Pirmas zvilgsnis

Tai buvo laikas kai svajojau galeti uzmigti. Mokykla, gal labiau skaistykla, jeigu jau noriu tai apibudinti tiksliau.
Jeigu egzistuoja budas atpirkti savo nuodemes, mokykla butu vienas is ju. Problema, kad as vis tik pradejau
prie to priprasti, kiekviena diena man atrodo vis labiau monotoniska ir neimanoma, kaip ir
praejusioji. Manau, kad man tai savotiskas budas miegoti, juk miegoti tai savotiska nejudri stadija tarp dvieju
judriu periodu. As ziurejau i tolimiausia kafeterijos siena, iskilusia nuo grindu iki palubes ir isivaizdavau vaizda,
kuris atsivertu, jeigu tos sienos nebutu.Tai buvo vienintelis budas per daug neisiklausyti i balsus, kurie zvimbe
mano galvoje lyg biciu avilys. Keli simtai balsu kuriu as nepazinojau ir kurie reke savo nuoboduli. Vos tik kas
nors pasirodo kieno nors mintyse, as tai matau ir girdziu anksciau nei jis pats, anksciau nei jis tai suvokia ar
pasako. Siandien visu mintys buvo uzimtos nereiksmingu vietiniu spektakliu- naujos mokines atvykimas i musu
mokykla. Buvo taip lengva girdeti ka jie galvoja... As maciau ta nauja veida visur, vis kartojantis daugelio
galvoje, apziurejau ji is visu pusiu. Paprasciausia, normali mergaite. Sujudimas, kuri nuleme jos atvykimas buvo
numatomas ir man atgrasus. Jau puse
mokyklos vaikinu, kaip avinu banda, isivaizdavo ja isimyleje vien del to, kad ji i juos pazvelge. Stengiausi kaip
galedamas ju negirdeti. Stengiausi susikaupti ties mano seimos : dvieju broliu ir dvieju seseru balsais.Jie jau
buvo priprate prie mano egzistavimo ju mintyse ir gana retai jausdavosi nejaukiai. As stengiausi kiek galedamas
ju nesiklausyti. Tikrai stengiausi, bet... As visada ir viska zinojau. Rozali galvojo, kaip visada, apie save. Ji
norejo matyti savo profili veidrodyje ir maste apie savo kuno idealuma.Rozali mintys buvo lyg dirbtinis tvenkinys
su labai jau mazai siurprizu. Emmetas kunkuliavo del sia nakti pralostu imtyniu Dzasperui. Jis stengesi buti
labai kantrus ir islaukti pamoku pabaigos pries reikalaujant revanso.Niekada nesijauciau pasalinis Emmeto
mintyse, nes jis niekad negalvojo ko nors , ko nepaskytu garsiai ar nepadarytu. Galbut jauciausi kaltas
skaitydamas ju mintis, nes visi turi minciu, kurias noretu nuslepti. Bet jeigu Rozali mintys buvo kaip dirbtinis
tvenkinys, tai Emmeto - lyg skaidrus, tyras ezeras. Na o Dzasperas-kentejo. As sulaikiau atodusi. "Edward'ai"
Alise kviete mane savo mintyse ir dabar as sutelkiau i ja visa savo demesi. Tai buvo tas pats jeigu ji butu
prasnekusi garsiai.As dziaugiausi savo vardu, nes siuo metu jis buvo senamadiskas ir neidomus, bet kai kas
nors galvojo apie
Edward'a, as automatiskai atsisukdavau.Bet si karta mano galva nesujudejo.Mes su Alise buvom priprate prie
privaciu pokalbiu. Taigi ir toliau spoksojau i siena pries save. "Ar jis vis dar laikosi ?" klause ji. As susilaikiau
nejudejes, kiti nieko nepajuto. Alises mintys buvo uzimtos Dzasperu, maciau, kad ji susirupinusi. "Ar gresia
pavojus?" Ji ieskojo artimoje ateity, monotoniskai islukstendama savo vizijas ir ieskodama priezasties mano
surauktiems antakiams.As letai pasuku galva i kaire, lyg apziurineciau plytas, po to I desine. Vienintele Alise
suprato mano judesius. Ji su palengvejimu nusiramino. "Perspek mane , jeigu kas." Si karta judejo tik mano
akys, i virsu link lubu, po to i apacia. "Aciu." As dziaugiausi, kad nereikejo atsakyti garsiai. Ka gi buciau
pasakes? Ner uz ka? Ne, sudetinga. As nemegau matyti Dzaspero pastangu susilaikyti. Negi tokia patirtis yra
tikrai butina? Kodel gi mes negalime buti saugus tol, kol jis nesugebes kontroliuoti savo troskulio ir isplesti limitu
taip kaip mes?Kodel flirtuoti su likimu?
Mes medziojome pries dvi savaites, bet mums nebuvo taip sunku kaip jam. Tik viena nepatogi situacija, jei kas
nors zmogisko praeitu pro sali, ar jei vejas padvelktu is blogos puses. Bet zmones gana retai praeidavo pro
mus. Ko gero ju instinktai jiems diktavo tai, ko nesutiko samone - mes buvome pavojingi.
Dzasperas dabar buvo tikrai pavojingas. Stai siuo momentu viena mergaite sustojo prie gretimo stalo
paplepeti su savo draugais. Ji greitu judesiu nusibrauke plaukus nuo kaklo. Radiatorius mums atsiunte jos
kvapa. As buvau priprates prie pojuciu, kurie uzplusta pajutus zmogaus kvapa: sausas skausmas gerkleje,
begalinis alkis skrandyje, visi raumenys automatiskai isitempia ir nuodas uzplusta visa burna.
Tai buvo kaip ir normalu, is iprocio netgi lengva ignoruoti. Tiesiog nelengva butent tuo momentu, bet as vis tik
isitempes stebejau Dzaspera, kuris reagavo taip, kaip ir as. Dzasperas leido sau pafantazuoti. Jis isivaizdavo
besistojantis, salia Alises, ir besiartinantis link mergaites. Isivaizduoja lengvai pasvirstantis i prieki, lyg noretu
kazka pakuzdeti jai i ausi ir leidziantis savo lupoms prisiliesti prie saldaus jos kaklo islinkimo. Jis jau isivaisdavo,
kaip siltas kraujas judejo po jos svelnia oda, jo skoni ir pojuti savo burnoje...
As stipriai spyriau i jo kede. Jis sutiko mano zvilgsni ir nuleido akis. Galejau girdeti jo geda ir pasipriesinima jo
mintyse. -Atsiprasau, -susnibzdejo. -Tu juk nieko blogo nebutum padares, -atsake Alise, svelniai ji ramindama.
-As buciau tai pamaciusi. As sulaikiau savo grimasa pries si mela. Mes turejome laikytis kartu, Alise ir as. Tai
tikrai nebuvo lengva, tarp minciu skaitymo ir ateities viziju. Buvome lyg monstrai tarp zmoniu. Mes saugojome
vieni kitu paslaptis. -Galbut tau padetu, jeigu galvotum apie juos kaip apie zmones, - pasiule Alise savo zemu
skambiu balsu, pernelyg greitai kad zmones suprastu ka ji sako tuo atveju, jeigu netycia netoliese atsirasu
zmogus, galintis mus isgirsti. -Jos vardas Witney. Ji turi maza sesute, kuria dievina. Jos mama buvo pakvietusi
Esmeja I svente, pameni? -Zinau, kas ji tokia, -sausai atsake Dzasperas. Jis nusisuko ir pradejo ziureti pro
maza langeli pastogeje, visa

1
savo poza rodydamas, kad pokalbis baigtas. Jis turetu eitipamedzioti sivakar. Tai jau buvo tikrai juokinga-
rizikuoti norintisbandyti savo limitus.Dzasperas turetu tiesiog apsiprasti sumintimi, kad jis ne toks atsparus kaip
mes ir mokytis istvermes.Sie pirmi iprociai neturetu trumpinti jo gyvenimo, jis negali testitaip ir toliau.
Alise lengvai atsiduso ir pakilo, pasiemusi savo maisto padekla (neliesta ), palikdama ji viena. Ji zinojo, kad jam
jau gana jospalaikymo. Netgi jeigu Rozali ir Emmeto santykiai buvoakivaizdziausi, Alise ir Dzasperas vienas kita
pazinojo geriau uzkitus.Lyg jie galetu skaityti vienas kito sieloje."Edward'as Cullen'as."Tiesiog refleksas.
Pasukau galva ton pusen, kur nuskambejomano vardas, kazkas galvojo apie mane.Viena trumpa sekundesdali
mano akys sutiko tas akis, placiai atvertas, sokoladinesspalvos, zmogiskas akis sirdeles formos blyskiame
veide. Assiuos bruozus jau pazinojau, netgi jei pats dar nebuvau mates. Jibuvo visu mokyklos mokiniu mintyse.
Naujoke, Izabella Swan.Miestelio policijos sefo dukra, atvykusi gyventi del pasikeitusiossituacijos. Bella. Ji
pataisydavo visus, kurie kreipesi i ja pilnu
vardu. Nuobodziaudamas nukreipiau zvilgsni kitur. Manprireike geros sekundes suprasti, kad tai ne ji galvojo
manovarda."Zinoma, ji jau pastebejo Cullen'us," - isgirdau tesiant pirmasiasmintis.Dabar jau atpazinau si balsa.
Dzesika Stanley - jau kuris laikas jimanes nevargino savo vidiniais issireiskimais. Koks budavopalengvejimas,
kai jos mylimasis neuzimdavo visu minciu ! Jaubuvau iprates beveik visada matyti jos svajones,
kokiosjuokingos jos bebutu.Kai kada tikrai noreciau jai isaiskinti, kas
is tikro nutiktu, jeigu mano lupos, mano paslepti dantysatsidurtu netoli jos.Jeigu staiga pasigirstu tylavietoj jos
kvailusvajoniu... Isivaizduojant jos reakcija as beveik nusisypsojau."Gal ir gerai," tese Dzesika, "Ji tikrai negrazi.
Nesuprantu, kodelErikas taip i ja spokso, arba Maikas..."Galvodama apie pastaraji ji susirauke. Maikas
Njutonas, josnaujasis isrinktasis, kuris iki siol ja visiskai ignoravo.Berods jis
nebuvo toks beviltiskas naujosios mokines atzvilgiu. Vel taspats ispudis vaiko su nauju zaislu... Tai nustate
rimta ribaDzesikos mintyse, net jeigu ji stengesi atrodyti geranoriskanaujokes atzvilgiu, pasakodama jai apie
mano seima. Naujokeko gero uzdave pora klausimeliu apie mus."I mane taip pat visi ziuri"- galvojo patenkinta
Dzesika. -"Kaipnepasiseke, kad Bella bus dviejose bendrose pamokose su
manim. Galiu kirsti lazybu, kad Maikas klausines apie ja."Bandziau uzblokuoti ta idiotiska vidini plepejima ir
isstumti ji issavo galvos, kol Dzesikos nenuosirdumas ir tusti apmastymaineisvare manes is proto.
-Dzesika informuoja naujoke Swan apie nesvarius Cullenuseimos baltinius. -Sumurmejau Emmetui, kad ji
prablaskyciau.Jis prunkstelejes linktelejo."Tikiuosi, ji gerai pasistengs." -Pagalvojo jis.-Be jokios fantazijos, siaip
jau. Tik siokia tokia uzuomina apieskandala. Be jokios baimes, net truputi nusivyliau.-O naujoke? Ji taip pat
nusivyle tokia svaria istorija?As bandziau isgirsti, ka naujoke, Bella, galvojo apie mus.Ka ji mate, ziuredama i
keista seima, kuriu oda balta lyg kreida,kuriu vengia visi mokiniai? Cia buvo lyg ir mano atsakomybeissifruoti jos
nuomone. Buvau lyg ir musu seimos sargas. Jeikam nors kiltu itarimu, galejau is anksto perspeti saviskius,
kadgaletume greitai pasisalinti. Retkarciais taip nutikdavo -kokszmogiukstis, persiskaites knygu ir prisiziurejes
siaubo filmu,pradedavo mus isivaizduoti monstrais. Dazniausiai jie klysdavo,bet mes persikraustydavome, kad
isvengtume bereikalinguitarimu ir snipinejimo. Labai retai pasitaikydavo, kad zmonesatspedavo tiesa. Bet mes
jiems neduodavome laiko patikrintisavo hipotezes.Mes paprastai ir greitai isnykdavome, palikdamijiems tik
miglotus prisiminimus.Negirdejau visiskai nieko, stengiausi klausytis salia Dzesikosnenustojancio nuobodaus
monologo esanciu minciu.Lyg saliajos visiskai niekas nesedetu. Kas gi tokio nepaprasto buvo tojemergaiteje?
As zvilgtelejau i ja, beveik ismustas is veziu,klausydamasis ka mano islavinti jutimai man atskleis. Tai buvo
kazkas naujo, ko dar niekad nesistengiau padaryti.Dar viena karta mano zvilgsnis sutiko gilias sokoladines akis.
Jisedejo ten pat kur ir anksciau, ziuredama i musu seima. Itariu,kad tai visai normalu, kadangi Dzesika ir toliau
beviltiskaiplepejo apie mus. Ji turejo galvoti apie mus, tai logiska.Bet as negirdejau netgi menkucio
snabzdesio.Staiga jos skruostai nusidaze nuostabia rausva spalva ir jinuleido susigedusi akis, lyg kas ja butu
prigaves nemandagiaispoksant. Laimei, Dzasperas vis dar dairesi pro langa.Nenoreciau net isivaizduoti koki
efekta turetu jos nurausvinti skruostai jo kontrolei.Jos emocijos taip puikiai matesi jos veide, lyg butu istasytos
antkaktos: nuostaba, lyg ji nujaustu kokie mes skirtingi, ji ir as,kokia gili praraja mus skiria, smalsumas, vis dar
besiklausantDzesikos tauskalu, ir dar kazkas... Susizavejimas? Tai nebutupirmas kartas. Jiems mes buvome
nuostabus, musu taipgeidziamoms aukoms. Ir galiausiai nejaukumas, gal todel, kadpamaciau ja i mane
beziurint.Kaip bebutu, nors jos mintys buvo aiskiai iskaitomos josstulbinanciose sokoladinese akyse, as
negirdejau nieko, tik tylais tos vietos, kur ji sedejo. Visiskai nieko.Jau pradejau susirupinti. Taip dar niekada
nera nutike. Gal kassu manim negerai? Pyktelejes , pradejau klausytis atidziau. Visibalsai, kuriuos buvau
izoliaves, staiga atgijo mano galvoje."Paklausiu kokia muzika ji megsta. Gal butu proga pasneketiapie ta nauja
CD,"- GalvojoMaikas Njutonas, sedintis pora stalutoliau nuo Bellos Swan ir vis i ja beziurintis."Tik paziurek i ji,
vis dar tebespokso. Negi jam negana, kadpuse mokyklos merginu krenta jam po kojom...?"- Erikas Jorkistaip
pat domejosi Bella."Tikrai slykstu. Gal ji kokia izymybe, ar ka? Netgi Edward'asCullen'as spokso..."- Lauryn
Makoj pavydas matese net josveide. -"Ir dar Dzesika nori pasirodyti su savo nauja drauge,tikras pokstas..."
-toliau saude jos sarkastiskos mintys."Galiu lazintis, kad sito jau visi jos klause, reiktu rasti ka
norsoriginalesnio..." - galvojo Asley Dowling."Galbut ji bus Ispanu kalbos pamokoj..." - tikejosi Dziun Risard."Dar
tiek daug siandien reikia padaryti. Tikras galvosukis. Ir dartas anglu kontrolinis... galbut mama..." - tai buvo
AndzelaVeber, rami mergaite su savo isskirtinai geromis mintimis.

2
Vienintele prie stalo neapsesta Bellos Swan.Galejau girdeti juos visus, visas nereiksmingas mintis, viska, kastik
sauna jiems i galva. Bet nicnieko is naujokes suisraiskingomis akimis. Zinoma, galejau girdeti ka ji
sakebekalbedama su Dzesika. Man nereikejo skaityti minciu, kadgirdeciau jos tylu bet skaidru balsa valgykloje.-
Kas jis, tas vaikinas sviesiai rusvais plaukais? - paklause,negaledama susilaikyti nezvilgtelejusi i mane akies
krasteliu irgreitai nusisukdama pamaciusi, kad vis dar i ja tebeziuriu.Tikejausi, kad isgirdes jos balsa, galesiu
atpazinti ji jos mintyse,bet gavau labai greitai nusivilti. Paprastai zmoniu mintys buvoto paties gaso kaip ir ju
balsai, bet si drovi tyla ir tas balsas...Buvau tikras kad valgykloje jo nera, cia buvo gal simtas minciu,bet tikrai ne
jos, tuo as buvau tikras.Kazkas visiskainauja."Ach... Sekmes, kvaisa."- Pagalvojo Dzesika pries atsakydama.-
Edward'as. Jis nuostabus, bet tik be reikalo sugaisi laika. Jam,berods, musu merginos per prastos.As greit
nusisukau, negaledamas sulaikyti sypsenos. Dzesika irjos klases drauges net neisivaizdavo, kaip joms
pasiseke, kadmanes nedomina nei viena is ju. Su siom mintim staiga pajutaunora, kurio tuoj pat nesupratau.
Tai buvo susije su piktomisDzesikos mintimis, apie kurias naujoke ne nenumane. Staigapajutau nenumaldoma
nora isiterpti tarp ju ir apginti Bella nuojos nesvariu minciu. Koks keistas jausmas! Noredamas suprasti,is kur
staiga sis noras, vel pazvelgiau i mergaite.Gal tai buvo giliai pasleptas savisaugos instinktas - stipriejisaugo
silpnuosius? Ji tikrai atrode silpnesne uz kitus. Jos blyskioda buvo beveik permatoma, lyg noretu apsaugoti jos
kuna nuoisoriniu pavoju. As galejau matyti jos kraujo ritmiska pulsavimablyskiose venose per jos balta oda. Bet
reiketu nukreipti demesikita linkme. As stengiausi buti geras gyvenime, kuri pasirinkau,bet buvau taip pat
istroskes kaip ir Dzasperas, ir nebuvo jokiokompromiso su sia saldzia pagunda.Ji ko gero net nezino, kad tarp
jos rudu akiu susimeta mazyte
raukslele.Tai tikrai labai erzina. As galejau aiskiai matyti kaip ji stengiasi likti ramiai sedeti, snekuciuotis su
nepazistamais, vis dar bunantdemesio centre. Galejau nuspeti jos nejaukuma is to, kaip ji vis
istiesindavo pecius, lyg tiketusi blogo poksto bet kuriuo metu.Bet galejau tik nuspeti, matyti, isivaizduoti. Nebuvo
niekoisskyrus tyla is sios nepaprastos mergaites. Negalejau niekoisgirsti. Kodel?
-Einam? -paklause Alise nutraukdama mano minciu eiga.Nusisukau nuo mergaites veido su palengvejimu.
Nenorejau irtoliau sitaip nieko nepasiekti, tai jau pradejo mane nervinti. Ir
neisaiskintoms mintims vien del to, kad jos negirdziu. Nerajokios abejones, kad kai isgirsiu jos mintis - o as jau
tikrai rasiukaip jas isgirsti - jos pasirodys tokios pat bereiksmes kaip ir visukitu zmoniu. Tai tikrai nebuvo verta
dramblisku pastangu.-Ar naujoke jau spejo issigasti musu kaip ir visi kiti? -paklause
Emmetas, vis dar belaukiantis atsakymo i savo klausima.Tik kilstelejau pecius. Jis nebuvo taip susidomejes,
kadklausinetu toliau. As taip pat netureciau buti susidomejes. Mespakilom ir isejom is kafeterijos.Emmetas,
Rozali ir Dzasperas buvo vyresnese klasese, po kuriassuskubo issivaikscioti. As vaidinau jaunesni uz juos.
Taigisliauziau i pazangiosios biologijos kursa ruosdamas savo mintis
nuobodybei. Tai buvo mokytojo Banerio pamoka, ganavidutinio intelekto zmogaus, sunkiai besiskiriancio su
savoknygomis. Daug kas nustebtu suzinoje, kad jis turi doktorato
laipsni.Klaseje atsisedau i savo vieta ir paruosiau savo knygas -josetikrai nera nieko, ko as nezinociau. As
buvau vienintelismokinys sedintis vienas savo suole. Jeigu zmones ir nebuvogana suvokus, kad suprastu jog jie
manes prisibijo, jusavisaugos instinktas vis dar buvo gana aktyvus. Klase rinkosipamazu. As supavausi ant
savo kedes ir tingiai laukiau pradzios.Vel be galo troskau galeti numigti. Vis galvojauapie naujoke,kai Andzela
Veber ja palydejo per klase, jos vardas prikaustemano demesi."Bella tokia pat drovi kaip ir as. Zinau, kad
siandien jai labaisunku. Noreciau jai pasakyti ka nors paguodziamo, bet ko gerotai nuskambes kvailai.""TAIP"
-vos nesusuko garsiai Maikas besisukdamas savo
kedeje, kad geriau pazvelgtu i praeinanciaja.Vis dar nebuvo nieko naujo is ten, kur stovejo Bella. Tuscias
tarpas ten, kur turejo buti jos mintys tikrai mane erzino. Jiprisiartino, praeidama pro mane iki mokytojo stalo.
Vargse,vienintele laisva vieta buvo salia manes. As jau supratau, kad jigaus sestis salia ir pastumiau savo
knygas i sali. Tik abejojau arjai tikrai patiks... Ji cia buvo ilgam semestrui, bent jau sioje
klaseje. Galbut, galvojau as, galesiu issifruoti jos paslaptis, kai jibus salia manes. Ne todel, kad man reiketu buti
netoliese, irtikrai ne todel, kad galeciau isgirsti ka nors, del ko vertastengtis.
Bella praejo vejo srove, kuris padvelke tiesiai i mane.Jos kvapas tiesiog trenke i mane, kaip lazda i pasirdzius.
Kogero neegzistuoja zodziai nusakyti, kokia jega trenke mane siuomomentu.Manyje neliko nieko zmonisko.Ne
laselio zmoniskumo. Bet visdar as bandziau atgauti sveika prota.As tapau medziotoju, ji - mano auka.
Egzistuoja tik si tiesapasaulyje. Nebuvo ir pilnos klases mokiniu, jie tik antraeilisdalykas mano mintyse. Jos
minciu tylos paslaptis jau pamirsta.Bet kokiu atveju jos jau nebeturejo reiksmes, vis tiek jai jauneliko daug laiko
galvoti.As buvau vampyras, jos kraujas kvepejo skaniau uz bet kokimano uosta per 70 metu.As niekada net
negalvojau, kad tokskvapas gali egzistuoti. Jeigu buciau zinojes, jau labai seniaibuciau jo ieskojes. Issukuociau
visa planeta sukomis, kad jirasciau. As jau galejau isivaizduoti jos skoni.Troskulys degino mano gerkle tikra
ugnimi. Mano burna buvosilta ir sausa. Nuodu anpludis nepakeite siu pojuciu. Manopilvas reke is alkio
akomponuodamas troskuliui. Manoraumenys isitempe, pasiruose suoliui.Tepraejo vos kelios sekundes, o ji vis
dar tebestovejo ten, po
vejo suoru.Siuo momentu ji pazvelge i mane. Labai skubiai. Musu akyssusitiko ir jos akyse izvelgiau savo
atvaizda. Galejau matytikoks sokas uzpludo jos bruozus, matyti, kaip ji atsisveikina sugyvenimu viena

3
akimirka.Ji negalejo to lengvai nuslepti. Kai ji issifravo mano veidoisraiska, kraujas vel supludo i jos skruostus,
suteikdamas josodai graziausia spalva kokia tik buvau mates. Jos kvapas skleidetirsta ruka aplink mano galva.
Vos vos galejau pagalvoti apie kanors kita. Mano mintys pasiuto, pykdamos, versdamos maneprarasti
kontrole.Ji ejo truputi greiciau, lyg butu supratusi, kad jai reikia begti.Skubedama suklupo. Ji pasvyravo ir
kniubtelejo priekin, vosneuzgriudama mergaites, kuri sedejo pries ja. Pazeidziama,silpna. Net labiau nei
paprastas zmogus.Pasistengiau susikaupti ties jos veidu ir pamaciau kai ka, kasman nepatiko. Pamaciau savo-
pabaisos atvaizda, pabaisos, kurisgyvavo 10 metu ir kuri as nugalejau. Kaip lengvai dabar jisislindo i
pavirsiu.Jos kvapas ir vel mane apraizge,issklaidydamas mano mintis irbeveik nubloksdamas mane nuo
kedes.NE.Mano ranka uzciuope stala kol bandziau atgauti savikontrole.Medis nepalengvino mano nastos.
Mano pirstai sutraiskepavirsiu pries atsileisdami, palikdami anspaudus ant stalopavirsiaus.Panaikinti irodimus.
Tai musu isgyvenimo taisykle. Greitaipanaikinau ispaudu forma pirstu galais. Neliko nieko, tik duobestale ir
kelios nuolauzos ant zemes.Sunaikinti irodymus, visuomeninius nuostolius...Zinojau, kas dabar nutiks. Mergaite
atsises salia manes, asnoresiu ja uzmusti.Kaip ir visus nekaltus sioje klaseje: 18mokiniu ir viena mokytoja, kuris
nepajegs pabegti matydamas,kas cia darosi.Dvejojau ka gi as darysiu. Net kai buvau tikras zveris,
niekadanepridariau tokiu slykstybiu. Niekada nezudziau nekaltu, pervisus astuonis desimtmecius. Dabar
ketinau isskersti 20.Pabaisos atvaizdu veidrodyje pasibaisejau.Net jei viena mano dalis baisejosi monstru, kita
vis tik kureplana.Jei pirma nuzudyciau mergaite, po to tureciau daugiausia 15-20sekundziu, kol kas nors
sureaguos. Gal ilgiau, jeigu jie butu perleti suprasti, kas cia vyksta. Ji neturetu laiko susukti ar pajustiskausma,
as jos nezudysiu ziauriai. Jei tik galiu gauti mergaite irjos taip skaniai kvepianti krauja. Po to reiketu sutrukdyti
jiemsissibegioti. As nesijaudinau del langu - pernelyg aukstai irpernelyg mazi pasprukti. Tik uzblokuoti vienas
duris ir visi busuzspeisti. Bus ilgiau ir sunkiau juos visus uzmusti kai jie buspersigande ir issibarste po visa
klase. Tai nera neimanoma, betdaugelis lakstys ir reks. Kas nors gali isgirsti... Ir as privalesiuuzmusti dar
daugiau nekaltu, nei planavau. O jos kraujas atsaltu
kol zudysiu kitus...Jos kvapas mane nubaude ir mano burna uzsivere su diegianciasausuma.
Taigi, visu pirma liudytojus.Planavau tai be perstojo savo mintyse. Buvau klases vidury,vidurines eiles gale.
Visu pirma imsiuos desiniuju. Galeciausutvarkyti per 4-5 sekundes. Neturetu buti labai triuksminga.
Desiniesiems labai pasiseks - jie nespes pamatyti pavojaus. Poto pereiti i pirma eile ir imtis kairiuju. Daugiausia
penkiossekundes sunaikinti likusia klase. Gana daug laiko, kad Bella
Swan suprastu kas jos laukia. Uztenkamai laiko, kad spetuissigasti. Uztenkamai laiko, kad sokas, jeigu jos
nenutildys, taiprivers rekti. Vienintelis riksmas , kuriuo ji neprisikviespagalbos...As giliai ikvepiau ir jos kvapas
iskriejo i mane lyg visaniokojanti ugnis, nudeginanti mano krutine ir sunaikinantipakeliui visa mano gera valia.Ji
pasisuko. Po keliu sekundziu ji jau sedejo salia manes.Pabaisa saldziai nusisypsojo.
Kazkas uzverte savo sasiuvini kaireje. Nenorejau zinoti kasbuvo tas prakeiktas zmogiukstis. Bet sis gestas
atsiunte mannormalaus oro gusi. Viena trumpute sekunde vel galejaunormaliai mastyti. Sia trumpute sekunde
pamaciau du veidusviena salia kito.Pirmasis buvo mano, na tiksliau tai , kas as buvau pries daugmetu: krauju
pasruvusios akys pabaisos, kuris nuzude tiek daugzmoniu, kad net pats nebegali suskaiciuoti. Racionalios
irpagristos mirtys. Zudziau zudikus, buvau pats baisiausiaszudikas pasaulyje. Tai buvo geras argumentas,
bandziau patssave itikinti. Tai buvo kompromisas su manim paciu. As geriauzmoniu krauja, bet tik paciu
blogiausiu, kurie tikrai nusipelnemirties bausmes. Mano aukos dazniausiai turedavo maziauzmoniskumo negu
as pats.Antrasis veidas buvo Karlailo.Tarp siu veidu nebuvo nieko bendra. Kaip diena ir naktis.Nebuvo jokios
priezasties, kad mes butume panasus.
Karlailas nebuvo tikras mano tevas. Musu veidai buvo visiskai
nepanasus. Vienintelis panasumas buvo musu blyski oda,atspindys to, kas mes buvome. Visi mes turejome
balta ir saltaoda. Musu akiu panasumas -tai jau kitas reikalas, tai musugyvenimo budo pasirinkimo atspindys.
Vis tik, netgi jei pradiniopanasumo nebuvo, mano veidas po truputi pradejo atspindeti joveida, rezultatas priimto
sprendimo pries 70 metu ir niekada joneissizadejus. Mano bruozai nepasikeite, bet jie buvopazenklinti gerumo
israiska. Uzuojauta iskreipe mano lupas irtikra kantrybe atsispindejo mano akyse. Mazutis pagerejimas,kuris
greitai pradingo pabaisos, kuriuo as buvau veide. Po keliuakimirku mano veide jau nebebus nieko, kas
atspindetu tuos 70susilaikymo metu, praleistu su mano kureju, mokytoju, tevutapusiu Karlailu.Mano akys vel
taps kruvinai raudonos, ir jau nebebus tarp musujokio panasumo.Mano mintyse, Karlaislio akys manes neteise.
Zinojau, kad jisstengsis pamirsti, ka as padariau, jis mane mylejo, zinojo, kad asesu geresnis nei kadaise
buvau. Ir jis vis dar trosko mane myleti.Kaip noreciau jam irodyti, kad jis teisus.Bella Swan jau isitaise ant kedes
salia manes. Ji krestelejo galvakazkaip neuztikrintai - gal bijojo ? -ir jos kvapas vel apsvaiginomane.Norejau
irodyti tevui, kad jis klydo. Skausmo kamuolys veltrenke i mane, kaip ir deginanti sausuma gerkleje.
Pasislinkaunuo jos, atgrasus, pasislykstejes monstru, kuris trosko zudyti.Kodel ji cia atvyko? Kogel ji
egzistuoja? Kodel ji turejosugriauti ta truputi taikos, kurios as turejau siame ne-gyvenime?Kodel si butybe is
viso gime? Ji ko gero nori, kad numirciau.Nusisukau nuo jos, staiga apimtas nesuprantamos neapykantos.Kas
buvo si butybe? Kodel taip nutiko man? Kodel dabar?Kodel as tureciau viska prarasti vien todel, kad ji
sugalvojo atvykti gyventi butent cia? Kodel ji cia?As nenorejau buti pabaisa! Nenorejau iszudyti klases, pilnos

4
nekenksmingu zmoniu. Nenorejau prarasti visko, ka gavaubesiaukodamas sitiek metu. Nenorejau. Norejau buti
savimi.Kvapas jau pradejo tapti tikra problema. Ta baisi jos kraujoskonio iliuzija. Jeigu tik butu koks budas
atsilaikyti... Jei velpadvelktu normalaus oro gusis ir prasviesintu mano mintis...
Bella Swan nubrauke savo plaukus mano pusen.
Gal ji isprotejo? Lyg skatintu pabaisa. Lyg tyciotusi. Jeigu tuojpat negausiu gaivaus oro gusio, viskas labai
greitai bus baigta.Cia, zinoma, nebuvo tarnaujancio vejo, bet gal as galiupabandyti nekvepuoti. Sulaikiau ora,
kuris verzesi i manoplaucius. Tuoj pat atejo palengvejimas, bet rizika vis dar buvocia pat. Prisiminimas apie jos
kvapa ir isivazduojama skoni visdar sklande aplink mane. Ilgai tverti tikrai negalesiu. Bet galbutgaleciau
susilaikyti viena valanda? Viena trumpute valanda? Tiktam, kad galeciau dingti is sios klases, pilnos potencialiu
auku.Jeigu tik galeciau susilaikyti sia viena valanda...Buvo tikrai nepatogu visiskai nekvepuoti. Mano kunui
nereikejooro, bet tai buvo priesingybe mano instinktams.Tokiosenervingose situacijose as pasitikejau savo
uosle labiau nei kitaispojuciais. Tai buvo ir medziokles budas, uosle visadaperspedavo apie artejanti pavoju. As
tikrai neatrodziau tokspavojingas, koks is tikro buvau. Kaip bebutu, buvo nepatogu,bet imanoma kentet. Kenteti
jos kvapa ir negaleti suleisti dantu ijos toki liekna kakla, i ta beveik permatoma siluma pulsuojanciaoda, dregme,
jos sirdies pla...Valanda! Tik viena valanda. Stenkis negalvoti apie jos kvapa irskoni.Mergaite sedejo tyliai,
pasvirusi i prieki, prisidengusi savoplaukais kurie liete jos knyga. Per juos negalejau matyti josveido ir skaityti
jos giliose skaidriose akyse. Gal ji tycia slepesiuz savo plauku? Slepe savo akis? Drovejosi? O gal slepe
savopaslaptis?Ankstesnis mano susierzinimas del jos minciu tylos buvo labaisilpnas palyginti su didziuliu noru
jos neapkesti, kuris staigamane apeme. As nekenciau sios moters - vaiko atsisedusios saliamanes, napkenciau
taip pat smarkiai kaip ir stengiausi isliktisavuoju as, nuslepti monstra manyje, laikytis meiles savoseimai, kaip
tiek metu stengiausi tapti kuo nors geresniu. Josnekesti, del to nepakenciamo kvapo man siek tiek padejo.
Taip,mano susierzinimas buvo silpnesnis, bet ir jis man padejo.
Laikiausi isikabines siu neigiamu emociju, nes jos padejo mannegalvoti apie begalini geisma paragauti jos
skonio...Neapykanta ir susierzinimas.Ir kai si valanda galu gale baigsis... Ji dings is sios klases. Na ir
kas tada? Gal galeciau susipazinti: " Sveika, as vardu Edward'asCullen'as. Gal galeciau palydeti tave i sekancia
pamoka?"Zinoma, ji sutiktu, vien is mandagumo. Netgi jei ji manes jauprisibijojo, kaip as tikejausi, ji elgtusi
pagal visas etiketotaisykles eidama salia manes. Butu gana lengva ja nuvesti bloga
kryptimi. Galeciau rasti priezasti priartinti ja link misko, kurisdriekesi nuo pat mokyklos masinu stovejimo
aiksteles, galeciaupasakyti, kad pamirsau reikiama knyga masinoje... Ar kas norspastebetu, kad buvau
paskutinis ja mates asmuo? Kaip visadalijo: du vienodi lietpalciai neatkreiptu niekieno demesio. Beda
ta, kad siandien as nebuvau vienintelis mokinys mokykloje,kurio mintys uzimtos jos vaizdu, as jau tikrai ta
zinojau. MaikasNjutonas stebejo kiekviena jos judesi. Ji buvo tikrai pasimetusi,kaip butu buves bet kuris is ju,
kaip as ir tikejausi priesuzuosdamas jos nuostabu kvapa, kuris istryne visas logiskasmano mintis. Maikas tikrai
pastebes, kad as isejau su ja. Jeigujau galiu islaukti valanda, gal galeciau islaukti ju dvi?Pries nepakeliama
deginanti jausma as dvejojau.Ji griztu i tuscius namus, sefas Swan'as dirba kiekviena diena.Zinojau , kur ja
rasti, as puikiai zinojau, kur gyvena visi siomiestelio gyventojai. Jos namas buvo salia tankaus misko, bejokiu
kaimynu... Net jei ir spetu surikti, niekas jos ten neisgirstu.
Tai butu atsakingas budas isspresti visa si reikala. As iskentejaunegerdamas zmoniu kraujo septynis
desimtmecius. Jeigunekvepuosiu, galeciau istverti dvi valandas. Ir kai galu gale jibus viena, niekas negales jai
padeti. Ir niekas man nesutrukdysvykdyti savo plana, palingavo galva monstras mano mintyse.Apsidziaugiau
rades iseiti nesunaikinti astuoniolikos kitugyvybiu savo kantrybes pagalba. Nenorejau buti labai ziaurus
jazudydamas.Kad ir kaip jos nekenciau, zinojau, kad mano neapykantanebuvo teisinga. Zinojau, kad is tiesu
nekenciau saves, o ne jos,ir kad nekesiu saves dar labiau po to, kai ji bus jau mirusi.Taip ir slinko valanda, kol
as kuriau planus, kaip ja nuzudysiu.Stengiausi negalvoti kaip tai is tikro vyks. Pagunda buvo tikraibe galo
didele. Tikrai prarasiu kontrole ir vis tik iszudysiu visaklase. Kol kas stengiausi tik kurti strategija, nieko
daugiau.Susivaldysiu valandai.Vieninteli karta, beveik pamokos pabaigoje, ji zvilgtelejo i manepro savo plauku
uzuolaida. Jutau nepagrista neapykantadeginant mane is vidaus kai sutikau jos zvilgsni ir kai pamaciausavo
atspindi jos issigandusiose akyse. Kraujas vel uzpludo josskruostus pries jai pasislepiant uz savo plauku
uzuolaidos, ir asvos nepralaimejau vidines kovos.Nuskambejo skambutis. Isgelbeti skambucio- tiesiog
juokinga.Mes buvom isgelbeti. Ji nuo staigios mirties cia ir dabar, as nuomonstro kuriuo vos netapau, kurio
bijojau ir kuriuo niekadnenorejau tapti.Negalejau iseiti taip ramiai kaip norejau ir dingau is klases kaipstrele. Jei
kas nors pastebejo mane tuo momentu, tikrai turejosusidometi mano judesiais. Bet niekas i mane net
nepazvelge. Jumintys buvo apie mergaite, kuri buvo taip arti mirties visa siavalanda.
Pasislepiau savo masinoje. Labai nemegau galvoti, kad esupriverstas sleptis. Jauciausi tikras bailys. Bet siuo
atveju gavaupripazinti, kad esu bailys. Kol kas dar neatgavau savitvardos,kad galeciau vel isimaisyti tarp
zmoniu. As taip stengiausisusikaupti, kad neuzmusciau vieno is ju, kad beveik nebeturejaujegu priesintis bet
kuriam is ju. O tai jau butu nuostoliai. Jeidabar pasiduociau monstrui, tai jau butu tikros skerdynes.Ijungiau
muzika, kuri visad mane ramindavo, bet dabar nedaugji man tepadejo. Bet sviezaus ir tyro oro kiekis siek
tiekpalengvino mano kancia. Vis dar puikiai jauciau ir prisiminiauBellos kvapa, bet tyras oras truputi pagyde si
uzkretima.Normalios mintys grizo ir galejau vel pradeti logiskai mastyti.Galejau vel pradeti kovoti, priesintis tam,

5
kuo nenorejau tapti.Netureciau eiti pas ja. Netureciau jos zudyti. Juk buvauracionalus, blaiviai mastantis
padaras ir galejau rinktis.Pasirinkimas visada yra. Klaseje to nejauciau, bet dabar tai jautoli. Galbut jeigu labai
saugociausi ir vengciau jos mannereiketu keisti gyvenimo budo. Juk mano gyvenimas buvo taipsuorganizuotas,
kaip man reikejo, ir man tai patiko. Kodel tureciau leisti kazkam taip beviltiskam ir taip gundanciam visatai
sugriauti?Netureciau nuvilti savo tevo. Netureciau jaudinti ir skaudintisavo mamos. Nes visa tai i seima mane
priemusia moteri tikrai
iskaudintu. Esmeja buvo tokia svelni, rami ir mylinti. Iskaudintitokia moteri kaip Esmeja yrapaprasciausiai
neatleistina.Kokia ironija, juk taip norejau apsaugoti gleznute Bella nuopiktu Dzesikos minciu. As ko gero esu
paskutinis padaras siojezemeje, galintis pretenduoti i jos apsauga. Siuo metu jai tikraipraverstu apsauga pries
mane pati.Kur gi dingo Alise? Negi ji nemate ateities viziju, kaip as zudauBella visais imanomais budais? Kodel
ji vis dar neatskubejoman pagalbon? Mane atkalbeti arba padeti sunaikinti irodymus,kaip jai labiau patiktu...
Negi jos mintys taip uzimtos Dzasperoproblemomis, kad ji nepamate maniskiu? O gal as buvaustipresnis nei
maniau? Gal as nesiruosiau jos zudyti?Ne, puikiai zinojau, kad tai netiesa. Alise per daug
susirupinusiDzasperu.Isiklausiau ta kryptimi, kur ji turejo buti, anglu kalbos pastatokryptimi. Ilgai neuztruko
isgirsti taip pazistama balsa. As buvauteisus. Visos jos mintys buvo apie Dzaspera ir galimus jopoelgius
kiekviena akimirka.Tikejausi, kad galesiu paklausti jospatarimo ir tuo paciu metu nenorejau, kad ji suprastu ka
as galiupadaryti, kad ji nepamate skerdyniu, kurias planavau visavalanda.Nauja ugnis uzliejo visa mano kuna:
geda. Nenorejau, kad betkuris is ju suzinotu, ka planavau. Jeigu galeciau isvengti BellosSwan, jei galeciau
susivaldyti jos nezudydamas - pabaisa mano
viduje sugrieze dantimis - niekas nieko nesuzinotu. Jei tikgaleciau isvengti jos kvapo...Kaip bebutu, turejau
pabandyti. Turejau galimybe pasirinkti.Turejau irodyti, kad esu toks, koki mane mate Karlaislas.Paskutine
pamoku valanda ejo i pabaiga. Nusprendziau pradetivykdyti savo nauja plana nieko nelaukdamas. Vis geriau,
neisedeti masinoje, kur ji gali praeiti pro sali ir vel sugriauti visusmano planus. Vel pajutau nepateisinama
neapykanta taimergaitei. Nekenciau to, koki poveiki ji man dare. Tai, ka ji
mane priverte jausti buvo tikrai nepakenciama.Greitu zingsniu - gal pernelyg greitu, bet liudininku nebuvo
-zengiau link pavaduotojo kabineto. Bellai Swan nebuvo jokiospriezasties ten pasirodyti. Ji ko gero vengs
manes kaip maro.Kabinetas buvo tuscias, sedejo tik sekretore. Ji nepastebejo mano tylaus pasirodymo.-Ponia
Cop?Moteris su nenormaliai raudonais plaukais pakele nustebusias
akis. Jie visi nustebdavo mus pamate kai to nesitikedavo. Musbuna sunku pamirsti viena karta pamacius.-Ak, -
susnibzdejo ji truputi nervingai.Jos ranka greitai perbrauke per svarkeli, islygindama rauksles."Tai kvaila,"-
galvojo ji, -"Jis beveik tokio pat amziaus kaipmano sunus. Pernelyg jaunas, kad taip apie ji galvociau."-Sveikas
Edward'ai. Kuo galiu padeti? - paklause sumirksedama
uz storu savo akiniu.Tikrai nepatogu, bet as mokejau sugundyti, kai to reikejo. Taibuvo lengva nuo tada kai
ismokau, kokiu tonu kreiptis ir kokiaveido israiska naudoti. Palinkau i prieki, sutikdamas jos zvilgsni
lyg pasinerciau i jos rusvas akis be jokio gilumo. Jos mintys jauleke suoliais. Bus tikrai lengva.-Gal jus
galetumete man padeti su mano pamoku tvarkarasciu? -istariau svelniu balsu, kuri naudodavau, kai
nenoredavauisgasdinti zmoniu.Jos sirdis pradejo plakti greiciau.-Zinoma, Edward'ai, ko tiksliai tau reiketu?"Per
jaunas, per jaunas..." - vis kartojo mintyse.Ji, zinoma, klysta. As buvau senesnis uz jos seneli, bet
jeiguatsizvelgtumem i mano paso duomenis, ji buvo teisi.-Gal galetume sukeisti mano biologijos pamoka su kuo
norskitu? Gal fizika?-Ar kas nutiko su ponu Banneriu?
-Tikrai ne, bet as jau esu praejes jo kursa.-Ak, tiesa, toje specialioje mokykloje Aliaskoje."Jie visi jau turetu
mokytis universitetuose. Girdejau kai kuriuosmokytojus skundziantis... Tobuli visais atvejais. Niekadanedvejoja,
niekada nesuklysta... Lyg butu rade buda sukciautiper bet kokia pamoka, bet kuri kontrolini. Ponui Varneriui
jaugeriau galvoti, kad jie sukciauja, nei kad yra protingesni uz ji...Galiu lazintis, kad ju imote..."-Fizikos pamokos
kol kas perkrautos, Edward'ai. Ir ponasVarneris nemegsta, kai jogrupeje yra daugiau, nei 25 mokiniai.-Su
manim nebutu jokiu problemu..."Zinoma. Kaip ir su visais Cullen'ais."-Zinau, Edward'ai, bet tikrai nera vietos...-
Tuomet gal galeciau nebeiti i biologija. Uzsiimciau tuo metukitomis pamokomis?-Apleisti biologija? - is
nuostabos jos burna prasivere."Kaip keista. Sitaip stengtis isvengti pamoku, kurias jau moka.Ko gero tikrai
kazkas nutiko su ponu Banneriu. Gal reiketu
labiau pasidometi..."-Tau truksta patirties, kad pereitum i aukstesne klase.Uz manes prasivere durys, bet kad ir
kas tai butu, jis apie manenegalvojo. Taigi as iejusiji tiesiog ignoravau ir susitelkiau tiesponia Cop. Pasislinkau
dar arciau ir placiau praveriau akis. Taiveikdavo geriau, kai jos budavo gintaro spalvos, o ne juodos.Juodos
akys gasdina zmones, taip ir turi buti.-Labai prasau... -istariau lygiu gundanciu balsu. Negi niekurnera laisvos
vietos? Esu tikras, kad rasime sprendima.As jai placiai nusisypsojau, vis tik slepdamas savo dantis, kadjos
neisgasdinciau, ir nutaisiau meilia veido israiska. Jos sirdisjau leke suoliais."Per jaunas..." - toliau beviltiskai
kartojo ji savo mintyse.-Gal galeciau uztarti uz tave zodeli ponui Varneriui...Netiketai, per viena sekunde, viskas
pasikeite: kambarionuotaika, mano tikslas einant cia, priezastys, del kuriu buvaupalinkes link moters
nenaturaliai raudonais plaukais. Vienatrumpa sekundes dali Samanta Wells pravere duris ir oro gusistrenke i
mane lyg zaibas. Trumpute sekunde, per kuria as

6
supratau, kodel pries tai iejusysis netrukde man savo mintimis.As atsisukau, nors man to visiskai nereikejo, kad
buciau pilnaiisitikines. Atsisukau labai letai, kontroliuodamas kiekviena savokuno raumeni, nors jie verzesi i
ataka.Bella stovejo atsiremusi i siena prie duru. Ji laike savo kuprinetvirtai prispaudusi prie krutines ir kazkoki
popieriu rankoje. Josakys buvo taip pat placiai atvertos, kaip ir mano prisiminimuose,kai jos zvilgsnis sutiko
manaji, ziauru ir nezmoniska. Jos kraujokvapas skverbesi i visas sio mazo kambario molekules. Manogerkle jau
klaikiai dege. Jos akyse pamaciau savo - pabaisos -
atvaizda.Mano ranka sustingo ore, virs sekretores stalo. Nedrisau jospajudinti bijodamas trinkteleti ponios Cop
galva i stala tokiajega, kad ja uzmusciau. Dvi gyvybes vietoj dvidesimt. Visaineblogas kompromisas.Pabaisa jau
lauke, kada gi as pulsiu. Bet vis dar galejaupasirinkti. Turejau pasirinkti.Sulaikiau kvepavima ir susitelkiau i
Karlaislio veida mintyse.Atsisukau i ponia Cop ir isvydau nuostaba jos veide, kai jipamate pokycius mano
israiskoje. Ji greitai atsitrauke nuomanes, bet jos baime man nerupejo.Turejau pasitelkti visa kontrole, kuria
igavau per tiek metu, kadmano balsas nuskambetu lygiai ir taikiai. Mano plauciuose likouztenkamai oro, kad
greitai istarciau:-Tiek to. Suprantu, kad tai neimanoma, aciu uz pagalba.Puoliau is kambario stengdamasis
neuosti jos kraujo kvapo kai
praejau vos uz metro nuo jos. Jauciau, kad negalima sustoti kolnepasiekiau masinos, judejau pernelyg greitai.
Daugelis mokiniujau buvo isvyke, dar labiau sumazejo liudininku skaicius...
Isgirdau viena mokini, kuris mane pamate, bet nekreipe perdaug demesio :
"Kazin kur taip skuba Cullen'as? Atrodo, lyg eitu oru... Na irfantazija, mama visada sake, kad..."
Kai isedau i vidu, visi jau buvo susirinke. Stengiausi kvepuotilygiai, bet man atrode, kad dusau.
-Edward'ai? -paklause susirupinusi Alise.Tik papurciau galva jos pusen.-Kas tau nutiko? - susidomejo
Emmetas, kol kas issiblaskes, nesDzasperas nesutiko duoti revanso.Nieko neatsakiau, ijungiau atbulini begi ir
isgirdau sucypiantpadangas. Turejau dingti, kol Bella Swan dar neatseke paskuimane ir cia. Baisejausi pabaisa
manyje. Istiesinau vaira irsmarkiai spustelejau greicio pedala. Net neziuredamas i juoszinojau, kad Emmetas,
Rozali ir Dzasperas klausiamai suziuro iAlise. Ji krestelejo pecius. Alise negalejo zinoti, kas nutiko, jigalejo tik
nuspeti, kas dar ivyks.Ji pazvelge i mane. Mes pasikeiteme mintimis ir abu labainustebome.-Tu iskeliauji,
-susnibzdejo ji.Dabar jau visi i mane spoksojo.
-Taip, - isspaudziau pro sukastus dantis.Ji pamate mano isvykima, bet kadangi buvau dar
neapsisprendes, pamate ir kai kurias detales.-Ak...Bella Swan mirusi. Mano blizgancios akys, pasruvusios
krauju...-Ak, - vel pakartojo.Vaizdai tapo ryskesni. Pasirode sefo Swano namai, po to Bella
mazuteje virtuveje geltonomis spintelemis. Atsukusi mannugara, lyg stebeciau ja is seselio, megaudamasis jos
kraujoaromatu...-Tuoj pat baik visa tai ! -suinksciau nebegaledamas daugiaukesti.
-Atsiprasau, - istare Alise placiai atvertomis akimis.Pabaisa dziaugesi. Vizija ir vel pasikeite. Tuscias
greitkelisvakare, pasaleje apsnige medziai, masina, skriejanti 200kilometru greiciu...
-Man taves truks, kaip ilgam tu beiskeliautum...Emmetas ir Rozali pasikeite susirupinusiais zvilgsniais.-Na jau
ne, -vel tare Alise, - Karlailui gausi pranesti pats.Linktelejau, ir masina staigiai sustojo vel sucypus
padangoms.Visi tyledami islipo, Alise jiems paaiskins veliau. Ji palietemano peti.-Tu priimsi teisinga sprendima,
- svelniai sumurmejo. Tainebuvo vizija, greiciau isakymas. - Ji vienintele Carlio Swano
seima, tai ji pribaigtu.-Taip, - sutikau su jos zodziais, bent jau antraja dalimi.Ji islipo ir prisijunge prie kitu. Tarp
jos antakiu susimete nerimoraukslele. Jie pradingo miske greiciau, nei as apsisukau.Vaziavau link miesto.
Skubejau dingti is Forkso, nebuvau tikras,kad istengsiu. Atsisveikinti su tevu ar susilieti su pabaisa?Po mano
ratais leke kelias...Kategorija: vampyrai LYG ATVERSTA KNYGASedejau atsiremes i sniega, ziuredamas kaip
snaiges krentaaplink mano pedas. Mano oda buvo tokia pat salta kaip oras,ledas apraizge visa mano kuna.Virs
mano galvos buvonuostabus dangus, ryskiai sviete zvaigzdes sudarydamos formastamsiame paveiksle - kvapa
uzimanti vizija. Aki traukianti,nuostabi vizija. Taip bent jau turetu buti. Galetu buti, jei tik asgaleciau sutelkti i ja
savo demesi.Man nebuvo geriau. Praejo sesios dienos. Sesios ilgos dienos,per kurias as slepiausi cia, Denalio
vienisoje ir apleistojegamtoje, bet negalejau atgauti savo laisves, kuria jauciau priesuzuosdamas ta nuostabu
kvapa pirma karta. Kai ziurejau i kvapagniauzianti dangu, nemaciau jo grozio, lyg kazkokia kliutisneleistu jo
matyti. Kliutis buvo vienas veidas, paprastaszmogaus veidas, bet as niekaip nesugebejau istrinti jo bruozu
issavo atminties.
Isgirdau besiartinant kazkieno mintis pries isgirsdamaszingsnius. Zingsniu aidas buvo toks lengvutis, lyg kojos
neliestuzemes. Nenustebau, kad Tanya atseke paskui mane. Zinojau,kad per pastarasias dienas savo mintyse
ji pergalvojo simtuskartu greitai ivyksianti pokalbi, stengdamasi jo isvengti, koltiksliai neapsisprende, ka sakys.Ji
pasirode menulio sviesoje daugmaz uz sesiasdesimt metru,dailiai uzsoko ant apsnigto akmens ir dailiai lingavo
savobasomis kojomis. Jos oda graziai blizgejo kerincioje sviesoje,
jos ilgi sviesus plaukai pasidenge rausva aura. Gintaro spalvosakys zybsejo, kol ji mane tyrinejo pusiau
pasislepusi sniege, poto jos lupos islinko i dailia sypsena.Nuostabi... Jei tik buciau sugebejes is tikro i ja
isiziureti.Atsidusau.Ji pritupe ant olos virsaus, jos pirstai dailiai perbego akmens
pavirsiu."Velnias, tikras grazuoliukas, "- isgirdau jos mintis.Ji pasoko i ora ir pradejo suktis lyg soktu. Maciau ja
lyg seseli,besisukancia tarp manes ir zvaigzdeto dangaus. Staiga ji tapotikras sukutis ir isjudino sniego pusni
salia manes.Mane apsuposniego gusis. Isnyko zvaigzdes ir virs manes pasklido tankiusnaigiu puga. Buvau

7
palaidotas po minkstu kristaliniu sluoksniu.Man vel issprudo gilus atodusis, bet net nesujudejau,
kadissivaduociau is savo kapo. Tamsa po sniego sluoksniunepakenke ir neapsunkino mano regejimo. Vis dar
tebemaciau taprakeikta veida.-Edward'ai?Sniego gusis vel pakilo mane isvaduodamas. Jos ranka
svelniainubrauke snaiges nuo mano sustingusio veido,o akys vengesusitikti manasias.-Nepyk, cia tik pokstas.-
Zinau, buvo gana linksma.Ji vel nusisypsojo.-Irina ir Keite sake, kad tureciau palikti tave ramybeje. Josgalvoja,
kad tave erzinu.-Neerzini,- liudnai jai atsakiau, -Cia as elgiuosi nemandagiai...Tikrai nemandagiai. Atleisk."Tu
iskeliauji pas savus, tiesa?"- ji liudnai pagalvojo.-As dar visiskai neapsisprendziau."Bet jau nusprendei, kad cia
tikrai nepasiliksi..." - jos mintys
dabar buvo melancholiskos ir liudnos.-Ko gero ne. Iki siol man tai ne kiek nepadejo.Ji susirauke.
-Gal tai mano kalte?-Zinoma, kad ne... - svelniai pamelavau."Tik jau nesistenk likti dzentelmenu."Nusisypsojau.-
Salia manes tu jautiesi nejaukiai.-Truputi, - sutikau linkteledamas.
Ji kilstelejo antakius vaizduodama taip nustebusia, kad asnusisypsojau. Trumpas sypsnis, nustelbtas naujo
atodusio.-Gerai jau, tiek to. Taip, siek tiek mane erzini.Ji taip pat atsiduso ir pasireme smakra rankomis. Jos
mintysdvelke liudesiu.-Tu esi grazesne uz visas dangaus zvaigzdes, Tanya. Ir tu tai
puikiai zinai. Nezlugdyk pasitikejimo savimi del mano niuriuminciu.Dabar jau nusijuokiauisivaizduodamas ja
kompleksuojancia.-As nesu ipratusi buti atstumta,- siuniurzge ji, nutaisydama tikraimeilu veideli.
-Neabejoju,- atsakiau bandydamas uzblokuoti jos minciu srauta,kai ji pasinere i savo pergaliu prisiminimus.Siaip
jau dazniausiai Tanya'ai patiko zmones, visu pirma del to,kad jie buvo populiarus, be to, ju venomis tekejo siltas
kraujas...Ir visada be galo dziugus matydami tokia moteri, kaip ji.-Siurbele, - pasityciojau, stengdamasis
nutraukti jos prisiminimusrauta.Ji kilstelejo lupas parodydama savo dantis.
-Nepakartojama.Tanya'i ir jos seserims teko vargti daug ilgiau nei Karlailui, kolatrado savo sazines balsa. Galu
gale jos nugalejo pabaisas savyjedel vyru, kuriuos tikrai mego, o dabar jau ir mylejo.-Kai tu pas mus pasirodei,
-tese ji, -as pagalvojau...Zinau, ka ji galvojo. Turejau numanyti, kad ji butent taip galvos.
Bet siuo metu buvau tikrai per prastos formos, kad analizuociauvisas jos mintis.-Tu pagalvojai, kad as
persigalvojau.
-Taip, -susniurkste ji.-Jauciuosi tikrai blogai zaisdamas su tavo vizijomis, Tanya, bettai nereiskia... -trumpam
susimasciau. -Tiesiog man reikejoveikti tikrai greitai.-Speju, kad nepasakosi, kodel?Atsisedau ir rankomis
apsikabinau kojas, tai jau buvoatsitraukimo, gynybos poza.-Nenoriu apie tai sneketi.Tanya, Irina ir Keite buvo
tikrai gabios siame likimo jomsnusprestame gyvenime. Ko gero net labiau, nei Karlailas. Netgibudamos be galo
artimos su tais, kurie turejo tapti - ir tapdavo -ju aukomis, jos niekada nesuklysdavo. Man buvo gedaprisipazinti
savo silpnybe.-Problemos su moterimis?- spejo ji, nors ir matydama manoatsitraukima.Karciai nusijuokiau.-
Tikrai ne taip, kaip tu isivaizduoji.Dabar ji pritilo. Girdejau jos mintis, sokinejancias nuo vienosgalimybes prie
kitos, stengiantis suprasti, ka reiskia mano
zodziai.-Tu vis dar labai toli nuo tiesos. -Susnibzdejau.-Gal truputi padetum?-Buk gera, pamirsk tai, Tanya.Ji vel
pritilo, vis dar bandydama suprasti. Neziurejau i ja,stengdamasis susikaupti ties zvaigzdemis. Galu gale
jinusprende pasiduoti, nukreipdama savo mintis kita linkme."Kur ruosiesi keliauti isvykes is cia, Edward'ai? Ar
grisi pasKarlaila?"-Nemanau, -sumurmejau.Kurgi as eisiu? Jokia vieta sioje zemeje manes nedomino
irnetrauke. Nenorejau visiskai niekuo uzsiimti. Beda buvo netame, kad nezinojau kur keliauti: tai nebuvo maloni
kelione, asstengiausi pabegti.Nekenciau viso to. Ir kada gi as tapau toks bailys?Tanya apkabino mano pecius.
Isitempiau, bet neatsokau nuo joprisilietimo. Ji stengesi man pasakyti, kad nieko nera geriau neinuosirdi draugo
paguoda.-Manau, kad tu keliausi namo, -tare ji su savo zavingu rusiskuakcentu. -Tavo beda toje... Ar tame, kas
tave apsedo. Bet tu jaisspresi. Toks jau tu esi, tu nebegi nuo problemu.Jos mintys buvo tokios pat ryztingos,
kaip ir zodziai. Stengiausiisikabinti i ta nuomone apie mane, kuria ji susidare savomintyse. To, kuris drasiai
sutikdavo bedas ir jas isspresdavo.Buvo gana malonu sitaip galvoti apie save. Niekada neabejojausavo drasa,
savo ryztu iki tos siaubingos valandos biologijospamokoje visai neseniai.Pabuciavau ja i zanda ir greitai
atsitraukiau, kai ji atsuko mansavo veida paruostomis buciniui lupomis. Mano greitasatsitraukimas isspaude jai
sypsena.-Aciu Tanya, man tikrai reikejo tai isgirsti.-Prasau. Tik noreciau kad geriau pagalvotum apie tai, kas
galetunutikti...-Atleisk man, Tanya, tu gi zinai, kad esi man per gera. Aspaprasciausiai dar neradau to, ko
ieskau.-Tiek to... Jeigu iskeliautum pries mums dar karta susitinkant,viso geriausio, Edward'ai.
-Sekmes.Tuo momentu, kai tariau atsisveikinimo zodzius, pamaciau tai.Pamaciau kad iskeliauju. Kad esu
pakankamai stiprus grizti ivienintele vieta zemeje, kur tikrai norejau buti.-Ir aciu dar karta.Vienu greitu judesiu ji
pasoko ir nutolo per sniega lygvaiduoklis, judedama taip greitai, kas jos pedos beveik nelietezemes,
nepalikdama jokiu pedsaku. Ji nezvilgtelejo atgal. Jijautesi daug blogiau del mano atsako, nei norejo man
parodyti,netgi savo mintyse. Ji netrosko manes susitikti dar karta priesman isvykstant.
Mano lupos issikreipe i liudna sypsni. Nemegau skaudintiTanyos, netgi jei jos jausmai nebuvo tokie gilus, kaip ji
noretu,as tikrai negalejau atsakyti jai tuo paciu. Jauciausi kaip tikrainiekingas padaras.Paremiau savo smakra
ant keliu ir vel zvilgtelejau i zvaigzdes.Dabar jau troskau visa savo siela buti kelyje. Zinojau, kad Alisejau
pamate mane griztant ir perspejo kitus. Tai turetu juosnudziuginti, ypac Karlaila ir Esmeja. Bet dar ilgai ziurejau
izvaigzdes vis matydamas ta pati veida mintyse. Tarp blizganciu

8
zvaigzdziu ir manes i mane zvelge pora rudai sokoladiniu akiu,lyg klausdamos, ka mano sprendimas nulems jai.
Nebuvautikras, ko tos akys is manes norejo. Net savo vaizduotejenegalejau girdeti jos minciu. Bellos Swan
akys vis darklausiamai zvelge i mane trukdydamos pastebeti zvaigzdes.Giliai atsidusdamas pasidaviau ir
pakilau. Jei paskubeciau,galeciau buti prie Karlailo masinos po valandos.
Pasileidau begti per minksta sniega nepalikdamas pedsaku,skubedamas kuo greiciau vel sutikti savo seima,
noredamas veltapti tuo Edward'u, kuris sutinka sunkumus iskelta galva.

*****
-Viskas turetu buti gerai, -tare Alise. Jos akys vis tik buvosusirupinusios, ir Dzasperas paeme ja uz rankos,
vesdamas iprieki, kol mes susiglaude visi ejome link kafeterijos. Rozali ir
Emmetas priekyje, Emmetas juokingai atrode lyg asmenssargybinis prieso stovykloje. Rozali atrode
susirupinusi, betlabiau susierzinusi nei bijodama.-Zinoma, kaip gi kitaip,- isspaudziau.Jos elgesys buvo smarkiai
perdetas. Jeigu nebuciau tikras, kadatlaikysiu soka, buciau likes namie.Grubus musu iprastu rytu pokytis buvo
juokingas. Visa naktisnigo ir Emmetas su Dzasperu nusprende mane isblaskytiapmetydami sniegu, bet kai
jiems nusibodo laukti mano atsako,pradejo atakuoti kitus. Si mano apsauga jau nebebuvo juokinga,dabar ji
mane jau erzino.-Jos cia dar nera, bet ji jau artinasi link duru... Bus nesaugu,jeigu atsisesime i iprasta vieta.-
Zinoma, kad mes sesimes i iprasta vieta. Baik visa tai, Alise.Tu mane nervini. Viskas man bus gerai.Ji
mirktelejo, kol Dzasperas padejo jai atsisesti ir susitelke tiesmano veidu.-Hmm, -nustebusi pratare, -Manau, kad
tu teisus.-Kaip visada, -sumurmejau.
Negalejau pakesti buti ju demesio centre. Pajutau simpatijaDzasperui, prisimindamas, kaip mes be perstojo ji
stebejome. Jiszvilgtelejo i mane ir tare:-Erzina, ar ne?Susiraukiau.
Nejaugi vos praeita savaite si vieta man atrode nuoboduliocentras? Cia buti man rodesi lyg miegociau, lyg
buciau komoje?Siandien mano nervai buvo itempti lyg pianino stygos. Visimano jutimai pasiruose lauke
pavojaus. Skanavau visus garsus,visus vaizdus, oro, lieciancio mano oda virpesius, visas mintis.
Ypac visas mintis. Tik viena jutima blokavau is visu jegu,drausdamas sau juo naudotis. Kvapa, zinoma.
Visiskainekvepavau.Buvau pasiruoses isgirsti daugiau minciu apie Cullen'us nei jubuvo cia skrajojanciose
mintyse. Ieskojau visa ryta tos naujospazinties, kuriai Bella Swan butu patikejusi savo abejones,laukdamas,
kokios bus siu paskalu pasekmes. Bet jokiu paskalunebuvo. Niekas nekreipe demesio i penkis vampyrus
valgykloje,tokius pacius kaip ir pries atvykstant naujokei. Keli mokiniai visdar galvojo apie ja, vis dar taip pat,
kaip anksciau. Vietoj to, kadnuobodziauciau, dabar tokiomis mintimis buvau... Suzavetas.Negi ji niekam apie
mane neprasitare? Neimanoma, kad jinepastebejo mano tamsaus zmogzudisko zvilgsnio. Juk maciaujos
reakcija. Ji tikrai buvo issigandusi. Buvau tikras, kad jibutinai kam nors apie tai papasakos, galbut netgi
pagrazindamavisa istorija. Apibudindama mane bjauriais zodziais.Be to, ji juk girdejo, kad norejau dingti is
biologijos. Turejosaves klausti ar tai buvo jos kalte. Normali mergaite juk noretupaklausineti aplink, palyginti
savo ir kitu patirti, ieskodamabendru bruozu paaiskinanciu mano elgesi, nenoretu jaustisisskirtine. Juk zmones
aplink mus visada beviltiskai stengesipritapti prie kitu, buti kaip ir kiti. Niekuo neissiskirti, lyg butuavinu banda be
jokio charakterio. Tai buvo ypac budingapaauglysteje, kai truko pasitikejimo savimi. Si mergaite nebus
kitokia.Bet ne vienas is ju nepastebejo, kad mes cia sedime. Bella kogero buvo tikrai drovi jei nedriso niekam
pasipasakoti. Galbut jikalbejo su savo tevu, gal ju santykiai buvo siltesni nei atrode...
Bet tai man atrode neimanoma zinant, kiek mazai laiko jipraleido su savo tevu per visa gyvenima. Ji turetu buti
artimesnemamai. Greitu laiku reiketu butinai prisiartinti prie sefo Swano,pasiklausyti, ka jis galvoja.-Kas nors
naujo? -paklause Dzasperas.-Nieko... Ji ko gero su niekuo nesnekejo.
Isgirdus sia naujiena jie visi kilstelejo antakius.-Gal tu nesi toks baisus kaip galvoji, -pasisaipe Emmetas.-
Lazinuosi, kad galiu ja isgasdinti labiau nei tu.Pakeliau i virsu akis.-Butu idomu suzinoti, kodel?
Jie vis dar buvo nustebe mano atskleista tiesa apie neiprastamergaites tylejima.-Mes buvom tikri, kad ji
priplepes.-Ji ieina,- sumurmejo Alise.Pajutau kaip visas mano kunas isitempe.-Stenkis atrodyti zmoniskai.-
Sakai, zmoniskai?- sypsojosi Emmetas.Jis pakele desini kumsti, kur buvo paslepes sniego likucius.Zinoma,
sniegas neistirpo. Suspaude juos i ledo kamuoliuka. Jisziurejo i Dzaspera, bet maciau, kuria linkme krypo jo
mintys.Kaip ir Alise. Kai jis grubiai sviede leda tiesiai i ja ji tik lengvaiji atmuse. Ledas praskriejo visa valgykla -
pernelyg greitai, kadzmones ji pastebetu - ir suskilo i sukes atsitrenkdamas i siena.Siena taip pat iskilo. Visos
galvos toje valgyklos pusejepasisuko, ziuredamos i ledo likucius, po to ieskodamoskaltininko. Vis tik neieskojo
toliau keliu stalu. I mus niekas nenepazvelge.
-Labai zmoniska, Emmetai,- tare Rozali sausu balsu. Kodel ginetrenktum tiesiai kumsciu i ta siena, kad jau tiek
pridirbai?-Tai pernelyg juos isgasdintu, mazule.Stengiausi susikaupti ties ju zaidimu, lengvai sypsodamasis,
lygvisa tai mane tikrai linksmintu. Negalejau sau leisti zvilgteleti ieile, kurioji ji lauke. Maciau Dzesikos mintyse,
kad Bellosskruostai ir vel nusidaze grazia rausva spalva. Bet tai viskas, koas klausiausi.Galejau girdeti
Dzesikos sunkuma pakesti naujoke, kuri atrodepaskendusi savo mintyse nejudancioje eileje. Staiga
nustojaukvepuoti, del atsargos, jeigu netycia oras atestu man jos kvapa.Maikas Njutonas buvo prie abieju
mergaiciu. Girdejau ju balsus,mintyse ir istartus, kai Maikaspaklause Dzesikos, kas gi negeraisu naujoke? Man
nepatiko jo mintys kai jis galvojo apiemergaite Swan, jo vis besikeiciancios fantazijos kol jis ja stebejoeileje.-

9
Nieko,- atsake Bella nuostabiai skambiu lyg varpelis balsu,kuris praskriejo visa valgykla. Bent jau taip atrode,
nes as
stengiausi is visu jegu ja isgirsti.- Siandien man uzteks tiklimonado stiklines,- tare, kai eile pajudejo i
prieki.Negaledamas susilaikyti greitai zvilgtelejau jos pusen. Ji zvelgei grindis, jos veide neliko ne laso kraujo.
Greitai nusukauzvilgsni ir pamaciau Emmeta, kuris juokesi is mano nuvargusiossypsenos.
"Atrodai tikrai ligotas, broliuk. "Islyginau savo veido bruozus, kad atrodyciau naturaliai
atsipalaidaves.Dzesika garsiai klause, kodel gi naujoke neturi apetito.-Tu nealkana?-Siandien nieko
nesinori.Jos balsas buvo silpnas, bet vis tik dar labai skaidrus.Ir kodel susirupinimas Maiko mintyse pradejo
mane slegti?Koks mano reikalas, jeigu jis nusprende ja globoti? Manneturetu rupeti tai, kad Maikas nori
priglausti ja po savo sparnu.Gal tai susije su tuo, kaip visi aplinkiniai i ja reagavo. Negi
instinktyviai as pats nenorejau jos globoti?Negi mergaite susirgo?Buvo gana sunku tai suprasti - jos tokia blyski,
beveikpermatoma oda... Supratau, kad as vis tik buvau susirupines,kaip ir tas kvailas vaikezas, ir pasistengiau
galvoti apie ka norskita.Kaip bebutu, man nepatiko ja stebeti per Maiko mintis.Bandziau prigauti Dzesikos mintis
atidziai juos stebedamas, koltrijule rinkosi vieta, kur prisesti. Laimei, jie prisedo kaip pripratesu Dzesikos
draugais prie vieno is pirmu kavines stalu. Netrupucio nepasislepe, kaip ir numane Alise.Alise man trinktelejo
savo alkune."Ji netrukus i tave pazvelgs. Elkis kaip zmogus."
Sukandau dantis uz savo sypsenos.
-Raminkis Edward'ai,- tare Emmetas. Klausyk, juk jeigu tu ir
pribaigtum viena zmogu, cia ne pasaulio pabaiga.
-Tu gal noretum buti tuo tikras?
Emmetas nusijuoke.
-Turetum priprasti zvelgti i gyvenima truputi laisviau, kaip as.
Amzinybe labai ilgas laikas, kad uzsikrautum kaltes nasta. Sia
akimirka Alise sviede visa sauja mazu leduku, kuriuos buvo
nuslepusi, i naivu Emmeto veida.
Jis nustebes mirktelejo ir nusisypsojo gudria sypsena.
-Pati prisiprasei,- tare linkteledamas virs stalo ir supurtydamas
savo plaukus, pilnus leduku, i jos puse. Tirpdamas nuo silumos
sniegas isskriejo is jo plauku pusiau ledo, pusiau vandens
kaskada.
-Ei!- numyke Rozali kartu su Alise besitraukdamos is slapio
perimetro.
Alise nusijuoke, ir mes visi uzsikreteme juos juoku. Galejaumatyti Alises mintyse, kaip ji surezisavo sia tobula
akimirka irzinojau, kad mergaite - tureciau tuoj pat baigti sitaip apie jagalvoti, lyg ji butu vienintele pasaulyje -
Bella mate musjuokiantis ir isdykaujant, lyg sudarytumem dziaugsminga,zmoniska ir neegzistuojanti
paveiksla.Vis dar besijuokdama Alise prisidenge padeklu lyg skydu."Vel ziuri i Cullen'us... "- pasigirdo kazkieno
mintysatkreipdamos mano demesi.Automatiskai atsisukau ieskodamas minciu kaltininko, bet jaubesisukant
mintyse atpazinau ta balsa - siandien pernelyg jonesiklausiau. Mano akys praskriejo virs Dzesikos galvos
irsusidure su giliomis rudomis akimis. Ji greit nuleido zvilgsni velpasislepdama uz tankios savo plauku
uzuominos.Apie ka ji galvojo? Praeinantis laikas tik padidino manosusierzinima. Pabandziau - visiskai
neuztikrintas tuo, ka dariau,nes anksciau niekada to nereikejo - skanuoti tyla aplink ja savomintimis. Mano ypac
islavinti pojuciai buvo lyg iauge man ikrauja, niekada nesistengiau ju tobulinti. Bet dabar buvaususikaupes
bandydamas pralauzti nematoma skyda, kuriuo ji lygir buvo apsupta.Nieko. Vien tik tyla."Kas su ja negerai?"-
tyliai maste Dzesika, atkartodama lyg
aidas mano paties mintis.-Edward'as Cullen'as spokso i tave,- istare ji tyliai nusijuokusi.Jos balse nesigirdejo
jokio zenklo erzinancio pavydo. Atrode,kad Dzesika turi gabumu uzmegsti naujai draugystei. Nekantriailaukiau
mergaites atsakymo.
-Jis neatrodo labai isiutes, kaip manai?- tyliai sumurmejo.
Taigi taigi. Ji vis tik pastebejo mano reakcija praeita savaite.
Kaip gi kitaip.
Jos klausimas sudomino Dzesika. Pamaciau savo veida jos
mintyse kol ji tyrinejo mano bruozus, bet nenorejau sutikti jos
akiu. Vis dar tebeziurejau i mergaite bandydamas isgirsti jos
mintis. Mano susikaupimas ne trupucio man nepadejo.
-Ne,- atsake jai Dzesika, nors zinojau, kad labiau butu norejusi
atsakyti teigiamai, bet jos balse to nepasigirdo.- Kodel turetu?
-Manau, kad jis manes nemegsta,- susnibzdejo ji pasidedama
savo galva ant ranku, lyg butu pavargusi.
-Cullen'ai nieko nemegsta,- uztikrino ja Dzesika.- Sakykim, kad
jie pakankamai nesidomi aplinkiniais, kad juos pamegtu.

10
"Jie net nesistengia pritapti..."
Jos mintyse girdejosi nusiskundimas.
-Kaip bebutu, jis vis dar tavimi zavisi.
-Baik i ji spoksoti,- susinervinusi istare mergaite, kilsteledama
galva nuo savo ranku ir patikrindama, kad Dzesika pakluso.
Dzesika nusijuoke, bet pakluso.Per visa likusia valanda mergaite nesidaire niekur kitur. Aspagalvojau - nors
negalejau buti tuo tikras - kad ji taip elgesi
tycia. Man atrode, kad ji stengesi susilaikyti neziuredama imane. Kad jos kunas norejo pasisukti mano pusen.
Po to giliaiikvepdama ji susiimdavo ir susitelkdavo ties tuo, kuris su ja
kalbejo.Ignoravau beveik visas mintis apie ja, nes niekas apie janegalvojo, bent jau siuo momentu. Maikas
svarste apie sniegokara pamoku pabaigoje. Ko gero dar nesuprato, kad sniegas jauvirto lietum. Lietaus lasu
bilsnojimas i stoga jau buvoakivaizdus. Negi jis is tikro negirdejo? Man tai atrode tikrai
triuksminga.Kai pietu pertrauka baigesi, as likau sedeti. Ne vienas manoseimos narys nesujudejo noredamas
pakilti. Jie lauke abejodami- ka as darysiu?Ar as norejau eiti i pamokas? Atsisesti salia mergaites,zinodamas,
kad jausiu absurdiskai stipru jos kraujo kvapa ir siltajos sirdies plakima beveik liecianti mano oda? Ar
esupakankamai stiprus, o gal siandienai ispudziu jau pakaks?-Manau... Viskas bus gerai,- dvejodama istare
Alise.- Tu jauapsisprendei. Manau, kad islaikysi viena valanda.Bet Alise puikiai zinojo, kaip greitai ateitis gali
pasikeisti.-Amzinai jos neisvengsi,- patare Dzasperas.Jis nenorejo jaustis patenkintas tuo, kad pirma karta
seimoje nejis buvo silpniausias, bet vis tik jautesi.-Vaziuok namo. Tau reikia laiko.-Kas cia blogo?,- svarste
Emmetas,- Arba jis ja uzmus, arba ne.Gal si patirtis iseis tik i gera?-Nenoriu ir vel kraustytis,- nusiskunde
Rozali.- Nenoriu velvisko pradeti is pradziu. Si karta beveik baigeme mokykla...As vis dar nebuvau
apsisprendes. Norejau drasiai sutiktiproblema, o ne pulti vel begti velnias zino kur. Bet nenorejaurizikuoti
pernelyg savimi pasitikedamas. Dzaspero manymuman reikia dazniau pamedzioti, ir viskas bus gerai. Negi is
tikroviskas tik tame?Nenorejau israuti seimos saknu. Ne vienas is ju man uz tainepadekotu.Norejau eiti i
biologija. Suvokiau, kad labai norejau vel isvystijos veida.Tai padejo man apsispresti. Smalsumas. Pykau pats
ant saves uztokias mintis. Negi nebuvau sau pazadejes, kad jos minciu tylamanes nesudomins? Dabar buvau
beviltiskai susidomejes.Norejau zinoti, ka ji galvoja. Jos mintys man buvo uzvertos, betakys - ne. Gal galeciau
ka nors isskaityti jos akyse?-Ne, Rozali, manau, kad tikrai viskas bus gerai. Vaizdaiisryskejo... Esu
devyniasdesimt trimis procentais tikra, kadgalime ramiai eiti i pamokas.Alise zvelge i mane klausiamu zvilgsniu,
susidomejusi, kas ginutiko, kad jos vizijos isryskejo.Ar mano smalsumas suteiks man uztenkamai jegu, kad
BellaSwan sulauktu pamokos pabaigos?Emmetas buvo teisus. Kodel tai neturetu iseiti i gera? Pradejau
pasiduoti pagundai.-Gerai, einam i pamokas,- narsiai istariau ir pakilau.Apsisukau ir nuejau dideliais zingsniais
neatsisukdamas atgal.Uz nugaros girdejau Alises susirupinima, Dzaspero palaikyma,Emmeto susidomejima ir
Rozali susierzinima.Paskutini karta giliai ikvepiau pries klases duris ir sulaikiaukvapa eidamas per silto oro
patalpa. Nepavelavau. PonasBanneris baiginejo sudelioti reikiamus irankius dienos pamokai.Mergaite sedejo
prie mano - musu - stalo ziuredama i savosasiuvini, i kuri kazka rase. Prisiartines pazvelgiau i jos piesini (gal jis
man atskleistu jos minciu principa ), bet jame nebuvojokios prasmes. Tik bet kaip suraitytos kilpos ant kitu kilpu.
Galji nebuvo susitelkusi ties savo piesiniu, gal jos mintys skraidekazkur kitur?Atitraukiau savo kede su
nereikalingu grubumu, leisdamas jaisucypti trinantis i grindis: zmones visada jausdavosi geriau, kaikoks nors
garsas juos perspedavo apie musu prisiartinima.Zinojau, kad ji mane isgirdo, nors ir nepazvelge i mane, bet jos
ranka sudrebejo ir iskreipe piesiama kilpa.Kodel ji i mane nepazvelge? Gal buvo tikrai issigandusi?Turejau ka
nors padaryti, kad si karta jai palikciau geresniispudi. Kad ji galvotu, jog praejusi karta viska isivaizdavo.
-Labas,- istariau svelniu balsu, kuris padedavo zmonemspasijusti jaukiau. Maloniai nusisypsojau vis tik
slepdamas savodantis.Ji kilstelejo galva ir pamaciau kaip jos gilios rudos akysprisipilde tyliu klausimu. Tai buvo
ta pati israiska, kuri nedingois mano minciu visa praejusia savaite.Pazvelgiau i jos keistai gilias akis ir supratau,
kad visaneapykanta - neapykanta, kuria ji, kaip isivaizdavau, vienaip arkitaip nusipelne vien jau savo
egzistavimu - pradingo. Dabarbuvo svarbu tik nekvepuoti, neuzuosti jos kvapo... Buvo sunkuisivaizduoti kaip
galima nekesti tokios trapios butybes.Jos skruostai nuraudo, bet ji vis dar neatsake. Vis dar zvelgiau I jos akis,
susitelkes i ju giluma ir stengdamasis ignoruotitraukiancia jos odos spalva.-As vardu Edvard'as Cullen'as,-
prisistaciau puikiai zinodamas,kad ji zinojo mano varda. Bet tai buvo jau siokia tokia pokalbiouzuomazga.-
Mums neisejo susipazinti praeita savaite. Tu esiBella Swan?Ji atrode susirupinusi, tarp jos akiu ir vel susimete
mazaraukslele. Ji uztruko sekunde ilgiau nei reikejo priesatsakydama:
-Is kur zinai mano varda?- ir jos balsas lengvai virpejo.
Ko gero buvau ja tikrai pergasdines. Pasijutau labai kaltu - ji
buvo tokia pazeidziama. Tyliai nusijuokiau juoku, kuris jiems
padedavo pasijusti geriau musu draugijoje, vis tik tebeslepdamas
dantis.
-Tai niekam ne paslaptis.
Ji turejo pastebeti, kad tapo monotonisko miestelio atrakcija.
-Zinai, tu cia buvai laukiama lyg pranasas.

