P. 1
O.wilde - Doriano Grejaus Portretas

O.wilde - Doriano Grejaus Portretas

|Views: 329|Likes:

More info:

Published by: Karolina Strunkinaitė on Nov 03, 2010
Copyright:Attribution Non-commercial

Availability:

Read on Scribd mobile: iPhone, iPad and Android.
download as PDF, TXT or read online from Scribd
See more
See less

10/02/2014

pdf

text

original

Oskaras Vaildas

DORIANO GRĖJAUS PORTRETAS

Romanas Iš anglų kalbos vertė LILIJA VANAGIENĖ ----------------------------------------------------------------PRATARMĖ Menininkas yra gražių daiktų kūrėjas. Atskleisti meną, o menininką paslėpti - štai meno tikslas. Kritikas yra tas, kuris grožio sukeltus įspūdžius sugeba išreikšti kitu būdu ar nauja forma. Tiek aukščiausia, tiek ir žemiausia kritikos forma - savotiška autobiografija. Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia bjaurią prasmę, yra be žavesio pagedę žmonės. Tai yda. Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia gražią prasmę, yra išprusę žmonės. Jie teikia vilčių. Išrinktieji yra tie, kuriems gražūs daiktai reiškia tiktai Grožį. Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas. Devynioliktojo amžiaus neapykanta Realizmui, tai įniršis Kalibano, veidrodyje matančio savo atvaizdą. Devynioliktojo amžiaus neapykanta Romantizmui, tai įniršis Kalibano, veidrodyje nematančio savo atvaizdo. Moralinis žmogaus gyvenimas apima dalį menininko tematikos, tačiau meno moralumą sudaro tobulas netobulų priemonių vartojimas. Joks menininkas nenori nieko įrodyti. Įrodyti galima ir akivaizdžias tiesas. Joks menininkas neturi etinių simpatijų. Etinės menininko simpatijos - nedovanotinas stiliaus manieringumas. Joks menininkas nėra liguistas. Menininkas gali vaizduoti viską. Mintis ir kalba menininkui yra priemonės jo menui. Yda ir dorybė - menininkui medžiaga jo menui. Formos požiūriu, visų menų modelis yra muziko menas. Jausmo požiūriu - aktoriaus kūryba. Kiekvienas menas yra sykiu ir paviršius, ir simbolis. Tie, kurie skverbiasi pro paviršių gilyn, rizikuoja. Tie, kurie skaito simbolius, rizikuoja. Iš tikro menas lyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą. Nuomonių skirtumas, vertinant meno kūrinį, rodo, jog kūrinys naujas, sudėtingas ir gyvybingas. Kai kritikai nesutaria - menininko sieloje sandermė. Galima atleisti žmogui, kai jis daro naudingą daiktą, jei pats tuo nesižavi. Vienintelis pateisinimas padariusiam nenaudingą daiktą begalinis juo žavėjimasis. Kiekvienas menas visiškai nenaudingas.

I SKYRIUS Dailininko dirbtuvėje tvyrojo saldus rožių aromatas, o kai lengvas vasaros vėjelis sušnarėdavo sode tarp medžių pro atviras duris svaigiai padvelkdavo alyvų, ar dar švelnesnis rausvažiedžių erškėtrožių kvapas.

Gulėdamas ant persiškom gūniom apklotos kanapos ir kaip visada rūkydamas nežinia kelintą iš eilės cigaretę, lordas Henris Votonas iš savo kampo dar matė geltonus ir saldžius it medus akacijos žiedus ir virpančias šakas, lūžte lūžtančias nuo grožybės naštos, taip panašios į liepsną; kartkartėmis ant ilgų indiško šilko užuolaidų, dengiančių didžiulį langą, šmėkštelėdavo fantastiški praskrendančių paukščių, šešėliai, tada užuolaidos akimirką virsdavo tarsi kokiais japoniškais paveikslais ir lordas Henris prisimindavo tuos išblyškusius Tokijo dailininkus nefrito spalvos veidais, kurie iš esmės statiško meno priemonėmis bando perteikti greičio ir judėjimo įspūdį. Dusliai dūzgėdamos bitės skverbėsi pro aukštą nepjautą žolę ar monotoniškai, atkakliai sukiojosi aplinkui iškerojusio sausmedžio žiedų taureles, ir nuo jų dūzgėjimo tyla atrodė dar slogesnė. Slopus Londono triukšmas gaudė tarytum tolimų vargonų bosai. Kambario viduryje, pritvirtintas prie stataus molberto, stovėjo neapsakomai gražaus vaikino portretas visu ūgiu, o priešais jį, kiek atokiau, sėdėjo pats dailininkas, Bezilis Holvordas, kurio netikėtas dingimas prieš porą metų buvo sukėlęs tokį visuomenės susijaudinimą ir galybę keistų spėliojimų. Dailininkas žiūrėjo į grakščią, dailią povyzą, kurią nelyginant veidrodis taip tobulai atspindėjo jo kūrinys, ir pasitenkinimo šypsnys neblėso jam iš veido. Bet staiga dailininkas pašoko, užmerkė akis ir pirštais užspaudė vokus, tartum norėdamas išsaugoti atmintyje kažkokį keistą sapną ir bijodamas iš jo pabusti. - Čia geriausias tavo darbas, Bezili, geriausias iš visų tavo darbų - vangiai tarė lordas Henris.- Kitais metais būtinai nusiųsk jį į Grouvnerį. Akademija pernelyg didelė ir pernelyg vulgari. Kai aš ten nueinu, būna arba tiek daug žmonių, kad nematyti paveikslų, o tai siaubinga, arba tiek paveikslų, kad nematyti žmonių, o tai dar blogiau. Iš tikrųjų, Grouvneris vienintelė vieta. - Niekur neketinu jo siųsti,- atsakė dailininkas, keistai atkragindamas galvą - dar Oksforde šis judesys juokindavo jo draugus.- Ne, niekur jo nesiųsiu. Lordas Henris kilstelėjo antakius ir nustebęs pažiūrėjo į jį pro skystučių melsvų dūmų driekanas, kurios fantastiškai vinguriuodamos kilo iš jo stiprios cigaretės su opijaus priemaiša. - Niekur nesiųsi? Kodėl, drauguži? Ar turi kokią priežastį? Keisti padarai jūs, dailininkai. Neriatės iš kailio, kad pagarsėtumėt, o pagarsėję elgiatės taip, lyg norėtumėt šlovės atsikratyti. Kvailai darot; pasaulyje tik viena blogybė pranoksta tą, kai visi apie tave kalba; tai blogybė, kai niekas apie tave nekalba. Šis portretas išaukštintų, tave tarp jaunųjų Anglijos dailininkų, o seniams sukeltų pavydą, jei seniai dar pajėgia ką nors jausti: - Žinau, kad pasijuoksi iš manęs,- atsakė dailininkas,- bet aš iš tikrųjų negaliu jo duoti į parodą. Pernelyg daug savęs esu į jį įdėjęs. Lordas Henris išsitiesė ant kanapos ir nusijuokė. - Taip, žinojau, kad tu juoksies, bet vis tiek tai teisybė. - Pernelyg daug savęs įdėjai! Dievaž, Bezili nemaniau, kad tu toks tuštuolis; iš tiesų nematau jokio panašumo tarp šiurkštaus tvirto tavo veido, juodų kaip anglis plaukų ir šito jauno Adonio, kuris atrodo lyg būtų iš dramblio kaulo ir rožių žiedlapių. Klausyk, mielas Bezili, juk jis tikras Narcizas, o tu... be abejo, tavo veido išraiška intelektuali ir taip toliau, bet grožis, tikras grožis dingsta tada, kai atsiranda intelektuali išraiška. Intelektas jau pats savaime kažkas perdėta ir todėl ardo harmoniją kiekviename veide. Kai tik žmogus atsisėda ir susimąsto, jo veide lieka tik nosis arba tik kakta, ar dar kokia baisybė. Pažiūrėk į žmones, kurie ko nors pasiekė išsilavinimo reikalaujančiose profesijose. Kokie jie tobulai

bjaurūs! Žinoma, išimtis dvasininkai. Bet juk dvasininkai negalvoja. Vyskupas, sulaukęs aštuoniasdešimt metų tebekartoja tą patį, ką jį išmokė sakyti, kai jam buvo aštuoniolika, todėl visada ir atrodo nepaprastai žavus. Paslaptingasis tavo draugas, kurio vardo man nesakai, bet kurio portretas mane iš tikrųjų žavi, niekada negalvoja. Tuo aš neabejoju. Tai tikriausiai koks tuščiagalvis gražus padaras, kuris visada turėtų būti su mumis žiemą, kai negalim gėrėtis gėlėmis, ir vasarą, kai mums reikia kuo nors atvėsinti savo protą. Per gerai apie save manai, Bezili, tu nė trupučio nepanašus į jį. - Nesupranti manęs, Hari,- atsakė dailininkas.- Aišku, nesu panašus į jį. Žinau tą kuo puikiausiai. Iš tiesų man net būtų nesmagu būti tokiam kaip jis. Traukai pečius? Aš sakau tiesą. Visa, kas tobula, tiek fiziniu, tiek ir dvasiniu atžvilgiu, paženklinta lemties, kuri per visą žmonijos istoriją lydi klumpančių karalių žingsnius. Verčiau nesiskirti iš kitų. Bjaurieji ir kvailiai šiame pasaulyje niekada nepralošia. Sėdi sau patogiai ir spokso į lošimą. Tegul pergalės jie ir nelaimi, tačiau bent nepatiria pralaimėjimo kartėlio. Jie gyvena taip, kaip visiems derėtų gyventi - niekieno netrikdomi, abejingi, ramūs. Kitų jie nepražudo, bet ir jiems priešo ranka neatneša pragaišties. Tavo padėtis ir turtas, mano protas, toks, kokį turiu, mano menas, kad ir koks jis būtų, graži Doriano Grėjaus išvaizda - už visa tai, ką mums davė dievai turėsim atkentėti, skaudžiai atkentėti. - Dorianas Grėjus? Tai jo pavardė? - paklausė lordas Henris, eidamas per dirbtuvę prie Bezilio Holvordo. - Taip, tai jo pavardė. Nenorėjau tau sakyti. - O kodėl? - Ak, negaliu paaiškinti. Kai man koks žmogus labai brangus, niekam nesakau, kas jis. Man atrodo, kad pasakydamas vardą, aš tarytum jo dalį atiduodu svetimam. Pamėgau slaptingumą. Turbūt tik jis tegali mūsų nūdienį gyvenimą padaryti mįslingą ar žavų. Paprasčiausias daiktas tampa nuostabus, jeigu tiktai jį slepi. Kai išvykstu iš Londono, niekada nesakau namiškiams, kur važiuoju. Jei pasakyčiau, visas malonumas dingtų. Prisipažįstu, tai kvailas įprotis, bet gyvenimui jis savotiškai teikia daug romantikos. Tikriausiai tau visa tai atrodo nepaprastai kvaila? - Anaiptol,- atsakė lordas Henris,- anaiptol mielas Bezili. Berods, tu užmiršai, kad aš vedęs, o santuoka patraukli tik tuo, kad apgaulę paverčia absoliučia būtinybe abiem pusėm. Niekada nežinau, kur mano žmona, o mano žmona niekada nežino, ką aš veikiu. Kai mudu susitinkam,- juk vis dėlto vakarieniaudami svečiuos ar viešėdami pas hercogą netyčia susitinkam,- rimčiausiais veidais pasakojam vienas antram absurdiškiausias istorijas. Mano žmona puikiai sugeba tą daryti, tiesą sakant, daug geriau už mane. Ji niekada nesupainioja datų, o aš visada įkliūnu. Bet sugavusi mane, ji nekelia triukšmo. Kartais man norisi, kad ji triukšmautų, bet ji tik juokiasi iš manęs. - Negaliu pakęsti, kai tu, Hari, taip kalbi apie savo vedybinį gyvenimą,- tarė Bezilis Holvordas, dideliais žingsniais eidamas prie durų, vedančių į sodą.- Neabejoju, kad esi tikrai labai geras vyras, tačiau baisiausiai droviesi savo dorybių. Keistas tu žmogus. Niekada nepasakai ko doro, bet niekada nepadarai ko blogo. Tavo cinizmas paprasčiausiai poza. - Poza paprasčiausiai tėra natūralumas, be to, tai pati įkyriausia iš visų man žinomų pozų,juokdamasis sušuko lordas Henris. Abu vyrai išėjo į sodą ir susėdo ant ilgo bambukinio suolo, kuris stovėjo aukšto laurų krūmo pavėsyje. Saulės šviesa slydo blizgančiais lapais. Žolėje virpėjo baltos saulutės. Po valandėlės lordas Henris išsitraukė laikrodį.

- Man jau laikas, Bezili,- sumurmėjo jis,- tačiau prieš išeidamas būtinai noriu, kad atsakytum į mano klausimą. - Kokį klausimą? - paklausė dailininkas, įbedęs žvilgsnį į žemę. - Puikiai žinai. - Nežinau, Hari. - Ką gi, pasakysiu. Noriu žinoti, kodėl neduosi į parodą Doriano Grėjaus portreto. Noriu žinoti tikrąją priežastį. - Aš ją pasakiau. - Ne, nieko panašaus. Sakei - dėl to, kad per daug savęs įdėjai į paveikslą. Bet juk tai vaikiška. - Hari,- tarė Bezilis Holvordas, žvelgdamas jam tiesiai į akis,- kiekvienas portretas, nutapytas su įsijautimu, yra paties dailininko, o ne pozuotojo portretas. Pozuotojas grynas atsitiktinumas, dingstis. Ne jį atvaizduoja dailininkas, spalvotoje drobėje dailininkas atvaizduoja pats save. Portrete, ko gero, būsiu atskleidęs savo sielos paslaptį, todėl ir nenoriu jo rodyti. Lordas Henris nusijuokė. - O kokia ta paslaptis? - paklausė jis. - Tau pasakysiu,- atsakė Holvordas, tačiau atrodė suglumęs. - Nekantriai laukiu, Bezili,- nerimo bičiulis, žiūrėdamas į jį. - Ak, Hari, iš tiesų ne kažin ką tegaliu pasakyti,- tarė dailininkas,- be to, vargu ar suprasi mane. Gal net nepatikėsi. Lordas Henris nusišypsojo, pasilenkęs nuskynė pievoje rausvažiedę saulutę ir ėmė atidžiai ją žiūrinėti. - Tikrai suprasiu,- atsakė jis, įdėmiai žvelgdamas į mažą auksinį diską su baltomis plunksnelėmis.- Viskuo galiu patikėti, kad tiktai būtų neįtikėtina. Vėjas nupurtė nuo medžių kelis žiedus, sunkios alyvų kekės tartum žiedų žvaigždynai lingavo slogiame ore. Prie namo sienos ėmė čirkšti žiogas, ir ilgas plonas laumžirgis lyg mėlynas siūlas praplaukė pro šalį, plasnodamas rusvais perregimais sparnais. Lordas Henris tarėsi girdįs, kaip plaka Bezilio Holvordo širdis, ir susidomėjęs laukė, kas bus toliau. - Buvo taip,- palūkėjęs prašneko dailininkas.- Prieš du mėnesius dalyvavau pokylyje ledi Brendon namuose. Juk žinai, mes, vargšai menininkai, turim kartkartėmis pasirodyti žmonėms, kad primintume nesą laukiniai. Su vakarine eilute ir baltu kaklaraiščiu kiekvienas žmogus, kaip tu kartą sakei, net ir biržos makleris, gali būti laikomas kultūringu. Ką gi, buvau svetainėje jau gal dešimt minučių, šnekėjausi su apkūniomis išsipusčiusiomis senyvomis damomis bei nuobodžiais akademikais ir staiga pajutau, kad kažkas žiūri į mane. Atsigręžiau ir pirmą sykį išvydau Dorianą Grėjų. Kai mudviejų akys susitiko, pajutau, kad blykštu. Keista baimė apėmė mane. Supratau sutikęs žmogų, kurio asmenybė tokia kerinti, kad jis, jei tik nesipriešinsiu, gerte sugers mano prigimtį, mano sielą, net mano meną. Niekada gyvenime nenorėjau pašalinės įtakos. Tu, Hari, žinai, koks aš nepriklausomas iš prigimties. Visada buvau pats sau viešpats, bent tol, kol sutikau Dorianą Grėju. Paskui... bet nemoku tau paaiškinti. Tarsi koks balsas būtų sakęs, jog atsidūriau ant baisios savo gyvenimo krizės slenksčio. Mane pagavo keistas jausmas, rodėsi, kad Likimas man žada nepaprastų džiaugsmų ir nepaprastų, sielvartų. Aš pabūgau ir jau gręžiausi eiti iš svetainės. Ne sąžinė privertė mane taip elgtis, tai buvo savotiškas bailumas. Nesiginsiu - bandžiau pabėgti.

- Iš teisybės, Bezili, sąžinė ir bailumas tas pats. Sąžinė, tai firmos ženklas. Štai ir viskas. - Netikiu tuo, Hari, ir netikiu, kad tu taip manytum. Šiaip ar taip, kokie ten buvo mano motyvai, o galėjo būti ir išdidumas, nes esu labai išdidus, aš iš tikrųjų pasukau durų link. Ten, žinoma, susidūriau su ledi Brendon. "Ponas Holvordai, nejaugi ketinat taip anksti pabėgti?"- suspigo jinai. Juk prisimeni, koks keistas ir šaižus jos balsas? - Taip, išskyrus grožį, ji visais atžvilgiais panaši į povą,- pasakė lordas Henris, ilgais nervingais pirštais pešiodamas saulutės žiedą. - Negalėjau jos atsikratyti. Ji nusivedė mane prie kilmingųjų, prie žvaigždėmis ir ordinais apsisagsčiusių ponų, prie senyvų damų milžiniškomis tiaromis ir papūgų nosimis. Vadino mane brangiausiu savo draugu. Nors tik vieną sykį buvom iš viso matęsi, ji užsimanė rodyti mane lyg kokią žymenybę. Tuo metu, man regis, kažkoks mano paveikslas turėjo didžiulį pasisekimą, bent jau pigūs laikraštukai apie jį buvo prirašyti, o mūsų devynioliktame amžiuje tai lygu nemirtingumui. Staiga kaktomuša susidūriau su tuo vaikinu, kurio asmuo buvo taip keistai mane sujaudinęs. Stovėjom beveik liesdami vienas kitą. Mūsų akys vėl susitiko. Pasielgiau beprotiškai, paprašęs ledi Brendon mane supažindinti su juo. O gal tai ir nebuvo beprotybė. Šitai tiesiog buvo neišvengiama. Mes ir nesupažindinti būtume pradėję šnekėtis. Neabejoju. Ir Dorianas man tą patį sakė. Jis taip pat pajuto, kad mudviem lemta pažinti vienas antrą. - O kaip ledi Brendon apibūdino tą žavų jaunuolį? - paklausė bičiulis.- Juk ji mėgsta greitai duoti tikslų, kiekvieno savo svečio <I>prėcis</I>. Prisimenu, kaip sykį jinai privedė mane prie irzlaus seno džentelmeno raudonu veidu, apsikarsčiusio ordinais ir juostomis, ir ėmė kuždėti man į ausį tragišku balsu, kurį tikriausiai puikiai girdėjo visi, buvę kambaryje, baisiausiai stulbinančius dalykus. Aš pabėgau. Mėgstu pats perprasti žmones. Tačiau ledi Brendon su savo svečiais elgiasi lyg aukcionatorius su prekėmis. Ji arba išnarsto kiekvieną kaulelį, arba iškloja apie juos viską, tik nepasako to, ką jums rūpi sužinoti. - Vargšė ledi Brendon! Koks tu, Hari, jai negailestingas,- nesusimąstydamas pasakė Holvordas. - Mielas bičiuli, ji bandė įsteigti saloną, bet jai pavyko atidaryti tik restoraną. Kaip galiu ja žavėtis? Tačiau sakyk, ką ji kalbėjo apie poną Dorianą Grėjų? - A, rodos, "Žavus berniukas... mudvi su vargše jo motule buvom neperskiriamos. Niekaip neprisimenu, ką jis veikia... rodos... nieko neveikia... ak, teisybė, skambina fortepijonu... o gal jūs, ponas Grėjau, smuiku griežiat, brangusis?" Mudu neištvėrėm nesusijuokę ir iš karto tapom draugai. - Juokas visai nebloga pradžia draugystei ir pati geriausia pabaiga,- pasakė jaunasis lordas, skabydamas kitą saulutės žiedą. Holvordas papurtė galvą. - Tu, Hari, nesupranti, kas yra draugystė,- tyliai tarė jis,- ir todėl nesupranti, kas yra priešiškumas. Tau visi patinka, kitaip tariant, esi visiems abejingas. - Kokia klaiki neteisybė! - sušuko lordas Henris ir, atsismaukęs skrybėlę ant pakaušio, pažvelgė į mažus debesėlius, kurie lyg susinarpliojusios blizgančio šilko gijos driekėsi per išgaubtą turkio spalvos vasaros dangaus skliautą.- Iš tiesų, kokia klaiki neteisybė. Aš labai skiriu žmones. Draugus išsirenku dėl jų gražios išvaizdos, pažįstamus dėl gero būdo, o priešus dėl proto. Renkantis priešus, atsargumo niekada nebūna per daug. Neturiu nė vieno priešo, kuris būtų kvailas. Jie visi ganėtinai intelektualūs ir, savaime suprantama, vertina mane. Ar čia mano tuštybė? Taip, tikriausiai tuštybė. - Ir man taip atrodo, Hari. Bet pagal tavo kategorijas aš turėčiau būti tik pažįstamas.

matyt. kuo man tapo Dorianas Grėjus! Ar prisimeni mano peizažą. visiškai naują stilių. maža to. kvailumas bei amoralumas turėtų. kaip ir mes patys. . Jeigu tikram anglui pakiši kokią idėją. Bet man jis daug daugiau negu modelis.Ak.ar pats ja tiki. ką visa tai man reiškia? Pats nieko nenumanydamas. neketinu drauge su tavim nagrinėti politikos. Jis absoliučiai man būtinas. vargu ar suprasi.Dabar jis mano menas. Mano vyresnysis brolis niekaip nenumiršta. jam net nedingtelės pasvarstyti. tuo idėjos intelektualumas grynesnis. "Svajonė apie formą minties epochoje". Sielos ir kūno harmonija .jis man atrodo maža ką augesnis už berniuką.šūktelėjo Holvordas susiraukdamas. . pažinęs Dorianą. nors jam jau daugiau nei dvidešimt.kaip tai daug. ir jeigu kas iš mūsų tarpo apsijuokia. kurioje glūdės visa romantinės dvasios aistra ir visas graikų. jei kasdien jo nematyčiau. tie broliai! Tegul juos galas. jis brėžia man naujos mokyklos kontūrus. ir aš žinau. už . kuriuos sukūriau. ar kad meno kūrinys negalėtų perteikti jo grožio. Jam svarbu tik viena . kad girtavimas. kad ir tu pats nesutinki. sukūrėm idealą. o užvis labiau .Antinojaus veidas.žmonės be principų. Kai vargšelis Sautvorkas atsidūrė skyrybų teisme. ar ne? . kitaip galvoju. Nieko nėra. nes tuo atveju nei norai. o jaunesnieji. Man rodos. Hari. kuo Venecijos mokyklai tapo aliejinės tapybos išradimas. tu daugiau negu pažįstamas.Bet daug mažiau nei draugas. tikrai nemėgstu. piešiu. dvasios tobulumas. ar ji teisinga.. Kas taip sakė? Neprisimenu. Pirmoji . ko menas negalėtų perteikti. Bezili. kad darbai.. visa tai aš darau. Šiaip ar taip. o tai visada rizikinga. tau daugiau niekas niekada nerūpi. aš neabejoju.Kartais. Bet savo giminaičių. o vėlyvajai graikų skulptūrai . Tai. darau eskizus.naujų priemonių suradimas mene..Nesutinku nė su vienu tavo žodžiu. . kad. tik mirti tesugeba. Dabar galiu atkurti gyvenimą taip. išskyrus meną. Aš jį ne tik tapau. kuris pasirodė esąs tuščias. Štai jau antrą kartą darai tokią pat pastabą. Negalėčiau jaustis laimingas.Mielas drauge. Ir vis dėlto nemanau. nei prietarai jai neprideda spalvos. geri darbai. Lyg ir brolis. Be abejo. tuo man kada nors taps Doriano Grėjaus veidas. Aš kitaip regiu viską. esu sukūręs. . kuris pasirodė esąs vulgarus. jų pasipiktinimui nebuvo ribų.Hari! . Beprotybės pagauti. kad kuo žmogus nenuoširdesnis.vargu ar tu mane suprasi . Žmonės man patinka labiau už principus. tuo pačiu pasikėsina į jų valdas. Lordas Henris pasiglostė smailią tamsiai rudą barzdą ir juodmedžio lazdele su kutu taukštelėjo per lakinio bato galą. patys geriausi darbai mano gyvenime.vien galimybė matyti. idėjos vertė nieko bendra neturi su ją pareiškusio žmogaus nuoširdumu. mokyklos. Ar dažnai jį matai? . būti vien tik jų. kad pasaulio istorijoje buvo tiktai dvi reikšmingos eros. man atrodo. antroji . aš tik juokauju. ar ne. Bet kažkaip savotiškai . sociologijos ar metafizikos klausimų. ..Koks tu tipiškas anglas.Kaip keista! O aš maniau. kaip ligi šiol nesugebėjau. . Beje. turinčių tas pačias ydas. mes atskyrėm vieną nuo kito ir sugalvojom realizmą. Hari. tačiau tuo man tapo Dorianas Grėjus. kad negalim pakęsti žmonių. ką. pozuotojas.Kasdien. jam pozuojant.rimtai tarė dailininkas.Doriano asmenybė parodė man visiškai naują kelią mene. Masės jaučia. Papasakok dar ką nors apie Dorianą Grėjų. ak. giminaičių nekenčiame dėl to.naujos asmenybės atradimas taip pat meno srityje.Mielas Bezili. . Nepasakysiu.. Hari! Jei žinotum. kad bent dešimt procentų proletariato gyventų pavyzdingai. Visiškai suprantu anglų demokratijos neapykantą vadinamosioms aukštesniųjų klasių ydoms. Galimas daiktas. Vien galimybė matyti tą berniuką .. jog būčiau nepatenkintas tuo.

rodos. įdėjau per daug savęs. puošmena vienai vasaros dienai. Šiuolaikinis idealas . Gyvename epochoje. Ir bus labai gaila. . kur visų prekių kaina aukštesnė už tikrąją jų vertę. tačiau aš nepanorau su juo skirtis? Tai vienas geriausių. kuris su ja elgiasi taip. Ir vis dėlto. Bezili. aš jam baisiausiai pataikauju. Jaučiu keistą malonumą.Dorianas Grėjus mano kūrybai tiktai stimulas.Vasaros dienos ilgos.kurį Egniu pasiūlė tokią didžiulę sumą. Genijus gyvena ilgiau už Grožį.Menininkas turėtų kurti gražius kūrinius. jo ten daugiausia. bet į juos nedėti nieko iš savo gyvenimo. O kodėl? Todėl. gailėsiuos.Man regis. smalsiems žvilgsniams. Norim išsaugoti ką nors pastovaus nuožmioje kovoje už būvį. be abejonės. . per daug savęs. būsi jam visiškai šaltas ir abejingas. . tu. . intelektas beviltiškas.. ir kaip tik dėl to pasaulis niekada nepamatys mano nutapyto Doriano Grėjaus portreto. Jie žino. Netrukus jis sustojo. klysti. kokį esu sukūręs.. Bet žmonės gali atspėti. Aš matau viską. Galbūt tu nieko jame neįžvelgsi. paveikslų. kaip naudinga viešumai parodyti savo aistras. kai mano paveiksle nerasi nė menkiausio Doriano Grėjaus bruoželio. kad patinku. . kad visai nejučia portrete išreiškiau dalelę šito savo keisto dievinimo.tikras . ką man papasakojai. ar Dorianas Grėjus labai tave myli? Dailininkas valandėlę pamąstė. Tai.Žinau.sušuko Holvordas.. kad man jį tapant greta sėdėjo Dorianas Grėjus. kai pagalvoju. pilną dulkių ir sujauktą.. kvailai vildamiesi išsaugoti savo vietą gyvenime. Kažkokia nematoma srovė dvelkė iš jo į mane. Hari.. kaip sakiau.. Štai kodėl ir stengiamės persotinti savo protą. sakydamas jam tokius dalykus. Širdyje jam karčiai priekaištausi ir ne juokais galvosi.. Kada nors aš parodysiu pasauliui. Jis nieko nežino ir niekada nesužinos. . pajuntu atidavęs visą savo sielą tam.Poetai nebūna tokie skrupulingi kaip tu. ir pirmą kartą gyveninime tam paprastam miške aš įžvelgiau stebuklą.Dėl to aš jų ir neapkenčiu. man akstinas naujai manierai. kurių. kai žmonės žiūri į meną tarsi į savotišką autobiografiją. Aišku. tam tikrų spalvų grožyje ir subtilume. Niekada mano širdis negulės po jų mikroskopu. tačiau.. Sakyk. Tada.Todėl. Kai jis kitą kartą tave aplankys.Gal tau greičiau įkyrės negu jam. . nes tu pasikeisi. Bezili.tarė jis. ir. be jokios abejonės. ir jis tau pasirodys truputį neproporcingas arba tau nebepatiks jo veido atspalvis ar dar kas nors. Ginčijasi tik tie. Liūdna. apie kurį aš. . bet nesiginčysiu. Štai ir viskas.Tai kodėl nenori duoti į parodą jo portreto? . niekada jam neužsiminiau.atsakė patylėjęs. Ir tada. dėl kurių.tyliai tarė lordas Henris.Aš jam patinku. . gražus niekutis tuštybei paglostyti. juk tai nuostabu! Turiu pamatyti tą Dorianą Grėjų.Bezili. Tačiau kartkartėmis jis būna klaikiai nejautrus.Hari. žinau. man regis. Mudu sėdime mano dirbtuvėje ir šnekamės apie šimtus visokiausių dalykų. tau pirmajam pabos. todėl ir prisikemšam galvas visokiausio šlamšto ir faktų. Mes praradom abstraktų grožio pojūtį. Jis. o aš nenoriu apnuoginti savo sielos jų lėkštiems. lyg tai būtų gėlė švarko atlape. O visapusiškai informuoto žmogaus protas baisus daiktas. Hari. Į šį kūrinį. Nūdienis kūrinys apie plyštančią širdį susilaukia ne vieno leidimo. kad jis blogai elgiasi su tavimi. Jis man visada labai malonus. Randu jį tam tikrų linijų vingiuose.. kas tai.paklausė lordas Henris. giriu jį. jam labai smagu mane įskaudinti.visapusiškai informuotas žmogus. Holvordas pakilo nuo suolo ir ėmė vaikštinėti po sodą. Jis panašus į smulkių senienų parduotuvę. Vieną dieną pažvelgsi į savo draugą. kurio visada ieškodavau ir niekada nerasdavau.

ledi Agatą.Nenori..Ak. Tavo įtaka būtų bloga. Hari. Kaip puiku sode! Ir kokie žavūs kitų žmonių jausmai. Ištikimieji pažįsta tik banaliąją meilės pusę. kuris stovėjo markstydamasis nuo saulės. nevertina gražios išvaizdos.galvojo lordas Henris. žirglojantį milžiniškom kojom. aišku. mielas Bezili.Mielas drauge. Bezili.Nenoriu.Nežiūrėk taip piktai. .geriausias mano draugas.paklausė Holvordas truputį susiraukdamas.Kodėl? . Hari. Tavo teta neklydo.Jis atviras ir tyros širdies. Negadink jo.. nežinojau. Kaip malonu viso to išvengus! Begalvojant apie tetą.. . būtų susitikęs lordą Hudbodį ir visos kalbos suktųsi apie valgyklas skurdžiams ir būtinybę įsteigti pavyzdinius nakvynės namus.štai kas labiausiai vilioja gyvenime. .Nenoriu. Ir aš tučtuojau įsivaizdavau akiniuotą žmogelį suglostytais plaukais. taip apie jį kalbėdama. Tarnas nusilenkė ir nuėjo takeliu. o dykaduoniai gražbyliavę apie garbingą darbą.. kad su juo susipažintum. .Ponas Dorianas Grėjus laukia dirbtuvėje. neabejodamas savo teisumu. meilės tragedijas patiria tik neištikimieji. . Neatimk iš manęs vienintelio žmogaus. bet visa bėda. Aš tučtuojau ateisiu.romanas. Gaila.pranešė tarnas. baisiausiai strazdanotą. Tada dailininkas pažvelgė į lordą Henrį. Tarp žalių. aš pasitikiu tavimi. Turtingieji būtų postringavę apie taupumo svarbą. Hari? . aš kai ką prisiminiau.Dorianas Grėjus . Nepamiršk. jam šovė viena mintis. Pasaulis platus. Bet. Tik sakė. atėjęs į sodą. Mano kūrybinė egzistencija priklauso nuo jo.Dabar turėsi mane supažindinti.Parkeri. meno romanas. kuris žada jai padėti Ist Ende. kaip galėtum jį pavadinti. Lordas Henris dailiu sidabriniu žiebtuvėliu užsidegė cigaretę ir patenkintas užsirūkė.juokdamasis sušuko lordas Henris.Dorianas Grėjus. žodžiai tartum prieš jo valią veržėsi jam iš lūpų. . ji nieko neužsiminė apie jo gražią išvaizdą. . . kurios jiems patiems gyvenime nereikalingos. Jis atsisuko į Holvordą ir tarė: . čirkšdami šlamėjo žvirbliai. man regis. daug žavesni už jų mintis. kuris mano menui įkvepia visą jo grožį. Tai buvo pas mano tetą.. . kad po kiekvieno pergyvento romano mes liekame tokie neromantiški. gražios dvasios. kad jis rimtas. . paprašykit. į kuriuos jau pavėlavo. Hari. Moterys. daug puikių žmonių jame gyvena. Nesistenk jo paveikti. jo pavardė . Ji man pasakojo radusi nuostabų jaunuolį. Jis kalbėjo labai lėtai. . . Tavo siela ir tavo draugų aistros . tarytum vienu sakiniu būtų susumavęs visą pasaulio išmintį. juk kaip tik dėl to aš ir galiu tave suprasti. . Tu pernelyg nepastovus. bent dorovingosios. mėlyni debesų šešėliai tartum kregždės gainiojo kits kitą po žolę.Nekalbėk taip.. blizgančių lyg lakas gebenės lapų..Kur girdėjau Doriano Grėjaus vardą. ką aš jaučiu. kad nežinojai. Dorianas Grėjus man darys poveikį iki pat mirties.tarė jis. užgaišęs pas Bezilį Holvordą. Tu nesupranti.Džiaugiuosi.Ką. Dailininkas atsigręžė į tarną. kad tai tavo draugas. kad susipažinčiau? . Kiekviena grupė būtų gyrusi tas dorybes. kad ponas Grėjus palauktų. Jei būtų nuėjęs pas tetą. Su tyliu pasitenkinimu jis įsivaizdavo nuobodžius priešpiečius pas tetą.O kurgi? .

. jeigu jūs mane paprašėt pasilikti. per žavus filantropijai. Lordas Henris klesterėjo ant kanapos ir atidarė portsigarą.Žadėjau su ja nuvažiuoti į klubą Vaitčepelyje pereitą antradienį. Bezili. nežinojau. pašoko. Jūs labai jai patinkat.Jūs. kad neatvykdamas būtumėt koncertui pakenkęs. o suniurzgusio aš jo negaliu pakęsti. paėmęs Holvordą už parankės. žvilgterėjo į jį ir. Dorianai. kad turit svečių..Pareis nuo to. noriu šiandien baigti paveikslą. . . . tarė: . o išgirdęs paskutinę lordo Henrio pastabą. taip. Bijau pas ją ir nueiti.Čia lordas Henris Votonas. Mudu turėjom keturiom rankom paskambinti.Ar man išeiti. Sėdėjo prie fortepijono.. kaip puikiai pozuojat. Taip. Matau. . Tuo tarpu dailininkas maišė dažus ir ruošė teptukus. Visas jaunystės nuoširdumas ir nerimastingas tyrumas glūdėjo jame. jei paprašyčiau tave išeiti. Dorianai.Ak. . . Pamatęs lordą Henrį. ir sklaidė Šūmano "Girios paveikslėlių" pjesių rinkinį. II SKYRIUS Įėję jie pamatė Dorianą Grėjų. senas mano bičiulis iš studijų dienų Oksforde. Bet aš tikrai nebeišeisiu. ponas Grėjau. Klausytojai tikriausiai manė. Nemanau.. aš sutaikysiu jus su savo teta. kad pasaulis dar jo nesuteršęs. akimirką padvejojęs. Kažkodėl jo veidas skatino juo pasitikėti. man visai nereikia to portreto visu ūgiu. ji kelia triukšmą už du.. per daug žavus. lorde Henri. kodėl aš netinku filantropijai. Tema tokia nuobodi. nusibodo pozuoti. Kai teta Agata atsisėda prie fortepijono. iš tikrųjų jis buvo neapsakomai gražus .Tačiau man nesugadinot malonumo jus pažinti. bet visiškai užmiršau. .Atleiskit. bet ir man garbės nedaro. kad Bezilis Holvordas jį dievino..Turėsit man paskolinti.Hari. . .paklausė jis.Noriu išmokti. Nenuostabu. ponas Grėjau. Jautei. kaip jūs šiandien pozuosit. jog tektų rimtai kalbėti. Neapsakomai žavu. tris duetus.. neišeikit jokiu būdu. Jis atrodė susirūpinęs. ponas Grėjau? .. Esat vienas iš jos numylėtinių ir tikriausiai vienas iš jos aukų. o štai jūs ir sugadinot viską. Bezili. Gal nepalaikytum manęs baisiu storžieviu. žengdamas artyn ir tiesdamas ranką. ką ji man pasakys.atsakė Dorianas Grėjus juokingai atgailaujančiu veidu.Vargu ar aš tą jums išaiškinsiu. atvirom mėlynom akim.atsakė vaikinas ir nekantriai..Mano teta ne kartą pasakojo apie jus. Aš ką tik pasakojau jam. Bezili. ir jo skruostai parausvėjo. kad Bezilis šiandien suniurzgęs. veste nuvedė jį į vidų. Lordas Henris nusišypsojo ir pažvelgė į Dorianą Grėjų.sušuko jis.juokdamasis tarė Dorianas Grėjus. Nežinau. rodos. Be to. juk tu .dailiai išlenktom raudonom lūpom.. garbanotais auksiniais plaukais. Lordas Henris žiūrėjo į jį.Ak.O.. kad skambinama keturiom rankom. . įnoringai apsisuko ant fortepijono taburetės. nugara į juos. . noriu sužinoti.šypsodamas tarė lordas Henris ir.Šiuo metu esu netekęs ledi Agatos malonės.tarė lordas Henris. .Kokius niekus čia dabar šneki.Tai žiauru jos atžvilgiu. ponas Grėjau.

Užsukit kokią popietę pas mane į Kerzono gatvę. .aš manau. Bet jų pačių sielos badauja. . O dabar. Gal mes niekada jos nė neturėjom.neprieštarausi? Ne kartą esi man sakęs. Jo dorybės jam nebetikros. pasukit galvą dar truputėlį į dešinę. atiduodi savo sielą. išskyrus jį patį. Bezili. Juodu žavus kontrastas. kada atvyksit.išugdyti save.Bezili. Prašau tave pasilikti. Likit sveikas. jei nerastumėt manęs. įdėmiai žiūrėdamas į paveikslą. savos aistros jo nebedegina.Ar jūsų įtaka iš tikrųjų labai bloga? Tokia bloga. jei nuodėmės iš viso egzistuoja. .Geros įtakos nebūna. Parašykit.. lipkit ant pakylos. Jie užmiršo svarbiausią iš visų pareigų. Jis tampa svetimos muzikos aidu. aprengia elgetą. jie mielaširdingi. O koks gražus jo balsas. kiekvieną savo svajonę paversdamas tikrove. kaip sako Bezilis? . Sėsk.Ir vis dėlto. kad darydamas kitam įtaką. . o tai gal būtų kas dar nuostabesnio ir vertingesnio. Drąsa apleido mūsų giminę. jog mes užmirštume visas viduramžių negalias ir grįžtume prie helenų idealo. kad pasaulis gautų tokį šviežią impulsą džiaugsmui. Esu susitaręs Orleanso restorane susitikti su vienu pažįstamu. aš labai to noriu. Būtų gaila. kiekvienai minčiai išraišką. kuri yra religijos esmė. be abejo. Doriano įgeidžiai . išeisiu ir aš. Dorianas Grėjus užlipo ant pakylos jauno graikų kankinio veidu ir nutaisęs <I>moue</I> pažiūrėjo į lordą Henrį. Hari. Penktą po pietų beveik visada būnu namie. per daug nesisukiokit ir nesidėkit galvon to. aktoriumi. Ir vis dėlto. Jūs dirbdamas niekada neprasižiojat. ponas Grėjau. skolintos. ... Holvordas prikando lūpą. Bet kokia įtaka nemorali.įstatymas visiems.. primygtinai laikai. Žmogus nebegalvoja savomis mintimis. įnikęs į savo darbą ir nieko daugiau nematydamas. išskyrus mane patį. todėl nelaimingiems mano pozuotojams turbūt be galo nuobodu.paprašė dailininkas.. Dievo baimė..Lik. Hari. Dorianai.Jeigu lordas Henris Votonas išeis. vaidinančiu ne jam parašytą rolę. jos nuogos. man rodos. .sušuko Dorianas Grėjus. . Gyvenimo tikslas . suteikdamas kiekvienam savo jausmui pavidalą. ponas Grėjau. moksliniu požiūriu nemorali. Visuomenės baimė.Jei Dorianas nori..Kodėl? . . Jis toks nepanašus į Bezilį. Po valandėlės Dorianas paklausė lordą Henrį: . Lordas Henris paėmė skrybėlę ir pirštines. ką šnekės lordas Henris. Jis labai blogai veikia visus mano draugus. jei bent vienas žmogus visapusiškai ligi galo išgyventų visą savo gyvenimą. Nūnai žmonės bijo savęs. įgytu dar besimokant Itono mokykloje.O mano pažįstamas Orleanse? Dailininkas nusijuokė.Todėl. dėl Doriano ir dėl manęs.. . Jo nuodėmės. pasilik. vis dėlto man teks išeiti.paprašė Holvordas. grakščiai mostelėjęs ranka jam būdingu judesiu. . Žinoma. Mes ateinam į pasaulį. Paprašykit jį pasilikti. jog tau patinka. Tačiau net drąsiausias iš mūsų pats savęs bijo.Nemanau. kuris jam patiko iš pirmo karto.tyliu melodingu balsu tęsė lordas Henris. kad dėl to iškiltų kokių keblumų. kai pozuotojai gali su kuo nors pasišnekučiuoti. Dorianai.Būkite geras.pareigą sau.. kad pilnutinai atskleistume savo prigimtį.Nors tu.štai kas valdo mus. Pamaitina alkaną. tik jaunuolio veide atsiradusią išraišką. Savęs .Iš tikrųjų aš dirbdamas niekada nekalbu ir nesiklausau.. ir man baisiai įkyri stovėti ant pakylos ir stengtis maloniai atrodyti. kuri sudaro moralės pagrindą. kurios anksčiau nebuvo.

Ir aš galų gale išgavau tą išraišką. Nieko nebelieka. o veikiau naują chaosą sukuria ji mumyse. kurios jums kėlė siaubą. tartum jis eitų per liepsnas. Rodėsi.Atleiskit man. kad atsižadam savęs. O dabar suprato. Muzika ne kartą buvo jį įaudrinusi. Leiskit man pagalvoti. vaikystėje buvo tokių dalykų. Mes baudžiami už tai. . Nežinau. kurį bandome užgniaužti. Sakoma. Staiga gyvenimas jam sužiro ugninėm spalvom. Tiktai žodžiai! Kas gali būti realiau už žodžius? Taip. žalojusių savo kūną. tavo siela susirgs. kad jie beformiams daiktams galėjo suteikti plastinį pavidalą. kurie mene. Holvordas ir toliau tapė nuostabiai drąsiais potėpiais. Tylos jis nepastebėjo. ar Dorianas Grėjus šiuo metu nejaučia to paties. Lordas Henris tik strėlę paleido į erdvę. kurios jus gąsdino. tokia pat žavi kaip violos ar liutnios garsai. kurią skaitė būdamas šešiolikos metų. Jis žinojo tą tikslų psichologinį momentą. Nežinau. vibruoja keistu ritmu. kad jie gimė iš jo paties. ir.. tarp kitko ir pilni įnoringų paradoksų. Kūnas nusideda kartą ir išsivaduoja iš nuodėmės. Bet muzikos nenusakysi žodžiais. nieko kito galvoti negaliu. šiaip ar taip. jūs patyrėt aistrų. Keli Bezilio draugo žodžiai. svajonių ir sapnų. nes veiksmas . paveldėta iš laukinių. be abejo. aš pavargau stovėti. bet jo dėka jūsų veide atsirado nuostabiausia išraiška. turėjot minčių.Liaukitės! . Kodėl jis ligi šiol to nesuvokė? Lordas Henris stebėjo jį. . kurios niekas dar ligi tol nebuvo užgavęs. mielas drauge. Čia taip tvanku. ką pati sau uždraudė. ilgėdamasi to. ir tik mintyse padaromos pačios didžiausios pasaulio nuodėmės. gyvi ir negailestingi! Nuo jų nepabėgsi.tos pračiauptos lūpos ir tas spindintis žvilgsnis.Būtinai turiu išeiti ir pasėdėti sode. Nejau ji būtų pataikiusi? Koks žavus šis vaikinas. Nekalbėkit. jūs pribloškėt mane. tik malonumo prisiminimas ar saldi atgaila. Netikėkit nė vienu jo žodžiu. supratingai šypsodamas.. ponas Grėjau. ką jums kalbėjo Haris. nepaisant jūsų rausvos kaip rožės žiedas jaunystės ir baltos kaip rožės žiedas jaunuolio skaistybės. kad jie skambėjo lyg kokia muzika. Vienintelis būdas atsikratyti pagundos .Komplimentų jis tikrai man nesakė.pralemeno Dorianas Grėjus. Jūs. gėdos raudonis. Mintyse. Jį stebino staigus įspūdis. . Kai dirbu. kaip ji dabar virpa. ką sakyti. toji tragiška atgyvena. geisdama to.atsižadėjimas. Gal dėl to aš ir netikiu nė vienu jo žodžiu. svarstė. Turbūt bėrė komplimentus.. kad jį pagavo visiškai nauji jausmai ir mintys.tai savotiškas apsivalymas.. ir kuri atskleidė jam galybę nežinomų dalykų. kurį padarė jo žodžiai. Yra kažkoks atsakymas.Liaukitės. Jis lyg per miglą suvokė. tebetūno mūsų mintyse ir nuodija mus. pilnais tikro rafinuotumo ir tobulo subtilumo.. kurių jis nesuprato.jai pasiduoti. Ir vis dėlto kokie slaptingi kerai glūdi juose! Atrodė. prisiminęs knygą. Bet jūs dar niekada nesat taip gerai pozavęs. griauna mūsų gyvenimą. . ištarti. bet aš jo nerandu. Tik muzika jį šitaip sujaudindavo. kuriuos vien prisiminus skruostus nupliekstų. o gal verčiau leiskit man negalvoti. . pravirom lūpom ir keistai spindinčiom akim. Kokį dešimt minučių Dorianas stovėjo nekrutėdamas. kai nieko nereikia sakyti! Jam buvo begalo įdomu.staiga sušuko Dorianas Grėjus. žlugdo mus. kad didžiausi pasaulio įvykiai vyksta žmogaus mintyse. ir jis jautė. randasi tiktai iš menininko jėgos. Tačiau jam rodėsi. Jeigu spirsies. Kiekvienas geismas. O čia žodžiai! Tik žodžiai! Bet kokie jie baisūs! Kokie aiškūs.Bezili. Nė nekrustelėjot. ką jos pačios sukurti siaubingi įstatymai pavertė siaubingais ir neleistinais dalykais. užgavo kažkokią slaptą stygą. kurios norėjau . Ne naują pasaulį.

Kvaila būgštauti. į gėlės žiedus panašios jo rankos buvo savotiškai žavios. . kaip ir pojūčių niekas neišgydys. Tačiau Dorianas jo bijojo ir tuo pat metu drovėjosi savo baimės. Tik skambtelėk varpelį. Dorianas Grėjus susiraukė ir nusigręžė. gražus. Per daug neužlaikyk Doriano. . pajausite tai visu baisumu. Romantiškas tamsaus gymio veidas ir nuvargusi išraiška domino jį. ponas Grėjau.. negu tariatės žinąs. Jo žvilgsnis buvo išgąstingas lyg staiga iš miego pažadinto žmogaus. jūs visus žavit. . kai mintys bus raukšlėmis išvagojusios kaktą ir aistros baisia liepsna nudeginusios lūpas.pasitelkus sielą. surukęs ir bjaurus. lordai Henri. .Todėl. jog patikėjot viskuo. aš jam pasakysiu. kuris stovėjo šalia. Dailiai išlenktos šnervės virpčiojo. viskas turėtų būti svarbu. Man dar niekada taip nesisekė dirbti kaip šiandien.Parkeris atnešė gėrimus. Jūs nuostabus žmogus. Jums negalima įdegti.Taip. karštligiškai geriantį jų kvapą. Išėjęs į sodą. duok mums kokio šalto gėrimo. Tai jums netiktų. lapų sutaršytom neklusniom garbanom ir sunarpliotom auksinėm jų gijom. Nesiraukykit. Kodėl svetimam žmogui lemta atskleisti jam jo paties sielą? Bezilį Holvordą jis pažinojo daugelį mėnesių. Bezili. bet mažiau. Žinot daugiau. kurį verta branginti.Negi tai svarbu? . . Iš tiesų.vienintelis turtas.. .tyliai tarė jis. tačiau jų draugystė nėmaž jo nepakeitė. o jaunystė . suges odos spalva.. dabar jums taip neatrodo.. nes Grožio net aiškinti nereikia. o kai ateis Parkeris. reiškinių pasaulyje. .. tik siela. kai jie susėdo ant suolo gale sodo. Turiu baigti šį foną.Jums. .Išeisiu į sodą drauge su jumis. ir dabar jos drebėjo. Dabar. ko nors su braškėmis.. Staiga į jo gyvenimą atėjo šitas žmogus ir tarytum atskleidė jam gyvenimo paslaptį. ponas Grėjau. o kažkoks slaptas nervas palietė raudonas jo lūpas. o pojūčius . negu norėtumėt žinoti.tarė lordas Henris. tarsi tai būtų vynas. ko pageidauji. Jam šnekant. Jis buvo vienplaukis. . jos judėjo.. ir Bezilis jūsų niekada nebetapys. lordas Henris rado Dorianą Grėjų veidu įsikniaubusį į didelius vėsius alyvų žiedus. kad ir kur eitumėt. Dėl to nėra jokių abejonių. Tylus ilgesingas balsas kerėte kerėjo. ilgesio kupinomis akimis. Grožiui suteikta dieviška teisė pirmauti.Man taip neatrodo.tęsė lordas Henris.Ne. kai būsit senas.Niekas kitas neišgydys sielos. kad jūs turite stebuklingąją jaunystę. . atsisėsim pavėsyje. Jį traukte traukė tas aukštas grakštus jaunas vyras. Jūsų neapsakomai gražus veidas. Ir vis dėlto ko jam bijoti? Juk jis ne mokinukas ir ne mergaitė.tarė lordas Henris. Kas jį turi. kaip saulės šviesa. Ar visada taip bus?.sušuko juokdamasis Dorianas Grėjus. Net vėsios baltos.. pavasario metas ar to mėnuliu vadinamo sidabrinio kiaukuto atspindys tamsiame vandenyje. lyg būtų kupinos muzikos ir kalbėtų sava kalba. O Grožis tam tikra genialumo forma.Eime.Taip ir reikia daryti.Kodėl? . Hari. Bet kada nors.tai viena didžiausių gyvenimo paslapčių . o jeigu jūs dar ilgiau stovėsit atokaitoj. žvelgdamas į jį svajingomis. todėl pas jus ateisiu kiek vėliau. Vaikinas krūptelėjo ir atsitraukė. iš teisybės ji net aukščiau už genialumą. ką sakiau. Čia bus mano šedevras. tik pojūčiai. Priėjęs uždėjo ranką Dorianui ant peties.Jūs puikiai žinot..Mielai..gydyti sielą pasitelkus pojūčius. Tai vienas iš didingiausių. Jau ir dabar čia mano šedevras. Dirbtuvėje baisiai karšta.

Tik kažin. Mes virstam šlykščiomis marionetėmis. kad nebėra jokių pergalių arba kad reikia tenkintis tomis niekingomis pergalėmis. Vos jus pamatęs supratau. siekdamos. kai mums dvidešimt.Grįžkit.. kad Grožis tuščias. kad visiškai nesuvokiat. akys užges. kad ji truktų.. klausydamas nuobodžių plepių..tarė lordas Henris. kuris glūdi jumyse. ima silpti. kai jį sukrečia naujas jausmas. Po mėnesio raganė pasipuoš purpurinėmis žvaigždėmis. Tai liguisti mūsų epochos tikslai. Nieko nebijokit... ponas Grėjau.. kol ją turit. Du baltžaliai drugiai plasnojo jiems įkandin. Bet savo jaunystės mes nebeatgausim. Jūs šypsotės? Nebesišypsosit. pilnutiniam gyvenimui. Po valandėlės širšė nuskrido. Taip. Gyvenkit! Gyvenkit nuostabų. Pasaulis kurį laiką priklauso jums. O jūs galėtumėt tapti akivaizdžiu jo simboliu. ko toks žmogus kaip jūs negalėtų atlikti. kuris plaka. Tik paviršutiniški žmonės nesprendžia pagal išvaizdą. amžinai. Tačiau jis bent nėra toks tuščias kaip Mintis. Nieko nepalikit neišbandęs. o sodo kampe. dievai jums buvo dosnūs. Paskui ėmė ropštis per žvaigždinį mažų žiedelių gaublį.. plačiai atmerkęs akis. Atlėkė širšė ir valandėlę zvimbdama suko aplink ją. ir tada staiga pamatysit. dabar džiaugiuosi. Tikroji pasaulio paslaptis tai.Taip.sušuko dailininkas.. Dorianas stebėjo ją labai įdėmiai .štai ko reikia mūsų. . Moterys jį labai mėgsta. šis žodis irgi beprasmis. bet jos ir vėl pražysta.toks nepaprastas dėmesys menkniekiui kyla tada. Jūs daug kuo taip mane sužavėjot. Jūs baisiai kankinsitės. kas nepataisoma ar eikvodamas gyvenimą neišmanėliams.Aš laukiu. mėgindamas pataisyti. Alyvos šakelė. nukrito ant žvyro. o pojūčiai atbunka. Džiaugsmo pulsas. kaip būtų tragiška. ponas Grėjau. tokia trumpa. Staiga dirbtuvės duryse pasirodė dailininkas ir energingais mostais ėmė kviesti juos į vidų. Man Grožis . gyvenimą. Nieko nėra. Kiekviena nauja mėnulio delčia vis labiau priartina kažką baisaus.Visada? Koks baisus žodis! Šiurpas mane nukrato jį išgirdus. o ne tai. kas iš tikrųjų esat ir kuo galėtumėt tapti. kad aš pajutau turįs jums kai ką pasakyti apie jus patį. Jaunystė! Pasaulyje nieko daugiau nėra. kas nematoma. Visada ieškokit naujų pojūčių. kai jį prarasit. apie nuostabias pagundas.stebuklų stebuklas. naudokitės jaunyste. kasmet purpurinės žvaigždės žiba žalioje jos lapų naktyje. . Juk tokia trumpa jūsų jaunystė. kurio jis nemoka išreikšti.Jūs džiaugiatės mane sutikęs. ar visada džiaugsiuosi? . . Žmonės kartais sako. Jie pakilo ir palengva nuėjo taku. žvelgdamas į jį. Jūs nublykšite. Beje.. tą veikiai ir atsiima. Gėlė suvirpėjo ir ėmė švelniai linguoti. Paprastos kalvų gėlės vysta. Šviesa kuo puikiausia. Jūs teturit vos kelerius metus tikram. Nešvaistykit savo dienų aukso. Dorianas ir lordas Henris susižvalgė ir nusišypsojo. Kitą birželį akacijos bus tokios pat geltonos kaip ir dabar. kai sąmonę netikėtai apninka bauginančios mintys ir reikalauja pasiduoti. tik Jaunystė! Dorianas Grėjus klausėsi apstulbęs. tobulam.. kas matoma. kai žmogus išsigąsta ko nors ypatingai svarbaus. Laikas jums pavydi ir puola jūsų rožes bei lelijas. dings ir grožis. Kai praeis jūsų jaunystė. kriaušėje. kurioms pasiduoti pritrūkom drąsos. niekingiesiems ir nevykėliams. jeigu jūsų gyvenimas žūtų veltui. Sąnariai suglemba. Dorianas matė kaip ji įropojo į margą vijoklio žiedo tūtelę. kurių per daug bijojome. .... negalinčiomis atsikratyti prisiminimų apie aistras. kurios nuo praeities prisiminimų taps kartesnės už pralaimėjimus. pragydo strazdas.tie tampa princais. Galbūt. Ak. Jos sugadina kiekvieną meilę. Naujasis hedonizmas . klaidingi idealai. išslydusi jam iš rankos. o savo gėrimus galit atsinešti. skruostai įdubs. Pagalvojau. Bet ką dievai duoda. amžiui.

Be abejonės. tik teptukas brūkšėjo į drobę ir kartkartėmis Holvordas žingtelėdavo atgal. Vaikinas krūptelėjo.. . kiek paprašysi. Dorianas Grėjus palietė lordui Henriui ranką. kuris formuos jo sielą. .atsakė dailininkas. kurie krito pro atviras duris. . šlykštus. Gyvenimas. man nepriklauso. Kai jie įėjo į dirbtuvę.galų gale sušuko Holvordas. ir panašumas buvo stulbinantis.. šiuolaikinio meno kūrinių. nutapytas mūsų dienomis. susigėdęs savo drąsos.tyliai tarė jis ir nukaito. kai jo veidas suvys ir susiraukšlės. jam patinka. kai jis stovėjo ir žvelgė į savo grožio atspindį. ir dabar..Tebūna mūsų draugystė kaprizas.Šiandien jūs puikiai pozavot. ir visos kūno ląstelės sudrebėjo.Čia mano nuopelnas.pagaliau sušuko jis ir pasilenkęs aukštomis skaisčiai raudonomis raidėmis užrašė savo pavardę kairiajame drobės kampe.Mielas bičiuli.Kaprizas ir visą gyvenimą trunkanti aistra skiriasi tik tuo.. aštrus skausmas it peiliu persmelkė jį. sukriošęs. Duosiu tau už jį tiek.Visiškai baigta. tartum iš sapno pažadintas.Kam galėtų nepatikti? Čia vienas didžiausių. Ponas Grėjau.įsiterpė lordas Henris. Išklausydavo jų. apstulbęs stovėjo ir nors neaiškiai girdėjo Holvordą kažką jam sakant. Jo būdo jie nepaveikė. . tartum tik dabar būtų save atpažinęs. Aš jums be galo dėkingas. kad kaprizas užsitęsia kiek ilgėliau. o paskui vėl ilgai žiūrėjo į paveikslą.tarė lordas Henris. Taip begalvojant. Būtinai noriu jį turėti. Nekrutėdamas. Bezilio Holvordo komplimentai jam atrodydavo tartum perdėtas žavus draugiškumas.Jis. Už kokio ketvirčio valandos Holvordas liovėsi tapęs ir ilgai žiūrėjo į Dorianą Grėjų. Iš tikrųjų tai buvo nuostabus meno kūrinys. Jam rodėsi.. lipdamas nuo pakylos. suraukęs kaktą. ašarų migla apniaukė jas. Jo žodžiai sukrėtė Dorianą.Ar jau tikrai baigta? . Įžambiuose saulės spinduliuose.. Hari. Taip.tyliai paklausė jis.Ar jums nepatinka? . Pamatęs atsitraukė atgal. Ir štai . Akys nušvito džiaugsmu. ir jam iš pasitenkinimo nukaito skruostai..lordas Henris Votonas. Lordas Henris priėjo arčiau ir ėmė įdėmiai žiūrinėti paveikslą. akys apsiblaus ir užges. prieikit ir pats pasižiūrėkit. . . žodžių nesuprato. nuoširdžiai sveikinu tave. .Visiškai baigta. dulkės mirguliavo ir spindėjo auksu. norėdamas iš tolo pasižiūrėti į savo darbą. Išblės lūpų raudonis. ir laikas pavogs jo plaukų auksą. paskui užlipo ant pakylos ir atsistojo reikiama poza. Jo paties grožis pribloškė jį nelyginant koks apreiškimas. kad jo širdį suspaudė ledinė ranka. tik abejingai nuėjo prie portreto ir atsisuko į jį. ateis diena. Lordas Henris patogiai atsisėdo į platų pintą fotelį ir ėmė jį stebėti.. mažumėlę įžeistas vaikino tylėjimo ir nesuprasdamas. lordo Henrio aprašytas vaizdas visu ryškumu iškilo jam prieš akis. Ligi tol niekada šito nebuvo jautęs..Čia puikiausias portretas. pasijuokdavo ir užmiršdavo. ką tai reiškia..tarė jis.Ar ne. sudarkys kūną. Akys patamsėjo ir virto ametistais. kramtydamas didžiulio savo teptuko galą. Sodrus rožių kvapas tarytum buvo apglėbęs viską aplinkui. ponas Grėjau? Dorianas nieko neatsakė. kuris taip neįprastai garbina jaunystę ir taip bauginančiai įspėja dėl jos trumpumo. . grakštus stomuo sulinks ir susmuks. . Jis pasidarys baisus. . Kambaryje buvo visiškai tylu.

