P. 1
Jurga Ivanauskaite "Placebas"

Jurga Ivanauskaite "Placebas"

|Views: 674|Likes:

More info:

Published by: Silvija Guzovijūtė on Apr 03, 2011
Copyright:Attribution Non-commercial

Availability:

Read on Scribd mobile: iPhone, iPad and Android.
download as PDF, TXT or read online from Scribd
See more
See less

01/07/2013

pdf

text

original

JURGA IVANAUSKAIT

placebas

romanas VILNIUS

UDK 888.2-3 Iv-12 Viršelyje panaudotas autor s tapybos darbo fragmentas Autor s nuotrauka viršelyje — Vlado Brazi no ISBN 9986-16-311-0 © Jurga Ivanauskait , 2003 © „Tyto alba“, 2003 © Daumantas Každailis, viršelio dizainas, 2003

PRADŽIOJE — akinamai ryškus blyksnis. Paskui — ilgas krytis. Dunkstel jimas, atsitrenkus kažk kieta. žem ? Tai iš kur krista? Iš dangaus? Kas atsitiko? L ktuvo katastrofa? Jeigu taip, tai kur ir kod l skrista? Ne steng prisiminti. Mirtis? Bet jei m sto, vadinasi — egzistuoja. Nors ko vertos tokios mintys? Iš visos buvusios patirties galvoje sukosi vienas vienintelis sp dis. Istorija apie moter , kuri išliko gyva laineriui nukritus Sibiro taigoje ir, kelias paras laukdama gelb toj , s d jo užsikirtusiu saugos diržu prirakinta keleivio kr sle tarp l ktuvo skeveldr , suniokot medži ir pradedanþi irti lavon . Julija irgi s d jo kr sle. Kaulai atrod tarsi sulaužyti, o k nas kaip guminis. Atsimerk . Buvo uždaroje erdv je. Kur ji? Koks þia kambarys? Kokiame mieste? Jei gimtajame Vilniuje, tai iš kur tas svetimumo jausmas? Kelinta dabar valanda? Kuri paros dalis? Vakaras? Vidurnaktis? Paryþiai? Koks met laikas? Pavasaris? Vasara? Ruduo? Žiema? Ar ji þia viena? Jei viena, tai kod l? Gal nutiko kažkas baisaus? Kas? Jau senokai teko busti šitaip ilgai ir sunkiai. Kažkod l buvo užmigusi svetain je, fotelyje. Steng si prisiminti, kas vyko vakar vakare. Gal išg r per daug vyno? Gal susirgo ir šitaip slopina vaistai? Tamsa buvo tarsi vanduo, kurio apsemti daiktai tur jo savo tikr sias, dienos, spalvas. Jie atrod sakytum nutapyti juodame fone, netgi itin ryšk s, lyg iš vidaus apšviesti. Julija neabejojo, kad vis dar naktis. jos apsunkusi s mon palengva gr žo tikrov s suvokimas. Pažvelg sienin laikrod . Buvo ketvirta valanda ryto. Keista, kad šalia n ra Bastet s, kad kat nepajuto pabudus šeiminink , kad nesitrina apie kojas, nešoka ant keli , nebaksnoja savo dr gna nosimi jos nos ir nereikalauja sti. — Kac kac kac, — pašauk , bet neišgirdo nei murkimo, nei miauktel jimo, nei minkšt leten li tapenimo per parket . Kas ir kod l j þia vakar šitaip paliko? Juk gal jo nunešti lov , net jeigu buvo visai smigusi. Atmintyje jaut didel nejauki sprag . Taþiau miglotai prisimin , su kuo bendravo prieš užmigdama fotelyje. Jei tai tikrai buvo Angelas Sargas, kartu negal jo kaip nors svaigintis. Jis neg r nei vyno, nei kavos, nei arbatos, ner k , nevalg m sos, žuvies, kiaušini , baid si þesnako, svog n ir, kaip dera aukštesni j sfer b tybei arba vampyrui, tur jo dar daugiau vairiausi keistenybi . Bet vis tiek Angelas Sargas vienintelis nusipeln Julijos meil s — jausmo, kur , b gant metams, gali sau leisti tik kaip išskirtin prabang . Ar vakar jie susipyko? D l kažko nesutar ? Susiginþijo? Julija staiga prisimin : jie buþiavosi. O paskui sugul . Nedora lytiškai santykiauti su Angelu Sargu! Jis turb t užsir stino. Ir Julij paliko. Ji jau senokai nujaut , kad vyks nelaim . Toji nuojauta slapst si už rožin s gyvenimo regimyb s lyg pikta kat už šilkin s užuolaidos. Nakt sapnavo tunel , kur , remiantis j paþi liudijimais, regi mirštantieji, sugr žinti atgal gyvenim . Sapnas buvo labai tikroviškas. Julija skriejo siauru tamsos pripildytu koridoriumi, kurio gale kaip taškas, kaip žvaigžd , kaip saul , kaip amžiams sustabdytas atominis sprogimas tviesk šviesa. Julija l k sukdamasi spiralin mis vijomis tarsi kulka šautuvo vamzdžiu, o prieš iššaudama taikin , vaisk j švyt jim akimirk sustingo. Tai buvo esmin riba. Akrobato lynas. Ašmenys. Jai už nugaros plyt jo aklina, spengianti tamsa, o priekyje pliesk nežemiškas švyt jimas. Svaigo galva. Stengdamasi išlaikyti pusiausvyr , ji kaip ekvilibrist išties rankas šalis. Nors kur dar b t gal jusi iš þia nukristi? Tada baisiu greiþiu, net švilpdamas, prieš Julijos akis pral k visas jos gyvenimas, nuo pirmos minut s, kai išn r iš savo motinos, iki paskutin s akimirkos vakar prieš užmiegant. Apstulbo, kad šitiek vyki , fakt , vaizd , žmoni , gyv n , daikt ir smulkiausi mažmoži gali tilpti t kstantojoje sekund s dalelyt je. Prisimin dar ir gars , panaš griaustinio, bet nesuvok , ar jis nuaid jo prieš nugrimztam gil j mieg , ar jau buvo sapno pradžia. Tas skardas jos galvoje nugriaud jo it sprogimas šventykloje, po kurio žem n krinta kupolas ir užgri va visus maldininkus. Devinta valanda ryto, kuomet Julija prastai keldavosi, dar buvo tolokai. Tod l ji ryžosi nusiprausti, nusirengti ir persikraustyti lov . Atsistojo ir pasir ž . Ryškios daikt spalvos Munkanþioje tamsoje nebetrikd . Patikrino židin , ar tikrai užges s. Pl nys dar skleid šilum . Pa m tušþi taur ,

pauost , bet taip ir nesuprato, kas vakar joje buvo, — vanduo ar vynas. Tarpduryje atsisuko ir kambario viduryje, fotelyje prie apvalaus staliuko, pamat s dinþi paþi save. Vadinasi, sapnas nesibaig . Dar daugiau, jis grasinosi virsti užsit susiu košmaru. Julija juto, kaip staiga užpl sta išg stis ir prislegia nepakeliamas sunkis. Taur iškrito jai iš rank ir sudužo, bet dzingtel jimo nepasigirdo. Ji band susiimti ir s moningai, kaip kitais kartais, ištr kti iš sloguþio gniaužt . Taþiau niekas nepasikeit . Negana to, Julija pamat , kad prie bas fotelyje s dinþios antrinink s p d guli pistoletas, o stalelis aptaškytas kažkokiu tirštu raudonu skysþiu. Gal vynu. O gal krauju. Ji dar kartel sitemp , iš vis j g stengdamasi persikelti b dravimo b sen , ir staiga lengvai, tarsi aitvaras, pakilo paþi palub . Mostel jusi rankomis pajuto, jog skrenda, ir padariusi dar kelis paukštiškus judesius pakibo ore šalia savo dvyn s. Pasilenk ir pamat , kad tos kitos Julijos smilkinyje yra kiaurym , be jokios abejon s, kulkos p dsakas. S dinþioji fotelyje nekv pavo ir buvo visai šalta. Mirusi. Tai kuri iš j dabar yra tikroji Julija? Košmaras t s si. Iki šiol jai nesunkiai pavykdavo susidoroti su bjauriausiais savo sapnais, varyti pas mon s demonus atgal tvankius j užkaborius ir pergalingai pabusti s moningai egzistencijai. Julija v l nusileido ant žem s ir pažvelg pro lang . Vaizdas kaip vaizdas, toks kaip prasta, — visas bažnyþi Vilnius tarsi ant delno. Taþiau geriau siži r jusi pamat š t keista. Peizažas nežymiai bangavo, tarytum atspindys skaidriame lengvo v jelio glostomame vandenyje. Ilgiau stebeilijant š li liuojant regin , imt svaigti galva. Stov dama veidu vilnijant Vilni , nugara kuo puikiausiai jaut lavon . Nuo jo dvelk g dus kosminis šaltis. Staiga perv r aštrus lyg atviro nervo skausmas suvokimas — gal iš ties numir . B tent ji, o ne kas nors kitas. Juk tik su svetimais, esanþiais išor je, siejama s voka „mirti“. O vidinis Aš atkakliai viliasi, kad liks gyvas net liovusis egzistuoti k no apvalkalui. Gal pagaliau at jo ta akimirka, kurios tikrumu kiekvienas slapþia abejoja net ir tvirtindamas, jog mirties nebijo, yra pasireng s išnykti? Gal teks sis moninti — gyvenimas pasibaig ir jis buvo anaiptol ne sapnas, o tikrov . Tikrov , kuriai Julija taip retai atsiduodavo visa savo esybe, nes dažniausiai klydin jo po jai atseik t erdv ir laik lyg apdujusi nakviša. Tik pastaraisiais metais stabtel davo, it drugelis adatos perverta akimirkos grožio, palaimos ar nuostabos. Išsig sdavo ir pagalvodavo, kad šis buvimas netrukus amžinai ir dera bent antrojoje savo egzistencijos pus je s moningai patirti, jog ji, Julija, iš tikr j esti. Tos paþios mintys apnikdavo giliausiame li desyje, per ašar ir nusivylimo migl sapaliojant apie mirt , bet žudytis nesiryžtam, nes Julijos b t visada palaik tvirtesnis ar silpnesnis tik jimas, karštesn ar drungnesn meil , didesn ar mažesn viltis. Dabar šiam trejetui vietos nebeliko. Pad tis be išeities. Anapus mirties kur dar gal tum išspr sti? Julija pajuto stingdant siaub kaip vaikyst je klausydamasi šiurp s apie Juod j Moter . O kas, jei mirtimi viskas ir baigiasi? Jei daugiau nebebus jokio t sinio, nieko, nei gimimo, nei gyvenimo, nei dar vienos baigties? Nebebus nei Paskutinio teismo, nei susitikimo su Viešpaþiu ir Jo angel palyda, nei akistatos su š tonu, nebebus nei palaimos rojuje, nei kent jimo pragare, nei egzistavimo kitose planetose žalio žmogeliuko pavidalu, nei persik limo paralelinius lygmenis, nei tvyrojimo eteryje, ore, vandenyje, nei gl d jimo medyje, metale, akmenyje, nei plevenimo ugnyje ar žybs jimo šviesos dalelyt se. Už lango l tai ir retai snyguriavo. Juodame danguje mirkþiodamas žaliais ir raudonais žibur liais kilo, o gal leidosi vienišas tylus l ktuvas. — Taip, tu numirei, — išgirdo kažk sakant. Atsisuko. Šalia tup jo Bastet ir dar kart nežmogaus balsu ištar : — Numirei. B tent tu. Ir ta, kuri s di fotelyje, ir kuri þia stovi, ir visos kitos. Na, ne! ýia — vis dar sapnas. Tegu jis t siasi. Ž tb tin s pastangos kartais tik apsunkina pad t , o košmar , tarsi akmen prikraut vežim , klampina giliame to paties košmaro purve. Julija ryžtingai apsisuko ir nu jo vonios kambar . Pasiži r jo veidrod . Jokio atspindžio. Senas, nuvalkiotas triukas! Siurrealist arkliukas. Fantasmagorijas geriausiai išsklaido ironija arba patys buitiškiausi dalykai. Pirmiausia reikia nusivalyti blakstien tuš . Julija užlašino ant servet l s rausvo pienelio ir persibrauk per veid . Nepajuto jokio prisilietimo. Neužuod n menkiausio kvapo. Tarytum j nuo sav s paþios skirt kokia plona, bet labai tvirta pl vel . Siek dant šepetuko ir mai suvok tokio veiksmo absurdiškum . Kam valytis dantis, jeigu numirei? Pabusti, kuo greiþiau pabusti! Julija naiviai vyl si, jog gal lengviau tai pavyks atsigulus. Iki šiol miegojimas buvo m gstamiausias jos užsi mimas, tod l tik jo: jei miegas ir mirtis yra panaš s, tai anapusyb s n ra ko baidytis. Miegamasis lauk paslaugiai išskleid s jauki kaip lizdas lov . Julija išsin r iš raudonos suknel s, po kuria, savo nuostabai, nevilk jo joki apatini .

Pagal sapno logik miegamasis prival jo virsti stoties peronu, pilnu žmoni , kad visi pamatyt jos g ding nuogyb . Taþiau nieko neatsitiko ir Julija m ieškoti naktini marškini . J neradusi, krito guol taip, kaip stovi. Saldžiai grimzdo minkštut lius p kus. Bet pasukusi veid išvydo: pagalv teb ra nepaliesta, o ir patalas atrodo taip, tarsi jos k nas b t besvoris. Užsimerk . Akyse m raibuliuoti geltoni ir violetiniai ratilai. Pagalvojo — jei jau tikrai numir , tai daugiau nieko nebeprivalo daryti. Už j viskuo pasir pins kiti. Nuo šiol jai nebetenka jokios, net menkiausios atsakomyb s. Nes yra jau nebe asmuo, bet daiktas. Ne k nas, o turb t dvasia. mai išgirdo kažk rakinant laukujes duris, trinktel jim ir žingsnius koridoriuje. Juos atpažino. Tai buvo Violeta, nam tvarkytoja, kuri š ryt at jo neprašyta. Julija pyktel jo, pašoko iš lovos ir lindo atgal raudon j išnar . Nusileido laiptais prieškambar ir pareišk palt kabinanþios Violetos nugarai: — Aš tav s nekvieþiau. Turiu sveþi . Jis nenor t b ti nei pamatytas, nei atpažintas! Nesulauk jokio atsako. Violeta, lyg b t apkurtusi, sispyr šlepetes ir nušliureno virtuv . Julija, nesiliaudama priekaištauti, nusek jai iš paskos. Tvarkytoja peržvelg neplaut l kšþi ir tauri stirt (vadinasi, vakar buvo šv sta) ir prad jo temptis ant rank žydras gumines pirštines. Visada taip darydavo prieš plaudama indus. — Violeta, na, apsitvarkyk virtuv j ir eik namo. Kambarius siurbei pra jusi savait . Šiandien dar tikrai nereikia, — ištar Julija labai garsiai ir raiškiai. Violeta nieko neatsak , net galvos nepasuko šeiminink s bals . Negana to, tvarkytoja neketino plauti ind , o, pastv rusi šluost , kažk murm dama, nu jo svetain . Julija j nusek balsiai reikšdama pasipiktinim . Violetai tai buvo n motais. Tarpduryje ji sustojo, garsiai aiktel jo ir kažkod l persižegnojo. Gal moteriškei pasimaiš protas? Atrod , kad ji bijo žengti kambar , lyg ten jos laukia kažkas siaubinga. Julija past m tvarkytoj ir jo svetain . Fotelyje tebes d jo negyv l raudona suknele ir peršautu smilkiniu. Iš kažkur išn r Bastet ir treþi kart kuo aiškiausiai pasak : — Suprask, Julija, tu numirei. Kalbant sfinksiškame snukelyje nebuvo matyti n menkiausio judesio. Taþiau kat s žvilgsnis tapo skvarbus, veriantis ir labai li dnas. Pamaþiusi kat , Violeta liov si stypsoti druskos stulpu. Ji pri jo prie fotelyje s dinþios Julijos ir, nors ši buvo užsimerkusi, dviem pirštais užspaud mirusiajai akis. Tada negyv l peržegnojo ir sukalb jo mald , kreipdamasi Marij , malon s piln j , kad ši pasimelst už nusid j lius mirties valand . Julija nelaik sav s katalike. Nelaik ir nusid j le. Vis dar nelaik mirusia. Bet jei jau taip atsitiko, dar si akivaizdu, jog su jos k no likuþiais dabar kiekvienas gal s daryti k tinkamas. Su daiktais — irgi. Violeta pak l nuo grind pistolet , ilgai ir r pestingai j br žino šluoste, tikriausiai tod l, kad nelikt joki piršt atspaud . Paskui atsargiai pad jo ginkl kuo arþiau nukarusi negyv l s piršt . Tada puol šveisti krauju aptaškyt staliuk . Galiausiai stv r nuo jo mobil j telefon ir m spaudin ti mygtukus. Atsistojusi tvarkytojai už nugaros ir alsuodama pakauš , šeiminink kuo puikiausiai mat , kaip ši ištrina vis aparat lyje buvusi informacij : telefono numeri s raš , gautas bei išsi stas žinutes, neatsakytus skambuþius. Kod l reikia? Atlikusi savo darb , Violeta jau reng si išeiti iš kambario, bet pamat taur s šukes ir jas skrupulingai, ligi paþi smulkiausi dužen , sus m šluost . Tvarkytojai pasišalinus, Julija þiupo telefon ir surinko savo motinos numer . Mama neatsiliep . Nejaugi ji nieko nepajuto ir toliau sau ramiai miega? Kur tas mistik išliaupsintasis, esminis motinos ir dukters ryšys? Kas, jei ne mama, jai dar gal t pad ti? Niekas. Violeta toliau šeimininkavo po but . Dabar ji brazdinosi b rimo kambariuke. Julija, paneigdama gravitacijos d sn , nusklend ten ir net aiktel jo. Nam tvarkytoja s d jo prie kompiuterio ir tryn duomenis elektroninio pašto d žut je. Išjungusi kompiuter , akipl ša kiek panarš stalþiuose ir susirado šeiminink s dienorašt . Drebanþiomis rankomis j vert ir skait , vert ir skait , vert ir skait , galop, išpl šusi vien lap , pad jo ant kort staliuko. Tada pri jo prie telefono ir surinko trump j numer . Tepasak , kad vyko nelaim ir padiktavo adres . Lygiai t pat pakartojo dar syk . Surinkusi treþi j , jau ilgesn , numer , po žodžio „nelaim “ padar pauz ir išklaus , kas jai sakoma. Tada pareišk : — Taip, atvažiuokit. „Verþiau už poros valand , nes pirmiausia þia atvyks specialiosios tarnybos. Kam jums dar labiau gadint nervus ir draskyt sau šird . „ Taip, tai siaubinga. Išgerkit raminam j . Laikykit s. Kuo gal siu, tuo pad siu. Iki. Violeta n karto neištar žodžio „mirtis“ ir Julijai tai suteik menkut vilt — gal ne viskas baigta, gal ji dar gyva, nors ir apimta gilios komos. Tokios gilios, jog siela, atsiskyrusi nuo k no, klajoja pati sau viena. Taþiau kuo toliau, tuo labiau ši viltis bl so. Netrukus atvyko pagyvenusi gydytoja

krikšþioni kankin s veidu. Julija kuo puikiausiai gird jo daktar s išvad , pareikšt garsiai, be joki abejoni ar skrupul : mirusi. Tai pasakiusi, moter l puol skambinti morg ir kviesti sanitarus su lavonmaišiu. Nuosprend patvirtino ir policininkai. Mirusi. Julijos tai jau nebenustebino. Keistokas pasirod kitas dalykas: mat tarp ši dviej ekipaž , kiem l kusi su aliarmo sirenomis ir tikriausiai pažadinusi visus kaimynus, iš kažkur atsirado jos sena biþiul Rita. Julija band kalbinti draug , bet veltui. Rita trumpam užsuko svetain , dirstel jo fotelyje sustingusi negyv l ir tarsi sitikinusi, kad dabar šiuose namuose viskas leista, m naršyti po kambarius. Ji net kyštel jo nos tualet ir miegam j , kur buvo piktai apšnypšta palovyje besislapstanþios Bastet s. Julija ir pati mielai b t sitaisiusi šalia kat s, nes atrod , jog niekur kitur vietos jai daugiau neb ra. Namai priguž jo svetim žmoni ir kiekvienas elg si kaip šeimininkas. — Tau neb tina þia pasilikt. Julija pažino š minkšt , sniaukrojant bals . Taip kalb jo Bastet . — Ir kurgi man dingt? — Kur tik nori. Skrajok po Vilni , užsuk pas paž stamus, l k Egipt . Ten šilta, nors dabar tau tai jau nebesvarbu. Julija graudžiai šyptel jo. Vienintelis padaras, su kuriuo dar gal jo susikalb ti, buvo kat . Nors kartais panašiai pasijusdavo ir b dama gyva. Gyva. Mirusi. Kol kas šie du b viai atrod pernelyg panaš s vienas kit . — Kai tik susitaikysi su mintim, kad numirei, prad si jaustis kaip mirusi. Gal si daryt visk , ko gyva nesugeb jai. Skaityt kit mintis, vaikšþiot kiaurai sienas, skraidyt. Juk truput jau paskraidei, — bylojo Bastet , r pestingai laižydamasi rain kailiuk . — Taþiau tavo vietoj per daug nepasileisþiau. Kit mintyse nieko domaus neišgirsi. O ir po pasaul blaškytis nepatarþiau. Kas tau dabar iš t sp dži , neprivalgei — neprilaižysi. — Tai k man daryt? — Pasistenk žvelgt esm . — Koki esm ? — Nežinau, kiekvienas j regi savaip. — O kiekgi man liko laiko? — Tau tai jau nebe laikas. ýia b si tiek, kiek esi prie šio pasaulio prisirišus. — O kas paskui? — Tai tau netur t r p t, nes paskui jau tikrai b si nebe tu. — O kas? — Kažkas kitas. Gal — visiškas niekis. Man sunku pasakyt. Kat s v l atgimsta, o žmon s — ne. — Kod l? — Na, kat ms suteikta tokia privilegija. — O žmon s? — Jie ištirpsta. — Kur? — Erdv je. — Ir viskas? — Nebent žmogus apsisprendžia atgimti kate. Bastet pasir ž ir kaip visuomet bendravim nutraukdama tada, kai jai paþiai tai atrodo tinkamiausia, grakšþiai ištipeno iš kambario. Julija, nor dama išbandyti savo nauj j b v , per jo kiaurai sien , prasmego grindyse ir išn rusi pro lubas nusileido prieškambaryje kaip tik tuo momentu, kai at jo mama. Ne, šitos akistatos dukt , šiukštu, netroško! Ir taip prieš mam visada jaut si kalta, o jos s moningas gyvenimas tebuvo vienas nesibaigiantis tos nepaaiškinamos, neišmatuojamos, neišrišamos kalt s išpirkin jimas. Jaut si kalta net už savo jaunesn j brol , mamos numyl tin , kuris prieš septynerius metus išvažiavo Amerik ir iš ten nebedav beveik joki žini . Mama jo juodai ilg josi, o Julija tuštumos, kuri paliko s nus išvyk lis, užpildyti nepaj g . Iki šiol gal jo tur ti vilt , kad dar sp s pasitaisyti: nubudusi vien graž ryt staiga iš esm s pasikeis, dar ras laiko širdingai pasikalb ti su motina, sukaups j g švelnumui, kantrybei ir atjautai. O dabar? Dabar viskas galutinai baigta. Žinojo, jog elgiasi kaip išdavik . Prival jo likti su mama, pasidalyti su ja tuo skausmu ir sielvartu, kuriuos pati suteik . Bet ne steng . Julija atsispyr nuo žem s ir kiaurai sien išniro naujai gyvenimo dienai pakirdus Vilni . Skrido kaip paukštis. Dabar jau beveik neabejojo, kad yra mirusi. Mirusi? Mirusi! Iš ties — mirusi. Nes, užuot išvydusi pilk , ni r ir dr gn viduržiemio ryt , atsid r

erdv je, kurioje visa buvo persmelkta šilto švyt jimo. Iš pradži nesuvok , ar pavidalai skleidžia švies , ar joje pl duriuoja. Nusileido žemyn ir basomis p domis paliet pažliugus šaligatvio snieg . Nepajuto nei šalþio, nei dr gm s. Stov jo tarp žmoni , kurie, kaip ir kas ryt , l k savais tikslais. j niekas nekreip d mesio. Užtat ji mat , kad kiekvienas praeivis yra apsuptas virpanþios substancijos ir visa apimanþiame švyt jime atrodo tarsi vandens lašas aliejuje. Tas pats apvalkalas supo ir kitus materialius pavidalus — medžius, automobilius, namus, netgi šiukšli d žes. Lašai vienas prie kito priart davo, susiliesdavo, paskui v l nutoldavo, nuplaukdavo tolyn arba pasilikdavo vietoje, bet tarpusavyje nesusiliedavo ir su aliejinguoju švyt jimu nesimaiš . Julija prisimin , jog kažk panašaus buvo skaiþiusi apie angel b v , es jie esti tarsi milžiniškoje anapusin je d lion je, kurioje idealiai sutampa fragment kont rai. Tod l n vienas negali egzistuoti skyrium nuo visuotinio paveikslo, o iš jo išimtas praranda paskirt ir esm . Julija sklend per Senamiest , iš Pilies gatv s pasuko Užup , iš ten nuskriejo ant Trij Kryži kalno ir, žvelgdama gintarinio švyt jimo persmelkt Vilniaus panoram , m st , kad niekur pasaulyje neišvyst nieko gražesnio. Bastet teisingai patar toli nebesiveržti. Julijai nor josi ramyb s. Ils tis tobuloje ramyb je, kurios ilg josi vis gyvenim . Kat sp jo: neverta ir svetim minþi klausytis. Kol kas Julija gird jo tik nedarn kleges , primenant garsus, sklindanþius iš orkestro duob s prieš prasidedant operos uverti rai. Geriau siklausiusi, patyr , jog kiekvienoje galvoje knibždanþios mintys yra baisiai padrikos, tarsi visi žmon s b t virt beproþiais. Prie ko tik prisiartindavo — prie ledinuk þiulpianþio vaiko, studento, pabr žtinai tvarkingai apsirengusio klerko, n šþiosios, gatv s muzikanto, vienuol s, kiemsargio, senut s, pardavin janþios pernykštes verbas, elgetos — visur išgirsdavo t pat kleges , siliedavo atsitiktini žodži , nebaigt sakini , nerišli id j ir sujauktos informacijos sraut . Nejaugi pati šitaip m st ? Kaip gal jo su tokiu chaosu galvoje gyventi? Visuotiniame erzelyne n sekund neb davo pauz s. Julijai kniet jo išjungti šurmuling žmoni mintijim lyg džeržgiant , jokios grynos bangos nepagaunant radij . Užteko apie tai pagalvoti, ir noras išsipild . Staiga stojo visiška tyla, kurioje Julija pasisl p nuo pasaulio, o svarbiausia — nuo sav s paþios. siliejo tuštum , ištrindama visas mintis, jausmus, poj þius, l kesþius ir prisiminimus. Gyva b dama retkarþiais irgi pasvajodavo apie tobul išnykim . Pakirdusi iš užsimiršimo, pasijuto pl duriuojanti Neryje ant ledo lyties, ten, kur kažkada, vaikyst je, sustodavo baltas garlaivis. Buvo sitikinusi, kad bevaizd s, begars s, bespalv s, bekvap s pauz s ilg s, pl sis, gil s, kol taps neb timi. Taþiau dabar tebeveik senieji tikrov kuriantys proþiai. Nors ne vien jie. Užteko tik mintimis krustel ti, prisiminti Rit — ir t paþi akimirk pakibo šalia buvusios draug s. DIENA praskriejo kaip suopio šeš lis žeme. Šast — ir neb ra. O Rita jau kok pusvaland vargo su straipsnio pavadinimu: NUSIŽUD GARSI VILNIAUS B R JA JULIJA Jis tur jo kristi skaitytojui akis pirmajame dienrašþio puslapyje, suintriguoti ir priversti nukeliauti septint j , kuriame skelbiamos kriminalin s žinios: ATEITIES PRANAŠAUTOJA NENUMAT SAVO LIKIMO Pavadinime prival jo b ti ne mažiau nei 40 spaudos ženkl , skaitant ir tarpus tarp žodži , nors redaktorius, pravardžiuojamas Cerberiu, reikalaudavo 45. Rita susim st ir pažvelg pro lang . Atrod , už stiklo tvyro gili naktis, nors buvo dar tik ankstyvas vakaras. Plikos medži šakos, raudonai apšviestos neonin s baro reklamos primin milžinišk bronch piešin juodame dangaus k no atlase. P t v jas ir jos ritmingai si bavo, skleisdamos nerim . Bais nerim . Rita papurt galv , kratydamasi kyraus poj þio, jog smegenis bando siveržti Kita realyb , kuriai suvokti n ra nei noro, nei j g , nei laiko. Redakcija visai ištušt jo. Kompiuterio ekranas aptemo. Juo m plaukti vairiaspalv s žuvyt s. Spustel jus klaviš , Rita nutrauk meditacin pl duriavim ir pam gino dar kart : B R JA JULIJA — NUSIŽUDŽIUSI AR NUŽUDYTA? Visai neblogai. Juk ant pistoleto nebuvo aptikta niekieno, net ir Julijos piršt atspaud . Kas iš to, kad persigandusi nam tvarkytoja prisipažino esanti paveikta trileri , tod l, pamaþiusi ant grind numest ginkl , iškart puol j šveisti. Antra vertus, balistikos ekspertai nedvejodami pareišk — šov pati b r ja. Tai vyko apie treþi valand nakties. Julija pykštel jo sau smilkin iš nediduko, dailaus, beveik žaislinio šautuviuko. Jeigu tokiam iš jimui iš pasaulio b t ryžusis Rita, neišvengiamai ištaškyt galvad ž s turin po vis kambar arba g dingai prapilt pro šal . Savo paþios g dai ir artim j b dai išsikapsþiusi iš pusmeþio komos, likt šimt met gaivel tis — paralyžiuota, su treþdaliu smegen , beveik be proto, užtat kaip kokia ink dama su platinine plokštele kaukol je. Taþiau Julija buvo taikli. Ji ir gyvendama niekada neprašaudavo pro šal . Likimas j lepino, tod l atrod truput keista, kad

staiga pasirinko toki dramatišk gyvenimo pabaig . Gal kas nors Julij paskatino? Negi nutar pati? B r jos kambario daiktai š klausim atsakyti nenor jo. Nuo šiol jie buvo užkeikti. Prakeikti. Prisisiurb mirties. O labiausiai — išduoti. Juk savižudžiai išduoda ne tik žmones, iš esm s jiems nelink jusius nieko bloga, bet ir savo lovas, spintas, stalus, kr slus, kilimus, knygas, drabužius, indus ir daugyb kitoki mažmoži , kurie buvo absoliuþiai ištikimi. Jie taip pat išduoda gyv nus. Julijos katinas, užsikor s ant knyg lentynos, kniauk šird draskanþiu balsu ir pasišiauš s šnypšt , kai kas nors taikydavosi j pasiekti. Bet negi apie tai rašys pirm j puslap ? O ar rašyti apie Julijos skambut maždaug prieš savait , kuomet b r ja pasak turinti rimt problem , jai grasinta, jauþiasi persekiojama ir norinti kai k labai svarbaus žurnalistei papasakoti? Telefonu d styti nieko nepanoro, net užuominomis nekalb jo apie reikal — tvirtino, kad jos klausomasi. Moterys nutar susitikti kit dien lygiai dvylikt , taþiau kai Rita jo sutartos kavin s link, telefonas atskraidino žinut : Neateisiu uzgriuvo nenumatyti reikalai nepyk. Pasimatyti v liau Julija nebepanoro, teisindamasi tai galvos skausmu, tai klient antpl džiu, tai dantiste, tai sveþiais iš Vokietijos. Nieko keista, ji beveik visuomet taip elgdavosi. Kai tik Rita trokšdavo su Julija iš širdies šnektel ti, pasijusdavo lyg nevyk s meilužis, noringos damos vedžiojamas už nosies. Ji b r jai daug k atleisdavo, nes jaut si beveik vaikiškai (taip drauges simylima tik paauglyst je) prie jos prisirišus. Jei ne tokia šiurpi atomazga, b t pamiršusi ir ši išdavyst . Dabar beliko pranešti skaitytojams, kad su velione, ko gera, kažkas nor jo susidoroti. Ir savo tiksl pasiek . Julijos namus žurnalist atvyko š ryt , beveik kartu su Greitosios pagalbos darbuotojais, visu pusvalandžiu aplenkusi policij ir daugiau n valanda anksþiau už savižud s motin , kuri buvo tokia sukr sta, kad negal jo nei žodžio ištarti, nei verkti, nei gird ti, kas jai sakoma, nei matyti, kas vyksta aplinkui. B r jos k n rado nam tvarkytoja. Nors savižud buvo jau atšalusi, Violeta pirmiausia paskambino medikams. Budintis gydytojas savo ruožtu apie vyk praneš Ritai. Tokios paslaugos kainavo ne taip jau pigiai. Už karšþiausi informacij tekdavo mok ti ir policininkams. Bet ko nepadarysi d l tiesos? Juk svarbiausia — septintojo, kriminalinio, puslapio skaitytojas! Tiktai gaisrin je Rita netur jo savo Žmogaus. Padeg li tema jos netrauk , nors sena patarl bylojo, kad lietuviui mieliausia, kai pleška kaimyno troba. Kaip ir dera snobei, Julija m go antikvarinius daiktus — ampyro (linksmesn je situacijoje Rita pasakyt vampyro) stiliaus kr slus, Tifanio šviestuvus, secesines žvakides, kiniškas vazas, indiškus varinius dievus, taip pat ikonas, d l kuri gal ir buvo galima nužudyti j savinink . Taþiau viskas liko savo vietose. Nepaliesti net pinigai (labai nemenka sumel !) stalþiuje po apvaliu kort stalu. O ant m lyno stalviršio, suskirstyto paslaptingais žmogiškosios lemties trikampiais ir kvadratais, gul jo atsisveikinimo laiškas, be jokios abejon s, parašytas paþios Julijos. Toji rašliava, paskubomis pakeverzota ant netvarkingai iš s siuvinio išpl što languoto lapo, bylojo apie gerokai pakrikusius b r jos nervus. Tod l korespondent savo straipsnyje necitavo paskutini Julijos žodži . Juk jos buvo draug s. Ritos manymu, artimos. Nors b r ja nuolat pabr ždavo savo tariam pranašum ir steng si žurnalist pažeminti. Kaip Žinanþioji — Neišman l . Kaip Dvasingoji — Nyki Materialist . Kaip Išrinktoji — Minios Av . Na, tiek to. Apie mirusius — arba gerai, arba — nieko. Pirmadienis, brašk damas lyg kaln kylantis perkrautas vežimas, art jo pabaig . Iš kabineto iš jo paskutinis bendradarbis. Kaip visada, n neatsisveikin s. Jiems visiems tarsi susimokiusiems Rita buvo tušþia vieta. K žinai, gal ir tikrai susimok ? Redakcijoje nuolat tvyrojo karo pad tis. Pavydas, konkurencija, ž tb tinis gr mimasis d l vietos pirmajame puslapyje, tiesiai po skaitytojui ištikimiausio Lietuvos dienrašþio pavadinimu. Algos priedai droviuose baltuose vokeliuose. Premijos. Cerberio palankumas ir simpatija. Yra d l ko grumtis! Rita jung garso kolon les. Kompiuterini žuvyþi burbuliavimas ramino nervus. Dar kart išlankst paskutinio Julijos laiško kopij , kuri pasidar b r jos darbo kambar lyje stov jusiu aparatu, ir perskait : Vakar baig si karas, nakt vyko paliaubos, o ryt prasid jo taika. Kaip visada, nebuvo nei laim jusi , nei pralaim jusi . Už lango ryškiai šviet saul . Oras buvo grynas ir skaidrus. Pasaulis sp riai kilo naujam gyvenimui. Napalmu išdeginta žem bematant suveš jo vaiskiai žalia žole ir ant kiekvieno stiebelio virp jo po vaivorykštin rasos laš . Apangl j , su šaknimis išrauti medžiai v l siurb gyvyb s syvus iš derlingos dirvos ir ties šviežut liais pumpurais aplipusias šakas Žydr dang . Paukšþiai, kurie dar vakar tebuvo gruzdintos m sos ir susvilusi p k gumulai, dabar guviai þiulb jo, suok meil s giesmes, suko lizdus ir d jo taškuotus kiaušius. sužyd jusias pievas sugr žo per kar kritusi gyvuli bandos. Išk l naujut les v liavas j r išplauk m šiuose susprogdinti laivai. Iš griuv si atsistat namai. Gatv po gatv s ataugo asfalto oda ir išsigrind aikšt s. R ko k tik atsim rij fabrik kaminai. Lyg iš gausyb s rago

virstanþios prek s nugul parduotuvi lentynas. Nekantriai pyps damos begaliniu srautu l k mašinos. Žmon s kažkur skub jo ir atrod visai kasdieniškai, tarsi karas b t pasibaig s ne vakar, o prieš kok šešiasdešimt met . Tarsi niþnieko neb t vyk . Šioje keistoje planetoje viskas tobulai pritaikyta nuolatiniam griovimo ir atk rimo ritmui. Placebo gyventojai n nepastebi savo eilin s ž ties ir t lo prisik limo. Dabar tereikia sulaukti, kad pabust ir išsinešdint lovoje miegantis vyras. Šiuose namuose jis laikinas kaip ir visa kita. Prieš kelet valand , saulei tekant, steb jau, kaip iš numir lio v l virsta gyvu. Išnyksta lavond m s. Sukreš j s kraujas suskyst ja ir sugr žta gyslas. Sugyja kaul l žiai. Užsitraukia žaizdos. Iš veido dingsta kanþios grimasa ir nusileidžia jam prastin išraiška, net ir miegant bylojanti apie berib pasitenkinim savimi. Klausiausi, kaip jis taikiai alsuoja. Uodžiau gyvyb s kvap . Priglaudusi veid prie nugaros, gal jau gird ti vis lygesn širdies plakim . Paryþiais jis visada nuo man s nusisukdavo. Nelaikiau tai susvetim jimo ženklu. Šios planetos gyventojai n ra vienas kitam artimi. Neverta prie ko nors prisirišti, nes bet kuri akimirk kil s karas gali nusinešti brang asmen neb t . Po kiekvieno prisik limo žmon se kažkas iš esm s pasikeiþia. Tik d l to ir verta eilin kart numirti. Karas baig si, bet mirtis teb ra þia. Stovi šalia. Kantri ir mokanti laukti. Ištikima iki paskutinio atod sio. Mano atod sio. Ak. Kas per „Placebo planeta“? Rita nusprend pasitikrinti retai vartojamo tarptautinio žodžio reikšm . „Placebas — vaisto pakaitalas, neveiklus preparatas, skiriamas ligoniams taigos tikslais“, — atsak visažinis kompiuteris. K Julija nor jo šiuo atsisveikinimo laišku pranešti? Gal tikrai buvo siv lus koki pavojing istorij ? Gal kažkam reik jo jos mirties? Rita g žtel jo peþiais ir surezg dar vien pavadinim : KAS GAL JO NOR TI B R JOS JULIJOS MIRTIES? Viskas! Laikrodis rodo 20.50. Darbo diena baig si. Rita dar pora syki spustel jo pavargusi kompiuterio pel ir nusiunt straipsn Cerberiui. Vyriausiasis redaktorius darb atvykdavo v lai vakare, lyg dienos šviesos bijantis vilkolakis. Tri sdavo iki išnakt , kol savo rankomis paruošdavo gamybai eilin numer . Paskui trumpam kažkur dingdavo, bet paryþiais v l pasirodydavo ir kaip nepakeiþiama pribuv ja priimdavo kasdienin spausdinimo mašin sþiomis kvepiant , dar šilt , dr gn , tep laikrašt . Rita pasir ž , atliko kelet kompiuteri vergams skirt atsipalaidavimo pratim , kuri pavyzdžiai, par pinti Cerberio, kab jo kiekvienoje darbo kabinoje. Tada išjung monstr , prie kurio praleido vis miel dien , þiupo rankin ir protekiniais pasileido tušþiais stiklu, veidrodžiais ir šaltu aliuminiu žybþiojanþiais koridoriais. Iš jusi kiem išsitrauk cigaretes. Redakcijos pastate r kyti buvo griežtai draudžiama. V jas tebep t ir nežad jo joki permain . Sausis jai visada buvo pats sunkiausias m nuo, nes taip ir neišsigyd nuo absurdiškos iliuzijos, kad po Nauj j met kiekvieno žmogaus, o ypaþ jos, Ritos, gyvenime kažkas b tinai privalo pasikeisti gera. Bet niekas nesikeit . Vienintelis met laikas, kur Rita m go, buvo ruduo. Tuomet jaut si saugi. Ir — beveik sava. Sava pasaulyje, kuris steng si prikišamai parodyti, kad visada, visur, visiems ji neišvengiamai yra svetima. Ruduo veik raminamai ir nuskausminamai. Ypaþ po vasaros, kuri buvo agresyvi ir negailestinga, kuri drask senas žaizdas, kando, g l , kirto, dilgino, kuri bad akis nuodingomis spalvomis, dusino tirštais kvapais ir t kstanþiais Šaiži bals r k apie Ritos gyvenimo beprasmyb . Ir apie laikinum . Užsimezgusio pumpuro, prasiskleidusio žiedlapio, prisirpusios uogos, naujam derlingumo ratui pasmerktos s klos, bet labiausiai — jos paþios, Ritos, laikinum . O juk tokioms pavojingoms vasaros peršamoms mintims ji netur jo nei noro, nei j g , nei laiko. Vasaromis niekada neatostogaudavo. Nuo ryto iki vakaro s d davo tvankioje redakcijos citadel je, laukdama pirmojo puslapio vert sensacij . Apsipylusi prakaitu ki tojo savo steb jimo bokšte, tykodama skandalo, nusipelnanþio paþios riebiausios antrašt s. O bendradarbiai tuo metu tarpdavo kanaruose, maljorkose ir antalijose. Rita paniškai bijojo pasitraukti iš savo posto net dienai, k jau kalb ti apie kelias savaites ar m nes , nes buvo sitikinusi, kad, vos jai neapdairiai pasišalinus, viet kaipmat užims kiti. Jaunesni, vikresni, apsukresni, labiau prisitaik prie šiandienos gyvenimo, tie, kurie nesijauþia nei laikini, nei svetimi. Laim s k diki karta, gražiak niai, be saiko erotizuoti, beribiškai seksual s padarai, narcizai ir nimfos, niekados neragausiantys pralaim jimo, kanþios, lig , senatv s, mirties. Ne, Rita nem go vasaros. Nem go ir pavasario. O labiausiai nekent žiemos su visomis prievartin mis švent mis, K þiomis, Kal domis, Naujaisiais metais, Valentino diena, taip ir stumianþiomis žmog kilp . Vis dar trypþiodama ant slidži redakcijos laipt prisideg antr cigaret ir nusipurt , sivaizduodama, kad neleistinos mintys lekia šalin lyg vandens purslai nuo k tik up perplaukusio šun ko. Na, tiek to, slogi nuotaika šiandien netgi pateisinama. Nusižud jos draug . Ko gera, vienintel . Tod l — geriausia. Tokia pat pusamž moteris. Beje, kol dar

buvo gyva, Julija, lygiai kaip ir vasara, savo elgesiu vert Rit jaustis antraeile ir menkaverte. Rita su Julija susipažino, kai abiem buvo po aštuoniolika. Abi studijavo Konservatorijoje, taþiau prad jo bendrauti tik per džiazo festival Birštone. B simoji pianist Julija, tuomet Bitl dainel s garbei vis vadinta Džiulija, scenoje skambino bliuz . Sulaukusi ovacij per mikrofon pareišk , kad b ti džiazo pianiste moteriai netinka, tai perd m vyriškas užsi mimas. Kas kita, jei gal t dainuoti, bet balsas per silpnas. Anuomet niekuo neprimin dabartinio elegantiško vaizdžio. Jos tams s banguoti plaukai siek juosmen , daž si ryškiai, m go daugyb skimbþiojanþi plastmasini papuošal ir buvo apk noka. Reng si ryškiais, iššaukiamais hipi stiliaus drabužiais, kuriuos pati susikurpdavo. Jau per pirm pašnekes Džiulija prisipažino Ritai — kuria save tarsi paveiksl ar knyg . Pradiniai duomenys (ji pati taip sak !) buvo prastoki: neaukšta, apystor , trumpakoj mergišþia negražiomis plaštakomis ir ilgoka nosimi. Bet kurti jai sek si, ir jau tuomet, aštuoniolikos, Julija daugeliui atrod paš lusiai patraukli bei geidžiama. Dar po dešimties met ji tapo visuotinai pripažinta gražuole, dalijanþia savo žavesio paslaptis populiariems moter žurnalams. Net sulaukusi keturiasdešimties ir virtusi rafinuota platinine blondine, b r ja vis dar rašk laurus elegantiškiausi Vilniaus dam rinkimuose. Rita Džiulija tiesiog simyl jo, svaigte svaigo nuo jos kalb , pokšt , pol ki ir kit dalyk , kuri sau leisti niekada nedr sdavo. Toje meil je nebuvo n užuominos apie kok k nišk lesbin geidul , tik trauka, kuri pilka spalva jauþia vaivorykštei. Bent jau taip laiškuose draugei rašydavo Rita. Taþiau Džiulija tur jo vien esmin yd . Ji nemok jo atsiduoti myl dama, pasiaukojamai draugauti, jai stigo ištikimyb s ir geb jimo prisirišti. Kol Rita kantriai augino vaikus nuo savo vienintelio vyro Rimo, Julija sp jo tris kartus ištek ti ir išsituokti bei, prisiplakusi prie eilinio vyro, pagyventi užsienyje. V l artimiau bendrauti jos prad jo kv ptos Dainuojanþios revoliucijos. S j džio sukeltuose istorinio virsmo verpetuose Rita dirbo neatsikv pdama, savilaidos laikrašt liams aprašin dama vien miting po kito, o Džiulija, nors ir nieko neveikdama, puikavosi šalia garsiausi to meto asmen kaip savim patenkintas kolibris. Iš revoliucin s situacijos žurnalist išniro galutinai supilk jusi, o jos draug — ryški kaip niekada. Vienintelis dalykas, kur Julija reaguodavo skausmingai, buvo klausimas, kod l ji neturi vaik . Žinoma, b r ja tvirtindavo, kad jiems taip ir neatsirado tinkamo t vo, o ji — per didel egoist , prasta motina, paveld jusi iš savo gimdytojos toki savybi , koki nenorinti toliau perduoti genetikos estafet je; pagaliau, b dama absoliuþiai s moninga ir atsakinga už savo veiksmus, nesiryžta paleisti naujos gyvyb s bais , beprotišk , praž þiai pasmerkt pasaul . Bet, tai tvirtinant, Julijos akyse než r davo At n s Palad s ugnel s, kurios šiaip jau b davo esmin jos veido savyb . Greit jant gyvenimo ritmui, draugi santykiai skydo. Vis dažniau Džiulija leisdavo Ritai suprasti, kad ši yra tik viena iš daugyb s satelit išsipl tusioje b r jos orbitoje. O dabar taip staiga viskas galutinai baig si. Rita lauk užklumpant nevilt . Bet neviltis kažkod l dels . Per balas, pažliugus snieg ir pasal nišk led Rita nukep stavo iki stotel s. Nors ir keista, beveik iškart susistabd maršrutin taksi. Vargais negalais sibruko nepatogi mašin . Per tiek met neišmoko šitai padaryti elegantiškai, lengvai ir grakšþiai. Kaip visada lubas susitrenk galv , primyn palto skvern ir vos neišmet rankin s. Gerai, kad dar nenukrito akiniai. Kli dama už bendrakeleivi (kas tarp jos ir j bendra?) peþi , alk ni , keli ir kit k no išsikišim , nusvirduliavo siaurut liu lyg gimdos kaklelis per jimu. Ant galin s s dyn s sispraud plyš tarp dviej por galing šlaun . Atlikta. Keturis kartus per dien patiriamas stresas: ryte — lipant ir išlipant, vakare — lipant ir išlipant. Po dvidešimties minuþi dar syk pakartojo daug pastang reikalaujant veiksm . Iš mašinos iššoko tiesiai bal ir tur jo ropštis per sukiet jusio juodo sniego kr v , lyg specialiai supilt žaidimui su kli timis. Atlikta. Rakinant buto duris, j mai užgul nuovargis. Tai pajuto tiesiog fiziškai, tarsi b t užpulta kokio stambaus t žmingo pasaloje tykojusio vyro. Troško absoliuþios ramyb s. Taþiau, vos žengusi prieangin, suprato, kad net namuose š vakar jai nepavyks nusiraminti. Dana buvo pasikvietusi b r drauguži . Keturiolikmet s mergišþios ryškiaspalviais drabužiais, tokiais aptemptais, jog atrod drastiškiau, nei b t buvusios visai nuogos, kleg jo virtuv je, juodai lakuotais naguþiais pl šydamos salotlapius. — Labsmam... — išpyškino Dana. — Sveikos, merginos, — kiek gal dama guviau tar Rita, bet vis tiek pasijuto g di mizantrop , — k þia darom? Nugara jaut , kad jos buvimas virtuv je, apskritai šiame bute, o gal net pasaulyje yra nepageidaujamas. Iš slogia tyla virtusio guvaus klegesio pasigirdo Danos atsakymas:

— Numamkamklausigimatai — Cezario salotas, bliamba. Ir Dana, ir penkios draug s atrod kaip viena, tarsi kas s moningai b t sunaikin s j individualybes. Išstypusios, liesos, ilgakoj s panel s vienodai iškarpytais tiesiais plaukais, plokšþius pilvus apnuoginanþiais megztiniais, su auskarais bambose, šnerv se ir sud tingomis juvelyrin mis mikroschemomis, kniedytomis ausyse. Dirglios b tyb s, atžarios, aštrios lyg išgal stos. N už k nenor t dabar ir v l atsidurti j vietoje! Šiurp s tie paauglyst s vargai: kova už b v , aklas pripažinimo siekis, atmetimo siaubai, nepasitik jimas savimi, gniuždantys kompleksai, pagr stos ir nepagr stos baim s, li desiai, neviltys, pasauliniai sielvartai, hormon audros, spuogai, nelaimingos meil s, paþiomis blogiausiomis aplinkyb mis prarasta nekaltyb , viltys, kurios niekada neišsipildys, ir nuojauta, kuždanti, koks (niþnieko nevertas) bus visas gyvenimas. Rita dažnai pagalvodavo, kad gal der t su dukra nuoširdžiai pasikalb ti apie šiuos sud tingus reikalus. Bet netur jo nei noro, nei j g , nei laiko. Šaldytuve nusiþiupusi gabal l s rio, išsli kino iš virtuv s, lydima veidmainiško mandagumo š ksni ir skersv j panašaus palengv jimo atod sio: „Uhhh, pagaliau išsinešdino, kvaiša...“ Butel raudonojo vyno tur jo savo kambaryje. Laim , kad bent Rimas jau iš jo darb . Antrus metus buvo sitais s naktiniu sargu. Toks gyvenimo ritmas leido jiems matytis gana retai. Abu jau senokai tur jo kitus mylimus partnerius: Rita — dienrašt , Rimas — sen j kor jieþi kalb , iš kurios vert niekam nereikaling poezij . Labai nor jo išjungti mobil j telefon , bet naiviai tik josi, jog paskambins s nus. Septyniolikmetis Tomas jau pusmet gyveno, kaip pats sivaizdavo, savarankiškai: nuomojosi kambar , už kur , savaime suprantama, mok jo Rita. Kad laukimo kanþia b t trumpesn , nusiunt žinut : Labas Tomeli kaip sekas b tinai paskambink sivakar ir pranesk. Buciuoju mama. Nei paskambins, nei praneš. Dar reik jo skimbtel ti t vams. Tai buvo nepakeiþiamas protis, toks pats, kaip išsivalyti dantis ar tualete nuleisti vanden . Tam tikromis dienomis (gal tai priklaus nuo M nulio fazi ?) mama su t vu tradicin pokalb pa vairindavo priekaištais es ji bešird . Ne, Rita tur jo šird , ir jos širdis vis dar ritmingai plak , o b r jos Julijos variklis jau nutilo amžiams. Š syk pašnekesys, kuris veikiau primin kareivišk raport ar lakonišk žvalgo ataskait , baig si taikiai. Ji pažvelg pro lang . Juodos medži šakos ir þia plak si, skleisdamos nerim . Bais nerim . Dangus atrod lyg išdrikusios smegenys: pilkšvas, su debes kauburiais ir tamsiai m lynais vingiais, kuriais nepulsavo jokios kosmin s mintys. Rita s d jo patamsyje. Pro lang kambar brov si balzganas miesto švyt jimas. Prisipyl sklidin taur vyno. Užsir k , p sdama d mus pro orlaid . Ir tik dabar, kai straipsnis rytdienos numeriui buvo baigtas, dukra suži r ta, s n bandyta prisišaukti, t vams raportuota, leido sau pagalvoti, kad Džiulija iš ties nusižud . Viskas. Jos daugiau neb ra. Ir nebebus niekada. Suk kþiojo ir su pasim gavimu juto, kaip skruostais sr va šiltos, beveik karštos ašaros. Tik dabar nebedraud sau prisiminti savižud s k no, kur mat š ryt . Pirmajam puslapiui ji išsamiai apraš lavon , bet kompiuterio klavišus spaudin jo viena Rita, o dabar ašaromis pas dyt vyn siurbia kita. Julija net mirusi atrod visai neblogai ir žurnalistei prikišamai rod sav j pranašum . Buvo apsivilkusi megzt žem siekianþi vyšni spalvos suknel su aukšta apykakle ir rankogaliais, pailgintais vos ne iki pus s deln . Tod l, bent jau iš pirmo žvilgsnio, nebuvo matyti tokiais atvejais neišvengiamo kraujo. Džiulijos namuose net ir kilimas buvo tamsiai raudonas, lygiai kaip skyl jos smilkinyje. Rita steng si neži r ti ang , pro kuri išl k b r jos gyvyb , nors fatališkas plyšys trauk ak kaip magnetas gelež . Pistoletas gul jo þia pat ant grind . Numir l j beveik liet nenat raliai nusvarintos rankos nagais, nulakuotais granato spalva. Ji buvo basa. Žurnalist paskambino fotografui ir nekreipdama d mesio, kad šis murm jo apie baisias pagirias, primygtinai liep kuo skubiau atvykti. Rita gurkštel jo vyno ir patikrino, ar nebus pražiopsojusi Tomo žinut s. Savaime suprantama, ne. Surinko numer , bet bjaurusis vaikigalis neatsiliep . Tikriausiai bastosi su blogiausia visame Vilniuje kompanija. Jei tur t s žin s, tai pamat s motinos numer pats atsišaukt . Išjung kankintoj Motorol , prisipyl dar vien taur ir dabar jau pravirko visu balsu. Nebijojo, kad dukra išgirs, nes jos kambaryje plyšavo muzika, primenanti pneumatini pj kl orkestr . Bet kaip kad greitai paleido vadžias, lygiai taip pat mikliai jas ir sutur jo. Rytoj v l laukia darbo diena, tod l nevalia net trumpam išsukti iš v ži . Tik atsipalaiduok akimirk , ir silpnumo minut prišauks nevaldom jausm , užgint minþi , neišpildom nor potvyn . Sukels baisiausi tvan , šluote nušluosiant kasdien , beaistr , bespalv , beskon gyvenim . Gyvenim , prie kurio Rita ne tik priprato, bet j netgi pam go: 8-12-14 darbo valand per dien , garantuota vieta redakcijoje ir I-ame arba 7-ame puslapyje, 3-5 žodžiai sakinyje, 10 sakini poskyryje, 2000 ženkl straipsnyje, 45 — pavadinime. Ir dar ne viskas.

Penktadieniais ji tur jo savo skilt , kurioje apžvelgdavo šiurpiausius kriminalinius pra jusios savait s vykius. Salia pavadinimo puikavosi pašto ženklo dydžio autor s nuotrauka. Ar dar gal jo ko nors trokšti? O meil ? Julija savo paskutiniame laiške raš apie kažkok vyr . Štai prie ko jie, vyrai, priveda! Sunaikina daugiau moters nerv l steli nei stichin nelaim , nei dalyvavimas kait dramoje, nei gri vantys Niujorko „dvyniai“ („dvynius“ išbrauk, nekorektiška, rask kit palyginim !), nei gaisras, at m s pastog ir paskutinius pinigus. Rita dar jaunyst je pasak griežt , kategorišk NE bet kokiems romanams, flirtams, am rams, netgi tam, kas vadinama „tikra meile“, jeigu ši imt ir staiga nusileist iš dangaus. Jai užteko steb ti, kaip jausm girnose malasi draug s, koleg s ar prašmatnios aukštuomen s damos, kurias retkarþiais matydavo at jusias patarimo pas Džiulij . Ankstyvos vedybos su Rimu buvo s junga dviej nevyk li , suvokianþi , kad skyriumi vienas nuo kito s kming j karalyst je praž t . Net keista, kad iš šio apverktino ryšio gim berniukas ir mergyt , kurie, priešingai nei t vai, gyveno taip, lyg netur t joki kompleks . Rimo vyr giminei Rita jau senokai nebepriskyr . Jis galutinai prarado š status prieš kokius penkerius metus, o naktinio sargo pareigos be skausmo išsprend miegojimo vienoje lovoje problem . Rimas sitais sau kambar buvusioje svetain je (kam ji reikalinga namuose, kuriuose niekada neb na sveþi ?!), nedidel erdv apaugindamas knygomis, žodynais, rankrašþiais, tarp kuri šiek tiek vietos liko tik tvarkingam kareiviškam guoliui ir senam kompiuteriui. Rita baig antr j taur vyno ir atgalia ranka nusibrauk ašaras. Kambario tamsoje pl duriavo balti Julijos veidai su raudonomis vyšnios didumo skylut mis smilkiniuose. Pneumatiniai pj klai Danos kl tel je nutilo, užtat prapliupo nenutr kstamas kvailas kikenimas. Na, iš ko, iš ko gi galima taip bukai žvengti? Rita kumšþiu pabeld sien , o kai tai nieko negelb jo, pasijutusi kaip kokia piestoje lakiojanti žiežula siverž dukros kambar . Nusišypsojo it Helovyno moli gas ir saldžiu balsu suulb jo: — Mergait s, gal jau metas namo? Man skauda galv , rytoj laukia darbas, o jums — mokykl ... — Nu mam kod l visada taip, bliamba, — suurzg Dana. Tarp Danos ir jos drauguži vis tik buvo vienas svarbiausias skirtumas. Ji — pati negražiausia. Nors gal nevalia taip galvoti apie savo dukter , sav j krauj ir k n . Taþiau Rita irgi nebuvo gražuol , o tai visada sau nuolankiai pripažindavo. — Savaitgal gal sit ilgiau pab t, dar tik pirmadienis. — Šok ant bumbulo, — atr ž dukryt , o mamytei buvo sunku suprasti, prakeiksmas tai ar meilikavimas. Danos biþ s idiotiškai sukrizeno. Rita pagalvojo, kad jos paauglyst s laikais viskas buvo kitaip, ir pati tokios minties susig do. Po kokio pusvalandžio kyriosios viešnios pagaliau išsinešdino. Dana m kuistis virtuv je, pabr žtinai garsiai tarškindama indais. — Vaikeli, mano gera draug ši nakt nusižud , noriu pab t tyloj, — Rita band prad ti paliaubas, baltu skudur liu valydama virtuv s stal . — Numamkoksaštauvaikelis, bliamba. Leisk man gyvent kaip žmogui. O tai ir aš nusižudysiu. Ot, tai bus tau! Bergždžias reikalas. Belieka kapituliacija. Rita gr žo miegam j , užkimšo pusiau nugert butel ir pastat prie atviros orlaid s. Gelsvi debesys tamsiai m lyname danguje dabar jau l k klaikiu greiþiu, kartkart mis atidengdami šleiv m nul . Velniop t dirginant vaizd ! Užtrauk užuolaidas. Nusipraus ir atsigul . Danos kambaryje v l griaud jo muzika. Mergait s nori myl t mergait s nori tik t, — jau ger pusmet namuose be paliovos skamb jo m gstamiausias dukrel s šlageris. Rita pasiraiv po antklode, tik damasi pajusti išsvajot jaukum . Deja. Gal reikt nusipirkti nauj patalyn ? Nors kam? Juk vis vien miega viena. Šiaip ar taip, ji dabar þia lepinasi minkštuose pataluose, o Džiulija jau stingsta lavonin s šaldytuve. Kuriai geriau? Kieno naudai surinkti pergal s taškai? Staiga prisimin Julijos miegam j , kur š ryt buvo dirstel jusi. Kambario viduryje puikavosi plati dvigul lova, kažkod l suerzinusi Rit . Ji su priekaištu pagalvojo: kam toks prašmatnus guolis reikalingas vienišai nebejaunai moteriai? Sujauktuose g l tuose pataluose ki tojo rainas katinas. Kai Rita išties rank , nor dama j paglostyti, šis išlenk nugar , pasišiauš , sušnypšt juokingai suraukdamas snukut ir spruko po lova. Iš ten pasigirdo li dnas, priekaištingas kniaukimas. Be abejon s, rainis jaut si skaudžiai, tiesiog siaubingai išduotas. Julija visada buvo išdavik . Ji daugyb kart išdav paþi Rit , dr susi b r jai atsiverti ir prisirišti. Garsi žurnalist desperatiškai reikalavo apsimet l s žiniuon s d mesio, o jo negavusi it nuskriaustas vaikas pyko, skaudinosi ir kent jo. Nors ir suvokdama savo noro absurdiškum , Rita troško b ti vienintel Džiulijos draug . B r j nuolat supo tuntas susižav jusi adoratori ,

nors tai chameleonei iš tikr j nereik jo n vieno. Užtat taip li dnai ir baig sav sias dienas. O gal jaunyst s draugei pasimaiš protas? Juk, prieš savait pareiškusi nor pasikalb ti, užsimin apie s moksl ir griaunam j slaptos organizacijos veikl . Apie tokius dalykus kliedi paranoikai. Ryt reik s paskambinti garsiausiems ir brangiausiems Vilniaus psichiatrams, gal išpeš, kuris iš j teik velionei paslaugas. Prieš užsivoždama sunkiu kaip antkapis miegu, Rita v l jung mobil j telefon . Gal s nait lis teiksis apsireikšti. O ir lemtingi, pirmo puslapio sensacijas pranašaujantys skambuþiai dažniausiai pasigirsdavo nakt . Džiulija žurnalist kažkada pavadino hiena, mintanþia kit b domis. Nors pati dar lygiai taip pat. Jei visi b t laimingi, nereik t nei Taro kort , nei horoskop . Lauke, sakytum užkeiktos vien tik d l to, kad neleist Ritai miegoti, spygavo mašin apsaugos sirenos. Nekent sav s. Neapk sdama užmigo. Kaip visada sapnavo neapykantos sau ir ne veikiamo nerimo pritvinkusius sapnus. Pabudo nuo kyraus skambuþio. Dar neatsiliepusi pagalvojo, kad pakeis perd m mantri signalo melodij paprastesne. Brov si Cerberis. Buvo nirš s, mat konkurentai apie savižud irgi išspausdino straipsn . Palyginti su j opusu, Ritos rašliava atrod tikras šlamštas, beviltiškas lemenimas, vertas nebent g daus provincijos organo, o ne žiniasklaidos lyderio. Ji, nevyk l , pražiopsojo svarb fakt , jog tragedijos išvakar se b r jos namuose vyko baliukas su visokio plauko VIP'ais, lietuviškai sakant, Ypatingai Svarbiomis Personomis. Užtat konkurent berniukas tame t se dalyvavo asmeniškai. Bet tai — dar ne viskas. Vyriausiasis pareišk jau sulauk s labai nemalonaus skambuþio iš Tam Tikr Instancij — priekaištavo d l Ritos sapaliojim , neva Julija buvo nužudyta, o prieš mirt jaut si sekama ir persekiojama. Rita neband nei ginþytis, nei teisintis. Tyl dama klaus si putojanþio šefo. Kai jis neatsisveikin s met ragel , drebanþiomis rankomis jung kompiuter , snaudus šalia lovos it juodas staþiakampis katinas. Pirmasis konkurent puslapis skelb : IŠ DRAUG B RIO — MIRTIES GL B Straipsnio autorius Maksas Vakaris buvo pagars j s plev sa, apgail tinas aukštuomen s kronikos gand medžiotojas, teletabis, malantis niekus TV šiupiniuose snobams ir dvasios menkyst ms. Ritai net šird nudieg , kai Cerberis sadistiškai ištar : „Aš visada žinojau, kad tokiems vaikinams priklauso ateitis“. Rita rijo konkurent tekst . Jei tai b t buv s karštas viralas, b t išsiplikinusi burn ir paspringusi. Vakaris apraš jauk pasis d jim prie židinio Mag s (taip pagal vienos Taro kortos reikšm Julij vadino artimiausi draugai) namuose. B r jos veide nebuvo n ženklo li desio, juo labiau nevilties, gal jusios privesti prie savižudyb s. Kokie demonai Mag aplank sveþiams išsiskirsþius? Kod l nepakeliam minþi užklupta ji niek nesikreip ? Jos mobiliajame telefone nebuvo n vieno išsi sto ar gauto pranešimo. Iš registro ištrinti visi rinkti numeriai, atsakyti ir praleisti kvietimai. Ne kas buvo ir Mag s elektroniniame pašte: Inbox — 0, Outbox — 0, Sent — 0, Trash — 0, Address Box — irgi nieko. Nejaugi Mag ruoš si mirþiai, ištrindama draug vardus ir bet kokius j su pasauliu siejusi ryši p dsakus? Kada gi Maksas Vakaris sp jo patikrinti Julijos telefon ir kompiuter ? Gal jis po to baliuko iš b r jos nam neiš jo su kitais sveþiais? Pykštel jo b r jai smilkin ir panaikino visus tartinus p dsakus. Bet kam jam tas vargas? Kokie pavojingi ryšiai gal jo sieti teletab su Mage? Taþiau svarbiausia — kam ir kokiose Instancijose užkliuvo nedr si Ritos prielaida, kad Džiulija iš pasaulio pasitrauk ne savo valia? Profesionali senos žurnalist s uosl aliarmavo, jog þia kažkas ne taip. Oi, ne taip! V l sutilindžiavo telefonas. Tomas. Ji atsiliep ir nepasilabinusi prapliupo: — Kod l negal jai vakar paskambint? Kam tampai motinai nervus? Esi klaikus egoistas, o tas visas tavo budizmas — tik tušti pliurpalai! Jau antrus metus Tomas priklaus kažkokiai budistinei bendruomenei ir savaitgaliais važin jo medituoti vadinam j „šventykl “ Vilniaus priemiestyje. Jis garbino Dalai Lam , skelb si es s pacifistas ir kaup pinigus kelionei Indij . — Na, mamyt, kuo þia d tas budizmas. Bet ji nesiliov : — Juk žinai, kaip sunkiai dirbu, kad patenkinþiau visus tavo geidžius! Sugebi iš man s tik grobt, bet kad pasakytum aþi , tai niekad! Nejauþiat jokio d kingumo ir tik lipat man ant galvos — ir tu, ir Dana, ir t vas! Vietoj Tomo atsakymo sutr kþiojo piktdžiugiškas pyps jimas. Kai paband s nait liui dar kart paskambinti, išgirdo ledin moterišk bals , pranešant : telefonas laikinai išjungtas arba yra ne ryšio zonoje. Nuotaika buvo beviltiškai sugadinta. Ne d l Tomo, kurio kaprizai tapo prasti kaip ir jos

paþios chroniškas nepasitenkinimas gyvenimu. Dien užnuodijo konkurent straipsnis. Reik jo tuþtuojau griebtis atsakom j veiksm . Sužinoti, kas tie VIP'ai, paskutin Džiulijos gyvenimo vakar idiliškai rymoj prie židinio. Vienas, Maksas Vakaris, jau išsidav . Iki piet Rita prival jo su visais pasikalb ti, kad vakarop jau tur t rytdienos straipsn : APIE SAVIŽUD — PASKUTINIAI GYVENIMO LIUDININKAI Arba: GALINTIEJI ATSKLEISTI SAVIŽUDYB S M SL TYLI Staiga Ritai galv šov dar viena geniali id ja. Ji prisimin (kod l, po šimts, tik šiandien, o ne vakar?!), kad Julija m go pasigirti savo išskirtin mis pažintimis, o kelis kartus prasitar , es net keletas iš jos nuolatini klient iškeliavo Anapilin. Mir anaiptol ne nuo senatv s, v žio ar AIDS, nepakliuvo autokatastrofas ir nebuvo nukepti samdom snaiperi . Patys prisibaig . Rita puol naršyti kompiuteryje po senas bylas ir netrukus jau tur jo savo paþios aprašyt pagars jusi Lietuvos savižudži pavardes: žlugusio bankininko, neištikimo politiko žmonos, korumpuoto policijos komisaro, nuolat ant valdžios lojusio filosofo ir jauno homoseksualaus Vilniaus savivaldyb s tarnautojo. Net apsilaiž iš pasitenkinimo, sudariusi sensacing j s raš ir sugalvojusi nauj kvap gniaužianþi antrašt : SAVIŽUD S B R JOS DRAUGAI — IRGI SAVIŽUDŽIAI Tada lyg išspirta šoko iš lovos. Tur jo šitiek nuveikti! Buvo jau be penki aštuonios. Gerai, kad vakar neprisig r . Ir neraudojo pernakt, gail dama Džiulijos, o labiausiai — paþios sav s. Aþi Dievui, n kojos ne k l t Kit , nebekontroliuojam jausm ir sud ting apm stym tikrov , kuria grasino raudonos medži šakos, pilkos dangaus smegenys ir šleivas m nulis. — Mamarpusryþiausi? Iškepiau galing omlet , — iš virtuv s pasigirdo siteikiantis Danos balselis. — Ne, vaikuti, turiu l kt, užk siu darbe. — Nukod lvisadataip, bliamba, lyg b tum nežmogus, mam! Rita užl k virtuv ir pakštel jo dukrai skruost . Dar sp jo pamatyti, kaip Dana atgalia ranka nusibrauk motinos buþin it lipn voratinkl . Laiptais l k sagstydamasi palt ir lyg tyþia sutiko namo gr žtant Rim . — Labas, buþkis, skubu, darbai dega, vakare pasikalb sim! Puikiausiai žinojo, kad nepasikalb s. N negird jo, k jis atsak . O ar atsak išvis? Ko jiems iš jos reikia? Kod l negali palikti šventoje ramyb je? Lenda ir lenda! Vis keli iki redakcijos it kosminio dydžio kirvarpa grauž s žin . Na, kod l ji su jais, paþiais artimiausiais, šitaip elgiasi? Atsakymas aiškus: kitaip nebesugeba. Maršrutiniame autobusiuke dvok v malais. Argi tai — gyvenimas?! JIS s d jo restorane Astorija, kaip visada, kampe prie lango ir paps damas pypk su kvapiuoju vyšni tabaku vart šviežut lius antradienio laikrašþius. Iš ties tai buvo ne laikrašþiai, o tik j imitacija, nes didžiausiame popieri pluošte perskaitydavai tik antraštes, nerasdamas jokios gilesn s minties, kartais net negaudamas paprasþiausios informacijos. Ant stalo garavo rytmetin kava, rasojo šalt kaip ledas apelsin sulþi stiklin ir putnios bandel s gund traškia plutele. Visi dienrašþiai kaip susitar pirmuosiuose puslapiuose skelb apie b r jos savižudyb , tarytum daugiau nieko svarbesnio šalyje ir pasaulyje per par neb t vyk . Julija, Jo s rašuose vadinta kodiniu slapyvardžiu Pitija, gal t pulti puikyb . Deja, jau nebepuls. Makso Vakario straipsniu Jis buvo patenkintas. Saldusis berniukas paklusniai išd st , kad iš Pitijos telefono ir kompiuterio buvo panaikinti visi s rašai, liudij jos ryšius su gyvenimu. To gal jo imtis tik savižudis, bet ne žmogžudys. Moteris, ryžtingai komandavusi elektronikai — Ištrinti! Delete! — žinoma, ir pati geid susinaikinti. B tent tai ir nor ta šiuo straipsniu rodyti. Kitas žiniasklaidos lyderis, kuriame Pitija spausdino kasdienes astrologines prognozes ir Centras dažniausiai skelbdavo savo užšifruotus pranešimus, pirm j puslap papuoš respublikos prezidento ar bent jau pasižym jusio žmogžudžio matmen nuotrauka su nustebusios b r jos veidu. Bendradarbiai krokodilo ašaromis apraudojo iš žaidimo visiems laikams pasitraukusi koleg , pažym j , kad paþios parengtas horoskopas jai šiandien pranašavo ilg kelion , ypatingas permainas, darb užbaig ir prog atkreipti d mes savo vard . Orakul pataik dešimtuk . Ir kelion — iš vis ilgiausia, ir permainos tikrai esmin s, ir darbai visiems laikams užbaigti, ir d mesys, kurio net žmogui gyvyb išgelb j s nenusipelnytum. Teksto autor vadinosi Vita Vink (kas tokia? iš kur atsirado? feminist , ar k ? Vinkut , Vinkait , Vinkien ?). J erzino šitoks tradicini lietuvišk pavardži darkymas, nors paþiam tekstui netur jo ko prikišti. Seil tekis, ir tiek. Na, o štai Cerberio korespondent k l r pesþi . Jam jau vakar užkliuvo straipsnio pavadinimas: KAS GAL JO NOR TI B R JOS JULIJOS MIRTIES? Taigi nakþia teko

pasidarbuoti hakeriui ir antrašt pakeisti. Jo Kontora buvo apr pinta paþia moderniausia technika, leidžianþia ne tik silaužti svetim kompiuter , bet ir š bei t perrašyti jo tekstuose. V plos žurnalistai manydavo, kad nagus vis prikiša vyriausiasis redaktorius. Jis tur jo žv rišk intuicij ir pajusdavo menkiausi pavoj net ten, kur kitiems kvep jo svaigia pergale. Nejaugi stropiajai damai kilo koki nors abejoni d l akivaizdžios savižudyb s? Na, ir kas, kad ant pistoleto neaptikta joki piršt atspaud ? Juk valytoja prisipažino juos nutrynusi. O dar tos užuominos apie b r jos skambut , apie jos b gštavimus, neva yra sekama ir šantažuojama? K Pitija sp jo žurnalistei išplep ti? Gal teiginys, kad jos taip ir nesusitiko pasikalb ti, yra tik priedanga, pasala, kurioje Rita Rimkuvien ketina pralaukti kažkiek laiko, kol subr s triuškinantis, b r jos liudijimais paremtas straipsnis? Antra vertus, žurnalist , išvilkdama vis turim (ar tikrai turim ?) informacij dienos švies , rizikavo geriausiu atveju b ti apšaukta nevisprote, o blogiausiu (jei tik Jis pasistengt ) — apkaltinta valstybin s paslapties išdavimu. Nors tikriausiai n ra ko jaudintis, nes šiandien Lietuvoje net patys sensacingiausi, globalin s reikšm s pranešimai lieka nepasteb ti, juos užgožia realyb s šou viešai pasidulkin paaugliai ar meiluž sitais s ministras. Pitija buvo nejuokais prigrasinta tyl ti. Gal ir band prabilti, bet nesiryžo. Toji Cerberio moterišk veikiausiai niþnieko nežino. N ra n mažiausios galimyb s, jog žurnalist prisikast bent iki tiesos paviršiaus, k jau kalb ti apie gelm . Bet, šiaip ar taip, b t geriau, jei išvis neprad t drumsti vandens, o atrodo, kad kaip tik tam ir rengiasi. Š ryt asmeniniame Ritos laptope pasiknaisioj s hakeris praneš , kad stropuol ketina visuomenei paskelbti, es net keli savižud s b r jos klientai irgi pak l rank prieš save. Lietuva gars jo kaip savižudži kraštas ir tokia informacija greiþiausiai nieko nenustebint . Taþiau Jis vis vien negal jo leisti tokiems faktams iškilti viešum . Tod l prival jo užsiimti Cerberio korespondente. Tikri ar imituoti skambuþiai iš Tam Tikr Instancij þia nebepagelb s. Žurnalistai — kaip maži vaikai, kuo griežþiau k nors draudi, tuo labiau jiems maga kr sti eibes. Dar kiek pam st s, Jis nusprend Rit pavesti Leopardui. Biþas dirba profesionaliai. Susitvarkys. Žinoma, Cerberiui galima sumok ti tam tikr sumel , kad su b r ja susijusios medžiagos jis nebespausdint . Tai buvo prastas dalykas, lygiai kaip už geras babkes visada buvo manoma susitarti d l Kontorai reikalingo vedamojo straipsnio. Taþiau š syk nesinor jo niekaip, net pinigais, atkreipti d mes b r jos reikal . Kramsnodamas sviestu aptept bandel , Jis perskait (visada valgydamas skaitydavo, o skaitydamas valgydavo, ir viena be kita ne sivaizdavo) Centro pranešim , išspausdint paskutiniame puslapyje, šalia or prognoz s ir horoskopo: Pingvinai stebi praskrendanþius l ktuvus Ar tikrai pingvinai, steb dami praskrendanþius L ktuvus, užverþia galvas taip aukštai, kad net virsta ant nugaros? Du brit ornitologai iškeliavo Piet Džordžijos sal ieškoti atsakymo min t klausim . Ligi šiol mokslininkai gana skeptiškai vertino pasakojimus, kurie pirm kart pasirod 1982 m. po Didžiosios Britanijos ir Argentinos karo d l Folklend sal , neva pingvinai virsta ant nugar , kai virš j praskrenda l ktuvas. Didžiosios Britanijos karinio laivo „Eagles“, gabenanþio mokslininkus j Piet Džordžijos sal , vyresnysis karininkas Viljamas Bleikas sak šventai tik s tais pasakojimais: „Pingvinai visuomet stebi sraigtasparnius ir lydi juos žvilgsniu, kol nuvirsta“. Mokslinink atstovas Tomas S. Eliotas, dirbantis Brit Antarktikos tarnyboje, sak , jog susir pinta, ar žemai skrendantys l ktuvai nesukelia pingvinams streso ir ar netrukdo daugintis. „Gali b ti, kad nuo sraigtasparnio triukšmo jiems ima smarkiau plakti širdis“, — sp jo Eliotas. „Blogiausia, ko galima tik tis, kad sumaž s pingvin produktyvumas. Jei stresas juos ištinka perint, tai tikrai atsilieps pingvin populiacijai“, — aiškino jis. Pasak Elioto, eksperimento metu sraigtasparniai skraidys virš pingvin vairiais aukšþiais ir vairiomis kryptimis, o mokslininkai m nes steb s gyv n elges . Tuo tarpu kiti tyrin tojai teigia: „Tai t ra miestieþi mitas. Skraidantys aparatai, žinoma, turi pingvinams takos, bet ne tokio masto, kad jie virst ant nugaros“. Jis nusijuok , bet staiga užsikos jo ir vos nepaspringo kava. Apsidair , ar kas nepasteb jo. Tada pamojo padav jui ir užsisak 50 gram geriausio konjako. Taurel išlenk vienu mauku, kaip degtin . Visada kankinosi d l pernelyg žemo kraujosp džio. Ypaþ tokiomis lietuviškos žiemos dienomis, kai dangus nusileidžia it kabinamosios lubos, pilkos ir sunkios. Iškart atsigavo ir pažvelg s pro lang nusek žvilgsniu dvi ilgakojes merginas. Stebeilijo tol, kol šios pasuko už kampo. R pestingai išval pypk , kišo j zomšin maišel ir pagaliau pajuto, kad v l pradeda intensyviai gyventi. Minut l susikaup , apm stydamas šios dienos darbus ir svarstydamas, ar ne v l koki nors lemting klaid vakarykšþiuose. Kai turi tokias pareigas, jauti atsakomyb , lyg kasdien kištum nagus prie atominio reaktoriaus. Šiuo momentu

Jis buvo savimi visiškai patenkintas. Sprendžiant iš k tik gauto pranešimo, Juo buvo patenkinti ir ten — Centre. Kur yra Centras, net aukšþiausi žemesni j grandži vykdytojai gal jo tik sp lioti. Gal Briuselyje ar Strasb re, gal Vašingtone ar Niujorke, gal Maskvoje ar Seule, o gal Lesote, Kiribatyje, Palau, Tuvalu ar Vanutau, taigi valstyb je, apie kuri sužinai ir užmiršti pirm bei paskutin kart išgird s jos pavadinim . Taþiau ar žinojimas, iš kur viskas valdoma, k nors keist ? Ne. Kas Centrui vadovauja, niekas eilin se ir tarpin se grandyse taip pat neprival jo žinoti. Pasaulin s organizacijos, kodiniu pavadinimu Placebas, emisarai Lietuv atvykdavo kaip turistai, verslininkai, labdaros tiek jai ar treþiar š s roko žvaigžd s. Pagrindiniai šifruoti pranešimai lyg niekur nieko pasirodydavo laikrašþiuose. Perskaitai, išsišifruoji ir net neprivalai sunaikinti. Vykdai, kas sakyta. Išeidamas iš restorano Jis paliko kr v arbatpinigi . Padav jai ir durininkas Jam maloniai šypsojosi. Kaip visuomet. simet burnon m tin pastil . Nors buvo žiemos vidurys, užsid jo saul s akinius veidrodiniais stiklais ir l tais žingsniais, elegantiškai plevendamas ilgo juodo palto skvernais (žanro taisykl s!) patrauk Šv. Kazimiero bažnyþios link. Kiekvien ryt þia pasimelsdavo. Vidinis balsas kužd jo, kad tai der t daryti prieš valg , bet Jam atrod , kad dvasios reikalus geriausiai tvarkyti pilnu skrandžiu. Juo labiau, kad Jo maldos buvo skirtos savam, asmeniniam dievui, kurio nesišauk jokiu vardu, ne sivaizdavo jokiu pavidalu ir buvo sitikin s, jog tuo paþiu pradu kliaujasi dauguma lietuvi , bent jau t , kurie, paklausti apie religinius sitikinimus, užverþia akis dangop ir sumurma: n ra ateistai, mat tiki Kažkokiu Aukštesniu Pradu. Puošnia barokine kar na vainikuota Šv. Kazimiero bažnyþia, Jo supratimu, buvo atsivert l , patyrusi ne vien kraštutin permain , lygiai kaip dauguma Marijos žem s pilieþi . Nusiaubta Napoleono kareivi , po 1830-31 met sukilimo ji tapo perdirbta cerkv , paskui — Šv. Mikalojaus sobor , kuriame meld si pats Dostojevskis, 1917 metais v l atiteko katalikams, taþiau bažnyþia neišbuvo n pus s amžiaus ir virto Ateizmo muziejumi. Beje, tai nutiko tais paþiais 1961 metais, kai gim dabar jau amžin atils Pitija. Kaip ir visi kiti sovietinio Vilniaus moksleiviai, Jis neišveng bent keli ekskursij pakeist šventov s erdv , kurioje buvo šlovinama inkvizicija. Smalsiems vaikuþiams patiko kankinimo nagiai: kr slas su dygliuota s dyne ir šikšniniais diržais aukos gal n ms surišti, apr dij s „ispaniškasis batas“ su geležini spygli pamušalu, piltuv liai, per kuriuos ragan bei ragani burnas lietas skystas švinas, ratas kaulams laužyti, ketvirþiavimo ir smaugimo agregatai, gerv s panardinti vanden , repl s išpl šti liežuviui, žnypl s nagams rauti, metaliniai strypai, kuokos, antveidžiai, antrankiai, biz nai, grandin s... ýia Jis užsukdavo ir v liau, paauglyst je, ankstyvoje jaunyst je, pats nuo sav s kaip poliucijas, onanizm ar pirm kart pasigaut triper sl pdamas fakt , kad m gsta žiaurum . Dabar, nelygu kaip pasiži r si, gal jo save pavadinti ir Inkvizitoriumi. Gal ne tuo, Didžiuoju, kur apraš soboriškoje šv. Kazimiero inkarnacijoje meld sis Dostojevskis, bet ir ne eiliniu, koki visur pilna. Nepriklaup s ir net nepersižegnoj s, kaukš damas kaustytais batais ženg bažnyþi , jos aidži , šalt , sterili erdvum , neprisotint tiršto, kitoms šventov ms prasto vilþi , poteri ir mald r ko, terp , labiausiai tinkam tokiems kaip Jis, drungniems, išspjautiniems maldininkams. Sustingo po aukšþiausiu visame Vilniuje kupolu ir m savo bevardžiam, beveidžiam, bej giam dievui šnibžd ti, jog šis nebaust nusid j l s b r jos. Išeidamas iš bažnyþios li dnai pagalvojo: prarad s Pitij , daugiau nebetur s su kuo pasikalb ti apie tik jim ir netik jim . Ji buvo puiki klausytoja, ne taip, kaip tie pokalbininkai, kurie tik kantriai laukia, kada kitas baigs monolog , trokšdami patys kuo greiþiau siterpti su savo mintimis, bet nenujausdami, kad irgi nebus išgirsti. Iš esm s visi pašnekesiai yra bergždi. Laužydamas kasdienin ritual nusprend užsukti dar ir Aušros Vartus. Kai nužudai mylim žmog , privalu atgailauti ir melstis. Prie Šv. Trejyb s cerkv s pamat asmen , kurio visai nenor jo susitikti. Net susinervino. Slopindamas dirgli emocij , padalijo išmald keliems elgetoms, besitrinantiems palei apsilupus Šv. Teres s bažnyþios m r . Prav r s šventnamio duris išvydo didžiul krucifiks . Suvargusi moter l , abiem rankomis sikibusi J zaus kojas perv rusi simbolin vin , pusbalsiu kažko meld . Palenk s galv Kristus žvelg j su pasidyg jimu. Laiptai Gailestingumo Motinos koplyþi atrod lyg vanduo, krentantis trimis vienodo dydžio kaskadomis. Daugyb s maldinink koj nugludintos pakopos bangavo, dubdamos abiejose pus se po tur klais ir iškildamos per vidur . Palengva lipdamas virš , dar kart pagalvojo, kad prarado sielos biþiul . Juk jiedu su Pitija visai neblogai sutardavo. Buvo tokia protinga moteris. Kol prad jo maištauti. Maištininkai niekam nereikalingi. Net Dievas tai suprato, tod l sukilusius angelus visiems laikams nublošk pragaran.

Švenþiausiosios Mergel s paveikslas buvo iš vis pusi gulte apgultas. Žem s spalvos ir tokio paties dr gno, gižaus kvapo varguoliai, suklaup prie girgždanþios tvorel s, šnopavo, d savo, garsiai rijo seiles ir pusbalsiu burbuliavo. Buvo graudu juos ži r ti. O kadaise, išlyd dama Nikolaj Gumiliov kar , þia meld si Ana Achmatova. Taip, Jis tur jo puiki atmint , kolekcionavo faktus, racionaliai m st ir kaip tik tod l neketino prieš stab klauptis. Nelabai suprasdamas, ko išvis þia užkop , atsistojo nuošal je ir m skaiþiuoti sidabrinius votus. Suskaiþiav s penkiasdešimt stebuklingai išgydyt širdži , aštuonias kojas bei penkias akis, neteko kantryb s ir, met s lit auk d žut , tyliai pasišalino. Sušelp s dar kelis akipl šiškus išprašin tojus (šiandien troško b ti pabr žtinai geras), pro ark išn r triukšming ir dvokianþi gatv . Automobilis stov jo þia pat, aikštel je, kurioje bobul s pardavin jo kryželius, rožinius ir šventus paveiksl lius. m šlapiai snyguriuoti. Jo Kontora buvo netoliese, prie Ras kapini . Geriausieji renkasi J gos vietas! KALT S jausmas visiškai išmuša iš v ži . Gerai, kai apie j žinai tik pats vienas, bet kas darysis, kai sužinos kiti? Kai farai išsiaiškins, kam priklaus ginklas, at m s Mag s gyvyb ? Gal iškart nueiti policij ir prisipažinti? Kalt s tirpdomas, prarandi prastines kieto k no apybr žas. Virsti šlykšþia drebutiena, snargliais, nors dar visai neseniai sau ir kitiems buvai toks mielas. Kai esi Maksas Vakaris, juk negali atrodyti kitaip, o tik šauniai, labai šauniai, vos šiek tiek apsileisi, išsyk susilauksi patyþi , atsidursi l zeri pus je. Tave vadina žvaigžde, o atrodai kaip kiaul ! Nors visai nesvarbu, kad kaip kiaul elgiesi. Iš Makso Vakario v l tampi Pranu Purvanecku. Kai buvo mažas ir vos prad jo suvokti žodži esm bei nutuokti apie raidži s skambius, m neapk sti t dviej prakeiksm , kurie, nesikeisdami, kai keiþiasi k nas, s mon , balsas, lyd jo, lydi ir lyd s j iki pat mirties. Netgi po mirties. T las prašalaitis, perskait s antkapyje „Pranas Purvaneckas“, iškart pagalvos: su tokiu vardu ir pavarde gyvenime nebuvo manoma k nors dora, tauraus, didinga nuveikti. Pranas jam nesisiejo nei su pranašu, nei su sanskrito prana, reiškianþia kosmin Absoliuto alsavim , o skamb jo kaip tranas, taigi velt dis biþi patin lis ir netgi asocijavosi su rusiškuoju „pravalu“, k nijanþiu žlugim , bet ne dramatišk , o nyk ir apgail tin . Pranas Purvaneckas buvo šventai sitikin s, kad žmogaus likim lemia ne tik genai, atsitiktinumai ar žvaigžd s, bet taip pat pavard ir vardas. Makso Vakario slapyvard susigalvojo jau senokai, kai, b damas dešimties met , kurp kažk panašaus m nesin vieno egzemplioriaus tiražu pasirodant žurnal l „Vakaro istorijos“. Anuomet b tent vakaras, o ne rytas jam siejosi su naujomis, svarbiomis žiniomis ir kitais šauniais dalykais: prieblandoje tirpstanþiais daikt pavidalais, tiršt janþiais šeš liais, dangaus spalv kaita nuo auksin s ir vyšnin s saulei leidžiantis iki violetin s, tamsiai m lynos, galiausiai juodai rašalin s, kurioje pasirodo m nulis ir žvaigžd s. Kaip ir kod l atsirado Maksas, dabar jau nebeprisimin , gal tai buvo noras maksimaliai prat sti pam gt paros tarpsn , virsmo, permain , paslapþi ir saldaus, nepaaiškinamo graudulio laik . Maksu Vakariu jis liko ir po penkeri met , kai vietoj žurnalo atsirado pankroko grup „Maksimalus greitis“. O dabar daugelis n nebe tar , kad po Maksu Vakariu slepiasi dar kažkoks kitas vardas ir kita pavard . Taþiau jis pats žinojo — pervardydamas daiktus ir žmones j esm s nepakeisi. Ir tai dar tik pus velnio. Blogis gl d jo giliau. Kažkada, dar visai neseniai, svajojo tapti romantiniu herojumi, iš paskutini j g , iki griežimo suk stais dantimis, su niršio putom ant l p laužanþiu kvailas visuomen s normas, o dabar tik debiliškai šypsojosi ir klusniai dav si vedamas už pavad lio to, prieš k širdyje tebeburnojo. Rodos, tik vakar buvo pilnas ambicij ir pol kio rašyti gilias, ni rias, sunkias knygas, bet, užuot tap s antruoju Francu Kafka, pasidar sumautu pleibojumi, paviršutinišku, l kštu, plokšþiu, vis plokštesniu ir plokštesniu, superplokšþiu, kaip tie naujausi telik ar komp ekranai, kuriuos pats reklamavo, apvilktas blizgiais maskaradiniais kombinezonais. O visk prad jo taip nekaltai, vien naiviai trokšdamas tur ti šiek tiek šlamanþi j kavai, vynui, merginoms, nors mylimo pagranduko kišenpinigiams mamyt buvo pasiryžusi atiduoti pus atlyginimo, kaip ir panos, kurios verž si net primok ti, kad tik gal t su Maksu Vakariu nueiti bar ar kin . Visk prad jo nuo keli eiluþi pirmosioms reklamoms, kurios vos prieš dešimt met atrod tokia šauni naujov , iš koto verþiantis avangardas, demokratiško gyvenimo, nevaržomos vakarietiškos laisv s simbolis. Na, kod l daug žadanþiam jaunam talentui, šlavusiam laurus konkursuose, pranašavusiuose šviesi nebepriklausomos ir nebecenz ruojamos lietuviškos literat ros ateit , na, kod l gi, po šimts, jam nebr kštel jus ko nors apie šokolad ar muil ? O jei aplinkyb s spiria, jei turi narcizišk veid ir k n , kod l gi su tuo šokoladu ar muilu nenusifotografavus, nenusifilmavus, ypaþ jei reikia babki jau ne kokioms sumautoms

pramogoms, o tauriam tikslui — k rybai. K rybai iš didžiosios K. K rybai, kurios galima imtis, kai užg sta ryškios ir karštos prožektori lempos reklamos studijose. Bet, užgesus toms spiginanþioms visagal ms šviesoms, akyse dar ilgai b na juoda. Ir ne tik akyse, nors, atsid rus dabartin je Makso pad tyje, tikriausiai jau nebepadoru kalb ti apie siel . Jo gyvenimo refrenu tapo dainel , kuri ni niuodavo kaip mantr , tod l aplinkiniams atrod visada gerai nusiteik s, smagus ir lengvab diškas: — Kas žieb švies tavyje, / Staiga virs tavo šeš liu, / Iš kr tin s šird išraus / Ir supl šys k n gabalais. Štai taip. Jo k no gabal buvo pilna visur. Kaip atkakli haliucinacija šm žavo paskutiniuose žurnal puslapiuose. Lyg pakaruoklis kab jo gatv se ant reklamos stulp . Kas penkiolika minuþi praplaukdavo TV ekrane it priešo lavonas, nuo kurio vaizdo visi, dar netap idiotais, gindavosi nuotolinio valdymo pulteliais. Iš jo literat rini ambicij teliko darbas laikraštyje, nors tai, k þia dar , K ryba niekaip negal jai pavadinti. Rašyti iš tikr j vis dar band keli kurso draugai ir literat rini konkurs bendražygiai, bet j pastangos primin nelygi partizanin kov , neišvengiamai pralaim ti pasmerkt rezistencij , grumiantis skurdo apkasuose, alkoholizmo ir gili depresij bunkeriuose, iš sav s su m somis, su kraujais, su gyvyb s likuþiais išpl šiant naujas knygas, kurios, net ir b damos genialios, netur jo n menkiausio šanso susilaukti bent t kstantosios dalies to visuotinio d mesio, kuriame nuolat maud si Maksas Vakaris. Ar nor t atsidurti j , tikr j k r j , vietoje? Gal ir taip. Gal ir ne. Ne. Ne! NE! Š das visa tai. Sekl s tavo vandenys, Narcize, n ra jokios gr sm s, n menkiausios galimyb s nusk sti juose. Mašinoje, savo šauniajame, sidabriniame Peugeot jaut si saugiai. Kaip stepi vilkas urve. Greiþiausiai buvo vienintelis vairuotojas visame Vilniuje, kuris džiaug si, kad mieste nuolat susidaro automobili kamšþiai. Jei ne tos priverstin s pauz s nesibaigianþiame skub jime, galutinai pamiršt , kad egzistuoja, kad yra žmogus, o ne šapas, darbo, pareig , nelinksm pramog srauto nešamas. Gedimino prospektas vis dar buvo išraustas, o Maksui nor josi, jog šis ir likt vertikalus, su aiškiai matomais šimtmeþi bei dešimtmeþi sluoksniais. Jam kniet jo, kad v sia ir dr gna praeitimi dvelkianþiuose sostin s viduriuose kasdien b t randama senov s p dsak , puod šuki , buteli su paslaptingais g rimais, krosni likuþi ar bent jau kokli dužen su garsi gimini herb fragmentais. Maksui reik jo patvirtinimo, neb tinai ranka paþiupin jamo, bet s mone apþiuopiamo rodymo, jog pasaulis, kuriame gyvena, yra trimatis, t stinis, turintis praeit ir istorij , kad tikrov — tai ne plokšþia Matrica. Bet, deja, Vilnius dar si vis plokštesnis ir plokštesnis. Net Žv rynas su Užupiu, tos paauglyst je pam gtos vietos, kuriose anuomet žioj jo paslaptingos paralelini erdvi properšos, plokšt jo akims bematant ir, prarasdamos bet koki metafizik , virto blizgiais atvirukais. Veltui band slapstytis už vis šit apm stym . Važiavo ir skaiþiavo stulpus, prie kuri buvo pad ti sudži vusi chrizantem krepšeliai, vazon liai, dirbtin s g l s ir V lini žvak s. Paprotys tokiu b du pagerbti artimuosius, žuvusius autokatastrofose ar susprogdintus mafijos, anksþiau j erzino, o dabar atrod sukurtas vien tik tod l, kad primint Mag s mirt . Juk vis tiek prival s save sileisti mint — Julijos neb ra, su tuo faktu apsiprasti, o paskui, nors rank pad j s ant širdies ar kokios šventaknyg s, prisiekin t , jog taip nebus, Mag užmiršti. Vakar, vis pirmadien , slapst si. Pyl al , p t žol , rijo ekstazio ratus, kol beveik pasiek iliuzij , kad nieko apie tai, kas vyko, nežino. Dabar pagiringos, apdujusios smegenys kaip užsikirtusi plokštel suko ir suko treþi nakties pažadinus mamos skambut . Žini , kad Mag nusižud . — Mamuk, kur esi? — paklaus jis, užtraukdamas antklod ant veido šalia gulinþiai merginai. — Aišku, kad savo namuos, kur daugiau? — Tai iš kur žinai apie savižudyb ? — Man k tik paskambino nepaž stamas vyras. Liep tuþtuojau ten vykt ir visk sutvarkyt. — K sutvarkyt? — pasiteiravo kaip paskutinis kvailys ir prid r : — Nori, kad važiuoþiau kartu? — Ne, vaikeli, nereik. Jis sak , kad Julyt nusišov tavo pistoletu. Tu gali b t tartas. Jo mergina pabudo ir, išlindusi iš po antklod s, d miai gaud kiekvien žod . — Mamuk, gal geriau kvieþiam policij ? — Pakviesiu, bet pirmiausia privalau nuvykt Julyt s namus. Jis taip liep . — Kas tas jis? Kod l tur tum jo klausyt? Mama nieko nebeatsak , prad jo verkti ir drebanþiu balsu atsisveikino. Maksas keliais žodžiais visk paaiškino savo dabartinei draugei Vitai, dirbusiai tame paþiame laikraštyje,

kuriam Mag raš astrologines prognozes. Mergina irgi apsižliumb , protarpiais vaikišku balseliu švebeldžiuodama, kokia svarbi jai buvo Julija. Gerai, kad bent jau nereik jo Vitos raminti, nes su verkianþiomis moterimis elgtis jis nemok jo. Buvo prastas guod jas. Ne stengdavo prablaškyti ir Mag s, kai ši staiga užklupdavo gilus nusiminimas. Li desys b r j dažniausiai kamuodavo d l Tado kapriz . Vyresnysis Makso brolis buvo atsiskyr lis ir keistuolis, veng moter , o Julija tapo vienintele b tybe, kuri j mažum l prisijaukino. Jaun lis net tarin jo vyresn l homoseksualumu, savaime suprantama, užsl ptu ir sau paþiam neprisipažintu, nes, kalbai pasisukus apie g jus, Tadas prapliupdavo tradicin mis lietuviškomis nešvankyb mis, kupinomis neapykantos piderams. Apie „bobas“ jis nek geriau atsiliepdavo, tod l vyresniojo brolio ir Mag s meil Maksui atrod ne manomas dalykas. Apie Julij jie net nesišnek davo, sakytum jos tema abiem b t koks užgintas tabu. Tik vakarykšt diena tapo išimtimi. Maksas paskambino vyresn liui ir praneš apie Mag s mirt . Šis sausai atkirto, jog naujien jau gird jo iš motinos. Taþiau Vakaris nepasidav ir, sisodin s mašinon Vit , dar neprašvitus nud m pas j . Man , kad Tad ras lovoje, bet šis s d jo virtuv je užsik r s krosn ir lupo iki viduržiemio išsilaikiusius antaninius obuolius. Visi trys jo šunys ir dvi kat s buvo it karin je rikiuot je pagal g sut p prie peþiaus. — Labai užsigeidžiau obuolien s, — pratar Tadas, lyg Julijos mirtis jo nei kiek nejaudint . — O ir šiaip jau antaniniai baigia suvyst. Krepšyje li d jo vienas vienintelis varganas obuolys, užtat ant stalo k psojo didžiul kr va lupen , o emaliuotas dubuo buvo pilnas r gšþiai kvepianþi skilþi , jau sp jusi apsitraukti rusva patina. — Atrodo, vis nakt þia tri si. — Kai paskambinai, nebegal jau užmigt. Visad sakiau poniai burtininkei, kad toks gyvenimas prie gero neprives. — Koks — „toks“? — Maksas pyktel jo. — Toks, kok gyveno ponia burtinink . Tadas niekada nevadino žmoni vardais, bet prisegdavo jiems savo sugalvot etiket , pravard , kuri jo l pose skamb davo pabr žtinai ironiškai, netgi žeminamai. — Brolyti, Julija juk buvo tavo draug . — Buvo, bet daugiau neb r. Kur ji dabar? Gal parodysi? — Tadas spragtel jo pirštais ir iššaukiamai pažvelg brol . — Na, matau, tau irgi šokas. Atsigauk. Susitiksim per laidotuves. — jokias laidotuves neisiu. Juk žinai, nepripaž stu šit kvail ritual . Nieks neprivers man s patik t, kad nabašnikas grabe yra ta pati Julija, su kuria b davau. „Nabašnikas grabe“, — viduje net nusipurt Maksas, pagalvoj s, jog Tadas kalba kaip koks kaimo diedas. Bet vis tiktai jis ištar Julijos vard . Ir tarsi rodydamas, kad pokalbis baigtas, nukirp s cukraus maišelio kamp , m pilti balt šnaranþi srov ant ketvirþiuot vaisi . — Tas tavo brolis baisiai keistas, — tar Vita, jiems iš jus lauk . Maksas, tarsi apsikr t s g džia Tado mizantropija, pavež jo mergin iki miesto centro ir, atsisveikindamas net nepabuþiav s, išleido viduryje gatv s. Atvyk s redakcij , rado visus susijaudinusius d l b r jos savižudyb s ir tuoj pat gavo užsakym parašyti straipsn . Neatsikalbin jo. Jaut si Magei skolingas, bet, kurpdamas paviršutiniškus, padrikus sapaliojimus apie redaktoriaus ir skaitytoj sivaizduojam jos antrinink , juto, kaip toji skola tik dar labiau auga. Pats save guod : bus geriau, jei rašys jis, o nes kas nors kitas. Paskambino mamai, kuri jau šiek tiek aprimo po pirmojo sukr timo, ir praneš kuriantis Magei nekrolog . — Parašyk, kad ji ištryn vis informacij iš savo mobiliojo telefono ir kompiuterio. Vadinasi, tikrai reng si žudytis. — Mamuk, negi knisais po jos daiktus? — Ne. Policininkai knisosi. Maksas, nor damas pasirodyti tikru, tyrim atlikusiu žurnalistu, išd st , k gird j s, nors ir jaut si išdavikas. Dabar ir v l buvo prie redakcijos pastato. Nusmelk déjà vu poj tis. Dienos kaip dvyn s ses s. vairavo mašin stov jimo aikštel ir delsdamas lipti laukan sur k cigaret . Na, vilke, metas l sti iš savojo urvo. Pasaulis laukia. Dabar — REKLAMA! Maksas Vakaris išskleid savo puiki j šypsen ir ni niuodamas išlipo iš automobilio. Persimet pora maloni žodži su redakcijos prieangyje bud jusiais apsauginiais. Švystel jo kelet kompliment pro šal einanþioms koleg ms. Jo balsas skamb jo švelniai, netgi intymiai, šitaip ulbuojama glamon jantis su mylim ja. Kaip visada visiems buvo lipšnus ir malonus. Tik ne sau. Bet niekas to nepasteb jo. Net veidrodis, kuris Maks kaip visada atspind jo jaun , gaiv ir graž .

Išorinis grožis atrod tartinas jo buvusiems draugams, tiems, kurie aps sti k rybinio kv pimo gr m si atstumt j bunkeriuose ir nereikaling j apkasuose. Gal net ir smerktinas. Jie niekaip ne steng suprasti, kad laikai ir idealai iš esm s pasikeit . Grožis ir jaunyst tapo svarbiausiu naujos epochos firminiu ženklu. Nieko þia nebepadarysi, išduotieji kovos draugai. Bedanþiai, apšep , kirm l tus sukiužusius grybus primenantys buvusieji bendražygiai. Maksas ženg erdvi sal , vis vadinam „koriu“. Jo gardel se prie plokšþi kompiuteri d zg ekran dienrašþio bit s, iš gand , fakt ir pilkosios, labai skurdžiai naudojam smegen mas s kurpdamos dirbtin informacijos med . Kol kontroliuojamo kritimo b senoje (mokslininkai taip vadina jim , kai prarasdamas pusiausvyr statai vien koj prieš kit , krenti ant jos, tada v l statai pirm j , krenti ant jos ir taip žingsnis po žingsnio keliauji per gyvenim ) artinosi savo vietos link. Kolegos j sveikino su puikiu straipsniu apie Mag s mirt . Komplimentus kaip visada priimin jo su drovia gero berniuko šypsena ir bežodžiais ni niavimais apie išraut šird , k n , supl šyt gabalais. Atsis do savo viet , prie kompo, apklijuoto daugybe vairiausi lipduk , jo savininkui šitaip bergždžiai tikintis išsaugoti bent dalel individualyb s. Priešais ekran p psojo didžiulis kaip boksininko pirštin rožinio kvarco gabalas neva sugeriantis blog energij . Dovanotas ne kieno nors kito, bet Mag s. Kas minut , jei tik nespausdavo klaviš , ekranas žydrai nušvisdavo ir pasirodydavo žodis COOL. Besisukantis apie savo aš , tai did jantis, tai maž jantis COOL. Tai nutolstantis, tai priart jantis COOL. Susilydantis spindint kamuol ir v l subyrantis vaivorykštin mis raid mis COOL. Maksas gelb josi, kaip išman . Nuo ko? Tikriausiai nuo sav s. Bet šiandien visos pastangos bergždžios! Dar niekad nes d jo taip giliai š de. Ir niekuomet iš jo nebeišlips. N ra, kas ištraukia, k gal t prašyti pagalbos. Arba maldauti atleisti. Pats kapstykis, kaip išmanai, Narcize! Net mama, ir ta susisuko atšiaurumo kokon . Pirmadienio vakar Maksas dar kart apsilank atsiskyr liškame brolio b ste, kur ant palang s jau rikiavosi metaliniais dangteliais užantspauduoti šeši puslitriniai obuolien s stiklainiai. Sutartai aštuntai valandai mama v lavo ir Maksas su Tadu ki tojo patamsyje, nejaukioje tyloje, kuri kartkart mis pertraukdavo krosnyje spragsinþios malkos ar kat s kniauktel jimas. Kvep jo brolio užplikytos m tos, bet arbata n kiek neramino. Pagaliau pasirod mama. siverž kaip nevilties uraganas. Pirmiausia puol prie krosnies, išsitrauk iš rankin s kažkok s siuvin ir, Maksui net nesp jus š ktel ti, o Tadui n nekrustel jus, met j ugn . — Tai — Julyt s dienoraštis, — paaiškino neprašyta. — Nereikia, kad j skaityt kas nors pašalinis. Aš irgi net nevarþiau. Bet tariu, jame gal jo b t parašyta apie judu, berniukai. Ir apie vien . Ir apie kit . Virtuv je pasklido aitri deganþio kolenkoro smarv . — Mamuk, jei tave domina, kaip pas Julij atsirado mano pistoletas... — prad jo Maksas ir užsikirto, sutrikdytas baim s sklidino motinos žvilgsnio. — Na, nusipirkau j iš dyko buvimo. Gražus žaisliukas. Vyriškas. Mag papraš paskolint. Rodos, nor jo kažk pag sdint, o gal tiesiog sigeid pasijust šauni, šiuolaikin COOL dama. Lyg iš filmo. Daviau kaip vaikas draugui, kuris irgi nori pažaist. Ar gal jau pagalvot, kad viskas taip baigsis? T pat , jei klaus, pasakysiu ir mentams. N r þia joki paslapþi . Ir juo labiau — jokio kriminalo. — Na, va, prisižaid m s Auksinis Berniukas. Ponia burtinink pykštel jo iš jo šautuviuko. To ir reik jo tik tis, — pratar Tadas ir kreivai šyptel jo. — Užsiþiaupk tu vien kart su savo teisuoliškom išvadom, — neištv r Maksas, nors dažniausiai brolio burb jim nuleisdavo pro ausis. — Puikiausiai žinai, kad Mag tave myl jo, o tu su ja elgeis kaip paskutinis liurbis. Molis. Stuobrys. Jei jau ji tikrai nusižud , tai kalþiausias esi tu! — Bob plepalai — bezdalai, — tepasak Tadas. — Myl jo? — kimiu balsu perklaus mama. — Kod l n vienas man apie tai nesak t? — Mamuk, apie savo meiles su tavim mes nesikalbam jau kokius dvidešimt met . Esam suaug berniukai. Geriau pagalvokim, kas tas tipas, kuris tau skambino ir sakin jo. — Nežinau. Balsas lyg ir gird tas, bet kieno — nežinau. — Prisimink visk , k jis tau sak , — neatlyžo Maksas. — Aš jau papasakojau. — Mamuk, man atrodo, tu kažk slepi. Dar blogiau. Nujauþiu, tu vien iš m s tari. — Visiška nes mon . Kaip man gal t šaut galv , — ji nutilo, pajutusi — ištar nederam fraz , lyg pakaruoklio namuose min t virv . — Na, kaip man gal jo ateit mintis, kad kažkuris iš judviej Julyt nužud ? — Nužud ? Mamuk, aš šitaip nesakiau. Apie tai net nepagalvojau.

