SOCIOLOGIJOS ĮVADAS

1. SOCIOLOGINĖ ANALIZĖ

1.1. Sociologinė vaizduotė

Tai sugebėjimas matyti asmeninį žmonių gyvenimą ar atskiros tautos reiškinius platesniame
socialiniame bei istoriniame kontekste. Šį terminą pasiūlė JAV sociologas R. Mills. Jo teigimu, individas
gali įvertinti savo patyrimą, tik nustatydamas savo vietą jam tekusiame istoriniame laikotarpyje. Savo
galimybes galima suvokti, tik kuo pilniau suvokus kitų jį supančių individų galimybes. Asmeniniai
rūpesčiai ir viešos problemos iš dalies sutampa ir veikia vienos kitas, formuodamos platesnę socialinio bei
istorinio gyvenimo struktūrą. Sociologui įdomi kiekviena problema, su kuria susiduria žmonės, nes jos
įtaka visuomenei ateityje gali tapti labai didelė. Pavyzdžiui, jaunuolių gyvenimas ne santuokoje gali
paveikti šeimos kaitą, demografinius procesus, net ekonomiką, teisę ir kt.
Anglų sociologas A. Giddens teigia, kad sociologinė vaizduotė turi būti trimatė, t. y. turi būti
istorinis, antropologinis ir kritinis socialinės tikrovės suvokimas. Istorinis suvokimas reiškia, kad
tiriamąjį reiškinį reikia suvokti istoriškai, įžvelgti šio reiškinio pokyčius, įvertinti jų mastą ir radikalumą.
Pavyzdžiui, nagrinėjant korupciją, dera žinoti, kaip ši nusikalstamumo forma atrodė anksčiau, kaip ji kito,
kaip keitėsi jos kryptys, formos ir mastai. Antropologinis suvokimas reikalauja vertinti įvairių žmogaus
gyvenimo formų įvairovę skirtingų kultūrų kontekste. Taip lyginamas vakarietiškas ir rytietiškas
gyvenimo būdas, tradicijos, kultūros apraiškos. Kritinis suvokimas susijęs su raidos galimybėmis:
sociologai turi būti pasiruošę nagrinėti alternatyvius ateities variantus, nes visuomenėje žmogus paklūsta
jėgoms, veikiančioms panašiai kaip gamtos dėsniai, pavyzdžiui, rinkos dėsniams. Bandymas ignoruoti
rinkos dėsnius turėtų neigiamas pasekmes.
Sociologijos siekiai:
tirti žmonių bendravimo ir savitarpio veikimo reiškinius;
atskleisti individų ir grupių socialinės sąveikos prasmę;
įžvelgti, kas slypi už socialinių struktūrų;
nuodugniau tirti bazinius socialinius institutus, jų veiklos tikslus, formas ir metodus.

1.2. Sociologiniai tyrimai

Sociologijos, kaip ir kitų mokslų, pagrindiniai komponentai yra žinios ir jų gavimo priemonės.
Sociologinės žinios apima metodologines žinias ir žinias apie tiriamąjį dalyką.
Metodologinės žinios apima pasaulėžiūros ir metodologinius principus, tyrimo metodus,
sociologinių tyrimų procesų struktūrą ir kt.
Metodika – tai metodų visumos parinkimas ir procedūrų praktinis pritaikymas. Metodika gali būti
originali (naudojama tik vienam tyrimui) arba standartinė (tipinė). Metodika apima ir tyrimo techniką -
duomenų rinkimo bei apdorojimo būdus.
Žinios apie dalyką – tai klasifikacijos, koncepcijos, hipotezės, teorijos ir kt.
Sociologinių žinių gavimo priemonės yra perimtos iš kitų mokslų (stebėjimo, apklausos,
statistikos) ir specifinės.
Priklausomai nuo žinių lygio, sociologiniai tyrimai skirstomi į teorinius ir empirinius. Teoriniai
tyrimai orientuoti į teorinių teiginių patikrinimą, remiantis faktais (empirika), bei jų išplėtojimą,
tobulinimą ir naujų teorijų kūrimą. Empiriniai tyrimai orientuoti į konkretaus socialinio reiškinio tyrimą ir
praktinių rekomendacijų, padėsiančių keisti padėtį, rengimą.
Sociologinės žinios atlieka dvi funkcijas: socialinės realybės aiškinimo ir jos pertvarkymo.
Sociologinis tyrimas susideda iš trijų stadijų, kurios gali būti savarankiški tyrimai. Tyrimo
stadijos: metodologinė, empirinė, teorinė.
Pirmoji stadija susijusi su tyrimo programos rengimu. Programos pagrindą gali sudaryti
tipiniai modeliai arba programa gali būti kuriama specialiai šiam tyrimui.
Antroji stadija – empirinė, susijusi su empirinių duomenų gavimu. Visų pirma – tai “lauko
tyrimas”, darbas su objektu, sociologinės informacijos rinkimas, jos apdorojimas ir analizė. Šios tyrimo
stadijos rezultatas gali būti empirinės žinios (statistiniai duomenys, klasifikacijos), leidžiančios ne tik
formuoti teorines prielaidas, bet ir praktines rekomendacijas.
Trečioji stadija – teorinė, susijusi su naujų teorinių žinių gavimu, sociologinių teorijų formavimu
arba tobulinimu. Gali būti taip, kad praktinės rekomendacijos bus suformuluotos tik šioje stadijoje. Taip
pat įmanoma, kad praktinių rekomendacijų suformulavimui pakaks vien teorinio tyrimo, naudojantis
esamomis žiniomis be specialaus empirinio tyrimo.

1.3. Sociologinių ir socialinių tyrimų santykis:

- socialiniai tyrimai tiria konkrečius socialinius dėsningumus, socialines žmonių tarpusavio

sąveikos formas ir sąlygas; ekonomines, politines, demografines. Taigi socialiniai tyrimai yra
kompleksiniai: socialiniai – ekonominiai, socialiniai – politiniai, socialiniai – psichologiniai.
- sociologiniai tyrimai skirti įvairių socialinių bendrijų funkcionavimo ir raidos ypatumų bei
dėsningumų, žmonių tarpusavio sąveikos pobūdžio ir būdų, jų bendros veiklos tyrimui;
Tyrimo metodai skirstomi:
- pagal taikymo mastą: bendramoksliniai (pavyzdžiui, matematiniai) ir specialieji (pavyzdžiui,
apklausos);
- pagal žinių lygį: teoriniai (aksiomų, hipotetiniai, dedukcijos) ir empiriniai (stebėjimas,
dokumentų analizė);
- pagal tyrimo etapus: duomenų rinkimo, apdorojimo ir analizės.

1.4. Sociologijos vidinė struktūra. Sociologinės analizės lygiai

Išskiriami šie sociologijos mokslo lygiai:

1) fundamentinių tyrimų, kurios užduotis – mokslo žinių kaupimas ir sisteminimas, atskleidžiant
sociologijos dėsningumus bei principus;
2) taikomųjų tyrimų – aktualių problemų, turinčių praktinį pritaikymą, nagrinėjimas;
3) socialinės inžinerijos, kurios užduotis – mokslo žinių praktinio taikymo lygis, naudojant
įvairias technines priemones ir tobulinant technologijas.
Pagal šiuos mokslo lygius sociologija skirstoma į teorinę, taikomąją ir socialinę inžineriją.

Pagal nagrinėjamų reiškinių mastą sociologija skirstoma į mikrosociologiją ir makrosociologiją.

Makrosociologija tiria socialines sistemas, istoriškai ilgalaikius procesus ir kt.
Mikrosociologija tiria kasdieninį žmonių elgesį, jų tarpusavio sąveiką, požiūrį į konkrečius
reiškinius, pavyzdžiui, vadovo ir pavaldinių santykius, valdžios veiksmus.
Skiriami keturi sociologinės analizės lygiai: tarpasmeninis, grupinis, visuomenės ir globalinis
(pasaulinės sistemos).

2
 Tarpasmeninis lygis. Tiriami santykiai, paremti taisyklėmis, vaidmenys, socialinis statusas.
Pavyzdžiai: treneris – žaidėjai, vadovas – pavaldinys, universiteto studentai. Skirtas dviejų ar daugiau
žmonių socialinių ryšių analizei.
Grupinis lygis. Pirminė grupė (draugų būrys), organizacija (firma, mokykla, gamykla),
tarpgrupiniai santykiai. Tiriami santykiai grupėse.
Visuomenės lygis. Institucija, visuomenės rūšis, klasė ir luomas, miestas ir bendrija. Bendruomenių
ir visuomenių tyrimai.
Globalinis lygis. Tarptautiniai santykiai (JTO), daugiatautės organizacijos (Gydytojai be sienų),
globalinės institucijos, religijos arba ideologijos (islamas, budizmas), pasaulinė priklausomybė (naftos
gavyba ir jos produktų gamyba). Tiriama žmonių veikla kaip pasaulinė sistema.
Sociologijos specializacijų yra keli šimtai ir šis skaičius vis auga. Pagrindinės sritys: miesto,
kaimo, amžiaus grupių (jaunimo, viduriniojo amžiaus, pagyvenusiųjų), šeimos, darbo, sporto, religijos,
kultūros, politikos, teisės, bendravimo, migracijos, tautinių mažumų ir kt.

1.5. Sociologijos funkcijos

Literatūroje dažniausiai minimos 6 socialinės sociologijos funkcijos:

pažintinė – teikia naujas žinias apie socialinius reiškinius ir procesus, atskleidžia visuomenės
raidos dėsningumus ir perspektyvas, apibendrina empirinę medžiagą, teikia informaciją mokslui apie
konkrečias visuomenės gyvenimo sritis;
taikomoji – suteikia galimybę kontroliuoti socialinių procesų vyksmą, mažinti socialinę įtampą,
socialinių krizių atsiradimą arba jų pasekmes. Sociologų paslaugomis naudojasi įstatymų leidžiamosios ir
vykdomosios valdžios institucijos, politinės partijos ir organizacijos, planuodamos savo veiklos strategiją;
socialinės prognozės – teikia ir grindžia galimų sprendimų alternatyvas, prognozuoja ilgalaikes
pasekmes, padeda nuspėti socialinių procesų kaitos tendencijas;
socialinio planavimo – remiantis atliktų tyrimų duomenimis, padeda racionaliau planuoti įvairių
gyvenimo sferų plėtotė tiek makro lygiu, apimančiu tarptautinio gyvenimo sritis, tiek mikrolygiu,
koordinuojančiu atskirų organizacijų, įstaigų ir jų kolektyvų veiklą;
ideologinė funkcija, labiausiai pasireiškianti tada, kai tyrimų rezultatais naudojasi politinės
partijos, valdžios struktūros, politikai, bandantys paveikti rinkėjus ir kt.;
humanistinė funkcija padeda individams ir atskiroms socialinėms grupėms geriau suprasti
vieniems kitus, įvertinti konfliktus ir krizes.

Klausimai ir užduotys

1. Apibūdinkite sociologijos mokslo objektą.

2. Apibūdinkite sociologijos mokslo dalyką.
3. Kas būdinga sociologiniam požiūriui į visuomenę?
4. Apibūdinkite sociologinės vaizduotės trimatiškumą.
5. Apibūdinkite sociologinių žinių struktūrą.
6. Kokie yra sociologinės analizės lygiai?
7. Apibūdinkite socialinių ir sociologinių tyrimų ryšį.
8. Paaiškinkite sociologinių tyrimų rūšis ir paskirtį.
9. Kokios yra sociologijos pagrindinės funkcijos?

3
 2. SOCIOLOGIJOS MOKSLO RAIDA

2.1. Sociologijos atsiradimas

Požiūris į visuomenę kaip sistemą išryškėja 17-18 amžiuje filosofų (B. Spinoza, R. Dekart ir kt.)
darbuose. Visuomenė traktuojama kaip gamtos dalis, paklūstanti jos dėsniams. Ilgainiui suvokta, kad šie
dėsniai neaprėpia socialinių faktų įvairovės. Sociologijos atsiradimą paskatino pramoninė revoliucija
Anglijoje ir politinė revoliucija Prancūzijoje (18 amžiaus antroje pusėje,19 amžiaus pradžioje).
Prasidėjo konkretūs socialiniai tyrimai, siejami su praktiniais ekonomikos valdymo poreikiais, pasitarnavę
šiuolaikinės demografijos atsiradimui. Kaip savarankiškas mokslas sociologija susiformavo 19
amžiaus viduryje.

2.2. Pozityvistinė sociologija

Sociologijos pradininku laikomas Ogiustas Kontas (1798-1857), propagavęs žmonių ir socialinių

reiškinių, visos žmonijos istorijos vienovės idėją. Anot O. Konto, viduramžių visuomenėje vyravo du
veiksniai: teologinis ir kariškasis. Vėliau mokslininkai užėmė teologų, o pramonininkai karių vietą.
Jų tarpusavio kovos nustojo būti pagrindiniu užsiėmimu, o svarbiausia veikla tapo racionalus gamtos turtų
panaudojimas. Visuomenės reformai, t. y. pažangai įgyvendinti reikia mokslų sintezės ir pozityvios
politikos. Tokią sintezę ir siūlo sociologija. Ji nustato ne tik tai, kas ir kodėl įvyko, bet ir prognozuoja, kas
gali įvykti. O. Kontas veikale “Pozityvinės politikos sistema” , per visą savo istoriją žmonija siekė
fundamentalios tvarkos, siekė įgyvendinti geriausias žmogaus prigimties savybes. Sociologija,
sintezuodama mokslines idėjas į visumą, gali padėti numatyti visuomenės pertvarkos būdus, padėti įveikti
pasaulio krizes. Visuomenė, progresuojant žmogaus protui, neišvengiamai keičiasi. Mąstymo pagrindas –
žmonių vienybė, o jo tikslas – skirtingų visuomenių priartinimas prie tobuliausios žmogaus proto būsenos.
O. Kontas išskyrė dvi sociologijos dalis: socialinę statiką ir socialinę dinamiką. Socialinė statika
tyrinėja visuomenės struktūros reiškinius, nagrinėdama, kaip visuomenės dalys (šeima, valstybė, religija)
sąveikauja užtikrindamos socialinį stabilumą. Socialinė dinamika analizuoja socialinių pokyčių
problemas, visuomenės raidos procesus. Proto tobulėjimas yra dominuojantis žmonijos raidos principas.
Socialinė statika ir dinamika yra glaudžiai susijusios, kaip tvarka ir pažanga: “pažanga – tvarkos
raida”. O. Kontas laikomas ne tik sociologijos mokslo, bet ir vienos iš jos krypties – pozityvistinės
sociologijos kūrėju. Jos pagrindiniai kriterijai, kurie išliko ir vėlesnėse sociologijos teorijose, yra:
objektyvumas, patikimumas, tikslumas ir teorijos naudingumas.

2.3. Natūralistinė (gamtamokslinė) sociologija

Sociologijos raidą lėmė gamtos mokslų raida ir pozityvistinės pasaulėžiūros suklestėjimas.

Evoliucionizmas, tapęs vyraujančia 19 a. antrosios pusės visuomenės pasaulėžiūros kryptimi, rėmėsi
teiginiu apie bendruosius gamtos ir žmogaus istorijos raidos dėsningumus. Socialinė evoliucija buvo
laikoma sudėtine biologinės evoliucijos dalimi. Gamtos veiksnių, kaip socialinės raidos varomųjų jėgų
iškėlimas pasitarnavo natūralistinių mokyklų susiformavimui:
- biologinė mokykla daugiausia dėmesio skyrė socialinei visumai;
- rasinė biologinė mokykla tyrė žmogaus biologinę prigimtį, rasinių ypatumų ir genotipo įtaką
visuomenei;
- socialinis darvinizmas pabrėžė “kovos už būvį” ir natūraliosios atrankos svarbą visuomenei;
4
 - geografinė mokykla nagrinėjo geografinę žmonių aplinką ir jos svarbą visuomenei.
Žymiausias natūralistinės sociologijos atstovas – Herbert Spencer (1820-1903). Šis anglų
sociologas siūlė bendruosius gamtos ir atskiruosius socialinius reiškinius aiškinti, vadovaujantis
biologiniu principu, o visuomenę traktuoti kaip vieningą biologinį organizmą: aukštesnio lygio
organizmai yra sudėtingesni ir atlieka sudėtingesnes funkcijas. Paprastose visuomenėse vienalytės
sudėtinės dalys yra lengvai pakeičiamos, tuo tarpu sudėtingose vienos dalies netikslių veiksmų negalima
kompensuoti kitų dalių veikimu. Todėl sudėtingos visuomenės yra nepatvaresnės ir lengviau
pažeidžiamos, nei tos, kurių struktūra – paprastesnė.
Visuomenę H. Spencer laikė sudėtingu organizmu. Pagal sudėtingumą ir vidinio valdymo formą
visuomenes jis skirstė į karingas, kurių valdymas grindžiamas prievarta, ir industrines, kuriose nėra
tokios griežtos centralizacijos ir kontrolės. H. Spencer “vienos krypties” evoliucijos koncepcija
modifikavosi į “daugialypę” evoliuciją. Pripažįstama, kad visuomenė gali ne tik tobulėti, bet ir
degraduoti.
Tačiau socialinis ir biologinis organizmai nėra tapatūs. Pagrindiniai skirtumai:
- biologinis organizmas turi konkrečios formos kūną, o visuomenės elementai išsisklaidę erdvėje ir
yra žymiai autonomiškesni;
- erdvinis išsisklaidymas sąlygoja komunikacijos būtinybę;
- visuomenėje nėra vieno organo, galinčio koncentruoti mąstymą ir jausti (“už visus kaip vienas”);
- visuomenė išsiskiria struktūrinių elementų mobilumu;
- biologinio organizmo dalys tarnauja visumai, o visuomenėje visuma egzistuoja vardan dalių.

2.4. Psichologinė sociologijos kryptis

19 a. pabaigoje tiek pozityvistinės, tiek natūralistinės teorijos išgyveno krizę. Sociologijoje ėmė
stiprėti psichologinės tendencijos. Psichologinė kryptis iš pradžių rėmėsi naujos sociologinės teorijos
kūrimu kolektyvinės psichologijos sąvokomis, didėjančiu dėmesiu asmens psichologijai, psichologinėms
būsenoms, veikiančioms asmens elgesį visuomenėje. Tuo metu psichologijos mokslas itin sparčiai
plėtojosi, buvo atliekami žmogaus psichikos tyrinėjimai. Siekta sukurti tautų psichologiją, kuris jungtų
istorinius filologinius tyrinėjimus (kalbos, mitų, religijos, poezijos) su psichologiniais (buvo ieškoma tautų
specifinio elgesio ypatumų kilmės).
Ryškiausi psichologinės krypties atstovai: L. Wardo, F. Gidings, J. Leibok (“Tautų ir masių
psichologija”, 1895), E.V. de Roberti (1843-1915). E. V. Roberti manymu pagrindinis sociologijos tyrimo
objektas yra socialinė (asmens bei grupės) evoliucija. Siekiama nustatyti grupės elgesio psichologinio
mechanizmo ir socialinių formų, kuriose grupė egzistuoja, ryšį. Į sociologijos dalyką E.V. Roberti įtraukė
ir moralę, tapatino sociologiją su etika.

2.5. Racionalizmo ir istorizmo sintezė. Bendruomenė ir visuomenė. F. Toennies

Vokiečių sociologas Ferdinand Toennies (1855-1936) gyveno laikotarpiu, kai Vokietijoje plito
idėjos apie kultūros krizę, kai vyko racionalistinio ir istorinio požiūrio į visuomenę konfrontacija.
Racionalizmo šalininkai propagavo žmogaus ir tautos prioritetą, o istorizmo ideologai ragino laikytis
tradicinių bendrabūvio principų ir išlaikyti istoriškai susiklosčiusias valstybinio ir teisinio gyvenimo
reguliavimo formas. F. Toennies siekė sujungti racionalizmą ir istorizmą, vertinant socialinio gyvenimo
reiškinius. Svarbiausias jo veikalas “Bendrija ir visuomenė”, išleistas 1887 m., tačiau pripažintas tik po
antrojo leidimo – 1912 m. Pradėjęs nuo kasdieninių reiškinių apibendrinimo, F. Toennies akcentavo
žinojimą ir nežinojimą, simpatiją ir antipatiją, kaip veiksnius, nuo kurių priklauso tarpusavio santykiai.
Tarpusavio sąveikos pagrindiniais elementais jis nurodė dviejų tipų valią: esminę tikrąją (instinktyviąją) ir
bendrąją laisvąją.
5
 Esminė tikroji valia realizuojama per iš praeities paveldėtą mąstymo būdą, pasireiškianti per
požiūrius, įpročius, sąžinę. Ji sąlygoja pagrindinių ryšių struktūras: 1) kraujo bendruomenes (šeima,
giminė, gentis), 2) erdvines bendruomenes (kaimynystė, vietovės bendrija), 3) dvasinę bendruomenę
(draugystė, bičiulystė). Ši valia sąlygojo bendruomenių susidarymą, vadovaujantis instiktyviais motyvais.
Bendroji laisvoji valia yra suvokta, įsisąmoninta ir nukreipta tikslui pasiekti. Ji dar vadinama
svarstymo, sprendimų valia. Ji sąlygojo visuomenės susidarymą. Visuomenė – darinys, kuriame egzistuoja
dirbtinės (antrinės) sistemos.
Bendrija egzistuoja šeimoje, tautoje, ji yra istoriškai pirminė. Ilgainiui bendruomenė tampa
visuomene. Bendrijoje valia pasireiškia kaip paprotys, tikėjimas, sutarimas, tradicija. Visuomenės
epochoje laisvoji valia sukuria visuomeninę sutartį, statutą, politiką, visuomenės nuomonę.

2.6. Sociologija įsitvirtina kaip savarankiškas mokslas. E. Durkheim

Prancūzų sociologas Emile Durkheim (1858-1917) išryškino sociologijos mokslo objektą ir jos
tyrimų specifiką. Sociologijos būtinybę E. Durkheim pagrindė veikale “Sociologijos metodas” (1894).
Pasak jo, sociologija tiria socialinę tikrovę ir jai būdingas savybes. Visuomenė yra socialinių faktų
visuma. “Į socialinius faktus reikia žiūrėti kaip į daiktus”, teigė E. Durkheim. Socialinis faktas veikia
asmenį, egzistuodamas nepriklausomai nuo jo. Individas gimsta visuomenėje, kuri turi savo įstatymus,
kultūrą ir kitus veiksnius. Tie veiksniai daro įtaką asmenims, jų elgsenai visuomenėje. Socialiniai faktai
(vertybės ir normos) įkūnija kolektyvinę sąmonę ir yra laikomi socialinio reguliavimo svertais.
Anot E. Durkheim, visuomenėje būtinas solidarumas, kurį užtikrina darbo pasidalijimas ir
funkcijų išsiskyrimas. Solidarumą jis laiko aukščiausiu doroviniu principu, didžiausia vertybe.
Kiekvienas, atliekantis “savo” darbą, yra integruotas į visuomenę, nes tampa atsakingu už bendrąją
gerovę. E. Durkheim pasisakė prieš žmogaus pavertimą mašinos priedėliu, nes jo negali pakeisti joks
technikos lygio kilimas. Visuomenės diferenciaciją jis grindė kiekvieno asmens individualiais
privalumais bei sugebėjimais: asmens socialinė padėtis priklauso ir nuo jo asmeninių gebėjimų bei
pastangų. Aukštesnio lygio visuomenės struktūra vis labiau turėtų remtis lygybės, laisvės ir teisingumo
principų įgyvendinimu. Moderniosios visuomenės tvarka grindžiama solidarumu ir konsensusu, t.y.
įvairių socialinių grupių sutarimu, siekiant bendros gerovės bei dorovės normomis.
E. Durkheim įvedė anomijos sąvoką. Anomija – socialinė patologija, nusikaltimas, normų ir
teisių nebuvimas arba jų nepaisymas. Socialinės normos efektyvios tuomet, kai jos remiasi ne
prievarta, o asmenybės doroviniu tobulėjimu ir doroviniu visuomenės autoritetu. Atsikratyti
anomijos galima tik spartinat ekonomikos plėtrą ir vadovaujantis teise.

2.7. Modernioji sociologija. M. Weber

Įtakingiausiu sociologijos teoretiku 20 a. laikomas vokiečių sociologas Max Weber (1864-1920).

Būdamas politinės ekonomijos, teisės, filosofijos, logikos metodologijos žinovu, jis parengė socialinių
mokslų pažinimo principus. Jis sulaukė pripažinimo, paskelbęs pirmuosius savo veikalus, kuriuose
analizavo valstybinių teisinių institutų ir visuomenės ekonominių struktūrų ryšį, pvz. “Romos
agrarinė istorija” (1891). 1904 m. M. Weber tapo sociologijos žurnalo “Socialinio mokslo ir socialinės
politikos archyvas” vienu iš leidėjų. Čia buvo paskelbti ir svarbiausi jo paties veikalai, tarp kurių -
“Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia” bei “Pasaulio religijų ūkinė etika”. Į lietuvių kalbą išversta ir
išleista jo “Religijos sociologija”.
Pažinimo kriterijų M. Weber siejo su vertybėmis teigdamas, kad tyrėjas duomenis renka dabar
jau egzistuojančių vertybių pagrindu. Anot jo, vertybės gali būti: teorinės – mokslinės (tiesa),
praktinės (valstybė, bendruomenė, darbo kolektyvas), politinės (teisingumas), dorovinės (gėris),
estetinės (grožis). Visos vertybės yra apibrėžtos istorinės epochos ir turi absoliutines reikšmes. Renkant
6
medžiagą ir ją analizuojant reikėtų būti laisvam nuo vertybinių įsipareigojimų, nes mokslinės vertybės
(tiesa) ir praktinės vertybės (valstybė) iškyla kaip skirtingos sritys. Jei tarp jų nėra ribos, teorinius
argumentus gali nustelbti politinė propaganda.
Sociologijoje svarbu nustatyti bendrą įvykių dėsningumą ir nesieti jo su įvykių apibrėžtumu
erdvėje ir laike. Idealūs tipai sociologijoje turi būti bendri ir kitaip nei genetiniai (istoriniai) turi būti
vadinami grynaisiais idealiaisiais tipais. Tik taip sociologai gali sukurti valstybės, veikiančios visose
istorinėse epochose ir įvairiose planetos vietose, idealius modelius.
Anot M. Weber, sociologija yra mokslas apie socialinius veiksmus, kurie yra suprantami
paaiškinimų pagalba. Socialinių veiksmų paaiškinimai gali būti: tiesioginis stebėjimas, paaiškinamasis
supratimas (draugo elgesio stebėjimas), priežastinis paaiškinimas. Socialinis veiksmas yra sąlygojamas
mąstymo ir susijęs su kitų žmonių interesais. Socialiniame veiksme svarbiausias vaidmuo priklauso
tikslingam racionalumui. Racionalizacijos didėjimą atspindi permainos ūkio valdymo struktūrose, ryškūs
pokyčiai politikoje, kultūroje ir kt.
Racionalaus socialinio veiksmo teorija M. Weber grindžia ir savo požiūrį į valstybę. Jis nurodo tris
įteisintos valstybės tipus:
tradicinė valstybė, kurios pagrindą sudaro tikėjimas ne vien įstatymais, bet ir nuo seno
gyvuojančia tvarka. Grynasis tokios valstybės tipas – patriarchalinė valstybė, kurioje formalioji teisė
nusileidžia valdovo galiai;
charizmatinė valstybė yra visiška priešingybė tradicinei ir remiasi efektyviu socialinio veikimo
būdu. Valdymas remiasi asmeniniu atsidavimu charizmatiniams vadams, kuriuos iškelia minia, o
klausimai sprendžiami, remiantis intuicija ir asmeniniu pavyzdžiu;
teisinė (racionali) valstybė pasižymi tiksliniu racionalumu, vyrauja įstatymų, o ne asmenybių
viršenybė. Valdininkai veikia pagal griežtai suformuluotas taisykles. Šis valstybės tipas, anot M. Weber,
labiausiai atitinka racionalią ekonomikos struktūrą, kai valdymo pagrindas yra žinios.

Klausimai ir užduotys

1. Kokie veiksniai sąlygojo sociologijos mokslo atsiradimą?

2. Apibūdinkite pozityvistinės sociologijos sampratą (pagal O. Kontą)
3. Apibūdinkite socialinės statikos ir socialinės dinamikos sąvokas.
4. Kaip visuomenės evoliuciją suprato natūralistinės sociologijos krypties atstovai?
5. Į kokius veiksnius labiausiai gilinosi psichologinės sociologijos krypties atstovai?
6. Apibūdinkite bendruomenės ir visuomenės sąvokas (pagal F. Toennies).
7. Kaip E. Durkheim apibrėžia socialinius faktus?
8. Solidarumo ir konsensuso vaidmuo modernioje visuomenėje (pagal E. Durkheim).
9. Vertybės ir jų vaidmuo sociologijoje (pagal M. Weber).
10. Kokį valstybės tipą M. Weber laikė labiausiai racionaliu?

3. ŠIUOLAIKINĖS SOCIOLOGIJOS TEORIJOS

Sociologai bando aiškinti įvairiuose sociumo lygiuose vykstančius procesus ir pagrįsti jų sąveiką.
Pažiūrų įvairovė padėjo susiformuoti makrosociologinėms ir mikrosociologinėms teorijoms.
Makrosociologinėms teorijoms priskirtinos: struktūrinis funkcionalizmas, socialinės kaitos teorijos,
socialinio konflikto teorijos, struktūralizmas. Mikrosociologinės teorijos: socialinių mainų teorija,
simbolinis interakcionizmas.

3.1. Makrosociologinės teorijos

7
 Struktūrinis funkcionalizmas teigia, kad socialinės sistemos pusiausvyrai užtikrinti būtini visi į
šią sistemą integruoti elementai, visų socialinių sistemų sąveika konsensuso pagrindu. Šios teorijos
pagrindus suformulavo amerikiečių sociologai Tallcot Parsons ir Edward Shills. Jie nurodė, kad visos
socialinės sistemos susiduria su keturiomis pagrindinėmis problemomis:
- sistema turi gauti atsargų iš aplinkos ir jas paskirstyti sistemos viduje. Tai - adaptacija;
- siekdama tam tikrų tikslų, sistema turi nustatyti eiliškumą, t.y. prioritetus. Tai - tikslo siekimo
procesas;
- santykiai sistemos viduje turi būti koordinuojami ir reguliuojami. Tai – integracijos mechanizmo
kūrimas;
- turi egzistuoti tokią sistemą sudarančių asmenų motyvacijos rengimo metodika, kuri jų veiklą
suderintų su sistemos tikslais. Tai – vertybinio standarto palaikymo mechanizmo sukūrimas.
T. Parsons teigė, kad socialinės sistemos tampa sudėtingesnėmis, kai didėja funkcijų, kurias atlieka
asmenys tose sistemose, diferenciacija. Ankstesniais evoliucijos etapais skirtingas funkcijas atlikdavo
vienas žmogus, o šiuolaikiniame pasaulyje žmonės pasiskirstė funkcijas, tuo pasiekdami didžiulį
ekonominį ir kultūrinį produktyvumą.
Socialinės kaitos teorijos. Teorijos medelį pasiūlė amerikiečių sociologas Robert Merton. Jis
pasiūlė funkcinės analizės modelių sistemą, kurią būtų galima pritaikyti, tiriant konkrečias sistemas ir
siekiant nustatyti jų bendrumą. Kartu su funkcijos sąvoka jis įvedė ir disfunkcijos sąvoką, kai susikuria
gerokai nuo normatyvinio modelio nutolusi sistema. Disfunkcija siejama su sistemos anomija
(išsiderinimu), kai gyvenimiškoji patirtis jau nebeatitinka praeityje susiformavusių visuomenės normų.
Kaitos priežastys apibrėžiamos įvairiose teorijose: natūralioji atranka (H. Spencer), geografinė aplinka,
ypač klimatas (R. Bokly), gyventojų skaičiaus augimas (R. Malthus), rasė (A. Hobin), ideologija (M.
Weber), žymios asmenybės, turėjusios lemiamą įtaką socialinei kaitai (F. Nyčė), karai (A. Toynbee),
technologija (U. Ogborn), darbo pasidalijimas ir kooperacija (E. Durkheim), ekonomikos raida (U.
Rostow). Tačiau nėra įrodyta, kurios priežastys yra svarbiausios, lemiančios.
Socialinio konflikto teorija. Jos kūrėjas – JAV sociologas Ch.R. Mills. Jis tvirtino, kad bet kuri
makrosociologinė analizė vertinga tik tuo atveju, kai nagrinėjamos konfliktuojančių socilinių grupių kovos
už valdžią problemos. Dar labiau tai apibrėžta anglų sociologo T. Bottomore ir vokiečių sociologo R.
Dahrendorf darbuose. Pastarasis pabrėžia, kad socialinių konfliktų pagrindas – ne ekonominės priežastys,
o socialinių grupių siekis perskirstyti valdžią. Vienas valdžios perskirstymas neišvengiamai sukelia kitą.
Būdami neišvengiami ir nuolatiniai jie reiškiasi kaip interesų patenkinimo priemonė.
Struktūralizmo teorija skelbia struktūrinį – funkcinį požiūrį į socialinę tikrovę. Šios tikrovės
pirmapradis darinys – kalba. Pagrindinis visuomenės tyrimo tikslas – aiškintis, kaip kolektyvinis
nesąmoningumas formuoja simbolines visuomenės struktūras: ritualus, kultūros tradicijas, kalbos formas.

3.2. Mikrosociologinės teorijos

20 a. antroje pusėje bandoma išsiaiškinti, kaip kuriasi socialinės aplinkos struktūros ir kokios
įtakos joms turi konkretaus individo elgesys. Dėmesio centre atsiduria stebimų žmonių elgesys ir jo įtaka
tarpusavio santykiams. Išsiskiria dvi socialinio biheviorizmo atmainos, kurios tarpusavio sąveiką traktuoja
skirtingai:
- stimulas (S) – reakcija (R);
- stimulas (S) – interpretacija (I) – reakcija (R).
Pirmąjį variantą atitinka George Homans “socialinių mainų” koncepcija, antrąjį – George Herbert
Mead “simbolinis interakcionizmas bei šių srovių atmainos.
Bihevioristai skelbia psichinio prado viršenybę prieš socialinį: norint paaiškinti asmenų elgesį ir
tarpusavio santykius, būtina žinoti jų dvasinę būseną. Socialinių mainų teorijos išeities pozicija –
žmonės sueina į socialinius santykius, nes laukia apdovanojimų, ir tęsia juos tol, kol tuos apdovanojimus
8
gauna. Apdovanojimai gali būti įvairūs: statusas, socialinis paskatinimas (mokslo, meno ar kitos srities
garbės vardas, premija ir pan.), praktinė (konkreti materialinė) pagalba. Žmogus, kuris valdo priemones,
tenkinančias kitų žmonių poreikius (t. y. teikia apdovanojimus), naudoja šias priemones tam, kad įgytų
valdžią kitų žmonių atžvilgiu.
Simbolinis interakcionizmas daugiausia dėmesio skiria lingvistinei ir daiktinei komunikacijai bei
jų vaidmeniui, formuojant asmenybę ir visuomenę. Ši koncepcija siekia aprašyti individų ir visuomenės
santykius, jų prisitaikymo bei atsisakymo prisitaikyti pasekmes. G.H.Mead asmenybę traktuoja kaip
socialinį produktą ir vertina jos formavimąsi, kaip atliekamų vaidmenų sąveiką. Anot jo, būtina ne tik
pačiam būti pasirengusiam priimti kitą su jo vaidmenimis, bet ir būti kito priimtam. Pagal kito simbolinio
interakcionizmo H. Bloomer koncepciją, žmonės įtraukiami į nuolatinį interpretacijų ir vertinimų srautą.

3.3. Šiuolaikinės sociologinės teorijos

Labiausiai paplitusios yra šios kryptys: fenomenologinė sociologija, žinojimo sociologija ir

etnometodologija. Fenomenologinės sociologijos atsiradimas siejamas su vokiečių sociologo E. Husserl
(1859-1938) ir austrų filosofo A. Schultz (1899-1959) darbais. A. Schultz teigia, kad kiekvienas žmogus
turi unikalią biografiją, kiekvienas savaip suvokia jį supantį pasaulį. Tačiau tai nereiškia, kad dėl
unikalaus suvokimo negalima tarpusavio sąveika. Į kasdieninį žinojimą įeina ir sistema praktinių veiksmų,
siekiant tipinių tikslų tipinėse situacijose. Jei šie “receptai” neveikia, tai žmogus ieško kitų ir taip turtina
biografiją ir patirtį.
Žinojimo sociologijos objektas – visa tai, kas visuomenėje suvokiama kaip “žinojimas” nepaisant,
ar jis galutinai pagrįstas kokiais nors kriterijais. Žymiausi šios krypties atstovai – JAV sociologai Peter
Berger (gim. 1929) ir Tomas Lucman (gim. 1927) atkreipė dėmesį į tai, kad atskiriems socialiniams
kontekstams būdingos specifinės “tikrovės” ir “žinojimo” sankaupos.
Etnometodologija skelbia, kad kiekvienas individas, pradėdamas sąveikauti su kitais individais, jau
turi išankstinę nuostatą, kaip ši sąveika turėtų vykti. Ši individų nuostata formuojasi pagrindu normų ir
reikalavimų, kurie skiriasi nuo bendrųjų ir racionaliai vertinamų normų. Žymiausi etnometodologijos
atstovai: H. Garfinkel, A. Sikurel, D. Duglas.

Klausimai ir užduotys

1. Apibūdinkite makrosociologines - struktūrinio funkcionalizmo, socialinės kaitos, socialinio konflikto ir

struktūralizmo - teorijas.
2. Kurios krypties sociologinės teorijos siekia paaiškinti konkretaus individo elgsenos įtaką?
3. Apibūdinkite mikrosociologines - socialinių mainų ir simbolinio interakcionizmo – teorijas.
4. Kaip T. Parson aiškina visuomenės evoliuciją ir jos veiklos efektyvumo didėjimą?
5. Apibūdinkite apdovanojimų vaidmens iškėlimą socialinių mainų teorijoje.
6. Kaip fenomenologinė sociologija aiškina individualų pasaulio suvokimą?
7. Apibūdinkite sociologijos objekto sampratą žinojimo sociologijoje.
8. Kaip etnometodologija aiškina individų sąveiką?
9. Kokios priežastys gali lemti išankstinę individo nuostatą bendraujant?

Literatūra
Berger P., Lucman T. Socialinės tikrovės konstravimas. Vilnius: Pradai, 1996.
Darendorf R. Modernusis socialinis konfliktas. Esė apie laisvės politiką. Vilnius: Pradai, 1996.
Gellner E. Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius:Pradai, 1996.
Grigas R. Sociologinė savivoka. Vilnius, 2001.
Nisbet R.A., Sociologijos tradicija, Vilnius, Pradai, 2000.
9
 SOCIOLOGIJA. BAZINIS KURSAS
4. KULTŪRA IR SOCIALIZACIJA

4.1. Kultūros samprata

Kultūra yra žmogaus veiklos būdų, priemonių, normų, vertybių ir idealų visuma, kuria bendrai
naudojasi grupė žmonių. Ji padeda jiems orientuotis visuomenėje ir yra perduodama iš kartos į kartą.
Gyvūnų elgesys yra genetiškai užprogramuotas, žmogaus – taip pat, bet tik iki tam tikros ribos. Jo elgesį
už šios ribos lemia kultūra.
Civilizacija apibūdinama kaip socialinė visuomenės sąranga, o kultūra – kaip dvasinė žmogaus
raida. V. Kavolio teigimu, “kultūra yra viskas, kas žmonių pagaminta ir tai, kas jiems ką nors reiškia”.
Kultūra suvokiama kaip socialinio žmonių gyvenimo turinys. Jį apibūdina daiktinis aprūpinimas,
socializacija ir komunikacija.
Kultūros reiškiniai yra dirbtiniai, nes juos sukūrė žmonės. Kultūra siejama su prigimtinių žmogaus
poreikių tenkinimu ir reguliavimu dirbtinėmis priemonėmis. Max Weber teigė, kad kultūra siūlo, kaip
protingai ir pagrįstai nutraukti “nesibaigiančius beprasmius pasaulio įvykius”. Kultūra yra biologiškai
nepaveldima informacija, o mūsų išmoktas elgesys.
Materialioji kultūra reiškia statinius, transporto priemones, darbo įrankius, buities reikmenis.
Materializuoti dvasinės kultūros reiškiniai: piliakalniai, senkapiai, architektūrinę reikšmę turintys pastatai,
etnokultūros ir gamtos paminklai. Kultūra nusako žmonių santykius, jų elgesio pavyzdžius. Kultūros
specifinės apraiškos – menas ir mokslas.

4.2. Socializacija

Socializacija yra visuomeninės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias,
vertybes, nuostatas, būtinas efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Ją sąlygoja du veiksniai: mūsų
biologinė prigimtis ir kultūra. Šie veiksniai apsprendžia žmogaus elgseną: mes negali skraidyti ar
gyventi vandenyje, išsiversti be drabužių ar pastogės, turime suvokti visuomenės gyvenimo normas ir prie
jų prisitaikyti. Socializacijos šaltiniai yra: kalba, įgūdžiai, elgesio taisyklės, siekiai, vaidmenys ir padėtys.
Sociologija skiria du socializacijos procesus: kultūros priėmimą ir asmenybės tapsmą.
Asmenybės formavimąsi skirtingai aiškina įvairios teorijos.
Sigmund Freud (1854-1939) nurodė tris asmenybės sudedamąsias dalis: id, ego, superego. Id –
biologinis pagrindas, reikalaujantis patenkinimo. Superego sudaro visuomenė ir jos reikalavimai. Ego
derina id impulsus su superego reikalavimais, padeda asmenybei elgtis racionaliai, , numatyti veiksmų
pasekmes, vengti pavojaus.
George Herbert Mead (1863-1931) asmenybę suvokė kaip susidedančią iš dviejų sudėtinių dalių:
aš (I) ir mane (Me). “Aš” išreiškia asmens unikalumą, “mane” – kitų žmonių suvokimą apie asmenį. G.H.
Mead skiria tris asmenybės raidos stadijas: 1) imitavimas, kai vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį, 2)
žaidimai, kai individas suvokia elgesį kaip vaidmenų atlikimą ir juos atlieka lyg žaisdami, 3) kolektyviniai
žaidimai, kai mokomasi suvokti visos grupės lūkesčius.
Pagal Charles Horton Cooley (1864-1929) mes esame tiek socializuoti, kiek gebame pažvelgti į
save kitų akimis.
Jean Piaget (1896-1980) tyrė kognityvinę (pažinimo) asmens raidą – mokymosi mąstyti procesą.
Pagrindinė asmens socializacijos dalis yra kultūros perėmimas. Pirminė socializacija (vaikystėje)
yra ta, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu, absorbuodamas jos
vertybes ir gyvensenos modelius. Individas negimsta visuomenės nariu, o tik su polinkiu į socialumą.

10
Antrinė socializacija (suaugusių) yra tolesnis procesas, padedantis individui įsitraukti į naujas
visuomenės gyvenimo sritis ir interpretuoti įgyjamą patirtį. Jei individui vaikystėje ir jaunystėje yra
įdiegiamos tam tikros vertybės, jis traktuotinas, kaip tos kultūros nešėjas, t.y. asmuo, kuris puoselėja šias
vertybes.
Pirminė socializacija vyksta slopinant ir dalyvaujant. Slopinant išskiriama: vaiko paklusnumas,
bausmės už blogą elgesį, apdovanojimai, bendravimas be žodžių, bendravimas nurodinėjant. Pagrindinis
vaidmuo tenka suaugusiajam, nes vaikas stebi suaugusiojo norus. Dalyvaujant išskiriama: vaiko
savarankiškumas, atsidėkojimas už gerą elgesį, simboliniai apdovanojimai ir bausmės, žodinis
bendravimas, bendravimas sąveikaujant.
Skiriami trys antrinės socializacijos tipai: 1) išankstinė socializacija – naujo vaidmens
apmąstymas ir bandymas jį atlikti; 2) profesinė socializacija, trunkanti visą gyvenimą; 3) resocializacija –
vieno gyvenimo būdo atsisakymas vardan kito, kuris labai skiriasi nuo pirmojo (pavyzdžiui, naujos
profesijos įgijimas, atsisakymas nuo buvusio gyvenimo būdo ir pan.)
Yra penki pagrindiniai socializacijos institutai: šeima, bendraamžių grupės, mokykla (plačiąja
prasme), darbovietė, visuomenės informavimo priemonės.
Kiekvienam asmeniui būdingas tam tikras proto programavimo mastas, sąlygojantis, kad
žmogus panašiose situacijose elgsis daugiau ar mažiau vienodai. Elgesys pasireiškia per individo žodžius
ir veiksmus, kurie rodo jo vertybines orientacijas.
Nors kiekvieno asmens proto programos yra unikalios, tačiau tuo pačiu jos yra panašios į kitų
proto programas. Egzistuoja tam tikros bendrumo dimensijos, kurios leidžia prognozuoti žmogaus elgesį
tam tikrose situacijose.
G. Hofstede skiria tris proto programavimo lygius: universalus, kolektyvinis ir individualus.
Universalusis lygis yra būdingas beveik visai žmonijai. Tai biologinė žmogaus organizmo “operacinė
sistema”, pasireškianti tokiomis elgsenomis, kaip, pavyzdžiui, juokas ar verksmas. Ši sistema yra
paveldima. Kolektyvinis programavimas būdingas tam tikrai žmonių grupei arba kategorijai: kalba,
elgesys su vyresniaisiais ir bendraamžiais, visa tai, ką išmokstame socializacijos procese. Individualusis
programavimo lygis yra unikalioji žmogaus dalis; net kartu užaugusių identiškų dvynių elgsena skiriasi.
Asmenybės individualumas pasireškia skirtingu, neretai neprognozuojamu elgesiu konkrečioje situacijoje.

4.3. Kultūros elementai

Amerikiečių sociologas A. Frey kultūrą lygina su “kelio ženklais”, padedančiais orientuotis. JAV
antropologas W. Goodenough skiria keturis kultūros elementus:
sąvokas apie supantį pasaulį (kas egzistuoja);
santykius(kaip visa tai susiję);
vertybes (kai tai vertinti);
normas (kaip elgtis).
Šiuolaikiniuose sociologijos vadovėliuose dažniausiai nurodomi penki kultūros elementai:
simboliai, kalba, vertybės, normos, sankcijos. Simboliais vadinami daiktai, vaizdai, garsai, žodžiai ir
veiksmai, turintys kokią nors sutartinę reikšmę, žymintys sąvoką arba idėją. Kalba yra pagrindinė
kultūros perdavimo priemonė. Vertybėmis vadiname visuomenėje pripažįstamas idėjas, įsitikinimus ir
tikslus, kurių verta siekti. Šiuolaikinėje europietiškos kultūros visuomenėje dominuoja šios vertybės:
asmeninė sėkmė, išsilavinimas, darbas, humaniškumas, materialinė gerovė, lygybė, asmens laisvė,
pažanga ir kt. Normos išreiškia taisykles, standartus, reguliuojančius žmonių elgesį.
Sociologai skiria formaliąsias ir neformaliąsias normas. Formaliosios normos yra aiškiai
suformuluotos ir užrašytos. Tai įstatymai, kelių eismo taisyklės, vidaus tvarkos taisyklės ir kt. Už jų
nesilaikymą numatyta bausmė. Neformaliosios normos dažniausiai nėra užrašytos, bet visuotinai

11
suprantamos. Jas pažeidus, dažniausia gresia ne bausmė, o pasmerkimas, pavyzdžiui, už šiukštų elgesį,
nemandagumą, nešvankią kalbą. Sociologai skiria dorovines, teisines normas ir papročius.
Sankcijos sąlygoja normų laikymąsi. Tai - socialiniai skatinimai (pozityvios) ir bausmės
(negatyvios). Formaliųjų normų laikymąsi skatinančios sankcijos taip pat yra formalizuotos. Pozityvios
sankcijos: apdovanojimai, premijos, paaukštinimai tarnyboje ir pan. Negatyvios sankcijos: piniginė bauda,
perkėlimas į žemesnes pareigas, laisvės atėmimas ir pan. Neformaliųjų normų laikymąsi reguliuoja
aplinkinių reakcija: skatina šypsena, pagyrimas, padrąsinimas, baudžia piktas žvilgsnis, pasmerkimas,
pažeminimas, panieka ir pan.

4.4. Kultūrų vienovė ir įvairovė

Skirtingos visuomenės pripažįsta ir skirtingas vertybes. Tačiau žmonija turi ir vienijančias gijas,
sąlygojančias kultūros universalumą. Visur žmonės yra dviejų lyčių ir skirtingo amžiaus, visiems reikia
saugumo, būsto, maisto, saviraiškos galimybių. Todėl iškyla kultūrinių universalijų būtinybė. Tai –
kalba, bendras darbas, svetingumas, pagalba silpnesniam ir kt.
Kultūrų įvairovę sąlygoja etniniai veiksniai. Ją išreiškia skirtingi papročiai, religija, meninės
raiškos priemonės (šokiai, dainos ir kt.). Požiūrį į kultūrų įvairovę išreiškia kultūrinis reliatyvizmas ir
etnocentrizmas. Kultūriniu reliatyvizmu laikome suvokimą, kad nėra universalių standartų, leidžiančių
vienas etnokultūras laikyti pranašesnėmis už kitas. Kitos kultūros elementas nėra vertinamas kaip blogas
arba geras, bet stengiamasi suvokti, kodėl jis egzistuoja. Etnocentrizmas yra kitų kultūrų vertinimas,
laikant savąją kultūrą etalonu. Šio etalono neatitinkančios kultūros laikomos nenormaliomis, blogesnėmis.
Etnocentristinis požiūris ypač pavojingas daugiatautėje visuomenėje, nes gali sukelti priešiškumą ir
nesantaiką.
Visuomenės nevienalytiškumas sąlygoja kultūros vidinę įvairovę. Kiekvieną visuomenę sudaro
įvairios etninės, profesinės, religinės, amžiaus grupės, kurioms būdinga savita kultūra – subkultūra. Su
bendrąja ar dominuojančia kultūra konfliktuoja kontrkultūra (deviantinė subkultūra): kai kurių jaunimo
grupių (pankų, rokerių), seksualinių mažumų, religinių sektų. Sociologų uždavinys – skirti didesnį dėmesį
deviantinėms grupėms, nes jos daro vis didesnį poveikį bendrajai visuomenės kultūrai. Neretai šis
poveikis yra žalingas, ardantis universaliuosius kultūros pagrindus.

Klausimai ir užduotys

1. Paaiškinkite kultūros sąvoką.

2. Apibūdinkite materialiosios, materializuotos ir dvasinės kultūros apraiškas.
3. Paaiškinkite, ką reiškia socializacijos procesas.
4. Nurodykite veiksnius, sąlygojančius individo socializaciją.
5. Apibūdinkite pirminės socializacijos procesą, išryškindami slopinimo ir dalyvavimo įtaką.
6. Apibūdinkite antrinės socializacijos tipus.
7. Charakterizuokite pagrindinius socializacijos šaltinius.
8. Ką išreiškia šie kultūros elementai: simboliai, kalba, vertybės, normos, sankcijos?
9. Kuo skiriasi kultūrinis reliatyvizmas nuo etnocentrizmo?
10. Paaiškinkite subkultūros ir kontrkultūros sąvokas.

Literatūra:

Broom L. ir kt. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai. Kaunas, 1992, p. 36-43

Grigas R. Tautinė savivoka. Vilnius, 2001, p. 127-163
Kavolis V. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994.
12
Kavolis V. Kultūros dirbtuvė. Vilnius, 1996.
Crane D. (editor). The Sociology of Culture. Oxford and Cambridge, USA: Blackwell, 1995.

5. SOCIALINĖ STRUKTŪRA

Socialinė struktūra apima socialinės sąveikos būdus, nuolatinius socialinius santykius, suteikia
visuomenės gyvenimui organizuotumo ir reguliavimo įspūdį. Pagrindiniai jos komponentai: padėtis,
vaidmuo, grupė, institutas.
Socialinė padėtis (statusas) – nuolatinė individo padėtis visuomenėje, susijusi su tam tikrais
lūkesčiais, teisėmis ir pareigomis. Žmogaus padėtis visuomenėje lemia net jo dvasinę būseną ir sveikatą.
Geriau jaučiasi tie, kurie yra patenkinti savo padėtimi: gyvenantys santuokoje jaučiasi laimingesni, nei
vienišiai, labiau išsilavinę, nei neįgiję gilesnio išsilavinimo, dirbantieji, nei bedarbiai.
Socialinės padėties tipai: 1) gautoji, kurią sąlygoja lytis, rasė, amžius, gimimo vieta, tėvai,
anksčiau netgi profesinė veikla (valstietis, pirklys, bajoras); 2) įgytoji, kurią individas renkasi sąmoningai
ir jos siekia, kuri tampa ypač reikšminga judrioje šių laikų visuomenėje; 3) pagrindinė padėtis, kurią
dažniausiai apibrėžia profesija. Pavyzdžiui, vedęs studentas yra sūnus savo tėvams, vyras savo šeimoje,
tėvas savo vaikams, tačiau pagrindinė jo padėtis – studentas. Dirbantis studentas dažniau apibrėžiamas
pagal jo darbinę poziciją.
Socialinis vaidmuo – elgesio modelis, atitinkantis statusą. Dažniausia tai yra elgesys, kurio
tikimasi iš tam tikrą statusą užimančio individo. Vaidmuo yra dinamiškas: elgesys, kurio tikimasi
(lūkesčiai) ir realus elgesys nėra sutampantys dalykai. Elgesį lemia temperamentas ir charakteris, todėl tą
pačią visuomeninę padėtį užimančių žmonių elgesys yra individualus ir labai skiriasi.
Individui būdingas ne vienas vaidmuo, o jų rinkinys: dirbantis studentas vienaip elgiasi su
studentais, kitaip su dėstytojais, dar kitaip – su savo tėvais ar vaikais bei bendradarbiais. Skirtingi
lūkesčiai sukelia vaidmens įtampa. Pavyzdžiui, vienokio elgesio iš tarnautojo tikisi klientai, kitokio – jo
kolegos, dar kitokio – įstaigos vadovybė. Tai gali sukelti vaidmenų konfliktą. Kartais labai sunku suderinti
kelis skirtingus vaidmenis, pavyzdžiui, dirbančiai ir besimokančiai mažamečių vaikų motinai.
Vaidmenų apibūdinimas. T. Parson nurodo penkias charakteristikas:
emocionalumas (gydytojas prie ligonio – santūrus, artimieji – emocionalūs);
gavimo būdas (vienus vaidmenis lemia gauta padėtis, kitus pasiekia pats individas);
apimtis (vieni vaidmenys yra apriboti siaura profesine veikla, kiti – labai platūs, pavyzdžiui,
motina vaiku rūpinasi visapusiškai);
formalizavimas (vieni vaidmenys reglamentuojami taisyklėmis, pavyzdžiui, profesiniais
reikalavimais, kiti – neformalizuoti, pavyzdžiui, šeimos narių vaidmenys);
motyvavimas (skirtingi vaidmenys sąlygoja skirtingus motyvus, pavyzdžiui, verslininko ir
labdaros dalintojo).
Visuomenę sudaro socialinių institutų (ekonominių, politinių, teisinių ir kt.) visuma. Socialinio
instituto paskirtis – tenkinti kurį nors svarbų socialinį poreikį. Socialiniame gyvenime skiriami penki
pagrindiniai visuomenės poreikiai: 1) reprodukcijos; 2) gėrybių, reikalingų žmogaus gyvenimui,
gamybos; 3) saugumo ir socialinės tvarkos; 4) dvasinių problemų, gyvenimo prasmės; 5) žinių perdavimo
bei augančios kartos socializacijos. Šiuos poreikius tenkina baziniai socialiniai institutai: šeimos,
ekonomikos, politikos, religijos ir išsimokslinimo.
Šeimos instituto paskirtis – tęsti giminę (žmonijos egzistavimą), išlaikyti ir auklėti vaikus,
organizuoti kasdieninį šeimos narių gyvenimą.
Ekonomikos instituto paskirtis – organizuoti prekių bei paslaugų ir kitų gėrybių gamybą,
paskirstymą ir vartojimą.

13
 Politikos instituto paskirtis – sutelkti skirtingus interesus turinčius visuomenės narius, organizuoti
viešąjį gyvenimą, kurti žmonių bendrabūvio taisykles ir prižiūrėti kaip jų laikomasi. Skiriama vidaus ir
užsienio politika.
Religijos instituto paskirtis – padėti suvokti gyvenimo prasmę, žmogiškąją pareigą žemėje,
dorovės reikšmę ir vaidmenį. Religija stiprina visuomenės solidarumą, tarpusavio pagarbą, asmenybės
dvasingumą. “Dievas prisakė mums būti broliais”. Religija padeda suvokti šventumo sąvoką.
Išsimokslinimo instituto paskirtis – perduoti iš vienos kartos į kitą žinias, įgūdžius, vertybines
orientacijas, skatinti mokymąsi visą gyvenimą, visuomenės tobulėjimą, kultūros klestėjimą.

Klausimai ir užduotys

1. Apibūdinkite socialinės struktūros sąvoką

2. Ką nusako socialinė individo padėtis?
3. Palyginkite, kuo skiriasi gautoji padėtis nuo įgytosios?
4. Kuriais požymiais galima apibūdinti pagrindinę individo padėtį?
5. Paaiškinkite socialinio vaidmens dinamiškumą ir vaidmenų derinimą
6. Kokiomis charakteristikomis galima apibūdinti individo vaidmenį?
7. Apibūdinkite pagrindinius visuomenės poreikius ir juos atitinkančius institutus
8. Kokios svarbiausios šeimos instituto funkcijos?
9. Kuris institutas užtikrina įstatymų laikymąsi?
10. Kokios svarbiausios išsimokslinimo instituto funkcijos šiuolaikinėje visuomenėje?

6. SOCIALINĖS GRUPĖS, KATEGORIJOS IR ORGANIZACIJOS

6.1. Socialinės grupės samprata

Socialinė grupė – žmonių bendrija, kuriai būdingas tam tikras bendrumo laipsnis ir tarpusavio
sąveika. Grupės požymiai:
- narystė;
- vienijantys veiksniai (bendros vertybės, simboliai, padedantys atpažinti grupę, kultūros modeliai,
kuriems grupė yra pritarusi). Konformiškumas – grupės narių prisitaikymas prie bendrų vertybių ir normų;
- bendri uždaviniai.
Kaip taisyklė, grupė turi vadovą – “lyderį”, “autoritetą”.
Grupės nariai suvokia savo priklausomybę šiai grupei ir neretai kitų žmonių yra laikomi
priklausančiais šiai grupei. Grupę vienija suvokimas, kad kiekvieno nario elgesys yra svarbus kitiems jos
nariams. Grupės narių sąveika gali būti tiek labai stipri (pavyzdžiui, šeimoje, artimų draugų rate), tiek
labai silpna arba tik formali. Dauguma grupių toleruoja asmens laisvę, tačiau yra ir tokių, kuriose
individas visai nuasmeninamas, pavyzdžiui, fanatiška religinė sekta.

6.2. Grupių klasifikacija

Pagal svarbą ir sąveikos pobūdį skiriamos pirminės ir antrinės grupės. Pirminės (mažosios)
grupės pasižymi tiesioginiais asmeniniais emociniais ryšiais (pavyzdžiui, šeima, labai artimi draugai).
Mažiausios grupės - diada ir triada. Diada, statistiškai vertinant, yra gana nestabili, nors būna ir išimčių.
Triada taip pat nėra stabili, bet stabilesnė už diadą. Efektyvus mažos grupės narių skaičius – penki. Joje
dažniausia pasireiškia didžiausias pasitenkinimas bendra veikla. Antrinės grupės yra didelės,
nuasmenintos, besiremiančios bendrais specifiniais interesais arba bendra veikla. Šios grupės

14
dažniausia susidaro tik tam tikrai veiklai atlikti: darbo kolektyvas, mokinių klasė, studentų grupė, politinė
organizacija. Antrinių grupių viduje dažnai susikuria ir pirminės grupės, susijusios asmeniniais ryšiais.
Pagal veiklos tikslus skiriamos instrumentinės ir ekspresyvinės grupės. Instrumentinė grupė –
tam tikrai veiklai atlikti (sporto komanda, darbininkų grupė, muzikantų kapela), ekspresyvinė –
saviraiškai, emociniams poreikiams tenkinti (tautosakos rinkėjų būrelis, sporto sirgalių klubas ir pan.).
Kartais tarp šių grupių sunku nubrėžti ribą, nes atliekant tam tikrą veiklą būna tenkinami ir saviraiškos bei
kiti emociniai poreikiai.
Pagal individo susitapatinimo su grupe laipsnį skiriamos “savos” (mano, mūsų) ir “kitos” (ne
mūsų, svetimos) grupės.
Didelės socialinės grupės, kurių narius vienija tam tikri socialiniai, politiniai arba kultūriniai tikslai
ir veiksmų programa, vadinami organizacijomis. Organizacijos nuo kitų grupių skiriasi didesniu
apibrėžtumu: reglamentuota naryste, nuostatais, valdymo struktūromis (skyriai, valdybos, konkretiems
atvejams sudaromos darbo grupės ir kt. Organizacijos skirstomos į formalias ir neformalias,
susidarančias spontaniškai. Pastarosios dažnai vadinamos socialiniais tinklais. Jie atspindi socialinių
ryšių bendrumą, panašias socialines charakteristikas, panašų socialinį statusą: prestižinis klubas, tam
tikros meno srities gerbėjai ir pan.
Bendrija, kurios nariai yra vienu metu vienoje vietoje, bet jų sąveika – menka arba jos
praktiškai nėra, vadinama agregacija. Ryškus agregacijos pavyzdys – autobuso keleiviai.
Dideli visuomenės dariniai, kuriuose tarp individų nėra tiesioginės sąveikos, vadinami
kategorijomis: žemės arba privačių namų savininkai, nuomininkai, neįgalieji ir pan. Dažniausiai tokios
grupės išskiriamos tik vykdant socialinę statistiką. Tyrinėtojai dažniausiai visuomenėje išskiria
referentinę grupę, kuri atskleidžia tipinę elgseną – etaloną.
Didžiausios grupės, išskiriamos kultūros istorijoje, vadinamos civilizacijomis, išreiškiančiomis
konkretaus istorinio laikotarpio arba geografinio regiono socialinės ir kultūrinės raidos specifiką.

6.3. Formalizuotos valdymo organizacijos

Šiuolaikinėse visuomenėse yra susiformavusios specifinės valdymo aparato organizacijos,

sudarytos iš renkamų bei skiriamų pareigūnų, neretai turinčių politinį pasitikėjimą, ir profesionalų
tarnautojų. Neretai jos siejasi su techninėmis bei technologinėmis organizacijomis. Valdymo
(biurokratinės) organizacijos daugumoje visuomenių įsigalėjo nuo 19 a.
Svarbiausius biurokratijos bruožus gana išsamiai nusakė M. Weber.
1. Darbo pasidalijimas. Atskiras veiklos sritis aptarnauja etatiniai darbuotojai, kuriems ši veikla
yra pagrindinis užsiėmimas. Jų tarnyba grindžiama profesinėmis kvalifikacijomis. Kiekviename biure
(administracinėje įstaigoje) saugomi veiklos dokumentai. Dokumentų tvarkymas – viena iš svarbiausių
tarnautojo prievolių.
2. Valdžios hierarchija (“laiptų”, “pakopų”, “piramidės”, “šakų” principai): kiekvieną žemesnė
biurą kontroliuoja aukštesnysis.
3. Veiklą reglamentuoja griežtos taisyklės. Jos privalomos tiek tarnautojams, tiek ir klientams.
Tarnautojų veikla yra nuasmeninta. Darbuotojas privalo būti lojalus savo organizacijai, tačiau tai reiškia
taisyklių vykdymą, o ne asmeninį atsidavimą viršininkui.
4. Karjera. Tarnaujant biurokratinėje organizacijoje numatytas kilimas tarnyboje – pagal
ištarnautus metus ir nuopelnus biurui.
Biurokratija reiškia racionalų, griežtai reglamentuotą valdymą, vadovaujantis įstatymais ir
poįstatyminiais aktais. Tačiau ji turi ir ryškių trūkumų:
1. Vadovavimasis tam tikra ideologija, nuostata arba mitu. Tai sutelkia organizaciją, tačiau
gali trukdyti įvertinti realią situaciją, prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Tokiu atveju biurokratija tampa
pažangos stabdžiu. Pavyzdžiui, dabartinė kaimo situaciją kuruojanti žinyba vadovaujasi mitais apie
15
smulkiųjų ūkių išnykimo būtinybę, neleidžia formuotis viduriniajai kaimo gyventojų klasei, trukdo
smulkaus verslo plėtrai.
2. Neracionalių sprendimų tikimybė. Norint priimti tinkamiausius sprendimus, reikia sugebėti
įvertinti visą sistemą, išnagrinėti visas alternatyvas ir galimas pasekmes. Tačiau griežtas darbo funkcijų
susiskirstymas administracinėse įstaigose bei jų pavaldumo hierarchija eliminuoja tokios analizės
galimybę. Tarnautojas yra nesuinteresuotas atskleisti visą turimą informaciją ir dažniausia nepajėgus
vadovautis sisteminiu požiūriu.
3. Neracionalios plėtros polinkis. Biurokratai suvokia, kad jų reikšmingumas ir saugumas
priklauso nuo biuro plėtimosi. Tačiau besiplečiantis biuras darosi vis labiau nelankstus, ima strigti jo
vidinė organizacija. Kuo organizacija didesnė, tuo sunkiai bendradarbiauti tarpusavyje. Toks biuras darosi
nebekontroliuojamas, neefektyvus ir nebeatsakingas už jam patikėtą sritį, nors jo veiklos finansavimui
skiriamos vis didesnės lėšos.
Biurokratinės institucijos padalinių efektyvumą ženkliai sąlygoja ne tik darbuotojų
profesionalumas ar pareigingumas, bet ir jų valdymo stilius. Valdymas gali būti
autoritarinis (viską lemia vadovas);
globos (su darbuotojais tariamasi, jiems atskleidžiama daugiau informacijos;
valdymas dalyvaujant (vadovas bendrauja su pavaldiniais ir skatina juos bendradarbiauti
tarpusavyje);
valdymas nesikišant (vadovas yra pasyvus, o darbuotojai daro tai, kas jiems atrodo svarbu).

6.4. Valstybė ir valdžia

Valstybė yra visuomenės politinė organizacija, turinti įstatymų leidybos ir vykdomosios

valdžios institucijas. Aukščiausia valdžia, priklausomai nuo politinės sistemos, yra monarchas
(dabartiniu metu dažniausia laikomasi konstitucinės monarchijos modelio, kai monarcho veiklą
reglamentuoja Konstitucija), Prezidentas, Parlamentas, Vyriausybė. Valstybės institucijos vykdo vidaus ir
išorės (užsienio) politiką. Valdžios perimamumą demokratinėje visuomenėje užtikrina rinkimai. Lietuvos
Konstitucijoje sakoma, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas (Lietuva – parlamentinė
respublika), Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Pagal realias galias pajėgiausia yra vykdomoji valdžia
– Vyriausybė.
Valdžia yra politinis viešpatavimas. Valstybė savo raidos strategiją ir taktiką įgyvendina per
socialinius institutus: Vyriausybę, mokyklas, ligonines, teismus, policiją ir kt. Kiekviena vyriausybė
siekia patobulinti visuomenę, tačiau kartu stengiamasi išlaikyti joje stabilumą. Yra dvi skirtingos
socialinės kontrolės sampratos: tolerancijos ir draudimo. Kontrolė yra vidinė (savikontrolė) ir išorinė.
Išorinę kontrolę vykdo specialios institucijos: Vidaus reikalų ministerija, prokuratūra, Valstybės
kontrolierius ir kt. Kuo visuomenė demokratiškesnė, tuo labiau joje dominuoja įtikinimas ir savikontrolė.

6.5. Deviacijos samprata

Deviacija – nukrypimas nuo visuomenėje priimtų elgsenos normų (angl. – deviancy - nukrypimas).
Deviacija šiuolaikinėje sociologijoje traktuojama kaip nesugebėjimas prisitaikyti, netoleruotinas elgesys,
dažnai siejamas su blogiu arba net nusikaltimu. Pasižymintieji deviaciniu elgesiu bando jį pateisinti,
pasitelkdami visuomenei priimtinus argumentus, dažniausia pabrėždami asmens teisę elgtis laisvai,
ignoruodami akivaizdų faktą, kad toks elgesys pažeidžia kitų žmonių teises. Pavyzdžiui:
“Rūkau todėl, kad tai man teikia malonumą. Gyvenu vieną kartą ir turiu teisę mėgautis
malonumais.” Kad rūkymas sukelia ligas, yra nemalonus arba net pavojingas aplinkiniams, kad rūkymo
sukeltų ligų gydymas tampa sunkia našta visuomenei, rūkaliai stengiasi neužsiminti arba užginčyti daromą
žalą. Panašiai teisinasi girtuokliai, besielgiantieji amoraliai.
16
 Plėšikas bando teisinti savo elgesį ne tik visuomenei, bet ir pats sau, kad apiplėšia turtingesnius,
kurie turtą įgijo neteisėtais būdais. Pavyzdžiui, Tado Blindos fenomenas.
Tačiau ne visuomet deviacinis elgesys yra tyčinis ir piktybiškas. Jį gali sąlygoti ir nepakankamas
visuomenės dėmesys atskiroms socialinėms grupėms, ekonomikos nuosmukis. Pavyzdžiui, kaimo
gyvenamųjų vietovių ekonominės problemos, kurias sąlygojo neapgalvota žemės reforma, sąlygojo
gyventojų nuskurdimą, bedarbystę, socialinę atskirtį. Tokios politikos pasekmės – išplitęs nusivylimas
savo valstybe. Silpnesnės valios bei neturinčius tvirtesnių moralinių nuostatų asmenis tai privedė prie
girtuokliavimo, piktnaudžiavimo socialinėmis pašalpomis.
Socialinio neteisingumo arba karo išvargintose visuomenėse išsiskiria migrantai, pabėgėliai, maištininkai.
Tokiais atvejais deviacinis elgesys plinta, liudydamas apie permainų būtinybę. Kartais deviacinis elgesys
dirbtinai išpučiamas, bandant atkreipti visuomenės dėmesį ir išsikovoti lengvatų arba leidimo nepaisyti
pripažintų elgesio taisyklių.
Deviaciniu elgesiu pasižymintys asmenys ieško bendraminčių ir buriasi į grupes. Tai leidžia jam
jaustis tarp “savų”. Taip susikuria marginalinės grupės (alkoholikai, narkomanai, nusikaltėliai ir kt.).
Marginalas – asmuo, esantis skirtingų socialinių sistemų paribyje, patiriantis jų prieštaringą poveikį.
Deviacinis elgesys tampa tarsi kompensacine funkcija, palengvinančia neviltį, pyktį, įtampą. Marginalai
savo elgesiu oponuoja visuomenėje įteisintoms normoms, o kartais netgi bando įteisinti kitokį, negu
įprastą elgesį.