Niekada nebus senesnis. Bezili. Veidas buvo iškaitęs.Tikiu. ..Dorianai! Dorianai! . . jis išplėšė ranką iš Holvordo. o šis priėjo prie darbo stalo. . Dorianas Grėjus pakėlė nuo pagalvės auksaplaukę galvą ir atgręžė išblyškusį veidą ir ašarotas akis į Holvordą. . Taip.juokdamasis sušuko lordas Henris. Kai pastebėsiu. Dorianas Grėjus grįžtelėjo ir pažvelgė į jį.Nekalbėkite šitaip. atvirkščiai! Jei portretas galėtų..tęsė jis. čia ne jis. . Bezili.Žinoma.tyliai tarė Dorianas Grėjus. kol įsibrėš pirmoji raukšlė. uždengtu užuolaida.. kad ir koks jis būtų..Čia tikrasis Dorianas Grėjus ..Ne. Neleisiu jam įsibrauti į mūsų trijų gyvenimą ir jį sugriauti. Niekada nesu turėjęs tokio draugo kaip jūs ir kito tokio niekada nebeturėsiu.tarė Holvordas. grabinėjo tarp suverstų . bet judu abu privertėt mane nekęsti geriausio savo kūrinio.Hari.Kaip liūdna! . Dabar žinau.Aš likau.vienintelis turtas. .sušuko jis.Kaip jam pasisekė. Lordas Henris truktelėjo pečiais.O kam? . priešintumėtės.. Galų. Jie visada jums patiks.. nieko pasaulyje nepagailėčiau! Savo sielą atiduočiau! . Nejau pavydit daiktams? Juk jūs nuostabesnis už juos visus.. Keista buvo girdėti Dorianą šitaip kalbant. juk aš negaliu iš karto susivaidyti su dviem geriausiais savo draugais. Kodėl jam lemta išlaikyti tai. tokie mainai patiktų.Taip. skruostai liepsnojo. Vargu ar ir jos esu vertas. O šis portretas visada liks jaunas. negu šią birželio dieną.štai ir viskas..Jeigu ne. kai tu paprašei.Tau reikėjo išeiti. ką aš turiu prarasti? Kiekviena prabėganti akimirka kažką atima iš manęs ir kažką atiduoda jam. kad praradęs grožį.. Dailininkas apstulbęs žiūrėjo į jį. Savo meną jūs branginat labiau negu draugus.Pavydžiu viskam. lyg ko ieškodami.su kartėliu tarė dailininkas.atsakė dailininkas. .tyliai tarė dailininkas. kurį jūs nutapėt. labai ryžtingai pasipriešinčiau.. keistis. vis dar neatitraukdamas akių nuo portreto.. Lordas Henris Votonas visiškai teisus.. o portretas pasentų! Už tai. o aš likčiau toks. kuris stovėjo po aukštu langu. kad jūs. O.Tavo kūriniui jie būtų nenaudingi. nusižudysiu. Jums esu maža ką vertesnis už kokią pažaliavusios bronzos statulėlę. Dorianui. tai kuo aš dėtas? . Holvordas išblyško ir pačiupo jo ranką. pasidarysiu bjaurus ir baisus.Aš. Jaunystė . Kas nutiko? Jis atrodė ne juokais supykęs. Ką jis ten veikė? Jo pirštai. jeigu būtų. ...Kaip liūdna! Aš pasensiu. prarandi viską. kai aš prašiau. Jūsų paveikslas man tą atskleidė. siaubingai tyčiosis! Karštos ašaros užtvindė jam akis. puolė ant kanapos ir įsikniaubė veidu į pagalves tartum melsdamasis. ir aš jį sunaikinsiu. gale juk čia tik drobė ir dažai. Pavydžiu portretui. . koks esu! Kodėl jūs jį nutapėt? Kada nors jis tyčiosis iš manęs.Vargu ar tau. . kieno grožis nemiršta. . . Hari. . O jeigu būtų atvirkščiai! Jei visada jaunas galėčiau likti aš. Už tai viską atiduočiau. O kiek aš jums patiksiu? Tikriausiai tol.atsakė lordas Henris. jog senstu.Mane jūs mažiau branginat negu savo dramblio kaulo Hermį ar tą sidabrinį Fauną.Čia tavo darbas. Hari.

kad susirgau ar kad man sukliudė vėlesnis pakvietimas. kad paveikslas jūsų. tau iš tikrųjų nederėtų.Taigi. o aš labai jo noriu.. Manau.užsisvajojęs pritarė lordas Henris. Bezili. kad tai būtų neblogas pasiteisinimas .sušuko jis. jie ieškojo ilgos mentelės plonais ir lanksčiais lyg skustuvo ašmenimis. Hari? O gal tu neigi tokius paprastus malonumus? .Jūs.A! Šį rytą! Bet nuo to laiko jau praėjo šiek tiek jūsų gyvenimo. ir antram.Ir vienam.. tik teatre jas pakenčiu.Tai būtų žmogžudystė. kuris portrete? . Pažas įnešė du gaublio formos porcelianinius indelius. bet tik su vienu senu draugu. Dovanojau dar nepradėjęs tapyti. .devynioliktojo amžiaus apdaras šlykštus. koks gali būti. man jį atiduotum. kad jūs galų gale įvertinot mano darbą.Ne.šaltai tarė dailininkas. Galų gale aš netgi džiaugiuosi. Pagaliau rado.Na ką gi.O apsivilkęs jį. ne! . taip bjauriai atrodai.. nepakęsiu. Bezili. Verčiau tu. Bezili.protingas gyvūnas. Dorianas Grėjus priėjo prie stalelio ir ėmė pilstyti arbatą. teptukų. . . kai kas primena jūsų nepaprastą jaunumą.Ne.Jie paskutinis prieglobstis sudėtingiems žmonėms. Jaučiu tą. Dorianai. Pasigirdo beldimasis į duris. atsitokėjęs iš nustebimo. lėkštutės. . . Jis ketino suraižyti drobę. išgersit arbatos? Ir tu.. neskubėdami priėjo prie stalo ir apžiūrėjo. abu! Įdomu. kad elgiatės kvailokai ir kad jums iš tikrųjų nėra nemalonu. be abejo. kai tik išdžiūsit.tarė Dorianas.metalinių.Taip įkyru vilktis fraką. tik ne protą.. juk ir tu. kas pasakė. . . vyručiai.sušuko Dorianas Grėjus. Dorianai. . Bezili. kad judu. lorde Henri.atsakė lordas Henris. aš iš tikrųjų negaliu.Eime šį vakarą į teatrą.niekada jums to neatleisiu.Hari..Įvertinau? Aš.Džiaugiuosi. Jūs tikri puspročiai.. Žadėjau vakarieniauti Vaito klube. Tai labiausiai neapgalvotas apibrėžimas.Taip pat žinot.sumurmėjo Holvordas.Juk žinot. kad žmogus .Na ir puiku. todėl galiu nusiųsti jam telegramą. nusviedė į dirbtuvės galą. tarnas įnešė padėklą su arbata ir padėjo ant mažo japoniško stalelio.Dar šį rytą.Dievinu paprastus malonumus. . Tada ką tinkamas galėsit daryti su savimi. būtų buvę labai nemalonu. jį įsimylėjau. Slopindamas raudą. lorde Henri.. . Dailininkas perėjo per kambarį ir paskambino. toks slegiantis. .. dėl paveikslo nesikivirčytumėt. Vienintelis spalvinis elementas šiuolaikiniame gyvenime nuodėmė. įrėminsiu ir nusiųsiu į namus. Be to. sudžiūvusių. Toks niūrus. . vaikinas pašoko nuo kanapos. Tam kvailam berniūkščiui iš tikrųjų jo nė nereikia. taip kalbėti Dorianui girdint. kad mane vadintų kvailu berniūkščiu... tūbelių.Katram Dorianui? Tam... Turiu daugybę darbo. . . Daug ką žmogus turi.tarė lordas Henris. Jis mano paties dalis. kas tuose indeliuose. nors pageidaučiau. kuris pilsto arbatą. išplėšęs mentelę jam iš rankos.Jeigu jį ne man atiduosit. Abu vyrai palengva. nulakuosiu jus. pripuolė prie Holvordo ir. drauge su jumis eiti į teatrą. Bet scenų nemėgstu. kad atneštų arbatos. Dorianai. Taip. . . šnypštė didelis gruziniškas arbatinukas. ponas Grėjau.Tikriausiai kur nors rasim ką žiūrėtina. .Norėčiau.nustebintų savo atvirumu. eisi? . ar tam. Bezili. kad jis neturi proto. Suskambo puodukai.. .Nebesitikėjau.

seniai nori būti neištikimi. ponas Grėjau. nors ir šiurkštoko seno viengungio. ir skausmas užtemdė jo veidą. . Vaikinas dvejodamas pažvelgė į lordą Henrį.Ką gi.Jokiu būdu! .Taip. su linksma šypsena stebėjo juos abu. Bezili? . ką galima pasakyti.. Tai visa.juokdamasis atsakė lordas Henris.. Mano karieta lauke.Pasitikiu tavimi.Kaip nuostabu. Hari! .. . . Bezili. Maloniai praleidau popietę.Tai jau šis tas.Ką. Dorianai. . .Eime. šį vakarą į teatrą. lordo Fermoro. Bezili.atsiduso Holvordas.Jau gana vėlu.Būtinai.atsakė Dorianas. tokiu atveju mudu. Kai jiems išėjus užsivėrė durys...Kiek triukšmo žmonės kelia dėl ištikimybės! . Ji nieko bendra neturi su mūsų valia.Privalau eiti. Jauni vyrai nori būti ištikimi. Savo pažadus jis visada laužo.Aš liksiu su tikruoju Dorianu. kai šįryt buvom sode. kad galėčiau pats savimi pasitikėti.Bent išvaizda toks. nepriklausą aukštuomenei. . kurį žmonės. ..Beje. .Neikit.Ar neužmiršit? . padėjo savo puoduką ant padėklo.. atsisėdęs prie arbatos stalelio..Pažadėjau lordui Henriui Votonui eiti drauge su juo.O. dailininkas krito ant sofos. visiškai toks. . Prašau jūsų. nes jums dar reikia persirengti..sušuko Dorianas. .neikit. Bezili! . palengva eidamas prie dailininko. . bet nebūna.Negaliu. ko prašiau. Likit sveikas. Dorianas nusijuokė ir papurtė galvą.. O portrete ir liksit nepasikeitęs. bet negali. verčiau negaiškit laiko.Na gerai. eisim dviese.Ar tikrasis Dorianas ten? .Maldauju.Kaip nuostabu! Dailininkas prikando lūpą ir su puodeliu rankoje priėjo prie paveikslo.Kodėl? .. priėjęs prie stalelio.Jau užmiršau. .tarė Holvordas ir. .Likit vakarieniauti su manimi. nuoširdaus. vadino savanaudžiu.sušuko lordas Henris. . . .Neužmiršk..sušuko portreto originalas. kuris. Aplankykit mane netrukus.Juk net meilėje ištikimybė grynai fiziologinis dalykas.Ar aš iš tiesų toks? .paprašė Holvordas. . jei pažado netesėsit.pasakė jis liūdnai. ponas Grėjau.Nė kiek ne mažiau jam patiksit.. Sudie. Dorianai.. ir aš galiu jus nuvežti ligi pat namų. III SKYRIUS Kitą dieną pusę pirmos lordas Henris Votonas žingsniavo Kerzono gatve į Olbenį aplankyti savo dėdės. Ateikit rytoj! . . Bezili. kadangi niekada nieko iš jo .

kad jam nebuvo pasiūlyta pasiuntinio vieta Paryžiuje. bet apie jo prietarus vertėjo pašnekėti. aš visada perku iš Dartmuro tiekėjų.Pono Doriano Grėjaus nerasi "Mėlynojoje knygoje". O paprašyti noriu vienos informacijos. jis ir taip pakankamai žino. į diplomatus reikia egzaminus laikyti. Aš ką tik su juo susipažinau. girdėjau. O dabar. kurie moka skolas. nuo pradžios ligi galo gryniausia kvailystė. ir iš jo galima žaviai pragyventi.. dėde Džordžai. kad pinigai . tyriausi giminiški jausmai. Jei žmogus džentelmenas. Beje. Hari. o jis tuo tarpu tvirtino. bet aukštuomenė jį laikė dosniu. kad Anglija einanti velniop. galiu tau. dendžiai. Be to. aišku.Ką gi.negaudavo... o Primas . įsižeidęs ir pasipiktinęs.paklausė lordas Fermoras. taisyklinga anglų.Šito. vieta. tad gal ir ją pažinojai. pasakyti viską. Kaip ji atrodė? Už ko ištekėjo? Juk tu kadaise pažinojai beveik visus. mažiau rūpesčių. tada jis juos plūsdavo. o bevertės informacijos. aš žinau. Šiuo metu ponas Grėjus mane labai domina. . bet pasitraukė iš diplomatinės tarnybos. kad būtų. toji . Skola . . rūkė storą cigarą ir plūdo laikraštį <I>The Times</I>. reikalais. Ir ko belieka laukti? Juk egzaminai. Regis. Politikoje jis buvo konservatorius..Kelsou anūkas! . Neapsakomai graži mergaitė ji buvo. nes jis vaišindavo tuos. kad papasakotum apie jo motiną. kuris buvo jo sekretorius. Norėčiau. Savo tarno jis buvo garbinamas ir terorizuojamas. pone. todėl jie niekada nekvaršina man galvos. buvau ir jos krikštynose. . paveldėjęs titulą. tingumo. sūnus ėmė rimtai studijuoti didįjį aristokratų dykinėjimo meną.. Jų reikia tik tiems.vienintelis jaunesniojo sūnaus kapitalas. Jis paskutiniojo lordo Kelsou anūkas. Jo tėvas buvo ambasadorius Madride. bet tik ne tais laikotarpiais.dar buvo nežinomas. kas parašyta "Mėlynojoje knygoje". ledi Margareta Deveru. o ligi penkių nosies neiškišat iš namų. Kai lordas Henris įėjo į kambarį. džentelmenas išgalįs savo židinyje deginti malkas. sėskis ir klok.Doriano Grėjaus? Kas jis? . o jeigu ne džentelmenas.. Tik Anglija galėjo jį pagimdyti. niekad nemoku. žinios jam tik kenkia. suraukdamas vešlius žilus antakius.Tikriausiai pinigų. anksčiau kaip antrą valandą niekada nesikeliat.spėjo lordas Fermoras ir susiraukė.. . o aš. . Bet pinigų man nereikia. dėde Džordžai. Jo motina buvo iš Deveru šeimos.Patikėkit. .kas tave atnešė taip anksti? Maniau.. dėde Džordžai.. kalba rašomų pranešimų bei nežabotos aistros pramogoms. Mažumėlę domėjosi ir savo anglies kasyklų. po kelių. Jo principai buvo pasenę.Na. . nors nūnai tie vyrukai visokių nesąmonių prirašo. taisydamas gėlę švarko atlape. tačiau jam daug labiau tiko gyventi mebliuotuose kambariuose.Žinoma.O kai subręsta.paklausė senasis džentelmenas. Kai buvau diplomatas. Nūnai jaunimas mano.Kelsou anūkas!. giminaičiams jis kėlė siaubą ir savo ruožtu juos terorizavo. viskas buvo geriau tvarkoma. Hari. dėdė sėdėjo apsivilkęs šiltą medžioklinę striukę. turėdamas anglies kasyklas. aš ir atėjau paklausti. kad. o valgydavo jis dažniausiai klube. kurie jį linksmino.viskas. tuo įsitikina. kad jūs.. .lyg aidas pakartojo senis. mėnesių. kurią užimti tarėsi esąs vertas dėl kilmės. kas jis per vienas. Gerai pažinojau jo motiną. teisindamas šį nepadorų veiklumą tuo. ne reikšmingos.Taip. vadindamas radikalų gauja..sumurmėjo lordas Henris. . Jis turėjo du didelius namus mieste.vangiai tarė lordas Henris.Ką gi. esančių Vidurio Anglijos grafystėse. Drauge su juo pasitraukė ir sūnus. Noriu paprašyti vieno dalyko. kai Izabelė dar buvo jauna..tuo metu jo poelgį visi laikė kvailoku.. kai konservatoriai stovėdavo prie valdžios vairo.

Kas jos tėvai? Ar ji juos turi? . Pats man prisipažino. kad jos neištvermingos.. bet kliūčių ruože jos nepamainomos. Negražiai žmonės kalbėjo. Sklido gandai. kalbėdamas apie kvailas vedybas. Lordas Henris papurtė galvą. Vyrai niekam tikę.. Karalienė manęs klausinėdavo.. Buvau užmiršęs. Sykį atvyko į Madridą.suurzgė senasis džentelmenas. kad kiaulienos eksportas vienas pelningiausių verslų po politikos. . berods. kuris visada su vežėjais dėl užmokesčio vaidijasi. Girdėjau.Girdėjau. dėde Džordžai. Jis dar nepilnametis. kas tas anglų.. kad vaikinas bus aprūpintas.sumurmėjo dėdė. Tegu jį galas. kai ji pabėgo su tuo skurdžium. tartum vakar visa būtų. Koks jis užaugo? Jei panašus į motiną. .Kodėl tos amerikietės negali likti savam krašte? Juk mums jie visada sako. Visi vyrai vos nepasiuto. Gal anūkui buvo dosnesnis negu Madrido vežėjams. pone. papirko.Žavingesnės merginos už Margaretą Deveru nesu matęs. kad Kelsou pasamdęs kažkokį niekšelį avantiūristą. Visos moterys toje giminėje tokios buvo. dėde Džordžai. kažkokio pėstininkų pulko karininkėliu. .Ar ji daili? .Amerikietės slepia savo tėvus taip pat gudriai kaip anglės savo praeitį.patvirtino lordas Henris. niekada neperpratau. Dartmurui jau viskas. madinga vesti amerikietes.atsakė lordas Henris. Toks jis ir buvo. turėtų būti gražus vaikinas. po galais. . . Berods paliko sūnų.Aš už anglų merginas.Matyt.Gal paklius į geras rankas. paskatino taip pasielgti. kad tas viešai įžeistų. Ji iš jo tik juokėsi. Sako. kuri apie jį nebūtų svajojus. Manau.tęsė senis. Dukra taip pat pasimirė. kad Dartmuras nori vesti amerikietę? Negi anglų merginos jam per prastos? . Prisimenu tą istoriją. kažkokį galviją belgą.. Beje. . Jos senelis nekentė Kelsou.tarė lordas Fermoras.Margareta Deveru.Dabar. Žinoma. ar motina labai graži buvo? . jei Kelsou juo pasirūpino. Juk galėjo ištekėti už ko tik būtų panorėjusi. Iš senelio jai atiteko Selbis.. jos tėvai verčiasi kiaulienos eksportu. kad ten rojus moterims. Vargšą vyruką nudėjo dvikovoje Spa miestelyje. . ir tas tipas nudėjo vyruką lyg kokį žvirblį. Tarp kitko.Greičiausiai. bet jinai niekada daugiau nė žodžio jam nebepratarusi. O taip.Manau. Dauguma amerikiečių taip daro. kiek gėdos pridarė. Tuo geriau Dartmurui. Pats sakė. bet. dievaži. . Galiu kirsti lažybų nors ir su visu pasauliu. .. Hari. Kerlingtonas ant kelių prieš ją šliaužiojo. bet moterys. Kerlingtonas dėl jos kraustėsi iš proto. didikas. Ta istorija paskui buvo užglostyta. Tai jų žavumo paslaptis. po poros mėnesių. nuostabios.ką ten tavo tėvas paistė.Jis labai gražus. prisiminiau. o Londone nebuvo merginos.. . bjauri buvo istorija.Ilgos distancijos jas išsekina..Dabar visi stato už amerikietes. trenkdamas kumščiu į stalą. lyg būtų gražuolė.. paskui jis parsivežęs dukterį namo.Nežinau. Ir motina turėjo pinigų. įvykę. taip. kai aš ten dar gyvenau. nuo vestuvių. . visiška niekybe. Bet ji buvo romantiška. laikė jį šikšna.papirko jį. Skriste perskrenda visas kliūtis. Tikri anekdotai apie jį sklido. Ir kas ją.Tikriausiai turėtų gauti krūvą pinigų. . Selbis jam jau atiteko.pasakė jis stodamasis. . jo žentą. tą žinau. tegu jas galas. po metų. Hari.. Visą mėnesį nedrįsau dvare akių parodyti. Kelsou po to ilgokai vienas klube valgė savo muštinį. .Elgiasi taip.

.. Lordas Henris pro žemą arką išėjo į Berlingtono gatvę ir pasuko į Barklio aikštę. Iš jo gali padaryti ką tinkamas.. istorija. Naujas stilius tapyboje. Tai būdingiausias jų bruožas. kad galėtų pražysti menkiausia gėlelė.apie senus. Ačiū už žinias. Jis išryškina vaikiną. dėde Džordžai. kiekvieną virptelėjimą. linijos įgavo subtilumo ir virto simboliais. Taip. nieko apie tai nenumanantis. pračiauptomis lūpomis sėdėjo klube priešais lordą Henrį. jei dar čia užtruksiu. Ta moterėlė mano. išgąstingomis akimis.. gal pats didžiausias pasitenkinimas. klastingas nusikaltimas. tyli dvasia. skaistų jaunystės tyrumą ir grožį. viskuo rizikuoja. Jis atliepia į kiekvieną stryko prisilietimą. amžiuje tatai keista. kaip aidu grįžta tavo mintys.. kuri tūnojo girių prieblandoj ir nematoma klaidžiojo laukais. taip rūpi iš jo pabėgti.Gerai. nauja pažiūra į gyvenimą. nes dailininko sieloje. tačiau nieko nebijo. Kad ir pačiais bendriausiais bruožais papasakota.... Labdaringi žmonės praranda bet kokį žmoniškumą. kaip išrašinėti čekius jos kvailoms išmonėms. kad ji man daugiau nebekvaršintų galvos su savo labdarybėm. Ar tik ne Platonas. O koks žavus buvo Dorianas vakar per vakarienę. išreiškiančiais kažkokios kitos tobulesnės formos atspindžius tikrovėje. prisodrintos aistros ir jaunystės muzikos. jautiesi lyg griežtum brangiu smuiku. Motiną nusineša mirtis. Ištisi pasauliai blaškosi gimdymo kančiose. Hari? . o nuo raudonų. fonas įdomus. kaip ir Ievai. kurį lordas Henris per tokį keistą atsitiktinumą sutiko Bezilio dirbtuvėje. kurį mums išsaugojo tik senovės graikų marmuro statulos. Koks kerintis jausmas . Štai kokia buvo Doriano Grėjaus tėvų. kurio malonumai perdėm jusliniai. tapo dailininkui. Įkyrėjo.savo įtaka veikti kitą žmogų! Niekas negali tam prilygti. . Pavėluosiu priešpiečių. jog aš kito darbo neturiu. kad tokiam grožiui lemta nublankti!. Paversti titanu arba žaislu: Kaip gaila. Hari. šis minčių menininkas. ji sujaudino lordą Henrį savo panašumu į keistą. jis pamėgins tapti Dorianui Grėjui tuo. likęs žmogui šiame ribotame. o tikslai perdėm banalūs.Pas tetą Agatą. net nenumanydamas. štai kas. Visada viską noriu žinoti apie naujus draugus ir nieko . Kelios siautulingos laimės savaitės.. Jis naujausias jos protežė. Aš pats pakviečiau save ir poną Grėjų. kuo vaikinas. pasakysiu. Jis . Kaip visa tai keista! Kažką panašaus jis prisiminė ir iš istorijos.Teisybė. Graži moteris. beprotiškos aistros pagauta. sukūrusiam nuostabųjį portretą. Ištisi mėnesiai nebylios agonijos. kai baugios laimės kupinas. beveik šiuolaikinį romaną. ar mažų mažiausiai gali tapti nuostabiu tipu. pirmasis tuo susidomėjo? Ar ne Buonarotis tai išreiškė sonetais.Ak.kančiose pagimdytas kūdikis. besiilginčioje jos.. paskui . Ir kaip tipas jis nuostabus. vulgariame amžiuje. Todėl joms.Kur valgysi priešpiečius. jau seniai atbudęs nuostabus regėjimas.Sudie. iškaltais spalvotame marmure? Bet mūsų. ir tik jam lemta matyti stebuklus. klausytis. žibintų gaubtų bundantis jo veido stebuklas atrodė dar sodriau rausvas. Senasis džentelmenas suniurzgė pritardamas ir paskambino tarnui. kurias nutraukė šlykštus. tas jaunuolis. bet nieko negelbės. Savo sielą įkvėpti į kokią grakščią formą ir kurį laiką leisti jai ten pasilikti. ..atsakė lordas Henris. Taip. Pasakyk savo tetai Agatai. Kiekvienas nepaprastas daiktas slepia ką nors tragiška.. vaikas pasmerkiamas vienatvei ir beširdžio senio tironijai. Jis turi viską: grakštumą. dėde Džordžai. Kalbėdamas su juo. staiga pasirodo dailininkui lyg driadė... O Bezilis? Koks jis įdomus psichologijos požiūriu. perlieti kitam savo temperamentą tarsi tai būtų koks kvapus gėrimas ar nepaprasti kvepalai: čia slypi tikras džiaugsmas. daro jį dar nuostabesnį. kurią taip keistai jam įkvėpė savo fiziniu artumu žmogus. daiktų formos.

mūsų. manufaktūra? . nepaprastai geros širdies ir gero būdo moteriškė. Kaip ir visi šnekovai. jis įžengė į valgomąjį. . tarnas pasakė.pasakė seras Tomas Berdenas niekinančiu veidu.atsakė lordas Henris. radikalas. mėgstama visų. plikas kaip pranešimas Bendruomenių rūmuose.Nepaisykit jo. tikra šventoji tarp moterų. hercogiene. gana žavus ir kultūringas džentelmenas. . Priešais sėdėjo hercogienė Harli. pietaudavo jis drauge su konservatoriais. o privačiame .Kaip siaubinga! . parlamento narys. Hari. lorde Henri. kadangi. teisybę pasakius. apsižvalgė.Sakyčiau. jau buvo išsakęs. ponia Vandeler su juo šnekėjosi labai gyvai ir rimtai.Kaip manot. merginos neteks progos ištekėti.geriausios virtuvės šalininkas. kuris visuomeniniame gyvenime buvo savo partijos lyderis. viena iš seniausių jo tetos draugių. atsisėdęs į tuščią kėdę greta jos.paklausė hercogienė. . įgavęs blogą įprotį tylėti.Mes šnekam apie vargšą Dartmurą. .. didingų architektūrinių proporcijų. nūdienių istorikų vadinamos apkūniomis. sėdėjo seras Tomas Berdenas.O mano dėdė minėjo kiaulienos prekybą.Manufaktūra? Kas yra toji amerikiečių. . dar trisdešimties metų nesulaukęs. Į kairę nuo jos sėdėjo ponas Erskinas iš Tredlio... Jis pastebėjo jau gerokai praėjęs savo tetos namus ir šypsodamas grįžo atgal. Iš galustalės jam baikščiai linktelėjo Dorianas Grėjus ir nejučia paraudo iš džiaugsmo. kaip sykį pasiaiškino ledi Agatai.Vėluoji. Greta jos. kurie ją pažinojo. visa. Hercogienė atsiduso ir pasinaudojo savo teise pertraukti kitus. iš nustebimo pakeldama savo didžiules rankas ir pabrėždama veiksmažodį. Staiga lordas Henris stabtelėjo ir pažvelgė į namą.Amerikiečių. romanai. mat laikėsi išmintingos.sušuko ledi Agata. sugalvojęs kažkokį pasiaiškinimą.Gal Amerika ir nebuvo atrasta. . ir... visiems žinomos taisyklės. itin protingas pusamžis vidutinybė.sušuko hercogienė. jis išsėmė savo klausytojų kantrybę. ar jis ves tą žavingą jauną būtybę? ..prašneko parlamento narys radikalas ir ėmė dėstyti kažkokius nuobodžius faktus. kaip lordas Henris sykį buvo sakęs. jog atrodė panaši į blogai įrištą giesmyną. galvodavo drauge su liberalais. dėdamasis sau į lėkštę putpelės gabalėlį. tačiau taip klaikiai apsitaisiusi.Verčiau tos Amerikos niekada nebūtų.Jis niekada rimtai nekalba. atradę! . kas susirinko.Girdėjau iš patikimiausių šaltinių. purtydama galvą. . kad visi jau nuėję valgyti priešpiečių. kad veikiau ji tik buvo susekta. Atidavęs skrybėlę ir lazdą vienam iš durininkų.. Šis Mirties ir Meilės kūdikis jį kažkuo kerėte kerėjo. Ta nuostabi dvasia priklausys jam.Iš tiesų. kad jos tėvas Amerikoje turįs manufaktūros parduotuvę. kurie bando išsemti temą....Mano supratimu. Kai įžengė į apytamsį prieškambarį. jei jos ne hercogienės.Kai Amerika buvo atrasta. Tai labai neteisinga. meiliai linkčiodama jam iš anapus stalo. kurią daro visi tikrai geri žmonės ir kurios nė vienas jų negali išvengti. ką turėjo pasakyti. sere Tomai. o tatai.sušuko teta. . . jau beveik užvaldė jį.tarė ponas Erskinas. kaip ir visada. norėdamas pamatyti.. nedovanotina klaida. . senas.sušuko ji. brangioji. Jis atsiprašė. Lordo Henrio kaimynė buvo ponia Vandeler.mėgins jį užvaldyti.Iš tikrųjų kas nors turėtų sukliudyti. Hercogienė suglumo. dešinėje. . kuriomis apdovanotos moterys.sušnibždėjo ledi Agata. iš antrosios pusės greta jos sėdėjo lordas Fodlis.. . jinai jau bus nusprendusi jam pasipiršti. Lordo Henrio laimei.

Dievaži. Ameriką! . kad jis atsisakytų man talkininkauti Ist Ende? Patikėk . tik ne kančią. . Kuo mažiau kalbama apie gyvenimo negandus. . Norėdami išbandyti tikrovę.. . užuot skaitę. .Nesuprantu jūsų.Paradoksai. Juo naudotis kažkaip nepadoru. Niekšinga intelekto atžvilgiu.. Hari. ir mes mėginam ją spręsti. Gal ir paradoksas.Ak. galim spręsti apie jas.pasakė seras Tomas. kuriuos man parūpino tenykščiai direktoriai. Jie tokiais atvejais labai paslaugūs. Jie turi be galo daug sveiko proto. O ant tavęs. Politikas įdėmiai pažvelgė į jį. praktikai.pasiteiravo hercogienė.tarė seras Tomas. apie ką jūs kalbatės. verčiau patys pasižiūrim.sušuko lordas Henris.Nejaugi! O kur po mirties keliauja blogieji amerikiečiai?.Tai vergijos problema.paklausė ponas Erskinas.. kaip jis skambina.ištisas pasaulis. geras daiktas.Pono Erskino iš Tredlio bibliotekoje .tarė ledi Agata.Noriu....Ar čia buvo paradoksas? . .Kaip klaiku! . kur tinka. Esu tikra.Žmonės sako.vėl pradėjo baronetas.Bet negi mes turim keliauti į Čikagą.. .paklausė jis.tarė jis ledi Agatai. Seras Tomas susiraukė. Amerikiečiai nepaprastai įdomūs žmonės.Nesijaučiu turįs jėgų. . . bet brutalų protą pakęsti neįmanoma.. grožiui.O kokias reformas siūlot? . O mes. . rimtai kraipydamas galvą. Ji pernelyg bjauri.Aš ją skersai išilgai išvažinėjau vagonais..kaip jūs. kad kelionė į Ameriką daug ko išmoko. Bet kadangi devynioliktas amžius bankrutavo. trūktelėjęs pečiais. Lordas Henris nusijuokė. mėgstat ginčytis.. . Užtikrinu jus. išskyrus orą.Viską galiu užjausti.Kančios užjausti neįstengiu. pereikvojęs užuojautą. kvailysčių amerikiečiai nedaro.atsainiai pasakė hercogienė.Galiu pakęsti brutalią jėgą. bet juk aš mačiau jos gyventojų atstovus. . gerokai parausdamas.pritarė jaunasis lordas. tuo geriau. Visus drabužius gauna iš Paryžiaus. . vyrai. paradoksai atspindi tiesą. leidžiam jai balansuoti ant virvės.Man neatrodė. kuris turėjo didžiausias padėvėtų sąmojų atsargas.sumurmėjo lordas Henris. Ir rengiasi dailiai. Nūdienė užuojauta skausmui kažkokia klaikiai liguista.Vis dėlto Ist Endas labai svarbi problema.. gyvenimo džiaugsmui. Seras Tomas mostelėjo ranka. . kad gerieji amerikiečiai po mirties keliauja į Paryžių.Bet Vaitčepelyje žmonės tokie nelaimingi.. jei išgalėčiau taip rengtis. . kad jis man skambintų.ten jis tiesiog nepakeičiamas.0 aš suprantu.pareiškė lordas Henris. jūsų sūnėnas nusistatęs prieš šią didžiąją šalį. . . Jiems labai patiktų pasiklausyti. kad kai kurios amerikietės labai gražios.Man regis. pernelyg baisi.Į.Anglijoje nieko nenoriu pakeisti..nesiliovė ledi Agata. lorde Henri. ..sušuko lordas Henris šypsodamas ir. Ką gi.. Būčiau laiminga. Mes turėtume būti neabejingi spalvoms... . pernelyg slegianti. tokiai kelionei. Užtikrinu jus. kad niekada nesuprasiu. kad šio to išmoktume?. iš tikrųjų supykau.atsakė jis. . pažvelgęs į stalo galą. linksmindami vergus.Turiu pripažinti.šypsodamas tyliai tarė ponas Erskinas.Žinoma.graudžiai paklausė ponas Erskinas.. Kai tiesos tampa akrobatais...Man visai pakanka filosofinės kontempliacijos.. .... Kodėl bandai prikalbėti mūsų mieląjį poną Dorianą Grėjų. sutiko džiugų pritariantį žvilgsnį..sukikeno seras Tomas.

kad nieko bendra su jausmais neturi.tęsė lordas Henris.išsprūdo pro kietai suspaustas sero Tomo lūpas. lorde Henri. bangomis apsėmė trykštančios vynuogių sultys ir raudona puta ėmė virsti per nuožulnias apvarvėjusias indo sienas.paklausė jis. .Privalau važiuoti.Jūs iš tikrųjų mane nuraminot. o su šia skrybėle jokios scenos negalėčiau pakęsti. . kurį saugo išmintingasis Omaras. Ak. Valandėlę jis pagalvojo.tarė lordas Henris.sušuko ji.išdrįso kukliai įsiterpti ponia Vandeler. Jei pavėluosiu. kai ji jauna. kad tiktai savo klaidų niekada netenka gailėtis.. šaipydamasi iš rambaus Sileno blaivumo.Žmonija pernelyg rimtai į save žiūri.Visada.. gal pasakytumėt. o mokslas . Tai buvo nepaprasta improvizacija.sušuko ji. . . vilkinti vynu sulietą drabužį. pamato.. padarytą jaunystėje? . Jei urvinis žmogus būtų mokėjęs juoktis. o patamsėjusiose akyse nuostaba darėsi vis rimtesnė.rimtai patarė jis. Tai prigimta pasaulio nuodėmė. kuriam jis pirmininkaus. šokdama nuėjo per gyvenimo kalvas. kaitaliojo. Jausmai tuo geri. Jo klausytojai. ir ne vieną. o mintis. . tokia kaip aš. . hercogiene. žaismingas. tačiau visa tai labai ją pralinksmino.Ar galit.Be galo sunki. Jis buvo pilnas fantazijos.siūlyčiau atsigręžti į mokslą. pasaulio istorija būtų kitaip susiklosčiusi. žaisti nesivaržydamas: nušvietęs ją savo fantazijos spinduliais ir suteikęs paradoksų sparnus..Bet mus slegia tokia sunki atsakomybės našta. Baltos jos pėdos mynė didžiulį slėgtuvą. Lordas Henris jautė į save įsmeigtas Doriano Grėjaus akis. jis svaidė ją aukštyn į erdvę. .atsakė jinai. tereikia savo kvailystes pakartoti.Taip. Dorianas Grėjus nenuleido nuo jo akių ir kaip užburtas. Galų gale į kambarį įėjo to meto apdaru apsivilkusi tikrovė tarno pavidalu ir pranešė hercogienei. jausdavausi kalta. šmaikštus. prisiminti kokią didelę klaidą.Tik tada.Kai sena moteris.Būtinai pritaikysiu ją praktikoje.. Ponas Erskinas klausėsi. Lordas Henris ėmė žaisti su šia mintimi.. kad jis grąžintų mus į tikrąjį kelią. ji laužė rankas. leisdavo jai ištrūkti ir vėl sugaudavo. kaip atjaunėti. Ji . Dabar dauguma žmonių miršta nuo savo vergiško sveiko proto. Lordas Henris pažvelgė į poną Erskiną. . pasipuošusi galvą vijoklių vainiku. jo lūpomis dažnai perbėgdavo šypsnys. Turiu užsukti pas savo vyrą į klubą ir važiuoti su juo į kažkokį kvailą susirinkimą Viliso salėse.pritarė ledi Agata. blogas ženklas..Tai viena didžiausių gyvenimo paslapčių. hercogiene. rausta. . kad jos laukianti karieta. ėjo juokdamiesi paskui jo dūdelę. Šlovindamas beprotystę. jis tikriausiai įnirš. kad tarp klausytojų yra žmogus. kol nuogas jos blauzdas rausvų purslų. o tada. iškėlė ją ligi filosofijos aukštumų. atėjusi aplankyti jūsų mielosios tetos. nes man visai nerūpi Ist Endas.Moteriai tinka rausti. žvelgdamas į ją per stalą. .sušuko jinai. . Faktai bėgo nuo jos lyg išbaidyti girios žvėrys. Ledi Agata papurtė galvą. o vaizduotei spalvų... viską užmiršę. o pati filosofija atjaunėjo ir. Dabar nerausdama galėsiu žiūrėti jai į akis. Juokas apskriejo stalą. pasidavusi svaiginančiai pomėgių muzikai.Ko gero. tarytum bakchantė.. kurio dvasią jis troško pakerėti.Jei nori susigrąžinti jaunystę.. kad nuveda mus klystkeliais. pakerėti. kai jau per vėlu. Tariamos nevilties apimta..Kaip apmaudu! . teikė jo sąmojui aštrumo.. ..Žavinga teorija! .Tad pakartokit jas.Pavojinga teorija! . .pragydo hercogienė.

ponas Erskinai.atsakė lordas Henris. Gal antradienį? Ar jūs laisvas antradienį? . Kai lordas Henris vėl atsisėdo.. brangioji Agata. kuriai priklausau.. Dorianas Grėjus palietė jam ranką. IV SKYRIUS Po mėnesio vieną popietę Dorianas Grėjus sėdėjo atsilošęs prabangiame fotelyje lordo Henrio namų Meifere mažojoje bibliotekoje. kai jums pakyrės Londonas. Iš tiesų.Jums atvykus. mandagiai nusilenkdamas.Leiskit man eiti drauge. jūs Beziliui Holvordui žadėjot jį aplankyti. Karta. . labai prašau. Būtinai atvažiuokit kada pas mus vakarienės. tai labai malonu ir labai neteisinga.O dabar turiu atsisveikinti su jūsų nuostabiąja teta. sakykit. jaučiu. Viešnagė Tredlyje . Mano supratimu.Dabar noriu tik stebėti gyvenimą.nusilenkdamas tarė lordas Henris. hercogiene.. Likite sveiki. kuris būtų toks pat gražus ir toks pat nerealus kaip persiškas kilimas.. kad privalau eiti su jumis.Ar prišnekėjau ką bloga? .sušuko jis.Aš pats esu turėjęs literatūrinių ambicijų. . Bet aš norėčiau pasišnekėti su jumis apie gyvenimą.. šiandien aš ligi soties prikalbėjau. . Tai buvo savotiškai žavus kambarys aukštais .Visi keturiasdešimt. atvažiuokit į Tredlį ir išdėstykit man savo pomėgių filosofiją prie puikaus burgundiško vyno. jūs itin pavojingas žmogus. kaip bus įsteigus Anglijos Literatūros Akademiją. Iš visų pasaulio tautų anglai menkiausiai tesuvokia grožį literatūroje..pernelyg gležna. Ne. .Kalbat kaip iš rašto.. jei leisit jus taip vadinti. tik laikraščius. Ten puikus šeimininkas ir puiki biblioteka. Žinoma.sušuko jinai... Kada nors.Ak.Ak. Leiskit. Ir visą laiką kalbėkit.Tai. turiu į valias. susėdę į keturiasdešimt fotelių. ... Mieliau eičiau su jumis. ką sakėt. kaip kalbėjot prie stalo? . Bet Anglijoje publika nieko kita neskaito. viskas bus dar puikiau. Jei jums įdomu. .šypsodamas atsakė lordas Henris. Praktikuojamės. Privalau būti Ateneume. nežinau nė ką sakyti apie jūsų pažiūras.atsakė senasis džentelmenas.pasakė jis. ponas Erskinai? . iš tikrųjų labai bloga.. šalimais pasistatęs kėdę. kad pats rašyčiau. . kurio. gerai? Niekas nemoka taip nuostabiai kalbėti kaip jūs..ir iščiuožė iš kambario. Bet. norėčiau parašyti romaną.. Šiurkštus žodis ją suplėšytų. ir jei kas ištiks mūsų gerąją hercogienę.Per daug mėgstu knygas skaityti. visko atsisakysiu.Einu į Parką. elementorius ir enciklopedijas. lorde Henri.Turbūt neklystat.Ar visi. bet jau seniai jų atsisakiau. laimei. eime jį stebėti drauge. lydima ledi Agatos ir kitų damų. O dabar. Kai jis ėjo pro duris.Mielai. ką kalbėjau.Dėl jūsų..didelė garbė. uždėjo ranką jam ant peties. mes jus laikysim svarbiausiu kaltininku. Lordas Henris nusijuokė ir pakilo. Tokiu metu mes visi ten miegam. ar iš tikrųjų taip manot. labai nuobodi.tyliai tarė jis. rodos.todėl būtinai ateikit. mano mielas jaunasis drauge.nusišypsojo lordas Henris. taip.Visiškai nebeprisimenu. .Kodėl pats knygų nerašot? . turiu važiuoti. ponas Erskinas priėjo prie jo ir.atsakė ponas Erskinas. . jūs labai mielas ir siaubingai visus demoralizuojat...

. ledi Henri. Leiskit man prisistatyti. Keli dideli mėlyni porceliano ąsočiai su margaspalvėmis tulpėmis stovėjo ant lentynos viršum židinio.atsiliepė šaižus balsas. ką tu sakai. Hari. o šalia jos gulėjo "Les Cent Nouvelles" egzempliorius. tačiau kadangi jos aistra likdavo be atsako. o apsivilkti per audrą. nubarstytas mažytėmis auksinėmis saulutėmis . Štai ir Haris! Hari.tyliai tarė Dorianas. Jis skubiai apsidairė ir atsistojo. Ji nuolatos būdavo ką nors įsimylėjusi. kad tai mano vyras. čia ne Haris. Ji stengėsi atrodyti efektinga. Klovio Evo įrištas Margaritai Valua. Nežinau. negaliu jums pritarti.. ponas Grėjau. Aš jus puikiai pažįstu iš nuotraukos. ponas Grėjau.Nejaugi septyniolika. kurį rado vienoje iš knygų spintų. Orchidėjų nupirkti neišgaliu. kad visi užsieniečiai. Nemanykit.A. . be to. tačiau sugebėjo būti tik netvarkinga. Pernelyg romantiška darausi nuo jos. atsainiai vartė puikiai iliustruotą "Manon Lescaut" leidinį.jau užmiršau ko. Pianistus tiesiog dievinu. Tik blogą muziką privalu užgožti pokalbiais. ant plytų spalvos keltinio kilimo gulėjo išmėtyti persiški šilkiniai patiesalai ilgais kutais. bent jau prie geros. tai buvo mielasis "Lohengrinas". ponas Grėjau? Hario požiūrius išgirstu tik iš jo draugų lūpų. Jis visada vėluodavo. Lordas Henris dar nebuvo grįžęs. Mūsų. lyg jos drabužiai būtų buvę sumanyti per įtūžį. Gal todėl. Dievinu ją. Dorianas nusišypsojo ir papurtė galvą. ponas Grėjau? Toks pats nervingas trūkčiojantis juokas išsiveržė iš plonų jos lūpų. ir žmonės negirdi.Jūs manėt. kurie gimę Anglijoje. ir radau čia poną Grėjų. pro mažus švino groteliais išpintų langų stiklus sruvo rausva Londono vasaros dienos šviesa. Niekada nesišneku prie muzikos.Deja. aš maniau.. kartais. kreminiais frizais. jog galima visą laiką šnekėtis. . bet užsieniečių.. kuo jie taip traukia. Juk jie visi užsieniečiai. visada apsirengusi taip. akimis. gal aštuoniolika. ir durys atsidarė. Todėl Dorianas. ar ne? . tačiau bijau. . ir menui naudinga. . Vagnerio muziką mėgstu labiausiai. nešykščiu. o čia tik jo žmona. ar ne? Jūs. ar ne. . niekada nesat buvęs mano pobūviuose? Būtinai ateikit. Jie suteikia tiek vaizdingumo svetainei. atėjau ieškodama tavęs. norėjau kai ko paklausti . Ji buvo keista moteris. gerokai apniukęs. ledi Henri? . Kelis kartus jis jau buvo bekyląs išeiti. Mačiau judu drauge aną vakarą operoje. laikydamasis principo. Tai labai išmintinga. čia Hario požiūris. .Tai buvo "Lohengrinas". pasigirdo žingsniai. . ji buvo išlaikiusi visas iliuzijas.karalienės emblema.. Ant mažyčio atlaso medžio stalelio stovėjo Klodiono darbo statulėlė. Pagaliau anapus durų. .Taip. ar ne? Net tie. ar ne.gelsvai žaliais ąžuoliniais paneliais. Daro jį kosmopolitišką. Kalbėdama ji nervingai juokėsi ir stebėjo jį atsainiomis neužmirštuolių. kaip sako Haris. lipdiniais papuoštomis lubomis. mintys visiškai . Bene septyniolika jų turi mano vyras. Mudu taip maloniai pasišnekučiavom apie muziką. o pirštai ėmė žaisti ilgu vėžlio kiauto peiliu popieriui pjaustyti. Ji tokia garsi. kad punktualumas .Kaip jūs vėluojat.Na. Lygus monotoniškas Liudviko XIV stiliaus laikrodžio tiksėjimas erzino jį. ledi Henri. Vardu buvo Viktorija ir turėjo maniją eiti į bažnyčią. iš sykio net du. ilgainiui tampa užsieniečiais. kad aš geros muzikos nemėgstu. Tai vienintelis būdas juos sužinoti.laiko vagis.Atleiskit. Juk tai didelis privalumas.Deja.

Tačiau papasakokit man apie savo genijų. norėdamos būti šaunios pašnekovės. ir antri nusivilia.proto pergalė prieš moralę. . moterys .dekoratyvinė lytis. Hari. todėl ir žinau.Gana banalus debiutas. jai įkandin uždarydamas duris. Tačiau jos daro vieną klaidą.Hari.. porą kartų. savo kvailu netikėtu juoku nutraukdama nejaukią tylą. . Dorianai. . . jazminų kvapą. moteris genijus nebūna. su kuriomis verta pasišnekėti. Ar seniai ją pažįstat? . jūs taip nekalbėtumėt. užsitraukęs dūmą. Aš jį taikau gyvenime. Bet jis buvo be galo mielas.tarė jis. Jos niekada neturi ko pasakyti.tarė lordas Henris. Džiaugiuosi.Deja. Jei nori pagarsėti padorumu. ponas Grėjau. Moterys . Lordas Henris truktelėjo pečiais. Dorianai.Tikriausiai. .tai materijos pergalė prieš protą. . Hari. o vyrai . .. Hari. norėdamos atrodyti jaunos. Tada jis užsidegė cigaretę ir klesterėjo ant sofos. Tikriausiai pietausi ne namie. . pakviesk tokią moterį vakarienės.Ak. Gal susitiksim pas ledi Tornberi.Niekada.išsidažiusios ir neišsidažiusios.Nekreipkit dėmesio. brangioji. Likit sveikas. kaip ir viską. kuris kiaurą naktį praleido lietuje. mūsų mintys visai skirtingos. tačiau nežino nė vieno daikto vertės. brangioji.sutampa. jį sutikusi.O ką įsimylėjot? .Išvis niekada neveskit. Nūnai žmonės žino visų daiktų kainas. rodos. kad galų gale tėra tik dviejų rūšių. kai jiems viskas įkyri.Mielas Dorianai. kaip buvau manęs. jūsų pažiūros man kelia siaubą.. Ir vieni. . . . . labai puiku.lukterėjęs paklausė lordas Henris. kaip gali taip kalbėti? . Aš taip pat. . jeigu ją pamatytumėt. bet dvi iš jų negali būti priimtos į padorią draugiją. Tai vienas iš jūsų aforizmų. kad jos labai sentimentalios.Hari. Esu per daug įsimylėjęs.rausdamas atsakė Dorianas Grėjus. Mūsų močiutės dažėsi. .Aktorę. ką jūs sakot. . kad pavėlavau.. Rouge et esprit eidavo drauge.pasakė lordas Henris. palikusi tik švelnų raudonųjų. moterys teka iš smalsumo.Sibilė Vein.Neketinu vesti.Niekas nėra girdėjęs. Ji genijus. ir teko kelias valandas derėtis. Ne.. jaunesnė už savo dukrą. Tačiau kada nors žmonės išgirs. Išsidažiusios labai žavios. . Ar seniai ją pažįstat? .Todėl. .Žadėjau pasivažinėti su hercogiene. O kai dėl pokalbių.Bet man patinka sentimentalūs žmonės. Moterys . čia tikra teisybė. tačiau viską sako labai žaviai.Mielas jaunuoli.Nesu tokios girdėjęs. Šiuo metu tyrinėju moteris. ji visiškai patenkinta. Neišsidažiusios labai naudingos. . turiu išeiti. išplastėjo iš kambario. Londone tėra tik penkios moterys.sušuko ledi Henri. Lik sveikas. Kol moteris gali atrodyti dešimt metų.Atleiskit. Dabar to nebėra.Puiku. Dažosi. neveskit moters geltonais plaukais.. pakeldamas tamsius lenktus antakius ir su linksma šypsena žvelgdamas į juodu. Objektas ne toks jau paslaptingas. Hari? . Buvau nuėjęs į Vordoro gatvę pasižiūrėti seno brokato gabalo.Kas ji tokia? . Vyrai veda.. kai ji tarytum rojaus paukštis. Priėjau išvadą.Kodėl.

O kur ją užtikot? . Tai baisu! .Mielas jaunuoli. Ligi šiol negaliu suprasti. . Bet nesakykit. . . iš tiesų. jei nebūčiau įėjęs.tas pats.paklausė jis. žinau.. Visada būsit mylimas ir visada mylėsit meilę. kad tas mūsų pilkas didžiulis Londonas su žmonių miriadais. Galerija ir parterio galas buvo apypilnis. išėjęs iš namų. turi kažko ir man. kiti kėlė siaubą.Tikriausiai toks vaizdas buvo anglų dramos aukso amžiuje. gal kokią septintą valandą. tikrai nesijuokiu. kurį sugeba dykinėjančios klasės. Matau. bent iš jūsų. o žiūrovai įnirtingai triauškino riešutus. Šlykštus žydas su keisčiausia liemene. Pagaliau nieko nebūtų ir įvykę. Jis buvo neskoningas. Dorianai. Visą laiką po mūsų susitikimo kažkas tarytum tvinkčioja mano gyslose. Pats oras atrodė pritvinkęs kažkokių rafinuotų nuodų. Po salę vaikštinėjo pardavėjos. stovėjo prie durų ir rūkė bjaurų cigarą. ką jie vadina pastovumu ir ištikimybe. kurie myli tik vieną kartą gyvenime. kokią man teko matyti. jei nebijotume.. lėkšti. "Norit ložės milorde? " . pasukau į rytus ir netrukus paklydau purvinų gatvių bei juodų plikų aikščių labirinte. jog grožio ieškojimas . Ištikimybė jausmų srityje . Kažkodėl jis man pasirodė juokingas.. Jaučiau. Jūs man sužadinot pašėlusį troškimą viską gyvenime pažinti. Pro portjerą apmečiau žvilgsniu visą teatrą. koks jo gyvenimas. kaip jūs pavadinote. Ištikimybė! Kada nors aš ją būtinai panagrinėsiu. Klaidžiodamas po Parką ar vaikštinėdamas po Pikadilį. ir beveik nė vieno žmogaus jų. Bet nenoriu jūsų. kai praėjau pro juokingai mažą teatriuką su didžiuliais liepsnojančiais dujų žibintais ir ryškių spalvų afišomis. aš vadinu įpročio letargu ar vaizduotės stoka. Netgi gresiantis pavojus džiugino mane.. kas pastovumas intelekto srityje: tiktai nesėkmės pripažinimas. būčiau nepatyręs pačios didžiausios meilės savo gyvenime. . o vulgari uždanga spoksojo tiesiai man į akis. Hari.tikroji gyvenimo paslaptis. bet jei nebūčiau to padaręs. siūlydamos apelsinus ir limonadą. Nebijokit. pamatęs mane. Pasakokit toliau. kurie neturi ką veikti. Vieni mane traukė. Grande passion privilegija tų. kad jūs toks gilus. ryžausi eiti nuotykių ieškoti. Tokia baidyklė. Vaizdavausi tūkstančius visokiausių dalykų. Nežinau. Čia tiktai pradžia. . Plaukai jam buvo susirangę taukuotomis garbanėlėmis. . kad čia didžiausia meilė jūsų gyvenime. pertraukti. mielas Hari.Ne. ėmiau stebėti kiekvieną praeivį ir nesitverdamas smalsumu klausinėti savęs. žmonės. kad aš toks lėkštas? . kaip jūs man kalbėjot tą nuostabų vakarą. Daugelį daiktų mes išmestume. ko tikėjas. kai mudu pirmą kartą drauge vakarieniavome.Papasakosiu jums. tik nebūkit toks priešiškas. Pradėjau trokšti nepaprastų pergyvenimų. kad kiti jų nepaimtų.. kodėl taip pasielgiau. jūsų dar laukia nuostabūs dalykai. .Nejau manot. Tą. Vieną vakarą. Verčiau sakykit .Nesijuokiu. tačiau aš iš tikrųjų įėjau į teatrą ir visą ginėją sumokėjau už ložę prie pat scenos. jeigu nebūčiau sutikęs jūsų. su savo niekingais nusidėjėliais ir nuostabiomis nuodėmėmis.Taigi atsidūriau klaikioje mažoje ložėje. manau. tačiau dvi pirmosios apšiurusio parterio eilės visai tuščios. ir vergiškai lenkdamasis iškilmingai nusiėmė skrybėlę.Ką turite galvoje? . Joje slypi nuosavybės troškimas. Prisiminiau.Bus gal trys savaitės. gyvenime. ant nešvarių marškinių krūtinės spindėjo milžiniškas deimantas. Jūs iš manęs pasijuoksit.pirma meilė jūsų. tačiau. Buvo gal pusė devynių. visur kupidonai ir gausybės ragai lyg ant trečios rūšies vestuvinio torto. Tai vienintelis dalykas. jūs juokiatės.piktai sušuko Dorianas Grėjus. vadinamajam beletaže.

Sakau. tuo akivaizdžiau matau. sėdintis prie išklerusio fortepijono. Dorianai. Vos užmerkęs akis. vainikas. lūpos lyg rožės žiedlapiai. Hari. vos septyniolikos metų. Hari. . Dorianai. panašios į mugės balaganus. . jog vos neišvijo manęs iš salės. jis buvo tylus.Turbūt "Kvaišas berniukas" arba "Žioplas. ir labai slegiantis. Jau pradėjau galvoti. Jų sielas taip pat lengva pažinti. . vaidinamą tokioje prastoje skylėje. Abu aktoriai buvo tokie pat juokingi. tėvams. Šiandien ji Rozalinda rytoj Imodžena. kodėl man nepasakėt.Neniekinkit dažytų plaukų ir nugrimuotų veidų. . ką tik darysit. Vėliau jame tarpais skambėjo nežabota smuikų aistra. apdegintu kamščiu nujuodintais antakiais. kad toks. Jų šypsena stereotipinė. aš iš tikrųjų ją myliu. po pietų plepa su svečiais prie arbatos puodelio. Ar numanot. Bet kažkodėl buvo ir įdomu. Rodos. kad patosas jūsų. mūsų. kaip sujaudinti gali balsas. Kuo ilgiau gyvenu. tėvams patikdavo tokios pjesės.Manyčiau. Ji man viskas. Hari. kaip ir politikoj. kas tą vakarą buvo vaidinama? . Epocha apriboja jas. įsivaizduokit mergaitę. ir davė jam rūtų pasipuošti ir karčių žolių. maža graikiška galvute. ir kiekvienas man sako kažką kita. Kiekvieną vakarą einu žiūrėti. nejaudina. Nieko paslaptinga jose nėra. kad turėsiu žiūrėti Šekspyrą. o juodos pavydo rankos gniaužė liauną lyg nendrė jos kaklą. kad tiek jų daug esu mylėjęs. katro klausyti. ką čia darysiu. kuriam vadovavo jaunas hebrajus. kaip ji vaidina. Jūs žinot. O balsas! Niekada nebuvau girdėjęs tokio balso. kaip ir dekoracijos.Toji pjesė tinka ir mums. rūsio prieblandoje ji bučiuodama gėrė nuodus nuo mylimojo lūpų. temdžiusią man akis. . Nežinau. švarkeliu ir puošnia kepuraite. buvo toks klaikus. kuris į tekstą įterpdavo savus sąmojus ir kuo draugiškiausiai bendravo su parterio paskutinėm eilėm.. <I>les grands . Orkestras. Paprastos moterys niekada nejaudina mūsų vaizduotės. .Negalėjot nepasakyti. nebetinka mums. paragauti. Mačiau ją visose epochose. kad mylėti verta tik aktorę! . kurią puošia tamsių. kad tik atskiri žemi ir švelnūs tonai siekia klausą: Paskui jis pasidarė truputį garsesnis ir suskambo tarsi fleita ar tolimas obojus. beveik negalėjau matyti mergaitės. Maža ką geresnis buvo ir Merkucijus. Kol gyvas. kad visa. pro ašarų! miglą. Iš pradžių. rodėsi.Todėl. kaip ir jų skrybėlaites. būtybių nudažytais plaukais ir nugrimuotais veidais. Tai buvo "Romeo ir Džuljeta". girdžiu juos.tarė lordas Henris. Šiaip ar taip. nusprendžiau pasižiūrėti pirmą veiksmą. visai kas kita! Hari.p?res ont toujours tort</I>. Jį vaidino komikas. bet tuo metu žvilgsnis užkliuvo už programos. Ji buvo nekalta. Bet aktorė! Aktorė. persirengusią dailiu jaunuoliu su kelnėmis. Mačiau ją vaikštant Ardėnų miške. kas tiko mūsų. bet nekaltas". Turiu pripažinti. Kartais ir jie būna nepaprastai žavūs. klaikių. Jų visur rasi. gali ašaromis užtvindyti jums akis. grynas grožis. Rytais jos jodinėja po Parką. Romeo vaidino apkūnus senyvas ponas. Jokie burtai negali jų pakeisti. bet grožis. gėlės veideliu. Jūsų balsas ir Sibilės Vein balsas . Mačiau ją mirštant Italijoj . Pamišusi ji stovėjo priešais nusikaltusį karalių.kapinių. akys lyg violetiniai aistros šuliniai.Dabar jau gailiuosi pasakęs jums apie Sibilę Vein. Sodo scenoje jis virpėjo nuo tokio pat nerimo. Mene. Hari.Taip. Pirmą kartą gyvenime išvydau tokią nuostabią būtybę. kuris girdėti lakštingalos giesmėje prieš aušrą. užkimusiu tragišku balsu ir į alaus statinę panašia figūra. kaštoninių kasų. visokiausiais apdarais.aš jų niekada nepamiršiu. Bet Džuljeta! Hari.. iš pradžių pasidarė apmaudu. Kartą jūs man sakėt. Kaip galėjau jos nepamilti? Hari. pasakosit man viską. bet galų gale pakilo uždanga ir spektaklis prasidėjo. o elgsena madinga. Nieko paslaptinga jose nėra.

bjaurusis senas žydas po spektaklio atėjo į ložę ir pasisiūlė nuvesti mane į užkulisius ir supažindinti su ja. Dauguma žmonių bankrutuoja. ji nesuvokia savo talento galybės. ji buvo tokia nedrąsi. matyt. kai buvau teatre. Mane pamatęs. Ji visai paprastai man pasakė: "Jūs panašesnis į princą. Matyt.. jis galvojo. Tikiuosi. . O dabar sakykit.Apie Sibilę? O.Ne.Taip. vėl nuvykau ten.Nesistebiu.garbinga. kad Džuljeta mirusi prieš daugelį šimtų metų ir jos palaikai marmuro kape Veronoje. Visi jie nuperkami. Keista. ateičiau ir jums prisipažinčiau. . Matyt.Hari! Sibilė Vein šventa! . Iš jo apstulbusio žvilgsnio supratau. ką galvoju apie jos vaidybą. .Paskui jis mane paklausė. gal ir jūsų teisybė.. Jis primygtinai vadino mane milordu. buvo įsikalęs į galvą nuvesti mane į užkulisius. Pirmąjį vakarą. .Na. Jūs mane suprastumėt. Štai ką pasaulis vadina meile. . o mudu stovėjom lyg vaikai. kad aš esąs dosnus meno patronas. nors ir nepaprastai žavisi Šekspyru. kad visi dramos kritikai prieš jį susimokę. Dorianai. Kartą jis man išdidžiai pareiškė penkis kartus bankrutavęs tik dėl meilės Bardui. jis tai laiko savotiška garbe.Tik šventus daiktus ir verta paliesti. jog niekada jų neskaitau.Trečią vakarą. man taip neatrodo.prašom paduoti man degtukus. pabaigoje . jo skruostai liepsnojo. Aš įsiutau ir pasakiau. nenusikalsta. Aš jus vadinsiu Pasakų. Atsisakiau. Nebeištvėriau pas ją nenuėjęs. Jūs darot man kažkokį keistą poveikį. ar aš rašąs į laikraščius. kad nenorėjau jos pažinti. sprendžiant iš išvaizdos. Bet vis tiek aš labai dėkingas už komplimentą.nusijuokė Dorianas. be abejonės.Mielas Hari. kad jo kišenei jie per daug kainuoja.. kad bent pažįstat ją. .matyt. . todėl man teko įtikinti Sibilę. kuriuos man brukte bruko. pamanė. kad aš joks lordas.Tokie žmonės kaip jūs. Ji turi kažkokio vaikiškumo. Dabar noriu išgirsti apie mergaitę. Jos akys plačiai atsimerkė iš nepaprasto nustebimo. Jei kada įvykdyčiau nusikaltimą. Kitą vakarą. ir aš sutikau. Dorianai. žiūrėdami vienas į antrą. Man regis. Įsimylėjęs pradžioje apgaudinėji save. kad aš išbandyčiau cigarus. kad jis. per daug investavę į gyvenimo prozą.. kai pasakiau. Tai be galo įkyrus galvijas.Gal čia jis ir neklydo. Senis žydas buvo atkaklus. .kokie iš tikrųjų jūsų santykiai su Sibile Vein? Dorianas Grėjus pašoko. ar ne? . bent man taip pasirodė. mes abudu buvom gerokai susijaudinę. Jis norėjo.. tokia švelni.Tai ir yra garbė.Žinoma. nelabai brangiai kainuoja. ačiū. žydas žemai nusilenkė ir pasakė.Kitą kartą pasakysiu. didelė garbė. dauguma jų. įnoringi gyvenimo saulės spinduliai. ir ji pažvelgė į mane. kaip jį primygtinai vadino.tarė lordas Henris su keistu patosu balse. Per spektaklį numečiau jai kelias gėles. . Žydas išsišiepęs stovėjo dulkino garderobo tarpduryje ir kažką postringavo apie mus. jog per daug šampano išgėriau.kitus. Bankrutuoti dėl poezijos . Negaliu nepasipasakoti jums. . . . Princu". ir man teko išeiti. Bet. kita vertus. Dorianai. akys degė. matyt. Atrodė baisiai nusivylęs ir kaip paslaptį pasakė man. Ji vaidino Rozalindą.Tuo tarpu teatre ėmė gesti šviesos. o kodėl? . Bet kada jūs pirmą kartą pasikalbėjot su Sibile Vein? . Atsakiau. Hari.Bet ko jūs širstat? Juk vis tiek kada nors ji priklausys jums.

Koks jūs baisus! Juk ji įkūnija visas didžiausias pasaulio herojes. Daro slegiantį įspūdį. ir geismas ją pasitiko. Karštligiškai raudonos dėmės degė jo skruostuose. tiksliau. suvytusia. kad mirę didieji pasaulio mylimieji išgirstų. kurį sutiko Bezilio Holvordo dirbtuvėje! Jo prigimtis išsiskleidė lyg gėlė. tragedijos visada atrodo kažkokios be galo niekingos.. be to.Pažįstu tokias. Lordas Henris stebėjo jį su subtiliu pasitenkinimu. galėtumėt su manim pavakarieniauti? Jis papurtė galvą. Koks nepanašus jis dabar į tą nedrąsų" išsigandusį berniuką. aš kelis sykius buvau su jumis operoje.Mielas Hari. Jūs žinot visas gyvenimo paslaptis. mudu kiekvieną vakarą drauge arba pietaujam.Man rūpi tik Sibilė. Jis buvo neapsakomai susijaudinęs. kad kokį vakarą judu su Beziliu drauge su manimi važiuotumėt pažiūrėti. .Šį vakarą ji Imodžena. bet tikėjausi truputį ko kito. Siela išėjo iš savo slaptos olos.0 kada Sibilė Vein? .Ir ką jūs siūlot? . Jūs juokiatės. Į mane ji žiūrėjo kaip į kokį pjesės personažą. kad Romeo man pavydėtų. Paskui mes turėsim ją išplėšti iš to žydo rankų. šventa pagarba apima mane. tad pasakykit. kaip. . kad ji pamiltų mane.galų gale paklausė lordas Henris. Hari. kuri tą pirmąjį vakarą skaisčiai raudonu chalatu vaidino ledi Kapuleti. . . o kai.Teisingai pasielgėt. kaip ji vaidina. slypinčią tame mažame dramblio kaulo kūnelyje. . pagalvoju apie nuostabią sielą. Man. ir kiekvieną vakarą ji nuostabesnė. mūsų juoką ir juos prislėgtų liūdesys. Noriu. Kitų žmonių. ramybę ir atgiję jų pelenai pajustų skausmą. Neklydau. Ji daugiau negu viena būtybė.atsakė jis. kad jūs užsiėmęs kokiu įdomiu romanu. . ji yra mačiusi ir geresnių. .Niekada. . Jinai surišta su juo sutartimi dar trejiems metams. apžiūrinėdamas savo žiedus.Jūs visada baisiausiai vėluojat.pasakė Dorianas Grėjus ir nustebęs išplėtė mėlynas akis. Jūs tikrai pripažinsit jos genialumą.Bet kaipgi aš nenueisiu pasižiūrėti Sibilės vaidinant. bet aš pasakiau... teks jam užmokėti.Noriu. Rezultatų aš nė trupučio nebijau. atrodo. Hari! Kalbėdamas jis vaikščiojo po kambarį.. .. . .o rytoj bus Džuljeta. pražydo skaisčiais liepsnos žiedais. Aš ir pamaniau. Viešpatie.Štai kodėl jūs niekada nebevakarieniaujat su manimi. Myliu ją ir noriu. Kas man.sušuko jis.Nesuprantat jos. iš kur ji kilusi. . tačiau aš jums sakau . .bent vieną veiksmą! Trokšte trokštu ją matyti. Noriu. kaip aš ją dievinu. Ji dieviškai tobula nuo pat galvutės ligi mažų kojelių.. ar vakarieniaujam. .Sveikinu. kaip ji vaidina. . išvargusia moteriške.sumurmėjo lordas Henris. Kiekvieną mielą vakarą einu žiūrėti. dienų. dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams. kad man neįdomu.Žydas siūlėsi man papasakoti jos istoriją. komplimentus sakyti panelė Sibilė tikrai moka.. . pakerėti Sibilę Vein. Noriu. Dorianai.O gal šiandien. kad ji mane pamiltų. be abejonės. kad mūsų aistros alsavimas sudrumstų jų palaikę. Apie gyvenimą ji nieko nenutuokia. .Dievaži.ji geniali. Gyvena drauge su motina. Dorianai.

