Šiaulių universitetas

Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultetas

Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra

D. Alifanovienė, I. Baranauskienė, G. Morozova, V. Nemeikšienė,

L. Radzevičienė, A. Vaitkevičienė

SOCIALINIŲ PEDAGOGŲ PRAKTIKOS

Šiauliai, 2005
 Pratarmė
Socialinių pedagogų studijose ypatingas vaidmuo tenka praktiniam socialinių pedagogų
rengimui. Per praktiką studentai susiduria su realiomis gyvenimo problemomis, reflektuodami savo
veiklą, atpažįsta teorijas, modelius, metodikas, susipažįsta su veikiančiomis institucijomis, jų
funkcijomis, socialiniais vaidmenimis, bendruomenės resursais, puoselėja savo gebėjimus, formuoja
konkretaus darbo su vaikais mokėjimus.
Šis metodinis leidinys – tai vienas iš pirmųjų bandymų atskleisti būsimųjų socialinių pedagogų
praktinės veiklos organizavimo ypatumus studijų eigoje. Jį parengė Socialinės pedagogikos ir
psichologijos katedros darbuotojų kolektyvas.
Leidinį sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje pateikiama socialinio pedagogo praktikų
organizavimo struktūra/ kursas, rūšis, vieta, lygis, kreditų skaičius/, formuluojami pagrindiniai praktikų
tikslai. Antroje dalyje nagrinėjami vadovavimo praktikai aspektai/ vadovo pareigos, studentų –
praktikantų teisės ir pareigos/.
Pati didžiausia dalis – trečia. Čia pateikiamos pakankamai išsamios praktikų atlikimo programos.
Kiekviename straipsnyje aptariama viena iš penkių praktikos rūšių, o jų visuma sudaro galimybes
įvairiapusiškai susipažinti su būsimąja profesija, praktiškai taikyti įgytas žinias. Verta pažymėti, kad
visų praktikų programos parengtos pagal vieną schemą: tikslas, uždaviniai, užduočių komentarai,
vertinimo kriterijai, ataskaitos stipriosios ir silpnosios pusės, literatūra, kuri
galėtų būti panaudota, rengiant ataskaitą.
Ketvirtoji dalis skirta socialinio pedagogo asmenybei: socialinio pedagogo asmenybės savybės
sąlygoja jo santykius su ugdytiniu ir yra būtina profesinio tinkamumo sąlyga. Moralinių savybių
formavimas vyksta įsisavinant dvasines visuomenės ir profesijos vertybes, veiklos procese virstant joms
poreikiais ir įsitikinimais.
Bendros žinios, vertybės ir etika – esminiai dalykai visiems socialiniams pedagogams
(darbuotojams), kurie turi suprasti, kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje jaučiasi individas. Todėl,
atlikdami praktiką, studentai gali visapusiškai pažinti žmogų, jį supančią aplinką, tarpusavio santykius ir
jiems turinčius įtakos veiksnius. Visi šie reikalavimai yra konkretizuojami, realizuojant praktines
socialinio darbo, pedagogikos ir psichologijos užduotis. Mokomasi ne tik auditorijose, bet ir atliekant
praktikas, kurių pagrindinis tikslas yra tobulėjimas.
Kintantis socialinių pedagogų akademinis paruošimas leidžia tikėtis geresnės darbo kokybės,
ugdytiniams – objektyvios pagalbos ir kokybiškų paslaugų.

Laukiame Jūsų vertinimų, pastebėjimų, pasiūlymų: sppkatedra@cr.su.lt

2
 Turinys

PRATARMĖ 2
1. SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKŲ ORGANIZAVIMO STRUKTŪRA 4
2. VADOVAVIMAS PRAKTIKAI 6
2.1. Praktikos vadovų pareigos 6
2.2. Studentų paruošimas praktikai 8
2.3. Studentų-praktikantų teisės ir pareigos 9
3. SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKŲ PROGRAMOS (UŽDUOTYS) 11
3.1. Stebimoji socialinio pedagogo praktika 11
3.2. Socialinio darbo praktika 19
3.3. Socialinio pedagogo praktika 1 31
3.4. Socialinio pedagogo praktika 2 36
3.5. Socialinio pedagogo praktika 3 44
3.6. Reflektyvinė praktika 48
4. SOCIALINIO PEDAGOGO ASMENYBĖ 53
LITERATŪRA 58

3
 1. Socialinio pedagogo praktikų organizavimo struktūra
Daiva Alifanovienė
Praktikų organizavimas yra neatsiejamas socialinės pedagogikos bakalauro ir magistro studijų
dalis. Ji sudaro 1/8 kredito studijų proceso bakalauro lygmens privaloma visiems šios studijų programos
stacionaro ir neakivaizdinio skyriaus studentams. Praktikos organizuojamos 1,3 ir 4 kursuose yra
,,smūginio“ pobūdžio, t.y. studentai išeina į ,,praktikų aikšteles“ (socialinės tarnybos, globos, švietimo ir
ugdymo institucijos) ir keletą savaičių praktikuojasi, neklausydami tuo laiku paskaitų. Tokiu būdu
bakalauro studijų eigoje turi praeiti 5 skirtingų rūšių ir lygių praktikos. Magistrantūros studijoje
numatyta reflektyvinė praktika ir aukštosios mokyklos dėstytojo praktika, kuri atliekama vadovaujant
magistro darbo vadovui.
1 lentelė
Kursas Praktikos rūšis Lygis Kreditų skaičius
bakalauras
1B Stebimoji socialinio pedagogo praktika 1 3
3B Socialinio pedagogo praktika I 2 3
4B Socialinio pedagogo praktika II 2 3
4B Socialinio pedagogo praktika III 2 4
4B Socialinio pedagogo praktika IV 2 4
2M Magistro reflektyvinė praktika 3 3
Pagrindiniai praktikų tikslai:
1. Supažindinti su įvairių tipų socialinėmis tarnybomis, globos, švietimo ir ugdymo
institucijomis:
2 lentelė
Eil. Praktikos rūšis ir Praktikos atlikimo vietos
Nr. semestras
1 Stebimoji Nakvynės namai, neįgaliųjų globos namai, nevyriausybinės
(1-as semestras) B organizacijos, internatinė pagrindinė mokykla, vaikų globos
namai..
2 Socialinio darbuotojo Socialinės globos ir rūpybos skyriai, senelių bei vaikų globos
(5-as semestras) B namai, dienos užimtumo centrai.
3 Socialinio pedagogo Vaikų teisių apsaugos tarnybos, Policijos prevencinės tarnybos,
(6-as semestras) B tardymo izoliatorius.
4 Socialinio pedagogo Neįgaliųjų globos centrai, neįgaliųjų dienos centras,
(7-as semestras) B nevyriausybinės organizacijos, Visuomenės namai.
5 Socialinio pedagogo Švietimo ir ugdymo institucijos, priešmokyklinės įstaigos,
(8-as semestras) B pradinės, pagrindinės mokyklos, gimnazijos, technikos, amatų
mokyklos, kolegijos, specialiojo ugdymo centrai ir
priešmokyklinės institucijos.
6 Aukštosios mokyklos Šiaulių universitetas specialiosios pedagogikos fakultetas,
dėstytojo Tęstinių studijų institutas.
(1-as semestras) M
7 Reflektyvinė Studijuojančiųjų darbovietės arba socialinio ugdymo

4
 (2-as semestras) M institucijos pasirinkimai.
2. Supažindinti su įvairiomis ugdytinių (ar klientų) grupėmis:
• socialiai remtinais,
• neįgalimaisiais,
• rizikos grupėmis,
• turinčiais priklausomybę,
• linkusiais nusikalsti.
3. Ugdyti profesines kompetencijas (mikro, mezo, makro lygmenyse).
Mikro lygmuo
• studentų gebėjimas indenfikuoti, analizuoti, planuoti ir spręsti problemas,
• plėtoti žmonių galias savarankiškai spręsti problemas,
• padėti realizuoti savo galias,
• taikyti modernaus problemų sprendimo būdus.
Mezo lygmuo
• stimuliuoti žmonių geranoriškumą,
• skatinti tarpusavio bendravimą bei bendradarbiavimą su aplinka,
• įtakoti institucijų ir organizacijų tarpusavio santykius.
Makro lygmuo
• įtakoti socialinę politiką,
• įvertinti asmenų socialinius poreikius ir pranešti apie juos visuomenei bei įstatymų leidimo
institucijoms,
• esant reikalui daryti sprendimą valdžiai dėl socialinių problemų sprendimo.
4. Ugdyti busimojo profesionalo asmenybės savybes:
• autentiškumą,
• emocinę brandą,
• realizmo jausmą,
• empatiškumą,
• nuoširdumą, atvirumą ir kt.

5
 2. Vadovavimas praktikai
Virginija Nemeikšienė

Praktikos metu kiekvienas studentas privalo turėti vadovą.

Studentas aukštojoje mokykloje turi vieną praktikos vadovą iš katedros dėstytojų, dėstytoją-
metodininką, o taip pat vadovą, dirbantį toje įstaigoje, kurioje atliekama praktika.
Atitinkamai su pasiūlyta 4 žmonių sandrauga: studento, aukštosios mokyklos dėstytojo,
organizuojančio praktiką; aukštosios mokyklos dėstytojo-metodininko, tiesiogiai dirbančio su studentu
praktikos metu, ir praktikos vadovo praktikos vietoje- įstaigos darbuotojo, t.y. grupės vadovo. Tačiau
vienaip ar kitaip praktikos organizavime dalyvauja faktiškai visi aukštosios mokyklos darbuotojai.
Tačiau tiesiogiai studentų praktikai vadovauja grupės vadovas (įstaigos darbuotojas, kurioje
studentas atlieka praktiką) ir dėstytojas- metodininkas (aukštosios mokyklos darbuotojas). Išleidžiant į
praktiką katedros parengia programas (instrukcijas), konkrečias individualias užduotis, metodines
priemones, atitinkančias kiekvienos praktikos rūšies tikslus ir uždavinius, parenka praktikos vadovus.
Kad vadovavimas praktikos metu būtų efektyvesnis, būtina apibrėžti pagrindines vadovų
funkcijas, jų pareigas ir teises.

2. 1. Praktikos vadovų pareigos

Katedros praktikos vadovas atlieka šias funkcijas:
• Organizuoja visas praktikos rūšis, numatytas pagal mokymo planus, vykdo jos atlikimo
kontrolę.
• Duoda nurodymus dėl studentų pasiskirstymo praktikos vietose.
• Užtikrina savalaikį praktikos programų paruošimą, padauginimą ir pakartotinį jų išleidimą,
organizuoja praktikos aptarimą.
• Įformina praktikos dokumentus (sutartis, darbo atlikimo aktus ir kt.) įstaigoje, kurioje atlieka
praktiką jam priskirti studentai.
• Praveda studentams įžanginį seminarą:
- praneša studentams tikslų praktikos atlikimo laiką;
- supažindina studentus su praktikos atlikimo ypatybėmis pasirinktose įstaigose;
- detaliai supažindina studentus su praktikos programa ir išduoda praktikos programas
(instrukcijas);
- išaiškina, kokius dokumentus turi turėti studentai atsiskaitydami už praktiką;
- praneša reikalavimus ataskaitų rengimui;
- supažindina studentus su kitais praktikos vadovais.

6
 • Kontroliuoja praktikos programos vykdymą, jos atlikimo grafiką, konsultuoja studentus
praktikos programos atlikimo klausimais.
• Ruošia ir tikrina ataskaitinę praktinę dokumentaciją, žiniaraščius, dėstytojų- metodininkų
ataskaitas ir kt.
• Ruošia ir praveda praktikos aptarimus.

Dėstytojas- metodininkas skiriamas iš katedros dėstytojų tarpo.

Dėstytojo- metodininko pagrindinis uždavinys- ne pasyvi kontrolė, o aktyvus studento mokymas
praktikos metu, suteikiant jam pagalbą, įtvirtinant žinias praktikoje, gautas teorinių užsiėmimų metu,
santykiai tarp dėstytojų- metodininkų ir studentų turi būti grindžiami tarpusavio pagarbos ir pasitikėjimo
principais. Praktika turi būti organizuota taip, kad dėstytojas- metodininkas dirbtų kūrybingai,
sukurdamas atvirumo ir abipusio pasitikėjimo atmosferą.
Dėstytojas- metodininkas atlieka šias funkcijas:
• Parengia praktikos instrukciją.
• Konsultuoja studentus visais praktikos klausimais.
• Dalyvauja atviruose užsiėmimuose, konsultacijose, renginiuose, kuriuos veda studentai.
• Tikrina ir vertina studentų praktikos ataskaitas.
• Rašo pažymį už praktiką.
• Dalyvauja praktikų aptarime ir pasisako apie studentų praktiką.
Grupės vadovas – tai įstaigos specialistas, turintis pakankamai praktinės patirties ir sugebantis
atsižvelgti į studento interesus ir individualias savybes, kuriuos kuruoja praktikos metu.
Pagrindiniai grupės vadovo vaidmenys gali būti šie: mokytojas, specialistas, ekspertas.
Pagrindiniai įgūdžiai, kurie jam būtini užtikrinant sėkmingą studentų mokymą ir kontrolę praktikos
metu, yra: savikritikos skatinimas, atviras iškilusių sunkumų aptarimas, tikslų ir problemų analizė,
atsižvelgiant į emocines studentų reakcijas. Vadinasi, grupės vadovas turi suderinti dėstytojo, auklėtojo
ir psichoterapeuto vaidmenis, o jo svarbiausia funkcija yra tame, kad padėtų studentams tapti
savarankiškais profesionalais.
Praktikos sėkmė įstaigoje priklauso ne tik nuo formalaus susitarimo sąlygų laikymosi, gero
vadovavimo ir visos darbo apimties atlikimo, bet ir nuo santykių, susiformuojančių tarp studentų ir
grupės vadovo. Pastarasis privalo sumaniai teikti moralinį palaikymą studentui atliekant konkrečias
praktikos užduotis, atsižvelgti į individualias globotinio savybes, įgyti studento pasitikėjimą, sukurti
sąlygas kūrybingam darbui ir eksperimentavimui, tuo pat metu palaikyti ir taktiškiau nukreipti
studentus, paliekant tikrą pasirinkimo laisvę ir teisę turėti savo nuomonę, o taip pat padėti jiems kritiškai
vertinti savo patirtį ir aptarti įgytas žinias.

7
 Grupės vadovas įstaigoje atlieka šias funkcijas:
• Sudaro sąlygas studentui susipažinti su įstaiga, jos darbo kryptimis, dokumentais ir jų
tvarkymu.
• Leidžia studentui stebėti jo darbą su klientu.
• Pateikia įvairių socialinių situacijų.
• Pataria ir konsultuoja studentą įvertindamas situacijas ir pasirenkamus tinkamus darbo
metodus.
• Sudaro studentui sąlygas tiesioginiams kontaktams su klientu ir savarankiškam darbui.
• Stebi studento darbą.
• Įvertina studento darbą ataskaitoje-charakteristikoje, kurioje turi būti įvertinta studento darbo
kokybė:
 Studento asmeniniai pasiekimai ir tobulėjimas įvairiose veiklos srityse.
 Pateiktų išvadų aiškumas.
 Įrodymų ir pavyzdžių pagrįstumas.
 Darbo autentiškumas.
 Studento indėlis į tarnybos veiklą.

2.2. Studentų paruošimas praktikai

Svarbiausia sąlyga, užtikrinančią efektyvų laiko panaudojimą, skirtą praktikai, yra studentų
parengimas šiai veiklos rūšiai viso mokymosi laikotarpiu. Jis turi vykti tokiomis kryptimis:
• Profesinis mokymas, realizuojamas per teorinius ir praktinius kursus;
• Profesinės asmenybės auklėjimas, kuris pasireiškia, kaip specialiai organizuotas ir
kontroliuojamas procesas studento įtraukimo į profesinę socialinio pedagogo darbą ir formavimą
jame profesiškai svarbių asmeninių specialisto savybių.
Pirma kryptis pirmiausia numato žinių sistemos formavimą apie profesijos ,,socialinis pedagogas“
ypatybes, įtraukiant socialinės pedagogikos teorijos ir istorijos pagrindų įsisavinimą, susipažinimą su
socialinės pedagoginės veiklos metodikomis ir technologijomis, mokslinio pažinimo metodologija ir
metodais. Toks parengimas įgyvendinamas daugiausia teorinės disciplinos paskaitų ir seminarų metu.
Be teorinio pasiruošimo būtina užtikrinti ir technologinį studentų parengimą tam tikroms
praktikoms kiekviename kurse. Praktiniai užsiėmimai vyksta seminarų, treningų imituojančių vaidmenis
ir dalyko dalykinius žaidimus. Seminarų metu numatomas preliminarus išankstinis veiklos projektų
gynimas, kuris padeda studentui tobulinti ,,metodinį bagažą“. Įvairių situacijų suvaidinimas, užsiėmimų,

8
fragmentų atlikimas padeda geresnei praktinei veiklai, suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, leidžia
išnagrinėti įvairius savo veiksmus.
Analitiniai studentų gebėjimai susiformuoja stebint patyrusių pedagogų veiksmus, analizuojant
savo veiksmus, aptariant problemas dialogo metu įvairiame lygyje (pasisakymai ir samprotavimai
seminarų ir paskaitų metu, dalyvavimas aptariant šias problemas įvairiuose studentų savivaldos
organuose ir panašiai) ir reflektuojant apie jas. Galų gale studentas išsiugdo operatyvios refleksijos
sugebėjimą, tai yra sugebėjimą suvokti darbo turinį ir jo rezultatus.
Komunikaciniai gebėjimai, tokie kaip darbas mikrogrupėse, treningai, socialinės situacijos,
žaidimo modeliai, susitikimai, apvalūs stalai, grupinės diskusijos (ar grupėse). Jie numato studento
aktyvų įtraukimą į lavinimo procesą.

2.3 Studentų-praktikantų teisės ir pareigos

Studentai praktikantai turi teisę:
• Pasirinkti įstaigą (iš pasiūlyto įstaigų sąrašo ar pagal gyvenamąja vietą), kurioje atliks
praktiką.
• Kreiptis dėl metodinės pagalbos į katedros praktikos vadovą, dėstytoją-metodininką ar
grupės vadovą.
• Dalyvauti viešuose renginiuose, pedagogų taryboje, psichologų-pedagogų konsiliumuose ,
pasitarimuose, konferencijose, seminaruose, tėvų susirinkimuose, rengiamuose įstaigoje,
kurioje studentai atlieka praktiką.
• Lankytis kitų studentų-praktikantų užsiėmimus ir auklėjamuosius renginius.
• Tyrinėti, studijuoti lavinimo įstaigų pedagogų, specialistų, dirbančius socialinėse įstaigose,
darbo patirtį.
• Surinkti praktikos metu medžiagą kursiniams ir bakalauro darbams.
• Esant būtinumui kreiptis į dekanatą ar į katedrą dėl praktikos laiko pakeitimo.
• Teikti pasiūlymus praktikas organizavimui tobulinti įstaigoje ir fakultete.
• Kūrybingai atlikti bet kurią užduotį.