6.6. Deviacijos priežastys ir pasekmės

Deviacijos priežastys gali būti įgimtos ir įgytos:

1)deviacinį elgesį gali sąlygoti genetinės mutacijos, psichiniai susirgimai, fizinis luošumas;
2) deviacijos kilmė gali būti psichologinė, sukelta baimės, apmaudo, pykčio, noro atkeršyti ir pan.;
3) deviaciją gali sąlygoti nepakankamas išsilavinimas, kai reiškinio esmės nesuvokiantys asmenys
bando ją apibrėžti, remdamiesi savo menkomis žiniomis ir skurdžia patirtimi;
4) radikalūs politiniai ir ekonominiai pokyčiai, kai dalis žmonių bando išnaudoti pokyčius savo
naudai (“prichvatizacija”, korupcija ir pan.), o kiti pasimeta ir ima elgtis taip, kaip anksčiau niekada
nesielgdavo.
5) primityviosios pop-kultūros ir žiniasklaidos poveikis ypač ryškus paauglystėje ir ankstyvojoje
jaunystėje. Taip gali atsirasti noras išgyventi stiprius pojūčius, riziką išbandyti tai, kas draudžiama,
panieka institucijoms, palaikančioms tvarką, iškreiptas vyriškumo arba lyčių lygybės suvokimas.
Deviacijos pasekmės yra neigiamos ir teigiamos. Marginalai kėsinasi į kitų visuomenės narių
teises, jas nuolat pažeidžia. Išplitusi deviacija tampa rimta problema visuomenei. Pavyzdžiui, asmenys,
gyvenantys ne santuokoje, menkina asmeninės individo atsakomybės svarbą, ženkliai didina nepilnose
šeimose arba visai be tėvų augančių vaikų skaičių, sukelia visuomenės senėjimą. Valkataujančių,
girtuoklių arba narkomanų, organizuotų nusikaltėlių gausa sukelia tiek teisėsaugos, tiek ir finansines
problemas, platina amoralumą. Teigiamos pasekmės:
1) išryškina tas visuomenės gyvenimo normas, kurios nėra reglamentuotos griežtomis taisyklėmis.
Tai priverčia visuomenę apsispręsti;
2) sustiprina visuomeninę atsakomybę ir susitelkimą. Asmenis, piktybiškai nepaisančius dorovės
bei teisės normų, visuomenė per savo institucijas pašalina iš atitinkamos socialinės grupės (atleidžia iš
užimamų pareigų, nubaudžia laisvės atėmimu ir pan.). Tai tampa gera pamoka kitiems visuomenės
nariams;
3) skatina pribrendusius socialinius pokyčius, paspartina reformas.
Demokratiška visuomenė analizuoja ir kontroliuoja deviacijos apraiškas. Skirtingai nuo
autoritarinių režimų, kuriose pirmenybė teikiama represinėms priemonėms, demokratinėse valstybėse
ypač akcentuojama įspėjamoji (prevencinė) veikla. Egzistuoja formalioji ir neformalioji socialinė
17
kontrolė. Nusikalstamas, visuomenei pavojingas elgesys užtraukia bausmę. Neformalioji kontrolę
išreiškiama pastaba, įspėjimu, pasmerkimu, panieka.

Klausimai ir užduotys

1. Kokie požymiai padeda atpažinti grupę?

2. Kas vienija grupės narius?
3. Kokie veiksniai gali suardyti grupę?
4. Kaip atskirti pirmines ir antrines grupes?
5. Kuo skiriasi instrumentinė grupė nuo organizacijos?
6. Paaiškinkite pagrindinius biurokratijos bruožus
7. Kaip visuomenė gali šalinti trūkumus, išryškėjančius biurokratinėse struktūrose?
8. Kaip suderinti siekį tobulinti visuomenę ir išlaikyti jos stabilumą?
9. Apibūdinkite deviacijos apraiškas ir priežastis.
10. Nusakykite deviacijos prevencijos ir kontrolės formas demokratinėje valstybėje.

LITERATŪRA

Studijoms rekomenduojama pagrindinė literatūra (svarbiausi šaltiniai - išryškinti):

Leidinio ŠU
bibliotekoje Ar yra ŠU Egz. sk. fak.
Eil.Nr. Literatūros šaltinio pavadinimas
egz. knygyne metod. kab.
šifras
sk.
Gidens, Anthony. Sociologija. Kaunas: UAB „Poligrafija ir
1. 31 Gi-32 11 Ne
informatika“, 2005
Guščinskienė J. Taikomoji sociologija. Mokomoji knyga. Kaunas: 31 Gu-
2. 4 Ne
Technologija, 2004 258
Kardelis, Kęstutis. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. 001 Ka-
3. 37 Taip
Kaunas: Judex, 2002 413
Luobikienė, Irena. Socialinių tyrimų metodika. Mokomoji 31 Lu-
4. 8 Ne
knyga. Kaunas: Technologija, 2006 123
5. Matulionis, Arvydas. Sociologija. Vilnius: Homo Liber, 2003 31 Ma- 2 Ne
Pruskus, Valdas. Sociologija: teorija ir praktika. Vilnius:
6. 31 Pr- 7 Ne
Vilniaus teisės ir verslo kolegija, 2004
Sociologija. Vadovėlis. Sudarytojas Vylius Leonavičius. Kaunas:
7. 31 So- 24 Ne
VDU leidykla, 2004
Tidikis, Rimantas. Socialinių tyrimų metodologija. Vilnius:
8. 30 Ti-19 23 Ne
Lietuvos teisės universiteto leidybos centras, 2003
Kraniauskienė S. Sociologijos pagrindai: pagrindinės
9.
sociologijos temos: mokomoji knyga. V., 2009.
Zenonas Norkus "Nepasiskelbusioji imperija: Lietuvos
10. Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų
sociologijos požiūriu". V.: Aidai, 2009

18
 Papildoma literatūra:

Eil.Nr. Literatūros šaltinio pavadinimas

Akademinis jaunimas: gyvenimo būdas ir vertybės. Monografija. Atsakingas redaktorius – Antanas Čiužas.
1.
Vilnius, VPU leidykla, 2005
Bagdanavičius, Juozas. Socialinės sferos sociologija: teorinis metodologinis aspektas. Mokomoji knyga.
2.
Vilnius: VPU leidykla, 2005
Bagdanavičius Juozas, Grigas Romualdas, Senkus Vladas. Vadybos sociologijos aspektai. Mokomoji knyga.
3.
Vilnius: VPU leidykla, 2006
4. Durkheim, Emile. Sociologijos metodo taisyklės. Vilnius: Vaga, 2001
Etniškumo studijos. Etninis nepakantumas. Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centras. Vilnius:
5.
Eugrimas, 2006
6. Gaižutis, Algirdas. Meno sociologija. Mokomoji knyga. Vilnius: VPU, 1998
Giddens, Anthony. Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje.
7.
Vilnius: Pradai, 2000
8. Goffman, Ering. Savęs pateikimas kasdieniniame gyvenime. Vilnius: Vaga, 2000
9. Grigas, Romualdas. Tautinė savivoka. Vilnius: Rosma, 2001
10. Guščinskienė, Jūratė. Organizacijų sociologija. Vadovėlis. Kaunas: Technologija, 2002
11. Jasaitis, Jonas. Piliečio pozicija. Studijų knyga. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008
Kaminskas, Raimundas. Bendroji ir medicinos sociologija. Kaunas: Kauno medicinos universiteto leidykla,
12.
2006
13. Leonavičius, Vylius ir kt. Sociologijos teorijos. Vadovėlis. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005
14. Lietuvos socialinė struktūra. Kolektyvinė monografija. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, Firidas, 2005
15. Melnikas, Borisas. Transformacijos. Vilnius: Vaga, 2002
Masiulis, Kęstutis; Sudnickas, Tadas. Elitas ir lyderystė. Vadovėlis. Vilnius, Mykolo Romerio universiteto
16.
leidybos centras, 2007
17 Nisbet, Robert A. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai, 2000
18. Bourdieu, Pierre ir Wacquant Loic J.D. Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Vilnius: Baltos lankos, 2003
19. Pivorienė, Jolanta. Sociologijos pagrindai socialiniame darbe: šeima, sveikata. Kaunas: VDU leidykla, 2004.
Pruskus, Valdas. Primirštieji lietuvių sociologai. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Vilniaus
20.
pedagoginis universitetas, 2005
21. Ramanauskaitė, Egidija. Subkultūra: fenomenas ir modernumas. Kaunas: VDU, 2004
22. Slater Don, Tonkiss Fran. Rinkos visuomenė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004
Stankūnienė, Vlada ir kt. Šeima, vaikai, šeimos politika: modernėjimo prieštaros. Vilnius: Socialinių tyrimų
23.
institutas, Mokslo aidai, 2005.
24. Šiuolaikinė mokykla sociologų objektyve. Sudarė Valdas Pruskus ir Romualdas Grigas, Vilnius: VPU, 2006
Šlapkauskas, Vytautas. Teisės sociologijos pagrindai. Vadovėlis. Vilnius: Mykolo Romerio
25.
universiteto leidybos centras, 2004
26. Tautiškumas ir pilietiškumas: atskirtis ar dermė? Monografija. Autorių kolektyvas. Vilnius: VPU, 2007
27. Tomlinson, John. Globalizacija ir kultūra. Vilnius: Mintis, 2002
Vaitiekūnas, Stasys. Lietuvos gyventojai: per du tūkstantmečius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos
28.
institutas, 2006
29. Valackienė, Asta. Sociologinis tyrimas, Kaunas: Technologija, 2007
30. Vanagas, Jurgis. Miesto sociologijos pagrindai. Vilnius: Aldorija, 1996
31. Weber, Max. Religijos sociologija. Vilnius: Pradai, 2000
32. Macionis, John J. Society: The Basics, 8/E. Prentice Hall, 2006
33. Schools and Societes. Steven Brint. Stanford, California. Stanford Social Sciences, 2006
Social Structure: Changes and Linkages. The Advanced Phase of the Post-Communist Transition in Poland.
34.
Edited by Kazimierz M. Slomczynski. Warsaw: IFiS Publishers, 2002

19
Eil.Nr. Literatūros šaltinio pavadinimas
35. The Basics of Social Research / Earl Babbie. Belmont, California: Thompson/Wadfsworth, 2008
36. The Consumer Society: Myths and Structures. Jean Baudrillard. London: SAGE, 2007

SOCIOLOGIJOS EGZAMINO KLAUSIMAI

1. Sociologijos mokslo objektas ir dalykas
2. Pagrindinės sociologijos mokslo funkcijos
3. Sociologinio tyrimo struktūra. Tyrimų rūšys.
4. Pagrindinės sociologijos mokslų šakos.
5. Sociologijos mokslo atsiradimas. Pozityvistinė sociologija (O. Kontas)
6. Natūralistinė sociologija (H. Spencer)
7. Sociologija tampa savarankišku mokslu. Visuomenės samprata pagal E. Durkheim.
8. Max Weber – moderniosios sociologijos kūrėjas. Vertybių sistemos vaidmuo.
9. Kultūros samprata šiuolaikinėje sociologijoje. Materialioji ir dvasinė kultūra. Kultūros elementai.
10. Kultūrų įvairovė. Kultūrinis reliatyvizmas ir etnocentrizmas.
11. Subkultūra ir kontrkultūra. Vertybių nuvertinimas deviacinėse grupėse. Šių grupių įtaka visuomenei.
12. Socializacijos samprata. Socializaciją sąlygojantys veiksniai. Pirminė ir antrinė socializacija.
13. Socialinio vaidmens samprata. Individo vaidmenų rinkinys. Pagrindinės socialinio vaidmens
charakteristikos.
14. Socialinio instituto samprata. Baziniai socialiniai institutai. Pagrindinių visuomenės poreikių ir
socialinių institutų sąryšis.
15. Socialinės grupės sąvoka. Pagrindiniai grupės požymiai. Grupių klasifikacija. Organizacija,
agregacija, kategorija
16. Formalizuotos valdymo organizacijos. Svarbiausi biurokratijos požymiai (pagal M. Weber)
17. Valstybės sąvoka. Įstatymų leidybos ir vykdomoji valdžia.
18. Deviacijos reiškinys. Deviacijos priežastys ir pasekmės. Visuomenės kontrolė.
19. Socialinės stratifikacijos samprata. Socialinius sluoksnius charakterizuojantys požymiai. (bruožai).
Nelygybių atsiradimo priežastys.
20. Socialinės klasės uždarose ir atvirose (demokratinėse) visuomenėse. Socialinis mobilumas.
21. Sociologinio tyrimo samprata. Fundamentinių ir taikomųjų sociologinių tyrimų tikslai. Tyrimų
klasifikavimas. Kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai.
22. Tyrimo problema, objektas ir dalykas. „Raktiniai žodžiai“. Respondentų atranka, jos
reprezentatyvumo nustatymas. Hipotezių formulavimas. Tikslas ir uždaviniai. Tyrimo etapai.
23. Sociologinių tyrimų metodai, jų klasifikavimas. Kiekybiniai ir kokybiniai informacijos rinkimo
metodai. Teoriniai metodai.
24. Dokumentų analizės metodas taikomuosiuose sociologiniuose tyrimuose. Dokumentų rūšys.
Dokumentų analizės privalumai ir trūkumai.
25. Sociologinės apklausos. Jų vykdytojai, dalyviai, priemonės ir sąlygos. Apklausos reikalavimai.
26. Anketinė apklausa, jos privalumai ir trūkumai. Anketos sandara. Klausimai ir atsakymai. Anketinių
apklausų formos.
27. Apklausų metodai. Interviu. Ekspertų apklausa. Sociometrinė apklausa. Testavimas.
28. Sociologiniai stebėjimai ir eksperimentai. Stebėjimo duomenų fiksavimas. Stebėjimo privalumai ir
trūkumai. Eksperimentinės ir kontrolinės grupės.
29. Sociologinių tyrimų duomenų analizė ir apibendrinimas. Ranginis, intervalinis ir santykinis matavimo
lygis. Procentinis santykis. Vidurkiai. Duomenų pateikimas lentelėse ir grafikuose.
30. Aktualiausių taikomųjų tyrimų tematika Lietuvoje.
PAPILDOMA MEDŽIAGA STUDENTAMS

20
 1. Peter L. Berger. Sociologija.
Vertė Rita Dudonienė. Kaunas: Litterae Universitatis, 1995. – 195 psl. (Santrauka)

Didžioji amerikietiškos sociologijos dalis – tai nedideli tyrimai, nagrinėjantys neaiškius socialinio
gyvenimo fragmentus ir neperaugantys į išsamius sociologinius apibendrinimus. Sociologas siekia
nuosekliai ir apibrėžtai paaiškinti tikrovę. Jo tikroji būstinė – visos pasaulio vietos, jei tik ten renkasi
žmonės. Jo pagrindinis dėmesys – žmonių pasaulis, jų aplinka, institucijos, istorija ir aistros. Kilnumas ir
degradavimas, jėga ir tamsybė, intelektas ir kvailybė – visa tai jam yra vienodai įdomu, nepriklausomai
nuo jo asmeninių vertinimų bei nuostatų. Už kiekvienų uždarų durų jis tikisi atrasti kokį nors naują
žmonių gyvenimo aspektą, iki šiol nepažintą ir nesuprastą. Sociologo klausimai visuomet iš esmės yra
tokie patys:
- Ką žmonės čia kartu veikia?
- Kokie yra jų tarpusavio santykiai?
- Kaip tie santykiai transformuojasi į institucijas?
- Kokios kolektyvinės idėjos turi poveikį žmonėms ir institucijoms?
Vos tik sociologas iš dabarties atsigręžia į praeitį, labai sunku jo interesus atskirti nuo istoriko.
Dažniausiai sociologas sukasi sferose, kurios gerai pažįstamos ir jam, ir kitiems visuomenės
nariams. Tačiau sociologija žavi būtent galimybe naujai pamatyti visąlaik mus supantį pasaulį. Pirmoji
sociologijos taisyklė: dalykai yra ne tokie, kokie jie atrodo.
Terminu “kultūrinis šokas” antropologai įvardija naujos kultūros poveikį pirmą kartą su ja
susidūrusiam asmeniui: viskas gali skirtis nuo to, kaip esame įpratę savo šalyje. Sociologinį atradimą
galima apibūdinti kaip “kultūrinį šoką”, nepakeitus geografinės padėties. Tai staigus naujų ir netikėtų
žmogaus egzistencijos visuomenėje aspektų atskleidimas.
Sociologui visuomenė – tai didelis žmonių santykių kompleksas, tarpusavio sąveikų
(interakcijų) sistema. Max Weber teigė, kad socialine situacija vadiname tokią situaciją, kai žmonės
orientuoja savo veiksmus vieni kitų atžvilgiu. Teisininką domina oficialioji situacijos samprata,
sociologas dažnai tiria neoficialias sampratas ir interpretacijas. Teisininkui svarbiausia suprasti, ką
įstatymas traktuoja kaip nusikaltėlį. Sociologui ne mažiau svarbus ir paties nusikaltėlio požiūris į teisę.
Sociologinė perspektyva – sugebėjimas matyti, kas vyksta už socialinių struktūrų fasadų. Žmogus,
vakarais vaikščiodamas gatvėmis, ima galvoti, kas vyksta tame apšviestame kambaryje už užtrauktų
užuolaidų. Šeimos nariai maloniai bendrauja su svečiais? Tvyro begalinė neviltis dėl ligos ar mirties?
Keistas kulto ritualas? Pavojingas sąmokslas? Namų fasadai byloja tik apie architektūrinį kokios nors
grupės ar klasės, kuri gal jau seniai nebegyvena šioje gatvėje, skonį. Socialinės paslaptys glūdi už fasadų.
Kartais susiklosto tokios istorinės sąlygos, kai visuomenės fasadai yra negailestingai nuplėšiami, ir visi,
išskyrus pačius abejingiausius, yra priversti susipažinti su tikrove, glūdėjusia už šių fasadų.
Sociologui labiau rūpės išsiaiškinti, kaip galingos turto valdymo teisės veikia ar net kontroliuoja
išrinktų pareigūnų veiksmus. Šių valdymo teisių apraiškų nerasime miesto rotušėje, o greičiau aptiksime
jas kompanijų, kurių gal net nėra šios bendruomenės teritorijoje, bosų kabinetuose; saujelės įtakingų
asmenų privačiose valdose; gal kartais centrinėse kai kurių profsąjungų būstinėse ar net kriminalinių
grupuočių štabuose.
Krikščioniškos misijos Afrikos žemyne “akivaizdžiai” bandė atversti afrikiečius į krikščionybę, o
“latentiškai” padėjo sunaikinti vietinių genčių kultūras ir taip davė stiprų impulsą greitai socialinei
transformacijai. Rusijos komunistų partija kontroliavimo visas šalies socialinio gyvenimo sritis. Tokios
kontrolės “akivaizdi” funkcija buvo užtikrinti pastovų revoliucinės dvasios vyravimą, o “latentinė” –
susikūrė nauja biurokratų klasė, savo siekiais pavojingai buržuazinė ir visai nenorinti aukotis bolševikų
idealams.

21
 Idėjos, kuriomis žmonės aiškina savo veiksmus, yra demaskuojamos kaip saviapgaulė, noras
patikti, dvasinė būsena žmogaus, kuris iš įpratimo tiki savo paties propaganda. Sociologijos demaskavimo
veiksnys ir yra pastanga prasiskverbti pro žodžių miglos uždangą iki slaptų ir neretai nemalonių
pagrindinių veiksmo akstinų.
Sociologijos tėvyne laikoma Prancūzija. Sociologija susiformavo vykstant greitoms modernios
visuomenės transformacijoms, griūnant fasadams, nuvertėjant įsitikinimams ir kylant gąsdinančioms
naujoms jėgoms. Kitoje valstybėje – Vokietijoje, kurioje sociologinis sąjūdis prasidėjo XIX amžiuje, -
buvo kitaip. Sociologinę mintį galima bent iš dalies pagrįsti poreikiu išsklaidyti chaoso įspūdį, kurį
daugeliui sukėlė istorinių žinių lavina, noras susisteminti ir aprėpti jas. Amerikoje sociologija susilaukė
plačiausio pripažinimo. Beveik kiekvienoje Vakarų visuomenėje galima išskirti respektabilųjį ir
nerespektabilųjį sluoksnius. Šiuo aspektu Amerikos visuomenė irgi neišsiskiria. Tačiau į šį tvarkingąjį
pasaulį žvelgia “kita Amerika”, kurią galima atrasti kiekviename miestelyje ar didmiestyje, kuri turi savo
simbolius ir šneka sava kalba. “Kitą Ameriką”, šnekančią šia kalba, galima atrasti visur, kur žmonės
atstumti arba patys pasitraukę iš padoraus viduriniosios klasės pasaulio.
Amerikos sociologija, kurią anksti pripažino ir akademiniai sluoksniai, ir tie, kuriems rūpi
socialinė gerovė, nuo pat pradžių veikė išvien su “oficialiąja Amerika”, su visuomeninės bei nacionalinės
politikos kūrėjais. Tačiau Amerikos sociologijoje egzistavo labai svarbi povandeninė srovė, susijusi su ta
“kita Amerika”, kalbančia neliteratūrine kalba ir neturinčia jokių iliuzijų, su tokia mąstysena, kurios negali
paveikti ir apkvailinti oficialiosios ideologijos. Šiai “nerespektabiliai” perspektyvai Amerikoje geriausia
atstovauja Thorsteinas Veblenas. Ypač reikšmingas Vebleno darbas “Theory of the Leisure Class”
(Dykinėjančios klasės teorija), kuriame jis negailestingai nuvainikuoja amerikiečių buržuazijos
pretenzijas.
Beprecedentis geografinis ir socialinis mobilumas modernioje visuomenėje reiškia, kad egzistuoja
beprecedentė galimybių traktuoti pasaulį įvairovė. Kitų kultūrų pažinimas, kurį anksčiau buvo galima įgyti
tik keliaujant, masinės informacijos priemonių dėka tapo prieinamas kiekvienam savo namuose. Daugybė
žmonių – ir grupėmis, ir individualiai – ima keisti savo socialinę padėtį. Dažniausiai šie pokyčiai vyksta
kryptimi “aukštyn”. Šis judėjimas žmogaus gyvenime – tai kelionė ne vien per įvairiausias socialines
grupes, bet ir per intelekto pasaulius, kurie neatskiriamai susiję su tomis grupėmis. Turint galvoje
visuotinį šiuolaikinės visuomenės pasaulėžiūrų nepastovumą, mūsų amžius apibūdinamas kaip atsivertimų
(konversijų) amžius. Intelektualai yra linkę ypač dažnai bei radikaliai keisti savo pasaulėžiūrą. Išsilavinę
nūdienos žmogus nuolat abejoja dėl savo ir jį supančios visatos esmės. Neįmanoma gyventi pilnakraujo
gyvenimo, jei nesuvokiame, kad moralinės, politinės ir filosofinės nuostatos yra reliatyvios.
Socialinis mobilumas gyvenimo reinterpretacijos atžvilgiu sukelia labai panašių padarinių kaip ir
geografinis mobilumas. Pažiūrėkime, kaip keičiasi žmogaus saviįvaizdis, kopiant socialiniais laiptais
aukštyn. Turbūt liūdniausias pokyčio aspektas – kaip šis žmogus naujai interpretuoja savo santykius su
įvykiais ir žmonėmis, kurie jam anksčiau buvo brangiausi ir artimiausi (p.62). Visa tai tikriausiai taip
sena, kaip ir pati žmonija, kadangi turbūt visuomet vaikystės pabaigą žymi senųjų stabų išnykimas. Nauja
tai, kad mūsų visuomenėje tiek daug vaikų ne tik tampa subrendusiais, bet tuo pačiu pereina į socialinius
pasaulius, visiškai nesuprantamus jų tėvams. Tai yra neišvengiamas masinio socialinio mobilumo
rezultatas. Kurį laiką Amerikos visuomenė buvo labai mobili, todėl amerikiečiai daugybę laiko skyrė
naujoms savo kilmės interpretacijoms, vis iš naujo pasakodami (sau ir kitiems) savo gyvenimo istoriją:
“kuo jie buvo” ir “kuo jie tapo”. Daugybė žmonių užsiima ta pačia amžina pramoga – vis koreguoja savo
likimą, iš naujo perkurdami praeitį. Mes taisome savo praeitį ten, kur mums reikia, ir paliekame
nepakeistas tas vietas, kurias galima suderinti su dabartiniu įvaizdžiu.
Kiekviena pasaulėžiūra yra socialiai pagrįsta. Tai reiškia, kad mes keičiame savo pasaulėžiūras
(taigi kartu ir savo biografijos interpretacijas bei reinterpretacijas), kai pereiname iš vienos socialinės
aplinkos į kitą. Dauguma mūsų formuojame savo prasmes, perimdami iš kitų žmonių, ir mums būtina jų
nuolatinė parama, kad patys nenustotume tikėję šiomis prasmėmis. Iš tiesų visi tie žodžiai “prisitaikymas”,
22
“brandumas”, “blaivus mąstymas” bei panašūs yra susiję su socialiai reliatyviomis situacijomis ir tampa
beprasmiai, atskirti nuo jų. Žmogus prisitaiko prie konkrečios visuomenės. Jis bręsta, įprasdamas prie jos.
Ir jis yra blaivaus mąstymo, jei pripažįsta tos visuomenės pažiūras bei įprastines nuostatas. Todėl prasmių
sistemą keičiantys individai turi keisti ir savo socialinius santykius.
Žmogus visuomenėje. Tam tikro amžiaus vaikus labai domina galimybė atpažinti žemėlapyje
savo buvimo vietą. Vaikas pradeda dalyvauti suaugusiųjų pasaulyje – turėti adresą. Suaugusių pasaulio
horizontus apibrėžia koordinatės, kurias nustato visai vaikui nepažįstami žemėlapių sudarinėtojai.
Požiūriai, kuriuos suaugusieji priima kaip savaime suprantamus dalykus, paprastai ir laikomi sveiku
protu. Žmogus neišvengiamai susieja savo būtį su socialinio žemėlapio koordinatėmis. Būti visuomenėje
– tai būti tam tikrų socialinių jėgų susikirtimo židinyje. Ignoruoti šias jėgas yra rizikinga. Žmogus veikia
visuomenėje tiksliai apibrėžtų įtakos ir prestižo sistemų ribose. Suvokęs savo padėtį, žmogus suvokia ir
tai, kad jis nedaug ką gali pakeisti. Daugumos žmonių padėtį visuomenėje nustato taisyklės, kurioms
privalu paklusti.
Socialinė kontrolė – viena dažniausiai sociologijoje vartojamų sąvokų. Ji aprėpia daugybę
priemonių ir būdų nepaklusniems nariams sutramdyti. Jokia visuomenė negali egzistuoti be socialinės
kontrolės. Tačiau jos priemonės yra skirtingos įvairiose socialinėse situacijose. Kontrolės metodai skiriasi
priklausomai nuo konkrečios grupės pobūdžio ir tikslų. Kraštutinis ir, be abejo, seniausias socialinės
kontrolės būdas – fizinė prievarta. Jėga – bet kokios politinės santvarkos pagrindas. Tačiau kiekvienoje
normalioje visuomenėje jėga yra naudojama apdairiai, kaip kraštutinė priemonė. Pagal eiliškumą po
valstybės ir teisinės kontrolės dažniausiai minimas ekonominis spaudimas. Nedaug prievartos būdų yra
tokie efektyvūs, kaip tie, kurias grasinama pabloginti gyvenimo sąlygas ar sumažinti pajamas. Kai žmonės
gyvena ar dirba uždarose grupėse pažįsta vienas kitą, susiję asmeninio lojalumo ryšiais (šias grupes
sociologai vadina pirminėmis) – naudojami labai veiksmingi bei subtilūs kontrolės mechanizmai. Tai
įtikinėjimo, pašaipos, pajuokos, apkalbų, gėdos būdai. Po šiuo turbūt neišvengiamu spaudimu stengiantis
susitarti glūdi tikrai žmogiškas troškimas būti pripažintam. Vaikas prisitaiko ir paklūsta ne bijodamas
bausmės, o bijodamas būti išjuoktas. Galų gale pati skaudžiausia bausmė, kurią gali taikyti bendruomenė
savo nariui, - pasmerkti jį nuolatinei gėdai ar visai ištremti iš savo būrio.
Kita socialinės kontrolės sistema, daranti spaudimą atskiram individui, - tai moralė, papročiai ir
elgsenos normos. Tiesinės priemonės čia taikomos tik pačiais būtiniausiais atvejais. Nedarbas ir vienatvė
– gal būt nedidelė bausmė, palyginti su policijos prievarta, tačiau taip nubaustieji mano priešingai.
Išsilavinusi biurokratinė vyresnybė nebeišveja savo nepaklusnių darbuotojų į gatvę, o prispiria juos
kreiptis į psichiatrus.
Be visa apimančių priverstinių sistemų, kurioms turi paklusti visi, yra ir kitų, “mažesnio
skersmens” apskritimų. Profesijos įgijimas neišvengiamai pasmerkia individą daugybei kontrolės formų.
Jas vykdo licenzijų tarnybos, profsąjungos, darbdaviai ir kt. Taip pat labai svarbi neoficiali, bendradarbių
primesta kontrolė. Sunkiausia ištverti tokias sankcijas kaip socialinę izoliaciją, panieką ir pašaipą. Normų
laikymasis toks pat svarbus individo profesinei karjerai kaip išsilavinimas ar kompetencija.` Pagaliau
žmonių grupė, kurioje skleidžiasi vadinamasis privatus gyvenimas, t.y. individo šeima ir artimų draugų
ratas, taip pat sudaro kontrolės sistemą. Būtent šio rato sąlygoti socialiniai saitai paprastai yra
reikšmingiausi. Darbe lengviau negu namie kontroliuoti save, būti budriam ir apsimesti. Šiuolaikinė
amerikietiška “šeimos teorija”, pabrėžianti, kad namai – tai prieglobstis nuo susvetimėjusio pasaulio ir
įtampos, labai sustiprina šią kontrolės sistemą. Žmogaus artimiausi ryšiai yra tokie, kuriais jis gali išlaikyti
svarbiausius savivaizdžio komponentus. Rizikuoti suirti šiems ryšiams – tai rizikuoti visiškai prarasti save.
Todėl nenuostabu, kad autokratiškas įstaigos vadovas nuolankiai paklūsta savo žmonai ir keliaklupsčiauja
prieš draugus. Padėtis visuomenėje – individo vieta daugelio ribojančių bei varžančių veiksnių atžvilgiu.
Socialinė stratifikacija atskleidžia, kad visuomenę sudaro lygmenys, tarpusavyje susiję vieni su kitais
superordinacijos ir subordinacijos ryšiais, kurių išraiška gali būti galia, privilegijos ir prestižas.
Stratifikacija reiškia, kad kiekvieną visuomenę galima apibrėžti kaip rangų sistemą. Kriterijai, pagal
23
 kuriuos individai priskiriami tam tikriems lygiams, labai skiriasi įvairiose visuomenėse. Net ir toje
pačioje visuomenėje gali koegzistuoti kelios stratifikacijos sistemos, grindžiamos skirtingais skirstymo
kriterijais. Pavyzdžiui, labai skirtingi veiksniai lemia individo vietą tradicinėje Indijos kastų
visuomenėje ir nūdienos Vakarų visuomenėje. Mūsų visuomenėje materialinė gerovė dažnai veda į
politinę valdžią, bet nebūtinai būna šitaip.
Pagrindinis stratifikacijos tipas nūdienos Vakarų visuomenėse yra klasių sistema. Dažniausia
skirstoma į klases pagal ekonominius kriterijus. Klasinei visuomenei būdingas didelis socialinis
mobilumas. Todėl žmonėms labai reikšminga padėties simbolinė išraiška. Demonstruodamas įvairius
simbolius (materialius daiktus, elgesio ir kalbos stilių, skonį, priklausymą tam tikroms bendrijoms ir net
atitinkamas pažiūras), žmogus parodo, kokią visuomeninę padėtį jis jau pasiekė. Sociologai tai vadina
statuso simbolika. Individo klasinė padėtis, anot Max Weber, suteikia jam tam tikrų tikimybių, t.y.
gyvenimo galimumų, kokios dalios galima tikėtis visuomenėje. Individo klasinė padėtis sąlygoja, kokį
išsilavinimą gali gauti jo vaikai, kokio lygio medicininės pagalbos gali sulaukti jis bei jo šeimos nariai,
taigi, ko jis gali tikėtis iš gyvenimo.
Skirtingų visuomenės klasių gyvenimai skiriasi ne tik kiekybe (trukme) – jų gyvensenos skiriasi ir
kokybiškai. Sociologas, žinodamas apie individo du parametrus - pajamas ir profesiją – gali daug ką
nuspėti apie šį individą. Daugelį dalykų lemia kiekvienos klasės aplinkos reikalavimai. Kiekvienos klasės
aplinka nesuskaičiuojamomis įtakomis nuo pat gimimo formuoja asmenybę.
Institucionalizuota visuomenės struktūra sukuria mūsų veiksmų modelius. Tik labai retai mes
atsiduriame situacijoje, kai reikia patiems kurti naujus elgesio medelius ir vėliau jais vadovautis. Mes
esame viduje visuomenės, lokalizuoti tam tikrose socialinės sistemos vietose. Ši lokalizacija nustato ir
apibrėžia beveik viską, ką mes darome: nuo kalbos iki etiketo, nuo išpažįstamos religijos iki tikimybės
užbaigti gyvenimą savižudybe. Socialine padėtis mūsų norų nepaiso. Mūsų pasipriešinimas tam, ką
visuomenė primeta ar draudžia, duoda labai mažai naudos, o dažniausiai visai neduoda. Visuomenė, kaip
objektyvus ir išorinis reiškinys, aiškiausiai atsistoja prieš mus kaip prievartos forma. Esame lokalizuoti
visuomenėje ne tik erdvės, bet ir laiko atžvilgiu. Visuomenė yra istorinė esybė, savo gyvenimo trukme
pralenkiantis kiekvieno žmogaus gyvenimą. Mes norime paklusti taisyklėms, vaidinti vaidmenis, kuriuos
visuomenė paskyrė. Visuomenė lemia ne tik tai, ką mes darome, bet ir kas mes esame. Visuomenė
pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi veikti konkrečioje situacijoje. Identitetas yra socialiai įgyjamas,
socialiai palaikomas ir socialiai transformuojamas. Net visai abstrakčių idėjų, kurios, atrodo, labai mažai
susijusios su socialiniais dalykais, atveju, žinojimo sociologija stengiasi tiesiogiai susieti mąstymą su
mąstytoju ir jį supančiu socialiniu pasauliu.
Kiekviena socialinė situacija yra palaikoma prasmių, kuriomis ją apgaubia jos dalyviai, struktūros.
Pavienis individas, siūlydamas kitą apibrėžimą, negali labai smarkiai pakeisti situacijos, jei jos prasmę
seniai įtvirtino tradicijos ir visuotinis susitarimas. Šiuo atveju jis gali tik pasitraukti iš situacijos. Tai, kad
galima gyventi nusišalinus nuo visuomenės, tarsi jos pašalyje, jau rodo, kad visuotinai priimtos prasmės
nėra visagalės, kad jų prievarta ribota. Kartais individams pasiseka pasiekti, kad jų visai skirtingos
nusistovėjusio pasaulio interpretacijos prigyja bent jau šalininkų gretose.
Max Weber charizmos teorija: kaip sugriauti visuomenės priimtą “ savaime suprantamą pasaulį”.
Ji grindžiama ne tradicija ar teisėtumu, bet individualaus lyderio neparasta įtaka (buda, Jėzus,
Mahometas). Charizma gali atsirasti ir pasaulietiniame gyvenime (Cezaris, Napoleonas ir k.) Charizma
meta iššūkį senosioms definicijoms, pakeičia senąsias prasmes naujomis ir visiškai naujai apibrėžia
žmogiškosios egzistencijos prielaidas.
Ypatinga charizmatinio judėjimo trauka retai išlieka ilgiau, negu vienos kartos gyvenime.
Nekintanti charizma tampa “rutinizuota”, t.y. ji reintegruojama į visuomenės struktūras, neretai ne tokia
radikalia forma: pranašais seka popiežiai, o revoliucionieriais – valdininkai. Atvėsus sukilimų aistroms,
viršų ima ekonominiai interesai bei politinės ambicijos. Senieji įpročiai vėl išlenda ir revoliucijos sukurta

24
tvarka pradeda įgauti panašumų su ankstesniu režimu, taip negailestingai nuverstu. M. Weber charizmą
laikė viena iš pagrindinių varomųjų jėgų istorijoje, bet charizma visada yra labai trumpalaikis reiškinys.
Tačiau pasaulis niekada neišlieka visiškai toks, koks buvo. Net jei pokyčiai būtų gerokai mažesni, negu
vylėsi revoliucionieriai, jų vis dėlto yra. Kartais tik iš laiko perspektyvos galima suvokti, kokie gilūs jie
buvo. Nė viena socialinė struktūra, kokia stipri ji dabar beatrodytų, neturėjo šios stiprybės savo gyvavimo
aušroje. Visas jos išskirtines savybes sugalvojo ir įdiegė žmonės.
E. Durkheim ir M. Weber suformuluoto požiūrio į visuomenę nuostatos nėra logiškai
prieštaringos. Jos yra antitezinės, nes akcentuoja skirtingus socialinės tikrovės aspektus. Visai teisinga
teigti, kad visuomenė yra objektyvus faktas, verčiantis paklusti ir net kuriantis mus. Tačiau taip pat
teisinga teigti, kad mūsų prasmingi poelgiai paremia visuomenės statinį, bet prireikus padeda jį pakeisti.
Visuomenė apibrėžia mus, bet savo ruožtu ji yra apibrėžta mūsų.
Transformacija, atsiskyrimas ir manipuliacija. Visi socialiniai pokyčiai yra susiję su naujomis
tikrovės apibrėžtimis. Visos naujos definicijos reiškia, kad kažkas pradeda elgtis priešingai senųjų
apibrėžčių diktuojamiems lūkesčiams. Kai ne atskiri individai, o minios, politikų vadovaujamos, pareiškia
kitokį nusistatymą, socialinė sistema dezorganizuodama arba tenka imtis ją reorganizuoti. Kai negalima
transformuoti arba sabotuoti visuomenės, tai galima vidujai nuo jos atsiriboti. Tai gali padaryti tiek
individas, tiek jo bendraminčiai. Tokios “kontrvisuomenės, sukurtos kiek kitokių arba visai nepriklausomų
apibrėžčių pagrindu, egzistuoja kaip sektos, kultai, “rateliai” ar kitokios grupės, sociologų vadinamos
subkultūromis. Yra įmanoma žmonėms, pavieniui ar grupėmis, konstruoti savo “pasaulius” ir tokiu
pagrindu atsiskirti nuo pasaulio, kuriame gyventi jie buvo nuo pat pradžių ugdomi.
Manipuliacijos atveju individas nebando keisti socialinių struktūrų ar pats atsiriboti nuo jų. Vietoje
to jis bando apgalvotai pasinaudoti jomis netradiciniais būdais. Pramoninė sociologija pateikia daugybę
pavyzdžių, kaip dirbantieji panaudoja oficialią gamyklos tvarką tikslams, nesutampantiems ar net
priešingiems direkcijos intencijoms. Tokie asmenys simbolizuoja socialinį makevializmą, kai nuodugniai
išstudijuojama visuomenė ir, atmetus visas iliuzijas, randamas būdas ja manipuliuoti savo tikslais.
Individo vaidmuo gali būti priešingas visuomenės nustatytiems, apsimestinis spontaniškai arba apgalvotai.
Scena, teatras, cirkas ar net karnavalas – štai vaizdiniai mūsų dramos modeliui, suvokiant visuomenę kaip
sunkiai prognozuojamą, kupiną atsitiktinumų ir netikrumo. Jei socialinė tikrovė yra kuriama pagal dramos
principus, tai ji ir turi būti kaip drama lanksti, lengvai formuojama. Dramos modelis suteikia galimybę
ištrūkti iš griežto determinizmo.
Socialumo teorija. Jos kūrėjas – vokiečių sociologas Georg Simmel, M. Weber amžininkas, bet jo
požiūris į sociologiją labai skyrėsi. Jis teigė, kad socialumas yra žaidiminė socialinio bendravimo forma.
Susibūrime žmonės “žaidžia visuomenę”, t.y. bendrauja tarpusavyje, atmesdami įvairių socialinės
sąveikos formų įprastinį rimtumą: rimtą bendravimą pakeičia niekuo neįpareigojantis pokalbis, etiką –
manieros, estetiką – skonis. Lengvo bendravimo situacijos dalyviai laikinai pamiršta savo “rimtuosius”
identitetus ir pasineria į trumpalaikį fantazijos pasaulį, kur jie juokauja ir žaismingai vaidina, kad jų
neslegia padėties, nuosavybės ir aistrų įprastinė našta. Socialumo sukurtas pasaulis yra netvirtas, dirbtinis
kūrinys, kuris gali bet kuriuo momentu suirti, jei kas nors atsisako dalyvauti žaidime arba bando spręsti
rimtus (pavyzdžiui, verslo) reikalus. Tačiau “žaisdamas visuomenę” žmogus mokosi būti didžiosios
socialinės scenos aktoriumi.
A. Gehlen institucijų teorija teigia, kad institucijos reguliuoja žmogaus elgesį panašiai, kaip
instinktai nulemia gyvūnų elgesį. Tačiau yra esminis skirtumas tarp instinktų ir institucijų poveikio.
Gyvūnas, jei pamąstytų apie jį valdančius instinktus, pasakytų: “Aš neturiu pasirinkimo”. Ir jie būtų teisūs.
Žmonės sako tą patį aiškindami, kodėl jie paklūsta instituciniams imperatyvams, tačiau jie apgaudinėja
patys save. Jie gali pasakyti “ne” visuomenei ir yra dažnai taip padarę. Vaidmenys, kurių ribojami mes
egzistuojame visuomenėje, turi savyje “apgaulingo tikėjimo” galimybę. Kiekvienas žmogus, sakantis “Aš
neturiu pasirinkimo”, turėdamas omenyje socialinio vaidmens jam keliamus reikalavimus, yra šio

25
“apgaulingo tikėjimo” auka. Kadangi visuomenė yra tarsi socialinių vaidmenų raizginys, o kiekvienas iš
šių vaidmenų gali tapti pastoviu ar laikinu jo atlikėjo pasiteisinimu nenorint prisiimti atsakomybės, tai
galime teigti, kad apgaulė ir saviapgaulė yra socialinės realybės šerdis.
Martin Heidegger koncepcija, priskiriama egzistencialistinei koncepcijai ir pavadinta das Man.
Ji gali būti nusakoma žodžiais: “Taip nedaroma” (One does not do that). Joje nagrinėjama autentiškumo
ir neautentiškumo problema. Egzistuoti autentiškai – tai gyventi gerai suvokiant savo individualybės
nepakartojamumą ir išskirtinumą. Neautentiška egzistencija – savęs praradimas anoniminiame Man,
savojo unikalumo iškeitimas į socialiai sukurtas abstrakcijas. Tai ypač lemia žmogaus laikyseną mirties
akivaizdoje. Aišku, kad miršta vienas, konkretus, nepakartojamas žmogus. Tačiau visuomenė guodžia
mirštančiojo artimuosius bendromis kategorijomis. “Apgaulingas tikėjimas” atskleidė mums visuomenę
kaip mechanizmą, suteikiantį alibi mūsų bėgimui nuo laisvės. Man samprata pateikia visuomenės, kaip
gynybos nuo nerimasties, baimės, paveikslą. Visuomenėje egzistuoja “savaime suprantamos” struktūros.
Čia galėtume kalbėti apie „viskas gerai“ pasaulį (OK world). Tos struktūros apsaugo mus nuo atviros
gyvenimo nerimasties. Pasaulyje, “kur viskas gerai”, yra įsitvirtinę standartiniai veiksmai bei ritualai,
organizuojantys visas baimes taip, kad galėtume ramiau į jas reaguoti. Visos įšventinimo apeigos
iliustruoja šią funkciją. Gimimo stebuklas, geismo paslaptis, mirties siaubas – visa tai kruopščiai
užmaskuojama. Man koncepcija leidžia gyventi neautentiškai, ignoruojant metafizinius klausimus, kuriuos
iškelia mūsų egzistencija. Mus supa tamsa iš visų pusių, kai skubame per savo trumputį gyvenimą
neišvengiamos mirties link.
O kas yra tikrovė? Ji labai trapi ir sąlygiška. Vardai, adresai, profesijos bei žmonos gali staiga
pradingti ar pasikeisti. Visi planai galiausiai suyra. Visi namai kada nors ištuštėja. Jei mes ir nugyventume
visą savo gyvenimą be kankinančių klausimų, kas esame ir ką darome, vis tiek pabaigoje teks susidurti su
tuo vidurnakčio košmaru, kada pasijusime netekę visų vardų ir identitetų. Norint suvokti žmogaus padėtį
be paguodžiančių mistifikacijų, būtina peržengti “savaime suprantamą” visuomenės rutiną.
Makiavelizmas ir etika. Nors pozityvizmo vizija, kad žinojimas visada grindžia kelius į valdžią,
yra gana utopiška, visgi teisinga, kad įžvalgumas padeda įgyti reiškinių kontrolę. Tai ypač teisinga kalbant
apie įžvalgumą visuomeniniuose reikaluose, ką gerai žinojo ir mokė Machiavelli. Tik tas, kuris perpranta
žaidimo taisykles, gali sukčiauti. Laimėjimo paslaptis – nenuoširdumas. Tas žmogus, kuris nuoširdžiai
atlieka visus savo vaidmenis, kuris reaguoja į lūkesčius, jų smulkmeniškai netyrinėdamas, negali būti
“ekstazinėje” padėtyje ir todėl yra visai nepavojingas tiems, kurie rūpinasi taisyklių saugojimu. Fizikai
kuria pasaulio sunaikinimo projektus, o socialiniam mokslininkui patikėta mažesnė misija – formuoti tam
pasaulio sutikimą.
Makiavelizmas, politinis ar sociologinis jis būtų, yra nuostata pati savaime etiškai neutrali.
Makiavelizmas įgauna neigiamos moralinės energijos, kai jį taiko žmonės be etinių skrupulų ar
užuojautos. Vien tai, kad daug sociologų, nagrinėdami šias problemas, nekelia etinių klausimų,
pakankamai aiškiai įrodo, kad sociologinė perspektyva neskatina žengti į aukštesnę etinio jautrumo
pakopą. Mokslinė ir etinė sampratos iš esmės yra visiškai skirtingos. Moksliniai metodai negali paaiškinti,
koks turėtų būti teisingas gyvenimas.
Sociologija parodo žmogaus – tokio, kokį jį padarė visuomenė, ir žmogaus, kuris neryžtingai,
atsargiai, o kartais aistringai bandančio būti kuo nors kitu, pagal savo norą, - paveikslą. Sociologija
atskleidžia visišką visų socialiai suteikiamų identitetų santykinumą. Manantieji, jog jiems priskiriami
neigiami identitetai, yra linkę priimti tas kategorijas, minuso ženklą, siejamą su jų identitetu, pakeisdami
pliuso ženklu. Žydai pateikia savo identiteto kontrapibrėžtis, paprasčiausiai pakeisdami priešingais
ženklus, susijusius su antisemitinėmis kategorijomis. Negras ima jausti pasididžiavimą savo rase vietoj
anksčiau buvusios gėdos. Taip sukuriamas juodasis rasizmas, kuris tėra baltojo prototipo šešėlis. Iliuzijų
netekęs žmogus nėra nei dabartinio, nei būsimo režimo uolus tarnas, tačiau jis nebūtinai tampa nuo visko
atsiribojusiu ciniku. Ciniškas požiūris į visuomenę – ne vienintelis galimas pasirinkimas, atmetus
lengvatikybę, lankstų prisitaikymą prie šios socialinės eros ar patiklumą, laukiant naujos. Jei žmogus žiūri
26
į visuomenę kaip į komediją, tai nedvejodamas ją apgaudinėja, ypač tada, kai šitaip gali nors truputį
palengvinti širdgėlą ar šiek tiek praskaidrinti gyvenimą.
Sociologijos humanizmas. Iš gamtos mokslo atstovų sociologai gali pasimokyti labai svarbaus
dalyko – žiūrėti į savo discipliną šiek tiek kaip į žaidimą. Intelektualinei disciplinai būdingas ironiškas
skepticizmas savo užmojų atžvilgiu yra jos humanistinio pobūdžio ženklas. Neįmanoma perprasti
politikos, jei nelaikome jos konfidencialiu žaidimu, arba sunku suprasti stratifikacijos sistemą, jei
nepastebime jos maskaradinio pobūdžio.
Sociologų naudojama mokslo metodika suponuoja keletą tik šiai disciplinai būdingų vertybių.
Viena iš jų – atidus dėmesys dalykams, kurie kitiems mokslininkams atrodo nuobodūs ir neverti būti
mokslinio tyrimo objektais. Visa, ką žmonės daro ar kuo yra, - nesvarbu, kiek tai įprasta bei kasdieniška, -
gali būti reikšminga socialiniam tyrimui. Antra, tai sociologo atsakomybė vertinti gautus duomenis
neatsižvelgiant į savo simpatijas ir antipatijas, išankstines nuostatas, viltis bei baimes. Sociologas sugeba
išklausyti visų aplinkui, nepuolant išsakyti savojo nusistatymo, kas yra gerai, o kas blogai. Sociologija
gyvybiškai susijusi su tuo, kas yra pagrindinis humanitarinių mokslų objektas – žmogaus egzistencija kaip
tokia. Atvirumas humanistiniam sociologijos akiračiui numato nenutrūkstamą bendradarbiavimą su
kitomis disciplinomis, gyvybiškai susijusiomis su žmogaus egzistencijos tyrinėjimu. Pačios svarbiausios iš
jų – istorija ir filosofija.

2. Matulionis, Arvydas. Sociologija.

Vilnius: Homo Liber, 2002.- 198 p. (santrauka)

27
 Sociologija nagrinėja visuomenę kaip visumą. Tai mokslas, nagrinėjantis socialinių sistemų
sąveiką visuomenėje. Sociologija nagrinėja visuomenę ne abstrakčiai, bet konkrečiai, atsižvelgdama į
laiką ir vietą. Su laiku tiesiogiai susiję procesų dinamikos tyrimai. Robert Merton: sociologija yra ypač
naujas mokslas su ypač senu tyrimo objektu.
Sociologijos objektas: visuomenė, jos atskiros dalys, socialiniai procesai ir reiškiniai.
Sociologijos dalykas: socialiniai santykiai, socialinė aplinka.
Išskiriami fundamentalieji ir taikomieji-empiriniai sociologiniai tyrimai.
Bendrieji sociologijos požiūriai (paradigmos): socialinio konflikto, struktūrinis-funkcinis,
simbolinės sąveikos (interakcijos) ir kt.

Struktūrinė-funkcinė paradigma yra teorinė struktūra, kuri remiasi požiūriu, kad visuomenė yra
santykiškai stabili sistema, susidedanti iš daugelio skirtingų, santykiškai stabiliai tarp savęs susijusių
dalių. Socialinio elgesio modeliai – stabilūs. Kiekvienam socialinės struktūros elementui būdingos tam
tikros socialinės funkcijos. Kiekviena visuomenės dalis turi vieną ar kelias svarbias funkcijas, kurios yra
būtinos, kad visuomenė galėtų išlaikyti esamą šiuolaikinę formą. Šios paradigmos pagrindėjas – anglų
sociologas Herbertas Spenceris. Šiuolaikiniai pagrindėjai – JAV sociologai: Talkotas Parsonas ir Robertas
Mertonas. Ši paradigma kritikuojama, kad nepakankamai įvertina socialinius pokyčius, klasinius, rasės ir
lyties veiksnius.
Socialinio konflikto paradigmoje: visuomenė – sistema, kuriai būdinga socialinė nelygybė ir
socialinis konfliktas. Socialinis konfliktas – neišvengiamas visuomenės reiškinys ir socialinės raidos
stimulas, skatinantis socialinius pokyčius. Nelygybė yra nelygaus vertybių (pinigų, išsilavinimo, socialinio
prestižo ir pan.) pasiskirstymo tarp skirtingų gyventojų grupių rezultatas. Jei struktūrinė-funkcinė
paradigma akcentuoja stabilumą, tai socialinio konflikto paradigma apibūdina visuomenę kaip dinamišką,
skatinamą priešpriešos tarp turtingų ir beturčių. Pavyzdžiui, vaikams iš turtingų, privilegijuotų šeimų
keliai yra lengvesni. Pagrindinis klausimas: kurios grupės turi naudos, kurios – ne. Socialinė aplinka –
įvairių socialinių grupių kovos arena. Šios pažiūros laikėsi K.Marksas. Populiari buvusioje Sovietų
Sąjungoje.
Šiuo metu dominuoja modernaus socialinio konflikto paradigma. Žymiausi jos atstovai: JAV –
Luisas Kozeris ir vokiečių kilmės anglų mokslininkas Ralfas Darendorfas. L. Kozeris teigia, kad
kiekvienoje visuomenėje yra socialinės įtampos elementų. Konfliktas – ideologinis reiškinys, rodantis
socialinių grupių siekius. Socialinių ryšių sugriovimas gresia tik toms visuomenėms, kuriose konfliktai
skiria visuomenę į dvi priešiškas klases. Demokratinėse visuomenėse socialiniai institutai išsaugo socialinį
susitarimą ir konfliktai išsprendžiami. Anot R. Darendorfo, konfliktas – pasipriešinimo kiekvienoje
visuomenėje esantiems valdžios ir pavaldumo santykiams rezultatas, o konflikto priežastys –
neišsprendžiamos. Šiuolaikinė liberali visuomenė gali bandyti spręsti konfliktus individų, grupių ir klasių
konkurencijos lygiais. Konfliktas – ne griaunamoji, o skatinanti visuomenės pusiausvyros palaikymą
jėga.
Ši paradigma kritikuojama už tai, kad pabrėžiant socialinio konflikto reikšmę, supaprastinamas
visuomenės suvokimas, jos skirstymas į išnaudotojus ir išnaudojamuosius. Šios paradigmos atstovai tiria
ne tai, kas vienija žmones, o kas juos skiria.
Simbolinės sąveikos (interakcionizmo) paradigma: teorinė- metodologinė šiuolaikinės
sociologijos ir socialinės psichologijos kryptis, kurioje dėmesys koncentruojamas į socialinių sąveikų
simbolinį turinį. Žmogus turi kalbą ir kitus sąveikos simbolius. Reiškinio esmė išryškėja, vykstant
socialiniams procesams. Trys pagrindiniai socialinės sąveikos principai yra šie:
1) žmonės, remdamiesi reikšmėmis, naudojasi daiktais;
2) reikšmės atsiranda socialinėje sąveikoje;
3) socialinė veikla kyla iš visuotinės individualių veiklų sąveikos.

28
 Išorinė socialinė kontrolė virsta savikontrole. Reakcijų, veiklos formų, simbolinių turinių,
slypinčių asmenybėje, turtingumas ir ypatingumas priklauso nuo įvairovės ir platumo sistemų sąveikos,
kuriose dalyvauja asmenybė.
Išskiriamos Chicago ir Iova (JAV) mokyklos. Pirmajai būdingas dėmesys sąveikos procesui.
Antrajai – svarbiau nagrinėti stabilias, susiformavusias simbolines struktūras. Su simbolinės sąveikos
paradigma susijusi socialinės dramos koncepcija, kuri socialinį gyvenimą aiškina kaip dramos metaforos
realizavimą, analizuoja sąveiką, vartodami tokias sąvokas, kaip “aktorius”, “kaukė”, “scena”, “scenarijus”.
Simbolinės sąveikos kritikai teigia, kad ji koncentruoja dėmesį į mikroprocesus, per mažai domėdamasi
makroprocesams, neįmanoma ištirti asmenybės kūrybinių galių.
Nė viena paradigma nėra geresnė ar blogesnė. Yra skirtingi akcentai ir skirtingi matavimai.

Specialiosios (vidurinio lygio) sociologijos teorijos: kultūros, religijos, mokslo, darbo, socialinės
stratifikacijos, politikos, šeimos, švietimo, asmenybės, teisės ir kt.
Konkretieji sociologiniai tyrimai. Visuomenės nuomonės tyrimai.

Sociologijos kategorijos. Sociologija apima visą socialinę tikrovę, todėl viskas turi būti išreikšta
sociologijos kategorijomis: visuomenė, šeima, kultūra, nusikalstamumas. Bendriausios kategorijos:
civilizacija, sistema, funkcija, struktūra, statusas, vaidmuo, veiksnys, institutas, procesas, reiškinys,
empiriniai duomenys ir kt.

Sociologiniai tyrimai: sudaryti tyrimo programą, suformuluoti jo tikslus ir uždavinius,

suformuluoti problemą, apibrėžti tyrimo objektą ir dalyką, suformuluoti hipotezę, atlikti teorinį tyrimo
pagrindimą, pasirinkti tyrimo metodologiją. Metodai skirstomi į kiekybinius ir kokybinius. Anketavimas,
interviu, stebėjimas, lauko tyrimas, eksperimentas, oficialiosios statistikos duomenų interpretavimas,
dokumentų analizė, biografinis metodas ir kt.

Kultūra ir civilizacija. Kultūra – bendruomenę sudarančių žmonių gyvenimo būdas. Kultūrą

sudaro visa tai, kas sukurta žmogaus. Visos kultūros turi penkis bendrus komponentus: simbolius, kalbą,
vertybes, normas ir materialinę kultūrą. Masinė kultūra – dirbtinis kultūros pakaitalas, skatinantis ne
aukštąsias vertybes, bet smurtą, iškrypimą ir agresiją.
Subkultūra – kultūros modelis, besiskiriantis nuo dominuojančių toje kultūroje.
Kontrkultūra – kultūros modeliai, neigiantys dominuojančią kultūrą. Kultūros pokyčiai. Kultūros
integracija. Etnocentrizmas pasireškia tuo, kad savoje kultūroje kitos kultūros standartai atmetami.
Etnocentrizmo alternatyva yra kultūrinis realityvizmas – būdas įvertinti bet kurią kultūrą remiantis
savosios kultūros standartais.
Civilizacija – visuomenės, regiono kultūrinės ir socialinės raidos lygis ir specifika.
Socializacija – procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir
modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena. Pirminė (vaiko, naujoko ir pan.) bei antrinė
(besikeičiančių sąlygų pažinimas ir prisitaikymas prie jų, gyvenimo būdo keitimas) socializacija.
Socialinė grupė – tai dviejų ar daugiau žmonių bendrija, kuriai būdingas didesnis ar mažesnis bendrumo
laipsnis ir kurios nariai nuolat sąveikauja. Agregacija – bendrija, kurios nariai yra vienu metu vienoje
vietoje, bet jų sąveika – menka arba jos visai nėra, pavyzdžiui, autobuso keleiviai.
Dariniai, kuriuose tarp individų nėra tiesioginės sąveikos, vadinami kategorijomis. Pirminės ir
antrinės grupės. Mažiausia grupė – diada. Triada taip pat nėra stabili, bet stabilesnė už diadą. Idealus
grupės narių skaičius – penki, nes pasireiškia didžiausias pasitenkinimo bendra veikla laipsnis. Pirminėje
(mažoje) grupėje ryšiai yra tik asmeniniai ir tiesioginiai, pvz. šeimoje. Antrinė (didelė) nuasmeninta
grupė, kuri remiasi tam tikrais bendrais specialiais interesais ar bendra veikla. Jos narius veikia situaciniai
ryšiai, kurie vadinami antriniais. Politinės organizacijos – antrinių grupių pavyzdys. Grupė turi lyderį.
29
Konformiškumas – grupės narių noras prisitaikyti prie kultūros modelių, kuriems grupė yra pritarusi.
Referentinė grupė – etalonas individams vertinti įvykius ir priimti sprendimus.
Socialiniai tinklai. Ši sąvoka atspindi socialinių ryšių susipynimą, tačiau ryšys šiuo atveju yra
silpnesnis, daug laisvesnė priklauso bendrijai samprata. Pavyzdžiui, draugų ratas, prestižinis klubas.
Socialiniuose tinkluose susiburia žmonės su panašiomis socialinėmis charakteristikomis ir socialiniu
statusu.
Kultūros institutai. Mokykla. Sėkmingai reformai labai svarbūs du pagrindiniai veikėjai –
mokinys ir mokytojas. Turi keistis mokymosi motyvacija: ne dėl pažymio, bet siekiant tapti aktyviu,
profesionaliu, atsakingu už save, savo šeimą, savo visuomenę piliečiu. Mokytojas vėl turi tapti autoritetu
mokiniui, tapti mokinio katalizatoriumi, kad šis išmoktų pats rinkti ir įsisąmoninti naujas, sparčiai
besikeičiančias žinias. Mokymo programos turi išlaikyti fundamentalumo ir taikomumo balansą.
Išskiriamas: ikimokyklinis, mokyklinis lavinimas, kuriame svarbiausias yra asmenybės ugdymo aspektas.
Toliau eina profesinis ir neprofesinis lavinimas bei savišvieta.
Religija ir Bažnyčia. Religija – tikėjimų ir veiklos sistema, kuri padeda tam tikrai žmonių grupei
spręsti žmogaus gyvenimo problemą. Asmeninė religinė patirtis aiškinama kaip kulminacinis
išgyvenimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, tikrumo pojūtis.E. Durkheimo veikale “Elementarios
religinio gyvenimo formos” (1912) sakoma, kad religijos skiriamasis bruožas yra skirtumas tarp to, kas
šventa ir kas nešventa. Šventumo sfera – ypatinga galia, nesikartojanti kasdieniniame gyvenime. Tačiau
pats kasdieninis gyvenimas gali išryškinti tokius reiškinius, kuriems suteikiama šventumo aureolė. Įgiję
simbolinę reikšmę objektai vadinami totemais – vertybiniais žmonių grupės simboliais. Šventumo galia
sustiprinama ritualais., simbolizuojančiais šventas idėjas ar jausmus. Religija pripažįsta, kuria ir gina
šventumą. Religija remiasi tam tikra doktrina. Religinė doktrina yra teologinių pažiūrų sistema, nustatanti,
kas tikra, o kas klaidinga. Doktrinos pagrindas – nesąlygiškas tikėjimas absoliutu. Labiausiai paplitusios
religijos: katalikybė, islamas, induizmas, budizmas.
Religinės grupės klasifikuojamos į Bažnyčias, sektas ir denominacijas. Sekta – nedidelė, neformali
religinė organizacija, kuriai vadovauja pasauliečiai. Denominacija – tarpinė grandis tarp Bažnyčios ir
sektos, kelianti savo nariams mažesnius reikalavimus, nereikalaujanti iš savo narių religinės išraiškos ir
aktyvaus dalyvavimo. Denominacija turi savo profesionalius dvasininkus ir administraciją. Dar yra
ketvirtasis religinės grupės tipas – kultas: munistai, krišnaitai, scientologijos bažnyčia ir kt. Kartais jie
vadinami “naujaisiais religiniais judėjimais”.

Kultūros sociologija. Struktūrinė-funkcinė paradigma pateikia kultūros, kaip labai integratyvios,

santykiškai stabilios sistemos sampratą. Remiamasi idealistine filosofine doktrina, kuri teigia, kad idėjos
labiau negu materialiosios gamybos produktai yra žmonijos egzistavimo pagrindas. Kultūros vertybės
pasireiškia per platų socialinės veiklos ratą, padeda žmonėms susitelkti į visuomenę.
Socialinio konflikto paradigma aiškina, kad kultūra yra dinamiška socialinio konflikto arena.
Remiamasi materialistine kryptimi, kuri teigia, kad kultūros sistema negali lygiai patenkinti visų
visuomenės narių poreikių ir netgi sudaro galimybę vieniems engti kitus. Todėl kyla jėgos, kurios nori
pakeisti visuomenę.
Kultūrinė ekologija apibrėžiama kaip teorinė paradigma, nagrinėjanti ryšį tarp žmogiškosios
kultūros ir gamtinės aplinkos, skatina tirti jų ryšį.

Asmenybės sociologija. Apibūdinti sąmoningai socialinei būtybei dažniausiai naudojame sąvoką

žmogus. Individas, asmenybė. Asmenybės sociologijos objektas yra individo socializacija. Kaip individas
įsitraukia į visuomenės socialinius santykius, atskleidžia jo statuso ir socialinio vaidmens sąvokos.
Statusai yra priskirtieji (lytis, etninė priklausomybė, pavardė, gimimo vieta ir kt.) ir pasiektieji
(išsimokslinimas, profesija, mokslinis laipsnis, pareigos ir pan.). Socialinis vaidmuo – elgesys, siejamas su
statusu. Formalūs ir neformalūs vaidmenys. Dalis vaidmenų yra griežtai apibrėžti. Vaidmenis apibūdina ir
30
motyvacija. Sociologija nagrinėja ir vaidmens pasirinkimą. Konkretaus žmogaus elgesys yra unikalus, tik
jam būdingas vaidmenų traktavimo būdas. Keli vaidmenys sudaro vaidmenų sistemą. Situacija, kai
žmogus susiduria su būtinybe patenkinti kelių nesuderinamų vaidmenų reikalavimus, vadinama vaidmenų
konfliktu. Galimi keli konflikto sušvelninimo būdai: išskirti vienus vaidmenis kaip svarbesnius, negu kiti,
atskirti darbą nuo namų, pasitelkti humorą.
Švietimo sociologija. Sociologai tiria socialinę aplinką, kurioje vyksta švietimo proceso raida.
Švietimo sistema yra formalizuota (institucionalizuota) ir neformalizuota. Tiriama švietimo sąveika su
kitais visuomenės komponentais. Tai šakinė sociologija. Švietimo sociologijos sistemiškumo
reikalavimas: nagrinėjami atskirų sistemos dalių ypatumai ir funkcionavimas. Švietimą galima suprasti
kaip socialinę sistemą, nagrinėti jos funkcijas, vidinius ir išorinius ryšius, jos kaip socialinio ir
socializacijos instituto vaidmenį, ugdant visuomenės piliečius, formuojant visuomenės socialinę struktūrą
ir pačią visuomenę. Švietimo sociologijos objektas – pati švietimo sistema, o šios sociologijos dalykas –
švietimo sistemos ryšiai tiek jos viduje, tiek išorėje.

Bendruomenė – turinčių bendrų tikslų žmonių sąveikos forma. Kai dar nebuvo visuomenės, jau
buvo žmonių bendruomenė, suvienyta tikslo – išgyventi priešiškoje gamtinėje aplinkoje. Visuomenėje
vyksta prieštaringi procesai, vienus atitolinantys nuo kitų arba suvienijantys. Sparčiai tobulėjančios
informacinės technologijos atveria naujas bendravimo galimybes: mokslininkas gali jaustis esąs viso
pasaulio mokslo bendruomenės narys, tačiau jos gali žmogų ir įkalinti, atimti tiesioginio bendravimo
teikiamą emocinį ryšį.
Bendruomenė gali būti apibūdinama tautiniu, politiniu, teritoriniu, religiniu ir kitais aspektais.
Mokyklos bendruomenė. Giminė kaip bendruomenė. Kartais burtis į bendruomenę verčia nelaimė ar liga.
“Černobyliečių” ar “afganistaniečių bendruomenės.

Socialinė organizacija. Grupės sistemos ir struktūrų sudarymas ir yra socialinė organizacija.