11
Ji surauke antakius lyg si zinia jai tikrai nepatiktu. Itariau, kad ji
buvo labai drovi ir toks demesys ja trikde. Daugelis zmoniu
jaustusi atvirksciai. Jiems nepatikdavo issiskirti is bandos ir tuo
paciu metu jie trosko atsidurti ryskioje prozektoriu sviesoje.
-Ne, ne tai.- tare ji.- Kodel Bella?
-Tau labiau patinka Izabella?- paklausiau jau susirupindamas,
kuria linkme krypsta sie klausimai?
Nieko nebesupratau. Nuo pat pirmos dienos ji pataisydavo visus
kas i ja kreipesi pilnu vardu. Gal jau reiketu kur nors isigyti
zmonisku minciu issifravimo gida?
-Ne,- atsake ji lengvai palenkdama i sona galva.
Jos israiska, jei neklydau, buvo tarp sutrikimo ir nejaukumo.
-Man atrodo, kad Carlis... Mano tevas... Jis tik taip mane vadina,
kai as negirdziu. Bent jau visi mane pazista butent taip.
Jos veidas dar labiau nuraudo.
-Tikrai?- greitai nusukau zvilgsni nuo jos veido.
Dabar jau supratau kur link krypo sie klausimai: as padariaudidele klaida. Jei pirma diena nebuciau jos
snipinejes, buciaukreipesis i ja pilnu vardu, kaip ir visi kiti. Ji is karto pastebejoskirtuma.Pasijutau nejaukiai. Ji
labai jau greitai man nurode mano klaida.Labai drasu is jos puses, ypac zinant, kad ji turetu butipersigandusi
vien jau del mano artumo.Bet kol kas turejau daug didesne problema, nei jos itarimai giliaipaslepti jos
mintyse.Man truko oro. Jei norejau ir toliau su ja sneketi, reikejo butinaiikvepti. Bus tikrai nelengva
nebeprasnekti. Jai tikrai nepasiseke,kad sioje klaseje sedime prie vieno stalo, nes siandienoslaboratoriniui
reikejo musu bendro darbo. Jausciausi labaikeistai - nepaaiskinamai nemandagus - jei nebekreipciau i ja
demesio. Ji dar labiau issigastu ir jai kiltu daugiau itarimu.Atsitraukiau nuo jos kiek galedamas toliau,
nejudindamas savokedes, ir nusukau galva i sona. Susikaupiau, itempiau visusraumenis ir greitai ikvepiau oro
pripildydamas savo plaucius,kvepdamas vien per burna.AAAhhh...Tai tikrai erzino. Netgi jos neuosdamas
jauciau skoni savoburnoje. Mano gerkleje vel isisiautejo ugnis, troskulys buvo visstipresnis nuo pat pirmo karto
pries viena savaite.Sugrieziau dantimis ir pasistengiau susiimti.
-Galite pradeti,- tare ponas Banneris.
Atrode, kad man prireike visos savitvardos, kuria taip sunkiai
issiugdziau per pastaruosius septyniasdesimt metu, kad galeciau
vel atsisukti i mergaite, zvelgiancia i stala, ir nusisypsoti.
-Pirmenybe damoms.- pasiuliau.
Ji kilstelejo i mane akis, jos veidas isbalo ir placiai issiplete
akys. Ar mano veide buvo kas nors keisto? Ar ji vel issigando?
Ji nieko neatsake.
-Nebent jeigu nori, kad as pradeciau,- svelniai istariau.
-Ne,- pasake, ir jos veidas vel nuraudo.- Jokiu problemu.
Ziurejau i irankius ant stalo: paprasta mokyklini mikroskopa,
meginiu dezute, bet ka, kas nukreiptu mano mintis nuo ritmiskai
pulsuojancio kraujo po jos oda. Vel trumpai per burna ikvepiau
ir susiraukiau, kai numanomas skonis uzdege gerkle.
-Profaze,- istare trumpai zvilgtelejusi.
Ji jau pradejo keisti megini, nors tebuvo tikrai trumpai
zvilgtelejusi.
-Galima, as taip pat zvilgtelesiu?
Instinktyviai - kvailai, lyg buciau vienas is ju - istiesiau ranka
sulaikyti ja kol dar nepakeite meginio. Viena sekundes dali jos
oda nudegino manaja. Lyg elektros iskrova, karstesne uz 37,2
laipsnius. Siluma issiliejo nuo jos delno per visa mano ranka. Ji
greitai istrauke savo ranka is po manosios.
-Atleisk,- sumurmejau pro sukastus dantis.
Man tikrai reikejo susikaupti ties kuo nors kitu. Palenkiau galva
ir isiziurejau i mikroskopa. Ji neklydo.
-Profaze,- beveik pagyriau.
Vis dar buvau pernelyg isiaistrines, kad i ja pazvelgciau.
Ikvepdamas taip greitai, kaip galejau pro sukastus dantis irstengdamasis nekreipti demesio i siautejanti troskuli,
susikaupiau ties pamoka, irasydamas rezultata i jam skirta skiltipopieriuje ir pakeisdamas megini.Apie ka ji
dabar galvojo? Ka ji pajuto, kai palieciau jos ranka?Mano oda turejo pasirodyti salta lyg ledas, atstumianti.
Nevertanet klausti, kodel ji tokia tyli.Zvilgtelejau i megini.

12
-Anafaze,- istariau sau po nosimi irasydamas rezultata.
-Galima?- paklause.
Pakeliau i ja akis ir nustebau pamates, kad ji lauke, istiesusiranka i mikroskopa. Ji neatrode issigandusi. Ar ji
tikrai mane,kad as galiu suklysti? Negalejau sulaikyti sypsenos pamates josviltinga zvilgsni ir pastumiau jos link
mikroskopa. Ji nekantriaizvilgtelejo ir jos lupu kampuciai nusviro is nusivylimo.-Kita megini,- pasake,
nepakeldama akiu nuo mikroskopo irtiesdama ranka mano pusen.Padejau ant jos delno megini nepaliesdamas
jos odos dar vienakarta. Sedeti salia jos buvo tas pats, kaip sedeti po karsta lempa.Jutau letai kylant mano
kuno temperatura.Ji ir vel neuztruko analizuodama megini.-Interfaze,- pratare abejingai - truputi per daug
abejingai,syptelejau, ir pastume man mikroskopa.Ji nesieke rezultatu lapo tyliai laukdama, kol as ji uzpildysiu.
Patikrinau, ji ir vel buvo teisi. Taip ir teseme tik retkarciaispratardami viena kita zodi ir stengdamiesi isvengti
vienas kitozvilgsnio. Mes buvome pirmi ir vieninteliai baige uzduoti, visikiti atrode tikrai supanikave. Maikas
Njutonas niekaip nagalejosusikaupti vis i mus bezvilgciodamas, Bella ir mane."Tikejausi, kad jis pasiliks ten kur
duvo dinges."- galvojoatidziai mane tyrinedamas.Hmmm, idomu. Niekada nepastebejau, kad vaikinas manes
nemego. Cia jau buvo kazkas naujo, kaip ir mergaitesatvykimas. Tikrai idomu. Supratau - pats save
nustebindamas -kad sis jausmas buvo abipusis.Vel pazvelgiau i mergaite, dvejodamas del savo jausmu
sumaisties del jos kaltes. Budama paprasta ir niekuoneissiskirianti ji vis tik jau pradejo apversti mano gyvenima
aukstyn kojom. Ne tai, kad nezinojau, kas joje taip masinoMaika. Is tikro ji buvo net grazesne nei grazi.
Kazkokianeiprasta. Net geriau nei grazus, jos veidas buvo idomus. Nevisai simetriskas, platokas smakras
nelabai derinosi prie aukstuzandikauliu, kurie buvo keisto atspalvio, lyg mestu seseli antveido. Ir dar tos akys...
Placiai atmerktos, pilnos paslapciu.Akys, kurios staiga isiskverbe i manasias.Nenusukau zvilgsnio,
stengdamasis nuspeti nors viena jospaslapti.-Tu turi kontaktines linzes?- isbere vienu atokvepiu.Koks keistas
klausimas.-Ne.Vos nenusijuokiau pagalvojes, kad man gali prireikti gerintiregejima.-Tikrai...- sumurmejo.- Tavo
akys kitokios nei anksciau.Mane uzliejo salcio banga kai supratau, kad ko gero siandiennebusiu vienintelis,
besistengiantis perprasti svetimas paslaptis.Kilstelejau istiesindamas pecius, ziurejau tiesiai pries save, ten,kur
stovejo mokytojas. Zinoma, kad manos akys pasikeite nuoto laiko, kai ji i jas pazvelge pirma karta. Del mano
pasiruosimosios dienos isbandymui, atsilaikymui saldziai pagundai.Medziojau istisa savaitgali, gerdamas viska
pakeliui ir netgigerokai perdedamas. Buvau visiskai pripildytas gyvunu kraujo,bet tai nieko nekeite pries jos
kvapa, kuris beveik gedingaidenge visa jos kuna. Kai i ja zvelgiau praeita savaite mano akysis troskulio buvo
beveik juodos. Dabar, pasistiprinus gyvunukrauju, jos igavo tamsaus aukso spalva. Arba skaidraus gintaro.Dar
viena klaida. Jei buciau zinojes, kodel ji manes to klause,buciau atsakes teigiamai.Stai jau du metai sedziu tarp
situ zmoniu ir ji buvo pirmoji,pakankamai gerai i mane isiziurejusi, kad pastebetu mano akiuspalvos kaita. Visi
kiti, net jeigu ir zavedavosi musu seima,visad greitai nuleisdavo akis neatlaikydami musu zvilgsnio. Jie
stengdavosi likti nuosalej, priskirdami musu grozinepaaiskinamu reiskiniu grupei ir instinktyviai suvokdami
pavoju. Nenorejimas suprasti keistu reiskiniu buvo mums ganapatogi zmoniu savybe.Kodel butent sita mergaite
pamate daugiau, nei reikejo?Prie musu prisiartino ponas Banneris. As dekingai ikvepiau jokvapo, kol tas dar
nesusimaise su salia sedincios mergaitesaromatu.
-Leisk man atspeti, Edvardai,- tare zvilgteledamas i uzpildytusatsakymus per mano peti,- Tu nusprendei, kad
Izabellai nevertazvilgteleti i mikroskopa?
-Bellai.- Automatiskai ji pataisiau.- Ir jus klystate, ji istyre tris ispenkiu meginiu.Pono Bannerio mintys buvo gana
skeptiskos, kai jis pasisuko iBella.
-Tu jau esi praejusi si tyrima?As isigilines ja stebejau kol ji sypsojosi siek tiek susidrovejusi.
-Ne su svogunu saknimis.Jis letai palingavo galva.
-Tu mokeisi pagal sustiprinta programa Fenikse?
-Taip.Taigi, ji buvo pazangi ir, kaip zmogui, gana protinga. Tai manesnenustebino.
-Taip taip,- vel prasneko ponas Banneris,- Ko gero visaineblogai, kad jus dirbsite kartu. Kitiems mokiniams liks
galimybe patiems kazko ismokti.- Sumurmejo po nosiminueidamas.Neabejojau, kad mergaite jo neisgirdo. Ji vel
pradejo piestikilpas savo lape.Jau dvi klaidos per pastaraji pusvalandi. Gana prastaspasirodymas is mano
puses. Nors ir nezinodamas ka mergaiteapie mane galvojo - ar ji buvo issigandusi, kiek ji mane itare?- sikarta
turejau pasirodyti geriau, palikti jai geresni ispudi priesiseidamas. Ka nors, kas padetu jai pamirsti prisiminima
apiebjauru pirmaji karta.
-Tikrai gaila del sniego, ar ne?- pasakiau pakartodamas tuzinomokiniu mintis.Nuobodi, banali pokalbio tema...
Oras - visada neutralu.Ji pazvelge i mane - jos akyse sviete neabejotinasnepasitikejimas - nenormali reakcija
mano tokiems normaliemszodziams.
-Visai ne,- vel mane nustebindama atsake.As juk stengiausi rasti banalia pokalbio tema. Ji cia atvyko issilto
krasto - jos oda kazkokiu budu tai atspindejo, net ir budamabeveik permatoma - ko gero, saltis jai nepatinka.
-Tau nepatinka saltis,- pabandziau atspeti.
-Nei dregme,- sutiko ji.
-Ko gero sunku apsiprasti Forkse."Gal tau nereikejo cia atvykti."- norejau prideti. "Gal tau reiketugrizti i ten, is
kur atvykai".Tuo paciu metu nebuvau tikras ar to norejau. As juk niekada
nepamirsiu jos kvapo, kokia garantija, kad nesekciau paskui ja i

13
pasaulio krasta? Be to, jeigu ji isvyktu, niekada neiminciau josminciu paslapties. Traukiantis galvosukis.
-Tu negali net isivaizduoti, kaip nelengva,- istare niuriaizvilgteledama per peti i klases gala.Jos atsakymai
niekada nebuvo tokie, kokiu as tikejausi. Ji lyg irverte mane noreti uzduoti jai dar daugiau klausimu.
-Tuomet kodel nusprendei cia apsigyventi?- paklausiau ir tuometu suvokiau, kad mano balsas buvo kaltinantis,
per mazaiatsipalaidaves siam pokalbiui.Mano klausimas nuskambejo tikrai nemandagiai.
-Tai... Sudetinga.Ji mirktelejo savo didelemis akimis ir as beveik sprogau issmalsumo - jis mane degino taip pat
stipriai kaip ir troskulys.Siaip jau, man pasirode, kad darosi jau lengviau kvepuoti.Banalaus pokalbio eigoje
agonija tapo beveik pakenciama.
-Manau, kad galeciau suprasti,- nepasidaviau.Gal paprastas smalsumas ja privers atsakineti i mano klausimus
tol, kol busiu pakankamai nemandagus, kad juos uzdavineciau.Tyledama ji nuleido akis ir pradejo ziureti i savo
rankas. Taipriverte mane pasijusti nekantriu. Norejau savo ranka paliestijos smakra ir priversti pazvelgti man i
akis, kad galeciauisskaityti jos paslaptis. Bet is mano puses tai butu labai kvaila -ir pavojinga - vel paliesti jos
oda.Ji staigiai pakele akis. Pajutau begalini palengvejima galedamasvel matyti jose atsispindincius jos jausmus.
Ji prakalbo greitai,lyg skubedama:
-Mama istekejo antra karta.Ak, na tai buvo kazkas zmoniska, nesunku suprasti. Liudesyspasirode jos akyse
tarp kuriu vel susimete raukslele.
-Na, man tai neatrodo labai sudetinga.Mano balsas tapo svelnus, si karta apie tai net negalvojant. Josliudesys
priverte mane pasijusti keistai bejegiu, norejau galetipadaryti ka nors, kas jai padetu. Tikrai keistas impulsas.
-Kada tai ivyko?
-Rugseji.Ji giliai iskvepe - tai nebuvo panasu i atodusi. Vel pradejaukvepuoti kol jos atsiusta oro srove apgaube
mano veida.
-Ir tu jo nemegsti?- vel pabandziau isgauti daugiau informacijos.
-Megstu, Filas tikrai puikus,- atsake ji pataisydama manonuomone. Jos lupu kampuciai truputi pakilo islinkdami i
sypsena. - Gal truputi per jaunas, bet simpatiskas.Tai jau visiskai neatitiko scenarijaus, kuri buvau susigalvojes
mintyse.
-Jei jis toks malonus, kodel nelikai su jais gyventi?- paklausiau
pernelyg smalsiu balsu.
Nuskambejo taip, lyg kisciau nosi i svetimus reikalus. Ka butent
ir dariau, turejau tai pripazinti.
-Filas nuolat keliauja, jis profesionalus beisbolo zaidejas.Jos sypsena praplatejo. Sis karjeros pasirinkimas ja
linksmino.As taip pat tyledamas nusisypsojau. Nesistengiau jai padetipasijusti jaukiau. Jos sypsena priverte
mane atsakyti sypsena -lyg dalintumemes bendra paslapti.
-Izymus?Greitai mintyse perbegau profesionaliu beisbolo zaideju sarasa,galvodamas ar Filas buvo jos...
-Ne, jis nelabai gabus,- atsake ji vel placiai nusisypsodama.- Tikantraruses varzybos, bet jis vis tiek daug
keliauja.Mano mintyse sarasas greit pasikeite, tai netruko ne sekundes.Tuo paciu jau susikuriau nauja
scenariju.
-Ir tavo mama atsiunte tave cia, kad galetu keliauti kartu sujuo?- pratariau.Mano hipotezes berods verte ja
atsakyti, ko nepadare manoklausimai. Man pavyko dar karta. Jos smakras pakilo ir akysigavo nepritarimo
israiska.
-Ne, cia ne jos kalte,- trumpai nukirto ji.Berods mano hipoteze ja nuliudino, tik negalejau suprasti, kaip?
-As pati priemiau sprendima.Negalejau suprasti ka ji norejo tuo pasakyti, kaip ir liudesio josakyse. Buvau
visiskai pasimetes. Pasiduodu... Sios mergaitespaprasciausiai neimanoma suprasti. Ji buvo skirtinga nuo kitu
zmoniu. Ko gero jos minciu tyla ir nuostabus kvapas buvo nevieninteliai neiprasti dalykai.
-Nelabai suprantu,- prisipazinau negaledamas pakesti, kad reikiatai pripazinti garsiai.Ji atsiduso ir islaike mano
zvilgsni daug ilgiau nei bet kokszmogus galejo tai padaryti.
-Is pradziu ji likdavo su manimi,- letai pradejo pasakoti, ir sukiekvienu zodziu jos balsas vis niaukesi.- Bet ji buvo
nelaiminga... Kaip bebutu, as nusprendziau, kad jau butu laikasgeriau pazinti savo teva.Raukslele tarp jos akiu
pagilejo.
-Ir stai dabar nelaiminga - tu?- sumurmejau.Nesusilaikiau issakydamas savo hipoteze garsiai. Tikejausi
suprasti daugiau, laukdamas, kaip ji vel reaguos. Si karta,atrodo, neprasoviau pro sali.
-Padetis be iseities,- atsake taip, lyg tai butu kazkas nesvarbaus.Tebeziurejau jai i akis, suprasdamas, kad tai
pirmas kartas, kai jileido man zvilgteleti i jos siela. Is jos zodziu pradejau suprastikaip ji save vertina, arba
tiksliau nevertina, kas jai svarbiau uzviska kita. Skirtingai nuo kitu zmoniu, jos pacios norai buvopaties saraso
gale... Jos poreikiai jos nedomino.Kai suvokiau visa tai, jos minciu tylos paslaptis pradejo potruputi sklaidytis.
-Tai nelabai teisinga,- istariau.Truktelejau peciais noredamas atrodyti atsipalaidaves,neatskleisti, kaip labai is
tikro domejausi.Ji nusijuoke, si karta be jokio linksmumo.
-Negi tau niekada niekas neatskleide tiesos? Gyvenimas yraneteisingas.Norejau nusijuokti is jos zodziu, nors
taip pat nejauciaulinksmumo. As tai jau tikrai kai ka zinojau apie gyvenimoneteisybe.
-Tiesa sakant, zodziai atrodo kazkur girdeti.Ji vel susirupinusi pazvege i mane. Greitai nusisuko ir vel grizoprie
mano akiu.

14
-Saves gailetis nieko neduos,- tvirtai tare.Bet as nenorejau, kad musu pokalbis sitaip baigtusi. Maza V
tarp jos akiu, begalinis liudesys, visa tai mane neramino.Norejau paliesti ja, islyginti raukslele savo pirstu
galiukais. Bet,zinoma, as negalejau jos liesti. Tai jau butu buve visainetinkama.
-Tu atrodai gana stipri,- letai istariau,- bet galiu lazintis, kadtave tai skaudina labiau, nei nori parodyti.Jos veidas
persikreipe ir ji isiziurejo i siena pries save. Jainepatikdavo, kai as atspedavau tiksliai. Ji nebuvo
pavyzdingakankine, jai nesinorejo parodyti savo skausmo aplinkiniams.
-Ar as klystu?Ji lengvai suvirpejo apsimesdama, kad manes neisgirdo. Taipriverte mane nusijuokti.
-Taip ir galvojau.
-Koks tavo reikalas?
-Geras klausimas,- atsakiau labiau sau paciam nei jai.Jos aplinkos supratimas buvo geresnis uz manaji - ji is
kartopastebedavo esme, kol as kapsciausi gelmese, nepastebedamasakivaizdziu detaliu. Tokio zmonisko
gyvenimo detales neturejoman rupeti. Man neturetu rupeti, ka ji galvoja. Visos mintys,neturincios nieko bendra
su mano seimos apsauga, turetu butinereiksmingos.Tikrai nebuvau prates kalbeti su kuo nors, kas butu
nuovokesnisuz mane pati. As pernelyg pasitikejau savo islavintais jutimais irberods nebuvau toks visazinantis,
kaip man atrode.Mergaite atsiduso ir niuriai pazvelge i klases prieki. Josniuriame veide viskas atrode juokingai.
Visa si situacija, visaspokalbis atrode juokingai. Niekada ir niekas nebuvo atsidurestokiame pavojuje, kaip si
mergaite salia manes - bet kuriuomomentu, pernelyg atsipalaidaves per musu pokalbi, galejauikvepti per nosi ir
mestis ant jos - o ji buvo suirzusi, nesneatsakiau i jos klausima...
-As tave sunervinau?- paklausiau ir nusisypsojau pries klausimoabsurdiskuma.Ji greit i mane paziurejo, ir jos
akys rodesi prirakintos prie manozvilgsnio.
-Nelabai,- atsake ji,- As ko gero pati save nervinu. Esu tokiapermatoma. Mano mama sako, kad esu lyg atversta
knyga.Ji susirupinusi susirauke.As suakmenejes zvelgiau i jos veida. Ji buvo nusivylusigalvodama, kad as
pernelyg lengvai ja issifravau. Tai jau daresitikrai keista. Dar niekada per visa savo gyvenima nebuvausuteikes
tiek energijos, kad kazka suprasciau, gal greiciauegzistavima, nes gyvenimas nebuvo tinkamiausias zodis.
Gyvenau as nelabai ilgai.
-Nenoreciau sutikti su tavo zodziais,- jauciausi kazkaip...Atsargus, lyg manes tykotu pavojus jei per daug
atskleisciau.Staiga tikrai susinervinau. Tas numanomas pavojus maneerzino.
-Man tu atrodai tikrai sunkiai suprantama.
-Todel, kad tu tikrai lengvai issifruoji zmones,- atspejo jipataikydama tiesiai i desimtuka.
-Dazniausiai taip ir yra,- sutikau su jos zodziais.Ir stai tada placiai nusisypsojau parodydamas savo dantis,
astrius lyg asmenys.Taip elgtis buvo tikrai kvaila, bet buvau keistai puoles i neviltinegaledamas,
nebezinodamas, kokiu budu kitaip galeciau japerspeti. Jos kunas jau buvo arciau manes nei
anksciau,instinktyviai prisiartines musu pokalbio metu. Visi imanomizenklai ir judesiai, kurie iprastai gasdindavo
zmones, berodsneturejo jokio poveikio jai. Kodel ji issigandusi neatsoko tolinuo manes? Ko gero, budama tokia
intuityvi, ji jau spejopamatyti mano tamsiaja ir pavojingaja puse.Nespejau pamatyti ar mano perspejimas
pasieke savo tiksla.Ponas Banneris paprase klases demesio ir ji vel nuo manesnusisuko. Atrode, kad jai truputi
palengvejo del jo isikisimo, galvis tik ji nesamoningai suvoke pavoju.Bent jau to tikejausi.Suvokiau savyje
auganti susizavejima, nors ir nenorejau topripazinti. Negalejau sau leisti pramogos pripazindamas, kad
Bella Swan mane domino. O gal greiciau ji negalejo to leisti.Jau dabar labai troskau dar vienos galimybes su ja
pakalbeti.Norejau suzinoti daugiau apie jos mama, jos ankstesnigyvenima, jos santykius su tevu... Visas
imanomas smulkmenas,padedancias ja suprasti. Bet kiekviena sekunde praleista salia josbuvo didziule klaida,
rizika, kurios ji turejo isvengti.Ji sujudino tankius savo plaukus kaip tik tuo momentu, kai asleidau sau ikvepti
nauja oro gusi. Jos kvapu perpildyta vagatrenke man i gerkle.Lygiai taip pat kaip pirmaja diena - tiesiai i
pasirdzius. Nuotroskulio suteikto skausmo vos nepraradau samones. Turejau velisitverti stalo krasto, kad
issilaikyciau ant kedes. Si karta truputilabiau kontroliavau savo emocijas. Bent jau nieko nesulauziau.Pabaisa
vel augo manyje, bet si karta be jokio malonumo. Jis visdar buvo uzspeistas manyje. Kol kas.Tuoj pat baigiau
kvepaves ir atsitraukiau nuo mergaites taip toli,kaip tik galejau.Ne, tikrai negalejau leisti sau susizaveti.
Idomiausia, labiausiaitiketina, ka galejau joje rasti buvo tai, kad norejau jos mirties.Siandien jau padariau dvi
mazybines klaidas. Negi norejaupadaryti ir trecia klaida, kuri tikrai neburu mazybine?Vos nuskambejo
skambutis puoliau is klases, ko gerosuardydamas visa gera ispudi, ties kuriuo taip stengiausipastaraja valanda.
Vel geriau gaivu, dregna ora stovedamaslauke, lyg tai galetu mane isgydyti. Skubejau dingti kuo toliaunuo
mergaites, kiek tik tai buvo imanoma.Emmetas manes jau lauke prie ispanu kalbos kabineto."Kaip praejo
pamoka?"- atsargiai paklause.
-Be lavonu,- sumurmejau."Zinau, kad kazkas negerai. Kai pamokos gale pamaciaunusvyrancias Alises rankas,
pamaniau, kad..."Kol ejome, prisiminimai apie ka tik praejusias akimirkas iskilo ipavirsiu, tik si karta maciau juos
Alises mintyse: ji kazkurskubejo, isblyskusiu veidu ir i apacia nuleistomis akimis.Pajutau begalini Emmeto nora
pakilti ir eiti jos paguosti, bet jisnepajudejo. Jei Alise noretu jo pagalbos, ji pati paprasytu.Pasibaisejes pats
savimi sudribau ant savo kedes.
-Nemaniau, kad tai buvo taip arti. Tikrai nesiruosiau jos...Negalvojau, kad buvo taip blogai,- gailiai sumurmejau.
-Todel, kad nebuvo. Juk niekas nemire...- jis mane uztikrino.

15
-Butent,- susnypsciau, - ne si karta."Gal veliau taps lengviau..."
-Tai jau taip...
"O galbut tu ja uzmusi",- pagalvojo kresteledamas peciais.- "Tunebusi pirmas paleides vadeles. Niekas taves
per daug neteis.Zinai, kartais taip nutinka, kad zmones pernelyg skaniai kvepia.Esu nustebes, kad jau tiek ilgai
istverei."
-Tu man ne kiek nepadedi, Emmetai.Man nepatiko suvokti, kaip jis lengvai susitaikytu su ivykiais,kad mane, jog
tai vis vien neisvengiama."Zinai, ir man taip buvo nutike...", jis pasinere i prisiminimusnukeldamas mane puse
simtmecio i praeiti. Pamaciau apleistakaimo kelia, kur vienisa augusi moteris nuiminejo savoskalbinius nuo
virves, pakabintos tarp dvieju obelu. Obuoliukvapas erzinanciai sklande ore - po derliaus nuemimo keliobuoliai
dar voliojosi ant zemes. Galejau uzuosti ir svieziainupjauto sieno kvapa, harmoningai susiliejanti su obuoliais.
Jisejo taku beveik nesuvokdamas moters buvimo, kazkoieskodamas Rozali. Dangus buvo graziai melynas,
dailiainuraudes vakaruose. Jis turejo praeiti keliu net nesustodamas,kai staiga vakarinis vejas, pralekdamas pro
svarius skalbinius,trenke i ji jos kvapa.
-AAAhhh...- tyliai suinksciau.Lyg mano paties prisiminimu man nepakaktu."Zinau, atleisk... Bet as tuomet
nesusilaikiau ne pusei sekundes.Net nepagalvojau, kad tureciau susilaikyti."Jo prisiminimai tapo per daug
israiskingi, kad galeciau ilgiaujuos pakesti.Greitai pasokau, tvirtai suspaudes dantis.
-Esta bien, Edward?- ( ar viskas gerai ) paklause sinjora Goff,nustebinta mano staigiu judesiu.Maciau savo
veida jos mintyse ir zinojau, kad tikrai neatrodaugerai.
-Me pardonna ( atleiskit ),- sumurmejau begdamas link duru.
-Emmetai, gal galetum eiti padeti savo broliui?- Paklause.
-Zinoma, isgirdau ji atsakant ir po sekundes jis jau buvo uzmanes.Atstumiau jo ranka su bereikalinga jega.
Zmogaus ranka buciausutraiskes ir nutraukes is peties.
-Atleisk, Edward'ai.
-Zinau.Sunkiai kvepavau stengdamasis istustinti galva ir plaucius.
-Tai tikrai labai rimta?- paklause jis stengdamasis suvaldytiprisiminimus apie potrauki ir kvapa, bet jam nelabai
sekesi.Jis minute patylejo."Galbut..."
-Ne, net jei ir pribaigciau ja man geriau nebus. Grizk i klase,Emmetai, noriu likti vienas.Be jokio zodzio ar
minties jis apsisuko ir nuejo dideliaiszingsniais. Jis pasakys mokytojai, kad susirgau, kad pabegau, ogal kad esu
pavojingas vampyras besikraustantis is proto. Koksskirtumas. Gal jau niekada cia negrisiu. Gal tureciau isvykti
visam laikui.Vel ejau i savo masina sulaukti pamoku pabaigos. Pasislepti.Vel.Per si laika turejau apsispresti,
stengtis islaikyti savo sprendima.Vietoj to, lyg koks narkomanas, pradejau snipineti is mokyklosatskredanciose
mintyse. Pazistami balsai pasieke manepirmiausia, bet as visiskai nenorejau klausytis Alises ar Rozali
minciu. Lengvai radau Dzesika, bet mergaite buvo ne su ja,ieskojau toliau. Maiko Njutono mintys prikauste
mano demesi iras galiausiai radau ja sporto saleje. Maikas buvo nepatenkintas,nes siandien as su ja kalbejau
per biologija. Jam labai nepatikojos atsakymas, kai bande apie tai paklausineti prie stalo."Juk siaip jau jis istaria
vos viena kita zodi, ir tai retai. Zinoma,jis taip pat nusprende susidometi Bella. Man nepatinkazvilgsnis, kuriuo jis
i ja ziuri. Bet rodos ji juo labai nesidomi. Katokio ji apie ji sake? - nezinau, kas jam buvo praeita savaiteuzeje?-
Kazka tai tokio. Nenuskambejo taip lyg ji butususidomejusi. Ko gero tai buvo koks banalus pokalbis..."Jis ir
toliau tese savo monologa ta pacia kryptimi, vis saveitikinedamas, kad Bella manimi nesusidomejo. Jo mintys
mannepatiko daug labiau, nei turejo, todel nusprendziau junebesiklausyti.Idejau trankios muzikos diska i
grotuva ir smarkiai pagarsinau,kad nebegirdeciau atskriejanciu minciu. Turejau tikraisusikaupti ties muzika, kad
atsilaikyciau nesnipinedamas Maikoarba kad nepradeciau vel ieskoti naivios mergaites.Vis tik valandai einant i
pabaiga sukciavau. Stengiausi saveitikinti, kad nesnipinejau. Tik ruosiausi. Tik norejau tiksliaizinoti, kada ji iseis
is sporto sales, kada pasirodys aiksteleje. Tiktam, kad neuzkluptu manes netycia.Ta akimirka is mokyklos
pasipyle mokiniai ir as islipau ismasinos, gerai nesuvokdamas, ka dariau. Nepastebejausmulkaus lietaus, kuris
drekino mano plaukus.Ar norejau, kad ji mane pastebetu? Ar tikejausi, kad prieispakalbeti? Ka as cia dariau?!
Zinojau, kad mano elgesys tikrai nesamoningas ir itikinejau savesestis i masina, bet negalejau pajudeti.
Sukryziaves ant krutinesrankas ir lygiai kvepuodamas pamaciau, kaip ji pasuko i manopuse lengvai nuleistais
lupu kampuciais. Ji manes nepastebejo.Kelis kartus kilstelejo veida i dangu, lyg tikrai jo nekestu.Labai
nusivyliau, kai ji priejo savo masina anksciau, nei praejopro mane. Ar ji butu su manimi kalbejusi? Ar as buciau
su jakalbejes?Ji isedo i savo Sevroleta, nutrinta masina, tokia pat sena kaip irjos tevas. Stebejau, kaip pasisuko
jos ranka su raktu - masinaburzge garsiau nei visos kitos aiksteleje - po to kaip ji istieserankas link siltos
krosneles. Ji tikrai nemego salcio. Ji perbraukeranka per plaukus, priartindama juos link silumos, lyg
noretuisdziovinti. Isivaizdavau, kaip turetu kvepeti jos masinos vidusir tuoj pat nuginiau sias mintis i sali.
Ji atidziai apsidaire ijungdama atbuline pavara. Ji sutiko manozvilgsni viena sekundes dali ir spejau
pamatytinuostaba josakyse. Masina pajudejo, o ji vis dar tebezvelge i mane. Po to jisuktelejo kai jos masina
sustojo vos uz keliu centimetru nuokitos.Zvilgtelejo i veidrodeli, vis dar susigedusi. Kai kita masinaisvaziavo, ji
du kartus patikrino visus mirties kampus, po toijunge pavara ir be galo atsargiai pajudejo is aiksteles. Taip
atsargiai, kad priverte mane nusisypsoti. Ji ko gero galvojo, kadtai ji buvo pavojinga su savo surudijusia masina.
Mintis, kad Bella Swan galejo buti kam nors pavojinga,vairuodama ar ne, priverte mane skardziai nusijuokti ta

16
akimirka, kai ji vaziavo pro mane ziuredama tiesiai priesaissave.

Kategorija: vampyrai FENOMENAS

Sia nakti ir vel nusprendziau medzioti, nors, tiesa sakant, tikrainebuvau istroskes. Siaip, bandziau apsidrausti,
nors zinojau, kadto neuzteks, bet tai buvo butina. Karlailas buvo su manimi, norsbuvau grizes pries dvi dienas,
dar nebuvau rades tinkamomomento su juo pasisneketi.Girdejau ji galvojant apie mano skubu isvykima pries
dvisavaites kol begome tankiu misku. Jo prisiminimuose maciausavo veida, iskreipta baisios nevilties. Pajutau
jo nuostaba irsusirupinima.
-Edward'ai?
-Turiu isvyti, Karlailai, tuoj pat isvykti.
-Kas atsitiko?
-Nieko. Kol kas nieko. Bet jeigu liksiu tikrai atsitiks.Jis paliete mano ranka. Pajutau, kad ji iskaudinau
greitaiatsitraukdamas.
-Nelabai suprantu...
-Ar tu kada nors... Ar tau buvo nutike...Maciau save giliai ikvepiant, maciau laukini ir susirupinusi savoakiu
zvilgsni.
-Ar tau jau yra teke sutikti zmogu, kurio kvapas skanesnis uzvisus kitus? Daug skanesnis?
-Ak.Kai pamaciau, kad jis supranta, susigedes nuleidau galva. Jisistiese savo ranka nekreipdamas demesio,kad
ir vel pabandziaupasitraukti, ir padejo ja ant mano peties.
-Tu turi padaryti viska, kas tavo galioje, kad atsilaikytum. Mantaves tikrai truks. Stai, mano masinos raktai, ji kur
kas greitesne.Dabar jis svarste ar pasielge teisingai issiusdamas mane tolyn.Svarste, ar jo nepasitikejimas
neizeide manes.
-Ne,- sumurmejau vis dar greitai begdamas.- To man ir reikejo.Jei butum manes paprases pasilikti as buciau
tave nuvyles.
-Man labai gaila, kad tu kenti, Edward'ai. Bet turi padaryti betka, kad Swano mergaite liktu gyva. Net jeigu tai
reiskia, kad turivel mus palikti.
-Zinau, zinau.
-Tuomet kodel grizai? Tu zinai, kad as labai dziaugiuosimatydamas tave, bet jeigu tau taip sunku...
-Man nepatinka jaustis bailiu,- prisipazinau.Suletinome zingsni dabar jau tik greitai eidami tamsoje.
-Bet taip geriau negu laikyti ja pavojuje. Ji isvyks po metu ar po
dvieju.
-Tu teisus, as tai zinau.Bet kazkodel sie zodziai mane erzino labiau, nei mintis pasilikti.Mergaite isvyks po metu
ar po dvieju...Karlailas sustojo, as pasekiau jo pavyzdziu."Bet tu nesiruosi begti, ar ne?"Nuleidau galva."Ar is
isdidumo, Edward'ai? Zinai, tau nera ko gedintis..."
-Ne, ne is isdidumo as cia esu. Jau ne."Tu nezinai kur keliauti?"As trumpai nusijuokiau.
-Ne. Tai tikrai manes nesulaikytu, jei tik galeciau prisiverstiisvykti.
-Jeigu mes tau reikalingi, mes keliautumem su tavimi. Tauuztektu paprasyti. Tu jau buvai isvykes niekam
nesiskusdamas,jie negaletu tau atsakyti.As kilstelejau viena antaki. Jis nusijuoke.
-Gerai, na gal tik Rozali, bet ji skolinga tau paslauga. Bet kuriuoatveju mums visiems butu geriau iskeliauti
dabar, kol dar neranuostoliu, negu kad veliau, kai viena gyvybe jau bus nutrukusi.Visas jumoro jausmas tartum
isgaravo ir as net suvirpejau nuosios minties.
-Taip,- turejau pripazinti slogiu balsu."Bet vis tik nesiruosi iskeliauti."
-Zinau, kad tureciau,- atsidusau.
-Tuomet kas tave cia laiko. Neistengiu suprasti...
-Nezinau, ar sugebeciau tau paaiskinti.Man paciam tai neturejo jokios prasmes.Jis ilgai zvelge i mano
veida."Ne, vis dar nesuprantu. Bet pasistengsiu gerbti tavo asmeninigyvenima jeigu tau taip geriau."
-Aciu. Tikrai gerasirdiska is tavo puses zinant, kad kai as salia,niekos jo neturi.Iskyrus viena atveji. Ir as jau
viska isbandziau, kad taiistaisyciau, ar ne?
-Kartais mes visi buname uzsispyre,- nusijuoke jis.- Tiesa?Ka tik uzuodziau mazos stirnu bandos kvapa. Sunku
pajustidideli dziaugsma del to kvapo net ir iprastomis aplinkybemis:kvepejo blogiau nei neskaniai. Bet dabar, kai
vien prisiminimasapie mergaites krauja susukdavo skrandi, neturejau pasirinkimo.Atsidusau.
-Nagi, puolam,- istariau zinodamas, kad galiu prisiversti sociaiatsigerti, bet nedaug man tai pades.Pritupeme
pasiruose suoliui ir laukeme, kol tas atstumiantiskvapas nukreips mus tinkama linkme.

******
Kai grizome namo jau spaude saltukas. Istirpes sniegas pavirto ileda. Atrode, kad plonas ledo sluoksnis
padenge viska:kiekviena egliu spygli, kiekviena kruma, visa zole aplink. Asstovejau ant upelio kranto
laukdamas, kol patekes saule, tuometu Karlailas nuejo persirengti ruosdamasis i ligonine.Jauciausi issiputes
nuo isgerto kraujo pertekliaus, bet zinojau,kad kai atsisesiu salia jos, tai netures jokios reiksmes. Ziurejau i

17
tamsu tekanti vandeni sustinges kaip uola, ant kurios sedejau.Karlailas buvo teisus. Man reikejo isvykti is
Forkso. Jie rastu kapasakyti, kad pateisintu mano nebuvima. Kad mokausiprivacioje mokykloje Europoje. Kad
buvau paauglys, pabeges isnamu. Bet kokia istorija, svarbu, kad niekas per daugneklausinetu.
Juk tik metams ar porai, kol mergaite isvyktu. Ji testu savogyvenima - ji turejo toliau gyventi. Ji isvaziuotu kur
nors iuniversiteta, pasentu, padarytu karjera ir galbut isteketu. Galejautai isivaizduoti - maciau ja balta suknele
einancia letu zingsniu,isikibusia tevui i paranke.Buvo keista kokia jega mane nutvilke skausmas nuo sio vaizdo.
Nesupratau kas su manimi darosi. Ar as pavydejau, kad ji turesateiti kurios as niekada nepamatysiu? Tai
neturejo prasmes.Kiekvienas mane supantis zmogus turejo viena dalyka -gyvenima - ir iki siol dar niekam to
nepavydejau.Turejau ja palikti del jos ateities. Neberizikuoti jos gyvybe. Taibuvo geriausia iseitis. Karlailas jau
rado mano kelia. Reikia jopaklausyti.Saule islindo is uz debesu atsispindedama ant apledejusiupavirsiu.
Dar tik viena diena, nusprendziau. Norejau ja pamatyti dar vienakarta. Galejau tai iskesti. Galbut netuzsiminciau
apie galimamano dingima, tai jau butu istorijos pradzia.Bus tikrai nelengva, zinojau, kad manyje prabile nauji
jutimairas bet kokia dingsti pasilikti, pratesti laika viena diena, dvi,tris... Turejau elgtis taip, kaip geriau. Zinojau,
kad galiupasitiketi Karlailo sprendimu. Ir taip pat zinojau, kad buvau taip
pasimetes, kad pats jo negalejau priimti.Pernelyg pasimetes. Nezinojau, kas verte mane dvejoti labiau:mano
apsestas smalsumas ar mano nepatenkintas apetitas?Pasukau namo persirengti svariais rubais mokyklai.
Asisedusi i trecia auksta vedanciu laiptu virsuje manes laukeAlise.
-Tu ir vel isvyksti,- tyliai apkaltino.Atsidusau ir linktelejau galva."Negaliu pamatyti kur si karta keliausi."
-Nes as pats nezinau kur.- Sumurmejau."Noreciau, kad pasiliktum."Papurciau galva."Gal mes su Dzasperu
galime keliauti drauge?"
-Jus busite jiems reikalingi, jei as nebegalesiu snipineti irperspeti apie pavoju. Pagalvok apie Esmeja. Negi
noretum vienumetu atskirti nuo jos puse seimos?
"Tu ja labai nuliudinsi..."
-Todel ir turetum likti cia.
"Tai ne tas pats jeigu tu butum salia ir tu tai zinai."
-Taip, bet turiu daryti tai, kas geriau visiems.
"Bet juk yra tiek daug geru iseiciu kiek ir blogu."Viena trumpa akimirka jos mintyse pasirode keista vizija,maciau
ja tuo pat metu kaip ir Alise. Maciau save apsupta keistutamsiu seseliu, kuriu negalejau atpazinti: ju formos
buvonetikslios ir miglotos. Po to mano oda pradejo blizgeti saulesspinduliuose kazkur misko vidury. Ta vieta lyg
ir atpazinau.Kazkas ten buvo kartu su manimi, bet ir velgi toks miglotas, kadnegalejau jo pamatyti. Vaizdai
mirktelejo ir pradingo velpakeisdami ateiti per viena akimirka.
-Nelabai daug ka tepamaciau,- tariau kai vizija visai isnyko."As taip pat. Tavo ateitis keiciasi pernelyg daznai,
kad vaizdaitaptu ryskus. Vis tik manau, kad..."Ji nutilo ir pergalvojo daugybe nesenu viziju susijusiu sumanimi,
bet visos jos buvo tokios pat miglotos.
-Vis tik as galvoju, kad kazkas keiciasi,- staiga gersiai istare.-Atrodo, kad tai lemiamas momentas tavo
gyvenime.Nusijuokiau vaizduodamas labai susirupinusi.
-Ar tu suvoki, kad atrodai kaip netikra cigone karnavalo metu?Ji parode man liezuvi.
-Kaip bebutu, nepamatei nieko blogo siandienai?- Sunerimespaklausiau.
-Nemaciau, kad siandien ka nors uzmustum.- Patvirtino.
-Aciu, Alise.
-Eik rengtis, as niekam nesakysiu, galesi saviskiams pranestipats kai busi tam pasiruoses.Ji atsikele, zvilgtelejo
laiptu apacion ir kilstelejo pecius."Man taves labai truks. Tikrai."Taip, man taip pat jos labai truks.Kol vaziavome
i mokykla visi tylejo. Dzasperas jaute, kadAlises mintys kazkuo uzimtos, bet zinojo, kad jei noretu, patibutu
jomis pasidalinusi. Emmetas ir Rozali buvo pasinere i savopasauli: jie aistringai ziurejo vienas kitam i akis,
daresi bloga ijuos beziurint. Mes visi zinojome kaip beviltiskai jie buvovienas kita isimyleje. O gal sunku buvo tik
man, nes buvauvienintelis vienisius seimoje. Budavo dienu kai man buvo tikraisunku apsuptam triju isimylejusiu
idealiu poru. Siandien buvoviena is tu dienu.Gal visiems taptu legviau, jei isvykciau? Kartais jauciausi kaipmano
amziaus senis, agresyvus ir prasto charakterio.Zinoma atvykus i mokykla as visu pirma pradejau ieskoti akimis
mergaites.Kaip gi kitaip.Buvo keista pagalvojus koks mano pasaulis vienisas ir tuscias bejos - dabar visas mano
pasaulis sukosi aplink ja, nebe apie mane.O gal ir ne taip sudetinga paaiskinti. Praktiskai poastuoniasdesimt
metu gyvenimo bet koks naujas reiskinystapdavo atrakcija.Jos dar nebuvo, bet jau girdejau jos antikvarines
masinostriuksminga burzgima. Pasiremiau ant savo masinos josbelaukdamas. Visi nuskubejo i pamokas
isskyrus Alise, kuri likolaukti su manimi.Mano pagunda jiems buvo nuobodi: jie neistenge suprasti kaipvienas
zmogus gali taip ilgai prikaustyti mano demesi, koksskanus jis bebutu.Ziuredama tiesiai pries save, rankomis
stipriai isikibusi i vaira,mergaite letai isuko i aikstele. Ji atrode susierzinusi. Manprireike geros sekundes
isivaizduoti kas galejo nutikti, ir darvienos, kad pamatyciau jog visi zmones siandien atrodesusierzine. Ak, juk
visas kelias padengtas ledu ir jiems reikejosusikaupti bevairuojant. Maciau kaip rimtai ji stengesi isvengti
rizikos.Tai gerai tiko prie visko, ka jau spejau apie ja suprasti. Prie jossavybiu saraso pridejau atsakomybe ir
rimtuma. Ji sustojonelabai toli nuo manes, bet vis dar nepastebejo, kad as cia stoviui ja ziuredamas. Svarsciau

18
ka ji darys mane pastebejusi? Parausir nueis i sali?Tokios buvo mano pirmos mintys. O gal drasiai atlaikys
manozvilgsni? Gal prieis pasisneketi? Giliai ikvepiau pripildydamassavo palucius vilties, jeigu ji noretu pakalbeti.
Ji letai islipo is masinos atsargiai tikrindama ledu padengtakelia. Ji nepakele akiu ir tai mane suerzino. Gal man
reiketunueiti su ja pasneketi?Ne, prasta mintis.Vietoj to, kad pasuktu link mokyklos, ji letai nuejo link masinos
galo keistai isikibusi i stoga, lyg nepasitiketu savo kojomis.Nesusilaikiau nenusisypsojes ir Alise idemiai
pazvelge manopusen. Stengiausi negirdeti jos minciu linksmindamasisbeziuredamas i mergaite, kol toji tikrino
grandines ant ratu. Isjos koju pozos supratau, kad ji tikrai galvojo nukrisianti. Visikiti normaliai ejo i mokykla, gal
tik ji pasistate masina ypacapledejusiame plote?Ji sustingo nuleidusi galva keista israiska akyse. Tai buvo...
Svelnumas? Lyg pamate kazka verta svelnumo?Ir vel smalsumas buvo toks pat stiprus kaip troskulys. Lyg
butinai tureciau suzinoti ka ji galvoja, lyg tai butu vienintelisreiksmingas dalykas gyvenime.Eisiu su ja pasneketi.
Atrode, kad paranke jai buvo tikraireikalinga, bent jau kol iseis is ledo ploto. Betgi zinoma, asnegalejau jai to
pasiulyti, ar ne? Dvejojau tarp dvieju jausmu. Jeiji tikrai taip nepakente sniego, kaip reaguos i mano ledine balta
oda? Jei tik buciau turejes pirstines...
-NE,- garsiai suriko Alise.Instinktyviai isiklausiau i jos mintis is pradziu galvodamas, kadas blogai
apsisprendziau del mergaites. Bet tai neturejo niekobendra su manimi.Taileris Kraulis sugalvojo isukti i aikstele
pernelyg greitai. Jistikrai paslys ant apledejusio ploto.Vizija atejo tik puse sekundes pries realybe. Tailerio
furgonasbuvo jau posukyje kol as dar tebeziurejau i suspaudusia lupasAlise. Mano veide atsispindejo siaubas.
Ne, sita vizija neturejosu manimi nieko bendra, ir tuo paciu viskas buvo su manimisusije. Tailerio furgonas -
kurio ratai jau uzleke ant ledo paciublogiausiu budu - leke beprotiskai tiesiai link mergaites, kuritapo mano
visatos prasme.Masinos, kuri slydo Taileriui visiskai nekontroliuojantsituacijos, trajektorija buvo aiskiai
nuspejama ir be Alises.Mergaite vis dar tebestovejo savo masinos gale, paciojeblogiausioje vietoje. Ji pakele
akis susidomejusi artejanciutriuksmu. Jos akys apsistojo ties mano siaubo iskreiptu veidu irpasisuko zvilgteleti i
artejancia mirti.TIK NE JI. Sis riksmas nuskambejo mano galvoje lyg susukesbutu kazkas kitas. Vis dar
tebeskaitydamas Alises mintispamaciau, kad vizija keiciasi, bet jau neturejau laiko isigilinti ipokyciu pobudi.
As jau pasileidau tarp zmoniu atsidurdamas tarp furgono irsuakmenejusios mergaites. As begau taip greitai,
kad viskasaplink susiliejo, isskyrus ja. Ji manes nemate - jokia zmogausakis nebutu galejusi manes pastebeti -
vis dar ziuredama iatlekiancia mase, kuri ruosesi ja pritreksti prie masinos sono.As apglebiau jos liemeni
judedamas taip greitai, kad negalejaubuti toks svelnus kaip norejau. Viena simtaja sekundes dali, kol
staigiai traukiau jos lengvuti kuna is pavojaus zonos ir issitiesiauant asfalto spausdamas ja glebyje, suvokiau,
kokia ji buvoglezna.Mano kunas uztirpo isgirdus sausa jos galvos trinktelejima ileda.Bet neturejau ne sekundes
patikrinti kaip ji jautesi. Uz musuisgirdau cypiancias furgono padangas, lyg jis stengtusi isvengtisusidurimo su
mergaites masina. Jis truputi pakeite krypti,pasisuko ir vel grizo i pirmaja trajektorija, lyg butu traukiamas
magneto.Vienas zodis , kurio dar niekada nedrisau istarti damudraugijoje, issprudo pro mano tvirtai suspaustus
dantis.As jau ir taip pernelyg daug padariau. Puikiai supratau kokiadidziule klaida esu bedarantis stai taip
praskrides pro visusmokinius. Zinojimas manes nesustabde, nors ir bandziausvarstyti i koki pavoju statau ne tik
save, bet ir visa savo seima.Viesas pasirodymas.Viskas bus labai blogai, bet nebuvo jokiu sansu, kad tai man
sutrukdytu neleisti furgonui atimti jos gyvybe antra karta.As staiga ja paleidau ir istiesiau savo rankas pries mus.
Smugistaip trinktelejo mane atgal i mergaites masina, kad pajutau manopecius apgaubianti metalo sluoksni.
Furgonas garsiai sudrebejoatsitrenkdamas i mano nejudancias rankas ir pakilo linguodamasant uzpakaliniu
ratu. Jei pajudinsiu rankas, furgonas nukristiesiai jai ant koju.O, visu sventu vardu, negi si katastrofa niekada
nesibaigs? Ardar liko kas nors blogo, kas galetu nutikti? Butu labai keista ciabestovint ir belaikant i virsu pakelta
furgona kviestis pagalbos.Numesti furgono taip pat negalejau, turejau pagalvoti ir apievairuotoja, kurio mintys
buvo paniskai isteriskos.Isspaudziau tylu garsa ir lengvai stumtelejau furgona tolyn vienatrumpa akimirka. Kol
jis vel krito ant musu as ji pagavau isapacios savo desine ranka, kol kairiaja vel apkabinau mergaiteper
liemeni.Jos kunas buvo lyg sumedejes kol as ja truktelejauis po masinos. Ar ji prarado samone? Kiek gi
nuostoliu pridariaujos kunui siuo laukiniu improvizuotu isgelbejimu?Dabar, kai jau zinojau, kad jai niekas
nebegresia, paleidaufurgona. Visi langai garsiai isduzo kai jis sunkiai nukrito zemyn.
Zinojau, kad tikroji krize dar tik prasides. Ka ji spejo pamatyti?Ar kas nors pamate mane isdygstant jos pasoneje
ir pradedantmanipuliuoti furgonu ore ir jos kunu? Sie klausimai turejo taptimano pirmenybe.Bet as buvau per
daug susirupines, kad pradeciau jaudintis savoviesu pasirodymu taip, kaip tureciau. Buvau supanikaves
viennuo minties, kad bandydamas ja isgelbeti galejau ja suzeisti.Persigandes budamas taip arti jos kuno ir gerai
zinodamas, kapajusiu jei leisiu sau ikvepti oro. Pernelyg gerai suvokdamas josminksto, prie manes prispausto
kuno skleidziama siluma: net permusu abieju dviguba rubu sluoksni ja jauciau...Pirmoji baime vis tik buvo
didziausia. Nuleidau i ja akis jaugirdedamas pirmuosius liudininku suksnius. Norejau pamatytijos veida, ar ji
neprarado samones, beprotiskai tikejausi, kad ji
nekraujavo.Jos akys buvo placiai atvertos, jose sustinges sokas.
-Bella?- paklausiau jau beveik pasiekes isprotejimo riba.- Tauviskas gerai?
-Viskas gerai,- automatiskai atsiliepe ji nuostabos pilnu balsu.Isgirdus jos balsa mane pervere didziule, beveik
skausmingapalengvejimo banga. Ikvepiau oro jau nesijaudindamas del savogerkles perstejimo. Beveik
dziaugiausi ji jausdamas.Ji suvirpejo noredama atsisesti, bet as dar nebuvau pasiruoses

19
jos paleisti. Laikydamas ja glebyje jauciausi keistai... Saugus.Kaip bebutu, jau jauciausi truputi geriau.
-Atsargiai,- perspejau ja.- Atrodo, tu gana smarkiai susitrenkeigalva.Jos kvape nebuvo sviezaus kraujo pedsaku
- butinybe - bet taidar nereiske, kad nebuvo vidinio kraujavimo. Staiga labainekantriai panorau kuo greiciau
parodyti ja Karlailui ir jorentgeno aparatams.
-Ai,- istare ji. Jos balso tonas buvo juokingas, lyg tik dabar butupajutusi skausma.
-Taip ir galvojau.Is palengvejimo situacija man atrode juokinga, jauciausi lygmigloje.
-Kaip, po velniu...Jos balsas nutruko, akys placiai pazvelge i mane.
-Kaip tau pavyko taip greit cia atsidurti?Palengvejimas nusedo, jumoras dingo. Ji pamate per daug.Dabar, kai
mergaite jau buvo sveika ir saugi, susirupinimasseima paeme virsu.
-As buvau visai salia taves, Bella.Is patirties zinojau, kad jeigu buciau atsakes pernelyguztikrintai, klausiantysis
galetu pats suabejoti savo teisumu.Ji vel pasimuiste noredama atsisesti ir si karta as ja paleidau.Man reikejo
ikvepti, kad galeciau itikinamai vaidinti.Turejau laikytis atokiau, kad jos karsto kraujo siluma netrukdytuman
susikaupti. Pasislinkau kiek galima toliau nuo jos, bent jautiek, kiek buvo vietos tarp dvieju masinu.Ji pakele
akis ir as atlaikiau jos zvilgsni. Suklysti nusukdamasakis galejo tik pradedantis melagis, o man buvo toli iki blogo
melagio. Mano israiska buvo nekalta ir susirupinusi. Atrode, kadji pasijuto nejaukiai. Puiku.Avarijos vietoje jau
buvo daugybe mokiniu. Vaikai stumdesinoredami pamatyti ar buvo kraujo. Daugybe balsu susimaise su
ju mintimis. As stengiausi isgirsti ar kas nors dar ka nors mate,po to mano demesys vel grizo prie
mergaites.Atrode, kad ji nesuvoke is kur sis triuksmas, vis dar sokiruotuzvilgsniu apsidaire ir pabande
atsikelti.As atsargiai uzdejau savo ranka jai ant peties stengdamasissulaikyti.
-Palauk dar truputi.Atrode, kad su ja viskas tvarkoje, bet gal jai nereiketu judintikaklo. Ir vel panorau, kad cia
atsirastu Karlailas. Negalejaulyginti savo teoriniu medicinos mokslu su jo simtmeciupraktika.
-Man salta,- pasipriesino ji. Ji vos nenumire du kartussutraiskyta ir viskas, kuo ji skundesi, tai kad jai salta?
Sukikenaubandydamas sau priminti, kad sioje situacijoje nera niekojuokingo.Bella mirktelejo ir jos zvilgsnis
sustojo ties mano veidu.
-Tu stovejai ten.Ir vel mano juokas dingo taip greit kaip ir uzejo. Jos zvilgsnispasisuko vakarop, net jei per
furgono stoga nieko nesimate.
-Salia tavo masinos.
-Ne.
-As tave maciau,- spyresi ji. Kai ji spyriojosi jos balsas tapovaikiskas. Ji kilstelejo smakra.
-Bella, as buvau visai salia ir isgelbejau tave, tai ir viskas.Giliai pazvelgiau i jos akis stengdamasis priversti
patiketi manoversija - vienintele logiska versija. Jos lupos kietai susispaude.
-Ne.Tik be panikos, stenkis islikti ramus. Jei tik galeciau akimirkaipriversti ja uzsiciaupti, liktu laiko sunaikinti
irodymams... Irpaneigti jos versija pasinaudojant smegenu sukretimu. Juk tau,paciai tyliausiai mergaitei
pasaulyje, nesunku butu trumpamnutilti? Jei tik ji galetu pasitiketi manimi tik akimirka...
-Nagi, prasau, Bella,- tyliai paprasiau.Mano balsas prase, nes suvokiau kaip labai noreciau, kad jimanimi
patiketu. Troskau to visa sirdimi ir ne vien tik delavarijos. Koks kvailas noras. Kas pasikeistu, jei ji imtu manimi
pasitiketi?
-Kodel?- vis dar su savigynos gaidelemis paklause ji.
-Pasitikek manim,- jau maldavau.
-Pazadek man, kad veliau viska paaiskinsi.Supykau ant saves kam vel turejau jai meluoti, kuomet labiau uz
viska troskau jai irodyti, kad esu vertas pasitikejimo. Todel kaijai atsakiau mano balsas buvo grubus:
-Gerai!
-Jau geriau nepamirstum isteseti zodzio.Pagalba jau artejo, zmones pradejo rinktis aplink, kazkasiskviete
policija ir sirenos jau girdejosi uz daugmaz simto metru,o as tuo tarpu stengiausi ismesti is galvos mergaite ir
tinkamaisurikiuoti savo mintis. Skanavau visas aplinkines mintis, net irtu, kurie nebuvo ivykio vietoje, bet nieko
itartino negirdejau.Daugelis is ju buvo nustebe matydami mane salia Bellos, betvisi priejo ta pacia isvada -
vienintele galima isvada - kadanksciau jie manes paprasciausiai nepastebejo.Ji buvo vienintele nesutinkanti
manyti kaip kiti, bet jospasakojimas taip pat bus vienintelis, tai neturejo daug reiksmes.Ji buvo persigandusi ir
sokiruota, jau nekalbant apie galvossmegenu sutrenkima kuri as jai ko gero suteikiau. Ji tikriausiai buvo soko
busenos. Lengvai suprastumem, jog jos istorija buvotik po gautos traumos pasirodziusiu vaizdiniu pasekmes.
Niekasja nepatikes isklause visu liudininku parodymus.Kai isgirdau ka tik i ivykio vieta atejusiu Rozali, Emmeto
irDzaspero mintis gavau truputi susiraukti. Gerai jauciau, kadsianakt man teks duoti gera paaiskinima.
Norejau panaikinti savo peciu ispaudus ant masinos, betmergaite buvo pernelyg arti. Turesiu palaukti, kol kas
norsatkreips jos demesi.Tas laukimas erzino, be to, labai jau daug poru akiu stebejomane, kol jie visi bande
atstumti furgona, kad mus islaisvintu.Tureciau jiems padeti, vien jau tam, kad pagreitinciau procesa,bet buvau
jau pakankamai iklimpes, bet to, mergaite vis darziurejo i mane verianciomis akimis. Galu gale jiems vis tik
pavyko ir medikai greitai pribego prie musu su visais savoirankiais.Pasirode vyriskis prazilusiais plaukais. Jau
buvau ji mates.
-Ei, Edward'ai, ar tau viskas gerai?- paklause Bretas Warneris.Jis dirbo ligonineje su mano tevu. Man pasiseke
- pirma kartasiandien - kad jis pirmas prie musu priejo. Jo mintys buvoraminancios ir atidzios.

20
-Man viskas gerai, Brettai, manes net nepaliete. Bet bijau, kadBella susitrenke. Kai ja patraukiau furgonui is
kelio ji ganasmarkiai trinktelejo galva...Bretas tuoj pat susidomejo mergaite, kuri dabar i mane ziurejokaltinanciu
zvilgsniu. Lyg buciau ja isdaves. Ak, tiesa. Ji jukbuvo tyli kankine - jai labiau patikdavo kenteti tyloje.Ji nepuole
is karto neigti mano zodziu ir man siek tiekpalengvejo.Antrasis greitosios pagalbos gydytojas stengesi mane
itikintiapziurai, bet as labai greitai ji atkalbejau. Uzteko pazadeti, kadmano tevas pats mane apziures ir jis mane
paliko ramybeje. Sudaugeliu zmoniu uztekdavo kalbeti uztikrintai. Zinoma,mergaitei tai negaliojo. Ar joje is viso
buvo kas nors normalaus?Jai uzdejo kaklo apsauga - ji nuostabiai nuraudo susidrovejusi.As pasinaudojau jos
demesio nukrypimu, kad atsargiaipanaikinciau irodymus, lengvai istiesindamas savo peciuispaudus masinoje.
Vien tik mano broliai ir seserys pastebejo kadariau, uz nugaros girdejau tylu Emmeto pazada po to patikrinti
ir panaikinti kas liko.Buvau dekingas Emmetui ir galejau jau ramiau isitaisytigreitosios pagalbos
masinoje.Policijos sefas atvyko anksciau, nei Bella isedo i greitaja.Nevertejo ne pradeti klausytis jo minciu, jos
buvo paniskos,sumaisytos su kai kuriais tarp ju ivykusiais pokalbiais. Kai jispamate savo vienintele dukra
sodinama i greitaja, ji uzliejoneapsakoma kaltes ir susirupinimo banga. Jo jausmai manepervere ir isaugo
manyje. Kai Alise mane perspejo, kadnuzudydamas jo dukra ji pribaigciau, ji tikrai neperdejo.
-Bella!- suriko jis.
-Viskas man bus gerai, Carl... Teti.- atsiduso ji.- Nieko ciablogo.Bet jos tikrumas jo neuztikrino. Jis pasisuko i
artimiausiagydytoja paklausti informacijos.As jo klausiausi, kol jis siaip taip formulavo sakinius apimtas
panikos, kai staiga supratau, kad jo mintis papildydavo zodziai.Tai buvo tartum... As negalejau aiskiai girdeti jo
minciu.Hmmm. Carlis Swanas nebuvo toks tylus kaip jo dukra, betdabar jau zinojau, i ka ji atsigime.Idomu.Iki
siol dar nebuvau prisiartines prie policijos sefo. Visadagalvojau, kad jis letai mastantis zmogus net
nesusimastydamas,kad gal tai as buvau letokas. Jo mintis as girdejau, bet kai kuriosju detales liko giliai
pasleptos. Galejau girdeti tik jo balso tenoramintyse, tik tiek...Banziau isiklausyti idemiau, gal jo mintys
atskleistu manmergaites tylos paslapti? Bet Bella jau buvo masinoje ir greitojipajudejo.Buvo sudetinga atsiplesti
nuo idejos, kad galbut jau turejaupaslapties, kuri visisskai mane apsedo, rakta. Bet reikejo daugka apsvarstyti,
perzvelgti viska, ko siandien pridariau. Turejauklausytis, kad isitikinciau, jog tikrai niekas nieko nemate ir kad
mums nereikes pulti kraustytis. Turejau susikaupti.Gydytoju mintyse nebuvo nieko itartino. Viskas, ka jie galejo
pasakyti, tai kad mergaitei nebuvo nieko blogo. Ir, kad ir kaipbebutu keista, Bella laikesi mano ivykiu versijos.
Kai atvykome i ligonine mano pirmenybe buvo pamatytiKarlaila. Skubejau pro automatiskai atsiveriancias duris,
betnegalejau nuleisti akiu nuo Bellos. Zvelgiau i ja per seseliumintis.Man buvo lengva atpazinti taip iprastas
tevo mintis. Jis buvovienas savo mazame kabinete. Dar karta pasiseke per sianevykusia diena.
-Karlailai.Jis girdejo mane ateinant, bet susirupino isvydes mano veida. Jispasoko ir jo ir taip baltas veidas dar
labiau pabalo. Jis zvelge imane is uz savo stalo."Edward'ai... Tu juk ne..."
-Ne! Ne tai...Jis giliai ikvepe."Be abejo. Atsiprasau uz tokias mintis. Zinoma, tavo akys,galejau susiprasti..."
Tare zvelgdamas i mano gintaro spalvos akis su palengvejimu.
-Bet ji susizeide, Karlailai. Ko gero nieko rimto, bet...
-Kas atsitiko?
-Kvaila masinos avarija. Ji buvo blogu metu blogoje vietoje. Asnegalejau likti ten... Leisti ja suzeisti...."Ramiai,
ramiai. Pradek is pradziu. Kaip tu isipainiojes?
-Vienas furgonas slydo ledu.- murmejau ziuredamas i siena uzjo kol kalbejau (nebuvo jokiu diplomu, kabejo
vienintelis jomegstamas paveikslas ).- Ji buvo jo kelyje. Alise mate jiatlekiant, bet negalejau padaryti ka nors
kita, tik begti pro visaminia, kad ja is ten istraukciau. Niekas nieko nepastebejo...Isskyrus ja. Turejau taip pat
sustabdyti furgona, ir vel niekasnemate, isskyrus ja... Man labai gaila, Karlailai. Tikrainenorejau viesai musu
parodyti.Jis apejo stala ir uzdejo savo ranka ant mano peties."Tu pasielgei teisingai. Zinau, kad tau turejo buti
nelengva.Didziuojuosi tavimi."Dabar jau drisau pazvelgti jam i akis.
-Ji zino kad su manimi... Kazkas negerai.
-Tai nesvarbu. Jeigu reikes isvykti, mes isvyksim. Ka ji sake?As pasimetes papurciau galva.
-Kol kas nieko.
-Kol kas?
-Ji laikosi mano versijos... Bet ji laukia mano paaiskinimo.Jis truputi susirauke apmastydamas ka pasakiau.
-Ji susitrenke galva... Na, as ja sutrenkiau.- Greitai pasakojau.-As gana smarkiai ja trinktelejau zemen. Atrodo,
nieko blogo, betneturetu buti sunku issiginti jos zodziu.Ir jau besakydamas tuos zodzius pasijutau tikras
nieksas.Karlailas isgirdo karteli mano balse."Gal to neprireiks. Palaukim ir matysim kaip viskas vyks, gerai?
Atrodo, kad turiu viena paciente apziurai."
-Labai prasau,- istariau.- As labai bijau, kad ja suzeidziau...Karlailo akyse pasirode kibirkstele. Jis perbrauke
ranka per savotruputi sviesesnius uz akis plaukus ir nusijuoke."Man atrodo, kad tau tai buvo idomi diena,
tiesa?" Jo mintysemaciau ironija ir tai, kad si situacija ji linksmino. Na irpasikeitimas. Kazkuria sekundes dali
nesamoningai puoliau jai ipagalba, pavirsdamas is pabaisos i globeja.Nusijuokiau kartu su juo. Prisiminiau, kad
Bellai tikrai reikejoglobejo nuo manes paties. Juokiausi, nes kad ir kas bebutunutike, as vis dar buvau jai toks
pat pavojingas, kaip anksciau.Tai buvo viena paciu ilgiausiu valandu mano gyvenime.Laukiau vienisas Karlailo
kabinete ir klausiausi ligoninesminciu.Taileris Kraulis, furgono vairuotojas, buvo smarkiau susizeides

21
ir visas demesys buvo nukreiptas i ji. Ji vis dar lauke eilesrentgenui. Karlailas laikesi atokiau pasitikedamas ja
priemusiugydytoju zodziais, kad jai nieko blogo. Mane tai nervino, nors irsuvokiau, kad jis elgiasi
teisingai.Uztektu vien to, kad jipazvelgtu i jo veida ir prisimintu mane, kad yra kazkas keistomusu seimoje, ji
galetu pradeti klausineti.Vienu dalyku neabejojau: aplink ja buvo pakankamaikompanijos pokalbiams. Taileris
tiesiog vire kalte, del to kadvos jos neuzmuse du kartus. Atrode, jis niekada neuzsiciaups.Galejau matyti jos
veida jo mintyse, ir man buvo aisku, kad jilabai norejo kad jis nutiltu. Kaip jis galejo to nesuprasti?Isitempiau, kai
isgirdau Taileri jos klausiant, kaip ji issikapste?Laukiau nekvepuodamas kol ji svarste.
-Hmm...- isgirdau ja numykiant. Po to ji ilgam nutilo ir Tailerissvarste, ar sis klausimas jai buvo nemalonus. Galu
gale ji istare:
-Edward'as mane nustume.Atsidusau. Mano kvepavimas pagreitejo. Dar nebuvau girdejes,kaip ji istaria mano
varda... Man patiko tas garsas, net jeigirdejau ji per Tailerio mintis. Norejau isgirsti pats...
-Edward'as Cullen'as,- vel istare ji matydama, kad Tailerisnesuprato, apie ka ji kalba. Jau buvau prie duru,
uzdejes vienaranka ant rankenos. Troskimas ja pamatyti su kiekviena sekundetapo vis stipresnis. Turejau pats
sau priminti atsargumotaisykles.
-Jis buvo salia manes.
-Cullen'as? As jo nepastebejau... Bet viskas ivyko taip greitai.Ar jam viskas gerai?
-Atrodo, kad taip. Jis vis dar kazkur cia sukinejasi. Jo bent jauniekas nepagulde.Maciau jos susimasciusi
zvilgsni, itarima perbegusi jos akis,detales, kuriu Taileris nepastebejo."O ji grazi."- nustebes pagalvojo Taileris.-
"Net ir visa purvina.Ji ne visai mano stiliaus, bet... Tureciau paskirti jai pasimatyma.Reiktu tik atsiprasyti uz
siandiena..."As jau buvau laukiamajame, visiai salia jos palatos,nesusimastydamas ne sekundei ka darau.
Pasiseke, kad slaugeiejo i palata pries mane - buvo Bellos eile rentgenui. Atsiremiaui tamsia siena uz kampo
stengdamasis is visu jegu nesekti paskuija.Koks mano reikalas jeigu Taileriui ji pasirode grazi? Ta matyti
turejo visi. Nebuvo jokios priezasties, kad as jausciausi... Kabutent as jauciau? Nejaukuma? Ar pyktis butu
arciau tiesos?Visa tai neturejo jokios prasmes.Stovejau ten, kur buvau taip ilgai, kaip tik galejau. Vis tik
manonekantrumas nugalejo ir pasukau link rentgeno kabineto. Ji jaubuvo isvezta i palata, bet galejau uzmesti
aki i jos rentgenonuotraukas.Tai, ka pamaciau, mane nuramino. As jos nesuzeidziau, bent jaunelabai
smarkiai.Karlailas mane pakviete."Atrodai daug geriau."Ir toliau tebeziurejau pries save. Mes nebuvome vieni,
koridoriuje buvo daug slaugiu ir lankytoju."Ak, taip,"- jis pakabino nuotraukas pries sviesa, bet mannebuvo
reikalo pazvelgti antra karta.- "Jai viskas tvarkoj. Geraipadirbejai, Edward'ai."Isgirsti toki komplimenta is savo
tevo mane priverte pasijustikeistai. Turejau didziuotis, bet gerai zinojau, kad jam nepatikstai, ka ruosiausi dabar
daryti. Bent jau tikrai nepatiktu, jei zinotukodel.
-Manau, kad eisiu su ja pakalbeti,- tariau.- Kol ji dar tavesnepamate. Elgsiuosi naturaliai. Lyg nieko nebutu
ivyke. Gal taipades sutvarkyti visa si reikala.Va kas galetu tapti visai neblogu pasiteisinimu. Karlailaslinktelejo
galva paskendes savo mintyse, vis dar tebeziuredamas
i nuotraukas.
-Gera mintis. Hmmm...Zvilgtelejau i nuotraukas noredamas suprasti, kas taip pritraukejo demesi."Tik paziurek i
visas ankstesnes kritimo zymes. Kiek gi kartujos mama ja ismete is ranku?"Karlailas nusijuoke is savo paties
minciu.
-Pradedu galvoti, kad si mergaite traukia nesekmes. Ji visadarandasi blogu momentu blogoje vietoje."Tu teisus,
siuo metu Forksas su tavimi apylinkese, ko gero jaibutu ne pati geriausia vieta."Sudrebejau."Eik. Pabandyk ja
nuraminti. As prieisiu kiek veliau."Nuejau dideliais zingsniais jausdamas kaltes antpludi. Buvautikrai geras
melagis, jei sugebejau apkvailinti Karlaila.Kai iejau i palata Taileris tebemurmejo jau simtaji
atsiprasyma.Mergaite stengesi jo nesiklausyti apsimesdama miegancia. Josakys buvo uzmerktos, bet
kvepavimas nelygus, ir kartais jisusinervinusi kilsteledavo pirstus.Ilga laika zvelgiau i jos veida. Tai bus
paskutinis kartas kaigalejau i ja pazvelgti. Sis faktas skausmingai pervere manokrutine. Ar todel, kad nekenciau
palikti neissprestos misles?Man tai nepasirode pakankama priezastis.Galu gale giliai ikvepiau ir nutariau
prisiartinti visiemspasirodydamas.Mane pamates Taileris vel prabilo, bet as priglaudziau pirsta
prie lupu.-Ji miega?- sumurmejau.Jos akys staiga atsimerke ir ji isistebeilyjo i mano veida.Mirktelejo, po to
prisimerke su pykcio ir itarimo israiska.Priminiau sau, kad reikejo ir toliau vaidinti, todel nusisypsojautaip, lyg
nieko keisto nebutu atsitike, isskyrus lengva galvossutrenkima ir is jo pasekusias keistas vizijas.
-Ei, Edwardai, as atsiprasau...- pradejo jis.Vienu rankos judesiu nutraukiau jo atsiprasymu lavina.
-Juk niekas nemire.- Istariau nusisypsodamas is savo patiesjuokelio.Buvo neitiketinai lengva ignoruoti Taileri,
net jei jis buvo vos uzkeliu metru ir kraujavo. Anksciau niekada nesupratau kaipKarlailas sugebedavo ignoruoti
savo pacientu kraujo kvapa juosgydydamas. Negi nebuvo pavojinga leistis nuolat sitaipgundomam? Bet dabar
tai suvokiau. Jei susikaupiame ties kuonors labai svarbiu pagunda nebeturi galios. Netgi vis dar svieziai
tebetekantis Tailerio kraujas buvo niekas salia Bellos kvapo.Nutariau likti nuo jos kiek atokiau prisesdamas ant
taileriociuzinio krasto.
-Taigi, koks nuosprendis?Jos lupu kampuciai pakilo.
-Man nieko blogo, bet jie nenori isleisti manes namo. Paaiskinkman, kodel tu gali laisvai vaikscioti, bet mes -ne?
-Pazinciu reikalas.- Atsakiau lengvabudiskai.- Bet nesijaudink,as pasirupinsiu tavo pagrobimu.

