P. 1
Rejus Bredberis "Pieniu vynas"

Rejus Bredberis "Pieniu vynas"

|Views: 695|Likes:

More info:

Published by: Silvija Guzovijūtė on Apr 05, 2011
Copyright:Attribution Non-commercial

Availability:

Read on Scribd mobile: iPhone, iPad and Android.
download as PDF, TXT or read online from Scribd
See more
See less

01/01/2013

pdf

text

original

R JUS BREDBERIS Pienių vynas VILNIUS DANDELION WINE BY RAY BRADBURY New York, 1964

Vert G. KIRVAITIS

Volteriui J. Bredberiui - ne d dei ir ne giminaičiui, o tik leid jui ir draugui. AUŠO TYKUS RYTAS; MIESTAS, APGAUBTAS TAMSOS, saldžiai miegojo. Ore dvelk vasara, v jas buvo vasariškas, pasaulis alsavo ramiai, šiltai ir tingiai. Užteko tik atsikelti, iškišti galvą pro langą, kad suprastum: štai ir at jo pirmoji tikrosios laisv s, tikrojo gyvenimo akimirka, pirmasis vasaros rytas. Dvylikametis Daglas Spoldingas ką tik atmerk akis ir lyg į drungną upę pasin r į nedrumsčiamą rytmečio tylą. Jis gul jo savo miegamajame, ketvirtame aukšte, po kupolu, ir jaut , kad šis puikiausias viso miesto bokštas, aukštai iškilęs birželio v jyje, teikia jam nepaprastos galios. Naktimis, kai medžiai susilieja į tamsią masę, jo žvilgsnis tarsi švyturio spindulys klaidžioja aplinkui po vilnijančias guobų, ąžuolų bei klevų marias. O dabar... — Tai puikum lis! —sušnibžd jo Daglas, Priešaky — visa vasara, daugyb dienų — vos ne pus kalendoriaus. Jis jau vaizdavosi tapęs daugiarankiu, kaip deiv Šiva iš kelionių knygut s, ir tik skina dar neprinokusius obuolius, persikus ir tamsias it naktis slyvas. Nebeišviliosi jo iš miško, krūmų ar up s. O kaip bus gera kiek atv sti, įlindus į apšerkšnijusią ledaunę, kaip linksma kepti senel s virtuv je kartu su tūkstančiais viščiukų. Bet dabar jo lauk įprastas darbas. Kartą per savaitę jam buvo leidžiama palikti t vą, motiną ir jaunesnįjį brolį Tomą, kurie miegojo gretimame namelyje, ir nakvoti čia, pas senelį; jis užb gdavo tamsiais įvijais laiptais, į kambarį po kupolu ir užmigdavo šioje burtininko buvein je tarp žaibų ir vaiduoklių, o paryčiais, kol dar nesigird davo pienininko butelių krištolinio skambesio, nubusdavo ir prad davo savo magišką ritualą. Stov damas tamsoje prie atviro lango, jis įkv p pilną krutinę oro ir iš visų j gų pūstel jo. Gatv s žibintai akimirksniu užgeso, tarsi žvak s ant juodo torto. Jis pūstel jo dar kartą ir dar, ir danguje prad jo bl sti žvaigžd s. Daglas šyptel jo. Parod pirštu. Čia ir čia. O dabar ten ir va ten... Paryčio migloje vienas po kito m ryšk ti geltoni kvadratai — namuose žieb si šviesos. Kažkur toli toli auštančiuose rytuose staiga nušvito ištisa virtin langų. — Visiems nusižiovauti Visiems kelt! Didysis namas apačioje atgijo. — Seneli, išsiimk dantis iš stiklin s! — Jis kiek palūk jo.— Senele ir prosenele, kept karštų bandelių! Skersv jai išnešiojo po koridorius šiltą kepamos tešlos kvapą, ir štai visuose kambariuose jau sujudo tetos, d d s, pusbroliai ir pusseser s, suvažiavę čia pavieš ti. — Pabusk, Senių gatve! Mis Helena Lumis, pulkininke Frili, mis Bentli! Atsikos kit, kelkit s, prarykit savo tabletes, na, vikriau! Misteri Džonai, kinkykit arklį, stumkit furgoną iš pašiūr s ir — į kelią! Niūrūs pastatai anapus daubos, kertančios miestą, atmerk klastingas drakoniškas akis. Tuoj apačioje pasirodys dvi senut s elektrin je Žaliojoje mašinoje ir nuried s ryto al jomis, draugiškai mojuodamos kiekvienam sutiktam šuniui. — Misteri Tridenai, b kite į tramvajų parką! Tuoj, kibirkščiuodamas karštomis melsvomis žiežirbomis, į plytomis grįstų gatvių vagas išplauks tramvajus. — Džonai Hafai, Čarli Vudmenai, jūs pasiruošę? — sušnibžd jo Daglas Vaikų gatvei.— Pasiruošę? — paklaus jis beisbolo kamuolių, mirkstančių rasotose vejose, ir tuščių virvinių sūpuoklių, nukarusių nuo medžių. •

— Mama, t ti, Tomai, atsibuskit! Tyliai sučiršk žadintuvai. Sugaud teismo rūmų laikrodis. Tarsi tinklas, sviestas jo ranka, virš medžių šūstel jo ir pragydo paukščiai. Toliau diriguodamas savo orkestrui, Daglas išties ranką rytų link. Ir patek jo saul . Jis sukryžiavo rankas ant krūtin s ir nusišypsojo kaip tikras burtininkas. Štai, prašom, pagalvojo jis, užtenka tik man panor ti — ir visi šoka, visi b ga. Puiki bus vasara. Galiausiai, spragtel jęs pirštais, dav miestui paskutinį įsakymą. Atsiv r namų durys, žmon s iš jo į gatvę. Prasid jo tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų metų vasara. • TĄ RYTĄ, EIDAMAS PER VEJĄ, DAGLAS SPOLDINGAS veidu užkliud voratinklį. Plonytis nematomas siūlelis paliet jo kaktą ir trūko be garso. Ir iš to menko įvykio Daglas suprato, kad diena bus ne tokia, kaip kitos. Ne tokia dar ir tod l, kad, kaip aiškino t vas, mašina veždamas jį ir jo dešimtmetį brolį Tomą už miesto, yra dienų, sud tų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkv pti ir iškv pti pro nosį. O kitomis dienomis, tęs jis, gali išgirsti kiekvieną trenksmą, kiekvieną krebždesį visatoje. Yra ir skonio dienų, ir lyt jimo dienų. O yra ir tokių, kai jauti viską kartu. Štai šiandien, pavyzdžiui, kalb jo jis, taip kvepia, tartum per naktį ten už kalvų būtų išaugęs didžiulis sodas ir užpildęs visą žemę iki pat horizonto maloniais kvapsniais. Oras kvepia lietumi, o danguje — n debes lio. Ims, žiūr k, ir nusikvatos kas miške, bet dabar ten viešpatauja tyla... Išpūtęs akis, Daglas žiūr jo į skriejančius laukus. Ne, nekvepia nei sodu, nei lietumi, o iš kur tas kvapas ir imsis, jeigu nei obelų n ra, nei debesų. Ir kas gi ten gali kvatoti miške?.. Ir vis d lto,— Daglas suvirp jo, kad ir be jokios priežasties,— diena ypatinga. Mašina sustojo pačiame tylaus miško viduryje. — Na, berniukai, neišdykaukit! Jie kumš jo vienas kitą alkūn mis. — Gerai, t ti. Jie išlipo iš mašinos, pasi m m lynus skardinius kibirus ir, palikę tuščią ir purviną kelią, pasin r šviežiai nulytos žem s kvapuosna. — Ieškokite bičių,— pasak t vas.— Jos visada zuja apie vynuoges, kaip berniūkščiai apie virtuvę. Dagai! Daglas krūptel jo ir pak l galvą. — V l skrajoji padebesiais, — pasak t vas. — Atsipeik k ir drožiam kartu. — Taip, t ti. Ir jie vorele patrauk per mišką: prieky t vas, aukštas ir petingas, už jo Daglas, o mažut lis Tomas tipeno paskutinis brolio šeš ly. Užkop į neaukštą kalvelę ir pažvelg į tolį. Štai ten, pažiūr kit, parod pirštu t vas, ten gyvena didžiuliai tykūs vasaros v jai ir nematomi sklando žaliose gelm se tarsi banginių pam kl s. Daglas skubiai pažvelg į tą pusę, bet nieko nepamat ir pasijuto apviltas, — t vas, kaip ir senelis, amžinai kalba mįsl mis. Bet... Bet vis d lto... Daglas sulaik kvapą ir sukluso. Taip, kažkas turi atsitikti, galvojo jis, tikrai turi. — Va papartis, vadinamas Veneros garbanomis. — T tis neskub damas ženg pirmyn, skardinis kibiras skambčiojo jo rankoje. — O šitą jaučiate? — bato galu pažarst žemę. Milijonus metų kaup si tas storas puvenų sluoksnis. Tik įsivaizduokite, kiek rudeniu pra jo, kol žem pasidar tokia minkšta. — O lia lia! Žengiu kaip ind nas, — pasak Tomas. — Visai negird ti. Daglas paliet žemę susikaupęs, klausydamasis, bet nieko nepajuto. Mus apsupo, galvojo jis. Kažkas atsitiks! Bet kas? Jis stabtel jo. — „Nagi, išeik, kad ir kas tu būtum, kad ir kur besisl ptum!" — mintyse šūktel jo. Tomas ir t tis žingsniavo tolyn per minkštą žemę. —Gražiausi n riniai pasaulyje, — tyliai tar t vas. Ir parod ranka aukštyn į medžių viršūnes, įpintas į dangų, o gal dangų, įpintą medžių viršūn se, — n pats tikrai nežinojo, kaip ten yra. Pagaliau nesvarbu, nusišypsojo t vas, vis tiek čia n riniai, žali ir m lyni: tik įsižiūr kite gerai ir pamatysite — miškas audžia juos tarsi gaudžiančios stakl s. T tis stov jo, įsisprendęs rankas į šonus, pasakojo apie visokiausius dalykus, ir žodžiai jam liete liejosi iš lūpų. Dažnai jis ir pats šaip si iš savo pasakojimų, ir d l to jie plauk dar sklandžiau. Gera kartais pasiklausyti tylos, sak jis, jeigu išvis tylos įmanoma klausytis, nes tada, tęs jis, gali išgirsti, kaip skrajoja lauko g lių žiedadulk s, o oras taip ir dūzgia nuo bičių, taip taip, dūzgia! O štai — girdite? Ten, anapus tų medžiu, tarsi krioklys liejasi paukščių giesm s! Dabar, galvojo Daglas, jau ateina! Atlekia! O aš dar nematau... Atlekia! Tiesiai į mane! — Laukin s vynuog s!—šūktel jo t vas.— Mums pasisek . Žiūr kite! Oi ne! — aiktel jo be garso Daglas. Bet Tomas ir t tis jau pasilenk ir sukišo rankas į šlamantį krūmą. Kerai išsisklaid . Tas baisus, gr smingas pasalūnas, kuris tykojo, ketindamas užpulti ir sukr sti jo sielą, staiga išnyko. Nust ręs ir kaip nesavas Daglas parkrito ant kelių. Jo pirštai giliai paniro žaliame šeš lyje ir v l

pasirod , nudažyti tokia spalva, tarsi jis būtų sužeidęs mišką ir įkišęs ranką į atvirą žaizdą. — Berniukai, priešpiečių! Kibirai buvo apypilniai laukinių vynuogių ir žemuogių, aplinkui zvimb bit s, — visai ne bit s, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosim, pasak t vas; jie s d jo ant apsamanojusio rąsto, kramtydami sumuštinius, ir band klausytis miško, kaip jo klaus si t vas. Daglas jaut , kad t tis jį stebi su lengva pašaipa. Atrod , jis nor jo kažką pasakyti, tačiau apsigalvojo, atsikando dar kąsnį sumuštinio ir žiūr jo susimąstęs. —Sumuštinis miške — jau nebe sumuštinis. Skonis visai kitoks, negu namie, tiesa? Daug gardesnis. Atsiduoda m ta ir sakais. O koks apetitas atsiranda! Daglas nustojo kramtęs ir paliet liežuviu duoną ir kumpį. Ne, ne... paprasčiausias sumuštinis. Tomas linktel jo, toliau kramtydamas. —Aš suprantu, t ti. Juk vos neįvyko, galvojo Daglas. Nežinau, kas tai, bet jis baisiai didelis, tiesiog milžiniškas! Kažkas jį nubaid . Kurgi jis dabar? V l glūdi už to krūmo? Ne, kažkur užpakaly! Ne, čia... beveik čia... Daglas slapčiom pasičiupin jo pilviuką. Dar sugrįš, reikia tik palūk ti. Neskaud s, aš žinau, juk ne d l to ateis, kad mane įskaudintų. Bet kas tai galų gale? Kas? Kas? — O tu žinai, kiek kartų mes šįmet žaid me beisbolą? O pernai? O užpernai? — nei iš šio, nei iš to paklaus Tomas. Daglas žvilgtel jo į greitai judančias brolio lūpas. — Aš viską užrašiau! Tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt aštuonis kartus! O kiek kartų aš valiau dantis per dešimtį metų? Šešis tūkstančius kartų! Ploviau rankas — penkiolika tūkstančių. Miegojau — keturis tūkstančius su viršum kartų, neskaitant snūstel jimų. Suvalgiau šešis šimtus persikų, aštuonis šimtus obuolių. Kriaušių — du šimtus. Nelabai aš m gstu kriaušes. Klausk, ko tik nori, viską turiu susirašęs. Jeigu suskaičiuotum, ką aš padariau per visą dešimtį metų, išeitų milijardai milijonų! Štai, štai, mąst Daglas. V l art ja. Kod l? Tod l, kad Tomas plepa? Bet argi d l Tomo? Jis vis tarška ir tarška pilna burna, t tis s di ant rąsto, budrus it lūšis, o Tomui žodžiai tik plaukia ir plaukia iš lūpų, tarsi burbuliukai iš gazuoto vandens. — Perskaičiau knygų — keturis šimtus. Mačiau kine: keturiasdešimt filmų su Baku Džounzu, trisdešimt — su Džeku Hoksiu, keturiasdešimt penkis — su Tomu Miksų, trisdešimt devynis — su Hutu Gibsonu, šimtą devyniasdešimt penkis multifilmus apie katiną Feliksą, dešimt su Daglu Ferbenksu, aštuonis kartus mačiau „Operos vaiduoklį" su Lonu Čaniu, keturiskart Miltoną Silsą ir vieną apie meilę su Adolfu Menžu, tik tada aš pras d jau ištisas devyniasdešimt valandų tualete, laukdamas, kol pasibaigs ta šlykštyn ir prad s rodyti „Katę ir kanar lę" ar „Šikšnosparnį". O tada jau visi stvarst si vienas už kito ir spieg dvi valandas be pertrūkio. O suvalgiau per tą laiką keturis šimtus ledinukų, tris šimtus irisų, septynis šimtus porcijų ledų... Tomas dar taušk jo kokias penkias minutes, kol t tis jį Pertrauk : — O kiek uogų šiandien surinkai, Tomai? Lygiai du šimtus penkiasdešimt šešias! — iš karto išpyškino Tomas. T tis susijuok , ir tuo baig si priešpiečiai; v l visi patrauk į miško unksmę rinkti laukinių vynuogių ir smulkučių žemuogių. Visi trys lankst si iki pat žem s, rankos be perstojo zujo pirmyn ir atgal, kibirai vis sunk jo, o Daglas, sulaikęs kvapą, galvojo: štai, štai, jis ir v l arti. Alsuoja man kone į pakaušį! Nesidairyk! Dirbk, rink uogas, mesk į kibirą. Jei atsigręši — v l nubaidysi. Na, jau šį kartą nebepaleisk! Bet kaip, kaip jį prisivilioti arčiau, kaip pamatyti, pažvelgti tiesiai į akis? Kaip? Kaip? — O aš turiu snieguole degtukų d žut je, — tar Tomas ir šyptel jo, pažvelgęs į savo ranką — nuo uogų ji buvo raudona tarsi pirštin ta. Užsičiaupk! — vos nesuriko Daglas. Bet ne, juk riksmas pažadins aidus ir viską išbaidys! Ir, be to... Kuo daugiau Tomas plepa, tuo arčiau slenka tas baisiai didelis Kažkas; jis nebijo Tomo, Tomas tik pritraukia jį, Tomas pats yra jo dalis! — Dar vasario m nesį, — sukikeno Tomas, — kai smarkiai snigo, išnešiau d žutę į lauką, sugavau didžiulę snaigę — paukšt! — užtrenkiau, parb gau namo ir įkišau į šaldytuvą! Arti, visai arti. Daglas žiūr jo įsmeigęs akis į krutančias Tomo lūpas. Jam nor josi atšokti į šalį, pasprukti — juk už miško kyla milžiniška banga. Ji užgrius juos visus ir sutraiškys... — Taigi, ponai, — d st Tomas, raškydamas vynuoges, — aš vienintelis visoje Ilinojo valstijoje turiu snieguole vasaros metu. Tai brangiau už deimantus, garb s žodis. Rytoj aš ją atidarysiu. Dagai, tu irgi gal si pažiūr ti... Kitą kurią dieną Daglas būtų tik paniekinamai prunkštel jęs — kurgi ne, snieguole, taip ir patik siu. Bet dabar į jį l k tas didžiulis Kažkas, štai tuoj trenks iš giedro dangaus, — ir jis tik linktel jo užsimerkęs. Tomas nustebęs liov si rinkęs uogas ir atsisukęs įsistebeilijo į brolį. Pritūpęs Daglas buvo tiesiog idealus taikinys. Riktel jęs karo šūkį, Tomas šuoliu užl k ant jo, parvert ant žem s. Jie

m raičiotis po žolę, kumščiuodami vienas kitą. Ne! Daglas iš paskutiniųjų steng si apie nieką kitą negalvoti. Ne! Ir staiga... Taip, viskas gerai! Taip! Nei susidūrimas, nei grumtyn s nenubaid atried jusios bangos, kuri ištiško, užliejo juos ir nusineš abu per vešlios žol s krantą gilyn į mišką. Tomo krumpliai pataik Daglui į lūpą. Jis pajuto sūrų, šiltą kraujo skonį, apgl b brolį, stipriai suspaud , ir jie abu apmir , tik širdys dauž si ir oras švilpdamas verž si pro šnerves. Pagaliau Daglas pamažu atmerk vieną akį: gal v l nieko neb ra? Bet prieš jį buvo viskas, visiškai visiškai viskas. Tarsi didžiulis milžiniškos akies vyzdis, kuris taip pat ką tik atsimerk ir išsipl t , viską apr pdamas į jį įd miai žvelg visas pasaulis. Ir Daglas suprato: štai kas taip nelauktai ap m jį ir dabar jau nebepaliks jo, niekada nepab gs. Aš gyvas, pagalvojo jis. Pirštai jam dreb jo, skaisčiai raudoni nuo kraujo, tarsi skiaut s kokios v liavos, ką tik atrastos ir niekad dar nematytos. Kieno ta v liava? Kam prisiekti ištikimybę? Viena ranka vis dar laikydamas Tomą, tačiau visiškai jį užmiršęs, jis atsargiai paliet tą kraują, tarsi nor damas jį nulupti, paskui pak l aukštyn ranką ir apžiūr jo iš visų pusių. Tada paleido Tomą, išsities aukštielninkas, vis dar išk lęs ranką į dangų, ir dabar jis visas buvo tarsi vien galva; akys kaip sargybiniai pro nežinomos pilies grotas sek tiltą — ištiestą ranką ir pirštus, kur šviesoje plazdeno skaisčiai raudona it kraujas v liava. — Kas tau, Dagai? — paklaus Tomas. Jo balsas sklido iš žalio apsamanojusio šulinio dugno, iš vandens gilumos, tolimas ir paslaptingas. Po Daglu šnibžd josi žol s. Jis pan r ranką į jų pūkuotą kilimą, ir kažkur toli, bateliuose, trakštel jo kojų pirštai. Ausyse it jūros kriaukl je dūsavo v jas. Įvairiaspalvis pasaulis raibuliavo jo vyzdžiuose lyg mirgantys paveiksl liai krištoliniame rutulyje. Miškai buvo nus ti g l mis, tarsi saul s skeveldromis ir liepsnojančio dangaus skutais. Per milžinišką dugnu aukštyn apverstą dangaus ežerą šm kščiojo paukščiai lyg miklios rankos paleisti akmenukai. Daglas garsiai švokšt pro dantis, įkv pdamas ledą, iškv pdamas ugnį. Vabzdžiai varst orą tarsi elektros išlydžiai. Dešimt tūkstančių plaukelių ant Daglo galvos paaugo milijonine colio dalimi. Kiekvienoje ausyje plak po širdį, trečioji tvaks jo gerkl je, o tikroji dusliai muš krūtin je. Kūnas godžiai alsavo milijonais porų. Aš iš tiesų gyvas, galvojo Daglas. Anksčiau aš to nežinojau, o jeigu ir žinojau, tai negalvodavau. Jis riktel jo tai be garso dešimt kartų! Tik pagalvokit! Tik pagalvokit! Pragyveno dvylika metų ir ničnieko nesuprato! Tik dabar, besipešdamas, atrado čia po medžiu šį nuostabų chronometrą, šį auksu žibantį laikrodį su garantija septynioms dešimtims metų. — Dagai, kas gi tau? Daglas riktel jo laukiniu balsu, čiupo Tomą į gl bį ir v l prad jo su juo galyn tis. — Dagai, ar pasiutai? — Pasiutau! Jie ritosi žemyn kalvos šlaitu, saul deg jų burnose ir akyse tarsi citrininio stiklo šukel s; jie žiopčiojo it žuvys, išmestos ant kranto, ir kvatojo iki ašarų. — Dagai, tu neišsikraust ! iš proto? — Ne, ne, ne, ne! Daglas prisimerk : tamsoje minkštai ženg d m tieji leopardai. — Tomai! — Paskui tyliau: — Tomai... ar visi pasaulyje žino... kad jie gyvi? — Aišku, žino. O ką tu manei? Leopardai negirdimai nuslinko tolyn į tamsą, kur akys jau nebegal jo jų pasekti. — Tikriausiai, žino,— sušnibžd jo Daglas. — O, kad taip visi žinotų. Jis atmerk akis. Aukštai virš jo, žaliais lapais išmargintame dangaus skliaute, stov jo t tis ir, įsisprendęs rankas į šonus, juok si. Jų akys susitiko. Daglas suvirp jo.. T tis žino, pagalvojo. Viskas buvo iš anksto sumanyta. Jis tyčia mus čia atvež , nor jo, kad man tai atsitiktų! Jis ir pats čia prikišo ranką, jis juk viską žino. Ir dabar jis žino, kad ir aš jau žinau. Iš viršaus nusileido didel ranka ir pak l jį į orą. Svirduliuodamas ant netvirtų kojų tarp Tomo ir t čio, visas susidraskęs ir susiv lęs, vis dar apkvaišęs Daglas atsargiai paliet alkūnes — jos buvo lyg svetimos — ir su pasitenkinimu aplaiž prakirstą lūpą. Tada pažvelg į t tį ir Tomą. — Aš nešiu visus kibirus,— pasak jis.— Šiandien aš noriu vienas viską tampyti. Jie mįslingai šyptel jo ir atidav jam savo kibirus. Jis stov jo, lengvai siūbuodamas, tvirtai suspaudęs rankose savo naštą — visą sulčių pritvinkusį mišką. Noriu pajusti viską, kas tik įmanoma pajusti, galvojo jis. Noriu pajusti nuovargį. Negalima užmiršti, kad esu gyvas, — dabar žinau, kad esu gyvas, — negalima to užmiršti nei šiandien, nei ryt, nei poryt — niekada. Jis jo apsvaigęs su savo sunkia našta, o paskui jį plauk bit s, laukinių vynuogių kvapas ir gelsva saule spindinti vasara; pirštai brinko ir dar si nuostabiai nejautrūs, rankos tirpo, kojos pyn si, ir t vas netgi nutv r jį už peties. —Nereikia, — murm jo Daglas, — man nieko, aš pats... Dar gerą pusvalandį jo rankos,

kojos, nugara jaut žolę ir šaknis, akmenis ir samanotą žievę, kurie buvo tarsi atsispaudę jo kūne. Jam apie tai bemąstant, tas antspaudas pamažu nyko, tirpo, sklaid si, o jo brolis ir t vas tyl dami sek paskui, leisdami jam vienam skinti kelią per mišką link to nepaprasto plento, kuris parves juos atgal į miestą. • MIESTAS TOS PAČIOS DIENOS POPIETĘ. Ir dar vienas atradimas. Senelis stov jo erdvioje verandoje ir tartum laivo kapitonas žvalg plačiai išsidriekusias at jusios vasaros valdas. Jis tar si su v ju, nepasiekiamu dangumi ir pievele, kur stov jo Daglas su Tomu ir tar si tik su juo. — Seneli, ar jos jau geros? Senelis pasitryn smakrą. — Penki šimtai, tūkstantis, netgi du tūkstančiai — tikrai. Taip taip, geras derlius. Skinkit jas, skinkit visas. Dešimt centų už kiekvieną maišą, atneštą į presą. — Valio! Berniukai šypsodami m si darbo. Jie skyn auksines g les, g les, kurios užtvindo visą pasaulį, išsilieja iš pievų į grįstas gatves, tyliai barbena į skaidrius rūsių langus, blaškosi aplinkui, akinamai spind damos kaip ištirpusios saul s lašai. — Kiekvienais metais jos tarsi nuo saito nutrūksta, — pasak senelis. — Na ir tegu sau. Aure, kiek jų! Stovi sau išdidžios kaip liūtai. Pažiūr k į jas ilgiau, tai ir pradegins kiaurai akis. O juk visai paprasta g lyt , galima sakyti, piktžol , niekas į jas ir d mesio nekreipia. Bet mums pien — kilnus augalas. Ir, rūpestingai nuskintos, pien s maišuose keliauja žemyn, į rūsį. Joms pasirodžius, rūsio tamsoje suž ruoja pašvaist . Vyno presas stovi atviras, šaltas. G lių srov jį sušildo. Senelis pakelia presą, suka rankeną — vis greičiau ir greičiau — ir presas palengva ima spausti žiedus. — Va... šitaip... Iš pradžių plona čiurkšle, paskui vis smarkiau ir gausiau ima lietis aukso potvynis, ir puikaus, karšto m nesio sultys b ga lataku į molinius ąsočius. Čia joms duos parūgti, nugriebs putas, supilstys į švarius kečupo butelius ir išrikiuos lentynose, kur jos švyt s auksin mis spalvomis rūsio prietemoje. Pienių vynas. Tie žodžiai turi vasaros skonį. Tas vynas — sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. Ir dabar, kai Daglas žinojo, iš tikrųjų žinojo, jog jis gyvas, jog tam ir vaikšto po žemę, kad jaustų ir matytų visą pasaulį, jis suprato dar vieną dalyką: reikia dalelę viso to, ką patyr , dalelę šios ypatingos dienos — pienių sunkimo dienos — taip pat užkimšti ir išsaugoti iki šaltos sausio dienos, kai tumulais dr bs sniegas, kai saul s bus nebuvę ištisas savaites ar net m nesius ir tas stebuklas, ko gero, bus užsimiršęs, — va tada bus nebloga jį v l prisiminti. Juk ši vasara bus kupina visokiausių paslaptingų kerų, ir jam rūp jo visus juos išsaugoti, kur nors pad jus, kad paskui, kada tik panor jęs, gal tų nusileisti žemyn ant pirštų galų į tą dr gną prieblandą ir ištiesti ranką... Ir ten vienas prie kito eil mis stov s pienių vyno buteliai — jie švelniai mirg s, kaip besiskleidžiantys ryto aušroje žiedai, ir pro ploną dulkių sluoksnį spind s šio birželio saul . Pažvelk pro šį vyną į v juotą žiemos dieną — ir sniegas ištirps, pasirodys žol , ant medžių atgis paukščiai, lyg milijonai peteliškių suplazd s v jyje lapai ir žiedai. Ir netgi dangaus spalva pasikeis iš pilkos į žydrą. Imk vasarą į rankas, pilk vasarą į taurę, pačią mažiausią, žinoma, — vaikams tik mažytis aitrus gurkšnelis, — kelk ją prie lūpų, ir tavo gyslomis vietoj žiaurios žiemos ims tek ti kaitri vasara. — O dabar — lietaus vandens! Žinoma, vynui tinka tik tyras vanduo, atkeliavęs iš tolimųjų ežerų, ir saldi rasa nuo aksominių laukų, kuri vos išaušus kyla aukštyn į giedrą padangę, ten, v sioje aukštumoje, telkiasi švariai išpraustomis kek mis ir v jas jas gena šimtus mylių, pakeliui įkraudamas aukštos įtampos elektra. Kiekvienas šio vandens lašelis, krisdamas žem n, nešasi dangaus trupin lį. Jis sugeria rytų v ją ir vakarų, šiaur s ir pietų v ją ir pavirsta lietumi, o lietus per šias magiškas apeigas virsta vynu. Daglas čiupo kaušą, išb go į kiemą ir giliai panardino į lietaus vandens statinaitę. — Štai, prašom! Vanduo kaip šilkas, skaidrus, melsvas šilkas. Kai jį geri, jis švelniai glosto lūpas, gerklę, širdį. Bet kaušą ir kibirą reikia nešti į rūsį ir vandeniu lyg išsiliejusiais kalnų upokšniais užpilti visą pienių derlių. Netgi senel kurią nors vasario dieną, kai už lango siaus pūga, akindama visą pasaulį, gniauždama kvapą praeiviams, — netgi senel tokią dieną patyliukais nusileis į rūsį. Viršuje, didžiuliame name, aid s kosulys ir šnypštimas, čiaudulys ir aimanos, vaikai karščiuos, gerkl s ir nosys skaisčiai paraus tarsi vyšnios stiklainiuose, visur name tykos klastingi mikrobai. Ir štai tada tarsi birželio f ja iš rūsio ateis senel , sl pdama kažką po megzta skara. Ji nešios tą „kažką" į visų ligonių kambarius ir pilstys — kvapnų, skaidrų — į mažas taureles, kurias teks išgerti vienu ypu. Kitų laikų vaistai, saul s ir tingių rugpjūčio popiečių balzamas, tylus grįstomis

gatv mis riedančių ledų vežim lių bilsnojimas, sidabriniai raketų p dsakai padang je, žol s fontanai, trykštantys iš po šienapjovių, judančių per skruzdžių karalijas,— viskas vienoje taurel je! Taip, netgi senel , birželio saul s suviliota, nusileis į žiemos rūsį ir stov s ten tyliai vienui viena su savo slapčiausiom svajom, su savim pačia, lygiai kaip ir senelis, ir t vas, ir d d Bertas ar kiti iš šeimynos, tarsi šnekučiuodami su seniai prab gusių dienų šeš liais, su piknikais, su šiltu lietumi, su kviečių laukų, keptų kukurūzų ir šviežiai nupjauto šieno kvapais. Netgi senel vis kartos ir kartos tuos nuostabius, auksinius žodžius, kurie skamba dabar, metant žiedus į presą, kuriuos kartos kiekvieną žiemą, visas baltas žiemas visais laikais. Tie žodžiai nuolat žais lūpose tarsi šypsena, tarsi netik tas saul s blyksnis tamsoje. Pienių vynas. Pienių vynas. Pienių vynas. • NEGIRD SI JŲ ATB GANT, O IR NUB GA JIE PATYLOMIS, beveik be garso. Tik žol palinksta ir v l išsitiesia. Tarsi debesų šeš liai jie sklendžia žemyn kalvų šlaitais, jie — vasaros berniūkščiai. Daglas atsiliko ir pasiklydo. Sustojo uždusęs ant skardžio krašto, visai prie pat v sa dvelkiančios bedugn s. Pastatęs ausis, nelyginant elnias, jis staiga užuod seną kaip pasaulis pavojų. Čia dauba miestą skyr i dvi dalis. Čia baig si civilizacija. Čia vien tik žem ir milijonai mirčių bei gimimų kas valandą. Ir čia praminti ar dar nepraminti takai tvirtino: kad taptų vyrais, berniukai turi keliauti, visą laiką keliauti. Daglas apsigręž . Šis takas tarsi didžiul dulkina gyvat veda į ledo rūmus, kur auksin mis vasaros dienomis pasislepia žiema. O šis b ga link liepos kaitra ž ruojančių sm lynų ežero pakrant je. O štai tas — link medžių, kur berniukai gali tūnoti tarp lapų it rūgštūs neprinokę laukiniai obuoliukai. O štai anas — į persikų sodą, į vynuogyną, į daržą, kur snaudžia saul je raini it kat s arbūzai. Šis takas, tuščias ir paš lusiai vingiuotas, — į mokyklą! Tas, tiesus kaip str l , — į šeštadieninius kaubojiškų filmų seansus. O anas, palei upelį, — tolyn, už miesto, į laukinę miško tankmę... Daglas prisimerk . Kas gal tų pasakyti, kur baigiasi miestas ir prasideda gamta? Kas gal tų nubr žti juos skiriančią ribą? Visada nuo seniausių laikų buvo ir yra niekieno žem , kur galyn jasi šios abi j gos ir viena jų kuriam laikui laimi ir užvaldo proskyną, klonį, pievelę, medį, krūmą. Bekrašt g lių ir žolių jūra banguoja tolumoje, skalaudama vienišas fermas, o vasarą žaliasis potvynis plūsta į miestą. Kas naktį brūzgynai, pievos, tolimi laukai teka dauba vis artyn ir artyn, užtvindo miestą žol s ir vandens kvapu, ir miestas tarsi ištušt ja, apmiršta ir v l nugrimzta žem n. Ir kiekvieną rytą dauba vis giliau įsigraužia į miestą, grasindama praryti garažus kaip prakiurusias valtis, susiglemžti prieštvaninius automobilius, paliktus lietaus ir rūdžių malonei. — Ei! Ei! Per daubos, miesto ir laiko paslaptis dūm Džonas Hafas ir Čarlis Vudmenas. — Ei! Daglas iš l to patrauk taku žemyn. Dauba iš tiesų toji vieta, kur gali pažvelgti į du svarbiausius dalykus — kaip gyvena žmogus ir kaip gyvena gamta. Juk miestas galų gale t ra didžiulis, audrų nuteriotas laivas, pilnas be paliovos plušančių žmonių, semiančių lauk žolę, gramdančių rūdis. Kada-ne-kada kokia lūšnel — gelb jimo valtis, laivo kūdikis — begars s laiko audros nuplauta, nusileidžia ant tylių termitų ir skruzdžių bangų plačiose daubos žiotyse ir klausosi, kaip svirpia žiogai ir šiugžda karštoje žol je tarsi sausas popierius, paskui apkursta po storu voratinklių ir dulkių šydu ir galiausiai kaip gontų ir smalos lavina subyra ir suliepsnoja, nelyginant relikvijos, padegtos griaustinio ir melsvo žaibo, akimirksniui apšvietusio gamtos triumfą. Štai kas trauk čia Daglą — paslaptinga žmogaus ir gamtos dvikova; kasmet žmogus pagrobia ką nors iš gamtos, o gamta v l atsiima savo, ir taip miestas niekada galutinai nelaimi ir gyvena pavojuje; apsiginklavęs šienapjove, nuodų purkštuvu ir gyvatvorių žirkl m, jis atkakliai iriasi pirmyn, kaip jam liepia civilizacija, bet puikiai žino, kad visus namus iki vieno užlies žaliasis potvynis ir palaidos amžiams, kai tik žem je išnyks paskutinis žmogus ir jo šienapjov s bei kauptukai, rūdžių su sti, subyr s į dulkes. Miestas. Gamta. Namai. Dauba. Daglas suglumęs dair si aplinkui. Bet koks gi ryšys tarp žmogaus ir gamtos, kaip suprasti, kiek jie vienas nuo kito priklauso, kai... Jis nuleido akis. Pirmasis vasaros ritualas baigtas — pien s surinktos ir vynas padarytas. Dabar laikas imtis antrojo, bet Daglas stov jo sustingęs ir nejud jo iš vietos. — Dagai! Eime! Dagai! Berniukų balsai nutolo. — Aš gyvas, — tar Daglas. — Bet kas iš to? Jie dar gyvesni, nei aš. Kaip čia yra? Kaip? Taip jis stov jo vienišas, žiūr damas į savo kojas, nekrut damas — ir pagaliau suprato. • TĄ PAČIĄ DIENĄ V LAI VAKARE, GRĮŽDAMAS SU t vais ir broliu Tomu iš kino,

Daglas pamat teniso batelius ryškiai apšviestoje parduotuv s vitrinoje. Jis skubiai nusuko akis į šalį, bet kojos jau pajuto apavą, pakilo ir nuskriejo pirmyn. Žem m suktis, virš galvos suplasnojo krautuvių tentai — tokį v ją jis suk l l kdamas... T vai ir brolis žingsniavo sau neskub dami, o Daglas jo tarp jų atatupstas, nenuleisdamas akių nuo teniso batelių ten, užpakaly, vidurnakčio vitrinoje. — Įdomus filmas, — tar motina. — Aha, — murmtel jo Daglas. Buvo jau birželis — seniai pra jo laikas, kai perkami tokie bateliai, lengvi ir tykūs lyg vasaros lietus, krentantis ant šaligatvių. Jau birželis, ir žem kupina pirmykšt s galios, ir viskas aplinkui juda, kruta, auga. Žol vis dar plūdo iš pievų, supo šaligatvius, s m namus. Atrod , štai miestas ims, pasvirs ant šono ir nugrims, nepalikęs n menkiausio p dsako dobilų ir žolių vandenyne. O Daglas stov jo čia, tarsi įaugęs į negyvo cemento ir raudonų plytų gatves, ir net pajud ti negal jo. — T ti, — staiga išpoškino jis, — štai ten, vitrinoje, tie ekstra teniso bateliai... T vas netgi nesiteik atsigręžti. — O gal man pasakysi, kam tau prireik naujų batelių, a? — Na... Tod l, kad su jais jautiesi taip, lyg pirmą kartą šią vasarą būtum numetęs sunkius batus ir išb gęs basas ant žol s. Taip, kaip žiemos naktį, kada iškiši kojas iš po šiltos antklod s, atstatai v jui ir šalčiui, lendantiems pro atvirą langą, ir jos tau stingsta stingsta, o paskui v l įtrauki jas po antklode, nelyginant du ledo luitus. Su teniso bateliais jautiesi tarsi pirmąkart vasarą brisdamas l tai sruvenančiu upeliu, kai matai skaidriame vandenyje savo kojas, keistai užlūžusias, žengiančias priešaky tavo tikrosios pus s, tos, kur virš vandens. — T ti, — tar Daglas, — tai labai sunku paaiškinti. Žmon s, siuvantys teniso batelius, žino, ko nori berniukai ir ko jiems reikia. Jie įkloja piliarožių į puspadžius, o į kulnus įdeda stangrias spyruokles, viršų audžia iš žolių, išbalintų kaitrios saul s bekraščiuose laukuose. O kažkur giliai minkštų batelių viduje pasl ptos plonos ir tvirtos elnio sausgysl s. Žmon s, kurie siuva šiuos batelius, tikriausiai, bus matę daugybę v jų, lenkiančių medžius prie žem s, daugybę upių, b gančių į ežerus. Ir visa tai būva bateliuose, ir visa tai — vasara. Daglas paband tai išreikšti žodžiais. — Gal ir taip, — atsak t vas, — bet pasakyk, kuo blogi tavo pernykščiai bateliai? Susirask juos sand liuke. Daglui staiga pagailo berniūkščių, gyvenančių Kalifornijoje, nes jie avi sportiniais bateliais ištisus metus. Jie net supratimo neturi, kaip gera nusimesti nuo kojų žiemą, nusitraukti sunkius it geležis, sniego ir lietaus primirkusius odinius batus ir lakstyti basam visą dieną, o paskui susivarstyti pirmuosius vasaros naujut laičius teniso batelius, su kuriais b gioti dar geriau, negu basam. Bet bateliai būtinai turi būti nauji — čia jų visas žavesys. Jų burtai, gal būt, išnyks iki pirmosios rugs jo, tačiau dabar, birželio pabaigoje, jie dar stipriai veikia: tokie bateliai gali pernešti tave per medžius, per upes ir namus. O jeigu panor si — jie perkels tave ir per tvoras, šaligatvius ir šunis. — Kaipgi tu nesupranti? — tar Daglas. — Pernykščiai visai nebe tas. Juk pernykščiai bateliai jau negyvi. Jie geri tik vieną vienintelę vasarą, kai apsiauni jais pirmą kartą. Bet kiekvienais metais, baigiantis vasarai, visada pamatai, visada supranti, kad nebegali su jais peršokti nei upių, nei medžių, nei namų, nes jie jau nebegyvi. O juk dabar v l at jo nauja vasara, ir jis Jaut , kad dabar su naujais bateliais gal tų daryti viską, ką tik panor tų, Jie užlipo laiptukais ir į jo į namą. — Taupyk pinigus, — patar t vas. — Už penkių ar šešių savaičių... — Pasibaigs vasara! Užgeso šviesa, Tomas užmigo, o Daglas gul jo ir žiūr jo į baltuojančias m nesienoje savo p das ten toli, lovūgalyje, išvaduotas iš sunkių geležinių batų, tų žiemos pasvarų. — Ką čia sugalvojus, kam man reikia naujų? Ką čia sugalvojus? Na ką gi, kiekvienas žino, kad kalvose už miesto pilna draugų — jie baido karves, pranašauja oro permainas, nuo ryto ligi nakties kepa saul je, pl šo besilupančios odos skutus it kalendoriaus lapelius ir v l kepa saul je. Jei užsigeisi juos pagauti, tur si b gioti greičiau už voveres ar lapes. O mieste knibžd te knibžda priešų; suirzę nuo karščio, jie prisimena visus žiemos vaidus ir nuoskaudas. Ieškok draugų, tvarkyk priešus! Štai lengvų kaip pūkas ekstra sportinių batelių šūkis. Pasaulis tau per greitai lekia? Nori pasivyti? Nori visada būti vikrus ir greitas? Tai pirk sportinius batelius! Lengvus kaip pūkas batelius! Daglas pakrat savo taupyklę — ji vos girdimai skambtel jo. Beveik tuščia. Jei tau ko reikia, pagalvojo jis, išsikovok pats. Naktį pam ginsiu surasti tą slaptą taką per mišką... Apačioje vienas po kito geso miesto žiburiai. Į langą papūt v jas. Jis buvo lyg up s srov , ir Daglo kojos panoro plaukti su juo. Sapne jis gird jo, kaip per šiltą tankią žolę b ga, b ga, b ga triušis. Senasis misteris Sendersonas jo per savo krautuvę, paglostydamas kiekvieną prekę, nelyginant kokio žv ryno savininkas savo numyl tus gyvūn lius, surinktus iš viso pasaulio. Misteris Sendersonas paglost

batus vitrinoje: vieni jam primin kates, kiti — šunis. Jis liet juos rūpestingai, švelniai — kur pataisys raištelį, kur ištrauks liežuv lį. Paskui jis sustojo pačiame kilimo viduryje, apsižvalg aplink ir patenkintas pakinkavo galva. Nuaid jo besiartinančio griaustinio trenksmas. Tik prieš akimirką Sendersono batų krautuv s durys buvo tuščios. Dar akimirka — ir jose pasirod Daglas Spoldingas. Jis sumišęs žvelg žemyn, į savo odinius batus, tarsi nepaj gda-mas pakelti tų svarsčių nuo asfalto. Daglo batai stabtel jo, — ir griaustinis nutilo. Kankinamai l tai, nedrįsdamas pakelti akių nuo saujoje sugniaužtų pinigų, Daglas ženg iš skaisčios popiet s šviesos į krautuvę. Jis išd st savo santaupas ant prekystalio stulpeliais po penkis, dešimt ir dvidešimt penkis centus — atsargiai, nelyginant šachmatininkas, neramiai svarstantis, ką gi jam duos sekantis jimas — pergal s džiaugsmą ar pralaim jimo kart lį. — Viskas aišku be žodžių, — tar misteris Sendersonas. Daglas apmir . — Pirmiausia, aš žinau, ką tu nori pirkti, — tęs misteris Sendersonas. — Antra, kiekvieną popietę matau tave prie savo vitrinos. Manai, kad nieko nepastebiu? Klysti. Trečia, tau reikia, tiksliai pavadinus, „lengvų kaip pūkas, minkštų it sviestas, v sių lyg m ta" teniso batelių. Ketvirta, tu nori juos pirkti skolon. — Ne! — riktel jo Daglas, gaudydamas kvapą, tarsi visą naktį per sapną būtų b gęs be poilsio. — Nereikia man skolon, aš kai ką geriau sugalvojau, — išpoškino pagaliau. — Aš tuoj paaiškinsiu, tik pirmiau prašom pasakyti vieną dalyką, misteri Sendersonai. Ar prisimenate, kada jūs pats paskutinį kartą av jote tokiais bateliais? Misterio Sendersono veidas apsiniauk . — Na, sakykim, prieš dešimt, gal dvidešimt... o gal ir trisdešimt metų... O kam? — Žinote ką, misteri Sendersonai, ar jums neatrodo, kad Pirk jų labui jūs tur tum t bent prisimatuoti batelius, kuriuos Parduodate. Apsiaukit, sere, nors trumpam, ir sužinosite, kaip su jais žmogus jaučiasi. Jei ilgai ko nebandai, savaime užsimiršta. Juk cigarų pardav jas rūko cigarus, tiesa? O konditeris juk visada ragauja savo prekę. Tai aš ir... — Tu, tikriausiai, pasteb jai, — pertrauk jį senukas, — kad ir aš basas nevaikštau. — Bet ne su sportiniais bateliais, sere! Kaipgi jūs pardavin jate juos, jeigu n negalite padoriai išgirti? O kaip girsite, pats jų gerai neišm ginęs? Daglas kalb jo su tokiu įkarščiu, kad misteris Sendersonas net pasitrauk porą žingsnių atatupstas ir susimąstęs pasitryn smakrą. — Na ką gi... — Misteri Sendersonai, — pasak Daglas, — padarykite man vieną dalyką, ir aš jums padarysiu ne mažiau naudingą. — Vaikeli, nejaugi tam reikia, kad aš apsiaučiau sportiniais bateliais? — pasiteiravo senukas. — Labai labai to nor čiau, sere! Senukas atsiduso. Po valand l s jis jau s d jo ant taburet s ir, garsiai šnopuodamas, varst teniso batelius ant savo siaurų, ilgų p dų. Jie atrod visai svetimi ir netiko prie tamsių jo švarko rankogalių. Pagaliau jis atsistojo. — Na, kaip jaučiat s? — paklaus berniukas. — Kaip jaučiuosi? Puikiausiai, — ir jis v l nor jo atsis sti. — Ne, ne, — Daglas maldaudamas išties ranką. — Dabar prašom kiek pasisūpuoti va šitaip nuo kulnų ant pirštų galų, truputį pajud kit, pašokin kit, pakol aš viską pasakysiu. Žinote ką: aš jums duodu pinigus, jūs man duodate batelius. Liksiu skolingas dolerį. Bet vos tik aš apsiausiu šiais bateliais, misteri Sendersonai, vos tik aš jais apsiausiu, žinote, kas atsitiks? — Kas gi? — Trach tararach! Aš išnešiosiu jūsų pirk jams į namus pirkinius, parnešiu jums, ko reikia, atnešiu kavą, šluosiu šiukšles, b gsiu į paštą, į telegrafą, į biblioteką! Aš lakstysiu pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, dešimtį kartų per minutę! Va, jūs dabar pats jaučiate, kas tai per bateliai, misteri Sendersonai, pats jaučiate, kaip greitai jie mane nešios. Juk jie su spyruokl m, jaučiate? Juk jie patys b ga! Jie nutveria kojas ir jau nebepaleis, jiems baisiai nepatinka stov ti vietoje. Štai aš ir vykdysiu visus jūsų pavedimus, viską, ko jūs pats nepanor site daryti, ir žinote kaip greitai! Jūs sau s dite ramiai v sioje parduotuv je, o aš skraidau už jus po visą miestą. Bet iš tiesų tai ne aš, tai vis tie bateliai. Jie dumia kaip pasiutę gatv mis, kerta kampus, pirmyn, atgal! Štai kaip! Misterį Sendersoną apstulbino toji gražbylyst . Žodžių srautas pagavo jį ir nusineš ; jis įsikišo kojas giliau į batelius, pakrutino pirštus, pasukin jo p dą, palankst koją per kulkšnį. Pro atviras duris dvelk švelnus v jelis, o misteris Sendersonas paslapčia spyruokliavo sulenktomis kojomis. Teniso bateliai be garso grimzdo minkštame kilime it džiunglių žol je, juodžemyje ar stangriame molyje. Senukas oriai pasistieb , atsispyręs kulnais nuo minkštos elastingos žem s lyg nuo putlios tešlos. Visokiausi jausmai keit si jo veide, tarsi kas būtų perjungin jęs įvairiaspalves šviesas. Jo lūpos prasiv r . Kurį laiką jis sūpavosi ant pirštų galų — vis l čiau ir l čiau — ir pagaliau sustingo; berniuko balsas taip pat nutilo, ir jie stov jo abu gilioje, reikšmingoje tyloje, žvelgdami vienas kitam į akis.