Mama pravirko. Garsiai, spazmiškai k kþiodama ir protarpiais g džiai su baudama. Maksas stov jo it stabo ištiktas. O Tadas apkabino mamos peþius ir m j švelniai s puoti, lyg iš baim s paklaikus vaik . — Vežk mane namo. Pavargau. Gal kaip nors pavyks išsimiegot, — galiausiai pasak ji šiaip taip aprimusi. — Labos nakties, — taikiai ištar Tadas, lyg nieko neb t atsitik , — iki varteli nebelyd siu, patys rasit keli . Motina ir s nus iš jo tams . Kiekvienas su dar šiltu obuolien s stiklainiu rankose. Maksui nor josi t kšti t ind žem ir sulaukti kurtinamo sprogimo, kuris oranžine šviesa nutviekst visk aplinkui, karþiais geltonais d mais užklot dang , pažirt daugybe skeveldr ir balkšvomis pl nimis nus st ant dviej nebegyv , sumaitot k n . Važiuojant vienas kitam nepratar n žodžio. Prie motinos nam Maksas paklaus : — Gal man nakvot pas tave? — Ne. Man reikia pab t vienai. Nebent pats nor tum pasilikt ir išsikalb t, nuramint s žin . — Nuramint s žin ? Ji rami, mamuk. — Tai labanakt. — Labanakt. Jei kas — skambink. Valerijono išgerk. Pails k. Taip baisiai nepergyvenk. Ži r damas, kaip mamos nugara nutolsta tams , su kiekvienu jos žingsniu jaut tarp judviej atsiverianþi vis didesn praraj . Suprato, kad baigiasi vienas jo gyvenimo tarpsnis, nes iki šiol elg si taip, lyg b t vaikas ir tebes d t mamai ant keli . Dabar buvo pastatytas ant žem s ir paliktas. N kiek nesidžiaug šia permaina. Iš nevilties suinkšt . Ketindamas leistis dar didesn nevilt , paskambino Vitai ir pasak — nori pab ti vienas. Niþnieko neaiškino. Ji nieko ir neklausin jo. Pagalvojo, jog turi šauni mergait . Paskui užklupo mintis — tokios nevertas. Šiandien skait jos straipsn . Taip gražiai ir jautriai paraš apie Julij . Gal tod l, kad Mag jai buvo išb rusi švies ir laiming gyvenim su Maksu. Dabar viskas susijauk . Jei b t buv s normalus žmogus, b t nu j s kok kabak ir prisilup s iki žem s graibymo. Bet kadangi buvo Maksas Vakaris, kuris neverkia, nesikremta, neli di, minta dangiškuoju nektaru ir tuštinasi roži žiedlapiais, kioskelyje nusipirk s tris butelius stipriausio alaus, patrauk namo lyg sl ptuv . Pas kaimyn gavo kelias žolyt s suktines. Migdom j irgi tur jo pakankamai, kad, iki soties pasikankin s, kaip akmuo smigt ryškius košmarus. Nakt sapnavo, kad virto savo paties plauku. Ši metamorfoz suk l didesn siaub nei aprašytoji Kafkos. Ir tai — dar ne viskas. Plaukas buvo klonuotas nauj Maks , tyr , nekalt ir niekuo ne tariam . Senasis tapo nebereikalingas, tod l išmestas Visatos atliek s vartyn . Atsibudo nutirpusiomis rankomis ir besidaužanþia širdimi. Daugiau nebenor jo užmigti, bet užsn do ir v l pateko klonuoto plauko b sen . Dabar, t nodamas savojoje redakcijos korio gardel je, svarst , k šis simbolis gal t reikšti ir k tokia keista žinia pas mon stengiasi jam pranešti? REKLAMA! Kažkokia kyri boba iš konkurent redakcijos paskambino ir papraš autografo savo dukrai. Kod l kaip tik dabar jai šito prireik ? Maksas iš paskutini j steng si b ti geras ir paslaugus aplinkiniams, ypaþ vadinamiesiems „gerb jams“. Šlykštus veidmainis! Juk dažniausiai, ži r damas idiotiškai besišypsanþius j snukius, sivaizduodavo, kaip kiekvien uždusina p kine pagalve, sakytum tas dvimetrinis ind nas — Džeko Nikolsono herojus „Skrydyje virš gegut s lizdo“. Taþiau Maksas Vakaris buvo apsimetin jimo virtuozas. Ni niuodamas sav j murmel , nusileido redakcijos priimam j . ýia jo lauk pusamž moterišk , kurios vardo ir veido jau rytoj net tardomas n už k nebeprisimint . Nors ir beveid s, jos b ta klastingos. Autografas pasirod bes s tik nevykusi priedanga. Ji užsispyrusi klausin jo apie Julij , atkakliai kvot , kas gal jo nor ti b r jos mirties ir band išgauti vardus vis , užvakar buvusi paskutiniame Mag s vakar lyje. Maksas tik vargais negalais jos atsikrat , nes, net ir tap s savo populiarumo auka, neišmoko kyruoli pasi sti penki rusišk raidži kryptimi. Kai gr žo atgal savo gardel , nuotaika buvo galutinai subjurusi. Žodis COOL erzino, užuot teik s bent jau apgauling nusiraminim , o kristalas primin suakmen jusias mumijos smegenis. Tod l, murmtel j s kelet atsiprašom žodelyþi , iš redakcijos iš jo. Antradienis Maksui visada buvo prasþiausia savait s diena. Išsijung debil j telefon ir s do savo numyl t automobil . Lyg akis išdeg s nul k ligi pat Trak ir apsuk s rat gr žo Vilni . ýia be jokio tikslo m važin ti gatv mis, taikydamas ten, kur didžiausi kamšþiai. Taþiau š kart juose strig s imdavo nervintis. Jam reik jo greiþio, greiþio, greiþio! Tarsi gal t pats nuo sav s pab gti. Pagaliau m temti, nors laikrodis užsispyr s liudijo tik penkt valand po piet . Iki to momento, kai, nelaužydamas padorumo

norm , gal s atsigulti ir tik tis užmigti, buvo lik dar labai daug laiko. Išvairavo priemiest . Važin damas po Nauj j Vilni (pasirinkai teising krypt , pusgalvi, arþiau beprotnamio!) suko kreiv , tarsi Sibire sniegu užverst gatvel , kraupiu pavadinimu „Juodasis kelias“. Staiga pamat kuprot moþiut , bej giškai bandanþi atsikasti takel nuo varteli ligi sukrypusios pirkios slenksþio. Dabar — REKLAMA! Maksas Vakaris plaþiai šypsodamasis išlipo iš mašinos ir pasisi l pad ti. Senuþiuk išsigando ir nieku gyvu nenor jo jam atiduoti savo kastuvo. Ji kažk porino lenkiškai, o paslaugusis vaikinas tesugeb jo veblenti „pšeprašem“, „proše“ ir „dzenkuje bardzo“. Nelygi kova baig si Makso pergale, jis nukas ne tik takel , bet, tarsi ruošdamas þiuožykl ar žiemos futbolo aikšt , nuval vis senol s kiem , netgi darž . Gal gale pasijuto nuvarg s ir atsisveikin s „Do zobaþenyje“, svarstydamas, k tas iš kažkur sikaltas „zobaþenyje“ reiškia (nejaugi — pasimatym ?), s do mašin ir gr žo atgal miest . Buvo jau devinta valanda vakaro. Galima sukti namo. Išsivir s arbatos, sijung telefon . Galyb s neatsakyt skambuþi net nesiteik perži r ti, o iš devyni SMS žinuþi perskait tik motinos atsi st j , nors bijodamas ilgai dels . Rado prašym , kad rytoj pasiimt ir laikinai priglaust Bastet . Mama tur jo numyl t karšinþi vilkšun ir b gštavo, jog žvitri kat bus paskutinis sm gis senajai Brisiaus širdžiai. Užsir k ir pagalvojo, kad beveik visi jo paž stami turi po kok nors keturkoj augintin . Tada pats sav s paklaus , kod l dauguma gyv nus myli labiau nei žmones? VARPO skambesio išvaikytos varnos kleg damos atsipl š nuo juod medži ir kiekviena krankdama sav j blog pranašyst m sukti ratus virš žali cerkv s kupol . ženg s šventyklos prieang , Tadas sustojo. Arkangelas Mykolas žvelg abejingai, o Rafaelis ži r jo atsainiai. Kai Tadukas buvo mažas, angelai kur kas labiau dom josi jo likimu ir niekada neapsimetin jo es tik piešti pavidalai. Dabar jam beliko savo kailiu patirti karþi ties , kuri ir taip jau seniai žinojo: nuo didži j nusid j li nusisuka visi, net arkangelai. Atsargiai prav r s duris, kurios tarsi aiktel jo, pasipiktinusios neprašytu sveþiu, atsid r didžiul je aidžioje erdv je, kadaise pen jusioje jo paþias reikšmingiausias iliuzijas. Vos ženg s kelis žingsnius, tuoj pat buvo sustabdytas grindis plovusios moterišk s. Žvelgdama iš po juodos skarel s veik bespalv mis akimis, ji tar silpnu balsu, aimanuojanþia intonacija, lyg su kiekvienu žodžiu jaust didel sopul : — Sudar, nu radi Boga, nu podoždite chot minutoþku, poka pol prosochnet. Nuuu... Ato vsiakije zdes chodiat i chodiat. Nuuu... Tadas pasijuto taip, tarsi moter l b t r kusi ir biz nu vijusi j lauk iš šventyklos. Truput l luktel jo, bet grindys nedži vo ir gaižiai tvosk senu prar gusiu skuduru. Jis ant piršt gal , stengdamasis kiek galima mažiau liesti žem , nutipeno priek . Kažkod l prisimin senovin traktat apie angel p das, skirt ikon pieš jams. Jame buvo rašoma, kad sparnuotosios b tyb s, net eidamos per sm l ar šlapi molžem , nepalieka jokio spaudo. Tadas atsisuko. Ant grind buvo aiškiai matyti jo p dsakai, panašesni ne žmogaus apavo atspaudus, o velnio kanop žymes. Kvep jo smilkalais, o žvakel s prie stebukling ikon trašk jo, it nematomi vaikai vyniot saldaini popieriukus. Kad neb t priimtas kaip saviškis, o palaikytas svetimu, gal net turistu, Tadas nenusi m skryb l s ir nepersižegnojo. Jei jau viskas baigta, kam laikytis sen , prast ritual , jie nei pad s, nei išgelb s. Iš žaliai (jo manymu, ši spalva nebuvo sakrali) perdažyto ikonostaso žvelg šventieji, kuriuos anksþiau pažinojo geriau nei artimiausius gimines. O dabar bijojo j pus n net galv pasukti, kad nesutikt smerkianþi , niekinanþi , teisianþi žvilgsni . Taþiau vienam dalykui Tadas vis tiktai neatsispyr . Nusipirko plonyt kvepianþio vaško žvakel ir uždeg prie ikonos su Trejybe, apsireiškusia angel pavidalu. Gal pad s, nes Julija kenþia anapusyb je velni kankinama. — A nuka, snimi šliapu, nevospitanyj þelovek! — staiga kažkas spigiai riktel jo jam už nugaros. Tadas atsisuko ir pamat dar vien grind plov j , jaun , dideli aki ir skaisþios odos, beveik angeliško veido. Jis nusipl š skryb l ir tekinas, slidin damas ant dr gno marmuro, pasileido prie dur . Išpuol s laukan, giliai atsiduso. Varnos buvo sut pusios medžius ir atrod kaip juodi blogio vaisiai. Išeidamas pro cerkv s vartus, pamat vyrišk , kuris prieš kelet m nesi pas j užsisak antkap . Šis net r škan viduržiemio dien d v jo saul s akinius veidrodiniais stiklais. Nor jo š ktel ti, kad paminklas jau baigtas, bet tuoj pat susigrieb nenor s bendrauti, nes kalba neišvengiamai pasisukt apie Julijos mirt , d l kurios pats buvo kaltas. Užsakovas, plevendamas ilgo juodo palto skvernais, ženg Aušros Vart link. Jo veidas neatrod paženklintas net

menkiausiu tik jimo p dsaku. Keistai kryžiuojasi žmoni keliai. Tik tiek ir esama dviej uždar esybi s lyþio. Niekas negali iš tikr j vienas kito pažinti. Niekas ne stengia vienas kito suprasti. Niekas nieko nemyli. Tiesiai priešais Šventosios Dvasios cerkv buvo Tado vaikyst s namai, iš kuri teko išsikraustyti tuoj po t v skyryb . Kadaise šis rajonas priklaus skurdžiams, o dabar puikavosi prabangiais viešbuþiais, ambasadomis, restoranais ir parduotuv mis su ne kandamomis kainomis. Tadui nepatiko šis naujasis miesto veidas. Staiga užpl dusi praeities sentiment vedamas, suko tarpuvart n ir jo savo praeities kiem . ýia taip pat viskas buvo pasikeit . Tarsi patvirtindami permain mast , pro duris, už kuri kadaise gyveno pamiš l Berta, iš jo elegantiška pora — kailiniuota, kvepal debesies apgaubta moteris ir juodbruvas vyras šviesiu apsiaustu. Jie kalb josi itališkai ir, kits kitam pasak kažk juokinga, prapliupo skardžiai kvatotis. Tad neatkreip n mažiausio d mesio, lyg jis pats b t praeities vaiduoklis. Jiems s dus balt mersedes , prisiminimai, it ant stiklo pieštas paveikslas, uždeng dabarties vaizd . Tado vaikyst je namas buvo pilnas lenki senuþi ir girtuokli rus . ýia taip pat — kelios lietuvi šeimos ir žydas siuv jas, pas kur lankydavosi poniþkos, ne prastesn s už k tik matyt ital . Visi sugyveno darniai lyg sektant bendruomen je. Pirmojo aukšto kaimynai steb davo viens kit pro langus, o antrasis buvo apjungtas atviro, kiem išeinanþio koridoriaus, kuriuo tykodamas gal jai šniukštin ti, kaip kas sik r s. Prieš Kal das visi gyventojai tarp dvigub lang stikl pad davo baltos kaip sniegas vatos, padabintos blizguþiais ir dailiai sud liotomis sudužusi eglut s žaisliuk šuk mis. Art jant Velykoms, vietoj naujametin s simbolikos atsirasdavo popierini g li arba spalvot medini kiaušini . Prasid jus vasarai tvarkingieji vat išimdavo, o pas tuos, kas palikdavo, iki met pabaigos ji bjauriai patams davo nuo suodži . Tadukas sivaizduodavo, kad tarp lang stikl sud ti juod kaþi lavonai. Namas buvo apšildomas krosnimis ir nuo to laiko b stas, kuriame n ra gyvos ugnies, Tadui atrod niekam tik s. Ruden viduryje kiemo atsirasdavo didžiul angli kr va, kuri iki pavasario ištirpdavo lyg sniegas. Taip pat þia visi džiov savo skalbinius, kuriuos buvo galima sivaizduoti kaip laiv bures. Užteko vietos ir vaikams, taþiau Tado žaidimai nedomino. Juk kitoje gatv s pus je stov jo Šventosios Dvasios cerkv . O jos r syje buvo palaidoti Trys Kankiniai. Nuo j viskas ir prasid jo. Tadukui buvo penkeri, kai vien birželio ryt jis pasteb jo kitapus gatv s šurmuliuojant daugyb žmoni . Pro didžiulius vartus jie pl do paslapting kiem , kur vaikas dar niekada nebuvo net kojos k l s. m skamb ti varpai ir, tarsi pirm kart išgird s j kvieþiant skard , berniukas šmurkštel jo per gatv , simaiš tarp suaugusi j ir j t km s, lyg up s nešamas, atsid r cerkv je. ýia buvo neišpasakytai šviesu, viskas tvisk jo auksu, o virš žmoni galv ritosi kvapi d m debesys. Taþiau didžiausi sp d jam padar giedojimas, su nuolat kartojamu Gospodi, Gospodi, Gospodi, tarsi susirinkusieji, kiek betur dami balso, iš paþi širdies gelmi šaukt kažk , pasiklydus tamsiame miške ir negr žtant . Minia l tai jud jo priek , vienas srautas hipeliais leidosi r s , kitas kilo atgal virš , beveik visi šluost si ašaras. Tadas išsigando, kad tik ko baisaus apaþioje nenutikt , taþiau taip pat netv r smalsumu, kas ten gal t b ti, jei net suaugusieji verkia. Paskutiniu momentu jis paband sprukti, taþiau nebebuvo kur trauktis. Didžiul prakaituota ranka sugrieb jo deln ir nutemp požem . Tas pats žmogus vaik pak l virš kit galv ir šis išvydo stiklin d ž , kurioje susiglaud gul jo trys k nai raudonais auksu siuvin tais drabužiais. J veidus deng aksominiai vualiai su sidabriniais kutais, plaštak taip pat nebuvo matyti, o dailiais it balerin bateliais apautos kojyt s atrod ne tik tinai mažos, beveik kaip l li . Žmon s slinkdami pusraþiu aplink stiklo karst žegnojosi ir pusbalsiu meld si. Dabar kankini palaikai iš požemin s urvo koplyþios iškelti virš visuotinei apži rai. Tadui tai atrod barbariškas didžio sl pinio esm s sunaikinimas. T syk, vaikyst je, Tadukas namo parskriejo tarsi ant sparn , sukr stas ir sužav tas. Puol kamantin ti motin apie tai, k mat . Ši lakoniškai išd st , kad stiklo karste guli Kankini palaikai, bet vaikas nesuprato nei vieno, nei kito žodžio. Mama paaiškino j reikšmes, taþiau daugiau nieko domaus papasakoti ne steng . Tadui ir to pakako. Jis tvirtai pareišk : — Aš noriu b ti kankinys. K reikia daryti, kad užaug s tapþiau kankiniu? Mama liep liautis kalb jus tokias kvailystes, taþiau Tadas atkakliai, tarsi vijoklis medžio kamien , sikibo š keist troškim . Kankinyst s id ja jo neapleido ir v liau. Net dabar paklaustas, ko gyvenime labiausiai nor t , atsakyt : — B ti kankiniu.

Nuo tos atmintinos dienos cerkv Tad m nenumaldomai traukti. Suk s apsuk s, jis l kdavo kit gatv s pus , o ženg s pro aukštus vartus atsidurdavo tarsi pasakoje, kurioje nor jo visiems laikams pasilikti. Berniuk netrukus pasteb jo Šventosios Dvasios vienuolyno gyventojai, nuolatiniai cerkv s lankytojai, laikinai þia sik r užklyd liai iš Rusijos ir keli keistuoliai, be kuri ne sivaizduojamas joks šventnamis. Pastaruosius mama ir t tis niekinamai vadino jurodivais, stengdamiesi sud ti š žod kiek galima daugiau pasišlykšt jimo. Gimdytoj siaubui Tadukas m vis dažniau kartoti: — Aš noriu b ti jurodivas. Užaug s aš b siu jurodivas. Dažnai svarst , koks likimas geresnis — muþeniko ar jurodivo, bet galiausiai nusprend , kad abu dalykai suderinami, nes kai kurie aplink cerkv nuolat tryn si gležnaproþiai buvo žaizdoti, vienas vietoj koj tetur jo biges, kitam stigo kairiosios akies, o treþiojo delnuose žioj jo negyjanþios žaizdos, kurias kiekvienas norintis gal jo kišti smili . Tadukas greitai išsiaiškino tikr sias Trij Kankini , Antonijaus, Joano ir Jevstafijaus, istorijas. Kuo puikiausiai reg jo švent j žuol Perk no garbintoj girait je, ant kurio šak trys krikšþionyb pasirink teisuoliai buvo pakarti. V l ir v l svarst , kaip Jevstafijus buvo svilintas kaitintais strypais ir girdytas lediniu vandeniu žiemos šaltyje. Band sivaizduoti skausm , kenþiam , kai tau nuo galvos su visa oda rauna plaukus, o nuo þiurn iki keli sutrupina kaulus. Daugiau n prieš šešis šimtus met patirt j Jevstafijaus kanþi gal jai matyti ir šiandien: prie jo išsukt p d baler niškus batelius reik davo pririšti specialiomis virvel mis. Trys Kankiniai prieš didži sias šventes b davo perrengiami, tur jo raudonus, violetinius, juodus r bus ir atitinkam spalv apav . Tadas b t daug atidav s už teis tapti kankini perreng ju. Taþiau dar labiau troško kada nors pasidaryti šventuoju. Gimdytojams apie tok savo nor nesak , tik nuolat iš j kaulydavo kapeik plonyt l ms vaško žvak ms, o negav s geruoju vagiliaudavo iš kišeni ir rankini . Laimei, namuose atsirado jaun lis Pranukas, kuris jau tuomet geb jo užsikariauti bes lygišk aplinkini d mes ir susižav jim . Tado gyvenime namus palengva m keisti cerkv , mam — matuškos, senyvos skarel mis apsigobusios moter l s ilgais juodais sijonais, o t t — T vas Piotras ir kiti batiuškos, barzdoþiai žem siekianþiomis sukniomis ir juokingomis, it per pus perpjautas kotletas, kepur mis. Taþiau pagrindiniai Taduko glob jai buvo angelai ir arkangelai: Mykolas su Rafaeliu, dien nakt l kuriav cerkv s prieangyje, ir dar septynios sparnuotos b tyb s, plevenanþios žydrame šventov s kupole. Apie angelus ir arkangelus Tadas žinojo daugyb kvap gniaužianþi dalyk . Ilgainiui nor tapti muþeniku, jurodivu ar šventuoju (tai atrod vis dar pernelyg žmogiška) nustelb troškimas patekti angel b r . Žvelgdamas veidrod , sivaizduodavo save žydru apdaru, su aureole ir didžiuliais baltais sparnais. Už š akipl šišk geid buvo žiauriai nubaustas. Tadui k tiktai sukako septyneri metai ir už m nesio, rugs j , jis ruoš si eiti pirm j klas . Buvo rugpj þio vidurys, saldus, švelnus ir šiltas. Jau kur laik berniukas steb jo aplink cerkv vaikštin jant ar ant suoliuko po medžiais s dint aukšta g rudabarzd žmog , kuris net karšþiausiomis dienomis nenusivilkdavo suglamžyto lietpalþio ir nenusiimdavo skryb l s. Jurodivas jis nebuvo ir kalb jo lietuviškai. Kelis kartus pasišauk s vaik , dav jam saldaini „Karvut “ ir vis klausdavo, k jis, lietuviukas, þia veiki s. Tadas atsakydavo, kad žaidžia. Iš ties jo žaidimai buvo gana keistoki. Pasisl p s atokiausiame kiemo kamputyje, tarp kr m ir sand liuk , jis sivaizduodavo es s tai jurodivas, tai muþenikas, tai šventasis, bet dažniausiai virsdavo angelu. Apie tai, apie k n karto neprasitar nei mamai, nei t vui, nei broliui, nei matuškoms, nei batiuškoms, Tadas papasakojo nepaž stamajam. Šis atrod sužav tas. Tod l pasi l užsukti pas j sveþius, pasiži r ti knyg su angel atvaizdais. O paskui paskraidyti. Jis žin s slapt skraidymo recept . Vaikas džiaugsmingai sutiko, nors mama ir buvo liepusi niekur su svetimais neiti. Rudabarzdis gyveno visai netoliese. Jo butukas buvo mažas, vieno kambario, pilnas senovini bald , knyg ir aib s smulki apdulk jusi nieknieki . Vyriškis, nenusivilk s apsiausto, net nenusi m s skryb l s, užd jo plokštel , iš kurios pasklido tyras berniuko balsas. — Ar patinka? — pasiteiravo Tado. — Aha... — atsak šis be ypatingo susižav jimo ir jau m gail tis, kad þia at jo. — Robertinas Loretis, gieda kaip angel lis ar ne? — lyg pats sau sumurm jo rudabarzdis ir atvert s knyg , kurios lapai kvep jo pel siais, parod Tadui paveiksl su daugybe riebi nuog angeliuk . — Ar gražu, mažuti? Jei esi angelas, tai ir tavo pimpaliukas tur t b ti va toks. Gal man parodysi? Tadas išsigando. Jau stojosi eiti prie dur , bet senis j sustabd ir pasodino atgal ant dubusios vyšninio pliušo sofos.

— Palauk, bent jau pavaišintu tave limonadu. Jis nu jo virtuv ir tuoj gr žo, nešinas stikline vandens su uogiene. Tadas nem go toki marmal , bet, nor damas b ti mandagus ir kuo greiþiau ištr kti laukan, išg r bjauraus skonio skystim iki dugno. — Angel li, o gal tau reikia pinig li ? Kapeikyþi žvakut ms, šventiems paveiksl liams? D d gal t duot, jei b tum geras berniukas, — kalb jo senis, iš kurio burnos vis nepakenþiamiau dvok paplav kibiru. — Ne, nereikia, — griežtai atšov Tadukas, išmokytas, kad elgetauti ir išprašin ti pinig yra labai negražu. — Aš noriu namo. — Dar truput pab k, kur tau skub t, — tar vyriškis ir atsis d s šalia vaiko užd jo jam ant kelio lies , blyški rank su išsišovusiomis m lynomis gyslomis, — g rim maišiau angel eliksyro. Tuoj tau išaugs sparnai ir gal si skrist. Tadui m merktis akys. Jis dar kiek paknaps jo ir užsn do. Per miegus jaut , kaip pakyla or ir sklendžia. Kelis sykius buvo jau beveik pabund s ir apsiþiupin j s pajuto, kad yra nuogas. Bet v l paniro sunk , kaip purpurinis debesis, snaudul . Prieš pat jo užmerkt aki vokus kažkas blyks jo, gal žaibavo. Savo k no visai nebejuto, buvo besvoris kaip angelas. Atsibudo ant tos paþios vyšnin s sofos. Buvo visiškai tylu. Senis s d jo fotelyje ir skait laikrašt . Vilk jo nebe žaliu lietpalþiu, o nušiurusiu dryžuotu chalatu. Skryb l p psojo ant knyg stirtos, šalia senovinio fotoaparato. Rudabarzdžio plik blizg jo pro lang krentanþi saul s spinduli pluošte. Tadas atsis do ir aiktel jo iš skausmo. Pajut s vaik judant, senis nuleido laikrašt ir tar šleikšþiai saldžiu balsu: — Ak, mano angel lis pabudo? Buvai giliai mig s. Taip visad nutinka po skraidymo. Jei tau skauda galvel , tai irgi nieko tokio. Angel liai kenþia, kai nusileidžia ant žem s. O jei sop s subinyt s skylut , tik nesakyk mamytei. Nei t tukui. Jie gi nenori, kad b tum angelas. Dar ims ir pask s d dei milicininkui. Ar pats mok si sugr žt namuþio? Gal palyd t? — Ne, aš pats pareisiu. Esu jau didelis, — pasak vaikas. Tadas atsirakino duris ir iš jo laukan. Galva ne tik skaud jo, bet ir svaigo. Sop jo ir ta vietel , kuri senis min jo. Turb t nuo skraidymo. Jis l tai patrauk nam linkui, bet pri j s savo tarpuvart staiga per jo gatv ir nub go cerkv . Sustoj s ant slenksþio pasiži r jo Trij Kankini atvaizd . Kažkod l jaut si pats k tik patyr s kanþi , apie kuri nieko neišmanydamas tiek svaiþiojo. — Berniuk, apsivilkai išvirkšþius marškinius, — pasak pro šal jusi moteris. Tai buvo tiesa, nors iš ryto mama j apreng ne išvirkšþiais. jo vidun. Mykolo veidas atrod labai susir pin s, o Rafaelio — didžiai nuli d s. Arkangelams nepatiko Tado skraidymas. Vaikas ženg cerkv . Viduje buvo visiškai tušþia. Lydimas savo paties žingsni aido nu jo ir atsistojo po kupolu. Užvert galv . Ten, aukštyb se, ratu sustoj visas septynetas: Mykolas, Gabrielis, Rafaelis, Urijelis, Selafijelis, Jehudijelis, Varahijelis ir Jeremijelis. Staiga kupolas prad jo suktis. L k vis greiþiau ir greiþiau kaip karusel . Skaisþios spalvos susiliejo vientis juod sraut . Kupolas m leistis žemyn, vis labiau panaš damas gumin gaubt , bjaur nag ant medinio koto, su kuriuo mama pumpuodavo užsikimšus unitaz ar kriaukl . Gaubtas visai priart jo ir uždeng vaik priplodamas j prie grind . Baisiai stigo oro. Dvok guma. Pasigirdo pumpavimo garsas: þi kšt þi kšt þi kšt. Tadas buvo siurbtas, kaip koks kriaukl užkimš s, snargliais aplip s plauk gumulas ar š dinas laikraštis iš unitazo, nupurtytas ir nusviestas šal . T kšdamasis ant grind skaudžiai susitrenk galv . Prarado s mon . Atsipeik jo tik namuose, savo lovel je. Šalia stov jo mama ir t tis. Tadukas jiems vangiai nusišypsojo ir v l nugrimzdo slogi užmaršt . Kiekvien kart , vos prav r s akis, b davo klausin jamas, kas nutiko. Nieko neprisimin . Nei rudabarzdžio, nei skraidymo su angelais, nei juodojo kupolo-pompos. Tais metais pirm j klas taip ir nenu jo. Sirgo. O kai pasveiko, vis vien neatsimin , kas lemting j siaubo dien vyko. cerkv Tadui buvo uždrausta net koj kelti. Pra jus daugeliui met , kiekvien kart þion ženg s ir išvyd s Mykol su Rafaeliu, negal davo atsikratyti sp džio, kad arkangelai saugo didži paslapt . Koki ? T paþi , koki ir jis pats nuo sav s vis gyvenim slepia. Visai neseniai Pranas Tad buvo suved s su psichoanalitiku. Susitiko kavin je. Ne konsultuotis, šiaip paplep ti. Iš pradži Maksas net nusl p tikr j akiniuoto storulio profesij , pristatydamas j broliui kaip savo koleg iš televizijos. Jie ger pusvaland pliurp niekus, tik staiga akiniuotis paklaus : — O ko judu, broliukai, labiausiai bijot? — Sunkios ligos. V žio ar AIDS, — pasak Pranas ir kiek pam st s prid r : — dar bijau vienatv s. Tokios, kai tikrai esi niekam nebereikalingas. Taip pat — mirties. Man rodos, kad

meluoja visi, kurie tvirtina, kad mirt nebijo. — Aš mirties nebijau. Ir vienatv s — ne. Man b t baisiausia išprot t, — tar Tadas. — Tikrai? — susidom jo akiniuotis. — Kaip manai, o k sveikas protas tavyje taip labai saugo, kad b gštauja net sekund prarast kontrol ? — Nežinau, — ni riai burbtel jo Tadas. — Maksas man sak , tu negeri alkoholio. Jokiais b dais nenori apsvaigt, kad tik vaikyst s paslaptis neišl st pavirši . — Kokia vaikyst s paslaptis? Apie k j s kalbat? — Tau geriau žinot, kokia paslaptis. Gal trauma. Sukr timas. Koks nors šiurpus vykis. Niek taip nedangstytum. O kokie sapnai tave labiausiai kankina? — Kai sapnuoju, kad tamsoje kažkas mane persekioja, o aš žinau, kad šviesoje liaut si. Bet spaudžiu elektros jungikl , o šis neveikia. Arba b gu nuo nežinomo, bet klaikaus priešo, slapstaus nuo jo milžiniškam fabrike, kokius kartais rodo trileriuos. Važin ju liftu iš viršaus apaþi , šiurpdamas, kad, atsidarius durims, susidursiu akis ak su persekiotoju. Kartais veiksmas vyksta mano namuos, su vis naujais ir naujais kambariais, kuriuos anksþiau net nenujauþiau esant. Galiausiai pasislepiu uždaroj tvankioj skyl j ir drebu iš siaubo, nes suvokiu, kad jei b siu surastas, man — galas. Esu kaltas, nes žinau didel paslapt , o gal per klaid tapau šiurpaus nusikaltimo liudininku. Tod l b siu sunaikintas. — Taip ir maniau. Privalai t paslapt prisimint. Iškart pasidarys lengviau gyvent. Si lyþiau tau psichoanaliz s kurs . Pamatysi, kaip viskas susitvarkys. Beje, žmogau, netikiu, kad taip lengvai ištveri savo vienatv . Verþiau susirastum moter . Reguliariai dulkintumeis. Geras seksas atpalaiduoja nuolatin tamp . Ar tu ir orgazmo bijai, kaip proto kontrol s praradimo momento? — Ne, nebijau! — piktai atšov Tadas ir toliau t sti pokalbio nebenor jo. Atsistojo apversdamas k d ir išl k iš kavin s. Gr ž s namo vis dien jaut si nejaukiai, lyg kažkam nusikalt s. Kuo ir kam? Taip, jis iš ties nem go svaigintis, bet tik jau ne d l pas mon n nustumtos vaikyst s traumos. Visa tai, kas dirbtinai pakelia nuotaik , Tadas laik velnio pramanais. Juk po kiekvieno pakilimo seka nuopuolis. Skryd lydi skausmas. Žmon s aplinkui ir taip gyveno tarsi apsvaig . Tadas nor jo likti blaivus. Jam sek si. Bet staiga pasirod Julija. Ji sudrumst ramyb ir pusiausvyr . Privert Tad peržengti užgint j rib . Nusitemp paskui save uždraust svaigul . Tod l ir numir . Jis nekaltas. KVEP JO žuvimi. Duben lis su menk s uodega buvo pad tas tarp dviej album : Saukos ir Boscho. Taip, kad pasiekt kat , jau antr par t nanti ant viršutin s lentynos. Tarsi ji, sigeidusi sti, pati negal t nušokti žemyn ir begarsiais žingsneliais nutipenti virtuv , ten, kur prasta, prie žydro pad kliuko. Taþiau Bastet , senovin s egiptieþi dinastijos garbei pati save vadinusi Bubaste, sti nenor jo. Ji gul jo ir m st apie paskutinius vykius. Apie visa tai, kas nutiko viduryje nakties, svetimiems žmon ms iš jos nam išsiskirsþius. Taþiau ramyb , kuri t syk pagaliau stojo, buvo labai trumpa. Kai jau at jo metas miegoti, iš pradži susisukus Pasisavintajai prie koj , o paskui persikrausþius prie jos galvos, pasigirdo tariamas paukšþio balsas. Taip esantieji už dur pranešdavo, kad juos leist vidun. At jo tas, kurio Bubast nem go. Ji iš pat pradži suprato: užantyje jis slepia b d . O dabar j išsitrauks iš savo slaptaviet s ir apipils Pasisavint j lyg lediniu vandeniu. Paskandins. Pražudys. Nužudys. Nenor dama savo akimis matyti to, kas neišvengiamai tur jo vykti, Bubast palindo po spinta. Ten kantriai lauk , kol tie du baigs kergtis. Š žod dvikojai dažniausiai taik kat ms, savo santykius vadindami „myl jimusi“. Bet tai, k šie dar þia ir dabar, meilumu net iš tolo nekvep jo. Šio saldaus jausmo aromat Bubast pažindavo neapsirikdama. O šiaip jau visi supranta, kad tikroji meil gali b ti tik tarp kat s ir žmogaus. Tik tuomet sikatinauja tobuliausia harmonija. Jiems baigus, kat sunerimo. Per šitiek amži bei persik nijim vis dar nepriprato prie Viešnios, kuri savo kailiu ir siela pajusdavo pati pirmoji, kai dvikojai dar ner pestingai džiaugdavosi gyvenimu. Bastet jau vis savait reg jo Mirties p dsakus kiekvienoje kambario kert je, paloviuose, ant stal , palangi ir g li vazon li žem je. Nepermaldaujamas Giltin s kuždesys sismelk ir tyl , ir laikrodži tiks jim . Tod l Bubast buvo viskam pasiruošusi ir žinojo, kad Mirtis pasiims t , kuri save laik kat s šeimininke, bet iš tikr j buvo tik tarnait , Pasisavintoji, Prijaukintoji. Bastet lind jo savo sl ptuv je ir lauk , kol žmogus, kurio šitaip nem go, išsinešdins. Išgirdusi trump , bet kurtinam pykštel jiin , kr ptel jo ir susig ž . Tvard si, jog neprad t garsiai kniaukti. Suskaiþiavusi iki trij šimt , ryžosi atsisveikinimo apeigoms.

Ji pritipeno prie Pasisavintosios, dabar jau Prarastosios, rožiniu liežuv liu švelniai lyžtel jo basas, š lanþias p das, atsargiai krimstel jo vien drungn piršt , užšoko ant moters keli ir pasistiebusi savo nosimi paliet jos nosies galiuk . Taip Bastet kiekvien ryt žadindavo Prijaukint j , maloni ir šilt , nors žinojo: tokiu pat ritualu išlyd s j Mirties sþias. Visk atlikusi kaip dera katei, Bubast užtrauk li desio giesm . Trump , bet šird draskanþi . Paskui m si mantr , kad Prijaukintajai, dabar jau Atjunkstanþiajai, neb t baisu po juoduoju Mirties sparnu: Maurrr Ourrrr Maurrr Ourrr Maurrr Ourrr... Taip meld si geras dvi valandas. Paryþiais Bastet s namus m rinktis svetimi. Kat apsimet nesuprantanti, kas þia dedasi. Tegul žmon s mano — gedulas skirtas tik jiems. Idant niekas nebandyt jos liesti, glostyti, guosti ar meilintis kvailais garsais — kac kac kac — kat užsikor ant paþios aukšþiausios lentynos. ýia n vienas Bubast s nepasieks. Iš savo aukštybi ji steb jo žmoni sumaišt , kartkart mis tyliai pasimelsdama už Prijaukint j , kuri vis dar norisi taip ir tik taip vadinti. Protarpiais medituodavo. Troško, kad svetimi greiþiau dingt . Išsinešdino jie tik trumpam. Paskui ir v l susirinko. Nepaž stami dvikojai zujo ir zujo po namus. Svetimieji prievartavo tyl jimo žadus davusius Prarastosios daiktus, knisosi po jos užraš knygutes, laiškus, s siuvinius su Taro kort reikšmi ir žvaigždži konsteliacij aprašymais. Jie band silaužti kompiuter ir perskaityti Knyg , bet niekaip ne steng minti j saugojanþio slaptažodžio, kuris buvo ne kas kita, kaip dar vienas jokiai svetimai ausiai neminimas Bubast s vardas. Jie kankino net maž j , svirplio balseliu vis þirškiant Prijaukintosios telefon l . Viskas veltui. Jie k l klaiki sumaišt , kurioje manoma p dsak tik pamesti, bet ne j rasti. Ant stalelio, kur savas linijas buvo br žusi ir Bastet s letena, tebegul jo Taro kort kalad . Po Prarastosios mirties prie j niekas taip ir neprisiliet . Tereik jo tuos Išminties paveiksl lius, kuri slaptieji simboliai, kaip ir pati Bubast , atkeliavo iš senov s Egipto, sud ti penkiomis eil mis. Ir atsakymas b t gautas, kas nuosprend Prijaukintajai paskelb , o kas j vykd . Kiekvienas svetimas dvikojis steng si kalb ti Bastet su sti bent k snel . Vienas jai net si l kumpio nuo savojo sumuštinio, bet kat nuo visko atsisak . Ji pasninkavo, nes šitaip nor jo užgan dinti palub je plazdanþi Prijaukint j . Kaip ir gyv , taip ir mirusi kas daugiau paguos, jei ne kat ? Mirusiajam sunkiausia išk sti tris pirm sias naujab vio dienas ir naktis. Vis t laik Bastet nelies jokio maisto ir savo rausvojo liežuv lio nesuvilgys net lašeliu vandens. Nors, ties sakant, kat s gal t gyventi niekada ne sdamos grubi j , žmogaus si lom , patiekal , o misti vien astralais, elementalais ir subtili ja daikt energija. Kadangi žmoni pasaulyje, kur infiltravosi kaþi civilizacija, viskas grindžiama teise ir pareiga, tenka taikytis. T las kat s Pasisavintasis man tur s teis savo gyv n glostyti, kirkinti, niurkyti, tampyti už uodegos ir netgi švelniai kankinti, tuo paþiu prisiimdamas pareig jam par pinti maisto. Prie dalo kat s puldavo tik tod l, kad veržimasis prie lovio buvo pagrindin žmogaus b ties taisykl . Savojo pranašumo Bubast nenor jo rodyti net kasdienin se smulkmenose, mat Hierarchijos buvo pripažinta brandžia ir sena siela. Su žmon mis žaisdavo kaip su vaikais, sklidina glob jiško atlaidumo savo kvailesniesiems broliams ir seserims. Žmon s yra silpnavaliai. Jie nesugeba gyventi kitaip, kaip tik botago vejami paskui sivaizduojam riestain . Tod l su dvikojais reikia elgtis lipšniai, jautriai, glob jiškai ir nuolat juos traukti iš beviltišk pad þi . Taikydama unikalius katiniško bendravimo metodus, Bastet per savo ilg egzistavim praeituose gyvenimuose buvo išgelb jus ne vien prasig rus , viskuo nusivylus ar savižudybei pribrendus nelaim l . Kat praskaidrindavo ir Pasisavintosios li des , užpildydavo Prijaukintosios b ties plyšius, pro kuriuos p t šalti vienatv s skersv jai, ir gr žindavo pusiausvyr moters sielai, pasvirusiai it sk stantis laivas. Taþiau tai, kas pagaliau vyko, buvo jau ne Bubast s valioje. Bastet vis atgimdavo kate jau kokius tris t kstanþius met , nuo Ramzio laik Egipte. Po eilin s savo mirties, stojusi prieš Did j teism , pasirinkdavo t pat kat s sik nijim . Net gal dama neb t troškusi tapti žmogumi. Jos negund sugeb jimas juoktis (kai gal jo m slingai šypsotis), negeid išgyventi nereikaling emocij (žalingomis jas pavadino net Buda, kuris šventrašþiuose vadinamas garbingu katin gimin s epitetu „Li tas“), nesvajojo kalb ti žodžiais. Ji kur kas daugiau pasakydavo murkimu ir kniaukimu. Lakoniškais miauktel jimais išreikšdavo gausyb patirþi ir suvokim , kuriuos žmon s nuskandindavo s vokose ir žodžiuose, žodžiuose, žodžiuose. Vis kit laik — tarp dvikojams skirt žaidim , iliuzorinio artumo ir tariamos siel giminyst s (kas gali b ti bendra tarp toki skirting nat r — Grubiojo Žmogaus ir Subtiliosios Kat s) — Bastet medituodavo. Ignacas Lojola ir Milarepa b t gal j pavyd ti giliausi j kat s žvalg . Pasiži r j s jos sielos jud jim , susig st kiekvienas dervišas, suvok s, kad jo šokiai, sukantis apie savo aš , bergždi, mat n ra apdovanotas uodega, kurios galiuk gal t vaikytis.

Susting it statulos dzenbudistai ir judr s kaip žaibas Šaolinio vienuoliai taip pat n už k ne stengt prilygti Bastetei. Kat tobul jo kiekviename trumpame savo gyvenim lyje ir, kupina švelnios, kaip jos kailis, užuojautos, steb jo žmoni gimin s nuopuol . Šiomis dienomis kat s meditacijos prisipild gilaus li desio. Graudulio, panašaus nemirksinþi žuvies ak , buvo gal net per daug. Taþiau vienu dalyku Bubast džiaug si: jos Prijaukintajai-Pasisavintajai-Prarastajai pagaliau atsivers tikrasis pasaulio vaizdas — be jokios žmogiškos sumaišties, tuštybi tuštyb s ir suglamžyto iliuzijos šydo. ŠVIET sausio saul . Oras buvo šaltas ir skaidrus kaip kalnuose. Julija gal jo l kti kur panor jusi, bet namai j trauk užvis labiausiai. protis pasvajoti atsistojus prie didelio, per vis sien rengto lango, pasirod bes s stipresnis net už mirt . Gyva b dama, valand valandas praleisdavo žvelgdama Vilni , mintimis skriedama nuo bažnyþios prie bažnyþios, nuo cerkv s prie cerkv s, klausydamasi, kaip šventnami pokalb siterpia esanþios ir nesanþios sinagogos, apgailestaudama, kad šiame vertikal mis grojanþiame peizaže n ra minaret . Ji m gdavo šokin ti nuo vieno bokšto prie kito, it vaikyst je žaidžiant „klases“, kai ant vienos kojos straks davo per kreida nubr žt piešin iš septyni kvadrat : kas tolimiausi j numes akmen l , nušuoliuos jo pasiimti ir sugr š neprarad s pusiausvyros, tas laim s. Dabar žaidimas iš esm s pasikeit . Užsimaniusi Julija geb jo panaikinti Vilniaus panoram . Gal jo žvilgsniu arba mintimis praskleisti miesto peizaž tarsi teatro uždang , kruopšþiai išpiešt bažnyþi bokštais, oranžini þerpi stogais, medžiais be lap ir dangumi su geltonu saul s skrituliu. Užuolaidai prasiskleidus ir išnykus, Julija reg davo absoliut niek , su kuriuo vis dar ne steng apsiprasti. J tebetrauk paž stami, pam gti, prisijaukinti dalykai. Buvo ir daugiau esmini permain . Naktis ir diena susiliejo i viena. Vietoj tamsos ir šviesos abi paros dalys dabar skleid tolyg gelsv spindes . Laiko poj tis irgi pasikeit . Sekund s išt sdavo ir prilygdavo valandoms, o pusdienis pral kdavo lyg viena minut . Ritm , kuriuo tebegyveno likusieji anapus mirties slenksþio, Julija gal jo nustatyti nebent apsilankiusi pas kur nors savo buvus paž stam ir dirstel jusi kalendori . Gyv j pasaulis j domino vis mažiau. Neber p jo n žmoni mintys, nes nebeišgirsdavo nieko, kas bent per nago juodym b t prilyg pomirtin ms patirtims. Gyvenantiesiems Julija nebejaut joki emocij , nors kai kuri mintijimai gal jo sukelti nusivylim , nuoskaud , pykt ar net t ž . domesnis atrod kitas dalykas. Pro kasdieni apm stym kakofonij kiekviename žmoguje ji prad jo skirti tyr , beveik tobul gars . Gal tai buvo grožio ir g rio pradas, apie kur m go postringauti Angelas Sargas? Konkreþias apybr žas prarado ne tik diena ir naktis. Savo fizin k n Julija paskutin kart mat vakar, prieš morgo sanitarams j kišant juodo plastiko maiš . Daugiau tais palaikais nebesidom jo. Jaut , kaip palengva nebetenka dvasinio gyviesiems neapþiuopiamo, bet paþiai vis dar juntamo t rio. Iš pavidalo tampa tarpu, erdve tarp materiali j dalyk . Terp , kurioje Julija dabar tvyrojo, nedaug tepasikeit nuo tos akimirkos, kai sis monino, kad yra mirusi. Iš pradži regin lygino su vandens lašais, pl duriuojanþiais švytinþiame aliejuje, o n nai aplinka primin paveiksl lius, siuvin tus medaus spalvos audekle. Pasaulis atrod tarsi milžiniškas gobelenas, kabantis ant nematomos virv s, pro kurio apmat ir ataud tarpelius sklido auksiniai spinduliai. Audinys tolydžio ret jo ir skydo. O anapusyb s blyksniai tank jo ir tvenk si vienalyt šviesos substancij . Julija vis dar m st žodžiais ir s vokomis. Tod l steng si visa, kas iki šiol nepatirta ir ne vardyta, bent sau kuo aiškiau apib dinti. Juk ne veltui prieš mirdama raš Knyg ir buvo šiek tiek pramokusi iš raidži darini bei j derini išspausti didesn ar mažesn prasm . Beje, rašydama jaut , kad žodžiai, ypaþ tie, kurie kadaise tur jo svarbiausias prasmes — Dievas, Meil , Viltis, Tik jimas — sudilo kaip per ilgai apyvartoje buvusios monetos, sudumšl jo kaip seni popieriniai pinigai. Viskas turi pradži ir pabaig , tod l baigiasi ir s vok galiojimo laikas. Kiekvien kart panirdama sav j Knyg , Julija sitikindavo, kad kalba atspindi ne vientis , bet suardyt pasaul , stengia perteikti tik jo fragmentus, skeveldras. Tarp raidži , skiemen , žodži , frazi , sakini , eiluþi , pastraip neišvengiamai esti tarp . D l ši lemting sprag kaip tik ir atsiranda kalbos paklaid . Žvelgdama gyvenim iš mirties kranto, m suprasti, apie k bylojo jos pam gti mistikai, sielvartingai, r sþiai ar ekstaziškai šauk , kad tobulos, dieviškosios vienov s žmoni kalba išreikšti ne manoma. Julija prisimin ind švent j Meher Bab , kuriuo kažkada žav josi. Jis gyveno visai neseniai, pra jusiame amžiuje ir mir aštuoneriais metais v liau, nei gim Julija. Baba nuo jaun dien puldavo gilius transus, kartais be s mon s gul davo ištisus m nesius, o sugr ž s b dravim bylodavo apie vienov su Dievu ir aukšþiausiojo pažinimo palaim , vadinam j satjaþita-ananda. Taþiau ne tai svarbiausia. Anapusin s patirtys b davo tokios palaimingos, kad parsirad s šiapus Meheras didžiai sielvartaudavo, iš nevilties trankydavo galv sien ar

cementines grindis, kol nuo sm gi jam išbyr jo dantys. Kai buvo gyva, Julija nesijaut taip jau tušþiai leidžianti laik . Ir kasdien je laiko slinktyje pasitaikydavo žvalg , skaidrumo blyksni , trump nušvitimo akimirk . Taþiau anksþiau ji reg jo it veidrodyje, m slingu pavidalu, o dabar išvydo akis ak . Tuomet pažino tik iš dalies, o dabar štai — pilnai paž sta. Deja, esminio prareg jimo džiaugsm temd ir šioks toks kart lis. Ramyb s nedav klausimas: na, kod l visa tai ji išvydo tik mirusi, o tada, gyvenant, buvo vien sp liojimai ir nuojautos, tokios neapþiuopiamos, neaiškios, kuri nenusitversi net kaip sk stantysis šiaudo? Kod l tik mirusi prad jo reg ti neapsakom Žem s grož , tarsi tai b t ne jos baigties, o atsiradimo tarpsnis, tarsi visa esinija šv st k tik sukurta ir su pakilia nuostaba dži gaut , pati save pirm kart pažindama, tarsi kiekviena molekul , atomas, kvantas giedot Himn meilei?! Pastaraisiais metais Julija tar si, kad gyvena beveik laimingai. Sav j b sen gal jo apib dinti tauriais žodžiais: ramyb , harmonija, pusiausvyra. Nors gal tai buvo tik vaidmenys, kuriais tik jo, sl pdamasi nuo gilios melancholijos ir egzistencinio nerimo. Pati sau tvirtino es jauþiasi puikiai. Netgi simuliavo nustebim , jog tokio paprasto pasitenkinimo recepto nerado anksþiau, o ilgiausi s moningos b ties tarpsn praleido kovodama su savimi ir kitais. Art jant prie lemtingojo keturiasdešimtmeþio, Julijos orbitoje vis dar sukosi nemažai vyr . Ji didžiavosi, kad nebesiveržia j savintis, keisti, aukl ti, nebetrokšta netik li (ir sav s) bausti, nebesistengia n vienam siteikti. Ži rint iš mirties taško atrod , jog nebuvo taip labai kuo didžiuotis ar džiaugtis. Vyrai Julijos gyvenime visada buvo svarb s ir sudar neabejotin biþiuli daugum . Ji nem go bendrauti su moterimis. Nor dama išlieti šird , kur kas mieliau rinkosi kok g j , kurio užaštrintas pasaulio suvokimas, geb jimas analizuoti menkiausius jausm niuansus, visa apimantis, bet niekada ir niekaip nepasotinamas meil s alkis jai buvo artimesni nei savosios lyties draugi reikalai. Moter kompanijoje Julijai nepatiko apkalbin ti ir liežuvauti. Tauškiant apie šeimas ir sutuoktinius-vaikus-an kus, netur davo kaip siterpti, nes buvo užkiet jusi vieniš . Negal jo pritarti ir aršioms vyr nekent joms, mat stipri j lyt gerb , feminisþi veng , j paži roms nepritar , o užvis labiausiai nem go intelektuali , postringaujanþi apie postmodernizm , strukt ralizm ar hermeneutik . Savojo b ties prasmi ieškojimo Julija nelaik filosofija, veikiau vadino tik jimu ir m go kartoti, kad, tur dama vyrišk j pavidal , b t tapusi kunigu. Tada, niekieno nevaržoma, netgi skatinama bandyt art ti prie abstrakcijos, vis dar vadinamos Dievu. Vienintel moteris, su kuria gal davo pasikalb ti apie esminius dvasios dalykus, buvo Aurelija, bet ji laim jo Žali j kortel ir išvyko laim s ieškoti Niujork . Bendrauti su moterimis Julija nem go dar ir tod l, kad jausdavosi kaip lygi su lygiomis, tos paþios veisl s, to paties kraujo, to paties energetinio kr vio, vienodo magnetinio poliaus. B nant su seserimis Ievoje, Julijai stigo koketavimo, flirto, tampos, elektrintos, kibirkšþiuojanþios atmosferos, kokia visada susidarydavo atsid rus tarp vyr . Su moterimis ji tapdavo pati sau nebe domi. B davo gaila j draugijoje iššvaistytos energijos, o kartu praleistas laikas atrodydavo bergždžias, tarsi vanduo, skirtas vaismedži sodui laistyti, o susig r s dykumos sm l . Julija gal jo lažintis, jog moterys tarpusavyje iš ties n ra draugiškos, jos nenuoširdžios, nesolidarios, netgi atvirkšþiai — pavydžios, pagiežingos, piktaval s intrigant s. Žinoma, ji nebuvo visiškai nuosekli ir kartais elgdavosi priešingai savo skelbiamoms taisykl ms: svaigdavo mergvakariuose, net springdama taukšdavo apie vibratorius, kontraceptikus bei moterišk j identitet , paklykaudavo steb dama vyr striptiz , apsaldavo nuo atsiv rimo „iš širdies šird “ ir apsiašarodavo nuo abipusio, vienalyþio, vienakrypþio, vaginiško savitarpio supratimo. Taigi kartais ji tiesiog mušdavosi kumšþiais kr tin ir rodin jo: jei gimei moterimi, tai tau likimas l m b ti feministe. Visais kitais atvejais ironiškai šypsodama sakydavo esanti užkiet jusi maskulinist ir žinojo, jog daugum moter tai erzina, bet patinka visiems vyrams. Lesbieþi krat si, nors nuolat atsirasdavo kokia apdujusi simyl j l , kankinanti Julij egzaltuotais laiškeliais ir erzinanþio nusižeminimo persmelktais prisipažinimais. Ištikus kokiai nors b dai, Julija šaukdavosi vyr , nors nuo j buvo ir nemažai nukent jusi. Bet, išduota vyro ir kapstydamasi iš nevilties sietuv , ji dar gal davo lyg gelb jimosi rato sitverti prisiminim apie šviesius ir malonius dalykus, kuriuos pats skandintojas kažkada jai suteik . O išdurta moters d l kokio nors šuniško reikalo, niekalo, mailiaus jausdavo, kaip sieloje atsiranda plyšys, kurio nebeužlopysi nei atsiprašymais, nei atleidimais, nei susitaikymais. Žaizda amžiams. Bandydama suprasti, kod l moterys viena kitai b na tokios žiaurios, Julija nusprend , kad

kiekviena žino savo prieš turint visai lyþiai b ding aukšt „skausmo slenkst “, tod l ir sm giuoja tiek, kiek kita gali išk sti. Kelioms dar užsilikusioms draug ms šie samprotavimai, žinoma, nepatikdavo. O buvusios biþiul s, nu jusios feministiniais klystkeliais arba virtusios gyvenimo užguitomis vištomis, kaip Rita, aiškino, jog savo paži romis Julija neva stengiasi siteikti vyrams, apskritai yra Meil s verg , kuri daro visk — rengiasi, kvepinasi, dažo plaukus, blakstienas, l pas — vien tik tod l, kad tikt patinams. Meil s verg Julija gal ir buvo, taþiau tas melodramatiškas laikas jau nugrimzdo praeit , palikdamas daug graži ilgesing prisiminim . Buvo metas, kai ji ne tik vergavo, bet ir rinko mylim j , myl t j , myl toj , simyl j li , meiluži , mylinþi j bei kitaip Am ro supanþiot subjekt kolekcij ar katalogavo visus sp dingesnius savo kelyje pasitaikiusius vyrus. Bet ir tai pra jo. Aistr liepsna bl so. Su kai kuriais savo biþiuliais ji vis dar permiegodavo, taþiau seksas nebebuvo susij s su nuod m s s voka, s žin s priekaištais ar svaiginanþia m šyje išpl šta pergale. Jis tapo panašesnis skanius, soþius pietus. Tai gi prieš mirt Julija buvo patenkinta gyvenimu ir gal jo su bet kuo iš bet ko lažintis, kad moteriai keturiasdešimt met yra pats nuostabiausias laikas. Besim gaudama savimi, Julija kartais pagalvodavo, kokia nuobodi, monotoniška, nyki tur t b ti laimingai ištek jusi bendraamži egzistencija, nebeteikianti vairov s ir užkirtusi keli naujoms patirtims. Taþiau, žvelgiant mirusiosios akimis, jos paþios kintantis, karštligiškas, iš krant besiveržiantis gyvenimas irgi nebedar jokio sp džio. Žinoma, Julijos irgi neaplenk vadinamoji vidutinio amžiaus kriz . Galvojant apie savo metus, jai kartais toptel davo, kad kai kuriais jaunatviškais ir daug sveikatos reikalaujanþiais malonumais trumpinasi gyvenim . Pasiteisindavo, jog svarbiausia — kokyb , o ne kiekyb . Na, ir kas, jeigu mirs septyniasdešimt penkeri , o ne aštuoniasdešimties? Taþiau vienas trumpas malonum lis buvo lemtingas ir išsvied j iš gyvenimo daug anksþiau, nei kada nors tik josi. Julijos niekada, net jaunyst je, nekankino savižudiškos nuotaikos. Kad tikrai neketino žudytis, liudijo ir prad ta rašyti Knyga. Negal jo pasidaryti sau galo, jos nepabaigusi. Tai tur jo b ti ne koks nors autobiografinis skaitalas iš n nai Lietuvoje populiariausio žanro „k matau, t dainuoju“, kai knygas kep visi, kas neting jo. Nors ir ji gal jo imtis memuar , nes neabejojo, kad kiekvienas likimas — vertas romano. Tur jo sukaupusi užtektinai intriguojanþios patirties, o savo tekst b t pavadinusi „B k, Julija, b k“. Iš ties vis gyvenim neatgaudama kvapo l k it persekiotoj genama, nuo žmogaus prie žmogaus, nuo meil s prie nusivylimo, nuo pakilimo prie naujo žlugimo taip ir nepasisotindama, nerasdama trokštamo nusiraminimo. Julija k r metafizin Knyg . Šiukštu, ne ezoterin , ne b r jos Taro kortomis patarimus, ne horoskopinius astrolog s atsiv rimus, koki stirtos rikiavosi pusr siuose sik rusiuose parapsicholog knygyn liuose tarp v jo varpeli , smilkal ir miniati rini „gydanþi “ piramidži . Savo tekst , pritr ksi žodži , ji ketino papildyti penklin mis su slapt j sfer natomis, o ten, kur negelb s net muzika, mintis vyl si išreikšti spalvotais piešiniais. Kurdama pavyzdžiu laik Hildegard iš Bingeno, beveik prieš t kstant met gyvenusi švent j , kurios v lyvu, tod l deformuotu sik nijimu tar si esanti kv pimo akimirkomis. Knyg savyje jaut kaip sþiose br stant vaisi , kaip kin alchemik aprašyt j Auksin dvasios k dik , kur pagimdys nežinia kada: po devyni m nesi ar po devyneri met . Nelaik sav s vis gaus janþio teksto autore, nors neb t gal jus teigti, kad mintis, nuo kuri pati apstulbdavo, susijaudindavo, pašiurpdavo, diktavo Kažkas iš Aukšþiau. Pagaliau Julijos gyvenime atsirado šis tas svarbesnio už troškim myl ti ir b ti mylimai. Tai netruko ilgai. Pasirod Angelas Sargas. Angelas Sargas buvo vienas t , kuriuos ji vadino Dangiškaisiais meilužiais. Ši b tybi s raš Julijos kartotekoje prad jo pramanytas vaikyst s žaidim draugas, kažkod l pakrikštytas Aladinu, kurio niekas niekada nemat , bet užtat visi, ypaþ mama ir t tis, apie j daug gird jo. S raš ilgino princai ant balt žirg , v liau mutav gražuolius ind n vadus, šauniuosius muškietininkus, kino žvaigždes ir roko stabus. Paauglyst je pramanyti ir beviltiškai nepasiekiami mylimieji Julytei r p jo kur kas labiau n šalia maklin jantys neryšk s vyriškosios gimin s subjektai, spuoguoti ir kompleksuoti bendraamžiai. Kvieþiama kin , šokius, pasimatym , kirkinama, gundoma pirmajam buþiniui ar nekaltyb s praradimui, Julija imdavo išsisukin ti — tvirtino, kad jau turi širdies draug , kurio jokiu b du negali išduoti. Ilgainiui tai tapo nebepataisomu proþiu. Kiekvienam realiam, aistring ketinim turinþiam vyrui Julija b tinai priešpriešindavo neegzistuojant , jos gyvenime nebesant ar nepasiekiam individ . Naujam partneriui su mazochistiniu užsispyrimu kartodavo, kad negali pamiršti kažko,

iš ties gyvuojanþio ar beveik pramanyto, esamam sutuoktiniui šnibžd davo apie buvus j , dabartiniam meilužiui primindavo prarast j , o tirpdama vieno gl byje tik davo labai besiilginti kito. Julijai užvis geidžiamiausi buvo tie vyrai, su kuriais j siejo (veikiau, nesiejo) santykiai, apib dinami žodžiais, prasidedanþiais neišvengiamu ne: nenori, nemyli, negalima, nepasiekiama, ne manoma. J nuolat persekiojo lemtingi susitikimai oro uostuose, stotyse, l ktuvuose, traukiniuose ir miestuose, kuriuose atsid r tik pusdieniui. Dangiškieji meilužiai visada ir visur pasirodydavo panašiu klintistvudišku pavidalu, tod l Julija buvo tikra, kad ieško b tent taip atrodanþio, konkretaus, vienintelio kažkur pasimetusio savojo vyro. Jai skirtojo mylimojo antrininkai irgi nelikdavo abejingi. Trumpi susitikimai neišvengiam išsiskyrim lemianþiose pasaulio kryžkel se tur davo gan ilgai besit sianþias pasekmes: laiškus, karštligiškas internetines išpažintis ar geidulingus, atod siais atmieštus ir brangiai kainuojanþius pokalbius telefonu. Julija taip ir nepasiryždavo jokiam konkretesniam ryšiui, tad viskas pagaliau baigdavosi niekuo. Beje, dilginantis praradimo jausmas likdavo, nors kas gi b davo prarasta? Galimyb ? Išsipildymas? Tikra meil ? Kartais ji susim stydavo, kod l vis gyvenim taip atkakliai slapstosi už Dangišk j meiluži , nelyginant policijos užspeistas nusikalt lis už kaito? Ko ji bijo? Nuo ko ginasi? Ko nenori prie sav s prisileisti? Kod l? Dangišk j meiluž Julija netgi sapnuodavo. Ir tikrov je, ir sapne jis beveik nekeisdavo savo išvaizdos. Reg dama Sapn vyrišk , patirdavo palaiming vienov , nuo kurios tikriausiai svaigsta dvi perpus perpjauto obuolio pusel s, v l priglaustos viena prie kitos. Taþiau pilnatv s jausen netik tai nutraukdavo žinia, kad išrinktojo ir likimo skirtojo ten, už j r mari , laukia kita karalait .Julija likdavo viena ir sapne sav j vientulyst patirdavo daug stipriau nei b draudama. Pabudusi suprasdavo, kad miegodama verk . Veidas b davo dar dr gnas nuo ašar . Beveik prieš pusantr met ni r lapkriþio vakar tikrov pakartojo pirm j nuolatinio sapno dal it atspindys tikr j vaizd . Julija pagaliau išvydo vyr , kur nuo pat paauglyst s sutikdavo savo naktiniuose reg jimuose. Tai nutiko šaltame labirint primenanþiame televizijos pastate, laukiant diskusijos „Ar Lietuva yra aiškiaregi kraštas?“ Prie grimavimo kambar lio jau šurmuliavo visas b rys ezoterik , vyr ir moter pamiš liškai blizganþiomis akimis, su kuriais Julija niekada nesitapatino, nors þia buvo pakviesta kaip b r ja kortomis ir ateities pranašautoja. Mag ir mistik gildija j irgi laik svetimk niu. Taigi, užuot trynusis nebendraminþi b ryje, Julija nužingsniavo ilgu koridoriumi ir vienoje jo atšakoje susid r su vyru, kur tuþtuojau atpažino. Akimirk tikrov išslydo iš po koj . Pasijuto lyg sapnuodama. Taþiau kaip ir reikalavo per šitiek met nugludintas scenarijus, jis j užkalbino: — Tamsta turb t esat Julija? Julijoje išsyk sijung visi žav jimo, koketavimo ir flirto mechanizmai. Ji m kunkuliuoti, kaip ant ugnies pastatytas raganiškas burt žoleli puodas. Tam netrukd net vyro akis dengiantis šeš lis, krintantis nuo žemai užsmauktos skryb l s. Jai pakako jo šypsenos su ironiškomis raukšlel mis l p kampuþiuose. — Ar j s mane paž stat? — Aš — ne. Bet mano motina — taip. Violeta. Ji pas jus dirba. Po ši žodži kažkod l padvelk šaltukas. Bet Julija apsimet to nepajutusi, nors v liau daugyb kart sau primin gerai žinom taisykl , kad kiekviename pirmojo susitikimo mirksnyje jau slypi visi b simojo bendravimo momentai. Intuicija pajunta ir užfiksuoja net menkiausi virptel jim , o protas, kuriam prasta tikrov falsifikuoti, kaipmat pateikia iškreipt vyksmo vaizd . — Aš — Tadas, — prisistat vyras, bet nepaži r jo moteriai akis, o tai buvo antrasis ženklas, kad þia kažkas ne taip. Taþiau Julija niek nebekreip d mesio. Per kelias akimirkas ji, keldama dulki debesis, jau buvo nušuoliavusi didžiausi atstum per savo jausm dykumas ir dabar gird žirg žydinþioje meil s oaz je. Viskas vyko šviesos greiþiu. Ji simyl jo per t kstant j dal sekund s ir jau žinojo — jokio kelio atgal neb ra. Per staiga siš lusi jausm audr netgi susp jo pagalvoti, kad meilei labai tinka apib dinimas, taikomas ir tik jimo vienakryptiškumui: gyvat , šliaužusi bambuko stieb , gali jud ti tik pirmyn, bet ne atgal. ýia pasirod laidos ved jas ir, modamas popieri pluoštu, pakviet juos abu skrydžiui tiesiogin eter . Pokalbininkai buvo pristatyti kameroms ir Julija sužinojo, jog Tadas yra angel specialistas. Toks jo amplua privert j iš džiaugsmo sliuogti palm s virš n meil s oaz je ir giedant rojaus paukšþiams iš kokoso riešuto kevalo išgerti ambrozijos. Ji visa tiesiog žaižaruote žaižaravo. Kaip stepi gaisras nustelb kitus laidos dalyvius, tarsi durnarop mis apsvaigino

ved j , kuris m uždavin ti klausimus vien tik b r jai, o nor dama išgirsti ir Tad , spinduliuodama niekuo nepridengt erotizm , vis užsimindavo apie angelus. Deja, Sapn vyriškis nebuvo pingpongo žaid jas, n karto nepagavo Julijos užuomin , nepajuto iš jos trykštanþi laumišk ker ir seksuali fluid . Jis n karto net nepažvelg jai akis. Per vien vienintel valand tai buvo jau treþiasis pavojaus signalas, d l kurio vert jo ne juokais sunerimti. Taþiau Julijai viskas pasidar dzin, ir ji springo žodži fontanais, net prakalbo apie slapþiausius dalykus, kuri niekada viešumon netraukdavo, o visa tai buvo skirta ne nušþiuvusiems pokalbininkams, bet tik jam, brangiausiajam, kur pakrikštijo Angelu Sargu. Pasibaigus laidai, ved jas sugiedojo Julijai tikr panegirik . Net puikyb pasik lusieji mag -mistik gildijos atstovai, ir tie nepagail jo kompliment . Taþiau Angelas Sargas pareišk , kad ji kitiems nedavusi net prasižioti, o šitaip elgtis nedera. Julija nebuvo pratusi prie kritikos, juo labiau, jog pastabas jai sakyt tas, iš kurio labiausiai norisi išgirsti liaupses. Prarijo kart l , pati sau pasakiusi, kad tik labai artimi žmon s gali vienas kitam akis r žti ties . — Tikiuos, mes dar susitiksim, ir tu mane pamokysi, kaip dera elgtis. Tikrai klausysiu žmogaus, kuris taip gerai paž sta angelus, — lipšniai ištar Julija, nauj j paž stam kreipdamasi tiesiog „tu“, ir pagalvojo, kad, tur dama uodeg , prad t j paš lusiai vizginti. — Štai mano vizitin kortel . Angelas Sargas pa m popier l ir, j n nedirstel j s, sid jo kišen n. — Ten yra ir elektroninio pašto adresas, ir mobilusis telefonas, kurio šiaip jau niekam neduodu, — pasak ji, jausdama, jog, b dama kal , dabar jau šliaužt pilvu. — Pagyvensim — pamatysim, gal kada ir susib gsim, — be jokio entuziazmo ištar Angelas Sargas ir atsisveikino: — Ramiai gyvuokit. Neblogai pakrikštijo savo nauj j aistr objekt ! Elg si taip, lyg b t visai belytis. Nuo jo netrenk net menkiausias patiniškas kvapelis, kok paprastai skleidžia kiekvienas, net visai nustekentas ir nususintas vyras. Toki b rys jau lauk Julijos prie telestudijos dur ir, kanopomis mušdami žem , kviet j pavakarieniauti, išgerti arba si l si pav ž ti namo. Taþiau Julija tur jo savo mašin , namuose buvo vyno, o sigeidusi gal jo užsukti restoran , nes nebijojo ten, kur nori, eiti viena, be jokios privalomosios palydos. S dusi mašin ir kaip visada, kad b t patogiau vairuoti, persiaudama aukštakulnius batelius sportinukais, Julija pati sau balsu net tris kartus ištar , kad jos gyvenime ir v l vyko šis tas reikšminga. Susitikimas su Tadu anaiptol nebuvo tiesiog šiaip sau atsitiktinumas. Gr žusi namo, pirmiausia paš r išsiilgusi Bastet , paskui išklaus telefono atsakikl , užsikimšus nuo ditiramb k tik matytai laidai. Dar si truput apmaudu, kad daugyb žmoni j giria, o Angelas Sargas nesiteik net pus s gero žodžio ištarti. Nor dama išvaikyti pro visas poras besiskverbiant li des , sipyl šlakel Baileys likerio ir, s dusi prie pianino, m skambinti romantiškas melodijas. Padariusi pauz tarp Šopeno ir Rachmaninovo apsidair ir paband savo aplink išvysti Angelo Sargo akimis. Nors iš kur jai žinoti, kaip jis žvelgia daiktus, gyv nus, žmones ir reiškinius? Ni niuodama atsis do supam j kr sl . Iš tikr j jaut si tarsi s pyn se, nes tai krimtosi d l Angelo Sargo abejingumo, tai džiaug si po ilgokos pertraukos v l simyl jusi. Buvo pasiilgusi šio jausmo. Nor jo save, kiet ir suramb jusi , praskiesti saldžiu nerimu bei raibuliuojanþiu ilgesiu. Troško atsiverti mylimajam ir patirti, kaip drauge su juo j ima sr ti išorinio pasaulio sp džiai, nemylint atriboti užkardomis, užtvaromis ir užtvankomis. Julija niekada nebuvo m m , kuri kramtydama nagus laukia, kada meil s objektas tarsi v trung teiksis pasisukti jos pus , nors v jas ir visai nepalankus. simyl jusi ji elgdavosi kaip karo vadas, kuris nuolat kuria vienas už kit tobulesnius strategijos ir taktikos planus, puolimo projektus ar tariam atsitraukim matmenis. Taigi Angelo Sargo medžiokl ji nusprend prad ti nuo jo motinos. Kit ryt at jusi tvarkyti nam Violeta pati pasidžiaug : Julija ir josios Tadukas vakar taip šauniai dalyvavo toje paþioje laidoje. Anksþiau apie savo gyvenim ji nieko nepasakodavo. Julija taip pat nenor jo perd m draugišk santyki su tarnaite, tod l atvirai nekalb davo. Žinojo tik tiek, kad ši turi du s nus ir yra išsiskyrusi su vyru. Užtat dabar smalsiai ir net su keistu grauduliu nagrin jo esyb , kuri prieš trisdešimt trejus metus (tai jau išsiaiškino) paleido pasaul jos mylim j . Žvelgdama nam tvarkytoj , Julija steng si atpažinti Angelo Sargo bruožus. Nors jau art janti prie šešiasdešimties, Violeta buvo viena t stoting ir graži moter , kuri gal t pozuoti kuriant paminkl Motinai Lietuvai. Ji buvo aukšta g , išsaugojusi puiki fig r , pailgo taisykling bruož veido su ryškiais skruostikauliais, m lyn aki ir šviesi plauk , kuriuose nebuvo matyti n vienos žilos sruogos. Jos galvos formoje, siauroje nosyje su aristokratiška kuprele ir ryškiose l pose Julija tar si žvelgianti Angel Sarg , taþiau jo tamsi plauk ir rud migdolini aki tikriausiai reikt ieškoti t ve, kurio, matyt, b ta pietietiškos kilm s.

— O k veikia tavo antrasis s nus? — pasiteiravo, nor dama t sti geidžiam pokalb . — Na, Pranukas dirba televizijoj. Gal j ir žinot. Yra pasivadin s Maksu Vakariu. Julija nustebo. Maks Vakar žinojo visa Lietuva. Staiga pajuto kažk panašaus pavyd moteriai, turinþiai du šaunius s nus, nors anksþiau beveik niekada neapgailestaudavo, kad taip ir nepasigimd vaik . Tod l te steng ištarti: — ýia tai bent! — Na, jie labai skirtingi. Kaip ugnis ir vanduo. — Tad kuris gi iš j — ugnis? — Oi, kad net nežinau. Kaip kada, — nusijuok Violeta, — kartais Pranukas siplieskia, o Tadas gesina, kartais atvirkšþiai. Julija pagalvojo, kad bent jau išoriškai abu broliai yra panaš s. Abu liesi, išstyp , ilgomis kojomis ir rankomis, vienodai išt stais veid ovalais, identiškomis ispan grand barzdel mis ir tamsiais plaukais. Tik Tado kakta buvo aukštesn , nors tai gal jai pavadinti ir pliktel jimu. Kaip visi žmon s, tausojantys kiekvien plauk , jis buvo susiseg s uodeg l ant pakaušio, kuri , m s jaudintis, prad davo sukti aplink piršt . Atrod , tarsi dal savo galvos augalijos Tadas perleido Pranui, nes šis visada buvo susitarš s, lyg iš jo smegen p st išcentrinis v jas. Kitas žmogus su tokia ševeli ra b t palaikytas netvarkingu ar apsileidusiu, taþiau Maksui Vakariui tai reišk stili , šarm ir elegancij . Ne veltui žiniasklaidoje kartais jis buvo vadinamas geidžiamiausiu Lietuvos jaunikiu. Julija staiga pan do išsiaiškinti šeimynin Angelo Sargo status : — O an k ar jau turi? — Deja, ne, nors labai laukiu. Pranukas toks plev sa, o Tadas per daug šventas, jokia moteris jam ne tinka. Apie jo vedybas net nesvajoju, bent jau prad t draugaut su kokia mergaite. Vyrui, kad ir koks jis b t , reikia moters. Kitaip visai sugis. — Tai gal tegu kada užsuka sveþius, pasiži r sim, k sako kortos, — užmet mešker Julija, — jis supras, jog tai ne šiaip sau b rimas, o bendravimas su aukštesn mis sferomis. Juk jam r pi tokie dalykai. — Oi, nežinau. Jam ne manoma nieko patart. Pats visk sprendžia. Labai užsispyr s. Ir labai jautrus. Net per daug. Kaip be odos. Su juo visad tur jau vargo. Aþi Dievui, bent dabar šiaip taip sikibo gyvenim . O kai buvo vaikas, tai maniau, visai pražus. — Kod l? — Et, ilga istorija. Einu tvarkytis. Ir Violeta, pasi musi šluostes ir švarinanþius skysþius, iš jo iš virtuv s. Julija liko viena ir v l m suptis prieštaringose b senose. Gal jo džiaugtis, kad Tadas neved s ir net neturi jokios moters. Antra vertus, šiek tiek sunerimo, jog yra toks neprieinamas. Iki šiol, bendraudama su vyrais, Julija nesusidurdavo su jokiomis ypatingomis kli timis ir gaudavo tai, ko sigeidusi. Ko nor jo dabar? Tikros, gilios, visa apimanþios meil s, trunkanþios tol, kol išskirs mirtis. Žvelgiant iš Neb ties kranto toks troškimas atrod gan tinai naivus. Taþiau, gyva b dama, Julija siek tiesiog moteriškos laim s. Taip viskas prasid jo. O kaip baig si? Julija neprisimin paskutini savo gyvenimo akimirk . KAŠTONAI atrod tiesiog tobuli. Tarsi kiekvienas po sodriai rudu, blizganþiu kevalu sl pt aišk ir paprast visatos paslapþi minim . Rita kiekvien ruden prisirinkdavo j pilnas kišenes ir rankines, giliai pas mon je tik dama talismaniška ši tvirt branduoli galia. Dabar ridin jo juos ant darbo stalo, apkrauto popieriais, iškarpomis, geltonais lipniais lapeliais su svarbiais priminimais ir skaitytoj laiškais, kuriais visada didžiavosi kaip ordinais ar medaliais. Tikr ordin bei medali vargu ar kada beužsitarnaus, nebent kilt Treþiasis pasaulinis karas ir ji b t priešakin se fronto linijose. Per t nelemt Julij Ritos pozicijos dienraštyje gerokai susilpn jo. Tarsi tai patvirtindami, keli k tik šviežut liai buv kaštonai susiraukšl jo, supliuško, suskilo. Šiandien, vos žengusi redakcij , Rita tuþtuojau pajuto, kad visi j d bþioja iš padilb , nesl pdami priešiškumo. Ir ji pasmerkt nevyk l , kuris dienos, o gal net savait s sensacij maloniai perleido konkurentams tarsi kaspinu perrišt dovan l . Taþiau daugiau snausti ji nebeketino. Pirmiausia reik jo sudaryti s raš sveþi , vieš jusi pas Julij sekmadien . Maksas Vakaris j neišduot net ir kankinamas, tik ne iš solidarumo su sava kompanija, bet d l parašo, kur br kštel jo redakcijos sutartyje, pasižad damas neteikti svarbios informacijos konkurentams. Taigi vienintel žurnalist s viltis buvo nam tvarkytoja. Anuomet, kai Džiulija savo vakar lius kviesdavosi ir Rit , toji aukšta, dar gana graži, nors per penkiasdešimt jau gerokai perkopusi madoniško veido moteris sukdavosi sveþi b ryje. Ji nešdavo karštus paþios k tik iškeptus pyragus, išnešdavo tušþius vyno butelius ar pakeisdavo pelenines su per kraštus virstanþiomis nuor komis. Ji bendraudavo su sveþiais kaip lygi su lygiais, o paprašyta puikiai

dainavo liaudies dainas. Iš ties Violeta ir nebuvo kokia tarnait tikr ja šio žodžio prasme, o, kaip pati sak si, b r jos namus tvark tik iš didel s pagarbos ir meil s. Buvusi geografijos mokytoja iki šiol vadovavo vaik folkloro ansambliui. Be to, ji puikiai mezg . Raudonoji, kap mis tapusi Julijos suknel , be jokios abejon s, buvo Violetos rank darbas. Ritai dingtel jo, kad užraš knygut je, ko gera, turi šios ponios telefon , mat kadaise ketino pas j užsisakyti nertin . Bet kokia gi tos Violetos pavard ? P... Pur... Purien ? Purvaneckien ! Rita susikaup ir mintimis apmet b sim pokalb . Vakardienos ryt , kai b r jos bute narš gydytojai, lavonin s sanitarai, policininkai ir žurnalistai, Violeta s d jo virtuv je užsidengusi veid rankomis ir vis laik be garso verk . Atrodo, jai tiesiog pavyko tapti nematoma. N vienas dienraštis nepamin jo net nam tvarkytojos inicial , nors tai ji (labai tartina!) nuo pistoleto nuval piršt atspaudus. Senoje kaip pasaulis užraš knygut je paslaugiai ki tojo Violetos Purvaneckien s (mezg j.) skaiþiai. Nors ir keista, taþiau telefonas per šitiek laiko nebuvo pasikeit s. Dar keisþiau — ji atsiliep . Rita prisistat kiek gal dama familiariau, nutaisiusi pat meiliausi bals , kok tik steng . Taþiau iš pašnekov s nesulauk empatijos, o juo labiau geidžiamos informacijos: — Ne, sekmadien buvo mano vaik koncertas. Pas Julij net neužsukau. N nežinojau, kad ji ruošias pob viui. Manau, sveþiai užgriuvo netik tai. Galb t j nuvargino. Gal kas k ne taip leptel jo. žeid . Paskutin m dienom Julyt pasidar labai nervinga. — Violetos balsas suvirp jo ir buvo gird ti, kaip ji šnirpšþioja nosimi. — Gal ji tur jo koki priežasþi ... — prad jo Rita, bet tvarkytoja neleido jai baigti: — Mes visi turim priežasþi , bet laikom s. — Prieš savait Julija man skambino ir užsimin , kad jai kažkas grasina, persekioja, netgi klauso telefono pokalbi . Ar jums ko nors panašaus neprasitar ? — Ne. Suprantat, žmon s jai išsako, na, išsakydavo savo didžiausias paslaptis. Turb t kas nors susigrieb per daug išsiplep j s ir grubiau jai apie tai užsimin . Julyt buvo labai jautri šiurkštesniam žodžiui. — O kokie žmon s pastaruoju metu pas j lankydavosi? — Juk pati žinot, Julyt tur jo labai daug draug . Iš paþi skirtingiausi sluoksni . Bet dabar, bent jau iki laidotuvi , palikit ramyb j ir j , ir juos. Labai prašau. Rita jaut , kad liks nieko nepešusi. Tod l paklaus nei tvor , nei miet : — Kiek met j s vaikams? Ragelyje stojo tyla. Violeta pagaliau prabilo slopiu balsu: — Kod l klausiat? Juk tai visai nesusij su Julijos mirtim. Turiu du s nus. Jie jau suaug ir visai savarankiški. — Atleiskit, tikrai nenor jau brautis j s asmenin gyvenim . Klausiau apie vaik ansambl , apie sekmadienio koncert . — Ak... Nuo penkeri iki penkiolikos. O kam jums tai? — Na, smalsumas, ir tiek. Žurnalistinis protis visko klausin t. Gerai, nebekankinsiu j s daugiau. Taip labai neli d kit. — Aš dar n nesuvokiau, kas iš ties atsitiko. Li desys ateis v liau. Sudiev. Violeta pad jo ragel . Rita liko it mus kandusi. Paslaptingieji Julyt s sveþiai tolo nuo jos it vaiduokliai užkeiktoje laiv je. Dabar lyg gelb jimosi rato ji ketino griebtis Makso. Beje, koks tikrasis jo vardas? Apie tai gal jo žinoti nebent Dana. M.V buvo jos ir vis kit Lietuvos paneli dievaitis. Bet dabar Dana — mokykloje. Rita, laužydama visas savo motiniškas taisykles, mestel jo dukrai SMS žinut : Koks tikrasis Makso Vakario vardas? Atsakyk kuo skubiau. Myliu mama. Atsakymas atskriejo beveik akimirksniu: Labux. Vardas labai nefainas — Pranas Purvaneckas — tod l ir slepia. Ciau ma! Rita net aiktel jo. Nejaugi tai sutapimas: Purvaneckien — Purvaneckas? Ji karštligiškai kaip paaugl m spaudyti Motorolos klavišus: Is kur zinai? Parasyk. Man tai labai svarbu! Dana neprivert laukti: Skaityk naujausia „Panele“. Rita v l surinko: Labai aciu ir buþkis. Dukt atsak : Susipypsesim. Jau ištis t kstantmet juodvi nebuvo taip intensyviai bendravusios. Rita užsimet palt ir nub go kiosk „Panel s“. L kdama per gatv , vos nepakliuvo po sunkvežimiu. ýiupusi grob , Pasileido atgalios, pakeliui nervingai sklaidydama paneli žurnalo puslapius. Štai ir jis, viliokiškai besišypsantis bemiukas-saldainiukas. Antrašt skelb : MAKSIMALUS VAKARAS SU MAKSU VAKARIU Ji permet akimis interviu, tok ilg , sakytum, Maksas b t ne t las paaugli dievukas, o bent jau Lietuvos premjeras. Iš spalvotos puslapin s fotografijos žvelg patrauklus tamsi aki vaikinas su odine kaubojiška skryb le, juoda striuke ir barzdele, veikiau primenanþia hieroglif ar ornament nei prast vyrišk veido augalij . Kitose nuotraukose Maksas Vakaris parpuol s

ant keli trank žem elektrin gitar , plaþiai išsižioj s r k mikrofon , pasirašin jo autografus, pasipuoš s peteliške ir smokingu, lipo iš limuzino, su visa rokerio apranga buvo apžerg s motocikl , p t žvakutes ant didelio torto ir, priglud s prie šviesiaplauk s merguž l s, kažk jai lipšniai šnibžd jo aus . Galop Ritos žvilgsnis užkliuvo už vaizdelio, dvelkianþio dar netolimos praeities dvasia. Jauna ir graži madoniško veido moteris laik ant keli maž berniuk , kurio naiviame veide jau spind jo plati ir žaisminga b simosios žvaigžd s šypsena. Šalia stov jo kitas vaikas, kiek vyr lesnis, bet labai panašus jaun l , tik li dna, beveik skausminga veido išraiška, sakytum, apgailestaut , kam išvis at jo pasaul . Vis š trejet t viškai gl b didelis ir stiprus vyras. Juodaakis, suotas garbanius, panašus þigon iš lengvab diškos operet s. Šeimyna nuo galvos iki koj buvo apmegzta raštuotais vilnoniais drabužiais. Prierašas po fotografija bylojo: Violeta ir Petras Purvaneckai su s numis Pranuku (Maksu) ir Tadu, 1975 m. Daugiau apie jok Pran Purvaneck tekste nebuvo n žodžio. Na, žinoma, su tokiu vardu ir pavarde šou versle ne k tenuveiksi. Ritai nuo informacijos net žandai užkaito. Kol kas ji dar nelabai nutuok , k su šiais faktais veikti, bet nuojauta sakmiai bylojo, kad rankoje ji laiko bomb ! Tarsi ieškodama Bikfordo virvut s, kuri uždegus sprogmuo atlikt savo funkcij , dar kart , dabar jau labai d miai perskait Violetos s naus interviu. Vaikinas jai pasirod ne iš kelmo spirtas, net pagalvojo, kad sutikusi j kokiame vakar lyje paprašys Danai autografo. Tegu mergait turi autoritet , jau geriau tok negu jokio. Atid jusi šal „Panel “, pasi m savišk šios dienos laikrašt . Iš pirmojo puslapio žvelg Julija ir puse l p šypsojosi. Kompiuterininkas fotošopu r pestingai ištryn visas jos raukšles. Ritos straipsnio pavadinimas buvo pakeistas: NUSIŽUD LIETUVOS ELITUI B RUSI 41 MET MOTERIS Cerberis visada taip elgdavosi. Jam tiesiog niež jo nagai vietoj vieno žodžio b tinai rašyti kit . Rit išpyl karštis ir dingtel jo šventvagiška mintis, kad gal der t pasiieškoti darbo kokioje kitoje redakcijoje, nors puikiausiai žinojo: pagal nerašyt (o gal — rašyt ) susitarim iš jusi ar išmest iš Šito dienrašþio nebepriimdavo joks save gerbiantis leidinys. Negi prašysies merd janþius kult rinius savaitrašþius, moter žurnalus ar makulat rin laikraštien ? G da. Revoliucing sias Ritos mintis nutrauk telefono skambutis. Paž stamas iš privaþios detektyv agent ros „Agata Kristi“ praneš : paprašyti Julijos motinos, imasi tirti, ar tikrai jos dukra nusižud . O gal buvo nužudyta? tarim suk l faktas, kad po raudon ja suknele b r ja buvo nuogut nuogut l , net be kelnaiþi . Tai paskatino nuodugniau apži r ti velion s k n ir, še tau, jos makštyje rasta spermos! Neabejojama, jog prieš pat mirt ji tur jo lytinius santykius. Kyla klausimas, kas tas vyriškis? Gal pistoleto savininkas? Nustatyta, kad ginklas priklaus Maksui Vakariui! Žinoma, ketinusi nusižudyti b r ja gal jo ir pasiskolinti letalin nag . O jeigu ne? Jeigu iššov M.V, tegu ir netyþia? Na, taip, ant b r jos piršt rasta parako kruopelyþi , bet tai dar nepakankamas savižudyb s rodymas. Visko nutinka. Kiekviena taisykl turi išimþi . Aukos motina si lo nemažus pinigus tam, kas suras dukros žudik , ir sakosi išgam savomis rankomis gabalus sudraskysianti. — Ar, be Makso, dar k nors tariat? — rydama seiles pasiteiravo Rita. — Kol vyksta tyrimas, nieko negaliu sakyt. Ir tai, k dabar išd sþiau — ne spaudai. Pažad k. — Pažadu. Susitarimas — šventas dalykas. Rita jaut si priblokšta. Užvis labiausiai j sukr t net ne žinia, kad pistoletas priklauso Maksui Vakariui, bet faktas, jog Julijos lavonas buvo taip nuodugniai, netgi intymiai apži r tas. Kokie subjektai renkasi tok beg dišk darb ? K jie kiša numir l s vagin — rankas su gumin mis pirštin mis ar kokius nors instrumentus? Turb t yra šiek tiek iškryp liai? Fui, kokios šlykšþios mintys! V l pyl karštis. Rita net pagalvojo, kad staiga prasid jo klimaksas. Nor dama save kaip nors suvaldyti (juk pažad jo neskelbti k tik gaut naujien ), m vartyti „Panel “, kurios naujo numerio Dana kaskart laukdavo kaip vaikyst je Kal d senelio. Pati Rita dom tis tokia lekt ra netur jo nei noro, nei j g , nei laiko. Ko vertas vien turinys: Meil s istorijos, Aferos ir skandalai, Laim s k dikiai (šioje rubrikoje ir puikavosi Maksas Vakaris), Sex failai... Rita ilgesingai prisimin vienintel savo sant rios paauglyst s žurnal — „Moksleiv “, jo komjaunuoliškas žangas, dalykiškus pirm n interviu, pradedanþi j poet eil rašþius, naivias paaugli noveles, juodai baltus stropi jaun j grafik darbus, konsultacijas nekaltais klausimais, pavyzdžiui, ar dera priminti draugui, kad jis skolingas aštuoniasdešimt kapeik , pagaliau kertel norintiems susirašin ti: su renkanþiais aforizmus, su filatelistais, su aktori nuotrauk kolekcininkais, su lankanþiais liaudies šoki b rel . Rita ir dabar kuo puikiausiai atsimin žurnalo format , šrift , pirm viršel su kokio provincijos stropuolio nuotrauka ir ketvirt , papuošt guašine daug žadanþio menininko teplione, prisimin net spalvas, kuriomis b davo

pa vairinama puslapi monotonija: žydr , žali , violetin . Keisþiausi dalykai telpa atmintyje. Dabar atrod , kad nuo anos epochos j skiria keletas šimtmeþi . „Panel je“ irgi buvo puslapis gražiu pavadinimu „Sielos reikalai“, kuriame smalsios skaitytojos visais joms r pimais dvasiniais klausimais gal jo kreiptis jaun kunig . Nor þiau sužinoti, ar masturbacija ir oralinis seksas yra nuod m ? Ar didel ? Ar reikia sakyti apie tai kunigui? — nerimo Rasa, 17 m. Per išpažint bijau pasakyti, kad r kiau ir g riau. K daryti? — r pinosi Edita, 16 m. Ar ketinate kada sukurti šeim ? — teiravosi dvasininko Jovita, 14 m. Kitame puslapyje panel s klausin jo garsios ginekolog s: Ar tiesa, kad kyla temperat ra, kai pažast sikiši muilo? — Renata, 15 m. Kaip tamponai susij su orgazmo jutimu? — Lina, 14 m. Ar esu dar mergait , jei tur jau lytini santyki su prezervatyvu? — Nona, 17 m. Dar kitame puslapyje smalsut ms stojiškai atsidav žinomas psichoterapeutas: Ar galima masturbuojantis prarasti meil s energij ? — Aist , 15 m. Gird jau, kad pavojinga myl tis vonioje. Kod l? — Rož , 16 m. Man nepatinka oralinis seksas. Pasidaro bjauru. K daryti? — Jolita, 18 m. Kiek laiko trunka lytinis aktas? — Gitana, 14 m. Gitanai buvo tiek pat met kaip ir Danai. Reikt kada su dukra apie visa tai pasikalb ti. Rasti noro, j g ir laiko. Nuo šio nerimu ir hormon audromis putojanþio paaugliško kliedesio Ritai m spazmuoti skrandis. Pasiþiupo cigaret ir iš jo lauk . Galvon lindo vien tik beg diškos, nešvankios mintys. Nuogas k nas po ilga raudona megzta suknele. Lytinis aktas. Makštis. Varpa. Sperma. Jau kokius penkerius metus šie objektai Ritos gyvenime funkcionavo tik protokoluose apie išžaginimus. Taþiau dabar ji jaut asmenišk , beveik fiziologin artum tam faktui, kur k tik išgirdo. Sakytum, b t išprievartauta. Taigi su kuo paskutin savo gyvenimo nakt myl josi Julija? Nejaugi tai tikrai buvo Maksas Vakaris? Jis — žudikas?! Rita nujaut neeilin sensacij . Didel didel didel BUM! Žurnalistin uosl jos niekada neapgaudavo. Kol priešai neužb go už aki („Agata Kristi“, be abejon s, teikia informacij ir konkurentams), reik jo nedelsiant imtis ryžting veiksm . Rita nusprend tuþtuojau susitikti su Maksu Vakariu, prisidengusi menku pretekstu, kad nori jo autografo savo paauglei dukrai. Atsivert priešpaskutin konkurent dienrašþio puslap . Štai ir specialiojo korespondento telefono numeris. — Sveiki, Maksas Vakaris klauso, — pasigirdo malonus balsas, gird tas iš šampano ir šamp no reklam . — ýia koleg iš broliško dienrašþio, — Rita prisistat vardu ir pavarde. — Ar gal tum t pasirašyti autograf mano keturiolikmetei dukrai? — Mielai, bet tik ne šiandien. — Oi, šiandien mano dukrel s gimtadienis, — sumelavo n nemirktel jusi. — Nor jau jai padaryt siurpriz . Juk m s redakcijos visai greta. Aš užb gsiu po keli akimirk . Br kšt — ir viskas. — Na, gerai, — nusileido Maksas. — Iki greito pasimatymo. Jau po dešimties minuþi Rita trypþiojo konkurent redakcijos prieangyje. Bud toja telefonu iškviet special j korespondent ir meiliai prid r : — Ak, to m s Vakario visad visiem reik. Netrukus pasigirdo, kaip kažkas, šuoliuodamas per kelias pakopas, leidžiasi laiptais ir pusbalsiu smagiai sau dainuoja. Rita pak l galv , pamat ilgas, siaurut liais baltais džinsais aptemptas kojas, o dar po akimirkos prieš j stov jo plaþiai besišypsantis Maksas su odine kaubojiška skryb le. — Labas, — suþiulb jo Rita, — esi mano dukros dievukas. Tavo interviu „Panel j“ — tiesiog šaunus. Ar galiu kreiptis „tu“? — Žinoma, kreipkit s, juk esu už jus jaunesnis. Na, o j s dukra garbina ne mane, bet mano antrinink . — Kokia šauni skryb l ! — Rita toliau t s siteikin jimo arij , — toki esu maþius tik filmuose. Turb t vienintel visam Vilniuj? — Ne, yra dar viena. Mano broliuko. Užtikau jas Amsterdame r iškart þiupau dvi. Maksas kalb jo labai tyliai, visai ne taip, kaip š kaliojo reklaminiuose klipuose ar „Eldorado“ loterijoje. Taip tyliai, kad reik jo prie jo beveik intymiai prisiartinti. Nejaugi negal jo apsieiti be tos pastabos apie amžiaus skirtum ? Niekšelis. Dvelk gerais kvepalais ir ne k prastesn mis cigaret mis. Žvelg Rit šiltomis rudomis akimis ir plaþiai šypsojosi. Jo skruostuose atsirado žavios duobut s. — Ir apie Julij gerai parašei, — toliau siteikin jo ji. — Mudvi buvom draug s. — Tikrai? Kažkod l j s niekad pas j nemaþiau. — Na, mes biþiuliavom s kiek anksþiau. O tu ar dažnai pas j lankydavais? — Ne itin. Su ja daugiau bendravo mano brolis. Ir mama pas Mag dirbo.

Še tau, boba, ir devintin s! Maksas iškart, lyg niekur nieko, pateik fakt , kur savarankiškai atskleidusi Rita jaut si kaip Šerlokas Holmsas, Erkiulis Puaro ir Erastas Fandorinas viename asmenyje. Brolis, mama... Nuo Makso dvelk švelniais artim žmoni santykiais. Jis pats buvo šviesus ir šiltas. Tiesiog dar si saldu burnoje, bet ne kaip nuo cukraus, o tarsi nuo prisirpusio mango vaisiaus. Ne tik tina, kad toks žmogus b t gal j s iššauti Julijai smilkin . O su ja myl tis? — Eime, išgersim kavos ir pasikalb sim apie Julij . Gal pavyks nors truput išvaikyti li des d l to, kas atsitiko. — Manau, kiekvienas j pažinojom kitoki . Tai tiesiog buvo dvi skirtingos Julijos. Bijau, kad nesusikalb sim. O ir m s li desiai d l jos mirties tikriausiai visai nepanaš s. Nieko jis jai nepasakys. Nors kažk slepia. Neb tinai žmogžudyst . Gal k dengia. Pavyzdžiui, savo mam . Juk b tent Violeta Pirmoji rado mirusiosios k n ir nuval piršt atspaudus nuo ginklo. O jeigu ji ir nužud Džiulij ? Motyvai? Prašom: dviej moter , ponios ir tarnait s, konfliktas (Julija mok jo žeminti žmones), motinai nepatik gražuolio s nelio santykiai su pagyvenusia dama, galiausiai pinigai, dail s ir brang s daikþiukai, kuri buvo pilni b r jos namai, juk tikrai niekas nesudar j aprašo, k nori, t gali pasisavinti. Rita tur jo puiki uosl kriminalin ms peripetijoms kaip ilgai ir kantriai dresuotas šuo p dsekys. Paband dar kart : — Vis tik kaip manai, kas gal jo paskatint Julij žudytis? — Nieko nemanau. Kur tas j s žurnalas, pasirašysiu. Rita pakišo „Panel “, atverst ties Makso fotografija. — Kuo vardu j s dukra? — Dana. Jis išsitrauk prašmatn parker , br kštel jo kelias eilutes ir surait mantr paraš . Padav žurnal Ritai ir pasak : — Aþi . Iki pasimatymo. Susitiksim per Julijos laidotuves. Taþiau Rita visai neketino taip lengvai paleisti tariamojo: — Maksai, tai — ne spaudai. Išduodu paslapt ne kaip konkurent žurnalistui, bet kaip Julijos draugui. Kai kam kilo tarim , kad Mag nužudyta. Jos motina net užsak tyrim privaþiai agent rai. Be to, ji su kažkuo myl josi prieš numirdama. — Rita padar pauz svarstydama, ar sakyti tai Maksui, ar ne, bet apsisprend : — Supranti, jos vaginoj rasta spermos. Gal pasteb jai, kuris sveþias pasiliko, kitiems išeinant? Išgirdus toki pikantišk detal , Makso veido išraiška n kiek nepasikeit . Jis kuo ramiausiai atsak : — Ne. Aš iš jau pats pirmas. Dešimt vakaro dalyvavau tiesiogin j laidoj. Buvau sveþias „Žvaigždži m šy“. Paskui susitikau su savo drauge Vita. Miegojom kartu. Ji gali patvirtint. Maksas vis dar Šypsojosi ir geranoriškai žvelg Rit . mai išsitrauk iš kišen s mobil j telefon . — Atsiprašau, — lipšniai sumurk ir, atsiriboj s nuo viso pasaulio o labiausiai — nuo jos, vyresn s, kvailesn s, niekam tikusios, susikaup s, su didžios paslapties išraiška m skaityti atsi st žinut . Rita dabar jam tebuvo tušþia vieta. Na, ir kod l ji prie jo lindo? Tod l kad nor jo daug ko paklausti. Kai vyksta žurnalistinis tyrimas, tenka veikti vairiausius nepatogumus ir savo kompleksus. Maksas liov si skait s ir jo išpuosel tas veidas nušvito pasitenkinimu. Žvelgiant š žmog , taip ir nor josi steb tis, kad retkarþiais gamtai kai kurie k riniai pavyksta tobulai. Rita vis dar nenor jo jo palikti ramyb je: — Gal tu k nors tari? — Aš ne tarin ju žmoni . — Atrodo, apie vyk gali papasakoti tik Julijos katinas. — Tai ne katinas, o kat . Jos vardas Bastet , — pasak Maksas tokia intonacija, lyg Rita b t nedovanotinai suklydusi d l kažko jam itin brangaus ir asmeniško. Paskui prid r jau visai normaliu balsu: — Eime, aš jus truput palyd siu. Noriu iš mašinos pasiimt cigaretes. Jie drauge iš jo lauk . Žingsniuodama tuos keliasdešimt metr su Maksu, Rita jaut , kaip j net atsisukin dami žiopso praeiviai. — Ar Julija tau nebuvo užsiminus, kad jai kažkas grasina, netgi seka ir persekioja? Ji man skambino maždaug savait prieš... prieš t vyk . — J s raš t apie tai savo straipsny. Galb t Mag tik jos j s , takingos žurnalist s, pagalbos. O aš — kas toks? Dvaro juokdarys, ir tiek. — Bet tie žmon s, kurie susirinko paskutin vakar ... — Rita v l prad jo savo giesmel . — J ir klauskit. Aš kalbu tik už save. Argi j s redakcija — ne priešing pus ? — paklaus jis, rakindamas automobilio dureles.

— Nejau tau paþiam ne domu visk išsiaiškint? — Ne. Rita ryžosi paskutiniam, lemiamam, kirþiui: — Maksai, juk ginklas priklauso tau! Vakario veide atsirado išg stinga nuostaba — tarsi išlepinto vaiko, netyþia suk lusio itin brang daikt ir dabar sukr sto visai netik to t v pykþio. Rita išsyk pajuto motinišk gailest , suvokdama, kad toliau jo žlugdyti nepaj gs. — Na, taip. Aš paskolinau Magei t pistik . Ji ir man prasitar apie kažkokius priešiškai nusiteikusius tipus. Tik josi, kad, tur dama ginkl , jausis nors truput l saugiau. Nor jau tik gera. Nejau dabar nusipelnau bausm s? — Nenusipelnai. Tik pats sav s nebausk. — Stengiuos. Link jimai Danai, — tar Maksas, staiga v l sikniaubdamas savo mobil j ir atsiribodamas nuo jos nematoma, bet neperžengiama siena: — Iki pasimatymo. Ritai neliko nieko kita, kaip atsisveikinti. Jaut Maksui gailest , kuris išsklaid visus tarin jimus. Eidama atsivert žurnal . Vakaris buvo užraš s: Mielai Danai, gimdienio proga: šviesk ir šildyk! With Love © Maxas. Dukra tikrai apsidžiaugs. Tik tas „gimdienio proga“ nereikalingas. Dana buvo spalio vidurio k dikis, gim po Svarstykli ženklu. Kaip ir reik jo tik tis, Makso autografas panel paveik magiškai. Ji m šokin ti, spiegti, savo kibiame d kingumo gl byje vos nepasmaug Ritos ir vis kartojo: — J ga! Tai bent bajeristas — su gimdieniu! Jam turb t kiekviena diena — fiesta, tortai ir žvak s. Baisiausias aþi ! Maaam, nuuu, tuuu tiiikras žmooogus! Atrod , kad t vakar pildosi Makso link jimas šviesti ir šildyti. Rimas n jo darb , apie aštuonias kažko pasiimti užb go Tomas ir jie visi keturi kartu smagiai pavakarieniavo, kaip prieš dešimt, prieš šimt , prieš t kstant met . Bet kit ryt viskas v l prasid jo iš naujo. Jau per pusryþius kiekvienas Rimo judesys, garsiau nurytas k snis ar šliurptel jimas Rit erzino taip, kad net g l kaul smegenis. Dieve mano, kaip jie gal jo vienas nuo kito taip nutolti? Na, niekada nebuvo aistringi meilužiai ar prot prarad simyl j liai, bet juk ilg laik jaut si geri, netgi puik s draugai. Iš kur dabar atsirado toji tuštuma ir ledinis šaltis? Rita su Rimu gyveno jau dvidešimt met . Susituok antrame kurse. Susipažino per stojamuosius egzaminus televizijos režis r Konservatorijoje. Tuomet atrod , kad tai bus prestižin specialyb , visada garantuojanti darbo viet ir normal atlyginim . Juo labiau, nei Rimas, nei Rita nesiverž jok avangard , neketino liesti draudžiam tem ir nesitik jo raškyti nuo dangaus žvaigždži . Tai juos ir suartino kurse, kuriame buvo vien individualyb s, talentai, genijai, disidentai ir revoliucionieriai. Du pilki žvirbliai tarp ryškiaspalvi pap g li iškart atpažino vienas kit . Jie nesipl š d l ne manom dalyk . Kai kursiokai šliuoždavo lietvamzdžiais ir pro tualeto langus bandydavo patekti VRM kult ros r muose vykstanþias uždaras film perži ras, Rimas su Rita tenkindavosi tuo, kas buvo rodoma kino teatruose. Jie puikiausiai gal jo egzistuoti be Antonionio, Bergmano, Biunjuelio ir Pelinio. Jie nesimeld Tarkovskiui ir po penkiasdešimt kart neži r jo „Rubliovo“ ar „Veidrodžio“. Jie neskait nei Solženycino, nei Brodskio. Nelabai sivaizdavo, kuo iš tikr j užsiima Sacharovas ir kas nutiko Tomui Venclovai. Nepasigesdavo mistik , kurie kursavo po Vilni stor rusakalb s savilaidos foliant pavidalu: Alano Vatso, Sudzukio, Krišnamurþio ir Šri Aurobindo. Net ne tar , kad egzistuoja Katalik Bažnyþios Kronika. Nieko negird jo apie jok Terleck , Petk ar Sad nait . Niekada nesilank Paberž je pas T v Stanislov . N neman šv sti Vasario 16-osios. Dorai nežinojo, kokia eile išd stytos spalvos uždraustoje tautin je v liavoje ir kas yra Vytis ar Gedimino stulpai. Užklupti BBC korespondento, per stebukl atsid rusio šiapus Geležin s uždangos, jie neb t geb j rišliai papasakoti nei apie Rom Kalant , nei nurodyti tikslios vadinam j Kauno vyki datos. Rita ir Rimas nebuvo jokia išimtis. Tuomet, daugiau nei prieš dvidešimt met , taip gyveno daugelis, beveik visi. Rimas buvo kurso komjaunimo sekretorius. Rita — jo pavaduotoja. N vienas toki pareig nelaik rimtomis, tiesiog žaid pagal taisykles, lygiai kaip ir studijuodami marksizm leninizm , mokslin komunizm , politin ekonomij , internacionalizmo pagrindus ar ateizm . Per privalomas paskaitas žinios pro vien aus eidavo, o po egzamino pro kit išeidavo. Visi buvo prisitaik . Klest jo tobula mimikrija. Baig studijas, abu gavo paskyrimus televizij . Kas ryt p dindavo milžinišk pastat Konarskio gatv je ir net jei ištisomis dienomis, savait mis, m nesiais nieko neveikdavo, atlyginim vis tiek gaudavo. Gim Tomas. Rit su Rimu tai dar labiau suartino. Paskui prasid jo S j dis. Rita j paniro staþia galva. Rimas elg si šiek tiek sant riau, bet tik tod l, kad buvo šiaurietiško charakterio. Dana — jau atgimstanþios Lietuvos vaikas.