22
Atsargiai stebejau jos reakcija kai tevas iejo i palata. Jos akys isnuostabos issiplete, lupos prasivere. Suurzgiau
savyje. Be jokiosabejones, ji pastebejo musu panasuma.
-Taigi, panele Swan,- tare jis.- Kaip jus jauciates?Jo zavesys ir manieros nuramindavo bet kuri pacienta per
pusesekundes. Bet, zinoma, negalejau buti tikras, kad tai pasiseks suBella.
-Man viskas gerai,- ramiai atsake ji.Karlailas pakele jos nuotraukas salia jos lovos.
-Jusu nuotraukos geros. Ar skauda galva? Pasak Edward'o justikrai smarkiai trinktelejot.
-Viskas man gerai,- lengvai atsidususi pakartojo.Si karta jos balse nuskambejo nekantrumas. Ji paziurejo i
maneniuriu zvilgsniu. Karlailas priejo prie jos ir svelniai panerpirstus i jos plaukus ieskodamas guzo.Visas mano
pasipriesinimas dingo ir mane uzliejo emocijubanga.Daug kartu maciau Karlaila dirbanti su zmonemis. Pries
daugmetu netgi jam padedavau, vis tik tokiose situacijose, kurnebudavo kraujo. Man nebuvo naujiena matyti
kaip jis jaapziurineja, lyg pats butu zmogus. Tiesa, visada jam pavydejausavitvardos, bet niekada taip smarkiai,
kaip dabar. Sis kartasskyresi nuo kitu. Pavydejau jam daug daugiau nei savitvardos.Troskau, kad pradingtu tas
skirtumas tarp jo ir manes, kad taippat galeciau ja liesti be galo svelniai, be baimes nesusivaldyti...Ji sudrebejo
ir as pasimuisciau ant Tailerio lovos. Turejaususikaupti ties savo poza, kad vel atrodyciau atsipalaidaves.
-Skauda?- paklause Karlailas.Jos smakras kilstelejo i virsu.
-Nelabai,- atsake.Dar viena detale jos ipatybiu sarase - ji buvo istverminga. Jainepatiko pasirodyti silpnai.Ji
buvo ko gero pats glezniausias mano sutiktas padaras, bet jainepatiko pasirodyti silpna... Lengvas juokas
issprudo is manoburnos.Ji mestelejo man isizeidusi zvilgsni.
-Gerai,- tare Karlailas.- Jusu tevas laukia salia. Galit keliautinamo. Bet grizkit jeigu pasidarytu silpna ar
pablogetu regejimas.Jos tevas buvo salia? Kad ir kaip besistengiau prigauti mintis islaukiamojo, niekaip
neradau to sunerimusio balso.
-Negaliu grizti i mokykla?
-Siandien jums butu geriau pailseti,- jai patare Karlailas.
-O jis gris i pamokas?- paklause linkteledama mano pusen.Reaguoti normaliai, nekelti itarimo... Negalvoti apie
poveiki,kuri ji man sukelia, kai isiziuri i akis.
-Juk kas nors turi jiems pranesti, kad tu gyva,- pareiskiau.
-Tiesa, atrodo, kad puse mokyklos laukia koridoriuose.-prisimine Karlailas.Si karta galejau tiksliai nuspeti jos
reakcija, prisiminiau, kaip jinekente, kai visi i ja spokso. Ji manes nenuvyle.
-O, del Dievo meiles!- susuko paslepdama veida tarp ranku.Buvau labai patenkintas, kad si karta atspejau
tiksliai.
-Gal norite likti cia?- paklause Karlailas.
-Ne, ne,- ji paskubejo atsakyti.Ji nuleido kojas ir pasoko nuo lovos. Jos kojos susipyne ir jikrito tiesiai Karlailui i
glebi. Jis greitai ja pagavo ir pastate antkoju.Ir vel mane uzliejo gilus pavydas.
-Viskas gerai,- tare ji kol jis nieko nepasake ir jos skruostainusidaze nuostabia spalva.Zinoma, jos rausvi zandai
Karlailui nedare jokio poveikio. Jispatikrino, kad ji atrado lygsvara ir ja paleido.
-Jei skaudes, isgerkit aspirino,- patare jis.
-Tikrai nera taip blogai.
-Atrodo, jums labai pasiseke,- tare pasirasydamas leidimaisvykti.Ji pasuko galva link manes.
-Pasiseke, nes Edward'as buvo netoliese.
-Ak taip... Tiesa,- pratare Karlailas isgirdes jos balse tas paciasgaideles, kaip ir as.Ji vis dar negalvojo viska
isivaizdavusi. Kol kas dar ne."Palieku tave viena,"- pagalvojo Karlailas.- "Elkis, kaip tauatrodo geriau."
-Aciu, tu be galo man padedi,- tyliai sumurmejau.Ne vienas zmogus neisgirdo. Karlailas nuslepe sypsena del
mano sarkazmo ir pasisuko i Taileri.
-Bijau, kad jums teks likti pas mus kiek ilgiau.- Tare jaupradedamas apziurineti jo ipjovimus.Na, ko gero logiska,
kad po visko, ko pridirbau, man reikejoviska ir sutvarkyti. Bella laisvai ejo link manes sustodama
pernelyg arti ir priversdama mane pasijusti nejaukiai irnepatogiai. Staiga prisiminiau, kaip pries uzverdant siai
koseitroskau, kad ji taip pasielgtu. Beveik mano noru parodija...
-Ar galiu trumpam su tavim snekteleti?- paklause.Jos karstas kvepavimas nutvilke mano veida, turejau
pasitrauktizingsni atgal. Jos zavesys ne kiek nesumazejo, vis suzadindamasmanyje pulsavima, pirmykscius
instinktus, kai tik budavau saliajos. Mano burna uzpludo nuodai, raumenys isitempe pasiruosesuoliui, ikalinti ja
savo glebyje ir pasiekti dantimis jos kakla...Mano siela buvo stipresne uz norus, bet riba nebuvo labai toli.
-Tavo tevas laukia taves,- istariau tvirtai sukasdamaszandikaulius.Ji trumpai zvilgtelejo i Taileri ir Karlaila. Jei
Taileris i musnekreipe jokio demesio, Karlailas klausesi kiekvieno manoatodusio."Atsargiai, Edward'ai"
-Noreciau asmeniskai su tavimi pakalbeti, jei tu ne pries.- jinepasidave.As visai to nenorejau bet sudraudziau
pats save. Reikia galu galebaigti sia problema. Kai isejome is palatos manyje buvo visiskasumastis. Klausiausi
jos nelygaus ejimo rikiuodamas savomintis.Dabar vel reiks vaidinti. Zinojau, koki vaidmeni pasirinksiu - assioje
istorijoje busiu blogasis personazas. Busiu ziaurus,meluosiu ir tyciosiuosi is jos.Tai buvo priesinga mano
jausmams, jausmams, kuriemspriesinausi sitiek metu. Dar niekada gyvenime taip netroskau,kad manimi
pasitiketu. Dabar ruosiausi pats suzlugdyti bet kokiapasitikejimo galimybe. Blogiausia buvo zinoti, kad tai bus
paskutinis jos prisiminimas apie mane. Tai buvo manoatsisveikinimas.Sustojau ir atsisukau i ja.

23
-Nagi?- saltai paklausiau.Ji trupti atsitrauke nustebinta mano nemalonaus tono. Joszvilgsnis pagilejo, veidas
igavo ta pacia israiska, kuri buvomane apsedusi jau sitiek laiko.
-Tu turi man paaiskinti,- labai tyliai sumurmejo ir jos veidasisbalo.Man buvo sunku islikti grubiu.
-As isgelbejau tavo gyvybe. Nieko nesu tau skolingas.Ji suvirpejo. Matyti, kaip mano zodziai ja iskaudino, mane
nudegino lyg rugstis.
-Tu pazadejai,- susnabzdejo dar tyliau.
-Bella, tu smarkiai susitrenkei galva, tu viska isivaizduoji.
-Su mano galva viskas tvarkoj!- Pasipriesindama kilstelejosmakra.Dabar ji jau pyko. Puiku. Tai palengvins
mano uzduoti. Aspazvelgiau i ja vel uzsidedamas kauke.
-Ko tu is manes nori, Bella?
-Teisybes. Suprasti, kodel meluoju del taves.Tai, ko ji prase, buvo istikima ir pateisinama, ir negalejimas jaito
duoti mane zude.
-Bet ka gi tu isivaizduoji?Pasipyle greita zodziu lavina:
-Esu visiskai tikra, kad tu nebuvai salia manes. Taileris taip pattaves nemate, taigi baik man meluoti. Tas
furgonas ruosesi musabu sutraiskyti, bet to nenutiko. Tavo rankos paliko jame zymes,kaip ir peciai. Tu neturi ne
ibrezimo, furgonas turejo uzkristiman ant koju, bet tu ji pakelei...Ji staiga nutilo smarkiai sukasdama dantis ir
nusuko zvilgsni isali, slepdama asaras ir stengdamasi jas sulaikyti.Tebeziurejau i ja su ta pacia besityciojancia
israiska, bet buvausustinges is siaubo. Ji viska mate.
-Tu tikrai galvoji, kad as pakeliau furgona?- sarkastiskaipaklausiau.Ji linktelejo.
-Zinai, niekas tavimi nepatikes,- jau beveik surikau.Ji pasistenge suvaldyti besiverzianti pykti. Kai pasigirdo
josatsakymas, ji aiskiai skiemenavo kiekviena zodi:
-As niekam nesiruosiu pasakoti.Maciau jos akyse, kad ji nemelavo. Netgi isduota, iskaudinta irsupykusi ji
ruosesi saugoti mano paslapti.Kodel?Mane apemes sokas per sekunde suarde mano kauke. Manreikejo
susiimti.
-Tokiu atveju, koks skirtumas?- pasakiau dabar jau tikraistengdamasis islaikyti balso rimtuma.
-Man yra skirtumas,- isikarsciavo ji.- As nemegstu meluoti, tuturi man duoti gera priezasti, kad ir toliau tai
daryciau.Ji prase manes ja pasitiketi. Lygiai taip, kaip ir as troskau, kad jimanim pasitiketu. Labai gaila, bet tai
buvo kelias, kuriuo pasuktias negalejau.
-Kodel negali paprasciausiai man padekoti ir pamirsti visa tai?-Istariau nejautriu balsu.
-Aciu,- greitai istare ji ir pasinere i tyla laukdama tesinio.
-Tu nesiruosi pasiduoti, ar ne?
-Ne.
-Tuomet...Negalejau atskleisti jai tiesos, net jei labai to norejau... Be to asnenorejau. Jau geriau tegu ji susikuria
savo pacios istorija neisuzino, kas is tiesu as esu. Nieko negalejo buti blogiau uz tiesa.As buvau gyvas pabaisa,
islindes tiesiai is siaubo filmo.
-Tikiuosi, kad pasimegausi nusivylimu.Musu zvilgsniai susikirto dar karta. Buvo keista matyti koks jos
susierzinimas buvo zavingas. Lyg mazas supykes kaciukasnesuvokiantis savo trapumo. Jos skruostai nuraudo
ir ji dar kartasukando dantis.
-Kam tuomet taip stengeisi mane isgelbeti?O stai sitam klausimui tai jau tikrai nebuvau pasiruoses. Kazkur
praradau savo vaidmens prasme. Mano kauke nukrito ir suduzopo mano kojomis, ir si karta as jai pasakiau
tiesa:
-Nezinau...Mintyse paskutini karta nufotografavau jos veida - jame vis darmatesi pyktis ir skruostu raudonis - po
to nusisukau irneatsigrezdamas nuejau nuo jos tolyn...

Kategorija: vampyrai VIZIJA

Grizau i mokykla. Tai buvo geriausia, ka galejau padarytinenoredamas atkreipti i save demeio. I dienos pabaiga
jau beveik visi mokiniai buvo grize. Truko tik Bellos ir Tailerio beikeliu mokiniu, kurie nutare pasinaudoti proga
praleisdamipamokas.Man neturetu buti sunku elgtis taip, kaip visiems geriau. Vis tik,beveik visa popiete
griezdamas dantimis stengiausi susilaikytinepabegti is pamoku ir nesusirasti mergaites.Kaip
medziotojas.Apsestas medziotojas. Apsestas vampyrasmedziotojas.Siandien mokykloje buvo ( negi tai
imanoma? ) dar nuobodziaunei visa praejusia savaite. Lyg buciau komos busenoje. Lyg visipastatai, medziai,
dangus ir veidai butu prarade spalvas. Leidaulaika skaiciuodamas itrukimus sienoje.Buvo kai kas, ka turejau
padaryti... Bet nepadariau. Zinoma, taibuvo kazkas bloga. Priklauso kaip paziuresi.Cullen'o atveju, ne siaip
vampyro, bet retos musu seimos narioatveju, geriausia, ka galejau padaryti atrodytu taip:
-Esu nustebes jus cia matydamas, Edward'ai. Girdejau, kadbuvot patekes i siandienos avarija.
-Taip ir buvo, pone Banneri, bet man sioje istorijoje labaipasiseke. ( Draugiska sypsena. )As visiskai
nesusizeidziau, konegalime pasakyti apie Taileri ir Bella.
-Kaip jie jauciasi?

24
-Manau, kad Taileriui viskas bus tvarkoj... Tik pavirsutiniskiipjovimai nuo isduzusiu langu. Del Bellos nesu toks
tikras. (Susirupines suraukiu antakius ). Ji gavo gana stipria galvostrauma. Girdejau kalbant, kad jai sie ivykiai
rodesi keistai,kazkokios keistos vizijos... Gydytojai buvo susirupine...Stai kaip viskas turetu klostytis. Turejau
pasistengti del seimos.
-Esu nustebes jus cia matydamas, Edward'ai. Girdejau, kadbuvote patekes i siandienos avarija.
-Manes nesuzeide.- Be sypsenos.Ponas Banneris, jausdamasis nejaukiai, perkele svori nuo vienoskojos ant
kitos.
-Ar zinote, kaip jauciasi Taileris ir Bella? Girdejau, kad jiesusizeide.
-Is kur galeciau tai zinoti?- Kilstelejau pecius.Ponas Banneis kostelejo.
-Hmm... Tiek to.- Jo balse jautesi itampa. Mano saltumas jinervino.Jis greitai grizo prie lentos ir pradejo vesti
pamoka.Taip elgtis tikrai nebuvo gerai. Bet as turejau tamsesniuminciu...Butu buve tikrai neromantiskaapkalbeti
mergaite jai negirdint.Ji juk pasirode tikrai verta pasitikejimo kai maziausiai totikejausi. Ji nepasake ne zodelio,
neisdave manes, nors turejovisas imanomas priezastis tai padaryti. Kodel tureciau isduoti ta,kuri saugojo mano
paslapti?Su ponia Goff pokalbis klostesi lygiai taip pat, beveik tompaciom frazem. Tik si karta Emmetas zvelge i
mane ilgu giliuzvilgsniu."Tikiuosi, kad turi gera paaiskinima rytiniam poelgiui. Rozaliskelbia kara."Kilstelejau akis
link lubu neziuredamas i ji.Tiesa pasakius, turejau labai gera pasiteisinima. Sakykim, kadnebuciau nieko dares
ir furgonas butu suzeides mergaite... Vienjau si mintis priverte mane sudrebeti. Bet jei nebuciau niekodares, jei
ji butu suzeista, kraujuotu, jei jos kraujas pasklistu antasfalto, jei ore pasklistu jos kraujo kvapas...Vel
sudrebejau, si karta ne vien is siaubo... Kazkuri mano dalissuvirpejo nuo nepakeliamo troskulio. Ne, tikrai
nebuciau galejessusilaikyti ir mano viesas pasirodymas turetu daug baisesnespasekmes.Tai skambejo kaip
idealus pasiteisinimas, bet zinojau, kad juonepasinaudosiu. Man buvo pernelyg geda. Be to, si mintis man
sove ilga laika po to, kai viskas nutiko."Saugokis Dzaspero,"- mintyse patare Emmetas nekreipdamasdemesio i
mano susimastyma.- "Jis ne toks supykes, kaipRozali, bet jis tvirciau apsisprendes."Puikiai supratau apie ka jis
kalba, ir staiga visas kambaryspradejo suktis aplink. Nuo isiucio mano akys apsitrauke raudonamigla. Buvau
ant sprogimo ribos."NAGI, PO VELNIU, EDWARD'AI!SUSIIMK!"- Jau rekeEmmetas savo mintyse. Jo ranka
nusileido man ant petiessulaikydama mane ant kedes, kad nepasokciau. Jam retaitekdavo naudoti visa savo
jega, jis buvo vienas is stipriausiuvampyru, bet dabar jis turejo tikrai stengtis. Vietoj to, kadispaustu mane i
mano kede, jis laike paciupes mane uz rankos.Jeigu butu elgesis kitaip kede butu sutrupejusi."RAMINKIS!"-
Isake.Pabandziau nusiraminti, bet buvo tikrai nelengva. Nuo isiuciomano smegenys beveik garavo."Dzasperas
nieko nedarys pries tai su mumis nepasitares. Tikpamaniau, kad turetum zinoti, kurioje jis puseje."Vis
darstengiausi nusiraminti ir pajutau Emmeta truputiatleidziant gniauztus."Pasistenk siandien daugiau
nebepasirodyti. Tu jau ir taip giliaiiklimpes."Giliai ikvepiau ir Emmetas mane paleido. Is iprocio apsidairiauaplink,
bet musu susiemimas buvo toks greitas ir tylus, kad tikkeli mokiniai sedintys mums uz nugaros tai pastebejo.
Bet jiemstai nerupejo. Cullen'ai buvo pabaisos, tai niekam ne paslaptis."Velnias, kai pasiunti, tu tampi tikru
vaiku."- Su simpatija balsepridure jis.
-Eik tu po...- tyliai mestelejau ir isgirdau jo juoka.Emmetas nemego elgtis priesingai savo jausmams, tureciau
jausti truputi daugiau dekingumo jo lengvai sugyvenamamcharakteriui. Bet maciau kaip jis reagavo i Dzaspero
sprendimalengvai su tuo sutikdamas, lyg tai butu vienintele imanomaiseitis.Man buvo sunku susikaupti, pyktis
vis dar vire manyje. Zinoma,Emmetas buvo stipresnis uz mane, bet jis ne visada laimedavomusu imtynes. Jis
galejo visada skustis, kad as sukciavau, bettai, kad galejau matyti jo mintyse ka jis darys buvo mano sansas
pries jo jega. Mes kovojome savais ginklais.Kova? Ar taip viskas baigsis? Ar as buvau pasiruoses kovoti
pries savo seima del mirtingos mergaites kuria vos pazinojau?Svarsciau apie tai, nusverdamas i viena puse
trapumo, kuri jutaulaikydamas ja savo glebyje pojuti ir i kita puse Dzaspera, Rozaliir Emmeta: antgamtiska jega
ir greituma, tikrus zudymoirankius.Taip, as kovosiu del jos. Pries savo seima. Sudrebejau.Bet kuriuo atveju
nepaliksiu jos be apsaugos zinant, kad jiatsidure pavojuje del mano kaltes.Negalejau laimeti sios kovos vienas
pries tris, svarsciau ar kasbutu mano puseje?Ko gero Karlailas. Jis gal ir nekovotu, bet tikrai pasipriesintuRozali
ir Dzaspero veiksmams. Tai, ko man reikejo. Galejaunumatyti ir...Abejojau del Esmejos. Ji niekada nekovos
pries mane ir jipasibaisetu buti ne toje pacioje puseje kaip Karlailas. Bet jisutiktu su bet kuo, kad tik jos seima
isliktu nepaliesta. Jospirmenybe butu ne teisybes ieskojimas, bet as. Jei Karlailasbuvo seimos siela, tai be
jokios abejones Esmeja - jos sirdis. Jistapo musu pavyzdziu ir lyderiu, Esmeja sukure mylincia seima.
Mes visi vienas kita mylejome, net jeigu dabar Dzasperui irRozali jauciau pykti, net jei ruosiausi su jais kovoti
del tosmergaites, zinojau, kad juos myliu.Kaip elgsis Alise... Neturejau jokio supratimo. Ko gero viskas
priklausys nuo jos viziju. Itariu, kad ji stos i laiminciaja puse.Taigi vis tik man teks kovoti vienam. Pries juos tris
tikrainelaimesiu, bet negalejau leisti tai mergaitei kenteti del manes.Ko gero, turesiu ja pagrobti...Mano pyktis
truputi atlego uzplaukus juodo jumoro bangai.Galejau puikiai isivaizduoti, kaip mergaite reaguos jei ja
pagrobsiu. Tiesa, visada prosaudavau pro sali isivaizduodamasjos reakcijas, bet ji juk turetu issigasti?Kaip
bebutu nebuvau tikras sugebesiantis ja pagrobti. Neturesiujegu likti salia jos ilga laika. Gal tureciau tiesiog
grazinti ja josmamai? Vis tiek dar butu pernelyg pavojinga.Staiga suvokiau, kad butu taip pat pavojinga ir man.
O jeinetycia ja uzmusciau? Nezinojau, kaip smarkiai tai manepaveiktu, bet jau dabar jauciau skausmo antpludi
krutineje...Valanda prabego be galo greitai, o as vis dar analizavau

25
situacija: namie manes lauks sunkus pokalbis, susipyksiu susavo seima, is to sekancios pasekmes...Bent jau
nebegalejau skustis, kad mano gyvenimas pernelygmonotoniskas. Bella visa tai pakeite.Kai nuskambejo
skambutis, kartu su Emmetu tyledami ejomelink masinos. Jis rupinosi del manes, kaip ir del Rozali. Jiszinojo,
kurioje puseje tures kovoti, ir jam tai nepatiko.Visi jau lauke masinoje. Tyledami. Mes atrodeme labai
ramiuzmoniu grupele. Viskas ka girdejau buvo rekiancios mintys."Kvailas, lunatiskas idiote! Debile! Kretine!
Kvailasneatsakingas egoiste!"- Visa kelia link namu Rozali mintystekejo ta pacia linkme. Per jas buvo sunku
girdeti kitu mintis,stengiausi kaip galedamas.Emmetas buvo teisus del Dzaspero. Jis buvo tvirtaiapsisprendes.
Alise buvo susirupinusi del to, ka mate Dzaspero mintyse. Ka jisbebutu dares, Alise mate mane,
uzstojantimergaite. Idomu...Nei Emmeto, nei Rozali nebuvo jos mintyse. Taigi Dzasperasbuvo vienintelis
kovosiantis. Tai jau viska keite.Dzasperas buvo geriausias karys musu tarpe. Vienintelis manoprivalumas buvo
tai, kad as nuspesiu jo mintis pries jo poelgius.As niekada is tikro nelaimejau pries Dzaspera ar Emmeta, tai
buvo tik musu zaidimai. Vien isivaizduodamas juos suzeistusjauciausi labai blogai.Ne. Ne tai. As tik uztversiu
jam kelia... Tik tiek.As susitelkiau ties Alise megindamas isiminti visus Dzasperoisivaizduotus kovos budus. Tuo
metu jos vizijos pradejo keistisnutoldamos nuo sefo Swano namu. Ji numate, kad asuzblokuosiu jam kelia
anksciau."Edward'ai, baik visa tai. Viskas negali taip vykti. As toneleisiu."As neatsakiau vis dar tebeskaitydamas
jos mintis.Ji bande pazvelgti i tolimesne ateiti, bet viskas buvo pernelygmiglota.Niekas nenutrauke slegiancios
tylos visa kelia iki namu.Pastaciau masina dideliame seimyniniame garaze. Cia jau buvoKarlailo Mercedesas,
Emmeto Dzipas, Rozali M3 ir manosportine. Dziaugiausi, kad Karlailas jau grizo. Slegianti tylaartejo link
sprogimo ribos ir norejau, kad jis butu salia kai tainutiks.Patraukeme link valgomojo.Zinoma, si vieta niekada
netarnavo pagal paskirti. Joje vis tikstovejo ilgas stalas apsuptas kedziu. Mes stengemes kaipgaledami tureti ir
nereikalingus daiktus, kad nesukeltumemitarimu. Karlailui patikdavo naudoti si kambari kaip pasitarimuvieta.
Tokioje seimoje kaip musiske, kur kiekvienas turejo stiprucharakteri, reikejo vietos, kur galetume ramiai susesti
ir viskaaptarti.Turejau nuojauta, kad siandieninis susirinkimas nedaug mantepades.Karlailas jau sedejo savo
iprastoje vietoje stalo gale. Esmejasedejo salia jo, ju rankos buvo susipynusios, visiems matomos.
Esmeja zvelge i mane savo giliomis gintaro spalvos akimiskuriose matesi nuosirdus susirupinimas."Lik su
manim,"- buvo jos vienintele mintis.Labiau uz viska nurejau nusisypsoti tai nuostabiai moteriai kurialaikiau savo
motina daug desimtmeciu, bet kol kas negalejau josnuraminti.As atsisedau salia Karlailo is kitos puses. Esmeja
istiese pro jilaisva ranka ir paliete mano peti. Ji isiziurejo man i akisnenuleisdama zvilgsnio. Emmetas prisedo is
kitos jos puses, joveide buvo iskaitoma lengva ironija.Dzasperas paabejojo, po to atsistojo atsiremes i siena
saliaRozali. Jis jau buvo apsispredes, kad ir kaip bevyktu sispokalbis, niekas jo sprendimo nepakeis. Tvirtai
sukandauzandikaulius.Alise iejo paskutine, jos mintys skrajojo tolimoje ateityje vis dartokioje pacioje
neiziurimoje, kad nieko tiklsaus negalejaupamatyti. Lyg negalvodama atsisedo salia Esmejos. Ji masazavosavo
smilkinius lyg butu uzejusi stipri migrena. Dzasperaspasijuto nejaukiai klausdamas saves, ar neturetu prisesti
prie jos,bet is savo vietos nepajudejo.Giliai ikvepiau. Man reikejo pradeti - turejau prasnekti pirmasis.
-Man labai gaila.- Pasakiau zvilgteledamas is praziu i Rozali, poto i Emmeta ir Dzaspera. As nenorejau pastatyti
jusu i siarizikinga padeti. Tai buvo neapgalvotas poelgis, as prisiimuvisiska atsakomybe del to, kas ivyko.
-Ka reiskia, tu prisiimi atsakomybe?- Suniurzge ji.- Ar ruosiesipats istaisyti situacija?
-Tikrai ne taip kaip tu galvoji.- Atsakiau stengdamasis islaikytilygu ir ramu balsa.- Galiu isvykti tuoj pat jei tau
taip labiaupatiktu."Jei tik buciau visiskai tikras, kad niekas nelies mergaites, kadniekas nepakels pries ja
rankos."- Pats sau pagalvojau.
-Ne.- Suprotestavo Esmeja.- Edward'ai, ne.
-Tai tik keliems metams,- pasistengiau ja nuraminti.
-Esmeja teisi,- tare Emmetas.- Dabar jau per velu kur norskeliauti. Tuo niekam nepadetum, priesingai. Mums
labiau neibet kada reikia zinoti ka zmones galvoja.
-Alise perspetu apie gresianti pavoju.Karlailas papurte galva:
-Manau, kad Emmetas teisus, Edward'ai. Mergaite isdristukalbeti jei taves nebebus apylinkese. Arba
iskeliaujame visi,arba nei vienas.
-Ji niekam nieko nepasakos,- greitai uztikrinau.Rozali beveik sprogo is pykcio ir as labai norejau, kad ji
nesusivaldytu, galeciau tuo pasinaudoti.
-Tu negali skaityti jos minciu,- man primine Karlailas.
-Zinau. Alise, palaikyk mane!Alise mete man priekaistinga zvilgsni.
-As negaliu numatyti kas nutiks jei mes nieko nedarysime.- Tarezvilgteledama i Rozali ir Dzaspera.
Ne, ji negalejo numatyti ivykiu, kol tiedu tvirtai nenusprendeignoruoti ivykiu.Rozali garsiai trenke i stala ranka.
-Negalime sau leisti prabangos suteikti tai zmoniskai butybeisansa apie mus isplepeti. Karlailai, tu juk tai zinai.
Net jeigusugalvotume isvykti, negalime palikti itarimu. Mes ir taip jaugyvename skirtingai nuo kitu musu rases
atstovu - jie visi tik irlaukia pirmos klaidos. Turime buti atsargesni uz visus kitus.
-Jau ne pirma karta paliktume itarimus po dingimo,- priminiaujai.
-Tik itarimus, Edward'ai, ne gyvus liudininkus ir irodymus!
-Kokius irodymus?- Inirses perkalusiau.Dzasperas linktelejo apzvelgdamas lediniu zvilgsniu.
-Rozali...

26
-Leisk man baigti, Karlailai. Mums juk nereikia organizuotididelio spektaklio. Mergaite siandien susitrenke galva.
Gal jostrauma buvo stipresne nei visi galvojo?- Tese ji toliau,istiesindama pecius.- Visi mirtingieji eina miegoti
rizikuodaminiekada nebenubusti. Kiti laukia, kad mes patys issprestume sireikala. Teoriskai tai padaryti
priklausytu Edward'ui, bet atrodo,kad tai virsija jo jegas. Tu zinai, kad as galiu susivaldyti. Asnepaliksiu jokiu
irodymu.
-Taip,- susnypsciau.- Mes visi gerai zinome tavo zudikestalenta.Ji persiutusi atsisuko i mane.
-Edward'ai, gana,- tare Karlailas pasisukdamas i ja.- Rozali, astau daviau leidima tam, kas nutiko Rocesteryje,
nes maniau, kadtau palengves ivykus teisybei. Vyras, kuri tu nuzudei, tausuteike be galo daug skausmo. Dabar
situacija visiskai kitokia.Swano mergaite yra nekalta.
-Cia nieko asmenisko, Karlailai,- pratare ji sukasdama dantis.-Tai del musu visu saugumo.Kambarys paskendo
ilgoje tyloje, kol Karlailas galvojo ka jaiatsakyti. Kai jis susimastes linktelejo galva, Rozali akys nusvito.Ji
neturejo taip greitai apsigauti. Net jei negaleciau girdeti jominciu, vis tiek buciau nuspejes ka jis pasakys.
Karlailas nedarejokiu kompromisu su savo principais.
-Zinau, kad taip elgiesi is geros valios, Rozali, bet... Noreciau,kad musu seima istengtu apsisaugoti
nepazeisdama musuprincipu. Praeityje visi pridareme klaidu nesusivaldydami, taimusu juodoji puse.Tai buvo
tikrai i ji panasu. Jis iskaiciavo save i bendra skaiciu,nors pats niekada neklysdavo.
-Kaip bebutu, saltakraujiskai nuzudyti nekalta vaika tai jau kitasreikalas. Manau, kad yra daug didesne rizika nei
ta, kadmergaite gali prakalbeti ar pateikti irodymu. Jei pradesimezudyti savo paties apsaugai, viskas eis tik
blogyn. Rizikuojamepamirsti kas mes esame, kokie mes esame, prarasti visa geruma.As stengiausi islaikyti
lygu veida. Nenurejau, kad mane prigautuplaciai besisypsant. Arba plojant rankomis, nes to dabarlabiausiai
troskau!Rozali apsiniauke.
-Tai butu atsakomybes irodymas.
-Ne, tai butu nejautrumo irodymas.- Ramiai papriestaravoKarlailas.- Kiekviena gyvybe yra brangi.Rozali
atsiduso papusdama lupas. Emmetas patapsnojo jai perpeti.
-Viskas bus gerai,- pasistenge ja nuraminti.
-Vis dar lieka klausimas, turime isvykti ar ne?- Toliau teseKarlailas.
-Ne,- suzirze Rozali,- mes juk visai neseniai atvykome. Nenoriuir vel pradeti nuo vienuoliktos klases.
-Na, jums juk nebutina keisti amziu.
-Kodel turetume tuoj pat isvykti?Karlailas truktelejo peciais.
-Man patinka cia gyventi!- susuko ji.- Cia tiek mazai saules,galime gyventi beveik normaliai.
-Mums nebutina nuspresti siandien. Galime palaukti ir paziureti,ar tikrai to reikia. Edward'as atrodo isitikines,
kad mergaitelaikys liezuvi uz dantu.Rozali netikedama nusijuoke.Bet as jau nebesirupinau Rozali. Aiskiai
maciau, kad ji paklusKarlailo sprendimui, kad ir kaip jai tai nepatiktu. Jie jau pradejosvarstyti ne tokius svarbius
dalykus.Dzasperui atrode tai nerupejo. Ir as nutuokiau kodel. Pries jiemssu Alise susitinkant jis gyveno kovu
zonoje, tai buvo lyg karoteatras. Jis zinojo, kas nutinka, kai nesilaikoma taisykliu. Jismate baisias pasekmes
savo akimis.Tai paaiskintu kodel jis nepasinaudojo savo galiomis, kadnuramintu Rozali nei kad ja dar labiau
sujaudintu. Jis jautesivienu lygiu auksciau uz si pokalbi, lyg mes nezinotumeme apiekalbame.
-Dzasperai.- Istariau.Jis sutiko mano zvilgsni akmeniniu veidu.
-Ji nemokes uz mano klaidas. As to neleisiu.
-Ji jau pakankamai pasinaudojo tavo klaida, ar ne, Edward'ai? Jiturejo mirti siandien ryte. As tik padarysiu taip,
kaip buvonumatyta.Pabrezdamas kiekviena zodi as pakartojau:
-As to neleisiu.Jis kilstelejo antakius. Tikrai nesitikejo, kad man saus i galva jisustabdyti.
-As neleisiu Alisei nuolat buti pavojuje,- papurte galva jis.-Koks menkutis jis bebutu. Tu niekada ir niekam
nejautei to, kaas jauciu jai, Edwardai, tau neteko iskenteti tiek kiek man, netjei ir matei mano prisiminimus. Tu
negali suprasti.
-Nesiruosiu tau priestarauti. Viskas, ka noriu tau pasakyti, taikad neleisiu tau paliesti ne vieno Bellos Swan
plaukelio.Intensyviai vienas i kita zvelgeme neziuredami i akis,stengdamiesi pajusti vienas kito grasinimu
rimtuma. Pajutaukaip jis uode ora aplink mane noredamas suprasti manopasiryzimo rimtuma.
-Dzasperai,- pertrauke mus Alise.Jis islaike mano zvilgsni dar sekunde pries atsisukdamas i ja.
-Nesakyk man, kad gali ir pati apsiginti. Ta as zinau. As tiknoriu...
-Visai ne tai norejau tau pasakyti,- pertrauke ji Alise.- Norejautaves paprasyti paslaugos.Pamaciau jos mintis ir
mano burna is nuostabos prasivereisleisdama duslu garsa. Ziurejau i ja, negaledamas atgautikvapo, vos
suprasdamas, kad visi isskyrus Alise ir Dzasperanesuprasdami spoksojo i mane.
-Zinau, kad mane myli. Aciu tau uz tai. Bet as tikrai vertinciaujei tu nesistengtum uzmusti Bellos Swan. Visu
pirma todel, kadEdward'as kalbejo rimtai ir as nenoriu, kad jus kovotumete.Antra - ji mano drauge. Na bent jau
ja taps.Dabar jos galvoje viskas buvo skaidru kaip vandeny: Alise,placiausia sypsena, savo balta ranka
apkabinusi Bella Swan perpecius. Ir mergaite, taip pat besisypsodama apkabinanti Aliseper liemeni.Si vizija
buvo tikra kaip uola, tai buvo tik laiko klausimas.
-Bet... Alise...- Iskvepe Dzasperas.As neistengiau pasisukti, kad pamatyciau jo veido israiska.Paprasciausiai
negalejau atsiplesti nuo paveikslo Alises mintyse.

27
-As ja pamilsiu, Dzasperai. Ir man atrodo, kad tau neatleisciau,jei is manes tai atimtum.Vis dar buvau prirakintas
prie Alises minciu. Maciau, kaipateitis keitesi ir vis ryskejo su Dzaspero apsisprendimu.
-Ak,- atsiduso ji.- Tu matai, Bella niekam musu neisduos.Nereikia taip rupintis.- Vizijos vis dar ryskejo.Jos
balsas, kai ji tare mergaites varda... Lyg jos jau butudrauges.
-Alise...- Staiga pasokau.- Kas... Kas... Ar ji...
-As tau sakiau, kad daug kas keiciasi. As... Nezinau, Edward'ai.Is to, kaip ji sukando dantis supratau, kad ji man
visko nesako.Ji stengesi nebegalvoti, staiga susikaupdama is visu jegu iDzaspera, Kuris vis dar buvo
pasimetes. Ateitis negalejo taipgreitai keistis del jo.Ji retkarciais taip elgdavosi, kai noredavo ka nors nuslepti.
-Kas yra Alise, ka tu nuo manes slepi?Isgirdau Emmeta nekantraujant. Jis visada jausdavosi nejaukiai,kai mes
su Alise pasinerdavome i tokius pokalbius.Ji papurte galva stengdamasi is visu jegu uzblokuoti savo mintis.
-Ar tai apie mergaite?- Paklausiau.- Ar tai apie Bella?Ji buvo taip susikaupusi, kad sugrieze dantimis, bet ta
akimirkakai istariau Bellos varda jos demesys nukrypo. Viena mazaklaida trukusi tik sekundes dali, bet ir jos
man buvo perdaug.
-NE!- Surikau.Isgirdau, kaip mano kede atsitrenke i zeme, ir tik tuo momentusuvokiau, kad pasokau.
-Edward'ai!Karlailas taip pat pasoko nuo kedes uzdedamas ranka man antpeties, bet as jo beveik
nepastebejau.
-Viskas ryskeja.- Susnibzdejo Alise.- Su kiekviena sekunde tuapsisprendi vis labiau. Tau atsiveria tik dvi
galimybes. Ir taibaigsis arba vienaip, arba kitaip, Edward'ai.As galejau matyti tai, ka ji mate, bet jokiu budu
negalejau su tuosusitaikyti.
-Ne,- pakartojau as, bet mano zodziai buvo verksmingi. Manokojos sulinko ir turejau atsiremti i stala.
-Ar kas nors galetu buti malonus ir viska paaiskinti?-Nusiskunde Emmetas.
-Man reikia isvykti.- Sumurmejau ji ignoruodamas Alisei.
-Edward'ai, apie tai mes jau kalbejom.- Sunkiai atsidusoEmmetas.- Tai tik paskatintu mergaite plepeti. Be to, jei
tupradingsi, mes niekada tiksliai nesuzinosim ar ji isplepejo. Tuturi likti, nera cia daugiau apie ka sneket.
-As nenumatau, kad tu kur nors keliautum, Edward'ai.- PratareAlise.- Be to, nemanau, kad sugebetum
iskeliauti."Isivaizduok kaip tu jausies,"- pridure mintyse.- "Isivaizduok,kad turi ja palikti..."Supratau, ka ji norejo
pasakyti. Taip... Vien mintis niekadadaugiau jos nebepamatyti kele realu skausma. Bet tai buvobutina. Jei
likciau, ji butu zuvusi."Be to, nesu tikra del Dzaspero, Edward'ai,"- tese ji. "Jei tuisvyksi o jis ir toliau manys, kad
ji kelia pavoju..."
-Jis taip negalvoja,- istariau garsiai, kad visi girdetu.Dzasperas abejojo. Jis nepadarys nieko kas iskaudintu
Alise."Kol kas. Ar tu rizikuosi jos gyvybe? Tu paliksi ja beapsaugos?"
-Kodel taip su manimi elgiesi?- Suinksciau susiimdamas galvarankomis.As negalejau apsaugoti Bellos. As
nesugebesiu. Ar Alisesvizijos neuztenkamas irodymas?"Zinai, as taip pat ja myliu. Ar bent jau greitai mylesiu.
Taiaisku nieko nereiskia palyginus su tavo jausmais, bet as taip patnoriu, kad ji issikapstytu."
-Kaip tai tu taip pat ja myli?- Jau netikedamas tuo ka girdziupaklausiau.Ji atsiduso."Edward'ai, gal tu aklas, ar
ka? Negi tu nematai kokiu keliupatraukei? Negi nesuvoki kokios busenos dabar esi? Tai taip patneisvengiama
kaip ir saulei pateketi rytuose. Nagi, pazvelk, kaas matau."
-Ne,- persigandes papurciau galva.Pasistengiau blokuoti jos siunciamas vizijas.
-Niekas manes neprivers. As isvyksiu. As pakeisiu ateiti.
-Gali visada pabandyti,- netikedama nusijuoke ji.
-Na, viskas. Tuoj pat paaiskinkit.- Jau suurzge Emmetas.
-Tu gal geriau isiklausyk, Emmetai,- prasneko Rozali.- Alisemate ji su mirtingaja. Nagi, Edwardai, tikras
klasikas!Ji pabande pavaizduoti bespringstancia.As vos vos ja girdejau.
-Ka?- paspringo Emmetas pries pratrukdamas skardziu juoku.-Negi tikrai taip ivyks?- Vel juokas.- Tai ne musu
Edward'as, tupervargai.Pajutau jo ranka ant peties ir nusipurciau. Paprasciausiainegalejau atkreipti i ji demesio.
-Kartu su mirtingaja?- Pakartojo netikedama Esmeja.- Mergaite,kuria jis siandien isgelbejo? Jis ja isimyles?
-Alise, papasakok mums ka tiksliai tu matei.- PapraseDzasperas.Ji pasisuko i ji veidu o as vis dar ja stebejau
lyg sustabarejes.
-Priklauso nuo to, ar jis pakankamai stiprus. Arba jis pats januzudys ( ji man mete nepritarianti zvilgsni ), kas
mane tikraisuerzintu, Edward'ai, jau nekalbant apie tavo paties kancia.- Jivel pasisuko i Dzaspera.- Arba viena
diena ji taps viena is musu.Kazkas is nuostabos atsikvepe, bet as neatsisukau paziureti, kas.
-Neleisiu, kad taip nutiktu!- Jau garsiai surikau.- Niekada!Alise apsimete, kad manes negirdi.
-Priklauso nuo jo jegos.- Vel pakartojo.- Gali buti, jos jamuzteks, kad jos neuzmustu, bet jis visada bus ant
ribos. Jamprireiks pavyzdingos savitvardos.- Ji trumpam susimaste priestesdama.- Ko gero jis tures buti
stipresnis uz Karlaila. Gal jis iryra stipresnis... Vienintelis dalykas, kurio jis tikrai nesugebes,tai ja palikti. Is
anksto prarastas reikalas.Nesugebejau pratarti nei zodzio. Kaip ir visi kiti. Kambarysbuvo visiskai nejudrus.
Ziurejau i Alise jausdamas visus i mane spoksant. Galejaumatyti savo persigandusia mina is penkiu skirtingu
minciu.Po ilgo laiko Karlailas atsiduso:
-Stai kas... Komplikuoja situacija.

28
-Ruosiausi pasakyti ta pati,- vel nusijuoke Emmetas. Galitpasitiketi Emmetu, kad jis rastu ka nors juokinga
manogriuvanciame gyvenime.
-Taigi, musu planas del to nesikeicia. Liekame ir stebesime, kaipviskas vyks. Ir, zinoma, niekas... Neskaudins
mergaites.Issitiesiau.
-Pritariu,- istare Dzasperas.- Jeigu Alise mato tik dvi iseitis...
-Ne!- Surikau. Mano riksmas nuskambejo vienu metu kaipurzgimas, rekimas ir inkstimas is nevilties.-
Ne...Turejau is cia dingti. Pabegti is tos patalpos pilnos ju minciu.Rozali pasibodejimas, Emmeto linksmumas ir
neissenkantiKarlailo kantrybe...Dar blogiau: Alises isitikinimas, Dzaspero tikejimas josvizijomis...Blogiau uz
viska: Esmejos dziaugsmas.Puoliau is patalpos dideliais zingsniais. Esmeja paliete manoranka kai ejau pro ja,
bet nepajutau jos prisilietimo.Dar tebebudamas namo viduje as jau begau. Vienu suoliupersokau upe ir
pasineriau i misko giluma. Lietus ir vel pyletaip, kad kiaurai perslapau per minute. Man patiko lietausuzuolaidos
- jos buvo tarsi siena tarp manes ir minciu, galejaupasislepti, likti vienas...Begau i rytus per kalnus ne
neuzdusdamas tol, kol pamaciaupriesais Sietlo sviesas. Sustojau pries kirsdamas civilizacijoslinija.
Vienisas, isplaktas lietaus, prisiverciau pazvelgti tiesai i akis -kaip mano poelgis pakeite ateiti.Visu pirma, Alises
vizija, jos su mergaite persipynusiomisrankomis - pasitikejimas ir draugyste buvo akivaizdus tamepaveiksle.
Iziurejau Bellos gilias sokoladines akis - vis darpilnas paslapciu, laimingu paslapciu. Ledine Alises ranka,rodesi,
nekele jai rupesciu.Ka visa tai reiske? Kiek ji zinojo? Ka tame ateities paveiksle jigalvojo apie mane?
Po to antrasis vaizdas, toks panasus ir toks bauginantis. Alise irBella vis dar draugiskai apsikabinusios. Tik si
karta tarp juranku jau nebebuvo skirtumo: abi buvo baltos, lygios lygmarmuras, kietos kaip plienas. Bellos akys
jau nebebuvosokoladines. Vyzdziai raudoni, rekiantys. Paslaptys jose vis darnenuspejamos - nusivylimas ar
pasibaisejimas? Buvoneimanoma atsakyti. Jos veidas buvo saltas ir nemirtingas.Sudrebejau. Negalejau
susilaikyti uzduodamas sau vis tuospacius klausimus: ka tai reiske? Kaip galejo taip nutikti? Ka jiapie mane
galvojo ta akimirka?Galejau atsakyti i paskutini klausima. Jei priversciau ja sektipaskui mane siame pusiau
gyvenime is silpnumo ir egoizmo,buvau tikras, kad ji manes nekestu.
Bet liko ir kitas vaizdas, blogiausias mano gyvenime matytas
vaizdas.Mano paties akys, ryskiai raudonos nuo isgerto zmogaus kraujo,pabaisos akys. Sugniuzdytas Bellos
kunas mano rankose, baltaslyg pelenai, be kraujo laso, be gyvybes zenklu. Tai buvo taipaisku, taip
rysku...Negalejau iskesti sito vaizdo. To man buvo perdaug. Stengiausiismesti ja is savo sielos, pagalvoti apie
ka nors kita, bet ka kita.Stengiausi vel isvysti jos veida, gyva veida, su ta nenusakomaisraiska kuri buvo
maneapsedusi si paskutini mano egzistavimoskyriu. Neistengiau.Mano mintis vel perbego Alises vizijos ir viduje
susitraukiauagonijoje. O tuo metu pabaisa manyje soko dziaugsmo soki isanksto megaudamasis malonumu ir
pasitenkinimu. Man daresibloga.Negalejome leisti, kad tai ivyktu. Turi buti budas pakeisti ateiti.Neleisiu Alises
vizijoms tvarkyti mano gyvenimo. Galejaupasirinkti skirtinga kelia. Visada galime pasirinkti.Taip reikia.

Kategorija: vampyrai PAKVIETIMAS

Mokykla.Nebekyla klausimas ar tai skaistykla. Dabar tai jau tikraspragaras. Ugnis ir skausmas - taip, man teko
kesti abu.Dariau tiksliai tai, ka ir turejau daryti. Sudeliojau viska i savovietas. Dabar jau niekas man
nepriekaistaus del atsakomybestrukumo.Likau Forkse noredamas pradziuginti Esmeja ir apsaugotilikusius.
Pasineriau i iprasta rutina. Kiekviena diena kantriailaukiau pamoku pabaigos tvarkingai apsimesdamas
zmogumi.Nebemedziojau daugiau nei kiti. Kiekviena diena klausiausilaukdamas nauju minciu apie Cullen'us,
bet ju nebuvo. Mergaiteniekam neprasitare apie savo itarimus. Ji tik nepavargdamakartojo ta pacia istorija - as
buvau salia jos kai tai ivyko irnustumiau ja i sali - kol aktyviausiai ja klausinejantiems taipabodo ir jie paliko ja
ramybeje. Nejauciau jokio pavojaus.Mano pasirodymas neturejo jokiu pasekmiu.isskyrus man paciam.Buvau
pasiryzes pakeisti ateiti. Be abejo, buvo gana sunku taiivykdyti vienam, bet pasirinkimo lyg ir neturejau. Alise vis
darbuvo isitikinusi, kad as nesugebesiu laikytis nuo mergaitesatokiau. Ketinau jai irodyti, kad klysta.Maniau, kad
pirma diena bus sunkiausia. Jos pabaigoje jaubuvau tuo tikras. Bet as klydau.Zinojau, kad ja iskaudinsiu ir man
paciam maude krutine.Guodziau pats save kartodamas, kad skausmas, kuri ji jaus, busnedidelis - tik lengvas
nusivylimas buti atstumta - palyginti sumanuoju. Ji buvo zmogus, ji zinojo, kad as buvau kazkas kita,kazkas
blogo, gasdinancio. Jai ko gero labai palengvespamacius, jog as apsimetu, kad ji neegzistuoja.
-Sveikas, Edward'ai,- pirmaja diena ji su manimi pasisveikinobiologijos pamokoje.Jos balsas buvo malonus ir
draugiskas, simto astuoniasdesimtlaipsniu posukis nuo musu paskutinio pokalbio.Kodel? Kodel tas staigus
pasikeitimas? Gal ji uzmirso? Gal irpati patikejo, kad viska isivaizdavo? Ar galejo buti, kad ji manatleido del to,
kad nesilaikiau savo pazado?Tie kausimai degino mano gerkle lyg mano troskulys kiekvienakarta kai
ikvepdavau. Tik viena karta. Tik viena zvilgsni... Tiktam, kad pamatyciau atsakymus jos akyse.Ne. Negalejau
sau to leisti. Negalejau, jei norejau pakeisti ateiti.Vos vos pasukau smakra i jos puse vis dar tebeziuredamas
ilenta klases priekyje, po to vel nusisukau.Ji daugiau niekada su manim nebekalbejo. Vakare, kai tikbaigdavosi
pamokos, kai baigdavau vaidinti savo role,pasileisdavau begte iki Sietlo kaip ir pirma nakti. Skausmas
truputi aprimdavo kai lekdavau per kalnus taip greitai, kadviskas aplink susiliedavo i zalia deme.Sie
pasibegiojimai tapo mano kasdiene rutina.Ar buvau ja isimylejes? Nemanau. Dar ne. Alises vizijos vis dar

29
sukdavosi apie mane ir as maciau kaip man butu lengva pamilti
Bella. Tai tas pats kaip kristi: nereikia jokiu pastangu. Uzdrausti
sau ja pamilti buvo lyg kritimo priesingybe, lyg kabarociausi i
stacia ola, viena po kitos dedamas rankas, tokia sunki uzduotis,
kad jauciausi silpnas lyg zmogus.
Praejo daugiau nei menuo ir kiekviena diena buvo vis sunkiau.
Man tai jau prarado prasme: laukiau kol mano pastangos
palengves, kad po kurio laiko taps lengviau. Ko gero Alise apie
tai ir kalbejo sakydama, kad as neistengsiu laikytis nuo jos
atokiau. Alise mate mano kancia. Bet as galejau iskesti skausma.
Nesiruosiau sugriauti Bellos ateities. Jei jau man likimas leme ja
myleti, tai laikytis nuo jos atokiau buvo geriausia, ka galejau
padaryti.
Ir vis tik jau beveik pasiekiau savo riba besistengdamasis jos
isvengti. Galejau apsimesti, kad ja ignoruoju, niekada i ja
nepazvelgti. Galejau apsimesti, kad ji manes nedomina. Bet tuo
viskas ir baigesi, tik vaidinimas, ne realybe.
Vis dar klausiausi jos atodusiu, kiekvieno menkiausio jai
issprudusio zodelio.
Suskirsciau savo pojucius i keturias kategorijas.
Pirmosios dvi man buvo gerai zinomos. Jos kvapas ir tyla. Arba
teisingiau - juk stengiames susitelkti i mane, o ne ja - mano
troskulys ir smalsumas.
Troskulys jau nebebuvo mano pirmenybe. Dabar jau visiskai
pripratau per biologija nekvepuoti. Zinoma, visada buvo
isimciu. Pavyzdziui, kai reikedavo atsakyti i klausimus ir kai
man truko oro prasnekti. Kiekviena karta kai uzuosdavau ora
aplink mergaite jausdavausi lygiai taip pat, kaip ir pirma karta:
ugnis ir troskimas tuoj pat issilaisvinti is jos gniauztu. Buvo
sunku islaikyti blaivu prota arba kontroliuoti visus savo
judesius. Ir, kaip ir pirma karta, pabaisa manyje stengesi
issiverzti i pavirsiu.
Smalsumas buvo vienas is pastoviausiu jausmu.Vienas
klausimas niekada neapleido mano minciu: apie ka ji galvoja
dabar? Kai isgirsdavau ja atsidustant. Kai ji uzsigalvojusi
apvyniodavo savo plauku sruoga sau apilink pirsta. Kai ji
padedavo svo knygas ant stalo smarkiau nei iprastai. Kai
pavelavusi ilekdavo i klase. Kai nervingai trepsendavo peda.
Lyg kiekvieno lengvo jos judesio paskirtis butu isvesti mane is
proto. Kai ji snekedavo su mokiniais as gaudziau kiekviena zodi
ir jos balso tona. Ar ji tai pasake nes taip galvoja, ar tik is
mandagumo? Man gana daznai atrodydavo, kad ji sakydavo tai,
ko zmones tikedavosi, tai man primine nuolatine musu seimos
kuriama iliuzija, tik mes buvome daug gabesni uz ja zaisdami si
zaidima. Bet galbut as klystu, gal visa tai tik mano vaizduotes
padariniai. Ir del ko gi jai reiketu vaidinti? Ji buvo viena is ju -
zmoniska paaugle mokine.
Labiausiai mane stebinantys jausmai buvo Maiko Njutono
atzvilgiu. Ir kas galejo pagalvoti, kad toks paprastas banalus
zmogus galetu taip erzinti? Jei noreciau likti teisingas, siam
berniukui jausciausi skolingas - jis daugiau uz kitus
prakalbindavo mergaite. Vis daugiau apie ja suzinodavau ju
pokalbiu metu ( vis dar dariausi jos savybiu sarasa ), bet Maiko
nuolatinis sukiojimasis sunkino situacija. Nenorejau kad Maikas
butu tas, kuris atskleide jos paslaptis. Norejau pats tai padaryti.
Man padejo tai, kad jis niekada nepastebedavo jos atskleistu
detaliu, jos menkuciu klaidu. Jis nieko apie ja nezinojo. Jis
susikure Bellos, kuri neegzistavo ivaizdi - tokios pat banalios
kaip jis pats. Jis nemate jos altruizmo ir drasos, kurie isskyre ja
is kitu zmoniu, jis negirdejo begalinio subrendimo jos

30
zodziuose. Jis nemate, kad kai ji kalbedavo apie savo motina
atrodydavo, kad tai suauges kalba apie vaika, o ne atvirksciai.
Mylinti, reikalaujanti, truputi pradziugdama ir be galo ginanti.
Jis negirdejo ir kantrybes jos balse kai ji vaizdavo besidominti jo
nuobodziomis istorijomis, neturejo ne menkiausio supratimo
apie geruma, slypinti uz jos kantrybes.
Visi ju su Maiku pokalbiai man atskleide viena jos savybe, kuria
tuoj pat irasiau i savo sarasa. Pacia svarbiausia savybe, tokia
paprata ir tokia reta. Bella buvo apdovanota retu gerumu. Visos
kitos savybes paprasciausiai tai papilde: svelnumas,
zmoniskumas, supratimas, drasa ir meilumas. Jos gerumas buvo
visos jos asmenybes atspindys.
Ir visi sie atradimai atsoko nuo jo lyg zirniai nuo sienos. Tas
ivaizdis, kuri jis buvo susikures apie Bella - lyg ji butu daiktas,
kuri galima isigyti - mane provokavo taip pat, kaip ir jo
nesvarios mintys apie ja. Laikui begant jis tapo vis drasesnis,
isivaizduodamas, kad jis Bellai patiko labiau nei jo konkurentai:
Taileris Kraulis, Erikas Jorkis ir, kaip bebutu keista, as pats. Jis
priprato atsistesti ant musu stalo kampo pries prasidedant
pamokai ir snekteleti su ja, padrasintas jos sypsenu. Tai tik
mandagios sypseneles - bandziau itikinti save. Ir tuo paciu metu
isivaizdavau kaip sviedziu ji per visa klase iki pat sienos... Ko
gero mirtinai jo nesuzeisciau...
Maikas retai galvodavo apie mane kaip apie konkurenta. Jis
buvo susirupines po avarijos, kad Bella ir as nesusidometume
vienas kitu del bendros patirties, bet avarija turejo priesinga
poveiki. Bet kokiu atveju, jis visada bijojo, kad as patrauksiu
Bellos demesi. Bet dabar, kai as ja ignoravau kaip ir visus kitus,
jo pasitikejimas vis augo.
Apie ka ji galvojo sia akimirka? Kaip ji sutiks jo demesi?
Ir galu gale paskutinis jausmas, pats skaudziausas - visiskas
Bellos abejingumas. Ji mane ignoravo taip pat kaip ir as ja. Ji
niekada nebande vel su manimi kalbeti. Kiek as zinojau, ji
niekada apie mane net negalvojo.
Tai galejo isvaryti mane is proto - tai galejo netgi sugriauti
mano gerus ketinimus del ateities pakeitimo, tik kartais ji kaip
ankciau pazvelgdavo i mane. As to nematydavau, negalejau sau
to leisti, bet Alise visada mane perspedavo, kai ji ruosdavosi
kilsteleti zvilgsni i mus. Mano seima vis dar nepasitikejo Bella
del jos tylejimo.
Tai, kad ji retkarciais, is tolo zvelgdavo i mane, siek tiek
palengvindavo mano kancia. Zinoma, ji turejo saves klausti kas
per pabaisa as buvau...
-Bella po akimirkos grozesis Edward'u. Pasistenkit atrodyti
zmoniskai.- Beveik isdainavo Alise si kovo antradieni.
Jie sujudo sutabaluodami kojomis kaip zmones; Musu rases
atstovams nereikedavo judeti.
As jau pradejau skaiciuoti kiek kartu ji i mane zvelgdavo. Man
labai patiko, nors ir neturetu, kad laikui begant ji nepradejo
zvilgcioti i mane vis reciau. Nezinau ka tai reiske, bet jauciausi
geriau.
Alise atsiduso:
"As taip noreciau..."
-Lik nuosaly, Alise. Tai neivyks.
Ji papute lupas. Alise nekantravo noredama uzmegsti jos matyta
draugyste. Kazkokiu keistu budu tos mergaites jai truko, nors
jos dar nepazinojo.
"Turiu pripazinti, kad tu stipresnis, nei maniau. Per tave ateitis
vel tapo miglota ir neiziurima kaip anksciau. Tikiuosi, tu
patenkintas?"

31
-Priesingai, Alise, man visa tai turi prasme.
Ji truputi isizeide.
Stengiausi priversti ja uzsiciaupti budamas pernelyg
susinervines, kad palaikyciau pokalbi. Buvau gana prastai
nusiteikes ir daug labiau isitempes, nei stengiausi parodyti. Vien
tik Dzasperas, su savo sugebejimu pajusti itampa ir ja
palengvinti, perprato mano tikraja savijauta. Jis nesuprato jos
priezasciu, bet kadangi pastarosiomis savaitemis mano nuotaika
visada buvo prasta, nekreipe i tai demesio.
Siandien bus tikrai sunki diena. Sunkiau iskenteti nei praejusia,
kaip tai jau tapo iprociu.
Maikas Njutonas, tas erzinantis berniukas, kurio negalejau
laikyti konkurentu, ruosesi paskirti Bellai pasimatyma.
Metu baigimo pokylis jau artejo ir si karta buvo mergaiciu eile
rinktis partneri. Maikas tikejosi is visos sirdies, kad Bella
issirinks ji. Jo pasitikejima savimi numuse tai, kad ji vis dar jo
nepakviete. Siuo metu jis atsidure gana neiprastoje situacijoje -
zinojau, kad netureciau linksmintis is jo nedrasumo - Dzesika
Stanley pakviete ji i sokius. Jis nenorejo atsakyti teigiamai vis
dar tikedamasis, kad Bella ji issirinks ( jis galetu nusluostyti
nosi konkurentams ), bet nenorejo atsakyti ir neigiamai,
bijodamas likti be partneres. Dzesika, isizeidusi del jo dvejojimo
ir nutuokdama priezasti, vire pykciu Bellai. Ir vel impulsyviai
pajutau nora isiterpti tarp piktu Dzesikos minciu ir Bellos. Dabar
jau geriau suvokiau sio noro priezastis, ir buvo dar blogiau
suvokti, kad negaliu jo patenkinti.
Kas butu pagalvojes! As pasimetes, visomis mintimis pasineres i
mokyklos muilo operas, is kuriu kazkada tyciodavausi.
Maikas sueme visa savo drasa ir prisiartino prie Bellos per
biologija. Kausiausi jo vidiniu priestaravimu laukdamas kol jis
prieis ( sedejau salia Bellos ). Tas berniukas buvo tikrai silpnas.
Jis jau seniai lauke pokylio bijodamas buti atstumtas anksciau.
Jis bijojo, kad is jo visi tyciosis ir lauke, kol ji zengs pirmaji
zingsni.
Bailys.
Jis prisedo ant stalo krasto vaidindamas atsipalaidavusi, as jau
isivaizdavau kokiu garsu jis teksis i siena priesais, kaip trupes
visi jo kaulai.
-Zinai,- tare jis nudelbes akis zemyn,- Dzesika pakviete mane i
sokius.
-Puiku!- Apsidziaugdama susuko ji.- Jus tikrai gerai
pasilinsminsite.
Buvo sunku sulaikyti sypsena matant kaip jos atsakymas
isiverze i Maiko mintis. Jis tikejosi, kad ji nusivils. Pabande
surasti tinkama atsakyma.
-Tiktai kad...
Jis paabejojo beveik prarades pasitikejima. Bet tuoj pat susieme.
-As jai atsakiau, kad man reikia pagalvoti.
-Na ir kas per mintis?- nustebo ji.
Jos balsas buvo nepritariantis, bet kartu girdejosi ir
palengvejimas.
Ka tai reiske? Nenumatytas intensyvus isiutis pervere mane ir
mano rankos susispaude i kumscius.
Maikas neisgirdo palengvejimo jos balse. Jo veidas tapo
purpurinis, kraujas subego i jo veida - suvokiant, koks pyktis
buvo mane apemes, tai atrode lyg pakvietimas - vis dar nuleides
akis zemyn jis vel pratare:
-As vis svarsciau ar tu... Nesiruosei manes pakviesti?
Bella padvejojo.
Butent sia akimirka, trumpa dvejones akimirka as pamaciau

32
ateiti taip aiskiai, kaip Alise niekada nemate.
Mergaite atsakys teigiamai i Maiko klausima, o gal ir ne, bet
kaip bebutu, viena grazia diena, gana greitai, ji kam nors atsakys
teigiamai. Ji buvo traukianti ir neitiketina ir vyrai tai pastebes -
jau pradeda pastebeti. Ar ji paskatins ka nors cia, ar jau
iskeliavusi is Forkso, viena diena tai ivyks.
Pamaciau jos gyvenima kaip tai jau buvau dares ansciau:
universitetas, karjera, meile, vestuves... Vel ji isikibusi tevui i
paranke, balta suknele ir is laimes nuraudusiu veidu einanti link
altoriaus.
Skausmas buvo toks stiprus kaip niekada anksciau. Zmogus jau
raitytusi agonijoje nuo tokios kancios, zmogus niekada
nebepasikeltu.
Ir tai nebuvo vien tik skausmas, tai buvo ir isiutis.
Man butinai reikejo kaip nors fiziskai issikrauti nuo pykcio. Net
jeigu tam nereiksmingam berniukui buvo mazai sansu gauti jos
sutikima, miriau is noro sutreksti jo galva tarp savo delnu,
priversti uzmoketi uz visus busimus kitus.
Negalejau suprasti sios emocijos - skausmo, pykcio, geismo ir
nevilties misinio. Dar niekada to nejauciau, gal todel negalejau
rasti jai pavadinimo.
-Maikai, manau, kad tu turetum sutikti.- Svelniu balsu istare
Bella.
Maiko viltys suduzo i sipulius. Kitomis aplinkybemis mane tai
butu pralinksmine, bet dabar buvau vis dar pasimetes savo
keistuose jausmuose. Alise buvo teisi.
As nebuvau pakankamai stiprus.
Butent siuo momentu Alise turejo pamatyti isryskejant ateiti.
Tikiuosi, kad dabar ji patenkinta.
-Tu jau issirinkai ka nors kita?- Staiga susidomejo Maikas.
Jis isispoksojo i mane pima karta po ilgo laiko pamatydamas
manyje konkurenta. Per velai suvokiau, kad pasisukau pazvelgti
i ji. Mano galva dabar buvo pasisukusi Bellos pusen.
Laukinis troskimas uzvertes jo mintis man padejo pavadinti ta
keista jausma.
As pavydejau.
-Ne,- atsake mergaite su lengva pasaipa balse.- As ketinu
praleisti sokius.
Tarp savo pykcio ir priekaistu pajutau palengvejima. Staiga
pradejau sudarineti savo konkurentu sarasa.
-Kodel?- Paklause Maikas.
Jo balsas buvo beveik nemandagus. Mane izeide tai, kokiu tonu
jis i ja kreipesi. Vos sulaikiau urzgima.
-As ta savaitgali vaziuoju i Sietla,- atsake.
Si karta mano smalsumas nebuvo toks beprotiskas, nes zinojau,
kad jis bus patenkintas. As suzinosiu kas ir kaip del sio
atsakymo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Maikas kreipesi i ja gundanciu balsu, kas man visai nepatiko:
-Negi negali vaziuoti kuri kita savaitgali?
-Ne, nepyk.- Grubiai atsake Bella.- Kaip bebutu, neturetum
versti Dzesikos ilgiau laukti. Taip nemandagu.
Jos draugiskas Dzesikos palaikymas uzgesino pavydo ugni
manyje. Buvo aisku, kad isvyka i Sietla buvo tik pretekstas
atsakyti neigiamai. Ar ji nesutiko tik is pagarbos draugei? Tam
ji buvo pakankamai gerasirde. Ar ji norejo atsakyti teigiamai? O
gal tai buvo kazkas kita, gal ji buvo nusiziurejusi ka nors kita?
-Taip,- sumurmejo Maikas.- Tu teisi...
Jis buvo taip sugniuzdytas, kad man buvo beveik jo gaila.
Beveik.
Jis nusisuko nuo mergaites atimdamas is manes jos veido

33
vaizda. Nesiruosiau to toleruoti.
Atsisukau noredamas pamatyti jos veida savo paties akimis, ko
nebuvau dares visa menesi. Kaip buvo gera vel galeti i ja
pazvelgti... Lyg sviezaus oro gusis.
Jos akys buvo uzmerktos, o rankos slepe veida is abieju pusiu.
Peciai truputi palinke i prieki, lyg ruostusi gintis. Ji papurte
galva, lyg bandydama isginti nereikalingas mintis.
Erzinanti. Zavinga.
Pono Bannerio balsas nutrauke jos svajas, jos akys letai
atsimerke ir tuoj pat ismigo i mane, gal ji pajuto mano zvilgsni.
Ji islaike zvilgsni su ta pacia veido israiska, kuri mane
persekiojo jau daug savaiciu.
Ta akimirksni manyje neliko jokiu priekaistu, kaltes ar pykcio
pedsaku. Zinojau, kad visa tai gris, ir gana greitai, bet kol kas
jauciausi keistai nervingas. Labiau pergales nei pralaimejimo
jausmas.
Ji nenusuko akiu, net jei zvelgiau i ja nemandagiai, vis
bandydamas perprasti jos sokoladiniu akiu paslapti. Jos akyse
buvo daugiau klausimu nei atsakymu.
Galejau matyti jose savo atvaizda ir pastebejau, kad mano akys
buvo patamsejusios nuo troskulio. Nemedziojau jau beveik dvi
savaites. Ne pacia geriausia diena pasirinkau leisdamas
subliuksti savo valiai. Bet neatrode, kad tas juodumas ja
gasdintu. Ji vis dar nenusuko zvilgsnio ir rausvumas - gundantis,
traukiantis, visa naikinantis - nudaze jos oda.
Apie ka ji dabar galvojo?
Jau ruosiausi jos paklausti garsiai, bet tuo metu ponas Banneris
pakviete mane. Kol sukausi i jo puse, jo mintyse iskapsciau
teisinga atsakyma.
Trumpai ikvepiau.
-Krebso ciklas.
Troskulys pervere mano gerkle, sutrauke raumenis ir pripilde
burna nuodu. Uzmerkiau akis bandydamas nekreipti demesio i
troskima, kuri jos kraujas beprotiskai skatino.
Pabaisa buvo stipresnis nei anksciau. Pabaisa tryne is dziaugsmo
rankas. Pirma - jis noriai sutiko su ta ateitimi, kuria taip noriai
patiekiau jam ant lekstutes. Antra - abi iseitys ji tenkino: tiek
viena, tiek kita. Ir trecia - ta netikra ateitis, kuria taip stengiausi
istaisyti savo valios pastangomis, staiga subyrejo. Sudauzyta del
mano banalaus pavydo jausmo, ir stai dabar pabaisa jautesi jau
beveik pasiekes tiksla.
Priekaistai ir kalte nudegino mane tuo pat metu kaip ir troskulys.
Jeigu mano akys tai sugebetu, jos butu prisipildziusios asaru.
Ka as padariau?
Zinant, kad mano kova jau pralaimeta, nebebuvo jokios
priezasties, kuri galetu man sutrukdyti daryti tai, ko taip troskau:
atsisukau vel i ja paziureti.
Ji slepesi uz savo tankiu plauku uzuolaidos, bet galejau iziureti,
kad jos skruostai buvo tamsiai raudoni.
Pabaisai tai labai patiko.
Ji neatsisuko i mane, bet jos plaukai nervingai apsivyniojo
aplink pirsta. Jos ploni pirstai, grakstus riesas, jie buvo tokie
trapus, lyg galeciau juos sutraiskyti iskvepdamas.
Ne, ne, ne. Negalejau taip elgtis. Ji buvo pernelyg trapi,
pernelyg gera, pernelyg branginama, kad uzsitarnautu toki
likima. Negalejau leisti savo gyvenimui susidurti su josios, ja
prazudyti.
Bet nebegalejau ilgiau likti toli nuo jos. Alise buvo teisi nuo pat
pradziu.
Pabaisa manyje vire is susierzinimo, kol as pergalvojau visas

34
imanomas iseitis.
Valanda prabego pernelyg greitai jos kompanijoje, o as vis dar
analizavau tai viena, tai kita iseiti. Nuskambejo skambutis ir ji
pradejo rinkti savo daiktus i mane neziuredama. Mane tai
nuvyle, bet is jos puses negalejau nieko kito tiketis. Mano
elgesys nuo avarijos buvo nepateisinamas.
-Bella.- Pasaukiau ja negaledamas susilaikyti.
Mano valia jau duzo i sukes. Ji padvejojo pries pazvelgdama i
mane, po to letai atsisuko su nepasitikejimu veide.
Priminiau sau, kad ji turejo visas imanomas priezastis
nepasitiketi manimi. Kad jai buvo geriausia elgtis butent taip.
Ji lauke, kad ka nors pridurciau, bet as paprasciausiai ziurejau i
ja, bandziau isskaityti jos veida. Trumpai kelis kartus ikvepiau
nugaledamas savo troskuli.
-Ka?- Istare ji pagaliau.- Tu vel su manimi kalbi?
Jos balse buvo kazkas keisto, pyktis perpintas su svelnumu. Man
norejosi nusisypsoti.
Nebuvau tikras, ka tureciau atsakyti. Ar vel kalbejausi su ja, taip
kaip ji to noretu?
Ne. Jeigu tik galeciau to isvengti. Ir padarysiu viska, kad to
isvengciau.
-Ne. Ko gero ne.- Atsakiau.
Ji uzsimerke, kas mane suerzino. Ji uzvere vieninteles duris i
savo jausmus. Ji ilgai giliai ikvepe ir atsimerke. Jos zandikauliai
buvo tvirtai sukasti.
Uzmerkdama akis ji prakalbo. Stai kas buvo tikrai zmonems
neiprasta pokalbio metu. Kodel ji taip elgesi?
-Tai ko tu nori, Edward'ai?
Garsas, kai ji istare mano varda, sukele man emociju antpludi.
Jei mano sirdis vis dar plaktu, ji butu pasileidusi suoliais.
Na, kaip jai atsakyti?
Sakant tiesa, nusprendziau. Nuo siol stengsiuosi su ja buti kiek
galedamas saziningesnis. Nenorejau, kad ji manes prisibijotu,
nors tiketis is jos pasitikejimo netureciau.
-Noreciau taves atsiprasyti,- pasakiau.
Ko gero, tikresnes tiesos uz sia ji niekada is manes neisgirs.
Labai gaila, bet galejau atsiprasyti tik uz pacias
nereiksmingiausias savo klaidas.
-Zinau, kad nesu labai mandagus,- pratariau.- Bet patikek
manim, taip geriau.
Butu dar geriau, jei galeciau buti tikrai nemandagus. Ar
galeciau?
Jos akys atsimerke, vis dar tokios pat atsargios.
-As nelabai suprantu.
Norejau ja perspeti kaip galejau:
-Bus geriau jei mes netapsime draugais ( tai ji tikrai galejo
suprasti, ji juk buvo protinga mergaite ). Patikek manim.
Jos israiska sugrieztejo ir as per velai prisiminiau, kad jau buvau
jos prases manimi pasitiketi, pries ja isduodamas. Suvirpejau kai
ji sugrieze dantimis - ji taip pat to nepamirso.
-Gaila, kad to nesupratai anksciau.- Atsake supykusi.- Butum
isvenges visu situ priekaistu.
Zvelgiau i ja sokiruotas. Ka ji zinojo apie mano priekaistus?
-Priekaistus? Del ko?
-Kam neleidai tam kvailam furgonui sumalti manes i kose!-
Suriko.
Neatsitokedamas suakmenejau.
Kaip ji galejo taip galvoti? Vienintelis priimtinas dalykas, kuri
padariau nuo musu pazinties buvo jos gyvybes isgelbejimas.
Vienintelis dalykas, del kurio man nebuvo geda. Vienintelis

35
dalykas, del kurio didziavausi savo egzistavimu. Nuo pat pirmos
akimirkos, kai uzuodziau jos kvapa, as kovojau del jos gyvybes.
Kaip ji galejo taip apie mane galvoti? Kaip ji driso abejoti
vienintelio gero veiksmo sioje sumaistyje teisumu?
-Tu tikrai manai, kad as gailiuosi tave isgelbejes?
-As tai zinau!- susuko ji.
Jos interpretacija mano veiksmu atzvilgiu mane tikrai atsalde.
-Tu nieko nezinai.
Koks keistas buvo jos mastymas! Ji negalvojo taip, kaip kiti. Gal
tai ir buvo jos tylos paslaptis. Ji buvo visiskai kitokia.
Griezdama dantimis ji staigiai pasuko galva. Si karta is pykcio
jos zandai buvo raudoni. Ji greitai paciupo savo knygas vienu
staigiu judesiu jas pritraukdama link saves, ir pasuko link duru
nebeatsigrezdama i mane.
Kad ir kaip bebuciau suirzes, jos pyktis man atrode velniskai
patrauklus ir kele man sypsena. Ji ejo iskelusi galva,
neziuredama sau po kojomis, kai jos staiga susipyne. Ji
kluptelejo, ir visos jos knygos nukrito zemen. Vietoj to, kad
pultu jas rinti ji stovejo tiesia nugara net nezvilgteledama
zemyn, lyg svarstydama, ar jos knygos buvo vertos jos triuso.
Nuosirdziai stengiausi nenusikvatoti...
Niekas neziurejo mano pusen. Beveik nuskridau link jos,
surinkdamas ir sudeliogamas jos knygas eiles tvarka anksciau,
nei ji pazvelge zemyn.
Ji pasilenke zemyn, pamate mane ir suakmenejo. Istiesiau jai
knygas stendamasis nepaliesti jos odos.
-Aciu,- istare grieztu, sausu balsu.
Jos balso tonas vel mane suerzino.
-Ner uz ka.
Ji atsitiese ir nuejo dideliais zingsniais link kitos klases.
Zvelgiau jai is paskos, kol jos is pykcio perkreiptas veidas
pradingo.
Ispanu kalbos pamoka prabego man skrajojant padabesiais.
Ponia Goff nepriekaistaudavo man del issiblaskymo - puikiai
zinodama, kad mano ispanu kalbos zinios didesnes uz jos -
leisdama ramiai svajoti.
Taigi, as nebegalejau ignoruoti mergaites. Tai akivaizdu. Bet
negi tai reiske, kad man nera kitos iseities, tik ja prazudyti? Tai
negalejo buti vienintele imanoma ateitis. Turejo buti koks nors
sprendimas. Stengiausi rasti buda, kad...
I Emmeta atkreipiau demesi tik pamokos pabaigoje. Jam buvo
smalsu. Nors Emmetas ir nebuvo apdovanotas talentu nuspeti
zmoniu nuotaikas, jis pastebejo pasikeitima manyje. Jis svarste,
kas gi galejo istrinti mano iprasta niuria mina. Jis paieskojo
zodzio man apibudinti, ir priejo isvados, kad as buvau kupinas
vilties.
Kupinas vilties? Negi visi i mane ziuredami tai mate mano
veide?
Svarsciau ar tikrai buvau kupinas vilties kol mes artinomes link
Volvo, ir ko butent as vyliausi.
Man pritruko laiko apsvarstyti siai idejai. Buvau jautrus visoms
mintims apie mergaite, kai tik jos vardas pasigirsdavo mano
konkurentu mintyse, turejau pripazinti, kad tai is karto
patraukdavo mano demesi. Erikas ir Taileris, suzinoje ( ir labai
apsidziauge ), kad Maikui buvo atsakyta, ruosesi bandyti patys.
Erikas jau buvo pasiruoses, stovejo pasiremes i jos masina, kad
ji negaletu jo ignoruoti. Tailerio pamoka kiek uztruko ir dabar
jis skubejo, kad spetu ja pavyti.
Butinai turejau tai pamatyti.
-Palauk kitu cia, gerai,- sumurmejau Emmetui.