Lauke, po karšta saule, šaligatviu praslinko keletas žmonių. O senis ir berniukas vis tebestov jo vienas prieš kitą, ir berniuko veidas švyt jo, o senukas, rod s, mąst apie kokį netik tą atradimą. — Klausyk, — pasak jis pagaliau. — Ar nenor tum po kokių penkerių metų pardavin ti batus čia, mano krautuv je? — O, ačiū, misteri Sendersonai, tik aš dar pats nežinau, kuo būsiu užaugęs. — Būsi tuo, sūnau, kuo panor si būti, — atsak senukas. — Tavęs niekas nesustabdys. Lengvu žingsniu jis per jo per krautuvę prie sienos su dešimt tūkstančių d žučių ir sugrįžo, nešinas bateliais Daglui. Po to m si ant lapo rašyti pavedimus, o Daglas tuo metu susivarst batelius ir dabar stov jo laukdamas. Senukas padav lapelį. — Štai čia surašyta, kur tur si sulakstyti šiandien. Kai viską padarysi, būsim su tavimi atsiskaitę ir gal si mesti darbą. — Ačiū jums, misteri Sendersonai! — Daglas puol prie durų, — Palauk! — sušuko senukas. Daglas stabtel jo ir atsisuko. Misteris Sendersonas palinko į priekį: — Sakyk, kaip bateliai? Berniukas žvilgtel jo į savo kojas — jos jau buvo toli: upių gelm se, kviečių laukuose, v jyje, kuris jau gin jį iš miesto. Jis v l pak l galvą ir pažvelg į senuką; jo akys deg , lūpos krut jo, bet neištar n garso. — Antilop s? — Senuko žvilgsnis nukrypo nuo Daglo veido į batelius. — Gazel s? Berniukas susimąst , padvejojo ir skubiai linktel jo. Jis išgaravo akimirksniu. Kažką sušnabžd jo, staigiai apsisuko ir pranyko. Duryse buvo tuščia. Skubus batelių treps jimas iš tirpo tropikų kaitroje. Misteris Sendersonas stov jo saul s nutviekstame tarpduryje ir klaus si. Tas garsas primin jam senus laikus, kai jį patį vald berniukiškos svajos. Nuostabūs padarai šm žavo padang je, skland krūmuose, po medžių šakom, o paskui tolo ir b go šalin, kol belikdavo vos girdimas aidas. — Antilop s, — pakartojo misteris Sendersonas. — Gazel s. Jis pasilenk ir pak l nuo žem s Daglo numestus žieminius batus, dar sunkius nuo pamirštų lietų ir seniai ištirpusio sniego. Paskui pasitrauk į pav sį, toliau nuo akinančių saul s spindulių ir neskub damas minkštu ir lengvu žingsniu pasuko atgal į civilizaciją... • JIS IŠSI M GELTONĄ PENKIACENTĮ BLOKNOTĄ. Išsi m geltoną Taikonderogo firmos pieštuką. Atvert bloknotą. Lyžtel jo pieštuką. — Žinai, Tomai, — tar jis, — tu su savo skaičiavimais davei man gerą mintį. Dabar ir aš taip darysiu, viską užrašin siu. Tu, tikriausiai, n nepasteb jai, kad kiekvieną mielą vasar lę mes darome tą patį, ką dar me praeitą vasarą. — Ką gi, pavyzdžiui? — Na, pavyzdžiui, darome pienių vyną, perkame naujus teniso batelius, iššauname pirmąją raketą, darome limonadą, traukiame rakštis iš kojų, renkame laukines vynuoges. Kasmet vis tas pats ir tas pats, lygiai taip, kaip pernai, jokių permainų, jokio skirtumo. Bet tai tik viena vasaros pus , Tomai. — O kita? — Kita — tai, ką darom pirmą kartą gyvenime. — Pavyzdžiui, valgom alyvas? — Svarbiau. Na, sakysim, kai staiga pastebim, kad senelis ir t tis ne viską pasaulyje žino. — Na, lik neišsigalvok niekų! Jie žino viską, kas tik reikia žinoti! — Nesiginčyk, Tomai. Aš jau tai įrašiau į „Atradimus ir patyrimus". Jie ne viską žino. Bet tai nieko baisaus. Tą aš irgi atradau. — Kokių dar kvailysčių ten priterliojai? — Kad aš gyvas. — Oho, tai bent naujiena! — Kad galvoju apie tai, jaučiu tai — man naujiena. Pirma, būdavo, gyveni, gyveni ir net nepastebi. O paskui staiga pamatai: aha, aš gyvas — tai ir bus pirmasis kartas. Dabar aš Padalinsiu vasarą į dvi puses. Pirmoji mano bloknote vadinasi „RITUALAI IR APEIGOS". Pirmąkart šiais metais g riau limonadą. Pirmąkart šįmet laksčiau basas po žolę. Pirmąkart šiais metais vos nenuskendau ežere. Pirmasis arbūzas. Pirmasis moskitas. Pirmasis pienių rinkimas. Visa tai mes darome metai iš metų ir visai negalvodami. O čia, antroje dalyje, kaip sakiau, bus „ATRADIMAI IR PATYRIMAI", o gal „SUVOKIMAI"— juk geras žodis, a? Arba „NUJAUTIMAI", ką? Kitaip pasakius, kai dirbi kokį seną, gerai žinomą darbą, pavyzdžiui, pilstai į butelius pienių vyną, tą, aišku, užrašai į „RITUALŲ IR APEIGŲ" skyrių. O kada apie tai pagalvoji, visas mintis, nesvarbu kvailas ar protingas, užrašai į „ATRADIMUS IR

PATYRIMUS". Štai klausyk, ką aš parašiau apie vyną: „Kiekvieną kartą, kai užkemši naują butelį, pasilieki sau 1928 metų vasaros gabal lį". Na, ką pasakysi, Tomai? — Aš jau seniai nebesuprantu, ką tu kalbi. — Štai pažiūr k, ką aš dar užrašiau. Čia, pradžioje, „RITUALUOSE" šitaip parašyta: „Pirmą kartą nepaklausiau t čio ir gavau į kailį 1928 metų vasarą, birželio 24 dienos rytą". O kitoje dalyje, „ATRADIMUOSE", šitaip: „Suaugę ir vaikai — du skirtingi pasauliai, štai kod l jie nuolat tarpusavy kovoja. Žiūr kit, jie visai ne tokie, kaip mes. Žiūr kit, mes visai ne tokie, kaip jie. Skirtingi pasauliai, ir niekad nesupras jie vienas kito". Tai va, įsid k sau į galvą, Tomai! — Tikrai, Dagai! Šventa tiesa! Štai d l ko mes niekaip negalim sugyventi su mama ir t čiu. Amžinai vieni nemalonumai nuo ryto ligi vakaro. Dagai, tu tikras genijus! — Taigi dabar, kai tik pasteb si per šiuos tris m nesius ką nors besikartojant, pasakyk man. Paskui pagalvok apie tai — ir man pasakyk savo mintis. O Darbo dieną (Švenčiama Amerikoje pirmą rugs jo pirmadienį.) mes viską suskaičiuosim ir pažiūr sim, kas išeis mums šią vasarą. — O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. Ir po kiekvienu medžiu yra šeš lis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šeš lių — išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šeš liai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šeš lių po medžiais ir neišleisti — tada ir gulti nereik tų, Dagai, nes juk nebūtų nakties! Va ir turi: šiek tiek seno, šiek tiek naujo. — Tikrai, čia yra ir seno, ir naujo. — Daglas lyžtel jo geltoną Taikonderogo pieštuką (jam baisiai patiko šis vardas). — Na, pakartok dar sykį. — Pasaulyje yra penki milijardai medžių, o po kiekvienu jų — šeš lis... • TAIP, VASARA SUSIDEDA IŠ ĮPRASTINIŲ RITUALŲ, IR kiekvienas jų turi savo laiką ir vietą. Limonado ar šaldytos arbatos ritualas, vyno, batelių ar basų kojų ritualas, ir pagaliau po jų visų tuoj seka dar vienas, kupinas kilnaus orumo ritualas: sūpuoklių kabinimas verandoje. Trečią vasaros dieną, pavakary, senelis iš jo į verandą ir su nedrumsčiama ramybe m apžiūrin ti du tuščius žiedus palub je. L tai, neskub damas pri jo prie tur klų, nustatytų snapučių puodais, tarsi Ahabas, tiriančiu žvilgsniu sutinkantis giedrą, ramią dieną ir giedrą dangų, lyžtel jo pirštą pažiūr ti, koks v jas, nusimet švarką pabandyti, ar vakar jant nešalta vienmarškiniam. Po to iš tolo pasisveikino su kaimynais, kurie taip pat iš jo į g l mis apstatytas verandas pasidžiaugti šiltu vasaros vakaru ir n nepais , kaip už juodų tinklinių durų cypauja ir niurzga it bolon s jų žmonos. — Na ką gi, Daglai, kabinti tai kabinti. Jie susiieško garaže sūpuokles, nušluosto nuo jų dulkes, išneša į verandą, ir, nelyginant kokį palankiną, senelis kabina jas ant žiedų verandos lubose, — bus tykioms vasaros vakarų švent ms. Daglas lengvesnis, tod l jis pirmas s da į sūpuokles. O po valand l s ir solidusis senelis atsargiai įsitaiso šalia. Ir jie, šypsodamiesi ir linkčiodami vienas kitam, tyliai sūpuojasi pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal... Po kelių minučių pasirodo senel su pilnais vandens kibirais ir šluotom. Ji šluoja, plauna, šveičia verandą. Iš namo įneša supamąsias k des ir šezlongus. — M gstu anksti išeiti į verandą, — sako senelis, — kol dar nepriviso moskitų. Apie septintą valandą gird ti, kaip nuo stalų atstumia k des; o jei pastov si po valgomojo langais, išgirsi, kaip kažkas barškina gelsvus pianino klavišus. Čirkši br žiami degtukai, vandenyje panyra pirmosios l kšt s, paskui skambčioja džiovyklose, kažkur tyliai groja patefonas. O v liau, vakar jant, temstančiose gatv se po milžiniškais ąžuolais ir guobomis pradeda atgyti namas po namo ir į pav singas verandas išeina žmon s, nelyginant tos figūr l s, kur pranašauja orą laikrodžiuose su barometru. Štai pasirodo d d Bertas, turbūt, ir senelis, paskui t vas ir dar kas nors iš giminių; vyrai, paps dami cigaretes, pirmieji išeina į malonią vakaro prieblandą, o moterys dar šnekučiuojasi v stančioje virtuv je, darydamos tvarką savo pasaulyje. Verandoje suskamba vyrų balsai; jie patogiai įsitaiso, aukščiau užkelia kojas, o berniūkščiai sutupia it žvirbliai ant numintų laiptelių ar medinių tur klų, ir nuo ten jau būtinai kas nors nukris tą vakarą — berniūkštis ar snapučių puodas. Ir pagaliau tarsi šm klos, trumpam stabtel jusios už tinklinių durų, verandoje pasirodo senel , prosenel ir mama; tada vyrai sukrunta, pakyla iš vietų ir užleidžia joms supamas k des ir šezlongus. Moterys atsineša visokių v duoklių, sulankstytų laikraščių, bambuko šluotelių ar iškv pintų nosinių ir kalb damos jomis v duojasi. Ir taip jie šnekučiuojasi visą mielą vakarą, o apie ką — rytojaus dieną jau niekas nebeatmena. Bet niekam ir nesvarbu, apie ką kalba suaugusieji; svarbu tik, kad jų balsai be perstojo banguoja virš plonyčių paparčių, supančių verandą iš visų trijų pusių; svarbu tik, kad miestą palengva užlieja tamsa, tarsi juodas vanduo, papiltas ant namų, kad skaisčiai žioruoja cigarai, o balsai vis dūzgia, vis netyla. Moterų plepalai suerzina pirmuosius moskitus, ir jie pradeda sukti ore siautulingus šokius. Vyrų balsai skverbiasi į senas namo sijas; Jei užmerksi akis ir prispausi galvą

prie grindų, gird si, kaip jie dunda lyg tolimas žem s dreb jimas, tai pasmark damas, tai v l nusilpdamas, tačiau n akimirką nesiliaudamas. Daglas išsities ant sausų verandos lentų, patenkintas ir laimingas, — tie balsai niekad nenutils, jie amžinai plauks murmančia srove virš jo kūno, virš užmerktų vokų, liesis į mieguistas ausis. Supamosios k d s čirpia kaip svirpliai, svirpliai čirpia kaip supamosios k d s, o apsamanojusioje lietaus vandens statin je po valgomojo langu veisiasi vis naujos moskitų kartos, teikdamos peno kalboms dar daugeliui vasarų. Kaip gera vasaros vakarą s d ti verandoje, kaip jauku ir ramu; o, kad taip šie vakarai niekad nesibaigtų! Juk tai amžini, pastovūs ritualai: visada žybčios rūkorių pypk s, visada prietemoje dūluos virbalai blyškiose rankose, čež s sidabrinis „Eskimo" ledų popierius, visada kas nors ateidin s ir išeidin s. Per vakarą čia vis kas apsilankys: kaimynai iš gretimų namų ar iš kitos gatv s pus s, mis Ferna ir mis Roberta su savo dūzgiančia elektrine mašina, — kartais jos pav žins Tomą ar Daglą per visą kvartalą, o grįžusios užlips i verandą ir pas d s kiek, v duodamos įkaitusius skruostus; misteris Džonas, sendaikčių supirk jas, pastatys savo arklį su furgonu kur nors po medžiais ir užlips laipteliais, vos besulaikydamas susikaupusius žodžius, — taip jam rūpi papasakoti ką nors nauja, negird ta, ir tai iš tiesų būna kas nors negird ta. Ir pagaliau vaikai, prisilakstę ir prisižaidę sl pynių, uždusę, degančiais veidais sugrįš be garso tarsi bumerangai per minkštą veją ir nurims, nutils, švelnaus, monotoniško balsų čiurlenimo užliūliuoti... O, kaip nuostabu ir nepaprasta gul ti paparčių ir žolių naktį, tylių, mieguistų, pašnabždom tamsą audžiančių balsų naktį! Suaugusieji jau seniai užmiršo jį, taip tykiai ir ramiai Daglas tūno, klausydamas, kaip jie kuria ateities planus jam ir sau patiems. Ir balsai vis murma, šnabžda, plaukia m nesienoje su tabako dūmais, o naktin s petelišk s, lyg atgiję obels žiedai, švelniai barbena į tolimus gatv s žibintus, ir balsai tolsta, keliauja į ateitį... • TĄ VAKARĄ VYRAI SUSIRINKO PRIEŠ TABAKO krautuvę ir įniko deginti dirižablius, skandinti karo laivus, sprogdinti parako gamyklas ir, be kita ko, trapiais dantimis skanauti tas pačias bakterijas, kurios vieną gražią dieną juos pačius nužudys. Jų cigarų dūmuose telk si mirties debesys ir gaub sunerimusį žmogų, kuris tose vyrų kalbose gird jo kastuvų ir dalbų bildesį ir liūdną pranašystę, kad „dulk esi, į dulkę pavirsi." Tai Leo Aufmanas, miesto juvelyras. Pagaliau, plačiai atv ręs dr gnas juodas akis, jis išk l smulkias it vaiko rankas ir, siaubo apimtas, riktel jo: — Liaukit s! D l dievo meil s, baikit tuos gedulingus maršus! — Taigi, teisybę sakote, Leo, — pritar jam senelis Spoldingas; jis kaip tik jo pro šalį su savo anūkais Daglu ir Tomu, grįždamas iš vakarinio pasivaikščiojimo. — Bet, Leo, tik jūs vienas ir galite užčiaupti burnas tiems krankliams. Sugalvokite ką nors, kas padarytų ateitį šviesesnę, malonesnę ir daug daug džiugesnę. Juk jūs meistravote dviračius, tais te automatus ir netgi buvote miesto kino mechanikas, tiesa? — Tikrai! — sušuko Daglas. — Padarykite mums laim s mašiną! Vyrai m juoktis. — Nesijuokit, — pasak Leo Aufmanas. — Kam mes iki šiol naudojome mašinas? Tik tam, kad žmon s lietų ašaras. Kiekvieną kartą, kai tik atrod , kad pagaliau žmogus ir mašina susigyvens — trach! Kas nors pritaisys dar kokį sraigtelį — ir štai jau l ktuvai m to ant mūsų bombas, o automobiliai sviedžia mus nuo uolų į bedugnes. Tad kod l berniukui nepaprašyti laim s mašinos? Kod l? Leo Aufmanas nutilo, pri jo prie šaligatvio krašto ir paglost savo dviratį tarsi kokį gyvul lį. — O ką aš prarasiu? — murm jo jis. — Prisitrinsiu dar porą pūslių ant rankų, sugadinsiu keletą svarų geležies, na, ir mažiau pamiegosiu. Nutarta, aš ją padarysiu, dievaži, padarysiu! — Leo, — tar senelis, — mes visai nenor jome... Bet Leo Aufmanas nuvažiavo; iš visų j gų mindamas dviračio pedalus, jis skriejo per šiltą vasaros vakarą, ir iš toli sklido jo balsas: — Aš ją padarysiu... — O žinai — pagarbiai pasak Tomas, — jis tikrai ją padarys, pamatysi. • PAŽIŪRI Į LEO AUFMANĄ, RIEDANTĮ DVIRAČIU GRĮSTA vakaro gatve; ir tuoj pamatai: šį žmogų džiugina ir dagių šiugžd jimas įkaitusioje žol je, kai v jas pučia lyg iš krosnies, ir elektros laidų gaudimas ant šlapių, sulytų stulpų. Jis ne iš tų, kam nemigo naktis — kančia; priešingai, kai neimdavo miegas, jis su malonumu mąstydavo. Kaip veikia visatos mechanizmas? Ar greit sustos tas milžiniškas laikrodis? O gal jį ką tik prisuko? Kas žino! Daugelį ilgų naktų, gul damas tamsoje, jis prieidavo čia vieną išvadą, čia kitą... O kaip su tais didžiaisiais gyvenimo posūkiais ir sukr timais? — svarst jis dabar, mindamas dviračio pedalus. — Ateini į šį pasaulį, augi, sensti, miršti. Gimimas nuo tavęs nepriklauso. Bet

brendimas, senatv , mirtis — gal čia galima ką nors padaryti? Jo galvoje, švytruodami lengvais auksiniais stipinais, sukosi laim s mašinos ratai. Mašinos, kuri pad s berniukams pakeisti švelnius persikų pūkelius dygiais vyriškais šeriais, o mergait ms — iš pilkų vikšrų virsti margom plaštak m. O senatv je, kai širdies dūžiai skaičiuojami jau milijardais, kai guli naktį patale ir tik tavo nerimstanti siela klajoja po žemę, ši mašina numalšins nerimą ir leis ramiai užsnūsti kartu su krintančiais lapais, kaip užsnūsta rudenį berniūkščiai, įsirausę į sausų lapų kupetas, mielai susilieję su mirštančiu pasauliu... — T tuk! Per veją jo pasitikti b go vaikai, visas šešetas: Solas, Maršalas, Džozefas, Rebeka, Rūta ir Naom — nuo penkių iki penkiolikos metų. Kiekvienam nor josi paimti t vo dvirati, kiekvienas skub jo paliesti jo ranką. — Mes tavęs lauk m! Šiandien ledai! Leo nužingsniavo prie verandos, jausdamas tamsoje neįžiūrimą žmonos šypseną. Penkios minut s praslinko palaimingoje tyloje — visų burnos buvo užimtos; paskui Leo pak l šaukštelį sidabrinių ledų, lyg juose ir slyp tų toji visatos paslaptis, kurią liesti reikia be galo atsargiai, ir paklaus : — Lina, ką tu pasakysi, jei aš pam ginčiau išrasti laim s mašiną? — Ar kas atsitiko? — tučtuojau pasiteiravo ji. • SENELIS JO SU DAGLU IR TOMU NAMO. PUSIAUKEL J it meteorų spiečius pral k pro šalį Čarlis Vudmenas, Džonas Hafas ir dar keli berniukai. Jų traukos j ga buvo tokia didel , kad atpl š Daglą nuo senelio su Tomu ir nuneš daubos link. — Nepaklysk, anūk li! — Ne, ne, seneli, nepaklysiu... Ir berniukai dingo tamsoje. O senelis su Tomu visa likusį kelią iki namų jo tyl dami, ir, tik žengiant pro vartelius, Tomas tar : — Tik pamanyk — laim s mašina! Čia tai klas ! — Et, negreit dar mes ją išvysime, — pasak senelis. Teismo laikrodis išmuš aštuonias, Teismo laikrodis išmuš devynias; art jo v lyvas metas, tiesą sakant, jau ir buvo v lu toje mažo miestelio gatvel je, didel je valstijoje, milžiniškame kontinente, žem s planetoje, galvotrūkčiais lekiančioje kosmin je erdv je kažkur ar niekur, ir Tomas jaut kiekvieną šio begalinio, veržlaus skrydžio mylią. Jis s d jo prie verandos durų ir pro tinklelį nuo moskitų žiūr jo į skriejančią tamsą, kuri atrod niekuo ned ta, tarsi stov tų nejud dama. Tik atsigulęs ir užmerkęs akis pajunti, kaip sukasi po lova žem s rutulys ir juoda jūra su kurtinančiu trenksmu užplūsta ir dūžta į nesamus rifus. Ore dvelk lietumi. Viduj, už Tomo, mama laid baltinius ir per kamštį šlakst vandenį iš kečupo bonkut s ant traškančio sauso audeklo. O viena krautuv l už kokio kvartalo nuo jų vis dar buvo atidaryta — misis Singer krautuv l . Ir pagaliau, kai misis Singer jau, tikriausiai, ruoš si uždaryti, mama susimyl jo ir pasak Tomui: — Nub k ir nupirk pintą ledų, tik žiūr k, kad gerai prigrūstų. Tomas paklaus , ar galima, kad iš viršaus aplietų šokoladu, nes jis nem gsta vanilijos. Mama leido. Jis suspaud pinigus kumštelyje ir nub go basas per šiltą vakaro šaligatvio cementą po ąžuolais ir obelimis krautuv l s link. Miestas buvo tykus ir tolimas, gird josi tik svirplių čirpimas kažkur už karštų tamsiai violetinių medžių, viršūn mis remiančių žvaigždes. Šleps damas basom kojom, jis perb go gatvę. Misis Singer oriai vaikštin jo po savo krautuv lę ir niūniavo žydišką dainelę. — Pintą ledų? — pasiteiravo ji. — Aplieti šokoladu? Gerai! Tomas žiūr jo, kaip ji atsuka metalinį ledin s dangtelį, kabina ledus mažu samteliu, prigrūda kartoninę pintą ir aplieja: „Šokoladu? Gerai!" Jis atidav pinigus, pa m šaltą ledinį paketą, patryn į jį kaktą ir skruostą, susijuok ir šleps damas nub go namo. Užpakaly, mažut je krautuv l je, užgeso paskutinis žibur lis; dabar bespings jo vienintelis žibintas gatv s kampe ir, rod s, visas miestas tais si miegoti. Tomas plačiai atv r tinklines verandos duris — mama vis dar tebelaid . Atrod peršilusi ir kažko susinervinusi, bet vis d lto nusišypsojo. — Kada grįš t tis iš savo susirinkimo? — paklaus Tomas. — Apie vienuoliktą, o gal pusę dvyliktos, — atsak mama. Ji nuneš ledus į virtuvę ir padalino. Tomui atidav jo dalį su šokoladu, šiek tiek įsid jo sau, o likusius pasl p „Daglui ir t tukui, kai sugrįš". Jie s di ir gardžiuojasi ledais po tamsia vasaros nakties skraiste. Mama ir jis, o aplink juos, aplink jų mažą namelį, jų gatvelę — naktis. Tomas kruopščiai nulaižo šaukštelį, prieš kabindamas kitą; mama nu m laidymo lentą, pastat laidynę ant pad klo, kad atauštų, ir, atsis dusi į kr slą prie patefono, valgo ledus ir sako: — Na ir kaitra šiandien! Per dieną žem sugeria visą karštį, - o vakare jį v l atiduoda.

Tvanku bus miegoti! Jie abu s di ir klausosi nakties, jausdami, kaip ji veržiasi pro visas duris ir langus, slegiami kurčios tylos, nes radijo baterijos išsieikvojo, o visos patefono plokštel s, grotos ir pergrotos tūkstančius kartų, buvo įkyr jusios iki gyvo kaulo; taigi Tomas s di tiesiog ant plikų medinių grindų ir žvelgia į juodą juodą tamsą, taip prispaudęs veidą prie durų tinklelio, kad ant nosies galiuko žymu mažučiai tamsūs kvadratukai. — Kurgi tas Dagas pražuvo? Jau beveik pus dešimtos. — Sugrįš, — pasak Tomas. Na žinoma, Daglas sugrįš. Mama nu jo plauti indų, ir Tomas nusek paskui. Kiekvienas garsas, šaukšto ar l kšt s skambtel jimas gūdžiai aid jo tvankiame vakaro ore. Po to jie tyl dami per jo į didįjį kambarį, nu m nuo sofos pagalv les, dviese atloš ją, nuleido — iš tikrųjų tai buvo visai ne sofa, o plati lova. Mama paklojo jiems su Daglu patalą, vikriai supurt pagalvius, kad būtų aukščiau po galvom, ir Tomas jau buvo besisagstąs marškinius, kai ji tar : — Palauk minut lę, Tomai. — Kod l? — Reikia. — Tu kažkokia keista, mama. Ji atsis do, bet tuoj pat v l pašoko, pri jo prie durų ir m šaukti. Jis klaus si, kaip ji šauk ir šauk be atvangos: „Daglai! Daglai! Daglai! Dag-laiiiiiii!" Jos balsas plauk į tvankią vasaros tamsą ir skendo ten be jokio atgarsio. Netgi aidas tyl jo. Daglai. Daglai. Daglai. Daglai! Šaltis perv r Tomą, bes dint ant grindų, bet d l to nebuvo kalti nei ledai, nei žiema, nei vasaros kaitra. Jis mat , kaip mama dairosi, mirkčioja, stovi pasimetusi ir nežino, ką daryti. Taip, mama susijaudinusi ir nerami. Ji atidar tinklines duris. 2eng į tamsą, nulipo žemyn laipteliais ir pa jo šaligatviu po alyvos krūmu. Tomas klaus si jos žingsnių. Ji v l pašauk . Tyla. Ji pašauk dar du kartus. Tomas vis s d jo kambaryje. Štai tuojau iš ilgos siauros gatvel s atsklis Daglo balsas: „Einu, mama! Einu!" Bet Daglas tyl jo. Dvi ilgas minutes Tomas s d jo ir žiūr jo į paklotą lovą, į tylintį radiją ir tylintį patefoną, į liustrą, kurioje lyg niekur nieko blyks jo stikliniai karoliukai, į kilimą, išmargintą purpuriniais ir violetiniais raštais. Paskui tyčiomis stuktel jo koja į lovą, nor damas pažiūr ti, ar skaud s. Skaud jo. Girgžd damos atsidar verandos durys, ir mama pasak : — Eikš, Tomai. Pasivaikščiosime. — Kur? — Na, kad ir gatve. Eime. Jis padav jai ranką. Jie nu jo Sent Džeimso gatve. Asfaltas po kojomis vis dar buvo šiltas, svirpliai dar garsiau čirp tiršt jančioje tamsoje. Jie pri jo gatv s kampą ir pasuko link Vakarų daubos. Kažkur praplauk automobilis, tvykstel jęs tolumoje žibintais. Gatv se — jokių gyvyb s žymių: nei šviesų, nei jud jimo. Užpakaly kur-ne-kur dar bl sčiojo silpnai apšviestų langų kvadratai — toje pus je, iš kur jie jo, dar ne visi buvo sugulę. Tačiau daugumas namų jau buvo be šviesų ir miegojo, o keleto taip pat tamsių namų verandose s d jo žmon s ir pusbalsiu šnekučiavosi. Kai kur buvo gird ti verandose girgždančios sūpuokl s. — Kad nors t vas būtų namie,— tar mama. Ji suspaud savo didel je rankoje mažą Tomo kumščiuką. — Na, palauk, tegu tik tas berniūkštis paklius man į nagus. Naktinis v l iš jo į medžioklę. Žudo žmones. Visiems gresia pavojus. Niekas nežino, kur ir kada jis pasirodys. Dievaži, kai tik Dagas parsikraustys į namus, taip jam išpersiu kailį, kad amžius prisimins. Jie pra jo dar vieną kvartalą ir sustojo priešais juodą vokiečių baptistų bažnyčios siluetą Čepelio ir Glen Roko gatvių kampe. Už šimto žingsnių nuo bažnyčios prasid jo dauba. Tomas jau užuod ją: iš ten trenk kanalizacijos vamzdžių, sutrešusių lapų bei dr gnų, žalių brūzgynų kvapas. Dauba kirto miestą, ji buvo plati, vingiuota, ir mama visada sakydavo, kad čia ir dieną neįžengiamos džiungl s, o naktį tai geriau ir iš tolo nesiartinti. Atrodo, netoliese stovinčios bažnyčios kaimynyst tur jo padrąsinti, tačiau Tomui vis tiek buvo baisu, nes pastatas buvo tamsus, šaltas, niekam nereikalingas, tarsi griuv sių krūva prie daubos krašto. Tomui tik dešimt metų. Dar nedaug jis težinojo apie mirtį, baimę ar siaubą. Mirtis — tai vaškin l l d ž je, jis mat ją, kai jam buvo šešeri: tada numir jo prosenelis ir gul jo karste, nelyginant didžiulis nukritęs vanagas, nebylus ir tolimas — jau niekad daugiau nebepasakys, kad reikia būti geram berniukui, niekad nebepolitikuos. Mirtis — tai jo mažoji sesut : vieną rytą (jam tada buvo septyneri metai) jis atsibudo, žvilgtel jo į jos lopšelį, o ji žiūri tiesiai į jį aklomis, stiklin mis m lynomis akimis... O paskui at jo žmon s ir išsineš ją pintiniame krepšelyje. Mirtis — tai, kada jis po m nesio stov jo prie jos aukštos k dut s ir staiga suprato, kad ji niekad čia nebes d s, nesijuoks ir neverks ir jis nebepavyd s jai, kad ji užgim . Tai jam buvo mirtis. Mirtis buvo ir Naktinis, kuris nematomas s lina, slapstosi už medžių,

slankioja po apylinkes, lūkuriuoja, kartą ar du per metus ateina čia, į šį miestą, į šias gatves, į visas tamsias vietas, nužudyti moters, per pastaruosius trejus metus jis nužud tris. Tai mirtis... Bet dabar tai buvo daugiau, negu mirtis. Šią vasaros naktį po tolimomis žvaigžd mis jį užplūdo viskas iš karto, viskas, ką jis patyr , mat ar gird jo per visą savo gyvenimą. Palikę šaligatvį, jie nu jo išmintu žvyro takeliu. Iš abiejų pusių ž l tankios piktžol s, kuriose be perstojo čirp tūkstančiai svirplių. Tomas klusniai sek paskui motiną — aukštą, drąsią, nuostabią — viso pasaulio gyn ją. Ir taip jie abu jo ir jo — ir pagaliau sustojo prie pat civilizacijos ribos. Dauba. Čia, šioje nepermatomoje juodoje prarajoje, staiga susikaup visa tai, ko jis niekad nesužinos ir nesupras; tie visi bevardžiai dalykai slypi ten, tamsiuose brūzgynų šeš liuose, troškiame puv sių tvaike. Ir staiga jis suvok , kad jie su motina visai vieni. Jos ranka sudreb jo! Taip, ji dreba, jam nepasivaideno... Bet kod l? Juk ji didesn , stipresn , protingesn už jį. Nejaugi ir ji taip pat jaučia tą neapčiuopiamą kraupų pavojų, tykantį ten, apačioje, ir šliaužiantį iš tamsos? Argi užaugęs ne visada būna stiprus? Argi būti suaugusiam — jokia paguoda? Argi niekad n ra patikimos sl ptuv s? N ra citadel s, kuri atremtų nakties siaubų atakas? Jį drask abejon s. Ledai v l nusvilino gerklę, nugara pašiurpo, kojos ir rankos pastiro; jam staiga pasidar baisiai šalta, tarsi būtų atl kęs gruodžio v jas. Jis suprato: tai visų žmonių dalia, kiekvienas žmogus sau — vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis, vienišas tarp daugyb s kitų žmonių, ir visada bijo. Kad ir dabar. Prad si r kti, šaukti pagalbos — kas kam darbo? Tamsa prarys tave per vieną akimirką; viena kraują stingdanti, klaiki akimirka — ir viskas baigta. Ir tik kažin kada išauš diena, ir kažin kada policininkai žibintuv liais ims žiūrin ti tamsų, patrikdytą takelį, ir tik kažin kada sušnar s žvyras po b gančių jam į pagalbą, nust rusių žmonių kojomis. Ir net jeigu jie dabar tik už kelių šimtų žingsnių, ir pagalba taip arti, juodasis potvynis gali užlieti tave per tris sekundes ir atimti visus tavo dešimt metų ir... Gyvenimas — vienatv . Sis netik tas atradimas priblošk Tomą, ir jis m virp ti. Ir mama vieniša. Šią akimirką jai niekas nepad s — nei vedybų šventumas, nei mylinčios šeimos apsauga, nei Jungtinių Valstijų konstitucija, nei miesto policija; jai n ra kur pulti, n ra kur kreiptis, išskyrus savo širdį, o širdyje ji ras tik neįveikiamą bod jimąsi ir siaubą. Šią akimirką tai kiekvieno asmenin problema ir ją spręsti tenka pačiam. Esi vienui vienas, suprask tą visados. Jis nurijo gumulą, užgniaužusį gerklę, ir prisiglaud prie motinos. Viešpatie, neduok jai mirti, meld jis. Nepadaryk mums nieko blogo. Už valandos t tis grįš iš susirinkimo ir, jeigu namie nieko nebus... Motina ženg žemyn taku į laukines džiungles. — Mama, nebijok, — drebančiu balsu pasak Tomas, — Dagui nieko neatsitiks. Tu nebijok, jam nieko neatsitiks. Dagui nieko neatsitiks. — Jis visada eina šiuo keliu. — Nuo įtempimo motinos balsas buvo šaižus, aukštas. — Kiek kartų sakiau jam — nevaikščiok čia, bet tie prakeikti berniūkščiai tiesiog veržte veržiasi į daubą. Kartą jis nueis ten ir daugiau nebegrįš. Daugiau nebegrįš. Tai gali reikšti, ką tik nori. Valkatos. Nusikalt liai. Tamsa. Nelaimingas atsitikimas. O svarbiausia — mirtis! Vienas visoje visatoje. Pasaulyje milijonai tokių miestelių. Tamsių ir vienišų, užsidariusių savyje, su savo paslaptim ir savo siaubais. Nykūs, širdį veriantys smuiko garsai — štai tų miestelių muzika, be šviesos, su begale šeš lių. O kokia neapr piama, neįsivaizduojama vienatv ! O tos baugios, paslaptingos daubos! Naktį gyvenimas šiuose miesteliuose virsta tikra klaikuma: protui, šeimai, vaikams, laimei iš visų pusių graso pabaisa, kurios vardas — Mirtis. Motina v l garsiai sušuko į tamsą: — Dagai! Daglai! Ir staiga abu pajuto — kažkas atsitiko. Svirpliai nustojo čirpę. Pasidar visai tylu. Jis n nežinojo, kad būna tokia tyla. Kurti, begars tyla. Kod l nutilo svirpliai? Kod l? Anksčiau jie niekad nenutildavo. Niekad. O gal... O gal... Tuoj kažkas atsitiks. Rod si, dauba įtemp savo juodus raumenis, sukaupusi savyje visų aplinkui miegančių bekraščių laukų, visų sodybų j gas. Iš rasoje išmirkusių miškų, iš sl nių, iš banguojančių kalvų, kur kaukia šunys, užvertę galvas į m nulį, iš visur rinkosi didžioji tyla, telk si į vieną tašką, ir pačioje tylos širdyje buvo jie — mama ir Tomas. Štai tuojau kažkas atsitiks, kažkas atsitiks. Svirpliai vis dar tyli, žvaigžd s nusileidusios taip žemai, kad, rodos, ištiesi ranką — ir ant pirštų liks aukso dulkel s. Jų nesuskaitoma daugyb , tų žvaigždžių, karštų, dygių... Vis auga, tvinksta tyla. Vis auga, vis did ja įtampa. Dieve, kaip tamsu, nyku! Ir staiga toli toli už daubos — balsas: — Aš čia, mama! Einu, mama! Ir v l: — Mama! Einu-u! Taps damos skuodžia kojos su teniso bateliais per daubos dugną — kvatodami dumia trejetas

berniūkščių: jo brolis Daglas, Čakas Vudmenas ir Džonas Hafas. B ga, kvatoja... Žvaigžd s šov atgal į tamsų dangų, tarsi dešimt milijonų sraigių ragelių. m čirpti svirpliai! Tamsa atsitrauk , išsigandusi, apkvaišinta, įsiutusi. Atsitrauk , nieko nepešusi,— jau ruoš si suryti grobį, ir staiga jai taip šiurkščiai sukliud . Ir kai tamsa siūbtel jo atgal tarsi jūros banga, iš jos juokdamiesi iššoko trejetas berniūkščių. — Ei, mama! Ei, Tomai! Ei! Ir staiga aplinkui pakvipo Daglu. Juk jis visada kvepia prakaitu, žole, medžiais, šakomis ir upeliu. — Jūsų laukia pyla, jaunuoli, — paskelb mama. Jos baim s kaip nebūta. Tomas žinojo — ji niekad niekam apie tai nepasakos, niekad. Bet ta baim amžiams liks jos širdyje ir Tomo širdyje taip pat. Tamsią vasaros naktį jie jo namo miegoti. Kaip gera, kad Daglas gyvas! Kaip gera. O juk vieną akimirką ten, ant daubos krašto, jam pasirod ... Kažkur toli, blyškios m nesienos nušviestais laukais, virš viaduko, o paskui žemyn sl niu nudund jo traukinys, gūdžiai švilpdamas, tarsi bevardis geležinis padaras, pasiklydęs tamsoje. Tomas virp damas atsigul į lovą šalia brolio; klausydamas to švilpimo, jis galvojo apie pusbrolį, gyvenusį ten toli toli, kur dabar dumia traukinys, apie pusbrolį, mirusį nuo plaučių uždegimo prieš daugelį metų lygiai tokią pat naktį... Jis užuod greta gulinčio Daglo prakaitą. Ir tai buvo tarsi burtai. Tomas liov si virp jęs. — Tik du dalykus aš tikrai žinau, Dagai,— sušnibžd jo jis. — Kokius? — Vienas — kad naktį baisiai tamsu. — O kitas? — Jei misteris Aufmanas kada nors padarys laim s mašiną, tai joje nebus vietos daubai naktį. Daglas truputį pagalvojo. — Ką tu sakai! Jie nutilo: gatv je staiga pasigirdo žingsniai — artyn, artyn, štai jau po medžiais, prie namo, ant šaligatvio. Mama iš savo lovos negarsiai tar : — T tis pareina. Taip ir buvo. • V LAI VAKARE LEO AUFMANAS S D JO VERANDOJE ir raš tamsoje — popieriaus, ir to jau nebuvo įmanoma įžiūr ti. Laikas nuo laiko jis šūktel davo: „Aha!" arba „Ir šitą!" — vadinasi, jis dar kažką sugalvojo įd ti savo mašinon. Paskui durys bilstel jo, tarsi į tinklelį būtų atsimušusi naktin petelišk . — Lina? — šnibžtel jo jis. Ji atsis do šalia jo ant sūpuoklių vienais naktiniais marškiniais, ne liesut , kaip septyniolikmet s mergait s, kai jų dar nemyli, ir ne stora, kaip penkiasdešimt metų moterys, kai jų jau nebemyli, bet stamantri ir apvali — kaip tik tokia, kaip reikia, — tokios būna moterys, jeigu jas myli. Ji buvo nuostabi. Jos kūnas, kaip ir jo, visada mąst už ją, tiktai kitaip: nešiojo vaikus arba eidavo pirma Leo į kiekvieną kambarį, ir ten net oras pasikeisdavo ir atitikdavo vyro nuotaiką. Atrod , ji niekad ilgai negalvodavo; mintis tuoj pat pereidavo iš galvos į pirštus, nugarą ir virsdavo veiksmu taip lengvai, taip natūraliai, kad Leo nebūtų sugeb jęs, o ir nenor jo, pavaizduoti kokiais nors br žiniais. — Ta mašina... — pasak ji pagaliau. — Nereikia mums jos. — Taip, — atsiliep jis, — bet kartais reikia pasirūpinti ir kitais. Aš vis galvoju, ką čia į ją įd jus? Kino projektorių? Radijo aparatą? Stereoskopinius akinius? Viską surinksiu į daiktą, kad bet kuris žmogus gal tų pačiupin ti ją, nusišypsoti ir tarti: „Taip, tai ir yra laim ". Taigi, mąst jis, kad taip sukūrus tokį prietaisą: tegu tau permirkę kojos ar gelia kaulus, ar kankina nemiga ir vartaisi patale kiaurą naktį, tegu tau sielą graužia rūpesčiai, o mašina gamina tau laimę kaip tas stebuklingas druskos malūn lis, kuris, įmestas į vandenyną, be perstojo mala druską ir verčia vandenį sūrymu. Kas gi neatiduotų viso savo gyvenimo, kad tik sukurtų tokią mašiną? — klaus jis pasaulio, klaus miesto, klaus savo žmonos. S d dama šalia jo sūpuokl se, Lina sumišusi tyl jo, ir jos tyl jimas buvo iškalbingesnis už bet kokius žodžius. Leo taip pat nutilo ir užvertęs aukštyn galvą klaus si, kaip šlama v jyje guobos lapai. Nepamiršk, pasak jis sau, jog ir lapų šnaresys turi būti mašinoje. Po minut s veranda ištušt jo, ir sūpuokl s be garso siūbavo tamsoje. • SENELIS NUSIŠYPSOJO PER MIEGUS. Pajutęs tą šypseną, nusisteb jo — ir pabudo. Pagul jo kiek ramiai, įsiklaus ir suprato, ko šypsojosi. Mat, jis išgirdo garsą, daug svarbesnį už paukščių giedojimą ar jaunų lapų šlamesį. Kasmet