Kuo blogesnius eilėraščius jie rašo. "Bristolyje" aštuntą valandą.Matot. tik. Hari. Nenoriu vienas su juo susitikti. objektai jam atrodė menki ir mažareikšmiai.Palaukit. tie.. Jo kalbos įkyri. ką sukuria. turiu prisipažinti. kad jis mėnesiu jaunesnis už mane. O kiti rašo poeziją. Neužmirškite rytojaus susitarimo. negali po stiklo . Iš tikrųjų mažai žmonių jį kada taip domino kaip Dorianas Grėjus. ji turi ne tik tobulą meninį instinktą. truputį miesčioniškas.labai patrauklūs. o paskui perėjo prie kitų žmonių vivisekcijos.O kai visa bus sutvarkyta. .Pusę septynių! Tokiu laiku eiti į teatrą tas pats.Tai neįmanoma. Verčiau septintą. kurios parašyti nepajėgia. visa kita neturi jokios vertės. mielas jaunuoli. Turim ten būti prieš uždangai pakylant. kuris stovėjo ant stalo. Bet menkesni poetai . Todėl gyvenimui jam belieka tik prietarai. lordas Henris užmerkė sunkius vokus ir susimąstė. todėl patys yra visiškai neįdomūs. kuriame susilydo kančia ir malonumai. kaip tokiu netikusiu laiku valgyti sočią vakarienę ar skaityti anglišką romaną. Didelis. mano supratimu. jo supratimu. o jūs man ne sykį tvirtinot. Kiek pažįstu menininkų. .Na gerai. Rytoj ji vaidins Džuljetą. Aš tą supratau. Privalot pamatyti ją pirmajame veiksme. Visas pasaulis kraustysis iš proto dėl jos taip kaip ir aš.Taip tikrai bus. o asmenybės. Jis tuo buvo netgi patenkintas. mielas vaikine.Ne. o jis tuo tarpu atsiuntė mano portretą su nuostabiausiais rėmais. Tai ir yra begalinis dosnumas. Vienintelis tyrinėjimų vertas objektas. tikrai didelis poetas yra pats nepoetiškiausias iš visų. bet ir individualybę. Hari. Šiandien antradienis. Ar ligi to meto susitiksit su Beziliu? O gal aš jam parašysiu? . ar čia teisybė? . Jam išėjus iš kambario. ne aštuntą.Tikriausiai teisybė. Jei žmogus išleidžia antrarūšių sonetų knygelę. Lordą Henrį visada traukė gamtos mokslų metodai. kuriuos pats suprojektavo. kokia ji iš tikrųjų.Bezilis puikus vyras. ką turi žavaus. Bezilį atsivesiu aš. yra prasti menininkai. . stebėdamas gyvenimą kunkuliuojant keistam katile. Bezilis į kūrybą įdeda viską. ir nors aš truputį pavydžiu paveikslui už tai.Gerasis Bezilis! Ištisą savaitę jo nemačiau. žmogaus gyvenimas. kai ji sutinka Romeo. tuo efektingesnė jų išvaizda. . Nė vienas džentelmenas nevakarieniauja prieš septynias. . Pusę septynių. kurie puikūs žmonės. žmonių. Ir beribis vaikino susižavėjimas kitu asmeniu nekėlė jam nė menkiausio susierzinimo ar pavydo. . Todėl jis pradėjo savo paties vivisekciją. Jis gyvena ta poezija. Jis man patarinėja. Imodžena laukia manęs. Sudie. Dorianas pasidarė dar įdomesnis studijų objektas.Žmonės baisiai mėgsta duoti tai. kad esu juo sužavėtas. Sutarkim rytoj. . tačiau įprastiniai šių mokslų. jeigu jūs sakote. kad mūsų epochą valdo ne principai. principai ir sveika nuovoka. jam nebeatsispirsi. Hari. Lordas Henris nusišypsojo. O dabar einu. ko patiems labiausiai trūksta. Gerieji menininkai egzistuoja tik tuo. užsipylė sau ant nosinės kvepalų. Verčiau jūs jam parašykit. Gerai. kurios nedrįsta paversti tikrove. o kurį vakarą važiuosim? . išnuomosiu kokį teatrą Vest Ende ir parodysiu. Bjauriai elgiuosi. Palyginus su juo. pažinęs jus. Teisybė. Ji ne tik menininkė. . .Kažin.suabejojo Dorianas Grėjus ir iš didelio flakono auksiniu dangteliu.

ir dvasios susijungimas su materija . Ji taip pat menkai veiksminga. kuriuo žmonės vadina savo klaidas. tačiau tai buvo ne paprasta. pasaulio paslaptys atsiskleidžia anksčiau. kas pačiam jaunuoliui atrodė tolima bet kokiam juslingumui. skelbė.. Visi moralistai. turi pats apsinuodyti. visai kaip ir poezija. ir kad nuodėmę. Siela ir kūnas. čia daug įtakos turėjo ir smalsumas.. norėdamas sužinoti jų savybes. sukuria savus šedevrus. tačiau jau ima stebėti pats save. kuri pati yra savotiškas meno kūrinys. kur jie skamba darniai. ir Dorianas Grėjus buvo jam skirtas objektas. Didele dalimi vaikinas buvo jo sukurtas. kaip visa baigsis. kokia buvo praeitis. agatus primenančiose akyse. Gražus jo veidas ir graži siela skirti gėrėtis. Yra tokių keistų ligų. o jų žaizdos mums atrodo raudonos rožės. kuriuo galima moksliškai analizuoti aistras. kad kiekvienas gyvenimo sraigtelis taptų mums žinomas. nes gyvenimas. kurią sykį padarėm bjaurėdamiesi. Nesvarbu.ir toji mintis įžiebė pasitenkinimo ugnelę jo rudose. Jis skina vaisius. vaisingų rezultatų. Jis panašus į dailingus misterijų ar vaidinimų personažus. Patirtis neturi jokios moralinės vertės. kol gyvenimas atskleidžia jiems savo paslaptis. vaikinas per anksti subrendo. kaip ir sąžinė. nors dar tik pavasaris. pakartosim daug kartų ir su džiaugsmu. kad. kad jie nedrumstų proto ir neužterštų vaizduotės klaikiais reginiais ir baisiais košmarais. Kaip malonu į jį žiūrėti. Jis kupinas jaunystės ugnies ir aistros. o protas . bet sielvartai jaudina mūsų grožio pojūtį. kurių džiaugsmai mums tolimi.koks tai malonumas! Nejaugi svarbu. o netgi gana sudėtinga aistra. Pojūčiai gali tapti subtilesni. kuri mokykla teisi! Ar siela .smukti. smalsumas ir naujos patirties troškimas. tiesiogiai susijusi su aistromis ir intelektu. matyt. ar galėsime kada nors psichologiją padaryti tokiu tiksliu mokslu. dar nenutraukus jas dengiančio šydo. Dabar mes klaidingai suprantam patys save. Taip.taip pat paslaptis. kada nutyla kūnas ir prabyla siela? Kokie lėkšti eilinių psichologų savivališki sprendimai! Ir kaip sunku nuspręsti. kad patirties metodas . duoti gausių. Jis ėmė svarstyti. Bet retkarčiais meno vaidmenį ir funkcijas perima kokia sudėtinga asmenybė.kaip tai mįslinga! Juk ir sieloje slypi kažkas gyvuliška. pilni muzikos ir ištarti melodingu balsu. Tačiau kokį didžiulį atpildą gauni už tai! Koks nuostabus tampa visas pasaulis! Stebėti savotišką žiaurią aistros logiką. o kūnas patiria dvasingumo akimirkų.vienintelis kelias. kur išsiskiria. kaip manė Džordanas Brunas? Dvasios atsiskyrimas nuo materijos . Kartais padeda menas. ir kaip tik dėl to ši aistra . O tai jau šis tas. Eiliniai žmonės laukia. kad patirtis mus mokanti kuo sekti ir ko vengti. o kur disonansu. bet mažumai. o kitų visai nesuprantam. išrinktiesiems. patirtį laikė savotišku įspėjimu ir manė. kad ji turi tam tikros moralinės įtakos charakterio formavimui.šešėlis.kad jo žodžiai. emocijų nuspalvintą intelekto gyvenimą. Yra tokių subtilių nuodų. kokia lemtis jo laukia. Jis žinojo.kauke paslėpti savo veido ar apsisaugoti nuo sieros garu!. dažniausiai literatūra. įkalintas nuodėmės būste? O gal kūnas glūdi sieloje. galėsiąs. kad tik pats jomis persirgęs gali perprasti jų prigimtį. skulptūra ar tapyba. be išimčių. Grynai juslinį jaunuolio instinktą vaizduotė transformavo ir pavertė tuo. kad mūsų ateitis bus tokia pat. Be abejo. kūnas ir siela . kur jie susieina.paslaptis.. Jis subrandino jį pirma laiko. paskatino Doriano Grėjaus sielą atsigręžti į tą tyrą mergaitę ir su begaline pagarba jai nusilenkti. kiek visa tai kainuoja? Už bet kokį jausmą jokia kaina nėra per aukšta. Netikėta karšta jo meilė Sibilei Vein buvo nemažą susidomėjimą keliantis psichologijos reiškinys. Bet patirtis neturi jokios varomosios jėgos. žiūrėti. Kas pasakys. Ji tiktai įrodo. Jis neabejojo. Tai tik vardas.

itin pavojinga. Kaip tik tos aistros, dėl kurių kilmės mes patys save apgaudinėjam, labiausiai mus kankina. Mūsų silpniausi motyvai tie, kurių prigimtį suprantame. Dažnai pasitaiko, kad, manydami tikriną kitus, mes iš teisybės bandom patys save. Tuo metu, kai lordas Henris sėdėjo šitaip svarstydamas, kažkas pasibeldė į duris; įėjo tarnas ir priminė, jog metas persirengti vakarienei. Lordas Henris atsistojo ir pažvelgė į gatvę. Saulėlydis buvo raudonu auksu apipylęs priešais stovinčio namo langus. Stiklai liepsnojo tartum įkaitusio metalo plokštės. Aukštai virš namų dangus atrodė lyg nuvytusi rožė. Lordas Henris mąstė apie ugniaspalvę savo draugo jaunystę ir spėliojo, kas jo laukia. Grįžęs namo maždaug pusę pirmos, hole ant stalo rado telegramą. Ji buvo iš Doriano Grėjaus. Telegrama pranešė apie Doriano sužadėtuves su Sibile Vein.

V SKYRIUS - Mama, mama, aš tokia laiminga,- šnibždėjo mergaitė, įsikniaubusi į suvytusios, išvargusios moters skreitą; moteriškė, atgręžusi nugarą ryškiai, skvarbiai šviesai, sėdėjo apšiurusios svetainės vieninteliame fotelyje.- Aš tokia laiminga,- kartojo mergaitė,- ir tu turi būti laiminga. Ponia Vein krūptelėjo ir uždėjo savo liesas bismuto išbalintas rankas dukrai ant galvos. - Laiminga! - kaip aidas atkartojo ji.- Aš tik tada laiminga, Sibile, kai matau tave vaidinant. Tau nevalia apie nieką kitą galvoti, tik apie vaidybą. Ponas Aizeksas buvo mums labai geras, ir mes jam skolingos pinigų. Mergaitė pakėlė galvą ir papūtė lūpas. - Pinigų, mama? - sušuko ji.- Ką reiškia pinigai? Meilė svarbiau už pinigus. - Ponas Aizeksas avansu davė mums penkiasdešimt svarų skoloms apmokėti ir Džeimsui išleisti į kelionę. Nepamiršk to, Sibile. Penkiasdešimt svarų labai didelė suma. Ponas Aizeksas buvo mums labai malonus. Jis ne džentelmenas, mama, ir aš negaliu pakęsti, kaip jis su manimi kalba,- pasakė mergaitė ir atsistojusi nuėjo prie lango. - Nežinau, kaip mes be jo išsiverstume,- irzliai atsakė senesnioji moteris. Sibilė Vein atmetė galvą ir nusijuokė. - Mums, mama, jo nebereikia. Dabar Pasakų Princas viešpatauja mūsų gyvenime. Paskui ji nuščiuvo. Kraujas užliejo jai skruostus ir nudažė juos lyg rožes. Nuo tankaus alsavimo prasiskyrė jos lūpų žiedlapiai. Jie virpėjo. Karštas aistros vėjas padvelkė į ją ir sujudino dailias jos suknelės klostes. - Aš jį myliu,- pasakė ji paprastai. - Kvailute, kvailute,- kaip papūga sutarškėjo motina. Ji judino sukumpusius, netikrais brangakmeniais apmaustytus pirštus, ir nuo to jos žodžiai atrodė juokingi. Mergaitė vėl nusijuokė. Jos balse skambėjo narve uždaryto paukščio džiaugsmas. Akys pagavo balso melodiją ir džiugiai suspindo; paskui ji užsimerkė, lyg nenorėdama išduoti savo paslapties. Kai netrukus akys vėl atsimerkė, pro jas buvo praplaukusi svajonių migla. Plonalūpė išmintis, sėdinti aptrintame fotelyje, kalbėjo apie nuovokumą, citavo frazes iš bailumo knygos, kurios autorius dangstosi sveiku protu. Mergaitė nesiklausė. Ji buvo laisva savo aistros kalėjime. Jos princas, Pasakų Princas, buvo drauge su ja. Pasitelkta

atmintis buvo atkūrusi jo paveikslą. Pasiųsta jo ieškoti siela buvo jį čia atvedusi. Jo bučinys vėl degino jai lūpas. Akių vokai kaito nuo jo alsavimo. Tada Išmintis pakeitė taktiką ir ėmė postringauti apie būtinybę išsiaiškinti ir ištyrinėti. Gal tas vaikinas turtingas. Jei taip, vertėtų pagalvoti apie vedybas. Bet žmonių gudrybės bangos dužo, atsimušusios į mergaitės ausų kriaukles. Klastos strėlės lėkė pro šalį. Ji matė judant plonas lūpas ir šypsojo. Staiga ji pajuto poreikį kalbėti. Žodžių pritvinkusi tyla ją trikdė. - Mama, mama,- sušuko ji,- kodėl jis taip mane myli? Žinau, kodėl aš myliu jį. Myliu todėl, kad jis toks, kokia turėtų būti pati Meilė. Bet ką jis mato manyje? Nesu jo verta. Ir vis dėlto - kodėl, nežinau,- nors jaučiuosi daug menkesnė už jį, pažeminta nesijaučiu. Aš didžiuojuos, neapsakomai didžiuojuos. Mama, ar tu mylėjai mano tėvą taip, kaip aš myliu Pasakų Princą? Vyresniosios moters veidas po storu pudros sluoksniu, dengiančiu skruostus, išblyško, o išdžiūvusias lūpas iškreipė skausmas. Sibilė puolė prie jos, apkabino kaklą ir pabučiavo. - Atleisk man, mama. Žinau, kaip tau skaudu kalbėti apie mano tėvą. Bet tik todėl skaudu, kad tu jį taip labai mylėjai. Nežiūrėk taip liūdnai. Šiandien aš tokia laiminga, kaip ir tu prieš dvidešimt metų. Ak, leisk man visada būti laimingai. - Vaikeli mano, tu per jauna galvoti apie meilę. Be to, ką tu žinai apie šį vaikiną. Net vardo nežinai. Viskas labai neįprasta, ir iš tikrųjų tokiu metu, kai Džeinisas išvyksta į Australiją, o aš turiu tiek rūpesčių, mano supratimu, tu būtum galėjusi būti atidesnė. Bet jeigu, kaip sakiau, jis turtingas... - Ak, mama, leisk man būti laimingai! Ponia Vein pažvelgė į ją ir apkabino,- tai buvo vienas iš tų nenatūralių teatrališkų mostų, kurie taip dažnai aktoriui tampa savotiška antrąja prigimtimi. Tą akimirką atsivėrė durys, ir į kambarį įėjo vaikinas šiurkščiais kaštoniniais plaukais. Jis buvo kresnas, stambių rankų ir kojų, kiek nerangių judesių. Anaiptol ne taip dailiai sudėtas kaip jo sesuo. Sunku buvo patikėti, kad jie tokie artimi giminaičiai. Ponia Vein įsmeigė žvilgsnį į jį ir ėmė plačiau šypsotis. Mintyse ji sūnuų pavertė garbingąja publika. Ji neabejojo, kad <I>tableau</I> idomus. - Gal ir man kelis bučinius paliktum, Sibile,- geraširdiškai suniurnėjo vaikinas. - Bet juk tu, Džimai, nemėgsti bučinių,- sušuko Sibilė.- Tu baisus senas lokys,- ir, perbėgusi per kambarį, jį apkabino. Džeimsas Veinas meiliai pažiūrėjo seseriai į veidą. - Eime, Sibile, pasivaikščioti. Nebesitikiu dar kada išvysti tą bjaurų Londoną. Bet ir nenoriu. - Sūnau, nekalbėk tokių baisių dalykų,- sumurmėjo ponia Vein; ji atsiduso ir, paėmusi pigiais blizgučiais papuoštą teatrinį kostiumą, pradėjo jį lopyti. Ji truputį nusivylė, kad sūnus neprisijungė prie jų. Reginys būtų buvęs dar teatrališkesnis. - 0 kodėl ne, mama? Aš taip galvoju. - Tu skaudini mane, sūnau. Tikiu, kad tu grįši iš Australijos visko pertekęs. Kolonijose nėra to, ką aš vadinu gera draugija, todėl pralobęs turėsi grįžti į Londoną ir čia išsikovoti sau vietą. - Gera draugija! - burbtelėjo vaikinas.- Nenoriu apie ją girdėti. Norėčiau kiek užsidirbti, kad galėčiau tave ir Sibilę ištraukti iš teatro. Nekenčiu jo. - Ak, Džimai,- juokdamasi tarė Sibilė.- Koks tu negeras. Bet nejaugi tu tikrai nori pasivaikščioti su manimi? Kaip puiku! O aš bijojau, kad tu eisi atsisveikinti su savo

draugais - Tomu Hardžiu, kuris tau davė tą šlykščią pypkę, ar Nedu Lengtonu, kuris šaiposi, kad ją rūkai. Koks tu geras, kad man paskiri paskutinę savo popietę. Kur eisim? Eime į Parką. - Aš per daug apskuręs,- atsakė jis susiraukdamas.- Į Parką eina tik dabitos. - Niekai, Džimai,- sušnibždėjo ji, glostydama jam švarko rankovę. Akimirką jis dvejojo. - Na gerai,- tarė jis pagaliau.- Tik greitai apsirenk. Šokio žingsniu ji išėjo pro duris. Buvo girdėti, kaip ji dainuoja, bėgdama laiptais aukštyn. Paskui mažos jos kojelės ėmė bildėti viršuje. Džeimsas du ar tris kartus perėjo per kambarį. Tada atsigręžė į tylią figūrą kėdėje. - Mama, ar mano daiktai paruošti? - paklausė jis. - Viskas paruošta, Džeimsai,- atsakė ji, nepakeldama akių nuo siuvinio. Keletą pastarųjų mėnesių ji jausdavosi nesmagiai, likusi viena su savo šiurkščiu, niūriu sūnumi. Lėkštą slapukišką jos sielą apimdavo nerimas, kai jų akys susitikdavo. Ji klausdavo savęs, ar jis ką nors įtaria. Tyla - Džeimsas daugiau nieko nebesakė - pasidarė jai nebepakeliama. Ji ėmė skųstis. Moterys ginasi puldamos, o puola staigiai ir nesuprantamai pasiduodamos. - Manau, kad tau, Džeimsai, jūreivio gyvenimas patiks,- prašneko ji.- Bet nepamiršk, kad pats jį pasirinkai. Galėjai dirbti advokato kontoroje. Advokatų luomas labai garbingas, ir provincijoje geriausios šeimos dažnai kviečia juos pietų. - Nekenčiu kontorų ir raštininkų,- atsakė jis.- Bet tavo teisybė. Pats pasirinkau savo kelią. Tik vieno dalyko prašau tavęs - saugok Sibilę. Žiūrėk, kad jos neištiktų kokia nelaimė. Mama, tu privalai ją saugoti. - Džeimsai, kaip keistai tu kalbi. Aš juk saugau Sibilę. - Sako, kad kas vakarą į teatrą ateina kažkoks džentelmenas ir eina į užkulisius pas ją. Ar teisybė? Ką tai reiškia? - Tu, Džeimsai, kalbi apie tai, ko neišmanai. Mes, aktoriai, pripratę prie dėkingų žiūrovų dėmesio. Buvo metas, kai ir aš gaudavau daugybę puokščių. Anais laikais, kai žmonės mokėjo vertinti teatrą. O kai dėl Sibilės, dabar dar nežinau, ar jos jausmas rimtas. Tačiau nekyla jokių abejonių, kad minėtas jaunas vyras tikras džentelmenas. Su manimi jis visada labai mandagus. Be to, atrodo taip, lyg būtų turtingas, ir gėlės, kurias jis Sibilei siunčia, nuostabios. - Tačiau tu nežinai, kas jis toks,- atkirto vaikinas. - Ne,- atsakė motina ramiausiu veidu.- Savo tikrosios pavardės jis mums dar nepasakė. Jis elgiasi labai romantiškai. Greičiausiai jis aristokratas. Džeimsas Veinas prikando lūpą. - Saugok Sibilę, mama! - sušuko jis.- Saugok Sibilę. - Sūnau, tu užgauni mane. Nuo Sibilės aš akių nenuleidžiu. Žinoma, jei šis žmogus turtingas, kodėl ji turėtų už jo netekėti. Neabejoju, kad jis aristokratas. Atrodo visiškai kaip aristokratas. Sibilei tai būtų puiki partija. Juodu tokia nuostabi pora. Jis iš tikrųjų be galo gražus, visi tą pastebi. Vaikinas kažką sumurmėjo sau panosėje ir šiurkščiais pirštais ėmė barbenti į lango stiklą. Jis atsigręžė kažką pasakyti motinai, bet tuo tarpu atsivėrė durys, ir įbėgo Sibilė. - Kokie judu rimti! - sušuko ji.- Kas nutiko? - Nieko,- atsakė jis.- Kartais žmogui reikia ir rimtam pabūti. Lik sveika, mama. Pietausiu penktą. Viskas sukrauta, išskyrus marškinius, tad gali nesirūpinti.

vertė neapkęsti.Mano vaikeli! Mano vaikeli! . jo laukia nuostabi ateitis. minčių srautą. Jos lūpos lyg gėlės žiedlapiai palietė suvytusį motinos skruostą ir nutirpdė nuo jo šerkšną. belaukiant prie scenos durų. Arba ne. Melburne jis išlips iš laivo.nekantriai paragino ją brolis. Meilės šypsnys virpėjo ant jos lūpų.. Praeiviai nustebę žvilgčiojo į rūškaną kresną vaikiną nedailiais. nieko gera nežadėjo. teisia juos. Vos tik prisiminus. o po kelerių metų jis grįš turtingas ir laimingas. Dievas geras ir sergės jį. O Sibilė visai nenumanė. kokio dar niekas nebuvo radęs. kažkoks klasinis instinktas. apie nepaprastai turtingą nuotaką. nekalbėjo apie jį. Nors ir buvo visiškai neprityręs. Teatre nugirsta atsitiktinė frazė.Pabučiuok mane. .. kokį įspūdį ji palieka praeiviams. ir kiekvieną vakarą prieš guldamas pasimelsti. šaudo viens kitą smuklėse ir bjauriai keikiasi. retkarčiais jiems atleidžia.ją. Jis džentelmenas. bet daug geriau pažįsta gyvenimą. Jinai tik vieneriais metais vyresnė už jį. koks pavojus gresia Sibilei. jam ėmė degti veidas tarsi nuo botago kirčio.Eime. virpantį nuo saulės šviesos ir vėjo. Jaunasis dendis. mandagiai atsisveikins su kapitonu ir tiesiai patrauks ieškoti aukso. taurios išvaizdos mergina. Be to. ieškodama įsivaizduojamo balkono. jie susituoks. rūstus vėjas lenks stiebus ir draskys bures į ilgas švilpiančias skiautes. tačiau aiškiai jautė. kuris mergino Sibilę. ir jau vien dėl to Džeimsas jo nekentė. Svetimų žvilgsnių jis nepakentė . didžiuliame name. Rodėsi.. O. Tris sykius juos užpuls bušreindžeriai. pagavęs kokio praeivio smalsų žvilgsnį. kai bus gabenamas paštas. jinai pamils jį. Džimas kartkartėmis suraukdavo kaktą. Jie išėjo į lauką. grįš namo ir gyvens Londone. kurio Džeimsas pats nesuprato ir kuris dėl to buvo dar stipresnis. tačiau po baisių skerdynių bus įveikti. kurią jis išgelbėsiąs iš piktų raudonmarškinių bušreindžerių. o eilinio žmogaus jis niekada neapleidžia. pašaipus šnibždesys. o šniokščiančios bangos didžiulėm keterom taip ir tykos įsiveržti vidun. .tarė mergaitė. Bet jis privalo būti labai geras. nešvaistyti pinigų. Vaikinas klausėsi apniukęs ir nieko nesakė. jis plėšiką pasivys ir išvaduos mergaitę. oriai nusilenkdama. kad čia slypi begalinis pavojus Sibilei ir Sibilės laimei.tarė motina. Jinai taip pat už jį melsis. kuriuo Džimas turėjo plaukti. Ten baisios vietos.sušuko ponia Vein ir pažvelgė į lubas. o plepėjo apie laivą. kai suauga. ir nužingsniavo žemyn niūria Justeno gatve. mama. Ponią Vein labai suerzino sūnaus tonas. kuris ėjo drauge su tokia grakščia. Vaikai iš pradžių tėvus myli. jodamas namo.. sukėlė baisų. prastai pasiūtais drabužiais. ne! Jūreivio gyvenimas klaikus! Tik pagalvok. Ji galvojo apie Pasakų Princą ir. Kam jam ieškoti aukso. kad galėtų netrukdoma svajoti. nepykti. ir iš skausmo jis prikando apatinę lūpą. apie auksą. į orą.tokį jausmą genijai patiria tik senatvėje. Jis pasidarys puikus avių augintojas ir vieną vakarą. apie ką daugelį mėnesių patyliukais mąstė. kurį saugos šeši raiti policininkai. ir nugabens jį į pakrantę furgonu.įkiš tave į tą šlykštų laivą kaip į kokį narvą. . vyrai girtauja. ant juodo žirgo nešantį pagrobtą gražią turtingą merginą. pasiekęs jo ausis vieną vakarą. Jis suvokė ir motinos tuštybę bei lėkštumą ir suprato. Juk jis neliksiąs jūrininku ar trečiuoju kapitono padėjėju. Sibile. Bet ne vien išsiskyrimas jį slėgė ir kamavo. sūnau. Jo motina! Džeimsui rūpėjo jos paklausti to. Be abejonės. Po kelių dienų jis ras didžiulį aukso grynuolį.. o jis .Lik sveikas. lyg paprastas daržininkas būtų ėjęs su rože. kurio jis tikrai rasiąs. Taip. Sunku jam buvo palikti namus. o žvilgsnis kažkuo baugino. Jis nekentė perdėto motinos jausmingumo. . jis būtinai turi rašyti jai kiekvieną kartą. sutiks plėšiką. Gili raukšlė įsirėžė tarp surauktų antakių.

Sėskim ir pažiūrėkim. . mano nuostabaus mylimojo... Džimai.Laisvė man kelia siaubą. jei šįvakar galėtum ateiti į teatrą. ką tai reiškia.. o šį vakarą jis man melste melsis. Džimai? . . o aš vaidinsiu Džuljetą. Tada žinosi. . Man atrodo. Ji nusijuokė ir įsikibo jam į parankę. Vargšas baisusis ponas Aizeksas apskelbs savo bičiuliams bare. Nebūk toks apniukęs. .lyg debesis. savo viltis. kvailas berniūkšti. Turėtum džiaugtis. šneki. Pagaliau ji .Ak. o dabar vasara. kurie paeiliui ritina kaulelius. suprastum.. kai išvažiuodamas palieki mane laimingesnę.Jis nori tave pavergti. Ir tau jis labai patiks. Mudviejų gyvenimas buvo vargingas.. . sumanymus. kad galiu išgąsdinti visą trupę.Jis princas! . buvo vienintelis atgarsis. kad jis nuostabiausias žmogus pasaulyje. dėl Pasakų Princo.juo patiki. .Ką tu turi galvoje. Juodu persimesdavo žodžiais lyg lošėjai. greičiau mane pamirši negu aš tave.Tu net jo vardo nežinai. . Ji paraudo. Kas jis? Kodėl man nieko nesakei apie jį? Jo ketinimai nėra geri..niūriai tarė vaikinas. Kada nors. Varguolė? Bet argi tai svarbu? Kai skurdas įslenka pro duris. kad aš geniali.. Tvankiame ore mirgėjo baltos dulkelės .Mielas mano Džimai. Džimai. su didelėm pastangom. jį myliu.Ko dar tau bereikia? . kad dabar pavasaris. Mūsų priežodžius reikia perdirbti.sušuko ji skambiu balsu.Nedrįsk blogai kalbėti apie jį.paklausė ji. lyg būtum šimtametis senis. .0 ką pasakyti? . grožio dievo. šypsodama jam. Aš jį myliu. . o aš. Greta jo aš tokia varguolė.sušuko Sibilė. kas pažįsta . Sibilė privertė brolį pasipasakoti apie save. .Tu. žiedų šventė po žydro dangaus skliautu.Liaukis. kaip vaikšto prašmatnūs ponai. Jis kalbėjo lėtai. Džimai. Bet dabar bus kitaip. kurio ji susilaukė. kaip aš vaidinsiu! Tik įsivaizduok. Ji negalėjo dalintis su broliu savo džiaugsmu. Ir pats kada nors pamilsi.. pakilęs nuo irisų žiedų. .atsakė vaikinas. Sibilė jautėsi prislėgta. visai nesiklausai.sušuko ji.Kas jį mato . Jaučiu tą. ir niekada nepamiršk. Ak. išlenkęs tas rūsčias lūpas. Sibile. pasakyk gi ką nors. Jei tu tik pamatytum jį. Jis šventai tiki manimi. Negi tau nepatinka jo vardas? Įsidėmėk jį. labai vargingas ir sunkus. kai grįši iš Australijos. su juo susipažinsi. .0 aš kuriu tau pačius gražiausius ateities planus. kad būsi geras ir mūsų nepamirši.Tu.atsakė Sibilė..mylėti ir vaidinti Džuljetą! O jis čia pat sėdi! Vaidinti jo malonumui! Bijau.. Kaip milžiniški drugiai plazdėjo ir nardė margaspalviai skėčiai.Jis aristokratas. Būtų gera. negu buvau. Jis trūktelėjo pečiais.Girdėjau.Sibile. Kitapus kelio tulpių lysvės liepsnojo tartum virpantys ugniniai ratai.Kas jis? Juk aš turiu teisę žinoti. Jis ten bus.. Mylėti . meilė išlekia pro langą. Na.Jis vardu Pasakų Princas. o aš jį čia suradau. Jie buvo sukurti žiemą. Jie atsisėdo žiūrovų minioje.Saugokis jo.. ..tai būti kažkuo daugiau negu esi. Ir viskas dėl jo. Štai dvi vietos. ką aš kalbu. vien tik dėl jo. Tu į naują pasaulį iškeliauji. dėl jo tu pametei galvą. radai naują draugą. .dievina. Blankus šypsnys. išgąsdinti arba sužavėti. Visiems jis patinka.

lūpose virto juoku.nutilo. . Mes nesibarsim. Aplinkiniai žmonės sužiuro į juos. Jam įėjus. Elgiesi.. . Kai jie priėjo Achilo statulą. kurį aš myliu. kuris ryte rijo kiekvieną jam likusią minutę. o tai. Ji nemoka tavęs prižiūrėti. Ir nuėjo per minią.pikta. o brolis klusniai sekė įkandin. prisiekiu dangumi. Su siaubu ji pažvelgė į brolį.. ką kalbu. spindėjusi akyse. įsibrovė į judviejų tarpą. kad būčiau visiškai laiminga. Jei sutarties nebūčiau pasirašęs. kuris. o kai tarpas vėl liko tuščias.sušuko Sibilė. Kaip gali taip baisiai kalbėti? Nenutuoki. eime. . Kai jis lipo žemyn.0 jis? . tikras pikčiurna.Man šešiolika. Nesivaidysiu su tavimi.suriko jinai..Kas? . . jei nebevažiuočiau į Australiją.atsakė ji.Ak. ką tu kalbėjai . kad nepamačiau.Taip pat amžinai! . Jis pasakė norįs su ja atsisveikinti. kaip jam rodėsi. Žinau.Tegu tik pabando tave mesti! Jinai atšlijo nuo jo. kol tu jį myli. lyg būtum herojus iš kokios kvailos melodramos. Motina tikriausiai iškels sceną.Nuvažiavo.Amžinai mylėsiu! .. Staiga šmėkštelėjo auksiniai plaukai ir šypsančios lūpos. Man labai knieti spjauti į viską. Džimas primygtinai to reikalavo.Gaila. jei jis tave nuskriaus. Tartum durklas jie perskrodė orą. Ji papurtė galvą. kai jos rankos apkabino jam kaklą ir pirštai ėmė kedenti plaukus. jis sėdo valgyti skurdžių pietų.Parodyk man.tyliai ir liūdnai tarė Sibilė. kad tu ką nors pamiltum. Turiu jį pamatyti! .sušnibždėjo ji. . mirtina neapykanta nepažįstamajam. Džimai.Na ir kvailas tu. kad tu jo nepamatei.. . kol motinos nėra.Eime.. O jis pakartojo savo žodžius. Meilė žmones daro gerus. jis atlyžo ir pabučiavo ją su tikra meile. Musės zyzė viršum stalo ir ropojo po dėmėtą staltiesę.Gaila. kuris juos nuvežė ligi pat skurdaus jų namelio Justeno gatvėje. .. mergaitė apsigręžė.suskambo niūrus atsakymas. ir Sibilė išvydo. . kaip atviroje karietoje drauge su dviem damom pravažiavo Dorianas Grėjus. aš jį nudėsiu. Jau buvo po penkių. žiūrėdama į brolį. Aš jį pamačiau. . Tu pavydus ir negeras. Paskui nusijuokė ir paėmė jį už alkūnės. Pro omnibusų ūžimą ir karietų bildesį jis girdėjo monotoniškai dūzgiantį motinos balsą.sušuko jis. nebūk toks rimtas. . Motina tau negali padėti. kuriose mama taip mėgdavo vaidinti. . Apačioje laukė motina.Pasakų Princas. Džimai. tikrai viską mesčiau.atsakė jis. ir Sibilei reikėjo porą valandų pagulėti prieš spektaklį. ką sakai.. Juk jis tebuvo berniukas.ir aš žinau. Būtų geriau. Ak.Štai jis! . jo akys buvo ašarotos. ak. Bet tą akimirką jiems visą reginį užstojo pravažiuojanti lordo Beriko keturkinkė. . karieta jau buvo išvažiavusi iš parko. Tačiau. Kuris? Parodyk. ji ėmė niurnėti. Nieko neatsakęs.. Prie Marmuro Arkos jie įlipo į omnibusą. kaip norėčiau. to gana. visiškai kvailas.Tol. tu niekada nenuskriaustum to. Vaikinas pašoko ir sugriebė ją už rankos. Juodu atsisveikino Sibilės kambaryje. Vaikino širdyje liepsnojo pavydas ir nuožmi. Ji pašoko. Jis džiūgavo tą pasakęs. . žiūrėdama įkandin karietos. . kad jis vėluojąs. Džimai. Greta stovėjusi moteriškė pradėjo krizenti.paklausė Džimas Veinas. o jis nekenčia jokių scenų. nes. Užuojauta broliui.

Mama..Bet kitaip negalėjau. myli džentelmenas ar bent taip sako. .. O jis buvo toks ryškus ir dramatiškas! Ponia Vein neabejojo. kad gyvenime viskas taip žiauriai paprasta. bet sūnus ją nutraukė. Ji nieko neatsakė. Jos akys ėmė beprasmiškai klaidžioti po kambarį. .sušuko vaikinas. Priėjo prie jos ir pasilenkęs pabučiavo. Tokia atmosfera buvo jai įprasta. Nesmerk jo. Jos galva nusviro.Ne. kad puiki proga dingo. akimirka. Jos akyse jis išvydo karštą meldimą pasigailėti.. Atmink. koks vienišas būsiąs dabar jos gyvenimas. Akimirką moteriškė sugniužo. Ar buvai ištekėjusi už mano tėvo? Ji giliai atsiduso. Beprotiškai drąsus grasinimas.tarė jis. Tik mažumėlę pasiguodė. sūnau. . ir vis dėlto ji nejautė jokios baimės. lyg čia būtų prasta repeticija.prabilo jis. Taip.sušuko jis. Keiksmas išsprūdo iš jaunuolio lūpų. Lūpos mechaniškai bėrė žodžius. Šią frazę ji buvo įsiminusi. taip pat ir džentelmenas. suseksiu jį ir nudėsiu kaip šunį. Jai rodėsi. . Pirštai maigė sudriskusią mezginiuotą nosinę.. Tai jį įsiutino.Aš žinojau. rodos. Suakmenėjusi iš baimės motina jį stebėjo. jei šis vyriškis nuskriaus mano seserį. jis priklausė aukštuomenei. Nepamiršk. gniauždamas kumščius. Jei jis būtų gyvas. kaip jis tarė.. baisaus pažeminimo prislėgta.bet saugok. Šiurkštus klausimo tiesumas reikalavo tiesaus atsakymo.. klausinėdamas apie tėvą. Prisiekiu. kad Sibilei. Jautė turįs teisę žinoti.Atleisk. Juk ir ją. jei įskaudinau tave. Ji jautė. jis pakilo ir nuėjo prie durų.Savimi aš nesirūpinu. Bet apie grasinimą ji nieko nepasakė..Sibilė turi motiną. mano tėvas buvo niekšas. Tik sūnui važiuojant iš namų... Reikėjo žemyn nugabenti skrynias. jei buvo taip.. kad jis nėra laisvas.. Ji laisviau atsikvėpė ir po daugelio mėnesių pirmą kartą tikrai gėrėjosi savo sūnumi. kad nuo šiol tau teks rūpintis tik vienu vaiku. kurios daugelį mėnesių ir savaičių ji dieną naktį bijojo. Jis buvo tavo tėvas. Drebančiomis rankomis nusišluostė akis. stebėdamasi. Baisi akimirka.aš turiu teisę žinoti. Teko suderėti vežiką. Namų sargas zujo ten ir atgal.Vadinasi.O aš neturėjau. Motina jau anksčiau privalėjo jam pasakyti. Tada atsigręžė ir pažvelgė į ją. noriu tave kai ko paklausti.tyliai tarė ji. Taip elgtis nederėjo. Ji papurtė galvą. su atgijusiu nusivylimu jinai mojavo jam sudriskusia mezginiuota nosine.. aš sužinosiu.Pasakyk teisybę. nes jai belikę rūpintis tik vienu vaiku. Iš tikrųjų ji netgi buvo mažumėlę nusivylusi. pagaliau atėjo. Tikriausiai taip pat iš aukštuomenės. Vaikinas susigraudino. Lik sveika. Jinai jai patiko. Mes labai mylėjome vienas antrą. kad vieną gražią dieną jie visi iš to grasinimo pasijuoks. . . pajutusi palengvėjimą.Netrukus jis atstūmė lėkštę ir rankomis pasirėmė galvą. .. pasakodama Sibilei. Kai laikrodis išmušė šešias. būtų mus visus aprūpinęs. Dabar turiu eiti. kas jis per vienas.atsakė ji. melodramatiškai tūžmingi žodžiai gyvenimą jai nuspalvino ryškesnėm spalvom. surasti kažkur pamestą šaliką. Scena nebuvo palaipsniui parengta. energingi mostai. Niekingos smulkmenos prarijo puikų momentą. Mielai būtų pratęsusi šią audringą sceną. VI SKYRIUS . Jų žvilgsniai susitiko.

. kad .Hari. kur stovėjo trims asmenims padengtas stalas. portretas teigiamai jį paveikė.Jokiu būdu negalima pritarti.Dorianas sako. Nenorėčiau. bet visiškai neprisimenu.Su kažkokia aktoryte.paklausė dailininkas. Tikra nesąmonė būtų.atsakė dailininkas. Net šiuo atžvilgiu.Ne. neminint kitų. mano supratimu. Dorianas Grėjus įsimyli gražią merginą. gurkšnodamas vermutą su apelsinų antpilu. Tada tikrai ves. kad susižiedavo. . man viskas miela. aš manau.Negali būti! . Bendruomenių rūmuose nėra nė vieno žmogaus. Jei žmogus mane patraukia.. Nenorėčiau.Tikrų tikriausia teisybė! .graži. paskui susiraukė.bespalviai. stebėdamas jį.sušuko jis. Dorianas pernelyg protingas. ir vedybos.. Tavo nutapytas portretas išmokė jį jautriau suvokti kitų grožį. kad jis ją vestų. Jie tampa labiau organizuoti. kad mergaitė gera. kad Dorianas savo gyvenimą sujungtų su kokia nedorėle..Dabar aš niekada niekam nepritariu ir niekam neprieštarauju.tarė lordas Henris. aš nesu vedybų šalininkas. . nejaugi tu pritari? . . Holvordas krūptelėjo.Dorianas Grėjus susižiedavo. . turtą. o jis išmano apie grožį. kad ji gražuolė. Absurdiška šitaip žiūrėti į gyvenimą.Nėmaž. . . Jiems stinga individualumo. Tai didžiulis skirtumas. Nesidomiu politika. Jie išsaugo savo egoizmą ir jį papildo daugybe kitų "ego". kad esu vedęs. Dorianas pernelyg išmintingas. kad ir ką galėtum joms prikišti..tyliai pasakė lordas Henris. kai tarnas įvedė Holvordą į atskirą kambarį "Bristolyje".. kuriuos vedybos daro dar komplikuotesnius. . Esu linkęs manyti. Aš puikiai prisimenu.Su kuo? .. kad man kada nors tektų kalbėti rimčiau negu dabar. patyrimą praturtina. kad kartkartėmis nepadarytų kvailysčių. . O kas čia blogo? Jei jis vestų Mesaliną.paklausė lordas Henris tą vakarą.Dorianas susižiedavo! . Tačiau yra temperamentų.Jei nori. kad jis susituokė.Amerikoje galima. Jie priversti gyventi daugiau negu vieną gyvenimą. kiekviena patirtis vertinga. O žmonės be egoizmo .. Tik pačių kilniausių motyvų skatinamas žmogus padaro visišką kvailystę.Mielas Bezili. Be to. .vangiai atsakė lordas Henris. kad jos žmonėms atima egoizmą.Bet aš juk nesakiau. kurį būtų verta nutapyti. nors daugelį reikėtų truputėlį pabaltinti. Į pasaulį mes atėjom ne savo moralinių prietarų skelbti. Bezili. Hari.Bet pagalvok apie Doriano kilmę. ar kada nors buvau susižiedavęs. kuri sugadintų jo būdą ir pražudytų intelektą. Hari. man nesvarbu.Bezili. pasakyk jam tą. o aukštesnis organizuotumas. Sakiau.Tuoktis kartkartėmis negalima. . . Šį vakarą mes ją matysim. žmogaus egzistencijos tikslas. tikriausiai jau girdėjai naujieną? .. Tu žinai.Netikiu. ką šneka eiliniai žmonės. ji daugiau negu gera. padėtį. Bezili.Ar nejuokauji? . jei jis vestų tiek žemesnę merginą.Bet. ji . Manau. irgi būtų ne mažiau įdomus. ką man dabar sakei. su politika ji nesusijusi..Kokią naujieną? Tikiuosi. kuri vaidina Džuljetą. Čia kažkoks kvailas apkvaitimas. Hari. ir jai pasiperša. žingsniuodamas po kambarį ir kramtydamas lūpą. ir niekada netrukdau žaviems. jei vaikinas nepamirš susitarimo. Didžiausias vedybų trūkumas tas.O. Niekada nekreipiu dėmesio. jog susižiedavęs nebuvau. kokį saviraiškos būdą jis pasirenka. . . atiduodamas skrybėlę ir paltą nusilenkusiam padavėjui.

man regis. tai nelaukta . kad jis nepalies mūsų kišenių. turit savo dirbtuvėje. . aš persirengiau. Niekada ji man neatrodė tokia stebuklingai graži. glaudžiai prigludusiom rudom kryžmai suvarstytom kelnėm. Vakar vakare. prismeigta brangakmeniu ir su dulsvai raudona medžiaga pamuštu apsiaustu su gaubtu.Beveik nėra ko pasakoti. . Aš. Tariamės esą didžiadvasiai. Bezili. jos akys staiga pasidarė kažkokios nepaprastos . kad patys savęs bijom.tokių dar man niekada nebuvo tekę matyti. jei būtumėt ją matę! Kai įėjo. kai jie susėdo prie mažo apvalaus stalelio. kad visą gyvenimą aš šito ieškojau.Buvo taip.Tu pats. kad man nepranešėt apie savo sužadėtuves. o paskui susižavės kita.pasakė Holvordas... Su samanine aksomo striuke cinamono spalvos rankovėmis.Dorianas Grėjus šią mergaitę ves.bet visa. įdomesnių ryšių tarp vyro ir moters. o . tai būtų kvaila.. pradėk ją taisyti. randam gerų savybių plėšiko būde. Sėdėjau skurdžioje ložėje kaip užburtas. Hari. drebėjo lyg baltas narcizas. kaip kalbu. . Negaliu jums apsakyti. O gyvenimas sugriaunamas tik tada. Ir vis dėlto. apsivilkusi berniuko drabužiais. Sibilė vaidino Rozalindą. kad pratęstume skolos mokėjimo terminą.0 aš negaliu atleisti. Kai dėl vedybų . kurią jūs.sušuko Dorianas.. šešis mėnesius aistringai ją mylės. Nežinau.. pavakarieniavau mažame itališkame restorane Ruperto gatvėje. remsiu juos. nes juk yra kitokių. Hariui pranešėt. Tačiau man nerūpi.Mielas Hari.įsiterpė lordas Henris. o paskui jūs mums papasakosit.Mes linkę gerai galvoti apie kitus vien todėl. buvo tiesiog nuostabi. . mielas Bezili. nusimesdamas vakarinį atlasu pamuštą apsiaustą ir spausdamas ranką savo bičiuliams. Jinai visa virpėjo. Ji buvo kupina švelnaus grakštumo tarsi Tanagros figūrėlė. žinoma. sėskim ir pažiūrėkim. Lordas Henris nusijuokė. vildamiesi. kai išėjau iš jūsų. Po spektaklio nuėjau į užkulisius pasikalbėti su ja. Ir tegu. Bet Sibilė! Ak. kad visas mano gyvenimas susikoncentravo į vieną rausvaspalvio džiaugsmo akimirką. Orlandas nepakenčiamas. kad neturėčiau jums viso to pasakoti.tarė vaikinas. Jie žavūs savo modernumu. kas nuostabu. Ji apsigimusi menininkė. Žinoma. Mums drauge besėdint. Plaukai supo veidą lyg tamsūs lapai blyškią rožę. Be galo įdomu bus jį stebėti. Jis tau papasakos daugiau negu aš.tačiau negaliu jums atleisti. Lordas Redlis tikriausiai užsius. sveikinkit mane! . nes apdovanojam savo kaimyną dorybėmis. . kai jo augimą kas sustabdo. ką jaučiau tą akimirką. negu dediesi. Man rodėsi. tu pats labiau už kitus apgailestautum. Aš iš tikrųjų galvoju taip. dėdamas ranką vaikinui ant peties ir šypsodamas.na.be abejonės. Mano lūpos prigludo prie jos lūpų. ko vertas naujasis vyriausias virėjas.Tikiuosi. Jaučiu. Ji net motinai nieko nepasakė. Mes pasibučiavome. . dekoracijos buvo siaubingos. kurios ir mums duotų naudos. mūsų sužadėtuvės didžiausia paslaptis. dailia žalia kepuraite su sakalo plunksna. Užmiršau. ateina nelauktai. kaip visa tai atsitiko. Hari. kad jūs visada būsit laimingas. Greičiau kaip po metų būsiu pilnametis. Paskui puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti man rankas. netiki nė vienu savo žodžiu. kokio dar niekada nebuvo regėjusios žmogaus akys. Jeigu Doriano Grėjaus gyvenimas būtų sugriautas. Be abejonės. Iš džiaugsmo ir susijaudinimo jis buvo įraudęs ir atrodė neapsakomai gražus. ir aštuntą valandą nuėjau į teatrą. Jei nori sugadinti žmogaus prigimtį. Giriame bankininką. kad pavėlavot pietų. Esi daug geresnis. Be galo niekinu optimizmą.paprasčiausia baimė. kad dabar devynioliktas šimtmetis ir aš Londone. jūs patys šį vakarą ją pamatysit. bet negaliu susilaikyti. Optimizmo pagrindas .Dar niekada nebuvau toks laimingas. Dorianai. Buvau su savo mylima miške. Aišku. ką sakys mano globėjai. O vaidyba . Bet štai ir pats Dorianas. kurį jūs man parodėt..Na.

tada galėsiu daryti, ką tinkamas. Juk aš teisingai pasielgiau, Bezili, savo meilę suradęs poezijoje, o žmoną - Šekspyro pjesėse? Lūpos, kurias Šekspyras mokė kalbėti, man į ausį pašnibždėjo savo paslaptį. Mane laikė apglėbusios Rozalindos rankos, aš bučiavau Džuljetos lūpas. - Taip, Dorianai, man atrodo, kad jūs teisus,- iš lėto tarė Holvordas. - Ar matėt ją šiandien? - paklausė lordas Henris. Dorianas Grėjus papurtė galvą. - Palikau ją Ardėnų miške. Rasiu sode Veronoje. Lordas Henris susimąstęs gurkšnojo šampaną. - O kurią akimirką jūs ištarėt žodį "vedybos"? Ir ką jinai atsakė? Gal užmiršot viską? - Mielas Hari, aš į tai nežiūrėjau kaip į formalią sutartį ir oficialiai nepasipiršau. Pasakiau, kad myliu ją, o ji atsakė esanti neverta būti mano žmona. Ji neverta! Visą pasaulį už ją atiduoęiau. - Moterys nuostabiai praktiškos,- tyliai tarė lordas Henris,- daug praktiškesnės už mus. Tokiose situacijose mes dažnai užmirštam užsiminti apie vedybas, bet jos visada mums primena. Holvordas palietė jo ranką. - Liaukis, Hari. Tu supykinsi Dorianą. Jis ne toks kaip visi. Jis niekada nieko nenuskriaus. Per švelnios prigimties. Lordas Henris pažvelgė per stalą. - Dorianas niekada ant manęs nepyksta,- atsakė jis.- Aš paklausiau skatinamas paties rimčiausio motyvo, kuris pateisina bet kokį kamantinėjimą, paklausiau grynai iš smalsumo. Mat pagal mano teoriją, visada moterys mums pasiperša, o ne mes moterims. Žinoma, tik ne vidurinėse klasėse. Bet juk vidurinės klasės nemoderniškos. Dorianas Grėjus nusijuokė ir atmetė galvą. - Hari, jūs nepataisomas, bet man vis tiek. Neįmanoma ant jūsų supykti. Kai pamatysit Sibilę Vein, suprasit, kad ją nuskriausti galėtų tik žvėris, beširdis žvėris. Negaliu suvokti, kaip galima pažeminti tą, kurią myli. Aš myliu Sibilę Vein. Noriu užkelti ją ant auksinio pjedestalo ir žiūrėti, kaip pasaulis garbina moterį, kuri priklauso man. Kas yra santuoka? Nesulaužoma priesaika. Dėl to jūs iš jos šaipotės. Nesišaipykit. Tai nesulaužoma priesaika, ir aš noriu ją duoti. Jos pasitikėjimas daro mane ištikimą, jos tikėjimas - gerą. Būdamas drauge su ja, gailiuosi išmokęs to, ko jūs mane mokėt. Darausi nebe toks, kokį mane pažįstat. Aš pasikeičiau ir, vos tik Sibilė paliečia mane ranka, užmirštu jus ir jūsų klaidingas, vylingas, kupinas nuodų, nuostabias teorijas. - Kurias? - paklausė lordas Henris, dėdamas sau į lėkštę mišrainės. - Jūsų teorijas apie gyvenimą, teorijas apie meilę, teorijas apie malonumus. Iš teisybės visas jūsų teorijas, Hari. - Malonumas - vienintelis objektas, vertas teorijos,- tarė Haris savo tyliu melodingu balsu.Bet aš, deja, šios teorijos negaliu savintis. Ji priklauso ne man, o Gamtai. Malonumas - tai išmėginimas, kurį siunčia pati Gamta, tai jos palankumo ženklas. Laimingi būdami, mes visada geri, bet būdami geri, ne visada laimingi. - 0 ką tu vadini gerumu? - paklausė Bezilis. - Iš tikrųjų - ką? - pritarė Dorianas, atsilošdamas kėdėje ir žvelgdamas į lordą Henrį pro stambias kekes raudonlūpių irisų, pastatytų vidury stalo.- Ką jūs, Hari, vadinat gerumu? - Būti geram - reiškia gyventi santarvėje su savimi,- atsakė lordas Henris, baltais grakščiais pirštais čiupinėdamas plonytę taurės kojelę.- O kai esi verčiamas gyventi santarvėje su

kitais, pradedi nebesutarti su savimi. Tavo paties gyvenimas - štai kas svarbu. O kai dėl kitų žmoniį, ką gi, jei nori būti sausas formalistas ar puritonas, gali sau puikautis prieš kitus savo moraliniais sprendimais, nors tau pačiam dėl jų nei šilta, nei šalta. Be to, individualizmas iš tikrųjų turi aukštesnę paskirtį. Modernioji moralė - tai savo epochos normų pripažinimas. Mano supratimu, kiekvienas kultūringas žmogus, pripažindamas savo epochos normas, yra didžiausio amoralumo reiškėjas. - Bet, Hari, jei gyvensi vien sau, turėsi už tai mokėti labai brangią kainą,- užsiminė dailininkas. - Taip, nūnai mes už viską permokam. Mano galva, tikroji vargšų tragedija ta, kad jiems niekas kita neįkandama, tik savęs atsižadėjimas. Gražios nuodėmės, kaip ir gražūs daiktai,- turtuolių privilegija. - Už tai reikia mokėti ne pinigais, o kuo kitu. - Kuo, Bezili? - Man regis, sąžinės priekaištais, kančia... savo moralinio nuopuolio suvokimu. Lordas Henris gūžtelėjo pečiais. - Mielas bičiuli, viduramžių menas žavus, tačiau viduramžių emocijos jau paseno. Be abejo, romanams jos tinka, bet juk romanuose galima panaudoti tik tą, kuo gyvenime jau nebesinaudojama. Patikėk, joks civilizuotas žmogus nesigaili patirto malonumo, o joks necivilizuotas žmogus nežino, kas yra malonumas. - Aš žinau, kas yra malonumas,- sušuko Dorianas Grėjus.- Tai ką nors dievinti. - Žinoma, geriau dievinti, negu būti dievinamam,- atsakė Henris, žaisdamas vaisiais.- Būti dievinamam - nuobodybė. Moterys elgiasi su mumis taip, kaip žmonija elgiasi su savo dievais. Jos garbina mus ir tolydžio vargina, ko nors prašydamos. - Man rodos, kad visa, ko jos prašo, jau pačios yra mums davusios,- tyliai ir rimtai pasakė vaikinas.- Mums jos uždega meilę. Todėl turi teisę reikalauti jos ir sau. - Tikra teisybė, Dorianai! - sušuko Holvordas. - Teisybės niekada nebūna,- nesutiko lordas Henris. - O čia teisybė,- nepasidavė Dorianas.- Turit pripažinti, Hari, kad moterys vyrams atiduoda savo gyvenimo auksą. - Galbūt,- atsiduso lordas Henris,- bet jos visada nori jį atgauti smulkiomis monetomis. Štai kur bėda. Moterys, kaip sykį pasakė vienas aštrialiežuvis prancūzas, įkvepia mums norą kurti šedevrus, tačiau visada trukdo juos sukurti. - Hari, jūs baisus. Nežinau, kodėl man taip patinkat. - Aš jums, Dorianai, visada patiksiu,- atsakė lordas Henris.- Na, vyrai, ar gersit kavos? Kelneri, atneškit kavos, <I>fine-champagne*</I> ir cigarečių. Ne, cigarečių nereikia, aš turiu. Bezili, neleisiu tau rūkyti cigarų. Paimk cigaretę. Cigaretė - tobulo malonumo tobulas pavyzdys. Ji nuostabi ir vis dėlto nepasotina. Ko dar bereikia? Taip, Dorianai, aš jums visada patiksiu. Manyje jūs matot visas tas nuodėmes, kurių niekada neišdrįsit padaryti. - Kokius niekus šnekat, Hari,- sušuko vaikinas, užsidegdamas cigaretę nuo ugnimi alsuojančio sidabrinio drakono, kurį kelneris padėjo ant stalo.- Eime į teatrą. Kai scenoje pamatysit Sibilę, jūs rasit naują idealą gyvenime. Ji jums atskleis tai, ko dar niekad nesat patyręs. - Aš esu viską patyręs,- atsakė lordas Henris, žvelgdamas nuobodulio pilnom akim,- bet esu visada pasiruošęs naujoms emocijoms. Tik vargu ar beteks jų patirti. Bet gal ta jūsų nuostabi mergaitė ir mane sujaudins. Teatras man patinka. Jis daug realesnis už gyvenimą.

Eime, Dorianai, jūs važiuosit su manimi. Deja, Bezili, mano karietoje vietos tik dviem, tau teks važiuoti atskirai. Jie pakilo nuo stalo, apsivilko paltus ir stati baigė gerti kavą. Dailininkas buvo tylus ir susikaupęs. Niūri nuotaika slėgė jį. Tai santuokai jis nieku būdu negalėjo pritarti, tačiau ji rodėsi jam mažesnė blogybė už kitas nelaimes, kurios galėjo ištikti Dorianą. Po kelių minučių visi nulipo žemyn. Kaip buvo sutarta, Holvordas važiavo vienas ir stebėjo priešais riedančios karietos blyksinčius žibintus. Keistas jausmas pagavo jį, tarsi būtų ką praradės. Jautė, kad Dorianas jam niekada nebebus tuo, kuo buvo praeityje. Gyvenimas įsibrovė į jų tarpą... Akys jam apsiblausė, ir jis lyg pro miglą žiūrėjo į gatves, pilnas žmonių ir žiburių. Kai karieta privažiavo prie teatro, jam rodėsi, lyg būtų daugeliu metų pasenėjęs.

VII SKYRIUS Kažkodėl tą vakarą teatras buvo perpildytas; storasis žydas savininkas, pasitikęs juos prie durų plačiai šypsojosi saldžia nervinga šypsena. Pompastiškai nuolankus jis nulydėjo juos į ložę, be paliovos mosikuodamas storomis, brangakmeniais apmaustytomis rankomis ir kalbėdamas labai garsiai. Dorianas Grėjus šlykštėjosi juo labiau negu bet kada. Jam rodėsi, lyg atėjęs pamatyti Mirandos būtų sutikęs Kalibaną. O lordui Henriui žydas patiko. Bent šitaip jis tvirtino ir būtinai norėjo paspausti jam ranką ir pasakyti, jog didžiuojasi sutikęs žmogų, kuris surado tikrą genijų ir bankrutavo dėl meilės poetui. Holvordas su pasitenkinimu apžiūrinėjo veidus parteryje. Tvankumas juos slėgte slėgė. Didžiulis sietynas švietė tarytum milžiniškas jurginas geltonais liepsnojančiais žiedlapiais. Balkone jauni vyrai nusivilko švarkus ir liemenes ir sukorė ant barjero. Jie šūkavo vieni kitiems per visą salę, vaišino apelsinais greta sėdinčias neskoningai išsipusčiusias merginas. Parteryje kelios moterys garsiai juokėsi. Šaižūs jų balsai rėžė ausis. Buvo girdėti, kaip bare pokši atkemšami buteliai. - Na ir vietelė savajai deivei atrasti! - tarė lordas Henris. - Taip! - atsakė Dorianas Grėjus.- Kaip tik čia aš ir radau ją, deivę, iškilusią virš visų mirtingųjų. Kai ji vaidins, jūs viską pamiršit. Šitie prasti, stačiokiški žmonės šiurkščiais veidais ir brutaliais mostais visiškai pasikeičia, kai ji scenoje. Nuščiuvę sėdi ir stebi ją. Jie verkia ir juokiasi pagal jos valią. Atliepia jai nelyginant smuikai. Jinai juos sudvasina, ir tada jauti, kad jie to paties kūno ir kraujo kaip ir tu. - To paties kūno ir kraujo? Tikriausiai ne! - sušuko lordas Henris, pro žiūronus tyrinėdamas publiką balkone. - Nepaisykit jo, Dorianai,- tarė dailininkas.- Aš suprantu, ką turit omenyje, ir tikiu mergaite. Ta, kurią jūs pamilot, turi būti nepaprasta; mergaitė, daranti žmonėms tokį poveikį, kaip jūs sakot, turi būti puiki ir kilni. Sudvasinti savo amžių - tai iš tikrųjų prasminga. Jei ši mergaitė suteikia sielą tiems, kurių gyvenimas purvinas, bjaurus, jeigu jie per ją atsižada savanaudiškumo ir lieja ašaras dėl svetimų kančių, ji verta jūsų meilės, verta, kad visas pasaulis ją garbintų. Gerai, kad vedat ją. Iš pradžių aš taip nemaniau, bet dabar suprantu. Patys dievai jums sukūrė Sibilę Vein. Be jos nebūtumėt tobulas. - Ačiū, Bezili,- atsakė Dorianas Grėjus, spausdamas jam ranką.- Žinojau, kad mane suprasit. Haris toks cinikas, mane jis baugina. Štai ir orkestras. Jis klaikus, tačiau gros tik

užliejo jai skruostus. Tačiau jie žinojo. Jis buvo sutrikęs ir nerimavo. Orkestras. ji pasakė be galo dirbtinai. Drovus jos grakštumas ir baikščios akys kažkuo priminė jauną elnę. Lordas Henris. Kai persilenkusi balkoną ėmė sakyti nuostabiąsias eiles: . kai mėnesienoje išėjo į balkoną. ir jūs pamatysit mergaitę. į sceną įžengė Sibilė Vein.balkono scena antrajame veiksme. ne. Dėl to aistra pasidarė netikra. todėl iš žodžių dingo gyvybė. skurdžiai apsirengusių aktorių minioje Sibilė Vein šoko tartum būtybė iš kito. Šito nepaneigsi. Nevikrių. Rankos atrodė lyg iš vėsaus dramblio kaulo. kad tokios dailios merginos jam nebuvo tekę matyti. Nekrutėdamas lyg sapne sėdėjo Dorianas Grėjus ir žiūrėjo į ją. prasidėjo šokis. Jiems jinai pasirodė visiškai netikusi. ką ji sakė. Bet apsieina jie be bučinių. Šokant jos kūnas lingavo kaip vandens augalu stiebas. išblyško.matytum. net lordas Henris pagalvojo. Ji atrodė žaviai. kaip raustu iš gėdos. buvo baisiai perdėta.Kitaip . kad kiekvienai Džuljetai tikrasis išbandymas . stebėdamas pro žiūronus. žiūrėdamas į ją. Kelis žodžius. kurią deklamuoti mokė koks nors antraeilis deklamavimo mokytojas.Žavi! Žavi! Scena vaizdavo salę Kapulečių namuose. Tačiau jos vaidyba buvo nepakenčiamai teatrališka ir juo toliau. ir Romeo. Taip. Tonas buvo netinkamas. Ji žengė kelis žingsnius atgal. </I> drauge su sekančiu trumpu dialogu. kuriai jau atidaviau viską. iš tiesų ji buvo daili pažiūrėti. persirengęs piligrimu. kai ji išvydo Romeo. Puikųjį monologą: <I> Man dengia veidą kaukė tamsumos. mergaitė tikrai neturi jokio talento. kilnesnio pasaulio. Paskui pakils uždanga. Bezilis Holvordas pašoko ir ėmė ploti. Judesiai tapo absurdiškai nenatūralūs. Jie laukė jos. lyg rožės atspindys sidabro veidrodyje.kokias penkias minutes. Švelnus rausvumas. Jog mano kalbą šiąnakt nugirdai</I> ji išpylė pedantiškai tiksliai lyg mokinukė. sugrojo kelis taktus. Tačiau ji buvo keistai abejinga. šnibždėjo: . Šventajam ranką spaudžia piligrimai. ir jos lūpos tarytum suvirpėjo. Po ketvirčio valandos. kuriuos ji turėjo ištarti: <I> O. Balsas buvo nuostabus. aidint neapsakomai audringiems aplodismentams. Kaklo išlenkimas buvo it baltosios lelijos žiedo. bet intonacijos skambėjo nenatūraliai. Dorianas Grėjus. Jos veide nebuvo nė krislelio džiaugsmo. kaip mokėdamas. atėjo drauge su Merkucijumi ir kitais draugais. Visa. ką turiu gero. aš jūsų rankos paspaudimą Laikiau mostu garbingu ir kilniu. Jie baisiai nusivylė. kuriai aš ketinu atiduoti visą savo gyvenimą. kai ji pažvelgė į pilnutėlę entuziastingą salę. Nė vienas iš draugų nedrįso jam ką nors pasakyti. Jeigu ir čia jai nepavyks. tuo darėsi prastesnė.