36
Jis itartinai i mane zvilgtelejo, po to kilstelejo peciais ir
linktelejo galva.
"Vaikis pamete galva."- Prajukes pagalvojo.
Pamaciau Bella artinantis nuo sporto sales puses, laukiau jos
ten, kur ji negalejo manes pamatyti. Kai ji artinosi link masinos
kur lauke Erikas, as patraukiau i jos puse skaiciuodamas
zingsnius, kad atsidurciau netoliese tuo paciu metu.
Pamaciau jos kuna isitempiant, kai ji pastebejo berniuka. Ji
trumpam sustojo, po to atsipalaidavo ir patrauke link jo.
- Sveikas, - isgirdau ja sveikinantis draugisku balsu.
Erikas garsiai nurijo seiles, jo adomo obuolys smarkiai
soktelejo.
-Sveika, Bella.
Atrode, ji nepastebejo jo nervingumo.
- Kas naujo? - Paklause ji atrakindama savo masina ir
neziuredama i jo issigandusi veida.
-Mmm... As galvojau... Ar eitum su manim i sokius?
Jo balsas uzluzo.
Ji pagaliau pakele akis. Ji buvo sutrikusi ir... pagerbta?
Erikas vis dar negalejo i ja zvilgteleti, taigi negalejo stebeti jos
veido per jo mintis.
-As maniau, kad tai mergaites renkasi,- susijaudinusi ji atsake.
-Na, taip... - Pratare jis silpnu balsu.
Sis gailesti keliantis vaikis neerzino manes taip, kaip Maikas
Njutonas, bet vis tik negalejau prisiverti pajusti jam uzuojautos,
kai Bella svelniai atsake:
-As ta diena busiu Sietle, bet aciu, kad pakvietei.
Jis tai jau buvo girdejes, bet vis tik nusivyle.
-Ak,- sumurmejo nedrisdamas pakelti akiu auksciau jos nosies, -
gal kita karta.
-Gal.- Atsake ji.
Ir tuoj pat prikando apatine lupa, lyg gailedamasi suteikusi jam
vilciu. Man tai labai patiko.
Erikas nuleido rankas ir nuejo ( visai neteisinga kryptimi ).
Tuo momentu praejau pro ja ir isgirdau, kaip ji su palengvejimu
atsiduso. Nusijuokiau. Ji pasuko galva i kaire, po to i desine
ieskodama akimis to, kuris juokesi, bet ejau pirmyn ziuredamas
tiesiai pries save ir stengdamasis sulaikyti linksma sypsena.
Uz manes buvo Taileris, kuris jau beveik bego noredamas ja
sulaikyti pries tai, kai ji isvaziuos is aiksteles. Jis labiau savimi
pasitikejo ir erzino mane nei kiti du. Vienintele priezastis, del
kurios dar jos nepakviete, buvo pagarba Maikui.
Norejau, kad jis prakalbintu Bella del dvieju priezasciu. Jei -
kaip as to tikejausi - jo prasymas privers ja pasijusti nejaukiai,
norejau suteikti sau malonuma paziureti i jos reakcija. Bet jei
buvo atvirksciai, jei ji butu laukusi Tailerio pakvietimo, norejau
tai zinoti.
Net ir zinodamas, kad tai nera gerai, as laikiau Taileri Krauli
savo konkurentu. Jis man atrode toks pat nereiksmingas, kaip ir
kiti, bet ka galejau zinoti apie Bellos skoni? Gal jai patinka
nereiksmingi vaikinai...
Suvirpejau nuo tos minties. As niekada negalesiu tapti
nereiksmingu vaikinu. Kaip buvo kvaila paciam tapti jos gerbeju
ieskant jos svelnumo. Kaip ji galetu susizaveti tuo, kuris turejo
visas pabaisos savybes?
Ji yra pernelyg gera pabaisai.
Turejau leisti jai issisukti, bet mano nepateisinamas smalsumas
paeme virsu. Dar karta. Bet jeigu Taileris praleistu proga dabar,
jis galetu ja susirasti veliau, ir as nesuzinociau istorijos
pabaigos.

37
Isvariau savo Volvo is vietos ir sustojau tiesiai pries jos masina,
kad ji negaletu isvaziuoti.
Emmetas su kitais jau artinosi, bet jis perdave jiems mano keista
prasyma ir dabar jie visi idemiai i mane zvelge, stengdamiesi
suprasti, kokios mintys sukasi mano galvoje.
Zvelgiau i mergaite per veidrodeli. Ji svaide piktus zvilgsnius i
mano masinos gala neziuredama i mane, lyg butu norejusi tureti
tanka, o ne surudijusi Sevroleta.
Taileris nuskubejo i savo masina ir sostojo tiesiai uz jos
budamas man dekingas uz nepaaiskinama elgesi. Jis stengesi
atkreipti jos demesi, bet ji nepastebejo. Jis luktelejo, po to islipo
is masinos ir nuejo pabelsti i jos langa.
Ji kruptelejo nustebusi. Po kiek laiko pradejo nuleisti langa
rankiniu budu, atrode, kad ten buvo sunkumu.
-Atsiprasau, Taileri, - istare susierzinusi, - As uzstrigau uz
Cullen'o.
Mano seimos varda ji istare grieztai, taigi vis dar pyko.
-Taip, zinau.- Pratare Taileris visiskai nekreipdamas demesio i
jos bloga nuotaika.- Tik norejau kai ka tau pasiulyti, kol cia
stovime.
Jo sypsena buvo pernelyg savim pasitikinti.
Linksminausi matydamas, kaip ji isbalo supratusi, apie ka eis
kalba.
-Gal pakviesk mane i sokius? - Istare sau kartodamas, kad
pergales reikia ieskoti.
-As busiu isvykusi, Taileri.- Atsake vis dar susierzinusi.
-Zinau, Maikas sake.
-Tai kodel...?
-Tik tikejausi, kad tai buvo pretekstas jam atsakyti.- Tare
trukteledamas peciais.
Jos akys issiplete, po to saltai suspindo.
-Gaila, Taileri ( visai neatrode, kad jai gaila ), bet as tikrai busiu
Sietle.
Jis sutiko jos atsiprasyma vis dar su nepazeistu pasitikejimu.
-Nieko baisaus, dar lieka kiti metai.
Jis nuejo i savo masina.
Tikrai buvau teisus noredamas pamatyti. Jos veida uzpludusi
pasibaisejimo israiska buvo neikainojama. Kas atsake i mano
klausima, i kuri netureciau taip troksti atsakymo: tarp visu
aplink ja besisukanciu vaikinu ne vienas tikrai nepatrauke jos
demesio. Ji nieko jiems nejaute.
Jos veido israiska buvo labiausiai traukiantis dalykas, koki tik
buvau mates.
Prisiartino mano seimos nariai baisiausiai nustebe matydami
mane krentant is juoko, o ne zvelgiant i viska aplink zudiko
zvilgsniu.
"Kas tokio juokingo?"- Paklause Emmetas susidomejes.
Tik papurciau galva vel nusikvatodamas, kai Bella grasinamai
suburzgino varikli uz manes. Ir vel atrode, kad ji norejo tanko.
-Nagi, vaziuojam,- supyko Rozali,- Ir gal jau baigsi volioti
durniu, jei tai tavo jegoms?
Jos zodziai nepadare man jokio ispudzio, as pernelyg
linsminausi. Bet vis tik jos paklausiau.
Griztant niekas su manim nesnekejo. Kartais vis
prunksteledavau prisimines Bellos veido israiska.
Kai isvaziavome is miesto, paspaudziau greicio pedala - niekas
musu nebemate - ir Alise numuse visa mano gera nuotaika.
-Na, ar dabar jau galiu kalbetis su Bella?- Staiga paklause,
neperspedama manes mintimis.
-Ne.- Atkirtau.

38
-Taip neteisinga. Ko gi man laukti?
-Alise, as dar nieko nenusprendziau.
-Beviltiska, Edwardai.
Jos galvoje vel du Bellos likimai buvo skaidrus kaip kristalas.
-Kam tau su ja susipazinti,- nepatenkintas sumurmejau,- jeigu as
vis tiek ja uzmusiu?
Alise sekunde padvejojo.
- Tu gauni viena bala,- atsake.
Ivaziavau i posuki 180 kilometru per valanda greiciu ir sustojau
per milimetra nuo garazo.
-Gero pasibegiojimo.- Ironiskai pratare Rozali kai issokau is
masinos.
Bet sianakt nesiruosiau lakstyti. Ruosiausi medzioti.
Visi kiti jau buvo priprate medzioti savaitgaliais, bet negalejau
dabar sau leisti troskulio. As ir vel persistengiau per daug
atsigerdamas, maza stirnu banda ir lokys, kuri pasiseke uztikti
siuo metu laiku. Buvau toks perpildytas, kad jauciausi
nepatogiai. Kodel man vis dar maza? Kodel jos kvapas buvo
stipresnis uz visus kitus?
Turejau medzioti, kad pasiruosciau sekanciai dienai, bet buvau
taip perpildytas ir sekanti diena atrode dar toli.
Visi mano nervai prabudo kai suvokiau, kad ruosiausi eiti pas
mergaite.
Pykausi pats su savim visa kelia iki Forkso, bet mano tamsioji
puse nugalejo ir toliau veikiau pagal plana. Pabaisa vis dar buvo
cia, bet gerai pamaitintas. Zinojau, kad sugebesiu issilaikyti
atokiau nuo jos. Tik norejau suzinoti kur ji dabar. Norejau
pamatyti jos veida.
Jau buvo po vidurnakcio ir Bellos namas skendejo tyloje bei
ramybeje. Aiksteleje stovejo jos masina salia tevo tarnybines
masinos. Aplink nebuvo jokiu nubudusiu minciu. Kuri laika
zvelgiau i nama is rytines puses. Pagrindinis iejimas bus ko gero
uzrakintas - man tai nekele problemu, bet as nenorejau palikti
savo apsilankymo pedsaku. Nusprendziau isbandyti langa
antrame aukste. Beveik niekas ju nerakindavo.
Perejau per truscia kiema ir pasukau po langu per sekundes dali.
Pakibes viena ranka ant stogo pazvelgiau pro langa ir man
uzeme kvapa.
Tai buvo jos kambarys. Galejau ja matyti vienguleje lovoje, jos
antklode buvo apsivyniojusi jai apie kojas. Kol i ja zvelgiau, ji
sujudejo atmesdama viena ranka uz galvos. Ji neknarke, bent jau
ne sianakt. Ar ji pajuto artima pavoju?
Matydamas ja nusisukant, pasibjaurejau savimi. Siuo momentu
nebuvau geresnis uz iskrypeli. Butent toks ir buvau. Netgi
blogiau, daug blogiau.
Atpalaidavau savo raumenis beveik nukrisdamas, bet leidau sau
dar viena zvilgsni i jos veida.
Jis nebuvo ramus. Mazute raukslele vel buvo susimetusi tarp jos
akiu ir lupu kampuciai buvo nusvire i apacia. Jos lupos
suvirpejo ir prasivere.
-Gerai, mamyt,- sumurmejo.
Bella kalbejo per miegus.
Mano smalsumas sukilo tokia jega, kad pamirsau visa
pasidygejima del to, ka dariau. Mazute galimybe isgirsti jos
nesamoningas mintis buvo pernelyg gundanti.
Praveriau langa, jis nebuvo uzrakintas, bet taip sugirgzdejo, kad
buvo aisku, jog jau labai ilgai nebuvo atvertas. Labai letai
pradejau ji verti sudrebedamas nuo kiekvieno girgztelejimo.
Sekanti karta reikes atsinesti aliejaus...
Sekanti karta? Vel savimi pasibjaurejes papurciau galva.

39
Letai islinkau i vidu.
Jos kambarys buvo mazutis, lengvai apverstas, bet svarus. Ant
grindu salia jos lovos buvo sudeta knygu kruva, galejau iskaityti
pavadiminus ant nugareliu, ir salia pasenusio disku grotuvo
buvo CD kruva. Daugybe popieriu metesi aplink kompiuteri,
kuris jau seniai turejo atsidurti kokiame nors muziejuje. Ant
grindu metesi batai.
Labai norejau isigilinti i jos knygas ir diskus, bet buvau sau
pasizadejes laikytis atokiau, taigi vietoj to nuejau ir atsisedau i
jos supamaji kresla kambario kampe.
Negi tikrai kazkada ji man pasirode banali? Prisiminiau pirmaja
diena ir savo pasibjaurejima visais vaikinais, kurie buvo taip ja
susidomeje. Vis dar prisiminiau kaip atrode jos veidas ju
mintyse ir negalejau suprasti, kodel is karto ji man nepasirode
grazi. Tai juk buvo taip akivaizdu.
Dabar zvelgiau i ja - tamsus banguoti jos plaukai graziai apsivije
blysku veida, vilkinti senus marskinelius ir sportines kelnes,
atsipalaidavusiomis rankomis, pilnomis lengvai pravertomis
lupomis - likau be zado. Bent jau taip butu, pagalvojau prajukes,
jei man reiketu kvepuoti.
Ji nebeprakalbo. Gal jos sapnas baigesi?
Zavejausi jos veidu svarstydamas ar butu imanoma pakeisti
ateiti.
Jei ja suzeisciau, as to neistverciau. Ar tai reiske, kad vienintelis
budas ja issaugoti butu mano isvykimas?
Dabar kiti manes jau nekaltintu. Mano isvykimas nieko
nepastatytu i pavoju. Niekas nebeitarinetu, niekas nerastu rysio
su avarija.
Dvejojau kaip ir sia popiete vis dar nerasdamas atsakymu.
Negalejau konkuruoti su jaunais vaikinais, nesvarbu ar jie ja
trauke, ar ne. As buvau pabaisa. Ji negaletu kitaip i mane
zvelgti. Jei kada nors ji suzinotu apie mane tiesa, ji pasibjauretu
ir issigastu. Kaip aukos is siaubo filmu, ji klykdama pabegtu.
Prisiminiau ta pirma diena biologijoje: taip, ji pabegtu. Ir
teisingai pasielgtu.
Buvo visiskai kvaila isivaizduoti, kad jeigu as buciau ja
pakvietes i sokius, ji butu viska atidejusi ir sutikusi.
As nebuvau tas, kuriam ji atsakys teigiamai. Tai turetu buti kas
nors zmogiskas ir siltas. Ir as netgi negalesiu sau leisti - ta diena,
kai ji atsakys teigiamai - ji sumedzioti ir uzmusti, nes ji butu jo
verta. Ji verta laimes ir meiles labiau nei kas kitas.
Privalejau elgtis taip, kaip jai geriau. Dabar, kai jau nebegalejau
apsimesti beveik ja isimylejes.
Kaip bebutu, nieko nereikstu jei as isvykciau, nes Bella niekada
negales pazvelgti taip, kaip as to troskau. Ji niekada nematys
manyje to, kuri galetu isimyleti.
Niekada.
Ar gali mirusi salta sirdis suduzti i sipulius? Rodesi, kad manoji
gali.
-Edwardai.- Istare Bella.
Sustingau zvelgdamas i jos uzmerktas akis.
Ar ji mane mate? Ar ji atsibudo? Ji atrode mieganti, bet jos
balsas buvo toks aiskus...
Ji vel atsiduso ir susiriete i kamuoliuka.
-Edwardai...- svelniai pakartojo.
Ji sapnavo mane.
Ar gali mirusi ir salta sirdis vel pradeti plakti? Atrode, kad
manoji gali.
-Pasilik.- Atsiduso.- Nepradink. Prasau... Nepradink.
Ji sapnavo mane. Ir tai netgi nebuvo kosmaras. Ji norejo, kad as

40
likciau su ja ten, jos sapne.
Stengiausi surasti zodzius apibudinti jausmu audra manyje, bet
neegzistavo zodziai galintys tai isreiksti. Skendau ilga laika.
Kai iskilau i pavirsiu, jau nebebuvau tas pats Edwardas.
Mano gyvenimas buvo istisas vidurnaktis. Man tai buvo
neisvengiama, tai visuomet bus vidurnaktis. Kaip gali buti, kad
dabar, paciam to vidurnakcio vidury, patekejo saule?
Ta akimirka, kai tapau vampyru, iskeisdamas savo siela ir
gyvybe i nemirtinguma, as lyg sustingau, uzsalau. Mano kunas
pavirto i kazka, kas buvo labiau ola o ne raumenys. Mano sazine
taip pat uzsalo, mano skoniai ir pomegiai, mano baimes ir
troskimai. Viskas uzsalo.
Taip buvo mums visiems. Mes buvome sustinge. Gyvos uolos.
Bet kartais, labai retai, viskas pasikeicia. Maciau taip nutinkant
Karlailui, o veliau ir Rozali. Meile juos pakeite visiems laikams.
Praejo jau daugiau nei astuoniasdesimt metu nuo to, kai
Karlailas sutiko Esmeja, bet jis vis dar zvelge i ja tuo paciu
isimylejusiu zvilgsniu, kaip ir pirma karta. Ir taip bus per
amzius.
Taip bus ir man. As mylesiu sia zmogiska mergaite, tokia glezna
ir trapia, be jokiu limitu iki savo dienu galo.
Zavejausi jos veidu ir jutau per mano sarvus verziantis meile,
apimancia kiekviena mano kuno lopineli.
Dabar ji miegojo ramiai, lengvai sypsodamasi.
Pradejau spresti savo uzduoti bezvelgdamas i ja.
As ja mylejau, taigi turejau pasistengti isvykti jos labui. Zinojau,
kad kol kas nebuvau pakankamai stiprus. Pasistengsiu ties tuo
padirbeti. Gal buvau pakankamai stiprus pakeisti jos likimo
krypti.
Alise mate jos du likimus. Dabar as juos jau supratau.
Meile jai nesutrukdys man jos uzmusti, jei leisiu sau suklysti.
Nebejutau pabaisos savyje, jo nebebuvo. Gal meile priverte ji
pasiduoti. Jeigu ja uzmusciau dabar, tai ivyktu netycia, butu
baisi klaida.
Reikes buti be galo atsargiam. Niekada, niekada negalesiu
uzsimirsti. Privalesiu kontroliuoti kiekviena savo kveptelejima,
kiekviena judesi. Visada turesiu laikytis saugaus atstumo.
As nesiruosiau daryti klaidu.
Pagaliau supratau antraji likima. Supratau, kad galeciau, apimtas
begalinio egoizmo, maldauti savo tevo padaryti man paslauga.
Maldauti jo atimti jos siela ir gyvybe, kad galeciau juos
pasisavinti iki gyvenimo galo.
Ji buvo verta geriau nei tai.
Bet maciau ir dar viena ateiti. Labai plona ir trapu siuleli, kurio
gal sugebeciau laikytis, jei kontroliuociau savo jega.
Ar istengsiu tai padaryti? Buti su ja ir issaugoti jos gyvybe?
Si karta jau tycia giliai ikvepiau, po to dar ir dar karta, leisdamas
jos kvapui uzdegti troskuli manyje. Kambarys buvo persigeres
jos kvapu, kiekvienas daiktas buvo juo pasidenges. Man
apsvaigo galva, bet tuoj susidorojau su silpmumu. As turejau
pratintis jeigu norejau tureti bet kokius rysius su ja. Ikvepiau dar
gurksni deginancio oro.
Zvelgiau i ja kol pirmi saules spinduliai islindo is po debesu
rytuose...

*******
Grizau i namus tuoj po to, kai kiti isvaziavo i mokykla. Greitai
persirengiau nekreipdamas demesio i klausiama Esmejos
zvilgsni. Ji mate kaip svytejo mano veidas ir ji pajuto tiek
palengvejima, tiek susirupinima. Ja skaudino mano ilga

41
melancholija ir ji dziaugesi, kad mano skausmas pagaliau
pradingo.
As begau i mokykla pasirodydamas tik po poros sekundziu nuo
maniskiu pasirodymo. Jie neatsisuko, nors Alise zinojo, kad
buvau miske prie pat aiksteles. Laukiau, kol i mano puse niekas
neziures, po to islindau is misko lyg niekur nieko ir isimaisiau
tarp sustatytu masinu.
Isgirdau burzgiant Bellos masina posukyje ir sustojau taip, kad
galeciau ja matyti pats likdamas nuosaleje.
Ji isuko i aikstele ziuredama i mano Volvo suraukusi antakius ir
pasistate savo masina kuo toliau nuo manosios.
Buvo keista prisiminti, kad ji vis dar ant manes pyko ir kad ji
tam turejo geru priezasciu.
Norejau nusijuokti pats is saves arba sau trinkteleti. Visi mano
planai ir apmastymai juk butu nieko verti, jei ji is savo puses
nieko man nejaustu. Jos sapnai buvo ko gero banalus. As buvau
tik arogantiskas kvailys.
Kaip bebutu, geriau jau ji nieko man nejaustu. Aisku man tai
nesutrukdys jos persekioti, jauciausi truputi jai skolingas uz
patirta kancia.
Tyliai artinausi link jos ieskodamas preteksto.
Ji man palengvino uzduoti. Kol ji lipo is masinos, jos raktai
isslydo jai is rankos ir nukrito i bala salia masinos. Ji pasilenke,
bet as buvau greitesnis, paciupdamas juos anksciau, nei ji
imerke ranka i salta vandeni. Pasiremiau i jos masina kol ji
stengesi atsitiesti.
-Kodel taip elgiesi?!- Uzriko ji ant manes.
Taip, ji vis dar pyko.
-Kaip elgiuosi?- Paklausiau tiesdamas jai raktus.
Ji istiese ranka ir leidau raktams nukristi i jos delna.
Giliai ikvepiau itraukdamas jos kvapa.
-Vis isdygsti is niekur,- paaiskino.
-Bella, juk ne mano kalte, kad tu esi ypatingai nepastabi.
Mano zodziai buvo juokingi, beveik pokstas. Negi buvo kas
nors ko ji nepastebetu?
Ar ji pastebejo, pavyzdziui, kaip mano balsas lyg glamone
apglebe jos varda?
Ji zvelge i mane visiskai nepritardama mano jumorui. Jos sirdies
ritmas pagreitejo - is pykcio? Is baimes? Po kiek laiko ji nuleido
akis zemyn.
-Ir kam tas eismo kamstis vakar vakare?- Paklause neziuredama
i mane.- Maniau, kad tu turetum elgtis lyg as neegzistuociau, o
ne mirtinai mane nervindamas.
Labai supykusi. As ruosiausi pasistengti, kad musu santykiai
pageretu. Prisiminiau, kad nusprendziau tapti vertas
pasitikejimo.
-Dariau paslauga Taileriui, na, kad ir jis gautu proga isbandyti
savo sansus.
Ir neislaikes nusijuokiau. Negalejau susilaikyti prisimindamas
jos veido israiska.
-Tu velnio...- isspaude ji ir nepabaige savo frazes, ko gero per
daug isiutusi.
Va ji... Ta israiska, lygiai ta pati. Vos susilaikiau vel
nenusijuokes. Ji jau ir taip buvo perpykusi.
-Ir as nesielgiu, lyg tu neegzistuotum.- Pratariau.
Tokio tono tureciau laikytis ir toliau: sneketi ramiai, bet siek
tiek ja paerzindamas. Ji nesuprastu, jei prasitarciau apie savo
tikruosius jausmus. Tai ja isgasdintu. Turejau kontruoliuoti savo
jausmus, kalbeti aiskiai.
-Tu ko gero tikrai troksti mano mirties, Tailerio furgono buvo

42
maza!
Pykcio banga pervere mane. Negi ji tikrai galejo taip galvoti? Is
mano puses buvo nelogiska isizeisti, ji juk nezinojo apie sia
nakti ivykusius pokycius. Bet vis tik pykau.
-Bella, tai absurdiska.
Ji paraudo ir atsuko man nugara. Pradejo eiti nuo manes.
Pasijutau kaltas. Neturejau teises pykti ant jos.
-Palauk!- Paprasiau.
Ji nesustojo, teko ja pasivyti.
-Atsiprasau uz nemalonius zodzius. Ne todel, kad jie neteisingi (
buvo tikrai kvaila galvoti, kad troskau jos mirties ), bet galejau
pasilaikyti juos sau.
-Gal paliktum mane ramybeje?
"Tikek manim,"- pagalvojau.- "As tikrai bandziau."
"Ir, tarp kitko, esu beviltiskai tave isimylejes."
Kalbek aiskiai.
-Norejau tik uzduoti tau viena klausima, tai tu mane vis
isblaskai.- Pasakiau nusijuokdamas.
Man ka tik sove puiki mintis.
-Gal tu kartais sergi asmenybes susidvejinimu?- Paklause ji.
Pritariu, kad taip galejo pasirodyti. As jauciausi lyg migloje del
mane uzpludusiu nauju jausmu.
-Va, tu ir vel pradedi,- pastebejau.
-Gerai jau,- atsiduso.- Klausk ta savo klausima.
-Norejau paklausti, ar sekanti sestadieni... ( pamaciau
pasibaisejima uzplustant jos veida, labai stengiausi
nenusikvatoti ), na zinai, sokiu vakara...
Ji mane pertrauke ziuredama tiesiai i akis:
-Ar tu stengiesi buti juokingas?
"TAIP!"
-Gal leistum man pabaigti?
Ji lauke tyledama, prikasdama dantimis apatine lupa.
Tai pritrauke mano demesi vienai sekundei. Tai sukele keista
reakcija mano kune, emocijas, kurias buvau seniai pamirses.
Stengiausi nekreipti i jas demesio ir susitelkti i pokalbi.
-Girdejau, kad ta diena tu ruosiesi i Sietla ir pagalvojau, kad gal
tau reikia vairuotojo?- Pasiuliau.
Supratau, kad vietoj to, kad klausineciau apie jos planus, geriau
butu tiesiog jais pasinaudoti.
Ji nustebusi pazvelge i mane.
-Ka?
-Ar tu noretum, kad tave palydetu?
Vienas su ja uzdaroje masinoje... Vien nuo minties mano gerkle
jau dege. Giliai ikvepiau. Pratinkis, pratinkis...
-Kas gi lydetu?- Paklause ji vis dar nustebusiomis akimis.
-As, kas daugiau,- letai pratariau.
Negi is tiesu buvo taip keista, kad norejau praleisti su ja siek
tiek laiko? Ko gero mano elgesys padare tikrai prasta ispudi.
-Sakykim,- pratariau kaip galima naturaliau,- kad as vis tiek
ruosiausi i Sietla artimiausiu metu. Ir jeigu jau atvirai, tai nesu
tikras, kad tavo masina atlaikys toki kelia.
Buvo saugiau toliau ja erzinti nei sneketi rimtai.
-Mano masina vaziuoja puikiai, aciu.- Istare ji tuo paciu
nustebusiu balsu.
Ji pradejo eiti toliau, as lipau jai ant kulnu.
Ji man nepasake "ne", taigi ir toliau stengiausi. Ar ji pasakys
"ne"? Ka darysiu, jeigu pasakys "ne"?
-Bet tau neuzteks vieno rezervuaro degalu?
-Namatau, kodel tai turetu tau rupeti.
Tai vis dar nebuvo "ne". Ir jos sirdis vel pradejo plakti greiciau,

43
patankejo kvepavimas.
-Gamtos apsauga turetu rupeti visiems.
-Na jau, Edwardai,- pasake ji.- Nesuprantu tavo elgesio.
Maniau, jog nenori, kad butume draugais.
Virpulys nubego mano kunu, kai ji istare mano varda.
Kaip galejau aiskiau issireiksti stengdamasis islikti saziningu?
Ka gi, svarbiausia likti saziningu. Bent jau tuo, kas liete tema.
-As sakiau, kad bus geriau, jei mes nebusime draugais, o ne kad
to nenoriu.
-Labai aciu,- susuko ji.- Is karto aiskiau.
Ji sustojo pries valgyklos duris ir vel zvilgtelejo man i akis. Jos
sirdis leke suoliais. Ar ji bijojo?
Pasistengiau labai gerai parinkti savo zodzius. Ne, as negalejau
jos palikti, bet gal ji, jei ji pakankamai protinga, gales palikti
mane, kol dar nevelu?
-Tau butu... Saugiau, jei mes netaptume draugais.
Ir, pasinerdamas i jos sokoladiniu akiu giluma, praradau visa
valia. Pajutau jai betariantis:
-Bet as nebegaliu ilgiau taves vengti, Bella.
Ji nustojo kvepuoti, ir belaukiant, kol ji ikveps, jau beveik
susirupinau. Ar labai ja isgasdinau? Tuoj gausiu atsakyma.
-Ar vaziuosi su manimi i Sietla?- Nebelaukdamas tiesiai
isdroziau.
Smarkiai plakancia sirdimi ji linktelejo.
Taip! Ji man pasake Taip! Man!
Po to mano samone iskilo i pavirsiu. Kiek jai tai kainuos?
-Tikrai turesi laikytis atokiau.- Perspejau.
Ar ji mane isgirdo? Ar ji isvengs gresiancio likimo? Ar galejau
ka nors padaryti, kad ja apsaugociau nuo saves paties?
Buk aiskus.
-Pasimatysim pamokose,- tariau jai pavymui.
Turejau susikaupti, kad nepradeciau begti, nes tik to dabar
troskau...

Kategorija: vampyrai KRAUJO GRUPE

Visa ryta stebejau ja kitu akimis vos suvokdamas, ka pats

dariau.
Ne Maiko Njutono akimis, nes jau nebegalejau pakelti jo kvailu
fantaziju, nei Dzesikos Stanley, nes jos neapykanta Bellai buvo
tokia stipri, kad jai jau buvo beveik pavojinga atsidurti salia
manes. Andzela Veber buvo geras pasirinkimas, kai jos akimis
galedavau pasinaudoti - ji buvo gera, visada malonu skaityti jos
mintis. Na, ir kartais tai budavo mokytojai, ju matymo kampas
idomesnis...
Labai nustebau matydamas ja nuolat suklumpant: kai jos koja
uzklivo uz menkucio grindu iskilimo koridoriuje, uz knygu, o
dar dazniau, kai susipainiodavo savo pacios kojose. Daugelis
galvojo apie Bella kaip apie labai nerangia mergaite.
Susimasciau apie tai. Tikra tiesa, kad jai sunkiai sekesi islaikyti
lygsvara. Prisiminiau, kaip ji trinktelejo i stala pirmaja diena,
kaip paslydo ant ledo pries avarija, kaip susipainiojo savo kojose
vakar... Kaip keista, jie buvo teisus. Bella buvo tikrai nerangi.
Nemaciau cia nieko juokingo, bet eidamas i kita pamoka taip
garsiai nusikvatojau, kad keli nesuprate mokiniai itariai mane
nuzvelge. Ir kaip as galejau to nepastebeti anksciau? Gal todel,
kad jos nejudrumas, jos galvos laikysena, jos kaklo islinkimas
man pasirode elegantiski...
Dabar jau nebemaciau nieko elegantisko. Ponas Varneris stebejo
ja susipainiojancia savo kojose ir nukrentancia i savo kede.

44
Vel nusijuokiau.
Laikas slinko neitiketinai letai, kol as laukiau, kada galesiu ja
pamatyti savo paties akimis. Galu gale nuskambejo skambutis.
Greitai nuejau i valgykla noredamas ivykdyti savo plana. Ten
pasirodziau pirmas. Issirinkau stala, kuris iprastai budavo
tuscias, kad mane galetu is karto pastebeti.
Kai mano seimos nariai iejo ir pamate mane ten sedint, jie
nebuvo nustebe. Ko gero, Alise juos perspejo.
Rozali praejo pro sali ne nezvilgteledama i mane.
"Idiotas"
Mes su Rozali niekada gerai nesutareme - izeidziau ja vos
praveres burna pirma karta, nuo to laiko viskas ejo tik blogyn -
bet atrode, kad paskutiniu metu ji vis labiau ant manes pyko.
Atsidusau. Rozali visada ir viska turejo pritaikyti savo personai.
Dzasperas praeidamas man syptelejo.
"Sekmes."- Pagalvojo dvejodamas.
Emmetas kilstelejo akis virsun papurtydamas galva.
"Vargsas vaikis, visai pamete galva."
Alise skraide padebesiais.
"Ar dabar jau galesiu sneketi su Bella?"
-Lik nuosaleje, Alise,- tyliai sumurmejau.
Ji trumpam susirauke, bet tuoj atgavo savo gera nuotaika.
"Nieko baisaus. Tu gali priesintis kiek tik nori, tai tik laiko
klausimas."
Vel atsidusau.
"Nepamirsk siandienos biologijos..."
Linktelejau. Ne, as nepamirsiu.
Belaukdamas Bellos as ja stebejau per jaunesnes mokines,
ejusios uz Dzesikos, mintis. Dzesika buvo pasinerusi i
isvedziojimus apie sokius, Bella tylejo. Reikia pastebeti, kad
Dzesika nepaliko jai progos iterpti zodi.
Ta pacia akimirka, kai Bella izenge pro duris, jos akys sustojo
ties mano seimos stalu. Ji ziurejo i juos gera minute, po to jos
lupu kampuciai nusviro ir ji nuleido galva. Ji manes
nepastebejo.
Ji atrode tokia... Nuliudusi. Pajutau staigu nora prieiti prie jos,
apkabinti ir paguosti, bet nezinojau, kas ja paguostu. Neturejau
ne menkiausio supratimo, kas ja taip nuliudino. Dzesika ir toliau
tese savo monologa apie sokius. Ar Bella liudejo del to, kad
juose nedalyvaus? Tai atrode mazai tiketina.
Bet jeigu ji to noretu, galetume pakeisti planus.
Ji ir vel pasieme tik buteli gerimo. Ar tai normalu? Negi jai
nereikejo maitintis truputi daugiau? Ansciau nesusimasciau apie
zmoniu maitinimosi iprocius.
Zmones buvo tokie beviltiskai trapus! Buvo daugiau nei
tukstanciai priezasciu del ju susirupinti.
-Edwardas Cullenas ir vel i tave spokso,- isgirdau pratariant
Dzesika.- Noreciau zinoti, kodel siandien jis atsiskyre nuo kitu.
Pasijutau be galo dekingas Dzesikai - net jeigu jos neapykanta
Bellai tik sustiprejo - matydamas Bella greitai pakeliant galva ir
susirandant mano akis saleje.
Dabar jos veide neliko ne pedsako liudesio. Leidau sau
pasvajoti, kad ji buvo nuliudusi galvodama, kad as ir vel dingau,
ir si viltis priverte mane nusisypsoti.
Savo smiliumi pakvieciau ja prieiti. Ji atrode tokia nustebusi,
kad vel panorau ja paerzinti.
Pamerkiau jai aki ir jos burna is nuostabos prasivere.
-Ar jis cia tau?- Paklause isizeidusi Dzesika.
-Gal jam reikia pagalbos biologijos pamokai,- sumurmejo
Bella,- geriau eisiu paziureti.

45
Tai buvo dar vienas "taip".
Ji suklupo du kartus beeidama nuo savo stalo iki manes, net
jeigu grindys buvo idealiai lygios. Nagi, rimtai, kaip as galejau
anksciau to nepastebeti? Gal buvau pernelyg susitelkes i jos
minciu tyla? Ka dar praziopsojau?
Tik buk saziningas, kalbek aiskiai, pats sau isdainavau.
Ji dvejodama sustojo uz kedes pries mane. Giliai ikvepiau, vis
tik si karta per nosi, ne per burna.
"Pajusk deginima,"- vel pats sau pagalvojau.
-Gal prisestum su manim?- Pasiuliau.
Ji patrauke kede ir atsisedo vis dar ziuredama man i akis. Ji vis
dar nervinosi, bet pakluso, ir tai buvo dar vienas "taip".
Laukiau, kol ji prasneks.
Tai truputi uztruko, bet galu gale ji istare:
-Koks pasikeitimas.
-Sakykim, kad...
Padvejojau.
-Nusprendziau, kad jeigu jau vis tiek pateksiu i pragara, tai nors
pasistengsiu tai uzsitarnauti.
Na ir kas per velnias patrauke mane uz liezuvio, kad tai
istarciau? Kad tai buvo sazininga, nera jokios abejones. Gal
skaitydama tarp eiluciu ji supras mano zodzius. Gal juos
supratusi ji atsistos ir pasitrauks nuo manes kaip galima toliau?
Ji neatsistojo. Klausiamai zvelge i mane, lyg laukdama tesinio.
-Zinai,- pratare, kai mano tylejimas uzsitese,- as ne velnio
nesuprantu, apie ka tu sneki.
Man labai palengvejo. Nusisypsojau.
-Nieko keisto.
Neimanoma ignoruoti minciu man uz nugaros, kas buvo visai
gerai, man norejosi pakeisti siuzeta.
-Man atrodo, tavo draugai pyksta, kam tave pasisavinau.
-Susitaikys,- istare ji ne trupucio nesijaudindama del savo
draugu reakcijos.
-Gal ir ne, jeigu taves nepaleisiu.
Jau nebezinojau, ar vis dar stengiausi likti saziningas, ar labiau
norejau ja paerzinti. Jos artumas paprasciausiai sujauke visas
mano mintis.
Ji garsiai nurijo seiles. Jos israiska priverte mane nusijuokti.
-Atrodo, kad tu susirupinai.
Normaliomis aplinkybemis tai neturetu buti juokinga... Ji turejo
visas imanomas priezastis susirupinti.
-Ne.
Ji buvo tikrai apgailetina melage, net nesulaike virpulio balse.
-Tai mane stebina.- Pratare.- Kam toks tiesumas?
-As tau jau sakiau,- priminiau jai,- Man nusibodo laikytis nuo
taves atokiau. As pasiduodu.
Vis dar sypsojausi, bet dabar tam jau reikejo visu mano
pastangu. Man sunkiai sekesi buti tuo pat metu saziningu ir
neissiduoti.
-Tu pasiduodi?- Paklause nesuprasdama.
-Taip. Nebenoriu buti geras ( pasirodo, tuo paciu metu
nebesistengiu ir neissiduoti ). Dabar elgsiuosi taip, kaip noriu, ir
tiek to del pasekmiu.
Tai uzsitarnavo saziningumo. Tai turejo ja perspeti ir tuo paciu
atskleisti mano egoizma.
-Ir vel nieko nesuprantu.
Buvau pakankamai egoistas, kad tuo apsidziaugciau.
-As per daug plepu tavo kompanijoje. Tai, beje, viena is tavo
suteikiamu man problemu.
Viena is nereiksmingiausiu problemu, palyginus su visu kitu.

46
-Nepergyvenk,- ji mane nuramino,- vis tiek nieko nesuprantu is
tavo pokalbiu.
Puiku. Siuo atveju ji galejo pasilikti.
-To ir tikiuosi.
-Taigi, jeigu teisingai supratau, mes ir vel draugai?
Trumpam susimasciau.
-Draugai...
Kazkas tame zodyje man labai nepatiko. Man to buvo maza.
-Ar vis dar priesai?- Sumurmejo pasimetusi.
Ar ji galvojo, kad man nepatinka?
Nusisypsojau.
-Na, visada galime pabandyti. Bet as tave jau perspejau, kad
nesu tau tinkamas draugas.
Laukiau jos atsakymo plesiamas i dvi puses - is vienos puses
troskau, kad ji pagaliau suprastu mano perspejima, is kitos puses
jausdamas, kad jei tai ivyktu, as ko gero numirciau. Tai virto jau
tikra melodrama. Stai as vel tampu zmogum.
Jos sirdis pradejo pasiutusiai plakti.
-Tu kartojiesi,- tepasake.
-Taip, nes tu manes nesiklausai.- Pernelyg isiaudrines atsakiau.-
Vis dar tikiuosi, kad manimi patikesi. Jeigu esi protinga
mergaite, tu pasistengsi manes vengti.
Taip, tik ar as sugebesiu leisti jai manes vengti, jei ji pabandytu?
Jos zvilgsnis sugrieztejo.
-Man atrodo, kad apie mano intelekta tu jau aiskiai issireiskei
anksciau.
Nebuvau tikras, ka ji norejo tuo pasakyti, bet isspaudziau
atsiprasancia sypsena bijodamas, kad gal kazkada ja iskaudinau.
-Taigi...- Istare ji susimasciusi,- kol as liksiu kvaila, mes
galesime pabandyti buti draugais?
-Teisingai.
Ji nuleido akis isiziuredama i jos rankose laikoma buteli.
Mano smalsumas paeme virsu:
-Apie ka tu dabar galvoji?
Koks palengvejimas istarti tuos zodzius garsiai.
Musu zvilgsniai susitiko, jos kvepavimas pagreitejo ir skruostai
nusidaze grazia rausva spalva. Ikvepiau, ragaudamas aplink ja
pasklidusi kvapa.
-Stengiuosi suprasti, kas tu esi.
Sustingau, stengdamasis islaikyti savo sypsena, o viduje
susiguziau is panikos.
Aisku, kad ji stengesi suprasti, kas toks as esu. Ji juk nebuvo
kvaila. Juk negalejau tiketis, kad ji pamirs kazka tokio
akivaizdaus.
-Ir kaip sekasi?- Paklausiau sutelkes visa man likusi
nerupestinguma.
-Siaip sau.
Man taip palengvejo, kad nesulaikiau lengvo juoko.
-Gal turi kokia teorija?
Ka ji bepasakytu tikrai nebus blogiau uz tiesa.
Ji tylejo, bet jos skruostai nuo svelniai roziniu perejo i tamsiai
raudonus tonus. Galejau justi nuo ju sklindanti karsti. Norejau
pasinaudoti savo gundanciu balsu. Su visais kitais tai veikdavo
nuostabiai gerai.
-Nenori su manim pasidalinti?
-Pernelyg trikdo,- ji atsisake papurtydama galva.
Ak. Nezinoti buvo blogiau uz viska. Kuo jos mintys galejo ja
trikdyti? Negalejau islaikyti nezinios.
-Zinai, tai tikrai erzina.
Mano nusiskundimas ja sujaudino. Jos akys pradejo svaidyti

47
zaibus ir pasipyle tokia zodziu lavina, kuri jai buvo visiskai
neiprasta.
-Ne. Nesuprantu kas galetu buti erzinancio tame, kad kazkas
nenori tau atskleisti savo minciu, kuomet pirmasis asmuo
nepaliauja tau svaides keistas frazes kol ivaro tau nemiga, nuolat
priversdamas tave ieskoti pasleptu reiksmiu visame, ka jis sako,
kaip manai? Kas galetu buti erzinancio?
Susiraukiau sededamas pries ja, turedamas pripazinti, kad ji
teisi. As elgiausi neteisingai.
-Kitas pavyzdys,- tese ji,- pripazinkim, kad tas kitas asmuo
padare begale keistu dalyku, kaip isgelbeti pirmosios gyvybe ir
sekancia diena detis jos nepazistant, net nesivarginant visko
paaiskinti, nors buvo tai pazadejes, cia taip pat nera nieko
erzinancio?
Tai buvo pati ilgiausia iki siol jos istarta fraze, irasiau tai i savo
sarasa.
-Tu tikrai bjauraus charakterio, ar ne?
-Man nepatinka kai yra dvi medalio puses.
Be abejo, jos pyktis buvo pateisinamas.
Zvelgiau i Bella klausdamas saves, kaip galeciau padaryti ka
nors teisingo jos atzvilgiu, kol is Maiko Njutono puses
atsklindancios piktos mintys mane pertrauke.
Jis buvo taip issigandes, kad mane sueme juokas.
-Kas?- Mestelejo ji.
-Atrodo, kad tavo vaikinas galvoja, jog as nemaloniai su tavim
elgiuosi. Jis saves klausia ar jau turetu ateiti isskirti boksininkus.
Labai noreciau, kad jis pabandytu. Kaip butu puiku...
-Nors ir nezinau apie ka tu kalbi,- saltai atreze ji,- esu tikra, kad
klysti.
Balsas, kuriuo ji tai pasake, visiskai nesijaudindama del jo
jausmu, man be galo patiko.
-Tikrai ne. As tau jau sakiau, daugeli zmoniu lengva issifruoti.
-Tik ne mane...
-Butent.
Kodel ji turejo be perstojo buti isimtis viskam? Negi nebutu
teisinga - zinant viska, ka per ja turiu iskesti - kad galeciau
isgirsti nors menka dalele to, ka ji galvoja? Negi per daug
prasau?
-Tikrai noreciau zinoti, kodel?- Priduriau.
Isigilinau i jos akis ir vel bandydamas...
Ji nusuko zvilgsni. Atidare buteli ir nugere gera gurksni savo
gerimo vis dar ziuredama i stala.
-Tu nieko nevalgai?- Paklausiau.
-Ne,- atsake, po to perzvelge tuscia stala pries mane,- o tu?
-As nealkanas,- atsakiau.
Cia tai tikra tiesa.
Ji vis dar zvelge i stala suspaudusi lupas. As laukiau.
-Ar padarytum man paslauga?- Staiga paklause pakeldama i
mane akis.
Ko ji is manes tikejosi? Ar dabar paprasys manes pasakyti tiesa,
tiesa, kurios as neturejau teises atskleisti, tiesa, kurios nenorejau,
kad ji kada nors, jokiu budu, suzinotu viena diena.
-Priklauso kokia.
-Tai nieko baisaus,- uztikrino ji.
Laukiau, ir mano smalsumas pradejo imti virsu.
-Tai tiktai...- Pratare zvelgdama i buteli ir tai atsukdama, tai
uzsukdama jo kamsteli.- Gal galetum sekanti karta mane
perspeti is anksto, kai sugalvosi manes vengti mano gerui. Tik
siaip, kad pasiruosciau.
Ji norejo, kad ja perspeciau? Taigi, jai nepatiko buti mano

48
ignoruojamai... Nusisypsojau.
-Sis prasymas man atrodo visai pagristas.
-Aciu,- pratare pakeldama galva.
Jos veide matesi palengvejimas, as pasijutau toks lengvas, kad
prajukau.
-Mano eile isgauti viena paslauga,- viltingai pratariau.
-Gerai, bet tik viena,- sutiko ji.
-Patikek man viena is savo teoriju.
Ji sujudo.
-Tik ne tai.
-Po laiko, istesek zodi.
-Tai tu iprates nesilaikyti savojo,- primine ji man.
Na, cia jai vienas taskas.
-Nagi, tik viena. Pazadu, kad nesijuoksiu.
-Esu isitikinusi, kad juoksiesi.
Ji atrode labai tikra tuo, ka sake, tuo metu as nemaciau sioje
istorijoje nieko juokingo.
Pasistengiau vel sugundyti. Pasineriau i jos zvilgsni - jos akys
buvo tokios gilios, kad tai tebuvo vaiku zaidimai - ir iskvepiau:
-Prasau...
Ji sumirksejo ir jos veide per akimirksni neliko ne laso kraujo.
Ka gi, tai ne visai ta reakcija, kurios tikejausi.
-At... Atsiprasau?- Isstenejo.
Atrode, kad jai svaigsta galva. Na, kas gi su ja netvarkoj?
Bet as nusprendziau nepasiduoti.
-Prasau, tik viena teorija.- Maldavau prirakindamas jos akis prie
manuju.
Mano didziuliam nustebimui ir pasitenkinimui ji atsake:
-Na tarkim... Tau ikando radioaktyvus voras?
Komiksai? Dabar jau puikiai supratau kodel ji mane, kad bus
juokinga.
-Nelabai originalu,- suzirziau stengdamasis nuslepti
palengvejima. Galejau vel pradeti ja erzinti.
-Tu dar labai toli nuo tiesos.
-Nera voru?
-Ne.
-Radioaktyvumo?
-Irgi ne.
-Ka gi...- Atsiduso ji.
-Ir esu nejautrus kriptonitui,- paskubejau pridurti, kad
atitruktume nuo bet kokio siuzeto apie kandziojimus.
Mintis, kad ji galejo isivaizduoti mane herojumi vis tik isspaude
man sypsena.
-Tu neturetum juoktis.
Tvirtai suspaudziau lupas.
-As vis tiek issiaiskinsiu.- Pazadejo Bella.
Ir kai tai ivyks, ji begs kuo toliau nuo manes.
-Man labiau patiktu, kad tu nebandytum,- atsakiau jau be jokio
jumoro.
-Kodel?
As turejau islikti saziningas. Nusisypsojau ir pasistengiau, kad
mano zodziai nuskambetu kaip galima maziau grasinamai.
-O jeigu as nesu herojus?Jei as esu blogas?
Jos akys issiplete ir prasivere lupos.
-Zinau!- Susuko ji.
Na pagaliau, pagaliau ji mane suprato.
-Tikrai?- Paklausiau stengdamasis nuslepti mane perverusia
agonija.
-Tu esi... Pavojingas.- Spejo.
Jos kvepavimas patankejo, sirdis plake lyg paselusi.

49
Negalejau jai atsakyti. Ar tai jau buvo paskutines akimirkos
kartu su ja? Ar dabar ji pabegs? Jei taip, ar galesiu atskleisti jai
savo jausmus pries issiskiriant, ar tai tik dar labiau pablogins
situacija?
-Bet tu nesi blogas.- Susnibzdejo ji papurtydama galva. Jos
akyse nebuvo baimes.- Ne, nemanau, kad tu butum blogas.
-Tu klysti.- Vienu atsikvepimu atkirtau.
Zinoma, kad as buvau blogas. Negi nesidziaugiau dabar, kai
zinojau, kad ji mane vertina geriau, nei buvau to vertas? Jeigu
tikrai buciau buves geras, buciau pasistenges laikytis toliau nuo
jos.
Istiesiau ranka siekdamas jos butelio kamstelio. Ji ne nepabande
atsitraukti nuo mano netiketo artumo. Ji tikrai manes nebijojo.
Kol kas dar ne.
Pradejau zaisti su kamsteliu ziuredamas i ji, ne i ja. Mano
mintys buvo visiskai sutrikusios.
"Bek, Bella, bek!" Niekaip nepasiryzau istarti siu zodziu.
Ji pasoko nuo kedes.
-Mes paveluosim.
Ji pasake tik tiek, o as jau buvau pradejes galvoti, kad ji isgirdo
mano nebylu suksni.
-As siandien praleisiu biologija.
-Kodel?
Nes nenoreciau taves uzmusti.
-Retkarciais praleisti pamokas gali buti sveika.
Arba tiksliau, vampyrams praleisti pamokas kuriose liesis
kraujas, geriau del zmoniu sveikatos. Ponas Banneris siandienai
numate laboratorini issitirti kraujo grupei. Alise jau praleido jo
pamoka siandien ryte.
-Na ka gi, as jau eisiu.- Istare Bella.
Manes tai ne trupucio nenustebino. Ji buvo atsakinga, visada
dare tai, ka reikejo.
Visiska mano priesingybe.
-Pasimatysim veliau,- istariau stengdamasis is naujo surasti savo
valia vis dar tebeziuredamas i kamsteli. "Ir kol dar cia kalbames,
zinok, kad as tave dievinu... Taip, kad tai jau tampa baisu ir
pavojinga."
Ji dvejojo, ir viena trumpa akimirka leidau sau pasvajoti, kad ji
liks cia, su manimi. Nuskambejo skambutis ir ji greitai patrauke
link duru.
Palaukiau kol ji nutols, isidejau kamsteli i kisene - sio svarbaus
pokalbio atminimui - ir nuejau per lietu link savo masinos.
Isijungiau labiausiai atpalaiduojanti CD - ta pati, kaip ir pirmaja
diena - bet nelabai ilgai klausiausi Debussy natu. Mano galvoje
sukosi kita melodija, garsas, kuris man patiko ir intrigavo.
Klausiausi muzikos kuri susiliejo su melodija mano mintyse, kol
jos harmoningai susiderino. Mano pirstai instinktyviai pakilo lyg
grodami pianinu.
Jau beveik uzbaiginejau savo kurini, kai staigi panikos banga
pervere mano mintis.
Pazvelgiau i pagalbos sauksmo puse.
"Ar ji nualps? Ka as darysiu, jeigu ji nualps, ka darysiu?"-
Maikas buvo apimtas panikos.
Uz kokio simto metru nuo manes Maikas tempe suglebusi
Bellos kuna per kiema. Ji sukrito ant asfalto uzmerktomis
akimis, isbalusiu lyg kreida veidu, lyg lavonas.
Vos neisplesiau masinos dureliu.
-Bella!- Surikau.
Jos veide be gyvybes zenklu pamaciau pasikeitima.
Visas mano kunas uzsalo.

50
Maiko mintyse pamaciau jo nuostaba. Jis galvojo tik apie savo
neapykanta mano atzvilgiu, kas man nepadejo suprasti, kodel
Bella sitaip jautesi. Jei pasirodys, kad jis paliete bent plaukeli
nuo jos galvos, as ji suknezinsiu.
-Kas nutiko? Ar ji susizeide?- Paklausiau stengdamasis
susikaupti ties jo mintimis.
Artintis zmonisku greiciu vare mane is proto. Nereikejo man
perspeti pries pasirodant.
Jau galejau isgirsti jos pulsa ir kvepavima. Beziuredamas i ja
pamaciau, kaip jos akiu vokai stipriau susispaude. Tai mane
apramino.
Pamaciau Maiko prisiminimu liekanas, kai kuriuos vaizdus is
biologijos. Bellos galva padeta ant musu stalo, veidas igaunantis
zalsva atspalvi. Raudono kraujo lasai ant baltu lapeliu...
Kraujo grupes laboratorinis.
Sustojau ten, kur buvau ir nustojau kvepuoti. Vienas dalykas
buvo jos kvapas, begantis jos kraujas tai jau buvo kita, tai jau ne
tas pats.
-Man atrodo, kad ji prarado samone.- Atsake Maikas vis dar
susierzines mano pasirodymu.- Nesuprantu, kodel, ji net nespejo
isidurti i pirsta.
Mane apeme palengvejimo banga, as vel ikvepiau ragaudamas
ora aplink. Ak, uzuodziau is Maiko pirsto issiverzusio kraujo
laso kvapa. Pagunda...
As priklaupiau prie jos, Maikas sukinejosi aplink vis dar
susierzines mano pasirodymu.
-Bella, ar girdi mane?
-Ne,- isstenejo ji,- dink is cia.
Man taip palengvejo, kad nusijuokiau. Jai viskas buvo gerai.
-As vedziau ja i gydytojo kabineta,- paaiskino Maikas,- bet ji
nebepaejo toliau.
-As ja pasirupinsiu. Grizk i pamoka,- paliepiau jam.
-Ne.- Uzprotestavo jis.- Man ja patikejo.
As nesiruosiau gincytis su tuo vaikisciu. Virpedamas is
malonumo ir baimes, tuo pat metu besidziaugdamas ir
besibaisedamas siuo isbandymu, kuris verte mane prie jos
prisiliesti, as svelniai pakeliau Bella apglebdamas ja savo
rankomis. Stengiausi liesti tik jos rubus ir laikyti ja kaip galejau
toliau nuo savo kuno. Nesiau ja dideliais zingsniais skubedamas
padeti i saugia vieta, tai yra, kuo toliau nuo manes.
Jos dideles nustebusios akys atsimerke.
-Paleisk mane,- isake silpnu balsu.
Is jos veido supratau, kad ji jautesi najaukiai. Jai nepatiko
parodyti savo silpnybiu. Silpnai girdejau uz musu nugaru
protestuojanti Maika.
-Tu atrodai klaikiai,- pasakiau su placia sypsena.
Jai viskas buvo gerai, tik svaigo galva ir siek tiek pykino.
-Pastatyk mane ant zemes,- tare pabalusiomis lupomis.
-Taigi, tu alpsti pamaciusi kraujo lasa?
Argi ne likimo ironija?
Ji uzmerke akis ir suspaude lupas.
-Ir tai netgi ne tavo kraujas,- tesiau toliau jau visai
pralinksmejes.
Mes jau buvome pries iejima. Durys buvo praviros, as paspyriau
jas koja placiai atverdamas.
Ponia Cop pasoko nuo kedes.
-Ak, Dieve mano!- Susuko ji matydama beveik be samones
gulincia mano glebyje mergaite.
-Ji apalpo per biologija.- Paaiskinau jai, kol jos vaizduote dar
neisismagino.

51
Ponia Cop pasiskubino atidaryti gydytojo duris. Bellos akys vel
buvo atvertos zvelgdamos i sekretore. Isgirdau nustebusias
slauges mintis, kai ji ziurejo i mane atsargiai guldanti bejege
mergaite ant lovos. Vos ja paleidau, atsitraukiau tiek, kiek leido
kabineto sienos. Mano kunas buvo apimtas tokio geismo ir
susijaudinimo, kad tai buvo pavojinga, mano raumenys
isitempe, nuodai uzliejo burna. Jos kvapas buvo toks
svaiginantis... Kunas toks siltas...
-Nieko baisaus, ji tik prarado samone,- nuraminau ponia
Hammond,- dareme kraujo grupes testa.
-Taip visada nutinka.- Linktelejo ji.
Uzspaudziau juoka. Jau galit pasitiketi Bella, kai kas nors turi
nutikti.
-Pagulekit ramiai, panele, greitai viskas praeis.
-Zinau,- atsiduso Bella.
-Ar daznai tau taip nutinka?- Paklause slauge.
-Kartais,- atsake ji.
Pasistengiau uzmaskuoti savo juoka kosejimu. Atkreipiau
slauges demesi.
-Tu gali grizti i pamoka,- kreipesi i mane.
As pazvelgiau jai i akis ir pamelavau su didziausiu pasitikejimu
savim:
-Man sake likti su ja.
"Hmm... Kazin ar tai tiesa... Tiek to."- Svarste ponia Hammond.
Tai puikiai suveike. Kodel tik Bella turi kelti tiek rupesciu?
-Einu atnesti tau truputi ledo, vaikeli.
Mano draugija verte nejauna dama jaustis nejaukiai. Ji nedriso
pazvelgti man i akis - normali zmoniska reakcija - ir isejo is
kabineto.
-Tu buvai teisus,- uzmerkdama akis sumurmejo Bella.
Ka tai reiske? As jau isivaizdavau blogiausia - ji suprato mano
perspejimus.
-Dazniausiai taip ir buna,- atsakiau ja erzindamas, tai padejo
man nuslepti panika.- Del ko si karta?
-Kartais praleisti pamokas sveika.
Ak, dar vienas palengvejimas.
Ji pasinere i tyla. Stengesi ramiai ikvepti ir iskvepti. Jos lupos
pradejo atgauti rozine spalva. Jos burna buvo nesimetriska,
apatine lupa siek tiek pilnesne uz virsutine. Sitaip stebeti jos
burna priverte mane pasijusti keistai. Norejau prisiartinti, net jei
tai ir nebuvo labai gera mintis.
-Tu tikrai ivarei man baimes,- pratariau, kad pratesciau musu
pokalbi ir kad vel isgirsciau jos balsa.- Pamaniau, kad Maikas
ruosesi eiti uzkasti miske tavo lavona.
-Cha, cha.
-Atvirai pasakius, maciau lavonu, kurie atrode geriau uz tave (
tikra tiesa ). Viena akimirka issigandau, kad reikes atkersyti uz
tavo nuzudyma.
Jokiu abejoniu, taip buciau ir padares.
-Vargsas Maikas,- istare ji,- lazinuosi, kad jis perpykes.
Mane pervere pyktis, bet pasistengiau susiimti. Jos
susidomejimas ko gero buvo tik gailestis. Ji buvo gera. Nieko
daugiau.
-Jis manes nekencia,- pasakiau labai pradziugintas tos minties.
-Tu negali zinoti.
-Galiu, isskaiciau tai jo veide.
Zinoma, jo veide tai buvo parasyta taip pat aiskiai kaip ir
mintyse. Mano eksperimentavimas bandant isskaityti Bellos
veida ko gero man suteike igudziu suprasti mimikas.
-Ir kaip nutiko, kad tu mus pastebejai? Maniau, kad pabegai is

52
mokyklos...
Ji atrode jau geriau, neliko pazaliavusios odos zenklu.
-Klausiausi muzikos masinoje.
Jos bruozai atsipalaidavo, lyg butu nurimusi gaudama toki
paprasta atsakyma.
Ji atsimerke, kai ponia Hammond grizo su ledu.
-Imk,- tare slauge uzdedama salta kompresa jai ant kaktos,-
pradedi atgauti spalvas.
-Atrodo, man jau geriau,- tare Bella bandydama atsisesti ir
atitraukdama kompresa.
Zinoma. Ji nemego kai ja rupindavosi.
Ponios Hammond rankos issitiese i ja, lyg noretu ja sulaikyti,
bet tuo momentu pro tarpduri ilindo ponios Cop galva. Su jos
atejimu atsklido oro gusis su kraujo kvapu, tik si karta gana
silpnu.
Uz sekretores nugaros pasislepes Maikas Njutonas vis dar pyko,
troksdamas, kad vietoj sunkaus vaikino, kuri jis vilko, butu
Bella.
-Turime dar viena.- Pratare Ponia Cop.
Bella pasoko apsidziaugdama, kad dabar demesys nukryps i ka
nors kita.
-Paimkite,- tare tiesdama savo kompresa poniai Hammond,-
man jo nebereikia.
Maikas sugrieze dantimis sunkiai nulaikydamas Lee Stivensa
kol ejo pro duris. Nuo jo i virsu pakeltos rankos tekejo kraujo
lasai.
-Velnias...
Man reikejo kuo greiciau is cia dingti, kaip,atrodo, ir Bellai.
-Eik link kito kabineto, Bella.
Nesuprasdama ji pazvelge i mane sutrikusiu zvilgsniu.
-Pasitikek manim ir judinkis.
Ji atsisuko ir sulaike beuzsiveriancias duris greitai iseidama is
kabineto. As buvau labai arti. Jos plaukai perbrauke mano
ranka...
Ji atsisuko paziureti i mane, jos akyse vis dar matesi sutrikimas.
-Tu manes paklausei, nors karta.- Nustebau as.
-Uzuodziau kraujo kvapa,- atsake ji suraukdama nosi.
Dabar jau tikrai nustebes Isispoksojau i ja.
-Daugeliui zmoniu kraujas neturi kvapo.
-Man turi. Kazkoks druskos... Ir rudziu misinys. Mane jis
pykina.
Mano veidas sustingo.
Ar ji buvo tikrai zmoniska? Ji atrode zmoniska. Ji buvo tokia pat
svelni kaip jie. Ji kvepejo kaip jie - netgi daug skaniau uz juos.
Ji elgesi kaip jie... Na, su keliom isimtimis. Bet ji negalvojo kaip
zmogiska butybe, ji nereagavo kaip jie.
Kas ji galetu buti?
-Ka?
-Nieko.
Sutrukdydamas mums Maikas Njutonas isiverze i patalpa su
savo vis dar piktomis mintimis.
-Atrodai jau geriau.- Pratare jis grubiai lyg ja kaltindamas.
Mano ranka suvirpejo, troksdama pamokyti ji geru manieru.
Man reikejo susiimti, kitaip tikrai pribaigsiu ta nepakenciama
vaikigali.
-Tik jau geriau prilaikyk rankas.- atsake ji jam.
Viena akimirka pagalvojau, kad ji kreipesi i mane.
-Jau baigeme testa,- paniures istare jis,- ar tu grisi i pamoka?
-Gal juokauji, tuoj pat vel atsidurciau cia.
Nuostabu. Man, maniusiam, kad teks praleisti laika jos

53
belaukiant, dabar nuskilo valanda jos laiko. Pajutau pakilima
savyje jau pradedamas skaiciuoti sekundes.
-Gerai... Ar si savaitgali tu vyksi su mumis? Prie juros?
Ak, jie jau turejo bendru planu. Pyktis priverte mane sustingti
vietoje. Tai buvo grupine iskyla. Jau buvau apie ja girdejes
mokiniu mintyse. Tai nesukliude man virti is pykcio. Atsiremiau
i stala stengdamasis nusiraminti.
-Zinoma,- atsake ji,- juk buvome susitare.
Pasirodo, jam ji taip pat buvo pasakiusi "taip". Pavydas
nudegino mane smarkiau uz troskuli.
Ne, tai tik draugiska iskyla, stengiausi save itikinti. Ji tik praleis
diena su draugais, tik tiek.
-Susitinkame mano tevo parduotuveje desimta valanda.
"Culleno niekas nekviete."
-Busiu.
-Pasimatysim per sporta.
-Tai jau taip.
Jis grizo i pamoka galvodamas apie mane.
"Ka ji mato tame pabaisoje? Na, zinoma, jis turtingas.
Merginoms jis atrodo labai karstas, tik nesuprantu kuo. Jis
pernelyg... Pernelyg tobulas. Galiu lazintis, kad ju tevas isbande
ant ju plastines opercijas. Todel jie visi tokie grazus ir isbale.
Visa tai nenaturalu. Ir dar jis truputi... Gasdinantis. Kartais, kai
jis i mane ziuri, atrodo, kad masto apie tinkamiausia buda mane
nuzudyti... Tikras pabaisa..."
Nelabai Maikas buvo toli nuo tiesos.
-Vaje, sportas...- Atsiduso Bella. Suinkste.
Zvelgdamas i ja supratau, kad kazkas ja liudino. Nebuvau tikras,
kas, bet buvo aisku, kad ji nelabai norejo susitikti Maika per
sekancia pamoka. Man tai idealiai tiko.
Priejau prie jos ir palinkau taip arti jos veido, kad galejau justi
jos kvepavima ant savo lupu. Nebedrisau kvepuoti.
-Galiu tai sutvarkyti,- sumurmejau jai i ausi,- atsisesk ir
pasistenk atrodyti negaluojancia.
Ji pakluso atsisesdama i sulankstoma kede ir priglusdama
nugara prie sienos tuo metu, kai ponia Cop grizo i savo
vieta.Uzmerktomis akimis Bella atrode lyg nualpusi. Jos veidas
dar neatgavo visu spalvu.
Pasisukau i sekretore. Kaip pasiseke, kad Bella musu klausysis,
ironiskai pagalvojau. Taip ji suzinos, kaip zmones turetu
reaguoti i mano buvima.
-Ponia Cop,- pakvieciau ja nutaisydamas labiausiai itikinanti
balsa.
Jos akys sumirksejo ir sirdis pasileido suoliais.
"Per jaunas, per jaunas..."
-Taip?
Idomu. Seli Cop pulsas pagreitejo todel, kad as ja traukiau
fiziskai, ne todel, kad manes bijojo. Jau seniai buvau priprates
prie sios zmoniskos reakcijos... Bet dar niekada nesusimasciau,
kad tai galetu buti greito Bellos pulso priezastis.
Tai man patiko. Tiesa sakant, net pernelyg patiko. Placiai
nusisypsojau ir ponios Cop kvepavimas pagreitejo.
-Bellos sekanti pamoka - sportas, ir as nemanau, kad ji
pakankamai gerai tam jauciasi. Gal butu geriau jei as parvezciau
ja namo. Ar manote, kad galetumet ja atleisti is pamokos?
Zvelgiau tiesiai jai i akis ir girdejau jos mintis besisukant tik
apie mane. Ar galetu buti, kad Bella...
Ponia Cop garsiai nurijo seiles pries atsakydama.
-O tave Edwardai, taip pat reikia atleisti?
-Ne, as pas ponia Goff, ji supras.

54
Dabar jau nebebuvau taip i ja susitelkes, mano mintys analizavo
man sovusia nauja ideja ir jos tikimybe. Hmm... Noreciau
galvoti, kad traukiu Bella fiziskai, kaip traukiau kitas merginas,
bet juk nebuvo ne vieno atvejo, kai Bella reagavo kaip kiti.
Netureciau pernelyg isijausti.
-Gerai, sutinku. Ar tu jautiesi geriau, Bella?
Toji tik letai linktelejo - truputi perdedama.
-Tu paeisi savo kojomis, ar man tave panesti?- Paklausiau
pralinksmintas jos prastos vaidybos.
Ji atsakys, kad gali pati susitvarkyti. Jai nepatiko atrodyti
silpnai.
-Pati susitvarkysiu.
Vel pataikiau. Jau pradejau perprasti si zaidima.
Ji atsikele, sekunde padvejojo lyg isbandytu savo lygsvara. As
prilaikiau jai duris ir mes isejome i lietu.
Kol i ja ziurejau, ji pakele veida i lietu uzmerktomis akimis ir
lengva sypsena. Na apie ka gi ji galvojo? Jos elgesyje kazkas
buvo negerai, ir tuoj pat supratau, kodel nebuvau prates matyti
sios pozos. Normalios zmoniskos mergaites niekada taip
nesielge, nes jos budavo pasidaziusios, netgi cia, siame
nuskurusiame dregname miestelyje.
Bella niekada nesidaze, ir ji buvo teisi. Kosmetikos gamintojai
susikraudavo milijonus is moteru, trokstanciu tureti tokia oda
kaip Bella.
-Beveik vertetu susirgti, kad galeciau praleisti sporta,- pasake
man nusisypsodama,- aciu.
Nuzvelgiau mokyklos pastata ieskodamas preteksto praleisti su
ja daugiau laiko.
-Nera uz ka,- atsakiau.
-Ar nori prisijungti prie musu? Sestadieni?- viltingai paklause ji.
Ak, kaip jos viltis mane nuramino. Ji norejo, kad buciau salia
jos, as, ne Maikas Njutonas. Ir as troskau atsakyti teigiamai. Bet
buvo tiek daug svarstytinu dalyku. Visu pirma, si sestadieni bus
geras oras, svies saule...
-Kur butent jus keliaujat?- Atsakiau nutaisydamas atsainu balsa,
lyg man tai nelabai rupetu.
Maikas kalbejo apie pliaza, labai jau nedaug galimybiu
pasislepti nuo saules.
-I La Push. Jei tiksliau, i pirmaji pliaza.
Velnias. Na ka gi, tai neimanoma.
Ir Emmetas butu supykes jei pakeisciau musu numatytus planus.
Zvilgtelejau i ja su ironiska sypsena.
-Nemanau, kad mane kviete.
-O ka as dabar darau?- Jau pyktelejusi paklause manes.
-Na, gal nebeskriauskime vargso Maiko, kaip manai?
Neprovokuokime jo labiau nei to reikia. Mes juk nenorime, kad
jis imtu kandziotis.
Isivaizdavau pats bekandantis Maikui, ir tas vaizdas sukele man
begalini malonuma.
-Buk prakeiktas, Maikai,- susnibzdejo piktai ji. Nusisypsojau
parodydamas visus dantis.
Po to ji pradejo nuo manes tolti.
Negalvodamas sugriebiau ja uz palto nugaros. Ji nustebusi
pasoko.
-Ir kur tu taip susiruosei?
Buvau beveuk supykes matydamas ja sitaip mane paliekant.
Man vis dar buvo negana. Ji negalejo nueiti, dar ne.
-Na... Namo,- istare ji lyg tai butu akivaizdu.
-Pazadejau parvezti tave sveika ir gyva. Gal isivaizduoji, kad
leisiu tau vairuoti kai tu tokios busenos?

55
Puikiai zinojau, kad jai tai nepatiks - kad as asmeniskai maciau
jos silpnybe. Bet kokiu atveju man reikejo pasitreniruoti pries
kelione i Sietla. Paziureti, ar galiu likti su ja vienas uzdaroje
erdveje.
-Kokios busenos?- Pasisiause ji.- O kaip mano masina?
-Alise tau ja pristatys po pamoku.
As atsargiai vedziau ja link savo masinos, zinojau, kad toks
paprastas dalykas kaip delioti kojas viena po kitos jai buvo gana
sunkus uzdavinys.
-Paleisk mane!- susuko uzkliudama uz saligatvio ir beveik
parvirsdama.
Norejau ja pagauti, bet ji jau spejo atsitiesti. Tureciau baigti
nuolat ieskoti pretekstu ja paliesti. Prisiminiau, kaip stengesi
ponia Cop mano atzvilgiu, bet kol kas palikau tai nuosaly. Kol
kas turejau kitu minciu.
Paleidau ja prie savo masinos ir ji atsitrenke i ja atsiremdama.
Man reikejo buti dar atsargesniam prisimenant jos lygsvaros
stoka...
-Na ir svelnumas!
-Atrakinta.
As isitaisiau prie vairo ir uzvedziau masina. Ji vis dar stovejo
tiesutele, vis dar lauke, tuomet lietus dvigubai pasmarkejo o ji
juk nemego nei salcio, nei dregmes. Lietus suslapino jos tankius
palukus ir dabar jie atrode labai tamsus, beveik juodi.
-As puikiai galiu ir pati grizti namo.
Zinoma. Vienintele beda buvo tame, kad as nesugebejau jos
paleisti.
As nuleidau langa ir pasilenkiau link jos.
-Lipk, Bella.
Jos akys susiaurejo ir as atspejau, kad ji masto ar verta begti, ar
ne?
-As tau prisiekiu, kad jeigu reikes nuvilksiu tave ten uz plauku.-
Pazadejau.
Liudnas veidas, kuri ji nutaise suvokusi, kad as tikrai buvau
nusiteikes taip ir padaryti man sukele juoko priepuoli.
Aukstai iskelusi smakra ji atidare dureles ir isitaise. Jos plaukai
varvejo ant odos ir susiugzdejo slapi bateliai.
-Visa tai nereikalinga,- saltu balsu nusiskunde.
Sakant tiesa ji artode tikrai sutrikusi. Ijungiau siluma, kad ji
pasijustu truputi jaukiau ir pasigirdo muzika. Judejau link
isvaziavimo akies krasteliu ja stebedamas. As ziurejau i jos
burna stengdamasis isanalizuoti jausmus, kuriuos tai man
sukele... Prisimenant sekretores reakcija...
Staiga ji pazvelge i stereo grotuva ir is nuostabos jos akys
issiplete.
-Claire de lune?- Atpazino.
Klasikos megeja?
-Tu atpazisti Debussy?
-Ne visada,- atsake ji,- Mano mama megsta klasikine muzika.
As atpazistu tik savo megstamiausius kurinius.
-Tai taip pat vienas is mano megstamiausiu.
As pasineriau i lietaus vaizda, susimasciau. Taigi vis tik radau
viena bendra musu bruoza. Jau buvau pradejes galvoti, kad mes
visai skirtingi.
Dabar ji atrode labiau atsipalaidavusi, taip pat uzsiziurejusi i
lietu tusciomis akimis. Nutariau pasinaudoti jos nedemesingumu
ir pabandyti kvepuoti.
Letai ikvepiau pro nosi.
Galinga.
Rankomis stipriai suspaudziau vaira. Del lietaus ji kvepejo dar

56
stipriau. Tikrai negalvojau, kad tai imanoma. Kvailai pradejau
galvoti apie tai, koki skoni ji turetu.
Pasistengiau nuryti savo troskuli, nekreipti demesio i deginima
gerkleje, galvoti apie ka nors kita.
-Kaip atrodo tavo mama?- Paklausiau noredamas atsipalaiduoti.
-Ji panasi i mane, tik grazesne,- atsake ji su sypsena.
Abejojau.
-As panasi ir i Carli,- tese ji,- Ji drasesne uz mane, inoringesne.
Taip pat abejojau.
-Neatsakinga, truputi ekscentriska. Jos patiekalai
improvizuojami. As ja dievinu.
Jos balsas tapo melancholiskas, ji truputi susirauke.
Ir vel girdejau labiau suaugusia moteri nei vaika.
As sustojau pries jos namus per velai prisimindamas, kad
neturejau zinoti, kur ji gyvena. Bet su jos izymiu tevu tai
neturetu pasirodyti keista.
-Bella, kiek tau metu?
Ji turetu buti vyresne uz savo klasiokus. Gal ji pradejo eiti i
mokykla veliau uz kitus, gal buvo palikta kartoti kursa? Vis tik
butu keista...
-Septyniolika.
-Atrodai vyresne.
Ji nusijuoke.
-Kas tokio juokingo?
-Mama visa laika kartoja, kad as gimiau jau trisdesimt penkeriu
ir kad kiekvienais metais vis pasenstu.- Pasakojo juokdamasi ir
atsiduso.- Juk turi kas nors seimoje buti suauges.
Tai daug ka paaiskino. Dabar jau galejau matyti... Kaip mamos
neatsakingumas paaiskino ypatinga Bellos atsakomybes jausma.
Ji ko gero suaugo labai greitai, kad padetu islaikyti namus.
Todel ji ir nemego kai kas nors ja rupindavosi - tai buvo jos
darbas.
-Tu irgi ne ka panasus i mokini,- istare ji istraukdama mane is
mano svaju.
Pasiraukiau. Kas karta, kai as islukstendavau viena jos paslapti,
ji islukstendavo viena is manuju. Pakeiciau tema.
-Kodel tavo mama istekejo uz Filo?
Pries atsakydama ji minute padvejojo.
-Ji... Ji nelabai suaugusi savo amziui. Manau, kad Filas leidzia
jai pasijusti jaunesnei. Ir be to, ji be proto isimylejusi.
Ji nepritardama papurte galva.
-Tu pritari?- Paklausiau.
-Koks skirtumas. As noriu, kad ji butu laiminga. O jis yra tai, ko
jai reikia.
Sio komentaro gerasirdiskumas turejo mane sokiruoti, tik kad jis
labai jau tiko mano nuomonei, kuria buvau apie ja susidares.
-Tai labai dosnu. As vis saves klausiu...
-Ka?
-Ar ji tau grazintu paslauga? Koks bebutu vaikinas, kuri tu
issirinksi?
Tai buvo kvailas klausimas, ir as net nesugebejau uzduoti jo
nevirpanciu balsu. Buvo tikrai idiotiska mastyti, kad kas nors
priimtu mane i zentus. Be to, visu pirma, butu kvaila tiketis kad
Bella mane issirinks.
-As... As manau, kad taip,- isstenejo ji reaguodama i mano gilu
zvilgsni.
Baime... Ar trauka?
-Bet tai ji mano mama,- pasake,- tai ne tas pats.
-Taigi, koks nors nelabai gasdinantis vaikinas?
-Ka nori tuo pasakyti?- pajuokavo ji.- Auskarai per visa veida ir

57
tatuiruociu kolekcija?
-Tai vienas is galimu apibudinimu.
Is mano puses tai gana svelnus apibudinimas.
-O koks tavasis?
Ji visada uzduodavo blogus klausimus. O gal ir gerus. I kuriuos,
kaip ten bebutu, as nenorejau duoti atsakymu.
-Ar tu galvoji, kad as galeciau atrodyti gasdinantis?- Vis tik
bandziau islaikyti sypsena.
Ji trumpam susimaste ir atsake tyliu bet rimtu balsu:
-Hmm... Taip. Jei to noretum.
-Ar gasdinu tave cia ir dabar?
Buvau toks rimtas kaip ir ji.
Ji atsake pernelyg greitai.
-Ne.
Nusisypsojau jau be pastangu. Nemaniau, kad ji buvo sazininga,
bet ir pilnai nemelavo. Ji per mazai manes bijojo, kad isvyktu.
Staiga susidomejau, kaip ji sureaguotu, jei jai atskleisciau, kad
kalbasi su vampyru? Atsitraukiau atgal vien nuo tos minties.
-O tu? Ar papasakosi man apie savo seima? Ji turetu buti
idomesne nei manoji.
Labiau gasdinanti butu teisingesnis zodis.
-Ka noretum suzinoti?- Istariau nerupestingai.
-Cullenai tave isivaikino?
-Taip.
Ji padvejojo, po to tyliai paklause:
-Kas nutiko tavo tikriems tevams?
Na, tai nesudetinga, nereikia net meluoti.
-Jie mire pries daug metu.
-Atleisk,- sumurmejo ji bijodama, kad mane iskaudino.
Ji rupinosi del manes.
-As nelabai prisimenu,- uztikrinau ja,- Karlailas ir Esmeja juos
pakeite pries daug laiko.
-Tu juos myli,- patvirtino ji.
-Taip,- nusisypsojau,- nemanau, kad yra geresniu uz juos.
-Tau labai pasiseke.
-As ta zinau.
Taip, kas liete mano tevus, tai man tikrai pasiseke.
-O tavo brolis ir sesuo?
Jei leisiu toliau jai klausineti, turesiu pradeti meluoti. Paziurejau
i laikrodi konstatuodamas, kad mudvieju laikas jau baigesi.
-Mano brolis ir sesuo, jau nekalbant apie Rozali ir Emmeta, bus
perpyke jei tures laukti po siuo potvyniu.
-Atleisk. Tau jau reikia vaziuoti.
Ir vis tik ji nepajudejo. Jai taip pat nesinorejo, kad musu
pokalbis nutruktu. Man tai tikrai, tikrai per daug patiko.
-O tu is savo puses ko gero noretum susigrazinti masina
anksciau, nei gris sefas Swanas, kad nereiketu pasakoti apie
siandienos nuotykius?
As placiai nusisypsojau prisimindamas jos sutrikusia veido
israiska, kai laikiau ja ant ranku.
-Esu tikra, kad jis jau zino. Forkse nera vietos paslaptims.
Miestelio pavadinima ji istare su pasibjaurejimu.
Juokiausi. Kaip gi, be paslapciu.
-Gerai pasilinksmink prie juros.
Ziurejau i lietu zinodamas, kad jis ilgai netruks, bet labai
norejau, kad jis nesibaigtu.
-Puikus oras pasideginti,- pasakiau.
Ka gi, bent jau sestadieni bus grazu. Jai tai patiks.
-Pasimatysim rytoj?
Susirupinimas jos balse pagloste mano savimeile.