ateina diena, kai jis taip prabunda ir laukia šio garso, kuris reiškia, kad dabar jau iš tikrųjų prasid jo vasara. Ji prasideda štai tokį rytą, kai kas nors iš namiškių ar gyventojų — sūn nas, pusbrolis, sūnūs ar anūkas — išeina į veją po jo langu, ir metaliniai peiliai žvang dami ima suktis po kvapnią vasaros žolę — į šiaurę ir rytus, pietus ar vakarus — rašydami vis mažesnius ir mažesnius kvadratus. Iš tarškančios šienapjov s fontanu trykšta dobilų žiedai, auksin s dar užsilikusių pienių kibirkštys, skruzd s, šakel s, akmenukai, pernykščių Liepos ketvirtosios švenčių liekanos — aprūkusios petardos ir pintys, bet svarbiausia — paskui ją driekiasi v si ir tyra sultingos žalios žol s srov . Senelis jau vaizdavosi, kaip ji kutena jam kojas, v sina įkaitusį veidą, pripildo šnerves v l užgimusios vasaros aromato ir žada: taip, mes visi — visi! — pragyvensim dar vienerius metus. Ta kertamoji, kalb jo jis sau, tai tikra dievo palaima. Koks kvailys išgalvojo, kad Naujieji metai turi prasid ti pirmąją sausio? Reik tų paskirti žmogų, kuris sektų, kaip žol auga milijonuose Ilinojo, Ohajo ir Ajovos pievų, ir tą rytą, kai ji pribręs pjūčiai, vietoj fejerverkų, fanfarų ir valiavimų teprasideda didinga simfonija šienapjovių, kertančių šviežią žolę neapr piamose prerijų platyb se. Tą vienintelę metų dieną, kuri iš tiesų simbolizuoja Pradžią, žmon ms reiktų m tyti vienas kitam ne konfeti ir ne serpentiną, o šviežiai nupjautos žol s kuokštus. Senelis prunkštel jo — jau per daug tos filosofijos! — atsik l , pri jo prie lango ir iškišo galvą į šiltą saul s šviesą. Na, žinoma: jų gyventojas Foresteris, jaunas žurnalistas, kaip tik baigia vieną ratą. — Labas rytas, misteri Spoldingai! — Guldyk ją, guldyk, Bili! — su įkarščiu šūktel jo senelis ir tuoj nusileido žemyn valgyti senel s paruoštų pusryčių; platus langas buvo atviras, ir šienapjov s gaudimas tarsi antrino pusryčiams. — Net linksmiau sieloje darosi nuo to garso, — pasak senelis. — Tu tik paklausyk! — Greitai jau nebereik s šienapjov s, — atsiliep senel ir paž r ant stalo kvietinių pyragaičių šūsnį. — Bilis Foresteris šiandien pasodins naują žolę, jos nereik s pjauti. Neatsimenu, kaip ją vadina, tik ji išauga kiek reikia, ir pati sustoja. Senelis įbed akis į žmoną. — Nekr sk juokų. — Eik ir pats pasižiūr k, — pasak senel . — Bilis Foresteris mano, kad žemei tas išeis į naudą. Ta naujoji žol sud ta už namo mažose pintin l se. Reikia tik įvairiose vietose iškasti duobutes ir pasodinti. Iki metų galo naujoji žol užgoš visą senąją, ir tu gal si parduoti savo šienapjovę. Senelis pašoko nuo k d s ir akimirksniu išl k į kiemą. Bilis Foresteris sustabd mašin lę ir prisimerkęs nuo saul s pri jo prie jo. — Tai va, — nusišypsojo jis. — Vakar nupirkau tą žolę. Imsiu, pamaniau, ir užsodinsiu jums veją, kol dar nesibaig atostogos. — O kod l manąs niekas neklaus ? Juk tai mano veja! — sušuko senelis. — Maniau, kad jums patiks, misteri Spoldingai. — O man visai nepatinka. Na, parodykite tą velnio žolę. . Jie stov jo prie mažų keturkampių pintin lių su naujoviška žole. Senelis įtariamai pabaksnojo ją bato galu. — Man regis, čia pati paprasčiausia žol . Ar tik neapmov jūsų koks arkliavagys? — Mačiau ją augant Kalifornijoje. Va tiek išauga, ir viskas. Jeigu tik ji prigis šiame klimate, kitais metais mums jau nebereiks pjauti vejos. — Gyva b da su jūsų karta, — pasak senelis. — Bili, man g da d l jūsų, o dar — žurnalistas! Jūs norite sunaikinti visus gyvenimo teikiamus malonumus. Taupot laiką, taupot darbą, ko tik jūs netaupot! — Jis nepagarbiai paspyr pintin lę su žole. — Va, kai sulauksite mano amžiaus, suprasite, kad maži džiaugsmai kur kas svarbiau, negu dideli. Pavasario rytą šimtą kartų geriau pasivaikščioti p sčiam, negu važiuoti aštuoniasdešimt mylių prabangiu automobiliu. O žinote kod l? Tod l, kad aplink viskas kvepia, viskas auga ir žydi. Kai eini p sčias, turi laiko apsižvalgyti, surasti ir mažiausią grožį. Suprantu, dabar jums norisi viską apr pti, ir tai turbūt natūralu, būdinga jaunystei. Tačiau jaunam vyrui, dirbančiam laikraštyje, reikia mok ti pamatyti ir smulkias vynuoges, ne tik stambius arbūzus. Jūs reikalaujate viso skeleto, o man pakanka ir pirštų atspaudų; ką gi, tai irgi suprantama. Dabar smulkmenos jums tiesiog nuobodžios, o, gal būt, taip yra d l to, kad jūs niekad nemok jote jų įvertinti. Būtų jūsų valia, jūs išleistum te įstatymą, panaikinantį visus smulkius reikalus, visas smulkmenas. Bet tada jums nebūtų kas veikti tarp didelių darbų, ir jūs kaip padūkę ieškotum te kokio nors užsi mimo, kad tik neišsikrausčius iš proto. Tai jau geriau kai ko pasimokyti iš gamtos. Šienapjūt , piktžolių rav jimas — irgi gyvenimo džiaugsmas, sūneli. Bilis Foresteris švelniai šypsojosi. — Žinau žinau,— pasak senelis, — aš per daug plepu. — Klausyti jūsų man didžiausias malonumas. — Tada tęsime paskaitą toliau. Alyvų krūmas geriau, negu orchid jos. Ir pien s taip pat, ir dagiai! Kod l? Ogi tod l, kad jie, nors neilgam, atitraukia žmogų, atskiria jį nuo minios, nuo miesto, priverčia paprakaituoti ir sugrąžina iš aukštų sferų atgal į žemę. Ir kai tu pats vienas, kai

tau niekas nekliudo, tik tada, nors neilgam, pasilieki vienas su savimi ir pradedi mąstyti vienas, be kitų pagalbos. Geriausia filosofuoti, kai kapstaisi sode. Niekas nieko neįtaria, niekas tavęs nekaltina, niekas ir nežino nieko, o tu filosofuoji sau, nelyginant Platonas tarp bijūnų, ar Sokratas, auginantis sau nuodingas g les. Žmogus, nešantis m šlo maišą per pievelę, yra panašus į Atlasą, ant kurio pečių sukasi žem s rutulys. Semiuelis Spoldingas, eskvairas, pasak kartą: „Rausdamas žemę, pasirausk savo sieloje." Sukit šios šienapjov s mentes, Bili, ir tegu jus visada gaivina Jaunyst s fontano srov . Paskaita baigta. Beje, kartais ne pro šalį pasim gauti ir pienių salotomis. — O prieš kiek metų jūs m gavot s pienių salotomis, sere? — Na, nesigilinsime į tai. Bilis linktel jo ir lengvai stuktel jo bato galu artimiausią pintin lę. — Tai va, d l tos žol s. Aš jums dar ne viską pasakiau. Ji auga taip tankiai, kad, be abejo, nustelbs ir dobilus, ir pienes... — Viešpatie apsaugok! Vadinasi, kitais metais liksime be pienių vyno! Ir n viena bit nebeatskris į mūsų veją! Jūs iš tiesų kuoktel jote, mielasis! Klausykite, kiek jums visa tai kaštavo? — Pintin l — vienas doleris. Aš nupirkau dešimt, nor jau padaryti jums siurprizą. Senelis įkišo ranką kišen n, išsitrauk senamadišką pailgą piniginę, atseg sidabrinę sagtį ir iš m tris banknotus po penkis dolerius. — Bili, jūs ką tik padar te pelningą sand rį — uždirbote penkis dolerius. Malon kite tuoj pat nugabenti šią pernelyg prozaišką žolę į daubą, į šiukšlyną, — žodžiu, kur tik patinka, tik nuolankiai prašau jūsų — nesodinkite jos mano kieme. Žinau, jūsų norai buvo patys geriausi, bet manau, labiau reikia paisyti mano norų, bent jau vien d l tokio garbingo amžiaus. — Gerai, sere, — Bilis nenoromis įsikišo pinigus į kišenę, — Štai ką, Bili: jūs pasodinsite šią naujovišką žolę kada. nors kitą kartą. Po mano mirties, Bili, jau sekančią dieną gal site perkasti visą tą veją. Na ką, ar pakaks kantryb s palūk ti dar kokius penkerius šešerius metus, kol senasis plepys, atiduos dievui dūšią? — Jau galite neabejoti, tikrai palauksiu, — pasak Bilis. — Nežinau n kaip tai paaiškinti, bet šienapjov s gaudimas man yra pats gražiausias garsas pasaulyje, puikiausia vasaros daina, be jos man būtų neapsakomai liūdna, kaip ir be šviežiai nupjautos žol s kvapo. Bilis pasilenk ir pak l pintin lę su žole. — Einu į daubą. — Jūs nuostabus jaunuolis ir viską suprantate; aš neabejoju, kad iš jūsų išeis protingas ir doras reporteris, — pasak senelis, pad damas jam pakelti pintin lę. — Aš jums tą pranašauju. Pra jo rytas, at jo popiet . Po pietų senelis užlipo į savo kambarį, paskait Vitirą (Vitiras (Whittier, 1807 — 1892) — amerikiečių poetas, prozaikas, žurnalistas.) ir kietai užmigo. Kai pabudo, buvo trečia valanda, pro langus liejosi linksma ir skaisti saul s šviesa. Gul damas lovoje, senelis staiga krūptel jo — pievel je pasigirdo seniai pažįstamas, nepamirštamas gaudimas. — Kas čia? — pasak jis. — Kažkas pjauna žolę! Betgi ją dar šiandien rytą nupjov ! Jis dar pasiklaus . Taip, žinoma, tai gaudžia šienapjov — vienodai, monotoniškai. Jis iškišo galvą pro langą ir aiktel jo. — Juk tai Bilis! Ei, Bili Foresteri! Kas jums, gal saul trenk į galvą? Jūs gi antrą kartą pjaunate veją! Bilis pak l galvą, blykstel jo baltais dantimis ir pamojavo. — Žinau. Bet rytą aš, rodos, dirbau nelabai stropiai. Senelis dar kokias penkias minutes gul jo šypsodamasis lovoje, o Bilis Foresteris vis žingsniavo su šienapjov — į šiaurę, į vakarus, į pietus, pagaliau į rytus — ir iš po jos linksmai tryško kvapnus žalias fontanas. • SEKMADIENIO RYTĄ LEO AUFMANAS LETAI KLAIDŽIOJO po savo garažą, tarsi laukdamas, kad kokia nors pliauska, laidų rit , plaktukas ar raktas pašoks ir šūktels: „Prad k nuo manęs!" Tačiau niekas nešokin jo ir nesipraš paimamas. Kokia ji turi būti ta laim s mašina? — mąst Leo. — Gal ji turi tilpti kišen je? O gal turi tave patį nešioti savo kišen je? —Vieną dalyką žinau tvirtai, — pasak jis garsiai. — Ji turi spind ti! Jis pastat ant varstoto skardinę oranžinių dažų, pa m žodyną ir nukiūtino į namą. —Lina! — Jis žvilgtel jo į žodyną. — Ar tu esi „patenkinta, smagi, linksma, džiugi"? Ar tau „viskas pavyksta, viskas sekasi"? Ar, tavo nuomone, viskas klojasi „gerai, protingai ir s kmingai"? Lina nustojo pjausčiusi daržoves ir užsimerk . — Perskaityk man viską dar kartą iš pradžios, — pasak ji. Jis užvert knygą. — Ko aš turiu visą valandą laukti, kol tu sugalvosi man atsakymą? Pasakyk tiktai taip ar ne, man daugiau nieko nereikia. Tai ką, tu nesi „patenkinta, džiugi, linksma"?

— Patenkintos būna karv s, o džiugūs — kūdikiai ir su-vaik ję seniai, tepadeda jiems dievas, — atsak ji. — Na, o d l „linksma"... Pats matai, kaip linksmai aš šveičiu šitą kriauklę... Leo įd miai pažiūr jo į žmoną, ir jo veidas pragiedr jo. — Tavo teisyb , Lina. Vyrai niekad nieko nesupranta. Gal būt, jau kitą m nesį mes išsiveršime iš to užburto rato. — Aš niekuo nesiskundžiu! — sušuko Lina. — Aš juk neateinu pas tave su žodynu ir nesakau: „Iškišk liežuvį!" Leo, juk tu neklausin ji, kod l tavo širdis tuksi ne tik dieną, bet ir naktį? Ne. O gal tu paklausi, kas yra vedybos? Kas tą žino, Leo? Neuždavin k klausimų. Tie, kuriems knieti sužinoti, kaip kas veikia, kaip kas sukasi, dažniausiai nukrinta cirke nuo trapecijos arba uždūsta, panorę ištirti, kaip dirba jų gerkl s raumenys. Valgyk, miegok ir kv puok, Leo, ir nežiūr k taip, lyg matytum mane pirmą kartą! Staiga Lina Aufman apmir . Patrauk nosimi orą. — O dieve, žiūr k, ką tu padarei! Ji truktel jo orkait s dureles. Iš ten išsiverž didžiulis dūmų debesis. — Laim ! — sudejavo ji. — D l tos laim s mes susivaidijome, pirmą kartą per šį pusmetį. D l laim s pirmą kartą per dvidešimt metų vakarienei bus anglys vietoj duonos! Kai dūmai išsisklaid , Leo Aufmano p dsakai jau buvo atšalę. Baisus bildesys, žvang jimas, žmogaus ir įkv pimo grumtyn s, ištisas dienas ore laksto metalo ir medžio gabalai, plaktukai, vinys, reišina, atsuktuvai... Kartais Leo Aufmaną apima neviltis — ir jis bastosi gatv mis, susinervinęs, neramus. Jis krūpteli ir atsisuka, užgirdęs tolumoje juoką, klausosi vaikų pokštų, stebi — kas gi iššaukia vaiko šypseną? Vakarais jis atsis da prie triukšmingos kompanijos kurio nors kaimyno verandoje, klausydamasis senukų prisiminimų, kalbų apie gyvenimą, ir po kiekvieno džiaugsmo prasiveržimo labai pagyv ja, tarsi generolas, kuris mato, kad tamsiosios priešo j gos sutriuškintos ir jo strategija teisinga. Eidamas namo jis džiūgauja, kol atsiduria savo garaže, kur guli negyvi instrumentai ir šaltos geležies krūvos. Tada jo švytintis veidas v l aptemsta, ir, trokšdamas išlieti savo kart lį, jis įtūžęs svaido ir daužo savo mašinos dalis, tarsi tai būtų gyvi priešininkai. Pagaliau mašinos kontūrai m ryšk ti, ir po dešimties dienų ir naktų, dreb damas iš nuovargio, išsekęs išbad jęs, pajuodęs, tarsi žaibo trenktas, Leo Aufmanas įsvirduliavo į namą. Vaikai peš si ir plyšojo, tačiau, pasirodžius t vui, tuoj pat nutilo tarsi, išmušus paskutinei valandai, į kambarį būtų į jusi pati giltin . — Laim s mašina baigta, — sušvokšt Leo Aufmanas. — Leo Aufmanas nukrito penkiolika svarų, — pasak jo žmona. — Jis jau dvi savaites nekalba su savo vaikais, jie pasidar kaip nesavi, žiūr kite, jie mušasi! Jo žmona taip pat kaip nesava, ji pastor jo dešimčia svarų, dabar jai reiks naujų suknelių! Taip, suprantama, mašina užbaigta, bet ar mes tapome laimingesni? Kas pasakys? Leo, mesk meistravęs tą laikrodį, į jį nelįs jokia gegut . Žmogui netinka kištis į tokius dalykus. Viešpačiui dievui, tas, aišku, nepakenks, o Leo Aufmanui, atrodo, jau gerokai pakenk . Dar viena tokia savait , ir mes jį palaidosime jo paties mašinoje. Bet šių žodžių Leo Aufmanas jau nebegird jo: jis apstulbęs žiūr jo, kaip ant jo griūva lubos. Čia tai bent, pagalvojo jis, jau gul damas ant grindų. Akimirksniu viską apgaub tamsa, ir jis išgirdo tik, kaip kažkas triskart suspieg kažką apie laim s mašiną. Kitą rytą, vos pramerkęs akis, jis pamat aibes paukščių: jie nard ore tarsi įvairiaspalviai akmenukai, svaidomi į neįsivaizduojamai tyrą upokšnį, ir švelniai žvangs dami, leidosi ant skardinio garažo stogo. Įvairiausių veislių šunys tyliai s lino į kiemą ir, vizgindami uodegas, žvelg pro atviras garažo duris; keturi berniukai, dvi mergait s ir keletas vyrų kiek padels ant tako, paskui neryžtingai pri jo arčiau ir sustojo po vyšniomis. Leo Aufmanas įsiklaus ir suprato, kas traukia juos visus į jo kiemą. Laim s mašinos balsas. Tokį garsą gal tum išgirsti vasaros dieną palei kokios nors milžin s virtuvę. Tai įvairiabalsis dūzgesys — ir žemas, ir aukštas, ir vienodas, ir nutrūkstantis. Rod s, ten sukasi didelių kaip puodeliai auksinių bičių spiečiai ir verda pasakiškus valgius. O pati milžin linksmai niūniuoja sau po nosimi, ir jos veidas — tarsi didžiulis persikų spalvos m nulis; tuoj ji, neapr piama kaip vasara, priplauks prie durų ir ramiai pažvelgs į kiemą, į išsiviepusius šunis, baltapūkius berniukus ir žilaplaukius senius. — Palauk, — garsiai tar Leo Aufmanas. — Juk šiandien aš dar nebuvau įjungęs mašinos. Solai! Solas pak l galvą — jis taip pat stov jo apačioje, kieme. — Solai, tu ją įjungei? — Tu pats prieš pusvalandį liepei ją įšildyti. — Ak, taip. Aš visai užmiršau. Aš dar kaip reikiant neprasiblaiviau iš miegų. Ir jis v l atsiloš ant pagalvio. Žmona atneš jam pusryčius ir, pri jusi prie lango, pažvelg žemyn į garažą. — Paklausyk, Leo, — tar ji negarsiai. — Jeigu ta mašina iš tiesų tokia, kaip tu sakai, gal būt, ji moka gimdyti vaikus? Ar gali ji paversti senį jaunuoliu? Ir dar — ar galima toje mašinoje su visa jos laime pasisl pti nuo mirties?

— Pasisl pti? — Jeigu tu mirsi nuo persidirbimo — ką aš tada darysiu? Įlįsiu į tą didelę d žę ir būsiu laiminga? Ir dar pasakyk man, Leo, kaip tau atrodo mūsų gyvenimas? Pats žinai, kokia tvarka mūsų namuose. Septintą ryto keliu vaikus, verdu pusryčius; pus devintos jūsų jau neb ra, aš lieku viena su skalbimu, viena su virimu; ir kojines adyti taip pat reikia, ir daržą rav ti, ir į krautuvę sulakstyti, ir sidabrą išblizginti. Aš nesiskundžiu. Aš tik primenu tau, Leo, kokia tvarka mūsų namuose, kaip aš gyvenu. Taigi atsakyk dabar: kaip tu visa tai sutalpinsi į savo mašiną? — Ji visai kitaip padaryta! — Labai gaila. Vadinasi, aš netur siu laiko į ją žiūr ti. — Ji pabučiavo jį į skruostą ir iš jo iš kambario, o jis gul jo ir uod : v jas, sukeltas apačioje stovinčios mašinos, kvep jo keptais kaštonais, parduodamais rudenį Paryžiaus gatv se, kuriomis jam niekad neteko vaikščioti... Tarp apker tų šunų ir berniūkščių nepastebimai prasmuko kat ir m murkti prie garažo durų; o už durų buvo gird ti, kaip šnypščia balta sniego puta, kaip šniokščia bangos, duždamos į tolimą krantą. Rytoj mes išbandysime mašiną, galvojo Leo Aufmanas. Visi kartu. V lai naktį jis prabudo — jį kažkas išbudino. Toli, kitame kambaryje, kažkas verk . — Solai, tai tu? — jis sušnibžd jo, lipdamas iš lovos. Savo kambaryje Solas gailiai verk , įsikniaubęs į pagalvį. — Ne... ne... — kūkčiojo jis. — Baig si... baig si... — Solai, tu susapnavai baisų sapną? Papasakok man, sūneli. Bet berniukas nesiliov raudojęs. Ir čia, s d damas ant jo lovos, Leo Aufmanas nežinia kod l suman žvilgtel ti pro langą. Apačioje garažo durys buvo atviros. Jis pajuto, kaip jam plaukai ant galvos atsistojo. Kai Solas, tyliai kūkčiodamas, pagaliau užmigo neramiu miegu, t vas nusileido laiptais, pri jo prie garažo ir, sulaikęs kvapą, atsargiai išties ranką. Naktis buvo v si, tačiau laim s mašina nudegino jam pirštus. Aha, pagalvojo jis, šiąnakt čia buvo at jęs Solas. Kod l? Argi jis nelaimingas, argi jam reikia mašinos? Ne, jis laimingas, jis tiesiog nori savo laimę išsaugoti amžiams. Kas čia bloga, jei berniukas žino, kas yra laim , ir nori ją išsaugoti? Nieko blogo čia n ra. Ir vis d lto... Staiga Solo lange suplazd jo kažkokia balta pam kl . Leo Aufmano širdis vos neiššoko iš krūtin s. Bet jis tuoj suprato — tai v jas išpūt užuolaidą. O jam pasirod , kad kažkokia švelni, virpanti būtyb išl k į naktį, tarsi pro langą būtų išskridusi berniuko siela. Ir Leo Aufmanas nejučiomis išk l rankas, lyg nor damas ją pagauti ir įstumti atgal į miegantį namą. Krečiamas šiurpo, jis sugrįžo į Solo kambarį, pagavo plev suojančią užuolaidą ir gerai uždar langą, kad ji v l nebeištruktų laukan. Po to atsis do ant lovos ir užd jo ranką sūnui ant peties. — „Apysaka apie du miestus"? Mano. „Senienų krautuv l "? Hm, ta, žinoma, Leo Aufmano. „Didžiosios viltys"? Kadaise buvo mano. Bet dabar tegu „Didžiosios viltys" lieka jam. — Kas čia darosi? — paklaus Leo Aufmanas, įeidamas į kambarį. — Čia vyksta turto dalybos, — atsak žmona. — Jeigu t vas naktį mirtinai prigąsdina sūnų, vadinasi, laikas dalintis viską pusiau. Šalin iš kelio, „Nykusis name" ir „Senienų krautuv le!" N vienoje tų knygų nerasi tokio paiko mokslininko, kaip Leo Aufmanas! — Tu išeini, n neišbandžiusi mašinos! — užprotestavo Leo. — Pabandyk nors kartą ir pamatysi, kaip tuoj viską išpakuosi ir pasiliksi! — „Tomas Sviftas ir jo elektrinis naikintuvas". Kieno? — paklaus ji. — Nesunku įsp ti. Ir, paniekinamai prunkštel jusi, padav knygą vyrui. Vakarop visos knygos, indai, drabužiai ir baltiniai buvo padalinti — vienas čia, vienas ten, keturi čia, keturi ten, dešimt čia, dešimt ten. Linai Aufman galva susisuko nuo to skaičiavimo, ir ji atsis do pails ti. — Na gerai jau, — atsiduso ji. — Prieš išsiskiriant, Leo, įrodyk, kad ne d l tavo kalt s vaikus naktimis kankina košmarai! Leo Aufmanas tyl damas nuved žmoną į patamsį. Ir štai ji stovi priešais didžiulę, aštuonių p dų aukščio oranžinę d žę. — Tai ir yra laim ? — pasiteiravo ji. — Kurį mygtuką man paspausti, kad tapčiau linksma ir laiminga, viskuo patenkinta ir visiems d kinga? Aplink juos jau stov jo susirinkę vaikai. — Mama, nereikia, — pasak Solas. — Turiu gi žinoti, ko prašau iš likimo, Solai. — Ji įlipo į mašiną, atsis do ir, žiūr dama iš ten į vyrą, pakrat galvą. — Ji ne man reikalinga, o tau, nelaimingas neurastenike, juk tu n kalb ti žmoniškai nebemoki. — Na, malon k, — pasak jis, — dabar pati pamatysi! Ir uždar dureles. — Paspausk mygtuką! — sušuko jis. Pasigirdo trakštel jimas. Mašina suvirp jo tarsi didžiulis šuo, kažką susapnavęs. — T ti! — pašauk sunerimęs Solas. — Klausyk! — atsak Leo Aufmanas.

Iš pradžių buvo visai tylu, tik mašina tirt jo — kažkur jos gelm se paslaptingai jud jo įvairiausi krumpliaračiai. — Ar mamai ten nieko neatsitiks? — paklaus Naom . — Nieko, jai ten gera. Štai dabar... Štai! Iš mašinos pasigirdo Linos Aufman balsas. — Ach!.. O!..— aikčiojo ji nust rusi. — Žiūr k tu man! Paryžius! — O paskui: — Londonas! O čia Roma! Piramid s! Sfinksas! — Girdite, vaikai: sfinksas! — sušnibžd jo Leo Aufmanas ir nusijuok . — Aromatas! — nustebusi sušuko Lina Aufman. Kažkur patefonas tyliai užgrojo „Žydrąjį Dunojų". — Muzika! Aš šoku! — Jai tik atrodo, kad ji šoka, — atskleid pasauliui paslaptį Leo Aufmanas. — Stebuklai! — pasak mašinoje Lina. Leo Aufmanas paraudo. — Kokia supratinga žmona. Ir tada Lina Aufman pravirko laim s mašinoje. Šypsena dingo nuo išrad jo veido. — Ji verkia, — pasak Naom . — Verkia, — patvirtino Solas. — Bet juk ji negali verkti! — Leo Aufmanas sumišęs priglaud ausį prie mašinos. — Taip... verkia kaip vaikas... Jam beliko atidaryti dureles. — Palauk. — Jo žmona s d jo mašinoje, ir jos skruostais ried jo ašaros. — Duok man išsiverkti. Ir ji dar kiek paverk . — O, tai pats liūdniausias daiktas pasaulyje! — kūkčiojo jo žmona. — O, kaip sunku, širdis plyšta...— Ji išlipo iš mašinos. — Iš pradžių ten buvo Paryžius... — Na ir kas čia bloga? — Niekad kaip gyva n nesvajojau patekti į Paryžių. O dabar miau ir susimąsčiau. Paryžius! Ir staiga taip užsinor jau į Paryžių, o juk puikiai žinau, kad jo per amžius nepamatysiu! — Juk mašinoje ne ką blogiau. — Ne, blogiau. Ten s d dama aš žinojau, kad visa tai — apgavyst . — Neverk, mama. Ji pažiūr jo į vyrą didel mis tamsiomis akimis, pilnomis ašarų. — Ten aš šokau. O juk mes nešokame jau dvidešimt metų. — Rytoj nusivešiu tave į šokius! — Ne, ne! Tai nesvarbu ir gerai, kad nesvarbu. O štai tavo mašina tvirtina, kad tai svarbu! Ir aš pradedu tuo tik ti! Nieko, Leo, viskas praeis, tik aš dar truputį paverksiu. — Na, o kas dar? — Kas dar? Tavo mašina sako: ,,Tu jauna." O aš jau nebe jauna. Ji viską meluoja, ta sielvarto mašina! — Kod l gi sielvarto? Lina jau šiek tiek apsiramino. — Žinai, Leo, kur tu padarei klaidą? Tu užmiršai patį svarbiausią — anksčiau ar v liau mums visiems teks išlįsti iš šios d ž s ir v l plauti nešvarius indus bei kloti lovas. Žinoma, kol ten tupi, saul lydis tęsiasi vos ne amžinybę ir oras nuostabiai kvapnus, ir taip v su ir gera. Ir visi malonumai, kuriuos nor tum pratęsti, iš tikrųjų tęsiasi ir tęsiasi. O namie vaikai laukia pietų jiems reikia įsiūti sagas. Ir pagaliau sakyk, atvirai, Leo: kiek laiko galima žiūr ti saul lydį? Ir kam reikia, kad saul lydis truktų visą amžinybę? Kam reikia amžinos šilumos? Kam reikia amžino aromato? Juk prie visko pripranti ir po kurio laiko nieko nebejauti. Saul lydžiu galima g r tis minutę, dvi. O paskui norisi ko kito. Taip jau sutvertas žmogus, Leo. Kaip tu gal jai užmiršti? — Argi aš užmiršau? — Mums d l to ir patinka saul lydis, kad jis būna tik kartą per dieną. — Bet tai juk liūdna, Lina. — Ne, jeigu jis truktų amžinai ir mirtinai mums įgristų, tada išties būtų liūdna. Tu padarei dvi klaidas. Pirmiausia, sustabdei ir pratęsei tai, kas visada greit praeina. Antra, atk lei į mūsų kiemą tai, ko čia negali būti ir kas sako: „Ne, Lina Aufman, tu niekur neiškeliausi, tu niekad nepamatysi Paryžiaus! Niekad neaplankysi Romos!" Bet juk aš pati puikiai žinau, kam dar man priminti? Geriau jau viską užmiršti, vilkti savo jungą ir nemurm ti. Leo Aufmanui pakirto kojas, ir jis atsir m į mašiną. Tuoj atitrauk nudegusią ranką nustebęs. — Tai ką daryti, Lina? — paklaus jis. — Nežinau. Tik pakol ta d ž čia stov s, mane visą laiką trauks prie jos, kaip Solą praeitą naktį; žinia, tai kvaila ir beprasmiška, tačiau vis tiek nor sime s d ti joje, žiūr ti į tuos tolimus kraštus ir nuolat verksime, o kam tau reikia tokios šeimos? — Nieko nesuprantu, — pasak Leo Aufmanas. — Kaipgi aš taip neapsižiūr jau? Leisk, aš pats įsitikinsiu, ar tu tiesą kalbi. — Jis įlipo į mašiną. — Jūs nepab gsite? — Mes palauksime, Leo, — linktel jo žmona. Jis uždar dureles. Kiek padelsęs šiltoje tamsoje, paspaud mygtuką, atsiloš atgal ir jau m

g r tis nuostabiomis spalvomis ir muzika, bet staiga pasigirdo riksmas: — Gaisras, t ti! Mašina dega! Kažkas m daužyti į dureles. Jis pašoko, užsigavo pakaušį ir parpuol , bet čia durel s pasidav , ir sūnūs išvilko jį lauk. Užpakaly jis išgirdo duslų sprogimą. Visa šeima met si b gti. Leo Aufmanas atsisuko ir aiktel jo: — Solai! Sauk gaisrininkus! Solas buvo beb gąs iš kiemo, bet Lina Aufman sučiupo jį už rankov s. — Palauk, — pasak ji. Iš mašinos išsiverž liepsnos liežuvis, ir pasigirdo dar vienas duslus sprogimas. Kai mašina jau plešk jo kaip reikiant, Lina Aufman linktel jo. — Gerai, Solai, dabar gali skambinti į gaisrinę. Visi, kas tik buvo netoliese, sub go prie gaisro. Buvo čia ir senelis Spoldingas, ir Daglas, ir Tomas, ir beveik visi jų namo gyventojai, ir keletas senukų iš kitos miesto pus s, už daubos, ir visi vaikai iš šešių kaimyninių kvartalų. O Leo Aufmano vaikai stov jo priešaky visų ir labai didžiavosi — žiūr kit, kokia nuostabi liepsna veržiasi pro jų garažo stogą. Senelis Spoldingas pažvelg į besiraitančius iki dangaus dūmų kamuolius ir tyliai paklaus : — Leo, tai čia jūsų laim s mašina? — Laim s ar nelaim s — kada nors aš išsiaiškinsiu ir tada atsakysiu, — pasak Leo Aufmanas. Lina Aufman stov jo tamsoje ir žiūr jo, kaip laksto po kiemą gaisrininkai; pagaliau garažas su baisiu trenksmu griuvo. — Išsiaiškinti ilgai netruksi, Leo, — pasak ji. — Tik apsižvalgyk aplink! Pagalvok. Patyl k truputį. O po to ateik ir pasakyk man. Aš būsiu viduj, reikia v l sustatyti knygas į lentynas, sukabinti drabužius atgal į spintas, išvirti vakarienę. Ir taip su vakariene susiv linome, žiūr k, kaip tamsu. Eime, vaikai, pad kite mamai. Kai gaisrininkai ir kaimynai iš jo, Leo Aufmanas pasiliko su seneliu Spoldingu, Daglu ir Tomu; visi susimąstę žiūr jo į smilkstančius griuv sius. Leo pažarst bato galu dr gnus pelenus ir l tai išsak viską, kas jam sl g sielą: — Pirmiausia, ką sužinai begyvendamas, — tai, kad esi kvailys. Paskiausia, ką sužinai gyvendamas — kad tu vis toks pat kvailys. Aš daug ką pergalvojau per vieną valandą. Ir pasa kiau sau: juk tu aklas, Leo Aufmanai!.. Norite pamatyti tikrą laim s mašiną? Ją išrado prieš tūkstančius metų, ir ji vis dar dirba: ne visada vienodai gerai, ne, bet vis d lto dirba. Ir ji visada čia. — O gaisras...— prad jo Daglas. — Taip, žinoma, gaisras, garažas! Bet Linos teisyb : n ra čia ko ilgai svarstyti — tai, kas sudeg garaže, neturi nieko bendra su laime. Jis užlipo verandos laipteliais ir pamojo jiems pirštu. — Va, — sušnibžd jo Leo Aufmanas.— Pažiūr kite pro langą. Tyliau, tuoj viską pamatysite. Senelis, Daglas ir Tomas neryžtingai pažvelg pro didžiulį langą, išeinantį į gatvę. Ir ten, jaukioje lempos šviesoje, jie pamat tai, ką jiems nor jo parodyti Leo Aufmanas. Valgomajame už mažo staliuko Solas ir Maršalas žaid šachmatais, Rebeka deng stalą vakarienei. Naom karp iš popieriaus sukneles savo l l ms. Rūta pieš vandeniniais dažais. Džozefas žaid su elektriniu traukinuku. Virtuv s durys buvo praviros, ten iš garuojančios orkait s Lina Aufman trauk prikaistuvį su troškinta m sa. Visos rankos, visi veidai gyveno ir jud jo. Už stiklo gird josi prislopinti balsai. Kažkas maloniu balseliu dainavo. Kvep jo šviežia duona, ir buvo aišku, kad tai tikrų tikriausia duona, ant kurios tuoj užteps tikrų tikriausio sviesto. Nieko čia netrūko, ir visa tai buvo gyva, nepakartojama. Senelis, Daglas ir Tomas atsisuko ir pažiūr jo į Leo Aufmaną, o tas negal jo atitraukti akių nuo lango, ir rausvi atšvaitai žaid ant jo skruostų. — Na, žinoma, — murm jo jis.— Štai kur ji. Pirma su skaidriu liūdesiu, paskui su aiškiu pasitenkinimu ir galiausiai su ramiu pritarimu jis steb jo, kaip juda, kabinasi vienas už kito, stabteli ir v l sklandžiai sukasi visi jo namo sraigteliai ir ratukai. — Laim s mašina, — tar jis. — Laim s mašina. Jis nu jo. Senelis, Daglas ir Tomas mat , kaip jis pluš jo viduj, — čia pataisys ką nors, čia pastums, čia nupūs dulkelę, — be paliovos sukosi tarp šiltų, nuostabių, nepaprastai jautrių, amžinai paslaptingų, amžinai judančių savo mašinos dalių. Šypsodamiesi jie nusileido nuo verandos į gaivią vasaros naktį. • DUKART PER METUS Į KIEMĄ IŠNEŠAMI DIDŽIULIAI kilimai ir paklojami ant vejos, kur jie atrodo kažkokie svetimi ir vieniši. Paskui iš namo išeina senel ir mama; rankose jos laiko tarsi atkaltes nuo gražių pintinių k džių, stovinčių prie gazuoto vandens paviljono. Tokį pat skeptrą su plačia pinta viršūne gauna ir kiti: Daglas, Tomas, senel , prosenel ir mama, o tada,

kaip koks raganų ir aitvarų tuntas, visi stoja į ratelį prie apdulk jusių senosios Arm nijos raštų. Po to, prosenelei davus ženklą — ji mirkteli ar prikanda lūpą, — visi iškelia savo spragilus ir neatsikv pdami ima kilimus kulti. — Va tau, va, — sako prosenel . — Duokit, berniukai, duokit, kad visos blusos išdulk tų! — Na ir sugalvojo, — atsako senel savo motinai. Visi juokiasi. Aplink siaučia dulkių audra, ir juokas pereina į kosulį. Spurų verpetai, sm lio srautai, auksiniai pypkių tabako dribsniai kyla sūkuriais aukštyn ir sklando pokšinčiame ore. Sustoję pails ti, berniukai mato savo ir suaugusiųjų batų p dsakus, milijonus kartų įsispaudusius kilimo raštuose, bet netrukus juos švariai nuplauna jų smūgių mūša, dūžtanti į paslaptingą rytietišką krantą. — Va čia tavo vyras išliejo kavą, — ir senel trenkia į kilimą. — O čia tu paliejai grietin lę! — prosenel išmuša iš kilimo didžiulį dulkių stulpą. — Žiūr k, kaip nutrinti šereliai. Ak, vaikai, vaikai! — O štai jūsų rašalas, prosenele! — Nesąmon ! Mano violetinis, o čia paprasčiausias m lynas. Pokšt! — Tik pažiūr kite, koks takas ištryptas nuo priemen s iki virtuv s. Ak, tas maistas, maistas! Jis ir liūtus veda į girdyklą. Imkime ir patieskime jį kita puse. — O, gal būt, tiesiog užrakinti duris ir nieko neįleisti? — Arba tegu palieka batus priemen je! Pokšt, pokšt! Galiausiai kilimus kabina ant virvių. Tomas tyrin ja raštą — išmoningos pyn s ir kilpos, g l s, kažkokios mįslingos figūros, vingrios linijos ir ornamentai. — Tomai, ko stovi? Mušk, berniuk! — Įdomu žiūr ti į visokiausius dalykus, — sako Tomas. Daglas įtariai į jį žvilgteri. — Ką tu ten pamatei? — Ogi visą miestą, žmones, namus, štai ir mūsų namas.— Pokšt! — Mūsų gatv ! — Pokšt! — O ta tamsi d m — dauba! — Pokšt! — Štai mokykla! — Pokšt! — O šis juokingas vingurys — tu, Dagai! — Pokšt! — Štai prosenel , senel , mama. — Pokšt! — Kiek metų šitam kilimui? — Penkiolika. — Ir ištisus penkiolika metų jį tryp žmon s! Aš netgi matau batų atspaudus! — aiktel jo Tomas. — Na ir plepys tu, vaike, — pasak prosenel . — Čia matyti viskas, kas atsitiko mūsų namuose per penkiolika metų! — Pokšt! — Žinoma, visa tai, — praeitis, tačiau aš galiu įžiūr ti ir ateitį. Užmerksiu akis, o paskui tik pažvelgsiu į tuos raštus ir iš karto pamatysiu, kur mes rytoj vaikščiosime ir b giosime. Daglas liov si mosavęs mušekliu. — O ką tu ten dar matai? — Daugiausia siūlus, — įsiterp prosenel . — Čia jau beliko vieni apmatai. Iškart matyti, kaip jis austas. — Tikrai! — pasak Tomas paslaptingai. — Vienoje pus je siūlai, ir kitoje pus je siūlai. Aš viską matau. Raguoti velniai. Nusid j liai pragare. Blogas oras ir geras. Iškylos. Šventiniai pietūs. Braškių baliai. — Jis iškilmingai baksnojo mušekliu čia į vieną, čia į kitą kilimo vietą. — O aš n neįtariau, kad mano toks pensionas, — pasak senel , visa sušilusi ir išraudusi. — Čia viskas matyti, nors ir nelabai aiškiai. Dagai, pakreipk galvą į šoną ir primerk vieną akį. Žinoma, naktį matyti geriau, kai kilimas ant grindų ir dega lempa ir aplamai. Tada šeš liai būna visokiausių pavidalų, šviesūs ir tamsūs, ir matyti, kaip siūlai b ga į visas puses. Kai pačiupin ji plaukelius, perbrauki ranka, dievaži, atrodo tarsi pakliuvai į dykumą. Kvepia sm liu ir kaitra, — tikriausiai, taip kvepia mumija akmeniniame karste. Žiūr k, matai tą raudoną d mę? Tai dega laim s mašina! — Tai tik kečupas nuo kieno nors sumuštinio, — pasak mama. — Ne, laim s mašina, — nesutiko Daglas, ir jam pasidar graudu, kad ir čia ji dega. Jis taip pasikliov Leo Aufmanu, taip tik jo, kad šis viską sutvarkys, — tada visi gal s šypsotis ir kiekvieną kartą, kai žem pasvirs į tamsias visatos gelmes, mažas žiroskopas Daglo viduje pasisuks į saulę. Bet ne, — Aufmanas kažką pražiopsojo ir beliko tik pelenai ir pl nys. Pokšt! Pokšt! Daglas iš visų j gų trenk mušekliu. — Žiūr kite, o čia elektrin Žalioji mašina! Mis Ferna! Mis Robertą! — sušuko Tomas. — Piip! Pi-ip! Pokšt! Visi nusijuok . — O čia tavo gyvenimo linijos, Dagai, visos mazguotos. Per daug rūgščių obuolių. Rauginti agurkai prieš miegą! — Kur? Kurios? — sušuko Daglas, įsmeigęs akis į kilimo raštus. — Štai šita — už metų, ta — už dvejų, o ši — už trejų, ketverių ir penkerių metų! Pokšt! Vielinis mušeklis sušnypšt tarsi gyvat .

— O šita — visam gyvenimui! — pasak Tomas. Ir jis taip pyl į kilimą, kad visų penkių tūkstančių šimtmečių dulk s iššoko aukštyn iš sutrenkto audeklo, vieną baisią akimirką pakybojo ore, o paskui toji arm niškojo kilimo dulkių lavina be garso užgriuvo Daglą, kuris stov jo prisimerkęs, stengdamasis ką nors įžiūr ti įmantriuose raštuose, ir amžiams palaidojo jį visų namiškių akivaizdoje. • SENOJI MISIS BENTLI IR PATI NEGAL TŲ PASAKYTI, kaip visa tai prasid jo. Ji dažnai matydavo vaikus bakal jinių prekių krautuv je, — jie šmižin jo tarp kopūstų galvų ir bananų kekių tarsi mašalai ar beždžionik s, ir ji šypsojosi jiems, o jie atsakydami šypsojosi jai. Misis Bentli matydavo, kaip jie laksto žiemą, palikdami p das sniege, kaip traukia į plaučius dūmus rudens gatv se, kaip purto nuo pečių debesis obels žiedlapių pavasarį, bet ji niekada jų nebijojo. Jos namas pavyzdingai sutvarkytas, kiekvienas daiktelis savo vietoje, grindys visada švariai iššluotos, maistas užkonservuotas ir užšaldytas, smeigtukai susmaigstyti į pagalv les, o miegamojo komodos stalčiai kietai prigrūsti visokiausio šlamšto, susikaupusio per daugelį metų. Misis Bentli buvo taupi moteris. Ji saugojo senus bilietus, teatro programas, n rinių skiautes, šalius, bagažo kvitus — žodžiu, visus savo gyvenimo įrodymus ir žymes. — Turiu visą krūvą plokštelių, — sakydavo ji. — Štai Karuzo; tai buvo Niujorke tūkstantis devyni šimtai šešioliktaisiais; man tada buvo šešiasdešimt, ir Džonas dar tebebuvo gyvas... O čia Džuna Mun — tai, rodos, tūkstantis devyni šimtai dvidešimt ketvirtieji metai, ką tik po Džono mirties... Tai buvo didžiausia jos gyvenimo širdg la: jai nepavyko išsaugoti to, kurio labiausiai m go klausytis, matyti ir liesti. Džonas liko toli kaime, tarp pievų, jis guli ten d ž je giliai po žol mis, o virš jos įrašyta data... Nieko nebeliko, tik šilkinis cilinderis, nendrin lazda ir išeiginis kostiumas spintoje. O visa kita sukapojo kandys. Bet misis Bentli išsaugojo visa, ką gal jo. Naftalinu apibarstytas suglamžytas rožines sukneles ir vaikyst s laikų krištolinius indus milžiniškuose juoduose lagaminuose, kuriuos atsivež prieš penkerius metus, kai persikraust į šį miestą. Jos velionis vyras tur jo nekilnojamo turto įvairiuose miestuose, ir ji keliavo iš vieno miesto į kitą, tarsi pageltusi dramblio kaulo šachmatų figūra, viską išpardavin dama, kol pagaliau atsidūr čia, svetimame, nepažįstamame miestelyje, apsupta savo lagaminų ir tamsių bjaurių spintų ir kr slų, tūnančių kampuose, nelyginant seniai išmirę žv rys prieštvaniniame zoologijos sode. Nuotykis su vaikais buvo vidurvasarį. Misis Bentli iš jo į verandą palaistyti gebenių ir pamat , kad ant jos vejos guli išsitiesę dvi mergait s ir mažas berniukas, — trumpai nupjauta žol kuteno jų plikas rankas ir kojas, ir jiems tas baisiai patiko. Misis Bentli geraširdiškai nusišypsojo visu savo geltonu ir raukšl tu veidu, ir tą pačią akimirką iš už kampo pasirod ledų vežim lis. Tarsi elfų orkestras jis grojo ledo melodijas, trapias ir dygias lyg krištolo taur s skambesys, kviesdamas ir viliodamas visus aplinkui. Vaikai tuoj pat atsis do ir visi kartu pasuko galvas, tarsi saul grąžos į saulę. — Norite ledų? — paklaus misis Bentli ir pašauk : — Ei, čionai! Vežim lis stabtel jo, ir, padavusi pinigų, ji gavo ledynmečio laikų produktų. Vaikai pad kojo jai pilnomis sniego burnomis ir m ją smalsiai apžiūrin ti — nuo aukštų užsagstytų batų iki žilų plaukų. — Gal duoti jums truputį? — paklaus berniukas. — Ne, vaikeli. Aš jau sena, man ir taip šalta. Manęs neištirpdys n karščiausia diena, — nusijuok misis Bentli. Su miniatiūriniais aisbergais rankose vaikai pakilo į pav singą verandą ir sus do greta vienas kito ant laiptelio. — Mano vardas — Alisa, ji — Džein , o jis — Tomas Spoldingas. — Labai malonu. O aš — misis Bentli. Kažkada mane vadino Helena. Vaikai apstulbę įsmeig akis į ją. — Jūs netikite, kad mane vadino Helena? — paklaus misis Bentli. — Aš n nežinojau, kad senut s turi vardus, — atsak prisimerkęs nuo saul s Tomas. Misis Bentli sausai nusijuok . — Jis nori pasakyti, kad senučių niekas vardais nevadina, — paaiškino Džein . — Mieloji, kai tau bus tiek metų, kiek man dabar, tavęs taip pat niekas nevadins Džein . Senus žmones visada tituluoja „misteris" ar ,,misis", ne kitaip. Jaunesni žmon s nenori vadinti senut s Helena. Tai skamba labai lengvabūdiškai. — O kiek jums metų? — paklaus Alisa. — Hm, aš prisimenu pterodaktilį,—nusišypsojo misis Bentli. — Ne, iš tiesų kiek? — Septyniasdešimt dveji. Vaikai susimąstę čiulp savo ledinius saldumynus. — Tai jau tikrai sena, — pasak Tomas.