Po kelių akimirkų sužibo rampos šviesos.<I> Nors tu man mielas. tiek ir meilė . ir jeigu apie gyvenimą teišmano tik tiek.. jūsų laukia nuostabūs pergyvenimai. Dorianas Grėjus grįžo į savo vietą. Negu suspėji riktelėti: "žaibas!" Labanaktis! Labanakt. . Jums negalima čia ilgiau pasilikti.eilinė. Beje.. manau. Vienintelis abejingas žmogus buvo pati mergaitė. . prasta aktorėlė. .tarė lordas Henris. Tad argi svarbu. Žiūrėti blogą vaidybą kenkia žmogaus moralei. Tikrai pakerėti mus gali tik dviejų rūšių žmonės: tie. kurie absoliučiai nieko nežino. Per daug jinai ūmi. Anaiptol... Rūkysim cigaretes ir gersim už Sibilės Vein grožį. Pusė žiūrovų. eikit ir jūs. stovėdamas beletažo gale. bet vaidinti nesugeba. Tai buvo tik netikusi vaidyba. Ak. Vakar vakare ji buvo didelė artistė. Žmonės ėmė nerimauti. ir jo balsas buvo keistai švelnus. </I> žodžius ji tarė taip.Mielas Dorianai. lūpos drebėjo.Bet. ir pakilo uždanga trečiajam veiksmui. jis atsirėmė į sieną ir užsidengė veidą rankomis. Bezili.. nekalbėkit šitaip apie tą. Ko dar bereikia? . rodės. kurie netinka. ji tiesiog bejausmė ir šalta.Tiek menas.Ji iš tikrųjų graži.tarė Dorianas.. Hari! . Lai mūsų meilės pumpuras švelnus Nuo vasaros gaivinančio dvelkimo Rytoj pražysta žiedu stebuklingu. kiek apie vaidybą. .Aš liksiu ligi pabaigos..Bijau aš mūsų sandoros naktinės. Per daug ji panaši į žaibo liepsną. Antrajam veiksmui pasibaigus. Eime. nenorėtumėt. balsu kalbėtis ir švilpti. Bezili. Hari. jei ji Džuljetą vaidina lyg medinė lėlė? Ji labai graži. . Atsiprašau jūsų abiejų. neišsilavinusi publika parteryje ir balkone liovėsi domėtis scena.O. Abu vyrai išėjo.sušuko vaikinas. kad ji sirgtų! . kad man plyšta širdis? Karštos ašaros užliejo jam akis.įsiterpė Holvordas. atrodė išdidus ir abejingas. Meilė nuostabesnė už Meną. Dorianai. Ji graži. Žydas savininkas. niekada nepasibaigs. kurią mylit. kad jūsų žmona vaidintų. Šiandien . Ji visiškai pasikeitė. Kuri užgęsta danguje anksčiau. trinksėdami sunkiais batais ir . per daug greita. ji atrodė visai rami. mylimasis.Noriu likti vienas. Dorianai.. puolęs į ložės galą.Man labai gaila.atsakė vaikinas atkakliu.. o lordas Henri pakilo nuo kėdės ir apsivilko apsiaustą. kad sugaišinau jums vakarą. . išėjo. . Ji buvo visiška nevykėlė. Buvo išbalęs.pasakė lordas Henris. kurie žino absoliučiai viską. lyg jie būtų visai beprasmiai. man regis. kam taip sielvartauti! Jaunystės išlaikymo paslaptis . nejau nematot. Eime su manimi ir Beziliu į klubą. iš pykčio trypė kojomis ir keikėsi.Dorianai. Dėl dievo.Išeikit... ir tie.Eime. visi pratrūko švilpti. Tai nebuvo jaudinimasis.Tačiau eime. kartėlio pilnu balsu. tikriausiai panelė Vein serga. Spektaklis slinko be galo lėtai ir. mielas vaikine.Ateisim čia kitą vakarą.niekada nepatirti jausmų. Net paprasta.tik imitacijos formos.

Ką jie žino apie tokią meilę kaip mūsų? Pasiimk mane.Dorianai. kur mudu būsim vieni. Nusileidžiant uždangai. Pravertos lūpos šypsojo..Dorianai. publika kikeno. Man taip pat. Ir staiga suvokiau.. kad būsiu nuostabi. Dorianas Grėjus nuskubėjo už scenos į artistų kambarį. kad ten viskas tikra. ką visa tai reiškia.Kol tavęs nepažinojau. Tu parodei.Ką suprantu?.. Dorianai. Ji visa spindėte spindėjo. Nekenčiu scenos. Išmokei mane suprasti. šventvagiška būtų vaidinti tuo metu. tik šešėlius. man atrodė kaip dievai. ir žodžiai. Maniau. . Mergaitė nusišypsojo. ką visa tai reiškia? Net jeigu pajėgčiau. o kažkas net suvaitojo. ne tie. . ką menas tiktai atspindėti tegali. Pamačiau.pasakė ji. jinai pažvelgė į jį. slėpdamos jai vienai težinomą paslaptį. senas. kuri degina manė lyg ugnis. kas dėjosi. negalėjau suprasti.juokdamiesi.Kodėl šį vakarą taip prastai vaidinau. Akys liepsnojo nuostabia ugnimi. Dorianai. koks esi tu. Dorianai! . Galėčiau suvaidinti aistrą. kitą . Pieštos dekoracijos buvo mano pasaulis.žvelgdamas į ją. ir išvadavai mano sielą iš kalėjimo. Beatričės džiaugsmas buvo mano džiaugsmas. kuriuos turėjau tarti. atsakė jis nustebęs. Jis trūktelėjo pečiais. ar supranti dabar. netikri žodžiai.sušuko ji. Tu man atnešei kažką aukštesnio.Porcija. Šį vakarą pirmą sykį gyvenime aš kiaurai peržvelgiau beprasmybę. Girdėjau. Dorianai. Šį vakarą pirmą sykį suvokiau. kad mėnesiena sode netikra. Ar tu sergi? Neįsivaizduoji. kai aš myliu. Galvojau. tu turėjai suprasti. Vieną vakarą buvau Rozalinda. Ak. kas yra meilė.Turbūt sergi. Kodėl jau niekada gerai nebevaidinsiu. Menas niekada man nebus toks brangus. ar ne? . kuriuos norėjau tarti. Dorianai. man pasidarė nepaprastai gera. Paprasti žmonės. O kai supratau. ne mano žodžiai. ir lėtai tariamas jo vardas skambėjo kai muzika. Aš viskuo tikėjau. Atėjai tu. kad nieko nepajėgiu.Klaikiai! Buvo baisu. tarytum rausviems jos lūpų žiedlapiams jis būtų saldesnis už medų... Ją laikė pagavusi laimės ekstazė.mano sielvartas. . ir begalinis džiaugsmas nušvietė jai veidą. Mergaitė stovėjo viena triumfuojančiu veidu. ir šypsojausi.Tu nužudei mano meilę. Neįsivaizduoji. . . Mano meile! Mano meile! Pasakų Prince! Gyvenimo Prince! Man koktūs tie šešėliai.Dorianai.sušuko ji. . vaidinę drauge su manim. Tu apsijuokei.Kaip prastai aš šį vakarą vaidinau. ir laikiau juos tikrais. pasiimk mane su savimi ten. Tai buvo tikras fiasko. kurios nejaučiu. o mano nuostabioji meile.sumurmėjo jis. kuriame visą laiką vaidinau. Mano draugams įsipyko. Vos tik pasibaigė spektaklis. Dorianui įėjus. apgaulę ir kvailumą to tuščio karnavalo.Klaikiai! . kodėl visa man tapo svetima. Sirgdama neturėtum vaidinti.. Paskutinis veiksmas buvo vaidinamas beveik tuščiai salei. Tu man atvėrei akis. . . vaidyba buvo vienintelė realybė mano gyvenime. nusigrimavęs. Kordelijos sielvartas . dekoracijos vulgarios. kaip jie švilpia. kaip aš kankinausi. Džiaugsmas ją buvo mainyte permainęs. Aš nieko nepažinojau. kad Romeo bjaurus. Ji tarsi negirdėjo jo kalbos. Gyvenau tiktai scenoje. Jis parkrito ant sofos ir nusigręžė. Kas mane riša su negyvom lėlėm scenoje? Kai šį vakarą atėjau į teatrą. bet negaliu vaidinti tokios aistros. kas yra tikrovė. Bet dabar jau supranti. Kodėl aš nuo šiol visada prastai vaidinsiu.piktai paklausė jis.

Mergaitė išblyško.Tu vaidini. Nesuvaldoma rauda užsmaugė ją. nepaprasta. Daugiau niekada į tave nežiūrėsiu.. nepalik manęs. Nebūk man žiaurus. Ji pakilo ir su gailiu.Nenoriu tavęs skaudinti. Dorianas nieko nesakė. Jokio įspūdžio nepalieki. skausmo kupinu veidu priėjo prie Doriano. Visą laiką galvojau apie tave. nepamesk manęs! . Ėjo beveik nežinodamas kur. protinga.sušuko jis... aiškiu balsu. Sibilė Vein jam atrodė nepakenčiamai melodramatiška. Tyliai suvaitojusi. Kaip maža išmanai apie meilę. stengsiuos geriau vaidinti. . o Dorianas Grėjus savo gražiomis akimis žvelgė žemyn į ją. Bematant jis jau buvo lauke. Tu įaudrindavai mano vaizduotę. . girdėjo. Tu nežinai.Aš taip gailiuosi prastai vaidinusi.Nustebusi ji pažvelgė į jį ir nusijuokė. Ak.Taip! . Niekada nepaminėsiu tavo vardo. O dabar nesužadini net smalsumo. kuo man buvai kadaise. Pabučiuok. Esi lėkšta ir kvaila. Jis matė liguistus vaikus. Dieve mano! Kokia beprotybė buvo mylėti tave! Koks aš kvailys! Tu man dabar niekis. nes myliu tave labiau už viską pasaulyje. buvai geniali.. Dorianai. ir tu būtum turėjusi mano pavardę. Tik juokavo. parkritusi lyg sutrypta gėlė. . Tu mane apvylei. Ne. Pagaliau aš tik vieną kartą neįtikau tau. Mylėjau tave. Kvailai pasielgiau. Kančios tų. Lyg akla ji ištiesė mažas rankas. kad ji griauna tavo meną! Be savo meno tu niekis. negaliu apie tai pagalvoti! Verčiau mano akys niekada nebūtą tavęs regėjusios! Tu sužalojai mano gyvenimo romantiką. Jis atstūmė ją. aš niekada nebūčiau jos pažinusi. jei mudu nebūtumėm vienas antro bučiavę. O kas tu dabar? Trečiaeilė aktorėlė dailiu veideliu.. nepalik.sušnibždėjo susidėjusi rankas. Mano padedama. keikdamiesi ir bambėdami sau po nosimi. Bet jis apsisuko ir išėjo iš kambario. Ak.šnibždėjo ji. Šaižiai kvatojančios moterys užkimusiais balsais kažką šaukė jam įkandin. jei tu nebūtum manęs bučiavęs. ėmė drebėti. Visa tai tu nusviedei į šalį.karčiai tarė jis. Pasaulis būtų tave dievinęs.. ėjęs pro nykias juoduojančias tarpuvartes ir įtartinai atrodančius namus. Tada jis pašoko ir nuėjo prie durų. Ji susigūžė ant grindų lyg sužeistas žvėrelis. kuriuos lioveisi mylėjęs. tik tyliai verkdama prislinko arčiau prie jo.Vaidinu! Vaidybą tau palieku. . jog esu aktorė..sušuko jis. Girtuokliai lyg milžiniškos beždžionės svyrino pro šalį. Jos ašaros ir rauda jį erzino. Mano meilė atėjo taip nelauktai. Man rodos. bet kitaip negalėjau. Bet aš stengsiuos. visada atrodo kažkokios juokingos. Neišeik. ji puolė jam po kojų ir liko gulėti. Mano brolis.Neliesk manęs! .. jei gali tvirtinti. įkūnijai didelių poetų svajones ir bekūniams meno šešėliams suteikdavai pavidalą ir gyvybę. jai užgniaužė gerklę.pagaliau tarė jis ramiu. uždėjo ranką jam ant peties ir pažvelgė į akis.. ir išdidi panieka iškreipė dailias jo lūpas. Jis atitraukė jas. kiurksančius ant laiptų. tikrai stengsiuos. Vėliau prisiminė klaidžiojęs apytamsėmis gatvėmis.. ir virpulys perbėgo jo kūnu. būtum tapusi garsia.. mielas. nes buvai nuostabi. Turėjau nepamiršti.Dorianai. Dorianai. Tu taip nuostabiai sugebi vaidinti! . .Juk tu. kaip iš niūrių kiemų sklido klyksmai ir plūdimai. Jis taip negalvojo. Taip. Dorianai. nejau tu negali man atleisti už šį vakarą? Aš labai daug dirbsiu. . tartum jo ieškodama. Paskui atsiklaupė ir prispaudė jo rankas sau prie lūpų. Ji priėjo prie jo ir mažais piršteliais ėmė glostyti jam plaukus. didele aktore. Niekada apie tave nebegalvosiu. kalbi nerimtai? . Sibilė nieko neatsakė. kadaise. bet mylėti nebegaliu.Tu nužudei mano meilę.Einu. nesvarbu. . mane dar sykį. Ak. Bet tavo teisybė.

Ir atšlijo tarsi ko nustebęs. palengva dardėjo lygia tuščia gatve. ir jo fone namų stogai blizgėjo it sidabras. lyg lūpose būtų atsiradę kažkokio žiaurumo. ir blyškių žarų nutviekstas dangus išsigaubė į tyriausią perlą. Jis staigiai atšoko ir. Rodėsi. dirstelėjo į blizgančią jo gelmę. jame dar tebedegė šviesos trys virpantys plonyčiai mėlyni liepsnos žiedlapiai. išraiška buvo kitokia. priėjęs prie lango. o . o paskui atsainiai pradėjo valgyti. kai paveikslas buvo baigtas. Tačiau jokia raukšlė nedarkė raudonų jo lūpų. kurią buvo pastebėjęs portreto veide. veidas jam pasirodė kiek pasikeitęs. surastais užmirštoje palėpėje Selbi Rojalyje. Baltai apsivilkęs vežėjas pasiūlė jam vyšnių. Dorianas juos užgesino ir. Keli vežėjai miegojo sugulę ant maišu krūvos. Rausvakojai balandžiai rainais kaklais bėgiojo aplinkui. kodėl šis nesutiko imti pinigų. Po portalu. laukiančių. Jokių permainų faktūroje nebuvo. kurį neseniai užgimusio prabangos pomėgio skatinamas buvo puošniai įrenggs ir išdabinęs įdomiais Renesanso gobelenais. didelį aštuonkampį kambarį pirmame aukšte. nešinų krepšiais su margadryžėm tulpėm. lyg po baisaus nusikaltimo būtų žiūrėjęs į save veidrodyje. stoviniavo pulkas nevalyvų vienplaukių merginų. Išėmęs gėlę iš švarko atlapo. o klaiki tikrovė. Dorianas padėkojo ir nusistebėjo. ištarti Bezilio Holvordo dirbtuvėje tą dieną. nutapytą Bezilio Holvordo. kadaise buvęs kokio dožo laive. priėjo arčiau prie portreto ir vėl ėmė apžiūrinėti. o jų grožis tarytum vaistas maldė jam skausmą. Iš tiesų keista. geltonom ir raudonom rožėm. Iš kamino kitapus gatvės kilo plonytis dūmas. Ore tvyrojo gėlių kvapas. paremtu pilkomis saulės nublukintomis kolonomis. matyt. Ilga virtinė berniukų. Staiga jam dingtelėjo žodžiai. paėmęs nuo stalo apvalų veidrodį. Spausdamas durų rankeną. Skaisti ryto šviesa užliejo kambarį ir nubloškė visus fantastiškus šešėlius į tamsius kampus. Jis apsisuko ir. kur jie drebėdami susigūžė. Virpančiuose kaitrios saulės spinduliuose jis taip aiškiai matė žiaurumo linijas aplink lūpas. apkraštuoti balta ugnimi. pilni linguojančių lelijų. Jis pareiškė beprotišką norą. numetęs ant stalo skrybėlę bei apsiaustą. Jis krito į kėdę ir susimąstė. Paskui suglumęs įėjo į savo miegamąjį. žvangino pakinktais ir žvangučiais. Jis nusekė paskui vežimus į turgų ir ten žiūrėjo. nuėjo pro biblioteką į savo miegamąjį. kad jo paties grožis nenuvystų. be abejonės. o sentų portretas. neišnyko. puikiai juos prisiminė. Ąžuoliniais paneliais išmuštame hole nuo lubų kabojo didžiulis venecijietiškas paauksuotas žibintas. Išraiška buvo nebe ta. Tai buvo ne jo fantazija. Violetiniu kaspinu jis rangėsi perlamutriniame ore. Taip. Sunkūs krovininiai arkliai. žiūrėdamas atgal į tylią aikštę su nebyliais sandariai uždangstytais langais ir uždarytom langinėm. Tačiau keistoji išraiška.Auštant atsidūrė netoli Kovent Gardeno. Kitos būriavosi prie besivarstančių kavinės durų Pjacoje. kaip vyrai juos iškrauna. kuri skverbėsi pro gelsvas šilkines užuolaidas. kad pats liktų jaunas. priėjo prie paveikslo ir ėmė įdėmiai jį apžiūrinėti. Netrukus Dorianas pasisamdė vežiką ir parvažiavo namo. Pagaliau grįžo atgal. atitraukė užuolaidą. kada gaus prekių išnešiojimui. jis valandėlę dvejojo. Dulsvoj prislopintoj šviesoj. tačiau. lesinėdami grūdelius. Dangus jau buvo virtęs skaidriu opalu. Tamsa išsisklaidė. Ką visa tai reiškė? Jis pasitrynė akis. praėjo pro šalį ir nuvingiavo pro milžiniškas ryškiai žalių daržovių krūvas. vieną iš daugybės lordo Henrio dovanų. aprėmintą dramblio kaulo kupidonais. Didžiuliai vežimai. slysdami ir kanopomis kliūdami už nelygaus grindinio. Ant slenksčio jis kiek pastovėjo. jis žvilgterėjo į potretą. Vyšnios buvo skintos vidurnaktį ir prisigėrusios mėnesienos vėsos. tartum dar labiau paryškėjo.

susmukusią prie jo kojų ir raudančią kaip kūdikis. Šviesūs plaukai spindėjo rytmečio saulėje. Kerai. jo pareiga tą padaryti. kaip abejingai žvelgė į ją. o jis moteris pažįsta. Jo gyvenimas ne mažiau brangus kaip jos. bent nebeklausys jo rafinuotų nuodingų teorijų. Kam rūpintis Sibile Vein? Dabar jinai jam visiškai niekis. Jam smegenyse atsirado mažytis ugninis taškelis. Dorianas atsispirs pagundai. pažvelgęs į paveikslą. Jis laikė ją didele menininke ir pamilo. priėjo prie lango ir jį atidarė. bet ir jinai akimirką buvo jį įskaudinusi. Dorianas be paliovos kartojo jos vardą. išpirks savo kaltę. Nebesusitikinės su lordu Henriu. Portretas išmokė Dorianą mylėti savo grožį. tai neįmanoma. tarsi pasakojo gėlėms apie ją. Gyvenimas su ja bus gražus ir tyras. o jis pats išlaikytų švelnius ką tik prasiskleidusios jaunystės žiedus ir grožį. Sulig kiekvienu nusidėjimu nauja dėmė terš ir bjauros jo grožį. ir Viktoras tyliai įėjo. ir stebėjosi. giliai įkvėpė.Kaip klaiku. Pagaliau sutilindžiavo varpelis. Vis dėlto jį apėmė bekraštis gailestis. ar ne. Baltos ir raudonos rožės nuvys. kad galėtų kelti scenas. kančios amžinybę.sumurmėjo pats sau. jis pergyveno ištisus skausmo šimtmečius. Grįžo silpnas buvusios meilės aidas. Paveikslas. Tarnas jau kelis sykius buvo atstypčiojęs į jo kambarį pažiūrėti. Kvaila šitaip galvoti. Mėlynos akys susidūrė su jo akimis. vėl grįš. Taip. o mergaitė kalta. VIII SKYRIUS Buvo gerokai po vidurdienio. Ir meilužius įsigyja tik tam. Begalinis gailestis ne sau. taps jam regima sąžinės emblema. kurios Bezilio Holvordo sode pirmą sykį pažadino negalimų dalykų troškimą. Jis praleido klaikią naktį. Tik apie jausmus galvoja. o nutapytam atvaizdui apėmė Dorianą. Išėjęs į žalią veją. kol baigėsi spektaklis. ko jis taip ilgai miega. ar jaunasis šeimininkas dar nesikelia. pasistengs vėl ją mylėti. Jis grįš pas Sibilę Vein. Taip sakė lordas Henris. Pasirodė esanti lėkšta ir nieko neverta. kuriuos ji skleidė. Jis atitraukė . Paukščiai. ves ją. Jie bus laimingi drauge. kurie čiulbėjo rasotame sode. Gaivus rytmečio oras tarytum išsklaidė visas niūrias jo aistras. Jis pakilo nuo kėdės. moterys skausmą pakelia lengviau. čia tik sutrikusių pojūčių sukelta iliuzija. Vargšas kūdikis! Jis buvo savanaudis ir žiauriai su ja pasielgė. Jos gyvena jausmais. . nešinas puodeliu arbatos ir krūva laiškų ant mažo padėklo iš senovinio Sevro porceliano. nusipurtė. ir dabar jam vaidenasi. Jis galvojo tik apie Sibilę.jo aistrų ir nuodėmių našta prislėgtų veidą drobėje. Klaiku net pagalvoti. Per tris baisias valandas. manydamas. Ir dar daugiau keisis. Atvaizdas jau buvo pasikeitęs.. kai Dorianas Grėjus atsibudo. ir užstatė jį didele širma. Bet portretas? Ką apie jį manyti? Portrete slypi jo gyvenimo paslaptis. Ir vis dėlto priešais jį buvo portretas su žiaurumo žyme palei lūpas. Tikriausiai jos kančia didesnė negu jo. ar pasikeitęs. Paveikslas nepasikeitė. kad kančių ir minčių raukšlės išvagotų nutapytą jo atvaizdą. O jinai jį apvylė. Žiaurumo! Nejau jis buvo žiaurus? Ne jis. Ar išmokys bjaurėtis savo siela? Ar galės jis dar pažvelgti į portretą? Ne. Bet daugiau jis nebenusidės. Gal jis sužeidė ją amžinai. kad ji tokia. dėl kurio žmonėms susimaišo protas. Tačiau portretas žvelgė į Dorianą savo gražiu sudarkytu veidu ir žiauria šypsena. atsispindi jo istorija. Kodėl jis toks? Kodėl jam duota tokia siela? Bet juk ir jis kentėjo. Prisiminė. Nubluks jo auksas. kai pagalvojo apie Sibilę. Be to. Nejau tas noras būtų išsipildęs? Ne.

kai tik nereikalingi daiktai tėra būtini. Jis tartum pamiršo viską. . bilietai į uždarus spektaklius. Tarnas sustojo.alyvuogių spalvos atlaso užuolaidas blizgančiu mėlynu pamušalu. kuriais sezono metu verste apverčiami visi aukštuomenės jaunuoliai. Nejau tai teisybė? Negi portretas iš tikrųjų pasikeitė? O gal vietoj šypsenos jam tik pasivaideno pykčio iškreiptos lūpos? Juk nutapyta drobė negali keistis. Širma buvo sena. kad ir kas ateitų.Kelinta valanda. stovinčią priešais jį.. užsimetęs puošnų šilkais siuvinėtą kašmyro chalatą.Viktorai. Po ilgo miego vėsus vanduo jį atgaivino. Dorianas jį šūktelėjo. Įskrido bitė ir zvimbdama ėmė sukti ratus aplinkui vazą.. . ką buvo patyręs. kad jis dalyvavęs kažkokioje keistoje tragedijoje. Vienas buvo iš lordo Henrio. Tarnas nusilenkė ir išėjo.Gal langą uždaryti? Dorianas papurtė galvą. Juose buvo įprastos vizitinės kortelės. Šiltas oras atrodė pritvinkęs kvapų. kad vien pasilikęs turės apžiūrėti portretą. . atnešęs kavą ir cigaretes. Buvo ir keli labai mandagūs laiškai iš Džermino gatvės palūkininkų.sumurmėjo jis. Galės pasijuokti.tarė jis atsidusęs.Ar mesjė šalta? . . kurie jam buvo padėti ant mažo apskrito stalelio prie atviro lango. Dorianą pagavo baisiausias noras jo neišleisti. Dorianas jautėsi visiškai laimingas. Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už širmos. kurie siūlė paskolinti bet kokią sumą bet kokiu metu pačiom palankiausiom sąlygom. Už kokių dešimt minučių Dorianas atsikėlė ir. nešalta. Vieną ar du sykius jam lyg ir pasivaideno. laukdamas įsakymo. kvietimai pietauti. gurkštelėjęs arbatos. Kai tarnas. šį rytą atneštas pasiuntinio.. kurią buvo pastatęs priešais portretą. Diena buvo nepaprastai graži. Buvo ten ir gana solidi sąskaita už Liudviko XV laikų kalinėto sidabro tualetinį komplektą. itin senamadiškiems žmonėms. Bijojo realybės. sakyk.Ne. Dorianas beveik bijojo akimirkos. svarstydamas. Žinojo. Tada Dorianas pakilo nuo stalo. mesjė. Valandėlę Dorianas žiūrėjo į jį. dėdamas ant stalo omletą. Kitus atsainiai atplėšė. . Dorianas akimirką dvejojo. mėlyną kaip laumžirgis ir pilną geltonų lyg siera rožių.Ketvirtis po pirmos. iš paauksuotos ispaniškos odos. Apsirengęs tučtuojau nuėjo į biblioteką ir atsisėdo valgyti lengvų prancūziškų pusryčių. paskui skaisčiai išaušus jis matė žiaurumo liniją aplink iškreiptas lūpas. kad manęs nėra. pasisuko eiti.pasakė jis šypsodamas. labdaringų koncertų programos ir panašūs popieriukai. O kai išeidamas tarnas jau buvo beuždarąs duris.mieguistai paklausė Dorianas Grėjus.paklausė tarnas. ir jį nukrėtė šiurpas. ėmė žiūrinėti laiškus. Ir vis dėlto kaip ryškiai jis viską prisiminė! Iš pradžių sambrėškoje. Tai absurdas. nesuprantantiems. kad mes gyvenam epochoje. Dorianas įdėmiai ją apžiūrinėjo. Kaip vėlu! Dorianas atsisėdo ir. kurioje buvo įspaustas margintas Liudviko XIV laikų gėlių ornamentas. Bus ką papasakoti Beziliui kada nors. užsidegė cigaretę ir krito ant prabangiom pagalvėm apkrautos kanapos. kurios dengė tris aukštus langus. kai tarnas išeis. ar buvo jai kada tekę dengti žmogaus gyvenimo paslaptį. Viktorai? . . įėjo į vonios kambarį onikso grindimis. kurios Darianas dar nedrįso siųsti savo globėjams. paskui atidėjo laišką į šalį.Šįryt mesjė gerai miegojot.. bet visa atrodė kaip sapne. stovinčios priešais širmą. .

atsigulė ir. net išsiskirs. skubiai uždengė širma paveikslą ir atrakino duris. akivaizdus pražūtingo nuodėmės poveikio simbolis. kaip žmonės žlugdo savo sielas. . Kai kaltinam save. bylojantis apie tai. kurie drobėje virto spalva ir forma.ko būgštauti? Bet kas bus. jis išsigando. Sakykit. Išmušė trečią valandą. Dorianas pašoko. jam atrodė neįtikėtina. . ir portretas. ir sielos. ką daryti. Ir vis dėlto tai buvo faktas. Ne.savotiška prabanga. mušdami pusvalandžius. ir jis išgirdo lordo Henrio balsą. bus tai..Dievo baimė. bet Dorianas nė nekrustelėjo. jei reikės ginčytis. Negaliu pakęsti. ėmė žiūrėti į paveikslą. . paskui ketvirtą. rasti kelią kruvinų aistrų labirinte. kad iš pradžių jis apžiūrinėjo portretą beveik su mokslininko susidomėjimu. vaistų. bus jo gyvenimo kelrodis.Iš vienos pusės tai iš tikrųjų siaubinga. pasidarė dar garsesnis. priešais jį. kad kaltė jam atleista. Portretas padėjo jam suprasti. Dar ne vėlu ištaisyti. dar siaubingesnė priežastis? Šiurpas perbėgo jo kūnu. ir tučtuojau. apie ką ji svajoja? O gal čia slypi kita. Dorianai.baisu. Kad toks pakitimas galėjo įvykti. ką galvoti. Nejau egzistuoja koks neapčiuopiamas ryšys tarp cheminių atomų. . kas vieniems yra šventumas. o pati išpažintis duoda mums nuodėmių atleidimą. kurie užmigdo doros pajautimą. pavers ją kilnesniu jausmu. žiauriai jis pasielgė su Sibile Vein. reikia išsiaiškinti.Buvau. vadindamas save bepročiu. privalau jus pamatyti. bus vienas.Man labai liūdna. kai šitaip sėdit užsidaręs. kaip neteisingai. jei ateitų Bezilis Holvordas ir užsimanytų pažiūrėti savo paveikslą? Bezilis tikrai taip padarys. du sykiu nuaidėjo laikrodžio dūžiai. paversti tikrove tai. nutirpęs iš baimės. Staiga kažkas pasibeldė į duris. kai žiūrės į savo gėdos kaukę. Portretas buvo pasikeitęs. Už tas baisias abejones nieko blogiau negali būti. o visiems . kuri glūdi jame? Negi atomai gali atskleisti tai. kurią buvo mylėjęs. Paskui nustūmė į šalį širmą ir pažvelgė tiesiai į savo veidą. Dorianas pajuto. jei likimas ar koks dar šiurpesnis atsitiktinumas leis svetimoms akims pažvelgti už širmos ir išvysti tą klaikų pasikeitimą? Ką jis darytų.. Nežinojo.atsakė lordas Henris. vėl grįžo prie kanapos. Nerealią ir egoistišką jo meilę palenks aukštesnė įtaka. ar po spektaklio buvot nuėjęs pas ją į užkulisius? .. Bet štai čia.tačiau per daug apie tai negalvokit. jaučiam. Tučtuojau mane įsileiskit. Jei ne . ką mąsto jo siela. kurį jam nutapė Bezilis Holvordas. Beldimas netilo. Iš pradžių Dorianas nieko neatsakė ir sėdėjo nekrutėdamas.Mielas bičiuli. Priekaištai sau . Nuolatinis įrodymas. . melsdamas jos atleidimo. Jis atsistojo ir užrakino abejas duris.O gal tos širmos neatstumti? Gal taip ir palikti? Kokia iš to žinojimo nauda? Jei iš tikrųjų taip įvyko .Ar Sibilę Vein turit omenyje? . ir visada su didele nuostaba. kad niekas kitas neturi teisės mus apkaltinti.tarė įėjęs lordas Henris. įleis lordą Henrį ir jam paaiškins. Vėliau Dorianas ne sykį prisimindavo. Ne kunigas.Be abejonės. Baigęs laišką. Pagaliau priėjo prie stalo ir sėdo rašyti aistringą laišką mergaitei. kuriame klajojo. Vieną dalyką portretas tikrai jau buvo padargs. kad ketina pradėti naują gyvenimą. Taip. kitiems sąžinė. Lapą po lapo prirašė skaudžios atgailos ir dar skaudesnio sielvarto žodžių. Jis bandė surankioti raudonas savo gyvenimo gijas ir suausti jas į kokį raštą. Bent tuo metu. bet jūs čia niekuo dėtas. ginčysis su juo. Sibilė dar gali tapti jo žmona. Yra narkotikų sąžinės graužimui numaldyti.paklausė vaikinas. Tikra teisybė. jei išsiskirti būtina. grimzdamas į fotelį ir pamažu traukdamas nuo rankų geltonas pirštines..

prašydamas. Nesakykit. Daugiau. Jis buvo apkvaitęs iš siaubo. kad raunat savo puikias garbanas. Nelaužysiu savo žodžio. Skausmingas šūksnis išsiveržė iš vaikino lūpų.. .. .tik neišsigąskit .Žuvo! Sibilė žuvo! Netiesa! Baisus melas! Kaip drįstat taip kalbėti? . Išeidama iš teatro su motina maždaug apie pusę pirmos. žinau.Tai jau praėjo.tarė jis. ką jūs man sakėt. kol ateisiu. O nuo ko pradėsit? . Niekada man nebesakykit tokių dalykų. purtydamas galvą ir šypsodamas. Hari. .Buvau žiaurus. Tik Paryžiuje per tokius dalykus galima išgarsėti. Tikiuosi. regis. bus tardymas. bent man girdint. tikrai žiaurus. nes ji. . Tučtuojau viską pasakykit. nieko nežinot? . .. Galų gale užsmaugtu balsu pralemeno: . Prieš dvi dienas prašiau Sibilę tekėti už manęs. . Žinoma. Verčiau pasitaupyti. Bet dabar viskas gerai.. kai buvot jos kambary? Tatai labai svarbu. Hari. Hari. jūs sakot . kad graužiatės.Bet. tvirtai suspaudė. atsisėdo šalia Doriano Grėjaus ir. nebesityčiokit iš sąžinės. kad ten rasiu ką nors. ir jis pašoko.Ko nežinau? Lordas Henris perėjo per kambarį.Savo laiške . Nedelskit.rimtai atsakė lordas Henris. Ar kas matė. Per klaidą ji buvo išgėrusi kažkokių nuodų.sušuko vaikinas. kad senatvėj būtum įdomus.Taip. Išmokau labiau save pažinti. Bijojau. kad.Visuose rytiniuose laikraščiuose rasit. Kurį laiką jie jos laukė. Dorianai. Nesigailiu nieko. . Skandalu debiutuoti čia nedera. ką norit pasakyti. Negaliu pakęsti minties. mano mielas Dorianai.Dorianai.. kuriuos teatre kažkam vartoja.. Dorianai. kad Sibilė Vein žuvo.Jūsų žmona! Dorianai!.. O Londone žmonės labai prietaringi. kas man nepatiks. Dorianai. Tai dieviškiausia. Kokią baisybę apie santuoką.Ak. . paėmęs abi jo rankas.pranešiau jums..Vadinasi. . kas įvyko. išplėšdamas rankas iš lordo Henrio. tačiau ji negrįžo. . kad mano siela šlykšti. viskas gerai. Hari.Žavus estetinis pagrindas moralei.Jūsų laiško? Taip. Dorianai. Savo aforizmais jūs gyvenimą skaldot į gabalus.. Hari.Vesiu Sibilę Vein. Maniau. Ji taps mano žmona. ar švino baltalas.atsakė Dorianas. bet jūs turit neįsivelti į šią istoriją. stodamas ir žvelgdamas į Dorianą. kas yra sąžinė. Parašiau jums. nors šitaip turi būti pranešta visuomenei. ji staiga pasakė pamiršusi kažką viršuje.. kad šitaip žiūrit į visa tai. prisimenu.tardymas? Ką tai reiškia? Ar Sibilė?. tai klaiku! . . Jis buvo apstulbęs ir priblokštas.Tikra teisybė. .ar ciano rūgštis. Nežinau. Dar jo neskaičiau..sušuko lordas Henris.. Sveikinu jus..Dabar aš visai laimingas. Nejau negavot mano laiško? Šįryt parašiau ir per savo pasiuntinį atsiunčiau jums laišką. Veikiausiai ciano rūgštis. . Ne. Galiausiai rado ją grimo kambaryje nebegyvą ant grindų. Ir iškėlėt jai sceną? . kaip aš džiaugiuosi. mirė tučtuojau. su niekuo nesikalbėtumėt. Visų pirma supratau. kad teatre niekas nežino jūsų pavardės? Jei nežino.Hari. kas mums duota.Hari. kad ten nebūta nelaimingo atsitikimo.. kas ten į jų sudėtį įeina . aš nebepakelsiu.Taip ir maniau.Esu įsitikings. Dorianas valandėlę nieko neatsakė. O Hari.Sibilg Vein! . tai ne tas. Noriu būti geras žmogus.

tie tylūs išblyškę žmonės.tarė lordas Henris. kad ją vesti mano pareiga. Ar ji jaučia. "The Standart" rašo.Mielas Dorianai. paskui eisiu į operą ir turbūt vėliau kur nors vakarieniausiu. kuriame nėra tavo sąskaitos. Jie kyla iš gryniausios tuštybės. kad pirmas aistringas meilės laiškas skirtas negyvai mergaitei.. ji arba ima baisiai neskoningai rengtis. kuriems esi abejingas.. kai tai ištiko mane patį. O jų rezultatas . . kaip norėčiau? Nemanau. Šiandien dainuoja Pati.Tikriausiai. per pastarąsias dvi savaites per daug kvailysčių iškrėtėt. Galėsit užeiti į mano sesers ložę. Nesu kaltas. Nusprendžiau grįžti pas ją. Dieve mano.. . jog verkti nebeįmanoma. kad jūs jai visiškai abejingas. melancholiškai šypsodamas. kuris išblyškęs kaip drobė vaikštinėjo po kambarį.Taip. Ji būtų padėjusi. koks pavojus man gresia. Eime su manimi pietų.. .jie visi pavėluoti. Jie paprasčiausi čekiai banke. Bet netrukus ji būtų supratusi. kad jis prarastų norą gyventi. tikriausiai būčiau verkęs. Štai pirmas aistringas meilės laiškas.absoliutus nulis. visada gali maloniai elgtis. Koks neišpasakytai dramatiškas gyvenimas! Jei visa tai būčiau knygoje perskaitęs. ar jie ką jaučia. ir širdis man vos neplyšo. Prisimenu.sušuko Dorianas. Dorianai. neimkit taip į širdį. Su žmonėmis.Geri norai yra beprasmis bandymas kištis į mokslo dėsnius.. kaip kartą jūs sakėt. kurį parašiau savo gyvenime. imdamas cigaretę iš savo portsigaro ir išsitraukdamas degtukų dėžutę su aukso plokštelių šonais. Jei būtumėt vedęs šitą mergaitę. Kažin.beveik pats sau pasakė Dorianas Grėjus. bet jums į tą istoriją nereikia veltis. . bet užtikrinu. eidamas artyn ir sėsdamas greta. arba nešioti itin elegantiškas skrybėles. kad būčiau beširdis. kuriuos vadinam negyvėliais? Sibilė!. Nekalbu jau apie tos santuokos socialinę nelygybę . Ji neturėjo teisės nusižudyti. ką man daryti? Jūs nežinot. maloniai. Be abejo. . Ji man buvo viskas. už kurias turi mokėti kitos moters vyras. bet buvo baisu. kad visi geri norai turi kažkokio lemtingumo . ir niekas negali man padėti. Ir paukščiai mano sode čiulba taip pat linksmai. tai labai tragiška.Moteris gali pataisyti vyrą tik įkyrėdama jam tiek. O ką jūs galvojat? .. Atrodė visiškas vaikas ir taip menkai nutuokė apie vaidybą. kurios kokią savaitę išlaiko savo žavesį. kad jai buvę septyniolika metų.Kodėl aš negaliu tos tragedijos išgyventi taip.Jūs... Mano tikrai tokie buvo. O kai moteris tą sužino apie savo vyrą. Negaliu pasakyti kas. kad ji dar jaunesnė. Keista. Staiga atsitiko vienas dalykas ir išgąsdino mane. .nejau tai buvo tik vakar. kad ta šiurpi tragedija man sutrukdė teisingai pasielgti. Paskui atėjo tas klaikus vakaras .atsakė lordas Henris. ir visi suvažiuos. Kartkartėmis jie suteikia mums tų retų bevaisių emocijų. kad galėtumėt save vadinti beširdžiu. žinoma.Nužudžiau taip. Tačiau kažkodėl dabar. Ten bus kelios elegantiškos damos. lyg būčiau jai gerklę peiliu perpjovęs. Buvo be balo graudu. Tai ir viskas.kai ji taip prastai vaidino. kad. šiaip ar taip... dieve mano! Hari.tai būtų buvusi baisi klaida. Hari.Tad aš nužudžiau Sibilę Vein. Vaikinas susiraukė. Šiandien pietausiu su jumis. kad visa tai buvo prieš daugelį metų. supranta. Maniau. Galvojau..sumurmėjo Dorianas..Bet aš maniau. toji santuoka būtų buvus visiškai nesėkminga. Bet manęs nėmaž nesujaudino. ką apie juos galima pasakyti. Pajutau blogai pasielgęs. Dorianai. Tai egoistiška. Ji man viską paaiškino. O vis dėlto rožės tokios pat gražios. būtumėt buvęs nelaimingas. ir aš tikrai nebūčiau leidęs jai įvykti.Hari. atrodo taip nepaprasta. kad ji lėkšta. kaip aš kadaise ją mylėjau! Dabar atrodo. jūs būtumėt jai malonus. O dabar ji nebegyva. o paskui užsuksim į operą. girdi? O Hari.

.. persiritusi per trisdešimt penkerius. Ji pribloškia mus amžinybės baime. tačiau aš likau nesužeistas. bet niekada neprisiminti detalių. Man toje tragedijoje buvo skirtas svarbus vaidmuo. Matom jose tik šiurkščią jėgą ir prieš ją sukylam. Sąžinė mus visus paverčia egoistais.. Jei tie grožio elementai tikri. o žiūrovai. kada nusileidžia uždanga. Jūs už mane laimingesnis.. Bet gyvenime kartais tenka patirti tragediją. ar patikėsit . mylimosios pasiūlymas visą pasaulį dėl manęs paaukoti.Nebūtina. visišku nenuoseklumu.bet aš džiaugiuosi. kad jos turi praeitį. Detalės visada vulgarios.be galo įdomus klausimas.Reikės sode aguonų pasisėti! . todėl meno natūros nejaučia. niekada taip nepaglostysi žmogaus tuštybės. Turiu pasakyti. netikėtai atrasdamos savo vyrų dorybes. Nesu toks. ir kiti. kartais viskas kiek užtrunka. kad aš sugriovęs jai gyvenimą. kuri nieku būdu nenorėjo mirti. kuriam buvo neapsakomai malonu žaisti vaikino nesąmoningu egotizmu. Kas gi iš tikrųjų šiuo atveju atsitiko? Kažkas nusižudė iš meilės jums. Tai būtų mane privertę mylėti meilę ligi pat mirties. Man rodosi. ką dėl jūsų padarė Sibilė Vein.. kad tai. kad čia tėra nuostabios pjesės nuostabi pabaiga. Niekada nepasitikėkit moterim. . tartum čia būtų pati patraukliausia nuodėmė. kad nė viena moteris.Nepatinka man toks aiškinimas. reginio žavumas mus pagauna. kurią pažinojau. o kai tik visiškai prapuola susidomėjimas spektakliu. Jos nutuko. štai kaip galima jį paaiškinti. kaip turėtų jaudinti. todėl nejaučiau jokio nerimo... tragedija paveikia mūsų slaptą dramatizmo pojūtį. Taip. kaip pavadindamas jį nusidėjėliu. Pagaliau ji numirė. pasidarė nuobodžios ir. nesuskaičiuosi . kiekviena komedija baigtųsi tragiškai. Eilinės moterys pačios save paguodžia. Tos. Tai visada siaubinga akimirka. . Jos bjaurios mums. Moterys nenatūralios. Atrodo. Ji kupina šiurpaus graikų tragedijos grožio. Staiga pasijuntam esą nebe veikėjai.Aguonų pilnas gyvenimas.atsakė jo bičiulis. absurdiška beprasmybe.pasakė lordas Henris.atsiduso Dorianas. kas įvyko. Dorianai. tuoj siūlo jį pratęsti. Hari. Gaila. Buvau palaidojęs savo romaną asfodelių žiedais išklotame kape. kad nelaikot manęs beširdžiu. mėgsta rausvus kaspinus.Įdomus klausimas. Bet kokį ji parodė skonio neturėjimą! Praeitis žavi vien tuo. kad ji praeitis. Religijos paslaptys jas žavi kaip koks flirtas. kad man neteko to patirti. Bet vis dėlto turiu prisipažinti. arba tokia.... Man regis.taip sykį man pasakojo viena moteris. kai aš jomis ar jos manimi paliovė domėtis. jog žeidžia mus savo grubia prievarta. tačiau kelios buvo. kad pietus ji kirto su apetitu. ir ji primygtinai norėjo vėl viską pradėti iš naujo. nejaudina manęs taip. kas vulgaru. ir aš tą galiu suprasti. kas ją nužudė. žinau. O gal veikiau ir vieni. O moterys niekada nepastebi.. kurios mane mylėjo. kuri dėvi rausvai violetinius drabužius nesvarbu kokio ji amžiaus. Jinai vėl jį ištraukė ir ėmė įtikinėti mane. Kai kurios ima rengtis sentimentalių spalvų drabužiais. Jei joms kas duotų valią.jų nebuvo labai daug. Ką gi. Be abejonės. Kitos guodžiasi. Kai kurias nuramina religija.prieš savaitę pietaudamas pas ledi Hempšyr. atkasti praeitį ir iš nuolaužų sulipdyti ateitį. Stebime save. kurioje slypi meninio grožio elementai. Sykį ištisą sezoną švarko atlape nešiojau vien žibutes kaip gražų gedulą dėl meilės.gyvena sau sveikos dar ilgai ir po to.atsakė jis. Nebeprisimenu. Be to. Dažnai tikros gyvenimo tragedijos įvyksta taip neestetiškai. Jos visada nori šeštojo veiksmo. Patikėkit. kad nesu. Jos visiems kaišioja į akis savo šeimyninę laimę. kaip ir visa. nebūtų dėl manęs padariusi to. o farsas būtų kiekvienos tragedijos apogėjus. leidžiasi į prisiminimus. kuri. Tai jau byloja. prie stalo atsidūriau greta minimos damos. Klaiki moterų atmintis! Kokia ji siaubinga! Ir apie kokį beribį intelekto sustingimą ji byloja! Reikia sugerti gyvenimo spalvas. kai mes susitinkam. absoliučia stiliaus stoka.

Hari.sušnibždėjo vaikinas. Jų instinktai nuostabiai primityvūs. . aistra. Po valandėlės Dorianas Grėjus pakėlė akis.Ką jūs kalbėjot. raukšlėtas. juk aš pasidarysiu sudžiūvęs.Kokios. užsidengdamas rankomis veidą. ji niekada nebeprisikels. Keikit dangų. .atsakė lordas Henris. Bet neliekit veltui ašarų dėl Sibilės Vein.Aš gal operoje susitiksiu su jumis. . Ne. Jaučiuosi per daug išvargęs ir nenoriu valgyti.0 ką aš pasakiau. Štai ir viskas.Ofelija.Taip. kad buvot teisus. Kas tada? .Dabar ji niekada nebeprisikels. Teisybė. Bet pagalvokit apie tą vienišą mirtį bjauriam grimo kambary kaip apie keistą kraupų fragmentą iš kokios nors Jokūbo Stiuarto laikų tragedijos. Fordo ar Sirilo Ternerio pjesės. nes žuvo Brabancijaus duktė. todėl jinai pasitraukė. kai pasitaiko tokių stebuklų. ir negali būti graži. Stojo tyla. visa tai pats jaučiu. Mėgsta būti valdomos. Mes joms davėm laisvę.galimybių pasiguosti. Iš sodo tykiai sidabro kojomis atsėlino šešėliai.Bet.Ko gero. Hari? .Pačios akivaizdžiausios. . Dorianai.. Hari? . kad buvot nuostabus. jūs man išaiškinot mane patį. nes per daug galvoja. kurias moterys randa nūdieniam gyvenime. moterys labiau už viską vertina žiaurumą. tada. bet dabar matau.Sakėt. kai tik susidūrė su gyvenimu. nes per daug skaito.A. ar gyvenimas man dar duos ką taip nuostabaus.abejingai paklausė vaikinas. Hari. Džiaugiuosi. . Tokiam gražiam žmogui viskas pasiekiama. Kambaryje brėško vakaras. Jūs tatai pamirštat. ji prisikelia kaip Imodžena. Daiktų spalvos palengva blėso. . Neabejoju. Kažin.tada. bet jos vis tiek liko vergės. apraudodamas pasmaugtą Kordeliją. kaip pasigėrėtinai atrodėt. fleita. mielas Dorianai.romantika.Hari. Mes ir taip jau vėluojam.. kuriais mes paprastai žaidžiam . galėdamas gyventi epochoje. Ji suvaidino paskutinį savo vaidmenį. dvasia. pro kurią Šekspyro muzika skambėjo dar sodriau ir džiaugsmingiau. kitą . Ir pagaliau užvakar jūs man kai ką pasakėt.. Jūs mums reikalingas. kildamas eiti. kaip labai skyrėsi Sibilė Vein nuo tų moteru.Gyvenimas jums viską duos. senas. gedėkit Ofelijos. kad vieną vakarą ji Dezdemona. tiesą sakant. Tą akimirką. Koks jūsų sesers ložės numeris? . Jie verčia patikėti realumu tų dalykų. Jei norit. lyg ir atsidusdamas su palengvėjimu. . Mergaitė niekada tikrai negyveno. atvirą žiaurumą. Dabar jos pačios ateina. Bet jums ji visada buvo svajonė. kas tąsyk man pasirodė grynai fantastiška. . teks pakovoti dėl savo pergalių. praskriejusi per Šekspyro pjeses ir suteikusi joms dar daugiau grožio. . kad Sibilė Vein jums įkūnija visas poezijos herojes. paveržti svetimą. kas atsitiko. Tai buvo nuostabus pergyvenimas. todėl tikrai ir nenumirė. Nesu jūsų matęs iš tikrųjų smarkiai supykusio.Aš buvau jai neapsakomai žiaurus. Praradus savo gerbėją. bet galiu įsivaizduoti. jūs privalot išsaugoti savo grožį. kaip apie nuostabią sceną iš Vebsterio. o jis sutrypė ją. Dorianai. Ji buvo mažiau reali už jas visas. Barstykitės galvą pelenais. meile. kuri negali būti išmintinga. nepaminėjau pačios svarbiausios.. . kurias dažniausiai sutinkame! Jos mirtis man kažkuo graži. ji sutrypė jį. Bet. Kaip puikiai jūs mane pažįstat! Tačiau nebekalbėkim apie tai. . ir tai viską išsprendžia. bet kažkodėl man buvo baisu ir neįstengiau sau šito pasakyti. kad numirusi kaip Džuljeta.tyliai tarė jis. ieškančios sau šeimininkų. O dabar verčiau apsirenkit ir važiuojam į klubą. Mes gyvename epochoje. Aukštojoj visuomenėj tatai visada pataiso moters reputaciją.

gyvenimas jau buvo nusprendęs už jį. O paskui Mirtis pati ją palietė ir išsivedė. Jūs iš tikrųjų geriausias mano draugas. pagalvojus.atsakė lordas Henris. dainuoja Pati.Nesinori. .Bet aš nepaprastai dėkingas jums už viską. rafinuoti slapti malonumai. Dorianai. dvidešimt septintas. ir nuo tos minties šiurpas perbėgo jo kūnu. ji mirė iš meilės jam. ką iškentė dėl jos tą baisų vakarą teatre. Nejau portretas keisis sulig kiekviena nuotaika. kuri taip dažnai dar skaisčiau nuauksindavo banguojančių jo plaukų stebuklą? Kaip gaila! Kaip gaila! Akimirką Dorianui net dingtelėjo mintis pasimelsti. Jis daugiau nebegalvos apie tai. ir portretas nebesikeis. esantys ne mumyse. O portretas neš jo gėdos naštą. O gal pasekmėms portretas abejingas? Gal reaguoja tik į tai. kodėl ji negalėtų veikti negyvų. Nepamirškit.Rodos. Pirmoje eilėje. linksmą žaismingą būdą. Bet nejaugi žmogus. kaip bus išniekintas gražusis veidas paveikslo drobėje. neorganinių daiktuų? Taip. naujų permainų portrete nebuvo. . vos jam gyvenime nutikus. be sąmoningo noro daiktai. nes Dorianas to meldė. Kai lordas Henris uždarė duris.atsainiai tarė Dorianas. valiūkiškai mėgdžiodamas Narcizą. paaukodama savo gyvybę. kai mergaitė išgėrė nuodų. be abejonės. Vos tik jam išėjus. Kiekvieną rytą jis sėdėdavo priešais portretą. gal malda padės. kad ir kokia fantastiška toji galimybė būtų. negalėtų vibruoti kartu su mūsų nuotaikomis ir aistromis. Dorianas tučtuojau puolė prie širmos ir atitraukė. Jis skubiai nuvijo prisiminimus ir vėl pažvelgė į paveikslą. pasiųstą į pasaulio sceną įrodyti meilės aukščiausią realybę. Dorianas nekantriai laukė jo išeinant. pašėlę džiaugsmai ir beprotiškos nuodėmės. Kaip ji suvaidino tą pačią paskutinę klaikią sceną? Ar keikė jį mirdama? Ne.. Susitiksim prieš pusę dešimtos. šlykštus ir turės būti slepiamas užrakintame kambaryje.. šiek tiek pažinęs Gyvenimą. kaip paveikslas keičiasi. kad tarnas neapsakomai ilgai gaišta. kodėl be minties. Apie Sibilės mirtį portretas sužinojo anksčiau už Dorianą. Jinai viską išpirko. Prisimins ją kaip nuostabų tragišką personažą. po kelių minučių atėjo lempomis nešinas Viktoras ir užtraukė užuolaidas. Portretas pasikeitė. kurios dabar taip žiauriai jam šypsojo. kad tikrai atėjo metas apsispręsti. kas vyksta Doriano sieloje? Taip svarstydamas Dorianas pagalvojo. Štai ir viskas. kuris bjaurojo gražias lūpų linijas. Skausmas suspaudė jam širdį. ir tarpais jam rodėsi. Bet man labai gaila. jam bežiūrint. ir nuo šiol meilė jam bus šventa. kad tas baisus ryšys tarp jo ir portreto nutrūktų. Niekas manęs taip nesupranta kaip jūs. argi iš tikrųjų tai priklauso nuo jo? Negi dėl jo maldos įvyko toks pakitimas? Gal čia slypi kokia keista mokslo priežastis? Jei mintis gali paveikti gyvą organizmą. Visa tai teks jam. O gal jis jau apsisprendė? Taip. kodėl slapta meilė ar slapta neapykanta negalėtų persiduoti iš .. kuriai Dorianas pasiduos. Dorianas pajuto. nepasotinama aistra. Nuožmus žiaurumas. Vargšė Sibilė! Kaip tai buvo romantiška! Scenoje ji dažnai vaidindavo mirtį. prisiminus vaikišką jos povyzą. gėrėdamasis jo grožiu. Jam rodėsi. Amžina jaunystė.. atsisakytų galimybės likti visada jaunas.Likit sveikas. jis pabučiavo ar bent dėjosi bučiuojąs tas nutapytas lūpas.. baikštų virpantį grakštumą. Dorianas Grėjus paskambino. Ne. kad kada nors pamatys. Sykį. Jis pajunta kiekvieną dalyką tuojau. uždarytas nuo saulės. Argi ji ne nuostabus tragiškas personažas? Ašaros užplūdo jam akis. kad ir kokias lemtingas pasekmes ji užtrauktų? Be to. Nejau taps baisus. kad beveik jį įsimylėjo. gyvenimas ir paties Doriano begalinis domėjimasis juo.Čia tik mūsų draugystės pradžia. kad neisit pietauti. spausdamas jam ranką. atsirado tą pačią akimirką. ką pasakėt. Ant durų pamatysit jos pavardę.

kad nieko ir neįvyko. Ji nepaprastai žavinga. Galiu pasakyti. kokios žavios kitos moterys. kad paskui vieną tragediją nepasektų kita.juk skausmo palengvinti aš negaliu. kad tik žodžiai daiktams suteikia realumo. kad tai netiesa. jei būtumėt pasakęs.tarė jis niūriai. tuo tarpu Sibilė Vein gulėjo negyva kažkokiam skurdžiam kambarėly! Galit kalbėti apie tai. kad būtumėt galėjęs atsiųsti man telegramą. praėjo. Rodos. paskui nuėjo į miegamąjį. kokios baisybės laukia mažo balto jos kūnelio! .. Dorianas tebeturės jaunystės kerus. iš kur aš galiu žinoti? . Gyvenimo pulsas plaks kaip plakęs. dabar atspindės sielą. Kaip koks graikų dievas jis bus stiprus. kaip dieviškai dainavo Pati. kad radau jus. baisiausiai nuobodžiaujančiu veidu gurkšnodamas gelsvą vyną iš dailios Venecijos stiklo taurės. Bezili. Taip. vos tik apie tai išgirdot.. Laikraštyje buvo adresas. kur tarnas jau laukė jo. Susipažinau su ledi Gvendolina.Vakar vakare buvau atėjęs. ar ne? Bet pabūgau sutrukdyti . kad jūs operoje. Vargšė moteriškė! Kokia jos būklė! Juk tai vienintelė jos dukra! Ką ji sakė? . kaip jis atspindėjo Doriano kūną. Tučtuojau atėjau čionai ir labai nusiminiau jūsų neradęs. įvyko. kur ant vasaros slenksčio virpa pavasaris. kaip jūs kenčiat.Vakar diena jums praeitis? .Kuo čia dėtas laikas? Tik lėkštiems žmonėms reikia daugelio metų. . o tuo tarpu mergaitė. kažkur Justeno gatvėje. Ar svarbu. Jis kalbėjo iš lėto. jūrininkas. kad jie galėtų atsikratyti kokiu jausmu. Dorianai. Ką šiuo metu tapot? . Tai svarbiausia. skausmą gali įveikti taip pat . Jis galės matyti slapčiausius savo sielos vingius. Negaliu apsakyti. o Pati dainavo dieviškai.Neturit teisės apie tai kalbėti. kur iš tikrųjų nuėjot. kas atsitiks spalvotam jo atvaizdui drobėje? Kad tik jam pačiam nieko nebūtų. į kambarį tarnas įleido Bezilį Holvordą. Po valandos Dorianas buvo operoje. Kai kraujas dings iš portreto veido ir liks tiktai blyški kreidinė kaukė švininėmis akimis. atrodo. Nekalbėkit apie baisybes. kuris geba save valdyti. kaip man skaudu dėl to. Kam per daug gilintis? Juk stebėti portretą bus tikras malonumas. Rodos.sumurmėjo Dorianas Grėjus. Visą vakarą nuogąstavau. Žmogus.nustebo Holvordas.. Jei paveikslas turi keistis. Bet būtų buvę geriau. Hario seserimi.Nuėjot į operą. džiugus. jis keisis.Mano mielas Bezili. Nė vienas jo grožio žiedas nenuvys. . Kas įvyko. kas nutiko. Yra dar sūnus. Gaila. dar nenunešta į kapus ilsėtis ramybėje. o balsas buvo pilnas skausmingos įtampos. supratau. Nenoriu klausytis! . Kas buvo. Štai ir viskas.Liaukitės. Dorianas vis dar tebestovės ten. Manau.. O dabar papasakokit apie save. IX SKYRIUS Kai kitą rytą jis sėdėjo prie pusryčių stalo. O kai portretas sulauks žiemos.. kad neatvažiavot. Žinoma. Jei apie ką nekalbi. bet man pasakė. Sėdėjom jos ložėje. inkrustuotos auksiniais karoliukais. ar žinot.Jūs buvot operoje? . vikrus.sušuko Dorianas pašokdamas. kurią mylėjot. Žinau. Jis niekada malda nebegundys tos baisios jėgos. Visai atsitiktinai perskaičiau klube vakariniam "Gloubo" numeryje. Šypsodamas jis vėl pastatė širmą priešais paveikslą.Buvau operoje. kad ji nebuvo vienintelis tos moters vaikas.Kaip gerai. ir lordas Henris sėdėjo pasilenkęs prie jo kėdės. Haris teigia. Bet jis ne aktorius. Žmogau. Bet kurgi buvot? Gal buvot nuėjęs pas mergaitės motiną? Jau ketinau važiuoti jums įkandin. tikriausiai šaunus vaikinas. Portretas taps pačiu stebuklingiausiu iš visų veidrodžių.atomo į atomą? Tačiau priežastis nesvarbu.

ko norit! Sakykit. Čia Hario įtaka. siaubo iškreiptu veidu atsigręžęs į Dorianą: . nemanykit. . mirė taip. Kokia skirtinga buvo Sibilė! Ji pergyveno nuostabiausią savo tragediją.Bezili. priėjęs prie lango. Aš nesu panašus į vaikiną. O dabar aš nesuprantu. lyg neturėtumėt širdies. Bet. valandėlę žvelgė į žalią. kaip vieną dieną jūsų dirbtuvėje radau knygelę pergamento viršeliais ir joje užtikau tą žavią frazę. Nenoriu vergauti savo jausmams.tarė Dorianas Grėjus. kurį tapydavau. Buvot pats tyriausias visame pasaulyje. Ar ne Gotjė rašė apie <I>la consolation des arts</I>? Prisimenu. nirštat.tą vakarą.. Ateinat manęs paguosti.Ne.. kuris buvo čia ir pranešė tą žinią. natūralus. Bezili.Hariui aš daug už ką dėkingas. . ar būsiu kada nors nubaustas... Dorianai. Bet.būtumėt radęs mane ašaromis paplūdusį. Paskui viskas praėjo. prieidamas prie jo ir dėdamas ranką jam ant peties. kad Sibilė Vein nusižudė.. verčiau išmokykit pamiršti. Štai kokia žmonių užuojauta! Jūs man primenat istoriją. To niekas negali. . širdingas.Noriu to Doriano Grėjaus. kuris kasdien ateidavo į mano dirbtuvę pozuoti paveikslui.lengvai. Kai suprato savo nerealumą. Paprastai aktoriai gyvena patį banaliausią gyvenimą. kuris sakydavo. ir už tai esu nubaustas. Atrodot visai taip.. ko norit! . Galų gale jam pavyko. ką aš pergyvenau. jog geltonas atlasas galįs numaldyti visas gyvenimo padarytas nuoskaudas. nepažintumėt užuojautos. Jūs mane suprantat .tiksliai nebeprisimenu. ištikimos žmonos. Paskutinį vakarą .Dorianai.visos tos vidurinių klasių dorybės. ..per vėlai atėjot. Noriu jais naudotis.liūdnai pasakė dailininkas. saulės nutviekstą sodą. Jei būtumėt atėjęs vakar atitinkamu metu . Žodžiu. Vaikinas iškaito ir. pasakotą Hario apie kažkokį filantropą.. išskyrus sentimentalistus. Holvordas užsidengė veidą rankomis.. kad ten būta niekingo atsitiktinumo? Žinoma. jeigu iš tikrųjų norit mane paguosti. mėgautis ir juos valdyti.Daugiau negu jums. paimti į rankas..Nežinau.Kaip baisu. išgirdęs.. Tai miela. Jūs mane išmokėt tiktai tuštybės. arba pažvelgti į viską menininko akimis. ji nusižudė. mielas mano Bezili. radęs mane nurimusį. Jis visiškai nebeturėjo ką veikti. nenumanė. O be to. Neišpasakytai kentėjau.galų gale pasakė jis. Matau. kai jūs ją matėt. Tai viena didžiųjų romantinių mūsų amžiaus tragedijų.ji vaidino prastai. Iš gyvenimo ji vėl grįžo į meno sferą. veltui išeikvotas grožis glūdi jos mirtyje. kad aš nesikankinau.nieko baisaus čia nėra. kuriuos galima paliesti. baisiai neteisingas. Mėgstu gražius daiktus. tačiau jo nusivylimas buvo beribis. Negi manot. kuris dvidešimt savo gyvenimo metų stengėsi atlyginti už kažkokią skriaudą ar pakeisti kažkokį neteisingą įstatymą . kaip tas nuostabus berniukas. tai klaiku! Kažkas jus visiškai permainė. kai buvom drauge nuvykę į Marlou. kas jums? Kalbat.. ir drebulys perbėgo jo kūnu.sušuko Dorianas atsigręždamas. O jūs. Jausmo pakartoti nebegaliu. kas įvyko. kaip ir rasti naują malonumą. Bet tada buvot paprastas. vos nenumirė iš nuobodulio ir pasidarė nepataisomu mizantropu. Vakar.Mielas Bezili. kaip sakiau.sušnibždėjo jis. . . Bezili.pusę šešių ar be penkiolikos šešios.Nežinau. nuobodybės. Net Haris.sušuko Holvordas. Kažkuo ji panaši į kanking. Kankinio mirties beprasmybė. ką turit omeny! .Ką gi. . kaip būtų mirusi Džuljeta. apie kurį jūs man pasakojot. Seną . nes jau buvo pažinusi tikrą meilę. Bezili. Tai geri vyrai.. mirguliuojantį. vaikiną. .tarė jaunuolis. Visada buvo herojė.Nusižudė! O viešpatie! Nejaugi tai teisybė? .