Studentas turi:
• Atlikti visas darbo užduotis, numatytas praktikos programoje;
• Paklusti įstaigos vidaus tvarkos taisyklėms, administracijos ir praktikos vadovų potvarkiams;
• Būti ugdymo ar socialinėse institucijose kasdien nemažiau 6 valandas (stebimoji socialinio
pedagogo praktika – 4 val.) pagal savo darbo grafiką su 2 išeiginėmis dienomis.
• Vesti kasdien praktikos dienoraštį (jei to reikalaujama pagal praktikos programa (instrukciją).
9
 • Laikytis užduočių atlikimo laiko numatyto praktikos programoje, laiku atsiskaityti, aktyviai
dalyvauti praktikos aptarime.
• Praktikos programą atlikti kitu laiku susirgus ar esant kitoms objektyvioms priežastims;
Neatlikus reikalavimų, keliamų studentui praktikantui, jis gali būti nušalintas nuo praktikos
atlikimo. Nušalintajam studentui, darbas praktikos metu vertinamas nepatenkinamai ir skiriama
pakartotinė praktika, neatleidus nuo užsiėmimų aukštoje mokykloje. Ji atliekama arba toje pačioje
įstaigoje, arba-kilus konfliktinei situacijai-kitoje.

10
 3. SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKŲ PROGRAMOS
(UŽDUOTYS)
Bendrieji reikalavimai praktikos ataskaitos rengimui. Tituliniame praktikos ataskaitos lape
nurodoma mokslo institucija, fakultetas, katedra; studento vardas, pavardė, kursas, grupė; praktikos
vadovo ir praktikos užduočių vadovo pavardės, įstaiga, kurioje atlikta praktika, praktikos atlikimo
laikas ir vieta.

Praktikos ataskaita turi būti parengta taisyklinga lietuvių kalba. Ataskaita turi būti tvarkingai
susegta ar surišta, praktikos ataskaita turi būti pateikta visa, vienoje vietoje. Tekstas turi būti rinktas
kompiuteriu, A4 formato lape, New Roman šriftu, 12 pt, 1,5 intervalo tarp eilučių. Galima praktikos
ataskaitą pateikti rankraštiniame variante. Rankraštis turi būti aiškiai ir lengvai įskaitomas,
tvarkingas, tačiau jo apimtis turėtų būti didesnė (1 teksto puslapis rinktas kompiuteriu atitinka 1,5
rankraštinio puslapio). Praktikos ataskaita (kompiuterinis variantas) negali viršyti 40 puslapių.

3.1. STEBIMOJI SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKA

Asta Vaitkevičienė

Stebimoji socialinio pedagogo praktika atliekama I semestro pradžioje, rugsėjo mėnesį. Praktika
parenkama tokiu laiku todėl, kad studentai galėtų jau studijų pradžioje susipažinti su socialinio
pedagogo veiklos ypatumais, socialinės pagalbos ir ugdymo įstaigų įvairove, skirtingais klientais ir iš
betarpiškos pažinties metu kylančio patyrimo galėtų įvertinti padarytą sprendimą profesijos pasirinkimo
atžvilgiu. Jei atsitiktų taip, kad praktikos metu studentas susivokia, jog negalės dirbti socialiniu
pedagogu, geriau (vertingiau, naudingiau, ekonomiškiau vertinant ne tik švietimo institucijų aspektu, bet
paties studento likimo, jo bendravimo kokybės su būsimais klientais atžvilgiu) keisti profesiją pirmame
kurse ir jo pradžioje, nei paskutiniame ar po keliolikos praktinio darbo metų, kai bus baigtas
universitetas. Tai būtų bendriausias praktikos tikslas, kuris sąlygoja kitus konkrečius trejopo pobūdžio
tikslus. Studentai praktikos metu turėtų:
1. Susipažinti su skirtingomis socialinės pagalbos ir ugdymo įstaigomis, jų klientais,
socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų darbo ypatybėmis.
2. Analizuoti įgyjamą patyrimą, vertinti savo jausmus, kylančius klientų atžvilgiu, tikrinti
savo sprendimą apie profesijos pasirinkimą ir gebėjimą dirbti skirtingose socialinės
pagalbos ir ugdymo įstaigose.
3. Mokytis verbalizuoti įgytą patyrimą ir perteikti jį raštu, kritiškai vertinti, ieškoti ryšio
tarp teorijos ir praktikos, kalbinės raiškos ir realybės.
Pirmieji du tikslai atspindi bendriausią Stebimosios socialinio pedagogo praktikos tikslą.
Trečiasis siejasi tiek su tolesnėmis studijomis universitete, tiek su asmeninių savybių, reikalingų

11
būsimai profesijai tobulinimu. Stebimosios praktikos ataskaita yra pirmasis studento rašto darbas.
Universitetinių studijų procese be praktikos ataskaitų rašoma daugiau rašto darbų. Studijas vainikuoja
bakalauro darbas. Kiekvienas rašto darbas reikalauja iš daugybės literatūros šaltinių atsirinkti tinkamus,
kritiškai vertinti autorių teiginius, pateikti savo požiūrį į analizuojamus reiškinius, remtis praktiniais
pavyzdžiais ir t.t. Stebimosios socialinio pedagogo praktikos trečiasis tikslas nurodo propedeutinį
mokslinio darbo laikotarpį. Gavęs stebimosios socialinio pedagogo praktikos įvertinimą ir pastabas,
nurodančias ataskaitos trūkumą, studentas įgyja galimybę tobulinti savo įgūdžius ir kompetencijas,
koncentruoti dėmesį į trūkumus sąlygojančias priežastis ir jas įveikti.
Šie praktikos tikslai realizuojami uždaviniais. Tikslų uždavinių ir konkrečių užduočių ryšys
pateikiamas lentelėje:
3 lentelė
Stebimosios socialinio pedagogo praktikos tikslų ir uždavinių ryšys

Tikslai Uždaviniai Praktikos užduotys

Susipažinti su skirtingomis Susipažinti su ugdymo centrais, 1, 2
socialinės pagalbos ir ugdymo globos namais, gydymo bei
įstaigomis, jų klientais, socialinių socialinėmis tarnybomis, jų struktūra,
darbuotojų, socialinių pedagogų darbo kryptimis bei klientų poreikių
darbo ypatybėmis tenkinimo galimybėmis
Analizuoti įgyjamą patyrimą, Remtis savo patyrimu bei stebėjimais, 3, 4
vertinti savo jausmus, kylančius analizuoti įstaigos darbą, klientų
klientų atžvilgiu, tikrinti savo elgesį, jų problemas
sprendimą apie profesijos
pasirinkimą ir gebėjimą dirbti
skirtingose socialinės pagalbos ir
ugdymo įstaigose.
Mokytis verbalizuoti įgytą patyrimą Rinkti psichologinę, pedagoginę 3, 4, 5
ir perteikti jį raštu, kritiškai vertinti, literatūrą apie lankytų įstaigų klientus
ieškoti ryšio tarp teorijos ir
praktikos, kalbinės raiškos ir
realybės.

Stebimoji socialinio pedagogo praktika yra atliekam trejose institucijose. Instrukcijos užduotys
yra tos pačios kiekvienai institucijai. Praktikos ataskaitoje turi būti pateikti užduočių aprašai, kurios
buvo atliktos visose trijose institucijose.
Užduočių komentaras. Atliekant 1-4 praktikos užduotis būtina remtis trimis informacijos
šaltiniais:
• rašytiniais dokumentais,
• pokalbiais su institucijos administracijos darbuotojais, socialiniu pedagogu ar socialiniu
darbuotoju,
• asmeniškais pastebėjimais.

12
 Atliekant pirmąją užduotį reikėtų peržiūrėti institucijos nuostatus, įstatus, socialinio darbuotojo,
socialinio pedagogo veiklos planus, pasikalbėti su socialiniu darbuotoju ar socialiniu pedagogu, bei
įstaigos klientais. Remiantis šiais šaltiniais tiesiog atsakyti į užduoties klausimus.
Antrąją užduotį galima atlikti pastudijavus A.Maslow poreikių hierarchiją. A.Maslow idėjos yra
padariusios didžiulę įtaką tiek socialinio darbo teorijai, tiek praktikai. A.Maslow yra suklasifikavęs
poreikius į hierarchinę piramidę ir išskyręs du motyvacijos lygmenis: D-motyvacija (defecitinė
motyvacija) ir B-motyvacija (Būties motyvacija). Motyvacijos lygmenys yra susiję su kliento
nuostatomis ir trimis rūpesčio prasmėmis. Rūpestis esti 3 lygių:
1) rūpestis savo asmeniniais poreikiais, tuo, kad šiandien būčiau pavalgęs, turėčiau kur
pernakvoti, būčiau kam nors reikalingas, kad mane kas nors gerbtų;
2) rūpestis savo artimųjų gerove: tiek materialine, tiek dvasine;
3) rūpestis dėl savo laiko, praleisto žemėje, prasmingumo, t.y. rūpestis tuo, ką aš po savęs
paliksiu žemėje.
D-motyvaciją turintis klientas bus vartotojiško tipo asmenybė, nesirūpinanti savo egzistencijos
žemėje prasmingumu. B-motyvaciją turintis klientas rūpinasi savo egzistencijos žemėje prasmingumu.
Jis prisiima atsakomybę už savo likimą, yra motyvuotas, stengiasi pasinaudoti teikiama pagalba tam,
kad galėtų daryti pozityvius pokyčius savo gyvenime. D-motyvacijos ir B-motyvacijos kaita yra susijusi
su empatija, atsakomybės prisiėmimu arba delegavimu ir sąmoningumo plėtra. Socialiniam darbuotojui,
socialiniam pedagogui būtina pažadinti kliento asmenybėje B-motyvacijos lygmenį. B-motyvacijos
lygmenį turėtų žadinti ir konkrečios įstaigos struktūruojama aplinka.
Vertinant kokios įstaigoje sudarytos galimybės klientams tenkinti savo poreikius, reikėtų
atsižvelgti ne tik kaip įstaigos funkcionavimas sudaro galimybes tenkinti klientams savo poreikius, bet ir
kiek patys įstaigos klientai dalyvauja tokių galimybių sudaryme bei kaip jomis naudojasi, kokių tikslų
siekia. Plačiau apie A.Maslow motyvaciją galima pasiskaityti literatūros sąraše nurodytuose šaltiniuose
(lietuvių kalba - 6; anglų kalba - 5; rusų kalba – 9 numeriu pažymėti šaltiniai).
Trečiosios užduoties atlikimas glaudžiai siejasi su pirmųjų dviejų atlikimu. Čia turėtų išryškėti
studento pastabumas, empatija, analizavimo įgūdžiai, gebėjimas argumentuoti išvadas, gebėjimas
naudotis vaizduote, numatyti problemas ir projektuoti jų sprendimą. Ši užduotis atskleis kaip buvo
atliktos pirmosios užduotys, o įvertinimas nurodys į ką reikėtų atkreipti dėmesį ateityje, kokius įgūdžius
ugdytis ir pan.
Ketvirtoji užduotis yra viena svarbiausių užduočių. Analogiškos užduotys, tik daug
sudėtingesnės seks visose socialinio pedagogo praktikose. Ši užduotis yra betarpiškas, tiesioginis darbas
su klientu. Atliekant užduotį būtina užmegzti kontaktą su klientu. Jis gali pavykti ne iš pirmo karto.
Paprastai socialinio pedagogo profesiją renkasi asmenys, kurie mėgsta bendrauti ir turi sąmoningus arba
nesąmoningus kontakto užmezgimo ir palaikymo su kitu asmeniu įgūdžius. Jei kyla nepasitikėjimas,

13
abejonės, pravartu būtu pasiskaityti “Psichologinio konsultavimo” arba “Vaikų psichologinio
konsultavimo” vadovėlius (žiūr. literatūros sąraše). Aprašant bendravimą su klientu būtina išsaugoti
kliento konfidencialumą. Nereikia minėti pavardės, vardas gali būti pakeistas. Svarbu nurodyti amžių ir
lytį. Atliekant ketvirtąją užduotį svarbu remtis ne tik bendravimo su klientu metu surinkta medžiaga, bet
ir atsižvelgti į socialinio darbuotojo ar socialinio pedagogo pastebėjimus. Taip pat reikėtų peržiūrėti ir
kliento asmens byloje patiektus duomenis. Projektuojant būsimą pagalbą svarbu įvertinti kaip visi trys
informacijos šaltiniai dera tarpusavyje, galbūt iš jų sklindanti informacija yra prieštaringa. Jei taip yra,
vadinasi toje vietoje, kur yra prieštaravimas slypi problema. Tuomet reikėtų, jei įmanoma, surinkti dar
papildomos informacijos: galbūt dar kartą pasikalbėti su klientu, išsakyti savo pastebėjimus, sekti
kliento reakciją taktiškai tikrinti kylančias hipotezes, galbūt pasikalbėti su įstaigos socialiniu darbuotoju,
o gal su universiteto praktikos vadovu.
Penktoji užduotis gali būti pati sunkiausia pradedantiems studentams. Reikia sekti savo jausmus,
išgyvenimus. Ir ne tik sekti, bet ir aprašyti, įvertinti patyrimą. Ši užduotis grynai refleksinio pobūdžio.
Refleksija yra neatsiejama socialinio pedagogo praktikos viso darbo dalis. Refleksijos įgūdžiai yra
nepaprastai svarbūs įvertinant savo kontaktą su klientais, jo veiksmingumą, esamus trūkumus ar
padarytas klaidas. Dėl refleksijos socialinis pedagogas ar socialinis darbuotojas gali nustatyti kas jam
pavyko, o kas ne. Refleksija, iškelianti savus trūkumus, skatina mokytis ir tobulėti. Šios užduoties
atlikimui visos praktikos metu patartina vesti dienoraštį, kuriame būtų aprašomi svarbiausieji
išgyvenimai, kilusios emocijos. Užduotį galima atlikti tik praktikai pasibaigus ir aprašius 1-4 praktikos
užduotis. Atliekant šią užduotį, būtina įvertinti skirtumą, atsirandantį tarp emocijų ir išgyvenimų,
praktikos pradžioje ir pabaigoje, taip pat jausmų ir išgyvenimų skirtumą, kuris neabejotinai turi būti
apsilankius kiekvienoje iš įstaigų. Čia būtina atskirti jausmus ir išgyvenimus susijusius su įstaiga ir su
klientais. Penktoji praktikos užduotis susideda iš dviejų dalių. Praktikos ataskaitoje būtinas atsakymas į
kiekvieną iš jų. Rengiant praktikos ataskaitą nereikėtų nuslėpti padarytų klaidų, kurios gali išryškėti tik
post factum. Atvirkščiai, pastebėtos ir išanalizuotos klaidos suteikia praktikos ataskaitai papildomų
privalumų į kuriuos tikrai bus atsižvelgta praktikos ataskaitos vertinime.

STEBIMOSIOS SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKOS PROGRAMA

Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakulteto, Socialinės pedagogikos ir psichologijos

specialybės dieninio ( neakivaizdinio) skyriaus I kurso studentai atlieka 3 (2) savaičių stebimąją
socialinio pedagogo praktiką ugdymo centruose, globos namuose, gydymo bei socialinėse tarnybose.
UŽDAVINIAI:
1. Susipažinti su ugdymo centrais, globos namais, gydymo bei socialinėmis tarnybomis, jų
struktūra, darbo kryptimis bei klientų poreikių tenkinimo galimybėmis.

14
 2. Remiantis savo patyrimu bei stebėjimais analizuoti įstaigos darbą, klientų ( globotinių,
ligonių ) elgesį, jų problemas.
3. Rinkti psichologinę-pedagoginę literatūrą apie lankytų įstaigų globotinius.

PRAKTIKOS UŽDUOTYS:
1. Aprašyti stebėtų įstaigų veiklos pobūdį, pagrindinius tikslus bei uždavinius, ryšius su kitomis
įstaigomis, įstaigos privalumus.
2. Apibūdinti klientų poreikių tenkinimo galimybes.
3. Atliktų stebėjimų ir skaitytos literatūros (turimos patirties) pagrindu paanalizuoti socialinio
pedagogo (darbuotojo) veiklos kryptis stebėtose įstaigose (nesant socialiniam pedagogui
įstaigoje pabandyti pasamprotauti apie socialinio pedagogo veiklos kryptis toje įstaigoje).
Pabandyti atskleisti pagrindines socialinio pedagogo (darbuotojo) darbo problemas.
Pateikti samprotavimus, pasiūlymus dėl problemų sprendimo.
4. Bendravimo su klientu aprašymas remiantis pokalbio gairėmis:
• Surinkti informaciją apie kliento patekimą į šią įstaigą;
• Išsiaiškinti kliento socialinę padėtį, gyvenimo sąlygas, aplinką, interesus,
pomėgius, siekius jų realizavimo galimybes; pagrindines problemas;
• Pastebėjimai apie kliento (jūsų požiūrių) įdomias, netipiškas, ypatingas elgesio
apraiškas, trukdančias efektyviai įsilieti į soc. aplinką;
• Šeimos vieta ir reikšmė jų gyvenime;
• Kokia pagalba klientui buvo teikiama;
• Išsiaiškinti, kokia soc. pedagogo pagalba klientui labiausiai reikalinga;
• Teigiami poslinkiai kliento gyvenime;
• Pateikti samprotavimus apie tai, kaip galėtumėt padėti klientui, būdami
socialiniais pedagogais.
5. Savistabos analizė. Atlikdami šią užduotį studentai (po apsilankymo kiekvienoje įstaigoje)
reziumuoja stebėjimo rezultatus, trumpai analizuoja mintis, jausmus, kilus esant toje įstaigoje.
Savistaba ir analizė pateikiama dviem aspektais:
• Studento požiūris į įstaigos darbą;
• Studento požiūris į įstaigos globotinius ir bendravimą su jais.
PASIBAIGUS PRAKTIKAI STUDENTAI PRISTATO UŽDUOTIES ATASKAITĄ.
Praktikos rezultatų vertinimas ir apibendrinimas:

15
 Šios praktikos aptarime dalyvauja katedros praktikos vadovas, dėstytojas metodininkas, Socialinės
pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas bei kiti pageidaujantys asmenys. Praktika vertinama
pažymiu.
Vertinimo kriterijai
Praktikos ataskaita vertinama remiantis absoliučiais ir santykiniais kriterijais. Absoliutaus
kriterijai reikalavimas – visus praktikos užduotys turi būti įvykdytos ir aprašytos. Santykinio kriterijai
reikalavimas – pažymys rašomas atsižvelgiant į tai, kaip atrodo konkreti praktikos ataskaita visos grupės
kontekste. Ypatingai atidžiai bus vertinamos 3, 4 ir 5 užduotys. Vertinant bus atsižvelgta į praktikos
ataskaitos turinio validumą, t.y. ar studento dėstomos mintys, pastebėjimai, padarytos išvados yra susiję
vienas su kitu loginiais ryšiais, ar jie nėra vienas kitam kardinaliai prieštaraujantys. Vertinant 3, 4 ir 5
užduotis bus atsižvelgta į nuoširdumą, spinduliuojantį iš ataskaitos ir į savikritiškumą. Tiek studento
būsimoje profesijoje, tiek praktikos ataskaitoje klaidų pripažinimas, pastebėjimas ir analizė yra
svarbesni veiksniai, nei padarytos klaidos. Dėl šios priežasties tokios praktikos ataskaitos įvertinimas tik
kyla.
Pasibaigus stebimajai socialinio pedagogo praktikai studentai turėtų žinoti:
• pagrindinius aplankytų įstaigų klientų elgesio skirtumus;
• šių įstaigų socialinių pedagogų (darbuotojų) pagrindines veiklos kryptis, kylančias problemas.
Studentai turėtų gebėti:
• planuoti savo laiką atitinkamai praktikos užduotims,
• stebėti, analizuoti ir fiksuoti konkretaus specialisto veiklos ypatumus,
• užmegzti kontaktą su klientu.