— O juk aš jaučiuosi lygiai taip pat, kaip ir tada, kai buvau jūsų metų, — pasak senut . — Mūsų metų? — Taip. Kadaise aš buvau lygiai tokia pat daili mergyt , kaip tu, Džein , ir tu, Alisa. Vaikai tyl jo. — Kas yra? — Nieko. Džein pakilo. — Kaip, nejaugi jūs jau išeinate? N ledų nepabaig t... Ar kas atsitiko? — Mama visada sako, kad meluoti negražu, — pasak Džein . — Žinoma, negražu. Labai negražu, — pritar misis Bentli. — Ir melų klausytis taip pat nedera. — Kas gi tau pamelavo, Džein ? Džein pažvelg į misis Bentli ir sumišusi nusuko akis į šalį. — Jūs. — Aš? — Misis Bentli nusijuok ir prid jo raukšl tą ranką prie plokščios krūtin s. — Ką gi aš pamelavau? — Savo metus. Kad buvote maža mergait . Misis Bentli išsities ir sustingo. — Bet aš iš tiesų buvau maža mergait , tokia, kaip; tu, tik prieš daugelį metų. — Eime, Alisa. Eime, Tomai. — Lukterkit, — pasak misis Bentli. — Argi jūs netikite? — Nežinau, — pasak Džein , — Ne, netikime — Bet tai tiesiog juokinga! Juk savaime suprantama, kad. visi kadaise buvo jauni! — Tik ne jūs, — nuleidusi akis, vos girdimai sušnibžd jo! Džein . Jos ledų lazdel nukrito į vanil s balutę ant verandos; grindų. — Na, žinoma, man buvo ir aštuoneri, ir devyneri, ir dešimt metų taip, kaip ir jums visiems. Mergait s sukikeno, tačiau susigriebusios tuoj pat nutilo. Misis Bentli akys žybtel jo. — Na jau gerai, negaliu gi visą rytą ginčytis su mažais kvailiukais. Juk ir man kažkada buvo dešimt metų, ir aš buvau tokia pat kvaila. Mergait s nusijuok . Tomas nejaukiai sujud jo. — Jūs juokaujate, — vis dar kikendama pasak Džein . — Juk jums niekad nebuvo dešimt metų, tiesa? — Marš namo! — staiga suriko misis Bentli, nebegal dama pakęsti jų žvilgsnių. — Aš jums pasijuoksiu! — Ir jūsų vardas visai ne Helena? — Helena! — Sudie! — pasak abi mergait s ir kikendamos nub go per vakaro šeš liais nuklotą veją; Tomas l tai nuslinko paskui. — Ačiū už ledus. — Aš ir klasę žaidžiau! — šūktel jo jiems įkandin misis Bentli, bet jų jau nebebuvo. • Po to visą dieną misis Bentli įtūžusi žvangino virduliais ir keptuv mis, triukšmingai vir savo menkus pietus ir retkarčiais prieidavo prie durų, vildamasi sučiupti tuos įžūlius velniūkščius, slankiojančius kur aplinkui ir besišaipančius. Tačiau... jeigu juos ir v l pamatys, ką jiems sakyti? Ir ko ji kvaršina sau galvą d l jų? — Tik pagalvokit! — pasak misis Bentli savo dailiam, rož mis išmargintam puodeliui. — Dar niekas nebuvo suabejojęs, jog aš kažkada buvau maža mergait . Kaip tai kvaila ir žiauru. Aš n kiek nesisieloju, kad jau esu sena... tikrai. Bet kaip galima atimti iš manęs vaikystę! Mintyse ji mat — vaikai b ga tolyn po drev tais medžiais, nešdami lediniuose pirštuose jos jaunystę, nematomą kaip oras. Po vakarien s, nežinia kod l, misis Bentli rankos, nelyginant pora vaiduokliškų pirštinių spiritizmo seanse, m su beprasmišku užsispyrimu rinkti į prikv pintą skarelę šiokius tokius daiktelius. Paskui ji iš jo į verandą ir stov jo ten nejud dama gerą pusvalandį. Staiga, tarsi pabaidyti nakties paukščiai, pro šalį pral k vaikai, tačiau misis Bentli balsas juos privert stabtel ti. — Ką, misis Bentli? — Lipkite pas mane į verandą, — įsak ji. Mergait s pakluso, paskui jas nusek ir Tomas. — Ką, misis Bentli? Jų lūpose „misis" skamb jo it fortepijono bosin styga, taip svariai, tarsi tai ir būtų jos tikrasis vardas. — Aš noriu jums parodyti keletą savo brangenybių. Ji atvyniojo iškv pintą skarelę ir pažiūr jo taip, lyg tik damasi ten rasti kažką, kas ir ją pačią nustebintų. Paskui iš m mažytes šukas su tviskančiais netikrais deimančiukais. — Aš jas nešiojau plaukuose, kai man buvo devyneri metai, — pasak ji. Džein pavart jas rankose ir pasak :

— Kokios gražios. — Parodyk! — sušuko Alisa. — O čia mažytis žiedelis, aš jį nešiojau, kai man buvo aštuoneri metai, — tęs misis Bentli. — Matote, dabar jis nebelenda man ant piršto. Žiūrint prieš šviesą, matyti Pizos bokštas, rodos, jis tuoj ims ir nuvirs. — Na, parodyk man, Džein ! Mergait s viena po kitos žiūrin jo žiedelį, kol pagaliau Džein sugalvojo jį užsimauti. — Žiūr kit, jis man kaip tik! — sušuko ji. — O man — šukos! — aiktel jo Alisa. Misis Bentli ištrauk iš skarel s keletą lošimo kauliukų. — Štai,— pasak ji. — Aš žaisdavau su jais, kai buvau maža. Ji paž r kauliukus ant verandos grindų, ir jie suspindo ten tarsi miriadai žvaigždučių. — O dabar pažvelkite! — Senut triumfuodama išk l aukštyn spalvotą fotografiją, savo svarbiausią kozirį. Tai misis Bentli, kai jai buvo septyneri metai, su puošnia it plaštak geltona suknele, su auksin mis garbanomis, žydromis kaip dangus akimis ir putliomis angeliuko lūpyt mis. — Kas ta mergait ? — paklaus Džein . — Tai aš! Alisa ir Džein įsistebeilijo į fotografiją. — N trupučio nepanaši, — tiesiai pasak Džein . — Tokią nuotrauką galima bet kur gauti. Jos pak l galvas ir ilgai žiūr jo į senutę. — Ar turite daugiau fotografijų, misis Bentli? — paklaus Alisa. — Kokių nors v lesnių? Kai jums buvo penkiolika metų ir dvidešimt, ir keturiasdešimt, ir penkiasdešimt? Mergait s garsiai suprunkšt . — Man visai n ra reikalo jums ką nors rodyti, — pasak misis Bentli. — O mums visai n ra reikalo jumis tik ti, — atšov Džein . — Bet juk ši fotografija įrodo, kad ir aš buvau jauna! — Čia kažkokia kita mergait , tokia, kaip mes. Jūs ją iš kur nors pa m te. — Aš buvau ištek jusi! — O kurgi misteris Bentlis? — Jis jau seniai miręs. Jeigu tik jis čia būtų, jis jums papasakotų, kokia jauna ir gražut aš buvau dvidešimt dvejų metų. — Bet jo čia n ra, ir jis nieko negali papasakoti, ir tai nieko neįrodo. — Aš turiu vedybų pažym jimą. — Jūs, tikriausiai, ir jį iš ko nors pa m te. Ne, aš tik tada patik siu, kad jūs kadaise buvote jauna, — Džein net primerk akis, taip įsitikinusi ji buvo savo teisingumu, — jei surasite tokį žmogų, kuris patvirtintų, kad mat jus, kai jums buvo dešimt metų. — Tūkstančiai žmonių mane mat tuo metu, bet jie jau mirę, kvailele, arba serga, arba gyvena kituose miestuose. O jūsų mieste aš nieko nepažįstu, aš juk visai neseniai čia atsik liau, tod l manęs čia niekas ir nemat jaunos. — Taigi, taigi, — Džein pamerk savo draugams. — Niekas nemat ! — Klausyk! — Misis Bentli sučiupo mergaitę už riešo. — Tokiais dalykais tikima be įrodymų. Kada nors jūs būsite tokie pat seni, kaip aš. Ir jumis taip pat žmon s netik s. Jie sakys: ,,Ne, šie seni maitvanagiai niekada nebuvo kolibriai, šios pel dos negal jo būti volung s, šios papūgos nebuvo strazdai giesmininkai!" Taip, taip, ateis diena — ir jūs tapsite tokios, kaip aš! — Tai jau ne, — atsak mergait s. — Juk negali būti? — klausin jo jos viena kitą. — Pagyvensit — pamatysit, — pasak misis Bentli. O pati sau pagalvojo: viešpatie dieve, vaikai yra vaikai, sen s yra sen s, ir nieko bendro tarp jų n ra. Jie negali įsivaizduoti, kaip keičiasi žmogus, nepamatę savo akimis. — O tavo mama, — kreip si ji į Džeinę, — argi nepasteb jai, kaip ji metams b gant keičiasi? — Ne, — atsak Džein . — Ji visada buvo tokia, kaip dabar. Ir tai tiesa. Kai gyveni visą laiką kartu su žmon mis, jie nesikeičia n per nago juodymą. Ir nustembi tiktai tada, kai išsiskiri ilgam, metų metams. Ir misis Bentli staiga pasirod , kad ji ištisus septyniasdešimt dvejus metus l k dundančiu juodu traukiniu, o dabar išlipo paskutin je stotyje ir visi šaukia: „Helena Bentli, nejau tai tu?!" — Mums jau laikas namo, — pasak Džein . — Ačiū už žiedelį, jis man tinka kaip nulietas. — Ačiū už šukas. Jos labai gražios. — Ačiū už tos mergait s fotografiją. — Palaukite! — sušuko misis Bentli, kai jos nukūr laiptukais žemyn. — Atiduokite! Juk tai mano! — Palaukit, — sušuko Tomas mergait ms, b gdamas iš paskos. — Atiduokit. — Ne, ji visa tai pavog . Tie daiktai priklaus kažkokiai mažai mergaitei, o ji m juos ir pavog . Ačiū! — šūktel jo Alisa.

Misis Bentli r k , šauk , tačiau jos išnyko tarsi drugeliai naktyje. — Atleiskit, — pasak Tomas. Jis stov jo ant pievel s ir žiūr jo į misis Bentli. Paskui ir jis nu jo. Jos pa m mano žiedelį ir mano šukas, ir mano fotografiją, — galvojo misis Bentli; ji stov jo verandoje ir visa dreb jo. — Ir nieko nebeliko, nieko! Juk tai mano gyvenimo dalis. Naktį ji gul jo nemiegodama daug valandų tarp savo skrynių ir niekniekių. Vedžiodama akimis po rūpestingai sukrautas stirtas įvairių medžiagų, žaisliukų ir stručio plunksnų, ji kartojo ir kartojo: ,,Ar iš tikrųjų visa tai mano?" O gal ji tik įsikalb jo sau, kad ir ji, išdžiūvusi sen , tur jo vaikystę? Galų gale, kas pra jo, to jau neb ra ir niekada nebus. Žmogus gyvena šiandiena. Gal būt, kadaise ji buvo maža mergait , tačiau dabar tas jau nesvarbu. Jos vaikyst prab go, ir niekas nebesugrąžins. Pro langą dvelktel jo nakties v jas. Balta užuolaida suplazd jo virš tamsios lazdos, atremtos į sieną šalia kitų niekučių, sukauptų per ilgus metus. Lazda sudreb jo ir dusliai trinktel jo tiesiai į m nesienos pl mą ant grindų. Blykstel jo paauksuotas bumbulas. Tai jos velionio vyro išeigin lazda. Jai pasivaideno, kad jis rodo su lazda jos pus n, kaip kad darydavo, kai jie — labai retai — susikivirčydavo, ir kalba švelniu, liūdnu ir išmintingu balsu. — Vaikų teisyb , — sako jis. — Jie iš tavęs nieko nepavog , brangioji. Tie daiktai jau nebepriklauso tau, kokia tu dabar. Jie priklaus kitai tau, kuri gyveno labai labai seniai. Viešpatie, pagalvojo misis Bentli. Ir, tarsi butų sušvokštusi sena patefono plokštel , ji išgirdo pokalbį su savo vyru. Misteris Bentlis, toks orus ir rimtas, su raudonu gvazdiku švariame atlape sako jai: — Brangioji, tu niekaip negali suprasti, jog laikas nestovi vietoje. Tu visada nori likti tokia, kokia buvai anksčiau, užuot buvusi tokia, kokia esi šį vakarą. Sakyk, kam tu laikai tuos senus bilietus ir teatro programas? Tu paskui tik graudinsies, į juos žiūr dama. Mesk juos geriau lauk. Bet misis Bentli atkakliai juos laik . — Tai nepad s, — tęs misteris Bentlis, siurbčiodamas arbatą. — Kad ir kažin kaip stengtumeis likti ana, ankstesne, vis tiek būsi tiktai tokia, kokia tu šiandien. Laikas tarsi hipnotizuoja žmones. Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tiek ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties n ra. Tai buvo švelnus, vienas iš nedaugelio ginčų jų taikiame vedybiniame gyvenime. Jis niekada nepritar jos niekniekių rinkimo aistrai. — Būk tuo, kas esi, palaidok tą, kuo buvai, — sakydavo jis. — Seni bilietai — akių dūmimas. Saugoti visokį šlamštą — tai tik save apgaudin ti. Jeigu būtų gyvas, ką jis pasakytų šįvakar? — Tu saugai kokonus, — pasakytų jis. — Senus korsetus, į kuriuos jau niekad neįlįsi. Tai kam gi juos saugoti? Juk neįmanoma įrodyti, kad kažkada buvai jauna. Fotografijos? Ne, jos meluoja. Juk tu jau ne tokia, kaip fotografijose. — O raštiški liudijimai? — Ne, brangioji, juk tu ne data, ne rašalas, ne popierius. Tu — ne šitos skudurų ir dulkių skrynios. Tu — tik ta, kuri čia dabar, šiandieną, šiandienin tu. Misis Bentli linktel jo. Jai pasidar lengviau kv puoti. — Taip, aš suprantu... Suprantu. Lazda su auksiniu bumbulu spind jo ant m nesienos nušviesto kilimo. — Rytoj viskam bus galas, — pasak misis Bentli, kreipdamasi į lazdą. — Nuo šiol aš būsiu tiktai aš ir niekas kitas. Taip nuspręsta, taip ir bus. Ir užsnūdo... Rytas išaušo skaistus ir žalias, ir į tinklines duris atsargiai stukseno abi mergait s. — Gal turite mums dar ką nors, misis Bentli? Dar kokių tos mergait s daikčiukų? Misis Bentli nusived jas per koridorių į biblioteką. — Va, imk, — ji padav Džeinei suknelę, su kuria kadaise, penkiolikos metų, vaidino mandarino dukterį. — Ir šitą, ir štai šitą. — Ji atidav kaleidoskopą ir padidinamąjį stiklą. — Imkite visa, ką norite, — kalb jo misis Bentli. — Knygas, pačiūžas, l les, viską... Visa tai jūsų. — Mūsų? — Tikrai jūsų. Beje, gal pad tum t man atlikti vieną darbelį? Aš noriu sukurti didelį laužą kieme. Noriu išmesti iš skrynių visą šlamštą, tegu jį pasiima šiukšlininkas. Visa tai jau ne mano. Nieko neįmanoma išsaugoti amžiams. — Mes pad sime, — pasak mergait s. Pasi musi degtukų d žutę, misis Bentli nuved jas į užpakalinį kiemą. Mergait s neš gl bius visokiausių niekniekių.

Po to visą vasarą abi mergait s ir Tomas s d davo ir laukdavo ant misis Bentli verandos laiptelių, tarsi kregžd s ant telegrafo vielų. O kai pasigirsdavo sidabriniai ledų pardav jo varpeliai, durys atsidarydavo ir iš namo išplaukdavo misis Bentli, giliai įkišusi ranką į piniginę su sidabrine sagtimi: po to ištisą pusvalandį jie s d davo verandoje kartu, vaikai ir senut , juokdavosi, valgydavo ledus, ir šokoladiniai varvekliai tirpdavo burnoje. Pagaliau jie tapo gerais draugais. — Kiek jums metų, misis Bentli? — Septyniasdešimt dveji. — O kiek jums buvo prieš penkiasdešimt metų? — Septyniasdešimt dveji. — Ir jūs niekada nebuvote jauna, ir niekada nenešiojote štai tokių kaspinų ir tokių suknelių, ar ne? — Niekada. — O koks jūsų vardas? — Misis Bentli. — Ir jūs visą gyvenimą pragyvenote šiame name? — Visą gyvenimą. — Ir niekada nebuvote daili? — Niekada. — Niekada niekada per tūkstantį milijonų metų? Tvankioje vasaros popiečio tyloje mergait s smalsiai pa linkdavo prie senut s ir laukdavo atsakymo. — Niekada, — atsakydavo misis Bentli, — niekada niekada per tūkstantį milijonų metų. • AR ATSIVERTEI BLOKNOTĄ, DAGAI? — Žinoma, — ir Daglas paseilino pieštuką. — Ką jau turi ten užrašęs? — Visas apeigas. — Apie Birželio Ketvirtąją, pienių vyno darymą ir dar visokį niekalą, pavyzdžiui, kaip verandoje kabina sūpuokles, ar ne? — Štai čia pasakyta, kada aš šią vasarą pirmą kartą valgiau Eskimo ledus — tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų metų birželio pirmą dieną. — Kokia gi tau vasara, čia dar pavasaris. — Vis tiek, tai buvo pirmą kartą, tod l aš ir užrašiau. Pirkau naujus teniso batelius — birželio dvidešimt penktą. Pirmąkart vaikščiojau basas po žolę — birželio dvidešimt šeštą. Tararam, tararam trach! O ką tau užrašyti, Tomai? Dar kokį nors „pirmą kartą"? Kokias nors juokingas atostogų apeigas, kaip tas, kai gaud me v žius upelyje arba vorą narūną? — Dar niekas pasaulyje nepagavo voro narūno. Ar tu žinai žmogų, kuris būtų pagavęs narūną? Na, na, pagalvok! — Galvoju. — Na ir ką? — Tikrai. Niekas nepagavo. Ir nepagaus, tikriausiai. Labai jau jie greiti. — Visai ne d l to. Jų tiesiog nebūna, — pasak Tomas. Dar kiek pagalvojo ir įsitikinęs linktel jo galva. — Tikrai, jų niekada ir nebuvo. O užrašyk štai ką. Jis pasilenk ir pašnibžd jo broliui į ausį. Daglas viską užraš . Paskui jie abu tai perskait . — Kad tu prasmegtum! — sušuko Daglas. — Aš niekada apie tai nepagalvojau. Čia tai bent! Tikra tiesa: seniai niekada n ra buvę vaikai! — Truputį liūdna, ar ne? — susimąstęs pasak Tomas. — Ir mes jiems niekuo negalime pad ti. • — ATRODO, KAD MIESTAS PILNAS MAŠINŲ — PASAK b gdamas Daglas. — Misterio Aufmano laim s mašina, mis Fernos ir mis Robertos Žalioji mašina. O ką tu parodysi, Čarli? — Laiko mašiną, — sušnopavo Čarlis Vudmenas ir aplenk jį. — Garb s žodis! — Ir ja galima keliauti į praeitį ir į ateitį? — pasiteiravo Džonas Hafas, lengvai aplenkdamas juos abu. — Tik į praeitį, nenor k visko iš karto. Stop, atvažiavome! Čarlis Vudmenas sustojo prie gyvatvor s. Daglas apžvelg seną namą. — , juk čia gyvena pulkininkas Frilis! Na ne, čia jokios laiko mašinos nebus. Jis joks išrad jas, o jeigu ir būtų ką išradęs, tai apie tokį daiktą, kaip laiko mašina, mes jau seniai būtume žinoję.

Čarlis ir Džonas ant pirštų galiukų užlipo verandos laipteliais. Daglas tik paniekinamai prunkštel jo ir palingavo galvą, bet nepajud jo iš vietos. — Na ir neik, — pasak Čarlis. — Būk užsispyręs kaip ožys. Žinoma, pulkininkas Frilis neišrado laiko mašinos, jis tik jos šeimininkas, ir ji visada buvo čia. O mes, kvailiai, jos anksčiau nepasteb jome! Lik sveikas, Daglai Spoldingai! Čarlis pa m Džoną už parank s, tarsi lyd damas damą, atidar tinklines verandos duris ir į jo. Durys netrinktel jo. Daglas prilaik jas ir tyliai įsek paskui. Čarlis per jo per įstiklintą verandą, pasibeld ir atidar vidines duris. Visi trys ištempę kaklus žvelg į ilgo tamsaus koridoriaus galą, kur iš atvirų durų tarsi iš povandeninio groto sklido tamsiai žalsva vandeninga šviesa. — Pulkininke Frili! Tyla. — Jis neprigirdi, — šnibžtel jo Čarlis. — Jis man sak : „Drožk tiesiai ir garsiai šauk." Pulkininke! Nieko. Tik įvijų laiptų šulinyje iš viršaus sūkuriuodamos krito dulk s. Paskui povandeniniame grote pasigirdo tylus krebždesys. Jie atsargiai per jo visą koridorių ir žvilgter jo į kambarį — ten buvo tik du baldai: senukas ir kr slas. Jie buvo labai panašūs — abu tokie ploni ir kaul ti, kad, rodos, taip ir matyti visi jų sąnariai ir sujungimai, matyti, kur pritvirtinti raumenys ir sausgysl s, o kur lentel s ir šarnyrai. Kambaryje dar buvo neobliuotų lentų grindys, plikos sienos ir lubos, na, ir nemaža tylaus oro. — Jis visai kaip miręs, — sušnibžd jo Daglas. — Ne, jis tik galvoja, kur dar būtų galima nukeliauti, — negarsiai ir labai išdidžiai pasak Čarlis. — Pulkininke! Vienas iš dviejų tamsių baldų sujud jo — tai pulkininkas; jis mirkčiodamas apsižvalg aplinkui, įsižiūr jo ir plačiai iš-viep bedantę burną. — Čarlis! — Pulkininke, tai Dagas ir Džonas, jie at jo, kad... — Sveiki, berniukai. S skit s, s skit s. Berniukai sumišę atsis do ant grindų. — Bet kurgi... — prad jo Daglas. Čarlis skubiai dūr alkūne jam į šoną. — Kur kas? — paklaus pulkininkas Frilis. — Jis nor jo pasakyti, kur teisyb , jeigu kalb ti teks mums, — Čarlis slapta padar grimasą Daglui, paskui nusišypsojo pulkininkui. — Mes juk neturime ką pasakyti, pulkininke. Geriau jau jūs ką nors mums papasakokite. — Saugokis, Čarli. Mes, seniai, tik ir laukiam progos išsikalb ti. Tik paprašyk — ir prad sim taršk ti lyg senas surūdijęs liftas, šliaužiantis iš aukšto į aukštą. — Čin Lin Su, — lyg netyčiom pasak Čarlis. — Ką? — paklaus pulkininkas. — Bostonas, — pasufleravo Čarlis. — Tūkstantis devyni šimtai dešimtieji metai. — Bostonas tūkstantis devyni šimtai dešimtieji... — Pulkininkas susirauk . — Na, žinoma, Čin Lin Su! — Taip, sere. — Leiskite man prisiminti, — jis kažką neaiškiai murm jo, ir jo balsas skrido tolyn, virš ramių ežero vandenų. — Leiskite man prisiminti... Berniukai lauk . Pulkininkas Frilis giliai atsikv p ir dar luktel jo. — Tūkstantis devyni šimtai dešimtųjų metų spalio pirmoji diena, tykus, v sus rudens vakaras, varjet s teatras Bostone, taigi taigi... Žmonių prisigrūdę, visi laukia. Orkestras, fanfaros, uždanga! Čin Lin Su, didysis Rytų burtininkas! Štai jis, scenoje! O aš čia, pirmosios eil s viduryje! „Triukas su kulka! — šaukia jis. — Kas nori pabandyti?" Mano kaimynas pakyla ir eina prie scenos. „Apžiūr kite šautuvą, — sako Čin. — Dabar pažym kite kulką. Štai taip. Dabar šaukite žym ta kulka iš šio šautuvo tiesiai man į veidą, o aš stov siu kitame scenos gale ir pagausiu kulką dantimis!" Pulkininkas Frilis giliai atsikv p ir nutilo. Daglas spoksojo į jį apstulbęs ir sužav tas. Džonas Hafas su Čarliu bijojo ir pajud ti. Senukas v l prakalbo; jis s d jo sustingęs tarsi akmens stabas, tik jo lūpos krut jo. — „Pasiruošk, taikyk, ugnis!" — šaukia Čin Lin Su. Pykšt! Trinktel jo šautuvas. Pykšt! Čin Lin Su rikteli, susverdi, krenta, veidas apsipylęs kraujais. Sąmyšis, triukšmas, tikras pragaras, visi pašoka ant kojų. Kažkas atsitiko su šautuvu. Negyvas, girdžiu. Ir iš tiesų. Negyvas. Baisu, baisu.. Niekada neužmiršiu... Veidas tarsi raudona kauk , uždanga greitai leidžiasi, moterys verkia... Tūkstantis devyni šimtai dešimtieji... Bostonas... Varjet ... Vargšas... Vargšas... Pulkininkas Frilis pamažu atmerkia akis. — Dievaži, nepakartojama, pulkininke, — sako Čarlis. — Na, o dabar būtų gerai apie Pauną Bilį. — Pauną Bilį? — Ir tuos laikus, kai jūs dar buvote prerijose, seniai, aštuoni šimtai septyniasdešimt

penktaisiais... — Faunas Bilis...— Pulkininkas v l pasin r į juodą miglą. — Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt penktieji... Taip, mes su Paunu Biliu laukiame ant kalnelio, pačiame prerijų vidury... „Šš-š, — sako Paunas Bilis. — Klausykis!" Prerija — lyg milžiniška scena, viskas paruošta, laikas prasid ti audrai. Griaustinis. Tolimas. V l griaustinis. Dar arčiau. Ir štai per visą preriją, kiek tik akys apr pia, slenka kraupus rusvas debesis, pilnas juodų žaibų, kažkaip prigludęs prie žem s, penkiasdešimt mylių pločio, penkiasdešimt mylių ilgio, mylios aukščio ir ne daugiau kaip per colį nuo žem s. „Viešpatie, pasigail k! — šaukiu aš nuo kalnelio. — Viešpatie!" Žem dunksi tarsi pamišusi širdis, taip, berniukai, tarsi apimta siaubo širdis. Aš virpu kaip drebul s lapas. Žem dreba. Dun-dun-dun, trankosi perkūnas. Griaudžia. Ak, kaip griaud jo ta perkūnija per kalnelius ir klonius, vis art jo ir augo debesis, tamsus, neperregimas. „Tai jie!" — r kia Paunas Bilis. O tas debesis visai ne debesis, bet sm lis! Ne garai, ne lietus, ne, o prerijų sm lis, sukilęs nuo sausos kaip parakas žol s, smulkus kaip geri kvietiniai miltai, kaip žiedadulk s, spindinčios saul je, nes dabar ir saul pasirod . Aš v l surikau... Kod l? O tod l, kad nuo šio dulkių debesio, žioruojančio kaip pragaro liepsna, tarsi uždanga nukrito — ir aš juos pamačiau, prisiekiu jums, pamačiau savo akimis! Tai buvo didinga senųjų prerijų kariuomen — bizonai ir buivolai! Pulkininkas nutilo; kai tyla pasidar nebepakenčiama, jis tęs : — Galvos — kaip milžino negro kumščiai, kūnai — kaip garvežiai! Dvidešimt, penkiasdešimt, du šimtai tūkstančių sviedinių, iššautų vakaruose ir išklydusių iš kelio, lekia, žarstydami ugnies kibirkštis, ž ruojančiom lyg anglys akimis, ir dund dami skrieja užmarštin! Dulk s pakilo į dangų, ir aš pamačiau plev suojant karčius, vilnyjant kuprotų nugarų jūrą, — juodos, gauruotos bangos kyla ir krinta... „Sauk! — r kia Paunas Bilis. — Šauk!" Aš nuleidžiu saugiklį ir taikausi. „Šauk", — sako jis. O aš stoviu ten tarsi baudžianti dievo ranka ir žiūriu, o pro šalį dunda baisi siautulinga galyb , ,lyg tamsi naktis vidurdienį, lyg nesibaigianti laidotuvių procesija, juoda, begalin , graudulinga, — o argi galima šauti į laidotuvių procesiją, ką, berniukai? Argi galima? Tą minutę aš nor jau tik vieno — kad dulk s v l pasl ptų šiuos juodus lemties siluetus, kurie it paklaikę stumd si ir dauž si vienas į kitą. Ir įsivaizduokite, berniukai, dulk s iš tiesų nusileido ir uždeng milijonus kanopų, suk lusių šią sm lio audrą, šią perkūniją! Paunas Bilis nusikeik ir kad šveis man per ranką! Bet aš džiaugiausi, kad nepaliečiau šio debesies nei jame slyp jusios j gos n viena švino kruopele. Aš tik stov jau ir žiūr jau, kaip pats laikas rieda pro šalį ant milžiniškų ratų, apgl btas bizonų sukeltos audros, ir lekia kartu su tais bizonais į amžinybę. Viena, trys, šešios valandos pra jo, kol audra nuūž už horizonto link žmonių, blogesnių už mane. Paunas Bilis kažkur dingo, aš likau vienas ir stov jau lyg įbestas. Paskui nu jau, šimtą mylių į pietus jau ligi artimiausio miesto ir negird jau žmonių kalbos, ir džiaugiausi, kad negird jau. Nor jau, kad ausyse dar skamb tų tas griausmas. Aš ir dabar jį girdžiu, ypač vasaros dienomis, kai virš ežero renkasi audros debesys... klaikus, nuostabus garsas... Neblogai būtų jums kada nors jį išgirsti... Didel pulkininko Frilio nosis persišviet tarsi balto porceliano puodelis su labai jau silpna ir drungna apelsinų arbata. — Jis užmigo? — pagaliau paklaus Daglas. — Ne, — atsak Čarlis. — Krauna savo baterijas. Pulkininkas kv pavo tankiai ir negiliai, lyg būtų uždusęs po ilgo b gimo. Pagaliau atmerk akis. — O, sere! — susižav jęs pasak Čarlis. — Sveikas, Čarli, — pulkininkas nustebęs pasižiūr jo į kitus berniukus. — Čia Daglas, o čia — Džonas, — pasak Čarlis. — Labas, berniukai. Berniukai pasisveikino. — Bet kurgi... — v l prad jo Daglas. — Tyl k, tu kvaiša! — Čarlis niuktel jo Daglui į šoną, paskui atsisuko į pulkininką. — Jūs prad jote pasakoti, sere... — Ar aš ką nors pasakojau? — sumurm jo senukas. — Apie pilietinį karą, — tyliai pasak Džonas Hafas. — Ar atsimenate jį? — Ar atsimenu? — sukruto pulkininkas. — O kaipgi! — Jo balsas suvirp jo, ir jis v l užmerk akis. — Viską! Viską atsimenu, tik štai... už kuriuos aš tada kovojau? — O kokios spalvos buvo jūsų uniforma? — paklaus Čarlis. — Spalvos pradeda painiotis, — sušnibžd jo pulkininkas. — Jos išblunka. Aš matau šalia kareivius, bet jau seniai nebepamenu, kokios spalvos jų milin s ir kepur s. Aš gimiau Ilinojo valstijoje, mokiausi Virginijoje, vedžiau Niujorke, pasistačiau namus Tenesyje, o dabar, į gyvenimo galą, aš v l ačiū dievui čia, Grintaune. Dabar jūs suprantate, kod l man visos spalvos susipainiojo? — Betgi jūs prisimenate, kurioje kalnų pus je kov t s? — Čarlis kalb jo labai tyliai. — Ar saul tek jo jums iš kair s, ar iš dešin s? Ar jūs žygiavote link Kanados, ar link Meksikos? — Rodos, kartais saul tek davo iš dešin s, nuo sveikosios rankos pus s, o kartais — iš už

kairiojo peties. Žygiavome čia į vieną, čia į kitą galą. Jau septyniasdešimt metų pra jo. Po tiek laiko ne taip jau lengva prisiminti, kurioje pus je tek jo saul . — Na, o kokias pergales atsimenate? Ar laim jote kokį nors mūšį? — Ne, nepamenu, — tarsi kažkur iš gilumos nuskamb jo senojo pulkininko balsas. — Niekas niekad nieko nelaimi. Kare nelaimima, Čarli. Visi tik pralaimi ir pralaimi, o tas, kuris pralaimi paskutinis, prašo taikos. Aš prisimenu tik amžinus pralaim jimus, pralaim jimą ir kart lį, o gerai buvo tik tada, kai visa tai baig si. Tik galas, Čarli, buvo, galima sakyti, pergal , tačiau ji netur jo nieko bendra su patrankomis. Bet jūs, žinoma, ne apie tokias pergales nor jote išgirsti? — Antaitemas, — pasak Džonas Hafas. — Paklausk jo apie Antaitemą. — Aš ten buvau. Berniukų akys sublizgo. — Bulas Ranas, paklausk jo apie Bulą Raną... — Aš ten buvau, — tyliai pasak pulkininkas. — O Šaila? — Aš visada ją atsimenu ir sakau sau: kokia g da, kad toks gražus pavadinimas išliko tik senose karo kronikose. — Taigi, Šaila. O Samterio fortas? — Aš ten mačiau pirmuosius parako dūmų debes lius, — svajingai pasak pulkininkas. — Tiek dalykų žmogus prisimeni, tiek dalykų... Atsimenu dainas: „Tykus Potomakas šią naktį, sapnuoja kareiviai sugulę, o jų palapines nušviečia laužai ir sidabro m nulis..." Atsimenu, atsimenu ir toliau: „Tykus Potomakas šią naktį, vien plakas vilnel s į krantą, sargybiniai amžiams užmigo, tik rasos ant veido jiems krenta..." O kai jie kapituliavo, misteris Linkolnas iš jo į Baltųjų rūmų balkoną ir papraš orkestrą sugroti „Stov kit sargyboj..." O paskui viena ledi iš Bostono per vieną naktį sukūr dainą, kuri gyvens tūkstantį metų: „Aš savo akimis reg jau, kaip viešpats nuženg pas mus. Išmindys keršto vynuogyną, ir kerštas nebenoks rūstus..." Naktimis aš kartais nejučiomis imu judinti lūpas ir tyliai sau dainuoti: „Šlov jums Diksi (Diksi — JAV pietin s valstijos) vyrai, kad saugote gimtus krantus..." ir „Kai pergalę kariai parneš, juos laurais vainikuosim..." Kiek dainų! Jas dainavo abi pus s, nakties v jai neš jas čia į šiaurę, čia į pietus. „Mes einame, o t ve Abraomai, trys šimtai tūkstančių karių...", „Statom šiąnakt, statom šiąnakt palapines ir stovyklą...", „Valio, valio, su pergale sugrįžtam, v l laisv s v liava suplev suos!.." Senuko balsas pamažu nutilo. Berniukai ilgai s d jo nejud dami. Paskui Čarlis atsisuko į Daglą ir paklaus : — Na tai ką, taip ar ne? Daglas dukart giliai įkv p ir atsak : — Žinoma, taip. Pulkininkas atmerk akis. — Kas — taip? — paklaus jis. — Jūs — laiko mašina, — sumurm jo Daglas. Pulkininkas ilgai žiūr jo į berniukus. Paskui baimingai paklaus : — Ar jūs taip mane vadinate? — Taip, sere pulkininke. — Taip, sere. Pulkininkas pamažu atsiloš kr sle, pažiūr jo į berniukus, paskui į savo rankas, o po to įsistebeilijo į pliką sieną virš berniukų galvų. Čarlis atsistojo. — Na, mums jau laikas. Viso gero, pulkininke, ačiū. — Ką? Taip, viso gero, vaikai. Daglas, Džonas ir Čarlis nu jo ant pirštų galiukų link durų. Nors jie pra jo tiesiai jam prieš akis, pulkininkas Frilis jų nemat . Kai jie iš jo į gatvę, iš antro aukšto lango pasigirdo: — Ei! Jie krūptel jo ir užvert galvas aukštyn. — Taip, sere? Pulkininkas iškišo galvą pro langą ir pamojo jiems ranka. — Aš galvojau apie tai, ką jūs man pasak te, berniukai. — Taip, sere? — Jūs visiškai teisūs! Kaip aš apie tai anksčiau nepagalvojau? Laiko mašina, dievaži, laiko mašina! — Taip, sere. — Viso geriausio, berniukai. Ateikite, kada tik panor site, bet kuriuo laiku! Gatv s gale jie atsigręž — pulkininkas vis dar mojavo jiems ranka pro langą. Jie pamojavo jam atsakydami, ir visiems pasidar malonu ir gera. Paskui nu jo tolyn. — Čiuk-čiuk-čiuk, — supūškavo Džonas. — Dabar važiuoju į praeitį, dvylika metų atgal. U-ū-! — Aha, — pasak Čarlis, atsisukęs į tylųjį namą. — Bet šimto metų atgal nenuvažiuosi. — Taip, šimto nenuvažiuosiu, — atsak susimąstęs Džonas. — Čia tai bent kelion ! Tai bent mašina! Minutę jie žingsniavo tyl dami ir žiūr dami į savo kojas. Paskui pri jo tvorą. — Kas peršoks paskutinis, tas mergiūkšt , — pasak Daglas. Visą likusį kelią namo Daglą jie

vadino Dora. • TOMAS ATSIBUDO JAU GEROKAI PO VIDURNAKČIO ir pamat , kad Daglas, įsižiebęs kišeninį žibintuv lį, kažką skubiai rašo savo bloknote. — Dagai, kas atsitiko? — Kas? Viskas atsitiko! Aš skaičiuoju savo s kmes, Tomai! Žiūr k, laim s mašina sudeg , tiesa? Bet man nusispjauti: to, ką turiu, užteks visiems metams. Jeigu noriu atsidurti centrin se gatv se ir pažiūr ti, kas dedasi pasaulyje, turiu miesto tramvajų. Noriu palandžioti po priemiesčius — beldžiuosi į mis Fernos ir mis Robertos duris, jos pakrauna savo elektrin s mašinos baterijas, — ir riedame šaligatviais. Noriu palakstyti takeliais ar peršokti tvorą, pamatyti, kas dedasi už tvorų, už namų, už miesto, — tam yra naujut liai teniso bateliai. Taigi, bateliai, mašina, tramvajus. Ko man daugiau reikia? Bet ir tai dar ne viskas, Tomai, ne. Klausyk! Sakykim, aš noriu patekti į tokią vietą, kur niekas kitas negali, nes niekam tai į galvą neateina, sakykim, noriu nusigauti į tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimtuosius metus, po to į tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt penktuosius, o paskui — į tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimtuosius, tai imu ir įšoku į pulkininko Frilio ekspresą! Štai, paklausyk, ką aš apie tai parašiau: „Gal būt, senukai niekada nebuvo vaikai, kaip, pavyzdžiui, misis Bentli, bet nesvarbu, maži jie buvo ar dideli, vis tiek kas nors iš jų stov jo prie Apomatokso tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt penktųjų metų vasarą... Jų akys — kaip ind nų, ir, žiūr dami atgal, jie mato daug daugiau, negu mes su tavimi kada nors matysime, žiūr dami į priekį". — Skamba neblogai, Dagai. O ką visa tai reiškia? Daglas raš toliau. — Tai reiškia, kad jie — tikri keliautojai, ir mes niekaip su jais nesusilyginsim. Jeigu jau labai pasiseks, mes gal sime nukeliauti keturiasdešimt, keturiasdešimt penkerius ar penkiasdešimt metų, o jiems tai vieni niekai. Tik tas, kuris pasiekia devyniasdešimt, devyniasdešimt penkerius ar šimtą, tik tas yra tikras keliautojas. Žibintuv lis mirktel jo ir užgeso. Broliai tyliai gul jo m nesienoje. — Tomai, — sušnibžd jo Daglas. — Man būtinai reikia išbandyti visus šiuos kelius. Pamatyti viską, kas tik įmanoma. Bet svarbiausia — man reikia lankyti pulkininką Frilį nors kartą į savaitę, o gal ir du, tris kartus. Jis geresnis už visas kitas mašinas. Jis kalba, tu klausaisi. Ir kuo daugiau jis kalba, tuo daugiau norisi įsižiūr ti į visa, kas aplinkui, ir viską viską pamatyti, kas tik galima. Jis sako — tu važiuoji nepaprastu, ypatingu traukiniu, ir iš tiesų taip yra. Jis pats juo važiavo ir viską žino. O dabar mes su tavimi važiuojame tuo pačiu keliu, tik dar toliau, ir reikia tiek daug pamatyti, pamatyti ir paliesti! Štai kod l reikia, kad senasis pulkininkas Frilis kumštel tų mums ir pasakytų: nežiopsokit, gerai įsid m kit viską, kiekvieną sekundę! Atsiminti reikia viską, kas tik yra pasaulyje. O paskui, kada nors, kai pats pasidarysi senas senas, pas tave ateis vaikai, ir tu jiems taip pat pad si, kaip pulkininkas pad jo mums. Štai kokie reikalai, Tomai, ir man reikia daugiau jo klausytis ir dažniau leistis su juo į pačias tolimiausias keliones. Tomas akimirką patyl jo. Tamsoje jis steng si įžiūr ti brolio veidą. Paskui paklaus : — Tolimos kelion s. Tu pats tai sugalvojai? — Gal taip, o gal ir ne. — Tolimos kelion s, — sušnibžd jo Tomas. — Vieną dalyką aš tikrai žinau, — pasak Daglas, užmerkdamas akis. — Tai iš tiesų labai liūdna. • TRINKT! Trinktel jo durys. Pal p je nuo senų rašomųjų stalų ir knygų spintų sukilo dulk s. Dvi senut s užgul pal p s duris, stengdamosi jas kuo geriau užsklęsti. Virš jų galvų pakilo į dangų tūkstantis balandžių. Senut s susiriet , tarsi sunkios naštos prisl gtos, kad jų neužkliudytų švilpiantys sparnai. Paskui išsities ir nustebusios išsižiojo. Ne, tai ne balandžiai, tai tik iš baim s garsiai tvaksi jų pačių širdys... Ir senut s prakalbo, nor damos perr kti tą bildesį. — Ką mes padar me! Vargšas misteris Kvotermeinas! — Mes, turbūt, jį užmuš me. Ir, tikriausiai, kas nors tai mat ir mus susek . Pažiūr kime... Mis Ferna ir mis Robertą atsargiai pažvelg pro voratinkliais apraizgytą pal p s langelį. Apačioje, nušviesti skaisčios saul s, ir toliau augo ąžuolai ir guobos, tarsi nebūtų įvykę baisios nelaim s. Šaligatviu pra jo berniūkštis, sugrįžo, v l pra jo pro šalį ir, užvertęs galvą, pažiūr jo aukštyn. Pal p je senut s pažvelg viena į kitą, tarsi bandydamos įžiūr ti savo veidus srauniame upokšnyje. — Policija! Bet apačioje niekas nebeld į duris, niekas nešauk : „Įstatymo vardu!" — Kas tas berniukas? — Daglas, Daglas Spoldingas! Viešpatie. Jis at jo prašyti, kad pavažin tume Žaliąja mašina! Jis

nieko nežino. Mus pražud mūsų pačių puikyb ! Puikyb ir tas elektrinis žaislas! — Ir tas baisusis komivojažeris iš Gamport Folso. Tai jis čia viskuo kaltas, jis ir jo įkalbin jimai. Įkalbin jimai, įkalbin jimai, tarsi šilto vasaros lietaus barbenimas į stogą. Ir staiga jos prisimin kitą dieną, kitą popietę. Jos s di geben mis apaugusioje verandoje, v duojasi baltomis v duokl mis, o prieš jas pilnos l kštel s v sios virpančios citrinin s žel s. Ir štai iš akinančio saul s spindesio, tviskanti, puošni tarsi pasakų princo karieta išniro... ŽALIOJI MAŠINA! Ji slyste slydo. Ji kažką šnibžd jo, švelniai, tarsi jūros v jelis. Grakšti kaip klevo lapas, gaivi kaip šaltinio vanduo, ji murk , nelyginant kat , išdidžiai išrietusi nugarą karštą vasaros popietę. O mašinoje, užsimaukšlinęs panamą ant išpoma-duotos galvos — komivojažeris iš Gamport Folso! Mašina su guminiais ratukais, ji minkštai ir žvitriai čiuožia saul s išbalintu šaligatviu; štai ji dūgzdama pril k prie žemutinio verandos laiptelio, žaibiškai apsisuko ir sustingo. Iššoko komivojažeris ir giliau užsismauk nuo saul s panamą. Plačių brylių šeš lyje blykstel jo šypsena. — Susipažinkime — Viljamas Tara! O čia... — jis paspaud klaksoną ir pasigirdo šaižus lojimas, — čia signalas! — Jis kilstel jo juodo satino pagalv les. — Akumuliatoriai! — Ore pakvipo žaibais. — Vairas! Pedalai! Sk tis nuo saul s! In toto, Žalioji mašina! Tamsioje pal p je senut s suvirp jo, prisiminusios visa tai, ir užsimerk . — Ir kod l mes nenudūr me jo virbalais? — Šš, girdi? Apačioje kažkas beld į duris. Paskui beldimas liov si. Per kiemą per jo moteris ir dingo kaimyniniame name. — Lavinija Nebs su tuščiu puodeliu rankoje — tikriausiai, nor jo pasiskolinti cukraus. — Apkabink mane, man baisu. Jos v l užsimerk . Ir v l iš atminties išniro tas pats vaizdas. Sena šiaudin skryb l ant geležin s skrynios krustel jo, tarsi ja būtų pamojavęs tas komivojažeris iš Gamport Folso. — Šaldytos arbat l s? Ačiū, išgersiu su malonumu. Tyloje buvo gird ti, kaip jis siurbčioja v sinantį g rimą. Paskui įsispitr jo į senutes, nelyginant daktaras, su mažu veidrod liu apžiūrin jantis jų akis, nosį ir gerklę. — Gerbiamosios, iškart matyti, kad jūs abi — energingos moterys. Aštuoniasdešimt metų jums — vieni niekai! — Jis spragtel jo pirštais. — Bet neužmirškite: kartais atsitinka, kad jums trūksta laiko, baisiai trūksta, ir jums prireikia draugo; o draugą nelaim je pažinsi, ar ne taip? Ir šiuo draugu jums taps dviviet Žalioji mašina! Ir jis įsmeig spindintį žvilgsnį į savo nuostabią prekę -jo akys irgi buvo žalios, stiklin s, kaip lap s iškamšos. Mašina blizg jo saul je, naujut l , kvepianti dažais, ir lauk jų; patogi, jauki, tarsi svetain s kr slas, pastatytas ant ratų. — Tyki kaip dagio pūkelis. — Jo kv pavimas švelniai glost jų veidus. — Pasiklausykite. — Jos klaus si. — Akumuliatoriai įkrauti ir veikia puikiausiai! Pasiklausykite! N garso, n mažiausio virpesio. Viską varo elektra, gerbiamosios. Reikia tik kas vakarą savo garaže įkrauti baterijas! — O jeigu ji... tai yra... — jaunesnioji sesuo gurkštel jo ledin s arbatos. — O ar neužmuš ji mūsų? — Šiukštu, ką jūs kalbate? Jis v l šoko prie mašinos, plačiai iššiepęs blizgančius dantis; taip šypsosi dantų pastos reklama, kai v lų vakarą grįžti namo. — Į svečius, puodelio arbatos! — Mašina grakščiai apsuko ratą, tarsi valso turą. — Į klubą, palošti bridžo. Kviestinių priešpiečių. Į šventes. Į kviestinius pietus. Į gimimo dieną. Į „Amerikos revoliucijos dukterų" pusryčius. — Jis nudūzg tolyn, tarsi n negalvodamas sugrįžti, tačiau tuoj pat be garso apsisuko ir, sušnar jęs gumin mis padangomis, v l sustojo prie verandos. Komivojažeris aiškiai didžiavosi, taip puikiai suprantąs moterų prigimtį. — Vairuoti ją lengva. Startuoja ir stabdo tyliai ir elegantiškai. Nereikia vairuotojo teisių. Karš tomis dienomis gaivina v sus v jelis. Ką ir bekalb ti — ne mašina, o svajon ! Be garso skrosdama orą, mašina skland priešais verandą pirmyn ir atgal, o jis s d jo atsilošęs, ekstaz je užmerkęs akis, plaukai draik si v jyje. Paskui vangiai ir pagarbiai užlipo laipteliais į verandą, laikydamas skryb lę rankoje, atsigręž ir pažvelg į išlaikiusią visus bandymus mašiną taip, tarsi tai būtų nuo vaikyst s pažįstamas bažnyčios altorius. — Meldžiamosios, — maloniai pasak jis. — Dvidešimt penki doleriai iš karto, o paskui, per dvejus metus, po dešimt dolerių kas m nesį. Ferna pirmoji nulipo nuo verandos ir s do į mašiną. Žinoma, jai buvo baisoka. Tačiau rankos niežt jo. Pagaliau ji pak l ranką ir išdrįso paspausti guminį klaksoną. Pasigirdo šaižus lojimas. Robertą iš džiaugsmo suspieg ir persisv r per verandos tur klus.