Vos tik įėjęs pajutau..Niekada nebegalėsiu jums pozuoti. Kodėl man negalima pasižiūrėti? juokdamasis sušuko Holvordas. kokį esu sukūręs. Bet prisiminkit . Bezili.nežiūrėkit į portretą. kad kol gyvas daugiau su jumis nebesišnekėsiu. paminėjus žodį "kvota". Šviesa portretui buvo per ryški. ne tik kelių bučinių ir kelių pakrikų graudžių žodžių prisiminimą.. . ką nors padaryti. ir esu tikras. Būtinai nupieškit man Sibilę.Mielas jaunuoli.Ką gi. Leiskit pažiūrėti.Jei bandysit pažiūrėti. Bezili. Ne. . . . bet ji tolydžio kartojusi. Sykį jinai man sakė. ir nesiginčykit su manimi. tiek taurumo. stebitės. o jūs nieko neklausinėkit. rafinuotą aplinką. jo veide šmėkštelėjo susierzinimas. Čia geriausias kūrinys. .atsakė jis.galų gale tarė dailininkas. jūs juokaujat. . naujų minčių. kaip aš subrendau.Tik mano vardą. Čia jam puikiausia vieta. bet mylėkit mane kaip mylėjęs.jei paliesit širmą. Žinoma. Bezili. Ar jie kvietė jus? Dorianas papurtė galvą. . Kai mes susipažinom.sušuko jis.. kad ryšium su juo nebus minima jūsų pavardė. kaip sako Haris. Norėčiau turėti kai ką daugiau. Tai buvo labai gražu. Nieko neaiškinsiu.Bet jinai tikriausiai žinojo? . . . Hari aš labai branginu. Aš nejuokauju. kad jūs geresnis už jį.. Bet už viską man brangesnis meninis temperamentas. O kokie laimingi mudu buvom drauge! Nepalikit manęs.Bezili. raižytą dramblio kaulą. Nejau manot. kad aš Pasakų Princas. Tapęs savojo gyvenimo žiūrovu. kad kambarys kitaip atrodo. čia niekuo nedėtas. Dorianai. . Nukelkit širmą. Jūs nesuvokiat. Be jūsų negaliu toliau dirbti. bet geresnis. Turiu naujų aistrų. pabėgi nuo gyvenimo kančių. Žinau. Ir Holvordas pasuko į kambario kampą.Jie nežino mano pavardės. Aš kitoks. girdėdamas mane taip kalbant. Bezili. Dorianai. Apie priekaištus jis nė galvoti nebegalėjo. Vaikinas jam buvo be galo brangus. Tai neįmanoma!. Juk Dorianas turi tiek gerų savybių. o pažintis su juo tapo posūkiu jo kūryboje. Tikiuosi. aš pats tą padariau. Dorianai.tarė jis labai išblyškęs. tarp mūsų viskas baigta. lako dirbinius. kad niekad jo niekam nepaminėjo. Pasikeičiau.suriko jis atšokdamas.. pompastiškumą. Siaubo šūksnis išsiveržė iš Doriano Grėjaus lūpų ir jis puolė tarp dailininko ir širmos. Aš nenoriu. kad visi labai domėjęsi. kuri veikiai praeis. kas aš. . Bet jūs turit vėl ateiti ir man pozuoti. Kvota įvyks šiandien po pietų.Nuo šiol su jumis daugiau nebekalbėsiu apie tą baisų įvykį. . koks esu. Dabar esu vyras. bet žinau. Dailininką jo kalba keistai sujaudino. kad jūsų tarnas šitaip slepia mano darbą. prabangą. per daug bijotės gyvenimo. jei tik norit. nes visa tai labai praturtina žmogų.Pasistengsiu. kokia nesąmonė! . prisiekiu. buvau mokinukas.Nežiūrėti į savo kūrinį? Ne. drauguži.. pažaliavusią bronzą. kad aš jam leidžiu pertvarkinėti kambarį? Kartais jis gėlių pastato. Nieko nepadarysi.Per ryški! Tikriausiai ne. Dailininkas įdėmiai žiūrėjo į jį. liūdnai šypsodamas. Pagaliau gal Doriano abejingumas tik laikina nuotaika. ir viskas.Tarnas. Tiesiog gėda. Nesat stipresnis. naujų idėjų. Esu toks.Nejau jums nepatinka mano nutapytas portretas? Kur jis? Kodėl jį uždengėt širma? Leiskit man pasižiūrėti.brokatą. Tokie dalykai žemi ir niekingi. tačiau jūs privalot likti mano draugas. kurį jie sukuria ar bent atskleidžia.

Baimė išnyko. .Nekalbėkit! . Dorianas Grėjus persibraukė ranka per kaktą. tikriausiai dar išjuoktumėt. kad niekada jo neduosit į parodas. . Portretas tik mėnesiui bus paimtas.. Vienintelis skirtumas.Taigi nemanau.Prieš mėnesį sakėt.. Palaukit. kad tokį laikotarpį lengvai be jo apsieisit. bet paskui staiga išryškėjo? . Be galo nustebęs jis žvelgė į Dorianą. kas iš pradžių galbūt nekrito jums į akis. Taip.Sėskimės.. Staiga Dorianas nutilo. Jis visas drebėjo. jūs mane mažiau bemylėtumėt. Visada galėsiu žiūrėti į jus. ir jo akys blykstelėjo. o akių lėliukės lyg žydros liepsnos diskai. kad jūsų nuotaikos beprasmės. ką nors. sutinku. kurie dedatės esą nuoseklūs.Manau.. jei nenorit. neprieštarauju. paveikslas tikriausiai jums nelabai brangus.tarė jis.sušuko Dorianas Grėjus. kodėl jis nenori eksponuoti jūsų portreto. kaip ir visi pasiduodat nuotaikoms. Nejaugi pasauliui bus parodyta jo paslaptis? Negi į jo gyvenimo slėpinį spoksos žmonės? Neįmanoma! Kažką .sušuko jis. Pasakykit man savąją.. tuo labiau kad šį rudenį ketinu jį išstatyti parodoje Paryžiuje..sušuko vaikinas.visa buvo jūsų valdžioje. priėjęs visai arti ir žvelgdamas jam tiesiai į akis.jis nežinojo ką .Išstatyti parodoje! Jūs norit jį išstatyti? .Dorianai! . nežiūrėsiu. Kumščiai sugniaužti. . jis atrodė sutrikęs. drebančiom rankom įsikibęs į kėdės atramą ir žvelgdamas į jį klaikaus išgąsčio pilnomis akimis. ir tai buvo didelė naujiena". Man jis pasakė.tarė dailininkas. kai jus sutikau. Jei norit..Matau.gana šaltai tarė dailininkas ir apsisukęs nuėjo prie lango. todėl vis tiek turėsiu jį pamatyti. ką turiu jums pasakyti.reikėjo tučtuojau padaryti. Tokio Doriano dar niekada nebuvo matęs.Kodėl apsigalvojot? Jūs. .Kas gi nutiko? Aišku. . kad geriausias mano darbas būtų paslėptas nuo pasaulio. Ir atsakykit man į vieną klausimą. Jei norit. privalot pasakyti.spyrėsi Dorianas Grėjus. Jis buvo pasiryžęs iškvosti Bezilio Holvordo paslaptį. protas. kad niekada nebepažvelgčiau į portretą. ..Ne. jei pasakyčiau. Dorianai.Holvordas sustojo lyg stabo ištiktas.Sėskimės. Jis paklaus ir ištirs. Mūsų draugystė man brangesnė už garsą ir šlovę.. . O jeigu laikot už širmos. kuri bus atidaryta pirmąją spalio savaitę.. Ar pastebėjote paveiksle ką nors nepaprasta. Žoržas Peti ketina surinkti geriausius mano paveikslus specialiai parodai Riu de Sez. kad prieštarautumėt. Nepakęsčiau nei viena. kad niekas pasaulyje jūsų neprivers duoti portreto į parodą.mes abu turim savų paslapčių. Dorianai. Mano siela. gal ir Bezilis turi savų paslapčių. Jis prisiminė. Gal prieš tai dar sykį pertrauksiu laku. suėmė smalsumas.Dorianai. Visai tą patį sakėt ir Hariui. Nekalbėkit..Bet iš tiesų gana kvaila. kad man negalima pažiūrėti į savo darbą. ir keistas siaubas apėmė jį. tad kodėl ne šiandien? . Ji buvo išrasojusi.Bezili. Be to. jog turiu teisę žinoti. jaučiau nepaprastą jūsų įtaką. tada ir aš jums atskleisiu savąją. Jumyse mačiau įsikūnijus tą neregimą .. . Londone jūsų net nebus tuo metu. kaip lordas Henris pusiau rimtai. Vaikinas buvo tiesiog baltas iš pykčio. nuo pat tos akimirkos. Manau. Kodėl atsisakėt duoti mano portretą į parodą? Dailininkas nejučia krūptelėjo. kad pastebėjot.Bezili. Bezili. kol išgirsit viską. Dorianas pasijuto atsidūręs ant baisaus pavojaus slenksčio. kūrybinės galios. priverskit Bezilį pasakyti. Juk nepamiršot iškilmingai man žadėjęs. pusiau juokais sykį jam tarė: "Jei norit labai įdomiai praleisti ketvirtį valandos. nei kita.

Man niekada nedingtelėjo.kad jūs tai pastebėjot portrete. kad jūs teisus. per daug pasakęs. už tai. nusprendžiau jūsų portretą padaryti savo parodos centru. . idealu.Ką gi. Dorianas Grėjus giliai atsikvėpė. juokėsi iš manęs. kad jūs galėtumėt atsisakyti. Ir tada nusprendžiau niekada neduoti paveikslo į jokią parodą. kurį Dorianas galėtų taip neįprastai dievinti? Ar gyvenimas jam tai žada? . Nieku būdu neleisiu jums prieiti prie portreto. Tiktai. Nepykit.Kažką pastebėjau. be jūsų grožio ir mano sugebėjimo tapyti. gal neprieštarausit.. kad menas veikiau slepia menininką. o savais drabužiais. . Pavydėjau kiekvienam. kad aistra. Bet žinau... kad kiti nesuprastų kaip aš jus dievinu. kurio prisiminimas mus. Norėjau jus turėti tiktai sau. Sunkiais lotoso žiedais vainikuotas jūs sėdėjot Adriano barko priekyje. Kurį laiką jis saugus. Ką gi. Buvau laimingas tik su jumis. Menas visada abstraktesnis. kurią menininkas jaučia kurdamas. Jūs truputėlį pyktelėjot. lūpose žaidė šypsnys. Aš ir pats vargiai save tesupratau. ką man visa tai reiškė. Pasilenkęs prie ramaus šaltinio. Pradėjau bijoti. Dievinau jus. kad būtų galima jį pamilti. Dorianai. Tai buvo neįmanoma. nutapyti tokį. Net dabar man atrodo. Sykį jau Hariui esu sakęs . su kuo kalbėjotės. Jo skruostai vėl atgavo spalvą.. Dorianai. kad prieš mano akis . Kai portretas buvo baigtas ir aš vienas prie jo sėdėjau. Dažnai man atrodo. po kelių dienų portretas iškeliavo iš mano dirbtuvės. Todėl.Kada nors juk leisit? . niekada jums apie tai neprasitariau. iškilusi prieš mane jokiom miglom ar šydais nepridengta. gavęs iš Paryžiaus pasiūlymą. Dorianai. Bėgo savaitės. jog klysta tas. atlikusiam tokią keistą išpažintį. ir baisu likti jo valdžioje. O kai jūsų nebūdavo. tolima. Ir vis dėlto jis pajuto begalinę užuojautą dailininkui. . negu mes įsivaizduojam. kad tapydamas jaučiau. Suvokiau.kartais man rodosi. gal net per daug nuostabus. Gal tai buvo metodo realizmas. kuriam apie tai papasakojau.Kažką labai keista. kad ji buvo lemtinga. ką jums pasakiau. Bet aš nepaisiau. man pasirodė.. Haris. ir klausinėjo savęs. Pavojus praėjo. Ar atsiras žmogus. Lordas Henris žavėjo jį savo nepaprastu pavojingumu.jūs sutvertas dievinimui. jūs stovėjot kažkokiam miške Graikijoje ir žvelgėt į savo stebuklingo veido atspindį tykiam vandens sidabre.Neprašykit manęs. jog neklydau. Forma ir spalva kalba mums apie formą ir spalvą. Vieną dieną . ar galėtų kada koks draugas taip stipriai paveikti jį patį. Visa tai buvo intuityvu. gal nuostabi jūsų individualybė.idealą.. Paskui atėjo nauja stadija. Be abejonės. Bezili. per daug savęs įdėjęs į portretą. matoma jo kūrinyje. kiekviename teptuko brūkštelėjime ryškėja mano paslaptis. Tik žinojau. koks iš tikrųjų esat. Dabar matau. apsigaubusį medžiotojo apsiaustu su blizgančia ietimi. Buvau jau nutapęs jus kaip Parį puošniais šarvais ir kaip Adonį. savoj aplinkoj.tarė Holvordas. kaip kiekviename dažų taškelyje. kad buvau kvailai įsikalęs galvon jame dar kažko esant.atsakė Dorianas. negu jį atskleidžia. Buvo pernelyg protingas ir ciniškas. ir kai tik aš išsivadavau iš nepakeliamų jo kerų. kuris mano. žvelgdamas tolin per žalius drumstus Nilo vandenis. jei dabar į jį pažvelgsiu? Dorianas papurtė galvą. Ar iš tikrųjų pastebėjot? .tobulybė ir kad pasaulis dabar man nuostabus. ir jūs vis labiau mane traukėt.ryžausi nutapyti nuostabų jūsų portretą.Labai keista. menininkus. kurį dievini.. rasdavau jus savo mene. bet tada nesupratot. vilioja lyg koks nepaprastas sapnas. ir nieko daugiau. Taigi. nes toks besaikis dievinimas slepia pavojus baisu prarasti tą. kaip ir turi būti mene. pasakyti negaliu.. supratau. Nebūtumėt supratęs. ne mirusių epochų apdarais. Paveikslo eksponuoti negalima..

Tai bus ne mažiau malonu. nežabotas panegirikas. Jūs buvot vienintelis žmogus mano gyvenime. Bezili. .Ak.Mielas Bezili. Bet nieko nepadarysi. keistą uždarumą . Vargšas Bezilis. jis visai nenumanė tikrosios priežasties! Ir kaip keista. nelaimei ištikus.. jūs nenumanot.tarė Dorianas.nusiminęs sumurmėjo dailininkas. Portrete slypi kažkas lemtinga. Dabar. priėjo prie veidrodžio ir pažiūrėjo į jį. Mudu draugai. tai tik jūsų dėka. .Haris leidžia dienas kalbėdamas apie tai. skambiai nusijuokdamas. Bezili.. Ak. . bet pozuoti jums nebepozuosiu niekada.Gal ir jūsų teisybė.. Tai buvo rami vergiškumo kaukė. kad jį kas pamatytų.darydamas tai. Veidrodyje jis puikiausiai matė Viktoro veidą. X SKYRIUS Kai įėjo tarnas. Negalima rizikuoti. Dorianas visai atsitiktinai iškvotė draugą. Dorianas užsidegė cigaretę. o naktis . Dorianas Grėjus nusišypsojo. .dabar Dorianas viską suprato. užuot atskleidęs savo paslaptį. Jam išėjus iš kambario.Ši išpažintis mane apvylė. Kažkuo tragiška buvo toji romantiška draugystė..Komplimentų sakyti aš nė neketinu. Kokia beprotybė palikti daiktą nors ir vienai valandai kambaryje. .O dabar likit sveikas. ir visada turim likti draugais. kaip man sunku buvo visa tai pasakyti. Suprantu jūsų jausmus. . Ateisiu pas jus arbatos. Bet.Jūs turit Harį. Tai buvo išpažintis. Portretą būtiniausiai reikėjo paslėpti. Tai kvaila.Niekada. Tačiau pasisaugoti būtų ne pro šalį.ką gi jūs pasakėt? Kad supratot per daug manimi žavėjęsis. Tarnas atrodė visiškai abejingas ir laukė įsakymų. kas neįmanoma. kai ją atlikau. Dorianai? Negi ką kita įžiūrėjot paveiksle? Juk ten nieko daugiau neįžiūrėsi? . Ir aš norėčiau taip gyventi.. rodos.Jums gal ir maloniau. Nedažnas ir vieną randa.Negaliu to paaiškinti. Gal niekada nereikia kalbėti apie tai.liūdnai tarė dailininkas. Jis atsiduso ir paskambino.. .Nieku būdu! . Harį? . nieko daugiau neįžiūrėsi. Niekam nėra pavykę rasti dviejų idealų.Atsisakydamas jūs žlugdot mane kaip menininką. kas neįtikėtina. kažkas užgeso manyje. .sušuko vaikinas. Jei esu ką gera padargs. Veikiau pas jus.O ko tikėjotės. likit sveikas. . begalinę ištikimybę. ar kartais šis nebus susigundęs žvilgterėti už širmos. Jis gyvena savą gyvenimą. Dorianai. Bijoti nebuvo ko.Ir vėl pozuotumėt man? . į kurį gali įeiti bet kuris iš jo draugų. Kiek daug jam paaiškino ta keista išpažintis! Absurdiškus dailininko pavydo priepuolius. Gaila. Čia netgi ne komplimentas.Ne. Bezili. Kodėl klausiat? Tačiau apie dievinimą nebekalbėkit. ką dievini. iš tikrųjų turėjęs įtakos mano kūrybai. vargu ar eičiau pas Harį. . kad. ir jam buvo skaudu. kad neleidžiat man dar sykį pažvelgti į portretą. O dabar. Dorianas įdėmiai pažiūrėjo į jį ir suabejojo. . .

žvilgterėjo į širmą. Kai durys užsidarė. Žvilgsnis užkliuvo už didelės purpurinio atlaso skraistės. Kaip lavoną graužia kirminai. . nedera eiti. Man tik rakto reikia. Turiu viską apruošti. Senelį paminėjus.Nesvarbu. nuostabaus septyniolikto amžiaus Venecijos dirbinio. O gal jam tik pasivaideno? Po kelių minučių į biblioteką atplustėjo ponia Lyf juoda šilkine suknele. Gal ne sykį ji buvo naudota kaip marška numirėliui uždengti. Dorianas liepė pranešti ekonomei norįs ją matyti. Dorianui pasirodė. . pone. Bet juk jūs.Juk ten pilna dulkių. Ji išėjo iš kambario švytėdama. Prisiminimai apie jį buvo atgrasūs. Taip. ir akimirką jis pasigailėjo nepasakęs Beziliui tikrosios priežasties. Holvordo meilėje . kas jį kaltino ir smerkė iš portreto. kurios. Bezilis būtų galėjęs jį išgelbėti.Nuo senojo pamokų kambario.sušuko jis sudirgęs. Dorianas atsiduso ir pasakė. pone.kokie menki ir bereikšmiai! Iš drobės į jį žvelgė jo paties siela ir šaukėsi teisybės. . čia apačioje jums taip patogu. nuo to laiko. kai mirė jo šviesybė senasis lordas. ir Vinkelmanas. ne. užmarštis tą gali padaryti. Niekada nemirs. Bet dabar per vėlu.Noriu ten žvilgterėti.atsakė jis. kai į kambarį įėjo tarnas. ir jis užmetė brangųjį dangalą ant paveikslo. Štai ir viskas. kurią pažinojo ir Mikelandželas. Lyf. ir pats Šekspyras.Štai raktas. kad Viktoras.Mesjė. tačiau Dorianas juo dar labiau šlykštėjosi. sutvarkyti. gausiai siuvinėtos auksu. Tai ne tik fizinis susižavėjimas grožiu. Bet nuo ateities nepabėgsi. atsižadėjimas. prieš jums įeinant. . Jis nudengė nuo kanapos didžiulę purpuro ir aukso skraistę ir.tai iš tikrųjų buvo meilė .visa tebebuvo. pone. nuėjo už širmos. . Tuo metu kažkas pabeldė į duris. Tai tokia meilė. vyrai jau čia. .ačiū. senoviškom megztom pirštinaitėm ant raukšlėtų rankų. kad portretas daugiau nebepasikeitė. Praeitį visada galima sunaikinti. Jos subjauros jo grožį. pone. kad galinti tvarkytis kaip tinkama. svajones. Nieku būdu. ir Montenisi. ponas Dorianai? . ten niekas kojos nebuvo įkėlęs. kurį jo senelis buvo radęs kažkokiam vienuolyne netoli Bolonijos.sušuko ji.Štai raktas. tamsiu šešėliu apniauks jo gyvenimą. Valandėlę ji dar plepėjo apie kai kurias namų ūkio smulkmenas. . . o pats niekada nemirs. o paskui įsakė tarnui nueiti pas rėmų dirbėją ir paprašyti.. Ar veidas drobėje pabjaurėjo? Atrodė. Daugiau man nieko nereikia. Duokit man raktą. tą.tarė senoji moteris. kad tučtuojau atsiųstų du vyrus.Ne. O dabar ten jums. taip jo nuodėmės išvarpys drobėje nutapytą paveikslą. mėlynos akys. Dorianas paprašė rakto nuo pamokų kambario.Ten nuėjęs. Dorianas išlindo iš už širmos tą akimirką. ..Tvarkyti nereikia. Atgaila. . Šiurpas nukrėtė Dorianą.. Tik išraiška kita. rožinės lūpos . visas voratinkliais apkibsit. Šiurpi savo žiaurumu. kurį sukelia pojūčiai ir kuris miršta. Tuojau jį atsegsiu. drebančiom rankom grabinėdama raktų pundą. kuris skleis siaubą. eidamas iš kambario. Taip.Lėtai tardamas žodžius. Jos jį suterš ir išniekins. laikydamas ją rankose. neketinat ten apsigyventi. Lyf. palyginus su tuo.visa buvo kilnu ir intelektualu. Dorianas krūptelėjo. O dabar ji paslėps tą. kodėl norėjo paslėpti paveikslą. Beveik penkerius metus. kuriame glūdi puvinys. Bezilis būtų jam padėjęs atsispirti lordo Henrio poveikiui ir dar žalingesnei jo paties temperamento įtakai. kurios prasiverš visu baisumu. Kokie menki atrodė Bezilio priekaištai dėl Sibilės Vein. tapusios tikrove. Ir vis dėlto portretas liks gyvas. Dorianas jautė savyje aistras. pojūčiams atbukus.. į ją bus galima suvynioti tą baisų daiktą. Skausmas iškreipė jam veidą. sugrauš jo žavesį. baisesnis už lavono. Aukso plaukai. Dorianas įsikišo raktą į kišenę ir apsidairė.

. atrodo.O kur.. kur bus nugabentas paveikslas.atsakė paslaugusis rėmų dirbėjas ir kartu su padėjėju nukabino paveikslą nuo ilgų varinių grandinių. Puikiai tiktų religinio siužeto paveikslui.būdamas tikras amatininkas. mažas būdamas.Nunešim. ėmė kopti aukštyn. ir pats ponas Haberdas. tas meno kūrinys? . trindamas putlias strazdanotas rankas.. kurioje Dorianas.Parodysiu kelią. Vien tiktai į jį pasižiūrėti būdavo malonu. . kuris turėjo saugoti keistąją jo gyvenimo paslaptį ir slėpti jo sielą nuo žmonių akių. Spėju. kad jie iš Fonthilo.. . liepsit gabenti? . Bet Dorianui Grėjui visada darydavo išimtį. Paprastai jis niekada neidavo iš savo dirbtuvės. klastingos. kiek paūgėjęs.Kuo galiu būti naudingas. Dorianas kažkuo patraukdavo visus žmones. ponas Grėjau? . . Turiu be galo gražius rėmus. Haberdas buvo raudonskruostis žmogelis rudomis žandenomis. nes dėl nepaprasto panašumo į motiną. kad benešant susibraižytų. ponas Haberdai. kad patys klientai ateitų. Deja. Dorianas brūkštelėjo raštelį lordui Henriui.Palauk atsakymo. Portretas su prabangiais rėmais buvo labai gremėzdiškas.Nelengva.. taip pat ir dėl kitų priežasčių jo nekentė ir norėjo laikyti kuo toliau nuo savęs. proporcingas kambarys. kai jie pasiekė laiptų aikštelę viršuje... Dorianui kambarys pasirodė menkai tepasikeitęs. Jis gana sunkus.Taip. Varžytinėse aptikau.paklausė jis. Seni.Dorianas kartkartėmis paveikslą prilaikydavo. ponas Grėjau. O gal verčiau eikit pirmi. . ponas Grėjau. įmantriai išmargintais šonais ir patamsėjusiais auksuotais apkaustais. Po dviejų ar trijų minučių vėl pasigirdo beldimas į duris. gana sunku. Jis palaikė atidargs jiems duris. Čia tebestovėjo milžiniška itališka skrynia . kad gaištat. ponas Haberdai. pone. dailininkų. nes jie platesni. pone. nenuėmę skraistės? Nenoriu. kurio pagarbą menui buvo gerokai ataušinusios amžinai tuščios daugumos klientų.sušvenkštė žmogelis. o akys įdėmios.paliepė jis. ir nusišluostė blizgančią kaktą. kad man pačiam bus didelė garbė pas jus atvykti. kad juodu sutarę susitikti vakare penkiolika po aštuonių. Jis. Tarnui nevalia sužinoti. kad jūs galėtumėt atsiųsti man porą savo vyrukų. ir primindamas. rakindamas duris į kambarį.. prašydamas. . . Tai buvo erdvus.Pamaniau.ir atvesk čia vyrus. įteikdamas tarnui raštelį.atsakė Dorianas Grėjus. Čia buvo ir atlaso medžio knygų spinta su aptriušusiais jo vadovėliais. o vėliau. kai vaikystėje čia ateidavo žaisti. . Kur. ir jie.Dorianas suprato turįs tučtuojau atsikratyti šiuo žmogumi. išėję į prieškambarį. nuo to laiko. pagelbėdamas vyrams. Lipsime priekiniais laiptais. teks lipti į patį viršų.. todėl ir pamaniau. kad galiu būti jums naudingas. Daugiau kaip ketverius metus jis nebuvo čia kojos įkėlęs. Džiaugiuosi.<I>cassone</I>. . ir nors Haberdas mandagiai protestavo. Sėdęs už rašomojo stalo. Už jos ant sienos .iš teisybės. įžymusis rėmų dirbėjas iš Saut Odlio gatvės.Štai. įėjo su žaliūku jaunu vyru. kad tas atsiųstų jam ką nors paskaityti. mėgdavo slėptis. jis jokiu būdu negalėjo pakęsti. kad džentelmenas dirbtų bet kokį naudingą darbą. savo padėjėju. Būtinai užsuksiu kada nors pažiūrėti rėmų. florentietiški. gudrus. Laukdavo.Ar galėsit nunešti. pone. pats čia ateidamas.Nesirūpinkit.Labai gaila.sumurmėjo Dorianas. ruošti pamokų. Šiandien aš tik noriu nugabenti į viršų vieną paveikslą. nors šiuo metu religiniu menu nelabai tesidomiu. . kišenės. Malonėkite eiti įkandin. kurį paskutinysis lordas Kelsou specialiai įrengė savo anūkui.

Paveikslą reikia paslėpt. kurios jau. daili profesionali ligonė. kad kaip tik čia bus paslėptas lemtingasis portretas. pamatė. .. kas jo laukė! Bet namuose nebuvo kitos patalpos. . Jis prisiminė nesuterštą vaiko dienų tyrumą ir pasibaisėjo. apvalys jį.. Dorianas buvo pasirengęs šokti ir partrenkti jį žemėn. Geltonos raukšlės apsups blėstančias akis. jei tas tik išdrįstuį pakelti prabangiąją uždangą. vis dar gaudydamas kvapą. kuris jam vaikystėje buvo toks rūstus. neaprašomų nuodėmių. Jis gali išvengti nuodėmės bjaurumo.kabojo tas pats apskuręs flamandiškas gobelenas. pažvelgti į meno kūrinį? Dorianas krūptelėjo. Plaukai praras blizgesį.atsakė rėmu dirbėjas. kad priverčiau jus taip ilgai laukti. ir jos bus klaikios. pone. vilties nėra. Ir jis pats nežiūrės. gausiai inkrustuoto perlamutru. lydimas padėjėjo. Niekas niekada nebepažvelgs į baisųjį portretą. nėra už ką. kuriame išblukęs karalius ir karalienė sode žaidžia šachmatais. Kaklas pasidarys raukšlėtas. ar Viktoras prieškambaryje sutiko . to gana. Jokios kitos akys. Ne. išskyrus jo paties. Dorianas užrakino duris ir įsikišo raktą į kišenę. Kas valandą.atsakė jis.. o ant pirštinėm apmautų jų riešų tupi sakalai su gaubtais ant galvų.Jums. ponas Haberdai.apsigręždamas tarė jis pavargusiu balsu. Tik atremkit į sieną. pone. Skruostai įdubs arba suglebs. prasižios arba atvėps ir atrodys kvaila ar atgrasi. kuri praeitą žiemą praleido Kaire. Kam stebėti šlykštų savo sielos gedimą? Jis išsaugos jaunystę. Užsigalvojau apie kažką kita. nenuleisdamas akių nuo vyriškio. Kitos išeities nėra. išpurtęs.gulėjo lordo Henrio laiškelis. apsaugos nuo tų nuodėmių. kaip ir jo senelio. nebepamatys jo gėdos. Nenoriu jo kabinti.. Grįžęs į biblioteką. . Ar ne vis tiek? Niekas jo nepamatys. Kaip puikiai jis viską prisiminė! Besidairant jam prieš akis iškilo kiekviena jo vienišos vaikystės akimirka. Viktoras jau grįžęs. rankos šaltos. kuris dirstelėjo atgal į Dorianą su baikščia nuostaba šiurkščiame. kaip ir visų senių. kuri saugojo jo gyvenimo paslaptį. . Dėkoju. ledi Redli. Ant arbatos padėklo jis rado <I>"The Saint James Gazette"</I> vakarinį numerį. kas dieną jo atvaizdas paveiksle vis labiau sens. ir niekas kitas negalės čia patekti. bet senatvės bjaurumo neišvengsi. . Po purpuro dangalu veidas. Raktą turės jis pats. Vadinasi. ponas Haberdai. kad jau po penkių ir arbata paduota. Ačiū. kirba ir jo sieloje.Prašau įnešti. nuo tų keistų.Bet kur. nebus įdomu. Štai čia bus gerai.stalelį jam buvo dovanojusi jo globėjo žmona. Visada pasirengęs jums patarnauti.Nėra už ką. Gal kada nors žiaurumas išnyks iš tų raudonų juslingų lūpų.Atleiskit. rodos.Kur jį statysim. . nutapytas drobėje.Nieko. kad buvot toks malonus ir atėjot. nešvarus. pro šalį joja pulkas sakalininkų.Daugiau jūsų nebetrukdysiu. galės pasidaryti goslus. Dorianui parūpo. nedailiame veide. džiaugiuosi gavęs pailsėti. mėlynom gyslom išvagotas kūnas susisukęs. Gal į jo gyvenimą ateis meilė. pone? . . Tokio gražaus žmogaus jis dar nebuvo regėjęs. Kaip maža jis numanė anuo prabėgusiu metu apie tai. Ant mažo tamsaus kvapnaus medžio stalelio. Ir ponas Haberdas nukaukšėjo laiptais žemyn. ir jo kūne. o greta geltona knyga apdriskusiu viršeliu ir apčiurintais kampais. Dabar jautėsi saugus. ponas Grėjau. burna. labiau apsaugotos nuo smalsių akių. Pagaliau negi jis negali dar pasitaisyti? Nebūtinai jo ateitis turi būti tokia gėdinga. kurioms vien jų paslaptingumas jau teikia žavesio ir rafinuotumo. . Nutilus jų žingsnių aidui. ir jis galės parodyti pasauliui Bezilio Holvordo šedevrą. ponas Grėjau.Gal galima.

Tokiam daiktui anglų kalbą jis mokėjo daugiau negu reikia. kuriuos visą gyvenimą šantažavo koks tarnas. pradėjo vartyti. aistras ir mąstymo būdus ir tokiu keliu savyje sukaupti įvairias būsenas. paėmė knygą ir. Tai. radęs nukritusią kortelę su adresu. kurią lordas Henris buvo jam atsiuntęs. Jo žvilgsnis užkliuvo už knygos. ir pranešė lauksiąs klube penkiolika po aštuonių. įsipylęs arbatos. Pareikšta užuojauta velionės motinai. kuris jam visada atrodydavo lyg sidabro korys. Knyga buvo parašyta savotišku išdailintu stiliumi. Kaip bjauru! Ir koks šlykštus tikrasis bjaurumas! Jis pyktelėjo ant lordo Henrio. išmetė skiautes. apygardos prokuroras. Tokios keistos knygos jam nebuvo tekę skaityti. dengdamas stalą arbatai. Širma nebuvo pastatyta atgal. kuris praleido gyvenimą. gyvu ir drauge miglotu. pastaruoju metu dirbusios Rojalio teatre. ko niekada neįsivaizdavo. lyg švelniai fleitų melodijai skambant pro jį būtų žygiavęs nebylus paradas visų pasaulio nuodėmių puikiausiais apdarais. žmonių neprotingai vadinamos dorybėmis. Dorianas Grėjus jos nenužudė. Pojūčių gyvenimas buvo aprašomas mistinės filosofijos terminais. staiga virto tikrove. ką jie čia veikė. Jo dėmesį patraukė raudonu pieštuku pažymėta vieta penktame puslapyje. nugrimzdęs į fotelį. kad mirtis įvykusi dėl nelaimingo atsitikimo. veikiau tai buvo psichologinė studija apie vieną jauną paryžietį. Tai. nugirdęs pokalbį. kurį išmintingieji ir dabar tebevadina nuodėme.išeinančius vyrus ir ar iškvotė iš jų. kuri labai jaudinosi. jį žavėjo savo nenatūralumu nė kiek ne mažiau. Hoksteno gatvėje. Gal kokį vakarą Dorianas užklups jį tykinant aukštyn ir bandant atidaryti to kambario duris. be abejonės. būdingų kai kuriems prancūzų simbolistų mokyklos atstovams. perskaitęs laišką. palengva skleidėsi prieš akis. Jis tikrai pasiges paveikslo. technikos terminų ir puošnių parafrazių. ir sienoje žiojėjo tuščia vieta. nulipdytas kokių nepaprastų Egipto bičių. Atrodė. kurias buvo patyrusi pasaulio dvasia. atplėšė lordo Henrio laiškutį. Jis buvo girdėjęs apie turtingus žmones. Tai buvo romanas be siužeto ir tik su vienu veikėju. nusistebėjo jis. Po kelių minučių knyga jį pagavo. ponas Dertbis. išskyrus jo amžių. Metaforos buvo didžiulės lyg orchidėjos ir tokių pat subtilių spalvų. Dorianas vangiai atskleidė <I>"The Saint James Gazette"</I> ir permetė akimis. Tikrai kvaila buvo apibraukti jį raudonu pieštuku. pilnu žargono ir archaizmų. Baisu turėti šnipą savo namuose. Bet negi tai svarbu? Kas sieja Dorianą Grėjų su Sibilės Vein mirtimi? Nebuvo ko bijoti. O gal jis jau perskaitė ir pradėjo įtarinėti. Dorianas atsiduso ir. duodama parodymus ir klausydama daktaro Birelio pranešimo apie lavono skrodimo rezultatus. Kartkartėmis buvo sunku susigaudyti. pasigedo. Juk Viktoras galėjo perskaityti. Priėjo prie mažojo perlų spalvos aštuonkampio stalelio. mėgindamas devynioliktame amžiuje išbandyti visų praėjusių epochų.</TT> Jis susiraukė. Ten buvo rašoma: <TT>KVOTA DĖL AKTORĖS Šį rytą Bel Taverne. po pagalve užtikęs sudžiūvusią gėlę ar suglemžtą mezginių skiautę. kuri Dorianui gal būsianti įdomi. jaunos aktorės. jau dabar. ar skaitai kokio viduramžių . Visos tos savęs atsižadėjimo formos. Holborne. perėjęs per kambarį. perplėšė laikraštį pusiau ir. atliko kvotą dėl Sibilės Vein. ką jis tik miglotai įsivaizdavo. Kas tai per knyga. Patvirtinta. atsiuntusio jam šį pranešimą. kaip ir tas natūralus maištas. Lordas Henris tik rašė siunčiąs vakarinį laikraštį ir knygą.

atsakė lordas Henris. lyg gyvenimo purvas nebūtų jo sutepęs. Jam įėjus į kambarį. . kaip toks žavus. kad ji mane pakerėjo. kurio charakteryje taip keistai buvo susipynę romantiko ir mokslininko temperamentai. elegantiškas žmogus galėjo išvengti tokio purvino ir goslaus amžiaus dėmių. Ten rado lordą Henrį. Paskui. Jį matydami. ir ėmė rengtis vakarienei. kaip. nuėjo į kitą kambarį. nėmaž neblėso. Beskaitant skyrių po skyriaus.o gal žiaurumas glūdi kiekviename džiaugsme. Sakiau. Vienu atžvilgiu jis buvo laimingesnis už fantastiškąjį romano herojų. kol nieko nebebuvo matyti.Nesakiau. nutildavo nešvankios vyrų kalbos. XI SKYRIUS Daugelį metų Dorianas Grėjus negalėjo išsivaduoti iš šios knygos poveikio. praradusio tai.iš teisybės. Jis atsisiųsdino iš Paryžiaus ne mažiau kaip devynis didelio formato prabangius egzempliorius ir davė juos įrišti skirtingų spalvų viršeliais taip. poliruotų metalo paviršių ir stovinčio vandens baimės. tapo jam savotišku idealu. sakinių ritmas. padėjo knygą ant mažo florentietiško stalelio. kad jie atitiktų įvairias jo nuotaikas ir besikeičiančius įgeidžius. Jie stebėjosi. kildamas nuo kėdės. Beveik su žiauriu džiaugsmu. Jo veido tyrumas tarytum smerkdavo juos. vaikino galvoje sukėlė savotiškus sapnus. jis kartais visiškai nebesutramdydavo.Atleiskit. užrašyta jam dar jos neišgyvenus. kad užmiršau laiką.tyliai tarė lordas Henris. kad ji man patiko. be jokios abejonės. žavus jaunas paryžietis. Hari. kuri taip anksti ėmė kamuoti jaunąjį paryžietį ir kuri atsirado. glūdi kiekviename malonume. kaip rodėsi. netikėtai nuvytus kadaise nuostabiam jo grožiui. Dorianas skaitė prieblandoje tol. Ir juodu nuėjo į valgomąjį. buvo pasakojama apie sielvartą ir neviltį žmogaus..Dorianas skaitydavo antrąją knygos dalį.. ar liguistus mūsų dienų nusidėjėlio prisipažinimus. Ir iš tikrųjų knygoje tarytum buvo išdėstyta paties Doriano gyvenimo istorija. net neturėjo galimybės patirti . Knyga. pakilo. subtili jų muzikos monotonija. kuris buvo taip pakerėjęs Bezilį Holvordą ir daugelį kitų.sušuko Dorianas. kai tarnas kelis sykius jam priminė..jį pamatę. kai jis atvyko į klubą. negalėjo patikėti gėdingais kaltinimais. tartum sklido troškus smilkalų kvapas ir drumstė protą.Aš ir maniau.. taip mane pakerėjo. kurių. jau suvokiat skirtumą. Net ir tie. kurie buvo girdėję pačias pikčiausias kalbas apie Dorianą. .. Herojus. Hari. Jis niekada nepatyrė . liguistas svajones. Tai buvo nuodinga knyga. ir jis nė nepajuto. pilna sudėtingų refrenų ir periodų. ką labiausiai brangino kituose žmonėse ir visame pasaulyje.kartkartėmis gandai apie jo gyvenimo būdą klaidžiodavo po Londoną ir sukeldavo šnekas klubuose. kaip ėmė gesti diena ir slinkti šešėliai! Pro langus žvelgė giedras žalvario dangus. O nuostabus Doriano grožis. jie prisimindavo nekaltybę. O gal teisingiau būtų sakyti. kurią buvo suteršę.bet kaltas jūs. Čia kas kita..Ak.. Iš jos puslapių. persmeigtas vienintele žvaigžde. . gal tik truputį perdėtai. niekada nė nemėgino išsivaduoti. koks vėlus metas. kad ji patiks jums. Dorianas visada atrodydavo taip. Jau buvo beveik devynios. . kur tikrai tragiškai. sėdintį vieną kambaryje ir baisiausiai nuobodžiaujantį. kurią atsiuntėt. kuris visada stovėdavo prie jo lovos.šventojo ekstazės aprašymus.tos kiek juokingos veidrodžių. .

o kartais ir su klaikiu. kuriems egzistavo "regimasis pasaulis". o sezono metu kiekvieną trečiadienį jis atverdavo pasauliui savo gražių namų duris ir pasikviesdavo įžymiausių to meto muzikantų. kas baisiau . tolydžio tenkinamas. akivaizdžiai veikė jaunus dabitas. kartais nakčia. Suprantama. Nors Dorianas itin noriai užėmė vietą visuomenėje. kurie tarėsi esą jo draugai. kurie puikaudavosi Meifero baliuose ar Pel Melo klubuose ir mėgdžiodavo viską. ar purviname įtartinos smuklės kambary netoli dokų. matė ar tarėsi matą Doriano Grėjaus asmenyje įsikūnijus tą idealą. Dorianas sėlindavo aukštyn prie uždarų kambario durų. idealą. grįžęs namo po vienos iš tų. vis dėlto širdies gelmėje jis troško vaidinti reikšmingesnį vaidmenį negu paprasto <I>arbiter elegantiarum</I>. Gyvenimą jis laikė svarbiausiu. paslaptingų ilgai trunkančių išvykų. todėl ypač skaudus. didžiausiu iš visų menų. suglebusių rankų ir kojų. tiek ir nepaprastai skoningu stalų padengimu. Jis pridėdavo baltas savo rankas prie šiurkščių išpurtusių rankų paveiksle ir šypsodavosi. Tačiau su aukštąja visuomene Dorianas vis dėlto nebuvo toks jau neapdairus. savotiški stiliai. kuriuos suruošti jam visada pagelbėdavo lordas Henris. Teisybė. rafinuotumu ir puikiomis manieromis. Iš tikrųjų. senstantį veidą drobėje. Jiems Dorianas buvo vienas iš tų. iškvėpintame švelniausiais kvepalais. kartais jis svarstydavo. "garbindami grožį. kurį pirmą kartą jam sužadino lordas Henris. jis galvodavo apie tą pragaištį. garsėjo tiek apgalvotu svečių parinkimu ir susodinimu. Noras pažinti gyvenimą. kur nelyginant subtilioje simfonijoje buvo suderinta egzotiškos gėlės. kuriuos kartkartėmis pamėgdavo. Jo rengiami nedideli pietūs. Jis šaipėsi iš sukiužusio kūno. ir jo sielvartas buvo grynai egoistiškas. ypač labai jaunų vyrų. kad jie. vos tik sulaukė pilnametystės. tuo didesnį malonumą jausdavo Dorianas Grėjus. į kurį pats Dorianas tik pusiau rimtai težiūrėjo. taip ir jis buvo iš tų. šypsantį poliruotame veidrodyje. Bet tokios akimirkos būdavo retos. žavėjosi jis ir dendizmu. Jis stengėsi . Kuo daugiau Dorianas žinojo. tuo daugiau troško žinoti. kuris malšinamas tik didėjo. čia į gražų jauną veidą. kiti menai buvo tarsi pasiruošimas jam. žiūrėdamas čia į bjaurį. siuvinėtos staltiesės ir senoviniai aukso bei sidabro indai. Kuo ryškesnis būdavo kontrastas. Kaip ir Gotjė. kuris savaip mėgino teigti absoliutų grožio modernumą. kaklaraiščio mazgo ar dėl lazdelės nešiojimo. kurią užtraukė savo sielai. daugelis žmonių. atrakindavo jas raktu. Jo rengimosi būdas. padaro visuotina. kad galėsiąs tapti savo meto Londonui tuo. apie kurį jie svajojo Itone arba Oksforde. kurios sukeldavo keistus spėliojimus tarp jo draugų ir tų. kuo Nerono imperijos laikų Romai buvo "Satyrikono" autorius. kur svetimu vardu pasivadinęs ir persirengęs dažnai lankydavosi. Žavėjo jį ir mada. patys darosi tobuli". gulėdamas savo miegamajame. Jį kankino pašėlęs alkis.Dažnai. Žiemą vieną ar du sykius per mėnesį. jungiantį tikrą mokslininko kultūrą su pasauliečio taktu. kas atrodo fantastiška. kurio niekada nepalikdavo.nuodėmių ar senatvės pėdsakai. Smulkmeniškai atidžiai. kurios vagojo suvytusią kaktą ar telkėsi aplinkui stambią goslią burną. su kuriuo tariamasi dėl papuošalu. bandydami bereikšmėmis detalėmis atkurti jam būdingo puošnumo žavesį. šiurpiu džiugesiu tyrinėdavo jis bjaurias raukšles. ir jį džiugino mintis. apie kuriuos Dantė yra rašęs. ką jis darė. kuri trumpai valandėlei tai. vis labiau augo. ir su veidrodžiu rankoje stovėdavo priešais Bezilio Holvordo nutapytą portretą. kuri jam buvo pasiūlyta. Jis vis labiau ir labiau žavėjosi savo grožiu ir vis labiau ir labiau domėjosi savo sielos puvimu. kad šie savo meno stebuklais žavėtų jo svečius. kai jie drauge sėdėjo jų bičiulio sode.

kažkodėl nūnai vėl atgijusio. Hedonizmas išmokys žmogų atsidėti gyvenimo akimirkoms. kurio per savo neišmanymą žmonės bandė išvengti. juodi fantastiškų pavidalų šešėliai nutykina į kambario kampus ir lieka ten gūžoti. kuris nakties tamsoje būtų tavo džiaugsmui atsinaujinęs. kad veltui eikvoji jėgas tam pačiam įkyriam stereotipinių įpročių rate. teisus buvo lordas Henris. kaip visiems žinoma. o atsiskyrėliui siunčia į draugus laukų gyvulėlius. Iš nerealių nakties šešėlių sugrįžta tikrovė. pasaulį. bet niekada nepriims jokios teorijos. kuri tūno visose groteskiškose formose ir gotikos menui suteikia amžiną gyvybę. kurį bijojai perskaityti ar skaitei pernelyg dažnai. ar po siaubo ir klaikaus džiaugsmo nakties. . kai apmaudą jauti net džiaugsmą prisimindamas. Taip. Lauke tarp lapų jau spurda paukščiai. Be abejonės. kuris juos bukina. o apie buvusį malonumą galvoji su skausmu. ar jie saldūs. Kam nėra tekę nubusti prieš aušrą po besapnės nakties. to dvasingumo. ir mes matom. ir tu jauti. kur visi daiktai turėtų naują formą ir naujas spalvas. ar kartūs. nes ir pats gyvenimas tėra akimirka.pati patirtis. kuri reikalautų atsižadėti bet kokio pavidalo jausminės patirties. greta guli nebaigta pjaustyti knyga. o ne patirties vaisiai. Pojūčių garbinimas dažnai ir pagrįstai yra smerkiamas. būdingi ir žemesnėms gyvūnu formoms. nei vulgariam ištvirkavimui. girdėti. Tiek daug atsisakyta! Ir dėl tokio menko tikslo! Būta beprotiškų atkaklių atsižadėjimų. skirta kaip tik tiems. kuris. Pažvelgus atgal į žmogaus kelią per Istoriją. paremtą išmintinga filosofija bei nustatytais principais. kaip žmonės eina į darbą. bastosi aplink tylų namą. bet štai atsėlina siaubas. pasaulį. Dorianą apimdavo gailestis. klaikaus savęs kankinimo ir neigimo. baisesnės už pačią tikrovę. veja anachoretus į tyrus pas žvėris. Gamta. Nei asketizmui. Blyškiuose veidrodžiuose vėl atgyja atspindžiai. jog pasaulis norėjo juos sutramdyti badu ar užslopinti kankinimais. Užgesusios žvakės stovi kur stovėjusios. ir jos tarytum virpa. Vienas paskui kitą kyla plonyčiai tamsos šydai. ar laiškas. kuria buvai pasipuošęs baliuje. kurių protą kamuoja svajonių liga? Palengva balti ryto pirštai smelkiasi pro užuolaidas. kurio pagrindinis bruožas subtilus grožio instinktas. kuris žudo pojūčius. užuot įkvėpęs jiems naujo dvasingumo. kuris atnaujinsiąs gyvenimą ir išvaduosiąs jį nuo to atšiauraus ir nemalonaus puritonizmo. ten vietos nebus. kurie atrodo stipresni už juos pačius ir kurie. Nebylūs. kuriame praeičiai liktų labai maža vietos ar ji visai išnyktų. kurią skaitei. kad tikroji pojūčių prigimtis dar niekada nebuvusi suprasta ir kad pojūčiai likę laukiniai ir gyvuliški tik todėl. ir vis dėlto norom nenorom gena miegą iš purpurinio jo urvo. kaip aušra grąžina pasauliui jo pirmykštį vaizdą. atskridęs nuo kalnų. Tačiau Dorianas Grėjus manė. pilnos tos vitališkos jėgos. pamažėle daiktai atgauna savo formą ir spalvas. pilna nepaprastos ironijos. kai smegenų ląstelėmis skrieja šmėklos. būtį kitokie ir juose glūdėtų kitos paslaptys. ar galų gale bent nebeegzistuoti kaip sąmoninga pareiga ar atgaila. jokios sistemos. Belieka pradėti gyvenimą nuo ten.sukurti naują gyvenimo stilių. kaip dūsauja ir rauda vėjas. Hedonizmo tikslas . tarytum bijodamas pažadinti miegančius. sukausto tave. atrodytų. pranašavęs naująjį hedonizmą. kilusių iš baimės ir žeminančių daug baisiau negu tas tariamas nuopuolių. nes gotika. nes iš prigimties žmonės instinktyviai bijo aistrų ir jausmų. vis tiek. kurią pažįsti. ar prie vielutės pritaisyta gėlė. arba tave pagauna pašėlęs noras vieną rytą atmerkti akis ir išvysti pasaulį. kur buvai sustojęs. ir aukščiausią gyvenimo prasmę matė pojūčių sudvasinime. Lyg ir niekas nepasikeitė. kai mirtis tampa beveik geidžiama. tas hedonizmas remsis protu.

kaip jau buvo minėta. arba kaip kunigas. Bet jis niekada nepadarė klaidos ir savo intelektualinio augimo nesukaustė. Dorianui patikdavo klūpoti ant šaltų marmuro grindų ir žiūrėti į kunigą. kai nėra žvaigždžių ir kai mėnuo pasislėpęs. kuriuos lyg didžiules auksines gėles siūbuoja susikaupę berniukai. kuri sumaišo protą. jis bandė sukurti kvepalų psichologiją. ieškodamas pojūčių. jokia teorija apie gyvenimą Dorianui nebuvo svarbesnė už patį gyvenimą. išsklaido melancholiją. pasiduodavo vylingai jų įtakai. Dorianą jaudino tiek didingas pojūčiais suvokiamos realybės paneigimas. nesumaišė su smukle. žiedadulkių pilnos gėlės. dažnai sudaro būtiną jo egzistavimo sąlygą. o čampakas teršia vaizduotę. ieškodavo žmonių minčių bei aistrų ištakų kokioje balzganoje smegenų ląstelėje ar baltame organizmo nerve. klausydamasis. kuris žmogų pykina. jų gamybos paslaptis. kuriuose pašėlę čigonai mažomis citromis brązgindavo siautulingas melodijas arba . kad pojūčiai gali atskleisti ne mažiau dvasinių paslapčių kaip siela. žavėdamasis teorija. kurie. ir subtilusis antinomianizmas. liguistų ar sveikų. apsivilkęs standžia gėlėta dalmatika. angelų duona. anot moderniųjų psichologų. Jis suprato. Tame kasdieniniame aukojime. kokie bevaisiai visi intelektualiniai svarstymai. Iš tikrųjų Romos katalikų apeigos visad jį labai masino. o kartais ilgai sėdėdavo jų šešėlyje. kuri tinka tik pernakvoti vieną naktį ar prisiglausti kelias nakties valandas. kaip sako. formaliai išpažindamas kokį tikėjimą ar priimdamas kokią sistemą. išaiškinti. normalių ar pakenktų. kuris ne tik puikiai derinasi su karštu temperamentu. hovenija. kodėl ambra sužadina aistras. sutraukęs jų spalvas. kurie tuo pat metu būtų ir nauji. baltomis rankomis palengva atstumia tabernakulį dengiantį šydą arba kelia aukštyn brangakmeniais išpuoštą. buvo priešingi jo prigimčiai. Savotiškai jį žavėjo rūkstantys smilkytuvai. kad nėra tokios dvasinės būsenos. turįs nuostabią galią paprastus daiktus paversti nepaprastais. tiek ir primityvus jos elementų paprastumas bei jos simbolizuojamos amžinos žmogaus tragedijos patosas. kad jie žmogui sukelia mistinę nuotaiką. Jis labai aiškiai suvokė. jis distiliuodavo sodraus kvapo aliejus ir degindavo aromatingus rytietiškus sakus. kodėl muskusas sudrumsčia protą. Paskui jis pasinėrė vien į muziką ir ilgoje salėje grotuotais langais. kad Dorianas ketinąs pereiti į katalikų tikėjimą. domėjosi kurį laiką ir materialistinėmis vokiečių darvinizmo doktrinomis ir. Išeidamas jis su nuostaba žvelgdavo į juodas klausyklas. Dorianas dažnai pereidavo prie tam tikrų mąstymo modelių. kuris buvo daug baisesnis už visus antikinio pasaulio aukojimus. žibinto formos monstranciją su baltutėlaičiu paplotėliu. namo. bet. Vienu metu jį domino misticizmas. aromatingi balzamai. ir nusprendė atskleisti jų tikruosius ryšius. ir malonūs ir kuriuose glūdėtų romantikai taip būtinas nepaprastumas. apvilkti mezginiais ir purpuru. Tačiau. kuris. nardas. kaip jis žinojo. kas glūdi smilkaluose. o žibutės primena mirusią meilę. kuris dažniausiai jį lydi. kai jie atskiriami nuo veiklos ir patirties. jausdamas keistą pasitenkinimą. įrodinėjančia absoliučią dvasios priklausomybę nuo tam tikrų fizinių sąlygų.Tokių pasaulių kūrimas Dorianui Grėjui rodėsi esąs tikrasis gyvenimo tikslas ar vienas iš tikrųjų tikslų. ir alijošius. kaip pro nudilusius grotelius vyrai ir moterys šnibžda tikrąsias savo gyvenimo istorijas. nustatyti. kartais iš tikro atrodančiu lyg <I>panis caelestis</I>. Sykį pasklido gandas. kaip veikia saldžiai kvepiančios šaknys. Jis žinojo. aukso ir cinoberio lubomis ir alyvuogių spalvos lakuotomis sienomis jis ruošdavo keistus koncertus. o paskui. kuris. kuriame galima gyventi. tamsus ir kvapnus medis. Todėl jis ėmė studijuoti kvepalus. pasotinęs proto smalsumą. apsitaisęs Kristaus kančių apdaru. kuri neturėtų atitikmens pojūčiuose. perlaužia ostiją ir deda į taurę ir už nuodėmes mušasi į krūtinę. pamesdavo su tuo keistu abejingumu.

buvo ilgas meksikietiškas klarinas. kad slibino smegenyse buvęs brangakmenis. ir jis vėl sėdėdavo savo ložėje operoje vienas arba su lordu Henriu ir su didžiausiu malonumu klausydavosi "Tanhoizerio". kaip pasakojama. turi savų išgamų. Alfonso knygoje <I>"Clericalis Disciplina"</I> buvo minima gyvatė tikro hiacinto akimis. kad Menas. pabaisą buvę galima užmigdyti ir nudėti. tuo tarpu išsišiepę negrai monotoniškai mušdavo varinius būgnus. jis jautė keistą malonumą. panašių į pieną. kurie klykia šaižiai lyg paukščiai. gražus Šopeno liūdesys ir paties Bethoveno galingos harmonijos neveikė jo klausos. ugninių granatų. šviesiai žalią peridotą. tokių pat. ir kurio graudų garsą taip vaizdžiai aprašė. buvo ir čaižus Amazonės genčių turas. o traukiant. iš teisybės. kad Jordano slėnyje buvę rastos gyvatės. Doriano kolekcijoje buvo margintų arbūzų su akmenukais. galvodamas. kokių tik galėjo rasti tiek išmirusių tautų kapuose. "parodžius auksines raides bei purpurinį drabužį". Jis mėgdavo juos čiupinėti. Iš visų pasaulio šalių jis surinko keisčiausių instrumentų. kuris lempos šviesoje tapdavo raudonas. oranžinių ir violetinių špinelių. ir vaivorykščių atspindžius baltam kaip pienas opale. kiaurą dieną tupintys aukštuose medžiuose. Tarpais. šlykštaus pavidalo ir bjauraus balso daiktų. šio didžio kūrinio uvertiūroje įžvelgdamas savo sielos tragedijos išraišką. molinių ąsočių iš Peru. Jo kolekcijoje buvo Rio Negro indėnų paslaptingasis džuruparis. Dažnai jis ištisą dieną praleisdavo rūšiuodamas ir dėliodamas į dėželes savo brangakmenių kolekcijas. o jo drabužius puošė penki šimtai šešiasdešimt perlų. tiek tarp tų negausių laukinių genčių. panašus į tą. kurį matė Bernalas Diasas. Filostratas pasakoja. Didžiojo chemiko Pjero de Bonifaco nuomone. kurios nebuvo susidūrusios su Vakarų civilizacija. už devynių mylių. romantiškoje istorijoje pasakojama. buvo ir teponactlis su dviem virpančiais mediniais liežuvėliais. kokias Alfonsas de Ovalas girdėjo Čilėje. išliko visą gyvenimą. Ematėjos užkariautojo. deimantas žmogų darąs nematomą.geltonomis skraistėmis orūs tunisiečiai virpindavo įtemptas didžiulių liutnių stygas. kaip ir Gamta. kai Šūberto grakštumas. išteptomis elastingais sakais. susirangę ant raudonį demblių pūsdavo ilgus nendrinius ar varinius vamzdžius ir kerėdavo ar dėdavosi kerį didžiules kobras ir baisias raguotas gyvates. Vėliau jis ėmė domėtis brangakmeniais ir į kaukių balių atėjo persirengęs Prancūzijos admirolu Anu de Žuajezu. kurie purtomi barškėdavo. randamų netoli Kuskoi ir žvangančių neapsakomai maloniai. kai drauge su Kortesu įžengė į meksikiečių šventovę. Jis mėgo raudoną saulės akmens auksą ir perlinį mėnulio akmens baltumą. ir kurio balsas girdimas. kimofaną su plonytėm sidabro gyslelėm. aptemptas didžiulių gyvačių odomis. Šitie fantastiški instrumentai Dorianą žavėjo. marguojančių pakaitomis rubinų ir safyrų sluoksniais. ir žalių jaspių. ir actekų varpeliai jotli. ir milžiniškas cilindrinis būgnas. ametistų. kurio jam pavydėjo visi žinovai. Jis rado ir nuostabių legendų apie brangakmenius. gaunamais iš augalų sulčių. į kurį moterims draudžiama pažvelgti ir kurį jaunuoliai gali pamatyti tik po pasninko ir plakimo rykštėmis. jį jaudindavo šaižūs barbariškos muzikos intervalai ir aštrūs disonansai. bandyti. turėjo <I>de la vieille roche</I> turkį. o Aleksandro. mušamas lazdomis. o Indijos agatas teikiąs jam iškalbingumo. Šis pomėgis jam nepraėjo daugelį metų. ir fleitų iš žmonių kaulų. "kurioms ant nugarų augo tikrų smaragdų vainikai". Tačiau ilgainiui jie jam įkyrėjo. sukabinti kekėmis lyg vynuogės. kuriuo duoda ženklą sargybiniai. skaisčiai raudonų rubinų su virpančiom keturkampėm žvaigždėm viduje. ir. Karneolas . Iš Amsterdamo jis parsisiųsdino tris be galo didelius ir nepaprastai sodrios spalvos smaragdus. kuris skamba ne pučiant orą. o liekni su tiurbanais indai. rausvų kaip rožė ir gelsvų kaip vynas topazų. Jis turėjo alyvų žalumo chrizoberilą.

liemenė nusagstyta deimantais ir kitais brangakmeniais. daug sykių kartojosi siaubo naktų gėda. buvo apdengtas aukso plokštelėmis. Ceilono karalius savo vainikavimo iškilmėse jojęs per miestą su dideliu rubinu rankoje. Kai hunai nusivilioję karalių į didelę duobę. Karolio Drąsiojo. kaip buvo apsivilkęs Henrikas VIII kai prieš vainikavimą jojo į Tauerį: auksinio brokato švarkas. Jono Kunigo karališkųjų rūmų vartai buvę "padaryti iš karneolo ir juose įstatytas raguotosios gyvatės ragas. Koks nuostabus buvo gyvenimas kitados! Kokia prabangi ištaiga ir koks puošnumas! Net skaityti apie prašmatnų gyvenimą tų. kad karalienės miegamajame buvę galima regėti "iš sidabro iškaltas visas skaisčiąsias pasaulio moteris. o didžiulė perpetė . išimtą iš ką tik užmuštos rupūžės galvos. kuris padeda rasti vagis. Markas Polas matęs Zipangu gyventojus dedant rožinius perlus mirusiems į burnas. baidyklė nužudžiusi vagį ir devynerius metus gedėjusi prarasto perlo. Malabaro karalius vienam venecijiečiui rodęs rožančių iš trijų šimtį keturių perlų . kurie. Henrikas II nešiojo brangakmeniais puoštas pirštines ligi alkūnių ir turėjo kumštinę pirštinę sakalams su prisiūtais dvylika rubinų ir penkiasdešimt dviem dideliais perlais. .numaldąs pyktį. o hercogo kepurę puošė dvi eilės rizbinų.. nusėtą perlais. žydinčio kaip gėlė. tas nusviedęs perlą ir niekas jo neberadęs. vertą trisdešimt tūkstančių markių perdėm nužertą raudonaisiais špineliais. buvo be galo malonu. kurį naras pagrobęs ir atnešęs karaliui Perozui. granatų ir žalių smaragdų veidrodžius". nors imperatorius Anastasijus ir siūlęs už jį penkis šimtus aukso gabalų. Aleksandro VI sūnus. kurį tamsiaveidės merginos išaudė Atėnei pasidžiaugti? Kur tas didysis velarius. Viršum frontono buvę du aukso obuoliai su dviem granatais viduje.granatai. Buvo legenda apie jūrų baidyklę. gydęs nuo maro. Selenitas augąs ir mažėjąs drauge su mėnuliu. Granatas išvaikąs velnius.kiekvienam jo garbinamam dievui buvę skirta po perlą. kas jam tuo momentu įdomu. Paskui Dorianas susižavėjo siuvinėtais daiktais ir gobelenais.Dorianas pasižymėjo retu sugebėjimu absoliučiai įsitraukti į tai. Visiškai kitoks buvo daiktų likimas. kaip rašė Demokritas. rastas Arabijos elnio širdyje. aplankė Prancūzijos karalių Liudviką XII. Arabijos paukščių lizduose būdavę aspilatų. žiūrinčias pro gražius chrizolitų. Jokūbo I favoritės nešiojo smaragdų auskarus filigraninio aukso apsodais. ametistas išblaškąs vyno svaigulį. Kur jie dingo? Kur dabar tas didžiulis krokų spalvos apdaras. kas gražu ir nepaprasta. kuris gelbėjęs nuo nuodų. Keistame Lodžo romane "Amerikos Margarita" pasakojama. paskutinio tos giminės Burgundijos hercogo. Jam pačiam vis dėlto pavyko tos lemties išvengti. kurie šiaurės Europos tautų vėsiuose būstuose atstojo freskas. Leonardas Kamilas matęs baltą akmenį. įsimylėjusią perlą. Išnagrinėjęs šią sritį. kepurė buvo apkabinėta kriaušės pavidalo perlais ir nusagstyta safyrais.iš raudonųjų špinelių". kaip Laikas žudo visa. kaip pasakoja Prokopijus.. o jis buvo nepasikeitęs. hiacintas užmigdąs. vaizduojantis dievų kovą su gigantais. kurie skleidė didžią šviesą. pamatęs. juos nešiojantį žmogų saugą nuo ugnies. Edvardas II Pjerui Gavestonui dovanojo raudono aukso šarvus. daug kartų žydėjo ir vyto geltoni žonkiliai. Ričardas II turėjęs apsiaustą. opalas atimąs iš mėnulio jo spalvą.jis beveik nusiminė. kaip rašo Brantomas. Holas aprašė. Kai Valentinua hercogas. O bezoaras. nepakando jo grožio. o nakčia . tik pateptas ožiukų krauju ima veikti. Nė viena žiema nesudarkė jo veido. kad niekas negalėtų įnešti nuodų". Anglijos karaliaus Karolio balnakilpės buvo apkabinėtos keturiais šimtais dvidešimt vienu deimantu. prismaigstytus hiacintų. jo arklys. o melocijus. kad dieną žibėtų auksas. Bėgo vasara po vasaros. apykaklę iš aukso rožių su turkiais ir šalmą. kurie jau mirę.

