2005). Vaiko elgesio ir emocijų problemos. Vilnius: VPU.

32
23. Navaitis G. (1997). Psichologinė parama vaikui. Vilnius: Tyto alba.
24. Navaitis G. (1998). Psichologinė parama vaikams. Vilnius: Kronta.
25. Palujanskienė A., Uzdila, J. V. (2004). Agresija ir konfliktai mokykloje. Pedagogika T.73.
26. Petrulytė A.(2003). Jaunesniojo paauglio socialinė raida. Vilnius: Sapnų sala.
27. Pikūnas J. (2000). Asmenybės vystymasis : kelias į savęs atradimą. Kaunas: Pasaulio
lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.
28. Povilaitis R., Valickaitė D., (2005). Priekabiavimo paplitimas Panevėžio miesto ir rajono
bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų moksleivių populiacijoje. Visuomenės sveikata, 2
(29).
29. Povilaitis R., Valiukevičiūtė J. (2005). Priekabiavimas ir jo prevencija mokykloje. Slauga:
mokslas ir praktika, 1 (97), p. 9-10.
30. Povilaitis R., Valiukevičiūtė J. 2006. Patyčių prevencija mokyklose. Vilnius.
31. Prakapas R. (2001). Paauglių tarpusavio agresija mokykloje. Pedagogika, 53, p. 113 – 116.
32. Rupšienė L., Plačenienė D. (2002). Vaikų agresyvumas: šiuolaikinės pradžios mokyklos
problemos ir jos sprendimo gairės. Pedagogika, 59. Vilnius.
33. Olweus D. (1993). Bullying at school. Oxford: Blackwell,
34. Suslavičius A. (1995). Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: Vilniaus
universitetas.
35. Suslavičius A. (1998). Socialinė psichologija: vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto
leidykla
36. Suslavičius A., Valickas G. (1999). Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams.
Vilnius: Teisės akademija.
37. Širvinskienė G., Žemaitienė N., Didžiokienė A. (2008). Į patyčias įsitraukusių Kauno
mokyklų mokinių savijauta, rizikinga elgsena ir vaidmenys tyčiojantis. Visuomenės
sveikata, 2 (41), p. 27-32.
38. Targamadzė V., Valeckienė D. (2007). Patyčių bendrojo lavinimo mokykloje samprata:
priežasčių, formų ir pasekmių diskursas. Acta peadagogica Vilnensia, 19, p. 159-171.
39. Bendorienė A., Bogušienė V., Dagytė V. (Sud.) (2001). Tarptautinių žodžių žodynas.
Vilnius: Alma littera.
40. Trimakas K. .A. (1997). Asmenybės raida gyvenime. Kaunas: Tarpdiecezinės Katechetikos
komisija.
41. Vaitkevičius J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius.

33
42. Valeckienė, D. (2007) Šeimos įtaka vaiko mokykliniam brandumui. [Žiūrėta 2010-01-14].
Prieiga per internetą: <http://vddb-dt.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-
0001:J.04~2004~ISSN_1822-1068.N_1.PG_76-85/DS.002.0.01.ARTIC>

43. Valickas G. (1997). Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius: Lietuvos teisės
akademija.
44. Zaborskis A., Cirtautienė L., Žemaitis N., (2005). Moksleivių patyčios Lietuvos
mokyklose 1994-2002 m. Medicina, 41, p. 614-620.
45. Žukauskienė R. (1998). Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai.
46. Žukauskienė, R. (1997). Agresyvaus jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų elgesio raidos
ypatumai. Psichologija, 17, p. 76-92.

34