Socialinė organizacija gali sietis ir su technine bei technologine organizacija. Technika sociologą domina
tiek, kiek ji lemia darbo pobūdį (kūrybišką ar monotonišką). Jį daugiausia domina, kokia turi būti
darbuotojo kvalifikacija, kiek darbuotojas priklauso nuo kolegų, kokie tarpasmeniniai santykiai darbo
grupėje. Socialines organizacijas galime apibūdinti pagal savanoriškumo ir formalizavimo laipsnį.
Formaliose organizacijose ypač svarbus valdymo modelis. Valdymas gali būti utilitarinis (tikslūs
nurodymai, ką reikia daryti), autoritarinis-normatyvinis (viršininkas įsako, pavaldiniai vykdo) ir
vienijantis (normas nustato pati grupė). Valdymo stiliai: 1) autoritarinis (viską lemia vadovas), 2) globos
(su darbuotojais stengiamasi tartis, pateikiant jiems visą informaciją), 3) valdymas dalyvaujant (vadovas
bendrauja su darbuotojais ir skatina juos bendrauti tarpusavyje), 4) valdymas nesikišant (vadovas yra
pasyvus, o patys darbuotojai daro tai, kas jiems atrodo svarbu). Organizacijos skiriasi pagal įkūrimo
pobūdį (vyriausybės įsakymais arba spontaniškai) ir pagal jų dydį: kuo ji didesnė, tuo mažesnė galimybė
bendrauti tiesiogiai.
Valstybė ir valdžia. Valstybė yra visuomenės politinė organizacija, turinti valstybės aparatą –
valstybinių institucijų ir organizacijų, realizuojančių valstybės funkcijas, visumą. Aukščiausia valdžia,
priklausomai nuo politinio valdymo sistemos, yra monarchas, prezidentas, parlamentas, vyriausybė.
Valdžios perimamumą užtikrina demokratiniai rinkimai. Valstybė turi vykdyti išorės ir vidaus funkcijas.
Išorės funkcijas sąlygoja šalių santykių istorija, valstybės dydis. Vidaus funkcijoms labai svarbi yra
valstybės sandara. Lietuvoje valdymo funkcijos yra padalintos. Konstitucijoje sakoma: “Valstybės valdžią
Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.” Pagal savo realias galias
pajėgiausia yra vykdomoji valdžia – Vyriausybė.
Valdžia – tai teisė ir galimybė pajungti ir kontroliuoti kitus. Pirmiausia tai yra politinis
viešpatavimas. Deja, jis neretai remiasi ekonominių grupuočių interesais. Kiekviena valstybė savo raidos
strategiją ir taktiką realizuoja per socialinius institutus: vyriausybę, mokyklas, ligonines, teismus,
31
policijos nuovadas ir pan. Kiekviena vyriausybė siekia patobulinti visuomenę, bet kartu stengiasi palaikyti
tam tikrą stabilumą, kad nebūtų didesnių sukrėtimų. Yra dvi skirtingos socialinės kontrolės sampratos:
tolerancijos ir draudimo. Kontrolė yra vidinė (savikontrolė) ir išorinė. Išorinę kontrolę vykdo specialios
institucijos: Vidaus reikalų ministerija, teismai, Valstybės kontrolė ir kt. Kuo visuomenė demokratiškesnė,
tuo labiau dominuoja įtikinimas ir savikontrolė.
Deviacija – tai socialinis elgesys, kuris skiriasi nuo priimtino visuomenėje. Nors deviacinis
elgesys apima ir nusikalstamą elgesį, tačiau jo pasireiškimo sritis – daug platesnė. Pirminė deviacija – tai
pirmas nusižengimo veiksmas. Antrinė deviacija (nukrypimas) – kai asmuo kartoja tą patį nusižengimą.
Deviacinė karjera – kai nepritapusieji prie visuomenės tęsia nepriimtiną elgesį. Deviacinis atsisakymas –
bandymas prisiderinti, pateisinti savo elgesį priimtinais motyvais (Tadas Blinda – teisybės vykdytojas, o
ne plėšikas). Deviacinis atvejis – išimtis, vienkartinis, netipiškas nukrypimas. Deviacinis išplėtimas
(“sutirštinimas”) – kai deviacijos pavojus padidinamas, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį.
Marginalumas apibrėžiamas kaip: 1) individo arba grupės padėties tarmiškumas ar ribiškumas; 2)
individo ar grupės kraštutinė padėtis tam tikrame sluoksnyje. Marginalas – asmuo, esantis skirtingų
socialinių grupių, sistemų paribyje ir patiriantis jų normų prieštaringą poveikį. Marginalinės grupės gali
būti nusikaltėliai, kaliniai, alkoholikai, migrantai, pabėgėliai, bedarbiai ir t.t. Marginalinių grupių
sociologijos dalykas – ribiškumas, pasireiškiantis deviaciniu elgesiu.
Karas – priešiškų valstybių politikos tęsimas ginkluotomis priemonėmis. Revoliucija – politinis
pokytis, įvykstantis veržiantis į valdžią tiems, kurie buvo opozicijoje. Tai perversmas, kurio metu masinio
judėjimo lyderiai prievartos būdu užgrobia valdžią, siekdami esminių socialinių pokyčių. Revoliucijos
dažniausia vyksta ekonomiškai atsilikusiose, skurdžiose šalyse. Potencialų pavojų politinei valdžiai gali
kelti ir minia. Minioje žmogus nebetenka savikontrolės, lengvai pritaria lyderiams. Minios reakcija gali
būti labai primityvi. Minia veikia spontaniškai, naudodama prievartą.
Socialinis judėjimas – bandymas pasiekti bendrų tikslų kolektyviniais veiksmais, kurie yra už
institucionalizuotos sistemos ribų. Socialinių judėjimų klasifikacija: 1) transformaciniai judėjimai, kurių
tikslas įgyvendinti toli siekiančius visuomenės pokyčius; 2) deformaciniai – kuriais siekiama pakeisti
atkirus socialinio gyvenimo aspektus; 3) išlaisvinimo judėjimai, skirti, pavyzdžiui, išlaisvinti visuomenę
nuo korupcijos; 4) alternatyviniai judėjimai siekia pakeisti pačią asmenybę. Tipiški socialinio judėjimo
pavyzdžiai: Žaliųjų judėjimas, Sąjūdis.
Žiniasklaida – socialinis institutas, skirtas skleisti socialinę informaciją gyventojams. Visuomenės
nuomonė – piliečių nuostatos jiems svarbiais visuomeninio gyvenimo klausimais, kurie yra viešai
diskutuojami.
Delinkventiškumas apima daugelio teisinių ir socialinių normų pažeidimą.

Darbo sociologija. Darbas yra sąmoninga, universali ir organizuota žmogaus veikla, kurios turinys
ir pobūdis yra sąlygojami darbo priemonių išsivystymo lygio ir visuomeninių santykių ypatybių, o žmogus
šioje veikloje save įtvirtina kaip visuomenės narį, kuriantį materialines ir dvasines vertybes savo
esminiams poreikiams patenkinti. Darbas yra tarpininkas tarp žmogaus ir gamtos, nusako specifines
žmogaus darbo kaip visuomeninio reiškinio savybes. Darbinė veikla išreiškia konkretų žmogaus
aktyvumą. Jame žmogus pasireiškia kaip kūrėjas. Darbo pobūdį sąlygoja darbo turinys, fizinė ir protinė
įtampa, visuomeniniai santykiai. Šie santykiai yra techniniai-technologiniai ir socialiniai-ekonominiai.
Visuomeninis darbo pasidalijimas yra visuminio visuomeninio darbo suskirstymas į atskiras sferas ir
šakas, į atskirus darbinio aktyvumo subjektus. Darbo rūšys: fizinis ir protinis, gamybinis ir negamybinis,
paprastas ir sudėtingas. Darbo aplinka yra visuma ir vienovė materialinių darbo proceso veiksnių ir
visuomeninių santykių, kurie kyla darbo procese tarp jo dalyvių. Darbo aplinka yra žmogaus gyvenimo
aplinkos dalis.
Dabartiniu metu ryškią vietą užima automatizuotų mašinų darbo aplinka. Automatizacijos
pagrindu tampa kibernetinės mašinos. Paprasta mažina apdoroja medžiagas ir energiją, o kibernetinė –
32
informaciją ir tiria automatizuotos sistemos funkcionavimo optimizavimo sąlygas. Kita kryptis –
mikroelektronika, sudaranti prielaidas žmogaus darbą pakeisti robotų darbų. Robotizacija sudarė
prielaidas lanksčioms gamybinėms linijoms. Konvejeris gamina tą patį produktą, lanksti linija gali
persikvalifikuoti pagal naujas programas. Darbuotojai, aptarnaujantys lanksčias linijas, privalo turėti
aukštą kvalifikaciją ir užsiimti intelektualine veikla. Darbas vis labiau priklauso nuo informacijos
panaudojimo laipsnio. Automatizacija vertinama tiek optimistiškai (automatizacija didina kūrybiškumo,
savęs realizavimo laipsnį), tiek pesimistiškai (automatizacija dehumanizuoja darbo procesą, didina darbo
įtampą, net bedarbių skaičių).
Darbo grupė – tai atskiroji (parcialinė) visuomeninė grupė, kurioje vyksta darbo procesas,
siekiama užtikrinti darbinės veiklos efektyvumą ir bendro darbo rezultatų pasiskirstymą. Darbo grupėje
egzistuoja tiek formalūs, tiek neformalūs ryšiai. Gamybinė grupė – visuma žmonių, susietų bendro darbo
priemonių panaudojimo, gaminant materialines vertybes, kad būtų patenkinti žmonių poreikiai. Nauja
darbo organizacijos forma yra susijusi su kompiuterizacijos atveriamomis galimybėmis. Vėl susidaro
galimybės žmogui darbo vietą grąžinti į namus. Kuriasi iš esmės nauja virtuali darbo aplinka. Tačiau
beveik nebelieka tiesioginio bendravimo su bendradarbiais, žmogus užsidaro tarp savo kambario sienų.
Didelės antrinės grupės, sukurtos siekti bendro tikslo, vadinamos formaliosiomis organizacijomis.
Formaliosios organizacijos (Amitai Etzioni, 1975) yra trijų tipų: normatyvinės, priverčiamosios ir
utilitarinės. Normatyvinės organizacijos - tai tokios organizacijos, kuriose žmonės, siekdami tam tikrų
tikslų, jaučia moralinį pasitenkinimą ir yra patenkinti savo socialiniu prestižu, kai jų veiklos pastangos yra
įvertinamos ne vien atlyginimu. Tai religinės, moterų, politinės partijos ir pan. Priverčiamosios
(totalinės) – skirstomos į baudžiamąsias (kalėjimai) ir gydomąsias (pvz., psichiatrinės ligoninės). Jų
tikslas – atskirti tokias kategorijas, kaip “kaliniai” ar “pacientai” kuriam laikui nuo visuomenės.
Utilitarinės užtikrina savo nariams materialinę naudą.
Biurokratija – tai organizacijos modelis, skirtas užtikrinti racionalumą, kompleksiškai
garantuojantis efektyvų iškeltų uždavinių įgyvendinimą. Biurokratijos charakteristikos: specializacija,
hierarchija, tradicijos, techninė kompetencija, impersonalizacija (nuasmeninimas) ir instrukcijos.

Mažųjų grupių ir biurokratijos palyginimas:

Bruožai Mažosios grupės Biurokratija
Aktyvumas Nariai užsiima panašia veikla Nariai užimti įvairiomis, specializuotomis
veiklomis
Hierarchija Neformali arba jos visai nėra Griežtai apibrėžta
Normos Remiamasi bendromis normomis Apibrėžtos taisyklės ir reikalavimai
Narystės Remiasi draugyste, asmenine Techninis kompetetingumas,
Kriterijai pažintimi siekiant konkrečių rezultatų
Ryšiai Įvairūs, daugiausia – pirminiai Daugiausia – antriniai
Komunikacija Daugiausia – tiesioginė Daugiausia formali, rašytinė
Dėmesys Orientuotas asmeniškai Orientuotas į tikslą

Biurokratija siekia suformuoti mažumos taisykles daugumai. Visuomenė gali būti vaizduojama
kaip piramidė, kurios viršūnėje – biurokratijos oligarchija. Šiuolaikinėje visuomenėje stebime du
skirtingus procesus. Tai - valdžios kaupimo efektas ir biurokratijos humanizavimas.
Užimtumas. Gyventojai –žmonių, gyvenančių tam tikroje teritorijoje, visuma. Gyventojų grupės
skiriamos pagal ekonominius, socialinius, demografinius, etninius, išsimokslinimo ir kitus kriterijus.
Gyventojai būna aktyvūs ir neaktyvūs. Išsivysčiusiose šalyse yra aukštas užimtumo lygis. Bedarbystė
būna laikina, latentinė (kai darbo jėga panaudojama nevisiškai), stagnacinė (apima tuos, kurie metų metais
negali gauti darbo), frikcinė (laikina, kai gamybos veiksmai neatitinka apskaičiavimų), struktūrinė (kai

33
darbo jėgos struktūra neatitinka jos poreikio), ciklinė (pvz. ekonominių krizių metu), savanoriškoji ( kai
atsisakoma dirbti dėl nepatenkinamo uždarbio ar kitų aplinkybių).
Darbo sociologija. Jos objektas – darbas, kaip socialinis, o ne kaip fizinis procesas. Darbo
sociologija nagrinėja darbinius santykius, žmogaus padėtį darbo sferoje, kvalifikacijos įgijimo procesą,
persikvalifikavimo galimybes, darbo kultūrą ir darbo moralę, laiką po darbo, kaip turintį įtakos darbo
našumui ir kt.
Visuomenės stratifikacija. Visuomenės struktūra suprantama kaip visuomenės susiskirstymas į
pastovius socialinius darinius, įgyjančius naujų savybių, lyginant su tomis, kurias yra įgiję jas sudarantys
individai. Su struktūros sąvoka siejasi kitos: sistema, funkcija, institutas, statusas, vaidmuo. Du
pagrindiniai visuomenės struktūrų modeliai: 1) kai struktūra yra visuomenės institutų sistema; 2) kai
struktūra yra socialinių grupių sistema. Socialines grupes, pavyzdžiui, galima skirstyti pagal galios
kriterijų. Labai svarbi visuomenės socialinė-demografinė struktūra. Luomai, kastos. Klasės.
Industrinei visuomenei pasiekus vartojimo visuomenės lygį, visuomenės struktūra taip pat
keičiasi: mažėja dirbančių pramonėje, daugėja – aptarnavimo sferoje. Kylant gyvenimo lygiui, didėja
vidurinioji klasė, kurios nariai gauna panašias pajamas, leidžiančias pakankamai neblogai pragyventi.
Pereinamaisiais laikotarpiais nedidelė aukštesnioji klasė sukaupia didžiulį turtą, vidurinioji klasė –
negausi, o dauguma sudaro žemesnę klasę. Tai vadinamoji trinarė klasinė visuomenės struktūra.
Nelygybė – universalus socialinės struktūros bruožas. Socialinė stratifikacija – bet kurios socialinės
grupės klasifikacija visuomenės socialinių pozicijų hierarchijoje pagal valdžios, nuosavybės, socialinio
įvertinimo ir psichologinio pasitenkinimo nelygybę. Gyvenimo stiliaus rodiklis apima tokius požymius,
kaip būsto rūšis, kaimynystė, rekreacijos galimybės, kultūros panaudojimo galimybės, santykiai tarp tėvų
ir vaikų ir kt. Šiuolaikinėje visuomenėje dažniausia būtent profesinis statusas lemia, kokiam sluoksniui
priskiriamas žmogus. Sluoksniai (stratai) suskirstyti hierarchine tvarka: finansinis, politinis elitas,
teisininkai, gydytojai, vadybininkai, tarnautojai, darbininkai, valstiečiai ūkininkai. Priklausymą
atitinkamam startui veikia socialinė kilmė: aukštesniosios klasės vaikai turi geras galimybes įsijungti į šią
klasę ir ją reprodukuoti. Socialinis mobilumas išreiškia socialinės pozicijos pokytį hierarchinėje
struktūroje. Yra socialinis mobilumas tarp kartų ir kartos viduje. Struktūrinis mobilumas susijęs su
visuomenės struktūros pokyčiais, cirkuliacinis – nesusijęs. Struktūriniai pokyčiai būdingi pereinamiesiems
laikotarpiams, cirkuliaciniai priklauso nuo paties žmogaus.
Stratifikacijos rodikliai ir skalė. Galima panaudoti 10-balę skalę, kurioje 10 - didžiausias (ne
aukščiausias), o 1 – mažiausias (ne žemiausias). Būtina remtis ne vienu stratifikavimo rodikliu, o
pavyzdžiui: valdžia, galia, statusas, kapitalas, teisėtumas, saugumas, amžius, išsimokslinimas,
urbanizavimas, gyvenimo kokybė, gyvenimo stilius, prestižas ir kt. Kuo šalis senesnė gyventojų amžiaus
požiūriu, tuo labiau reikia susimąstyti apie išlikimo perspektyvą. Kuo išsimokslinimo lygis aukštesnis,
tuo šalies potencijos didesnės. Urbanizavimas rodo, ar šalis yra industrinė, ar agrarinė. Sostinės
urbanizavimas – 10 balų, vienkiemio – 1.
Politinė sistema. Partijos. Politika – valstybės veiklos formų, uždavinių ir turinio nustatymas.
Politinė sistema – valstybės, jos įstaigų, politinių partijų, visuomeninių organizacijų sistema. Politinė
partija – organizacija, išreiškianti tam tikros socialinės grupės interesus ir idealus. Partija siekia
valdžios demokratiniu būdu. Didelę reikšmę turi partijos lyderio asmenybė. Politinę kultūrą apibrėžia
politinės pažiūros ir politinis elgesys. Pereinamojo laikotarpio politinei sistemai būdingas
daugiapartiškumas.
Stratifikacijos problema. K. Davis ir W. Moore knygoje “Stratifikacijos sociologija” teigė, kad
vienos socialinės pozicijos visuomet yra svarbesnės už kitas. Norint, kad šias pozicijas užimtų
tinkamiausi, būtina jiems garantuoti didesnį atlygį. Pozicijos rangą sąlygoja du veiksniai: geriausią atlygį
ir aukščiausią rangą turi tos pozicijos, kurios: 1) visuomenei yra svarbios; 2) reikalauja didžiausio
pasirengimo ir talento. Religijos svarba visuomenės stratifikacijai susijusi su valdžios kontrole ir
specialios dvasininkų klasės egzistavimu, jų išskirtine padėtimi. Anot K. Davis ir W. Moore, stratifikacija
34
siejama su gerove, turtu ir darbu. Žmogaus padėtis ekonomikoje dažniausia lemia jo priklausymą tam
tikrai pozicijai. Pozicija savaime neteikia nei valdžios, nei prestižo, nors sąlygoja didesnes pajamas.
Natūrali ir dirbtinė (techninė) aplinka. Ryškiausias techninės aplinkos pavyzdys – miestas.
Natūrali gamta turi ypatingą poveikį žmogui. Sociologai taip pat nagrinėja socialines katastrofų pasekmes.
Pirmoji urbanizuota valstybė – Britanija. Apie 1800 m., miestuose gyveno penktadalis gyventojų,
o apie 1900 m. – 74 proc. Tik nuo 20-ojo amžiaus statistikai pradėjo skirti didžiuosius ir mažuosius
miestus. Viena iš šiuolaikinės urbanizacijos formų – megapolis, labai tankiai apgyventa teritorija. Vienas
iš ryškiausių šiuolaikinių miestų plėtotės bruožų – priemiesčių plėtimasis (suburbanizacija). Miestuose
susipina globalinės ir vietinės problemos. Pagal urbanizuotų teritorijų ryšį su tarptautine ekonominių
santykių sistema, skiriami 5 miestų tipai: 1) pagrindinis miestas (štabas), kuriame kuriasi tarptautinės
korporacijos, yra tarptautinių finansinių ir pramoninių ryšių centras (pvz. Londonas); 2) inovacinis
centras – urbanizuota teritorija, skirta plėtoti mokslinę tiriamąją veiklą (Kembridžas); 3) modulinės
gamybos centras, kuriame pagal tarptautinį darbo pasidalijimą gaminami blokai (moduliai), kurie
surenkami kituose miestuose ar net kitose šalyse; 4) miestai, kuriuose gyvena išeiviai ir imigrantai iš
trečiojo pasaulio šalių (Majamis, Los Angeles); 5) poilsio (relaksacijos) miestai, esantys kurortinėse
vietovėse, gerose klimatinėse sąlygose (Palanga, Druskininkai, Maljorka, Sankt Petersburg (Florida,
JAV). Lietuvoje augo ne tik Vilnius, bet ir regioniniai centrai.
Miestų profiliai: sostinė, regiono centras, apskrities centras, rajono centras, uostas, kurortai.
Kolektyvinių sodų transformacija į gyvenamuosius rajonus.
Kaimai ir bažnytkaimiai. Dar 20-ojo amžiaus pradžioje dauguma kaimo gyventojų buvo susiję su
žemės ūkiu. Okupacijos ketais įvykdyta kolektyvizacija, gyvenviečių stambinimas. Dabar auga kaimo
tarnautojų skaičius. Vėl kuriasi stambus valstiečio ūkis. Kaimuose kuriasi verslininkai, maisto pramonės
įmonės. Plečiasi kaimo turizmas. Žmonės grįžta į tėvų sodybas. Kaime kuriasi menininkai. Bet padaugėjo
socialinių konfliktų, menkėja socialinė infrastruktūra.
Gyventojai. Juos tiksliausiai suskaičiuoja visuotinių surašymų metu. Surašymai atliekami kas 10
metų. Kinijoje ir Indijoje gyvena trečdalis viso pasaulio gyventojų. Ten labai aktualūs socialiniai ir
ekonominiai klausimai, pradedant nuo aprūpinimo maistu, darbu ir būstu, baigiant laisvalaikio
organizavimu. 2001 metų surašymas parodė, kad nuo 1989 metų Lietuvos gyventojų sumažėjo beveik 300
tūkst. Kinijai reikia riboti gimstamumą, Lietuvai – skatinti. Lietuvoje vyrai sudaro apie 47 proc.
gyventojų. Tačiau ypač svarbu balansas tarp 20-30 metų amžiaus vyrų ir moterų. Lietuvoje 82 proc.
sudaro lietuviai, 7 proc. - rusai, 6 proc. – lenkai, kitų tautybių - 5 proc. Svarbus išsimokslinimo (ne
išsilavinimo) lygis. Išsimokslinimas rodo, kiek mokytasi, kas pasiekta. Tai parodo šalies gyventojų
kokybę ir socializacijos procese įgytą potencialą. Užimtumo rodiklis ir bedarbystė. Žmogus – biologiškai
užprogramuota būtybė. Pagalba nevaisingoms šeimoms. Klonavimas. Mirtis, eutanazija. Sveikata labai
priklauso nuo vaiko socializacijos šeimoje sėkmės. Jei šeimoje nebuvo didelės psichologinės įtampos, jei
buvo pakankamai maisto, normalios buto sąlygos, jei šeimoje nebuvo girtaujama ir t.t., vaiko sveikata bus
žymiai geresnė. Medicinos sociologija nagrinėja įvairių žmonių grupių sveikatos ypatumus ir jų
priklausomybę nuo įvairių socialinių veiksnių.
Lytis - Sex ir Gender. Sex apibūdina biologinę žmogaus prigimtį, o Gender – socialinę ir
kultūrinę. Nors gimstame berniuku ar mergaite, turime išmokti būti vyru arba moterimi. Vyras tiek pačių
vyrų, tiek moterų apibūdinamas šiais bruožais: agresyvumas (64 proc.), jėga (61 proc.), pasipūtimas (59
proc.), neorganizuotumas (56 proc.), drąsa (54 proc.) pasitikėjimas savimi (57 proc.) nepriklausomumas
(50 proc.), ambicingumas (48 proc.), egoistiškumas (47 proc.), logiškumas (45 proc.). Moteris
apibūdinama kitais rodikliais: emocionalumas (81 proc.), plepumas (73 proc.), jautrumas (72 proc.),
kantrumas (64 proc.), romantiškumas (60 proc.), nepastovumas (58 proc.), atsargumas (57 proc.),
kūrybiškumas (54 proc.), taupumas (52 proc.).
Amžius. Amžius, kurio sulaukę žmonės apibrėžiami kaip seni, priklauso nuo žmonijos istorijos
laikotarpio ir kt. Amžiaus stratifikacija parodo nelygų įvairaus amžiaus žmonių pasiskirstymą pagal
35
sveikatą, valdžią ir privilegijas. Pagrindinė visuomenės senėjimo problema yra socialinė izoliacija.
Išlaisvinimo teorija sieja senesnių žmonių atleidimą iš darbo su visuomenės rotacijos būtinybe, bet
neįvertina to, kad patys seni žmonės nenori būti atleidžiami. Aktyvumo teorija sieja seno žmogaus
pasitenkinimą su aktyvumu: lemia ne amžius, bet aktyvumas. Socialinio konflikto požiūris lygina senus ir
jaunus žmones pagal pajamas.
Šeima – kraujo ryšiais besiremianti mažoji socialinė grupė, kurios nariai yra suinteresuoti gyventi
kartu ir padėti vienas kitam. Šeimos tyrimas negalimas be poreikių analizės. Poreikiai sąlygoja santykius,
kurie gali būti socialiniai-biologiniai, ūkiniai-ekonominiai, teisiniai, doroviniai-psichologiniai, estetiniai.
Išplėstinė (dviejų ir daugiau kartų) ir nuklearinė šeima., kurią sudaro tik tėvai ir nuo jų priklausomi
vaikai. Šiuolaikinėse visuomenėse šeimos gyvenimas pasižymi: 1) gyvenimu ne santuokoje, 2) skyrybų
skaičiaus didėjimu ir pakartotine santuoka, 3) šeimų, kuriose tėra vienas iš tėvų, daugėjimu; 4) visuomenei
senstant, vis didesniu skaičiumi nuklearinių šeimų, kurios rūpinasi neįgaliais giminaičiais. Santuoka yra
socialiai patvirtintas ir dažniausiai juridiškai įtvirtintas ryšys tarp suaugusio vyro ir suaugusios moters.
Monogamija, poligamija, poliandrija (moters galimybė ištekėti už kelių vyrų). Sugyvenimas (be juridinės
santuokos).
Santuokos problemos. Santuokos proporcija – suaugusių žmonių, kurie yra santuokoje,
kiekybinis santykis su visais suaugusiais. Šiai proporcijai didžiausios įtakos turi: sutuoktinių amžius,
gimstamumo pokyčiai, gyvenimo trukmė, migracija, ekonominės sąlygos, dirbančių ištekėjusių moterų
skaičius ir kt. Simetrinė šeima, kurioje valdžia pasiskirstyta lygiai, yra retenybė. Dvejų karjerų
santuoka – kai šiuolaikinės industrinėse visuomenėse abu partneriai siekia išlaikyti savo profesines
karjeras. Serijinė monogamija – pakartotinių santuokų pagrindu.
Urbanizmo sociologija. XX a. 3-4 dešimtmetyje Chicago, IL universitete suformuluotos
urbanizmo idėjos: Robert Park (1864-1944), Louis Wirth (1897-1952) ir kt. Dvi Čikagos urbanistikos
mokyklos koncepcijos: ekologinio požiūrio ir gyvenimo stiliaus.
Ekologinis požiūris: gamtoje organizmai turi polinkį į distribuciją (pasiskirstymą), todėl tarp
skirtingų rūšių pasiekiamas balansas. Urbanizuotų teritorijų apgyvendinimas ir įvairių tipų kvartalų
pasiskirstymas taip pat gali būti panašiai nagrinėjamas.
Gyvenimo būdo koncepcija: mistuose žmonės, gyvenantys kaimynystėje, dažnai nepažįsta vienas
kito. Žmonės mobilesni ir mažiau susiję vienas su kitu. Jų veikla daug intensyvesnė negu kaime.
Irstančios erdvės koncepcija. Urbanizacija – vienas iš supančios aplinkos kūrimo aspektų
industrinio kapitalizmo plitimo sąlygomis. Šiuolaikiniame pasaulyje pramonė nutrina miesto ir kaimo
ribas. Žemės ūkis tampa mechanizuotas ir pelningas, kaip ir pramonė.
Sociologiniai metodai: anketavimas, interviu, stebėjimas, dokumentų analizė, biografinis metodas,
eksperimentas, telefoninės ir pašto apklausos ir kt. Masiniams tyrimams labai tinka anketavimas.
Anketose uždari, atviri ir mišrūs klausimai. Lauko tyrimas. Sunkumai dėl kontakto su tiriamaisiais, dėl
anketuotojų tinkamumo, užsakovo reikalavimų ir kt. Pastovus ryšys tarp dviejų kintamųjų. Kuris
kintamasis yra priklausomas, o kuris – nepriklausomas. Atranka – tyrimo imties, kurios charakteristikos su
tam tikra pateisinama paklaida atitinka generalinę visumą, modelio pagrindimas. Ištisinė apklausa
(gyventojų surašymas ir kt.). Dalinės apklausos. Atrankos klaidų matavimas – reprezentatyvumo
paklaidos nustatymas. Atrankos imties formavimo etapai:
1) pagal tyrimo tikslus, t.y. pagal hipotezes, suformuojama atrankos struktūra. Atsižvelgiama tik į
tas generalines visumos savybes ir charakteristikas, kurios yra reikšmingos tyrimui;
2) atrankos imties struktūra parenkama turimos socialinės informacijos pagrindu;
3) atrenkami apklausos objektai.
Reikia atsižvelgti, kiek yra generalinės visumos elementų. Jų sąrašas turi atitikti šiuos
reikalavimus: išsamumo, tikslumo, adekvatumo, tyrimo vienetų nesidubliavimo ir kt. Kuo generalinė
visuma vienalytiškesnė, tuo atranka gali būti mažesnė. Atrankos pagrindimas galimas tik tikimybinių
(atsitiktinių) atrankų atžvilgiu. Stichinė (“pirmo sutiktojo”) apklausa negali būti laikoma tikimybine.
36
Kvotinė atranka – interviu metodui. Tikimybinė atranka: paprasta, sisteminė, serijinė (lizdinė). Paprastos
atrankos pavyzdys: iš darbuotojų sąrašo apklausiamas kas trečias (penktas ir pan.) Ne mažiau kaip 30
respondentų.
Interviu. Interviuotojas tiesiogiai apklausia respondentą pagal anketą (apklausos lapą). Svarbi
interviuotojo asmenybė, interviu aplinka, tempas.
Stebėjimas – specialus pirminės sociologinės informacijos rinkimo metodas. Jame yra tiesioginis
tyrėjo ryšys su tyrimo objektu. Sunkumai objektyvūs ir subjektyvūs. Stebėjimo duomenys užrašomi,
daromi foto, kino ir kitokie įrašai. Stebėjimas papildomas, kalbantis su žmonėmis, nagrinėjant
dokumentus, savo stebėjimą lyginant su kitų stebėjimų rezultatais. Lauko ir laboratoriniai stebėjimai.
Sisteminiai ir atsitiktiniai.
Sociometrinė apklausa, kurios metu tiriami santykiai grupėje ir tarpasmeniniai santykiai. Ryšiai
tarp narių nustatomi pasirinkimo, atmetimo ir išvengimo (neutralumo pagrindu), klausiant kiekvieną
kolektyvo narį apie kitus. Santykiai darbo kolektyve gali būti darbiniai ir nedarbiniai. Darbiniai santykiai
(“Ką pasirinktumėte porininku?”) rodo kompetetingumą, suderinamumą. Nedarbiniai kriterijai apima
tarpasmeninius santykius (“Su kuo norėtum švęsti savo gimtadienį”). Prognostinis kriterijus leidžia
nustatyti grupės narių laukimus pagal respondento suvokimą. Galima nustatyti, kaip apklausiamasis
suvokia kolektyvo struktūrą: “Kas iš brigados narių pasikvies jus porininku?”, “Kas pasikvies jus į
gimtadienio šventę?” ir pan. Teigiami ir neigiami (“Su kuo nenorėtumėte dirbti poroje?”) kriterijai: “Ką
norėtumėte matyti savo brigadininku? Ko nenorėtumėte matyti savo brigadininku” ir pan. Tiesioginiai ir
netiesioginiai klausimai: “Su kuo norėtumėte mokytis vienoje grupėje?”, “Jei mokysitės toliau, su kuo
norėtumėte būti vienoje grupėje?” Tyrimas turi būti atliekamas tik grupėse, jau turinčiose bendros veiklos
patyrimą (ne mažesnį kaip pusmečio), kuriose jau susiklostė pastovūs ryšiai tarp grupės narių. Optimalus
grupės dydis – 8-9 žmonės, nes tuo atveju yra tiesioginio aktyvaus bendravimo galimybė. Parametrinė
(pasirinkimų skaičius ribojamas) ir neparametrinė (pasirinkimų skaičius neribojamas) procedūra.
Apklausti turi ne tiriamosios grupės narys, atsakantieji negali tartis tarpusavyje.
Tyrimo rezultatų analizės etapai: aprašymas, aiškinimas, numatymas.
Aksiologija – mokslas tiriantis vertybes.
Empiriniai duomenys – gauti konkretaus tyrimo būdu.
Gyvenimo kokybė – materialinių, socialinių ir kultūrinių sąlygų įvertinimas, palyginti su tam tikru
visuomenėje pasiektu standartu.
Interakcija – dviejų ar daugiau elementų – žmonių, socialinių grupių – sąveika.
Paradigma – bendrųjų teorinių ir metodologinių teiginių sistema.
Referentinė grupė – etaloninė grupė, su kuria lyginama konkreti grupė.

Literatūra:
Gaidys Vladas. Visuomenės nuomonės tyrimai: teorija ir praktika. Vilnius: Žara, 1999.
Grigas Romualdas. Sociologinė savivoka. Specifika, metodai, lituanizacija. Vilnius: Rosma, 2001
Guščinskienė Jūratė. Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos ir komentarai. Kaunas:
Technologija, 2001.
Leonavičius Juozas. Sociologijos žodynas. Vilnius: Academia, 1993
Luobikienė Irena. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. Kaunas: Technologija, 2000.
MOKSLINIAI IR MOKSLO POPULIARINIMO STRAIPSNIAI

1. IŠLAIDOS VIRŠIJA PAJAMAS?

Pastabos apie „Namų ūkio tyrimus“

Jonas JASAITIS,

37
Docentas, socialinių mokslų daktaras
Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimų centro direktorius

Stebuklo nėra
„VARTOJIMO IŠLAIDOS VIRŠIJA DISPONUOJAMAS PAJAMAS“. Toks teiginys jau ne
kartą buvo skelbtas žiniasklaidoje tarsi kažkokia didžiausia „lietuviškoji sensacija“. Atseit, stebuklas:
žmonės išleidžia daugiau pinigų, negu jų uždirba. Išvada apie pajamas, mažesnes už išlaidas, vadinama
įdomia ir ką tik gautame „Namų ūkio tyrime“, analizuojančiame 2003 -2004 metų duomenis.
Turiu nuvilti skaitytojus. Jokios sensacijos, jokio stebuklo ir šį kartą nėra. Žmogus, gali išleisti
daugiau, negu uždirba, tik dviem atvejais: jeigu naudoja ankstesnių metų santaupas arba išleidžia skolintus
pinigus. Visais kitais atvejais galime konstatuoti, kad paskelbti duomenys yra netikslūs: arba žmogus
slepia dalį gaunamų pajamų, arba bando pasigirti, kad mokėjo daugiau, negu iš tikrųjų. Pavyzdžiui,
nusipirkai „pigių rūbų“ parduotuvėje kostiumą, prisitaikei pagal savo ūgį, išlyginai ir... pasipuošei.
Sutiktas kaimynas iškart pastebi naująjį apdarą. Tačiau negi jam prisipažinsi, kur įsigijai ir kiek iš tikrųjų
mokėjai. „A, smulkmena, va, itališkų rūbų salone pastebėjau, patiko, o ir nebrangus pasirodė. Penkis
šimtukus su centais atskaičiavau.“ Kaimynas pagarbiai (o gal net su pavydu) atsitolina: „Matai, koks,
gerai uždirbti pradėjo, o dar visai neseniai iš manęs alui skolindavosi...“
O dabar, kaip sakoma, juokus į šalį, rimčiau pasikalbėkime. Daug panašių tyrimų dabar atliekama,
bet ne visada galima jų išvadomis tikėti. Antai, visuomenės nuomonės tyrimų agentūros įtikinėja, kuriais
politikais rinkėjai labiausiai pasitiki arba už kurias partijas balsuotų. Rinkimams praėjus ir išrinktųjų
pažadams išgaravus, kažkodėl nė vienas neprisipažįsta, kad balsavo už A. Brazauską arba V. Uspaskich‘ą.
Neaišku tik, kada melavo: ar tada, kai tų agentūrų atstovai klausinėjo, ar po rinkimų, aptarinėjant jų
rezultatus.

Netobulos tyrimo metodikos?

Vakarietiškų manierų tyrinėtojas konstatuotų, kad tokiais atvejais kalta... tyrimų metodika: jeigu
ji būtų tobulesnė, tokių atitikimų tikimybė būtų mažesnė. Kokiomis metodikomis naudojasi mūsų pajamas
ir išlaidas bandantys suskaičiuoti namų ūkio tyrinėtojai, sunku pasakyti, nes apie jas tyrimų išvadose
nekalbama. Tačiau ten įrašyta prielaida, kad išlaidas, didesnes už pajamas, lėmė kelios priežastys. Viena iš
jų – respondentų nedeklaruotos veiklos pajamos, atlyginimai „vokuose“. Neabejotina, kad ir šio tyrimo
autoriams gerai žinomi ir kiti mūsų kasdienybės bruožai: pirma, tai pajamos iš vadinamosios „šešėlinės“
ekonomikos, antra, šiek tiek pinigėlių Lietuvoje likusios šeimos gauna iš artimųjų, dirbančių užsienyje,
trečia, šiokią tokią naudą gauname iš neformaliųjų miesto ir kaimo ekonominių ryšių. Kaime
gyvenančiam giminaičiui pavasarį padėjome bulves pasodinti, o rudenį jis mums maišiuką ką tik prikastų į
automobilio bagažinę įritino. O kai kurias pajamas išvis labai sunku suskaičiuoti. Pavyzdžiui, kaip
numatyti, kiek pajamų bus gauta iš sodo, daržo, miško. Daug žmonių verčiasi labai sunkiai ir stengiasi
išnaudoti visas galimybes papildomoms, kaip taisyklė, nepastovioms pajamoms gauti. Tebūnie pašlovintas
jų darbštumas ir išradingumas, nors ir sugluminantis statistikos departamento ir Mokesčių inspekcijos
institucijų tarnautojus – mūsų kuklių pinigėlių skaičiuotojus.

Ką rodo skaičiai?
Grįžkime prie tyrimo autorių pateiktų skaičių ir dar kartą įsitikinsime, kad dauguma mūsų tautiečių
gyvena labai kukliai. Ir labai nedaug uždirbame, ir didžiąją uždirbtų pinigų dalį išleidžiame kasdieninių
gyvybinių reikmių tenkinimui: maistui ir aprangai įsigyti, mokesčiams už butą užsimokėti. Kultūriniams
poreikiams (bilietams į teatrą, knygoms įsigyti, laisvalaikio kelionėms ir kt.) skiriame visai nedidelę
savo šeimos biudžeto dalį. Jau minėti vakarietiški tyrinėtojai, pamatę tokią šeimų biudžeto struktūrą,

38
besąlygiškai konstatuotų: „Gyvenate skurdo ekonomikoje“. Apie „šešėlinės ekonomikos bosus“ arba
didžiuosius politikus šį kartą nekalbėsime.
Kai kurie skaičiai, pateikti aptariamo namų ūkio tyrimų išvadose, - gana įdomūs, tad verta juos čia
pacituoti.
1 lentelė
PAJAMOS (litais, vienam namų ūkio nariui per mėnesį)

Šiaulių Panevėžio Vidutiniškai

apskrityj apskrityje Lietuvoje
e
2003 2004 2003 2004 2003 2004
Visos disponuojamos 401,9 442,8 442,9 468,7 457,6 495,8
pajamos
Piniginės pajamos 318,8 355 348,5 379,5 384,2 426,3
Iš jų: pajamos iš 199,5 214,1 198,7 216,4 250,3 273
samdomo darbo
pajamos iš verslo ir 23,9 29,2 22,9 33,9 19,7 28,9
individualios veiklos
žemės ūkio pajamos 4,5 11,2 11,9 15,1 0,9 7,5
socialinės išmokos 87,8 99,9 112,6 118,7 97,4 108,4
Šaltinis:
Pajamų struktūra rodo, kad dauguma žmonių pragyvena iš atlyginimo, gaunamo už samdomą
darbą. Antroje vietoje – socialinės išmokos. Tuo tarpu pajamos iš individualaus verslo sudaro tik nežymią
dalį. Kiekvienos demokratinės valstybės svajonė – laisvųjų savininkų visuomenė – mums dar tebėra
gana tolimas miražas. Mažėjantis gimstamumas ir didžiulė emigracija sendina tautą ir reikalauja vis
daugiau lėšų skirti socialinėms išmokoms.
Pagal gaunamų pajamų dydį Šiaulių apskritis nusileidžia Panevėžio apskričiai, tačiau jos abi
nepasiekia bendro valstybės vidurkio. Skaičiai rodo gyventojų pajamų augimą, tačiau ir dabar tenka
konstatuoti, kad gyventojų pajamos – dar gana kuklios. Reikia didelio išradingumo, kad pragyventum iš
pusketvirto šimto litų per mėnesį. O juk šis dydis reiškia vidurkį. Kaip pragyvena tie, kurie gauna
gerokai mažiau?

2 lentelė
IŠLAIDOS (litais, vienam namų ūkio nariui per mėnesį)

Šiaulių Panevėžio Vidutiniškai

apskrityje apskrityje Lietuvoje
2003 2004 2003 2004 2003 2004
Visos vartojimo 421,6 501,2 466,6 492,5 487,2 512,3
išlaidos
Piniginės išlaidos 337,6 413,4 371,4 403,2 412,6 442,9
Iš jų: maistui 107,4 126,1 123,1 134,2 131,5 141
alkoholiniams 7, 5 10,4 8,8 9,1 11,0 11,6
gėrimams
tabako gaminiams 6,7 7,2 5,9 6,2 7,5 7,8
drabužiams ir 31,3 46,4 34,7 36,6 38,3 41,9
avalynei

39
būstui (vanduo, 51,2 54,5 55,8 58,7 59,8 61,3
elektra ir kt.)
viešbučiai, kavinės, 14,4 17,3 11,2 13,1
restoranai, valgyklos
poilsiui ir kultūrai 15,8 22,0 15,0 18,1
švietimui 2,8 7,3 2,1 3,5

Neverta dar kartą grįžti prie pradžioje minėto skirtumo tarp pajamų ir išlaidų. Neteko girdėti, kad
kas nors jau būtų pavykę parengti metodiką, pagal kurias posovietinėje visuomenėje įmanoma tiksliai
suskaičiuoti visas gaunamas pajamas. Bandymai išvengti mokesčių – kol kas tebėra kasdieninis reiškinys.
Tačiau išlaidų struktūra liudija ne tik apie vis dar sunkiai įveikiamą skurdą, bet ir apie, švelniai sakant, dar
labai tobulintiną mūsų visuomenės vartojimo kultūrą. Palyginkime patys, kiek išleidžiame tabakui ir kiek
švietimui, kiek kultūrinių poreikių tenkinimui, pažintinėms kelionėms ir knygoms, ir pamatysime labai
ryškų savo buities kultūros paveikslą. Tikslesnį už sukurtą panaudojant tiksliausias socialinių tyrimų
metodikas.
Žinoma, kiekvieno valia savaip išleisti tai, ką uždirbo. Tačiau ir pasekmės bus tokios, kokių
nusipelnėme. Ar rungtyniausime su kitų valstybių piliečiais, kas daugiau išgeria ir surūko, ar kas labiau
rūpinasi asmenybės tobulinimu?

„Verslo“ poveikis
Pabaigai - keletas žodžių apie verslo ir mokslo santykį. Negailestingoji statistika sako, kad ryšys
tarp šių sričių Lietuvoje – vienas iš silpniausių Europoje. Tačiau vėl paklauskime patys savęs, o ar
daugeliui šių dienų lietuviškojo verslo atstovų reikia mokslo paramos. Koks gi verslas Lietuvoje vyrauja ir
duoda didžiausias pajamas? Gal toks, kuris remiasi aukščiausiomis technologijomis? Gal toks, kuriame
panaudojamas ypatingai turtingas etnokultūrinis paveldas ar kūrybinė menininkų energija?
Kokio „verslo“ dar pilna Lietuvoje, rodo ir šis pavyzdys:
... Kasdien matome mokinius, išbėgančius pertraukų metu. Gal į stadioną kamuoliu pažaisti? Ne. Į
gretimų namų laiptines dūmo patraukti ir keiksmažodžiais „pasivaišinti“. Traukia tą dūmą ir šlykščiausiai
keikiasi ne tik išstypę paaugliai, norintys kuo greičiau vyrais atrodyti, bet ir mergytės, kurioms vos 9-10
metukų. O dar kiti mokinukai, nunarinę galvas, apsidairydami neria į šiek tiek nuošalesnį kamputį,
pavyzdžiui, po daugiaaukščio namo balkonu ir švirkštais bado save. Prisirūkę, prisibadę, prisiuostę ir iki
soties prisikeikę grįžta į pamokas. Kokie jie po tokių „pertraukų“ sėdi klasėse? Ką jie dar pajėgia
įsidėmėti?
Kas juos skatina taip elgtis? Verslas! Tas pats, kuriam jokios mokslo paramos nereikia, nes pelnas
ir taip garantuotas. Tas, kuris blokuoja visas pastangas apsaugoti jaunimo sveikatą ir dorovę. Tas, kuris
per „modelių agentūras“ sugrūda dar iš paauglystės neišlipusias mergeles į prostitucijos mėšlą. Tas pats,
kuris paskui skundžiasi, kad apsvaigę jauni nusikaltėliai „žaibiškai apvogė parduotuvę“ ar kad laiptinėje
pasitikę apšvarino jos savininko kišenes. Tokie verslininkai patys kerta šaką, ant kurios sėdi. Įžūliai
griauna visuomenę, kurioje gyvena. Nejaugi nesuvokia, kad netrukus jų išlaidos keleriopai viršys
pajamas?

2. NEURBANIZUOTŲ VIETOVIŲ
ŠIUOLAIKINIŲ FUNKCIJŲ SISTEMA

Jonas Jasaitis
Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto

40
Kaimo plėtros tyrimų centro direktorius

Įvadas

Valstybės strateginis valdymas remiasi išsamia tiek bendrojo jos potencialo, tiek atskirų šakų ir
regionų galimybių analize. Darnaus vystymosi koncepcija į pirmąjį planą iškelia pagrindinio subjekto –
aktyvaus piliečio interesus. Šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje gyvenamoji vietovė negali likti
kliūtimi visaverčiam asmenybės ugdymui ir tolimesniam jos dalyvavimui, kuriant šalies gerovę.
Tačiau skirtingas kai kurių ūkio šakų ir atskirų regionų ekonominės plėtros lygis ir nepakankama
jų pažangos galimybių analizė labai apsunkina tiek bendrosios, tiek šakinių ir regioninių strategijų
rengimą. Ypač tai aktualu nepakankamai urbanizuotiems (užmiesčio, kaimiškiesiems) regionams, kaip
taisyklė, nutolusiems nuo pagrindinių pramonės centrų. Atsiliekančių sričių plėtros galimybių paieška
tapo svarbiausia Lietuvos strateginio planavimo problema.
Tyrimo tikslas: išryškinti naujas bei nepakankamai panaudojamas ūkinės veiklos funkcijas, kurių
plėtra padėtų ženkliai patobulinti neurbanizuotų vietovių strateginio valdymo metodologiją. Ši
metodologija turėtų remtis europiniu kaimiškųjų vietovių plėtros modeliu, nusakančiu naujas jų
pažangos galimybes, ir vieningos gyvybinės erdvės formavimo koncepcija, reiškiančia visišką
atsisakymą nuo valstybės teritorijos skirstymo į kaimišką ir miestišką dalį. Tyrimų, nagrinėjamų šiame
pranešime, pagrindinė hipotezė išreiškiama prielaida, kad neurbanizuotų teritorijų šiuolaikinių funkcijų
sistemos išryškinimas atvers naujas jų plėtros galimybes. Optimalių sprendimų paieška remiasi mokslinės
literatūros nagrinėjimu, labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos valstybių (taip vadinamų ES-15, t.y. iki
naujųjų narių įstojimo 2004 m. gegužės 1 d.) patirties ir įvairių gyventojų sluoksnių apklausos duomenų
analize.
Raktiniai žodžiai: vietovių klasifikacija, nauja kaimo samprata, neurbanizuotų vietovių funkcijos,
šiuolaikinių funkcijų sistema, suderinta funkcijų plėtra.

Tradicinė ir šiuolaikinė neurbanizuotų vietovių funkcijų samprata

Buitiškoji neurbanizuotų, t.y. kaimiškųjų vietovių samprata tradiciškai grindžiama teiginiu, kad
pagrindinė jų funkcija – žemdirbystė. Kaimas suprantamas kaip retai apgyventa vietovė, kurioje
plėtojama tradicinė augalininkystė, daržininkystė, gyvulininkystė, miškininkystė ir pan., o
daugumos gyventojų išsimokslinimas – nebaigtas vidurinis arba darbininkiškas profesinis techninis
(jie yra baigę žemės ūkio profesines technikos mokyklas arba specialybes įgiję trumpalaikiuose
kursuose, neatsitraukdami nuo gamybos). Jų darbo našumas – gana žemas, pragyvenimas – sunkus,
gyvenimo kokybė – nepakankama, laisvalaikis – primityvus, perspektyvų suvokimas – miglotas.
Nors tokia kaimo samprata yra susiformavusi, remiantis kelių dešimtmečių senumo vaizdiniais, tačiau ji,
kaip rodo mūsų tyrimai, yra vyraujanti miestiečių, sudarančių beveik 70 proc. Lietuvos gyventojų, tarpe.
Kaip žinia, Lietuvos urbanizacija buvo ypatingai intensyvi XX amžiaus 6-8 dešimtmetyje, kai spartus
pramonės augimas sąlygojo kaimuose atsilaisvinusios darbo jėgos persikėlimą į miestus. Miestų plėtra
sąlygojo esmines visuomenės švietimo, profesinės struktūros, būsto ir net kasdieninės buitinės elgsenos
permainas. Didžioji dabartinių miestiečių dalis – prieš tris ar daugiau dešimtmečių iš kaimo atvykę
asmenys ir jų dabartiniai palikuonys.
Buitiniais vaizdiniais grindžiama samprata lemia požiūrį į kaimą kaip į tokią ekonominę erdvę,
kurios paskirtis – aprūpinti žaliava maisto produktų gamybos ir kai kurių kitų pramonės šakų, susijusių su
žemės ūkiu arba miškininkyste, pavyzdžiui, tekstilės, baldų ir kitų medienos dirbinių gamybos, įmones.
Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojama žaliavos biokuro gamybai svarba. Reikalavimai didinti
darbo našumą, kaip taisyklė, siejami su galimybe gauti tokių žaliavų „kuo daugiau ir kuo pigiau“ [1].
Kaimo „sulyginimo“ su miestu koncepcija ryškiausiai išreiškiama projektais, kuriais siūloma
41
tobulinti užmiesčio teritorijų fizinę infrastruktūrą ir kaimo gyventojų buities sąlygas: tiesti naujus
ir modernizuoti iki šiol naudojamus kelius, ryšių linijas, gerinti prekybą ir buitinį aptarnavimą,
projektuoti patogesnius gyvenamuosius namus.
Tokia kaimiškųjų vietovių samprata trukdo suformuoti prielaidas, kurios sąlygotų esminius
socialinius neurbanizuotų vietovių pokyčius ir didintų jų vaidmenį bendroje valstybės ūkio struktūroje
Primityvus miesto ir kaimo funkcijų atskyrimas tapo pagrindine kliūtimi, tobulinant valstybės
strateginio valdymo sistemą. Ši samprata ryškiai prieštarauja pažangioms pasaulinėms ekonomikos
valdymo tendencijoms, kurios remiasi radikalia neurbanizuotos erdvės funkcijų plėtra ir siekia stiprinti jos
vaidmenį visapusiško valstybės gyventojų ugdymo sistemoje.
Skirtingas kaimiškųjų teritorijų traktavimas atsispindi ir teisės aktuose. Labiausiai išsivysčiusiose
ES valstybėse jau senokai atsisakyta vertinti šias teritorijas kaip vienkiemių ir mažų gyvenviečių
sistemą, daugiausia dalyvaujančią pirminėje žemės ūkio gamyboje. Vadinamosiose „ES-15“
valstybėse žemės ūkyje užimti tik 4-6 proc. darbingų asmenų. Tai reiškia, kad apytiksliai 1/20 dalis
dirbančiųjų aprūpina valstybę žemės ūkio produktais ir žaliava atitinkamo profilio pramonės
įmonėms. Todėl jau nebetikslu teigti, kad žemės ūkyje darbo našumas esąs žemas.
Mokslinėje literatūroje sutinkame gana skirtingus vietovių urbanizavimo lygio vertinimo
rodiklius. Pavyzdžiui, Europos Komisijos užsakymu Milano (Italija) mokslininkų atliktoje studijoje
„Europos kaimiškųjų vietovių tipologija“ [2, p. 8] pateikiamos dvi plačiausiai naudojamos vietovių
grupavimo sistemos. Pagal OECD metodiką, atsižvelgiama į tai, kuri regiono gyventojų dalis priklauso
kaimo bendruomenei. Remiantis šiuo kriterijumi, regionai skirstomi į tris tipus:
1) vyraujantis kaimiškasis profilis, kai daugiau kaip 50 proc. gyventojų priklauso kaimo
bendruomenėms;
2) vidutiniškai kaimiškasis profilis, kai nuo 15 iki 50 proc. gyventojų priklauso kaimo
bendruomenėms;
3) vyraujantis miestiškasis profilis, kai mažiau kaip 15 proc. gyventojų yra kaimo bendruomenių
nariai.
Eurostat‘o metodika remiasi tokiu rodikliu, kaip gyventojų skaičius 1 kv. kilometre:
1) tankiai apgyvendintos sritys, kuriose daugiau kaip 500 gyventojų viename kvadratiniame
kilometre. Šiai grupei priskiriamos Vakarų Europai būtingos susisiekiančių miestų, miestelių ir
priemiesčių sritys;
2) vidutiniško tankumo sritys, kuriose yra nuo 100 iki 500 gyventojų viename kvadratiniame
kilometre;
3) retai apgyvendintos sritys, kuriose yra mažiau kaip 100 gyventojų viename kvadratiniame
kilometre.
Kasdieninėje praktikoje praverčia ir paprastesni vietovių identifikavimo būdai, kuriuos sąlygoja
kiekvienos valstybės administracinį - teritorinį suskirstymą sąlygojantys norminiai aktai. Lietuvoje
kaimiškosiomis laikomos gyvenvietės, turinčios iki 3 tūkst. gyventojų. Vakarų Europos valstybėse šis
skaičius yra dvigubai didesnis, t.y. ten „kaimui“ priskiriamos gyvenvietės, kuriose gyventojų skaičius
siekia iki 6000 tūkst. Sparti gyventojų migracija, kurią dažniausia sąlygoja tokie veiksniai, kaip naujų
teritorijų skyrimas individualių gyvenamųjų namų statybai arba naujų įmonių steigimas, gali labai greitai
pakeisti vietovės pobūdį. Pavyzdžiui, per keletą metų buvęs „kaimas“ įgyja pagrindinius „miesto“
bruožus: nutiesiamos naujos gatvės, įrengiamos aikštės, prie jų įsikuria prekybos ir buitinio aptarnavimo
centrai, atidaromos naujos mokyklos, sveikatos apsaugos ir kultūros įstaigos. Nors toje vietovėse dar nėra
3 tūkst. gyventojų, tačiau kaimu (pagal anksčiau aprašytą buitinę jo sampratą) naujosios gyvenvietės jau
nebepavadinsi. Svarbiausias vietovės urbanizacijos požymis: sparčiai mažėja gyventojų, priklausančių
kaimo bendruomenėms, daugėja dirbančių kitose šakose, t.y. ne pirminėje žemės ūkio gamyboje.

Kaimo vietovių funkcijų pokyčius sąlygojantys veiksniai

42
 Lyg ir tikėtina, kad modernizuojant žemės ūkį, kaimo gyventojų skaičius turėtų ryškiai
mažėti. Ekonomikos klausimams skirtoje literatūroje dar tebekartojama, kad aukštas valstybės
teritorijos urbanizavimo lygis liudija apie ekonominę pažangą. Tačiau šiuolaikinių demografinių
procesų, o ypač valstybės viduje vykstančios gyventojų migracijos srautų analizė rodo, kad tokie teiginiai
tampa vis mažiau pagrįstais. Išsivysčiusių pasaulio valstybių miestų gyventojų skaičiaus pokyčiai liudija,
jog labai keičiasi pageidaujančių įsikurti didžiuosiuose miestuose, srautai. Pragyvenimo išlaidos
didmiesčiuose auga labai sparčiai. Tai sąlygoja ne tik brangstantys butai, bet ir jų aptarnavimo
paslaugos. Miestų administracijai tenka skirti vis daugiau lėšų komunaliniam aptarnavimui, transporto
sistemai tobulinti, užterštumui ir triukšmui mažinti, gyventojų saugumui užtikrinti ir kt. Gyventi
dideliuose miestuose darosi vis labiau nepatogu: transporto „kamščiai“ verčia eikvoti daug laiko
vykstant į darbą ir grįžtant į namus, ankštuose gyvenamuosiuose rajonuose sunku pailsėti po darbo, nėra
vietos vaikų žaidimų ir sporto aikštelėms ir t. t. Nuotaiką neigiamai veikia miestams būtingas gyventojų
susvetimėjimas. Minioje žmogus vis dažniau pasijunta vienišas, mažas ir nereikšmingas, neturintis su kuo
pasitarti, o esant reikalui, paprašyti pagalbos arba pasidžiaugti pasiekimais. Nuolatinė įtampa, skubėjimas,
vėlavimas sąlygoja depresiją. Todėl pasibaigus darbo savaitei stengiamasi iš didmiesčio ištrūkti. Tokios
tendencijos jau labai ryškios ir Lietuvoje, kurioje vis dar tęsiasi didelius statybų bendrovių pelnus
užtikrinantis daugiaaukščių namų statybos „bumas“.
Labiausiai miestų įvaizdžio vertinimą sąlygoja jų vaidmens valstybės ekonomikoje pokyčiai.
Kelių ir transporto priemonių modernizacija, gerėjantis susisiekimas su priemiesčiais, o ypač
naujųjų informacinių technologijų reikšmės augimas atėmė iš didmiesčių ekonominės pažangos
skatinimo monopolį: tiek pramonės įmones, tiek vadybos centrus galima steigti bet kurioje
vietovėje, kurioje yra greitasis internetas ir patogus susisiekimas.
Įvairiapusišką miestų vaidmens mažėjimą lemia ir poindustrinės - žinių visuomenės formavimasis.
Šioje visuomenėje didėja dėmesys gamtai, vis geriau suvokiama, kokius nuostolius atneša
visuomenės atitolimas nuo gamtos, kurį sąlygoja gyvenimas industrinėje aplinkoje. Analizuojami
tokios aplinkos sąlygoti visuomenės elgsenos pokyčiai, kaip aktyvaus žodyno nuskurdimas, primityvus
elgesys, jausmų eliminavimas iš viešojo gyvenimo, dažnėjančios žiaurumo apraiškos ir pan.
Pokomunistinių valstybių visuomenė giliau susipažįsta su Vakarų pasaulio socialiniais ir kultūros
procesais, lyginami vakarietiško ir buvusio komunistinio asmenybės ugdymo skirtumai. Pokomunistinėje
erdvėje imama vis labiau suvokti, kokias pasekmes sukelia tai, kad dauguma 50-mečių ir
jaunesniųjų gyventojų negali įvardinti jokios konkrečios vietovės, kurią galėtų laikyti savo gimtine.
Neįmanoma gimtine vadinti kažkokio daugiaaukščio namo, kuriame žmogus gimė ir keletą metų gyveno
ar daugiatūkstantinio miesto. Žmogus be gimtinės, anot populiarios sovietinio laikotarpio dainos, kurio
„adresas - ne namas ir ne gatvė, o Sovietų Sąjunga“, iš tikrųjų pasijunta lyg augalas be šaknų. Šiaulių
universiteto Kaimo plėtros tyrimų centre 2005-2006 metais atlikti tyrimai paliudijo apie labai
ryškias akademinio jaunimo išprusimo spragas. Respondentai akivaizdžiai painiojosi, įvardindami
gamtos objektų pavadinimus ir apibūdindami jų naudingumą. Jie taip pat negalėjo įvardinti Lietuvos
mokslininkų, menininkų ir visuomenės veikėjų, gimusių, gyvenusių ar dirbusių šiame regione. Jų žinios
apie naujausių laikų istorijos įvykius buvo labai silpnos, paviršutiniškos, „knyginės“, t.y. nesiejamos su
konkrečiomis asmenybėmis arba vietovėmis.
Dar didesnius nuostolius asmenybei atnešė tai, kad komunistinėje erdvėje žmogui buvo atimta
galimybė naudotis privatine nuosavybe. Asmuo, neišsiugdęs poreikio gerbti savo ir artimųjų nuosavybę,
naudojęsis daugiausia tuo, kas „visiems bendra“, labai sunkiai suvokia, kaip tausoti darbdavio, kaimynų ar
visuomeninę nuosavybę. Asmeniui, neįsisavinusiam privatinės nuosavybės sąvokos, labai sunku suprasti
savo atsakomybę valstybei ir dalyvauti jos valdyme. Pripratusiam, kad „viskuo pasirūpina valstybė“, labai
sunku kurti savo ekonominio gerbūvio viziją.

43
 Pirmieji elgsenos pokyčių būtinybę pokomunistinėje visuomenėje pajuto aktyviausieji jos nariai –
verslininkai. Simptomatiška tai, kad jie pirmieji suvokė būtinybę keisti šeimos būsto sampratą,
atsisakyti gyvenimo miesto daugiabučiuose ir kurti sodybas užmiestyje. Jie pirmieji įvertino individualios
sodybos teikiamus privalumus tiek suaugusių buičiai ir poilsiui, tiek vaikų ugdymui.
Lietuvos Statistikos departamento naujausių (2006 m.) duomenų analizė rodo, kad per pastarąjį
dešimtmetį skaičius asmenų, užimtų pirminėje žemės ūkio gamyboje sumažėjo net 7 procentais: nuo 20
iki 13 proc. Ūkiai stambėja, juose diegiamos naujos žemdirbystės technologijos, naudojama moderni
žemdirbystės ir gyvulininkystes technika. Galimybės diegti naujoves padidėjo, Lietuvai tapus ES nare.
Pokyčiai žemės ūkyje sąlygojo demografinių procesų dinamiką. Vis daugiau darbingų asmenų,
gyvenančių kaime, persikvalifikuoja arba įgyja nežemdirbiškas profesijas. Kaimo plėtros tyrimų centre
atlikti tyrimai patvirtino hipotezę apie spartų kaimo gyventojų profesinės struktūros kitimą. Dirbantieji ne
žemės ūkio įmonėse kaimo gyventojai jau sudaro beveik 35 proc. Dėl gerai žinomų priežasčių nemaža
kaimiškųjų vietovių gyventojų dalį sudaro senatvės pensininkai ir neįgalieji. Tarp mūsų respondentų šios
socialinės grupės nariai sudarė 27,6 proc.
Kaimiškosiose gyvenvietėse, kurioje nėra ryškesnių ūkinės veiklos diversifikacijos požymių, per
10 proc. asmenų, praradusių darbą žemės ūkyje, tačiau nesugebėjusių persiorientuoti darbui laisvosios
rinkos sąlygomis, šiuo metu gyvena iš socialinių pašalpų. Ilgalaikių bedarbių tarpe daugėja praradusių
motyvaciją įgyti paklausią darbo rinkoje specialybę ir ieškotis kito darbo. Šios grupės atsiradimą
lėmė ryškios strateginio planavimo klaidos. Darbinės motyvacijos nepraradę bedarbiai pasirinko
emigranto kelią. Galimybė susirasti darbo kitose valstybėse labai išaugo, Lietuvai įstojus į ES.

Neurbanizuotų vietovių naujųjų funkcijų susiformavimas

Poindustrinės visuomenės atsiradimas paskatino naujų ekonominės plėtros koncepcijų

formavimąsi. Viena iš žinomiausių – darnios plėtros koncepcija, kurią, anot prof. M. Treinio [3, p. 10-
11] sąlygojo giliau suvokta būtinybė ekonomiškiau naudoti gamtos resursus ir ieškoti naujų energijos
šaltinių. Nemažas vaidmuo tenka nemažos visuomenės dalies nusiteikimui laikytis sveiko gyvenimo
būdo, turiningiau išnaudoti laisvalaikį, daugiau dėmesio skirti šeimai, vaikų ugdymui. Šios aplinkybės
sustiprino reikalavimą plėsti ekologinę žemdirbystę. M. Treinys pažymi: „Vietoje chemijos produkcija
(trąšomis, pesticidais) pagrįstų intensyvių žemės ūkio metodų buvo pasiūlytas bioorganinis, ekologinis
ūkininkavimas, dirvos eroziją lėtinantys ir jos žalą atstatantys žemės naudojimo būdai. Be to, į kaimo
vietovę imta žvelgti ne vien kaip į maistą ir jo žaliavą gaminantį gigantišką fabriką, bet kaip į visos šalies
infrastruktūrą, sukuriančią ir savyje talpinančią daugybę neprekinių gėrybių: kraštovaizdžio grožį,
miestiečių pasiilgtas erdves poilsiui prie upių ir ežerų, gamtos bei žmogaus sukurtus paveldo objektus,
išlikusią gyvąją kaimo žmonių bendravimo ir meninės raiškos tradiciją.“ Valstybės, besivadovaujančios
europiniu kaimo plėtros modeliu, kurdamos ūkio plėtros strategijas, ėmė daugiau dėmesio skirti
socialiniams, etnokultūriniams ir dorovinio ugdymo aspektams.
Šiame pranešime mūsų pateikiama neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistema yra
pagrįsta miesto ir kaimo ryšių sistemos pokyčių bei juos sąlygojančių procesų analize. Būtent šie pokyčiai
ir sąlygojo perėjimą prie poindustrinės visuomenės. Atsikuriančių energijos šaltinių paieška, suvokimas
būtinybės visapusiškai įvertinti globalinius klimato pokyčius ir aštrėjančius skirtingų kultūrų susidūrimus
sąlygojo naują visuomenės vaidmens įsisąmoninimą. Tarp prioritetinių tikslų iškyla ugdymas tokių
bendražmogiškųjų vertybių, kaip pozityvus kūrybiškumas, atsakomybė ir dorovė. Naujausiuose strateginio
valdymo teorijos darbuose, kaip, pavyzdžiui, 2006 m. išleistame kapitaliniame veikale „Strateginis
valdymas ir verslo politika“ [4, p. 56-70], teigiama, kad naujųjų informacinių technologijų dėka didėja
verslo skaidrumo ir moralumo būtinybė, o vis didesnę įtaką įgyja vartotojas.
Suvokimas, kad gamtos grožis ir žmogaus elgesio moralumas yra neatsiejami dalykai, skatina
peržiūrėti daugybę anksčiau priimtų ekonominių ir netgi politinių sprendimų, susitarimų ir ilgai
44
neginčijamomis laikytų koncepcijų. Šiuolaikinės šeimos samprata ir šiuolaikiniai buities modeliai,
naujosios švietimo sistemos modernizavimo kryptys, kokybiniai žmogaus veiklos turinio pokyčiai tampa
pagrindiniais strateginio valdymo klausimais. Viena iš svarbiausių strateginio valdymo prielaidų –
visapusiškas individo gyvenimo tikslo ir visos žmonijos vaidmens įsisąmoninimas.
Mūsų tyrimai išryškino šias neurbanizuotų vietovių šiuolaikines funkcijas:
1) rezidencinę;
2) daugiasektorinės ekonominės veiklos įvairovės;
3) relaksacijos ir reabilitacijos (laisvalaikio organizavimo ir rekreacinių išteklių racionalaus
panaudojimo);
4) edukacinė (pažinimo ir lavinimo);
5) etnografinio ir etinio (dorovinio) paveldo išsaugojimo;
6) kraštovaizdžio puoselėjimo ir bendruomenės apsaugos.
Įvardintoji funkcijų sistema išreiškia neurbanizuotų vietovių veiklos plėtojimo galimybes,
suderinant procesus, kuriuos sąlygoja žinių visuomenės formavimasis. Ši sistema atskleidžia naujus ryšius
tarp prekių gamybos ir šiuolaikinių paslaugų visuomenei teikimo. Sisteminis požiūris leidžia numatyti šių
vietovių plėtros perspektyvas, naujų gamybinės ir negamybinės paskirties objektų kūrimą, privačių ir
viešojo naudojimo zonų projektavimą, fizinės infrastruktūros pertvarkymą, gyventojų profesinės
kompetencijos tobulinimą bei radikalų savivaldos institucijų efektyvinimą.

Naujos kaimo gyventojų grupės - nauja būsto samprata

Rezidencinė funkcija išreiškia naujų gyvenamųjų vietovių planavimo ir būsto tobulinimo

tendencijas. Jos reikšmė ypatingai išryškėjo visuomenei vis labiau suvokiant individualiųjų gyvenamųjų
namų ir laisvalaikiui skirtų pastatų reikšmę. Lietuvoje formuojasi nauja individualios sodybos
koncepcija. Jos atsiradimui didelės įtakos turėjo atsivėrusios naujos galimybės keliauti po pasaulį,
susipažinti su gyvenamųjų namų statybos tendencijomis išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Kuriasi namų
statybos bendrijos, kurių narius vienija profesiniai arba verslo interesai. Naujieji gyvenamieji rajonai
atsiranda prie magistralinių ir vietinių kelių, nedidelių miestelių pakraščiuose, vaizdingu gamtovaizdžiu
pasižyminčiose vietovėse. Sparčiai gausėja šeimos ilgalaikiam arba dažnesniam poilsiui skirtų pastatų bei
įrenginių.
Tačiau šios statybos atskleidė ir nepakankamą būstų plėtros tendencijų suvokimą bei strateginio
planavimo stoką. Kai kurie nauji gyvenamieji rajonai kuriasi chaotiškai, neatsižvelgiant į tolimesnes tokių
statybų perspektyvas. Juose nesuprojektuotos bendrojo naudojimo komunikacijos, nenumatytos vietos
prekybos centrams, mokykloms, kultūros įstaigoms ir kt. Didėjančios dujų ir elektros energijos kainos
skatina planuoti naujų, ypač atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą, tačiau šiuos projektuose į tai
neatsižvelgiama. Iškyla naujųjų gyvenviečių aprūpinimo vandeniu ir nuotekų valymo sistemų
projektavimo problemos. Naujose vietose neretai statoma, tarsi galvojant tik apie šią dieną. Ne tik
šeimos laisvalaikiui skirti pastatai, bet ir gyvenamieji namai statomi prie pat upių ir ežerų, gamtos
draustiniuose ir regioniniuose parkuose, t. y. vietose, kurios priklauso visuomenei ir negali būti
privatizuotos. Gana dažnai naujųjų pastatų formos nesiderina su aplinka. Neapibrėžti savivaldos
institucijų vaidmens pokyčiai, plečiantis naujiems gyvenamiesiems rajonams.
Rezidencinė funkcija išryškina sudėtingas senųjų ir naujųjų gyventojų interesų suderinimo
problemas, naują požiūrį į buities kultūrą ir gyvenviečių estetiką, laisvalaikio organizavimą, prekybos ir
paslaugų sistemos modernizavimą. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2002 metais atlikęs namų ūkio
tyrimus, konstatavo, kad 1000 kaimo gyventojų tenka 357 butai, kurių daugelis yra pastatyti iki 1990 metų
ir „kurių daugumai šiuo metu būtinas kapitalinis remonto ar net renovacija“. Šių tyrimų duomenys rodo,
kad 42 proc. apklaustųjų netenkina šildymo sistema, 24,2 proc. - būsto išplanavimas, 18,3 proc. – turimas
būsto plotas, 13,4 proc. – gyvenamojo rajono infrastruktūra [5].
45
 Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimų centro 2005-2006 metais atliktų tyrimų duomenimis, tik
17,6 proc. respondentų savojo būsto kokybę įvertino kaip juos pilnai patenkinančią. Net 67,6 proc.
apklaustųjų nurodė, kad jų būstų išorė neremontuota daugiau kaip 10 metų, o 37,7 proc. pažymėjo, kad ir
būstų vidus taip pat neremontuotas daugiau kaip dešimtmetį. Todėl projektuojant naujas statybas, tenka
planuoti ir seniau įrengtų būstų renovaciją. Priešingu atveju tose gyvenvietėse susiformuotų nauji
socialinės įtampos židiniai.