kuriame turkiais buvo išsiuvinėti Korano posakiai. karaliaus Chilperiko įkapių drobulę su trimis šimtais aukso bičių. ant kurio rankovių buvęs išsiuvinėtas tekstas dainos. fantastiškus drabužius. būtinų Kristaus sužadėtinei. kas susiję su bažnyčios apeigomis. kiekviena keturkampė nata. vaizduojančius scenas iš Švenčiausios mergelės gyvenimo. o žiedai buvo išvarstyti sidabro siūlais ir . o iš abiejų pusių smulkiais perlais buvo išsiuvinėti ananasų motyvai. uolomis ir medžiotojais. išvargusį savo kūną. keistai ornamentuotų audeklų iš Javos. važnyčiojantis baltais žirgais pakinkytą aukso karietą? Jis geidė pamatyti tas keistas Saulės žyniui išaustas staltieses. ir sužalotą skausmų. paukščiais ir paveikslais. išsiuvinėto širdimis iš akanto lapų. kokius tik galėjo rasti. Ilgose kedro dėžėse. iš kurių kilo balti žiedai ilgais kotais. papuoštus liūtais. Baldakimas buvęs paimtas iš turkų stovyklos prie Vienos. jo užuolaidos buvusios Damasko šilko su lapų vainikais ir girliandomis aukso bei sidabro fone. Jis turėjo taip pat puošnią kapą iš tamsiai raudono šilko ir auksu atausto damasto.kurį Neronas buvo įsakęs užtiesti ant Koliziejaus Romoje. kambario sienos buvę iš sidabro audeklo. Ypatingą potraukį jis jautė taip pat bažnytiniams drabužiams. Lenkijos karaliaus Sobieskio paradinės lovos baldakimas buvęs iš auksinio Smirnos brokato. lokiais. įrištų rusvai geltonu atlasu ar šviesiai mėlynu šilku su <I>fleurs de lys</I>. kurių ji pati trokšta. jis gavo puikių Delio muslinų. Sicilijos brokatų. Ištisus metus Dorianas rinko pačius rečiausius audinių ir siuvinėtų daiktų pavyzdžius. kur toji milžiniška purpurinė burė. brangakmeniais ir plonyte drobe. gulinčių ant stilizuotų žiedų šešiais žiedlapiais. Baldakimo ramsčiai buvę iš nuostabiai kalinėto paauksuoto sidabro. kad paslėptų išblyškusį. ir penkiais šimtais šešiasdešimt viena peteliške. kaip ir viskam. įrengtą Burgundijus karalienei Joanai ir išdabintą "trylika šimtų ir dvidešimt viena auksu siuvinėta papūga. o natos buvusios išrašytos auksu. Apkraščiai buvo padalinti į skyrelius. ant kurių būdavo išdėliojami puotos skanėstai ir kepsniai. kurioje buvo atvaizduotas žvaigždėtas dangus ir Apolonas su aukso vadelėmis rankose. gruzinų dirbinių su paauksuotomis monetomis. "tekančiu vandeniu" ar "vakaro rasa". nubarstytu pusmėnuliais ir saulėmis. jis laikė sukrovęs daugybę retų ir gražių apdarų. je suis tout joyeux"</I>. papuošto ornamentu iš auksinių granatų. ką pamatęs gamtoje gali nupiešti dailininkas. nualintą kančių. kėlusius Ponto vyskupui pasipiktinimą. Liudviko XIV kambaryje buvusios auksu išsiuvinėtos penkiolikos pėdų aukštumo kariatidės. po auksu žibančiu jo kupolu stovėjusi Mohamedo vėliava. eilėmis nukabinto karalienės herbais iš juodo aksomo. kurios buvo sustatytos pasieniais jo namo vakarinėje galerijoje. Kita kapa buvo žalio aksomo. kurie Rytuose dėl jų perregimumo vadinami "austu oru". nuostabių geltonų kiniškų draperijų. prasidedančios žodžiais: <I>"Madame. papuošta karaliaus herbais. miškais. dailiai ataustų auksinėm palmetėm ir išsiuvinėtų švytinčiais vabalų sparneliais. vengriško nėrimo šydų. kuriais pati save kamuoja. standaus ispaniško aksomo. kaip anuomet buvo žymima. o Švenčiausios mergelės vainikavimo scena buvo šilko siūlais išsiuvinėta ant gaubto. Kotrynos Medičį gedulo guolis buvęs apmuštas juodu aksomu. Karolio Urleaniečio apsiaustą. gavo knygų. viskuo. o kraštai buvę išsiuvinėti perlais. Jis skaitė apie kambarį Reimso pilyje. nes ji privalo gerbtis purpuru. panteromis. gausiai papuošto medalionais iš emalio ir brangakmenių. kurių sparnus taip pat puošė karalienės herbai". Tai buvo XV amžiaus italų darbas. žalsvai auksinio atspalvio japoniškų foukousų su nuostabių plunksnų paukščiais. buvo iš keturių perlų. gazinių Dakos audinių.

ir pilnas slapto pasitenkinimo šypsodavo sudarkytam savo antrininkui. išdabintų tulpėmis. Mistinės apeigos. kad jį matę besipešantį su svetimšaliais jūreiviais landynėje Vaitčepelio pakraštyje. tarp kurių buvo ir šventas Sebastijonas. ir stulbindamas visą grafystę įnoringa savo gyvenimo prabanga bei prašmatniu blizgesiu. ką Dorianas buvo sukaupęs gražiuose savo namuose. vis tiek nieko nesuprastų. jis netikėtai palikdavo svečius ir skubėdavo atgal į Londoną pažiūrėti. Kartais didžiuliuose savo namuose Notingemšyre. Negi jam rūpi. bijojo. troškimą mėgautis pačia savo egzistencija. išsiuvinėto liūtais. Juk ne jis tapė portretą. nepaisant tvirtų skersinių. papuošto Kristaus kančių ir nukryžiavimo vaizdais. kad jei kas ir įsibrautų. eidavo į baisias landynes netoli Blu Geito laukų ir išbūdavo ten daugelį dienų. daugybę korporalų. Apkraščiai buvo išausti rombais iš raudonų ir auksinių šilko siūlų ir nusagstyti medalionais. jam išvykus. Keistos istorijos ėmė sklisti apie jį. Beriko hercogas ir dar vienas džentelmenas demonstratyviai pakilę ir išėję. delfinais ir lelijomis. ir savimi. ar kas patikėtų? Ir vis dėlto jis bijojo. kažkuo dirgino jam vaizduotę. Jo vos neišmetė iš vieno Vest Endo klubo. nešančiam jo naštą. Dorianas turėjo ir arnotų iš geltono kaip gintaras ir iš mėlyno šilko. kurioms tie daiktai buvo skirti. Tada pasaulis tikrai sužinotų jo paslaptį. o kartais didžiuodavosi savo individualizmu. kai jis jau turėjo dvidešimt penkerius metus. užmiršdavo šlykštųjį atvaizdą. Net jei jis ir pasakytų. bet ką jie galėtų susigaudyti? Jis išjuoktų kiekvieną. kuris pabandytų iš jo tyčiotis. Nors didžiuma žavėjosi Dorianu. Paskui staiga kokią naktį jis išsėlindavo iš namų. kur jie buvo praleidę ne vieną žiemą. linksmindamas elegantiškus savo luomo jaunus vyrus. vėl atgaudavo širdies ramybę. kuri priklausė jiedviem su lordu Henriu. vaizduojančiais šventuosius bei kankinius. kur prabėgo beveik visa jo vaikystė. bet buvo nemaža ir tokių. Ištisas savaites jis ten neįeidavo. kad sykį. iš auksinio brokato ir iš geltono šilkinio damasto ir auksinio audeklo. tualnių iš avietinio aksomo ir mėlynos drobės. kas nors neįsibrautų į kambarį. kuri tarpais atrodydavo nebepakeliama. o priešais portretą uždangos vietoje kabojo purpuro ir aukso marška. Po kelerių metų Dorianas jau nebepajėgdavo ilgesniam laikui išvažiuoti iš Anglijos ir atsisakė vilos Truvilyje. kad. pabėgti nors keliems mėnesiams nuo baimės. kuris nuodėmei suteikia beveik pusę jos žavesio. jis pats savo rankomis buvo pakabinęs ant sienos baisųjį portretą. iškiliai siuvinėta aukso siūlais. be to. taurės uždangalų ir skraisčių su Kristaus atvaizdu. O gal žmonės ir dabar jį įtaria. kuriam dėl savo kilmės bei padėties tikrai turėjo teisę priklausyti. povais ir kitokiomis emblemomis. tapusio svarbia jo gyvenimo dalimi. nors šlykštus ir bjaurus. Sagtis buvo papuošta serafimo galva. Buvo šnekama. Grįžęs sėdėdavo priešais paveikslą. jis turėjo dalmatikų iš balto atlaso ir rausvo šilkinio damasto. su kuriais paprastai bičiuliaudavosi. Jis nebegalėjo atsiskirti nuo paveikslo. portretas. kuriais jis buvo įsakęs apkalti duris. apsupto mūro siena Alžyro mieste. Teisybė. kurio besikeičiantys bruožai rodė jam tikrąjį jo nuopuolį.spalvotais krištolo karoliukais. ar tebėra paveikslas. kartais šlykštėdavosi ir portretu. buvo pasakojama. nuostabų džiaugsmingumą. kai draugas jį atsivedęs į "Čerčilio" rūkomąjį. Negyvenamame užrakintame kambaryje. padėdavo jam užsimiršti. taip pat ir balto namo. Dorianas puikiai suvokė. kurie juo nepasitikėjo. Šie lobiai ir visa. tebebuvo nepaprastai panašus į jį. O jeigu jį pavogtų? Vien nuo tos minties Dorianui iš siaubo stingdavo kraujas. kad jis . kad atvaizdas toks atgrasus ir gėdingas. ar kas nepasikėsino į duris. kol jį pagaliau iš ten išvydavo.

o kai jis vėl pasirodydavo žmonėse. kurį "karaliaus dvaras lepino už gražų veidą. gyvena nepriekaištingą gyvenimą. Visuomenė. tave vaišinęs prastais pietumis ir netikusiu vynu. Į tokį atžarumą ir į bandymus jį paniekinti Dorianas nekreipdavo jokio dėmesio. Bet tos pašnibždomis pasakojamos skandalingos istorijos daugelio žmonių akyse Dorianui teikė tik dar daugiau keisto ir pavojingo patrauklumo. ar žiūrėdavo į jį šaltomis tiriančiomis akimis. svarstant šį klausimą. neilgai jam tarnavusį". kad gražios manieros svarbiau už moralę. Taip bent samprotavo Dorianas Grėjus. blykšdavo iš gėdos ir siaubo. Jis buvo apdraustas didžiulio savo turto. sklindančias apie Dorianą. ir romantinės pjesės nenuoširdumas turėtų joje sietis su sąmoju ir grožiu. nelinkusi tikėti tuo. tartum pasiryžę atskleisti jo paslaptį. o kartu ir jų nerealumo. o jam prie kojų guli sidabriniai su juosvu atspalviu šarvai. ir jos akyse gerą vardą turintis žmogus mažiau vertas už tą. Nejau nenuoširdumas toks baisus daiktas? Juk tai tik metodas. Maži smailianosiai batukai padabinti didelėm žaliom rozetėm. beveik be jokios priežasties ištarti beprotiškus žodžius. net jo kūną ženklina kraupios mirusių protėvių ligos. Nes aukštosios visuomenės dėsniai yra ar bent turėtų būti panašūs į meno dėsnius. Ar kartais ne jaunojo Herberto gyvenimą Dorianas dabar gyvena? Gal koks keistas nuodingas pradas ėjo iš kūno į kūną. Štai Filipas Herbertas. auksu apvedžiota klostine apykakle ir rankogaliais stovi seras Entonis Šerardas. bent civilizuota visuomenė. Jį stebindavo lėkšta psichologija tą. Ji instinktyviai jaučia. nes taip jie vadindavo kalbas. pasakė lordas Henris. patikimą. turįs savyje keistą minčių ir aistrų palikimą. Dorianas mėgo vaikštinėti po nykią šaltą paveikslų galeriją savo viloje ir apžiūrinėti portretus tų. net pačios didžiausios dorybės negali išpirkti pusiau atvėsusių pietų. atrodė. pastovų. padedantis suteikti asmeniui daugiapusiškumo. kuris turi gerą virėją. visiškai pakeitusius jo gyvenimą? Antai auksu siuvinėta raudona liemene. o kairiąja liečia emalinę baltų ir raudonų rožių apykaklę. kad tos pailgos akys sunkiais . kai į kambarį įeidavo Dorianas. Visi kalbėjo apie keistus jo dingimus. Ar kas nors ir iš jos temperamento jam atiteko? Rodėsi. kol pasiekė jį? Gal miglotas to žuvusio grožio nujautimas paskatino jį Bezilio Holvordo dirbtuvėje taip netikėtai. kuri. kurių kraujas tekėjo jo gyslose. Dorianui žmogus . perlą korsažu rausvomis įkirptomis rankovėmis. niekada nepraeis. vyrai šnibždėdavosi pakampiais arba praeidavo pro jį su niekinančia šypsena. ir nepasakysi. ir daugeliui žmonių atviras linksmas jo būdas. Joje turėtų būti apeigų iškilmingumo. Galų gale menka paguoda. Frensio Osborno aprašytas "Karalienės Elžbietos ir karaliaus Jokūbo viešpatavimo laikų memuaruose" kaip žmogus.būtybė su miriadais gyvenimų ir miriadais pojūčių. kad žmogus. kad artimiausi Doriano draugai po kurio laiko ėmė jo vengti. Dešinėje rankoje gėlė. kurios beprotiškai jį mylėjo ir dėl jo buvo pasiryžusios iškęsti visuomenės pasmerkimą bei paminti nusistovėjusius papročius. jei sužinai. vienalytį savo esme. Moterys.bendraująs su vagimis ir netikrų pinigų dirbėjais ir žinąs jų amato paslaptis. žavus berniukiškas šypsnys ir neapsakomai maloni nuostabi jo jaunystė. brangakmeniais nusagstytu apsiaustu. kurių velionis nedrįso paversti tikrove? Štai iš nublukusios drobės šypsosi ledi Elizabeta Deveru su perregimu gobtuvu. pasakojamas apie jos meilužius. Dorianas žinojo jos gyvenimą ir keistas istorijas. kas kenkia turtingiems ir tuo pat metu įdomiems žmonėms. Tačiau buvo pastebėta. geriausiai paneigdavo visus šmeižtus. Forma čia būtina. sudėtingas daugiaformis padaras. Greta ant stalo guli mandolina ir obuolys. Ką Dorianas paveldėjo iš šito žmogaus? Gal iš Džovanos Neapolietės meilužio gavo nuodėmių ir gėdos palikimą? O gal Doriano darbai svajonės. Kaip sykį. kad jis klystų. kurie žmogaus "ego" suvokia kaip kažką paprastą. kurie tokioms pjesėms teikia patrauklumo.

Žmogus turi protėvių ne tik giminėje. jis pro skaidrį smaragdą stebėjęs kruvinas skerdynes. paniekos iškreiptos goslios lūpos. ten buvo Filipas.cezaris Neronas. kuri taip paveikė Dorianą. kad jis . baisius žmones. nusidažęs veidą. ir skaitęs gėdingas Elefantidės knygas. jį kankinęs nuobodulys. sode. Daug sykių Dorianas skaitė šį fantastišką skyrių ir du sekančius. juodai apsirengusios. kad tam tikra prasme jų gyvenimas buvo ir jo paties. patyrė panašų fantazijos žaismą. o blogiui rafinuotumo. ne to gyvenimo. kad jos meilužis įsiurbtų mirtį. pernelyg gausiai apmaustytas žiedais. Pjetras Barbis. kuris. kurie praėjo pro pasaulio sceną ir nuodėmei suteikė tiek žavumo. jis puotavęs arklidėse su žalmarškiniais žokėjais ir vakarieniavęs iš dramblio kaulo ėdžių drauge su žirgu brangakmeniais papuoštom kamanom. O ką gavo iš antrojo lordo Beknemo. Greta kabojo jo žmonos. ką iš jos paveldėjo. išblyškusios plonalūpės moters. jinai juokėsi jam iš portreto. Apsivilkusi laisvu bakchantės apdaru. būdamas Domicianu. kuris šunimis pjudydavo gyvus žmones ir kurio nužudytą kūną rožėmis nuklojo jį mylėjusi paleistuvė.jis žinojo. kuris nužudė savo žmoną ir nudažė jai lūpas raudonais nuodais.jo paties gyvenimo metraštis. Ir herojus tos nuostabios knygos. sėdėjęs Kapryje. Jis jautėsi pažįstąs visus tuos keistus. tuštybės pagautas. Kaip keista! O čia jo motina drėgnomis vynu suvilgytomis lūpomis ir ledi Hamilton veidu . O ką jis gavo iš Džordžo Vilobio pudruotais plaukais ir fantastiškom muselėm ant veido? Koks piktas jis atrodo! Rūškanas. Ir jos kraujas tekėjo Doriano gyslomis. Dailūs nėrinių rankogaliai dengia liesas geltonas rankas. Vynuogių lapai puošė plaukus. pajuodęs. būdamas Kaligula. kuris buvo Princo regento bičiulis didžiausio jo siautėjimo dienomis ir vienas iš slaptų jo vedybų su ponia Fitsherbert liudininkų? Koks jis atrodo išdidus ir gražus su savo kaštoninėm garbanom ir įžūlia poza! Kokias jo aistras paveldėjo Dorianas? Amžininkai laikė jį negarbingu žmogumi. Kraujas ir Nuobodulys pavertė baidyklėmis ar bepročiais. kurie jį saugoję nuo žaibo. verpęs drauge su moterimis ir įsakęs iš Kartaginos atgabenti mėnulį. Purpuras liejosi iš taurės. vainikuotas laurais. kuriems gyvenimas nieko nešykšti. baisusis <I>taedium vitae</I>. ar kur neatsispindi durklas. kad mistinėje santuokoje jį sujungtą su saule. portretas. myluodamas jos lavoną. bet akys vis dar stebino gilumu ir atspalvio gražumu. norėjo užsidėti vardą Formozus ir kurio tiara. bet ir literatūroje. kuris egzistavo jo mintyse ir aistrose. jis vaikštinėjęs koridoriumi. Milano hercogas. kur lyg keistuose gobelenuose ar tobuluose emalio dirbiniuose buvo vaizduojami baisūs ir gražūs veidai tų. Septintame skyriuje jis pasakoja. kaip. Kūno spalva portrete buvo nublukusi. kuriam lemta užbaigti jo dienas. o paskui perlais ir purpuru papuoštais neštuvais mulai sidabrinėm pasagom nešę jį Granatų gatve į Aukso rūmus ir jis girdėjęs. bet to. buvo pirkta baisaus nusikaltimo kaina. Iš jos gavo grožį ir aistrą kitų grožiui. ir galbūt čia daugelis jį savo tipu bei temperamentu jam artimesni. Kartais Dorianui Grėjui atrodydavo. kuriuos Yda. Jis buvo aštuoniolikto amžiaus dabita. kainavusi du šimtus tūkstančių florinų. kurį jis iš tikrųjų gyveno tam tikromis sąlygomis. žinomas kaip popiežius Paulius_II. venecijietis. būdamas Tiberijumi. Ant krūtinės jam spindėjo Keliaraiščio ordinas. apimantis tuos. kaip minia šaukusi. aplinkui jį vaikštinėję nykštukai ir povai. Džanas Marija Viskontis. o fleitistas erzinęs smilkytoją. Jis vadovaudavo orgijoms Karton Hauze. Jam atrodė. apstatytu marmuriniais veidrodžiais. kurį sukūrė jo vaizduotė. kuris. kad visa žmonijos istorija . kurią ji laikė. Bordžija ant balto žirgo su šalimais jojančia . sėdėdamas cirke. kur tik jis ėjo.vokais smalsiai žvelgia į jį. buvo jis ir Elagabalas. Jos tarytum sekė Dorianą. o jaunystėje lordo Ferarso draugas. ir įkritusiom akim žvalgęsis. o jų įtaka sąmoningai suvokiama.

o protui aptemus. Rodos. Po kelių akimirkų jo ranka jau lietė Doriano alkūnę. jo trisdešimt aštuntosios gimimo dienos išvakarėse. kaip jis vėliau dažnai prisimindavo. Kai ėjot pro šalį. o Atlanta. Nakčia Dorianas juos sapnuodavo. Tikriausiai greit grįšit? . jaunasis Florencijos arkivyskupas. kad tuo metu.nuodydavo šalmu ar liepsnojančiu deglu.Brolžudyste ir apsiaustu. Karolis_VI. Dorianas jį pažino. jūsų kailinius. o paskui ėmė skubiai eiti įkandin. XII SKYRIUS Tai atsitiko lapkričio devintą. . bet užtikrinti negalėčiau. o norėdamas pagerbti gėdingą aistrą. brangakmeniais išdabinta berete. siuvinėta pirštine ar brangakmeniais nusėta vėduokle. lošdamas kauliukais iš savo sielos. kur buvo kviestas pietų. Grosvenoro aikštės ir Saut Odli gatvės kampe pro rūką labai skubėdamas praėjo žmogus.velnio sūnus. pastatė krikščionims melstis pagonių šventyklą. Bet nebuvau visai tikras. kurio Dorianas nemokėjo paaiškinti. Keistas baimės jausmas. Galų gale man pagailo jūsų tarno ir liepiau mane išleisti ir pačiam eiti gulti. jog kažkoks raupsuotasis jam išpranašavęs pamišimą. negalėjo tverti neverkę. Gaila. kuriam tik mirties reginys išblaškydavo melancholiją ir kuris turėjo silpnybę kraujui. Bet Holvordas jį pamatė. Dorianą Grėjų užnuodijo knyga. kardinolas. išteptu Peroto krauju. kai jis į blogį žiūrėdavo kaip į priemonę. kuris taip neišpasakytai mylėjo savo brolienę. Negi manęs nepažinot? . Kažkoks baisus patrauklumas slypėjo juose. pažinau jus. Siksto_IV sūnus ir favoritas. kai jis merdėjo geltonoje aikštėje Perudžoje. Vakare apie vienuoliktą valandą jis grįžo namo iš lordo Henrio. dabar laimino.Dorianai! Kaip man pavyko! Nuo devynių laukiau jūsų bibliotekoje. jo grožis buvęs toks nepaprastas. kurio grožiui galėjo prilygti tik jo ištvirkimas. padedančią įgyvendinti jo grožio koncepciją. Renesansas žinojo keistų būdų nuodyti . kaip kiti turi silpnybę raudonam vynui. kadaise jį prakeikusi. paauksuotu kvepiančiu rutulėliu ar gintaro vėriniu. net tie. kad tas per puotą jam patarnautų kaip Ganimedas ar Hilas. kaip buvo sakoma. veikiau. Ezelinas. Rankoje jis nešėsi kelionmaišį. Vidurnakčio traukiniu išvažiuoju į Paryžių ir prieš išvykdamas būtinai norėjau jus pamatyti. Būdavo akimirkų. Sidžizmondas Malatesta. kurio atvaizdas buvo sudegintas Romoje kaip Dievo ir žmonių priešo ir kuris staltiesėle pasmaugė Poliseną ir davė Džinevrai d'Esle nuodų smaragdo taurėje. pasistatęs pilko apsiausto apykaklę. mielas Bezili? Net Grosvenoro aikštės nebeatpažįstu. Džambatistas Čibas. kad jūs išvykstat. o dieną jie drumsdavo jam vaizduotę. Jis neišsidavė pažinęs ir skubiai nuėjo toliau savo namų link. Grifonetas Baljonis puošnia striuke. kuris šaipydamasis pasivadino Inocentu ir kuriam į sustingusias venas žydas gydytojas supylė trijų jaunuolių kraują. jis nužudė Astorą drauge su jo nuotaka ir Simonetą kartu su pažu. mano namai kažkur čia. Pjetras Rarijus. kurie jo nekentė. nes naktis buvo šalta ir ūkanota. išpuoštame nimfomis ir kentaurais. garbanomis lyg akanto lapais. ir kuris auksu apdarė berniuką. apgavęs tėvą. Tai buvo Bezilis Holvordas. pagavo jį. kaip iš pradžių jis sustojo. Dorianas išgirdo. jį būsią galima nuraminti tik saracėniškomis kortomis su Meilės. Mirties ir Beprotybės atvaizdais. nes labai seniai jūsų nemačiau. Izotos meilužis ir Riminio valdovas. kuris priimdavo Leonorą Aragonietę balto ir raudono šilko paviljone. įsisupęs į šiltus kailinius.Tokiam rūke.

. kurį esu sumanęs. dėl bagažo gaišti man neteks. kaip buvo pratęs. . net ir jūsų aukščiausios rūšies cigarečių. ten dabar užėjusi anglomanija. Teko girdėti. Beje. mielas bičiuli. žinot. Niekada jo nemėgau.Privalau jums tai pasakyti.Ne.Turiu marias laiko. ko norėjau. Pro rūką prasiskverbusioje žibinto šviesoje Holvordas žvilgterėjo į savo laikrodį. kuris anksčiau buvo.O apie ką šnekėsim? .atsakė dailininkas. tačiau skųstis negalėjau. eidamas į vidų. ir klestelėjo ant sofos. .atsakė jis. užlipęs laiptais ir atrakinęs duris. Bet ar nepavėluosit į traukinį? . turit turto ir visa kita.Traukinys išeis penkiolika po dvylikos. Gana kvailai elgiasi tie prancūzai. ir vien jūsų labui. nes rūko prieis į namus. Dorianai. nekalbėkit nieko rimta. jūs turit padėtį visuomenėje. Dorianas atsiduso ir užsidegė cigaretę. Šiais laikais nieko rimta nebėra.. ką vežuosi. nieko daugiau nebenoriu. jis buvo visai neblogas tarnas. Tikrai vaišingas žmogus.Matot. ėjau į klubą jūsų ieškoti. Dorianai.Turi rūpėti. Davė man viską. dideliame atvirame židinyje. kad kiti jus laikytų niekšu ir žemu žmogumi? Be abejonės. Tikiuosi. Žinokit.sušuko Dorianas irzliai.paklausė abejingai Dorianas. Štai mes prie jūsų durų. Dorianas pažvelgė į jį ir nusišypsojo.Nieko nenoriu girdėti. Kiekvienam džentelmenui rūpi jo geras vardas. sukrauta į šį kelionmaišį. Verčiau kalbėkim apie ką nors kitą.Kaip įdomiai keliauja žymus dailininkas! Gledstono kelionmaišis ir apsiaustas! Prašau vidun. Matot. ar ne? Bet. papuošto įvairių atspalvių medienos mozaika. kur jis dingo? Dorianas patraukė pečiais. . Jos neturi patrauklaus šviežumo.Mielai. noriu su jumis rimtai pasišnekėti. nusiimdamas kepurę ir apsiaustą ir mesdamas ant kelionmaišio. papurtė galvą ir nusekė įkandin Doriano į biblioteką. Jis iš tikrųjų buvo man labai ištikimas. jums derėtų žinoti. Nuo to man dar sunkiau.O dabar. vedė ledi Redli kambarinę ir įkurdino ją Paryžiuje kaip anglę siuvėją. o ant stalelio. Bent neturėtų būti. . kai susitikom. Man regis. Tikriausiai jo yra gretimam kambary. Visa. kad man būtų jauku. . skaisčiai liepsnojo malkos.Rodos. ... Bet padėtis ir turtas dar ne viskas. . stovėjo atidengta olandiška sidabrinė gėrimų dėžė su keliais gazuoto vandens sifonais ir didelėm krištolo taurėm. Šešis mėnesius nebūsiu Anglijoj.atsakė Holvordas savo rimtu žemu balsu. Mėgstu paskalas apie svetimus žmones. Tačiau ne apie save norėjau pakalbėti. . Holvordas. Teisybę pasakius. Tik pusvalandį jus sugaišinsiu. . Gal dar gersit brendžio su gazuotu vandeniu? O gal reinvynio su selteriu? Aš visada geriu reinvynį su selteriu. Negi norit. . Tik žiūrėkit. Dorianai.Ne tiek daug jūsų prašau..sumurmėjo jis.. Ketinu Paryžiuje išsinuomoti dirbtuvę ir ten užsidaryti tol. tais gandais aš nė trupučio netikiu. Nesiraukykit. Leiskit valandėlę užsukti. jog Londone apie jus sklinda siaubingos šnekos.Ačiū. . Man jis daug labiau patinka už tą prancūzą.Pusvalandį! . jūsų tarnas pasirūpino. Šį vakarą aš pats sau nusibodau. Dažnai esi linkęs įsivaizduoti absurdiškus dalykus. ir aš be vargo per dvidešimt minučių nueisiu ligi Viktorijos stoties. ir atrodė. . Lempos buvo uždegtos. Ten. Turiu jums kai ką pasakyti. kol baigsiu didelį paveikslą. bet paskalos apie mane patį man nerūpi. nes sunkiuosius daiktus jau išsiunčiau. o dabar tik vienuolika. . kad išvažiuodamas nuoširdžiai liūdėjo. . kurį buvo pastatęs kampe. ne apie mane.Kaip tik apie jus.

Bet aš matau jus labai retai. Dabar žinau. Kaip jis dabar gyvena? Koks džentelmenas su juo bendraus? . Dorianai. Besišnekant atsitiktinai buvo paminėta jūsų pavardė ryšium su miniatiūromis. Apie žmogų galima spręsti pagal tai. Jo gyvenimas baisus.. bet aš atsisakiau. tuo metu dar nieko nebuvau apie jį girdėjęs. Todėl. Juk judu buvot neperskiriami. o ne jis apie mane. O jūs toks nesat. kaip dabar šypsotės. O kokio baisaus galo susilaukė Adrianas Singltonas? Kokia lordo Kento vienintelio sūnaus ateitis? Buvau sutikęs jo tėvą vakar Sent Džeimso gatvėj. kad jo sesers pavardė virstų nešlovės sinonimu. ką visa tai reiškia. Dorianai. Ar gali būti švari jo reputacija. Žinau.Liaukitės. prašydamas. kad visų prastuolių liežuviai imtų jį plakti. kad Anglija pakankamai ydinga. vos tik man įėjus. o jo balse skambėjo begalinė panieka. kurias žmonės šnibžda apie jus. Vidurinės klasės prie sočių pietų stalo skelbia savo moralinius prietarus ir šnibždasi apie tai. nebežinau. kad judu su Henriu neperskiriami draugai. ką besakyti. Kažkodėl jo pirštų forma sukėlė man pasibjaurėjimą. toks žmogus. Seras Henris Eštonas. kurias jūs paskolinot parodai Dadlio galerijoje. Priminiau jam. Jei koks nelaimingas žmogus turi ydą. yra veidmainių šalis. kad jūs gal ir turit nepaprastą meninį skonį.negaliu patikėti niekuo. Nuodėmė įsirėžia žmogui į veidą.Klausiat. net rankų formoje. Kalbat tą. .Dorianai. bet jūs jį pažįstat. jog nesuklydau jį įtardamas. Jūs užkrėtėt juos beprotišku malonumų troškimu. vos tik jūs įeinat? Kodėl daugelis džentelmenų Londone nenori lankytis jūsų namuose ir kviestis jus? Jūs buvot lordo Steivlio draugas. . kai būdamas toli nuo jūsų girdžiu visas tas šlykštybes. Taip. Jūs juos įstūmėt.nenoriu minėti jo pavardės.ne apie tai kalbam. Kodėl. ir paklausiau. skaistaus. įstūmėt ir dar galit šypsotis taip. kad anglų visuomenė sugedusi. Jūsų draugai. Jau vien dėl tos priežasties jums nederėjo leisti. Nėra slaptų ydų. jog esu jūsų draugas. Bezili. Jis siūlė didžiulius pinigus.sušuko Holvordas. . Anksčiau niekada nebuvau jo matęs.pernai atėjo pas mane. kad nutapyčiau jo portretą. turėjo palikti Angliją. ką vadina aukštųjų klasių pasileidimu. žinau. prarado bet kokį garbės.. kad šalis. Vienas žmogus . kurio nederėtų pažinti nė vienai skaisčiai mergaitei ir su kuriuo nė vienai dorai moteriškei nederėtų sėdėti vienam kambary. kokią įtaką jis turi savo draugams. kurioje mes gyvenam. Steivlis paniekinančiai šyptelėjo ir pasakė. kad aš viską žinau apie jį. klube išeina iš salės.pasakė Dorianas. Negi aš vieną mokiau ydų. kas kalbama apie jus. jūsų jaunystė tokia nuostabi. nesuteršta. kuo aš čia dėtas? Jei Adrianas Singlconas sąskaitoje pasirašo draugo pavarde. o kitą ištvirkauti? Jei tas kvailys Kento sūnus atsivedė žmoną iš gatvės. atsargiau. jei šitoks kraujas teka jo gyslomis? Klausiat apie Henrį Eštoną ir jaunąjį Pertą..Bezili. O kaip gyvena tie. Jis man pasakė.. Bet jūs.. O jūs buvot geras jo draugas. Jie nugrimzdo į patį dugną. tyrumo jausmą. Žinau. dabar niekuomet nebeužsukat į mano dirbtuvę. kurie dedasi esą dori? Mielas mano bičiuli. atrodo. Per daug sau leidžiat. pamiršot. kaip Anglijoje žmonės plepa. Šioje šalyje žmogui užtenka būti kilmingam ir protingam. kaip Beriko hercogas. Pasakė visiems girdint.Bent į jus žiūrėdamas negaliu patikėti. ir. nekalto veido. Sutikau jį pietaudamas pereitą savaitę. mėgindami dėtis ar net dėdamiesi priklausą aukštajai visuomenei ir turį artimų ryšių su tais. uždribusiuose akių vokuose. ji išryškėja lūpų linijose. Buvo klaiku! Kodėl jūsų draugystė tokia pražūtinga jauniems vyrams? Nelaimingas vaikinas iš gvardijos nusižudė. suteršęs savo vardą. bet esat žmogus. Bet kaip tik dėl to noriu. kuriuos šmeižia. . Jos nepaslėpsi. tokio tyro. Ir dar baisiau. ko visai nežinot. kad būtumėt taurus. Žmonės kartais kalba apie slaptas ydas. negi aš jį saugau? Žinau. kodėl Berikas išeina iš salės. nors paskui nemaža išgirdau. kramtydamas lūpą. gerumo.

eidamas artyn ir įdėmiai žvelgdamas į rimtas Holvordo akis. jog gyventumėt taip. Nebūkit toks abejingas. Holvordas atšoko atbulas. Tuo.. dėl to dar labiau manim žavėsis.Aš privalau kalbėti.. kad nutrauktumėt ryšius su tais baisiais žmonėmis. . Jis su vaikišku įžūlumu treptelėjo koja į grindis. eime. Visa. Gana priplepėjot apie sugedimą. kad turėtumėt gerą vardą.Parodysiu savo sielą. Sako. Noriu. kurį buvo parašiusi jo žmona. pagalvojus. Pažįstu? Ar aš jus pažįstu? Prieš atsakydamas turėčiau pamatyti jūsų sielą.Šį vakarą pamatysit ir jūs! . ką dar turit pasakyti! Dailininko veidas skausmingai trūktelėjo. Sklinda dar ir kitokios istorijos .sušuko jis. . pasakiau jūsų labui. kokią man yra tekę skaityti. užtraukiat jiems gėdą. nors jūs ir sugebat nuobodžiai apie jį papostringauti. visos jo gėdos šaltinį.Taip. . . abejoti negalima. nė menkiausia dėmelė nebuvo jos sutepusi. iš baimės jis išblyško kaip drobė. kuris nutapė portretą. kai vieniša merdėjo savo viloje Mentonoje. Žinot. O jūsų vila užmiestyje? Kaip ten jūs leidžiat dienas? Dorianai.Taip. Tebūna ji gera. kad aš puikiai jus pažįstu ir jūs nieko panašaus padaryti negalėjot. bet paskui tą savo žodį sulaužo. Sakykit viską. taip sako iš pradžių. Valandėlę jis tylėjo. O dabar ar beatsirastų Londone bent viena dora moteris. Niekas nepatikės. kaip sykį Haris kalbėjo. nesuterštą reputaciją. ir kad. kad visada buvau ištikimas jūsų draugas. ėmęs pamokslauti. kad nenoriu jūsų mokyti.Pamatyti jūsų sielą.tęsė Dorianas. Dabar pažvelgsit jam tiesiai į akis. kad žmonės jus gerbtų.rimtai atsakė Holvordas su giliu sielvartu balse. Pasakiau jam. jog kiekvienas žmogus. griebdamas nuo stalo lempą. Galų gale kokią teisę jis turi brautis į Doriano Grėjaus gyvenimą? Jei Dorianas . . Girdžiu ir dabar. Šiurpus džiaugsmas pagavo jį.vėl nusijuokė Dorianas. kad dar kažkas žinos jo paslaptį ir kad žmogų. ką pasakiau šį vakarą.Dorianai. jei tik norėsit. apimtas neapsakomo gailesčio.Pamatyti mano sielą! . Iš kur galiu žinoti? Bet taip apie jus šneka žmonės.kaip auštant žmonės matė jus išeinant iš tų gėdingų namų. Lordas Glosteris buvo vienas geriausių mano draugų Oksforde.. pašokdamas nuo sofos. . O jei patikės. atrodo. Ko jums nepažiūrėti? Paskui galėsit visiems pasakoti. . Kiekvienas jo žodis buvo sklidinas beprotiško išdidumo. Netrūkčiokit pečiais. Kai susipažinot su ledi Gvendolina. ką. Jūsų žodžiai baisūs ir beprasmiai.Eime. Nesakau. Aš noriu jus mokyti. Jūsų įtaka kitiems nepaprasta. ką buvo padaręs. Nežinau. ligi mirties kaip sunki našta slėgs šlykštus prisiminimas to. . Bet tik Dievas tą gali. Noriu. Pilnas kartėlio pašaipus juokas išsiveržė iš jaunesniojo vyro lūpų. Noriu. vienas Dievas tegali matyti. kad jūs sugadinat kiekvieną. Tai jūsų rankų darbas.Nevalia taip kalbėti. Jis rodė man laišką. . o jūs privalot išklausyti. ar tai teisybė. sykį įkėlęs koją į kieno nors namus. su kuo tik suartėjat.sušuko jis. Ir išklausysit. ir šiurpas mane nukrato. Ar čia teisybė? Ar gali būti teisybė? Kai pirmą sykį išgirdau. kad čia absurdas.Manęs nelieskit. Sakau gi. kaip persirengęs sėlinot į šlykščiausias Londono landynes.Jūs taip manot? . Mūsų amžių aš geriau už jus pažįstu. . Jūsų vardas buvo įpainiotas į pačią baisiausią išpažintį.sumurmėjo Dorianas.Aš žinau. tai šventvagystė! . jūs nežinot. . ką girdžiu. Prisimenu. kuri sutiktų su ja pasivažinėti Parke? Juk net jos vaikams draudžiama su ja gyventi. Išvysit tai. o ne bloga. juokiausi. jūsų supratimu. su kuriais bendraujat. kas apie jus šnekama.

jei jūs norit. Išvažiuosiu rytoj. kaip aš kankinuos? Dieve mano! Nesakykit man.Aš kas dieną rašau dienoraštį ir niekada jo neišnešu iš to kambario. Jūs daugiau susijęs su mano gyvenimu. Tiek to.Atremkit tuos baisius kaltinimus. . o Bezilis Holvordas nusekė pavymui. . Kol Dorianas degė žvakigalį. Paneikit juos.sušnibždėjo jis. Bezili. Holvordas atsigręžė. Siaubo šūksnis išsiveržė iš dailininko lūpų. ištaręs šiuos žodžius. kuriame rašau. ir akimirką lempos liepsna plyksterėjo niūria oranžine šviesa.. turintis teisę viską apie mane sužinoti.Eime į viršų. Užlipęs į viršų.. atidarė duris ir įėjo į vidų.Puiku.pasakė jaunesnysis vyras ir..Tad jūs. .sušuko jis.Nenorit? Tada pats turėsiu atitraukti. . Už panelių sukrebždėjo pelė. Paskui šiurkštokai pridūrė: .Jūs vienintelis žmogus pasaulyje. .Aš laukiu.atsakė šypsodamas Dorianas. kad čia perdėm neteisybė. Ore tvyrojo drėgnas pelėsių kvapas. kad jūs blogas. vypsantį. statydamas lempą ant stalo. į pilkus kaip šarma pelenus ir virpančius liepsnos liežuvius. sugedęs. priėjo prie židinio ir ilgai žiūrėjo į degančias pliauskas..Štai ką turiu pasakyti. kilimas skylėtas.. kad tik Dievas tegali matyti sielą? Atitraukit uždangą ir pamatysit jūs.tyliai paklausė jis. nuplėšęs uždangą nuo skersinio. jam iš drobės. Kažkas jo išraiškoje kėlė dailininkui šleikštulį bei pasibjaurėjimą. Ilgai skaityti neteks. . Holvordas spėjo pamatyti.ramiai tarė jis. Dorianas padėjo lempą ant grindų. manot. kad kambaryje jau daugelį metų niekas negyveno. Pūstelėjo šalto oro srovė. raukdamas kaktą.Eisiu.Uždarykit duris. kas apie jį pasakojama. Dorianai. Išblukęs flamandiškas gobelenas. kai jis prietemoje pamatė šlykštų veidą. Kažkur vėjo gūsis subarškino langus. Nuo lempos krito fantastiški šešėliai ant sienos ir laiptų. Bezili. patikėsiu. . senovinė itališka skrynia ir apytuštė knygų spinta .Bezili. padėtą ant židinio lentynėlės. Dorianas krūptelėjo. . ištvirkęs žmogus. Dorianai.sumurmėjo Holvordas. Čia jo negaliu duoti. jūs arba proto netekot. ..paragino jaunasis vyras aiškiu griežtu balsu.. Panieka iškreipė jam lūpas. O viešpatie! Jam prieš akis buvo Doriano Grėjaus veidas. paėmęs lempą. Bezili. Holvordas suglumęs dairėsi aplinkui. Šiaip ar taip. negu manot. Atrodė.Dorianai.tarytum ir viskas. Balsas. . . XIII SKYRIUS Jis išėjo iš kambario ir ėmė lipti į viršų. . Dorianas Grėjus nusišypsojo. kiek jis turėjo iškentėti! Paskui Holvordas atsitiesė. įkišo į spyną ir pasuko. Tik neliepkit man nieko skaityti šiąnakt. Jei pasakysit. . klaikus bjaurumas .padarė bent dešimtą dalį to.ir. kad viskas čia apdulkėję. buvo šaltas ir žiaurus. arba vaidinat! . Į traukinį jau pavėlavau. Ėjo jie tyliai žmonės instinktyviai taip visad vaikšto nakčia.Taip. Parodysiu. . išsiėmė raktą.Gausit jį viršuje. jei eisit drauge. uždengtas paveikslas. ar būtinai norit žinoti? . paneikit! Negi nematot. neminint stalo ir kėdės. sviedė ją žemėn. Aš tenoriu aiškaus atsakymo į savo klausimą.

tada jūs blogesnis.. Nei tikro sielvarto. koks buvo baigus tapyti. Bet kas jį nutapė? Bezilis matė. . ir rėmai tikrai buvo jo paties suprojektuoti. Sakau jums. Užburkusios akys dar turėjo gražaus mėlynumo. Ji buvo sudrėkusi nuo lipnaus prakaito.Dieve mano.tarė Dorianas Grėjus. O čia satyro veidas. Dažuose.. tuo tarpu jūs baigėt tapyti portretą. O Dorianas stovėjo atsirėmęs į židinį ir žiūrėjo į jį su keista išraiška. kai dar buvau berniukas. kurie jus šmeižia! Jis pakėlė žvakę prie drobės ir vėl ėmė apžiūrinėti.. jeigu čia teisybė. Lūpos trūkčiojo. Praretėjusiuose plaukuose dar buvo kiek aukso. kuriuos vartojau. Holvordas vėl atsigręžė į portretą ir ėmė į jį žiūrėti. kuri žmonių veiduose atsiranda spektaklyje. negu mano tie. kai jie susidomėję stebi įžymaus aktoriaus vaidybą. . su begaline neviltimi mostelėjęs ranka. kad tapyta jo. išvedžiotas aukštomis skaisčiai raudonomis raidėmis.Prisimenu! O.. nieko gėdinga ten nebuvo. dar žymėjo dailiai iškirptų šnervių ir lankstaus kaklo taurios linijos. Tai buvo kažkokia pikta parodija.Nejau nematot savo idealo? .. Bezili.Mano idealas. kaip puikiai prisimenu! Ne! Tai neįmanoma. .raudonio. o gal tai buvo malda.pareiškiau norą.sušuko Dorianas. gal triumfo kibirkštėlės akyse. Jis niekada to paveikslo netapė.Kiekviename iš mūsų. Jo paveikslas! Ką tai reiškė? Kodėl jis pasikeitė? Holvordas atsigręžė ir pažiūrėjo į Dorianą Grėjų klejojančio žmogaus akimis. Jam pasidarė baisu. kad čia mano paveikslas. toks. . .Nieko pikta. kaip kraujas tarsi sustingo gyslose. kaip jūs jį vadinat. Balsas jam pačiam pasirodė šaižus ir keistas..Aš klydau.karčiai tarė Dorianas.ir jei čia tas. Į drobę įsimetė pelėsiai. Jis tą suprato ir akies mirksniu pajuto. glūdi dangus ir pragaras! . . Paviršius atrodė nėmaž nepakitęs.sušuko jis.Čia mano sielos veidas. Jis išsiėmė gėlę iš švarko atlapo ir uostė ar bent dėjosi ją uostąs. kad jį sunaikinot. kuris man išaiškino jaunystės stebuklą. . buvo kažkokių bjaurių nuodų. nei tikro džiaugsmo jo veide nebuvo. . . ko negali būti? .pagaliau sušuko Holvordas.Netikiu. Kambarys drėgnas.Kaip jūs vadinot. to negali būti. . kokio aš niekada nebesutiksiu. Griebęs uždegtą žvakę.Ak..mudu susitikom. Vieną dieną supažindinot su savo draugu. Jis brūkštelėjo ranka sau per kaktą.net ir dabar negaliu pasakyti. pakėlė ją prie paveikslo. sukepęs liežuvis nebegalėjo apsiversti.Sakėt. Ir vis dėlto čia buvo jo darbas. Beprotybės akimirką. mokėt puikautis savo grožiu.Viešpatie! Ką aš dievinau! Jis turi velnio akis! . atrėmė kaktą į aprasojusi stiklą.. Matyt. čia Dorianas. Kairiajame kampe buvo jo parašas.Prieš daugelį metų. kuo jūs pavertėt savo gyvenimą. Tiktai žiūrovo smalsumas. Taip. gėdinga. ar aš to gailiuosi. . jūs mane lepinot. niekšiška satyra. sugniaužęs gėlę saujoje.. Jis mane sunaikino. kuris man atskleidė grožio stebuklą. priėjęs prie lango.Ką tai reiškia? .dar nebuvo galutinai sužalojęs nepaprasto jo grožio. . o juslingose lūpose .tyliai tarė jaunasis vyras ir. gedimas ir toji klaikuma ėjo iš vidaus. . Portretą palengva . Jūs man buvot toks idealas. .. ar ne.

kaip prie lango rauda Dorianas. kokia pamoka! Kokia baisi pamoka! Atsakymo nebuvo. Jūs per daug savimi žavėjotės. yra kažkur tokios eilutės: "Nors tavo nuodėmės būtų raudonos kaip kraujas. paskui baisus krauju springstančio žmogaus gargimas. atidarė jas ir išėjo. Jis pažvelgė žemyn ir pamatė policininką..Tie žodžiai man dabar bereikšmiai. Mudu abu nubausti.Tylėkit. . melskitės.ėdė kažkokio vidinio stimulo varomi nuodėmės raupsai. Net šlapiame griovyje pūvantis lavonas nebūtų baisiau atrodęs. kas ten. kad žmogus miega. Holvordas sukrutėjo kėdėje. vaikštinėjantį po savo apylinkę ir ilgu žibinto spinduliu švysčiojantį į tylių namų duris.Niekada. Holvordo ranka sudrebėjo. ir staiga jį pagavo nesuvaldoma neapykanta Beziliui Holvordui.Per vėlu. ir dabar jis neapkentė už stalo sėdinčio žmogaus taip.Melskitės. aš padarysiu jas baltas kaip sniegas"? . . Jei ne dantytas raudonas plyšys sprande ir juodas klampus klanas ant stalo. tarytum ją būtų įkvėpęs atvaizdas drobėje ar iššieptos lūpos pakuždėjusios į ausį. kaip tas prakeiktas padaras tyčiojasi iš mūsų? Dorianas Grėjus žvilgterėjo į paveikslą. bet jis girdėjo.Kaip ten mus mokė melstis vaikystėje? "Neleisk mūsų sugundyti. Pakankamai blogybių pridarėt per savo gyvenimą. . tebespausdamas galvą žemyn. priėjęs prie balkono durų. nubarstyta miriadais aukso akių. Jis užmynė ją ir užgesino. užsikniaubęs ant stalo. nejau nematot. Tris kartus rankos mėšlungiškai kilsterėjo aukštyn. . Mūsų išdidumo malda buvo išklausyta.pralemeno jis. Dorianai. Jis dūrė dar porą sykių. Klaupkim ir pamėginkim. Atsidūręs Holvordui už nugaros. ne vėlu. Dorianas Grėjus palengva atsisuko ir pro ašaras pažvelgė į jį. Kažkas ėmė lašėti ant grindų. Dieve mano. . ir dangus atrodė nelyginant milžiniško povo uodega. kaip dar nieko nebuvo neapkentęs. Dorianas puolė prie jo ir smogė peiliu į kraujagyslę už ausies. Namuose tvyrojo gili tyla. tik lašt lašt lašnojo kraujas ant nuzulinto kilimo. Dorianai. Visi miegojo. kuris tolydžio plėtėsi. Taip nekalbėkit. Tai buvo peilis. . kuris stovėjo šalia stalo. tačiau Bezilis jau nebekrutėjo. Paskui ištraukė raktą. Kaip greitai viskas įvyko! Dorianas pasijuto keistai ramus ir. paskui prilenkė Bezilio galvą prie stalo ir ėmė badyti. Jis karštligiškai apsižvalgė aplinkui. Aplinkui nė garso. Akimirką Dorianas dar palaukė. Ir mūsų atgailos malda bus išklausyta. Kelias akimirkas jis stovėjo persilenkęs per baliustradą ir žiūrėjo į tamsos sklidiną juodą gelmę. Gelbėk mus nuo pikto". lyg norėdamas stotis. grįžo į kambarį ir užsirakino iš vidaus. griebė peilį ir atsisuko. žvakė iškrito iš žvakidės ir spragsėdama liko gulėti ant grindų. Atleisk mums mūsų kaltes.. Paskui bloškė peilį ant stalo ir įsiklausė. Bezili. susikūprinęs. Rodos. Ant dažytos skrynios priešais jį kažkas blizgėjo. Vėjas jau buvo išsklaidęs rūką. Dorianai. Aš per daug jumis žavėjausi ir esu nubaustas. Jis palengva nuslinko pro Holvordą ligi peilio. juokingai mosuodamos stingstančiom plaštakom. Negyvėlis tebesėdėjo kėdėje. . Dorianas atidarė duris ir išėjo į laiptų aikštelę. Jis pamatė. Jo akys nukrypo tenlink. būtum galėjęs sakyti. gal prisiminsim maldą.Dieve brangus. Tada krito į išklerusį krėslą. ir užsidengė veidą delnais. Laukinis persekiojamo žvėries siutas užvirė jo širdyje. Kartokime abu. o jo rankos atrodė nepaprastai ilgos. jo atsineštas prieš keletą dienų virvės galui nupjauti ir užmirštas pasiimti.sušnibždėjo dailininkas. Pasigirdo prislopintas vaitojimas.

. Kažkokia moteriškė plazdančia skraiste svirduliuodama ėjo palei tvorą. . Jo tarnas miegojo. Bezilis išvyko į Paryžių pusiaunakčio traukiniu. kaip blykčioja lange jo žibinto atspindžiai. visur tylu. kad jo nesutikau. Paskui prisiminė lempą. ir žiūrėdamas. Priėjgs prie durų. paskui apsisuko ir paėmė lempą nuo stalo. Šiurpas nukratė Dorianą. Ar laiško nepaliko? ..Ne. belapiai medžiai lingavo juodas geležines šakas. Laukė. Užrakinęs duris. kas įvyko. Po kelių akimirkų atitraukė skląstį ir išsmuko į lauką.Neužmiršiu. . Frensi. užsidėjo skrybėlę ir išėjo į prieškambarį. Dujinėse lempose liepsna suvirpėjo ir pamėlo. paskui išėjo. pasuko raktą ir atidarė jas. Ten pastovėjo. jei nerasiąs jūsų klube. nusagstytas nešlifuotais turkiais.. Staiga jam šovė į galvą viena mintis. Jis negalėjo nepamatyti negyvėlio. pone. kuris buvo visų nelaimių priežastis.atsakė vyriškis. Tai buvo savotiškas maurų dirbinys iš matinio sidabro su juodinto plieno arabeskomis. ir jis grįžo atgal į vidų ir uždarė balkoną.Kaip gaila. pone.bet aš raktą pamiršau. Kažkokia raudona žvaigždė per daug priartėjo prie žemės. Dorianas nutykino žemyn.Dešimt po dviejų? Kaip vėlu! Pažadink mane ryt devintą. Draugas. Atėjęs į biblioteką. užsimiegojęs. Kelis kartus jis stabtelėjo ir palaukė.Gerai. Jis apsivilko kailinius. kampe pamatė kelionmaišį ir apsiaustą. tylutėliai paskui save uždarydamas duris. skubėjo į traukinį. Jinai kvatodama nusvirdino tolyn. . Tada ėmė skambinti. pone. . kad pažadinau. . pusiau apsirengęs.Dešimt po dviejų.Ar buvo šį vakarą kas užėjęs? . Po daugelio mėnesių! Ligi to laiko bus galima viską sunaikinti. Paryžius! Taip. Paskui išsitraukė laikrodį.. Vėliau be jokio vargo galės sudeginti. Štai ir viskas.Atleisk. Atmosferoje tvyrojo žudymo aistra. Ne. . Išsėdėjo čia ligi vienuoliktos. Kartkartėmis ji sustodavo ir pažvelgdavo atgal. Tarnas nušlepsėjo koridoriumi. pasitraukė iš gyvenimo. ir įgrūdo juos ten. Per aikštę nuskriejo žvarbus vėjo gūsis. Reikėjo juos kur nors įkišti. Tai tik jo žingsnių aidas. pone. kad svarbiausia nesigilinti į tai. žiūrėdamas į laikrodį ir mirksėdamas. nutapęs jam lemtingąjį portretą. Paskui uždainavo kimiu balsu. Jis atrakino slaptą spintą sienoje. Koks jis tylus! Kokios klaikiai baltos jo ilgos rankos! Tarytum baisi vaško statula. Jis buvo keistai uždaras žmogus. Sakė parašysiąs iš Paryžiaus. . Anglijoje kariami žmonės už tai. kaip ir buvo ketinęs.Ponas Holvordas. Prie jos priėjo policininkas ir kažką pasakė. Po kokių penkių minučių atėjo tarnas. kur laikydavo keistuosius savo apdarus. Frensi. . Mediniai laiptai girgždėjo.Na gerai. todėl kokie nors įtarimai kils tik po daugelio mėnesių. Niekas nematė jo grįžtant. Turiu darbo. Neužmiršk rytoj mane pažadinti devintą. Didžiuma tarnų buvo Selbi Rojalyje.tarė įeidamas Dorianas. Kasmet.. Bet kas įrodys jo kaltę? Bezilis Holvordas išėjo iš jo namų apie vienuoliktą. Į nužudytąjį net nežvilgterėjo. ką padarė jis. lyg vaitodami iš skausmo. beveik kas mėnesį.. Atsisėdo ir ėmė galvoti. klausydamasis. kaip šaligatviu sunkiais žingsniais palengva vaikštinėja policininkas. užgniaužęs kvapą. Jautė.. Kelinta valanda? . Tarnas pasiges jos ir ims klausinėti.Ties gatvės kampu blykstelėjo raudona pravažiuojančio kebo šviesa ir vėl dingo. Buvo be dvidešimt dvi. Akimirką Dorianas dvejojo.

iš lėto nusišluostė servetėle lūpas. negu pasotina aistras. tučtuojau užsidegė cigaretę ir ėmė piešti ant popieriaus lapo iš pradžių gėles. į Hertfordo gatvę 152. ir akimirką jį vėl apėmė ta keista neapykanta Beziliui Holvordui. kas įvyko. Likęs vienas. o jeigu ponas Kempbelas išvykęs. sužinok adresą. o kai atmerkė akis. Bet jaunystė ir be priežasties šypso. Švelnios lapkričio saulės spinduliai sruvo į kambarį. vieną ranką pasikišęs po skruostu. Negyvėlis tebesėdi ten. o žiedus keitė net kelis sykius. negu daryti. nei kančių vaizdai netrikdė jam nakties. ir Dorianas iš baisaus pykčio tarytum suledėjo. o jau šviečia saulė. ore tvyrojo jauki šiluma. o paskui žmonių veidus. paskui skubiai atsikėlė. Tai buvo Gotjė <I>"Emaux et Camées"</I> Šarpantjė leidinys japoniškame popieriuje su Žakmaro ofortais. reikėjo išstumti iš sąmonės.ragavo įvairius patiekalus. kurios greičiau patenkina puikybę.Dorianas Grėjus numetė skrybėlę ir kailinius ant stalo ir įėjo į biblioteką. ką buvo iškentęs. kol šis pagaliau atsibudo. o ne dienai. kad susirgs arba jam protas pasimaišys. teisingai kartą pasakė lordas Henris. kad tavęs neužsmaugtų. pažiūrėjo į titulinį knygos puslapį. Vieną perskaitė kelis sykius. Dangus buvo giedras. kai šis sėdėjo kėdėje. architektūrinius fragmentus. Tai. kurį davė ar galėjo duoti pojūčiams. Buvo pasiryžęs negalvoti apie tai. Bet čia buvo kas kita. parašė du laiškus. "Alenas Kempbelas. Tarnui teko du sykius pajudinti Dorianą už peties. kurias maloniau prisiminti. Tarytum gegužio rytą. ką pergyveno. Frensi. Paskui paėmė nuo vienos lentynos "Mėlynąją knygą" ir ėmė vartyti. o paskui suplėšė kiek sudirgusiu veidu. ir protui suteikia didesnį džiaugsmą už tą. devintą valandą. kas įvyko. Rengėsi rūpestingiau negu visada. Susiraukė. XIV SKYRIUS Kitą rytą. kol tai bus įmanoma. jei galvos apie tai. Meireras". peržiūrėjo laiškus. prisiminęs visa. nežymus šypsnys nuslydo jo lūpomis. Išgėręs puoduką juodos kavos. mostelėjo tarnui palaukti ir. užsmaugti. Išsitiesęs sofoje. Tai vienas didžiausių jos žavumų. nuėjęs prie stalo. Citrinį . kurias ketino užsakyti Selbio tarnams. keistų pergalių. tarsi būtų sapnavęs malonų sapną. pavargęs nuo žaidimų ar pamokų. Trys buvo nuobodūs. Kaip baisu! Toks šiurpus reginys skirtas nakties tamsai. ypač kruopščiai rinkosi kaklaraištį ir smeigtuką. Baisi ta moterų atmintis. Tačiau jis nieko nesapnavo.Nunešk jį. atėjo tarnas su šokolado puodeliu ant padėklo ir atidarė langines. Dorianas brūkštelėjo ranka sau per kaktą. Vieną įsikišo kišenėn. tarėsi su tarnu dėl naujų livrėjų. Jis krūptelėjo. atsigulęs ant dešinio šono. Kai išmušė pusę dešimtos. Kokį ketvirtį valandos užsigalvojęs vaikštinėjo po kambarį. pasirėmė alkūne ir ėmė gurkšnoti šokoladą. Ilgokai gaišo ir prie pusryčių . Palengva praeitos nakties įvykiai begarsiais kruvinais žingsniais atšliaužė į jo sąmonę ir ten atgijo klaikiai ryškūs. kramtydamas lūpas. išėmė pirmą pakliuvusį tomelį. Kai kuriuos laiškus skaitydamas šypsojo. apsvaiginti narkotikais. Nei džiaugsmo. Hertfordo gatvė 152. Yra nuodėmių. Taip. šio žmogaus jam ir reikėjo. kad visi jo nupiešti veidai be galo panašūs į Bezilį Holvordą. Dorianas jautė. kuri privertė nužudyti dailininką. nuėjęs prie knygų spintos. Atrodė lyg berniukas. antrąjį padavė tarnui. Staiga jis pastebėjo. . Dorianas saldžiai miegojo. atsikėlė ir. Dorianas apsivertė.

o tiurbanoti pirkliai rūko ilgas su kutais pypkes ir rimtai tarpusavyje šnekučiuojasi. Bet Venecija. žavias kvailystes. Les d?mes. nardančias po mažą kavinę Smirnoje. Devant une facade rose.žalumo odos viršeliuose buvo išspausdintas raštas . Staigūs spalvų blyksterėjimai eilėraštyje jam priminė paukščius opalo ir vaivorykštės spalvų kaklais. Knyga buvo Adrianos Singlton dovana. ir nuostabią meilę. sur l'azur des ondes Suivant la phrase au pur contour. kurį buvo ten praleidęs. tebeturėjo foną romantikai. žvilgsnis užkliuvo už eilėraščio apie Lasenero ranką. skaitė apie obeliską iš <I>Place de la Concorde</I>. Vargšas Bezilis! Kaip baisu šitaip numirti. vėl paėmė knygą ir pamėgino užsimiršti. kol užėjo nuostabiuosius posmus apie Veneciją: <I> Sur une gamme chromatique. jis tolydžio kartojo: <I> Devant une facade rose. </I> Visa Venecija buvo tose dviejose eilutėse. </I> Kokios nepaprastos eilės! Skaitydamas jis įsivaizdavo. kur chadžijai susisėdę varsto savo gintarinius rožančius. S'enflent comme des gorges rondes Que soul?ve un soupir d'amour. Le sein de perles ruisselant. plaukiantį į Lidą. kurios lydi laivą. kuris verkia granito . kuri pastūmėjo jį į beprotiškas. Atsilošęs. lyg su juoda gondola sidabro priekiu ir plevenančiom užuolaidom plauktų žaliomis vandenų gatvėmis per rausvai balzganą perlamutrinį miestą.auksinis tinklelis ir taškuoti granatai. o tikrai romantikai fonas svarbiausia ar beveik svarbiausia. Jis skaitė apie kregždes. Verčiant puslapius. kaip ir Oksfordas. Jis prisiminė rudenį. Pačios eilės jam atrodė nelyginant tos tiesios turkio žydrumo linijos. Jetant son amarre au pilier. Sur le marbre d'un escalier. L'esquif aborde et me dépose. primerkęs akis. Sur le marbre d'un escalier. Jis žvilgterėjo į savo baltus plonus ir ilgus pirštus ir nejučia krūptelėjo. apžėlusią rausvais pūkeliais ir su <I>doigts de faune</I>. šaltą geltoną ranką. Kurį laiką drauge su juo gyveno Bezilis ir dėl Tintoreto buvo tiesiog galvą pametęs. <I>du supplice encore mal lavée<I>. kurie plasnoja aplink aukštą korėtą Kampanilą ar pilni iškilnaus grakštumo vaikštinėja po niūrias apdulkėjusias arkadas. La Vénus de l'Adriatique Sort de l'eau son corps rose et blanc. Visur yra romantikos. Dorianas atsiduso. paskui vertė toliau.