Paskui viskas m baisiu greiþiu keistis. Dar si aišku, k iš ties reiškia fraz , taip dažnai kartota S j džio mitinguose: „Jei Dievas nori k nors prakeikti, tai pasmerkia gyventi permain laikais“. Mini euforijoje tie žodžiai atrod labai migloti, beveik nesuprantami. Taþiau kai visi liko išbarstyti po vien , atsiv r tikroji sentencijos prasm . Keit si viskas, net siuvimo adatos ir tualetinis popierius. Kuo labiau daug jo pasikeitim , tuo negailestingiau tr ko laiko. \ praeit nugrimzdo naktiniai virtuviniai pasis d jimai su draugais, šnekantis uždraustomis temomis. Permain v jams švilpiant, Rita vis reþiau rasdavo laiko net pasikalb ti su Rimu. Jis neteko darbo, o ji kaip tik padar karjer . Taþiau jei jau k l koj prestižin dienrašt , tai iš ten ketino b ti išnešta tik karste. Darbas surydavo visas j gas ir energij . Rimas jaut kompleks , kad yra žmonos išlaikomas, nors apie tai niekad net neužsimin . Vienu metu buvo atsiradusi dar ir kita moteris. Meiluže jos turb t nepavadinsi, bet kai Rita it vover rate sukosi po kriminalines temas, Rimas su ta dama maloniai leido savo neišsemiam laik . Užtat jo santykiai su žmona palengva iro, kaip, tempiant tik už vieno vienintelio si lo, akis po akies ardosi nertinis. Nieko nebeliko maždaug prieš trejus metus. Rita neband kažko adyti, lopyti, klijuoti, atnaujinti ar keisti. Jai pakako darbo. Viskam kitkam netur jo nei noro, nei j g , nei laiko. Ir Dana su Tomu palengva pasidar tarsi ne jos vaikai. Ži r dama išstypusius j k nus, kartais nusisteb davo, kaip gal jo tokius milžinus savo pilve išnešioti ir paleisti pasaul pro siaur plyš tarpukojyje. Ji juos myl jo, bet nemok jo tos meil s nei parodyti, nei išreikšti. Visut viskas dar si vis labiau ir labiau bergždžia. Anksþiau Rita sau n neleisdavo apie tokius dalykus galvoti, o dabar še tau, m sto. Julijos mirtis tarsi atidar butel su nevilties ir širdagraužio džinu, kuris, ištr k s laisv , m it paš l s siaut ti. JIS nugrimzdo patog odin kr sl savo erdviame, šviesiame kabinete. Švilpaudamas lengvab dišk melodij , m tvarkyti neatid liotinus reikalus. Pirmiausia der jo pasir pinti amžin atils Pitija. Veikiau — jos k nu. B r jos tenegraužia kirminai, te ji nep va kaip koks skuduras, atiduosime jos palaikus ugniai. Nauda dviguba: ir metafizin , ir fizin . Bruzd s smalsuþiai nebekiš prie lavono nag . Kiekvienas balistikos ekspertas jo neatkasin s, kada sigeid s. Visus p dsakus ugnis nuplauna daug švariau nei lietus. Jis pasikas pakauš , tarytum tokiu ritualiniu judesiu suaktyvino minþi slinkt , ir paskambino Pitijos motinai. Meistriškai nutais s iš susijaudinimo virpanþio balso registr , pareišk užuojaut . Prisistat es s artimas velion s biþiulis, Pavard Nesvarbu. Nekantriai išklaus s atsakomuosius virkavimus, pareišk daug syki gird j s Julyt kalbant, kad po mirties nor t b ti kremuota. Ar jau rastas velion s raštelis su tokia pat valia? Taigi dabar — prie reikalo. Kart jiedu su Julija juokaudami, o gal šiek tiek padaugin konjak lio sudar sandor , kad pasir pins vienas kito laidotuv mis. Vadinasi, ilgai nedelsiant, ši nakt, reik t prad ti tvarkyti reikal . Jis, kaip dera draugui, jau susitar su krematoriumu Rygoje ir padengs visas išlaidas. Atitinkamas transportas jau užsakytas. Šiandien — antradienis, o ketvirtadienio vakar arba, blogiausiu atveju, nakt Julijos pelenai gr š Vilni . B t protingiausia apie kremavim niekam neužsiminti: nei artimiausiems draugams, nei tolimesniems gimin ms, nei žurnalistams. Jeigu kils koki nors problem su prokurat ra ar policija, Jis visk sutvarkys. — Na, k j s, ponia, neverta d koti. Tai — mano pareiga žmogui, kur gerbiau ir myl jau. Deja — paskutin . Sudiev. Tvarka. Jis pad jo ragel ir lengviau atsikv p . simet burnon m tin pastil ir niko elektronin užraš knygut . Diena kaip visada buvo tempta, kupina daugyb s darb . Paskambin s reikiamam asmeniui, papraš , kad Sporto r mai padaryt didžiausi , koki tik manoma, nuolaid Parapsicholog konferencijai ir mugei. Jeigu bus nuostoli , atsiras kas juos padengia. Svarbiausia — kitokia nauda. Lai parapsichai d sto niekus, pundais perka knygas apie karmos diagnostik , buria magiškaisiais kristalais, mojuoja virgul mis ir fotografuoja auras. Tegu laisva valia sau knisa prot , pudruojasi smegenis, kabinasi ant aus kilometrus makaron ir vyniojasi užkalb t šikpopier . Kuo valstyb je daugiau apmulkint j , tuo geriau! Kiekvienam vartotojui — po asmenin aiškiareg ! Po orakul — kiekvienam politikui! Mug je kaip tik ir tur jo b ti platinami Centro pagaminti orakulatoriai, special s aparatai, kuri veikiamas subjektas tik davo, kad palaiko tiesiogin ryš su Dievu, su Juo netgi šnekuþiuojasi. Nuostabieji aparat liai buvo montuoti laikrodžius, taþiau ne bet kokius, o su ypatingais piešiniais ant ciferblat : In-Jang diagramomis, šešiakamp mis žvaigžd mis, taip pat Buda ir Kristumi.Jam visai nebuvo gaila žmoni , perkanþi tok bais kiþ ir su kiekvienu tiktak palengva virstanþi netikrais pranašais. Net ir su orakulatoriaus iškreiptais smegen vingiais

jie labai neblogai uždirbdavo. Centras nuolat tikino, kokia svarbi Lietuvai yra mag ir mistik gausa. Jis didžiavosi, jog šio plauko subjektai Marijos žem je dauginasi tarsi triušiai ir nereikia j veisti per prievart , kaip užsispyrusi pand . Joks tautietis rytais n kojos iš nam nebekeldavo nepasidom j s, k byloj a horoskopas, skelbiamas kiekviename laikraštpalaikyje. Davatk l s po Miši skub jo pas kort b r jas. T pat dar ir elitin s ekonomist s, o k jau sakyti apie elitines kekšes. Politikai su savo asmeniniais aiškiaregiais tarpo darnioje psichologin je simbioz je, tik dami, kad skverbiasi transcendencij . Dar viena blaiviai m stanti galva lauk iš rat , ir ratams lengviau. Gyvenimas privalo slysti paviršiumi. Šalin gelm ! Sen j tik jim ir sen j vilt laikas pakeisti naujais dariniais. Rimtos knygos kaip ir buvo planuota dar si vis brangesn s, o po temptos darbo dienos, lyg po m šio, mažai kam užtekdavo karšþio skaityti Prust ar Zaratustr . 83 procentai Marijos žem s vartotoj knyg jau nebepirko, tai bent s km ! Senokai išnyko vadinamosios kult rin s spaudos problema. Vos pažvelgus liesus, jokia reklama nepapuoštus dvasing j laikrašt lius, dar si aišku: juos leidžia, jiems rašo ir juos skaito beviltiški nevyk liai. Savarankiškai protaujantieji bei turintieji nepriklausom asmenin nuomon prival jo susiprasti ir trauktis pogrind , kur išblykš kaip bulvi daigai, o ilgainiui, gal net greitai, išnyks be P dsako. J dienos buvo suskaiþiuotos. Praž þiai pasmerkti bandymai priešintis ir rodyti savo tariamas teises. Taigi inteligent liams vietos visuomen s elite nebeliko. J už m kitos b tyb s, apdujusios ir laimingos tarsi pel s, kuri smegenyse specialiais elektrodais dirginami malonum centrai. Kaip liudija eksperimentai, elektra maloninami laboratoriniai gyv nai tiek užsikaifuoja, kad pamiršta miegoti, sti, tuštintis, netgi kruštis. Naujojoje aukštuomen je vis tiktai sukosi ne pel s, o šiokie tokie žmon s. Tod l, jausdami net didžiausi pasitenkinim , jie puikiai fiziologiškai funkcionavo, blizg jo, pl t si, p t si ir, atrodo, n nenutuok , jog kiekvieno laukia neišvengiamas li dnas galas. Juk buvo antropofagai ir vienas kit su sdavo net be jokio užpilo! Na, o driskiai tegu sau šiaušiasi. Šuns balsas dang neina. Karavanas ir aplojamas traukia tolyn. Atskal n maišto jau niekas nebepriima už gryn pinig . Kiekvienai kastai — savo vieta. Aiškus pareig pasiskirstymas. Joki nekontroliuojam tarpsluoksni . Joki prieš srov plaukianþi , prieš v j puþianþi , iš gyvatvor s protesto ataugas kaišiojanþi individ ! Staiga pajuto — m sto kaip laikraštis, o kadaise pretendavo tapti rafinuotu estetu. Bene pagrindin Jo Kontoros vykdoma programa kodiniu iš alchemik pasiskolintu pavadinimu Omnia ad Unum kaip tik ir siek sud lioti pilieþius lentyn les, atsijojant ar net išmetant iš žaidimo tuos, kurie niekur netelpa ir nepritampa. Taisykl s paprastos, jas visada pasufleruos reklama ar aukštuomen s kronikos skyreliai blizgiuose žurnaluose: jei ne stengi pirkti Ferrario, tautieti, s d k ir tyl k, žinok savo viet , o jei tokia tvarka nepatinka, žudykis, niekas nepuls tamstos maldauti, kad pasiliktumei þia. Savižudyb — tai nat rali atranka, kas ginþysis su šiuo teiginiu? Šauniam Naujam pasauliui nereikalingi subjektai, prarad sveik gyvenimo geism ir troškim vartoti, vartoti, vartoti. Faktas, kad Lietuva pirmauja pasaulyje savižudži skaiþiumi. Jam skamb jo kaip komplimentas ir liudijo milžinišk Kontoros nuveikt darb . Ties sakant, savižudyb s ir buvo Jo svarbiausiasis amplua. Vis savo laisvalaik pasim gaudamas skirdavo suicidologiniams apm stymams ir studijoms. J taip pat domino vienatv s problema, kuri buvo tarsi lazda su dviem galais. Taigi vienatv reik jo skatinti. Naujoji trisdešimtmeþi garsenybi karta, kodiniu pavadinimu Chimeros vaikai puikiai demonstravo nepriklausomo gyvenimo po vien ideal . Šie vieniš j naujar š s naujažmogiai b r si daugiausia sostin je, daug dirbo, tod l tur jo pakankamai pinig pramogoms, kurias neužsiþiaupdama aptarin jo žiniasklaida. Jeigu jie ir susiporuodavo, tai tik laikinai, mat, prat gyventi po vien , nebe steng prisiimti joki sipareigojim nei savo partneriams, nei atžaloms. Jie nenor jo daugintis, o reikalams taip klostantis toliau, jau po dvidešimties met lietuvi sumaž s visu milijonu. Kas leista Jupiteriui, nevalia jauþiui. Eilinius vartotojus, kad ir kokio jie b t amžiaus, vienatv prival jo bauginti ir g sdinti. Šios r šies vienišiams Placebas skelb negailesting kar , reklamoje, filmuose ir spalvotuose žurnaluose primygtinai demonstruodamas, kad aplinkui viešpatauja darnios poros, klesti nuolatinis dauginimasis, nevaldomas seksas, nepertraukiamas koitusas. Tokio pob džio veiklos Kontorai ypaþ padaug davo prieš šventes, Kal das, Naujuosius metus, o labiausiai — apie Valentadien . Vadinamosios T vo ir Motinos dienos taip pat prival jo tapti juodžiausios vienatv s triumfu, kad gimdytojai jaust si atskirti nuo vaik , ir atvirkšþiai (tai labai svarbu!). Kontoros agentai darbavosi psichoterapijos kabinetuose, dianetikos centruose ir šeimos žurnal redakcijose, nuosekliai diegdami kertin susvetim jimo koncepcij . Plyšys tarp kart pasidar toks gilus, kokio dar nebuvo jokioje kitoje epochoje.

Kontora taip pat skleid visuomen je metafizin vienatv , kuri prival jo patirti kiekvienas, nesvarbu, ar gyvent atsiskyr liškai, ar poroje, ar šeimoje, vos telpanþioje aplink didel stal . Šioji vienatv buvo susijusi su nepaaiškinamu nerimu. Vartotojai tur jo jaustis vieniši, atskirti vienas nuo kito aklina siena, sum ryta iš sunkaus darbo (arba nedarbo), pinig vaikymosi (gausos, stygiaus), iš chroniško nuovargio, beprasmi , bedžiaugsmi pramog ir nereikalingos informacijos pertekliaus. Siekdama panardinti individ metafizin vienatv , Kontora taip pat skleid ksenofobines nuotaikas, kurst antisemitizm , rasistinius sitikinimus ir visokeriopai skatino nacionalistin marazm , kad tik vartotojas jaust si kaip sm giuoti sugniaužtas kumštis, o ne kaip glamon ti ištiestas, pasauliui atvertas delnas. Metafizin vienatv gilino dar ir tai, jog naujajam Placebo pasauliui nereik jo nei senojo Dievo, nei senojo tik jimo. Grindžiant teigin , kad religija yra m šlas, puikiausiai patarnavo Osama Bin Ladenas su savo kompanija. Meldžiamieji, jei tik norite sitikinti, ko vertas vadinamasis tik jimas Dievu, prašom pasiži r ti: gri vantys Niujorko dangoraižiai, barzdoti, viduramžiškomis marškomis apsitais talibai, visur tykantys šahidai ir modžaheda , nuožmus fanatizmas, skurdas, narkotikai, moter išnaudojimas, žiaurumas, kankinimai, žudyn s, lavonai, lavonai, lavonai. Bušui Jaunesniajam Dievo vardas irgi nenueina nuo l p , domu, kam jis meldžiasi? Marsui? Mamonai? Molochui? Žinoma, Marijos žem s gyventojai m st pernelyg siaurai, ir tokie global s argumentai jiems n velnio nereišk . Kiekvienas nor jo blog pavyzdži b tent iš savosios parapijos. Jeigu norite, prašom. Užsakovo pageidavimas — Kontorai sakymas. Laikrašþiuose tolydžio pasirodydavo straipsni , o ak glost sensacingos TV laidos apie tai, kaip t las kunig lis dirbo mafijai, spekuliavo, vog , apsirijo (trigubas pagurklis ir didžiulis pilvas — liudininkai), girtas vidurnakt skambino varpais, užtais vaik savo šeimininkei, priekabiavo prie prekin form dar išlaikiusi davatk , dulkino klapþiukus ir tvirkino šviežut lius berniukus, atvestus mokytis Katekizmo. Ši savo veiklos srit Kontora tiesiai šviesiai vadino kunigocidu, bet patiklieji tautieþiai nieko ne tar ir nuolat virkavo (tai ypaþ b dinga visuomen s žiedui), kad nebeturi patikimo tarpininko tarp sav s ir Dievo. Vietoj nevyk li tautini dvasios ganytoj atvykdavo svetimi: guru, lamos, babos, rabiai ir visokio kitokio plauko mokytojai, kuri kompetencija Marijos žem je niekas neabejojo. Kontora itin skatino religin turizm . Tegu tie, kam nuo sielos karšþio svyla uodega, šiaušia Indij , Tibet , Kor j , Japonij , Izrael kad tik savo paistalais neteršt taip darniai besiklostanþios netik jimo atmosferos. Kontora r pinosi ir sektomis, kurios it galingi siurbliai susišluodavo visus neva dvasinguosius ar tikrai tik jim linkusius, šitaip apsaugodamos visuomen nuo prareg jim , atsimainym ir nušvitim . Kiekvienas žmogus m sto savaip ir susikuria savo vienintel unikali realyb , kitaip sakant, Realyb s tunel . Savo Realyb s tunelius turi ne tik individai, bet ir poros, šeimos, draugijos, bendruomen s, miestai, tautos bei valstyb s. Taþiau tokia vairov prie nieko gera neveda. Tod l jau keliasdešimt met Centras bei jo Kontoros visame pasaulyje deda milžiniškas pastangas, kad suvienodint skirtingus Realyb s tunelius. Kam reikalingas mažos tautos arba mažos šalies Realyb s tunelis? Niekam! Kad Lietuvoje pasiekta svari rezultat , liudijo faktas, jog iš vis europieþi lietuviai mažiausiai didžiavosi esantys savo šalies pilieþiai. O kam reikalingas Realyb s tunelis marginalaus individo, pripildyto nevisavertiškumo kompleks , atmiešt utriruota megalomanija ir noru priešintis visuotinei tvarkai? vairov s laikai baigiasi! Kaip viršuje, taip ir apaþioje. Pasaulis — vienas, vieningas ir vientisas. Šie du š kiai, raudonu kursyvu išspausdinti m lyno, baltais debes liais pasipuošusio dangaus fone, kab jo ant Jo kabineto sien , šalia sertifikat , diplom ir licencij . simet s burn dar vien m tin pastil , Jis v l m si telefono. Reik jo paskambinti Leopardui ir pavesti jam Cerberio žurnalist . Tik sim s, kad specialusis agentas š kart veiks kaip visuomet tiksliai, išskyrus t vienintel nelemt atvej , kai m ir susimov su Pitija. Na, dabar tur s prog pasitaisyti. Argi taip jau sunku išmušti iš v ži , o jeigu reiks, ir visai sunaikinti pusamž , beveik klimakterin moterišk ?! Ši Kontoros ir Jo veiklos sritis tur jo kodin pavadinim Marsas-Venera. Kas skaitin jo bent vien populiari knygel apie lyþi tarpusavio santykius, supras, k tai reiškia. Taigi Centras su savo padaliniais visame globaliajame pasaulyje r m si tvirtinimu, jog vyrai ir moterys — tai dviej skirting planet gyventojai. Negana to, tarp j nuolatos vyksta karas. Meil visais laikais vartojo kovin leksikon : iššauta Am ro str l , užkariauta širdis, pasidavimas jausmams... Kare reikia ne skelbti taik , taþiau išnaudoti visas kovines galimybes, pasitelkiant kiekvien , net menkiausi priežast toliau t sti konflikt , o stojus pavojingoms paliauboms v l rasti b d , kaip žiebti nauj nesantaikos židin . Taika gali b ti nebent mirtina. Jei karas baigsis, ginklai taps nebereikalingi. Kai d miau apsidairai aplinkui, tai pastebi, kad slaptojo lyþi karo amunicija yra

beveik viskas — nuo vibratoriaus iki Concordo. NATO ištekliai, palyginti su Marso-Veneros karui skiriamais ginklais, atrodo tik katino ašaros! Meil , kaip tik jimas arba viltis, globaliam Placebo skelbiamam ir vykdomam pasauliui nebereikalinga. Meil gyva pati savimi, tai jausmas, kuris pasisotina ir pasitenkina rydamas savo uodegos galiuk . Pranaš ir poet išaukštintajai meilei nereikalingas net partneris arba partner . Mylintieji dažniausiai garbina ne kit žmog , o savo paþi svaiginant jausm . Tokia iki kritin s mas s pripildyta emocija neskatina jokio vartojimo. Kam meilei s skaitos banke ir kredito kortel s, kam loterijos bilietai ir išlošti aukso puodai, kam jai nuolaidos didžiuosiuose prekybos centruose ir politikai, žadan tys geresn gyvenim ? Meilei ir taip gerai. Kam meilei reikalingi visi kiti dalykai, tokie b tini poravimosi ritualams, dulkinimuisi, pisimuisi, krušimuisi, barškinimuisi, kiekybiškai ir kokybiškai sueiþiai: šokoladas, šampanas, šamp nas nuo pleiskan , dant pasta, losjonai, depiliatoriai, superbarzdaskut s, liekninanþios piliul s, raumenis pripumpuojantys maisto papildai, prezervatyvai ir kontraceptikai, viagros ir morþiški tepaliukai makšþiai, kam jai juslingoji seksšop produkcija, Kamasutros, Cosmopolitano, Pleibojaus instrukcijos, pornofilmai, kam geidulingi apatiniai, naktiniai, patalyn , haute couture ir pret a porter kolekcijos, papuošalai, kailiai, kilimai, kam plaþios lovos, miegamieji, svetain s, apartamentai, namai, pilys, falo form automobiliai, vaginiškos požemini garaž ertm s, kam milžiniški miestai su dangoraiži erekcijomis, kam nafta, auksas, uranas, platina, moderniausia ginkluot ir pompastiškos skrydži kosmos ejakuliacijos? Meilei viskas, išskyrus j paþi , atrodo tik žvangantis varis, tik skambantys cimbolai. Tik tuštybi tuštyb . Veiksmas skatina atoveiksm . Kaip tik tod l meilei naujojoje erdv je neb ra vietos. Tai pastebi tik nedaugelis, nes meil s pakaitalas turi beveik t pat pavidal , kvap , skon , kaip ir pirmapradis šaltinis. Naujameil nuo meil s atskirti paj gus tik profesionalus ekspertas. Arba koks nors beviltiškas romantikas, kurio (kaip ir visos jo veisl s) dienos jau suskaiþiuotos. Jis ir pats šventai tik jo, kad meil — pramanas. Yra tik aistra, kuri reikia tenkinti, ir geismo objektai, kuriuos privalu vartoti, þiupti, griebti, pulti, persekioti, sekinti, skaudinti, neapk sti, sunaikinti, o paskui v l visk prad ti iš naujo. Atsakykite, kuo naujameil , toji ž tb tin kova tarp vyr ir moter , skiriasi nuo karo — šaltojo, karštojo, partizaninio, šventojo, džihado? Ogi niekuo. Šitie Jo svarstymai kažkada dar didel sp d Pitijai, amžin jai atils . Min toji kova beveik visur vyko savaime, taþiau, reikalui esant, buvo galima j šiek tiek paskatinti. Tam Kontora naudojo specialiuosius agentus, vyriškos bei moteriškos gimin s Hormon kariu, gebanþius kaipmat sukelti tamp , sumaišt , stres ten, kur laikinai stojo niekam nereikalinga taika. Šie asmenys neblogai atrod , spinduliavo nokautuojant seksualum , gerai išman psicholog j , tur jo šioki toki hipnotini g dži ir nestokojo talento manipuliuoti kitais individais. J pagrindinis tikslas buvo defektyv s abiej lyþi santykiai, toks meil s ir sekso pakaitalas, kuris suardo kasdienyb s ritm , atima mieg , apetit , darbingum , ger nuotaik , skatina žalingus proþius, muša per kišen ir per savigarb , išveda iš prastini kasdienyb s v ži , iš kantryb s, iš proto, o kraštutiniais atvejais, jei Kontorai to neišvengiamai reikia, išbraukia ir iš gyv j . Marso-Veneros mechanizmas funkcionavo puikiai, taþiau joks pašalinis steb tojas negal jo žvelgti kaip jis veikia. Niekas niekada net ne tar , kad koks nors tragiškai pasibaig s romanas buvo suktas anaiptol ne meil s, bet Kontoros krumpliaraþi . Visos kitos slaptosios tarnybos savo klast siuvinius dygsniuodavo baltais si lais. J nemalon n patekusiems, kompromituotiniems, žlugdytiniems, šalintiniems asmenims buvo pakišin jamos prostitut s, žigolo, tariami ar tikri g jai, žym t banknot kr vos ar atostogos ne laiku, ne vietoje, su netinkamais bendražygiais. Kiekvien toki baudžiam j akcij budriai sekdavo b rys paparaci , kildavo skandalas, istorija atsidurdavo pirmuosiuose dienrašþi puslapiuose, taþiau sukompromituotasis vis tiek sau ir kitiems rodydavo, jog po juo buvo niekšiškai pasikasta, nusižengta etikos ir moral s kodeksams, netgi Konstitucijai. Triukšmas atl gdavo, nukent jusysis mikliai išsilaižydavo žaizdas ir v l gyvendavo kaip gyven s, kartais net ženkliai pakil s reiting lentel se. Kas kita — nelaiminga meil , netenkinama aistra, atst mimas, išdavyst , neištikimyb , intymus, rafinuotas pažeminimas. D l toki dalyk nepasisk si jokiai Etikos komisijai, nieko nepaduosi teism , neprisiteisi nei materialinio, nei moralinio atlygio, nepasipasakosi kolegoms, nepasiguosi draugams, neprasižiosi net per išpažint . O Kontoros suorganizuota naujameil s situacija dar ilgai tamstyt s kaip nepagydoma liga ar l to veikimo nuodai. Paklausite, kas yra Kontoros aukos? Kaip visada ir visur tie (tos), kurie perženg prastines ribas, kurie per daug sau leidžia ar šokin ja aukšþiau bambos, tie, kas nepasiduoda bendrai

visuotinei tvarkai. Kitaip sakant, tie, kurie neatitinka standartinio formato. Toki vis dar pasitaiko kiekvienoje srityje, pradedant Prezident ra, Seimu, ministerijomis, bankais, dienrašþi redakcijomis, o baigiant verslininkais, menininkais, sportininkais ir netgi maneken mis, turinþiomis didesnes nei vištos smegenis. Taip, Marso-Veneros agent s ir agentai sukosi tarp vadinamojo elito. Antrajai Lietuvos daliai, nevyk liams, daugiausiai — kaimieþiams buvo paruošta ir vykdoma kita programa, kodiniu pavadinimu Runkeli rovimas. Centras si l slaptažod Cinis Cinerum, kažkaip susijus su pelenais, bet, Jo giliu sitikinimu, lotyniška etiket lietuviškam kaimui nelipo. Ties sakant, pastar j savo darbo srit Jis išvis ne itin m go. Na, o Marso-Veneros projekte šiuo metu veik keli šimtai Hormon kari . Beveik po lygiai moter ir vyr . Agent s Kontoros s rašuose tur jo slapyvardžius, apib dinanþius j darbo srit : Atvirautoja, Bar li t , B gl , Dram karalien , Emancipant , Feminist , Gelb toja, Ginþinink , Kal , Keistuol , Konflikt kurstytoja, Lap , Mamyt , Mokslinink , Neig ja, Ofelija, Pamaiva, Persekiotoja, Pl šri kat , Princes , Prisl gtoji, Psichoanalitik , Ragana, Snob , Turtuol , Užknisin toj a, Visažin , Zyzia, Žem maitintoja. Asmeniškai Jis moteris skirst tik dvi r šis: tas, kurios gali reklamuoti kvepalus, ir tas, kurios tinka skalbimo milteliams ar ind plovikliui. šias kategorijas, Jo nepakeiþiamu supratimu, tilpo visos Ievos dukterys nepriklausomai nuo amžiaus, išvaizdos, išsilavinimo, socialin s pad ties, proto gali , sielos grožio bei intuicijos. Pitija — kvepalams. Cerberio žurnalist Rita — skalbimo milteliams. Vyrai Marso-Veneros kartotekoje irgi buvo sud lioti tuo paþiu Principu: Alkoholikas, Apkiaut lis, Ašarotojas, Biþiulis, Diktatorius, Don Žuanas, Gelb tojas, Guru, Iškryp lis, Kazanova, Liurbis, Maniakas, Menininkas, Narcizas, Nekentikas, Niekšelis, Nuod mklausys, Oratorius, Pl šr nas, Psichas, Psichiatras, R stautojas, Sužeistaširdis, Šarlatanas, Šiknius, Šventeiva, Tironas, Užgauliotojas, Visažinis, Zvimbikas, Žigolo. Hormon kariai buvo verbuojami vairiais b dais. Tik keli at jo iš sen j KGB ar GRU strukt r , o dar keli d l didesnio atlyginimo perb go iš Lietuvos Respublikos Saugumo. Taþiau jie dirbo senais, sustabar jusiais metodais, nemok jo improvizuoti, buvo niekam tik lovoje, tod l dažniausiai iš Marso-Veneros programos atsidurdavo Runkeli rovimo bare. Kandidat r paprastai buvo ieškoma restoranuose, kavin se, kazino, naktiniuose klubuose ir kitose sudužusi širdži surinktuv se. Jis pats valand valandas su kokiu nepaž stamuoju lenkdavo bokal po bokalo, taurel po taurel s, d miai klausydavosi girt išpažinþi ir kartais rasdavo neprilygstam Marso-Veneros žanro talent . Taþiau geriausi agentai atgimdavo iš buvusi Kontoros auk tarsi feniksai iš pelen . B tent sužlugdytieji tapdavo paþiais šauniausiais keršytojais-naikintojais. Tiesa, ne visi, varyti kamp ir jame užspeisti, trokšdavo savo gyvenime kažk keisti. Bet tiems, kurie nor jo permain , Jis visada gal jo pasi lyti šviežio v jo g s . Leopardas buvo vienas t , pri musi išš k . Maždaug prieš trejus metus jis ryžosi pakilti iš dulki , kuriomis buvo Kontoros paverstas. Aname, nuvorišo, gyvenime jo didžiausia b da buvo ta, kad per daug m st ir per daug pliurp . Tod l ir pateko Marso-Veneros vykdytoj akirat . Pirmiausia buvo pamestas jaunut s gražuol s žmonos, suviliotos Hormon kario. Sielvarto ir patinišk ambicij sugniuždytas vyriškis prarado nuovok , atsargum , savisaugos instinkt , it šampano kamštis išl k iš verslo aukštum , bankrutavo, o kal jimo išveng tik Kontoros d ka. Tokiam žmogui parako pakaks, kad iki pat savo gyvenimo pabaigos keršyt visam pasauliui ir, žinoma, moterims. O Antr ja lytimi Lietuvoje reik jo užsiimti rimtai. Jos atstov s iš tylios, nuolankios daugumos skleid si akipl šiškai ryškiomis ir stipriomis individualyb mis, nors tur jo jaustis sužlugdytos paprasþiausio fakto — statistiniam vyrui šalyje tenka po 1,8 moters. Tokia bloga žinia prival t sukelti aliarm kiekvienos, net ir laikin por turinþiosios patel s smegenyse, o k jau kalb ti apie visas kitas, likusias be patino ir apvaisintojo?! Taþiau Marijos žem je moterys neplanuotai virto stipri ja žaidimo grandimi, nors kasdieniame gyvenime tai dar nebuvo matoma taip akivaizdžiai kaip Kontoros steb jim išklotin se. Iš Centro tolydžio ateidavo nurodymai, kad globaliajam pasauliui gresiantis matriarchatas Placebui oi kaip nereikalingas! Tod l auganþias moterijos galias reik jo sekinti visai manomais b dais. Ir koki gi tik priemoni nebuvo imtasi moter tvirtovei išklibinti! Vienas paþi veiksmingiausi projekt tur jo kodin pavadinim Anima. Pagal Animos program visame pasaulyje ypaþ kruopšþiai ir nuosekliai buvo kontroliuojama moterims skirtoji žiniasklaida, nesuskaiþiuojami, milžiniškais tiražais leidžiami žurnalai, vienodais, vis t pat Barb s veidel varijuojanþiais viršeliais ir skambiais pavadinimais nuo Ievos iki Lilit. Apie pašalin sikišim nenutuok nei ši leidini redaktoriai, nei žurnalistai.

Placebo skleidžiama informacija guldavo tarp eiluþi . Ji buvo neregima, neapþiuopiama, neužuodžiama, kaip ir kitos mirtinai pavojingos substancijos: radiacija, deformuotos elektromagnetin s bangos, pragaištingos vibracijos, užkalb jimai ar prakeiksmai. Taþiau b tent šie bežodžiai pranešimai gal jo užnuodyti Popiežiaus pamoksl , Dalai Lamos kreipim si, Motinos Teres s išpažint , pagaliau interviu su paþiu Viešpaþiu, jei tik šis teikt si atsakyti kelis nekaltus klausimus. Pagrindinis Placebo ginklas Animos programoje buvo reklama. Tai ji tapo svarbiausiuoju branduoliniu reaktoriumi, kuris visur prasiskverbianþiais spinduliais geb jo numarinti net ir paþias gyvybingiausias smegenis. Kontoros aplinkrašþiuose kai kurie labiausiai pavyk reklaminiai tekstai buvo žymimi pastaba: femicidas. Reklama kiekvienai moteriai nuosekliai ir primygtinai prikiša, kokia ji yra nevyk l . Ievos dukteryse viskas kritikuotina: svoris, gis, oda, koj ir kaklo ilgis, liemens, klub ir šlaun apimtis, kr t statumas ir dydis, speneli ir klitorio standumas, aus ir nosies forma, šukuosenos pavidalas ir spalva, blauzd ir gaktos plaukuotumas, antaki linija, blakstien tankis ir storis, l p putlumas, dant baltumas, nag kietumas, aki pigmentacija, balso tembras, burnos, pažast ir šakumo kvapas, o svarbiausia — amžius. Jei tau, moterie, daugiau nei trylika, gali jaustis beveik mirusi ir merd dama gyventi toliau. Tau bus nuolat prikišama, kad beviltiškai prarandi form , raukšl jiesi, šeriesi, saus ji, dži sti, dyli, nuo osteoporoz s ir osteochondroz s byri gabalais, o tavo kaulai, prarad kal , magn ir kalc , užuot puikav si tekintais gazel s raumenimis, apauga blyškiais paršaved s lašiniais su celiulito intarpais. Nekompleksuojanþioms dr suol ms ir ž l l ms taip pat visada atsiras k prikišti: priešmenstruacin sindrom , pogimdyvin depresij , nerast G tašk , frigidiškum ir klimaks . Bet ir tai dar ne viskas! B dama jauna ir neprilygstama gražuol , tam tikru poži riu vis tiek esi ligonis, kuriam nuolat reikia vaist : nuo spuog , prakaitavimo, pleiskan ar sisiaut jusi riebalini liauk . Tu kaip k dikis beveik niekad neišsiverti be vystykl . Jie neišvengiami, kai ateina „tavo dienos“ ir kai jos praeina, klotas b tinas net tada, kai iš širdies kvatojiesi, kad, ginkdie, neprivarytum kelnaiþi . Vyrai juokiasi iki ašar , o moterys?! Reklama visada paslaugiai primins, kas þia yra viršininkas, šeimininkas ir valdovas! Apie savo viet po Placebo saule privalo m styti jau mažos mergait s, naujagim s, net kiaušial st s, prieš sekund apvaisintos spermatozoidu su X chromosoma. Trokštanþioms keistis ir tobul ti reklama si l nesuskaiþiuojam daugyb vairiausi priemoni . Taþiau liekninanþios piliul s, silikono implantai, standinanþios injekcijos, jauninantys kremai veik ne tik k n , bet taip pat smegenis, netgi — siel . Placebui r pinantis visus grožio preparatus buvo maišoma nauja, teising m stym skatinanti medžiaga Pretiosa Margarita. Jos pabandžiusios moterys palengva atsisakydavo feministini princip , o prad davo nuo ryto iki vakaro ir per naktis m styti, kaip tikti vyr giminei. Jei prie visko, kas pasakyta, dar prid sim mados diktat ? Anaiptol ne paþius drabužius, juk be j nevaikšþiosi, jau seniausiai žmoni visuotinai susitarta rengtis, taþiau tobul naujamoter s standart : Osvencimo, Dahau, badaujanþio Somalio mergait . Gan plaþiai sklido kalbos, kad nauj j , topmodelin , moters tip suk r g j dizaineri klanas, bet iš ties tai buvo Placebo ir visame pasaulyje veikianþi kontor darbas. Kam to reikia? Nagi, tam, kad visos kitos, išskyrus pakabas ir kartis, jaust si nieko vertos. Vyrai irgi nebuvo palikti be Placebo d mesio. Centras Lietuvoje dieg ypaþ efektyviai veikianþi Artimus program , pagal kuri stiprioji lytis buvo keiþiama naudojantis trimis svertais: alkoholizmu, kriminaline veikla ir politika. Taþiau labiausiai vyrijos savivert ir orum grauž nuolat subtiliai primenamas neginþijamas faktas, kad moterys pasaulyje visose srityse ima virš ir užsikreþia stipriosios lyties funkcijomis. Lietuvoje buvo itin pravartu nuolat priminti, jog vyrai šioje šalyje pirmauja nebent savižudybi skaiþiumi. Jo mintis nutrauk švelnus barbenimas duris. Leopardas. Tvirtas žandikaulis. Išraiškingi skruostikauliai. Smakras su duobute. Jausmingos l pos. Balti dantys. Plienin s akys. Kiek žemoka kakta. Brunetas tauriai žilstel jusiais smilkiniais. Vyriškis, panašus kažkur Džeims Bond , vien iš t , buvusi tarp Šono Konerio ir Pirso Brosnano. Nors po istorijos su Pitija agentas šiek tiek prarado form . — Mielasis, man rodos, užsiauginai pilv . Susiimk. — Aš sportuoju. — Tai sportuok daugiau. Kai susipažinom, buvai kur kas geresn s b kl s. Iš ties prieš trejus metus, balansuodamas ant savo paties kraštutin s nevilties smaigalio, Leopardas atrod ne tik fiziškai itin patraukliai, bet netgi dvasingai. Ne veltui tvirtinama, kad

kanþia žmog puošia. — Jeigu tavo formai palaikyti reikia ribini situacij , visad galim jas suorganizuot. — Aš ne mažas vaikas, pats susitvarkysiu. — Puiku. Š kart uždavinys tikrai nesunkus. Jis lakoniškai išd st Leopardui reikal . Žurnalist . Keturiasdešimtmet . Kasasi po Pitijos atveju. Tegu atitr ksta nuo darb ir simyli. Kas žino, gal jau paskutin kart gyvenime. — Negi reiks j privest iki pasišalinimo? — Manau, kad ne. Užteks ir nevilties. Vyrai trumpai aptar veiklos plan . Leopardui iš jus, Jis atsivert laikrašt . Šios dienos pranešimas iš Centro nebuvo itin svarbus: Panika d l ežiuk Naujojoje Zelandijoje pl šik ketin suþiupti devyni policininkai su tarnybiniais šunimis rado tik besimylinþi eži porel . Pareig nus su keturkojais vien Braiþesterio miesto nam iškviet budr s kaimynai. Jie paman , jog š nam m gina silaužti pl šikai. Kaimynai pareig nams tvirtino gird j panaš pj klu pjaunamo medžio gars . Atvyk pareig nai greitai išsiaiškino, jog tartinus garsus skleid meil s žaidimus pasin rusi eži porel . Vyresnysis seržantas Oskaras Vaildas pasakojo, kad vykio vietoje suþiupti du „ tariamieji“. Pareig nas teig : „Juos galima apib dinti kaip du spygliuotus ežius, 4 val. 30 min. ryto 114 užsi musius nat raliais reikalais“. O. Vaildas taip pat prid r : „Abu „pažeid jai“ nesuprato, d l ko kilo sumaištis, ir, didžiam pasiskundusi kaimyn nusivylimui bei atvykusi policijos pareig n džiaugsmui, t s savo veikl “. Darbo diena pagaliau baig si. Išjungdamas kompiuter , pagalvojo, kad b t neblogai išrasti virus , kur persiunt s, užkr stum ne tik mašin , bet ir jos savinink . ýiulpdamas m tin pastil , iš jo dr gn ir žvarb janþi tams . Namuose Jo niekas nelauk . Taþiau savo b vio, net jei kas remt pistolet smilkin ir reikalaut tai pripažinti, Jis nepavadint vienatve. VIS nakt klaikiai dard dami lietvamzdžiais l k ledo luitai. sismarkavusio atodr kio laš barbenimas, aidus šiurenimas ir žliugs jimas neram Makso snaudul pavert klasikine nemiga. Aštuntos ryto jis sulauk , kaip kad pats buvo sitikin s, n nesud j s bluosto ir irzliai atsiliep naglai ankstyv telefono skambut . Kimus balsas prisistat kažkokia gyvuliška ar žv riška pavarde — Kralikoviþius? Kabanoviþius? Kozloviþiuss? — ir švebeldžiuodamas su klaikiu rusišku akcentu pareišk , kad Pranas Purvaneckas yra kvieþiamas kvotai d l ginklo, kuriuo nusižud tokia ir tokia piliet . Maksas buvo tiek apduj s nuo miego stygiaus, kad nervingai perklaus : — Kokia piliet ? — Tyk nerejkia „lialia“, — pyktel jo kimusis balsas ir t s , Makso nuomone, pareig nui visai nederama intonacija: — Pats žynai, kuokia pyliet . Prašuom atvykty y komysarjat . Pasykalbiesym. Maksui buvo truput keista, kad Kralikoviþius-Kabanoviþius-Kozloviþius j be joki skrupul tujina. Iškart pasijuto menkas ir nusiženg s statymams. Nusikalt lis. Atrod , kad š kart treþiadienis bus prastesnis net už antradien . Policijos komisariatas buvo sik r s šalia jo bendravard s parduotuv s Maxima, ir Maksas, pasistat s mašin aikštel je, vos vilkdamas kojas nu jo priešinga kryptimi nei gaus s prekybos centro lankytojai. Jaut si taip, tarsi ant kaktos jam b t išdegintas žodis „nusikalt lis“, o visi aplinkiniai t dag su pasibais jimu skaityt . j s pro girgždanþias komisariato duris, atsid r vestibiulyje, kuris g džiai primin sovietinius laikus ir palyginti su Maksui prastomis postmodernistin mis erdv mis atrod tikras anachronizmas. Prie suklypusio stalo, bedusi buk žvilgsn nespalvot „Šilel “, s d jo stora sen , kuri nesiteik mandagiai pasilabinus Maks net žvilgtel ti. Na, žinoma, nusikalt lis turi suprasti, kad jau beveik neb ra valstyb s pilietis ir sis moninti sav j beviltiškai žem pakop laiptuotoje visuomen s piramid je. Jis garsiai kostel jo ir galiausiai sulauk klausimo: — Kokiu reikalu? Pasijuto nejaukiai, nes neprisimin j išsikvietusio pareig no pavard s. — Aš — apklausai. D l ginklo. Pas Ka-kra-kozl-oviþi , — Maksas v l suvaidino kosul , tik damasis, kad jo g dingas nežinojimas liks nepasteb tas. Moterišk j d miai nužvelg vandeningomis tritono akimis, nuk l prieštvaninio juodo telefono ragel ir pasak :

— Aleksai, þia pas jus tas tipelis iš loterijos. Maksas, trokšdamas kuo greiþiau užbaigti nemalon reikal , jau šokosi eiti, bet tuoj pat buvo grubiai nutvertas už skverno: — Palaukit, þia ne bordelis, kad l stum t kur sigeid s. Pareig nas tuoj prisistatys j s pasiimt. Pris skit. Prie raudon plyt sienos rikiavosi fanerin s k d s su atlenkiamomis s dyn mis, kokias buvo mat s tik vaikyst s kino teatruose. Tyþia pasirinko pažym t tryliktu numeriu ir atsis do. Kozloviþius-Kabanoviþius-Kralikoviþius nesirod . Maksas, netur damas kuo užsiimti, steb jo, kaip ant sienos kabanþiame elektroniniame laikrodyje keiþiasi žali skaiþiai. Taip pralauk ger pusvaland , vis labiau ir labiau gniuždamas. Pro šal tolydžio praplaukdavo pilki ir beveidžiai žmon s, pagal kuri išvaizd buvo ne manoma nusp ti, kas jie — kaltintojai ar kaltinamieji. Galiausiai neteko kantryb s ir bud tojai pareišk : — Dešimt privalau b t darbe. — Darbas — ne vilkas, mišk nepab gs, — atsak ši, nusiviep sužav ta savo nenuginþijamos sentencijos ir išsišnirpšt klaiki languot nosin . Situacijose, kurios buvo nuobodžios, užknisanþios arba beviltiškos, Maksas kurdavo Holivudo filmus. Taip sigudrino dar vaikyst je, kuomet kiekvien vizit pas dantist paversdavo seminol genties berniuk šventinimu vyrus ar kokiu kitu ind nišku kantryb s išbandymu, o nuobodyb apsilankius tetoms ir d d ms nugindavo pamaivišku pokyliu pas Karalien , kuriame privalu dalyvauti ir laisv nams muškietininkams. Dabar scenarijus nesiraš . Su kuo gal jo tapatintis? Su Džeimsu Bondu? Indiana Džounsu? Koks kitas herojus štai šitaip s d t ant girgždanþios, tryliktu numeriu pažym tos k d s ir leist si terorizuojamas šnarpšþianþios bobos? Maksas kartais ir vis pasaul sivaizduodavo kaip milžinišk kino projektori , kuriame vienu metu sukasi beveik šeši milijardai juost . Taþiau vieno filmo siužetas niekaip negali siterpti kit , tod l ne manomas ir tikrasis žmoni bendrumas ar savitarpio supratimas. Buitin šnarpšþianþios bobos komedija netur jo n menkiausi s lyþio tašk su Vakario drama. Dar po dvidešimties minuþi prie Makso pri jo žema gis vyrukas ugnin s spalvos plaukais, strazdanomis nus tu veidu ir nepadoriai riesta nosimi. — Kvotiejas Komarovyþi s, — prisistat ir sukomandavo: — praeikyme y kabyniet . Maksui žodis „kvot jas“ skamb jo kažkod l gr smingiau už „tardytoj “, baisiau net už „prokuror “ ir siejosi su prisipažinimais, išgautais klasta ar išradingai kankinant, taip, kad ant kvoþiamojo k no nelikt joki p dsak . Jis paklusniai nusek paskui ugniaplauk , užkop aptrup jusiais laiptais ir nužingsniavo ilgu, bjauria spalva dažytu koridoriumi, kuriame viskas dvelk nepritekliais, kita epocha ir kita šalimi, niþnieko nesapnavusia nei apie XXI amži , nei apie Europos S jung . Komaroviþiaus kabinetas buvo mažas, tarsi karstelis, apklijuotas žalsvais šizofreniško ornamento tapetais, su tomis paþiomis senovinio kino teatro k d mis pasienyje. Ant vienos j Maksui ir buvo liepta s stis. Kvot jas išsi m š sn tušþi blank , garsiai caktel jo liežuviu, traukdamas iš tarpdanþio nuo pusryþi užsilikus plauš , r pestingai nusiraš Makso paso duomenis ir prad jo kvosti: — Pavardie, vardas?. — Maksas Vakaris, — atsak kvoþiamasis, apsimeluodamas ne iš piktos valios, bet iš susijaudinimo. — Gal neyšsypysyniesym?! Aš tamstos klausi : pavardie, vardas? — raudonplaukis akivaizdžiai nebuvo apdovanotas auksine kantrybe. — Pranas Purvaneckas. Juk k tik nusiraš t nuo paso. Gimimo dat pavyko išsiaiškinti be joki kli þi , taþiau, paklaustas apie šeimynin pad t , Maksas, lyg nelabojo už liežuvio patrauktas, leptel jo: — Esu transvestitas. Tuoj pat suprato, kad šito nereik jo sakyti. Jau tur jo užtektinai laiko suvokti, kas þia yra ponas ir pagal kieno d del privalu šokti. Tod l toliau nebesispyriojo ir atsakin jo visus klausimus, kurie, jo manymu, net nebuvo susij su ginklu. Pavyzdžiui: ar tur jo su Mage lytini santyki ? Pamelavo, kad ne. Juk prie judviej guolio nieks su žvake nestov jo. Galiausiai Komaroviþius atidar stalþi ir ištrauk iš jo maišel , kuriame gul jo nelemtasis pistoletas. — Atpažysty? — pasiteiravo nutais s klasting min . — Na, žinoma. — Patvyrtynsy prie li dynynko?

— Kod l gi ne? — Tay palauk. Komaroviþius þiupo pistolet ir išl k koridori . Pro praviras duris buvo gird ti, kaip jis š kalioja: — Pietras, atejk, pab sy svydietieliu. N , tyk penkjoms myn toms. Ot tai, jomajo, net ry lajko! Jo balsas nutolo ir visai pradingo. Maksas kok pusvaland s d jo vienas, grumdamasis su akipl šišku noru atsistoti, sprukti iš šito durni lizdo ir niekuomet daugiau þia nebesirodyti. Iššokti pro lang , ant kurio, beje, nebuvo grot ir plestel ti tiesiai raudon kabriolet su Gvineta Paltrou už vairo. Makso herojus, apsuptas pulko pusnuogi gražuoli , jau plauk jachta per Atlant , kai Komaroviþius pagaliau sugr žo vedinas pliktel jusiu geraširdiško veido storuliu. — Prokuroras Petraitis, — prisistat šis. Maksas nustebo, nes prokurorus iki šiol naiviai sivaizdavo kaip filmuose apie mafij ar Niujorko gaujas. Stebint Petraiþiui, jis dar kart patvirtino, kad pistoletas tikrai yra jo nuosavyb ir parod prieš ger pusmet išduot leidim ginklui. Petraitis surait ant užpildyto blanko gigantomanišk paraš , o išeidamas siteikianþia intonacija tar Maksui: — Visad ži riu „Eldorado“ loterij . Tikiuos, kad j s ir toliau j s kmingai vesit. Maksas g žtel jo peþiais, nesuprasdamas, kod l viduryje sezono tur t nutraukti prast darb . Taþiau palengva m aišk ti) kas gali atsitikti. — Tajgy, vajkyne, kelsym byl ž netynkam gynldo lajkym . Ar žynojaj, kad pystolietas t ry b ty uždarytas sejfie? — Buvau gird j s, bet kad neturiu seifo... — B vau gyrdiej s, jomajo, — pareig nas nevykusiai pam gdžiojo Maks , — kajp sakoma, „slyšal zvon, da ne znaju gde on“. Perskaityk ir pasyrašyk. Maksas paband skaityti vištos koja suraityt keverzon , bet raid s liejosi vientis negrab zigzag , o tuose žodžiuose, kuriuos buvo manoma iššifruoti, puikavosi šiurkšþios gramatin s klaidos. Vakaris, kaip buvo liepta, kiekviename iš dešimties puslapi išvingiavo melaging tvirtinim — „Perskaiþiau, užrašyta teisingai“ ir mokykliniu dailyrašþiu suguld Prano Purvanecko autograf . — Dabar, jomajo, dvy savaytes nebandyk yš Vylniaus yšvykty. — Nebandysiu. O kokios tolesn s mano perspektyvos? — pasiteiravo Maksas iš susijaudinimo l žtanþiu balsu, lyg b t mirtinas ligonis, o Komaroviþius — visagalis gydytojas. — Jay yšsyajškynsym, kad patvarkiej t tiotk , ylgam siesy. Tai tar s rudis energingai atlapojo duris ir taip mostel jo tariamojo pus n, lyg šis b t nepakenþiama smarv , kuri reikia kuo skubiau išv dinti. Vakaris, kaltai panarin s galv , išbindzeno lauk. Leisdamasis laiptais, sutiko dviej uniformuot pareig n lydim apiplyšus chron su m lyne paakyje ir bedante, infernališka šypsen le. Nuo nelaim lio aitriai tvosk arklišku prakaitu ir šlapimu. Maksui toptel jo, kad, Komaroviþiui panor jus, netrukus ir pats taip atrodys. Net susig ž nuo šios minties. Iš j s iš nuovados ir skuosdamas prie savo automobilio, jaut si taip, tarsi visi aplinkui badyt j pirštais ir šaukt : — Nusikalt lis, nusikalt lis, nusikalt lis!!! Maksas s do mašin ir tik užved s motor pasijuto v l saugus. Kaip šprotas konserv d žut je. Nors šprot ten b na daug, o svarbiausioji dabartin s atvangos s lyga buvo vienatv . Tai gal kaip kalmaras? Taþiau k žinai, keli ar net keliolikos galvakoj þiuptuvai patenka t paþi skardin ? Nors ir vienišas, Maksas nesijaut vientisas. Jo arba j , maks , buvo daug. Nuo vieno ašinio k no su širdimi, smegenimis ir kitais gyvybiškai svarbiais organais atsišakojo galyb ataug , kiekviena su atskiru gyvenimu, poj þiais, mintimis, norais, džiaugsmais, li desiais ir baim mis. Maksas m go su savimi kalb tis ir dažnai pasteb davo, kad tas pokalbis yra anaiptol ne monologas ir net ne dialogas, o daugelio skirting bals ne visuomet s kminga diskusija. Kartais pagalvodavo, kad tai — beprotyb s požymis. Psichoanalitikas, pas kur prieš kelet met lank si ne tiek b dos prispirtas, kiek vaikydamasis mados, tvirtino, kad jo vidiniai pašnekesiai psichinei sveikatai niekuo negresia. Tokia išvada Makso anaiptol nenudžiugino. Tada troško b ti pavadintas dvasios ligoniu. Dabar jaut , kad v l teks pasinaudoti akiniuoto barzdoþiaus paslaugomis, tik š syk ne d l bajerio, bet visai rimtai. Reiks dar kartel pabandyti piršti psichoanaliz ir Tadui, nes su broliu jau visai

nebe manoma susikalb ti. Taigi pats sau buvo diagnozav s ne asmenyb s susidvejinim , bet susidauginim . Jaut si it spirale susisukusi armija, kurios centre esti vadas, regimas tik paties artimiausio žiedo generolams, bet neprieinamas ir nepažinus tolesn se, išorin se vijose surikiuotiems eiliniams. Taþiau kaip tik pastarieji rekr tai bendravo su aplinka, su publika, su žurnalistais, besidominþiais Maksu Vakariu, su jo gerb jais ir gerb jomis, kolegomis, kaimynais, netgi su jo draugais ir mylimosiomis. Tie eiliniai maksai visus klausimus tur jo paruoš standartinius atsakymus, jie kalb jo nuvalkiotomis fraz mis, moter giminei žarst l kštus komplimentus, biþiuliams porino riebius „vyriškus“ anekdotus, jie keik si rusiškai ir angliškai, k r intrigas, skleid apkalbas, siveldavo barnius, bet — nors keista — buvo m gstami ir gerbiami. Vidiniuose žieduose rikiavosi ne tokie infantil s, jau šiek tiek brandesni maksai, jie netgi m st ir kartais susigalvodavo visai neblog id j , kurias si sdavo ne išor , bet centr . Kad syk suž r j išminties krislai v l nepradingt pas mon s labirintuose, tikrasis, vidinis Maksas Vakaris geriausias mintis panaudodavo slaptojo Holivudo filmams, kuriuos pats ir ži r davo. Savo giliausius apm stymus pateikti, pavyzdžiui, laikraštyje buvo beveik ne manoma. Kli þi daugiau nei paspirþi . Iš Makso niekas nebesitik jo gelm s ir kart jam prilipdyta Auksinio Berniuko etiket sužlugdyt net rimþiausi k rin . Dabartinis Vakaris kalb jo vien tiktai slengu, mal tokiu klaikiu žargonu, sakytum, b t gim s ir aug s turguje po prekystaliu, o ne baig s Universitet . Visiems reik jo tik Makso Vakario išor s. Velniop vid ! Juk buvo tušþias, kaip išgertas alaus butelis. Dar ir plokšþias kaip fliašk , brakonieriaus gertuv . Maksas Vakaris niekam, net Magei nedr so užsiminti, kad jauþiasi es s tragiška asmenyb . Jeigu ryžt si tai pasakyti garsiai, b t mirtinai užjuoktas. O iš ties gyveno tarsi poroje su krauj þiulpianþiu vampyru, nes nuolat buvo d mesio centre, prožektori šviesoje, visiems atpaž stamas, tarsi asmeniškai paž stamas, be jokios privaþios erdv s, užuov jos, be savo kampo, kuriame pasijust tikrai saugus, nelieþiamas, netujinamas, nepersekiojamas ir negarbinamas. Tai sekino j gas, siurb k rybin energij ir beviltiškai tuštino siel . Beveik fiziškai jaut , kaip iš jo kaklo — kapt kapt kapt — laša gyvyb s syvai, tarsi kraujas iš Drakulos iltimis prak stos žaizdel s. Sustabd s mašin prie redakcijos pastato, pasiži r jo šios savait s darb s raš . Kaip visada vergavo reklamai: filmavimasis šlovinant „Seno bebro“ al , fotosesija su „Elnio“ (gerai, kad ne „Velnio“!) batais, od dant pastai... Buvo kažkur gird j s, kad Žem s eteris yra absoliuþiai užterštas reklaminiais šaukimais, tod l prie m s planetos art dami kit galaktik pasiuntiniai pirmiausia pagaus pranešimus apie higieninius klotus, vystyklus ir prezervatyvus. Jo taip pat lauk interviu žurnalams „Tik vyrams“ ir „Moter giminei“, diskusija televizijoje „Kas važiuos Eurovizij ?“, garsaus verslininko jubiliejinis banketas, pri mimas šoumenams pas kult ros viceministr , „Valio“ apdovanojim ceremonija, braški džemo prezentacija, pašnekesys radijuje „B k matomas“... Užburtas ratas. Prakeiktas ratas. Savo nepailstamos veiklos negal jo pavadinti net darbu, nes aplinkiniai buvo sitikin , kad tai nesibaigianti pramoga. Kai bandydavo pasiguosti mamai ar broliui, šie atšaudavo, kad pats pasirinko tok gyvenim . Bet gyvenimo kaip tik ir nebuvo, tik apgail tinas b ties pakaitalas. Dabar — REKLAMA! Redakcijoje Maksas pasirod tik po piet pertraukos. Nudrož tiesiai pas vadinamuosius reindžerius, vyrukus, kurie reng kriminalin puslap . Nebuvo prasm s nuo bendradarbi sl pti, koki bjauri istorij pateko. Reindžeriai jau tur jo vis reikiam informacij : kieno pistoletu b r ja nusišov , kokioje nuovadoje š ryt lank si j kolega, ko ten buvo klausin jamas ir kuo yra tariamas. Savaime suprantama, joki skandaling detali apie bendradarb skelbti neketino. Net nereik jo reindžeriams už tai žad ti butelio tekilos. Maksas, sur k s vien po kitos šešias cigaretes, sulauk nauding patarim . Jis sužinojo, kad kvietimas komisariat ar prokurat r privalo b ti raštiškas. Problemos esm s tai nekeiþia, bet, reikalaujant popiergalio, galima „tempti“ laik , o svarbiausia — patampyti farams nervus. sid m jo, kad atsakin jant pareig n klausimus, pravartu visk sirašin ti diktofon ne vien d l to, kad savo veblenimus v liau perklausyt , o kad pasirodyt ne iš kelmo spirtas. Jam taip pat buvo paaiškinta, jog turi teis neatsakin ti klausimus, nepasitar s su savo advokatu. Reindžeri vyriausiasis pažad jo surasti tinkam gyn j ir, plekšnodamas Maksui per pet , pareišk : — Privalai š t išmanyt, blyn, jei jau lindai toki kebekn . Maksas darbe ilgiau neužsibuvo, redakcijos kavinuk je išg r stiprios kaip dinamitas kavos, spazmuojant skrand simet lietuviškos mišrain s ir nuvažiavo pas motin paimti rakt nuo Mag s buto. Juk tur jo priglausti Bastet . Mamai apie Komaroviþi n žodžiu neužsimin . Ši

atrod sutrikusi ir išsiblaškiusi, kaip Maksas pats sau išsiaiškino, turb t apsvaigusi nuo raminam j vaist . ýiupo raktus, pa m širdel s formos skan st katei prisivilioti ir spruko, lyg, nors kiek ilgiau šiuose namuose užsibuv s, tapt g dingai demaskuotas. Rakindamas Mag s buto duris pasijuto nejaukiai. Dar labiau sutriko j s vidun. Garsiai pašauk kat , bet Bastet n neman pasirodyti. Vakaris nusiav batus ir, stypþiodamas ant piršt galiuk , it bijot pažadinti kažk miegant , ištyrin jo visas pirmojo aukšto pakampes ir kertes. Kat s niekur nerado. Tik virtuv je sm lio d žut je buvo palikta jos egzistavim liudijanþi p dsak . Maksas neabejojo, kad Bastet gedi Mag s. Jausdamasis truput nesmagiai, lyg bandyt juokinti graudžiai verkiant j , nepaliov kviesti: — Kac kac kac, Bastete, eikš þia, na, katyt, ateik pas Maks , kis kis kis, gausi skan st , kac kac kac... Kat nerod net menkiausio gyvyb s ženklo. Ji n neman veidmainiauti, prisiversti ir, užsid jusi tariamo mandagumo kauk , o širdyje keikdamasi, sutikti nekviest siverž l , kaip jos vietoje b t dar s beveik kiekvienas dvikojis. Juk tik žmon s nuolat apsimetin ja ir vaidina kitiems — draugams, kaimynams, praeiviams, prašalaiþiams, miniai, juk tik jie bet kokiomis aplinkyb mis elgiasi taip, lyg greta stov t ži rovas-vertintojas-teis jas, o net lik vieni vis tiek stengiasi siteikti nematomam steb tojui. Net ir dabar jis pats elg si lyg slaptos kameros sekamas. Maksas jo Mag s miegam j ir prisimin , kaip, kart gulint šioje plaþioje lovoje, Bastet susidom jo jo koj pirštais, kyšanþiais iš po antklod s, baksnojo juos šalta, šlapia nosimi, laiž šiurkšþiu liežuv liu, o galiausiai m tapšnoti leten le su išleistais nagiukais... Švelnius Makso prisiminimus nutrauk netik ta detal . Ant naktinio stalelio šalia Julijos lovos gul jo Tado rožinis. Maksas broliui j atvež iš Hamburgo, nors dorai nežinojo, kokios religijos išpažin jai tok naudoja — gal budistai, gal musulmonai. V rinyje buvo daugiau n šimtas krištolo karoliuk , o j puoš didžiulis raudonas šilko si l kutas. Tadas išsyk pavadino rožin savo talismanu ir jau kokius trejus metus dien nakt j nešiojo apsisuk s apie kairiosios rankos rieš . Tod l kutas buvo nebe raudonas, o rudas ir nuspur s. Maksas taip pat žinojo, kad vien karoliuk brolis buvo netyþia nusk l s. Tadas tikrai negal jo Magei rožinio padovanoti, nes buvo nemenkas skrudas. Jau vaikyst je jis niekam neduodavo savo žaisl ir geriau pats save skriausdamas juos kur nors pasl pdavo, kad tik nereik t dalytis su kitais berni kšþiais. Rožinis ant Mag s naktinio staliuko liudijo tik vien dalyk , kuris Maksui atrod ne tik tinas. Jis mai prisimin — konkurent žurnalist praneš , es Mag s vaginoje rasta spermos. Kieno? Ne, negali b ti, kad Tado. Staiga kažkas tr ktel jo už rožinio kuto ir Vakaris net kr ptel jo. Viso labo tai tebuvo Bastet . Ji išlindo iš savo sl ptuv s ir tarsi erzindama m trintis nekviesto sveþio blauzdas. Bet vos jis pam gino kat sugriebti, ši paspruko, nuskuod laiptais, n r svetain ir kai uždus s Maksas pagaliau atl k jai iš paskos, Bastet jau buvo sitaisiusi ant knyg lentynos paþioje palub je. Veltui Vakaris jai ties gardumynin šird ir maldavo m gdžiodamas katiniškas intonacijas: — Kac kac kac, Bastete, miau, nusileisk pas Maks , miau, paragauk, koks þia skanus daiktelis, kis kis kis, neužsispirk, nebijok, miau, aš nieko bloga nedarysiu, katyte, na, kac kac kac, eikš... Taip Maksas kniauk kok pusvaland , užvert s galv , ištiestame delne laikydamas šird lyg nevyk lis minezingeris po aikštingos damos balkonu. Galiausiai sitikino, kad misija ne manoma, ir, jausdamasis apgail tinu pralaim toju, iš Mag s nam pasišalino. Jo kaip ir kiekvien treþiadien dar lauk „Eldorado“ rašas. TV loterija, kuri jau ketvirtus metus ved Maksas Vakaris, nuosekliai ir nepajudinamai užimdavo aukšþiausias vietas reiting lentel se. Vedantysis neretai susim stydavo, kas gali ži r ti toki laid ? Potencial s žaid jai? Tie, kurie gyvenime visada išlošia? Ar tie, kurie pralaimi? Nors pats buvo tokia pat svarbi lošimo dalis, kaip Laim s ratas, S km s kalneliai ar kamuoliukai su skaiþiais, nuolat pasijusdavo svetimas, nepaž stantis tos kitos Lietuvos, kurioje gyvena. Atrod , kad televizijos laid iš provincijos suvažiuojantys žmon s turi kit genofond nei tie, kurie prastai supo Maks elitiniuose vakar liuose, koncertuose, boulingo klubuose ar net redakcijoje. Išskyrus jo asistent Lolit , per trejus metus „Eldorad “ neužklydo n viena ilgakoj blondin ar išpuosel tas unisex vyrukas. D l Vakario dalijam priz ir, žinoma, Aukso skrynios grumdavosi tvirtai sur sti, plaþi peþi ir dar platesni str n pilvoti žmogeliukai, pasidabin ne tik tinai margais „antr rank “

megztiniais. Tarsi susitarus tiek vyrams, tiek moterims tr kdavo bent vieno priekinio danties, o iš burnos sklisdavo blogas kvapas. Nors iš pirmo žingsnio loš jai atrodydavo nerang s, it betoniniai sodo nykštukai, išloš priz , jie imdavo paš lusiai dži gauti, ploti katuþi , gl besþiuotis ir šokin ti lyg prisukami Duracel kiškuþiai. Šitaip siaut dami jie taškydavo Maks pergal s seil mis ir triumfo ašaromis, apgaubdavo j sisen jusio žemdirbiško prakaito aura, o kartais, ypaþ laim j automobil ar milijon lit , puldavo su uraganiška j ga ir vos nenuversdavo nuo koj . Matydamas šias nuoširdžias, nesuvaidintas pleb jiškas linksmybes, Maksas kažkod l jusdavo gailest , net savotišk kalt , tarytum jautrios širdies skerdikas, stebintis tyr ir naiv peiliui pasmerkt veršeli š lsm ganykloje. Po laidos visi žaid jai trokšdavo fotografuotis su savo išloštais laimikiais ir priz dalytoju. Vakaris spausdavo dešimtis lipni , prakaituot rank ir kantriai atsukdavo tai dešin , tai kair skruost glitiems buþiniams. O dabar — REKLAMA! Maksas, barstydamas žaismingas nes mones, s do grimuotojos kr sl ir kent , kol jo veidas buvo nuteptas švies atspindinþia pudra. lindo zomšin kostium , užsismauk kaubojišk skryb l ir tarsi bulius koridos aren iššoko prožektori švies pas džiugiai klykianþius ži rovus: — Vyrai, žinokit, tiesiausias kelias moters šird — tai loterijos bilietas! — suriko išsiviepdamas kaip pl šrus krokodilas. Tam dav automobil , tam dav kompiuter , tam — šaldytuv , tam — mobil j telefon , o tam, nabag liui, nieko nebeliko. Taþiau nelaim lis buvo ne iš kelmo spirtas. Maksui išeinant iš televizijos pastato, prie jo prisigretino ni raus veido tipas ir pareišk : — Aš tamstel maþiau sekmadienio nakt laiptin j. Leidot s iš ponios Julijos buto. Atrod t taip, kaip ir dabar. Ta pati skryb l , ta pati juoda odin striuk . Makso striuk buvo ruda, bet nakt visos kat s pilkos. — Na, taip, tikrai ten buvau, bet iš jau prieš dešimt . — Netiesa. Aš jus maþiau apie treþi , po to, kai nuaid jo š vis. — Nes mon . Aš turiu alibi. Mano draug gali paliudyt, kad treþi nakties buvom kartu, lovoj. — Che che che, — klastingai sukrizeno priekabiautojas, — mergos, kurias, biþe, dulkini, gali bet k pameluot. — Ko jums iš man s reikia? — Che che che, jis dar klausia! Aišku, kad pinig . Aukso skrynios. — Tai — loterija, o aš asmeniškai nedaliju joki priz , — pabr žtinai l tai ir aiškiai ištar Maksas, lyg kalb t su agresyviai nusiteikusiu pamiš liu. — Man nesvarbu, iš kur tuos pinigus trauksi, iš Aukso skrynios, ar, pavyzdžiui, parduosi savo automobil . — Žmogau, aš niekad niekam ne rodin ju, kad esu ne kupranugaris. Žinau, kur ir su kuo t nakt buvau. Tai tamst galiu pakišt farams už šantaž . Viso gero. Maksas stumtel jo šantažuotoj taip, kad šis atatupstas nukep stavo kelet žingsni ir vos nepargriuvo. Laim , kad nevirto aukštielninkas ir neprasik l makaul s! Ieškodamas mašinos rakteli Vakaris kišen je užþiuop Tado rožin . Ne, pats save sudraud , ne, šito negali b ti! Mag juk nusižud . Nor damas atitr kti nuo absurdišk tarin jim , kuriuos klast n pas mon kažkod l apib dino brolžudiškais, paskambino mamai ir lyg pasiteiravo, kada numatomos Julijos laidotuv s. Sužinojo, kad Mag išvežta Ryg kremuoti. Lengviau atsikv p . Bijojo išvysti jos negyv k n . Baiminosi laidotuvi apeig . B gštavo, jog nesugeb s elgtis, kaip dera Maksui Vakariui. Dabar pasijuto tarsi gav s trump atokv p . Sudar s paliaubas. Išsider j s laikin nelieþiamyb s status . Vienas gr žti namo nenor jo. Bet Vitos irgi neketino kviestis. Maksui reik jo ne žmogaus, o kažko kito, lipšnaus ir patikimo. Dar kart nuvažiavo Mag s namus ir net nustebo, rad s Bastet koridoriuje prie dur , tarsi kat b t jo laukusi. Ji klusniai dav si nunešama mašin , vis keli t nojo it kailinis kilim lis juokingai prisiplojusi prie s dyn s. O atvykusi pas Maks teik si išlakti duben l jogurto. Taþiau nakt Bastet sureng tok koncert , kad Montserat Kabalj su visais pavaroþiais b t tur j sl ptis. Ji trauk vien giesm po kitos tai sopranu, tai altu, tai tenoru, nenaudodama jokio katiniško leksikono, joki miau ar mur, o iš paþi savo laukin s širdies gelmi pl šdama šamanišk užkalb jim : bhargalour varvadan kurkaramar vaurdavaur barbeloraur arahavanar audeijaudajaur ram ram ram... Maksas suprato tik tiek, kad gyv n reikia gr žinti ten, iš kur šis

buvo paimtas. Dar si li dna d l tokios neteisyb s. Ketvirtadien Maks ir v l kankino šantažuotojas. Jis kas pusvaland skambin jo visais manomais telefonais, reikalavo pinig , prisiekin damas, kad, gav s bent pus Aukso skrynios, policj nesikreips ir prieš Vakar neliudys. Sk sti užknisin toj policijai Maksas vis tiktai nesiryžo, nes pernelyg akivaizdus buvo ryšys tarp neva atpažinto naktinio sveþio ir jo paties pistoleto. Kreipimasis pagalbos reindžeri si lom advokat b t lygus savosios kalt s pripažinimui. O užuominos, es jiedu su broliu yra išoriškai panaš s, reikšt , kad Maksas pakiša Tad , net jei vyresn lis Mag s n pirštu nepaliet . Juk savo krištolin rožin Julijos miegamajame jis gal jo palikti ir kok kit kart . Šantažuotoj -šnibžd toj -užknisin toj Maksas galiausiai išd jo šuns dienas ir pasiunt visomis, kiek tik žinojo, negražiai, nepadoriai, užgauliai vadinamomis kryptimis. Tegul per amžius šunims š k pjauna, tegu šika, apimtas chroniško viduriavimo, te užsipisa negyvai, eina po velniais, prasmenga skradžiai, lai pasimauna ant nusmailinto kosminio lingamo! Buvo toks nelaimingas, kad nusprend per nakt siaut ti. Vienoki syv save prisisiurbti, kitus, nukabinus koki þiotk tiolk , išlieti. Taip ir padar . Bet linksma nebuvo ir palengv jimo nesulauk . Nuolat gird jo šnibžd tojo bals , o Tado rožin , rast prie Mag s lovos, jaut kaip smegenis kalt vin . KAI namuose prisirenka daug svetim žmoni , jie prineša galyb savo šlykšþi smarvi . Tikras vargas, kol paskui jas nusilaižai nuo leten li , kailio ir uodegos. Bet pasaulyje ne manoma išsirinkti tokios vietos, kuri niekas niekada neateit . Tenka taikytis. Bastet , dar prieš nusileisdama š pasaul iš laikinai j priglaudusio Niekio, žinojo, kieno taps šeimininke. Jau senokai, prieš kokius 2 000 met , nusipeln privilegijos rinktis. Didysis Skirstytojas maloniai leisdavo jai paþiai apsispr sti, su kuo gyvens, kam kniauks, ant kieno keli murks v l tapusi kate. Tik nuo paþios Bastet s valios priklaus , kas bus jos Pasisavintasis ar Pasisavintoji, naiviai vadinantys save kat s šeimininkais. Bastet šiomis li dnomis dienomis dažnai prisimindavo savo pirm j pasimatym su Pasisavint ja-Prarast ja. Tuomet Bubastei buvo du m nesiai. Laikini žmon s katyt vadino pleb jiškai — Raine, o neapsikent gyv no charakterio, nutar atsikratyti — dav skelbim laikrašt . Bastet prieš juos maištavo ne šiaip sau, bet keršydama. Tie dvikojai siaubingai pasielg su jos broliais ir seserimis. Ne, kaþiuk jie neužkas , kaip žiauriems žmon ms prasta, o atidav terarium sušerti smaugliams. Rain pasiliko sau kaip paþi gražiausi , bet iš jos nepeš jokios naudos. Tie namai priklaus Bastet s motinai, nesusipratimo valia pavadintai Murkle. Murkl ! K dvikojai išmano apie kaþi murkim ? Nieko. Jie net nesugeba pam gdžioti šito garso, vis tobul — Maurrr Ourr Maorrr Uorrr — gam suvesdami kažkok l kšt mur. Neatsirado n vieno žmogaus, kuris per ištisus t kstantmeþius sugeb t tiksliai pakartoti švent skiemen kombinacij ir j sek , nesumaiš s, kada reikia tarti Maurrr, kada Ourrr, kada Maorrr, kada Uorrr ir kaip juos deramai, nesupainiojant, kaitalioti vietomis. Neišman liai žmog nai, net pasiek vadinam sias mokslo aukštumas, ne steng išsiaiškinti, kaip ir kod l murkimas atsiranda. Nelaim liai, jie tyrin jo kat s balso stygas ir gerklas, o murkimas yra absoliuþiai metafizinis, dieviškos kilm s garsas. Taigi Murkl , kuri iš ties tur jo vadintis Deive arba Dievišk ja, buvo jau sena bei išmintinga, tod l pasaul žvelg filosofiškai, d l nieko per daug nesigrauždama, bet be saiko ir nebesidžiaugdama. Su mama Bastet ne kart aptar savo b sim j gyvenim . Atsisveikino juodvi be jokios širdperšos ir abi romiai lauk , kol pasigirs tas nemalonus garsas, kuriuo esantys lauke žmon s duoda ženkl , kad juos leist vidun. Kai kambar jo Jaukinamoji, Bubast šmurkštel jo po foteliu, apsimesdama, kad bijo, nes šitai reikalavo Žaidimas. Moteris d v jo švelnios persik spalvos palt ir rusv plaþiakrašt skryb l . Ji pad jo ant stalo apval pinig , smaugli š rikams paaiškinusi, kad dovanai kat s niekas neima. Tai teisyb . Privalu sumok ti bent simboliškai. Bastet s motina at jusi j nuodugniai apuost ir palankumo ženklan galantiškai kniauktel jo. Bubast ir taip žinojo, kad viskas bus gerai, juk pati Prijaukinam j pasirinko. Taþiau kai šioji kat priglaud prie savo širdies, apgob p kuotu paltu ir iš jo šalt , Rain m veriamai kniaukti. Toks buvo pirmasis išbandymas Pasisavinamajai, kur vargš moteris garbingai išlaik . Kat gird jo, kaip iŠ susijaudinimo plaka Dresuojamosios širdis, ir džiaug si. Parnešta savo tikruosius namus, kat pasijuto visai laiminga. Kaip ir tik josi, iškart buvo prad ta šaukti egiptietišku vardu. Taþiau judviej pažintis dar tik prasid jo ir moters lauk naujas išbandymas. Bubast atsisak sti. Ji nelak nei pieno, nei vandens, rauk nos prieš

pranc zišk , belgišk , vokišk , amerikietišk dal , atsisakin jo lašišos fil ir niekino virt vištien , retkarþiais leisdama su pipete sau gerkl lašinti tik kelis lašus sultinio. Kat kiauras dienas ir naktis gul jo ant specialiai jai patiesto dryžuotojo kilim lio ir snaud , nutaisiusi paþi nelaimingiausi išraišk , koki tik steng . Bastet žinojo, kad žmon s labiausiai vertina tai, k pasiekia per kanþi . Tad steb jo, kaip Jaukinamoji darosi vis li dnesn ir li dnesn . Pagaliau Pasisavintoji m verkti. Kat jaut , kaip ant jos kailiuko kapsi šiltos ašaros. Raudodama moteris rypavo: — Na, kod l mano gyvenime viskas taip sujaukta, kod l aš pasmerkta tokiai siaubingai vienatvei ir tuštumai, kod l negaliu tur t net kat s, o jei jau j parsinešu, tai ši ima ir numiršta? Žmon ms Pasisavintoji niekada nieko panašaus nesakydavo. O Bastet prabilo tiesiai iš širdies šird . Kat jaut si didžiai pamaloninta. Iš ties ji n nesiruoš an pasaul . Bubast jau iš anksto žinojo, kad gyvens ilgiau už Prijaukint j . Tod l, nusprendusi veltui negaišti joms skirtojo laiko, dresavim baig . Vien graž ryt ji žvaliai miauktel jo ir su d iš moters rank k snel daryto karpio. Taip prasid jo j meil . O po dvej met meil baig si. Tod l dabar kat , atid jusi šal visus kitus r pesþius, net prausim s nag galandym ir pasaulio steb jim pro lang , kiauras dienas poteriavo už mirusi j : Maurrr Ourrr Maurrr Ourrr Maorrr Uorrr. Dauguma žmoni net nenujauþia, kad su kat mis manoma kuo puikiausiai susikalb ti. Su jomis nereikia lementi, lyg vys. tant dar nieko neišmanant k dik l , ir, šiukštu, nevalia vograuti r sþiu balsu, o paskui meilintis, it dresuojant šun . Su kat mis dera bendrauti vaizdiniais, taip, tarsi erdv je minkštut liu vaizduot s teptuku tapytum paveiksl . Galima prad ti nuo paþi paprasþiausi dalyk : piešti dešr , pieno duben l ar žuv . Tuomet palengva pereinama prie sud tingesni dalyk : pasakojimo apie r pesþius ir klausim , kaip sekasi pašnekovei, savo draug apib dinimo ir išklausymo apm stym apie kat s vienatv , prie miesto peizažo nusakymo ir žem lapio t slapt takeli , kuriais vaikštin ja keturkojis padaras. Galop ateina laikas abstraktiems paveikslams: švelnumui, li desiui, prisirišimui, ilgesiui, meilei, tik jimui, vilþiai. Žmon s net nenutuokia, kiek daug kat s gal t jiems papasakoti, pasidalyti unikalia informacija, atskleisti didžiausias visatos paslaptis. Taþiau jie, dvasios elgetos, visk vertina smegen dydžiu, vingiais ir pilkšvu, beskoniu, bekvapiu dariniu, kur vardija intelektu. Kat s neva jo, to intelekto, neturi. Taþiau kam jis joms reikalingas, kai yra Išmintis?! Žmon s trokšta kažin koki tarpgalaktini kontakt ir siunþia signalus kitas planetas, žvaigždes, nutolusias šviesmeþiais. Jie graužiasi, negav jokio atsako, bet kas jiems atsakys, kai svarbiausia visatos civilizacija — kat s — yra šalia. Kartais Bastetei atrodydavo, kad su Pasisavint ja-Prarast ja joms jau tuoj, tuoj pavyks pralaužti š led , t kstantmeþius kausþius žmoni ir kaþi ryš . Sugriauti sien . Peršokti kli t . Ir j mintys susilies, kaip dvi up s, tekanþios viena kit . Bet, aiman, pritr ko laiko, nors, žinodama apie jo pavojing stygi , kat iš vis j g steng si vykius pagreitinti. Bet vanduo net ir raginamas neužverda anksþiau, n jam skirta. Tik dabar Prijaukintoji pagaliau skland po t erdv , kuri Bubast jai šitaip troško atskleisti. Bet kas iš to? Prarastoji lygiai taip kaip kat apie savo žvalgas niekam nebegali papasakoti anei savo potyriais pasidalyti. DABAR maloniausia tapo skraidyti. Kiekvienas žmogus gyvas b damas bent kartel pasigaili, kad neturi sparn , taþiau tik numir s suvokia, k prarado, negal damas pakilti ir skrieti. Julijos netrauk skrydžiai žvaigždes ir visokie kitokie kompiuteriniai efektai. Jai taip pat nesinor jo pakilti tok aukšt , kuriame riaumoja l ktuvai ar blerbia mal nsparniai. Negund nei supermeniški lakstymai žaibo greiþiu, nei Karlsono pam gtas pikiravimas viršum miesto stog . Jai labiausiai patiko l tai skl sti Senamiesþio gatv mis ties ketvirtu ar penktu nam aukštu, taþiau nesidairyti pro langus, nes juk visa, k pamatyt , b t tiesiog labai žmogiška ir perd m gyvenimiška. Kam jai dabar tokia informacija? Kur kas smagiau buvo tyrin ti architekt ros detales, kuri niekada nepasteb davo vaikšþiodama ten, apaþioje. Ji apži rin jo rozet mis puoštus fasadus, m rines laur , žuol ar klevo lap girliandas, kaspinais perpintus akmeninius vainikus, šloving gimini herbus kartušuose, þiupin jo nišose sustingusias atlant , satyr , nimf , chimer , li t , elni ir ereli galvas, šen bei ten aptikdavo paslaptingos mason simbolikos ar per stor tink juodu ornamentu prasimušanþius žydiškus rašmenis. Nusileidusi kiek žemiau, iš naujos perspektyvos apži r davo sienas su savo pam gtais grafiti, o kartais l kdavo pažeme, kaip liet pranašaujanti kregžd , ir pati save sveikindavo, skaitydama slenksþiuose rašyt j Salve. Nutiko ir dar vienas malonus dalykas. Julija galutinai prarado savo išor . Gal ir keista, kai tai konstatuoja numir l , kurios pelenai tuoj bus supilti urn . Taþiau pirm sias dienas ir naktis po

mirties ji tebesijaut turinti galv , rankas, kojas, peþius, kr tis, liemen , s dmenis, vagin , gimd , šird , plauþius, kepenis, inkstus, žarnyn ir dar daugyb kit organ , apie kuriuos n nesusim stydavo b dama gyva. Užtat, kiekvien kart pažvelgusi veidrod ir neišvydusi savojo atspindžio, pasijusdavo it nukr sta elektros srov s. Tod l vis pagalvodavo, kad tradicija uždengti veidrodžius negyv lio namuose yra labai išmintinga. Tai apsaugo numir lio siel nuo pirmojo bek nyst s šoko. Turb t kas nors iš Anapilio gr ž s papasakojo savo skausminguosius sp džius, žinia kaipmat pasklido po žem , ir nuo to laiko visi ged tojai m dangstyti veidrodžius juodomis ar baltomis marškomis. Taþiau visuotin je išminties pranešim grandin je kaip visada, tarsi žaidžiant „Sugedus telefon “, kažkas buvo sutrik , tod l egocentriškieji gyvieji, klostydami veidrodžius, tar si save apsaugantys nuo myruoli . Julijos namuose šito paproþio niekas nepais ir neketino nei jos, nei sav s nuo kaustanþios baim s ginti. Taigi, net savaitei nuo savosios mirties nepra jus, Julija susitaik su mintimi, kad niekaip nebeatrodo. Jaut si išsilaisvinusi iš odos, m sos, kaul kombinezono, impregnuoto krauju, limfa ir prakaitu. Toje k no išnaroje, lygiai kaip kosmonauto skafandre su visokiais gudriais mygtukais, taip pat buvo montuoti vairiausi jutim ir jausm jungikliai, tik spustelk ir pasileis visas aistr mechanizmas. Vargšas k nas, kuris prival jo šitiek met maitintis, tuštintis, geisti, dirbti, užimti viet erdv je, laike, gyv b tybi hierarchija je, dabar buvo niekam nebereikalingas. K nas, kuris šitaip troško dominuoti, b ti pamalonintas, pagražintas, pasteb tas, vertintas, pagirtas ir apipiltas komplimentais, virto pelenais. K nas, kuris apsišauk liškai atstovavo asmenybei, savasþiai, žmogaus esmei, nors prie sav s priplakti gal jo tik apgail tin j ego, netrukus bus išbarstytas pav jui. K nas, kuris net džeržg trindamasis su nematerialiuoju pasauliu, galutinai pralaim jo daiktiškumo kov prieš dvasi . Pergal ! Taþiau meil Angelui Sargui Julija vis dar juto, vadinasi, tai buvo ne vien geismas, bet ir sielos vibracija. K nas nuo pat mažum s Julijai k l daugyb problem , kol pagaliau ji išmoko su juo nebesitapatinti. Vaikyst je jis buvo per liesas, paauglyst je pasidar pernelyg apk nus, o jaunyst je, palyginti su pro Geležin uždang praslystanþio Cosmopolitano etalonais, išvis gavo daugyb tr kum . Savaime suprantama, buvo bandyta su juo kovoti, marinti badu, spausti visokiausius korsetus, klubus siaurinanþias baiskelnes, kr tis didinanþias liemen les, nuodyti liekn jimo tablet mis, kankinti mankštomis ir ristele vaikyti po parkus. Taþiau k nas elg si kaip tinkamas ir jam buvo visai n motais savinink s siekiai. Tod l Julija nusprend , kad jei jau kas nors j myl s, tai myl s toki , kokia yra. Šis ryžtingas sprendimas tur jo magiškos galios, mat netrukus ji tapo viena šauniausi savo rato paneli , tur jo b r gerb j Konservatorijoje, taip pat kr v d sautoj Gorkio gatv je, kurioje tuomet tryn si visas elitinis jaunim lis. Likimo valiai paliktas k nas susiprato ir m sp riai tobul ti. Garbintoj ir netgi persekiotoj dar si net daugiau, negu reikia, nes Julijai, nors ir alkstanþiai k niškosios meil s, buvo dom s visai kiti dalykai: magija, mistika, metafizika. Metams b gant, Julija m vis labiau tolti nuo fizinio pavidalo gal tod l, kad geriau negu išor m pažinti sav j vid . Ji nebesitapatino su besišypsanþia burtininke, kuri vis atsidurdavo moter žurnal viršeliuose, o išvydusi t kit , išorin , Julij televizoriaus ekrane, kankindavosi, lyg matyt brokuot visai pakenþiamo originalo kopij . Išgirdusi savo bals per radij susig ždavo, mat viduje gird davo kit tembr ir kitokias intonacijas. Atrodydavo, kad net veidrodžio atspindyje stovi absoliuþiai svetima b tyb , kurios Julija nepaž sta ir nenori pažinti. Kartais susim stydavo, kaip elgt si gyvendama dykumoje, kaln urve ar atsiskyr l s cel je, k jos išor niekam, išskyrus j paþi , neber p t . Ar galutinai liaut si galvojusi apie savo veid ir k n ? Susipažinusi su nauju žmogumi, ji visada bandydavo išsiaiškinti kiek šis tapatinasi su savo išvaizda. Tai buvo m gstama diskusij tema su Maksu Vakariu. O su Angelu Sargu? Jo namuose išvis nebuvo n vieno veidrodžio. Užtat Maksas tur davo begal Julijai toki svarbi ir reikšming retorini klausim . Su Maksu Vakariu Julija susitiko pra jus vos kelioms dienoms po pažinties su Angelu Sargu. Taigi pastarasis paskambino jau kit vakar po diskusijos televizijoje ir kviet „poni burtinink “ rus sakralin s muzikos vakar . Iš Maskvos atvyko ansamblis „Gamajunas“, kuriame ir pats Tadas kadaise giedojo. Vilnišk publika tokiais šventais dalykais nelabai domisi, tod l jis kvieþi s žmones, kurie bent š t jauþia ir išmano. Julija buvo tokio kvietimo didžiai pamaloninta ir tiesiog triumfavo, kad neprieinamasis Tadas neatsispyr jos kerams, nes šiaip negi b t kviet s koncert . Ji dži gavo it gelež l

radusi, jog Sapn vyriškis taip greitai sugalvojo priežast pasimatyti, kurios pati Julija su sav ja karvediška strategija ir taktika b t dar ilgai ieškojusi. Prarado ištis dien gražindamasi ir kurdama karštligiškus planus, kaip þia po koncerto Angel Sarg parsivilioti savo b st , kad gal t su juo širdingai pasikalb ti. Pagaliau nusprend masin palikti garaže ir iki Markuþi , kur giedos „Gamajunas“, nuvykti su taksi, o paskui prašytis, kad Tadas j , vargš moterišk , tams ir žvarb lapkriþio vakar parvežt namo. Koncertas tur jo vykti Puškino muziejuje, kuriame Julija. savo g dai, niekada anksþiau nesilank . Ji net nežinojo, kuriam didžiojo poeto giminaiþiui priklaus tas namas — t vui, broliui, s nui, o gal d dei? Sen medži parkas v lyvo rudens pavakare jai nepadar jokio sp džio, o medin geltonai dažyta usadba, kaip išsiaiškino, priklausiusi genijaus s nui Grigorijui, irgi atrod itin kukliai. Viduje jau šurmuliavo rusakalb publika, šm kšþiojo vienas kitas barzdyla juodais dvasininko r bais ir šmirin jo skarel mis apsimuturiojusios moter l s, tarsi þia b t cerkv . Julijai dairantis ir tikintis d mesio, kurio sulaukdavo visur, kur bepasirodydavo, prie jos pri jo ne Tadas, bet Pranas, kitaip sakant, Maksas Vakaris. Ko jau ko, bet šito žvaigždžiuko nesitik jo þia susitikti! — Labs vakar lis, Tadas sak , kad ateisit ir praš jus užimt. Eime, atsis sim, mums rezervuotos vietos, — prapliupo jis savo neprilygstam ja greitakalbe. — O kur Tadas? — Jis — su sveþiais. Žinot, organizatoriai prieš rengin visad turi daugyb r pesþi . Jiems sitaisius pirmoje eil je, Julija, nor dama palaikyti pokalb , pasiteiravo: — O k reiškia ansamblio pavadinimas? Gamajunas — lyg ir nesu gird jus tokio šventojo? — Gamajunas yra mistinis paukštis. Jis nuostabiai gieda ir pranašauja ateit . Atrodo, kad turi žmogaus, turb t moters veid . Tado paklauskit, jis visk žino. — Maniau, kad jis domisi tik angelais, bet, pasirodo, dar ir paukšþiais. Turi aistr visiems sparnuoþiams: — Na, apie jo aistras geriau nekalb kim. Pašnekes teko nutraukti paþioje domiausioje vietoje, nes pasirod „Gamajuno“ giedotojai, vyrai, tarsi nuženg iš rusišk ikon ir staþiakr t s, stambaus stoto moterys blizganþiomis, glotniai k n aptempianþiomis sukniomis. Apsireišk ir pats Angelas Sargas, visas nuo galvos iki koj juodai apsitais s. Tai jam labai tiko. Prie giedotoj jis neprisid jo, taþiau kukliai pris do ant palang s, primerktomis akimis apžvelg publik , o sutik s Julijos žvilgsn lyg ir šyptel jo. Atlik j balsai buvo tiesiog dangiški, tokiais, be jokios abejo n s, gieda angelai rojaus soduose. Julija apgailestavo, kad ne visai supranta sen j rus kalb , bet vis tiek jaut milžinišk sakralini tekst gali : Svetozarnago dne vseobšþago voskresenyja i strašnogo suda Božyja þajuþe,/ užasaemsi liutyh našyh dejanyj y bezmernyh grechov,/ im že ežeþasno prognevliaem Sozdatelia i Spasytelia našego... Kartkart mis jai net k nas pašiurpdavo, rod s, kad ant galvos plaukai stojas piestu, o akys tolydžio papl sdavo ašaromis. Po koncerto pri jo prie Angelo Sargo ir drebanþiu balsu išreiškusi savo begalin susižav jim , išpyškino vis dien repetuot j fraz : — Gal gal tum pamet t namuþio? Mano Mazda m ir sustreikavo. — Ne, — pasak jis, — turiu b t su sveþiais. Broliukas parveš. Daugiau kalbas nesileido ir, kažk pašnabžd j s broliui, dingo kartu su „Gamajuno“ giedotojais. Julijai beliko sekti paskui Maks Vakar ir sitaisyti jo automobilyje. Bet kada b t tuo pasidžiaugusi, bet ne šiandien. Nusprend pasinaudoti proga ir iškvosti kiek galima daugiau apie Tad : — Tavo brolis tikrai turi keist pom gi . Sugalvok tu man kviest giedotojus iš Maskvos. Kas þia keista? — Na, turiu omeny, kad rus kult ra dabar m suose visai nepopuliari. Veikiau priešingai. Net ir sakralin muzika siejasi su sovietmeþiu. — Man nesisieja. — Tu tiesiog per jaunas. Atvirai sakant, nustebau tave þia pamaþius. Superžvaigžd Maksas Vakaris ir vis pamirštas Puškino muziejus Markuþiuos... Kažkaip nedera. — Superžvaigžd esu ne aš, bet mano antrininkas. O Tadas populiarumo nesivaiko. Jis niekad neplauk pasroviui. Ne taip kaip aš. Be to, jei kažkas nepopuliaru Lietuvoj, tai dar nereiškia, kad išvis nieko neverta.

— Taip, suprantu. Tiesiog nor jau pasakyt, kad jei þia b t kokie airiai su d dmaišiais ar amerikietiškas kantri'bendas, tai publika b t netilpus net Sportr mius. O dabar susirinko visai mažai klausytoj , tarp kuri , išskyrus mus tris, nepasteb jau nei vieno lietuvio. Tik li dni Vilniaus rus inteligentijos likuþiai. — Tau nepatiko giedojimas? — Ne, giedojimas mane sužav jo, netgi sukr t . Kalbu apie vertybi skal . Ji pasidar kažkokia atvirkšþia. Niekam nebereikia tikr dalyk . Tik — gamini . Placebo efektas. — Kieno? — Placebo. Taip vadinami netikri vaistai, kuriuos sugirdžius ligoniui ir teigus apie piliul s efektyvum , šis pasveiksta. Nors placebas neturi joki gydom j savybi . Tik pagalvok, visur vien pakaitalai: netikros kr tys, vibratoriai, geism stimuliuojanti Viagra, dažyti plaukai, aki spalv keiþiantys l šiai, kava be kofeino, bealkoholinis alus, saldiklis vietoj cukraus, karbonadai iš sojos, genetiškai modifikuotos bulv s, muilo operos vietoj asmenin s istorijos, virtual s žaidimai... Taip prad jus pokalb , j b tiniausiai reik jo prat sti prie vyno ir žvaki . Maksas tokios id jos neatsisak . Prie spragsinþio židinio jie pras d jo iki keturi ryto, iš simuliakr lygmens nirdami vis gilesn ir gilesn mistik . Atsisveikino kaip geriausi draugai, Paž stami jau daugiau nei pus amžiaus. Kelet valand numigusi ir burdama pirmajam klientui, Julijai pagalvojo, kad Maksas Vakaris jos gyvenime yra vienas smagesni atradim . Ne taip dažnai sutiksi ir išoriškai, ir vidujai graž žmog . Bet jai reik jo ne jo, o Angelo Sargo. N nenuman , kaip j prisivilioti, ir gerokai nustebo, kai po keli dien šis v l pats paskambino. Be joki mandagumo frazi ar privalomos vadin s dalies išdrož nor s trumpam pas „poni burtinink “ užsukti. Kiek Julija besisteng pasimatym nukelti vakar , Tadas tvirtai pareišk , kad jam patogiausia treþia valanda po piet . Šiam pasimatymui Julija ruoš si daug rimþiau nei „Gamajuno“ koncertui. Pirmiausia pakeit lovos patalyn . Gal jo prašyti tai padaryti Violet , bet pasijuto kažkaip nejaukiai, pagalvojusi kad ji klot guol savo droviajam s nui. Julija net atleido nam tvarkytoj anksþiau nei prasta, jog šioji netrukdyt telkti energij lemiamam susitikimui. Julija išsipešiojo antakius, pasidar maniki r ir net pasiryžo nusiskusti kojas. Tai buvo m gstamas Bastet s ritualas. Kat tup davo šalia ant vonios atbrailos ir kaip užhipnotizuota steb davo rožin Venus skustuv l . Ji juokingai sukiodavo galv , sekdama šeiminink s judesius — nuo kelio iki þiurnos ir v l atgal — visa tai palyd dama lipšniu baltos leten l s mostel jimu. Baigusi š darb , Julija susim st , ar verta depiliuoti vadinam j bikinio srit , bet nusprend , kad neb ra laiko, o ir nesitik jo š kart su Angelu Sargu iki toki intymum prieiti. Tada pasidaž , išsikvepino ir apsivilko žydr suknel su gilia, bet ne per daug vulgaria iškirpte. Iš veidrodžio j žvelg seksuali nenusakomo amžiaus blondin , kuriai šypsantis, aki kampuþiuose susimesdavo žavingas raukšli tinklelis. Maksas jau pirm vakar pareišk , kad ši jos veido detal j tiesiog keri. O paskui dar ir SMS žinut atsiunt : Man patinka skaidrus tavo akiu peizazas — zali miskai baltuose sniegynuose. Julija t syk net dirstel jo veidrod l ir, sutikusi savo katinišk žvilgsn , nusprend , kad gražesnio palyginimo n ra gird jusi. domu, ar Angelas Sargas sugeba sakyti komplimentus? Kokius? Julija siseg miniati rinius safyr auskarus ir nu jo atkimšti vyno. Lygiai treþi nuaid jo dur skambutis. Angelas Sargas atrod visai nepasiruoš s išskirtiniam pasimatymui. Buvo su džinsais, languotais flaneliniais marškiniais, odine striuke ir dvelk ne kvepalais, bet darbiniu prakaitu. — Aš labai trumpam, — pareišk tarsi apsidrausdamas. Kai paband paglostyti Bastet kaip visada išslinkusi pasitikti sveþi , ši prisiplojo prie žem s, nutais l šies išraišk ir piktai sušnypšt . Tadas kiek sutrik s prid r atsiprašomu tonu: — Išsigando. Tikriausiai atsiduodu kitais gyvuliais. Turiu dvi kates. Ir tris šunis. Tai bent detal iš geidžiamo vyro gyvenimo! Rod s, kad Angelo Sargo keistenyb ms nebus galo. Vyno jis atsisak , taip pat paniekino „Prezidento“ s r , atst m lašiš , alyvuoges ir papraš žaliosios arbatos. Julija, sunervinta toki kapriz , grieb si cigaret s ir tuoj pat suprato padariusi lemting klaid , nes Sapn vyriškis tiesiai šviesiai pareišk , jog r kanþios moterys jam netenka pus s savo vert s. Nor dama kaip nors jam siteikti, þiupo CD, kur per stebukl rado savo netvarkingoje muzikos kolekcijoje. Viršelis skelb , kad þia rašyta Angel Muzika, nors Julija dar nebuvo n karto jos klausiusi. Pasigirdus pirmiesiems elektrini vargon li akordams, Tadas susirauk it jam b t suskaud dant ir papraš kito repertuaro: grigališk j choral , sufij giesmi ar bent

jau tibetieþi , riaumojanþi Om Mani Padme Hum. Julija paskubomis surado kažkok Krišnos garbintoj , dainuojant Gango pakrant je, ir ilgesingai saldžiu balsu traukiamas Hare Hare Hare noring j sveþi pagaliau patenkino. Kiek pasistengusi ir panaršiusi po virtuv s spintas, Julija sugeb jo parengti net angeliškas vaišes su medumi, razinomis, riešutais, chalvos likuþiais ir žali ja arbata, pagardinta šalia r kstanþiu muskuso smilkalu (sveþias pageidavo santalmedžio). Tylomis išg r s pirm j pial (buvo paaiškinta, kad arbatos nevalia Pilti paprast puodel su sele), jis nusprend eiti tiesiai prie reikalo. — Nor þiau, kad mano mamai pakeltum t alg . Bent penkiasdešimþia lituk . Ji sunkiai suduria gal su galu. Julijai atrod , kad Violetai ir taip moka visai nemažai. Antra vertus, nuostabusis Maksas Vakaris uždirba bent dešimþia kart daugiau už vargš b r j , tad gal t pasir pinti savo mama. Kuo verþiasi Angelas Sargas, ji dar nebuvo išsiaiškinusi. Taþiau nieko, k pagalvojo, nepasak garsiai. — Gerai, d l penkiasdešimties lituk , žinoma, galim susitart. Taþiau aš nesu tokia turtinga, kaip atrodau. O tu kuo užsiimi? — Aš? Aš darau paminklus. Antkapius. Kalu angelus iš granito ir marmuro. Taip pat kartais gydau rankomis. Tai vadinama biokorekcija, jei toki žinot. Bet už gydym pinig neimu. Jei visa tai b t išd st s koks kitas vyras, Julija nuo jo sprukt net neatsisukdama. Antkapiai? Na, dar teb nie. Bet gydymas rankomis ir biokorekcija?! Aþi , ne! Ko jau ko, bet ekstrasenso jai tikrai nereikia. Taþiau š kart viskas buvo kitaip. Julija kiekvien jo žod gaud apsvaigusi ir susižav jusi it Bastet , sekanti, kaip juda rožinis skustuv lis. K Tadas bedaryt , k besakyt , viskas Julijai atrod kaip akivaizdus rodymas, kad b tent jis ir yra jai skirtasis. Vienintelis! Buvo toks nepakartojamas, originalus, unikalus, su niekuo nepalyginamas! Ir dar — labai seksualus. Žvelgdama Tado rankas ilgais plonais pirštais ar steb dama, kaip jis su vangia li to gracija sukiojasi po kambar , Julija tiesiog dr ko iš susijaudinimo. Taþiau atrod , kad Angelas Sargas visai nesuvokia, n nenujauþia savo fizinio patrauklumo, kad apskritai nenori, nemoka naudotis k no teikiamais pranašumais. Nors gal buvo dar ir per anksti daryti tokias išvadas. Išg r s arbat , Angelas Sargas tuþtuojau pareišk kilsi s ir b gsi s, o Julij tai išgirdus kaipmat ap m li desys. Palyd jusi j iki dur ir jausmingai atsisveikinusi, gr ždama svetain pati save dr sino, kad pradžia padaryta, ir netgi labai nebloga. Nutild vis dar Krišnos besišaukiant ind ir jung radij , iš kurio prapliupo populiarus šlageris: — Send me an angel, send me an angel right now... Daina apie angelus Julijai pasirod ne šiaip sutapimas, o labai peras ženklas. Ji atsis do supam j kr sl ir, žvelgdama už lango plytint Vilni , susim st . Jaut si tarsi apgauta. Apgauta iš esm s, bet pati dar nesusigaud kod l. Šitam susitikimui kažko tr ko. Kambaryje kvep jo prakaitu, bet ne vyru. Lyg Tadas b t perleid s Pranui ne tik dal savo plauk , bet ir sugeb jim megzti flirt , lengvai, grakšþiai, žaismingai bendrauti su moterimis, visk aplinkui elektrinant, žarstant žydras ne pareigojanþio susižav jimo kibirkštis. Maksas Vakaris buvo pats tikriausias šito meno virtuozas. protis žav ti kit lyt ir paþiam žav tis jam buvo toks pat nat ralus dalykas kaip kv puoti. Tokiems, kaip jis, šalia esanti moteris anaiptol netur jo b ti gražuol , jaunikl ar apsigimusi koket . Pakako vien jos lyties, kad užsivest pirmapradis priešing poli traukos mechanizmas. Šalia Makso net didžiausia nuoboda imdavo ir prasiskleisdavo sau paþiai netik tais fatališkos gundytojos žiedais, pasijusdavo žavi ir geidžiama. Turb t kaip tik þia ir slyp jo Vakario populiarumo paslaptis. Moteris jis trauk kaip rojaus vaisius. O vyrai solidarizavosi su puikiu savo genties pavyzdžiu. Angelas Sargas buvo absoliuti savo brolio priešingyb . Su juo bendraudama Julija jaut , kaip visi jos moteriški kerai ir vyliai išsisklaido tarsi oras iš pradurtos padangos. Tadas spinduliavo kaži kok nepaaiškinam belytiškum , nors tur jo labai patraukl k n . Savo esybe jis tarsi neig pagrindin gamtos d sn , o tai vert jaustis nejaukiai, nepatogiai, nesaugiai. Vidinis Julijos balsas atkakliai sufleravo atsisakyti šit santyki . Taþiau ji nebenor jo, o gal nebegal jo atsižad ti savosios simyl jimo id jos. Tod l, pasv rusi visus už ir prieš, galiausiai nusprend , kad yra pasiilgusi, nori, trokšta, geidžia b tent tokio ryšio. Juk eržil ir veislini patin jos gyvenime jau buvo užtektinai. Prieš kelet met Julija kaip tik susipažino su tokiu Vyru, kuris Pats savo lyties pavadinim mielai rašyt iš didžiosios raid s. Jeigu jai b t reik j Leonard , Leo, pavaizduoti metaforiškai, palygint j su vaikšþiojanþiu Peniu, gal kiek panašiu Gogolio aprašyt j Nos ,

defiliavusi Piteryje po Nevskio prospekt . Kaip Nosis m sto? O kaip Penis? Kas jam r pi? Žinoma, tik viena: dulkintis, dulkintis, dulkintis. Julija gal jo lažintis, kad, sutikusi tok egzempliori tamsiame kambaryje, net b dama užrištomis akimis, supanþiotomis rankomis ir užkimšta nosimi, iškart atpažint , kad greta esti Tikras Vyras. Kam jai jo prireik ? Ogi, paž stama ginekolog pasak , kad vyresniame amžiuje nebetinka tur ti daug partneri , sveikatos d lei dera užsiveisti vien nuolatin sugulov , nors ir kiemsarg . Julijai patarimas iš pradži pasirod ciniškas, bet paskui, apm sþiusi situacij , ji nusprend , kad biþiul tikriausiai sako ties . Galvodama apie tokius dalykus, visada pasidžiaugdavo, kad niekas jos minþi negirdi ir niekada j neperskaitys. Leonardas Julijai kaip reikiant susuko galv , nors prieš pat j sutikdama turb t kv pta fatališk 2000- j , o gal nenumaldomai art janþio savo paþios keturiasdešimtmeþio, ketino gyvenime daug k keisti, atsisakyti šurmulio, viešumos, pernelyg gausaus draug bei paž stam b rio ir atsid ti vien dvasiniams dalykams. Rašyti Knyg . O svarbiausia Julija tvirtai pasiryžo nutraukti bet kokius ryšius su Placebu ir griežtai pareikšti JoJo (tokie buvo j užverbavusio asmens inicialai), kad su juo daugiau nebebendradarbiauja. Ankstesni užuomin JoJo nepanoro gird ti, tad Julija paruoš atvir tekst , bet taip ir nesusp jo savojo monologo išd styti, nes staiga jos gyvenime tarsi iš niekur atsirado Nuolatinis Partneris. Kartais Julijai net dingtel davo, kad Leonardas yra kažkieno tyþia si stas. Pirm kart jis at jo kaip klientas, norintis išsiburti ateit ir staiga vienu mostu sumaiš visas jos gyvenimo kortas, ilgam pajungdamas sau bei savo žaidimams. Ties sakant, tie žaidimai Julijai patiko. Leo, kaip ir dera Geram Vyrui, buvo geras visur: lovoje, kulinarijos žanre, vyno degustavime, kaip Džeimsas Bondas važin jo Aston Martinu, seg jo t kstanþius kainavus laikrod ir reng si brangiais drabužiais. Jis buvo neprilygstamas pasakotojas, tikras nauj istorij k rimo perpetuum mobile. Julija net gailestavo, kad šiame žmoguje numir pasaulinio garso rašytojas. Retkarþiais Leo j nudžiugindavo Rilk s arba savos k rybos eil rašþiais ir gitara akompanuojamomis dainel mis. Tur jo tik vienintel yd — baisiai garsiai knark . Bet su aus kaištukais galima ir tai pak sti. Viskas b t buv tiesiog puiku, taþiau Julija Leonardo nemyl jo. Sak sau, kad t kstanþiai, milijonai moter gyvena šitaip, taþiau vidaus balsas kužd jo es ji veidmainiauja, išduoda tauriausius paauglyst s ir jaunyst s idealus, kurie niekur nedingo, o toliau širdyje tolygiai rusena kaip amžinoji ugnis ant Nežinomo kario kapo. Kita b da buvo ta, kad bendraujant su Leo reik jo daug pinig . Kvepalams, naujoms suknel ms, bateliams, papuošalams, kosmetikai, tiesiog — gražiam gyvenimui. Taigi id ja atsikratyti Placebo bluko tarsi miražas. Taþiau Julija jaut , kad art ja atsitraukimo, vienatv s, li desio ir dvasingumo (kad ir koks sul kšt j s b t šis žodis) tarpsnis. Po kiekvienos audringesn s jos gyvenimo atkarpos stodavo neišvengiamas asketiškasis periodas, pauz . Gal net ji pati prisišaukdavo jausm , vyki , patirþi atosl g , palengva, bet planingai nutraukin dama santykius, degindama tiltus, rausdama apkasus tarp sav s ir to, su kuo bendraudavo. Kiekvienos meil s istorijos finalas jos dienoraštyje buvo aprašomas kaip pasibaig s karas. Ryšiams su Leonardu visai apsilpus, staiga pasirod Angelas Sargas. Pranašas. Atpirk jas. Išgelb tojas. Jis skelb , žad jo ir visa savo esybe skleid kitok gyvenim . Tod l Julija dar kart tvirtai pasiryžo iš esm s pasikeisti, baigti ir taip jau per ilgai užsit susius reikalus su Placebu, o JoJo tiesiog pasi sti velniop. Kaip ir kitais kartais, ryždamasi lemtingam žingsniui, nusprend pasiži r ti, k byloja kortos. Taro pranašyst mis Julija šventai tik jo. Ji neabejojo, kad 78 simboliniai paveiksl liai pabudina intuicij , šiaip jau užgožt proto balso, išlaisvina pas mon , kuri dažniausiai prasimuša vien sapnuose ar klejon se ir yra neprileidžiama prie blaivi kasdienini sprendim . Ji taip pat buvo sitikinusi, kad ateities sp jimas nei kiek neprieštarauja moderniausioms mokslin ms teorijoms apie erdv laik , apie t erdv laikio form , kuri atrodo nelyginant ritinys su sele. Ertm s, kuriose ranken l susilieþia su ritiniu, dar vadinamos kurmio urvais. jas patekus sustoja laikas. O pati sel yra tarsi tunelis, kuriuo galima kursuoti iš dabarties praeit , ateit ir atgal. Tikslieji mokslai niekada nebuvo stiprioji Julijos vieta, mokykloje jai beviltiškai nesisek fizika, matematika ir netgi astronomija. Taþiau dabar, iki galvos svaigimo diskutuodama su paž stamu astrofiziku, ji pati sau išsiaiškino, kad laikas juda ne tiesia linija, kaip iš lanko paleista str l , taþiau kaip traukinys, kuris, ried damas b giais, gali sugr žti jau pravažiuot stotel . Toks laiko kilpojimas bent jau Julijai akivaizdžiai rod , kad manoma ne tik parsirasti

praeit , bet, panor jus ar labai pasistengus, dirstel ti ateit . Ji gal jo prisiekti n nemirktel jusi, kad tai, kas dar tik privalo vykti, jau yra atsitik . Julija tur jo bent dešimt skirting kort kaladži . Kai kuri paveiksl liai nuo dažno naudojimo buvo visai nusitryn , taþiau daugeliui klient tokios beveid s kortos atrod tik dar mistiškesn s. Julijos kolekcijoje buvo Merlino, Alisterio Kroulio, Vojadžerio ir Baltosios Raiderio kortos. Ji tur jo net paties Salvatoro Dali piešt ir nežmoniškai brangiai kainavusi kalad , iš kurios burdavosi tik sau. Išd sþiusi Taro paveiksl lius Saul s kryžiumi ir šamaniškai atsiribojusi nuo viso pasaulio, m gilintis rezultat . Kaip ir tik josi, kryžiaus centre atsid r Aukšþiausioji Žyn , su kuria ji pati tapatinosi ir net biþiuli pagal ši kort buvo vadinama Mage. Praeityje atsigul Monet dviak , Julijos interpretacijoje reiškusi iliuzijas, apgaul , manipuliacijas ir nes žining žaidim . Tai tik dar kart patvirtino mint , kad bendradarbiavim su Placebu dera baigti. Šiuo sprendimu abejoti neleido Kalavij t zas, nurodantis jau prasid jusio jud jimo krypt , lemiantis permainas ir cezarišk sisen jusi problem nukirtim . Ateityje Julijos lauk Kalavij karalius, gal j s simbolizuoti ir Pran , ir Tad , mat abu broliai buvo tamsiaplaukiai ir rudakiai. Bet šalimais atsid r s Vienuolis, abejingumo, atsiribojimo, atsiskyr liškumo ženklas, neleido abejoti, kad tai yra b tent Angelas Sargas. Šalia jo glaud si simyl j liai, kurie, kaip bylojo asmenin Julijos patirtis, niekada neprišaukdavo tikrosios meil s. Taþiau vilþi teik J gos korta, už musi aplinkos, išorini tak pozicij ir Julijai visada reiškusi jos paþios viešpatavim bet kurioje pad tyje. Atidengusi paskutines, dvylikt j ir trylikt j , kortas b r ja net kr ptel jo. Apverstas Fort nos Ratas pranašavo rimtus nemalonumus, o Pakaruoklis rod skausmingas aukas, atramos ir paramos nebuvim , iš po koj slystanþi žem , netektis, netgi — mirt . Julija nepatik jo tuo, k pamat ir perskait . Bet pranašyst išsipild . Jau penkios dienos, kai mirusi. SAVAIT pral k vienu šuoliu — štai ir penktadienis. Triukšmas d l b r jos mirties aprimo, o naujos publikacijos ta tema nebepasirod . Atsirado nauj , pirm j puslapi vert , sensacij . Ritos žmogus iš agent ros „Agata Kristi“ dingo lyg vanden , neskambino, ne atsiliepin jo, o paskui arba išvis išsijung savo mobil j , arba išvyko kur nors toli, už ryšio zonos. Matyt, žmogžudyst s versijos tyrimas strigo. Taþiau Rita vis dar nesiruoš nuleisti rank . Paskutinio Julijos vakar lio dalyviai jos jau nebedomino, bet b r jos klientai savižudžiai tebeatrod verti atskiro straipsnio. Ji net lindo internet ir pasidom jo, k šis gali atsakyti žod SUICIDE. Jai išsyk buvo pateikta bent dvidešimt svetaini , kurias gal jo kreiptis užsigeidusi pasidaryti gal . Pagalb si l Geltonojo kaspino organizacija, psichologai, savanoriai guod jai. Buvo ir antisavižudiškas muzikinis tinklalapis, be to, daugyb studij bei straipsni . Cerberiui nepatikt , jei pernelyg giliai klimpt tem . Jis vertino paviršutiniškum , r ksming ir ryšk . Suicidologijos studijas Rita nusprend atid ti kitam kartui. Juo labiau, kad šiandien — Julijos laidotuv s. Rita nepriklaus tam žmoni tipui, kurie m gsta panašaus pob džio renginius. Suprantama, paklaustas nei vienas neprisipažins, kad jo stichija yra šarvojimo sal s, katafalkai, nušþiuv s b relis prie kapo duob s, duslus pirm j žem s grumst barbenimas karsto dangt ir šermenys. Taþiau ji puikiausiai žinojo ir pažinojo subjektus, kurie, išgird apie kažkieno mirt , atgyja tarsi vampyrai, užuod švieži krauj . Jie nepakeiþiami laidotuv se, nes veda reikiam tvark tarp sielvartaujanþi ir li dinþi , kurie dažniausiai b na visai pamet galvas. Laidotuvi fanatikai žino vainik ir g li krepšeli išrikiavimo tvark , pagal r šis vazas sumerkia puokštes, apkarpo žvaki dagþius, gedulingus kaspinus pataiso taip, kad b t matyti užuojaut tekstai ir lankytoj pavard s, diriguoja, kada turi skamb ti Šubertas, o kada Mocartas, paduoda vienkartines nosinaites siverkusiems ir pernelyg šnirpšþiojantiems, pasi lo kavos ar konjako sužvarbusiems ir kreþiamiems nervinio drebulio, surikiuoja, kas ir kaip eis paskui išlydim j , kam koki velionio g li našt dera imti, patikrina, ar tvarkoje katafalkas, surikiuoja ged toj transport , susp ja persimesti pora žodži su duobkasiais ir ilgu monologu užgula kunig , patampo, ar tvirtos virv s, su kuriomis bus nuleidžiamas karstas, dirsteli, ar ant kryžiaus tikrai išvedžiotas mirusiojo vardas, prasibrauna mesti paskutin s žem s saujos, stv r kastuv arba delnais plekšnoja k tik supilt kaubur , suteikdami jam deram form , stebi, kad viskas, kas atnešta, b t tvarkingai sud ta ant kapo, pakovoj su v ju uždega grabnyþias, garsiau už kitus traukia „Amžinoji šviesa jam tešvieþia“, organizuoja, kad visi, kam priklauso, pakli t atsisveikinimo vakarien , atsijoja prisiplak lius ir pagaliau prapliumpa pompastiškais tostais, šlovinanþiais t , kurio neb ra. Rita kartais svarstydavo, ar tokie entuziastai šitaip bando

prisijaukinti savo mirt , ar nuo jos ginasi ir slepiasi? Rita vaikštin jo po g li turgel . Chrizantemos kvep jo karþiai, netgi skleid kart l , kaip b dos ištiktas žmogus, kurio veido ar k no grožis j užvaldžiusioje ni rumoje tampa nebepatrauklus. Rita paman , kad gal kaip tik d l savo bedžiaugsmio aromato šios ryškiažied s g l s jai visada siejosi su laidotuv mis. Ne tod l, kad j žyd jimo metas — ruduo prieš pat V lines, ir jau tikrai ne d l japon poezijos, kur nubyr j chrizantem žiedlapiai reiškia neišvengiam baigt . Taþiau d l kvapo, kuris nesisieja nei su gyvenimo geismu, nei su viltingu b ties teigimu, nei su dži gavimu, kaip kad saldus frezij dvelksmas, jausmingas jazmin plazd jimas, margas žirneli lengvab diškumas ar goslus eršk troži sirupas. Nors dabar chrizantemos nebebuvo vien rudens ar tik V lini ženklas, jos save si l net sausio pabaigoje, viduržiem , kaip ir pavasarius kadaise pranašav narcizai, hiacintai ar tulp s. Viskas susimaiš ir gyvenime daugiau nebeliko joki patikim , nekintam orientyr . Dingo aiškumas. Kas dar prieš dvylika met buvo paprasta, konkretu kaip pati met laik kaita, net ir tai prarado d sningum , apibr žtum , ribas. Pastaruoju metu Rit erzino ir skaudino beveik viskas. Ypaþ — didieji prekybos centrai, nuolat pilni šurmulio, skubos ir netikro gyvenimo džiaugsmo. J vert vemti, ži rint visus tuos sumautus vartotojus, stumianþius vežim lius, prikrautus preki , kuri išnaros — popieriai, polietileniniai maišai, celofanas, skardin s, kartonin s d ž s — netrukus užterš visat . Vaizduot primygtinai pieš scenas, kaip jie kemša maist , o paskui tuštinasi ir ton tonos išmat pliaupia nuo baltos šventyklos skliaut kaip klasikiniame jungistiniame sapne. Ži r dama soþius, bet vis vien nenumaldomo godulio perkreiptus veidus, ji svarstydavo, kaip jaust si toki aplink patek s Kristus, Buda arba Mahometas? Turb t išprot t , suvok , kad visi j mokymai apie dvasi ir dievišk žmogaus prigimt nu jo niekais. Tikriausiai, šaukdami ir raudamiesi plaukus, l kt dykumas ir ten iš nevilties susinaikint . Stov dama eil se ir klausydamasi, kaip pypsi elektroniniai preki nuskaitymo aparatai, tyrin davo ant kasininki kr tini prisegtas korteles, kuriose šalia nuotrauk nurodomi mergin vardai ir pas asmens kodai. Taigi gal jo sužinoti kiekvienos gimimo dat . Visos merginos buvo bent jau perpus už Rit jaunesn s. Ji šauniame naujame pasaulyje jaut si tarsi iškasena. Kažkod l vis prisimindavo laikus, kai parduotuv se negal jai beveik nieko nupirkti. Nebuvo joki kumpi , skilandži , sprandini , nugarini ir kitoki m sos produkt . Daktariška dešra, sasyskos ir sardelkos, kurias išpl šdavai valand kit pasigrumd s alkanoje minioje, buvo gaminamos iš krakmolo, celiulioz s ir rausv daž . Net jeigu tai žinojai, su garstyþiomis ir juoda duona sušveisdavai, kad net ausys linkdavo. Kad ateis diena, kai panor j s gal si pirkti zebrienos, ryklienos, strutienos, nesivaideno net prisiuosþius klij ar d mi valiklio. galv neateidavo reikalauti austri , kreveþi , midij , moliusk , omar ar aštuonkoj . Silk K þioms, atstov jus kilometrines eiles, reik davo nutverti ankstyv ruden , užtat ketvirtadieniais buvo vesta Žuvies diena, pietums pateikianti hek su bulvi koše. Majonezas, konservuoti žalieji žirneliai ir marinuoti bulgariški agurk liai atrod tikrosios gerov s simbolis. Juos pagal talonus, kuriais gal jo naudotis anaiptol ne kiekvienas, dalijo Užsakym stalai. Tur jusieji galimyb lankytis Spec. parduotuv je Turnišk se lepindavosi karbonadais, liežuviais, unguriais, lašišos konservais, ikrais, apelsin ir ananas sultimis, bananais ir kartais net mangais. Ilgi šiltnami agurkai atsirasdavo geguž s pradžioje, birželio viduryje pasirodydavo pomidorai, spalio pabaigoje visos daržov s nuo prekystali dingdavo, likdavo tik bulv s, kaliarop s, juodieji ridikai, svog nai ir rauginti kop stai. Žiem trumpam sužib davo apelsinai, retkarþiais mandarinai, j parduodavo ribotai, po kelis kilogramus žmogui, kad užtekt visiems norintiems. Daugelis net nežinojo, kas yra jogurtas. Rita pirm kart jo paragavo Ryt Berlyne ir tiesiog apsvaigusi prisipirko šio gyvyb s eliksyro beveik už visus skurdžius sovietin s turist s pinigus. Jau gr žusi Lietuv , savait smaližiavo kiekvien ryt , sivaizduodama, kad gyvena užsienyje, kokioje nors prašmatnioje kapitalistin je šalyje ir yra labai turtinga. Taþiau tikroji ano, už Geležin s uždangos esanþio laisvo pasaulio, kvintesencija buvo ne jogurtas, o kramtomoji guma. Rita jai meld si jau nuo ankstyvos vaikyst s, kuomet koks nors treþios eil s d d iš ýikagos ar trumpam lyg kometa Lietuvos padang je sužibusi teta iš Sinsinaþio maloningai dovanodavo po vis pakuot dangišk j Wrigleys, dievišk j Spearmint, angelišk j JuicyFruit. Ritut bandydavo sudaryti griežt grafik , kad kramtomosios gumos atsargos kuo ilgiau neišsekt . Neišmesdavo nei vieno popier lio, ypaþ vadinam j sidabriuk , kurie dar ilgai išsaugodavo ne tik m t , vanil s ir vaisi kvapus, bet net šiek tiek pasakiškojo žvaþk s skonio. Juos lyžtel jus, gal davai v l atgaminti ano, kadaise patirto, kapitalistinio malonumo šeš l .