Ūkinės veiklos įvairinimo galimybės

Neurbanizuotų vietovių ekonominės veiklos diversifikaciją sąlygoja ne tik vienos ar kitos rūšies
prekių ar paslaugos paklausos ir pasiūlos santykis ar veiklos pelningumo tikimybė. Ieškant galimybių
įvairinti kaimiškųjų vietovių ūkinę veiklą, iškyla valstybės socialinės politikos principų dilema:
kokią visuomenės stratifikaciją projektuojame?
Nežiūrint visų ūkinės veiklos įvairinimo galimybių, kaimas ir ateityje išliks maisto produktų
gamybos vieta. Tačiau oficialioji žemės ūkio politika skatina tik stambiųjų ūkių formavimąsi. Tik tokie
ūkiai įstengia parengti iš ES fondų finansuojamus projektus. Tokiems ūkiams bankai noriai teikia
paskolas, su tokiais ūkiais derasi produkcijos supirkėjai ir prekių (žemės ūkio technikos, trąšų, statybinių
medžiagų ir pan.) bei paslaugų (technikos aptarnavimo ir remonto, projektavimo ir kt.) tiekėjai. Lietuvoje
(2006 metų vidurio duomenimis) jau susiformavo ūkiai, valdantys 14-18 tūkst. hektarų žemės, t. y. 3-
5 kartus didesni už okupacijos laikotarpio „kolūkius“. Ne visi tokio dydžio ūkiai užsiima intensyvia
žemės ūkio veikla. Tokių darinių atsiradimas liudija ne apie gamybos plėtrą, o tik apie laikiną reiškinį –
masinį žemės supirkinėjimą, tikintis didelio greito pelno, naujose ES narėse sparčiai kylant žemės
kainoms. Naujieji savininkai, faktiškai nevykdantys ūkinės veiklos, savo valdas įformina kaip ekologinius
ūkius ir pretenduoja į ES teikiamas išmokas. Neseniai supirkti, tačiau dirvonuojantys žemės masyvai
liudija apie sumažėjusias kaimo gyventojų, ir toliau pageidaujančių dirbti žemę, galimybes įsidarbinti.
Lietuvos maisto parduotuvės užverstos importuotais, bet neretai gana prastos kokybės produktais.
Tuo tarpu dideli mūsų valstybės žemės ūkio naudmenų plotai eliminuojami iš ūkinės veiklos, o
žemdirbiams lieka užsiimti savo profesine veikla... kitose valstybėse. Lietuvos rinkos balansas jau daug
metų išlieka neigiamas, t. y. importas gerokai viršija eksportą, biudžetas negauna garantuotų pajamų, o
gyventojai neturi darbo. Kokią valstybę – savininkų ar samdinių – kuriame? Kokiais socialinės
politikos principais vadovaujasi užsiimantieji makroekonomikos strateginiu planavimu?
Analizuojant kaimo vietovių problemas nagrinėjančią žiniasklaidą išryškėja akivaizdus
ekonominės informacijos blokavimas arba iškraipymas. Skaitytojui bandoma įteigti, kad tik labai stambūs,
t. y. 1000 ir daugiau hektarų valdantys ūkiai yra perspektyvūs, galintys konkuruoti ES rinkoje bei
pasipriešinti vadinamosios Keirnso grupės (Cairns Group) valstybėms atstovaujančių monopolijų
siekiams užvaldyti pasaulinę maisto produktų rinką. Skelbiama, esą vyksta visuotinis, objektyvių
aplinkybių sąlygojamas ūkių stambėjimo procesas. Tik retkarčiais į spaudą patenka žinios apie tikrąjį ūkių
dydį Danijoje, Olandijoje ar Airijoje. Tada skaitytojai sužino, kad, pavyzdžiui, Airijoje, daugumos ūkių
dydis nesiekia 20 ha, tačiau tokie ūkiai išlieka pelningais.
Lietuvoje, vykdant pastarąją žemės reformą, kaimo gyventojams, neturėjusiems nuosavos žemės,
buvo išdalinti 2-3 ha dydžio sklypai. Vienintelė palanki aplinkybė tokių ūkių egzistavimui – netoliese
esantys gyvenamieji pastatai. Kaimo plėtros tyrimų centre atlikta šių ūkių veiklos analizė atskleidė, kad
absoliuti dauguma jų savininkų neturi tokio dydžio plotams pritaikytos, ekonomiškos žemės dirbimo
technikos, nėra susipažinę su šiuolaikinėmis verslo plėtros rekomendacijomis ir negali atsakyti, kuri ūkinė
veikla galėtų būti pelninga. Tipiškas ūkininkavimas šiuose sklypuose primena „kolūkių“ arba dar
senesnius laikus. Ūkio plotas paskirstytas tokiu santykiu: 0,5 ha – bulvėms ir daržovėms auginti, 0,5-1,0
ha – javams, skiriamiems ūkyje laikomų gyvulių pašarui, likęs plotas – pievoms ir ganykloms. Laikomos
1-2 karvės, auginamos 1-2 kiaulės, keletas vištų ir t. t. Daugumos šių ūkių savininkai – pagyvenę
46
asmenys, kuriems iš sklypo gaunamos kuklios pajamos tapo gaunamos pensijos priedu, o įprasti žemės
ūkio darbai tarnauja prasmingam laisvalaikiui ir fiziniam darbingumui palaikyti. Sodinimo ir derliaus
nuėmimo išlaidas leidžia sumažinti kaimynų arba miestuose gyvenančių suaugusių vaikų talkos. Ūkyje
pagaminami maisto produktai, kaip taisyklė, yra ekologiški. Galimybė jais naudotis, nors tai ir skamba
labai trivialiai, skatina dažniau aplankyti tėvus. Be to, pas kaime gyvenančius senelius galima per
atostogas palikti vaikaičius, patiems praleisti dalį savaitgalių. Todėl nestebina, kad susumavę visas
aplinkybes, mažųjų ūkių savininkai tik labai retais atvejais ryžtasi parduoti žemę.
Kai rodo mūsų stebėjimai, jaunesnieji mažų sklypų savininkai primityviu ūkininkavimu retai
užsiima, tačiau žemę užsodina mišku, įveisia sodus, apsėja žole, įrengia sporto aikšteles. Nuosavas
sklypas optimaliai išnaudojamas rezidencinei funkcijai – erdviai šeimos sodybai įrengti. Kai kurie
respondentai planuoja ateityje užsiimti „kaimo turizmu“, t.y. įrengti patalpas miestiečių šventėms ar
trumpalaikiam poilsiui. 2-3 ha plote galima pastatyti keliolika individualaus naudojimo namelių turistų
nakvynei, įrengti aikšteles palapinėms arba mini kempingus – vietas motorizuotiems svečiams,
atvykstantiems su savo poilsio nameliais ant ratų. Keletas respondentų nurodo apie planus užsiimti
vaistažolių arba prieskoninių augalų auginimu, įsirengti vasarinius šiltnamius ir kt. Tačiau ši veikla tiek
bendruose valstybės, tiek regionų strateginiuose planuose palikta visiškai savieigai. Tai liudija, kad
valstybiniu požiūriu dar nėra suvokta tikroji žemės vertė. Nors žemė Lietuvos kaimo vietovėse pastebimai
brangsta, tačiau dar ir dabar kainuoja keliolika ar net keliasdešimt kartų pigiau, negu vadinamosiose ES-
15 valstybėse arba JAV.
Lietuvos kaimuose ir miesteliuose nuo seno buvo paplitusi amatininkų veikla. Dailidės, staliai,
medžio drožėjai, krosnininkai, kalviai, račiai, puodžiai, akmentašiai ir kiti užsiimdavo šiais amatais tiek
pastoviai, tiek laisvu nuo žemės ūkio darbų metu. Gana populiari buvo audėjų, mezgėjų, siuvėjų veikla.
Neretai net sunku įžiūrėti ribą tarp amatininkystės ir tautodailės. Okupacijos metais amatininkystė išliko
tik retoje vietovėje. Kai kurias amatininkų profesijas jau išstūmė pramoninė gamyba, o kai kurioms liko
tik pavieniai individualūs užsakymai. Vis tik amatininkų darbai ir ateityje gali išlikti populiarūs, nes kelis
dešimtmečius vyravusi buities unifikacija vis dažniau atmetama, kaip prieštaraujanti žmogaus
prigimčiai. Vėl atsiranda poreikis dėvėti ne serijinės gamybos, o individualiam užsakovui pritaikytus
rūbus, naudoti unikalius buities reikmenis, gyventi užsakovo skonį atitinkančioje sodyboje. Tokios
sodybos savininkas nori savaip susitvarkyti ir jos aplinką: suplanuoti jo poreikius atitinkančius kiemus,
suprojektuoti gėlynus, įveisti įvairios paskirties sodus, įsirengti tvenkinius bei plaukymo baseinus ir kt.
Kaimo plėtros tematiką atitinkančios parodos, tautodailininkų dienos ir kita informacija rodo, kad
Lietuvoje yra architektų ir konstruktorių, galinčių parengti unikalius, netgi nemažą išliekamąją meninę
vertę turinčius sodybų ir gyvenviečių projektus. Tačiau šiuo metu jau iškilo labai sunkiai išsprendžiama
problema – trūksta specialistų, galinčių profesionaliai įgyvendinti šiuos kūrybinius sumanymus. Antra
vertus, nelengva įveikti ilgametės unifikacijos įpročius visuomenėje ir padidinti originalių dirbinių
paklausą. Be to, amatininkams tenka atsižvelgti į sunkiai prognozuojamą mados ir skonio kaitą,
sąlygojančią tiek dirbinių tematiką, tiek apdailos būdų ir medžiagų pasirinkimą. Šios ūkinės veiklos
dinamika neatsispindi jokiuose strateginiuose planuose. Tik labai retais atvejais amatininkystė ir
tautodailė yra populiarinamos švietimo ir profesinio rengimo sistemoje, užmokyklinėje veikloje.
Emigracijai stiprėjant, Lietuvoje pradeda trūkti net kvalifikuotų statybininkų, todėl raginimai atkurti
tradicinius amatus atrodo skiriami tik pavienių entuziastų dėmesiui.
Mūsų Centro 2005-2006 metais atlikti tyrimai rodo, kad ekonominės veiklos diversifikaciją turėtų
paskatinti būtinybė atkurti neurbanizuotų vietovių buitinio aptarnavimo sistemą. Stiprėja poreikis
miesteliuose ir didesnėse gyvenvietėse vėl steigti siuvyklas, kirpyklas, buitinių prietaisų taisyklas,
transporto priemonių ir kito inventoriaus remonto dirbtuves. Populiarėja ligonių, senelių ir mažamečių
vaikų priežiūros paslaugos, bet vis sunkiau rasti tinkamai pasirengusių slaugytojų ar auklių. Atsižvelgiant
į kintančią paklausą, kai kurios šias paslaugas teikiančios įmonės galėtų dirbti nepilną darbo dieną,
aptarnauti klientus vakarais arba savaitgaliais. Išsiaiškinti paslaugų poreikį ir galimybes jas tenkinti
47
geriausiai galėtų pačios kaimų bendruomenės. Surinkus tokio pobūdžio informaciją iš seniūnijų būtų
galima planuoti atitinkamų specialistų rengimą tęstinio neformalaus mokymo centruose. Mokymo
programose būtina numatyti ne tik užsiimančių individualia veikla darbinių įgūdžių formavimą, bet ir jų
verslumo ugdymą, supažindinimą su kooperacijos pagrindais. Kaip rodo pastarųjų metų praktika,
kooperacija gali ženkliai padidinti pavienių amatininkų ir paslaugų teikėjų veiklos pelningumą.

Kaimas – poilsio ir sveikatos atkūrimo vieta

Tiek Lietuvos žemės ūkio universiteto [7], tiek ir mūsų Centro [8] vykdomi tyrimai rodo, kad
neurbanizuotų vietovių relaksacinė ir reabilitacinė funkcija yra per mažai išplėtota. Panaudojama tik
labai maža turimų galimybių dalis, nors šios rūšies paslaugų poreikis pastoviai auga. Nemažėjanti įtampa
darbovietėse ir visuomeninėje aplinkoje, nauji reikalavimai specialistų kvalifikacijai, Lietuvai tapus ES
nare, nauji globalizacijos iššūkiai, netgi asmeninio gyvenimo problemos sąlygoja vadinamosios „poilsio
industrijos“ poreikį. Susidomėjimą gydomuoju gamtos poveikiu skatina ir nusivylimas primityvia
pramogų, siūlomų miestuose, sistema. Milžiniški transporto srautai, atsirandantys savaitgaliais
greitkeliuose, liudija apie ribotas poilsio formų pasirinkimo galimybes. Nemažai daliai žmonių nepavyksta
rasti juos intelektualiai ir emociškai tenkinančių pramogų. Poilsiautojų susigrūdimas pajūrio
paplūdimiuose liudija ir apie nesugebėjimą rinktis įvairesnes laisvalaikio praleidimo formas,
priklausomybę nuo žalingų įpročių, nemokėjimą atsikratyti elgsenos stereotipų. Galimybė išsivaduoti nuo
unifikuotų elgsenos modelių padėtų žmogui atsipalaiduoti, rasti laiko apmąstyti savo būtį, suvokti, kaip
pasirinkti gyvenimo draugus.
Skirtingai nuo daugelio Vakarų valstybių, didžioji Lietuvos visuomenės dalis dar nesugeba
įvertinti sveiko gyvenimo būdo pranašumų ir nepajėgia atsikratyti sveikatą alinančios rutinos ir
nevalyvumo. Stokojama vietų, kurios tiktų neįgalių asmenų reabilitacijai ir poilsiui, potrauminiam
laikotarpiui, paplitusių ligų prevencijai ir pan. Neurbanizuotose vietovėse steigiami nauji poilsio ir
sveikatos atkūrimo centrai, turistiniai maršrutai, įvairiausių sporto šakų bazių sukūrimas padėtų šias
problemas išspręsti, formuotų žymiai sveikesnę ir prasmingesnę gyvenseną. Pasaulio praktika rodo, kad
šio tipo įstaigos nebūtinai turi būti didžiulės, aptarnaujančios šimtus ar tūkstančius klientų. Priešingai,
vienai šeimai skirti poilsio centrai gali būti žymiai efektyvesni ir populiaresni. Relaksacinės ir
reabilitacijos funkcijos plėtra netrukus galėtų tapti viena iš perspektyviausių bendruomeninės veiklos
krypčių. Tačiau vietinių iniciatyvų nebeužtenka. Kad ši funkcija būtų realizuota, būtinas naujas centrinių
ir regioninių strategijų rengėjų požiūris.

Kaimas – visaverčio asmenybės ugdymo šaltinis

Gyventojų gausėjimas skatina pasirūpinti geresne etnografinių objektų apsauga, o kartais netgi jų
paskirties pakeitimu, kraštovaizdžio išsaugojimu ir puoselėjimu. Iškyla būtinybė supažindinti naujuosius
gyventojus su regiono istorija ir kultūros tradicijomis. Keičiasi vietos bendruomenių veiklos turinys.
Tenka ieškoti naujų, šiuolaikines aplinkybes atitinkančių bendruomenės pilietinio ugdymo formų.
Vienas iš svarbiausių strateginio valdymo uždavinių – visuomenės lavinimas, esminis jos
išprusimo tobulinimas. Jo aktualumą sąlygoja labai primityvaus elgesio apraiškos, nesiorientavimas net
artimiausioje gamtos aplinkoje, nesugebėjimas atskirti patikimos, objektyvios informacijos nuo gandų,
nesuvokimas, kuriais tautos kultūros bruožais ir pasiekimais galima didžiuotis ir juos įvardinti, pristatant
savo valstybę pasaulyje. Kaip jau minėta, mūsų Centro 2006 metais atlikti akademinio jaunimo išprusimo
tyrimai atskleidė labai giliai elgsenoje įsišaknijusį provincialumą, menką jausmų kultūrą ir paprasčiausią
tingėjimą lavintis. Net universiteto studentų tarpe įsitvirtinusios „mažybiškumo“ nuostatos. Kartojami
tokie teiginiai, esą mūsų šalis – labai maža, lietuvių tauta - niekam nežinoma, esą nieko vertingo mūsų

48
aplinkoje nėra ir pan. Plinta nepagarba savo kalbai, nors kaip tik derėtų didžiuotis tuo, kad lietuvių kalba –
viena seniausių gyvų indoeuropiečių kalbų.
Jaunimo tarpe labai sunkiai suvokiamas kultūrinis inteligentijos, aristokratijos vaidmuo.
Universiteto dėstytojas jiems atrodo lyg koks eilinis tarnautojas, atliekantis ne itin sudėtingą žinių
perteikėjo vaidmenį. Pastaruoju metu žiniasklaidoje nuolat vartojama elito sąvoka jaunimo mąstysenoje
siejama su asmens finansiniu apsirūpinimu ir užimamomis atsakingomis pareigomis, bet ne su išprusimu
ir dora. Mūsų tyrimai parodė, kad didelė dalis jaunimo yra labai mažai keliavusi po Lietuvą [8]. Beveik 80
proc. apklaustųjų nėra įsidėmėję nė ant vieno piliakalnio. Jie negali įvardinti, kur stovėjo gynybinės pilys
ir kokį vaidmenį suvaidino Didžioji Lietuvos kunigaikštystė. Dar blogiau žinomas naujausias Lietuvos
valstybės atkūrimo istorijos laikotarpis – 1987-1991 metai.
Kad būtų galima efektyviai naudoti neurbanizuotų vietovių galimybes, realizuojant pažinimo ir
lavinimo funkciją, reikia keisti požiūrį į visą švietimo sistemą. Pažinti augalus reikia ne iš skaidrių,
herbarų ar internetinių šaltinių, o natūralioje aplinkoje. Pagarba tėvynės gamtai ugdoma ne
ekskursijose į prekybos centrus. Literatūros ir istorijos mokymas turi būti neatsiejamas nuo tokių
pažintinės veiklos rūšių, kaip kraštotyra ir išlikusių objektų lankymas. Žmonės, kurie jaunystėje nesilankė
Stasio Girėno ir Stepono Dariaus tėviškėse, nesusipažino su Mato Šalčiaus veikla, nematė Balio Buračo
nuotraukų, kuriose užfiksuoti senųjų kaimų vaizdai, nežvelgė į kalnapušėmis apsodintas smėliu užpustyto
Liudviko Rėzos gimtojo Karvaičių kaimo kalvas, vargu ar skatins savo vaikus domėtis Lietuvos gamta ar
istorija. Mokytojas, kuris pats nėra suvokęs kraštotyrinės veiklos reikšmingumo, niekaip negalės jos
įskiepyti savo mokiniams. Jei užsukęs su mokiniais į Orvidų sodybą tegalėtų, remdamasis nuo
sovietmečio užsilikusiomis nuogirdomis, pasakyti, kad čia esąs „absurdo muziejus“, ką pajėgtų suvokti jo
mokiniai?

Etnografinis ir dorovinis paveldas

Su pažinimo ir lavinimo funkcija glaudžiai siejasi kaimo etnografinio ir dorovinio paveldo

išsaugojimo funkcija. Tik lankantis Lietuvos istorinėse vietovėse galima žymiai giliau suvokti istorinių
procesų esmę ir juos sąlygojusias konkrečias aplinkybes. Apsilankius namuose, kuriuose praėjo Julijos
Beniušytės-Žymantienės vaikystė, visaip kitaip bus suprantama rašytojos Žemaitės kūryba. Tik betarpiškai
susipažinus su aplinka, kurioje dirbo tokie menininkai, kaip M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, K.
Šimonis, įmanoma suvokti meno reikšmę žmogaus pasaulėjautai. Nesusipažinus su kunigaikščių Oginskių
įnašu į tautos kultūrą, sunku suprasti ne tik ano laikmečio socialinių santykių sistemą, bet ir vėlesnį tautos
veržimąsi į mokslą nepriklausomoje Lietuvoje 1920-1940 metais. Jei apie D. Pošką jaunimas žino tik tiek,
kad jis yra parašęs šiais laikais jau sunkokai suprantamą poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, jei nieko
negirdėjo apie jo, kaip istoriko, muziejininko ir trikalbio (lotynų-lenkų-lietuvių) žodyno sudarytojo
darbus, kaip gali suprasti vieno iš didžiausių pasaulio baltistų – akademiko Zigmo Zinkevičiaus veikalų
reikšmę?
Tačiau norint realizuoti šias kaimiškųjų vietovių funkcijas, dažnai viską tenka pradėti iš naujo. Per
pastaruosius kelis dešimtmečius išaugusios kartos beveik nieko nebežino apie netoliese gyvenusius
žymius žmones, nesuvokia piliakalnių, pilkapių, etnografinių kaimų reikšmės, negali suvokti bažnyčių ir
kitų senųjų pastatų architektūrinės vertės. Be to, daugelį lankytinų vietų sunku surasti, o nuvažiavus
paaiškėja, kad ten nėra jokios informacijos ar galinčio bent kai ką plačiau papasakoti gido. Būtina įrengti
automobilių aikšteles, pasirūpinti lankytojų maitinimu ir nakvyne. Informacija apie kiekvienos vietovės
lankytinus objektus turi būti skelbiama internetinėse svetainėse. Lankytojui turi būti sudaryta galimybė
įsigyti tas vietoves primenančius tautodailininkų dirbinius, lankstinukus ar kitų tipų leidinėlius.
Vietovėse, kuriose susidarytų didesni turistų srautai, labai didelę reikšmę turėtų vadinamieji
„gyvosios istorijos“ renginiai. Pavyzdžiui, JAV muziejuose lankytojus pasitinka tarnautojai, apsirengę

49
anų laikų rūbais, skamba atitinkamo laikotarpio dainos, netgi galima diskutuoti su istorinį personažą
atkuriančiu mokytoju ar universiteto dėstytoju. Panašių bandymų būta ir prieškario Lietuvoje.
Etinio paveldo išsaugojimas reiškia istoriškai susiformavusių geriausių elgsenos tradicijų
perdavimą ateities kartoms. Iki šių dienų yra išlikusios tokios bendruomeninio elgesio tradicijos, kaip
kaimyniškasis solidarumas, atviras nuoširdus bendravimas, gilus gamtoje vykstančių gyvybės procesų
suvokimas, meilė gimtajam kraštui ir kt. Tačiau primityvioji žiniasklaida jau suformavo iškreiptą kaimo
gyventojų elgsenos įvaizdį, tapusį didžiausia bendravimo su kaimo gyventojais kliūtimi.
Tiek etnografinio, tiek dorovinio paveldo išsaugojimas turi tapti svarbiausia atsikuriančių vietos
bendruomenių veiklos kryptimi. Tai ne tik senųjų tradicijų atgaivinimas, rengiant apylinkių gyventojų
šventes ar kraštiečių susibūrimus, bet ir kasdieninė šio paveldo materialiųjų objektų apsauga,
šeimininkiškas požiūris į ankstesnių kartų sukauptą dvasinės kūrybos paveldą, tautosakos studijos,
nuoširdaus kaimyniško bendravimo puoselėjimas tarp senųjų ir dabar besiformuojančių naujųjų kaimo
gyventojų. Paveldo neįmanoma išsaugoti muziejuose. Daug kur teks atkurti mažąsias kaimo vietovių
mokyklas bei kultūros įstaigas ir sugrąžinti jų įtaką bendruomenei.

Kraštovaizdžio puoselėjimas, jauki ir saugi aplinka

Lietuva iki šių dienų išsaugojo nemaža vertingų kraštovaizdžio elementų. Tai vaizdingi upių
slėniai, skardžiai, atodangos, akmenys su paslaptingais ženklais ir kt. Kraštovaizdį papildo išlikę senieji
pastatai, parkai, tokie technikos istorijos objektai, kaip vandens ir vėjo malūnai, prieš šimtą ar daugiau
metų pastatytos pramonės įmonės. Tačiau, nors tai ir labai paradoksalu, bet pastarajame dešimtmetyje
vykęs kaimo gyvenviečių tuštėjimo vajus labai jas nuskurdino. Mažieji Lietuvos miesteliai, bankrutavus
juose veikusioms įmonėms, uždarius švietimo, sveikatos apsaugos ir kultūros įstaigas, liko apleisti ir tarsi
jau pasmerkti išnykimui. Tik per paskutiniuosius porą metų jau pradėti skaičiuoti skubotų, nevykusių
„reformų“ nuostoliai ir aiškinamasi, ką dar galima išsaugoti arba atkurti.
Tačiau Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimo centro atliekama neurbanizuotų vietovių analizė
rodo, kad vien neseniai įregistruotų kaimo bendruomenių rengiami „mažieji projektai“ atsiradusių
kraštovaizdžio apsaugos problemų neišspręs. Kraštovaizdį niokoja ne tik gamtos stichija ar nežinantys,
kur savo energiją panaudoti vandalai, bet ir primityvia veikla užsiimantys, greito pelno siekiantys
trumpalaikiai verslo dariniai. Beatodairiškas, neretai netgi grobuoniškas miškų kirtimas dar labiau
paspartino dirvos eroziją. Sunkiosios miškų kirtimo ir medienos išgabenimo technikos suniokoti kaimo
keliukai tapo nebetinkamais naudoti, tačiau nesiimama jokių priemonių jiems atkurti. Piktžolėmis užteršti,
seniai nebeariami dirvonai bei juose styrantys apleistų gamybinių pastatų griuvėsiai sudarkė daugelio dar
neseniai vaizdinių apylinkių kraštovaizdį. Naujųjų savininkų supirktuose laukuose paliktos
nebegyvenamos sodybos, riogso išmėtytų žemės ūkio padargų dalys, statybinės nuolaužos, o miškelių
prieigos tapo savavališkais sąvartynais. Tačiau šios netvarkos kaltininkai kol kas išvengia atsakomybės.
Nešvaros ir vandalizmo plitimą sąlygoja ir labai sunykusi vietinė policijos tarnyba.
Per pastaruosius metus daugelyje mokyklų dėl globalizacijos poveikio ir kitų priežasčių nutrūko
jaunųjų gamtininkų ir kraštotyrininkų veikla. Nebepuošiama jų aplinka, dar neseniai buvusi pavyzdžiu
apylinkių sodyboms. Gamtosauga pakeičiama imitacine verbaline arba kompiuterizuota veikla, kuri net
kaimo mokyklų auklėtinius tik atitolina nuo gamtos. Retenybe tapo kaimo sodybų tvarkymo konkursai.
Privačiai iniciatyvai paliktas kraštovaizdžio puoselėtojų skatinimas. Atrodo, kad nesuvokiama, jog iš
interneto gamtos negalima nei pažinti, nei, juo labiau, išmokti ją puoselėti.
Kaimo rezidencinės, relaksacinės ir lavinamosios funkcijos stiprėjimas, naujų gyventojų grupių
formavimasis skatina atsigręžti į Lietuvoje sukauptą kraštovaizdžio puoselėjimo patirtį ir ieškoti naujų jo
apsaugos bei gražinimo formų. Būtina išplėtoti „Lietuvai pagražinti draugijos“, prie kurios ištakų stovėjo
tokie visuomenės veikėjai, kultūrininkai ir mokslininkai, kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, miškininkas
profesorius Povilas Matulionis ir kt.
50
 Kraštovaizdį gali labai pagyvinti ir jo vertę keliskart padidinti tinkamas medžių, gėlių, akmens ar
medžio skulptūrų derinimas. Vieni iš ryškiausi tokių pavykusių pertvarkymų pavyzdžiai, kuriuose gamtos
objektus gražiai papildo žmogaus rankų kūriniai, yra gydytojo Vaclovo Into sukurtas Akmenų parkas
Mosėdyje (Skuodo raj.) ir Izidoriaus Nevidanskio Žemaičių botanikos sodas. Mūsų stebėjimai rodo, kad
galimybių praturtinti kraštovaizdį originaliomis kompozicijomis galima rasti beveik visose
neurbanizuotose vietovėse. Tokios kompozicijos ženkliai prisidėtų prie visuomenės estetinio ir patriotinio
ugdymo, labai padidintų šiose vietovėse gyvenančių arba iš jų kilusių asmenų pasididžiavimą savo kraštu,
sustiprintų atsakomybę už vertingų kraštovaizdžio objektų išsaugojimą, skatintų asmeninį kūrybiškumą ir
iniciatyvumą.
Neurbanizuotų vietovių tradicinių ir naujųjų funkcijų darnos principas leidžia visapusiškai
analizuoti šių vietovių perspektyvas, planuoti įvairią ekonominę veiklą, kuri sąlygotų gyventojų gausėjimą
bei jų visavertį užimtumą. Funkcijų sistema gali pasitarnauti kaip pagrindinės prielaidos strateginiam
regionų valdymui tobulinti.

Išvados

1. Svarbiausiu prioritetu šiuolaikinio strateginio valdymo procese turėtų tapti visų regionų ir
sektorių darnios plėtros įgyvendinimas. Nė viena vietovė, nežiūrint nedidelio jos gyventojų skaičiaus ar
menkesnio indėlio į bendrą valstybės ūkį, negali likti „užkampiu“. Jokia gyvenamoji vietovė negali tapti
kliūtimi visaverčiam asmenybės ugdymui ir vėlesniam socialiniam mobilumui.
2. Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistemos įgyvendinimas atveria galimybes spartinti
jų ekonominę ir socialinę pažangą, tobulinti aprūpinimą prekėmis ir paslaugomis, skatinti gyventojų
profesinės kompetencijos augimą, realizuoti naują būsto sampratą, geriau tenkinančią visų šeimos narių
interesus, formuoti patriotiškai ir pilietiškai susipratusią bendruomenę.
3. Šiuolaikinis kaimo plėtros modelis išreiškiamas realizuojant šias neurbanizuotų vietovių
funkcijas: rezidencinę, ūkinės veiklos diversifikacijos, relaksacijos ir reabilitacijos, pažinimo ir lavinimo,
etnografinio bei etinio paveldo išsaugojimo, kraštovaizdžio puoselėjimo.
4. Neurbanizuotų vietovių funkcijų sistema išreiškia siekimą suderinti prekinių ir viešųjų
(neprekinių) gėrybių kūrimą, istoriškai susiformavusių moralaus elgesio tradicijų perdavimą ir
šiuolaikinės visuomenės elgsenos modelių tobulinimą, sveikos gyvensenos įpročių įtvirtinimą.
5. Ūkinės veiklos diversifikacija neurbanizuotose vietovėse leidžia tobulinti šeimos gyvenimo
sąlygas, sudaryti galimybę tėvams dirbti namuose arba netoli jų, derinant profesinę karjerą su vaikų
ugdymu, perduodant vyresniųjų dvasinę patirtį naujajai kartai. Gilesnis gimtinės sampratos
susiformavimas ir privatinės nuosavybės vaidmens suvokimas leis sustiprinti patriotinį ir pilietinį
visuomenės ugdymą.

Literatūra:
1. Grant W. The Common Agriculture Policy, 1997.
2. A Typology of Rural Areas in Europe. Project Director: Flavio Boscacci. Milan, 1999.
3. M. Treinys. Pogamybinis kaimas: mitas ar ateities realybė? Mano ūkis, Nr. 8, 2006.
4. M. Treinys. Daugiafunkcinio kaimo plėtra. Lietuvos kaimo raida. LAEI, Vilnius: 2005, p. 5-11.
5. Strategic Management and Business Policy / Thomas L. Wheelen, J.David Hunger. – 10th ed., Pearson
Education, Inc., New Jersey, 2006.
6. Lietuvos namų ūkio tyrimas. Lietuvos laisvosios rinkos institutas. V. – 2002.
7. Rural Development – 2005. The 2nd International Scientific Conference. Lithuanian University of
Agriculture, 2005.

51
8. J. Jasaitis. Visuomenė ir mokykla: ar suvokiame, ką reiškia prarasti valstybę. Paskelbtas trijuose
leidiniuose: „Dirva“ (JAV lietuvių savaitraštis), 2006 m. rugsėjo 12 d.; „Draugas“ (JAV lietuvių
dienraštis, 2006 m. lapkričio 9 d.; www.omni.lt , „Daugiabučių karta“ (sutrumpinta), 2006 11 15.
9. J. Jasaitis. Kaimo raidos pokyčių tyrimo integralumo problema.// Lietuvos ūkio transformacija 1990-
2005 metais. Mokslinių straipsnių rinkinys (II). Ats. red. doc.dr.Raimundas Dužinskas, Vilnius: 2006, p.
218-236.
10. J. Jasaitis. Kaimo raidos tyrimų kompleksiškumo problema. // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir
perspektyvos, 1 (6). Šiaulių universiteto leidykla, Šiauliai, 2006, p. 87-95
11. J. Jasaitis. Diversification of Economical Activity and Changes in Structure of Rural Inhabitants as
Main Indicators for Regional Development Planning. The Regional Economical Policy. Materials of the
international scientific conference, May 4-5, 2006, Grodno State University, 374 p. ISBN 985-417-761-0,
Grodno (Belarus), 2006, p. 90-96.
12. Jasaitis Jonas, Šurkuvienė.Sonata. Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistemos kūrimas. //
Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2 (7), Šiaulių universiteto leidykla, Šiauliai, 2006, p. 85-
93.
13. Йонас Ясайтис. Усиливающаяся роль общинного движения в модернизации системы
самоуправления. // Общемировые тенденции эффективного государственного управленияю
Материалы международной научной конференции, 10 февраля 2006 г. Астана, Академия
государственного упрвления при Президенте Республики Казахстан, 2006. - 371 с. - ISBN 9965-
796-04-8, c. 12-18.
14. Йонас Ясайтис. Региональные пребразования экономической деятельности и структура
населения сельских местностей – основные предпосылки планирования регионального развития. //
Региональная экономическая политика: материалы Междунар. науч.-практ. конф., 4-5 мая 2006 г.,
Гродно (Belarus): ГрГУ, 2006. – с. 374. – ISNB 985-417-761-0, c. 90-96.
3. JONAS JASAITIS. KAIMO RAIDOS POKYČIŲ TYRIMO INTEGRALUMO PROBLEMA.
LIETUVOS ŪKIO TRANSFORMACIJA 1990-2005 METAIS. EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS
POLITIKOS STUDIJOS. MOKSLINIŲ STRAIPSNIŲ RINKINYS (II). – VILNIUS: VILNIAUS
PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS, 2006. – 392 P. – ISBN 9955-20-105-3, P. 218-235.
15. Ясайтис Й., Шуркувене С. Новые функции неуробанизированных областей как основные
предпосылки стратегического планирования. // Модернизация системы государственного
управления в Республике Казахстан: основные приритеты и механизмы реализации. Материалы
международной научной конференции, 27 октября 2006 г. Астана, Академия государственного
упрвления при Президенте Республики Казахстан, 2006. – 502 с. – ISBN 9965-797-23-4, c. 486-492.
16. Planting Seeds for Rural Future. Rural policy perspectives for a wider Europe. // Second European
Conference on Rural Development. 12-14 November, 2003 – Salzburg. Luxembourg: Office for a Official
Publications of the European Communities. ISBN 92-894-7145-X. 2004, 196 p.
17. Leader+ Magazine. http://europa.eu.int/comm/leaderplus (ES žurnalas, leidžiamas Briuselyje ir
lietuvių kalba, tris kartus per metus, nagrinėjantis neurbanizuotų vietovių ekonominės plėtros procesus)

3. KAIMO PLĖTROS PROCESŲ APŽVALGA

IR TYRIMŲ PERSPEKTYVOS

52
Jonas Jasaitis
Šiaulių universitetas

Straipsnyje nagrinėjama kaimo plėtros problematika XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, požiūrio

į kaimo vaidmenį ateities visuomenėje kitimas, naujos tendencijos, besiformuojančios išsivysčiusiose
Europos valstybėse. Analizuojama kaimo situacija, susidariusi Lietuvoje, atkūrus privatinę žemės
nuosavybę, apžvelgiamos pastaraisiais metais atliktų tyrimų išvados. Aptariamos naujos kaimo raidos
perspektyvos, Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, naujų mokslinių tyrimų kryptys bei jų
koordinavimo galimybės. Analizuojami ES kaimo plėtrą reglamentuojantys dokumentai, kardinaliai
kintantis tradicinių sąvokų turinys ir mokslo vaidmens stiprėjimas, sprendžiant kaimiškųjų vietovių
problemas.
Raktažodžiai: ES kaimo plėtros pokyčiai, Lietuvos kaimo plėtra, globalizacijos iššūkiai, ūkinės
veiklos įvairinimas, naujos kaimo funkcijos, naujieji kaimo gyventojai, kaimo plėtros tyrimų kryptys,
tyrimų koordinavimas.

ĮVADAS

Šiuolaikinėje, vis labiau globalizacijos procesų veikiamoje visuomenėje kaimo plėtros procesai
atsidūrė tarp pačių svarbiausių sričių, kuriomis tenka domėtis ne tik žemdirbiams ir gamtosaugininkams,
bet ir politikams bei ūkinės veiklos organizatoriams, kultūros ir švietimo specialistams, sveikatos ir
socialinės apsaugos darbuotojams. Išspręsti kaimo plėtros problemas įmanoma, tik pasitelkus pačių
kaimiškųjų vietovių bendruomenių narius.
Kaimo plėtros samprata reiškia, kad šios vietovės turi tapti žymiai patogesnėmis gyventi, dirbti,
ugdyti augančią kartą. Kartu tai reiškia ir kaimo vietovių kraštovaizdžio bei etnografinio savitumo
išsaugojimą, optimalų vietinių žmogiškųjų ir gamtos resursų panaudojimą, naujų regioninės plėtros
strategijų kūrimą. Tradiciškai išlikdamas maisto ir žaliavos pramonei tiekėju, kaimas vis mažiau
bepriklauso nuo pirminės žemės ūkio gamybos išsivystymo. Vis daugiau jo gyventojų užsiima veikla,
tiesiogiai nesusijusia su žemdirbyste. Spręsdami kaimo plėtros uždavinius, privalome atsižvelgti ir į jo
gyventojų pilietinio bei dorovinio ugdymo aspektus.
Šio straipsnio tikslas – apžvelgti Lietuvos kaimo vietovių problemas globaliniame kontekste,
išryškinti labiausiai aktualius kaimo plėtros uždavinius ir mūsų valstybės pasirengimą imtis jų sprendimo.
Tyrimo objektas – visos kaimo gyventojų, tiek pastoviai jame gyvenančių, tiek dabar persikeliančių
kategorijos, jų interesai ir poreikiai. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros ir norminių dokumentų
analizė, naujausių tyrimų apžvalga, aktualių tyrimo uždavinių ir galimybių juos spręsti prognozavimas.

1. KAIMO RAIDOS PROCESŲ APŽVALGA

Po Antrojo pasaulinio karo sovietų imperijos aneksuotose valstybėse natūrali kaimo plėtros
procesų raida buvo nutraukta. Panaikinus privatinę žemės nuosavybę, buvo kuriami vis stambesni ūkiniai
dariniai. Ūkininkai, valdę daugiau kaip 15 ha žemės, kone visuotinai buvo paskelbti „buožėmis“ ir
„liaudies priešais“. Vadinamieji „kolektyviniai“ ir „tarybiniai“ ūkiai išreiškė prievartinę centralizuotą
valstybinę žemėvaldą. Remiantis politiniu šūkiu „priartinti kaimą prie miesto“, žemdirbiai buvo prilyginti
fabrikų darbininkams. Melioracijos priedanga buvo naikinami vienkiemiai, kuriamos pusiau urbanizuotos
gyvenvietės, radikaliai keičiamas kraštovaizdis. Tik po keleto dešimtmečių pradėta kalbėti apie tai, kokia
žala padaryta gamtai: sunaikinti apsauginių juostų vaidmenį atlikę miškeliai, pakeistas paviršiaus reljefas,
sudarkytos upių vagos, o dirvožemis ir vandens telkiniai užteršti neracionaliai naudojamomis trąšomis bei

53
pesticidais. Vis spartesnė ir pavojingesnė darėsi dirvos erozija. Nitratais persotintos daržovės tapdavo
netinkamos maistui, o gyvulininkystės „kompleksuose“ vis sunkiau sekėsi stabdyti infekcinių ligų plitimą.
Ne vienoje vietoje Lietuvos kraštovaizdis prarado savitumą ir šiandien labiau primena ne mūsų
kraštui būdingą reljefą, o stepę, kurioje nekliudomas vėjas per dešimtis kilometrų ardo derlingiausią
dirvožemio sluoksnį. Sunkiųjų žemės ūkio mašinų supresuota dirva, aprėminta atvirais melioracijos
grioviais, dabar jau kenčianti nuo drėgmės trūkumo, kai kur tapo panaši į nutryptą stadioną ar būsimųjų
statybų aikštelę. Nemokšiškas „spartuoliškas“ ūkininkavimas, kai buvo siekiama vis aukštesnių kiekybinių
rodiklių, padarė žalą, kurios padariniams likviduoti prireiks kelių, o kai kur net keliolikos dešimtmečių. Ši
žala iki šiol nėra kompleksiškai išanalizuota ir įvertinta. Tai – artimiausių tyrimų uždavinys, kurio išvados
padėtų patiems išvengti panašių klaidų.
Tačiau patys didžiausi, giluminiai neigiami pokyčiai įvyko kaimiečių sąmonėje: prievarta į
stambius ūkius suvaryti žemdirbiai prarado meilę žemei, o besimokantis jaunimas stengėsi bet kuria
kaina palikti kaimą. Kaimo bendruomenės buvo išardytos, o jų funkcijos perduotos politizuotiems
dariniams (partinėms organizacijoms, sovietinėms profsąjungoms ir kt.), kurių vienintelė pareiga –
vykdyti okupacinės valdžios nurodymus. Dorovinis kaimo paveldas, daręs didžiulę įtaką visos tautos
moralei, buvo pavojingai sužalotas. Kaime išplito abejingumas darbo kokybei, visuomenės pasyvumas,
išlaikytinių nuotaikos, girtavimas ir moralinis palaidumas. Netgi vagystė, kiekvienoje civilizuotoje
visuomenėje laikoma vienu iš sunkiausių nusikaltimų, tapo vos ne visuotinai priimtina papildomos
materialinės naudos gavimo forma. Iš pradžių gaudami atlyginimą, neužtikrinantį pakankamo
pragyvenimo, kaimiečiai vis dažniau ėmė „parsinešti“ papildomų gėrybių iš savo darboviečių: fermų,
laukų, dirbtuvių, šiltnamių ir t. t. Vėliau, atlyginimams kylant, šis paprotys nebeišnyko. Jo apraiškas
matome net dabar, praėjus 15-kai atkurtos nepriklausomybės metų.
Vakarų Europos valstybėse, išvengusiose aneksijos ar satelitinių sovietinės imperijos darinių
statuso, kaimas nepatyrė tokio destrukcinių procesų poveikio. Tačiau globaliniai ekonomikos pokyčiai
radikaliai pakeitė kaimo socialinę sanklodą. Audringas pramonės vystymasis sąlygojo darbininkų ir
specialistų kadrų poreikio didėjimą miestuose. Naujos kartos žemės ūkio technika bei vis labiau
tobulinamų žemdirbystės technologijų diegimas leido ryškiai sumažinti užimtųjų žemės ūkyje skaičių.
Kaime atsiradusios darbo jėgos perteklių absorbavo auganti miestų pramonė ir paslaugų sektorius.
Netrukus ėmė ryškėti naujos gyventojų migracijos tendencijos. Miestų augimas sąlygojo vis
didėjančius transporto srautus, kurių nebepajėgė suvaldyti gatvių ir sankryžų tinklo tobulinimas, oro
užteršimą nuodingomis medžiagomis. Žmonės vis daugiau laiko sugaišdavo vykdami į darbą ir grįždami į
namus, vis dažniau nukentėdavo eismo nelaimėse. Gyventi didmiesčiuose darėsi vis labiau nepatogu.
Praėjus porai pokarinių dešimtmečių išsivysčiusiose pasaulio valstybėse prasidėjo sparti
priemiestinių erdvių urbanizacija. Tobulėjanti transporto sistema (modernizuojamas užmiesčio kelių
tinklas, vis greitesnių transporto priemonių naudojimas) atvėrė naujas galimybes miestiečiams persikelti į
dar neseniai kaimiškomis laikomas vietoves, kuriose buvo žymiai daugiau erdvės individualių
gyvenamųjų namų statybai, geresnės sąlygos poilsiui, didesnės galimybės vaikų lavinimui, jau nė
nekalbant apie jų saugumą, švaresnį orą, galimybę ilgiau pabūti sąlytyje su gamta. Užmiesčiuose
gyvenantys miestų darbininkai ir tarnautojai atvykimui į darbą sugaišta mažiau, negu didmiesčio centro
gyventojai, susiduriantys su milžiniškais transporto „kamščiais“.
Pateikiame pavyzdį. JAV Ohajo valstijos miestas Klyvlendas (Cleveland, Ohio - angl.), po Antrojo
pasaulinio karo buvęs daugiau kaip milijoną gyventojų turinčiu didmiesčiu, XX amžiaus pabaigoje liko
mažesniu už dabartinį Vilnių. Jo gyventojų skaičius miesto istorinėse ribose sumažėjo beveik dvigubai.
Tačiau vadinamasis „Didysis Klyvlendas“ (Greater Cleveland), į kurį įeina urbanizuotos priemiesčių
zonos, gerokai viršija milijoninio miesto ribą. Dabar šio miesto vadovams tenka ieškoti sprendimų, kurie
padėtų atgaivinti istorinį miesto centrą, iš kurio pasitraukė didžiosios prekybos ir paslaugų įmonės, o šalia
esantys gyvenamieji rajonai, užstatyti daugiabučiais namais, primena purvinus lūšnynus. Panašus vaizdas

54
ir JAV sostinėje Vašingtone (Washington, D.C.), Filadelfijoje (Phyladelphia, PA), Detroite (Detroit, MI),
Niujorke (New York, NY) ir kitur.
Nemaža verslo įmonių persikėlė į šalia pagrindinių kelių esančias gyvenvietes. Kaimo gyventojų
skaičius vėl ėmė augti, o jų darbinės veiklos turinys darėsi vis įvairesnis. Ir toliau mažėjant pirminėje
žemės ūkio gamyboje dalyvaujančios darbo jėgos poreikiui, kaimo gyventojai ėmėsi alternatyvios žemės
ūkiui, netradicinės profesinės veiklos. Miesteliai, kaimų gyvenvietės ir net vienkiemiai vis dažniau tampa
vadinamųjų kūrybinių profesijų atstovų (dailininkų, kompozitorių ir pan.) ne tik gyvenimo, bet ir darbo
vieta.
Naujieji kaimiečiai, kurių nemaža dalis dar kildina save iš kaimo, ne tik be didesnių sunkumų
adaptuojasi ką tik urbanizuotose vietovėse, bet ir radikaliai keičia kaimo gyvenimo būdą. Jie atsineša
miestietiškos buities sampratą ir ja vadovaujasi, įsikurdami kaime. Jų sodybos - nepalyginamai
patogesnės ir tvarkingesnės. Tiesa, jos pritaikytos ne žemės ūkio verslui, o šeimos narių poilsiui ir
lavinimuisi. Tradicinius sodiečių daržus keičia reguliariai šienaujamos pievutės, gėlynai, alpinariumai,
dekoratyviniai krūmai, gyvatvorės. Į pastatus veda išasfaltuoti arba išbetonuoti takai. Skiriasi ir naujųjų
kaimo gyventojų bendravimo stilius. Aukštesnis išsimokslinimas sąlygoja gilesnį supančio pasaulio
supratimą, platesnius profesinius ir kultūrinius interesus. Naujieji gyventojai - iniciatyvesni ir veržlesni,
todėl jie neretai tampa bendruomenių lyderiais. Tačiau iš žemdirbių jiems dera pasimokyti subtilesnio
gamtos pajautimo.

2. KAIMO PLĖTROS SAMPRATOS FORMAVIMASIS

Nežiūrint to, kad jau netrukus po Antrojo pasaulinio karo kaimo situacija išsivysčiusiose pasaulio
valstybėse ėmė gana kardinaliai keistis, oficialioji politika dar beveik tris dešimtmečius šiems pokyčiams
neskyrė didesnio dėmesio. Beveik iki aštuntojo dešimtmečio Vakarų Europos valstybėse, susivienijusiose
į Europos Bendriją, kaimo plėtra buvo tapatinama su žemės ūkio gamybos problemų sprendimu,
tikintis, kad taip bus išspręstos ir kaimo gyventojų problemos. Į kaimą buvo žiūrima tik kaip į maisto
gamintoją, vykdantį socialinį užsakymą: „kuo daugiau ir kuo pigiau“ (Grant W., 1997). Didžiausias
dėmesys buvo skiriamas darbo našumo kėlimui žemės ūkyje, gausesnio derliaus gavimui, o fizinės
infrastruktūros, socialiniai ir kultūros klausimai buvo nagrinėjami taip, tarsi kaimo vietovėse gyventų tik
žemdirbiai, kitus gyventojų sluoksnius paliekant dėmesio užribyje. Kaip rašo Arūnas Poviliūnas (2002),
„Romos sutartis, 1958 m. įteisinusi Europos bendrąją rinką, [...] siekė sudaryti palankesnes sąlygas, kurios
turėjo padėti sukurti žemės ūkį, galintį tenkinti ES gyventojų poreikius“. Šioje sutartyje buvo kalbama
apie darbo našumo didinimą, taikant technikos ir technologijos naujoves, žemės ūkio rinkos stabilizavimą,
kainų subalansavimą, ūkininkų gyvenimo kokybės pagerinimą.
Kitą dešimtmetį galėtume vadinti pereinamuoju, požiūrio į kaimą kitimo laikotarpiu, kai buvo
įsitikinta, kad kaimo plėtros problemų neįmanoma išspręsti žemdirbystės sektoriaus jėgomis. ES
Komisijos ataskaitoje „Kaimiškojo pasaulio ateitis“ (1988) susidomėta kaimo bendruomenės vaidmens
didinimu, kaimo socialinių funkcijų išryškinimu. 8-9-ajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje įsisąmoninta
būtinybė suformuoti specialią kaimo plėtros politiką, kurios svarbiausi uždaviniai:
1) ūkinės veiklos įvairinimas ir naujų darbo vietų kūrimas;
2) kaimo fizinės ir socialinės infrastruktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į didėjantį gyventojų,
neužimtų pirminėje žemės ūkio gamyboje, skaičių ir jų specifinius, gerokai skirtingus negu tradicinių
žemdirbių, poreikius;
3) kaimo gyventojų pilietinio aktyvumo ir atsakomybės ugdymas, tam pasitelkiant kaimo
bendruomenes ir kitus visuomeninius darinius;
4) griežtas gamtosauginių reikalavimų laikymasis ir kraštovaizdžio išsaugojimas, išryškinęs
ekologinio ūkininkavimo svarbą;

55
 5) kaimo savitumo, jo etnografinio ir dorovinio paveldo išsaugojimas bei puoselėjimas, į šį
paveldą žiūrint kaip į galimybę įveikti postindustrinės visuomenės narių susvetimėjimą, atkurti
kaimynišką piliečių bendravimą, bendrųjų tautos ir valstybės siekių suvokimą.
Šių uždavinių aktualumą išryškino stiprėjantys globalizacijos iššūkiai, iš kurių gana pavojingas
yra elgsenos unifikavimas ir standartizavimas, primityviosios gyvensenos būdo plitimas. Tokiai
gyvensenai būdingas tautinės kultūros neigimas, jausmų eliminavimas iš privataus ir viešojo gyvenimo,
vienadienių sprendimų vyravimas, pasireiškiantis nevalingu žmogaus stūmimu į gyvulių pasaulį, kartu
propaguojant net gyvuliams nebūdingą žiaurumą, prievartą, smurtą, iškrypimus. Masinį išsivysčiusių šalių
viduriniosios klasės persikėlimą iš didmiesčių į priemiesčius sąlygojo ne tik minėtos išorinės priežastys,
bet ir intuityviai suvoktas pavojus asmenybei, siekis pasipriešinti niveliacijos ir primityvizmo
skverbimuisi į visas žmogiškojo gyvenimo sferas, troškimas sukurti savo šeimai saugesnes ir patogesnes
gyvenimo sąlygas, gamtos artumo paieškos.
Naująją kaimo plėtros politiką sąlygojo ir tolygios, darnios regioninės plėtros būtinybė: Vakarų
Europoje 20-ojo amžiaus pabaigoje vėl pabrėžta, kad valstybėje negali likti „užkampių“, t. y. apleistų
vietovių, kad kiekviena vietovė turi būti saugoma ir puoselėjama, o kiekvienas pilietis turi įgyti galimybę
realiai naudotis visomis konstitucinėmis teisėmis, gyventi patogiai, kurti jo lūkesčius atitinkančią savo
vaikų profesinės veiklos perspektyvą. Gyvenamoji vietovė negali būti kliūtimi, trukdančia atskleisti
asmenybės gabumus ir juos ugdyti. Bolonijos deklaracijoje (Bologna,1999) pripažinus Europos
mokslinį technologinį atsilikimą, išryškėjo būtinybė kuo geriau panaudoti vietinius gamtos ir
žmogiškuosius išteklius.
Paskutiniajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje buvo pradėta įgyvendinti „LEADER“ (Kaimo
ekonomikos plėtros priemonių ryšio) programa, kurios svarbiausiu požymiu tapo kaimiškųjų vietovių
bendruomenių vaidmens stiprinimas. Pačios kaimo gyventojų bendruomenės tapo aktyviu kaimo plėtros
problemų sprendimo partneriu, atsakingu tiek už šių vietovių ekonomiką, tiek už socialinių uždavinių
sprendimą. Palaipsniui išryškėjo, kad vienu iš svarbiausių kaimo plėtros veiksnių tampa partnerystė tarp
šių bendruomenių, valdžios institucijų ir verslo struktūrų, o pagrindine veiklos kryptimi - iniciatyvos „iš
apačios į viršų“ skatinimas. Lietuva dėl jau minėtų istorinių priežasčių nedalyvavo nei „LEADER I“
(1991), nei „LEADER II“ (1994) programose. 2000 metais Europos Sąjungos valstybėse pradėta trečioji -
„LEADER +“ programa. Mūsų valstybė į šią veiklą įsijungė tik 2004 metais, tapusi ES nare, t. y.
pavėlavusi net ketveriais metais.
Naujoji kaimo plėtros politika buvo suformuluota direktyviniuose ES dokumentuose: Europos
Tarybos parengtoje Kaimo vietovių chartijoje (1995), Cork‘o deklaracijoje (1996), Darbotvarkėje-2000 ir
kt. Svarbiausia Cork‘o konferencijos nuostata vaizdžiai išreikšta baigiamojoje išvadoje: „padaryti
kaimiškąsias vietoves patrauklesnes gyventi ir dirbti, kad jos taptų prasmingesnio gyvenimo įvairaus
amžiaus žmonėms centrais“. Panaši nuostata akcentuojama ir regioninės žemės ūkio ir kaimo plėtros
politikos konferencijos „Bendruomenių politika ir kalnų sritys“ (Brussels, 2002) nutarimuose.
Besiplečiančios ES kaimo plėtros politika išdėstyta konferencijoje „Sėja – kaimo ateičiai“
(Salzburg, 2003). Joje buvo suformuluoti pasiūlymai naujam – 2007-2013 metų – programavimo
laikotarpiui. Akcentuotos naujos kaimo gyventojų funkcijos: gamtą tausojanti įvairiapusiška ūkinė veikla,
natūralaus kraštovaizdžio išsaugojimas, gamtos, istorijos ir kultūros paminklų apsauga, jų aplinkos
sutvarkymas ir pritaikymas pažintinei veiklai, tautinės etnografinės kūrybos puoselėjimas ir jos
perdavimas ateities kartoms. Tarptautinių ryšių stiprėjimas leidžia kaimiškųjų vietovių bendruomenėms
aktyviai dalyvauti, kuriant bei įgyvendinant tarpvalstybinius ir globalinius projektus.
Europos Sąjungoje, Norvegijoje, Šveicarijoje ir labiausiai išsivysčiusiose Azijos valstybėse vis
didesnis dėmesys skiriamas kaimo daugiafunkciškumui, jo infrastruktūros tobulinimui. Aptardamas
vadinamąjį europietiškąjį modelį (EŽŪM), M. Treinys (2002) pažymi, kad konceptualūs jo bruožai yra
tvarus, daugiafunkcinis žemės ūkis ir daugiasektorinė kaimo plėtra. Viena iš išskirtinių šio modelio
ypatybių yra jo plėtotė nedideliuose šeimos ūkiuose, turinčiuose ilgą privačios nuosavybės raidos istoriją.
56
Šiam modeliui būdingas dėmesys kaimo paveldui, sustiprėjusi žemdirbių ekologinė sąmonė, didėjantis
maisto produktų etikos bei gyvulių gerovės suvokimas. EŽŪM modelį propaguojantys mokslininkai
kaimo vietovėse sukurtas vertybes siūlo skirstyti į dvi dalis: a) vidaus ir užsienio rinkai teikiamos
privataus vartojimo vertybės, už kurias gamintojui kompensuojama rinkoje, b) viešojo (visuomeninio)
vartojimo vertybės, susijusios su papildomais gamintojo kaštais, kurie rinkoje nekompensuojami, todėl
turėtų būti visuomenės padengiami kaip neprekinės, tačiau jos gyvenimo kokybei būtinos vertybės.
Kaip priešingybė šiam modeliui yra vadinamosios Cairns grupės nuostatos, propaguojančios
stambiųjų ūkių žemėvaldą, neturinčią ekonominės raidos ir kaimo paveldo tradicijų, neskiriančią dėmesio
kaimo bendruomenių ugdymui. Joms būdingas daug liberalesnis požiūris į maisto etiką bei gyvulių gerovę
ir genetiškai modifikuotų produktų gamybos plitimas. Prie šios grupės, 1986 m. susikūrusios Australijoje,
prisijungė nemažai Pietų Amerikos valstybių. Jos propaguojamos pažiūros yra populiarios ir JAV.
Globalizacijos sąlygomis konkurencingiausia žemės ūkio gamyba formuojasi ten, kur gamybos
kaštai, socialiniai bei aplinkosauginiai reikalavimai yra mažiausi. Liberalizuotas produkcijos
pristatymas į bet kurią valstybę priverčia mažiau konkurencingų vietovių ūkininkus pasitraukti iš žemės
ūkio gamybos. Tačiau tai sukelia ypatingai pavojingas pasekmes tokių vietovių ekosistemų
funkcionavimui, viešųjų vertybių plėtotei. Kaip pažymi M. Treinys, žemdirbiai ima išsikelti iš šių
vietovių, kaimai ištuštėja, prasideda ne tik socialinė kaimo degradacija, bet ir visos ekosistemos griūtis,
neišvengiamai pabloginanti gyvenimo kokybę didžiuliuose regionuose. Sunyksta apleistų kaimo vietovių
infrastruktūra, jos tampa nepatrauklios turistams bei investuotojams. Tai neišvengiamai veda prie visos
valstybės ekonominio nuosmukio.

3. PAVĖLUOTAS DĖMESYS KAIMO PLĖTRAI LIETUVOJE

Lietuva prie šiuolaikinės kaimo plėtros politikos krypčių suvokimo ir jų valstybinio formavimo
atėjo pavėlavusi maždaug dviem dešimtmečiais. Kai Vakarų Europa persiorientavo nuo Bendrosios rinkos
prie daugiafunkcinio tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir besiplečiančios Europos Sąjungos sukūrimo,
Lietuvoje dar tebebuvo tęsiama okupacinio režimo primesta prievartiniu žemės suvalstybinimu
besiremianti politika. Atkūrus nepriklausomybę, didžiausias dėmesys buvo skiriamas žemės privatinės
nuosavybės atkūrimui, išleidus iš akiračio ekonominius ir socialinius veiksnius, sąlygojusius visą
posovietinio kaimo funkcionavimą. Manyta, kad atkuriamos valstybės ekonominį gyvenimą savaime
sureguliuos „laisvoji rinka“. Iki tol funkcionavę ekonominiai ryšiai buvo suardyti, o naujosios
ūkininkavimo sistemos realizavimo mechanizmai - nesuformuoti. Nepasirūpinus naujųjų savininkų ūkinės
veiklos kooperavimu, buvo sunaikinta ir toliau galėjusi efektyviai funkcionuoti žemės ūkio gamybos
materialinė bazė.
Politinės griovimo tendencijos nubloškė kaimą bent dešimčiai metų atgal. Tokios politikos
padariniai – itin skaudūs: darbo našumo kritimas, apleistų žemės plotų didėjimas, bedarbystė ir jos
skaudžiausios pasekmės - skurdo plitimas, kaimo vietovių infrastruktūros griūtis, kaimų ir miestelių
ištuštėjimas, likusių gyventojų nusivylimas. Net praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nedarbas kaime
mažėja daugiausia tik emigracijos dėka. Kaip rodo naujausi statistiniai duomenys, kai kuriose
kaimiškose savivaldybėse gyventojų skaičius ryškiai sumažėjo.
Dažnai besikeičiančios vyriausybės nepajėgė suformuoti ilgalaikės kaimo atkūrimo programos.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto prieš trejetą metų atlikti tyrimai (V. Uždavinienė, E.
Ribašauskienė, 2002) atskleidė, kad „kaimo gyventojai nesugebėjo prisitaikyti prie rinkos ekonomikos
sąlygų, prarado pasitikėjimą savo jėgomis, pasidavė apatijai [...] Vis daugiau valstybės biudžeto lėšų tenka
skirti pašalpoms.“ Autorės nurodo, kad „reikalinga tokia valstybės politika, kuri sudarytų prielaidas kaimo
gyventojų užimtumui bei visų socialinių grupių pajamingumui didėti, [...] kad būtų atkuriamas
dvasingumas, gerėtų demografinė padėtis“.

57
 Vienu iš pirmųjų pozityvių žingsnių tapo Kaimo rėmimo fondo sukūrimas (1997). Netrukus
pradėtas strateginių Lietuvos valstybės dokumentų rengimas. Parengta „Nacionalinės žemės ūkio ir kaimo
plėtros 2000-2006 metams strategija“ (2000). Netrukus patvirtinta „Žemės ūkio ir kaimo plėtros
strategija“ (2002), apimanti laikotarpį iki 2015 metų. 2004 metais Žemės ūkio ministerija patvirtino naują
„Lietuvos kaimo plėtros planą 2004-2006 metams“. Intensyviai rengiamasi naujajam programavimo
laikotarpiui – 2007-2013 metams.
Naujus iššūkius kaimui sąlygoja Lietuvos priėmimas į Europos Sąjungą. Iš vienos pusės,
nacionalinių barjerų naikinimas atvėrė kelius lietuviškajai produkcijai į labai plačią tarptautinę rinką, iš
kitos – keleriopai sustiprino konkurencinę kovą. Lietuvos kaimo gyventojai dar iki įstojimo į ES jau galėjo
pasinaudoti tarptautine SAPARD parama. Nuo 2004 metų jiems tapo prieinama į ES struktūrinių fondų
parama. Kurti modernų, konkurencingą žemės ūkį padeda tokios ES priemonės, kaip finansinė parama
vyresnio amžiaus asmenų pasitraukimui iš prekinės gamybos ir jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, pusiau
natūrinių ūkių restruktūrizavimas, kooperacijos plėtra kaime. Remiami ūkininkaujantys mažiau palankiose
intensyviai žemdirbystei vietovėse bei turintieji ūkius tuose regionuose, kuriems taikomi itin griežti
aplinkosauginiai apribojimai. Netinkami žemdirbystei plotai užsodinami mišku, vaistiniais augalais ir
krūmais, pritaikomi kaimo turizmui, aktyviam laisvalaikio praleidimui, gamtos draustinių veiklai ir pan.
Pastaraisiais metais ekonominiai ir socialiniai pertvarkymai Lietuvos kaimiškosiose vietovėse
vykdomi, laikantis ES priimtos bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ir integruotos kaimo plėtros
principų, iš kurių svarbiausi: ūkinės veiklos įvairovės skatinimas ir gyvenimo kokybės gerinimas.
Kaimo plėtros priemonės finansuojamos ne tik iš ES paramos, bet ir Lietuvos valstybės biudžeto,
savivaldybių bei privačių verslo struktūrų lėšų. Daugiausia investicijų turi būti skiriama ūkių struktūros
tobulinimui, naujausių technologijų diegimui, profesiniam kaimo gyventojų mokymui bei
perkvalifikavimui, naujų darbo vietų kūrimui, nedarbo likvidavimui ir pajamų didinimui. Įgyvendinant
LEADER+ programą, siekiama formuoti kaimo bendruomenes, didinti jų iniciatyvumą ir atsakomybę už
savo vietovių ateitį. Teigiami demografiniai pokyčiai kaime vyks tik tada, kai visi darbingi gyventojai
turės darbą, suteikiantį pakankamą pragyvenimą ir užtikrinantį pilnavertę, harmoningą asmenybės
saviraišką, o kaimo jaunimas matys aiškią, jų siekius atitinkančią profesinės, socialinės ir kultūrinės
veiklos perspektyvą.
Dideli darbai laukia, tobulinant kaimo vietovių infrastruktūrą: tiesiant naujus kelius ir ryšių linijas,
diegiant informacines technologijas, užtikrinant visų būtinų paslaugų (švietimo, sveikatos apsaugos,
prekybos, buitinio aptarnavimo ir kt.) prieinamumą. Būtina sudaryti optimalias sąlygas netradicinei
žemdirbystei, ekologiniam ūkininkavimui, kaimo gyventojų alternatyviai, t. y. ne žemės ūkio veiklai,
tradiciniams amatams, smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Kaime šalia tradicinės žemės ūkio gamybos turi būti plėtojama ir alternatyvi ūkinė veikla:
1) netradicinė žemdirbystė, ekologinis ūkininkavimas;
2) tradicinė (ne žemės ūkio) veikla, t. y. kaimiškieji etnografiniai amatai ir verslai;
3) netradiciniai verslai (kaimo turizmas, aktyvaus laisvalaikio užsiėmimų industrija, pažintinė
tiriamoji ir lavinamoji veikla vaikams ir jaunimui;
4) pramonės, prekybos ir paslaugų įmonių veikla kaimiškose vietovėse.
Lietuvos žiniasklaidoje tebesitęsia arši diskusija apie tai, kokio dydžio ūkiai gali būti
konkurencingi ES rinkoje, kokiuose ūkiuose galima pasiekti aukštesnį darbo našumą ir geresnę
produkcijos kokybę. Oficialioji politinė valia palaiko tik stambiųjų ūkių kūrimo tendenciją. Iš esmės, tik
tokie ūkiai galėjo gauti SAPARD paramą. Stambiesiems ūkiams teikiama pirmenybė, remiant jų parengtus
projektus, kurių įgyvendinimui skiriama ES struktūrinių fondų parama. Motyvuojant gana abejotino
patikimumo argumentais, nustatytos skirtingos žemės ūkio produkcijos kainos: didesnės - stambiesiems
gamintojams, mažesnės – smulkiesiems. Visiškai priešinga nuomonė apie stambiųjų ir smulkiųjų ūkių
pranašumus bei trūkumus išsakyta žurnalisto ir ūkininko Pranciškaus Šliužo straipsniuose. Pateikiame kai
kuriuos jo teiginius, išdėstytus rašinyje „Kaip geriau?“ (Lietuvos žinios, 2005 m. vasario 15). Autorius
58
primena, kad Lietuvoje 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje, t.y. okupacijos laikotarpio pabaigoje buvo
apie 1300 kolūkių ir tarybinių ūkių, kurių kiekvieno valdomas plotas buvo skaičiuojamas tūkstančiais
hektarų. Paradoksalu, kad tie patys asmenys, kurie atkuriant Lietuvos nepriklausomybę smerkė šių ūkių
„gigantomaniją“, dabar teigia, kad „tik stambus ūkis – perspektyvus“. Ta proga pravartu prisiminti
tarpukario Lietuvoje įvykdytą žemės reformą, kurios iniciatoriumi buvo prel. Mykolas Krupavičius. Jos
metu buvo panaikinta stambioji dvarininkų žemėvalda, kuriamas pažangus demokratiškas šeimos ūkis,
formuojamas laisvųjų ūkininkų sluoksnis, netrukus tapęs viena iš svarbiausių atkurtos nepriklausomos
valstybės atramų.
LAEI Kaimo plėtros skyriaus mokslo darbuotojo Mariaus Aleknavičiaus (2004), kurį cituoja ir
minėto rašinio autorius, surinkti duomenys rodo, kad ES šalyse daugiau nei pusę ūkių sudaro valdantieji
iki 5 hektarų. Antrą pagal didumą grupę sudaro ūkiai, turintys iki 20 ha, o stambieji, valdantys daugiau
kaip 100 ha, sudaro tik apie 3 proc. nuo bendro ūkių skaičiaus. Daugumoje išsivysčiusių ES valstybių
(Danijos, Švedijos ir kt.) populiariausias ūkių dydis – nuo 20 iki 50 ha. Iš esmės, tai ne kas kita, kaip
vienos šeimos ūkiai, apsieinantys savo jėgomis arba samdantys 1-2 pagalbininkus sezono metu. Smulkieji
ir vidutinio dydžio ūkiai padeda spręsti tokias problemas, kaip nedarbas, kraštovaizdžio savitumo
išsaugojimas, optimalaus gyventojų skaičiaus išlaikymas kaime.
Diskusijos apie ūkių dydį analizė rodo, kad stambių ūkių kūrimu labiausiai suinteresuoti ne patys
žemdirbiai, o kaimą aptarnaujančios organizacijos, žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir prekybos
įmonės, kurioms patogiau turėti reikalų su stambiaisiais gamintojais. Naudingesni šie ūkiai ir jiems
kreditus teikiantiems bankams, nes stambūs ūkiai, planuodami investicijas, skolinasi dideles sumas ir
vėliau moka nemažas palūkanas. Panašios diskusijos iki šiol tebėra politizuotos, t. y. neparemtos išsamiais
moksliniais tyrimais, išreiškiančios įtakingų verslo grupių, o ne kaimo gyventojų interesus.
Artimiausios kaimo plėtros uždavinių sprendimo kryptys:
1) numatyti perspektyvios ūkinės veiklos rūšis, atitinkančios kiekvienos konkrečios vietovės
sąlygas ir galimybes;
2) nustatyti optimalius tiek tradicine, tiek netradicine ir alternatyviąja veikla užsiimančių ūkių
dydžius ir parengti jų projektus (pastatai, įranga, specialistai, vadyba ir kt.);
3) numatyti visiems kaimo gyventojams prieinamus finansavimo ir paramos gavimo šaltinius;
4) parengti Lietuvos kaimo plėtros programų sklaidos sistemą, propaguojančią ūkių bei įmonių
pasiekimus, skatinančią tarptautines investicijas bei perspektyvių rinkų paiešką.
Kaimo “nepatrauklumą” sąlygoja tai, kad socialinės, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigų ir kitos
paslaugos yra vis sunkiau prieinamos. Iki šiol tęsiasi švietimo, kultūros ir medicinos įstaigų uždarinėjimo
kampanija, kuri grindžiama šių įstaigų tinklo optimizavimo ir paslaugų kokybės gerinimo motyvais.
Savivaldybių vadovai įrodinėja, kad smulkios įstaigos nebeturi pakankamo klientų skaičiaus, todėl jų
teikiamų paslaugų savikaina esanti perdaug didelė, o specialistų kvalifikacija – nepakankama. Tuo tarpu
gyventojai teigia, kad savivaldybių administracijos tokiu būdu siekia tik vieno tikslo: mažinti biudžete
numatytas išlaidas.
Tačiau šias įstaigas uždarius, kaimiškųjų vietovių aptarnavimas labai pablogėjo: važinėjimui į
mieste įsikūrusias centralizuotas medicinos įstaigas tenka sugaišti labai daug laiko, laukti ilgose eilėse ir
neretai grįžti, nepatekus pas specialistą. Kaimuose dirbę medikai geriau žinojo savo pacientų ligos
istorijas, galėjo efektyviau taikyti profilaktines priemones. Jos ypač svarbios todėl, kad dalis kaimo
gyventojų nesirūpina savo sveikata. Mirtingumas kaime net 1,5 karto didesnis nei mieste.
Likvidavus kultūros įstaigas, kaimų bendruomenės neretai nebetenka vienintelio centro, kuriame
buvo galimybė susirinkti, o apylinkės kultūrinė veikla apmiršta. Uždarius mokyklas, vaikai sugaišta daug
laiko, kasdien važinėdami į pamokas. Susiaurėja jų galimybės dalyvauti tiek popamokinėje veikloje, tiek
šeimos ūkyje. Stambiųjų mokyklų galimybės diferencijuoti ir individualizuoti ugdymo procesus - žymiai
mažesnės. Kaimo mokyklose, kurių mokytojai puikiai pažįsta savo auklėtinių šeimas, minėtų svarbiausių
edukologijos principų įgyvendinimas yra daug lengvesnis. Šių mokyklų aplinka daug jaukesnė, artimesnė
59
vaiko dvasiniam pasauliui. Dažnai eskaluojamas dėstymo kokybės problemas galima išspręsti, rengiant
platesnės kvalifikacijos specialistus kaimo mokykloms. Ne mažiau svarbi kaimo vietovėms –
sociokultūrinė mokyklų funkcija. Kaip rodo pasaulio patirtis, vietovės, netekusios mokyklų, praranda
ekonominės plėtotės perspektyvą. Kaip taisyklė, aktyviausi gyventojai iš jų išsikelia.