Komivojažeris džiaug si kartu su jomis. Jis nuved vyresniąją seserį žemyn laipteliais, garsiai kvatodamas ir tuo pačiu metu ieškodamas savo panamoje plunksnos ir kokios skiautel s popieriaus. — Va taip mes ją ir nusipirkome, — prisimin dabar pal p je mis Robertą, pati bais damasi tokiu drąsiu poelgiu. — Šito ir reik jo laukti. Man ji visada buvo panaši į klajojančio cirko furgon lį. — Bet juk tu žinai, kiek jau metų mane kankina koja, — lyg teisindamasi pasak Ferna. — O ir tu visada nuvargsti, p sčia bevaikščiodama. Ir man atrod , kad važin ti mašina — taip gražu ir prabangu. Kaip senais laikais, kai moterys nešiojo krinolinus. Jos tiesiog skland ore. Ir mūsų Žalioji mašina taip pat sklandydavo, taip ramiai ir didingai! Visai kaip maža valtel , nuostabiai lengva vairuoti — sukin k sau rankeną, ir tiek. O, tai buvo įstabi, kerinti savait — tos popiet s, kupinos auksin s šviesos: mašina dūgzdama plaukia per pav singą miestą tarsi valtel snaudžiančia, sustingusia upe, o jos s di išdidžiai atsilošusios, šypsosi pažįstamiems praeiviams, oriai iškiša raukšl tą ranką prieš kiekvieną posūkį, o kryžkel se paspaudžia guminę kriaušę ir ta šaižiai sukvykia; jos kartais pav žina Daglą ar Tomą Spoldingus ar dar kokį berniūkštį, kurie linksmai plep dami b ga šalia mašinos. Didžiausias greitis — penkiolika l tų, malonių mylių per valandą. Taip jos ried davo pro vasaros saulę ir pro šeš lius, o pro šalį plaukdavo medžiai, margindami jų veidus d m mis ir blyksniais, ir mašina čia pasirodydavo, čia v l išnykdavo, lyg senov s šm kla su ratais. — Ir štai dabar, šią popietę... — sušnibžd jo Ferna. — Ak, šią popietę! — Tai buvo nelaimingas atsitikimas. — Taip, tačiau mes pab gome, o tai — nusikaltimas. Šią popietę... Išsivad jęs kvepaluotų jų drabužių ir odinių s dyn s pagalv lių kvapas driek si paskui, kai Žalioji mašina be garso slydo per mažą, nukeipusį nuo karščio miestelį. Viskas atsitiko labai greitai. Gatv s alsavo ugnine kaitra, tod l vidurdienį, kai pasisl pti nuo akinančios saul s gali tik medžių pav syje, mašina minkštai užried jo ant šaligatvio ir, garsiai tūtuodama, prisiartino prie kampo. Ir staiga, lyg velniukas iš d žut s, priešais ją nežinia iš kur išdygo misteris Kvotermeinas. — Atsargiai! — suspieg mis Ferna. — Atsargiai! — suspieg mis Roberta. — Atsargiai! — suriko misteris Kvotermeinas. Senut s, užuot stv rusios už vairo, stv r si viena už kitos. Siaubingas duslus smūgis. Žalioji mašina nuried jo toliau, nutvieksta skaisčios saul s šviesos, pro ūksmingus kaštonus, pro obelis, ant kurių jau noko obuoliai. Tik vieną vienintelį kartą senut s atsisuko, ir nuo to, ką pamat , jas ap m baisus išgąstis. Senukas nejud damas gul jo ant šaligatvio. — Tai pasidar me! — sielvartavo mis Ferna tams jančioje pal p je. — Ak, kod l mes nesustojome! Kod l mes pasprukome! — Šš! Abi sukluso. Apačioje v l kažkas beld į duris. Kai nutilo, jos pamat , kaip vakaro prieblandoje per pievelę per jo berniukas. — Tai tik Daglas Spoldingas, tikriausiai, v l nor jo pasivažin ti. Abi atsiduso. B go valandos. Saul ritosi į vakarus. — Mes čia jau visą dieną, — nuvargusi pasak Roberta.— Juk negalime s d ti pal p je tris savaites, kol visi užmirš, kas atsitiko. — Mes mirsime badu. — Ką gi daryti? Ar tu manai, kad mus kas nors mat ir susek ? Jos pažiūr jo viena į kitą. — Ne. Niekas nemat . Miestas aptilo, visuose namukuose sumirks jo žiburiai. Pakvipo laistoma žole ir valgiais -visur vir vakarienę. — Laikas kaisti m są, — pasak mis Ferna. — Už dešimties minučių pareis Frenkas. — Bet kaipgi mes nusileisime žemyn? — Jeigu Frenkas mūsų nesulauks, jis paskambins į policiją. Tada bus dar blogiau. Už lango greitai temo. Dabar tirštoje tamsoje jos jau n viena kitos nebegal jo įžiūr ti. — Kaip tu galvoji, jis numir ? — paklaus mis Ferna. — Misteris Kvotermeinas? Pauz . — Taip. Robertą kiek padels . — Pažiūr sime vakariniame laikraštyje. Jos atidar pal p s duris ir baimingai pažvelg nuo laiptų žemyn. — Jeigu Frenkas sužinos, jis atims iš mūsų Žaliąją mašiną... O, kaip gera, kaip malonu ja

važin ti... važiuoji per miestą, gaivus v jelis glosto... — Mes jam nieko nesakysime. — Argi? Prilaikydamos viena kitą, jos nusileido girgždančiais laiptais, retkarčiais stabtel damos ir įsiklausydamos... Virtuv je apžiūr jo sand liuką, išsigandusiomis akimis apžvelg visus langus ir pagaliau m kepti kotletus. Keletą minučių dirbo tyl damos, paskui Ferna liūdnai pak l akis į Robertą ir pasak : — Aš vis galvoju ir galvoju. Mes senos ir sukriošusios, bet nenorime to pripažinti, ir gana. Mes tapome pavojingos visuomenei. Ir nusikaltome, pab gdamos... — Tai ką mums?.. Ir v l įsiviešpatavo tyla: užmiršusios čirškiančią keptuvę, seserys žiūr jo viena į kitą. — Man rodos... — Ferna ilgai neatitrauk akių nuo sienos, — nereikia mums daugiau važin ti Žaliąja mašina. Išdžiūvusia ranka Robertą pa m l kštę ir apmir . — Niekada? — Niekada. — Bet argi... argi mes turime... ją išmesti? Gal vis d lto ji gali likti pas mus? Ferna pagalvojo. — Tikriausiai. — Vis bus šiokia tokia paguoda. Eisiu ir išjungsiu baterijas. Duryse Robertą susidūr su Frenku, jų jaunesniuoju broliu, vos penkiasdešimt šešerių metų amžiaus. — Sveikos, sesel s! — šūktel jo jis. Robertą tyl dama prasispraud pro jį ir iš jo į vasaros sutemas. Frenkas atsineš laikraštį, kurį Ferna tučtuojau išpl š jam iš rankų. Visa virp dama, ji perb go akimis puslapius ir pagaliau atsidususi grąžino laikraštį Frenkui. — Ką tik mačiau gatv je Daglą Spoldingą. Praš jums pasakyti, kad nesijaudintum te: jis viską mat ir viskas tvarkoje. Beje, ką tai reiškia? — Neturiu supratimo. Ferna nusigręž ir m ieškoti nosin s. — Jau tie berniūkščiai! Frenkas ilgai žiur jo į sesers nugarą, paskui truktel jo pečiais. — Tai ką, vakarieniausime? — geraširdiškai paklaus jis. — Taip, tuojau. Ferna padeng stalą. Kieme sukvaks jo automobilio klaksonas. Vieną kartą, antrą, trečią — dusliai, tarsi iš tolo. — Kas gi čia dabar? — Frenkas iškišo galvą pro virtuv s langą ir pažvelg į tamsą. — Ką ten Robertą daro? Žiūr k, ji s di Žaliojoje mašinoje ir bado pirštu guminę kriaušę! Prietemoje negarsiai ir gailiai, tarsi sužeisto žv relio riksmas, nuskamb jo mašinos signalas. Paskui dar kartą ir dar... — Kas gi čia dabar jai pasidar ? — paklaus Frenkas. — Palik ją ramyb je! — suspigo Ferna. Frenkas nustebęs pak l antakius. Po minut s tyliai, į nieką nežiūr dama į jo Roberta, ir visi trys s do vakarieniauti. • ANKSTYVAS VASAROS RYTAS, PIRMIEJI AUŠROS atspindžiai ant gretimo stogo. Virpa visi medžių lapai, pabudinti švelnaus rytmečio v jelio. Ir štai kažkur toli, iš už posūkio, ant sidabrinių b gių pasirodo tramvajus, linguodamas ant keturių plieno m lynumo ratukų, skaisčiai oranžinis kaip mandarinas. Žiba vario antpečiai ir auksiniai laidų apvadai, skardžiai skamba chromo varpelis, kai tik senas vairuotojas stukteli į jį nud v tu batu. Skaičiai ant tramvajaus priešakio ir šonų ryškiai geltoni it citrina. Viduj s dyn s — tarsi v sių žalių samanų. Virš stogo į botagą panašus pagaikštis slysta sidabriniu voratinkliu, ištemptu aukštai tarp medžių, teikiančių jam gyvyb s sultis. Pro langus tarsi smilkalai sklinda skvarbus, melsvas paslaptingas vasaros perkūnijų ir žaibų kvapas. Tramvajus žvanga ūksmingomis guobų al jomis, ir vairuotojo ranka su pilka pirštine švelniai liečia čia vieną, čia kitą rankeną. Vidurdienį vairuotojas sustabd vagoną vidury kvartalo ir iškišo galvą pro langelį. — Ei! Vos tik pamatę mojant pilkąją pirštinę, Daglas, Čarlis, Tomas ir visi kvartalo berniukai ir mergait s strimgalviais nusirito nuo medžių, paliko šokdynes it baltas gyvates vejose ir atb gę sus do ant žalio pliušo s dynių — be jokio užmokesčio. Vairuotojas misteris Tridenas pirštine uždeng kasos plyšį ir nuvažiavo toliau pav singomis gatv mis, garsiai skambindamas varpeliu. — Ei!—šūktel jo Čarlis. — Kurgi mes važiuojame? — Paskutinis reisas, — atsak misteris Tridenas, žiūr damas priekin į aukštai b gančius laidus. — Daugiau tramvajaus nebebus. Rytoj prad s kursuoti autobusai. O mane išleidžia į pensiją, štai

kaip. Ir tod l važin kit s visi už dyką! Atsargiai! Jis staigiai truktel jo žalvarinę rankeną, tramvajus sudžeržg ir nuskriejo begaline žalia kreive, ir laikas visame pasaulyje sustojo, tik misteris Tridenas plauk su vaikais nuostabia mašina tolyn begaline upe... — Paskutin diena? — apstulbęs paklaus Daglas. — Dar to betrūko! Ir taip jau viskas blogai. Žaliosios mašinos jau neb ra, užrakino garaže, ir pašvilpk! O mano naujieji teniso bateliai irgi sensta ir b ga vis l čiau ir l čiau! Ką gi aš dabar darysiu? Ne, ne... Negali jie neleisti tramvajaus! Juk, kaip sau norite, autobusas — tai ne tramvajus. Jis nei žvanga, nei džeržgia, nei b gių turi, nei laidų, jis ir kibirkščių nežarsto, ir sm lio neberia ant b gių, ir spalva jo ne tokia, ir varpelio n ra, ir laiptelio nenuleidžia kaip tramvajus! — Teisyb , — pritar Čarlis. — Baisiai m gstu žiūr ti, kaip tramvajus nuleidžia laiptelį tarsi armoniką! — Užtaigi, — pasak Daglas. Jie atvažiavo į galinį sustojimą: sidabriniai b giai, nenaudojami jau aštuoniolika metų, vingiavo tarp kalvų tolyn. Tūkstantis devyni šimtai dešimtaisiais metais miestiečiai, apsikrovę didžiul mis maisto pintin mis, važiuodavo tramvajumi į Česmeno parką. Nuo to laiko b giai taip ir liko rūdyti tarp kalvų. — Čia mes ir suksime atgal, — pasak Čarlis. — Čia tu ir apsirikai! — Misteris Tridenas trakštel jo atsarginio generatoriaus jungiklį. Tramvajus trūktel jo, nučiuož b giais ir, palikęs priemiesčius, nuried jo žemyn, į sl nį, čia išnerdamas į kvapnias, saul s nutviekstas pievas, čia v l įlįsdamas į tankios lapijos tunelius, kur kvep jo musmir mis. Tai čia, tai ten per b gius sruveno upeliūkščiai, saul šviet pro medžius, kaip pro žalią stiklą. Tyliai murm damas, tramvajus čiuož lankomis, priaugusiomis laukinių saul grąžų, pro seniai apleistas stotis, nubarstytas tarsi konfeti senais tramvajaus bilietais, ir kartu su miško upeliu išplauk į vasaros kaimą. — Tramvajus ir kvepia visai kitaip, — prabilo Daglas, — Čikagoje aš važiavau autobusu: jų kažkoks keistas kvapas. — Tramvajai perdaug l ti, — pasak misteris Tridenas. — Štai kod l jie nori mieste paleisti autobusus. Ir vaikus į mokyklą vežios autobusais. Tramvajus sucyp ir sustojo. Tridenas nu m nuo viršaus didžiules pintines su užkandžiais. Linksmai šūkaudami, vaikai drauge su juo nutemp pintines ant žol s, ten, kur upelis įteka į tylų ežerą; čia kadaise stov jo pakyla orkestrui, tačiau dabar ji buvo visai sudūl jusi. Jie s d jo žol je, valg sumuštinius su kumpiu, šviežias braškes ir lyg vaškinius apelsinus, ir misteris Tridenas papasakojo, kaip čia būdavo prieš dvidešimt metų: vakarais išpuoštoje pakyloje groja orkestras, muzikantai iš visų j gų pučia varines dūdas, storulis dirigentas, apsipildamas prakaitu, uoliai mosuoja lazdele; aukštoje žol je laksto vaikai, žybsi jonvabaliai, kaukš damos kulniukais, tarsi grodamos ksilofonu, lentiniais takeliais vaikštin ja damos ilgomis suknel mis ir aukštais kuodais, o vyrai su aukštomis smaugiančiomis apykakl mis. Štai tie takeliai, tik per ilgus metus jie sutrešo lyg koš . Ežeras buvo tylus, melsvas ir ramus; tarp blizgančių nendrių jaukiai šmirin jo žuvys, o tramvajaus vairuotojas vis kalb jo ir kalb jo, ir vaikams atrod , kad dabar kiti laikai, kad misteris Tridenas nuostabiai jaunas, o jo akys dega kaip m lynos elektros lemput s. Diena slinko nedrumsčiama, mieguista, niekas niekur neskub jo, aplink rymojo tankus miškas, ir saul , rod s, stov jo vienoje vietoje, o misterio Trideno balsas čia kilo, čia leidosi, ir žiogai šokin jo ore, ausdami auksinius nematomus raštus. Bit , užsiropštusi ant žiedo, vis dūzg ir dūzg . Tramvajus stov jo tarsi užburti vargonai, tvisk damas saul s spinduliuose. Vaikai valg prinokusias vyšnias, o jų rankos vis dar atsidav tramvajaus žalvariu. Ir vasaros v jo plaikstomi drabužiai taip pat kvep jo tramvajumi. Danguje krykdamas pral k naras. Kažkuris krūptel jo. Misteris Tridenas užsimov pirštines. — Na, laikas namo. T vai, ko gero, pagalvos, kad aš jus pavogiau. Tamsiame tramvajuje buvo tylu ir v su, visai kaip ledų krautuv l je. Nurimę vaikai apsuko šnarančias pliušines s dynes ir atsis do nugara į tylųjį ežerą, į apleistą pakylą ir lentinius takelius, kurie skamba it ksilofonas, kai eini jais nuo kranto į kitus kraštus. Dzin! Po misterio Trideno batu švelniai skambtel jo varpelis, ir jie nuskriejo atgal, per pievas su apvytusiomis g l mis, kur jau nebebuvo saul s, per mišką link miesto, kur plytos, asfaltas ir medis, rodos, spaud tramvajų iš visų pusių, kai misteris Tridenas sustojo ir išleido vaikus į ūksmingas gatves. Čarlis ir Daglas paskutiniai stabtel jo prie išsikišusio tarsi liežuvis nuleidžiamo laiptelio, kv pdami elektros prisotintą orą ir žiūr dami į misterio Trideno pirštines ant žalvarinių rankenų. Daglas perbrauk pirštais per žalias aksomines s dyn s samanas, dar kartą pažvelg į sidabrą, varį, į raudonas kaip vynas lubas. — Ką gi... Iki pasimatymo, misteri Tridenai! — Likite sveiki, berniukai. — Dar susitiksime, misteri Tridenai. — Dar susitiksime.

— Pasigirdo švelnus atodūsis — tai užsidar durys, įtraukdamos rumbuotą laiptelio liežuvį. Tramvajus l tai nuplauk į popiet s kaitrą, skaistesnis už saulę, visas oranžinis kaip mandarinas, blizg damas apvadų ir skaičių auksu; pasuko už tolimo kampo, sudžeržg ratais ir išnyko. — Į mokyklą autobusu! — Čarlis nu jo prie šaligatvio krašto.— Tada jau į pamokas niekaip nepav luosi. Privažiuos prie pat tavo verandos. Niekur dabar kaip gyvas nebepav luosi! Tikras košmaras, Dagai, tu tik pagalvok! Bet Daglas stov jo prie vejos ir aiškiai mat , kas bus rytoj: darbininkai užlies b gius karšta smala ir po to niekam n į galvą neateis, kad čia kažkada važin jo tramvajus. Bet ne, dabar jis žino, jog dar daug daug metų neužmirš šių b giu, kad ir kaip giliai juos palaidotų. Kada nors rudenį, pavasarį ar žiemą jis pabus anksti rytą ir, jeigu neprieis prie lango, o pasiliks giliai įsiknisęs į šiltą, jaukų patalą, būtinai užgirs, kaip kažkur tolumoje dzingsi tramvajus. Ir rytmečio gatv s vingyje, ir plačioje al joje, tarp lygiai išsirikiavusių platanų, guobų ir klevų, priešaušrio tyloje jis išgirs už namo pažįstamus garsus. Tai lyg laikrodžio tiks jimas, lyg riedančių geležinių statinaičių bildesys, lyg milžiniško laumžirgio dūzgimas auštant rytui. Lyg karusel , lyg mažyt elektros audra, lyg žydras žaibas, kuris čia žybteli, čia v l išnyksta. O tramvajaus varpelio skambesys! Paskui, tarsi gazuoto vandens sifonas, sušnypš nusileisdamas ir pakildamas laiptelis — ir v l prasid s sapnas, vagonas nuplauks savo keliu, vis tolyn ir tolyn pasl ptais, palaidotais b giais į paslaptingą, giliai palaidotą tikslą... — Paspardysime kamuolį po vakarien s? — paklaus Čarlis. — Žinoma, — atsak Daglas. — Paspardysime. • DŽONĄ HAFĄ, DVYLIKOS METŲ AMŽIAUS, GALIMA apibūdinti trumpai ir paprastai. Jis moka sekti p domis geriau už bet kurį ind ną iš čoktų ar čerokių genties, moka nušokti tiesiai iš dangaus kaip šimpanz nuo lianos, išbūna po vandeniu ištisas dvi minutes ir nuneria pasroviui penkiasdešimt jardų. Jam paduotus kamuolius atmuša tiesiai į obelis, ir visas derlius pabyra ant žem s. Jis greičiausiai iš visų berniukų peršoka per šešių p dų aukščio sodo tvorą, įsliuogia į medį ir, prisikimšęs persikų, nusileidžia žemyn. Jis b ga juokdamasis. Neužsispyręs. Neieško priekabių. Geraširdis. Jo plaukai tamsūs ir garbanoti, o dantys — balti kaip cukrus. Jis moka atmintinai visų kaubojiškų dainų žodžius ir mielai moko jų kiekvieną, kas tik paprašo. Žino visų lauko g lių pavadinimus, žino, kada patek s ir nusileis m nulis, kada bus potvynis ir kada atoslūgis. Žodžiu, Daglui Spoldingui jis vienintelis dievas visame Grintaune, Ilinojo valstijoje, dvidešimtame amžiuje. Ir štai jie su Daglu klaidžioja už miesto, diena v l šilta ir apvali it akmenukas, dangus aukštai virš galvų tarsi apverstas žydras dubuo, skaidrūs upokšnių vandenys svidina baltus akmenukus. Taip, diena nuostabi kaip žvak s liepsna. Daglas jo per šią dieną ir man , kad taip bus amžinai. Viskas aplinkui taip tobula, taip išbaigta. Ir žol s kvapas lekia priešais tave šviesos greičiu. Greta draugas švilpauja it strazdas, spardo koja žem s grumstus, o tu šuoliuoji sau tarsi ant eiklaus žirgo dulk tu keliuku, žvangini raktais kišen je, ir visa tai nepaprastai puiku, viską galima pačiupin ti, viskas taip artima, suprantama ir, rodos, taip ir bus visada. Tokia puiki buvo diena, ir staiga per dangų atplauk debesis, uždeng saulę ir sustingo vietoje. Džonas Hafas jau keletą minučių kažką tyliai kalb jo. Ir tik dabar Daglas sustojo ant takelio kaip įbestas ir pažiūr jo į jį. — Palauk, ką tu pasakei? — Tu juk gird jai, Dagai. — Tu iš tiesų... išvažiuoji? — Turiu traukinio bilietą kišen je. Tū-tū-tū! Čiuk-čiuk-čiuk! Ū-ū-ūū... Jo balsas pamažu nutilo. Džonas oriai iš m iš kišen s traukinio bilietą, ir abu įsmeig akis į žalsvai geltoną kartono gabal lį. — Šį vakarą! — pasak Daglas. — Rupūs miltai! Juk šį vakarą mes buvom susitarę žaisti šviesoforą ir statulas! Kaipgi čia taip staigiai, a? Visą amžių gyvenai Grintaune. O dabar imsi ir išvažiuosi? Kaipgi čia dabar? — Matai, — pasak Džonas. — T vas gavo darbą Milvokyje. Bet iki šios dienos nieko tikro nežinojome... — Kad tu suruktum! O juk šią savaitę baptistai ruošia pikniką, paskui Darbo dieną bus didelis karnavalas, o po to ir Visų šventu netoli... Nejaugi tavo t tis negali palaukti? Džonas papurt galvą. — Tikra b da, — pasak Daglas. — Pris skim! Jie atsis do po senu ąžuolu ant kalvos į miesto pusę. Nuo saul s aplink juos virp jo platūs šeš liai, ir po medžiu buvo v su kaip urve. Toli apačioje gul jo miestas, padūmavęs nuo kaitros, žioj damas plačiai atvertais langais. Daglui nor josi b gti ten, į miestą, — gal būt, jis visu savo svoriu, savo dydžiu, visais namais uždarys Džoną ir neleis jam atsikelti ir pasprukti.

— Bet juk mes draugai, — pasak jis bej giškai. — Ir visada liksime draugais. — Tu atvažiuosi nors kartą į savaitę, a? — T tis sako, tik kartą ar du į metus. Šiaip ar taip, aštuoniasdešimt mylių. — Aštuoniasdešimt mylių — visai netoli! — sušuko Daglas. — Žinoma, visai netoli, — pritar Džonas. — Mano senel turi telefoną. Aš tau skambinsiu. O gal mes visi imsime ir atvažiuosime pas tave. Tai būtų puiku! Džonas ilgai tyl jo. — Na, tiek to, — pasak Daglas,— pakalb kim apie ką kita. — Apie ką? — Po perkūnais! Juk jeigu tu išvažiuoji, reikia aptarti milijoną visokiausių dalykų! Viską, apie ką būtume kalb ję ateinantį m nesį ir dar v liau! Apie vabalus maldininkus, apie cepelinus, apie akrobatus ir kardų rijikus! Įsivaizduok, kad tu jau v l atvažiavai, — papasakok, kaip žiogai spjaudosi tabaku! — Žinai, keista, bet man kažkaip nesinori kalb ti apie žiogus. — O anksčiau nor davai! — Taip, — Džonas nenuleido akių nuo miesto. — Tikriausiai, dabar tiesiog ne laikas. — Džonai, kas atsitiko? Tu kažkoks nesavas... Džonas užmerk akis, jo veidą iškreip grimasa. — Dagai, tu žinai Terlų namą? Prisimeni jo pastogę? — Žinoma. — Ten yra maži apvalūs langeliai su spalvotais stiklais — ar jie visada ten buvo? — Žinoma. — Ar esi tuo tikras? — Seni seni langiūkščiai, jie ten buvo jau prieš mums užgimstant. O kod l tu klausi? — Aš juos tik šiandien pasteb jau, — pasak Džonas. — Eidamas pro šalį, pak liau galvą, žiūriu — spalvoti stiklai! Dagai, kaipgi aš tiek metų jų nepasteb jau? — Tau rūp jo kiti dalykai. — Tikrai? — Džonas atsigręž ir su siaubu akyse pažvelg į Daglą. — Po perkūnais, Dagai, kod l tie langiūkščiai man tiek baim s įvar ? Juk čia n ra ko bijoti, tiesa? Tikriausiai, tod l... — Jis užsikirto. — Jeigu jau nepasteb jau tų langelių iki pat šios dienos, tai, matyt, dar daug ko nepasteb jau... O kaip bus su tais daiktais, kuriuos mačiau? Ar atsiminsiu juos, kai išvažiuosiu? — Ką nor si atsiminti, tą visada atsiminsi. Štai prieš dvejus metus aš buvau stovykloje. Ir ten viską viską prisimindavau. — Na jau ne viską. Tu man pats sakei. Atsibusdavai naktį ir niekaip negal davai prisiminti savo mamos veido. — Netiesa! — Kartais ir man taip būna naktį, netgi namie, — žinai, kaip tai klaiku! Atsikeliu ir einu į t vų miegamąjį: jie miega, o aš žiūriu, kokie jų veidai. O paskui grįžtu į savo kambarį — ir v l nebeprisimenu! Velniai žino kas, Dagai, velniai žino! — Džonas tvirtai suspaud rankomis kelius. — Pažad k man vieną dalyką, Dagai. Pažad k, kad visada prisiminsi mane, visada prisiminsi mano veidą ir aplamai viską. Pažadi? — Nieko n r lengviau. Mano galvoje yra kino aparatas. Naktį, gul damas lovoje, aš uždegu lempą, ir ant sienos viskas matyti kaip ekrane, ir tu iš ten man šauksi ir mojuosi ranka. — Dagai, užsimerk. O dabar pasakyk: kokios spalvos mano akys? Nežiūr k. Na? Kokios spalvos? Daglą išpyl prakaitas. Jo vokai virp jo. — Na žinai, Džonai, taip negražu. — Sakyk! — Rudos. Džonas nusisuko. — Taigi kad ne. — Kaip tai ne? — Net nepanašu. Džonas užsimerk . — Ei, atsisuk, - pasak Daglas. — Atsimerk, aš pažiūr siu. — Kas iš to, — atsak Džonas. — Tu jau dabar nebežinai. Aš gi sakiau. — Na, apsisuk pagaliau! — Daglas sučiupo draugą už plaukų ir l tai pasuko jo galvą į save. — Gerai, Dagai. Džonas atmerk akis. — Žalios... — Daglas paniuręs nuleido rankas. — Tavo akys žalios... Na, tai labai panašu į rudas. Beveik šviesiai rudos. — Dagai, nemeluok. — Gerai, — tyliai atsak Daglas. — Nemeluosiu. Jie s d jo ir klaus si, kaip kiti berniukai l kdami į kalvą r kavo ir šauk juos. Jie b go lenktyniaudami išilgai geležinkelio b gių, paskui atrišo rudus popierinius maišelius ir

pasigardžiuodami trauk gundantį kumpio, marinuotų agurkų ir įvairiaspalvių m tinių saldainių kvapą. Paskui jie v l b go ir b go, tik Daglas kartą stabtel jo, prid jo ausį prie karštų plieninių b gių ir išgirdo, kaip toli toli kituose kraštuose dunda nematomi traukiniai ir siunčia jam žinias Morz s ab c le čia, po svilinančia saule. Daglas išsities priblokštas. — Džonai! Džonas vis dar b go, ir tai buvo baisu. Juk jeigu b gi, laikas irgi b ga. Šūkauji, klykauji, lenktyniauji, voliojiesi po žeme, kūliais virsti ir staiga žiūri — saul jau nusileido, gird ti vakarinio traukinio švilpukas, ir tu kiūtini namo vakarien s. Tik nusisukai, — saul jau pasisl p tau už nugaros! Ne, yra tik vienas vienintelis būdas sul tinti laiką: reikia žiūr ti į viską aplinkui, o pačiam nieko nedaryti! Šitaip galima vieną dieną paversti į tris. Aišku, tik žiūr k ir nieko nedaryk. — Džonai! Dabar iš jo pagalbos nesulauksi, teks griebtis gudryb s. — Džonai, pab kime nuo jų! Ir, pasidavę žem s traukai, plyšodami visa gerkle, greičiau už v ją jie puol žemyn nuo pylimo, vis tolyn ir tolyn, per pievas, pro svirnus, kol pagaliau juos besivejančių berniukų balsai nutilo toli užpakalyje. Tada jie užsiropšt ant šieno kūgio, kuris trašk jo po jais, tarsi didžiulis laužas. — Nedarykim nieko, gerai? — pasiūl Džonas. — Ir aš kaip tik nor jau tai pasakyti, — atsiliep Daglas. Jie gul jo nejud dami ir tik šniokštavo. Staiga kažkas m tyliai tiks ti, lyg koks vabaliukas šiene. Abu gird jo tą tiks jimą, bet nežiūr jo, iš kur jis sklinda. Daglas pak l ranką — m tiks ti kitoje vietoje. Daglas pad jo ranką sau ant kelio — ir štai jau tiksi ant kelio. Skubiai žvilgter jo. Trečia valanda. Daglas vogčiomis pasiek laikrodį dešine ranka. Atsuko rodykles atgal. Dabar jie tur s pakankamai laiko kaip reikiant pažiūr ti i pasaulį, pajusti, kaip saul skrieja per dangų tarsi ugninis v jas. Bet pagaliau Džonas, matyt, pajuto, kad lengvi jų šeš liai pasislinko ir suplon jo. — Dagai, kiek laiko? — Pus trijų. Džonas pažvelg į dangų. „Nežiūr k!" — pagalvojo Daglas. —Tikriausiai ne trijų, o keturių, o gal ir lygiai keturios, — pasak Džonas. — Skautus moko tokių dalykų. Daglas atsiduso ir l tai pavar laikrodį pirmyn. Džonas tyl damas žiūr jo į jį. Daglas pak l galvą. Džonas kumštel jo jam, visai nesmarkiai, į petį. Staiga iš kažkur išn r traukinys ir prašvilp taip greitai, kad Daglas, Džonas ir visi kiti berniūkščiai vos susp jo atšokti į šalį ir suspieg , grasindami jam iš paskos kumščiais. Traukinys kaukdamas nudund jo tolyn kartu su dviem šimtin m keleivių ir išnyko. Dulkių sūkuriai palyd jo jį šiek tiek į pietus, paskui nus do auksine tyla tarp melsvų b gių. Berniukai jo namo. — Kai man sukaks septyniolika, aš nuvažiuosiu į Cincinatį ir parsisamdysiu geležinkelio gaisrininku, — pareišk Čarlis Vudmenas. — O aš turiu d dę Niujorke, — pasak Džimas. — Aš važiuosiu į Niujorką, būsiu spaustuvininkas. Daglas nesiteiravo, ką sugalvojo kiti. Jis jau gird jo, kaip dainuoja savo dainą traukiniai, mat draugų veidus — prisiploję prie langų, vagonų aikštel se, jie tolsta, plaukia tolyn. Jie išnyksta vienas po kito. Ir lieka tušti b giai, vasaros dangus, o jis pats kitame traukinyje važiuoja visai į kitą pusę. Žem pajud jo jam po kojomis, draugų šeš liai pakilo nuo žol s ir užtemd orą. Jam sugniauž gerklę — jis suriko kaip laukinis, užsimojo kumščiu ir pasiunt įsivaizduojamą sviedinį tiesiai į dangų. — Kas parb gs paskutinis — raganosio užpakalis! Kvatodami ir sk triodami rankomis, jie nušuoliavo per pab gius. Džonas Hafas b go lengvai, visai neliesdamas žem s. O Daglas visą laiką jaut ją po kojomis. Septintą valandą, po vakarien s, berniukai v l prad jo rinktis; vienas po kito jie jo į gatvę, smarkiai trinktel ję durimis, o pridurmu t vai ir motinos jiems r k , kad nesitrankytų. Daglas, Tomas, Čarlis ir Džonas stov jo tarp kitų, buvo laikas eiti sl ptynių ir žaisti statulas. — Tik vieną žaidimą, — pasak Džonas. — Paskui man reikia namo. Devintą išeina traukinys. Kas pasilieka vietoje? — Aš, — pasak Daglas. — Kaip gyvas negird jau, kad kas pats nor tų pasilikti, — pasak Tomas. Daglas Įd miai pažvelg į Džoną. — B kit, — tar jis. Berniukai klykdami išsilakst į visas puses. Džonas pa jo atatupstas, paskui apsisuko ir pasišokin damas nub go. Daglas l tai skaičiavo. Leido jiems nub gti toliau, išsiskirstyti kur kas, užsidaryti kiekvienam savo pasaul lyje. Kai jau jie gerai įsib g jo ir beveik išnyko iš akių, jis

giliai įkv p ir riktel jo: — Stok! Visi sustingo. Labai l tai Daglas nu jo per pievelę ten, kur prieblandoje tarsi geležinis briedis ramiai stov jo Džonas Hafas. Tolumoje kaip statulos stov jo kiti berniukai: rankos iškeltos aukštyn, veiduose sustingusios grimasos, akys žiba kaip voveraičių iškamšų. O va Džonas — stovi sustingęs, vienui vienas, ir niekas čia neatb gs, nesuspiegs, nor damas viską sugadinti. Daglas ap jo statulą iš vieno šono, paskui iš kito. Statula n krust. Neištaria n žodžio. Žvelgia kažkur į tolį kiek šypsodamasi. Daglas prisimin , kaip prieš keletą metų Čikagoje jie buvo dideliame name su daugybe marmurinių skulptūrų ir jis ilgai klaidžiojo tarp jų visiškoje tyloje. Lygiai taip dabar stovi Džonas Hafas — keliai ir kelnait s žali nuo žol s, pirštai apdraskyti, alkūn s nubrozdintos. Džonas Hafas su teniso bateliais, ramus, tarsi būtų apsiavęs tyla. O jo burna per vasarą suvalg daugybę abrikosų pyragų ir pasak nemaža ramių, protingų žodžių apie gyvenimą ir pasaulį. O štai akys — visai ne aklos kaip statulų, o kupinos ištirpusio žalsvo aukso. Tamsius plaukus kedena švelnus v jelis — čia pūsteli juos į šiaurę, čia į pietus... O ant rankų matyti viso miesto p dsakai — kelio dulk s, žiev s trupin liai nuo įvairiausių medžių, pirštai kvepia kanap mis ir vijokliais, ir žaliais obuoliais, ir senomis monetomis, ir varl mis žaliūk mis. Ausys persišviečia saul je, jos rausvos ir šiltos lyg persikai, ir ore sklinda nematomas m tų kvapas iš jo burnos. —Na, Džonai, — pasak Daglas, — žiūr k, n iš vietos! Įsakau: stov k čia ir nejud k lygiai tris valandas! Džono lūpos krustel jo. — Dagai... — Apmirk! — įsak Daglas. Džonas v l įsmeig akis į dangų, bet dabar jau nebesišypsojo. — Aš turiu eiti, — sušnibžd jo jis. — Nekrut k! Ką, nežinai taisyklių? — Niekaip negaliu, man laikas namo, — pasak Džonas. Statula atgijo, nuleido rankas ir pasuko galvą į Daglą. Jie stov jo ir žiūr jo vienas į kitą. Kiti berniukai irgi sujud jo ir nuleido žemyn nutirpusias rankas. — Sužaiskime dar kartą, — pasak Džonas. — Tik šį kartą pasiliksiu aš. B kit! Berniukai išsilakst . — Stok! Visi sustingo, ir Daglas taip pat. — Nekrut t! N per plauką! — sukomandavo Džonas. Jis pri jo prie Daglo. — Supranti, kitaip nieko nepadarysi, — pasak jis. Daglas žvelg į temstantį dangų. — Visiems apmirti kaip stabams ir nekrut ti tris minutes! — sušuko Džonas. Daglas jaut , kaip Džonas eina aplink jį, lygiai kaip jis pats neseniai jo apie Džoną. Paskui Džonas iš užpakalio lengvai stuktel jo jam į petį. — Iki pasimatymo, — pasak jis. Kažkas sušlam jo, ir Daglas neatsisukęs suprato, kad užpakaly jau nieko n ra. Kažkur toli sušvilp traukinys. Daglas stov jo nejud damas ištisą minutę ir lauk , kol nutils b gančių kojų taps jimas, bet jis vis netilo. Džonas vis b ga ir b ga, o klausantis atrodo, kad jis trypia vietoje, pagalvojo Daglas. Kod l gi jis netolsta? Ir staiga suprato — tai tuksi jo paties širdis. Stok! Jis prispaud ranką prie krūtin s. Nustok plakusi! Aš nenoriu to gird ti! Jis pats nepajuto, kaip nu jo per pievelę tarp kitų statulų, ir n nežinojo, ar jos jau irgi atgijo. Rod s, jos vis dar nekrut jo. Beje, jis ir pats atgijo tik iki kelių, o visas kūnas buvo sunkus ir šaltas kaip akmuo. Lipdamas į savo verandą, jis staiga atsigręž ir pažiūr jo į pievelę. Pievel buvo tuščia. Pokšt, pokšt, pokšt! — sutrat jo šūviai. Tai gatv je viena po kitos užsitrenk tinklin s durys —paskutin saul lydžio salv . Geriausias dalykas — statulos, pagalvojo Daglas. Tik jas ir gali išlaikyti savo pievel je. Bet niekada neleisk joms krut ti. Vieną kartą leisi — daugiau jų nebesuvaldysi. Ir staiga jis išk l suspaustą kumštį ir įnirtingai pagras pievel ms, gatvei, tiršt jančioms sutemoms. Jo veidas pritvinko kraujo, akys žib jo. — Džonai! — riktel jo jis. — Ei, Džonai! Tu mano priešas, girdi? Tu man nebe draugas! Negrįžk, niekada negrįžk! Keliauk sau! Tu man priešas, girdi? Štai kas tu! Tarp mūsų viskas baigta, tu šlykštyne, viskas, viskas, šlykštyne! Džonai, tu girdi, Džonai! Dangus dar labiau patams jo, tarsi kas būtų prisukęs už miesto žibančios didžiul s skaisčios lempos knatą. Džonas stov jo verandoje, jo lūpos dreb jo ir veidas trūkčiojo. Kumštis vis dar gras priešais stovinčiam namui. Daglas pažvelg į kumštį, bet jis buvo ištirpęs tamsoje, ir visas pasaulis buvo ištirpęs. Lipdamas į savo kambarį visiškoje tamsoje, jis tik jaut savo veidą, bet nemat nieko — net

savo kumščių, ir vis kartojo ir kartojo: ,,Aš piktas kaip velnias, aš įtūžęs, aš jo nekenčiu, aš įtūžęs ir piktas, aš jo nekenčiu!" Po dešimties minučių jis užlipo ant paskutiniojo laipto. Visiškoje tamsoje... • TOMAI, — PASAK DAGLAS. — PRIŽAD K MAN VIENĄ dalyką, gerai? — Prižadu. Ką? — Tu, aišku, mano brolis, ir gal aš kartais supykstu ant tavęs, bet visada būk prie manęs, gerai? — Ir tada, kai tu eisi už miesto su kitais dideliais berniukais? — Na... žinoma... ir tada. Bet aš nor jau pasakyti va ką: tu neišeik, neišnyk, supranti? Niekad nepakliūk po automobiliu ir nenukrisk nuo kokios uolos. — Dar ko! Kuo tu mane laikai, a? — O jeigu mums pasidarys visai riesta ir abu visai susensime — na, būsime kokių keturiasdešimt ar net keturiasdešimt penkerių metų, — tada gal sime įsigyti aukso kasyklą kur nors Vakaruose, s d sim sau, rūkysim kukurūzų tabaką ir auginsime barzdas. — Auginsime barzdas! Oho! — Štai ir sakau tau, visada laikykis manęs ir žiūr k, kad tau nieko neatsitiktų. — Gali būti ramus, — atsak Tomas. — Ir, aplamai, aš ne tavimi rūpinuosi, — paaiškino Daglas. — Man daugiau rūpi, kaip dievas tvarko pasaulį. Tomas pagalvojo valand lę. — Nieko, — pasak jis pagaliau. — Jis vis d lto stengiasi. • JI IŠ JO IŠ VONIOS, JODU TEPDAMA PIRŠTĄ, KURĮ susižeid , pjaudama kokosinį tortą. Tą pačią minutę laiškininkas užlipo į verandą, atidar duris ir į jo. Durys trinktel jo. Elmira Braun net pašoko. — Š mai! — sušuko ji, mosuodama joduotu pirštu, kad ne taip skaud tų. — Aš niekaip negaliu priprasti, kad mano vyras — laiškininkas. Kiekvieną kartą, įeidamas į namą, tu mirtinai mane išgąsdini! Semas Braunas stov jo su pustuščiu pašto krepšiu ir sumišęs krapšt si pakaušį. Paskui atsisuko ir taip pažiūr jo, tarsi šį ramų, malonų vasaros rytą būtų atslinkęs tirštas rūkas. — Tu šiandien ankstyvas, Semai, — tar žmona. — Aš dar nebaigiau, — pasak jis keistu balsu. — Na, drožk, kas atsitiko? — Ji pri jo ir pažvelg jam į veidą. — Kas ten žino, gal — nieko, o gal ir labai daug. Aš ką tik nunešiau paštą Klarai Gudvoter, mūsų gatv je... — Klarai Gudvoter? — Na, tik nesikarščiuok. Tai knygos iš Džonsono ir Smito firmos, Rasino miesto, Viskonsino valstijos. Viena jų vadinasi... tuoj prisiminsiu... — Jis surauk kaktą, paskui raukšl s išnyko. — „Albertus Magnus" — štai kaip. „Pripažintos, patikrintos, sl piningos ir natūralios EGIPTO PASLAPTYS arba... — jis užvert galvą į lubas, lyg stengdamasis įžiūr ti ten žodžius, — baltoji ir juodoji magija, užburianti žmogų ir gyvulį, atskleidžianti draudžiamas žinias ir senov s filosofų slaptybes". — Visa tai — Klarai Gudvoter? — Eidamas pas ją, aš susp jau žvilgtel ti į pirmuosius puslapius, juk čia nieko blogo, a? „Giliausios gyvyb s paslaptys, atidengtos žymaus mokslininko, filosofo, chemiko, gamtininko, psichologo, astrologo, alchemiko, metalurgo, burtininko, visų raganavimo meno paslapčių aiškintojo, o taip pat įvairiausių menų ir mokslų — paprastų, sud tingų, praktiškų ir kitokių — neaiškumai". Uch! Dievaži, tikrai galvą turiu, ne kopūstą. Visus žodžius atsimenu, nors n velnio nesuprantu. Elmira žiūr jo į savo joduotą pirštą, tarsi jis priklausytų kitam žmogui. — Klara Gudvoter, — sumurm jo ji. — Aš jai atidaviau knygą, o ji pažvelg man tiesiai į akis ir sako: „Na, dabar aš pasidarysiu tikra ragana. Bematant gausiu diplomą ir prad siu varyti biznį. Bursiu seniems ir jauniems, dideliems ir mažiems, visiems kartu ir kiekvienam atskirai." Čia ji sukikeno, įkišo nosį į knygą ir į jo vidun. Elmira apžiūr jo randą ant alkūn s, atsargiai paliet liežuviu klibantį dantį. Trinktel jo durys. Tomas Spoldingas, tuo metu klūp jęs pievel je priešais Elmiros Braun namus, pak l galvą. Jis ilgai slankiojo aplinkui, žiūr damas, kaip įvairiose krūvose gyvena skruzd l s, ir staiga aptiko nuostabiai puikų skruzd lyną su plačiu į jimu, pro kurį zujo visokiausių rūšių blizgančios kaip ugnis skruzd s; vienos dūm kaip v jas, kitos stropiai temp savo naštą — negyvo žiogo ar paukščio dalelytę. Ir čia netik tai į verandą iššoko misis Braun — nesava, tarsi tik dabar būtų sužinojusi, kad žem skrieja per kosminę erdvę šešiasdešimt trilijonų mylių per sekundę greičiu. Už jos pasirod misteris Braunas — tas tai jau tikrai nežino jokių mylių per sekundę, o jeigu ir