Bet užteks apie maist . Buvo labai sunku gauti tualetinio popieriaus, skalbimo milteli , p dkelni , apatini kelnaiþi , liemen li , naktini marškini , patalyn s, dezodorant , blakstien tušo, plauk daž , šamp no; higieniniai klotai apskritai neegzistavo, o k jau sakyti apie tamponus. Tuomet savo nevilt buvo galima kažkam suversti: nepasiekiamam servelatui, aliejui, parduodamam už dvigub kain iš po skverno, pagal talonus dalijamiems þekoslovakiškiems paltams, nuobodžiai TV programai, cenz ruotiems laikrašþiams, Kremliaus marazmui, Geležinei uždangai, okupacijai... O dabar vis egzistencin li des tenka prisiimti sau vienai, nieks d l jo nebekaltas. Nors iš ties dabar kaip niekada anksþiau buvo daugyb dalyk , kurie nevilt dar labiau didino. k tik besi pirštu, tas ir žeidžia. Kur bepasisuksi, ten absurdas. Rita m tarti, kad joje atsirado mazochistini polinki , nes, perjungin dama kanalus, ži r davo ne laidas ar filmus, o vien tik reklamas. Kas labiau varys kamp ir sužlugdys vieniši , jei ne tos tobulos sutuoktini poros, sprendžianþios pagrindin egzistencin rebus — kokius skalbimo miltelius rinktis; jei ne idiliški simyl j liai, nuklojantys viens kitam keli kavos puodelio link roži žiedlapiais; jei ne patraukl s vyriškiai, po ž tb tin s kovos išnaikin savo plaukuose pleiskanas ir su nugal toj išraiškomis veiduose meiliai uodžiantys tinkamus dezodorantus naudojanþi seksbomb pažastis?! Kas labiau pažemins nevyk l individualist , jei ne tos prie geriausio visatos alaus orgazmuojanþios šaunuoli draugijos; jei ne viskuo patenkintos, darnios, penkias kartas apgl bianþios gimin s, besimeldžianþios dietiniam margarinui; jei ne raudonžandžiai, džiug s senoliai, užgan dinti dri , aštriadanþi an k ; jei ne angeliški k dikiai, siusiojantys žydrais ir rožiniais lietuþiais ant balt debesiuk ; jei ne šunys ir kat s, net tie, sugeb j teisingai pasirinkti egzistencin je dalo kryžkel je?! Rita šlykšt josi visu tuo ir savo pasišlykšt jimu m gavosi. Ji ilgai vaikštin jo po g li turgel , steb dama ir steb damasi, kad beveik visi atvežtiniai olandišk šiltnami žiedai atrodo tarsi negyvi. Stirtomis sukrautos vairiausi spalv ir atspalvi rož s, nenat ralios, it vaškin s, lelijos, gerberos, žaliomis vielut mis paremtomis sunkiomis galvomis, n viena nesišypsojo, nors Rita iš vaikyst s prisimin , kad g l s šypsosi. Šypsosi ramun s, rugiag l s ir dobiliukai. Nors gal taip buvo anuomet. O kaip yra dabar, ji jau senokai tikrino. Vasaros prab gdavo kaip kokios persekiotoj ir prievartautoj vejamos verg s. Rita tiesiog nesp davo j pastverti, apži r ti, vertinti. Nebetur jo tam nei noro, nei j g , nei laiko. Kaip ir dabar — šitoms laidotuv ms. Svarbiausia — nieko negalvoti nei apie Džiulijos, nei apie savo paþios mirt . Tiesiog atlikti pareig . Nupirkti krepšel . Parymoti Šarvojimo sal je, sukandus save vis lyg dantis. Sugniaužus kaip kumšt . Ištverti kapines. Ir dar pab ti šermenyse. Neapsikentusios jos betikslio maklin jimo po turgel , prekeiv s m raginti nemeiliais balsais: — Ponia, tik paži r kit, šitas jums tikrai tiks! — Imkit — nepasigail sit, pigu, o kiek darbo d ta! Juodais gedulingais kaspinais apvynioti krepšeliai, ovalo ir apskritimo formos, vairiausi dydži vainikai ilgomis eil mis stov jo balose, atremti papilk jusio sniego kr vas. Tai bent industrija! Kas j tiek pripina? Kas juos išperka? Kas taip vis laik konvejeriu miršta? Juk ne karo metas! Rita skubiai þiupo iš eglišaki , kalij , balt roži ir, žinoma, chrizantem , surišt k g , primenant laiptuot piramid . Dar sp jo pagalvoti, kad savo paskutine dovana velionei tikriausiai bus originali, bet skubiai nuvijo nederam mint šal ir šoko gelton taksi. Mašinoje dvok senu, nusilaksþiusiu, plaþiai atverta gerkle lekuojanþiu šunpalaikiu. — Oland gatv , — tar Rita ir pasijuto kalta, tarsi s moningai gadint niekuo d tam žmogui gražiai prasid jusi dien . Oland gatv , arba tiesiog Olandai, kaip ir chrizantemos, Ritai vienareikšmiškai reišk mirt . Ne tik jai, bet ir daugeliui toje gatv je st ksoj Laidotuvi r mai k l vienintel asociacij : Skrajojantis Olandas. Kaln parke prisišvartav s Vaiduokli laivas. Numir li laivas. Vaikyst je ji ši Haufo pasak garbino, kaip koks bej gis laukinis visagal siaubing demon . Kiekvien kart bijojo jos klausytis, bet ir troško. Iki šiol kuo aiškiausiai prisimin Haufo pasakos iliustracij išgeltusiame senovin s knygos lape, raižin , kuris vaikiškai s monei atrod tikras kaip fotografija: kapitonas, prikaltas prie stiebo vinimi. Vinis, tuomet galvodavo ji, per jusi kiaurai vis kaukol , tur t b ti labai ilga ir stipri. — Tai ar kas numir ? — ner pestingai pasiteiravo apsmuk s taksistas. „Ne, — nor jo atšauti Rita ir pridurti: — tiesiog šiaip sau, kasdien nusiperku po eglišaki vainik l ir važin ju po miest . Kartais ir Olandus užsuku, tada padedu savo g les pirmam pasitaikiusiam numir liui“. Bet atsak kitaip: — Nusižud garsi b r ja. O gal net buvo nužudyta. Tikriausiai skait t laikrašty? Aš žurnalist .

Rašiau apie š vyk . Rita niekada nepraleisdavo progos pasigirti savo profesija, kuri nusipelnydavo toki žmog n , kaip taksistas, susižav jim ir pagarb . Vairuotojas iškart j užvert klausimais apie darb dienraštyje, septint j , kriminalin , puslap ir žymybes, kurias Ritai tenka darbo reikalais sutikti. Žurnalist it ryškiaspalviais kamuoliukais žongliravo garsi nusikalt li , teis j , prokuror , advokat , parlamentar pavard mis, jausdamasi svarbi ir reikšminga. S žin rypavo, kad tik niekam tik menkyst s šitaip bando kelti sav j vert , bet dabar Rita n neman jos klausytis. Juk važiavo laidotuves. Ir taip bus d l ko išsimušti iš v ži ir susigraužti. Mašinai sustojus prie Laidotuvi r m , gera nuotaika iškart krito lyg pernok s obuolys nuo obels ir ištiško. Pilko peizažo fone pilk dang kilo pilkas statinys, architekto valia panašus gigantišk betonin karst . Net ne vien , o du, išvartytus milžin satanist . Prie stiklini dur kaip neišvengiama eksterjero detal mindžikavo b relis beveidži , bet k ning r kori . Vestibiulyje Rita iškart pamat didžiul Julijos fotografij , kurioje ši atrod kaip tikra chrestomatin burtinink , fatališka ir paslaptinga. Dvi datos skelb : Nuo — Iki. Tos, kuri buvo TARP, jau neb ra. Rita dar kiek pamindžikavo prie dur , pažym t pirmuoju numeriu. Na, žinoma, Julija ir gyvenime, ir mirtyje visada buvo, netgi dabar teb ra Nr. 1. Rita dels ne tiek bijodama dar kart išvysti numir l , kiek stengdamasi atsikratyti þia nederam minþi . O jos vis brukosi, gr dosi it ledo lytys patvinusioje pavasario up je: domu, ar ten jau tvyros koks nors irstanþi audini kvapas? Ko jos k n prikimšo po skrodimo, juk pati Rita viename straipsnyje buvo rašiusi, kad provincijoje d l lignino stygiaus numir li ertm s kartais užpildomos tiesiog nešvariais apatiniais? Ar per kiekvien autopsij kišamos rankos velion s makšt ? K galvoja patanatomas, rad s ten kažkieno spermos? Kas Julijos atveju yra nieko neapvaisinusios s klos savininkas? Tai bent klausimai! Julija buvo ištisus keturiasdešimt met ir staiga dingo. jusi sal , Rita pamat , kad þia n ra nei karsto, nei lavono, tik daugyb vainik , krepšeli ir vaz su baltomis puokšt mis. Sav j k g pastat šalia dar dešimties lygiai toki paþi . Ir tik tada ant pakylos išvydo nedidel sidabro spalvos urn . Džiulija tilpo inde, kuriame užplikytos arbatos vargu ar pakakt šeši asmen kompanijai. Fui! V l galv lenda visokios šlykštyn s. Fui, fui, fui! Kuo labiau m gini tokias mintis stabdyti, tuo labiau jos ž l ja ir nešvanksta. Prie Ritos pritykino apsiašarojusi Violeta ir pašnabžd jo, kad b r jos k nas buvo išvežtas sudeginti Rygos krematorium . Nurodymus d l kremacijos ir pelen išbarstymo Julija buvo surašiusi ant lapelio, kur nešiojosi pase. Urn su pelenais nuspr sta pašarvoti Laidotuvi r muose, kad draugai tur t su kuo atsisveikinti. Taip sugalvojo Julyt s mama, gal truput ir prieštaraudama velion s valiai. Artimieji su savo mirusiaisiais visada prikreþia koki nors nes moni . Na, žinoma, Julija negal jo duotis tiesiog šiaip sau palaidojama. Jai prireik kremacijos. Taigi dar tur jo progos nukeliauti Ryg , juk Lietuvoje iki šiol n ra krematoriumo. Vieni tautieþiai baidosi utilizuojam (geras žodis!) lavon kvapo, o kiti šiurpsta, kad Paskutinio teismo dien k nas negal s prisikelti iš pelen , užtat iš kirmin sukapot , supuvusi palaik pakils lyg feniksas. Fui, fui, fui! Ar tiesa, kad deginamas žmogaus lavonas staiga atsis da? Lyg paklaik s iš baim s, o gal, apimtas ekstaziško džiaugsmo, šitaip veržte veržiasi Anapil ? Dar pasakojama, kad numir lis liepsnose susirieþia kaip embrionas, pritraukia kelius prie smakro ir sugr žta i Neb t ta paþia poza, kaip ir iš jos atvyko. Fui! Ritai kart teko daryti interviu su vienu architektu, kuris krematorium klausimu stažavosi Erfurte, o pagrindiniai jo konsultantai buvo sukrioš senukai, krosni , kamin ir puikios traukos asai, konstrav atitinkamus renginius koncentracijos stovykloms. Tai buvo sensacinga medžiaga pirmajam puslapiui, bet Cerberis j atmet , pab g s skambuþi iš Tam Tikr Instancij . Pats blogiausias dalykas dienrašþiui — tai kaltinimai antisemitin mis nuotaikomis. Kai buvo maža, Rita man , kad kremuoti reiškia ištepti kremu. Saldžiu baltu kremu iš cukraus, plakt baltym ir grietin l s su vanile. Fui! domu, ar visi šiuos r mus at j gyvieji prisimena savo vaikyst ? Rita, šniurkšþiodama nosimi ir glamžydama saujoje popierin servet l , pri jo prie juodai apsitaisiusi asmen , s dinþi pirmoje eil je. Iš j atpažino tik Julijos mam . Kas yra kitos žmogystos, n nesp liojo. Kažk nerišliai murm dama vieniems ged tojams paspaud delnus, kitiems alk nes, kažkam spustel jo pet , paglost baltap k juodu kostium liu apvilkto berniuko galv , nors šiaip jau niekada svetim vaik neliesdavo. Atlikusi ši proced r , lengviau atsikv p ir pris do ant laisvos k d s treþioje eil je. Sal buvo

pilna. N nesp jus deramai susikaupti, jai kažkas m šnabžd ti aus , kad Julijos pelenus viena garsi rašytoja išveš Himalajus ir išbarstys kažkur tarp Džomolungmos ir Kanþendžangos viršukalni . Vaizduot tuoj pat paslaugiai nupieš karikat rin paveiksl l , kaip pelenai, užuot skriej su pažeme besiritanþiais, saul tekio nurausvintais debesimis, metafizinio v jo g sio blokšti, nuo galvos iki koj apiberia j geduling išpilstytoj . Rita vos garsiai neprunkštel jo. Fui, fui, fui! Na, kas gi þia, po šimts, jos galvoje dedasi? Nors gal t lažintis — ne k geresni dalykai sukasi ir kit , apsimestinai nuli dusi asmen smegenin se. Gerai, kad niekas to negirdi. Nebent pati Džiulija. Kokios šlykšþios mintys. Koks šlykštus g li kvapas. Kokie šlykšt s juodai apsitais žmon s r škan veid kauk mis. Fui, fui, fui! Aplink Julij visada sukosi garsenyb s, žymyb s ir VIP'ai. O Rita savo ruožtu sukosi apie juos. Džiulija buvo tarsi Saul , o Rita viso labo M nulis, šaltas k nas, neturintis nei spindul lio savo asmenin s šviesos. B r jos rankose tilpo dangaus žvaigžd s, lemianþios žemišk j — politikos, verslo ir TV — šviesuli gyvenimus. Ji lyg kortas d liojo j painius, komplikuotus, sud tingus likimus, bet, atrodo, buvo sitikinusi, kad eilini žmogeli lemtis yra paprasta ir aiški kaip tiesi linija. Sakytum, tokie, prad j arti vien vag , taip ir t sia galvos nepakeldami, krypties nepakeisdami vis gyvenim l iki pat mirties. Nuo pradžios iki galo. Joki variacij , joki pasikeitim , joki permain nei buityje, nei b tyje. Julija apie tai niekada atvirai nekalb jo, bet Rita savo kailiu jaut jos triuškinant poži r vidutinybes. Žurnalist kart kaip tik vieš jo pas b r j , kai šios namuose apsilank eilin vargo pel . Džiulija teik si jai paskirti vos dešimt minuþi : atid jusi šal konjako taurel su smilkstanþia cigarete, paliko draug prie jaukiai rusenanþio židinio ir nervingai sprags dama pirštais, it piktomis kastanjet mis, nu jo prie kort stalo. Netrukus gr žo glamžydama penkiasdešimties lit banknot ir pareišk : — Tu n ne sivaizduoji, kokie ne dom s gali b ti žmoni likimai. Darosi baisu, jei pagalvoji, kad gyvename tik vien kart . Rita sp jo pasteb ti varganus „ne domaus likimo“ moter l s drabužius, numintus batus ir nubrizgusi rankin . Gal jo sivaizduoti, k jai reišk 50 lit , šiaip ne taip sukrapštyt ir palikt b r jai. Bet kam tie prisiminimai. Apie mirusius — arba gerai arba — nieko. Akivaizdu, kad Julijos ged jo ne kokie prasþiokai, o visuomen s grietin l , griežti Armani kostiumai, juodos Ferre suknel s, varno sparno spalvos Nijol s kailiniai. Taþiau Makso Vakario tarp ši garsenybi nebuvo. Tik Violeta vis nerimo prie pakylos su urna, tai vainikus pastumdama, tai perrikiuodama g li krepšelius, tai nauj balt puokšt pamerkdama, tai pakirpdama žvaki dagþius. Atrod suvargusi ir pasenusi. Pajuodusiais paakiais. Visai žilais ir nesp tais padažyti smilkiniais. Persisukusiomis pilkomis kojin mis. Kai Rita jau pasijuto pakankamai atged jusi ir šonu, lyg b t privaloma urnai neatsukti nugaros, slinko dur link, Violeta pripuol prie jos ir pašnibžd jo, kad šiandien , septint valand vakaro, Julijos namuose bus šermenys. Iš jusi laukan, ji m dairytis, kas gal t pavežti miesto centr . Nebesinor jo v l švaistyti pinig taksi. Per šitiek met išsiugd žurnalistui svarbiausi savyb — neišpasakyt landum . Tad ir dabar buvo tikra, kad siprašys koki mašin . Taþiau ir prašyti nereik jo. Netik tai prie jos pri jo impozantiškas vyriškis ir paklaus : — Ar laisv rat ieškot? — Na, taip. Man centr , jeigu jums pakeliui. — Su malonumu pamet siu. Juo labiau, kad esu j s rašini gerb jas, — jis mirktel jo lyg susimok lis. — Negali b t, — sumurm jo Rita, mai susidrov dama, kaip pirmajam gyvenimo šokiui pakviesta kaimo mergel . — Atpažinau pagal fotografij , kuri penktadieniais spausdinama prie tavo apžvalgini straipsni . Jis sant riai nusišypsojo, kaip koks vesterno herojus pavirpindamas veido raumenis tarp chrestomatini skruostikauli ir išraiškingo žandikaulio. Perliejo Rit žvilgsniu nuo galvos ligi koj ir, nesl pdamas pasibjaur jimo, sispoksojo jos nudrengtus batus. Na, taip, žiemin avalyn reikia keisti bent kas pora met . Ne veltui moter specialistai vieningai teigia, kad Ievos dukrai svarbiausia kr tin s apimtis ir geras apavas, na, dar apatiniai, juk nuo j , pasak reklamos, prasideda moteris. Rita prisimin prieš kelias dienas „Stiliuje“ skaityt ir labai j prajuokinusi fraz , kad d l prast bat tikr dam gali ištikti isterija. Dabar tinkamo apavo klausimas atrod labai rimtas. Rytoj pat nusipirks nauj por , nepagail dama koki 300 lit , bet

daugiau tai jau tikrai nemok s. — Na, štai ir m s karieta, — tar jis, galantiškai atidarydamas Ritai tamsiai m lyno automobilio dureles. — Gražus žv ris, ar ne? — ir, matyt nesulauk s susižav jimo, kur ji prival jo išreikšti, prid r : — Aston Martin, tokiu važin ja Džeimsas Bondas. — Prie jo reikia ne man s, o supermerginos, — leptel jo Rita. Laimei, supervyras tai praleido negirdomis ir pasak : — Na, tavo vard jau žinau, prisistatysiu ir aš. Esu Leonardas. Leo. Du kartus išsiskyr s. Trys vaikai. Šiuo metu — laisvas. B sim draugai?! „Kam jis man vis tai d sto?“ — paman Rita, paklusniai tiesdama vyriškiui rank . — O, koks v sus ir dr gnas delnas! Man, kai susijaudinu, irgi prakaituoja rankos. Leo šypsojosi, lyg sakydamas kompliment , nors Rita pasijuto dar prasþiau nei tuomet, kai jis apži rin jo jos nelaimingus batus. — Kur varom? Gal papietaujam? — Aþi , ne. Turiu daug darbo. Užkrimsiu redakcijoj. Gal susitiksim per šermenis. Tarsi dresuotojas, pajut s jaukinamo gyvio išg st , Leo nuo asmeniškum per jo prie Julijos laidotuvi temos. — Na, gerai, — tar jis, beveik t viškai paplekšnodamas Rit per pet . — Nors per gedulo vakarien der t kalb ti vien tik apie mirusi j . Keistas tas gyvenimas, sekmadienio vakar dar bendravom, o šiandien jau Julþiko šermenys. — Ir j s tam paskutiniam vakar ly buvot? — Sakyk man „tu“. Taip, buvau. Proga — M nulio pilnatis, kai daug kam þiuožia stogas. Pas Julþik b r si savotiškas Vieniš Širdži klubas. Išsyk kvosti, kas dar toms Vienišoms Širdims priklaus , Ritai atrod nemandagu. Tad abu pasidžiaug , kad šaunuol Julija išgelb jo savo biþiulius nuo daugyb s nemaloni dalyk : važiavimo kapines, maknojimo per pažliugus snieg su vainikais ir g li krepšiais, mindžikavimo led janþiomis kojomis prie kapo duob s, vidinio kr pþiojimo, girdint, kaip pirmieji žem s grumstai dunksi karsto dangt , atsisveikinimo kalb , neturinþi n menkiausios estetin s vert s, nes kming bandym žvarbiame v jyje uždegti žvakes ir vašku aplaistyt palt ... Dabar iš Laidojimo r m žmon s skirst si beveik šventiškai nusiteik , nem stydami apie tai, kaip teks išsilaižyti laidotuvi paliktus p dsakus iš atminties ir dar koki savait iš automobili salon kuopti kyriai apie kapines primenanþius egl s spyglius, tuj šakeles, susisukusius chrizantem žiedlapius. B r jos valia ( domu, kada ji t vali susp jo pareikšti?) visos jai atneštos g l s tur jo b ti sudegintos. Atsirado net keletas romantik , pasišovusi tai padaryti. Džiulija numir bjauriai, bet toliau viskas prival jo vykti švariai ir estetiškai. Mirtis, kurioje n ra vytimo, deformacijos, puvimo, tik ugnis, šviesa, karštis, visiškas sunaikinimas. Rita nustebo, kad su Leo taip lengvai randa bendr kalb . Jie abu vartojo t pat žodyn , naudojo po lygiai ironijos ir sarkazmo, bemaž vienodai jaut b ties absurd . Automobiliui sustojus prie Ritos darboviet s, staiga suskambo mobilusis Leonardo telefonas. Jis atsiliep pakiliu tonu ir iškart pareišk : — Sveikas. Sp k, kas dabar s di mano mašinoj?! — Ir nelaukdamas, kol pašnekovas prad s sp lioti, tar : — Taigi Rita, m s m gstamos penktadienio skilties autor ! Rita apstulbo. Jai niekad n galv nešov , kad gal t b ti populiari štai tarp toki vyr . Leonardas greitakalbe pažad jo savo pašnekovui, kad visk aptars susitik ir galantiškai tar Ritai: — Iki pasimatymo vakare. Gal siu pavežt. Užsirašyk mano mobil j , jei tik reiks — skambink, — ir jis padiktavo virtin skaiþi . Atsisveikindamas pabuþiavo Ritai rank ir švelniai spustel jo pirštus. Dabar, aþi Dievui, jos delnas buvo šiltas ir sausas. Moteris išlipo iš mašinos apsvaigusi kaip nuo gero vyno. Negal jo patik ti tuo, kas vyksta. Nejaugi tai meil iš pirmo žvilgsnio? Kaip dar kitaip gal tum paaiškinti šitok entuziasting veislinio vyro elges su ja, pilkiausia iš moteriški ?! Julijos aplinkoje nuolat sukosi džentelmenai, kuri nieku gyvu niekada nesutiksi kasdien je paprast žmoni realyb je. Leo balsas buvo žemas, sodrus ir minkštas. Rita kažkur skait , kad tokia tonacija kalba išmintingi, ironiški, daug patyr intelektualai. Taþiau kažkas iš pas mon s gelmi jai šnibžd jo, kad ne viskas šioje pažintyje taip jau švaru ir nekalta. Kažkur šuo pakastas. Gal jam iš Ritos reikia kokios svarbios, slaptos informacijos? Nors kod l situacijos nepasukus atvirkšþiai: juk ir ji gali pasinaudoti vyriškiu savo žurnalistiniam tyrimui, juo labiau, kad jis prasitar sekmadien buv s lemtingajame Julijos

vakar lyje. ýia ji visai ne vietoje prisimin nežinomo asmens sperm , bet tuoj pat sau užginþijo, kad vyras, kuris vos prieš penkias dienas su b r ja myl josi, dabar labiau ged t . O gedulo Leonardo elgesyje Rita tikrai nepasteb jo. Žurnalist gr žo redakcij ir atsis dusi savo kabin iškart Pasijuto saugiau, kaip nutr k s sarginis šuo, v l pririštas prie trumpos grandin s. Penktadienio popiet , prieš savaitgal , darbo vietose t nojo vos keli žmon s. Rita irgi nelabai tur jo ko griebtis. Staiga sutilindžiavo mobilusis telefonas. V l skambino ištikimasis seklys iš agent ros „Agata Kristi“: — Turiu naujien d l burtinink s. Atsirado liudininkas. — Kas? Kaip? Iš kur? — Kaimynas. Jis nuo ankstyvo pirmadienio ryto buvo išvyk s ir tik vakar vakare sužinojo, kas atsitiko. S d jo sodo namely, laikrašþi neskait , televizoriaus netur jo. Slaug pasiligojus šun . Per t spaniel Bim š bei t ir išsiaiškinom. Sekmadienio nakt jis tried . Liudininkas eilin kart ved šun lauk apie treþi nakties, pra jus vos kelioms minut ms po pykštel jimo, kur palaik petardos sprogimu. Ciucikas nusilengvino vos išpuol s lauk . Vesdamas j atgal, dieduk lis laiptin je sutiko žmog . — Kod l manai, kad šis lank si b tent pas Julij ? — Diedukas gyvena penktam aukšte, o šeštajam daugiau nieko n ra, tik b r jos pal p . — Aha, tikrai. ýia tai bent liudininkas! — Svarbiausia, kad jis prisiek gal s naktin sveþi atpažint. Beje, jau ir taip yra vienas tariamajam priklausantis kaltis. — Koks? Paaiškink. — Nevalia, kol vyksta tyrimas. — Nesilaužyk. — tariamasis — VIP'as. Negaliu paleist nepatvirtinto gando. Policija irgi dirba. Bus atliktas spermos tyrimas. Ryt viskas paaišk s. — Per v lu. Man reikia straipsnio pirmadienio numeriui. — Pakent k. Iki. Kit kart b t pirkusi butel brangiausio viskio ir l kusi kvosti informatoriaus. Bet reik jo eiti Julijos šermenis. Jei ne Leonardas, gal b t numojusi ranka toki prievol . Taþiau dabar nor jo ir v l susitikti su Aston Martin vyriškiu. Net sigeid pasipuošti, o to jau nebuvo troškusi ilgiau nei šimtmet . Lauke vangiai snyguriavo. Patamsiais kažkur l k žmon s. Darnioje j bendruomen je Julijos mirtis nepaliko n menkiausio p dsako. — DARBAS! Darrbas! Darrrbas durrrniui — kaip daina! — suriko pap ga Žaklina, su nežmonišku karšþiu kibdama Jo pabert lesal . Kažkod l ji tobulai išmoko tik ši vienintel fraz , tarsi nor dama Jam kas ryt gelti, subtiliai pasityþioti, kad neturi nieko daugiau, išskyrus Kontor ir j — raudongalv , m lynsparn paukšt . sigij s Žaklin bene už pirm j Centro išmok t alg (6000 lit !), gyveno su ja štai jau dešimt met . Retai užklystantiems biþiuliams m gdavo pajuokauti, kad pap ga J ir palaidos, nes dabar, kai Jam beveik penkiasdešimt, ji skaiþiuoja tik pirm j dešimt ir iki 2100- j tikrai pratrauks. Iš pat pradži buvo nusprend s, kad žodžiais apie darb Žaklina J kas ryt prikels, nes, pabudintas žadintuvo, pernelyg akivaizdžiai susidurdavo su savo vienatve. O dabar, paukštei rypuojant su pranc zišku akcentu, ne tik pajusdavo, bet ir išgirsdavo šalia esant gyv padar . Deja, vis kit numatyt j žodži bei frazi — Labas! Geras! Bajeris! Žalgiris! Pideras! L zeris! Mano brangusis! Kas þia dabar darosi? Eik tu skradžiai! — užsispyr s paukštpalaikis taip ir ne sikal . Tik kartais lakoniškai leptel davo: Pragaras. Arba monotoniškai kartodavo: Barrrb Barrrb Barrrb Barrrb ... Taip, Barb s bent syk per savait pas J lankydavosi. Kartais už pinigus, bet dažniausiai savanoriškai. Svarbiausia buvo laiku nutraukti santykius, kad pernelyg neprisirišt . Jam prieraišumas negr s , bet moterys yra moterys, net ir tos, kurioms tinka reklamuoti vien tik geriausius kvepalus. Taigi darrrbas! Neb ra laiko niekam — nei poilsiui, nei pramogoms, nei pom giams, nei menui, nei apm stymams. Ar dar liko žmoni , kurie gyvent savo malonumui? Nežinia. Turb t neb ra. Jis jau ne kart slapþia pild laikrašþi sveikatos puslapiuose pateikiamas anketas ir pats sau atsak , kad yra šimtaprocentinis darboholikas. Nieko þia nebepakeisi. Vos ženg s kabinet , peržvelg penktadienio spaud ir perskait šifruot iš Centro: Flamingai ir veidrodžiai

Vaito saloje (Anglija) sik rusiame flaming parke gyvenantys trisdešimt keturi šios r šies paukšþiai nerodo jokio noro poruotis. Parko valdžia suman original b d , kaip juos priversti tai daryti. Tikimasi, kad, parke pastaþius daugyb veidrodži , flamingai pasijus tarsi laisv je tarp t kstanþi kit giminaiþi ir tai juos kv ps meilei. Taigi Centro užsakymu reik jo parengti trump ataskait , kaip vykdoma programa, kodiniu pavadinimu Solvtio Perfecta. Ji buvo gyvendinama jau senokai ir itin sklandžiai, vadinasi, atsiskaitymas — tik formalus mažmožis tarp kit diding ir yding darb . Prieš septynerius metus Lietuva laim jo išskirtin teis dalyvauti viename slaptame eksperimente. Reikia pabr žti, kad tokios garb s nenusipeln nei Estija, nei Latvija, nei Lenkija ar ýekija su Slovakija. Eksperimentas tur jo ypating reikšm , nes, pasinaudojus Lietuvos patirtimi, v liau ketinta j pritaikyti visame globaliajame pasaulyje. Galb t m s šalis tokios išskirtin s teis s nusipeln d l savo ypatingos geografin s pad ties, juk žinoma (kol nebuvo gauta specialaus pranešimo iš Centro, Jis apie tai net nenutuok ), kad kai kurie geopolitikos klasikai Lietuv ir tam tikr erdv aplinkui j vadino Heartlandu, teigdami, es , kontroliuojant ši teritorij , manoma valdyti vis pasaul . Skamba paradoksaliai, turint omenyje, kad iki šiol Žem je visk lemia tos šalys, kurios turi pakankamai karin s galios arba bent jau užtektinai naftos. Taþiau Placebas r m si savais apskaiþiavimais ir išskaiþiavimais, kurie ne visada sutapo su prastin mis politin mis maksimomis. Pagal Solvtio Perfecta projekt , laikrašþi ir žurnal popieri Lietuvoje buvo dedama ypatinga narkotin medžiaga, sukelianti priklausomyb , bet šiaip jau žmogaus organizmui nepavojinga. Tos poveikis akivaizdus: net 57 procentai tautieþi sitikin , kad lietuviška spauda yra patikimiausia pasaulyje (beje, 8 procentai pirmenyb teik Rusijai). Faktai prie Jo smegen lipo it lervos prie švinkstanþios m sos ir veis si vairiausi id j sparvomis, bet dabar daina — ne apie tai. Taigi žiniasklaida už m pirm j viet visuose reitinguose, vartotojai ja pasitik jo labiau negu Bažnyþia ar Prezidentu, o kur jau lygintis bankams, Seimui ar Ministr kabinetui. Spaudos varžybos su Bažnyþia J jaudino lyg kokios Bushido Rings imtyn s, mat neužmiršo, kad Marksas religij pavadino opijumi liaudžiai, o Lietuvos laikrašþiai ir žurnalai net tiesiogine to žodžio prasme buvo narkotikas. Smegenis šis preparatas veik per od ir kv pavimo takus. Vadinasi, net aklieji, kart rankas pa m reginþi j laikrašt , nebegal jo gyventi be šviežios spaudos. Chemin medžiaga Suppressio Veri iš popieriaus galutinai išsivad davo per par , tod l sukaupusieji didžiules kasdienin s laikraštienos atsargas kiekvien miel ryt skub davo pirkti šviežienos. Svarbu buvo priži r ti, kad per koki apmaudži klaid periodinei spaudai skirtas narkotizuojantis popierius nepakli t homeopatiniais tiražais leidžiamiems kult rinink laikrašt liams, taip pat knygoms, intelektualiems romanams, arba, gink, Dieve, poezijai. Dabar lauk naujas sensacingas projektas, kodiniu pavadinimu Summum Bonum, skirtas televizijai. Lietuva v l pirmavo tarptautiniame konkurse ir vien pats faktas, kad iš vis Europos vaik lietuviukai televizori ži ri daugiausiai, gal jo jai lemti nugal tojos laurus. Plius teik ir tai, kad net 63 procentai tautieþi laisvalaik leidžia prie televizori . Taigi Marijos žem je netrukus prasid s dar vienas globaliojo pasaulio ateit nulemiantis eksperimentas. Jis buvo susij s su reklama. Reklamoje gl d jo vis daugiau supersvarbios informacijos, pas mon n infiltruojanþios pranešimus anaiptol ne apie jogurt muil ar maisto papildus, o verþianþios ži rovus naujažmogiais. Tam buvo pasitelkiami ne tik atviru tekstu išr kiami š kiai, bet ir vadinamasis 25ojo kadro principas, kuomet pasl pti vaizdo intarpai smogia tiesiai vartotojo pas mon . Taþiau vis dar pasitaikydavo gudruþi , kurie sugeb davo išvengti kodavimo, reikalavusio daugyb s gabiausi Placebo specialist tri so. Vos tik prasid jus eilinei reklaminei pertrauk lei išsisukin tojai griebdavosi nuotolinio valdymo pulteli ir lyg kokie ralio su kli timis dalyviai l kdavo iš vieno TV kanalo kit , bandydami išvengti vairialyp s materijos gundym ir baidydamiesi totalinio daikt antpl džio. Tod l buvo nuspr sta visus televizorius montuoti specialius dekoderius, kurie neleis savivaliauti, kai to daryti nepridera. Summum Bonum programa buvo geniali dar ir tuo, kad, prasid jus reklamai, jokiam ži rovui nebekils noras atsipl šus nuo TV sprukti virtuv ar tualet . Žinoma, speciali ranga kainavo nemažai, taþiau visas išlaidas padengs Centras. Tiems, kas spyriosis, bus motyvuojama NATO ir ES reikalavimais, o dekoderiams besipriešinantieji taps viešai išjuokti kaip sovietini laik besiilgintys retrogradai. Dar vienas galvos skausmas buvo tie atsimet liai, kurie išvis neturi televizori , Kontoroje

vadint smegen plovimo mašinomis. Placebui r pinantis, milžiniški, dien nakt veikiantys ekranai jau prad ti diegti prekybos centruose, kad potencial s pirk jai ir atsitiktiniai praeiviai n minut s neb t paliekami su savo paþi mintimis. Artimiausiu metu ketinama tokius pat ekranus pastatyti Geležinkelio ir Autobus stotyse, pagrindin se Vilniaus ir Kauno kryžkel se, tankiausiai gyvenamuose s vartynuose, netgi nuleisti šiluminius tinklus bei kanalizacijos kloakas, kad TV nuolat spoksot žmon s-žiurk s. Tolesni Kontoros planai siek TV diegti papl dimius, ežer pakrantes, žvej pam gtus paupius. Jis svajojo per Jonines užkelti bent po kelis ekranus ant kiekvieno piliakalnio, strategiškai iš lioti Samsungus, Dajevu, Grundingus miškuose, kur tauta uogauja ir grybauja, pasir pinti, kad bent keli LG gundanþiai spinduliuot slidin jimo trasose, netgi nuleisti atspariausius Sharpus narams po vandeniu. Pagal grandiozin Placebo plan , TV prival jo anksþiau ar v liau virsti ne tik antr ja žmogaus prigimtimi bet antr ja gamta, naujafaune ir naujaflore. O naujapasauliui kaip naujasaul tur jo šviesti ryški ir skaisti reklama. Placebo planams vis dar kenk dekadentiškai nusiteik intelektualai ir kitokie apgail tini maištautojai, kurie žod „reklama“ vartojo vietoj keiksmažodžio. Eskapistai tur jo b ti kuo greiþiau sutramdyti. Tam tikslui buvo prad ta gaminti speciali psichotropin medžiaga kodiniu pavadinimu desiderata, daranti vartotoj priklausom nuo bet kokio reklaminio vaizdinio, šaukinio, džinglo. Placebui pasi lius, desiderata tapo sudedam ja vis dant past dalimi, per dantenas ir nerv kanalus smagiai sau keliavo smegenis ir jas minkštino. Nedalyvaujanþi šiame eksperimente beveik nepasitaikydavo, juk kiekvienas žino, kad dantys — tai žmogaus vizitin kortel ! Nevalyvos padugn s Kontoros nedomino, kam joms reklama, jei vis vien neperka nieko, kas peršama. Vartotoj aistros buvo skatinamos ir kitais b dais. Puikiausiai vertinti kasos aparatuose taisyti manipuliatoriai. Iš langelio, rodanþio prek s kain , manipuliatoriaus siunþiamas ultragarso kablys skriedavo tiesiai klientui treþi j ak , sukeldamas nenumaldom godul daiktams, troškim pirkti ir vartoti be jokio saiko. Kai kas vap jo, kad lietuviai tampa daikt vergais. Taþiau, norint neb ti daikt vergu, pirmiausia reikia tapti j šeimininku! Jis tur jo begal originali sumanym , kuriuos, išbandydama savo kailiu, Lietuva patarnaut globaliajam pasauliui. Genialiausias eurekas jau buvo pristat s Centrui ir dabar lauk teigiamo atsakymo. Gal po keli šimt met Lietuva bus žinoma žmonijai vien d l Jo, lietuvio, pasi lyt išradim . Taip, Jis buvo patriotas (senstantis, mirštantis žodis) ir troško, kad Lietuva savo vard i slapt j Placebo naujaistor rašyt aukso raid mis. Dabartiniai T vyn s puikavimosi prieš kitas tautas atributai anaiptol neskatino džiaugtis. Po Jo darbo stalo stiklu gul jo nedidel iš laikrašþio iškirpta žinut , informuojanti apie tai, kad Lietuvos kryždirbyst s tradicija traukta UNESCO pasaulio žodin s ir nematerialiosios kult ros paveldo šedevr s raš . Tai — gal ir nebloga naujiena, taþiau šalia Lietuvos puikavosi beviltiškos marginalijos: garifunos ir zaparos kalbos, Belizo šokiai ir muzika, Oruro karnavalas, Niagasolos muzikos instrumentas soso-bala... Šis s rašas Jam liudijo anaiptol ne Marijos žem s išaukštinim tarp kit pasaulio kult r , bet pažeminim , netgi išniekinim . Jis visai netroško mindžiukuoti vienoje gretoje su pliurpianþiais garifunos ir zaparos dialektais, su Belizo šok jais, su Oruro persireng liais ar su niagasolieþiais, grojanþiais soso-bala instrumentu. Savo T vynei ir tautai prieš neišvengiam judviej ištirpim Placebo globalyb je Jis geid kitokio — garbingo, ryškaus ir simintino likimo. Jis svajojo, kad elektroniniuose, kibernetiniuose ar telepatiniuose ateities vadov liuose b simiesiems Placebo pilieþiams b t paaiškinta, kaip naujajam pasauliui nusipeln jau nebesanti jokiuose žem lapiuose Lietuv l . Jam labai r p jo minþi kontrol . Kaskart imdamas rankas mobil j telefon , Jis svaigo nuo sp dingos id jos. O, kad taip, prie smilkinio lyg pistolet prid jus Alcatel , Noki ar Ericsson , specialus nematomas zondas siskverbt smegenis ir nuskaityt tokius žmogaus mintijimus, apie kuriuos galb t nenumano net pats j savininkas. Ši konfidenciali informacija specialiomis bangomis keliaut ten, kur reikia. domu, kas kieno galvoje veisiasi?! Operacija net neprival t b ti slapta, te kiekvienas žino. kad jo minþi klausomasi. Taþiau užvis labiausiai Jam mag jo, kad visur b t taisytos steb jimo kameros. Š projekt , kodiniu pavadinimu Utile Dulci, Centras nuolat tobulino ir jis buvo jau kur laik itin s kmingai gyvendinamas globaliajame pasaulyje. Jis vyl si, kad Lietuva taps tikruoju Utile Dulci avangardu. Pradžia jau daroma. Nei vienas vartotojas nebesipiktina, kad didžiuosiuose prekybos centruose ir net eilin se parduotuvi kšt se kiekvienas jo žingsnis yra budriai sekamas. Niekas nebe žvelgia jokio žmogaus teisi pažeidimo, kai slapta nufilmuotieji bendrapilieþiai viešai

rodomi per televizij . Naujalietuviai bei seno kirpimo turþiai sitais apsaugines filmavimo kameras savo namuose ir nesunkiai prato gyventi dien nakt stebimi. Budri ir niekada nemirksinti objektyvo akis netgi tapo savotišku prabangos atributu. Tiek ir teverti tavo turtai, jei jiems nereikalingas skaitmeninis prievaizdas! Visareg s kameros sitais ir gatv se. Tu sau ner pestingai žygiuoji šaligatviu, dairaisi, žiovauji, krapštai nos , kasai pakauš , þiaudi, pats su savim ar su artimu savo kalbiesi, o tave kažkas stebi. Kaip ir dera, buvo surengta apklausa, kuri neginþijamai rod , kad vartotojai yra labai patenkinti, nuolatos b dami nematom objektyv d mesio centre. Ar bereikia pridurti, kad laida „Slaptoji kamera“ ir jos atmainos skyn aukštus reitingus visuose TV kanaluose? Lietuviai buvo raginami filmuoti vienas kit visur ir visada. Gerai, jei atvirai, bet dar geriau slapþia: tykoti potencialios aukos pasalose, steb ti pro rakto skylut ir stov ti su videokameros žvake prie svetimo guolio. Centras jau suk r technologij , kuri Jis si l pirmiausia diegti Lietuvoje: kad steb jimo kameros b t rengtos kiekvienuose namuose, televizoriuose bei kompiuteriuose. Juk puiku, kai stebeiliji ekran , o tave iš ten kažkas irgi mato. Neprireiks nei poros met , kad ir tai b t s kmingai gyvendinta. Taigi programa Utile Dulci Lietuvoje tiesiog triumfavo. Vartotojai ne tik neveng b ti nuolatos stebimi filmavimo kamer , bet to net geid . Atrenkant ekshibicionistus eiliniam realyb s šou — Amazon ms, Haremui, Robinzonams, Akvariumui, Žv rynui — konkurencija buvo kur kas didesn , nei balotiruojantis Seim . Išrinkt j godžiai laukdavo trys milijonai vujerist — nuo darželinuk ligi pensinink . Kiekvienam mag jo pasijusti Didžiuoju Broliu. Ir paþiam susitaikyti su mintimi, kad DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE. Gal kai kam pasirodys, kad visa tai jau kažkur gird ta. Na, žinoma, j s teis s: Oldos Hakslis, Džordžas Orvelas. Šaunus Naujas pasaulis. 1984-ieji. Šie veikalai Centro ir Kontor darbuotojams buvo nepamainomi, nelyginant Biblija, Senasis (Hakslio) ir Naujasis (Orvelo) Testamentas. Bloga ta utopija (ar antiutopija), kuri negali b ti gyvendinta. Abi knygos, rištos purpurin s odos viršeliuose, gul jo ant spintel s prie lovos jo miegamajame, o kitas komplektas, juodos zomšos apdaruose su varin mis s sagomis, puikavosi Kontoroje ant darbo stalo. Iš ši neprilygstam tekst Jis nuolat s m si kv pimo. Hakslio id jai apie inkubatoriuje gaminamus preciziškai sur šiuotus individus dar reik s kiek palaukti, nors klonavimas ir genetikos revoliucija š proces gerokai paspartino. Šiaip ar taip, „Šaunaus Naujo pasaulio“ š kis — BENDRUMAS, VIENODUMAS, STABILUMAS — šiandien jau buvo kartojamas ne tik Placebo ideolog , bet ir viso globaliojo pasaulio galing j , netgi Lietuvos politik . Kitas kuo skubiau diegtinas dalykas buvo senio Oldoso aprašytosios somos tablet s, garantuojanþios visada deramai ger nuotaik , šalinanþios abejones, tamp , nuovarg , nusivylim , o svarbiausia — naikinanþios nereikalingus, atskal niškus mintijimus, kenksmingus BENDRUMUI, VIENODUMUI, STABILUMUI. Tam tikra prasme somos misij daugelyje šali lyderi jau vykd prozacas. Taþiau lietuvaiþiai vis dar baid si psichiatr , psicholog , psichoanalitik ir j si lom vaist . Užtat d l alkoholio vartojimo Marijos žem je nebuvo joki problem , o jaunoji karta ne be Centro pastang s kmingai junko narkotikus. Aplink Kaun klest jo dešimtys amfetamino ir ekstazio fabrik li , sav ja produkcija apr pinanþi ne tik Marijos žem , bet ir Skandinavij , Lenkij , net motin Rusij . Taigi darbas buvo beveik atliktas, tereik jo vieno šuolio, sm gio ar š vio, kad prastin s svaiginimosi priemon s b t pakeistos Centro jau kadaise susintetinta soma. Visos viešos kalbos, debatai ir svarstymai apie lengv j narkotik legalizavim iš tiesu buvo tik pasirengimas somos vedimui. Tam paþiam tikslui tarnavo ir tvirtinimai apie visuotin nuovargio sindrom , pasaulin depresijos epidemij ir chemines pozityvaus m stymo medžiagas, kuri kažkod l nebegamina modernaus žmogaus smegenys. Placebas lauk tinkamo momento, kai gal t pasi lyti savo linksminam j substancij . Kad inteligent liams ir kitiems galvoþiams nekilt nereikaling asociacij su Hakslio pramanu, som vairiose šalyse buvo si loma vadinti skirtingai, o Lietuvoje, kaip ir visame postsovietiniame regione, tiesiog kaifu, deja, prarandant sanskritišk j diev eliksyro reikšm . Orvelo „1984-ieji“, maždaug dvidešimt met pav lav , irgi virto globalia tikrove. Vienos šalys šioje srityje pirmavo, kitos buksavo senuose sitikinimuose, prietaruose ir tradicijose, bet Lietuva tikrai nesivilko uodegoje. Žiniasklaid tiesiog su triumfu užvald naujakalb . Vartydamas dienrašþius, Jis kasdien pasidžiaugdavo, matydamas, kaip Donelaiþio ir Baranausko kalba netenka savo sumauto archajiškumo, apverktino agrariškumo, atsikrato

nusibodusi b dvardži , seil t deminutyv bei viso kito XXI amžiuje nebereikalingo balasto. Ne mažiau Jo savimeil glost ir lietuviškieji TV kanalai, tiesa, naujakalb , naujavaizdžiais ir naujažmogiais vis dar negalintys prilygti MTV. Senieji autoritetai su savo vertyb mis jau buvo beveik ištrinti. Detete. Delete, Delete. Poetai, rašytojai, dailininkai ir filosofai, alkstanþias silpnadvasi sielas pen j sovietmeþiu, dingo be p dsako. Vietoj j labai nesunkiai buvo pagaminti nauji žiniasklaidos d mesio nusipelnanþi kult rinink pavyzdžiai. Jis svajojo gyvendinti dar kelias ypatingo dirbio ir pastang nereikalaujanþias Orvelo id jas. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje b t rodomi vien koviniai filmai, nes kaip kitaip, nelygindami karo ir taikos, vartotojai supras, kokiame palaimingame saugume jie, tranai ir parazit liai, gyvena. Kitas d mesio vertas pasi lymas buvo roman k rimo mašinos, mikliai eliminuosianþios vis dar pasitaikanþius ir akipl šiškai šalies elit tebepretenduojanþius rašytojus. Na, ir, žinoma, lietuviškoji Minþi policija, kuriai pamatai irgi jau sum ryti, naudojant senas sovietines k g bines plytas! Jis simet burnon m tin pastil ir švelniai paglost „1984- j “ viršel . Giliai atsidus s pa m knyg ir atsivert pirm pasitaikius puslap . Taip amžin atils Jo senol sp davo ateit iš Biblijos, vis b gštaudama, kad tokie burtai gal yra šventvagyst . Ritual nutrauk telefono skambutis. Agent ros „Agata Kristi“ šnipelis atkas kažkok liudinink , maþius , kas lemting j pra jusio sekmadienio nakt lank si pas Pitij . — O policija irgi jau iškapst š fakt ? — irzliai paklaus . — Farai žino. Stukaþius visiems apsiskelb . — Na, ir k tas pašlem kas mat ? — susinervin s riktel jo. Išgird s atsakym , lengviau atsikv p . Bet vis tiek prisid s papildomo darbo. Susinervino ir užsir k . Ne pypk , kuri tarnavo maloniosioms gyvenimo valandoms, bet m tin Dunhil cigaret . Vos sp jo užsitraukti kelet neskani d m , kai kviesdamas suvibravo mobilusis telefonas. Vienas iš trij , tas, kurio numeris keiþiamas baigus eilin reikal . Pitijos motina praš ateiti dukters šermenis. Jis atidar aparat l , iš m atitarnavusi SIM kortel ir sid jo nauj . Sudiev ir Pitijai, ir jos mamai! Beje, su Pitija Jis jau atsisveikino. Ir ne tik mintyse. Kaip ir visi kiti žmon s, nepaj g atsispirti kai kuriems su mirtimi susijusiems ritualams. Taigi pra jusi nakt , kai velion s pelenai sugr žo Vilni , papraš už operacij atsakingo darbuotojo valandai užvežti urn Jam namus. Pats pagalvojo, ar tai ne iškryp liška? Taþiau, et, velniai nemat ! Taigi, uždeng s juodu audeklu Žaklinos narv , pasistat makabrišk j ind svetain je ant stalo, uždeg žvak , leido groti Bachui ir l tai sur k pypk paties kvapiausio tabako. Visk , k nor jo pasakyti Pitijai, pasak . Jei buvo slapþia filmuojamas, tai kažkas Centre mat , kaip Jo skruostais ried jo šykšþios, vyriškos ašaros. LUBOS primin pasaulio žem lap , bet ne t , prie kurio prat šiuolaikiniai žmon s, o senovin , šumer , asir ar babilonieþi . Ant staþiakampio plokšþio tamsiai pilko vandenyno paviršiaus buvo išsid st trys žemynai: Centrinis, pats didžiausias, panašus išskydus tarkuot bulvi cepelin , Šoninis, sugniaužto, špyg rodanþio kumšþio formos, ir Apatinis, lyg milijard kart padidinta bakterija su vingriais žiuželiais. Labai norint, tas dr gm s d mes buvo galima sivaizduoti kaip debesis nyki dien , kuomet dangaus paveiksl k r jui pritr ko kv pimo ir fantazijos. Sienas, veikiau, t plot , kuris buvo šalia jo gulto, Maksas irgi nuodugniai išstudijavo. Vaizdelis kaip viešajame vyr tualete: rusiški ir lietuviški keiksmažodžiai, keliantys vienareikšmes seksualines asociacijas, keli angliški fuck ir shit, daugyb pasistojusi fal , primenanþi raketas ir patrankas, o vienas atrodantis lyg Sirano de Beržerako portretas su ilga bybio nosimi bei akimis, išpieštomis ant kiauš . ýia knibžd jo ir moter aktai arba tik atskiros, sakytum baisingo minos sprogimo ištaškytos k no dalys: poroje sulipusios kr tys, po vien it balionai skrajojantys papai, sunk s užpakaliai, prask stos šlaunys, šakumai, nupiešti lyg vertikalios akys su raukšl tais vokais ir gauruotomis blakstienomis. Prie pat Makso veido puikavosi delno didumo ožys, išr žtas kažkokiu aštriu nagiu. domu, kokiu? Kas sugeb jo tok sinešti? Juk prieš žengiant þia, pirmiau, nei prarasti vilt , buvo sakyta iškraustyti kišenes. Iš Vakario buvo atimtas diržas, laikrodis, žiedas su juoda onikso akimi, net bat raišteliai išverti. Paimta ir grandin l su sidabriniu pakabuku, ant kurio, nors labai nudilusi, vis dar buvo matyti ranka su pergalinguoju Victory ženklu, o kitoje pus je, toje, kuri glaud si prie k no, —

beišnykst s angelas. Š talisman gavo iš t vo per šešiolikt j gimtadien ir nors sak si nekenþi s mam palikusio šlykštvyrio, nenor jo prarasti vienintelio prisiminimo apie j . Vis pagalvodavo, ar Tadas kuo nors panašiu t tušio buvo apdovanotas? Taip, Vakaris pateko cyp , gal — dabokl , beje, net pats nežinojo, kaip t viet , kurioje t nojo jau ger pusdien , pavadinti. Likimo draugai, kurie bjauriai dvok ir nenustygdami muist si ant gretim gult , paaiškino, kad þia — k p z tas, kitaip sakant, kamera predvaritelnogo zakliuþenija, o kaip tai vardijama valstybine lietuvi kalba, nei vienas nesugeb jo pasakyti. Dar sužinojo, jog k p z tas palyginti su tardymo izoliatoriumi yra tikras rojus. Telefonas iš žmogžudyste tariamojo Prano Purvanecko irgi buvo atimtas, prieš tai leidus trims asmenims pranešti, kur es s. Maksas paskambino mamai ir pasak , kad važiuoja filmuotis reklamai Palang , viskas jau užsakyta — kameros, grimuotojos, statistai, tod l atsisakyti ne manoma, o su urna ir joje esanþiais Mag s pelenais dar sp s atsisveikinti, þia juk ne laidotuv s, kai karstas užkasamas vien kart ir visiems laikams. Reindžeri si lyto advokato numer pamiršo namuose, o tai buvo ženklas, kad iš tikr j nenor jo j kreiptis. Ledin mis rankomis gniauždamas telefon , nebesumet , kam þia dar paskambinus. Tadui? Nelabai tik josi iš brolio sulaukti užuojautos ar kokios nors apþiuopiamos, konkreþios pagalbos. Vitai? Kam g sdinti vargš naivi mergyt ? Draugams? Iš viso gausaus biþiuli b rio netur jo nei vieno, kuriuo gal t iš tikr j pasitik ti. Drama prasid jo ankstyv penktadienio ryt . Gerai, kad vakar bare nukabint merg patvark jos butuke, o namo miegoti gr žo vienas. Lygiai aštunt paskambino pareig nas, v lgi nelietuviška pavarde ir papraš piliet Purvaneck atvykti Vilniaus miesto apylink s prokurat r . Maksas, kaip kad buvo primokytas, pareišk , jog kvietimas turi b ti raštikas. Skambinusysis nesiginþijo ir ramiai pasak , kad dokument pristatys galiotinis. Taip ir buvo. Vos Maksas redakcijoje pris do prie savo kompiuterio, vos ekrane sušvito v susis COOL, pasigirdo šurmulys, pakeltu balsu tariam frazi nuotrupos, kuriose aiškiai ir garsiai skamb jo prakeiksmas — Pranas Purvaneckas. Kadangi bendradarbiai nežinojo, kas slepiasi po Maksu Vakariu, jam beliko išl sti iš pseudonimo, tapusio antr ja oda, ir nuolankiai prisistatyti dviem uniformuotiems policininkams: — Aš esu Pranas Purvaneckas. Pareig nai buvo du. Vienas išties paviestk . Iš visko, kas ten parašyta, Pranui Purvaneckui akis krito tik vienas dalykas. j buvo kreipiamasi belyþiu vardžiu „tamsta“, ne „pone“, ne „pilieti“ ir netgi ne „drauge“. ýia nebuvo nurodyta atvykti su vakarine apranga, smokingu ar karnavaliniu kostiumu, kaip kad kituose Maksui Vakariui prastuose kvietimuose. — Eikit su mumis, — tar antrasis mentas, d miai steb damas Maks , ar tik šis nepuls muštis ar b gti. Prie abiej far dirž kab jo žvilgantys antrankiai. Buvo kvaila atsikalbin ti arba spyriotis, tod l Pranas Purvaneckas sakymui pakluso. Jam einant koridoriumi, visi redakcijos darbuotojai, net stilist s, korektor s, kompiuterinink s ir buhalter s išlindo iš savo kerþi . J veidai Maksui atrod tarsi iš labai arti nufilmuoti plaþiakampiu objektyvu, kai l šis karikat riškai sudarko fizionomij it kreivas veidrodis. Taip pat gird jo už kadro skambant minios juok , kaip b na debiliškose komedijose. Žingsniuodamas tarp dviej pareig n , kurie pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais d l savo uniform spalvos buvo vadinami agurkais, Vakaris pagalvojo, kad pad tis, kuri vis giliau klimpsta, primena Kafkos „Proces “. Bet ne dramatišk jo variacij , o nevykusi parodij . „Kažkas tikriausiai apšmeiž Jozef K., nes, nieko bloga nepadar s, jis buvo suimtas“, — rodos, tokia skamb jo pirmoji kultinio romano eilut , atverianti vartus, pro kuriuos žengiama pasibais tin , nebepataisom absurd . Iš j s kiem Maksas jau suko prie savo automobilio, bet vienas mentas tar : — Važiuosit su mumis. Nor josi juos pasi sti velniop, bet teko s sti pilk , palaik , susmirdus Žiguliuk . Vienas „agurkas“ kažk pranešin jo per racij , o kitas vairavo. Paskui abu užsir k ir žvengdami dalijosi sp džiais apie Liuctk -razbojnyc ir jos chachalius. Sulaikytajam irgi nor josi užtraukti d m , taþiau susigrieb , kad cigaretes paliko redakcijoje. Prad jo skaud ti galv . Art jo migrenos priepuolis. Aki kampuþiuose m šokin ti melsvos kibirkšt l s, tarsi kas nematomas ties Makso smilkiniais laikyt dvi uždegtas bengališkosios ugnel s lazdeles. Galop Žigulis suko uždar kiem , o pilieþiui Purvaneckui buvo liepta lipti laukan ir sekti farams iš paskos gelton plyt pastat . Jis taip nervinosi, kad net neperskait iškabos prie

dur , tod l nežinojo, kur atsid r s — komisariate, nuovadoje ar prokurat roje, nors koks skirtumas. Interjeras þia mažai kuo skyr si nuo Komaroviþiaus staigos. Viskas dvelk sovietmeþiu, valdišku abejingumu, žmogaus niekinimu, rus kalbos akcentu, žargonu, matu ir glubokim pochujizmom. Maksas buvo užvestas laiptais ir leistas kabinet . ýia jam teko pateikti pas (laim , dokumento neišsi m iš švarko kišen s dar nuo užvakar) ir pasirašyti kelis blankus. Paskui v l — ilgas, kaip jau prasta, šlykšþiai žalias koridorius, apsilupin j s, skyl tas linoleumas ir nedraugiškai birzgianþios liuminescencin s lempos. Maksas ženg dar vien kambar , kuriame jau buvo keturi ni riai vienas kit d bþiojantys tipai. Pareig nas visam penketukui liep stoti prie sienos. Kiekvienam buvo duotas nuþiupin tas lapas su skaiþiumi. Vakariui teko ketvertas, o lygini skaitmen jis nem go. — Stov t ramiai, tiesiai ir tyl t, — sukomandavo „agurkas“. Priešais esanþioje sienoje atsidar siauras langelis, kuriame sublizgo kažkieno akys. Makso jau niekas nebegal jo nustebinti, net jeigu staiga b t buv s sušaudytas. Taþiau visiems tebuvo sakyta pasisukti kair , dešin , nugara ir v l priekiu. Vakaris pagaliau suprato, kas þia dedasi. Pro siaur lyg mokyklos laik penalas ang mirks jo šantažuotojas-šnibžd tojas-užknisin tojas. Kai proced ra pasibaig , Pranas Purvaneckas ištar filmuose tiek kart gird t fraz , kuri , tvirtai þiaupdami l pas, vyriškai tr kþiodami veido raumenimis, tar Harisonas Fordas, Robertas de Niro ir Al Paþinas: — Aš reikalauju savo advokato. Taþiau jam buvo atsakyta visai ne pagal žanro taisykles: — Spiesi, byþas, dabar tr p ty pasyvažyniesym. — Aš neturiu laiko. Šiandien privalau b t draug s laidotuv se. — Tay bajerystas. Jam, matay, laidot ves rejkia. Jofana, pradžioj nuž do, o pask j apie laidot ves trielyna. Komaroviþiaus antrininkas, tik ne ryžikas, bet skaistus blondinas, išsak s savo svari nuomon , prieštaravim nem gstanþiu tonu liep sekti iš paskos. Keista, kad žudikui nespyr , nesmog paširdžius ir neužd jo antranki . Viskas vyko tokia tvarka, lyg atgal sukant kino juost : kabinetas, kažkoki popieri pasirašymas, koridorius, laiptai, kiemas, o vietoj Žigulio — belangis voronokas. Maksas, nematydamas kur važiuojama, naiviai tik josi, kad bus pristatytas atgal redakcij . Migrena jau pl šte pl š galv . Dar kiek pavežiotas po miest , Maksas buvo atgabentas prie pastato, kur kelet kart mat kriminalin se TV laidose, nors buvo tikras, kad tai dar ne kal jimas. Tada kas? Šiaip ar taip, patalpa, kurioje pagaliau atsid r , primin kamer . Tai liudijo grotuotas nosin s dydžio langelis, sunkios, geležimi kaustytos durys ir trys tipai, kurie s d jo ant gult . J fizionomijos bylojo anaiptol ne apie paþi šviesiausi gyvenimo patirt . Rodos, Kafkos „Procesas“ gavo pagreit . — O, jo...matj, Loto apsireišk ! — gana draugiškai riktel jo raukšl to veido bedantis su beviltiškai senamadiška ir šioje vietoje komiška bitlo šukuosena. — Atrodo, biþiukas, ištraukei laiming bilietuk ! ? — Blia, žymyb s renkasi, — tar jaunas vyriokas, gal j s b ti Makso bendraamžis, tik dvigubai storesnis. — Aš nieko nepadariau, — kvailai leptel jo Vakaris. — Dar nebuvo taip, kad mus nusiperst ir nepamest subin s, — atsak „bitlas“ Maksui visiškai nesuprantama sentencija. — Ar turi r kyt? — pasiteiravo treþias, kaip ut l ta šimpanz kasydamasis pažastis ir pažerdamas kr v daugiaaukšþi , prie trumpo klausimo visai nereikaling keiksmažodži . — Ne, cigaretes palikau darbe, — kaltai atsak Maksas ir jau lauk patyþi , sm gi , prievartos, siaubingo „gaidžio“ ar „ožio“ likimo, bet nieko tokio ne vyko. Jam buvo pasi lyta Primos, kurios ner k nuo ankstyvos paauglyst s. Užtrauk s pirm j d m , Maksas sužinojo, kad þia be joki paaiškinim ar komentar gali b ti išlaikytas dvi paras, o kadangi ant nosies savaitgalis, tai malonumas, ko gera, ir dar užsit s. Apklausos per poilsio dienas tikrai negali tik tis, juo labiau nesulauksi valstyb s skiriamo advokato, jei neturi savojo. Maksui nieko nesinor jo gird ti. Vis labiau ir labiau sop jo galv . Skausmas did jo, pl t si, verž si išor , o Vakaris, traukdamasis iki nago, žirnio, iki aguonos gr delio dydžio j paniro kaip verdanþio aliejaus katil . Po gero pusvalandžio prasiv r sunkiosios durys ir jaunutis policinink lis atneš Maksui arbatos briaunotoje stiklin je. Kadangi kameros bendrai taip pamaloninti nebuvo, Vakaris iškart

suskato su jais dalytis. — Gerk, broliukas, sveikat , gal nervai biški aprims, — atlaidžiai mostel jo ranka „bitlas“. — Atpažino tave iš teliko, tod l ir storojasi. Pieška k p z te tokio servyzo negauna... — Gerai, kai esi šyška, vis kas nors, blia, pasir pins, — prid r druþkis. Arbata buvo šlykšþiai saldi ir dvok mazgote. Maksas išg r drungn skystim ir išsities ant savojo gulto. Nusisuko sien ir apsimet sn duriuojanþiu. mai j užpl do gailestis kameros bendrams, kažkada pagimdytiems skausmuose, žindytiems motin pienu, mokytiems tarti pirm j žod ir žengti pirm j žingsnel . Jis sivaizdavo šit zek veidus vaikyst je, nutviekstus vilties, kad gyvenimas bus geras, gražus ir teisingas. Jis galvojo apie moteris, kurias jie apimti aistros siskverbia, ir kitas j gyvuliškas pramogas, nesuteikianþias net dalel s to, k kadaise žad jo gyvenimas. Viskas bergždžia. Dabar net didžiausias Pozityvaus m stymo entuziastas Maksui neb t rod s, kad egzistencija turi bent menkiausi prasm . Nenor damas galutinai išskysti, jis paband susikaupti ir logiškai, šaltai, blaiviai apm styti savo pad t . Kas tas vyras, kuris skambino mamai Mag s mirties nakt ? Kod l jis liep nuvalyti nuo pistoleto piršt atspaudus? K nor jo nusl pti? Gal tai jis užsiund šantažuotoj -šnibžd toj užknisin toj ? Gal skambinusysis ir yra žmogžudys? Ar reik t pranešti farams apie visus šiuos tarimus? Staiga žvang damos v l atsidar kameros durys ir dar nematytas mentas riktel jo: — Purvaneckas, spermos tyrimui! — Ei, Loto, gero pasismaukymo! — sukrizeno „bitlas“. Kit komentar Maksas nebeišgirdo, nes už nugaros su trenksmu užsiv r durys. Galv v l suskaudo taip smarkiai, kad temo akyse, atrod , slenka paskui ment juodu tuneliu su ž rinþiais zigzagais išpieštomis sienomis. Jie jo, jo ir jo, tartum Vilnius b t virt s ištisine, nei pradžios, nei galo neturinþia policijos nuovada, gigantiška areštine, klaidžiausiu sulaikymo ir kalinimo labirintu. Batai be raišteli vis smuko Maksui nuo koj , tod l teko šleps ti kaip ligotam, paskutinius gyvyb s syvus išeikvojusiam senuþiukui. Kelion baig si baltame, pabr žtinai steriliame kabinete, kokþiai dvokianþiame chloru ar kažkokiu kitu dezinfekciniu skysþiu. Ant sienos kab jo didžiulis plakatas su piratiška kaukole ir dviem vietoj kaul sukryžiuotais švirkštais. Raudonos raid s juodame fone r k : AIDS! Vakario pasitikti ženg milžinišk apimþi moterišk baltu chalatu, pro kurio stand audin , tarsi nepriklausomai egzistuojantys homunkulai, išor n verž si masyvios kr tys, pilvas ir galingi s dmenys. — O, Maksas Vakaris, kaip malonu jus matyti, — tar moteris, sakytum, þia b t koks smagus aukštuomen s vakar lis. — Aš — Giedr , gydytoja. — Malonu, — suvap jo Maksas, nežinodamas, k atsakyti, ir sujaudintas jos motinišk fluid prid r : — Man labai skauda galv . — Gerai, vaikeliuk, duosiu tau paracetamolio, tik pirma atlik vien maž vyrišk darbel , — tai sakydama Giedr išties stiklin buteliuk su sandariu kamšteliu. — O kam? — sulemeno Vakaris. — Tyrimui, vaikeliuk. Reikia sulygint tavo spermut su ta, kuri rasta pats žinai kur. — Man nepavyks, — suvap jo Maksas balt Giedr s bateli galiukams, nes nedr so pažvelgti jai veid . — Pavyks, pavyks, vaikeliuk. Prisimink anekdot , kai gydytojas liep pacientui atnešti tai, ko ir iš tav s prašoma. — Negird jau tokio. — Gird jai, gird jai, tik pamiršai. Daktaras dav ligoniui buteliuk , tok kaip šitas. Kit dien pacientas gr žta su tušþiu induku ir sako: „Nu, visaip steng m s, bet nieko neiš jo. Žmona band ir viena ranka, ir abiem, ir l pom, ir dantim, t pat dar kaimyn , netgi uošv , bet — n iš vietos“. — „Ojoj, — nustebo gydytojas, — tai šitiek moter jums pad jo?“. — „Uhu, bet buteliuko kamštelio vis tiek neatsuko“. Giedr nusikvatojo, plaþiai pražiodama putlial p burn ir tapdama panaši pripuþiam l l , kai kam pakeiþianþi gyvas moteris. Maksui anekdotas nepasirod juokingas, veikiau beviltiškas, bet jis vis tiek šiep dantis tarsi kaukol AIDS plakate. — Gali reikaliuk atlikt þia, už širmut s, o jei nori visiško komforto, tai prašom š kambariuk . Laiko turim valias. ýia vis geriau negu kameroj, ar ne? Kambar lyje buvo keturios sienos, lubos su zirzianþia Iljiþiaus lempute, cementin s grindys ir du gultai, užtiesti baltomis paklod mis, apsaugotomis nuo toki , kaip Maksas, terš j žalsvomis klijuot mis. Jokio lango. Labai neerotiška aplinka. Maksas pasijuto lyg žv ris narve. m

nervingai vaikštin ti pirmyn ir atgal. Penki žingsniai išilgai, keturi skersai. Galiausiai atsis do R pintoj lio poza, o metalin s gulto kojos barkštel jo cement . Pirm ir tikriausiai paskutin syk gyvenime pagalvojo, kad geriau, na, bent jau paprasþiau, b ti moterimi. Gal reik s ja atgimti kitame gyvenime. Dabar be Holivudo niekaip neišsiversi! domu, kaip ši scen suvaidint Leonardas di Kaprio? O Bradas Pitas? Arba Antonio Banderas? Džonas Travolta? Tomas Kruzas? Kas režisuot tok film ? Kas parašyt scenarij ? Ar tai detektyvas? Na, taip, trileris. Didmiestyje, ýikagoje arba Niujorke, siaut ja serijinis žudikas, kuris prieš pasmaugdamas ir nudirdamas od jaunoms moterims, jas išprievartauja. Su pabaisa iškryp liu kov stoja vienišas detektyvas, lietuvis emigrantas Maksas Vakaris. Taþiau maniakas ne iš kelmo spirtas ir savo naujausioms aukoms makštis švirkšþia Makso spermos. Iš kur jis gauna šio specifinio skysþio? Atsakymas — antrojoje serijoje. O kol kas Vakariui, virš kurio galvos pakimba baisus tarimas, tenka pateikti savosios s klos pavyzd . Jam tai, nors nusišauk, nesiseka. „Lietuviai yra uždaro b do ir labai drov s“, — aiškina jis policininkui, o geraširdis plaþiaveidis juodis, trokšdamas, kad intymusis reikalas pasibaigt sklandžiai, areštin pakvieþia prostitut . J vaidina Dženifer Lopez, Penelop Kruz, o gal Salma Hajek. Lilijana (toks heroj s vardas) ima šokti l t striptiz , gomuriniu balsu pasakodama apie nelaiming savo vaikyst ir gašl n t v , kurio nešvankyb s mergait atved Raudon j žibint kvartal , o ne Jeilio universitet . Lopez-Kruz-Hajek skruostais sr va ašar upeliai ir kai ji (gal visos trys?) padeda dr gn (-us) veid (-us) ant keli Maksui, bandanþiam j (jas) guosti lietuviškais, r pintoj liškais mostais, pagaliau, griežiant šimto žmoni orkestrui, ištrykšta ir lauktoji s kla. Vilniaus areštin je vargstanþiam Maksui Vakariui Onanas (gal j reikt kanonizuoti šventuoju?) irgi buvo palankus. Kai Pranas Purvaneckas atlik s užduot sugr žo gydytojos kabinet , ši lauk tokia poza ir tokia veido išraiška, it jis b t maratono b gikas, atneš s olimpin ugn tiksl . — Na, va, o taip nervinais, vaikeliuk. B ta þia ko. Gal pasirašysi autograf ? — Ant buteliuko? — apstulbo Maksas, nes ten kaip tik buvo priklijuotas popier lis. Giedr prapliupo kvatotis ir niekaip negal jo sustoti, atrod , tuoj sprogs. Duobut s skruostuose tiek gil jo, kad kiekvien gal jai smeigti po ramun l . Atgalia ranka šluostydamasi ištryškusias ašaras, ji pakišo žurnal , atverst paskutiniame puslapyje, kuriame puikavosi jis, Maksas, pusnuogis ir visas tarsi siurb l mis ar širš mis žudik mis aplip s miniati riniais Alcatelio telefonais. — K rašyt — Vakaris ar Purvaneckas? — O kas þia nufotkintas? Vakaris ar Purvaneckas? Gudruol ! Maksas, nieko netar s, br kštel jo mielajai poniai Giedrei visokeriopos laim s palink jim , surait savo prastin žvaigždišk paraš su Smailiu, kuris š kart iš jo tarsi kvailas pimpio galvut s veidas . Staiga pagalvojo, o k gi šiai smagiai moteriškei reiškia laim : darni šeim ? vaik s km ? karjer ? didel but ? nauj automobil ? ger seks ? gard maist ? baliukus su draugeliais? gražius r bus? keliones egzotiškus kraštus? šilt j r ? sod ? grybavim ? muzik ? tyl ? Kod l ji dirba þia, nejaugi tokiai šaunuolei sunku rasti padoresn vietel ? \ kokius namus po darbo sugr žta? Kas jos ten laukia? Kaip atrodo jos vyras, apie kurio buvim liudija masyvus vestuvinis žiedas? Kokie Giedr s vaikai? Ar jie myli mam ? Ar ji turi šun arba katin ? Ar svajoja? Ar li di? Kuo viliasi ir kuo tiki? Ar bijo mirti? — Na, Maksai Vakari, tau — s km s. O Pranas Purvaneckas tegu greiþiau iš þia išsikapsto. Štai vaistukai nuo galvos skausmo, praryk iškart por tableþi . Giedr išties vaistus, pamerk ak , nusisuko ir paspaud stale taisyt mygtuk . Po keli akimirk pro duris ženg Maks þionai atlyd j s policininkas. Slinkdamas labirintu atgal savo prievartin irštv , Vakaris nusprend , kad pažeminimas buvo daug mažesnis, nei gal jo tik tis. Kameroje jo lauk ataušus , bespalv , beskon , bekvap putra su dviem storom juodos duonos riek mis. Sukirto š davin lyg gurmaniškiausi patiekal . R kydamas Prim , dar kiek papilst iš tušþio kiaur su kameros bendrais, nes turiningu pokalbiu tokio žodži vartymo ir sakini tempimo negal jai pavadinti. Pasijuto pavarg s, it b t pluš s angli kasykloje. Atsigul ir nusisuko sien . Galvos skausmas aprimo. Su m alsus snaudulys. Sapnavo Mag . Buvo jos miegamajame. Gul jo lovoje, žvelgdamas lubas, viena ranka apkabin s moter , o kita glostin damas pašon je sitaisiusi kat , kuri murk garsiai ir labai jausmingai, kaip spiriþiuel giedanti negr . Maksas pasakojo, iš kokio sloguþio k tik pabudo. Tame košmare ji, Mag , nusižud arba buvo nužudyta, o jis, Maksas, buvo tariamas pak l s

rank prieš savo miel biþiul ir s d jo cyp je. — Na, žmogau, kas gi tavo pas mon j dedas? — sušnibžd jo Mag ir saldžiai j pabuþiavo. Staiga Maksas pasijuto absoliuþiai saugus ir laimingas, kaip vaikyst je, kuomet j namuose dar buvo krosnis, kuri rytais k rendavo t vas, ugnis gausdavo, ritmingai dund davo, o Pranukas sivaizduodavo gulintis kup ant viršutin s lentynos ilgame traukinyje, važiuojanþiame Afrik pas li tus, žirafas ir zebrus. Su Mage t tobulos pilnatv s poj t patirdavo dažnai. Ji iš esm s skyr si nuo kit Makso paž stam moteriškosios lyties esybi , bet ne tod l, kad buvo už jas gerokai vyresn . Beje, apie judviej amžiaus skirtum jis niekada negalvojo ir n karto neskaiþiavo, keleri met atkarpa tarp judviej nubr žta. Ši smulkmena buvo visai n motais net tada, kai j ga, kuri paskui abu kvatodami pavadino Motina gamta, juos sumet lov ir sujung . Tai atsitiko vien vakar , kuomet Julija pasiguod , kad Tadas j atstumia, o Maksas kaip manydamas steng si sielvartaujanþi guosti. Jau v liau, bandydamas atsekti, kada ir kod l puol buþiuoti jos ašarotus skruostus, kvepiant kakl , švelnias l pas, neatsimin jokio konkretaus momento, o tik didel trauk , kuriai ne manoma pasipriešinti. Tarsi smark v j ar atsl gstanþius l žusios bangos vandenis, kurie tempia j ros gelm . Dar ir dar kart nagrin damas ši pikantišk situacij , jis nusprend , kad Mag s atsidavimas ir aistra nebuvo skaudintos moters kerštavimas, ne dviprasmiškas bandymas vien brol pakeisti kitu ar nevilties padiktuotas neapgalvotas poelgis. Tiesiog vyko tai, kas prival jo ne vykti. Atrod , tarsi Maksas su Mage jau myl josi daugel kart ir tod l idealiai paž sta vienas kito k nus, kiekvien priešingos lyties žem lapio milimetr , kraštovaizdžio kaln , kalv , lygum , daub , up , ežer , grot , šulin , kad nusp ja ir sinchroniškai kartoja kits kito judesius, kr ptel jimus, konvulsijas, net menkiausius virpesius, š kþiojimus ir atod sius. Tuo pat metu juos abu skraidino svaigus pirmeivi , atrad j , Eureka!“ šaukianþi išrad j triumfas, tarsi iki šiol Žem je dar niekas neb t ragav s euforišk judviej potyri , it jie b t atskleid devyniais užraktais saugom ekstaz s paslapt , suk r absoliuþios laim s recept ir kaip kokie LSD sintetintojai spr st dilem , ar pranešti pasauliui nauj j palaimos formul , ar nutyl ti. Juk žmon s visada sugadina net paþius geriausius dalykus. Užvis nuostabiausia buvo tai, kad kitas rytas neiškreip , nesudark ir beviltiškai nesugadino nakt patirto džiaugsmo. O juk kaip tik taip dažniausiai nutinka, ypaþ jei smagiu atrod s erotinis nuotykis iš tikr j buvo pas mon s, sveiko proto ir s žin s nesankcionuotas. Jie abu jaut si tarsi atlik k nors tauraus ir gerbtina: pasodin žuoliuk girait , paaukoj nemenk sum šventyklai atstatyti ar perved per judri gatv b r akl senuþi . Makso ryšys su Mage nebuvo atmieštas dvejon mis, abejon mis, s žin s priekaištais, b gštavimais d l santyki t sinio ar svarstymais, kaip juos greiþiau nutraukti. Jis nesijaut skolingas Tadui, nors gal jo sikalb ti, kad vagia broliui skirt j Mag s aistr ir nepergyveno išduod s Vit , kuri nuolat steng si meil komplikuoti, daugindama kiekvien bendravimo klaid iš šimto ar t kstanþio. Esant šalia Mag s, nebereik davo karštligiškai planuoti, kaip þia greiþiau sitempti j lov , o guolyje neapsijuokti, buvo nebeprivalu kurti atsitraukimo strategij ir taktik , kaip kartais nutikdavo su kitomis merginomis, kuomet tekdavo sutelkti vis savo budrum , kad tik situacija netapt pernelyg intymi. Jo nebekankindavo prastiniai drovaus vyro kompleksai — mat, priešingai visuotinei nuomonei, Maksas Vakaris nesijaut nei eržilu aps klintoju, nei laukini kumeli išjodin toju, nei donžuanu ar kazanova. Kaip buvo, taip ir liko tik paprastas, nedr sus vaikis. Ir ne seksas þia buvo svarbiausias! Pažin s Mag , Maksas gal jo prisiekti, kad pats intymiausias yra dvasinis bendravimas. Gal kai kas b t gal j s pareikšti, kad Vakario ryšys su b r ja buvo labai epizodiškas, lyg saul s properša pilkame danguje lietingiausi vasaros m nes , prasid jus nepabundantiems septyniems miegantiems broliams. Taþiau iš debesuoto buvimo tik tuos šviesos blyksnius ir atsimeni. Maks pažadino triukšmas, lyg pro šal b t važiavusi tank kolona. Knark kameros bendrai. Bet tai jis suvok ne iš karto ir atsimerk s ilgokai nesusigaud , kur es s. Galiausiai s mon visk kruopšþiai sud liojo deramas vietas. Pad tis atrod be išeities. Toptel jo mintis, kad b tent taip jauþiasi mirusieji, pasiek gyvenimo sakinio gale pad t tašk . VARNOS krank tarsi karo metais m šio lauke viršum nukaut kari lavon . Atrod , kad Tad visada ir visur lydi ši juod paukšþi b riai: ir vaikyst je, prie Šventosios Dvasios cerkv s, ir dabar, þia, savame b ste prie Ras kapini . Geras tai ar blogas ženklas? Jis m go

varnas kaip ir angelus. Abeji tur jo sparnus ir buvo išmintingi. Su kiekviena diena ir valanda, pra jusia po Julijos mirties, praradimo skausmas ne maž jo, bet augo. Dabar, apvalyta nuo vis gyvenimišk luob ir apnaš , b r ja jam dar si vis reikalingesn . Kol buvo gyva, Tadui sunkiausiai sek si priimti asmenin tos moters istorij ir susitaikyti su audringa jos praeitimi. Net sapnuodavo Julij stovinþi stoties perone su daugybe išrikiuot lagamin , o jis, at j s jos, atvykusios iš tolimos šalies, pasitikti, niekaip ne steng pavilkti daugyb s svetimo gyvenimo rakand . Ji labai m go pasakoti apie savo praeit , tarsi tyþia erzindama Tad tur tais arba geistais vyrais, buvusiomis meil s istorijomis ir praradim epizodais, knibždanþiais smulkiausi , jam skausmingai nepažini detali . Jam nepatiko dairytis atgal ir kapstytis po tai, kas nebesugr žinama. O ji prisispyrusi klausdavo: — Na, papasakok apie save. Negi tavo gyvenime visiškai nieko ne vyko? Taip neb na. Man sunku myl t žmog , kuris nieko neprisimena. Juk esi ne angelas, suvokiantis tik dabarties moment . — Tai nemyl k, — atr ždavo jis ir dar labiau užsiskl sdavo. Tadui iš ties patraukliausias atrod angel b vis, nes dar vaikyst je jam giliai šird strigo T vo Piotro pasakojimai, kad šios sparnuotos b tyb s nežino nei praeities, nei ateities, nei met kaitos, nei dienos, nei nakties, nei valand , nei minuþi , nei sekundži , o nuolat esti dabartyje, šventiškoje amžinyb je, kuri tokia pat šviesi ir džiaugsminga kaip Velyk rytas. Išsivadav iš laiko panþi , angelai yra nepavald s ir erdvei, kaip kad sakydavo T vas Piotras, „skriejanþios dvasios gausmas sunaikina bet kokius daiktus ir tarp j esanþius tarpus“. Jie juda greiþiau už švies , už gars , už mint , t paþi akimirk gali b ti daugyb je viet , jiems veikiamas bet koks atstumas, aukšþiausios kli tys ir storiausios tvirtovi sienos. Palaimingoje ýia ir Dabar akimirkoje angelai nei s ja, nei pjauna, nei kokius kitus darbus dirba, jie nepaž sta prakaito kvapo, j nekankina nei troškulys, nei alkis, nei geismas. Jie belyþiai. Angelai nepatiria nuod m s, kuri sukausto žmogaus dvasios sparnus skrydžiui Dievop. Angelai negimsta, neveda, neteka, nesidaugina, nesensta ir nemiršta. Nuo pat maž dien Tadas troško ir žmogumi b damas bent dalel angeliškumo patirti. Taþiau paspirþi buvo daug mažiau nei kli þi . Žinoma, didžiausios kli tys angeliškumui pasiekti buvo moterys. Pirmiausia — panel Virginija, kuri t vas kelis kartus buvo parsived s namus ir pristat kaip savo bendradarb . Ji, mažut , apvalaina, tamsaus gymio ir rud aki , atrod visiška priešingyb aukšta gei, lieknai, šviesiaplaukei Tado motinai, kuri t vas kartais kažkod l pravardžiavo Ledo karaliene. Virginija buvo lituanist , o t vas — matematikos mokytojas. Motina toje paþioje mokykloje vadovavo tautinio folkloro b reliui „Dagil lis“, taip pat d st geografij ir vakarais s d davo palinkusi prie žydr , kont riniais vadinam žem lapi , kuriuose mokiniai per kontrolinius darbus žym davo jos diktuojamus miestus, šalis, j ras, vandenynus ir s siaurius. Taip mamai stengiantis sugr žinti prastin tvark nemokš sudarkytam žem lapiui, keiþiant vietomis neteisingai nurodytus Piet ir Siaur s pusrutulius, Arktik ir Antarktid , Ram j ir Atlanto vandenynus, jos paþios pasaulis palengva iro. Mama tikriausiai tai nujaut , nes, tur dama laisvesn valand l , desperatiškai mezg , tarsi, visus namiškius aprengus t paþi si l ir vienodo rašto nertiniais, b t manoma išsaugoti šeimos darn . Panel Virginija vis dažniau pasirodydavo j kieme, taþiau sveþius nebeužsukdavo, o šmurkštel davo pro pamiš l s Bertos duris. Mamos tuo metu namuose neb davo, atrodydavo, kad ir t vas iš j s. Bet Tadukas, kuris d l savo keistosios ligos, užuot lank s pirm klas , vienas vienužis s d jo namuose (Pranukas kankinosi vaik darželyje), pro lang kuo puikiausiai matydavo, kaip t velis smunka pro Bertos duris, pra jus vos kelioms minut ms po to, kai už j dingdavo panel Virginija. Vaiko širdis nujaut kažk negera, tod l vien dien jis nusprend ištirti, kas gi vyksta slapþia nuo mamos pas beprot Bert . Bertos beprotyb Tado nei kiek nebaugino. Jos pamišimas pasireišk ne prastais, beveik karnavaliniais drabužiais ir perd m ryškiu, senyvam amžiui netinkamu makijažu. Pasipuošusi rožin mis, raudonomis ar violetin mis sukniomis su daugybe raukinuk , apsigobusi þigoniškomis skaromis, užsid jusi skryb l su popierin mis g l mis ir gaidžio plunksnomis, apsikarsþiusi karoliais, grandin l mis, auskarais ir žvanganþiomis apyrank mis, nusirausvinusi skruostus, aki vokus nusitepusi blizgiais šeš liais ir tarsi klounas išsidažiusi l pas, Berta kiauras dienas kursuodavo nuo Aušros Vart iki Katedros ir atgal, kaulydama iš praeivi monet neva paskambinti. Pavakare, kai kiti gr ždavo iš darb , parsirasdavo ir ji. Net viduržiem plaþiai atverdavo langus ir klausydavosi visu garsumu oper arij . Nors ir keista, niekam tai netrukd . Kaimynai

Žinojo ir dar vien dalyk : Berta niekada nerakindavo savo b sto dur . Kiekvienam, kas j bandydavo protinti ar net taisydavo nauj spyn su raktais, kuriuos Berta gal t pasikabinti ant kaklo, ši atsakydavo turinti geresn , dangišk , apsaug . Tai, matyt, buvo tiesa, nes vagys ir kitokie niekdariai Bertos b st aplenkdavo it užker ti. Taigi vien ryt Tadas išslinko iš savo nam , ant piršt galiuk nusileido laiptais, apsidair , ar kas nemato ir šmurkštel jo pro neužrakintas Bertos duris. Pateko prieang , kuriame buvo sukrautos sen skryb laiþi stirtos ir rikiavosi eil s numint ryškiaspalvi bateli . j s vienintel kambar , po kilimu su dviem meiliai susiglaudusiais elniais pamat plaþi lov , užtiest vyšninio pliušo apklotu. Ta spalva ir medžiaga vaikui pasirod jau matyta, bet kur — neprisimin . Kambaryje dar buvo veidrodis su lentyn le, apkrauta vairiausiais buteliukais, apvalus stalas, užtiestas neužmirštuol mis siuvin ta staltiese, ir didžiul spinta, kurioje nebetilpdami puošnieji Bertos drabužiai veržte verž si pro praviras dureles. Tadas šmurkštel jo vidun ir pasisl p už naftalinu atsiduodanþi par d . Ilgai laukti neteko. Kaip visada pirmoji at jo panel Virginija. Lyg b t savo namuose, ji pri jo prie patefono ir užd jo vien iš Bertos plokšteli , tik gars sumažino. Tok patefon Tadas jau irgi mat , tik neprisimin kur. O moteris iš rankin s išsitrauk butel vyno, nukaukš jo virtuv , atsineš dvi briaunotas stiklines ir maž l kštel , kuri užsir kiusi panaudojo vietoj pelenin s. Iš tos paþios rankin s išsi m kamšþiatrauk , atidar butel , sipyl vyno ir ramiai sau gurkšnojo, ni niuodama operos melodij . Netrukus pasirod ir t vas. Jis pabuþiavo s dinþi moter , užsitrauk d m nuo jos cigaret s, gurkštel jo iš jos stiklin s ir lyg niekur nieko m nusirengin ti. Panel Virginija irgi nusivilko suknel , eidama prie lovos vien po kito ant grind išm t visus savo apatinius, atsigul , nusijuok ir išskleid rankas aistringai apkabinti. Jos veido išraiškos vaikas nemat , nes galv galis buvo kitoje pus je. Užtat kai Virginija aukštai išk l ir plaþiai išsk t kojas, išvydo jos tarpukoj . Juod , bais plyš . Taþiau t vo šis reginys nei kiek neišg sdino, jis pasir ž , suurzg kaip žv ris ir atsigul ant moters. Tuomet m s puotis. Iš pradži l tai, paskui vis greiþiau ir greiþiau. Jo užpakalis kilnojosi, o iš panel s Virginijos tarpukojo pasigirdo garsas, kuris vaikui pasirod labai panašus t , kur skleidžia juodas guminis gaubtas, kai pumpuojama užsikimšusi kriaukl . Tik tylesnis: þi kšt þi kšt þi kšt. Tad staiga nudieg išg stis, kad jis v l bus siurbtas ir paskui išt kštas, lygiai kaip tuomet, prieš metus, nusileidus juodam cerkv s kupolui. Jis susiriet , stengdamasis tapti kiek manoma mažesnis, nykšþiais užsikimšo ausis, delnais užsideng kietai užmerktas akis ir m šauktis arkangelo Rafaelio. Kai išdr so v l pasiži r ti, kas kambaryje dedasi, t vas su panele Virginija buvo jau apsireng . Iš Bertos nam jie kaip visada iš jo skyriumi: pirma moteris, paskui vyras. Ant stalo liko artipilnis butelis ir didžiul kr va skambinti tinkam monet po dvi kapeikas, kurias taip m go vargš Berta. Tadas dar kiek pal k jo ir gr žo namo. Rafaelis j globojo vis dien , bet nakt apleido. Tod l v l sapnavo juod , gumin cerkv s kupol -pomp , kuris staiga virto panel s Virginijos tarpukoju, lygiai tokiu, kok j mat iš spintos, tik t kstant kart didesniu. ýi kšt þi kšt þi kšt — tarpukojis, kuris, pasirodo, buvo beprot s Bertos, susiurb maž vaik . Atsibudo r kdamas. Jam pakilo temperat ra. Mamos klausin jamas, k tokio baisaus susapnavo, jis visaip išsisukin jo. Taþiau v l prad j s klied ti, išpasakojo ir nakties košmar , ir dienos vyk . T tis visk gird jo ir buvo toks raudonas, lyg karšþiuot jis pats, o ne vaikas. Mama verk . Verk ir verk , nes po to karto t vas namuose tapo itin retas sveþias. D l t v skyryb Tadas ir dabar tebesijaut kaltas. Po to su t vu susitiko tik vienintel kart — per savo šešiolikt j gimtadien . Tuomet gavo dovan mažyt sidabrin medalion su angelu, kur pavadino Rafaeliu, vienoje pus je ir ranka, rodanþia Victory ženkl , kitoje. Didžiavosi pagaliau susilauk s t vo malon s, nes buvo sitikin s, kad Pranas iš gimdytojo joki dovan negauna. Nešiojo medalion niekada nenusiimdamas. Bet ir šis talismanas ne nuo visko gal jo apsaugoti. Kita kli timi pakeliui angelišk j b v tapo Aurelija. Septyniolikmetis Tadas su ja susipažino pas T v Piotr , kur smalsioji b tyb ieškojo informacijos apie Atono kalno vienuolij . Tad nustebino Aurelijos klausimai, nes buvo sitikin s, kad metafizika moterims ner pi. Ne mažiau j sudomino ir jos išvaizda. Aurelija primin angel , nes buvo nepaprastai blyškios odos, papurusi , beveik balt plauk , it aureol gaubianþi veid , ir skaisþiai žydr aki , r mint šviesiomis blakstienomis po bespalviais antakiais. Jos l pos buvo putnios, bet, priešingai nei kit

moter , nedažytos ir neagresyvios, skirtos švelniai šypsotis ir byloti išmintingus žodžius. Aurelija buvo vyresn už Tad beveik dešimþia met , bet tai nesutrukd intensyviam judviej bendravimui, kuris prasid jo vos užv rus T vo Piotro duris. — Tu turi labai stipr energijos lauk , — pareišk ji, sustojusi kaþi šlapimu dvokianþioje laiptin je. — Parodyk man savo delnus. Jis paklusniai vykd , k lieptas, širdies gilumoje šaipydamasis iš chiromantijos. Bet Aurelija n neman burti, o ištiesusi savo mažytes, angeliškas rankeles virš jo stambi plaštak tar : — Tur tum jaust tarp m s deln esanþius karšþio ir j gos kamuoliukus. Ar jauti? Tadas užsimerk ir tikrai pajuto kažk apvalaus, minkšto, tampraus it guma ir karšto. Rod s, gali tai sugriebti ir mestel ti virš ar nusviesti tol . — Savo rankom gali gydyt žmones. Turi Dievo dovan ir tau daugiau nebereikjoki moksl , — sušnibžd jo Aurelija. Tado gyvenime prasid jo naujas etapas. Jis vargais negalais išlaik vienuoliktos klas s egzaminus, nes mokykloje kalami mokslai atrod beviltiškai nesusij su tikruoju dvasios gyvenimu. Stoti koki aukšt j išvis neketino. Š t uždirbdavo gyduoliaudamas, nes žodis „gydymas“ apib dinti tam, k dar savo rankomis, atrod netinkamas. Iš pradži darbavosi dviese su Aurelija. Pasiguld pacient ant balta paklode užtiesto stalo, ger pusvaland vedžiodavo virš jo plaštakomis, deln pagalv l mis ir piršt galiukais jusdavo, kaip vibruoja pažeisti organai, kaip tr kþioja bloga akimi nuži r tos vietos ir adat l mis bado juodosios magijos paveikti k no lopin liai. Dirbti Tadas netrukus m si pats vienas. Aurelija apie j visiems pasakojo kaip apie keisto likimo jaunuol , nuo pat vaikyst s bendraujant su angelais. Tod l pacient jam nestigo. Viskas josi puikiai, taþiau, kažkam skundus, gyduoliais m dom tis Saugumas ir milicija. Tuomet Aurelija nusprend , kad reikia važiuoti Maskv , kur neseniai buvo steigta slapta Parapsichologijos laboratorija, ir gr žti Lietuv su diplomais iš paþios sostin s. Tadas šiaip ne taip tikino mam , kad geriau koks nors konkretus, nors ir ne prastas užsi mimas, negu jokio. Ši sutiko vyresn l išleisti Maskv , nes tur jo užtektinai r pesþi ir su jaun liu, kuris dykaduoniaudamas bast si po miest , puikuodamasis pankiška, peroksidu nubalinta skiautere ir šimtais žiogeli nusagstyta odine striuke. Maskvoje jie apsigyveno atokiame priemiestyje pas T vo Piotro biþiul Ambrosij , pantagriuelišk matmen pop , tur jus toki pat k ning paþi ir net dvylika vaikuþi . Didysis popas vadovavo miniati rinei, kaip suvenyras iš Rusijos, cerkvei ir dar mažesniam, vos keli celi vienuolynui. Sveþiams buvo skirtas švent j atvaizdais ir ikonomis nukabin tas kambar lis su išskleidžiama dvigule sofa. Tadas išsyk pareišk miegosi s ant grind ir pasidžiaug atsivež s miegmaiš . Aurelija atšov nesuprantanti tokio sprendimo, juk jiedu bendrauja kaip brolis su seserimi, tod l bet koks kitoks artumas prilygt kraujomaišai. Laboratorij Tadas su Aurelija nu jo jau kit dien . Po trumpo pokalbio su griežto veido ir kapotos šnektos vyriškiu, kuris labiau primin karinink nei mistik , užpild po anket su dviem šimtais penkiasdešimt klausim ir patikrinti niekada nematytais aparatais, jie buvo priimti mokytis. Mokslai prasid jo rugs jo 1- j . Pastatas, kuriame vyko užsi mimai, primin eilin mokykl su auditorijomis, kuriose telpa maždaug po dvidešimt student . Kiekvienoje patalpoje kaip ir dera virš lentos kab jo Taryb S jungos herbas, o mokiniai buvo susirink iš visos plaþiosios T vyn s: baltarusiai, ukrainieþiai, gruzinai, arm nai, kazachai, latviai, estai, komiai, þiuvašai, udmurtai... Iš Lietuvos — Tadas su Aurelija. Prašalaitis, per klaid užklyd s Laboratorij , neb t pasteb j s nieko keista. Taþiau mokslai þia buvo gan tinai ne prasti. Mokiniai savyje išskleidin jo ryškiažiedes þakras, k l stuburu Kundalinio gyvat , nagrin jo vairiausi spalv auras, prad rin jo ir v l lop kits kito bioapvalkalus, steng si kuo toliau nusviesti mažytes, bet labai pavojingas psichotronines granatas, iš j iš k no, leisdavosi astralines keliones ar sielos lokatoriais gaud subtiliausias kosmines vibracijas. Aurelija dži gavo, apsvaigusi nuo žini gausos, o Tadas jaut si kaip nesavas. Jam kur kas labiau patikdavo vakarais pas d ti su T vu Ambrosijumi prie arbatos arba savaitgaliais, kai nevykdavo užsi mimai Laboratorijoje, steb ti, kaip popas l tai, m gaudamasis ir p kšdamas nuo didži dvasios pastang , tapo arkatigel Urijel . Taþiau tai, kad parapsichologijos studijos Tado netrauk , mat dvasingum ir ryš su anapusiniu

pasauliu jis sivaizdavo kitaip, buvo dar ne pati didžiausia b da. Blogiausia b davo naktimis, kai, klausydamasis Aurelijos alsavimo, gaudydamas per miegus jos tariamus nerišlius žodžius ir visu k nu jausdamas, kaip moteris vartosi, r žosi ar pasikaso, Tadas nebe steng sutramdyti geismo. Aurelija vakarais ir rytais nusirengin davo visai nesivaržydama, tarsi kambaryje b t viena, o lipdama iš lovos vis už ko nors užkli davo ir kvatodama virsdavo ant jo, susipakavusio miegmaišyje ir tysanþio ant grind . Link dama saldži sapn , ji iš pradži buþiuodavo Tad skruost , bet kas vakar vis labiau art jo prie jo l p . Viskas vyko prieš pat rus Velykas. Laboratorijos studentai buvo trumpai supažindinami su joga, tantra ir seksualiniais ritualais, kuri metu išspinduliuojama energija gali b ti ne tik tušþiai iššvaistoma kosmos , bet ir kaupiama, o paskui panaudojama rimtiems, netgi koviniams tikslams. Kart jiems gr žus namo po paskait , Aurelija staiga pasak : — Imkim ir išbandykim tantrines apeigas. Tai juk ne seksas, o dvasios aktas. Tadas atsikalbin jo, darydamasis pats sau vis juokingesnis ir atgrasesnis. Taþiau Aurelija neatlyžo ir Didžiojo penktadienio išvakar se, o tai jau savaime Tadui atrod šventvagiška, pasisodino j šalia sav s ant lovos ir m karštai glamon ti. — tariu, kad tau tai bus pirmas kartas. Esi dar nekaltas, ar ne? Berniukas angeliukas, — ulb jo ji Tadui aus . — B k gera, tik nemin k angel , — sušnibžd jo jis, palengva grimzdamas Aurelijos vylius, — ir taip jau darom nuod m , ryt juk Didysis penktadienis. — Kvailiuk, mes juk nestaþiatikiai. Net nekatalikai. Mes magai ir mistikai. O greit valdysim vis valstyb . — K þia dabar išsigalvoji? — Negi manai, kad mokom s d l to, kad ir v l už kelis rublius adytume visoki vargš biolaukus? Mes rengiami valstybin s, gal net pasaulin s reikšm s tikslams. — Aš nenoriu niekam b ti rengiamas. Tam, ko siekiu, pats pasiruošiu. — O ko tu sieki, Taduli? — sukužd jo Aurelija ir nebeleido jam nieko atsakyti, l pomis sisiurbdama l pas. Dvasinis ritualas nepavyko. Visk pasiglemž k nai, keldami Tadui siaub savo judesi mechanika, skverbimusi, siurbimu, pumpavimu, þepsinþiais, šlepsinþiais, šliurpsinþiais garsais ir pernelyg trumpu, tod l beprasmiu pasitenkinimu vietoj amžinos, belaik s angeliškos palaimos. Negana to, jiems besigrumdant ant girgždanþios sofos, Aurelija užvert kojas sau virš galvos, p da kliud ikon ir nušveit j ant žem s. Tadas nor jo iškart pakelti švent daikt , taþiau iš dusinanþio gl bio moteris jo nepaleido. Pagaliau atitok s nuo svarbiausios savo k niškojo gyvenimo revoliucijos, Tadas persisv r per lovos krašt ir pak l paveiksl . Ikonoje arkangelas Mykolas, išk l s liepsnojant kard , tryp raudonveid išsiviepus velni ir atrod labai priešiškai nusiteik s. Rafaelis, stovintis su Rojaus medžio šaka ir veidrodžiu, žvelg smerkiamai. Tadas suprato, kad jau niekada nebebus angelu ir vos neapsiverk . Susivald tik nenor damas skaudinti Aurelijos. Prisl gtas li dno nuovargio akmenio giliai migo. Pabudo v liau nei paprastai ir Aurelijos šalia sav s neberado. Atsis d s lovoje prasitryn akis ir pamat , kad kambaryje neb ra jos daikt . Ant stalo gul jo paskubomis br kštel tas raštelis, kuriame Aurelija aiškino, kad yra pervedama slapt Laboratorijos Padalin , tod l gyvens uždarame bendrabutyje, negal dama nei išeiti, nei su kuo nors susitikti. Taþiau Tadas nepatik jo jos argumentais ir buvo sitikin s, kad myl damasis kažk padar ne taip, tod l buvo be gailesþio paliktas. Jaut si visiškas nevyk lis ir nuo tos dienos m dar labiau vengti moter . Aurelijai dingus, Tadas met Laboratorij , bet gr žti Lietuv neketino. Netgi liov si raš s mamai laiškus, nenor jo jos li dinti, nes atrod , kad jo gyvenime viskas pažym ta žlugimo ženklu. Pats save tikin jo, kad namo važiuos tik tur damas kok nors amat . Tod l, vadovaujamas T vo Ambrosijaus, m mokytis piešti angelus, taip pat prad jo giedoti „Gamajuno“ ansamblyje. Iš kambar lio, kur viskas primin dingusi j Aurelij , persikraust vienuolyno cel . Pagaliau gyveno taip, kaip visada nor jo. Toli nuo pasaulio, nuo žmoni ir gal net nuo sav s paties. Taip praslinko pusantr met . Iš Lietuvos atskriedavo vis labiau stulbinamos žinios: apie S j d , Dainuojanþi revoliucij , šimtat kstantinius mitingus, tikintiesiems gr žint Arkikatedr , Baltijos keli ... Staiga užpultas nostalgijos, nusprend gr žti Vilni . T vas Ambrosijus sureng palyd tuves, kuriose dalyvavo visa gausi popo šeimyna, septyni vienuoliai ir keletas jurodiv . Jau žengiant pro kalk mis nubalintus vienuolyno vartus, Tad pasivijo vienas gležnaprotis ir, bruk s mažyt l purpurinio aksomo maišel , pašnibžd jo aus :

— ýia relikvija. Liuciferio ašaros. Tadas išsib r ant delno šešis juodus lašo formos kristal lius, didumo sulig saul gr žos s kla. Prieš saul jie žaižaravo vaivorykštiniais atšvaitais. Nor jo paklausti jurodivo, k su tom Liuciferio ašarom daryti, bet šis buvo ding s. Tadas sid jo relikvij kišen ir patrauk traukini stoties link. Atrod , kad Liuciferio ašaros pradegins striuk s pamušal . Vilniuje buvo sutiktas anaiptol ne taip karštai, kaip Maskvoje išlyd tas. Visi aplinkui kalb jo tik apie politik , o Tado istorija jiems ner p jo. Jis jaut si galutinai atskirtas nuo prastinio normali žmoni gyvenimo. Pasidar tarsi raupsuotasis, nes buvo daug kuo susij s su visuotinai nekenþiama Rusija. Giliausio nusiminimo minut mis išberdavo iš maišelio juod sias Liuciferio ašaras ir, nutaik s jas saul s spindul , žvelgdavo vaivorykštinius raibulius. Band sivaizduoti, kaip raudojo angelas, kadaise tur j s Aušrin s žvaigžd s vard . Pats jaut si lyg puol s Šviesos neš jas, ketin s skleisti grož ir g r , bet panir s tams . Verkti nesugeb jo, buvo tarsi užak s. Netrukus pasimir T vo Piotro globota vieniša senol ir paliko apleist nam netoli Ras kapini . Niekam nereikalinga gri vanti l šna šalia numir li karalyst s atiteko Tadui. Tai buvo pati tinkamiausia vieta tokiam, kaip jis, atsiskyr liui. Remontuodamas namel , rado keist patalp , ankšt , vos keli kvadratini metr kambar l , virš siaur jant ir pereinant kamin . Atrodo, buvusioji gyventoja þia r kydavo lašinius, bet, Tado sitikinimu, toks vertikalus, dangop vedantis tunelis labiausiai tiko bendrauti su angelais. Na, ir kas, kad jie niekada su juo nekalb jo. Gal vien graži dien ims ir prabils. Pats sau prisiek ši slapt j buvein niekada ne leisi s jokio prašalaiþio. Visi bandymai ieškoti Aurelijos buvo bergždi. Kartais susim stydavo, kur ir koki slapt parapsichologin misij ji vykdo. Tik po penkeri met atsitiktinai sutiko buvusi mylim j gatv je, bet apsimet , kad nepastebi. V liau iš bendr paž stam sužinojo, kad ji išvažiavo Amerik ir dirba tarnaite negr šeimoje. Baltoji juodži verg ! Buvo šnabždamasi, kad šitaip Aurelija tikisi išvengti Laboratorijos bos , kuriems atsisak dirbti, keršto. Tado gyvenimo daugiau nebesukr t jokios permainos. Jis veng visko, kas gal t išmušti iš v ži , ypaþ saugojosi moter , kurios taip ir taik si j v l stumti nuod m . Išvesti iš kelio. Nublokšti pragarus. Kelis kartus nupuol , bet lengvai prisik l . Tik staiga pasirod Julija ir visk sugriov . Jis nenor jo jos savo gyvenim sileisti. Pati siverž . Tai, k Julija vadino meile, buvo tik noras pasisavinti ir tur ti kit žmog . Bet ar už tok paklydim ji prival jo numirti? KAI namuose nieko n ra, galima sitaisyti ir vonios kriaukl je þia šilta ir truput kvepia pirmapradži pelki vandeniu. Tokia vieta geriausia kontempliacijai ir apm stymams. Tam dar tinka palang , kai gali steb ti išorin pasaul ir bais tis, iki kokio absurdo nusivar dvikoj bendruomen . Bastet visada steb josi žmoni civilizacija. Tos civilizacijos pradžia buvo dar nieko sau, bet pabaiga, laikai, kuriais Bubast gyvena dabar, tai jau tikras fiasko! Žmonija akivaizdžiai pralaim jo. Katinija vyst si absoliuþiai kitokiais pagrindais. Ji netur jo valstybini sien , nei valdov , nei vadov , nei politik , nei dvasinink , nei viena kit žudanþi armij , nei mokslinink , kurianþi visk naikinanþius ginklus ir kitokius, gamt alinanþius, Diev piktinanþius dalykus. Bet svarbiausia, kad kat s per vis savo istorij apsi jo be paties baisiausio žmonijos išradimo — be pinig . Žmon s, vaikydamiesi vien daiktiškos gerov s ir susigund materialios pažangos iliuzija, nu jo paþiu klaidingiausiu keliu. O katinija nuo seniausi laik pasišvent dvasiškai tobul ti. Kas laim jo, akivaizdu. Žmoni kartos viena po kitos dirbo, tri s , pl k si ir vaik si savo žemišk j tiksl , kartais net išvis nesuvokdami, kad gyvena. Kat s jiems tapo tinginyst s sinonimu, taþiau jos visada stengia b ti ýia ir Dabar, su pasim gavimu skindamos kiekvienos žemiškosios akimirkos pilnatv bei palaim . Kat s nei s ja, nei pjauna, neaugina gyvuli , pasmerkt atgulti po skerdiko peiliu, ir negaudo j rose žuv savo pilvui. Taþiau jomis visada pasir pinta, maisto pakanka. Jos nestato sau nam — tai sukuria dvikojai tarnai. Kam joms šventyklos, nuo aplinkos atskirti ir pagal žmoni skon išpuošti vadinamieji Viešpaties b stai? Kat s meldžiasi visada ir visur, nes regi ne tik materialius daiktus, bet ir tarpus tarp j , užpildytus švytinþia dievišk ja energija. Kam kat ms tiltai, geležinkeliai, oro uostai, l ktuvai ar didžiuliai laivai? Jos puikiausiai žino taisykl : kad ir kur bekeliautum, niekur nuo sav s nepab gsi. Toje vienintel je vietoje, prie kurios prisirijai, telpa visas pasaulis su nesuskaiþiuojamais, neišsemiamais, kartais net ne sivaizduojamais sl piniais. Tod l ir toliausiai ištremtos, kat s sugr žta tenai, kur prato b ti.