Stebimosios socialinio darbo praktikos ataskaitos stipriosios ir silpnosios pusės

Stebimoji socialinio pedagogo praktika yra ypatinga tuo, kad atliekama pačioje studijų pradžioje,
kai studentai dar nėra gavę jokių specialybės pagrindų. Ši ypatybė įgalina kalbėti tik apie pačias
bendriausias stebimosios socialinio pedagogo praktikos ataskaitos stipriąsias ir silpnąsias puses, kurios
būtų tarsi nuorodos padedančios išvengti klaidų.
Rašydami stebimojo socialinio pedagogo praktikos ataskaitą, studentai turėtų:
• Išlaikyti praktikos instrukcijoje numatytą ataskaitos išdėstymo struktūrą, kurią nurodo
užduočių išdėstymo tvarka.
Struktūros išlaikymas studentui garantuotų visų užduočių atlikimą. Pasitaiko, kad studentai,
turėdami puikius minčių dėstymo raštu įgūdžius bei pasitikėdami savo jėgomis, nukrypsta nuo užduočių
reikalavimų, praleidžia vieną užduotį, tačiau išsamiai atlieka ir aprašo kitą. Tokiais atvejais
vertinančiam dėstytojui ir studentui, gavusiam jį netenkinantį įvertinimą, kyla didžiulė problema:
praktikos ataskaita lyg ir nebloga, puikiai įvykdytos, pavyzdžiui, 3-ioji, 5-oji, ar kitos užduotys, jos

16
atskleidžia gerus studento pastabumo, analizės, refleksijos įgūdžius, tačiau beveik nėra 1-osios ar 2-
osios arba labai išsamiai aprašomos bendravimo su klientu akimirkos, tačiau samprotavimų apie tai,
kaip galima padėti klientui, nėra. Tokiais atvejais ir dėstytojui gaila rašyti prastą pažymį, nes studentas
turi potencialius, socialinio pedagogo darbui reikalingus įgūdžius, ir studentas jaučiasi neįvertintas,
pažemintas. Kita vertus, jei studentas pastebi ir mielai atlieka tik tas užduotis, kurios jam įdomios,
aktualios, tačiau leidžia sau praleisti jam asmeniškai nereikšmingas, kyla įtarimas, kad būsimasis
specialistas yra egocentriškas ir pagrįstas klausimas kaip jis susitvarkys su savo emocijomis,
išgyvenimais, kilus pirmajam sunkumui. Pastarosios savybės nėra tinkamiausios pasirinkus socialinio
pedagogo kvalifikaciją.
• Išlaikyti pusiausvyrą tarp struktūros sąlygojamo ataskaitos teksto “sausumo”,
lakoniškumo ir emociškai sodrių sakinių (emociškai nuspalvinto ataskaitos teksto
reikalauja kelios užduotys, pavyzdžiui, 2-oji, 3-oji, 4-oji, 5-oji).
Kartais studentai labai laikosi instrukcijos bei stengiasi įvykdyti jos reikalavimus. Paprastai
studijų procese jie taip pat stengiasi įvykdyti dėstytojų reikalavimus, pageidavimus, net jiems įtikti.
Reikalavimų laikymasis pats savaime nėra blogas dalykas, tačiau jei ataskaitoje dėl šios priežasties
“dingsta” studento asmenybė, jo/s asmeniškas, autentiškas patyrimas, stokojama emociškai sodrių
sakinių, kurie asmenybės autentišką patyrimą paliudija, tai nėra geras dalykas. Labai lakoniškas,
glaustas, emociškai skurdus ataskaitos tekstas liudija keletą dalykų: studentas gali būti didelis
konformistas (priešingai, socialinio pedagogo profesija reikalauja tam tikro lygio nonkonformizmo),
gali stokoti refleksijos įgūdžių (socialinio pedagogo praktika reikalauja gerų refleksijos įgūdžių, nes tik
jais remiantis galima vertinti įdėto darbo veiksmingumą, atpažinti ir priimti padarytas klaidas, tobulinti
įgūdžius ir t.t.), gali neatpažinti savo emocijų ir nesąmoningai jas neigti (socialinio pedagogo darbe
būtina empatija klientui, kurią sąlygoja savų emocijų pažinimas. Nepažindamas savo išgyvenimų,
kylančių emocijų, būsimasis specialistas vargu ar atpažins kliento išgyvenimus, emocijas, o tai reiškia,
kad kliento problemų tikrosios priežastys gali likti už pažinimo ribų) ir t.t. Išvardinti trūkumai rodo
prastą pasirengimą dirbti socialinio pedagogo darbą.

Praktikos aptarimo klausimai

Praktikai pasibaigus ir pristačius praktikos ataskaitas įvertinimui, po kelių savaičių organizuojamas
praktikos aptarimas. Studentai turėtų būti pasirengę atsakyti arba padiskutuoti tokiais klausimais:
1. Ar egzistuoja įstaigose realios sąlygos, galinčios spręsti klientų problemas, gelbstinčios jų
raidai?
2. Kokius Jūs matote skirtumus tarp šių įstaigų klientų poreikių tenkinimo srityje?
3. Apibūdinkite socialinio pedagogo poreikį kiekvienoje iš šių įstaigų.

17
4. Pasamprotaukite, kokių žinių, įgūdžių turėtų įgyti socialinis pedagogas, kad galėtų šiose
įstaigose efektyviai dirbti.
5. Apibūdinkite asmenybės bruožus, moralines vertybes, kurios būtinos šiai profesijai.
6. Pasamprotaukite, kokios galėtų būti socialinio pedagogo profesinės perspektyvos.
7. Kaip išsipildė Jūsų lūkesčiai praktikos atžvilgiu? Jie realizavosi ar pakito?
8. Kokia užduotis Jums buvo sunkiausia?
9. Kaip pavyko realizuoti, pasiekti numatomus gebėjimus ir žinias?
10. Ko Jūs tikitės iš kitos praktikos? Kokius Jūs pageidavimus, palinkėjimus galite išsakyti praktikos
organizatoriams

18
 3.2. Socialinio darbo praktika
Asta Vaitkevičienė
Socialinio darbo praktika atliekama III kurso 5 semestre. Studentai šiame semestre klauso
Socialinio darbo struktūros (3 kreditai, 48 auditorinės valandos), Socialinės pedagogikos (4 kreditai, 64
auditorinė valandos), Socialinio darbo su deviantinėmis asmenybėmis (3 kreditai, 48 auditorinės
valandos), Socialinio darbo su vaikais ir jaunimu (2 kreditai, 32 auditorinės valandos) modulius. Tai
“šviežios žinios”, kurių įsisavinimas tuoj pat patikrinamas ir įtvirtinamas praktikoje. Praktika sudaryta iš
dviejų dalių. Pirmoje dalyje praktika vyksta Socialinės paramos skyriuose (SPS), antroje dalyje – Vaikų
globos namuose (VGN), Senelių globos namuose (SGN) ar dienos užimtumo centruose.
Praktikos tikslas – patirti kaip vyksta socialinis darbas Socialinės paramos skyriuose, vaikų ar
senelių globos namuose, dienos užimtumo centruose
Tikslas sąlygoja tokius uždavinius:
1. Susipažinti su Socialinės paramos skyrių, vaikų ar senelių globos namų struktūra, darbo kryptimis,
klientų arealu, klientų problemomis, socialinių paslaugų teikimo administravimo struktūra ir šiose
įstaigose teikiamų socialinių paslaugų ypatybėmis.
2. Betarpiškai pabendrauti su Socialinės paramos skyrių, Vaikų globos namų ar Senelių globos namų
klientais, tirti jų materialines, socialines, psichologines, pedagogines problemas, jas diagnozuoti ir
analizuoti.
3. Ieškoti ir siūlyti būdus kaip spręsti minėtų įstaigų (Socialinės paramos skyrių, Vaikų globos namų ar
senelių globos namų) klientų problemas: įvertinti, kokios įstaigų teikiamos paslaugos gali išspręsti
klientų problemas ir kokių socialinių paslaugų reikėtų, kad jos būtų išspręstos.
4. Kritiškai analizuoti (įvertinti teigiamus ir neigiamus aspektus, nurodyti privalumus ir trūkumus)
savąjį praktikos atlikimą: bendravimą su klientais, jų problemų tyrimą, diagnozavimą, siūlomus
problemų sprendimo variantus.
Kiekvienas iš uždavinių konkretina, detalizuoja praktikos tikslą įvairiomis kryptimis:
1 uždavinys reikalauja atkreipti dėmesį į įstaigų vidinę sandarą ir funkcionavimą, įstaigos
funkcionavimą lemiantį administracinį personalą, išskirti įstaigos ypatybes. Šio uždavinio realizavimas
praskleidžia socialinio darbo vadybos širmą ir yra praktinio patyrimo indėlis, būtinas ateityje klausant
socialinio darbo vadybos modulį.
2 uždavinio realizavimas lemia bendravimo įgūdžių su klientu tobulinimą. Šie įgūdžiai yra
svarbūs atliekant bet kurią praktiką. Taip pat šio uždavinio realizavimas reikalauja ir tam tikro gebėjimo
diagnozuoti klientų įvairiausio pobūdžio problemas. Šio uždavinio realizacijai studentai jau turi
pakankamai tvirtą pagrindą. Jie yra išklausę Socialinių asmens sveikatos vertinimo ir stiprinimo
pagrindų (2 kreditai, 32 auditorinės valandos), Žmogaus fiziologijos ir higienos (2 kreditai, 32
auditorinės valandos), Raidos ir pedagoginės psichologijos (3 kreditai, 48 auditorinės valandos),

19
Socialinio darbo etikos (3 kreditai, 48 valandos), Protinės raidos sutrikimų psichologijos (3 kreditai, 48
auditorinės valandos), Šeimos psichologijos (33 kreditai, 48 auditorinės valandos), Bendrosios ir
specialiosios pedagogikos pagrindų (3 kreditai, 48 auditorinės valandos), Socialinės teisės pagrindų (3
kreditai, 48 auditorinės valandos), Socialinės psichologijos (4 kreditai, 64 auditorinės valandos),
Socialinio darbo su šeima (2 kreditai, 32 auditorinės valandos) modulius.
3 uždavinio realizavimas tiesiogiai patikrina 5 semestre dėstomų (žiūr. aukščiau) modulių
įsisavinimą. Be to reikalauja apmastyti, kritiškai įvertinti socialinių metodų taikymą ir projektuoti
socialinės pagalbos perspektyvas. Tokio pobūdžio darbui studentai taip pat turi pagrindą. Yra išklausę
Vertybių sistemos visuomenėje (3 kreditai, 48 auditorinės valandos), Socialinės politikos (4 kreditai, 48
auditorinės valandos), Socialinio darbo etikos (3 kreditai, 48 valandos), Socialinės psichologijos (4
kreditai, 64 auditorinės valandos) modulius.
4 uždavinys reikalauja toliau tobulinti refleksijos įgūdžius, ir lemia studentų motyvaciją
profesiniam darbui, kvalifikacijos tobulinimui. Be to šio uždavinio realizavimas sukuria tvirtą pagrindą
empatijos įgūdžiams ir psichologinių kliento problemų diagnostikai. Gilindamiesi į savo jausmus, juo
pažindami, studentai labiau gebės pažinti ir kliento jausmus bei jų sąlygojamas psichologines
problemas.
Vertinant perspektyvos aspektu, visų uždavinių realizavimas kloja pamatą būsimam bakalauro
darbo rašymui. Praktikos tikslo, uždavinių ir užduočių ryšys pateikiamas 4 lentelėje:
4 lentelė
Socialinio darbo praktikos tikslo, uždavinių ir užduočių ryšys
Tikslas Uždaviniai Užduotys
SPS VGN,
SGN
Susipažinti su Socialinės paramos skyrių, vaikų ar senelių 1; 2; 3 1; 2; 3
globos namų struktūra, darbo kryptimis, klientų arealu, susipažini susipažini
klientų problemomis, socialinių paslaugų teikimo mo su mo su
administravimo struktūra ir šiose įstaigose teikiamų įstaiga įstaiga
socialinių paslaugų ypatybėmis. užduotys; užduotys;
1 darbo su 1 darbo su
klientu klientais
užduotis užduotis
Betarpiškai pabendrauti su Socialinės paramos skyrių, 1; 2; 3 1; 2; 3; 4
Vaikų globos namų ar Senelių globos namų klientais, tirti darbo su darbo su
jų materialines, socialines, psichologines, pedagogines klientu klientu
problemas, jas diagnozuoti ir analizuoti. užduotys užduotys
Ieškoti ir siūlyti būdus kaip spręsti minėtų įstaigų 4 darbo su 5; 6; 7; 8;
(Socialinės paramos skyrių, Vaikų globos namų ar klientu 9 darbo su
Socialines paslaugas teikiančių įstaigų) klientų problemas: užduotis klientu
įvertinti, kokios įstaigų teikiamos paslaugos gali išspręsti užduotis
klientų problemas ir kokių socialinių paslaugų reikėtų, kad
jos būtų išspręstos.

20
Patirti kaip vyksta socialinis darbas Socialinės paramos skyriuose, vaikų ar senelių globos namuose.
Kritiškai analizuoti (įvertinti teigiamus ir neigiamus 5 darbo su 10 darbo
aspektus, nurodyti privalumus ir trūkumus) savąjį praktikos klientu su klientu
atlikimą: bendravimą su klientais, jų problemų tyrimą, užduotis užduotis
diagnozavimą, siūlomus problemų sprendimo variantus.

21
 Praktika, atliekama Socialinės paramos skyriuose ir vaikų ar senelių globos namuose, turi
skirtingas užduotis (žr. instrukciją prieduose).
Užduočių komentaras (SPS) ir reikalavimai praktikos ataskaitai. Informacija užduočių
atlikimui kaip ir stebimojoje socialinio darbo praktikoje yra renkama iš trijų šaltinių: institucijos veiklą
reglamentuojančių įstatų arba nuostatų, pokalbių su institucijos socialiniais darbuotojais ir betarpiško
asmeniško patyrimo stebint įstaigos veiklą.
Pirmosios trys užduotys tiek Socialinės paramos skyriuose, tiek vaikų ar senelių globos namuose
yra skiriamos susipažinimui su įstaiga. 1-oji Socialinės paramos skyriaus darbo su klientu užduotis taip
pat siejasi su trimis susipažinimo su skyriumi užduotimis. Praktikos ataskaitoje iš šių trijų užduočių
reikia pateikti 3 schemas (N savivaldybės socialinių paslaugų administravimo schemą, socialines
paslaugas teikiančių įstaigų struktūros schemą, klientų arealo schemą) 1, teikiamų paslaugų sąrašą (1-oji
darbo su klientu užduotis) ir trumpai pakomentuoti klientų socialinių problemų ypatybes bei gaunamų
paslaugų reitingą.
2-oji ir 3-oji Socialinės paramos skyriaus darbo su klientu užduotis skiriama betarpiškam
bendravimui su klientu ir jo problemų pobūdžio diagnozavimui. Atliekant šias užduotis reikia užpildyti
buitinių sąlygų tyrimo aktus (šiuos aktus turi Socialinės paramos skyriaus darbuotojos) bei Subjektyvaus
vieniškumo jausmo lygio testą, kuris pateikiamas Socialinio darbo praktikos instrukcijos prieduose
(priedas nr.3). Be to (jei klientas kreipiasi nebe pirmą kartą) reikia pavartyti kliento asmens bylą ir
žvilgtelėti kokias paslaugas ir socialines išmokas klientas jau gauna. Remiantis šiais duomenimis reikia
įvertinti kaip paslaugos ar išmokos panaudojamos poreikiams tenkinti, kokie yra pasiekimai, rezultatai.
Praktikos ataskaitoje 2 ir 3 užduotys pateikiamos kaip viena, t.y. aprašomas kliento atvejis. Čia
būtina priminti, kad privaloma saugoti kliento konfidencialumą. Aprašant kliento atvejį informacija
patiekiama tokia tvarka, kokia yra nurodyta Atvejo aprašymui reikalingos pirminės informacijos
struktūroje (pateikiama Socialinio darbo praktikos priede nr. 4). Atvejo aprašyme remiamasi buitinių
sąlygų tyrimo akto, subjektyvaus vienišumo jausmo tyrimų, kliento asmens bylos duomenimis,
betarpiško bendravimo patyrimu, socialinio darbuotojo, lankomosios priežiūros darbuotojo pastabomis.
Socialinės paramos skyriaus praktikos ataskaita baigiama refleksyviu praktikos proceso
vertinimu. Čia studentas turėtų kritiškai analizuoti savo vaidmenį atliekant praktikos užduotis (įspūdis
kilęs praktikos atlikimo vietoje, išgyvenimai, jausmai bendraujant su socialiniais, lankomosios
priežiūros darbuotojais, klientais, jausmų, išgyvenimų skirtumas ir dinamika praktikos pradžioje ir
pabaigoje, įgyta patirtis atliekant praktiką, besiformuojančios ir jau susiformavusios nuostatos, jų kaita
ir pan.). Ši užduotis susideda iš dviejų dalių ir jos abi turi atsispindėti praktikos ataskaitoje.