žinotų, tai, veikiausiai, tik nusispjautų į jas. — Ei, Tomai! — šūktel jo misis Braun. — Man reikia moralin s paramos, ir tu man būsi už atnašaujamą avin lį. B gam! Ir puol per kiemą į gatvę, mindydama skruzd les, spardydama pienių galvutes ir ak dama g lių lysves aštriais kulniukais. Tomas dar kiek paklūpojo, žiūr damas į tolstančios misis Braun stuburą ir mentes. Šie kaulai iškalbingiau už žodžius sak , kad bręsta melodrama ir nuotykis — nieko panašaus Tomas iš moterų nesitik jo, nors misis Braun ir tur jo kiek vyriškumo: trumpučius piratiškus ūsiukus. Dar viena akimirka — ir jis jau b go greta. — Misis Braun, jūs tikrai lekiate kaip pamišusi! — Tu dar nežinai, berniuk, kas yra pamišimas! — Atsargiai! — riktel jo Tomas. Misis Elmira Braun pargriuvo tiesiai ant geležinio šuns, miegančio žalioje vejoje. — Misis Braun! — Va, matai? — Misis Braun atsis do. — Tai Klaros Gudvoter darbas! Burtai! — Burtai? — Nieko, nieko, berniuk. Štai ir veranda. Eik pirmas ir nuspirk nuo kelio visus nematomus raiščius. Paspausk šį skambutį, tik tučtuojau atitrauk ranką, kitaip pirštas pajuos kaip nuod gulis! Tomas neliet skambučio. — Klara Gudvoter! Misis Braun paspaud mygtuką joduotu pirštu. Kažkur toli, v siuose ir tuščiuose didelio, seno namo kambariuose, sidabrinis varpelis skambtel jo ir nutilo. Tomas įsiklaus . Kažkur dar toliau sukrebžd jo nelyginant pel . Tolimoje svetain je šm stel jo šeš lis, o gal v jas pūstel jo užuolaidą? — Labas, — ištar ramus balsas. Ir staiga už tinklinių durų pasirod misis Gudvoter, skaisti kaip m tinis saldainis. — Sveikas, Tomai, sveika, Elmira. Kokie v jai... — Neskubinkite manęs! Jūs, sako, sugalvojote pasidaryti tikra ragana!Misis Gudvoter šyptel jo. — Jūsų vyras ne tik laiškininkas, bet ir įstatymų saugotojas. Jis ir čia įkišo nosį! — Mano vyrui nerūpi svetimas paštas! — Jis eina kokį dešimt minučių nuo vieno namo prie kito, tod l kad skaito visas atvirutes ir šaiposi. Jis netgi prisimatuoja paštu siunčiamus batus. — Jis nieko nemat , bet jūs pati jam pasak te, kokias knygas gavote. — Aš tik pajuokavau. Pasidarysiu ragana, pasakiau, ir — trinkt! — Š mas jau raito kojas, tarsi aš būčiau žaibą į jį paleidusi. To žmogelio galva tuščia kaip puodyn . — Jūs pasakojote apie savo raganavimą ir kitose vietose. — Tikriausiai, jūs turite galvoje Sendvičo klubą... — Kur manęs tyčia nepakviet te. — Bet juk, meldžiamoji, jūs visada tą dieną lankote savo senelę. — Na, jeigu būčiau kviečiama, aš ją gal čiau lankyti kurią kitą dieną. — O, ten tos kalbos irgi tiek tebuvo; valgydama sumuštinį su kumpiu ir marinuotu agurku, aš miau ir garsiai pasakiau: „Pagaliau gausiu raganos diplomą. Juk jau tiek metų mokausi!" — Taip man ir perdav telefonu! — Tikrai nuostabūs tie naujoviški išradimai! — pasak misis Gudvoter. — Jūs esate mūsų klubo „Sausmedis" pirminink vos ne nuo Pilietinio karo laikų, tai pasakykite atvirai — ar tik nesinaudojote burtais per rinkimus? — O argi jūs nors kiek tuo abejojate, meldžiamoji? — Rytoj v l rinkimai, ir man būtų labai įdomu žinoti: nejaugi jūs v l išk l te savo kandidatūrą ir nejaugi jums n kiek ne g da? — Taip — į pirmą klausimą ir ne — į antrą. Paklausykite, meldžiamoji, aš pirkau šias knygas savo giminaičiui Rauliui. Jam dar tik dešimt metų, ir jis kiekvienoje skryb l je ieško triušio. Aš jam jau seniai sakau, kad ieškoti triušių skryb l se taip pat beprasmiška, kaip ieškoti sveiko proto kai kuriose galvose, bet jis ieško, ir gana. Tod l miau ir padovanojau jam šias knygutes. — Nors ir biblija prisiektum te, vis tiek nepatik siu! — Ir vis d lto tai gryniausia tiesa. Man baisiai patinka juokus kr sti iš visokių burtų. Mūsų damos net sucyp , kai aš papasakojau apie paslaptingą savo galią. Gaila, kad jūsų ten nebuvo! — Užtat aš būsiu ten rytoj, ir stosiu prieš jus su aukso kryžiumi, pasitelkusi į pagalbą g rio j gas, — atšov Elmira. — O dabar pasakykite, kokių dar raganiškų išmonių turite savo namuose? Misis Gudvoter parod į stovintį prie durų staliuką. — Aš perku visokiausias stebuklingas žoleles. Jos labai keistai kvepia, ir Raulis jas tiesiog dievina. Štai šiame maišelyje — kvapnioji rūta, o čia — pipirlap , šalia jos — durnarop . Čia juodoji siera, o štai ten, sako, kaulų milteliai.

— Kaulų! — Elmira atšoko ir įspyr Tomui į kulkšnį. Tomas sustūgo. — O čia — pelynas ir paparčio lapai; pelynu galima užšaldyti kulkas šautuvuose, o pakramčius paparčio lapų, prad si miegodama skraidyti kaip šikšnosparnis, — taip pasakyta šios knygut s dešimtame skyriuje. Mano manymu, tokie dalykai labai naudingi bręstantiems protams. Bet iš jūsų veido matau, jog netikite, kad Raulis aplamai egzistuoja. Palaukite, aš jums duosiu jo adresą, jis gyvena Springfilde. — Na, žinoma, — pasak Elmira, — ir kai tik aš parašysiu, jūs s site į Springfildo autobusą, nuvažiuosite iki pašto, gausite mano laišką ir pakeverzosite atsakymą. Pažįstu jus! — Misis Braun, sakykite atvirai: jūs norite būti mūsų klubo pirmininke, taip? Jau dešimt metų, kaip jūs to siekiate. Iškeliate savo kandidatūrą. Ir visada gaunate vieną vienintelį balsą — savo pačios. Supraskite gi pagaliau, kad jeigu mūsų damos nor tų jus išrinkti, tai jau seniai būtų už jus nubalsavusios. Bet aš matau, kad jūs kaip buvote viena, taip ir likote, o jūsų balsas — balsas, šaukiančio tyruose. Žinote ką? Rytoj aš iškelsiu jūsų kandidatūrą ir pati balsuosiu už jus, gerai? — Tada tai jau tikrai nieko neišeis, — pasak Elmira. — Pernai per pačius rinkimus aš klaikiai persišaldžiau ir per rinkiminę kampaniją negal jau išeiti į gatvę! O užpernai tuo metu susilaužiau koją. Labai jau, žinote, keista. — Ji rūsčiai pažvelg per tinklelį į namo šeimininkę. — Ir tai dar ne viskas. Praeitą m nesį aš šešis kartus įsipjoviau pirštą, dešimt kartų susitrenkiau kelį, du kartus nukritau nuo užpakalin s verandos, girdite? — du kartus! Be to, iškūliau langą, sudaužiau keturias l kštes ir vazą — ji kainavo dolerį ir keturiasdešimt devynis centus! Ir nuo šios dienos aš reikalausiu, kad jūs užmok tum t už kiekvieną sudužusią l kštę, tiek mano namuose, tiek kur nors netoliese! — Ai-ai-ai, iki Kal dų aš visai nusigyvensiu, — pasak misis Gudvoter. Staiga ji atidar duris ir iš jo į verandą. Durys trinktel jo. — Elmira Braun, kiek jums metų? — Neabejoju, kad turite tai įrašyta kurioje nors juodoje knygoje. Trisdešimt penkeri. — Taip-aip, kai pagalvoji, kad jūs pragyvenote jau trisdešimt penkerius metus... — Misis Gudvoter prikando lūpą ir sumirks jo beskaičiuodama. — Tai maždaug dvylika tūkstančiu septyni šimtai ir septyniasdešimt penkios dienos... vadinasi, jei skaičiuosim po tris į dieną, bus daugiau kaip dvylika tūkstančių kartų pasikarščiuota, dvylika tūkstančių kartų bereikalingai triukšmauta ir dvylika tūkstančių kartų patirta visokių negandų. Ką ir bekalb ti, jūsų gyvenimas tikrai turiningas ir prasmingas, Elmira Braun. Duokite ranką! — Eikit po galais! — Elmira skubiai atsitrauk . — Meldžiamoji, jūs didel keverza, nors ne pati didžiausia Grintaune, Ilinojo valstijoje, tik antroji. Jeigu jau s site ant k d s — būtinai ją apversite. Kai stosit s — užminsite katei ant uodegos. Eisite per veją — būtinai įkrisite į šulinį. Visą gyvenimą jūs ritat s nuožulniąja plokštuma, Elmira Alisa Braun. Kod l gi to atvirai neprisipažinus? — Tos negandos ištinka mane visai ne tod l, kad esu keverza, o tik d l jūsų! Kai tik jūs atsirandate per mylią nuo mano namo, tai man iškart keptuv su pupomis iš rankų krinta ar prikišu pirštą prie elektros. — Meldžiamoji, tokiame mažame miestelyje tiesiog neįmanoma būti toliau kaip per mylią vienam nuo kito. — Tai jūs prisipažįstate, kad sukiojat s netoliese? — Prisipažįstu, kad čia esu net gimusi, tikrai taip, bet dabar viską atiduočiau, kad tik būčiau gimusi Kenošoje ar Sione. Elmira, nueikite pas dantistą, gal jis gal s ką nors padaryti jūsų gyvatiškam geluoniui. — Oi! — šūktel jo Elmira. — Oi-oi-oi! — Jūs mane išved te iš kantryb s. Anksčiau aš visai nesidom jau raganavimu, bet dabar, matyt, teks tuo užsiimti. Klausykite! Štai jūs jau ir nematoma! Kol jūs čia stov jote, aš jus užker jau. Jūs visai išnykote iš akių. — Negali būti! — Teisybę pasakius, aš ir anksčiau jūsų nemačiau, — prisipažino ragana. Elmira išsitrauk veidrod li. — Va, aš! Pasižiūr jo įd miau ir aiktel jo. Paskui kilstel jo ranką prie galvos, tarsi derindama arfą, atsargiai išpeš plauką ir išk l jį aukštyn, tarytum daiktinį įrodymą teisme. — Štai, matote! Iki pat šios sekund s kaip gyva netur jau n vieno žilo plauko! Ragana žavingai nusišypsojo. — Pamerkite jį į ąsotį su stovinčiu vandeniu, ir per naktį jis pavirs į slieką. Ak Elmira, Elmira, jūs tik pažvelkite į save iš šalies! Visą gyvenimą jūs kaltinate kitus d l to, kad jūsų kojos medin s, o rankos — kaip v jo malūnai! Ar jūs kada nors skait te Šekspyrą? Ten yra nurodymai aktoriams: JUD JIMAS, BRUZD JIMAS IR TRIUKŠMAS. Štai kas jūs esate: jud jimas, bruzd jimas ir triukšmas. O dabar drožkite namo, nes kitaip pagražinsiu kaktą gumbu ir liepsiu visą naktį nesumerkti akių. Štiš! Ir ji sumosavo rankomis, tarsi Elmira būtų koks paukščių būrys.

— Dieve, kiek musių šią vasarą! — pasak ji. Į jo į vidų ir užkabino duris kabliuku. Elmira sukryžiavo rankas ant krūtin s. — At jo galas mano kantrybei, misis Gudvoter. Paskutinį kartą sakau jums: atsiimkite savo kandidatūrą arba rytoj teks stoti į garbingą kovą. Aš jus įveiksiu, galite tuo neabejoti! Aš atsivesiu Tomą. Jis geras, nekaltas berniukas. O nekaltyb ir g ris rytoj laim s! — Jus labai nepasikliaukite mano nekaltybe, misis Braun, — įsikišo Tomas. — Mano mama sako... — Užsičiaupk, Tomai! Geras — vadinasi, geras. Tu ten stov si mano dešin je, berniuk. — Gerai, mem, — pasak Tomas. —Jeigu tik, žinoma, aš išgyvensiu iki ryto, — pridūr Elmira. — Aš juk žinau, ši pabaisa ims lipdyti iš vaško mano atvaizdus ir badyti jiems širdis surūdijusiomis adatomis. Tomai, jeigu rytoj išaušus mano patale rasi tik suvytusią didžiulę figą, tai žinok, kieno ranka ją nurašk . Ir tada misis Gudvoter bus klubo pirmininke iki šimto devyniasdešimt penkerių metų, pamatysi! —Ką jūs, ką jūs, meldžiamoji! Man jau dabar trys šimtai penkeri metai, — pasak misis Gudvoter. — Mane anais laikais vadino „JI"! — Ir ji dūr pirštu gatv s link. — Abra-ka-dabrazimiti-zem! Na? Elmira strimgalviais puol iš verandos. — Rytoj pasimatysime! — riktel jo ji. — Iki rytojaus, meldžiamoji, — pasak misis Gudvoter. Tomas truktel jo pečiais ir nusek paskui Elmira, spardydamas nuo šaligatvio skruzd les. Elmira b go per gatvę ir staiga suklyk . — Misis Braun! — sušuko Tomas. Iš garažo atbula išried jo mašina ir pervažiavo Elmirai dešin s kojos nykštį. Elmirai Braun labai skaud jo pirštą, tod l vidurnaktį ji atsik l , nu jo į virtuvę, suvalg gabal lį šaltos vištienos ir kruopščiai sudar tikslų visų savo b dų ir nelaimių sąrašą. Pirmiausia, praeitų metų ligos: sloga — trys kartai, skrandžio skausmai — keturi, ištino žandas — vieną kartą; be to, artrito priepuolis, str nų dieglys, kurį ji palaik podagra, aštrus bronchitas, astma pradin je stadijoje, išb rimas ant rankų, šunvot ausyje, d l kurios ji keletą dienų vaikščiojo svirduliuodama, tarsi leisgyv mus , be to, dar maud nugarą, skaud jo galvą ir vert vemti. Vaistai kainavo devyniasdešimt penkis dolerius ir septyniasdešimt aštuonis centus. Antra, daiktai, sudaužyti ir sugadinti namie per pra jusius dvyliką m nesių: dvi lempos, šešios vazos, dešimt l kščių, vienas dubuo sriubai, du langai, viena k d , vienas sofos pagalv lis, šešios stiklin s ir viena krištolin liustros prizm . Viso: dvylika dolerių ir dešimt centų. Trečia, šios nakties kančios. Pirštas, kurį pervažiavo mašina, labai skauda. Viduriai sutrikę. Nugarą gelia, kojos tvinkčioja lyg nesavos. Akyse tamsiai raudona migla. Liežuvis kaip dulkšluostis. Ausyse zvimbia ir ūžia. Kokia suma visa tai įvertinti, svarst ji, eidama atgal į miegamąjį. Už visas kančias — dešimt tūkstančių dolerių. — Taigi, išreikalauk juos, kad gudrus, be teismo! — pasak ji pusbalsiu. — A? — atsiliep per miegus vyras. Elmira atsigul . — Aš tiesiog nenoriu mirti. — Ką tu ten burbi? — Nemirsiu n už ką! — pasak ji, įbedusi akis į lubas. — Aš visada tą sakiau, — atsak vyras ir v l užknark . Kitą rytą misis Elmira Braun atsik l anksčiau ir nu jo į biblioteką, o iš ten — į vaistinę ir atgal namo. Kai vidurdienį grįžo jos vyras Š mas, tuščiu pašto krepšiu nešinas, Elmira jau pilst visokiausius chemikalus. —Pietūs šaldytuve, — pasak ji, maišydama didel je stiklin je kažkokią žalsvą košę. — Viešpatie, kas gi čia? — paklaus vyras. — Atrodo visai kaip pieno kokteilis, prastov jęs saul je keturiasdešimt metų. Iš viršaus, regis, jau ir pel siais apsitrauk . — Prieš burtus tenka kovoti burtais. — Ar tik negalvoji tą košę išgerti? — Ir išgersiu! Išgersiu ir eisiu į „Sausmedžio" klubą atlikti didelių darbų. Semiuelis Braunas pauost viralą. — Paklausyk mano patarimo: pirma nueik ir tik po to gerk. Ko čia primaišyta? — Sniego nuo angelų sparnų, arba mentolo, kad ataušintų žmogų deginančią pragaro liepsną, — taip pasakyta šioje knygoje, kurią gavau bibliotekoje. Šviežių, ką tik nuskintų vynuogių sulčių, kad, nepaisant tamsių vizijų, mintys vis tiek išliktų tyros ir šviesios, — apie tai irgi pasakyta knygoje. Čia dar yra raudonojo rabarbaro, vyno akmens, baltojo cukraus, kiaušinio baltymo, šaltinio vandens ir dobilų žiedų, kuriuose slypi gerosios žem s j ga. Ir dar daug įvairiausių dalykų, visko neišskaičiuosi. Štai čia viskas surašyta, g ris prieš blogį, balta prieš juoda. Jau dabar aš ją tikrai įveiksiu! — Įveikt tai įveiksi, — pasak vyras. — Tik kažin ar besužinosi, kad įveikei. — Negalvok blogai. Eidama aš dar pasiimsiu Tomą, jis man bus lyg talismanas.

— Vargšas berniukas, — tar vyras; — nors ir nekaltas, kaip tu sakai, bet ten jį sudraskys į gabalus, tame „Sausmedžio" klube. — Nieko jam neatsitiks, — pasak Elmira ir, pa musi stiklinę su kunkuliuojančiu viralu, įkišo ją į d žutę nuo avižinių dribsnių, uždar dangtelį ir iš jo pro duris, neužkliuvusi suknele už vinies ir nesupl šiusi naujut lių kojinių už devyniasdešimt aštuonis centus. Labai tuo patenkinta ir išdidi, Elmira pasiek Tomo namus, kur jis jau lauk , apsivilkęs, kaip ji liep , balta vasarine eilute. — Fu! — šūktel jo Tomas. — Kas ten yra jūsų d žut je? — Likimas, — atsak Elmira. — Na, nebent jau likimas, — pasak Tomas, tipendamas per du žingsnius priekyje. „Sausmedžio" klubas buvo pilnut lis; damos žvilgčiojo į savo draugių veidrod lius, timpčiojosi sijonus ir teiravosi viena kitos, ar nelenda apatinukas. Pirmą valandą dienos ant laiptų pasirod misis Elmira Braun, lydima berniuko baltais drabužiais. Jis jo susi męs už nosies ir primerkęs vieną akį, tod l nelabai ką mat . Misis Braun pažvelg į susirinkusias damas, paskui į savo d žutę nuo avižinių dribsnių, po to nu m dangtelį ir įkišo nosį į vidų. Čia jai, matyt, už m kvapą, nes tučtuojau uždar d žutę, taip ir neparagavusi n lašelio. Po to iškilmingai nužingsniavo į salę, o jai iš paskos, tarsi šiugždančio šilko šleifas, plauk aplinkinių moterų šnibždesys. Ji atsis do kartu su Tomu paskutin je eil je, ir Tomas dar niekad taip gailiai neatrod . Viena atmerkta akimi jis apžiūr jo damų sambūrį, bet ir tą pačią tuoj užmerk . Elmira tuo tarpu atidar d žutę ir l tai išg r stebuklingąjį g rimą. Pusę dviejų pirminink misis Gudvoter trinktel jo plaktuku į stalą ir visos damos, išskyrus porą tuzinų, nutilo. — Gerbiamosios, — nuskamb jo misis Gudvoter balsas virš šilkų ir mezginių jūros, kurioje tai čia, tai ten mirg jo baltos ir pilkos bangų skiauter s, — at jo laikas perrinkti pirmininkę. Bet, prieš pradedant, man rodos, kad misis Elmira Braun, mūsų žymaus grafologo žmona... Pasigirdo kikenimas. — Kas yra „grafologas"? — bakstel jo Elmira alkūne Tomui į šoną. — Nežinau, — piktai sušnypšt Tomas; jo akys buvo užmerktos, ir alkūn jį nelauktai bakstel jo iš tamsos. — ...taigi, kaip jau min jau, — kalb jo toliau misis Gudvoter, — žymaus rašysenų specialisto... — (sal je v l juokas) — Jungtinių Valstijų pašto valdybos tarnautojo Semiuelio Brauno žmona misis Braun nori mums kažką pasakyti. Prašom, misis Braun. Elmira atsistojo. Atlošiama k d nuvirto ir, garsiai pokštel jusi, užsitrenk tarsi meškų spąstai. Elmira net aukštyn pašoko iš netik tumo, o jos batų kulniukai taip gailiai sugirgžd jo po linkstančiomis kojomis, kad, rod s, tuoj ims ir subyr s į trupinius. — Taip, aš turiu ką papasakoti, — pareišk ji. Laikydama vienoje rankoje d žutę nuo avižinių dribsnių ir bibliją, ji kita ranka čiupo Tomą ir m brautis į priekį; eidama stumd alkūn mis s dinčias moteris ir visą laiką r k : — Atsargiau, jus! Leiskite praeiti! Nekliudykite! Pagaliau ji prisigrūdo prie pakylos, apsisuko ir užkliud stiklinę su vandeniu; vanduo išsiliejo ir prad jo laš ti ant grindų. Elmira piktai sužvairavo į misis Gudvoter — tegu šluosto klaną su mažyte savo nosinaite. Paskui triumfuodama ištrauk iš d žut s tuščią stiklinę ir išk l aukštyn, kad misis Gudvoter gal tų ją gerai apžiūr ti. —Žinote, kas čia buvo? — šnibžtel jo ji. — Dabar visa tai — manyje, gerbiamoji. Dabar mane saugo užburtas ratas. Nei peilis, nei kirvis pro jį neprasiverš. Moterys kleg jo, tad neišgirdo jos žodžių. Misis Gudvoter linktel jo, išk l abi rankas, ir įsiviešpatavo tyla. Elmira dar stipriau suspaud Tomo ranką. Tomas susirauk , bet neatsimerk . — Gerbiamosios, — pasak Elmira, — aš jus užjaučiu. Aš žinau, kiek jūs prisikent jote per pastaruosius dešimt metų. Aš žinau, kod l jūs balsavote už tą misis Gudvoter. Jums tenka maitinti vyrus, dukteris ir sūnus. Jūs negalite viršyti šeimos biudžeto. Jūs negalite leisti, kad sugižtų pienas, prisviltų duona ar suzmektų pyragai. Jūs nenorite, kad jūsų vaikai persirgtų iš eil s kiaulyte, v jaraupiais ir kokliušu. Jūs nenorite, kad jūsų vyras sudaužytų mašiną ar žūtų, įkliuvęs į aukštos įtampos laidus už miesto. Bet dabar visam tam at jo galas. Dabar jūs galite nieko daugiau nebebijoti. Nebekankins jūsų nei r muo, nei str nų diegliai, nes aš atsinešiau magišką žodį, ir tuoj mes išvarysime piktąją dvasią iš šios raganos! Visos apsižvalg aplinkui, bet jokios raganos nepamat . — Aš kalbu apie jūsų pirmininkę! — suriko Elmira. — Apie mane! — Misis Gudvoter pamojavo salei. — Šiandien aš buvau bibliotekoje, — dusdama tęs Elmira, įsikibusi į stalą, kad nepargriūtų. — Ieškojau priešnuodžių. Nor jau sužinoti, kaip atsikratyti žmonių, kurie mulkina kitus, kaip išvyti raganas. Ir radau būdą, kaip kovoti už mūsų teises. Aš jaučiu, kaip auga mano j gos. Aš dabar turiu įvairiausių stebuklingų šaknelių ir chemikalų burtų galią. Turiu... — Ji nutilo. Susvyravo. Paskui sumirks jo. — Vynakmenio galią... ir baltosios vanag s žiedų, pieno,

surauginto m nulio šviesoje, ir... — Ji v l nutilo ir susimąst . Paskui kietai susičiaup , ir kažkoks keistas garsas iš jos vidurių prasiverž pro lūpas. Ji užsimerk , laukdama tos galios pasireiškiant. — Jūs blogai jaučiat s, misis Braun? — paklaus misis Gudvoter. — Puikiausiai, — l tai ištar misis Braun. — Aš įd jau keletą tarkuotų morkų ir plonai supjaustytų petražolių, kadugio uogų... Ji v l stabtel jo, tarsi kažkoks vidinis balsas būtų sakęs jai nutilti, ir pažiūr jo į salę. Viskas aplinkui prad jo siūbuoti: iš kair s į dešinę, paskui iš dešin s į kairę. — Rozmarino šaknų ir v dryno žiedą... — dusliai pasak Elmira. Paskui paleido Tomo ranką. Tomas atmerk vieną akį ir žvilgtel jo į ją. — Lauro lapų, nasturtų žiedlapių... — tęs ji. — Gal atsis stum te? — pasiūl misis Gudvoter. Viena iš damų pakilo ir atidar langą. — Betelio riešutų, levandos ir laukinių obuolių s klų, — pasak misis Braun ir nutilo. — Greičiau prad kime rinkimus. Man reikalingi balsai. Aš skaičiuosiu. — Neskub kite, Elmira, — pasak misis Gudvoter. — Ne, reikia skub ti. — Elmira dreb dama giliai įkv p . — Atminkite, gerbiamosios, daugiau neb ra ko bijoti. Galite drąsiai atskleisti savo slapčiausius norus. Balsuokite už mane ir... — Kambarys v l susiūbavo, šįkart aukštyn ir žemyn. — Tur site dorą ir sąžiningą valdžią. Kas už misis Gudvoter, sakykite „taip". — Taip, — pasak visa sal . — Kas už Elmira Braun? — paklaus Elmira vos girdimai ir gurktel jo. Paskui pasak viena: — Taip. Ir apkvaitusi liko stov ti ant pakylos. Sal je įsivyravo tyla. Ir toje tyloje staiga pasigirdo kažkoks kurkimas. Misis Elmira Braun grieb si už burnos. Paskui pasisuko ir drumstomis akimis pažiūr jo į misis Gudvoter, o ta nerūpestingai išsitrauk iš rankinuko vaškinę l lytę, prismaigstytą surūdijusių adatų. — Tomai, — pasak Elmira, — palyd k mane į damų kambarį. — Gerai, mem. Jie prad jo eiti, paskui paspartino žingsnį ir pagaliau puol b gti. Elmira b go priekyje, tarp k džių, pro minią... Pasiek duris ir pasuko į kairę. — Ne, ne, Elmira, į dešinę, į dešinę! — sušuko misis Gudvoter. Elmira pasuko į kairę ir išnyko. Pasigirdo bildesys, tarsi loviu būtų nudard jusi krūva stambių anglių. — Elmira! Visos damos m lakstyti po salę, stumdydamos viena kitą — visai kaip moterų krepšinio komanda. Tik viena misis Gudvoter tiesiausiu keliu puol prie durų. Laiptų aikštel je stov jo Tomas ir, įsikibęs rankomis į tur klus, žiūr jo žemyn. — Keturiasdešimt pakopų! — sudejavo jis. — Per visas keturiasdešimt pakopų! Ir v liau, po daugelio m nesių ir metų, žmon s pasakojo, kaip Elmira Braun, tarsi nepataisoma girtuokl , ritosi tais laiptais, nepraleisdama n vienos pakopos savo ilgoje kelion je žemyn. Matyt, jos netekta sąmon s, d l to visi raumenys suglebo, ir ji ried jo laiptais minkštai kaip maišas. Pagaliau ji žlegtel jo apačioje, sumirks jo ir daug geriau pasijuto, nes visa tai, nuo ko jai dar si bloga, liko užpakaly, ant visų laiptų. Tiesa, dabar ji buvo lyg ištatuiruota m lyn mis ir įdr skimais. Bet n rankos, n kojos neišsisuko, net sausgysl s nepasitemp . Tris dienas ji keistai laik galvą ir, užuot ją pakreipusi, žiūr davo į šalį akies kampučiu. Bet svarbiausia tai, kad laiptų pap d je akimirksniu atsirado misis Gudvoter ir, pad jusi Elmiros galvą sau ant kelių, laist ją ašaromis, o aplinkui lyg paklaikusios rinkosi likusios damos. — Elmira, aš prižadu, prisiekiu, Elmira, jeigu tik jus liksite gyva, jeigu jūs nemirsite... Elmira, jūs girdite mane? Klausykite gi! Nuo šios akimirkos aš savo burtus naudosiu tik geram. Nebus daugiau juodosios magijos, bus vien tik balta! Jeigu tai priklausys nuo manęs, jūs niekad daugiau nenukrisite nuo laiptų, neįsipjausite piršto, neužkliūsite už slenksčio ar geležinio šuns. Palaimą, Elmira, prižadu jums palaimą! Tik nemirkite! Žiūr kite, aš traukiu iš l l s visas adatas! Elmira, pasakykite nors vieną vienintelį žodelį! Na, pasakykite ką nors ir atsis skite! Ir einame į viršų, balsuosime iš naujo. Prižadu, jūs būsite pirminink , mes renkame jus netgi be jokio balsavimo, mes vieningai palaikome jūsų kandidatūrą, juk tiesa, gerbiamosios? Čia visos „Sausmedžio" klubo nar s, garsiai raudodamos, puol gl besčiuotis. Tomas, vis dar stovintis viršuje, nutar , kad misis Braun mir . Jis pasileido žemyn, tačiau ant laiptų susidūr su damų procesija - jos atrod taip, lyg būtų ką tik ištrūkusios iš tos vietos, kur sprogta dinamito. — Iš kelio, berniuk! Pirmoji jo misis Gudvoter, juokdamasi ir verkdama. Už jos sek misis Elmira Braun, juokdamasi ir verkdama. O už jų žygiavo visos šimtas dvidešimt trys klubo nar s, pačios nesuprasdamos, ar grįžta iš laidotuvių, ar eina į balių. Tomas palyd jo jas akimis ir palingavo galva. — Dabar aš joms nebereikalingas, — pasak jis. — Visai nebereikalingas.

Ir, kol jo nepasigedo, m tyliai pirštų galiukais leistis žemyn laiptais, visą laiką iki pat apačios tvirtai laikydamasis už tur klų. • — NA, KĄ ČIA DAUG KALB TI, - PASAK TOMAS. — Vienu žodžiu, jos visos ten iš proto išsikraust . Stovi krūvoje ir šnirpščia. Elmira Braun s di sau ant grindų po laiptais sveikut l — tarsi jos kaulai būtų iš žel s, ragana rauda, įsikniaubusi jai į petį, o pagaliau staiga visos pasileidžia laiptais aukštyn ir juokiasi! Na, ar matei ką nors panašaus? Aš tučtuojau iš ten išsinešdinau. Tomas atsiseg marškinių apykaklę ir nusi m kaklaraištį. — Tai sakai, burtai? — paklaus Daglas. — Burtai, rupūs miltai! — Ir tu tiki? — Ir taip, ir ne. — Kad tave kur, ko tik n ra tame mūsų miestelyje! - Daglas įsmeig akis į tolį, kur virš horizonto kilo pačių keisčiausių pavidalų debesys — senov s dievai, karžygiai... Tai, sakai, ir kerai, ir vaškin s l l s, ir adatos, ir įvairiausi eliksyrai? — Eliksyras tai ne kažin koks, bet vidurius tuština klasiškai. Viau! Ūhū! — Tomas susigrieb už pilvo ir iškišo liežuvį. — Raganos... — sumurm jo Daglas ir paslaptingai sužvairavo. • IR PAGALIAU ATEINA DIENA, KAI VISUR APLINK išgirsti krintant nuo medžių obuolius. Iš pradžių vienas pupteli čia, kitas — ten, po to nukrinta trys, keturi, devyni, dvidešimt, o paskui pasipila obuolių lietus ir, nelyginant arklio kanopos, smenga į minkštą, tams jančią žolę. O tu, paskutinis obuoly, esi dar ant medžio ir lauki, kol v jas palengva nur kš tave, įsikibusį į dangų, ir svies žem n... Bematant, nepasiekęs net žol s, tu užmirši ir medį, ir kitus obuolius, ir vasarį, ir žalią žolę apačioje. Tu pasinersi į tamsą... — Ne! Pulkininkas Frilis greitai atmerk akis ir tiesiai atsis do savo kr sle su ratukais. Jis staiga išties šaltą ranką, ieškodamas telefono. Aha, jis dar čia! Mirkčiodamas prispaud jį prie krūtin s. — Nepatinka man tas sapnas, — prašneko jis į tuščią kambarį. Pagaliau virpančiais pirštais pak l ragelį, paskambino tarpmiestinių pasikalb jimų stoties telefonistei ir, pasakęs numerį, m laukti, įsmeigęs akis į miegamojo duris, tarsi kiekvieną akimirką čia gal tų įsiveržti sūnų, dukterų, anūkų, slaugių, gydytojų ruja ir išpl šti paskutinį gyvenimo džiaugsmą iš gęstančios jo širdies. Prieš daugelį dienų, o gal ir metų, kai širdis lyg durklas perv r krūtinę, jis gird jo berniukus apačioje... kaip ten jų vardai? Čarlzas, Čarlis, Čakas, taip! Ir Daglas! Ir Tomas! Prisimin ! Jie šauk jį iš apačios, iš prieškambario, bet jiems užtrenk prieš nosį duris, pavar šalin. Jums negalima jaudintis, pasak gydytojas. Ne, ne, ne, jokių lankytojų! Bet jis gird jo berniukus lakstant gatv je, mat juos, pamojavo jiems. Ir jie mojavo. „Pulkininke... pulkininke..." O dabar jis s di vienas su širdimi, nelyginant pilka rupūžiuke, vos vos žiopčiojančia jo krūtin je. — Pulkininke Frili,— pasak telefonist . — Kalb kite su Mechiku. Eriksonas 3899. Ragelyje pasigirdo tolimas, bet neįtik tinai aiškus balsas. — Bueno! — Chorche! — sušuko senasis pulkininkas. — Sinjoras Frilis? V l? Tai kaštuoja pinigus. — Tegul sau kaštuoja. O tu žinai, kas reikia padaryti? — Si. Langą? — Malon k, Chorche. — Tuojau! — atsiliep balsas. Ir toli toli, už kažin kiek tūkstančių mylių, pietuose, vieno pastato kambaryje pasigirdo žingsniai, tolsta nuo telefono. Senasis pulkininkas palinko į priekį, tvirtai prispaud ragelį prie raukšl tos ausies, kad net suskaudo, ir godžiai m laukti sekančio garso. Trinktel jo langas. — Aa,— atsiduso senis. Įkaitusio, saul s nutvieksto Mechiko popiet s alsavimas pro atvirą langą pasiek ragelį. Pulkininkas mat Chorche, laikantį mikrofoną į lango pusę, į saul s šviesą. — Sinjore... — Ne ne, palauk. Leisk man paklausyti. Jis klaus si, kaip pypsi mašinos, žviegia stabdžiai, šūkalioja už prekystalių pardav jai, siūlantieji purpurinius bananus ir džiunglių apelsinus. Nukarusios nuo kr slo pulkininko Frilio kojos m jud ti lyg einančio žmogaus. Jis stipriai užsimerk ir kelis kartus giliai įkv p , tarsi

nor damas užuosti, kaip kvepia saul kaitoje ant geležinių kablių kabanti m sa, aplipusi mus mis kaip razinomis, ar nuo rytmetinio lietaus dr gnos akmenin s al jos. Jis jaut saul s šilumą ant savo dygaus skruosto, jis, v l dvidešimt penkerių metų jaunuolis, eina, eina, plačiai atv ręs akis ir ausis, šypsosi, geria spalvas ir kvapus, džiaugiasi gyvenimu. Kažkas pasibeld į duris. Jis skubiai pasl p telefoną po chalato skvernu. Į jo slaug . — Laba diena, — tar ji.— Ar šiandien gerai elg m s? — Taip, — atsak senis negyvu balsu. Jis dar negal jo atsikvoš ti. Beldimas jį užklupo netik tai, ir jis dar klajojo aname tolimame mieste. Jis lauk , kol atsitok s — juk reik s atsakin ti į klausimus, protingai elgtis, būti mandagiam. — At jau patikrinti pulso. — Tik ne dabar! — atsak pulkininkas. — Argi kur nors ruošiat s eiti? — nusišypsojo ji. Jis įsmeig į slaugę akis. Niekur nebuvo iš jęs dešimt metų. — Duokite ranką. Kieti, įgudę pirštai tarsi skriestuvo kojel s ieškojo pulso. — Ką jūs veik te, kad taip susijaudinęs? — griežtai paklaus slaug . — Nieko. Ji pak l akis, ir jos žvilgsnis sustojo ties tuščiu telefono staleliu. Tą pačią akimirką už dviejų tūkstančių mylių tyliai pyptel jo automobilis. Slaug pa m ragelį iš po skverno ir kyštel jo jam į veidą. — Kod l jūs taip elgiat s? Jūs gi žad jote daugiau to nedaryti. Taip jūs labiausiai kenkiate savo sveikatai — jaudinat s, per daug kalbate. Ir tie berniukai čia landžioja... — Jie ramiai s d jo ir klaus si, — atsak pulkininkas. — O aš jiems pasakojau apie tokius dalykus, apie kuriuos jie niekad nebuvo gird ję. Apie buivolus, bizonus. Ir vert jo jiems tai papasakoti. O man vis tiek! Jaudinausi, karščiavausi, bet jutau, kad gyvenu. Ir jeigu toks gyvenimas greičiau numarina, tegul: bent keletą akimirkų prieš galą dar pajusiu gyvenimo skonį. O dabar atiduokite man telefoną. Jeigu berniukams negalima ateiti ir ramiai pas d ti pas mane, tai aš su kuo nors bent iš tolo pasikalb siu. — Atleiskite, pulkininke, man teks pasakyti apie tai jūsų anūkui. Pra jusią savaitę jis nor jo išnešti telefoną, bet aš įsikišau. O dabar, matyt, reik s taip ir padaryti. — Čia mano namai, mano telefonas. Aš moku jums algą! — sušuko pulkininkas. — Už tai, kad jums pad čiau ir neleisčiau jaudintis. — Ji nustūm kr slą į kitą kambario pusę. — O dabar į lovą, gerbiamasis! Lovoje jis nenuleido akių nuo telefono. — Einu trumpam į krautuvę, — pasak slaug . — O kad būčiau tikra, jog daugiau nekalb site telefonu, jūsų kr slą pastatysiu prieškambaryje. Ji išstūm tuščią kr slą už durų. Jis gird jo, kaip ji nulipo į apačią ir skambino į tarpmiestinę stotį. Nejaugi į Mechiką? — pagalvojo pulkininkas. Ne, neišdrįstų! trinktel jo durys. Jis mąst apie pra jusią savaitę, praleistą vienatv je šiame kambaryje, ir apie slaptus, svaiginančius telefono pokalbius su šalimis už jūrių marių, kur sąsmauka lietuje išpraustos džiungl s, m lyni orchid jų plokščiakalniai, kalvos, ežerai... Pokalbiai... pokalbiai su Buenos Air mis... su Lima... Rio-de-ža-neiru... Jis pakilo savo šaltame patale. Rytoj telefono jau nebus! Koks visgi jis buvo nepasotinamas kvailys! Pulkininkas nu-kor išdžiūvusias, geltonas kaip dramblio kaulas kojas ir nustebo — tokios jos sunykusios. Sakytum vieną naktį, jam bemiegant, kas nors pritais tas džiūsnas, o jaunų jo dienų kojas nu m ir sudegino rūsio krosnyje. Per ilgus metus jie visai jį sunaikino, at m rankas, kojas ir paliko pasigail tinus pakaitalus, trapius ir bej gius it šachmatų figūr l s. O dabar jie taikstosi atimti ir mažiau apčiuopiamą jo dalį — atmintį; bando nukirsti laidus, vedančius jį į praeitį. Klupdamas pulkininkas nusigavo į kitą kambario galą. Grieb telefoną, prispaud prie ausies ir, nuslydęs siena žemyn, susmuko ant grindų. Jis paskambino tarpmiestin s stoties telefonistei, o širdis, atrod , tuoj tuoj pliš, ji muš vis greičiau ir greičiau, akys aptemo. Greičiau, greičiau! Jis lauk , — Bueno? — Chorche, mus išjung . — Jums negalima daugiau skambinti, sinjore, — atsiliep tolimas balsas. — Jūsų slaug man skambino ir sak , kad jūs labai sergate. Aš privalau pad ti ragelį. — Ne, Chorche, prašau tave! — maldavo senasis pulkininkas. — Paskutinį kartą. Rytoj jie atims iš manęs telefoną. Daugiau aš tau niekad nebegal siu paskambinti. Chorche tyl jo. Senis tęs : — D l dievo meil s, Chorche! Vardan mūsų draugyst s ir pra jusių dienų! Tu nežinai, ką tai reiškia. Tu mano amžiaus, bet gali vaikščioti! O aš jau dešimt metų niekur nevaikštau.