Kat s filosofuoja, taþiau nemano, kad savo žvalgas b tina surašyti knygose. Jos kuria eiles, bet puik s posmai kaip ateina žavias j galvutes iš kosmin s s mon s vingi , taip ir sugr žta atgalios, trumpesn ar ilgesn mirksn nudžiugin tik laikin savinink . Kat s netapo paveiksl . Joms pakanka markstantis prieš saul steb ti vairiausi spalv žaism ir fantasmagoriškas fig ras susid stanþias šviesos bei šeš li d mes. Kartais kat s dainuoja — iš meil s, iš ilgesio arba garbindamos M nulio pilnat . Žmon ms tai nepatinka. Bet juk net jie pripaž sta, kad d l skonio nesiginþijama. Jeigu reikt vardyti pagrindin punkt , kur pažeid vystydamasi žmonija, tai b t individualizmas. Su visa banda niekada ne žengsi pro Rojaus vartus. Kiekvienas gyvas padaras vienas gimsta, vienas ir miršta. Ši taisykl padiktavo Dangus. Na, ir kas, kad didieji žmoni pranašai Buda ir Kristus jo dykumas, meditavo atsiskyr , vaikštin jo po vien , sakydami: patys b kit sau žiburiai! Žmon s šios svarbiausiosios žinios nepri m . Jie pasirinko ne vienatv , bet mini ir tarsi kokie vis savo turt ne ant tos kortos pastat loš jai pralaim jo gyvenimo esm . Bastet s broliai ir seserys visada vaikšþiojo, vaikšto ir vaikšþios po vien . Žmon ms tai net tapo priežodžiu. Ir tik d l tos vienišosios nepriklausomyb s m sliose kaþi akyse švyti Atsakymas, kuris nuo žmoni gimin s pasl ptas. To Atsakymo nerado n Pasisavintoji, kad ir kaip steng si. V l prisiminusi Prarast j , Bastet taip nuli do, kad sudr ko nosies galiukas. Nor dama kaip nors save išblaškyti, kat prisimin , kaip juodvi su Prijaukint ja išdykaudavo. Iš pradži Jaukinamoji niþnieko nenusiman apie kaþi žaidimus. Ji pirko Bubastei cypianþius guminius kamuoliukus, peli imitacijas iš triušio kailio ir plaušinius rutulius su skambaliukais. Prireik šiek tiek laiko, kol Bastet j tikino, kad daug smagiau d kti su šlepet mis, kempin mis ir šluost mis, iš po spintos išritintais dulki gniutulais, vazon liuose nuþiuptais žem s grumstais ar nurautais kambarini g li lapais. Kai šie žaislai nusibosdavo, buvo galima vaikytis dvaseles, kuri kiekvienuose namuose tiesiog knibžda, tykoti kambari kert se t nanþius kaukus, erzinti virtuv je spieþianþius bildukus, paleidus vandens þiurkšl , iš jos letena išgriebin ti kelpius, avankus ir breglius (kurie, jei regi, atrodo kaip miniati riniai j ros arkliukai) arba, patogiai sitaisius prie židinio, steb ti ugnyje šokanþias salamandras. Kai Bubast sigeisdavo š lioti arba vaidinti misterij „Nugal k Kosmin Žv r “, Pasisavintajai tekdavo apsimesti didžiule kate. Kur laik Jaukinamoji tai dar labai nerangiai, nors Bastet jai akivaizdžiai demonstravo, kaip reikia tykoti prigludus prie žem s pasaloje, kaip iš slaptaviet s netik tai išnerti, pab g ti kelis žingsnelius, d ti šuol ir sustingti bauginanþia poza: nugara išriesta tarsi lankas, kojos temptos, uodega išp sta kaip lap s, akys svaido žaibus, o iš nasr sklinda šiurpus garsas khrrr. Ši povyz dera išlaikyti dar kur laik , paskui labai netik tai pasisukti šonu Kosmin Žv r , ir, pasistiebus ant paþi piršt galiuk , t siant šiurpuling j khrrr, šuoliuoti tiesiai taikin , kol šis, neišlaik s siaubo ir tampos, pasitrauks, pasisl ps, spruks ar tiesiog išnyks. Prijaukintajai kartais tekdavo b ti Puolam ja, kartais š vaidmen atlikdavo pati Bubast , bet labiausiai jai patikdavo, kai abi kartu puldavo t Treþi , Nematom j , ir J veikdavo. Bastet nuvildavo tik tai, kad moteris niekada nemok jo deramai džiaugtis nugal jusi Kosmin Žv r . Šiaip jau Prijaukintoji tur jo nemažai kat s bruož : m go vienatv ir j atkakliai saugojo, jei jau nuspr sdavo k nors esant priešu, tai visiems laikams, be joki susitaikym , o žmon s, ži r dami Prarastosios veid , dažnai sakydavo, kad jos akys žalios — kaip kat s. Toji moteris buvo medžiotoja, bet nevertino laimikio, kuris pats jos ieškodavo, aukos, kuri dži gaudama pasiduodavo. Pasisavintajai patikdavo ilgai tykoti grob , išsiaiškinti jo proþius, silpnybes bei pom gius, tik tada pulti ir parsitempti savo urv . Deja, trof jus dažniausiai j paþi ir sudorodavo. Geriausias pavyzdys yra tai, kas atsitiko dabar. Mirtis. Medžiotojos pagauta pelyt staiga virto didžiuliu tigru ir prarijo maž katyt . Štai ir viskas! Ajajai, kaip gaila. Taþiau Prarastosios iš tikr j niekas nesigail jo. Na, ir kas, kad šiandien namai v l pilni svetim dvikoj . J susirinko koks penkiasdešimt, kaip tomis nelaimingomis dienomis, kurias Prijaukintoji vadindavo švent mis. Kat j s klausia: Kas taip švenþia! O dabar buvo net ne švent , bet tai, kas žmoni kalba vadinama šermenimis. Dvikojai valg , valg ir valg , tarsi maistu b t galima užkimšti juod j skyl , kuri atsiranda kiekvieno gyvo padaro sieloje, jo artimajam iš jus Kit erdv . Jie g r , g r ir g r , atrodo, vynu stengt nuplauti netekties sielvart . Apsimesdami, kad jiems r pi Pasisavintosios likimas, žmon s band atsp ti jos mirties priežast . Bubast žinojo visk , bet tyl jo. Neatsirado nei vieno, kuris nor t ir gal t su kate

pasikalb ti. Bastet jiems siunt ryškiausius vaizdinius, bet dvikojai nepagaudavo nei vieno Informacijos kamuolio it kokie beviltiški krepšinio žaid jai, pralaim toj pralaim tojai. Jie net ne tar , kad Prarastosios išvis neb ra nei šiuose namuose, nei šiame mieste, nei juo labiau urnoje su pelenais. Ji išskrido savais keliais. Žmon s nemoka ged ti. Kat s su Anapus iškeliavusiais savo gentainiais atsisveikina visai kitaip, nes išmano mirties ir gyvenimo esm . PROCESAS, kuris dabar vyko Julijoje ir aplinkui j , buvo atvirkšþias nuotraukos ryškinimui. Visa bluko ir balansavo ant išnykimo ribos. Auksinis švyt jimas, ir tas išsisklaid . Dingo pirmosiomis pomirtin mis dienomis dusi nuoskauda, kuri kildavo stebint dar k tik paþiais artimiausiais buvusius žmones ir tarsi iš atverstos knygos skaitant j mintis. Julija atleido savo priešams, skaudintojams, šmeižikams, nes j aistros, žvelgiant iš Anapus Šiapus (kaip staiga susikeit vietomis šie du sandai!), atrod tarsi sprogin jantys burbulai sudrumsto vandens paviršiuje. Nebeliko net nuolat j steb jusio Kito. Iš daugyb s keval išsilukšteno giliausioji Julijos savastis ir tarsi ledokšnis saul s atokaitoje tirpo spiginanþioje tuštumoje. Išnyko pas mon s gelm se ki toj nepaaiškinamos baim s ir praradimo jausmai, nudiegdav užgesus kiekvienai dienai. Liov si vis gyvenim persekiojusi baigtinumo nuojauta, juk Julija jau buvo tarpsnyje po pabaigos. Galiausiai ji patyr neapsakom susiliejimo su išore ir išnykimo palaim , kurios bergždžiai siek simyl jimais, meil mis bei orgazmais. Julija vyl si, kad nebebus jokio Paskutinio teismo. K teisti? Niekas nenusikalto. Kas išgalvojo pomirtin bylin jim si? Be jokios abejon s — gyvieji. Tai taip žemiška, taip žmogiška — akis už ak , dantis už dant , nors kažkas kažkada band mokyti, kad neteisk ir neb si teisiamas. Taigi nepasirodys nei anapusin s karalyst s vedlys Anubis, nei mirties raštininkas Totas, nei lavon dikas Amitas su sielos svarstykl mis ir Tiesos plunksna, už kuri sunkesn net pati tyriausia širdis. Su savo demonišk ja palyda neatžygiuos pomirtinio pasaulio valdovas jauþiagalvis Jama, nešinas baltais bei juodais ger ir blog darb akmenukais. Netrimituos arkangelas Mykolas, Rojaus raktais nežvangins Šventasis Petras, o ugnimi alsuojantis Belzebubas nelauks prie Pragaro vart po užrašu: „ýia j palikite vilt “. Buv s Julijos gyvenimas dabar atrod nelyginant svetimos šalies televizija, kur nežinoma kalba komentuojamas veiksmas sukasi apie nesuprantamas realijas, tod l prašalaiþiui yra absoliuþiai ne domus. Vis tiktai kartkart mis ji dar sijungdavo savo praeit ir, tarsi nuotolinio valdymo pulteliu keisdama kanalus, šokþiojo nuo vieno praeities vykio prie kito. Dabar jie visi atrod prarad skon ir tamp , lyg b t vyk ne gyvenime, o tik l kštame realyb s šou. Paskutinis ir turb t lemiamas gyvavimo tarpsnis siejosi su Angelu Sargu. Jiedu m matytis bent syk per savait . Tadas paskambindavo ir pranešdavo atvykst s išgerti arbatos. Iš pradži Julij tai džiugino, nes ji tik josi, kad santykiai karšt s lyg leidžiantis ugnikalnio krater ir galiausiai užvirs raudona aistros lava. Taþiau viskas apsiribodavo giliamintiškais filosofiniais išvedžiojimais, daugiausiai kalb davo ne ji, bet jis, tolydžio pasidžiaugdamas, kad turi puiki klausytoj . Ateidamas ir išeidamas lipšniai pakštel davo jai skruost . Julija naiviai tik jo, kad Tadas yra per drovus ryžtis dr sesniems veiksmams, tod l kart paband atsakyti kiek intymesniu buþiniu. Angelas Sargas atšoko, perliejo j lediniu žvilgsniu ir prikimusiu balsu pareišk : — Draug nekrušu, supranti? Ir nenoriu prie nieko prisirišt. Julija taip suglumo, kad net nesugeb jo nieko atsikirsti. Paskui kankinosi vis dien ir nakt , virdama nesibaigianþiais monologais, tokiais karštais, pagiežingais, desperatiškais, staiga perauganþiais berib švelnum , kad Angelas Sargas juos tikriausiai gird jo net b damas už keleto kilometr . Ji rodin jo, kad tik visiškas stuobrys ir bukiausias padaras meil , myl jim si ir atsidavim gali vadinti tokiu grubiu, mužikišku žodžiu — krušimasis. Ji šauk , kad reikia ryžto, sileidžiant nauj žmog savo gyvenim , reikia dr sos, norint sau prisipažinti, kad daraisi priklausomas nuo kito, kad tampi su juo susij s ir pareigotas. J teig iki spiegimo pakeltu balsu, kad kalbos apie visišk nepriklausomyb ir neribot laisv yra melagyst , sav s ir kit apgaudin jimas. Nejaugi j tenkina buvimas suglebusia mazgote, kuri nejauþia, negeidžia, netrokšta ir niekam nesiryžta? Ji kužd jo kad supranta jo nor gintis nuo tikr jausm , taip elgiasi kiekvienas, kuris kažkada jau buvo atstumtas ir skaudintas, taþiau ateina laikas užburt vienatv s rat peržengti ir pasinerti gydant bendrum , buvim dviese, meil . Apimta lipšnumo, ji teiravosi, ar jis žin s, kaip gera užmigti ir pabusti šalia mylimo žmogaus, kaip smagu vienam prie antro prisiglausti, atsidurti

kits kito gl byje ar tiesiog susiimti už rank ? Kuo þia d tas seksas? Krušimasis? Juk k nas tik perteikia, prat sia, kartoja sielos judesius. Tod l, nepaisant vis savo vieniš s proþi , ji buvo pasiryžusi sileisti j , išrinkt j , ne tik savo k n , bet net ir savo namus. Ne sivaizdavo didesn s aukos, nei gyventi dviese su kažkuo kitu. Julija jau ketino visa tai išd styti ilg liausiu laišku, bet mai susigrieb , kad, ties sakant, su Angelu Sargu yra dar per mažai paž stama, bendrauja vos kelet m nesi , tad ar gal t j užsipulti kaltinimais ir pernelyg intymiais reikalavimais? Juk pati labai nem go žmoni , kurie imdavo j savintis, peržengdavo užgintas asmenin s erdv s ribas, þiupin davo fiziškai bei dvasiškai, l sdavo su nepadoriais si lymais ir užsispyr liškai, vos ne trypdami kojomis, reikalaudavo intymumo. Julija juos atstumdavo be jokio gailesþio ir skaudindama netgi jausdavo malonum . Dabar pati atsid r toki kyruoli vietoje ir susig do. Bet vis tiek nusiunt Tadui žinut : Kodel meile laikai blogiu? Kitais kartais Angelas Sargas su sav ja replika delsdavo valand valandas arba išvis tyl davo, taþiau š kart kaipmat atsiliep : Blogis yra ne meile, bet aistra ir geismas. K tai atsakyti? Nieko. Angelas Sargas vis egzistencij dalijo G r ir Blog . Julij tai erzino, ji sakydavo nenorinti niþnieko gird ti apie pasaulio supriešinim , bet jis nesiliov . Tadas tvirtino, kad dera atmesti visa, kas bjauru, nedora, neteisinga, atsirenkant vien tik gerum ir grož , kurie, jo akimis žvelgiant, sudar neapsakomai menk aplinkui kunkuliuojanþio chaoso dal . Jis buvo nepailstantis skirsrytojas, r šiuotojas, neigimu apsišarvav s selekcininkas, kuris ard visum , vadindamas tai darnos ieškojimu. Veltui Julija ginþydavosi, jog, jos supratimu, harmonijos reikia siekti stengiantis sujungti priešingus polius, atsisakant prieštaravim ir veikiant iliuzorišk dualum ; aukšþiausioji išmintis atsiveria tik suvokus, kad visa yra vienis. Kaip tokios jungties pavyzd ji nuolat pateikdavo k nišk j vyro ir moters meil . Taþiau Angelas Sargas Julijos neklaus ir toliau skald b t , gal taip tik damasis j užvaldyti. Teisuoliška g rio adepto pozicija Angelui Sargui n kiek netrukd b ti g džiu ksenofobu, antisemitu, rasistu, beveik neonaciu. Jis karšþiuodamasis kalb davo apie Balt j Lietuv be siauraaki , þiurk , arab , juodašikni nigeri , žydpalaiki , š dlenki ir ruskeli . Kai ji jam primindavo „Gamajun “, šis atšaudavo, kad sakralin s giesm s kilusios iš Dievo, o ne iš tautos. Julija žinojo, kad panašios paži ros b dingos daugeliui lietuvi , taþiau savame rate su jomis beveik nesusidurdavo. J siutino kraštutinis nacionalizmas, o žydams išvis jaut si skolinga, nes iš savo treþiojo vyro gavo ne tik b r jai tinkam Kronberg pavard , bet ir sulauk glob jiškos, t viškos, suaugusio žmogaus meil s, kurios visada taip troško. Jis buvo vienintelis neinfantilus jos gyvenimo vyras, nes visi kiti taip ir nesuaugo, net sulauk keturiasdešimties liko vaikais. Išgird s apie Abram Kronberg , Angelas Sargas suurzg , kad nenori nieko žinoti apie praeit moter , su kuriomis bendrauja. Julij tokie pareiškimai žeid . Taþiau užvis labiausiai skaudino tai, kad Tadas priversdavo j pasijusti bedvase b tybe, vien tik žmogaus paviršiumi. B dama su Tadu, Julija dar šiaip taip stengdavo susikurti efemerišk laim s iliuzij . Bet likusi viena pal ždavo. Netur jo net kam pasiguosti, nes prieš drauges, kurioms gal ir b t nor jusi išlieti šird , ji vaidino pralaim jim nepatirianþi nugal toj . Fatališkos moters vaizdis neleido apie Angel Sarg papasakoti net Leonardui, o ir visi kiti vyrai, ant kuri peties gal jo paašaroti atrod netinkami tokiai išpažinþiai. Savo li desiu Julija dažniausiai dalydavosi su Bastete, maža raina moteryte saman spalvos akimis. B tent su kate patirdavo moteriškojo bendrab vio šilum . Juodvi suprato viena kit iš pus s judesio, iš treþdalio žvilgsnio, iš ketvirþio suk kþiojimo ar miauktel jimo. Retsykiais Julijos s mon aptemdydavo juodas savigraužos debesis, kad, neapsikentusi morþiaus aistr , operavo k nišk j Bastet ir šioji daugiau nebegali patirti meil s džiaugsm . Net pagalvodavo, kad Angelo Sargo šaltis yra bausm už svarbiausio gamtos d snio paniekinim ir kat s sterilizacij . Tokiais momentais kažkod l užvis li dniausiai atrodydavo rain s žaisliukai. Ant kilimo išm tyti p kiniai bumbulai, skimbþiojantys guminiai kamuoliukai ir netikros pel s liudijo bergždum visko, kas žmogaus sukurta, akivaizdžiai bylojo apie nesugeb jim džiaugtis, b ti laimingam ir šaukte šauk apie totali gyvenimo beprasmyb . Kart tas riksmas pasidar toks stiprus, kad Julija nebeištv r ir, þiupusi telefon , nusiunt žinut Maksui: Tavo brolis manes nemyli. Už keli sekundži gavo atsak : Atvaziuosiu. Maksas su keliais butelaiþiais raudonojo vyno prisistat apie dvylikt nakties. Julija iš pradži laik si didvyriškai, šmaikštavo, koketavo, žav jo, bet, baigiantis antrajai Rene Barbier talpai, nebeišlaik ir apsiverk . Maksas j band guosti, aiškindamas, kad Tadas nuo pat vaikyst s buvo ne toks kaip visi. Vakaris ir save pat laik keistuoliu, kurio nematyti tik tod l, kad prie veido

priaugusi šou žvaigžd s kauk . — Kartais man daug teisingesnis atrodo Tado gyvenimas. Bet Narcizas mano kitaip. — Kas tas Narcizas? — Tas, kuris t no many ir trokšta šlov s, d mesio, nesibaigian þi kompliment . Kiekvienas žmogus tur t gaut ne vien , o daug vard . Bent dešimt jame gl dintiems t kstanþiams antrinink . — Apie tai rašoma Egipto Mirusi j knygoj. Asmuo po mirties suskyla b r esybi . Vienos virsta dievyb m, kitos — demonais. Visose privalai save atpažint, kitaip amžiams liksi tarpin j b senoj. — Na, man ten pasirodžius, b t kaip troleibuse gr sties valand . Julij prajuokino tokia mintis. Kad linksmumas leist bent jau laikinas šaknis, ji pasi l Maksui brendžio. Šis neatsisak ir atskleid kaip didžiausi paslapt , kad nei jis, nei Tadas netur j gimti. Gydytojai j motinai garantavo, kad ši negal sianti tur ti vaik , taþiau, šešerius metus pragyvenusi su t vu be palikuoni , ji didžiausiai medik nuostabai staiga pastojo ir pagimd Tad . Specialistai tvirtino, kad stebuklas antr kart nebepasikartos, bet dar po trej met pasaul išvydo ir Pranas. — Tod l mama mus kartais vadina vaikais iš žvaigžd s. — Ak, tu mano žvaigždži berniuk, — sušnibžd jo Julija, buþiuodama Maks kakt . Staiga ji nežinia ko susigraudino, o jo apkabinta prapliupo ašaromis. T nakt viskas baig si lovoje. Julija neapgailestavo, kad vykiai susiklost b tent taip. O Bastet tiesiog dži gavo, lipo Maksui tai ant galvos, tai ant kr tin s, tai ant pilvo ir griausmingai murk iš pasitenkinimo. Vakaris buvo vienintelis iš vis Julijos paž stam vyr , kur kat pripažino. Bastet nesiliov rodžiusi simpatij savo išrinktajam, kai šis, apsivilk s gerokai per trump ir per ankšt šeiminink s kimono, vaikštin jo po namus, atrodydamas kaip nuskurd s samurajus iš ankstyv j Kurosavos film . Nors jis buvo žavingas, Julija m truput nervintis, nes nem go, kai vienos nakties sveþiai jos namuose užsis d davo pernelyg ilgai. Be to, b gštavo, kad staiga at jusi Violeta ras þia savo jaun l s n . — Tik nieko nesakyk mamai, o svarbiausia — Tadui, — papraš ji, atsisveikindama su Maksu jau gerokai po piet . — Na, k tu. Mes apie tokius dalykus išvis nesikalbam. Maksui išvažiavus, Julij v l su m li desys. Paskui — nerimas. Galiausiai devint ja banga atsirito s žin s priekaištai, kuri genama, ji praneš Angelui Sargui: Labai suartejau su tavo broliu. Jauciuos pasimetus. Šis atsak : Buk ir bendrauk su kuo nori. Man tas pats. Julija ryžosi lemiamam sakiniui: Bet juk myliu tave. Taþiau atsakymas j nuvyl : Mylet nedraudziama. Julija prad jo susitikin ti su abiem broliais. Su Maksu buvo atvira, nors daugiau lov nebegul , o su Angelu Sargu vis laik tarytum žaid sl pyni . Slapst si jis, apsimesdamas, kad nepastebi jos jausm , nenutuokia apie l kesþius ir tiesiog negirdi, kas jam užuominomis ar atvirai sakoma apie meil . Pats Tadas irgi neketino šios istorijos baigti. Paklaustas, kod l iki šiol bendrauja su Julija, jei jos nemyli, nevertina, niekada nepalepina net menkiausiu komplimentu, neigia kaip asmenyb ir išvis nurašo pasaulio atliekas, jis atšaudavo: — Taip reikia. Pati Julija nutraukti santyki irgi nesiryžo. Jai atrod , kad, paleidusi Tad iš rank , praras kažkoki esmin gyvenimo galimyb . Dabar, iš neb ties, mat , jog ta galimyb buvo mirtis. Taþiau, gyva b dama, steng si ne klimpti metafizines nuotaikas ir vis reikal pažvelgti ironiškai. Tod l nuolatos pati sau kartojo, kad Tadas jos gyvenimo kokyb s tikrai negerina, o tik s ja daugyb dvejoni . Pagrindin j buvo abejon d l savojo amžiaus, kitaip tariant, d l moters galiojimo laiko, kuris neva neišvengiamai baigiasi, sulaukus keturiasdešimties. Nuolatos sau sakydavo, kad vyrai gyvenim tik apsunkina, tod l b ti vienai daug geriau. Svarbiausia, kaip teig moter žurnalai, myl ti paþi save. Tada nebereikalingas ir aplinkini pripažinimas. Taþiau, atrodo, iš tikr j sav s myl ti Julija taip ir neišmoko. Neišgirsdama iš Angelo Sargo n menkiausio vertinimo, jokio padr sinanþio žodelyþio ar lipšnesnio b dvardžio, ji kiekvien dien jaut si vis didesn ir didesn nevyk l . Nepad davo net prastinis moterišk gali patikrinimas. Kaip ir anksþiau, nuvykusi kok vakar l , Julija kaipmat pritraukdavo visus ten buvusius vyrus, nors aplinkui puikuodavosi jaunesn s ir dailesn s b tyb s. Eilin kart pasijusdavo nugal toja kaip karo žygyje — veni, vidi, vici. Bet pergal s džiaugsmo nebeteikdavo, nes Angelo Sargo abejingumas jas išsyk perbraukdavo dviem raudonais kryžmais br kšniais. Tod l vien graži dien Julija pati sau pasak , kad laikas liautis ir, užuot kaip kokiai

paauglei virtus kompleks papjova, užuot dienoraštyje š kaliojus apie lyþi kar , aukas ir neužgyjanþias širdies žaizdas, užuot išsiugdžius baim vyrams ir atmetimo reakcij priešing lyþi santykiams, užuot mus ži r ti meil kaip nusikaltim žmonijai ir sau paþiai, užuot, užuot, užuot... tiesiog apversti pad t aukštyn kojomis. Arba visk baigti. Paskambinusi Angelui Sargui, tvirtu balsu pareišk norinti susitikti ir pasikalb ti. — Nejaugi yra apie k ? — pasiteiravo jis su aiškiai juntama pašaipa. — Manau, kad yra. Atvažiuok pas mane. — Neturiu laiko. Privalau baigt užsakym . Jei nori, pati atvažiuok. Šis atsikalbin jimas Julijai pasirod kaip kvietimas ir beveik dži gaudama susiruoš aplankyti Angelo Sargo, nes jo namuose dar niekada nebuvo vieš jusi. Gana ilgai klaidžiojo ieškodama Ramyb s gatv s ir vis skambin jo Tadui, klausin dama orientyr . Buvo geguž s pabaiga, šviet saul , žyd jo sodai ir ištr kus iš miesto m r atrod , kad yra pakeliui roj . Šios iliuzijos netrikd net suklyp priemiesþio b stai, pasidabin viena kita tulpe ar kukliais žydri ploteliais. Netrukus Julija pamat nam , kurio ieškojo. Atpažino j iš daugyb s akmens luit , kurie gr dosi kieme it po kokios dangiškos gri ties. Buvo þia ir vienas kitas angelas, jau pak l s kruopšþiai nutašytus sparnus skrydžiui kapines. Išlipusi iš mašinos, Julija prav r girgždanþius vartelius ir obel žiedlapiais nubertu taku patrauk ten, iš kur buvo gird ti lengvai atpaž stamas garsas — kalto sm giai akmen . Angelas Sargas stov jo po žydinþiu medžiu, pro kurio šakas ryškiais, veik apþiuopiamais pluoštais krito saul s spinduliai. Jis buvo palink s prie baltut lio marmuro gabalo, o šalimais tryn si trys šunys. Pamat Julij , jie jau ruoš si pulti, bet, šeimininko sudrausti, vizgindami uodegas sut p jam prie koj . Iš kažkur prisistat ir dvi kat s. Tr ko tik paukšteli , tupianþi Tadui ant peþi ir þiulbanþi žmoni balsais. Visa dvelk tokia idilija, kad Julija tuþtuojau pamiršo, kokiam griežtam pokalbiui þia atvyko. Pasijuto laiminga ir atrod , kad toji laim truks be galo, nors per savo gyvenim jau buvo sis moninusi, jog palaima yra akimirkos b sena, neturinti jokio t sinio. — Na, eime, išgersim arbatos, — pasak Angelas Sargas, tradiciškai pabuþiuodamas Julij skruost , o ji kaip visada spustel jo jo pet daug aistringiau, nei der jo. žengusi patalp , kuri vienu metu buvo ir virtuv , ir dirbtuv , Julija pasijuto tarsi patekusi raganiaus b st . Ant sien kab jo žoli ryšeliai, kažkokie br žiniai ir daugyb sparn : nuo žvirblelio iki gulb s. Kai kurie buvo su visomis plunksnomis, iš kit lik tik kaulai ir kremzl s, išskleisti, suskleisti ar visai deformuoti — turb t sulaužyti. — Priimsiu tamst kaip garbing sveþi . Eik pirmyn, — tar Tadas ir, su m s Julij už peþi , stumtel jo pro melsvai dažytas duris. Ji pateko tams koridori ir apgraibomis patrauk priek . Netrukus apþiuop dar vienas duris ir, jas prav rusi, atsid r mažame šviesiame kambar lyje. ýia nebuvo joki bald , grindis deng dembliai, o ant galin s sienos puikavosi milžiniška ikona su žmogaus gio angelu. Pro pravir lang buvo matyti žydintis sodas. Melodingai tilindžiavo v jo varpeliai. Tvarka buvo tokia absoliuti, sakytum þia gyvent asketiškas šventasis arba visai bek n b tyb . — Na, ir kaip ši tuštuma patinka poniai, m gstanþiai aib daikt ? — pasiteiravo Tadas ir paaiškino: — ýia aš gydau, taip pat miegu. Atsigulu tiesiog ant grind , man nereik lovos ir patal . — Nuostabu, — tepasak Julija, pro lang steb dama, kaip, didžiulei varnai nut pus ant obels šakos, pažyra balti žiedlapiai. — Noriu tamstai parodyt dar vien dalyk , o paskui jau gersim arbat . Gerai? — Taip, žinoma. Tadas pri jo prie ikonos, kuri sl p dar vienas duris. Šeimininkas ženg pirmas, Julija iš paskos. Patalpa buvo visiškai tamsi ir labai ankšta. — Kur mes? — paklaus Julija, ant skruosto jausdama Angelo Sargo alsavim . — Dangiškam kamine. Pro j nusileidžia kosmin energija. Jame net mano broliukas n r buv s. Pastov k þia truput ir pajusi. Tai pasak s, Tadas iš jo ir paliko Julij vien . Ji pasijuto tarsi mesta šulin , iš kurio dugno nematyti net mažiausio dangaus lopin lio. Visos keturios patalpos sienos buvo pasiekiamos pusiau ištiesta ranka, užtat lubos atrod pasimetusios kažkur kosmoso begalyb je. Staiga ji išgirdo keist gaudes , tarsi kliokt vanduo arba šniokšt didžiul liepsna. Tame nežinia kurios stichijos skleidžiamame gaudesyje buvo simaiš s ir žmogaus balsas, nelyg kažkur tolumoje nuo minareto šaukt muedzinas. Garsai iš viršaus art jo Julijos link ir vis stipr jo. Nesuprantamos baim s genama, ji užsideng galv , atsit p , susig ž kaip gemalas ir, ko gera,

kelioms sekund ms net prarado s mon . Kai atsipeik jo, buvo v l tylu. Ji ki tojo susirietusi ant šalt akmenini grind . Atsistojo ir susverd jo. Širdis dauž si. Kojos virp jo. Po keli sekundži šalia v l atsirado Tadas ir pasiteiravo: — Na, kaip? Julija nieko neatsak ir sugr žo švies j kambar l . Pažvelg pro lang . Ant obels šakos tebesisupo varna, byr jo obels žiedlapiai, skamb jo v jo varpeliai, garavo arbata, o iš smilkykl s kaip cerkv je kilo vingrus kvapus d mas. Kalba nesimezg . Julija gr žo namo, stengdamasi negalvoti apie tai, k patyr . Jeigu b t prad jusi analizuoti vyk , tikriausiai pati sau b t gal jusi rodyti, kad tai negal jo nutikti. Kad ji tiesiog pasidav Angelo Sargo taigai, leidosi užhipnotizuojama ir apgaubiama pigia metafizika. Kad ž tb tinai stengiasi pateisinti savo v lyv ir nelabai nusisekusi meil , tod l jos objekt apraizgo pasakiškomis savyb mis. Vis tiktai, užuot pagaliau sis moninus ties , kur kas maloniau buvo save apgaudin ti. Vaikyst je sukurtasis scenarijus apie nuostabi gali turint karalait verž si tapti realybe bent jau gyvenimo pabaig . Julija patik jo, kad po to keisto, nesuprantamo vykio tamsiajame Angelo Sargo kambar lyje joje kažkas iš esm s pasikeit . Santykiai su Tadu pasidar džiaugsmingi, pakil s ir šventiški. Ji sivaizdavo (o gal iš ties taip buvo?), kad jis regi, girdi, jauþia daugiau nei eiliniai mirtingieji. Galvodama apie savo Knyg , Julija neabejojo, kad Angelas Sargas taps pagrindiniu k rybos laidininku, mediumu, j gintoju ir Auksinio dvasios k dikio, apie kur byloja daoistai alchemikai, apvaisintoju. Visk aplinkui buvo užvald s svaigus pavasaris ir kaip kitais džiaugsmingo pakilimo tarpsniais Julij tolydžio nutvilkydavo mirties nuojauta. Ji tai išk sdavo lyg aštr momentin skausm ir toliau m gavosi kvepianþia gyvenimo pilnatve. NIEKO n ra bjauresnio už Vilni žiem , ypaþ — per atodr k , kai visut viskas — žem , oras, dangus — nusidažo vienoda, slogiai pilka nuobodyb s ir neišbrendamo purvo spalva. Tokioje nykumoje nebelieka n ženklo vilties. Nei meil s. O k jau kalb ti apie tik jim ... Dr gm smelkiasi visur. Rita jaut si tarsi papj maš žaislas, krit s bal ir m s tižti, prarasti savo nulakuot luob , virsti smulkiai supl šyt popiergali bei sen suglamžyt laikrašþi skiaut mis, kuri vientisumo daugiau nebepalaiko jokie klijai. Atrod , kad penktadienis t sis be galo. Jau buvo simbolin se laidotuv se, o dabar dar — šermenys. Galvodama apie b sim j susitikim su Leo, Rita šiurpdama suvok , kad neturi kuo apsirengti. Staiga šov išganinga mintis: pasiskolinti k nors iš Danos. Net ir ritantis penkt j dešimt , viršutin Ritos k no dalis tebebuvo paaugliško sud jimo, užtat pilvas ir klubai, deja, bobiškai išsipl t . Motinos prašymas Dan apstulbino: — Nuuu, mam, pavarai! Geeeras! Aš apšalus! Jeigu tu rimtai, tai sporinam, kad su šita palaidine atrodysi þiki! — Dana ištrauk iš spintos raudon peršvieþiam drabuž l . r b parduotuves ji žygiuodavo su penkiolikmete Rimo sesers dukra. Rita tokiems dalykams netur jo nei noro, nei j g , nei laiko. Užtenka, kad nesiginþydama duodavo pinig išlaidoms. — Vaikeli, aš einu šermenis, raudona spalva netinka, — sumurm jo Rita, nedr siai dirstel dama Danos spint . Iš daugyb s efemerišk nimfos apdar li išsirinko juodai balt nertin su gilia iškirpte ir aksominiais kaspinais rankov se. Prie gedulingo juodo sijono gal ir tiks. R bas, kuris, dizainerio sumanymu, tikriausiai tur jo apdribti kaip maišas, Ritos linijas aptemp tarsi korsetas, bet atrod pikantiškai. — Liuks. J ga! — vertino Dana galutin rezultat . — Tik gal tum nusiimt akinius ir ryškiau pasidažyt. O dar, aišku, reikt auskariuk ir kokios apyrank s. Tada jau atrodytum tikrai nerealiai. Chebryt nul žt . Laimei, Dana nepasiteiravo motinos, kod l ji šitaip stengiasi d l nusižudžiusios b r jos. Liko paskutinis dalykas — paskambinti Leonardui. Rita savo didžiausiai nuostabai pajuto, kad nedr sta. Ji, kuri be menkiausi dvejoni ar išg sþio kamantin jo ministrus, prokurorus, tardytojus ir užkiet jusius nusikalt lius, dabar pasuoja prieš kažkok sald , kaip susicukrav s medus, tip ! Taþiau savitaiga nieko negelb jo ir ji, nutykojusi buvusi svetain , dirstel jo, gal sekcijoje nuo Naujameþio užsiliko kokio g rimo. Žinoma, þia stov jo nuo 2000- j neiššautas butelis šampano ir snaud keturiasdešimt j Rimo jubiliej menantis vos nugertas brendžio puslitris. Rita gurkštel jo tiesiai iš kakliuko ir

jaut , kaip kaitinantis skystis keliauja skrand . sitemp , tirdama, ar baim dar nepra jo. Ne, reikia dar gurkšniuko. Ir dar negana. Treþias gurkšnis buvo lemiamas. Pastaþiusi viet nusekus butel , ji stv r mobil j telefon lyg koki granat , nuo kurios tuoj tur s nutraukti apsaugin žied . Giliai kv p ir paskambino. Leo ilgai neatsiliep . Galiausiai sodrus baritonas ištar trump : — Klausau. Tame balse anaiptol nebuvo džiugesio, kur ji tik josi išgirsti, pasakiusi savo vard . Leonardas lakoniškai pareišk be penkiolikos septynios atvažiuosi s prie jos nam ir atsijung . Sutartu laiku mobiliojo telefono ekrane pasirod žinut : karieta paduota. Rita išl k tekina, daug sp riau, nei der t oriai damai. Leo r kydamas lauk prie mašinos ir džentelmeniškai atidar priekines dureles. Mama n ne tar , kad, atsiklaupusi ant palang s, visa tai d miai stebi dukra. Ir daro išvadas. Mašinai išsukus iš kiemo, Leonardas staiga pasiteiravo apie Ritos amži . Klausimas jai visai nepatiko, tod l tik labai nenoromis išdav tuos pasibais tinus keturiasdešimt. Paaišk jo, kad jis yra metais jaunesnis, taþiau tai pareišk tokia intonacija it b t penkiolikmetis, prievarta gundomas susenusios matronos. domu, kad j gimtadienius, 5- ir 7- lapkriþio, teskyr kelios dienos. Abu buvo Skorpionai, tik gelk savo artim ir duokis geliamas! — Horoskopais netikiu, — tar Leo, — bet kortomis Julþikas man išb r likim kaip tikra aiškiareg . Taip mes ir susipažinom. Buvau kritin j situacijoj, kada nors tau papasakosiu. Visai nebežinojau ko griebtis. Vienas draugelis pasi l kreiptis b r j . Ži r jau tok reikal labai skeptiškai, bet Julþikas man tikrai pad jo. Šauni buvo moterišk . Be to, ji labai skaniai pisosi. Ritai paskutinis žodis nuskamb jo it botago kirtis. Vos sp jo vidujai nudžiugti, kad Leonardas ja pasitiki, mat ketina kada nors pasipasakoti apie kritines gyvenimo situacijas, ir še tau, boba, devintin s! Klausytis apie jo seksualinius nuotykius Rita visai netroško. Jau antr kart per pastar j savait intymiausios Julijos gyvenimo detal s j priverþia jaustis nejaukiai lyg koki vujerist , nekrofil , šlykšþi šermenin smalsautoj . Taþiau pokalb reik jo t sti: — O man Julija niekad n ra b rus. Gal buvom per daug gerai paž stamos, kad patik þiau jos pranašyst m. — Rašei, kad maždaug savait prieš mirt Julþikas tau skambino ir skund si, jog kažkas jai grasina, persekioja. — Taip. Bet paskui ji prapuol . Maniau, kad tai tik prastiniai kaprizai — susitart su žmogum, pažad t susitikim ir sprukt kr mus. O dabar imu galvot, kad gal iš ties ji tur jo rimt problem . Gal kas nors jai uždraud su manim kalb t, o paskui nužud ? — Nužud ? Iš kur ištraukei? Juk oficiali versija teigia, kad ji nusišov pati. — Atrodo, kad ta oficiali versija keiþias. — Tikrai? — Aha. Man skambino iš vienos privaþios agent ros. — Kokios, jei ne paslaptis? — „Agata Kristi“. — Na, ir pavadinimas! O tu pati ar k nors tari? — Yra vienas tariamasis. Bet Julija man užsimin apie s moksl . Gr sm valstybei ir tautai. Iš pradži tai atrod panašu kliedes , o dabar imu abejot. — Kuo abejot? Pastaruoju metu Julþikas dažnai lankas nugrybaudavo. S mokslo teorija — tai juk tipiška paranoja! Žinai, nuo t vis kort ir žvaigždži tikrai galima kvanktel t. Juk sveiko proto žmon s nebaigia savižudybe. Tikiuosi, tu neketini rašyt šia tema, juk pati kvailai pasirodysi? — O kod l ne? Man jau pasidar smalsu. Ap m azartas. Be to, pavyko gaut abiej jos telefon skambuþi išklotines. Bus domu panagrin t. Taip pat nor þiau išsiaiškint, kod l net keli Julijos klientai nusižud . — Ohoho — išklotin s! O dar klientai savižudžiai. Man rodos, kad be reikalo keli audr vandens stiklin j. Na, bet tokia tavo profesija. Štai jau ir atvažiavom. Gal tarp sveþi pavyks žvelgt paslapting j žudik , — tai pasak s, Leo švelniai timptel jo Ritai aus , lyg ji b t koks paklusnus gyv n lis. Erdvioje Julijos svetain je jau šurmuliavo b rys žmoni . Viena kambario siena buvo stiklin , tad ilgais, šviesiais pavasario ir vasaros vakarais iš þia atsiverdavo nuostabus Vilniaus vaizdas. Dabar buvo jau sutem , tod l visi spiet si prie židinio. Ant nežinia iš kur atsiradusio molberto stov jo didžiul spalvota Julijos nuotrauka. Iš tos epochos, kai ji dar buvo ne platinin blondin , o ugninga rusvaplauk baltais plevenanþiais apdarais. Portretas buvo perrištas

siaurut le juoda juostele. Daugiau niekas — nei sveþiai, nei daiktai, nei valgiai ir g rimai — neišdav , kad þia vyksta šermenys. Seiminink s vaidmen atlikin jo Violeta. Ji vilk jo juod megzt suknel , buvo vaiduokliškai išblyškusi ir atrod dar labiau pražilusi n dien Laidotuvi r muose. Kai moteris ant žemo stalelio d jo eilin pad kl sumuštini su lašiša, Rita pasteb jo, kaip dreba jos rankos. Turb t vienintel Violeta þia iš tikr j ged jo. Nors gal ir ne. Gal sl p kalt . Gerai užsimaskavusi žudik . Rita, kaip ir dera žurnalistei, m šniukštin ti susirinkusi j nuotaikas. Prieidavo tai prie vienos, tai prie kitos grupel s ir užvesdavo kalb apie nirusi j . Priešingai nei tik josi, neišgirsdavo joki ironišk , pikt ar neigiam replik . Rodos, visi susirinkusieji b r j iš ties myl jo ir gerb , o at j šermenis laikinai neteko svarbiausi lietuvio savybi : pavydo, pagiežos ir aistros apkalboms. Na, gal þia veik tautinis meil s nuskriaustajam faktorius? Julija juk — auka, kas, kad pati save nud jo. Tarp sveþi buvo ne tik b r jos bendraamžiai, bet ir jaunikliai, beveik Tomo ir Danos vienmeþiai. Kaip Julija tokius prisiviliodavo? Nuo vis Ši sp dži Rita susinervino ir nu jo virtuv par kyti. ýia gardžiai kvep jo Violetos troškinamas višþiukas su kariu, o ant stalo savo sudorojimo valandos lauk obuoli pyragas. Ant palang s tarp gausyb s vešinþi vazonini g li tup jo kat ir atrod kaip mažas labai li dnas tigras džiungli makete. Julijos p dsakus þia tebebuvo galima justi daug geriau negu žmoni pilnoje svetain je. Viskas tarsi koki dulki sluoksniu buvo pasideng grauduliu. Traukdama d m , Rita m st apie t trap pasaul , kur kiekvienas susikuria aplink save ir kuris anksþiau ar v liau liaujasi egzistav s, kai žmogaus nebelieka. Šaukštukai, puodeliai, l kšt s, taškuotos raudonos skardin s su užrašais „Cukrus“, „Druska“, „Kruopos“, „Miltai“, prieskoni indeliai, servet l s, pašluost s, šepet liai, tarsi veikiami išcentrin s j gos, jau sklido visatos pašalius kaip traukos centro netekusios planetos sprogus Saulei. Niekas nebesustabdys šito nepermaldaujamo virsmo. Julijos vesta tvarka suardyta visiems laikams. Netrukus ir pati Julija nutols, išgaruos tarsi r kas iš vis dabar þia susirinkusi j s mon s. Ilgainiui niekas jos nebeprisimins. Kiek milijard žmoni net nenutuok , kad ji išvis egzistavo? O ir tie, kurie tar si es b r jos draugai, visada buvo tik šalia jos ir, net myl damiesi lytiškai, netur jo n menkiausios galimyb s eiti užkulisius to teatro, kuris buvo Džiulija. Dabar pl nimis virto ir teatras, ir užkulisiai. Rita netik jo prietarais apie siel . Šurmulys svetain je stipr jo. Sveþiai elg si taip, lyg nieko neb t atsitik . Antra vertus, k jie prival t daryti, jei vis savo d mes sutelkt tik velion ? Raudoti? Barstytis galvas pelenais? Kalb ti apie Amžinyb ? Kiekvienose laidotuv se, o ypaþ šermenyse, Rit stebino ir netgi žav jo per amži amžius susiklost s žmoni g dis visk daryt taip, kad mirties akivaizdoje išsaugot sveik prot , neprarast nei vilties, nei ryžto, nei noro gyventi toliau. Tokiomis aplinkyb mis mintys apie beprasmyb atkakliausiai vejamos šalin, o jei paþiam pritr ksta j g kovoti su tolydžio užpl stanþiu egzistencijos absurdiškumo poj þiu, pažvelg s bet kurio tarp gyv j likusio bendražygio akis, sulauksi palaikymo ir pastiprinimo. Taþiau daiktai neturi šios stebuklingos, tik žmon ms b dingos savyb s. Netek savo šeimininko, jie darosi tušti ir t tuštum , kaip kok užkrat , skleidžia aplinkui. Lik vieni, netekties akivaizdoje jie tampa negailestingi, tiesmukai byloja apie visa ko baigt , slegia ir erzina. Tod l Rita užgesino cigaret ir skubiai iš jo iš virtuv s. Tik damasi nuginti šalin nereikalingas mintis, stv r taur raudonojo vyno ir išg r kaip vanden . Tada m dairytis savo kompaniono. Buvo sunku jo nepasteb ti. Leonardas, palik s Rit likimo valiai, it žuvis po mari gelmes nard tarp susirinkusi j . Jis energingai spaud vyrams rankas ir persimetin jo su jais s moksliškais žodeliais, o kiekvien þia buvusi moter pasveikindavo tai apkabindamas per liemen , tai pakštel damas skruost , tai patapšnodamas per pet , tai tarsi kat suimdamas už sprando. Rita paband nekreipti d mesio jo išdavikiškus poelgius ir t sti žurnalistin tyrim . Makso Vakario per šermenis, kaip ir medituojant urn , nebuvo matyti. Rita nutais nekalt veid ir prisigretinusi prie Violetos paklaus : — Kur mano kolega Maksas? — Jis išvyk s. Filmuojasi kažkokiam reklaminiam klipe. Bet net jei ir b t Vilniuj, nuo šermen tikriausiai išsisukt — neateit . kai kuriuos dalykus jis turi sav , labai kategorišk poži r . Atleiskit, b gu patikrint, kaip troškinasi višþiukas. Rita tik g žtel jo peþiais ir pa m dar vien taur vyno. Š vakar jau ketvirt . Gedulas yra

gedulas, nors aplinkui visi linksminasi. O gal tokios ir turi b ti šermenys? Tarsi patvirtindamas jos akipl šišk mint , prisigretino Leo ir sušnibžd jo: — Julþikas pasisteng . Smagiai þia leidžiam laik , ar ne? Nulis : dešimt Julþiko naudai. Ji visada ir visur pirmavo, pirmauja net po mirties. Anksþiau Rita negal jo atsisteb ti Džiulijos sugeb jimu gyventi tarsi paukšteliui, kuris nei s ja, nei pjauna, bet yra viskuo apr pintas. Jai net mintis nekildavo sikinkyti koki darboviet , kurioje privalu zulinti k d nuo aštuoni iki penktos. Ir šiaip niekada nepersidirbdavo. Tam tikrais tarpsniais j išlaikydavo kuris nors vienas iš trij sutuoktini , bet, gyvendama ir be j , Julyt vargo nemat . O per pastaruosius penkerius metus pasidar tikra buož : puikus butas, kuriame jau vien vaizdas pro lang kainuoja daugiau nei visi Ritos apartamentai, prabangi mašina, tarnait , antikvariniai baldai, kailiniai, prašmatn s drabužiai, papuošalai su brangakmeniais... Nejaugi visa tai galima sigyti buriant kortomis? Gal Džiulija tur jo aitvar ? Kas jis? Taip, Julija blizg jo ir šviet . Buvo tokia ryški. Nenuostabu, kad atsirado panorusi j užgesinti. Kažkam pavyko. Net jei tai ne žmogžudyst , kažkas vis tiktai j prived iki lemtingojo š vio sau smilkin . Kas? Rita tariai pažvelg Leonard . Tarsi pajut s jos žvilgsn , o gal mint , jis v l prisiartino ir sausomis l pomis pakštel jo žand . Tiriamai žvelgdama plienines jo akis, Rita balsu ištar tai, k jau kartojo be garso: — Statistika byloja, kad septyniasdešimt procent moter žudosi d l vyr . domu, ar tarp þia susirinkusi yra toks netiesioginis Julijos žudikas? — Gal tari? — paklaus jis ir nusišypsojo porcelianiniais dantimis. Rita pagalvojo, kad kalb damasi su Leo prisidengs burn delnu. Bet pav lavo, nes telepatas iš Aston Martin kaipmat pagavo jos b gštavim ir pareišk : — Atrodai puikiai. Tau labai tinka šitas jaunatviškas megztinukas. Tik gal tum nepagail t pinig geram dantistui. Rita nesumojo, k þia dabar atsikirsti. O Leonardas staiga peršoko visai kit registr ir padeklamavo, darydamas reikšmingas pauzes: — Jos žvilgsnis taip nuvargo, viskas mirga / pro akyse prab ganþius virbus. / Jai rodos, tarsi t kstanþiai t virb , / už virb t pasaulio nebebus. — Kas tai? — Rilk s „Pantera“, nejau neatpaž sti? Atrodai tokia pat nusivylus ir pavargus, — jis švelniu judesiu nu m jos akinius ir t s : — Ši eisena jos žingsni elasting , / besisukant aplinkui, — kaip j gos / šokimas apie centr , kur sustingo / valia ratu jud t be atvangos. — Kažkada tai buvo mano m gstamiausias poetas. Ir vienas m gstamiausi eil rašþi , — sušnibžd jo Rita, b gštaudama, kad tik neapsiašarot . — Kod l — kažkada? O kas atsitiko dabar? — Dabar poezijai nebeturiu nei noro, nei j g , nei laiko. — Kod l? Atsipalaiduok. Ištr k iš narvo, neb k tokia sitempus. — Leo šypsojo ir žvelg paþi jos širdies gelm : — Tik kartais virš akies l lyt s kyla / be garso vokas. — Vaizdas koks pro j / prasiskverbia vidun k no tyl . / Ir ten praž sta širdyje. Baig s deklamuoti, padav dar vien taur vyno. — Užtenka, nes visai pasigersiu. — Nepasigersi. Tau reik atsipalaiduot. Noriu tik gera. Tu man tikrai labai patinki. Nekreipk d mesio, jei kartais lepteliu k grubesnio. Brangiems žmon ms r žiu teisyb , nors nuo to dažnai nukenþiu. Rita jaut si kaip reikiant apsvaigusi. Bet ne vien nuo vyno. Taip pat ir nuo „Panteros“, nuo Leo d mesio, kokio jau ilgus metus nebuvo sulaukusi nei iš Rimo, nei iš jokio kito vyro. Nors laibas vidinis balselis lemeno, kad þia slypi pavojus, ji vijo šalin tarin jimus, pati sau kartodama, kad bent kart gyvenime privalo ištr kti iš narvo, iš užburto nesibaigianþi darb rato, atsipalaiduoti ir nebesijausti nustekenta, užguita, be galo be krašto pavargusi. Kod l Džiulija sau visk leisdavo? Ir jei dabar, numirusi, ji gali apm styti pra jus gyvenim , turb t d l nieko, niþnieko nesigaili. — Gal maunam iš þia? — žaltiškai sušnibžd jo Leo. — Juk tarp šit pajac n r k veikt. Rita bematant sutiko, negrabiai sin r Leonardo paduot palt , leidosi apkabinama ir besipinanþiomis kojomis išsvirduliavo lauk . Buvo šalta ir dr gna. L tai snyguriavo. Jo mašinoje jausmingai verkšleno Stingas. Ritai už jo kalb jimo priepuolis. Iš jos papl do žodži srautas, kuris jau ilgokai tvenk si širdyje, bet nebuvo nei kam, nei kur, nei kaip išsilieti. O Leo klaus si.

Rita balsu mintijo, kad pati mirtis yra ne tokia jau baisi, kur kas baisesn senatv . Lietuva sensta. Nuo dešimtos ryto ligi penktos po piet Vilniuje stoja seni laikas. Jie skinasi keli alk n mis, lazdomis, ramentais, grumdosi troleibusuose, t žmingai reikalaudami iš kiekvieno bent kiek jaunesnio nelaim lio užleisti jiems s dimas vietas, stumdosi su pasibais tina energija, kurios gal t pavyd ti disko metikas, burnoja ant vis , j kastai nepriklausanþi , keikia valdži , neapkenþia pasaulio taip smarkiai, kad išvis darosi keista, kaip su tokia t žmastimi galima gyventi šimt met . Jie lyg kasdienes mišias sli kina turg ir iki pam lynijimo derasi d l kiekvienos bulv s, kop sto, rauginto agurko, jie užpl sta prekybos centrus, hien rujomis tyko prie nupigint vakarykšþi produkt , su savo apgail tinais pirkiniais be eil s veržiasi prie kas , kelia triukšm d l niek , šturmuoja parduotuves „Iš antr rank “ ir kuiþiasi po skudur kr vas, kol išsirenka už penkis litus po dešimt kilogram palaiki drabuži , kuri vis vien niekada neapsivilks. Jie darniomis gretomis, tarsi kokios paradui išrikiuotos kariuomen s p stininkai, l kuriuoja prie kabinet poliklinikose ir gydosi, gydosi, gydosi, nelyg ruošt si niekada nemirti. J pilna bankuose ir pašto skyriuose, kur vyksta dar viena nuožmi kova — atsiimama pensija. Kad ir k daryt , kiekvienas seni veiksmas sklidinas desperatiško godulio, agresijos ir marazmo, tarsi þiupdami, grobdami ir niršdami jie stengt išpl šti, atsikovoti, užgrobti dar šiek tiek gy venimo, kurio jiems nebeskirta. O svarbiausia, kad tie seniai skleidžia specifin , nepakenþiam tvaik , sumaišyt iš naftalino, karvalolio, prakaito, p vanþi dant ir pusamž nešiojam bat dvoko. Senatv — pats nedvasingiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis. Dvasia triumfuoja jaunyst je, kai rašomi eil rašþiai, mylima, mylimasi, viliamasi, tikimasi ir tikima. Senatv je — tik bijoma. Ligos, sopuliai, suminkšt jusios smegenys — šiose substancijose dvasios n su žiburiu nerasi. Ji susid vi lygiai taip pat kaip ir k nas, nors yra už k n daug trapesn . Tod l kol vis dar funkcionuoja susiraukšl jusios odos maiš sukišti raumenys, kaulai, žarnynas ir kiti fiziologiniai d menys, dvasia b na jau seniausiai mirusi. Ji iškeliauja savais keliais, o k nas brašk damas sukasi šioje realyb je, it koks inercijos varomas mechanizmas. Baigusi savo ilg monolog Rita prikando l p , pagalvojusi, kad tokiais absurdiškais dalykais kvaila kvaršinti galv supervyrui iš Aston Martin. Taþiau Leo atsak pritarianþia intonacija: — Sutinku, nors yra teigianþi , kad senatv — išminties simbolis. Visad troškau numirt jaunas. Žinoma, juokinga tai sakyt, kai tau keturiasdešimt ir jaunyst jau kadais praeity. Rita pažvelg pro lang ir pamat , kad automobilis lekia Vilniaus priemiesþiais. Sunerimusi paklaus : — Kur mes važiuojam? — Pas mane. sveþius. Gyvenu Jeruzal j. — Prašau, parvežk mane namo. — Maniau, kad dar nori pasikalb t. O aš gal þiau tau paskambint gitara. Ir padainuot k nors romantiška. — Ne, man jau laikas namo. O ir tave nuvarginau savo pliurpalais. Gitaros pasiklausysiu kit kart. — Man s taip lengvai nenuvarginsi. Tai sukam atgalios? Kaip nori. Pagalvok. Visa Ritos esyb maldaute maldavo negr žti namo. Ji troško b ti su šituo vyru. Dabar jai užvis labiausiai nor josi pasiduoti, atleisti vadeles, sunaikinti sipareigojimus ir šnibžd ti kaip filme: apkabink mane, r pinkis manim, b k man švelnus, šiltas, geras, glob jiškas, paguosk. Leonardas sustabd mašin prie nedidel s degalin s ir v l pademonstravo savo telepatinius sugeb jimus: — Na, pantera, l sk lauk iš savo narvo. Aš žinau, kaip išgydyt chronišk nuovarg . Be to, gaminu puikius pusryþius. Tai kaip, ar važiuojam pas mane? — Ne, Leo, suprask ... — Moterie, aš juk kvieþiu tave savo lov ! — Leonardas š ktel jo tokia intonacija, lyg toji Jo Lova b t dvaras Karibuose su muzikantais, šok jais, tarnais ir prijaukintais egzotiškais žv rimis. — Vežk mane namo, prašau. Tave aplankysiu kit kart . — O jeigu to kito karto nebebus? sivaizduok, va dabar staiga ima ir užlekia ant m s girtas debilas, varantis savo jura šimt aštuoniasdešimt kil per valand . Bondo mašinyt suplota blyn , tu išleki per priekin stikl , nes neprisisegei diržo, o aš virstu žmogienos maltiniu, kur laukan ilgai ir nuobodžiai krapšto b rys besikeikianþi gelb toj . — Na, kam dabar tie košmarai?

— Kad suvoktum gyvenimo trapum . Gerai, parvešiu tave namo su s lyga, jei man nuoširdžiai pasakysi, kod l ši nakt nenori su manim miegot? — Jau sakiau, esu pavargus. Diena buvo tokia ilga ir sunki. — Tai aš pasp liosiu. Pirmas variantas: esi ištikima savo vyrui. Jis lovoj tave absoliuþiai patenkina, tod l tau nereikalingas joks kitas partneris. Gali nieko nesakyt, ši versija atmetama, nes ant tavo veido parašytas neigiamas atsakymas. Antra: tu senokai su niekuo, gal net su savuoju patinu, nesimyl jai, tod l nerimauji kad b si praradus g džius ir neparodysi aukštojo pilotažo. Treþias variantas: tu esi labai vieniša ir bijai prie man s prisirišt. Rita pajuto, kad tuoj pravirks. Gerai, kad buvo tamsu ir ji s d jo kakt prispaudusi prie langelio, tarsi labai dom t si, kas gi vyks. ta priemiesþio degalin je dvylikt valand nakties. Leonardas kalb jo apie dalykus, koki ji pati sau niekuomet neb t prisipažinusi. Rita tokio atvirumo nenor jo. Viskas turi savo ribas. Dabar, sukaupusi cinizmo atsargas, Rita gal ir b t gal jusi pasakyti Leonardui priežast , kuri jis taip smalsavo išgirsti. Jos galvoje tebeskamb jo prob gšmais ištarta fraz , kad Julija skaniai pisosi. Taigi Rita bijojo pasirodyti prastesn už savo sen draug , nors tvirtai žinojo, kad tokia ir bus. Štai tau, mano mielas, ir svarbiausioji priežastis! Deja, atskleisti toki dalyk ji nedr so. Variantas, kur išsirinko iš trij , jo pasi lyt , buvo labiausiai niekam tik s: — Tu teisus. Aš jauþiuos vieniša ir bijau prie tav s prisirišt. — Taip, tai rimta priežastis, — tar Leo ir tyl damas, tarsi sižeid s, parvež Rit namo. Jai jau ruošiantis lipti laukan, pasak kimiu balsu: — Na, gal atsisveikindama mane bent pabuþiuosi? Rita susig ž , nes j vis dar trikd jo impozantiška išvaizda, ant kurios lyg lentoje buvo surašytos nesuskaiþiuojamos, audringos, paš lusios, kvap gniaužianþios meil s istorijos. Taþiau Leonardas mai palinko prie jos veido ir Ritai nieko kito nebeliko, kaip tik savo l pomis sutikti jo l pas. — domiai buþiuojies, — galiausiai tar jis. O juk nor jo pasakyti: „Prastai“. — Aþi už vakar . Iki rytojaus, — sušnibžd jo Rita. — Aþi ir tau. Iki kito karto. Žodžio „rytoj“ jis neištar . Rita sverd dama užlipo laiptais, sunkiai pataikydama rakto skylut , atsirakino duris ir spruko tiesiai savo kambar . Dana jau miegojo. Per t nelemt vyrišk Rita nepaskambino nei t vams, nei Tomui. Niekaip negal jo užmigti. pati sau sak negaišti laiko veltui ir bent jau mintyse sukurti b sim straipsn apie Julijos ž t . Taþiau analitini apm stym t km apie auk , nusikaltim ir galim jo vykdytoj tolydžio tarsi kokie raudoni pot piai juodoje drob je siterpdavo mintys apie Leonard . Steng si išsiaiškinti, kas j taip nenumaldomai traukia. Jo k nas? Kvapas? Veidas? Akys? Šypsena? Balsas? Geb jimas kalb ti taip, tarsi kiaurai permatyt jos slapþiausias mintis? žeidin jimai? Riestainis ir rimbas? Ne, tai buvo kažkas daug gilesnio ir paslaptingesnio. Rita jau linko patik ti Džiulijos m gtais paistalais apie siel dvynius, karminius ryšius ir fatališkas poras, susitinkanþias kiekviename naujame sik nijime. Svarbiausia nieko nesugadinti! Su žmon mis, kurie Ritai buvo iš tikr j svarb s, ji neišvengiamai pasijusdavo tarsi mažas vaikas. Tas vaikas sl p si už suaugusiojo ir steb jo pasaul pro aki išpjovas brandžios moters kauk je. Kai Rita likdavo viena ir niekas pašalinis nematydavo, maža mergait išl sdavo pavirši . Tai nutikdavo žemuogiaujant, vogþiomis kraunantis kišenes rudeninius kaštonus, žvelgiant pirm sias snaiges ar glostant rausv karkl kaþiuk p k . Kartais ligi penkiamet s susitraukdavo prieš užmigdama, kartais vos pabudusi ir r žydamasi naujai dienai. Vaiku virsdavo, jei nuoširdžiai džiaugdavosi. Ir vaik sugr ždavo, kai j pasaulis skriausdavo. Net didžiausioje širdperšoje išsaugodavo vaikišk sitikinim , kad po ašar bus juoko tarpsnis. Visais tais momentais ji labai aiškiai pajusdavo, kaip išorinis veidas sutampa su vidiniu ir pasidaro toks kaip vaikyst s nuotraukose: naivus, patiklus, atviras, kupinas vilties, kad gyvenimas bus nuostabus ir t sis be galo. Tam tikromis vis pasikartojanþiomis aplinkyb mis vaikas Rit aps sdavo tarsi piktasis demonas. Kiek b t besistengusi jaustis suaugusia, rimta ir protinga moterimi, ji neišvengiamai suvaik davo prieš Cerber . Tas pat nutikdavo susid rus su eiliniu valdininku t loje ministerijoje, valstybin je staigoje ar kontoroje. Vyresnioji Rita su pasidyg jimu steb davo, kaip mažvaik Ritut stengiasi siteikti kit asmenyse užkoduotoms tamstoms mokytojoms, didžiuojasi veikusi drovum prieš totemin mokyklos direktori ir naiviai tikisi b ti ši stab

paglostyta, pagirta, vertinta geresniu pažymiu. Bendraudama su t vais ji taip pat niekada nesuaugo, vis dar bijodavo kli ti vaikiško nusikaltimo vietoje, b ti išbarta ir pastatyta kamp , tod l band elgtis lyg gera mergait , kuri kitiems rodoma kaip pavyzdys. Kad ir kaip steng si, niekaip ši santyki nepavykdavo perkelti lygiaverþi žmoni status . Ji suvaik davo net prieš savo s n ir dukr , ypaþ tuomet, kai nor davo jaustis suprasta, užjausta, mylima. Arba kai vengdavo atsakomyb s, ryžtingesni sprendim , kuomet slapþia trokšdavo, kad už maž j Ritut kaip kadaise viskas b t kažkieno kito nuspr sta ir padaryta. Su Leonardu irgi kartojosi ta pati istorija. Ji elg si ne kaip brandi moteris, galinti didžiuotis gyvenimo patirtimi, žongliruoti ironija, žybþioti išmintimi, o kaip baugšti paaugl , vyresnio d d s pakviesta pirm j pasimatym . Puikiausiai suprato, kad, toliau su juo bendraudama, taip ir liks vaikas, kur suaug s, jei tik nori, gali pašiepti, bausti, kažko jam neleisti arba priversti. Ritut nesugeb s nei atsikirsti, nei atsisakyti, nei pareikšti savo nuomon , nei trenkti tam, kurio bijo ir klauso, antaus . Jai leista tik pasisl pti ir išsiverkti. Kartais. Lekiant metams, Rita net m b gštauti, kad sukrioš, paliegs, merd s, apimta senatvinio marazmo, o vidinis vaikas nesubr s n per nago juodym . Mintis, kad numirs vilþi kupina paaugle, dar si labai kyri. domu, kaip jaut si Džiulija? Kod l juodvi niekada net neband pasišnek ti apie tokius dalykus? Vis dažniau atrod , kad tikrasis gyvenimas taip ir neprasid jo, buvo nuolatos atid liojamas, jam tiesiog neatsirasdavo vietos tarp daugyb s darb , r pesþi , pareig . Kaip išpl šti bent dalelyt sav s iš prievol mis perpildytos erdv s ir žmon mis užgr sto laiko? Jau kelet met , galb t Džiulijos paskatinta, Rita kiekvien vakar pati sau prisiekdavo, kad nuo rytdienos prad s iš tikr j gyventi. Bet, išaušus eiliniam, neatid liotin uždavini pilnam rytui, ryžtingoms permainoms ir v l pristigdavo j g . Dabar tam irgi buvo netinkamas metas. Po draug s mirties už jo žlugdanþio li desio ir skausmo tarpsnis. Tokiu metu nieko nauja nevalia prad ti. tempusi atmint , Rita band prisiminti, ar kada nors jaut si kitaip? Monotoniškoje jos dien ir nakt slinktyje niekada nebuvo net akimirkos, tinkamos s kmingam startui. Be miego prasivart vis nakt , kol gatv je suþiulbo pirmieji šeštadienio troleibusai. Tik tada trumpam užsn do. Pabudo nuo Danos riksmo: — Mam, mam, tu sivaizduoji, kas atsitiko?!!! tariama, kad Maksas Vakaris nužud tavo draug !!! Bliamba, tai bent fintas! Tai kas gi šiandien ves „Valio“ apdovanojimus?! Rita atsis do lovoje, viena ranka bandydama susiglostyti plaukus, antr ja trindamasi užmiegotas akis. Pagirios negailestingai pl š galv . Buvo jau devynios, žurnalistei — pasibais tinai v lus metas. Dana šeštadieniais prenumeravo laikrašt , kur pirmadieniais mama puikiausiai gal t parnešti iš darbo. Taþiau dukrai ž tb tinai reik jo naujausi žini apie Lietuvos ir pasaulio žymybes savaitgalio priede „Gyvenimo skonis“. Ankstyv šeštadienio ryt Dana tarsi spyruokl šokdavo iš lovos ir, ant pižamos užsimetusi palt , bild davo laiptais prie pašto d žut s. Dabar dukra stov jo priešais motin visa kaitusi, rodydama pirmapuslapin medžiag su paniurusio Makso atvaizdu ir provokuojanþia antrašte: PUBLIKOS NUMYL TINIS TARIAMAS ŽMOGŽUDYSTE Ritai suspazmavo skrandis. Pirmiausia d l to, kad pienburnis bendradarbis pavog jos tem . Buvo tikra, kad tai atsitiko ne be Cerberio žinios. Rita tapo nušalinta nuo Julijos bylos. Antras j sukr t s dalykas buvo faktas, kad tariamasis žudikas tikrai yra Maksas. Juk ir pati buvo tai sum sþiusi. Užuot pasitik jusi visagale intuicija, kvaiša, lauk pagr st fakt , kuriuos išdavikas iš „Agatos Kristi“ pardav apsukresniam kolegai. Net kumšþius sugniauž d l tokios neteisyb s. O dar sutuoktinis, išlind s iš savosios miego tranš jos, m kyriai klausin ti apie Džiulijos laidotuves ir šermenis! Rita pagalvojo, kad, tur dama automat , visus aplinkui iššaudyt . PAKELIUI darb , kai tur davo laiko, Jis m gdavo sustoti ant Išganytojo kalvos, ant paties skardžio krašto ir apžvelgti nuo þia atsiverianþi Vilniaus panoram . Šis reginys Jam primin Breigelio paveiksl , kuriame prastinis žiemos vietovaizdis regimas tarsi iš paukšþio, o gal iš angelo skrydžio, ir užtat kasdienyb tame peizaže pulsuoja nepaaiškinamos tampos sklidina metafizika. Žvalgydamasis sau po kojomis besidriekiant Užup , Šv. Baltramiejaus bažnyþi , Vilnios vingius ir tolumoje ant kalno vienišai rymanþi Gedimino pil , atsiduodavo sentimentalyb ms. Gird davo muzik , Vivald , o gal Bacho preliud ir prisimindavo Tarkovskio „Soliar “, film ,

buvus Jo jaunyst s patirþi lakmusu, kamertonu, slaptuoju varikliu. Kada, kod l Jo gyvenimo akstinai, impulsai, matai, skal s ir vidin s vertybi svarstykl s taip pasikeit ? Išganytojo kalva buvo vienintel vieta, kurioje gal jo leistis tokius svarstymus, nes visur kitur jaut si Placebo sekamas, stebimas ir net neabejojo, kad koks gudrus aparat lis Kontoroje, namuose, automobilyje budriai fiksuoja Jo m stym . Žinoma, jei tas daikþiukas implantuotas smegenis, Centras jau turi nuosekli ataskait apie Jo slapþiausius, beveik neverbalius apgailestavimus. Kita Jo pam gta vieta, beje, irgi lengvai pasiekiama pakeliui darb , buvo Bast ja. J jaudino ne tiek nuo Barbakano atsiveriantis vaizdas, kiek legenda apie Vilniaus basilisk , neva gyvenus tvirtov s požemiuose ir gal jus žvilgsniu paversti žmog akmeniu. Kart Pitijai sak (nes tik su ja buvo galima pasikalb ti apie Vilni kaip apie mylim asmen ), kad jauþiasi es s to mitinio slibino inkarnacija. „Ži r k, kad kas nepakišt tau veidrodžio, nes pats suakmen si“, — atsak b r ja. Ji visada pataikydavo dešimtuk . Š kart Bast jai laiko nebeliko, nors buvo šeštadienis, kai visi normal s žmon s ilsisi. Jis s do automobil ir l tai pravažiav s pro J zaus Širdies bažnyþi , kurioje vis dar buvo kal jimas, pasuko Kontoros linkui. Pirmiausia užsi m loterij klausimu. Visi tie „Milijonieriai“, „Aukso puodai“, „Aitvarai“ Marijos žem je triumfuote triumfavo, nesvarbu, kad išlošusieji šešiaženkles sumas nemok jo su jomis elgtis ir bematant v l atsidurdavo prie suskilusios geldos. Vartotoj dauguma gyveno lyg ant l tos ugnies spirginama troškimo išlošti, o išganing j biliet neperkantieji atrod tiesiog apgail tini, nes kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Jo turimais duomenimis, 25 procentai šalies pilieþi buvo nuolatiniai loterij žaid jai, o kiekvienam lošimui bilietus pirkdavo apie 800 000 vartotoj . Š kart pranešimas buvo apie „Eldorad “, veikiau, jo ved j Maks Vakar , su kuriuo vis per t Pitij kilo šioki toki problem . Teko skubiai traukti vaikin iš areštin s. Tai dar ir Centro Pinig lius kyšiui švaist skatinamas ne kokios ypatingos simpatijos Auksiniam Berniukui, bet tik damasis netrukus j užverbuoti Placebui. Sutvark s Maks , m si Leopardo ataskaitos. Viskas tvarkoje, ryšys su Cerberio žurnaliste, kodiniu pavadinimu Madam Bovari, Užmegztas. Tik reiks pasir pinti, kad vyrukas nepersistengt . Madam, šiaip ar taip, raš kriminalin puslap , o tokius žurnalistus Jis labai vertino, kaip ir pat fakt , kad Lietuvos žiniasklaida išskirtin d mes skiria nusikaltimams bei nusikalt liams. Centro sakymu pranešimai apie kriminalin šalies pad t prival jo b ti nuolat užaštrinami, sutirštinami, perdedami, o jeigu reikia, tai ir laužiami iš piršto. Operacija, kodiniu pavadinimu Caput Mortuum, Lietuvoje buvo vykdoma itin s kmingai ir vadovavosi principu, kad, žiniasklaidoje palaikant aukšt nusikaltim temos reiting , pats nusikalstamumas irgi skatinamas. Nusikalt li pasaulis buvo reklamuojamas taip pat puikiai kaip kiti b tini dalykai: vystyklai, kava ar vaistai nuo galvos skausmo. Dienrašþiai pirmuosius puslapius puoš nusikalt li ir iškryp li fotografijomis, o kartais buvo net sunku suprasti, ar tie herojai smerkiami, ar palaikomi. Visuose TV kanaluose sitvirtinusios kriminalin s laidos išžaginimus, pl šimus, sadistiškus kankinimus ir žudym gvildeno su tokiu entuziazmu, euforija, netgi pietetu, lyg tai b t nemirtingi genij sukurti šedevrai. Mafija ir jos bosai susilaukdavo išskirtinio žurnalist d mesio, apie kur kiti visuomen s elito atstovai gal jo tiktai naiviai svajoti. O moter kal jime vyk s grožio konkursas „Mis kalin “ buvo vertinamas kaip svarbiausias Lietuvos vard pasaulyje garsinantis renginys, ir — ne veltui, nes nors kart lietuvišk id j nusiþiupo pats Holivudas. Policija mielai teik faktus kriminalini puslapi korespondentams, prastin dvejet nusikalt lis — faras paversdama lygiakrašþiu trikampiu su virš n l je p psanþiu landžiu žurnalistu. Buvo m mi , burbanþi , kad skandalingi rašeivos ar TV reporteriai yra atsakingiausi už nusikalstamum Lietuvoje. Jam tokie samprotavimai k l šypsen . Nors, antra vertus, kiekvienas sakinys yra mantra, žodis prie žodžio ir susideda magiška užkalb jimo formul , o kuo ji dažniau, kuo taigiau kartojama, tuo daugiau pabais priveisia tikrov je. Viskas susij . Kaip danguje, taip ir žem je. Pasaulis vienas, vieningas ir vientisas, perkurtas pa gal Placebo principus. Didžiausi senojo pasaulio autoritetai, dvasios gali nai ir moralizuotojai, priremti prie sienos klausimo arba — arba, sten dami teig , kad renkantis iš dviej blogybi — smurto ir sekso — žiniasklaidai si lyt pastar j , pridurdami, kad šis bent retkarþiais yra susij s su tauriais jausmais, meile ir gimin s prat simu. Žiaurume ir prievartoje net su žiburiu ne manoma žvelgti

nieko teigiama. Centrui viskas atrod atvirkšþiai, nors sekso Placebas niekada neneig , bet, grasinant nuolatiniu nusikalstamumo did jimu, kur kas lengviau plauti vartotoj smegenis nei atvirai demonstruojant lytin akt . Visi ir taip žino, kaip šis atliekamas. Be to, steb ti blog , m styti apie blog , rašyti apie blog smagu! Šis yra ryškus, fotogeniškas, simintinas, sukreþiantis, o g ris — neapþiuopiamas, beformis, blankus, blyškus, užmirštinas. Taip pat nedera pamiršti, kad eilinis vartotojas apie pakenþiam savo b vio kokyb paj gus spr sti tik j su kažkuo kitu, blogesniu, baisesniu, dar beviltiškesniu, lygindamas. Jis neabejojo, kad kriminalini puslapi ir laid populiarum lemia ne tik l kštas miesþioniškas smalsumas, bet ir metafizinis, kiekviename žmoguje tebet nantis poreikis tyrin ti savo vidin Šeš l , kraupius pas mon s gaivalus, kuriuos, prisiimdamas vis tokio veiksmo rizik bei siaub , pavirši už tave paleidžia kažkas kitas: žagintojas, maniakas, serijinis žudikas. Placebas nuodugniai siek , kad eilinio vartotojo egzistencija daryt si vis nuobodesn , nykesn , monotoniškesn , o žmogišk j emocij poreikis b t tenkinamas svetima s skaita. Kad kiekvienas vartotojas, tapatindamasis su žiniasklaidos numyl tiniais, ne tik žvaigžd mis ar elito šviesuliais, taþiau ir su žudikais arba j aukomis, palengva prad t gyventi ne savo gyvenim , o Pakaital . Nusikalstamumas svarbus ir policijai, nes kam reikalingi mentai, jeigu n ra kriminalini element ?! Bet svarbiausia, kad kriminalin aukso gysla gyvybiškai b tina paþiai Marijos žemei. Logika paprasta: kuo daugiau nusikaltim , tuo reikalingesn s j gos strukt ros, ginanþios ne auk nuo persekiotojo, o valstyb nuo jos paþios pilieþi . D l eilinio vartotojo saugumo niekas net piršto nepajudint . Šios dienos kriminaliniai puslapiai kaip visada mirg jo antrašt mis, labiau tinkanþiomis siaubo film pavadinimams. Pranešimas iš Centro irgi buvo savo vietoje: Japonai priblokšti luošos žirafos baigties Japonija li di. Daugel japon sukr t žinia, kad nugaišo tautos numyl tinis žirafiukas, kuriam buvo taisyta dirbtin koja. Japonai žav josi gyv nu, kuris kabinosi j gyvenim iš vis j g . Dabar zoologijos sodas užverstas gedinþi žmoni laiškais, g l mis ir pašaro siuntiniais. Dešimties m nesi žirafos jauniklis Akitos miesto zoologijos sode kuri laik gyveno su koja, padaryta iš bambuko. Kojos jis neteko spalio m nes per susir mim su zebru. Žirafa buvo gydoma, bet antradien nugaišo. Zoologijos sodo priži r tojas Kobo Ab aiškino: „Panašu, kad organizmo kova už gyvyb buvo per didel našta žirafos širdžiai“. Jis sak negal s ramiai ži r ti per televizij transliuojam žini , kai rodomas žirafiukas. Darbuotojo teigimu, savaitgal bus surengta žirafiuko ged jimo ceremonija, kuri tur t ateiti nemažai žmoni . Pagav s pranešimo esm , Jis patenkintas sukikeno. Centras praš organizuoti eilin programos Contradictio in Adjecto operacij . Jos esm buvo žmogaus ir šuns (jei manoma — kat s) supriešinimas. Pilieþiai prival jo tik ti, kad vadinamieji keturkojai draugai, ar mažesnieji broliai, iš tikr j yra kraugeriškai nusiteik priešai. Vartotojai buvo iml s tokio pob džio id joms ir vis daugiau privaþi vald savo vartus papuošdavo užrašu „Piktas šuo“. Marijos žem je buldogai, ryzenšnauceriai, taksai, pudeliai ir pekinai buvo iš tikr j pikti, isteriški, pl šr s, žudikiškai nusiteik , bet kažkas juk taikliai pasak , kad šunys yra socialin s pas mon s indikatoriai. Antra vertus, koks žmogaus santykis su jo paties viduje t nanþiu žv rimi, toks ir poži ris kiekvien sutikt canis. Kas su pl šr nu susitaik savyje, to neišg sdins vaikštin jantis išor je! Lietuviai šun bijojo, nem go arba nekent . Užtekdavo vieno straipsnio apie pitbulio ar þiau-þiau sukramtyt k dik l ir prasid davo pusmet trunkanti antišunin isterija. Placebas prieš šunis nebuvo nusistat s. Jis tik siek , kad geriausiu žmogaus draugu tapt ne gyvas padaras, bet kompiuteris, televizorius arba automobilis. Centro specialistai plušo, ieškodami b d , kaip sukompromituoti kates. Jo manymu, lietuviai prival jo ši gyv n tiesiog neapk sti, juk žinoma, kad nemeil kat ms atspindi g džiausius seksualinius kompleksus. Bet kol kas toji neapykanta išoriškai menkai pasireišk , o kuklus gandoneši padalinys skleid istorijas es rain s, murkl s ir miaukl s yra š tono padarai, mintantys neigiama viet ir daikt energija, o šeimininkui miegant iškv puojantys jo gyvybines galias. Jis simet burn m tin pastil ir išsikviet gandoneši b rio vad . Šis padalinys Kontoroje — vienas didžiausi , nors ne visi gandonešiai buvo etatiniai kadrai, daugelis darbavosi už dyk , n ne tardami, kad kažkam tarnauja. Taþiau kiekvienas Placebui reikalingas gandas pirmiausia buvo nuosekliai ruošiamas patyrusi Kontoros specialist , tada pateikiamas agentams-platintojams, o galiausiai daugindavosi paklus s geometrinei žini sklidimo

progresijai, paskalos infekcijai, nuo kurios n ra nei priešnuodži , nei vaist . Gandonešiai nesitenkino vien smulkiais gandeliais. Neretai jie imdavosi valstybin s reikšm s projekt : dezinformacijos apie nestabili t lo banko pad t ar sekimo skandal inscenizacij . Paklaus s buvo ir gandai apie vairias s mokslo teorijas, taip pat girdai, kad karai keliami norint išeikvoti ginkl pertekli , kad jau seniai išrastas perpetuum mobile, tod l automobiliai gali b ti varomi vandeniu, v žys ir AIDS išgydomi, tik piktavaliai naftos ir vaist pramon s magnatai to neskelbia. Kartais audr vandens stiklin je sukeldavo žinia apie nusileidusi skraidanþi l kšt ar prie Žem s art jant milžinišk asteroid — žudik . Visa tai buvo daroma, idant eilinis vartotojas susiprast , jog nuo jo valios ir donkichotišk pastang nei valstyb je, nei pasaulyje niekas nebepriklauso. Imantis bet kokio projekto, visada der jo tur ti omenyje, kad egzistuoja ne viena, o dvi Lietuvos: patricij ir pleb j . Tai buvo žiniasklaidos itin nuvalkiota tema, vieni oponentai teig : nelygyb ir yra pažangos variklis, kiti tvirtino — kaip tik d l jos valstyb s vežimas nuolat klimpsta. Na, o Centras laik si treþiosios, savo, nuomon s. Nelygyb ir skurdas Placeb domino ne kaip fizinio tur jimo ar netur jimo disproporcija, taþiau kaip psichologin b sena tos daugumos, kuriai nuolatos ko nors negana, tr ksta ir stinga. Vieni stokojanþi j iš tikr j buvo progreso skatulys, kiti — trukdys. Pastaruosius, tingius, vangius, inertiškus, nesiekianþius tobul ti, pavydžius ir piktus der jo naikinti. Nebe stengdami pakelti skurdaus ir beprasmio gyvenimo rutinos, jie patys geid išnykti. Šia nuostata ir r m si programa Runkeli rovimas. Pagrindiniai jos objektai buvo kaimo gyventojai, daugiausia — vyrai. Bedarbiai, prasig rusieji, žemesnio nei vidutinis intelekto, labiau daržov s nei žmon s. Naikinimo b das buvo paprastas ir pigus: savižudyb s. Runkeli rovimas nebuvo vykdomas plikomis rankomis. Centrui pasir pinus, Kontora buvo gavusi du rengimus: suicidometr ir prie jo prijungiam suicidatori . Suicidometras veik panašiai kaip radiacijos matavimo aparatas ir maždaug per šimt metr gal jo nurodyti potencial savižud . sižiebdavo raudona lempel ir pasigirsdavo trumpas džeržgiantis signalas. Tuomet tereik davo nuspausti suicidatoriaus mygtuk ir susinaikinti prinok s vaisius nukrisdavo nuo gyvenimo medžio. Kontoros darbuotojai šnibžd josi. kad suicidatorius buvo sukurtas dar sovietinio KGB. Jis ir pats prisimin sovietmeþiu gyvavusius šiurpius pasakojimus apie tai, kaip po pavojingiausi disident langais per naktis stov davo paslaptingi automobiliai, kuriuose veik dar paslaptingesn s mašinos, nebepagydomai sutrikdanþios širdies veikl ir sukelianþios staigi nepageidaujamo žmogaus mirt . Anuomet Jis buvo link s netik ti tokiomis fantazijomis, o dabar pats siunt Lietuvos miestelius ir kaimus ekipažus su suicidometrais bei suicidatoriais. Kontoros mašinos sustodavo prie nyki provincijos smukli , prišnerkšt aludži , prie nušiurusi parduotuv li , ant kuri slenksþi pagiriojamasi nuo pat ankstyvo ryto, prie nelegali pilstuko fabrik li , saman s bobuþi , prie apgriuvusi nameli kšþi , tvart , išvieþi , o patyr agentai jungdavo savo jautri j aparat r . Suicidatoriaus mygtukas buvo spaudžiamas tik tuomet, kai suicidometras rodydavo daugiau nei devynis balus penkiolikos padal skal je. Runkeli rov jas dažniausiai nematydavo savo darbo objekto, juo labiau — jo apverktino galo. Virv s ar kokio kito mirtino nagio runkelis griebdavosi pra jus maždaug penkioms valandoms po suicidatoriaus signalo. Deja, suicidatorius veik tik gan degradavusius asmenis, kuri smegenys buvo pragertos, k nas palieg s, s žin atrofavusis, savisaugos instinktas nusilp s, o mistini sfer globa nulin . Centras aiškino, kad aparat yra d ti special s saugikliai, neleidžiantys juo piktnaudžiauti ir nukreipti prieš elitines visuomen s kastas. Su aukšt IQ turinþiais subjektais darbuodavosi talentingiausi Kontoros agentai, kaip Pitija. Paþios Pitijos suicidatoriumi irgi negal jai paveikti: jos protas buvo išlavintas, s žin užaštrinta, nuojauta katiniška, o aukštesni j sfer apsauga — lyg kokio T b šventiko. Š ezoterin matmen suicidometras liudydavo rodyklei beveik išlekiant iš padal skal s, o mistinio šarvo suicidatorius niekaip ne steng pralaužti. Tod l teko imtis kitoki priemoni . Nors suicidometrinis Pitijos koeficientas buvo +10 ir liudijo gaivaling gyvenimo geism , jos egzistencija prival jo baigtis. Dar ir dar kart — amžin jai atils . Moderni Centro aparat r Jis labai vertino, taþiau kartais susim stydavo, kad suicidometras su suicidatoriumi atima iš savižudyb s poezij , romantik , paslapt . O suicido temai Jis buvo neabejingas nuo pat jaunyst s, kažkada net rikiavo s siuvin juodais viršeliais simintiniausius vis platum ir epoch savižudžius: filosofus, rašytojus, dailininkus, kompozitorius, politikus ir

karvedžius. Jo makabrišk j kolekcij puoš net šventieji, pavyzdžiui, Nagardžuna, vienu kardo mostu nusikirt s sau galv d l visagalio Budos. S raš vainikavo pats Šakjamunis su J zumi Kristumi. Kaip žinoma, Buda, jau persirit s per aštunt j dešimt , mir nusinuodij s mylimo tarno paruoštais grybais, prieš tai jam pasak s: „D koju už patiekal , kuris išves mane iš šito gyvenimo“. Kaip, jei ne savižudybe, apib dinti akt , kai nuodas praryjamas s moningai?! J zus prieš pat mirt irgi išsidav , k dar s, Jono liudijimu, ištar s: „Niekas neatima iš man s gyvyb s, bet aš pats j laisvai atiduodu“. Ar tai ne savižudyb ? Dabar Jo kolekcij papildydavo tik pranešimai, kas dien iškerpami iš laikrašþi : simyl j liai nusižud niekieno neverþiami; Prieš savižudyb — nužudymas; Vienuolis nebeišgelb jo jauno savižudžio; Užsimuš du per lang iššok moksleiviai; Chirurgai susiuvo savižudžio persišaut šird ; Ligotas vienišius numirti pasiryžo per šventes; Nuo kilpos išgelb ta savižud susilauž stubur ... Šiandien Jo kolekcij papild dar du atvejai: Krišnait atstumtas vyras d r sau šird ; Moteris susidegino d l traktoriaus. Tas pat per t pat . Metafizinis aktas virto banalia kasdienybe. Anais, sovietiniais, metais m styti, kalb ti, rašyti apie savižudyb , o juo labiau j vykdyti buvo beveik disidentiška. Toks savanoriškas pasitraukimas iš žaidimo atrod tarsi spj vis veid totalitarinei sistemai, skrydis virš jos aukšþiausi spygliuot barjer , vienintelis valdžios nesukontroliuojamas aktas visuotin s kontrol s atmosferoje. Nepaklusnieji žud si neb tinai iš karto. L tinis susinaikinimas protestuojant kai kam užsit s dešimt, dvidešimt ar net trisdešimt met . Jis tur jo paž stam arba bent jau Žinojo, kad kažkur teb ra jaunyst s biþiuli , kadaise prad jusi naikintis, bet iki šiol taip ir nebaigusi . Nelaimingi degradai, nebetinkami nei oriai gyventi, nei oriai mirti. Laikai pasikeit iš esm s. Tie, kam naujasis pasaulis netiko, gal jo netrukdomi iš jo pasitraukti. Kaip sak Epiktetas, durys visada atviros. Jei knieti išeiti, labai prašom! Tod l, Placebo sumanymu, darbas su potencialiais savižudžiais vadinosi Atvir dur programa. Per dešimt nepriklausomyb s met pro Atviras duris jau išspr do 16 000 tautieþi . Beveik tiek gyventoj turi vidutinis Lietuvos miestas, Sakiai ar Jurbarkas. Visuomen savižudyb s nelaik herojišku protestu, o tik apgail tina kapituliacija. Pasikeit ir dar šis tas. Nat ralioji atranka buvo nebe stabdoma, taþiau skatinama. Kaip tik tod l apie savižudybes buvo daug ir atvirai diskutuojama žiniasklaidoje, o šios kalbos tapo savotišku r þiu, atsijojanþiu pelus nuo gr d , potencialius savižudžius ir eskapistus mirtininkus nuo stabili Homo Nuovus. Kai kas cieps jo, kad Marijos žem je vykdoma savižudybi hiperregistracija. Es rank prieš save pakelia kur kas mažiau pilieþi , nei tai atsispindi Placebui tokioje mieloje statistikoje, liudijanþioje apie 1 600 savižudži (iš j — 65 paaugliai) per metus. Buvo tvirtinanþi , kad neretai kaip savižudyb s registruojamos ir policijos neatskleistos žmogžudyst s. Kažkam nor josi þempionišk , didžiausi pasaulyje metin savižudybi vidurk — 44 savižudžiai iš 100 000 gyventoj — sumažinti iki 38. Tada Lietuva nebetekt vienintel s pozicijos, kurioje pirmauja, ir beveik susilygint su Rusija (35,5 savižudžio), Baltarusija (34,2) ar Latvija (30,7). Šiuos skaiþius Jis but neklysdamas išpyškin s net staiga vidurnakt pažadintas iš saldžiausio sapno. Jis neabejojo priešinga tendencija: kad potenciali savižudži Marijos žem je yra daugiau, nei manoma. Juk suicidas turi savo slapt sias formas — nesaug automobilio vairavim , alkoholizm , narkomanij , piktybišk vengim lankytis pas daktarus ir nenor gydytis. Taþiau l tas naikinimasis sovietmeþiu buvo virt s atvirai demonstruojama poza, o dabar net pats suicidinio užkrato nešiotojas dažniausiai nenutuok apie savo mirtin j bakterij . Važin damas Vilniaus gatv mis ar ried damas autostrada Klaip dos link, Jis steb jo kamikadzes, kurie l k palaikiais automobiliais lyg akis išdeg , slapþia, pas mon je, svajodami apie greit , staig , lengv gal . Vienam kitam easy rider'iui, lakiojanþiam be duslintuvo ir su nuolat spiegianþiais stabdžiais, suicidatorius, Jo valia, pad davo pasidaryti mirtin autokatastrof . Kartais Jis net truput apsvaigdavo nuo toki , kone dievišk , savo gali . Žinoma, jaut si atsakingas už tai, k daro. Tod l labai steng si ruošdamas Pitijai tinkam mirt . Pasak statistikos, moterys renkasi dujas, nuodus ar tabletes, naiviai tik damos, kad šios substancijos j k n sudarkys mažiau nei š vis ar kilpa. Taþiau Jis labai gerai žinojo, kaip iš patikli j išsityþioja alkoholis su migdomaisiais. Pitijai, gyvenimo myl tojai ir numyl tinei, estetei ir sibaritei, toks b das tikrai netiko. Žaviai damai mažas džiaugsmas sustingusiai tysoti v maluose, kol kas nors pagaliau ras jos traukuli suriest lavon . Kas kita — elegantiškas š vis smilkin mažo kalibro ginklu.

Taigi, kad b t iššauta, Pitijai reik jo šautuvo. To paties dailaus pistoletuko, kuriuo viename baliuke visiems gyr si Auksinis Berniukas. Jis pats mat Maks svaigstant nuo naujo fatališko pirkinio. Beliko tik pasir pinti, kad chromu žvilgantis ginklas atsidurt Pitijos namuose. Tam patarnavo agentai — teigin tojai. tikin jimui ir taigai, kitaip nei gand skleidimui, negal jai pasinaudoti t lu praeiviu iš gatv s. Tam buvo rengiami special s kadrai, išmanantys žmogaus fiziologij , psichologij ir slapt j Žvalgyb nugludintus metodus. teigin jant der jo tobulai m gdžioti objekto k no kalb , stengtis savo kv pavimo ritm suderinti su aukos alsavimu, kalbantis kiekvien teigin prad ti tuo žodžiu, kuriuo fraz baig pašnekovas, o svarbiausia — lyg str les su araukarijos nuod antgaliais koduojamojo pas mon laidyti užkalb jimo zondus. Pitija buvo tikinta, kad yra stebima, sekama, persekiojama. Iš esm s tai buvo teisyb . Taþiau nuo Kontoros neapsiginsi mažuþiu, Makso Vakario paskolintu pistolet liu. Tik save, net jei ir ne savo paþios išpuosel tomis rankel mis, sunaikinsi. Prisiminus Pitij , Jo nuotaika krito it barometro stulpelis, art jant lietui. Li desiui nepasidav ir tuoj pat sau primin , kad kas keturiasdešimt sekundži nusižudo t las pasaulio gyventojas, o kas penkios minut s kažkas bando prieš save pakelti rank . O Jis štai esti ir klesti! Nusižiovavo. Pasir ž . Jaut si pavarg s. Užsinor jo moters. Paskambino ne Danutei Buhalterei, su kuria baig s taip lengvai neatsisveikinsi, o vienai iš savo greit j Barbi . Kai iš jo lauk , tolumoje skamb jo vakariniai varpai. Ir nors žiem šiose platumose taip beveik neb na, danguje spind jo ryškios žvaigžd s. AUTOMOBILIS svaigiu greiþiu l k Vilniaus-Kauno magistrale, dar svaigesniu tempu pasaul koneveik Eminemas (atrod , kad sprogs garso kolon l s), o Maksas jam visa gerkle pritar , vien po kitos r kydamas Davidoff cigaretes. Žvelgdamas žem , d m t juodais ir baltais lopais nelyginant kosmin juodmarg karv , jis sprend vien problem : jei b t nuteistas mirti, kok paskutin patiekal užsisakyt prieš bausm s vykdym ?! Dabar Vakariui buvo n motais, kad Lietuvoje mirties bausm panaikinta, nes jis sijaut neteis tai apkaltint ir nuteist heroj , Singsingo kal jime laukiant bausm s vykdymo. Jis taip pat sivaizdavo angliškas antraštes amerikiniuose dienrašþiuose, kur šalia romantiškos Makso Vakario (Max Evening, o gal geriau Vespertine, liuks, skamba puikiai — Max Vespertine) nuotraukos skelbiamas paskutinis mirtininko noras: duben lis žemuogi su pienu ir cukrumi. Tik beprotis prieš s sdamas elektros k d ar kišdamas galv kilp gal t sigeisti kraujingo bifštekso, cepelin (blyn su klev sirupu) ar lašišos su pranc ziškomis bulvyt mis. Maksas n neužsimerk s reg jo žemuoges ir savo mamos ašaras (tokias pat raudonas, kruvinas), kapsinþias ant dienrašþio puslapio, kuriame aprašyta priešmirtin s naus valia, jo naivus, vaikiškas paskutinis noras, atrodo, Pranukas vis gyvenim b t lik s tik mažas, švelnus, nedr sus berniukas. Taþiau nuteistasis mirti iš Singsingo dabar buvo paspruk s. Jis l k greitkeliu Jutos, Nevados ar Aidaho valstijoje, skub jo miest keistu pavadinimu, pavyzdžiui — Fynyks . Pasuk s siauresn keli , vakar janþio dangaus fone išvydo baltus, snieguotus kalnus, Everest ir Elbrus , dvi virš nes, nesukaustytas joki horizont dengianþi kalnyn grandini . Pasaulis siteikin damas derinosi prie Makso scenarijaus. Dabar dar tetr ko kokios ilgakoj s blondin s ir putnial p s karštos kaip Sachara juod s, dviej merguž li , kurios, apipl šusios bank , nužudžiusios savo despotus vyrus ar ištr kusios iš mokslininko — maniako laboratorijos, irgi sprunka nuo sužv r jusi persekiotoj . Maksas sisodint Vinon su Džeine (gal Barbar su Virdžinija? Sjuz su Mege?) automobilin ir dabar jau trise l kt iš valstijos valstij , rengdami ginkluotus apipl šimus maž miesteli parduotuv se (juk reikia maisto, g rim , o merginoms — kosmetikos), degalin se kniaukt benzin , o per naktis siaust Restpleiso, Braitstaro ar Oldouko moteliuose. Taip šauniai jie gyvent por m nesi (merginoms nuo nesibaigianþio streso sutrikt menstruacij ciklas ir neb t bent jau šios problemos), kol vien li dn dien juos atpažint Hiltauno, Tvinpykso ar Meplgruvo šerifas. Tuomet prasid t beprotiškos gaudyn s, sirenomis kaukianþi policijos mašin daug t geometrine progresija, danguje, keldami apokaliptin v j , riaumot mal nsparniai, gail dami niekuo d t eismo dalyvi persekiojamieji iš autostrados sukt pakel s dykum , þia ž tb tinis ralis su dulki debesimis l kt finišo tiesi j , kuri staiga pasibaigt svaiginamai aukštu staþiu Didžiojo kanjono skardžiu su ereli ir kondor lizdais, susuktais viršum gaudžianþios prarajos. B gli automobiliui stojus piestu rugiuose prie

bedugn s, merginoms nesavais balsais klykiant, o Maksui tik tyliai ir vyriškai kramtant kietai suþiauptas l pas, iš pavojingai priart jusio mal nsparnio dar kažk desperatiškai r kt Keitelio, Nikolsono ar Gibsono derybininkas, bet Laisv — svarbiau už visk (!!!), tod l herojai, nebylia aki kalba pritar vienas kito lemtingam, paskutiniam sprendimui, pasirinkt svaiginant kryt , l kt žemyn lydimi laisv niško ereli skrydžio ir pragarm s dugne, po galingo sprogimo virt riaumojanþiu ugniniu kamuoliu, jau b gant penkiasdešimþia Oskar nominuoto filmo pabaigos titrams, jie patirt absoliuþi , su niekuo, net su orgazmu nepalyginam palaim , kvaitinanþi mirties pilnatv , pergalingai užbaigto gyvenimo kelio katars . The End. Dabar — REKLAMA. Maksas sustabd mašin ir, atidar s langel , kiek begal damas taigiau išsišiep . Jo link žingsniavo mentas, prisireng s it Siaur s ašigalyje. Nuo p kin s striuk s suapval jusio k no šonuose styrojo rankyt s, trumpos lyg ant ledo slidin janþio pingvino sparniukai. Šmikis ki tojo pasisl p s kr muose ir savo šlykšþiuoju matuokliu užfiksavo, kad vairuotojas kaip reikiant viršijo greit . Kvap gniaužianþios gaudyn s Nevados dykumoje baig si. Elbrusas su Everestu prarado savo didyb ir virto dang siekianþiomis atliek kr vomis. Svaiginanti Holivudo film dvasia tarsi džinas sugr žo realyb s butel . Dabar laim s tas, kas turi geresn liežuv . — Atleiskit, — greitakalbe prapliupo Maksas, — labai skubu, Jonavoj vyksta „Valio“ apdovanojimai, turb t gird jot apie tokius, jau vienuolikti, aš privalau vest t rengin , o j dar filmuos televizija, pats suprantat, tiesioginis eteris, taigi negaliu pav luot n sekund s, nes viskas žlugs, o aš labai nenoriu b t tas pagrindinis žlugdytojas, bet šiandien dar filmavom reklam , o 2001- j „Mis Lietuva“ vis valand pav lavo atvykt iš Kuala Lumpuro, vyko grandinin reakcija, v luoja vienas, v luoja ir kitas, nieko negaliu padaryt, renginys prasideda jau už pusvalandžio, o dar grimas, persirengimas, be to — sveþiai, juos irgi reik deramai sutikt, žada atvykt daug garsenybi , net ir Seimo pirmininkas teiks apdovanojim , man rodos, už geriausi met dain , na, tiesioginis eteris, žinot, mokslininkai apskaiþiavo, kad tai toks pat stresas kaip ir skrydis kosmos , tai aš jau esu pats tikriausias kosmonautas, bet kai gyvenimas toks temptas, kartais pasitaiko ir suklyst, atleiskit man, dovanokit, esu kaltas, gal kaip nors susitarsim ir tikrai, tikrai pažadu, kad daugiau taip nebedarysiu, maldauju jus ir labai prašau, š kart nebauskit! Faras, priblokštas Makso tirados, nepaj g ištarti n žodžio, tik pro langel bruko savo pingvinišk rank — sparn — pelek su bloknotu sužvarbusiuose pirštuose. — Tai gal autografiuk br kštel sit? — sumurm jo tokia intonacija, lyg pats b t pagautas nusikaltimo vietoje. — Na, taip, žinoma. Mielai. Kuo j s vardu? — Rašykit Gitanai, tai mano draug , ji jus tiesiog dievina. Maksas palink jo brangiajai Gitanai meil s, džiaugsmo, laiming dien , surait Smail :), kuris š kart iš jo nelabai linksmas, netgi pagiežingas, ir virtuoziškai, kaip neb t sugeb j s n pats mag magas Deividas Koperfildas, kišo tarp bloknoto lapeli rusv penkiasdešimtin . Faras atidav pagarb ir patenkintas pingvinišk eisena nulingavo belapiuose kr muose pasl pto automobilio link. Iš ten riktel jo: — Žinokit, nepatik jau, š ryt perskait s t nes mon laikrašty! Koki nes mon ? Kokiame laikraštyje? Maksas šiandien spaudos neskait . Gal konkurent sterva, prašiusi savo dukrai autografo, suskied kok niekal . Saviškiai jau tikrai jo nepakišin jo. Turb t ir Cerberio skaitale — nieko rimta, jei faras buvo toks minkštas. Maksas už greiþio viršijim dar n karto nebuvo mok j s oficialios baudos. Netur jo problem ir su alkotesteriu, net jei šis rodydavo vien ar daugiau promili . Visada išsisukdavo kyšiu ir puiki ja Auksinio Berniuko šypsena. O gal su keli policija j tiesiog siejo gera karma, ko nepasakysi apie Komaroviþi & Co? Nors ir þia netur jo kuo sk stis. Užuot t noj s areštin je privalomas 48 valandas ir dar, kaip žad jo kameros bendrai, už grot atvarg s sekmadien , štai v l skrajojo laisv je. Šeštadienio ryt , maždaug apie vienuolikt valand , Maksui buvo gr žintas debilusis telefonas, diržas, bat raišteliai (t vo dovanota grandin l su pakabuku bei žiedas su oniksu dingo) ir liepta eilin kart pasirašyti kažkokius popierius. Dar po keli minuþi prieš j žvang dami atsiv r sunk s kal jimo vartai. Ties sakant, joki vart nebuvo, Maksas tiesiog iš jo gatv lengvab diškai švilpaudamas, nors ir apribotas šioki toki suvaržym . Situacija, kuri dabar pateko, vadinosi nam areštas, o tai reišk , kad niekur negali išvykti iš Lietuvos, namus kasdien privalo sugr žti iki septintos valandos vakaro ir iki šeštos ryto niekur iš j neišvykti. Apie visa tai der jo pastoviai atsiskaitin ti policijos pareig nui ir nesipiktinti, jei kasryt ir kasvakar mentas užsuks patikrinti, k jo globotinis veikia.