4. KAIMO PLĖTROS TYRIMŲ TEMATIKA

Kaimiškųjų vietovių ekonominių ir socialinių problemų aktualumą patvirtina ir tai, kad beveik
visuose Lietuvos universitetuose bei specializuotuose mokslo institutuose atliekami kaimo plėtros tyrimai.
Šalia tradiciškai šiai tyrimų sričiai daug dėmesio skiriančio Lietuvos žemės ūkio universiteto, juose
dalyvauja Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Darbo ir socialinių tyrimų institutas, Vilniaus ir
Klaipėdos universitetai ir kitos mokslo bei mokymo institucijos. Artimiausias uždavinys – atlikti šių
tyrimų „inventorizaciją“: išanalizuoti, kurios kaimo plėtros problemos jau yra nagrinėjamos pakankamai
išsamiai, pasitelkus reikiamos kvalifikacijos specialistus, o kurios – tik epizodiškai arba visai netiriamos.
Sekantis žingsnis - įkurti Kaimo plėtros tyrimų koordinacinę tarybą, galinčią telkti mokslininkų
pastangas, derinti paieškų kryptis, tobulinti tyrimų metodiką ir organizavimą, greičiau perduoti gautas
išvadas atitinkamoms valstybės institucijoms. Pagaliau, ši taryba pasirūpintų ir tyrinėtojų kvalifikacijos
tobulinimu, plėtotų mokslininkų bendradarbiavimą, padidintų jų galimybes dalyvauti tarptautiniuose
projektuose.
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, ekonominiai ir socialiniai procesai kaime žymiai
paspartėjo. Radikaliai pakitusi kaimo plėtros samprata sąlygoja didėjantį dėmesį naujoms ūkinės veiklos
kryptims. Pagrindinė Lietuvos kaimo gyventojų problema – pakankamą pragyvenimą ir pilnavertį
asmenybės ugdymą užtikrinantis užimtumas – turi būti sprendžiama:
1) plėtojant modernų žemės ūkį, atitinkantį ES Lisabonos strategiją ir naująją BŽŪ politiką;
2) sudarant optimalias galimybes smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai kaime, tobulinant gyventojų
saugumo, ryšių, sveikatos apsaugos, buitinio aptarnavimo ir bendrojo ugdymo paslaugas;
3) kuriant diferencijuotą neformalaus tęstinio profesinio rengimo sistemą, užtikrinančią nuolatinį
kaime esančios laisvos darbo jėgos prisitaikymą prie kintančių darbo rinkos poreikių.
LAEI Kaimo plėtros skyriaus bendradarbiai nagrinėja, kaip kitose ES narėse įgyvendinamos
subalansuotos kaimo plėtros priemonės, užtikrinančios tolygią visų regionų plėtotę, gerinančios kaimo
gyventojų darbo ir buities sąlygas, efektyviai išnaudojančios vietinius gamtos ir žmogiškuosius išteklius.
Pastoviai tiriami Lietuvos kaimo vietovių demografiniai, užimtumo ir pajamų pokyčiai, tobulinama kaimo
gyventojų bendrojo ugdymo ir profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistema, jų galimybės imtis
perspektyvios ūkinės veiklos. Nagrinėjamos itin aktualios gamtovaizdžio išsaugojimo, kaimo etnografinio
ir dorovinio paveldo puoselėjimo problemos.
LAEI Kaimo plėtros skyriuje atlikta kai kurių ES senbuvių (Airijos, Austrijos, Suomijos,
Vokietijos ir kt.) kaimo ekonominės veiklos analizė (2004) rodo, kad tiek ūkių dydį, tiek jų veiklos turinį
sąlygoja tarpusavyje susiję ekonominiai ir socialiniai faktoriai. Stambūs, tradicine žemės ūkio gamyba
užsiimantieji ūkiai yra labai specializuoti. Jie gali būti itin konkurencingi, naudojantys naujausias
žemdirbystės technologijas, tačiau jų produkcijos kokybė vertinama labai prieštaringai. Maistas,
pagamintas iš žaliavos, kurią tiekia pramoniniai ūkiai, naudojantys augimo stimuliatorius bei genetinio
modifikavimo priemones, savo prekinėmis savybėmis labai skiriasi nuo gaminamo iš tradicinių produktų.
Nors dar nėra išsamios informacijos apie tai, kokias pasekmes sveikatai gali sukelti ilgalaikis tokių
produktų vartojimas, tačiau kai kurie faktai jau kelia nerimą. Ypatingai aukštą darbo našumą pasiekę
pramoniniai ūkiai, apsieinantys su mažu dirbančiųjų skaičiumi, sąlygoja kaimiškųjų vietovių ištuštėjimą.
Šalia stambiųjų ūkių, apsunkinančių kaimo socialinių problemų sprendimą, turėtų būti kuriami
žymiai paslankesni vidutinio dydžio ir smulkieji ūkiai, daugiausia užsiimantys netradicine žemės ūkio ir
alternatyviąja (ne žemės ūkio) veikla. Netradicinė veikla - imli darbo jėgai, todėl tokie ūkiai sukuria daug
60
naujų darbo vietų. Jų specialistai turi būti pastoviai besilavinantys, pasirengę pagal rinkos poreikius
operatyviai keisti savo veiklos pobūdį. Sukurti šių ūkių rėmimo programas – vienas iš aktualiausių
kaimo plėtros mokslinių tyrimų uždavinių.
Atsakyti į klausimą, kokio dydžio ir paskirties ūkiniai dariniai galėtų būti efektyviausi Lietuvoje,
galėtų padėti pavyzdiniai mokomieji įvairios paskirties ūkiai, išbandantys naujausias technologijas, ką
tik sukurtą techniką, naujas produkcijos rūšis. Tokie ūkiai, veikę Lietuvoje iki jos sovietinės okupacijos,
ženkliai prisidėjo prie kaimo pažangos, gyventojų švietimo, mokslo žinių propagavimo. Dabartiniu metu
mokomųjų ūkių steigimas dar tik prasideda. „Žaliojo diplomo“ suteikimas pažangiai ūkininkaujantiems ir
galintiems dalyvauti kaimo gyventojų ugdyme yra tokių pavyzdinių ūkių atkūrimo užuomazga.
Šiuolaikiniame kaime, kuriame vis mažiau gyventojų dalyvauja pirminėje žemės ūkio gamyboje,
tačiau daugėja nežemdirbiškas specialybes turinčių asmenų, labai aktualu plėtoti tiek tradicinius, tiek
naujuosius amatus, paslaugas, prekybą, kaimo turizmą, t. y. užsiimti smulkiuoju ir vidutiniu verslu. LAEI
Kaimo plėtros skyrius bendradarbiaudamas su Lietuvos regioninių tyrimų institutu, parengė „Smulkaus ir
vidutinio verslo plėtros kaime strategiją“ (2004).
Kita, vis aktualesne tampanti kaimo socialinės plėtros sritis - miestuose dirbančių, bet kaime
gyvenančių specialistų integracija į kaimo bendruomenes. Jų vaidmuo, rengiant vietines ir regionines
strategijas, puoselėjant kaimo švietėjišką ir kultūrinę veiklą, skatinant kaimo vietovių bendradarbiavimą,
galėtų būti žymiai didesnis. Būtina parengti metodiką, skatinančią naujųjų kaimo gyventojų aktyvumą,
apibrėžiančią jų efektyviausio dalyvavimo formas.
Artimiausiais metais turi būti įgyvendinta ES nuostata – kaimas turi tapti patrauklia, saugia gyventi
ir dirbti vieta. ES narių senbuvių kaimo plėtros tyrinėtojai nurodo, kad kaimiškosios vietovės, užimančios
beveik 90% teritorijos, jau tapo namais beveik pusei gyventojų. Lietuvoje kaimiškoms vietovėms
priskiriama 97,4% teritorijos, o gyventojų skaičius siekia apie 30%. Darbo ir socialinių tyrimų institutas
(A. Pocius, 2002), parengęs ilgalaikes (iki 2010 m.) gyventojų užimtumo ir nedarbo prognozes, taip
apibūdina optimistinį prognozių variantą:
1) žemės ūkis taps ypač produktyvia ūkio šaka, aprūpinta šiuolaikiškiausia technika ir
naujausiomis technologijomis;
2) sparčiai stambės ūkiai;
3) darbo jėgos judėjimas iš žemės ūkio į kitas ekonomines veiklas vyks neskausmingai, nes jose
bus sukuriama daug darbo vietų;
4) užimtumo politikos srityje Vyriausybė nesieks išlaikyti didelį gyventojų užimtumą žemės ūkyje,
skatindama ūkių stambinimą ir jaunimo migraciją iš kaimo į miestą (mūsų išryškinta – J. J.)
LAEI Kaimo plėtros skyriaus ir Vilniaus Pedagoginio universiteto tyrimai (V. Ratkevičienė, 2004)
patvirtino kad kaime gyvenančių žmonių skaičiaus mažėjimo tendencija, išskyrus priemiestines zonas, kol
kas išlieka. V. Ratkevičienės pateiktas optimistinis prognozių variantas nurodo, kad Lietuvai tapus ES
nare, atsiranda naujos galimybės spręsti kaimo gyventojų užimtumo problemas:
1) prasidėjus laisvam darbo jėgos judėjimui, nemaža darbingo amžiaus žmonių dalis, tarp jų ir
kaimo gyventojų, įsidarbins ES šalyse;
2) didės ES pagalba, įgyvendinant socialines programas. Ji leis vyresnio amžiaus žemdirbiams
pasitraukti iš darbo rinkos, ir sudarys sąlygas kaimo atjaunėjimui (mūsų išryškinta – J. J.);
3) per artimiausius metus bus pasiekta ūkių konsolidacija. Sumažėjus smulkių ūkių skaičiui, į
darbo rinką pateks dauguma buvusių smulkiųjų žemdirbių. Tačiau papildomos darbo vietos bus sukurtos,
tobulinant kaimo infrastruktūrą, plėtojant paslaugas, kuriant netradicinius kaimo verslus;
4) tobulinama kaimo gyventojų kvalifikacijos kėlimo sistema pagyvins jų verslumą;
5) pagerės užimtumo problemų sprendimas atskiruose regionuose. Tam ypatingą reikšmę turės
vietinių užimtumo programų įgyvendinimas.
V. Ratkevičienė įspėja, kad emigracija turi ir neigiamų pasekmių: į užsienį išvyksta jaunesni,
aukštesnę kvalifikaciją turintys žmonės. Todėl kaimiškose vietovėse jau ima trūkti specialistų (gydytojų,
61
mokytojų, inžinierių etc.) ir kvalifikuotų darbininkų, ypač statybininkų ir mechanizatorių, galinčių dirbti
su naujausia vakarietiška technika. Šias išvadas patvirtina ir mūsų tyrimai, atlikti 2004 metų pabaigoje (J.
Jasaitis, R. Naujokienė ir kt., 2004). Jaunų žmonių pasitraukimas iš kaimo dar labiau apsunkina jo
demografinių problemų sprendimą, šeimų kūrimą, ūkininkavimo tradicijų perimamumą. Todėl tenka labai
suabejoti, ar kai kurių tyrinėtojų minėta jaunimo migracijos iš kaimo į miestą skatinimo kryptis yra
teiktina.
Viena iš didžiausių kliūčių, ribojančių kaimo plėtrą, yra menkos kaimo gyventojų pajamos.
Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkų tyrimai (V. Vitunskienė, 2002) rodo, kad gyventojų pajamų
lygis kaime gerokai žemesnis, negu mieste, o pajamų nelygybė tarp gyventojų – gana ryški: „žemdirbių
namų ūkių pajamos vienam asmeniui per mėnesį yra žymiai mažesnės už kitų ekonomiškai aktyvių kaimo
gyventojų analogiškas pajamas“. V. Vitunskienė pažymi, kad „dėl labiau sumažėjusių realiųjų pajamų
neproporcingai didesnė kaimiečių, palyginus su miestiečiais, dalis nuskurdo“. Didelę dalį pajamų iš žemės
ūkio sudaro natūrinės pajamos, kurios leidžia tik prasimaitinti, tačiau nesuteikia tokių pasirinkimo
galimybių, kaip piniginės pajamos. Ši aplinkybė labai susiaurina kitų poreikių tenkinimą, daro kaimo
gyventojus labiau pažeidžiamais tiek ekonomiškai, tiek socialiai. Skurdo mastas kaime beveik tris
kartus didesnis negu mieste.
Kita sunkia kliūtimi kaimo plėtrai tampa mažėjantys jo intelektualieji ištekliai. V. Vitunskienė
primena, kad kaime neproporcingai daug gyventojų, turinčių nepilną vidurinį ir dar žemesnį
išsimokslinimą, neįgijusių jokio profesinio pasirengimo. Tuo tarpu darbo rinkoje pastaraisiais metais
ryškiai mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa. Tačiau bedarbiams ir menkas pajamas turinčioms
šeimoms teikiama socialinė parama neskatina asmeninės atsakomybės, noro mokytis, patiems tobulėti.
Kaime susiformavo nemažas sluoksnis potencialiai darbingų asmenų, gyvenančių iš pašalpų, t. y.
išlaikytinių, vengiančių darbo. Ūkininkams ir kaime įsikūrusiems verslininkams jau gana sunku rasti
norinčių dirbti. Paskatinti imtis darbo asmenis, ilgą laiką gyvenusius iš pašalpų, yra žymiai sunkiau, negu
susirasti darbą norinčiam dirbti. Tai veda prie dalies kaimo gyventojų moralinio nuosmukio,
veltėdžiavimo, alkoholizmo ir nusikalstamumo.
Neretas reiškinys, kai smulkiųjų mišrios paskirties ūkių savininkai nesidomi mokymosi
galimybėmis, naujovių diegimu, darbo našumo didinimu. Per okupacijos dešimtmečius įsivyravo pažiūra,
kad valdžia turi visais pasirūpinti, t. y. sudaryti sąlygas ir toliau jiems užsiimti nenašiu darbu, tačiau gauti
pakankamas pajamas. Suprantama, kad tokia pažiūra, J. Kornaj taikliai pavadinta „antirinkos sąmone“, yra
diametraliai priešinga šiuolaikinei ekonominei logikai.
Mokslinės literatūros analizė rodo, kad kaimo plėtros tyrimai turėtų įgauti žymiai ryškesnį
sisteminį prognostinį pobūdį. Iki pastarųjų metų vyravo epizodiniai konstatuojamieji tyrimai, kuriuose
apžvelgiami jau įvykę socialiniai pokyčiai. Tyrinėtojai tarsi eina paskui socialines transformacijas, jas tik
fiksuodami, bet nesiryždami imtis sisteminės kaimo perspektyvų analizės. Bendrosios žemės ūkio
politikos strategijose pateikiamos būsimosios veiklos kryptys labiau primena pageidavimus, negu išsamiai
argumentuotas prognozes. Tokią situaciją sąlygoja nepakankamas tyrimų derinimas, gana siauras tiriamų
objektų ir procesų pasirinkimas, nepakankama mokslinių išvadų sklaida.
Formuojant bendrąją žemės ūkio politiką, būtina labiau atsižvelgti į regioninius kaimo plėtros
skirtumus ir jų priežastis. Kaip rodo kaimo ekonominių rodiklių analizė, dabartinėje ES galima išskirti
keturias gana skirtingas jos narių grupes:
- geriausiai kaimo ekonomiką išplėtojusios šalys (Danija, Olandija, Prancūzija ir kt.);
- modernų kaimą dar tik kuriančios valstybės (Graikija, Portugalija, Ispanija ir kt.);
- sovietinio bloko įtakoje buvusios šalys (Lenkija, Vengrija, Čekija ir kt.);
- buvusios sovietinės imperijos aneksuotos Baltijos valstybės.
Kiekvienoje iš šių keturių grupių kaimo situacija yra labai skirtinga. Todėl ekonominiai
sprendimai turi atitikti realią kiekvienos valstybių grupės kaimo būklę. Norint priartinti naujųjų ES narių

62
kaimo ekonomiką prie žymiai geriau išsivysčiusių šalių lygio, struktūrinių fondų pagalba Baltijos
valstybių kaimui turi būti žymiai intensyvesnė, kadangi jose kaimo plėtros procesai yra sudėtingesni ir
reikalauja didesnių sąnaudų, negu ES senbuvėse. Pavyzdžiui, Danijoje praktiškai visi kaimo keliai turi
asfalto dangą, kai tuo tarpu į Lietuvos kaimus veda žvyrkeliai. Esant dabartiniam kelių tinklo tobulinimo
programos finansavimo lygiui, asfaltuoti kaimo kelius Lietuvoje pavyktų tik per pusę šimtmečio.
Svarbiausia mokslinių tyrimų, vykdomų Baltijos valstybėse, misija yra atskleisti optimalius
kaimiškųjų vietovių pertvarkymo kelius, atsižvelgiant į šių valstybių kaimo fizinės infrastruktūros
ypatumus, finansinius bei žmogiškuosius išteklius. Priešingu atveju, prieštaravimai tarp senųjų ir naujųjų
ES narių gali net pagilėti.
Kaip rodo jau sukauptų ekonominių ir socialinių duomenų analizė, norint atlikti šią misiją,
mokslininkų pastangos turi būti nukreiptos sisteminiams kaimo plėtros tyrimams, apimantiems visų kaimo
situacijos struktūrinių elementų nagrinėjimą, ekonominių ir socialinių procesų sąveikos analizę. Naujausių
tyrimų programose būtina aprėpti visus kaimo vietovių transformacijos aspektus, sąlygojamus tiek
vidinių, tiek regioninių, tiek ir globalinių faktorių. Pateikiame orientacinę Lietuvos kaimo plėtros
pagrindinių tyrimų tematiką, kurią toliau koordinuojant įvairių institucijų mokslinę veiklą, bus galima
patikslinti ir papildyti:

1. Dabartinio kaimo ekonominės būklės apžvalga

1.1. Kaimo gyventojai: lytis, amžius, darbingumas, bendrasis išsilavinimas ir profesinis

pasirengimas, pasiskirstymas pagal darbinės veiklos pobūdį, pasirengimas imtis perspektyvios ūkinės
veiklos. Užimtumo dinamika.
1.2. Gamtos išteklių įvertinimas: dirbamos ir nedirbamos žemės plotas, sklypų dydis ir žemės vertė
balais, reljefas, tinkamumas intensyviai žemdirbystei ar kitai ūkinei veiklai.
1.3. Gyvenamųjų vietovių ir jų infrastruktūros charakteristika: miesteliai, kompaktiškos
gyvenvietės, nekompaktiškai užstatytos gyvenvietės ir vienkiemiai; kelių, gatvių ir aikščių būklė;
vandentiekis ir nuotėkų valymo įrenginiai; elektros ir ryšių linijos, naujųjų informacinių technologijų
panaudojimo materialinė bazė; gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, naujų statybų perspektyvos.
1.4. Ūkinės veiklos rūšys ir jų ekonominis įvertinimas: tradicinė ir netradicinė žemdirbystė;
alternatyvioji veikla. Ūkinės veiklos materialinis aprūpinimas bei techninis aptarnavimas. Ūkinės veiklos
įvairinimo perspektyvos.

2. Socialinių paslaugų sistema kaimo vietovėse

2.1. Ugdymo įstaigos: ikimokyklinio ugdymo centrai, bendrojo lavinimo mokyklos, formaliojo
profesinio rengimo įstaigos, jų materialinė bazė, aprūpinimas specialistais, užpildomumas; neformaliojo
ugdymo ir profesinės kvalifikacijos tobulinimo centrai.
2.2. Kultūros įstaigos ir laisvalaikio centrai, jų materialinė bazė, aprūpinimas specialistais,
lankomumas.
2.3. Sveikatos apsaugos įstaigos, jų materialinė bazė, aprūpinimas specialistais. Gydymo ir
profilaktikos paslaugų kokybė.
2.4. Ryšių, buitinio aptarnavimo ir prekybos paslaugos. Pašto įstaigos, jų materialinė bazė,
aprūpinimas specialistais. Buitinio aptarnavimo įmonės, materialinė bazė ir aprūpinimas specialistais,
paslaugų apimtis. Prekybos įmonių tinklas ir apyvarta.

63
 2.5. Gyventojų saugumo sistema. Teisėsaugos įstaigos, jų materialinė bazė ir aprūpinimas
specialistais. Priešgaisrinė apsauga. Pagalba gyventojams stichinių nelaimių atvejais.
Savą kaimo plėtros specifiką turi skirtingo ūkinio išsivystymo regionai, pasienio sritys, vietovės su
ypatingais gamtosauginiais apribojimais. Visuose tyrimuose būtina ne tik konstatuoti esamą padėtį, bet ir
fiksuoti stebimų pokyčių raidą, juos sąlygojančias priežastis, vidinius bei išorinius veiksnius. Daugelį
kaimo plėtros dėsningumų įgalina atskleisti sociologų, edukologų ir psichologų tyrimai, kuriuos
orientacinėje tematikoje išskyrėme į atskirą grupę:

3. Kaimiškųjų vietovių gyventojų struktūra. Elgsenos motyvacija

3.1. Socialinių grupių stratifikacija. Tradiciniai ir naujieji kaimo gyventojai, jų bendravimo

ypatumai.
3.2. Kaimo moterų situacijos pokyčiai.
3.3. Kaimo jaunimo situacija ir perspektyvos.
3.4. Kaimo bendruomenių formavimasis. Jų dalyvavimas vietinėse, regioninėse,
bendravalstybinėse ir tarptautinėse programose. Kaimyniškumo sampratos dinamika.
3.5. Kaimo buities pokyčiai. Gyvenimo kokybės sampratos kitimas.
3.6. Kaimo vietovių savitumo, istorinio etnografinio ir dorovinio paveldo išsaugojimas bei
puoselėjimas.
Naujas tyrimų kryptis sąlygoja ekologinio ūkininkavimo ir kraštovaizdžio savitumo išsaugojimo
nuostatos, naujausių maisto produktų gamybos technologijų taikymo galimybių nagrinėjimas. Šios
nuostatos keičia ne tik žemdirbių, bet ir kitų kaimo gyventojų elgseną, formuoja naujas ūkininkavimo
nuostatas, radikaliai veikia gyvenimo kokybės sampratą. Trečiojoje EURAGRI konferencijoje „Mokslas –
visuomenei“ (Brussels, 2005 m. vasario 3-4) buvo aptarta, kaip keičiasi kaimo problemas tyrinėjančių
mokslų sistema. Naujos mokslo šakos įsijungia į šią sistemą, priversdamos atsisakyti daugelio ankstesnių
stereotipų ir peržiūrėti ilgą laiką aksiomomis laikytus teiginius. Šioje konferencijoje šalia tradicinių
kaimui mokslo šakų - augalininkystės, gyvulininkystės ir ekonomikos - atstovų dalyvavo sociologai,
vadybos specialistai, fizikai atomininkai, biologai genetikai, informacinių technologijų kūrėjai ir kt.
Sistema „Žemė -Žmogus-Visata“ analizuojama, pasitelkus tokias mokslo šakas, kurios iki šiol
nedalyvaudavo, nagrinėjant kaimo perspektyvas, gyventojų aprūpinimo maistu, būsto ir elgsenos,
sveikatos išsaugojimo ir gyvenimo kokybės problemas.
ES naujoje žemės ūkio politikoje (2004) konstatuojama, kad radikaliai keičiasi turinys net tokių
sąvokų, kaip miestas ir kaimas, kaimiečiai ir miestiečiai. Plečiasi kaimo gyventojų profesijų ratas bei
atskirų profesijų atstovų darbinės veiklos turinys. Labiausiai išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse
kaimo gyventojų skaičius auga, radikaliai keičiasi jų profesinė struktūra ir net pačios kaimo buities
samprata. Kelių tinklo modernizavimas, naujos būsto statybų tendencijos ir informacinių technologijų
taikymo plėtra mažina kaimo socialinę atskirtį.
Šalių, tik 2004 metais tapusių ES narėmis, patirtis, įgyvendinant naująją kaimo plėtros politiką,
aptarta 2005 m. gegužės 18-19 d. Latvijoje įvykusioje konferencijoje (Ryga, 2005), parodė, kad būtina
atsižvelgti į labai specifišką Baltijos valstybių kaimo situaciją. Programos, kurios yra gana efektyvios
senosiose ES narėse (ES-15) arba netgi tokiose valstybėse, kaip Vengrija ar Lenkija, turi būti
koreguojamos, atsižvelgiant į gerokai skirtingą šių trijų valstybių kaimo ekonominę ir socialinę situaciją
(Daina Saktina, Wiliam H. Meyers, 2005). Tyrimai, analogiški tiems, kurie remiant Pasaulio bankui, buvo
atliekami Latvijoje, turėtų būti vykdomi ir Lietuvoje. Jau pirmosios apklausos, atliktos 2005 m. vasario –

64
spalio mėnesiais (J. Jasaitis, 2005) parodė, kad net Baltijos valstybėse ryškėja savitos kaimo plėtros
tendencijos ir problemos.

Išvados

1. Kaimo plėtros samprata reiškia, kad šios vietovės turi tapti žymiai patogesnėmis gyventi, dirbti,
ugdyti augančią kartą. Kaimo plėtra nebetapatinama tik su žemės ūkio problemų sprendimu, jos
neįmanoma vykdyti tik žemdirbystės sektoriaus jėgomis.
2. Per XX amžiaus paskutiniuosius dešimtmečius išsivysčiusiose pasaulio valstybėse vyko sparti
priemiestinių zonų urbanizacija. Kaimo gyventojų skaičius vėl ėmė augti, o jų darbinės veiklos turinys
darėsi vis įvairesnis. Mažėjant dalyvaujančių pirminėje žemės ūkio gamyboje skaičiui, kaime ėmė kurtis
vietinės žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir prekybos įmonės, turizmo įstaigos. Plėtėsi paslaugų sferoje
dirbančių skaičius. Vis daugiau kaimo gyventojų dirba miestuose bei kaimo vietovėse įsikūrusiose
pramonės ir prekybos įmonėse.
3. Masinį persikėlimą iš didmiesčių į priemiesčius, iš daugiabučių į individualius, vienai šeimai
skirtus namus sąlygoja intuityviai suvoktas pavojus asmenybei, siekis pasipriešinti niveliacijos ir
primityvizmo skverbimuisi į visas žmogiškojo gyvenimo sferas, troškimas sukurti šeimai saugesnes ir
patogesnes gyvenimo sąlygas, gamtos artumo paieškos. Naujieji kaimo gyventojai atsineša miestietiškos
buities sampratą ir ja vadovaujasi, įsikurdami kaime. Kelių tinklo modernizavimas, naujos susisiekimo
priemonės ir modernios informacinės technologijos mažina kaimo socialinę atskirtį. Gyvenamoji vietovė
negali būti kliūtimi, trukdančia atskleisti asmenybės gabumus ir juos ugdyti.
4. Lietuvos kaimo ekonominę ir socialinę sanklodą pakeitė kelis dešimtmečius trukęs šalies
aneksijos laikotarpis, prievartinis kaimiškųjų sodybų naikinimas bei globalizacijos iššūkiai. Todėl Lietuva
prie šiuolaikinės kaimo plėtros politikos formavimo atėjo pavėlavusi maždaug dviem dešimtmečiais.
Atkūrus nepriklausomybę, didžiausios pastangos buvo skirtos žemės privatinės nuosavybės atkūrimui,
pervertinant laisvosios rinkos vaidmenį, nesuformavus naujosios ūkininkavimo sistemos realizavimo
mechanizmų, neįdiegus naujųjų savininkų ūkinės veiklos kooperavimo. Kaimo plėtros pagrindinių krypčių
planavimas nepakankamai remiasi išsamiais kompleksiniais moksliniais tyrimais.
5. Diskusija apie Lietuvos kaimo ateitį neišvengė politizavimo, bandymų primesti nuomonę,
atitinkančią įtakingų verslo grupių interesus. Didžioji politizuotos diskusijos dalis buvo skirta ryškaus
ūkių stambinimo krypčiai įtvirtinti. Tačiau efektyviai panaudoti vietinius gamtos ir žmogiškuosius
išteklius gali šalia stambiųjų ūkių veikiantys vidutiniai ir smulkieji ūkiai, daugiausia užsiimantys
netradicine žemės ūkio ir alternatyviąja (ne žemės ūkio) veikla, sukuriantys daug naujų darbo vietų,
apsaugantys kaimiškąsias vietoves nuo ištuštėjimo. Atsakyti į klausimą, kokio dydžio ir paskirties ūkiniai
dariniai galėtų būti efektyviausi Lietuvoje, nustatyti jiems reikalingų specialistų profesinio pasirengimo
turinį galėtų padėti pavyzdiniai mokomieji ūkiai, išbandantys naujausias technologijas, ką tik sukurtą
techniką, naujas produkcijos rūšis.
6. Stipriu iššūkiu kaimui tapo Lietuvos priėmimas į Europos Sąjungą. Tai atvėrė kelius
lietuviškajai produkcijai į tarptautinę rinką, tačiau labai sustiprino konkurencinę kovą. Nedarbas kaime
sumažėjo ne tiek dėl ūkių stiprėjimo, kiek kaimo gyventojų emigracijos dėka. Kaime ryškiai mažėja
nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa. Tačiau bedarbiams ir menkas pajamas turinčioms šeimoms teikiama
socialinė parama neskatina asmeninės atsakomybės, noro tobulinti profesinį pasirengimą. Mokymosi
galimybėmis, naujovių diegimu, naujų verslo galimybių paieška nesidomi dalis smulkiųjų mišrios
paskirties pusiau natūrinių ūkių savininkų. Vis dar gaji pažiūra, kad valdžia turi sudaryti sąlygas ir toliau
užsiimti neperspektyvia veikla.
7. Artimiausi kaimo plėtros uždaviniai: numatyti perspektyvios ūkinės veiklos rūšis, atitinkančios
kiekvienos konkrečios vietovės sąlygas ir galimybes; nustatyti optimalius tiek tradicine, tiek netradicine ir

65
alternatyviąja veikla užsiimančių ūkių dydžius ir parengti jų projektus; numatyti visiems kaimo
gyventojams prieinamus finansavimo ir paramos gavimo šaltinius; parengti Lietuvos kaimo plėtros
programų sklaidos sistemą, propaguojančią ūkių bei kaime veikiančių įmonių pasiekimus, skatinančią
tarptautines investicijas bei perspektyvių rinkų paiešką.
8. Pagrindinė Lietuvos kaimo gyventojų problema – pakankamą pragyvenimą ir pilnavertį
asmenybės ugdymą užtikrinantis užimtumas – turi būti sprendžiama, plėtojant modernų žemės ūkį,
sudarant optimalias galimybes smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai kaime, tobulinant gyventojų
aptarnavimo paslaugų sistemą, kuriant diferencijuotą tęstinio profesinio rengimo sistemą, užtikrinančią
nuolatinį kaime esančios laisvos darbo jėgos prisitaikymą prie kintančių darbo rinkos poreikių.
9. Kaimiškųjų vietovių ekonominės ir socialinės problemos tiriamos daugelyje Lietuvos
universitetų bei specializuotuose mokslo institutuose, tačiau šie tyrimai nėra koordinuojami. Tyrimų
kryptis apsprendžia tik individuali mokslininkų iniciatyva bei užsakovų pageidavimai. Iki pastarųjų metų
vyrauja epizodiniai konstatuojamieji tyrimai, kuriuose apžvelgiami jau įvykę socialiniai pokyčiai.
Tyrinėtojai fiksuoja atskiras socialines transformacijas, bet nesiryžta imtis visapusiškos kaimo
perspektyvų analizės. Būtina įkurti Kaimo plėtros tyrimų koordinacinę tarybą, galinčią sutelkti
mokslininkus aktualiausiems tyrimams atlikti, tobulinti tyrimų metodiką, tarpininkauti įdiegiant tyrimų
rezultatus.
10. Svarbiausia mokslinių tyrimų, vykdomų Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos valstybėse, misija yra
atskleisti optimalius kaimiškųjų vietovių pertvarkymo kelius, atsižvelgiant į šių valstybių kaimo fizinės
infrastruktūros ypatumus, finansinius bei žmogiškuosius išteklius. Kaimo plėtros tyrimai turi įgauti
sisteminį prognostinį pobūdį. Tyrimų programos turi aprėpti visus kaimo vietovių transformacijos
aspektus, sąlygojamus tiek vidinių, tiek regioninių, tiek ir globalinių faktorių.
11. Pagrindinės kaimo plėtros tyrimų kryptys yra: dabartinio kaimo ekonominės būklės apžvalga,
kaimiškųjų vietovių gyventojų struktūra, socialinių grupių stratifikacija, jų elgsenos motyvacijos
ypatumai, ūkinės veiklos įvairinimas ir gyventojų profesinio rengimo sistemos pertvarkymas, modernios
socialinių paslaugų sistemos modeliavimas kaimo vietovėse, kaimo gyventojų bendrojo ugdymo ir
psichologinių elgsenos problemų analizė. Visuose tyrimuose būtina fiksuoti stebimų procesų raidą, juos
sąlygojančias priežastis, išryškinant kaimo socialinės atskirties mažinimo kelius.

Literatūra:

Agenda 2000. In: http://europa.eu.int Prieiga: 2005.10.11.

Agriculture of Lithuania-2005. Ministry of Agriculture of the Republic of Lithuania. Vilnius, 2005.
Community policies and mountain areas. Proceedings of the conference, organized by the European
Commission. Brussels, October 17-18, 2002.
Daina Saktina and William H. Meyers. EU and National Rural Support Programs in Latvia:
Targeting the Disadvantaged. Discussion paper for evaluation of implementation of EU Rural
development policy measures in Latvia and elaboration of recommendation for new programming period.
Riga, 2005.
EU Enlargement. Lithuania. In: http://europa.eu.int Prieiga: 2005.02.05.
EURAGRI. The 3rd international conference “Science for Society - Society with Science”. Brussels,
February 3-4, 2005.
Leader+ Observatory. Flash News, issues 9-20, Brussels, 2005.
Grant W. The Common Agriculture policy. 1997.
Jasaitis J. Lietuvos kaimiškųjų vietovių ekonominės ir socialinės situacijos pokyčiai. „Socialiniai
tyrimai“, 2005 2(6), Šiaulių universitetas, Šiauliai, 2005.
Jasaitis J. Ar bendruomenės nušvies Lietuvą? www.bendruomenės.lt Prieiga: 2005.05.27.

66
Kaimo plėtra 2003. Globalizacijos ir integracijos iššūkiai Rytų ir Vidurio Europos kaimui.
Tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų rinkinys. Lietuvos Žemės ūkio universitetas ir Lietuvos
agrarinės ekonomikos institutas. Akademija: 2003.
Leader+. In: http://europa.eu.int/scadplus/leg/en/lvb Prieiga: 2005.11.07.
Lietuvos žemės ūkis – 2001, 2002, 2003. LAEI metiniai leidiniai. Vilnius.
Lietuvos žemės ūkis ir kaimo plėtra – 2004. LAEI, Vilnius, 2005.
Mapping the Rural Problem in the Baltic Countryside. Transition Processes in the Rural Areas of
Estonia, Latvia and Lithuania. Perspectives on Rural Policy and Planning. Edited by Ilkka Alanen.
Ashgate: 2004.
Mokymo įtaka kaimo gyventojų verslumui, ūkių konkurencingumui. Naujų mokymo krypčių
identifikavimas. Jasaitis J., Naujokienė R., Kriščiūnaitė L., Pareigienė L. Mokslinio darbo ataskaita. V.:
2004.
Nacionalinė žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000-2006 programa. Vilnius, Lietuvos Respublikos žemės
ūkio ministerija, 2001.
Planting Seeds for Rural Future. Rural Policy Perspectives for a Wider Europe. Second European
Conference on Rural Development. November 12-14, 2003. Salzburg, 2004.
Poviliūnas A. Kaimo atskirties profiliai. V.: Kronta, 2003.
Ratkevičienė V. Užimtumo situacija Lietuvos kaime. Mokslinio darbo ataskaita. V.: 2004.
Rural Development: The Impact of EU research (1998-2004). European Commission. EUR 21331.
Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities, 2004.
Rural Development 2005. The Second International Scientific Conference/ Globalization and Integration
Challenges to Rural Development In Eastern and Central Europe, November 17-19, 2005, Lithuanian
University of Agriculture. Akademija, Kaunas 2005.
Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros kaime strategija ir priemonės. Lietuvos regioninių tyrimų
institutas, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Naujokienė R., Jasaitis J., Zemeckis R., Gužienė L. ir
kt. Kaunas, 2004.
The Future of Rural World. In: http://europa.eu.int Prieiga: 2005.02.10
The Bologna Declaration of 19 June 1999. Joint declaration of the European Ministers of Education. In:
http://www.bologna-berlin2003.de Prieiga: 2004.05.07.
The Implementation and Effects of Rural Development Policies in the New EU Member States. First
Experiences. Riga, 2005.
Žemės ūkio mokslai, 2002, Nr. 4.

67
 4. MOKYKLA IR VISUOMENĖ:
AR SUVOKIAME, KĄ REIŠKIA IŠSAUGOTI VALSTYBĘ?

Jonas Jasaitis
Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultetas

Pagrindinė Lietuvos valstybės problema dabartiniame jos raidos tarpsnyje yra visuomenės
pilietinio susipratimo stoka. Daugelio pastarųjų metų socialinių ir ekonominių procesų analizė liudija
apie Lietuvos visuomenės sumaištį ir gilų jos sluoksnių susipriešinimą. Nemaža visuomenės dalis
nesuvokia demokratijos raidos ir ją sąlygojančių veiksnių tarpusavio ryšio, nesugeba analizuoti nei
valstybės valdymo, nei savivaldos procesų, nepajėgia išsiaiškinti europinių ir transatlantinių darnios
plėtros krypčių. Tokioje sumaištyje žmonės nebepajėgia atskirti svarbiausios informacijos nuo visiškai
nereikšmingos, nebesuvokia demokratinės valstybės funkcijų ir individo (piliečio) santykių su valstybe
mechanizmo. Asmuo, nebetapatinantis savęs su savo valstybe, vis giliau grimzta į susvetimėjimą ir
saviizoliaciją, palaipsniui prarasdamas net savo individualios veiklos vertinimo kriterijus. Meilės, šeimos,
gimtinės ir netgi tėvynės sąvokos jam darosi nebesuprantamos, virstančios kažkokiomis abstrakčiomis
konstrukcijomis, kurioms lieka vis mažiau vietos jo kasdienybėje.
Lietuvos viešajame gyvenime vis labiau vengiame sąvokų: Lietuvos valstybė, tautiškumas,
tautinė kultūra, tautinis patriotinis ugdymas. Tautiškumas tapatinamas su agresyviuoju šovinizmu ir
nepakantumu kitoms kultūroms. Žiniasklaidoje sąvoka „tautiškumas“ keičiama į svetimžodį
„nacionalizmas“, kuriam priskiriamas ryškiai negatyvus turinys. Valstybės sąvoka išstumiama tokiais
aptakiais žodžiais, kaip „šalis“ arba „kraštas“. Užuot sakius „Lietuvos valstybės istorijos muziejus,
„valstybinė filharmonija“, „valstybės biblioteka“, visur kišame svetimybę „nacionalinis“: nacionalinė
Mažvydo biblioteka, nacionalinė filharmonija, nacionalinis radijas, netgi nacionalinis istorijos muziejus.
Nejaugi patys bijome sąvokos „mūsų valstybė“? Kieno tai elgesys: vergo, baudžiauninko, kolchozniko,
savo esybę praradusio valkatos – „bomžo“? O gal tai - visų šių kategorijų mišinys, kurio, tarsi kupros, kol
kas niekaip nepajėgiame atsikratyti ir atsitiesti.
Nepajėgiame pasijusti laisvais pasaulio tautų bendrijos nariais? Nebesugebame parodyti
pasauliui nepakartojamos, ypatingai vertingos tautos meninės kūrybos, per amžius išsaugotos savitos
gamtos perlų? Pamiršome, kad pasauliui liksime įdomūs, ne tapę kažkokiais „pasaulio piliečiais“,
netekusiais savo tautinės kultūros bruožų, o būtent ją puoselėdami ir naudodami tiek šventėse, tiek
kasdieniniame gyvenime. Ar tikrai reikia gimtąją kalbą prigrūsti svetimžodžių, kuriems turime tikslius
lietuviškus atitikmenis? Pavyzdžiui, ar tikrai reikia svetimžodžio „šokiruoti“, kai turime: apstulbinti,
sukrėsti ir pan.? Ar reikia svetimybės „šansas“, kai visiškai tą patį reiškia lietuviškas žodis „galimybė“?
Tikriausia daugelis dar žinome, kuriais lietuviškai žodžiais galima pakeisti šiuos svetimžodžius:
identifikuoti, inicijuoti, konsensusas, komunikuoti.
Kodėl lietuvis tampa vis labiau abejingas Lietuvai? Kodėl lietuviškumo apraiškos vis dažniau
tapatinamos su kažkokiu kultūriniu atsilikimu, kaimiškumu ar senatve? Kodėl mieste apsigyvenęs asmuo

68
leidžia sau niekinti vakarykščius savo kaimynus, likusius kaime? Kas primetė kaimiečiui prasigėrusio, iš
pašalpų gyvenančio arba ničnieko nesusigaudančio šiuolaikinėje ekonomikoje primityvaus runkelių ar
kiaulių augintojo įvaizdį? Juk puikiausiai žinome, kad dauguma dabartinių kaimo gyventojų yra baigę
vidurines, o neretas ir aukštąją mokyklą. Nors gal ir kiek mažesnį išsimokslinimą turintis vyresnio
amžiaus kaimo gyventojas neretai yra žymiai mandagesnis, supratingesnis ir dvasingesnis už kai kuriuos
miestiečius, tačiau šiandien apstulbęs dėl jam reiškiamos paniekos ir nesibaigiančių bandymų žlugdyti jo
verslą.
Dvi baigiamojo kurso studentės rengė diplominį darbą apie kaimo gyventojų pajamas. Jas
pirmiausia labai nustebino, kad... kaimo gyventojai gana daug pinigų išleidžia maisto produktams pirkti.
Kodėl taip yra, kokie yra tų gyventojų pragyvenimo šaltiniai, jos nebesidomėjo, tačiau pastebėjo, kad
apsirengimui ir apavui išleidžiamų pinigų suma – gerokai mažesnė. Anot jų: „Galime daryti prielaidą, kad
kaimo gyventojai nekreipia didelio dėmesio į drabužio arba avalynės gamintoją, todėl apsiperka turguje
arba nebrangiose parduotuvėse, o miesto gyventojai daugiau dėmesio skiria savo aprangai, todėl jiems yra
svarbu pirkti firminius drabužius“. Diplomantėms ir į galvą neatėjo, kad iš žemės ūkio pragyvena tik
nedidelė kaime gyvenančių dalis, kad kaimo vietovių gyventojų struktūra pastaraisiais metais keičiasi itin
sparčiai. Jų sąmonėje kaimietis – tai žmogus, kuris kapstosi darže arba sekioja paskui gyvulius. Tad
kuriam galui jam tie „firminiai drabužiai“?
Ar dabartinės švietimo sistemos atstovai susimąsto, kokiu keliu plėtojama Lietuvos ekonomika ir
kaip formuojama jos pilietinė visuomenė? Kaip po dešimtmečio atrodys Lietuvos pramonė, prekyba,
žemės ūkis, paslaugų sistema? Kokią visuomenę Lietuvoje (ne tik kaime) kuriame: samdinių ar
laisvųjų savininkų?
Okupacijos laikotarpis iš daugelio mūsų tautos atstovų atėmė gimtinę. Štai tipiška situacija,
užrašyta per pokalbį su jau gerai žinomu jaunesnės kartos mokslininku, universiteto dėstytoju: „Aš neturiu
gimtinės. Tėvai, pokaryje ištrūkę iš kolchozo, apsigyveno gamyklos gyvenvietėje - barakuose. Ten mama
mane ir parsivežė iš gimdymo namų. Dabar tų barakų nebėra nė ženklo. Paskui tėvai gavo „komunalinį“
vieno kambario butą suremontuotame sename name. Iš to laikotarpio prisimenu visada purviną kiemą ir
nesibaigiančias berniūkščių muštynes. Tas namas taip pat seniai nugriautas. O kai sulaukiau paauglystės,
tėvai įsigijo kooperatinį dviejų kambarių butą, kuriame ir dabar tebegyvena. Tiesa, anksčiau dar
nuvažiuodavome į kaimą, kur apgriuvusiame, į Sibirą ištremtiems žmonėms priklausiusiame name gyveno
mano seneliai – mamos tėvai - darbštūs ir labai tvarkingi žemdirbiai. Tačiau kitas to paties namo galas
buvo paskirtas mėgstančio išgerti kolchozo kerdžiaus gausiai šeimynai. Todėl jei seneliai ir bandė
susikurti jaukesnę aplinką, tai jų kaimynai jokios tvarkos nepripažino. Dabar seneliai jau mirę, o
apgriuvusį namą atsiėmė ištremtųjų įpėdiniai. Ten lankytis būtų beprasmiška...“
Iš tikrųjų, jokio gimtinės įvaizdžio, galinčio tapti atramos tašku, ugdant tautinę savimonę, neturi
didelė mūsų tautos dalis. „Barake“ arba daugiabučio betoninio namo „dėžėje“ užaugusiam žmogui labai
sunku suprasti, kodėl gimtinės sąvoka daugelio vyresnės kartos atstovų sąmonėje susijusi su ypatingai
šiltais prisiminimais. Daugiabučiuose užaugusiems žmonėms neretai būdingas ir labai skurdus aplinkos
pažinimo žodynas. Jie negali įvardinti daugelio augalų ir gyvūnų pavadinimų, neatskiria javų, neatpažįsta
Lietuvoje besiveisiančių paukščių, nesugeba ne tik grožėtis jų čiulbėjimu, bet netgi juos išgirsti. Atsidūrę
gamtoje tokie žmonės neretai elgiasi kaip barbarai: trypia viską aplinkui, laužo, šiukšlina, netgi uždega.
Kitaip elgtis jų niekas nemokė.
Dabartinių bendrojo lavinimo mokyklų mokinių ne tik tėvai, bet ir seneliai užaugo Lietuvos
okupacijos laikais. Jie negalėjo įgyti nė menkiausio supratimo, kaip reikėtų patiems tvarkytis atkurtoje
valstybėje. Todėl daugelio jų požiūris į valdžią yra visiškai analogiškas klasikiniams pono ir tarno
santykiams: pono bijoma, jam lankstomasi, tačiau už akių jis keikiamas, kaltinamas dėl visų sunkumų. Iš
pono tikimasi didesnės algos ir įvairių lengvatų. Tačiau pačiam tarnui nieko keisti nesinori. Gerai žinomas
posakis: „Įleisk kumetį į dvarą, dvaras pavirs į kumetyną.“ Tarno pasaulėžiūra besivadovaujantis žmogus
ignoruoja rinkimus ir net su pasididžiavimu pabrėžia „nedalyvaujaujantis jokioje politikoje“.
69
 Nesusigaudydamas, kas vyksta aplinkui, žmogus ima primityvinti jį supančią tikrovę.
Santykius su kitais individais jis grindžia įvaizdžiais, kuriuos suformavo jo artimiausia aplinka, labai
primityvia vertybių ir tikslų sistema, prarasdamas paskutinius visuomeninio solidarumo likučius ir vis
dažniau nusivildamas net savo paties gyvenimu. Meilės sąvoka keičiama į „seksą“, šeimos – į
„partnerystės“, dvasinio lavinimo – į primityviausias pramogas. Apie tai liudija kasdieninės būties
apraiškos: įžūli laikysena, svetimybėmis ir barbarizmais užterštas kalba, agresyvus, netgi chamiškas
transporto priemonių vairavimas, nesiskaitymas su aplinkiniais bet kurioje aplinkoje. Visa tai sąlygoja
iškreipto, sociologijoje vadinamo deviantiniu, elgesio apraiškų gausėjimą visuomenėje: nevalyvumą,
nepareigingumą, vienadienę gyvenseną, greitą pasidavimą bandos būsenai, nusikalstamumą, savižudybių
gausą. Nusivylusiam asmeniui tik emigracija arba savižudybė atrodo kaip atsakymas į visus jam
neaiškius klausimus ir išeitis iš visų jį užgriuvusių problemų.
Viena iš populiariausių visuomenėje vykstančių diskusijų temų yra aukštojo mokslo sistemos
dabartinės būklė ir jos tolimesnės raidos perspektyvos. Diskutuojama tiek dėl mokymo turinio, jo formų ir
metodų, tiek dėl optimalaus priimamų studijuoti kiekio ar universitetų skaičiaus. Deja, ir šioje diskusijoje
vyrauja negatyvios nuostatos: esą studentai blogai paruošiami, mokoma ne to, ko reikia konkrečiam
darbdaviui, dėstytojai mažai bendrauja su studentais, netinkama universitetų vadovybė. Tiek šių, tiek ir
kitų trūkumų tikrai yra. Tačiau vis dažniau ši diskusija nukreipiama ne į esminius atsinaujinimo procesus,
o į bulvarinės žiniasklaidos pranešimų kartojimą. Ypač tai išryškėja, organizuojant masines
demonstracijas, rengiant peticijas ir pan. Pasikalbėjus su tokiose demonstracijose dalyvavusiais studentais,
atsiskleidžia stulbinančio absurdo apraiškos: „protestuotojai“ net nepažįsta juose puolamų asmenų, nėra
skaitę nė vieno jų darbo ir net nežino, kuriose mokslo srityse jie dirba. Kaip vėliau paaiškėja, „protestuoti“
juos paskatino ardomąja veikla suinteresuotų asmenų arba jų grupių paskleisti kaltinimai, gandai,
nuogirdos, o neretai netgi galimybė nedalyvauti paskaitose arba pratybose. Tokių „protestuotojų“
reikalavimai primena chunveibinų siautėjimą Kinijos „kultūrinės revoliucijos“ metu. Visiškai panašiai
sovietų režimo laikais būdavo smerkiamas žymiausi Rusijos disidentai: Ivanas Solženycinas, Andriejus
Sacharovas ir kt.
Tačiau atsinaujinimas tokioje subtilioje sferoje, kaip aukštasis mokslas yra neįmanomas be itin
profesionalios ekspertų analizės. Tuo tarpu įvertinti kriminalinio pobūdžio kaltinimus ir kaltuosius
nubausti gali tik teisėsaugos institucijos. Mūsų visuomenėje kol kas elgiamasi priešingai: akcijų dalyviai
patriukšmauja, žiniasklaida juos išreklamuoja ir vėl viskas nutyla... iki kito tikro ar tariamo „skandalo“.
Visa tai labai primena kažkada senovės Rusioje išgarsėjusius Novgorodo bendruomenes susirinkimus:
teisiąja būdavo paskelbiama ta pusė, kuri garsiau rėkia. Esminės problemos taip ir lieka neišnagrinėtos.
Per praėjusius mokslo metus mūsų atlikti studentų bendruomenės sociologiniai tyrimai atskleidė,
kokia vertybinė sumaištis tvyro net tame jaunimo sluoksnyje, kuris siekia įgyti aukščiausią – universitetinį
išsimokslinimą. Nors respondentai ir yra įsidėmėję gausybę gamtos mokslų, istorijos ir kultūros faktų,
tačiau neretai nesugeba jų apibendrinti, susieti tarpusavyje ir pritaikyti, kurdami savosios ateities viziją ar
net apibrėždami kasdienio elgesio struktūrą. Kultūros faktai jų sąmonėje atrodo reikalingi tik tam, kad
būtų atkartoti seminaro ar egzamino metu, tačiau jam pasibaigus neretai ištrinami iš atminties arba
nugramzdinami į nebenaudojamą pasąmonės sferą.
Sociologinių apklausų duomenys parodė, kad absoliuti dauguma – beveik 90 proc. - studentų
nesugebėjo prisiminti, kurie įžymūs mokslo, meno ar visuomenės veikėjai yra gimę, dirbę arba palaidoti
netoli jų gyvenamųjų vietovių, nepajėgė bent kiek išsamiau apibūdinti jose esančių gamtos ir istorijos
paminklų. Žinios apie Lietuvos valstybės, besiruošiančios minėti savo tūkstantmetį, raidą buvo
knyginės, iškaltos, t.y. atsietos nuo konkrečios aplinkos. Mūsų tyrimai leidžia daryti itin grėsmingą
išvadą, kad XXI amžiaus pradžios lietuvių jaunimas nepažįsta Lietuvos. Toks nepažinimas, savo
ruožtu, sąlygoja nepagarbą savo valstybei, tautai, jos kultūrai, netgi gimtajai kalbai. Net sąvoka „lietuvis“
kasdieninėje vartosenoje keičiama subanalinta „lietuvaičių“ sąvoka, neatsiejama nuo įsikaltų neigiamų

70
įvaizdžių bei nuostatų. „Kokia Lietuva, tokie ir jos politikai (verslininkai ir t.t.)“ – tokį komentarą bene
dažniausia galima pamatyti internetiniuose komentaruose, kuriuose aptarinėjamas eilinis „skandalas“.
Studentų sąmonėje politikos samprata vis labiau tampa neatsiejama nuo karjerizmo ir
nusikalstamumo: visi politikoje dalyvaujantys asmenys laikomi potencialiais nusikaltėliais, įrodinėjama,
kad į politiką einama, tik norint praturtėti arba įgyvendinti iškreiptą garbėtroškos nuostatą. Mintis, kad
politikoje galima dalyvauti, siekiant valstybės stiprėjimo ir gerovės savo tautai, jos ūkio ir kultūros
suklestėjimo, atmetama, kaip neįgyvendinama iliuzija. Pozityvistinės sociologijos pradininkų nuostata,
kad visuomenės raida vyksta „pažangos kryptimi“, tobulėjant žmogaus protui, šiandieniniam
akademiniam jaunimui atrodo abejotina. Teiginys, kad gėris galų gale yra lemiantis žmonijos raidos
veiksnys, laikomas visiškai neįtikinančiu. Tokia pažiūra dažniausia lyginama su naivia svajone ar
vaikiška pasaka. Vis labiau įsigali natūralistinė nuostata: visas gyvenimas esąs tik „kova už būvį“,
nesiskaitant su priemonėmis.
Visuomenes gyvenimo kronikoje pirmiausia kreipiamas dėmesys į tai, kiek, pavyzdžiui, per
savaitgalį įvyko avarijų, koks buvo vagių, apiplėšusių butą ar įmonę grobis ir pan. Pasiaukojimas,
gailestis, užuojauta ir noras padėti silpnesniam arba ištiktam nelaimės atrodo reiškiniais,
nesiderinančiais su tikrove ir todėl gal net smerktinais. Gana taiklia tokių pažiūrų iliustracija tapo
rėksmingas vienos abiturientės mamos internetinis komentaras, kuriame ji bando smerkti mokytojus,
pasipiktinusius jos dukters rašinyje išsakytu teiginiu, esą „jai visai negaila verkiančio senelio“. Minėtoji
mama itin agresyviu tonu reikalauja „tolerancijos kitokioms pažiūroms“, jų nepalaikančius mokytojus
laikydama autokratiškais.
Demokratijos sąvoka tokių asmenų sąmonėje tapatinama su savivale, bet kurių savo
asmeninių įgeidžių tenkinimu. Kiekvienas, išdrįsęs pasipriešinti tokiam elgesiui, laikomas atsilikusiu.
Net reikalavimas paisyti įstatymų ar laikytis vidaus tvarkos taisyklių jau neretai suvokiamas kaip asmens
saviraiškos varžymas. Besilaikantis įstatymais nustatytos tvarkos vertinamas kaip nevykėlis, kuris nieko
ateityje nepasieks. Apie įstatymus tokioje aplinkoje prisimenama tik tada, kai jų nepaisantis susiduria su
kitu, dar agresyvesniu asmeniu. Tačiau ir šiuose ginčuose išryškėja ne pagarba įstatymui, o siekis juo
pasinaudoti arba jį apeiti.
Mūsų tyrimai atskleidė, kad studentai labai paviršutiniškai suvokia naujausią Lietuvos
istorijos tarpsnį – 1918 – 2005 metus. Jie akivaizdžiai painiojosi, nusakydami 1918 metų Vasario 16-
osios Akto atsiradimo ir paskelbimo aplinkybes, negalėjo apibūdinti 1922-1926 metais vykdytos žemės
reformos krypčių ir jos įtakos to meto visuomenės struktūros formavimuisi, beveik nieko negalėjo
papasakoti apie prieškarinės Lietuvos finansinę politiką, eksportą, infrastruktūros kūrimą. Apklaustieji
visiškai neatsakė į klausimus apie tuometinės Lietuvos kariuomenės sandarą, jaunimo ir kitas tautines
visuomenines organizacijas bei jų vaidmenį patriotiniame visuomenės ugdyme. Žinios apie lietuvių
aviaciją ir aviatorius apsiribojo keliais padrikais faktais apie Dariaus ir Girėno tragiškai pasibaigusį skrydį
per Atlantą. Tačiau respondentai nesugebėjo įvertinti to skrydžio tarptautinės reikšmės. Jie visiškai
neatsakė į klausimus apie lakūną Feliksą Vaitkų, aviakonstruktorių Antaną Gustaitį, sakėsi niekada
negirdėję apie Lietuvos lakūnų skrydį aplink Europą ir iškilmingą jų priėmimą įvairių valstybių sostinėse.
Gana padrikos apklaustųjų žinios apie Lietuvos okupacijos laikotarpiu patirtus nuostolius,
tautos išblaškymą, trėmimus, pokarinį pasipriešinimo judėjimą. Keli apklaustieji pripažino, kad jų
bendraamžių aplinkoje faktai apie trėmimus prie Ledjūrio laikomi „senių paveršlenimais“. Jiems visai
nežinoma Lietuvos Laisvės Lygos veikla. Dauguma respondentų nesugebėjo paaiškinti, kas sąlygojo
persitvarkymo („perestroikos“) ideologijos susiformavimą, labai mažai težinojo apie Sąjūdžio atsiradimą
ir jo vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę, apie pirmuosius dar nepripažintos valstybės egzistavimo metus,
blokadą, pasieniečių terorizavimą, jaunuolių grobimus į sovietinę armiją. Absoliučiai akivaizdu, kad
šiandieniniams dvidešimtmečiams nežinoma, kokios nuotaikos vyravo Lietuvos visuomenėje 1990-1991
metais, t.y. iki visuotinio tarptautinio Lietuvos pripažinimo ir jos priėmimo į Jungtines Tautas.

71
 Visiškai chaotiškas dabartinių studentų supratimas apie politinius ir socialinius procesus,
vykstančius šių dienų Lietuvoje. Mūsų apklaustieji menkai orientuojasi, kurie veiksniai sąlygojo
daugiapartinės sistemos atsiradimą, negali išsamiau paaiškinti politinių partijų vaidmens, painiojasi
atsakydami, kurios partijos gavo daugumą praėjusiuose Seimo rinkimuose, nesuvokia visuomenės
galimybių tobulinti valstybės valdymą. Jų samprotavimuose dominuoja negatyvi, labai padrika
informacija apie Seimo, Vyriausybės, Prokuratūros ir kitų valstybės institucijų veiklą, gaunama iš
žiniasklaidos šaltinių. Itin paviršutiniškos apklaustųjų žinios apie Europos Sąjungos vaidmenį, Lietuvos ir
ES institucijų santykius, ES struktūrinių fondų vaidmenį darnios plėtros siekiuose, NATO funkcijas ir
Lietuvos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimą tarptautinėse operacijose.
Daugiau kaip du trečdaliai respondentų nesuvokia, kam Lietuvai reikalinga sava
kariuomenė. Dar daugiau jų pripažino, kad bandytų išvengti karinės tarnybos. Apklaustųjų sąmonėje
ryškiai tebevyrauja postsovietinės kilmės nuotaikos apie valdžios ir visuomenės santykius. Valdžia
kaltinama dėl visų dabartinio gyvenimo trūkumų ir negerovių. Tačiau dalyvavimas savivaldybių ir Seimo
rinkimuose nelaikomas reikšmingu. Beveik pusė respondentų pripažino, kad nėra dalyvavę rinkimuose ir
neapsisprendę, ar dalyvaus ateityje. Nevalyvas ar neūkiškas elgesys universiteto patalpose nesukelia jų
nepasitenkinimo. Net nesusimąstoma, kad išeinant iš laboratorijos ar kitos universiteto patalpos derėtų
palikti sutvarkytą savo darbo vietą, išjungti šviesą ir pan. Užuominos, kad mokymo įstaiga turėtų būti
traktuotina kaip šventovė, kad sąvoka „švietimas“ sietina su žodžiu „šviesa“, palydimos banaliomis
frazėmis arba ironiškomis šypsenėlėmis. Mokymo įstaigos turtas nelaikomas tautos turtu.
Tyrimų duomenys leidžia teigti, jog ne mažiau kaip kas trečiam respondentui Lietuvos
valstybė nebeatrodo neįkainojama vertybe. Dar daugiau jų pripažįsta, kad mielai emigruotų, baigę
universitetą jei tik būtų įsitikinę, kad užsienyje gaus darbą, atitinkantį įgytą specialybę. Tiesa, maždaug
kas dešimtas apklaustasis teigia, kad emigracija jau sąlygojo naują situaciją, kuri leidžia tikėtis verslo
stiprėjimo tėvynėje arba galimybės susirasti neblogai apmokamą darbą. Tačiau jie negalėjo paaiškinti,
kokios objektyvios aplinkybės lemia tai, kad Lietuvoje kol kas mokami mažesni negu senosiose Vakarų
Europos vasltybėse atlyginimai darbininkams ir tarnautojams. Nemaža jų tebemano, kad atlyginimų dydis
priklauso tik nuo valdžios atstovų ir darbdavių malonės. Pokalbis apie ūkio raidos dėsningumus jiems
buvo netikėtas. Mūsų respondentai sakė, kad apie Lietuvos ir kitų valstybių finansinių galimybių
palyginimą niekada nėra diskutavę. Todėl ne vieno mūsų respondentų sąmonėje Lietuva laikoma
mažyte ir nereikšminga.
Nors didelė dalis apklaustųjų studentų minėjo, jog tarp jų artimųjų ir pažįstamų yra emigravusių,
tačiau paradoksalu, kad jie beveik nieko negalėjo atsakyti apie išeivijos tautinę kultūrinę veiklą, jos
organizacijas, lituanistinį švietimą, užsienio lietuvių žiniasklaidą. Nė vienas mūsų respondentas
negalėjo įvardinti išeivijos lietuvių, kurių nuopelnai mokslui arba menui yra pripažinti pasaulyje. Marijos
Gimbutienės, Vytauto Kavolio, Justino Pikūno, Algirdo Avižienio ir daugelio kitų iškiliųjų lietuvių
išeivijos atstovų pavardės ir darbai mūsų apklaustiesiems yra nežinomi. Nors ne vienas iš jų jau buvo
matęs „Lietuvių enciklopediją“, tačiau nežinojo, nei kas, nei kur ją išleido. Nė vienas respondentas
negalėjo nurodyti, kad šia enciklopedija būtų bent kiek giliau pasidomėjęs asmeniškai ar bandęs
pasinaudoti, rengdamas referatą ar kitą darbą. Tik vienas kitas buvo girdėjęs, kad naujausių JAV lietuvių
imigrantų atstovai leidžia savaitraštį „Amerikos lietuvis“, bet nė vienas nežinojo apie senuosius JAV
lietuvių laikraščius: „Draugą“, „Darbininką“, „Dirvą“, žurnalą „Pasaulio lietuvis“ ir kt. Dauguma
apklaustųjų negalėjo paaiškinti apie skautų judėjimo kilmę ir šiandieninę šios organizacijos veiklą,
užsienyje veikiančius šaulius, ateitininkus ir pan.
Tyrimai patvirtino vis dažniau mokslo visuomenėje pasigirstantį teiginį, kad Atgimimo metais
kovojusi prieš švietimo sistemos politizavimą, Lietuvos mokykla iš tikrųjų tapo „nupilietinta“ ir net
„nuvalstybinta“, t.y. nebeatliekančia valstybės jai pavestų visuomenės ugdymo uždavinių. Nemaža
mūsų apklaustųjų tvirtino, kad mokinių tarpe vis labiau įsigali primityvus „jėgos kultas“. Gana daug
apklaustųjų pabrėžė, kad pasiekusieji geresnių mokymosi rezultatų buvo bendraklasių žeminami,
72
išjuokiami. Jie pripažino, kad net mokytojus vis dažniau įžeidinėja mokiniai, nesilaikantys kultūringo
elgesio taisyklių. Plinta alkoholio ir narkotikų vartojimas. Vis dažnesni moksleivių tarpusavio konfliktai,
lydimi fizinio ir moralinio smurto apraiškų, tyčiojamasi iš fiziškai silpnesnių mokinių.
Atsakydami į klausimus apie mokyklose organizuojamus tautinius, patriotinio ugdymo renginius,
patriotines lietuviškas organizacijas, daugelis mūsų respondentų nesugebėjo atskirti, ką reikėtų laikyti
patriotiniu, o ką kosmopolitiniu auklėjimu. Nemaža jų aiškino, kad lietuviškoji tematika nebuvusi
populiari mokyklų, kurias jie yra baigę, bendruomenėse. Esą patys mokytojai vengia kalbėti apie Lietuvos
valstybės misiją, jos buvusį ir dabartinį vaidmenį Europoje ir pasaulyje. Apie lietuvių tautos įnašą į
pasaulio kultūros lobyną, jie beveik nieko nėra girdėję ir savarankiškai šia tema nėra domėjęsi. Panašu,
kad visa jaunimo ugdymo sistema (įskaitant ir universitetus) priėjo galutinę ribą, kai tautinio
ugdymo tematika išnyksta iš lietuviškojo švietimo praktikos.
Sustabdyti šį procesą galima tik kardinaliomis permainomis visoje Lietuvos pedagogų ugdymo ir
jų tęstinio kvalifikacijos tobulinimo sistemoje. Šias permainas turi lydėti ir visiškai naujos,
šiuolaikinės tautinio ugdymo sampratos diegimas visuomenėje. Šiam ugdymui turi tarnauti tiek
mokyklinio ugdymo turinys, tiek užmokyklinė veikla. Turi būti atkurti ir tautiniam ugdymui pasitelkiami
mokyklos ir mokinių tėvų tarpusavio ryšiai, kurie dabartiniu metu taip pat yra besunykstantys,
apsiribojantys tik tėvų materialine pagalba mokyklai. Priešingu atveju prarasime Lietuvą - savo valstybę.
Visuomenei, sudarytai iš mankurtų, t.y. žmonių, praradusių savo istorinę atmintį, ir nomadų, t..y.
klajoklių, nesuvokiančių ką žmogui reiškia gimtinė, Lietuvos valstybės nebereikėtų. Juk koks jiems
skirtumas, kur gyventi: už Atlanto, Afrikos viduryje, Polinezijoje ar kažkur už Uralo? Argi jiems svarbu,
kokia kalba kalbėti? Bandytų imituoti tą kalbą, kuri vartojama jų naujojoje aplinkoje. Ar jie pasiilgtų
lietuviškų dainų? Jokiu būdu, ne: juk negali pasiilgti to, ko nepažįsti. Jau ir dabar lietuviškas melodijas
daliai tautiečių visiškai pakeičia kosmopolitiniai „bumčikai“ ir primityviausios „čiastuškos“. Vadinamasis
„pasaulio pilietis“ iš tikrųjų yra pasaulio valkata, kuris nieko nesugeba pamilti, ir kuriam mirus, jo niekas
nebepasigestų. (Socialinių mokslų daktaras Jonas Jasaitis yra Šiaulių universiteto Viešojo administravimo
katedros docentas, Kaimo plėtros tyrimų centro direktorius)

Straipsnis išspausdintas trijuose periodiniuose leidiniuose: JAV lietuvių savaitraštyje „DIRVA“, 2006
rugsėjo 12 d., JAV lietuvių savaitraštyje „DRAUGAS“, 2006 m. lapkričio 9 d. ir sutrumpinta versija
(pavadinimas - „Daugiabučių karta“) internetiniame laikraštyje „Omni-laikas“, 2006 m. lapkričio 15 d.