1
Kiekviena schema turi turėti savo pavadinimą ir trumpą paaiškinimą (komentarą).

22
 Ataskaitos prieduose pateikiamas buitinių sąlygų tyrimo aktas, įvertinimas ir išvados, taip pat
kliento subjektyvaus vienišumo jausmo tyrimas ir išvados.
Užduočių komentaras (VGN arba SGN) ir reikalavimai praktikos ataskaitai. Informacija
susipažinimo su įstaiga 1 – 3 užduoties atlikimui yra gaunama pirmosiomis praktikos dienomis
susipažįstant su įstaigos nuostatais, įstatais, kalbantis su administracijos darbuotojais, socialiniais
darbuotojais, grupės auklėtojomis (VGN). Praktikos ataskaitoje šios trys užduotys pateikiamos kaip
viena (žymima vienu punktu, pavyzdžiui, I), susidedanti iš dviejų dalių (žymimi papunkčiai, pavyzdžiui,
1.1, 1.2 ir t.t.)
Atliekant 1 – 4 darbo su klientais užduotis galima remtis buvusių paskaitų metu įgytomis
žiniomis, įvaldytomis tyrimo, analizavimo metodikomis, asmeniškais betarpiškais pastebėjimais,
pokalbiais su klientais, socialiniais darbuotojais ir t.t.. Darbo su klientais 1 – 4 užduotys praktikos
ataskaitoje taip pat pateikiamos kaip viena. Praktikos ataskaitoje tai turi būti aprašoma kaip išvardintų
užduočių sintezė (žymima II punktu). Aprašymo pabaigoje turi būti daromos išvados, kurios ataskaitoje
išskiriamos atskiru punktu (žymima III punktu). Šios išvados sudarytų vienos, pagrindinės problemos
esmę. Šią problemą reikia įvardinti sintezuojant visas padarytas išvadas. Šalia pateikti turinčių šią
problemą asmenų sąrašą (konfidencialumas saugomas, sąraše nurodoma tik vardas, kuris gali būti
pakeistas, amžius ir lytis) ir numatomas darbo su šiais asmenimis kryptis.
5-oji užduotis tiesiogiai išplaukia iš pirmųjų keturių atlikimo. Ji gali būti pakeista 6-ąja
užduotimi. Jei taip atsitinka, 5-osios užduoties atlikti nebereikia. Pakeitimas gali įvykti tokiu atveju jei
studentui nepasiseka užmegzti ryšio su įstaigos klientais ir suburti savipagalbos grupę. Kaip pravesti
savipagalbos grupę yra aiškinama Socialinio darbo struktūros modulio paskaitose. Taip pat nuorodos
savipagalbos grupių organizavimui pateikiamos Socialinio darbo praktikos instrukcijos priede nr.1 bei
literatūros sąraše 4, 5, 6, 10, 11 numeriais pažymėtuose šaltiniuose. 6-osios užduoties atlikimui galima
remtis literatūros sąraše patiekiamais 7, 8 numeriais pažymėtais šaltiniais. Praktikos ataskaitoje 5-os
arba 6-os užduoties aprašymas pateikiamas po pagrindinės psichosocialinės problemos įvardijimo ir
asmenų, kuriems būdinga ši problema sąrašo (žymima IV punktu). Jei 5-oji užduotis keičiama 6-ąja,
prieš užimtumo seansų aprašymą turi būti įvardijamos pakeitimo priežastys ir argumentuojamos
konkrečių faktų aprašymu. Rengiant savipagalbos grupių arba užimtumo seansų aprašymą būtina
pateikti numatomą darbo planą kiekvienai grupei arba užimtumo seansui, tikrą realią savipagalbos
grupės ar užimtumo seanso eigą ir savianalizę. Joje turėtų atsispindėti kilę asmeniški išgyvenimai,
svarbiausi įvykiai, padarytos išvados, sprendimai, buvusios klaidos.
7-os, 8-os, 9-os užduoties atlikimas apima kliento atvejį. Atlikdamas 7 užduotį studentas renka
informaciją iš trijų šaltinių: pokalbio su klientu, pokalbio su socialiniu darbuotoju, asmens bylos
duomenų. Kalbindamas VGN klientą studentas gali remtis moksleivio problemų klausimynu (žiūr.
socialinio darbo praktikos instrukcijos priedą nr.2). Praktikos ataskaitoje 7-a, 8-a, 9-a užduotys

23
sujungiamos į kliento atvejo aprašymą (žymimas V punktu). Atvejis aprašomas laikantis Socialinio
darbo praktikos instrukcijos priede nr. 4 pateikta Atvejo aprašymui reikalingos pirminės informacijos
struktūra. Po atvejį reprezentuojančios informacijos išdėstymo pateikiami keli kliento problemų
sprendimo planai. Jie turi nuosekliai atspindėti kliento problemas ir kompensuoti vienas kitą nuspėjamos
nesėkmės, realizuojant planą, atveju (nesėkmės gali būti sąlygojamos kliento subjektyvių neigiamų
jausmų, kurie paprastai yra pastebimi pokalbio su klientu metu). Atvejo aprašymo pabaigoje atliekama
savianalizė. Joje analizuojami asmeniški išgyvenimai, kilę bendraujant su klientu, jų pagrindu padaryti
sprendimai, galbūt padarytos ir post factum pastebėtos klaidos, numatomos jų ištaisymo galimybės.
Atvirumas ir nuoširdumas suteiks praktikos vertinime papildomų privalumų.
10-osios užduoties atlikimas reikalauja pravesti kultmasinį renginį. Paprastai socialinio darbo
praktika atliekama V semestro pabaigoje gruodžio mėnesį. Atlikdami praktiką VGN arba SGN studentai
natūraliai turi įsitraukti į ten vykstančius renginius. Atliekant šią užduotį galima remtis 8 numeriu
literatūros sąraše pažymėtu šaltiniu. Praktikos ataskaitoje šios užduoties atlikimas aprašomas taip pat.
Aprašymas žymimas VI punktu. Čia svarbu patiekti būsimo renginio planą, realią eigą ir savianalizę.
Praktikos ataskaitos pabaigoje studentas turi atlikti galutinį refleksyvų praktikos vertinimą.
vertinime turi atsispindėti:
• Svarbiausi jausmai, mintys susiję su klientais, įstaigomis, praktikos užduotimis.
• Įvertintas asmeniškas vaidmuo atliekant užduotis,
• Pateikiami pasiūlymai praktikos organizavimui.
Refleksyviame praktikos vertinime turi atsispindėti visos trys dalys.

SOCIALINIO DARBO PRAKTIKOS PROGRAMA

Socialinės paramos skyrius (toliau SPS)
Susipažinimas su skyriumi

1. Susipažinti su SPS struktūra, veiklos kryptimis, darbuotojų funkcijomis, SPS klientų arealu,
teikiamomis socialinėmis išmokomis ir Socialines paslaugas teikiančių įstaigų administravimo
ypatybėmis.
2. Susipažinti su teisiniais aktais, reglamentuojančiais socialines išmokas ir paslaugas, nurodyti
socialinės paramos teikimo prioritetus Šiauliuose (kituose miestuose).
3. Apibūdinti socialinių paslaugų teikimo Šiaulių (kitų miestų) gyventojams ypatybes: kokių
paslaugų suteikiama daugiausia, kokių yra pageidaujama labiausiai, ar pastebima Socialines
paslaugas teikiančių įstaigų teikiamų socialinių paslaugų įtaka klientų gyvenimo kokybei.

24
Darbas su klientais2

1. Susipažinti su socialinės pagalbos teikimo namuose nuostatomis ir funkcijomis. Pateikti

pagrindinių ir papildomų paslaugų sąrašus.
2. Kartu su lankomosios priežiūros darbuotoju lankytis klientų namuose ir teikti paslaugas.
3. Lankantis kartu su lankomosios priežiūros darbuotoju klientų namuose, pasirinktinai iš kelių
klientų ištirti ir išanalizuoti:
• Vieno kliento subjektyvaus vienišumo jausmo lygį (tyrimo anketa pateikta priede nr.3).
• SPS (gauna ar ne socialines išmokas) ir SPC teikiamos paslaugos šiam asmeniui, jo
pageidavimus ir poreikius (vedant pokalbį su klientu galima remtis priede nr.4
pateikiama pirminės informacijos apie klientą struktūra).
• Vieno kliento socialines – buitines sąlygas.
4. Sudaryti 1 kliento socialinės paramos teikimo planą, kuriame atsispindėtų kliento pageidaujamų
ir realiai įmanomų paslaugų spektras, paslaugų skyrimo motyvai ir rūšys, studento nuomonė ir
pastebėjimai.
5. Visos praktikos metu vesti stebėjimų dienoraštį, kuriame turi būti fiksuojami jausmai iš
išgyvenimai svarbiausi įvykiai, nutikę praktikos metu, stipriausi įspūdžiai. Šio dienoraščio
pagrindu bus atliekamas refleksyvinis praktikos vertinimas.

Praktikos ataskaitoje pateikti:

1. N savivaldybės socialinių paslaugų administravimo schemą (socialines paslaugas teikiančių

įstaigų pavaldumas, ryšiai su socialinės paramos skyriais), socialines paslaugas teikiančių įstaigų
struktūros schemą, SPS, SPC ar NN klientų arealą (schemos pavidalu), teikiamų paslaugų sąrašą.
Trumpai pakomentuoti SPS, SPC ir NN klientų ypatumus, teikiamų paslaugų reitingą.
2. Tirtų klientų atvejų aprašymus. Atvejų aprašymuose turi atsispindėti:
• Pirminė informacija apie klientą (žr. priedas nr.4).
• Žmogaus pageidavimai ir poreikiai.
• SPC, NN teikiamos (planuojamos teikti) paslaugos šiems klientams.
• Pasiūlymai, kaip būtų galima spręsti klientų vienišumo problemą, kaip tobulinti klientų
poreikių tenkinimą, kaip pagerinti socialinių paslaugų kokybę.
• Savianalizė (analizuoti savo mintis, jausmus, kurie kilo susitikus su kiekvienu klientu ir
po susitikimo).

2
Šiaulių mieste darbas su klientais gali vykti Socialinių paslaugų centre (toliau SPC), Nakvynės namuose (toliau NN), kituose miestuose
Socialinės paramos skyrius gali apimti visą socialinių paslaugų tinklą, koncentruotą viename pastate.

25
 3. Praktikos kaip proceso vertinimą. Vertinime turėtų atsispindėti:
• Svarbiausi jausmai, mintis, susiję su klientais, skyriumi, įstaiga(-omis), praktikos
užduotimis.
• Studento vaidmuo atliekant praktikos užduotis (analizuoti, kaip pavyko įsitraukti į
socialinį darbą, nurodyti, kokios priežastys padėjo ar trukdė gerai atlikti praktikos
užduotis).
4. Praktikos ataskaitos prieduose pateikiami buities tyrimo aktai, įvertinimas, išvados, subjektyvaus
vienišumo jausmo tyrimas ir išvados.

Vaikų globos namai (toliau VGN) arba Senelių globos namai (toliau SGN)

Susipažinimas su įstaiga

1. Susipažinti su įstaigos struktūra, funkcijomis, personalo sudėtimi, pareigomis, sužinoti įstaigos

finansavimo šaltinius.
2. Išsiaiškinti kokius ryšius yra užmezgę VGN (SPTĮ) su kitomis įstaigomis (gydymo įstaigos,
pensionatai, globos namai, moksleivių namais ir pan.) bei visuomene (visuomeninės
organizacijos).
3. Aprašyti svarbiausias VGN (SPTĮ) tradicijas.

Darbas su klientais

1. Analizuoti VGN (SGN) klientų poreikius, jų tenkinimo galimybes.

2. Analizuoti įstaigų klientų santykius su personalu, nurodyti svarbiausias problemas.
3. Analizuoti įstaigų mikroklimatą: stebėti VGN (SGN) klientų tarpusavio santykius, klientų
santykius su personalu, įstaigos personalo vykdomą tvarką (drausmės politika). Analizei
duomenis rinkti iš stebėjimo ir pokalbių su personalu, įstaigos klientais.
4. Vertinti įstaigų sudaromą galimybę klientui turėti ryšius su šeima, visuomene.
5. Suburti daugiausia panašių problemų turinčius įstaigos klientus į vieną savipagalbos grupę.
Pravesti 4 (neak.2) savaitinius užsiėmimus, padedančius spręsti šias problemas (detalesnė
informacija apie savipagalbos grupes žr. prieduose nr.1).
6. Jei neatsiranda savanorių formuojant savipagalbos grupę, organizuoti ir pravesti 4 (neak.2)
laisvalaikio užimtumo seansus.

26
 7. Išanalizuoti 1 VGN (SGN) kliento atvejį (kalbinant klientą remtis priedais nr.2, nr.4).
Atlikdamas analizę studentas turi remtis faktais, pateikiamais byloje bei paties tiriamojo
interpretacija. Pokalbio metu turėtų būti koncentruojamasi į kliento:
• Patekimo į šią įstaigą priežastis (svarbu sužinoti kliento nuomonę, poziciją įstaigos
atžvilgiu).
• Dabartinius kliento poreikius ir problemas;
8. Palyginti bylos pateikiamus duomenis su paties kliento interpretacija.
9. Sudaryti kliento problemų sprendimo planą.
10. Pravesti 2 (neak.1) popamokinius(-į) renginius įstaigoje (į renginio organizavimą turi būti
įtraukti įstaigos klientai).
11. Praktikos metu vesti dienoraštį, kuriame atsispindėtų svarbiausi įvykiai, nutikę praktikos metu ir
išgyvenimai.

Praktikos ataskaitoje pateikti:

1. Įstaigos aprašymą. Aprašyme turėtų atsispindėti:

• Įstaigos veiklos kryptys, personalo pareigos.
• Ryšiai su kitomis įstaigomis ir organizacijomis, svarbiausios tradicijos.
2. Klientų psichosocialinių problemų analizė. Analizėje turėtų būti išvardintos įstaigų gyventojų
pagrindinės psichosocialinės problemos, turėtų atsispindėti studento numanomos problemų
priežastys (jas pagrįsti stebėjimo ar pokalbių duomenimis).
3. Išskirtą kurią nors viena problemą ir šią problemą turinčių gyventojų sąrašą, numatomas darbo
su šia grupe kryptis.
4. Keturių (neak.2) susitikimų su grupės nariais (arba laisvalaikio užimtumo seansų) eigos
aprašymus ir analizę. Aprašymuose turėtų atsispindėti:
• Susitikimų (užimtumo seansų) tikslai, keliami uždaviniai ir planuotos užduotys.
• Reali susitikimų/seansų eiga.
• Susitikimų/seansų eigos analizė (analizėse atskleisti veiklos organizavimo sėkmes ir
nesėkmes, nurodyti tiek sėkmės, tiek nesėkmės priežastis).
5. Pasirinkto kliento atvejo aprašymas. Aprašyme turėtų atsispindėti:
• Pirminė informacija apie klientą (žr. priedą nr.4).
• Kliento savijauta įstaigoje, jo pageidavimai ir poreikiai.
• Bylose pateikiamų priežasčių palyginimas su paties kliento interpretacija apie patekimo į
VGN ar SPTĮ tinklą priežastis.

27
 • Studento siūlomas planas kliento problemų sprendimui. Plane turėtų atsispindėti keli
variantai.
• Savianalizė (analizuoti savo mintis, jausmus, kurie kilo susitikus su tiriamuoju ir po
susitikimo).
6. Dviejų renginių (neak.1) scenarijus(-ų), detalius renginių eigos aprašymus ir analizę (analizėse
atskleisti renginių organizavimo sėkmes ir nesėkmes, pagrįsti, nurodyti tiek sėkmės, tiek
nesėkmės priežastis).
7. Praktikos kaip proceso vertinimą. Vertinime turėtų atsispindėti:
• Svarbiausi jausmai, mintis, susiję su klientais, įstaiga, praktikos užduotimis.
• Studento vaidmuo atliekant praktikos užduotis (analizuoti, kaip pavyko įsitraukti į
socialinį darbą VGN (SGN), nurodyti, kokios priežastys padėjo ar trukdė gerai atlikti
praktikos užduotis).
• Pasiūlymai dėl praktikos užduočių tobulinimo.

Vertinimo kriterijai
Praktikos ataskaita vertinama remiantis absoliučiais ir santykiniais kriterijais. Absoliutaus
kriterijai reikalavimas – visus praktikos užduotys turi būti įvykdytos ir aprašytos. Santykinio kriterijai
reikalavimas – pažymys rašomas atsižvelgiant į tai, kaip atrodo konkreti praktikos ataskaita visos grupės
kontekste. Ypatingai atidžiai bus vertinamos visos praktikos ataskaitos dalys. Vertinant bus atsižvelgta į
praktikos ataskaitos turinio validumą, t.y. ar studento dėstomos mintys, pastebėjimai, padarytos išvados
yra susiję vienas su kitu loginiais ryšiais, ar jie nėra vienas kitam kardinaliai prieštaraujantys. Vertinant
SPS 3-ąją ir VGN arba SGN 7-ąją ataskaitos dalis bus atsižvelgta į nuoširdumą, spinduliuojantį iš
ataskaitos ir į savikritiškumą. Tiek studento būsimoje profesijoje, tiek praktikos ataskaitoje klaidų
pripažinimas, apstebėjimas ir analizė yra svarbesni veiksniai, nei padarytos klaidos. Dėl šios priežasties
tokios praktikos ataskaitos įvertinimas tik kyla.
Pasibaigus stebimajai socialinio darbo praktikai studentai turėtų žinoti:
• Pagrindines vaikų (senelių), gyvenančių VGN (SGN) problemas.
• Pagrindinius veiksnius, formuojančius teigiamą šių klientų motyvaciją.
• VGN, SGN klientų laisvalaikio formas ir organizavimo metodus
• Socialinio darbuotojo sąveikos su VGN (SGN) klientais etines taisykles ir normas.
Studentai turėtų gebėti:
• Planuoti savo veiklą.
• Atsirinkti tinkamas tyrimo metodikas, jomis remiantis atlikti tyrimą.
• Išskirti sąlygas, būtinas ir lemiančias klientų raidos problemas.

28
 • Rasti individualų “priėjimo” prie kliento būdą.
• Analizuoti kliento elgesį, rasti problemų priežastis bei numatyti problemų sprendimo
kelius.
• Stimuliuoti pozityvias klientų elgesio formas.
• Sukurti ir palaikyti empatinį ryšį su klientu.
• Organizuoti popamokinius renginius.
• Analizuoti ir vertinti savo veiklą.

Praktikos ataskaitos silpnosios ir stipriosios pusės

5 semestre atliekamos socialinio darbo praktikos ataskaitai taip pat aktualios bendriausios
stipriosios ir silpnosios pusės (žiūr. stebimosios socialinio darbo praktiką). Tačiau yra ypatybių, būdingų
tik šiai praktikai, kurios taip pat sąlygoja praktikos privalumus ir trūkumus.
5 semestre studentai jau yra išklausę dalį specialybės pagrindų ir specialybės specialaus lavinimo
modulių. Įgytos profesinės žinios reikalauja pritaikymo ir panaudojimo demonstracijos. Studentas turi
mokėti parinkti tyrimo metodikas, gebėti analizuoti socialinės realybės faktus, gebėti atskleisti jų
priežastis. Vienas ar kitas studento veiksmas, pasirinkimas ar pan., turi būti argumentuojami,
pagrindžiami. Jeigu studentas, praktikos ataskaitoje argumentuoja metodikos pasirinkimą, atskleidžia
socialinės realybės faktų priežastis, pagrindžia jų buvimą, tai sudaro socialinio darbo praktikos
ataskaitos privalumus.
Trūkumus atskleidžia dažniausiai pasitaikančios klaidos. Pavyzdžiui, studentai sumaišo
praktikos užduotis su reikalavimais praktikos ataskaitai. Praktikos užduotys nurodo veiksmus, kuriuos
studentas turi įvykdyti praktikos metu, o reikalavimai ataskaitai – ataskaitos struktūrą, t.y. ataskaitos
rašymo nuorodos. Trečio kurso studentai turėtų gebėti suprasti sudėtingesnius instrukcijos reikalavimus.
Jei ataskaitoje sumaišomos užduotys su reikalavimais praktikos ataskaitai, tai praktikos ataskaita gali
būti perkrauta nereikalinga informacija. Be to pats studentas sugaišta daugiau laiko, kurio sąnaudos nėra
vertinamos.
Kartais studentai mano, kad susipažinimo su įstaiga užduotys gali būti vertinamos kaip atliktos,
jei praktikos ataskaitoje bus padarytos vienos ar kitos įstaigos nuostatų kopijos. Tokie lūkesčiai yra
nepagrįsti. Atlikdamas šią užduotį studentas demonstruoja dokumentų analizės įgūdžius ir gebėjimą
atrinkti tinkamą informaciją. Nuostatų kopija tokių gebėjimų neliudija, todėl praktikos ataskaitoje
įsegama įstaigos nuostatų kopija yra didelis praktikos ataskaitos trūkumas, jei nėra padaryta tinkamos
informacijos atranka.
Savipagalbos grupes vesti nėra paprasta. Savipagalbos grupės skatina klientus imtis atsakomybės
už savo problemas, jos sąlygoja empatijos, palaikymo, padrąsinimo atmosferą. Atsakomybės jausmas,
empatija kito atžvilgiu, palaikymas, padrąsinimas yra vieni svarbiausiųjų bendruomenės formavimosi
29
veiksnių. Jie yra ypač aktualūs susvetimėjusiame Lietuvos sociume. Praktikos ataskaitos trūkumas yra
studento pasirinkimas vesti užimtumo seansus vietoje savipagalbos grupių organizavimo. Tam, kad šis
pasirinkimo variantas nebūtų laikomas trūkumu, jis turi būti labai gerai argumentuojamas.
Kartais pasitaiko, kad studentai, atlikę kliento atvejo analizę, nepateikia jo problemų sprendimo
plano. Toks užmaršumas – didelis praktikos ataskaitos trūkumas. Dažnai yra pateikiamas tik vienas
planas, per daug abstraktus, paviršutiniškas, tinkantis bet kuriam klientui, neapjungiantis kliento
socialinės aplinkos ypatybių. Tai taip pat yra praktikos ataskaitos trūkumas. Atlikdami šią praktiką
studentai būna išklausę Socialinio darbo struktūros (3 kreditai, 48 auditorinės valandos), Socialinio
darbo su vaikais ir jaunimu (2 kreditai, 20 auditorinių valandų) modulius. Tai reiškia, kad praktikos
ataskaitoje turi būti įvardinama, pagal kokį socialinio darbo modelį konstruojamas planas, įvardinamos
konkrečios plano dalys, žyminčios etapus, numatomos galimos nesėkmės bei jų prevencija, įvardinami
klientui artimi asmenys (jų konfidencialumas išsaugomas), kurie būtų įtraukiami realizuojant planą ir
galėtų pagelbėti sprendžiant kliento problemą. Praktikos ataskaitos privalumas, jei pateikiamas ne
vienas planas, bet keli variantai.
Praktikos refleksinė užduotis yra tarsi įvadas į kokybinį fenomenologinį metodą. Atlikdami šią
užduotį studentai dažnai neišskiria į atskiras dalis savo jausmų, išgyvenimų, susijusių su įstaiga,
klientais praktikos pradžioje ir pabaigoje, neatskleidžia jų dinamikos. Pasitenkinama paviršutiniška
praktikos apžvalga. Nepateikiamos pastabos, pasiūlymai praktikos užduočių tobulinimui. Išvardintų
dalykų stoka neleidžia atlikti išsamios savo veiksmų, patyrimo analizės, todėl refleksinė užduotis gali
būti prasta. Prastai atlikta refleksinė užduotis liudija, kad studentas arba nesugeba atpažinti savus
psichinius procesus, būsenas arba nenori pasinaudoti geresniu savęs pažinimu tolesnio mokymosi metu
ir yra vertinama kaip didelis praktikos ataskaitos trūkumas.