Taþiau taip pat buvo pareikšta, kad Maksui Vakariui, turinþiam tokius takingus bei turtingus glob jus, bus, jau yra daug kas leista. Kas tie turtingi bei takingi glob jai, Maksas n pats nenutuok . Laikrašþio redaktorius? „Eldorado“ prodiuseris? „Valio“ reng jai? Vargu bau... Tada — kas? Neduok, Dieve, jeigu atsirado koks paslaptingas žydrasis gerb jas, manieringas g jus, peroksidu nubalintais plaukais ir g l tais Judaškino marškin liais! Maksas išsikviet taksi ir tuoj pat išjung telefon . Iš areštin s nuvyko redakcijos kiem , pasi m ten stov jus savo automobil . Gr ždamas namo nusipirko alaus ir ger valand mirko vonioje su arb z kvapo putomis, stengdamasis nusiplauti pastarosios savait s nelaimes, vargus bei nes kmes. „Valio“ apdovanojimai jam dabar buvo kaip šuniui penkta koja, kaip ožiui — balnas, kaip bobai — pautai, kaip katinui — kaulas. Maksas jaut si tur s teis užtraukti dramatišk arij „Juokis, Pajace, nors plyšta iš skausmo širdis“, taþiau apdovanojim ceremonijos negal jo atsisakyti, nes sutartis buvo sudaryta jau prieš kelis m nesius. Išlip s iš vonios, ilgai apži rin jo savo atspind veidrodyje ir steb josi, kad dramatiškos pastar j dien permainos nepaliko išvaizdoje ryškaus p dsako, nebent pajuodino paakius, pasmailino nosies galiuk ir apved melsv kont r aplink l pas. Taþiau jo fizionomija panašiai atrodydavo ir nuo besaikio l bavimo. Prieš kelias dienas kažkur skait apie veido persodinim . Straipsnis vadinosi „Mirusiojo veidas taps kelialapiu visavert gyvenim “. Nejaugi žmogui taip daug reiškia išvaizda? Ar jis tebeb t Maksas Vakaris, jei staiga kokia nors siaubinga liga sudarkyt dailius jo bruožus? Ar tapt kažkuo kitu, nepaisant savo proto ir unikalios sielos, jei gab s chirurgai jam priaugint nuo mirusio donoro nulupt kauk ? Maksas ironiškai mirktel jo savo pavargusiam antrininkui ir staiga pagalvojo, kad veidrodžio atradimas civilizacijai yra toks pat reikšmingas kaip ir rato. Sunku patik ti, kad kažkada žmon s gal jo gyventi patys sav s nematydami, n nenutuokdami, kokie es — graž s ar bjaur s, patraukl s ar atstumiantys, simpatiški ar antipatiški. Gentaini niekinamas ir pašiepiamas vargeta n ne tardavo, kad vis jo b d priežastis — atl pusios ausys, ilga karpuota nosis, žvairumas ar strazdanos. O bendruomen s numyl tinis irgi ne visada nujausdavo, kad b tent jo žydros akys, balta oda ir muzikali veido bruož harmonija traukia aplinkinius it prak sta kriauš — širšes. Ar tie praeities gyventojai bent jau bandydavo sivaizduoti, kaip atrodo, ar jiems tai buvo visai n motais, ir tik veidrodžio atradimas žmogaus išvaizd pavert bene svarbiausiu egzistencijos varikliu? O gal ir anksþiau buvo bandanþi palinkus virš skaidraus vandens save minti kaip m sl ? Ar veidrodžio išrad ju galima laikyti Narciz ? Maksas š heroj m go ir su juo neretai tapatinosi. Jei reik t pasirinkti rat ar veidrod , kam teikt pirmenyb ? Na, be automobilio dar gal jo save sivaizduoti, bet be kitoje amalgamos pus je esanþio antrininko — ne. Tik kartais persmelkdavo nejauki nuojauta, kad tas antrininkas turi savo gyvenim , visiškai savarankišk ir nepavald jam, tikrajam Maksui Vakariui. Nuolat apie save išgirsdavo gand , kurie negal jo b ti tiesiog laužti iš piršto, nes M.V. žygius, apie kuriuos porino gandonešiai, kažkas prival jo atlikti. Jie atrod pernelyg konkret s ir su daugybe tikim detali . Juk šeštasis poj tis visada padeda atskirti, kur tikrov , o kur — fantazijos vaisius. Dabar — REKLAMA. Vos žengus pro Pramog centro duris Maks apipuol paparacai ir m pleškinti fotoaparatais nutais tokius žiaurius veidus, kokiais šaudoma rykl , su dus dvidešimt mažameþi . Lindo ir žurnali gos su savo suknistais diktofonais ir vis tuo paþiu klausimu: kaip jis vertina šiandienos publikacij ? Prasibrovus pro šiuos, m lipti visokios bobos, aiškinanþios, kad su jo mamyte prieš dešimt met važiavo Paryžiun, nors Violeta kaip gyva niekad nebuvo iš Lietuvos išvykusi, kad prieš kelias dienas taip smagiai su juo paplep jo Prezident ros baliuke, kad iki šiol prisimena, kaip šauniai jo kompanijoje leido laik Egipte, nors nei vieno veido, nei vienos fig ros Vakaris, nors užmušk, neprisimin . Ir visos kaip Always Coca-Cola džingl suok , jog netiki tuo, kas parašyta laikraštyje lyderyje. Klijavosi mergos, kiekviena su savo istorija apie pažint bare, naktiniame klube, diskotekoje, apie atsakytus ir neatsakytus laiškus, apie vien ir t paþi mokykl , klas , suol , mokytoj , apie saldžius buþinius užpraeit Jonini nakt ant Kernav s piliakalnio, apie lov pal p je Vyckos sodo namelyje, apie k dik , kuris dar neprad tas, bet jau atkakliai reikalauja žaviojo t velio s klos. Vis š bried jung tas pats priedainis: velniop šlykšt ir nieking šiandienos straipsniapalaik ! Maksas brov si pro žmones, kurie atrod užsiaugin po dešimt rank , kad gal t j þiupti, ir po penkis ilg liausius liežuvius, kad susijaudin pliurpt neb tus dalykus. Prieš kiekvien

rengin ar tiesiogin eter Vakaris nervindavosi, o pašaliniai žmon s tik dar labiau padidindavo tamp ir tarsi geben s, apsivijusios aplink medžio kamien , siurbte siurb iš jo energijos syvus. Persirengimo kambaryje, kuris labiau primin Gari n turg didžiausio klest jimo laikais, Vakaris lindo paplaukusio dizainerio sukurpt r b , futbolininko, j reivio ir kalinio mirtininko uniform hibrid . Lyg lemiamam žygiui pasiryž s šahidas, leidosi apnarpliojamas laidais, tarsi laikrodini bombiki prifarširuojamas mikrofon , si stuv ir ausini . Galiausiai jam rankas buvo duoti popieriai — vakaro scenarijus ir paaiškinta, kuria užkulisi labirinto atšaka nusigauti iki scenos. Ne, ne, jokios paskutin s cigaret s, þiagi ne ešafotas; ir taip jau renginio pradžia v luoja vis pusvaland ! Nepaisydamas nuolatini stres , vien savo žvaigždiškosios rutinos moment Maksas dievino ir gail jo vis , ko nors panašaus nepatyrusi b dži . Tai pirmasis iš jimas scen , prožektori švies ir sveikinantys publikos aplodismentai, kurie pagaudavo j tarsi š lstanþio vandens ketera banglentinink ir mesdavo paþias triumfo virš nes. Štai jis, Maksas Vakaris, pergalingai užlekia ant pakylos ir dangišk j švies sekund apakintas, plaþiai išsk t s rankas sustingsta prieš mini nelyg ant bedugn s krašto. Samanas. Žynys. Lama. Muedzinas. Popas. Pastorius. Kunigas. Naujausi j apeig vyskupas. Štai jis, pri m s griausmingus transo apimt ritualo dalyvi sveikinimus, vikriai tarsi kaln ožys nusileidžia raudonu kilimu užtiestais laipteliais ir lyg plaukikas maksimaliame aukštyje pakeltu tramplinu žingsniuoja taku, abipus kurio vilnija žmoni galvos, kol akis ak , kaip su velniu kryžkel je, susitinka su kamera. Ji, pritvirtinta prie judanþio krano, priart ja ir Maksas net išsig sta, kad nuo jo karšto, ugninio, arkangeliško alsavimo aprasos, ne — išsilydys objektyvas ir sprogs, subyr s šipulius kultin se apeigose dalyvaujanþi sektant televizoriai. Bet nieko tokio nenutinka ir jis vienu atsikv pimu išr kia savo pasveikinim — pamoksl — palaiminim — Pakyl jimo mald , amen! Taþiau visa, kas pasaulyje geriausia, labai greitai baigiasi. Maksas, paklus s per ausin diktuojamai komandai iš pranašo, kuriam lenkiasi t kstanþiai, virto eiliniu konferansj . Jis prit p scenos kamputyje ir paslaugiai užleido elektrint erdv kitiems apeigininkams. Ki tojo lyg peliukas po šluota ir virpanþiomis rankomis vartydamas scenarijaus lapus steng si siminti, kuri garbi pavard po kurios, dar garbesn s, skelbti. Scenoje griaud jo geriausia met daina. — Kas nešokin s, kas nešokin s, kas nešokin s, tas py... — desperatiškai r k solistas. — ...deras, — pamaldžiai švent mantr kartojo siaudrinusi sal . Maksas pasisteng išjungti savo s mon ir toliau rengin ved , kaip pats tai vadino, autopilotu. Viskam pasibaigus, jausdamas alinant nuovarg , jau slinko persirengimo kambar , kai buvo paþiuptas už rankov s ir beveik j ga sustabdytas. Persmelk deja vu poj tis. — Labas, Maksai, — tar labai žemas balsas, — nor þiau su tavim truput šnektelt. — Atleiskit, bet dabar neturiu laiko. Jei norit, susitiksim per banket . — Per banket aš netur siu laiko. Nejau užmiršai, kad š vakar gal jai b t ne šiþia, o cyp j? Kiek žinau, tau užd tas nam areštas, o dabar jau vienuolikta valanda vakaro. Juk reikia laikytis statym . Maksas atsisuko, bet nepaž stamasis stov jo taip, kad tiesiai jo pakauš pliesk prožektorius, tod l veidas primin oval be joki bruož , japonišk pasak meparapon . — Ko jums reik? — Turb t žinai prastines žmoni žaidim taisykles: paslauga už paslaug , ranka rank plauna ir taip toliau. — Aš neprašiau j s pagalbos. — Bet mes j suteik m, Maksai. Manau, kad esi protingas jaunas žmogus, kuris r pinasi sav ja karjera. Prad jus taip, kaip tu, ir netgi taip svaigiai sib g jus, nesinor t išl kt iš trasos ar ne, Šumacheri? — Tai koki paslaug jums gal þiau suteikt? — Visai nedidel . M gstu ži r t „Pašnekesius prieš mieg “. Veikia kaip arbata su medum ir pienu. Pozityvus m stymas ir teigiamas poži ris pašnekov šiais laikais toks retas dalykas, ypaþ tiesioginiam etery. Ar nebijai atsilikt nuo laiko dvasios? — Nesuprantu, kur j s lenkiat. — Tur k kantryb s, tuoj suprasi. Beveidis tipas pasilenk visai arti ir m greitakalbe žerti, kad Maksui toje laidoje der t savo pašnekovus pašiepti, pažeminti ir parodyti tautai kaip apgail tinus lochus. Juk nuo to tik dar labiau pakils jo paties reitingai. Kas šiais laikais nori ekrane matyti už save protingesnius,

kam dar reikalingi dvasios autoritetai? Eteris juk tiesioginis ir net menkiausia kalbos kliautis, m stymo defektas, neapdairiai ištarta fraz ar nepagr sta s voka išlenda kaip yla iš maišo. Kod l gi tuo nepasinaudojus? Na, žinoma, Maksas gal s tur ti kelet favorit , bet kam gail tis vis likusi ? Kam puosel ti politikus? Verslo ryklius? Kult rininkus? Jei nenori šienauti vis iš eil s, kirsdinam j s rašas bus pateiktas. Baig s monolog , nepaž stamasis išsitrauk pypk ir r pestingai prisideg , akimirkai apšviesdamas savo l pas nuleistais kampuþiais. Padvelk geru vyšni kvapo tabaku. Maksui k nas pagaugais nu jo nuo šito atviro ir ciniško teksto. Dingtel jo, kad tai pokštas, kokios nors „Slaptosios kameros“ klasta, kuomet, užfiksavus jo pasipiktinim , bus maloniai pasakyta: „Nusišypsokite ir pamojuokite, objektyvas pasl ptas štai ten“. Taþiau buvo akivaizdu, kad meparaponas neketina juokauti. — Žinot k , — tar Vakaris, gniaužydamas kumšþius ir šitaip bandydamas sutramdyti t ž , kylant it nenumaldamas šleikštulys, — palikit mane ramyb j ir eikit šikt. — Nesikaršþiuok, dar turi šiek tiek laiko apsispr st. Pats supranti, kokiam m šle esi. Ir tu, ir Tadas. Jei sav s negaili, tai bent motin l s šird pasaugok. Julija buvo neklusni mergait ir matai, kaip li dnai viskas baig s. — J s mane su kažkuo painiojat, — sušnibžd jo Maksas, — aš nesu tas šiknius, apie kur galvojat. Jei norit vykdyt savo juodus darbelius, tarkit s su mano antrininku. — Antrininku? — perklaus beveidis. — K turi omeny? — Jei esat toks gudrus ir galingas, tai išsiaiškinkit. Viskas, daugiau prie man s nel skit, þiau, gudbay, astalavista. Maksas stumtel jo meparapon , kaip andai — šantažuotoj , nors gal jo to nedaryti. Pajut s gelžbetonin jo k no tvirtum , visai sutriko ir lyg primuštas šuo, pabruk s uodeg , sieloje inkšdamas, nubindzeno r bin . Išsin r iš savo pajaciško kostiumo, išlenk kažkieno paslaugiai pakišt taur viskio ir tekinas, kad tik nieks neprisikabint , kad tik nereikt dalyvauti bankete, nul k iš jimo link. Bet — kur tau! J kaipmat pastv r nepaž stama pusamž moterišk ir prad jo trielinti, kad b tinai privalo kuo greiþiau pasiekti Vilni , mat k tiktai numir jos mylimiausia moþiut , nors, Makso manymu, jai paþiai jau der jo tur ti an k . Vakaris labiau už visas kitas nuod mes bijojo b ti apkaltintas egoizmu, tod l nuolankiai sisodino kibi j poni savo automobil . Patikrino debil j telefon : 28 neatsakyti skambuþiai, 32 naujos žinut s. Paklaikusi nepaž stamoji, kurios numeris baig si skaiþiais 60, vienuolika kart primygtinai reikalavo — Nor ciau kad isdulkintum mane svelniai!, o dvyliktuoju j kreip si Vita: Koks klaikus straipsnis! Paskambink! Makso bendrakelion irgi užgiedojo apie t paþi rašliav . Ji r k vien cigaret po kitos, kol automobilis virto duj kamera. Tada prabilo apie Tibeto, Egipto bei keþuj ind n „Mirusi j knygas“. Nor damas atsiriboti nuo kyriosios pliurpal s, Vakaris paband keisti pad t savo slaptaisiais metodais. Jis v l l k tuo paþiu Jutos — Nevados — Aidaho greitkeliu ir buvo ne bet kas, o JAV prezidento plev sa s nelis ir kaip tik tod l, apsimetusi vargana pakeleive, jo mašin s do Alkaidos terorist , Bin Ladeno dukter þia, prifarširuota trotilo, it kal din antis obuoliais. Ji k l savus niekšiškus reikalavimus, o pirmojo valstyb s s naus gyvyb kab jo ant plauko, nelaimingajam t vui einant iš proto Oraliniame kabinete. Staiga naktiniame danguje sušvito k gio formos pavidalas. Maksas W. Junioras pajuto, kad automobilis jo nebeklauso ir sustoja kelkraštyje. Terorist irgi s d jo netekusi žado, tarsi suparalyžiuota. Taþiau M.W.J. galingos j gos tempiamas išlipo laukan, tiesiai priešais ore kabant neatpažint skraidant j objekt . Nuo NSO atsiskyr žmogiškas siluetas, tik ne prasto dydžio, o trimetrinis. Jis buvo su skryb le, ilgu juodu paltu, rankoje laik kažk panašaus staþiakamp lagamin , o yr si priek kojas judindamas taip, tarsi mint dvirat . Art damas ateivis maž jo, o atsistoj s šalia stabo ištikto Junioro, buvo jau visai normalaus gio. — Kažk kalb jai apie savo antrinink , — ištar ufonautas labai žemu balsu. — Pasiži r k, štai jis. Ir M.W.J. kaustomas siaubo išvydo, kaip ufonauto veidas, iš pradži atrod s lyg meparapono, gauna jo paties bruožus. Ir tai — dar ne viskas. Nuo Makso kažkas atsiskyr , turb t siela ir, žalsvai blykstel jusi, kaip milžiniškas jonvabalis nusklend ir pradingo antrininko kr tin je. — Tu klonuotas, — ištar balsas, jau nebe žemas, užkim s, bet švelnus kaip Makso. M.W.J. klonas dingo švytinþiame objekte, kuris nežemišku greiþiu nuskriejo horizonto link ir

ten sustingo pleišto pavidalo spinduli pluoštu. Terorist atsigavo ir taip pat išropojo iš mašinos. Dabar — REKLAMA. — Tas švyt jimas — kas tai? Gal — skraidanti l kšt ? — paklaus Maksas rodydamas tol . — Hi hi hi, — prar kytu balsu sukikeno kyrioji bobš , — kai pirm kart pamaþiau, aš irgi taip pamaniau, bet paskui man paaiškino, kad ten yra kažkokie šiltnamiai, atrodo, Žiežmari , niekad ne simenu pavadinim . Maksas s do atgal mašin ir staiga lyg smaugikas su virvele j užpuol visiška rezignacija. DUBEN LYJE gul jo žavus žalios jautienos gabaliukas ir labai gundanþiai kvep jo. Maist Bubastei du kartus per dien atnešdavo Ta Kita Moteris. Ji ir sm liuk pakeisdavo. Buvo labai r pestinga, taþiau katei vis vien nemiela. Iš savo tikr j nam kur nors kitur kraustytis Bastet atsisak . Pirmiausia j band prisivilioti Ta Kita Moteris, bet kat nesileido net paimama rankas. Šnypšt , nuleidus ausis. Paskui ne manomo uždavinio m si abu jos s n s. Pirmiausia — Bastet s Numyl tinis. Ji net leidosi nunešama mašin ir nuvežama jo namus. Bet þia prad jo pratisai kniaukti, t s savo šird draskant koncert ištis nakt , tod l buvo sugr žinta ten, iš kur paimta. Tada pasirod antrasis, kur Prarastoji kažkod l vadino Angelu Sargu. Šis tur jo pirki su sodu, tris šunis ir dvi kates. Bet buvo tokios prigimties, kad visada visiems prišaukdavo nelaimes, nors kalb davo vien apie grož ir g r . Kaip anos kat s su juo ištverdavo, Bastetei buvo tamsi paslaptis. Angelas Sargas atvyko su didžiuliu drobiniu maišu, bet jam nepavyko net nukrapštyti kat s nuo lentynos, nors šiam tikslui buvo ir kop þias pasitelk s. Išvyko nieko nepeš s. Turb t man — kokia šlykšti kat , nesusim stydamas, kad pats yra šlykštus. Bubast ir v l liko viena. Dienas ir naktis leisdavo taip, kaip sigeisdavo. Daug miegojo, meditavo ži r dama pro lang , murkdama meld si Prarastosios bibliotekoje ir nuskaitin jo knygas. Kai ši dar buvo gyva, tokiam užsi mimui stigo laiko. Žmoni skaitymas ir katiniškas nuskaitin jimas skiriasi iš esm s. Kat s sugeba gauti informacij iš knygos lygiai taip pat lengvai, kaip išlakti pien ar rožiniu liežuv liu išlaižyti maisto likuþius iš savojo duben lio. Jos nusiurbia paþi teksto esencij , pirmaprad esm , kuri atsiranda daug anksþiau, nei virsta kalba. Tod l katinijai n motais tokie žmones varginantys dalykai, kaip dviej svetimšali nesusikalb jimas, kat ms niekada negr s Babelio bokšto drama, jos per amžius kuo puikiausiai apsi jo be žodyn ir vert j . Kam išvis reikalinga kalba, kai gali ne tik miaukti ar murkti, bet visk , kas tau svarbu, perduoti telepatiškai? Žmogui gal ir su žodžiais gerai, bet katei daug geriau be j . Kam sekti raid po raid s, d lioti žodžius, steb ti, kaip jie susikimba sakinius, iš kuri dar reikia išgriebti prasm ? Kam versti ir versti, ir versti lapus? Nors Brodskis yra pasak s, kad vartyti lapus li to (kat s) letena kur kas patogiau nei Pegaso kanopa. Ne veltui gavo Nobelio premij . Bubast m go ir kit nobelist , Vislav Šimborsk . Apdovanojim jai buvo galima duoti už vieno vienintelio eil rašþio „Katinas tušþiame bute“ paskutin , neištikimam Pasisavintajam skirt , posmel : Tegu jis tik sugr žta, / tegu pasirodo. / Iškart sužinos, / kad negalima šitaip su katinu. /Jo link bus einama, / tarsi visai nesinor t , / pamaž liais, / labai sižeidusiom letenom... ýeslovas Milošas irgi buvo vertas Stokholme teikiam laur už t mažut l apm stym , pavadint „Kaþi paslaptis“, tiesiog už sakin : Jau vien paži r jus kat , norisi j liesti ir glostyti. Bastetei taip pat patiko Elioto „Kat s“, nors nevertino pagal ši poem l parašyto Loido — V berio miuziklo. Tik nemanykite, kad Bubast — kokia užkiet jusi snob , pamišusi vien d l Nobelio premijos laureat . Ji dievino Kipling už Kat , Kuri Vaikštin jo Pati Sau Viena, ir Kerol už ýešyro Katin . Taþiau, savaime suprantama, j trauk ne tik kaþi tematika. Ji nuskaitin jo paþias vairiausias knygas, retkarþiais pragrauždama kai kuri aplankalus ar nugar les, kad tekstas lengviau tek t smegenis. Jei prad t þia vardyti savo m gstamus romanistus, poetus ir eseistus, tai tikrai neužtekt vietos. Taþiau Bastet tur jo vien ypating silpnyb : moter parašytus tekstus. Ji net kiekvienam savo atgimimui s moningai rinkdavosi moterišk j gimin , o tais keliais kartais, kuomet paband b ti katinu — patinu, liko labai nusivylusi. Kai nusibosdavo rimti tekstai Prarastosios bibliotekoje, Bubast nuskaitin davo laikrašþius. Gerai, j dar niekas neišneš ir virtuv je po stalu gul jo didžiul kr va žiniasklaidos. Bastet s nedomino tai, kas dedasi Lietuvoje ir visoje planetoje. Kartais lyžtel davo kok vairenybi skyrel . Pavyzdžiui, sužinojo, kad pasaulyje 450 milijon žmoni augina kates, o Lietuvoje jas turi kas treþias. Labiausiai Bubastei r p jo šiuolaikini žmoni mentalitetas, apie kur sužinodavo skiltyse KLASIFIKUOTI SKELBIMAI.

PASLAUGOS VAIRIOS: Kokybiškai, greitai ir efektyviai supažindiname vairaus amžiaus žmones Lietuvoje ir užsienyje. Organizuojame pažinþi vakar lius. / Supažindiname savarankiškus vienišius (iki 70 m.) rimtai draugystei. / Pad s sukurti šeim Lietuvoje ir užsienyje. Katalogai, skelbimai, internetas. /NORI SUSIPAŽINTI: 28 m. moteris mielai nor t susipažinti su kult ringu vyru draugauti. / 37 m. vyriškis susipažint su ramaus b do lenke. / 45 m. vyras, be Žaling proþi (turi nuosav nam ), susipažint su moterimi šeimai sukurti. / 25 m. linksma ir simpatiška tamsiaplauk nor t susipažinti su inteligentišku ponu nuo 30 m. draugauti. / Simpatiškas vaikinas susipažint su vyriškiu, SMS neatsakys. / Pavargau nuo vienatv s, 165 cm, liekna, išsilavinusi suvalkiet susipažint su vienišu 40-45 m. vyriškiu. / Pasiturintis vyras maloniam laiko praleidimui susipažint su mergina arba moterimi, si sti laiškus su nuotraukomis. KITOS PASLAUGOS: Tavo „Ego“ + mano „Libido“ / Graži mergina, šaltas šampanas, ar gali b ti geriau?! / Tango šokama dviese, j s laukia dvi simpatiškos brunet s. / GSP (Greitoji Seksualin Pagalba) / Meil s žaidimai pas jus namuose. / Dvi aistringos ir meilios katyt s praskaidrins j s vienatv . FAUNA, FLORA: Stafordšyr veisl s šuo (2 m., juoda sp.) nori myl tis su kilminga partnere. / Himalaj veisl s katinas kvieþia Egzot ir Pers veisl s katytes pasimatym . / Auksaspalvi Retriveri veisl s kalyt (l. graži) ieško vyro. / Pers Color Point veisl s katinas (medalininkas, ekstremalaus tipo) kvieþia susitikti tos paþios r šies kat . / Sfinksas (su kilm s dokumentais, t vas iš Amerikos) ieško draug s. / Mažyt Reks veisl s katyt laukia gražaus patin lio. / KAT S: B t d kingi, padovanojusiems Pers veisl s katyt . / Geriems žmon ms dovanoja Sibiro veisl s išaukl t kaþiuk . / Dovanoju 2 m n. kaþiukus (vienas — baltas, kitas — rusvas, p kuoti, l. graž s. / Ligotas vaikas labai nor t baltos katyt s. Skelbim apie parduodamus gyv nus Bubast neskait . Kat s ir žmogaus santykiai nematuojami pinigais. Visos šios temos dažniausiai tilpdavo viename reklaminiame puslapyje, skyrium nuo Nekilnojamojo turto, Automobili , Kelioni , Akcinink susirinkim ir Byl . Ar reikia pridurti, kas jas vienijo? Taip, meil s alkis. Bastet iš toki tekst anaiptol nesišaip . reklamos puslapius ji žvelg su tam tikru pietetu, nes žinojo, kad pagal skelbim Prarastoji susirado kat , nors gal iš pradži ir ieškojo vyro. Paþiai Bastetei patinai daugiau neber p jo. L žis vyko staiga. Rodos, dar k tik ji voliojosi ant kilimo meil s alkio kankinama, garsiausiai, kaip tik steng , Šauk iš ilgesio ir išk lusi uodegos anten gaud ore sklandanþius meil s virpesius. Pavasar ši apeig imdavosi bent kelis kartus per m nes . Žinojo, kad Pasisavintajai toks elgesys nepatinka, nors šioji nek mažiau geid b ti mylima. Prijaukintoji, pati iš sav s ne stengdama išguiti alkio myl tis, nusprend nuo jo išlaisvinti bent jau kat . Per vis miest vež Bastet Meil s sunaikinimo viet . Ten viskas dvok sumaitota aistra, negyvais geiduliais ir p vanþiais lytiškumo likuþiais. Bastet band priešintis svetimiesiems su vienodais žaliais chalatais, bet, nudiegta staigaus d rio, užmigo ant šalto cinkuoto stalo, o kai pabudo, buvo jau tušþia. Tuštesn už vakuum . Palengva v l prad jo pildytis, nes gamta nem gsta tuštumos. Pirmiausia sugr žo li desys. Paskui širdperša d l to, kas vyko. Tada — pyktis ir niršis. Atrod , kad Prijaukintajai niekada neatleis. Bet nugal jo dieviškoji kat s prigimtis. Sielvartas ir kerštingumas d l k nišk j praradim užleido viet dvasiniam džiugesiui, švelnybei ir lipšnumui. Retkarþiais Bastet susigrauždavo tik d l vieno dalyko, apie kur žmon s niþnieko nenutuokia. Juk kuo pasaulyje daugiau kaþi , tuo patikimiau jis apsaugotas nuo ž ties. Katiniškos globos netekusi žmonija tuþtuojau nugarm s prapult . Kaip tik tod l kat s privalo veistis ir daugintis! STAIGA dang aptrauk tamsiai žali debesys ir sutemo lyg per Pasaulio pabaig . Sublyks jo žaibai, tarsi kažkas paš lusiais mostais erdv je b t pieš s baltus, geltonus ir raudonus zigzagus. Aplinkui, taip pat ir paþioje Julijoje, kuri dabar buvo vienis su išore, kurtinamai dudeno griaustinis. Vasario pradžioje Lietuvoje audr niekada neb davo, tod l Julija suprato, kad ši pragariška stichija siaut ja tik jai vienai. Su kiekvienu kiaurai verianþiu blykstel jimu ir galingu driokstel jimu kilo vis didesn ir didesn baim . Julija pagalvojo, kad gal tik dabar pagaliau iš tikr j numir ir šitaip atrodo pomirtinis pasaulis. Audra palengva trauk si, o paskui galutinai nutolo. Viskas nurimo. Bet baim liko. Julija pasijuto lyg ži r dama siaubo film , kuomet, skambant nervus tampanþiai muzikai, nieko nevyksta, bet tvyro nepakeliama tampa. Anksþiau, gindamasi nuo g sdinanþi kadr , užsimerkdavo. Taip elg si ne tik b dama maža, bet jau ir suaugusi, net prad jusi po truput senti. Dabar niekaip nebegal jo apsiginti. Reik jo ištverti. Julija nusprend , kad vien baim

dera išvaryti kita, kaip kad pleištas išstumia pleišt . Pirmiausia band prisiminti, ko labiausiai bijojo vaikyst je. Kai Julija buvo maža, bet jau gal jo ne tik suvokti, kas dedasi aplinkui, o sav j suvokim užfiksuoti ir prisiminti, j labiausiai g sdino tamsa. Tamsa ir visa, kas iš jos kildavo: keisti garsai, krebždesiai, tikri ar išsigalvoti žingsniai, alsavimas, šnypštimas, šnopavimas, šnibždesiai, spengianti tyla, nematomos b tyb s, šeš liniai pavidalai, geltonos ir melsvos d m s švytinþiais pakrašt liais, vaiduokliai, v l s, vampyrai, juodi Anapilio pranašai ir pati Mirtis, susiliejusi su blyškiomis m nesienos d m mis ant sien . Bet baisiausia buvo ne tai, k mažoji Julyt gal jo vardyti, atpažinti arba bent jau nusp ti, ne bauguliai, kurie ki tojo palovyje, slapst si spintoje, brazdinosi palei duris ar barbeno langus. Klaikiausia buvo tai, k ji gal jo tik nujausti organu, švytuojanþiu tarp paširdži ir papilv s. sivaizduodama besiartinanþios, nematytos baim s mast , Julija susig ždavo, nes žinojo, kad klaikasties, kurios niekas kitas pasaulyje dar nemat , o lemta išvysti tik jai vienintelei, bus be gailesþio sunaikinta. Kit ryt mama lovel je neberas savo mergyt s, o jei ir ras, tai jau b t visai kitas, pakeistas, aps stas vaikas. Vaikyst je Julija bijojo dar ir laidotuvi , nes pameþiui, tarsi susitar , vienas paskui kit mir diedukas ir moþiut iš t vo pus s, o paskui senel — mamos mama. Kiekviename išlyd jime prival jusi dalyvauti an k l beveik nemirks dama spoksodavo baltose g l se skendint karst , su baime ir saldžia siaubo nuojauta laukdama, kas bus, jei numir lis staiga sujud s. Gr žusi namo iš kapini , ji kiaur nakt kr pþiodavo, tik damasi, kad apsilankys mirusiojo v l arba jis pats, atgij s, žem tas ir susižaloj s grumdamasis su karsto dangþiu. Miruoli baim jai tapo svarbiausia vaikiško gyvenimo pramoga ir viena didžiausi asmenini paslapþi , kaip tie po žeme slepiami sekretai iš stikliuk , g li ir saldaini popieriuk . Julija nepriklaus laimingiesiems, kurie savo vaikyst prisimena su saldžia nostalgija. B dama mažas vaikas, ji nesijaut laiminga. Tai liudijo ir išlikusios fotografijos su egzistencinio sielvarto paženklinta rubuile, kuri džiaugsmo akimirkomis d l savo riestos nosyt s, apvali žand , pagurkliuko ir skyst šviesi , beveik balt plaukeli b davo vadinama Nikita Chrušþiovu. Daugiausiai li desio ir baimi Julijos vaikystei suteik t vo liga. Kad šis mirtinai serga, Julyt pajuto b dama penkeri . Anuomet tokia diagnoz , kaip v žys, ligoniams neb davo pranešama, ir jiems belikdavo kankinamai sp lioti apie sav j lemt . Mergait v ž buvo maþiusi tik vaikiškose knygel se ir labai steb josi, kod l, vos t vui kur nors iš jus, mama puola prie telefono, skambina draug ms ir, kalb dama vien apie t bjaur suot gyv su dideliausiomis žnypl mis, graudžiai verkia. T vas vis guldavosi ligonines, iš kuri gr ždavo per pus sumenk s. Taþiau Julyt meld Dievul , paslaugiai tenkinant kai kuriuos kuklius jos norus, kad t tukas kiek galima ilgiau b t namuose. Mergait nem go ir bijojo t t lankyti ligonin je. Jai k l siaub ilgi, vaistais pradvis koridoriai, liftai su pasibais tinai nelaimingais keleiviais, balti chalatai, metalini skausmo instrument skimbþiojimas, o užvis klaikiausiai atrod palatos su dviem eil mis glaudžiai surikiuot lov . Kart ji mat žmog kuris netur jo apatinio žandikaulio, o kit syk išgirdo kažk šiurpiai kriokiant ir atsisukusi išvydo vyr , kuriam iš pleistru užklijuotos žaizdos kakle kyšojo gumin žarnel . Šie du mirtininkai kaipmat persik l Julijos sapnus ir juose pasiliko visam gyvenimui, daug ilgiau už bet kokius šviesius vaikyst s sp džius. Mergait žinojo, kad t vui buvo išpjautas skrandis, o netrukus v žys savo žnypl mis sukarp ir kitus organus. T vas apaugo žarnel mis, o mamai prie jo tvarkantis, Julyt kartais matydavo maišelius su si siais ir kakais, o svarbiausia — t þio pimpaliuk , mažut , tarsi špyg rodanþio vaiko nykštys. Kraupiausia b davo, kai t vas prad davo šaukti. Dažniausiai nežmonišku balsu riaumoti jis prapliupdavo naktimis, o Julyt žinojo, kad t tis nebegali išk sti skausmo. Tie šauksmai savyje sl p dar negird to, ne sivaizduojamo dydžio ir klaikumo riksm , kur išgird s bet koks žmogus subyr t šipulius. T vui nykstant, mama stor jo ir pl t si. Kaimyn vaikis Julytei pašnibžd jo, kad ji greitai tur s broliuk arba sesut . Mažoji Julija tuo nepatik jo, pateikdama svar suaugusio žmogaus argument , kad mamyt dabar ir taip labai vargsta, kam jai dar mažas vaikutis. Did jantis moters pilvas mergaitei dar nereišk naujos gyvyb s radimosi. Namuose vis dažniau buvo prad tas kartoti žodis „agonija“, kuris Julytei siejosi su labai didele kraujo raudonumo aguona ir jos juodais kaip naktis gr deliais. Dramatiškame spalv žaisme mažoji žvelg ir dar vien su agonija susijus ryš : vos pagauti v žiai b na juodi, o kai juos išverda — raudoni. Tos nepaaiškinamos s sajos užsifiksavo visam gyvenimui. Iš vaikyst s

Julija atsineš panišk baim susirgti v žiu, pasidyg jim vis r ši v žiagyvi delikatesais, o tai, kad jaunyst je sugeb jo išvengti bendraamžius aps dusio potraukio opijiniams preparatams, pati aiškino nuo penkeri met j lyd jusiu atgrasanþiu s skambiu: aguona-agonija. T vo mirt išpranašavo paukštis. Ryt Julyt gird jo, kaip jis atsitrenk lango stikl , gailiai suþirp ir bilstel jo nukrit s ant skardin s palang s. Mergait žinojo, kas atsitiko, bet nenor jo to išvysti. At jusi jos kelti mama atitrauk užuolaid ir dusliai riktel jo: — O Viešpatie, negyvas varn nas. Iš kur jis þia dabar? — Taip, žinau, — atsak Julija ir prid r : — Šiandien t tis mirs. — Nedr sk taip kalb t! — netik tai piktai riktel jo mama, prišoko prie dukters lovos ir atklojusi skaudžiai pliaukštel jo mergaitei per užpakal . Julija nepravirko. Nebuvo prasm s. Vis tiek niekas nepuls jos guosti. Tik papraš , kad mama leist palaidoti paukšt . Bet šioji toliau nežinia ko r stavo ir, atsinešusi s šlav semtuv , nust m varn n nuo palang s. Julyt užsispyr , kad vis tiek eis kiem jo palaidoti, bet mama griežtai nukirto: — Ne, tu liksi su t þiu. Turiu reikal . Gr šiu apie pietus. — Nepalik man s vienos. Aš bijau. T tis mirs. — Na, k tu þia dabar karksi?! Mažiems vaikuþiams negalima kalb t apie mirt , nes Dievulis juos nubaus. — Kaip nubaus? — sušnibžd jo Julija, jausdama, kaip iš baim s jai nutirpsta rankos ir kojos. — Pamatysi. Jei bijai, tai ir nelandžiok t þio kambar . Užsiimk kuo nors protingu. Tai tarusi mama sispyr juodus batelius, raudonai pasidaž l pas ir išl k . Julyt nusli kino savo kambar ir, nuo Mirties artumo užsist musi k de duris, band apsimesti, kad žaidžia. Taþiau l l s jos neklaus . Už sienos buvo tylu. T vas nešauk . Julyt išlindo iš savo sl ptuv s ir ant piršt galiuk nutykino pasiži r ti, kaip jis laikosi. Ji puikiausiai žinojo, kad Mirtis yra ten, už dur , stovi palinkusi prie t þio lovos ir šnopuoja. Anksþiau buvo maþiusi tik numir lius, o dabar kniet jo išvysti T , Kuri juos pasiima. Julyt atsargiai prav r duris ir akies krašteliu nedr siai apžvelg kambar . Ji pamat labai aukšt , galva lubas siekianþi moter raudona suknele ir juodu apsiaustu. Išgirdusi dur girgžtel jim , Mirtis sumaž jo, susiplojo, virto raudonais ir juodais langeliais margintu pledu ant t þio lovos. Julyt jo vidun. Mirtis, apsimetusi apklotu, savo švokšþiant alsavim permet t þio gerkl . Dukra nebejaut jokios baim s, pri jo artyn, atsis do ant lovos kraštelio ir praneš laibu balseliu: — T veliuk, þia aš. T vas pramerk akis ir šyptel jo. Tada suspaud Julijos deln ir labai garsiai iškv p . Taip garsiai, kad kambaryje pasklido juodi ir raudoni ratilai. Paskui jo ranka paleido dukros pirštelius ir visai suglebo. Kiek kart Julyt band j pakelti, šioji ir v l nukrisdavo ant mirtimi languotos antklod s lyg begalv skudurin l l su penkiomis glebiomis kojyt mis. Mergait nebejaut jokios baim s ir prie mirusio t vo lovos buvo tol, kol gr žo mama. Ji rado dukr susisukusi kamuoliuk ir mieganþi šalia mirusio t vo. — O Viešpatie, kas þia dabar darosi, vaikeli?! — suriko moteris, drebanþiomis rankomis pl šdama mergait šal . Taþiau mergaitei pasirod , kad motina šaukia: „K þia dabar padarei, vaikeli?!“ Tod l Julija pasijuto kalta d l t vo mirties. Jei neb t lindusi užgint kambar , Mirtis b t pasilikusi rymoti savo vietoje. Jei ne Julijos nusikaltimas, Giltin dar ilgai neb t užgulusi t þio juodais ir raudonais langeliais, neb t liejusi j savo šnopšþianþio alsavimo ir neišpl šusi paskutinio atod sio. Tas kalt s jausmas, v liau tap s neatpaž stamu, ne vardijamu, abstrakþiu, persekiojo Julij vis gyvenim . T vas mir tesulauk s Kristaus amžiaus. Suaugusi j akimis ži rint atrod , kad jaunas vyras sudeg nepaprastai greitai, per nepilnus metus, taþiau vaikiškoje, l toje ir vangioje Julijos laiko slinktyje atrod , kad jis sirgo neapsakomai ilgai. Tuoj po laidotuvi ji susapnavo t tuk , skraidant kartu su baltais varn nais, ir labai tuo sapnu džiaug si. O mamos pilvas vis did jo. Dabar jau ir Julija tar , kad ten slepiasi vaikas. Jos b gštavimai netrukus pasitvirtino. Gim broliukas, t vo garbei pavadintas Augustinu, kuris tarsi rausva, r ksminga kempin , susiurb visut vis mamyt s meil . Julytei nieko nebeliko, nes Augutis buvo t vo k nas ir kraujas, judantis, su kiekviena diena vis labiau ryšk jantis mirusiojo atvaizdas, nauja, pagerinta Anapilin iš jusiojo kopija, o gal net jo sielos inkarnacija.

Julijos vaikyst baig si 1968 met kovo 27- j . T dien žuvo Jurijus Gagarinas. Julyt negarbino kosmonaut , taþiau, ži r dama speciali televizijos laid , skirt herojui atminti, matydama jo linksmas akis, vali kišk šypsen , ner pestingus judesius ir lengv spyruokliuojanþi eisen , pajuto kai k daugiau, nei ži r dama multik princus. Prab gus maždaug dešimþiai met , bet vis dar kuo aiškiausiai prisimindama mirties sustiprint Gagarino seksapyl , ji nusprend , kad t syk pirm kart patyr geism . Dar po koki trej met prasid jo Julijos paauglyst , o su ja pl stel jo ir naujos baim s. Sulaukusi vienuolikos, Julija labiausiai bijojo svarstykli , papl dimi ir fizinio lavinimo pamok . Ji tur jo antsvorio, taþiau niekaip su juo nekovojo. Per medicininius patikrinimus mokyklos sporto sal je atrodydavo, kad jos kilogramai pranešami per garsiakalb , žiebiami švieslent se, o tiems, kas dar neatkreip d mesio pasibais tin fakt , pranešami asmeniškai arba pateikiami raštiškai. Jos tukliame k ne jau ryšk jo kr tys, kurios tokiame amžiuje (ir — tokiais laikais) reišk g d . Apie kitokius grožio standartus, silikoninius biustus ir kr t implantus Taryb Lietuvoje niekas net nesapnavo. Julyt galutinai pribaig viena išvyka prie up s su mama, broliu ir trylikameþiu pusbroliu. Julija d v jo vaikišk maudymosi kostium l , kur beskub dama apsivilko ne ta puse, nugara priek . Plaukioti ji nem go, o tiesiog sibrisdavo vanden iki pus s ir šokin davo. Taip jai besiturškiant, pusbrolis staiga prad jo kikendamas spiegti: „Oi, mergaite, k tu turi, kad tave visi ži ri?!!“ Slapias maudymukas išdavikiškai nusmuko atidengdamas du drovius, bet jau gana ryškiai matomus kaubur lius. Pirmoji Julijai galv šovusi mintis buvo panerti ir nebeiškilti. Nusiskandinti. Mama ja tik vargais negalais išpraš sausum . Julija išlipo dreb dama, dangstydamasi rankomis ir, nors oras buvo v sus, degte degdama iš g dos. Po to vykio ji veng papl dimi net ir suaugusi. Lygiai taip pat ji iki šiol tebesapnavo klaiki sias fizinio lavinimo pamokas ir monstrišk PDG (Pasireng s darbui ir gynybai) norm laikym . Anuomet medvilninis tamsiai m lynas glaudžiai k n aptempiantis treningas Julijai atrod baisesnis už išbad jusius r bus, kurie pasakose su da žmones. Vos ištipenusi su tuo g dos drabužiu iš prakaitu pradvisusio mergaiþi persirengimo kambario, ji gird davo, kaip visi aplinkui griausmingu choru kriokia: „Oi, mergaite, k tu turi, kad tave visi ži ri?!“ Kaip dauguma storuli , Julija buvo nerangi, tod l negeb jo nei užsliuogti virve, nei nušokti tol ar aukšt tiek, kiek reikia. Sportin ranga jai primin Ateizmo muziejuje matytus inkvizicijos kankinimo rankius. Dar vienu išbandymu tapo karinio rengimo pamokos. Julij apimdavo kaustantis siaubas, kai per keliasdešimt sekundži reik davo išnarstyti arba sud ti Kalašnikovo automat . Ne mažesn baugul k l ir privalomas šaudymas. Kai su trumpa mokykline uniforma ir iš po jos kyšanþiomis storomis kojomis atsiguldavo tire ant žem s, jausdavo, kaip papulkininkis Zaicevas spokso tiesiai jai šakum , nes dorovingai suglaustomis šlaunimis juk nepašaudysi. taikin ji niekada nepataikydavo ir baisiai d l to išgyvendavo. Pamok , kai tekdavo ant galvos per deram greitlaik užsitempti dujokauk , Julija prad davo bijoti jau prieš savait . J kankino klaustrofobija ir g sdinimasis uždusti, o Zaicevas, steb damas nervin paaugl s drebul , tyþiojosi, keik si rusišku matu ir teig , kad T vynei bailiai nereikalingi. Šalia kasdienin s tikrov s diktuojam baimi gl d jo dar ir kitos, kurias Julija jau daug v liau pavadino fiziologiškai egzistencin mis. Tai buvo baim galutinai išsiaiškinti, kaip yra daromi vaikai, nuogandus pirm j menstruacij laukimas, išg stis, vos pagalvojus apie nekaltyb s praradim , dar nelabai nutuokiant, kaip vyksta šis ritualas. Visus tapsmo moterimi baugulius Julijai vainikavo siaubas, nutvilkantis vos pagalvojus apie pirm j neišvengiam vizit pas ginekolog . Nors ir baugu, m sl , kaip padaromi vaikai, Julijai kniet jo minti kuo greiþiau. J klas je buvo tokia Milda, kuri nors mok si labai blogai, bet gars jo kaip neprilygstama „antrojo galo“ ekspert . Paprašyta pasidalyti savo turima intymia informacija, Milda mielai sutiko. Julijai kažkod l atrod , kad tokiam pokalbiui netinka uždara patalpa, tarsi sunkus klausimas joje pakibt kaip Damoklo kardas, o g dingas atsakymas imt dusinti lyg nuodingos dujos. Buvo pavasaris, tod l išsiviliojo draug gamt ir nežinia kaip atsid r prie up s, ant to paties kranto, nuo kurio buvo šaukta: „Oi, mergaite, k tu turi...“ Milda dalykiškai išd st , kaip viskas vyksta, ir aiškumo d lei tai pademonstravo dešin s rankos smili kelis kartus kyštel dama pusiau sugniaužt kairiosios kumšt . Julijos s mon atsisak tuo patik ti, nors pas mon g džiai tvirtino, kad Milda sako ties . Niekaip negal jo sivaizduoti TAI daranþius savo mam ir t t . Julija giliai širdyje nujaut , kad Milda nemeluoja, taþiau karštligiškai m ginti savo teisyb ,

tvirtindama, kad visose jos skaitytose knygose tiesiog pasakoma „ji pasijuto n šþia“ ir niekas neaprašin ja Mildos prasimanyt nes moni . N štumas ateina netrukus po to, kai herojai pasibuþiuoja arba ima kartu miegoti. — Žinai k , — prid r Julija su stojiška seno išminþiaus ironija, — gamta juk labai protinga. Negi neb t sum sþiusi ko nors paprastesnio už t kišim ir traukim ? — Na, turb t niekaip kitaip nesugalvojo, — pasak Milda, abejingai g žtel dama peþiais ir staiga pasiekdama stulbinam filosofini aukštum : — Ne mažiau kvaila man atrodo, kad žmogus gimsta, o paskui turi mirti. T dien gr ždama namo, Julija kieme kaip tyþia pamat rujojanþius šunis. Gal anksþiau ir b t tai palaikiusi nekaltu žaidimu, bet dabar n neabejojo, k daro tas ant dviej koj atsistoj s šun kas, baksnojantis išsišiepusi kal skylut užpakalyje. T pat vakar ji nutykojo motinos slaptaviet , kur buvo laikoma vienintelio sovietinio seksologo Zalyþio knyga „Meil s vardu“. Mama iš tolo jau buvo parodžiusi t sprogmen ir griežtai pareiškusi, kad dukra gal s prie jo liestis tik tuomet, kai ateis laikas. Taigi Julija nusprend , kad laikas jau at jo, parsineš knyg savo kambar ir iki išnakt skait . ýia išd styta lytiškumo misterija atrod pasišlykšt tina. Viskas, k sak Milda, buvo tiesa ir neišvengiamai gr s Julijai. Ji prisiek , kad niekada jokio vyro n artyn neprisileis, ir palindusi po antklode graudžiai apsiverk . Jai jau buvo dvylika. Tikrov je baubai pasirod ne tokie dideli, kaip juos pieš vaizduot . M nesin s, kurias mama delikaþiai vadino m nesienomis, Julijai prasid jo sulaukus trylikos. Pats pirmasis epizodas atmint , žinoma, strigo. Buvo vasaros pabaiga, ji vieš jo tetos sode ir pad jo rinkti raudonuosius serbentus. Staiga pajuto kažk tekant per kojas. Diena buvo karšta, tod l paman , kad tai prakaitas. Nor dama apsišluostyti, pasik l suknel ir išvydo ant šlaun krauj . Neišsigando, veikiau apsidžiaug . Taþiau iki galutin s paauglyst s pabaigos dar buvo lik dveji metai. Tai nutiko per šokius, veikiau — po j . Ne, Julija neprarado nekaltyb s, tas reikšmingas momentas dar lauk ateityje. Vis vakar tryn si (nes šokimu pavadinti negal jai) su paþiu gražiausiu ir šauniausiu mokyklos berniuku. Nepaisant savo apk numo, ji buvo populiari mergait ir, pasak geranoriškai nusiteikusi klasioki , priešing lyt trauk „lyg magnetukas“. Taigi gražusis berniukas Julij pabuþiavo, apseil damas jai vis smakr , ir gerokai paglamž iš jus lauk . Ji parl k namo paš lusiai besidaužanþia širdimi ir šventai sitikinusi, kad ant kaitusio veido raudonomis raid mis parašyta viskas, kas k tik nutiko. Tod l, stengdamasi nekristi mamai akis, spruko tualet ir staiga patyr labai keist dalyk . Jos kelnait s buvo šlapios. Kaustoma baim s persibrauk ranka sau per šakum ir ant piršt pamat bespalves gleives. Net kojas pakirto. Julija buvo tikra, kad buþiuodamasi užsikr t kokia nors siaubinga Veneros liga. Turb t sifiliu. Vis nakt prasivart nesud dama bluosto, nes suprato: pirmasis apsilankymas pas ginekolog dabar jau tikrai nebeišvengiamas. Kit ryt , užuot jusi mokykl , Julija nuslinko moter konsultacij . Jaut si baisiai nusikaltusi ir beveik neabejojo, kad gydytoja d l to sifilio iškvies milicij . Iš susijaudinimo apži ra ant ginekologinio kr slo, Mildos vadinto l ktuvu, pra jo beveik nepasteb ta. Julija nuoširdžiai atsakin jo visus žilstel jusios gydytojos klausimus ir niekaip nesuprato, kod l ši kuo toliau, tuo plaþiau šypsosi. Galiausiai daktar tar : — Kai ten sudr ksta, vadinasi, tu nori berniuko. Nejaugi mama tau nepaaiškino? Ne, nepaaiškino. Mam jau prieš dešimt met pasisavino brolis ir nebegr žino. Taþiau dabar d l to Julija nesikrimto. Ji jaut didžiul palengv jim ir pakilios nuotaikos nu jo mokykl vien tik susitikti su Milda. Tada ir išgirdo lemting žod : geismas. Suprato, kad paauglyst baigiasi ir prasideda jaunyst . Jaunyst irgi neapsi jo be baimi ir jos buvo beveik priešingos paaugliškosioms. Dabar Julija labiausiai bijojo, kad taip ir nesugeb s laiku prarasti nekaltyb s, nebus reikalinga jokiam vyrui ir liks apgail tina senmerg . Labai baisus atrod žodis „frigidiška“, nors buvo ne visai aišku, k jis reiškia. Siaub taip pat k l Mildos iškelta galimyb lytinio akto metu „susirakinti“ ir tokioj pasibais tinoje pad tyje kviestis greit j , važiuoti ligonin ir dviese, vis dar „susirakinus“ gultis ant operacinio stalo „atrakinimui“. Jau geriau nusišauti! Taþiau viršiausiasis iš siaub buvo gimdymas. Dar vienu baim s šaltiniu tapo senelis. Mamos valia Julija buvo apgyvendinta jo bute, kad gamint valgyti, apskalbt ir sutvarkyt kambarius. Iš pradži šis sprendimas mergin džiugino nes ji troško kuo greiþiau tapti savarankiška. Taþiau netrukus senelis prad jo vaik ti, marazm ti

ir kraustytis iš proto. Taigi beprotyb ir senatv šešiolikmet Julij šiurpino ne mažiau nei kitos „fiziologiškai egzistencin s“ baim s. Laim , kad bent jau nekaltybe buvo atsikratyta gana greitai ir visiems laikams dingo klaiki gr sm likti cielka. Tai anaiptol nebuvo kokia romantiška patirtis, veikiau uždavinys, kur reik jo atlikti kuo greiþiau, paprasþiau ir nieko nem stant. Viskas vyko rudeniškai nejaukiame sodo namelyje po Spalio švenþi parado. Revoliucij iš istorijos aukštum buvo nuspr sta perkelti asmenin lygmen , paverþiant tuo, k v liau Julija pavadino grupine defloracija. Aštuoni klasiokai, lytimis pasiskirst po lygiai, užsipirko spirituoto obuoli vyno ir autobusu nuvažiavo kažkurio t v sodo namel . Tarpusavyje beveik nesikalb jo, o j veid išraiškos buvo tokios, tarsi ruošt si kasti bulves. Visi žinojo, ko vyksta, ir kiekvienas ant peties lyg kok pikt j nykštuk neš si po savo baim . Sodai ruden atrod ypaþ nykiai, namelyje trenk dr gme ir pel siais, židinio kurti nepavyko, o tai at m paskutin vilt pasilepinti bent lašeliu romantikos. Vynas buvo šaltas ir labai neskanus, bet per galv trenk . Tada grupel met burtus ir susiskirst poromis, kuriam su kuria gulti. Štai ir viskas. Buvo šiek tiek kraujo. Taþiau skausmo Julija nepajuto. Pasitenkinimo — irgi. Nekaltyb s praradimas visus mikliai išblaiv , tad, pasl p kr muose tušþius butelius, tylomis gr žo Vilni . Julija paruoš seneliui vakarien , nusipraus po dušu ir ilgai žvelg veidrod , ieškodama savo atvaizde bent menkiausio pasikeitimo. Vis nakt perš jo tarpukoj , taþiau ji per miegus šypsojosi, pagaliau jausdamasi tikra moterimi. Pra jus beveik dvidešimþiai met , jos nekaltyb s at m jas s d jo Seime ir, susitik aukštuomen s baliukuose, jiedu persimesdavo dviprasmiškomis replikomis apie Spalio šventes. Praradusi nekaltyb , Julija m bijoti dar vieno dalyko: kad niekada nesulauks tikros meil s, kad, pati beatodairiškai simyl dama, nebus mylima taip, kaip to alksta, trokšta ir geidžia. Dabar, žvelgdama jau iš mirties pus s, mat , kad ši baim pasitvirtino. Galb t taip atsitiko tod l, kad vis gyvenim nes moningai painiojo meil vyrui ir meil Viešpaþiui, susiliejim su dieviškumu pakeisdama sueitimi su kita lytimi, tod l išsvajotosios pilnatv s niekada nepatirdama. Myl dama visada siek rasti kažk anapus meil s objekto, bet, per k niškumo kliuvin taip ir neprasiverždama metafizin lygmen , likdavo labai nusivylusi. Apie tai daug m st paskutiniais savo gyvenimo metais, bet su niekuo net neband kalb tis, bijodama b ti apšaukta piktžodžiavimu. Svarstydama apie bergždžiai pasibaigusias aistras ir joki apþiuopiam vaisi nedavusi karštligišk dievoiešk , sav s klausdavo, ar tik ji, ar ir visi kiti bando seksu užpildyti metafizin tuštum , atsirandanþi d l Dievo stygiaus? Ar visiems jos kartos ir epochos žmon ms santykiai su Absoliutu tapo nebe manomi, tod l religin ekstaz sublimuoja orgazmas? Ar Angelas Sargas ir j panaš s skaistuoliai, bylojantys apie Dievo artum ir svaigstantys nuo Jo atsako, meluoja patys sau, o gal užklydo n dien iš kito, šventesnio, meto? Taþiau jeigu Dievas yra taškas A, o mes vienu traukiniu vykstame galin stotel Z, tai visi kartu ir tolstame nuo pradžios, koki dar gali b ti išimþi ? Vis tiktai buvo viet , kuriose Julija tik davo, kad dvasinis, netgi religinis pasitenkinimas manomas ir šiais laikais. Kart biþiul nusivež j Paparþi kaimo apylink se sik rus Betliejaus seser vienuolyn . Vienuol s gyveno mažuose mediniuose namukuose ant Neries skardžio, atverianþio banguojanþi piliakalni panoram . Kol draug g r josi pagonišku gamtovaizdžiu, Julija už jo miniati rin koplyt l , kurioje kaip tik vyko apeigos. Moterys baltais drabužiais ir smailiais, lyg Surbarano tapytais, gobtuvais kl pojo prieblandoje ir pusbalsiu kalb jo Dievui skirtus žodžius. Iš po gobtuv buvo matyti j veidai, kurie Julijai pasirod balt j lelij spalvos ir nutvieksti šviesios, romios, niekuo žemišku nebesuardomos palaimos. sp dis buvo toks stiprus, kad j m kr sti šiurpas. Staiga pagalvojo, jog apvalanþi , pakyl janþi , bet kokias individualumo ribas nušluojanþi meil , kurios tik josi sulaukti iš kiekvieno naujo partnerio, patirt þia, iš paþi širdies gelmi melsdamasi. Ar tokia mintis buvo šventvagiška? Jei taip, kod l dabar už j yra nebaudžiama? Julijai niekada neatrod , kad nuod m ar koks dvasinis nusižengimas išstumia šventumo galimyb , tarsi gegužiukas — zyli jauniklius iš lizdo. Ji vis gyvenim suposi tarp nuopuolio ir prisik limo, b dama tai paleistuv , tai vienuol , tai kurtizan , tai — labai retomis akimirkomis — šventoji. Dabar, mirusi, vis savybi nebeteko. Virto br kšniu tarp dviej arbaarba. SAVAITGALIAIS, kuomet stodavo prastiniu darbu neužpildyta pauz , Rit apimdavo panika, kuri tikriausiai jauþia giliavanden s žuvys, ištrauktos iš okeano dugno negailestingai ryški dienos švies . O dabar dar prisid jo Leo! Reg dama savo menkyst pergalingame to

vyriškio spind jime, Rita nor jo tolydžio inkšti iš g dos. Dar baisiau buvo tai, kad bais damasi jaut , kaip pradeda Leonardo ilg tis. Pusdien didvyriškai (didmoteriškai?) su savimi pakovojusi, bet nenugal jusi, šeštadienio popiet nusiunt jam žinut : Pasiilgau. Taþiau atsakymo nesulauk nei po minut s, nei po dešimties, nei po pusvalandžio, nei po keli valand . Nor jo nusigraužti alk nes, iš apmaudo, kad, vos pažinþiai prasid jus, jau m pyps ti iš ilgesio. Vakare bent jau Tomas paskambino. Jis buvo atžarus ir neatsakin jo paprasþiausius motinos klausimus kaip rus partizanas, pasiryž s nieku gyvu neišduoti valstybin s paslapties fašistams. Nejaugi taip sunku pasakyti mamai, k veik vis šeštadien , su kuo bendravo, ar neapleido moksl , ar normaliai valgo, kod l šmurkšþioja nosim, gal persišald , kokios merginos balsas šalia gird ti, ar tai jo draug , kaip jos vardas ir t. t. Galiausiai pokalb ji pati nutrauk , bijodama, kad Leo negal s prisiskambinti. Taþiau jis tyl jo. Pus nakties prisiekin jo sau, kad, net atsitiktinai sutikusi Leonard gatv je, pereis kit pus ir jo skambuþius neatsakin s. Iš ryto jaut si it aukštakrosn , kaitusi nuo ryžtingo apsisprendimo su Leo nebebendrauti. Uosdama iš virtuv s sklindant Danos ir Rimo m gstamos kiaušinien s su lašinukais kvap , ži r jo lubas ir m st , kod l pasaulis iki šiol neišrado b do, kaip panaudoti žmogaus aistras vietoj naftos, elektros ar v jo energijos? Šimtas litr geismo automobiliui; dviej šimt pavyd lemput ; t kstanþio pykþi iškrova; dešimt t kstanþi nevilþi bombos sprogimas... Nei sekmadienio ryt , nei priešpiet iš Leo negavo jokio ženklo. Vis tiktai jis paskambino apie penkt ir pakviet Rit vakarieniauti. Ji iškart sutiko, nors ir sivaizdavo save kaip primušt kal , nuolankiai laižanþi kankintojo rank . Gal ji visk perdeda? Tiesiog užmiršo arba net niekada nemok jo, kaip reikia bendrauti su tikrais vyrais. K ten Rimas... Vakarien s proga Rita dukros laku nusitep nagus ir ryškiau pasidaž l pas. Rytoj nusipirks kontaktinius l šius vietoj t bjauri , senamadišk akini . Ir susiras koki pigesn dantist . Leonardas j nusivež jauk meksikieþi restoran l ir per dvi valandas nepasak nei vieno žeidžianþio, skaudinanþio ar žeminanþio sakinio. Rita, pasitelkusi visus savo žurnalistinius g džius, band kvosti Leo jai r pimais klausimais. Paklaustas apie profesij , jis atsak , kad dirba vienoje privaþioje ryši su visuomene firmoje. Taip, užkala labai neblogai, taþiau nereikia pamiršti, kad moka trims vaikams alimentus. Su pirm ja žmona išsiskyr tod l, kad sutiko antr j ir j beprotiškai simyl jo. Taþiau likimas jam atkeršijo, ir pirmajai žmonai suteiktas sielvartas gr žo bumerangu, mat antroji neteko galvos d l vieno jauno netalentingo poeto ir išl k paskui j net Klaip d . Paliktas vyras klaikiai išgyveno, rijo ksenaks , relanium , efeksor , g r kaip gyvulys, šniaukšt kokain , bet maždaug po met apsiprato su savo vienatve ir dabar pradeda kurti nauj , tvarking , pozityv vienišiaus gyvenim . Nors d l vienatv s dar n ra galutinai apsisprend s, gal vis tiktai teks susiporuoti. Tai, k jis pasakojo, Ritai atrod tikinama. Juo labiau kad, d stant asmeninio gyvenimo peripetijas, Leo akyse kelis kartus sužibo kažkas panašaus ašaras. Paskui neišvengiamai v l teko gr žti prie Džiulijos temos. Rita sak netikinti, kad Maksas b t gal j s nužudyti b r j . Visi profesional s sekliai romanuose tvirtina, kad, norint išsiaiškinti nusikalt l , pirmiausia dera galvoti apie motyvus, paskatinusius t ar kit tip žmogžudystei. Kokie gal jo b ti Makso motyvai? Meil ? Neapykanta? Kerštas? — Na, bet jeigu tai — Maksas, tuomet atkrinta tave taip labai dominusi slaptojo s mokslo ir persekiotoj tema, — jos argumentus atsak Leonardas. — Turb t nebeplanuoji jos toliau pl tot ir dar k nors rašyt? — Kol kas ne, bet gal paaišk s koki nauj detali . — Pavyzdžiui, kad popsiukas, tauškaliukas Vakaris priklauso slaptai organizacijai, besiknisanþiai po valstyb s pamatais? ýia pri jo sombrer užsivož s padav jas ir pateik s skait . Dvi porcijos tortilj su j ros g ryb mis ir kelios taurel s tekilos kainavo gerokai daugiau, nei tik josi Rita. Negana to, paaišk jo, kad Leo savo kreditin kortel pamiršo kito švarko kišen je, o t gryn j , kurie yra pinigin je, s skaitai apmok ti niekaip neužtenka. Ritai toks elgesys pasirod tiesiog akipl šiškas, tad ji pasip t tarsi sniegena šalt žiemos ryt ir pareišk , kad n ra feminist , o eidama vakarieniauti su džentelmenu, pinigin je nesineša šimtini . Leo nepasimet , išsitrauk mobil j , surinko numer ir meilikaujamai sušnibžd jo: — Sveika, mažyte. Kur esi? Aha, tai visai netoli. Ar žinai restoran „ýili Tekila“? Puiku. S džiu þia su dama ir kaip tyþia nepasi miau faneros. Gal man užvežtum kelis daukantus arba vien vyd n ? Fain. Ryt atsiskaitysim. ýiau, laukiu. — Jis plaþiai nusišypsojo ir paaiškino: — Tuoj atvažiuos firmos buhalter . M s labai geri santykiai. Visad padedam viens kitam, jei

tik galim. Paskutinis vyno lašas — tavo sveikat . Firmos buhalter Rita sivaizdavo kaip pusamž , akiniuot , smailianos , pikt moterišk . Tod l apstulbo, kai po koki dešimties minuþi restoran skriejo papurgalv blondin trumpais lapi kailinukais ir kojomis, prasidedanþiomis net ne nuo pažast , o nuo perl v riniu padabinto gulb s kaklo. Tokiai tik ir s d ti m lynajame Aston Martin. Leonard ji pasveikino itin familiariai apkabindama ir pakštel dama tiesiai l pas. Blondin pad jo ant stalelio dvi naujut les šimtines, pakišo jam pasirašyti kažkok popier l , tiriamai nužvelg Rit , be abejon s, vertino neigiamai ir dingo lygiai taip pat greitai, kaip pasirod . — Danut . Šauni pupyt , — lyg ir konstatavo Leo. Ritai m atrodyti, kad visas vakaras beviltiškai sugadintas. Tod l, trokšdama gelb ti situacij , ji droviai sumurm jo: — An syk žad jau kok kart užsukt pas tave sveþius. Man atrodo, kad tas kartas at jo. — Malonu gird t. Tai nusiperkam butelait vyno ir vykstam. Leonardo namas stov jo Jeruzal s priemiestyje ir atrod tikrai per didelis vienam žmogui. Vis pirm j aukšt už m sal su treniruokliais. Antrojo interjeras buvo modernus ir pabr žtinai šaltas: stiklas, aliuminis, vienas kit atspindintys veidrodžiai. Juoda, pilka, melsva ir balta spalvos. Negana to, po šituos nejaukius namus, kuriems akivaizdžiai tr ko moters kvapo, slampin jo ni rus bulterjeras ir siauromis, paraudusiomis akel mis pagiežingai d bþiojo jam tartin viešni . Rita nem go šun . — Pl šr nas, — Leo pristat savo nesimpating keturkoj . — Kažkoks nemeilus vardas. Leo nieko neatsak ir mostu parod jai s sti juod odin fotel . Ant žemo stiklinio staliuko pastat dvi taures, atkimšo vyn ir, nušveit s kažkok žurnal , tar : — Pavartyk. Žurnalas pasirod bes s švelniai pornografinis, o gal — stipriai erotinis. Rita neskyr ši dviej žanr . Jais ir nesidom jo. Tod l atid jo šal nepador j leidin ir skaudintos mokinuk s balsu pareišk : — Aš prie toki dalyk nepratus. — Tai pratinkis. Rita pasijuto it pakliuvusi sp stus. Ant vis sien palei lubas buvo išvingiuoti apsaugini sistem laidai, kampe budria akimi mirks jo steb jimo kamera. Bulterjeras prigul prie dur ir atrod , kad be šeimininko leidimo viešnios iš þia neišleis. Iš grem zdiško muzikinio centro sklido amerikietiški šlageriai. Leonardas vyno g r labai nedaug, o Rita, stengdamasi išvaikyti tamp , lenk taur po taur s. Tai pad jo. Ji atsipalaidavo ir taušk niekus veltui švaistydama žodžius, kuri kiekvienam žmogui duotas tik tam tikras ribotas skaiþius. Visus išeikvoji ir — baigta, numiršti. Kai vynas buvo išgertas, Leo dalykišku tonu tar : — Na, k , eime lov . Kas pirmas l s po dušu — tu ar aš? Nor dama laim ti šiek tiek laiko ir apsiprasti su pasi lymu, kurio pati siek , Rita sušnibžd jo: — Tu pirmas. Jam pasitraukus, ji paskambino Danai: — Ši nakt negr šiu, esu pas draug , švent m jos gimtadien , þia užmiestis, labai klaidu, taksi nesuras, tai pernakvosiu ir ryt anksti parl ksiu. Neužmiršk pavalgyt ir neži r k teliko iki išnakt . — Paži r siu „Valio“ apdovanojimus ir eisiu miegot. O pas koki draug esi? — Pas Loret . — Iš kur ji atsirado? Niekad apie toki nepasakojai. — Na, tai mano bendradarb . Jos jubiliejus. Kolektyvas yra kolektyvas. Negal jau nedalyvaut. Jei t tis iš darbo paskambins, taip ir jam paaiškink. Ar viena nebijosi? — Numam, bliamba, tavo ir klausimai... Okey, iki ryto. Šitiek prisimelavusi jaut si šlykšþiai. T vams nieko neaiškino, atsižym jo, ir tiek. Dar liko Tomas, bet jis kaip visada neatsiliep . Žinutei laiko nebeliko, nes kambaryje pasirod Leonardas, beveik nuogas, tik baltu rankšluosþiu apsijuos s str nas. Vyro k nas buvo raumeningas, deg s ir išpuosel tas. Ritai v l toptel jo kyri mintis: kam jam jos reikia? Fiziologija? Chemija? Fizika? Metafizika? Siel giminyst ? Nebepakeliama vienatv ? Tai kod l tuštumos neužpildo ta vadinam ja buhaltere ar bet kuria kita topmodeline paaugle? — Skambini namiškiams? Ir kaip aiškinies?

— Na, visad manoma pasakyt k nors beveik tikinama. Jai atsistojus eiti voni , bulterjeras bjauriai suurzg . — Pl šr nþik, þia savi, nurimk, — tar šeimininkas. Žodis „savi“ veik guodžiamai ir atpalaiduojamai. Palindusi po dušu, Rita steng si neži r ti veidrodžius, kurie þia kab jo ant vis keturi sien ir net ant lub . Vanduo buvo karštas, tad, laim , jie kaipmat apsitrauk dr gna gar uždanga. — Paskui sisiausk chalat , — išgirdo Leo bals už dur . Chalatas buvo kaip gerame viešbutyje: baltas, k tik išskalbtas, kvepiantis švara ir meistriškai išlygintas. „Turb t v l buhalter s darbas“, — mintyse ni riai suburbeno Rita ir pagalvojo, kad melsvos spintel s stalþiukuose reikt paieškoti akivaizdesni kit moter p dsak . Bet kas iš to, jeigu ras? — Kaip tu susitvarkai tokius didelius namus? — paklaus gr žusi kambar . — Turiu ateinanþi tarnait . — Tikiuos, jos vardas ne Violeta? — Kod l tur t b t Violeta? — Na, Violeta dirbo pas Julij . Neteko susipažint? — Ne. Kok tu þia matai ryš ? — Jokio. Tiesiog šiaip sau pagalvojau. — Budri žurnalist s akis visur žvelgia slapt s moksl ? Na, taip, Julþik supo susimok specialieji agentai. Kokiai organizacijai jie priklauso, tau dar teks išsiaiškint, — pasak Leo, apkabindamas Rit ir švelniai stumdamas kit kambar . ýia grindys buvo užtiestos gauruotu sm lio spalvos kilimu ir beveik vis kambar už m milžiniška lova. Vien sien kaip kokioje baleto sal je deng veidrodžiai. Leonardas nusimet nuo str n rankšluost ir, subolav s s dmenimis, degusiame k ne atrodanþiais it du varšk s s riai, liuoktel jo guol . Išsities , pasir ž , nusišypsojo ir tar Ritai: — Na, eikš pas mane, brangioji. Ji nedr siai sliuog po lengva, beveik besvore antklode ir droviai prisiglaud prie jo. — K , net chalato nenusivilksi? Rita išsin r iš drabužio, nušveit j ant žem s ir sustingo, laukdama, kas dabar bus. Taþiau nieko neatsitiko. Kur laik jie gul jo tyl dami ir neliesdami vienas kito. — Aš tuoj užmigsiu, — sumurm jo jis. — Jei jau esi šalia, tai imkis veiklos. Parodyk, k moki. Rita pagalvojo, kad kita jos vietoje atsistot ir išeit . Bet ji pasiliko ir m atsargiai buþiuoti jo kakt , smilkinius, aki vokus, skruostus, smakr , l p kampuþius. Leonardas pa m jos dešin rank ir nuvairavo savo tarpukojin. — Atleisk, bet po to, kai mylimiausia moteris mane išdav , su kitom lovoj nebesiimu jokios iniciatyvos. Toks mano principas. Taþiau moterys su manim gali daryt k tinkamos. Tai — pirmyn! Išeiti buvo dar nev lu. Tiesiog ryžtingai atsistoti, pasakyti „Labanakt!“ ir išdidžiai nužirglioti prie dur . Bet Rita dels . Jaut si taip, lyg lovoje tarp melsvai žalsv it baseino vanduo patal , be jos, spurd t dar koks pustuzinis moteriškosios lyties vaiduokli . Nebuvo n menkiausios tikimyb s, kad savo varganais erotiniais sugeb jimais pranoks tas visas hurijas, harpijas, valkirijas ir furijas. Taþiau ji steng si, prisimindama sekso scenas, kokias tik kada buvo reg jusi filmuose. Orgazm taip pat suvaidino. Kai keturp sþia glaud si prie didžiulio Leonardo k no ir kr pþiojo netikrais traukuliais, jis pasak : — Pasiži r k veidrod , visai neblogas vaizdelis, ar ne? Vaizdelis išties buvo ne toks jau prastas, beveik kaip kine. — Tau puikiai sek si. Aþi , brangioji. Skaniai pisiesi. Iš trij sakini tik paskutinis nuskamb jo paguodžiamai. Gal Leo išliaupsintoji Džiulija lovoje buvo tokia pat nevyk l kaip ir ji, Rita? Jis užgesino švies ir atsuko jai nugar , burbtel j s: — Labanakt. Na, dabar tai jau tikrai jos vietoj bet kuri kita išeit . Taþiau Rita jaut si lyg suparalyžiuota. Tamsoje alsavo trise: vyras, moteris ir šuo. Leo netrukus griausmingai užknark . Pro bambukines žaliuzes iš gatv s sklido melsva žibint šviesa. Rita sugraib chalat , apsisiaut ir ant piršt galiuk patrauk prie dur . Pl šr nas suurzg . Ji ištykino kit kambar , susirinko drabužius, þiupo rankin ir, basomis p domis jusdama grind šalt , nustypþiojo laipt link. Šuo sek iš paskos, vis taip pat urgzdamas ir kartkart mis baksnodamas jos blauzd šlapia, v sia

nosimi. Treniruokli sal pro neuždengtus langus buvo gana gerai apšviesta gatv s neono. Sporto agregat metalas blizg jo šaltai ir žiauriai. Rita drebanþiomis rankomis m rengtis. Nuo vyno ir daugyb s sur kyt cigareþi svaigo galva. Bulterjeras vis gr smingiau urzg . Prieblandoje buvo matyti, kaip jis rauko smail snuk , apnuogindamas daugyb smulki ir aštri lyg ryklio dant . Ritai dingtel jo, kad ši akimirk pasaulyje tikriausiai n ra moters, atsid rusios absurdiškesn je nei jos situacijoje. Pri jusi prie laukuj dur suprato, kad savo j gomis n už k iš þia neišeis. Prie rankenos raudona lempute žybs jo pultelis su skaiþiais. Surinkus ne t kod , sijungs signalizacija. Bet ir šios neprireiks. Pl šr nas urgzdamas ir net springdamas paš lo loti. Ritai beliko gr žti atgalios. Jau pakilusi laiptais virš , prisimin , kad apaþioje paliko chalat . Bulterjeras šnopavo prie pat jos blauzdos. Rita nusireng , tvarkingai sud jo vis savo mant ant juodos odos fotelio ir plika sugr žo miegam j . — Ko blaškais? — mieguistu balsu sumurm jo Leonardas. — Miegok. Kai Rita v l šmurkštel jo lov , jis j apkabino ir pabuþiavo kakt . B dama vyro gl byje, moteris pasijuto saugiai ir saldžiai. Taþiau neilgai. Jis v l atsuko jai nugar . Didel ir plaþi . sir musi j veidu, Rita pagalvojo esanti kaip už sienos. Kaip už sienos, skirianþios nuo bet kokio žmoniškumo, supratimo ir atjautos. Per vis nakt taip ir neužmigo. Klaus si jo griausmingo knarkimo. Apie šešt ryto Leo pabudo. Nusižiovavo, pasir ž , pirstel jo. Kai Rita paband prie jo prisiglausti, švelniai atst m , pa m s jos rank , pabuþiavo deln ir pasak : — Man jau metas keltis. Kasryt, kad ir koks b t oras, b gioju su Pl šr nþiku. O tu dar numik. Vyras energingai išn r iš lovos ir ni niuodamas dingo iš miegamojo. Bulterjeras, vizgindamas plon it sliekas uodeg l ir inkštaudamas, išsek paskui šeiminink . Netrukus apaþioje trinktel jo laukuj s durys. Na, jau dabar tai Rita ž tb t prival jo išeiti. Išlipti pro lang . Išl sti pro židinio kamin . Išgriauti sien . Kviesti gaisrin . Tik n minut s nebepasilikti šiuose nelemtuose namuose, o ateityje daugiau niekada, n už k , netur ti joki reikal su tuo prakeiktu diedu ir jo šlykšþiu šun ku. Vonios kambaryje Rita bais damasi apži r jo savo pam lus , nelaiming atspind , nusipraus , apsireng ir dar kart nusileido prie užkeikt lauko dur . Paryþiais jos atrod net labiau ne veikiamos negu nakt . Moteris sugr žo virš , susmuko juodajame fotelyje ir nebetur jo j g net apsiverkti. Leonardas parrisnojo maždaug po valandos. Kvep jo grynu oru, sveikata ir tauriu vyrišku prakaitu. Pl šr nas aplink savo pon zujo it prisukamas vilkelis, šokin jo, žaismingai ams jo ar prit p s garsiai bilsnojo uodega grindis. — Jau atsik lei? — Leo d josi nusteb s: — O aš maniau, kad atnešiu tau lov kavos. Šito Rita nebeišlaik ir balsiai suk kþiojo. Jis nepuol jos guosti, tik griežtai ištar : — Jeigu nori toliau su manim bendraut, turi liautis gail jus sav s. Supratai? — Taip, — ji sumurm jo pro ašaras. — Užuot þia s d jus ir ašarojus, geriau b tum apaþioj pasimankštinus. Neestetiškai atrodo, kai pisantis moters užpakalis liumpsi it kefyro drebuþiai. — Kod l tu su manim taip kalbi? — Kaip, brangioji? Mesk šalin savo kaprizus ir eime pusryþiaut. Virtuv šiuose namuose buvo tokia pati šalta, sterili, beveid kaip ir kiti kambariai. Jos nepuoš joks jaukesnis daiktelis, ryškesn s spalvos indas ar gyvas augalas. Užtat visokios aparat ros þia buvo apsþiai. Leonardas užplik kavos, paskrudino keturias riekeles duonos, puode su laikrodiniu mechanizmu išvir penkis kiaušinius ir nur ž j smailiuosius galus specialiais gnybtukais. — Brangioji, skanaus. Ritai gerkl nelindo nei k snis, nei gurkšnis, bet prisivertusi pusryþiavo, kad tik nesulaukt iš Leo dar koki nors žeminanþi replik . Užtat vyriškis apetitu nesiskund , išsitrauk iš šaldytuvo gabal kumpio, o bulterjerui kr t duben kaln sauso šun dalo. Pl šr nas šlamšt seil damasis, þeps damas ir springdamas. Išg r s kav , Leonardas užsir k ir, ži r damas Ritai akis, m l tai, išraiškingai, beveik hipnotizuojamai deklamuoti: — Aš pajutau, kas tai išsiskyrimas. Kažkas nepermaldaujamai tamsus, parod s laim s apžavus visus / dar vien kart ir visk sunaikin s. — V l Rilk ? — paklaus ji, stengdamasi šiuos du nekaltus žodžius sud ti vis savo kandum .

Jis n nepajuto, kad yra geliamas: — Brangioji, esu toks kaip ir tu. Nenoriu prisirišt. Kai kart jau teko b t išduotam ir paliktam, išsiskyrimo skausmas man atrodo klaikesnis už bet kokius kankinimus. Bijau b t atstumtas, tod l vis laik atstumiu pats. Žinau, kad tai darau per žiauriai. Elgiuos kaip tikras ligonis, atleisk, — Leo giliai atsiduso ir ranka prisideng akis, tarsi sl pt ašaras. Rita band pažvelgti tai iš šalies, taþiau pamat tik vien dalyk : kad priešais j s dintis vyras yra nepaprastai patrauklus ir ji nori su juo b ti. — Viskas gerai. Tik parvežk mane namo. Noriu gr žt anksþiau, negu Rimas parsiras iš darbo. Apie šeimos santykius Rita jau buvo Leonardui išsamiai papasakojusi. Atsisveikindamas mašinoje jis j aistringai pabuþiavo. Bet paskui pasak nei š , nei t : — Man patikt , jei pasišviesintum plaukus. Taptum blondine. Rita nusijuok . Išties laikas liautis kiekvien Leo žod reaguoti it kokiai klimakterinei zyzlai. Buvo aštunta valanda ryto. Virtuv je jau kuit si Dana. Rimas, aþi Viešpaþiui, dar negr žo. — Mam, atrodai klaikiai, — be užuolank pasak dukra. — Vaikeli, su Loreta beveik nemiegojom. Praplep jom kiaur nakt . Žinai, kaip b na, kai ilgai nesimato mokyklos draug s. — Tu sakei, kad ji tavo bendradarb , o ne klasiok . — Ji mano klasiok , taip pat bendradarb . Tu gi žinai, koks yra darbas dienrašty. Mes be proto užsi musios, n r kada paplep t apie bernus ir senas meiles, — ji labai dirbtinai sukikeno. Dana nieko nebeatsak . Ir nereikia. Lygiai devint valand atl kusi darb , Rita pirmiausia peržvelg pirmadienio spaud . Pagrindin žinia valstyb je buvo ta, kad Maksui Vakariui kuriam laikui užd tas nam areštas. Taþiau tai jam nesutrukd ž r ti „Valio“ apdovanojimuose. Pirm kart Ritos gyvenime darbas atsitrauk šal . Jos viduje gyvenanti maža mergait der josi su likimu, sutikdama paaukoti savo išskirtines pozicijas pirmajame puslapyje, kad tik neprarast Leonardo. Galvodama vien tik apie j , Rita mechaniškai, tarsi robotas, aprašin jo prastines Lietuvos naujienas: ne galios sesers kr tin — penkiolika d ri ; Girta moteris kirviu užkapojo savo sugyventin ; Konteineryje rastas dviej savaiþi k dikio lavonas; Kauk t pl šik aukomis tapo vienkiemio gyventojai; ýigon užsipyl ant galvos verdant kvaišal puod . Jaut si labai pavargusi. Koleg patar apsilankyti pas kažkok ekstrasens Tad , gyvenant prie Ras kapini ir stebuklingai sutvarkant suardyt darboholik biolauk . Rita netik jo tokiais dalykais. Buvo pasiryžusi visokeriopai kent ti, kad per kanþi kaip nors užsitarnaut Leo meil . V LYV sekmadienio vakar , nutild s pap g Žaklin , Jis užk r židin ir ži r damas ugn lyg ir prieš savo vali , o gal skatinamas kažkokio dvasinio mazochizmo, paniro prisiminimus apie Pitij , tuomet, kai ji dar buvo tik Julija. Susitiko j prieš penkerius metus ir iš pradži net negalvojo apie jok bendradarbiavim , Centro užsakymus ir Kontoros užduotis. Ja susidom jo tiesiog kaip gražia moterimi, tinkama ne tik flirtuoti, bet ir, pasak pažinþi skelbim formuluot s, „rimtai bendrauti“. O, šventas naivume! Pirm kart j išvydo jubiliejiniame paž stamo politiko vakar lyje. At jo viena, o ne su teis tu, laikinai sigytu, skolintu ar pirktu porininku ir n kiek d l savo vienatv s neišgyveno. Iš kitu ji dar išsiskyr ir tuo, kad d v jo ne banali vakarin suknel , o tamsiai m lyn , sidabro pakrašþiais tviskant sar . Atrod tokia neprieinama, kad net gal jai justi nuo jos kaip skersv j dvelkiant atsainios nepriklausomyb s šaltuk . Jos akys buvo pašaipios ir gašlios su aiškiai rašytu „Eik velniop!“ — visiems to geidulio tenkintojams. Iš pradži Jis elg si labai atsargiai. Suko ir suko ratus po banketo sal , vis pritykindamas prie to b relio, kurio centre tolydžio atsidurdavo ak kritusi moteris. Ji daug kalb jo, o Jis iš pasal klaus si ir steb josi, kad kokios temos šioji besigriebt — politikos, literat ros, meno, paskal — n karto neprašaudavo pro šal . Pagaliau ryžosi, stv r dvi kokteilio taures ir nutaik s moment , kai aplink moter su sariu atsirado šiokia tokia laisva erdv , prie jos prisiartino. Tiesdamas stikl su švelniai gelsva Margarita, pareišk : — Atrodo, kad tampu j s gerb ju. Ji siurbtel jo simbolin gurkšnel ir prisistat : — Julija, b r ja. Jis paman , kad ji juokauja, nes vis vakar šnipin damas jau sitikino, kad ši moteris apdovanota ne vien intelektu, bet dar turi ir puik humoro jausm . Kol m st , kaip þia šmaikšþiau atšovus, ji užb go Jam už aki :

— Taip, aš buriu Taro kortom. Tai savotiška psichoanaliz , bet dar ir magija. Jo susidom jimas vis dar buvo grynai žmogiškas, o ne profesinis, tod l leido sau klausti dalyk , kuri per banket nesiteiraut moters, pasisakiusios, kad yra mokytoja ar gydytoja. — Nejau iš to pragyvenat? — Taip, — atšov Julija, atsainiai g žtel jusi peþiais, — pragyvenu, nors gal ir ne taip prabangiai, kaip nor þiau. Klient ros vis daug ja. Jau beveik metus dirbu dienrašty, o neseniai startavau ir televizijoj, turiu penkiolika minuþi po vakarini žini . Na, žinoma! Jis prisimin — „Julijos prognoz s“ priešpaskutiniame vieno dienrašþio puslapyje, kurias permesdavo akimis tik iš pareigos, nes Centras reikalavo ataskait apie tokio pob džio veikl . Taþiau Prognozi Julij Jis sivaizdavo kaip nupušusi tetul , o ne štai toki prašmatni moter . Apmaudu, kad pražiopsojo televizijos penkiolikminut , bet vakarinis eteris buvo ne Jo veiklos sritis. ýia pri jo pokylio šeimininkas ir, apgl b s b r j per peþius, pasak : — Štai geriausia likim žinov Vilniuj, o gal ir Lietuvoj. Si lau ir tau pabandyt, mergait skaito iš kort kaip iš rašto. Nuolat su ja konsultuojuos ir kitiems rekomenduoju. — Man visad atrod , kad žmon s n velnio nenori žinot savo tikrosios ateities, — suabejojo Jis. — Tikrosios gal ir nenori. Užtat kaip smagu atsiduot fantazijoms. Visas m s gyvenimas, o labiausiai ateitis susij su nerimu. B rimas t nerim bent šiek tiek išsklaido, — atkirto Julija. — Sakau tau, mes nieko be Julyt s nepradedam ir nieko nebaigtam, — trumpoje diskusijoje pad jo tašk jubiliatas. Tada Jo galvoje ir sukirb jo užuomazga lemtingojo plano, kuris netrukus virto k nu, o galiausiai Pitij pražud . Bet t syk pilkoje smegen dirvoje pasis jusio gr do net pats neužþiuop . Vakar lio pabaig Jis apie Julij jau žinojo gana daug ir net trys buv b r jos vyrai neatbaid nuo minties apie „rimt bendravim “, kur sivaizdavo kaip ilgus pasis d jimus dviese prie židinio su geru vynu ir sultingu žv rienos kepsniu, paskui — ne mažiau kokybiškas seksas, rytmetin kava lov , per pus dalijami dienos r pesþiai, savaitgalio koncertai, teatrai, parodos, romantiškos išvykos prie Baltijos j ros, atostogos prabangiuose Karib kurortuose, bendras namas Vilniaus priemiestyje, kartu sulaukta senatv ir taurus vienas kito numarinimas. Pats nežinojo, kas Jam atsitiko, juk tokiame amžiuje nebeb na meil s iš pirmo žvilgsnio. Su kiekviena savo laikina Barbe desperatiškai vengdavo net menkiausio prisirišimo. Tik kelioms buvo leista Jo lovoje pabusti ryt ir joki meilužišk pusryþi ar drauge praleistos dienos. O dabar staiga m ir ištirpo! Gal jo bent jau atkreipti d mes , kaip Julija pasakojo apie savo tris ekssutuoktinius: be joki emocij , kaip apie perskaitytas knygas, kurios jai ne itin patiko, kaip apie filmus, kurie nebuvo verti ži r ti, kaip apie šalis, kuriose apsilankiusi nepatyr ypating sp dži . Apie save Jis veng kalb ti. Vyl si, kad, b damas paslaptingas, atrodys kur kas domesnis. Bet ir v l padar klaid . Pašaipios Julijos akys tvirtino, kad pirm j pažinties nakt teks praleisti skyrium ir net atsisveikinti lemta be jokio karštesnio buþinio. Taþiau troško flirt ž tb t t sti, tod l susitar jau kit vakar atvykti pas b r j ir išsiaiškinti, k Jam byloja kortos. Jis prisistat sutartu laiku, su žiedais aplipusiu orchid jos stiebu ir geru vynu, bet jau sutelk s vis savo prastin budrum . Dabar klaidas m daryti Julija. Aprodydama savo nedidel butuk , ji išsidav , kad nor t þia sirengti pal p , židin ir tur ti stiklin sien , per kuri visas miestas atrodyt lyg gyvasis paveikslas. Sav j ateities apartament vizij ji užbaig lakoniškai: — Tr ksta pinig . O dar taip nor t si gero, gražaus, greito automobilio... Jis užfiksavo ši atvir užuomin , kuri lyg vandens lašas užtiško ant vakar pas tos id jos ir j apvaisino. Taþiau kas iš tos s klos išdygs, vis dar netur jo jokio supratimo. Jis nusek paskui Julij maž kambar l ir atsis do prie žemo apvalaus stalelio, nudažyto tamsiai m lyna spalva ir išpiešto paslaptingais ženklais. B r ja uždeg žvak ir liep Jam du kartus nukelti kalad s kortas. Kol ji d liojo Taro paveiksl lius, gerokai nuzulintus dažno naudojimo, Jis dair si. Ant kambar lio sien kab jo Egipto piramidži fotografija, keli papirusai, vienas su akimi, antras su skeptru, treþiasis su sparnuota moterimi, tibetiškos mandalos reprodukcija, keli viduramži stiliaus raižiniai su retortomis ir jose besimylinþiais žmogeliukais, didžiulis paveikslas, kuriame buvo pavaizduotas liepsnojantis ratas su daugybe sparn , o jo centre s d jo r stus vyras, iš veido panašus J z Krist . Na, taip, eiliniam žmogeliui visa ši ezoterikos sankaupa gal jo daryti nemenk sp d . Julijos b rimas — irgi. Jo praeit ji nusak beveik nesuklysdama: ankstyvos vedybos, isterik žmona, skyrybos, du n nai jau suaug s n s, su kuriais nebesieja jokie ryšiai. Taþiau Jis, kaip ir dera, išliko skeptikas,

pats sau tvirtindamas, kad b r ja visas šias detales gal jo sužinoti iš vakarykšþio jubiliato. Jo dabart ji apib dino kaip atkakl kilim karjeros laiptais ir tolim nuo idealistini jaunyst s princip . Ateit vardijo kaip pasiekt tiksl , bet su tuštuma širdyje. Pastaroji fraz J šiek tiek suerzino. Julija tai pasteb jo: — Žinoma, tai abstrakcijos. Galima ir konkreþiau. Teiraukit s, ko tik norit, kortos atsakys. — Ar privalau klaust garsiai? — Neb tinai. Pakaks, jei klausim užduosit mintyse. Jis taip ir padar . S mon je dar kart nupieš vakar susikurt pra jusios nakties ir dienos dar sustiprint idilišk b simojo gyvenimo vaizd su Julija sau prie šono. Paklusniai, kaip b r ja liep , nuk l kortas. Ji išrikiavo savo paslapting j kariaun , kiek pam st ir ramiai pasak : — Ne, jums nelemta b t kartu su ta moterim, apie kuri dabar taip romantiškai galvojat. J s nešies nei dvasin meil , nei seksas, nei draugyst . Jis pajuto hipertoniškus tvinksnius smilkiniuose ir paklaus : — Ar j s žinot, kas ta moteris? — Ne. Taþiau, kiek labiau sigilinus, š bei t gal þiau pasakyt. Bet ar reikia? — Ne, tikrai ne, — skubiai sumurm jo Jis ir, bakstel j s pirštu paveiksl l su egzotiškai apsitaisiusiu barzdoþiumi, paklaus : — O k , pavyzdžiui, reiškia ši korta? — Tai — Imperatorius. Bet þia jis yra apverstas aukštyn kojom, taigi visos teigiamos savyb s virsta neigiamom, o veikiant kitoms kortoms susiklosto labai prasta kombinacija. Tai, kas jus sies su ta moterim, nors kol kas dar nesieja, bus absoliuþiai pragaištinga. — Jai ar man? — Jums abiem. Jis visai sumišo ir nebežinojo, k atsakyti, o Julija, virtuoziškoji nejauki pauzi užpildytoj a, tar : — Na, nesikrimskit. Juk tai dar ne vyko. Likimas j s rankose. Kortos tik persp ja. Eime, išgersim vynelio ir pasikalb sim apie k nors linksmesnio. ýia Julija padar dar vien klaid . Ne tod l, kad buvo kvaila ar neapdairi, o d l savojo moteriškumo, bet kokiomis aplinkyb mis skatinanþio guosti kažko nusiminus vyr . Ji pasak : — Tai vadinama neurolingvistine programa. K kalbi žmogui, tuo jis ir tiki, o paskui gyvendina. Tod l neužsiprogramuokit. Ni rios prognoz s veikia kaip slaptas priešas, kuris vis laik ir labai metodiškai jums kenkia. Dabar išsyk imkit j ir išvykit. Aš stengiuos žmon ms neatskleist nieko itin bloga. Pavyzdžiui, visada nutyliu mirt . — O ar dabar j mat t? — Ne, — Julija nusikvatojo skardžiai, labai nenat raliai ir staiga pakeit tem : — Ar buvot Egipte? Pasak legend , Taro kortos kilusios kaip tik iš ten. — Gal kada nors kartu nuvyksim? — Jis steng si perimti jos diktuojamas žaidimo taisykles, nors galvojo visai apie k kita. Neurolingvistin programa. Priešas, t nantis tavo paties galvoje ir griaunantis ateit . Tai bent veiklos sritis! Jis žinojo, kad tarp daugyb s Centro vykdom projekt yra ir toks, bet Lietuvoje jo dar nebuvo imtasi. Tada, prieš penkerius metus, Marijos Žem je knibžd jo kit neatid liotin užduoþi . Tuomet ir Jis pats buvo tik eilinis Kontoros darbuotojas, suicidometro ir suicidatoriaus mygtuk spaudytojas, o ne šefas kaip dabar. T lemting vakar s d damas priešais Julij , jaut si rad s aukso gysl , niekuo nebesusijusi su kliedesiais apie „rimt bendravim “. Padrikai atsakin damas jos replikas, Jis karštligiškai svarst , kaip ir nuo ko savo genial j projekt prad ti. Julija buvo ne iš t , kuriai gali akis ži r damas išpyškinti: aš tau, mergyt, duodu pinig pal pei, stiklinei sienai, židiniui, automobiliui, o tu man pažadi savo klient likimus. Jis m atsargiai klausin ti, kaip Julija dirba. Su jai b dingu atsainumu b r ja paaiškino, kad prognozes laikrašþiui rašo iškart visai savaitei ir kiekvien penktadien jas siunþia redakcijai elektroniniu paštu. Na, o televizijai ruošiasi kasdien atskirai, susimeta, k prib rusi, diskel , o tiesioginiame eteryje pranašystes perskaito iš suflerio, nors ži rovams atrodo, kad ji skvarbiai žvelgia tiesiai jiems akis. Klientus dažniausiai priimin ja savaitgaliais, taip patogiau ir jai, ir jiems. Žmon s užsirašo iš anksto išsyk susitardami, kiek nor s laiko: pusvalandžio, valandos, dviej ar netgi trij . Nuo to priklauso ir užmokestis. Nuolatiniams „pacientams“ daroma nuolaida ir šie priimami jiems tinkamu laiku. Klient ra labai vairi, nors dominuoja VIP'ai, eiliniai žmogeliai eina pas eilines b r jas. Tai išgirdus, Jam m atrodyti, kad Julija yra ne tik aukso gysla, bet Sezamo turt ola.

Atsisveikindamas Jis lyg niekur nieko užsiraš b r jos elektroninio pašto adres . Juk malonu retkarþiais persimesti keliomis eilut mis su gražia ir protinga moterimi. Veiksmas prasid jo jau kit dien . Su Jo pad kos laišku už smagiai praleist vakar Julijos kompiuter pateko mažas, nesusekamas virus lis, keiþiantis ne ži rimas smulkmenas jos parašytuose tekstuose. Korekcijos tikrai buvo labai nedidel s: šen bei ten pridedamas vienas kitas neiginys, žodžiai sukeiþiami vietomis taip, kad pauz se rast si tampa, o netekusios optimizmo s vokos atsimiešt neryžtingumu ir abejon mis. Ši patais neb t pasteb j s net prityr s stilistas, nes jos veik ne s mon ar prot , bet giliuosius pas mon s sluoksnius. Taigi, net jei Julija žad jo labai švies rytoj , susidarydavo sp dis, kad ateitis bus ne itin giedra. Paþios b r jos prašymu jos kompiuter buvo instaliuotos kelios astrologin s programos, labai nežymiai, bet lemtingai koreguojanþios Placeb dominanþi žmoni horoskopus. Apie pastar j smulkmen Julija irgi net nenutuok . Taþiau vien toki triuk nepakako. Julija prival jo ryžtis dirbti Placebui s moningai. Centras si l žmog verbuoti stveriant už silpniausios arba už stipriausios jo vietos. Pitija jaut si esanti kovotoja už Ties . sivaizdavo save kaip vien iš t , kurie stengiasi dauginti Švies žmoni planetoje. Sunku pasakyti, ar tai silpniausia, ar stipriausia b r jos vieta, bet tikrai buvo už ko j sugriebti. Labai greitai Jis suvyst Pitij g džiais pusiau pramanais. Jie ir taip skland ore, tad buvo nesunku Julijai piršti mintis apie naujai mezgamus KGB tinklus, Rusijos kapitalo gr sm , piktus NATO k slus, ES intrigas, terorist pasalas, organizuot nusikalstamum , visur klestinþi korupcij , narkomafij , prekyb žmon mis, nuodingas atliekas, vežamas laidoti nelaiming j Lietuv ir taip toliau. Išd st s siaub kelianþi žang , neprašytas pasufleruodavo, kurie iš dabartini arba b sim b r jos klient užsiima šiais nešvariais darbais. Maištinink , pacifist , senoji hip , ragana, reg toja troško b ti naudinga T vynei. Ji patik jo, kad su Blogiu dera kovoti jo paties priemon mis, kai kuriems negeriems d d ms pašnabždant ne visai t likim , kur žada kortos ar horoskopai. Savaime suprantama, „blogieþiai“ nežlugdavo t paþi akimirk , vos iš b r jos iš j , bet darniame j karjeros mechanizme vienas ratukas imdavo suktis ne t pus . Kaip tik to ir reik jo! Jis savo tarnyb Placebui prad jo irgi iš panaši kaip Julijos romantišk paskat . Tai nutiko prieš dvylika met . Kabliukas su masalu buvo mestas, kai Jo, tuomet psichoterapeuto, kabinete apsilank t las depresijos kamuojamas klientas, lietuviškai kalb j s su keistu, gal rusišku, o gal anglišku akcentu. Po keli seans , depresyv j pon prisiminimais bandant sugr žinti traumuot vaikyst , šis staiga m d styti labai netik tas id jas apie sav j Lietuvos ir pasaulio vizij . Jam tai pasirod panašu paranojin kliedes : laiming j visuomen , kuriama atsijoj ant netinkamus individus ir išfiltruojant kiekvien , net mažiausi deguto šaukšt iš globaliosios medaus statin s; pilieþi minþi bei jausm kontrol , totalin j priklausomyb nuo televizoriaus, kompiuterio ir kit moderni technologij ; informacijos perteklius, dešimtys niekam nereikaling nauj fakt per minut ir reklamos diktat ra, meistriškai sukurianti realyb s pakaital , kuriame žmon s gyvena be savo minþi , jausm , net be savo likimo. Pirmiausia Jis naiviai paklaus : kam šito reikia? klausim žydišku paproþiu sulauk klausimo: o kam reikia viso kita? Kuri iš žmogaus veiklos sriþi galima pavadinti iš ties reikalinga: darb , sport , k ryb , skrydžius kosmos ? Kam reikalingas pats gyvenimas? Taþiau klientas, palengva virstantis užsakovu ir darbdaviu, neapsiribojo vien klausimais. Jis tur jo aišk ir trump atsakym : visko, kas psichoterapeutui pasirod tartina, reikia tod l, kad geriau gyventume. Jei ne mes, tai bent jau m s vaikai, ateities kartos. Totalin operacija, kodiniu pavadinimu Placebas, buvo vykdoma visoje planetoje. Teoriškai nei vienos šalies vadovyb apie j neprival jo žinoti ir šiukštu negal jo suuosti nei saugumo tarnybos, nei landžioji žiniasklaida. Tod l, norint pokalb prat sti, Jam buvo pasi lyta susitikti ne uždaroje patalpoje, kur visada gali b ti prikaišiota „blaki “, bet prie ežero. Pavyzdžiui — Trakuose. Prisimindamas t met , dabar b t gal j s prisiekti pad j s rank ant Biblijos, kad pasirašyti Placebo kontrakt J paskatino ne godumas, nes b damas psichoterapeutas ir taip neblogai uždirbo, bet idealizmas. Taip, nuviltas posts j dinis, postrevoliucinis idealizmas, kuris grasinosi virsti ir palengv le virto cinizmu. Toji transformacija vyko beveik visose gyvenimo sferose, o veiklos sritis, kuri Jis n nai pasirinko, tikrai nebuvo pati ciniškiausia. Bent jau taip atrod iš pradži . O paskui... ir šuo kariamas pripranta. Pirmiausia jam teko dirbti su mas mis. Tada, daugiau n prieš dešimt met , Lietuvoje vis

dar buvo bandoma daug k spr sti mitingais. Egzaltuotas mitingavimas ir pakil s masiniai susib rimai per koncertus ar krepšinio varžybas tapo lyg ir kokia l tine tautos liga. Centras tur jo savus metodus, kaip mini valdyti naudojant psichotropines medžiagas, visai nekenksmingas, panašias tas, kurios dedamos laikrašþi popieri . Mitinginiai kvaišalai, kodiniu pavadinimu Vox Populi, tur jo dvejop poveik : gal jo ir prie ko nors labai patraukti, ir sukelti atmetimo reakcij . Mini galima padaryti entuziasting , abejing , nusivylusi , pikt ar net t žusi , su tokia — jau atsargiai! manoma ja manipuliuoti, kad vien oratori pamilt , kit nušvilpt , o treþiasis likt tušþia vieta. Viskas priklauso nuo žavesio, bjaurasties ar abejingumo lašiuk koncentracijos ore. Kartais išganing j eliksyr papurkšdavo virš minios ratus sukantis l ktuv lis su pilieþi numyl tu herojumi arba policinink mal nsparnis, ekipažui niþnieko nenutuokiant apie savo papildom j misij . Magiškus lašelius kai kada pakrapindavo tautin mis spalvomis nudažytas oro balionas. Vox Populi buvo galima skleisti ir su tapybiškais d mais per roko koncertus arba pažerti su fejerverkais. Taip pamaž le S j džio šaukliai ir didžiausi autoritetai buvo pakeisti kitais veidais bei vardais. Atsirado nauj didvyri , nauj vedli , nauj stab ir nauj pranaš . B tent darbas su autoritetais ir buvo antroji Jo veiklos Kontoroje pakopa. Taigi autoritet sen ja prasme — visoki sumaut filosof , poet , giliamintytoj — naujajame Placebo pasaulyje nebetur jo b ti. Kova su sen ja gvardija buvo paprasta: kompromatas, gandoneši darbas ir atviras baksnojimas pirštu, kas gi þia m s bendruomen je yra beviltiškas pralaim tojas. Tai sek si nesunkiai. Vieniems buvo prisegta paranoik etiket , antriems — suvaik jusi , tretieji nebegal jo nusiplauti bendradarbiavimo su KGB d m s, ketvirtieji neva ilg josi sovietmeþio, penktieji naujomis aplinkyb mis elg si kaip paskutiniai kvailiai, visur kaišiodami sav j pripl kus idealizm , šeštieji pasirod bes god s pinigams ar šlovei, septintieji užsikas tik jiems patiems žinomame pogrindyje, aštuntieji tylomis sud jo ginklus ir pasidav , devintieji tapo viskam abejingi, o dešimtieji tiesiog išmir . Kiekviena nauja ryškesn asmenyb tuþtuojau buvo sunaikinama naudojant svarbiausi tautin lietuvi bruož — pavyd . Sakykite, meldžiamieji, kas liko? Ogi — nieko. Paaugliams — popso žvaigždut s. Dvasingiesiems — apsišauk liai aiškiaregiai ir netikri pranašai. Eiliniai vartotojai garbino muilo oper personažus. Taþiau, Placebo sumanymu, didžiausiais autoritetais prival jo tapti politikai, kaip tos „Gyvuli kio“ kiaul s, sitv rusios nenuginþijamo š kio „Visi gyvuliai yra lyg s, bet kai kurie — lygesni už kitus“. Nuolatos TV mulksanþios kalbanþios politik galvos nemirks damos gal jo atsakyti bet kur klausim : apie globalizacij , biudžet , šeš lin ekonomik , naftos kainas, g j problemas, prostitucij , narkomanij , dirbtin apvaisinim , lyties keitim , klonavim , eutanazij , kar , taik , pasaulio pabaig , juodgalvi kir migracij , biþi motin li gyvenim , orchid j selekcij , literat r , tapyb , balet , kastrat arijas, gyvyb kitose planetose, skraidanþias l kštes, Atlantid , angelus, Diev ir net apie velni . Prieš toki visažinyst t las vartotojas tur jo jaustis absoliuþiai bej gis. Kad politikai visiškai atitr kt nuo liaudies, Seimo pos dži sal per v dinimo sistemas homeopatin mis doz mis buvo puþiamos specialios bezdal kvapo dujos, kodiniu pavadinimu Ne Quid Nimis, garantuojanþios laikin autizmo sindrom . Panašiu, tik citrinos žievele kvepianþiu eliksyru, maišytu kokteilius, pri mimuose Prezident roje bei kituose prestižiniuose tusuose buvo apdorojami politologai ir valdžios veikl aprašin jantys žurnalistai. Jie apsvaigdavo ilgam ir tikro gyvenimo nebepaj gdavo atskirti nuo paþi susikurtos iliuzijos. Užduotys pyl si viena po kitos, o Jis jas vykd vis reþiau keldamas absurdišk klausim , kam to reikia? Taip beplušant tarsi nejuþia subyr jo šeima, bet Jis ne itin d l to išgyveno, nes vis laik su sdavo darbas, darbas, darbas. Tik retkarþiais galvoje šm kštel davo dvi kreiv s, vaizduojanþios, k naujai gyvendamas laim jo, o k prarado. Steb damas Pitij svarst , ar ir jai kyla toki minþi . Trejus metus Pitija dirbo Kontorai, klusniai vykdydama užsakymus. Reikalui esant, nors ir ilgai atsikalbin jusi, kai kuriems klientams ji taigiai pašnibžd davo apie kort pranašaujam mirt : ak, tik neišsig skit, likimas j s rankose, visk manoma keisti, bet, atrodo, kad netrukus nusižudysit. Ultramoderni Placebo aparat ra gal jo labai daug k nuveikti, taþiau žmogiškasis faktorius, šiuo atveju — Pitija, vis dar buvo nepakeiþiamas! Suicidatorius darb tik užbaigdavo. Atrod , kad viskas eis kaip sviestu patepta dar šimt met . Jis jau s d jo Kontoros direktoriaus kr sle ir ruoš si Pitij paaukštinti. Taþiau b r ja staiga m rodyti kaprizus ir zyzti, kad Placebui daugiau netarnaus. Užsispyr lei sutramdyti teko pasitelkti Leopard . Taþiau šis projektas vos nežlugo.