58
-Ne. Mes su Emmetu nusprendeme prailginti savaitgali.
Pykau pats ant saves kam man buvo sovusi si mintis. Visada
galejau pakeisti savo planus, bet... Bet nebuvo nieko blogiau
kaip medzioti apylinkese. Mano seimai ir taip jau gana rupesciu
del mano elgesio su Bella, visai nereikia jiems atskleisti, kaip
giliai as jau iklimpes.
-Kokie jusu planai?- paklause ji nusivylusi.
Puiku.
-Pasivaiksciojimas kalnuose Goat Rocks ir stovyklavimas.
Emmetas nekantriai lauke lokiu pasirodymo pradzios.
-Ak, gerai. Gerai pasilinksminkit,- pasake labai nenoriai.
Vieno karto neuzteko, jos dziaugsmo nebuvimas man sukele
begalini malonuma.
Kol ziurejau i ja, mano jausmai jau virto agonija vien nuo
minties, kad reikia su ja atsisveikinti, net jeigu zinojau, kad po
keliu dienu ja vel pamatysiu. Tiktai kad... Ji buvo tokia svelni,
tokia glezna. Atrode neatsargu paleisti ja is akiracio, jai bet kas
galejo nutikti, nors ir suvokiau, kad jai dar daugiau sansu
pakliuti i beda, kai as sukiojuosi netoliese.
-Ar sutiktum si savaitgali padaryti man paslauga?- Labai rimtai
jos paklausiau.
Ji linktelejo isplestomis akimis, nustebinta mano balso rimtumo.
Tik islik aiskus.
-Neisizeisk, bet man susidare ispudis, kad tu esi is tu zmoniu,
kurie traukia bedas lyg magnetas. Taigi... Pasistenk neikristi i
vandeni arba likti nepervaziuota kokios masinos, gerai?
As jai liudnai nusisypsojau, visa sirdimi tikedamasis, kad ji
nepastebes liudesio mano akyse. Kaip norejau, kad ji
nesidziaugtu kai manes nera salia, kas benutiktu.
"Bek, Bella, bek... As tave pernelyg myliu... Tai baigsis geruoju
tau arba man."
Mano pajuokavimai ja izeide. Ji piktai permete mane akimis.
-Pamatysim!- Susuko issokdama is masinos ir uztrenkdama
dureles taip stipriai, kaip galejo.
Kaip ipykes kaciukas isitikines esantis tigru.
Apvyniojau apie pirsta jos masinos raktus, kuriuos spejau
isgriebti jai is kisenes ir sypsodamasis apsukau masina.
MELODIJA
Grizau i mokykla. Pamokos dar nebuvo pasibaigusios ir man
teko palaukti. Man tai tiko, nes turejau daug ka apmastyti ir man
norejosi pabuti vienam.
Jos kvapas tvyrojo masinos viduje. Neatidariau langu, stengiausi
sugerti ji i save, noredamas priprasti prie deginancio troskulio.
Potraukis.
Tai buvo problemele, kurios nenumaciau. Sis jausmas turejo tiek
daug skirtingu pusiu, tiek daug skirtingu reiksmiu ir stiprumo.
Tai skyresi nuo meiles, bet vis tik buvo ir bendru bruozu.
Visiskai nezinojau ar Bella jaute man potrauki. Gal jos minciu
tyla mane vis labiau erzino varydama is proto, o gal tai as jau
artejau link ribos.
Bandziau palyginti jos fizines reakcijas su tomis, kurias maciau
is kitu, kaip, pavyzdziui, sekretores arba Dzesikos Stanley, bet
be rezultatu. Tuos pacius pozymius - kvepavimo patankejima,
greitesni sirdies plakima - galima buvo taip pat gerai pritaikyti
susidomejimui kaip ir baimei, sokui arba susierzinimui. Be to,
atrode labai mazai tiketina, kad Bella galetu tureti tokiu pat
minciu kaip ir Dzesika. Kaip bebutu, Bella zinojo, kad manyje
yra kazkas baisus, nors ir nesuvoke kas butent. Ji karta paliete
mano ledine oda ir is karto atitrauke ranka.
Ir vis gi... Dabar, kai pergalvojau tuos vaizdus, kurie man taip

59
nepatiko, jeigu Dzesikos vietoje butu buvusi Bella...
Mano kvepavimas pagreitejo vis stipriau uzdegdamas mano
gerkle.
O jeigu Bella isivaizduotu mane ja apkabinant ir ikalinant ja
glebyje? Jausdama mane ja tvirtai prispaudzianti prie krutines,
pakelianti pirstus link jos smakro? Svelniai ranka nubraukianti
jos plaukus nuo raustancio veido? Pervedanti pirstais per jos
lupu konturus? Palenkianti veida taip arti josios, kad jausciau jos
kvepavima ant savo lupu? Pasilenkianti dar arciau...
Ir tuoj pat isplesiau save is to sapno puikiai zinodamas, kas
nutiktu, jeigu Dzesikos vietoje butu Bella ir as pernelyg arti
pasilenkciau.
Tai buvo neissprendziama problema, nes as is savo puses
jauciau pati tikriausia potrauki.
Ar tikrai norejau, kad Bella jaustu man toki potrauki, kaip
moteris vyrui?
Tai buvo blogas klausimas. Geras klausimas butu: ar tureciau to
noreti, ir atsakymas buvo - ne. Nes as nebuvau zmogus, ir kad
jos atzvilgiu tai butu neteisinga.
Is visos sirdies troskau buti normaliu zmogumi, kad galeciau
priglausti ja prie saves nerizikuodamas jos gyvybe. Kad galeciau
ivykdyti visas savo fantazijas, kurios nesibaigtu jos krauju ant
mano ranku, mano krauju pasruvusiomis akimis.
Susidometi sia mergaite buvo tikrai neatleistina. Kokius gi
santykius galeciau jai pasiulyti, jeigu negaliu net jos paliesti?
Uzsidengiau veida rankomis.
Kiek galejau prisiminti, tokio samysio dar niekada nepatyriau,
net kai buvau zmogus. Dabar jauciausi tikrai zmoniskai.
Kazkada, kai dar buvau zmogumi, visos mano mintys sukosi tik
apie karine garbe ir slove. Didysis karas viska siaube didziaja
mano paauglystes dali, man truko tik devyniu menesiu iki mano
astuonioliktojo gimtadienio, kai Ispanijos gripas mane
pasiglemze. Man liko tik blankus prisiminimai apie mano
zmoniskaji gyvenima, kiekvienais metais tampantys vis labiau
miglotais. Vis dar prisiminiau savo motina ir mano krutine vel
uzpludo skausmas isvydus jos veida. Prisiminiau, kaip labai ji
nekente ateities, kuri manes lauke, kiekviena vakara
melsdamasi, kad tas baisus karas pagaliau baigtusi. Prisiminiau,
kad niekada nejutau svelnumo savo gyvenime. Isskyrus mano
motina, niekam nejauciau svelniu jausmu.
Man tai buvo labai nauja. Neturejau su kuo ju palyginti, jokio
pavyzdzio.
Meile, kuria jauciau Bellai, mane uzklupo netiketai ir daresi vis
stipresne. As troskau ja liesti. Ar ji jaute ta pati, ka ir as?
"Tai neturi jokios reiksmes,"- bandziau pats save itikinti.
Zvelgiau i savo baltas rankas nekesdamas ju saltumo, ju
kietumo, ju nezmoniskos jegos...
Kruptelejau, kai keleivio dureles prasivere.
"Cha, uzklupau is netyciu! Tai pirmas kartas."- Dziaugesi
Emmetas ikrisdamas i sedyne salia manes.
-Lazinuosi, kad ponia Goff galvoja, jog tu vartoji narkotikus,
paskutiniu laiku tu labai nepastovus. Kur buvai prapuoles
siandien?
-As... Atlikau gera darba.
"Hmm?"
-Na, toki kaip pasirupinti ligoniu.
Tai ji tik dar labiau sutrikde, po to jis ikvepe masinoje tvyranti
kvapa.
-Ak. Ir vel ji?
Susiraukiau.

60
"Tai jau darosi tikrai keista."
-Tavo nuomones as neklausiau,- piktai atkirtau.
Jis dar karta ikvepe.
-O ji tikrai skaniai kvepia, ar ne?
Dar jam nebaigus sakinio is mano burnos pasigirdo urzgimas
lyg instinktyvus atsakymas.
-Ei, raminkis, vaiki. As tik konstatuoju fakta.
Ta akimirka likusieji prisiartino prie masinos. Rozali is karto
uzuode kvapa ir mestelejo mano pusen pikta zvilgsni, vis dar
taip pat susierzinusi. Klausiau saves, kas su ja negerai, bet
viskas, ka girdejau is jos puses, buvo tik nesibaigiantys
izeidinejimai.
Dzaspero reakcija man taip pat nepatiko. Skirtingai nuo Emmeto
jam Bellos kvapas tikrai patiko. Ne tai, kad jos kvapas jiems
sukeltu tokias pacias emocijas kaip ir man, bet jiems jis pasirode
ju skonio, ir man tai nepatiko. Dzasperas vis dar nemokejo
kontroliuoti savo impulsu...
Alise prisoko prie lango is mano puses ir istiese ranka,
laukdama Bellos masinos raktu.
-Paprasciausiai maciau save tai darancia.- Pratare ji kaip
visuomet paslaptingai.- Bet tau teks viska veliau paaiskinti.
-Tai dar nereiskia, kad...
-Zinau, zinau. Dar palauksiu. Dabar jau nebeilgai.
As atsidusau ir istiesiau jai raktus.
Mintimis sekiau ja iki Bellos namo. Lietaus lasai krito smarkiai
lyg svinas. Ne neabejojau, kad per visa ta lietaus triuksma Bella
neisgirs griztant masinos. Zvelgiau i jos langa, bet ji nepasirode.
Gal jos nebuvo namie. Nesigirdejo jokiu minciu.
Mane labai liudino tai, kad negalejau isgirsti net menkos dalies
minciu, kad suzinociau ar ji ten buvo - kad ji buvo laiminga, ar
bent jau sveika ir gyva.
Alise jau apsisuko grizti, ir mes kartu begome link namu. Kelyje
nieko nebuvo, todel uztrukome tik kelias minutes. Visi susirinke
namie atsidaveme savo megstamiems uzsiemimams.
Emmetas su Dzasperu zaide sudetinga sachmatu zaidima,
issidelioje astuonias lentas viena salia kitos, uzeme beveik visa
plota prie uzpakalines sienos, ir susigalvoje savo daug viska
komplikuojancias taisykles. Su manim jie nenorejo zaisti. Dabar
tik Alise sutikdavo su manim pazaisti sachmatais.
Alise isitaise prie savo kompiuterio ir is pasigirdusio muzikinio
fono supratau, kad ka tik ijunge monitorius. Alise darbavosi
kurdama projekta atnaujinti Rozali garderoba, bet pastaroji
siandien neatejo su ja pasedeti, jos ranka nepadejo Alisei piesti
ant specialaus lieciamojo ekrano. Mums su Karlailu teko
gerokai papluseti, kad jis pradetu tinkamai veikti, nes tokie
isradimai smarkiai reaguoja i temperaturos pokycius. Ne,
siandien Rozali ,vis dar paniurusi, sedejo ant sofos nuolat
bekeisdama televizijos kanalus. Girdejau ja svarstancia, ar
nereiketu nueiti i garaza pasikrapstyti prie BMW.
Esmeja buvo isigilinusi i muilo opera antrame aukste.
Alise kilstelejo galva, pazvelge i sachmatu lentas ir tyliai
sukuzdejo Dzasperui, koks bus sekantis Emmeto ejimas.
Emmetas sedejo ant zemes atsukes jai nugara. Islaikes savo
atsipalaidavusia ir idealiai ramia veido israiska Dzasperas
nukirto Emmeto boksta. Kas del manes, tai as patraukiau, po
tokio ilgo laiko tarpo, kad man net buvo truputi geda, prie
nuostabaus pianino, stovincio pries pat iejima i hola. Perbegau
pirstais per klavisus isiklausydamas i garsa. Jis vis dar buvo
idealiai suderintas.
Antrame aukste Esmeja pertrauke savo uzsiemima ir isiklause.

61
Pradejau pirmas gaidas melodijos, kuri sukosi mano galvoje nuo
sios popietes, dziaugdamasis, nes ji skambejo dar graziau nei
buvau isivaizdaves.
"Edwardas ir vel pradejo groti,"- dziaugesi Esmeja, o jos veida
nusviete plati sypsena. Ji letai pakilo ir prisiartino link laiptu.
Pridejau harmoninga fona vis tik islaikydamas pagrindine
melodija.
Esmeja tyliai atsiduso ir pasireme galva rankomis atsisedusi ant
virsutiniu laiptu.
"Nauja daina. Kiek daug praejo laiko. Koks grazus kurinys."
Leidau melodijai ir toliau pletotis pereidamas i Fa akordu tonus.
"Edwardas pradejo is naujo kurti?"- Tingiai pagalvojo Rozali
sugriezdama dantimis.
Ta akimirka ji pasidave ir as galejau pamatyti, kas slepesi uz jos
neismatuojamo pykcio. Supratau, kodel paskutiniu metu ji taip
nirso ant manes. Ir kodel butu nuzudziusi Bella be jokio sazines
grauzimo ir netgi su palengvejimu.
Juk Rozali viskas ir visada sukosi apie jos isdiduma.
Staiga muzika nutilo ir as garsiai nusikvatojau net nespejes
pagalvoti apie susilaikyma, juokas, kuri pasistengiau nutildyti
ranka prisidengdamas burna.
Rozali atsisuko i mane ziuredama piktu bet liudnu zvilgsniu.
Emmetas su Dzasperu taip pat isispoksojo i mane, ir as isgirdau
sunerimstant Esmeja. Ji ipuole i kambari isiziuredama i mane ir
Rozali.
-Edwardai, nesustok,- paskatino mane susvelnindama itampa.
Pradejau vel groti atsukdamas Rozali savo nugara, bet
nesugebedamas sulaikyti vis platejancios sypsenos. Rozali
pasoko ir pykdama dideliais zingsniais isejo is kambario. Labiau
supykusi nei susigedusi. Bet vis tik pakankamai susigedusi.
"Tik prasitark apie tai nors zodziu ir as tave isginsiu kaip suni."
Sulaikiau nauja juoko priepuoli.
-Kas nutiko, Rozali?- Pasauke ja Emmetas. Ji neatsisuko. Ji ejo
tolyn tiesi kaip styga, kol pasieke garaza ir palindo po BMW,
kad ilgam uzsimirstu.
-Kas cia vyksta?- Atsisuko i mane Emmetas.
-Neturiu ne menkiausio supratimo,- meluodamas sypsojausi.
Emmetas susierzines suzirze.
-Grok, grok,- paskatino mane Esmeja kai mano rankos vel
trumpam sustojo.
As tesiau muzika, kuomet ji priejo ir atsistojo man uz nugaros
uzdedama rankas man ant peciu.
Melodija vis tobulejo, bet negalejau jos uzbaigti. Pabandziau
skirtingus perejimus ir vis tik kazko truko.
-Ar tas nuostabus kurinys turi pavadinima?- Paklause Esmeja.
-Kol kas ne.
-Ar jis susijes su kokia istorija?- Jos lupos issilenke i sypsena.
Ja tikrai nudziugino tai, kad as vel pradejau groti, ir as labai
susigedau taip ilgai negrojes. Buvau tikras egoistas.
-Manau, kad tai... Lopsine.
Suradau tinkama perejima, muzika pradejo igyti gyvybes.
-Lopsine...- Pakartojo ji.
Reikalas tame, kad si melodija is tikro buvo susijusi su istorija,
ir kai as ja pamaciau, pirstai jau pradejo lakstyti be pastangu.
Istorija mergaites, miegancios siauroje lovoje, jos tamsus
plaukai, tankus ir issisklaide ant pagalves lyg juros bangos...
Alise paliko Dzaspera, palikdama ji kapstytis viena, ir atsisedo
ant suolelio salia manes. Savo dailiu sopranu ji uzdainavo mano
melodija dviem oktavomis auksciau.
-Man tai patinka,- sumurmejau,- ka galvoji apie tai?

62
Pridejau prie jos balso grazu muzikini fona, mano rankos
sklende klavisais vis tobulindamos melodija, suteikiancios jai
nauja prasme.
Ji suprato muzikos tempa ir vel uzdainavo.
-Taip, tobula.- Sutikau su jos melodija.
Esmeja suspaude mano pecius.
Bet dabar jau galejau justi pabaiga, Alises balsas issiskyre is
melodijos suteikdamas nauja atspalvi. Jau galejau matyti kaip
melodija baigsis, nes ta mieganti mergaite buvo tobula tokia,
kokia yra, ir bet koks pasikeitimas butu labai blogas ar liudnas.
Pries si suvokima melodija suletejo ir pradejo skambeti pora
oktavu zemiau. Alises balsas ji paseke taip pat nusileisdamas
zemiau ir tapdamas duslesnis, kokie balsai budavo budingi
vienuoliu choralams.
Sugrojau paskutines natas ir inktelejau galva.
Esmeja pagloste mano plaukus.
"Viskas bus gerai, Edwardai. Tau pasiseks, ir viskas eis tik
geryn. Tu nusipelnei laimes, sunau. Likimas tau skolingas."
-Aciu,- istariau troksdamas tuo patiketi.
"Zinai, meile niekada nebuna tikra dovana."
As liudnai nusijuokiau.
"Tik tu is visu sios zemes gyventoju gali isspresti tokia dilema.
Tu pats geriausias ir stipriausias is musu."
Atsidusau. Visos motinos taip sneka.
Esmeja vis dar trysko dziaugsmu galvodama, kad po viso to
laiko kazkas sugebejo paliesti mano sirdi, ir jai buvo visiskai
nusispjauti ant tragiskos istorijos potekstes. Ji taip ilgai galvojo,
kas as visada liksiu vienisas...
"Ji tave myles, tikrai taip manau."- Pasake uzkirsdama kelia
mano dvejonems.- "Jeigu tik ji protinga,"- nusisypsojo,- "Bet
man sunku pagalvoti, kad kas nors gali buti toks kvailas ir
nepamatyti, koks zmogus tu esi."
-Mama, gana, tu verti mane parausti,- pajuokavau.
Jos zodziai, nors ir nelabai tiketini, mane paskatino.
Alise nusijuoke ir kaire ranka uzgrojo "Sirdi ir Siela". As
nusijuokiau ir prisidejau prie jos.
Ji linktelejo, po to atsiduso.
-Tikejausi, kad papasakosi, kodel tyciojaisi is Rozali.- Pradejo
ji.- Bet matau, kad vis tiek nieko nepasakysi.
-Teisingai.
Ji sugnybe mano ausi.
-Alise, buk gera,- isikiso Esmeja,- Edwardas tikras
dzentelmenas.
-Bet as noriu zinoti.
Nusijuokiau is jos nusiskundimo. Po to pasiuliau Esmejai
prisiartinti ir uzgrojau jos megstamiausia kurini, mano liudijima
apie jos ir Karlailo meile, kuria taip ilgai stebejau.
-Aciu, brangusis,- istare ji vel suspausdama mano pecius.
Man nereikejo susikaupti, kad sugrociau tokia pazistama
melodija. Todel vietoj to as galvojau apie Rozali, vis dar
uzsikasusia garaze, ir tas vaizdas isspaude man sypsena.
As pats tik visai neseniai suvokiau pavydo jausma ir pajutau
Rozali uzuojauta. Tai tikrai labai skaudus jausmas. Zinoma, jos
pavydas buvo mazutis palyginti su manuoju, tukstanti kartu
stipresniu.
Pradejau svarstyti, koks butu Rozali gyvenimas ir charakteris,
jeigu ji nebutu tokia grazi. Ar ji butu buvusi laimingesne jeigu
jos grozis nebutu pirmenybe jos gyvenime? Ka gi, visiskai
nereikalingi klausimai, nes praeitis lieka kaip buvusi, ji visada
buvo pati graziausia. Net kai ji dar buvo zmogumi i ja visada

63
atkreipdavo demesi. Ji tuo nesiskunde, priesingai, jai visada
patikdavo issiskirti is kitu. Vienas charakterio bruozas, kuris
nepasikeite tapus nemirtinga.
Visa tai zinant nebuvo keista, kad ji buvo isizeidusi nuo pat
musu pirmo susitikimo, juk as niekada nereagavau i jos grozi
kaip kiti vyrai, kuriuos ji pazinojo. Reikalas ne tame, kad ji butu
manes troskusi, tikrai ne. Bet tai, kad ji manes netrauke, labai ja
izeide. Ji buvo pripratusi tapti pagrindine visu vyru fantaziju
dalimi.
Su Karlailu ir Dzasperu viskas buvo skirtingai - jie jau buvo
surade savo antraja puse. Kas del manes, tai as buvau laisvas
nuo bet kokiu isipareigojimu ir vis tik ja nesidomejau.
Ilga laika galvojau, kad ji jau pamirso sia nuoskauda, tai ivyko
taip seniai...
Ir tikra tiesa, kad ilga laika ji buvo visa tai pamirsusi. Kol
pagaliau as sutikau butybe, kurios grozis atkreipe mano demesi.
Rozali buvo isitikinusi, kad jeigu jos grozis man nepadare jokio
ispudzio, reiskia, niekada ir niekas manes nesudomins. Jos
pyktis sustiprejo ta diena, kai as isgelbejau Bella, nes ji anksciau
uz kitus atspejo mano jausmus.
As uzgavau Rozali jausmus parodydamas, kad nereiksminga
zmogiska mergaite traukia mane labiau uz ja.
Nuslopinau nauja juoko priepuoli.
Tiesa sakant, susirupinau Rozali poziuriu i Bella. Rozali ji
atrode tokia kaip ir kiti. Kaip ji galejo taip galvoti? Man tai
atrode nesuvokiama. Tai buvo pats tikriausias pavydas.
-Ak,- staiga pratare Alise,- zinai ka, Dzasperai?
Pamaciau tai, ka ji galvojo ir mano rankos sustingo.
-Ne,- atsake jis.
-Piteris ir Sarlote atvyksta i svecius kita savaite! Jie jau
netoliese, argi ne nuostabu?
-Kas nutiko, Edwardai?- Paklause Esmeja pajutusi mano
isitempusius pecius.
-Piteris ir Sarlote atvyksta i Forksa?- Isstenejau.
Ji pasisuko mano pusen.
-Tik ramiai, Edwardai. Tai juk ne pirmas kartas.
Mano zandikauliai susirakino. Taip, tai buvo pirmas kartas nuo
to, kai cia pasirode Bella. Ne tik man vienam patinka jos kvapas.
-Jie niekada nemedzioja musu apylinkese,- susirauke Alise,- tu
tai zinai.
Tai buvo faktas. Tik kad Dzaspero brolis ir ta maza vampyriuke
nesilaike musu maitinimosi principu. Kas del Bellos, tai jais
negalejau pasitiketi.
-Kada?- Reikliai paklausiau.
Ji pasirauke bet atsake:
-Pirmadieni ryte.
"Niekas nenuskriaus Bellos."- Pridejo savo mintyse.
-Tikrai ne.- Pritariau atsukdamas jai nugara.- Emmetai, tu
pasiruoses?
-Maniau, kad isvykstame rytoj ryte?
-Mes grisime sekmadienio nakti. Galime keliauti kada tik
panoresi.
-Gerai. Tik leisk atsisveikinti su Rozali.
-Zinoma.
Zinant, kaip ji siuo metu jautesi, tai ilgai neuztruks.
"Edwardai, tu tikrai pametei galva."- Pagalvojo jis iseidamas is
kambario.
-Tu, ko gero, teisus.
-Sugrok dar karta nauja kurini,- tyliai paprase Esmeja.
-Jeigu tik tikrai to nori,- jai nusileidau.

64
Vis tik nelabai troskau is naujo sugroti ta melodija, kurios
pabaiga buvo neisvengiama, pabaiga, kuri verte mane kenteti
taip, kaip niekada anksciau. Kuri laika buvau paskendes savo
mintyse, po to istraukiau is kisenes butelio kamsteli ir padejau ji
ant pianino. Man truputi palengvejo prisiminus jos pirmaji
"taip".
Linktelejau pats sau ir pradejau groti.
Esmeja su Alise pasikeite zvilgsniais, bet ne viena is ju nieko
nepaklause.

*******
-Tau niekada nesake, kad negrazu zaisti su maistu?-Paklausiau
Emmeto.
-Nagi, Edwardai,- nusisypsodamas ir atsisukdamas i mane
pratare pastarasis.
Lokys pasinaudojo jo demesio stoka ir trinktelejo savo galinga
letena Emmetui i krutine. Astriais lyg asmenys nagais jis perreze
Emmeto marskinius ir idreske oda.
Pasigirdes urzgimas isgasdino loki.
"Po galais, tuos marskinius man dovanojo Rozali!"
Emmetas susikaupe ties ipykusiu zverimi.
As atsidusau ir atsisedau ant uolos puikiai tikusios tam reikalui.
Tai truputi uztruks.
Bet Emmetas jau beveik baige. Jis leido lokiui pabandyti dar
karta trinkteleti jam i galva savo letena, juokdamasis pamates,
kaip zveris nustebo suprasdamas, kad tai visai neveiksminga.
Lokys suurzge ir Emmetas jam atsake urzgimu. Po to jis loki
apkabino nekreipdamas demesio, kad tas buvo visa galva uz ji
aukstesnis stovedamas ant dvieju koju. Ju smugiai susikirto ir jie
nukrito ant zemes pakeliui israudami akaciju kruma. Lokio
nusiskundimai baigesi tylia dejone.
Po keliu minuciu Emmetas prisuoliavo prie manes, vis dar
belaukiancio ant olos. Jo marskiniai buvo virte i skutus,
sukruvinti, pasidenge sakais ir prie ju prilipusiais seriais. Jo
tamsus banguoti plaukai netvarkingai sukrite ant galvos. Veide
sviete plati pasitenkinimo sypsena.
-Sitas buvo stiprus. Beveik galejau jausti jo ibrezimus.
-Tu tikras vaikas, Emmetai.
Jis nuzvelge mano tvarkinga apranga.
-Tu nesugebejai prigauti pumos?
-Zinoma, kad sugebejau. Tik skirtingai nuo taves as moku
svariai pavalgyti.
Emmetas nusikvatojo skaidriu juoku.
-Kaip noreciau, kad jie butu stipresni. Butu daug linksmiau.
-Niekas taves neprase mustis su savo patiekalu.
-Taigi, bet su kuo daugiau galiu pasimusti? Tu su Alise
sukciaujate, Rozali bijo del savo sukuosenos, o Esmeja eina is
proto kai susiimame su Dzasperu.
-Tikra tiesa, nelengvas tavo gyvenimas...
Emmetas syptelejo susikuprindamas, lyg sunkus svoris slegtu jo
pecius.
-Nagi, Edwardai, isjunk trumpam savo sugebejimus ir eiks
susiimti saziningai.
-As negaliu isjungti savo sugebejimu,- priminiau jam.
-Nesuprantu, kaip ta mergaite sugeba laikyti tave nuosaleje. Gal
ji man duotu koki patarima?
-As tau draudziu prie jos artintis!- Suurzgiau pro sukastus dantis
jau be jokios geros nuotaikos.
-Ak, atrodo, uzgavau skaudama vieta.
Atsidusau. Emmetas prisedo salia manes.

65
-Atleisk. Zinau, kad siuo metu tau sunku. As tikrai stengiuosi
nepasirodyti nejausmingu kretinu, bet tokia jau mano prigimtis...
Jis palauke kol as nusijuoksiu is jo poksto, po to vel surimtejo.
"Rimtas, visada rimtas. Kuo tu dabar susirupines?"
-As galvoju apie ja. Tiksliau, as sunerimes del jos.
-Bet kuo gi ji rizikuoja? Tu juk salia!
Ir vel jo juokelis manes nepaveike, bet atsakiau i klausima:
-Ar tu niekada nepastebejai, kokie jie trapus? Ar isivaizduoji,
kiek daug blogu dalyku gali nutikti zmonems?
-Ne visai. Bet manau, kad suprantu, ka tu nori pasakyti. Pirma
karta pries loki as tikrai buvau juokingas.
-Lokiai...- Sumurmejau pridedamas juos prie rizikos faktoriu.-
Pazistant Bella, ji tikrai pritrauks bent viena is ju su savo
amzinom nesekmem. Lokys sugalvoja pasivaikscioti mieste.
Aisku, kad visu pirma jis patrauktu pas Bella!
-Ar nors suvoki, kad dabar jau ir kalbi kaip beprotis?
-Isivaizduok trumpam, kad Rozali yra zmoniska, Emmetai. Ir
kad ji gali bet kuriuo metu sutikti loki... Arba susirgti... Arba
prarasti svorio... Arba nukristi nuo laiptu... Arba pasigauti rimta
liga?
Is mano burnos pasipyle zodziu lavina. Man palengvejo garsiai
issakius tai, apie ka galvojau visa savaitgali.
-Gaisrai, zemes drebejimai, tornadai! Po galais! Kada paskutini
karta ziurejai zinias? Ar matei viska, kas jiems nutinka?
Vagystes, nuzudymai!
Stipriai sukandau dantis vien nuo minties, kad kitas zmogus
galetu ja iskaudinti, beveik nebegalejau ikvepti.
-Oho! Gal jau nusiramink, vaiki! Cia juk Forksas, atsimeni?
Blogiausia, kas jai gali nutikti, tai suslapti nuo lietaus...- Pratare
kilsteledamas pecius.
-As tikrai pradedu galvoti, kad ji pazenklinta nesekmes zenklu,
Emmetai. Pazvelk tiesai i akis: is bet kurios vietos zemeje, ji
patenka i miesteli, kur, tarp kitko, gana aktyvi vampyru
populiacija.
-Taip, bet mes juk vegetarai. Cia jau siokia tokia sekme, argi ne?
-Su jos kvapu? Ne, cia tikra nesekme. Netgi dar blogiau zinant,
kaip as reaguoju i jos kvapa.- Pratariau zvelgdamas sau i rankas
ir dar karta ju nekesdamas.
-Tiktai kad be Karlailo tu esi geriausiai save kontroliuojantis
vampyras. Jai vis tik pasiseke.
-O furgonas?
-Tik nelaimingas atsitikimas.
-Tau reikejo pamatyti ji lekiant i Bella, vel ir vel. Prisiekiu,
atrode, lyg mergaite butu tapusi magnetu.
-Bet tu juk buvai ten. Jai ir vel pasiseke.
-Ak, nejaugi? Negi tai ne blogiausia, kas gali nutikti zmogui,
kad vienas vampyras ji isimyletu?
Kuri laika Emmetas svarste. Jis prisimine mergaite ir jam tas
vaizdas pasirode neidomus. "Nesuprantu, kuo ji tave taip
traukia?"
-Na, o as tikrai nematau jokio Rozali grozio.- Isizeides atreziau.-
Jai atrodo, kad niekas kitas negali jai prilygti.
-Itariu, kad cia ne tuscios kalbos...- Pabande susvelninti situacija
Emmetas.
-As nezinau, kas su ja negerai,- melavau velniskai issisiepes.
Pamaciau, ka jis ruosiasi daryti ir is karto uzkirtau tam kelia. Jis
staiga puole stumti mane nuo olos ir akmuo iskilo nuo musu
svorio.
-Sukcius.- Pratare Emmetas.
Laukiau, kol jis pabandys dar karta, bet jo mintys jau tekejo kita

66
linkme. Jis isivaizdavo Bella, bet si karta balta oda ir krauju
pasruvusiomis akimis.
-Ne...- Susnibzdejau.
-Bent jau nebeturetum rupescio del jos mirtingumo. Ir
nebereiketu stengtis jos neuzmusti. Tai juk tobulas sprendimas.
-Tobulas tau ar jai?
-Tau.- Ramiai istare Emmetas rimtu balsu.
Nusijuokiau be jokio dziaugsmo.
-Neteisingas atsakymas.- Paniures pasakiau.
-Man visai patinka buti vampyru.
-O Rozali ne.
Jis atsiduso. Abu gerai zinojome, kad Rozali padarytu bet ka,
kad atgautu savo gyvenima. Netgi paliktu Emmeta.
-Taip, tu teisus,- ramiai sutiko Emmetas.
-As negaliu... As neturiu... As nesuzlygdysiu Bellos gyvenimo.
Negi nejaustum to paties, jeigu jos vietoje butu Rozali?
Emmetas kiek pasvarste.
"Taigi, tu tikrai ja myli."
-Negaliu net apsakyti, kaip labai! Si mergaite man staiga tapo
visatos centru. Visa kita nebesvarbu jeigu jos nera.
-Bet tu nesiruosi jos perversti. Ji juk negyvens amzinai,
Edwardai.
-Zinau...- Suinksciau.
"Be to, pats sakei, kad ji labai trapi."
-Patikek, ta as taip pat zinau.
Emmetui visada truko takto, ir tokie pokalbiai buvo jo silpnoji
vieta. Jis truputi virpejo tikrai stengdamasis del nieko neisizeisti.
"Bet ar tu nors gali ja paliesti? Tai yra... Jeigu tu ja myli, na, ar
tu nenori jos liesti?
Emmetas ir Rozali vienas kita mylejo tikrai fiziskai. Jam buvo
sunku suprasti, kad galima myleti be fizinio prisilietimo.
-Negaliu sau leisti apie tai net pagalvoti, Emmetai,- atsidusau.
-Oho... Tai kokia gi iseitis tau lieka?
-Nezinau. Vis dar ieskau budo ja palikti. Tik kol kas nesugebu
net laikytis atokiau nuo jos...
Su begaliniu palengvejimu suvokiau, kas nedarau nieko blogo
pasilikdamas, ypac del Piterio ir Sarlotes atvykimo. Siuo metu
jai bus saugiau, jeigu as busiu salia, o ne stengsiuosi laikytis nuo
jos atokiau. Kol kas as vaidinsiu jos gynejo role.
Si mintis mane suerzino - jau dabar labai troskau tuoj pat pradeti
vykdyti savo uzduoti.
"Apie ka tu galvoji?"- Paklause Emmetas pamates pokycius
mano veide.
-Sia akimirka,- pratariau atsipalaidaves,- mirstu is noro lekti i
Forksa ir patikrinti, ar jai viskas gerai. Nezinau ar istversiu iki
sekmadieniio vakaro...
-Ne, ne, ne! Tu nekeliausi namo anksciau nei suplanuota. Rozali
reikia laiko nusiraminti! Nagi, prasau... Del manes!
-As pabandysiu,- dvejodamas pratariau.
Emmetas trinktelejo per mano kisene, kurioje gulejo mobilusis
telefonas.
-Alise jau butu paskambinusi, jeigu tavo panikos krize butu
buvusi pagrista.
Susiraukiau.
-Gerai, gerai. Bet grisime sekmadieni, ne veliau.
-Kur mums skubeti? Be to, sekmadieni svies saule. Alise
numate, kad mes neisim i mokykla iki antradienio.
Greitai papurciau galva.
-Piteris ir Sarlote moka susilaikyti.
-Emmetai, man nusispjaut. Zinant Bellos nesekmiu traukima, ji

67
kaip tik eis pasivaikscioti po miska blogiausiu momentu...
Net suvirpejau nuo tos minties.
-Piteris nepasizymi saves kontroliavimu,- priduriau,- mes grisim
sekmadieni.
Emmetas atsiduso.
"Tikrai kaip beprotis."

*******
Bella ramiai miegojo, kai as ilipau pro jos langa ankstu
pirmadienio ryta. Si karta as prisiminiau pasiimti aliejaus ir
dabar langas prasivere be jokio garso.
Matydamas, kaip jos plaukai buvo issisklaide ant pagalves, as
galejau pasakyti, kad ji miegojo neramiau nei praeita karta. Ji
buvo susidejusi abi rankas po skruostu lyg mazas vaikas, jos
burna buvo truputi praverta. Galejau jausti is jos sklindanti
tolygu kvepavima.
Tai buvo neitiketinas palengvejimas, stoveti cia ir ziureti i ja
miegancia. Pagaliau suvokiau tai, ko nesugebejau anksciau, kol
dar nebuvau su sia problema susidures kaktomusa: kai budavau
toli nuo jos, man buvo vis blogiau.
Deja, tuo paciu nebuvo ne kiek geriau ir kai buvau salia jos.
Atsidusau, leisdamas ugniai uzvaldyti mano gerkle. Pernelyg
ilgai prabuvau toli nuo jos. Laikas, kuri praleidau nejausdamas
sio skausmo ir budamas toli nuo jos dabar priverte mane viska
pajusti dar astriau. Buvo taip pavojinga, kad as bijojau priklupti
prie jos lovos ir perskaityti jos knygu pavadinimus. Norejau
zinoti viska apie istorijas, uzpildziusias jos mintis, bet bijojau
del savo troskulio, persigandes nuo minties, kad jeigu leisiu sau
truputi prisiartinti, po to noresiu buti vis arciau ir arciau jos...
Kokios siltos ir svelnios atrode jos lupos... Galejau isivaizduoti
jas lieciantis. Vos vos, pirstu galiukais...
Butent tokiu klaidu ir reikejo isvengti.
Akimis perbegau jos veida vel ir vel ieskodamas pokyciu.
Zmones nepaliaujamai nuolat keitesi.
Ji atrode... Pavargusi. Lyg butu nepakankamai miegojusi. Ar ji
buvo kur nors isejusi?
Tyliai ir ironiskai nusijuokiau is savo kancios. Koks mano
reikalas, jeigu ji buvo kur isejusi? Ji nebuvo mano daiktas. Ji
man nepriklause.
Ne, man ji nepriklause, ir mane tai be proto liudino.
Viena jos ranka pasisuko ir as galejau pamatyti, kad jos delnas
buvo nubrozdintas. Ji susizeide? Net jeigu tai tebuvo mazmozis,
as labai susirupinau. Matant, kurioje vietoje ji nusibrozdino, ji
ko gero ir vel suklupo. Viska pergalvojus, man tai pasirode
tinkamas paaiskinimas.
Siek tiek guode mintis, kad ne visada reikes girdeti jos mintis,
kad kai ka suprasciau. Dabar mes juk buvome draugai - na, bent
jau bandeme jais buti. Dabar galesiu uzduoti jai klausimu apie
praejusi savaitgali ir netgi apie tai, ka ji veike vakar vakare, kad
atrodo tokia pavargusi. Galesiu paklausti jos, kas nutiko jos
rankoms. Galesiu netgi nusijuokti, kai ji patvirtins mano teorija.
Svelniai nusisypsojau mastydamas apie tai, ar ji nebuvo ikritusi i
vandenyna? Klausdamas saves, ar ji gerai pasilinksmino, kai
manes nebuvo salia. Ar ji galvojo apie mane? Ar jai manes
truko, net jeigu tai butu niekis palyginti su tuo, kaip man jos
truko.
Pabandziau ja isivaizduoti papludimyje, nusviesta saules
spinduliu. Zinoma, vaizdas nebuvo tobulas, nes ta papludimi as
buvau mates tik nuotraukose.
Pasijutau nejaukiai galvodamas apie tai, del kokiu priezasciu

68
man negalima eiti i ta papludimi, kuris buvo vos uz minutes
kelio begte nuo mano namu. Bella praleido visa diena La Push -
vieta, i kuria as neturejau teises ikelti kojos pagal sanderi. Vieta,
kur keli senoliai dar prisimena istorijas apie Cullenus, prisimena
ir tiki jomis. Vieta, kur musu paslaptis buvo zinoma...
Papurciau galva. Netureciau bijoti. Quileutes taip pat buvo
susaistyti sio sanderio. Net jeigu Bella ir buvo sutikusi koki
senoli, jis nieko negalejo jai pasakoti. Ir, visu pirma, kodel jie
turetu pradeti kalbeti sia tema? Kodel Bella ten ispasakotu savo
itarimus? Ne, Quileutes buvo ko gero vieninteliai, del kuriu man
nereikejo rupintis.
Jau patekejusi saule mane sutrikde. Prisiminiau, kad dar teks
palaukti kelias dienas, kad patenkinciau savo smalsuma. Kodel,
po galais, saule nutare siandien sviesti?
Atsidusau ir dingau is jos kambario kol dar niekas manes
nepamate. Norejau tik pasislepti miske prie jos namo ir toliau ja
stebeti, kai staiga uzuodziau jos kvapa prie misko takelio.
Pradejau greitai eiti jos pedsakais, kurie vede vis gilyn i miska.
Ka Bella cia veike, taip toli nuo namu?
Staiga takelis baigesi. Jos kvapas vede truputi i sali, link seno
medzio kamieno. Gal Bella cia buvo atsisedusi...
Kodel Bella turetu cia sedeti pati viena - o kad buvo viena,
neturejau jokios abejones - siame slapiame, pilname samanu
miske?
Tai neturejo jokios prasmes, ir, skirtingai nuo kitu pokalbiu, as
negalesiu jai uzduoti siu klausimu.
Zinai, Bella, as kaip tik ejau tavo kvapo pedsakais miske, vos
isejes is tavo kambario, kur ilgai stebejau tave miegancia... Taip,
pats tas ledams pralauzti.
Ko gero niekada nesuzinosiu ka ji cia veike. Tai suvokdamas
susierzinau ir sugrieziau dantimis. Blogiausia, kad tai tikrai
buvo panasu i scenariju, kuri isivaizdavau su Emmetu: Bella,
ramiai vaikstinejanti miske, savo kvapu galinti pritraukti bet
ka...
Suinksciau. Ji ne tik kad trauke nesekmes, bet dar ir flirtavo su
pavojumi.
Kaip bebutu, dabar kuriam laikui ji turejo angela sarga. As ja
stebesiu, rupinsiuosi ja, laikysiu ja toliau nuo pavoju tiek laiko,
kiek galesiu tai pateisinti.
Suvokiau, kad troskau, jog Piteris ir Sarlote pasisveciuotu dar
kuri laika.

VAIDUOKLIS

Per sekancias dvi graziai sauletas dienas Forkse as nedaug

tebendravau su Dzaspero sveciais. Grizdavau namo vien tam,
kad Esmeja per daug nesirupintu.Tiesa pasakius, mano
gyvenimas dabar buvo panasesnis i vaiduoklio nei i vampyro.
As skrajojau aplink nematomas, persekiodamas lyg seselis kur
tik galejau savo meiles ir aistros objekta, stengdamasis pamatyti
arba isgirsti ja per laiminguju, galinciu su ja bendrauti saules
sviesoje, mintis. Galinciu retkarciais netycia prie jos prisiliesti...
Ji niekad nesureaguodavo i tuos prisilietimus - ju rankos buvo
tokios pat siltos kaip ir josios.
Sis priverstinis pamoku praleidimas pirma karta man tapo
sunkiu isbandymu. Vienintele paguoda buvo ta, kad jai saule
labai patiko, tai siek tiek palengvino mano kancia. As pritariau
viskam, kas galejo padaryti ja laiminga...
Pirmadienio ryta nugirdau viena pokalbi, kuris mano kancia taip
paastrino, kad vos nepamirsau atsargumo jai pasirodydamas. Vis

69
tik, kai pokalbis baigesi, jis praturtino mano monotoniska diena.
Maikui Njutonui pajutau siokia tokia pagarba. Gaves neigiama
atsakyma jis nenuleido ranku ir nenuslinko issilaizyti savo
zaizdu. Pasirodo, jis turejo daugiau drasos nei as maniau is
pradziu. Jis ketino pabandyti dar karta.
Si ryta Bella atvyko i mokykla kiek anksciau, ketindama
pasimegauti saules spinduliais kol ju dar yra ir, belaukdama
pirmo skambucio, prisedo ant piknikui skirto retai tenaudojamo
suolelio. Jos plaukai nuo saules spinduliu igavo rausva atspalvi,
kurio as nesitikejau, bet kuris man tikrai patiko.
Cia Maikas kazka vel berasinejancia ja ir uzklupo, patenkintas,
kad gali pabandyti dar karteli.
Mane apeme agonija suvokiant, kad viskas, ka galejau padaryti,
tebuvo juos tebeti. Bejegiskai, priverstas sleptis nuo saules
misko seseliuose...
Ji sutiko ji gana geros nuotaikos, nuo ko jis pasijuto gana
pakyletai, o man tai sukele visiskai priesingus jausmus.
"Matosi, kad as jai patinku. Kitaip ji man nesisypsotu... Galiu
lazintis, kad ji norejo eiti i sokius su manim. Noreciau zinoti,
kas tokio svarbaus Sietle?"
Jis taip pat pastebejo jos nauja jos plauku spalvos atspindi.
-Niekada anksciau nepastebejau, kad tavo plaukai turi rausva
atspalvi.
Kai jo pirstais perbego jos plauku sruoga, as su visomis
saknimis isroviau jauna medeli, i kuri buvau pasiremes ranka.
-Tiktai saules sviesoje,- atsake ji, ir mano begaliniam
dziaugsmui staigiai nuo jo atsitrauke, kai jis pabande uzkisti
sruoga jai uz ausies.
Maikui prireike geros minutes, kad vel sukauptu savo drasa. Jis
pabande susikaupti tusciai plepedamas.
Ji primine jam apie rasini, kuri reikejo atiduoti mokytojai
treciadieni. Is jos lengvai savimi patenkintos veido israiskos as
supratau, kad savaji ji jau parase. Jis apie rasini buvo visai
pamirses, ir baisiai susierzino suvokes, kad tai atims is jo
nemazai laisvalaikio.
"Po velniu, kvailas rasinys!"
Galu gale jis nusprende pereiti prie esmes - mano zandikauliai
taip susirakino, kad granitas butu pavirtes i miltus - ir netgi tada
jis nesugebejo paklausti tiesiai:
-Gal noretum kada su manim kur nors iseiti?
-Ak,- sumurmejo ji.
Po to seke ilga tyla.
"Ak? Ka tai galetu reiksti? Ar tai bus teigiamas atsakymas?
Pala, gal as nevisai tiksliai issireiskiau..."
Jis garsiai nurijo seiles.
-Na, galetume nueiti kur nors pavalgyti, ar ka nors panasaus...
Namu darbus padaryciau veliau.
"Kvailys. Nesugebu net zmoniskai uzduoti klausimo."
-Maikai...
Pajutau toki pavyda, agonija ir isiuti kaip ir praeita savaite.
Besistengdamas likti vietoje nulauziau dar viena medeli. Mane
apeme begalinis troskimas perlekti per visa aikstele, taip greitai,
kad joks zmogus to nepastebetu, apkabinti ja ir pagrobti, nunesti
kuo toliau nuo to vaikino, kurio siuo metu taip nekenciau, kad
buciau ji nuzudes su begaliniu pasimegavimu.
Ar ji jam taip pat pasakys "taip"?
-Nemanau, kad tai gera mintis.
Pradejau vel kvepuoti. Mano sustinges kunas pradejo po truputi
atsipalaiduoti.
"Kaip bebutu, Sietlas tikrai tik pretekstas. Nereikejo man jos

70
klausti. Ir apie ka gi as galvoju? Lazinuosi, kad tai tas
gasdinantis Cullenas..."
-Kodel?- Netiketai paklause.
-As manau...- Ji padvejojo.- Jeigu tu kam nors prasitarsi apie tai,
ka tau dabar pasakysiu, as su dziaugsmu tave pribaigsiu...
As nesulaikiau skardaus juoko kai is jos burnos pasigirdo
mirtinas grasinimas.
-Manau, kad tai tikrai uzgautu Dzesikos jausmus.
-Dzesikos?- "Kaip... Bet... Hmm... Ak. Gerai. Manau..."
Jo mintys skriejo beviltisku greiciu niekaip nesusirikiuodamos.
-Nagi Maikai, gal tu aklas?
Visiskai jai pritariau. Gal jai ir nereiketu tiketis, kad visi aplink
butu tokie pastabus, kaip ji pati, bet siuo atveju tai buvo
akivaizdu. Negi jis negalejo isivaizduoti, kaip Dzesikai buvo
sunku, kai pats taip stengesi rasti buda pakviesti Bella? Ko gero,
ji apakino savimyla. O Bella buvo tokia paprasta, kad ji viska
pastebedavo.
"Dzesika... Hmm... Oho..."
-Ak,- sugebejo issteneti garsiai.
Bella pasinaudojo jo sutrikimu.
-Reikia eiti i pamokas. As negaliu ir vel paveluoti.
Bet nuo dabar Maiko mintys jau skrajojo kita linkme.
Galvodamas vel ir vel apie Dzesika jis suvoke, kad mintis, jog
jis jai patinka, jam visai patraukli. Tai buvo vis sis tas, antrasis
pasirinkimas, nors jam butu labiau patike, kad taip galvotu
Bella.
"Ji visai patraukli. Turi grazu kuna. Be to, geriau zvirblis
rankoje..."
Jo mintys apie Bella tuo ir baigesi, susitelkdamos ties Dzesika.
Jos vis dar buvo tokios pat vulgarios, kaip ir apie Bella, bet
dabar jos mane jau tik erzino bemaz nebesiutindamos. Kaip
mazai jis tetrosko bet kurios mergaites... Lyg jos butu lengvai
viena kita pakeiciamos. Nusprendziau nuo siol laikytis atokiau
nuo Maiko minciu.
Prisiglaudziau prie storo seno medzio kamieno kai ji dingo is
mano akiracio, sokinedamas is minciu i mintis ir vis ja
stebedamas. Visada dziaugiausi zvelgdamas i ja Andzelos
Weber mintyse. Labai troskau rasti buda atsidekoti Weberiu
mergaitei uz jos tokias geras mintis. Man palengvejo galvojant,
kad vis tik Bella turi viena jos verta drauge.
Zvelgiau i Bellos veida is bet kurios imanomos pozicijos ir
pamaciau, kad ji vel buvo nuliudusi. Tai mane nustebino - as
maniau, kad saules uzteks palaikyti jos gerai nuotaikai visa
diena. Per pietu pertrauka maciau ja vis zvilgciojant i tuscia
Cullenu stala ir tai mane dziugino. Pajutau manyje atgimstant
vilti. Gal jai taip pat manes truko?
Ji planavo iskyla su keliomis mergaitemis, ir as automatiskai
suplanavau ju stebejimo plana, bet jis baigesi, kai Maikas
pakviete Dzesika i pasimatyma, kuri buvo suplanaves Bellai.
Todel vietoj planu kurimo as nusprendziau eiti tiesiai pas Bella i
namus, kad isitikinciau, jog nera nieko pavojingo smirinejancio
aplink. Zinojau, kad Dzasperas paprase savo buvusio brolio
laikytis atokiau nuo miestelio, pateikdamas mano beprotybe
kaip paaiskinima ir perspejima, bet nesiruosiau rizikuoti. Piteris
ir Sarlote tikrai nenorejo susipykti su musu seima, bet norai yra
gana nepastovus dalykas...
Na gerai, gal siek tiek persistengiau. Zinojau tai.
Po ilgos valandos laukimo Bella isejo pro uzpakalines duris, lyg
butu zinojusi, kad ja stebejau, lyg butu pajutusi gailesti del mano
nesibaigiancios kancios kai jos nematydavau. Rankoje ji laike

71
knyga ir po pazastimi nesesi uzklota.
Labai tyliai isiropsciau i artimiausio medzio virsune toliau ja
stebedamas.
Ji patiese uzklota ant dregnos zoles, atsigule ant pilvo ir siek tiek
pasimuiste stengdamasi rasti patogia vieta knygai. As skaiciau
per jos peti.
Ak - ir vel klasika. Ji buvo Austin fane.
Ji skaite gana greitai, vis kryziuodama ir perkryziuodama savo
kojas. Stebejau saule ir veja zaidziancius jos plaukais, kai staiga
jos kunas isitempe ir ranka sustingo ant puslapio. Viskas, ka
galejau matyti buvo tai, kad ji atverte trecia skyriu, kai staiga ji
piktai numete puslapiu zymele ir galejau pamatyti aiskiau.
Uzmeciau zvilgsni i skyriaus pavadinima - Mansfieldo parkas. Ji
pradejo nauja istorija: knyga buvo trumpu noveliu rinkinys.
Mane nustebino tai, kad ji taip lengvai perejo nuo vienos
istorijos prie kitos.
Po keliu akimirku ji garsiai uzverte knyga. Piktai susiraukusi ji
atidejo knyga i sali ir apsiverte ant nugaros. Ji giliai ikvepe lyg
noredama nusiraminti, atsiraitojo rankoves ir uzmerke akis.
Gerai prisiminiau ta istorija, bet negalejau rasti joje nieko, kas
galetu nuliudinti ar suerzinti. Dar viena paslaptis. Pats sau
linktelejau.
Ji gulejo labai ramiai sujudedama tik viena karta, kai jos ranka
nubrauke plaukus nuo veido. Jie kastoninemis bangomis
pasklido aplink jos galva. Po to ji vel nurimo...
Jos kvepavimas suletejo. Po keliu ilgu minuciu jos lupos
suvirpejo. Ji lyg ir kazka sumurmejo per miegus...
Buvo neimanoma atsilaikyti. Isiklausiau taip toli kaip tik galejau
i balsus aplinkiniuose namuose.
"Du saukstai miltu... Viena stikline pieno..."
"Nagi! Pataikyk i ta krepsi! Nagi!"
"Raudona ar melyna... O gal reiketu apsivilti ka nors labiau
kasdienisko?"
Arti nieko nesigirdejo. Nusokau zemyn, tyliai nusileisdamas ant
savo pirstu galiuku.
Tai buvo labai labai blogai, pernelyg daug rizikos. Prisiminiau,
kaip kazkada nepritariau Emmeto neapgalvotiems veiksmams ir
pernelyg menkai Dzaspero valiai ir suvokiau, kad dabar as
samoningai nusizengiau visoms taisyklems su tokiu ikarsciu,
kad visi ju nusizengimai atrode juokingi. Juk visada
atsakingiausias is visu buvau as.
Linktelejau, bet vis tik likau sauleje, niekas manes nemate.
As vengiau ziureti i save saules spinduliuose. Net ir seselyje
buvo pakankamai blogai suvokiant, kad mano oda buvo kieta ir
negyva, nenorejau zvelgti i mus, Bella ir mane, viena salia kito
saules sviesoje. Skirtumas tarp musu buvo ir taip jau be galo
skausmingas nepridedant sio vaizdo prie visu kitu mano
mintyse.
Vis tik negalejau visiskai ignoruoti blizganciu atsvaitu,
atsispindejusiu nuo jos odos kai as prisiartinau. Nuo to vaizdo
mano zandikauliai ir vel susirakino. Negi buvo imanoma tapti
dar baisesniu? Isivaizdavau jos siauba jeigu ji dabar
atsimerktu...
Ji truputi atsitrauke ir kazka sumurmejo prirakindama mane
vietoje.
-Mmm... Mmm...
Nieko suprantamo. Ka gi, teks truputi cia palukti. Atsargiau
pavogiau jos knyga, laikydamas ranka aukstai iskelta ir
nekvepuodamas, kad savo artumu jos neprizadinciau. Pradejau
vel kvepuoti budamas jau uz keliu metru nuo jos, megaudamasis

72
saules spinduliais ant mano veido ir traukdamas jos kvapu
persigerusi ora. Man pasirode, kad siluma siek tiek pasaldino jos
kvapa. Troskulys uzdege mano gerkle laukine ugnimi, nes
pernelyg daug laiko praleidau toli nuo jos.
Kuri laika stengiausi susikaupti - kvepavau tik per nosi - ir
atverciau jos knyga savo rankose. Ji pradejo skaityti nuo pirmos
istorijos... Greitai akimis perbegau puslapius iki treciojo
skyriaus ieskodamas, kas gi galejo ja supykinti tokioje ramioje ir
mandagioje Austin prozoje.
Staiga, kai mano akys sustojo ties herojaus - Edwardo Ferrarso -
vardu, paminetu pirmaji karta, Bella vel prakalbo:
-Mmm... Edwardai...- Ji linktelejo per miegus.
Si karta jau neissigandau, kad ji bus atsibudusi. Jos balsas buvo
tik tylus, svelnus murmejimas. Visai nepanasus i siaubo suksni,
kuris, be jokios abejones, jai issprustu, jeigu butu nubudusi ir
pamaciusi mane saules sviesoje. Manyje sukilo priestaringi
jausmai, dziaugsmas susimaise su neapykanta sau paciam, bet,
kaip bebutu, ji vis dar apie mane sapnavo...
-Edmundai... Ak... Pernelyg arti.
Edmundai?
Cha! Baisiai nusivyles suvokiau, kad ne apie mane ji sapnavo. I
mane visa jega smoge pasibjaurejimas savimi. Ji sapnavo apie
knygos personazus. Mano isdidumui to jau buvo truputi per
daug.
As padejau atgal jos knyga ir vel pasislepiau medziu seseliuose,
kaip ir turejo buti. Bego laikas, o as ja vis stebejau, vis dar
jausdamasis beviltiskai bejegis, kai saule danguje pradejo po
truputi leistis ir link Bellos nusidrieke ilgi seseliai. Norejau
issklaidyti juos, uzkirsti jiems kelia, bet tamsa buvo
neisvengiama... Seseliai ja pasiglemze. Kai nebeliko saules
sviesos, jos oda pasirode pernelyg balta, beveik vaiduokliska.
Jos plaukai ir vel tapo tamsus, juodomis bangomis pasklide
aplink jos veida.
Pasiurpau nuo to vaizdo - lyg zvelgciau i viena is issipildziusiu
Alises viziju. Vien tik stiprus nuolatinis Bellos sirdies plakimas
galejo mane nuraminti, vienintelis garsas, kuris skyre mane nuo
kosmaro.
Kai jos tevas grizo namo, nutariau perleisti budejima jam.
Galejau isgirsti jo minciu nuotrumpas kai jis pasuko i keliuka,
vedanti link namu. Kazkas miglotai nuobodaus... Kazkas is jo
darbo dienos. Laukimas sumises su alkiu - jis ko gero jau
galvojo apie vakariene. Bet jo mintys skambejo taip tyliai ir
uzsleptai, kad negalejau buti tikras savo teisumu. As tegirdejau
tik nuotrumpas.
Labai norejau suzinoti, kaip skambejo jos motinos balsas,
suprasti, i ka panasus zmones sukure sia nepaprasta butybe.
Bella pradejo atsibusti ir kruptelejusi atsisedo pazadinta tevo
masinos padangu, besitrinanciu i kiemo akmenis, garso. Ji
apsidaire aplink baisiai sutrikusi del nelauktos prietemos lauke.
Viena trumpa sekunde jos akys sustojo ties seseliu kur as
slepiausi, bet ji greitai nusisuko i sali.
-Carli?- Tyliai susuko vis dar besidairydama i miska, supanti jos
namus.
Jo masinos dureles garsiai trinktelejo ir ji pasisuko i garso puse.
Ji greitai atsistojo ir suskubo rinkti savo daiktus, kartais vis dar
uzmesdama neramu zvilgsni misko pusen.
As isliuogiau i medzio, artimiausio virtuves langui, virsune ir
pradejau megautis ju vakaru. Buvo gana idomu palyginti Carlio
zodzius su jo uzsleptomis mintimis. Jo meile ir susirupinimas
savo vienturte dukra buvo gana perdeti, bet kalbejo jis

73
lakoniskai ir pernelyg ramiai. Didziaja laiko dali jie sedejo
draugiskoje tyloje.
Besiklausydamas jos rytdienos planu Port Andzele as tuoj pat
pritaikiau prie ju savuosius planus. Dzasperas neperspejo Piterio
ir Sarlotes laikytis atokiau nuo Port Andzelo. Netgi zinodamas,
kad jie yra gana sociai pavalge ir nesiruose medzioti musu
apylinkese, as vis tik nusprendziau ja priziureti, tik siaip, jeigu
ka. Kaip bebutu, mes juk nebuvome vieninteliai musu rases
atstovai apylinkese. Be to, dabar jau masciau ir apie visus
zmoniu gyvybei gresiancius pavojus, jie visad sukdavosi apie
Bella...
Isgirdau kaip ji rupinosi rytdienos pietumis, kad tevas
nepamirstu pavalgyti ir nusisypsojau, nes tai tik patvirtino mano
teorija - taip, tai tikrai jai budinga, visada rupintis kitais.
Po to nusprendziau trumpam ja palikti puikiai zinodamas, kad
grisiu, kai ji jau miegos.
Nusprendziau, kad nereiketu kistis i jos privatu gyvenima lyg
smalsiai kaimynei. Buvau cia, kad ja saugociau, o ne tam, kad
pristociau kaip Maikas Njutonas butu pasielges mano vietoje,
jeigu galetu ropineti medziu virsunemis kaip tai dariau as.
Nesielgsiu su ja taip nepadoriai.
Kai grizau, namie nieko nebuvo ir mane tai pilnai patenkino. Pro
mano akis nepraslydo sumisusios ju mintys, vis klausiancios , ar
tik as nepradejau kraustytis is proto. Emmetas paliko man
rasteli:
"Suzaidziam partija futbolo Rainerio laukuose. Nagi... Prasau."
Susiradau savo tusinuka ir po jo prasau pridejau nepyk. Ju ir taip
buvo pakankamai, kad sudarytu dvi komandas.
Isejau pamedzioti netoliese, pasitenkindamas mazesnemis ir
geresnemis butybemis, kurios buvo dar blogesnio skonio nei
plesrunai, po to persirengiau ir vel patraukiau Forkso pusen.
Sianakt Bellos miegas buvo neramus. Ji blaskesi pataluose, o jos
veido israiska keitesi nuo susirupinusios link liudnos.
Susidomejau, apie ka galejo buti jos blogas sapnas... Ir tuoj pat
suvokiau, kad is tikro nenorejau to zinoti.
Kai ji trumpam prasnekdavo, tai dazniausisi budavo apie
nereiksmingus ivykius Forkse, kuriuos ji sumurmedavo tyliu
balsu. Tik vienna karta, kai ji istare "sugrizk..." istiesdama
ranka, lyg noretu sulaikyti, as leidau sau pasvajoti, kad ji
sapnavo mane.
Sekanti diena mokykloje ( paskutine diena, kai saule vis dar
laike mane ikalinusi toli nuo jos ) buvo beveik tokia pati, kaip ir
praejusioji. Bella buvo dar labiau paniurusi nei vakar, ir man
buvo idomu ar ji vis tik laikysis savo planu, nes ji tikrai pasirode
nenusiteikusi iskylai.
Bet, zinant kokia asmenybe ji buvo, manes nenustebintu, kad ji
visu pirma galvotu apie draugus, o ne apie save.
Siandien ji vilkejo grazu melyna megztuka ir si spalva tobulai
derejo prie jos odos, paversdama ja balta lyg pienas.
Kai pamokos baigesi, Dzesika nusprende vezti mergaites savo
masina. Jauciau palengvejima, nes Andzela taip pat vyko su
jomis.
Patraukiau link namu pasiimti savo masinos. Namie buvo Piteris
su Sarlote ir as nusprendziau, kad galiu duoti mergaitems gera
valanda pries jas susirasdamas. Vis tiek negaleciau ramiai
vaziuoti joms is paskos taisyklingu greiciu - vien jau mintis apie
tai man ivare nuoboduli.
Iejau pro virtuve akies krasteliu pastebedamas Emmeto ir
Esmejos pritariama linktelejima, kai patraukiau tiesiai prie
pianino.

74
"Ak, jis grizo,"- be abejo nusivylusios Rozali mintys.
"Stai ir Edwardas. Negaliu pakesti matydama ji kencianti.
Esmejos dziaugsmas jau pradejo virsti rupesciu. Ji turejo
rupintis. Nuostabi meiles istorija, kuria ji iki siol isivaizdavo, jau
pradejo nesustabdomai krypti i tragedija.
"Gerai pasilinksmink si vakara Port Andzele."- Linksmai
galvojo Alise.- "Ir pranesk man, kai jau galesiu pradeti sneketi
su Bella."
"Tu jau daraisi juokingas, Edwardai,"- galvojo Emmetas,-
"negaliu patiketi, kad praleidai zaidima, kad galetum kazka
stebeti mieganti."
Dzasperas nekreipe i mane jokio demesio, net kai mano grojama
melodija suskambo daug garsiau nei as to norejau. Tai buvo
sena, garai visiems zinoma melodija, kurioje skambejo
nekantrumas. Dzasperas buvo beatsisveikinantis su savo
draugais kurie susidomeje zvalgesi mano pusen.
"Koks keistas padaras,"- galvojo Alises ugio maza blondine
Sarlote,-"o juk praeita karta jis buvo toks malonus ir
juokingas..."
Piterio mintys nedaug tesiskyre nuo josios, kaip tai jau buvo
tape iprociu.
"Tai ko gero del gyvunu. Zmoniu kraujo kvapas dabar jau varo
juos is proto."- Priejo paprastos isvados. Jo plaukai buvo tokie
pat tiesus kaip ir jos, ir beveik tokio pat ilgumo. Jie buvo tikrai
labai panasus - isskyrus ugi, jis buvo panasesnis i Emmeta -
savo isvaizda ir mastymu. As visada galvojau, kad jie buvo
nuostabiai derinti pora.
Niekas, isskyrus Esmeja, jau nebegalvojo apie mane, todel as
pradejau groti tyliau ir ramiau, kad nepritraukciau nereikalingo
demesio.
Gana ilga laika visiskai nekreipiau i juos demesio, leisdamas
muzikai apgobti mane ir siek tiek palengvinti nejaukia savijauta.
Buvo tikrai sunku negirdeti ir nematyti Bellos net per kitu
mintis. Atkreipiau demesi i juos kai atsisveikinimai pasieke
finaline stadija.
-Kai vel sutiksite Marija,- siek tiek susirupines pratare
Dzasperas,- butinai perduokite jai linkejimus.
Marija buvo toji, kuri paverte Dzaspera ir Piteri vampyrais,
Dzaspera devyniolikto amziaus pradzioje, Piteri siek tiek veliau
- apie keturiasdesimtuosius metus. Ji prarado Dzaspera kai mes
pirma karta apsilankeme Kalagaryje. Tai buvo tik mandagumo
vizitas, mes turejome isvykti ta pacia diena. Prisijungdamas prie
musu Dzasperas mandagiai jos paprase ateityje laikytis nuo jo
atokiau.
-Nemanau, kad greitu laiku ja pamatysiu,- nusisypsodamas
atsake Piteris. Marija buvo tikrai pavojinga ir su Piteriu jie gana
prastai sutare. Juk Piteris buvo leto Dzaspero naikinimo irankis.
Dzasperas visada buvo Marijos numyletinis, viena karta
supykusi ji netgi planavo ji nuzudyti.- Bet jeigu taip nutiktu,
linkejimus butinai perduosiu.
Jie paspaude vienas kitam rankas pasiruose isvykti. As
nutraukiau savo muzika ir greitai atsistojau.
-Sarlote, Piteri,- lengvai linktelejau galva.
-Buvo malonu vel tave susitikti, Edwardai,- abejodama pratare
Sarlote. Piteris tik linktelejo jai pritardamas.
"Beprotis."- Dabar jau uztikrintai maste Emmetas.
"Idiotas."- Rozali mintys papilde Emmeto nuotaika.
"Vargsas vaikas."- Esmeja.
Alise pabande mane nuraminti:
"Jie keliauja tiesiai i Sietla ir nesiruosia artintis link Port

75
Andzelo."
Ir tuoj pat savo mintyse isvydau jos man siunciama irodyma.
Apsimeciau, kad nieko negirdejau. Mano pasiteisinimai ir taip
jau buvo nelabai rislus.
Kai galu gale jau sedejau savo masinoje, pradejau po truputi
atsipalaiduoti. Mano masina , be galo lengva ir greita po to, kai
pernai metais Rozali siek tiek prie jos pasikrapste, budama
geresnes nuotaikos nei pastaruoju metu, dabar tiesiog skriejo
keliu. Jauciau begalini pakylejima suvokdamas, kad kiekvienas
po mano ratais pralekes kilometras vis labiau mane priartino
prie Bellos.