• Praktikos aptarimo klausimai

Praktikos aptarimo metu siūloma diskutuoti tokiais klausimais:
1. Kokios yra 7 – 9; 9 – 11; 11 – 15; 15 - 18 metų VGN klientų problemos?
2. Kokie yra VGN (SGN) klientų interesai?
3. Kokie yra pagrindiniai reikalavimai organizuojant laisvalaikį VGN (SGN) klientams.
4. Ar išlaikomos praktikos atlikimo vietose etinės normos socialinio darbuotojo ir kliento
tarpusavio santykiuose? Ar pastebėjote kokius nors šių normų pažeidimus?
5. Ar praktika pateisino Jūsų lūkesčius? Ar pavyko realizuoti visus sumanymus?
6. Ar buvo praktikos eigoje tokių momentų, kada Jūs turėjote pasielgti priešingai nei buvote
planavęs? Kaip tai įtakojo paskesnius įvykius?
7. Jūsų pastabos ir pasiūlymai praktikos organizavimo atžvilgiu?

30
 3.3. SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKA 1
L. Radzevičienė, G.Morozova

“Socialinių pedagogų profesinės veiklos tikslas – laiku pastebėti, įvertinti ir spręsti vaikų bei
paauglių mokyklos nelankymo, nesimokymo, netinkamo elgesio, bendravimo ir kitas
problemas.”/Socialinių pedagogų etatų steigimo švietimo įstaigose 2001-2005 metų programa. 2001/.III
kurso dieninių ir neakivaizdinių studijų socialinės pedagogikos ir psichologijos programos studentai
atlieka 3 savaičių mokomąją praktiką Vaiko teisių apsaugos tarnybose, miesto ar rajoninėse policijos
komisariato viešosios policijos nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupėse arba miesto tardymo
izoliatoriuje /pasirinktinai/.

Praktikos tikslas:
Susipažinti su deviantinio elgesio paauglių ir jaunuolių, skirtingo amžiaus, nusikaltimus
padariusių asmenų, psichosocialine situacija; socialinio pedagogo kompetencija, sprendžiant socialinės
atskirties grupei priklausančių asmenų problemas.

Praktikos uždaviniai:
1. Susipažinti su vaikų, jaunimo, suaugusiųjų globos, ugdymo ir laisvės apribojimo įstaigų,
prevencinių tarnybų struktūra, darbo ir teikiamų paslaugų specifika, asmenų poreikiais,
psichosocialinėmis problemomis, socialinio pedagogo veiklos konkrečioje įstaigoje ypatumais.
2. Mokėti nustatyti, įvardinti, analizuoti įstaigose esančių asmenų psichologines, socialines
problemas bei tikslingai organizuoti edukacinį vyksmą, sėkmingam jų sprendimui.
3. Gebėti pateikti efektyvius darbo būdus bei problemų sprendimo variantus, galinčius padėti
spręsti asmenų psichosocialines problemas.
Kodėl mokomosios praktikos vieta buvo pasirinktos būtent tokio tipo institucijos? Šios tarnybos
įgyvendina pagrindines Vaiko teisių konvencijos nuostatas, organizuoja ir vykdo vaikų nusikaltimų ir
kitų teisės pažeidimų prevenciją, įstatymų nustatyta tvarka gina vaikų teises ir teisinius interesus,
organizuoja likusių be tėvų globos vaikų globą /rūpybą/.
Pastaruoju metu nemaža dalis vaikų, ypač paauglių, linkę išbandyti narkotikus, stiprius
svaiginamuosius gėrimus, toksines medžiagas. Jie buriasi į grupes ir savo nežabotu elgesiu įtraukia į jas
vis daugiau bendraamžių, kelia pavojų visuomenei. Neretai tenka pasiųsti tokius vaikus į
specialiąsias globos ar įkalinimo įstaigas. Socialinio pedagogo veikla tokiais atvejais būtų naudinga
visoms suinteresuotoms institucijoms ir padėtų prasižengusiems nepilnamečiams greičiau integruotis į
aktyvų, prasmingą ir visavertį gyvenimą.
Pagrindinės problemos, kurias kiekvieną dieną tenka spręsti prevencinių institucijų
specialistai:

31
 - vaikų nepriežiūra,
- smurtas šeimoje,
- skurdas,
- socialinės problemos,
- mokyklos nelankyma,
- vaikai, likę be tėvų globos

PRAKTIKOS UŽDUOTYS:
1. Susipažinimas su įstaiga.
Pokalbio su administracijos vadovais metu studentas išsiaiškina įstaigos struktūrą, veiklos
kryptis, įstaigos darbo organizavimą, dirbančius specialistus ir jų pareigybes, specialistus, kurių vadovų
manymu, trūksta siekiant pilnai įgyvendinti įstaigos viziją bei misiją, įstaigos socialinius partnerius
(nevyriausybines, valstybines organizacijas, privačias verslo ir administravimo struktūras). Įstaigos
dalyvavimas projektinėse veiklose.
Praktikos dienoraštyje informacija pateikiama aprašymo būdu, nurodant informaciją suteikusių
asmenų pareigybę. Įstaigos aprašymas 3 - 4 puslapiai.

2. Individualaus plano parengimas

Praktikai skiriamą laiką studentas privalo planuoti, nurodydamas kiekvienos dienos
užduotis, užduoties tikslus, naudojamus darbo metodus ir formas (pokalbiai-individualūs, kolektyviniai-,
stebėjimai-uždari, atviri-, interviu, pan.). Pateikiamame plane turi atsispindėti tiesioginis darbas su
įstaigos globotiniais, administracijos, kitais personalo atstovais, numatoma socialinio pedagogo veikla
bendruose įstaigos organizuojamuose ar socialinio pedagogo organizuojamuose renginiuose.
Darbo planas neturi viršyti 3 – 4 puslapių.

3. Atvejo analizė, psichologinė charakteristika

Studentas protokoluoja pokalbius su vaikų ar jaunuolių tėvais, pedagogais, globėjais.
Išsiaiškinama bendroji situacija (gyvenimo stiliaus, asmenybės ypatumai iki patekimo į įstaigą),
bandoma ieškoti priežasčių, dėl kurių asmuo yra įstaigoje, siekiama atskleisti ir analizuoti esamas
problemines situacijas. Pateikiamą informaciją studentas apibendrina, daro analizuojamo atvejo išvadas.
Psichologinėje charakteristikoje atskleisti vaiko, jaunuolio ar suaugusiojo santykių su tėvais
(globėjais), specialistais, bendraamžiais ypatumus, nurodyti asmens charakterio ypatumus, grindžiant
juos konkrečiais, studento stebėtais arba personalo įvardintais pavyzdžiais; siekti atskleisti tiriamojo
pomėgius, vertybines sistemas, pozityvios ir negatyvios motyvacijos lygmenį, lūkesčius, savivertę, pan.;
tiriamojo požiūrį į jo socialinę patirtį, priežastis, dėl kurių jis atsidūrė įstaigoje bei konkrečios situacijos

32
vertinimą. Psichologinė charakteristika pateikiama aprašomuoju būdu, atspindint tiriamojo mintis ir
tyrėjo klausimus. Atvejo analizė neturi viršyti 8 – 9 puslapių

4. Išsiaiškinti specialistų ir vaiko (jaunuolio) tarpusavio santykių etinius reikalavimus.

Stebint specialistų ir asmens bendravimą, įvertinti etinių normų ir taisyklių taikymo lygį;
dienoraštyje suformuluoti pagrindines etiketo taisykles bendraujant su asmeniu

5. Parengti asmens psichologinę charakteristiką.

(Praktikos dienoraštyje atskleisti asmens santykius su tėvais (globėjais), šeima; institucijoje
dirbančiais specialistais, santykius su mokykla ir mokytojais; santykius su draugais ir aplinkiniais;
santykius su pačiu savimi).

6. Parengti tiriamojo problemos sprendimo strategiją.

a) pateikti asmens nuomonę apie galimus problemos sprendimo būdus,
b) atskleisti mikroaplinkos poveikio galimybes, sprendžiant konkrečias problemas,
c) numatyti įstatymų, leidžiančių spręsti problemą, taikymo galimybes,
d) modeliuoti institucinį problemos sprendimo būdą,
e) nurodyti galimus problemos sprendimo būdus, pasitelkiant NVO, bendruomenę.
Sprendimo strategijos gairės neturi viršyti 2 – 3 puslapiai.

7. Tarpusavio santykių ir bendravimo ypatumų vertinimas

Atskleisti ir įvertinti tarpusavyje susijusių asmenų (specialistų – globotinių, specialistų –
specialistų, specialistų – tėvų (globėjų), globotinių – globotinių) ir grupių bendravimo ypatumus;
profesinės bei bendrosios etikos nuostatų reglamento laikymąsi, nurodyti efektyviausius bendravimo su
tiriamuoju būdus, leidžiančius geriau pažinti žmogaus asmenybę.
Tarpusavio santykių ir bendravimo ypatumų vertinimas neturi viršyti 3 – 4 puslapiai.

8. Renginio, skirto prevencijai, vertinimas

Aprašyti įstaigoje stebėtą renginį: renginio tikslai, uždaviniai, renginio forma, įstaigoje esančių
asmenų ir specialistų aktyvumas pasirengimo metu, globotinių motyvacijos ypatumai, renginio
apipavidalinimas, renginio eiga, renginio užbaigimas.
Atskleisti globotinių bei specialistų požiūrį į renginio reikalingumą bei tikslingumą, bendrą
įspūdį ir požiūrį į renginį. Nurodyti ar vykusiame renginyje buvo realizuoti kelti tikslai ir uždaviniai.
Renginio aprašymas neturi viršyti 3 – 4 puslapiai.

33
9.Studento vertinama praktika
Dienoraštyje atskleisti, aprašyti ir įvertinti įgytą asmeninę patirtį, gebėjimus, žinias. Nurodyti,
kodėl įgyti dalykai reikalingi socialinio pedagogo darbe, kiek įgytos žinios bei patirtis praplėtė Jūsų
akiratį, ar buvo dalykų, kuriuos iki praktikos supratote ir vertinote kitaip. kas ir kodėl Jums padarė
didžiausią teigiamą ir didžiausią neigiamą įspūdį praktikoje.
Praktikos vertinimas neturi viršyti 3 – 4 puslapiai.

10.Jūsų pastabos bei pasiūlymai

a) priėmusios įstaigos vadovybei, specialistams, kitam personalui.
b) SPP katedros darbuotojams, kuruojantiems praktiką.
c) kiti pasiūlymai ir pastabos.
d) pastabos bei pasiūlymai neturi viršyti 2 puslapių.

Pasibaigus praktikai studentas pristato dienoraštį

PRAKTIKOS ATASKAITOS VERTINIMAS IR VERTINIMO KRITERIJAI

Kiekviena atlikta praktikos užduotis atskirai vertinama 10 – balėje sistemoje. Praktikos

vertinimui taikomas individualus kaupiamasis indeksas:
IKI = 100 proc. IKI = 1, 2 užduotys (25 proc.) + 3,4 užduotys (50 proc.) + 5,6 užduotys (25 proc.) = 100
proc. kurioje I–oji užduotis – 10 balų., II – oji užduotis – 20 balų, III – oji užduotis –30 balų, IV – oji
užduotis – 20 balų, V – oji užduotis – 10 balų, VI – oji užduotis – 10 balų; IKI = 100 balų.

Vertinant praktikos dokumentus atsižvelgiama į :

• teorijos ir praktikos sanglaudą, kurios turi atsispindėti praktikos užduotyse,
• atliktų praktikos užduočių skaičių (kokybę, apimtį),
• vadovo, kurioje atlikta praktika, charakteristiką,
• pravesto renginio originalumą ir tikslingumą prevenciniu aspektu,
gebėjimą organizuoti pokalbius, interviu, stebėjimus, kuriuose geriausiai būtų atskleidžiamos
asmenų savybės,
a. 7 ir 8 praktikos užduotys vertinamos atsižvelgiant į studento refleksijas, savianalizės
lygmenį, gebėjimą analizuoti ir apibendrinti praktinę patirtį bei sieti ją su teorinėmis
žiniomis.

34
 • Praktikos ataskaitos silpnosios ir stipriosios pusės
Stipriosiomis praktikos ataskaitos pusėmis laikytinas studento profesinis išprusimas, gebėjimas
atskleisti tiriamojo individualias savybes konkrečiame socialiniame kontekste, gebėjimas rasti realų
problemos sprendimo variantą, kūrybiškumas, organizuojant renginius įstaigoje ar padedant juos
organizuoti įstaigos specialistams, tvarkingas, nuoseklus praktikos užduočių pateikimas ataskaitoje.
Silpnosiomis praktikos ataskaitos pusėmis laikoma studento negebėjimas praktinėse užduotyse
remtis ir jas atlikti, atsižvelgiant į teorinius socialinės pedagogikos ir psichologijos mokslo aspektus;
pokalbių, interviu, stebėjimo ar kitų metodų, skirtų informacijos rinkimui, naudojimas, nesilaikant
profesinės etikos reikalavimų; neinformatyvūs, nenuoseklūs, nelogiški užduočių aprašymai; skurdūs
refleksiniai įgūdžiai.

Praktikos aptarimo ir vertinimo tvarka

Praktikos rezultatai aptariami ir apibendrinami bendrame studentų ir katedros pedagogų (praktikos

vadovas, užduočių vadovas, SPP katedros vedėjas, kiti pageidaujantys praktikos aptarime dalyvauti
dėstytojai) susitikime.

Praktika vertinama pažymiu. Dėl klausimų, susijusių dėl praktikos įvertinimo, studentas gali
kreiptis į bet kurį katedros dirbantį dėstytoją, prašydamas organizuoti pakartotiną vertinimo procedūrą.
Kreiptis dėl pakartotino vertinimo galima ne vėliau kaip per 3 dienas nuo pirminių rezultatų paskelbimo.
Pakartotino vertinimo rezultatai skelbiami ne vėliau kaip 1 savaitę nuo prašymo ir dėstytojas,
pakartotinai vertinęs praktikos ataskaitą, apie tai referuoja katedros posėdyje.

35
 4.4. Socialinio pedagogo praktika 2
Ingrida Baranauskienė

Socialinio pedagogo su neįgaliaisiais praktika atliekama paskutiniame bakalauro studijų etape,

kai studentas jau būna atlikęs tris praktikas: stebimąją; socialinės globos ir rūpybos skyriuje bei globos
institucijoje; VTAT bei prevencinėje tarnyboje. Taip pat studentai jau būna išklausę du teorinius
socialinio darbo su neįgaliaisiais kursus: ,,Neįgaliųjų socializacijos teorija ir praktika”, bei ,,Socialinis
darbas su neįgaliais asmenimis”. Taigi, sąlyginai galime teigti, kad studentas yra ,,patyręs”. Viena
vertus, jis turi nemažai teorinių žinių, kaip dirbti su neįgaliaisiais, kita vertus, jau yra ankstesnėse
praktikose įgijęs praktinių įgūdžių, reikalingų socialiniam pedagogui apskritai. Dėl to keliamas
aukštesnis praktikos tikslas: pasiekti, jog studentai praktiškai išbandytų per teorijos paskaitas įgytas
esmines socialinio darbo su neįgaliaisiais žinias, suprasdami socialinį darbą sisteminiu požiūriu ir jo
organizavimą sugebėtų grįsti šiuolaikinėmis, pažangiomis socialinės pedagogikos su neįgaliaisiais
mokslo teorijomis; išmoktų įvairiais aspektais tirti socialinės pedagogikos su neįgaliaisiais lauką,
išryškinant egzistuojančias problemas, kritiškai jas įvertinant bei sprendžiant.
Tikslo formuluotė atskleidžia ko tikimasi iš studento: visų pirma, kad ir į kokią praktikos aplinką
bepakliūtų (praktiką gali tekti atlikti ne tik ,,modernių”, bet ir ,,tradicinių” ar net ,,stagnacinių” požymių
turinčiuose institucijose), sugebėtų kritiškai ir sistemiškai įvertinti situaciją, realiai suvokti socialinio
pedagogo su neįgaliaisiais sunkumus ir ieškoti būdų jiems įveikti. Iš teorijos paskaitų studentai žino, kad
Lietuvoje vyksta aktyvi socialinio pedagogo su neįgaliaisiais paradigmų kaita. Vienose institucijose bus
aktyviai dirbama pagal socialinės paradigmos idėjas, kitose- dominuos klinikinė paradigma, trečiose
galima bus stebėti klinikinės ir socialinės paradigmos sintezę. Studentas pasinaudodamas teorinėmis
idėjomis, tokiomis, kaip socialine interakcija, pragmatizmas, progresyvizmo pedagogika, humanistinis
ugdymas, kitomis teorijomis, turėtų ne tik ,,filosofuoti”, bet suvokus situacijos ydas ir trūkumus,
pasitelkti sąmoningas pastangas tiems trūkumams taisyti.
Praktikos metu, kaip pamatine teorija, studentas galėtų remtis Rawls mokymu,
nagrinėjančiu teisingumo principus:
1) ,, kiekvienas asmuo turi vienodą teisę į visiškai pakankamą lygių pamatinių laisvių schemą,
kuri yra suderinama su panašia laisvių schema visiems”;
2) ,,socialinė ir ekonominė nelygybė turi tenkinti dvi sąlygas: pirma, ji turi būti siejama su
padėtimis ir pareigybėmis, kurios yra atviros visiems sąžiningos galimybių lygybės
sąlygomis; antra, ji turi būti naudingiausia blogiausioje padėtyje esantiems visuomenės
nariams” (Rawls, 2002, p.312-315).