Alenas pasikeitė . kas gyvenime gražu ir žavu. o apie chemiją labai miglotai tenusimanė. o jį patį klaikūs vėjai stumte stumia prie aštriabriaunio juodos bedugnės ar prarajos krašto. beveik neperskiriami. kaip ir daugeliui. Šio žmogaus dabar laukė Dorianas Grėjus. o dažnai ir nesąmoningai ja paveikdavo kitus. drebulio purtomas. kad laikas slenka švininėm kojom. juodu buvo labai geri draugai. kur tik skambėdavo gera muzika. šoko kaip bjauri marionetė scenoje ir šaipėsi pro besikeičiančias kaukes. jis žinojo. balti grifai paauksuotais nagais. lotosais apaugusio Nilo. O jei jis atsisakys ateiti. Kempbelą amžinai galėjai rasti arba Selbi Rojalyje. Pusantrų metų truko jų draugystė. Kas tada? Kiekviena akimirka buvo be galo svarbi. lėtai alsuojantis laikas visai nebešliaužė. netgi matė ir. kad gautų gamtos mokslų diplomą su pagyrimu. kol jis grįš. Sulig kiekviena minute vis labiau jaudinosi. muzika visų pirma ir suartino juodu su Dorianu. kai panorėdavo. kalba apie keistą statulą. Tai buvo teisybė. Kiekvieną dieną jis vis labiau domėjosi biologija. Dorianas Grėjus buvo įkūnijimas visko. imdamas savo melodiją iš nubučiuoto marmuro. Kas ten laukia. rožiaspalviai ibiai. Iš teisybės. kai skambino Rubinšteinas. lyg norėdamas iš smegenų išplėšti regėjimo galią ir akių obuolius įstumti gilyn į akiduobes. Tai buvo be galo protingas jaunas vyras. Be to. laikui sustojus. Jo rankos buvo keistai šaltos.mat motina troško.ašaromis savo vienišoje besaulėje ištremtyje ir trokšta sugrįžti prie karšto. kuri sklido iš Doriano ir kurią jis galėdavo naudoti. Laukimas tapo nebepakeliamas. Be to. paskui Dorianas ėmė mąstyti apie eilėraštį.niekada. o paprašytas skambinti atsisakydavo. kur sfinksai. tai tik Doriano Grėjaus dėka. šypsodavosi tik Dorianas Grėjus. Jie susitiko vieną vakarą pas ledi Berkšijer. kad jie susitikę beveik nebesikalba ir kad Kempbelas visada anksti išeina iš bet kokio pobūvio. Gotjė lyginamą su kontralto balsu. Veltui. teisindavosi esąs įsigilinęs į mokslą ir jam nebelieką laiko muzikai.kartais jį apimdavo keista melancholija. o baimės sudarkyta vaizduotė rangėsi ir raitėsi lyg skausmo apimtas gyvas padaras. ir rodėsi. Kas sekundę jis žvilgčiojo į laikrodį. Vaikščiojo dideliais begarsiais žingsniais. Niekas niekada nesužinojo. Paskui laikas netikėtai sustojo. Jis ir dabar tebesidomėjo chemija. Mokslas buvo svarbiausia jo proto aistra. kad jis patektų į parlamentą.. tas aklas. Taip. tą <I>monstre charmant</I>. Kembridže jis nemaža laiko praleisdavo laboratorijoje ir puikiai išlaikė specialų egzaminą. jis buvo puikus muzikantas ir griežė smuiku bei skambino fortepijonu geriau už daugelį mėgėjų. ar buvo kada tarp jų koks vaidas. Jam rodėsi. ir vieną ar du sykiu jo pavardė buvo paminėta mokslinėse apžvalgose ryšium su kai kuriais įdomiais eksperimentais. prieš penkerius metus. gulinčią Luvre porfyro salėje. Kai jie dabar susitikdavo žmonėse. Tik staiga žmonės pastebėjo. jei Alenas Kempbelas išvykęs iš Anglijos? Prabėgs daug dienų. ir baisus išgąstis pagavo jį. nors vaizduojamojo meno tikrai įvertinti nemokėjo. Kas bus. kad muzikos jis nebepakenčia. kur po žalią garuojantį dumblą ropoja krokodilai berilo akutėm. o jei šį tą nutuokė apie poeziją. Jis ėmė nerimauti. muzika ir ta nenusakoma traukos jėga. Galų gale pakilo ir ėmė žingsniuoti po kambarį tartum koks gražus žvėris narve. Paskui jų draugystė staiga nutrūko. sudrėkusiais delnais spaudė degančius vokus. chemikas ir vaistininkas jai buvo tas pats. staiga vikriai į . Alenas Kempbelas . Bet netrukus knyga iškrito jam iš rankų. turėjo nuosavą laboratoriją. kurioje kiauras dienas sėdėdavo užsidaręs dideliam motinos apmaudui. jei ten yra Dorianas Grėjus. Smegenys buvo gavusios peno ir jį gromuliavo. Kadaise. kuris. Jam. arba Grosvenoro aikštėje. o vėliau juodu dažnai buvo galima matyti drauge operoje ir visur.

netekai proto. Doriano akys buvo pilnos bekraščio gailesčio. Nerūpi man.Vis dar nesutinki man padėti? . prie stalo sėdi negyvėlis. Grėjau. viešai išgėdintą. Pasilaikyk baisiąsias savo paslaptis. Daugelį mėnesių niekas jo nepasiges. Netgi manoma.priekį iššoko baisios mintys. Bet vienas negaliu išsiversti. . čia neturi būti jokių žymių. nukreiptas į Dorianą. Griežtai atsisakau veltis į tavo reikalus..Nutilk. niekas negali pakliūti. kad pavadintum mane Dorianu. Alenai. . Alenai. Kitos išeities nėra. Alenai. kad dėl tavęs rizikuosiu savo reputacija? Kas man rūpi. kad atėjai.Tai buvo savižudybė. kaip kiekvienas žodis veikia pakviestąjį. Tu šito nusipelnei. Kas tas žmogus. buvo pilnas paniekos. kad tai gyvenimo ar mirties klausimas. tu privalai jį ir viską. sakau tau. .Ačiū. kad bent pirštą pajudinsiu tau pagelbėti.. Alenai.Kviesk jį tučtuojau. . Iš sukepusių Doriano lūpų išsiveržė atodūsis. kaip mirė. į kokias velniavas tu įsivėlei? . labai rimtas ir išblyškęs. Esi daręs bandymų. ar tai. išplėtęs akis. juodi kaip anglis plaukai ir tamsūs antakiai dar labiau ryškino veido blyškumą. Niekas nematė šio žmogaus įeinant į mano namus. Nebenoriu nieko girdėti. o Dorianas . Kas man rūpi. Po kelių minučių įėjo Alenas Kempbelas. Tik štai ką teks tau padaryti. sverdamas žodžius. ir liečia jis ne vieną asmenį. . pone. kas jam priklausė. Frensi. Galiausiai atsidarė durys. tačiau sekdamas. aš nenoriu kištis. užrakintame kambaryje.Džiaugiuosi. į kurį. Kempbelas atsisėdo už stalo. gaila. Iš siaubo jis suakmenėjo. Rankas laikė susikišęs į karakulinių kailinių kišenes ir tarsi nematė Doriano ištiestos rankos. Dorianas atsitokėjo. Kaip drįsti prašyti . kaip baisu tai. teisybė ar ne. Manęs jos nebedomina.. Alenai. šių namų viršuje. jei atlieki man šią klaikią išpažintį.priešais jį. Bet tu rašei. Jo balsas buvo griežtas ir šaltas. . jeigu manai. ką ketino daryti.Alenai. Skvarbus tiriantis žvilgsnis. . .Dorianai. tu mokslininkas. kodėl jis mirė.pasakė tarnas. Manai. Kalbėjo jis lėtai. išvilko iš kapo šlykščią ateitį ir parodė Dorianui.Turės sudominti. Po akimirką trukusios įtemptos tylos jis palinko prie stalo ir prašneko labai ramiai. Bent ši tikrai turės sudominti. skruostai vėl paraudo. Bet kas jį pastūmėjo? Tikriausiai tu. netekai proto. kad neliktų jokio pėdsako. .Netekai proto. tai gyvenimo ar mirties klausimas. Jis žinojo. paversti saujele pelenų. Išmanai chemiją ir panašius dalykus. Jau dešimt valandų praėjo nuo jo mirties. tau nerūpi. tu proto netekai! . tu pasakei. Dorianas pažvelgė į jį sustingusiu žvilgsniu. Nesigailėčiau matydamas tave išgėdintą. sunaikinti taip. Alenai.A. Sėskis. kad jis šiuo metu Paryžiuje.Žinoma. . išskyrus mane. .Taip. Baimė dingo. kuriuos aš galėčiau išbarstyti ore. kokia gėda tavęs laukia. Jis žiūrėjo į ją. Man be galo tavęs. Tarnas nusilenkė ir išėjo. Tau tereikia sunaikinti tą lavoną viršuje. ir įėjo tarnas. aš laukiau. Tik tu gali mane išgelbėti. Nenoriu veltis į tuos dalykus. . Vyrų žvilgsniai susitiko. Esu priverstas tave įtraukti į šį reikalą.Ponas Kempbelas. Nejudėk ir nežiūrėk taip į mane. Grėjau.Buvau žadėjęs į šiuos namus kojos nebekelti. O kai pasiges. Kad ir kas ten būtį.

negu daryti tai. Niekas manęs neprivers nė piršto pajudinti. Jei nepadėsi. Po dviejų ar trijų baisios tylos minučių Dorianas apsigręžė. kad tu geriau pažįsti žmones. atsistojęs jam už nugaros. Dorianai. . Jei kokiame šlykščiame prozektoriume ar dvokiančioje laboratorijoje rastum šį žmogų. iš kur tie numirėliai. Nors tavo draugas lordas Henris Votonas daug ko tave išmokė. Prisimink. štai kur tu nusiritai! Neįduosiu tavęs. į lavonines. pamiršo. būtent mane. . Ir taip jau per daug pasakiau..Atsisakai? . Jie pakars mane. Nesiteirauk ir dabar. Vėl tas pats gailestis sužibo Doriano Grėjaus akyse.Nėra prasmės. Nė plaukelis tau nesuvirpėtų. Beskaitant jo veidas išblyško kaip drobė. paėmė popieriaus lapą ir kažką užrašė. Gal jis to ir nenorėjo. uždėjo ranką ant peties. . Tu vaikštai į ligonines. Bet aš nenoriu įsipainioti. paskui paėmė lapelį ir išskleidė. kad kažkokioj tuščioj ertmėj pašėlusiai daužosi širdis. palauk valandėlę. Tu nesiteirauji. jei tu man nepadėsi. palenkęs galvą ir ištiesęs rankas. Palauk. .Baikim šią sceną. kiek aš dėl jo iškentėjau. Alenai. Dorianai. Bet meldžiu tą padaryti. priėjo artyn ir. Gal ir tu kada pažinsi siaubą. tai vienintelis mano kaltės įrodymas. ir tai. ką ne sykį esi jau daręs. aš vos nenualpau iš siaubo. Perskaitė du kartus rūpestingai sulankstė ir nustūmė skersai stalo.sumurmėjo jis. kad tau pagelbėčiau.Žmogžudystė! Dieve brangus. Kreipkis į savo draugus. bet psichologiją. . Ne į tą žmogų kreipiesi. mudu buvom draugai. Ne! Apie tai negalvok. Alenai. Žmogus viršuje niekur neišeis.Taip.. . Pagalvok apie mano būklę.Kartais mirusieji dar uždelsia. tik atlikti dar vieną mokslinį bandymą. Beje. aš žuvęs. Paskui atsistojo ir nuėjo prie lango. ir jis atvirto kėdėje.bet kitos išeities man nepalikai. Kempbelas nustebęs pažvelgė į jį. turėsiu jį išsiųsti. .Alenai. Alenai. Štai jis. bet taip susiklostė. Kas man darbo. .Vis dėlto teks. Ir aš teprašau. Jam pasidarė klaikiai koktu. ką ten darai. Matai adresą? Jei man nepadėsi. pažiūrėtum į jį tik kaip į puikų objektą. . Tada jis ištiesė ranką.Nekalbėk apie tuos laikus. jei dar mane prašai. Man ji nėmaž nerūpi. sunaikinti lavoną turėtų būti daug mažiau baisu. Aš visiškai abejingas visai tai istorijai.Man labai tavęs gaila. ką tu pratęs daryti. Alenai! Jei tu nepagelbėsi. Prieš tau ateinant. Alenai. Nieko kita neprašau. meldžiu tave. Nežinai. nejaudina tavęs. Ne į mane. Alenai. tai žmogžudystė.Alenai. Negi nesupranti? Jie pakars mane už tai. Proto netekai. paklausyk. su kuriais atlieki bandymus. Nusikaltėlis visada padaro kokią kvailystę. o jis tikrai bus surastas. Jei jis bus surastas. Pažvelk į viską grynai moksliniu požiūriu. Jie pražuvo. kad darai ką nors negera. Tau nė nedingtelėtų. Esu jau parašęs laišką.mane. Kadaise.Maldauju. painiotis į šitą klaikią istoriją? Maniau. . patenkinąs proto smalsumą ar dar ką. jaustumeis dirbąs žmonijos labui ar praturtinąs mokslo žinias. . Griežtai atsisakau kištis į šį reikalą. Tik paklausyk. . matyt. Alenai. ir be mano įsikišimo tave tikrai suims. Sėdi už stalo. aš žuvęs.Tau padėti neturiu jokio noro. gulintį ant skarda apkalto stalo su raudonais grioveliais kraujui nutekėti. Šis žmogus daugiau už vargšą Henrį formavo ar griovė mano gyvenimą. Tą tu užmiršti. ką padariau. . Anaiptol. Iš tikrųjų. kad padarytum tai. Aš jį nužudžiau. Jautė.

.Taip.Tylėk. privalai tuojau apsispręsti.Yra dujinė krosnis su asbestu.. Dabar mano eilė diktuoti sąlygas. Elgeisi su manim taip. mano tarnas nuvažiuos ir viską atveš. Kito kelio nėra. Ne apie tavo gyvybę galvoju. šiurkštus. .Ar viršuje yra židinys? . Dorianas paėmė laiškutį ir atidžiai per skaitė.Negaliu.Ar čia palikti daiktus. padavė jį tarnui. iš čia neišeisi. veržęs jam galvą. Užrašyk ant popieriaus lapo. . jau būtų užgriuvusi. Gal po dešimties. priėjo prie židinio. Kempbelas nieko neatsakė. užgaulus.Tu niekšas. . jis visas drebėjo. Frensi. ko reikia. Kai prieškambario durys užsidarė. Bet aš viską pakenčiau.sušnibždėjo jis.. o laikrodžio tiksėjimas atrodė lyg plaktuko dūžiai. Laikrodžio tiksėjimas ant židinio lentynėlės tartum skaidė laiką į atskirus klaikius kančios atomus.paklausė jis Kempbelą. kad ranka jį sutraiškys. Kai laikrodis išmušė pirmą..atsidusęs sušnibždėjo Dorianas..išsiųsiu. pakilęs nuo kėdės. Alenai. . pažvelgęs į Dorianą Grėjų. įėjo tarnas ir įnešė didelę raudonmedžio dėžę su chemikalais. Kempbelas apsisuko ir. Liūdno jo veido tyrumas ir grožis kažkodėl įsiutino Kempbelą. kad pastarojo akys pilnos ašarų. Nedelsk. . Dejonė išsprūdo iš Kempbelo lūpų. kokios jos. ko verta tavo gyvybė? Iš vienos nuodėmės grimzdai į kitą. Alenai. didelį plieno ir platinos vielų ritinį ir du keistos formos geležinius gnybtus. Žinai. Alenai. Pasiryžk ir padaryk. lyg geležinis lankas palengva būtį. Norėjau tave nuo šito išvaduoti. kuria jam grasino.. darydamas tai. Kempbelas brūkštelėjo kelis žodžius. minučių kažkas pabeldė į duris. kaip dar niekas nėra drįsęs. ir šiurpas perbėgo jo kūnu. Dabar nebegali atsisakyti. o galų gale baigei šituo nusikaltimu.pasakė Dorianas. . kurią aš tau jaučiu. pamatė. Alenai. lyg gėda. Bet tu man padėsi. Akimirką jis susvyravo. tu išgelbėjai man gyvybę. pone? .atsakė Dorianas. nesikarščiuok. bent iš gyvųjų.Privalai. .Hardenas.Teks grįžti namo ir kai ką atsinešti iš laboratorijos. mano eilė diktuoti sąlygas. Po kambarį garsiai zvimbdama skraidė musė. . ką verti mane daryti.Gyvybę? O viešpatie. . man dar sykį teks tave pasiųsti. Kuo vardu tas sodininkas Ričmonde. Jis virpėjo lyg drugio krečiamas. nusausino rašalą ir ant voko užrašė savo asistento pavardę. kokios bus pasekmės. Einam. .Jei tu jaustum man bent vieną tūkstantąją dalelytę tos užuojautos.Taip.Ak.Beje. įsakydamas kuo greičiau sugrįžti ir atgabenti visus daiktus.atsakė jis liūdnai.Eime. dabar jis stovėjo ir žiūrėjo į sodą. . Reikia atlikti. . toks su manimi būti. Buvai neperkalbamas. . Žinai. Alenai. Kempbelas užsidengė veidą rankom. pone. Kempbelas nervingai krūptelėjo ir.Ne. Jis nebegalėjo ištverti. Turi pripažinti. Ranka ant jo peties slėgė kaip švininė. Tada paskambino. paskutinis niekšas! . Atrodė. Kalbėdamas jis nusigręžė. Gal dvidešimt minučių nė vienas neprašneko. Viskas čia labai paprasta. kurių kiekvienas buvo nepakeliamai baisus. Rodėsi. tarytum žodžiai galėtų ką pakeisti. kuris aprūpina Selbį orchidėjomis? ..

bet visiškai ramus. pakėlęs aukso ir purpuro uždangą.Vadinasi. .. Kambarys šlykščiai dvokė azoto rūgštimi. Dorianas apsigręžė ir išbėgo. Dorianas prisiminė vakar naktį pirmą sykį užmiršęs paslėpti lemtingąją drobę ir jau buvo bešokąs į priekį. Mudu niekada nebepasimatysim. Priešais portretą ant grindų gulėjo nuplėšta uždanga. kad portretas dar klaikesnis už tą nebylią figūrą. tarytum drobė būtį. nė minutės negalima gaišti. Ne. Dorianas matė deformuotą lavono šešėlį. prakaitavusi krauju? Kaip klaiku! Akimirką jam rodėsi. Tu man nereikalingas. Kai jie užlipo į viršų. truputį plačiau pravėrė duris ir prisimerkęs.. Tu paimk likusius daiktus. bet sudrebėjęs atsitraukė. nusukęs galvą.Alenai. . pone.Nesvarbu. baltų visiškai nereikia. kniūbso prie stalo.tarė tarnas.Kiek laiko truks eksperimentas. ar Kempbelas buvo kada sutikęs Bezilį Holvordą. aš nepajėgsiu įeiti.Padariau.. jei grįši pusę aštuonių. Arba palauk.Dabar palik mane. Kempbelas pasijuto jo valdžioje. negu buvo užsakyta..Teisybė. Alenai? . dar suskubęs pastebėti.tarė griežtas balsas jam už nugaros. . Kadangi kambaryje buvo trečias asmuo. Jį nukratė šiurpas. antraip aš tavęs nė netrukdyčiau. todėl nebūsi man reikalingas. Dorianas giliai atsiduso. tu išgelbėjai mane nuo pražūties. Jis kalbėjo greitai ir įsakmiai. Lipdamas žemyn. Tada sustojo bijodamas atsigręžti ir įsmeigė žvilgsnį į painų audinio raštą. Gali šį vakarą būti laisvas. susirasi patį Hardeną ir paprašysi atsiųsti du sykius daugiau orchidėjų.. o Ričmonde taip gražu. o tebėra ten. kuris pirmiau sėdėjo už stalo. kad jis nepakrutėjo iš vietos.Ačiū. išeidamas iš kambario. Bet negyvėlio. Dorianas išsitraukė raktą ir atrakino duris. . . ir žinojo. bus nė kiek ne vėlu. tik paruošk drabužius man persirengti. ką jie vienas apie kitą galvojo. ...sumurmėjo jis.santūriai pasakė Dorianas Grėjus.paklausė jis ramiu. Diena puiki.gali ir negrįžti. jis pasijuto nepaprastai drąsus. kad negyvėlis atloštas kėdėje. ir kuo mažiau baltų. reikalingus baisiam jo darbui. Tučtuojau nuvyksi pas jį. kuri.Man regis. Hardenas.. Frensi. kaip jis žinojo. Ir pastebėjo veidą portrete. . Neužmiršiu šito. ir jo akys apsiniaukė. kur vakar jį paliko. kaip spynoje pasisuko raktas. Paskui pasilenkė ir. Jis girdėjo. Paskui stabtelėjo. . Abu išėjo iš kambario.Maždaug penkias valandas. Frensi. Kokia šlykšti raudona rasa taip drėgnai blizgėjo ant vienos rankos. Dorianas pravėrė duris. Gerokai po septynių Kempbelas grįžo į biblioteką. krintantį ant dėmėto kilimo. ką prašei. Pietausiu ne namie.Nieko. geležis ir kitus daiktus. .. Kokia sunki dėžė! Aš ją nunešiu. abejingu balsu. užmetė ją tiesiai ant portreto. pone. Dorianas tučtuojau užlipo į viršų. ir jei buvo. Kempbelas susiraukė ir prikando lūpą. skubiai įėjo į kambarį.O dabar lik sveikas.atsakė jis. Kempbelui išėjus. Buvo išbalęs.šaltai atsakė Kempbelas. kaip Kempbelas įnešė sunkią dėžę.. . kuris saulės šviesoje šnairavo į jį. . išgirdo. Alenai. nebebuvo. Kada man grįžti? Dorianas pažvelgė į Kempbelą. . o Kempbelas atidžiai apžiūrinėja blizgantį geltoną veidą. Alenai. pasiryžęs net nežvilgterėti į lavoną. Dorianas ėmė galvoti.tyliai tarė jis.Dabar.

kaip ir visada. Beje. jį paskubomis suruošė ledi Narboro. kad nežabotas gyvybingumas gali išpirkti visišką minčių stoką.tai Ernestas Heroudenas. . bučiuodamas šeimininkei ranką. kuris niekada nieko nemato". raudonskruostis žmogėnas baltomis žandenomis. tuo metu jūsų dar nė kvapo žemėje nebuvo.. dėl to kaltas Narboras. būčiau vėjų vaikyti nuėjusi. kurie tą vakarą matė Dorianą Grėjų. todėl man ir paflirtuoti nebuvo progos. vienas tų vidutinio amžiaus vidutinybių. o tos šypsančios lūpos negalėjo keikti Dievo ir gėrio. taip dažnai sutinkamų Londono klubuose. ji negražiai pasielgė. nebūtį patikėjęs. tačiau. o vėjus tik malūnai savo sparnais vaikė. kas dar blogiau. prisidengusi visiškai nutriušusia vėduokle. kad jis pergyveno pačią baisiausią tragediją. mano galva. niekas niekada nepatikėdavo jos nusižengimais. Dorianas pusbalsiu pasakė grakštų komplimentą ir ėmė žvalgytis po kambarį. įkyri žaviai grebluojanti menkystė raudonai rudais plaukais. Dorianą Grėjų ji ypač mėgo ir visada sakydavo. Keliasi anksti. Ji sugebėjo būti puiki žmona vienam iš pačių nuobodžiausių ambasadorių. Jums neteks greta jų sėdėti. draugija buvo nuobodi.viena jos ištekėjusių dukterų netikėtai atvykusi pas ją paviešėti ir. Jūs nenumanot. bet senyvų vyrų. elegantiškai apsirengęs. ir gula anksti.. kaip jie ten gyvena. vieną sykį tematęs. prancūziška virtuve ir prancūziškuoju <I>esprit</I>. jos vyras. kaip ir daugelis jo klasės žmonių. Tie dailūs pirštai niekada negalėjo gniaužti peilio nusikaltimui. ir ištekinusi dukras už turtingų. Mat . pernelyg išsipusčiusi keturiasdešimt septynerių metų kumpanosė dama. Du svečiai jam buvo nematyti. kokia gali būti mūsų amžiuje. bet mano metų moteris turi kartais kvėptelėti gryno oro. bet yra labai nemėgstami draugų. kurio nieku būdu neprisiminsi. atsivežusi vyrą. grįžusi iš Homburgo. ponia Erlin. mano mielas. anot lordo Henrio. nusilenkė taip pat lengvai ir grakščiai. ledi Rakston. kurie neturi priešų. kiekvieną vasarą. nes labai daug dirba. kai jis priverstas apsimetinėti. o kiti . be to. Jo elgesio ramumas stebino jį patį.šnibždėjo ledi Narboro. Nuo Elžbietos laikų apylinkėje nebuvo jokio skandalo.Mielasis. Tą vakarą jos svečiai buvo gana nuobodūs. Tikrai. o akimirką jis net itin stipriai pajuto visą savo dvilypio gyvenimo žavumą. kai tik jo užtikdavo. manantis. Iš tikrųjų nė vienas iš tų. kurį pati suprojektavo. ji dabar mėgavosi prancūziškais romanais. jog džiaugiasi jaunystėje jo nesutikusi. Laimė. Pobūvis buvo nedidelis.taip paaiškino Dorianui šeimininkė. Buvo baisus trumparegis. pusę devynių. dar tebeturinti. kad. ir menkas malonumas apgaudinėti vyrą. įlydėtas besilankstančių tarnų. su didele Parmos žibuoklių puokšte švarko atlape įėjo į ledi Narboro svetainę. šeimininkės dukra. aš ir juos išjudinu. Tai tikras nesugadintas kaimo gyvenimas. nuobodi. todėl papietavę jie visi užmiega. Smilkiniai jam tvinkčiojo nuo pašėlusios nervų įtampos. neskoningai apsitaisiusi moteris tipiškai britišku veidu. ledi Elisa Čepmen. bet buvo tokia be galo neįdomi. aš važiuoju pas juos. Gal žmogus kaip tik tada ir atrodo visiškai nesuvaržytas. labai išmintinga moteriškė. . Dorianas Grėjus. deramai palaidojusi vyrą marmuriniame mauzoliejuje. "Žinau.. tikrai reto bjaurumo likučius.XV SKYRIUS Tą patį vakarą. nes labai mažai galvoja. jos didžiuliam sielvartui.Teisybė. jis jautėsi neapsakomai įsiaudrinęs. kuri stengdavosi susikompromituoti. Sėdėsit šalia manęs ir linksminsit mane.

tarė Dorianas. .Tada paklauskite poną Grėjų.o kai ji apsivelka itin elegantišką drabužį.Dorianas gerokai apgailestavo čia atėjęs.Tikriausiai jis įsimylėjęs.Mano trumpų sijonų.. .taip aš jai sakau. buvot maža. bet jis nė vieno net neparagavo. kai madam de Ferol išvyko iš Londono. Patiekalas sekė patiekalą..nusijuokė šeimininkė. Jis vienas artimiausių jos draugų.. O jos talentas šeimyniniam gyvenimui iš tiesų nepaprastas. Ledi Narboro sušėrė jam vėduokle. lorde Henri. ledi Narboro. sušuko: . kol pagaliau ledi Narboro.pareiškė jis. kad neimčiau pavyduliauti. . . galite įsimylėti šitą moterį! . ar ir jinai kaip Margarita Navarietė išbalzamavo jų širdis ir pasikabino sau prie juostos. .Ji ir dabar <I>dėcolletėe</I>.. o troškulys tartum vis stiprėjo. .sušuko ledi Narboro. .Ji taip tvirtina. tai jau <I>trop de zėle</I>. nesuprasdamas jo tylos ir atsainumo. gurkšnodamas vyną.Brangioji ledi Narboro. kai jūs.Hari. kuris kažkokiam nenuoširdžiam jo pasiteisinimui iš karto suteikė žavumo.. specialiai jam sudariusį šitą meniu". Bet aš puikiai prisimenu ją Vienoje prieš trisdešimt metų ir prisimenu.<I>Trop d'audace</I> . mano mielas. Ledi Narboro be paliovos jį barė už tai. kad ji prisimena. .Netikiu nė vienu žodžiu. . kad čia bus Henris.sušuko senoji dama.Ištisą savaitę nieko nebuvau įsimylėjęs. prorečiais į jį žvilgčiojo lordas Henris. pasak jos. nes nė vienas jų neturėjęs širdies.tarė lordas Henris.Labai gražių moterų vyrai priklauso nusikaltėlių klasei. ledi Narboro. jos plaukai iš sielvarto tapo auksiniai.galy.... "įžeidžiąs vargšą Adolfą... kokia <I>dėcolletėe</I> ji tada buvo. drąsos jai niekam nepritrūksta.Aš jos paklausiau. . ir jis tvirčiausiai užtikrino neapvilsiąs manęs. Kartas nuo karto tarnas jo taurę pripildydavo šampano.. Tačiau per vakarienę jis nieko negalėjo valgyti. Aš tikrai pavyduliaučiau. tikrai ničnieko nuo to laiko.Tik dėl to. .Ar teisybė.Iš tiesų aš to negaliu suprasti.kas tau šį vakarą? Tu visiškai be nuotaikos. .sušuko Dorianas. .Kaip bjauriai elgiasi Henris Votonas šitaip vėluodamas! Šįryt nelabai tikėdamasi pasiunčiau jo pakviesti. Dorianas liovėsi nuobodžiavęs. Kai mirė jos trečiasis vyras.Kaip jūs.O.. .Bet trečias vyras! Negi Ferolas jau ketvirtas? . jungianti mus ir trumpus jūsų sijonėlius. tampa panaši į prasto prancūziško romano <I>ėdition de luxe</I>. kaip tau ne gėda! . kad jis..šypsodamas tyliai tarė Dorianas.Tai be galo romantiškas paaiškinimas. kai buvo duodama <I>chaud-froid</I>. Ji atsakė to nepadariusi..Keturi vyrai! Dievaži. ji tikrai neprisimena. vyrai. Ir kai atsivėrė durys ir pasigirdo tylus melodingas jo balsas. .pasakė lordas Henris. įmantriais išraitymais apkėtusį židinio lentynėlę. O koks tasai Ferolas? Aš jo nepažįstu.Be abejonės.. . gale prašneko lordas Henris. . Jis teisus. Jis gėrė godžiai. ilgais pirštais imdamas alyvuogę.atsakė Dorianas..Ji vienintelė grandis.ir bijo man pasisakyti. Šiokia tokia paguoda. žiūrėdama į didelį paauksuotos bronzos laikrodį. Ji tikrai nuostabi ir pilna netikėtumų.Dorianai. ledi Narboro. ponas Grėjau? . užtiestą rausvai violetine medžiaga.

Tik pasakykit. ledi Narboro.kad nūnai žmonės tau už akių sako visišką teisybę..juokdamasi atsakė šeimininkė. palinkdamas į priekį.Mėgstu vyrus su ateitimi ir moteris su praeitimi.. jam visą laiką tą sakau. ar nemanot. žmonės prikalba apie laimingas santuokas!.. brangioji ledi. kad draugija būtų smagi.Narboras nebuvo idealus. kad judu abu būtumėt laimingi. ledi Narboro. man teks vėl ištekėti. aš nėmaž nesistebiu girdėdama visą pasaulį sakant. jūs nebūtumėt jo mylėjusi... užsimaudama pirštines. kaip rašo <I>"Morning Post"</I>. ledi Narboro? .Jūs. niekada nebeištekėsit.. tačiau jūs sutvertas būti geras.paklausė lordas Henris. Moterys bando laimę. net protą. kad po šių žodžių jūs. kuris dievino pirmąją žmoną.<I>Fin de siėcle</I>. ir kartais man atrodo. kad tai būtų.sušuko ledi Narboro.sušuko lordas Henris. purtydama galvą.Kiek kvailysčių.Gal tik anas pasaulis. Lorde Henri. kad tada susirinktų vieni sijonai? . kad jūs itin nedoras žmogus.Bet jeigu jūs visi taip juokingai dievinat ponią de_Ferol. ji atstūmė savo kėdę ir galvos linktelėjimu pakvietė stotis ledi Rakston.. . .. koks jūs cinikas! .Jūs buvot pernelyg laiminga. . kad jūs labai nedoras.Jei jis būtį buvęs idealus. .<I>Fin du globe</I>! .sušuko Dorianas. . Jūs mane veikiat geriau už visus tonizuojančius vaistus. . . Būtumėt gauja varganų viengungių.paklausė Dorianas. jos viską mums atleidžia. Antrą sykį teka tik ta moteris... teisybė.Verčiau jau būtų <I>fin du globe</I>.. ... Būtinai surasiu jums mielą žmoną. . . truputėlį paredaguotą.sušuko senoji ledi. kokius žmones pageidautumėt pas mane matyti..Aš. Tik nieko nereikia daryti paskubomis.Moterys myli mus už ydas. .Bet koks pasaulis taip sako? . vyrai rizikuoja.sušuko senoji ledi. moterys.Vyras su bet kokia moterim gali būti laimingas tol. jog ir aš verčiau būčiau buvusi nedora. Noriu.atsakė lordas Henris. lorde Henri.atsakė jam šeimininkė. . jūsų nemylėtumėm dėl ydų.. Nūnai visi vedę vyrai gyvena kaip viengungiai. . jog gyvenimas jį patį išsėmė. manęs niekada nebepakviesit pietauti.Turbūt. Su šiuo aš puikiai sutariu. Lordas Henris labai nedoras. sako. ...Tai siaubinga.Būtinai vėl ateikit vakarienės ilgai netrukęs.Ak..Ak.sušuko senoji dama. kol jos nemyli. Šiandien vakare atidžiai peržiūrėsiu Debretą ir sudarysiu visų tinkamų jaunų damų sąrašą.Juk jis nepataisomas! . ir noriu.Be abejonės. kuri nekentė savo pirmojo vyro. reikia paieškoti geros nuotakos.Lorde Henri. kad jūs gyvenime jau viską išsėmėt. . skirtumas nedidelis. . kad tapčiau madinga.pagaliau tarė jis.tai didžiulis nusivylimas. o visi viengungiai kaip vedę. Noriu.atsidusdamas tarė Dorianas.O gal jums atrodo. nors aš ir bijausi. . aišku. kad ponui Grėjui derėtą vesti? .sumurmėjo lordas Henris. kur jūs pasidėtumėt? Nė vienas iš jūsų nebūtų vedęs. dieve mano. ledi Narboro. Jei mes pakankamai jų turim. Tai tikrų tikriausia teisybė.Visi.Gyvenimas ..įsiterpė lordas Henris. ką tik pažįstu. Kai žmogus taip šneka. .tik nesakykit man. Antrą sykį veda tik tas vyras. Jei mes.pasigirdo atsakymas.Ar amžių pažymėsit.nusilenkdamas atsakė lordas Henris. Beje.Būtinai pažymėsiu amžių.Ką gi. Keletą akimirkų lordas Henris sėdėjo labai rimtu veidu. jūs atrodot toks geras. kuriuos prirašo seras Endrius.. kilsterėjęs antakius. tinkama sąjunga. .

Man jis patinka. lorde Henri. Nepastebėjau.Tikriausiai. Henri. tikrai susipešim. . o ko ugnis nesudegina. Tarp juoko protrūkių kartas nuo karto iš jo lūpų išsprūsdavo žodis "doktrinierius".paklausė jis. Hari. Hari. O aš visada noriu užmiršti. bičiuli? . . ledi Narboro. Aš per daug rūkau.pražūtingas dalykas. Tai labai modernus žmogus.Ar tau geriau. Paskui prikando lūpą. . . net pernelyg protinga.dešimt metų.Ar seniai ji ištekėjusi? . . ar jis galės atvykti.Ne. .Žadėjo atvažiuoti dvidešimtą.Tik nedarykit to.Per pietus atrodei visiškai prastai. grįžau pusę .Būtinai atvažiuokit kokią popietę.atsakė ji juokdamasi ir atsistojo.sušuko prie durų ledi Narboro. O ką paskui veikei? Ar ėjai tiesiai namo? Dorianas skubiai dirstelėjo į Henrį ir susiraukė. . Ponas Čepmenas ėmė garsiai šnekėti apie padėtį Bendruomenių rūmuose..tyliai pasakė ji ir čiuožte iščiuožė iš kambario. kas ką veikė. Gal jam teks drauge su tėvu važiuoti į Monte Karlą.. . Britanijos vėliavą jis iškėlė virš Minties aukštumų. bet ne iš molio. . Jei geidi žinoti tikslų laiką. o ponas Čepmenas oriai pakilo nuo vieno stalo galo ir atsisėdo priešingam.Na. Jis tyčiojosi iš savo priešų. kaip moteris. Klube nebuvau.paklausė Dorianas. Kas dar atvyks? . Pavargau.. Beje. tą užgrūdina... bet jai trūksta to nenusakomo silpnybės žavesio.pasakė lordas Henris. Ateityje žadu mažinti. ką veikiau. .jau ir puota. Ji labai protinga. Lygiai bjaurus.. toks baisus brito ausims..Vakar vakare buvai žavus. Tik molio kojos aukso statulą padaro tokią brangią. Dorianai.Daugelis jo nemėgsta. Vyrai nusijuokė.. Ji man sakė atvyksianti į Selbį.atsakė jis. . negu reikia. Truputį daugiau. mūsų šeimininkė. Ji turi patirties.Saikingumas .Taip. Jos perėjo per ugnį.Nesvarbu. Šypsena žaidė lordo Henrio lūpose.Jei užtruksit.. .Nežinau.. Prieš vienuoliktą. vakar vakare tu labai anksti išbėgai. Veikiau tai balto porceliano kojos. meldžiamoji. Jos kojos labai dailios.taip jis linksmai pavadino anglų sveiką protą. Atsitiktinį perdėtą jo puošnumą atperka pastovus perdėtas jo išprusimas. mes ten. visi įprastiniai.Man nieko nėra. . kad jis būtų. o sulig perų knyga .Pasak jos. brangioji ledi Rakston. Tikroji visuomenės atrama pasirodė besąs paveldimas rasės kvailumas .Žinoma. bet man jis atrodo žavus. Pakviečiau lordą Grotrianą. smalsus! Visada nori žinoti. Hari. Štai ir viskas. Džefris Klaustonas. Atrodo labai intriguojanti teorija. Nebeprisimenu. dar Vilobiai. ką veikiau.. Hari. ištisą amžinybę.. ne tą norėjau pasakyti. Dorianas Grėjus pakeitė vietą ir persėdo prie lordo Henrio. tačiau dešimt metų su Monmetu turėjo prilygti amžinybei.Žiūrėkit. Vaikštinėjau. . viršuje.. Ledi Rakston smalsiai dirstelėjo į jį.Ar buvai klube? .. Koks tu.Jis mane taip erzina. kad jūs nebaigėt rūkyti cigaretės. kiek ir hercogienę. . . beveik tiek pat.. kaip ir kasdieniniai pietūs. kad per ilgai negaištumėt su ta savo politika ir paskalomis.galų gale atsakė jis. lordas Ragbis su žmona. . kokie įkyrūs tie svetimi giminės! Pasistenk. .tarė lordas Henris. jis atsigręžė ir pažvelgė į Dorianą. viską sudėjus į krūvą. .Beveik ligi trijų nesugrįžau namo.Ne. ir man išaiškinkit.Tūkstantį kartų atsiprašau. . Mieloji hercogienė labai tau palanki.Ak.Ar Monmetas taip pat bus? .

kol viską sunaikino. Galų gale jam pasidarė bloga. kuriame tarsi būtų slypėję tai. Tarp dviejų langų stovėjo didelė florentietiška juodmedžio spinta su dramblio kaulo ir lazurito inkrustacijomis. . Jis sugaišo tris ketvirčius valandos. kurią tarėsi užgniaužęs. Viduje buvo žalia masė. kad teks tuos daiktus liesti.pasakė jis. banguotom linijom pagražintais šonais.. Tikiuosi matyti tave rytoj po pietį. Vežėjas papurtė galvą. Bondo gatvėje rado karietą su geru arkliu. Net mintis. Pasakyk kas.. Reikėjo sunaikinti pavojingus įrodymus. Paskui virpėdamas. Važiuodamas namo. Dorianas žiūrėjo į ją kaip į daiktą. atidarė slaptą stalčių.Gavęs užmokestį. Dorianas ją atidarė. Dorianai. Jis ėmė tankiau alsuoti. Atsiprašyk ledi Narboro už mane. . ponas Čepmenai. Bet jis vis dar tebežiūrėjo į spintą. nors kambaryje ir buvo labai karšta.. Šiurpas nukratė jį.trijų. Aš suirzęs ir be nuotaikos. chereso aš negersiu.Štai soverenas. O jei tau reikia kokių patvirtinančių įrodymų. Akys keistai sužibo. Jis tą suprato ir.Nepaisyk manęs. jo veide buvo sustingęs keistas šypsnys. eidamas iš kambario. pone. ko jis troško ir kuo beveik bjaurėjosi. atrodė jam nepakenčiama. apsivilkęs prastais drabužiais. kad baimė. Jis užsidegė cigaretę. bet tuoj nusviedė. negi man rūpi! Eime viršun į svetainę. Doriano pirštai instinktyviai įlindo į jį ir kažką sugniaužė.Pasistengsiu atvykti. ačiū. Dorianai. . labai dailaus darbo. ir jis ėmė nervingai kramtyti apatinę lūpą. Dorianas suprato. uždarė spintos duris ir nuėjo į miegamąjį. Galų gale pakilo nuo sofos. paspaudė kažkokią slaptą spyruoklę. Šūktelėjo vežėją ir tyliai pasakė adresą. Hari. jo paklausk. užrakinęs bibliotekos duris. Šį vakarą esi lyg nesavas. . prie šilkinių virvelių kabojo krištoliniai rutuliukai ir kutai iš supintų metalinių siūlelių. ėmė svaigti galva. blizganti kaip vaškas. atsitiesė ir pažvelgė į laikrodį. į kurį buvo įkišęs Bezilio Holvordo apsiaustą ir kelionmaišį. Ne. Staiga jis pašoko. uždegęs kelias alžyrietiškas smilkymo žvakes kiaurašonėje varinėje gorėje. Tai buvo mažytė juoda aukso dulkėmis nubarstyta lako dėžutė.Gerai. Kai bronzos dūžiai tamsoje išmušė vidurnaktį.už valandos būsit.Jei greit važiuosi. Užsuksiu pas tave rytoj ar poryt. Dorianas Grėjus. priėjo prie spintos ir. Į viršų nebelipsiu. . Vokai merkėsi. . . Svylančių drabužių ir degančios odos kvapas buvo šlykštus. atrakinęs ją. dar vieną gausi.. . susivilgė rankas ir kaktą vėsiu muskuso actu. Pašėlęs noras įsėlino į širdį.sumurmėjo jis. Hari. Turiu eiti namo. Vis dėlto reikėjo tą padaryti. Kelias akimirkas jis dvejojo. . Palengva išslinko trikampis stalčius.Na gerai. ir jis. kuris jį viliojo ir baugino. Kažkas tave ištiko. neįprastai slogaus ir skvarbaus kvapo. Bus hercogienė. o juk turėjo tvardytis. ant kurios gulėjo. Jis įmetė dar vieną pliauską. jis apgręžė arklį ir skubiai nudardėjo Temzės link. Židinyje degė didžiulė liepsna. ir tarnui teko mane įleisti.. tylutėliai išslinko iš namų.Mielas bičiuli. šaliku apsimuturiavęs kaklą.Man per toli. Dėželę padėjo vėl į stalčių. vėl sugrįžo. Eisiu namo. Raktą buvau palikęs.atsakė vyriškis. Atsitiktiniai lordo Henrio klausimai išmušė jį iš vėžių. Lordas Henris truktelėjo pečiais.pasakė Dorianas. XVI SKYRIUS . Buvo be dvidešimt dvylika. ir ilgos užriestos blakstienos beveik palietė skruostus.

o viršum jų skleidėsi ugnies liežuvių vėduoklės. ir Dorianas matė keistas. o pojūčius . Netrukus jie išsuko iš negrįsto kelio ir vėl dardėjo grindiniu. Ekipažas riedėjo ir riedėjo. Iš tikrųjų. kad paskubėtų. bet jei nebėra atleidimo. nepakenčiama. Dorianas smalsiai žiūrėjo į juos. o gatvės vis siaurėjo ir tamsėjo. nes šis grąžindavo jį į tikrovę. Tada Dorianas savo ruožtu nusijuokė. paskui pasuko į šoną ir ėmę šuoliuoti. Jo siela tikrai buvo mirtinai iškamuota. toli nakties tamsoje sukliko praskrendanti žuvėdra. tačiau vežėjas tylėjo. Vežėjas šmaukščiojo botagu. Aludės jau buvo uždaromos. o pojūčius sielos pagalba". Jis jautė jiems neapykantą. kur galima nusipirkti užmarštį. kad aistra verčia mintis suktis ratu. jog jie visiškai išreiškia jo nuotaiką. Viena vienintelė mintis šliaužė per visas jo smegenų ląsteles. Iš kelių barį skambėjo šiurpus juokas. kol galų gale įsitikino. kaip traiškoma žmogų įgėlusi gyvatė. sutrypti. bet Dorianui rodėsi. jis bėgo. Yra opijaus rūkyklų. dailios rankos nervingai gniaužėsi. kažkokia moteris pro praviras duris riktelėjo jiems įkandin. Šešėliai judėjo tartum milžiniškos marionetės ir mosikavo lyg gyvos būtybės. ir per lašų miglą nykiai bolavo gatvės žibintai. ir jam teko pusę mylios grįžti atgal. uždengdavo jį. kiekvieną skaidulą. grubi palaido gyvenimo prievarta. čia visa paslaptis. yra klaikių landynių. ką jis pasakė. baisiausias iš visų žmogaus troškimų. Bjaurumas buvo vienintelė realybė. siaubinga. Beveik visų namų langai buvo tamsūs. už provėžos užkliuvęs.. dar liko užmarštis. sukramtytos Doriano Grėjaus lūpos be paliovos kraupiai kartojo tuos vylingus žodžius apie sielą ir pojūčius. kurios ir be pritarimo būtų jį užvaldžiusios. Prislopintas pyktis ruseno jo širdyje. o gatvės panašios į juodą išsikėtusio voro tinklą. Dorianą pagavo baimė. Dorianas pakėlė lango stiklą ir šūktelėjo vežėjui. jog kelias be galo. Šiurkštūs barniai. taškydamas valkas. Dorianas Grėjus abejingu žvilgsniu stebėjo šlykščias didmiesčio padugnes ir tarpais kartojo sau žodžius. Šoniniai ekipažo langai apsitraukė storu lyg flanelė rūko sluoksniu. Dujiniai žibintai tolydžio retėjo. dabar dėl tos pačios priežasties tapo jam malonus. Šie žodžiai nesiliovė skambėję jam ausyse. knaptelėjo. Jį ėmė kamuoti bjaurus opijaus alkis. Monotonija tapo nebepakenčiama. o pašėlęs noras gyventi. kad jis juda vis lėčiau. Atrodė. o jis pasiryžęs užmiršti. Rūkas čia buvo skystesnis. kuriuos lordas Henris buvo jam pasakęs pirmąją jų susitikimo dieną: "Gydyti sielą pojūčiais. Įšėlęs jis smogė arkliui savo lazda. o prie jų durų juodavo pasklidi vyrų ir moterų pulkeliai.baisu. Kitur pešėsi ir rėkavo girtuokliai. ant kaktos užsismaukęs skrybėlę.Ėmė lyti šaltas lietus. Sakoma. Nejau pojūčiai iš tiesų galėtų ją pagydyti? Pralietas nekaltas kraujas. Vežėjas nusijuokė ir sušėrė botagu. kokią teisę turėjo Bezilis šitaip su juo kalbėti? Kas jam leido teisti kitus? Tai. rūkui tirštėjant. Atsilošęs ekipaže. Arklys.sielos pagalba". kur naujų nuodėmių beprotybė gali nutrinti senųjų nuodėmių prisiminimus. Galų gale. o du vyrai gal šimtą jardų vijosi iš paskos. tik šen bei ten lempos apšviestoje užuolaidoje juodavo fantastiški šešėlių siluetai. "Gydyti sielą pojūčiais. Jis ne sykį tatai išbandė ir dar sykį pabandys. į butelius panašias degimo krosnis. lyg šmėkla kyštelėjęs ilgą ranką. net vagių ir valkatų niekšybė buvo daug gyvesnė ir darė didesnį įspūdį už nuostabias . Taip. ir kol protu pateisino aistras. Kartkartėmis didžiulis debesis. sutraiškyti praeitį taip. ir. jo išpirkti nebegalima. Paskui jie pravažiavo pro vienišą plytinių kvartalą. kurio jis kadaise nekentė. Jiems važiuojant kažkur sulojo šuo. Nuo arklio kilo garas. Kas jį išpirks? Ak. Sykį vežėjas paklydo. Kai jie pasuko už kampo. šlykšti landynė. Žemai danguje tarsi geltona kaukolė kabojo mėnuo. Bjaurumas. Gerklė degė. dirgino kiekvieną virpantį nervą.

pritaisytų už lempų. Keli malajiečiai. . Dorianas krūptelėjo ir apsidairė. Viename viršutinių langų buvo pastatyta lempa. ar kas nors neseka.nusijuokė viena. Raudona pašvaistė gaubė į tolimą kelionę išplaukiantį laivą . Kur ne kur prie didelių prekybos laivų degė žibintai. Balzgano rūko kamuoliai lyg pamėkliškos burės tvyrojo kiemuose. Jis žinojo. .Darlingtonas nieko nedarys.apatiškai atsakė šis. iškreiptus jų atspindžius. jaunas vyriškis lygiais geltonais plaukais. užsikniaubęs ant stalo. Jis giliai įkvėpė. Patalpos gale buvo laiptukai į pritemdytą kambarį. įsiveržusio iš lauko paskui Dorianą.Čia tu. sėdėjo jūreivis. atidavė vežėjui žadėtą priedą.. žvilgterėjo į jį ir neryžtingai linkterėjo. Po valandėlės jis išgirdo žingsnius prieangyje. pastėrusios apsiblaususios akys . .Kol šito turi.Meno formas ir Dainos pažadintas miglotas svajones.Ir čia bus gerai. trūktelėjęs vadeles. Staiga vežėjas. su pasišlykštėjimu valančio savo švarko rankoves. iššiepę baltus dantis. ar ne. Dorianas sustojo ir pabeldė sutartu būdu. įsispraudusį tarp dviejų aukštų sandėlių. Dorianui einant pro šalį. Virpantys šviesos ratai sklido nuo apskretusių briaunoto alavo reflektorių. . paskui apmetė žvilgsniu groteskiškas figūras.. stovėjo dvi sunykusios moterys ir šaipėsi iš senio.atsakė ir. Žmogus išgąstingai pažvelgė į ją ir ėmė verkšlenti. . ji ėmė pleventi ir suptis. žaidė kauliukais ir šnekučiuodamiesi juokėsi.sumurmėjo Dorianas. sutūpę prie mažos anglinės krosnelės. Prieangio gale kabojo sudriskusi žalia užuolaida. kurios keisčiausiomis pozomis gulėjo suvirtusios ant suplyšusių čiužinių. Jam įėjus į kambarį. Bet Džordžas nekalba su manimi.kimiu balsu paklausė vežėjas pro langelį. Grindys buvo nubarstytos geltonomis pjuvenomis. draugų nereikia. pone? . į jį plūsterėjo slogus opijaus kvapas. aš per daug turiu draugų. Aplinkui ant sienų ryškiai liepsnojo dujinės lempos. Durys tylutėliai atsivėrė. kad raudonos skruzdėlės jį apniko..Kažkur čia. kad tu išvykai iš Anglijos. ir šnervės jam suvirpo iš malonumo. kuri galėjo kadaise būti trečios eilės dansingas. Dorianas nuskubėjo į kairę. Slidus grindinys atrodė lyg šlapias lietpaltis. o priešais kabantys musių apdergti veidrodžiai skleidė blausius.0 kur man būti? . jos atspindžiai raibuliavo valkose.Maniau. kuri.. nuo vėjo gūsio. ir jis įėjo į vidų. kokiose keistose dausose jie kamuojasi ir koks nykus pragaras atskleidžia jiems naujų džiaugsmų paslaptis. pasitraukė į šešėlį. Dorianas krūptelėjo. sustabdė karietą prie tamsaus skersgatvio angos.Niekas su manimi dabar nebenori kalbėti. kuris ėjo palei visą sieną. nė žodžio netaręs susigūžusiai beformei būtybei.Įsivaizduoja. įsmeigęs akis į tamsą. Po septynių ar aštuonių minučių jis priėjo skurdų nedidelį namą.. pražiotos burnos.visa tai jį traukė. jam įeinant. Man rodos. . Man vis tiek. Po trijų dienų jis bus išsivadavęs. Adrianai? . iššokęs iš ekipažo. kažkas atkabino grandinę.į jį buvo kraunamos anglys. Iškraipytos galūnės. kuris palinkęs viršum lempos degėsi ilgą ploną pypkę. . o prie ryškiom spalvom dažyto bufeto. o paskui ėmė skubiai žingsniuoti prieplaukos link. Viršum žemų stogų su kyšančiais kaminais styrojo juodi laivų stiebai. Dorianui skubiai lipant per tris išklibusias pakopas. Jie buvo . Šviesa mirgėjo. kurios daiktais buvo sutryptos į purvą ir išmargintos tamsiomis palieto vyno dėmėmis. Dorianas ją atitraukė ir pateko į ilgą žemą patalpą. Kampe. . retkarčiais dirsčiodamas atgal pasižiūrėti. Užsimiršimui tik ją ir reikėjo.pridūrė jis atsidusęs. Mano brolis pagaliau apmokėjo sąskaitą. .

Ties prieplauka? . ten ir tas daiktas geresnis. .suriko Dorianas. Moterys.Vis tiek eime. Adrianas Singltonas sunkiai pakilo ir nusekė paskui Dorianą ligi baro.Kokie išdidūs mes šiandien.Eisiu į kitą vietą. .pasakė Dorianas palūkėjęs. . Čia jos nebepriima. apsiblaususios..Labanakt.Man labiau patinka.. Eime išgerti. Kartkartėmis jam vaidenosi į jį žvelgiančios Bezilio Holvordo akys. ar iš tikrųjų yra kaltas dėl šio jaunuolio pražūties.Tikriausiai ten bus toji pasiutusi katė.Eik velniop! . . Prislinko moterys ir ėmė plepėti.Galbūt. . . . Ar ne vis tiek? Man ir čia gera.Norėtum.sušuko jis.Dėl dievo. kur velniui parsidavė. . ir akys liko bereikšmės. Grįžti nebenoriu..Beveik toks pat.suspigo jinai Dorianui įkandin. . lipdamas laiptais aukštyn ir nosine šluostydamas sukepusias lūpas.Palik mane! Ji spragtelėjo pirštais. Mulatas apdriskusiu tiurbanu ir nutriušusiu paltu pasveikino jį. . kur niekas jo nepažintų. Dorianas atsuko joms nugarą ir kažką tyliai pasakė Adrianui Singltonui.. kaip trinktelėjo uždaromos prieangio durys. kaip kad užgauliai jį užpuolė Bezilis Holvordas. Be to. treptelėdamas koja..žagsėdama sugergždė jinai. Tačiau Dorianas jau negalįs čia pasilikti. . . Bet pagaliau kas jam Adrianas? Gyvenimas per trumpas. . . Prisiminimai lyg baisi liga graužė jam sielą. kurios myli.Taip. Kažkodėl jį sujaudino susitikimas su Adrianu Singltonu. kad ant savo pečių užsikrautum svetimų suklydimų naštą. bjauriai išsišiepdamas.Ko nori? Pinigų? Še! Tik nebekalbink manęs! Atbukusiose moters akyse blykstelėjo dvi raudonos kibirkštys. Šypsnys iškreipė vienos moters veidą. nekalbink manęs.Va. ir pastūmėjo butelį brendžio bei dvi taures. bet vėl užgeso. jei tau ko reikės?. kelias akimirkas liūdesys apniaukė jam akis.Kam visa tai? . Jis dar tebebuvo minčių nelaisvėje.pasakė jis palūkėjęs. Ji atkragino galvą ir godžiais pirštais susišlavė monetas nuo baro. Jis norėjo būti ten. šlykštus juokas išsiveržė iš pinigus paėmusios moters dažytų lūpų. Kiekvienas gyvena .sumurmėjo jaunasis vyras. daug įdomesnės. Dorianas Grėjus skubėjo palei molą per dulkiantį lietų.atsiduso Adrianas Singltonas. kad Pasakų Princu vadinčiau? .. .Aš nieko nenoriu. Dorianas prikando lūpą. . Dorianas trūktelėjo pečiais. eina tas. . kurios nekenčia. . . . Adrianas Singltonas jį trikdė. ir jis ėmė svarstyti. Ir išlėkė lyg genamas. Labai noriu.Labanakt. Jis išgirdo. Norėjo pabėgti nuo savęs.laimingesni už jį. Draugė pavydžiai ją stebėjo. Jam betraukiant užuolaidą. Dorianas skausmo iškreiptu veidu nuėjo prie durų. Sulig tais žodžiais snaudžiantis jūreivis pašoko ir kaip pašėlęs ėmė dairytis.nusišaipė jinai.Man įkyrėjo moterys.atsakė jaunasis vyras.Parašysi man.

nes žmogaus.. Prisiekiau. nesuprasdamas. maišto trokštančia siela Dorianas skubėjo. pilnas nešvarių minčių.. Tik gaila. Baisi akimirka. kai jis jau nėrė į tamsią tarpuvartę. Atrodė. . nespėjęs pasipriešinti. kad maištavo.Niekada tokios nepažinojau. . tau galas. ir moterys praranda valios laisvę. bet tuo metu. kuriuo jinai tave vadindavo.savo gyvenimą ir moka už jį pats. Nieko nežinojau apie tave. kaip iš užpakalio kažkas jį pačiupo.Kada nusižudė jūsų sesuo? Sakykit greitai . kurį ketino nužudyti. kad taip dažnai tenka mokėti už vieną vienintelę klaidą. Vieną minutę.suvapėjo Dorianas.Tylėk! Šausiu.O Sibilė Vein buvo mano sesuo. . neklusnumas .žavesnis. tolydžio spartindamas žingsnį. Tokiais atvejais ir vyrai. Apdiržusia širdimi. jei krustelėsi! . Ir išdidžioji dvasia.kada? .Palaukit! . jis nebežinojo ką daryti. . Kaip mane gyvą matai. skaidula.Aštuoniolika metų. tačiau jos užteko. Vėjo blaškoma žibinto šviesa buvo blausi ir mirgėjo. Dorianas grūmėsi kaip pašėlęs ir baisiom pastangom atgniaužė smaugiančius pirštus.Pražudei Sibilę Vein. . Dorianas buvo priremtas prie sienos. kaip blizga tiesiai jam į galvą nutaikytas vamzdis. tik meilės vardą. buvo nesuteršto jos tyrumo. kaip eina automatai.Klaupkis! . veidas žydėjo jaunyste. Sustingęs iš siaubo. kai nuodėmės troškimas ar noras įvykdyti tai. Šiąnakt išplaukiu į Indiją ir prieš tai turiu atlikti pareigą. kurie būtų galėję papasakoti. Džeimsas Veinas akimirką dvejojo. kad Džeimsas pamatytį šiurpią klaidą. Šį vakarą atsitiktinai jį išgirdau.Verčiau išpažink savo nuodėmes. . Psichologai teigia. geisdamas tik blogio. kurią tarėsi padaręs. Likimas niekada galutinai nesuveda savo sąskaitų su žmogumi. nei ką daryti.Ko norit? . tai tik tam.Aštuoniolika metų! Nusiveskit mane po žibintu ir pažvelkit man į veidą. Pasirinkimo jie nebeturi. kaip atrodai. Daugelį metų tavęs ieškojau. nes šiąnakt mirsi. Nes visos nuodėmės. Dorianui Grėjui iš baimės akys aptemo. Staiga jam švystelėjo beprotiška viltis. krito iš dangaus už tai. ne daugiau.Jums protas pasimaišė.Duodu vieną minutę susitaikyti su Dievu. Dorianas nežinojo. Neturėjau jokio ženklo. o žiauri ranka jau gniaužė jam gerklę. jokio pėdsako.pasigirdo atsakymas. jog yra akimirkų. staiga pajuto. kiekviena jo smegenų ląstelė prisipildo baisių impulsų. jau negyvi. Reikia mokėti be paliovos. . Ne daugiau. o priešais juoduoja tamsi neaukšto kresno vyro povyza.suriaumojo vyriškis.nusijuokė Dorianas. kaip nesiliaudami mums tvirtina teologai. ko nori Dorianas. ką pasaulis vadina nuodėme. ir jo balse suskambo pergalė.Ko čia klausti! Negi metai svarbu? . Iš proto išsikraustėt. kur ne kartą suko. Paskui čiupo jį ir ištempė iš tarpuvartės. Jie eina į savo baisią pražūtį taip. Dorianui nusviro rankos. nei ką sakyti..pralemeno jis. Ką aš jums padariau? . kad už tai tave nudėsiu. o jei ji dar gyva. .Niekada apie tokią negirdėjau. Abu žmonės. kad jam ne daugiau kaip dvidešimt . . jų sąžinė žuvusi. jog kiekviena jo raumenį. norėdamas trumpesniu keliu pasiekti tą blogu vardu garsėjančią landynę. taip pagauna žmogų. toji blogio aušrinė žvaigždė. Aš tą žinau..atsakė vyriškis. ..suriko jis. . kyla iš neklusnumo. Ant tavęs krinta kaltė dėl jos mirties. Ji nusižudė.Prieš aštuoniolika metų. kad maištas atrodytų dar patrauklesnis. Susitaikyk su Dievu. Po akimirkos jis išgirdo revolverio spragtelėjimą ir pamatė.

Dieve mano! Dieve mano! . Kai jis atsigręžė. jog sakau teisybę. Jis beveik nepasikeitė nuo to laiko. kad ne šis žmogus ją pražudė. kaip aš jį pažįstu. . .Žmogau. pirmuoju smuiku griežė hercogienė.lyg duslus aidas pasigirdo iš jos išdžiūvusių lūpų.Prisiekiu prieš Dievą.. jau bus aštuoniolika metų.Tebūnie tai įspėjimas. jūs vos neįvykdėt baisaus nusikaltimo. Sako.Juk būčiau jus nužudęs! Dorianas Grėjus giliai atsikvėpė. ir krūptelėjęs jis atsigręžė. o putlios raudonos lūpos šypsojo .Beveik berniukas! . piktai dėbtelėdama. . o bjauresnio žmogaus kaip gyvas nerasi. Atsitiktinis žodis.suinkštė ji. pone.Ne jo aš ieškojau. ant kurio stovėjo didžiulė lempa nėrinių gaubtu ir skleidė sodrią šviesą ant trapaus servizo porceliano ir kaltinio sidabro.sušuko ji. bet Dorianas Grėjus jau buvo dingęs.Meluoji! . sunykusiu šešiasdešimtmečiu.. kai išbėgai iš Deilio.pasakė Dorianas ir apsisukęs palengva nuėjo sau gatve. kai prieš daugelį metų jie išsiskyrė.nusišaipė ji. kad bėdon neįkliūtumėt. Jį palietė kažkieno ranka. . .pavasarių. kad nusivijai jį.Aš apsigavau.Prisieki? .Aš jo bijau. Jau bus aštuoniolika metų. Ir duokš man už nakvynę užsimokėti. Visi gėrė arbatą. . prie stalo.suriko Džeimsas Veinas. buvo tarp jo svečių. kuris slinko palei varvančią sieną.Tegu man žadą atima.Prisiekiu. vargu ar buvo vyresnis.. sustingęs iš siaubo. .Prieš Dievą? . kaip jo sesuo.Kodėl jo nenudėjai? . . Jis paleido Dorianą ir svirduliuodamas atšlijo. . . kurie čia lankosi... Netrukus juodas šešėlis. Jis turi krūvą pinigų. kokia esu.atsakė jis.sumurmėjo Džeimsas Veinas. XVII SKYRIUS Po savaitės Dorianas Grėjus sėdėjo Selbi Rojalio oranžerijoje ir šnekučiavosi su dailiąja Monmeto hercogiene. kuri drauge su savo vyru.Tik neišduok manęs..ir ne pinigų man reikia.Žinojau. kurį nugirdau toj nelemtoj landynėj.Dorianas Grėjus kažką jai buvo pašnibždėjęs. Lordas Henris sėdėjo atsilošęs šilkais drapiruotoje pintoje kėdėje ir žiūrėjo į juodu. Ačiū dievui. Jis pats blogiausias iš visų. .. gėrusių prie baro. nuvedė mane klaidingais pėdsakais. . išlindo į šviesą ir pritykino prie Džeimso. Baltos jos rankos grakščiai nardė tarp puodelių. kurio gyvybės man reikia... . kai Pasakų Princas padarė mane tokią. turėtų būti gal keturiasdešimt metų.Verčiau eikit namo ir paslėpkit tą revolverį.pridūrė ji. Nusikeikęs jis atšoko nuo jos ir puolė prie gatvės kampo. Tai buvo viena moterų. Gyvybės man reikia. Kvailys! Reikėjo nudėti. O aš pasikeičiau.sušnypštė jinai. prikišusi artyn sulysusį veidą. Ji iškėlė ranką į dangų.Atleiskit. griežtai žvelgdamas į Džeimsą Veiną. . kad nemėgintumėt keršyti pats. . jeigu meluoju. gal net tokio pat amžiaus. Ant persikų spalvos kušetės . moteriškės taip pat nebebuvo. O šis dar beveik berniukas. už gražų veidą velniui parsidavęs. Džeimsas Veinas stovėjo ant šaligatvio. . . Jis drebėjo visu kūnu. kad nesusitepiau rankų jo krauju. Neliko jokių abejonių.pasakė jis. Žmogui.Žmogau.sušuko jis.

.sušuko hercogienė.paklausė jinai. .. kaip gerai konservatorei.sušuko hercogienė. nenoriu naujo vardo. tokį pat viliojantį kaip septynios didžiosios nuodėmės. . jog geriau būti gražiam negu geram. . . Jis atsakė. kita vertus.Bet aš. Jau atvyko dvylika svečių. . kad sutikčiau su Europos nuosprendžiu Anglijai? . .sušuko jis. turėtume tave vadinti? ..Vadinasi. tačiau mes iš tikrųjų praradom sugebėjimą duoti daiktams gražius vardus. Todėl ir nekenčiu vulgaraus realizmo literatūroje. . Žmogus. Biblija ir septynios didžiosios dorybės padarė mūsų Angliją tokią. . niekas greičiau už mane nepripažins.O ką tik jas lyginai su orchidėjom. nieku gyvu nekeisčiau judviejų vardų.Tokio vardo nė girdėti nenoriu. mane nuginkluoji. . kad Dorianas tau.Jis vardu Princas Paradoksas. .Tad kaipgi. Liūdna. Visų pirma aš turėjau galvoje gėles. .viena iš septynių didžiųjų nuodėmių? ..Čia tu klysti.sėdėjo ledi Narboro ir dėjosi klausanti hercogo pasakojimo apie paskutinį Brazilijos vabalą. Trys jauni vyrai elegantiškais kostiumais vaišino pyragaičiais kelias damas.Etiketė prilimpa. papildžiusį jo kolekciją.Kad lengviau būtų ją smerkti.. kad aš ginčiau sostą? .paklausė ji. tau nepatinka mūsų šalis? . .Karaliai titulų neatsisako.atsiliepė hercogienė. sutinku. Bet.Taiklu! . Hari. pasakojo apie mano sumanymą viską pavadinti naujais vardais. Puikų taškeliais nusėtą žiedą. kokia ji yra. turėtų būti priverstas juo kasti.Niekada ja nekovoju prieš grožį. kuo vardu gėlė. Daugiau niekam jis netinka.Vadinasi.Apie ką judu šnekatės? .Aš skelbiu rytojaus tiesas. bet ne ietį. Tau.Bjaurumas.Atimu skydą. . . Gledise. . . .Mieloji Gledise. ..Taip.Kaip gali taip kalbėti? Teisybė. Vakar nusiskyniau orchidėją į švarko atlapą. .Tad bjaurumas .. Alus. . .Ar nori. Per daug vertini grožį. paklausiau vieną iš sodininkų.atsakė jis. kuris galėjo kastuvą pavadinti kastuvu. Gledise. Nieko nepagalvojęs. kad geriau būti geram negu bjauriam.Kad Tartiufas emigravęs į Angliją ir ėmęsis savo verslo. užsikrėsdamas žaisminga jos nuotaika.pasakė Dorianas.. Hari.Tu. . kad ponas Grėjus patenkintas savuoju.paklausė lordas Henris. Hari.Aš joje gyvenu.. . . ne mažiau baisu. grimzdamas į fotelį. mostelėdamas ranka. žvelgdama į jį nuostabiomis akimis. Žavus sumanymas. Niekada nesiginčiju dėl poelgių. Gledise.Manau. dideliais žingsniais eidamas prie stalo ir dėdamas savo puoduką. Vardas . . ir buvo tikimasi.įspėjo gražios lūpos. patikėk.tai viskas.nusijuokė lordas Henris. Jie tobuli.atsakė ji.O ką jie sako apie mus? . Hari. negalima per daug jų sumenkinti. nori.Man labiau patinka šios dienos suklydimai. kad čia esąs puikus Robinzonianos egzempliorius ar dar kažkas kita.Aš visiškai patenkinta savo vardu ir nėmaž neabejoju. . Ginčijuos tik dėl žodžių. kad kitą dieną dar daugiau atvažiuos.viena iš septynių didžiųjų dorybių. Atsisakau titulo.

supykusi mane smaigsto kambarinė.Religija? . bet malonu.Mūsų šeimininkas . kad bent dedatės prisimenąs. jog pusę devynių jau turiu būti apsirengusi.paklausė ji. ydas . . Visos geros skrybėlaitės padarytos iš nieko.Mes nešėm jų naštą. .Tu skeptikas. . .Kas tu? .Iliuzija.veidmainystė.Tik ligi biržos. Juk ji man sugalvoja skrybėlaičių modelius.Aš tikiu nacija! . ..Duok man siūlo galą.Joje tėra tik buvusio veržlumo likučiai. .. ponas Grėjau. Ar prisimenat skrybėlaitę.Dėl menkiausių niekų. .Iš tiesų.Meilė? .sušuko ji. .Žlugimas mane labiau traukia. Verčiau šnekėkim apie ką kita.Tai tavo nuomonė? .O menas? . .sušuko Dorianas Grėjus. Dažniausiai dėl to. smeigtukais. .rausdama pastebėjo hercogienė. jis galvoja. . . . . kokia ji nesupratinga! Jums derėtų ją įspėti.nusijuokė Dorianas Grėjus.Jokiu būdu! Skepticizmas . kurią buvau užsidėjusi per pobūvį sode pas ledi Hilstoun? Kur jūs prisiminsit. Gledise. . . .tikėjimo pradžia.Jie praktiški. kokį begalėjo surasti. . ji pyksta ant jūsų? .Greičiau sukti negu praktiški. .Nedrįstu. patikėkit. gal smeigtuku jis jūsų neprismeigs. . Mūsų tautiečiai niekada neatpažįsta savo portretų. .Man regis.Dideli žygiai buvo mums primesti.Na. . . .Tai liga. neprimink man to! . Gledise. . kad be dešimt devintą aš pareiškiu. Paklystum labirinte.žavinga tema. ..Modernus tikėjimo pakaitalas.Vis dėlto mes atlikom didelių žygių.Nebijok.Ji turi ateitį.Negalėčiau naudotis. hercogiene.Kaip ir geras vardas.Ak. Prieš daugelį metų jis buvo gavęs Pasakų Princo vardą.Mūsų šeimininkas šį vakarą nepakenčiamas.O..Siūlai trūkinėja. . Ji papurtė galvą. Kai jie suveda balansą.Tu stulbini mane. . Taigi tiesiog iš nieko ją padarė.įsiterpė lordas Henris. . kvailumą jiems atsveria turtas.Apibrėžimas riboja.O dėl ko gi. ponas Grėjau. kad Monmetas vedė mane grynai moksliniais sumetimais kaip geriausią nūdienių drugių egzempliorių.Atiduodu ją tau. . . . Ji pernelyg teisinga..