73
 5. AR BENDRUOMENĖS NUŠVIES LIETUVĄ?

Konferencijos „ Bendruomenių judėjimas Lietuvoje –

naujos galimybės ir iššūkiai“ apmąstymai

Dr. Jonas Jasaitis

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas

Ar žiūrite „Vakaro žinias“, ar klausotės radijo pranešimų, ar vartote bet kurį dienraštį, ar naršote
po internetinę žiniasklaidą, tikriausia greitai pavargstate nuo viską užliejančio neigiamos informacijos
srauto. Vienam skandalui dar nespėjus be pasekmių išblėsti, jau keli nauji kyla, bet... varnas varnui akies
nekerta.
Žinoma, kurį laiką dar galime guostis, kad ir kitur „visko pasitaiko“, kad tuos skandalus
išprovokuoja skirtingus interesus turinčios grupuotės, pagaliau, kad žiniasklaida nesidomi normaliai
gyvenančiais, o tik knaisiojasi „sensacijų“ šiukšlynuose, nes, jų nuomone, taip galima patraukti žiūrovus
arba skaitytojus. Tačiau nerimas vis labiau auga: kažkas labai negero formuojasi mūsų visuomenėje. Kas
sustabdys vis labiau įžūlėjančius, kada teisėsauga vėl imsis jai pavesto vaidmens, kada žmonės atgaus
viltį, pasitikėjimą savimi ir savo valstybe? Tikėtis, jog viskas išsispręs savaime, jau nebeverta. Jau
priėjome ribą, kai chaosas valdžioje vis labiau trukdo pilietinės visuomenės formavimuisi. Tapusi Europos
Sąjungos nare, Lietuva turi imtis pačių ryžtingiausių priemonių, kad susitvarkytų viduje. Priešingu atveju,
ilgam liksime paženklinti įvaizdžiu šalies, nesusidorojančios su savo vidinėmis problemomis.
Tačiau, kas taps šio, pirmiausia, dvasinio apsivalymo iniciatoriais? Tūkstančiai piliečių suvokia
savo atsakomybę, labai daug dirba tiek savo šeimos, tiek ir visos valstybės labui. Bet nemaža dalis
valdančiųjų juos tebelaiko „žmonėmis iš gatvės“, paprasčiau pasakius, pašaliniais, į kuriuos nereikia
kreipti dėmesio, išskyrus priešrinkimines kampanijas, kai teks kilnoti svetimus vaikučius, o jų tėveliams
žadėti didesnes algas, mažesnius mokesčius ir būtiniausių prekių atpiginimą. Nesvarbu, kad žadantieji ne
tik negalvoja pažadų vykdyti, bet ir negalėtų to padaryti, jei ir norėtų. Kokiu būdu „žmonės iš gatvės“ gali
suvienyti savo jėgas ir įgyti realią galią, leidžiančią dalyvauti valstybės reikaluose?
Augantis nepasitenkinimas turi būti nukreiptas pozityvia linkme. Realiausia išeitis pilietinei
visuomenei stiprėti – vietos bendruomenių kūrimasis. Pradėję nuo mažiausių, kasdien erzinančių
smulkmenų šalinimo, bendradarbiaudami su kitomis panašiomis grupėmis, įgydami patirties, netruksime
pajusti, kad mūsų balsas - vis labiau girdimas.
Nepretenduoju laikyti save dar vienu „neklystančiu“. Norėjau tik paskatinti diskusiją apie
bendruomenių vaidmenį. Jei šiame rašinyje išsakytos idėjos – nepriimtinos arba nerealios, siūlykite
savąsias. Tačiau kartu stabdykime labai grėsmingą abejingumo ir nusivylimo plitimą.

74
 Dėmesys kiekvienam bendruomenės nariui

Nors kaime gyvena tik apie 30% mūsų piliečių, nors tik apie 16-17% dirba žemės ūkyje, tačiau
kaimiškosios vietovės sudaro 97,4% mūsų valstybės teritorijos. Pagal administracinį – teritorinį
paskirstymą apibrėžiančius įstatymus, joms priskiriami vienkiemiai, kaimai, gyvenvietės ir miesteliai,
turintys iki 3 tūkst. gyventojų. Vakarų Europos valstybėse – Europos Sąjungos senbuvėse – į „kaimiškųjų
vietovių“ kategoriją patenka miesteliai, turintys iki 6 tūkst. gyventojų. Jų niekas netapatina tik su žemės
ūkiu. Nesunku suprasti, kokią milžinišką įtaką kaimų ir miestelių bendruomenių veikla gali turėti
valstybei.
Principo „dėmesys kiekvienam“ įgyvendinimas pirmiausia reiškia, kad kiekvienas darbingas
visuomenės narys, turėtų darbą, užtikrinantį pakankamą pragyvenimą ir visavertį asmenybės ugdymą, o
nepajėgiantis dirbti – socialinę globą. Bet nėra jokio reikalo remti tinginių, manančių, kad jie gali
vegetuoti visuomenės sąskaita ir tyčiotis iš dirbančių. Socialinės pašalpos neturi būti skiriamos tiems,
kurie patys galėtų savimi pasirūpinti.
Tačiau pagalba žmogui – ne tik pašalpos. Kaip valstybėje nė viena vietovė negali likti „užkampiu“,
taip ir žmogui pirmiausia reikia dėmesio. Būna daug situacijų, kai žmogus be visuomenės pagalbos
nebegali išspręsti savo problemų. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Kaimo plėtros skyriuje
atliekami tyrimai rodo, kad kai kuriomis gyventojų grupėmis būtina kryptingiau pasirūpinti. Ši parama
pirmiausia reiškia kaimo ūkinės veiklos įvairinimą, naujų darbo vietų kūrimą ir darbą praradusių asmenų
perkvalifikavimą pagal darbo rinkos poreikius.

Įvairovės teisė

Viena iš realiausių galimybių įgyvendinti tokią nuostatą yra ūkinės veiklos plėtra. Pirmiausia tai
reiškia žemės ūkio modernizavimą, naujų technologijų diegimą, naujų produktų gamybą ir rinkų šiai
produkcijai paiešką. Tačiau pasiklausius kai kurių įtakingų veikėjų išryškėja, kad jie sugeba matyti tik
vieną, anot jų, perspektyvią žemdirbystės kryptį – ūkių stambinimą. Dar Lietuvos aneksijos metais įpratę
prie dogmų apie tariamus kelis tūkstančius hektarų valdžiusių ūkių pranašumus, jie tik tokį ūkininkavimą
skatina ir net jaunosios kartos vadybininkams perša šį modelį.
Dažnai girdime raginimus pritraukti užsienio investicijas. Bet kuo tai neretai pasireiškia Lietuvos
kaime? Pasinaudodami palankia konjunktūra, pas mus lengvai įsikuria kitų valstybių verslininkai, dėl savo
veiklos metodų nebepageidaujami tėvynėje. Pasinaudodami naujausiomis technologijomis, šie asmenys
Lietuvoje įkuria, pavyzdžiui, milžinišką kiaulių auginimo kompleksą, kurį aptarnauja vos keli darbininkai.
Tokios veiklos pelningumas – užtikrintas, bet jokių infrastruktūros ar socialinių problemų jie nė nemano
spręsti, nes šios problemos – joms svetimos. Kas liks Lietuvai? Milijonai tonų teršalų, kurie dar ilgai
nuodys apylinkes, kai šie „verslininkai“, visuomenei reikalaujant, turės išsinešdinti? Jokia triukšmingai
išreklamuota jų labdara neatsvers padarytos žalos.
Lietuvos žemės ūkio universiteto prof. Mečislovas Treinys jau ne vieną kartą yra perspėjęs apie
stambiosios latifundinės žemėvaldos pavojus gamtai ir visuomenei. Karti kai kurių Lotynų Amerikos
valstybių patirtis – ryškiausias panašaus grobuoniško ūkininkavimo pavyzdys. O ir mes patys ar jau
pamiršome pagal vadinamuosius „visasąjunginius“ projektus vykdytas milžiniškų kiaulidžių statybas
ekologiškai ypač pažeidžiamose Nemuno pakrantėse?
Išsivysčiusių pasaulio valstybių patirtis rodo, kad ir 5, ir 15 hektarų dydžio ūkiai gali būti
ekonomiški ir puikiai atliekantys tiek ekonomines, tiek socialines, tiek kaimo vietovių savitumo
išsaugojimo funkcijas. Niekas šiandien nesiruošia ginti primityvaus, pusiau natūrinio ūkio, kuriame
tebenaudojami šimtamečio senumo įrankiai vien todėl, kad jo savininkas neturi kitų galimybių ar kitokios
ūkininkavimo sampratos. Yra sukurta pakankamai įvairių žemės ūkio mašinų ir modernių technologijų,

75
puikiausiai pritaikomų nedideliuose ūkiuose. Tačiau ši technika nepasieks sodiečių, jei nebus jiems
palankios politinės valios. Be aktyvaus pačių kaimo bendruomenių reikalavimo ji neatsiras.

Laisvoji rinka ar paskutinis apiplėšimas?

Nesutikdamos aktyvesnės vietinių bendruomenių ir savivaldos institucijų savigynos, kyla naujos

kliūtys kaimo gyventojų ūkinėms iniciatyvoms. Lietuvai tapus ES nare, labai sparčiai ėmė augti žemės
kaina. Žemės supirkinėjimas kai kam tapo nauju praturtėjimo šaltiniu. Jokia naujiena, kad dideli pinigai –
ne sodiečių kišenėse. Jais disponuoja įvairaus plauko vertelgos, kurie nei sėti, nei ravėti nesiruošia. Tarp
jų kartais šmėkšteli ir labai gerai žinomų asmenų pavardės. Tų, kurie mėgsta viešumoje postringauti apie
socialinį teisingumą, rūpestį pilietine visuomene ir pan. Bet pasistenkime suprasti savijautą suvargusio
valstiečio, gyvenančio netoliese judraus greitkelio, kai į jo trobelės duris pasibeldžia supirkinėtojas ir
pasiūlo 5 tūkst. litų už 10 ha sklypą. Žmogus tikriausia nujaučia, kad siūloma suma neatitinka realios
sklypo vertės, bet jis neprisimena, kad kada nors būtų laikęs savo rankose tokius pinigus. Trobelė verkiant
prašosi remonto, į daržinės kampą atremtos aplūžusios akėčios – visa jo turima „technika“, o sąnariai vis
dažniau maudžia. Jis dar kurį laiką svarsto, ar ateis kitas pirkėjas, kuris pasiūlys daugiau? Juk ilgus metus
niekas neatėjo...
Bet ar ši kampanija nereiškia dar vieno, dabar jau paskutinio kaimo žmogaus apiplėšimo ir jo
nuvarymo nuo žemės? Supirkinėtojai netrukus susišluos keleriopą pelną, net pirštų šia žeme nesusitepę.
Tuo tarpu energingesni kaimiečiai, bandantys plėtoti netradicinę žemdirbystę (auginti uogas, vaistažoles ir
t. t.), t. y. norintys sukurti papildomą pragyvenimo šaltinį ir užsiimti visai valstybei naudinga veikla,
nepajėgia jiems pasipriešinti: norėdami išsinuomoti ar įsigyti žemę, jie netikėtai sužino, kad jų numatytas
plotas jau parduotas kažkokiai verslo grupuotei.
Perpirkliai, pasinaudodami valdžios sluoksniuose vyraujančia, didžiažemiams palankia nuostata ir
keistomis „lietuviškomis“ spragomis ES paramos skyrimo mechanizmuose, pasipelno ne tik iš žemės
kainų kilimo. Jie greičiausiai išsiaiškina naujų paraiškų priėmimo terminus ir sąlygas, turi galimybes
parengti kokybiškesnius projektus, kurių vykdymas kartais reiškia ir... nieko nedarymą. Deklaruoja, kad
turi kelis šimtus hektarų pūdymo, pievų, ganyklų arba pasiskelbia, kad steigia ekologinį ūkį. Nors tai
absurdiškai skamba, bet perpirkliai, nesiruošiantys nei arti, nei sėti, puikiausiai gali įsipareigoti nenaudoti
nei trąšų, nei pesticidų. Tik kam, išskyrus juos, dar gali atnešti naudos tokia, atsiprašant, „aplinkosauga“?
Štai ištrauka iš Žemės ūkio ministerijos pranešimo „Geros agrarinės būklės reikalavimų laikymasis –
būtina sąlyga gauti tiesiogines išmokas“, paskelbto šiemet, vasario 18 d.: „tiesiogines išmokas kartais
pavyksta gauti ir tiems, kurie nesilaiko ES nustatytos tvarkos - deklaravo pasėlius kaip geros agrarinės
būklės, tačiau nevykdo jokios žemės ūkio veiklos arba nesilaiko geros agrarinės būklės reikalavimų.
Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos tikrintojai yra užfiksavę ne vieną šimtą
tokių atvejų.“
Kol žemelė kelis metus dirvonuos, kur dėsis, kaip pragyvens kaimo žmonės? Ar ir toliau
toleruosime, kad nedarbo problemos sprendžiamos dviem „radikaliais“ būdais: savižudybėmis (pagal
kurių skaičių pirmaujame Europoje) ir emigracija. Neseniai kaimo plėtros problemas nagrinėjome
viename Žemaitijos rajone. Jo atstovai atskleidė, kad nedarbas jau beveik išnyko. Vis labiau trūksta
vietinių statybininkų bei mechanizatorių, sugebančių valdyti modernią vakarietišką žemės ūkio techniką.
Išvyko, žinoma, ne pasyviausieji, metų metais nesugebantieji savimi pasirūpinti. Tie, aišku, liko ir toliau
lauks pašalpų. O tūlas valdininkas šaltai konstatuos, kad vėl sumažėjo mokesčių mokėtojų skaičius. Tai
kokia čia ekonomika, kokia čia kaimo plėtra?

Sukurti tikrą savivaldą

76
 Įsijungti į aktualiausių valstybės reikalų nagrinėjimą vietos bendruomenės (tiek kaimo, tiek
miesto) gali siūlydamos, kaip tobulinti savivaldą. Laikas galų gale atvirai pripažinti, kad dabartinė vieno
lygmens, dar nuo sovietmečio užsilikusi „rajonų“ sistema tėra savivaldos imitacija ir profanacija.
Tokia padėtis, kai tiesiogiai nerenkami nei seniūnai, nei merai, nei savivaldybių tarybų nariai, praktiškai
nušalina piliečius nuo savivaldos formavimo. Buvo parengti keli savivaldos tobulinimo projektai, bet nė
vienas iš jų - neįgyvendintas. Kur dar egzistuoja tokie savivaldos dariniai, kurie valdo 50-60 tūkst.
gyventojų ir didžiules teritorijas, bet mažai ką gali spręsti savarankiškai, nes viską riboja poreikių
neatitinkantys vietos biudžetai?
Vakarų valstybių patirtis rodo, kad tikroji savivalda (ypač kaime) prasideda nuo to lygmens,
kuriame žmonės vieni kitus pažįsta ir gali pasiūlyti į jos institucijas autoritetingiausius asmenis,
atmesdami siaurų interesų grupių statytinius. Daug racionalesnė būtų tokia kaimiškųjų vietovių
savivaldos schema: seniūnija – valsčius – apskritis. Pirmasis lygmuo – seniūnija (tiesioginiai seniūnų
rinkimai), antrasis – valsčiaus, jungiančio apytiksliai nuo 10 iki 20 tūkst. gyventojų, lygmuo, trečiasis –
apskritis, atsikratanti jai visai nebūdingo Vyriausybės padalinio vaidmens ir tampanti savivaldos interesus
apibendrinančia institucija. Nefunkcionuojant savivaldai, bendruomenės niekada negalės atlikti
iniciatyvos „iš apačios į viršų“ skatintojo, pilietinės visuomenės ugdytojo vaidmens.
Priešinimąsi savivaldos reformai daugiausia lemia valdžios atstovų įsikalti stereotipai apie bet
kurias valdymo struktūras. Bene tiksliausiai juos apibūdina prieš daugiau kaip dešimtmetį buvusio
premjero Adolfo Šleževičiaus mesta frazė: „Ką reikštų Dieveniškėse valsčių įkurti?“ Šio tipo žmonėms
nesuvokiama, kaip galėtų funkcionuoti prof. P. Leono prieškarinėje Lietuvoje sumodeliuotos
kompaktiškos institucijos, turinčios vos keletą darbuotojų. Valdymo struktūros, anot jų, šiandien turi būti
didelės, su daugybe padalinių, joms įkurdinti reikalingi didžiuliai pastatai ir gausus aptarnaujantis
personalas. Tokių struktūrų išlaikymui reikalingos milžiniškos lėšos. Visas šis gremėzdiškas aparatas
atrodo reikalingas tik tam, kad atliktų pagalbinę socialinę funkciją – įdarbintų kuo daugiau ne itin aukštos
kvalifikacijos asmenų, tesugebančių automatiškai vykdyti aukštesnių institucijų nurodymus.
Bet pabandykime įsivaizduoti tokią šių dienų savivaldos grandinę, kurios seniūnijoje – ne daugiau
5, valsčiuje – ne daugiau 20, o apskrityje – ne daugiau 40 tarnautojų, įskaitant tiesiogiai renkamus
asmenis: seniūną, valsčiaus viršaitį ir apskrities viršininką. Kompiuteriai ir internetiniai tinklai leidžia
efektyviai valdyti informacijos srautus. Keleriopai sumažėja popierinių dokumentų srautas, klientai
aptarnaujami, taikant „vieno langelio“ sistemą, t.y. nesiuntinėjant jų po tos pačios įstaigos padalinius ar
kelias įstaigas. Sutelkus pozityvią politinę valią tokią savivaldos schemą galima įdiegti gana operatyviai.

Kas gali gauti paramą?

Europos Sąjungos institucijos, skirdamos naujosioms narėms paramą, pirmiausia siekė, kad
naujokės geriau pasiruoštų įstojimui, kad būtų sumažinti skirtumai tarp senbuvių ir ką tik įstojusių. Šią
paramą turėjo gauti visos kaimo gyventojų grupės, siekiančios gyventi rinkos ekonomikos sąlygomis.
O kam iš tikrųjų atiteko riebiausi šios paramos gabalai, kam skirtos šimtatūkstantinės ir net milijoninės
negrąžintinos sumos? Žiniasklaida sušelptuosius įvardija, bet viskas tuo ir pasibaigia, nes tai esą „teisėta“
ar net „patvirtinta Briuselyje“...
Statistika rodo, kad gausiausios kaimo gyventojų grupės yra smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkių
savininkai. O kiek paramos jų verslo plėtrai (ne pasitraukimui iš gamybos) buvo skirta Lietuvoje? Kokios
realios jų galimybės gauti paramą ne tiesioginių išmokų pavidalų, o smulkiems verslo projektams? Net
jaunieji ūkininkai konstatuoja, kad skiriamos paramos nepakanka būtiniausioms investicijoms.
Panagrinėkime konkrečius pavyzdžius. Jauna keturių asmenų šeima paveldėjo kelių hektarų ūkelį
vaizdingoje, deja, nederlingoje Ventos pakrantėje. Abu tėvai, vos peržengę 35 metų ribą – išsimokslinę,
darbštūs, kūrybingi žmonės. Tikėtis pragyventi iš tradicinės žemdirbystės – nerealu. Vyras kasdien
važinėja į darbą keliasdešimt kilometrų ir pragyvenimui užsidirba didmiesčio įmonėje, žmona
77
mokytojauja šalia esančio miestelio mokykloje. Palikti kaimo nesiruošia: gražiai prižiūrimoje nuosavoje
sodyboje jie jaučiasi daug laimingesni, negu miesto daugiabučių nuomininkai. Čia nepalyginamai
geresnės sąlygoms vaikams, juo labiau, kad vienas iš jų – sunkus ligonis, kuriam reikalinga ypatinga
globa.
Neseniai įvykusiame susitikime šeimos galva pasidalijo svajone imtis privataus verslo: steigti
globos namus neįgaliems vaikams. Abu seniai domisi neįgalius vaikučius turinčių tėvų problemomis, yra
sukaupę gausybę metodinės medžiagos. Deja, šios svajonės įgyvendinimas – ne jų pečiams: kukliai
gyvenanti šeima neturi tokio projekto įgyvendinimui būtino pradinio kapitalo. Pakankamo dydžio
paskolos jie taip pat negalėtų gauti: jų nekilnojamo turto vertė – per maža. Savivaldybėje jiems dar patarė
pasidomėti galimybe steigti kaimo turizmo sodybą. Deja, kaimo turizmas – turtingų žmonių verslas.
Daugelio tokių sodybų savininkai – ne sodiečiai.
Kitas pavyzdys. Nedidelio ūkelio savininkas – tvirtas keturiasdešimt penkerių metų vyriškis, buvęs
kolūkio mechanizatorius. Norėtų auginti gėles, ankstyvąsias daržoves. Įsirengtų stacionarinius šiltnamius,
sukurtų keliolika naujų darbo vietų. Bet paskolos nepajėgia gauti. Sužinojęs, kad vien verslo plano
parengimas kainuotų apie 15 tūkst. litų, nuleido rankas.

Ar visi pokyčiai – pageidautini?

Mūsų tyrimai patvirtina, kad kaimas labai smarkiai keičiasi. Tik ar visi pokyčiai – pageidautini?
Kaimui reikia ne pašalpų, o aiškių, racionalią ūkinę veiklą skatinančių ateities perspektyvų. Vakarų
valstybės, kuriose kaimo situacija iš esmės skiriasi nuo mūsiškės, nors ir teikia paramą specifinėms
grupėms („patekusiems į priklausomybę“ nuo alkoholio ar narkotikų, grįžusiems iš bausmės atlikimo
vietų ir pan.), tačiau siekia ne pratęsti tokį jų egzistavimą, o padėti patiems integruotis į visuomenę.
Lietuvoje panašios paramos taktiką sunku net suprasti: atrodo, kad į jos gavėjus žiūrima kaip į beviltiškus
išlaikytinius, o ne kaip į būsimuosius visaverčius visuomenės narius.
Norint išspręsti kaimiškųjų vietovių problemas, pirmiausia reikia gerai žinoti jų gyventojų
struktūrą. Atskirų socialinių grupių galimybės imtis perspektyvios darbinės veiklos yra labai skirtingos.
Giliausioje socialinėje atskirtyje, kaip ne kartą pažymėjo Vilniaus universiteto Sociologijos katedros
vedėjas dr. Arūnas Poviliūnas, beje, pasisakęs ir šioje konferencijoje, atsidūrė platesnio profesinio
pasirengimo neturintys asmenys. Tai buvę gyvulininkystės, laukininkystės ir kitų padalinių darbininkai,
mechanizatoriai, valdę primityvias sovietinės gamybos žemės ūkio mašinas, sargai ir t. t., pripratę prie
kasdieninės padalinių vadovų kontrolės. Modernioje žemės ūkio gamyboje jie nereikalingi. Buvę jų
viršininkai, tapę stambių ūkių savininkais, daugumos šių žmonių niekada nesamdys: jie puikiai žino
ribotas jų galimybes. Šių žmonių perkvalifikavimo ir adaptacijos sistema sukurta visai neseniai, bet ji -
neefektyvi, neatitinkanti realių darbo rinkos poreikių.
Ne ką geresnėje padėtyje atsidūrė ir dalis žemės ūkio bei jį aptarnavusių įmonių specialistų,
negalėjusių dalyvauti privatizacijos procesuose. Ką daryti kultūros, švietimo ir buitinio aptarnavimo
įstaigose bei įmonėse dirbusiems žmonėms, netekusiems darbo, žlungant senosioms ūkinėms struktūroms?
Kaimo bedarbių gretas papildė bankrutavusių miesto įmonių darbuotojai. Nemaža šios socialinės grupės
atstovų turi aukštąjį išsimokslinimą, kurį ne taip jau sunkiai galima pritaikyti pagal šių dienų reikalavimus.
Kaip taisyklė, specialistų gebėjimas prisitaikyti prie darbo rinkos yra daug didesnis, negu turinčių žemesnį
išsilavinimą. Didelę reikšmę turi jų darbštumas, pareigingumas, kūrybiškumas. Tačiau sistema, galinti
integruoti darbo netekusius specialistus į atkurtos valstybės gyvenimą, nesumodeliuota iki šiol.
Kaimiškose vietovėse apstu paradoksalių, kartais net absurdiškų reiškinių. Sumenko paslaugų
sektorius, riogso nenaudojami, griūvantys administraciniai ir gamybiniai pastatai, o kaimo bendruomenės
neturi kur įsirengti savo veiklos centrų. Kažkas šiuos pastatus tarsi tyčia nuniokojo, kažkas laiko, įsigijęs
„už vieną litą“. Verkiant reikia modernizuoti kaimo fizinės infrastruktūros objektus. Kiek prišnekėta apie
smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą kaime, tačiau kas pagalvojo apie jų veiklos saugumą? Įstatymai vis
78
labiau „taisomi“ taip, kad teisėjai jau nebedrįsta priimti nuosprendžių net tais atvejais, kai šiurpi
nuskalstama veikla – kaip ant delno. Sumanus kaimietis, savo name įkūręs parduotuvę ar kavinukę,
neapsaugotas nuo paprasčiausių valkatų, jau nė nekalbant apie organizuotus nusikaltėlius. Kokia draudimo
kompanija ryšis apdrausti jo verslą?
Paliečiau tik dalį klausimų, į kuriuos kaimo žmonės norėtų gauti aiškius atsakymus. Tebūna šis
rašinys – visapusiškos analizės ir seniai pribrendusių permainų pradžia.

Pilna straipsnio versija išspausdinta www.bendruomenes.lt portale 2005 m. kovo 2 d. ir „Tėviškės

žiniose“, Kauno rajono laikraštyje, 2005 m. kovo 3-4 d. Sutrumpinta: „Kauno dienoje“ ir „Šiaulių
krašte“.

6. STIPRĖJANTIS VIETOS BENDRUOMENIŲ VAIDMUO

MODERNIZUOJANT SAVIVALDOS SISTEMĄ LIETUVOJE
(Pirmoji Vietos veiklos grupių (VVG) patirtis valstybėje - naujoje Europos Sąjungos narėje)

Jonas Jasaitis
Šiaulių universitetas

Anotacija
Vienas iš svarbiausių demokratinės santvarkos uždavinių – pilietinės visuomenės ugdymas.
Sėkmingas šio uždavinio sprendimas leidžia įtraukti visuomenę į visų svarbiausių valstybės problemų
nagrinėjimą. Savivaldos institucijų stiprinimas, jų įtakos išplėtimas yra pagrindinė priemonė, aktyvinanti
visuomenę, ugdanti jos sąmoningumą, atsakomybę už tautos ir valstybės likimą, patriotizmą ir solidarumą.
Prie savivaldos sistemos stiprinimo efektyviausiai prisideda pozityvi vietos bendruomenių veikla. Šiame
pranešime nagrinėjama Lietuvos, 2004 metais tapusios Europos Sąjungos nare, patirtis, stiprinant vietos
bendruomenes, kuriant Vietos veiklos grupes ir dalyvaujant tarptautinėje LEADER+ programoje.
Aptariama trijų pakopų savivaldos sistemos modelis, kurio diegimas, kaip rodo mūsų tyrimai, galėtų
sukoncentruoti pastangas pilietinei visuomenei ugdyti.
Raktažodžiai: vietos savivalda, seniūnija, valsčius ir apskritis, vietos bendruomenės, vietos
veiklos grupė, integruotų strategijų rengimas.

Įvadas

Pilietinės visuomenės formavimas – kiekvienos teisinės, demokratinės valstybės uždavinys. Ypač

tai aktualu valstybėms, kurių teritorija ilgą laiką buvo okupuota ir aneksuota, o visa valdžia priklausė
primesto totalitarinio režimo struktūroms. Per aneksijos laikotarpį išaugo dvi naujos Lietuvos gyventojų
kartos, neturinčios patirties, kaip tvarkytis nepriklausomoje valstybėje. Nepriklausomybės paskelbimas
negali automatiškai užtikrinti visų gyventojų kategorijų gerbūvio kilimo. Perėjimas nuo komandinio prie
rinkos reguliuojamo ūkio išryškino būtinybę pertvarkyti valstybės ūkį taip, kad jis taptų konkurentišku
tarptautinėje rinkoje.
Tačiau sovietinio modelio ekonomika, kurioje didžiausia produkcijos dalis buvo skirta vidaus
vartojimui, buvo nepritaikyta operatyviems gamybos pertvarkymams. Modernių technologijų diegimas,
produkcijos, galinčios tapti paklausia tarptautinėje rinkoje, asortimento parinkimas, naujų gamybinių ir
prekybinių santykių formavimas reikalavo milžiniškų finansinių išteklių, kurių atsikurianti valstybė
neturėjo. Trūko ir atitinkamai parengtų verslininkų ir vadybininkų, reikėjo kurti naują verslo aplinkos

79
sistemą. Sąjunginei rinkai pritaikytai tiekimo, gamybos, logistikos ir prekybos sistemai nustojus
funkcionuoti prasidėjo daugelio senųjų ūkinių struktūrų bankrotas, sukėlęs didžiulį nedarbą. Šių problemų
greitai išspręsti politinėmis priemonėmis neįmanoma.
Kai kurių gyventojų kategorijų pragyvenimo lygio smukimas sąlygojo jų nusivylimą. Jį dar labiau
paaštrino ūkinio vadovavimo klaidos, nepakankamai moksliškai ir finansiškai pagrįstos reformos,
skirtingų interesų grupuočių susiformavimas ir jų siekimas pasipelnyti pereinamuoju laikotarpiu.
Išryškėjus, kad politikų prieš rinkimus dalijami populistiniai greito pagerėjimo pažadai yra neįvykdomi,
nusivylimą ėmė keisti augantis visuomenės abejingumas ir apolitiškumas. Vėliau, net ekonominiam
aktyvumui kylant ir gyvenimo kokybei gerėjant, nepakankamas visuomenės domėjimasis valstybės
reikalais tapo viena iš didžiausių socialinių problemų. Kai trečdalis ar dar daugiau gyventojų
nedalyvauja tiek savivaldybių, tiek Seimo rinkimuose, atsiranda palanki terpė manipuliavimui potencialių
rinkėjų nuomone ir galimybė į valdžią ateiti populistams, neturintiems moksliškai pagrįstos ūkinių ir
politinių reformų programos.
Tyrimų (vykdomų nuo 2004 metų) tikslas: išnagrinėti galimybę paskatinti visuomenės politinį ir
ekonominį aktyvumą, atkuriant aneksijos laikotarpiu sunykusias vietos bendruomenes.
Tyrimų uždaviniai:
1) ištirti vietos bendruomenių formavimosi prielaidas;
2) apibrėžti artimiausius bendruomenių veiklos uždavinius;
3) numatyti vietos bendruomenių perspektyvinės veiklos gaires, skatinant jų bendradarbiavimą ir
formuojant integruotas vietovių plėtros strategijas;
4) išnagrinėti bendruomenių vaidmens stiprėjimo galimybes, įtraukiant jas į savivaldos institucijų
veiklos planavimą bei organizavimą;
5) pasiūlyti efektyvesnius vietos savivaldos modelius ir jų politinės įtakos stiprėjimo gaires.
Tyrimų objektas: vietos bendruomenių veiklos kryptys ir jos organizavimas, Lietuvai tapus ES
nare. Tyrimų dalykas – Lietuvos kaimiškųjų vietovių bendruomenių nariai, tiek užsiimantys konkrečių
vietinių problemų sprendimu, tiek besijungiantys į Vietos veiklos grupes ir dalyvaujantys „LEADER+
programoje. Tyrimo metodai: vietos bendruomenių veiklos europinės patirties ir šiai veiklai skirtos
mokslinės literatūros analizė, bendruomenių narių ir šioje visuomeninėje veikloje nedalyvaujančių
gyventojų apklausos (anketos, interviu, grupiniai pokalbiai), diskusijos su potencialiais bendruomenių
veiklos ekspertais bei šios veiklos organizatoriais, Vietos veiklos grupių (VVG) rengiamų strategijų
analizė, kaimo problemas nušviečiančios žiniasklaidos pranešimų analizė. Statistinė empirinių duomenų
analizė, naudojantis kompiuterine šių duomenų apdorojimo programa.
Apklausų organizavimas. 2005 m. kovo – birželio mėnesiais apklausos atliktos keturiuose
administraciniuose vienetuose, kurių ekonominė situacija yra būdinga visai kaimiškajai Lietuvai:
Anykščių, Radviliškio, Šiaulių ir Švenčionių savivaldybių kaimo vietovėse. Respondentai atsakė į
klausimus apie savo bendruomenių dydį, veiklos planavimą, atliktus darbus ir perspektyvas, įtaką patiems
bendruomenių nariams ir visai apylinkei, ryšius su kitomis bendruomenėmis. Jie taip pat nurodė savo
pragyvenimo šaltinius, gyvenamojo būsto kokybę, atsakė į klausimus apie šeimos sudėtį, amžių ir
išsilavinimą. Apklausoje dalyvavo 623 respondentai, iš kurių 271 – vietos bendruomenių narys. Pastarųjų
atsakymai leidžia vertinti narių iniciatyvumą, savosios vietovės strateginių tikslų ir plėtros galimybių
suvokimą. Tyrimų išvados lyginamos su kaimo problemas nagrinėjančios žiniasklaidos vertinimais ir
viešosios nuomonės formavimo tendencijomis. Tų pačių metų pabaigoje kartu su Šiaulių rajono Vietos
veiklos grupe atlikome tyrimą, kurio duomenys leis parengti kraštotyrinės ir turistinės veiklos strategiją
Šiaurės Lietuvos ir Latvijos Žiemgalos regione. Šioje apklausoje dalyvavo 858 respondentai iš 31 kaimo
bendruomenės.
Šiame pranešime analizuojami pirmųjų tyrimų rezultatai, apibendrinamos išryškėjusios
bendruomenių veikos tendencijos, nagrinėjami dabar egzistuojančios vietos savivaldos sistemos bruožai,
aptariamos jos modernizavimo kryptys.
80
1. Tyrimų regiono ir respondentų grupių charakteristika

Savivaldybių pasirinkimą lėmė galimybė gauti duomenis, leidžiančius kuo tiksliau atskleisti
dabartinę Lietuvos kaimo vietovių situaciją. Anykščių ir Švenčionių rajonai pagal daugelį ekonominių ir
socialinių rodiklių gali būti laikomi tipiškais kaimiškaisiais rajonais. Jie maždaug vienodu atstumu nutolę
nuo didžiųjų miestų, juose nėra stambių pramonės įmonių, vyrauja nedideli šeimos ūkiai. Abiejuose
rajonuose yra po keletą tradicinių miestelių, kuriuose daugumos gyventojų buitis neatsiejama nuo žemės
ūkio gamybos – reikšmingo, o neretai ir svarbiausio jų pragyvenimo šaltinio. Vaizdingos apylinkės, tačiau
intensyviam ūkininkavimui ne itin palankios žemės. Abejuose rajonuose labai svarbu išsaugoti unikalų,
labai trapų kraštovaizdį ir etninį paveldą, būtina stiprinti paslaugų sektorių. Geros galimybės plėtoti
pažintinį kaimiškąjį turizmą, išnaudoti puikias rekreacines galimybes. Gausu (ypač Anykščių rajone)
valstybinę reikšmę turinčių gamtos, istorijos ir kultūros paminklų. Tiek viename, tiek kitame rajone
egzistuojančios socialinės ir ekonominės problemos - gana panašios.
Šiaulių ir Radviliškio rajonuose žymiai stipriau jaučiama didesnio miesto įtaka. Šiauliai 1992-2000
metais pergyveno stipraus ekonominio nuosmukio laikmetį. Neišlaikiusios konkurencijos ką tik
atsivėrusioje laisvojoje rinkoje, bankrutavo beveik visos stambiosios įmonės. Nedarbas buvo palietęs apie
penktadalį darbingų šiauliečių. Tik dėka geros geografinės padėties, patogaus kelių tinklo miesto
ekonomika pradėjo atsigauti. Tačiau tiek Šiaulių, tiek Radviliškio kaimiškosiose savivaldybėse iki šiol
tebejaučiamos ekonominio sąstingio pasekmės. Darbo jėgos perteklius kaime, kurį ilgą laiką
absorbuodavo Šiaulių ir Radviliškio pramonės įmonės, joms nutraukus savo veiklą, sukėlė didžiulį
nedarbą, vėliau sąlygojusį emigraciją ir daugelio gyvenviečių tuštėjimą.
Visų keturių savivaldybių gyventojai daugiausia buvo apklausiami įvairių renginių metu: kaimo
bendruomenių suėjimuose, susitikimuose su rajoninės spaudos atstovais, apylinkių šventėse.
Respondentai, gavę anketas, čia pat jas užpildydavo, išvengdami pašalinės įtakos. Praktiškai visos
išdalintos anketos sugrįždavo apklausų rengėjams. Tyrinėtojai turėjo galimybę betarpiškai bendrauti su
respondentais ir surinkti objektyvią informaciją. Be to, toks apklausų organizavimas leidžia apsieiti su
mažiausiomis finansinėmis ir laiko sąnaudomis, tuo pačiu metu pasiekiant optimalų rezultatą.
Respondentų analizė patvirtino prielaidą, kad bendruomenių veikloje žymiai aktyviau dalyvauja
moterys. Jos sudarė 68,3 proc. apklaustųjų. Pateikiame apklaustųjų pasiskirstymą pagal amžių ir
išsimokslinimą ir gyvenamąją vietovę:

1 lentelė
Vietos bendruomenių narių sudėtis
(procentais)
1. Pagal amžių:

Iki 25 metų 26-40 metų 41-60 metų Vyresni kaip 60 m. Iš viso

6,5 28,6 50,8 14,1 100,0

2. Pagal išsimokslinimą:

Bendras vidurinis Aukštesnysis (spec. vid.) Aukštasis Iš viso

43,2 37,3 19,5 100,0

3. Pagal gyvenamąją vietovę:

81
 Vienkiemis Kaimo gyvenvietė Miestelis Iš viso
9,2 73,4 17,4 100,0

Beveik pusę bendruomenių narių sudaro vidurinio (41-60 metų) amžiaus asmenys. Beveik kas
penktas yra įgijęs aukštąjį išsimokslinimą. Tolesni mūsų tyrimai patvirtino, kad gana nemaža dalis
gyvenančių kaime neturi gilesnio profesinio pasirengimo, kuris turėtų paklausą šiuolaikinėje darbo
rinkoje. Todėl nenuostabu, kad nedarbas kaime – 11, 6 proc., o kai kuriose vietovėse net kas penktas
gyventojas neturi pastovaus darbo. Tik apytiksliai 14 proc. kaimiškųjų vietovių gyventojų įvardija save
kaip žemdirbį – ūkininką. Daugiau kaip 43 proc. šių vietovių gyventojų važinėja dirbti į miestus.
Alternatyvi žemės ūkiui veikla, smulkusis ir vidutinysis (ne žemės ūkio) verslas kol kas apima tik
labai nežymią dalį sodiečių – 2-3 proc. Tik pastaraisiais metais kai kurie smulkieji ūkininkai bando ieškoti
naujų nišų rinkoje: augina vaistažoles, verčiasi uogų auginimu, gėlininkyste, sodininkyste. Stambesni
ūkininkai bando auginti iš kitų valstybių atvežtus mėsinius galvijus. Nepalankūs intensyviajai
žemdirbystei plotai užsodinami mišku, įveisiamos žilvičių plantacijos biokurui. Plečiasi pažintiniam
kaimo turizmui ir poilsiui pritaikomų sodybų skaičius. Juose neretai kaupiami tam tikrą muziejinę vertę
turintys daiktai: senoviniai valstiečių baldai, darbo įrankiai, vežimai, rogės, indai, drabužiai, avalynė.
Auginami egzotiški, iš kitų geografinių zonų atvežti gyvuliai ir paukščiai. Savotišką įspūdį sukelia
apsilankymas Grūto parke (Varėnos raj.), kur kaupiami okupacinio laikotarpio objektai: sovietinių veikėjų
paminklai, portretai, propagandai naudota atributika, padedanti tiek Lietuvos jaunimui, tiek svečiams iš
Vakarų Europos, Australijos ar Amerikos suvokti sovietinio laikotarpio ypatybes. Pažintiniam turizmui
vis geriau pritaikomi tokie objektai, kaip vienuolio Viliaus Orvydo sodyba (Kretingos raj.), kurioje
lankytojai gali išvysti labai savito stiliaus skulptūras ir kitus meno kūrinius arba jau plačiai žinomas
pasaulyje Akmenų muziejus ir parkas Mosėdyje (Skuodo rajonas). Laisvalaikio praleidimui ir poilsiui,
šeimos švenčių organizavimui pritaikomos restauruotos senoviniai pastatai, dvarų sodybos. Tačiau
finansinis šios veiklos valdymas dažniausia yra, deja, ne kaimiečių rankose.

2. Bendruomeninio judėjimo plėtra

Dauguma neseniai atkurtų kaimo bendruomenių yra gana negausios, žmonės dar gana pasyviai,
epizodiškai dalyvauja jų veikloje. Jie atvyksta į bendruomenės organizuojamus renginius: vakarones,
kaimo šventes, susitikimus su įdomiais žmonėmis ir pan., dalyvauja aplinkos tvarkymo talkose, tačiau
patys iniciatyvos nerodo ir savęs apylinkių šeimininkais dar nelaiko. Bendruomeniškumo ugdymas –
viena iš didžiausių problemų ne tik kaimo vietovėse.

2 lentelė
Kaimo bendruomenių pasiskirstymas pagal narių skaičių (procentais)

Iki 20 narių 21-30 narių 31-50 narių daugiau kaip 50 narių neatsakė Iš viso
21,0 29,5 17,4 11,8 20,3 100,0

3 lentelė
Kaimo bendruomenių susirinkimų dažnumas

Kartą per dvi Kartą per mėnesį Nereguliariai, Neatsakė Iš viso

savaites esant reikalui
1,5 10,3 68,6 19,6 100,0

82
 4 lentelė
Apklaustųjų pasiskirstymas pagal dalyvavimą bendruomenių veikloje

Nedalyvauja Pirmi metai 2-3 metai 4-5 metai Daugiau kaip Iš viso
5 metai
20,3 21,0 29,5 17,4 11,8 100,0

Beveik pusė (48,4 proc.) apklaustųjų pažymėjo, kad jų bendruomenės jau yra įvykdžiusius kelis
projektus: rekonstravo anksčiau kitai paskirčiai naudotus pastatus ir jose įrengė bendruomenių veiklos
centrus, sutvarkė arba įrengė naujas sporto ir laisvalaikio praleidimo vietas, pertvarkė arba įrengė
gyvenviečių aikštes, pasirūpino neįgaliais ir nusenusiais apylinkių gyventojais, įrengė jų globos namus.
Nemaža bendruomenių pasirūpino savo gyvenviečių aplinka: valė tvenkinius, tvarkė ežerų ar upelių
pakrantes, įrengė prekyvietes, paplūdimius ir gėlynus, sodino medžius, tvarkė įžymių žmonių sodybas ir
kt. 22,5 proc. apklaustųjų nurodė, kad jų bendruomenės yra neseniai įsikūrusios ir dar tik planuoja savo
būsimąją veiklą.
Bendruomenių plėtros procesas Lietuvoje prasidėjo nuo 2002 metų. Jei 2000 metais kaimo
vietovėse veikė tik 10 registruotų bendruomenių, 2001 -aisiais – 30, tai 2002 m. jų jau buvo 210, 2003m.
– 406. 2004-aisiais metais jau buvo įregistruota per 800 kaimiškų bendruomeninių organizacijų (1 pav.)

900
800
800
700
600
500
400
406
300
200 210

100
10
30
0
2000 2001 2002 2003 2004

1 pav. Kaimo bendruomenių skaičius 2000-2004 metais, proc.

Šaltinis: Daiva Kšivickienė. Bendruomeninis judėjimas ir LEADER programa. Lietuvos žemės ūkis ir
kaimo plėtra – 2004. – Vilnius,: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2005, p. 182

2007 metų pabaigoje įregistruotų kaimo bendruomenių skaičius perkopė 1300. Bendruomenių
plėtrą labiausiai paspartino Lietuvos ruošimasis stoti į Europos Sąjungą (ES) ir jos priėmimas 2004 m.
gegužės 1 d. bei atsivėrusi galimybė dalyvauti tarptautinėje LEADER programoje. Vakarų Europos
valstybėse ši programa pradėta vykdyti paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje, kai Europos Sąjungoje
ėmė formuotis naujas požiūris į kaimo plėtros procesus. Dėl gerai žinomų istorinių priežasčių Lietuva
neturėjo galimybės dalyvauti nei „LEADER I“ (1991), nei „LEADER II“ (1994) programose.

83
 2000 metais ES valstybėse pradėta trečioji - „LEADER +“ programa. Mūsų valstybė į šią veiklą
įsijungė tik 2004 metais, tapusi ES nare, t. y. pavėlavusi net ketveriais metais. 2005 m. pabaigoje jau veikė
33 Vietos veiklos grupės (VVG), apimančios visą Lietuvos kaimiškųjų vietovių teritoriją. Visos jos rengia
integruotas bendruomenių veiklos strategijas. VVG narius konsultuoja ekspertai iš Švedijos, Suomijos,
Airijos ir kitų ES valstybių. Dar prieš Lietuvai tampant ES nare, kaimo bendruomenės galėjo pasinaudoti
finansine SAPARD parama. Ypač aktualios bendruomenėms buvo dvi SAPARD priemonės: „Kaimo
infrastruktūros plėtra“ ir „Profesinis mokymas“. Kaip nurodo Daiva Kšivickienė [1, p. 184-185] pirmoji
priemonė skatino bendruomenes rengti vietovių infrastruktūros tobulinimo projektus, o antroji teikė
galimybę patobulinti bendruomeninės veiklos įgūdžius. Nuo 2003 metų vykdomas Atviros Lietuvos fondo
projektas „Skaitmeninių bendruomenių link“, kurio tikslas padėti bendruomenėms pasinaudoti
informacinėmis technologijomis. Šiame projekte dalyvauja 45 bendruomenės. Įveikti kaimo informacinę
atskirtį padės plačiajuosčio interneto tinklo RAIN diegimas.
Daugiau dėmesio kaimo bendruomenių veiklai skiria Lietuvos Respublikos Seimas, Žemės ūkio
ministerija, Žemės ūkio rūmai, nevyriausybinių organizacijų fondai. 2004 metais Atviros Lietuvos fondas
įkūrė bendruomenių tinklalapį www.bendruomenės.lt . Prie Žemės ūkio ministerijos veikia nacionalinis
VVG tinklas, VVG svetainė, kurioje operatyviai skelbiama informacija apie LEADER programą
Lietuvoje ir kitose ES valstybėse. Lietuvos bendruomenės turi galimybę naudotis tarptautiniu LEADER
tinklu. Jų veiklą koordinuoja ir įgūdžių ugdymu rūpinasi Žemės ūkio ministerijos struktūrinis padalinys –
Programos „LEADER“ ir žemdirbių mokymo metodikos centras (www.zum.lt/mmc). Šią programą
finansuoja ES struktūriniai fondai.
Neretai didžiausia kliūtimi masiniam bendruomenių sąjūdžiui yra pačių kaimo gyventojų
pasyvumas, jų nesugebėjimas suvokti savo pilietinę poziciją ir atsakomybę tiek už gyvenvietės, tiek už
visos valstybės ateitį. Pradėdami nuo smulkių vietinių, neretai netgi buitinių problemų šalinimo
bendruomenių nariai palaipsniui turi įsijungti į regioninių ir bendravalstybinių uždavinių sprendimą. Mūsų
apklausa parodė, kad gyventojų neorganizuotumą ir abejingumą didžiausia kliūtimi įvardijo apytiksliai
trys ketvirtadaliai respondentų. Tik kas dešimtas jau galėjo konstatuoti, kad bendruomenės ima veikti gana
aktyviai, pradeda ieškoti būdų dalyvauti nagrinėjant bendruosius valstybės politikos, ūkio ir kultūros
uždavinius.
Su gyventojų pilietiniu neišprusimu susiduriame ne tik kaimo vietovėse, bet ir didžiuosiuose
miestuose. Ypač tai išryškėjo rengiant regionų ir miestų strateginės plėtros planus iki 2020 metų ar dar
ilgesniam laikotarpiui. Gyventojų dalyvavimas neretai pasireiškia tik negatyvia reakcija į bet kuriuos
iniciatyvių grupių, rengiančių šiuos planus, pasiūlymus. Nuolatinė nekonstruktyvi kritika, netikėjimas
savo pačių galimybėmis dalyvauti sprendžiant regionų plėtros klausimus, atskirų interesų grupių
bandymai užsitikrinti palankesnes sąlygas verslui, ignoruojant kitų visuomenės sluoksnių poreikius, bet
kurio išrinkto pareigūno įtarinėjimas neleidžia nei efektyviai kovoti su korupcija, nei imtis kompleksinių
programų rengimo. Tokia elgsena – vienas iš ryškiausių posovietinės visuomenės bruožų.

Išvados
1. Pagrindine kliūtimi pilietinės visuomenės formavimuisi yra visuomenės narių nusivylimas, abejingumas
ir neorganizuotumas, kurį sąlygoja ekonominių lūkesčių ir galimybių neatitikimas, bendruomeninio
judėjimo tradicijų nebuvimas ir neefektyvi biurokratinio aparato veikla.
2. Lietuvos rengimasis įstoti į Europos Sąjungą bei jos priėmimas į šią valstybių bendriją paspartino
ekonominę pažangą ir visuomenės domėjimąsi demokratijos vertybėmis. Vietos bendruomenių atkūrimas
ir jų vaidmens koordinavimas, įsijungus į tarptautinę LEADER+ programą, sudarė galimybę įtraukti vis
daugiau gyventojų į visuomeninę veiklą.
3. Bendruomenių veikla, prasidėjusi nuo konkrečių vietinių problemų sprendimo, palaipsniui pereina prie
kompleksinių regioninės plėtros uždavinių nagrinėjimo. Tai stiprina visuomenės pilietiškumą, jų politinį,
ekonominį ir kultūrinį išprusimą. Bendruomenės dalyvauja sprendžiant ūkinės veiklos įvairinimo,
84
kraštovaizdžio apsaugos, etnografinio paveldo puoselėjimo, gyventojų dorovinio ugdymo, jų socialinio
aprūpinimo ir kitus strateginius valstybės uždavinius.
4. Gyventojų pilietinį aktyvumą stabdo šiuolaikinių ekonominių reikalavimų ir demokratijos plėtros
tendencijų neatitinkanti administracinio teritorinio valdymo sistema. Vienas iš aktualiausių valstybės
uždavinių – demokratinės visuomenės poreikius tenkinančios savivaldos sistemos diegimas. Vietos
bendruomenės turi įgyti galimybę įtakoti visų savivaldos institucijų veiklą per tiesioginius seniūnų, merų,
savivaldybės tarybų narių, apskričių valdytojų rinkimus, išrinktų pareigūnų periodišką atsiskaitymą
rinkėjams, vietinius referendumus, galimybę atšaukti deramai pareigų neatliekančius valdininkus ir
naudojantis kitomis demokratinio poveikio priemonėmis.
5. Vakarų Europos valstybių išplėtotos demokratijos patirties analizė rodo, kad savivalda prasideda nuo
vietos bendruomenių, t. y. to lygmens, kuriame bendruomenės nariai vieni kitus pažįsta ir gali pasiūlyti į
savivaldos institucijas savo kompetencija geriausiai atitinkančius asmenis.
VIENINGOS GYVYBINĖS ERDVĖS KŪRIMO LINK

Jonas Jasaitis
Šiaulių universitetas

Lietuva prie šiuolaikinės kaimo plėtros politikos krypčių suvokimo atėjo pavėlavusi daugiau kaip
dviem dešimtmečiais. Atkūrus nepriklausomybę, didžiausias dėmesys buvo skiriamas žemės privatinės
nuosavybės atstatymui, išleidus iš akiračio ekonominius ir socialinius veiksnius, sąlygojančius
posovietinio kaimo funkcionavimą. Tikintis, kad atkuriamos valstybės ekonomiką savaime sureguliuos
rinka, liko nesuformuoti naujos ūkininkavimo sistemos diegimo mechanizmai. Nepasirūpinus naujųjų
savininkų ūkinės veiklos kooperavimu, sunaikinta ir toliau galėjusi efektyviai funkcionuoti žemės
ūkio gamybos aptarnavimo materialinė bazė. Tokios nuostatos padariniai: darbo našumo kritimas,
apleistų žemės plotų didėjimas, bedarbystė ir jos skaudžiausios pasekmės – skurdas, kaimo vietovių
infrastruktūros griūtis, kaime likusių gyventojų nusivylimas ir apatija. Mūsų tyrimai patvirtina, kad
nedarbas kaime iki šiol mažėja daugiausia emigracijos dėka. Besikeičiančios vyriausybės iki šiol nepajėgė
suformuoti veiksmingos ilgalaikės kaimo atkūrimo programos. Jei kaimiškųjų vietovių problemas ir toliau
bus bandoma spręsti tik agrarinio sektoriaus jėgomis, viską užkraunant Žemės ūkio ministerijai (nežiūrint,
kokia energinga ir išradinga būtų dabartinė jos vadovybė) tokių bandymų laukia tik nesėkmės.

Kas tas - šiuolaikinis kaimas?

Viena iš aplinkybių, bene labiausiai trukdančių Lietuvos socioekonominei pažangai, yra vis dar
vyraujantis mąstymas, naudojantis praeito šimtmečio pradžios sąvokomis, kaimą suvokiant kaip gerokai
izoliuotą erdvę, kurioje užsiimama tik žemės ūkiu, o kaimietį - tik kaip žemdirbį. Kaime gyvenantis
politikas, verslininkas, mokslininkas ar menininkas kažkodėl nelaikomas kaimiečiu. Viską, kas netelpa į
“žemdirbiško kaimo” sąvoką, pas mus vadinama netradicine veikla, nors ta “netradicinė” – jau seniai yra
tradicinė išsivysčiusiose valstybėse.
Lietuvos viešojoje erdvėje tebevyrauja įsitikinimas, kad visi, kas tik gali, turi bėgti iš KAIMO,
kuris suprantamas kaip vieta, kurioje dominuoja fiziškai labai sunkus, primityvus ir nešvarus javų ir
bulvių, karvių ir kiaulių auginimas bei alinantis daržų ravėjimas. Tuo tarpu, ES-15 valstybėse “kaimo”
gyventojų skaičius jau pasiekė 50 proc. ir toliau auga. ES-15 valstybėse jau beveik niekas nebevartoja
sąvokos “kaimas” mums įprastine prasme, nes ten jį seniai suvokia kaip neurbanizuotą arba dalinai
urbanizuotą užmiesčio vietovę.
Daugeliui lietuvių būtų sunku net suprasti, kad daugiau kaip 4/5 tokių JAV didmiesčių, kaip
Čikaga (Chicago, IL) teritorijos sudaro “kaimas” (lietuvišku įsivaizdavimu), nes joje stovi individualios
sodybos su erdviais kiemais, ūkiniais pastatais, sodais ir pan. Klivlendo (Cleveland, OH) priemiestis
Kirtland‘as mums pasirodytų klasikine kaimiškąja vietove, nes atstumai tarp gretimų sodybų, išsidėsčiusių
85
prie asfaltuoto kelio, siekia iki 100 metrų. Sodyboms skirti 1-2 akrų dydžio (1 akras – apytiksliai 0,4 ha)
sklypai. Jų ribas žymi medžių arba gyvatvorių juostos. Gyvenamasis namas atitrauktas nuo kelio per
pusšimtį metrų, taip apsisaugant nuo eismo keliamo triukšmo, išmetamųjų dujų ar dulkių. Erdvė tarp
namo ir kelio vadinama priekiniu kiemu (front yard). Ten plyti gėlynai, alpinariumai arba paliktos
tvarkingai prižiūrimos pievelės. Už namo yra vadinamas vidinis kiemas (back yard), besiribojantis su šalia
esančiu miškeliu. Kaip panaudoti šį kiemą, priklauso nuo šeimininkų poreikių ir išmonės. Be dažniausiai
randamo plaukymo baseino ir keleto kitų sveikai gyvensenai ir sportui skirtų įrenginių čia galima išvysti
nedidelį vaismedžių sodą, pavėsinę, porą stalų, prie kurių šeima susirenka laisvalaikiu arba priima svečius.
Bene svarbiausias tokių sodybų bruožas – praktiškumas: sklypas tvarkomas taip, kad jo priežiūrai
nereikėtų skirti daug laiko ar kitų sąnaudų, tačiau būtų kuo patogiau čia gyventi. Šeimos buities
privatumas laikomas didžiausia vertybe.

Šeimai – hektaras žemės

Kai apie panašų sodybų planavimą užsimename Lietuvoje, išgirstame prieštaravimus, esą pas mus
trūksta žemės, o didelį sklypą prižiūrėti - labai sunku ir brangu. Esą net 15 arų sklypo priežiūrai reikia
aukoti vos ne visą laisvalaikį, sunku rasti arklį ar traktorių žemei apdirbti, daug kainuoja trąšos, o sodų ir
daržų derlius esąs nebereikalingas, nes viską dabar galima įsigyti prekybos centruose bei turguose ir t.t.
Tai rodo, kad mes dar neišmokome vertinti sodybos kitaip, kaip skirtos žemės ūkiui. Statybos
bendrovės, supirkusios žemę vaizdingesnėse vietovėse, stengiasi išspausti kuo didesnį pelną,
pardavinėdamos ją mažyčiais sklypeliais. Per keletą metų tų vietovių vaizdas neatpažįstamai sudarkomas:
chaotiškai, be jokio architektūrinio stiliaus pajautimo išmėtyti namai, aklinomis tvoromis apribotų
sklypelių vidus prigrūstas buities rakandų, šalia kurių jau niekaip nebesiderina eklektiškai sukaišiotos
gėlės ar vienas kitas suvargęs medelis. Tik aukšta tvora dar leidžia sudaryti šeimos gyvenimo privatumo
iliuziją, tačiau ir ji neapsaugo nuo triukšmo, neišvengiamai sklindančio iš kaimynų, ir visokios taršos.
Apie ramybę ir sveiką gyvenseną nebėra nė kalbos: gyvenimo stilius beveik niekuo nesiskiria nuo
daugiabučio, iš kurio šeima norėjo ištrūkti, statydamasi nuosavą namą.
Priemiesčiuose chaotiškai dygstančios gyvenvietės neturi nei racionaliai apgalvoto gatvių tinklo,
nei bendro naudojimo erdvių: aikščių, parkų, vietų mankštai ir prasmingam laisvalaikiui. Kur turėtų
stovėti mokyklos, kultūros centrai, kaip ateityje gyvenvietė bus aprūpinama energija ir vandeniu, kaip bus
tvarkomos nuotėkos, niekas nesirengia atsakyti.
Kol neva taupumo sumetimais neseniai pakeistos paskirties plotuose kurpiami primityvūs
„detalieji planai“, Lietuvoje kasmet dirvonuoja daugiau kaip milijonas hektarų. Taigi duokime šeimai
po hektarą tos apleistos, niekam nenaudojamos - žemės. Užteks visiems, nes Lietuvoje nėra milijono
šeimų, o ir ne kiekviena šeima imtų tokį sklypą. Tačiau tie, kurie ryšis kurti savo privačią erdvę,
greičiausiai per trumpesnį nei dešimtmetis laiką susikurs neįkainojamą vertybę. Gal pirmaisiais metais
šeimos sklypas bus tik šiek tiek aptvarkytas, po metų – pirmieji vaismedžiai pasodinti, dar po metų - namo
pamatai pakloti. Per dešimtmetį daugumoje jų susiformuos tvarkingos šeimų sodybos.
Bet kol kas mūsų valstybėje einama priešinga kryptimi: ne lygių galimybių piliečiams kūrimo,
bet vis didesnės turtinės, edukacinės ir net politinės diferenciacijos įtvirtinimo. Šalia miestų ir kelių
žemė apleista ne todėl, kad nebūtų norinčių ja naudotis, o todėl, kad perpardavinėtojų pusvelčiui supirkta
iš nusenusių arba savarankiškai tvarkytis neįpratusių savininkų, ji dabar didžiajai visuomenės daliai tapo
nebeprieinama. Jei už arą priemiesčio žemės, kurioje net nėra statybai būtinų komunikacijų (elektros,
vandentiekio ir kt.), perpardavinėtojai net dabartinės krizės sąlygomis prašo daugiau kaip dvidešimt
tūkstančių litų, kokia tų teritorijų plėtra įmanoma? Į supirktą žemę šios pseudoprekybinės, o iš tikrųjų
mafijinės struktūros nieko neinvestavo, tačiau kainų burbulą ir toliau tebepučia. Simbolinės baudos už
neprižiūrėtas dykvietes jų negąsdina, o tikimybė, kad iš kitos valstybės atvykęs investuotojas nupirks
arba, kaip dabar mėgstama daryti, „išsinuomos 99 metams“, išlieka. Perpardavinėtojai laukia, kada

86
pasibaigs apribojimas pardavinėti žemę užsieniečiams, nors, tarp mūsų kalbant, ne vienas iš jų jau žino,
kad ir dabar šiuos apribojimus įmanoma apeiti.
Nereikėtų meluoti, kad dauguma dirvonuojančių žemių yra „nepatogiose“ ar „sunkiai
pasiekiamose“ vietose. Tikriausiai dar daug kas prisimena, kaip okupacijos laikais bandant išspręsti
maisto ir užimtumo problemas, buvo kuriami vadinamieji „kolektyviniai sodai“. Jiems dažniausiai būdavo
skiriami apšnerkšti brūzgynai ir kiti intensyviajai žemdirbystei visiškai netinkami plotai. Per keliolika
metų žmonės juos pakeitė nebeatpažįstamai. Dauguma „kolektyvinių sodų“ tapo išpuoselėtomis
gyvenvietėmis. Ir nors jose apstu problemų, kurias sąlygojo tokie drastiški sklypų paskirties pokyčiai,
tačiau jos ir ateityje liks gerokai patogesnėmis, negu dabartiniai Vilniaus, Klaipėdos ar Šiaulių priemiesčių
„mikrorajonai“.

Nežinoma „žinių visuomenė“

Lietuvoje dar visiškai nesuprantama, kas yra ta poindustrinė (žinių) visuomenė, kurioje miestai jau
seniai prarado plėtros skatintojų monopolį. Visiškai nenorima suvokti, kad tokio „kaimiško kaimo“
išsivysčiusiame pasaulyje jau seniai nebėra. Pas mus jis egzistuoja tik poniučių, kur nors Gedimino
prospekte ar Laisvės alėjoje siurbčiojančių kavutę ir aimanuojančių, kaip “nyksta lietuviškas kaimas”,
vaizduotėje. Kai kurios iš jų net spaudoje verkšlena, esą reikia atkurti senąjį etnografinį kaimą, nes
„priešingu atveju ir pas mus atsiras miegantys kaimai, kaip Danijoje, Vokietijoje ar Olandijoje” (iš
atminties cituoju vieną tokių pažiūrų autorę). Tokio kaimiško, t.y. tik žemdirbiško kaimo jau niekada
nebebus. Beje, niekam, net toms “verkiančioms” miesto damoms jo nebereikia, kaip kasdien nebereikia
naginių, vyžų, autų, milinių sermėgų ir pan. Galime etnografiniame muziejuje po atviru dangumi
pasigrožėti šuliniu su svirtimi, užsukti į nuo septyniolikto amžiaus išsaugotą gatvinio rėžinio kaimo
dūminę trobą su plūktine asla, tačiau tokiame kaime dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus negyvens. Bet to,
kad Lietuvoje sunaikinta linininkystė, kad supūdomas savųjų sodų derlius, o net kūdikiams maitinti tyreles
gabenamės iš Kinijos, neįmanoma pateisinti.
Nereikia Lietuvai ir ištuštėjusio kaimo, kuriame gyventų keli pensininkai ir keliolika alkoholikų,
vaikų darymą laikančių pragyvenimo šaltiniu ir visai nebenorintys nieko kito dirbti. Reikia gyvo kaimo,
kuriame tik nedidelė dalis darbingų asmenų užsiimtų pirmine žemės ūkio gamyba, t.y. žaliavų maisto,
tekstilės ar baldų pramonei tiekimu, o visi kiti darbuotųsi neagrarinėse srityse, važinėtų į netolimus
miestelius dirbti arba mokytųsi. Aukštąjį mokslą baigęs teisininkas iš kaime esančių savo namų
kompiuteriu konsultuotų verslininkus, medikas savo namuose priiminėtų pacientus, privataus viešbutuko,
dabar pravardžiuojamo „kaimo turizmo sodyba“, savininkas rūpintųsi savo klientais, daržininkas čia pat
reklamuotų jo išaugintus ekologiškus pomidorus ir t.t.
Nors visą Lietuvą galima pravažiuoti per 4 valandas, nors iš bet kurios vietovės Vilnių galima
pasiekti per 3-3,5 valandos, pas mus vis dar tebepliurpiama apie “provinciją”, kuri esanti tokia tamsi, kad
gal net nėra mačiusi Operos teatro. Asmuo, gyvenantis mieste - 2-3 kambarių “dėžėje” - ir visai
nepažįstantis kaimynų, kurių durys yra vos už pusmetrio, vis dar įsivaizduoja save pranašesniu už
savininką sodybos, stovinčios netoli gero kelio, kuriuo darbo vietą galima pasiekti per 15-25
minutes. Tas vadinamasis “ponas”, o iš tikrųjų vargšas bėga kas rytą į autobusą ir iš Pilaitės, Fabijoniškių
ar Karoliniškių pasieka darbovietę per 1-1,5 val. suprakaitavęs ir piktas, iš pat ryto sugadinta nuotaika. O
gal savo automobiliu jis valandomis murdosi Vilniaus Ukmergės gatvės kamščiuose, traukia į plaučius
kietosiomis dalelėmis užterštą orą, keikia valdžią, kuri jam iki šiol nenutiesė naujų platesnių gatvių,
kramto “tipinį” menkavertį ėdalą iš “supermarketų”, bet vis tiek įsivaizduoja esąs nepalyginamai
vertingesnis už visus tuos - “runkelius iš provincijos”.
Ir pagaliau, o kodėl bandoma (žinoma, ne tik Lietuvoje) primesti vienintelį, iš tikrųjų ekstensyvųjį
darbinės veiklos modelį, kai beatodairiškai naikinami gamtos ištekliai vardan fetišizuoto „darbo našumo“
87
ir pelno didinimo. Kodėl žmogus, gyvenantis kaime, būtinai turi planuoti, kaip verslą plėsti ir plėsti, beje,
būsimųjų kartų išteklių sąskaita? O kodėl jis negali pasirinkti ramaus gyvenimo būdo, kai iš verslo
gaunamos pajamos leistų oriai pragyventi, tačiau visiškai nesiekiant „tapti milijonieriumi“?
Mūsų tyrimai, atlikti ne tik Lietuvoje, liudija, kad šeimos poreikius patenkinančias pajamas,
sąžiningai tvarkant supirkimo kainas, galima pragyventi ir nedideliame ūkyje, kad nebūtina orientuotis tik
į stambųjį verslą. Pajamos pirmiausia priklausys nuo verslo specializacijos. Jei nederlingo žvyryno
savininkas suranda kitas veiklos sritis, negu „tradicinis“ bulvių sodinimas ir kelių ožkų laikymas, tai gali
ir visai neblogai verstis. Sėkmingos veiklos pavyzdžių jau yra ne vienas.