36
 Tikėtina, kad atsižvelgus į Rawls teisingumo principus, studentas, ieškantis ieškant metodologinės
prieigos, išvengs klaidingo pasirinkimo: daugelis teorijų ir metodologijų yra pozityvios, jei jos
neprieštarauja teisingumo principams.
Praktikos tikslą, sukonkretina uždaviniai:
1. Įsisavinti etnografinio tyrimo metodiką, pritaikant ją neįgaliųjų socialinės institucijos
tyrimui.
2. Įgyti grupinio darbo su neįgaliaisiais įgūdžių, sukuriant ugdymo grupės užsiėmimų metodiką
ir praktiškai ją pritaikant.
3. Įgyti individualaus darbo su neįgaliaisiais įgūdžių, sudarant individualaus darbo su klientu
planą ir jį realizuojant.
4. Įgyti renginio organizavimo gebėjimų, sukuriant renginio scenarijų ir praktiškai jį
įgyvendinant.
Tikslų, uždavinių ir konkrečių užduočių ryšys pateikiamas lentelėje :
5 lentelė
Socialinio pedagogo su neįgaliaisiais praktikos tikslų ir uždavinių ryšys
Tikslai Uždaviniai Praktikos
užduotys
Pasiekti, jog studentai Įsisavinti etnografinio tyrimo metodiką,
praktiškai išbandytų per pritaikant ją neįgaliųjų socialinės institucijos 1
teorijos paskaitas įgytas tyrimui.
esmines socialinio darbo su
Įgyti grupinio darbo su neįgaliaisiais įgūdžių,
neįgaliaisiais žinias,
sukuriant ugdymo grupės užsiėmimų 2
suprasdami socialinį darbą
metodiką ir praktiškai ją pritaikant
sisteminiu požiūriu ir jo
Įgyti individualaus darbo su neįgaliaisiais
organizavimą sugebėtų grįsti
įgūdžių, sudarant individualaus darbo su 3
šiuolaikinėmis, pažangiomis
socialinio darbo su klientu planą ir jį realizuojant
neįgaliaisiais mokslo Įgyti renginio organizavimo gebėjimų,
teorijomis; išmoktų įvairiais sukuriant renginio scenarijų ir praktiškai jį
aspektais tirti socialinio darbo įgyvendinant
su neįgaliaisiais lauką, 4
išryškinant egzistuojančias
problemas, kritiškai jas
įvertinant bei sprendžiant

PRAKTIKOS UŽDUOTYS:
Pirmos užduoties instrukcija
Užduoties pavadinimas: Etnografinis neįgaliųjų socialinės institucijos tyrimas
Tyrimo tikslas- studentas, susipažinęs su institucija, savarankiškai išsikelia tyrimo tikslą, kuris
jo nuomone būtų aktualus neįgaliųjų institucijai ir padėtų išspręsti reikšmingą neįgaliųjų socialinę
problemą.

37
 Tyrimo uždaviniai:

1. Nusistatyti tyrimo tikslą.

2. Išsikelti hipotezę ar klausimus.
3. Išstudijuoti etnografinio tyrimo metodą.
4. Parengti tyrimo atlikimo metodiką.
5. Surinkti duomenis.
6. Apdoroti duomenis ir juos išanalizuoti.
7. Padaryti išvadas.
8. Parengti rekomendacijas, numatančias galimybes spęsti iškilusią problemą,
pateikiančias edukacinių pasiūlymų.

Atsiskaitymo forma- tyrimo ataskaita

Tyrimo ataskaitos struktūra:

1. Anotacija- darbo esmės pristatymas.

2. Įvadas- problemos aktualumo pagrindimas, darbo objektas, darbo tikslas, uždaviniai,
darbo metodologijos ir metodikos pristatymas.
3. Planinga tyrimo rezultatų analizė.
4. Išvados.
5. Rekomendacijos.
Įvertinimas: maksimalus tyrimo įvertinimas – 10 balų

Papildoma informacija apie etnografinį tyrimą:

Etnografiniam tyrimui būdingos šios ypatybės:
1. Visuminis (holistinis) pobūdis, detalių gausa
2. Duomenys renkami natūraliai stebint grupes
3. Stebėtojas- tyrėjas gali veikti kaip grupės narys
4. Žodiniai duomenys analizuojami logiškai samprotaujant ir atsižvelgiant į kontekstą.
Atkreipkite dėmesį į etnografinio tyrimo privalumus:
1. Geriausiai tinka atskleisti žinioms apie grupinį elgesį
2. Panaudojama daugybę detalių
3. Pateikiamas platus grupinio elgesio vaizdas.
Atkreipkite dėmesį į etnografinio tyrimo trūkumus:
Etnografinio tyrimo pagrindiniai trūkumai susiję su:
1. Duomenų patikimumu
2. Išvadų validumu
3. Rezultatų apibendrinimu.
38
 Prieš atliekant užduotį, išanalizuokite informacinę lentelę, pateiktą C.M. Charles:
6 lentelė
Etnografinio tyrimo charakteristika
Etnografinis tyrimas

Bendrieji tyrimo elementai Etnografijai būdingi elementai

Problema Žmonių visuomeninis elgesys

Hipotezės/ klausimai Naudojami klausimai, retai hipotezės
Tyrimo planas Natūralus grupės stebėjimas
Duomenų rinkimas Žodinis stebimųjų apibūdinimas
Duomenų vertinimo kriterijai Žodinis, loginis, kontekstinis, nestatistinis
pobūdis
Žodiniai teiginiai
Rezultatai Tos pačios priemonės kaip ir kitų tipų tyrimų
Išvados

I. Etnografinio tyrimo privalumai Trūkumai

Reikšmingų smulkmenų gausa Duomenų patikimumas
Naudingų poteksčių įvairovė Išvadų validumas
Duomenų aiškinimas atsižvelgiant Rezultatų apibendrinamumas
į kontekstą

Antros užduoties instrukcija

Užduoties pavadinimas: Ugdymo grupės užsiėmimų metodikos kūrimas ir praktinis
realizavimas
Užduoties tikslas: pritaikyti teorinio kurso Socioedukacinio darbo su neįgaliaisiais žinias
praktiškai,įgyjant grupinio darbo su neįgaliaisiais įgūdžių.
Uždaviniai:
1. Raštu parengti 10 ugdymo grupės užsiėmimų teminį išplanavimą, bei užsiėmimų
išplėstinius konspektus. Tematiką studentas renkasi apmąstydamas socialinės institucijos lūkesčius ir
savo kompetenciją.
2. Pravesti visus užsiėmimus.
3. Pateikti ataskaitą raštu, kuri susidarytų iš grupės užsiėmimų teminio išplanavimo,
užsiėmimų išplėstinių konspektų, bei studento refleksijos apie ugdomųjų užsiėmimų sėkmes ir
nesėkmes.
Atsiskaitymo forma- užduoties ataskaita.
Ataskaitos struktūra:
1. Ugdymo grupės užsiėmimų temins išplanavimas
2. Užsiėmimų išplėstiniai konspektai
3. Studento refleksija apie ugdomuosius užsiėmimus

39
 4. Klientų atsiliepimai apie ugdomuosius užsiėmimus
5. Tiesioginio praktikos vadovo nuomonė apie studento veiklą.
Įvertinimas: maksimalus užduoties įvertinimas – 10 balų.

Trečios užduoties instrukcija

Užduoties pavadinimas: Individualaus darbo su klientu planas ir jo realizavimas.
Užduoties tikslas: pritaikyti teorinio kurso Socioedukacinio darbo su neįgaliaisiais žinias praktiškai,
įgyjant individualaus darbo su neįgaliaisiais įgūdžių.
Uždaviniai:
1. Raštu parengti individualų planą
2. Jį įgyvendinti
3. Parengti ataskaitą raštu, kuri susidarytų iš individualaus plano ir studento refleksijos apie
plano įgyvendinimo sėkmes ir nesėkmes.
Atsiskaitymo forma- užduoties ataskaita.
Ataskaitos struktūra:
1. Užduoties anotacijos (kodėl pasirinkta dirbti su vienu ar kitu klientu, bei spręsti vieną ar
kitą socialinę problemą)
2. Individualus planas
3. Studento refleksija
4. Kliento ir jų artimųjų atsiliepimas apie studento pagalbą
5. Tiesioginio praktikos vadovo nuomonė apie studento veiklą.
Įvertinimas: maksimalus užduoties įvertinimas – 10 balų.

Papildoma informacija apie individualų planą

Kas yra individualus planas?
Individualus planas yra priemonė, darbo įrankis, kuris teikia galimybių klientui ir personalui
suvokti kliento situaciją. Planas taip pat teikia galimybių nustatyti reikiamą veiksmų kryptį, norint
pakeisti situaciją, tęsti ugdymo procesą arba spręsti problemas.
Galimos sudėtinės individualaus plano dalys:
1. Esamos situacijos analizė
2. Tikslai
3. Metodai
4. Įgyvendinimo eiga
5. Įvertinimas.
Atkreipkite dėmesį į:

40
1. Iniciatyvą
2. Bendradarbiavimą su kliento tėvais, artimaisiais, kitais specialistais
3. Paruošiamąjį laikotarpį
4. Aprašymą
5. Įtvirtinimą

Ketvirtos užduoties instrukcija

Užduoties pavadinimas: Renginio organizavimas
Užduoties tikslas: Įgyti renginio organizavimo gebėjimų, sukuriant renginio scenarijų ir
praktiškai jį įgyvendinant.
Uždaviniai:
1. Organizuoti ir pravesti renginį
2. Parodyti renginį svečiams (tėvams, globėjams, personalui ar kitų grupių klientams)
3. Parengti ataskaitą.
Atsiskaitymo forma- užduoties ataskaita.
Ataskaitos struktūra:
1. Užduoties anotacijos
2. Renginio scenarijaus
3. Studento refleksija
4. Kliento ir jų artimųjų atsiliepimai apie studento pravestą renginį
5. Tiesioginio praktikos vadovo nuomonė apie studento veiklą.
Įvertinimas: maksimalus užduoties įvertinimas – 10 balų.

Praktikos vertinimas
Praktika vertinama pagal Individualaus kumuliatyvinio indekso ( IKI) metodiką.
IKI = 25 % E + 25% U+20% P + 20% R+ 10% N kur:
E – etnografinis tyrimas
U – ugdomųjų užsiėmimų ciklas
P – individualus planas
R – renginys
N – studento paskatinimui už nenumatytus atvejus (papildomą veiklą, iniciatyvumą ir pan.).

Praktikos vertinimo kriterijai:

1. Atitikimas formaliems praktikos reikalavimams: vietos, atlikimo laiko, ataskaitos

parengimo laiko ir pan.

2. Studento gebėjimas taikyti teorines žinias praktiškai.

41
 3. Studento gebėjimas nustatyti socialines problemas ir parengti edukacinius pasiūlymus
šioms problemoms spęsti.

4. Asmeninis studento indėlis spendžiant iškilusias socialines problemas.

5. Naudojimasis moderniomis socialinio darbo technologijomis.
6. Studento papildoma veikla ir iniciatyvumas
7. Klientų, jų artimųjų atsiliepimai.
8. Praktikos vadovo nuomonė apie studento pasiekimus.
9. Studento refleksijos apie atliktą praktiką brandumas ir gilumas.

Dažniausiai pasitaikančios praktikos ataskaitų stipriosios ir silpnosios pusės:

Dažniausiai pasitaikančios stipriosios pusės:

1. Studento gebėjimas nustatyti socialines problemas ir parengti edukacinius pasiūlymus

šioms problemoms spęsti.

2. Įtaigūs klientų, jų artimųjų atsiliepimai.

3. Studento papildoma veikla ir iniciatyvumas.
4. Atitikimas formaliems praktikos reikalavimams: vietos, atlikimo laiko, ataskaitos
parengimo laiko ir pan.

Dažniausiai pasitaikančios silpnosios pusės:

1. Nepakankamas asmeninis studento indėlis spendžiant iškilusias socialines problemas.

2. Nepakankamas naudojimasis moderniomis socialinio darbo technologijomis.
3. Nepakankamos studento pastangos taikyti teorines žinias praktiškai.
4. Studento refleksijos apie atliktą praktiką brandumas ir gilumas.

Klausimai praktikos aptarimui:

1. Kas lėmė etnografinio tyrimo problemos pasirinkimą? Kaip manote, ar jūsų edukaciniai
pasiūlymai bus pritaikyti institucijoje praktiškai? Kokios aplinkybės ir sąlygos lems jūsų
edukacinių pasiūlymų sėkmę ar nesėkmę?
2. Kaip galvojate praktiškai pritaikyti žinias ir gebėjimus įgytus atliekant ugdymo grupės
užsiėmimų metodikos kūrimo ir praktinio realizavimo užduotis?
3. Ar galėjo būti jūsų asmeninis indėlis didesnis ir brandesnis atliekant trečią užduotį
(Individualaus darbo su klientu planas ir jo realizavimas)?

42
4. Su kokiais nenumatytais sunkumais susidūrėte atlikdami ketvirtą užduotį (Renginio
organizavimas) ir kaip pavyko juos išspręsti?
5. Kokių turėtumėte pasiūlymų praktikos organizatoriams?

43
 4.5. Socialinio pedagogo praktika 3
Daiva Alifanovienė

Socialinio pedagogo praktika atliekama IV kurse 8 semestre, kada studijų krypties (Socialinė
psichologija, Socialinio darbo etika, Vertybių sistema visuomenėje ir kt.) bei specialiojo lavinimo
(Socialinė pedagogika, Socialinis darbas su šeima, deviantinėmis asmenybėmis, vaikais ir jaunimu ir
kt.) moduliai jau yra išklausyti. Tai yra baigiamoji praktika.

Praktikos tikslas : ugdyti studentų kompetenciją įvairiais lygmenimis ir aspektais tirti švietimo
ir ugdymo institucijų socialinių problemų erdvę, mokyti, naudojantis įvairiais teoriniais modeliais,
diagnozuoti, analizuoti, planuoti, spręsti ir vertinti ugdytinių problemas, supažindinti su pagrindinėmis
socialinio pedagogo veiklos kryptimis, dokumentų tvarkymu šiose institucijose, ugdyti gebėjimą
kritiškai vertinti savo veiklą bei jos efektyvumą.

Praktikos uždaviniai :

1. Ugdyti studentų gebėjimą identifikuoti institucijos socialinių problemų kiekybę ir kokybę.

2. Sudaryti galimybes praktiškai planuoti (ketvirčiui, mėnesiui, savaitei) savo veiklą ir ją realizuoti.
3. Sudaryti sąlygas dirbti komandoje su kitais profesionalais ir įgyti ugdytinių socialinių problemų
analizės ir realaus jų sprendimo kompetenciją.
4. Ugdytu gebėjimą kritiškai analizuoti (įvertinant teigiamus ir neigiamus aspektus, sėkmes ir
nesėkmes, jų priežastis ) savo veiklą institucijoje : lūkesčius, vertybes, žinias, gebėjimus, vertinti
jų pokyčius.

PRAKTIKOS UŽDUOTYS :
1. Susipažinti su įstaiga ir sudaryti jos socialinę schemą.
Šioje schemoje turi atsispindėti ugdymo institucijos kultūra, vertybės, vadybos ypatumai. Iš
aprašo turėtų matytis demokratinės (ar priešingai, autoritarinės) vadovavimo nuostatos, pedagogų
kompetencija, ugdytinių, pedagogų, tėvų tarpusavio santykiai, jų reikšmė institucijos bendruomenės
formavimuisi. Schema turėtų atskleisti įstaigos socialinį tinklą, pasirinktą ugdymo kryptį, tradicijas,
popamokinės veiklos, ryšių su šeimomis palaikymo turinį ir formas. Tinkamai pateikta schema – tai ne
„sausas“ skaičių ir punktų rinkinys, kur išvardinti veikiantys būreliai, šventės ar pedagogų
kvalifikacinės kategorijos. Iš pavykusio aprašo turėtume susidaryti aiškų vaizdą, kaip ir kuo gyvena
įstaiga, kaip formuojasi mikroklimatas.

2.Sudaryti ugdymo institucijos socialinį pasą.

44
 Šiame pase turi apsispindėti pagrindinių įstaigos socialinių problemų spektras ( skurdas,
mokyklos nelankymas, elgesys, kvaišalų naudojimas, reketas, diskriminacija ir kt.). Tinkamai
identifikuoti socialines problemas yra labai svarbu, nes būtent jų pobūdis ir gilumas turėtų nulemti
pagalbos proceso turinį. Socialinis pasas tai tarsi „įstaigos bendruomenės pulsas“, kurį nuolat turi jausti
socialinis pedagogas.
Sudarant šį pasą, labai praverstų Socialiniame ugdyme (2002) pateikiamos schemos ir lentelės,
kur atsispindėtų įvairias problemas (socialiai remtini, beglobiai, linkę nusikalsti, besisvaiginantys patys
ar besisvaiginančių tėvų ir kt.) turinčių vaikų imtis. Taipogi, pase reikėtų nurodyti aktualiausias ir
daugiausiai ugdytinių liečiančias ir ne tokias opias (kurių mastas menkesnis arba jos tampa aktualios
kartas nuo karto) problemas.

3. Pateikti ketvirčio (remiantis metų planu ir socialiniu pasu) mėnesio, savaitės planą bei
veiklos programą, remiantis įstaigos socialiniame pase nurodytomis problemomis.
Atliekant šią užduotį, vėl galima pasinaudoti Socialiniame ugdyme (2002) siūlomomis
schemomis ir lentelėmis. Beje, šiame leidinyje pateikiami patarimai nėra privalomi dokumentai, jie gali
ir turi būti modifikuojami, atsižvelgiant į institucijos socialinių problemų spektrą, tradicijas, o unikali
ugdytinių ir jų šeimų patirtis dar labiau sukonkretins rengiamų dokumentų turinį ir apimtį.

4. Individualus darbas su ugdytiniu.

Šiai užduočiai studentas turi pasirinkti ugdytinį socialinėje situacijoje, ją išanalizuoti,
pasitelkdamas šeimos, Socialinės pedagoginės pagalbos komandos (auklėtojas, mokytojas
administracija ), ekspertų (psichologas, specialusis pedagogas, gydytojas, policijos pareigūnas, VTAT
specialistas ir kt.), papildomų informatorių (bendramoksliai, draugai, giminaičiai, kiemo vaikai ar kiti
asmenys ) nuomonę (Vaitkevičius, 1995). Šių asmenų nuomonė gali būti pravarti, esant sudėtingoms
kompleksinėms problemoms, tai leidžia surinkti daug faktų ir informacijos iš įvairių šaltinių ir susidaryti
išsamų vaizdą apie ugdytinio situaciją.
Šie gausūs, įvairiapusiški duomenys turi būti įvertinti, susisteminti ir turi išryškinti vaiko
socialinių problemų spektrą bei pobūdį. Turi matytis pagrindinė (-ės) problemos, jų atsiradimo
priežastys, sąlygos bei jų sąveika, galimi sąveikos variantai.
Susistemintų duomenų pagrindu studentas turi iškelti problemų sprendimo tikslus ir sudaryti
vaiko jų sprendimo planą. Čia turi būti numatyti nuoseklūs veiklos žingsniai, pateikti konkretūs metodai
( pokalbiai, konsultacijos, grupiniai susitikimai ar kt.), atskleista jų turinio esmė. Dažnai keliami
nekonkretūs tikslai („Man atsibodo mokykloje“, „Manęs niekas nesupranta“), juos reikia detalizuoti.
Sunku planuoti veiklos žingsnius ir siekti tikslų, kai jie susiję su kitais žmonėmis („Aš noriu, kad
mokytojai nuo manęs atstotų“, „Vaikai manęs neklauso“). Tokius tikslus reikia maksimaliai priartinti

45
prie žmogaus, kad jis galėtų juos valdyti („Aš noriu....pageidauju...“). Tikslų aiškumas, žingsnių
nuoseklus išdėstymas, motyvuotas darbo metodų parinkimas , paties ugdytinio ir jo šeimos aktyvus
dalyvavimas turėtų atverti kelią į sėkmę sprendžiant ugdytinio situaciją.
Sprendžiant vaiko socialines problemas turi atsispindėti ir studento asmeninis indėlis , konkretūs
atlikti darbai , idant situacija palengvėtų. Ataskaitoje turi būti pateikta individuali vaiko kortelė (dosje),
kurioje atsispindėtų surinkti duomenys apie situaciją, tikslai, sprendimo žingsniai, naudojami metodai,
jie turi būti aprašyti, perteikiant jų turinio esmę (pvz. konsultacija, pokalbis – kokiu tikslu susitikote ir
apie ką kalbėjote).