Pulkininkui išsprūdo telefonas, ir jis vos vos jį bepak l — taip skaud jo krūtinę. — Chorche! Tu girdi mane? — Ar tai bus paskutinis kartas? — paklaus Chorche. — Prižadu. Už kažin kiek tūkstančių mylių ragelis v l padedamas ant stalo. Dar kartą aidi tokie pažįstami žingsniai, nutyla, ir pagaliau atsiveria langas. — Klausykis, — sušnabžd jo sau senasis pulkininkas. Ir jis išgirdo aidint tūkstančių žmonių balsus po kitokia saule ir gatv s muzikantą ryla tyliai grojant ,,La Marimba" — ak, kokia graži to šokio melodija! Užsimerkęs pulkininkas išties ranką lyg fotografuotų 'senąją katedrą, o jo kūnas tarsi papiln jo, pajaun jo, jis pajuto po kojomis įkaitusį gatv s grindinį. Jis nor jo pasakyti: — Ar jūs, šio miesto žmon s, tebesate ten? Dabar pas jus ankstyvosios siestos (Poilsis (isp.).) metas, krautuv s užsidaro, berniūkščiai šūkalioja: „Loteria nacional para hoy" (Šiandien Nacionalin s loterijos lošimas (isp.).) ir pardavin ja loterijos bilietus. Ar jūs, šio miesto gyventojai, tikrai tebesate ten? Negaliu patik ti, kad ir aš kažkada buvau tarp jūsų. Kai gyveni toli nuo kokio nors miesto, jis tampa tarsi vaizduot s išmon . Bet koks miestas — Niujorkas ar Čikaga — su visais žmon mis per didelį atstumą pasidaro tau nerealus. Lygiai taip sunku patik ti, kad aš esu čia, Ilinojo valstijoje, mažame miestelyje prie tykaus ežero. Mums visiems sunku patik ti kitu egzistavimu, kai neturime tarpusavy jokio ryšio. Štai kod l taip gera išgirsti tuos garsus ir įsitikinti, kad Mechikas dar teb ra ten, kad žmon s tebevaikšto, tebegyvena... Pulkininkas s d jo, stipriai prispaudęs prie ausies ragelį. Ir pagaliau pasigirdo aiškus, pats neįtikimiausias garsas — apsukdamas kampą, sužvang jo žalias tramvajus, prisikimšęs saul s nurusvintų, svetimų, dailių žmonių, pasigirdo jam iš paskos b gančių balsai ir džiaugsmingi šūksniai tų, kuriems pavyko užšokti ant pakopos ir įsisprausti į tramvajų, nešantį žviegiančiais b giais į saul je ž rinčius tolius ir paliekantį tik tortilas, šnypščiančias ant turgaus krosnelių. O gal tai tik nuolat banguojantis, čia gars jantis, čia nutilsiantis dviejų tūkstančių mylių varinių laidų gaudimas?.. Senasis pulkininkas s d jo ant grindų. Laikas jo. Apačioje l tai atsiv r durys. Kažin kas tyliai perženg slenkstį, stabtel jo, o po to neryžtingai m kopti laiptais į viršų. Šnabždesys. — Nereik jo mums ateiti! — Aš jums sakau, jis man skambino. Jam labai norisi žmonių. Mes gi negalime jo apvilti. — Bet jis serga. — Žinoma! Bet jis sak ateiti, kai nebus slaug s. Mes tik įeisime, pasisveikinsime ir... Plačiai atsiv r miegamojo durys. Trys berniukai sustojo, pamatę senąjį pulkininką, s dintį ant grindų. — Pulkininke Frili, — pašauk Daglas pusbalsiu. Pulkininkas tyl jo, ir toji tyla privert vaikus užsičiaupti. Jie pri jo vos ne pirštų galais. Daglas pasilenk ir pa m telefoną iš visai atšalusių pulkininko pirštų. Pak l ragelį prie ausies ir m klausytis. Pro laidų gaudimą išgirdo keistą, tolimą, paskutinį garsą. Už dviejų tūkstančių mylių uždar langą. • — BUM! — RIKTEL JO TOMAS. — BUM, BUM, BUM! Jis s d jo apžergęs Pilietinio karo patranką teismo aikšt je. Prieš patranką stov jęs Daglas grieb si už širdies ir parkrito ant vejos. Bet nesik l , o gul jo sau užsigalvojęs. — Atrodo, kad tu tuoj išsitrauksi pieštuką, — pasak Tomas. — Duok pagalvoti! — atsak Daglas, žiūr damas į patranką. Jis apsivert ant nugaros ir įsižiūr jo į dangų ir medžių viršūnes. — Tomai, žinai, kas man dabar at jo į galvą? — Kas? — Vakar numir Čin Lin Su. Vakar šitame mieste pasibaig Pilietinis karas. Vakar čia mir prezidentas Linkolnas ir generolas Li, ir generolas Grantas, ir šimtai tūkstančių kitų, kas žvelgdami į šiaurę, kas — į pietus. Vakar po pietų pulkininko Frilio namuose nugarm jo nuo uolos į bedugnę buivolų ir bizonų kaimen , didžiul kaip visas Grintaunas. Vakar milžiniški dulkių debesys nus do amžiams. O aš vakar dar nieko nesuvokiau. Baisu, Tomai, oi, kaip baisu! Ką mes dabar darysime be tų buivolų... be tų visų kareivių? Kaip gyvensime be generolo Li, be Granto ir be garbingojo Abraomo Linkolno; kaip mes apsieisime be Čin Lin Su? Aš n neįsivaizdavau, kad tokia daugyb žmonių gali taip greit numirti. O juk jie mir , Tomai, iš tikrųjų mir ! Tomas s d jo raitas ant patrankos ir žiūr jo žemyn į brolį, kol tas kalb jo. — Turi bloknotą su savim? Daglas papurt galvą.

— Tada geriau b k namo ir viską užrašyk, kol neužmiršai. Ne kasdien pus pasaulio žmonių užverčia kojas tau panos j. Daglas atsis do, paskiau atsistojo ir nu jo pamažu per teismo veją, kramtydamas apatinę lūpą. — Bum,— tyliai šūktel jo Tomas. — Bum, bum. — O paskiau visu balsu: — Dagai! Tave nušoviau tris kartus, dabar, einant per veją! Girdi, Dagai? Ei, Dagai! Na gerai, kaip nori. — Jis užgul tą seną patranką ir m taikyti, primerkęs akį. — Bum! — sušnabžd jo jis tolstančiam broliui. — Bum! • — DVIDEŠIMT DEVYNI! — Dvidešimt devyni. — Trisdešimt! — Trisdešimt! — Trisdešimt vienas! — Trisdešimt vienas! Svertas nusileido. Alavin s kepurait s, užmautos ant pilnų butelių, ž r jo kaip auksas. Senelis padav Daglui paskutinį butelį. — Antras šios vasaros derlius. Birželinis jau lentynose, šitas — liepos. Belieka surinkti tik rugpjūčio. Daglas pak l šilto pienių vyno butelį, bet nepastat jo ant lentynos. Jis žiūr jo į kitus butelius: visi kaip vienas sunumeruoti, visi skaidrūs, visi tvarkingi, vienodai pripildyti, vienodai užkimšti. Tą dieną aš suvokiau, kad gyvenu, — pagalvojo jis, — o kod l tos dienos butelis n kiek ne skaidresnis už kitus? O tą dieną Džonas Hafas nugarm jo į pasaulio bedugnę, dingo. Kod l gi tas butelis ne tamsesnis už kitus? Kur, kurgi visi tie šunys, ištisą vasarą liuoksintys it delfinai banguojančiu kviečių laukuose? Kur yra Žaliosios mašinos ar tramvajaus kvapas, perkūnijos kvapas? Ar vynas visa tai primena? Ne! Bent taip atrodo. Kartą kažkokioje knygoje jis užtiko, kad visi nuo pat pasaulio pradžios ištarti žodžiai, visos sudainuotos dainos nuplauk į begalinius erdv s tolius ir ten dabar skamba, ir, jei gal tume nukeliauti iki Kentauro žvaigždyno, išgirstume, ką kalb jo per miegus Džordžas Vašingtonas arba Cezaris, pajutęs nugaroje peilį. Su garsais tai taip, o kaip su šviesa? Negali būti, kad kartą matyti reginiai taip ir dingtų. Tikriausiai, kur nors, gerai pasaulį apieškojus, gal varvančiuose medaus koriuose, kur šviesa glūdi gintariniame laše, surinktame žiedadulk mis aplipusių bičių, ar trisdešimtyje tūkstančių akių, kuriomis nusagstyta vidudienio laumžirgio galva, ir būtų galima atrasti visas pasaulio spalvas ir reginius. O gal, pad ję vieną vienintelį šio pienių vyno lašelį po mikroskopu, išvystume visą Liepos ketvirtosios pasaulį, drioksintį fejerverkais tarsi Vezuvijus. Juk tas visai įmanoma. Tuo reik tų tik ti. Ir vis d lto... butelyje, ant kurio užrašytoji data sutampa su ta diena, kai pulkininkas Frilis suklupo ir įkrito į šešių p dų gilumo duobę, nematyti nei šlakelio tamsių nuos dų, nei žymel s buivolų sukeltų dulkių debesio, nei kruopel s sieros iš Šailo patrankų... — Taip, dar lieka rugpjūtis, — pasak Daglas. — Bet jeigu taip viskas klosis, paskutiniam derliui neliks nei mašinų, nei draugų, ir pienių tepririnksim tiek, kad nebus n į ką žiūr ti. — Din, din. Tu — nelyginant laidotuvių varpas, — atsiliep senelis. — Verčiau jau keiktis, negu taip kalb ti. Tačiau su muilu aš tau burnos neprausiu. Geriausiai tau pad s taurel pienių vyno. Štai, išmesk vienu mauku. Na, kaip? — Oi, ugnis! — Dabar į viršų, triskart apib k kvartalą, penkiskart persiversk per galvą, šešis kartus pritūpk, įlipk į du medžius ir iš vyriausiojo raudotojo tapsi linksmu muzikantu. Dumk! Pakaks ir keturių pritūpimų, vieno medžio ir dviejų kūlių, b gdamas sumet Daglas. • IR KAIP TIK TADA, RUGPJŪČIO PIRMOSIOS VIDURDIENĮ, Bilis Foresteris, lipdamas į savo automobilį, šūktel jo važiuojąs į miestą valgyti kažkokių ypatingų ledų, tai gal kas nori kartu? Ir, nepra jus n penkioms minut ms, Daglas, jau kur kas geriau nusiteikęs, įženg nuo įkaitusio grindinio į v sią kaip urvas, limonadu ir vanile pakvipusią vaistinę ir atsis do su Biliu Foresteriu prie balto marmurinio baro. Jie papraš išvardinti ypatingiausių ledų rūšis, ir, kai pardav jas pagaliau pasak : „Senamadiški citrininiai su vanile"... — Prašom šitų! — tar Bilis Foresteris. — Taip, sere, — patvirtino Daglas. Belaukdami ledų, jie l tai sukiojosi ant sukamų taburečių. Jų žvilgsniai slydo sidabriniais čiaupais, ž rinčiais veidrodžiais, prislopintai birzgiančiais ventiliatoriais palub je, žaliomis langų užuolaidomis, pintomis k d mis... Paskui jie liov si sukiotis. Jų d mesį patrauk mis Helena Lumis, devyniasdešimt penkerių metų dama. Ji su apetitu valg ledus.

—Jaunuoli, — tar ji Biliui Foresteriui,— jūs turite skonį ir vaizduotę. Ir jūsų valios pakaktų dešimčiai žmonių, kitaip jūs nebūtum te išdrįsęs atsisakyti meniu įrašytų prasčiokiško skonio rūšių ir be jokių svyravimų bei aiškinimų užsisakyti tokį negird tą dalyką, kaip citrininiai ledai su vanile. Bilis Foresteris iškilmingai jai nusilenk . — Ateikite prie mano staliuko, judu abu, — pakviet ji. — Pakalb sime apie nepaprastus ledus ir tokius dalykus, kurie, atrodo, mums visiems prie širdies. Nebijokit, sąskaitą aš apsimok siu. Jie nusišypsojo ir, pasi mę savo duben lius, pers do prie mis Lumis staliuko. — Tu, matyt, būsi Spoldingas, — pasak ji berniukui. — Tavo galva visai kaip senelio. O jus, jus — Viljamas Foresteris, rašote „Kronikoje" ir visai neblogai. Aš apie jus tiek gird jau, kad visko ir pasakoti nesinor tu. — Aš jus irgi pažįstu, — atsak Bilis Foresteris. — Jūs — Helena Lumis. — Jis akimirką padvejojo ir pridūr : — Kažkada aš buvau jus įsimyl jęs. — Man patinka, kai pokalbis taip prasideda. — Ji ramiai šaukšteliu pakabino ledų. — Tada galima tik tis, kad susitiksime dar kartą, Ne, nepasakokite, kur, kada ir kaip jūs buvote mane įsimyl jęs. Palikime tai kitam kartui. Nuo jūsų žodžių man net apetitas prapuol . Ak jūs! Beje, man jau laikas eiti. Kadangi esate žurnalistas, tai ateikite rytoj pas mane tarp trijų ir keturių; išgersime arbatos, ko gero, aš jums papasakosiu šio miesto istoriją nuo tų laikų, kai jis dar tebuvo tik prekybos punktas. Taigi mudu abu tur sime peno savo smalsumui. Misteri Foresteri, jūs man primenate vieną džentelmeną, su kuriuo aš draugavau prieš septyniasdešimt... taip, prieš septyniasdešimt metų. Senut s d jo priešais, ir jiems atrod , kad jie kalbasi su pilka, virpančia, pasiklydusia kandimi. Jos balsas kilo iš kažkur toli, iš pilkų senatv s gelmių, per kažin kada sudžiovintų g lių ir peteliškių dulkes. — Na, — ji atsistojo, — tai jūs ateisite rytoj? — Būtinai ateisiu, — atsak Bilis. Ji iš jo į miestą tvarkyti reikalų, o berniukas ir vyriškis, žiūr dami jai įkandin, l tai baig valgyti ledus. Viljamas Foresteris praleido kitą rytą, ruošdamas žinias laikraščiui, po priešpiečių nuvažiavo už miesto pažvejoti, sugavo vos keletą mažyčių žuvyčių, kurias patenkintas v l sumet atgal į upę, ir, n neketindamas ar bent apie tai negalvodamas, trečią valandą pasijuto bevažiuojąs savo automobiliu į vieną gatvę. Nustebęs jis žiūr jo, kaip jo rankos pačios pasuko vairą, ir mašina, padariusi didelį lankstą, sustojo prie geben mis apaugusio prieangio. Lipant iš automobilio, jam at jo į galvą mintis, kad jo mašina šiame dideliame žaliame sode, prie šviežiai nudažyto triaukščio Viktorijos stiliaus namo, atrodo visai kaip jo sena, apkramtyta, suraižyta pypk . Tolimame sodo kampe kažkas sujud jo, tyliai šūktel jo, ir jis ten išvydo mis Lumis, s dinčią su paruoštu arbatai sidabriniu servizu, švelniai žvilgančiu saul je, ir jo laukiančią. — Kaip gyvas pirmą kartą matau pasiruošusią ir laukiančią moterį, — prakalbo jis besiartindamas. — Tiesą sakant, — pridūr , — ir aš pirmą kartą gyvenime ateinu laiku į pasimatymą. — Tai kod l? — paklaus ji, atsiremdama į pintos k d s atlošą. — Nežinau, — prisipažino jis. — Na, tiek to. — Ji m si pilstyti arbatą. — Geriau prad kime nuo to: ką jūs galvojate apie pasaulį? — Aš nieko apie jį nežinau. — Sakoma, čia prasideda išmintis. Kai tau septyniolika, žinai viską. Bet jei žmogus ir dvidešimt septynerių dar viską žino, vadinasi, jam dar teb ra septyniolika. — Jūs, atrodo, nemaža išmokote per savo gyvenimą. — Tokia jau senių privilegija — sudaryti įspūdį, kad jie viską žino. Bet tai tik vaidyba ir kauk , kaip ir bet koks kitas apsimetimas. Tarpusavyje mes, seniai, mirktelim vienas kitam ir šaipom s. „Na, — klausiam, — kaip tau patinka mano kauk , mano vaidyba, mano pasitik jimas savimi? Argi gyvenimas ne vaidinimas? Argi aš blogai vaidinu?" Jie abu nusijuok . Jis atsiloš , ir pirmą kartą po daugelio m nesių jo juokas skamb jo taip nuoširdžiai. Kai jie v l surimt jo, mis Lumis abiem rankom pa m puoduką ir žvilgter jo į jį. — Žinote, gerai, kad mes susitikome taip v lai. Aš nebūčiau nor jusi jūsų sutikti anais laikais, kai man buvo dvidešimt vieneri metai ir pilna galva kvailysčių. — Dailios dvidešimt vienerių metų mergait s naudojasi ypatingomis teis mis. — Tai jūs manote, kad aš buvau daili? Jis geraširdiškai linkter jo. — Bet iš kur jūs galite žinoti? — paklaus ji. — Kai sutinki slibiną, prarijusį gulbę, ar iš keleto plunksnelių, prilipusių jam prie nasrų, gal tumei atsp ti, kokia buvo toji gulb ? Taip ir čia. Šis suramb jęs, raukšl tas kūnas yra slibinas, surijęs baltą gulbę. Aš jos nemačiau jau daugelį metų. Net neprisimenu, kaip ji atrod . Tačiau aš ją jaučiu, ji viduje dar gyva, n trupučio nepasikeitusi,

nepametusi n vienos plunksnel s. Žinote, kartais kokį pavasario ar rudenio rytą prabundu ir galvoju: b gsiu per laukus į mišką rinkti žemuogių! Arba eisiu paplaukioti į ežerą, ar šoksiu šiąnakt iki pat aušros! Ir staiga mane suima baisus įniršis, nes prisimenu, kad esu šito seno, išgverusio slibino nelaisv je. Aš kaip ta princes su-griuvusiame bokšte: išeiti negaliu, belieka tik laukti pasakų princo. — Jums reik tų rašyti knygas. — Mano mielas berniuk, aš ir rašiau. Kas daugiau belieka senmergei? Iki trisdešimties metų man galva buvo pramušta visokiems pasilinksminimams, karnavalų blizgučiams. O vieninteliam žmogui, kurį aš tikrai myl jau, nusibodo manęs laukti, ir jis ved kitą. Iš pykčio, niršdama ant savęs, pasakiau, kad nusipelniau senmerg s dalios, jei nesugeb jau ištek ti, tur dama prie šono jaunikį, ir miau keliauti. Mano lagaminai aplipo įvairiausių kraštų etiket mis. Buvau Paryžiuje, Vienoje, Londone — visur viena — ir pagaliau pri jau išvadą, kad vienatv svetur labai panaši į vienatvę Grintaune. 2odžiu, visur esi visai vienas. O, žinoma, turi daug laiko mąstyti, tobulinti manieras, tavo liežuvis kaskart darosi vis aštresnis. Bet kartais aš pagalvoju, kad mielai iškeisčiau savo iškalbą ar dailų elgesį į žmogų, kuris sutiktų praleisti su manim trisdešimt gyvenimo metų. Jie g r arbatą. — Tai kad užplūdo graudulys, — geraširdiškai nusišypsojo mis Lumis. — Dabar pakalb kime apie jus. Jums — trisdešimt vieneri ir jūs dar nevedęs? — Galiu jums paaiškinti kod l, — atsak Bilis. — Moterys, kurios elgiasi, galvoja ir kalba kaip jūs, yra retenyb . — Ką jūs! — prabilo ji rimtai. — Nenor kit, kad jaunos moterys kalb tų kaip aš. Tai ateina su metais. Jos dar per jaunos, tai viena. O antra, dauguma vyrų, kai tik pajunta moterį turint bent kruopelę proto; b ga nuo jos kaip įgelti. Jūs, be abejo, buvote sutikę nemaža galvotų moterų, tik joms pasisek nusl pti nuo jūsų savo protą. Norint surasti retesnį vabalą, reikia gerai pašniukštin ti aplink, pakiloti lentas. Jie v l nusijuok . — Aš, turbūt, liksiu senas įkyrus viengungis, — pasak jis. — Ne, ne, jokiu būdu! Padarytum te didžiausią klaidą. Ir šiandien jums nereik tų čia s d ti. Šita gatv baigiasi egiptietiška piramide. Piramid s labai gražios pažiūr ti, bet mumijos — menkas pašnekovas. Kur jūs nor tum te nuvažiuoti, ką žadate nuveikti per savo gyvenimą? — Nor čiau pamatyti Stambulą, Port-Saidą, Nairobį, Budapeštą. Parašyti knygą. Surūkyti galybę cigarečių. Nukristi nuo uolos, bet pusiaukel je užsikabinti už medžio. Nor čiau, kad į mane vidurnaktį šautų keletą kartelių kur nors Maroke, tamsioje al joje. Noriu myl ti gražią moterį. — Atrodo, kad visų jūsų norų negal siu išpildyti, — pasak mis Lumis. — Bet aš nemažai keliavau ir galiu jums papasakoti apie daugelį šių vietų. O jeigu teiktum t s šiąnakt apie vienuoliktą prab gti per veją priešais mano namus, aš, jei dar nemiegosiu, galiu pykštel ti į jus iš Pilietinio karo laikų patrankos. Ar tai patenkins jūsų vyrišką nuotykių troškimą? — Puikiausiai! — Kur jūs nor tum te pirmiausia nukeliauti? Galiu jus nugabenti, aš moku ker ti. Tik panor kite. Į Londoną? Kairą? A, jūsų veidas nušvito. Gerai, vykstame į Kairą. Tik atsipalaiduokite. Prisikimškite pypkę šito malonaus tabako ir patogiai įsitaisykite. Jis atsiloš , užsideg pypkę ir vos šypsodamasis, viską pamiršęs, pasiruoš klausytis, o ji prad jo pasakoti. — Kairas... Pra jo valanda, dvelktel jusi Egipto dykumų v jais, al jomis, suž r jusi pasakiškais brangakmeniais. Šviet auksin saul , Nilas plukd savo drumzlinus vandenis, o labai jauna, judri mergina piramid s viršūn je juokdamasi šauk jį iš šeš lio į saulę, ir jis kopia. Štai ji ištiesia jam ranką, padeda užlipti ant paskutinio laiptelio... o paskiau jie juokdamiesi risnoja ant kupranugario prie išsitiesusio milžiniško sfinkso. O v lai naktį čiabuvių kvartale tinksi maži plaktukai į bronzą, sidabrą, gird ti nepažįstamų styginių instrumentų muzika, plaukianti vis tolyn ir tolyn... Viljamas Foresteris atmerk akis, Mis Helena Lumis nutilo, ir jie atsidūr v l Grintaune, sode, labai suart ję, tarsi visą gyvenimą būtų vienas kitą pažinę, o arbata sidabriniame arbatinuke ataušo, bandel s apdžiūvo pavakario saul je. Jis atsiduso, atsities ir v l atsiduso. — Niekad dar man nebuvo taip gera. — Ir man. — Bet aš jus gaišinu. Man reik jo dar prieš valandą išeiti. — Ką jūs, man kiekviena minut buvo maloni. Bet koks jums įdomumas s d ti su kvaištel jusia sene?.. Bilis Foresteris v l išsities k d je ir pro nuleistus vokus pažvelg į ją. Prisimerk , palikdamas tarp blakstienų tik siaurut lį plyšelį. Vos vos palenk galvą į vieną pusę, paskui į kitą. — Ką jūs čia išdarin jate? — ji pasijuto nejaukiai. Jis nieko neatsak , bet nenuleido nuo jos akių. — Jeigu mok si žiūr ti, — murm jo jis, — prisitaikysi, pasitelksi vaizduotę... — O pats

galvojo: nepasteb si raukšlių, iš-trinsi laiko p dsakus, numesi metų naštą. Staiga jis krūptel jo. — Kas atsitiko? — paklaus ji. Viskas dingo. Jis atmerk akis, tik damasis dar kartą išvysti savo viziją, bet apsiriko. Jam reik jo s d ti kaip s d jo, atsilošus, atsipalaidavus, blakstienomis švelniai tušuoti laiko braižą. — Tegul ir akimirką, bet aš ją mačiau, — pasak jis. — Ką tokią? Gulbę, jis pagalvojo, o jo lūpos, matyt, be garso tai pasak . Ji atsis do tiesiai lyg įbesta. Jos rankos tarsi sustingo ant kelių. Akyse, įsmeigtose į jį, tvenk si ašaros. Bilis sumišo. — Atleiskit, — pralemeno jis, — aš labai atsiprašau. — Nieko. — Ji s d jo sustingus, neliesdama nei veido, nei akių; sud tos viena ant kitos rankos gul jo ant kelių. — Jūs geriau dabar eikite. Taip, rytoj galite ateiti, bet dabar, prašau, eikite ir nieko daugiau nekalb kite. Jis nu jo per sodą, palikęs ją prie stalo, ant kurio jau krito šeš lis. Atsigręžti neišdrįso. Pra jo keturios, aštuonios dienos, dvylika dienų. Jinai vis kviet si jį arbatos, vakarien s, priešpiečių. Drauge jie praleisdavo ištisas popietes sode, kalb dami apie meną, literatūrą, apie gyvenimą, visuomenę ir politiką. Valg ledus, keptus balandžius ir g r gerą vyną. — Aš niekad nepaisau plepalų, — pasak ji kartą. — O žmon s plepa dabar, tiesa? Jis nejaukiai pasimuist . — Taip ir maniau. Moterį visada lengva apkalb ti, net jeigu jai devyniasdešimt penkeri. — Tai gal man liautis vaikščiojus pas jus? — Ne, ką jūs! — sušuko ji, bet tuoj susivald ir ramesniu balsu pridūr : — Jūs ir pats žinote, kad taip nepadarysite. Juk ir jums visai nesvarbu, ką kas tauškia, tiesa? Bent kol mes patys žinome, kad čia n ra nieko. — Žinoma, kad nesvarbu, — patvirtino jis. — Na, o dabar, — ji atsiloš , — tęskime mūsų žaidimą. Kur keliausime šį kartą? Į Paryžių? Norite? — Į Paryžių, — linktel jo jis. — Dabar 1885 metų vasara, ir mes lipame į laivą Niujorko uoste, — prad jo ji. — Čia mūsų lagaminai, čia bilietai, o ten horizonto linija. Štai mes jau jūroje. Artinam s prie Marselio... Ji stovi ant tilto, žiūri į skaidrius Senos vandenis, staiga ir jis atsiranda šalia jos, ir jie drauge žvelgia žemyn, į b gančią vilnimis vasarą. Baltuose tarsi lelija jos pirštuose taur aperityvo, o čia ir jis lenkiasi prie jos, susidaužia taur mis. Jis mato save Versalio veidrodin se sienose, rūkstančiuose Stokholmo dokuose smorgasbords, jie kartu skaičiuoja kirp jų iškabas prie Venecijos kanalų. Viską, ką ji kažkada mat viena, jie dabar v l išvydo drauge. Rugpjūčio viduryje, vakar jant, jie s d jo ir žiūr jo į vienas kitą. — Ar pastebite, — prabilo jis, — kad aš pas jus buvoju beveik kasdien jau trečia savait ? — Negali būti! — Man tai didžiausias malonumas. — Taip, bet aplink tiek jaunų mergaičių... — Bet jos neturi nei jūsų proto, nei jūsų gerumo, nei sąmojo! — Niekai! Gerumas ir protas ateina su senatve. Kai esi dvidešimties metų, kur kas įdomiau būti beširdei ir lengvabūdei. — Ji nutilo ir atsiduso. — O dabar aš jums užduosiu nekuklų klausimą. Atsimenate, kai mes pirmą kartą susitikome vaistin je, jūs sak te, kad kažkada... na, aš jums patikau. O paskui niekad daugiau apie tai nebeužsimin t. Taigi, esu priversta pati jūsų prašyti, kad paaiškintum t. Bilis visai pasimet . — Kad man nepatogu, — band protestuoti. — Nieko, nieko, pasakokit! — Kartą, prieš daug metų, aš mačiau jūsų fotografiją. — Aš niekad nesifotografuoju! — Tai labai sena fotografija, daryta, kai jums buvo dvidešimt metų. — A, šita! Su ja tikra komedija. Kiekvieną kartą, kai aš paaukoju pinigų labdarybei ar nuvažiuoju į balių, jie ištraukia tą fotografiją ir Įdeda į laikraštį. Visas miestas juokiasi. Netgi aš pati. — Laikraštis labai negražiai elgiasi. — N kiek! Aš jiems pasakiau: jei jums reikia mano fotografijos, imkite tą, darytą 1853 metais. Tegul prisimena mane tokią. Ir, vardan dievo, pašarvokite mane uždengtame karste, — Aš jums viską papasakosiu, - Bilis Foresteris sukryžiavo rankas ir pasižiūr jo į jas; kurį laiką jis tyl jo. Jis galvojo apie fotografiją ir aiškiai mat ją prieš akis. Čia, šiame sode, kaip tik laikas smulkiai prisiminti tą fotografiją, pagalvoti apie Heleną Lumis, jauną ir gražią, pirmą kartą pozuojančią fotografui. Jis mąst apie jos romų, kukliai besišypsantį veidą, Tai pavasario veidas, vasaros veidas, dvelkiantis kvapaus dobilo šiluma. Lūpos — raudoni granatai, akys — vidurdienio dangus. Palietęs jos veidą, pajustum tą visad naują jausmą, kuris apima ankstyvą

gruodžio rytą, kai atidarai langą ir ištiesi ranką pirmoms baltoms lengvut ms snaig ms, tyliai ir nelauktai krintančioms iš nakties. Ir visa tai — tas šilumos dvelkimas, pavasario švelnumas — įamžinti viename fotografijos stebuklų, kurio negali sugriauti netgi nesiliaujantis laikrodžio rodyklių b gsmas; šios pirmos baltos v sios snaig s niekad neištirps, jos gyvens tūkstančius vasarų. Tokia buvo fotografija, taip jis pažino mis Heleną Lumis. Prisiminęs viską kuo smulkiausiai, matydamas ją prieš akis, Bilis Foresteris prakalbo: —Kai aš pirmą kartą išvydau tą kuklią jūsų fotografiją su paprasta šukuosena, man n į galvą neat jo, kad ji daryta taip seniai. Laikrašty buvo parašyta, kad Helena Lumis atidarys balių rotuš je. Aš išsikirpau fotografiją iš laikraščio ir visą dieną nešiojausi. Buvau pasišovęs eiti į balių. Bet pavakary kažkas pamat mane žiūrint į fotografiją ir papasakojo, kad tą gražuol s nuotrauką kasmet deda į laikraštį, bet ji daryta labai seniai. Ir pasak , kad n ra ko su ta fotografija eiti į balių jūsų ieškoti. Gerą minutę jie s d jo tylomis. Pagaliau jis žvilgtel jo jai į veidą. Mis Lumis žiūr jo į tolimiausią sodo sieną, apsiraizgiusią rausvomis rož mis. Nesuprasi, ką ji galvoja. Jos veidas nesak . Mis Lumis truputį pasisupo kr sle, paskui tyliai paklaus : — Gal dar arbatos išgersime? Prašom. Jie s d jo, siurbčiodami arbatą. Paskiau mis Lumis palinko į priekį ir patapšnojo jam ranką. — Ačiū. — Už ką? — Už tai, kad nor jote ieškoti manęs baliuje, už tai, kad išsikirpote mano fotografiją, už viską. Dar kartą labai jums d koju. Jie vaikštin jo sodo takeliais. — O dabar mano eil , — prakalbo ji. — Atsimenate, aš min jau jauną vyriškį, su kuriuo draugavau prieš septyniasdešimt metų? Dabar jau koks penkiasdešimt metų, kai jo n ra gyvo, bet, kai dar buvo visai jaunas ir labai gražus, jis kiauras dienas prajodin davo ant arklio, o vasaros naktimis trankydavosi už miesto po pievas ir laukus. To nutrūktgalvio žiemą vasarą įdegęs veidas tryško sveikata, rankos būdavo amžinai nubraižytos, dūmijo jis kaip kaminas ir vaikščiojo taip, kad, atrod , tuoj prad s skristi; neišbūdavo ilgiau jokiame darbe, mesdavo, kada tik jam patikdavo, o vieną gražią dieną pab go jis ir nuo manęs, nes buvau dar už jį didesn padūk l ir negal jau net pagalvoti apie ramų šeimyninį gyvenimą. Taip viskas baig si. Niekad nepagalvojau, kad v l kada nors jį gyvą pamatysiu. Bet jūs gyvas, jūs barstote pypk s pelenus visur, kaip ir jis, jūs toks pat nerangus ir kartu grakštus, ir aš žinau viską iš anksto, ką jūs darysite, o kai padarote, vis tiek nustembu. Pasakojimai apie įsikūnijimą kituose asmenyse mane visada linksmino, bet kurią čia dieną pagalvojau: o jei aš jus gatv je pašaukčiau „Robertai, Robertai!" — ar Viljamas Foresteris atsigręžtų? — Nežinau, — atsak jis. — Ir aš nežinau. Tod l gyvenimas ir yra toks įdomus. Baig si rugpjūtis. Pirma v si rudens banga l tai nuvilnijo per miestą, ir kiek nublanko žaluma, o paskiau suliepsnojo skaisčiomis varsomis medžiai, margai nusidaž kalvos, pagelto kviečių laukai. Dienos slinko įprasta tvarka, vienodai kartojosi, nelyginant mokinio dailiai išvedžiotų tų pačių raidžių eilut s. Vieną rugs jo popietę Viljamas Foresteris, ateidamas per sodą, pamat mis Heleną Lumis, s dinčią prie arbatos staliuko ir kažką labai atidžiai rašančią. Ji pad jo į šalį plunksną ir rašalą. — Rašiau jums laišką, — pasak ji. — O aš at jau, ir jums nebereik s vargti. — Ne, tai ypatingas laiškas. Pažiūr kite. — Ji parod žydrą voką, užd jo ant jo antspaudą ir stipriai prispaud . — Įsid m kite, kaip jis atrodo. Kai jį gausite, žinokite, kad manęs jau neb ra gyvųjų tarpe. — O, nekalb kite taip! — S skite ir klausykit s. Jis atsis do. — Mano brangus Viljamai, — prabilo ji, s d dama sk čio šeš lyje. — Už keleto dienų aš mirsiu. Ne, — ji išties ranką, — patyl kite. Aš nebijau. Kai gyveni taip ilgai, prarandi ir baim s jausmą. Niekad savo gyvenime nem gau omarų, tikriausiai, tod l, kad jų niekad nebuvau ragavusi. Per savo aštuoniasdešimtą gimtadienį nusprendžiau paragauti. Nepasakyčiau, kad juos dabar labai m gstu, bet jau žinau jų skonį ir nebebijau. Manau, ir su mirtimi bus kaip su omaru, — aš gal siu su ja susitaikyti. — Ji mostel jo ranka. — Na, bet gana apie tai. Svarbiausia, kad aš jūsų daugiau nebepamatysiu. Jokių pamaldų nebus. Man atrodo, kad moteris, peržengusi šį amžinyb s slenkstį, turi tokią pat teisę į vienumą, kaip ir moteris, pasitraukusi nakčiai į savo kambarį. — Niekas negali žinoti, kada mirs, — pagaliau pratar jis. — Viljamai, penkiasdešimt metų aš stebiu dar senelio paliktą laikrodį prieškambaryje. Kai jį

užsuka, galiu pasakyti, kurią valandą jis sustos. Taip ir su senais žmon mis. Jie jaučia mechanizmą l t jant ir gali pasakyti, kada švytuokl sustos. D l dievo, nežiūr kite taip į mane, nežiūr kite! — Aš kitaip negaliu, — atsak jis. — Mums visą tą laiką buvo labai gera, tiesa? Tie mūsų pokalbiai kas dieną, juk taip nuostabu. Tokį bendravimą gal tų apibūdinti dažnai vartojamas ir nuvalkiotas pasakymas „dvasin giminyst ". — Mis Lumis vart žydrąjį voką rankose. — Ji ir yra meil s esm , nors kartais kūnas ir atsisako tai pripažinti. Kūnas gyvena tik sau, tik tam, kad gertų, valgytų ir lauktų nakties. Tai nakties paukštis. O dvasia, Viljamai, yra saul s pagimdyta ir turi per žmogaus gyvenimą viską matančiomis ir suvokiančiomis akimis išbud ti tūkstančių tūkstančius valandų. Ar galima kūno, to pasigail tino, save įsimyl jusio nakties sutv rimo egzistavimą lyginti su saul s ir proto nušviestu dvasiniu gyvenimu? Nežinau. Tik žinau, kad atsiskleisdavo jūsų dvasinis pasaulis ir mano, ir tos popiet s buvo gražiausios mano gyvenime. Dar daug gal čiau apie tai pasakyti, bet atid sim kitam kartui. — Atrodo, kad mes turim ne kažin kiek laiko. — Taip, bet gal mes susitiksime kitą kartą. Laikas yra toks keistas dalykas, o gyvenimas — dar keistesnis. Žiūr k, nukrito koks sraigtelis, ratas ne taip pasisuko, ir žmonių gyvenimai susiduria tai per anksti, tai per v lai. Vienas dalykas aišku, kad aš per ilgai gyvenau. O jūs gim te arba per anksti, arba per v lai. Laikas iškr t mums bjaurų pokštą. O gal tai man bausm už jaunyst s paikumą? Gal kitą kartą ratas pasisuks į deramą pusę. O šiuo metu jums reikia susirasti gerą mergaitę, vesti ir laimingai gyventi. Bet jūs turite man prižad ti vieną dalyką. — Viską padarysiu. — Prižad kite negyventi iki gilios senatv s, Viljamai. Jei jums pasiseks, atsisveikinkite su šiuo pasauliu, nesulaukęs penkiasdešimties. Tai gali pareikalauti ir šiek tiek pastangų. Bet vis tiek patariu ilgai nedelsti, nes kas gali žinoti, kada kita Helena Lumis v l pasirodys. Tik pagalvokite, kaip būtų baisu, jeigu jūs, jau visai pasenęs, iškaršęs, eitum te kokią 1999-jų metų popietę Meinstritu ir pamatytum te mane, dvidešimt vienerių metų mergaitę! Ir v l viskas apsiverstų aukštyn kojom. Nemanau, kad mūsų popiet s, nors ir labai malonios, ilgesnį laiką tvertų. Vienai draugystei pakanka tūkstančio galonų arbatos ir penkių šimtų bandelių. Taigi maždaug už dvidešimt metų jums jau reiktų susirgti plaučių uždegimu. Juk aš nežinau, kiek jus ten pralaikys aname pasaulyje. Gal net labai greitai sugrąžins atgal. Bet aš, Viljamai, padarysiu tikrai viską, ką gal siu. Ir jeigu viskas susiklostys kaip dera, žinote, kas gali atsitikti? — Kas? — Vieną popietę, tarkim 1985 ar 1990 metais, jaunas vaikinas, koks nors Tomas Smitas ar Džonas Grinas, eidamas gatve, užsuka į vaistinę ir užsisako ypatingų ledų porciją. O netoli s di jauna, jo metų mergait , ir, kai ji išgirsta ledų pavadinimą, kažkas įvyksta. Nežinau, kas ir kaip. Mergait tuo labiau nieko nesupranta, nežino ir vaikinas. Tik tas ledų pavadinimas juos suartina, ir jiems labai gera. Jie kalbasi. Paskui susipažinę jie jau drauge išeina iš vaistin s. Ji nusišypsojo Viljamui. — Štai koks dailus vaizdelis, bet jūs atleiskite senutei už tokią salstel jusią kūrybą. Telieka šis paikas svaičiojimas jums atminimui. O dabar pakalb kime apie ką nors kita. Na, apie ką? Ar dar liko pasaulyje vieta, kurios mes neaplank me? Buvome Stokholme? — Taip, gražus miestas. — O Glazgove? Irgi? Tai kur tada keliausime? — O kod l mums nepabuvoti Ilinojo Grintaune? — pasiūl Bilis. — Mes n karto nevaikštin jome po savo gimtąjį miestą drauge. Ji atsiloš kr sle, jis taip pat, ir ji tar : — Aš jums geriau papasakosiu, koks buvo mūsų miestas seniau, tada, kai man buvo tik devyniolika metų... Žiemos vakaras; ji skraido su pačiūžomis m nesienoje išblyškusiu tvenkinio ledu, o jos šeš lis, kažką šnabžd damas, vejasi iš paskos. O dabar miestas vasaros naktį, pritvinkęs karščio, deginančio skruostus, širdį, o aplinkui žybčioja jonvabalių ugnel s. Paskui gird ti, kaip stūgauja spalio naktis už lango, ir ji dainuodama virtuv je minko tešlą saldainiams, o štai ji b ga samanotu up s krantu, pavasario naktį už miesto nardo giliuose, šiltuose granitinio baseino vandenyse, paskui suž ri Liepos ketvirtosios fejerverkai, nutvieksdami tai raudona, tai žydra, tai balta ugnimi dangų ir žmones verandose, ir jos veidas ryškiai spindi tarp kitų veidų, gęstant paskutinei raketai. — Ar jūs visa tai matote? — paklaus Helena Lumis. — Ar matote mane ten, su jais? — Taip, — atsak Viljamas Foresteris, neatmerkdamas akių, — aš jus matau. — O paskui, — tęs ji, — paskui... Popiet pavirto vakaru, sutemos greitai tiršt jo, o jos balsas sode vis skamb jo, ir praeiviai už tvoros, kad ir per gerą atstumą, gal jo jį gird ti — tylų tylų it drugelio sparnų plazd jimas. Po dviejų dienų, kai at jo laiškas, Viljamas Foresteris s d jo už rašomojo stalo savo kambaryje.

Daglas atneš jį į viršų ir padav Biliui su tokia veido išraiška, tarsi žinotų, kas ten parašyta. Viljamas Foresteris pažino žydrąjį voką, bet neatpl š . Lyg niekur nieko įsid jo jį į marškinių kišenę, kiek pažiūr jo į berniuką ir galop tar : — Eime, Daglai, aš vaišinu. Jie jo beveik nekalb dami; ir Daglas jaut , kad reikia patyl ti. Ruduo, kurį laiką rodęs savo j gą, buvo aprimęs. Sug rusi debesis ir nušvietusi metalinį dangų, v l viešpatavo vasara. Jie į jo į vaistinę ir sus do už marmurinio prekystalio. Viljamas Foresteris išsi m laišką, pasid jo priešais save, bet neatpl š . Jis pažiūr jo pro langą į geltoną saul s šviesą ant asfalto, ant žalių užuolaidų, į ž rinčias auksines vitrinos raides kitoje gatv s pus je, paskiau įsmeig akis į kalendorių ant sienos. 1928 metai, rugpjūčio 27 diena. Jis žvilgtel jo į laikrodi ant rankos ir pajuto, kad širdis beveik liov si plakusi, o ilgoji laikrodžio rodykl sustojo vietoj. Amžiams sustingo kalendoriuje ta diena, ir prikalta danguje saul nekrypo į vakarus. Virš galvos dūzgiantys ventiliatoriai gainiojo šiltą orą. Kelios moterys juokdamosi pra jo pro atviras duris, bet jis jų nemat — žiūr jo į miesto tolius ir į teismo bokšto laikrodį. Pagaliau jis atpl š laišką ir m skaityti. L tai pasisuko su k de. Kelis kartus be balso, tik judindamas lūpas, pakartojo žodžius, kol pagaliau ištar juos garsiai. — Citrininiai ledai su vanile, — pasak jis. — Citrininiai ledai su vanile. • DAGLAS, TOMAS IR ČARLIS, SUNKIAI ALSUODAMI, jo saul ta gatve. — Tomai, pasakyk man teisybę. — Kokią teisybę? — Ar būna kada nors laiminga pabaiga? — Būna; šeštadienio dieninių seansų pabaiga visada laiminga. — Ten tai taip, o gyvenime? — Galiu tik apie save pasakyti, Dagai. Man baisiai gera, kai vakare einu gulti. Vadinasi, kartą per dieną tikrai sulaukiu laimingos pabaigos. Kitą rytą tave gali ištikti kažin kokios b dos. Bet man užtenka prisiminti, kad vakare eisiu gulti ir ramiai kiek pagul siu, ir v l viskas gerai. — Bet aš turiu galvoje misterį Foresterį ir senąją mis Lumis. — Čia jau nieko nebepadarysi, juk ji mir . — Žinau! Bet ar tau neatrodo, kad čia ne viskas taip, kaip reikia? — A, tu apie misterį Foresterį, įsivaizduojantį, kad ji tokio pat amžiaus, kaip fotografijoje, ir ją, trilijono metų senumo? Ne, gerbiamasis pone, tai buvo nuostabu! — Viešpatie, kas nuostabu? — Pastarosiomis dienomis misteris Foresteris man retkarčiais kai ką papasakodavo, ir, kai aš pagaliau viską perpratau, miau bliauti kaip veršis. N pats nežinau kod l. Ir jokiu būdu nieko nekeisčiau. Jeigu būtų buvę kitaip, ar mes kalb tume dabar apie juos? N nepagalvotume! O, be to, aš m gstu verkti. Kai gerai paverki, pasijunti, tarsi tau v l išaušo rytas ir gali prad ti dieną iš naujo. — Dabar man jau aiškiau. — Juk ir tu m gsti paverkti, tik neprisipažįsti. Išsiverki sau iki soties ir kaip naujai užgimęs. Štai tau ir laiminga pabaiga. Ir v l norisi b gioti gatv mis, būti tarp žmonių. Va čia ir nutinka tai, ko labiausiai nesitiki. Kai misteris Foresteris viską apgalvos, supras, kad tai vienintel išeitis, tada gerai paverks ir pajus, kad v l at jo rytas, nors būtų ir penkta valanda po pietų. — Man tai nepanašu į laimingą pabaigą. — Gerai naktį išsimiegoti arba pabliauti dešimtį minučių, arba suvalgyti gerą šokoladinių ledų porciją, arba viskas kartu — yra geriausias vaistas nuo visų negandų, Dagai. Jūs klaus t s medicinos daktaro Tomo Spoldingo. — Na, užsičiaupkite, — pasak Čarlis. — Mes jau beveik at jome. Jie pasuko už kampo. Viduržiemį jie ieškodavo vasaros p dsakų ir rasdavo jų rūsiuose, krosnyse ar laužuose, naktį uždegtuose ant užšalusio tvenkinio — čiuožyklos — krantų. Dabar, vasarą, jie žvalg si bent mažyčio gabal lio užmirštos žiemos. Už kampo gaivi v sa padvelk į juos, tarsi smulkus lietus iš didžiulio plytinio pastato, kai jie skait atmintinai žinomą užrašą, bylojantį, kad surado tai, ko ieškojo: VASAROS LEDAS Vasaros ledas vasaros dieną! Jie juokdamiesi kartojo tuos žodžius ir pri jo arčiau, nor dami geriau pamatyti, kas dedasi milžiniškame urve, kur amoniako garuose ir kristaliniuose lašuose snaud seniai iškritęs, bet neužmirštas sausio sniegas, riogsojo didžiuliai penkiasdešimties, šimto ar, ko gero, dviejų šimtų svarų lediniai luitai, tikri aisbergai. — Na? — atsiduso Čarlis Vudmenas. — Ko daugiau gali žmogus nor ti? Berniukai stov jo akinančioje saul s šviesoje, o į juos dvelk žiemos alsavimas ir kvapas šlapių medinių pastolių, skęstančių vaivorykšt s spalvomis mirgančioje migloje, kuri sklido iš ledą gaminančių mašinų. Jie čiulp varveklius ir taip užg l pirštus, kad gavo įsi-vynioti į nosines ir

čiulpti per audeklą. — Tas ledo dvelkimas, tas rūkas aplink, — sušnibžd jo Tomas. — Atsimenate pasaką „Sniego karalien "? Niekas dabar tokiais dalykais; kaip Sniego karalien , nebetiki. Taigi nieko nuostabaus, jeigu ji atb gus čia ir pasisl p . Jie žiūr jo, kaip garai kyla aukštyn ir driekiasi ilgomis šaltų dūmų juostomis. — Ne, — atsiliep Čarlis. — Žinote, kas čia gyvena? Tik jis, tas, apie kurį pagalvojus ima kr sti šiurpas. — Ir pašnabždomis ištar : — Naktinis. — Naktinis?! — Čia jis gim , išaugo ir dabar gyvena. Tomai, juk čia amžina žiema, amžinas šaltis, ar ne, Dagai? Štai tod l mes ir pradedam dreb ti net karščiausiomis naktimis. Čia dargi juo trenkia. Niekas šito, po šimts, neužginčys. Argi neužuodžiate? Naktini!.. Naktini!.. Tamsoje kunkuliavo migla ir garai. Tomas sukliko. — Nieko baisaus, Dagai, — išsišiep Čarlis. — Aš tik užkišau varveklį Tomui už apykakl s. • TEISMO LAIKRODIS IŠMUŠ SEPTYNIS KARTUS. DŪŽIŲ aidas pamažu išbl so. Šiltos vasaros sutemos tiršt jo mažame Ilinojo užkampio miestelyje, atsitv rusiame nuo viso pasaulio upe, mišku, pieva ir ežeru. Šaligatviai dar tebesvilino padus. Parduotuv s užsidarin jo, gatv se driek si vis ilgesni šeš liai. Virš miesto du m nuliai: vienas, keturveidis laikrodis, žiūr jo keturiomis kryptimis į naktį, iškilęs virš juodo, iškilmingo teismo pastato, kitas, tikrasis, šviesdamas tamsoje blausiu sidabru, tek jo iš rytų. Vaistin je, aukštai palub je, šnibždasi ventiliatoriai, Rokoko stiliaus verandų šeš liuose s di nematomi žmon s. Retkarčiais suž ri raudonos cigarų ugnel s. Tinklin s durys pokši, girgžda vyriai. Vasaros naktį purpuriniu gatv s grindiniu b ga Daglas Spoldingas, įkandin jo — šunys ir berniukai. — Labas, mis Lavinija! Berniukai nukūr toliau. Lavinija Nebs tingiai pamojavo jiems iš paskos. Ji s d jo visai viena, baltuose pirštuose aukšta v saus limonado taur , kurią laik prie lūpų siurbčiodama, kažko laukdama. — Štai ir aš! Ji atsigręž ir išvydo ant verandos laiptelių Fransiną, visą baltai apsir džiusią, dvelkiančią cinijomis ir dedešvomis. Lavinija Nebs užrakino duris ir, palikusi neišgertą limonadą verandoje, tar : — Kokia pasitaik graži naktis eiti į kiną. Jos nu jo gatve. — Merginos, kur jūs? — šūktel jo mis Ferna ir mis Robertą iš savo verandos. — Į „Elitą" žiūr ti filmo su Čarliu Čaplinu, — atsiliep pro minkštą tamsą Lavinija. — Ne, tokią naktį mūsų iš namų neišviliosi, — suspigo mis Ferna.— Kaip tik tokiomis naktimis Naktinis ir smaugia moteris. Užsirakinsime ir su ginklu s d sime namie. — Kokia nesąmon ! Lavinija gird jo, kaip senut s užtrenk ir užrakino duris, o ji plauk pirmyn, m gaudamasi šiltu vasaros nakties alsavimu, sklindančiu nuo įkaitusių šaligatvių. Atrod , lyg eitum kieta šviežiai iškeptos duonos pluta. Karštis slinko aukštyn kojomis, lindo po suknele, bet nebuvo nemalonu. — Lavinija, tu juk netiki visais tais tauškalais apie Naktinį? — Toms moter l ms tai tik liežuviais malti. — O visgi Hetę Makdolis kažkas nužud prieš du m nesius, Robertą Feri prieš m nesį, o dabar dingo Elizabeta Remzel... — Galiu lažintis, kad ta kvailel Het Makdolis pab go su kokiu komivojažeriu. — O kaip tada su kitomis? Sako, jas rado pasmaugtas, su iškištais liežuviais. Jos sustojo prie daubos, dalinančios miestą į dvi dalis. Užpakalyje namų žiburiai, muzika, priekyje — praraja, tamsa, jonvabaliai, dr gm . — Gal mums šiandien nereik jo eiti į kiną? — tar Fransina. — O jeigu Naktinis mūsų jau tyko ir pasmaugs? Nepatinka man ta dauba. Tik pažiūr k! Lavinija pasižiūr jo į daubą, kuri lyg dinamo mašina be perstojo dūzg dieną naktį: kažkas ten šnar jo, šmižin jo, cypavo, ten vir gyvūnų, vabzdžių, augalų gyvenimas. Iš daubos tarsi iš šiltnamio smelk si šuto, vandens išplauto skalūno, lakiojo sm lio tvaikas. Juodoji dinamo mašina vis dūzg , o skraidantys jonvabaliai žybčiojo tamsoje lyg elektros kibirkštys. — Man tai nereik s šiąnakt v lai grįžti per tą klaikią daubą, o tau, Lavinija, teks lipti tais laiptais ir per tiltą... O kas bus, jei ten tykos Naktinis? — Nesąmon ! — atsak Lavinija Nebs. — Viena eisi, tik tavo žingsniai kaukš s. Vienui viena visą kelią iki namų! Lavinija, nejaugi tu nesijauti vieniša tame name? — Senmerg s m gsta vienatvę. — Lavinija parod ūksmingą karščiu dvelkiantį takelį į tamsą. — Eime čia, bus trumpesnis kelias. — Man baisu.