Kam? Ieškojau malonumų.O kai žmogus tikrai ko pasiekia.Brangioji Gledise! . . ponas Grėjau? . šį vakarą jos nerasiu. kad tai tas vienintelis kartas.Aš tą užrašysiu savo dienoraštyje šį vakarą.. tik ne pabėgimui. graikas prieš graiką? . Jis be galo patrauklus.O ką jūs. Hercogienė apsisuko ir smalsiu žvilgsniu pažiūrėjo į Dorianą Grėjų. .ir jeigu nenueisiu persirengti. .atsakė ji.Tuo labiau.Net jeigu teko nuo jo nukentėti? .Tik ne tarp moterų. . . bematant įgyja priešų.sumurmėjo Dorianas. bet aistra viena.Dažnai. kaip vyrai myli akimis. vadinasi.. atrodo.tarė hercogienė. Jie kovojo dėl moters. .Tu turi varžovę. . . .Vadinasi..paklausė ji. .Ką? . . . dovanoti jums orchidėjų.o moterys valdo pasaulį. kad mes nieko kita ir neveikiam.Kaip galima šitaip kalbėti? Meilė gyva pakartojimais. hercogiene.pasakė lordas Henris savo pusseserei. .pasakė ji. . Paskui atlošė galvą ir nusijuokė.Aš. jei teko nukentėti. hercogiene.Tu su juo begėdiškai flirtuoji.Drąsa iš vyrų perėjo moterims. .. kiekvieną sykį.Net kai jis klysta? . .Aš trojėnų pusėje. . ... jei jie iš viso myli.sušuko lordas Henris.. Gyvenime mes geriausiu atveju galim patirti vienut vieną didelį išgyvenimą.Aš net neapsvilusi.Būna didesnių blogybių už nelaisvę.Naudoji juos viskam.Ar jo filosofija padėjo jums rasti laimę? .pasakė hercogienė.atsakė lordas Henris.Ak. o didžiausia gyvenimo paslaptis .Šuoliuoji nelaikydama pavadžio.. purtydama galvą.Aš ieškau ramybės. . . Būk vidutinybė. .Ką? . Mums ji nepatirtas jausmas.sušuko Dorianas ir pašokęs nuėjo gilyn į oranžeriją. ji dėjosi nuliūdusi.. Kažkas pasakė. .Kad apdegusį vaiką vilioja ugnis. Dorianas akimirką dvejojo. kad mes. ponas Grėjau. mylime ausimis.Greitis teikia gyvybę. Objektai keičiasi.. Be to. Užtikrinu jus.paklausė hercogienė palūkėjusi. moterys. Mano sparnai nepaliesti. . jei nori būti populiarus. . visada sutinku su Hariu.Ir pralaimėjo.pasigirdo <I>riposte</I>. . .Ir radot.tą išgyvenimą kartoti kaip galima dažniau.Verčiau pasisaugok.Laimės aš niekada neieškojau..Leiskit.. .Haris niekada neklysta. Pernelyg dažnai. Objektų skirtingumas ją tik sustiprina. nereikėtų ir kovos. hercogiene..Man regis. kai myli. o pakartojimai alkį paverčia menu. kad mes vidutinybių nepakenčiam. Hercogienė atsiduso. Jei nebūtų patrauklus. pasakysit? . ponas Grėjau. jūs niekada iš tikrųjų nemylite.

sušnibždėjo jis. Gledise.Mielas Dorianai. . ir siaubo pirštai vėl sugniauždavo širdį.Verti mane nuogąstauti. Vos tik užmerkdavo akis.atsakė jis. suknelę derinti prie gėlių. .Kaip ilgai negrįžta ponas Grėjus. Negalima likti vienam. bematant prieš jį vėl iškildavo jūreivio veidas. Ji pažvelgė į jį šypsodama. Verčiau neateik pietų.paklausė jis.O. . prisispaudęs prie oranžerijos stiklo lyg balta nosinė. ar čia man saugu? Jis ėmė drebėti.Romantinis menas prasideda nuo kulminacijos. . Jis nuėjo į savo kambarį ir persirengė. tačiau kartkartėmis jį persmelkdavo siaubas. tačiau žmogaus vaizduotėje viešpatauja .. iš oranžerijos galo pasigirdo slopi dejonė. . .Eime jam pagelbėti. Veikiai jis atsigavo ir apsidairė nustebęs. Apeliavimas į senovę lemtingas mums. O gal tik jo fantazija išvadino kerštą iš nakties tamsos ir dabar jam prieš akis rikiavo klaikius bausmės vaizdus? Tikrovė chaotiška.Romantikams? Jūs naudojatės moksliniais metodais. . Aš tave pavaduosiu. . Matyt.Kas nutiko? . Aš dar nepasakiau..Jinai tiesiog jį dievina.Jis nusijuokė. jam atrodė nelyginant jo paties neįvykdyti pasiryžimai ir nuožmūs sąžinės priekaištai. aš ateisiu. bet vos tik jis spėjo baigti sakinį.tarė ji. . gulintį kniūbsčią ant plytelėmis išklotų oranžerijos grindų.. Visi pašoko. jo tyko. jis krūptelėdavo. žvelgiantis pro aprasojusį stiklą. kamuojamas baisios mirties baimės ir vis dėlto abejingas gyvenimui.Ne. kokios spalvos mano suknelė. kad jam spendžiami spąstai. Jam ėmė rodytis. Baimės pilnomis akimis lordas Henris nubėgo pro plazdančias palmes ir rado Dorianą Grėjų apalpusį.Sfinksai be paslapčių. . o paskui kažkas sunkus dunkstelėjo žemėn. kuris jį stebėjo.atsakė lordas Henris. . . .Verčiau ateisiu.atsakė lordas Henris.Taip. . To aš negalėčiau padaryti. Vos tik nuo vėjo sujudėdavo gobelenai. kuriuos vėjas blaškė į švinu įrėmintus lango stiklus... . vargais negalais stodamasis. XVIII SKYRIUS Kitą dieną jis niekur nėjo iš namų ir didžiumą laiko praleido savo kambaryje.Ledi Narboro..Jie pasislėpdavo dykumoje. nevaržomo linksmumo.Turiu išsaugoti galimybę trauktis. Per pietus prie stalo jis buvo pilnas pašėlusio. prisimenu! Henri.Tai būtų per ankstyva kapituliacija.tu tik buvai nualpęs. . kaip traukdavosi partiečiai? . Hercogienė stovėjo sustingusi iš siaubo.Charakterizuok mus kaip lytį.Moterims ne visada leidžiama rinktis. . Sausi lapai. Jis buvo tučtuojau nuneštas į mėlynąją svetainę ir paguldytas ant vienos iš sofų. pervargai. Nieko daugiau.A! Teks tau. romantikams. . .Mus išauklėjo vyrai. .metė ji iššūkį. kai tik prisimindavo Džeimso Veino veidą. kad jį kas seka.Bet jūsų neištyrinėjo.. .

Jo nebeslėgė rūpesčiai. Sibilės Vein brolis nesugrįžo jo nudėti. Šeštą valandą atėjęs lordas Henris rado Dorianą taip raudantį. Po pusryčių jis valandą vaikštinėjo sode su hercogiene. sodininkai būtį pranešę. čia tik jo fantazija. Dorianas žingsniavo šalia jo. įsisupusi į raudoną skraistę. pilnas džiaugsmingo abejingumo. o gerieji negauna atpildo. Tik vaizduotė kiekvieną nusikaltimą palydi baisių jo pasekmių paveikslais. jis buvo laimingas. Tik trečią dieną Dorianas išdrįso išeiti iš namų. negali žinot. Džefri. paliepęs vežėjui važiuoti kumelę namo. sugriauti tobulą jo ramybę. kai patrauksim į naujus plotus. . Vaiskus pušimis pakvipęs žiemos rytas tartum grąžino jam džiaugsmą ir gyvybes ugnį. o paskui nuvažiavo per parką ten. Manau. pralaimėjimas skirtas silpniems. Dorianas pats save įtikino buvęs siaubo sukrėstos vaizduotės auka ir dabar žvelgė atgal į savo būgštavimus lyg ir su užuojauta ir net geroka paniekos doze. jis pabalo iš siaubo. Be to. hercogienės brolį. kai jis sėdės už puotos stalo. tarnai ar sargai būtų jį pastebėję. mirgančios miške. lėkšta meilė išlieka ir toliau. pro sudžiūvusius paparčius ir sausus krūmokšnius nuėjo prie svečio. Prie pušyno jis pamatė serą Džefrį Klaustoną. Jį saugo jaunystės kaukė. Juk galų gale tas žmogus nežino. kai jis miegos! Kai jam į galvą atsėlino šita mintis. . tarsi jam plyštų širdis. Iš juodojo Laiko urvo. budins lediniais pirštais. ir jis suriko: . Bet jeigu tai tik iliuzija. Jos arba pražudo žmogų. O! Kokią klaikios beprotybės valandą jis nužudė savo draugą! Šiurpu net prisiminti tą sceną! Ir vėl viskas iškilo jam prieš akis. ir staiga jam pasirodė. kartkartėmis pasigirstantys kimūs varovų šūksmai ir įkandin jį sekąs šaižus šautuvų pyškėjimas žavėjo jį. Dorianas iššoko iš karietos ir. Seras Džefris prisidėjo šautuvą prie peties. Taip. . suteikti joms regimą pavidalą ir paleisti tau prieš akis! Kaip jis begyvens. kad sąžinė gali sukurti tokias klaikias šmėklas. Dorianai! .Nelabai. Jo paties prigimtis sukilo prieš tą beribę kančią. kad net oras atšalo. Jis išplaukė savo laivu ir nuskęs kur nors šaltame vandenyne. Gaivus kvapnus oras. Turbūt dauguma paukščių ištrūko į atvirą lauką. vaipysis išlindusios iš savo slaptų urvų.paklausė jis. Sėkmė lydi stiprius. Pagaliau. jo bijoti nebereikia. Stiprios jų aistros arba palaužia. kas jis. iškilo jo nuodėmė. Realiame faktų pasaulyje blogieji lieka nenubausti. jeigu ir koks svetimas žmogus būtų slankiojęs apie namus. stumiantį iš šautuvo du iššautus patronus. Štai ir viskas. arba žūsta pačios. Bet pasikeitimą sukėlė ne vien fizinės aplinkos sąlygos. rusvos ir rausvos šviesos.šiurpi logika. kad po priešpiečių geriau eis. Tik vaizduotė kiekvieną nuodėmę užsiundo sąžinės priekaištais. . kiškiui neriant į tankmę. Plona ledo plutelė buvo aptraukusi nendrėmis apaugusio negilaus ežero pakraščius. bet žvėrelio judesių grakštumas nežinia kodėl sužavėjo Dorianą Grėjų. Jei gėlynuose būtų rastos pėdos.Kaip sekėsi medžioklė. ir jis pajuto laisvės džiugesį. Šiaip ar taip. Lėkšti sielvartai. kur vyko medžioklė. rafinuotos sandaros charakteriams.Nešaukit.nusijuokė jo bičiulis ir. kaip baisu. Džefri? . kuri kėsinosi sudrumsti. jeigu dieną naktį jo nusikaltimų šmėklos spoksos į jį iš visų tylių kampų. arba palūžta. kuždės į ausį. Taip visada atsitinka subtilios. Dangus mėlynavo kaip apversta metalo taurė. Nuo šarmos žolė atrodė lyg druska apibarstyta.Kvailystė. iššovė. O didelę meilę ir didelį sielvartą sunaikina jų pačių perteklius. Staiga už kokių dvidešimt jardų priešais juos iš tankios sausos žolės kupsto iššoko kiškis stačiom ausim juodais galiukais ir pasispyręs ilgom užpakalinėm kojom nurūko alksnyno tankmėn. Palikit gyvą. Atmintyje atgijo kiekviena kraupi detalė ir rodėsi dar baisesnė. Dorianai.

kaip trypia nesuskaitoma daugybė kojų. Krūptelėjo ir atsigręžė. Tai vienintelė nuodėmė.atsakė lordas Henris. Buvo girdėti. O kai dėl ženklą. kad visur. dėl jos mums kentėti netenka. Dorianai. po galais. kad ši tema .Vienintelė baisi nelaimė pasaulyje.atsakė jis karčiai. kuri neatleidžiama. Bet. apimtas siaubo. mes čia niekuo dėti.suriko jis visu balsu. Ar tas žmogus?. Ko jis atsistojo priešais šautuvus? Be to. Jam rodėsi. skausmo kupinu mostu brūkštelėdamas sau per akis.Deja. nėsulaikot savo vyrų? Visai dienai man medžioklę sugadinot.Dorianai. .šaukė jis.. Tik mane baugina mirties artėjimas.Tai blogas ženklas. kad niekada niekas nebemedžiotų. . Jis pernelyg išmintingas ar pernelyg žiaurus. pone? Kur? . Netrukus jie išniro. kad šiandien medžioklė jau baigta. Tikriausiai mirė tučtuojau.verčiau aš jiems pasakysiu. Na. netardami nė žodžio. Mielas drauge. bet kam apie visa tai kalbėti. kad visas miškas pilnas veidų. kad esi netikęs šaulys. Sakinio baigti jis nebegalėjo.Nėra žmogaus. Žmonės tada ima galvoti. Tuo pat metu visoje linijoje nutilo šūviai. Taip ir matau. gana nesmagu. ko begalima trokšti.. Vyresnysis vyras nusijuokė..A! Šita nelaimė. . . labai blogas ženklas..Visas užtaisas suėjo jam į krūtinę. paskui save į saulės šviesą tempdami lavoną. rodos. taip. Nesijuok šitaip. kurios priblokštam Dorianui prailgo lyg begalinės skausmo valandos. Hari. laimingesnis už mane. Gal mane. Žmogus buvo pats kaltas. kas galėtų tave ištikti? Turi viską. Sakau teisybę.Pasigirdo du riksmai: baisus pašauto kiškio riksmas ir dar baisesnis . Dorianas nusigręžė.Kur... nebent per pietus tie vyrukai imtų pliaukšti apie šį įvykį. norėčiau. Likimas nesiunčia mums savo pasiuntinių. Po kelių akimirkų. Paskui Dorianas pažvelgė į lordą Henrį ir sunkiai atsidusęs pasakė: .. ir vyriausio varovo teigiamą atsakymą. . .Žmogus sužeistas.paklausė lordas Henris. kur tik eina. jį lydi nelaimė. . žinoma. .. kaip vyrai lindo į alksnyną. kaip tyliai šurmuliuoja balsai.mirštančio žmogaus. o Džefris juk šaudo labai taikliai. kaip švininiam ore milžiniški jos .prašneko lardas Henris. Hari.nuobodulys.Aš. Jie ėjo drauge alėjos link gal penkiasdešimt jardų.sušuko seras Džefris. Viršum galvos pro šakas nuplasnojo didžiulis fazanas vario spalvos krūtine.Tai blogas ženklas. kaip seras Džefris paklausė. bėgdamas į tankmę. . Dorianai. Džefriui. Nerasi žmogaus. Mirties aš nebijau.. nieko nebepagelbėsi. skirdami lanksčias svyruojančias šakas. grįžkim namo. Reikės jiems pasakyti. ar žmogus iš tikrųjų negyvas. Dorianas žiūrėjo. Tas varganas kaimietis. . jų visai nebūna. kuris ką tik mirė. Jaučiu. kuris nenorėtų pasikeisti su tavimi vietom.pridūrė jis. Varovų niekas šratais nevaišina. Hari. .tabu. tartum kažkurį iš mūsų turėtų ištikti baisi nelaimė. . Čia. Eime. Dorianas papurtė galvą. Staiga jam pasivaideno. Girdėjo.Koks asilas galėjo atsistoti priešais šautuvus! Liaukitės šaudę! . Nederėtų jos tęsti. Vyriausias varovas atbėgo su lazda rankoje.O dieve! Pataikiau į varovą! . Hari.Ko jūs.piktai atsiliepė seras Džefris. su kuriuo aš nenorėčiau keistis vietomis.. jis pajuto kažkieno ranką ant peties.Tai baisu ir žiauru.Kas? .. Beje.

. kokių gėlių pageidauji šiandien stalui papuošti. . bet negaliu nusikratyti šituo jausmu. .. Jachtoje gali jaustis saugus. Bet man labai gaila.Žmonės savo noru deda galvas ant aukuro.. kas tau? Juk žinai.pasakė lordas Henris ir užsidegė cigaretę. .Visų paskalų pagrindas . kas pavojinga! Bet šiuo atveju klysti. A.Koks tu.Taip.Tai viena iš savybių. užsimiršti.Taip.. jūs prašėt jį nešauti to kiškio. dvejodamas akimirką žiūrėjo į lordą Henrį. Noriu pabėgti. ponas Grėjau? Hari. kad padėčiau. užmiršęs geismą. Toji baisi nelaimė mane sukrėtė.Kaip moterys mėgsta daryti visa. vadinasi. kuriomis aš labiausiai žaviuosi. štai hercogienė. kol kiti žiūrės į ją. . kad aš grįžtu.Negaliu pasakyti.sušuko Dorianas Grėjus.Ar ne..Ir jokios psichologinės vertės neturi. .Vargšas Džefris baisiai nusiminęs. Hari. ponas Grėjau. kas pavojinga! . Dorianas lengviau atsiduso. . Bjauri tema. mes grįžom. būtinai nueik pas mano gydytoją.. ponas Grėjus vėl serga. Sodininkas kilstelėjo skrybėlę.O hercogienė tave labai myli. Kvailai pasielgiau čia atvykęs.Spėju. Kaip keista! .pasigirdo atsakymas. Hari.Gera būtų.tarė jis šypsodamas.sušuko hercogienė. kalta mano vaizduotė. ir jo balse suskambo begalinis liūdesys.bet atrodo.atsakė ji.Kaip tu. Dieve mano! Nejaugi nematai. Hari. kas mane paskatino tai pasakyti. . bet aš jos nemyliu. Grįžęs į miestą. Man labai patinka hercogienė. ..Tikriausiai. įvykdžiusį tikrą žmogžudystę. pasitraukti. .Pasakyk maloningajai poniai. kad paruoštų jachtą. Jis tuojau nualps.Nuo ko saugus. labai keista. Aš per daug įsigilinęs į save. ... tu dėl aforizmo bet ką paaukotum. kur rodė drebanti pirštinėta ranka. koks jis būtų įdomus! Norėčiau pažinti žmogų. laukiantį tavęs. pamatęs artėjantį sodininką. jog būsiu praradęs aistrą. Tikriausiai nori paklausti. Jei Džefris tyčia būtų taip padaręs.sparnai plasnoja aplinkui mane.sumurmėjo jis.Maloningoji ponia liepė laukti atsakymo. paskui išsitraukė laišką ir padavė savo šeimininkui. Dorianai? Tave kamuoja kažkoks rūpestis. Su tuo elegantišku kostiumu ji tikra Artemidė.liūdnai atsakė jis.. Greičiausiai čia buvo tik užgaida..nemoralus faktas. baisus! . Kodėl nesakai.Nemaloni tema. Mane kankina šiurpus nujautimas. kad jie jums pasakė apie tą žmogų. . Sodininkas apsisuko ir skubiai nuėjo namų link.atsakė jis šaltai. Kiškutis atrodė be galo mielas. Nežinau.Aš jau viską žinau. mėgsti šnekėti apie viską. judu puikiai tinkat vienas antram.įsiterpė lordas Henris. . ... Koks tu juokingai nervingas.. hercogiene. .. . mielas bičiuli. tačiau tu kiek mažiau jai patinki. seka mane..Kokia nesąmonė! .Matau sodininką. Moteris flirtuos su bet kuo tol. . Turbūt reikės nusiųsti telegramą Harviui. . jei galėčiau mylėti. o joms nėra jokio pagrindo. Rodos.Skleidi paskalas. . jog kažkas panašaus atsitiks ir man. Dorianas įsikišo laišką į kišenę. kaip ten už medžių slapstosi žmogus. Matot.Hari. Tapau pats sau našta.nusijuokė lordas Henris. tyko? Lordas Henris pažvelgė į tą pusę.

kurie iš oranžerijos vedė į terasą. pakvietęs tarną.Monmetas turi ausis. lordas Henris atsigręžė ir pažvelgė į hercogienę savo mieguistomis akimis..Po ja tavo akys dar žavesnės.Į nusivylimą. . Hercogienė kurį laiką nieko neatsakė.sumurmėjo jis. tik stovėjo.Mieloji Gledise.Galima paklysti.Kur? . Kai tik vyriškis įėjo. Dorianas susiraukė ir prikando lūpą. . Jis buvo pasiryžęs nebenakvoti Selbi Rojalyje nė vienos nakties. . . Jos dantys atrodė lyg baltos sėklos raudoname vaisiuje.Senatvėj klausa atbunka. kažkas pabeldė į duris.Tu jį numetei. . pone. Mirtis čia vaikščiojo pačiam dienos vidury.Žemuogių lapai man įkyrėjo.Tai buvo mano gyvenimo debiutas.Taip.atsakė jis. tarytum ko ieškodamas.Rutulėlio nuo tavo rapyros. Torntonai? . . .paklausė ji. Dorianas išsitraukė iš stalčiaus čekių knygelę ir išskleidė ją prieš save. Kai jau buvo bekišąs laišką į voką. Per miglą visi daiktai atrodo nuostabūs. Miško žolė buvo apšlakstyta krauju. Ji vėl nusijuokė.Man nervai baisiai pakriko. Nežinia kaip tik žavi mus.. Jie jau buvo priėję prie didžiųjų laiptų.Verčiau būtų pavyduliavęs. .pranešė važiuojąs į miestą pasitarti su gydytoju ir paprašė užimti svečius. . akimirką padvejojęs.paklausė jis.Ko ieškai? . Penktą valandą Dorianas paskambino ir. .Kad aš žinočiau.Jie tau tinka. imdamas plunksną. Negirdėjau. .Niekai. .Dorianas šiaip taip susitvardė ir nusišypsojo. ir tarnas pranešė. Nieko kita. Jis apsižvalgė.Žinojimas būtų pražūtingas. hercogiene.Tik viešumoje..Ir atėjo vainikuotas. . .. liepė sukrauti jo lagaminus naktiniam Londono ekspresui ir užsakė karietą pusei devynių.pagaliau tarė ji. . Ar ką nors baisaus? Būtinai man kada nors pasakysit. . žvelgdama į priešais atsivėrusį reginį.Pasigestum jų.. ką sakė Haris. kad vyriausias varovas norįs jį matyti. .. . . visi keliai veda ten pat.Tebeturiu kaukę. . Atleiskit. Paskui parašė laiškelį lordui Henriui .Nė su vienu lapeliu nesiskirsiu. Eisiu atsigulti. Jis papurtė galvą.pasakė jis. . .Ar labai jį įsimylėjai? .Tegu įeina.atsiduso ji. Kai paskui Dorianą užsivėrė stiklinės durys. Tai buvo pikta lemianti vieta.paklausė.Ar jis niekada nepavyduliavo? ....Turbūt atėjot dėl šio ryto nelaimės.atsakė vyriausias varovas. .pasakė lordas Henris. . . Tikriausiai šįryt per toli būsiu nuėjęs.

Pro šalį lyg vaiduoklių eisena šmėkščiojo medžiai. kad ten lavonas. Tiek to.Jūreivis? . pone.ir abi rankos ištatuiruotos.. jausdamas.paliepė jis ir įsitvėrė durų staktos. . šiurpūs šešėliai krito priešais jį ant kelio.Nežinot kas? . Niekur jokios pavardės. .Jis tuščioje arklidėje. kad jo artimieji skurstų. Bus greičiau. lyg būtų jūreivis.Fermoje! Tučtuojau eik ten ir lauk manęs. Žmogus.sušuko jis. padorus vyras. Šalimais spragsėjo žvakigalis.Kur lavonas? . Atrodo. Akmenys lėkė į šalis nuo jos pasagų.. Kelias akimirkas jis pastovėjo.Esi visiškai tobulas.Tik truputį pinigų.klausinėjo Dorianas nuobodžiaujančiu veidu. Plunksna iškrito Dorianui iš rankos. . visai nedaug.abejingai paklausė Dorianas.. Žmonės nenori negyvėli į namus priimti. . įkištas į butelį..sušuko jis. Veidas buvo uždengtas dėmėta nosine.Ar tas vargšas žmogelis buvo vedęs? Ar turėjo šeimą? . Dorianas kaip beįmanydamas jau ragino arklį. Dorianą Grėjų nukrėtė šiurpas. . pone. jūreivis? .Ar ką nors radot pas jį? .paklausė Dorianas. pone. pone. Paskui stumtelėjo duris ir įėjo. nežinom.Kokį dokumentą. akys jam buvo pilnos ašarų. Jis šėrė vytiniu jai per sprandą. kad koks jūreivis. merkdamas baltus pirštus į rožių vandenį raudono vario dubenyje. Atrodo. lavonas nelaimę atneša.Jei taip. Kaip pamišęs jis stvėrėsi jos. lyg būtų jūreivis .Mes. pone. buvo Džeimsas Veinas. O kai jojo namo. ir Dorianas nuskubėjęs uždėjo ranką ant durį skląsčio.. Todėl aš ir drįsau pas jus ateiti. Pagaliau Dorianas prijojo fermą.Kaipgi šitaip? Negi jis ne jūsiškis? . .. pone. Tolimiausioje arklidėje mirgėjo žiburėlis. pone. Akimirką palūkėjo. Sykį kumelė pasibaidė balto vartų stulpo ir vos jo nenumetė. . Jis nušoko nuo arklio ir metė pavadį vienam iš jų. Kai tarnas atidengė veidą. palinkęs į priekį. Aš pats nueisiu į arklides. kad pasidarysi geras! . Niekada nesu jo matęs. ir staiga jam pasirodė..Ne. nušautas krūmuose. Sako. ir šešių užtaisų revolverį.Taip. kad atvestų man arklį.Greit! Turiu jį tučtuojau pamatyti. Ne. Atrodo. žiūrėdamas į lavoną.Sakot.sušuko lordas Henris. ir šiaip. kurį peržengus jo laukia pragaištis arba išsigelbėjimas. jūsų nuomone.jis žinojo esąs išgelbėtas. Meldžiamasis. nenoriu.Gali man nešnekėti. Noriu pasižiūrėti. bet iš prastų žmonių. nesikeisk. . XIX SKYRIUS . kur būtų jo pavardė? . Dorianas žengė žingsnį į priekį. Nė ketvirčiui valandos neprabėgus. jog stovi prie pat slenksčio. Dorianas pašoko. . Mes manom. Džiaugsmo šūksnis išsprūdo jam iš lūpų.. Lyg strėlė skrodė ji sambrėškas. kokios. Kažkas tartum sakyte sakė jam. išgąstingom akim žvelgdamas į vyriškį.Nuimk tą skudurą nuo veido. fermoje. jiems reikia. šuoliais lekiantį ilga alėja.. ir nusiųsiu jiems tokią sumą. Jis pajuto negalėsiąs savo ranka nuimti nosinės nuo veido ir pašaukė vieną iš fermos darbininkų. Kampe ant maišų krūvos gulėjo negyvas žmogus šiurkščiais marškiniais ir mėlynom kelnėm. Kieme stoviniavo du vyrai. tarsi širdis būtų liovusis plakti. Pasakyk tarnam. Staiga jam švystelėjo beprotiška viltis. kas jis.

koks juokingai vaikiškas tu kartais būni. Staiga aš nusprendžiau palikti ją tokią pat tyrą gėlę. mažytis atsižadėjimas. Ji. Beje. Papasakok ką nors apie save. ar ne? Rodos. Aš kai ko pagailėjau. Hari. jog pasielgiau teisingai. Tik dviem keliais žmogus pasiekia civilizaciją. Man regis. Bet garbės neprarado. paskatins ją niekinti savo vyrą. Vienas kelias .pertraukė jį lordas Henris. Dorianai.kultūra. . didžiulį malonumą. Hari. Taip.tarė šypsodamas lordas Henris. kad jie visada eina ranka rankon. Netgi pradžiai tai gana mažai. Davei jai gerą patarimą ir sutrypei širdį. taip seniai visa tai buvo! Ką gi. o paskui pranašauji pačias baisiausias tragedijas.. Verčiau nebekalbėkim apie tai. Visą šį nuostabų gegužį du ar tris kartus per savaitę važiuodavau jos aplankyti. Gailiuosi tau pasisakęs. Esu visai tikras. įsidėjęs į lėkštę nedidelę raudonų nunokusių žemuogių piramidę ir kriauklės pavidalo skylėtu šaukštu barstydamas ją baltu cukrumi. mylėjau. gali gyventi mėtų ir medetkų sode. Obelį žiedai krito jai ant plaukų. ir kita.. Kas girdėti mieste? Seniai bebuvau klube.pakartojo Dorianas. tokia tavo naujo gyvenimo pradžia. . kad ji buvo sutikusi ir mylėjusi tave. Ji buvo labai graži ir nuostabiai panaši į Sibilę Vein. kad dabar mergaitė galės pamilti savo luomo vaikiną? Galbūt ji kada nors ištekės už kokio stuobrio vežėjo ar išsiviepusio artojo.. Man vis tiek.Kultūra ir sugedimas.Mielas vaike. ne mūsų luomo.kaime bet kas gali būti geras. iš kur žinai. ir ji bus nelaiminga. mačiau prie lango baltą jos veidą tartum jazmino šakelę.juokdamasis pasakė lordas Henris ir atsilošė kėdėje. kokią radau. Noriu tapti geresnis.Kaime.Ne. . . nei antra neprieinama. yra visiškai necivilizuoti. Nuo vakar dienos pradėjau gerus darbus. jinai verkė ir taip toliau.Dorianas Grėjus papurtė galvą. tu baisus! Nekalbėk tokių klaikių dalykų. Žinau. Hari. kad šis jausmas savo šviežumu suteikė tau. Bet aš tikrai ją mylėjau.Ir apraudoti neištikimąjį Florizelį. Be abejonės. Hetė. kad mano geras darbas. Šįryt auštant mes turėjom drauge išvažiuoti. be abejonės. todėl jie ir stovi vietoje. Juk prisimeni Sibilę Vein. kurį padariau pirmą kartą per daugelį metų.Bet aš galiu užbaigti šitą idilę. Pasidaryti civilizuotam toli gražu nėra lengva. kad moralės atžvilgiu labai vertinčiau tą tavo atsižadėjimą. Vargšė Hetė! Šį rytą. Niekam kitam negalėčiau.Pažinau ir viena. Nesutrypiau Hetei širdies. Hari.Manau. . Kaimo gyventojams nei viena. ką tu sakysi. Vakar ji laukė manęs sodelyje.Tu man dar nepasakei. kaip Perdita. kokį pirmą kartą patyriau.Žmonės vis dar šneka apie vargšo Bezilio dingimą. Negaliu sakyti.sugedimas.Mielas Dorianai. Daugiau nebedarysiu. O toji aplinkybė. tu nemėgink manęs įtikinėti. Ji paprasta kaimo mergaitė. . iš tikrųjų vos ne nuodėmė.Kur vakar buvai? .. jau dabar aš kitoks. . radau naują idealą.Hari. Ten nėra pagundų.. ką turiu galvoje.Liaukis. Skamba pagyrūniškai. aš savo gyvenime pernelyg daug blogybių esu pridaręs. Štai kodėl žmonės. . Dabar man atrodo baisu. . Nes aš. antrasis . gyvenantys ne mieste. ir ji juokėsi. Hari! Tu iš visko šaipaisi. galiu pasakyti. . Negi manai. jodamas pro sodybą. Pasidarysiu kitoks. Turbūt tai visų pirma ir patraukė mane.Tau. koks buvo tas geras darbas.. Ir tapsiu. bet tu supranti. kad tavo Hetė šiuo metu neplūduriuoja kaip Ofelija kokiam žvaigždžių apšviestam malūno tvenkiny tarp nuostabių vandens lelijų? . O gal sakaisi jau ne vieną padaręs? paklausė bičiulis. . Vienut vienas praleidau dieną mažoje smuklėje.

. jo laikrodis . . Ištaręs šiuos žodžius. kuris lapkričio devintą vidurnakčio traukiniu išvyko į Paryžių.Bezilis buvo labai populiarus.Pasakyčiau.O ką tu. Vargšė Viktorija! Aš ją labai mylėjau. bet patikėk .paklausė jaunesnysis vyras. kad Paryžiuje yra baisių landynių. pasakytum. kad gali taip ramiai šnekučiuoti šia tema. ar tau niekada nedingtelėjo mintis. kai prieš daugelį metų pasisakė apie savo besaikį susižavėjimą tavimi ir apie tai. jog jį matę San Franciske.Maniau. kurie ten lankosi. išskyrus mirtį. įvykdyti žmogžudystę. blogas įprotis. Tikriausiai po kokių dviejų savaičių išgirsim. Nusikaltimai išimtinai daromi žemesnių sluoksnių. Noriu.Kaip manai. tik pakilo nuo stalo. bematant pasklinda kalbos. o prancūzų policija teigia. . Žinau. Dorianai.vieninteliai du devynioliktojo amžiaus faktai. .Todėl.. iškėlęs prieš šviesą burgundiško vyno taurę.čia teisybė.Voterberio. kaip ir bet koks vulgarumas . gersim muzikos kambaryje. kad Bezilis nužudytas? Lordas Henris nusižiovavo. Žinoma. kai kurie laikraščiai taip rašo. kad nusikaltimas jiems tas pat. kad turėtų priešų. kurių aiškinimais nepašalinsi. Jie turėjo mano skyrybų bylą ir Aleno Kempbelo savižudybę. . jog mėgini vaidinti vaidmenį kuris tau visiškai netinka. .Bet negi žmonės nešneka. mielas drauge. bet kai tik koks žmogus prapuola.Aš mylėjau Bezilį. Keista. tačiau Bezilis ne iš tų žmonių. Jei Bezilis nori slapstytis. Tikriausiai tai puikus miestas. Kavą. kad Bezilis nebuvo atvykęs į Paryžių. puikiai skambino Šopeną. Dorianai. jis pats stebėjosi.gailiesi. Man tai atrodo neįtikėtina. jie vos šešias savaites apie tai tekalba. Jei miręs. o jo pirštai ėmė bėgioti juodais ir baltais dramblio kaulo klavišais. kad tu .Kodėl? . Atleisk. Ne tau.. Nekenčiu jos. be to. Nebuvo smalsus. . buvo genialus tapytojas. vedybinis gyvenimas yra tik įprotis.Mielas vaike. Aš nė trupučio nesmerkiu tų žmonių. Kai buvo atnešta kava..tiktai būdas sužadinti nepaprastus pojūčius. ir truputį susiraukė. Tai jo didžiausias trūkumas.nusikaltimas.paklausė Dorianas..atsakė lordas Henris ir prisikišo prie nosies kvapnios druskos dėžutę su auksinėm grotelėm. kad jau bus pabodę. Juk jie sudaro individualybės esmę. . nenoriu apie jį galvoti. jei užgavau tavo tuštybę tą pasakęs.kad šiais laikais viską galima pergyventi.vangiai paklausė jaunesnysis vyras.Neturiu nė menkiausios nuovokos. kad žmonės matę jį San Franciske.liūdnai pasakė Dorianas. Hari. Manyčiau. O dabar jiems atiteko paslaptingas dailininko dingimas. kad jis nužudytas? . . ir buvęs vargšas Bezilis. Dorianas nieko neatsakė.vulgarus. jis liovėsi skambinęs. jei aš prisipažinčiau nužudęs Bezilį . Mane baido tiktai mirtis.. nuėjo į gretimą kambarį ir atsisėdo prie fortepijono. Vyriškis. Bet koks nusikaltimas . Žinoma. ir jame slypi visos ano pasaulio smagybės.tarė Dorianas. jis įdėmiai stebėjo lordą Henrį. Skotland Jardas tebetvirtina. Bet juk ir blogiausius įpročius praradęs . įsipildamas vyno. kad man paskambintum Šopeną.pagrindinis jo kūrybos motyvas. Mirtis ir vulgarumas .Hari. pažvelgė į lordą Henrį ir tarė: . . Gal jų ir labiausiai gaila. Tačiau pastaruoju metu jiems sekėsi. tai jo reikalas. Mane jis sudomino tik vieną kartą. Bezilis iš tikrųjų buvo gana nuobodus.Na. Kam jį žudyti? Nebuvo toks protingas. Bet žmogus gali tapyti kaip Velaskezas ir būti nepakenčiamai nuobodus. kas mums menas . kad žmogus pilku apsiaustu. kas galėjo ištikti Bezilį? . Be jos namai gana tušti. . o britų publikai būtų per didelė proto įtampa svarstyti daugiau negu vieną temą kas trys mėnesiai. su kuriuo pabėgo mano žmona.

Gailiuosi pozavęs. Ar nebeatgavai? Kaip gaila! Tai buvo tikras šedevras. . ir ilgi žali dumbliai kimba jam į plaukus. Bet portretas man niekad nepatiko. skelbiau. . tau jis įkyrėjo. kuris leidžia žmogų vadinti reprezentatyviu britų menininku. kaip tu sakai. . tas nuleido baltus raukšlėtus vokus ant juodų tarsi stiklinių akių ir ėmė siūbuoti. Žinai. Jis priklausė geriausiam Bezilio kūrybos laikotarpiui.Jei žmogus į gyvenimą žiūri kaip menininkas. Vien kaukė be širdies. . jis niekada tau šito neatleido.pakartojo jis. bet kas tampa malonumu. manyčiau. Taip visada elgiasi įkyruoliai. o konduktorius viską nuslėpė. Net prisiminti nemalonu.. Niekada nederėtų daryti to. Gera būtų. Kai ploni Hario pirštai palietė paukštį. Kai judu liovėtės buvę dideli draugai. Kodėl kalbi apie jį? Portretas primena man tas keistas eilutes iš Hamleto: <I> .. protas tampa jo širdimi. kai jį baigė.Kodėl tu. kad jo mirtis tokia romantiška. Ir dabar norėčiau jį turėti. toks jis buvo. man neatrodo. . jei galėčiau patikėti.. Prisimenu.jo kūryba suprastėjo.pasakė jis. kur dingo tas nuostabus tavo portretas... kurį jis nutapė? Man rodos.Rodos... Ar neskelbei laikraštyje? Reikėjo paskelbti. Jei iš tikrųjų taip įvyko. Lordas Henris sėdėjo atsilošęs fotelyje ir prisimerkęs žiūrėjo į jį. Dorianas Grėjus krūptelėjo ir įsmeigė akis į draugą.juokdamasis sušuko lordas Henris. norėjau jį nupirkti. </I> Taip. taip skamba citata? Muzika staiga nutilo. lyg ji kažko neteko.Nebeprisimenu.. prisimenu. prieš daugelį metų pasakojai siuntęs jį į Selbį. klausi manęs? . įvykdęs žmogžudystę..Vien liūdesio paveikslas. Dorianas Grėjus papurtė galvą ir tyliai užgavo kelis klavišus. didžiuliam paukščiui pilkomis plunksnomis. Beje. Kas judu išskyrė? Aš manau. grimzdamas į fotelį. o lordas Henris ėmė vaikštinėti po kambarį.Vien liūdesio paveikslas.Beje. bet pakeliui jis kažkur dingęs ar kas jį pavogęs. paskui pradėjo glostyti galvą keistai Javos papūgai. traukdamas iš kišenės nosinę. Per pastaruosius dešimt metų jo kūryba gerokai suprastėjo. Man atrodė. kad žmogžudystė visada klaida.. Matau jį dabar: guli aukštielninkas po drumstai žaliais vandenimis. sunkios baržos plaukia viršum jo. kad jis būtų sukūręs dar daug gerų darbų. jei tik labai dažnai kartoji! . Bet palikim ramybėj vargšą Bezilį.rodos. apie ką negalima kalbėti po pietų. jis liovėsi buvęs didelis menininkas.. Greičiau jis iš omnibuso iškrito į Seną. kad toks buvo jo galas.Kas iš to žmogui. Ji neteko idealo.apsisukęs toliau dėstė Haris. Dorianas atsiduso. rusvu kuodu ir uodega. Nuo to meto jo kūryba tapo keistu blogos tapybos ir gerų ketinimų mišiniu.atsakė Dorianas... .Tai viena svarbiausių gyvenimo paslapčių..Taip.. Tačiau man atrodo.Būdas sužadinti pojūčius? Negi manai. kuris suposi ant bambuko laktos. Lordas Henris nusijuokė.O.palūkėjęs prašneko jis. kad žmogus.vien kaukė be širdies. bet negaliu.. Taip. . galėtų vėl pakartoti tą patį nusikaltimą? Nesakyk. Hari. jei jis laimės visą pasaulį. A. o praras savo sielą?. nemačiau jo nuo to laiko. Dorianai.

suvytęs.Visiškai. Dorianai. Ją galima ir pirkti. Norėjau tam pranašui pasakyti. Tai paveikė mane savo dramatiškumu.paklausiau. kai pirmą sykį tave pamačiau. kad Menas turi sielą. toks pat. Dabar tu tobulas. kad jie eina priešakyje.Nesu aš. Dorianai.tai baisi realybė. ir parduoti. Iš principo. čia iliuzija. Ne valia ir ne norai tvarko gyvenimą.. kurios buvo paplitusios 1820 metais.Mielas bičiuli. kaip prabėgs likęs tavo gyvenimas. Tik tiek. kad esi senas.Marsijas. kai aplink jo vilą raudojo jūra ir sūrios putos taškė langus. neapgaudinėk savęs. . Tu vis toks pat. kaip išsaugojai savo jaunystę! Tikriausiai turi kokią paslaptį. Niekas nebuvo nuo tavęs paslėpta. Londone gausu panašių scenų. Buvai man įžūlus. Norėčiau žinot. o esu susiraukšlėjęs. labai baikštus ir be galo nuostabus. Tu dabar be trūkumų. kaip jis pakeltu balsu sviedė šį klausimą savo klausytojams. . nes tariausi. Aš žinau. Kartais mane pribloškia mano paties nuoširdumas. Kokia palaima. tik ne mankštintis.tarė lordas Henris ir nustebęs pakėlė antakius. Siela . Jaunystė! Niekas jai neprilygsta. Tu. savotiškas kvapas kuris tau kadaise patiko ir kuris sukelia . kas įvyko vakar. Absurdiška kalbėti apie jaunystės neišmanymą. .. Nepurtyk galvos. Šį vakarą trokštu muzikos. Dorianai. o Romantika tokia pamokanti. Iščiulpei vynuoges. noktiurną ir skambindamas tylutėliai pasakyk. Dorianai. ir išmainyti. aš tą žinau. kad tu jaunas Apolonas.. Man vaidenasi. Bet atsitiktinis kambario ar rytmečio dangaus atspalvis. Gyvenime lemia nervai. daug jaunesni už mane. Negi tau ar man rūpi mūsų amžiaus prietarai? Ne. Nepaversk savęs netobulu. Eidamas pro šalį. Tikriausiai Šopenas ją parašė Majorkoje. kurią dabar skambinai. apie kuriuos net tu nieko nenutuoki. Niekada neatrodei žavesnis kaip šiandien. Hari. Praeitą sekmadienį ėjau per parką. Negriauk jo atsižadėjimais. O. Dorianai. Jei paklausi jų nuomonės apie ką nors. kuo neabejoji. . Norėčiau. Gali vaizduotis esąs saugus. Kaip tik dėl to Tikėjimas toks lemtingas. ratas liguistai išblyškusių veidų po kiauru varvančių skėčių stogu. skaidulos ir palengva statomos ląstelės. anksti keltis ir tapti padorus.tai iš tiesų buvo savotiškai gera. Ji nuostabiai romantiška.A. Netoli Marmuro arkos stovėjo apskurusių žmonių pulkelis ir klausėsi kažkokio vulgaraus gatvės pamokslininko. Primeni man tą dieną. o žmogus jos neturi. iš tikrųjų nuostabus. o aš . Lietingas sekmadienis. Jaunystei susigrąžinti sutikčiau daryti bet ką. Vieninteliai žmonės. išsižadėjom to tikėjimo. O seniams aš visada prieštarauju. kai žmonės nešiojo aukštai paristus kaklaraiščius. Paskambink man ką nors.. savų sielvartų. jie iškilmingai išdėstys nuomones.Nekalbėk taip. kad patikėtum man savo paslaptį. Aš tik dešimt metų vyresnis už tave. vadinasi. Tai. Galima sužaloti ar padaryti tobulą. tuo visai tikras? . kad esi jaunas. tu pasikeitei. Be abejonės. Senatvė tragiška ne tuo.Ar tu. ir nuostabi frazė. kad galėsi man atsakyti. koks neišprusęs krikščionis su lietpalčiu. Bet tikriausiai jis nebūtį manęs supratęs. Man atrodo. Turiu aš. Dorianai. visada būna netikra. Kiekvienas mūsų turi sielą. kurioje nėra imitavimo! Nesustok. kurių nuomonės aš dabar su pagarba išklausau. Koks tu rūškanas! Nebūk toks rimtas. viskuo tikėjo ir absoliučiai nieko neišmanė. Kokia žavi pjesė. išgeltęs. . Gyvenimas atskleidžia jiems naujausius savo stebuklus. koks tu laimingas! Koks nepaprastas tavo gyvenimas! Tu viską gėrei ligi dugno. Hari. Paskambink. Ir viskas pralėkė pro tave lyg muzikos garsai. Niekas tavęs nesudraskė. išgirdau. kurią sviedė čaižus isteriškas balsas. bet tuo. tarytum koks apreiškimas. besiklausantis tavęs. mes nebetikim siela. kad mes tebeturim vieną meno šaką. kuriose slypi mintis ir sapnuoja aistros.Esi. manyti esąs stiprus. bet ne savo išvaizda. Be to.

jo žvilgsnis buvo liūdnas. Ji žavi moteris ir nori su tavimi pasitarti dėl gobelenų.. Man regis. .Dar pabūk. Pažvelk į geltoną kaip medus mėnulį. tai beprasmiška. O apsinuodyti knyga negalima. Būna akimirkų. kad nieko nesi sukūręs.atsakė šypsodamas Dorianas. .Tikiuosi. kad kaip tik nuo šito ir priklauso mūsų gyvenimas. Nenori? Tad eime į klubą. . Dorianai.Taip. . Vakaras buvo žavus. net tu nusigręžtum nuo manęs. Dorianai? Grįžk atgal ir dar sykį man paskambink tą noktiurną. jei skambinsi. Na. .Tačiau sykį tu apnuodijai mane su viena knyga. Knygos. Pas Vaitą tavęs kai kas laukia ir labai nori su tavim susipažinti . būti tavo vietoje. jei žinotum. jis nusileis arčiau prie žemės.tarė Dorianas. kai <I>lilas blanc</I> kvapas staiga padvelkia į mane ir aš vėl turiu išgyventi nepaprasčiausią savo gyvenimo mėnesį. Džiaugiuosi. ... . Žmonės pasmerkė ir tave. Norėčiau. Mudu esam tokie. bet tave visada garbino. Be to. Priėjęs prie durų.. kokie esam. pažadėk niekam niekada neskolinti šios knygos. . Niekada nesi taip puikiai skambinęs kaip šį vakarą. Jos šmaikštus liežuvis erzina. . kurį vėl užtikai. kad nuo tų metų kai sutikau tave.Man.tyliai tarė jis.pasakė Dorianas. Tavo tušė . tu niekada nepasikeisi.Žinoma. Galėtume joti drauge.Mielas vaike.Aš jau truputį pasikeičiau. kaip gyvenau. O tu nešnekėk man visų tų ekstravagantiškų dalykų. Gal Gledisė tau nusibodo? Taip ir maniau. Tavo dienos .kažkoks stebuklas. Dorianai. ..Bet aš. bet ir mūsų pojūčiai tą byloja.Tai dėl to. Ateik rytoj. nesi iškalęs statulos. Tu visko apie mane nežinai.tai jaunasis lordas Pulas. Tu pernelyg žavus. Hari.bet aš. kuris kabo sutemose. Ji žalinga.tai knygos. Hari. man regis. Hari? . Parke dabar labai gražu.Ar būtinai. lyg būtų turėjęs dar ką pasakyti. Nepamiršk ateiti.subtilius prisiminimus. gyvenimas nepaprastas. Ir visada garbins. nutapęs paveikslo.gyvenimas. .Kodėl nebeskambini. kurios rodo pasauliui jo gėdą. kurio ieško mūsų amžius ir bijo pripažinti suradęs. Ir. Neturėčiau tau šito atleisti. Netrukus imsi kaip atsivertėliai ar tie iš atgimimo sektos raginti žmones nedaryti nuodėmių. nebegyvensiu taip.tarė lordas Henris. .Labanakt Hari. kad tu jį žavėtum. būk vienuoliktą. Paskui atsiduso ir išėjo.tavo sonetai. kad tu niekada nesi nieko padaręs. Į klubą neisiu. kurio seniai negrojai. Jis laukia. Ir tiek. Menas neturi įtakos veiksmams. O paskui aš tave nuvesiu priešpiečių pas ledi Brenksom. Bonmeto vyriausias sūnus. šį vakarą nuvargęs.. tokių alyvų nėra buvę. keli taktai iš muzikos kūrinio.Gerai. Tu pats save pavertei muzika. Jis labai mielas ir man gerokai panašus į tave. ir mane. kad aš ketinu pasidaryti geras. kurias žmonės vadina nemoraliomis.sakau tau.. Dorianas pakilo nuo fortepijono ir brūkštelėjo ranka sau per plaukus. Jau beveik vienuolikta. ir. tu iš tikrųjų pradedi moralizuoti. noriu anksti atsigulti. Vienuoliktą žadu pajodinėti. ir būsim tokie. O gal valgysim priešpiečius pas mūsų mieląją hercogienę? Ji sako niekada tavęs nebematanti. Bet apie literatūrą nediskutuosim. kuriuos ketina pirkti. Tu esi tas idealas.. jis akimirką stabtelėjo. kad ne.Mudu visada liksim draugai. ir mes privalome jį žaviai užbaigti. kokie būsim. Niekada dar negirdėjau tokio išraiškingumo. . Jis sunaikina norą veikti. kurios tau nusibodo. Būsiu vienuoliktą.. Dorianai. Brauningas kažkur rašo apie tai. šiaip ar taip. Jis tobulai sterilus. Jis jau nešioja tokius kaklaraiščius kaip tavo ir meldė mane supažindinti su tavim. Hari. tik save patį! Tavo menas . kad galėtum taip elgtis. eilutė iš užmiršto eilėraščio. Juokiesi? Nesijuok.

Kai rūkydamas cigaretę žingsniavo sau namo. kai į jį kas atkreipdavo dėmesį. Kodėl jis vilki jos drabužį? Jaunystė jį sugadino. Parėjęs namo. toks šiltas. Verčiau negalvoti apie praeitį. nes tu sutvertas iš dramblio kaulo ir aukso. kaip buvo matyti. Verčiau kiekviena jo gyvenimo nuodėmė būtį jam nešusi tikrą ir greitą bausmę. kurią prisiviliojo. O kokia buvo daili su kartūno suknele ir didžiule skrybėle. ir jinai tikėjo. šypsojo jį apglėbę. Dorianas paėmė veidrodį taip pat. Kas gi yra jaunystė geriausiu atveju? Žalias. Pati nieko nenumanydama. ir. Nejau iš tikrųjų žmogus negali pasikeisti? Jis pajuto neišpasakytą ilgesį to savo jaunystės tyrumo.taip turėtų skambėti žmogaus malda pačiam teisingiausiam Dievui. iš dalies jam ir patiko dėl to. daugiausia vilčių teikiančius iš tų. sutrypė kulnu sidabrines šukeles. tačiau neišdavė paslapties. Mažas miestelis. Keistai išraižytas veidrodis. kaip ir seniau. Juk grožis jį pražudė. grožis ir jaunystė. sviedęs žemėn veidrodį. Sykį jis pasisakė esąs blogas. nesubrendęs metas. ji turėjo visa. o jaunystė pasityčiojimas. o jis pats išsaugotų nesudrumstą amžinos jaunystės spindesį! Iš čia ir kilo visos jo nesėkmės. kad ten niekas jo nepažino. o pačius geriausius. ir baugiomis akimis pro ašarų miglą pažvelgė į nušlifuotą jo paviršių. Paskui jį pagavo pasibjaurėjimas savo grožiu. Niekas jos nebepakeis. kaip vienas sušnibždėjo antrajam: "Čia Dorianas Grėjus". kurį prieš tokią galybę metų buvo jam dovanojęs lordas Henris. kuriuos kada buvo sutikęs. Sujudimas dėl Bezilio Holvordo dingimo turėjo. kai pirmą kartą pastebėjo pasikeitimą lemtingajame paveiksle. Tavo lūpų linijos iš naujo rašo istoriją". Bausmė apvalo. lėkštų nuotaikų ir liguistų minčių metas. Prisiminė. Žinojo pats save suteršęs. neišpasakytai jį mylėjęs. Jis išgirdo. žinojo žalinga savo įtaka veikęs kitus ir dėl to patyręs šiurpų džiugesį. Apie save. tos rausvai baltos jaunystės. ką lordas Henris buvo kalbėjęs. ir jis ėmė jas kartoti. o pats krito ant sofos bibliotekoje ir ėmė galvoti apie tai. Alenas Kempbelas vieną vakarą nusišovė savo laboratorijoje. kad jis užsimetė paltą ant rankos ir net neapvyturiavo kaklo šilkiniu šaliku. Džeimsas Veinas guli bevardžiame kape Selbio kapinėse. įstūmęs į gėdingą pragaištį. bet "bausk mus už nuodėmes" . Liepė jam gulti. bet jinai jį išjuokė ir paaiškino. Sykį kažkas. kaip ir tą siaubo naktį. Jei ne jie. Bet iš tikrųjų ne Bezilio Holvordo mirtis jį labiausiai slėgė. kai jis meldėsi. Kaip ji juokdavosi! . kad jo dienų našta prislėgtų portretą.XX SKYRIUS Vakaras buvo gražus. ką jis buvo praradęs. greit nurimti. kurią sužinoti buvo priverstas. kurių jis meldė. kuris baigėsi šiais dievinamais žodžiais: "Pasaulis pasikeitė. kad blogi žmonės būna seni ir labai bjaurūs. rado tarną dar jo belaukiantį. Šiuo atžvilgiu Dorianas buvo visai saugus. Grožis jam buvo tik kaukė. pro šalį praėjo du jauni vyriškiai vakariniais drabužiais. Šios frazės atgijo jo atmintyje. o baltarankiai amūrai. Bet argi visa tai nebepataisoma? Negi nebėra vilties? Ak! Kokia klaiki ši išdidumo ir aistros akimirka. apie savo ateitį reikia galvoti. koks būdavo patenkintas. stovėjo ant stalo.lyg strazdas ulbėtų. Dabar jam jau pakyrėjo klausytis savo vardo. Didziausią rūpestį jam kėlė jo paties sielos merdėjimas. Bezilis . Ne kartą jis sakė mergaitei. vaizduotę atidavęs siaubui. jog esąs vargšas. kaip sykį ją pavadino lordas Henris. mintis užkrėtęs puviniu. Jis jau tilo. Ne "atleisk mums mūsų kaltes". kai į jį žiūrėdavo ar apie jį kalbėdavo. jo gyvenimas būtų galėjęs likti be dėmės. parašė jam beprotišką laišką. kur jis pastaruoju metu dažnai nukakdavo.

gal net šlykštesnis nei anksčiau. Prisipažinti? Ar tai reiškė. Bezilio Holvordo mirtis jam atrodė tokia nereikšminga. Jis pats sudegino tai. Prieš jį tėra tik vienas įrodymas. kas buvo likę apačioje. Niekas nebuvo pakitę. Žmogžudystės priežastis buvo tik akimirkos beprotybė. Nejau tik tuštybė paskatino jį padaryti tą vienintelį gerą darbą? O gal naujų pojūčių troškimas. Tik iš tuštybės jis jos pagailėjo. Visa. kurį buvo paslėpęs. . tas gyvenimas jau buvo prasidėjęs.. kol pats neišpažins savo nuodėmės. į kurį jis žvelgė. Kam jį taip ilgai laikė? Kadaise jam buvo malonu žiūrėti. kuris sugriovė jam gyvenimą. Pats apsisprendė. Jautė. Bet vis dėlto jo pareiga prisipažinti. viešai atgailauti. kad svetimos akys į jį nepažvelgtų. kaip pašaipiai juokdamasis spėjo lordas Henris? Gal noras suvaidinti vaidmenį. net ranka. kad jis privalo prisipažinti? Pasiduoti. Juk tas jo sielos veidrodis. Tikriausiai jis jau nebe toks baisus. Portretas trukdė užmigti nakčia. sunaikinta. Jam rodėsi. kuri nebuvo laikiusi peilio. Reikia jį sunaikinti. vienos nekaltos būtybės jis jau pagailėjo. Beje. Iš smalsumo mėgino savęs išsižadėti. kaip buvo pratęs.nutapė portretą. niekas jo neapvalys tol. Nueis ir pasižiūrės. Taip. Šiaip ar taip. Kraujo buvo ir ant kojų. ir nutraukė nuo portreto purpurinę uždangą. tarsi jos būtų aplašėjusios. Skausmo ir pasipiktinimo šūksnis išsiveržė jam iš lūpų. Reikia jį sunaikinti. Tas įrodymas portretas. Bet toji žmogžudystė . gal jis galės iš šito veido pašalinti visus piktos aistros pėdsakus.kreiva veidmainystės raukšlė. Išvažiavus visą laiką ėmė baimė. Ramiai įėjo į vidų. Bet pastaruoju metu to malonumo nebejautė. Bent jam taip atrodė. iškęsti viešą gėdą. Portretas buvo nelyginant sąžinė. kuris žmonėms įsakė išpažinti kaltes ir dangui. o prie lūpų . Tuštybė? Smalsumas? Veidmainystė? Negi jo aukoje nieko kita nebuvo? Juk buvo dar kažkas. veidmainiaudamas nešiojo gerumo kaukę. Kad ir ką jis darytų. Jo aistras portretas paženklino liūdesiu. Prisiminęs Hetę Merton. Ne. kas jam priklausė. lyg nuo pečių jau būtų nukritusi sunki našta. ir žemei. Jis nusijuokė. kas patikėtų? Niekur nėra nužudytojo pėdsakų. kad toji mintis absurdiška. negu esam? O gal visa draugėn paėmus? Kodėl raudonoji dėmė didesnė kaip anksčiau? Ji tarytum baisi liga buvo išplitusi per raukšlėtus pirštus. Bet kas pasakytų?. jeigu imtų atkakliai įrodinėti. jis bus geras. Dorianas čia niekuo dėtas. Jis negalėjo šito atleisti Beziliui. ir šlykštusis daiktas. kuris mus kartais verčia dėtis geresniais. Štai ko laukė. Tada jis sudrebėjo. neteisingas. jis ėmė svarstyti. Kai atstūmė nuo durų sklendes. Jis galvojo apie Hetę Merton. Dėl visko buvo kaltas portretas. kaip portretas keičiasi ir sensta. Naujas gyvenimas! Štai ko jis troško. tik akyse atsirado klastingas žvilgsnis. O Alenas Kempbelas pats nusižudė. gal portretas užrakintame kambaryje bus kiek pasikeitęs. Dorianas paėmė lempą nuo stalo ir nutykino į viršų.. Veidas tebebuvo šlykštus. Vien tik jo prisiminimas buvo užtemdęs daugelį džiaugsmo akimirkų. ir tegul nubaudžia mirties bausme.negi ji persekios visą gyvenimą? Negi visada jį slėgs praeitis? Ar jis iš tikrųjų turi prisipažinti? Niekada. Yra Dievas. bet vis dėlto jis kantriai jų klausėsi. džiaugsmo šypsena šmėkštelėjo keistai jaunam jo veide ir akimirką pasilaikė lūpų kertelėse.kruvina. Bezilio kalbos buvo nepakenčiamos.. Gal blogio pėdsakai jau bus dingę. Bus geras. kad jis pamišęs. jeigu jis ir prisipažintų. jis ir buvo sąžinė. Uždarytų jį. Ir daugiau nekaltybės nebegundys. Taip. kaip buvo? Jei jo gyvenimas bus tyras. Nuodėmės? Jis truktelėjo pečiais. Nebuvo nieko. Dabar jis tą suprato. Žmonės tiesiog pasakytų.. Iš teisybės. o raudona rasa ant rankos blizgėjo skaisčiau ir dar labiau atrodė panašesnė į šviežiai pralietą kraują. užsirakino duris. daugiau jam siaubo nebekels. noras.

bet niekas neatsakė. kokį jie visą laiką matydavo. Gal už ketvirčio valandos jis pasikvietė vežėją ir dar vieną iš tarnų ir nutykino į viršų. Langai atsidarė lengvai . Frensis buvo išblyškęs kaip drobė. Ant grindų gulėjo negyvas žmogus vakariniu apdaru ir su peiliu širdyje. Policininkas kelis sykius paskambino prie durų. Visur buvo tylu. ir viską. Pasigirdo riksmas ir bildesys.sklendės buvo senos.Jis apsižvalgė ir pamatė peilį. Įėję jie išvydo ant sienos kabantį puikų šeimininko portretą: Dorianas čia buvo toks.atsakė policininkas. sustojo ir pažvelgė aukštyn į didelį namą. Nueidami vyrai persimetė žvilgsniais ir nusišaipė. Taip. kol nebeliko nė dėmelės. ką jis reiškė. Pagaliau. jis nuėjo į gretimo namo portiką ir ėmė laukti. Viduje. kol susitiko policininką ir atsivedė jį atgal.Kieno čia namas? . o kai jos nebebus. šlykštaus veido. . jis pasidarys laisvas. Vienas jų buvo sero Henrio Eštono dėdė. Peilis buvo švarus ir blizgėjo.paklausė senesnysis džentelmenas. nužudys ir dailininko kūrinį.. pusiau apsirengę šeimynykščiai tyliai kuždėjosi. Riksmas buvo toks baisus ir agoniškas. . tarnų kambaryje. Pašaukė. jie užlipo ant stogo ir nušoko į balkoną. ėję per aikštę. Paskui jie vėl ėjo. . Senoji ponia Lyf verkė ir laužė rankas. kad išsigandę nubudo tarnai ir išslinko iš savo kambarių. Dorianas čiupo peilį ir smeigė į paveikslą. veltui mėginę išlaužti duris. Nužudys tą siaubingą sielos gyvenimą ir be jo klaikių įspėjimų galės ja jaustis ramus.Pono Doriano Grėjaus. kas jis. raukšlėtas. jie pažino. kuriuo buvo nudūręs Bezilį Holvordą. Kiek pabuvęs. kaip nužudė dailininką. bet niekas neatsiliepė. Namas skendėjo tamsoje. Jie pabeldė. Daug sykių valė jį. tik viename iš viršutinių langų degė žiburys. Nužudys praeitį. Ir tik apžiūrėję žiedus. Du džentelmenai. Jis buvo suvytęs. kupinas nuostabios jaunystės ir grožio.

You're Reading a Free Preview

Download
scribd
/*********** DO NOT ALTER ANYTHING BELOW THIS LINE ! ************/ var s_code=s.t();if(s_code)document.write(s_code)//-->