5. Kritinė savo praktikos analizė

Šioje užduotyje studentai turi atlikti reflektyvų savo praktikos vertinimą, kur turi analizuoti savo
lūkesčius, vertybių, žinių, gebėjimų pokyčius, įvertinti savo vaidmenį įstaigos bendruomenėje
sprendžiant konkrečias problemas.

Praktikos vertinimas :
Atsiskaitydami už praktiką studentai turi pateikti praktikos ataskaitą, kurioje būtų atliktos ir aprašytos
visos numatytos užduotys.
Praktika vertinama pagal individualaus kumuliatyvinio indekso (IKI) metodiką.
IKI = 20% SS + 20% SP + 20% P + 30% I + 10% R
SS – socialinė schema
SP – socialinis pasas
P - darbo planai
I - individualus darbas su ugdytiniu
R – reflektyvinė užduotis

Praktikos stipriosios ir silpnosios pusės :

Stipriosios pusės :

Studentui sudaromos galimybės pažvelgti į instituciją, jos veiklą , socialines problemas visybiškai (ne
instituciniu, bet teritoriniu aspektu ).

Ugdo kompetenciją planuoti veiklą ir dirbti su ugdytiniais įvairiais lygmenimis (individualiu,

grupiniu, bendruomenės ) ir įvairių teorinių prieigų erdvėje.

Suteikiamos galimybės dirbti komandoje su kitais profesionalais (ekspertais ) : išklausyti kitų

nuomonę, sisteminti informaciją, kelti tikslus, prisiimti atsakomybę dėl sprendimų, teikti
konkrečią pagalbą.

46
 Studentas turi galimybę refleksyviai vertinti savo veiklą įstaigoje, kritiškai analizuoti lūkesčių
išsipildymą (arba ne), priežastis, stebėti vertybių, žinių ir gebėjimų virsmą.

Silpnosios pusės :

Kyla grėsmė gana paviršutiniškai (dokumentai, bendruomenės narių atsiliepimai ) susipažinti su

įstaigos socialinėmis problemomis, tradicijomis, mikroklimatu.

Šiek tiek ribota erdvė ir laikas studento asmeninei iniciatyvai ir indėliui, konkrečios pagalbos
teikimui.

Yra pavojus studentui būti užgožtam kitų profesionalų, ekspertų, komandos narių, analizuojant
konkrečius atvejus ir priimant sprendimus.

Neretai pateikiamos perdėm lakoniškos praktikų ataskaitos (faktų ir lentelių rinkiniai), kurios
visiškai nerodo kompetencijos identifikuoti, analizuoti, spręsi ir vertinti institucijos ir
asmenybinius pokyčius.

Klausimai praktikos aptarimui :

Kokie jūsų lūkesčiai iš praktikos? Kokių lūkesčių turėjote išeidami į praktiką?

Kaip sekėsi siekti teorinių žinių ir praktinės patirties sintezės? Kokie jūsų samprotavimai šioje erdvėje?

Kokias kompetencijas pavyko įgyti ?

Koks jūsų asmeninis indėlis gerinant institucijos bendruomenės gerbūvį ?

Pastabos ir konstruktyvūs pasiūlymai praktikos organizavimui, užduočių parinkimui.

47
 4.6. Socialinio pedagogo reflektyvinė praktika
Daiva Alifanovienė

Nenutrūkstami socialinio gyvenimo pokyčiai (globalizacija, informacinės visuomenės plėtra,

didėjantys reikalavimai profesinei veiklai) reikalauja iš profesionalų nuolat tobulinti savo žinias,
gebėjimus, iš naujo įvertinti vertybes, nes gyvenimas nuolat reikalauja naujų teisingų sprendimų,
problemų analizės, kurių studijų procese niekas nemokė.
Ši praktika yra organizuojama magistrantūros studijų pakopoje , jai skiriama 3 kreditai (120 val.).
Magistrantai jau turi pakankamai akademinės bei praktinės patirties ir su refleksijos socializacijos
mechanizmu yra susipažinę studijuodami jau bakalauro studijose daugelį modulių (Vertybių sistemą
visuomenėje, Socialinio darbo etiką, Socialinio darbo istoriją, teoriją, filosofiją, Socialinę pedagogiką ir
psichologiją ir kt.), atlikdami praktikas, kur buvo numatomos kritinio mąstymo gebėjimus lavinančios
užduotys, o taipogi dirbdami praktinį darbą socialinės pagalbos, švietimo ir ugdymo institucijose.
Ši praktika neturėtų būti suvokiama siaurai ir pririšama prie kažkurio studijų modulio, ji turėtų būti
atkoduojama kaip kritinio mąstymo, savęs ir aplinkos pažinimo ir tobulinimo procesas. Būtent šiame
procese susidaro palankios sąlygos profesionalo savikūrai, atsiranda galimybės studijuojantiems tapti
socialiai aktyviems, kūrybingiems ir kompetentingiems. Būtent tokie socioedukacinės veikos
profesionalai galėtų būti pasiruošę XXI a. iššūkiams, o studijų procesas ženkliai modernėtų, taptų
efektyvesnis ir atitiktų ES standartus.

Praktikos tikslas – supažindinti studentus su refleksija kaip pažinimo, mąstymo, savęs tobulinimo
procesu, kurio esmė vidinis asmens dialogas, analizuojant, vertinant, priimant ar atmetant vertybes,
žinias, praktinių sprendimų būdus.

Praktikos uždaviniai :

1.Realizuoti prasmingas, refleksija pagrįstas studijas, sąlygojančias laisvos individualios asmenybės

saviugdą, kuri suvokiama ne kaip rezultatas, o kaip procesas.
2.Ugdyti studijuojantiems eilę edukacinių komponentų: kritinę nuostatą į mokymąsi, mokslinio
tyrinėjimo elementų perkėlimą į studijų procesą, atsakomybę už studijas, savianalizę ir profesionalumą.
3.Sudaryti sąlygas studentams akademines žinias paversti praktiniais gebėjimais bei patirtimi, įgalinti
mąstyti apie savo mąstyseną , jausti savo jauseną.

Ugdant studijuojančiųjų atsakomybę, kritinę nuostatą į mokymąsi, mokslinio tyrimo gebėjimų

perkėlimą į studijų ir praktinės veiklos erdvę, savianalizę bei profesionalumą, numatytos ir praktikos

48
užduotys. Jų esmė yra įgalinti studentą studijuoti, t.y. sudaryti tokias materialiąsias, kompetencijos ir
socialines-psichologines sąlygas, kurios laiduotų studento savikūros sėkmingą realizavimą.
Ši praktika organizuojama, remiantis Kolbio (1984) refleksyvaus mokymo modeliu, kuriame
neatmetama teorijos svarba, pripažįstant jos kvescionavimą, pažymimas orientavimasis į procesą ir
interpersonalinius ryšius. Išryškinamas šio modelio holistinis problemų sprendimo pobūdis, kur
problemos neatsiejamos nuo socialinės realybės, o jų sprendimo sėkmė priklauso profesionalo
nuolatinio dialogo su savimi, kitais profesionalais, paritetinių santykių, kur sąveikos dalyviai nuolat
vieni kitus skatina ir praturtina, o ne kontroliuoja, kur tobulėjama mokantis iš savo patirties,
analizuojant, eksperimentuojant ir konceptualizuojant, kur žinojimas tampa procesu, o ne rezultatu.
Studijų procese nuolat iškyla klausimas: kas svarbiau – teorinis pasirengimas ar praktiniai
gebėjimai ? Abejonės nėra, svarbu ir viena ir kita, bet ar tai realiai pasiekiama ? Optimalus sprendimas,
matyt, turėtų būti suvokiamas kaip šių procesų sintezė - prasmingas mokymasis, grįstas refleksija,
sujungiantis individualią patirtį ir teorines žinias. Kolbio reflektyvaus mokymosi spiralėje abstrakti
konseptualizacija, aktyvus eksperimentavimas, vedantis į naujų sprendimo modelių ir principų kūrimą ,
kurie vėliau tikrinami praktikoje ir modifikuojami. Reflektyvus stebėjimas ir mąstymas bei individualios
patirties kaupimas laikomi vienodai reikšmingomis sudedamosiomis, laiduojančiomis efektyvias
studijas. Šis modelis analizuoja refleksyvaus mąstymo krizes, atsirandančias dėl „akademinių žinių
aukštumų‘ ir „netvarkingų praktikos žemumų“ atotrūkio ir pabrėžia šios mokymosi spiralės
nenutrūkstamumą, fleksibilumą bei universalumą. Taigi, mokymosi ciklą galima pradėti bet kurioje
pakopoje : pvz. individualios patirties (su ja dažniausiai ateina neakivaizdinio skyriaus studentai), kuri
refleksyviai apmąstoma ir neretai pastebima, kad stokojama socialinio darbo teorijos, technologijų žinių,
tuomet, abstrakčios konceptualizacijos pakopoje tos žinios įgyjamos, vėliau jos tikrinamos ir
eksperimentuojamos praktinėje veikloje. Kitoje spiralės pakopoje pradeda stacionarinių studijų
studentai: jie pirmiausia įgyja teorinių žinių, poto jiems turi būti suteikta galimybė eksperimentuoti
praktikos metu, tai refleksyviai apmąstyti ir kaupti individualią patirtį. Tokiu būdu kuriamos optimalios
sąlygos suteiktų teorinių žinių naujam vertinimui, savo teorijų (nebūtinai mokslinių) kūrimui, naujų
žinių ir turimos patirties gretinimui. Remiantis Kolbio sąmoningo ir prasmongo mokymosi idėja,
pateikiamos praktikos užduotys :

Empirinei-teorinei analizei pasirinkti pageidaujamą socialinio ugdymo ar pagalbos sritį bei

studijuojamą (ar studijuotą) teorinę erdvę.
Šiai užduočiai studentai turėtų pateikti pasirinktą teiginį, konceptą, kurį skaitė vadovėliuose, girdėjo per
paskaitas. Čia turėtų būti apmąstomos istoriškai susiformavusios teorijos , jų teiginiai ir pasirenkami tie,
su kuriais dažniausiai susiduriama, kurie įdomiausi asmeniškai, kontroversiškiausi ar iššaukia
daugiausia diskusijų.

49
Pateikti diskursyvius ar net konfliktinius teiginius, egzistuojančius tarp teorijos ir konkrečios praktinės
patirties.
Užduotyje pateikiama praktinė patirtis, subjektyvus asmeninis išmanymas , pastebėjimai, intuityvus
suvokimas.

III. Atlikti savo mini mokslinius tyrinėjimus, remiantis savo žiniomis ir patirtimi bei, jas papildant
naujomis žiniomis, kurti savą problemų sprendimo teorijos viziją (nebūtinai turinčią mokslinę vertę).
Ši užduotis yra esminė ir suvokiama kaip pirmųjų dviejų užduočių sintezė, nesumenkinant ir
nepervertinant nė vienos iš jų. Analizuodami savo patirtį ir teorinį išmanymą, studentai turėtų suvokti,
kad mokymasis yra procesas, kurio metu žinios yra kuriamos, transformuojant asmeninę patirtį, siekiant
profesionalumo ir kompetencijos. Praktinėje veikloje svarbios yra ir teorinės ir intuityvios patirties
žinios. Daugelį dalykų praktikas žino intuityviai, nepagrįsdamas savo žinojimo teoriškai. Galima būtų
šį asmeninį žinojimą ir palikti tokiame lygmenyje, kita vertus, savo patirtį galima refleksyviai apmąstyti
ir perkelti į naują žinojimo pakopą. Patirtis be eksperimentavimo ir reflektyvaus apmąstymo,
apibendrinimo nebūtinai nuveda prie prasmingo mokymosi, kompetencijos ir dažnai yra menkavertė.
Kiekvienas profesionalas, siekdamas sėkmės turėtų pamąstyti : kas jo darbe buvo gerai, kas ne ir kodėl
taip atsitiko ? Tai padeda išvengti klaidų ateityje.

Pateikti analizei dialektinį sąsiuvinį - esė:

Teiginys Pirminė empirinė Reflektyvus stebėjimas Abstraktus

(intuityvi) patirtis ir eksperimentavimas konceptualizavimas

Praktikos vertinimas:

Atsiskaitydami už praktiką studentai pateikia dialektinį sąsiuvinį – esė ir pasirengia diskusijai apie
savo asmenybės pokyčius praktikos metu. Praktikos ataskaitoje pateikiamos visos užduotys ir jos
neturi virsti teorinių teiginių, skaitytų vadovėliuose ar monografijose perpasakojimu arba
chronologišku praktinėje veikloje sutiktų atvejų aprašu-dienoraščiu. Tai turėtų būti kritinė savo
veiklos ir mokslinių tyrinėjimų analizė, kur studentas gali atsakingai kalbėti apie savo mąstymo,
jausmų ir vertybių virsmą, analizuoti save, savo patirtį ir mokslinę veiklą.

50
 Praktikos stipriosios ir silpnosios pusės

Stipriosios pusės :
Ši praktika kuria aktyvią, emancipuotą dėstytojo ir studento sąveiką, kur abu didaktinės sąveikos
dalyviai tobulėja.
Abu sąveikos dalyviai yra lygiaverčiai partneriai tiesos paieškoje.
Studentas iš objekto, „kemšamo“ faktai ir informacija tampa ieškančiu, aktyviu, eksperimentuojančiu,
kuriančiu savo teorijas subjektu.
Refleksija grįstos studijos yra iššūkis, bet kartu ir galimybė atsakingai suvokti savo paties mokymosi
procesą.
Šios studijos nuolat praturtina studento kognityvinius, emocinius išteklius, keičia vertybių sistemą t.y.
įgyjama žinių, emocinės patirties, ji apmąstoma, praturtinama asmenine patirtimi, kuriamos studento
naudojamosios teorijos. Tokios studijos užtikrina mokymosi kokybę, kiekybę ir motyvaciją.
Svarbus vaidmuo skiriamas intelekto, jausmų plėtrai, vertybėms, interpersonaliniams ir
intrapersonaliniams ryšiams.

Silpnosios pusės :

Tradicinėse universitetinėse studijose visas refleksyvaus mokymosi ciklas, kuriame individuali patirtis,
eksperimentavimas, reflektyvus stebėjimas ir konceptualizavimas yra neatsiejami, kol kas
įgyvendinamas gana sunkiai.
Iškyla grėsmė perdėm domėtis pačiu mokymosi procesu, o ne studijų turiniu ir esme.
Yra pavojus nuvertinti apibendrintos patirties reikšmingumą, akademinio lavinimo svarbą bei pastovių
ir absoliučių vertybių ugdymą.
Sureikšminama studento individualybės ir imanentinių duotybių raida, tuo pačiu menkiau reikšmingas
tampa visuomenės poreikiais ir lūkesčiais grįstas socialinių problemų sprendimas.

Klausimai praktikos aptarimui :

Kokie jūsų lūkesčiai iš praktikos ?

Kaip pavyko fiksuoti savo kognityvinius, jausminius, vertybinius pokyčius, kompetencijos raidą ?
Kaip sprendėte konfliktą tarp jūsų turimos individualios patirties ir teorinių koncepcijų ?
Kaip pavyko derinti naują informaciją su jau turimomis žiniomis ir patirtimi?
Kaip sekėsi atlikti mini mokslinius tyrinėjimus ir kurti savo taikomąsias teorijas?
Koks jūsų nuomone turi būti santykis tarp teorinių žinių ir praktikos studijų procese ?
Kokie jūsų pasiūlymai šios praktikos organizavimui ?

51
 4. Socialinio pedagogo asmenybė
Gražina Morozova

Dieninių ir neakivaizdinių studijų socialinės pedagogikos ir psichologijos programos studentai II

-me semestre išklauso kursą “Socialinio darbo etika”, susipažįsta su Lietuvos socialinių darbuotojų
etikos kodeksu. /1/. Tačiau socialinis darbas priskiriamas toms profesinės veiklos rūšims, kuriose neretai
neprofesinės žinios ir įgūdžiai, o specialisto asmenybinės savybės apsprendžia darbo sėkmę ir
efektyvumą. Reikia pripažinti, kad tikrasis socialinis pedagogas būtinai derina savyje profesines žinias ir
įgūdžius bei asmenybines charakteristikas.
Pabandykime bent trumpai apžvelgti tas konkrečias asmenybės savybes, kurios apsprendžia
socialinio pedagogo dorovinį elgesį.
Garbingumas. Būtina socialinio pedagogo savybė ir dideliuose, ir mažuose darbuose. Socialinis
pedagogas privalo sakyti tiesą apie esamą padėtį, apie problemos sprendimo galimybes, apie tuos
sunkumus, su kuriais susiduriama darbe, apie padarytas klaidas. Tačiau garbingumas turi reikštis ne tik
žodžiais, bet ir darbais. Socialinis pedagogas neturi teisės nuvilti lūkesčių, jeigu pats pasižadėjo padėti.
Jeigu objektyvios priežastys neleidžia tikėtis norimų rezultatų, jis turi pasidalinti savo abejonėmis su
klientu, kad šis nepuoselėtų vilčių ir nereikštų pretenzijų. Tačiau jeigu socialinis pedagogas
(darbuotojas) apmąstė veikimo planą, pažadėjo klientui – turi tesėti žodį.
Sąžiningumas. Jis pasireiškia kaip moralinė atsakomybė už savo elgesį kaip poreikis elgtis
sutinkamai su asmeniniais gėrio, laimės ir teisingumo vaizdiniais. Jį sudaro racionalūs ir emocionalūs
komponentai. Sąžinė, kaip asmenybės savybė, yra individualizuota visuomenės ir profesinės grupės
reikalavimų suvokimo forma. Sąžinė atlieka elgesio reguliatoriaus funkciją, skatindama žmogų
sprendimo paieškoms ir apsaugodama nuo formalaus moralinių ir profesinių normų vykdymo. Kai
situacija – gana sudėtinga arba nestandartinė, sąžinė paprastai padiktuoja tinkamą sprendimą.
Objektyvumas. Socialinis pedagogas – žmogus, ir negalima atmesti žmogiškojo faktoriaus jo
tarpusavio santykiuose su klientais. Tačiau įvertindamas klientą ir jo problemas, socialinis pedagogas
turi būti objektyvus, atsiriboti nuo savo emocijų. Priešingu atveju, pervertinęs klientą, jis gali
pareikalauti neįmanomo; neįvertinęs – atvirkščiai, darys net ir tai, ko jam visai nevertėtų daryti.
Objektyviai turi būti vertinama pagalba klientų grupei: socialinis pedagogas neturi teisės
neįvertinti arba pervertinti kiekvieno kliento aplinkybių visumos ir nuspręsti suteikti pagalbą vienam,
tuo pačiu niveliuojant kitų interesus.
Teisingumas. Jis turi būti nuolatiniu socialinio pedagogo palydovu bendraujant su klientais, jų
artimaisiais ir bendradarbiais. Socialinis pedagogas gali jausti simpatiją ar antipatiją, tačiau tai neturi
rasti atgarsio darbo kokybėje. Kokius jausmus besukeltų klientas, santykiai su juo turi būti geranoriški,
korektiški, dėmesingi, o jo problemos turi būti vertinamos adekvačiai. Simpatiškas klientas ar keliantis
antipatiją – tai negali turėti jokios įtakos kiekybinėms ir kokybinėms paslaugoms, kurias būtina suteikti.