PORT ANDZELAS

Negalejau ivaziuoti i pati miesta, man vis dar buvo pernelyg

sviesu. Saule vis dar sviete aukstai danguje ir netgi jei mano
masina ir buvo su tamsintais langais, nenorejau rizikuoti. Ir vel
rizikuoti butu teisingesnis issireiskimas.
Buvau tikras, kad Dzesikos mintis isgirsiu ir per dideli atstuma,
jos buvo daug garsesnes uz Andzelos mintis, bet kai surasiu
pirmaja, galesiu lengvai girdeti jas abi. Man pasirode, kad laikas
slinko labai letai kol viska apeme seseliai ir as galu gale galejau
truputi prie ju prisiartinti. Isiliejau i miesteli supusio kelio
automobiliu srauta ir mane labai nustebino tai, kad cia buvo tiek
daug masinu.
Labai gerai zinojau i kuria puse man reikejo vaziuoti - Port
Andzele buvo tik viena normali rubu parduotuve. Ilgai
neuztrukau susirasdamas Dzesikos mintis. Ji sukiojosi pries
veidrodi vilkedama ilga juoda suknele ir vis per peti
pazvelgdama i Bella.
"Bella vis dar atrodo ipykusi. Cha, cha. Gal Andzela ir teisi -
visa tai del Tailerio. Vis dar negaliu patiketi, kad tai ja
nuliudino. Na, ji bent jau zino, kad kitais metais ja pakvies i
sokius. O kas, jeigu Maikas gerai nepasilinksmins per sokius ir
daugiau manes nepakvies? Ka darysiu, jeigu kita karta jis
pakvies Bella? Ar ji butu sutikusi eiti su Maiku, jeigu as nieko
nebuciau sakiusi? Ar ji galvoja, kad yra uz mane grazesne?"
-As manau, kad melyna tau tiko labiau. Ji labiau isryskino tavo
akis.
Dzesika nusisypsojo Bellai dirbtine silta sypsena itariai i ja
ziuredama.
"Ar ji tikrai taip galvoja? O gal ji noretu, kad atrodyciau lyg
issipusciusi sventine karve?"
Mane jau pradejo varginti Dzesikos mintys. Norejau paieskoti
Andzelos mintyse, bet, ak! Ji kaip tik matavosi nauja suknele
kabinoje ir as pasistengiau dingti is jos galvos palikdamas jai
siek tiek privatumo.
Na, juk nieko baisaus negalejo nutikti rubu parduotuveje! Gal
bus geriau jeigu leisiu joms ramiai apsipirkti ir susirasiu jas
truputi veliau. Jau nebeilgai laukti kol miesta apgaubs tamsa,
tamsus seseliai jau padange visa vakarine puse. Maciau dabesis
letai artinant saulelydi. Dziaugiausi juo, megaudamasis ir
troksdamas seseliu kaip dar niekada gyvenime. Rytoj ir vel
galesiu sedeti salia Bellos mokykloje stengdamasis uzimti visas
jos mintis, megautis jos draugija per pietu pertrauka... Is anksto
megavausi zinodamas, kad galesiu uzduoti jai klausimus,
kuriuos kaupiau visa savaitgali.
Taigi, pasirodo, Taileris tikrai ja sunervino. Maciau ta vaizda jo
mintyse - jis tikrai buvo rimtai nusiteikes pakviesti ja i sekancius
sokius, persekioti, kol gaus teigiama atsakyma. Vel prisiminiau

76
jos veido israiska ta diena, kai jis ja pakviete - beviltiska
pasibaisejima ir negalejima patiketi savo ausimis - ir pratrukau
juoku. Tikrai norejau suzinoti, ka ji jam atsakys antra karta. Ne
uz ka nepraleisiu jos reakcijos.
Belaukiant, kol viska padengs seseliai, laikas slinko kankinamai
letai. Retkarciais vis patikrindavau Dzesikos mintis ( jos
skambejo tikrai garsiai ) bet vengiau pernelyg uztrukti jos
galvoje. Maciau vieta, kur jos buvo suplanavusios nueiti
pavalgyti. Vakarienes metu jau bus visiskai suteme... Gal as
visai atsitiktinai pasirinksiu ta pati restorana. Mano ranka
nuslydo i kisene paliesdama telefona, as svarsciau, ar man
nepakvietus Alises pavakarieniauti. Jai tai tikrai labai patiktu,
bet ji taip pat panoretu pasisneketi su Bella. O as visai nebuvau
tikras ar norejau dar labiau itraukti Bella i savo pasauli... Negi
vienas vampyras jai nebuvo jau pakankamas pavojus?
Vel greitai perbegau Dzesikos mintimis. Ji svarste apie savo
papuosalus ir paklause Andzelos nuomones.
-Gal tureciau grazinti verini. Juk turiu viena tinkama namie, be
to, jau ir taip isleidau daugiau, nei galejau sau leisti... Mama
tikrai pasibaises. Ir apie ka gi as galvojau?
-As nepriestarauciau, jeigu tu nori ji grazinti i parduotuve. Kaip
manai, ar Bella musu nepasiges?
Kas cia dabar? Bellos nebebuvo kartu su jomis? Zvelgiau is
pradziu Dzesikos mintimis, po to perejau link Andzelos. Jos ejo
viena salia kitos gatvele, kurioje buvo issirikiavusios mazos
parduotuveles. Bellos nebuvo ne zenklo.
"Nagi, kam rupi Bella?"- Nekantriai maste Dzesika pries
atsakydama i Andzelos klausima.
-Jai viskas bus gerai. Iki susitikimo restorane mes pilnai turime
laiko suvaikscioti pirmyn ir atgal. Kaip bebutu, manau, kad ji
norejo pabuti viena.
Man trumpai pasirode knygu parduotuve i kuria norejo uzeiti
Bella.
-Nagi, pasiskubinkim,- pratare Andzela. "Tikiuosi, kad Bella
nepagalvos, kad specialiai ja palikome. Ji buvo tokia maloni
masinoje. Ji yra tikrai geras zmogus. Tik kad ji atrode gana
paniurusi visa diena. Negi tai Edwardo Culleno kalte? Galiu
lazintis, kad todel ji ir klausinejo apie jo seima."
Man reikejo geriau jas stebeti. Ka dar praleidau? Bella kazkur
slaistesi pati viena pries tai paklausinejusi apie mano seima?
Andzela dabar buvo susidomejusi savo drauge - Dzesika dabar
jau sapaliojo apie drauguzi Maika - ir as nieko daugiau
nebegalejau is jos isgauti.
Zvilgtelejau i debesu seselius. Jau greitai saule visiskai
pasisleps... Jeigu laikyciausi kaires pastatu puses stengdamasis
likti neapsviestu...
Dabar jau pasijutau tikrai susierzines ir pradejau vaziuoti link
miesto centro. To tai nesitikejau - kad Bella pati save
pradangintu - ir neturejau ne menkiausio supratimo kaip ja
surasti. O juk turejau tai numatyti.
Na, bent jau Port Andzela as puikiai pazinojau. Vairavau tiesiai
link knygyno, kuri maciau Dzesikos mintyse, tikedamasis, kad
ilgai neuztruksiu pries ja surasdamas ir tuo paciu numanydamas,
kad nebus taip lengva. Ir kada gi su Bella buvo kas nors
paprasto ar lengvo?
Pataikiau tiesiai i desimtuka. Parduotuvele buvo visiskai tuscia
isskyrus baisiai apsirengusia moteri uz prekystalio. Tai tikrai
neatrode vieta, kuri galetu sudominti Bella - pernelyg moderni
jos praktiskai prigimciai. Abejojau ar ji is viso ikele cia koja.
Pamaciau tamsu lopineli kur galejau pasistatyti masina... Siauras

77
seseliu apgaubtas takelis vede tiesiai iki parduotuves duru.
Tikrai netureciau to daryti. Vaikstineti lauke sauletu laiku mums
buvo tikrai nepatartina. Kas nutiks, jeigu pravaziuojanti masina
mesteles saules atsvaita tiesiai i mane netinkamu metu?
Bet as nezinojau kaip kitaip galeciau surasti Bella.
Taigi pasistaciau masina ir islipau vis tik laikydamasis
tamsesnes seselio puses. Greitai ismukau i parduotuves vidu, bet
cia nesijaute Bellos kvapo. Ji praejo pro parduotuve, galejau
uzuosti lengvus jos kvapo likucius lauke, prie sienos, bet viduje
jo tikrai nebuvo.
-Laba diena, gal galiu kuo...- Pradejo sakyti pagyvenusi
pardaveja, bet as jau spejau uz saves uzdaryti duris.
Lyg pedsekys ejau Bellos kvapo pedsakais kol buvau priverstas
sustoti del saules apsviesto ploto.
Sustojes ties tamsos ir sviesos riba, nusidriekusia prie sienos,
pasijutau baisiai bejegiskas. Beviltiskai bejegiskas.
Galejau tik speti, kad ji ir toliau ejo ta gatvele pietu pusen. Bet
juk toje puseje beveik nieko nebuvo. Gal ji pasiklydo? Si
galimybe man visai nepasirode neitiketina.
Grizau link masinos ir pradejau vairuoti dairydamasis jos
kiekvienoje gatveleje. Sustojau dar keliose seseliu apgaubtose
vietose ir islipes pabandziau sekti jos kvapa jau gerokai
sunerimdamas. Na, ir kur gi ji stengesi nueiti? Dar kelis kartus
nuvaziavau link parduotuves ir atgal iki restorano vis
tikedamasis pamatyti ja pakeliui. Dzesika su Andzela jau buvo
ten svarstydamos, ar turetu uzsisakyti, ar palaukti Bellos.
Dzesika stengesi itikinti Andzela kuo greiciau pavalgyti.
Pradejau ieskoti ar neatsirastu Bellos veidas praeiviu mintyse,
zvelgdamas ju akimis. Juk kas nors turejo kur nors ja pamatyti.
Kuo ilgiau ji nepasirode, tuo labiau augo mano susirupinimas.
Niekada nesusimasciau kaip sunku butu ja surasti, jeigu ji, kaip
dabar, imtu ir pradingtu jai nezinomoje vietoje. Man tai visai
nepatiko.
Debesys jau beveik apgaube visa dangu, dar kelios akimirkos, ir
as jau galesiu leistis i jos paieska pesciomis. Tada jau tikrai ilgai
neuztruks. Bejegiu mane galejo padaryti tik saule. Dar kelios
minutes ir persvara jau bus mano puseje, o zmoniu pasaulis taps
bejegiu...
Mintys, mintys, dar vienos mintys... Kiek daug skirtingu
minciu...
"Ko gero, sunui ir vel prasidejo ausies uzdegimas..."
"Keturi sesi ar keturi nulis sesi..."
"Ir vel veluoju. Gal galesiu pasakyti, kad buvau..."
"Stai kur ji. Aha!"
Pagaliau... Pagaliau man pries akis iskilo jos veidas. Pagaliau
kazkas ja pastebejo! Maciau jos veida dar viena trumpute
sekundes dali, po to mane pasieke seselyje jos belaukiancio vyro
mintys. Jo mintys man buvo svetimos, bet vis tik labai gerai
pazistamos. Kazkada seniai as traukdavau i tokiu minciu
medziokle.
-NE!- Surikau ir is mano gerkles issiverze urzgimu lavina. Koja
jau spaude greicio pedala, tik as visiskai nezinojau kur link man
reikia vaziuoti?
As puikiai supratau apie ka jis galvojo, bet nemaciau kur tai
vyko. Kazkas, na, juk turejo buti kazkas: lentele su gatves
pavadinimu, parduotuves vitrina, kas nors jo mintyse, kas bent
jau duotu man reikiama krypti... Bet Bella buvo apsupta seseliu,
o jo veidas susitelkes tik i ja, baisiai issigandusia. Ir ji tai labai
dziugino.
Jos veidas issiskyre jo mintyse tarp daugelio kitu veidu. Bella

78
nebuvo pirmoji jo auka.
Nuo garsaus mano urzgimo sudrebejo visa masina, bet tai
nenukreipe mano demesio nuo jo minciu.
Sienoje jai uz nugaros nebuvo langu. Kazkur tai gamyklu
zonoje, gana toli nuo miestelio parduotuveliu. Mano masinos
padangos sucype posukyje, masina susimete ir trinktelejo i kitos
masinos gala nukrypdama i, kaip as tikejausi, teisinga krypti.
Kol kitos masinos vairuotojas pakele galva as jau buvau dinges
is jo akiracio.
"Tik paziurek i ja visa drebancia!"- Vyriskis susizavejes papurte
galva. Baime jam labai patiko, tai buvo pati megstamiausia jo
dalis.
-Palik mane ramybeje.- Jos balsas buvo tylus ir drasus, visai
nepanasu i riksma.
-Nagi, nebuk tokia, mazule.
Jis zvelge i ja, kai ji net nesujudejo isgirdusi is priesingos puses
atsklidusi skardu juoka. Ji triuksmas labai suerzino. "Nutilk,
Dzefai."- Pagalvojo jis vis tik megaudamasis is jos kruptelejimo.
Ji tai jaudino. Jis jau pradejo isivaizduoti jos maldavimus, kokiu
budu ji prasys jo pasigaileti...
As tik dabar supratau, kad jis buvo ne vienas, tik pasigirdes
juokas priverte mane suprasti, kad viskas daug blogiau.
Bandziau skanuoti kitu mintis vildamasis pamatyti ka nors, kas
galetu man buti naudinga. Jis zenge zingsni jos pusen trindamas
rankas.
Likusiuju mintys nebuvo taip susitelkusios i Bella. Jie visi buvo
lengvai apkvaise is tikro ne nenumanydami, kaip toli siekia
vyro, kuri jie vadino Loniu, tikslai. Jie tik aklai visur paskui ji
seke. Jis jiems buvo pazadejes mazuti pasilinksminima...
Vienas is ju nervingai nuzvelge gatve - jis nenorejo buti suimtas
uz kabinejimasi prie mergaites - ir suteike man tai, ko taip
ieskojau. As atpazinau gatve, kuri driekesi pries tamsu
skersgatvi.
Net nepristabdziau pries raudona sviesofora isiliedamas i
masinu srauta ir nieko nekliudydamas. Uz manes pasipyle
signalu virtine.
Mano kiseneje suskambo telefonas. Nekreipiau i ji demesio.
Lonis letai artinosi link mergaites, noredamas pratesti nezinios
jam suteikiama malonuma - jos siaubas jam buvo lyg narkotikas.
Jis lauke jos riksmo ruosdamasis kaip reikiant juo pasimegauti.
Bet Bella surakino zandikaulius ir isitempe. Jis labai nustebo,
tikejosi, kad ji puls begti. Nustebo ir nusivyle. Jam patiko
medzioti savo auka, tikras medziotojo adrenalino antpludis.
"O sita drasi... Gal taip ir geriau, gal ji daugiau priesinsis."
As buvau jau visai netoliese. Pabaisa galejo girdeti mano
masinos variklio burzgima, bet nekreipe i tai jokio demesio,
pernelyg susitelkes ties savo auka.
Mes dar paziuresim, kaip jis megausis medziokle kai pats taps
auka. Mes dar paziuresim, ka jis galvos apie mano medziokles
stiliu.
Kazkuria savo minciu dalimi as jau pasineriau i medziokles
prisiminimus, prisimindamas visus baisiausius kankinimu budus
ir stengdamasis issirinkti pati baisiausia is ju. Jis tikrai uz tai
atkentes. Jis raitysis agonijoje. Jie visi nusipelne mirties, bet
pabaisa Lonio vardu gaus daug ir ilgai manes maldauti numirti,
kol as sutiksiu suteikti jam ta dovana.
Jis buvo jau visai salia jos.
As cypianciomis padangomis pasirodziau uz kampo
nusviesdamas visa sutve savo masinos sviesomis taip netiketai,
kad jie sustingo. As galejau begti link vadeivos, kuris truputi

79
atsitrauke, bet tai butu pernelyg lengva mirtis.
Leidau masinai slysti truputi pasisukant, kad keleivio dureles
atsidurtu kuo arciau Bellos. Atlapojau jas, bet ji jau bego link
manes.
-Lipk i vidu,- surikau.
"Kas per velnias...
Zinojau, kad tai prasta mintis, ji buvo ne viena.
Gal reiketu begti?
Manu, kad susimusiu."
Bella isoko i masina be jokios dvejones ir garsiai uztrenke
dureles.
O po to ji pazvelge i mane su tokia visisko pasitikejimo israiska,
kokios dar niekada nebuvau mates zmogaus veide, ir visi mano
skerdyniu planai suduzo i sipulius. Man prireike maziau nei
akimirkos suprasti, kad negalejau palikti jos vienos masinoje ir
susidoroti su keturiais vyrais. Ir ka gi jai pasakyciau - uzmerkti
akis? Cha! Argi ji manes kada nors paklause? Ar ji kada nors
buvo padariusi ka nors saugaus?
Ar galeciau nusivilioti juos i sali, is jos akiracio ribu, ir palikti ja
laukti viena? Buvo sunkiai tiketina, kad yra dar koks nors
pamiselis Port Andzelo gatvese, kad sianakt sitas yra vienintelis,
bet ji juk juos trauke lyg magnetas. Visa, kas tik buvo pavojinga
tartum lipo prie jos. Negalejau paleisti jos is savo akiracio.
Jos veide vis dar sviete baime kai as staigiai paspaudziau greicio
pedala ir apsukau masina. Vyru veidai buvo suakmeneje is
nuostabos. Ji nesuprastu mano dvejones. Ji tik norejo kuo
greiciau is cia dingti.
As negalejau netgi pertrenkti jo savo masina. Tai ja dar labiau
isgasdintu.
As troskau jo mirties taip stipriai, kad man uzgule ausis. Mano
raumenys buvo isitempe, pasiruose, tai jau buvo ne troskimas, o
butinybe. As turejau ji nuzudyti. As ji skersiu labai labai letai,
dalelyte po dalelytes, oda nuo raumenu, raumenis nuo kaulu...
Buvo tik viena problema - mergaite - vienintele mergaite
pasaulyje, kuri sedejo isitverusi sedynes abiem rankomis ir
zvelge i mane vis dar placiai atvertomis akimis, vis dar tokiu
paciu beviltisko pasitikejimo pilnu zvilgsniu. Kerstas tures
truputi palaukti.
-Prisisek saugos dirza,- paliepiau. Mano balsas nuskambejo
siurksciau is neapykantos ir nepatenkinto kraujo troskulio. Ne
bet kokio kraujo troskulio. As netersciau savo kuno ne laseliu to
vyro kraujo.
Ji prisisege dirza lengvai krupteledama nuo jo sukelto garso. Tas
menkas garsas priverte ja krupteleti, bet ji ne nekrustelejo, kai as
lekiau per miesta ignoruodamas visas eismo taisykles. Jauciau
jos zvilgsni visu kunu. Ji atrode atsipalaidavusi. Man tai
pasirode nelogiska, tik ne po to, ka jai teko patirti.
-Ar tau viskas gerai?- Paklause ji tyliu ir issigandusiu balsu.
Ji norejo zinoti ar man viskas gerai!
Trumpa akimirka susimasciau apie jos klausima. Per trumpai,
kad ji pastebetu mano dvejone. Ar man viskas gerai?
-Ne.- Atsakiau is pykcio verdanciu balsu.
As nuveziau ja i tamsia vieta, is kurios stengiausi ja stebeti sia
popiete. Tai buvo pats prasciausias stebejimas, koki tik buvau
vykdes. Dabar cia buvo labai tamsu.
As buvau toks isiutes, kad visas mano kunas sustingo bijodamas
krusteleti. Mano ledines rankos buvo isitempusios nuo troskimo
sugriebti jos persekiotoja, sutrinti ji i kose taip, kad niekas ir
niekada jo neatpazintu...
Bet tam reiketu palikti ja viena, niekieno nesaugoma tamsioje

80
naktyje.
-Bella?- Isspaudziau pro sukastus dantis.
-Taip?- pratare ji tyliai kosteledama.
-Ar tau viskas gerai?- Siuo metu tai buvo pats svarbiausias
dalykas pasaulyje. Jam suteikiau visiska pirmenybe. Kerstas
nuslinko i antra plana. Zinojau tai, bet mano kunas vis dar
tebebuvo isitempes nuo zudyniu troskulio taip smarkiai, kad
buvo sunku sutelkti mintis.
-Taip.- Bet jos balsas vis dar buvo labai silpnas, be abejo, vis
dar is baimes.
Dabar jau tikrai negalejau palikti jos vienos.
Netgi jeigu ji ir nebutu nuolat apsupta pavojaus - cia jau tikrai
likimas is manes tyciojosi - netgi jeigu buciau tikras, kad cia ji
bus saugi, negalejau palikti jos vienos tamsoje.
Ji turejo buti tikrai persigandusi.
Vis tik as negalejau jos paguosti, netgi puikiai zinodamas kaip
tai padaryti. Siuo metu labai troskau to nezinoti. Ji tikrai pajustu
is manes sklindanti agresyvuma, be galo akivaizdu agresyvuma.
Jeigu nesugebesiu susivaldyti, tikrai dar labiau ja isgasdinsiu.
Man butinai reikejo pagalvoti apie ka nors kita.
-Gal galetum mane prablaskyti?- Paprasiau.
-Atleisk, ka?
As nebuvau tikras ar man uzteks pastangu save suvaldyti, kad
jai paaiskinciau ko as norejau.
-Tiesiog paplepek apie ka nors nereiksmingo kol as
nusiraminsiu.- Pamokiau ja vis dar uzemes kvapa. Vien tik tas
faktas, kad jai tikrai manes reikejo, sulaike mane masinoje. As
vis dar girdejau vyro mintis, jo nusivylima ir pykti... Zinojau kur
ji rasti... Uzmerkiau akis troksdamas negaleti jo girdeti.
-Hmm...- Ji dvejojo, ko gero ieskodama mano prasymo
prasmes.- As ruosiuosi pervaziuoti per Taileri Krauli rytoj pries
pamokas?- Ji tai pasake lyg klausdama.
Taip. Tai buvo butent tai ko man reikejo. Reikejo tiketis, kad
Bella pazers ka nors nelaukto. Kaip ir man pries akimirka - joje
sukilo pyktis - ir tai buvo zavingai juokinga. Jeigu mano viduje
viskas nedegtu nuo troskimo zudyti as ko gero nusijuokciau.
-Kodel?- pratariau troksdamas, kad ji ir vel prakalbetu.
-Jis visiems pasakoja, kad eis su manim i kitus sokius,- pasake ji
balsu, kuris ir vel primine inirsusi kaciuka.- Jis arba beprotis,
arba stengiasi atsiprasyti uz tai, kad vos manes nepritreske... Na,
tu visa tai prisimeni.- Sausai pridure.- Ir jis kazkaip tai
isivaizduoja, kad sokiai turetu tai atpirkti. Taigi as pamaniau,
kad jeigu ji suzalociau, mes butume atsiteise, ir jis nebeieskotu
budo atsipirkti. Man nereikia priesu ir gal Lorena paliktu mane
ramybeje, jei jis mane pamirstu. Gal man reiketu sudauzyti jo
masina,- pridure ji susimasciusi,- bet jeigu jis nebetures
masinos, nebegales pakviesti jos i sokius...
Buvo malonu matyti, kad kartais ji gali kazko nepastebeti.
Tailerio persekiojimas neturejo nieko bendra su nelaimingu
atsitikimu. Atrodo, kad ji neturejo jokio supratimo koki turi
poveiki mokyklos vaikinams. Ar ji taip pat neturejo jokio
supratimo ir tam, koki poveiki daro man?
Ak, galu gale tai suveike. Man visada palengvedavo, kai ji
atskleisdavo savo mintis. As jau pradejau save kontroliuoti,
pradejau matyti kazka kita, ne vien tik kersta ir zudymo
troskima...
-Girdejau apie tai, pasakiau jai. Ji nustojo plepejusi, o man labai
reikejo jos balso.
-Tu tai girdejai?- Negaledama patiketi paklause. Po to jos balsas
tapo dar piktesnis.- Jeigu jis bus paralyzuotas, irgi negales eiti i

81
sokius.
Labai norejau rasti buda priversti ja ir toliau testi ta tema, jos
balse mirtis ir zudymas skambejo tikrai juokingai. Ji negalejo
rasti nieko geriau, kad mane nuramintu. Sarkazmas ir
perdejimas jos kalboje buvo tai, ko man siuo momentu labai
reikejo.
Letai linktelejau galva ir atsimerkiau.
-Jau geriau?- Droviai paklause ji.
-Nevisai.
Ne, as buvau ramesnis, bet tikrai nesijauciau geriau. Nes tik
dabar supratau, kad negalejau nuzudyti siaubuno vardu Lonis,
nors tai buvo beveik pats stipriausias mano troskimas. Beveik.
Vienintelis dalykas, kurio troskau labiau nei skerdyniu, buvo toji
mergaite. Puikiai zinojau, kad negalesiu jos tureti, bet vien jau
svajones apie ja padare mano norus visiskai neimanomus - as
negaliu eiti jo uzmusti, kad ir kaip tai butu pateisinama.
Bella nenusipelne zudiko.
Septynis desimtmecius as stengiausi tapti kuo nors kitu.
Issivaduoti is zudiko gniauztu. Zinoma, visi tie metai, praleisti
kovojant su savimi paciu, nepadare manes jos vertu. Ir vis tik as
zinojau, kad jeigu grizciau i savo ankstesni gyvenima - zudiko
gyvenima - nors vienai nakciai, ji jau niekada nebebutu man
pasiekiama. Netgi jeigu as negerciau jo kraujo, net jei mano
akyse nesimatytu kruvinu irodymu, ar ji pastebetu skirtuma?
As stengiausi buti geresnis del jos. Tai buvo neimanoma
uzduotis. Bet as ir toliau stengsiuosi.
-Kas tau?- Tyliai susnibzdejo Bella.
Savo oda pajutau jos kvepavima ir tai labai gerai man primine,
kodel as jos nenusipelniau. Po viso to, kas nutiko, netgi be proto
ja myledamas as vis dar troskau pajusti jos skoni. Norejau buti
su ja kaip galima saziningesnis. Ji to nusipelne.
-Bella, kartais man iskyla sunkumu del mano temperamento...-
As zvelgiau i tamsa tiesiai pries save troksdamas, kad mano
zodziuose ji isgirstu paslepta siauba ir tuo paciu labai to
nenoredamas. Labiau troksdamas, kad ji to neisgirstu.
"Bek, Bella, Bek... Lik, Bella, lik..."
-Bet man nedaug tepadetu jei pulciau persekioti tuos...- Vien
nuo tos minties as jau beveik issokau is masinos. As giliai
ikvepiau leisdamas jos kvapui uzdegti manyje ugni.
-Bent jau bandau save tuo itikinti.
-Ak.
Tai viskas ka ji pasake. Kiek daug mano zodziuose ji isgirdo?
Zvelgiau i ja siek tiek issigandes, bet jos veido israiska buvo
neiskaitoma. Tai, ko gero, soko pasekmes. Na, ji bent jau
nereke. Kol kas.
Kuri laika as patylejau. Kovojau pats su savimi, stengdamasis
islikti tuo, kuo turejau buti. Tuo, kuo neistengsiu buti.
-Dzesika su Andzela jau ko gero susirupino,- tyliai pratare ji. Jos
balsas buvo labai ramus ir as neistengiau suprasti kaip tai buvo
imanoma. Ar ji buvo soke? Gal tai sio vakaro ivykiu pasekmes?-
As turejau su jomis susitikti.
Ar ji norejo nutolti nuo manes? Ar ji tik rupinosi jos draugiu
"susirupinimu"?
As nieko neatsakiau, tik uzvedziau masina ir nuveziau ja atgal.
Artejant link miesto su kiekvienu metru man buvo vis sunkiau
laikytis savo sprendimo. As buvau taip arti jo...
Tai buvo neimanoma - net jeigu viena diena norejau nusipelnyti
sios mergaites - kokia prasme palikti ta vyra nenubausta? As juk
galejau leisti sau ji nubausti...
Ne. As nepasiduosiu. Dar ne. As jos pernelyg troskau.

82
Mes sustojome prie restorano, kur Bella turejo susitikti su
draugemis, o as vis dar neistengiau surikiuoti savo minciu.
Andzela su Dzesikau jau baige valgyti ir dabar buvo tikrai
susirupinusios Bellos dingimu. Jos jau susiruose i jos paieska
kirsdamos tamsia gatve.
Tai nebuvo pati geriausia naktis slaistytis gatvemis.
-Is kur tu zinojai, kur...- Jos neuzbaigtas klausimas priverte
mane suklusti ir as suvokiau, kad padariau dar viena klaida.
Buvau pernelyg issiblaskes ir pamirsau jos paklausti, kur ji
turejo susitikti su savo draugemis. Bet vietoj to, kad pabaigtu
savo klausima, Bella tik papurte galva lengvai sypsodamasi.
Ka tai galetu reiksti?
Tik as neturejau laiko spresti jos galvosukius. Vietoj to,
atidariau duris ir islipau is masinos.
-Ka tu darai?- Paklause ji siek tiek nepasitikedama.
"Neisleidziu taves is akiu. Neleidziu sau sianakt pasilikti
vienam. Butent tokia eiles tvarka."
-Veduosi tave pavalgyti.
Na, tai galetu pasidaryti visai idomu. Mano mintis pasikviesti
Alise atsitiktinai i ta pati restorana kur buvo merginos dabar
man pasirode labai tolima. Dabar as beveik kvieciau ja i
pasimatyma. Tik tai nesiskaite, nes si karta as nepalikau jai
pasirinkimo.
Kol as apejau apie masina jos dureles jau buvo pusiau pravertos
- paprastai manes taip labai neerzindavo vaikscioti zmonisku
greiciu - ji nepalauke, kol as jas atidarysiu. Taip buvo todel, kad
ji negalvojo apie save kaip apie ledi, ar todel, kad ji negalvojo
apie mane kaip apie dzentelmena?
As laukiau, kol ji islips is masinos, vis labiau susierzindamas,
kai mergaites eme tolti tamsia gatve.
-Gal gali sustabdyti Andzela su Dzesika anksciau, nei man
prireiks leistis i ju paieska?- Greitai paklausiau.- Nemanau, kad
istengsiu susivaldyti dar karta vel sutikes tavo drauguzius.- Ne,
as tikrai nebuvau toks stiprus.
Ji sudrebejo, po to greitai sueme save i rankas. Ji zenge maza
zingsneli ju pusen garsiai susukdama:
-Dzess, Andzela!
Jos atsisuko ir Bella iskele ranka virs galvos, kad atkreiptu ju
demesi.
"Bella! Ak, ji saugi!- Apsidziauge Andzela.
-Ar labai pavelavau?
Dzesika paniuro, bet vis tik ji taip pat buvo dekinga Bellai, kad
toji nepradingo ar nesusizeide. Tai priverte mane pajusti jai
truputi daugiau palankumo nei anksciau.
Jos atskubejo link musu, po to sustojo vietoje pamaciusios mane
salia jos.
"Oho,"- galvojo Dzesika,- "netikiu savo akimis!"
"Edwardas Cullenas? Ar ji pati ji susirado? Bet kodel gi butu
klausinejusi apie ji, jeigu butu planavusi ji susirasti?"- Isvydau
trumpa jos prisiminima apie Bella, klausiancia ar daznai
nelankome mokyklos, kai sviecia saule.- "Ne, ji negalejo
zinoti."- Nusprende Andzela.
Dzesikos mintys persoko nuo siurprizo prie itarimu:
"Bella nuo manes tai slepe..."
-Kur tu buvai dingusi?- Paklause ji Bellos vis tik zvelgdama i
mane akies kampuciu.
-As pasiklydau. Po to uzpuoliau ant Edwardo.- Atsake Bella
mosteledama ranka mano pusen. Jos balsas buvo labai naturalus.
Lyg is tikro taip ir butu nutike.
Ji buvo soko busenoje. Tai vienintelis logiskas paaiskinimas jos

83
neissenkamai ramybei.
-Ar galima man prie jusu prisijungti?- Paklausiau tik is
mandagumo. Zinojau, kad jos jau pavalge.
"Po galais, jis tikrai grazus!"- Pagalvojo Dzesika lengvai
palenkdama galva.
Andzela taip pat buvo isskydusi:
"Kaip gaila, kad mes jau pavalgeme. Nieko sau. Tikrai. Wow."
Na, ir kodel as negalejau priversti sitaip pasijusti Bellos?
-Zinoma,- atsake Dzesika.
Andzela paniuro.
-Siaip jau, mes taves belaukdamos pavalgeme.- Prisipazino.-
Nepyk.
"Ka? Patylek tu!"- Uzvire Dzesika.
Bella lengvai truktelejo peciais. Tikrai atsipalaidavusi. Visiskai
soko busenos.
-Nieko tokio, as nelabai alkana.
-Manau, kad turetum ko nors uzkasti,- nesutikau su jos zodziais.
Jos kraujui reikejo cukraus, netgi jeigu jis ir taip per skaniai
kvepejo. Siaubas gali uzplusti ja bet kuria akimirka ir tuscias
skrandis tam nepades. Is patirties zinojau kaip lengvai ji alpsta.
Jos drauges tikrai neatsidurs pavojuje, jeigu vaziuos tiesiai
namo. Visi imanomi pavojai ju nepersekiojo.
Ir as nekantravau pasilikti su Bella vienas tiek ilgai, kiek ji to
panores.
-Ar nepriestarausite, jeigu siandien as parvesiu Bella namo?-
Paklausiau Dzesikos anksciau nei Bella spejo atsakyti.- Tokiu
atveju jums nereiketu jos laukti, kol ji pavalgys.
-Na... Manau, kad nepriestarausim...- Pratare Dzesika atidziai
tyrinedama Bella, noredama isitikinti, kad jai tai tinka.
"Noreciau pasilikti... Bet ko gero ji jo nori sau vienai. Kas gi
nenoretu?"- Apmaudziai galvojo Dzesika pastebedama kaip
Bella jai mirktelejo aki.
Bella mirktelejo aki?
-Gerai.- Greitai tare Andzela nenoredama trukdyti tam, ko Bella
norejo. Ir tikrai atrode, kad Bella to norejo.
-Pasimatysime rytoj, Bella... Edwardai.- Ji pasistenge istarti
mano varda iprastu balsu. Po to ji pagriebe Dzesika uz rankos ir
pradejo ja tempti tolyn.
Turesiu surasti koki nors buda atsidekoti Andzelai.
Dzesikos masina buvo netoliese, ji stovejo gerai apsviestoje
vietoje. Kol jos ilipo i masina Bella zvelge i jas, ir tarp jos akiu
vel susimete raukslele, kol isitikino, kad joms viskas bus gerai.
Pravaziuodama Dzesika pamojo ranka ir Bella taip pat jai
mostelejo. Ir tik kai masina dingo uz kampo ji giliai ikvepe ir
atsisuko i mane.
-As tikrai nenoriu valgyti.- Pasake.
Tai kodel ji lauke kol mergaites dings, kad prakalbetu? Negi ji
tikrai norejo likti viena su manimi - net po to, kai pamate mano
zudikiska isiuti?
Kaip ten bebutu ji tikrai gaus valgyti.
-Pralinksmink mane,- istariau.
As laikiau atidares restorano duris laukdamas, kol ji ieis.
Ji linktelejo ir iejo.
"Ak, Dieve,"- i mano pasamone isiverze garsios padavejos
mintys,- "Dieve, och, Dieve..."
Ko gero tai buvo mano sirdziu dauzymo vakaras. O gal as tik
labiau viska pastebejau troksdamas, kad Bella taip manes
noretu? Musu aukoms mes visada atrodeme patrauklus.
Anksciau niekada dar apie tai nesusimasciau. Paprastai, bent jau
Dzesikos ir sekretores atveju, po pirmo susizavejimo juos

84
uzplusdavo baime.
-Staleli dviems?- Paklausiau kai padaveja vis dar nesugebejo
istarti ne zodzio.
-Ak, taip, sveiki atvyke i Bella Italia.- "Koks balsas..."-
Prasome, eikite paskui mane.- Jos mintys buvo uzimtos
isskaiciavimais.
"Gal ji jo pussesere? Negaletu buti jo sesuo - jie niekuo
nepanasus. Bet butinai is seimos. Jis negali buti su ja." Ko gero
visu zmoniu akis buvo aptraukusi migla - jie nieko
nepastebedavo. Kaip galejo ta menkaprote moteris matyti mano
zavesi - nesuprasdama, kad ji yra auka - ir visiskai nepastebeti
salia manes stovincios mergaites tobulumo?
"Tikrai nesiruosiu jai padeti,"- galvojo padaveja nuvesdama mus
prie seimyninio dydzio stalo,- "Gal galeciau iduoti jam savo
telefono numeri kai ji nematys..."
Is uzpakalines kisenes istraukiau kupiura. Zmones visada
tapdavo sukalbamesni kai pamatydavo pinigus.
Bella be jokio priestaravimo jau sedosi i padavejos nurodyta
vieta. Zvelgdamas i ja papurciau galva ir ji sudvejojo smalsiai
palenkdama galva. Taip, si vakara ji bus labai smalsi. Minia - ne
visai tinkama vieta tam pokalbiui.
-Gal turetumete ka nors intymesnio?- Paklausiau tiesdamas
padavejai piniga. Jos akys is nuostabos issiplete, po to
prisimerke kol ji eme pinigus.
-Zinoma.
Ji maste apie pinigus vesdama mus uz pertvaros.
"Penkiasdesimt doleriu uz geresni stala? Jis dar ir turtingas. Tai
logiska, galiu lazintis, kad jo svarkas kainuoja daugiau nei mano
menesine alga. Velnias. Ir kam jiems reikia intymumo?"
Ji pasiule mums staleli uz sirmos, kur niekas negalejo musu
matyti - matyti Bellos reakcijos kai atsakinesiu i jos klausimus.
Neturejau ne menkiausio supratimo, ko ji is manes siandien
nores. Nei ka noresiu jai papasakoti.
Kaip daug ji jau atspejo? Kaip ji sau paaiskino siandienos
ivykius?
-Ar jums tai tinka?- Paklause padaveja.
-Puiku.- Atsakiau jausdamas jos nuobodu nusistatyma pries
Bella. Ziuredamas i ja placiai nusisypsojau parodydamas savo
dantis. Kad neliktu jokiu neaiskumu.
"Oho."
-Tuoj prieis priimti jusu uzsakymo.- "Jis negali buti tikras. Ko
gero, as sapnuoju. Gal ji paprasciausiai isnyks... Gal uzrasysiu
jam savo numeri pomidoru padazu..."
Ji nuejo truputi krypuodama.
Keista. Ji vis dar nebuvo issigandusi. Staiga prisiminiau pries
daugeli savaiciu kafeterijoje i mane zvelgianti Emmeta.
Lazinuosi, kad galiu ja isgasdinti labiau uz tave.
Ar pradejau prarasti savo baisuma?
-Tau tikrai nereiketu sitaip elgtis su zmonemis.- Bella
nepritarianciu balsu pertrauke mano mintis.- Taip tikrai
nesazininga.
Spoksojau i kritiska jos veido israiska. Ka ji turejo omenyje? As
visiskai neisgasdinau padavejos, net ir labai to noredamas.
-Kaip elgtis?
-Apzaveti ju sitaip - ji ,ko gero, dabar bando atsigauti virtuveje
po salto oro srove.
Hmm. Bella nebuvo labai toli nuo tiesos. Padaveja dar nebuvo
atgavusi pusiausvyros ir dabar visiskai iskreipdama vaizda
pasakojo apie mane savo draugei.
-Nagi,- prajuko Bella kai as jai is karto neatsakiau.- Tu turejai

85
zinoti kaip tu veiki zmones.
-As juos apzaviu?- Tai buvo gana idomus formulavimas. Siam
vakarui pakankamai atsargus. Man buvo idomu - kodel su Bella
tai...
-Negi tu to nepastebejai?- Kritikuodama manes paklause.-
Manai, kad visi viska gauna taip lengvai?
-Ar tave as irgi apzaviu?- Impulsyviai garsiai isreiskiau savo
smalsuma, o tada jau buvo per velu susigrazinti istartus zodzius.
Bet man dar nespejus pasigaileti garsiai istartu zodziu ji atsake:
-Nuolat.- Ir jos skruostai nusidaze rausva spava.
As ja zavejau.
Mano tyli sirdis prisipilde tokios vilties, kokios neprisiminiau
turejes per visa savo gyvenima.
-Sveiki,- istare tarp musu isiterpdama nauja padaveja. Jos
mintys buvo dar garsesnes uz pirmosios, bet as sugebejau jas
uzblokuoti. Vietoj to, kad jos klausyciausi, as zvelgiau i Bellos
veida. Stebejau i jos veida supludusi krauja jau nejausdamas,
kaip troskulys uzdege mano gerkle, stebedamasis, kaip jis
isryskina jos veida, kokia kremine pasidare jos oda...
Padaveja kazko is manes norejo. Ak, tiesa, ji klause ko mes
noretume atsigerti. As vis dar zvelgiau i Bella ir pykdama
padaveja taip pat i ja pazvelge.
-Man Koka Kolos,- pratare Bella lyg laukdama pritarimo.
-Dvi.-Isakiau. Troskulys - normalus zmogiskas troskulys - buvo
soko pozymis. As jau pasirupinsiu, kad jos organizmas gautu
kuo daugiau cukraus is situ gerimu.
Vis tik ji atrode gana sveikai. Net labiau nei sveikai. Ji tiesiog
spinduliavo.
-Kas?- Paklause ji ko gero stebedamasi, kad as vis dar i ja
spoksojau. As miglotai tesuvokiau, kad padaveja jau nuejo.
-Kaip tu jautiesi?- Paklausiau.
Nustebinta mano klausimo ji mirktelejo.
-Man viskas gerai.
-Tu nesijauti silpnai, tau nesalta,nebloga?
Dabar ji jau buvo sutrikusi.
-Kodel tureciau?
-Na, tiesa pasakius, as laukiu kol tave apims sokas.-
Nusisypsojau puse lupu laukdamas jos paneigimo. Ji nenores,
kad kas nors ja rupintusi.
Jai prireike geros minutes pries atsakant. Jos zvilgsnis begiojo is
vienos pusesi kita. Kartais, kai jai sypsodavausi, ji taip
elgdavosi. Ar as ja... Zavejau?
Labai norejau tuo patiketi.
-Nemanau, kad taip nutiks. Man visada gerai sekesi pamirsti
nemalonius dalykus.- Lyg be kvapo atsake ji.
Ir daug nemaloniu dalyku jai buvo nutike? Ar jos gyvenimas
visada buvo toks trapus?
-Kaip visada,- pasakiau,- as pasijusiu geriau, kai tu gausi siek
tiek maisto ir cukraus.
Grizo padaveja su musu gerimais ir duona. Ji viska padejo pries
mane ir palinko mano pusen laukdama mano uzsakymo bei
stengdamasi pagauti mano zvilgsni. Galvos linktelejimu
parodziau, kad ji turetu palaukti Bellos uzsakymo ir vel
susitelkiau i mergaite. Padavejos mintys buvo vulgarios.
-Hmm...- Bella greitai zvilgtelejo i meniu.- Man koldunu su
grybais.
Padaveja vel pasisuko i mane.
-O jums?
-Nieko, aciu.
Bella paniuro. Ka gi, ji jau turejo pastebeti, kad as niekada

86
navalgau. O salia jos as visada pamirstu atsarguma.
Palaukiau kol mes vel likome vieni.
-Atsigerk,- pasiuliau.
Labai nustebau, kai ji tuoj pat manes paklause be jokiu
atsikalbinejimu. Ji istustino savo stikline vienu akimirksniu ir as
letai pastumiau link jos savaja vis svarstydamas, ar tai jau sokas,
ar vis dar ne.
Ji dar truputi atsigere ir suvirpejo.
-Tau salta?
-Tai tik saltas gerimas.- Pasistenge nerupestingai atsakyti, bet
maciau, kad ji ir vel sudrebejo, o jos dantys jau beveik kaleno.
Jos grazus megztukas man pasirode pernelyg lengvutis, kad ja
susildytu, jis buvo aptraukes jos kuna lyg antra oda, tokia pat
trapi kaip ir tikroji. Ji buvo tokia glezna, tokia mirtinga...
-Ar tu neturi palto?
-Turiu,- ji pasimetusi apsidaire aplink,- ak, palikau ji Dzesikos
masinoje.
As nusivilkau savo svarka troksdamas, kad jis nebutu persigeres
mano kuno temperatura. Kaip butu puiku galeti duoti jai nuo
kuno prisilusi drabuzi... Ji vel zvelge i mane nuraudusiais
skruostais. Apie ka ji dabar galvojo?
Istiesiau per stala savo svarka ir ji bemat ji apsivilko.
Pastebejau, kaip ji vel sudrebejo.
Taip, butu puiku, jei mano kunas butu siltas.
-Aciu,- istare ji. Ji giliai ikvepe ir atsiraitojo pernelyg ilgas
rankoves. Dar karta giliai ikvepe.
Gal pagaliau prasides normalus ramus vakaras? Jos veidas igavo
normalias spalvas. Pieno baltumo oda su svelniu raudoniu labai
tiko prie jos megztuko spalvos.
-Tau labai tinka melyna spalva,- pagyriau ja. Tai buvo tikrai
nuosirdu.
Ji nuraudo dar labiau isryskindama kontrasta.
Ji atrode sveikai, bet vis tik norejau buti tuo tikras, todel
pastumiau link jos duonos pintinele.
-Na jau,- pratare ji,- as tikrai nesu apimta soko.
-Tu turetum buti apimta soko. Normalus zmogus taip ir jaustusi.
O neatrodai net sukresta.- As nepritariamai zvelgiau i ja
stebedamasis, kodel ji negali nors kartais buti normali ir is karto
svarstydamas, ar as tikrai noreciau, kad ji tokia butu.
-As su tavimi jauciuosi labai saugiai.- Istare ji vel zvelgdama i
mane su begaliniu pasitikejimu. Pasitikejimu, kurio as nebuvau
vertas.
Visi jos instinktai buvo klaidingi. Ko gero, tai ir buvo jos
problema. Ji neatpazindavo pavoju kaip normalus zmogus turetu
juos atpazinti. Ji visada reaguodavo priesingai logiskai reakcijai.
Kai reikedavo begti, ji stovedavo vietoje, pritraukdama tai, kad
is tikro turetu ja gasdinti...
Kaip as galejau apsaugoti ja nuo saves paties, jei ne vienas is
musu to nenorejo?
-Viskas tampa daug sudetingiau nei as planavau,- sumurmejau.
Maciau, kaip savo mintyse ji svarsto mano zodzius ir labai
norejau suzinoti, prie kokios isvados jie ja privede. Ji pasieme
gabaliuka duonos ir pradejo ji kramsnoti nelabai suvokdama, ka
daro. Kuri laika ji kramsnojo, po to susimasciusi palenke i sona
galva.
-Dazniausiai tu buni geresnes nuotaikos kai tavo akys tokios
sviesios,- pasake naturaliu balsu.
Jos pastebejimas, o teisingiau sio fakto pateikimas mane
suglumino.
-Kaip?

87
-Tu visada buni paniures, kai tavo akys buna beveik juodos
spalvos. Tais atvejais as bunu tam pasiruosusi. Turiu viena
teorija apie tai.- Nerupertingai pasake ji.
Taigi, ji nusprende pati paaiskinti man savo mintis. Zinoma, kad
ji turejo teoriju. Pajutau didziuli susirupinima svarstydamas,
kiek gi ji priartejo prie tiesos si karta.
-Dar viena teorija?
-Mhm.- Visiskai nerupestingai ji sukramte dar viena duonos
gabaliuka. Lyg ji nesisneketu apie pabaisos iprocius su paciu
pabaisa.
-Tikiuosi, kad si karta tu turejai daugiau fantazijos.- Pamelavau
kai ji kuri laika patylejo. Is tikro tai as tikejausi, kad ji suklys,
kad jos teorija butu kuo toliau nuo tiesos.- Ar tu vis dar
skoliniesi idejas is komiksu?
-Tiesa sakant, ne. Sita minti man pakiso ne komiksu knygos.-
Siek tiek nejaukiai atsake ji.- Bet vis tik kai kas man padejo.
-Ir?- Pratariau pro sukastus dantis.
Ji tikrai nekalbetu taip ramiai jeigu ruostusi rekti.
Kol ji prikandusi apatine lupa dvejojo, grizo padaveja su jos
patiekalu. Trumpai i ja pazvelgiau, kol ji padejo lekste pries
Bella ir ji manes paklause, ar as ko nors pageidauciau.
Atsisakiau, bet paprasiau dar vieno gerimo. Padaveja nebuvo
pastebejusi tusciu stikliniu. Ji jas paeme ir nusinese.
-Taigi, tu pradejai pasakoti.- Susierzines pratariau kai vel likome
vieni.
-Papasakosiu tau apie tai masinoje,- istare ji tyliu balsu. Ak, tai
jau atrode tikrai prastai. Ji nenorejo pasakoti apie tai viesoje
vietoje.- Jeigu...- Staiga pridure.
-Yra salygu?- Buvau toks isitempes, kad beveik isspjoviau siuos
zodzius.
-Zinoma, pries tai as turiu kelis klausimus.
-Zinoma.- Grubiai istariau. Is jos klausimu galesiu
susiorientuoti, kur link suka jos teorijos. Tik kaip as i juos
atsakysiu? Atsakingai meluodamas? Ar specialiai nutolindamas
ja nuo tiesos? Ar, negaledamas apsispresti, is viso nieko
neatsakysiu?
Sedejome tyledami kol padaveja padejo ant stalo gerima.
-Nagi, drasiau.- Paskatinau ja kai padaveja vel pradingo.
-Ka tu veiki Port Andzele?
Ja pazistant tai buvo pernelyg jau lengvas klausimas. As jai
nieko neatsakiau, nes jei pasakyciau tiesa, tai atskleistu daug -
pernelyg daug - apie mane. Visu pirma leisiu ka nors atskleisti
jai.
-Sekantis klausimas.- Pasakiau.
-Bet tai juk pats lengviausias!
-Sekantis.- Pakartojau.
Ji susierzino del mano atsisakymo. Ji nusisuko nuo manes,
pazvelge i savo lekste. Labai letai, giliai susimasciusi ji
pakabino maisto ir isidejo i burna lyg prisiversdama. Uzgere
Koka kolos ir vel pazvelge i mane. Jos akys buvo patamsejusios
nuo itarimu.
-Gerai,- istare ji, - sakykim, kad - zinoma, tai tik hipoteze -
kazkas... Galetu zinoti, ka galvoja aplinkiniai, galetu skaityti
mintis, na, zinai, tik su keliomis isimtimis.
Galejo buti ir blogiau.
Tai paaiskino jos lengva sypsenele masinoje. Ji buvo labai greita
- dar niekas niekada nebuvo to atspejes. Isskyrus Karlaila, ir tai
buvo akivaizdu, nes i visas jo mintis as atsakydavau garsiai.
Tai nebuvo labai baisus klausimas. Buvo aisku, kad ji zinojo,
jog kazkas manyje negerai, bet tai nebuvo taip blogai, kaip

88
galejo buti. Minciu skaitymas juk nebuvo isskirtinis
vampyrizmo pozymis. Nutariau testi jos hipoteze.
-Tik viena isimtis,- pataisiau ja,- teoriskai.
Ji nusisypsojo - mano atvirumas jai patiko.
-Na gerai, tada tik su viena isimtimi. Kaip tai vyksta? Ar yra
kokie nors limitai? Kaip galetu tas kazkas... Surasti kazka kita...
Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje? Kaip jis zinotu, kad jai
atsitiko beda?
-Teoriskai?
-Zinoma.- Jos lupos suvirpejo, rudos akys uzsidege nekantrumu.
-Na...- Pradejau sakyti,- Jeigu tas kazkas...
-Pavadinkim ji Dzo,- pasiule ji.
Dabar jau nusisypsojau is jos nekantrumo. Ar ji tikrai galvojo,
kad taps geriau, kai ji suzinos tiesa? Jei mano paslaptys butu
tokios malonios, kam as jas slepciau?
-Gerai, tegu bus Dzo,- sutikau,- Jei Dzo butu labiau susikaupes,
butu galejes isvengti pernelyg tikslaus laiko.- Papurciau galva
prisimindamas, kad siandien vos nepavelavau.- Tik tu viena gali
papulti i beda tokiame mazame mieste. Zinai, tu butum
suzlugdziusi sio miestelio kriminaline desimtmecio statistika.
Jos lupu kampuciai nusviro ir ji liudnai pratare:
-Mes juk kalbejome teoriskai.
Nusijuokiau is jos susierzinimo.
Jos lupos... Jos oda... Jos atrode tokios minkstos... Norejau jas
paliesti. Norejau paliesti pirstu jos lupu kamputi ir kilsteleti ji
virsun. Neimanoma. Ji pasibjauretu mano oda.
-Taip, kalbejome.- Pasistengiau grizti prie musu pokalbio temos
kol dar nepradejau uzsimirsti.- Ar tave pavadinsime Dzeine?
Ji zvelge i mane ir visas susierzinimas pradingo is jos akiu.
-Kaip tu atspejai?- Beveik susirupinusi paklause.
Ar turejau atskleisti jai tiesa? Jei taip, tai kiek tos tiesos galiu
atskleisti?
Norejau jai papasakoti. Norejau nusipelnyti pasitikejimo, kuris
vis dar sviete jos veide.
-Zinai, tu gali manimi pasitiketi,- susnibzdejo ir istiese ranka,
kad paliestu manaja, gulincia ant tuscio stalo pries mane.
As greitai patraukiau savo rankas nekesdamas vien jau minties
apie tai, kokia bus jos reakcija palietus mano salta oda, ir jos
ranka nusviro.
Zinojau, kad galiu ja pasitiketi, kad ji saugos mano paslaptis. Ji
buvo verta pasitikejimo. Bet labai bijojau, kad mano paslaptys ja
isgasdins. Ji turetu issigasti. Tiesa buvo siaubinga.
-Manau, kad as jau nebeturiu pasirinkimo.- Sumurmejau.
Prisiminiau kaip kazkada pavadinau ja ipatingai nepastabia. Jei
teisingai atspejau is jos veido israiskos, tada as uzgavau jos
jausmus. Dabar turejau proga tai istaisyti.
-As labai klydau, tu daug pastabesne, nei maniau is pradziu.
Netgi jei ji to nesuvoke, dabar as jau buvau pilnai isitikines jos
pastabumu. Jai niekada niekas nepraslysdavo pro akis.
-Maniau, kad tu visada buvai teisus,- ji ziurejo man i akis ir
sypsojosi.
-Visada ir budavau.- Buvau iprates zinoti ka dariau. Buvau
iprates suvokti savo elgesi. O dabar viskas susimaise i chaosa,
nebebuvo nieko tikro.
Ir ne uz ka to nekeisciau. Nebenorejau logisko gyvenimo.
Norejau chaoso, nes tik taip galejau buti su Bella.
-As klydau del taves ir del kitko,- nutariau testi savo minti,- tu
trauki ne nelaimingus atsitikimus, ne, tu trauki bedas. Tu esi
tikras bedu magnetas. Jei yra kas nors pavojinga desimties
kilometru spindulyje, tai butinai bus skirta tau.- Kodel ji? Kuo ji

89
nusipelne tokio likimo?
Bellos veidas vel tapo labai rimtas.
-Ir save tu priskiri siai kategorijai?
Svarbiausia buvo islikti nuosirdziam.
-Isskirtinai, ir suteikdamas tam pirmenybe.
Ji sunerimusi nuleido akis. Vel istiese per stala ranka, letai, bet
tvirtai apsisprendusi. As patraukiau rankas truputi toliau, bet ji
nekreipe i tai demesio rimtai nusiteikusi paliesti mane. As
sulaikiau kvepavima - ne todel, kad apsiginciau nuo jos kvapo,
bet del atsiradusios keistos itampos. Is baimes. Ji pasibjaures
mano oda. Ji pabegs nuo manes.
Ji lengvai pirstais perbego mano rankos pavirsiumi. Nuo jos
prislietimo mane uzliejo karstis, dar niekada nebuvau pajutes
tokiu jausmu nuo vieno prisilietimo. Tai buvo beveik tyras
malonumas.
Butu buves, jei nebuciau taip labai bijojes. Stebejau jos veida
kai ji paliete mano ledine oda vis dar nedrisdamas kvepuoti.
Lengva sypsena pasirode jos veide.
-Aciu,- pasake giliai isiziuredama man i akis kol as vis dar
tebespoksojau.- Dabar jau antra karta.
Jos svelnus pirstai islydo man i delna, lyg jiems butu labai
patike ten uzsilaikyti.
Atsakiau taip nerupestingai, kaip tik sugebejau:
-Gal pabandykim tai pamirsti, gerai?
Ji pasirauke, bet linktelejo sutikdama.
Istraukiau savo rankas is po josios. Nesiruosiau laukti kol ji
pasibjaures prisilietimo pojuciu ir paslepiau savo rankas po
stalu.
Bandziau isskaityti jos akis. Net jei jos mintys vis dar buvo
tylios, galejau matyti jose pasitikejima ir nuostaba. Butent sia
akimirka as supratau, kad norejau atsakyti i jos klausimus. Ne
todel, kad jauciausi jai skolingas. Ne todel, kad norejau, jog ji
manimi pasitiketu.
Norejau, kad ji mane pazintu.
-As atsekiau tave i Port Andzela.- Pratariau labai greitai. Beriau
zodzius, kad nespeciau apsigalvoti. Tiesa buvo labai pavojinga.
Bet kuriuo momentu jos nelogiska ramybe galejo virsti isterija.
Tas suvokimas priverte mane kalbeti vis greiciau.- Man dar
niekada neteko bandyti issaugoti kieno nors gyvybe ir tai
pasirodo daug sudetingiau, nei buciau pagalvojes. Gal taip yra
todel, kad tas zmogus esi tu. Iprastai zmones sugeba isgyventi
viena diena be ypatingu pastangu.
Laukdamas zvelgiau jai i akis.
Ji sypsojosi. Jos lupu kampuciai pakilo ir akyse pasirode siluma.
As ka tik prisipazinau ja persekiojes, o ji sypsojosi.
-Ar kada nors susimastei, kad viskas prasidejo nuo to pirmo
karto, kai furgonas leke i mane?- Paklause.
-Tai nebuvo pirmas kartas.- Atsakiau nuleides akis i stala ir is
gedos sutrauktais peciais. Visos mano pastatytos sienos griuvo,
tiesa vis dar beatodairiskai ir nesustabdomai verzesi is mano
lupu.
-Pirma karta tu atsidurei mirtiname pavojuje kai mes susitikome.
Tai buvo tiesa, ir tai mane pykino. As buvau lyg virs jos galvos
pakibes Damoklo kardas. Lyg ji butu pazenklinta mirties zenklu
ziauraus, neteisingo likimo, ir kol as stengiausi jam sutrukdyti,
likimas bande ja pribaigti visais imanomais budais. Isivaizdavau
likima zmogisko personazo pavidalu: isiutusi, pavydu ir
istroskusi kersto.
Norejau kad kazkas butu uz tai atsakingas, kas nors, su kuo as
galeciau kovoti. Kas nors, bet kas, ka as galeciau suzlugdyti ir

90
kad Bella vel butu saugi.
Bella dabar sedejo labai tyli, jos kvepavimas pagreitejo.
Pazvelgiau i ja, dabar jau zinodamas, kad jos akyse sutiksiu
baime. Argi as ka tik neprisipazinau, kad vos jos nenuzudziau?
Kad as buvau pavojingesnis uz i ja lekianti furgona? Ir vis tik,
jos akys tebebuvo ramios, tik truputi susirupinusios.
-Ar prisimeni?- Ji turejo tai prisiminti.
-Taip.- Jos balsas tapo sodresnis o akyse pasirode atsargumas.
Ji zinojo. Ji zinojo, kad norejau ja nuzudyti.
Tai kur buvo riksmai?
-Ir tu vis dar cia tebesedi,- pasakiau nepritariamai i ja
ziuredamas.
-Taip, vis dar sedziu... Del taves.- Jos veido israiska pradejo
keistis, akyse svystelejo smalsumas ir ji staiga pakeite tema.-
Nes kazkokiu budu tu zinojai kaip mane surasti.
Dar karta pabandziau beviltiskai kovoti su jos minciu tyla
troksdamas ja suprasti. Man tai jau nebeturejo jokios logikos.
Kaip jai dar galejo kas nors rupeti po mano jai patekstos tiesos?
Ji lauke, akyse dege vien tik smalsumas. Jos oda buvo isbalusi,
bet jai tai buvo naturali busena, ji vis dar buvo susitelkusi i
mane. Jos lekste buvo beveik nepaliesta. Jei ir toliau tesiu kaip
pradejes, jai tikrai reikes maisto, kad atlaikytu soka.
As issakiau savo salygas:
-Tu valgai, as pasakoju.
Per puse sekundes ji sugriebe irankius ir greitai isidejo i burna
viena gabaliuka atskleisdama savo neramuma. Mano atsakymai
ja sujaudino labiau nei parode jos akys.
-Sekti tave daug sunkiau nei tai turetu buti,- pradejau jai
pasakoti,- iprastai tai labai lengva uzduotis, man uztenka tik
isiklausyti i mintis.
Atsargiai zvelgiau i ja tardamas zodzius. Kalbeti teoriskai,
spelionemis buvo viena, o visa tai patvirtinti jau visai kas kita.
Jos israiska buvo neisskaitoma, akys placiai atmerktos. Pajutau
kaip susirakino mano zandikauliai belaukiant jos panikos.
Bet ji tik mirktelejo akimis, garsiai nurijo ir vel greitai isimete i
burna kita kasni. Ji lauke tesinio.
-As sekiau Dzesikos mintis.- Pradejau testi atsargiai
parinkdamas zodzius.- Ne labai aktyviai - tik tu galejai susidurti
su problemomis Port Andzele.- Negalejau susilaikyti nepridures.
Ar ji suvoke, kad kitu zmoniu gyvenimai nuolat nesusiduria su
mirtimi? Ar ji isivaizdavo, kad buvo normali? Ji buvo labiausiai
nuo normalumo nutoles reiskinys, koki tik man buvo teke
matyti.
-Is pradziu as nepastebejau, kad tu nuo ju atsiskyrei. Po to, kai
tai suvokiau, as nuejau ieskoti i knygyna, kuri maciau Dzesikos
mintyse. Galejau pasakyti, kad tu neiejai i ji ir patraukei pietu
pusen. Ir zinojau, kad netrukus tu pasiklysi. Todel laukiau taves
tyrinedamas praeinanciu zmoniu mintis - ieskodamas, ar kas
tave pastebejo, kad suzinociau, kur tu buvai. Neturejau
priezasciu susirupinti, bet buvau keistai susierzines...- Mano
kvepavimas pagreitejo kai prisiminiau ta panikos akimirka. Jos
kvapas isiverze i mano plaucius ir as tuo megavausi. Tai buvo
skausmas, kuris man patvirtino, kad ji dar gyva. Tol, kol mano
gerkle dege, as zinojau, kad ji saugi.
-Vis dar besiklausydamas as vazinejausi ratais...- Tikejausi, kad
jai pasaulis turejo prasme. Nuo dabar tai taps tikrai keista.-
Saule pagaliau nusileido ir as jau buvau pasiruoses islipti is
masinos ir sekti tave pesciomis. Ir tada...
Tada mane pasiglemze prisiminimai - tokie gyvi ir tikri kaip ir
ta akimirka, kai tai isgyvenau - as pajutau ta pati troskima

91
zudyti, visas mano kunas sustingo i leda.
Troskau jo mirties. Man reikejo jo mirties. Visi mano raumenys
isitempe kai as stengiausi islikti sedeti prie sio stalo. Bellai vis
dar manes reikejo. Tai buvo svarbiausia.
-Ir tada...- Placiai atmerktomis tamsiomis akimis susnibzdejo ji.
-As isgirdau, ka jie galvojo.- Isspaudziau pro dantis
negaledamas sulaikyti i urzgima panasaus garso.- Jo mintyse
isvydau tavo veida.
Vos vos laikiausi nuo butinybes zudyti. Vis dar tiksliai zinojau
kur ji rasti. Jo tamsios mintys skrajojo nakties danguje,
traukdamos mane link ju...
Uzsidengiau rankomis veida zinodamas, kad mano veido
israiska atspindejo pabaisa, medziotoja, zudika. Uzmerktomis
akimis susitelkiau i jos atvaizda stengdamasis susivaldyti,
susikaupdamas tik ties jos veidu. Jos gleznais kaulais, jos
permatoma oda, tokia minksta lyg silkas, tokia trapia. Ji buvo
pernelyg glezna siam pasauliui. Jai reikejo apsaugos. Ir,
kazkokiu keistu budu, kaip nusprende pats likimas, as siuo metu
buvau vienintelis galintis tai atlikti.
Stengiausi jai paaiskinti savo agresyvia reakcija taip, kad ji
suprastu:
-Man buvo labai sunku - tu net negali isivaizduoti, kaip sunku -
paprasciausiai nusivezti tave ir palikti juos... Gyvus.-
Susnibzdejau.- Galejau palikti tave su Dzesika ir Andzela, bet as
labai bijojau, kad jeigu liksiu vienas, grisiu ju ieskoti.
Antra karta si vakara as prisipazinau planaves zmogzudyste. Bet
si karta tai bent jau buvo pateisinama.
Ji buvo labai tyli kol as stengiausi susivaldyti. Klausiausi jos
sirdies plakimo. Ritmas buvo nelygus, bet kol tylejome jis
suletejo ir vel tapo ramus. Jos kvepavimas taip pat buvo ramus ir
lygus.
As pernelyg priartejau prie ribos. Turejau parvezti ja namo kol
dar...
Ar tada as grisiu jo nuzudyti? Ar ir vel tapsiu zudiku dabar, kai
ji manimi pasitikejo? Ar buvo koks nors budas sustabdyti save?
Ji man pazadejo papasakoti savo teorija kai mes liksime vieni.
Ar tikrai norejau ja isgirsti? As buvau susierzines, bet ar mano
smalsumo patenkinimas nebus blogesnis uz nezinia?
Bet kokiu atveju, sivakar ji jau gavo pakankamai tiesos.
Pazvelgiau i ja. Jos veidas buvo labiau isblyskes, bet ji vis dar
laikesi.
-Ar tu jau pasiruosusi vaziuoti namo?- Paklausiau.
-As jau pasiruosusi keliauti.- Atsake ji taip atsargiai rinkdamasi
zodzius, lyg paprastas "taip" nevisiskai teisingai atsakytu i mano
klausima.
Tikrai erzino.
Padaveja grizo prie musu stalo. Ji isgirdo paskutine Bellos fraze
lyg butu besiklausiusi uz sirmos, paklause, ko as pageidauciau.
Man kilo noras pavartyti akis isgirdus pasiulymus jos mintyse.
-Ar viskas praejo gerai?- Ji paklause manes.
-Aciu, mes noretumem saskaitos,- atsakiau tebeziuredamas i
Bella.
Padavejos kvepavimas sutriko kai as - kaip ten sake Bella?- ja
apzavejau savo balsu. Girdedamas savo balsa jos mintyse as
supratau kodel jis si vakara taip zavejo, nesuteikdamas jokios
baimes.
Tai buvo Bellos kalte. As taip stipriai bandziau buti jai saugus,
jos neisgasdinti, buti zmogiskas, kad tikrai praradau visa savo
baisuma. Zmones dabar mate vien tik grozi kol as taip stengiausi
kontroliuoti savo pavojinguma.

92
As pakeliau akis i padaveja laukdamas kol ji suims save i
rankas. Dabar, kai supratau priezasti, man tai pasirode juokinga.
-Zinoma,- isstenejo ji,- prasom.
Ji istiese man saskaita galvodama apie kortele, kuria paslepe po
cekiu. Kortele, kurioje buvo jos vardas ir telefono numeris.
Taip, dabar tai jau buvo juokinga.
Pinigus jau turejau paruoses. Net nepazvelges i saskaita ja
grazinau, kad ji net nevargtu laukdama mano telefono
skambucio, to niekad nenutiks.
-Grazos nereikia,- pasakiau tikedamasis, kad arbatpinigiu dydis
nuramins jos nusivylima.
As atsistojau ir Bella greitai paseke mano pavyzdziu. Norejau
pasiulyti jai savo ranka, bet pagalvojau, kad nereiketu pernelyg
isbandyti likimo dar karta si vakara. Padekojau padavejai
neatitraukdamas akiu nuo Bellos veido. Atrode, kad Bella irgi
megavosi mano pokstu.
Mes isejome is restorano. Ejau taip arti jos, kaip tik isdrisau.
Pakankamai arti, kad jos kuno siluma uzlietu kaire mano kuno
puse lyg prisilietimas. Ji linktelejo, kai palaikiau jai atvertas
duris, kol as stengiausi suprasti, kas ja nuliudino. Zvelgiau jai i
akis lyg klausdamas, kai staiga ji, lyg susigedusi, nuleido akis
zemyn. Tai tik sustiprino mano smalsuma, kaip ir sulaike nora
tiesiai jos paklausti. Tyla tesesi, kol atidariau jai masinos dureles
ir ji ilipo vidun.
Ijungiau sildyma - silta diena jau seniai baigesi - ji turejo jaustis
nejaukiai saltoje masinoje. Ji susisiaute mano svarku lengvai
nusisypsodama.
Norejau palaukti kol salikelese pasidarys tamsu pries tesdamas
musu pokalbi. Taip jausiuosi su ja visiskai vienas.
Ar buvo gerai to noreti? Dabar, kai buvau susikaupes tik ties ja,
masina pasirode labai anksta. Jos kvapas pasklido po visa
masinos vidu susimaisydamas su jos kuno skleidziama siluma.
Jie taip sustiprejo, kad atrode, jog masinoje yra dar vienas
zmogus. Dovana, kuri buvo verta dekingumo.
As jauciau tai. As tiesiog degiau. Vis tik deginimas buvo
kentetinas. As kazkokiu keistu budu sugebejau prie jo priprasti.
Si vakara as jai atidaviau tikrai didele dali saves, daug didesne
nei planavau. Ir stai ji - vis dar patikliai sedinti salia manes.
Turejau kuo nors uz tai jai atsilyginti. Pasiaukojimu. Deginimo
kancia.
Liko tik laikytis taip ir toliau. Tik deginimas, nieko daugiau. Bet
mano burna uzliejo nuodai, raumenys isitempe lyg buciau
medziokleje...
Turejau greitai pakeisti minciu krypti savo galvoje. Ir zinojau,
kas galetu mane isblaskyti.
-O dabar,- pasakiau bijodamas, kad jos atsakymas perzengs
mano deginanciu limitu ribas,- tavo eile pasakoti.
TEORIJA
-Ar galiu uzduoti tau dar viena klausima?- Pratare vietoj to, kad
pradetu pasakoti savo mintis.
As buvau tikrai arti ribos, susierzines, bijodamas paties
blogiausio. Ir vis tik pagunda pratesti si momenta buvo pernelyg
didele. Tik buti kartu su Bella dar nors keleta sekundziu. As
linktelejau sutikdamas su jos prasymu.
-Tik viena.
-Na...- Ji siek tiek padvejojo lyg svarstydama kuri klausima
reiketu uzduoti.- Tu sakei, kad zinojai, jog as neiejau i
parduotuve ir kad patraukiau i pietu puse. Kaip tu tai suzinojai?
Zvelgiau pro langa tiesisi pries save. Tai dar vienas klausimas,
kuris atskleistu per daug apie mane ir per mazai apie ja.

93
-Maniau, kad mes jau buvome nusprende nebevengti tiesos,-
kritisku balsu pridure ji.
Kokia ironija. Ji pati visada ir visko venge, net ir to nenoredama.
Na ka gi, ji norejo, kad atsakyciau be uzuolanku. Ka bedaryciau,
sis pokalbis jau pasuko bloga linkme.
-Gerai, jeigu jau to nori.- Pasakiau.- As sekiau tavo kvapa.
Norejau pazvelgti jai i veida, bet bijojau to, ka galejau jame
isvysti. Vietoj to as klausiausi kaip pagreitejo ir tuoj pat vel tapo
normalus jos kvepavimas. Po kurio laiko ji vel prakalbo tokiu
lygiu balsu, kokio as tikrai nesitikejau.
-Gerai, bet tu vis dar neatsakei i viena is pirmu mano klausimu.
Sunerimes pazvelgiau i ja. Ji taip pat sedejo nejaukiai sujudusi.
-Kuri gi?
-Kaip tai veikia, tas minciu skaitymo procesas?- Paklause ji
grizdama prie musu klausimu restorane.- Ar tu gali skaityti visas
mintis, kur tu bebutum? Kaip tu tai darai? Ar likusieji tavo
seimos nariai...- Parausdama ji papyle klausimu lavina.
-Tai daugiau nei vienas klausimas.- Atsakiau.
Ji tik zvelge i mane laukdama atsakymu.
Kodel netureciau jai papasakoti? Ji vis tiek jau nuspejo didziaja
dali, ir tai lengvesne tema nei ta, kuri slege atmosfera.
-Ne, tik as skaitau mintis. Ir as negaliu girdeti visu ir visur. As
tureciau buti netoliese. Kuo labiau "balsas" man pazistamas, tuo
didesniu atstumu galiu ji girdeti. Ir vis tik ne toliau nei keli
kilometrai.- Bandziau rasti buda kaip tai paaiskinti, kad jai butu
suprantama. Ka nors, su kuo ji galetu tai palyginti.- Tai atrodo
taip, lyg butum zmoniu perpildytoje saleje ir girdetum begale
balsu vienu metu. Tai lyg triuksmas is kurio issiskiria kai kurie
balsai. Kol as susitelkiu i viena konkretu balsa ir tada viskas
tampa aisku. Didziaja laiko dali as nuo viso to atsiriboju. Taip
man lengviau atrodyti normaliu - kai neatsakineju garsiai i kieno
nors mintis.
-Kaip manai, kodel tu negirdi mano minciu?- Nusistebejo ji.
Nutariau atskleisti jai dar truputi tiesos:
-Nezinau.- Prisipazinau.- Vienintelis mano spejimas yra tas, kad
tu galvoji kitaip nei kiti zmones. Lyg tavo mintys persiduotu
AM bangomis, o as galeciau prigauti tik FM.
Jau besakydamas tai as suvokiau, kad jai tai nepatiks. Jos
reakcijos nuspejimas isspaude man sypsena. Ir ji manes
nenuvyle.
-Kazkas negerai su mano mintimis?- Paklause nuliudusiu balsu.-
Ar as nenormali?
Nagi, ir vel baisiai ironiska.
-As tau prisipazistu, kad galiu girdeti mintis, o tu stebiesi, ar tu
esi normali?- Dabar jau nuosirdziai nusijuokiau. Ji pastebedavo
visus menkus dalykus, bet didieji galejo buti tiesiai jai po nosimi
- ji ju nemate. Visada blogi inkstinktai...
Bella kandziojo apatine lupa ir raukslele tarp jos akiu kiek
pagilejo.
-Nesijaudink,- paguodziau ja,- tai tik teorija...- Ir mes turejome
kiek rimtesne teorija tolesniam svarstymui. Susierzinau, kad
reikejo prie jos grizti. Kiekviena prabeganti sekude jau pradejo
rodytis lyg nuobodus laiko leidimas.
-Kas mus grazina prie taves.- Pasakiau tuo paciu metu
susierzines ir nekantraudamas.
Ji linktelejo vis dar kramtydama lupa. Bijojau, kad ji susizeis. Ji
zvelge man i akis susirupinusiu veidu.
-Negi liko dar uzuolanku tam isvengti?- Tyliai paklausiau.
Ji nuleido akis lyg spresdama sunkia dilema. Staiga ji sustingo ir
jos akys placiai atsimerke. Pirma karta jos veide pasirode baime.

94
-Po galais!- Isspaude ji.
Supanikavau. Ka ji pamate? Ka padariau, kad ji taip issigastu?
O tada ji uzriko:
-Suletink greiti!
-Kas negerai?- Niekaip neistengiau suvokti jos baimes
priezasties.
-Tu leki simto myliu per valanda greiciu!- Suriko ji man ir
atsisukusi i langa pastebejo pro sali lekiancius medzius.
Tik tiek? Tik trupucio greicio uzteko tam, kad ji sustingtu is
siaubo?
Pavarciau akis.
-Atsipalaiduok, Bella.
-Ar tu ketini mus uzmusti?- Paklause ji aukstu itemptu balsu.
-Nesiruosiu niekur atsitrenkti,- pazadejau jai.
Ji trumpai ikvepe ir istare jau truputi tylesniu balsu:
-Kur tu taip skubi?
-As visada taip vairuoju.
Sutikau jos zvilgsni besimegaudamas jos persigandusia veido
israiska.
-Tu tik ziurek i kelia!- Suriko ji man.
-Bella, as dar niekada nepadariau avarijos. As netgi niekada
negavau baudos.- Pasakiau jai paliesdamas savo kakta. Tai tapo
netgi juokinga - juokauti su ja del kazko tokio slapto ir keisto.-
Cia itaisytas greicio radaras.
-Labai juokinga,- sarkastiskai atsake, jos balsas buvo labiau
issigandes nei piktas.- Tu nors prisimeni, kad Carlis -
policininkas? Mane uzaugino iskiepyjant istatymus. Bet to, jeigu
tu is savo Volvo padarytum riestaini aplink koki medi, ko gero
tik atsistotum ir nueitum.
-Ko gero,- susimasciau ir linksmai nusijuokiau. Taip, ko gero
avarijos atveju musu skirtumai butu akivaizdus. Ji buvo teisi
prisibijodama mano vairavimo.
-Ne taip kaip tu.- Linktelejau ir suletinau greiti.
-Patenkinta?
Ji pazvelge i greicio matuokli.
-Beveik.
Negi tai vis dar buvo per greitai?
-Nekenciu leto vaziavimo,- sumurmejau, bet vis tik leidau
greicio rodyklei dar truputi nukristi.
-Tau tai atrodo letai?- Netikedama paklause ji.
-Uzteks komentaru apie mano vairavima.- Atreziau
nekantraudamas. Kelinta karta ji jau venge mano klausimo?
Trecia? Ketvirta? Ar jos mintys buvo tokios baisios? Turejau tai
suzinoti - tuoj pat.
-Vis dar laukiu paskutines tavo teorijos.
Ji vel prikando lupa, jos veidas tapo liudnas, beveik iskaudintas.
As degiau nekantrumu ir susvelninau balsa. Nenorejau jos
sunervinti.
-As nesijuoksiu,- pazadejau jai tikedamasis, kad tik is
nedrasumo ji nesiryzo prabilti.
-As labiau bijau, kad tu supyksi,- susnibzdejo ji.
Pasistengiau islaikyti lygu balsa.
-Tai atrodo taip prastai?
-Prastokai,taip,- sutiko ji.
Ji nuleido akis atsisakydama sutikti mano zvilgsni. Bego
sekundes.
-Nagi, klok,- paskatinau ja.
Jos balsas buvo labai silpnas:
-Nezinau nuo ko pradeti.
-Kodel tau nepradejus nuo pradziu?- Prisiminiau jos zodzius

95
restorane.- Tu sakei, kad tau kazkas padejo su tavo teorija.
-Taip,- pratare ji ir vel nutilo.
Galvojau apie tai, kas galejo ja ikvepti.
-Kas tau dave minti - knyga? Filmas?
Man reikejo isigilinti i jos kolekcija kol jos nebuvo. Neturejau
supratimo ar tarp jos knygu buvo Bram Stokerio ar Annos Rice
skaitalu...
-Ne,- atsake ji,- Tai nutiko sestadieni per iskyla i papludimi.
To tai nesitikejau. Vietiniai plepalai apie musu seima niekada
nebuvo keisti ar itartini. Ar praleidau kokius naujus gandus?
Bella pakele akis nuo savo ranku ir pamate mano nustebusi
veida.
-As sutikau sena seimos drauga- Dzeikoba Blacka.- Pradejo
pasakoti ji.- Jo tevas ir Carlis draugauja nuo tada, kai buvau dar
kudikis.
Dzeikobas Blackas - tas vardas man nebuvo pazistamas, ir vis
tik jis kazka man primine... Kazka labai seniai... Zvelgiau i
beganti kelia narsydamas savo atmintyje, noredamas rasti rysi.
-Jo tevas - vienas is Quileute senbuviu.- Tese ji.
Dzeikobas Blackas. Efraimas Blackas. Palikuonis, be jokios
abejones.
Tai buvo taip blogai, kaip tik galejo buti.
Ji zinojo tiesa.
Mano mintys neramiai sujudo, kol masina leke tamsiu keliu.
Mano kunas isitempe nuo baimes, niekaip negalejau sutelkti
minciu isskyrus ta truputi, kurio reikejo vairavimui.
Ji zinojo tiesa.
Bet... Jeigu ji suprato tiesa sestadieni... Reiskia ji ja zinojo visa
vakara... Ir vis tik...
-Mes ejome pasivaikscioti,- pradejo pasakoti ji,- Ir jis pradejo
man pasakoti kai kurias senas legendas noredamas mane
isgasdinti, bent jau taip manau. Jis man papasakojo...
Ji trumpam nutilo, bet dabar jau nebereikejo jos skatinti. As jau
zinojau, ka ji pasakys. Vienintele likusi paslaptis buvo tai, kodel
ji vis dar cia, sioje masinoje, kartu su manimi.
-Tesk,- pasakiau.
-Apie vampyrus,- ji tyliai iskvepe.
Isgirsti tuos zodzius garsiai buvo dar blogiau nei zinoti, kad ji
zino. Kruptelejau nuo to garso ir tuoj pat pasistengiau susiimti.
-Ir tu is karto pagalvojai apie mane?- Paklausiau.
-Ne. Bet... Jie paminejo tavo seima.
Kaip butu ironiska, kad pats Efraimo palikuonis sulauzytu
sanderi, kurio jis taip sunkiai pasieke. Jo prosunis, ar
proprosunis. Pries kiek metu tai nutiko - septyniasdesimt?
As turejau suprasti, kad ne senoliai, kurie vis dar tikejo savo
legendomis, kele pavoju. Zinoma, tai buvo jaunuoliai - kuriuos
seneliai perspejo ir savo prietarais kele jiems juoka - juk butent
cia ir slepesi pavojus.
-Jis galvojo, kad tai tik kvaili prieterai,- pratare Bella vel
susierzinusiu balsu,- jis nesitikejo, kad as tai isiminsiu.
Akies kampuciu pastebejau ja nejaukiai sukryziuojant rankas.
-Tai buvo mano kalte.- Parausdama istare ji ir nuleido galva lyg
susigedusi.- As priverciau ji man papasakoti.
-Kodel?- Paklausiau, bet jau nebebuvo taip sunku islaikyti lygu
balsa. Juk blogiausia jau buvo praeityje. Tol, kol mes gilinsimes
i atskleistos tiesos detales, mums nereikes kalbeti apie jos
pasekmes.
-Lauryna kazka pasake apie tave stengdamasi mane
isprovokuoti.- Ji siek tiek susirauke tai prisimindama. As
megavausi vis svarstydamas, kuo ja galima buvo isprovokuoti

96
kalbant apie mane.- Vienas is vyresniu vaikinu pasake, kad tavo
seima niekada neina i papludimi, bet tai nuskambejo taip, lyg
fraze turetu paslepta prasme. Taigi as nusiviliojau Dzeikoba
tolyn nuo kitu ir iskamantinejau.
Jos galva nusviro dar zemiau o veido israiska tapo panasi i...
Prasikaltusia.
Nusisukau nuo jos ir garsiai nusijuokiau. Ji jautesi kalta? Ka
tokio ji galejo padaryti, kad sitaip jaustusi?
-Kokiu budu tu ji iskamantinejai?
-As bandziau flirtuoti - ir tai suveike geriau, nei to tikejausi,-
paaiskino ji vis dar netikinciu tuo, ka sako balsu.
Galejau tai isivaizuoti - zinodamas, kaip sunkiai ji pakesdavo
vyriskos lyties demesi - kokia zavinga ji turejo buti stengdamasi
pasirodyti patraukli. Man staiga labai pagailo nieko nenujautusio
vaikino, kuriam teko isbandyti jos apzavu stipruma.
-Noreciau tai pamatyti,- pasakiau ir vel nusikvatojau linksmu
juoku. Troskau isgirsti vaikino mintis tuo metu, liudijima mano
paties savijautai.- Ir tu kaltini mane zmoniu apzavejimu -
vargsas Dzeikobas Blackas.
As nebuvau supykes ant mane isdavusio objekto, bent jau ne
taip, kaip tikejausi. Jis juk nieko tiksliai nezinojo. Ir kaip
galeciau tiketis, kad siai nuostabiai mergaitei kazkas galetu
kazka atsakyti? Ne, jauciau tik uzuojauta del nuostoliu, kuriuos
ji turejo sukelti jo taikioms mintims.
Pajutau, kaip jos raudonio karstis uzliejo masinos vidu. As
pazvelgiau i ja, bet ji zvelge pro langa daugiau nieko
nesakydama.
-Ir ka tada darei?- Leptelejau. Jau buvo laikas grizti prie siaubo
istorijos.
-Siek tiek paieskojau internete.
Praktiska, kaip visuomet.
-Ir tai tave itikino?
-Ne.- Atsake ji.- Niekas netiko, be to, daugelis dalyku buvo
tikrai kvaili. O tada...
Ji vel nutilo ir isgirdau, kaip susirakino jos zandikauliai.
-Kas?- Paklausiau. Ka ji rado? Kas suteike jos kosmarui
prasme?
Ji patylejo, o po to labai tyliai susnibzdejo:
-Nusprendziau, kad visa tai - nesvarbu.
Nuo soko mano mintys sustingo, o po to as viska supratau.
Kodel ji nusiunte savo drauges namo ir liko su manimi. Kodel ji
vel sedejo mano masinoje vietoj to, kad rekdama pabegtu i
policija...
Jos reakcijos visada buvo neteisingos - visada visiskai
neteisingos. Ji trauke link saves pavojus. Ji juos kviete.
-Visa tai nesvarbu?- Isspaudziau pro sukastus dantis ir mane
pradejo uzlieti pyktis. Kaip gi as galejau apsaugoti kazka taip...
Taip... Taip nusiteikusi likti nesaugomam?
-Ne,- pratare ji tyliu ir nesuprantamai svelniu balsu,- man visai
nesvarbu kas tu esi.
Tai buvo neimanoma. Ji buvo neimanoma.
-Tau nesvarbu, kad as esu pabaisa? Kad as ne zmogus?
-Ne.
Dabar jau spoksojau i ja klausdamas saves, ar ji psichiskai
sveika.
As jau galvojau, kad galeciau viska sutvarkyti, kad ji gautu kuo
geresni gydyma... Tikriausiai Karlailas turi geru rysiu, rasime jai
pacius geriausius daktarus, pacius talentingiausius terapeutus.
Juk turetu buti kazkas, kas galetu istaisyti jos problema, kas tai
bebutu, kas verte ja jaustis patenkinta sedint vienoje masinoje su

97
vampyru, ramiai ir lygiai plakancia sirdimi. Zinoma, as
paieskosiu lengvatu, kad galeciau ja lankyti taip daznai, kaip
imanoma...
-Tu pyksti,- tare ji,- man nereikejo nieko tau sakyti.
Lyg tu keistu jos polinkiu slepimas mums kuo nors padetu.
-Ne, as dziaugiuosi zinodamas, ka tu galvoji, net jei tai tikrai
beprotiska.
-Kas, su manim ir vel kazkas negerai?- Jau suirzusi paklause ji.
-Butent apie tai dabar ir svarstau!- Sugrieziau dantimis.- Visa tai
nesvarbu,- pakartojau vis dar negaledamas patiketi.
Ji perklause:
-As teisi?
-Ar tai svarbu?- Atreziau.
Ji giliai ikvepe. Isiutes laukiau jos atsakymo.
-Nelabai.- Jau tvirtu balsu atsake ji.- Man tik truputi smalsu.
Nelabai. Tai buvo nelabai svarbu. Jai tai nerupejo. Ji zinojo, kad
as nebuvau zmogus, kad as buvau pabaisa, ir jai tai buvo
nesvarbu.
Persmelktas susirupinimo jos psichine sveikata as pradejau
igauti vilti. Pasistengiau ja ignoruoti.
-Ka tu noretum suzinoti?- Paklausiau. Tarp musu jau nebebuvo
paslapciu, liko tik kelios neisaiskintos detales.
-Kiek tau metu?- Paklause ji.
Automatiskai man issprudo atsakymas:
-Septyniolika.
-Ir kaip seniai tau septyniolika?
Pasistengiau nenusisypsoti is jos isakancio balso.
-Senokai.- Prisipazinau.
-Gerai,- pakyletai susijaudinusi atsake ji. Ji man placiai
nusisypsojo. Kai, susirupines jos psichika, as taip pat i ja
pazvelgiau, jos sypsena pasidare dar platesne. As susiraukiau.
-Tik nesijuok,- perspejo ji,- bet kaip tu gali pasirodyti dienos
metu?
Nusikvatojau nekreipdamas demesio i jos perspejima. Pasirodo,
jos paieskos neatskleide nieko neiprasto.
-Mitas,- atsakiau.
-Virtimas pelenais nuo saules?
-Mitas.
-Miegojimas karstuose?
-Mitas.
Miegojimas tebuvo trumpa mano gyvenimo dalis - iki tol, kol as
nepradejau jos stebeti miegancios...
-As nemiegu.- Pasakiau papildydamas savo atsakyma.
Ji kuri laika patylejo.
-Visiskai?
-Niekada,- iskvepiau.
Zvelgiau i jos placiai atmerktas akis tankiomis blakstienomis ir
troskau galeti uzmigti. Ne todel, kad anksciau tai buvo iprasta,
ne todel, kad isvengciau nuobodulio. Todel, kad galeciau vel
sapnuoti. Galbut, jeigu buciau be samones, jeigu galeciau
sapnuoti, galeciau nors kelioms valandoms pasinerti i pasauli,
kur mes su Bella galetume buti drauge. Ji sapnuodavo mane. As
troskau sapnuoti ja.
Ji spoksojo i mane nuostabos kupinu veidu. Turejau pazvelgti
kur nors kitur.
As negalejau sapnuoti apie ja. Ji neturetu sapnuoti apie mane.
-Tu vis dar manes nepaklausei paties svarbiausio klausimo,-
pasakiau jausdamas, kaip mano krutine tapo dar saltesne ir
kietesne nei anksciau. Reikejo priversti ja suprasti. Kazkokiu tai
momentu ji privales suprasti, ka dabar daro. Turejau priversti ja

98
suvokti, kad visa tai buvo svarbu - netgi svarbiau uz visa kita.
Svarbiau netgi uz fakta, kad as ja mylejau.
-Kurio is ju?- Nustebusi paklause ji.
Tai priverte mane atsakyti saltu balsu:
-Argi tau neidomus mano mitybos iprociai?
-Ak, tai,- istare ji tokiu tyliu balsu, kad nezinojau, kaip ji
suprasti.
-Taip, tai. Negi tau neidomu, ar as geriu krauja?
Po sio klausimo ji greitai atsitrauke nuo manes. Pagaliau. Ji
pradejo suprasti.
-Na, Dzeikobas kazka apie tai pasakojo,- pasake ji.
-Ka Dzeikobas pasakojo?
-Jis sake, kad jus... Nemedziojate zmoniu. Jis sake, kad jusu
seima neturetu buti pavojinga, nes jus medziojate tik gyvunus.
-Jis sake, kad mes nepavojingi?- Ciniskai perklausiau.
-Ne visiskai,- paaiskino ji,- jis sake, kad jus neturetumete buti
pavojingi. Bet Quileutes vis dar nenori jusu matyti savo
teritorijoje, del visa ko.
Spoksojau i kelia pries save, beviltiskai negaledamas surikiuoti
savo minciu, jau pazistamu troskuliu degancia gerkle.
-Ar jis teisus?- Paklause ji taip ramiai, lyg mes sneketume apie
ora.- Jus nemedziojate zmoniu?
-Quileutes turi gera atminti.
Giliai susimasciusi ji linktelejo.
-Nepradek pasitiketi ju teisumu.- Greitai priduriau.- Quileutes
teisus nenoredami musu ju zemese. Mes esame pavojingi.
-As nesuprantu.
Ne, ji tikrai nesuprato. Kaip jai paaiskinti?
-Mes stengiames,- pasakiau jai,- iprastai mes esame pakankamai
stiprus tame, ka darome. Kartais mes suklystame. Pavyzdziui,
kaip dabar klystu as, leisdamas sau pasilikti su tavimi vienam.
Jos kvapas vis dar buvo be proto stiprus masinos viduje. As jau
pradejau prie jo priprasti, galejau beveik ji ignoruoti, bet mano
kunas vis dar verzesi link jos is blogu paskatu. Mano burna buvo
uzlieta nuodu.
-Tai - klaida?- Paklause ji uzluzusiu nuo sirdgelos balsu. Tas
garsas mane nuginklavo. Ji norejo buti su manimi - netgi
zinodama visa tiesa - ji vis dar norejo buti su manimi.
Mane vel uzliejo viltis ir as vel pasistengiau ja ignoruoti.
-Labai pavojinga klaida.- Pasitikedamas prisipazinau jai,
troksdamas, kad si tiesa kazkaip priverstu ja pajusti viso to
svarbuma.
Kuri laika ji nieko neatsake. Jos kvepavimas pasikeite, jis
pagreitejo, bet kazkokiu keistu budu tai nebuvo panasu i baime.
-Papasakok man daugiau apie tai,- paprase siek tiek issigandusiu
balsu.
As atsargiai nuzvelgiau ja tirianciu zvilgsniu.
Ji kentejo. Kaip galejau leisti tam atsitikti?
-Ka dar tu noretum suzinoti?- Paklausiau ieskodamas budu jos
neiskaudinti. Ji neturejo buti iskaudinta. As neturejau jos
skaudinti.
-Papasakok man, kodel vietoj zmoniu jus medziojate gyvunus.-
Vis dar su kancia balse paklause ji.
Negi tai nebuvo akivaizdu? Ar tai taip pat buvo jai nesvarbu?
-As nenoriu buti pabaisa,- sumurmejau.
-Bet gyvunu jums neuztenka?
Ieskojau dar vieno palyginimo, ko nors, kas padetu jai suprasti.
-Negaliu buti tuo tikras, zinoma, bet as galiu tai palyginti su
zmoniskais sojos ar pieno milteliu pakaitalais. Mes vadiname
save vegetarais, tai musu asmeninis juokelis. Tai nevisiskai

99
patenkina musu alki - ir dar maziau troskuli. Bet tai palaiko
musu gyvybines funkcijas. Dazniausiai.- Mano balsas pritilo.
Man buvo geda del pavojaus, kuriame leidau jai atsidurti.
Pavojaus, kuri ir toliau jai leidau...
-Kartais buna sunkiau nei iprastai.
-Ar tau dabar labai sunku?
Linktelejau. Be abejo, ji paklaus to, i ka as nenorejau atsakyti.
-Taip,- prisipazinau.
As tikejausi teisingos fizines reakcijos si karta: jos kvepavimas
truputi pagreitejo, bet sirdies ritmas vis dar buvo lygus.
As jos tikejausi, bet niekaip neistengiau jos suvokti. Kaip ji
galejo vis dar manes nebijoti?
-Bet dabar tu nealkanas,- pasake ji visiskai savimi pasitikedama.
-Kodel taip manai?
-Tavo akys.- Istare ji tvirtu balsu.- Sakiau tau, kad turiu apie tai
teorija. As pastebejau, kad zmones - o ypac vyrai - buna
prasciau nusiteike, kai yra isalke.
As susimasciau ties jos issireiskimu - prasciau nusiteike. Tai
buvo lyg fakto konstatavimas. Ir, kaip visada, ji buvo velniskai
teisi.
-Tu tikrai pastabi, ar ne?- Vel garsiai nusikvatojau.
Ji lengvai nusisypsojo ir tarp jos akiu vel susimete raukslele, lyg
itemptai apie kazka mastytu.
-Ar praeita savaitgali su Emmetu tu medziojai?- Paklause ji ir
mano juokas isbleso. Jos kalbejimas tokiu iprastu tonu mane
erzino ir tuo paciu metu zavejo. Negi ji tikrai galejo susitaikyti
su tokia tiesa? As jauciausi labiau sokiruotas nei ji.
-Taip,- atsakiau jai, o tada, kai ruosiausi tuo sia tema ir uzbaigti,
pajutau toki pat nenumaldoma nora kaip restorane: norejau, kad
ji mane pazintu.
-As nenorejau iskeliauti,- pradejau pasakoti labai atsargiai,- bet
tai buvo butina. Man truputi lengviau buti salia taves, kai
nebunu istroskes.
-Kodel nenorejai iskeliauti?
As giliai ikvepiau pries atsisukdamas sutikti jos zvilgsni. Sis
atvirumas labai skyresi nuo ankstesniojo, tai buvo visai kas kita.
-Mane labai... Erzina,- nusprendziau, kad sio zodzio kol kas
turetu uztekti, bet vis tik jis nebuvo pakankamai tikslus,- buti
toli nuo taves. As visai nejuokavau, kai paprasiau taves
pasistengti neikristi i vandanyna ar likti nepertrenktai kokios
masinos praeita ketvirtadieni. Visa savaitgali as negalejau
susikaupti besirupindamas tavimi. Ir po to, kas nutiko si vakara,
mane tikrai stebina, kad tu sugebejai isgyventi visa savaitgali.-
Po to as prisiminiau jos nubrozdintus delnus.- Nors ir ne visiskai
sveikai,- priduriau.
-Kaip tai?
-Tavo rankos.- Priminiau jai.
Ji linktelejo ir pasirauke.
-As nukritau.
As buvau teisingai atspejes.
-Taip ir maniau.- Atsakiau negaledamas sulaikyti sypsenos.-
Tave pazistant itariu, kad galejo buti ir blogiau - ir tas zinojimas
persekiojo mane visa laika, kol buvau toli nuo taves. Tai buvo
trys labai ilgos dienos. As isvedziau Emmeta is kantrybes.-
Jeigu saziningai, tai nereiketu vartoti butojo laiko. As vis dar
erzinau Emmeta, kaip, beje, ir visus likusius seimos narius.
Iskyrus Alise...
-Trys dienos?- Paklause staiga aukstesniu balsu.- Negi tu grizai
ne siandien?
Neistengiau suprasti itampos jos balse.