Pozityvių sprendimų būtinybė

Neurbanizuotų ir atokesnių iš dalies urbanizuotų vietovių naujųjų funkcijų sistema, kurią Šiaulių
universitete sukūrėme ir paskelbėme 2006 metų pabaigoje, o dabar jau pristatėme daugiau kaip dešimtyje
pasaulio valstybių, neatsirado iš nežinia kur. Apie panašius sprendimus seniai rašo ir kitų šalių, net ir
mūsų kaimynės Lenkijos mokslininkai. Mūsų sukurtoji sistema primena, kad laikas suvokti, ką būtina
išsaugoti, o ką – nedelsiant keisti. Kai nutiesiamas naujas kelias, mūsų savivaldybėms vis tiek atrodo, kad
jo abiejose pusėse turi plytėti javų laukai, nes esą negalima keisti žemės paskirties. Jau dabar kaimuose
nebėra kam dirbti net tos žemės, kuri dar šiaip taip naudojama. Nors maisto kainos yra nepateisinamai
išaugusios ir nekrinta net dabartiniame sunkmetyje, nei Seimas, nei Vyriausybė, nei paskutinius mėnesius
gyvenančios apskričių administracijos, nei savivaldybės niekaip nesuvokia, ką drausti, o ką leisti.
Vieningos gyvybinės erdvės esmę galima išreikšti vienu sakiniu, apibrėžančiu, ko reikia žmogui.
Jam reikia: 1) patogaus būsto, 2) galimybės dirbti, išreiškiant save įvairiapusiškoje kintančioje veikloje,
3) pilnaverčio laisvalaikio, išnaudojant daugelio dar nesuvoktus vietinius rekreacinius išteklius, 4)
visapusiško aplinkos pažinimo, žmogaus bei gamtos sąveikos supratimo, apimančio ir ekosistemų ryšio
suvokimą, 5) savosios tapatybės, apimančios tiek asmenybės nuostatas, tiek tautos siekius, suvokimo, 6)
pastovaus saugumo jausmo, apimančio ir kraštovaizdžio vertingiausių savybių saugojimą bei puoselėjimą.
Iš čia ir išplaukia šios šešios funkcijos: 1) rezidencinė (gyvenviečių ir sodybų planavimo); 2) ūkinės
veiklos įvairinimo; 3) relaksacijos ir reabilitacijos; 4) edukacinė; 5) etnografinio bei dorovinio paveldo
puoselėjimo; 6) kraštovaizdžio apsaugos ir bendruomenės saugumo.
Pavyzdžiui, edukacinė (pažinimo ir lavinimo) funkcija skirta visiems, jau nebepažįstantiems
gamtos objektų: medžių, paukščių, javų ir t.t. Juk daugelis jau beatskiria rugio nuo miežio, vieversio nuo
žvirblio ir t.t. Net žemė suvokiama tik kaip prekė, o ne kaip žmonijos motina - maitintoja. Tada
suvoksime vieningą gyvybinę erdvę, kai nebeskirstysime mūsų valstybės piliečių į „runkelius“ ir
tariamąjį „elitą“, o valstybės teritorijos į „centrą“ ir „provincijas“.
Relaksacijos ir reabilitacijos funkcijos įgyvendinimas sąlygotų žymiai efektyvesnį negu dabar
valstybės rekreacinių išteklių potencialo panaudojimą. Būtina keisti ir pačią „laisvalaikio“ sampratą,
sugrąžinti tikrąją šios sąvokos prasmę, t.y. pereiti nuo šiuolaikinę visuomenę prislėgusios primityviųjų
pramogų antikultūros prie sveikos ir prasmingos gyvensenos formavimo. Turime visas galimybes
užmiestyje kurti naujas sporto bazes, pažintinio ir piligriminio turizmo maršrutus, steigti naujus gydymo ir
reabilitacijos centrus. Kūrybiškas požiūris būtinas ir įgyvendinant kitas užmiesčio teritorijų funkcijas.
Kaimas turi išlikti kaip vieta, kurioje ne mažiau negu mieste puoselėjami tautos dvasingumo
ir etnokultūros šaltiniai. Tai priklauso ne tik nuo agrarinės ekonomikos stiprėjimo, bet ir nuo kultūros
paslaugų sistemos funkcionavimo. Per pastarąjį dešimtmetį kaimiškose vietovėse uždaryta daugybė
bibliotekų ir kultūros namų, iširo nemaža meninės saviveiklos kolektyvų, sumažėjo kaimiečių lankymasis
kultūros renginiuose, teatruose. Bibliotekose mažėja knygų fondas. Kultūros centrai uždarinėjami dėl lėšų
stygiaus. Kaimo vietovių patrauklumas labai sumažėjo sumenkus galimybei gauti sveikatos apsaugos ir
gyventojų saugumo paslaugas.
Gydymo ir globos įstaigų skaičius kaimo vietovėse kasmet sparčiai mažėja. Gyvenvietės,
netekusios mokyklų, kultūros ir sveikatos priežiūros centrų, tampa neperspektyviomis, iš jų masiškai
88
išsikelia jaunos šeimos. Šių įstaigų uždarymo pasekmės – gana pavojingos tiek ekonominiu, tiek ir
socialiniu požiūriu. Jų nesuvokus vis daugiau valstybės biudžeto lėšų tenka skirti pašalpoms. Siaurinant
kultūrinės veiklos galimybes teks plėsti kalėjimus. Jei daugiau kaip devyniose dešimtosiose valstybės
teritorijos (o būtent tiek užima tai, ką Europos Sąjunga priskiria „kaimui“) nebus plėtojami gamybos ir
buitinių bei socialinių paslaugų sektoriai, jokios „protų sugrąžinimo“ programos nepadės į Lietuvą vėl
sukviesti nedarbo ir nepagarbos žmogui iš jos išvarytus tautiečius.
Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete 2009 metų rugsėjo 25 d. rengiamoje 2-je Jono
Aleksos tarptautinėje mokslo konferencijoje „Šiuolaikinio kaimo vizija“ dalyvaus ne tik ekonomistai,
sociologai, etnografai, agrarininkai, bet ir kitų sričių tyrėjai iš daugelio Lietuvos universitetų bei mokslo
institutų. Spalio 16 d. šiame fakultete įvyks Seminarų diena. „Apskritojo stalo“ diskusijose kviečiame
dalyvauti Vietos veiklos grupių (VVG) ir mažųjų bendruomenių bei kitų visuomeninių organizacijų
atstovus, seniūnijų tarnautojus, mokytojus, bibliotekų ir kitų kultūros centrų darbuotojus, menotyrininkus
ir aplinkosaugininkus, teisininkus ir medikus, rašytojus ir žurnalistus. Dalykiškos įvairių sričių specialistų
diskusijos padės formuoti pozityvius pasiūlymus, keisti visuomenės požiūrį į 97,4 proc. Lietuvos
teritorijos raidą.
Išspausdinta: LŽŪU žurnale „Žemės ūkis. Verslas“, 2009 m. spalio numeryje.

2010 metai
Naujausios publikacijos

Jungtinio demokratinio judėjimo

SAVIVALDOS KOMITETE

1. KODĖL DIDĖJA ATOTRŪKIS TARP VALDŽIOS IR VISUOMENĖS?

Doc. dr. Jonas Jasaitis

JDJ Savivaldos komiteto pirmininkas

Pirmasis posėdis
Sausio 23 d. Kaune susirinkę JDJ nariai, atstovaujantys įvairiems judėjimo skyriams, ne tik karštai
diskutavo apie vis didėjantį atotrūkį tarp valdžios ir visuomenės, bet ryžosi imtis konkrečių veiksmų -
suformuoti Savivaldos komitetą, kuriam pavesta pateikti pasiūlymus, kaip dabartinę sistemą reformuoti.
Komitete šiuo metu yra dešimt narių iš įvairių Lietuvos vietovių: iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių
bei Radviliškio, Raseinių ir Telšių rajonų.
Jau pirmajame komiteto posėdyje, įvykusiame tą pačią dieną, buvo nutarta parengti savivaldos
sistemos reformos gaires. Akivaizdu, kad Lietuvoje nėra tikros savivaldos, todėl piliečių galimybė įtakoti
tiek vietinių, tiek ir aukštesnių valdymo institucijų sprendimus yra labai ribota. Pasisakiusieji įvardijo
šiuos dabartinės sistemos trūkumus:
1) savivaldybės yra per didelės. Gyventojų skaičius jose, o ypač didžiuosiuose miestuose siekia
nuo kelių dešimčių iki net kelių šimtų tūkstančių. Tokių didelių „savivaldybių“ nėra jokioje kitoje
Europos Sąjungos valstybėje. Todėl nenuostabu, kad Lietuvoje nesilaikoma esminių Europos vietos
savivaldos chartijos, kurią mūsų valstybė yra ratifikavusi, nuostatų;
2) rinkimai į savivaldybių tarybas vykdomi tik pagal „partinius sąrašus“, nors visų Lietuvoje
registruotų partijų, kuriuo 2010 metų pradžioje priskaičiuojama jau keturios dešimtys, narių faktinis
skaičius nesudaro nė vieno procento nuo bendro turinčių rinkimų teisę piliečių skaičiaus. Sudarant šiuos
sąrašus galutinio sprendimo teisę neretai turi vadinamosios partijų „viršūnėlės“. Taigi iš tikrųjų vos kelios
dešimtys žmonių Lietuvoje nusprendžia, kas ir kokia eilės tvarka gali būti įrašyti į šiuos sąrašus. Nors

89
Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad kelti kandidatus turi teisę ir visuomeninės, nevyriausybinės
organizacijos, Seimas iki šiol nepriėmė jokių teisės aktų, kurie leistų rinkėjams pasinaudoti šia teise;
3) po rinkimų sudarant valdančią koaliciją pagrindines pozicijas neretai užima ne didžiausią
balsavusių skaičių surinkę asmenys, o jokia ideologija tarpusavyje nesusietos tarppartinės grupuotės.
Nereti ir vadinamieji „užkulisiniai perversmai“, kai žongliruojant vis naujos sudėties koalicijomis,
savivaldybių vadovais tampa asmenys, atstovaujantieji vos kelis procentus rinkėjų balsų gavusioms
partijoms;
4) savivaldybių tarybų nariai nėra nei pasiskirstyti konkrečiomis apygardoms, nei įpareigoti
pastoviai ir išsamiai atsiskaityti rinkėjams;
5) nėra galimybės kadencijos laikotarpiu atšaukti neefektyviai dirbančius ar net korupciniais saitais
susijusius savivaldybių tarybų narius.
Per dvidešimt atkurtos valstybės gyvavimo metų taip ir nebuvo sukurta visuomenės lūkesčius
atitinkanti savivaldos sistema. Lietuvoje iki šiol (su nežymiais papildymais) tebeveikia iš okupacinio
laikotarpio perimta ir su teisinės demokratinės valstybės tikslais nieko bendro neturinti administracinė -
teritorinė sandara. Į valdžią sugrįžusi kolaborantinė grupuotė, pasivadinusi Lietuvos demokratine darbo
partija (LDDP), sovietinio režimo Lietuvai primestus „rajonus“ pavadino „savivaldybėmis“, vienašališkai
atmesdama 1993 metais parengtus administracinio teritorinio suskirstymo ir savivaldos reformos
projektus. Po kurio laiko be jokios gilesnės analizės buvo įkurtos dar kelios naujos „savivaldybės“.

Esminė savivaldos pertvarka neįgyvendinta iki šiol

Seime per pastaruosius 15 metų keičiantis valdančiajai daugumai buvo priimtos tik kelios, beje,
tarpusavyje nesuderintos savivaldą reglamentuojančios įstatymų modifikacijos arba atskirų straipsnių
pataisos. Užuot atvėrus kelią esminėms, seniai pribrendusioms reformoms, Seime ir Vyriausybėje laikas
nuo laiko pateikiamos populistinės idėjos, kurių įgyvendinimas dabartinėje sistemoje neturėtų jokio
teigiamo poveikio. Ryškiausi tokios demagogiškos elgsenos pavyzdžiai - jau daugiau kaip dešimtmetį
tebesitęsianti bevaisė diskusija apie „tiesioginius“ merų rinkimus arba neseniai priimta direktyva steigti
„seniūnaitijas“. Visiškai akivaizdu, kad tiesiogiai išrinktas meras, esant dabartinei savivaldybių tarybų
formavimo praktikai, negalėtų įtakoti tarybos sprendimų. Dar labiau paradoksalus yra Vyriausybės
nurodymas savivaldybėms privaloma tvarka, netgi pasitelkiant teismus, steigti visuomeninius darinius -
„seniūnaitijas“ ir rinkti „seniūnaičius“, iš esmės negalinčius oficialiai vykdyti jokių viešojo
administravimo funkcijų. Demokratinėje teisinėje valstybėje jokia valdymo institucija „iš viršaus“
nesteigia visuomeninių nevyriausybinių darinių ir neprimetinėja visuomenei įpareigojimų rinkti jų
atstovus bei formuoti atitinkamas struktūras. Steigti visuomenines arba nevyriausybines organizacijas yra
išimtinė pačios visuomenės prerogatyva.
Tačiau tokiais populistiniais arba akivaizdžiai neteisiniais veiksmais centrinės vykdomosios
valdžios institucijos bando sudaryti vaizdą, esą jos rūpinasi savivaldos tobulinimu. Tuo pat metu
blokuojamos bet kurios piliečių iniciatyvos, kuriomis siekiama pakeisti savivaldos institucijų struktūrą,
išryškinti naujas jų funkcijas arba reformuoti esminių demokratijos principų neatitinkančią rinkimų į
savivaldybes sistemą. Užtenka, pavyzdžiui, premjerui pareikšti, kad jis sutinka su Konstitucinio teismo
išaiškinimu apie galimybę rinkimuose kelti kandidatus visuomeninėms organizacijoms, tačiau „tokias
iniciatyvas vertina skeptiškai“, kai Seimas vėl neribotam laikui atideda atitinkamų teisės aktų rengimą.

Pozicijos išryškėjo
Pirmajame JDJ Savivaldos komiteto posėdyje sausio 23 d. buvo nutarta, kad šio komiteto nariai
pirmiausia pasikeis nuomonėmis konceptualiais savivaldos sistemos pertvarkymo klausimais. Tokia
diskusija prasidėjo iškart po minėto posėdžio ir gana aktyviai vyksta iki šiol. Diskusija atskleidė, kurie
savivaldos pertvarkos klausimai labiausiai jaudina komiteto narius, išryškino jų neretai labai skirtingas
pozicijas ir kai kurias kompetencijas bei parodė gebėjimą diskutuoti. Diskusijoje dalyvavo gana skirtingą
90
patirtį turintys oponentai. Nors pasirodė ir keletas arogantiškų arba perdėm kategoriškų teiginių, tačiau šią
diskusiją galime vertinti kaip gana dalykišką ir atitinkančią politinės kultūros reikalavimus. Svarbiausias
diskusijos tikslas – išklausyti komiteto narių argumentus – pasiektas.
Tiesa, viešojoje erdvėje laikas nuo laiko pasirodo priekaištų, esą „praėjo jau savaitė [...], bet jokios
konkrečios veiklos kol kas nematyti“. Jungtiniame demokratiniame judėjime visi sprendimai gali būti
priimami tik bendru sutarimu, išsamiai aptarus visus „už ir prieš“. Vieno asmens pozicija, nežiūrint kokia
patraukli ir nediskutuotina ji beatrodytų jos autoriui arba kokia retorika pridengiama ji bebūtų
(demonstruojant savo „pranašumą“, cituojant „klasikus“, žongliruojant primityviai sudėliotais tvirtinimais
apie tariamus pavojus ar net akivaizdžiai iškraipant faktus), tikrai negalės būti primesta kaip nekritikuotina
dogma ar „vienintelė tiesa“. Taip pat tenka priminti, kad beveik visi komiteto nariai dalis yra dirbantys,
kurie visuomeninei veiklai gali skirti tik laisvalaikio dalį. Per anksti nutraukus diskusiją jiems gali būti
atimta galimybė išsakyti savo nuomonę.
Tačiau kiekviena tęstinė diskusija vertinga tik tol, kol joje pateikiami esminiai nauji argumentai.
Todėl ji neturi virsti nuolatiniu tų pačių teiginių kartojimu, bandymu įvelti jos dalyvius į antraeilių
aplinkybių aptarinėjimą arba net mėginimu pakeisti jos temą. Antrajame komiteto posėdyje,
įvykusiame Šiauliuose vasario 21 d., buvo apibendrinta įvykusios diskusijos medžiaga ir išsiaiškinta
galimybė artimiausiu laiku pateikti pasiūlymus, kurie leistų įgyvendinti realią savivaldą.

2. PERŽENGTA RIBA

Atkurti savivaldą – atkurti pilietinę visuomenę

Antrajame JDJ Savivaldos komiteto posėdyje, kuris, kaip jau minėta, vasario 21 d. įvyko
Šiauliuose, po išsamių diskusijų visi komiteto nariai pasiskirstė į tris darbo grupes, kurios rengia
pasiūlymus savivaldos reformai. Pirmoji grupė nagrinėja vietos savivaldos funkcijų ir jas vykdančių
institucijų pokyčius, antroji – valstybės teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo pakeitimus,
trečioji rengia naują rinkimų į savivaldybes organizavimo modelį. Artimiausiu metu šie pasiūlymai turi
būti aptarti, sukonkretinti ir pateikti aukščiausiomis valdžios institucijoms. Viešojoje erdvėje jau vis
garsiau skamba reikalavimas atkurti tikrą savivaldą. Delsti nebegalima, nes laiko iki eilinių rinkimų į
savivaldybes liko visai nedaug. Dabartiniam Seimui, nežiūrint koks jis bebūtų, teks sukaupti politinę
valią ir visuomenės reikalavimus įgyvendinti. Jokios „kosmetinės“ procedūros arba atsikalbinėjimai
nebepadės.
Vasario 16 d. minint 92-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, buvo paskelbtas
Jungtinio demokratinio judėjimo manifestas, kuriame nurodyta, kad „vietoj politinių grupuočių
interesais vykdomų savivaldos imitacijų turi būti sukurta reali pačių piliečių savivalda“. Tokia vietinių
valdymo institucijų veikla, kurią regime dabar, net prie geriausių norų negali būti pripažinta kaip
savivalda. Visuomenės atstovavimas jau seniai pakeistas biurokratine sistema, klusniai tenkinančia
įtakingų interesų grupių įgeidžius. Šiai sistemai apibendrintas visuomenės balsas yra neįdomus, nes ji
tariasi pati geriausiai žinanti visus „viešuosius interesus“ ir todėl apsiribojanti tik individų prašymu
tenkinimu arba atmetimu, prievolių bei sankcijų skyrimu. Pasižiūrėkime, ką veikia piliečiai,
lūkuriuojantys eilėse prie bet kurio tarnautojo durų. Kaip žinia, didžioji interesantų dauguma ateina
išsiaiškinti individui rūpimus klausimus. Nuo konkretaus tarnautojo kompetencijos ir nusiteikimo
priklauso, kaip į šį individo klausimą bus atsakyta.

Valdžia ir visuomenė – visada priešai?

Tačiau ar dabartinė Lietuvos visuomenė yra pakankamai pilietiška? Ar ji geba išsakyti savo
bendruosius interesus, poreikius bei vertinti valdymo institucijų veiksmus? Prisiminkime, kas vyksta
pareigūnų susitikimuose su vadinamąja „visuomene“. Štai savivaldybės salė pilna žmonių, kurių akivaizdi
dauguma – labai pagarbaus amžiaus. Neretai į tokius susitikimus atlekia kokia nors „radikalų“ grupuotė,
91
kurios tikslas – ne pribrendusias visuomenės problemas spręsti, o save parodyti: „išsirėkti“, suvaidinti
mėgėjišką „cirką“, o kartais netgi supriešinti susirinkusius, išprovokuoti beprasmiškus kivirčus dėl
antraeilių ar net trečiaeilių dalykų. Jaunimo bei vidurinio amžiaus atstovai tokiuose susitikimuose lankosi
gana retai. Tuo metu, kai tokie renginiai vyksta, jie dar nebūna grįžę iš darbo arba universiteto.
Dabar pasijuskime mero ar kito atsakingas pareigas užimančio žmogaus, atvykusio į tokį
susitikimą, vietoje. Gal jis atvyko tvirtai nusiteikęs aptarti miestui (miesteliui, gyvenvietei, bendruomenei)
iškilusią problemą? Gal jis tikrai norėjo suteikti informaciją, kurios susirinkusieji nėra net girdėję, ir
tikėjosi pasitarti su tos bendruomenės nariais, kartu su jais rasti optimalų sprendimą? Jis pradeda
pasakoti, tačiau salėje labai maža jo besiklausančių. Vienas kitas dar bando išgirsti, tačiau kol
susirinkusieji šiaip taip susikaupia, dalis informacijos jau prarasta. Apie ką toliau kalba pranešėjas, jau
sunku susigaudyti. Po keliolikos minučių triukšmas vėl ima stiprėti ir kažkas surinka:
- Ėėė, ko čia jo dar klausytis! Kokius jis čia makaronus ant ausų kabina? Visa jų taryba – vagys! Ir
tas – toks pat!!!
Kai kurie susirinkusieji ima tildyti rėksnį. Santykinė tyla trumpam įsiviešpatauja. Susitikimo
vedėjas siūlo pateikti klausimus. Iš salės pašokęs žmogus veržiasi prie mikrofono. Pasakęs, kad kalbės
„labai trumpai“, pasideda smulkiai prirašytus lapus ir ima skaityti. Praeina penkios, dešimt minučių, kol
paaiškėja, kad skaitantysis net nesiruošia nieko klausti. Jis tik nori pagarsinti savo „istoriją“. Jis skaito ir
skaito, cituoja Kantą ir Andrių Kubilių, Trockį ir Artūrą Paulauską, jau trečią kartą primena, kad nuo
Kovo 11-osios praėjo dvidešimt, o nuo pergalės Žalgirio mūšyje – net 600 metų...
Pagaliau šiaip taip nutraukus šį „oratorių“, veržiasi kitas:
- Ar čia dar yra demokratija, aš jūsų klausiu?! Čia genocidas, čia diskriminacija!!!
Tik po keliolikos pompastiškai išrėktų frazių paaiškėja, kad žmogus norėjo išsiaiškinti, kaip
nustatoma rinkliava už šiukšles (nors susitikimo tema buvo visai kita).
Iš salės pasigirsta šaižus sopranas:
- Jūs man pasakykite, kaip pragyventi iš tokios pensijos? Už šildymą vėl atėjo „kosminė“ sąskaita,
kainos kyla, sūnus Airijoje sužeidė ir darbą prarado ...
Į susitikimą atvykęs pareigūnas bando sugrįžti prie susitikimo temos, bet vėl pasipila klausimai ir
priekaištai dėl nevalytų gatvių ir kiemuose slidinėjančių automobilių, neaiškios senų namų atnaujinimo
programos, dėl interesantą netenkinančio savivaldybės tarnautojo atsakymo į seniau pateiktą prašymą ir
t.t. Pareigūnas dar bando į kai kuriuos klausimus atsakyti, tačiau jau be jokio entuziazmo. Žmonės ima
skirstytis. Vadinamasis „susitikimas“, užtrukęs porą valandų, baigiasi be jokių rezultatų.
O kokius rezultatus duoda keleto labai norinčių patekti „į televiziją“ veikėjų lakstymai po
savivaldybę su kugelio porcijomis, neva siekiant išsiaiškinti „kugeliškiausią“ savivaldybės darbuotoją? Ką
iš tikrųjų bando pasiekti rėksnys, atlėkęs į mitingą su šake?
Vos tik susiburia pozityviam darbui nusiteikusių, savo mažytį laisvalaikį pasirengusių visuomenei
paaukoti specialistų grupė, kai lyg koks „Pilypas iš kanapių“ atsiranda neva alternatyvus „judėjimas“. Vis
tik pradėjus dirbti, pasipila komentarai, kuriuose vieni aiškina, kad judėjimas būsiąs dar viena partija, kuri
nori perimti valdžią, o kiti įrodinėja, kad tą valdžią reikia imti tuojau pat. Vienam atrodo, kad nieko gero
nenuveikta, kitas rėkia, kad nepaisoma labai svarbios nuomonės, trečias piktinasi, kad jo į kažkokias
pareigas kažkodėl nepasiūlė, nors jis turįs tiek energijos, kad visus „negyvai užvaikytų“.
Jau nebesuskaičiuotume, kiek jau buvo „forumų“, „kitų pasirinkimų“, „santalkų“. O kokie
galutiniai šių bruzdėjimų rezultatai. Ar normalu, kad nebesugeba susišnekėti du lyg ir to paties tikslo
siekiantys žmonės, nes vienas jau buvo Seimo narys, bet dabar į šią poziciją nebesiveržia, o kitas nebuvo
ir mano, kad ten nepatekęs nieko negalės nuveikti? Ar iš tikrųjų visuomeninis judėjimas yra tik tam, kad
kažką „nuverstų“ ir kitą „pastatytų“? Ar galų gale pajėgsime taip veikti, kad padėtume tiems, kuriais
pasitikėjome? Ar dabartinė valdančioji dauguma galų gale pajėgs įvertinti Jungtinį demokratinį judėjimą
ne kaip kažkokius konkurentus, o kaip galingą jėgą, kuria galima pasikliauti, kai Seime pritrūksta

92
palaikančių pozityvias permainas, kuri gali padėti atsispirti mafijos bruožus įgavusiai oligarchijai ir
įgyvendinti įsipareigojimus tautai?

Ar gintume savo namus?

Tą pačią vasario 16 d. tiek spaudoje, tiek keliose internetinėse svetainėse buvo paskelbtas BNS
agentūros pranešimas, kad kilus grėsmei lietuviai savo valstybės ... negintų. Anot visuomenės
nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės "Spinter tyrimai", apie pasirengimą ginti tėvynę „vienareikšmiškai
teigiamai atsakė 6,5 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų“, o visi kiti „nebuvo tuo įsitikinę“. Pranešime
teigiama: „35,9 proc. žmonių pasakė, kad esant pavojui valstybės tikrai negintų“. Ar kruptelėjome,
perskaitę tokias išvadas? Valstybė – tautos namai. Piliečiai negintų savo namų? Bet minėtame pranešime
randame tokius paaiškinimus: „Lietuvos pilietybe dažniau didžiuojasi vyriausio amžiaus (nuo 55 metų)...
atstovai“, „mažiausiai aukotis dėl Lietuvos linkęs 18-25 metų jaunimas“, o šios amžiaus grupės „dažniau
nurodė, kad pilietybė jiems iš viso nesvarbi“.
Jau net oficialiai pripažįstama, kad pastaraisiais metais netekome bene šešių šimtų tūstančių
darbingų piliečių – mokesčių mokėtojų. Nors tikslios emigravusių apskaitos nėra, tačiau apie drastiškai
mažėjantį gyventojų skaičių liudija ir tai, kad nuo 1995/96 mokslo metų Lietuvoje jau uždaryta per
tūkstantį mokyklų. Tuo tarpu vienas mūsų komiteto narys, remdamasis savo skaičiavimais teigė, kad
šiuo metu Lietuvos gyventojų skaičius besiekia tik 1,8 milijono. Tai kiek mūsų yra iš tikrųjų? Ir apie ką
liudija tai, kad, pavyzdžiui, savivaldybių rinkimuose kai kur dalyvauja mažiau nei 40 proc. rinkėjų?

3. BE SAVIVALDOS NEBUS IR VALSTYBĖS

Šių dienų Lietuvoje yra keletas sąvokų, netekusių tikrojo turinio arba net virtusių savotiškais
„moderniaisiais keiksmažodžiais“. Tarp jų dažniausiai minime tokias sąvokas, kaip kaimo plėtra, darni
plėtra, savivalda. Jei kaimo plėtra vadintume pastarųjų dešimtmečių pokyčius neurbanizuotose vietovėse,
tai ką tada tektų vadinti kaimo, užimančio 97,4 proc. Lietuvos teritorijos, žlugdymu? Įžūlesnio šių
vietovių niokojimo vargu ar yra tekę kam nors matyti. Jei darnia plėtra laikytume atokesnių, nuo didžiųjų
pramonės centrų nutolusių vietovių ištuštėjimą, tai kuriam galui būtų prireikę „probleminėmis vietovėmis“
paskelbti Akmenės, Kelmės ar Joniškio apylinkes? O kai savivaldybėmis vadiname darinius, negalinčius
vykdyti esminių savivaldos funkcijų, tai kaip galima tikėtis, kad kokia nors kosmetine direktyva, kaip,
pavyzdžiui, tiesioginiais merų rinkimais ar „seniūnaičių“ parinkimais, atsiras prielaidos pilietinės
visuomenės ugdymui?

Ko iš valdžios tikimės?
Su Sąjūdžio susiformavimu siejamas tautos ryžtas atkurti savo valstybę buvo natūraliai suvienijęs
didžiąją gyventojų dalį. Tačiau iš okupacijos laikotarpio paveldėtas požiūris į valdžią, kaip galinčią
išspręsti visas ekonomines, socialines ar net kultūrines problemas, sąlygojo labai greitą mūsų
išsivaikščiojimą, pasiekus esminę politinę pergalę. Jokia paslaptis, kad su politinės nepriklausomybės ir
ekonominės laisvės atkūrimu daugelis siejo ir geresnio medžiaginio apsirūpinimo viltis.
Šiomis dienomis žiniasklaidoje pasirodė daug interviu su Kovo 11-osios Akto bendraamžiais. Ne
tik dabartiniams dvidešimtmečiams, bet ir tiems, kurie, kuriems dabar jau per trisdešimt, labai sunku
suvokti, kokios gūdžios stagnacijos laikmetis buvo sovietinės imperijos griuvimas. Pacituosiu keletą anų
laikų studentiškų kupletų:

„Nei mėsytės, nei dešrytės,

Tik raudonos vėliavytės.
------------------
Dėkui Partijai, Tėvynei
93
Už „taloną“ patalynei.
Jeigu rankšluostį dar gausiu,
Jai ištikimai tarnausiu...“

Net ir vyresnieji jau ima užmiršti, kad norint įsigyti gremėzdišką (dabartinėmis akimis žiūrint)
dviejų ar trijų durų rūbų spintą, reikėjo kelias paras laukti eilėje prie parduotuvės. Paprasčiausi būties
daiktai buvo skirstomi pagal „talonus“ per anų laikų „profsąjungas“. Mokyklos, kurioje dirbo per 60
mokytojų, kolektyvui buvo duodama „paskyra“ vienam automobiliui įsigyti. Ilgai svarstydavo
„profsąjunga“ su „partine organizacija“ (šiandien negaliu tų žodžių rašyti kitaip, kaip kabutėse), kas taps
tuo laiminguoju, kuriam bus suteikta teisė nusipirkti naują automobilį. Paskelbus sprendimą neretai
pasipildavo skundai (tarp jų – ir anoniminiai), kad išrinktasis esąs to nevertas. Tekdavo iš naujo svarstyti,
gal net kitą asmenį išrinkti. Tokia, atsiprašant, „tvarka“ buvo puikiausia priemonė, leidžianti valdančiajam
režimui kiršinti žmones, stabdyti jų galimą susitelkimą ir bendruomeniškumą.
Desperatiški „perestroikos“ ideologų bandymai išgelbėti šią imperiją nuo ekonominio kracho,
sukurti „socializmą su žmogišku veidu“, t.y. jau atvirai pripažįstant, kad ši politinė sistema yra
antihumaniška, neturėjo nė mažiausių sėkmės perspektyvų. Liūdna, kad net „perestroikos“ architektu
tituluojamas Michailas Gorbačiovas iki šių dienų nesuvokia, kad jo misija gelbėti sovietų imperiją žlugo ir
kad kitaip net būti negalėjo. Ištikimam anos sistemos auklėtiniui vis dar tebeatrodo, kad neva kilniausius
jo siekius sužlugdė piktavaliai senieji kompartijos dogmatikai arba vakarietiškoms nuotaikoms pasidavę
naujieji mistiniai „separatistai“. Su didžiuliu skausmu vadinamieji „perestroikininkai“ perėmė tezę apie
daugiapartinę sistemą, tikrąjį profsąjungų vaidmenį, bet jie niekaip nepajėgė suvokti tautiškumo ir
dorovinių vertybių viršenybės.
Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais atkurtą Lietuvos valstybę užgriuvę ekonominiai
sunkumai privertė nemažą visuomenės dalį suabejoti dar taip neseniai vieningai išrinktų Lietuvos vadovų
tinkamumu. Prasidėjo kalbos, esą jie „neišmano ekonomikos“, neturi „valdymo patirties“ ir pan.
Neįvykdytas kolaborantų veiklos įvertinimas, tarsi tikint, kad jie ims iš karto sąžiningai tarnauti savajai
valdžiai, leido išlaikyti turėtas įtakingas pozicijas tiems, kurie vogė, bet savęs niekada nevadino vagimis.
Jie sakėsi „mokantys gyventi“, „kombinuoti“... Jie priklausė nomenklatūrinei – „gerų vyrų“ kompanijai.
Jie ir šiandien vienas kito laikosi, nors ir po kelis kartus pakeitę „partines iškabas“, po eilinių rinkimų vėl
išverčiantys kailį.
Sovietinio režimo sąlygomis net eiliniai žmonės, kurie ilgus metus buvo priversti gyventi pagal
okupantų „įstatymus“, valdiško turto pasisavinimo nebelaikė vagyste. Girdi, „jie“ iš mūsų neteisėtai
atėmė, todėl ir „mums“ ne gėda „pasiimti“. Valdžia, atseit, nenuskurs. Darbininkai buvo įpratę
„parsinešti“, o viršininkai tą valdišką „gerą“ net sunkvežimiais ir vagonais vežė. Kad visuomenė tuoj pat
po Kovo 11-osios suvoktų atkurtos valstybės turtą kaip neliečiamą tautos nuosavybę, buvo nerealu tikėtis.

Kas atsitinka, kai nėra savivaldos?

Okupacinės sistemos klapčiukų pergalė 1992 metų rinkimuose, rinkėjams balsavus už
„patyrusius“, atvėrė kelią dar įžūlesniam, negu sovietiniais laikais, valstybės turto grobstymui. Prasidėjo
garsioji „prichvatizacija“ (nuo rusiško žodžio „prichvatitj“ – pagriebti, pasisavinti). Žmonės ėmė piktintis
tik tada, kai pradėjo bankrutuoti gamyklos, ilgus metus teikusios jiems vienintelį pragyvenimo šaltinį.
Tačiau kas tuo metu galėjo sustabdyti „prichvatizatorius“? Tada buvo galima išgirsti tokius
samprotavimus:
- Anksčiau jie dar nors Maskvos bijojo... O kam dabar pasiskųsi?
Grobstymo schema buvo labai paprasta, bet itin efektyviai veikianti. Už privatizacijos įstaigų,
kurioje įtakingas pozicijas turėjo buvę kolaborantai, durų stovėdavo kriminalinių nusikaltėlių statytiniai,
pagal jiems duotą schemą sprendžiantys, kas gali teikti privatizavimo pasiūlymus, o kas ne. Tik tie, kurie
priklausė šiam klanui, tada gavo galimybę pusvelčiui, už „čekius“ supirkti galėjusias ir toliau sėkmingai
94
veikti gamyklas. Kolaborantus ir kriminalines padugnes netikėtai suartėti paskatino itin profesionalios
buvusių represinių struktūrų (KGB ir pan.) „specialistų“ konsultacijos. Labai vaizdžiai šią schemą dar
kartą neseniai priminė dabartinis Žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius, kuriam po daugelio metų,
kaip parlamentinės grupės nariui teko tirti „Kauno Holdingo“ ir kitas panašias aferas.
Tokie „holdingai“ bei „investicinės bendrovės“ veikė praktiškai visuose stambesniuose miestuose,
rajonų centruose, miesteliuose ir net kaimo gyvenvietėse. Buvo sužlugdytos ne tik tokios kažkada garsios
gamyklos, kaip „Vilniaus grąžtai“, „Sigma“ ar „Kuro aparatūra“, teikusios darbą tūkstančiams aukštos
kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, bet ir avalynės, tekstilės, maisto pramonės įmonės. Kaip pavyzdį
paimkime Kuršėnus (Šiaulių r.). Pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu šiam miestui buvo Pavenčių cukraus
fabrikas ir Daugėlių statybinių medžiagų kombinatas. Abi šios gamyklos iki šiol riogso išdaužytais langais
ir užkaltomis durimis.
Kam ir kodėl reikėjo sužlugdyti statybinių medžiagų gamyklas? Gal važiuodami aplankyti
vaizdingo ežero Anykščių rajone, esate atkreipę dėmesį į buvusią Rubikių plytinę, tarp kurios griuvėsių
jau išaugo medžiai? Gal kas gali pasakyti, kodėl į Zarasų rajono Antalieptės triaukštę buvusią vidurinę
mokyklą pernai rugsėjo pirmąją susirinko tik vienuolika pradinukų? Gal Valstybės kontrolieriaus įstaiga
ar Generalinė prokuratūra pabandys suskaičiuoti, kokia žala padaryta Lietuvai, vien nuo 1995 metų
uždarius jau per tūkstantį Lietuvos mokyklų? Aišku, dauguma jų uždaryta ištuštėjusiose kaimo
gyvenvietėse ir mažesniuose miesteliuose. O kur pasidėjo tų buvusių mokyklų mokinių tėvai? Ko
siekiama dabar, įžūliai naikinant pasaulyje aukštą pripažinimą pelniusią muzikinio ugdymo sistemą?
Dabar, kai ruošiamasi likviduoti kurią nors kultūros ar socialinių paslaugų įstaigą, viešojoje
erdvėje nebevartojamas žodis „uždaryti“. Dabar sakoma: „optimizuoti“, „racionalizuoti tinklą“ ir pan. Gal
kas žino, kiek dabar kainuotų įrengti, pavyzdžiui, fizikos, chemijos ar biologijos kabinetą, jei atsigaunant
valstybės ūkiui prireiktų atkurti prieš kelis metus galvotrūkčiais uždarytą mokyklą? Kaip „optimizatoriai“
paaiškintų šeimos gydytojo sąvoką, jei pas vadinamąjį šeimos gydytoją jau reikia važiuoti 40 ir daugiau
kilometrų? Ar ne apie savivaldos nebuvimą liudija tai, kad socialinės paslaugos taip nutolo nuo gyventojų,
kad ištisi Lietuvos regionai tapo nebeperspektyviais?

Piliečių ar beteisių samdinių visuomenė?

Maždaug prieš 15 metų teko bendrauti su grupe veiklių, patriotiškai nusiteikusių Kauno inžinierių
ir aukštųjų mokyklų dėstytojų, kurie pirmaisiais nepriklausomybės metais bandė išgelbėti metalo
apdirbimo staklių pramonės, radioelektronikos ir kitas įmones. Jie suplanavo, kaip šias įmones
modernizuoti, pritaikyti gaminti kitą, Lietuvoje ir kitose valstybėse paklausią produkciją. Kai kurie iš jų
net susirado partnerius žinomose pasaulio firmose, pasirengusiose dalyvauti, atnaujinant pasenusią
sovietinio tipo pramonę. Tačiau šie aktyvūs žmonės netrukus buvo apšmeižti, išsklaidyti, atleisti iš darbo.
Kai kurie ano meto aktyvūs „prichvatizacijos“ veikėjai bei jų rėmėjai iki šiol tyčiojasi iš idealistų,
bandžiusių išsaugoti tautos rankomis per pastarąjį šimtmetį sukurtus ūkio objektus. Neseniai net į
prezidentes kandidatavusi margaspalvė veikėja Kazimira Prunskienė susitikime su rinkėjais bandė
ironizuoti, esą pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais buvo atsiradę svajotojų apie lietuvišką
traktorių ar pakabinamąjį inventorių. Tiesa, ši kandidatė niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui,
niekuo Lietuvos nepranokusi, o kai kuriose srityse netgi gerokai labiau už ją suvargusi Slovakija nesijuokė
iš savo specialistų, įkūrusių moderniausių automobilių gamyklų filialus. Ne be jų pastangų Slovakija
sugebėjo greitai išplėtoti savo ekonomiką ir net įsivesti eurą.
Šių eilučių autoriui teko dirbti organizaciniame komitete, dar okupacinio režimo sąlygomis kuriant
nepriklausomą Lietuvos mokslininkų sąjungą. 1989 m. spalio 7 d. į Profsąjungų rūmus, stūksančius
Vilniuje ant Tauro kalno, susirinko per 1000 mokslo darbuotojų. Netrukus po steigiamojo suvažiavimo
mokslininkai ėmė formuoti grupes, kurios projektuotų, ką gamins Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę,
nagrinės, kaip galima pertvarkyti jos pramonę ir paslaugų sistemą. Deja, į valdžią sugrįžus „patyrusiems“
kolaborantų klapčiukams šios mokslininkų grupės liko nereikalingos. Tai ko stebėtis, kad po 20 metų į
95
dešimtąjį (jubiliejinį) suvažiavimą susirinko vos per 80 delegatų? Koks mokslininkų potencialas šiuo metu
dar likęs Lietuvoje? Kiek čia įgijusių aukščiausią išsilavinimą jau išsibarstė po platųjį pasaulį? Nebūkime
naivūs: tik nedaugeliui iš emigravusių pavyko svetur rasti darbą pagal specialybę. Ir nereikia iš savęs
tyčiotis, esą jų kvalifikacija ten pasirodžiusi nepakankama.
Iš centro visko neaprėpsi net nedidelėje valstybėje. Kai nėra savivaldos, susidaro itin palanki
terpė savivalei. Kas galėtų paaiškinti, kaip buvęs gamyklos partorgas tapo jos savininku, o buvusio
okupacinio valdiško dienraščio redaktorius sugebėjo jį paversti savo šeimos privačia nuosavybe?
Nedemaskuotų vagysčių procesas tebesitęsia iki šiol. Nors leidimas įsigyti žemę užsieniečiams
oficialiai įsigalios tik po metų, tačiau kiek kitų valstybių atstovai jos jau supirko per vadinamus
„trečiuosius asmenis“? Neguoskime savęs, esą čia nieko baisaus, nes ta žemė „geografiškai“ liks
Lietuvoje. Tik kuo tada tampame mes? Vėl svetimųjų samdiniais?
Pagaliau, juk svarbu ne tik žemės paviršius, bet ir jos gelmių turtai. Tikiuosi, kad bent dalis
skaitytojų yra girdėję apie geoterminės energijos šaltinius – karšto požeminio vandens išteklius, esančius
didžiulėje vakarų Lietuvos dalyje. Kodėl dabar, kai šitiek tauškiama apie alternatyvius energijos šaltinius,
nebesigirdėti planų pasinaudoti turimais geoterminės energijos ištekliais?
Neseniai pranešta apie Kintų (Šilutės r.) bendruomenės pastangas neįsileisti asmenų, panūdusių
šioje teritorijoje įrengti naujas naftos versloves. Štai šią veiklą iš tikrųjų būtina laikyti tikros savivaldos
apraiška. Tačiau yra ir kita šios problemos pusė. Demokratiškos valstybės, kuriose išgaunama nafta,
turi daug pranašumų. Tikiuosi, kad ne vienas yra girdėjęs apie vadinamuosius Norvegijos „naftos
pinigus“ – specialų fondą, iš kurio kompensuojami dabartinės krizės padariniai. Ar mūsų valstybė turi
arba bent bandė formuoti tokį fondą?
Kai lietuviška nafta buvo surasta, mokslininkai pranešė apie tai, kad ji yra ypatingai aukštos
kokybės. Tada buvo sakoma, kad naudoti šią naftą automobiliniam kurui gaminti – ekonominė kvailystė,
nes ji tinkama žymiai vertingesnės produkcijos gamybai. O dabar jau pasirodo rašliavos, esą ta lietuviška
nafta niekam netinka. Atseit, nėra ko rūpintis.
Kintų bendruomenė laimėjo tik tarpinį mūšį. Naujos verslovės vis vien iškils, nors ir už kelių
kilometrų. Todėl šiuo atveju mus labiausiai turėtų dominti išsami informacija: kiek iš tikrųjų tos naftos
turime, kiek verslovių šiuo metu veikia ir kas jas valdo, kiek naftos kasmet išgauname, kokias pajamas iš
to turi mūsų valstybė. Deja, dabartinėje viešojoje erdvėje tokios informacijos nematyti? Kas ir kada ją
paskelbs? Ar turi teisę ne tik Kintų, bet ir visų kitų su šia problema susijusių vietovių gyventojai bei
visa Lietuva apie tai žinoti?
Prieš porą mėnesių vėl pasigirdo siūlymų panaikinti Generalinę miškų urėdiją ir privatizuoti visus
Lietuvos miškus. Atseit, valstybei priklausantys miškai tvarkomi neefektyviai, urėdijos neužtikrina
pakankamo pelno. Privatininkai esą tvarkytųsi daug racionaliau. Atitinkamų įstatymų projektai į Seimą
stumiami kiek galima skubiau ir... tyliau. Kaip manote, kodėl? Ar turi teisę apie tai žinoti visų
savivaldybių, kurių teritorijose driekiasi valstybiniai miškai, gyventojai? O gal jie laikomi „pašaliniais“,
su kuriais visai nebūtina dalintis šia informacija?
Neseniai teko dalyvauti konferencijoje, kurioje šią problemą nagrinėjo ne tik miškininkai praktikai
ir mokslininkai, bet ir medienos perdirbėjai bei įvairių regionų atstovai. Konferencijos dalyvių nuomonė
buvo gana vienareikšmė. Cituoju iš joje priimtos rezoliucijos: „Lietuvoje veikianti valstybinių miškų
valdymo sistema yra viena iš esminių prielaidų stabiliai medienos sektoriaus veiklai, papildančiai
ekonominį šalies vystymąsi. <...> Valstybinės reikšmės miškų pardavimas ar privatizavimas turėtų tiktai
trumpalaikę socialinę ekonominę naudą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje miškų vystymuisi būtų ypač
žalingas.“
Miškų valdymas – tai ne tik jų iškirtimas ir medienos pardavimas. Kai kurios miškų priežiūros
programos, pavyzdžiui, medžių veislių selekcija, miškų kokybės gerinimas, yra ilgalaikės, trunkančios
šimtą ir daugiau metų. Koks šių dienų verslininkas investuotų į programas, kurios atsipirks tik po šimto
metų? Pagaliau, kas pajėgtų nupirkti tūkstančius hektarų užimančius valstybinių miškų masyvus? Net tarp
96
pačių turtingiausių Lietuvos verslininkų tokių neatsirastų. Tačiau pagal dabartines kainas toks sandėris
būtų visiškai prieinamas kitų valstybių struktūroms. O smulkinti miškus, išpardavinėjant juos po keletą
hektarų, gali ryžtis tik piktavaliai arba visiškai nesusigaudantys miškininkystėje. Akivaizdu, kad miškų
privatizacijos idėjų šalininkai nėra tokie naivūs, kad nesuprastų, kam netrukus atitektų dabar mūsų
valstybei priklausantys miškai.

4. REIKIA SAVIVALDOS, O NE JOS IMITACIJŲ

Savivalda – neatskiriamas brandžios visuomenės bruožas

Savivaldos esmę išreiškia du neatskiriamai susiję procesai. Iš vienos pusės, tai valstybės piliečių
galimybė apginti savo interesus, o iš kitos – jų pačių savarankiškai prisiimta atsakomybė už toje vietovėje
esančius žmones ir viso jos visuomeninio turto, įskaitant ir gamtą, apsaugą. Savivalda įmanoma tik tada,
kai patys piliečiai turi galimybę ir nori būti atstovaujami. Savivaldoje dalyvaujančių piliečių interesai
niekada nebus priešiški bendriems demokratinės valstybės interesams. Be pilietinės visuomenės jokia
savivalda negali susiformuoti. Pirma, iš viršaus primestos autokratinio „vietinio valdymo“ formos neturi
nieko bendro su savivalda. Antra, demokratinėje valstybėje niekada neatsiras viena su kita
konfrontuojančių „grafysčių“. „Savojo kiemo“ interesų iškėlimas virš visos valstybės interesų nėra
pilietinė savivalda.
Savivaldos užuomazgas matome mūsų kasdienybėje. Jos yra neatskiriamos nuo bendro individų
socializacijos proceso. Poreikis jungtis į grupes bei organizacijas, aptarti bendrus interesus ir išsirinkti jas
atstovaujančius asmenis (seniūnus, pirmininkus, tarybas ir pan.) išryškėja mokymo įstaigose,
darbovietėse, teritorinėse bendrijose. Net didmiesčio daugiabučio gyventojai, šiaip jau nepažįstantys
artimiausių kaimynų, kurių buto durys yra toje pačioje laiptinėje vos už pusmetrio, ir nejaučiantys
poreikio juos pažinti, vis tik yra linkę išsirinkti laiptinės „vyresnįjį“, namo tarybą, jos pirmininką bei
nusistatyti daugumai priimtinas bendrabūvio taisykles. Tos pačios klasės mokiniai ar studentų grupės
nariai išsirenka seniūną ir jo pavaduotoją, kultūrinės veiklos organizatorių ir t.t. Vietovėse, kuriose tokių
pirminės savivaldos institucijų nepavyksta sudaryti, vyksta nuolatiniai konfliktai, susiformuoja deviacinės
grupės, iškyla apsišaukėliai, pretenduojantys tapti gatvių ar kaimų „karaliukais“. Neatskiriamais tokių
vietovių bruožais tampa nesveikas gyvenimo būdas, chamizmas, nešvara, nusikalstamumo augimas.
Tvarkingesni asmenys, atsidūrę tokiose bendrijose, stengiasi nedelsiant iš jų pasitraukti. Susitelkusios,
savo pozityvius interesus suvokusios bendrijos per kurį laiką teigiamai paveikia net į jas užklydusias
sutrikusios elgsenos asmenybes.
Šių dienų Lietuvoje vis labiau pasigendame į politinę pergalę mus atvedusio visuomenės
solidarumo, gebėjimo vienas kitą išgirsti, suprasti ir atjausti, pilietinio susitelkimo visos tautos labui. Vis
labiau ryškėja pasimetimas, nebesusigaudymas sparčiai kintančioje aplinkoje, nepasitikėjimas netgi
artimiausiais žmonėmis. Stiprėja nuostata, esą „eilinis žmogus“ nieko negali pakeisti, plinta abejingumo ir
saviizoliacijos nuotaikos. Valdžia vis labiau suvokiama kaip savo prigimtimi visuomenei priešiška, su ja
nesiskaitanti, jos interesų nepaisanti struktūra, o politika – kaip nešvarus savanaudžių grupuotės verslas.
Ryškiausios tokios padėties pasekmės: perdėtas individualizmas, išankstinės neigiamos nuostatos,
hiperemigracija ir netgi savižudybės.
Nors oficialiose ataskaitose pateikiami įspūdingi skaičiai apie piliečių vienijimąsi į bendruomenes,
nevyriausybines organizacijas bei įvairius klubus, tačiau iš tikrųjų visuomenės bendruomeniškumas yra
labai sumenkęs. Pabandykite, pavyzdžiui, sukviesti daugiabučio namo gyventojus ir aptarti bendro
sutarimo reikalaujančius klausimus: namo renovaciją, stogo ir sienų remonto organizavimą ar automobilių
stovėjimo aikštelės projektavimą. Tie, kas jau yra bandę tokius susirinkimus rengti, papasakotų apie
neįtikėtinai sunkias pastangas, bandant išjudinti žmones. Neveltui sakoma, kad mūsų visuomenė
„pabunda“ tik tada, kai gauna padidintas sąskaitas už šildymą ar kitas komunalines paslaugas. O kiek
turime rėksnių, kurie dėstys savo pageidavimus ar net ultimatyvius reikalavimus, bet patys nė piršto
97
nepajudins, kad juos įgyvendintų. Anot jų, tai – valdžios pareiga. Apie kokią savivaldą galime kalbėti su
tais, kurie sugeba savo „išmintį“ reikšti, tik susėdę prie alaus ar „šnapso“ butelio? Išsipliurpia ir
išsiskirsto.

Per dvidešimtmetį savivalda nesukurta

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje visas dėmesys buvo skirtas savos centrinės valdžios
suformavimui. Savivaldos atkūrimo klausimai tarsi iškrito iš tuometinės aktyvios visuomenės akiračio.
Vietinės valdymo struktūros nebuvo pakeistos, o naujos jų funkcijos neapibrėžtos. Jose daugiausia liko tie
patys, okupaciniam režimui uoliai tarnavę pareigūnai. Vienur paslapčia, o kitur ir visai atvirai jie kenkė
atsikuriančiai Lietuvai. Šiose struktūrose prieglobstį susirado vadinamieji „SSKP platformininkai“,
kolchozinės santvarkos šalininkai ir mėgėjai pasinaudoti sumaištimi, siekiant pasiglemžti tai, kas
pereinamuoju laikotarpiu tapo lengviau prieinama, nebesaugoma, taip sakant, „blogai padėta“.
Tuo metu suklestėjo absurdiški valstybės turto perkainojimai pagal „likutinę vertę“, išplito
„naktinės privatizacijos“. Jas paskatino ir kai kurios centrinės valdžios klaidos, kaip pavyzdžiui, laikinųjų
administracijų atsiradimas žemės ūkio struktūrose. Staiga ištuštėjo kolchozų tvartai, sandėliai, mechaninės
dirbtuvės ir t.t. Vandališkai nuniokoti buvusių okupacinių struktūrų palikti objektai: sandėliai, bazės,
aerodromai, netgi gyvenamieji namai bei butai. Tokiose akcijose aktyviausiai dalyvavo asmenys, kurie
buvo visiškai abejingi tautos politinės ir kultūrinės laisvės siekiams bei nuo pirmojo išgąsčio atsitokėję
kolaborantai, pamatę, kad naujoji valdžia nesiruošia jų persekioti ir bausti. Žmones, besipiktinančius
stiprėjančiu chaosu, vietiniai vadukai tyčiodamiesi siuntė „teisybės ieškoti... pas Landsbergį“.
Atkuriamasis Seimas bandė inicijuoti savivaldos kūrimą. Teko dirbti grupėje, 1992-1993 metais
rengusioje savivaldos ir administracinių – teritorinių vienetų įstatymų projektus. Šiai grupei vadovavo
būsimasis Klaipėdos universiteto rektorius, prof. Stasys Vaitekūnas. Svarbiausias grupės uždavinys
buvo sukurti tokią savivaldos sistemą, kuri atitiktų savarankiškos valstybės poreikius ir kokybiškai
skirtųsi nuo Lietuvai visiškai svetimų, okupacinio režimo primestų „rajonų“ struktūros. Tačiau po
antrųjų Seimo rinkimų į valdžią sugrįžę kolaborantų statytiniai šias neatidėliotinas reformas netrukus
užblokavo. Mūsų grupės parengti projektai net nebuvo pateikti svarstymui.
Netrukus išryškėjo visiškai skirtingi Sąjūdžio ir persidažiusios kompartijos - vadinamosios LDDP
požiūriai į vietines valdžios institucijas. Jei pirmieji vadovavosi atkurtos Lietuvos Respublikos tęstinumo
principu, tikėdamiesi naujomis sąlygomis adaptuoti iki 1940 metų sukurtą savivaldos sistemą, tai į valdžią
sugrįžusieji „buvusiųjų“ statytiniai niekaip negalėjo atsiplėšti nuo sovietinės sistemos vaizdinių.
Demokratinės reformos juos gąsdino, todėl jie iš paskutiniųjų stengėsi jas stabdyti arba bent iškreipti jų
esmę. Bene geriausiai netikėtą į valdžią sugrįžusiųjų požiūrį išreiškė 1993 metų kovą premjeru tapęs
asmuo, iki 1989 metų dirbęs LKP CK agropramoninio komplekso skyriaus vedėjo pavaduotoju.
Vertindamas mūsų darbo grupės parengus projektus jis to meto spaudoje tėškė:
- Ar įsivaizduojate, ką reiškia Dieveniškėse valsčių sukurti?
Dieveniškės – Šalčininkų rajono pakraščio vietovė, iš trijų pusių apsupta Baltarusijos. Adolfas
Šleževičius valsčiaus įstaigą suvokė kaip sovietinio „rajono vykdomojo komiteto“ analogiją – kelių aukštų
pastatą su daugybe darbuotojų ir gausiu aptarnaujančiu personalu. Dieveniškėse tokio pastato neišvydęs
jis gal net ir nuoširdžiai (pagal jo supratimą) išsigando, kad bus nelengva tokią struktūrą sukurti. Tačiau
mūsų grupė steigti naujus „rajispolkomus“ nesiūlė. Valsčiaus institucijai pagal grupės numatytas funkcijas
nereikėjo nei griozdiškų daugiaaukščių pastatų, nei kelių šimtų tarnautojų, kuriuos matome „plušančius“
dabartinėse „rajonų savivaldybėse“.
Tuometiniai valdantieji ryžosi suvaidinti reformą – sovietinius „rajonus“ pervardino
savivaldybėmis. Iš darbo grupės parengto projekto ištraukę apskričių sąvoką, jie visiškai iškreipė jų
paskirtį, savivaldos institucijų apibendrinančią grandį (kaip buvo nepriklausomoje prieškario Lietuvoje)
paversdami Vyriausybės padaliniais. Tokia sistema su nežymiais, t.y. neesminiais pakeitimais išsilaikė iki
šiol. Visiškai akivaizdu, kad ir dabartiniai valdantieji nesuinteresuoti nei savivaldos struktūros
98
pokyčiais, nei rinkimų į savivaldybes sistemos reorganizavimu. Būtent atsisakymas nuo dabartinės
rinkimų sistemos, nežiūrint ją nepalankiai įvertinusio, nors ir gana aptakaus Konstitucinio teismo
sprendimo, juos labiausiai gąsdina. Stagnacinis režimas, t.y. vadinamoji „partinė“ sistema ilgam užtikrino
jų ramybę: nežiūrint, kurių „partijų“ atstovus beišrinktų, realią valdžią išlaiko ta pati, vis labiau
įsitvirtinanti oligarchinė struktūra.

Lūkesčiai ir galimybės
Vis tik savivaldos reformos tema jau tapo viena iš labiausiai dominuojančių viešojoje erdvėje.
Apie tai vis garsiau diskutuojama tiek žiniasklaidoje, tiek centrinėje valdžioje, tiek vietos bendruomenėse.
Net tie „pirmieji asmenys“, kurie iki šiol atmesdavo reformos būtinybę, staiga ėmė keisti toną: girdi, reikia
vykdyti Konstitucinio teismo sprendimą, „partijų programose“ įrašytas nuostatas ir rinkėjams seniai
duotus pažadus. Net dabartinis premjeras, iki šiol demonstravęs nepalaužiamą „skepticizmą“, vertindamas
siūlymus atsisakyti balsavimų pagal „partinius sąrašus“, jau prakalbo apie sisteminės reformos būtinybę.
Prezidentė pareikalavo rengtis nors tiesioginiams merų rinkimams, apie kuriuos šnekama jau daugiau kaip
dešimtmetį. Seime per pastaruosius keletą mėnesių įvyko „jubiliejinės“ ir „eilinės“ savivaldos problemų
nagrinėjimo konferencijos. Vis tik vertinant dabartinį apsimestinį centrinės valdžios aktyvumą negalima
nematyti, kad jos pasirinktoji taktika nukreipta tik į vieną tikslą – kaip eilinį kartą vėl suvaidinti
reformą, t.y. pademonstruoti „pokyčius“ nieko iš esmės nekeičiant. Yra ir atsarginis variantas: gal būt
pavyks įtikinti visuomenę, kad Seimui pritrūko laiko reformai, nes labai sudėtinga Konstitucijos pataisų
priėmimo procedūra, o gal reikėtų kokio nors referendumo, kuriam surengti eilinį kartą pritrūks parašų.
Tikėtis, kad dabartinis Seimas pajėgtų imtis kardinalių savivaldos sistemos reformų, tikrai
neverta. Čia nėra nei tam būtinos kompetencijos, nei pilietinio ir dorovinio nusiteikimo. Tačiau
atsibundanti visuomenė gali priversti imtis permainų, kurios po kitų Seimo rinkimų atvertų kelią
demokratinei savivaldos sistemai Lietuvoje sukurti.
Prieš kelias dienas teko dalyvauti pasitarime, kuriame užsimota atnaujinti regiono plėtros planą.
Diskutuojant su pasitarime dalyvavusių savivaldybių atstovais dar kartą pasitvirtino, kad jos nedisponuoja
net būtiniausia pirmine socioekonomine informacija. Savivaldybėse nerenkama ir neanalizuojama net
būtiniausia statistinė informacija, be kurios apskritai joks planavimas yra neįmanomas. Savivaldybių
atstovai negali apibūdinti nei jų administruojamose teritorijose esančių žmogiškųjų išteklių, nei verslo
objektų struktūros.
Ką galima planuoti, jeigu nežinoma, kokia administruojamos teritorijos gyventojų struktūra, kaip ji
keičiasi, ir kiek šioje teritorijoje yra darbo vietų? Plėtros planuose, pavyzdžiui, matome įspūdingus
skaičius apie numatomus „mokymus“ jauniems ūkininkams bei užsiimantiems neagrariniu verslu, tačiau
niekas negali paaiškinti, kuo pagrįsti šie skaičiai, koks yra jų tikrasis poreikis ir koks tokių „mokymų“
ekonominis efektas. Stokojama elementarių duomenų apie naujų gyvenamųjų zonų plėtrą prie tiesiamų
arba rekonstruojamų kelių, apie rekreacinių išteklių efektyvesnį panaudojimą, socialinių paslaugų
priartinimą prie gyventojų. Edukacinės problemos apžvelgiamos paviršutiniškai, tarsi būtų orientuotos ne į
žmones, o į gamybinius pastatus, o apie dorovinių vertybių prioritetą, visuomenės pilietiškumo ugdymą
beveik niekur neužsimenama.
Pirmiausia būtina apsispręsti, ar begalime gyventi pagal vieno lygmens savivaldos sistemą. Vis
labiau ryškėjanti ekonominė ir socialinė destrukcija verčia nuo dabartinės imitacinės sistemos pereiti prie
tikros savivaldos. Demokratinio pasaulio praktika rodo, kad vieno lygmens sistema iškreipia net pačią
savivaldos esmę. Dabartinė Lietuvos „savivalda“ – jokia savivalda. Dabartinės „savivaldybės“ yra
paverstos klusniomis sustabarėjusios centrinės sistemos nurodymų vykdytojomis. Centrinė valdžia, vis
daugiau galių sutelkianti savo rankose, bet kurią savivaldybę gali paveikti finansiniais svertais,
pavyzdžiui, skiriant arba nutraukiant finansavimą vienai ar kitai programai priklausomai nuo to, kurios
‚partijos“ atstovas yra meras arba kuri „partija“ turi daugumą taryboje.

99
 Antrasis žingsnis, kurio nežengus neįmanoma jokia savivaldos reforma, yra atsisakymas
savivaldybių tarybų rinkimuose balsuoti pagal „partinius sąrašus“. Žiniasklaidoje skelbiama, kad
Lietuvoje užregistruota net 40 partijų. Klasikinės politinės partijos sąvoka byloja, kad ji turi savą
ideologiją ir atstovauja tam tikrai rinkėjų sluoksniui, t.y. orientuojasi į specifinį elektoratą, pavyzdžiui,
darbininkus, smulkiuosius verslininkus, stambiojo verslo atstovus. Geriausiai žinomos tokios ideologijos,
kaip konservatyvioji, socialdemokratinė, liberalioji, krikščioniškosios demokratijos, tautininkų,
aplinkosaugininkų („žaliųjų“). Ryškiai skiriasi kairioji ir dešinioji ideologija. Tuo tarpu vos ne visos
lietuviškos partijos skelbiasi esančios „centristinėmis“: grynojo centro, centro kairės arba centro dešinės.
Jų programos orientuotos ne į atitinkamą visuomenės sluoksnį, o į „visus“. Todėl vis stiprėja įspūdis, kad
Lietuva pamažu grįžta į vienpartinę sistemą: „opozicija“ ir „pozicija“ nesutarimus demonstruoja tik
prieš televizijos kameras ir radijo mikrofonus arba laikraščių puslapiuose, o iš tikrųjų tarnauja tam pačiam
jau 95 proc. valstybės turto užvaldžiusiam oligarchijos slibinui. Ar bereikia stebėtis, kad savivaldybių
tarybų rinkimuose prie urnų ateina vos 37 proc. rinkėjų?

5. VIETOS SAVIVALDOS REFORMOS ATIDĖLIOTI NEBEGALIMA

Savivaldos sistemos pasaulio valstybėse formavosi šimtmečiais. Jas sąlygojo istorijos lūžių
pasekmės, ekonomikos pokyčiai, etnokultūros ypatybės ir netgi geografiniai vietovių ypatumai.
Savivaldos institucijos kuriamos, atsižvelgiant į tautines tradicijas ir siekiant jas išlaikyti bei puoselėti.
Šios institucijos gana operatyviai reaguoja ir į mūsų laikmečio iššūkius. Demokratiškų Europos valstybių
savivaldos sistemos remiasi Europos vietos savivaldos chartija, savąja ir kaimyninių šalių patirtimi bei
naujausiomis socialinių mokslų išvadomis.
Kaip jau buvo minėta ankstesniuose šio ciklo straipsniuose, dabartinė Lietuvos savivaldos sistema
neatitinka laikmečio reikalavimų. Tebesitęsianti stagnacija jau sukėlė gana sunkias pasekmes, iš kurių
skaudžiausios: masinis visuomenės nusivylimas ir hiperemigracija. Mūsų valstybė jau neteko tiek galinčių
joje dirbti piliečių, kad tolesnis jos ištuštėjimas tampa vis rimtesne kliūtimi tolesnei ūkio ir kultūros raidai.
Kuo greičiau šią stagnaciją pavyks nutraukti, tuo greičiau ir visa valstybė pasuks spartesnės pažangos
keliu. Tik atkūrus efektyvią vietos savivaldą nebegilės praraja tarp gyventojų ir valdžios, nes patys
gyventojai pasijus labiau matomi ir gerbiami.
Kur dar egzistuoja tokie „savivaldos“ dariniai, kurie valdo 50-60 tūkst. gyventojų ir didžiules
teritorijas, bet mažai ką gali spręsti savarankiškai, nes jų veiklą riboja būtiniausių poreikių neatitinkantys
vietos biudžetai? Tarptautinė patirtis rodo, kad tikroji savivalda (ypač kaime) prasideda nuo to lygmens,
kuriame žmonės vieni kitus pažįsta ir gali pasiūlyti į jos institucijas autoritetingiausius asmenis,
atmesdami siaurų egoistiškų grupių statytinius, nesiskaitančius su visuomenės interesais.
Daug racionalesnė būtų buvusi ne kartą Lietuvos mokslininkų pasiūlyta tokia savivaldos schema:
seniūnija – valsčius (miestas) – apskritis. Pirmasis lygmuo – seniūnija (tiesioginiai seniūnų rinkimai),
antrasis – valsčius, jungiantis apytiksliai nuo 10 iki 30 tūkst. gyventojų arba miestas (išskyrus penkis
didžiuosius Lietuvos miestus), trečiasis – apskritis, atsikratanti jai visai nebūdingo Vyriausybės padalinio
vaidmens ir tampanti savivaldos interesus apibendrinančia institucija. Nefunkcionuojant savivaldai,
bendruomenės niekada negalės atlikti iniciatyvos „iš apačios į viršų“ skatintojo, pilietinės visuomenės
ugdytojo vaidmens.
Pabandykime įsivaizduoti tokį trinarį šių dienų savivaldos modelį, kur seniūnijoje dirbtų 5-6,
valsčiuje (priklausomai nuo jo teritorijos dydžio, gyventojų skaičiaus ir kitų esminių ypatybių) – 20-40, o
apskrityje – ne daugiau 50 tarnautojų. Visi šių darinių vadovai - seniūnai, valsčiaus viršaitis (meras) ir
apskrities viršininkas - tiesiogiai renkami vietinio arba regioninio lygmens politikai. Tiesiogiai renkami ir
visų šių savivaldos institucijų tarybų nariai. Įvedama tarybos narių tiesioginio atstovavimo gyventojams ir
atšaukimo tvarka. Naujosios informacinės technologijos leidžia efektyviai valdyti visus strateginiam bei
operatyviniam valdymui būtinos informacijos srautus. Keleriopai sumažėja popierinių dokumentų srautas,
100
o klientai aptarnaujami, taikant „vieno langelio“ sistemą, t.y. nesiuntinėjant jų po tos pačios įstaigos
padalinius ar kitas įstaigas. Sutelkus pozityvią politinę valią tokią savivaldos schemą galima įdiegti gana
operatyviai.

Savivaldos specifika kaimiškosiose ir miesto vietovėse

Kaip jau minėta, vietos savivaldos struktūra institucijų ir jos veiklos turinys ženkliai priklauso nuo
vietovės specifikos. Vienaip ją galima formuoti neurbanizuotose, rečiau apgyventose vietovėse, kitaip
nedideliuose miestuose – atokesnių rajonų centruose bei mažuose miesteliuose, dar kitaip didmiesčiuose.
Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje vykusi diskusija patvirtino, kad kol kas dar sunku pasakyti, ar
įmanoma sukurti savivaldos modelį, kuris vienodai efektyviai veiktų mieste ir kaime.
Kaimiškojoje vietovėje, t.y. net ten, kur sodybos yra nutolusios viena nuo kitos per kilometrą,
gyventojai vienas kitą visai neblogai pažįsta. Nežiūrint skirtingų pragyvenimo šaltinių, išsilavinimo ir
profesinio pasirengimo šių vietovių gyventojai jaučiasi turintys daugybę bendrų interesų. Jiems rūpi
vietovės jaukumas ir bendruomenės saugumas, kultūrinė aplinka, socialinių paslaugų (švietimo, sveikatos
apsaugos, buitinių patarnavimų) galimybės, kelių būklė ir daug kitų dalykų. Daugelyje tokių vietovių jau
atkuriamos bendruomeninio judėjimo tradicijos, kurios buvo nutrauktos per ilgametę okupaciją. Kaimo
bendruomenių skaičius seniai perkopė tūkstančio ribą, veikia Vietos veiklos grupės (VVG). Neseniai
sukurtas Lietuvos kaimo tinklas.
Tačiau kaimo socioekonominės problemos pastaruoju metu netgi gilėja. Dirbančiųjų kaimo
vietovėse skaičius nesulaikomai mažėja. Nuo kaimo gyventojo tolsta būtiniausios socialinės paslaugos.
Menkaverčiais krūmokšniais užželia buvę dirbamos žemės plotai, riogso apleistų ūkinių pastatų
griuvėsiai, kėpso prieš keliolika metų numestos žemės ūkio technikos likučiai. Ištuštėjusios sodybos
baigia susmegti į žemę ir supūti arba jas praryja piktavalių vandalų sukelti gaisrai. Visa tai vadinti kaimo
plėtra liežuvis nebeapsiverčia.
Ilgamečiai mūsų tyrimai rodo, kad nežiūrint vienur kitur išryškėjančios pažangos, keliolikos
efektyviau tvarkomų ūkių, apsirūpinusių šiuolaikine našia technika ir jų gaunamo didesnio derliaus,
Lietuvos kaimas vis labiau stumiamas prie išnykimo ribos. Šių negatyvių procesų fone išties
veidmainiškai atrodo rajonų strateginės plėtros planuose įvardijami tokie „prioritetai“, kaip „našus,
konkurencingas žemės ūkis“ bei „tvari kaimo plėtra“.
Vargu, ar daug kas pritartų rėksniams, spiegiantiems, kad „visi valdžioje – vagys“, kad „reikia tuoj
pat paleisti visą Seimą“, nes jis esąs „nekonstitucinis“ arba pastarosiomis dienomis išryškėjusiems
vadinamosios „opozicijos“ mėginimams pasinaudoti tik pradedančiais ryškėti ekonomikos atsigavimo
ženklais. Tačiau nei dabartinis Kaimo reikalų, nei Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitetas
jokio pasitikėjimo nekelia. Jei pirmajam esminės kaimo plėtros problemos rūpi ne daugiau negu
užpernykštis sniegas, nes jokios dalykiškos ir nuoseklios veiksmų programos jis neturi nuo pat
susiformavimo, tai antrasis gana dažnai užsiiminėja demagogija, per kurią išryškėja noras blokuoti seniai
pribrendusias vietos savivaldos reformas.
Nors ir labai teigiamai reikia vertinti dabartinio Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus
pastangas suaktyvinti ūkininkų veiklą, tačiau šios pastangos nesulaukia rimto visos Vyriausybės
palaikymo. Panašu, kad ir čia gyvuoja seniai žinoma nuostata: „Plėšykis, o mes palauksime, kol tu
patrūksi...“ Ministro iniciatyvą padėti ūkininkams tiesiogiai realizuoti savo produkciją ir gauti veiklos
sąnaudas atitinkančias pajamas itin teigiamai vertina tiek žemdirbiai, tiek vartotojai. Nors turgeliai ir
neišsprendė visų realizavimo problemų, tačiau bent iš dalies leido atkurti ūkininkų pasitikėjimą šios
veiklos tikslingumu ir sustiprino jų pozicijas derybose su stambiaisiais supirkėjais ir perdirbėjais. Ministro
ir jo komandos pastangų dėka žymiai skaidriau panaudojama ir Europos Sąjungos parama.
Nematyti, kad kas nors rimtai būtų susidomėjęs kaimo likimu ir naujojoje prezidentūroje.
Pasikartosiu, kad „tiesioginiais merų rinkimais“ jo problemų tikrai neišspręsime. Kol nesuvoksime, kad

101
jokios kaimo plėtros nebus ją patikėjus tik agrariniam sektoriui, kol šiame procese nebus suderintos
pramonės, transporto bei mokslo sričių atstovų pastangos, tol kaimo stagnacija ir erozija nebus sustabdyta.
Miestuose vietos savivaldos specifiką lemia labai skirtingas, lyginant su kaimu, gyventojų
bendravimo stilius. Žmonės, dešimtmečiais gyvenantys tame pačiame daugiabutyje name, neretai
nepažįsta kaimynų, kurių buto durys yra greta. Laiptinės kaimynų bendravimas dažnai apsiriboja formaliu
pasisveikinimu. Artimiau susipažinti paskatina tik šilumos ar vandens tiekimo sutrikimai, prastėjanti namo
būklė ar kurio nors kaimyno asocialus, kitiems ramybę drumsčiantis elgesys. Šioms paskatoms išnykus
bendravimas vėl nutrūksta. Anot sociologų, miestuose kiek artimiau susipažįsta tik labai panašią socialinę
padėtį arba panašius interesus turintys žmonės: mažylius namuose auginančios mamos, pensininkai, tame
pačiame kieme automobilius laikantys vairuotojai ir t.t. Pagal gyvenamąją vietą susiburia ir rimto
bendravimo šeimose stokojantys paaugliai, iš kurių neretai susiformuoja asocialios grupuotės. O dauguma
miestiečių buriasi ne pagal gyvenamąją vietą, bet pagal profesinę veiklą, laisvalaikio pomėgius ir pan.
Tačiau kaip ir kaime, taip ir mieste gyventojus teritoriniu principu kartais suvienija iškilusios
aplinkosauginės ar kitokios grėsmės. Gerai žinomi atvejai, kai gyventojai susiburia, protestuodami prieš jų
gyvenamajame mikrorajone planuojamus statinius, kurie ženkliai sumažintų viešojo naudojimo erdves,
padidintų aplinkos taršą, ryškiai sudrumstų ramybę ir pan. Pavyzdžiui, paaiškėjus, kad netoli gyvenamųjų
namų ruošiamasi statyti buitinių atliekų utilizavimo gamyklą, kuri į atmosferą išmestų daug nuodingų
medžiagų, išryškėja gyventojų siekis apsiginti, ieškoti alternatyvių sprendimų.
Tačiau neturint efektyviai veikiančios vietos savivaldos gyventojams labai sunku pasipriešinti
siaurais savanaudiškais interesais besivadovaujančių ir bet kuria kaina aukštų pelnų siekiančių verslo
struktūrų užmačioms. Apie tai liudija jau kelinti metai trunkantys ir tarsi į akliną sieną atsimušantys
gyventojų protestai prieš primityviomis taršiomis technologijomis grindžiamų gamyklų ar fermų plėtrą bei
oro, dirvos bei požeminių vandenų taršą. Argi pateisinama, kad vietoje neradę supratimo bendruomenių
nariai yra priversti kreiptis į centrinės valdžios institucijas: Seimą, Prezidentę ir pan.? Beje, net ir pasiekę
aukščiausius valdžios ešelonus gyventojai neretai negali būti tikri, kad jų priekaištai bus išgirsti, o
pasiūlymai įgyvendinti, nes korumpuotos vietinės valdymo institucijos gali ilgai vilkinti pribrendusius
sprendimus arba gautus aukštesnių institucijų nurodymus iškreipti gyventojams visai nenaudinga linkme.