52
Teisingumas turi pasireikšti ir santykiuose su bendradarbiais –kiekviena kolegos veikla turi būti
teisingai įvertinta: ir nuopelnai, ir trūkumai.
Teisingumo principo įgyvendinimas socialinio pedagogo praktikoje apsaugo nuo susvetimėjimo
ir su klientais, ir su bendradarbiais.
Taktiškumas. Ši savybė suponuoja mokėjimą numatyti visas objektyvias poelgių ir veiksmų
pasekmes ir kaip jas subjektyviai suvokia klientai, bendradarbiai ir kiti asmenys. Taktiškumas kaip
socialinio pedagogo asmenybės savybė būtina todėl, kad jis savo elgesiu vienu ir tuo pačiu metu turi
laikytis daugelio dorovinių reikalavimų, kurie neretai gali vienas kitam prieštarauti .Mokėjimas savo
veiksmus suplanuoti taip, kad nevalingai kas nors nepatektų į nemalonią padėtį, neužgauti savigarbos,
nepažeminti, pasiekiamas visapusiškai įvertinant prieštaringą situaciją, o taip pat jos vyksmo tendencijas
ir dinamiką.. Ši asmenybės savybė ypač reikalinga socialiniam pedagogui, kuriam profesinės specifikos
dėka tenka susidurti su silpnais, ligotais, pažemintais, nusivylusiais žmonėmis, kurių savigarba jau
pakankamai užgauta tų aplinkybių, kuriose jie atsidūrė.
Dėmesingumas ir pastabumas būtini socialiniam pedagogui jo kasdieninėje praktinėje veikloje.
Bendraudamas su klientu, socialinis pedagogas privalo pastebėti net ir mažiausius jo nuotaikos pokyčius
– ir teigiamus, ir neigiamus. Geras specialistas visada pastebės kliento nepasitikėjimą ir blaškymąsi, jo
pasimetimą, prislėgtą nuotaiką, pagaliau, prastą savijautą arba nepritarimą siūlomam sprendimo būdui,
nors prieštaravimai ir neišsakomi verbaliai. Pastabumas ir dėmesingumas tokiu atveju leis socialiniam
pedagogui nedelsiant įrodyti savo teisumą, svariau argumentuojant pasiūlymą, padrąsinti klientą,
palaikyti jį. Pagaliau, pastabumas ir dėmesingumas padės socialiniam darbuotojui perprasti kliento
nenuoširdumą ir patikrinti gautą informaciją.
Pakantumas – būtinas socialinio pedagogo ir kliento tarpusavio santykių principas ir
nepakeičiama asmenybės savybė. Socialinis pedagogas turi būti tolerantiškas, jeigu nori pasiekti
sutarimo su klientu. “Pakantumas – moralinė savybė, apibūdinanti teigiamą požiūrį į kitų žmonių
interesus, įsitikinimus, tikėjimus, įpročius”. /3/ Socialinio pedagogo pakantumas grindžiamas gebėjimu
priimti žmogų tokį, koks jis yra, pripažinimu jo teisės būti savimi, turėti savus įpročius, požiūrius,
įsitikinimus, gyventi, tokį gyvenimą, koks jam atrodo teisingas, jeigu tik jis nėra baudžiamojo pobūdžio
ar kitaip pavojingas visuomenei. Tačiau pakantumas nereiškia, kad socialinis darbuotojas pritaria toms
negatyvioms kliento idėjoms ar veiksmams, kurie gali neigiamai paveikti jo gyvenimą ir artimiausią
aplinką./4/.
Santūrumas ir savitvarda. Tai tokios socialinio (pedagogo) darbuotojo asmenybės savybės, be
kurių jo profesinė veikla negalima. Susidurdamas su klientais, patekusiais į sudėtingas gyvenimo
situacijas, socialinis darbuotojas turi paisyti tokių asmenų emocinio statuso. Net jeigu klientas sudirgęs
ir leidžia sau išlieti neigiamas emocijas socialinio darbuotojo adresu, šis neturi teisės atsakyti tuo pačiu.

53
Dar daugiau, jis negali prarasti savitvardos – priešingu atveju, paskendęs savo emocijose specialistas
neišgirs, ką kalba klientas, nesugebės suvokti informacijos ir jos teisingai įvertinti.
Kai socialinis darbuotojas bendrauja su psichikos ar sensorikos invalidais, santūrumas ir savitvarda jam
taip pat būtini, kadangi tokiais atvejais tenka užmegzti kontaktą su klientu, gauti iš jo ˛žinių, prieinama
forma pateikti informaciją ir pasiekti, kad ji būtų suvokta.
Gerumas. Šios asmenybės savybės, pagrįstos humaniškumu ir meile žmonėms. Turinys
specifiškas: ji veikli. Gerumas įsikūnija rūpesčiu ˛žmogumi, normalių gyvenimo sąlygų, teigiamų
emocijų sukūrimu, būtinų mokėjimų ir įgūdžių formavimu, mokėjimu laiku ir tinkamai suteikti būtiną
pagalbą.. Socialinis darbuotojas neturi būti „gerutis”, besigailintis klientų ir nuolaidžiaujantis jų
silpnybėms, o geras, t.y. sugebantis mokyti klientą priešintis negatyviems reiškiniams, įveikti sunkumus,
būti atsakingu už ˛ savo ir artimųjų likimus. Socialinio darbuotojo gerumas įpareigoja jį sakyti klientui
net ir nemalonią tiesą, jeigu tai būtina pastarojo gerovei.
Meilė žmonėms - be jos socialinis pedagogas niekuomet netaps draugu, mokytoju, artimu žmogumi
klientui. Tačiau, kaip sakoma, ”lengviau mylėti visą žmoniją, negu savo kaimyną” ,ir savo veikloje
specialistai nuolat susiduria su tuo, kad toli gražu ne visi klientai objektyviai yra pajėgūs iššaukti meilę
sau. Nežiūrint į tai, socialinis darbuotojas turi mokėti matyti žmonėse teigiamas savybes – kaip tik jos ir
turi tapti jo meilės jiems pagrindu. Dirbdamas su klientu ir nustatydamas jo teigiamus bruožus, savybes,
socialinis darbuotojas turi stengtis, kad klientas pakeistų nuomonę apie save. Abejingumas žmogui veda
į jo vidinio pasaulio nepripažinimą ir, atitinkamai, žymiai sumenkina poveikio efektyvumą.
Savikritiškumas – neatsiejama socialinio pedagogo asmenybės savybė. Mokėjimas analizuoti
savo veiklą, matyti savo klaidas ir jų taisymo kelius, objektyviai vertinti savo veiksmus ir elgesį,
neatsitveriant ir nesiteisinant – viena iš savybių, leidžiančių socialiniam pedagogui ne tik sąžiningai
atlikti pareigas, bet ir tobulinti profesinės veiklos įgūdžius. Tik neužsimerkiant į asmeninius trūkumus, o
konstruktyviai kritikuojant patį save, galima ugdyti savo vertybes. Tačiau socialinio pedagogo
savikritiškumas neturi peraugti į „savigraužą”- ši savybė, sąlygojama troškimo prisiimti sau absoliučiai
visas – ir savas, ir svetimas – nuodėmes, neduos naudos, o, atvirkščiai, atves socialinį darbuotoją į
beviltiškumo būseną, pesimizmą, padarys jį nepasitikinčiu savimi ir savo potencinėmis galimybėmis.
Savivertės adekvatumas būtinas socialinio pedagogo praktinėje veikloje. Specialistas, dirbantis
socialinis apsaugos srityje, vykdo gyvybiškai svarbias visai bendruomenei funkcijas, tačiau jis negali
ignoruoti realybės, pervertinti sugebėjimų ir galimybių – padidinta savivertė veda į pasikliovą ir
pasipūtimą, o pasipūtėliškumas, savo ruožtu, sukels klaidas ir negatyviai veiks darbo efektyvumą.
Nemažiau pavojinga ir žema socialinio darbuotojo savivertė - nepasitikėjimas savo jėgomis ir
galimybėmis ne tik sukels neigiamas veiklos pasekmes, bet ir atsilieps klientų savijautai, visuomenės
nuomonei apie visą socialinės apsaugos sistemą.

54
 Optimizmas. Socialinis darbas yra viena iš sunkiausių profesijų, nes socialinis pedagogas kokioje
tarnyboje jis bedirbtų, dažniausiai mato nelaimingus, nuskriaustus, išvargintus daugybės problemų
žmones. Ir jis žino, kad toli gražu ne visas problemas įmanoma sėkmingai išspręsti –yra ir objektyvių, ir
subjektyvių priežasčių. Vis dėlto socialinis pedagogas suteikia žmonėms pagalbą, nors iš dalies
palengvina jų kančias vadinasi, suteikia gėrį, o tai ir yra jo optimizmo šaltinis. Specialistui. nuolatos
stebinčiam aplinkui žmogiškąsias kančias, nelengva išsaugoti optimizmą, tikėjimą teisingumu ir gėrio
pergale, tačiau tai būtina, nes be materialinės, buitinės ar kitokios pagalbos socialinis darbuotojas
privalo nešti ˛žmonėms džiaugsmą, viltį ir tikėjimą geresniu rytojumi, o to neįmanoma įgyvendinti,
jeigu jis pats nei viliasi, nei tiki. Optimizmo šaltinis yra tikėjimas socialinio teisingumo įgyvendinimo
galimybėmis žmogaus sugebėjimu tobulėti. Socialinio pedagogo pasyvumas ne tik “užkrečia” klientą
beviltiškumu, bet ir daro beprasmiškais bandymus pakeisti susidariusią situaciją teigiamai, t.y. socialinis
darbas tampa beprasmiu laiko ir pastangų eikvojimu. Atsižvelgiant į tai, kad nuo socialinio pedagogo
nuotaikos labai priklauso kliento aktyvumas, optimizmą galima laikyti vienu iš pagrindinių socialinio
darbuotojo asmenybės bruožų.
Valingumas. Sąmoningas ir valingas kryptingumas, atliekant objektyviai būtinus veiksmus,
sugebėjimai nesitraukti prieš kliūtis, atsirandančias veiklos procese, ir užbaigti pradėtą darbą –tai
savybės, kurios tobulėja su darbo patirtimi ir profesinės pareigos supratimu, įveikiant save patį, savo
silpnybes.
Valingumas būtinas socialiniam pedagogui ne tik tam, kad įveikti save, bet ir tam, kad įveikti
kliento pasyvumą, sąlygojamą jo nepasitikėjimu savimi, nusivylimu savo jėgomis, galimybėmis,
sąmoningai suformuotą nuomonę apie save kaip apie nevykėlį, nesugebantį sėkmingai funkcionuoti
priešiškoje aplinkoje. Kaip tik socialinio pedagogo valingumas gali priversti klientą patikėti savimi iš
naujo, įveikti silpnąsias asmenybės puses, aktyviai įsijungti į veiklą ir tuo pačiu padidinti savo
potencines galimybes ir socialinį aktyvumą.
Empatija – “įsijautimas į kito asmens emocinę būseną“. Empatiški išgyvenimai yra būtinas
socialinio darbuotojo asmenybės bruožas, kuris daugeliu atvejų apsprendžia jo mokėjimą perkelti save į
kliento vaidmenį. Ši savybė tobulėja didėjant specialisto gyvenimiškai ir profesinei patirčiai.
Socialinių įstaigų klientas – tai žmogus ar asmenų grupė, patekę į keblią gyvenimo situaciją –
taip skelbia apibrėžimas. Tačiau už apibrėžimo rėmų liko tokios kliento charakteristikos, kaip
negatyvios emocinės nuotaikos, pasimetimas, prislėgta būsena, paguodos, supratimo poreikiai. Praktika
rodo, kad , kreipdamasis pagalbos į socialines tarnybas, klientas pirmiausiai ieško atjautos, užuojautos.
Jau pirmajame susitikime su klientu socialinis darbuotojas valingai ar nevalingai demonstruoja
sugebėjimus įsijausti į svetimą nelaimę. Joks mandagus dėmesys neleis apgauti kliento – jis intuityviai
pajus žeidžiantį abejingumą ir dirbtinumą. Tikrąją užuojautą klientas visada įvertins teigiamai.
Daugelio tyrimų rezultatai kalba apie tai, kad didžiausią autoritetą klientų tarpe turi ne tas socialinis

55
darbuotojas, kuris profesionaliai atlieka savo pareigas, tačiau lieka abejingas klientams, o tas, kuris
visada pasiruošęs išklausyti ir užjausti, nors ne visada savo pareigas atlieka profesionaliai.
Komunikabilumas – svarbiausias socialinio pedagogo bruožas. Bendravimu prasideda jo pažintis
su klientu, bendraujant darbas ir užbaigiamas. Nuo komunikacinių socialinio pedagogo sugebėjimų labai
priklauso jo veiklos sėkmė, todėl kad bendraudamas specialistas sužino apie kliento problemas, jo viltis
ir lūkesčius, parengia bendrą veiksmų planą, aptaria problemos sprendimo eigą ir rezultatus.
Bendraujant galima išsiaiškinti situacijos pokyčius, kas leidžia koreguoti veiklą, daryti ją
produktyvesne.
Bendraudamas su kolegomis, socialinis pedagogas perima ir perteikia darbo patirtį, aptaria
bendras problemas ir sprendžia jį jaudinančius klausimus. Bendraudamas su kitų valstybinių įstaigų ir
nevyriausybinių organizacijų atstovais, socialinis darbuotojas sprendžia normalaus socialinių tarnybų
funkcionavimo problemas.
Socialinio pedagogo asmenybės savybės sąlygoja jo santykius su klientu ir yra būtina profesinio
tinkamumo sąlyga. Moralinių savybių formavimas vyksta įsisavinant dvasines visuomenės ir profesijos
vertybes, veiklos procese virstant joms poreikiais ir įsitikinimais.
Socialinio pedagogo asmenybės bruožai, pasireiškiantys jo santykiuose su klientu, aplinkiniais ir
bendruomene, padeda kelti visuomenės doros lygį ir tuo pačiu – spręsti socialines problemas. Kai
visuomenė tinkamai įvertins socialinio darbo reikšmę, jo objektyvų statusą ir funkcijas, socialiniams
darbuotojams bus daug lengviau nešti sunkią klientų problemų naštą.

56
Literatūra:
1. Leliūgienė I. (2202). Socialinė pedagogika. KTU.
2. Anthony W. ir kt. (1998). Psichiatrinė reabilitacija. Talinas, Tallinna Raamatutrukikida
3. Bakk, A., Grunewald, K. (1997). Globa. Vilnius: Avicena.
4. Baranauskienė R. (2000). Refleksyvaus studijų modelio ypatumai mokymosi kontekste.
Socialiniai mokslai, Edukologija, p. 60-67.
5. Baranauskienė R. (2003). Emancipacinių kokybinių tyrimų realizavimas edukacinės
paradigmos virsmo kontekste. Šiauliai.
6. Belardi N. (Hrsg.).(1980).Padagogik. Socialpadagogische Arbeitsfelder. Frankfurt a Main.
7. Bitinas B.(2000).Ugdymo filosofija. Vilnius.
8. Bydam. J. (2000). Pedagogika. V., Charibdė
9. Charles, C.M. (1999). Pedagoginio tyrimo įvadas. V.,: Alma littera.
10. Černius, V. (1997). Tėvų ir mokytojų pagalbininkas. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
11. Elijošius E. (2001). Profesinio apsisprendimo metas. Š., Šiaurės Lietuva
12. Giedrienė, R., Grudzinskas, J., Navaitis, G. (1999). Vaikų psichologinis konsultavimas.
Vilnius: Presvika.
13. Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadovas. (1998). V., VĮ Negalės informacijos ir
konsultavimo biuras
14. Jankevičienė, E., Každailienė, V. (2001). Kalendorinės šventės (scenarijai, dainos, žaidimai).
Šiauliai.
15. Johnson, (2001). Socialinio darbo praktika. Vilnius: Specialiosios psichologijos laboratorija.
16. Jucevičienė P. (2001). Integruotas požiūris į socialinio darbo teoriją ir praktiką – XXI amžiaus
iššūkių žmonėms atsakas. Acta Pedagogika Vilensia, p.189-197.
17. Juodraitis A. (1999). Asmenybės psichologinės adaptacijos prielaidos. Š., Šiaulių universitetas
18. Karvelis V. (2001). Neįgalių vaikų psihosocialinės pedagoginės sąlygos šeimoje. Š., Šiaulių
universitetas
19. Kemerienė, S., Mazūrienė, R., Petronis, A., Sadauskienė, A. (2001). Socialinių įgūdžių
ugdymo vadovas. Vilnius: Pedagoginis psichologinis centras.
20. Kirby J. ir kt. (1999). Bendrieji gebėjimai. V., Logotipas
21. Kočiūnas, R. (1995). Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen.
22. Kočiūnas, R. (1998). Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto
leidykla.
23. Kolb D.A. (1984).Experiental Learning. Experience as the Source of Learning and
Development. New Jersey.

57
24. Leliugienė, M. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija.
25. Lepeškienė, V. (1996). Humanistinis ugdymas mokykloje. Vilnius: Valstybinis leidybos
centras.
26. Leščinskienė D., Paulauskytė V. (2003). Studentų praktikos programa pensionate VILTIES
NAMAI. Vilnius
27. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas (1992 ).
28. Martin K.R.(Hrsg).(1982).Socialaerbeit und Socialpadagogik im GrundriB. Berlyn.
29. Maslow, A. (1970). Motivation and Personality. New York: Harper and Row, Publishers.
30. McLaughlin T.H.(1997).Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Demokratiškumas. Vertybės. Įvairovė.
Kaunas.
31. Mokymo kursas personalui, dirbančiam su sutrikusio intelekto vaikais ir jaunuoliais. (1993).
V., Avicena
32. Morozova G. (2003). Socialinės pedagogikos ir psichologijos neakivaizdinių studijų
programos studentų – socialinių pedagogų požiūris į stebimąją praktiką // Socialiniai
pedagogų profesinė veikla: teoriniai ir praktiniai aspektai / konferencijos pranešimų
medžiaga. Utena.
33. Ozmon H.A., Craver S.M. (1996). Filosofiniai ugdymo pagrindai. V., Leidybos centras
34. Peaн A.A., Koломинский Я.Л.(1999). Coциальная педагогическая психология.
35. Płužek, Z. (1996). Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius.
36. Rawls, J. (2002). Politinis liberalizmas. V.,: Eugrimas.
37. Reabilitacija. (1996). K., Technologija
38. Reabilitacijos strategija. (1995). V., Kauno medicinos akademija
39. Ruškus J. (2001). Negalės psichosociologija. Š., Šiaulių universitetas
40. Socialinis ugdymas (2002). Vilnius .
41. Stankevičienė, L. (2002). Vaikų šventės. Marijampolė: Piko valanda.
42. Steman C. (1999). Socialinio darbo su proto negalios vaikais pagrindai. V., Vaibra
43. Sutton, C. (1999). Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius.
44. Vaitkevičius, J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius: Evalda.
45. Žydžiūnaitė V. (2001). Slaugos mokslinių tyrimų metodologiniai pagrindai. V., Rotas.
46. Галаглузова Ю. Н., Сорвачева Г.В., Штинова Г.Н. (2001).Социальная педагогика:
практика.М: ВЛАДОС.
47. Гледдинг, С. (2002). Психологическое консультирование. Москва: Питер.
48. Маслоу, А. (1999). Мотивация и личность. Санкт-Петербург: Евразия.
49. Медведева Г. П.(1999). Этика социальной работы. Mocква.
50. Мустаевa Ф.ׁА. (2002). Ocновы coциаьной педагоигки. Mocква.

58
51. Рудестам, К. (1999). Групповая психотерапия. Санкт-Петербург: Питер.
52. Словарь по этике (1981). / Под ред. Кона И С. Mocква.

59