Specialusis Hormon karys, užuot skiepij s Pitijai nevisavertiškumo kompleksus ir pralaim jimo kart l , su savo auka smagiai leido laik ir, kaip liudijo jo švarko sagoje taisyta vaizdo kamera, be saiko dulkinosi, tuo sukeldamas tantališkas pavydo kanþias savo viršininkui. Pasikruš jiedu m go narstyti filosofines temas, o klausydamasis t pokalbi per agento s sagose taisyt si stuv , Jis prisiekin jo, kad Leopard atleis iš darbo. Nors Leo Pitijos ir nesužlugd , bet vis tiktai painiojo roman , pusmeþiui atitraukus nuo nereikaling svarstym . B r ja v l sukilo prad jus ruoštis prezidento rinkimams, mat Placebas panoro, kad b tent ji tapt naujo Lietuvos vadovo orakule. Iškiliausi politikai ir taip retkarþiais lank si pas b r j , bet Centrui reik jo Pitij paversti nuolatine, teisinta valstyb s galvos konsultante. Juk savo aiškiaregius tur jo ne tik demonai — Stalinas, Hitleris ar Mao, bet ir gana šviesios asmenyb s — Ruzveltas, Reiganas, Klintonas. Taþiau veltis š reikal Pitija kategoriškai atsisak . Laikas spaud , iki rinkim teliko pusantr met , tod l, užuot kalbin jus priešgyn , teko ieškoti kitos kandidat s. Vietoj Julijos buvo pasirinkta viena baltarus . Moter l šventai tik jo, kad bendrauja su Dievu, nes jau senokai buvo apdorojama orakulatoriumi, kuris tiks jo jos bute, montuotas laikrodyje, vaizduojanþiame J z Krist sužeista širdimi ir iš jos kyšanþiomis rodykl mis. Pitijos nei orakulatoriumi, nei suicidatoriumi buvo beveik ne manoma paveikti — per kietas riešut lis! Kategoriškai atmestu prezidentiniu planu (tai Centras gal b t šiaip taip pakent s) viskas nesibaig . Dar po pusmeþio, geguž s pabaigoje, Julija išsikviet J savo prašmatnius apartamentus ir, lyg neketindama sveþio toliau sileisti, prieškambaryje pareišk : — Baigta! Daugiau Placebui nebetarnausiu. — Tai iš ko gyvensi? — Neprapulsiu. Jie stov jo intymiai arti ir žvelg vienas kitam akis. Žvilgsni susir mime Pitija buvo stipresn . — Mergyt, jei jau taip, mes turim rimtai pasikalb t. Negi nepakviesi man s vidun? — Na, gerai, užeik. Jis nusiav batus ir vienomis kojin mis nutipeno per raudonus kilimus paskui ryžtu pulsuojanþi Pitijos nugar . B r ja atsis do fotel ir pasitupd ant keli kat , spoksanþi tokiomis pat ž liomis kaip ir šeiminink s akimis. Pitija, nepasi liusi Jam nei kavos, nei arbatos, griežtu tonu t s toliau: — Jei kalbin si pasilikt ar grasinsi, viešai papasakosiu apie tai, k mane vertei daryt. — Nieks tav s nevert . Apsidairyk, turi visk , ko tik prašei Auksin s žuvel s. Negi dabar nori likt prie sukiužusios geldos? — Nusispjaut! Man nieko nereik! Galiu gyvent nors ir d min j pirkioj! O tarnaut blogiui man s daugiau nebepriversi. — Na, jei tai, k darei, vadini blogiu, tuomet ilgokai jam tarnavai. Pragare tikrai jau turi solidži s skait . — N r tokios nuod m s, kurios neb t galima išpirkt. — Kaip þia pasakius. Dr sþiau suabejot. — Tai mano asmeninis reikalas, — riktel jo ji, pašokdama iš fotelio ir paleisdama kat , kuri kaip str l išl k iš svetain s. — Nuod mi išpirkimas gal ir tavo asmeninis reikalas, bet mudu tur jom ir bendr projekt . Negi manai, kad taip lengvai išsisuksi? Nusiplausi rankas, ir viskas? — Aš noriu gyvent kitaip! Atsitiko šis tas ypatinga! Nei tau, nei tavo sumautam Placebui nesuprast! Palik mane ramyb j! Atsiknisk! — šauk Julija apt kšdama J seili purslais, nors isterija anksþiau jai nebuvo b dinga. — Mergyt, žinok tik viena: bal puolus, sausa nekelsi. — Jis steng si b ti kiek galima sant resnis ir nor jo Pitij sp ti: — Jei bandysi prabilt apie Placeb viešai, nieks tavim nepatik s. Pamanys, kad galutinai išsikraustei iš proto, kortuotoja. Išeidamas susilauk dar vieno sm gio. B r jos kat primyžo Jam batus. V liau su Pitija buvo dar ne kart kalb tasi. Taþiau visi Jo argumentai j atsimušdavo kaip žirniai sien . Moterišk staþia galva met si kliedesius apie s žin , atjaut ir visuotin atsakomyb , negana to, dar prad jo rašyti kažkoki metafizin knyg (kuri , n dienai po jos mirties nepra jus, pavyko sunaikinti kompiuteryje nuožmiausiu, kok tik Placebas tur jo, virusu). Pitija nesiliov skelbusi savo pranašysþi dienraštyje, bet dabar jos buvo atskiestos tokiu saldžiu sentimentalumu ir egzaltuotu moralizavimu, kad dar si koktu skaityti. Jis netrukus rado vis ši sapaliojim šaltin , savaime suprantama, vyr . Taþiau kas iš to? Šaukštai jau buvo po

piet . Teko apsimesti, kad Kontorai Pitija neber pi, o iš tikr j — vykdyti b r jos naikinimo operacij , kodiniu pavadinimu Atalanta Fugiens. Paslaug s klientai, atsid kodami už palankias pranašystes, Julijai vis pamet davo kok kompiuterin žaidim l ar CD su jos m gstamos muzikos rašu, kuriuose buvo užkoduota žlugdanþios, specialiai Pitijos smegen virpesiams sukurtos skaitmenin s programos. Pirmiausia nepaklusni mergyt tur jo užgraužti kalt s jausmas d l vis t nevyk li , kuriuos ji neva prived iki savižudyb s. Antra, j m kankinti mintis, kad gyvenimas pra jo veltui. Treþia, Pitija tur jo jaustis nemylima ir tam, kur vadino Angelu Sargu, visai nereikalinga. Nuo þia — vienas žingsnis iki savižudyb s. Taþiau suicidometro skal vis vien rod tik gyvenimo geism . Operacija Atalanta Fugiens jau t s si septynis m nesius, ir Jis naiviai tik josi, kad gal pavyks šit reikal užmuilinti ir išsaugoti Pitij gyv . Taþiau gruodžio pradžioje Centras atsiunt kategorišk sakym , kad Nauj j met b r ja nebesulaukt . sakymas yra sakymas, reikia paklusti. Idant kerštas b t saldesnis, Jis visk suplanavo taip, kad Pitija b t pribaigta to, kurio kaip tik jaut si išgelb ta. Centro valia buvo vykdyta šiek tiek pav luotai, sausio 15 dien . — Prrragarrras, prrragarrras, prrragarrras!!! — staiga iš prisiminim J pažadino veriantis riksmas. Buvo vienuolikta valanda vakaro. Žaklina tokiu metu paprastai jau miegodavo. Gal k nors klaikaus susapnavo? Jis pri jo prie narvo ir, prakiš s pro virbus smili , pakas paukšþiui viršugalv . Paskui uždeng pap gos nam juoda marška. Tada jung televizori . Pagaliau! Po šitiek kruopštaus, nuoseklaus ir pasiaukojamo Kontoros darbo reklamoje pasirod Dievas! Anksþiau jei ir šm kšþiojo, tai tik angelai, vieni — nusitv r pieniškas dešreles, kiti — jogurto m g jai. O dabar — pats Viešpats. Triakis, baltai apsireng s, truput g jiškas ir slengu kalbantis savo pompastišk tirad — Dieviškas Garsas, Dieviškas Vaizdas, Dieviška Šviesa, — o užbaigiantis paauglišku kreipiniu: pagavai?! Dievas reklamoje Jam nepatiko. Nors jei tik sime mistikais, Viešpats gali tur ti visok pavidal . Bet šiam kažko stigo. Atrod nepakankamai tikinamas. O jei jau mini Dievo vard , tai nemin k be reikalo. Jei jau imiesi Aukšþiausiojo atvaizdo, padaryk tai tinkamai. Jis nebuvo tikintis. Ir net ne laisvamanis, veikiau aršus ateistas. Taip buvo aukl tas šeimoje, mokykloje ir sovietiniame Universitete. Istorinei situacijai pasikeitus, neatsivert kaip didžioji tautieþi dalis. Taþiau j tik jimas Jam nepatiko lygiai taip pat kaip Dievas reklamoje, mat buvo drungnas, l kštas, bej giškas ir tod l pasibais tinas. B tent tai Jis karštai deklaruodavo, paklaustas apie savo religines paži ras. Nors esm buvo kitokia. Visai kitokia. Jis troško pasilikti sau bent kažk absoliuþiai asmeniška, intymaus, slapta, ko netur t atskleisti pirmam pasitaikiusiam pašnekovui prie alaus bokalo ar kaip per išpažint kloti socialini tyrim apklaus jams. Dievas ir buvo tas sl pinys, kurio net pats sau niekada netroško atskleisti. Dievas Jame buvo kaip Panikos kambarys, ta visuomet užrakinta vieta, kuri puoli tik kritin je, kraštutin je, katastrofiškoje gyvenimo situacijoje. Iki šiol Panikos kambario Jam dar niekada nebuvo prireik . SAUSIO pabaiga ir visas vasaris buvo beviltiški. Dienos ilg jo taip palengva, tarsi ten, aukštyb se, kažkam b t labai gaila kas ryt paaukoti bent po maž spinduli pinig l iš savosios šviesumo skrynios. Maksas, nors ir Vakaris, buvo šviesos vaikas, jam reik jo daug saul s, giedro dangaus, lipšnios, švelnios šilumos. Jam reik jo pusiausvyros, saugumo jausmo, ramyb s, o pastaruoju metu viso šito pasibais tinai stigo. Maksas (taip dar niekada nebuvo nutik !) net m graužtis, kad neturi šeimos — jaunos gražios paþiut s ir pirmagimio, žviegianþio lopšyje. Ligi šiol buvo absoliuþiai patenkintas nepriklausomu ir ne pareigojanþiu, saldžiu vienišiaus gyvenimu, oponentams pateikdamas gana cinišk argument , es jo, Vakario, diena kainuoja nepigiai, nelygu užsakovas, kartais 800 lit , o kartais ir visus 1500! Tad ar verta t brang laik švaistyti šeimai, žmonai, vaikams? Dabar, kuomet d l nam arešto, užuot siaut j s iki paryþi , prival davo gr žti savo urv septint valand vakaro, vis aštriau pajusdavo þia siviešpataujanþi nejauki tuštum . Vienatv namuose tvyrojo kaip kvapas, o li desys buvo nus d s ant daikt tarsi dulk s. Žinoma, kardomosios priemon s gal jo n nepaisyti, juk mentai nedviprasmiškai pareišk , kad d l visko manoma susitarti. Iki šiol Makso gyvenime esmini permain nebuvo. Viskas vyko sklandžiai. Likimo mechanizmas sukosi lyg auksiniai šveicariško laikrodžio dantraþiai. Net didžiausi pasiekimai nereikalavo ypating pastang , neteko irtis prieš srov , lipti per kit galvas, stumdantis

alk n mis minioje atsikovoti sau erdv , s km išpl šti dantimis ir nagais, o šlov užkariauti ropšþiantis per konkurent lavon kalnus. O dabar, prieš pat trisdešimt j gimtadien , staiga prasid jo rimþiausi išbandymai: Mag s mirtis, kvotos, kameros su grotuotais langeliais, nam areštas, šantažuotojas, meparaponas, skandalingi straipsniai laikrašþiuose, vos neprived mamos iki infarkto O kur dar g d s tarin jimai, kiekvien kart prisiminus krištolin brolio rožin ?! Pašlijo ir santykiai su Vita. Kod l — negal jo nei jai, nei sau paaiškinti. Gal tod l, kad nesulauk iš jos tokios paguodos, kokios tik josi. J dviej bendravimas dar si vis formalesnis, negana to, apkartintas beprasmišk politini ginþ . Vita dalyvavo dešimtyje vairiausi pasipriešinimo jud jim — tai su Peta brolija protestavo prie „Nijol s“ kaili salono, tai l k kok antiglobalist s skryd Italijoje, tai su Green peace aktyvistais šturmavo varganas lietuviškos naftos gavyklas. O dabar buvo pametusi galv d l Irako karo, per naktis, užuot guodusi Maks , spausdino atsišaukimus, pieš plakatus su raudonu kryžiumi perbrauktomis bombomis ir kas savait vis band surengti po protesto demonstracij , kuri negailestingai išjuokdavo, tiesiog su žem mis sumaišydavo tautin žiniasklaida. Vita net dreb dama r kdavo, kad jau vien nuo V. Bušo jaunesniojo veido jai prasideda alerginiai spazmai ir atmetimo reakcijos traukuliai, o išgirdus prezident kalbant, ima vartytis žarnos; tuo tarpu Maksui janki vadas atrod visai šaunus biþas, su tokiu b t smagu pajodin ti po prerijas ir pašaudyti nuogas ind n subines. Vakaris taip ir nenu jo nei vien pacifist piket , nors Vita užsispyrusi rodin jo, kad jo vardas bei veidas tokioje akcijoje yra gyvybiškai reikalingas pilietiniam visuomen s s mon jimui. Taþiau Maksui pilietinis visuomen s s mon jimas dabar absoliuþiai ner p jo. Nors byla Pranui Purvaneckui buvo iškelta tik d l neatsargaus šaunamojo ginklo laikymo, spauda, ypaþ konkurent dienraštis ir bulvarinis skaitalas „Vakaro naujienos“, apie j raš taip it b t Hanibalas Lekteris. Organas, kuriame dirbo pats Vakaris, solidariai tyl jo, o ir kiti jo darbdaviai elg si taip, tarsi nieko neb t vyk . Bet, ties sakant, nieko ir neatsitiko. Sunkiausia buvo tai rodyti mamai. Ji tarsi Bangladešo žem per li þi sezon buvo pritvinkusi ni ri b gštavim ir g džiausi tarin jim . Pasirodžius pirmiesiems straipsniapalaikiams, ji kelis kartus kviet si greit j ir su didžiausiu priekaištu š fakt praneš Maksui, lyg jis b t kalþiausias d l skandal besivaikanþios žiniasklaidos. Ji kas ryt ir kas vakar jam atkakliai prikaišiojo, kad tokioje baisioje pad tyje nesusilaukia iš s naus d mesio, užuojautos ar bent jau atsiprašym . Maksui atrod atvirkšþiai. Tai motina bent kart , nelaim je, gal jo apie j pagalvoti. Apie j , žmog su k nu, krauju ir siela, o ne apie savo vaizduot s sukurt s naus fantom su nenukirpta bambagysle. Tai jam, Maksui, o ne prieš trisdešimt met pramanytajam Pranui, dabar labiausiai reik jo mamos paguodos. Taþiau iš paþi artimiausi žmoni nesulauk jokio palaikymo, nors redakcij , „Eldorad “, „Pašnekesius prieš mieg “ pl do nepaž stam j laiškai, kupini atjautos, supratimo ir šilþiausi žodži . Kontrastas tarp karšþio, kuris spinduliavo iš svetim širdži , ir tarp jam brangiausi žmoni skleidžiamo stingdanþio šalþio, Maks pjov it dvigubi ašmenys, besti šird ir kasdien vis žudikiškiau pasukami. Tadas irgi nutolo labiau nei bet kada, nors, ties sakant, nuo pat vaikyst s buvo nepakaltinamas. Jam negal jai taikyti kokios nors klinikin s diagnoz s, taþiau kiek jaun lis Pranukas prisimin , vyresn lis Tadukas visada buvo ne šio pasaulio gyventojas. Jei ne šio, tai kokio? tok klausim ir buvo sunkiausia atsakyti. Treji brolius skyr metai žioj jo it giliausia bedugn , taþiau vienas kitam jie taip pat jaut esmin , instinktin trauk , nepaprastai stipr kraujo ryš , sakytum b t dvyniai. Tas paslaptingas, pirmapradis, žv riškas saitas tikriausiai ir buvo svarbiausioji priežastis, d l kurios Maksas ryžt si s sti kali z , n neprasitar s apie brolio paliktus kalþius. Ar b t atvirkšþiai? Ar Tadas dengt jaun l , pats rizikuodamas ir aukodamasis? Nežinia. Greiþiausiai ne. Nors sunku pasakyti. Tadas visada buvo siurpriz meistras. Vaikyst je vyresn lis t vams k l apmauding nerim , užtat jaunylis susilaukdavo vis daugiau ir daugiau meil s. Jei ne tas kraujo ryšys, kur nuo pat mažum s Pranas sivaizdavo kaip raudon , blizganþi , tamsoje pulsuojanþi gysl , pagrandukas b t gal j s tik lepti, paikti ir puikti. Taþiau j m smelktis kalt s jausmas, kuris ypatingai užaštr davo, kai vyresniojo brolio akivaizdoje b davo mamos meiliau apkabinamas, t vo s mokslininkiškai pakalbinamas ar, kai Tadui nematant, gaudavo gardesn k sn , nauj drabuž , brangesn žaisl . Visk galutinai sujauk t v skyrybos. Mama su šia drama taip ir nesugeb jo susitaikyti, neapsiprato su vieniš s statusu, kiti vyrai jai ner p jo, o visa moteriška meil buvo skirta s nui,

žinoma, jaun liui, slapta kaltinant vyresn l , kad tai d l jo keistenybi t vas paliko šeim . Mokykloje Tadas mok si labai vidutiniškai, o Pranukas, nors gerokai išdyk s, jau skleid savo žvaigždišk j charizm . Motina guod si, kad vyresn lis augdamas išgis nuo vaikyst je tarsi užkrato pasigautos staþiatikyb s ir bent jau taps doru kataliku. Ji pati nebuvo tikinti, taþiau, svarstydama, kur ir kaip pritaikyti nevyk l s n , vyl si, kad gal šis taps kunigu. Taþiau Tado kunigyst (kaip ir bet kas kitas) visiškai netrauk . Jis pl duriavo savo paties susikurtoje realyb je, versdamas vis kaltesn jaustis lyg ant mieli kylant Pran — Maks Vakar . Vienintelis dalykas, kuriuo dom josi vyresn lis, buvo sovietmeþio agonijoje suklest jusi parapsichologija. Jis klied jo auromis, þakromis, biolaukais, vibracijomis, keldamas švent pankuojanþio, prieš visut visk revoliucingai nusistaþiusio anarchisto Makso t ž . Pagaliau Tadas išvyko Maskvos parapsichologijos laboratorij ir ten keleriems metams išvis pradingo. Dainuojanti revoliucija Lietuvoje apsi jo be jo. Vilni jis sugr žo dar labiau ne ot myra sego. Ir jei anksþiau vyresn lis, gal net pats to nejusdamas, skleid svajokliams b ding šilum , tai dabar tapo šaltas kaip ledas. Jis net apsigyveno prie kapini . Maksas ir d l to jaut si kaltas, tod l steng si pad ti broliui bent jau pinigais. Pastaraisiais metais Tadas visai neblogai uždirbdavo, bet kas m nes priimdavo Makso pašalp kaip savaime suprantam dalyk . Tadas buvo pasibais tinai užsidar s ir tai atrod jau nebe b do bruožas, o fizinis defektas, taþiau ne prigimtinis, o kažkokiu b du, gal net prievarta, diegtas. Visai neseniai Maksas perskait laikraštyje, kad maskvišk Parapsichologijos laboratorija buvo anaiptol ne koks naivi kvaileli lizdas, o labai gr sminga staiga, kurta KGB, o gal net GRU. Ten, pasak nepatikrinam liudijim , buvo tiriami paranormali sugeb jim turintys žmon s, o labiausiai pasižym j egzemplioriai rengiami žvalgybai, kontržvalgybai ir kitokioms visiškai slaptoms misijoms. Maksas buvo sukr stas to, k sužinojo, ir sikal id j , kad Tadas dvejus savo paslaptingo dingimo metus tarnavo bandomuoju triušiu uniformuotiems tyr jams, o galiausiai kaip netinkamas ar kokiu smegen knisimo aparatu sugadintas buvo išmestas ir sugr žo namolei nelyginant zombis, prarad s žmogaus esm . Ši kraupi teorija labai tiko Makso asmeninio Holivudo trileriams. Panor j s jis reg davo plaþiaekran Dolby digital surrounding garsint vaizd su belang mis palatomis, odiniais gultais ir sudaržov jusiais pacientais, prijungtais prie keist aparat . Pagrindinis istorijos herojus, kiberpankas, apsimet s virgulininku (daug proto nereikia, kad tavo rankoje imt jud ti švytuokl ar Y formos šakel ), prasismelkia slapt j laboratorij išvaduoti savo vyresn j brol , kuris nuo vaikyst s buvo ne toks kaip visi: k neliu lyg magnetas trauk monetas, šaukštus, peilius ir žvilgsniu stumd nesunkius daiktus. Nors netikrasis virgulininkas sukelia jaunos gydytojos tarim , taþiau blondin , po baltu chalatu slepianti KGB majoro antpeþius, j simyli. Kur nelaim lis brolis — vis dar neaišku. Taþiau vien nakt herojus nuseka kaip reikiant pamyl t daktariuk operacin ir pasisl p s už širmos stebi, kaip Katiuša, stv rusi lobotomijos pj klel , kažkam nudžirina pus kaukol s, išima smegenis, atriekia nedidel gabal l , o paskui v l visk gražiai sutvarko. Maksas Veþerinas, pasilyp j s ant taburet s, išvysta, kad operuotasis — tai jo ding s brolis dvynys. Iš siaubo jis nesusitvardo ir garsiai surinka. Blondin major atsisuka ir staiga pastebi stulbinam abiej vaikin panašum . Ji spaudžia operaciniame stale montuot mygtuk , sijungia sirenos, atlekia b rys iki dant ginkluot kari n ir prasideda ž tb tin s gaudyn s. Dabar — REKLAMA. Maksas kaip prat s išlenk puodel kavos, stipriausios, kokia tik manoma šioje visatoje, nes tiesioginis „Pašnekesi prieš mieg “ eteris vyko dešimt valand vakaro, kai per darbo dien nusikal tautieþiai jau palengva ropojo savo guoli link. Šiandien jo pašnekovas tur jo b ti ponas Jonas Jonaitis (pilieþi su tokiu vardu ir pavarde Lietuvoje tikriausiai treþdalis), bendrov s „Naujasis žmogus“ direktorius. Grimuojamas Maksas steng si paskubomis susipažinti su pašnekovo CV, kur garsiai ir l tai skait šalia stovinti asistent . „Pašnekesius prieš mieg “ dažniausiai ateidavo vis tos paþios žymyb s, sukanþios ir sukanþios ratus per penkias tautines televizijas it prie dykumos šulinio svirties pririšti kupranugariai. Tik kartais b davo ieškoma grynuoli iš kaimo, eurooptimist iš paþi giliausi užkampi , šiaip vieniš keistuoli arba už solidži sum pašnekovu gal davo tapti ir koks savanoris kamikadz . Tokioms laidoms Maksas specialiai nesirengdavo, pus s valandos pokalbiui pakakdavo trafaretini klausim (kartais juos iš anksto susiraš s atsinešdavo laidos sveþias), na, o jei jau vedantysis prad davo sk sti, asistentai jam sufleruodavo išk l lapus su raudonais gelb jimosi tezi ratais. „Naujasis žmogus“ r pinosi asmenyb s tobul jimu, individo integracija

visuomen , taip pat beskausmiu Lietuvos siliejimu ES ir NATO. Paprasþiau ir b ti negali! — Labas vakaras, Maksai, — staiga išgirdo už nugaros labai žem , prikimus ir jau paž stam bals . — Aš esu Jonas Jonaitis. Štai mano vizitin kortel . Maksas atsimerk ir veidrodyje išvydo pusamž , tvirtai sud t vyrišk pilku geros kokyb s kostiumu. Atpažino j . Tai buvo meparaponas. Jo veidas, nors dabar ir labai gerai matomas, vis tiktai buvo joks, kaip t pigiausios švaros ištroškusi tip skalbimo milteli reklamoje, kuriuos, nors ir t kstant kart pamat s, n už k neatpažinsi gatv je. Grimuotoja sveþi pasodino šalia esanþi k d ir m tepti jo veid pudra. Maksas, nepasukdamas galvos, kent t paþi proced r , tad dabar jie gal jo bendrauti tik matydami kits kito atspindžius veidrodyje. — Jei pameni, kart prisipažinau, kad labai m gstu „Pašnekesius prieš mieg “. Užuominos nesupratai ir savo tiesiogin eter man s nepakvietei. K padarysi, jei ne Mahometas — pas kaln , tai kalnas — pas Mahomet . — Na, atleiskit, tada buvau pervarg s, tod l irzlokas ir nepakankamai atidus, — pats nesuvokdamas kod l, Maksas puol teisintis ir atsiprašin ti. — Niekooo tokiooo, — t siamai ištar Jonaitis ir simet burnon m tin pastil . Daugiau jie vienas kitam nebepratar n žodžio, taþiau Maksas jaut vis did janþi baim . Nebesuvok , kaip nu jo iki studijos, kaip atsis do ryškiai rožin savo kr sl , sveþiui pasi lydamas aitriai salotin fotel , kaip prisiseg mikrofon ir kaip prad jo laid . Neprisimin , ko pašnekovo klaus , ar sugeb jo diskusij deramai nutraukti prieš reklamines pauzes ir kuo pokalb baig . Vietoj tos valandos galvoje speng Juodoji skyl . Atsipeik jo tik namuose nuo kyriai birbianþio telefono. Skambino „Pašnekesi “ prodiuseris ir putodamas staug , kaip Maksas dr s s išl sti tiesiogin eter visiškai girtas. Taip pat išgirdo, kad yra atleidžiamas, tad gal s ieškotis kito darbo ir kit kvaili , kurie pak s jo idiotiškas išdaigas. Paskambino net ilgokai tyl jusi Vita ir pareišk : — Nu, ko lendi tiesiogin eter nusitvoj s ar žole apsip t s?! Manai, kad buvai labai šaunus, superl Atrodei visiškas lochas! Maks suerzino paaugliškas draug s slengas ir jis atsak , kaip mok damas užgauliau: — D l man s nesiparink. Ramiai sau krapštyk nos ir suk bumbuliukus. Arba m styk apie savo išprot jusius žv riukus. Vienas iš Vitos užsi mim dienraštyje buvo straipsneliai apie keist gyv n elges . Pranešimus apie tai, k iškr t koks kuoktel j s dramblys, aps stas orangutangas ar pasiutusi skruzd da, ji kas ryt rasdavo savo elektroninio pašto d žut je, atsi stus nepaž stamo entuziasto. Jei redaktorius kokios žinut s nepanor davo spausdinti, ta kaipmat atsidurdavo kitame laikraštyje. Maksas tuos smagius tekstukus labai m go ir net dabar nusišypsojo juos prisimin s. Bet šypsena iškart dingo, nes sulauk galutinai pribaigianþio mamos skambuþio: — Kaip gal jai taip baisiai apsikiaulint prieš vis Lietuv ?! — Mamuk, aš nekaltas, pats nesuprantu, kas atsitiko, tai tas Jonaitis kažk su manim padar , patik k... — Jau pakankamai ilgai tavim tik jau. O dabar štai rezultatas! Kaip dabar žmon ms akis paži r siu? Kaip man rytoj pasirodyt darbe?! Kaip išeit gatv ?! — Tau gi ant kaktos neparašyta, kad esi Makso Vakario mama. Paklausyk. Išgirsk. Aš juk negirtas. Taþiau mama nesiklaus ir sukal paskutines vinis jo nevilties karst : — Visai (kaukšt) mane (kaukšt) nukankinai (kaukšt)! Turb t (kaukšt) nori (kaukšt) mano (kaukšt) mirties (kaukšt) ! Greit (kaukšt) sulauksi (kaukšt), juk (kaukšt) kasdien (kaukšt) mane (kaukšt) žudai (kaukšt) ! Baisus (kaukšt) vaikas (kaukšt) ! Ar užkalti karstui reikia tiek daug vini ? Šitaip kaukšima dengiant stog . Stog , kuris Maksui jau prad jo slysti baisiu greiþiu. ýerp s þiuož net pasišokin damos. Gal pagaliau pildosi romantiška jo ankstyvos jaunyst s svajon prarasti prot ? NAMAI prisipild malonaus kvapo, rusvo, traškanþio, su geltonais pakrašt liais. Turb t kaimynai kepa žuv . Kam j šitaip gadinti, kai žalia — pati gardžiausia? Žmon s turi daugyb visoki keistenybi . Bet didžiausia iš j yra žmogiškasis grožio suvokimas. Dvikoj smegenyse tarsi koks atavizmas dar užsilik s tikrasis žavesio vertinimas, kuris kartkart mis išspr sta palyginimais: kat s gracija, kat s eisena, kat s akys... Bet žmoni estetika tuo ir pasibaigia. Visa kita t ra bjaurojimas pavidalo, kur suteik Gamta ir Dievas. Žmon s tiek pinig ir laiko iššvaisto šalindami nuo savo k no plaukus, nereikalingus pagal j iškreipt grožio model . Taþiau nešioja brangiausius kailius, d l kuri išžudo šitiek nekalt

žv reli . Visos per katinijos istorij nudobtos pel s ir maži paukšteliai, sud ti vienon vieton, b t tik nežymi kalvel , palyginti su tuo Everestu, kuris iškilt sukrovus kailiniams nugalabytus triušius, voveres, šinšilas, riukus, lapes, audines ir leopardus. Žmon s tiek d mesio ir j g skiria savo drabužiams, sakytum tai, k rengiasi, keist gyvenimo esm ar atskleist didžias b ties paslaptis. Taþiau nusirengin jimui jie irgi suteikia išskirtin prasm , tarsi kokiai slaptai apeigai, kuri tuo pat metu yra ir draudžiama, ir geidžiama. Kat su savo kailiu — baltu, rusvu, pilku, juodu, dryžuotu kaip tigro, margintu tarsi v žlio šarvas, d m tu lyg Miro paveikslas — visuomet išlaiko tobul pusiausvyr : nei nuoga, nei apsirengusi. Kat pati nusiprausia, pati išsivalo dantis, pati išsigalanda nagus ir jai nereikia tos begal s dalyk , be kuri , dailindamas savo vargan pavidal , niekaip neapsieina žmogus. Taþiau baisiausia, kai dvikojai ima kištis ir keisti katiniškuosius grožio standartus. N ra nieko šlykštesnio už kaþi veisles, kurias, eidamas prieš Gamt , per j g ir kvail užsispyrim išved žmogus. Tik pusprot dvikojo galv gal jo apnikti id jos apie kates plokšþiais snukiais ir suplotomis nosimis, be kailio, be uodegos arba pakirptomis ausimis. Jei katinija kada nors nuspr st keršyti žmonijai, tai irgi veist hibridus pagal tuos pavyzdžius, kuriuos dvikojai rodo savo siaubo filmuose. Tada paži r tume, kas juokt si paskutinis. Žmon s turi ir dar vien keistenyb . Jie pamiš d l sekso, nors patys sau draudžia dom tis tuo dalyku. Erotikos srityje dvikojai yra patys tikriausi nevyk liai, išskyrus kelis poetus, Kamasutros autori ir Kadžuraho skulptorius. Jiems nepavyksta deramai tenkinti geidulius, viskas išeina perd m žemiškai, nors nor t si dieviškai, juk net kalb jim apie k niškuosius dalykus tolydžio pinami žodžiai „dangiška“, „palaima“, „ekstaz “, „rojus“. Kat jau nuo Egipto laik tapo k niškosios meil s simboliu. Iki šiol ji tebelaikoma juslingumo totemu, taþiau ne vien d l li dnai pagars jusio geismo ir gausi seksualini nuotyki morþiaus metu. Erotiška yra pati kat s prigimtis. Tod l žmon s, kurie dažniausiai nesugeba apie ši subtili srit deramai byloti, pasitelkia kat s metafor . Apie kates ir seks kalbama ta paþia žaisminga, šilta, viliokiška intonacija. Mylimieji ar mylimosios niekada nevadinami šunimis ar kal mis. Taþiau nei vieno vyro ar moters ne žeis katiniškas palyginimas. Net poruodamiesi jie vienas kit vadina katin liais, katyt mis, kaþiukais, katel mis, kisiukais ar net kisindžeriais. Nuo toki minþi Bubast ir v l su m juokas. Bet gal jau Bastet pernelyg silinksmino? Juk ged jimo laikas dar nepra jo. Kad b t li dniau, kat nusprend prisiminti, kaip ji su Pasisavint ja pykdavosi. Bastet puikiausiai žinojo, ko Pasisavintoji nem gsta, kas j erzina, varo iš kantryb s ar sukelia si t . Tokios moters emocijos atrod šiek tiek juokingos, nes Bubast s š liojimai nei kiek negriov Pasaulio harmonijos, tik truput apardydavo tvarkos iliuzij , kuri Prijaukintoji buvo susik rusi. Na, kas þia tokio, jei kat pagal sdavo naguþius aksominius fotelio apmušalus, br kštel davo per tapetus ar padraskydavo turkišk kilim ? Kam taip jaudintis, kai kas nors, pažerdamas ant parketo truput žemi , lipa vazon l , bando sliuogti jukos kamienu ar nupl šia vien kit dracenos lapeli kšt ? Ko širsti, kai švelniai pakramsnojamas lakinio batelio galiukas, paþiulpiamas audin s kailini skvernas, po visus kambarius patampoma juoda šilkin liemen l ar jaukiai sitaisoma ant balto lam vilnos megztinio? Kam kat varyti nuo savo l kšt s, vyti nuo stalo, nuo elektrin s virykl s, nuo kompiuterio monitoriaus, nuo juodos ir šilusios televizoriaus d ž s arba iš guolio, kai jame šalia Prijaukintosios tyso dar koks nors dvikojis? Ko sielvartauti d l negr žtamai po spinta paritinto apvalaus perl auskaro, ko graužtis d l pradr kst p dkelni , ko šaukti d l kramsnojamos sagos ant švarko žmogaus, kurio ir pati Pasisavintoji akivaizdžiai nem gsta? Kam t žti d l nutrauktos užuolaidos, d l supl šytos porolono juostos, kuria žiemai apšiltinami langai, ar skutus sudraskyto visiško mažmožio — kempin l s indams plauti? Sakykit, k reiškia visi tie menkniekiai, palyginti su Amžinybe? Ogi — nieko, niþnieko. Bet tik ne Prijaukintajai. Kartais Prarastosios pykþio priepuoliai baigdavosi užkeikimu „Škac!“, ištartu šnypšþiant tarsi gyvatei ar išr ktu t žmingai iškvepiant. Kartais Prijaukintoji griebdavosi purkštuvo, kuriuo šlakstydavo savo g les, bet priešingai nei dauguma kaþi Bubast vanden m go. B davo, kad moteris Bastet s panos je gr smingai mojuodavo laikrašþiu ar þežindavo plastikin maišel , bet šie garsai katei visai neatrod bais s. Retsykiais Pasisavintoji stverdavo savo Savinink už pakarpos ir puldavo delnu tvatinti jos minkštus šonus tarsi kok šamanišk b gnel . Nieko, niþnieko tokiu poelgiu ne rodydavo. Visai netekusi kantryb s, kat s pam gtas vietas moteris puldavo trinti apelsin žievel mis arba tepti citrin aliejumi Bastet buvo labai jautri ir išranki kvapams, tod l pralaukdavo kol šlykšt s aromatai išsivad s. Ir v l prad davo visk iš naujo. Kartais Prarastoji sk sdavosi, kad kat jai trukdo gerai išsimiegoti. Taþiau Bastet ne

trukdydavo, o kaip tik pad davo, stengdamasi suteikti miegui deram kokyb . Juk miegas yra daug svarbesnis už b dravim . Kai sumerki bluost , sugr žti prie B ties ištak , ten, kur pirmaprad je b senoje esti visos mintys, pavidalai, kvapai, garsai, spalvos ir vaizdiniai. Pabudusius mus pasiekia tiktai apgail tini šios pilnatv s fragmentai. O miegodamas beveik prilygsti Dievui, nes gali kurti taip pat kaip Jis: niek paversti viskuo, paskui ir v l — niekiu. Taþiau gyvi padarai pernelyg prisiriša prie to, k suk r , tod l net kat ms leista tik nedaug k išsinešti ar pasisavinti iš miego b vio. Žmon s, išskyrus kelis išrinktuosius, miego ne vertina. Jie tik stebisi, kad daugyb atradim , žvalg , eil rašþi , paveiksl , knyg ir muzikos atsirado miego b senoje. Dvikojai tai priskiria savo pas monei. Bet pas mon yra tiktai r tis ar tinklas, kur panardinus Begalyb s vandenis išgriebiamos id j žuvel s. Kaip ir b draujant, vieniems žvejyba eina puikiai, antriems prasþiau, tretiems visai nesiseka. Daugelis n nesugeba perkelti dienos švies to, k sumeškeriojo nakties tamsoje. Pagautas laimikis juose ir pasilieka, kartais net pradeda švinkti ar p ti, virsdamas beprotybe, kartais tampa tr ša eilin ms mintims, o kartais sudži sta kaip mumija. Vis žmoni galvose gl di klodai per naktis sužvejot geniali žvalg , kiekvienas gal t b ti Šekspyras, Einšteinas ar Bethovenas, bet lemta tik vienetams. V lyvais vakarais, gul dama šalia Prarastosios, Bubast m gdavo steb ti, kaip, abiem mingant, j dviej m stymo spalvos tamsoje supanaš ja, išsilygina kasdieni minþi raukšl s ir vingiai, kaip plon ja mintijimo audeklas, kol si lelis po si lelio išsiardo, išnyksta lyg voratinklis v juje. Tuomet kat iš savojo miego plot sekdavo, kas gi ateina Pasisavintosios mieglankes. Panašiai kaip ir knygas, Bastet geb jo nuskaityti žmogaus pas mon je tekstus, dar gerokai prieš tai, kai jie bus sis moninti ar užrašyti. Bubast žinojo, kas gl d jo Prarastosios galvoje ir, laikui einant, gal jo iš ten išsiveržti, sugulti popieriuje, leistis kit skaitoma. Tai b t daugeliui dvikoj labai pad j . Deja. Kuo ryškesn šviesa, tuo juodesnis šeš lis. Šeš lis išsižiojo ir prarijo saul s spindul l . Žmon s taip nieko ir nesužinojo. Vargas jiems. JULIJA atsid r tarsi taif no akyje ar v j rož s centre — ramiame erdv s lopin lyje, o viskas aplinkui deg juoda liepsna, kurioje maiš si šviesa ir tamsa, karštis ir šaltis, spindesys ir šeš liai. Garsas, kur skleid kosminis laužas, Julijai atrod paž stamas. Lygiai tok gird jo anuomet Angelo Sargo kamine, kai negal jo atskirti, kas gaudžia — ugnis ar vanduo. Išg sþio tarpsnis vis dar t s si. Tod l jai nebeliko nieko kita, kaip toliau tyrin ti savo gyvenimo baimes. Žvelgiant iš mirties pus s, jos atrod netekusios tampos, blyškios, bekrauj s, lyg išgyventos kažkieno kito, svetimo, nekelianþio joki simpatij . Taigi, kai Julija baig mokykl ir stojo Konservatorij , tik damasi tapti pasaulinio garso pianiste, bet nujausdama, kad iki gyvos galvos akompanuos antrar š ms daininink ms arba kankins gamas su netalentingais mokinukais. Ties sakant, apie ateit ji galvojo nedaug, nes tur jo kit siaub : kad tik senelis neaptikt jos lovoje su nuogu jaunikaiþiu. Ji vis dar buvo drovi, savo j gomis nepasitikinti meiluž , tod l nei garsiai dejuodavo, nei šaukdavo aistros pagauta. Lygiai tokie pat tyl s b davo ir jos partneriai. Taþiau senasis žmogus, kuris šiaip jau visai nebesiorientavo kasdieniame gyvenime, kaipmat pajusdavo geismo fluidus ir vidurnakt tarsi šm kla išdygdavo Julijos miegamojo tarpduryje, burnodamas, r staudamas, o kartais net gr modamas šlepete. Tokioje scenoje dalyvav s sugulovas antr kart Julijos lovoje nebeatsidurdavo, o an k kaltino senel karþiausiu degutu apkartinant jos saldžiausius potyrius ar net verþiant j gyventi visiškoje skaistyb je. Iš ties myl damasi ji prato baimingai dirsþioti duris, o art dama orgazmo link, siklausyti, ar koridoriuje negird ti sunki žingsni . Ši baim , kaip ir daugelis kit , tvirtai augo Julijos sapnus ir lyd jo j iki paties gyvenimo galo. Trokšdama išsivaduoti iš marazmiškos senelio despotijos, vos sulaukusi devyniolikos Julija ištek jo ir persik l gyventi pas savo vyr . Aleksas buvo jos estetikos d stytojas, išsiskyr s, beveik dvigubai vyresnis ir gerokai prasig r s. Tai, kas tur jo tapti išsigelb jimu, virto dar vienais sp stais. „Nemokamas b na tik s ris pel kautuose“, — kartodavo pati sau, kai Aleksas savininkiškai suimdavo j it kaþiuk už sprando ir vap davo nešvankybes. Ji paniškai bijojo pastoti ir pagimdyti išsigimus alkoholiko k dik , taþiau buvo ne mažiau baugu vaistin je paprašyti pakelio prezervatyv . Tod l neapsi jo be aborto, kuris paliko lemting p dsak ne tik jos sapnuose, bet ir sþiose. Nutrauktas n štumas prišauk skyrybas ir ji sugr žo amžinai gyvo senelio namus. Dvidešimtmet Julija jaut si jau persiritusi antr j gyvenimo pus , buvo viskuo nepatenkinta

ir m b gštauti, kad niekada nebepatirs žad tosios (kas žad jo?) laim s. Iš to egzistencinio nerimo Julijos padang je atsirado pirmosios knygos, bylojusios apie dvasios dalykus. Daugiausia tai buvo rusakalb savilaida, atkeliaujanti per rankas nežinia iš kur, skolinama tik keletui dien ir nakt , o paskui v l paleidžiama toliau suktis smalsi j ratuose. Kserokopijos kartais b davo beveik nebeperskaitomos, veikiau tik nusp jamos ir nujauþiamos. Taip ji susipažino su dzenbudistais, ind mistikais, tibetieþiais, taþiau Orientas jai nepadar madingo pritrenkianþio sp džio, užtat iki paþios tikriausios religin s ekstaz s prived Hildegarda iš Bingeno. Hildegardos Scivias Julija studijavo s d dama ant to paties Neries kranto, kur buvo dainuota „Oi, mergaite, k tu turi?!“ ir šiurpstant aptarin tas lytinio akto mechanizmas. Ji m go ši viet kaip ir met laik , ankstyv biržel , kuomet žaluma pati skaisþiausia, o gamta kvepia gaiviai ir viltingai. Net dabar, mirusi, Julija puikiausiai prisimin euforij , ap musi perskaiþius Hildegardos reg jim apie dangaus r m sal ir soste s dint Viešpat , kurio atod sio pagauta, ji, reg toja, nuskriejo pasaul ir gyvenim tarsi paukšþio sparno p kelis. Sakinys „Aš esu tik plunksnel Dievo alsavime“ Julij trenk tarsi žaibas, k nas pašiurpo, akys pritvinko ašar ir ji išvydo Hildegardos aprašyt men su dramblio kaulo bei smaragdo kolonomis, papuoštomis valdoviškomis v liavomis, išvydo s dint soste Karali , kurio veidas buvo apgaubtas tokio ryškaus švyt jimo, kad bruož negal jai ži r ti. Staiga Julija pajuto rož mis kvepiant dvelktel jim ir jo pagauta nuskriejo virš žem s, besvor lyg melsva žalvarnio plunksna. Skrisdama juto, kad visa aplinkui, o ir ji pati yra persmelkta spindulingo Dievo buvimo. Stulbinam potyr lyd jo nepaprastai ryškus švyt jimas, kad ji net išsigando apaksianti. Dievo artuma atl go taip pat mai, kaip ir užpl do. Sukr sta Julija žvelg tekanþi up ir galvojo, kad tokios palaimos nebuvo patyrusi nei myl dama, nei myl damasi, nei svaigindamasi ar klausydamasi m gstamos muzikos, nei svajodama, nei sapnuodama, kad skraido. Niekada. Jai atrod , kad pagaliau atpažino meil s objekt , kurio, netekusi t vo, ilg josi nuo pat vaikyst s ir kurio gal t b ti iš tikr j mylima. Gyvendama kitame krašte, ko gera, b t stojusi vienuolyn . Taþiau dabar tyþia neišlaik ateizmo skaitos, atsisak taisytis ir dži gaudama išl k iš Konservatorijos. Kur laik Julija buvo nekar nuota Gorkio gatv s karalien , nes aplinkiniai m justi ne tik nuo jos sklindant moterišk žaves , bet ir dvelksm to paralelaus karštligiškos dievoieškos pasaulio, kuriame ji gyveno. Paskui Universitete ji stojo filosofij ir tik josi tarp marksizmoleninizmo br zgyn rasti išminties properšas. Siekdama dar daugiau dvasingumo, ištek jo už gana garsaus to meto filosofo, savo amžiumi taip pat tinkanþio dvidešimt vieneri met merginai t vus. Taþiau m stytojas nesuteik n lašelio metafizinio pažinimo, kurio ji užsispyrusiai troško. Gyvenant su Vaclovu, Julijos neaplank nei vienas ekstaziškas Nušvitimo skrydis, priešingai — ji grimzdo vis giliau kasdienišk banalyb . Atsirado nauja baim , kad daugiau niekada nebepatirs Hildegardos iš Bingeno kv ptos palaimos. Ne mažiau baisu dar si nuo minties, kad gyva supus prakeiktoje taryb šalyje, per Geležin uždang nepamaþiusi pasaulio, neperskaiþiusi daugyb s knyg , nesutikusi nuostabiausi žmoni , išvis — nieko gera nepatyrusi. Su filosofu Julija išsiskyr po pusmeþio, ir tai tapo jos buvimo santuokoje standartu. Senelis vis dar gyveno, tad Julija v l pasin r tradicines an k s prievoles, slapþia brandindama superid j : bet kokia kaina išspr sti užsien . Tokiam sud tingam planui gyvendinti prireik gana daug laiko, tur jo prasid ti Gorbaþiovo skelbtosios Perestrojka ir Glasnost, leidusios þiabuviams šiek tiek lengviau prieiti prie svetimšali . Julijai buvo dvidešimt penkeri, kai per Universitete vykusi tarptautin konferencij ji nutv r užsieniet , Vilniaus geto teatro specialist , šešiasdešimtmet Abram Kronberg iš Vienos. Jo vardas iš pradži vert Julij g žtis, nes primin nepadorius anekdotus apie žydielius ir antisemitinius pokštus. Taþiau pavard jai labai pravert , nes b r ja Kronberg skamb jo nepalyginamai geriau nei Vingeviþi t . Savo postringavimais apie Hildegard iš Bingeno, Dievo ilges ir ekstaziškus prareg jimo momentus ji taip apsuko galv Abramui, kad šis ne tik išsivež lietuvait Vien , bet netgi išnuomojo jai atskir but greta Hundertvaserio muziejaus, negail jo pinig pragyvenimui ir studijoms visokio plauko ezoteriniuose centruose. Kur laik treþioji Julijos santuoka buvo fiktyvi, taþiau pamaž le Kronbergo si lymai gyventi kartu dar si vis kategoriškesni, kol galiausiai virto ultimatumais. Taþiau baim prarasti nepriklausomyb ir laisv dabar Julijos gyvenime buvo pati didžiausia. Jai neliko nieko kita, kaip keliauti atgal Lietuv .

Senelis tarsi to ir telauk , nes mir pra jus vos savaitei po an k s gr žimo. Julijai atiteko jo mažytis, apleistas butukas, kurio vienintelis privalumas buvo pro siaur langel matomas puikus Vilniaus peizažas. O iš Vienos ji parsivež ne tik pavard , bet ir pirm sias Taro kortas, kurios anuometin je Lietuvoje dar buvo didel retenyb . Prasid jus S j džiui ir Dainuojanþiai revoliucijai, Julija pasijuto it žuvis vandenyje. Pagaliau išorinis gyvenimas sutapo su jos asmenin s b ties ritmu, su troškimu nuolat keistis, keisti savo aplink ir b ti iš aukšþiau, iš Dangaus perkeiþiamai, su pasiryžimu bet kuri akimirk visk prad ti iš naujo arba staiga baigti. Julija buvo tarsi sik nijusi permain dvasia ir t savyb netrukus pasteb jo pirmieji bendražygiai. Kas dar k tik buvo juodžiausios jos biografijos d m s, mai tapo vertomis pasig r jimo detal mis. Dabar Julija gal jo visiems girtis, kad nebuvo nei pionier , nei komjaunuol , kad iš Konservatorijos išl k principingai nelaikiusi ateizmo skaitos, kad Universitet met nebeapsikentusi mokslinio komunizmo, kad net antr j savo vyr paliko d l pernelyg „raudon “ jo paži r , kad dvasios stipryb s s m si iš samizdato knyg , kad pagaliau netgi ryžosi savanoriškai tremþiai, nes tvankus okupacinio režimo oras T vyn je dusino ir smaug . Prasid jus S j džiui, ji nieko nebijojo, nes niekuo ir nerizikavo — nei šeima, nei vaikais, nei prestižiniu darbu, nei prad ta ar jau sib g jusia karjera, nei derama pad timi visuomen je. Julija juokdamasi m go kartoti vieno revoliucijos klasiko tez , kad neturi k prarasti, išskyrus savo grandines, o apie kal jim ar Sibir , kurio baubu 1988 metais s j dininkai dar vienas kit pag sdindavo, kalb jo kaip apie išsvajot erdv meditacijoms, gilinimuisi b ties sl pinius ir art jimui prie Dievo. Taip ji tapo tikra pogrindininke, S j džio vad patik tine ir ryšininke, o svarbiausia — orakule. Iškilus keblioms situacijoms ar sunkiai išsprendžiamoms problemoms, ji si lydavo pasikonsultuoti su kortomis. Julijos Taro niekada neklysdavo. Tai pasteb jo ir liudijo visi, kam teko pas j burtis. Taip iš magnetuko Julija tapo magnetu ir svaigo nuo savo daromos takos. Prasid jo jos Aukso amžius, nes kuo didesn s buvo aplinkin s permainos, tuo gilesn suirut sisuko vidin žmoni pasaul . Visur tvyrojo nerimas, nepastovumas, nesaugumas ir nuolatin ateities baim . Tod l b r jos Julijos Kronberg klient ra augo kaip ant mieli . Su ja buvo konsultuojamasi ne tik apie širdies reikalus, bet ir kreipiamasi pradedant leisti nauj dienrašt , griebiantis verslo, investuojant pinigus, imant paskol ar išplaukiant politinius vandenis. Kartais Julija su siaubu pagalvodavo apie sovietmet , bandydama sivaizduoti, koki viet b t susiradusi toje iškreiptoje visuomen je? Ne steng suprasti, kaip k nors gali kamuoti praeities nostalgija. Juk ji pati anuomet net neb t susapnavusi, kad manoma burti kortomis ir dar gauti už tai nuo penkiasdešimties iki penki šimt lit (nelygu klientas) už seans ? Kontora si l dar didesnius pinigus, o Placebo id jos bent jau iš pat pradži Julijai nepasirod pavojingos. Šitaip patogiai gyvendama, nesijaut išduodanti hipiškos jaunyst s idealus, o dešimt kart per dien mesdama kortas, negalvojo paniekinanti krikšþioniškuosius Hildegardos iš Bingeno principus. B rimo ji nelaik nei sav s apgaudin jimu, nei kit mulkinimu ar išd rin jimu. Taro Julijai buvo tikrasis egzistencijos veidrodis, kuriame manoma reg ti ne tik prast kasdienyb , bet ir slapþiausius b ties pavidalus. Jai r p jo ne tiek b rimas ir klient noriai, kiek galimyb prasibrauti iki branduolio, kuris slypi kietame išorinio gyvenimo kevale ir žmogaus vidin s b ties luobe. Taro paskatinta ji prisirankiojo žini apie senov s Egipto misterijas, hermetizm , gnostikus, chald jus, kelt magij , rozenkreiceri kultus, kabal ir dar daugyb dalyk . Sriþi , kurios atrod paš lusiai domios, vis daug jo, o vienas slaptasis mokymas sukeldavo ratilus, pritraukianþius naujas ezoterines doktrinas. Taþiau Julija vis dažniau pajusdavo, kad pasaulio pažinimas ne gil ja, bet pleþiasi. Ji slydo transcendencijos paviršiumi it b t koks pl duras, kuriam niekada nelemta pasiekti inkarui skirt gelm . Julija ne sivaizdavo, kokiu visuomeniniu statusu, išskyrus b r jos amat , dar gal t prisidengti, kad gyvent taip, kaip nori, kaip gyvena. Ji nesijaut feministe, bet buvo sitikinusi, kad lygios vyr ir moter teis s labiausiai pažeidžiamos ne politikoje ar versle, bet b tent dvasin je srityje. Žinojo iš savo patirties, kad metafizin mis temomis prabil s vyras laikomas giliaminte asmenybe, o t paþi srit išmananti moteris aplinkiniams atrodo tik neturinti kuo užsiimti kvaiša, kliedinti boba, nelaim l , kuriai Dievas pagail jo sutuoktinio ir b rio atžal . Lygiai toks pat poži ris buvo ir vienatv . Vyr ji puoš ir dar dvasing , o moter žemino, sakytum neig paþi jos prigimt . Anksþiau Ievos dukterys, pan dusios gyventi kitaip, nei visuomenei reikia, tapdavo vienuol mis arba raganomis. Dabar Julija dangst si b r jos etikete.

O vienatv Julijai kuo toliau, tuo labiau dar si gyvybiškai b tina. Ji nebetroško nei šeimos idilijos, nei „tikros“ meil s, nei laikino partnerio „sveikatai palaikyti“ ir net vienai nakþiai užsilikusius meilužius ryt stengdavosi kuo greiþiau išgr sti laukan. klientus žvelg kaip neišvengiamyb , taþiau jei kuris pan sdavo užmegzti biþiuliškus santykius, šiaušdavosi it kat , glostoma prieš plauk . Net išeidama gatv užsid davo tamsius akinius, kad išvengt nereikalingo aki kontakto su praeiviais. Gyvenimas ir taip buvo perpildytas, kunkuliuojantis vairiausia informacija, atradimais, žvalgomis, kirbantis sivaizdavimais ir nuojautomis, purslojantis patirþi ir potyri putomis, tiesiog veržte besiveržiantis per prastinio suvokimo krantus. Slapt žini , ženkl ir simboli pritvinkusiame jos pasaulyje nebeliko laisvos erdv s, kuri gal t sileisti kitus žmones. O žmones Julija vis dar magiškai trauk , tod l nuolat susidurdavo su problema, kaip švelniai ir ne žeidžiant juos nuo sav s atstumti. Kai kurie, pavyzdžiui, jaunyst s biþiul Rita, tiesiog desperatiškai sikibdavo. K su tokiais daryti? Julijai nestigo jautrumo ir užuojautos, ji dažnai pagalvodavo, kokia klaiki tur t b ti vienatv t , kurie siekia jos paguodos arba trokšta vien tyliai pab ti šalia. Taþiau nebenor jo ir nebegal jo j savin sileisti. Kartais d l to jausdavosi kalta ir labai grauždavosi. O kartais sapnuodavo, kaip paþius kyriausius, peržengusius užgint rib , tampo už plauk ir skaldo jiems antausius. Pabudusi apstulbdavo, kad savyje slepia tiek daug agresijos. Dažniausiai taip nuožmiai elgdavosi su sapn žurnalistais. Mat n dienos nepraeidavo, kad jai neb t paskambin iš kokio laikraštpalaikio ar žurnali kšþio. Paprognozuoti ateit buvo dar ne taip sud tinga. Kur kas kebliau — kalb ti apie save. L kšti klausimai išmušdavo iš v ži ir Julijai kildavo tarimas, kad žurnali gos yra specialiai apmokyti savo auk paversti visišku idiotu. Klaikia arogancija jie tiesiog užblokuodavo pašnekovo atsakymus, banalyb mis užkimšdavo burn , kad tik tas neprasitart apie rimtesnius dalykus, kad tik pasaulis neišspr st iš laikraštin s matricos. Julija buvo nuolat tardoma apie šeim , vyr , vaikus, bent jau meiluž ar „širdies draug “, veikiau, apie j vis nebuvim . Atsakin damas klausimus, matyt, prival jai prapliupti rauda d l siaubingos savo vienatv s, iš nevilties rautis plaukus, o kvot jui iš jus, šokti pro lang ir susiknežinti kaukol . Ar paklausta, kas jai gyvenime svarbiausia, gal jo atsakyti, kad tai yra bandymas apþiuopti Diev , bent per nago juodym priart ti prie Jo pažinimo? Ar kas suprast jos sielos seseryst su Hildegarda iš Bingeno? Kam dabar r pi ta XII amžiaus mistik ? Tod l Julija apsimetin davo ir meluodavo, apaugin dama naujais pramanyto „aš“ luobais, nors, likusi viena, vis steng si nusipl šti veidmainyst s apvalkalus ir pagaliau išvysti tikr j save. Kartais dingtel davo, kad verta mesti išš k ir viešai prabilti apie tuos sl pinius, kuriuos bando atskleisti. Bet puikiausiai žinojo, kad vos prasižiojusi likt nesuprasta ar palaikyta beprote. Juk net tauriausi dalykai, patek spaud , sul kšt ja ir tampa niekalu. Tod l geriau nebarstyti perl kiaul ms. Kartais j taip pat apimdavo baim susitapatinti su trivialia, godžia, pl šria, patvirkusia, kortomis burianþia ypata, kuri nuolat aprašin jo moteriški žurnalai. Tai gal duoti tyl jimo padus? Taþiau lygiai taip pat Julija bijojo, kad tik šiukštu niekas nepažint jos tikrosios. Nei vienam ir nei vienai nenor jo b ti prieinama ar perkandama. Gal b tent d l šios priežasties ji nesutar ir su savo kastos atstovais, ekstrasensais, parapsichologais, astrologais, aiškiaregiais ir kitais ezoterikais. Veng b ti sumesta su jais vien katil . Bjaur josi j egzaltuota visažinyste. N neklausiama tvirtino es jie pernelyg visk suprimityvina, kai kelias Ties iš Didžiosios raid s toks sud tingas. Sau, o kartais ir kitiems rodin jo, kad tie, kurie kasdien šnekuþiuojasi su Dievu, yra tiesiog melagiai, apgavikai, nes kuo labiau prie Aukšþiausiojo art ji, tuo griausmingiau Jis tyli. Julijai asmeniškai Viešpats niekada nekalb jo. Kod l tur t prabilti kitiems? Ji m go postringauti ir atvirkšþiai, rodin dama, kad nematom dalyk reg tojai visk per daug komplikuoja, nes, norint suvokti mistinio lygmens egzistavim , neb tina matyti þakras ar auras, pakanka pažvelgti kukliausi g lyt , žvirbl , debes ir išvysti Dievo p dsak . Jei jau Jis yra — tai visur, o jei ne — tai niekur. Kaip Tomo evangelijoje Aukšþiausiojo pasakyta: „Dievo karalyst yra tavo viduje. Ir aplink tave. Perlaužk medžio gabal l ir aš ten b siu. Pakelk akmen ir surask mane“. Ji pati Diev sivaizdavo kaip medžio šerd , aplink kuri riev mis auga, šakomis keroja, lapais veši, žiedais skleidžiasi ir vaisiais noksta visas pasaulis. Nors gal Jis yra lakoniškas ir tikslus kaip matematin formul .

Iš mirties perspektyvos tokie apm stymai atrod gan l kšti, o visas Julijos dvasingumas — ne toks jau grynas pinigas. Taþiau gyva b dama Julija vertino sav sias žvalgas ir ketino kada nors jas sud ti Knyg . Bet vis atid liojo. Vien nakt susapnavo radusi angelo plunksn . Ši buvo akinamai žydra, švyt jo, o besileisdama iš kosmoso aukštybi aplipo suled jusiais vandens lašiukais. Kit ryt prad jo rašyti. Knygos n ne pus jo, nes numir . JAU beveik pusantro m nesio Rita ištikimai ir nuosekliai vykd Leonardo paliepimus. Pati iš sav s šaip si, o prieš s žin s ir pas mon s Prisiekusi j teism aiškinosi, kad, sukr sta artimos biþiul s mirties, panoro permain asmeniniame gyvenime, kurio nežinia kiek dar liko. Taip atsirado kontaktiniai l šiai, pašviesinti ir stilingai pakirpti plaukai, inkvizicin s stomatolog invazijos, pratimai pilvui, klubams, šlaunims, tiesa, kol kas namie, bet reiks užsirašyti kok prestižin džym . Dana motinos pastangas steb jo su tirianþia nuostaba. Tomas — su neslepiama pašaipa, nors pats atrod klaikiau už bomž . Rimas apsimetin jo, kad ne žvelgia joki pasikeitim . T vams apie savo intensyv j virsm telefonu ji nieko nepasakojo. Su gimdytojais akis ak susitikdavo tik per Kal das ir Velykas, šiek tiek dažniau — vasar , kai tekdavo vergauti j sode. Taigi dabar jiems buvo nematoma. O darbe Cerberis jai por kart net mestel jo šird glostanþi kompliment . Užtat bendradarb s, matydamos koleg s transformacij , galando liežuvius ir griež dant . Rita, nenor dama kenkti atnauj jusiai savo išvaizdai, liov si graužtis, kad Leonardas visai prapuol . Jaut si lyg j reivio žmona, kuri tvirtai žino, kad vien graži dien sulauks krant parplaukianþio laivo su savo brangiausiuoju. Net visi aplinkiniai pasidar ne itin svarb s. Pasaulio centru tapo ji pati, k r save iš naujo, pagauta kv pimo ir pol kio, b dingo aps stiems menininkams, kuriems kasdien tikrov visai nublanksta prieš geniali id j . Kiekvien kart tyrin dama savo atvaizd veidrodyje, rezg scenarijus, kaip nustebs ir susižav s Leo, išvyd s joje šitiek šauni permain . Bet jis dingo tarsi vanden . Toks neb dingas Ritai ramyb s b vis ilgai netruko. V l sugr žo nerimas. Jis sliuog atgal savo pam gt b st lyg didžiul , mylios ilgumo gyvat ir susisuko lizd paþiame esyb s centre. Prad jo kankinti. d iš vidaus. Rangydamasi neleido naktimis sud ti bluosto. Marino bet kokias šviesesnes mintis. D jo nusivylimo kiaušinius. Per jo nevilt . Ji pati sau jau nebepriklaus . Joje apsigyveno Svetimas. Važiuodama darb tamsiais, n už k nenorinþiais prašvisti rytais, išsig sdavo, kad tuoj išsikraustys iš proto. Bet net nežinojo, nuo ko, kaip ir kod l. Tiesiog jaut , kad bus iš vidaus su sta ir išspjauta tarsi sukramtytas betelio lapas. Meile šios b senos turb t negalima pavadinti. Ilgesiu? Irgi ne. Aistra? Kokios gali b ti aistros, kai tau jau keturiasdešimt?! Nors kartais, prisiminus Leonardo k n , Rit užpl sdavo geismas. Toks stiprus, kokio anksþiau nebuvo patyrusi. Tuomet baugšþiai, neatsikratydama poj þio, kad yra kažkieno stebima ir smerkiama, paseilintu smiliumi glostydavosi klitor , kol po vis k n pasklisdavo pasitenkinimas, saldus ir raudonas it vyšni sirupas, tekantis per balt stalties . Pasimasturbavusi jausdavosi baisiai kalta iki pat ryto ir dar ger pusdien grauždavosi. Save myluodama ne visada galvodavo apie Leo. Kur kas dažniau sukdavo vien ir t paþi plokštel : gyvenimas jau pra jo, kalno virš n pasiekta, laikas leistis pakaln , ilgai laukta švent baig si, n nepasteb ti, iššov paskutiniai fejerverkai. Paveiksl lis apsivert , ir vietoj viltingojo „iki“, pasirod žlugdantis „po“. G dingai pasiekt k nišk pasitenkinim lyd davo kosmin vienatv . Nesvarbu, kad gretimame kambaryje miegojo Dana. Užtekt atsis sti ant jos lovos kraštelio ir apsiverkti. Dukrai pabudus, tikrai sulaukt paguodos. Svetain je romiai knark Rimas. Tereik jo sliuogti po jo antklode ir, sumurm jus kelis nevilties žodžius, atsidurti saugiame, raminanþiame gl byje. Netgi Tomas atsiliept , šeštuoju s naus poj þiu užþiuop s, kad motinai šak s. Ji gal jo paskambinti t vams, pasakyti: „Pad kit, man baisiai li dna“, o šie negrabiai ir nemokšiškai pult j maldyti. pagalbos šauksm , ko gera, atsiliept net kuri nors bendradarb . Taþiau absoliuþios tuštumos akimirk jai nereik jo nei vieno. Rit paguosti gal jo tik Leonardas. Ji sivaizduodavo save, s dinþi bondiškame automobilyje, pad jusi galv ant tvirto Leo peties, ašarojanþi , verkianþi , sri baujanþi , bet svarbiausia — raminam paþiais gražiausiais, saldžiausiais, meiliausiais žodžiais. Moteriai kiek aprimus, jie prad davo skland kaip kine dialog . Paskui l kdavo prie j ros, apsistodavo jaukiame viešbut lyje ir, išg r vyno prie žvaki ar židinio, myl davosi, tik ne taip, kaip an vienintel nevykus kart , bet iš tikr j , kaip aprašoma Cosmopolitane. Viena, draudim ir tabu sklidina Rita, niauriai steb davo, kaip antroji, s puodamasi ant

rožini svajoni bang , gr žta mergyst s godas, o paskui, tarsi sþias, neria juod miego akivar . Bundant dar viena, Tvarkdar Rita, komanduodavo, kad metas liautis lyg mažvaikei k rus pasakas, o dera kaip suaugusiai moteriai paskambinti trokštamam vyrui. Galop vien ni r ryt ji pasiryžo. Išgirdusi, kad Rimas turškiasi vonioje, turb t skalbia išvakar se užmerktus marškinius ir kelnes, nutykojo jo kambar . Iš sekcijos paþiupo ten ilgokai užsibuvus butel šampano. Žinojo, kad neapgirtusi Leonardui nepaskambins. Stv rusi grob , parl k atgal savo miegam j . Pasiži r jo laikrod . Nusprend , kad telefono granat stvers lygiai aštunt . Tur jo keturiasdešimt minuþi , kad sukaupt dr s . Užsir k ir m p sti d mus pro orlaid . J namuose ši nuod m buvo atliekama tik virtuv je ir tik išimtiniais atvejais, kad Dana netur t blogo pavyzdžio. Rita pagalvojo, jog anksþiau, šitaip kl p dama ant palang s ir prigludusi prie šalto stiklo, traukdavo d m sl pdamasi nuo motinos. Dabar slapstosi nuo dukters. Viskas — tas pat. Niekas nepasikeit . proþio j ga. Laim bent jau tai, kad be garso pavyko atidaryti šampan . Išg rusi dešimt angliar gšte šnypšþianþi gurkšni , apsvaigo, bet ryžto nesukaup . Prisimin , kad Julija kažkada jai padovanojo žalsv labradorit , kur patar naudoti sunkiose situacijose kaip ginkl . Susirado magišk akmen ir pad jo ant spintel s šalia lovos. Kažko vis tiek tr ko.Viena bendradarb vis dienrašþio kolektyv buvo užvertusi Sai Babos portretais. Tok gavo ir Rita. Pasikuit stalþiuje tarp popieri , sen atviruk , þeki ir dokument . Gyvasis Dievas sakytum to tik ir lauk . Kaipmat, švyt damas meilia šypsena, išplauk pavirši . Rita atr m švent paveiksl l butel . Jaut si visai apsinešusi. Gal pirmiausia reik jo pavalgyti? Iki lemtingosios aštuntos valandos liko penkios minut s. Paskubomis sutrauk dar vien Barklay, kair je rankoje sugniauž labradorit , akimis sisiurb Sai Bab ir, g ždamasi nuo žiauri Tvarkdar s Ritos patyþi , surinko Leonardo numer . — Labas, — žvaliai atsiliep šis. — ýia aš, Rita. Man labai bloga. Daugiau nebegaliu, nes... — prad jo ir nutilo, jausdamasi kaip nevyk l aktor , pamiršusi dramatišk tekst . — Sveika, brangioji. Tikiuos, neprieštarausi, jei kalb siu mindamas treniruokl ? — Man reikia tavo pagalbos. Bijau išprot t. Nebepaj giu dirbt, nebemiegu, — ji suk kþiojo ne dirbtinai, o visai nuoširdžiai, nes pasidar baisiai gaila sav s. — Pasakyk man k nors išmintinga. — Prireik mano patarimo? Esu pamalonintas. Š ryt tavo balsas — labai gundantis. Pilnas aistros. — Tai ne aistra, o li desys. Širdg la. Skausmas. Aš nežinau, kas man daros. Aš bijau. Pad k man. — Brangioji, tikriausiai tu mane simyl jai. — Jo balsas pagreit jo, kv pavimas pasidar tankesnis, buvo gird ti, kaip ritmingai klapsi treniruoklio pedalai. — Už jo ir praeis, nieko baisaus. — Ne, nepraeis. Man labai skauda. —K ? — Galv . Šird . Siel . — Tai pasistenk, kad skaud t pilv . Kiniškas metodas: mažesn skausm išstumk didesniu. Girdi? — Taip. — Ar turi raugint kop st ? — Ne. — Tai nusipirk. Por kilogram . Ir visus save sukimšk. Garantuoju par pilvo raižymo, trydos ir apsivalymo. Praeis ir depresija, ir baim , ir netgi meil . Rita gird jo, kaip kinta jo kv pavimo ritmas ir nauju taktu ima bilsnoti kažkokia kita geležis. Matyt, pakeit treniruokl . Rita nebepaj g jam nei atsakyti, nei verkti. — Au- , brangioji, ar girdi mane? — Taip. Bet geriau negird þiau. — Ar pagavai recept ? — Ne. Eik velniop! Ji išjung telefon ir pažvelg Sai Bab . Šis tebesišypsojo. Šveit nepaklotus patalus magišk j Džiulijos akmen , ligi dugno išplemp šampan ir s d dama ant lovos užsir k . Iš koridoriaus tuoj pat atsklido Rimo balsas: — Ritule, kod l r kai miegamajam? Bus sunku išv dint. — Atsiknisk, — sumurm jo taip, kad jis neišgirst , nors tegu girdi, kas nuo to pasikeis?!

— Mes su Danule jau išeinam. — Atsikniskit, atsikniskit, atsikniskit!!! Vis dien prasimal kaip š das po eket . Pavakare paskambino Leonardas. Bet kuri kita save gerbianti moteris b t su juo nekalb jusi, bet tik ne Rita. Jis aksominiu balsu atsipraš , kad juokavo per žiauriai. Giliai d savo. savo intonacij aud s dramatišk gaid , prisipažino, kad jam paþiam neviltyje padeda drastiški tekstai ir juodžiausias, žudikiškas humoras. Neapsi jo be Rilk s. Iš Ritos Leo nor jo išgirsti tik kelet žodži : — Nepykstu. Atleidžiu. Gerai, š vakar susitinkam. Na taip, jis tai ir išgirdo. Vakare Rita jau s d jo Leo namuose, kurie, prisipild romantiškai skambanþios šeimininko gitaros, mai gavo šilumos ir jaukumo. Net bulterjeras š kart piktai nebešnairavo, tik tiriamai apuost moters pilvo apaþi ir pasišalino. Rita tur jo daug k Leonardui papasakoti. Jis d mesingai klaus si jos išvedžiojim , pritardavo ten, kur reikia, o kur dera, nustebdavo, nuli sdavo, nusijuokdavo. Rita gal jo prisiekti, kad niekada gyvenime nebuvo tur jusi tokio puikaus pašnekovo. Juodu tarytumei siejo nepaaiškinamas telepatinis ryšys. Kartais ji nesp davo pasakyti minties, kuri pagaudavo ir išreikšdavo jis. Arba t pat sakin jie ištardavo unisonu, pradžioj abu nuo tokios darnos šiek tiek sutrikdavo, paskui juokdavosi. Savitarpio supratimo iliuzija buvo beveik tobula. Ji Rit svaigino, žav jo ir guod . Staiga Leo tar : — Na, laikas virt makaronus. — Mielai pad siu. Dievinu spageþius, — entuziastingai pašoko Rita. — S sk, brangioji, visai ne tai turiu omeny, — tar Leo, pa m telefon ir, surink s numer , itin lipšniu balsu prabilo: — Labutis, Skaidrut. / Kaip laikais? / O taip ir aš labai pasiilgau, brangioji. Ypaþ tos tavo vietel s tarp koj . / Ne, šiandien negaliu. Darbas yra darbas, pati supranti. / Taip, ryt b tinai susitiksim. Perduok link jim mamytei. / Apkabinu. / Ir aš buþiuoju. ýiau. Leo reikšmingai pažvelg Rit ir surinko dar vien numer : — Sveikut , Laimuþiuk. /Ar jau pails jai? / Na, ir man ten vis dar perši. / B tinai. / Ne, savaitgal negal siu, turiu deganþiu darb . / Gerai, jei tik panor si, nueisim t film . / Brangute, visk padarysiu d l tavo nuostabi aki . / Na, žinoma, ir ne tik d l j . /Aþi . / Buþiuoju. / Buþiuoju visur, kur tik geidi. /Nekalb k taip, nes man pasistos, o esu darbo vietoj. / Buþkis. Jis išjung mobil j , plaþiai nusišypsojo ir kreip si Rit : — Dar virsim, ar jau pakanka? — Kod l tai darai man girdint? — Noriu pamatyt tavo reakcij . — Man bjauru klausyt toki dalyk . — Pavydi toms mergoms? O gal pabudo moteriškas solidarumas? Gal išsigandai, kad kokia nors kita gaga klauso, kai pliurpiu su tavim? Atsakyk, man domu. Rita panarino galv ir ni riai sispoksojo grindis, kaip vaikyst je — tada nieku gyvu nesutikdavo Seniui Šalþiui deklamuoti eil raštuko. Leo paplekšnojo jai per nugar lyg šeimininkas skaudint šun ir taikiai tar : — Nesip sk. Eikim, susitaisysim užk sti. Rita pakluso. Jie pasigamino sau karališk vakarien , mat, be vis kit išskirtini savybi , Leonardas buvo dar ir puikus kulinaras. Kol Leo b r prie virykl s, Rita s d jo gurkšnodama vyn ir skait labai ne prast lekt r . Tai buvo iškv pinti laiškai, koketiški rašteliai, spausdinti emaliai ir net kruopšþiai perrašytos SMS žinut s, bylojanþios vien apie meil . Meil jam, Leo. Rita t žo, kad jis verþia j skaityti. Bet neatsisak . Pakluso. Rijo laišk po laiško ir klaiko, suprasdama, kad šio vyriškio gyvenime jai palikta labai mažai vietos. Atsigulusi su juo lov , kuo puikiausiai jaut elektrintus kit þia gul jusi moter k nus. Steng si jam tikti ir paþiai sau teigti, kad yra laiminga. Po visko, buþiuodama j skruost (kod l ne rank , kaip verg — vergvaldžiui?) pamelavo, kad m gsta analin seks , kurio, ties sakant, niekad anksþiau nebuvo bandžiusi. — Tu šaunuol . O kitos moterys jauþias pažemintos, — sumurm jo Leo ir, atsuk s jai nugar , užknark . Rita vis nakt nesud jo bluosto. Kab jo kažkur palub je it numir l s siela ir steb jo pati save, išsigandusi , bej g , pasmerkt , lyg sp stus pakliuvusi pel . Leonardas atsibudo anksti ir ni riai tyl damas parvež j namo. Dana tebemiegojo. Rimas dar buvo darbe. Rita vyl si juos tikinti, kad sugr žo ne anksti ryt , o labai v lai vakare. Su r bais palindo po antklode ir tebejausdama Leonardo kvap , m sau rodin ti, kad

normali moteris turi jaustis laiminga, praleidusi nakt su Tokiu Vyru. Staiga melodingai pyptel jo mobilusis telefonas, pranešdamas apie gaut žinut . N neabejojo, jog tai — nuo Leo. Žinojo — nieko gera neperskaitys. Gal ir tikrai juos siejo telepatinis ryšys: Brangioji, tai buvo paskutinis kartas. Rita net nepravirko. Išsiraudos, išsibliaus, išsiklyks v liau. Arba niekada. Juk yra ne maža mergait , o suaugusi moteris, beveik sen . Su stas dar vienas vis trump janþio gyvenimo tarpsnis. Nor jo keršyti. Stv r mobil j ir atpyškino tekst , kuris tikrai nebus perrašytas ir pad tas prie kit meil s laiškuþi : As prakeikiu tave, kad taptumei impotentas. Visada mano prakeiksma jausi. Nekenciu. Padvejojo. Perskait . Išsiunt . K siuntus, ištryn . Leo atsak nedelsdamas: Brangioji, tu labai pasikeitei. K gi! Jei jau taip, tai ji ir toliau keisis!! Iš esm s pasikeis!!! JO pavargusi galv su kiekviena diena ir naktimi verž si vis daugiau abejoni , nerimo, pasimetimo. Nejaugi Pitija iš savo keršto roj ar keršto pragar J užsiund šitais demonais? J prisiminus, vaizduot je kildavo neleistini reg jimai, kiek panaš s tuos, kuriuos haliucinavo ant kryžiaus prikaltas J zus Scorcez s „Paskutiniame gundyme“. Aha, tai buvo šeimos idilija, jauk s namai, žmona, b rys vaikuþi . Na, su Pitija palikuoni jiedu gal ir neb t susilauk , bet svaigo vien nuo vaizdinio, kaip tos moters šiluma, šviesa ir kvapas užpildo v sius Jo vienatv s kambarius, dr gnus nepatenkint geiduli r sius, tvankias neišsipildžiusi svajoni pal pes. O dabar, jos netek s, yra pasmerktas vienišai kankinystei. Žinoma, logiškai m stant, kankinys ir auka buvo ne Jis, o Pitija. Paaukojo j daug anksþiau, nei buvo paspaustas pistoleto gaidukas. Bet juk pati sutiko su visomis s lygomis, neatsikalbin jo, neprieštaravo ir nepuol maldauti: mielasis, neveik man s š nešvar reikal , pats mesk Kontor , spjauk Centr , b kim kartu, b kim pasaulio krašt , pasisl pkim nuo Placebo negyvenamoje saloje, Himalajuose, Amazon s džiungl se ir laimingai dviese gyvenkime iki gilios senatv s! Ne, Pitija niekada nieko panašaus nesak . Ji tik josi prasisukti taip, kad ir vilkas b t sotus, ir riukas sveikas. Negana to, dar leido sau simyl ti kit . Pitijos meil s objektas, kodiniu pavadinimu Skaistuolis, buvo greitai Kontoros susektas ir pagal visus parametrus išanalizuotas. Iš pradži atrod , kad jis nekelia jokio pavojaus. Atskal nas, beveik autistas, kuriam nei kiek ner pi politika, socialin s problemos ir visuomen . Pitija jam irgi buvo ne itin svarbi. Žvelg j ne kaip mylinþi moter , patraukli ir geistin , o kaip pavojing gundytoj , kurios rezgam aistros pinkli privalo išvengti. Ko nor ti iš keistuolio, kuris gyvena prie kapini su keturkoj b riu, kala antkapius, dedasi ekstrasensu ir šaukiasi angel ? Taþiau Pitija buvo paker ta pseudometafizini to bernelio paistaliojim . Ji visai pamet galv ir š kart jau tikrai atsisak dirbti Placebui. Jis žinojo apie Skaistuolio ryšius su maskviške Laboratorija. Ten studijav žmon s buvo lengvai apdorojami Kontoros turimais aparatais ir puikiai dav si manipuliuojami. Kai visi kiti b dai susitvarkyti su Pitija jau buvo išbandyti, atsirado paprastutis planas. Tegu bernuž lis išgirsta Angel Balsus, kurie jam sakyt sunaikinti Julij — geismo, melagysþi , paklydim ir vis kit blogybi šaltin ! Ruošdamas Pitijos pašalinimo operacij , kodiniu pavadinimu Atalanta Fugiens, Jis ir pats susitiko su b r jos svajoni vyriškiu. Buvo beveik kaimynai, sik r skirtingose Ras kapini pus se. Per negr st , duobi išmušt kelel šiaip taip privairavo savo žemapilv japonišk automobil prie sukrypusios medin s bak ž s, kuri supo apleistas obel sodas, pilnas dideli akmen , juodo, balto, pilko, rausvo granito luit ir net marmuro gabal . Kai kurie jau beveik virto angelais, iš kit sparnuotosios b tyb s dar tik vadavosi, o treþiuosiuose gl d jo neišreikštais pavidalais. Pirmiausia J užpuol šunys: aviganis, laika ir nuo gyvenimo visai pavarg s, senas, susiv l s mišr nas. Paskui pasirod aukštas kaubojiškos išvaizdos vyras su languotais flaneliniais marškiniais, aptemptais džinsais, brezentine prijuoste ir odine skryb le. — Ieškau Tado, šeimininko, — tar Jis, valydamasis nuo šviesi kelni aviganio leten p dsakus. — Aš esu Tadas, — atsak vyriškis ir nedraugiškai prid r : — Ko jums reikia? — Nor þiau užsisakyt antkap su angelu, — pagal plan pasak Jis, nors jaut si šiek tiek suglumintas Skaistuolio išvaizdos. Pagal ataskaitas, sivaizdavo j kaip nyk , paliegusio k no tipel , ilgais riebaluotais plaukais, netvarkinga barzda ir nerimastingai b giojanþiomis mažomis akut mis. Nors dabar bent jau tapo aišku, kod l šio vyruko taip mirtinai prireik Pitijai. — Na, tai užeikit, — n nešyptel j s burbtel jo Tadas, lyg sakyt — dinkit man iš aki , ir apsisuk s vangia mustang išjodin tojo eisena nužingsniavo savo pirkios link. Taip, jo šikna

tur jo Pitijai patikti. Jis nusek iš paskos, nuolankiai k sdamas staiga prasiveržus vis trij šun prielankum , kurio taip stigo paþiam šeimininkui. Patalpa, kuri ženg , buvo ir prieškambaris, ir virtuv . ýia karaliavo tokia netvarka, kad net pats velnias b t nusisuk s sprand . Jis, mandagiai nuvar s pasišiaušusi kat , pris do ant vienintel s k d s, o Tadas savo kaubojišku užpakaliu pagerb stal , ant kurio p psojo dešimtys plastikini maišeli su žol mis, s klomis ir vairiaspalviais milteliais, turb t prieskoniais. Tikra maišeli karalyst ! Ant sien kab jo šlykšþi , nušiurusi , apdulk jusi sparn kolekcija. — Klausau j s , — puse l p ištar šeimininkas ir uždeg smilkal su tokia veido išraiška, lyg Jis b t nelaboji dvasia, kuri reikia nedelsiant išr kyti iš šventyklos. — Nor þiau antkapio. — Jau sak t. Einam prie reikalo: akmuo, granitas, marmuras? — Gal baltas marmuras. Suprantat, tai bus paminklas mylimai moteriai. — Meil s šiais laikais neb r. Tik aistra. Ir visi vaikai gimsta ne iš meil s, o iš aistros. Tod l pasaulis pilnas labai nelaiming žmoni . Po šimts, kaip Pitija susikalb davo su šituo Angel Kaubojumi? Jis ir pats negal jo prad ti tokio pašnekesio, kokio tik josi, nes Tadas atkakliai veng Jo žvilgsnio, o norint perprasti arba paveikti žmog b tinas aki ryšys. — Gal išgersit arbatos, — iškoš šeimininkas tokiu tonu, kuris labiau tikt frazei: „Ar nori snuk “. — Neatsisakysiu. Kol Tadas sukosi prie antikvarin s krosnies, Jis išklaus pamoksl apie kavos, vis ceilon , dardžilig , asam ir net žaliosios arbatos žal , užtat sužinojo, kokie naudingi yra þiobreliai, m tos, liepžiedžiai, ramun l s bei kmynai. Taip pat sp jo atkreipti d mes Angel Kaubojaus rankas, ilgus pirštus, kurie net ir su keliais sumuštais pam lusiais nagais ir purvinomis panag mis atrod ne kaip akmentašio, bet kaip pianisto. Na, žinoma, tokios rankos tur jo Pitij užvesti. Gav s žoli nuoviro nepatogioje laikyti pialoje, Jis met antr iš anksto paruošt fraz : — Nor þiau, kad tas angelas b t ýamujelis. Š kart š vis buvo taiklus. Tadas pirm kart pasiži r jo Jam tiesiai vyzdžius. Angel Kaubojaus žvilgsnis buvo svajingas, pad mav s, apsvaig s, taip žvelgiama mylintis, ir Jis dar kart vidujai užkaito, pagalvoj s, kaip nuo Skaistuolio aki sudr kdavo Pitija. — O kod l ne Gabrielis, Rafaelis ar Zadkielis? — Tado balse susidom jimas buvo maskuojamas lengva pašaipa. — Juk ýamujelis — meil s angelas. Staiga Tadas liov si b ti atsainus ir viskam abejingas. Jis prapliupo karšta tirada apie arkangelus, angelus, cherubinus, serafimus ir apie niekingus, kasdienyb s chaose paskendusius žmones, kurie niþnieko dangiškuose reikaluose nenutuokia, o net šaukdamiesi pagalbos, per savo baisi tamsyb nesugeba priimti aukštybi malon s. Jei šie kadrai b t filmuoti išjungus gars , gal tum pagalvoti, kad kaubojus, mostaguodamas rankomis ir plaþiais žingsniais vaikšþiodamas po ankšt virtuv , postringauja apie laukinius arklius. Beje, jo balsas buvo švelnus ir minkštas, kad ir kaip karšþiavosi, n karto neriktel jo, o ir akys liko tokios paþios, aptrauktos melancholiško svaigulio miglel s. Taþiau iš angelišk j lygmen reik jo v l kaip nors sugr žti prie žemišk reikal ir pasikalb ti apie moteris, mylim sias, mylinþi sias, vien aistros apimt sias, pavyzdžiui, Pitij . Tai pavyko nesunkiai ir Skaistuolis po keli Jo užvedam j sakini kaip nusikalt s paauglys pareišk : — Kažkod l kai bendravimas pasiekia rib , kuomet jau tur t vykt TAI, net ir patys gražiausi mano santykiai su moterimis staiga ima ir nutr ksta. Pradedu manyt, kad tik TAI joms ir r pi. Vargšas berniukas, jis net ne steng abstraktaus TAI vardyti kuo nors konkretesniu: lytiniais santykiais, seksu, dulkinimusi! Tik žvelg savo nesveikai pad mavusiomis akimis Jam smakr ir lauk t viško, pamokomo atsakymo. — Na, gal ne visom. Bet tos, kuriom r pi, bent jau man asmeniškai atrodo patrauklesn s. Pavyzdžiui, Julija. Kiek žinau, ji — m s bendra paž stama. Tadas vos neišlaist kmyn arbatos ir tylut liai pasiteiravo: — J s j paž stat? — Na taip, paž stu, bet nedulkinau. — Aš irgi ne...

Tai bent aþi už atvir prisipažinim ! Pokalbis dar si temptas ir Jis panoro užsir kyti. Bet tuoj pat sulauk Tado pareiškimo, kad r kantis žmogus, ypaþ moteris, jo akyse beviltiškai žlunga. — O kaip Julija, ji juk kartais patraukia d mel ? — Ne, prie man s ji ner ko. Ir šiaip jau Julija kitokia. — Kitokia? Tai gal manai, kad su ja neprieisit iki TO lemtingojo taško, kuriame išsiskiri su moterimis? — Nežinau. TA situacija jau ne kart buvo iškilus. Priimu tai kaip gundym ir atsispiriu. — O jei kok kartel neatsispirsi? — Susilauksiu bausm s. — O Julija? — Ji taip pat. — Ir kas judu baus? — Angelai. Tadas s d jo nunarin s galv ir atrod visai sugniuždytas. Nenuleisdamas nuo Skaistuolio aki , Jis pagalvojo, kad klied tojo siela pateko netinkam k n ir dabar toks keistokas duetas, bent jau moterims, sukelia daugyb nesusipratim . Met s pirm žvilgsn , pagalvotum — prieš save regi vyr , kuriam tinka išjodin ti laukinius arklius ir nimfomaniškas gašl nes, nepaleisti iš dant r kstanþios cigaretes, litrais maukti visk ir sal nuose pyškinti priešus dviem pistoletais. O paskui paaišk ja, jog atsid rei prieš puritonišk , manichþjišk , maniakišk veblentoj . Na, k gi, pasistengsime, kad, angel lieptas, šis kaubojus bent kartel iššaut . Nor damas iki galo suvaidinti rol , kuri prad jo, Jis v l užgiedojo apie paminkl . Tadas sekundei iš jo kit kambar ir gr žo nešinas didžiule dulk ta knyga. Tekstas joje buvo spausdintas senovine kirilica, o po peršvieþiamo popieriaus perdengimais puikavosi spalvoti, litografiniai angel atvaizdai. — Štai ýamujelis, — švelniai tar Tadas, pirštu perbraukdamas per sparnuot b tyb , kuri niekuo nesiskyr nuo kit , prieš tai praverst . — Labai trapus. Ar gerai atrodys marmure? Reljefo nenoriu. sivaizduoju tik apvali skulpt r . — Jis toliau t s vaidinim . — Atrodys puikiai. Jau žinau, iš kokio gabalo j iškalsiu. Tik kainuos nepigiai. — Pinigai man ner pi. — Eime, — jau daug lipšniau pasak Angel Kaubojus, pad jo ant suklypusios komodos savo knyg ir, pasi m s rankas kalt , išsived J sod . Tyl dami žingsniavo per sniego dar neragavusi gruodžio žem ir supuvusius obuolius. Pri jo paši r . Tadas atrakino didžiul apr dijusi spyn ir pakviet J vidun. ýia turb t buvo sud ti patys geriausi marmuro gabalai. Nutrauk s nuo vieno bulvin maiš , Angel Kaubojus didžiuodamasis tar : — Štai! — ýamujelis išeit ne aukštesnis už pus s met vaik . — Dydis — nesvarbu. Svarbiausia toji galia, kuri j d siu. Tado akys blizg jo taip, lyg b t prisir k s opijaus. Akimirk Jis pasijuto nejaukiai, tarsi stov t prieš pamiš l su kaltu rankoje. Tod l išsitrauk pinigin ir suskato kloti avans . Sprendžiant iš to, kaip Angel Kaubojus pa m eurus ir juos perskaiþiavo, neatrod , kad yra abejingas žemiškiems reikalams. Kulniuodamas atgalios, Jis staiga pagalvojo, kam š antkap užsak ? Gal mamai? Pitijai? Sau? Jiems atsisveikinant, Tado sode nut p b rys isteriškai krankianþi varn . Viena praskrido visai šalia ir dr btel jo blyšk skyst š d vos per sprind nuo Jo peties. Kit kart b t pasišlykšt j s, bet dabar varnos kakutis Jam pasirod kaip pats tikriausias juodo plano patvirtinimas. Centras buvo suk r s speciali program Lux in Tenebris, pagal kuri atitinkamai užhipnotizuotas pilietis gal jo virsti samdomu žudiku, o atlik s savo misij ir iš j s iš transo, pamiršti k padar s. Virsti tabula rasa sau paþiam, tardytojams, kvot jams, melo detektoriams ir gal net anapusiniams baud jams Paskutinio teismo dien . Programa jau buvo naudojama Jungtin se Valstijose, Rusijoje, bet Lietuvoje dar n karto netaikyta. Tad atsirado proga j išbandyti, nors Jam labai nesinor jo, kad Angel Kaubojus pamiršt žmogžudyst . Troško, kad Skaistuol kaip ir J pat kiekvien sekund , minut , valand , dien , nakt , met metais, iki pat gyvenimo pabaigos graužt s žin d l to, k padar . Atlik s užduot , Angel Kaubojus tikrai nieko neprisimin . Tuo Jis sitikino prieš kelet dien , kai Tadas paskambino ir džiugiai praneš , kad ýamujelis baigtas, galima atsiimti. Taigi

yra antkapis mylimai moteriai, bet kur j statyti, kai Pitijos pelenai bus paleisti v jais? Jis svarst , kad gal reik t nuvykti to angelo pasiži r ti. Juk visai netoli. Dabar jau abu su Skaistuoliu gal s vengti vienas kito žvilgsnio. O gal pasišnek s apie Pitij . Šie apm stymai J persekiojo jau nebe pirm savait . Kimšdamas pypk eilin porcij kvap praradusio tabako ar þiulpdamas gaivumo nebetekusi m tin pastil , pats sau sakin jo, kad apie tokius dalykus m styti draudžiama, juo labiau, þia, Kontoroje. Buvo vis labiau sitikin s, kad Jo slapþiausi minþi klausomasi. Šios dienos pranešimas iš Centro tai tik patvirtino: Aistros d l kiaul s, pasprukusios iš skerdyklos Škotijoje 110 kilogram sverianti kiaul treþiadieni pab go iš skerdyklos ir jau kelias dienas slapstosi miške. Policijos atstovas spaudai žurnalistams pareišk : „Mes nor tume sugauti j gyv , bet visuomen s saugumas yra svarbiau“. Jis taip pat patar neerzinti paršo. Prisiminus 1963 m. film „Didysis pab gimas“ apie pab gim iš Vokietijos karo belaisvi stovyklos, kuriame pagrindini vaidmen atliko aktorius Steve'as McQueenas, Didžiosios Britanijos spauda pavadino parš McQueenu. Jau pasmerktas mirti gyvulys antradien paspruko iš skerdyklos Danbleine dramatiškomis aplinkyb mis. mon s kieme jis ištr ko iš dviej j variusi darbinink rank , peršoko tvor , perplauk up , perb go golfo aikšt ir dingo kr mynuose. Kad išgelb t parš nuo skerdyklos, aktor Virginija Vulf su kolega Džonu Donu pasi l už j dvigub kain . Jie pareišk : „Ši kiaul iš tikr j nori gyventi. Mes labai prašome — išgelb kite McQueen !“ Aktoriai susivienijo su dviem gyv n teisi gynimo organizacijomis, ir Dž. Donas pasi l laikyti kiaul pas save. Gyv nus mylinþi brit širdyse kiaul s, regis, užima ypating viet . 1988 m. žymyb mis tapo du paršai, kurie pab go iš skerdyklos ir savait klajojo laisv je. Šiuos paršus nupirko „The Daily Mail“, ir dabar jie laikomi gyv n prieglaudoje Kente, kur sulaukia nemažo lankytoj d mesio. K gi, virš Jo nelaimingos personos pakibo juodas debesis. Taþiau tikri vyrai taip lengvai panik nepuola. Berniukai neverkia. Ar tikrai? PARYýIAIS jau prad jo þiulb ti paukšþiai. Na, þiulb jimu t kukl , monotonišk þirenim buvo sunku pavadinti, bet vis tiek jaut si pirmieji, atsarg s pavasario žingsniai. Dien atrodydavo, kad þiršk tiktai žvirbli dvasios, nes visi paukšteliai b davo ding be p dsako, lyg pra žus chunveibinams. Maksas m go pavasar , o tuos, k apimdavo kovo, balandžio ar geguž s depresija, laik užkiet jusiais egoistais, negalinþiais pak sti bakchanališko gamtos š lsmo, prieš kur nublanksta bet koks net didžiausias žmogaus džiaugsmas. Taþiau šiemet viskas buvo kitaip. Li desys smaugte smaug , mažas nuomojamas butukas tapo narvu, o langai virto virbais. Li dniausia b davo per m nulio pilnat , ypaþ jeigu pasitaikydavo giedra naktis. Nor davosi kaukti blyškiai spinduliuojant skritul , kabant miesto pašvaist s nublukintame dangaus sk tyje. Šaltame m nulio paviršiuje gal davai ži r ti melsvus kalnynus, kurie kitais kartais primindavo žmogaus bruožus, bet dabar vaiduokliškas šviesulys atrod kaip meparaponas. Veidas be aki , l p ir nosies, košmaras ne tik iš japoniškos pasakos, bet iš jo, Makso, tikrov s. Po skandalu pasibaigusios paskutin s „Pašnekesi prieš mieg “ laidos Maksas jaut si nuolat meparapono sekamas. Atrod , tas hipnotizuojantis ponas knisasi po jo smegenis, svarsþiais slegia aki vokus, lenda po oda ir per pus dreskia siel it sen paklod , skirt skudurams ir pašluost ms. Vakaris prisimin — prieš pat savo mirt apie panašias jausenas užsimin ir Mag . Taþiau jis buvo per daug savimi užsi m s, kad atkreipt d mes pokeisþius Julijos b gštavimus. O gal tiesiog nepaj g išgirsti to, kas sakoma, nes buvo išlepintas ne tik tinais pasakojimais, kuriais moterys ir merginos siekdavo sužadinti jo susidom jim . Bet štai abejingumas sugr žo bumerangu ir trenk per galv , net žydros žiežirbos pažiro. Š pavasar Maksas jaut si taip prastai, kad negelb jo nei slaptasis, asmeninis Holivudas. Retkarþiais prieš užmigdamas dar susukdavo horor apie daktar Džekil ir pon Haid . Abu personažai tur jo Makso veidus, taþiau vienas buvo šiuolaikin s visuomen s autsaideris, kiberpankas, o kitas — puikus prisitaik lis, grobuonis, manipuliuojantis aplinkini jausmais ir pasibais tinas cinikas. Kaip ir kod l Makso Vakario herojus iš vientisos asmenyb s suskilo du kits kitam prieštaraujanþius antipodus, tur jo atsakyti paskutin filmo serija. O gal minti bus palikta ži rovams, apsvaigintiems parapsichologini siužeto pos ki ir kompiuterini virtuali efekt (juk reikia kažkuo dangstyti nuvalkiot susidvejinimo id j !). Maksas vis pagalvodavo, kad per trisdešimt met taip ir nerado tikrojo sav s, o paž sta tik kaukes (dar viena banalyb , bet kaip prad ti originaliai m styti?), kurias vairiausiais gyvenimo

momentais užsideda mechaniškai, kaip robotas, arba s moningai, kaip aktorius. T las jo slaptojo Holivudo herojus giliamintiškai postringavo, kad žmogaus veidas yra kaip svog no galvut , vos ašarodamas nulupi vienos kauk s luob , o po juo slypi kitas, po tuo — dar kitas, ir dar, ir dar, ir dar... Tikrumo kauk . Naivumo kauk . Nuoširdumo kauk . simyl j lio kauk . Narcizo kauk ... Net ir žodžiai yra kauk s, augte priaug prie tikr j realyb s pavidal ir slepiantys jos esm . Kuo ilgiau žvelgdavo veidrod , tuo sunkiau b davo suprasti, koks yra tikrasis jo veidas. Nuo ilgo steb jimo atvaizdas dar si vis nesuprantamesnis, ne žvelgiamesnis, o galiausiai tapdavo toksai svetimas, kad esantysis šiapus amalgamos, fizinio k no viduje, nieku gyvu nebegal jo tapatintis su tuo, k atspindyje mato pro aki langus. „Tuk, tuk, tuk, kas namelyje gyvena?!“ — tai buvo m gstamas Mag s klausimas, kai nor davo išsiaiškinti jo nuotaik , džiugesio, nusiminimo ar tyl jimo priežast . Mag buvo vienintel moteris, su kuria Maksas steng bendrauti ilgiau nei vienerius metus. Visi kiti Vakario ryšiai su daili ja lytimi lyg užker ti nutr kdavo po trij m nesi . Ir Vita pasirod esanti ne išimtis. Anksþiau jis pats savo nepastovum nekreip d mesio, tiesiog šuoliavo per gyvenim lyg princas ant balto žirgo, o jo pamestas ir atrastas pelenes užfiksuodavo tik paskal puslapiai laikrašþiuose. Dabar, stojus netik tai pauzei, Maksas m m styti, kod l b tent jam taip nutinka, kod l yra pasmerktas vienatvei kaip koks Nosferatas, kai kiti sugeba gyventi po du, tris, keturis (skaiþiuojant laimingosios poros atžalas), kod l jie, išrinktieji, viens kitam nenusibosta, ne kyri, ne sipyksta ir netgi prisiriša, supanaš ja, tampa vientisu androginu ir ilgai, iki pat mirties, puosel ja meil bei darn . Kaip jiems tai pavyksta? Kur gl di tokio magiško ryšio paslaptis? Kas, kada, kod l atsitiko jiedviem su Tadu, kad abu yra pasmerkti vienatv ms, nors ir besiskirianþioms viena nuo kitos kaip diena ir naktis? Logiškai m stant, net ir dabar, gav s iš gyvenimo gerok pendel , Maksas netur jo jaustis vis apleistas. Debilusis telefonas nuolat skleid kvieþianþias treles, vibravo arba be jokio garso žaliai žybþiojo, skelbdamas, kad ir v l, ir v l, ir v l Vakaris yra kažkam labai reikalingas. Tik va, nežinia, kas reikalinga: ar aptaki k no konstrukcija su apsimestini nuotaik v liavomis, ar tas, kas gyvena joje ir mizantropiškai stebi išorin pasaul kaip iš povandeninio laivo? Nepasitenkinimas savimi ir gyvenimu skverb si visur it juodlig s užkratas. Viskas erzino. Erzino nauji kaubojiški batai, su godžiu girgždesiu dantys didžiuosius pirštus. Erzino sidabrinis Peugeot, kurio motore kažkas strigo net springdamas. Erzino nuolat mieste susidarantys automobili kamšþiai, išt santys paskutinius kantryb s likuþius kaip hiena dv selienos žarnas. Erzino rožiniai saul s akiniai, pro kuriuos pasaulis atrod lyg apipiltas šaltibaršþiais. Erzino net butas, kur jau treþius metus už visai padori kain nuomojosi Antakalnyje, prie pat tamsiai m lyno egli miško su ankstyviausiomis visoje apylink je žibut mis. Maksui nor josi didžiulio namo kur nors Beverli Hilse, Santa Barbaroje ar Santa Monikoje, nuosavos pastog s su dešimþia miegam j ir devyniais vonios kambariais; tai gal t sau leisti genialiuosius scenarijus kurdamas ne asmeniniam, bet tikrajam, amerikiniam Holivudui. Jei gyvent Ten, o ne ýia, beviltiškoje provincijoje, jau seniai b t apdovanotas penkiais Emmy už „Eldorad “ ir „Pašnekesius prieš mieg “, trimis Grammy už puikias „Maksimalaus greiþio“ dainas, o Oskarus už geriausi scenarij , geriausi režis r , geriausi vyro vaidmen , geriausi garso takel ir geriausius vaizdo efektus reik t vežti vežimu, veikiau, šešeri dur penkiolikos metr ilgio limuzinu. Taip, Maksas tiek nusirito, kad m graužtis gim s ne laiku, o svarbiausia — ne vietoje, g džiame Europos užkampyje, išnykti pasmerktoje šalyje, m žtanþioje nevyk li tautoje, desperatiškai sitv rusioje merdinþios kalbos, kurios niekada neišmoks joks save gerbiantis britas, vokietis ar pranc zas. Jaut si didžiai likimo nuskriaustas, nes puikiausiai sivaizdavo, kaip virtuoziškai prasisukt su savo talentais, kaip bent keliose srityse pasiekt svaigias tarptautin s žvaigžd s aukštumas, jei b t gim s ne Lietuvoje, o bent jau Švedijoje. Susim stydavo ir apie emigracij , kaip kas antras tikras lietuvis nuo penkeri iki penkiasdešimties met . Taþiau nenor jo rinkti nei pievagrybi , nei mandarin , nei braški balt j verg plantacijose, netroško valyti subini seniems, sumarazm jusiems vokietukams, nesvajojo plauti ind kiniškuose Ispanijos restoranuose, nesiverž tampyti bokalais apkraut pad kl pribezd tose airi smukl se, neketino išsišiep s stov ti už baro hiphopiškame ýikagos priemiestyje ar apvilktas žydra stiuardo uniforma siurbti kilimus kruiziniame subingalvi laive „Panama-Bahamai“. Nebent, brolio siaubui (o gal pavydui?), tapt g jumi, elitine prostitute, kaip nutiko vienam jo klasiokui, kuris Londone aptarnavo net paties a.a. Fredžio Merkiurio

draug . ýia, Lietuvoje, Makso Vakario karjera ne juokais susvyravo. Nepasitvirtinusius kaltinimus b r jos nužudymu, neatsarg ginklo laikym ir nam arešt darbdaviai dar steng dantis sukand pak sti ar net sugeb jo ekstremalias detales paversti reklama. Taþiau kai skandalo patina apsineš s Auksinis Berniukas pasirod tiesioginiame eteryje neva girtas, šou verslo bos kantryb s taur persipild ir šli kštel jo per kraštus nevaldomais pykþio priepuoliais. Maksas netgi nustebo, kad dar k tik myl tas taip karštai ir beatodairiškai, staiga, be jokios tarpstot s ar persp jimo, tapo juodai nekenþiamas. Nuostab k l dar ir tai, kad niekas nepais , n nenor jo gird ti joki jo pasiteisinim . Žinoma, naivu buvo viltis, jog kas nors patik s istorija es tiesioginiame eteryje jis tapo pokalbininko Jono Jonaiþio užhipnotizuotas ir paverstas liežuvio neapverþianþiu, aki nepramerkianþiu, vien tik rankomis bej giškai mostaguojanþiu zombiu. Kas sikirs, kad „Naujojo žmogaus“ bosas m ir išplov Maksui smegenis vien už tai, kad Vakaris nesutiko j plauti kitiems. Ties sakant, apie tai, kas tuomet vyko, jis neb t gal j s aprašyti net „X failams“, nes vietoj apþiuopiamo potyrio s mon je liko tik duba kaip apsode, iš kurio iškrito ypatingas akmuo. Maks m smelktis anksþiau visai nepatirtas, nors didži j dal tautieþi jau ilgiau nei dešimtmet dien nakt kamuojantis jausmas: baim d l ateities. T desperatišk netikrum Vakaris nuolat mat „Eldorado“ dalyvi akyse, nesvarbu, ar jie laim davo, ar pralošdavo. Nepastovumo poj tis buvo ap m s beveik visus Lietuvos gyventojus, nors þia niekada nedreb jo žem , negrasino išsiveržti ugnikalniai, nesiaut jo taif nai ar tornadai, o romi Baltijos pakranþi per ištisus amžius nenusiaub n vienas cunamis. Taþiau žmon s gyveno taip, tarsi j namai stov t ant slenkanþio sm lio, it po kojomis li liuot beatsiveriantys akivarai, sakytum kiekvienas b t Sizifas, šimtus kart ritinantis savo likimo akmen virš n vien tik d l to, kad šis ir v l nuried t nes kmi pragarm n. Maksas iki šiol gyveno ir vargo nemat , bet staiga jo pasaulis m ir susvyravo. Aukštas pjedestalas buvo išmuštas iš po koj , varinis dievaiþio statulos nimbas nukrito ir skardžiai džergždamas nuried jo šal , nul k net g d dangst s figos lapelis. Tod l prieš negailesting teis j akis Pranas Purvaneckas stojo nuogut lis, toks, kok prieš trisdešimt met pagimd mama. Visus šiuos sunkiasvorius apm stymus lyg juodas šeš lis lyd davo kyri mintis: paskambinti Jonui Jonaiþiui ir išsiaiškinti, ko gi iš tikr j jam reikia. Taþiau Maksas atid liojo lemting j skambut it tai jau b t sutartis su paþiu Mefistofeliu. Pagaliau vien saul t ryt atsibudo kupinas ryžto, stv r meparapono duot vizitin kortel ir tarsi gaisrininkas, skubantis gesinti deganþio parlamento, išl k nurodytu adresu. Ilgokai klaidžiojo sukdamas ratus aplink Ras kapines, narš po siaur vingiuot gatveli žarnyn , keliskart pravairavo pro Tado b st , kol galiausiai surado reikiam pastat . Modernus statinys tarp suklypusi medini l šn atrod kaip inkliuzas iš kitos erdv s ir kito laiko. Kam savo firm kišti tok užkamp ? Matyt, yra svarbi priežasþi . Stiklin s durys prieš Maks atsidar paþios. Holas buvo išklotas juodomis ir baltomis plytel mis, tod l atrod kaip tušþia šachmat lenta. Kas su kuo žaidžia? Pakil s laiptais antr j aukšt , nužygiavo žalsvu kilimu išklotu koridoriumi ir sustojo prie dur su užrašu „Direktorius“. Kaip ir reik jo tik tis, pirmiausia pateko pas sekretor , kuri akinamai šypsodamasi pasiteiravo, ko gerbiamas ponas Maksas Vakaris pageidaut . Ant merginos kr tin s buvo prisegta staþiakamp kortel , liudijanti, kad jos vardas Danut . Paprašiusi minut l palaukti, Danut dingo už rusva oda apmušt dur , anapus kuri t nojo Kašþejus Nemirtingasis. Maksas d miai apsidair , bet nepasteb jo nieko keista. Kontora kaip kontora. Jonaitis pats asmeniškai iš jo pasitikti sveþio ir, apkabin s j per peþius, nusived savo tvirtov . Kabinetas kaip kabinetas. Sekretor ponams pasi l arbatos su romu arba kavos su konjaku. Maksas atsisak , paranojiškai b gštaudamas, kad bus pavaišintas klofelinu ar dar kokiu nors baisiu kvaišalu. Asmeninio Holivudo filmai, o gal kasdienin Lietuvos realyb r ž jo s mon je akivaizdžius p dsakus. Jonaitis s d jo prieš lang taip, kad jo veid v l buvo sunku žvelgti, užtat Vakaris jaut si kaip ant delno ir dar apšviestas akis nukreiptos ir dien visai nereikalingos stalin s lempos. — Tai k gi nor jai man pasakyt? — pasiteiravo meparaponas, simesdamas burn m tin pastil . — Sugalvojau nauj „Pašnekesi prieš mieg “ koncepcij . Nevert t jos atid liot kitam sezonui, galima iškart prad t. — O kod l apie tai pasakoji man? Ir kod l esi toks sitikin s, kad b si laidon sugr žintas?