Naujas seniūnijos vaidmuo

Dabartinės situacijos analizė rodo, kad savivaldos reforma turėtų būti vykdoma dviem etapais:
pirmiausia pašalinant labiausiai gyventojų iniciatyvumą ir atsakomybę slopinančius bei pilietiškumą
gniaužiančius veiksnius, o vėliau atveriant kelią esminei visos savivaldos sistemos pertvarkai. Pirmajame
etape visas pastangas reikia sutelkti vadinamajai „programai minimum“. Dabartiniame Seime matome
daugybę tokių jo narių, kurie neturi reikiamos kompetencijos ir visiškai nesuvokia, kas yra ta savivalda ir
kam apskritai jos reikia. Tai dėl šiuolaikinei Lietuvos visuomenei būdingos labai žemos politinės kultūros
atsitiktinai išrinkti arba oligarchijos įbrukti atstovai, kuriems už vietą Seime dabar reikia „atidirbti“.
Tačiau net šį, atvirai kalbant, paskutinius gyventojų pasitikėjimo likučius baigiantį iššvaistyti Seimą
visuomenė gali priversti pirmojo etapo programą įgyvendinti. Ateityje išrinkus naują Seimą pagal
demokratiniais pagrindais besiremiančią skaidrią rinkimų sistemą galima tikėtis priimti ir programą
"maksimum". Nors tai įvyks tik po kelių metų, tačiau jau dabar reikia jai ruoštis.
Dabar svarbiausia žengti šiuos žingsnius:
1) įgyvendinti dviejų lygių savivaldą, kurią sąlygotų aiškus seniūnijos ir rajonų (miestų)
savivaldybės funkcijų atskyrimas;
2) atsisakyti vadinamųjų „partinių privilegijų“, renkant vietos savivaldos institucijų tarybų narius ir
leisti kandidatus kelti visuomeninėms rinkėjų bendrijoms;
3) įgyvendinti išrinktųjų tarybų narių tiesioginį atstovavimą bei atskaitomybę juos išrinkusiems
piliečiams;

102
 4) numatyti galimybę rinkėjams atšaukti jų išrinktus, bet susikompromitavusius arba
nesugebančius vykdyti savo pareigų asmenis, nepasibaigus jų kadencijai.
Seniūnijai tampant pirmąja, t.y. pamatine savivaldos grandimi, kardinaliai keičiasi jos funkcijos.
Atstovauti gyventojų interesus seniūniją įgalioja jos taryba, sudaryta iš rinkėjų bendrijų atstovų. Tokiu
būdu bus užtikrinta, kad būtų išklausyta ir atsižvelgta į visų gyventojų, tarp jų ir neskaitlingų grupių
(vadinamų mažumų) interesus. Jokia gyventojų grupė nebus diskriminuojama.
JDJ Savivaldos komitete svarstomi keli skirtingi seniūnijos tarybos formavimo būdai. Pagal vieną
iš jų taryba būtų sudaroma iš atviru balsavimu išrinktų (kaimų, gatvių ar namų bendrijų, toje teritorijoje
esančių bendruomenių, įstaigų ir įmonių) ir į tarybą deleguotų asmenų. Pagal kitą pasiūlymą seniūnijų
tarybų nariai būtų renkami teritoriniu principu sudarytose vienmandatėse rinkiminėse apylinkėse slaptu
balsavimu. Kandidatus gali siūlyti vietos bendruomenės, rinkėjų bendrijos ar vietiniai teritoriniai politinių
partijų skyriai.
Vieni mūsų komiteto nariai mano, kad seniūną turėtų tiesiogiai slaptu balsavimu rinkti tos
seniūnijos gyventojai jos teritorijoje esančiose rinkiminėse apylinkėse. Išrinktu būtų laikomas gavęs
daugiausiai tos seniūnijos rinkėjų balsų. Kiti siūlo, kad seniūną išrinktų pati seniūnijos taryba. Tuo atveju
seniūnas pirmiausiai būtų jai atskaitingas ir tik taryba galėtų jį, iškilus būtinybei, atšaukti. Tiek vieni, tiek
ir kiti pabrėžia, kad kandidatuojantis į seniūnus privalo turėti aukštąjį išsilavinimą. Itin pageidautina, kad
kandidatas būtų įgijęs viešojo administravimo specialisto profesiją. Iš kandidatuojančių nereikalaujama
jokio piniginio užstato, tačiau siūloma, kad kandidatai būtų surinkę tam tikrą skaičių toje seniūnijoje
gyvenančių rinkėjų parašų.
Seniūnija jau dabartiniame etape turėtų įgyti žymiai didesnį, negu dabar finansinį savarankiškumą.
Tai leistų seniūnui pasitelkti vietos gyventojus bendrai veiklai ir ugdyti jų pilietiškumą. Kardinaliai
keistųsi ir seniūnijos veiklos turinys: seniūnija turėtų pastoviai analizuoti gyventojų struktūros ir verslo
pokyčius jos administruojamoje teritorijoje, rūpintis teritorijos planavimu, skatinti investuotojų atėjimą ir
naujų darbo vietų plėtrą, socialinių paslaugų (švietimo, sveikatos apsaugos, gyventojų saugumo,
aplinkosaugos ir kt.) priartinimą prie gyventojų. Joks gamybinis ar socialinis objektas negali būti
pastatytas arba įkurtas seniūnijos teritorijoje be seniūnijos tarybos pritarimo.
Seniūnijos tarnautojai turėtų būti priimami į darbą tik konkurso keliu valstybės tarnautojų, o ne
politinio pasitikėjimo pareigūnų statusu. Jų kompetencija turi atitikti užimamas pareigas. Jie negalėtų būti
atleidžiami atėjus naujam seniūnui. Jų atleidimą iš darbo reglamentuoja Darbo įstatymų kodeksas.

Į savivaldybių tarybas - be „partinių privilegijų“

„Partinių sąrašų“ sistemos šalininkai mėgsta įrodinėti, esą demokratinė visuomenė nesugalvojo
nieko geresnio už politines partijas. Esą tai teikia galimybę įvairiems visuomenės sluoksniams pasirinkti
jų interesus geriausiai atstovaujančią politinę jėgą ir balsuoti už jos atstovus. Jau kuris laikas bandoma
aiškinti, kad jokia ideologija partijai nebereikalinga, nes dabar dauguma partijų tapo „programinėmis“.
Taigi jei tau, rinkėjau, patinka jos programa, nedvejodamas balsuok už jos atstovus. O jei nerandi nė
vienos programos, kuri atitiktų tavo interesus, kurk savo „partiją“.
Nežiūrint to, kad Lietuvoje jau turime net keturias dešimtis partijų, susikompromitavę
margaspalviai, ne kartą „partines etiketes“ keitę veikėjai vėl ieško lengvatikių, viliodami juos naujais
pavadinimais ir skambiomis programų frazėmis. Oligarchinių struktūrų kietai valdomoje žiniasklaidoje
skamba raginimai rinkėjams masiškai stoti į „partijas“ ir taip jas sustiprinti bei demokratizuoti. Juk kaip
kitaip pasiteisinsi, kad daugiau kaip 99 proc. nepartinių rinkėjų kandidatus parenka partijų viršūnėlės.
Raginantieji sparčiai gausinti partijų narių skaičių kažkaip ne itin subtiliai nutyli, kad eiliniai nariai tėra
statistai, reikalingi tik kandidatų skrajutėms išnešioti ir agitacinių renginių „masinėms scenoms“ užpildyti.
JDJ Savivaldos komitetas siūlo visus savivaldybių tarybų narius rinkti tiesiogiai, t.y. atsisakant
vadinamųjų „partinių sąrašų“. Vietiniai (teritoriniai) partijų skyriai gali kelti savo kandidatus lygiomis
teisėmis su nepartinių rinkėjų bendrijomis. Visi kandidatai įtraukiami į bendrą sąrašą, pažymint, kuri
103
partija ar rinkėjų bendrija jį iškėlė. Neatmetama ir galimybė kandidatuoti pačiam, surinkus atitinkamą toje
rinkiminėje apylinkėje gyvenančių rinkėjų balsų. Būtina užtikrinti, kad kiekvieną seniūniją savivaldybės
taryboje atstovautų vienodas narių skaičius, pavyzdžiui, nuo trijų iki penkių. Seniūnai pagal vieną iš mūsų
siūlomų variantų automatiškai taptų rajono (miesto) tarybos nariais ir kartu su kitais išrinktais seniūnijos
teritorijoje atstovautų jos gyventojus. Kai kurie Savivaldos komiteto nariai mano, kad gausesnė taryba
leistų užtikrinti didesnį jos veiklos skaidrumą.
Gana skirtingos nuomonės išsakomos dėl rajonų (miestų) savivaldybių merų rinkimų. Kaip jau ne
kartą buvo minėta šio ciklo straipsniuose, esant dabartinei savivaldybių formavimo tvarkai, tiesioginiai
merų rinkimai ne tik neduotų jokio teigiamo efekto savivaldybės socioekonominei plėtrai, bet net gali
pasitarnauti naujų korupcijos židinių atsiradimui arba esamų įtvirtinimui. Apie tai, beje, gana vaizdžiai
pasisakė Dainius Varnas straipsnyje „Iliuzijos dėl tiesioginių merų rinkimų“ (žr. „Bernardinai.lt“,
2010.03.15). Tiesiogiai išrinktas meras, neturintis palaikymo iš partijų atstovų sudarytoje taryboje,
negalėtų vykdyti savo rinkiminės programos. Tuo tarpu meras, užsitikrinęs ryškią partiečių paramą, galėtų
vadovautis ne demokratiniais, bet diktatoriniais metodais ir įžūliai tenkinti oligarchinių struktūrų
įgeidžius.
Tačiau jei savivaldybės taryba bus formuojama, atsisakius „partinių privilegijų“, tiesioginiai mero
rinkimai gal ir gali įgyti tam tikrą prasmę. JDJ Savivaldos komitetas pasisako už tai, kad meras yra
savivaldybės tarybos pirmininkas, t.y. asmuo formuojantis savivaldybės politinę, ekonominę ir
sociokultūrinę strategiją. Meras turi teisę iš tarybos narių pasirinkti 2-4 vicemerus (priklausomai nuo
savivaldybės dydžio).
Po rinkimų suformuotoji taryba skelbia konkursą savivaldybės administracijos direktoriaus ir
skyrių vadovų pareigoms užimti. Konkurso rezultatus taryba turi patvirtinti. Administracijos direktorius ar
bet kuris jos skyriaus vedėjas, praradęs tarybos pasitikėjimą, yra atleidžiamas. Pasibaigus tarybos
kadencijai administracijos direktorius ir visi skyrių vedėjai atsistatydina, tačiau gali dalyvauti kitos
kadencijos tarybos paskelbtame konkurse. Visi kiti savivaldybės tarnautojai į darbą priimami tik konkurso
principu. Jie negali būti atleidžiami, pasibaigus savivaldybės tarybos kadencijai ar pakeitus
administracijos direktorių. Jų atleidimą iš darbo reglamentuoja Darbo įstatymų kodeksas.
Rengiant ir įgyvendinant savivaldybių strateginės plėtros planus būtina pereiti nuo formalaus, beje,
labai nesusistemintais ekonominiais kriterijais grindžiamo planavimo prie antropologinės, t.y. į piliečių
pagrindinius gyvybinius poreikius nukreiptos planų rengimo metodologijos. Šios metodologijos esmę
galima nusakyti vienu sakiniu. Kiekvienam žmogui reikia: 1) būsto, 2) galimybės pasirinkti gebėjimus
attinkantį ir pragyvenimą užtikrinantį darbą; 3) sveikos, prasmingos gyvensenos; 4) nuolatinio
kompetencijos atnaujinimo ir gilaus aplinkos pažinimo; 5) etninės ir pilietinės tapatybės suvokimo bei
dorovinių vertybinių sistemos susiformavimo; 6) jaukios ir saugios aplinkos. Šių poreikius užtikrina
šiuolaikinių antropologinių funkcijų sistema, kurią sudaro šios funkcijos
1) rezidencinė (būsto ir butinio aptarnavimo plėtotės),
2) diversifikuotos daugiasektorinės ekonominės veiklos,
3) relaksacijos ir reabilitacijos (efektyvaus rekreacinių išteklių panaudojimo),
4) edukacinė (aplinkos pažinimo ir visapusiško lavinimo),
5) etnografinio ir dorovinio paveldo puoselėjimo,
6) kraštovaizdžio puoselėjimo ir bendruomenės saugumo.
Įgyvendinant šias funkcijas radikaliai pasikeičia tiek savivaldybių strateginė (ilgalaikė) tikslinė
orientacija, tiek jų kasdieninės operatyvinės veiklos turinys.
Ateityje suformavus regionus, savivaldybių, įeinančių į regiono teritoriją, merai kartu su kitais
tarybų deleguotais atstovais suformuotų regiono tarybą. Tačiau dėl šių tarybų formavimo, veiklos formų
bei turinio, santykių su savivaldybėmis bei centrinėmis valdymo institucijomis gali būti apsispręsta, tik
išsiaiškinus regionų formavimo principus ir jų tarybų funkcijas. Regionai taptų trečiąja
(apibendrinančiąja) savivaldos sistemos dalimi. Mūsų disponuojama informacija rodo, kad optimaliausias
104
būtų penkių regionų variantas. Jų centrais taptų penki didieji miestai. Buvę kitų apskričių centrai liktų
regionų padaliniais, išlaikydami ir tam tikrą savarankiškumą. Tačiau tai – būsimųjų diskusijų tema.

GYVENIMO APRAŠYMAS

Jonas Jasaitis

Mokslinis
laipsnis ir pareigos:
Socialinių mokslų daktaras,
Pareigos: Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto
Viešojo administravimo katedros docentas,
Kaimo plėtros tyrimų centro direktorius

Kontaktiniai
duomenys: Architektų 1, LT-78366, Šiauliai
Tel. darbo: 8 41 590 412; 8 41 595 887;
El. paštas: kptc@smf.su.lt;
http://www.smf.su.lt (Nuorodos: Fakultetas-Centrai-
Kaimo pletros tyrimų centras-Direktorius)
http://www.smf.su.lt (Nuorodos: Studijos-Studijų
medžiaga)

PROFESINĖS VEIKLOS SRITYS: edukologija, sociologija.

MOKSLINIŲ INTERESŲ SRITYS: socioekonominiai pokyčiai poindustrinėje visuomenėje;
neurbanizuotų vietovių plėtra; visuomenės pilietinis ugdymas, suaugusiųjų neformalaus tęstinio ugdymo
organizavimas.
DĖSTOMIEJI DALYKAI: bazinė sociologija, migracijos sociologija, strateginis valdymas, kaimo
plėtra.

IŠSILAVINIMAS:
2001 - Berlitz‘o tarptautiniame kalbų centre (Berlitz International Language Center)-sertifikuotas
dėstyti rusų ir lietuvių kalbas Jungtinėse Amerikos valstijose.
1993 m. lakpričio 25 d. Lietuvos mokslo tarybos nostrifikuotas mokslų daktaro (socialiniai mokslai)
laipsnis
1975 – TSRS Aukščiausios atestacinės komisijos suteiktas pedagogikos teorijos ir istorijos mokslų
kandidato laipsnis. Disertacija „Konstruktorinės technologinės darbinio mokymo sistemos pedagoginiai
pagrindai“.
1970-1974 m. – aspirantūra TSRS Pedagogikos Mokslų akademijos Darbinio mokymo ir profesinio
orientavimo mokslinio tyrimo institute

105
1958-1962 - Šiaulių Pedagoginis institutas (Pedagogikos fakultetas, pradinio mokymo didaktikos ir
metodikos specialybė)

KOMPETENCIJOS:
Mokymo ir mokslinio tyrimo patirtis edukologijoje ir sociologijoje: 10 leidinių ir daugiau kaip
160 mokslinių bei metodinių straipsnių autorius. Mokomosios literatūros vertimai iš rusų ir anglų kalbų.
Mokslo leidinių redagavimas ir recenzavimas. Tiriamoji veikla Lietuvos ir užsienio aukštosiose
mokyklose bei mokslo įstaigose.
Studijų medžiagos rengimas:
1. Parengti trys rinkiniai, skirti studijuojantiems sociologiją, strateginį valdymą, politologiją ir
viešąją politiką: „Lietuva šių dienų pasaulyje: politika, ūkis, visuomenė“ (I, II ir III dalys). Pateikta
Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto internetinėje svetainėje: www.smf.su.lt (2006-2008).
2. Dalyvavimas rengiant bakalauro studijų programą „Taikomoji biologija“ Šiaulių universiteto
Gamtos mokslų fakultetui (2007).
3. Dalyvavimas rengiant magistrantūros programą „Viešoji politika ir valdymas“ – Šiaulių
universiteto Socialinių mokslų fakultetui (2008).
4. Parengtas kvalifikacijos kėlimo kursas „Strateginis planavimas viešajame sektoriuje“ valstybės
tarnautojams - programa ir metodinės medžiagos rinkinys Ekonomikos mokymo centro užsakymu (2008).
5. Parengta studijų knyga „Piliečio pozicija. Dirva: 1996-1998“, skirta studijuojantiems socialinius
ir humanitarinius mokslus (2008).
Lietuvos Respublikos teisės aktų kūrimas nepriklausomybės atstatymo laikotarpiu:
1. LR Socialinių garantijų įstatymų paketą rengusios darbo grupės narys (Grupės vadovas – doc.
dr. Algis Dobrovolskis);
2. LR Administracinio-teritorinio suskirstymo įstatymų paketą rengusios darbo grupės narys
(Grupės vadovas – prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas).
Lietuvos Respublikos Seimo parlamentinės grupės referentas (1995-1996).
JAV lietuvių savaitraščio „Dirva“ redaktorius (1996-2001). Aplankyti visi stambesnieji lietuvių
išeivijos telkiniai Šiaurės Amerikoje (JAV ir Kanadoje). Dalyvavimas Pasaulio Lietuvių bendruomenės ir
JAV Lietuvių bendruomenės konferencijose ir kituose renginiuose.
Darbas užsienio šalių aukštosiose mokyklose ir paskaitos tarptautinei auditorijai:
1. Strateginio valdymo kurso dėstymas Aukštojoje verslo mokykloje - Saint Louis universitete.
Nowy Sązc (Lenkija) - pagal Socrates-Erasmus programą (2006).
2. Paskaitos tarptautinei studentų auditorijai Braganca Politechnikos institute, Portugalijoje (2007).
3. Paskaitos tarptautinei stažuotojų auditorijai Nebraskos universitete Omahoje, JAV (2007).
4. Paskaitos tarptautinei studentų auditorijai Lietuvos žemės ūkio universitete (2008)

STAŽUOTĖS, MOKYMAI:

1. 2009 m. lapkričio 16 d. – Kauno technologijos universitete – Lietuvos Mokslo tarybos projekto

„Lituanistika“ mokymai socialinių ir humanitarinių mokslų tyrėjams „Mokslo darbų kokybė“
2. 2009 m. liepos 4 d. – stažuotės „Lietuvos kaimo plėtros procesai“ Latvijos žemės ūkio universiteto
Ekonomikos fakulteto mokslininkams ir dėstytojams organizatorius.
3. 2008 m. sausio 24 d. – Šiaulių universitete – seminaras „Studijų kokybės gerinimas“. Pranešimas
„Kaimo plėtros tyrimų centro veikla 2005-2008 metais“.
4. 2007 m. spalio 21- gruodžio 19 d. – Nebraskos universitetas, Omaha, Nebraskos valstija, JAV. –
tarptautinė profesinės kompetencijos tobulinimo programa.
5. 2005 m. birželio 25 - liepos 10 d.. – Ohajo (JAV) valstijos universitete, Agrarinių mokslų koledže.

106
PROJEKTŲ VYKDYMAS:

1. Šiaulių regiono plėtros plano atnaujinimas (2010). Darbo grupės narys

Projektas: 2-ji tarptautinė Jono Prano Aleksos tarptautinė mokslo konferencija „Šiuolaikinio kaimo
vizija“. (2009) Projekto vadovas. Projekto rengėjai ir vykdytojai: Šiaulių universiteto Kaimo plėtros
tyrimų centras ir asociacija „Mokslininkai – visuomenei“ Projekto užsakovas ir finansuotojas – Lietuvos
Respublikos Žemės ūkio ministerija.
2. EQUAL programos projektas Nr. EQ/2004/1130-27/503 - “Kompetencijų pripažinimas. Darbo
namuose poreikiai ir galimybės” (2007). Projektą vykdė tarpuniversitetinė - Šiaulių ir Vilniaus
Pedagoginio universiteto mokslininkų grupė. Grupės vadovas – Šiaulių universiteto SMF Kaimo plėtros
tyrimų centro direktorius J. Jasaitis, nariai: Šiaulių universiteto Lyčių studijų instituto direktorė Virginija
Šidlauskienė, Vilniaus Pedagoginio universiteto SMF prodekanas Raimundas Dužinskas ir Ekonomikos
katedros docentė Valentina Ratkevičienė. 330 p.
3. Šiaulių miesto strateginės plėtros planas 2007-2015 metams (2006). Ekonomikos grupės narys.
4. Smulkaus ir vidutinio verslo strategija kaimo vietovėse (2004). Jasaitis J. (darbo grupės vadovas),
Naujokienė R., Ribašauskienė E., Zemeckis R., Gužiene L. ir kt. Parengta Lietuvos Respublikos Ūkio
ministerijos užsakymu - sutartis Nr. Nr.8-422/4. Kaunas: 2004, 47 p.

EKSPERTINĖ VEIKLA:
1. Registruotas Europos Sąjungos kaimo plėtros ekspertas (nuo 2005 m.).
2. Šiaulių universiteto SMF Kaimo plėtros tyrimų centras įtrauktas kaip ES Agrarinės politikos
ekspertinė institucija (nuo 2007 m.)Duomenų bazė: CEECAP www.agripolicy.net

SVARBIAUSI MOKSLO DARBAI:

1. Konstruktorinės technologinės darbinio mokymo sistemos pedagoginiai pagrindai. Sistema

suteikia galimybių ugdyti mokinių techninį kūrybinį mąstymą ir konstruktorinius gebėjimus. Šia tema
TSRS Darbinio mokymo ir profesinio orientavimo mokslinio tyrimo institute 1974 metais apginta
disertacija. 1977 metais Pedagogikos mokslinio tyrimo institute išleista knyga „Konstruktorinės veiklos
organizavimas mokymo dirbtuvėse“. Parengtos eksperimentinės techninių darbų mokymo programos.
1978 metais su bendraautoriumi išleistas vadovėlis „Techniniai darbai“, kuris buvo naudojamas iki 1990
m. – per tuos dvylika metų pasirodė keturi leidimai.
2. Darbininkų rengimo ir jų kvalifikacijos tęstinio tobulinimo gamyboje sistema. Dirbant
Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute (LŪSTI) buvo sukurta gamybinės pedagogikos dėstymo
koncepcija ir parengti metodiniai leidiniai: „Gamybinė pedagogika“ (1978) ir „Pakopinė darbininkų
rengimo sistema“ (1980). Įkurta Gamybinės pedagogikos katedra ir metodinis kabinetas.
3. Mokinių, jų tėvų ir mokytojų požiūris į švietimo sistemos dabartį ir perspektyvas. Tema
tyrinėta, dirbant Lietuvos Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute (1988-1992) bei
LR Švietimo ministerijos Informatikos ir prognozavimo centre mano iniciatyva įkurtame Moksliniame
pedagoginės sociologijos skyriuje (1992-1995). Tyrimai apibendrinti pranešimuose IX ir X Pasaulio
lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumuose Vilniuje ir Čikagoje (JAV). 1997 metais Čikagoje išleistas
mokslo darbų rinkinys „Švietimas: Pasaulio lietuvių talka atkuriamai Lietuvos švietimo sistemai“.
4. Naujausios emigracijos bangos iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas struktūra,
gyvenimo kokybės pokyčiai ir bendradarbiavimo su kilmės kraštu galimybės. Tema nagrinėta 1996-
2004 metais dirbant Jungtinėse Amerikos valstijose. Parengti pranešimai XII Pasaulio lietuvių mokslo ir
kūrybos simpoziumui (JAV, Lemont, IL, 2003), tarptautinei konferencijai „Transformacijos Rytų ir
Centrinėje Europoje“ (Klaipėdos universitetas, 2004) ir Socialinių tyrimų instituto organizuotai

107
tarptautinei konferencijai „“Socialiniai ir kultūriniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ (2007) Tyrimų
išvados paskelbtos Lietuvos Mokslų akademijos žurnale „Filosofija. Sociologija“ (trijose tarptautinėse
duomenų bazėse). Išleista studijų knyga „Piliečio pozicija“, I dalis (2008). Tyrimai tęsiami.
5. Poindustrinės visuomenės formavimasis. Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimų centre
sukurta NEURBANIZUOTŲ VIETOVIŲ ŠIUOLAIKINIŲ FUNKCIJŲ SISTEMA pirmą kartą mokslo
visuomenei pristatyta 2006 m. spalio 27 d. Astanoje (Kazachstane) tarptautinėje konferencijoje. Išspausdinta
konferencijos pranešimų rinkinyje (žr. 15 poziciją) Lietuvoje pirmą kartą pateikta tarptautinėje
E.Galvanausko konferencijoje „Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Išspausdinta konferencijos
darbų rinkinyje. Išsamus sistemos pristatymas įvyko 2007 m. kovo 27-28 d. Lietuvos agrarinės ekonomikos
institute tarptautinėje konferencijoje „ES PARAMOS ĮTAKA ŽEMĖS IR MAISTO ŪKIO
STRUKTŪRINIAMS POKYČIAMS“ . Tyrimų išvados 2007 m. išdėstytos Lietuvos Mokslų akademijos
žurnale „Žemės ūkio mokslai“, registruotame dvejose tarptautinėse duomenų bazėse. Šis teorinis modelis
pristatytas 16 tarptautinių konferencijų, įvykusių 8 valstybėse (Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje,
Vokietijoje, Portugalijoje, Kazachstane, Baltarusijoje, JAV) bei 15 mokslo straipsnių.
Tyrimai pradėti, autoriui grįžus iš JAV, nuo 2004 m. dirbant Žemės ūkio ministerijos Darbo
ekonomikos ir mokymo metodikos tarnybos vyriausiuoju specialistu bei Lietuvos agrarinės ekonomikos
instituto Kaimo plėtros skyriaus vedėju. 2005 m. pakviestas dirbti Šiaulių universitete. Šio universiteto
Socialinių mokslų fakultete tų pačių metų spalio mėnesį įkurtas Kaimo plėtros tyrimų centras.
2006 metais sukurta tarpuniversitetinė Šiaulių ir Vilniaus pedagoginio universiteto grupė, kuri
analizuoja poindustrinės visuomenės ekonominį ir pilietinį aktyvumą, nagrinėja neurbanizuotų vietovių
gyventojų struktūros ir profesinės veiklos pokyčius. Analizuojamas akademinio jaunimo išprusimas ir
pasirengimas darbo rinkai. Nuo 2008 metų tarpuniversitetinėje grupėje dalyvauja šešių universitetų
(Vilniaus Pedagoginio, Mykolo Romerio, Kauno Technologijos, Lietuvos žemės ūkio, Šiaulių ir
Klaipėdos) bei keturių institutų (Lietuvos žemdirbystės, LVA Gyvulininkystės, Lietuvos agrarinės
ekonomikos ir Socialinių tyrimų) mokslininkai. Bendradarbiaujame su Latvijos žemės ūkio ir Daugpilio
universitetais, Baltarusijos (Minsko) ir Gardino Jankos Kupalos valstybiniais universitetais, JAV Ohio ir
Nebraskos (Omahos) valstijų universitetais. Dalyvaujame Baltijos universitetų programoje.
2009 m. vasario 14 d. tarpuniversitetinė grupė įregistruota Registrų centre kaip asociacija
„Mokslininkai – visuomenei“.

VISUOMENINĖ VEIKLA

• Jungtinio demokratinio judėjimo Savivaldos komiteto pirmininkas (nuo 2010)

• Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) Šiaulių skyriaus vicepirmininkas (nuo 2009)
• Šiaulių universiteto atstovas Lietuvos kaimo tinkle (nuo 2009 m. spalio 29 d.)
• Lietuvos tautinės tapatybės klubo „Savastis“ steigėjas, vicepirmininkas, programos rengimo
grupės vadovas (nuo 2009)
• Lietuvos kaimo išlikimo visuomeninės tarybos vicepirmininkas (nuo 2009).
• Asociacijos „Mokslininkai – visuomenei“ (tarpuniversitetinės kaimo plėtros tyrimų grupės)
steigėjas, projektų vadovas (nuo 2009 m.)
• Amerikos Lietuvių tautinės sąjungos grožinės literatūros konkurso, skirto Lietuvos vardo
paminėjimo 1000-mečiui, vertinimo komisijos narys (2008-2009)
• Išeivijos literatūros fondo steigėjas ir administratorius (nuo 2008 m.)
• Lietuvos sociologų draugijos vykdomosios tarybos narys (nuo 2008 m.)
• Lietuvių kalbos draugijos narys (nuo 2008 m.)
• Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto tarybos narys (nuo 2008 m.)
• Pažintinių foto parodų autorius (nuo 2006 m.).

108
 • Lietuvos Mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus Agrarinės ekonomikos ir
kaimo sociologijos sekcijos narys (nuo 2005 m.)
• Lietuvos Mokslininkų sąjungos narys (nuo 1989 m.). Sąjungos steigimo organizacinio
komiteto sekretorius. Sąjungos laikraščio „Mokslo Lietuva“ pirmųjų numerių rengėjas. Žurnalo
„Mokslas ir Lietuva“ (Arts, Science & Lithuania) atsakingasis sekretorius (1991 m.)
• Jono Basanavičiaus lietuvių mokytojų sąjungos valdybos narys (1994-1995).
• Visuomeninės edukologų ekspertų komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas
(1995-1996).
• Jungtinio Baltijiečių komiteto (Joint Baltic Committee of Greater Cleveland, OH, USA)
narys (1996-2004).
• Dalyvavimas 9, 10 ir 12 Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumuose:
Švietimo sekcijos vadovas 10-ame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume. Chicago, IL,
USA (1997).
Sociologijos sekcijos narys, dviejų pranešimų autorius 12-ame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos
simpoziume, Lemont, IL, USA (2003).
• Pranešėjas JAV lietuvių renginiuose (1996-2004): Cleveland (OH), Chicago ir Lemont (IL),
Boston (MA), Detroit (MI), Philadelphia (PA), Omaha (NE), St. Petersburg (FL), Baltimore (MD),
Putnam (CT), Los Angeles (CA) ir kt.
• Dalyvavimas Lietuvos Respublikos Seimo Čečėnijos problemų nagrinėjimo diskusijose:
2007 m. balandžio 21 d. - tarptautinė apvalaus stalo diskusija „Humanitarinė situacija Čečėnijoje“.
2008 m. balandžio 18 d. - tarptautinė apvalaus stalo diskusija „Taikos Čečėnijoje galimybės“.

DALYVAVIMAS KONFERENCIJOSE, SIMPOZIUMUOSE (2004-2008)

2010 metai

1. 2010 m. balandžio 8 d. – praktinė - mokslinė konferencija „Efektyvumas viešajame sektoriuje“.

Mykolo Romerio universitetas. Pranešimas: „Šiuolaikinis valstybės tarnautojas: žinios, pilietinė
pozicija, asmenybė.
2. 2010 m. sausio 25 d. Lietuvos kaimo tinklo posėdis „Lietuvos kaimo plėtros 2007- 2013 metų
programos „Techninė pagalba“ veiklos srities „Nacionalinis kaimo tinklas“ įgyvendinimo taisyklių
projekto aptarimas. Lietuvos žemės ūkio universitetas.

2009 metai

3. 2009 m. lapkričio 21 d. – regioninė mokslinė praktinė konferencija „Alternatyvūs sunkmečio

problemų valdymo būdai“. Šiaulių universitetas, centriniai rūmai, Vilniaus g. 88. Pranešimas:
„Piliečio vaidmuo strateginio valdymo sistemoje sunkmečiu“.
4. 2009 m. lapkričio 20 d. – mokslinė praktinė konferencija „Lietuvos kaimo vietovių
konkurencingumo stiprinimas: geroji patirtis“. Lietuvos žemės ūkio universitetas, Kauno r. –
Akademija. Dalyvavimas diskusijoje.
5. 2009 m. lapkričio 7 d. – regioninė mokslinė praktinė konferencija „Alternatyvūs sunkmečio
problemų valdymo būdai“. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetas. Pranešimas
„Atokesnių vietovių socioekonominės problemos“.
6. 2009 m. spalio 17 d. – respublikinė konferencija „Žmogaus teisės ir jų gynimas oligarchinio
valdymo sąlygomis“. Vilniaus pedagoginis universitetas. Pranešimas „Pilietinio visuomenės
aktyvumo ir tautinės tapatybės ugdymas“.

109
7. 2009 m. spalio 16 d. – respublikinė seminarų ir diskusijų diena „Šiuolaikinio kaimo vizija“,
skirta mokslininkų, tyrinėjančių kaimo plėtros problemas, susitikimui su Lietuvos vietos veiklos
grupių (VVG) ir bendruomenių nariais. Rengėjai: Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimų centras ir
asociacija „Mokslininkai – visuomenei“. Pranešimas „Neurbanizuotos ir atokesnės vietovės –
neatskiriama valstybės gyvybinės erdvės dalis“. Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultetas.
8. 2009 m. spalio 15 d. – 4-ji tarptautinė mokslinė konferencija „Kaimo plėtra 2009: darnaus
vystymosi link“. Lietuvos žemės ūkio universitetas. Kauno r., Akademija.
9. 2009 m. spalio 14 d. tarptautinė konferencija „Vietos savivalda ir savivaldybės Lietuvoje“,
skirta Vietos savivaldos įstatymo 90-mečiui paminėti. Rengėjas – Lietuvos Respublikos Seimo
Valstybės valdymo ir ir savivaldybių komitetas. Vilnius
10. 2009 m. rugsėjo 25 d. - 2-ji Jono Prano Aleksos tarptautinė mokslo konferencija „Šiuolaikinio
kaimo vizija“. Konferencijos organizacinio komiteto vicepirmininkas, 3 pranešimų autorius ir mokslo
darbų rinkinio, skirto šiai konferencijai, sudarytojas.
11. 2009 m. birželio 15-17 d. tarptautinė konferencija „Aukštojo mokslo institucijų tarptautinis
bendradarbiavimas Baltijos valstybių rytų regione“. Pranešimas: Regioninių universitetų
tarptautinis bendradarbiavimas, kuriant šiuolaikinę neurbanizuotų vietovių plėtros strategiją“.
Tartu, Estija.
12. 2009 m. birželio 3 d. regioninė konferencija „ES paramos įsisavinimo nauda, galimybės ir
grėsmės“. Joniškis. Pranešimas: „Šiuolaikinis kaimas, Lietuvai tapus ES nare“
13. 2009 m. balandžio 29-30 d. dalyvavimas Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 20-mečio
renginiuose. VDU atkūrimo akto (1989 m. balandžio 28 d.) signataras. Kaunas
14. 2009 m. balandžio 28 d. diskusija „Kaip išsaugoti kaimo dvasinį potencialą? Lietuvos
Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetas. Dalyvavimas diskusijoje. Iškelta idėja: įkurti Kaimo
išlikimo visuomeninę tarybą. Vilnius.
15. 2009 m. balandžio 23-24 d. tarptautinė mokslo konferencija „Ekonomikos mokslas – kaimo
plėtrai.“ Pranešimas plenarinėje sesijoje: „Naujas kaimo vaidmuo poindustinėje visuomenėje“.
Latvijos žemės ūkio universiteto Ekonomikos fakultetas. Jelgava, Latvija.
16. 2009 m. balandžio 3 d. Seminaras „Bendros idėjos ir geri kontaktai - motyvacija sėkmingai
partnerystei". Lietuvos žemės ūkio universitetas. Kaimiškųjų vietos bendruomenių konkurso žiuri
narys.
17. 2009 m. balandžio 2 d. praktinė – mokslinė konferencija „Efektyvumas viešajame sektoriuje:
kuo vadybos teorijos gali pasitarnauti ir ką praktikai gali patarti? Mykolo Romerio universitetas,
Vilnius. Pranešimas: „Kokia strategija įgyvendinama 97,4% Lietuvos teritorijos? Kaimo plėtra
strategijose ir tikrovėje“
18. 2009 m. kovo 19-20 d. konferencija „Lietuvių išeivijos spauda: istorija ir dabartis“.
Pranešimas: „Dirva“ 1996-2001 metais: permainų paieškos“. Vytauto Didžiojo universiteto
Išeivijos institutas, Kaunas.
19. 2009 m. vasario 27 d. respublikinė konferencija „Lietuvos kaimas: nūdiena ir ateitis“.
Pranešimas: “Kaimo plėtra: atgyvenę požiūriai ir naujos tendencijos”. Lietuvos Respublikos
Seimo Kaimo reikalų komitetas. Vilnius.
20. 2009 m. sausio 15 d. Šiaulių universiteto SMF Viešojo administravimo specialybės baigiamojo
bakalauro studijų kurso studentų 3-ji konferencija „Strateginio valdymo aktualijos viešajame
sektoriuje“. Rengiamas spaudai straipsnių rinkinys apie miestelių ir kaimo gyvenviečių plėtros
strategijas.

2008 metai

110
21. 2008 m. gruodžio 12 d. – 2-ji mokslinė-praktinė konferencija „Lietuvos kaimo vietovių
konkurencingumo stiprinimas“. Lietuvos žemės ūkio universitetas. Akademija, Kauno r.
22. 2008 m. gruodžio 6 d. – tarptautinė mokslo konferencija „Baltijos skaitymai“ - „Pasaulinė
ekonominė krizė ir jos galimos socialinės pasekmės“.. Pranešimas: „Lietuvos akademinio
jaunimo pilietinės nuostatos globalinių pokyčių kontekste“. Socialinių tyrimų institutas, Lietuvos
sociologų draugija. Vilnius.
23. 2008 m. lapkričio 29 d. – ES projektas „Čia gera gyventi“. Organizatorius – Europos Parlamento
narys, dr. E. Maldeikis. Apskritojo stalo diskusija „Bendruomenės ir verslas“. Pranešimas:
„Neurbanizuotų ir pusiau urbanizuotų vietovių vaidmuo žinių visuomenėje“. Šiauliai.
24. 2008 m. lapkričio 20 d. – 8-ji tarptautinė E. Galvanausko konferencija „Ekonomika ir
vadyba: aktualijos ir perspektyvos“, skirta Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto 10-
mečiui. Sekcijos „Ekonominės ir vadybinės ūkio plėtros problemos“ (anglų kalba) moderatorius.
Šiaulių universitetas. Pranešimas: „Studentai ir Lietuva: valstybės raidos ir savo asmeninio
vaidmens suvokimas“.
25. 2008 m. lapkričio 7 d. – respublikinė mokslinė – praktinė konferencija „Jaunimo gyvenimo
kaita modernėjančioje visuomenėje“. 2 pranešimai: 1) „Lietuva – akademinio jaunimo akimis:
žinios, nuomonės, vertinimai“ (bendraautorė – Vilniaus pedagoginio universiteto SMF Ekonomikos
katedros docentė, dr. Valentina Ratkevičienė); 2) „Vėliausioji emigracijos banga naujose ES
valstybėse: priežastys, pasekmės ir gyvenimo kokybės pokyčiai“. Panevėžio sveikatingumo
draugijos „Baltoji ugnis“ ir Panevėžio kolegija. Panevėžys.
26. 2008 m. spalio 14-17 d. - Tarptautinis kongresas “Mėlynoji Juodoji Jūra: nauji saugumo,
energetikos, gamtosaugos, ekonomikos, strategijos ir švietimo aspektai. 3 pranešimai: 1)
„Švietimo ir aukštojo mokslo reformos Lietuvoje: dabartinė situacija ir plėtros perspektyvos“
(bendraautorė – Vilniaus pedagoginio universiteto SMF Ekonomikos katedros docentė, dr. Valentina
Ratkevičienė); 2) „Šiuolaikinis kaimo vietovių vaidmuo poindustrinėje visuomenėje: problemos
ir sprendimai“; 3) „Valstybių - naujųjų Europos Sąjungos narių - gyventojų emigracija:
priežastys, pasekmės ir gyvenimo kokybės pokyčiai“. Sakarya universitetas, TURKIJA.
27. 2008 m. rugsėjo 26 d. - tarptautinės mokslinės konferencijos „LIETUVOS KAIMO VIZIJA“,
įvykusios Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete, rengėjas. Mokslo straipsnių rinkinio
„Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos“, 2008, 2(11) sudarytojas. Pranešimas:
„Neurbanizuotų vietovių vaidmens pokyčiai žinių visuomenėje“. Šiaulių universitetas.
28. 2008 m. birželio 19 d. mokslinė konferencija „Viešojo administravimo kokybė: sisteminis ir
strateginis požiūris“. Šiaulių universitetas.
29. 2008 m. balandžio 24 d. – 8-oji studentų mokslinių darbų konferencija „Ekonomikos ir
vadybos aktualijos“. Viešojo administravimo sekcijos ir 18 pranešimų mokslinis vadovas. Šiaulių
universitetas.
30. 2008 m. balandžio 10-11 d. - tarptautinė konferencija „Šeimos ir darbo derinimo aspektai ir
galimybės. EQUAL programa. Pranešimas: „Profesinės karjeros ir šeimos narių pareigų
derinimas, pasirenkant darbo vietą“. Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius.
31. 2008 m. balandžio 6-19 d. - tarptautinė intensyviųjų studijų programa „ Kaimo plėtra
išsiplėtusioje Europos Sąjungoje. Balandžio 8 d. - seminaras „Lietuvos žemės ūkis ir kaimo plėtra:
pasiekimai ir perspektyvos. Lietuvos žemės ūkio universitetas. Pranešimas: „Naujosios kaimo
vietovių funkcijos“. Akademija, Kauno r.
32. 2008 m. vasario 19-20 d. - EHSA (Ecosystem Health and Sustainable Agriculture) tarptautinis
seminaras „Kaimo plėtra ir žemėnauda“. Baltijos universitetų programa. Kuratorius – Švedijos
Upsalos universitetas ir Lietuvos žemės ūkio universitetas. Pranešimas: „Kaimo vietovių misija
poindustrinėje Europoje“. Akademija, Kauno r.

111
 2007 metai

33. 2007 m. lapkričio 21 d. - tarptautinė konferencija „Kaimo plėtra – 2007“. Lietuvos žemės ūkio
universitetas. Pranešimas: „Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistema“. Akademija,
Kauno r.
34. 2007 m. spalio 12-13 d. - tarptautinė mokslo konferencija „Socialiniai ir kultūriniai iššūkiai
nacionaliniam saugumui. Baltijos skaitymai“. Pranešimai: 1. „Esminiai neurbanizuotų vietovių
pokyčiai poindustrinėje visuomenėje“. 2. „Naujausioji emigracijos banga iš Lietuvos į Jungtines
Amerikos valstijas: bendradarbiavimo paieškos“. Socialinių tyrimų institutas, Vilnius.
35. 2007 m. birželio 8-10 d. - 7-ji Baltijos studijų konferencija “Baltijos regionas tarp Vokietijos
ir Rusijos. Priklausomybė ir nepriklausomybė praeityje ir dabartyje. Du pranešimai: 1.
„Šiuolaikinių funkcijų sistemos diegimas Lietuvos neurbanizuotose vietovėse“. 2. „Naujosios
kaimo plėtros strategijos tyrimų kompleksiškumas“ (bendraautorė – Valentina Ratkevičienė,
Vilniaus Pedagoginio universiteto Ekonomikos katedros docentė). Nordost Institutas, Luneburg,
VOKIETIJA.
36. 2007 m. gegužės 18-19 d. - tarptautinė mokslinė konferencija „Šiuolaikinis universitetinis
kompleksas ir regionas“. Pranešimai: 1. „Šiuolaikinė regioninė kaimo plėtra: lūkesčiai,
galimybės, strategija“. 2. „Universiteto kaimo plėtros tyrimų centras: naujos galimybės,
rengiant specialistus regionui“. Apvalaus stalo diskusijos „Sąveikos tarp regioninio universiteto ir
regiono sociokultūrinės sferos kryptys ir formos“ moderatorius. Gardino Valstybinis Jankos Kupalos
universitetas. BALTARUSIJA.
37. 2007 m. gegužės 8-12 d. - tarptautinė mokslinė konferencija „Erazmus programos 20-metis“.
Bragancos politechnikos institutas, Portugalija. Pranešimai: 1. „Globalizacija ir posovietinio regiono
plėtra“. 2. „Naujas šiuolaikinių kaimo vietovių vaidmuo Lietuvoje“. Bragancos politechnikos
institutas, PORTUGALIJA.
38. 2007 m. gegužės 3 d. - 7-oji studentų mokslinių darbų konferencija „Ekonomikos ir vadybos
aktualijos“. Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultetas. Viešojo administravimo sekcijos ir 4
pranešimų vadovas.
39. 2007 m. balandžio 26-27 d. - 10-ji tarptautinė mokslinė konferencija „Visuomenė ir kultūra:
žmonių išteklių plėtra žinių visuomenėje. Pranešimai: 1. „Naujas neformalaus tęstinio ugdymo
turinys poindustrinėje visuomenėje“. 2. „Ūkinės veiklos diversifikacija šiuolaikinėse kaimo
vietovėse“ (bendraautoriai – Raimundas Dužinskas ir Valentina Ratkevičienė, Vilniaus
Pedagoginio universiteto Ekonomikos katedros docentai). Liepojos Pedagogikos
akademija,.LATVIJA.
40. 2007 m. balandžio 25 d. - tarptautinė mokslinė konferencija „Ekonomikos mokslas - kaimo
plėtrai“. Pranešimas: „Naujoji šiuolaikinių kaimo vietovių misija. Ekonomikos ir gyventojų
struktūros pokyčiai.“ Latvijos Žemės ūkio universitetas. Jelgava. LATVIJA
41. 2007 m. kovo 27-28 d. - tarptautinė mokslinė konferencija „ES paramos įtaka žemės ir maisto
ūkio struktūriniams pokyčiams“. Pranešimai: 1. „Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų
sistemos įgyvendinimas kaimo plėtros strateginio planavimo procese“ 2. „Ūkinės veiklos
įvairovės skatinimas kaimiškosiose vietovėse: lūkesčiai ir galimybės“ (Bendraautoriai - Raimundas
Dužinskas ir Valentina Ratkevičienė, Vilniaus Pedagoginio universiteto Ekonomikos katedros
docentai). Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Vilnius.

2006 metai

42. 2006 m. lapkričio 23 d. - Ernesto Galvanausko tarptautinė mokslinė konferencija

„Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos“. Socialinių mokslų fakultetas, Šiaulių
112
universitetas, Šiauliai. Pranešimai: 1. „Kaimo raidos tyrimų kompleksiškumo problema“. 2.
„Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistemos kūrimas“ . Šiaulių universitetas.
43. 2006 m. spalio 27 d. - tarptautinė mokslinė konferencija „Viešojo administravimo sistemos
modernizavimas: pagrindiniai prioritetai ir įgyvendinimo mechanizmai. Pranešimas:
“Neurbanizuotų vietovių naujųjų funkcijų sistemos įgyvendinimas valstybės strateginiame
planavime“. Kazachstano Respublikos Valstybės valdymo akademija prie KR Prezidento. Astana,
KAZACHSTANAS.
44. 2006 m. spalio 25 d. - tarptautinė konferencija „Darbas namuose kaimiškajame regione“.
EQUAL programos įgyvendinimas (Projektas Nr. EQ/2004/1130-27/503). Pranešimas: „Darbo
namuose poreikiai ir galimybės neurbanizuotose vietovėse: tyrimo metodikos sukūrimas“.
Molėtai.
45. 2006 m. gegužės 12-13 d. - tarptautinė mokslinė konferencija “Europos studijos: tarp
globalizacijos ir regionalizmo (humanitarinis ir socialinis aspektas)”. Pranešimas: „Naujosios
Lietuvos kaimo vietovių raidos strateginio planavimo kryptys ir koncepcijos“. Europos studijų
institutas, Šiaulių universitetas.
46. 2006 m. gegužės 4-5 d. - tarptautinė mokslinė konferencija „Regioninė ekonominė politika“.
Gardino Valstybinis Jankos Kupalos universitetas. Pranešimas: „ Ekonominės veiklos
diversifikacija ir kaimo gyventojų struktūros dinamika kaip pagrindiniai regioninės plėtros
strateginio planavimo indikatoriai“. Gardinas, BALTARUSIJA.
47. 2006 m. vasario 10 d. - tarptautinė mokslinė konferencija „Pasaulinės efektyvaus valstybės
valdymo tendencijos“. Valstybės valdymo akademija prie Kazachstano Respublikos Prezidento.
Pranešimas: Stiprėjantis vietos bendruomenių vaidmuo savivaldos sistemos modernizavime“.
Astana, KAZACHSTANAS.
2005 metai

48. 2005 m. lapkričio 24-25 d. - Ernesto Galvanausko tarptautinė mokslinė konferencija

„Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos“. Šiaulių universitetas. Pranešimas: Lietuvos
kaimiškųjų vietovių ekonominės ir socialinės situacijos pokyčiai“.
49. 2005 m. spalio 20 d. - konferencija „Integruota kaimo plėtra, Lietuvai tapus ES nare: mokslo
vaidmuo“. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Vilnius. Pranešimas: „Kaimo plėtros tyrimų
kompleksiškumo problemos“.
50. 2005 m. gegužės 18-19 d. – tarptautinė mokslinė konferencija „ Kaimo plėtros politikos
įgyvendinimas naujosiose ES narėse: pirmoji patirtis.“. Latvijos Valstybinis agrarinės ekonomikos
institutas. Ryga, Latvija. Pranešimas: “Lietuvos kaimo plėtros tyrimų apžvalga ir perspektyvos“.
51. 2005 m. vasario 9-11 d. – tarptautinė mokslinė konferencija „Naujasis regionų plėtros dizainas
Baltijos valstybėse“. Teuva, Suomija. Pranešimas: “Naujas kaimo gyventojų tęstinio ugdymo
turinys“.
52. 2005 m. vasario 3-4 d. – tarptautinė EURAGRI konferencija „Mokslas – visuomenei,
visuomenė –mokslui“. Europos Komisija. Briuselis, Belgija. Dalyvavimas diskusijoje apie kaimo
vietovių raidos ypatybes skirtingose naujosiose ES narėse.

2004 metai

53. 2004 m. rugsėjo 17-18 d. – tarptautinė mokslinė konferencija „Transformacijos Rytų ir

Centrinėje Europoje“, Klaipėdos universitetas. Pranešimas: „Naujoji emigracija iš Lietuvos į
Jungtines Valstijas: gyvenimo kokybės vertinimas.“

113
 PUBLIKACIJOS

I. KNYGOS, ATSKIRI LEIDINIAI:

1 Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2009, 3(16). Mokslo straipsnių rinkinys.

Sudarytojas ir pratarmės autorius - Jonas Jasaitis. Šiaulių universiteto leidykla. Šiauliai, 350 psl., ISSN
1648-9098. Tarptautinė duomenų bazė Index Copernicus: http://www.indexcopernicus.com
2 Šiuolaikinio kaimo vizija. Informacinė medžiaga apie Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimų
centrą ir 2-ją Jono Prano Aleksos tarptautinę mokslo konferenciją „Šiuolaikinio kaimo vizija“.
Sudarytojas ir 4 straipsnių autorius – Jonas Jasaitis. Šiaulių universiteto leidykla. Šiauliai, 2009, 48
psl. ISBN 978-9986-38-992-7.
3 Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2008, 2(11). Mokslo straipsnių rinkinys.
Sudarytojas ir pratarmės autorius - Jonas Jasaitis. Šiaulių universiteto leidykla. Šiauliai, 275 psl.. ISSN
1648-9098. Tarptautinė duomenų bazė Index Copernicus: http://www.indexcopernicus.com
4 Jasaitis Jonas. Piliečio pozicija. I dalis: „Dirva“ – 1996 -1998. Studijų knyga. Medžiaga
studijuojantiems socialinius ir humanitarinius mokslus. Šiaulių universiteto leidykla, 2008. 312 psl..
ISBN 978-9986-38-859-3.
5 Švietimas. Pasaulio lietuvių talka atkuriamai Lietuvos švietimo sistemai. Švietimo (edukologijos)
sekcija. Straipsnių rinkinys. Sudarytojas, redaktorius ir pratarmės autorius – Jonas Jasaitis. // 10-jo
Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo darbai. – Chicago, IL: 1997, 129 p.
6 Jasaitis Jonas. Pakopinė darbininkų rengimo sistema. Mokymo priemonė gamybinių įmonių ir
mokymo kombinatų vadovams. – V.: LUSTI, 1980, 36 p.
7 Jasaitis Jonas. Gamybinė pedagogika. Metodinis leidinys gamybinių įmonių ir mokymo
kombinatų vadovams. – V.: LUSTI, 1978, 45 p.
8 Jasaitis Jonas, Galkauskas Jeronimas. Techniniai darbai 4-6 klasei. Vadovėlis bendrojo lavinimo
mokyklai. – K.: “Šviesa”. Keturi leidimai: 1978, 1980,1982, 1984. 264 p.
9 Jasaitis Jonas. Konstruktorinės veiklos organizavimas mokymo dirbtuvėse. – V.: PMTI, 1977,
112 p.
10 Jasaitis Jonas. Mokymo dirbtuvių įrengimas. Metodinis leidinys – V.: RMTI, 1976, 52 p.
11 Jasaitis Jonas. Techninių darbų mokytojų savišvieta. Metodinis leidinys. – V.: RMTI, 1974, 46 p.
12 Jasaitis Jonas. Darbinio mokymo metodikos bruožai. Mokomoji knyga aukštųjų mokyklų
studentams ir mokytojams. –V.: ŠPI, PMTI, 1973, 232 p.

II. MOKSLO STRAIPSNIAI, TEZĖS (nuo 1995 metų):

1. Jankuvienė Edita, Jasaitis Jonas. Šiuolaikinė lietuviška sodyba kaime: lūkesčiai ir nauji
sprendimai. // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2009, 3(16), 202-208 psl. ISSN 1648-
9098. Tarptautinė duomenų bazė Index Copernicus: http://www.indexcopernicus.com
2. Kriaučiūnienė Valerija. Jasaitis Jonas. Kaimo turizmas – pažintiniam ir pilietiniam ugdymui. //
Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2009, 3(16), 209-220 psl. ISSN 1648-9098.
Tarptautinė duomenų bazė Index Copernicus: http://www.indexcopernicus.com
3. Jasaitis Jonas. Konferencijų „Šiuolaikinio kaimo vizija“ koncepcija ir misija“. // Ekonomika ir
vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2009, 3(16), 14-20 psl. ISSN 1648-9098. Tarptautinė duomenų
bazė Index Copernicus: http://www.indexcopernicus.com
4. Jasaitis Jonas. Vieningos gyvybinės erdvės kūrimo link. // Žemės ūkis.Verslas. 2009 m. spalis, 10
(949) nr. ISSN 0134-3173. 3, 9-10 psl.

114
5. Jasaitis Jonas. Konferencijos „Šiuolaikinio kaimo vizija“ koncepcija. // Šiuolaikinio kaimo vizija.
VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Šiauliai, 2009, 11-15 psl. ISBN 978-998-38-992-7.
6. Jasaitis Jonas. Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimų centras. // Šiuolaikinio kaimo vizija. VšĮ
Šiaulių universiteto leidykla. Šiauliai, 2009, 16-27 psl. ISBN 978-998-38-992-7.
7. Jasaitis Jonas, Ratkevičienė Valentina. Lietuva – besimokančio jaunimo akimis: žinios, požiūriai,
sprendimai // Jaunimo gyvenimo stiliaus kaita modernėjančioje visuomenėje. Panevėžio kolegija,
Panevėžio sveikatingumo draugija „Baltoji ugnis“. Panevėžys, 2008. 5-14 psl. ISBN 978-9955-722-
27-4.
8. Jasaitis Jonas. Šiuolaikinio lietuviškojo kaimo vizijos kūrimas // Ekonomika ir vadyba: aktualijos
ir perspektyvos, 2008, 2(11), 15-27 p. ISSN 1648-9098. Tarptautinė duomenų bazė Index Copernicus:
http://www.indexcopernicus.com
9. Jasaitis Jonas. Neurbanizuotų teritorijų plėtros administravimas poindustrinėje visuomenėje. //
Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2008, 1(10), 47-63 p. ISSN 1648-9098. Tarptautinė
duomenų bazė Index Copernicus: http://www.indexcopernicus.com
10. Jasaitis Jonas, Ratkevičienė Valentina. Vietinės ūkinės veiklos įvairinimo kaimo vietovėse
šiuolaikinių galimybių tyrimas. // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2008, 1(10), 64-81
p. Tarptautinė duomenų bazė Index Copernicus: http://www.indexcopernicus.com
11. Дужинскас Раймундас, Ясайтис Йонас. Существенные преобразования экономической
деятельности и структуры населения – основные предпосылки регионального планирования.
Региональный Вестник (Regionalais zinojums - Regional Report), сборник научных статей.
Даугавпилский Университет, Латвия, 2008, с. 51-61. ISBN 978-9984-14-383-5.
12. Jasaitis Jonas. Neurbanizuotų vietovių plėtra. // Kompetencijos. Šeima. Karjera. Mokslo darbų
rinkinys, p. 107-126. - ARX Baltica, Vilnius, 2008.
13. Jasaitis Jonas, Dužinskas Raimundas, Ratkevičienė Valentina. Darni žemės ūkio ir kaimo plėtra
Lietuvoje. // Lietuva Europos Sąjungoje: pasiekimai ir problemos. Ekonominės ir socialinės politikos
studijos. Mokslinių straipsnių rinkinys (III). – Vilnius, VPU leidykla, 2007, 168-183 p. ISBN 978-
9955-20-325-4.
14. Jasaitis Jonas. Naujausioji emigracija iš Lietuvos Jungtinėse Amerikos Valstijose:
bendradarbiavimo paieškos. // Filosofija. Sociologija. 2007, t.18, Nr. 4, p. 64-78. ISSN 0235-7186.
Indexed in: EBSCO (SocINDEX with Full Text (peer-reviewed), www.epnet.com, CEEOL
(www.ceeol.com), Sociological Abstracts (www.csa.com)
15. Jasaitis Jonas. Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistemos įgyvendinimas strateginio
planavimo procese. // Žemės ūkio mokslai (Agricultural Sciences), t.14, p. 41-47. Lietuvos mokslų
akademijos leidykla, 2007, ISSN 1392-0200. Indexed in: CABI Publishing (www.cabi.org), EBSCO
(Current Abstracts, www.epnet.com)
16. Jasaitis Jonas, Dužinskas Raimundas, Ratkevičienė Valentina. Ūkinės veiklos įvairovės skatinimas
kaimiškosiose vietovėse: lūkesčiai ir galimybės. // Žemės ūkio mokslai (Agricultural Sciences), t.14,
p. 27-34. Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2007, ISSN 1392-0200. Indexed in: CABI Publishing
(www.cabi.org), EBSCO (Current Abstracts, www.epnet.com)
17. Jasaitis Jonas. The Implementation of Modern Functions System in the Non-urbanized
Countryside.// RURAL DEVELOPMENT – 2007. The Third International Scientific Conference.
Vol. 3, Book 1, Lithuanian University of Agriculture. Akademija., Kaunas region, Lithuania, ISSN
1822-3230
18. Ясайтис Йонас. Система современных функций села.//Современный университетский
комплекс и регион. ГГУ им. Я. Купалы, 2007, с. 400-410, ISBN 985-417-879-X
19. Ясайтис Йонас. Университетский центр исследований развития села: новый подход к
подготовке специалистов для региона. В двух изданиях: //Современный университетский

115
комплекс и регион». ГГУ им. Я. Купалы, 2007, с. 388-400, ISBN 985-417-879-X. // Новая
экономика, № 9-10 (27-28), с. 31-41, 2007. Minsk, Belarus, www.neweconomic@mail.ru
20. Jasaitis Jonas. The Implementation of the System of Modern Functions in the Non-Urbanized
Areas of Lithuania // The Baltic Region between Germany and Russia. Dependence and Independence
in Past and Present. The 7th Conference on Baltic Studies in Europe. Nordost-Institute, Luneburg,
Germany, p. 59, 2007.
21. Jasaitis Jonas, Ratkevicienė Valentina. The Complexity of Research on New Rural Development
Strategy. In: The Baltic Region between Germany and Russia. Dependence and Independence in Past
and Present. The 7th Conference on Baltic Studies in Europe. Nordost-Institute, Luneburg, Germany, p.
59, 2007.
22. Jasaitis Jonas. Kaimo raidos tyrimų kompleksiškumo problema. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir
perspektyvos, 1(6). Mokslo straipsnių rinkinys. – Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2006. – 203 p. – ISSN
1648-9098, p. 87-95.
23. Jasaitis Jonas, Šurkuvienė Sonata. Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistemos kūrimas.
Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2(7). Mokslo straipsnių rinkinys. – Šiauliai: Šiaulių
universitetas, 2006. – 203 p. – ISSN 1648-9098, p. 85-93.
24. Ясайтис Йонас, Шуркувене Соната. Новые функции неуробанизированных областей как
основные предпосылки стратегического планирования. Модернизация системы
государственного управления в Республике Казахстан: основные приритеты и механизмы
реализации. Материалы международной научной конференции, 27 октября 2006 г. Астана,
Академия государственного упрвления при Президенте Республики Казахстан, 2006. - 502 с. -
ISBN 9965-797-23-4, c. 486-492.
25. Jasaitis Jonas. Kaimo raidos pokyčių tyrimo integralumo problema. Lietuvos ūkio transformacija
1990-2005 metais. Ekonominės ir socialinės politikos studijos. Mokslinių straipsnių rinkinys (II). –
Vilnius: VPU leidykla, 2006. – 392 p. – ISBN 9955-20-105-3, p. 218-235.
26. Ясайтис Йонас. Региональные пребразования экономической деятельности и структура
населения сельских местностей – основные предпосылки планирования регионального
развития. Региональная экономическая политика: материалы Междунар. науч.-практ. конф., 4-5
мая 2006 г., Гродно (Belarus): ГрГУ, 2006. – с. 374. – ISNB 985-417-761-0, c. 90-96.
27. Ясайтис Йонас. Усиливающаяся роль общинного движения в модернизации системы
самоуправления. Общемировые тенденции эффективного государственного управленияю
Материалы международной научной конференции, 10 февраля 2006 г. Астана, Академия
государственного упрвления при Президенте Республики Казахстан, 2006. - 371 с. - ISBN 9965-
796-04-8, c. 12-18.
28. Jasaitis Jonas. Lietuvos kaimiškųjų vietovių ekonominės ir socialinės situacijos pokyčiai. //
Socialiniai tyrimai, Nr. 2(6), 2005, p. 31-42. ISSN 1392-3110.
29. Jasaitis Jonas. Naujoji emigracija iš Lietuvos į Jungtines Valstijas: gyvenimo kokybės vertinimas.
Transformacijos Rytų ir Centrinėje Europoje: mokslo darbai. Klaipėdos universiteto leidykla. 2004, p.
260-266. ISBN 9955-585-87-0.
30. Jasaitis Jonas. Lietuva - 2002. Kelio ieškojimas. 12-jo Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos
simpoziumo darbai. – Lemont, IL: 2003, p. 217.
31. Jasaitis Jonas. Naujausios bangos lietuvių imigrantai JAV. 12-jo Pasaulio lietuvių mokslo ir
kūrybos simpoziumo darbai. – Lemont, IL: 2003, p. 216.
32. Jasaitis Jonas. Jasaitis Jonas. Lietuvos tautinio švietimo sistemos atkūrimas. 10-jo Pasaulio lietuvių
mokslo ir kūrybos simpoziumo darbai. – Chicago, IL: 1997. - p. 38-47.
33. Jasaitis Jonas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla 1975-1995 metais. 9-jo Pasaulio lietuvių
mokslo ir kūrybos simpoziumo darbai. – V.: 1995, p. 427.

116
III. MOKSLO TAIKOMŲJŲ DARBŲ ATASKAITOS:

1. Lietuvos kaimo raidos stebėsena. Jasaitis Jonas, Kšivickienė Daiva, Pareigienė Lina ir kt. Vilnius:
Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2005, 118 p.
2. Mokymo, švietimo įtaka kaimo gyventojų verslumui, ūkių konkurencingumui. Naujų mokymo
krypčių identifikavimas. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Jonas Jasaitis (darbo vadovas),
Ramutė Naujokienė, Lina Kriščiūnaitė, Lina Pareigienė. V.: 2004, 150 p.
3. Vidurinių profesinių technikos mokyklų moksleivių kontingento atranka. Mokslinio tyrimo
ataskaita Pedagogikos mokslinio tyrimo institutui. – V.: 1988.
4. Darbininkų rengimas vidurinėse profesinėse technikos mokyklose. Mokslinio tyrimo ataskaita
Visasąjunginiam Profesinio techninio mokymo mokslinio tyrimo institutui. – Leningradas, 1987 (rusų
kalba).
5. Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistema. // Specialistų kvalifikacijos kėlimas. Mokslinio
tyrimo ataskaita Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutui . – V.: LUSTI, 1986.

IV. METODINIŲ LEIDINIŲ VERTIMAS BEI REDAGAVIMAS

1. I. Jarovojus ir kt. Techninių darbų uždavinynas. Mokymo priemonė mokytojams. Kaunas:

„Šviesa“, 1980. - 130 p. (Redagavimas)
2. V. Poliakovas ir kt. Mokinių darbinio mokymo ir auklėjimo tarpmokykliniuose gamybiniuose
kombinatuose metodika. Pagalbinė priemonė mokytojams ir gamybinio mokymo meistrams. Kaunas:
„Šviesa“, 1982. – 146 p. (Vertimas)
3. J. Borovkovas ir kt. Darbų mokytojo techninis žinynas. Pagalbinė priemonė mokytojams. Kaunas:
„Šviesa“, 1983. - 216 p. (Redagavimas)
4. B. Popovas. Mokykis meistrauti. Knyga IV-VIII klasių mokiniams. Kaunas: „Šviesa“, 1982 ir 1986
(Redagavimas). – 199 p.

V. PUBLICISTIKA
Nuo 1990 metų paskelbta per 460 straipsnių Lietuvos ir užsienio lietuvių spaudoje. Spaudai
rengiami du publicistinių straipsnių rinkiniai.
Periodiniai leidiniai, kuriuose paskelbti publicistiniai straipsniai:
1. Jungtinėse Amerikos Valstijose: „Draugas“ (išeivijos dienraštis), savaitraščiai: „Dirva“,
„Amerikos lietuvis“, „Lietuvių balsas“.
2. Kanadoje: „Tėviškės žiburiai“.
3. Lietuvoje: „Mokslo Lietuva“, „Atgimimas“, „Lietuvos aidas“, „Kauno diena“, „Šiaulių kraštas“,
„Šiaulių naujienos“, „Molėtų žinios“, „Tėviškės žinios“ (Kauno krašto laikraštis), žurnalas „Žemės ūkis.
Verslas“ ir kt. Internetiniai laikraščiai: „OMNI naujienos (Balsas.lt)“, „Bendruomenės.lt“,
www.demokratija.eu ir kt.
(Atnaujinta 2010-04-14)

117