100
-Ne, mes grizome sekmadieni.
-Tai kodel taves nebuvo mokykloje?- Paklause. Jos
susierzinimas mane sutrikde. Ji nesuvoke, kad sis klausimas vel
buvo susijes su mitais.
-Na, tu manes klausei, ar saule mane zeidzia, ir as tau atsakiau
neigiamai,- pasakiau,- bet vis tik as negaliu pasirodyti saules
sviesoje, bent jau ne ten, kur kas nors gali mane pamatyti.
Tai atitrauke ja nuo jos slaptu minciu.
-Kodel?- Paklause palenkdama i sona galva.
As tikrai abejojau, ar galeciau rasti tinkama paaiskinima sitam
klausimui. Todel tik pratariau:
-Viena diena as tau parodysiu.
Ir tada susimasciau ar tai nebus pazadas, kurio teks neisteseti. Ar
as ja dar kada nors pamatysiu po sio vakaro? Ar as pakankamai
ja mylejau, kad galeciau ja palikti?
-Tu galejai man paskambinti,- pasake ji.
Kokia keista isvada.
-Bet as zinojau, kad tu saugi.
-Bet as nezinojau, kur tu buvai. As...- Ji staiga nutilo ir vel
pazvelge i savo rankas.
-Ka?
-Man tai nepatiko,- droviai istare ji ir jos skruostus vel uzliejo
raudonis.- Nematyti taves. Mane taip pat tai erzina.
Ar dabar tu laimingas? Paklausiau pats saves. Na, tai buvo mano
atlygis uz vilti.
As buvau sutrikes, svytintis, issigandes - labiausiai issigandes -
suvokdamas, kad visos drasiausios mano fantazijos nebuvo labai
toli nuo tiesos. Stai kodel jai nerupejo, kad as buvau pabaisa.
Stai kodel musu taisykles man taip pat neberupejo. Kodel gera ir
bloga jau nebeturejo jokios reiksmes. Kodel visos mano
pirmenybes nusileido vienu laipteliu ir uzleido pacia svarbiausia
vieta siai mergaitei.
As Bellai taip pat rupejau.
Zinojau, kad tai menkniekis palyginus su tuo, kaip as ja
mylejau. Bet jai to pakako, kad sedetu salia manes rizikuodama
savo gyvybe. Ir darytu tai su tokiu pasitenkinimu.
Uzteko, kad pasielgdamas teisingai ir ja palikdamas, ja
iskaudinciau.
Ar nuo dabar buvo kas nors, ka galeciau padaryti ir kas jos
neiskaudintu? Bet kas?
Man reikejo laikytis nuo jos atokiau. Man reikejo niekada
negrizti i Forksa. Viskas, ko as pasieksiu, tai priversiu ja kenteti.
Ar dabar tai mane sustabdys, pades isvykti? Nepridaryti dar
daugiau nuostoliu?
Tai, kaip as dabar jauciausi, jausdamas jos siluma prie savo
odos...
Ne. Dabar jau niekas manes nesustabdys.
-Ach...- Atsidusau.- Tai blogai.
-Ka tu pasakei?- Paklause ji labai greitai prisiimdama kalte sau.
-Negi nematai, Bella? Kad as jauciuosi toks bejegis - tai viena, o
sitaip itraukti tave - tai jau visai kas kita. As nenoriu girdeti, kad
tu taip jautiesi.- Tai buvo tiesa. Tai buvo melas. Pati
savanaudiskiausia mano dalis dziugavo, kad ji manes trosko taip
pat, kaip ir as jos.- Tai blogai. Tai nesaugu. As esu pavojingas,
Bella, prasau, isikalk tai i galva.
-Ne.- Ji papute lupas.
-As kalbu rimtai.- As taip smarkiai kovojau su paciu savimi -
pusiau tikedamasis, kad ji sutiks su mano nuomone, pusiau
vildamasis, kad ji nekreips demesio i mano perspejimus - kad
zodziai issprudo is mano burnos su begaline kancia.

101
-As taip pat.- Atkakliai patvirtino ji.- As tau sakiau, kad man tai
nesvarbu. Jau per velu.
Per velu? Zodziai buvo niuriai tamsus, ir po to viena
nesibaigiancia sekundes dali pamaciau Bella nusvieta saules,
bejegiskai gulincia ant mano ranku. Neisvengiama,
nesustabdoma. Jie pavoge jos odos spalva, panere ja i tamsa...
Per velu? Alises vizija vel pasirode mano mintyse: Bella, kraujo
raudonumo akimis, nepritarianciai zvelgianti i mane. Be jokios
veido israiskos - nera jokio budo, kad ji neimtu manes uz tai
nekesti. Nekesti uz tai, kad viska is jos pavogiau. Pavogiau jos
gyvybe ir siela.
Negalejo buti per velu.
-Niekada to nesakyk.- Paprasiau.
Ji zvelge pro langa, jos dantys vel paliete apatine lupa. Jos
rankos isitempe ir pirstai susigniauze i kumscius. Kvepavimas
tapo greitesnis ir trukinejantis.
-Apie ka tu galvoji?- Butinai turejau tai suzinoti.
Ji papurte galva neziuredama i mane. Pamaciau kazka
suzvilgant ant jos skruosto.
Mane apeme agonija.
-Tu verki?
As ja pravirkdziau. Taip stipriai ja iskaudinau.
Ji nubrauke asara atbula ranka.
-Ne.- Ji pamelavo ir jos balsas uzluzo.
Viena ilga akimirka instinktyviai link jos palinkau - ta viena
akimirka as pasijutau daug zmoniskesnis nei kada nors buvau. O
tada prisiminiau, kad as toks... Nebuvau. Mano ranka nusileido.
-As atsiprasau,- istariau sukasdamas dantis. Kaip galeciau kada
nors jai paaiskinti, kaip as gailejausi? Kaip gailejausi uz visas
kvailas klaidas, kuriu buvau pridares. Kaip gailiuosi uz savo
niekada nesibaigianti savanaudiskuma. Kaip gailiuosi, kad ji
man ikvepe ta pirmaja, tragiska meile. Kaip gailiuosi uz tai, kas
nuo manes nepriklause - kad buvau pabaisa, pasirinktas likimo,
kad nutraukciau jos gyvybe.
As giliai ikvepiau, nekreipdamas demesio i mano gerkle
apemusi skausma, ir pasistengiau susiimti.
Norejau pakeisti tema, pagalvoti apie ka nors kita. Mano laimei,
smalsumas apie sia mergaite paeme virsu. As visada turejau
klausimu.
-Pasakyk man stai ka,- istariau.
-Ka?- Paklause ji vis dar verksmingu balsu.
-Apie ka tu galvojai sivakar pries man pasirodant? Neistengiau
suprasti tavo veido israiskos - tu neatrodei issigandusi, atrodei
taip, lyg stengtumeisi kazkam susikaupti.- Prisiminiau jos veida
- stengdamasis pamirsti tuos, per kuriu mintis ji maciau -
kazkam atkakliai nusiteikusi.
-As stengiausi prisiminti savigynos budus.- Atsake ji jau
tvirtesniu balsu. Na, zinai... As ruosiausi sumalti jam nosi.
Jos tvirtumas ilgai netruko. Jos balsas tapo aukstesnis ir dabar
jame girdejosi neapykanta. Ji neperdejo, ir jos kaciuko isiutis
dabar man jau nebeatrode juokingas. Galejau isivaizduoti jos
smugi - lyg silka i stikla - tie vyrai tikrai butu ja iskaudine.
Mano mintis uzliejo isiutis.
-Tu ruoseisi mustis su jais?- Dabar vos sulaikiau urzgima. Jos
instinktai buvo visai mire - bent jau jai paciai.- Ar tu nors
pagalvojai apie begima?
-As nugriunu kai tik pradedu begti,- sarkastiskai atsake ji.
-O kaip del saukimosi pagalbon?
-Jau ruosiausi taip ir padaryti.
Negaledamas tuo patiketi papurciau galva. Kaip ji istenge islikti

102
gyva pries atvykdama i Forksa?
-Tu buvai teisi,- pasakiau budamas ant ribos,- as tikrai meciau
issuki likimui stengdamasis isssaugoti tavo gyvybe.
Ji linktelejo ir vel nusisuko i langa. Po to vel pazvelge i mane.
-Ar rytoj pamatysiu tave?- Staigiai paklause.
As jau taip seniai buvau pakeliui i pragara - galejau bent
pasimegauti kelione.
-Taip, man taip pat reikia grazinti namu darbus.- Nusisypsojau
jai ir pasijutau be galo gerai tai padares.- Saugosiu tavo vieta
pietu pertraukai.
Jos sirdis suvirpejo. Mano negyva sirdi uzliejo siluma.
Sustabdziau masina pries jos tevo namus. Ji nesujudejo,
nesiskubino palikti manes.
-Ar tu pazadi, kad rytoj busi mokykloje?- Atkakliai paklause.
-Pazadu.
Kaip galejo taip nutikti, kad blogas elgesys suteike man tiek
laimes? Kazkas cia turejo buti negerai.
Ji patenkinta pati sau linktelejo ir pradejo nusivilkti mano
svarka.
-Gali ji pasilaikyti,- greitai pasiuliau. As troskau, kad ji turetu
kazka is manes. Kaip as turejau butelio kamsteli...- Tu neturesi
ka apsivilkti rytoj.
Ji istiese man svarka nusisypsodama.
-Nenoreciau, kad reiketu tai paaiskinti Carliui.
Isivaizdavau, kad nenoretu. Nusisypsojau.
-Ak, tiesa.
Ji uzdejo ranka ant rankeneles ir sustingo. Nenorejo islipti, kaip
ir as nenorejau, kad ji isliptu.
Ji vel bus niekieno nesaugoma, nors ir neilgai.
Piteris ir Sarlote jau iskeliavo, jie, be abejo, jau seniai uz Sietlo.
Bet juk buvo ir kitu. Sis pasaulis buvo tikrai nesaugus zmonems,
o jai jis buvo ypatingai pavojingas.
-Bella?- Paklausiau nusistebedamas, kaip buvo malonu tarti jos
varda.
-Taip?
-Ar gali man kai ka pazadeti?
-Taip,- labai lengvai sutiko ji, o po to jos akys apsiniauke, kol ji
svarste mano prasymo priezastis.
-Daugiau neik i miska viena,- perspejau ja klausdamas saves, ar
jos akyse pasirodys priestaravimas.
Ji sustingo.
-Kodel?
As pazvelgiau i pasitikejimo nekeliancia tamsa. Tamsa
nesumenkino mano regejimo, bet ji nesumenkins ir kitu
gruobuoniu regejimo. Tai trukde tik zmonems.
-As nesu pats pavojingiausias padaras apylinkese,- pasakiau,-
gal ties tuo ir baikim.
Ji sudrebejo, bet tuoj pat susieme ir netgi nusisypsojo
atsakydama:
-Padarysiu viska, ko tik pageidautum.
Jos kvepavimas paliete mano veida. Toks saldus ir jaudinantis.
As galejau taip likti visa nakti, bet jai reikejo issimiegoti.
Manyje vis dar kovojo du troskimai: tureti ja ir apsaugoti ja.
Linktelejau suvokdamas, kad neturiu iseities.
-Pasimatysim rytoj.- Pasakiau zinodamas, kad as ja pamatysiu
daug greiciau. Vis tik ji iki rytojaus manes nematys.
-Tada iki rytojaus.- Sutiko ji atidarydama dureles.
Ir vel agonija matant ja nueinancia.
As pasilenkiau link jos noredamas ja sulaikyti.
-Bella?

103
Ji atsisuko, po to sustingo, nustebusi, kad musu veidai buvo taip
arti vienas kito.
As taip pat buvau susijaudines nuo tokio artumo. Karstis
bangomis sklido nuo jos kuno glostydamas mano veida. Viskas,
ko troskau sia akimirka, buvo paliesti jos oda...
Jos sirdies plakimas pradejo trukineti, lupos prasivere.
-Saldziu sapnu,- pasakiau ir greitai atsitraukiau, kol mano kunas
kovojo su troskimu - jau pazistamo troskulio ir dar vienu,
visiskai nauju alkiu kuri pajutau - anksciau, nei ja suzeisiu.
Kuri laika ji sedejo nieko nesakydama placiai pravertomis
akimis. Apzaveta, kaip as spejau.
Kaip buvau ir as.
Ji islipo ( vis dar tokia pat suglumusia veido israiska ) pusiau
iskrisdama is masinos, uzmindama pati sau ant kojos ir
isikibdama i masinos stoga, kad issilaikytu.
As prunkstelejau, tikedamasis, kad tai buvo taip tylu, jog ji
neisgirdo.
Maciau kaip ji keblino link sviesos ruozo prie jos duru. Kol kas
saugi. Ir as labai greitai grisiu tuo isitikinti.
Jauciau jos zvilgsni sekanti man ikandin, kol masina dingo
tamsioje gatveje. Koks skirtingas pojutis nuo tu, prie kuriu
buvau priprates. Iprastai as galedavau stebeti save nutolstanti
kitu akimis, svetimomis mintimis. Tas jausmas - kazkieno akylai
mane stebincios akys - mane keistai jaudino. Zinojau, kad taip
jauciausi todel, kad tai buvo jos akys.
Tukstantis minciu sukosi mano galvoje vis keisdamos viena
kita, kol as vairavau tamsoje.
Ilga laika as tiesiog vazinejausi gatvemis be jokio tikslo,
galvodamas apie Bella ir apie tai, kaip man palengvejo
atskleidus tiesa. Daugiau jau nebereikejo rupintis, kad ji suzinos
tiesa. Ji zinojo. Ir jai tai buvo nesvarbu. Netgi jeigu jos atzvilgiu
tai buvo kazkas akivaizdziai blogo, issilaisvines jauciausi
nuostabiai.
Buvo dar geriau. As vis galvojau apie Bella ir pradejau
susitaikyti su mane apemusia meile. Ji negalejo myleti manes
taip, kaip ja mylejau as - toks visagalis, visa naikinantis, beribis
jausmas ko gero sulauzytu jos glezna kuna. Bet ji jautesi
pakankamai stipri. Pakankamai, kad ignoruotu instinktyvia
baime. Pakankamai, kad trokstu buti kartu su manimi. Ir
buvimas su ja buvo pati didziausia laime, kokia man teko patirti.
Dar kuri laika - kol as busiu vienintelis ir nieko neskaudinsiu -
as leisiu sau jaustis laimingu ir negalvosiu apie tragedija.
Paprasciausiai busiu laimingas del to, kad jai rupejau. Tik
stengtis laimeti jos palankuma ir svelnuma. Tik isivaizduoti
prabegancias dienas, kai galesiu sedeti salia jos, klausytis jos
balso ir megautis jos sypsena.
Prisiminiau dar ir dar karta jos sypsena, pakylancius lupu
kampucius, akyse pasirodancia siluma... Jos pirstai si vakara
mano rankoje buvo silti ir minksti. Isivaizdavau, kaip
pasijusciau galedamas paliesti jos skruostuos, jos oda - silkine,
silta... Tokia trapia. Silkas ant ledo... Kaip baisiai trapu.
Net nepajutau kur link pasuko mano mintys, kol jau buvo per
velu. Kai apsistojau ties jos trapumu, naujas jos veido vaizdas
pasirode mano mintyse.
Pasleptas seseliu, isbales is baimes - kilsteletas ryztingas
smakras, isdidzios, susikaupusios akys, isitempes kunas
pasiruoses kovai su ja supanciais piktais seseliais...
-Ach...- Net suurzgiau kai visa neapykanta, kuria buvau
pamirses apsvaigintas meiles jai, atgijo manyje begalinio isiucio
banga.

104
As buvau vienas. Bella buvo, kaip as tikejausi, saugi savo
namuose. Siuo metu as labai dziaugiausi, kad Carlis Swanas -
vietines teisesaugos sefas, treniruotas ir turintis saunamaji ginkla
- buvo jos tevas. Tai turejo ka nors reiksti, bent jau saugu
prieglogsti jai.
Ji buvo saugi. As ilgai neuztruksiu nubausdamas jos izeideja...
Ne. Ji nusipelne, kad buciau geresnis. Negalejau leisti jai
rupintis zudiku.
Bet... Kas del kitu?
Taip, Bella buvo saugi. Andzela ir Dzesika taip pat buvo, kaip to
tikejausi, saugios savo lovose.
Ir pabaisa vis dar laisvas klaidziojo Port Andzelo gatvemis.
Zmogiskas pabaisa - ar tai buvo zmogiska problema? Ivykdyti
zmogzudyste, kuria planavau, buvo neteisinga. Zinojau tai. Bet
palikti ji laisveje vis dar ieskanti savo aukos taip pat nebuvo
gerai.
Sviesiaplauke restorano padaveja. Antroji padaveja, i kuria ne
nebuvau pazvelges. Jos abi mane suerzino, bet ne viena
nenusipelne patekti i toki pavoju.
Bet kuri is ju gali buti kieno nors "Bella".
Tas suvokimas padejo man apsispresti.
Pasukau masina i siaure. Dabar jau zinojau kur vaziavau.
Visuomet, kai esama problema budavo isspresta - kaip dabar
manoji - as galedavau kreiptis pagalbos.
Alise sedejo prieangyje laukdama manes. As sustabdziau masina
pries namus ne nesivargindamas varyti jos i garaza.
-Karlailas savo studijoje,- pasake ji anksciau, nei uzdaviau savo
klausima.
-Aciu,- atsakiau ir eidamas pro sali palieciau jos plaukus.
-Aciu uz tai, kad man perskambinai,- sarkastiskai pratare ji.
-Och...- Sustojes tarpduryje susiradau kiseneje telefona ir
perzvelgiau praleistu numeriu sarasa.- Atleisk, net nepaziurejau,
kas skambino. As buvau... Uzsiemes.
-Taip, zinau. As taip pat atsiprasau. Kol as pamaciau, kas nutiks,
tu jau buvai kelyje.
-Truko tikrai nedaug...- Sumurmejau.
-Atleisk.- Vel pasake ji labai susigedusi.
Buvo nesunku jaustis gerasirdziu kai zinojau, kad Bella sveika ir
saugi.
-Nereikia. Zinau, kad tu negali visko pamatyti. Niekas nesitiki,
kad butum visazine, Alise.
-Aciu.
-Sivakar as beveik pakvieciau tave pavakarieniauti - ar pamatei
tai pries tai, kai apsigalvojau?
Ji susirauke.
-Ne, ta taip pat praleidau. Laba gaila, tikrai buciau sutikusi.
-Apie ka gi tu taip itemptai mastei, kad viskas prasprudo tau pro
akis?
"Dzasperas galvoja apie musu metines."- Ji nusijuoke.- "Jis labai
stengiasi negalvoti apie mano dovana, bet as jau turiu menkute
ideja..."
-Tu tikra begede.
-Taip.
Ji papute lupas ir isispoksojo i mane kaltinancia veido israiska.
"Bet po to as susikaupiau. Ar tu ruosiesi jiems pasakyti, kad ji
zino?"
As linktelejau.
-Taip, veliau.
"As nieko nesakysiu. Padaryk man paslauga ir pranesk apie tai
Rozali, kai manes nebus netoliese, gerai?"

105
As suirzau.
-Gerai.
"Bella visai gerai sureagavo."
-Pernelyg gerai.
Alise mete man keista zvilgsni.
"Nenuvertink Bellos."
Pasistengiau uzblokuoti vaizda, kurio nenorejau matyti - Alise ir
Bella draugiskai apsikabinusios.
Dabar jau nekantraudamas sunkiai linktelejau. Norejau pereiti
prie sekancios sio vakaro dalies, norejau, kad tai baigtusi. Bet
mane neramino dabar vel palikti Forksa...
-Alise...- Pradejau sakyti, bet ji jau pamate, ko as paprasysiu.
"Siandien jai viskas bus gerai. As pasistengsiu labiau susikaupti.
Jai tikrai reikia dvidesimt keturiu valandu per para apsaugos, ar
ne?"
-Maziausiai.
-Kaip bebutu, tu grisi pas ja gana greitai.
As giliai ikvepiau. Tie zodziai man pasirode nuostabus.
-Nagi, eik, uzbaik si reikala kuo greiciau ir galesi daryti tai, ko
tau norisi.- Pasake ji.
As linktelejau ir nuskubejau i Karlailo kambari.
Jis lauke manes zvelgdamas i duris dazniau, nei ziuredavo i ant
stalo atversta knyga.
-Girdejau kaip Alise tau sake kur mane surasti,- pasake jis
nusisypsodamas.
Man labai palengvejo ji sutikus, pamacius gilia simpatija ir
isminti jo akyse. Karlailas zinos, ka daryti.
-Man reikia pagalbos.
-Ko tik tau bereiketu,- pazadejo jis.
-Ar Alise tau papasakojo, kas Bellai si vakara nutiko?
"Beveik nutiko."- Mintyse mane pataise jis.
-Taip, beveik. Man iskilo dilema, Karlailai. Matai... As labai
noriu... Ji uzmusti.- Is mano burnos greitai ir jausmingai
pasipyle zodziai.- Tikrai labai. Bet as zinau, kad tai bus
neteisinga, tai bus kerstas, o ne teisybes ieskojimas. Vien tik
pyktis, jokio pasigailejimo. Ir vis tik bus neteisinga leisti
ziauriam zudikui ir prievartautojui trainiotis Port Andzelo
gatvemis! As ten nieko nepazistu, bet negaliu leisti kam nors
uzimti Bellos vieta tampant jo auka. Tos kitos moterys - kazkam
jos turi rupeti taip, kaip man rupi Bella. Kenteti, kaip as buciau
kentejes, jeigu jis butu uzpuoles Bella. Taip neteisinga...
Jo plati, netiketa sypsena sustabde mano zodziu srauta.
"Ji tikrai tau tinka, ar ne? Tiek daug supratimo, tiek daug
savikontroles. Esu maloniai nustebintas."
-Karlailai, as neieskau komplimentu.
-Zinoma, kad ne. Bet juk nieko negaliu padaryti, jeigu taip
galvoju, ar ne?- Jis vel nusisypsojo.- As tuo pasirupinsiu. Gali
nusiraminti. Niekas nebebus uzpultas Bellos vietoje.
Jo mintyse jau pamaciau jo plana. Tai buvo ne visiskai tai, ko as
troskau, tai nepatenkino mano ziaurumo troskulio, bet pamaciau,
kad tai buvo teisinga.
-As tau parodysiu, kur ji surasti.- Pasakiau.
-Tada einam.
Pakeliui jis paciupo savo juoda krepsi. Man butu labiau patikes
ziauresnis susidorojimas, bet as leisiu Karlailui sutvarkyti tai jo
budu.
Mes nutareme vaziuoti mano masina. Alise vis dar tebestovejo
ant laiptu. Ji susirauke pamaciusi mus nutolstant. Pamaciau, kad
ji ziurejo i artima mano ateiti - mums neiskils jokiu sunkumu.
Vaziuojant tamsiu, tusciu keliu musu kelione pasirode labai

106
trumpa. As neijungiau savo masinos sviesu, kad nepritraukciau
nereikalingo demesio. Linksmai nusisypsojau isivaizduodamas
Bellos reakcija siuo atveju. As ir taip jau vaziavau leciau nei
iprastai - troksdamas praleisti daugiau laiko su ja - kai ji uzriko
del greicio.
Karlailas taip pat galvojo apie Bella.
"As nenumaciau, kad ji taip gerai jam tiks. Tai tikrai netiketa.
Galbut taip ir turejo buti. Galbut likimas turi numates jiems
rimtesniu tikslu. Tiktai..."
Jis isivaizdavo Bella sniego baltumo oda ir krauju
pasruvusiomis akimis ir susiguze nuo to vaizdo.
Taip. Tiktai. Zinoma. Nes kas gi gero tokios puikios, mylincios,
tyros butybes gyvybes atemime?
As zvelgiau i nakti. Jo mintys istryne visa vakaro dziaugsma.
"Edwardas nusipelne laimes. Jis ja uzsitarnavo."-
Pasididziavimas Karlailo mintyse baisiai mane nustebino.- "Turi
buti kokia nors iseitis..."
Troskau tuo patiketi - nors viena iseitis. Bet tam, kas vyko su
Bella, jau nebebuvo jokios iseities. Tik gudrus, bjaurus, kartus
likimas, kuris nebuvo nusiteikes leisti Bellai nugyventi
gyvenimo, kaip ji to nusipelne.
As nevairavau tiesiai i Port Andzela. Nuveziau Karlaila ten, kur
pabaisa, vardu Lonis, skandino savo nusivylima su savo
drauguziais - du is ju jau buvo dinge. Karlailas galejo matyti,
kaip man buvo sunku atsidurti taip arti ju, matyti Lonio mintis ir
jo prisiminimus, prisiminimus apie Bella ir mergaite, kuriai ne
taip pasiseke ir kuriai jau niekas nebegalejo padeti.
Mano kvepavimas pagreitejo. Mano rankos susirakino ant vairo.
-Eik, Edwardai,- ramiai pasake Karlailas.- As padarysiu saugias
likusias mergaites. Grizk pas Bella.
Tai buvo teisingiausia fraze, kuria jis galejo pasakyti. Jos vardas
buvo vienintelis dalykas, kuris siuo metu man ka nors reiske.
As palikau ji masinoje ir tiesia linija nubegau i Forksa per
mieganti miska. Uztrukau trumpiau nei su masina. Vos po keliu
minuciu as buvau jau prie jos namo sienos ir atveriau jos langa.
Linktelejau galva nuzvelgdamas kambari. Viskas buvo taip, kaip
turejo buti. Bella buvo saugi savo lovoje, sapnuodama, jos
dregni, tankus plaukai pasklide ant pagalves lyg juros bangos.
Bet, skirtingai nuo kitu naktu, ji miegojo susirietusi i
kamuoliuka, uzklotas buvo apsivyniojes jos pecius. Itariau, kad
jai buvo salta. Anksciau nei as atsisedau i savo iprasta vieta ji
sudrebejo, jos lupos taip pat suvirpejo.
As kuri laika pagalvojau, po to isslinkau i koridoriu pirma karta
tyrinedamas likusia namo dali.
Carlio knarkimas buvo garsus ir lygus. Galejau beveik isgirsti jo
sapno nuotrumpas. Kazkas su beganciu vandenimi ir kantriu
laukimu. Gal zvejyba?
Stai cia, paciame laiptu virsuje, buvo daug zadanti spinta. As
viltingai ja atveriau ir radau tai, ko ieskojau. Issirinkau plona
linini uzklota ir nusinesiau i jos kambari. Padesiu ji i vieta pries
jai atsibundant ir niekas apie tai nesuzinos.
Labai atsargiai, visiskai nekvepuodamas, uzklojau ja. Ji
nesureagavo i svorio pasikeitima. Grizau prie supamojo kreslo.
Kol nekantriai laukiau, kada ji susils, as susimasciau apie
Karlaila. Norejau zinoti, kur jis dabar buvo. Zinojau, kad jo
planas vyks be trukdziu - Alise tai mate.
Linktelejau galvodamas apie savo teva - jis pernelyg gerai apie
mane galvojo. Norejau buti toks, koki jis mane mate. Butybe,
kuri nusipelne laimes, galejo tiketis nusipelnysianti sios
miegancios mergaites. Kaip viskas butu skirtinga, jeigu as

107
buciau tas Edwardas.
Kai apie tai susimasciau vienas keistas, nekviestas vaizdas
uzpludo mano mintis.
Viena trumpa akimirka, mano isivaizduoto zmogisko pavidalo
likimo vieta uzeme beviltiskas, beprotiskas angelas. Angelas
sargas - kazkas tai tokio, kokiu mane isivaizdavo Karlailas. Su
placia sypsena ir dangaus melynumo akimis angelas nusviete
Bella taip stipriai, kad beveik nebegalejau jos matyti. Pamaciau
Bella jo akimis. Su jos keistai saldziu kvapu, kuris trauke mano
demesi, tyliomis mintimis, zadinanciomis mano smalsuma,
neiprastu groziu, prikausciusiu mano zvilgsni, nesavanaudiska
siela, laimejusia mano pagarba. Teliko tik atimti naturalu
islikimo instinkta - taip Bella galetu likti salia manes - ir prideti
nuolatiniu nesekmiu persekiojima.
Nerupestingai nusijuokdamas angelas pagriebe savo kurini ir
sviede ji i mano glebi, visiskai pasitikedamas mano morale, kad
issaugociau Bella gyva.
Sioje vizijoje as nebuvau Bellos bausme - ji buvo mano atlygis.
Papurciau galva isgindamas mintis apie nerupestinga angela. Jis
nebuvo geresnis uz likima. Negalejau galvoti geriau apie
kazkokia aukstesne jega kuri pasielgtu taip kvailai ir pavojingai.
Tik piktas likimas, su kuriuo man teks kovoti.
Ir, be to, as neturejau angelo. Jie buvo paskirstyti tik geriesiems
- zmonems, kaip Bella. Tai kur gi buvo jos angelas? Kas
saugojo ta mergaite?
As tyliai nusijuokiau kai supratau, kad dabar ta vaidmeni uzimu
as pats.
Angelas - vampyras, va ir juokelis.
Po gero pusvalandzio Bella pradejo atsipalaiduoti ir truputi
atsitiesti. Jos kvepavimas pagilejo ir ji pradejo murmeti. As
patenkintas sypsojausi. Tai buvo nedaug, bet dabar ji miegojo
ramiau todel, kad cia buvau as.
-Edwardai...- Ji linktelejo ir taip pat nusisypsojo.
Nutariau kol kas pamirsti apie tragedija ir leidau sianakt sau
pabuti laimingu.
KLAUSIMAI
Pirmieji apie istorija praneš_ CNN.
Džiaugiausi, kad ja išgirdau prieš einant i mokykla. Laukiau
susierzines, nor_damas žinoti, kaip žmon_s i tai atsilieps ir
kokios bus pasekm_s. Mums pasisek_, nes šiandien buvo daug
svarbesniu naujienu: Pietu Amerikoje ivyko žem_s dreb_jimas,
Viduriniuose Rytuose - politinis pagrobimas... Musu istorija
truko tik kelias sekundes, keli trumpi sakiniai ir viena
nuotrauka.
"Alonzo Calderas Wallasas, itariamas serijiniu prievaratvimu ir
žudimu, Ieškomas Teksaso ir Oklahomos valstyb_se, praeita
vakara buvo pasteb_tas Portlende. Oregonas d_koja anonimui.
Wallasas buvo rastas be samon_s mažoje Port Andželo gatvel_je
vos už keliu metru nuo policijos nuovados. Oficialus šaltiniai
kol kas dar negali pranešti, ar jis bus išsiustas i Hjustona, ar
Oklahomos miesta belaukiant teismo nuosprendžio."
Asmens identifikacijos fotografija, daryta policijos nuovadoje,
buvo labai neryški, veidas apž_les keliu dienu senumo barzda...
Jeigu Bella ja ir pamatytu, ji, ko gero, jo neatpažintu. Bent jau to
tik_jausi - nenor_jau, kad ji be reikalo išsigastu.
-Mes esame pernelyg toli nuo Port Andželo, kad tai patektu i
vietiniu žurnalu viršelius,- pratar_ Alis_,- Karlailas pasielg_
teisingai jiems paskambindamas.
Aš tik linktel_jau. Bella ne dažnai žiur_davo televizoriu, o jos
t_vo niekada nebuvau mates žiurint ka nors kita, nei sporto

108
kanalus.
Aš padariau tai, ka gal_jau. Tas pabaisa daugiau nebemedžios, o
aš netapau žudiku. Bent jau ne paskutiniu metu. Buvau teisus
pasitik_damas Karlailu, nors vis dar gail_jausi, kad bausm_ buvo
tokia menka. Suvokiau, kad labiau už viska tik_jausi, kad
pabaisa bus pervežtas i Teksasa, ten vis dar praktikuojama
mirties bausm_...
Ne. Visa tai jau nebesvarbu. Man reikia viska pamiršti ir
susikaupti ties tuo, kas manes laukia ateityje.
Mažiau nei prieš valanda aš vis dar buvau Bellos kambaryje.
Dabar jau degiau nekantrumu ir v_l ja pamatyti.
-Alise, ar tu neprieštarautum...
-Rozali mus nuveš,- pertrauk_ ji mane.- Ji, žinoma, susierzins,
bet jai pernelyg patiks proga pasipuikuoti savo mašina.-
Skambiai nusijuok_ Alis_.
Pritariamai linktel_jau ir pasakiau:
-Pasimatysim mokykloje.
Alis_ nusišypsojo, tai privert_ mane šiek tiek susiraukti.
"Žinau, žinau."- Pagalvojo ji.- "Vis dar ne. Palauksiu, kol tu busi
pasiruošes mane su ja supažindinti. Vis tik tur_tum žinoti, kad
tai ne savanaudiškumas. Aš Bellai taip pat patiksiu."
Skub_damas pro duris nepasivarginau jai atsakyti. Tai gal_tu
buti naujas požiuris. Ar Bella nor_tu susipažinti su Alise?
Ar jai patiktu tur_ti drauge vampyre?
Pažistant Bella... Jai ši mintis nepasirodytu atgrasi.
Susigužiau viduje. Tai, ko Bella nor_jo, ir tai, kas jai buvo
geriau, buvo du labai skirtingi dalykai.
Pasistaciau savo mašina Bellos kieme ir pasijutau neryžtingai ir
truputi nejaukiai. Žinoma, žmoniu patarl_ sako, kad rytas
protingesnis už vakara. Po nakties miego žmon_s dažnai
pakeicia savo nuomone. Ar Bella žvelgs i mane skirtingai
miglotos dienos šviesoje? Ar pasirodysiu jai baisesnis nei
nakties tamsoje? Gal, kol ji miegojo, žiauri tiesa vis tik pasiek_
jos samone? Ar dabar ji manes bijos?
Mane šiek tiek ramino tai, kad praeita nakti jos sapnai buvo
ramus. Kai ji v_l ir v_l tar_ mano varda miegodama, nuolat
nusišypsodavo. Daugiau nei viena karta ji praš_ manes likti su
ja... Negi šiandien tai nieko nebereikš?
Laukiau susijaudines, klausydamasis garsu jos namo viduje:
greitus, garsius žingsnius laiptuose,plyštancio traškaus
popieriaus šiugždesi, šaldiklyje gulinciu produktu trynimasis,
kai ji trinktel_jo šaldiklio ir šaldytuvo durel_mis. Susidar_
ispudis, kad Bella v_lavo ir labai skub_jo. Jaudinosi, trokšdama
atsidurti mokykloje? Ta mintis išspaud_ man šypsena v_l
sužadindama vilti.
Pažvelgiau i laikrodi. Supratau, isivaizduodamas, kad vien jau
jos mašina suryja begale laiko, jog ji tikrai v_lavo.
Bella išskub_jo iš namu, jos knygu krepšys slydo nuo peties,
surištais i uodega plaukais, kurie jau sp_jo išsipešioti ir krito jai
ant kaklo. Plonytis žalias megztinis, kuri ji šiandien vilk_jo,
neapsaugojo jos nuo šalcio ir pamaciau, kaip jos peciai
sudreb_jo nuo v_saus ir dr_gno ruko.
Ilgas megztinis buvo jai per didelis, ji jame skendo. Jis sl_p_ jos
liekna kuna užmaskuodamas jo išlinkius ir paversdamas ja i
beforme mase. Man tai patiko ir tuo paciu troškau v_l išvysti
taip jos kuna pabr_žianti vakarykšti m_lyna megztuka... Audinys
tiesiog lipo prie jos traukdamas žvilgsni, hipnotizuodamas,
pabr_ždamas jos gležna kuna... M_lyna spalva tarsi vanduo
sruveno jos kunu...
Bus geriau - daug geriau - jei aš pasistengsiu nukreipti savo

109
mintis nuo jos kuno liniju, buvau labai d_kingas ant jos
kybanciam ilgam megztiniui. Tur_jau vengti galimu klaidu, o
pati didžiausia klaida butu pasinerti i naujo alkio pojucius,
susikaupiant ties jos lupomis... Jos oda... Jos kunu... Suvirp_jau
vien nuo tokiu minciu. Alkis, kokio nejutau jau visa šimtmeti.
Negal_jau sau leisti galvoti apie tai, kaip ja liesciau, nes tai buvo
neimanoma.
Aš ja sulaužyciau.
Bella išl_k_ iš namu taip skub_dama, kad beveik prab_go pro
mano mašina jos nepasteb_dama. O tada ji taip staigiai sustojo,
kad jos keliai užsiblokavo taip garsiai, lyg kas butu užtaises
šautuva. Kai jos žvilgsnis apsistojo ties mano mašina akys
placiai išsipl_t_, krepšys nuslydo žemyn ranka.
Iššokau iš mašinos visai nesistengdamas jud_ti žmonišku
greiciu, ap_jau aplink ir atv_riau jai dureles. Pasistengsiu
daugiau niekada jos nenuvilti ir, kai busime tik dviese, buti
paciu savimi.
Ji tebespoksojo i mane negal_dama patik_ti, lyg prieš jos akis
buciau iš varl_s virtes i princa. O po to nuostaba jos akyse virto i
kažka kita, ir aš daugiau nebebijojau - ar nebesitik_jau - kad per
nakti jos jausmai mano atžvilgiu pasikeit_. Šiluma, jaudulys,
susižav_jimas - visa tai perb_go jos dideles šokoladines akis.
-Ar nor_tum šiandien pasivažin_ti su manimi?- Paklausiau.
Priešingai, nei vakar vakare, ši karta palikau jai pasirinkima.
Nuo šios akimirkos ji visada gal_s pasirinkti.
-Taip, labai,- atsak_ ji ropšdamasi mašinos vidun be jokios
dvejon_s.
Ar kada nors nustosiu didžiuotis tuo, kad ji išsirinko butent
mane? Labai tuo abejojau.
Lyg žaibas apib_gau mašina nekantraudamas prie jos prisijungti.
Ji neparod_ nuostabos mano judesiu greitumu.
Laim_, kuri mane užpludo, kai prie jos atsis_dau buvo tokia
didel_, kokios dar niekada nejauciau. Kad ir kaip besim_gauciau
meile ir supratimu tvyrojusiais musu šeimoje, kad ir kokiomis
pramogomis besižav_ciau šiame pasaulyje, aš dar niekada
nesijutau toks laimingas. Netgi žinodamas, kad taip negerai, kad
visa tai blogai baigsis, aš negal_jau sulaikyti šypsenos savo
veide.
Mano švarkas buvo pakabintas ant jos s_dyn_s atramos. Maciau
kaip ji i ji žvilgtel_jo.
-Atvežiau tau švarka,- pasakiau. Tai buvo mano pretekstas, nors
man jo ir nelabai reik_jo, kad nekviestas užvažiuociau pas ja ši
ryta. Buvo šalta. Ji netur_jo švarkelio. Šis tas riteriško.-
Nenur_ciau, kad peršaltum ar ko nors panašiai.
-Aš nesu tokia trapi,- atsak_ ji žvelgdama man i smakra, lyg
nedristu sutikti mano žvilgsnio. Bet švarka apsivilko anksciau,
nei teko ja paskatinti ar padrasinti.
-Nejaugi?- Sumurm_jau sau po nosimi.
Ji žvelg_ tiesiai i kelia kol aš važiavau mokyklos kryptimi.
Kelioms sekund_ms isivyravo tyla. Tur_jau sužinoti apie ka
sukosi jos mintys šiandien ryta. Tarp musu ivyko tiek daug
pasikeitimu nuo praeito karto, kai šviet_ saul_...
-Kaip, nejaugi šiandien nebus klausimu lavinos?- Nerupestingu
balsu paklausiau.
Ji nusišypsojo atrodydama labai patenkinta, kad prad_jau ta
tema.
-Ar mano klausimai tave erzina?
-Ne taip labai, kaip tavo reakcijos.- Sažiningai atsakiau taip pat
jai nusišypsodamas.
Jos lupu kampuciai nusviro.

110
-Aš blogai reaguoju?
-Ne, tame ir visa problema. Tu taip lengvai su viskuo susitaikai -
tai nenaturalu.- Vis dar n_ vieno riksmo. Kaip tai gal_jo buti
imanoma?- Man labai smalsu, ka tu iš tiesu galvoji.
Žinoma, viskas, ka ji dar_ ar atvirkšciai - nedar_ - žadino mano
smalsuma.
-Aš tau visada sakau tai, ka iš tiesu galvoju.
-Tu perdedi.
Jos dantys v_l prispaud_ lupa. Atrod_, kad ji nepasteb_davo taip
daranti, lyg tai butu nesamoningas refleksas nuo itampos.
-Nelabai.
Vien tu žodžiu pakako, kad mano smalsumas isisiaut_tu. Ka gi ji
gal_jo nuo manes sl_pti?
-Pakankamai, kad išvestum mane iš proto.- Atsakiau.
Ji padvejojo, po to tyliai sumurm_jo:
-Tu nenori to gird_ti.
Tur_jau kuri laika pamastyti, prisiminti visa vakarykšti pakalbi,
kiekviena ištarta žodi, kad rasciau ryši. Gal tai užtruko taip ilgai
tod_l, kad negal_jau isivaizduoti, jog buvo kažkas, ko aš
nenor_ciau iš jos išgirsti. Ir staiga - gal d_l to, kad jos balse, kaip
ir praeita vakara, pasigirdo skausmas - aš supratau. Tik viena
karta aš jos prašiau daugiau man to nesakyti. "Niekada to
nesakyk." Tada aš ja pravirkdžiau...
Ar tai ir buvo jos paslaptis? Ji sl_p_ savo jausmus man? Ar tod_l
faktas, kad aš esu pabaisa, jai buvo nesvarbus? Ji tikrai galvojo,
kad jau v_lu pakeisti jos jausmus?
Neistengiau ištarti n_ žodžio, mano džiaugsmas ir skausmas
buvo pernelyg stiprus, kad gal_ciau išreikšti juos žodžiais,
konfliktas tarp ju pernelyg laukinis, kad gal_ciau rasti išeiti.
Mašinoje buvo tylu, b_go laikas, o aš tik klausiausi jos širdies ir
kv_pavimo.
-O kur like tavo šeimos nariai?- Netik_tai paklaus_ ji.
Giliai ikv_piau priimdamas jos kvapo suteikta skausma pirma
karta su pasitenkinimu suvokdamas, kad pradedu prie jo
priprasti, ir nerupestingai atsakiau:
-Jie išvažiavo Rozali mašina.- Tuo paciu metu pasistaciau savaja
i laisva vieta prie pat Rozali mašinos. Pasistengiau nusl_pti savo
šypsena kai pamaciau jos plat_jancias akis.- Inoringa, ar ne?
-Oho, nieko sau. Kod_l ji važin_jasi su tavim, jeigu turi tai?
Rozali sutiktu su Bellos reakcija... Jeigu tik butu objektyvesn_
Bellos atžvilgiu, kas, ko gero, niekada nenutiks.
-Kaip jau sakiau, tai gana inoringa. O mes šiaip jau stengiam_s
pernelyg nepasirodyti.
-Tik nelabai jums sekasi.- Ištar_ Bella ir pratruko nuoširdžiu
juoku.
Skambus, nerupestingas jos juoko garsas sušild_ mano skruosta
ir suk_l_ begale abejoniu mintyse.
-Tai kod_l šiandien Rozali nutar_ pasirodyti?- Nustebo ji.
-Argi tu dar nepasteb_jai? Šiuo metu aš nusižengiu visoms
taisykl_ms.
Mano atsakymas tur_jo nuskamb_ti gasdinanciau, tod_l Bella,
žinoma, nusišypsojo.
Kaip ir praeita vakara ji nepalauk_ kol jai atidarysiu dureles.
Mokykloje tur_jau pasirodyti normalus - negal_jau jud_ti
pernelyg greitai, kad susp_ciau jas atverti - bet jai teks priprasti
leisti man elgtis mandagiai, ir priprasti prie to labai greitai.
jau taip arti jos, kaip tik drisau, vis ieškodamas bet kokiu
požymiu rodanciu, kad jai tai nepatinka. Du kartus jos ranka
priart_jo prie manosios, bet tuoj pat atsitrauk_. Man pasirod_,
kad ji nor_jo mane paliesti. Mano kv_pavimas patank_jo.

111
-Kod_l jus turite tokias mašinas, jeigu norite likti nepastebimi?-
Beeidama paklaus_ ji.
-Silpnyb_.- Prisipažinau.- Mums visiems labai patinka greitis.
-Asmenyb_s,- sausu tonu sumurm_jo ji.
Ji nepažvelg_ i mane, kad pamatytu mano atsakancia mimika.
"Ne... Negaliu patik_ti. Kaip, po galais, Bella tai sugeb_jo?
Nesuprantama. Ir kod_l?"
Džesikos mekenimas mintyse pasiek_ mano ausis. Stov_dama
pasisl_pusi nuo lietaus po valgyklos stogu, persimetusi per ranka
šilta palta, ji lauk_ Bellos. Iš nuostabos jos akys baig_ išlipti iš
orbitu.
Po akimirkos Bella taip pat ja pasteb_jo. Kai ji pasteb_jo
Džesikos veido išraiška, jos skruostus nudaž_ raudonis.
Džesikos mintys aiškiai atsispind_jo jos veide.
-Ei, Džesika, aciu, kad prisiminei,- pasisveikino Bella. Ji išties_
ranka i palta ir Džesika tyl_dama jai ji padav_.
Tur_ciau buti mandagus su Bellos draugais, kokie jie bebutu.
-Labas rytas, Džesika.
"Oho..."
Džesikos akys išsipl_t_ dar placiau. Buvo keista ir linksma... Ir,
jeigu jau atvirai, šiek tiek nejauku. Budamas šalia Bellos aš
tapau daug švelnesnis. Atrod_, kad daugiau niekas manes
nebebijojo. Jeigu Emmetas išgirs apie tai, visa sekanti šimtmeti
jis iš manes tyciosis.
-Aa... Sveikas.- Išsten_jo ji ir atsisuko i Bella išraiškingu veidu.-
Pasimatysim matematikoje.
"Tur_si viska man papasakoti. Nepriimsiu jokiu atsisakymu.
Detaliu. Noriu visu detaliu! Baisuoklis Edwardas Cullenas!
Gyvenimas tikrai neteisingas."
Bella tvirtai suspaud_ lupas.
-Taip, pasimatysim.
Džesikos mintys sukosi atominiu greiciu kol nueidama ji vis
žvilgciojo tai i Bella, tai i mane.
"Visa istorija. Nesutiksiu su mažiau. Ar praeita vakara jie buvo
suplanave susitikti? Ar jie susitikin_ja? Kaip ilgai tai tesiasi?
Kaip ji gal_jo nuo manes tai sl_pti? Ir kod_l ji nor_tu tai sl_pti?
Tai netur_tu buti šiaip sau nuotykis - ji atrodo rimtai iklimpusi.
Ar cia kas kita? Aš tai sužinosiu. Negaliu likti nesužinojusi.
Ach, Swan... "
Po to jos mintys tapo niuresn_s, bet vis dar sukosi apie Bella.
Maciau, kaip ji isivaizdavo save Bellos vietoje. Ji v_l pasin_r_ i
vulgarias fantazijas.
Taip negal_jo buti. Ir vis tik... Aš to labai nor_jau...
Pats sau neleidau to pripažinti. Kokiais dar blogais budais aš
troškau ivelti Bella i šia istorija? Kuris iš ju taps jos mirties
nuosprendžiu?
Papurciau galva ir pasistengiau atsipalaiduoti.
-Ka tu ruošiesi jai papasakoti?- Paklausiau Bellos.
-Ei...- Išdidžiai atr_ž_ ji.- Maniau, kad tu negirdi mano minciu.
-Negirdžiu,- pažvelgiau i ja labai nustebes, bandydamas suprasti
jos žodžius. Ak, mes ko gero pagalvojome tuo paciu metu apie
ta pati klausima. Hmmm... Man tai patiko.- Kaip bebutu,-
pasakiau,- aš galiu gird_ti josios - ir ji ruošiasi tave
iškamantin_ti.
Bella suzirz_ ir leido mano švarkui nuslysti jai nuo peciu. Iš
karto nesuvokiau, kad ji ruošiasi man ji atiduoti - juk aš to
neprašiau, mane netgi džiugintu, jeigu ji ji pasilaikytu - o po to
nebesp_jau pasiulyti jai pagalbos ji nusivelkant. Ji išties_ man
švarka ir prad_jo vilktis savaji nežiur_dama i mano ištiestas
rankas, trokštancias jai pad_ti. Aš susiraukiau, bet labai greitai

112
pasistengiau susiimti, kol ji nieko nepasteb_jo.
-Taigi, ka ketini jai pasakoti?- Paskatinau ja.
-Gal truputi pad_tum? Ka ji nori sužinoti?
Nusišypsojau ir papurciau galva. Nor_jau sužinoti, ka ji iš tiesu
galvojo.
-Taip nesažininga.
Jos akys prisimerk_.
-Ne, nesažininga yra tai, kad tu viska žinai ir nenori tuo
pasidalinti.
Taip. Jai nepatiko, kai medalis tur_davo dvi puses.
Mes pri_jome jos klas_s duris - tur_jau prisiversti ja palikti. Man
buvo idomu, ka pagalvotu ponia Cop, jeigu aš sukeisciau savo
tvarkarašti ir pereiciau i anglu kalba viena valanda anksciau...
Susikaupk. Aš gal_jau likti sažiningas.
-Ji nori sužinoti ar mes susitikin_jame...- Ištariau labai l_tai.- Ir
ji nori žinoti, ka tu man jauti.
Jos akys buvo placiai atmerktos, ne nustebusios, bet gudrios. Jos
man buvo puikiai iskaitomos. Ji vaidino nekalta.
-Tokios tokel_s,- sumurm_jo,- ka tur_ciau jai atsakyti?
-Hmmm.- Ji visada steng_si išpešti iš manes daugiau, nei
atskleisdavo pati. Susimasciau kaip jai atsakyti. Lengvai nuo
ruko sudr_kusi vieniša jos plauku sruoga nukrito ant peties ir
apsisuko aplink jos kakla, juokingai pasl_pta bjauraus
megztinio. Pažvelgiau i ja... Nužvelgiau kitas pasl_ptas jos kuno
formas...
Aš atsargiai pasiekiau neklusnia sruoga nepaliesdamas jos odos
- rytas buvo pakankamai v_sus ir be mano prisikietimu - ir
nubraukiau ja atgal, kad daugiau neatkreiptu mano d_mesio.
Prisiminiau, kaip Maikas Njutonas liet_ jos plaukus ir nuo tu
prisiminimu mano dantys tvirtai susikando. Tada ji greitai nuo
jo atsitrauk_. Dabar jos reakcija buvo visiškai kitokia. Vietoj to,
kad atsitrauktu, jos akys išsipl_t_, skruostus užpludo raudonis ir
širdis pasileido šuoliais.
Pasistengiau nusl_pti šypsena atsakydamas:
-Aš manau... Tu gali atsakyti teigiamai i pirmaji klausima...
Jeigu neprieštarauji.- Jos pasirinkimas. Visada leisti jai
pasirinkti.- Tai paprasciau nei bet koks paaiškinimas.
-Neprieštarauju.- Sušnibžd_jo ji. Jos širdis vis dar neatgavo
normalaus ritmo.
-O kas d_l antrojo klausimo...- Dabar jau nebeistengiau nusl_pti
šypsenos.- Na, i ji atsakymo aš ir pats pasiklausysiu.
Leisk Bellai tai suvirškinti. Užspaudžiau juoko priepuoli, kai
pamaciau siauba apimant jos veida.
Greitai apsisukau, kol ji dar nesp_jo užduoti kitu klausimu. Man
buvo labai sunku nesuteikti jai visko, ko tik ji nepaprašytu. Ir aš
nor_jau išgirsti jos mintis, ne savasias.
-Pasimatysim per pietu pertrauka,- mestel_jau jai per peti - tik
pretekstas isitikinti, kad ji vis dar žvelg_ i mane placiai
atmerktomis akimis, iš nuostabos praverta burna. Nusisukau ir
nusikvatojau.
Kai _jau savo pus_n mane supo begal_ nustebusiu ir šokiruotu
minciu, žvilgsniu, šokin_janciu nuo nustebusio Bellos veido prie
mano patenkintos išraiškos. Beveik nekreipiau i juos d_mesio.
Niekaip neistengiau susikaupti. Buvo labai sunku perk_lin_ti
p_das leistinu greiciu. Troškau b_gti - tikrai b_gti - taip greitai,
kad tapciau nematomu, taip greitai, kad jausciausi skrendantis.
Viena mano dalis jau skrido.
Ieidamas i savo klase užsimeciau švarka leisdamas mane
apgaubti jos kvapui. Dabar aš degsiu - leisiu kvapui mane
priblokšti - v_liau, kai susitiksime per pertrauka, man bus

113
lengviau buti šalia jos...
Buvo visai neblogai, kad mano mokytoja nebesivargindavo
kviesti manes prie lentos. Šiandien gal_jo buti diena, kai jie
gal_tu mane prigauti - nesusikaupusi ir nerandanti atsakymu. Ši
ryta mano mintys buvo begal_je vietu vienu metu, klas_je s_d_jo
tik mano kunas.
Žinoma, aš steb_jau Bella. Tai jau tampa naturalu - taip iprasta,
kaip ir kv_puoti. Gird_jau jos pokalbi su nusivylusiu Maiku
Njutonu. Ji greitai nusuko pokalbi Džesikos kryptimi ir aš taip
placiai išsiviepiau, kad Robas Sojeris, s_dintis man iš dešin_s,
atšoko ir susmigo i savo k_de.
"Uch... Baisokas."
Na, nors visiškai visko nepraradau.
Pernelyg nesusikaupdamas steb_jau Džesika, ruošiancia savo
klausimus Bellai. Vos vos gal_jau susilaikyti belaukdamas
ketvirtos pamokos, susijaudines, susierzines, lyg maža mergait_
krentanti iš smalsumo.
Tuo paciu metu klausiausi Andželos V_ber.
Nepamiršau d_kingumo, kuri jai jauciau. Visu pirma už tai, kad
ji visada galvojo apie Bella tik gerai ir maloniai, o po to už jos
pagalba vakar vakare. Visa ryta klausiausi jos minciu nor_damas
išgirsti, ko ji troško, rasti buda jai atsid_koti. Buvau tikras, kad
tai bus gana lengva. Kaip ir visi kiti žmon_s ji tur_tu nor_ti
kokio nors užsi_mimo ar žaisliuko. Gal netgi keleto. Aš
anonimiškai jai tai pristatyciau.
Bet Andžela buvo tokia pat paprasta savo mintyse, kaip ir Bella.
Kaip paaugl_ ji buvo keistai patenkinta savo gyvenimu.
Laiminga. Gal tai ir buvo jos neiprasto gerumo priežastis - ji
buvo viena iš tu žmoniu, kurie tur_jo viska, ko nor_jo, ir nor_jo
visko, ka tur_jo? Kai ji nebudavo susikaupusi ties mokytojais
arba savo užrašais, ji galvodavo apie savo broliukus dvynius,
kaip sekanti savaitgali gal_tu nusivesti juos i papludimi,
susitaikydama su ju energingumu su suaugusio žmogaus
kantrybe. Ji dažnai jais rupindavosi nelaukdama jokio
d_kingumo. Tai buvo labai švelnu iš jos pus_s...
Bet n_ trupucio man nepad_jo.
Juk tur_jo buti kažkas, ko ji nor_tu. Aš ir toliau ja steb_siu. Tik
kiek v_liau. Buvo Bellos bendros pamokos su Džesika pradžia.
Aš nežiur_jau kur einu ir automatiškai patraukiau i anglu kalbos
pamoka. Džesika jau s_d_jo pasiruošusi savo vietoje, nekantriai
trepsendama koja ir laukdama Bellos.
Kai atsis_dau i suola savo pamokoje, aš visiškai sustingau.
Tur_jau pats sau priminti retkarciais pasimuistyti. Elgtis kaip
kiti. Tai buvo sud_tinga, aš iš visu j_gu klausiausi Džesikos
minciu. Aš tik_jausi, kad ji tikrai pasistengs ir aš gal_siu beveik
visa laika matyti Bellos veida per jos mintis. Džesikos
trepsenimas dar patank_jo, kai Bella i_jo i klase.
"Ji atrodo... Paniurusi. Kod_l? Gal iš tikro su Edwardu Cullenu
niekas nevyksta? Tai butu tikras nusivylimas. Išskyrus... Tokiu
atveju jis vis dar butu laisvas... Jeigu jis staiga susidom_tu
pasimatymais, aš neprieštarauciau..."
Bellos veidas visai neatrod_ paniures, jis atrod_ nenusiteikes
tardymui. Ji buvo susirupinusi - ji puikiai žinojo, kad aš
klausysiuosi ju pokalbio. Pats sau nusišypsojau.
-Papasakok man viska nuo pradžiu,- pratar_ Džesika kol Bella
dar tebekabino savo švarkeli ant k_d_s atramos. Ji jud_jo labai
l_tai, netgi nenoriai.
"Och, ji tokia l_ta. Gal pereikim iš karto prie pikantišku detaliu."
-Ka tu nori sužinoti?- Paklaus_ Bella atsis_sdama ir
sustingdama.

114
-Kas nutiko vakar vakare?
-Jis nusived_ mane pavakarieniauti ir parvež_ namo.
"O po to? Nagi, juk turi buti dar kažkas! Žinau, kad ji meluoja.
Aš ja išprovokuosiu."
-Kaip tu taip greitai parsiradai namo?
Pamaciau kaip Bella pavart_ akis žiur_dama i Džesika.
-Jis vairuoja kaip paš_les. Aš buvau pašiurpusi iš baim_s.
Ji išspaud_ man skirta šypsena ir aš nesusilaikes garsiai
nusikvatojau pertraukdamas pono Meisono kalba. Pasistengiau
užmaskuoti tai kosuliu, bet niekas klas_je manimi nepatik_jo.
Ponas Meisonas mestel_jo man susierzinusi žvilgsni, bet aš net
nesistengiau prigauti jo minciu, buvau pernelyg susitelkes ties
Džesika.
"Uch... Atrodo, kad ji sako tiesa. Kod_l ji vercia mane viska iš
jos traukti j_ga? Jeigu tai buciau buvusi aš, pasakociau visiems
viska garsiai."
-Ar tai buvo lyg pasimatymas - tu prašei jo tave ten sutikti?
Džesika steb_jo Bellos veida užplustancia nuostaba ir baisiai
nusivyl_ akivaizdžiu jos nustebimu.
-Ne, aš buvau labai nustebusi ji susitikdama,- atsak_ jai Bella.
"Kas cia darosi??"
-Bet šiandien jis tave atvež_ i mokykla.- "Butinai turi buti dar
kas nors."
-Taip, tai taip pat buvo siurprizas, jis pasteb_jo, kad vakar aš
netur_jau švarkelio.
"Tai tikrai visai nejuokinga ir neidomu."- V_l nusivylusi
pagalvojo Džesika.
Man jau prad_jo atsibosti Džesikos klausimu lavina. Nor_jau
išgirsti ka nors, ko dar nežinojau. Tik_jausi, kad ji nebus tokia
nusivylusi, kad praleistu klausimus, kuriu taip laukiau.
-Ar jus kur nors v_l kartu eisit?- Paklaus_ Džesika.
-Jis pasisiul_ nuvežti mane i Sietla šeštadieni galvodamas, kad
mano mašina nedatrauks, Ar tai skaitosi?
"Hmm. Aišku, jis stengiasi gauti pasimatyma... Na, tikiuosi, jis
bent jau ja pasirupins. Jei nieko n_ra iš jos pus_s, tikrai tur_tu
buti kas nors iš jo. Kaip taip gali buti? Bella tikrai išprot_jusi."
-Taip.- Atsak_ i Bellos klausima Džesika.
-Na, tuomet,- pri_jo išvados Bella,- taip.
-Oho... Edwardas Cullenas.- "Patinka jai tai ar ne, bet tai
svarbiausias rodiklis."
-Taip, žinau...- Atsiduso Bella.
Jos balso tonas Džesika paskatino.
"Galu gale, nuskamb_jo taip, lyg ji tik dabar prad_tu suprasti. Ji
turi suvokti..."
-Palauk!- Staiga sušuko Džesika prisimindama savo pagrindini
klausima.- Ar jis tave pabuciavo?
"Taip, prašau, atsakyk man taip. O po to nupasakok kiekviena
sekunde."
-Ne.- Atsak_ Bella nuleisdama akis i savo rankas.- Jis ne toks...
"Velnias. O buciau nor_jusi... Cha, atrodo, ji taip pat nor_tu..."
Aš suvirp_jau. Bella atrod_ tikrai nusiminusi, bet tai negal_jo
buti d_l priežasciu, apie kurias galvojo Džesika. Ji negal_jo to
nor_ti. Tik ne žinodama tai, ka ji žinojo. Ji negal_jo nor_ti
atsidurti taip arti mano dantu. Ji juk žinojo, kad aš turiu iltis.
Sudreb_jau.
-Ar tu manai, kad gal ateinanti šeštadieni?- Nutes_ Džesika.
Bella atrod_ dar labiau sutrikusi, kai atsak_:
-Tikrai tuo abejoju.
"Taip, ji tikrai to nori. Cia jau jai nepasisek_."
Ar tod_l, kad aš žvelgiau i viska per Džesikos nuomone, man

115
pasirod_, jog ji teisi?
Trumpa sekund_s dali mane atitrauk_ mintis, nors tai ir buvo
neimanoma, ka aš pajusciau bandydamas ja pabuciuoti. Mano
lupos, prigludusios prie jos lupu... Šaltis prie šilumos...
O po to ji miršta.
Kruptel_jes papurciau galva ir pasistengiau susikaupti.
-Apie ka jus šnek_jot_s?- "Tu bent su juo šnek_jai, ar jam irgi
reik_jo lyg repl_mis traukti iš taves informacija?"
Aš v_l nusišypsojau. Džesika nebuvo labai toli nuo tiesos.
-Nežinau, Džesika, apie daug ka. Truputi apie anglu kalbos
rašini.
Tiesa sakant, labai mažai. Mano šypsena išplat_jo.
"Nagi, Bella."
-Prašau, Bella, na duok man nors truputi smulkmenu.
Kuri laika Bella mast_.
-Na, gerai. Galiu tau kai ka papasakoti. Tau reik_jo pamatyti,
kaip su juo flirtavo padav_ja - ji tikrai steng_si. O jis i ja
nekreip_ jokio d_mesio.
Kokia keista smulkmena ji nutar_ pasidalinti. Mane nustebino,
kad Bella tai pasteb_jo. Tai buvo smulkmena, negalinti privesti
prie jokiu pasekmiu.
"Idomu."
-Tai geras ženklas. Ar ji buvo graži?
Hmm. Džesika galvojo apie tai daugiau, nei to tik_jausi. Tai, ko
gero, mergaiciu dalykai.
-Labai,- atsak_ Bella,- kokiu dvidešimties ar devyniolikos.
Džesika trumpam nuklydo i prisiminimus apie jos ir Maiko
pasimatyma pirmadieni, kai Maikas pernelyg žvalg_si i
padav_ja, kuri, jos manymu, netgi nebuvo patraukli. Ji
pasisteng_ nustumti prisiminimus i šali, nusl_pti savo
susierzinima ir grižti prie Bellos istorijos.
-Tai netgi dar geriau. Tu jam patinki.
-Ir aš taip manau.- Labai l_tai ištar_ Bella, o aš jau s_d_jau tik
ant savo k_d_s kraštelio vis ar sustingusiu kunu.- Bet sunku
pasakyti, jis toks paslaptingas.
Ko gero aš nebuvau taip akivaizdžiai permatomas ir
nesikontroliuojantis, kaip maniau. Vis tik... Ji juk tokia pastabi...
Kaip ji gal_jo nesuprasti, kad aš esu ja isimyl_jes? Aš perb_gau
mintimis per musu pokalbi ir nusisteb_jau, kaip aš jai to
nepasakiau garsiai? Man atrod_, kad viso musu pokalbio metu
šis suvokimas kab_jo virš musu galvu, kad kiekvienas musu
žodis buvo ištartas tame kontekste.
"Oho. Kaip ji sugeb_jo s_d_ti šalia vyriško gražuolio modelio
pavyzdžio ir paprasciausiai šnek_tis?"
-Nežinau iš kur pas tave tiek drasos, kad pasiliktum su juo
viena,- Pasak_ garsiai Džesika.
Bellos veida perb_go nuostaba.
-Kod_l?
"Kokia keista reakcija. Kaip ji isivaizduoja, ka aš pagalvojau?
-Jis toks...
"Koks butu teisingas žodis?"
-Trikdantis. Aš nežinau, ka gal_ciau jam pasakyti.
"Aš šiandien vos sugeb_jau prisiminti anglu kalba, o juk jis
tepasak_ labas rytas. Aš, ko gero, pasirodžiau visiška idiot_."
Bella nusišypsojo.
-Na, kartais ir aš sutrinku kai jis sukiojasi netoliese.
Ji ko gero taip pasak_, kad Džesika pasijustu geriau. Dar
niekada nemaciau žmogaus, kuris sutriktu mažiau už ja mano
kompanijoje.
-Ak, gerai,- truputi nusiramino Džesika,- jis toks neitik_tinai

116
išdidus.
Staiga Bellos veido išraiška sugriežt_jo. Jos akys sublizg_jo kaip
tais atvejais, kai ji pajusdavo neteisybe. Džesika n_ nepasteb_jo
jos išraiškos pasiketimo.
-Jis turi daug daugiau nei tai,- šaltai atsak_ Bella.
"Oooo. Tai jau kažkur nuves."
-Tikrai? Kaip ka?
Bella trumpam prikando lupa.
-Negaliu tiksliai tai paaiškinti.- Pagaliau sumurm_jo.- Bet jo
išor_ toli gražu neprilygsta jo vidin_ms savyb_ms.- Ji nusisuko
nuo Džesikos ir isižiur_jo i kažka tolimo.
Emocijos, kurias pajutau po jos žodžiu, prilygo toms, kurias
man sukeldavo Karlailo ir Esm_jos mintys, kai jie galvodavo,
kad aš nusipelniau laim_s. Jos buvo panašios, bet daug stipren_s,
visa apimancios.
"Pasilaikyk tai kvailesniems - nieko n_ra geriau už jo veida. O
dar koks kunas, Swan!"
-Negi tai imanoma?
Bella neatsisuko. Ji ir toliau žvelg_ i toli ignoruodama Džesika.
"Normalus žmogus jau butu ištirpes. Gal reik_tu uždavin_ti
paprastesnius klausimus. Lyg kalb_ciau su aukle, haha."
-Taigi, tau jis patinka, ar ne?
Aš v_l buvau isitempes.
Bella atsak_ neatsisukdama i Džesika.
-Taip.
-Turiu omenyje, jis tau tikrai patinka?
-Taip.
"Tik pažiur_k i ta raudoni!"
Žiur_jau.
-Kaip smarkiai jis tau patinka?
Anglu kalbos klas_je gal_jo prasid_ti gaisras, aš jo nebuciau
pasteb_jes.
Bellos veidas dabar buvo skaisciai raudonas - beveik gal_jau
jausti jo karšti per Džesikos mintis.
-Pernelyg smarkiai.- Sušnibžd_jo ji.- Daug labiau, nei jam
patinku aš. Bet cia aš nieko negaliu pakeisti.
"Velnias. Ko ka tik paklaus_ ponas Varneris?"
-Hmm, kuris numeris, pone Varneri?
Buvo labai gerai, kad kol kas Džesika nebegal_jo tardyti Bellos.
Man reik_jo minut_s laiko.
Ka, d_l visu šventu, ta mergait_ sau isivaizdavo? Labiau, nei
jam patinku aš? Iš kur ji sugeb_jo ištraukti tokia nesamone? Aš
cia nieko negaliu pakeisti? Ka tai tur_tu reikšti? Niekaip
negal_jau rasti logiško paaiškinimo jos žodžiams. Jie buvo
praktiškai beprasmiški.
Regis aš nieko nebepaj_giau suprasti. Akivaizdus dalykai,
logiški dalykai kažkokiu budu visiškai persiversdavo pasieke jos
smegenis.
Labiau, nei jam patinku aš. Gal vis tik tur_ciau palaukti
skambucio.
Grieždamas dantimis žiur_jau i laikrodi. Kaip imanoma, kad
nemirtingajam minut_s atrodytu tokios beviltiškai ilgos?
Atidžiai sekiau visa pono Varnerio matematikos pamoka.
Gird_jau daugiau iš jo, nei iš savo pamokos. Bella ir Džesika
daugiau nebesišnek_jo. Bet kartais Džesika užmesdavo aki
Bellos pus_n, ir vienu momentu ji v_l buvo išpilta raudonio be
jokiu akivaizdžiu priežasciu.
Man atrod_, kad pietu pertrauka niekada neprasid_s.
Nebuvau tikras ar Džesikai pavyks išpešti dar kelis klausimus, i
kuriuos troškau žinoti atsakymus, iš Bellos. Ir neapsirikau. Bella

117
buvo greitesn_. Kai nuskamb_jo skambutis, ji greitai pasisuko i
Džesika ir pasak_:
-Per anglu pamoka Maikas klaus_ manes, ar tu ka nors pasakojai
apie pirmadienio vakara.- Jos lupas išlenk_ šypsena. Aš puikiai
ja supratau - geriausia gynyba buvo puolimas.
-Maikas klausin_jo apie mane?- Džesikos mintis nušviet_
džiaugsmas, nebeliko joms iprasto niurumo.- Gal juokauji? Ka
tu jam atsakei?
-Pasakiau jam, kad tu pasakojai, jog buvo labai linksma, ir jis
atrod_ labai patenkintas.
-Pasakyk man tiksliai ko jis klaus_ ir ka tu atsakei.
Man tapo aišku, kad šiandien daugiau naudos iš Džesikos nebus.
Bella placiai šypsojosi lyg jos galvoje suktusi tokios pat mintys.
Lyg ji butu laim_jusi pirma partija.
Na ka gi, palauksiu pietu pertraukos. Aš iš jos išgausiu
atsakymus lengviau už Džesika, tuo buvau tikras.
Man sunkiai sek_si vis nepatikrinti Džesikos minciu per visa
ketvirtaja pamoka. Netur_jau kantryb_s klausytis jos aps_stu
minciu apie Maika. Per pastarasias dvi savaites jis jau prad_jo
išlysti man per gerkle. Gal_jo džiaugtis, kad jis vis dar gyvas. Aš
apatiškai _jau šalia Alis_s per sporto sale. Visada taip
jud_davome, kai tekdavo sportuoti su žmon_mis. Žinoma, ji
buvo mano partner_. Tai buvo pirma diena, kai žaid_me
badmintona. Aš linktel_jau, kai mano raket_ l_tai paliet_
plunksna ir nuskrido kiton pus_n. Buvo tikrai nuobodu. Lauryna
buvo kitoje pus_je, ji nesugeb_jo atmušti. Alis_
nuobodžiaudama žaid_ su savo rakete...
Mes visi nekent_me sporto, ypac Emmetas. Šie žaidimai kirtosi
su jo asmenine filosofija. Šiandien sporto pamoka atrod_
blogiau nei visuomet - aš buvau toks pat susierzines kaip
ir Emmetas.
Treneris sušvilp_ pranešdamas mums pamokos pabaiga kaip tik
tuo momentu, kai aš jau buvau bepratrukstas. Buvau juokingai
jam d_kingas, kad jis steng_si išvengti pietu pertraukos - jis
laik_si r_žimo - stengdamasis dingti iš mokyklos anksciau, nei
po ora pasklis kvapai iš valgyklos. Žinojau, kad jis eis i
užkandine ir užsisakys riebius pietus pats sau pasižad_damas,
kad nuo rytdienos tikrai laikysis r_žimo.
Tai suteik_ man reikiamo laiko, kad pasirodyciau prie
matematikos klas_s anksciau, nei nuskamb_jo skambutis.
"Pasim_gauk,"- pagalvojo Alis_,- "liko pakent_ti tik kelias
dienas. Itariu, kad neperduosi Bellai mano link_jimu."
Prarasdamas kantrybe papurciau galva. Ar mes visi mintyse
esame tokie savimi patenkinti?
"Tiesa, bus saul_tas savaitgalis. Gal nor_tum pakeisti savo
planus."
Linktel_jau neatsisukdamas i ja , eidamas i priešinga puse.
Savimi patenkinti, bet visiškai nenaudingi.
Laukdamas pasir_miau prie sienos šalia jos klas_s. Buvau taip
arti, kad gal_jau gird_ti ne tik Džesikos mintis, bet ir jos garsu
balsa kitoje sienos pus_je.
-Šiandien tu nes_d_si prie stalo kartu su mumis, ar ne?- "Ji
atrodo kažkaip... Nudžiugusi. Galiu lažintis, kad vyksta kažkas
daugiau, nei ji man sak_."
-Nemanau,- atsak_ Bella keistai neužtikrintu balsu.
Negi nebuvau jai pažad_jes, kad valgysime kartu? Apie ka ji
galvojo?
Jos kartu iš_jo iš klas_s ir abi išpl_t_ akis pamaciusios mane. Bet
gal_jau gird_ti tik Džesikos mintis.
"Oho, gražiai elgiasi. Esu tikra, kad vyksta kažkas daugiau nei ji

118
man pasakojo. Gal reik_tu šiandien vakare jai paskambinti. O
gal nereik_tu jos skatinti. Tikiuosi, kad greitai ji jam atsibos.
Maikas mielas, bet..."
-Pasimatysim v_liau, Bella.
Bella _jo šalia manes retkarciais sustodama, vis dar
nepasitik_dama. Jos skruostai buvo nusidaže gražia rausva
spalva.
Dabar jau pakankamai ja pažinojau, kad supraciau, jog už šio
dvejojimo n_ra baim_s. Manau, kad taip elg_si d_l kažkokios
prarajos kuria ji sau isivaizdavo tarp jos jausmu ir manuju.
Labiau nei jam patinku aš. Kažkoks absurdas.
-Labas,- sušnibžd_jau jai.
-Sveikas,- pratar_ ir jos veidas nušvito.
Neatrod_, kad ji nor_tu ka nors pridurti, tod_l sutikau su jos
norais ir iki valgyklos _jome tyl_dami.
O švarkas suveik_ - dabar iškesti jos kvapa buvo šiek tiek
lengviau. Tai buvo tik skausmas, prie kurio jau prad_jau
priprasti. Gal_jau nekreipti i ji d_mesio daug lengviau, nei kada
buciau pagalvojes, kad tai imanoma.
Kol lauk_me eil_je, Bella negal_jo nurimti. Jos pirštai vis žaid_
su užtrauktukais, ji nervingai tryp_ nuo vienos kojos ant kitos. Ji
dažnai žvilgciojo i mane, bet kai pakeldavau akis ji nuleisdavo
savasias lyg susidrov_jusi. Ar tod_l, kad kiti mokiniai mus
steb_jo? Gal ji gal_jo gird_ti ju garsius šnibždesius - šiandien
tiek mintys, tiek žodžiai sukosi apie mus.
O galbut iš mano veido išraiškos ji suprato, kad pateko i b_da.
Ji nepratar_ n_ žodžio kol aš d_jau produktus ant jos pad_klo. Aš
nežinojau, ka ji m_go ( kol kas ), tod_l d_jau visko po truputi.
-Ka tu cia išdarin_ji?- Sušnibžd_jo ji.- Negi tu dedi visa tai man?
Papurciau galva ir parodžiau jai užsakymu lapeli:
-Pus_ bus man.
Ji kilstel_jo viena antaki, bet susilaik_ nuo komentaru kol mes
_jome atsis_sti prie to paties stalo, prie kurio s_d_jome praeita
savaite prieš nevykusi kraujo testo bandyma. Atrod_, kad tai
ivyko daug seniau nei prieš kelias dienas. Dabar viskas buvo
kitaip.
Ji atsis_do prieš mane. Pastumiau pad_kla link jos:
-Imk, ko tau norisi.- Paskatinau.
Ji pasi_m_ obuoli ir parad_jo žaisti juo savo rankose, jos veide
pasirod_ keista išraiška.
-Man smalsu.
Koks siurprizas.
-Ka tu darytum, jei kas nors mestu tau iššuki valgiui?- Paklaus_
ji tyliu balsu, kad aplink s_dintys žmon_s negal_tu musu išgirsti.
Nemirtinguju klausa buvo kitas reikalas, jeigu tik jie klaus_si.
Ko gero, man reik_jo nors kažkiek jiems prasitarti truputi
anksciau...
-Tau visuomet smalsu...- Nusiskundžiau. Och. Na, gerai. Juk ir
anksciau man buvo teke valgyti maista. Tai buvo vaidinimo
dalis. Labai nemaloni dalis.
Pasiekiau ranka artimiausio produkto ir žvelgiau tiesiai jai i akis
atsikasdamas maža kasneli to, kas tai bebutu. Nežiur_damas.
Negal_jau nusp_ti, kas tai buvo. Kažkas riebaus, minkšto ir
atstumiancio, kaip ir visas žmoniu maistas. L_tai pakramciau ir
nurijau stengdamasis išlaikyti lygu veida. Maisto gniužulas
nepatogiai nugarm_jo mano gerkle. Linktel_jau
susimastydamas, kaip reik_s v_liau ji iš ten ištraukti. Šlykštu.
Šokas atsispind_jo Bellos veide. Padariau jai ispudi.
Man kilo noras atsidusti.
-Jeigu kas nors tau mestu iššuki suvalgyti sauja žem_s, juk

119
gal_tum, ar ne?
Ji surauk_ nosi ir nusišypsojo.
-Tiesa sakant, viena karta taip ir nutiko... Nebuvo taip blogai.
Nusijuokiau.
-Kažkod_l nenustebinai.
"Jie atrodo labai intymiai. išraiškinga kunu kalba. Po to Bellai
viska paaiškinsiu. Jis palinkes prie jos taip, kaip ir turi buti.
Jeigu ja domisi. Atrodo, kad domisi. Jis atrodo toks... Tobulas.
Hmm."- Džesika linktel_jo.
Aš pak_liau akis i Džesika - ji nervingai nusisuko kažka
sumurm_dama šalia s_dinciai mergaitei.
"Ne... Geriau jau Maikas. Realyb_, ne fantazija."
-Džesika analizuoja kiekviena mano judesi,- informavau Bella,-
v_liau ji tau smulkiai paaiškins visas detales.
Pastumiau link jos pad_kla - supratau, kad tai buvo pica -
svarstydamas, kaip cia geriau prad_jus. Susierzinimas vis augo
manyje nuolat prisimenant jos žodžius: Labiau nei jam patinku
aš. Ir aš cia nieko negaliu pakeisti.
Ji pasi_m_ gabaliuka tos pacios picos. Mane sužav_jo jos
pasitik_jimas manimi. Be abejo, ji nežinojo, kad aš buvau
nuodingas - bet valgyti ta pati maista jai nepakenks. Vis tik aš
nesitik_jau, kad ji šitaip su manimi elgsis. Lyg aš nebuciau
skirtingas. Ji elg_si, lyg tai butu normalu, visada tik teigiamai.
Prad_siu nuo geriausio.
-Taigi, padav_ja buvo graži, ar ne?
Ji v_l kilstel_jo antaki.
-Tu tikrai nepasteb_jai?
Lyg bet kuri moteris gal_tu nukreipti mano d_mesi nuo Bellos.
V_l absurdiška.
-Ne. Nekreipiau i ja d_mesio. Mano galvoje tuo metu buvo
pernelyg daug minciu.- Viena iš ju buvo apie prie jos kuno
prigludusi m_lyna megztuka...
Tikrai gerai, kad šiandien ji vilk_jo ta baisu megztini.
-Vargš_ mergina,- šypsodamasi atsak_ Bella.
Jai patiko, kad aš nesusidom_jau padav_ja. Labai gerai gal_jau
tai suprasti. Kiek kartu aš isivaizdavau Maika Njutona kartu su
ja biologijos pamokoje?
Negi ji gal_jo nuoširdžiai tik_ti, kad jos jausmai, septyniolikos
trumpu metu vaisius, gal_jo buti stipresni už nemirtingojo aistra,
besikaupusia manyje visa pastaraji šimtmeti?
-Vienas dalykas, kuri tu pasakei Džesikai...- Neistengiau
išlaikyti nerupestingo balso.- Na, jis mane erzina.
Ji staiga per_jo i savigyna.
-Manes nestebina, kad tu išgirdai kažka, kas tau nepatiko. Tu
žinai kas sakoma apie tuos, kas klausosi už duru.
Apie juos sakoma, kad jie niekada neišgirsta gero apie juos
pacius.
-Bet aš tave persp_jau, kad klausysiuosi,- priminiau jai.
-O aš tave persp_jau, kad tu nenor_si žinoti visko, ka aš galvoju.
Ak, ji ir v_l galvojo apie ta akimirka, kai ja pravirkdžiau. Mane
užpludes skausmas ir gailestis paplonino mano balsa.
-Taip, tu persp_jai. Vis tik tu ne visiškai teisi. Aš noriu žinoti,
apie ka tu galvoji - visiškai viska. Aš tik nor_ciau... Kad tu
negalvotum kai kuriu dalyku.
Dar daugiau pusiau melo, pusiau tiesos. Žinojau, kad netur_ciau
nor_ti, jog ji rupintusi manimi. Bet nor_jau. Žinoma, kad
nor_jau.
-Cia tai tikrai didelis skirtumas,- atšov_ ji.
-Kol kas tai nelabai svarbu.
-O kas tada svarbu?