Juk ne be reikalo tapai išspirtas, a, Maksai? — Na, juk j s man si l t... — Viskam savo laikas. Laikas akmenis m tyt ir laikas rinkt. — Bet man pasirod , kad esat suinteresuotas... — Aš suinteresuotas? Tai tu tur tum b t suinteresuotas. — Na, taip, aš esu... Tod l ir atvažiavau pas jus. — Ei, kiškeli nabag li, primyn tau gyvenimas uodeg l . Ar ne taip? — Meparaponas kimiai nusijuok ir staiga pusbalsiu uždainavo: — Kas žieb švies tavyje, staiga virs tavo šeš liu, iš kr tin s šird išraus ir supl šys k n gabalais, lia lia lia... Maksas pajuto, kaip veid jam išpila lipnus karštis lyg vaikyst je, kuomet mama j užtikdavo žaidžiant pimpaliuku. Kair je akyje m tr kþioti tikas. Vargu ar atsirast smagiai besijauþiantis, kuris k tik suvok , kad jo mintys skaitomos. — Na, jeigu pažadi b t geras berniukas, sutvarkysim ir šit reikal . D l Julijos. Tai tar s, Jonaitis atsistojo, išties Maksui rank ir banaliai suvaidino dviej vienas kit puikiai suprantanþi vyr atsisveikinim . Sekretor Danut palyd jo j koridoriumi, o prie laipt pareišk , kad Vakaris þia visada laukiamas. Aþi ! Maksas pavažiavo kelis šimtus metr ir sustojo prie kapini . Kažkod l užsinor jo pasivaikšþioti po Rasas. ýia dar buvo užsilik labai daug sniego, sakytum numir liai savo šalþiu ir lediniu alsavimu trukdyt jam tirpti. Išsiblašk s skaitin jo datas ant antkapi , kol ant vieno pamat užraš , kad þia palaidota Jozefo Pilsudskio širdis. Pirmiausia galv at jo k tik meparapono ni niuota murmel . Paskui prisimin film „Angelo širdis“, kuriame Mikis Riurk pardav siel Roberto de Niro velniui. Galiausiai galvon atplauk kitas Jozefas. Jozefas K. iš „Proceso“ ir li dnas jo gyvenimo galas. Pats nustebo d l tokios keistos s saj grandin s. Po keli dien Maksas sitikino, kad meparaponas m si j globoti. Vakaris buvo sugr žintas „Pašnekesius prieš mieg “ su s lyga, kad daugiau niekada nebepasirodys laidoje neblaivus. T paþi savait jam buvo pranešta, kad panaikinamas nam areštas. Taþiau, sulauk s vis ši ger naujien , Maksas nepajuto nei džiaugsmo, nei palengv jimo. Jo pasaulyje kažkas buvo iš esm s sugriauta, iš kr tin s išrauta širdis, o k nas supl šytas gabalais, lia lia lia... GABRIELIS m sliai spoksojo paslapting , tik jam vienam regim objekt . Urijielis dar negr žo iš savo rytmetinio pasivaikšþiojimo. Varahijielis snaud , per miegus irzliai raukdamas nos . Tadas vir sor koš visiems trims angeliškai pavadintiems šunims ir be žodži meld si dangiškiesiems j bendravardžiams. Staiga pagalvojo, kad turb t neištvert kurio nors iš savo keturkoj baigties. Iš sielvarto plyšt širdis. Omenyje, žinoma, tur jo šunis, k ten — kat s! Kas kelet m nesi ramiai užkasdavo naujas j kaþiuk vadas ir niekas jame net nekr ptel davo. Taip pat lengvai susitvark ir su Julija. Nors ne visai. V l užpl do sapnai, perpildyti nepaž stam kambari , koridori , lift , persekiotoj ir tamsoje tvyranþios siaubingos, mirtinos tampos. Šviesa išvaduotoja tuose košmaruose ne sižiebdavo jokiomis ž tb tin mis pastangomis. Užšifruoti pas mon s pranešimai reišk , jog Tado gyvenimo tvarka ir v l prarasta, o harmonija — suardyta. Pro orlaid virtuv n šoko baltap k Aurelija, o jai iš paskos — voveriškai rudo plauko Berta. Kat s nenusipeln angel vard . Nedaug tr ko, kad moterišk j kompanij b t papildžiusi dar ir Bastet . Taþiau šioji su Tadu nepanoro bendrauti, apipuršk , apdrask ir net kando piršt . Na, taip, kat vienintel iš vis gyv padar žinojo, kas nužud jos nelaiming j šeiminink . Julij dažnai prisimindavo. Net dažniau, nei apie j galvodavo, kol dar buvo gyva. Juodu siejo tiek mažai dalyk . Gal tik t vai. Veikiau, j nebuvimas. Julija saviškiam taip ir ne steng atleisti, kad šis mir , kai ji buvo dar maža. Ji iki šiol negal jo prisiversti nueiti prie jo kapo nei per V lines, nei per mirties metines. Sak si, stabdoma baim s. Bet Tadas atkirto, kad stabdys yra pyktis. Tai išgirdusi, ji sižeid , bet, visk gerai apm sþiusi, save veik . Beveik po keturiasdešimties met su baltomis g l mis ir žvakel mis nu jo kapines. Atleido. Susitaik . Užtat Tadas su savo t vu nieku gyvu neb t sudar s nei taikos, nei paliaub . Tebeniršo, kam šis paliko motin , s naus sitikinimu, gražiausi ir geriausi moter pasaulyje. Akis badanti mamos vienatv buvo ne pats skaudžiausias dalykas. Baisiausia, kad ji pamilo kit . Pran . Numyl tiniai jaunesnieji broliukai, motiniškos meil s vagišiai, buvo dar vienas Tad ir Julij jung s s lyþio taškas. To, ko pats nepatyrei, niekada su kitu nepasidalysi, o užuojautos ir supratimo manoma sulaukti tik iš panaši patirt išgyvenusio žmogaus. Ne, jis nejaut Pranui neapykantos. Julija apie savo jaun l brol irgi atsiliepdavo tik labai gerai. Bet už vis t

maloni žodži , s žin s palaimint jausm ir pas mon s sankcionuot minþi slyp jo juoda, kaip šeš lin m nulio pus , nuoskauda. Julija man , kad juos sieja vienatv . Bet kaip tik j dviej vienatv s iš esm s skyr si. Tado vienatv buvo tarsi viduryje miško atsiv r s tyro vandens telkinys, iš kurio nuolat reikia išgriebti nukritusius lapus, spyglius, kankor žius, plunksnas ir nuskendusius vabalus. Jo vienatv vos ne kasdien der jo apvalyti nuo nereikaling dalyk , atsitiktini smulkmen ir v l naujai išgryninti. O Julijos vienatv reikalavo b ti užpildyta tarsi indas, kur turi tai pamerkti g li , tai d ti vaisi ar bent jau priberti graži akmenuk . Jos vienatvei reik jo vyki , sp dži , žmoni , jausm ir id j . Tadui neatrod , kad tokios dvi absoliuþiai priešingos b senos gal t žmones sieti. Veikiau atvirkšþiai. Lygiai kaip vienatv , skyr si ir j b stai. Tadas m go tušþi erdv , tod l nuolat tarsi up s s našas prisikaupianþias kasdienyb s smulkmenas keliskart per metus sudegindavo sode. Daugiausiai tai b davo d king pacient dovanos. Kas nors gal jo prikišti, kad jo virtuv je klesti chaosas. Taþiau toji patalpa nebuvo tikrasis Tado gyvenimas, o tik prieangis, kamufliažas, maskuot , skirta neišman liams. Jo tikrov tarpo Gydymo kambaryje ir Dangiškame kamine. Net Julija pajuto, kokios galios sr va tame vertikaliame tunelyje. B r jos butas buvo perkrautas vairiausi daikt , kaip ir jos gyvenimas užgriozdintas nereikalingomis patyromis, kurias godžiai kaup , užuot lengva širdimi atsisakiusi. Jos namuose buvo daugyb automat : maisto gaminimo kombainas, skrudintuvas, skalbimo ir ind plovimo mašinos, kompiuteris, spausdintuvas, skeneris, faksas, televizorius, muzikinis centras... Kur eidavai, ten užkli davai už kokio gudraus prietaiso. Julija nesuvok , kad jau kuris laikas ne aparatai tarnauja žmon ms, o jie patys vergauja vadinamoms modernioms technologijoms. Kai bandydavo jai apie tai užsiminti, ši atšaudavo nesuprantanti, apie k jis kalba. Nenori — nereikia. Lygiai taip pat Julija sižeisdavo, kai Tadas prabildavo apie jos darb spaudoje ir televizijoje. Jis pats neskait laikrašþi ir beveik niekada neži r jo durni d ž s. Nebent retkarþiais pavartydavo kliento palikt žurnal ar dienrašt . Užsuk s pas mam , neišvengiamai b davo priverstas spoksoti koki buk laid ar dar bukesn film . Pats sau sakydavo, kad tai yra tyrimas, norint neprarasti nuovokos, kokioje visuomen je gyvena. Tyrimo rezultatai dažniausiai nuvildavo arba priblokšdavo, nes tekdavo sis moninti, kad pilieþiai, su kuriais dalijasi ta paþia žeme, dangumi, vandeniu, oru, kalba ir tautiniu genofondu, m sto visai kitaip negu jis. Tadas buvo sitikin s, jog žiniasklaida kuria vien tik netikras vertybes, netikrus politikus, netikrus menininkus, netikrus pranašus. Kiekvienas eilinis žmogelis yra pavergtas t falšyv ideal ir neturi galimyb s nei jiems priešintis, nei prieš juos protestuoti. Kam neišrankiems valgytojams kasdien pamet ti dar papildom melo porcij ? Julija atšaudavo — ne meluoja, o stengiasi b ti properša visuotin je netiesos migloje. Be to, ji juk turi iš kažko gyventi! B r ja vyl si, kad jei jau n ra kasdieni jungþi , tuomet j su Tadu vienija mistiniai išgyvenimai arba j ilgesys. Taþiau jam jos žvalgos atrod prasimanytos, sufantazuotos ar perskaitytos šventose knygose. Kas kita — jis, nuo pat vaikyst s tur j s slapt ir ypating ryš su angelais. Be abejo, koks kvailys gal t leptel ti, kad Tadas per vis gyvenim nereg jo nei vieno arkangelo, nebuvo j nei pakalbintas, nei apšviestas, nei, ko gera, išgirstas ir išklausytas. Bet jis tik jo, kad su aukštesni j sfer b tyb mis žmogaus ir neturi sieti prastiniai ryšiai — matymas, uodimas, lyt jimas, klausymasis ar šnek jimas. Yra dar ir šeštasis poj tis. Juk kartais pajunti, kaip kažkas apie tave galvoja, tav s ilgisi arba keikia. Ir jei stengi užþiuopti eilinio mirtingojo mintijim , tai jau angelo tave nukreipt žvilgsn atpažinsi kaip sm g paširdžius. Tadas tik jo, kad, kito žmogaus minimas, imi žags ti. Tas pat nutinka ir angelo mintims palietus. Tadas geb jo atskirti paprast žagsulio priepuol nuo angeliškojo ir niekad nesisteng pastarojo malšinti vandeniu, oro gurkšniais, sulaikytu kv pavimu ar balerinišku paproþiu ant nugaros užlaužtomis rankomis, delnus sudedant atvirkšþiai, š toniškai maldai. Tadas žags jo dažnai. Kai papasakojo apie tai Julijai, ši vos susivald nenusijuokusi. Na, o Tadui juokingi atrod jos postringavimai apie rašom knyg . Buvo sitikin s ir tur jo pakankamai rodym , jog moterys nieko nenutuokia. Vis tiktai kod l Tadas b tent Julij pakent , kai kit moter užsispyr s veng ? Juk panaši poniþk kone kasdien sulaukdavo atvykstanþi gydytis. Jos irgi atrod gražios, protingos ir, lyg susitarusios, nelaimingos. Visoms buvo atsibodusi kasdienyb ir prastiniai vyrai — griovi kas jai, statytojai, bankininkai, politikai. Kiekvienai nor josi ypating patirþi ir neeilinio širdies

draugo. Tokio kaip Tadas su savo gydanþiomis rankomis. Nesvarbu, kad jis sakydavo nes s stebukladarys, o tik gebantis pasijungti prie kosmin s energijos šaltinio. Juk, sugrieb s stiprios elektros srov s kreþiam gyv padar , irgi b si nupurtytas. Gydant veikia tas pat principas. Kiekvienas žmogus yra kosmini virpesi laidininkas. Poniþkos juokdavosi žemais kr tininiais balsais arba spigiai kikendavo kaip kokios klizmos ir vis bandydavo j paliesti, paglostyti, apkabinti ar neva netyþia stverti už tarpukojo. Tysodama ant baltos marškos Gydymo kambaryje, ne viena teiraudavosi vis to paties, sakytum klausimas b t užrašytas ant lub : Ar tau nepasistoja, kai valand glostin ji gulinþi pusnuog moter ? Ne, jam nepasistodavo. Tai buvo tas pat, kaip teirautis aukso ieškotojo, ar jis nenor s k tik rast grynuoli išmesti atgal up . Provokuojanþiais klausim liais reikalai nesibaigdavo. Prasid davo skambuþiai, laiškuþiai, dovan l s, maldavimai gelb ti ar si lymaisi paþioms tapti jo gelb tojomis. Tadas ilgai neužsižaisdavo ir visk pabaigdavo keliomis griežtomis fraz mis. Kai reik davo, žodžio kišen je jis neieškojo. Kod l taip elg si, irgi gal jo paaiškinti. Jo nedomino aistra, ja net šlykšt josi. Neabejojo, kad b tent aistr vaikyst je reg jo senio tvirkintojo veide, j užuod purpuriniame t vo užgri tos panel s Virginijos tarpukojyje ar gird jo gundytojos Aurelijos gaikþiojimuose ir š kþiojimuose. O tikrosios meil s Tadas ilg josi, bet jos šeš l tebuvo reg j s angel atvaizduose, kartais — ištikimose savo šun akyse arba danguje, žerianþiame žem vasarvidžio švies . Mama kartais j su Pranu vadindavo vaikais iš žvaigždži . Jiedu iš ties buvo atklyd iš kažkur kitur ir geid tokios meil s, kokios niekas pasaulyje negali suteikti. Prano santykiai su moterimis buvo nek geresni negu Tado. Tik jaun lis, užuot išvis bob veng s, keit jas kas pora m nesi , niekaip nerasdamas sau tinkamos. Taþiau k abu broliukai žvelg Julijoje? Už Pran Tadas kalb ti negal jo. Taþiau pats su ta moterimi susid jo pirmiausia motinos past m tas ir nor damas gimdytojai tikti. Dirbdama pas b r j , mama apie j kalb jo kaip apie koki dievišk b tyb ir, jei jau žem je buvo sik nijusi tobulyb , tai — Violetos šeiminink je. Tadas naiviai tik jo, kad prisiliet s prie mamos garbinimo objekto ir pats taps labiau vertinamas. Suprantama, jis pyko, kai Julij kaži ko sikibo ir Pranas. Ne, tai tikrai nebuvo pavydas. Jei kuo su broliu ir nenor jo dalytis — tai motina, bet ne Julija. Jam net ner p jo, dulkina Maksas t poniþk ar ne. Pats buvo griežtai apsisprend s netur ti su ja joki k nišk santyki . Vis tiktai Julija Tado gyvenime už m kur kas daugiau vietos, nei jam nor josi. Ji nuolat sukeldavo tamp pasl psniuose, nuoga, gundanti, brov si jo sapnus ir priversdavo g dingai išlieti s kl . Ji užaštrino gyvenimo kampus ir nusmailino b ties suvokim taip, kad šis tarsi yla prad r apsaugin p sl , neleidusi akis ak susitikti su angelais. Per atsiradus plyš Tadas prad jo gird ti j balsus. Iš pradži tylius, kaip tolimas gegut s kukavimas, bet kiekvien dien vis garsesnius. Apie Kal das jau gal jo iš aidaus bylojimo išskirti pavienius skiemenis. Nauj j met nakt , kuri atsisak b ti su Julija, išgirdo žodžius. Prieš prabildamas kiekvienas angelas prisistatydavo, kas es s. Sprendžiant iš vard , pro plyš apsauginiame šarve pirmiausia atvyko patys baisiausieji, taþiau žadantys, kad, vykdžius j vali , Tado laukia susitikimas ir su arkangelais. Dabar klaus si Liuciferio, kurio juodas ašaras tebesaugojo, ir kit 133 306 668 puolusi angel : Adramaleko, Agnielio, Arakebo, Asmod jaus, Azazelio, Balaamo, Barbielio, Eksaelio, Gaderielio, Harotho, Havro, Kasbielio, Leviatano, Mastemos, Pocielio, Samaelio, Tamielio, Urakabaramielio, Vualo, Zaphielio ir kit . Visi choru, tarsi karo giesm giedodami, arba kiekvienas skyrium, kaip sakin jantis generolas, diktavo tris pagrindinius nurodymus: Eik pas j ! Pasimyl k su ja! Nužudyk! Tadas prival jo paklusti. GARDŽIAUSIAS iš vis yra vienatv s kvapas. Savo namuose Bubast vis dar karaliavo viena. Dažniausiai ji gul davo susisukus ne kamuol l (kaip kad mano kvaili žmon s), o Spiral : širdis — centre, paskui — galva, grakštus k no linkis vietoj vidin s vijos ir išor je elegantiškai užriesta uodega. Kat buvo miniati rinis atspindys tos Didžiosios spiral s, kuria juda laikas, istorija ir svarbiausieji visatos d sniai. Kai niekas nemat , katei nesinor jo nei išdykauti, nei siausti. Per tuos kelis m nesius neatsirado jokio naujo br žimo ant lakuot stalo koj , iš kilimo nebuvo išrautas n menkiausias plaukelis ir nenukent jo net ploniausias dracenos lapas. Taþiau priešingai negu žmon s mano, Bastet daug murkdavo, nepasigesdama kieno nors jaukaus skreito, minkšto pilvo, patogi šlaun ar s raus delno. Juk murkimas — tai mantra.

Mourm Uorrr Muom Ourrr — tok gars skleidžia ne tik kat , bet ir Amžinasis variklis, kuriam d l koki nors siaubing priežasþi sustojus pasaulis liaut si egzistuoti. Mourrr Uorrrr Muom Ourrr — šitaip aplink savo Aš skrieja galaktikos, planetos ir žvaigžd s. Mourrr Uorrr Muorrr Ourrr — taip vis padar siela, palaikydama gyvasties šilum , sukasi aplink savo stebul , o kai liaujasi, stoja mirtis. Tik neišman liui gali pasirodyti, kad Amžinasis variklis truput girgžda. Tik giliausi ezoterikos sl pini nepažin s gal t teigti, kad Pasaulio aš reik t sutepti, idant garsas b t švelnesnis. Tiktai kvailys paklaust , ar siela panaši rat ? Jei ne rat , tai k gi daugiau? Idiotas nesiliaut kamantin j s, kod l tas ratas sukasi gergždamas? Ogi tod l, kad siela trinasi materij kaip geležis akmen ! Katinija jau nuo seniausi laik savo sakrali sias žinias band perduoti žmonijai. Bet žmon s tariamai mažesni už save klausytis nelink . Jie sitikin , kad yra Pad ties Šeimininkai. Murkim dvikojai supranta kaip pad k , kuri tariamasis augintinis rodo savo apr pintoj ui, glob jui ir savininkui. Ar toks klaidingas poži ris nejuokingas? Žmon s tiek degradavo, kad murkim m naudoti kaþi dal si lanþioje reklamoje. Jie net didžiavosi šitokiu bandymu prisitaikyti prie savo „mažesni j broli ir seser “. Deja, dvikojams teko nusivilti — kat s neparod jokio susidom jimo tais apgail tinais klipais. Ties sakant, jos didžiai sižeid , nes buvo neleistinai pasityþiota iš švenþiausi dalyk . Tik žmon s gali taip siaubingai supainioti, kas sakralu ir kas profaniška. Bastet su Pasisavint ja puikiausiai viena kit suprato. J harmoningas ryšys tiesiog sužyd davo monotoniškoje kasdienyb s slinktyje. Tuomet, kai nepasireikšdavo jokios kraštutin s emocijos nei tušþias dži gavimas, nei dar tuštesnis pyktis, o jos abi sau tyliai ir jaukiai glausdavosi viena prie kitos. Dienos, kuomet nieko ne vykdavo, tapdavo paþios nuostabiausios. Viskas prasid davo apie ketvirt valand ryto, kai Bastet iš savo miegaviet s prie Pasisavintosios koj persikraustydavo prie kr tin s. Kartais moteris net nepabusdavo, kartais mieguista ranka pakasydavo kat s papilv , o retkarþiais sumurm davo k nors lipšnaus. Niekada nepykdavo. Apie septint Bubast imdavosi kaip reikiant Prijaukint j žadinti. Ji tapšnodavo leten le mieganþiajai per veid , nosimi baksnodavo jos užmerktas akis, o jei ir tai sapn neišvaikydavo, su l šies š ksniu uhrrr nuo palang s šokdavo snaudalei ant kr tin s. Išdresuotoji atsikeldavo, basa, vienmarškin tipendavo virtuv n ir Bastet s indel d davo k nors gardaus. Paskui v l gr ždavo savo guol . Treþiasis žadinimas b davo lygiai devint . Bubast soti ir patenkinta atkeliaudavo miegam j , susirangydavo Pasisavintosios galv galyje, garsiai murkdavo mantras, pati su savimi žaisdavo, kol smag uodegos vaikym si sitraukdavo ir k tik pabudusioji. Bastet lyd davo Pasisavint j tualet , jei ši ir bandydavo užsidaryti duris, kat jas letena atverdavo, paskui sekdavo vonios kambar ir kantriai tup davo ant spintel s, kol moteris, užsitraukus g l t užuolaid , turkšdavosi po dušu. Tada jau bidzendavo virtuv . Prijaukintoji sakydavo, kad kat j sekioja kaip kokia uodega arba kaip šuo. Taþiau šunys juk tursena iš paskos su neišvengiama ištikimybe, kuri verþia jaustis sipareigojusiam, o kat eina tiesiog šiaip sau, nepriklausoma ir nieko netrokšdama už tai mainais. Kol Prijaukintoji kaisdavo kav , Bubast trindavosi jai apie kojas. Kartais, jei b davo dar ne visai pabudusi, Prarastoji užmindavo raudona šlepete ant baltos leten l s. Tuomet kat klaikiai kniaukdavo taip, kad jos sopulys atrodydavo didesnis bent dešimt t kstanþi kart . Kai Pasisavintoji pagaliau atsis sdavo, pasi musi jogurto indel , Bastet kaipmat atsirasdavo ant stalo. Net ir neb dama alkana, stengdavosi lyžtel ti kiekvien moters burn keliaujant šaukštel , o jei ši valgydavo ryži piur su papajomis, tai neišsisukdavo nedavusi savo draugei bent keli k sneli . Savaime suprantama, Bubast s privilegija buvo išlaižyti duben lius, iš kuri moteris pusryþiavo. Kai ji plaudavo indus, Bastet kaišiodavo leten l po vandens srove. Prijaukintoji apsirengdavo, pasidažydavo ir pasikvepindavo. Tuomet imdavosi ypatingo darbo, kur vadino archeologija. Su specialiu kastuv liu ir plastikiniu maišeliu Pasisavintoji palinkdavo prie sm lio d ž s, kurioje b davo palikta šioki toki Bubast s „siurpriz “. Moteris kaip ir kat žinojo, kuriuos daiktus bei reiškinius dera vadinti tikraisiais vardais, o kuriuos — ne, pasitenkinant Ezopo kalba. Prarastoji maišel išgraibydavo sm lio gniutul lius su j skarab jišku turiniu ir d ž papildydavo. Kažkod l stengdavosi nekv puoti, lyg tie mažutyþiai „siurprizai“ jau taip labai dvokt . Jei darbuodamasi k ir kalb davo, tai tik pro nos : Na ih phidahei peh nakt siuhphizu, kaip koks dh tas dhamlys... Ši apeiga kartodavosi kelet kart per dien ir Bubastei atrod ypaþ miela, netgi intymi. Visk atlikusi, Prijaukintoji s sdavo prie kompiuterio. Dažniausiai rašin jo visokius niekus

laikraštpopieriams ir kalbanþiai d žei, bet retkarþiais imdavosi ir savo Knygos. Bubastei neb davo leidžiama gul ti ant šiltuþio monitoriaus, nes moteris sikal sau galv , kad šitaip galima susirgti spinduline liga. O iš ties tai kat steng si sugerti žaling energij , kuri Bastetei visai nebuvo pavojinga, bet žmogui — taip. Nenor dama Prijaukintosios jaudinti, kat nušokdavo ant stalo ir imdavo žaisti su pele. Jei Prarastoji b davo gerai nusiteikusi, d l toki dalyk visai nepykdavo, netgi juokdavosi ar imdavo k nors švelniai murm ti. Kartais katei patikdavo ži r ti, kaip spindinþiame ekrane rikiuojasi žodžiai ir sakiniai, o nor dama ši monotonij šiek tiek pa vairinti, ji paukštel davo letena per kok klaviš , tuomet nusidriekdavo juokingos raidži virtin s: sssssssssssssssssss ddddddddddd ooooooooooo. Prijaukintoji jas skubiai ištrindavo ir pasiimdavo kat ant keli . Kai m stydama, k toliau rašyti, Pasisavintoji imdavo švelniai glostin ti Bubast s pakakl , ši, naudodamasi proga, skaudžiai krimstel davo jos piršt ir gaudavo ko nusipelniusi — delnu per nos . Taþiau labiausiai Bastetei patikdavo, kai, uždegusi žvak ir jungusi tyli muzik , Pasisavintoji ant apvalaus stalo imdavo d lioti Taro kortas. J kvapo spalva buvo tokia ypatinga! Prarastoji, švelniai ni niuodama, rikiuodavo savo slapt j draugij — Imperatori , Žyn , Kvail , Pakaruokl , Juokdar , taþiau net jei krisdavo paveiksl lis su griauþiais, jojanþiais baltu žirgu, n už k nenor davo pripažinti art janþios Mirties. Bubast visada mat Giltin s duodamus ženklus, bet, li liuojama kasdienyb s slinkties, apsimesdavo, kad j nepastebi. Tada Prarastoji eidavo parduotuv . Bastet , atsit pusi ant palang s, matydavo, kaip moteris gr žta ir, džiaugsmingai murkdama, prie dur j pasitikdavo. Maišo apuostymas ir pradraskymas — tai dar vienas privalomas ritualas. Bubast apšniukštin davo kiekvien prek ir nutaikiusi prog net l sdavo šaldytuv — šiaip sau, d l aštresni poj þi . Tarp viso to sipindavo dar keli valgymai. Nedideli konflikt kildavo tik tuomet, kai Pasisavintoji išsivirdavo dešreli . Tuomet katei baisiai kniet davo nugvelbti bent menk k snel nuo šakut s arba tiesiai iš moters burnos. Toji kartais pykdavo, bet dažniausiai juokdavosi. Smagiausia, nors taip b davo retai, kai per vis dien pas Prarast j niekas neateidavo. Kai pavykdavo išvengti sveþi , vakarai b davo trejopi. Prijaukintoji, pasisodinusi Bastet ant keli , ži r davo televizori , nors tai buvo panašiau meditacin plynos sienos steb jim , mat paklausta ji n už k neb t papasakojusi, k ekrane reg jo. Kitais kartais Pasisavintoji susisukdavo sofos kertel je su kate ant peties ir skaitydavo knyg , nors Bubast , sekdama jos minþi gij , matydavo, kaip tekst tolydžio sipina moters l kesþiai, nusiminimai, džiaugsmai, b dos, simyl jimai. B davo ir li desio vakar . Tuomet Prijaukintoji ant kort stalelio pasistatydavo neišsenkant butel grietin l s likerio, taurel ir melancholiškai, skambant li liuojanþiai muzikai, valand valandomis laižydavo klamp sald skyst . Bubast tup davo priešais ir steb davo melsv Pasisavintosios graudul . Kartais jos abi kalb davosi. Nors dažniausiai šnek davo tik moteris. Katei ji papasakodavo toki dalyk , koki tikrai nebuvo gird j s joks šiuos namus užklyd s net ir mylimu vadinamas žmogus. Art davo saldžiosios miego valandos. Bubast ir v l visur Prijaukint j sekiodavo. tualet , voni , miegam j . D kdavo, kol ši klodavosi lov . Paskui, kad neparodyt moters artumo taip labai išsiilgusi, staiga kažkur dingdavo. Bastet apsimesdavo, kad jai visai n motais tas j ypatingasis ryšys. T nodavo koridoriuje, pasisl pusi už palt , ir laukdavo, kol Pasisavintoji užgesins švies . Atitipendavo, kai moteris jau grimzdavo miegus. Susirangydavo šalimais ir murkdavo tol, kol pati užsn sdavo. To jau niekada, niekada, niekada nebebus. KRUVINOJE erdv je pulsavo juoda vaivorykšt , švytintis lankas, sug r s save visas spektro spalvas. Julija tebejaut stingdanþi baim ir m tik ti, kad šis klaiko tarpsnis niekada nesibaigs, t sis per amži amžius. Kiek tai jau trunka? Dien ? Savait ? M nes ? Metus? Dešimt ? Suaugusi ir sitvirtinusi pasitik jimo savimi balne, Julija neabejojo esanti dr si moteris ir jokiems didesniems ar mažesniems bauguliams nebepasiduodavo. Vaikyst s, paauglyst s ir jaunyst s b gštavimai išsivad jo, o senatv s ir mirties baim kažkur už kampo dar tik lauk savojo laiko. Tik kelet pastar j met m nerimauti, kad gyvena ne taip, kaip reikia. Kartais tas nerimas virsdavo paþia tikriausia baime kaip naktiniame košmare, kai supranti, jog b si baudžiamas mirtimi už siaubing nusikaltim , tik nežinai k , kur, kada ir kod l padarei. Tikrieji sapnai irgi buvo neram s, ypaþ nemalonus vienas, nuolat pasikartojantis, kurio

prasm s Julija nerado nei sapnininkuose, nei psichoanaliz s vadov liuose. Ji sapnuodavo gyv n lius, sudarkytus sprogmens, pervažiuotus mašinos ar kaip kitaip sužalotus, nutrauktomis gal n mis, išvirtusiomis žarnomis, praskeltomis kaukol mis, išried jusiomis, tik ant raudon si liuk kabanþiomis akimis, bet vis dar gyvus, kuri ilg agonij ji b davo priversta steb ti. Kartais nubudusi pagalvodavo, kad gal tai yra s žin s priekaišt išraiška. Tuomet puldavo save teisinti. Juk Placeb prieš penkerius metus j atved ne besaikis pinig troškimas, o karštas noras kovoti su visais turtingais-soþiais-patenkintais, sovietmeþiu gytas priešiškumas politikams ir anarchistinis sitikinimas, kad bet kokia valdžia iš esm s yra bloga. Julija tvirtino, jog turi gimt , gal su karma, jei ne su genais atsinešt neapykant tipams, kurie, s d dami visuomenin s piramid s virš n je, lemia tautos ir šalies likim . Politika visada (išskyrus trump Dainuojanþios revoliucijos tarpsn ) jai atrod tas pats bjaurus, ciniškas farsas. J nervino „nauj j “ lietuvi kasta, suveš jusi it kokia ryškiažied piktžol , siutino visi tie s griazi, v kniazi prasibrovusieji menkystos, erzino nuo arogancijos išpamp seim nai, o labiausiai ved iš kantryb s j pasitenkinimas savimi ir šventas sitikinimas, kad gyvenimo esm slypi valdžioje. Tod l Julij suintrigavo ir sužav jo si lymas valdyti valdanþiuosius, manipuliuoti manipuliuotojais, žaisti žaid jais. Sustingdavo kaip triušis prieš kobr , kuomet JoJo saldžiu ir slidžiu balsu jai kartodavo: — Kas valdo kalb , valdo ir žmones, ar ne? Tavo j ga ne kortose, bet žodyje. Tu pasakai — ir šventa. Kitas pasakyt — b t šnipštas. Turi gali . Kalb kis su jais. Išd styk, ko mums reikia. O kortos tegu sustiprina efekt . Gali kartais ir Diev min t. Nepakenks. Julija steb josi, kad aukštus postus užimantys ar dar tik ketinantys valdži šturmuoti asmenys yra tokie patikl s, vos ne k dikiškai priklausomi nuo jos pranašavim ir sprendim . Taþiau sutrikdavo, kai JoJo sakmiu tonu padiktuodavo, k ji privalo teigti tam ar kitam klientui. Tai b davo blogos naujienos, bankroto, teismo, kriminalo, konkurent keršto ar sutuoktinio neištikimyb s prognoz s. Julija laik si principo paþius juodžiausius dalykus nusl pti arba bent jau sušvelninti, net jei juos primygtinai skelbia kortos. JoJo reikalavo priešingos taktikos: geras ir optimistines detales nutyl ti, o blogas pranešti, kuo labiau išg sdinant. Už t alg , kuri gaudavo iš Placebo, kitas b t dar s ir ne tokias niekšybes. Bet Julija prad jo svarstyti, dvejoti, graužtis ir jaut , kaip nuo vidin s tampos krinka nervai. Em atrodyti, jog kažkas sudeda negatyvius akcentus jos kasdieniniuose straipsneliuose dienraštyje, o at jusi televizijos studij ir skaitydama rytdienos prognozes iš suflerio, nutirpdavo, nes šios staiga pasirodydavo lyg ne paþios parašytos. Ji net band aiškintis su redaktoriais, kas gi þia dedasi, bet sulauk atsakymo, kad paranoikai niekam nereikalingi, astrolog ir kort b r j — kaip šun , tuoj pat jos viet užims kitas. Daugiau ji nebesiginþijo, nes nenor jo likti ant ledo prie suskilusios geldos. V l protestuoti paband tik tuomet, kai JoJo pareikalavo Kontoros nurodytiems asmenims pašnibžd ti apie savižudyb . — Aš negaliu peržengti svarbiausi b rimo etikos norm , — pareišk Julija, patetiškai suvirpindama bals lyg muilo operos heroj . — Nieks tau ir neliepia sakyt žmogui kartis. Kaip nors kitaip suformuluok. Juk moki kalb t, tikin t ir manipuliuot. — Aš ne manipuliuotoja. — Vadink save kaip tinkama, svarbu, daryk, k reikia. Už tai gauni pinigus, — atr ž JoJo, kuris vis dažniau prad jo elgtis kaip vergvaldys. Julija perži r jo JoJo pateikt s raš . Jame buvo apie dešimt asmen , kurie reguliariai pas b r j lankydavosi, bet labiausiai buvo paž stami iš „Stiliaus“ žurnalo. Ji n vienam nesimpatizavo. Pabandžius naršyti po „užsakyt j “ likimus, b r j gerokai nustebino akivaizdus faktas, kad visiems šiems asmenims kortos iš ties rod katastrofiškas situacijas, þia pat stovinþi mirt , o horoskopuose išryšk davo neabejotini savižudyb s rodikliai. „Užsakytieji“ b davo gim per jaunat ar per fatališkus užtemimus, j asmenin se kosmogramose Saul su M nuliu patekdavo suicido laipsnius, o Pirmojo ir Aštuntojo „nam “ almutonai pasirodydavo es susij ir pažeisti. Julija pasitikrino ir dar vien dalyk , kur šiaip jau niekada nesikišdavo: „užsakyt j “ gyvenimo trukm . Paaišk jo, kad jie yra tiesiog pribrend mirti ir savo rezerve nebeturi nei met , nei m nesi , tik savaites ir dienas. „Nuo likimo nepab gsi“, — sakydavo sau Julija ir giliai atsidusdavo. Taþiau nors apie j mirt bylojo ir kortos, ir horoskopai, nors b r ja nei vieno j ga nest m susinaikinti, o tik nutaisiusi m sliai li dn min vap jo: „Ajajai, atrodo, matau savižudyb s rodiklius“, kuo toliau, tuo labiau jaut si visus nugalabijusi savomis rankomis. O JoJo nesiliov su š toniškomis užduotimis. Art jo naujo prezidento rinkimai. Placebas

sigeid aukšþiausiame poste tur ti savo globotin . Buvo nuspr sta j parišti Julijos rankomis. — Žinau, kad m s kandidatas jau keliskart tave lank , — kalb jo JoJo. — O jo žmonik þion net takel pramyn . Per j išsikviesk j , užsimink apie svaiginanþi karjer , tvirtai laikyk per visus rinkimus, o paskui jau pats tav s nepaleis. Juk b si pirmoji, išpranašavusi, kad taps prezidentu. — Iš kur jau dabar žinai, kas laim s rinkimus? Juk dar tik lapkritis. O rinkimai — net ne š , o tik kit vasar . — Centras pageidauja b tent šio kandidato. Turim visa, ko tik reikia. Pitija, kaip manai, kuriems velniams reikalinga rinkimin kampanija? Reklama? Vaizdo klipai? Plakatai? Agitacin s kalbos? Kam dirba ryši su visuomene agent ros? Piarai visk padaro! Padarysim ir mes. — Dar nežinia. — Duodu tau savait apsispr st. Turb t supranti, kad tapusi valstyb s vadovo orakule tur si savo gyvenime daug k keist. Ši JoJo fraz buvo lemiama Julijai apsispr sti. Ji vos prieš savait susitiko Tad ir tikrai pasiryžo daug k iš esm s keisti, bet d l Angelo Sargo, o ne d l b simo prezidento. Jau buvo pengusi t gyvenimo etap , kai brangi atrodo kiekviena gyvenimo diena, valanda, netgi minut . Tod l nenor jo veltui gaišti laiko rinkiminei kampanijai, o kandidatui laim jus, suktis Daukanto aikšt s r m intrigose. Svajojo atsiduoti vien tik naujam mylimajam. Kaip tauru ir romantiška! Vis tiktai Julija apie Placebo kandidat pasiteiravo kort ir net sudar jo horoskop , taþiau ne žvelg n menkiausi art janþio valdžios triumfo ženkl . Kai tai išd st JoJo, šis suirz s pakartojo savo pam gt fraz , kad faktai nieko nereiškia, svarbiausia — interpretacijos. Julija sukaup vis vali ir griežtai pareišk : — Prezidentin j operacijoj aš nedalyvausiu. — Gerai, — tar JoJo, nors buvo matyti, kaip ryja apmaud , kad net aštrus Adomo obuolys šokþioja. — Nepakeiþiam žmoni n r. Rasim vietoj tav s k nors kit . O ar toliau mums dirbsi? — Taip, — vos girdimai sumurm jo Julija. Užuot kuo greiþiau ištarusi lemting j „Ne!“, temp gum dar šešis m nesius. Galutinai apsisprend tik kit met geguž , t atmintin dien , kai, apsilankiusi Angelo Sargo namuose, „Dangiškajame kamine“ patyr dvasin perversm , panaš išgyvent j jaunyst je, skaitant Hildegard iš Bingeno. Julija v l patik jo, kad jos gyvenime vis dar manoma ir tikra meil , ir nors menkutis šventyb s apsireiškimas. Tod l išsikviet JoJo ir pareišk m gaudamasi, kaip žodžiais smogia jam žemiau juostos: — Aš daugiau jums nebedirbsiu! JoJo net žado neteko. Atitok s m teirautis tokio absurdiško sprendimo priežasþi . — Meil , — lakoniškai atsak Julija ir vos neprad jo kvatotis, matydama jo išt susi veid . JoJo prapliupo užgauliojimais. Paskui — tikin jimais, kad Julija nedaryt didžiausios savo gyvenimo klaidos. Tada m si gundym es Placebas dar labiau didinsi s jos atlyginim . Po to band b r j suvystyti prašymais ir maldavimais, kad nesitempt jo paskui save pragarm . Galiausiai pasipyl g sdinimai ir grasinimai. JoJo aiškino, kad yra situacij , iš kuri ne manoma išsisukti taip, kaip ji nor t , paprastai ir lengvab diškai. Jis tvirtino, kad Julija žino per daug slaptos informacijos, o užgint žini nešiotojai ilgai negyvena ir yra šalinami brutaliausiais b dais. JoJo grieb si net šantažo, teigdamas, jog spaudon pateks informacija apie Julijos Kronberg klientus, kurie nusižud b r jai paliepus. Negana to, bus pranešta — orakul kišosi prezidento rinkimus. Kai Julija atšov galinti atsilyginti tuo paþiu, JoJo užriko, kad jos sapaliojimais apie Placeb nepatik s net labiausiai s moksl teorijas garbinantis psichas. Netik tai viskas lyg ir aprimo. Vasar ir ruden vienintelis Julijos širdagraužis buvo, kad Angelas Sargas jos nemyli taip, kaip nor t si. Taþiau prieš Kal das gr sm pajuto beveik fiziškai. Guod si: art jant Naujiesiems metams, jautresniems žmon ms padid ja tampa, dažniau m stoma apie gyvenimo prasm ir net kyla minþi apie mirt . Statistika irgi liudijo — per didži sias žiemos šventes vos ne dvigubai padaug ja savižudži . Aplinkui kunkuliuojant dirbtinio, isteriško džiaugsmo verpetams, skambant „Džingl bels“ variacijoms, egl ms tviskant margaspalviais žaisliukais ir mirksint iliuminacijai, Julij buvo ap musi sunkiai pakeliama tampa. Nestigo ir li desio. Naujuosius metus sutiko viena, tik su Bastet , nes, Angelui Sargui d l kažkoki metafizini priežasþi atsisakius b ti drauge, ji nepanoro jokio kito sveþio.

Kažkuriam klientui pasiguod , kad turi rimt prieš , ir išgirdo proting patarim sigyti ginkl . Jau ruoš si nusipirkti pistolet , kai Maksas viename vakar lyje m girtis sitais s žaving šautuvi kšt . Vakaris mielai sutiko paskolinti Magei savo nauj j žaisl ir jau kit dien j atneš su visa instrukcija. Ginklas vadinosi New Llama Mini-Max. Jie abu kikendami sp liojo, k reiškia llama — Tibeto dvasinink ar kupranugario giminait , gyvenant Anduose? Vakaris pasak , kad ginklo pavadinime jam labiausiai patinka dalelyt Max, puikiai deranti prie savininko. Jie kartu d jo kulkas ir išsiaiškino, kaip ginkl užtaisyti. Beliko tik nuspausti gaiduk . Maksui iš jus, Julija pasl p pistolet dramblio kaulu inkrustuot d žut ir nukišo kuo toliau nuo aki . Buvo pirmosios sausio dienos ir Nauj j met paskleista depresija vis dar t s si. Kilo net šventvagiška mintis, jog tur dama ginkl dar ims ir nusižudys. Deja, sigytas ginklas nerimo nenuslopino. Nor dama dar kaip nors apsidrausti, Julija nusprend pasikalb ti su Rita ir žurnalistei išd styti visk , k žino apie Placeb . Nesvarbu, ji patik s ar ne. Kad suintriguot sensacij m g j , pasak , jog yra sekama, šantažuojama ir netgi gali b ti nužudyta. Taþiau susitikim nenuvyko, nes iš Amerikos vos savaitei sugr žo jos vienintel draug Aurelija. Julija, neklimpdama detales, ir šiai pasiguod , kad yra pavojuje. Biþiul ramiai atsak , jog, l ktuvui jau leidžiantis Vilniaus oro uoste, pajuto — virš Džiulijos galvos pakibo juoda neganda. Aurelija neb t Aurelija, tod l kaipmat prid r žinanti, kaip apsisaugoti. Jos id jos visada atrod keistos, tai ir š syk Julija nenustebo, sužinojusi, kad teks važiuoti prie Vilniaus Gaono kapo. Savo numatytam ritualui Aurelija paskyr kaip tik t dien ir valand , kuomet buvo susitartas pasimatymas su Rita. Julija pagalvojo, jog žurnalist niekur neprapuls, o ilgai lauktoji viešnia tuoj ir v l išskris Niujork , kur ne tik slaug Braitonbyþo senutes, bet ir buvo atsid jusi išsamioms judaizmo studijoms. Julija, savo g dai, beveik nieko nenutuok apie gars j talmudist , gyvenus Vilniuje daugiau nei prieš tris šimtus met . Juo labiau nežinojo, kur ieškoti jo mauzoliejaus. Paaišk jo, kad senosios, XV a. žyd kapin s, ant kuri dabar stovi Sporto r mai, buvo sunaikintos pokario metais, o Gaono kapas perkeltas Šeškin s rajon . Užupyje buvusios žyd kapin s irgi jau dingo be p dsako. Kiti r mai — Profs jung ir Santuok — st ksojo ant liuteron kapini ir Julija iš vaikyst s dar atmin , kad laiptai Pam nkaln buvo gr sti supjaustytais granito antkapiais. Musulmon kapini taip pat seniausiai neliko n ženklo. Užtat atsiv r KGB auk kapinynas Tuskul nuose, kasant duobes Mindaugo tilto poliams buvo aptikta 75 žyd kapaviet s iš XVII a., o kur dar dešimties t kstanþi Napoleono kareivi griauþiai, išsiverž žem s pavirši prasid jus eilin ms statyboms! Atrod — visas miestas stovi ant žmoni kaul . Tod l Julija sau prisiek , kad mirusi atsidurs ne po Vilniumi, o bus išbarstyta virš jo. Gr žusi namo užraš : Jei mane nužudys, nor þiau b ti sudeginta, o pra jus trims m nesiams po mano mirties, pelenai lai b na išbarstyti nuo Trij kryži kalno arba išpilti toje vietoje, kur Vilnia teka i Ner . Tegu tai padaro Tadas — Angelas Sargas. Laiškel d jo pas . Važiuojant pas Gaon , Julija beveik vis keli tyl jo. O Aurelija karšþiuodamasi pasakojo apie savo naujausias metafizines patirtis. Azartiška mistini žini kaup ja ji buvo nuo pat jaunyst s, net mok si kažkokiame Parapsichologijos institute Maskvoje, nors Julija apie t draug s gyvenimo laikotarp mažai težinojo. Buvo atodr kis. Prie žyd kapini stov jo turist autobusas, o šalia varteli pažliugusiame sniege trypþiojo b rys mergin ir taušk Julijai nežinoma kalba. — Žydait s, — tar Aurelija. — Joms turb t m nesin s. Tuomet kapines eit nevalia. Julija pasidžiaug , kad šiandien n ra „susiteršusi“, ir nusek paskui Aurelij , kuri þia lank si jau ne pirm kart ir dabar ieškojo paž stamo kantoriaus. Pasak jos, senuko giesm s veik stebuklingai ir gal jo apsaugoti nuo bet kokios nelaim s. Joms sustojus prie Gaono koplyþios, tarsi iš po žemi išdygo mažas skryb l tas žmogelis, giedravalkio aptraukta kairi ja akimi. Su Aurelija jis pasilabino sulenktos dešin s rankos alk ne prisiliesdamas prie jos dilbio. — Kapin se nevalia sveikintis paduodant rank . Tai prišaukia nelaim . Julija irgi atkišo senukui alk n , o šis, pasiteirav s jos vardo, pasak : — Esat labai graži moteris. Tik kažko bijot. Eime. Pasimelsim. Ar žinot, kad kapin se Dievo yra daugiausia? Šiaip Jis visur pasklid s, persmelk s visus daiktus, taþiau šventyklose ir kapin se esti beveik apþiuopiamo pavidalo. Pasakykit man dar ir savo mamyt s vard . To reikia, kad malda b t tikrai išgirsta. Taip pat galit užrašyt savo prašym ir mes j pad sim prie Gaono palaik . Toks paprotys. Dievas jus išgirs ir nor išpildys. Julija pasiraus rankin je ir, neradusi jokio kito popieriaus, išskyrus vienkartin nosinait ,

ant jos paskubomis užraš : Noriu ramyb s. Aurelija išties iš anksto paruošt vokel , kuriame buvo jos kreipimasis Gaon ir Diev . Senukas atrakino koplyþios vartelius, kelioms akimirkoms dingo kapaviet s tamsoje ir v l išlindo laukan plaþiai šypsodamasis bedante burna, it pats b t visagalis nor išpildytojas. Užrakin s koplyþi , giliai kv p oro, lyg nert po vandeniu, ir užgiedojo. Julija užvert galv egli virš nes, beveik juodas tams janþiame žiemos dangaus fone, ir klaus si prodainiu traukiamos kantoriaus maldos, kurioje buvo nuolat kartojamas Julijos ir jos motinos Vandos vardas. Senukui nutilus, Aurelija kyštel jo jam kišen kelis žalius banknotus ir papraš : — Gal dar pasimelskit. Mano gražioji draug vis dar atrodo kaip nesava. — Gerai. Einam, susirasim labiausiai apleist kapel . Dievo visada esti daugiau prie švent j palaik ir prie t , kuriuos gyvieji užmiršo. Trijul sustojo prie laiko sudildyto antkapio, kuriame dar buvo galima žvelgti Dovydo žvaigžd ir du delnus, gal laiminanþius, o gal meldžianþius palaimos. Senukas v l užgiedojo žemu, per stipriu tokiam susid v jusiam k nui balsu. Jis lenk pirštus, kartodamas Julijos ir Vandos vardus, juos tarsi užantspauduodamas žodžiu „Lehaim“. Po dešimtos fraz s kantorius su švilpesiu iškv p , o Julija jam kišen bruko tris dešimtines. — Galim eit. Pamatysi, viskas bus gerai, — tar Aurelija ir netik tai prid r : — Važiuojam Amerik . Kuri velni tau þia kankintis? — Nenoriu. Man ir þia gerai. Užtenka, kad Amerika prarijo ir tave, ir mano brol . Kaip nors išgyvensiu Lietuvoj. Julija spustel jo draugei rank ir pabuþiavo skruost . Vos neapsiverk , pajutusi begalin d kingum biþiulei, kuri visada pasir pindavo ir globodavo, kas kad paþiais keisþiausiais b dais. Daugiau niekas — nei mama, nei brolis, nei Angelas Sargas, nei kiti mylimi ar mylintys žmon s — nesugeb davo jos apgaubti tokia pat raminamo glob jiškumo skraiste. Užsimerk ir sekund pasijuto išgelb ta. Bet tik sekund . Atsimerkusi pagalvojo, jog jei yra sekama, tai pašaliniam steb tojui jos apsilankymas prie Gaono kapo tur t atrodyti keistai. Giliai atsidususi, nusprend pranešti draugei svarbiausi dalyk : — Noriu þia likt dar ir tod l, kad esu simyl jus. — K tok ? — smalsiai pasiteiravo Aurelija. — Jo vardas Tadas. Taþiau aš vadinu Angelu Sargu. Jaunesnis už mane beveik dešimþia met , bet k padarysi. Aurelija sustojo kapini tarpuvart je ir keistai šypsodamasi tar : — Man rodos, aš j paž stu. Bent jau kadais pažinojau. Ko gera, net at miau jam skaistyb . Mesk šit reikal . Tadas beviltiškas. Mašinoje Aurelija papasakojo apie savo ryšius su Angelu Sargu. Julija nušþiuvusi klaus si ir staiga pasijuto geriausios draug s išduota. Na, ir kas, kad tai vyko daugiau nei prieš penkiolika met ?! Gr žusi namo, pasijuto labai pavargusi ir pagalvojo — nori mirti. Šerdama murkianþi Bastet , sau primin , jog turi pistolet . Durys atvertos. PO neilgos depresijos veikiant prozacui Ritos gyvenime prasid jo maksimali permain metas. Estetiniu plombavimu Ritai pasluoksniui buvo atkurti nudil , nul ž , kreivi ir suged dantys. Stomatolog paslaug kokyb — pasaulin , o kaina — lietuviška! Netrukus moteris nusprend susitvarkyti savo organizm , supratusi, kad kiekvien sezon žarnyn dera valyti taip pat kaip ir d v t palt . Jai pad jo naujausios kartos žarnyno valymo hidrokolonterapijos aparatas, atvežtas iš JAV Rita patyr — žarnyno valymas yra malonumas. Laikas pamiršti tas baisi sias klizmas! Amerikieþiai suk r aparat , kuris išvalo žarnyn švelniai, be joki nemaloni poj þi . Moteris ramiai ils josi ant kušet s, gal jo net snausti ar skaityti knyg . \ išeinam j ang buvo statyta minkšta lanksti žarnel , o aparatas dešimt kart mažesniu nei klizmos sl giu leido žarnyn filtruot ir dezinfekuot šilt vanden . Supiltas vanduo buvo ištraukiamas atgal, paskui pilamas kitas. Per vien seans buvo suvartota 100 1 vandens, išplauta visa storoji žarna, o paprastos klizmos metu pavykt išvalyti tik treþdal . Moteris pasiryžo valyti žarnyn du kartus per metus. Juk kaip tik taip ir daro pažangi šali žmon s. Jie jau suprato, kad jei vidus užterštas, nepad s jokios išorin s grožio puosel jimo priemon s. Taþiau dabar jau ir Rita gal s iki gilios senatv s džiaugtis gyvenimo pilnatve taip, kaip Holivudo aktoriai, kurie, sulauk 80 met , gauna supermen , aistring meiluži ir fatališk moter vaidmenis! Keturiasdešimtmet moteris nepamiršo ir kit sudedam j k no dali . Dabar savo vidaus organus ji sivaizdavo kaip vamzdyn . Nevalomas jis apsineša, sur dija ir tr kin ja. Tenka keisti vamzdžius. Vidaus organ taip lengvai nepakeisi. D l to juos reikia valyti. Rezultatas —

ilg jantis amžius, maž jantis pavojus susirgti v žiu. O k jau kalb ti apie energij , darbingum ir ger nuotaik ! Rita išsival kepenis — antr j organizmo filtr . Iki valymo ji jau buvo praradusi vilt , kad v l matys gyvenim šviesiomis spalvomis. Por dien prieš proced r moteris laik si specialios parengiamosios dietos: g r nat ralias sultis ir speciali vaistažoli arbat . Nors ji nevalg prasto maisto, d l vaistažoli poveikio beveik nejaut alkio. Pats kepen valymas truko nuo šeštos valandos vakaro iki septintos ryto. T paþi dien darb žurnalist iš jo tarsi antr kart gimusi. Ji atgavo prarast gyvenimo džiaugsm ir toliau s kmingai kop karjeros laiptais! Rita sis monino, kad viena sveikatos sutrikimo priežasþi yra netinkama mityba. Juk mokslinink nustatyta, jog žmogus, valgydamas maisto produktus, kurie neatitinka jo kraujo sud ties, suserga. Ritos organizmas dažnai netoleravo tam tikr maisto produkt , nes ji maitinosi bet kaip ir j nederino. Tod l jie buvo nepakankamai suvirškinami, m gamintis toksinai, kurie užterš vis organizm . D l organizmo intoksikacijos atsirado vairi negalavim — viduri užkiet jimas, galvos skausmas, odos problemos, artritas, bronchitas ir kt. Žmogaus organizm evoliucija suformavo taip, jog vienu metu jis gali virškinti tik vienos r šies nat ral maist . Tod l jam itin sunku perdirbti tai, kuo maitinosi Rita: vairius pramoniniu b du sudarytus patiekalus, kuriuose gausu chemini pried . Maitinantis tinkamais maisto produktais, galima išvengti daugyb s lig ir jas išgydyti. Nustatyti, kokie maisto produktai netinka konkreþiam individui, yra gana sud tinga. 1936 m. JAV pirm kart buvo atliktas tyrimas, kaip kraujas reaguoja tam tikrus maisto produktus. Nuo to laiko kraujo ir vartojam maisto produkt toleravimo tyrimai nuolat atliekami JAV Kanadoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur. Dabar ir Lietuvoje jau galima išsitirti šiuo unikaliu b du! Rita pasinaudojo tokia galimybe. Moteriai buvo paimta 10 mililitr kraujo iš venos. M ginys iškeliavo Detroit , pas klinikos Diagnostic Super United gydytoj , vien garsiausi šios srities specialist pasaulyje dr. Viljam Folkner . Po dviej savaiþi buvo gautas išsamus rekomenduojamas gydymas. Žaliame lape išvardyti Ritai leidžiami vartoti produktai, geltoname — tie, kuri reik t nedaug, o raudoname — uždrausti. Laikydamasi ši rekomendacij , Rita per dvi savaites neteko 3 kilogram ir jauþiasi puikiai, nes pager jo kasos darbas, išnyko sunkumo, pilnumo jausmas. m sektis! Taþiau ir tai — dar ne viskas. Rita nusprend tur ti tok k n , koks jai patinka! Anksþiau moteris bijodavo pažvelgti veidrod , nes žinojo, kad jame nepamatys trokštamos fig ros. Ji liejo prakait sporto sal se, laik si diet , bet taip ir nepavyko galutinai atsikratyti erzinanþi riebal sankaup . Be to, buvo genetiškai paveld jusi „galif “ šlaun srityse. Rita nenusimin ir išeit rado. Tai — plastin chirurgija, leidžianti koreguoti k no formas! Konsultacijos metu plastikos chirurgas specialia kompiuterine programa pakoregavo žurnalist s k n , tod l savo nauj j „aš“ ji jau gal jo ne tik sivaizduoti, bet ir pamatyti ekrane. Pro nedidel pj v specialiu vamzdeliu Ritai buvo išsiurbtas riebal perteklius, susikaup s ant klub , s dmen , šlaun , liemens, pilvo, rank , blauzd ir keli . Operacija truko tik kelet valand , nes siurbiam riebal kiekis nebuvo didelis. Po operacijos randai buvo vos matomi, jie tiesiog pasisl p nat raliose raukšl se. Pašalinus riebal kiek , oda tur jo prisitaikyti prie nauj k no linij , tod l Ritai por savaiþi teko nešioti specialius elastinius drabužius. Salinant riebal pertekli , buvo pašalintos ir l stel s, kuriose kaupiasi riebalai, tod l išsiurbtose vietose j jau daugiau nebesikaups. Estetin operacija pastebimai pagerino Ritos išvaizd ir gr žino pasitik jim kelyje s km ! Rita suvok , kad nepageidaujamas plaukuotumas gali tapti ne tik estetine, bet ir rimta psichologine problema. Tod l ji ne užsisklend savyje, bet kreip si specialistus. Anksþiau žurnalist , kaip bet kuri kita save priži rinti moteris, sugaišdavo daugyb laiko ir išleisdavo kr vas pinig , šalindama plaukus nuo veido, koj , pažast ir kit k no viet . Depiliacin s priemon s ir b dai jai kartais sukeldavo šalutines reakcijas ir komplikacijas. Tod l moteris nusprend , kad jai liko vienintel išeitis — lazeris! Ji pasirinko prieš dvejus metus Lietuvoje išbandyt iš Amerikos atvežt nauj lazer Holy Spirit ir liko patenkinta. Dabar ji gali lengviau atsikv pti, neeikvodama veltui pinig ir laiko. Rita paskelb kar nepageidautinose vietose augantiems plaukams ir j laim jo! Moters pasitik jimas savimi dar labiau sustipr jo! Visavert savijaut Ritai pad jo susigr žinti ir išgydytas p d grybelis. Anksþiau kaip ir daugelis žmoni moteris buvo linkusi nutyl ti ši lig . P d odos grybelis buvo pablogin s žurnalist s savijaut , trukd jai džiaugtis gyvenimu ir st m vienatv . Rita priklaus tam 81 procentui serganþi j grybeliu, kurie prisipažino, kad negalia privert juos nesmagiai jaustis,

tiems 67 procentams, kurie neplaukioja ir nesimaudo viešose vietose, tiems 30 procent , kurie met sportuoti, ir tiems 25 procentams, kurie net nenori degintis saul je. Dabar, prad jusi vartoti krem Ideal nuo p d grybelio, moteris pasveiko per vien savait ir v l gali džiaugtis gyvenimo pilnatve! Moteris pasir pino ir rank nagais. Žinoma, ji suprato, kad per 1-2 savaites j neprisiauginsi, taþiau šiame technikos amžiuje jau galima tik tis stebukl . Vienas j — nag pailginimas akrilu, kur ir pasirinko Rita. Ant jos nag galiuk buvo priklijuotos akrilo plokštel s „tipsai“, kuriuos galima patrumpinti iki norimo ilgio ir suteikti jiems pageidaujam form . V liau visa nago plokšt buvo padengta skaidraus akrilo mase. Masei sustingus, Ritos nagai buvo nušlifuoti ir nupoliruoti, suteikiant jiems kuo nat ralesn form ir išvaizd . Tok nag jau galima lakuoti ir dekoruoti. Proced ra užtruko apie tris valandas, taþiau rezultatas vertas sugaišto laiko, nes lakas ant toki nag laikosi apie kelias savaites, tod l Ritai nebereik s b gti salon , likus valandai iki švent s! Nepamiršo ir savo veido — nusprend pasidaryti permanentin makiaž . Iš pradži specialistas išsiaiškino klient s norus, jos stili , veido bruož specifik . Tiesa, jai buvo paaiškinta, kad d l amžiaus ir susidariusi raukšli aki apvedimo proced ra gali b ti nekokybiška. Tod l Ritai buvo pasi lyta pirmiausia daryti plastin arba bent jau kosmetin operacij . Moteris mielai sutiko. Od atnaujinus lazeriu ir raukšles pakoregavus injekcij preparatais buvo galima toliau siekti tikslo. Pacient s grožiu besir pinantys profesionalai vietoj permanentinio makiažo pasi l atlikti mikropigmentacij , itin populiari Pranc zijoje ir Vokietijoje. B gant metams, ši proced ra neišvengiama, nes išblykšta l pos, j kont ras tampa neryškus, nuo nuolatinio pešiojimo praret ja antakiai, nuo dažymo išslenka blakstienos. Prieš atliekant proced r , Ritos veidas buvo pateptas specialiu skausm malšinanþiu kremu Nirvana. Jos viršutinis odos sluoksnis tapo nejautrus, taigi proced ra nebek l nemaloni poj þi . Buvo juntamas tik silpnas dilgþiojimas. Specialiu vienkartini adat li aparatu epidermio pavirši jai buvo suleista mineralin s kilm s pigment . Mikropigmentacijos paveiktos vietos neparaudo ir nesutino. Proced ra buvo tokia s kminga, kad po jos Rita gal jo eiti tiesiai darb ! Pagaliau moteris suvok ir seksualinio gyvenimo svarb . Tod l, pasikvietusi savo sutuoktin Rim , kreip si specialistus, kurie tris m nesius stažavosi Izraelyje. Porai buvo paaiškinta, kad nepasitenkinimas intymiais santykiais veda žmones prie kraštutinio sprendimo — ieškoti naujo partnerio. Tokioje šeimoje pirmiausia prasideda nesutarimai d l to, d l ko anksþiau j neb davo, nes energijos perteklius eikvojamas ne miegamajame, o „virtuviniams“ konfliktams, v liau ta praraja vis gil ja, kol vienas partneri paguod randa kitur. Sutuoktiniams buvo pasi lytas visas paslaug paketas. Specialiais pratimais ir biokorektoriais sustiprinus tarpviet s raumenis vyrui ir žmonai pavyko pagerinti savo seksualines funkcijas. Dingo sutuoktini nervingumas, prakaitavimas, nepasitenkinimas savimi, polinkis prie taurel s, gr žo gera nuotaika, pasitik jimas ir darbingumas! Ar bereikia pridurti savaime suprantam dalyk ? Žinoma, specialiais silikono implantais Rita pasididino kr tis! O kart jai paskambino seniai negird tas Leonardas ir pasi l : — Gal nor tum pakeist darb ? Labai perspektyvus projektas. Prestižin s pareigos. Puikus atlyginimas. Rita nedvejodama atsak : — Taip! PRIEŠ kelias dienas Jis su Danute-Buhaltere lank si teatre. Jaut si priblokštas. T vakar net nebenor jo dulkintis. Vienas gr žo namo ir apm st , k reg jo. J sukr t ne spektaklis, nors ir šiam neliko abejingas. Juk jo ne pamatyti kažkokios prieštvanin s pjes s pastatymo, o Centro sakymu patikrinti pad ties. Pastarosios ir buvo priblokštas. Tik josi rasti šalt pustušt sal , nusmurgusius ži rovus ir prasig rusius, reklamos nustekentus aktorius, nesavais balsais r kianþius apie tai, kas jiems n kiek ner pi. O viskas buvo kaip senais gerais laikais. Kaip tuomet, jaunyst je, kai teatras Jam ir Jo kartai atstojo mišias ir rezistencin pogrind kartu sud jus. Kuomet Vilniaus, Kauno, Panev žio ar net Šiauli teatr spektakliai buvo atgaiva dvasiai, prieb ga nuo klaikios kasdienyb s, Ezopo kalba pateikta šifruot , kurioje jie choru skait tai, k nor jo vienas kitam ir pasauliui garsiai, atvirai, iš širdies pasakyti. Dabar Jam susidar beveik toks pats sp dis. Skyr si nebent vienas dalykas: prieš spektakl

ži rovai buvo paprašyti išsijungti mobiliuosius telefonus, kuri prieš penkiolika ar dvidešimt met nebuvo n kvapo. Visa kita — po senovei. Pilnut l sal pakiliai nusiteikusi tautieþi , tarp kuri vyravo ne kokie leisgyviai seniai, o žvitrus jaunim lis, Jo naiviu sitikinimu, jau seniai dezertyrav s užsienius, pranyk s virtualioje erdv je ar prarytas naujosios Placebo kult ros. Aktoriai vaidino puikiai ir niekam netrukd , kad j veidai matyti šlovinant unitaz valikl . Spektakliui pasibaigus, kilo tokios ovacijos, besilankstanþi artist veiduose spind jo toks pasitenkinimas, kad Jis pasijuto dalyvauj s visuotiniame orgazme. Jis garsiai reišk sav j nuostab , o Danut -Buhalter , nejausdama savo artimo širdyje atsiverianþios žaizdos, þiaušk jo, kad teatre visada taip b na. Po paraliais! Jis tar si rad s kontrrevoliucijos židin , prisikas s iki griaunamosios katakomb kult ros, suuod s jau beveik gyvendint prieš Placeb nukreipt s moksl . T paþi nakt paraš ir išsiunt Centrui panik kelianþi ataskait . Šiandien sulauk atsakymo. Vos užmet s ak laikrašt susirado Centro pranešim ir, j perskait s, suprato, kad virš Jo galvos pakib s debesis tapo dar juodesnis, nei buvo prieš savait . Ištrošk kupranugariai ž sta po traukini ratais Australijoje troškulio kamuojami kupranugariai vis dažniau ž sta ant geležinkelio b gi , nuo kuri jie laižo ras , taip m gindami papildyti savo vandens atsargas, išsekusias d l sausros. „Pra jusi savait traukinys partrenk aštuonis kupranugarius, visi jie žuvo“, — sak Kuko geležinkelio stoties darbuotoja Airis Merdok. Pasak geležinkelinink s, kupranugariai yra tikrai kvaili padarai, nes art jant traukiniui jie ima b gti vorele. Jei patinas b ga pirmas, traukinys pervažiuoja per visus gyv nus. Kuke sustojanþi mašinist pasakojimu, taip žuvo jau dešimtys kupranugari , kuri sumaitoti k nai tyso ant geležinkelio b gi daugyb je šalies viet . „Jie tokie dideli, kad gali nuversti nuo b gi vis traukin “, — kalb jo moteris. Australij šiuo metu kamuoja didžiul sausra, kai kuriose vietose lietaus nebuvo jau 2 metus. Tod l kupranugari bandos, kuriose yra po 50-60 gyv n , patrauk pakrant s link. Pakeliui gyv nai minta laukiniais apyniais ir geria ras . Vienas mašinistas pasakojo, kad jo matyta banda buvo tokia didel , kad iš tolo atrod kaip medžiai. T kart jis laiku susiprot jo paspausti signal ir nubaidyti gyv nus. Australijoje yra viena didžiausi pasaulyje laukini kupranugari populiacija. Manoma, jog ši gyv n þia yra apie pus milijono. Kupranugariai Australij buvo atvežti XVIII amžiuje, nes tyrin tojams reik jo keliauti po saus žemyn . Jam net kilo abejon , kad tekst iššifravo neteisingai. Bet to negal jo nutikti. Jo smegenys veik kaip kompiuteris, nuspaudus encoding ar convert komand . Tai nepriklaus nei nuo Jo valios, nei nuo m stymo. Atlikin damas speciali j praktik vienoje Centro bazi , ne kart buvo užhipnotizuotas, o k žinai, gal net patyr lobotomijos operacij , kuomet Jo galv buvo d tas mažytis implantas, kaip tik ir skirtas slaptiesiems pranešimams šifruoti. Jis žinojo taip pat gerai, kaip savo t vo ar motinos vard , kad kas ryt privalo perži r ti didžiuosius dienrašþius, o rad s tekst iš žv reli gyvenimo, j d miai perskaityti. Kartais žinut apie bebrus, ruonius ar dras žinute ir likdavo, taþiau dažniausiai Jam beskaitant aptemdavo akys, paskui blykstel davo tarsi žaibas, o kuomet atsipeik davo, galvoje jau b davo reikiama informacija. Kaip tie pranešimai patekdavo laikrašþius, buvo jau nebe Jo kompetencija. Š kart Centras nieko ne sakin jo, bet piktinosi. Ten, aukštyb se, galingiesiems nepatiko pernelyg daug raibuli suk lusi Pitijos pašalinimo operacija. Nematomuosius šefus suerzino ir Jo saviveikla su Maksu Vakariu. Na, taip, m si vaikio niekieno nelieptas, „Pašnekesiuose prieš mieg “ jam sumenkinti panaudojo dar tik bandom zombinimo aparat ir, atrodo, apsiskaiþiav s paleido per didel srov . Nuo perkrovos Auksinis Berniukas, ko gera, patirs totalin asmenyb s susidvejinim . Taþiau labiausiai vadams užkliuvo Jo apm stymai apie teatr . Staiga Jis imtas laikyti vos ne Placebo ideal išdaviku! Galiausiai pasitvirtino tai, k tar visada: Jo minþi klausomasi! Taigi kad ir kaip veidmainiškai besielgt , kad ir kiek apie šeimininko kojas glaustyt si prišik s miltus, dabar Centrui domu tik tai, kas vyksta Jo galvoje. Kiekvienas žino, jog ne taip jau paprasta perjungti yding minþi slinkt , bet vis tiktai kaip žmogus, užimantis gana aukštas pareigas, Jis privalo susiimti ir per tris paras liautis mintij s apie Pitij , asmenin Makso kriz , teatro taig , sužlugdytus savo jaunyst s idealus ir kitus neleistinus dalykus. Pusryþiai buvo beviltiškai sugadinti. ýia nebepad s net konjakas. Kai Jis iš restorano iš jo lauk , jau kvep jo pavasariu. Staiga tas kvapas išjudino prisiminim gri t , rodos, pl stanþi nuo vis Vilniaus kalv ir grasinanþi J nusinešti giliausias jausm bedugnes, iš kuri

nebesugr žtama. Jis gird jo šniokšþiant savigraužos sniegynus, šnarant nuovylio ledo luitus, gaudžiant pažliugusias širdperšos nuošliaužas ir dardant apgailestavim akmenis. Šalt j sraut sek siaubingo karšþio lavina. Jei nenor jo virsti druskos stulpu, prival jo sprukti neatsisukdamas kaip nusid j lis iš Sodomos ar Gomoros. Taþiau Jis l tai nužingsniavo iki automobilio, nuvažiavo Kontor ir band imtis prastini darb . galv brov si neleistinos mintys. Lai Placebas visk girdi! Tegu klausosi, jei neapkurs! Namo gr žo pavarg s ir labai nelaimingas. j s prieškambar , tuoj pat nusimet savo reprezentacin išvaizd ir tarsi Armani kostium pasikabino spint . Boso veid lyg skryb l pasid jo ant lentynos, skirtos galvos apdangalams. Atsidus s pagalvojo, kad žmogus yra vienintelis gyv nas, kuris rengiasi ir tam teikia tiek daug reikšm s. Nor damas atsikratyti dienos nuovargio, palindo po dušu. Ilgai mirko po karšto vandens þiurkšl mis, vis prisimindamas fakt , kad lietuviai vandens sunaudoja du kartus daugiau už vidutin europiet . Galva, kaip visada, buvo pilna beprasmiškos informacijos. O kas šiame gyvenime turi prasm ? Kas? Nusipraus s sisupo žali frotin chalat . Išsyk tapo jaukus, šiltas ir minkštas. Š vakar sigeid virtinuk tingini . Pats savim steb davosi, kad, nepaisant n nai Lietuv užpl dusi gurmanišk patiekal , kartais sigeidžia kažko, kas buvo skaniausia vaikyst je. Sud jo duben varšk , samurajišku judesiu muš kiaušin , tiksliai, it gamindamas sprogmen , atseik jo miltus, su juvelyro precizika b r truput cukraus ir dar mažiau druskos. Kai patiekalas buvo baigtas, ži r damas kvapius varšk s staþiakampius, p psanþius grietin s padaže, geltonuojanþiame apvaliomis lydyto sviesto akut mis, Jis visame k ne pajuto neapsakom lengvum , sakytum b t virt s p kine pagalve ar maišu su šilko atraižomis. Taþiau dar lengvesn už k n buvo siela. Iškilmingai nurydamas puri virtinio ostij , suprato, kad b tent ši akimirk Jam atleistos visos nuod m s. Kod l? Nežinia. Tarsi patvirtindamas atleidimo malon , tolumoje sugrum jo pirmasis pavasario griaustinis. SAL neapsakomai didel ir jos galo nebuvo matyti lyg j ros, kuri baigiasi kažkur už horizonto. Daugybe eili rikiavosi dang remianþios dramblio kaulo kolonos ir prie kiekvienos pleveno vairiaspalv s karališkos v liavos. Grindys žib jo aukso trinkel mis. Julija dabar jaut si tik kaip mažyt plunksnel . P kas, kur nešioja v jas. Staiga viršuje, ten, kur tarp purpurini debes baig si raityti kolon kapiteliai, kažkas sušnar jo, tarsi plakt daug standži ir didžiuli sparn . Julija tik josi nut psiant angel b r , taþiau aplink j šlam damos nusileido Taro kortos. Plokšti paveiksl liai akimirksniu virto trimat mis fig romis. Melodingai cing damos pabiro Monetos. Grindimis skimbþiodamos nuried jo dešimt Tauri . auksini trinkeli tarpus susmigo Kardai. Skeptrai dailiai sugul puslankiu. Palei kolonas išsirikiavo visas Dvaras, arba Mažieji arkanai: keturios Karalien s, keturi Karaliai, keturi Riteriai ir keturi Pažai. Fort nos ratas rado sau viet paþiame sal s centre ir prad jo girgžd damas suktis. Vežimas nudard jo horizonto link ir sustojo ant paþios jo ribos. Bokštas atsid r ten pat ir pavojingai pasviro, ruošdamasis gri ti. Pasaulio korta išsiskleid viršuje tarsi bažnyþios kupolas. M nulis pakibo kair je pus je, Saul — dešin je, o Žvaigžd — per pat vidur . Nors niekas nepratar n žodžio, Julija suprato, kad dabar vyks Paskutinis teismas. Nuo Didži j arkan b rio atsiskyr simyl j liai ir glamon damiesi pasisl p už kolon . Tikriausiai jie nenor jo dalyvauti byloje. Julij glaudžiu ratu apsupo Magas, Žyn , Žynys, Valdov ir Valdovas. Už j atsistojo J ga, Teisingumas ir Saikingumas. Atsiskyr lis pasitrauk atstu nuo vis , Pakaruoklis žemyn galva pakibo nuo kolonos, o priešais j m vaipytis Juokdarys. Velnias su Mirtimi tolydžio nerimastingai dirsþiojo rankinius laikrodžius. Teismo korta plaktuku trenk gong . Skardaus garso aidas nuskriejo tol , tarsi guminis kamuoliukas atsimušdamas kolonas ir nuo j atšokdamas. — Kod l tai padarei? — r sþiu balsu paklaus Magas, staiga gaudamas Julijos senelio pavidal . — Julyte, kod l taip pasielgei? — pasiteiravo Žyn , tapdama jos motina. — Kaip tu gal jai, dukrele? — uždav savo klausim Žynys, virsdamas t vu, dar neturinþiu n trisdešimt trej met . — Džiulija, kod l su manim nepasitarei? — priekaištavo Valdov r škanu Ritos veidu. — Pitija, k tokiu poelgiu nor jai rodyt? — dom josi Valdovas, kaip du vandens lašai supanaš j s su JoJo. — Visad buvai egoist , bet kam griebtis tokio kraštutinio dalyko? — darniu trio užtrauk

Teisingumas, J ga ir Saikingumas, pasivert trimis buvusiais Julijos vyrais. — Negi tik jais šitaip man atkeršyt? — tarstel jo Atsiskyr lis, pro kurio juod gobtuv buvo matyti Tado profilis. — Mage, kod l apie mane nepagalvojai? — priekaištavo žemyn galva pakib s Maksas Vakaris. — Julþik, kam iškr tei toki kvailyst ? — li dnai palingavo galva Juokdarys-Leo. Julija niekaip nesuprato, ko jie visi užsispyr klausia, ir nesumet , k tur t š atkakl kamantin jim atsakyti. — Tik neapsimesk, kad nieko neprisimeni! — nusikvatojo Mirtis ir joje Julija pamat savo atvaizd . — Kas tau šov galv ? — kairi ja akimi klastingai pamerk Velnias ir suplojo delnais m gdžiodamas š vio gars . Išgirdusi t pokštel jim ir Mirtyje pamaþiusi save paþi , Julija staiga prisimin tai, kas vis pomirtin tarpsn buvo tarsi pasl pta po juoda uždanga. Ji nusižud . Dabar, d miai stebima Teismo dalyvi , Julija peržvelg paskutin savo gyvenimo valand it judanþius paveiksl lius spalvotoje knygoje. Viskas prasid jo nuo buþinio. Nors ne, viskas prasid jo nuo Angelo Sargo skambuþio. T vakar Julij didžiuliu b riu buvo užgriuv netik ti sveþiai, kurie, laimei, išsiskirst anksþiau, negu prasta, nes pirmadien vis lauk darbas. Trumpam buvo užb g s ir Maksas, išlenk taur vyno ir išskriejo tiesiogin eter . Apie pus dvyliktos, jai jau ruošiantis gulti, suskambo telefonas. — Ar dar nemiegi? — net nepasilabin s paklaus Angelas Sargas ir Makso greitakalbe išdrož : — Jei galima, trumpam užšoksiu. Man atrodo, kad tau gresia nelaim . Julija buvo didžiai nustebinta ir v lyvo skambuþio, ir išd styto teksto, taþiau džiaugsmingai sutiko, kad Angelas Sargas atvykt . Tuþtuojau išsival dantis ir susigr do burnon kelis kramtomosios gumos gabaliukus, nes nenor jo, kad Tadas užuost j gerus vyn ir r kius. Jis pasirod po gero pusvalandžio ir, apkabin s Julij stipriau negu paprastai, pabuþiavo abu skruostus. — Kod l nusprendei, kad man s tyko kažkokia b da? — pasiteiravo ji, nes nebuvo jam nieko sakiusi apie savo blogas nuojautas. — Angelai prasitar , kad jie regi tavo mirt , — atsak Tadas ir praseg s viršutin marškini sag nusi m nuo kaklo grandin l su mažyþiu medalionu. — Tai tur t bent truput l tave apsaugot. Magiškas daiktas. Pats j nešioju jau daugiau nei penkiolika met . ýia — arkangelas Rafaelis. Angelas Sargas d jo savo k no sušildyt medalik l Julijai deln . Jo sidabras buvo nudil s kaip ilgai naudoto seno pinigo. Rafael vos gal jai ži r ti. Kitoje pus je buvo ranka, rodanti Victory ženkl . Truput nustebo, nes nešiojant lygiai tok pakabuk buvo maþiusi Maks . Užsid jo amulet ant kaklo ir kr ptel jo — jis pasirod toks karštas. — D kui, — pasak ji ir pasistiebusi ant piršt galiuk pabuþiavo Angelo Sargo skruost . Tuomet, savo nuostabai, sulauk ilgo ir aistringo buþinio. Kadangi buvo truput l apgirtusi, puol veikti. Pirmiausia nutrauk Tadui nuo galvos kaubojišk skryb l ir nusvied ant žem s. Paskui apsivijo rankomis jo kakl , stipriai prisispaud pilvu prie jo pilvo ir spraud savo kel tarp jo koj . Pajutusi, kad buþini nebepakanka, pa m Angel Sarg už rankos ir nusived laiptais miegam j . Jis paklusniai sek iš paskos. Ji uždeg naktin lempel , atsisuko Tad ir nusišypsojo. Jis irgi šypsojosi. Jie žvelg vienas kit lyg du s mokslininkai. Tadas nusivyniojo nuo riešo krištolin rožin ir pad jo ant spintel s šalia lovos. Julijai tai buvo ženklas, kad visi draudimai panaikinami, ir ji vienu mostu išsin r iš raudonos suknel s. Nusispyr batelius. Liko vien su juodais apatiniais. Tuomet v l prisiglaud prie Tado ir pajuto jo sustand jusi varp . Pasirodo, angelams irgi taip nutinka. Iš nekantrumo virpanþiomis rankomis prad jo j nurengin ti. Nutrauk ir nušveit ant žem s striuk , atsagst ir numet šalin marškinius. Pabuþiavusi j kaklo duobut , abu spenelius, atsiklaup ir atrišo batus. miegam j n r Bastet ir Tadas, tarsi jos žalio žvilgsnio sug dintas, toliau nusireng pats. Julija žaismingai nusimet juod n rini drapan les ir kikendama, tempdamasi paskui save Angel Sarg , griuvo patal . Julija steng si karštligiškai prasiveržusi aistr paversti giliu ir l tu myl jimusi, kok m go labiausiai. Nor jo ilgiausiai, kaip tik galima, kent ti Angelo Sargo sukelt j malonum . Troško, kad jis j eit kaip tyrin tojas stalaktit urv — palengva, stabþiodamas, steb damasis ir saldamas iš susižav jimo. Niekur nebereik jo skub ti. Vagina m palengva ir ritmingai pulsuoti it dar viena širdis, o paþiame tos širdies centre, jos prarytas, buvo jis. Julija geid , jog

susiliejimas su mylimuoju t st si iki begalyb s. Niekada nesibaigt . Nes, net smigdama pat iki raudonumo kaitus geismo spiral s centr , jaut — po šios lemtingos sueities atsitiks kažkas baisaus. Pasigirdo šniokštimas, lyg kliokt vanduo ir liepsnot didžiul ugnis. Julija vienu metu kilo aukštybes ir grimzdo kunkuliuojanþias gelmes. Ji prasiskleid , tarsi j ra prieš tikratiki b r , išcentrin mis bangomis nuvilnijo ligi pat horizonto ir išnyko dangaus platyb se. Akimirk tvyrojo neb tyje. Paskui v l viskas sugr žo savo vietas. — Aþi tau, — pasak švelniai buþiuodama aprasojusi Angelo Sargo kakt . Jis tyl jo. — Pasilik þia. Taip nor þiau iš ryto pabust šalia tav s. — Ne, man reikia eit. Julija žinojo, kad Angelas Sargas daugiau nebesugr š. Niekada. Gul jo steb dama, kaip jis rengiasi apšviestas naktin s lempel s. Jam jau velkantis striuk stryktel jo iš lovos ir ant nuogo k no mikliai užsitemp raudon j suknel . — Susivarstyk batus, nes parpulsi, — pasak , atsisveikinimui pabuþiuodama j skruost . Buvo basa, tod l nebenor jo Tado toliau lyd ti. Pats išeis. Išgirdusi, kaip trinktel jo laukuj s durys, nu jo svetain . Pažvelg židinyje rusenanþias žarijas ir dabar jau visiškai aiškiai suvok , jog viskas baigta. Ji nervingai patamp grandin l su sidabriniu Rafaeliu ir ši mai nutr ko. Julija išsigando. Tai buvo ženklas, kad ir pats svarbiausias jos gyvenimo ryšys nutrauktas. Nuojauta spieg ir šauk , kad Angelas Sargas daugiau nebesugr š. Niekada. Julija met medalion varin l kšt , kurioje jau buvo keletas apyranki , karoliai ir koks tuzinas auskar . Tada pri jo prie lango ir pažvelg tirštoje tamsoje skendint Vilni . Prisiglaud veidu prie savo šalto atspindžio. Neviltis buvo daug juodesn už nakt . Julija žinojo — šis sielvartas už jo labai ilgam. Jis nepraeis. Niekada. Suskardeno dur skambutis. Galb t gr žo Angelas Sargas. Bet Julija nebenor jo jo sileisti. Tamsoje kniauktel jo Bastet . Taþiau Julijos tai nesustabd . Ji pri jo prie senovinio bufeto ir iš stalþiaus iš m dramblio kaulu inkrustuot skrynel . Joje gul jo Makso Vakario pistoletas. Julija atsis do fotel prie apvalaus stalelio, ant kurio kažkuris svetys buvo palik s taur vyno. Užtais ginkl ir prisid jo prie smilkinio. Ginklas skirtas gintis. Julijai kaip tik to ir reik jo. Apsiginti nuo sav s paþios. Sustingo, bet šauti nesiryžo. S mon visai aptemo. Net pasivaideno, kad kambar v l žengia Angelas Sargas. Jis pri jo prie Julijos ir sugrieb už pistolet laikanþios rankos. Staiga pasigirdo pokštel jimas. Užgeso šviesa. Daugiau ji nieko nebeprisimin . Bet dabar Paskutiniame teisme prisipažino, kad iššov pati. RITAI po pusvalandin s mankštos su šauniaisiais treniruokliais maloniai maud vis k n . Kiekvienoje l stel je dar buvo lik s ir saldus prisiminimas, po gero, kokybiško sekso su mylimu sutuoktiniu. Ji dainuodama palindo po dušu, o valydamasi dantis sulauk visos šeimos palaikymo. Dabar prie veidrodžio su dant šepet liais jie stodavo keturiese, išsišiep ir laimingi. Taip, taip, Tomas, s nus paklyd lis, irgi gr žo po t v sparneliu. Susisiautusi šilkin chalat , moteris lengvu žingsneliu nu jo miegam j , nužvelg plaþi dvigul lov su šilkiniais patalais, pasipuršk Chanel 5 kvepalais ir perbrauk delnu per puošni vyno raudonumo sukni , su kuria vakar puikavosi aukštuomen s pob vyje. Paskui, t sdama žaisming dainel , patrauk virtuv . Pagaliau m gyventi taip, kaip pridera. Nebeniekino visagal s reklamos ir klusniai paisydama nurodym — „Išgerk mane“, „Suvalgyk mane“, „Sek paskui mane“ — jaut si laiminga kaip Alisa Stebukl šalyje ar Kreiv veidrodži karalyst je. Rita, švilpaudama maloni j Nescafe melodij , išpilst kukur z dribsnius keturis vienodus duben lius ir užliejo liesu jogurtu. keturias stiklinaites pyl k tik išspaust , šviežut li apelsin sulþi . Keptuv je þiršk jo kiaušinien su šonin s gabaliukais. Per didel cholesterolio kiek kraujyje panaikins kapsul s su soj lecitinu. Nedera pamiršti ir kit maisto papild , kad gerai veikt visi organai bei k no dariniai: kaulai, s nariai, oda, plaukai, nagai, kraujas, skydliauk , skrandis, virškinamasis traktas, inkstai, kiaušid s, s klid s, storoji žarna, akys, širdis, smegenys. Atitinkamas tabletes Rita r pestingai padalijo visiems savo darnios šeimos nariams. Puikaus dizaino aparatas gurg damas vir kav be kofeino. J pagardins saldiklis su nuliu kalorij . Auksinis retriveris Feraris smagiai d trašk j Chappi. Reks veisl s kat Lamborgini þiaumojo minkšt j Kitekat. Koridoriuje puškuodama tri s skalbimo mašina. Iš radijo taško sklido geros žinios. Televizorius t s jaudinant serial . Už lango šviet skaisti pavasario saul . Tuoj prie stalo susirinks visa šeima. Jie jau susitar vasar imti iš banko kredit ir statyti erdv nam su mansarda, sauna, garažu keturiems automobiliams, baseinu ir sodu. Jei tik

panor s, þia gal s gyventi ir Rimo, ir Ritos t vai. Dabar vaikai tais kiekvienam gimdytojui po mobil j telefon , kad nuolat jaust ryš su jais. Pusryþiai yra tas metas, kai visas darnus j ketvertas dalijasi dienos planais ir b simais sp džiais. Dana ruošiasi fotomodeli konkursui „Lolita +“. Jai puikiai sekasi. Gaus ger kontrakt ir išvyks dirbti užsien . Tomas vos sulauk s aštuoniolikos rengiasi tarnauti Lietuvos kariuomen je ir svajoja su specialia misija vykti Afganistan arba Irak . Taþiau prieš tai dar ketina dalyvauti realyb s šou „Narvas“, nugal ti ir laim ti nauj Audi. Rimas džiaugiasi rad s viet toje paþioje staigoje, kur jau kelias savaites sitaisiusi Rita. Dabar sutuoktiniai darb kas ryt važiuoja kartu, m gaudamiesi prašmatniu Nissan automobiliu, kur naujiesiems darbuotojams skyr turtinga firma. Modernus Kontoros pastatas stovi tylioje, nuošalioje gatvel je, netoli Ras kapini . Nežinodamas jo n nerastum. Ir Rita, ir Rimas jauþiasi viskuo patenkinti: draugiškais bendradarbiais, puikiu atlyginimu ir, svarbiausia, unikalia galimybe tobul ti asmeniškai. Abu sutuoktiniai yra pasiryž kuo aukšþiau pakilti karjeros laiptais. Juos svaigina id ja kurti nauj , šaun , nuostab , viening ir vientis þempion pasaul . Š RYT Jis nepusryþiavo kaip prasta. Jaut art jant didel b d , tod l nuvež pas mam narv su besipiktinanþia Žaklina. Savo vaikyst s namuose, pel siais dvelkianþiame bute Šv. Stepono gatv je, lank si itin retai. Kažko bijojo. Gal motinos senatv s, kuri, ties sakant, nepaisant jos aštuoniasdešimties met , plauk visai žvaliai. Gal — savo paties sen jimo, tokio akivaizdaus vaikyst s prisiminim atmosferoje. Dabar s d jo virtuv je prie stalo, užtiesto našlait l mis siuvin ta Jo bendraamže staltiese, ir valg mamos iškeptus blynus su m lyni uogiene. Dažnokai pagalvodavo, kad Lietuvoje iki šiol karaliauja matriarchatas, Motinos kultas, mat ir jis pats, ir jo paž stami buvo it papžindžiai prisiriš prie mam . Beveik vis jam žinom bendraamži gyvenime t vai buvo nuženg antr j plan , išvyk , išnyk , numir arba dar kaip nors kitaip pasitrauk iš vaik gyvenimo. Užtat kiekvienas suaug s, net jau senstantis vaikas tebebuvo su motina susij s nenutraukiama, tvirta tarsi plieno lynas bambagysle. Štai ir dabar, žvelgdamas savo mam , graudinosi it mažvaikis. Nedaug tr ko, kad apsižliumbt . Tod l bent jau steng si neži r ti motinai veid ir nematyti raukšl t , senatv s d m mis išmargint jos rank . Kalb josi apie niek . Truput apie politik . Truput apie sveikat . Truput apie or . Atsisveikino taip, tarsi nieko neb t atsitik . Juk ir neatsitiko. s d s automobil , d btel jo šios dienos laikrašþi kr v , kantriai l kuriuojanþi ant užpakalin s s dyn s. Dar nebuvo n vieno pervert s. Dabar ryžosi. Iš to jaudulio papusryþiav s užmiršo nusiplauti rankas, tod l pirštai tebekvep jo blynais ir ploname popieriuje palikin jo riebius p dsakus. Nors vakar trumpam pasijuto virtinuk tingini išgelb tas, šiandieniniai mamos lietiniai nebetur jo joki magišk gali . Norvegijos miškuose bastosi neblaiv s briedžiai Piet Norvegijos miškuose klajoja girti briedžiai, kurie, nors ekspertai tuo n ra tvirtai sitikin , gali b ti agresyv s. Tai praneš norveg dienraštis „Aftenposten“, kuris taip pat pataria, kaip elgtis, sutikus tok bried . Karšt vasar šio regiono miškuose užder jo labai geras vaisi derlius. Netik tai ir anksti pasnigus, daug vaisi atsid r po sniegu, o dar daugiau liko ant medži . Šie vaisiai pamažu fermentuojasi ir tapo briedžius viliojanþiu maisto šaltiniu. Veterinaras Augustas Strinbergas iš Kristiansano žurnalistams teig : „Pirm kart girdžiu apie girtus briedžius. Bet manau, kad jie gali elgtis, kaip išg r žmon s — vieni darosi tyl s, o kiti pradeda ieškoti priekabi “. Tenykšþio gyv n biþiuli komiteto vadovas Edvardas Munchas sp ja gyventojus, kad šie saugot si girt briedži : „B kite atsarg s, kai art ja briedis, kuris pastarosiomis dienomis gal jo sti obuoli . Suplokite delnais ir ži r kite, kaip jis reaguos. Jeigu briedis nepasitrauks ar netgi eis artyn, saugokit s, jis gali b ti apsvaig s ir pulti“. J išpyl šaltas prakaitas, m tr kti oro ir prad jo paš lusiai daužytis širdis. Tai buvo net ne pranešimas, bet nuosprendis. Jis prival jo dingti iš žaidimo ir padaryti tai nedelsdamas. B t naivu tik tis išsaugoti gyvyb , kai tavyje užkoduotos tokios svarbios ir slaptos žinios. Jei nepaklus Centro sakymui, vis tiek bus pašalintas kitais b dais. Jis nor jo pasitraukti kaip tikras vyras ir tik josi atgulti garbinga byla Placebo archyvuose. Savo klaidas pripažino. Taip, jos buvo nedovanotinos. Visiškai sutiko su potvarkiu, kad Kontorai Lietuvoje turi vadovauti kitas, valingesnis, stipresni nerv žmogus. m si paskutinio reikalo. Suraš žinut : TAI TU J NUŽUDEI! Susirado Tado numer ir išsiunt pranešim trylika kart .

Išvairavo automobil iš mamos kiemo ir pasuko Misionieri bažnyþios link. Neišlipdamas iš mašinos paskutin kart pažvelg Vilni . Kaip ir daugelis þia gyvenanþi , jaut hipertrofuot meil savo sostinei, tarsi j kažkas (rusai? lenkai? Europos S junga?) vis dar k sint si atimti. Tai buvo labai savininkiškas, intymus, netgi erotiškas santykis, kokio Jis nebuvo pasteb j s bendraudamas su maskvieþiais, londonieþiais ar paryžieþiais. Tam tikra prasme tai buvo meil ne miestui, o gyvai b tybei, kuri, pasidyg jusi garbintojo jausm drungnumu, gali imti ir nusigr žti. Taigi aistra Vilniui buvo nedalomai susijusi su baime netekti. Gal prarasti miest . Gal pat save. Atsisveikin s su mylimu miestu, nusileido nuo kalno, apsuko kelet neryžtingumo rat ir sustojo netoli degalin s, ant kurios stogo buvo užritintas milžiniškas, kvailai besišypsantis tigras. Išlupo švarko atlape si t ampul su ricinmedžio syvais ir j perkando. Jau po keli minuþi Jo k ne nebus manoma aptikti joki mirtino nuodo p dsak . Visi manys, kad žmogui tiesiog sustojo širdis. Taip ir buvo. Jis mir akimirksniu. Negyva kr tine užgul automobilio vair . Pasigirdo pratisas pyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyp. KAI pavasaris jau gerokai sib g jo, Vilniaus bohemos kavin je „Girtas laivas“ kyriai, tarsi m nesio hitas, m lankytis vienas apykeistis tipas. Nuskurdusi intelektual , prasig rusi filosof , delyro apimt poet ir jiems prijauþianþi ekscentrik terp je buvo sunku k nors nustebinti, juo labiau išsiskirti savo originalumu. Taþiau naujasis lankytojas išsyk atkreip vis d mes jau vien tuo, kad raudonu pavad liu vedžiojosi meili rain katyt . Kai šeimininkas gerdavo kav ar gurkšnodavo al , rain romiai tup davo jam ant peties tarsi Minervos pel da. Pirmiausia bohemos merginos, o paskui jau ir vyrai pasteb jo, kad nepaž stamasis tarsi brolis dvynys panašus vien reklamin užknisin toj , loterijos r ksn , snobišk žurnal numyl tin . Negana to, keistuolis pats atkakliai tvirtino es s Maksas Vakaris. Paprašytas jis gal jo užtraukti bet kuri sen „Maksimalaus greiþio“ dainušk , prapliupti neprilygstam ja greitakalbe kaip „Eldorado“ loterijoje arba lipšniai murkti it saldžiajame pokalbi šou „Pašnekesiai prieš mieg “. Koki savait Makso Vakario antrininkas, dublis, klonas buvo tap s „Girto laivo“ traukos centru ir svarbiausiu pagiringo susidom jimo objektu. Bet netrukus apsišauk lio panašumas m bl sti, jo plaukuose atsirado žil sruog , skaistus, išpuosel tas veidas gavo pilk nuovargio atspalv , smakras vietoj elegantiškos espanjol s apž l susiv lusia lietuvio menininko barzda, žvaigždiškas aki spindesys užgeso, iš burnos m sklisti nemalonus dvokas, o drabužiai prisig r prakaito kvapo, susilamd , nušiuro ir prarado buvusi elegancij . Net katyt sakytumei sumaž jo, o jos širdel s formos snukelis persismelk stojiško sielvarto išraiška. Taþiau pats li dn j permain k nytojas, rodos, n nepasteb jo savo degradavimo ir toliau kankino aplinkinius nykiomis sentimentalyb mis, kol nuo „Girto laivo“ þiabuvi tapo atskirtas visuotinio priešiškumo siena. Taþiau keistuolio su kate fotografijos pasirod dienrašþiuose, o sensacingos antrašt s skelb : VILNIUJE — MAKSO VAKARIO ANTRININKAS. IR LIETUVOJE JAU KLONUOJAMOS ŽVAIGŽD S. MAKSAS VAKARIS SUSITINKA SU ASTRALINIU DVYNIU „Astralinis dvynys“ noriai atsakin jo žurnalist klausimus, o (tikrasis?) Maksas Vakaris tik urzg ir kandžiojosi, nors dar visai neseniai tokia arogancija jam nebuvo b dinga. Pastangos suvesti abu protagonistus kr v pasirod bergždžios. Kai šventa kantrybe apsišarvav s antrininkas l kuriuodavo paskirtame susitikimo taške, apsuptas fotograf ir korespondent , Maksas paskambindavo, kad beviltiškai strigo automobili kamštyje, kankinasi suimtas klaikaus migrenos priepuolio ar nesp ja baigti straipsnio rytdienos laikrašþiui. Jei su Vakariu pavykdavo šiaip taip susitarti ir laikyti j sutartoje vietoje vos ne antrankiais prirakint prie radiatoriaus, vadinamasis astralinis dvynys prapuldavo lyg vanden . Taþiau j dviej fotografija, kurioje abu stov jo meiliai suglaud galvas su kaubojiškomis skryb l mis ir žvelg tiesiai objektyv , vis tiktai apskriejo laikrašþius. Juk šiame skaitmenini technologij amžiuje viskas manoma. Makso Vakario veikloje irgi buvo pasteb ta šioki toki pasikeitim . „Pašnekesiai prieš mieg “ gavo jiems neb ding sarkastišk gaideli , o laidos dalyviai, užuot li liuojami, glostomi ir popinami kaip anksþiau, dabar buvo be jokio gailesþio išjuokiami, nors patys to dažniausiai n nepasteb davo. Viename intelektual m nraštyje atsirado liaupsi net

„Eldoradui“, es loterija netik tai pakluso pagrindiniams postmodernistin s dramaturgijos principams, o Maksas Vakaris per ironijos, grotesko, net cinizmo prizm atskleidžia skausming skilim tarp šalies elito ir nuskurd li . Makso Vakario antrininkas nugrimzdo nežini taip pat staiga, kaip ir iš jos išniro. Tiesa, vieno dienrašþio korespondent Vita Vink , rengusi „M s gamtos“ puslap , kurio niekas neskait , apraš keistas kaþi apeigas, vykstanþias apleistame Bazilijon gatv s kieme. Es jaunas ilgaplaukis barzdotas vyriškis sekmadienio rytais þia ateina vedinas raina katyte. Šioji atsitupia ant šiukšliad ž s ir pradeda balsingai murkti. Tuomet iš vis pakampi ima l kti kat s ir katinai. Jie nekniaukia, ner kia, nesipeša, o sutupia darniomis gretomis ir pradeda melodingai murkuoti. Tai trunka kok pusvaland , o aplinkini nam gyventojai jauþia pakili nuotaik ir gyvenimo džiaugsmo antpl d . Pasak nenor jusios prisistatyti Bazilijon gatv s gyventojos, „energija per kaþi samb r b na tokia stipri kaip per pirmuosius S j džio mitingus“. t kiem neva patyliukais pl sta vis daugiau smalsuoli , tikinþi j ir tik jimo ieškanþi j . Po kaþi apeig visi sumeta po kelet lit murklei ir jos savininkui. Tie, kas gird jo, kaip vyriškis savo kat šaukia, tvirtino, es jos vardas — Basta. Vita Vink dar prielaid , kad gyv n lis pavadintas egiptieþi deiv s Bastet s garbei. Ji taip pat užsimin , kad kat s šeimininkas liudininkams vis dar atrodo panašus Maks Vakar . Nors kai kam jis primena netgi J z Krist . Nežinia, kas teisus, o kas klysta. BALANDŽIO viduryje dirva b na tarsi užminuota, medžiai ir kr mai apkarstyti sprogmenimis, o ant kiekvienos, net menkiausios šakel s tiksi daugyb pumpurini bomb . Dygstanti žol skleidžia gars , lyg padus sminganþios sur dijusios vinys, ir saul s spinduliai žeria akis stiklo dulkes. Tadas b gštavo, kad šio pavasario nebeištvers ir bus naikinte sunaikintas. Jis vaikštin jo po sod , tikrindamas, ar visos obelys ištv r žiem , kai mobilusis telefonas pyptel j s atskraidino žinut : TAI TU J NUŽUDEI! Tas pats tekstas atl k dar dvylika kart . Na, taip, Tadas sapnavo, kad nužud Julij . Tas sapnas kyriai persekiojo. Bet jis juk kuo puikiausiai žinojo, kaip viskas vyko iš tikr j . Nebegal damas apsik sti nuolatinio puolusi angel riksmo, vien nakt , lyg akis išdeg s, nul k pas Julij . Ne, neketino jos žudyti, nors ir buvo sakyta. Vyl si: kaip nors j pats nuo sav s apsaugos. Jau suprato: tik nepaklus s demonams ir juos atst m s, nusipelnys arkangel palaiminimo. Taþiau, vos b r jai atv rus duris, sitikino — žmogaus lemtis yra ne šviesi j , bet tamsi j j g valdoma. Norint likimas veda, o nenorint tempia. Tadas nebesipriešino. Pakluso. Pasidav aistrai. K nišk geiduli buvo taip apsvaigintas, kad su Julija atsisveikino švelniai kaip simyl j lis, nors nuopuolio išg sdinta siela šauk , jog reikia iš ši nam b gti kuo toliau ir niekada juos nebekelti kojos. Iš j s laiptin staiga apsiþiupin jo miegamajame palik s rožin . m desperatiškai spausti dur skambut , taþiau Julija nebe sileido. Teks sugr žti kit kart . Ženg s žingsn , vos nepargriuvo. Prit p susivarstyti bat , atsir m nugara duris, o šios m ir atsidar . Tadas slinko vidun, jausdamasis kaip vagis, kaip samdytas žudikas. Pašauk Julij , bet ši neatsiliep . Sli kindamas jos miegam j , dirstel jo svetain n, kurioje vis dar deg šviesa, ir pamat kr sle s dinþi b r j . Ji apži rin jo mažyt pistolet . Išvydusi Tad , plaþiai nusišypsojo ir prisid jo ginkl prie smilkinio. Jis šoko priek , nor damas sutrukdyti absurdišk poelg , ir, kai savo gydanþia ranka paliet jos kietai suspaust kumšt , pokštel jo š vis. Sapne skyr si tik viena mažyt detal . Tarp šilt Julijos piršt užþiuop s šalt pistoleto gaiduk , Tadas pats j nuspaud . Paskui iš jo atminties dingo kelios sekund s, o gal net kelios minut s. V l prisimin save atatupst besitraukiant nuo negyv l s ir drebanþia ranka užgesinant švies svetain je. Tuomet tekinas pasileido laukan. Laiptin je sutiko žmog su šunimi. Dabar, pra jus trims m nesiams po to siaubingo vykio, Julijos motina sigeid , kad b tent Tadas išbarstyt velion s pelenus. Es tokia buvusi paskutin jos dukters valia. Nujausdama mirt , Julyt nurod net viet , kurioje nor t pavirsti visišku niekiu, ir konkret apeigos vykdytoj . Atvežusi urn , b r jos motina net vidun neuž jo, tik, išg stingai žvilgþiodama Tad , kaip maniak žudik , paskubomis susak instrukcijas ir, sl pdama ašaras, spruko laukus prie varteli taksi. Pasistat s priešais save ind su Julijos palaikais, Tadas apm st veiksmo plan . Barstyti b r jos pelenus nuo Trij Kryži kalno jam nekilo ranka. Julijos likuþiai, nus dantys ant

Vilniaus stog , medži ir miestel n galv , atrod jau perd m makabriška. Tod l pasirinko Vilnios ir Neries santak . Važiuodamas atlikti apeigos, kišen n simet maišel su Liuciferio ašaromis. Nebenor jo savo namuose tur ti n menkiausio puolusi angel p dsako. Vakaras pasitaik v sus, o per dienos karšþius šilusi žem garavo ir skleid žmogišk , netgi moterišk kvap . Sereikiški parkas buvo beveik visai tušþias, išskyrus kelis šun vedžiotojus. Tadas nusileido prie þiurlenanþios upel s, užvert galv temstant dang ir giliai kv p erotišk pavasario žem s aromat . Tuomet atliko tai, kas tur jo b ti atlikta. Atidar urn ir, kalb damas Angelo Sargo maldel , išpyl Julijos pelenus Vilni . Šie akimirk nus do vandens paviršiuje ir tuoj pat su juo susimaiš . Netoliese besis puojanþios sunkios, apsn dusios antys galutin Julijos išnykim neatkreip jokio d mesio. Kiek palauk s Tadas išsitrauk Liuciferio ašaras. Iš sudilusio raudono maišelio išb r juodus kristalus ant delno. Pašnabždomis su jais atsisveikino ir vien po kito svied vilnijant sraut . Susilietusi su vandeniu, kiekviena ašara plykstel jo melsva pikta liepsnele. Taþiau Tadas to nepasteb jo. Vilnios dugn Liuciferio ašaros nenugrimzdo. Pl duriuodamos vandens paviršiuje, jos nuplauk Ner . Iš Neries — Nemun , o su Nemunu tek jo Baltijos j r . ýia pragaištingieji kristalai išvar iš proto visas žuvis, užkr t isterija žuv dras ir kirus, o nieko ne tarianþius žvejus bei j rininkus apnuodijo juodžiausia melancholija. Blogiausia, kad, Liuciferio ašaroms keliaujant Lietuvos up mis, j nelabieji kerai per pavasario potvynius garavo prasigiedrijusi dang , tvenk si debesimis, su lietumi krito s ti paruošt dirv , sniego pagaliau atsikraþiusius žiemkenþi laukus, jog galiausiai su duona kasdienine atgult ant nieko ne tarianþi pilieþi , m s ir j s , stal . DIENOS b go, naktys slinko, o Bastet sfinkso poza vis gul jo ant radiatoriaus ir niurzg , kad gyvenime nuolat lemta kažk keisti. Ji nem go permain . Vos prisijaukini žmog , erdv , laik ir v l tenka verstis per galv , jaukti proþius ir naujai prisitaikyti. Buvo pasisavinusi Julij , dabar reikia savintis jos pusseser ir dar du žmones, vyr , kuris, fui, smirda, ir, o siaube, nenuoram vaik . Nauji kvapai, naujos vibracijos, naujos d m s dvikoj aurose. Prijaukintosios daiktai, kuriuos Bubast taip nuosekliai išdresavo, skrupulingai apuost tapšnodama leten le ir aptašk savo dieviškos prigimties syvais, kažkur iškeliauja, o j vieton stoja nauji rakandai, kuri visai nebesinori priimti savo nepriklausom erdv . Maldoms ir mantroms padedant, gal manoma ištverti permainas. Taþiau kam kankintis? Juo labiau kad sakmus Balsas iš aukštybi kviet kat Lemting misij . O j ir paþi viliojo nauja avanti ristin egzistencija! Vien graž ryt , kai, svetimiesiems tempiant vidun eilin dvokianþi spint , laukuj s durys buvo plaþiai atvertos, Bastet n r pro nešik kojas, niekieno nepasteb ta it kulka nul k laiptais ir pergalingai kniaukdama ištipeno kiem . Bubast anaipol neketino valkatauti, raustis šiukšlynuose ar kovoti d l teritorijos su pleb jiškais þiabuviais. Dabar reik jo susirasti nauj Prijaukint j . Kat , lyg motoriuk jungusi savo šešt j poj t , m ieškoti Makso Vakario. Iš aplinkos ateidavo keisti signalai, tarsi ieškom j b t ne vienas, bet du. Kat niekada neklysdavo, tod l, aplenkdama tuos Makso namus, kuriuose kart jau lank si, nutipeno priešinga kryptimi. Naujasis jos Jaukinamasis gyveno kaip valkata ir naktimis glaud si skvoteri irštvose. Bastet j susirado ilgai neklaidžiojusi. Susitik vieniš j mieste žmogus ir kat džiaug si kaip tikri simyl j liai. Naujam Pasisavintajam užmigus, Bubast sapn kalba jam paaiškino, kad d l t prakeikt Liuciferio ašar prasid jo Pasaulio pabaiga. Žmon s apie Pasaulio pabaig pliurp nuo neatmenam laik . Postringavo ne tik su baime, bet ir su keistu entuziazmu. Niekas iš ýia nenori išeiti po vien , kitus palikdamas džiaugtis gyvenimu. Jei jau mirti — tai visiems drauge, pasiglemžiant dar negimusias ateities kartas! Liuciferis žinojo š slapþiausi žmonijos troškim ir nusprend j išpildyti. Bet jei dvikojai geidžia susinaikinti, kuo þia d tos kat s, pel s, šunys, drugeliai, žuvys, drambliai, daugyb kit gyv b tybi , augalai ir akmenys, kurie taip pat nori gyventi?! D l j vis Bastet ir ryžosi Gelb jimo operacijai. Prijaukintasis n kiek nesisteb jo, kad totali praž t atitolinti gali tiktai katinija, ir pad jo Bubastei vykdyti Antiliuciferin plan . Kaþi apeigos Bazilijon gatv je ne tik išgelb jo pasaul nuo prapulties, bet ir plaþiai išgarsino Vilni , o miniomis pl stantys turistai ženkliai papild miesto ižd . Bubast vis reþiau prisimindavo savo buvusi Pasisavint j . Taþiau t akimirk , kai šioji galutinai išnyko iš žmoni terp s ir tapo kate, palyd jo švenþiausi ja mantra: Mourrr Uorrr Mourrr Uorrr Muorrr Ourrr Muorrr Ourrr Muorrr Mourrr Uorrr Muorr Ourrr...

DABAR Julij , jeigu tai vis dar buvo ji, supo tik pirmaprad s substancijos: garsai, kvapai, spalvos, šviesa, tamsa. Taþiau visa buvo pasmerkta išnykti. Garsai nuried jo tuštum tarsi milžiniškas vaisius, kurio kieta it metalas žiev buvo sudaryta iš triukšmo, motor gaudimo, automobili žesio, fabrik siren , š vi ir kurtinam sprogim . Po ja gl d jo minkštimas — muzika, varp skambesys, dainavimas, kalb jimas, juokas, karvi m kimas, avi bliovimas, šun lojimas, paukšþi þiulbesys, j ros m ša ir v jo ošimas. Branduolyje t nojo vandens þiurlenimas, lap šnaresys, delfin ni niavimas, vabzdži d zgimas, šnibždesiai, kikenimas, atod siai, širdies plakimas ir tai, kas pasigirsta suplojus vienu delnu. Paskutiniam aidui išnykus, stojo tyla. Bet dar ne galutin . Netrukus m nykti kvapai. Pirmiausia išsiduks jo smarv s. Tuomet išsivad jo prieskoni , aliej , smilkal aromatai, saldus žydinþi medži ir g li dvelksmas. Paskui išsisklaid pieno, arbatos, kavos, vyno, uog , vaisi , medaus, šieno, gryb , saman , sak , skruzd lyno, dumbli , dulki , sm lio, kriaukli , gintaro, akmen , sniego, oro po lietaus ir tyro vandens kvapsniai. Tik bekvap je erdv je suvoki, kad kiekviena b ties atkarpa, kiekvienas erdv s taškas, kiekvienas laiko tvinksnis tur jo savo nepakartojam aromat . Arba dvok . Kaskart kv pdamas, skindavai puokšt nauj uostini . Dabar neliko n vieno. Toje begars je, bekvap je erdv je tebebuvo visos spektro spalvos. Jos pleveno lyg perregimos šilko v liavos. Staiga, tarsi audekl b t tr ktel jusi nematoma ranka, violetin skraist nuskriejo nuo vieno erdv s pakrašþio ligi kito ir išnyko. Lygiai taip pat iš visumos buvo ištraukta tamsiai m lyna, žydra, žalia, geltona, oranžin ir raudona spalvos. Tai, kas liko, buvo nei tamsa, nei šviesa. Erdv atrod sudaryta iš daugyb s taškeli . Vieni švyt jo kaip žvaigžd s. Kiti juodavo tarsi aguonos gr deliai. Ne, tai buvo ne taškeliai, bet raid s ir tarpai tarp j . Urnai ženklai susid st žodžius ir m baisiu greiþiu l kti lyg titrai milžiniškame ekrane. Iš apaþios virš . Iš vidaus išor . Iš b ties neb t . Daugyb , daugyb , daugyb žodži . Daugyb žodži , žodži , žodži . Paskutinis išskrido „žvizdr “. Galiausiai, nors joki gars jau nebeliko, pasigirdo šnaresys, lyg sukt si baigusi groti plokštel : šššuch šššuch šššuch... Taip niekur išbyr jo visos raid s.

Ivanauskait , Jurga Iv-12 Placebas : romanas / Jurga Ivanauskait . — Vilnius : Tyto alba, 2003. 386[2] p. ISBN 9986-16-311-0 Šis romanas — taigus, sukreþiantis psichologinis, filosofinis, fantastinis k rinys. Jame, pl tojant b r jos ž ties intrig , su ironija ir sarkarmu gvildenami kai kurie neigiami Lietuvos dabarties reiškiniai, nujauþiamos pragaištingos šiandienin s visuomen s — naujojo Placebo pasaulio pagrindo — elgesio pasekm s. UDK 888.2-5 Jurga Ivanauskait PLACEBAS Romanas Viršelio dailininkas Daumantas Ka daiHs SL 1686. 2003 09 08. 18,33 apsk. 1.1. Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio 10, 2600 Vilnius Spausdino UAB „Spaudos kont rai“, Viršuliški skg. 80, 2056 Vilnius

You're Reading a Free Preview

Download
scribd
/*********** DO NOT ALTER ANYTHING BELOW THIS LINE ! ************/ var s_code=s.t();if(s_code)document.write(s_code)//-->