120
Ji palinko link manes, jos ranka pakilo ir apgl_b_ jos kakla.
Pažvelgiau i jos judesi - jis prikaust_ mano d_mesi. Kokia švelni
tur_tu buti jos oda...
Susikaupk, pats sau isakiau.
-Ar tu tikrai galvoji, kad aš tau rupiu labiau nei tu man?-
Paklausiau. Šie žodžiai man pasirod_ juokingi, beveik
neimanomi.
Jos akys išsipl_t_, ji nustojo kv_puoti. Po to ji mirkciodama
nusisuko i šali. L_tai ikv_p_ oro.
-Tu ir v_l tai darai,- sumurm_jo.
-Ka darau?
-Apžavi mane.- Pripažino ji sutikdama mano žvilgsni.
-Ak.- Nebuvau visai tikras, ka tur_ciau daryti šiuo atveju. Ne tai,
kad nebuvau tikras, jog nenor_jau jos apžav_ti. Aš vis dar
neistengiau suvokti, kad gal_jau tai padaryti. Bet tai n_ kiek
nepad_jo musu pokalbio eigai.
-Tai ne tavo kalt_,- paguod_ ji mane,- bet aš nieko su tuo negaliu
padaryti.
-Ar tu ruošiesi atsakyti i mano klausima?- Paklausiau.
Ji isispoksojo i stala.
-Taip.
Tai viskas, ka ji pasak_.
-Taip, tu ruošiesi atsakyti, ar taip, tu tikrai taip galvoji?-
Nekantriai perklausiau.
-Taip, aš tikrai taip galvoju.- Atsak_ ji vis dar nežiur_dama i
mane. Jos balse pasigirdo liudesys. Ji v_l paraudo ir jos dantys
prigludo prie apatin_s lupos.
Staiga aš supratau, kad jai buvo labai sunku tai pripažinti, nes ji
tikrai tuo tik_jo. Ir aš buvau toks pat bailys kaip ir Maikas,
prašydamas jos atskleisti man savo jausmus ir neatskleisdamas
jai savuju. Buvo visiškai nesvarbu, kad aš puikiai žinojau, ka
jauciau. Aš jai to nepasakiau, neturiu jokio pasiteisinimo.
-Tu klysti,- pasakiau. Nor_jau, kad mano balse ji išgirstu
švelnuma.
Bella pažvelg_ i mane placiomis akimis kurios nieko nesak_.
-Tu negali to žinoti,- sušnibžd_jo ji.
Ji galvojo, kad aš neivertinau jos jausmu, nes negal_jau gird_ti
jos minciu. Bet tiesa buvo ta, kad tai ji neivertino manuju.
-Kod_l taip manai?- Nustebau.
Ji v_l žiur_jo i mane, tarp jos antakiu buvo susimetusi raukšlel_,
ji kandžiojo lupa. Jau tukstantaji karta troškau gal_ti išgirsti jos
mintis.
Aš jau susiruošiau maldauti jos, kad atskleistu savo mintis, kai ji
kilstel_jo viršun viena piršta.
-Leisk man pagalvoti.- Papraš_.
Gal_jau pabuti kantrus tol, kol ji surikiuos savo mintis.
Arba gal_jau apsimesti kantriu.
Ji suspaud_ rankas supindama ir išpindama savo pirštus. Kai ji
prabilo, ji vis dar žiur_jo i savo rankas, lyg jos priklausytu kam
nors kitam.
-Na, nekalbant apie akivaizduma,- sumurm_jo ji,- kartais...
Negaliu buti tuo tikra - aš juk nemoku skaityti minciu - bet
kartais atrodo, lyg tu stengtumeisi atsisveikinti kai kalbi apie ka
nors kita.- Ji nepak_l_ akiu.
Ji tai pasteb_jo, kaip gi kitaip. Ar ji suvok_, kad mane cia laik_
tik silpnyb_ ir savanaudiškumas? Ar ji d_l to steng_si mažiau
apie mane galvoti?
-Nuovoku,- iškv_piau. O tada su pasibais_jimu pamaciau
skausma užliejant jos veida. Paskub_jau paneigti jos mintis:
-Vis tik butent tod_l tu ir klysti,- pratariau ir užsikirtau

121
prisimindamas pirmus jos paaiškinimo žodžius. Jie mane
suerzino, nes nebuvau tikras, kad teisingai juos supratau.- Ka
reiškia neskaitant akivaizdumo?
-Na, tu pažiur_k i mane.- Ištar_ ji.
Aš žiur_jau. Tai viskas ka aš paskutiniu metu dariau - žiur_jau i
ja. Ka ji nor_jo tuo pasakyti?
-Aš juk visiškai eilin_, vidutiniška,- paaiškino ji.- Na, išskyrus
visus blogus dalykus, kurie priartina manie prie mirtinu patirciu
ir tai, kad esu tokia nevikri, kad tai beveik neigalu. Ir pažiur_k i
save.- Ji pamosavo ranka ore, lyg aiškintu toki akivaizdu dalyka,
kad net neverta buvo kalb_ti.
Ji galvojo, kad ji eilin_? Ji isivaizdavo, kad aš kažkuo už ja
geresnis? Kieno akimis? Kvailu, ribotu minciu, aklu žmoniu
kaip Džesika ar ponia Cop? Kaip ji gal_jo nesuvokti, kad buvo
pati nuostabiausia... Pati puikiausia... Tie žodžiai netgi per
silpni.
O ji netur_jo supratimo.
-Žinai, tu gana miglotai save isivaizduoji.- Pasakiau.- Aš sutinku
su tuo, kad tu trauki mirtinus nuotykius.- Nusijuokiau be jokio
linksmumo. Man neatrod_ juokingas likimas, kuris sugalvojo ja
medžioti. Bet jos nevikrumas buvo vertas pašaipos. Ar ji
manimi patik_s, jeigu jai pasakysiu, kad ji pati gražiausia - išore
ir vidumi? Gal ja labiau itikins palyginimai. -Tu neisivaizduoji
visu mokyklos vaikinu minciu apie tave pacia pirma diena.
Ah, viltis, jaudulys, ikarštis tose mintyse... Kokiu neitik_tinu
greiciu jos virsdavo i fantazijas. Neimanomas fantazijas, nes ji
n_ vieno iš ju nenor_jo.
Aš buvau tas, kuriam ji pasak_ taip.
Ko gero, mano šypsena buvo pasiputusi.
Jos veidas buvo užlietas nuostabos.
-Netikiu tuo,- ištar_ ji.
-Patik_k manim nors ši karta - tu esi visiška priešingyb_
vidutiniškumui.
Vien jos egzistavimas buvo pakankamas pretekstas pasaulio
sukurimui.
Ji nebuvo pratusi prie komplimentu, gal_jau tai matyti. Dar
vienas dalykas, prie kurio ji paprasciausiai tur_s priprasti. Ji
paraudo ir pakeit_ tema.
-Bet aš neatsisveikinu su tavimi.
-Negi tu nematai? Tai tik irodo, kad aš teisus. Aš labiau tavimi
rupinuosi, nes jei gal_ciau taip pasielgti...- Ar aš kada nors busiu
pakankamai nesavanaudiškas, kad pasielgciau teisingai?
Nesutikdamas pats su savimi papurciau galva. Man reik_s
pasisemti kantryb_s ir stiprumo. Ji nusipeln_ gyvenimo. Ne to,
kuri Alis_ jai numat_. - Jeigu išvykimas yra tai, kas geriausia...-
O tai juk buvo geriausia, ar ne? Nebuvo beprotiško angelo. Bella
man nepriklaus_.- Tuomet aš sužeisiu pats save, kad
apsaugociau tave nuo skausmo, kad tu butum saugi, Bella.
Ištariau tuos žodžius visa savo esybe trokšdamas, kad tai butu
tiesa.
Ji iniršusi žvelg_ i mane. Kažkokiu budu mano žodžiai ja
supykino.
-Ir tu nemanai, kad aš pasielgciau taip pat?- Isiutusi paklaus_ ji.
Tokia isiutusi - tokia švelni ir gležna. Kaip ji gal_tu ka nors
iskaudinti?
-Tau niekada nereik_s priimti tokio sprendimo.- Pasakiau jai
nuliudes d_l tarp musu v_l atsiradusios prarajos.
Ji v_l spoksojo i mane. Pykti jos akyse pakeit_ susirupinimas,
aplink jas susimet_ raukšlel_s.
Šiame pasaulyje buvo kažkas tai blogo ir neteisingo, jeigu

122
kažkas toks geras ir trapus nenusipeln_ angelo sargo, kad
saugotu jos gyvybe.
"Kaip bebutu,"- linksmai pats sau pagalvojau,- "ji bent jau turi
sarga vampyra."
Nusišypsojau, man labai patiko mano paties pretekstas cia likti.
-Žinoma, stengtis išsaugoti tavo gyvybe jau tapo darbas pilnu
etatu, reikalaujantis nuolatinio mano buvimo šalia taves.
Ji taip pat nusišypsojo.
-Šiandien niekas i mane nesik_sino.- Švelniai atsak_.
-Kol kas,- sausai priduriau.
-Kol kas.- Didžiam mano nustebimui, ji su manimi sutiko. Aš
tik_jausi, kad ji atsisakys bet kokios siulomos pagalbos.
"Kaip jis gal_jo? Tas savanaudis asilas! Kaip jis gal_jo šitaip su
mumis pasielgti?"- Spigios, lyg r_žiancios Rozali mintys isiterp_
i musu pokalbi.
-Nusiramink, Rozali,- išgirdau per valgykla atsklidusi Emmeto
balsa. Jo ranka buvo tvirtai apgl_busi jos pecius spausdama ja
prie jo, neleidžiancia jai išsiveržti.
"Atleisk, Edwardai,"- kaltai galvojo Alis_.- "Iš jusu pokalbio ji
suprato, kad Bella žinojo daugiau, nei tur_tu ir... Butu buve dar
blogiau, jeigu nebuciau pasakius jai tiesos. Gali manim
patik_ti."
Suvirp_jau nuo jos žodžius atlyd_jusiu vaizdu, rodanciu kas
butu butu nutike, jeigu Rozali butu sužinojusi tiesa apie tai, kad
Bella žino apie vampyrus, namie, kur ji netur_jo priežasciu
valdytis. Man reik_s pasl_pti savo Astin Martina kur nors už
šalies ribu, jeigu ji nenusiramins iki pamoku galo. Tas mano
mylimos - sudaužytos ir degancios - mašinos vaizdas mane labai
nuliudino, vis tik aš žinojau, kad nusipelniau bausm_s.
Džasperas buvo nedaug laimingesnis.
Su jais susitarsiu v_liau. Man liko ne tiek jau daug laiko buti
kartu su Bella ir aš nesiruošiau švaistyti jo veltui. O girdint
Alis_s balsa aš prisiminiau, kad dar turiu sutvarkyti šiokius
tokius reikalus.
-Aš turiu tau dar viena klausima,- pasakiau stengdamasis
nekreipti d_mesio i Rozali isterija.
-Pirmyn,- tar_ Bella vis dar besišypsodama.
-Ar šeštadieni tau tikrai reikia i Sietla, ar tai buvo tik pretekstas
atsakyti neigiamai visiems tavo gerb_jams?
Ji pasirauk_ prieš man atsakydama.
-Žinai, aš tau vis dar neatleidau už ta istorija su Taileriu. Tai
tavo kalt_, kad jis isivaizduoja privalantis vestis mane i šokius.
-Och, jis vis tiek butu rades proga taves paprašyti - su mano
pagalba ar be jos - aš tik nor_jau pamatyti tavo veida kai tai
nutiks.
Dabar jau nusikvatojau prisimines persigandusia jos veido
išraiška. Niekada, kad ir ka jai bebuciau sakes apie savo siaubo
istorija, jos taip neišgasdinau. Tiesa jos negasdino. Ji nor_jo buti
su manimi. Užsiciklinau.
-Jeigu aš buciau tave pakvietes, ar taip pat butum atsisakiusi?
-Tikriausiai ne,- atsak_ ji,- bet buciau radusi preteksta atsisakyti
v_liau - fiktyvia liga ar išnarinta kulkšni.
Kaip keista.
-Kod_l taip pasielgtum?
Ji papurt_ galva lyg nusivylusi d_l to, kad aš vis dar nesupratau.
-Sp_ju, kad niekada nematei manes per sporto pamoka, kitaip
tikrai suprastum.
Ak.
-Ar tai nebus susije su tuo faktu, kad tu nesugebi pereiti lygiu,
be jokiu kliuciu paviršiumi už ko nors nesuklupdama?

123
-Akivaizdžiai.
-Na, tai ne problema. Visas reikalas tik leistis vedžiojamai.
Trumpute sekund_s dali aš užkaitau nuo minties, kad laikyciau
ja savo gl_byje bešokant, o ji vilk_tu ka nors tikrai lengvo ir
gražaus, nieko panašaus i ši klaiku megztini.
Tobulai aiškiai prisiminiau kiekviena smulkmena, kai jos kunas
prigludo po manuoju, kuomet i ja l_k_ furgonas. Gal_jau
prisiminti ta jausma - stipresni už panika, nevilti ir liudesi. Ji
buvo tokia minkšta ir šilta, lengvai pasiduodama mano
akmeninio kuno šarvams.
Pasistengiau grižti realyb_n.
-Tu niekada man apie tai nemin_jai,- greitai atsakiau jai
užkirsdamas kelia jos argumentavimui apie jos nevikruma, ka,
puikiai maciau, ji buvo nusiteikusi daryti.- Tu rimtai nusiteikusi
l_kti i Sietla, ar tu neprieštarautum, jeigu šeštadieni
numatytum_m ka nors kita?
Gana sukta. Leidau jai pasirinkti vis tik nepalikdamas
pasirinkimo d_l mano buvimo su ja visa diena. Iš mano pus_s tai
nelabai sažininga. Bet praeita nakti aš daviau jai pažada - ir
mane jaudino mintis, kad gal_siu jo laikytis, lygiai taip pat kaip
ir gasdino.
Šeštadieni bus saul_ta diena. Gal_ciau parodyti jai, koks iš tikro
aš buvau, jeigu buciau pakankamai drasus pakelti jos
pasibais_jimui ir pasišlykšt_jimui. Kaip tik žinojau tokia vietele,
kur gal_ciau taip surizikuoti...
-Aš laukiu pasiulymu,- pratar_ Bella,- bet vis tik nor_ciau
paprašyti taves paslaugos.
Beveik teigiamas atsakymas. Ko gi ji gali nor_ti?
-Kokios?
-Ar aš gal_siu vairuoti?
Ar cia pasireišk_ jos humoro jausmas?
-Kod_l?
-Na, daugiausia d_l to, kad kai pranešiau Carliui, jog važiuosiu i
Sietla, jis klaus_ manes ar ten vyksiu viena, ir tuo metu aš ten
ruošiausi viena. Jei jis v_l paklaustu, aš tikriausiai jam
nemeluociau, bet nemanau, kad jis klaus, o palikti savo mašina
kieme sukeltu nereikalingu itarimu. Ir taip pat d_l to, kad tavo
vairavimas mane gasdina.
Aš neišlaikes pavarciau akis.
-Iš visu dalyku, kurie manyje gal_tu tave gasdinti, tave gasdina
mano vairavimas.- Tikrai, jos smegenys veik_ atbulai. Tai mane
jau sl_g_.
"Edwardai."- Skubiai mintyse prabilo Alis_.
Pamaciau save stovinti saul_s apšviestame plote vienoje iš jos
viziju. Ta vieta aš gerai pažinojau, ten ir ruošiausi vežtis Bella -
nedidel_ pieva, kur be manes niekas n_ra iženges. Rami, jauki
vietel_, kur aš gal_jau pabuti vienas, toli nuo bet kokios
gyvenviet_s, kur netgi mano mintys gal_jo pails_ti.
Alis_ taip pat atpažino ta vieta, nes ja jau buvo maciusi vienoje
iš savo viziju ne taip jau seniai, vienoje iš tu baisiu viziju, kurias
ji man parod_ ta ryta, kai išgelb_jau Bella nuo furgono. Jos
vizijoje aš buvau vienas. O dabar buvo labai aišku, kad Bella
buvo ten su manimi. Taigi, aš buvau pakankamai drasus. Ji
žiur_jo i mane, atšvaitu vaivorykšt_ buvo nušvietusi jos veida,
kuriame nebuvo baim_s.
"Tai ta pati vieta..."- Galvojo persigandusi Alis_, jos siaubas
visai netiko prie vizijos. Itampa galbut, bet ne siaubas. Ka tai
reišk_ - ta pati vieta?
O tada aš tai pamaciau.
"Edwardai,"- užprotestavo Alis_.-"Aš ja myliu, Edwardai."

124
Aš nutildžiau jos mintis savo galvoje.
Ji nemyl_jo Bellos taip, kaip aš ja myl_jau. Jos vizija buvo
neimanoma. Klaidinga. Ji buvo kažkuo apakinta, pilna
neimanomu vaizdu.
Nepra_jo n_ pus_ sekund_s. Bella smalsiai žiur_jo i mane
laukdama, ar aš sutiksiu su jos salyga. Ar ji pasteb_jo baim_s
blyksni, ar jis buvo pernelyg greitas jos akims?
Aš susikaupiau ties Bella, ties musu pokalbiu, pasistengdamas
nustumti kuo toliau nuo mano minciu Alise su visomis jos
vizijomis. Jos nenusipeln_ mano d_mesio.
Vis tik nebesugeb_jau išlaikyti žaismingo musu pokalbio tono.
-Tu nenori pasakyti savo t_vui, kad ruošiesi praleisti su manimi
visa diena?- Paklausiau, o mano balsas tapo vis niuresnis.
Mane v_l pasiek_ vizijos, o aš iš visu j_gu v_l pasistengiau
nustumti jas šalin.
-Su Carliu truputis visada yra per daug.- Pasak_ taip, lyg
konstatuotu fakta.- O šiaip jau, tai kur mes ruošiam_s važiuoti?
Alis_ klydo. Visiškai klydo. Nebuvo jokiu šansu, kad taip
nutiks. Tai tebuvo viena iš senu jos viziju, kuri dabar jau
nebegaliojo. Dabar viskas pasikeit_.
-Praneša gražu ora,- pratariau labai l_tai, kovodamas su panika
ir neapsisprendimu. Alis_ klydo. Aš tesiu tai, ka prad_jau, lyg
nieko nebuciau mates.- Tod_l aš stengsiuosi likti tol_liau nuo
žmoniu žvilgsniu, ir tu gal_tum likti su manim... Jeigu to
panor_tum.
Bella iš karto suprato mano žodžiu reikšme - jos akys sublizgo
iš smalsumo.
-Ir tu parodysi man ka tur_jai omenyje, na, kai kalb_jai apie
saule?
Galbut, kaip tai buvo nutike jau begale kartu, jos reakcija ir v_l
bus priešinga tai, kurios tik_jausi. Nusišypsojau iš tos galimyb_s
v_l pasinerdamas i gera nuotaika.
-Taip, bet...- Ji vis dar neatsak_ man teigiamai.- Jeigu tu
nenori... Pasilikti su manimi viena, aš vis tik nenor_ciau, kad tu
važiuotum i Sietla viena. Aš drebu vien pagalvojes, kokios
problemos gali tave užklupti tokio dydžio mieste.
Jos lupos susispaud_. Ji isižeid_.
-Feniksas didenis už Sietla tris kartus vien jau gyventoju
skaiciumi...
-Bet ne Fenikse tau teko susidurti su mirtimi.- Pertraukiau jos
išvedžiojimus.- Tod_l man labiau patiktu, kad tu liktum su
manimi.
Ji gal_tu likti amžinai, ir to vis tiek butu per mažai.
Netur_ciau taip galvoti. Mes netur_jome amžinyb_s.
Prab_gancios sekund_s buvo svarbesn_s nei kada nors anksciau.
Kiekviena sekund_ keit_ ja, kol aš atsisakiau ja liesti.
-Taip jau nutiko, kad aš neprieštarauju tam, kad likciau su tavim
viena.- Pasak_ ji.
Žinoma, kad ne - juk visi jos instinktai buvo blogi.
-Žinau,- linktel_jau,- vis tik tur_tum pasakyti apie tai Carliui.
-Kod_l, d_l visu šventu, aš tur_ciau tai daryti?- Paklaus_ ji ir jos
balse nuskamb_jo išgastis.
Aš žvelgiau i ja nebeistengdamas išlaikyti nuošal_je vizijos, kuri
tiesiog verž_si man i smegenis.
-Kad duotum man menkute priežasti parvežti tave atgal,-
iškv_piau.
Ji privalo padaryti nors tai - palikti nors viena liudininka kaip
užstata mano geram elgesiui.
Kod_l Alis_ taip steng_si mane pribaigti savo vizijomis butent
dabar?

125
Bella garsiai iškv_p_ ir isispoksojo i mane ilgam laikui. Ka ji
mat_?
- Manau, kad aš surizikuosiu.- Pasak_.
Uch! Ar jai suteikdavo koki jauduli rizikavimas gyvybe? Koki
nors adrenalino antpludi, kurio ji troško?
Pažvelgiau i Alise kuri sutiko mano akis lediniu žvilgsniu. Šalia
jos vis dar isiutusi r_kavo Rozali, bet man tai nerup_jo. Leisk jai
sudaužyti mašina. Juk tai tik žaisliukas.
-Gal pašnek_kim apie ka nors kita,- staiga pasiul_ Bella.
Pažiur_jau atgal i ja nusisteb_damas, kaip ji gal_jo taip lengvai
ignoruoti pacius svarbiausius dalykus. Kod_l ji atsisak_ ižvelgti
manyje pabaisa, kuriuo aš buvau?
-Apie ka tu nori kalb_ti?
Ji atidžiau pažvelg_ iš pradžiu i kaire, po to i dešine, lyg
nor_dama isitikinti, ar n_ra pašaliniu ausu. Ji ko gero ruošiasi
grižti prie dar vieno mito apie vampyrus. Akimirkai jos kunas
sustingo, po to žvilgsnis grižo prie manes.
-Kod_l praeita savaitgali tu vykai i kalnus... Medžioti? Carlis
man sak_, kad tai ne pati geriausia vieta pasivaikšciojimams, na,
d_l lokiu.
Taip atsipalaidavusi. Aš kilstel_jau viena antaki.
-Lokiai?- Išspaud_ ji.
Aš kreivai šyptel_jau leisdamas tai minciai pribresti jos galvoje.
Gal po to ji prad_s žvelgti i mane kiek atsargiau. Ar kas nors
gali ja priversti žvelgti i mane atsargiau?
Ji truputi susirauk_.
-Tu žinai, kad dabar ne mešku medžiojimo sezonas?- Griežtai
paklaus_ manes.
-Jeigu atidžiai perskaitytum istatymus, tai jie taikomi tik
šaunamiesiams ginklams.
Kuri laika ji prarado savo veido išraiškos kontrole. Jos burna
placiai prasiv_r_.
-Lokiai?- Negal_dama patik_ti v_l perklaus_ ji, bet veide nebuvo
šoko.
-Emmetas labiausiai m_gsta grizlius,- pasakiau atidžiau
žiur_damas, kaip ji tai suvirškins.
-Hmm.- Sumurm_jo ji. Žiur_dama žemyn pasi_m_ gabaliuka
picos. L_tai ji kramt_ giliai susimasciusi, po to šiek tiek atsig_r_.
-Taigi,- pasak_ pagaliau pakeldama akis,- o ka labiausiai m_gsti
tu?
Ko gero, man reik_jo kažko tai tokio tik_tis, bet aš nesitik_jau.
Bella visuomet buvo idomi, visad sugeb_davo nustebinti.
-Kalnu liutus,- griežtai atsakiau.
-Ak.- Pasak_ visiškai naturaliu balsu. Jos širdis plak_ visiškai
ramiai, lyg mes kalb_tume apie restorano patiekalus.
Puiku. Jeigu jau ji nor_jo kalb_ti taip, lyg visa tai butu pats
normaliausias dalykas pasaulyje...
-Žinoma, mes turime stengtis pernelyg nenusiaubti gamtos
d_sniu su savo medžiokl_mis,- pasakiau lygiu moksliniu balsu,-
mes stengiam_s rasti pernelyg apgyvendintas pl_šrunais vietas -
kaip toli tai bebutu. Apylink_se visuomet pilna stirnu ir briedžiu,
bet kur gi medžiokl_s džiaugsmas?
Ji klaus_si su mandagia veido išraiška, lyg buciau mokytojas,
d_stantis jai pamoka. Nesusilaikiau nenusišypsojes.
-Iš tikro, kur?- Ramiai paklaus_ ji ir pasi_m_ dar gabaliuka
picos.
-M_gstamiausias Emmeto sezonas - ankstyvas pavasaris,- toliau
tesiau pamoka,- jie prabunda iš žiemos miego, tod_l buna daug
irzlesni.
Jau prab_go septyniasdešimt metu, o jis vis dar negal_jo

126
pamiršti pirmos savo kovos.
-Nieko linksmiau už isiutusi grizli,- sutiko Bella linktel_dama
galva.
Negal_jau sulaikyti virpulio kai papurciau galva d_l jos
nelogiškos ramyb_s. Man reik_jo tai suvokti.
-Prašau, pasakyk man, ka tu iš tiesu galvoji.
-Bandau tai isivaizduoti, bet man nelabai išeina,- pasak_ ji ir
tarp jos akiu pagil_jo raukšlel_.- Kaip jus medžiojate meškas be
ginklu?
-Ooo, bet mes turime ginklus.- Pasakiau ir švystel_jau jai
placiausia šypsena. Tik_jausi, kad ji pasitrauks, bet ji vis dar
ramiai tebes_d_jo susikaupusi ties mano žvilgsniu.- Tik ne
tokius, apie kuriuos jie sukur_ medžiokl_s istatymus. Jei kada
matei per televizoriu medžiojanti loki, gali isivaizduoti taip
medžiojanti Emmeta.
Ji pažvelg_ i stalo, kur s_d_jo kiti mano šeimos nariai, puse ir
sudreb_jo.
Pagaliau. Aš nusijuokiau pats iš saves nes žinojau, kad viena
mano dalis troško, jog ji liktu tokia pat ignoruojanti.
Kai ji v_l atsisuko ir isižiur_jo i mane, jos akys buvo gilios ir
patams_jusios.
-Ar tu taip pat panašus i loki?- Paklaus_ beveik šnibžd_dama.
-Labiau i liuta, bent jau jie taip sako.- Atsakiau ir v_l
nerupstingu balsu.- Gal musu pasirinkimas mus atspindi.
Jos lupu kampuciai truputi pakilo.
-Gal.- Pakartojo ji. Po to jos galva pasviro i šona, o akyse
suspindo smalsumas.
-Ar kada nors gal_siu tai pamatyti?
Man nereik_jo Alis_s viziju, kad isivaizduociau ta košmara -
pilnai užteko mano paties vaizduot_s.
-Jokiu budu.- Suurzgiau.
Ji atšoko, jos akys placiai atsimerk_ iš baim_s.
Aš taip pat atsitraukiau, man reik_jo trupucio erdv_s. Ji niekada
to nepamatys, tiesa? Ji niekada n_ trupucio man nepad_s
išsaugoti jos gyvybe.
-Ar man tai butu pernelyg baisu?- Paklaus_ jau v_l lygiu balsu.
Vis tik jos širdis dar tebeplak_ dvigubai greiciau.
-Jeigu butu tik tai, aš tave nusivesciau ten dar ši vakara,-
išspaudžiau pro sukastus dantis,- tau reikia sveikos baim_s
doz_s. Tai tikrai tur_tu tau pad_ti.
-Tuomet kod_l?- Nesuprasdama paklaus_ ji.
Aš niuriai pažvelgiau i ja laukdamas kol ji išsigas. Aš buvau
išsigandes. Gal_jau labai aiškiai isivaizduoti Bella
besisukiojancia netoliese kol aš medžioju.
Jos akyse šviet_ smalsumas ir nekantrumas, nieko daugiau. Ji
nepasiduodama lauk_ mano atsakymo.
Bet musu valanda jau baig_si.
-V_liau,- pasakiau jai pakildamas,- mes pav_luos
Ji apsidair_ aplink lyg nesuvokdama, kad vis dar buvome
valgykloje. Lyg nesuvokdama, kad mes vis dar buvome
mokykloje, o ne kokioje nors jaukioje nuošalioje vietel_je. Aš
puikiai supratau jos jausmus. Man paciam buvo sunku suvokti
visa aplinkini pasauli, kai budavau šalia jos.
Ji greitai pakilo viena karta kluptel_dama ir užsimesdama ant
peties savo krepši.
-Gerai, tuomet v_liau.- Atsak_. Jos akyse blykstel_jo ryžtingas
nusiteikimas.
Ne, ji tikrai viso to nepaliks ramyb_je.
SUNKUMAI
Tyl_dami su Bella _jome i biologijos pamoka. Aš stengiausi

127
sutelkti savo mintis i šia akimirka, i mergaite, einancia šalia
manes, i tai, kas buvo tikra ir tvirta, i viska, kas gal_jo laikyti
mano mintis atokiau nuo nereikšmingu ir jaudinanciu Alis_s
viziju.
Pra_jome pro Andžela V_ber, užtrukusia šalia mokyklos ir
besikalbancia su vaikinu iš matematikos klas_s. Aš atidžiai
klausiausi jos minciu, tik_damasis nusivylimo, bet buvau
nustebintas.
Taigi, vis tik buvo kažkas, ko Andžela nor_jo. Deja, tai buvo
kažkas, ka bus labai nelengva jai išrupinti.
Pajutau keista palengv_jima gird_damas vilties kupinas
Andželos mintis. Mane ap_m_ pojutis, lyg su Andžela šiuo metu
dalintum_m_s giminiškais jausmais, net jei ji to niekada
nesužinos, bet šiuo metu aš ir ta maloni mergait_ tebuvome
vienas ir tas pats asmuo. Mane nuramino žinojimas, kad šiuo
metu aš nebuvau vienintelis išgyvenantis tragiška meil_s istorija.
Širdys dužo aplink mane.
Bet jau sekancia sekunde man_ ap_m_ staigus susierzinimas.
Nebuvo priežasciu, kad Andželos istorija baigtusi tragiškai. Ji
buvo žmoniška, jis buvo žmoniškas, ir ja ap_musios beviltiškos
mintys buvo juokingos, tikrai juokingos palyginus su mano
situacija. Jos kencianti širdis netur_jo prasm_s. Koks
bereikalingas liudnumas, kai nebuvo jokiu priežasciu, kad ji
negal_tu buti kartu su tuo, kurio taip troško. Kod_l ji netur_tu
gauti to, apie ka svajojo? Kod_l nors viena meil_s istorija
negal_tu baigtis laimingai?
Nor_jau padaryti jai dovana. Nusprendžiau, kad duosiu jai tai,
ko ji troško. Žinant tai, ka aš žinojau apie žmoniu prigimti, tai
netgi netur_tu buti labai sunku. Greitai isiveržiau i vaikino,
stovincio šalia jos ir tapusio jos švelnumo objektu mintis, ir
supratau, kad jis netur_tu nieko prieš, bet tur_jo tokiu pat
sunkumu kaip ir ji. Toks pat beviltiškai drovus kaip ir ji pati.
Viskas, ka man reik_s padaryti, tai sukelti jam nora...
Mano galvoje labai lengvai išsirutuliojo planas, dabar jau
šlifavau jo detales. Man prireiks Emmeto pagalbos - prikalbinti
ji man pad_ti buvo iš tikro vienintelis sunkumas. Žmoniu
prigimtimi buvo daug lengviau manipuliuoti nei vampyru.
Aš džiaugiausi, kad radau kaip atsid_koti Andželai. Tai buvo
gana malonus nukrypimas nuo mano paties problemu. Ach,
jeigu manosios butu taip lengvai išsprendžiamos...
Kai su Bella atsis_dome i savo vietas, mano nuotaika jau buvo
žymiai pager_jusi. Gal tur_ciau žiur_ti i visa tai teigiamiau. Gal
musu problemai sprendimas buvo kažkur šalia, kaip ir Andželai
jis buvo po nosimi, tik ji jo nemat_. Gal ir ne visai panašus i
josios... Bet kam tušciai švaistyti laika nevilciai? Negal_jau
prarasti laiko kai kalba _jo apie Bella. Kiekviena sekund_ buvo
svarbi.
Ponas Banneris i_jo i klase vilkdamas sena televizoriu su vaizdo
irašu technika. Tai buvo jo budas mokyti apie genetika - ko jis
labai nem_go - rodant mums filmus ateinancias tris dienas.
"Lorenzo Aliejus" nebuvo pats geriausias filmas, bet visa klas_
pajuto susijaudinima. Nebus užrašu, nebus praktiniu darbu. Trys
laisv_s dienos. Žmon_s džiugavo.
Kaip bebutu, man tai nerup_jo. Aš nesiruošiau skirti d_mesio
niekam, išskyrus Bella.
Šiandien aš neatitraukiau savo k_d_s kuo toliau, nor_damas
palikti sau šiek tiek erdv_s kv_pavimui. Atvirkšciai, atsis_dau
taip arti jos, kaip butu atsis_des bet kuris žmogus. Arciau, nei
mes s_d_jome mašinoje. Pakankamai arti, kad kaire savo kuno
puse jausciau nuo jos sklindancia šiluma.

128
Tai buvo keista patirtis, maloni ir tuo paciu metu erzinanti, bet
man tai patiko labiau nei s_d_ti viso stalo nuotoliu nuo jos. Tai
buvo daug daugiau nei tai, prie o aš buvau prates, ir tuo paciu
metu per mažai. Man vis dar kažko truko. Buvimas taip arti jos
suk_l_ nora buti dar arciau. Kuo arciau jos atsirasdavau, tuo
labiau stipr_jo trauka.
Aš buvau ja apkaltines tuo, kad ji trauk_ pavojus lyg magnetas.
Butent šia akimirka jauciau, kad tai buvo tiesa. Aš buvau
pavojus, ir vos tik leisdavau sau priart_ti prie jos dar vienu
centimetru, kai jos trauka tolygiai stipr_jo.
O tada ponas Banneris išjung_ šviesa.
Buvo keista, kaip smarkiai viskas pasikeit_ nuo šios akimirkos
žinant, kad šviesa netur_jo jokios itakos mano reg_jimui. Vis dar
gal_jau matyti taip pat aiškiai kaip ir anksciau. Kiekviena
smulkmena šioje klas_je vis dar buvo aiški.
Iš kur atsirado ta itampa tamsioje klas_je, kuri man buvo visai
netamsi? Ar taip nutiko tod_l, kad aš žinojau, jog esu vienintelis,
galintis viska aiškiai matyti? Kad mes abu - Bella ir aš - tapome
nematomi kitiems? Lyg mes butume vieni, tik ji ir aš, pasl_pti
tamsos, s_dintys taip arti vienas kito....
Be mano leidimo mano ranka pakilo ir priart_jo prie jos. Tik
paliesti jos ranka, tik laikyti ja manojoje tamsoje. Ar tai bus
tokia jau baisi klaida? Jei mano oda jai nepatiks, ji gal_s
paprasciausiai atitraukti savo ranka...
Greitai atitraukiau ranka paremdamas savo smakra ir tvirtai
sunerdamas pirštus. Jokiu klaidu. Buvau sau pažad_jes, kad
daugiau nepridarysiu jokiu klaidu, kokios nereikšmingos jos
bebutu. Jei laikyciau jos ranka savojoje, prad_ciau trokšti
daugiau - dar vieno nereikšmingo prisilietimo, dar vieno
priartinancio link jos judesio. Gal_jau jau dabar tai jausti.
Manyje augo naujas alkis grasinantis sunaikinti visa mano
savitvarda.
Jokiu klaidu.
Bella apgl_b_ save rankomis, jos pirštai susispaud_ i kumšcius,
lyg jaustusi taip pat, kaip ir aš.
Apie ka tu galvoji? Vos nemiriau iš noro tyliai jai sušnibžd_ti,
bet klas_je buvo taip tylu, kad ir šnibžd_dami negal_jome
kalb_tis.
Prasid_jo filmas truputi nušviesdamas tamsa. Bella žvilgtel_jo i
mane. Ji pasteb_jo, kaip isitempes buvo mano kunas - kaip ir
josios - ir nusišypsojo. Jos lupos lengvai išsilenk_, o akyse
šviet_ šiltas kvietimas.
O gal aš maciau tai, ka nor_jau matyti.
Aš taip pat jai nusišypsojau. Jos kv_pavimas patank_jo ir ji
greitai nusuko savo žvilgsni.
Nuo to pasidar_ tik blogiau. Negird_jau jos minciu, bet staiga
man pasirod_, kad anksciau, kai maniau, jog ji nor_jo mano
prisilietimo, aš buvau teisus. Ji jaut_ ta keista trauka taip pat
kaip ir aš.
Tarp musu kunu oras buvo taip ikaites nuo itampos, kad beveik
l_k_ kibirkštys.
Per visa valanda ji nesujud_jo, stengdamasi sulaikyti savo kuna
nuo menkiausio judesio lygiai taip pat, kaip aš stengiausi su
savuoju.
Paitaikius progai ji v_l žvilgtel_jo i mane ir visa tarp musu
susitelkusi itampa trenk_ man lyg žaibas. Valanda b_go l_tai,
labai l_tai, ir vis tik nepakankamai l_tai. Tai buvo taip nauja, kad
gal_ciau šitaip s_d_ti keleta dienu, kol visiškai išragauciau ši
nauja jausma. Kol b_go minut_s aš ir toliau argumentavau pats
sau, kovodamas viduje su noru ja paliesti ir ieškodamas tam

129
tinkamo preteksto.
Pagaliau ponas Banneris ijung_ šviesa. Ryškioje visus
užliejusioje šviesoje itampa klas_je nuslugo. Bella linktel_jo ir
pasitemp_ ištiesdama prieš save rankas sunertais pirštais. Jai
tur_jo buti nepatogu išs_d_ti tokioje pacioje pozoje visa valanda.
Man buvo lengviau - sustingimas man buvo iprastas.
Sukikenau pamates jos veido išraiška.
-Na, tai buvo gana idomu...
-Hmmm... - numyk_ ji labai gerai suprasdama apie ka aš
kalb_jau, bet to nekomentuodama. Ko tik nebuciau atidaves, kad
gal_ciau išgirsti jos mintis šia akimirka.
Lintel_jau.
Mano norai nieko nekeit_.
-Einam?- Paklausiau pakildamas nuo k_d_s.
Ji prad_jo stotis žiur_dama i mane nepasitikincia veido išraiška,
ištiesusi prieš save rankas, lyg bijotu neišsilaikyti ant koju.
Gal_jau ištiesti jai ranka. Arba gal_jau paliesti jos alkune - labai
švelniai - ir ja sulaikyti. Tai nebutu toks jau baisus
prasižengimas...
Jokiu klaidu.
Ji buvo labai tyli kol mes _jome link sporto sal_s. Tarp jos
antakiu buvo susimetusi gili raukšlel_ - požymis, kad ji buvo
giliai susimasciusi. Aš taip pat buvau giliai susimastes.
Vienintelis prisilietimas prie jos odos jos nesužeis, jau
savanaudiškai galvojau.
Vos gal_jau sulaikyti savo ranka. Tai nebuvo labai sunku, kol aš
save kontroliavau. Mano lieciamieji pojuciai buvo labiau
išvystyti nei žmogaus, aš gal_jau žongliruoti stiklin_mis ju
nesudaužydamas, gal_jau išlaikyti muilo burbula jo
nesusprogdindamas. Kol save kontroliavau...
Bella buvo lyg muilo burbulas - trapus ir trumpalaikis. Laikinas.
Kiek ilgai dar gal_siu pateisinti savo buvima jos gyvenime?
Kiek laiko man dar liko? Ar dar kada nors man pasitaikys proga,
kaip dabar, kaip ši akimirka, kaip ši sekund_? Ji ne visada bus
man ranka pasiekiama...
Bella atsisuko i mane prie sporto sal_s duru ir jos akys išsipl_t_
iš nuostabos pamacius mano veido išraiška. Ji nepratar_ n_
žodžio. Maciau savo atvaizda jos akyse ir aiškiai matoma mano
vidini konflikta. Maciau pasikeicianti savo veida, kai mano
geroji pus_ prarado visa valia.
Mano ranka pakilo anksciau, nei suvokiau ka darau. Be galo
švelniai, lyg ji butu iš trapiausio krištolo, lyg ji butu gležna kaip
muilo burbulas mano pirštai paliet_ jos skruosto oda. Aš degiau
nuo prisilietimo, jauciau jos krauja pulsuojanti po permatoma
oda.
Gana, pats sau isakiau, o mano ranka švelniai nuslydo jos
skruostu. Pakaks.
Buvo pernelyg sunku atitraukti ranka, nejud_ti dar arciau jos nei
jau buvau. Per mano mintis pral_k_ tukstanciai galimybiu,
tukstanciai skirtingu budu ja paliesti. Apvesti jos lupas pirštu
galiukais. Užd_ti plaštaka ant jos smakro. Ištraukti gumute iš jos
plauku ir leisti jiems pasklisti per mano ranka. Mano rankos,
apgl_biancios jos liemeni ir tvirtai prispaudžiancios ja prie mano
kuno.
Gana.
Prisiverciau atsitraukti, truputi atitolti nuo jos. Mano kunas
jud_jo labai nenoriai. Leidau sau žvelgti i ja per kitu mintis
beeidamas šalin, beveik b_gdamas nuo pagundos. Prigavau
Maiko Njutono mintis - jos buvo garsiausios - kai jis steb_jo pro
šali einancia Bella išsiblaškiusiu žvilgsniu, nuraudusiais

130
skruostais. Jis paniurzg_jo ir staiga su neapykanta ištar_ mano
varda savo mintyse. Negal_jau susilaikyti irzliai apie ji
nepagalvodamas.
Mano ranka dilgciojo ir virp_jo. Aš pabandžiau ja pamankštinti,
bet ji vis dar skaudžiai dilgciojo.
Ne, aš jos nesužeidžiau. Bet liesti ja vis tik buvo klaida.
Jauciausi taip, lyg ugnis, ne vien d_l troškulio, deginanti ugnis
butu ap_musi visa mano kuna.
Ar sekanti karta, kai busiu šalia jos, aš gal_siu susilaikyti jos
nepalietes? O jei paliesiu ja viena karta, ar sugeb_siu sustoti?
Daugiau jokiu klaidu. Tvirtai apsisprendžiau. M_gaukis
prisiminimais, Edwardai, ir pasistenk prilaikyti rankas, pats sau
pagalvojau. Tai, arba tur_siu prisiversti išvykti, tik nežinau kaip.
Negal_jau leisti sau trintis aplink ja, jeigu ir toliau viena po kitos
darysiu klaidas.
Giliai ikv_piau ir pasistengiau surikiuoti savo mintis.
Emmetas išdygo šalia manes iš_jes pro anglu klas_s duris.
-Ei, Edwardai,- "Jis atrodo geriau, keistai, bet geriau.
Laimingas."
-Ei.- Ar aš tikrai atrodžiau laimingas? Ko gero, neskaitant
chaoso mano galvoje, aš taip ir jauciausi.
"Pasistenk laikyti liežuvi už dantu, vaiki. Rozali ruošiasi nudirti
tau oda."
Aš linktel_jau.
-Atleisk, kad palikau tave aiškintis su ja viena. Ar pyksti ant
manes?
-Ne, Rozali su tuo susitaikys. Buvo nulemta, kad taip nutiks.-
"Alis_ mat_ jos ateiti..."
Alis_s vizijos buvo paskutinis dalykas, apie kuri šiuo metu
nor_jau galvoti. Žvelgiau tiesiai priešais save kietai sukandes
dantis. Kadangi ieškojau pramogos mano mintys prigavo Beno
Cenio, beeinancio ispanu kalbos link, mintis. Va man proga
padaryti paslauga Andželai V_ber.
Staigiai sustojau pagriebdamas Emmeta už rankos.
-Palauk truputi.
"Kas nutiko?"
-Žinau, kad to nenusipelniau, bet ar padarytum man paslauga?
-Kokia?- Smalsiai paklaus_ Emmetas.
Sulaikes kv_pavima - ir tardamas žodžius taip greitai, kad jeigu
kas nors ir butu išgirdes, vis tiek nebutu suprates - aš jam
paaiškinau savo plana.
Jis sumišes isispoksojo i mane, jo mintys buvo tokios pat
sumišusios kaip ir veido išraiška.
-Taigi,- paskatinau ji,- ar pad_si man?
Jam prireik_ trupucio laiko prieš atsakant:
-Bet kod_l?
-Nagi, Emmetai, o kod_l gi ne?
"Kas tu toks ir ka padarei su mano broliu?"
-Tu gi visuomet skundiesi, kad mokykloje visuomet viskas
nuobodu. Tai butu šiokia tokia pramoga, kaip manai? Galvok
apie tai kaip apie tyrima, žmogiškos prigimties tyrima.
Emmetas ilga laika žiur_jo i mane , po to nusileido.
-Na, žinoma, tai bus šioks toks pokytis. Gerai, sutinku. Pad_siu
tau.
Dabar jau susijaudines pažvelgiau i ji. Man palengv_jo kai
supratau, kad jis eis su manim išvien. Su Rozali visuomet buvo
sunku, bet tur_jau pripažinti, kad už viena dalyka buvau jai
d_kingas. Niekas netur_jo geresnio brolio nei aš.
Su Emmetu nereik_jo net ruošti vaidinimo. Beeinant i klase aš
jam tik išd_sciau savo veiksmu plana.

131
Benas jau s_d_jo savo vietoje prieš mus peržiur_damas savo
namu darbus.
Mes su Emmetu pris_dome ir prad_jome elgtis taip pat, kaip ir
jis. Klas_ vis dar buvo triukšminga, murmesiai nesiliov_, kol
ponia Goff nepapraš_ mokiniu d_mesio. Ji i_jo neskub_dama,
vis dar peržiurin_dama kitos klas_s mokiniu darbus.
-Taigi,- pratar_ Emmetas šiek tiek per garsiai, kad tai butu skirta
tik man,- ar tu jau pakvietei Andžela V_ber i pasimatyma?
Iš Beno pus_s sklindanciu lapu šlam_jimas staiga liov_si ir jis
susitelk_ ties musu pokalbiu.
"Andžela? Jie kalba apie Andžela?"
Puiku. Jis susidom_jo.
-Ne.- Atsakiau l_tai papurtydamas galva lyg gail_damasis.
-Kod_l ne?- Toliau improvizavo Emmetas.- Ar tu bijai?
Pažvelgiau i ji susiraukdamas.
-Ne, gird_jau, kad ji domisi kažkuo kitu.
"Edwardas Cullenas ruoš_si kviesti Andžela i pasimatyma?
Bet... Ne. Man tai nepatinka. Nenoriu, kad jis trintusi šalia jos.
Jis... Jai netinka. Nesaugus..."
Nesitik_jau iš jo pus_s riteriškumo ar apsaugos instinktu. Labiau
nor_jau pavydo. Bet tiks ir tai.
-Ir tai tave sustabdys?- Paklaus_ Emmetas toliau
improvizuodamas.- Nesiruoši d_l jos pakovoti?
V_l pasiraukiau iš Emmeto minciu, bet pasistengiau jomis
pasinaudoti.
-Klausyk, man atrodo, kad tas Benas tikrai jai patinka.
Nesiruošiu švaistyti laiko jai perkalb_ti. Yra daug kitu
mergaiciu.
Oras Beno pus_je isielektrino.
-Kas toks?- Perklaus_ Emmetas laikydamasis musu plano.
-Mano biologijos partner_ sak_, kad tai vaikis, pavarde Cenis.
Nesu tikras, kad žinau, kas jis toks.
Pasistengiau nusl_pti savo šypsena. Tik išdidieji Cullenai gal_jo
apsimesti, kad nepažista visu mokiniu šioje mažoje mokykloje.
Beno galvoje sukosi šokiruotos mintys.
"Aš? Prieš Edwarda Cullena? Bet kod_l tur_ciau jai patikti?"
-Edwardai,- jau tylesniu balsu pasak_ Emmetas mestel_damas
žvilgsni Beno pus_n,- jis tiesiai prieš tave.- Pasak_ taip l_tai ir
akivaizdžiai, kad bet kuris žmogus gal_jo išskaityti iš jo lupu.
-Och...- Sumurm_jau.
Pasisukau savo k_d_je ir pažvelgiau tiesiai i berniuka. Trumpa
sekunde jo juodos akys, pasl_ptos akiniu, buvo išsigandusios, po
to jis sustingo ištiesindamas pecius ir drasiai sutiko mano tirianti
žvilgsni. Jo smakras pakilo ir oda nusidaž_ pykcio raudoniu.
-Aha.- Arogantiškai leptel_jau nusisukdamas i Emmeta.
"Jis mano esantis geresnis už mane. Bet Andžela taip negalvoja.
Aš jam irodysiu..."
Nuostabu.
-Ar tu man nesakei, kad ji eina i šokius su Jorkiu?- Paklaus_
Emmetas pabr_ždamas pavarde vaikino, kuri visi laik_ baisiai
nerangiu.
-Atrodo, kad tai buvo bendras nuosprendis,- pasakiau
nor_damas, kad Benui neliktu jokiu neaiškumu.- Andžela labai
drovi. Jeigu B - na, tas vaikis - neišdris jos pakviesti, ji pati
niekada jo nepaprašys.
-Tau gi patinka drovios mergait_s,- toliau improvizavo
Emmetas. "Ramios mergait_s. Tokios kaip... Hmm, nežianu.
Bella Swan?"
Pažvelgiau i ji.
-Butent.

132
Po to nutariau grižti prie musu vaidinimo.
-Galbut Andželai atsibos laukti, tuomet aš pakviesiu ja i šokius.
"Ne, nekviesi."- Atsitiesdamas savo k_d_je pagalvojo Benas.-
"Na ir kas, kad ji už mane aukštesn_. Jeigu jai tai nerupi, kod_l
tur_tu rup_ti man? Ji pati gražiausia, protingiausia ir
maloniausia mergait_ šioje mokykloje. Ir ji nori manes..."
Tas Benas prad_jo man patikti. Jis atrod_ nekvailas ir gana geras
žmogus. Galbut netgi vertas tokios mergait_s kaip Andžela.
Ispyriau po stalu Emmetui kai ponia Goff atkreip_ klas_s
d_mesi.
"Gerai jau, sutinku, kad buvo gana linksma."- Pagalvojo
Emmetas.
Nusišypsojau pats sau. Man patiko, kad sugeb_jau privesti viena
meil_s istorija prie laimingos pabaigos. Buvau isitikines, kad
Benas laikysis savo plano ir džiaugiausi, kad gal_jau atsid_koti
Andželai. Mano skola buvo išmok_ta.
Kokie kvaili buvo žmon_s, leisdami laimei praeiti taip arti.
Pasisekes mano planas pak_l_ man nuotaika. V_l nusišypsojau
besis_sdamas i savo k_de ir pasiruošdamas linsmintis. Juk
Bellos kalt_, kad per pietu pertrauka užsimin_, kad niekada
nemaciau jos sportuojant. Lengviausia buvo prigauti Maiko
mintis - jos savo garsumu išsiskyr_ iš visu sporto sal_je r_kusiu
balsu. Per paskutines kelias savaites jo mintys man tapo
pernelyg gerai atpažistamos. Linktel_damas nusprendžiau i
viska žvelgti jo mintimis. Bent jau gal_jau buti tikras, kad jis
nepaleis Bellos iš akiracio.
Išgirdau ji kaip tik laiku - jis siul_si Bellai buti jos badmintono
partneriu. Kai jis jai tai pasiul_, per jo mintis perb_go visi
imanomi parteryst_s budai. Mano šypsena užgeso, žandikauliai
susirakino ir aš tur_jau sau priminti, kad nužudyti Maika
Njutona buvo ne pati geriausia id_ja.
-Aciu, Maikai. Žinai, tu neprivalai to daryti.
-Nesirupink, pasistengsiu nesipinti tau po kojomis.
Jie pasikeit_ žvilgsniais ir begal_ nelaimingu nutikimu - žinoma,
visi susije su Bellos nerangumu - perb_go Maiko mintis. Iš
pradžiu Maikas žaid_ vienas kol Bella stov_jo prie galin_s
linijos keistai laikydama savo rakete, lyg tai butu buves
pavojingas ginklas. Po to treneris kažka sulojo savo balsu
liepdamas Maikui leisti žaisti ir Bellai.
"Uuch..."- Pagalvojo Maikas, kai Bella linktel_jo ir pa_jo
pirmyn nerangiai laikydama rakete.
Dženifer_ Ford švystel_jo rakete prieš Bella mintyse matydama
plunksnos skrydžio trajektorija. Maikas pajud_jo vienu metu su
Bella smarkiai užsimodamas ir mesdamasis i prieki, kad
išsaugotu savo taška.
Dabar jau susirupines žvelgiau i Bellos raket_s trajektorija.
Gana savimi pasitikinciu žestu Bella tiksliai pataik_ i plunksna,
bet po to jos raket_ linktel_jo atgal smarkiai trinktel_dama jai i
galva ir atsimušdama i Maiko ranka. Pasigirdo keistas garsas.
"Ai. Ai. Skauda... Ko gero, liks m_lyn_."
Bella laik_si susi_musi už galvos. Man buvo labai sunku likti
s_d_ti savo vietoje žinant, kad jai skaud_jo. Bet ka gal_ciau
padaryti budamas vietoje? Ir tai neatrod_ labai rimta. Dvejojau
ja steb_damas. Jeigu ji sugalvotu žaisti toliau, aš rasiu
atsiprašyma išeiti ir ištraukti ja iš tos pamokos.
Treneris nusijuok_.
-Atleisk, Njutonai. Ta mergait_ tikra katastrofa. Netur_ciau
statyti kitu mokiniu i pavoju.
Jis atsuko nugara ir prad_jo susikaupes žiur_ti i kitas komandas,
tod_l Bella gal_jo ramiai atsis_sti.

133
"Ak..."- V_l pagalvojo Maikas trindamasis ranka.
-Ar tau viskas gerai?
-Taip, o tu?- Nurausdama paklaus_ Bella.
-Manau, išgyvensiu.- "Nenoriu verkšlenti kaip mergiot_. Bet, po
galais, tikrai skauda."
Maikas apsuko dideli rata mankštindamas ranka.
-Aš gal geriau pas_d_siu,- pasak_ Bella. Jos veide labiau
išryšk_jo nejaukumas ir g_da nei skausmas. Gal Maikui teko
skaudžiausia dalis. Tik_jausi, kad tai buvo dalis tiesos. Ji bent
jau daugiau nebežaid_. Ji labai atsargiai laik_ už nugaros rakete
pilnu atgailos žvilgsniu... Man ir v_l teko užmaskuoti savo juoka
kosuliu.
"Kas tokio juokingo?"- Smalsavo Emmetas.
-Papasakosiu v_liau,- sušnibžd_jau.
Bella i žaidimu aikštele daugiau nek_l_ kojos. Treneris visiškai
ja ignoravo leisdamas Maikui žaisti vienam.
Pamokos gale aš greitai atsakiau i klausimus ir ponia Goff leido
man pasišalinti anksciau. Kol _jau per mokyklos kiema vis dar
atidžiai klausiausi Maiko. Jis nusprend_ pakalb_tu su Bella apie
mane.
"Džesika prisiekin_ja, kad jie sustikin_ja. Kod_l? Kod_l jis
tur_jo ja iš manes paveržti?"
Jis neisteng_ suvokti tikro fenomeno - kaip ji gal_jo pasirinkti
mane?
-Taigi...
-Taigi ka?- Nustebo ji.
-Tu ir Cullenas, ar ne...- "Tu ir baisuoklis. Na, jeigu tau taip
svarbu susirasti turtinga..."
Sugriežiau dantimis d_l jo piktu išvadu.
-Maikai, tai ne tavo reikalas.
"Ginasi. Taigi tai tiesa. Prastai."
-Man tai nepatinka.
-Tau ir netur_tu,- atkirto ji.
"Kod_l ji nemato, koks jis keistas? Kaip ir jie visi. Tai, kaip jis i
ja žiuri."
-Jis žiuri i tave taip, lyg... Lyg gal_tu tave suvalgyti.
Sustingau belaukdamas jos atsakymo.
Jos veidas skaisciai nuraudo, o lupos tvirtai susispaud_ lyg
sulaikytu kv_pavima. O po to iš jos burnos išsiverž_
prunkštel_jimas.
Nuostabu. Dabar ji iš manes juok_si.
Maikas suirzes nusisuko ir patrauk_ persirengti.
Aš šliaužiau pagal sporto sal_s siena stengdamasis suimti save i
rankas.
Kaip ji gal_jo juoktis iš Maiko sp_jimu - taip nerupestingai, kad
prad_jau galvoti, jog Forksas tampa tikrai keistas. Kod_l ji turi
juoktis iš sp_jimo, kad aš galiu ja užmušti, kai ji puikiai žinojo,
kad taip gali nutikti? Kas tame juokingo?
Kas su ja buvo negerai?
Ar ji tur_jo juoda humoro jausma? Ta mintis apie jos charakteri
nesugadino man nuotaikos, bet kaip gal_jau buti tikras? O gal
mano sapnas apie angela buvo tikras tod_l, kad ji netur_jo jokio
baim_s jausmo? Drasi - tai buvo vienas iš ja apibudinanciu
žodžiu. Kiti gal_jo sakyti - kvaila, bet aš žinojau, kokia ji buvo
protinga. Vis tik kokia bebutu priežastis, tas baim_s nebuvimas
ar keistas humoro jausmas neišeis jai i gera. Ar d_l to keisto
baim_s nebuvimo ji nuolat papuldavo i b_da? Gal jai manes cia
reik_s amžiams?
Vien nuo tos minties mano nuotaika pakilo.
Jeigu tik gal_ciau valdytis, buti jai saugus, gal ir istengciau save

134
itikinti cia pasilikti.
Jos peciai buvo kilstel_ti, dantys v_l liet_ apatine lupa - nerimo
požymis - kai ji iš_jo pro sporto sal_s duris. Bet vos tik ji mane
pamat_ jos peciai atsipalaidavo ir veide pasirod_ plati šypsena.
Tai buvo tobulai taiki veido išraiška. Ji _jo šalia manes n_ kiek
nedvejodama, tik retkarciais stabtel_dama, kai jos kuno karštis
pernelyg prie manes priart_davo.
-Labas,- sušnibžd_jo.
Ir v_l laim_, kuria pajutau ta akimirka, buvo su niekuo
nepalyginama.
-Sveika,- atsakiau ir, negal_damas susilaikyti nuo geros
nuotaikos antpludžio, priduriau:
-Kaip sek_si sportuoti?
Jos šypsena prigeso.
-Puikiai.
Ji tikrai prastai melavo.
-Tikrai?- Paklausiau nor_damas išgauti daugiau. Ar jai
skaud_jo? O tada pasigirdo garsios Maiko mintys nukreipdamas
mano d_mesi.
"Nekenciu jo. Nor_ciau, kad jis numirtu. Tikiuosi, kad jis nul_ks
su savo išblizginta mašina nuo kokio skardžio. Kod_l jis negali
paprasciausiai jos palikti ramyb_je? Likti su panašiais i ji -
baisuokliais?"
-Kas?- Paklaus_ Bella.
Mano akys v_l susitelk_ ties jos veidu. Ji pažvelg_ i nueinanti
Maika ir v_l i mane.
-Njutonas pradeda tikrai mane nervinti,- prisipažinau.
Jos šypsena pradingo, burna prasiv_r_. Ji, ko gero, buvo
pamiršusi apie mano galia ja matyti pastaraja valanda. Arba ji
tik_josi, kad daugiau to nebedarysiu.
-Tu juk neprad_jai ir v_l šnipin_ti?
-Kaip tavo galva?
-Tu neitik_tinas!- Piktai sušnypšt_ ji, po to apsisuko ir piktai
nužingsniavo per aikštele. Jos oda tamsiai nuraudo - ji g_dinosi.
Aš taikiai _jau šalia jos tik_damasis, kad jos pyktis greitai
praeis. Iprastai ji gana greitai man atleisdavo.
-Tai tu užsiminei, kad aš nebuvau mates taves žaidžiant,-
pasiaškinau.- Tai sužadino mano smalsuma.
Ji surauk_ antakius nieko man neatsakydama.
Po to ji staigiai sustojo pusiaukel_je link mano mašinos
pasteb_jusi jaunu vaikiu buri, susispietusi aplink.
"Nor_ciau žinoti, kaip greitai galima ja važiuoti..."
"Tik pažiur_k i tuos pedalus. Tokius maciau tik žurnaluose..."
"Gražus išlinkimai..."
"Žinoma, ir aš nor_ciau tur_ti besim_tancius šešiasdešimt
tukstanciu..."
Štai kod_l buvo geriau, kai Rozali ja važin_davosi tik po
užmiesti.
Aš prasiskyniau tarp vaikinu kelia iki savo mašinos. Kiek
padvejojusi Bella pasek_ mano pavyzdžiu.
-Inoringa...- Sumurm_jau belipdamas i mašina.
-Kokia tai mašina?- Steb_damasi paklaus_ Bella.
-M3.
Ji susirauk_.
-Aš nekalbu Mašina ir vairuotojas kalba.
-Tai BMW.- Pavarciau akis ir susikaupiau ijunges atbulini b_gi,
kad nepertrenkciau kokio vaikio. Mano žvilgsnis susikirto su
keleto iš ju, nenor_jusiu pasitraukti man iš kelio. Puse sekund_s
tetrukes mano žvilgsnis juos itikino.
-Ar tu vis dar pyksti?- Paklausiau. Jos kakta jau išsilygino.

135
-Taip.- Trumpai atkirto ji.
Linktel_jau. Gal man nereik_jo jai to priminti. Pamaniau, kad
gal_ciau pasiekti atleidimo.
-Ar tu man atleisi, jeigu aš atsiprašysiu?
Kuri laika ji mast_.
-Gal... Jeigu tai bus nuoširdu.- Nusprend_.- Ir jeigu pažad_si
daugiau taip nedaryti.
Nesiruošiau jai meluoti, bet nebuvo jokiu šansu, kad su tuo
sutikciau. Gal tur_ciau jai pasiulyti kitokius mainus.
-Ka tu atsakytum i tai, jeigu aš buciau nuoširdus ir leisciau tau
vairuoti šeštadieni?- Vien jau isivaizduodamas tai pašiurpau.
Kol ji mast_ apie nauja galimybe tarp jos akiu ir v_l pasirod_
raukšlel_.
-Sutarta.- Ištar_ po kurio laiko.
O dabar d_l mano atsiprašymo... Iki šiol aš niekada nesistengiau
Bellos apžav_ti, bet dabar man atrod_ labai tinkamas tam
momentas. Isižiur_jau giliai jai i akis išvažiuodamas iš aikštel_s
ir vis saves klausdamas, ar teisingai elgiuosi. Prakalbau paciu
itikinamiausiu balsu:
-Tuomet aš labai atsiprašau, kad tave nuliudinau.
Jos širdis pasileido šuoliais, kv_pavimas patank_jo. Ji placiai
atv_r_ akis.
Nusišypsojau. Berods tai suveik_ visai neblogai. Žinoma, man
buvo labai sunku atitraukti žvilgsni. Ji taip pat mane apžav_jo.
Buvo labai gerai, kad šita kelia žinojau mintinai.
-Ir aš pasirodysiu prie tavo duru ankstu šeštadienio ryta,-
priduriau.
Ji sumirkciojo ir papurt_ galva, lyg stengdamasi sutelkti mintis.
-Hm.- Sumurm_jo ji.- Carlis nesupras, jeigu ras kieme
nepažistama Volvo.
Ak, kaip menkai ji vis dar mane pažinojo.
-Aš nesiruošiau pasirodyti su mašina.
-Kaip...- Prad_jo klausti.
Aš ja pertraukiau. Butu pernelyg sud_tinga paaiškinti praktiškai
neparodžius. Dabar ne pats geriausias momentas.
-Nesirupink d_l to. Aš busiu vietoje, be mašinos.
Ji palenk_ galva i šona ir viena akimirka man pasirod_, kad ji
mane kamantin_s, bet po to ji persigalvojo.
-Ar dabar jau v_liau?- Paklaus_ primindama man musu nebaigta
pokalbi vagykloje. Ji per_jo nuo vieno sud_tingo klausimo prie
kito, n_ kiek ne lengvesnio.
-Manau, kad taip.- Nenor_damas pripažinau.
Sustojau prieš jos namus itemptai mastydamas, kaip gal_ciau jai
paaiškinti... Neiškeldamas paviršiun mano pabaisos prigimties,
neišgasdindamas jos. O gal tai nebuvo gerai? Sumenkinti savo
baisuma?
Ji lauk_ nutaisiusi tokia pat mandagia veido išraiška kaip ir per
pietus. Jeigu nebuciau toks susirupines jos ramumas sukeltu
man juoka.
-Ir tu vis dar nori sužinoti, kod_l negal_tum pamatyti manes
medžiojant?- Paklausiau.
-Tiesa sakant, mane labiau sudomino tavo reakcija.
-Aš tave išgasdinau?- paklausiau budamas tikras, kad ji tai
paneigs.
-Ne.
Stengiausi nenusišypsoti, bet man nepavyko.
-Atsiprašau, kad gasdinu tave.- Mano šypsena nuvyto ir laikinas
geros nuotaikos pojutis pradingo.- Tiesiog vien jau isivaizduoti
tave ten... Kol mes medžiojame...
-Tai butu taip blogai?

136
Mano fantaziju man buvo per daug, Bella, tokia trapi
negailestingoje tamsoje... Aš pats, visai nebesivaldantis...
Pasistengiau išginti jas iš galvos.
-Be galo.
-Kod_l?
Aš giliai ikv_piau trumpam susitelkdamas i deginanti troškuli.
Jausdamas ji, valdydamas ji, irodydamas sau savo susivaldyma.
Jis niekada nebepaims viršaus - bent jau stengiausi save tuo
itikinti. Ji bus saugi su manimi. Žvelgiau i art_jancius debesis ju
nepasteb_damas, trokšdamas patik_ti, kad gal_ciau susivaldyti,
jeigu ji atsirastu mano medžiokl_s perimetre kai pajusciau jos
kvapa...
-Kai mes medžiojame, mes visiškai atsiduodame savo
jutimams...- Ištariau gerai apgalvodamas kiekviena žodi.- Mes
nebepasikliauname savo mintimis. Ypac susitelkiame ties uosle.
Jeigu tu atsidurtum netoliese, kai aš visiškai saves
nekontroliuociau...
Mane ap_m_ agonija nuo to vaizdo. Aš papurciau galva - tai ne
tik gal_tu ivykti, tai tikrai ivyktu.
Klausiausi jos širdies plakimo, po to ramiai atsisukau pažiur_ti
jai i akis.
Jos veidas ir akys buvo labai rimti. Jos lupos buvo truputi
susiraukusios, sp_jau, kad d_l rimto mastymo. Bet rimto d_l ko?
Jos pacios saugumo? Mano susierzinimo? Spoksojau i ja
stengdamasis iminti jos mislinga veido išraiška.
Ji taip pat žvelg_ i mane. Jos akys buvo placiai atvertos,
vyzdžiai išsipl_t_, nors apšvietimas nepakito.
Mano kv_pavimas pagreit_jo ir staiga tyla mašinoje tapo labai
slegianti, kaip ir per tamsia biologijos pamoka. Tarp musu v_l
nusistov_jo pulsuojanti itampa, mano troškimas ja paliesti ir v_l
tapo stipresnis už troškuli.
Nuo isielektrinusio oro pasijutau taip, lyg mano pulsas butu
atgijes. Mano kunas prisipild_ juo. Lyg v_l buciau tapes
žmogumi. Labiau už viska pasaulyje troškau pajusti jos lupu
šiluma ant manuju. Viena trumpa akimirka troškau rasti j_gu
kontrolei, kad gal_ciau pasislinkti link jos, paliesti savo lupomis
jos oda...
Ji trukciojamai ikv_p_ ir aš tik tuo metu suvokiau, kad kai mano
kv_pavimas pagreit_jo, josios visiškai sustojo.
Užmerkiau akis stengdamasis pertraukti tarp musu atsiradusi
ryši.
Daugiau jokiu klaidu.
Bellos gyvenimas buvo lyg tukstanciai trapiu cheminiu reakciju,
galintis nutrukti bet kuria akimirka. Ritmiškas jos kv_pavimas,
ikv_piamas oras jai gal_jo buti gyvenimu kaip ir tapti mirtimi.
Jos trapi širdis gal_jo liautis plakusi d_l tiek daug atsitikimu, d_l
ligu... Arba d_l manes.
Aš tik_jau, kad bet kuris mano šeimos narys padarytu bet ka,
kad gal_tu grižti i gyvenima, jeigu gal_tu iškeisti nemirtinguma i
mirtinguma. Bet kuris iš musu pereitu ugni, kad tai gautu.
Sutiktu degti ugnyje tiek dienu ar amžiu, kiek reik_tu.
Daugelis musu ras_s atstovu iškeldavo nemirtinguma virš viso
kito. Buvo netgi žmoniu, kurie to ieškojo, apeidavo landynes
ieškodami to, kuris suteiktu jiems tamsia dovana...
Ne mes. Ne musu šeima. Mes atiduotume bet ka, kad taptume
žmon_mis.
Bet n_ vienas iš musu niekada taip beviltiškai to netroško, kaip
dabar troškau aš. Žvelgiau i mažycius lašelius taip, lyg jie gal_tu
parodyti man išeiti pasl_pta lange. Itampa nenuslugo ir man teko
susikaupti, kad nulaikyciau savo rankas ant vairo.

137
Mano dešin_ ranka ir v_l prad_jo skausmingai dilgcioti nuo
ankstesnio prisilietimo prisiminimo.
-Bella, manau, kad tau jau laikas eiti i vidu.
Pirma karta ji pakluso: nekomentuodama, išlipdama iš mašinos
ir užtrenkdama dureles. Ar ji pajuto sklandanti ore pavoju taip
pat kaip ir aš?
Ar jai buvo taip pat skaudu išeiti, kaip man buvo skaudu ja
palikti? Mane guod_ tai, kad aš labai greitai ja pamatysiu.
Anksciau nei ji pamatys mane. Aš nusišypsojau ir pasilenkiau
praverdamas langa, kad gal_ciau ištarti jai dar kelis žodžius -
dabar, kai jos kuno karštis jau buvo lauke, buvo saugu.
Ji smalsiai atsisuko i mane.
Vis dar smalsi, nors visa diena atsakin_jau i jos klausimus.
Mano paties smalsumas taip ir liko nepatenkintas. Atsakin_jimas
i jos klausimus atskleid_ tik mano paslaptis, iš jos gavau labai
nedaug, išskyrus savo paties prielaidas. Taip nesažininga.
-Ak, Bella?
-Taip?
-Rytoj mano eil_.
Ji nesuprasdama pakreip_ galva.
-Tavo eil_ kam?
-Uždavin_ti klausimus.
Rytoj, kai mes busime saugioje vietoje, apsupti liudininku, aš
išgausiu atsakymus. Linktel_jau pritardamas tai minciai ir
nusisukau, nes ji nejud_jo, nesisteng_ nueiti. Netgi jai jau
nebunant mašinoje oras vis dar buvo kupinas itampos. Nor_jau
išlipti iš mašinos, palyd_ti ja iki duru, pasinaudoti tuo kaip
pretekstu, kad pabuciau dar nors akimirka šalia jos...
Daugiau jokiu klaidu. Paspaudžiau greicio pedala ir pamojau
ranka kai ji nutolo nuo manes. Rod_si, lyg aš nuolat b_gciau nuo
jos, arba link jos, niekaip negal_damas nurimti vietoje. Man teks
rasti koki nors buda susilaikyti jeigu mes norime bendrauti šiek
tiek ramiau ateityje.

138