— Dar anksti. Naktinis pasirodo daug v liau. Lavinija pa m Fransiną už parank s ir nusived vingiuotu takeliu žemyn, kur čiršk žiogai, kurk varl s ir šiltoje tyloje zyz uodai. Saul s išdeginta žol , spygliai raiž joms nuogas kulkšnis. — B gam! — dusdama iš baim s, tar Fransina. — Ne! Takelis pasisuko — ir jos išvydo... Dainuojančios nakties glūdumoje, įkaitusių medžių šeš lyje, tarsi atsigulusi pasidžiaugti švelniomis žvaigžd mis ir maloniu v jeliu, tįsojo Elizabeta Remzel, išsk stomis it grakštaus laivo irklai rankomis. Fransina suspigo. —Ner k! — Lavinija apgl b Fransiną, kuri, siaubo smaugiama, m kūkčioti. — Tyl k, tyl k! Elizabeta gul jo, tarsi plūduriuodama vandenyje, m nulio apšviestu veidu, plačiai atvertomis sustingusiomis akimis, iškišusi liežuvį. —Ji negyva! — lemeno Fransina. — Oi, negyva, ji negyva! Lavinija supo tūkstančiai šiltų šeš lių, svirpliai čiršk , garsiai kvark varl s. — Reikia pranešti policijai, — pagaliau pasak ji. — Apkabink mane, Lavinija, spauskis arčiau, man taip šalta, niekad gyvenime man nebuvo taip baisiai šalta! Lavinija apgl b Fransiną, o policininkai vaikščiojo po išdžiūvusią traškančią žolę, švysčiodami aplink žibintuv liais, skamb jo sumišę balsai ir jau buvo beveik pus devynių. — Kaip gruodžio m nesį. Labai praverstų megztinis, — pasak Fransina užmerktomis akimis, įsikniaubusi į Laviniją. — Damos dabar gali eiti, — tar policininkas. — Bet prašyčiau rytoj ateiti pas mus į skyrių. Mums reik s dar šio to paklausti. Laviniją ir Fransina paliko policininkus ir maršką, kuria buvo uždengta daubos žol je gulinti nelaimingoji. Lavinijos širdis smarkiai plak , ją taip pat kr t šaltis, sakytum, kas staiga būtų užkišęs už apykakl s sniego, o m nulis jos suled jusius pirštus praus savo balta šviesa, ir jai dingtel jo, kad visą laiką kalb jo ji viena, o Fransina tik kūkčiojo priglaudusi. — Gal reikia palyd ti? — įkandin jų pasigirdo tolimas balsas. — Ne, rasim kelią vienos, — atsak Laviniją į tamsą ir jo toliau. Jos ženg pro kuždančią, šiušančią daubą, pritvinkusią įvairiausių šnabždesių ir traškesių, o maža salel šviesų, balsų ir žmonių, likusių tirti įvykio, vis labiau tolo. — Niekad nebuvau mačiusi numir lio, — prabilo Fransina. Laviniją žiūr jo į savo laikrodį taip, tarsi laikrodis su riešu būtų buvęs kažin kur, už tūkstančių mylių. — Dabar tik pus devynių. Pasiimsim Heleną ir eisim į kiną. — Į kiną?! — Fransina krūptel jo. — Būtinai! Reikia apie tai negalvoti. Viską pamiršti. Jeigu dabar grįšime namo, ji mums visą laiką stov s prieš akis. Tod l mes eisime į kiną, lyg nieko nebūtų atsitikę. — Laviniją, tu rimtai? — Kuo rimčiausiai. Dabar mums reikia juoktis ir užsimiršti. — Bet juk ten Elizabeta... tavo draug ... ir mano... — Mes jai niekuo negalime pad ti, o sau — galime. Eime! Tamsoje jos prad jo kopti akmenuotu takeliu, vingiuojančiu pakriauše. Ir staiga joms kelią pastojo Daglas Spoldingas — jis nieko aplink nemat , tik žiūr jo žemyn į judančias šviesas ir lavoną ir klaus si policininkų balsų. Jis stov jo sustingęs, išbalęs kaip kreida, nuleistomis rankomis, įsmeigęs akis žemyn, į daubą. — Eik namo! — šūktel jo Fransina. Jis negird jo. — Ei, tu! — visa gerkle sur k Fransina. — Eik namo, tučtuojau b k iš čia, girdi! B k namo, namo, namo! Daglas krūptel jo ir pažvelg į jas nieko nematančiomis akimis. Berniuko lūpos virp jo. Jis kažką sumyk , paskui tyl damas apsigręž ir nub go. Tyl damas jis b go tolimomis kalvomis į šiltą tamsą. Fransina v l prad jo kūkčioti ir verkdama nu jo su Laviniją Nebs. — Na, pagaliau! Maniau, kad jus visai nebeateisite! — Helena Grir trypčiojo ant verandos laiptelių. — Jūs pav lavote tik valandą, nieko sau, ar ne? Kas atsitiko? — Mes... — prad jo Fransina. Laviniją stipriai spustel jo jos ranką. — Žinai, patekom į baisų sąmyšį. Kažkas rado Elizabeta Remzel dauboje. — Negyvą? Mirusią? Laviniją linktel jo. Helena aiktel jo ir grieb si ranka už gerkl s. — Kas ją rado? Laviniją v l tvirtai suspaud Fransinai riešą. — Nežinome.

Trys merginos stov jo vasaros nakties tamsoje, žiūr damos viena į kitą. — Man norisi eiti į namus ir užsirakinti visas duris, — pasak pagaliau Helena. Bet galų gale ji nu jo tik apsivilkti megztinio, nes ją irgi m kr sti šaltis, nors ir buvo šilta. Kai Helena dingo už durų, Fransina piktai sušnabžd jo: — Kod l, kod l tu jai nepasakei? — O kam ją jaudinti? — atsak Lavinija. — Sužinos rytoj. Dar galyb laiko. Trys merginos jo juodais medžiais užkleista gatve pro staiga užrakintus namus. Kaip visgi greitai pasklido žinia iš daubos, skrisdama iš namo į namą, nuo verandos į verandą, per vieną telefoną į kitą! Eidamos merginos jaučia žvilgsnius, sekančius jas pro užuolaidomis uždangstytus langus, girdi trinksint durų velkes, spragsint užraktus. Kaip pakito balzganas vakaras, kvepiantis ledais, tepalu nuo uodų, vakaras, ką tik skard jęs nuo krykštaujančių vaikų, kuriuos dabar staiga atpl š nuo žaidimų, suvar į namus, užkabino langus ir duris, o gatv se liko tirpstančių citrininių ir žemuoginių ledų liūgai, ledinukų popieriukai, pamesti vaikų, ką tik sužertų į kambarius. Tvankiuose kambariuose, už bronzinių durų rankenų ir plaktukų, gūžiasi suprakaitavę žmon s. Beisbolo lazdos ir sviediniai išm tyti tuščiose aikštel se. Ant įkaitusių, garuojančių šaligatvių neužbaigtos balta kreida br žti „klas s"... Sakytum kas prieš minutę būtų paskelbęs, kad atslenka baisaus šalčio banga. — Mes tikros beprot s! Vaikštom tokią naktį! — tar Helena. — Naktinis neužmuš iš karto trijų, — atsak Lavinija. — Kai mes visos drauge, n ra pavojaus. Be to, būtų per greitai — juk jis visad praleidžia kokį m nesį nuo vienos žmog-žudyst s iki kitos... Išsigandusius jų veidus uždeng šeš lis. Už medžių kažkas sujuodavo. Visos trys sukliko trimis skirtingais, šiurpiais balsais, sakytum kas būtų trenkęs iš visų j gų į vargonų klaviatūrą. — Che, sučiupau! — suriaumojo žmogysta ir šoko link jų. Jis išniro į šviesą kvatodamas. Atsir m į medį ir, baksnodamas pirštu į jų pusę, v l m juoktis. — Ei! Prieš jus Naktinis! — pagaliau tar Frenkas Dilonas. — Frenkas Dilonas! — Frenkas! — Frenkai, — prabilo Lavinija, — jeigu tu dar kada imsi taip kvailioti, gausi iš ko nors kulką į kaktą! — Kaip tau ne g da! — Fransina prapliupo isteriškai raudoti. Frenkas Dilonas liov si šypsojęsis. — Na, jei taip, aš galiu atsiprašyti... — Eik šalin! — atšov Lavinija. — Argi negird jai apie Elizabetą Remzel? Ją ką tik rado negyvą dauboje. O tu čia b gioji ir gąsdini moteris! Nedrįsk su mumis daugiau kalb ti! — Bet palaukit... Jos nu jo. Jis patrauk iš paskos. — Sakiau, drožk sau, misteri Naktini, ir gąsdink pats save. Eik, pasižiūr k į Elizabetos Remzel veidą ir pamatysi, kaip visa tai juokinga. Labanakt! Lavinija nusived merginas gatve, apgaubta medžiais ir žvaigžd mis; Fransina tebelaik nosinę prie akių. — Fransina, juk jis tik pajuokavo. — Helena pasisuko į Lavinija. — Ko ji taip rauda? — Pasakysiu, kai ateisime į miestą. O dabar eime į kiną, ir viskas! Gana apie tai. Na, pirmyn, pasiruoškit pinigus, mes jau greit būsime! Vaistin je tvyrojo sušutęs oras, ir dideli mediniai ventiliatoriai var jį į gatvę bangomis, atsiduodančiomis ir arnika, ir spiritu, ir limonadu. — Prašom žalių m tinių saldainių už penkis centus, — papraš Lavinija šeimininko. Jo veidas, kaip ir visų, šį vakarą sutiktų pustušt se gatv se, buvo sustingęs ir išblyškęs. — Kad tur tume ką pakramtyti kine, — pridūr Lavinija, kai šeimininkas, pakabinęs sidabriniu kastuv liu, sv r m tinius saldainius. — Kaip gražiai, merginos, jūs šį vakarą atrodote. O jūs, mis Lavinija, kai dieną buvote už jus atsigerti limonado, atrod te tokia šviežia, tokia graži, kad net vienas žmogus jumis susidom jo. — Taip? — Čia toks vyras s d jo prie prekystalio. Kai jūs iš jote, jis ilgai žiūr jo jums įkandin ir paskiau klausia: „Kas ji tokia?" — „Nagi, — sakau, — Lavinija Nebs, pati dailiausia miesto mergina." — „Tikrai gražuol , — sako jis, — o kur ji gyvena?" — Čia šeimininkas sumišęs stabtel jo. — Jūs nepasak te! — sušuko Fransina. — Jūs nepasak te, kur ji gyvena, tiesa? Juk nepasak te?! — Matote, aš kažkaip nepagalvojau... ir pasakiau: „Parko gatv je, žinote, ten, prie daubos." Taip tiesiog iš kalbos iš jo. Bet dabar, kai šį vakarą rado tą lavoną, man ir dingtel jo į širdį, viešpatie, ką aš padariau! — Jis padav maišiuką kur kas didesnį, negu reik tų už penkis centus. — Kvailys! — sušuko Fransina su ašaromis akyse. — Atleiskite man. Bet gal čia nieko bloga. Šeimininkas ir abi merginos žiūr jo į Lavinija, nenuleisdami akių, O ši nieko nejaut , gal tik

kažkokį gumulą gerkl je. Ji automatiškai išties pinigus. — Ne, ne, už tuos metinukus nieko neimsiu, — pasak šeimininkas ir nusisukęs m brazdinti kažkokius popierius. — Na, man dabar aišku, kas reikia daryti! — Helena ryžtingai pasuko į duris. — Iššauksiu taksi ir visos važiuosime namo. Neturiu n mažiausio noro paskui su policininkais ieškoti tavo lavono, Lavinija. Ne prieš gera tas žmogus apie tave klausin jo. Manau, nenori, kad tave rastų negyvą dauboje? — Tai buvo šiaip sau žmogus, ir tiek, — atsak Lavinija, l tai apsisuko ir pažvelg į miestą. — Frenkas Dilonas irgi žmogus, bet jis gali būti ir Naktinis. Dabar jos pasteb jo, kad su jomis n ra Fransinos, ir apsisukusios pamat ją ateinant. — Liepiau šeimininkui nupasakoti, kaip atrod tas žmogus. Sako, nevietinis, apsirengęs tamsiu kostiumu. Kažkoks išblyškęs, liesas, — paaiškino ji. — Mes visos pernelyg sudirgusios, — tar Lavinija. — Ir aš nevažiuosiu jokiu taksi, jei jūs ir gautum te. Jei man lemta būti sekančia auka, tebūnie taip. Gyvenime retai kada tenka širdžiai stipriau sutvaks ti, ypač kai tu trisdešimt trejų metų mergina, — tad nesisteb kite, jei aš niekur nenoriu sl ptis. Ir, be to, kam tos kvailos kalbos: aš jokia gražuol . — Na ką tu, Lavinija, tu dabar gražiausia mergina mieste, kai Elizabetą...— Fransina užsikirto. — Tik tu perdaug išdidi su vyrais. Būtum kiek sukalbamesn , tai seniai jau būtum ištek jus! — Nustok verkšlenti, Fransina. Štai ir kasa. Moku keturiasdešimt vieną centą ir einu žiūr ti Čarlio Čaplino. O jeigu judviem reikalingas taksi — prašom, važiuokite. Aš s d siu kine viena ir grįšiu namo viena. — Lavinija, tu iš proto išsikraustei! Mes neleisime tau taip kvailioti. Jos nu jo į kiną. Pirmas seansas buvo pasibaigęs, ir blausiai apšviestoje sal je tik kur-ne-kur s d jo žmogus. Merginos pasirinko vietas sal s viduryje, kur jas apgaub senos politūros kvapas, ir sužiuro į kino direktorių, pasirodžiusį pro išblukusią raudono aksomo užuolaidą. — Policija praš mus šiandien baigti anksčiau, kad žmon s gal tų grįžti namo dar prieš vidurnaktį. Tod l mes nedemonstruosime priedų ir iš karto prad sime nuo filmo. Seansas baigsis vienuoliktą valandą. Žiūrovams patariama eiti tiesiai namo, negaišuoti gatv se. — Čia mums taikoma, — sušnabžd jo Fransina. Šviesos užgeso. Ekranas atgijo. — Lavinija, — sukužd jo Helena. — Ką? — Kai mes jome į kiną, iš kitos pus s gatvę per jo vyras tamsiu kostiumu. Jis ką tik dabar į jo į salę ir atsis do už mūsų. — Oi, Helena! — Tiesiog už mūsų? Visos trys viena paskui kitą atsisuko pasižiūr ti. Užpakalyje, mirgančioje kraupioje sidabrinio ekrano šviesoje, jos išvydo blyškų veidą. Atrod , kad čia, tamsoje, buvo susilieję visų vyrų veidai. — Aš pašauksiu direktorių! — pakilo Helena. — Sustabdykite filmą! Uždekite šviesą! — Helena, liaukis! — sušuko pakildama Lavinija. Jos pastat tuščius limonado stiklus ir juokdamosi liežuviais m gino nubraukti ant lūpų pakibusius vanilinius ūsus. — Matote, kaip apsikvailinome? — pasak Lavinija. — Toks triukšmas d l nieko. Ir kaip dabar nesmagu! — Tai aš kalta, atleiskit, — tyliai tar Helena. Laikrodis dabar rod pusę dvyliktos. Iš tamsios kino sal s jos buvo iš jusios kartu su triukšmingu vyrų ir moterų srautu, skubiai besisklaidančiu į visas puses. Jos šaip si iš Helenos. Helena irgi band juoktis iš savęs. — Helena, kai tu b gai per salę ir šaukei „Uždekite šviesą!", nor jau skradžiai žemę prasmegti. Vargšas tas žmogus! — Kino direktoriaus brolis iš Rasino! — Aš jo atsiprašiau, — pasak Helena, žiūr dama į didžiulį ventiliatorių, kuris vis suko ir suko šiltą nakties orą, maišydamas vanil s, aviečių, m tos ir karbolio kvapus. — Nereik jo mums čia gaišti su tais limonadais. Policija juk persp jo... — Galas nemat tos policijos! — nusijuok Lavinija. — Aš nieko nebijau. Naktinis dabar už kažin kiek tūkstančių mylių. Jis greitai čia negrįš, o kai paskiau v l pasirodys, policija jį sučiups, tik palaukit truputį. Juk filmas buvo puikus, tiesa? — Gerbiamosios, laikas uždaryti vaistinę, — Šeimininkas užgesino šviesas, ir v si baltų koklių patalpa paskendo tyloje. Gatv s buvo kaip iššluotos — nei automobilių, nei sunkvežimių, nei žmonių. Nedidel s krautuv s vitrinose dar deg ryškios šviesos, kur vaškiniai manekenai, išk lę rožines vaškines rankas, demonstravo melsvai balta ugnimi ž rinčius briliantinius žiedus, o ant oranžinių vaškinių kojų — įvairiausių rūšių kojines. Įžūlios m lyno stiklo manekenų akys sek merginas, einančias

tuščia tarsi up s dugnas gatve, o jų atvaizdai bangavo vitrinose it augalai tamsiame vandenyje. — Kaip jūs manote, jeigu mes suriktume, ar jie ką nors darytų! — Kas? — Manekenai. — Ak, Fransina! Vitrinose stov jo koks tūkstantis žmonių, sustingusių ir tylių, o gatv je buvo tik jos trys, ir jas lyd jo tik kulniukų kaukš jimas, kuris, atšokęs nuo parduotuvių fasadų kitoje gatv s pus je, aid jo lyg šūviai. Blankiai mirg jo raudonas neoninis užrašas, o, joms praeinant, suzyz tarsi besibaigiantis vabzdys. Priekyje tįsojo baltos, įkaitusios al jos. Aukšti medžiai, kurių tik vešlios viršūn s šlam jo v jui pučiant, supo tris smulkutes merginas iš abiejų pusių. Iš teismo rūmų bokšto jos atrodytų lyg trys dagio pūkeliai. — Pirma mes palyd sime tave, Fransina. — Ne, aš jus palyd siu. — Nekvailiok. Tavo Elektrik Parkas labai iš kelio. Jei lyd si mane, paskiau tau vienai reik s grįžti per daubą. Nupuls koks lapelis ant galvos, ir krisi negyva iš baim s. — Aš galiu pas tave pernakvoti, — atsak Fransina. — Juk pati dailiausia — tu! Taip jos jo lyg trys pasitempę manekenai, plauk per m nulio šviesos jūrą, užliejusią vejas ir asfaltą. Lavinija steb jo juodus medžius, slenkančius iš abiejų pusių, klaus si draugių balsų, — jos tyliai kalb jo ir dargi band juoktis, o naktis, atrod , vis labiau skub jo, paskiau m b gti, ir, l tai joms einant, viskas kažkur l k tą išblyškusią ir deginančią kaip sniegas naktį. — Uždainuokim, — pasiūl Lavinija. Jos prad jo dainuoti „Šviesk, šviesk, rudens m nuli"... Susikibę už parankių, jos jo nesidairydamos ir tyliai, švelniai dainavo. Jos jaut , kaip įkaitęs šaligatvis vis labiau v sta po kojomis. — Pasiklausykite! — Lavinija stabtel jo. Merginos sukluso. Čiršk vasaros nakties svirpliai, ir tolumoj skamb jo teismo laikrodžio dūžiai: muš be penkiolikos dvyliktą. — Klausykit s! Lavinija sukluso. Tamsoje sugirgžd jo sūpuokl s — misteris Terlas iš jo į verandą ir, niekam nieko nesakydamas, vienas atsis do į sūpuokles surūkyti paskutinio cigaro. Jos mat , kaip l tai pirmyn ir atgal švysčioja raudona cigaro ugnel . Šviesos vis geso, geso, geso. Užgeso mažuose nameliuose ir dideliuose namuose, geltonos šviesos ir žalios, žibintai ir žibalin s lempos, žvak s ir verandų lemput s, visi užsirakino, variniais ir plieniniais užraktais, užšov geležines velkes, visi apsidangst , galvojo Lavinija, apsiklostę, sulindo į savo kiautus. Ji įsivaizdavo žmones, gulinčius m nulio apšviestose lovose. Šią vasaros naktį jie ramiai sau alsuoja miegamuosiuose, nieko nebijo su savo artimaisiais. O mes čia kauksim naktį įkaitusiu šaligatviu. Iš viršaus šviečia vieniši gatvių žibintai, nuo kurių šeš liai banguoja tarsi girti. — Štai ir tavo namai, Fransina. Labanakt! — Lavinija, Helena, nakvokite pas mane. Jau taip v lu, beveik vidurnaktis. Aš jus paguldysiu svetain je. Pataisysiu karšto šokolado, pamatysit, kaip bus smagu! — Fransina jas abi apkabino. — Ne, ačiū, — atsak Lavinija. Fransina pravirko. — Oi, tik neprad k iš naujo, Fransina! — pasak Lavinija. — Nenoriu, kad mirtum, — kūkčiojo Fransina, ir ašaros kaip žirniai m ried ti jos skruostais. — Tu tokia gera, tokia daili, aš noriu, kad tu gyventum. Labai prašau, pasilik! — Nemaniau, kad tave taip paveiks, Fransina. Kai tik pareisiu namo, aš tau paskambinsiu. — Tikrai? — Žinoma, ir pasakysiu, kad esu gyva ir sveika. O rytoj mes eisim į Elektrik Parką priešpiečių. Aš pati pridarysiu sumuštinių su kumpiu. Pamatysi, man nieko neatsitiks. — Tai tu man paskambinsi? — Aš gi pažad jau. — Labanakt, labanakt! Fransina šov laiptais į viršų, šmurkštel jo pro duris, kurias tuoj pat užtrenk ir užstūm skląstį. — O dabar aš tave, Helena, palyd siu namo, — pasak Lavinija. Teismo laikrodis muš valandas. Dužiai sklido po miestą, tuščią, kaip niekada. Ir tilo virš tuščių gatvių, tuščių sklypų, tuščių vejų. — Devyni, dešimt, vienuolika, dvylika, — skaičiavo Lavinija, eidama už parank s su Helena. — Kaip keista, ar ne? — paklaus Helena. — Kas? — Kad mudvi einam gatve, po medžiais, o visi žmon s ramiai miega lovose, saugūs, užsisklendę duris. Eik skersai išilgai tūkstančius mylių ir nieko nesutiksi dabar klajojant, galiu lažintis! Jau gird josi prislopinti juodos, garuojančios daubos garsai.

Po akimirkos jos stov jo prie Helenos namų ir ilgai žiūr jo viena į kitą. Tarp jų praplauk šviežio, gaivaus oro gūsis. M nulis pamažu lindo už debesų. — Turbūt, veltui tavęs, Lavinija, prašyčiau pasilikti? — Aš eisiu namo. — Kartais... — Kas kartais? — Kartais man atrodo, kad žmon s ieško mirties. Tu labai keistai elgiesi visą šį vakarą. — Aš tik nebijau, — atsak Lavinija. — Ir, matyt, esu smalsi. Be to, stengiuosi nepamesti galvos. Blaiviai galvojant, Naktinio dabar negali būti mūsų apylink je. Čia toks sąmyšis, visa policija sukelta ant kojų. — Tavo policija, užsiklojusi galvas, seniai jau pučia į akį. — Na, tarkim, man smagu truputį padirginti nervus, kai negresia tikras pavojus. Jeigu man iš tiesų gal tų kas blogo atsitikti, aš likčiau pas tave, gali neabejoti. — O gal kokia tavo dalis ir nenori gyventi? — Tu fantazuoji kaip ir Fransina. Tikrai! — Bet kaip man jaustis? Aš gersiu karštą kakavą tuo metu, kai tu būsi juodos daubos dugne ar ant tilto. — Išgerk puodelį į mano sveikatą. Labanakt! Lavinija Nebs ženg miegančia gatve į v lyvos vasaros nakties tylą. Į ją spoksojo tamsūs namų langai, kažkur toli lojo šuo. Už penkių minučių, galvojo ji, aš jau būsiu namie ir nieko nebijosiu. Už penkių minučių aš jau skambinsiu tai kvailutei Fransinai. Aš... Ji išgirdo vyrišką balsą. Vyrišką balsą, kažkur toli, tarp medžių, dainuojantį: Aš ilgiuos nakties birželio, m nesienos ir tavęs... Lavinija pagreitino žingsnį. Vyras dainavo: Tave apkabinsiu, sava pavadinsiu... Jis l tai ir nerūpestingai žingsniavo gatve, nušviesta blausios m nesienos. Jeigu kas, b gsiu prie bet kurių durų ir belsiuos, galvojo Lavinija. — Aš ilgiuos nakties birželio, — dainavo vyriškis, mosuodamas ilga lazda. — M nesienos ir tavęs... , o kas gi čia! Na ir išsirinkote laiką pasivaikščioti, mis Nebs! — Seržantas Kenedis! Be abejo, tai buvo jis. — Aš jus palyd siu namo! — Ačiū, aš pati pareisiu. — Bet jūs gyvenate už daubos! Taip, ji galvojo, bet aš neisiu su jokiu vyru, net ir policininku, per daubą. Ką gali žinoti, kuris iš jų Naktinis? — Nieko, aš kaip mat ją pereisiu. — Tada aš pastov siu čia, — tęs jis. — Jeigu jums prireiks pagalbos, šūktel kite. Balsas dauboje gerai aidi, aš išgirsiu ir atb gsiu. — Ačiū. Lavinija nu jo, o jis liko vienas po žibintu ir v l m niūniuoti. Na va, pagalvojo ji. Dauba. Ji stov jo laiptų viršuje: šimtas trylika laiptelių stačia pakriauše žemyn, paskiau septyniasdešimt jardų ilgio tiltelis ir tada aukštyn į Parko gatvę. Ir visame tame kelyje — tik vienas žibintas! Už trijų minučių aš jau rakinsiu savo namų duris, galvojo ji. Nieko man negali atsitikti per šimtą aštuoniasdešimt sekundžių. Lavinija m leistis ilgais pažaliavusiais laiptais į juodą daubą. — Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt, — pašnibždomis skaičiavo ji laiptukus. Jai atrod , kad ji b ga, nors anaiptol neb go. — Penkiolika, šešiolika, septyniolika, aštuoniolika, devyniolika, dvidešimt, — jai jau už m kvapą. — Penktadalis kelio nueita! — paskelb ji sau. Dauba buvo gili ir juoda, juoda, juoda! Už nugaros dingo visas pasaulis, pasaulis užsirakinusių, ramiai lovose miegančių žmonių, dingo miestas, vaistin , kinas, šviesos — viskas dingo. Liko tik ją supanti dauba, juoda ir didžiul . — Juk viskas gerai? Aplink nieko n ra. Dvidešimt keturi, dvidešimt penki. Pameni tą šiurpią pasaką apie vaiduoklį, kurią vaikyst je viena kitai pasakojome? Ji pasiklaus savo kulniukų kaukš jimo. — Apie juodą žmogų, ateinantį į namus, kai tu jau lovoj. O dabar jis jau užlipo ant pirmojo laiptelio. Jau ant antrojo. Ant trečiojo, ketvirtojo, penktojo! Kaip mes spiegdavome ir 'juokdavom s, klausydamos tos pasakos! Ta siaubinga juoda žmogysta jau ant dvidešimt penkto

laiptelio, atidaro tavo kambario duris, jau stovi prie tavo lovos. „Tu jau mano!" Lavinija sukliko. Niekuomet nebuvo gird jusi tokio klyksmo. Niekuomet pati taip neklyk . Ji sustojo ir apmirusi įsitv r medinio tur klo. Sakytum plyšo krūtin je širdis. Jos baisūs dūžiai užpild visatą. — Ten, ten! — šauk pati sau. — Laiptų apačioje! Ten stovi vyras po žibintu! Ne, jau dingo! Bet jis manęs lauk ! Lavinija klaus si. Tyla. Tiltas tuščias. Nieko ten n ra, galvojo ji, spausdama ranką prie širdies. Nieko! Na ir kvail ! Kam reik jo prisiminti tą pasaką? Kokia kvailyst ! Bet ką dabar daryti? Širdis m plakti ramiau. Gal pašaukti policininką? Kažin, ar jis išgirdo mane klykiant? Ji pasiklaus . Nieko negird ti, nieko nematyti. Reikia eiti toliau. Ak, ta kvaila pasaka! Ji v l prad jo skaičiuoti laiptus. — Trisdešimt penki, trisdešimt šeši, atsargiai, kad nepar-griūčiau. Kokia gi aš kvaiš ! Trisdešimt septyni, trisdešimt aštuoni, devyni ir keturiasdešimt, ir dar du, vadinasi, keturias dešimt du — beveik pusiaukel . Ji v l apmir . — Palauk, — tar sau. Ženg žingsnį. Pasigirdo aidas. Ženg kitą. V l nuaid jo. Kažkas irgi ženg , tik kokią akimirką v liau už ją. —Mane seka, — sušnabžd jo ji daubai, juodiems svirpliams ir žalioms varl ms, pasisl pusioms juodame upeliūkštyje. — Kažkas eina paskui mane. Viešpatie, n už ką neišdrįsiu atsigręžti. Ženg žingsnį, užpakalyje v l nuaid jo. — Kai tik aš žingsnį, ir jis žingsnį. V l žingsnis, v l aidas. — Seržante Kenedi, ar tai jūs? — ji tyliai paklaus daubos. Svirpliai tyl jo. Svirpliai klaus si. Naktis taip pat jos klaus si. Kaip niekad nuščiuvo vasaros naktyje paskendusios tolimos pievos ir nakties apgaubti artimi medžiai; lapai, krūmai, žvaigžd s ir žol liov si virp ti ir klaus si, kaip daužosi Lavinijos Nebs širdis. Ir gal kur nors toli, už tūkstančių mylių, kur traukinys retas svečias, tuščioje stotel je vienišas keleivis, skaitydamas mirgantį laikraštį blausioje vienintel s plikos lemput s šviesoje, dabar pakels galvą, sūkius ir pagalvos: o kas gi čia? Ir nuspręs: tikriausiai, genys kalena drev tą kamieną. O iš tikrųjų tai Lavinijos Nebs, tai jos širdis taip garsiai daužosi. Tyla. Vasaros nakties tyla, nusidriekusi tūkstančius mylių, užliejusi žemę kaip bespalv , šeš liuota jūra. Greičiau, greičiau! Ji pasileido žemyn. B k! Lavinija išgirdo muziką. Beprotyb , kvailyst , tačiau ją apkurtino galingas muzikos srautas; ir ji lekia, lekia, apimta baisaus nerimo ir siaubo, o viename jos sąmon s kamputyje skamba gr sminga ir tragiška muzika, ir ta muzika ją stumia, neša vis stipriau ir stipriau, greičiau ir greičiau, tarsi švino svambalas traukia žemyn, žemyn į daubos dugną. Dar trupučiukas. Šimtas aštuntas, devintas, šimtas dešimt laiptukų. Viskas! O dabar tekina! Per tiltą! Ji ragino kojas, rankas, kūną, ją ap musį siaubą; ragino visą save šią nykią ir šiurpią minutę, b gdama virš kunkuliuojančio upokšnio per plonas, dundančias, siūbuojančias, lanksčias, kone gyvas tilto lentas, o ją vijosi klaikūs žingsniai užpakalyje, neatstojo ir muzika, šaiži ir padrika. Jis jau čia, neatsigręžk, nežiūr k — jei jį pamatysi, taip išsigąsi, kad tau pakirs kojas. B k, b k! Ji b go per tiltą. O viešpatie, viešpatie, maldauju, leisk man pasiekti krantą! Na, dabar į viršų. Štai takas, kalvos, o dieve, kaip tamsu ir viskas taip toli! Jei dabar ir sušukčiau, nieko negelb tų; bet aš ir cyptelt nebegal čiau. Štai jau baigiasi takas, štai ir gatv , dieve, maldauju, apsaugok mane, jeigu aš laimingai pasieksiu namus, niekad daugiau nevaikščiosiu viena; ak, kokia aš buvau kvaila, tikra teisyb , kokia kvaila, nežinojau, kas yra baim , bet, jei tu leisi pareiti namo, niekad kaip gyva daugiau nevaikščiosiu be Helenos ar Fransinos! Pagaliau gatv . Į kitą pusę! Ji perkirto gatvę ir pasileido b gti šaligatviu. O dieve, veranda! Namai! Viešpatie, duok dar laiko įeiti ir užsirakinti, ir aš išgelb ta! Ir... kokius kvailus dalykus pastebi, kai mirtinai skubi, ak, greičiau, greičiau... va blizga ten ant verandos atbrailos pusiau nugertas limonado stiklas, kurį ji paliko taip seniai, prieš metus, šį vakarą! Stiklas ramiai, kaip niekur nieko, stovi čia, ant atbrailos... ir... Jos sustingusios kojos jau ant verandos laiptelių, virpančiose rankose raktas niekaip negali pataikyti į spyną. Girdi, kaip daužosi jos širdis, kaip jos viduje kažkas klykia iš baim s. Pagaliau raktas pataik . Greičiau, greičiau atidaryti duris! Durys atsiv r . Į vidų. Užtrenk! Ji užtrenk duris. —Dabar užsirakinsiu, užsisklęsiu, užsikabinsiu! — visai dusdama ištar ji. —Gerai užsirakinsiu, tvirtai tvirtai užsklęsiu!

Duris užrakino, gerai užkišo skląstį. Muzika nutilo. Lavinija klaus si savo širdies — toji pamaž le rimo. Namie! Dieve, jai jau niekas negresia, ji namie! Gyva, gyva, ir namie. Ji staiga atsišliejo į duris. Gyva, gyva! Klausykis! Jokio garso. Gyva, ačiū dievui, gyva ir esu namie. Niekada daugiau nebevaikščiosiu naktimis. S d siu namie. Niekada daugiau neisiu per tą daubą! Namie, namie, jau niekas nebaisu, gyva, gyva, viskas tvarkoj, ir kaip gera, kaip gera! Durys užrakintos, niekas negresia. Palauk! Pasižiūr k pro langą. Ji m žiūr ti. Bet ten nieko n ra. Visiškai nieko. Niekas manęs n nesek . Niekas neb go paskui mane. Ji atsiduso ir beveik m juoktis iš savęs. Kur mano protas! Jeigu vyras būtų, mane vijęsis, tai būtų ir sugavęs! Kokia gi iš manęs b gik ... Nieko n ra nei prieangyje, nei kieme. Na, ir paika aš! Niekas manęs nesivijo. Ta dauba tokia pat saugi, kaip ir bet kuri kita vieta. Ir vis d lto kaip gera namie. Šilta, jauku, geriausia vieta pasaulyje! Ji išties ranką, nor dama uždegti šviesą, ir sustingo. — Kas? — paklaus ji. — Kas, kas?! Už jos nugaros kambaryje kažkas kostel jo. • PO ŠIMTS, VISKĄ SUGADINO"! — Neimk taip į galvą, Čarli. — Taip, o apie ką mes dabar kalb sime? Koks čia įdomumas kalb ti apie Naktinį, jeigu jis jau nebegyvas! Dabar visai nebebaisu! — Nežinau, kaip tu, Čarli, — pasak Tomas, — bet aš v l eisiu prie ,,Vasaros ledo", s siu prie durų, įsivaizduosiu, kad jis gyvas, ir nueis man nugara pagaugais. — Bet tai apgavyst ! — Ką darysi, Čarli. Žmogus ieškai šiurpių įspūdžių visaip ir visur, kur tik gali jų tik tis. Daglas nesiklaus , ką kalba Tomas su Čarliu. Jis spoksojo į Lavinijos Nebs namą ir kalb jo tarsi sau: — Vakar vakare aš buvau dauboje. Aš mačiau tai. Aš viską mačiau. jau namo pro čia. Mačiau tą nugertą limonado stiklą ant verandos atbrailos. Pagalvojau, kad būtų gerai jį išg rus. Taip ir pagalvojau. Aš buvau ir dauboje, ir čia, kur d josi tie visi dalykai. Tomas ir Čarlis irgi nepais Daglo. — Štai ką galiu pasakyti, — kalb jo Tomas. — Aš visai netikiu, kad Naktinis nebegyvas. — Bet juk iš ryto pats buvai čia ir matei, kaip greitoji pagalba išneš tą žmogų ant neštuvų. — Na, mačiau,— atsak Tomas. — Taigi ten neš Naktinį, asile tu! Paskaityk laikraščius! Ištisus dešimt metų sek si jam išvengti policijos, o čia ima, įsimaišo ta pintis Lavinija Nebs ir nuduria jį su paprasčiausiomis žirkl mis! Amžinai kišasi ne į savo reikalus! — O tu nor tum, kad ji būtų ramiai s d jusi ir laukusi, kol ją pasmaugs. — Ne, bet ji bent gal jo iššokti iš namų, gal jo b gti gatve, r kdama „Naktinis! Naktinis!", ir duoti jam laiko pasprukti. Taip, šiame mieste iki pra jusio vidurnakčio dar buvo gerų dalykų, o dabar nieko neliko, nors pasiusk! — Aš tau dar kartą sakau, Čarli: Naktinis gyvas. Aš mačiau to veidą, ir tu matei, ir Dagas mat , juk matei, Dagai, ar ne? — Ką? Aha, taip. — Visi mat jo veidą. Tad pasakykite man: ar jis jums panašus į Naktinį? — Aš... — prad jo Daglas ir užsikirto. Visi tyl jo kokias penkias sekundes. — O dieve... — sušnabžd jo pagaliau Čarlis. Tomas šypsodamasis lauk . — Jis visai nepanašus į Naktinį, — vienu atsidusimu išb r Čarlis. — Jis panašus į žmogų. — Jūs visiškai teisus, sere. Tai buvo pats paprasčiausias žmogelis, kuris ir mus s nenuskriaustų, girdi, Čarli, mus s! Jei jau Naktinis yra Naktinis, tai jis bent turi atrodyti kaip Naktinis, tiesa? O šitas panašus į saldainių pardav ją, kuris vakarais prekiauja prie „Elito" kino. — Tai kas, tu manai, jis buvo? Valkata? jo per miestą, paman , kad namas tuščias, įlindo, ir mis Nebs jį nudūr ? — Žinoma! — Ei, palauk! Niekas iš mūsų nežino, kaip atrodo Naktinis. Fotografijų gi n ra. O kas tik jį pamato, tuoj miršta. — Ir tu žinai, ir Dagas žino, ir aš žinau — visi mes puikiai žinom, kaip jis atrodo. Juk jis turi būti aukštas, tiesa? — Tiesa... — Ir būtinai išblyškęs, ar ne? — 2inoma, išblyškęs. — Ir išdžiūvęs kaip skeletas, ir plaukai ilgi, juodi, ar ne? — Taip, aš visada sakiau. — Ir didel s išsprogusios akys, žalios kaip kat s? — Dievaži, visiškai toks.

— Na va, — pasipūt Tomas. — Visi mat te tą vargšą žmogelį, kurį išvilko prieš porą valandų iš mis Nebs namų. Kaip jis atrod ? — Mažiukas, raudonu veidu, storulis, penki plaukai ant pakaušio ir tie patys šviesūs. Tomai, tavo tiesa! Eime! Šaukit vaikus! Tu jiems irgi viską išaiškinsi! Naktinis gyvas! Šiąnakt jis v l ko nors tykos čia! — Aha, — atsiliep Tomas ir stabtel jo, tarsi kokia mintis jam būtų šovusi į galvą. — Tomai, tu tikras vyras! Ir kokią turi galvą! Niekas iš mūsų nebūtų taip sugalvojęs. Vasaros pabaiga būtų nu jusi niekais, bet tu viską išgelb jai. Rugpjūtis nebus visai prarastas. Ei, vaikai! Ir Čarlis nukūr , plasnodamas rankomis, r kdamas visa gerkle. Tomas stov jo ant šaligatvio priešais Lavinijos Nebs namą. Jo veidas buvo išblyškęs. — Viešpatie, — sušnabžd jo jis, — tai pridariau! Jis pasisuko į Daglą. — Klausyk, Dagai, ką aš dabar padariau? Daglas nenuleido akių nuo namo. Jo lūpos krut jo. — Šią naktį aš buvau dauboje. Mačiau Elizabetą Remzel. Šią naktį pro čia jau namo. Mačiau limonado stiklą čia, verandoje. Tik šią naktį. Netgi nor jau jį išgerti. Pagalvojau... būtų gerai jį išg rus... • TOS MOTERS RANKOSE VISADA MATYDAVAI ČIA šluotą, čia semtuvę, čia grindų pašluostę, čia samtį. Rytais niūniuodama ji nupjauna sugruzd jusią pyrago plutą, dieną traukia garuojančius kepinius iš krosnies, o vakar jant, kai jie ataušta, deda į vietą. Kai ji neša porceliano puodukus, tie skamba kaip šveicariški varpeliai. Ji be paliovos it dulkių siurblys sukin jasi po namus, vis ieškodama ir rasdama, ką tvarkyti. Langus ji pavert veidrodžiais, gaudančiais saul s spindulius. Du kartus per dieną ji apeina sodą su kauptuku rankose, ir, jai pra jus, g l s išsitiesia ir dar ryškiau šiltame ore suž ri jų plazdančios ugnel s. Miega ji ramiai, per naktį gal tik porą trejetą kartų apsiversdama ant kito šono, visa atsipalaidavus, sakytum balta pirštin , kurią auštant v l užsimaus judri ranka. Žadindama kitus, paliečia taip, tarsi tiesindama ant sienos paveikslus. O dabar... — Senel , — sako visi, — prosenel . Dabar ji tarsi baig d ti didžiulį stulpelį skaitmenų. Ji kimšo kalakutus, viščiukus, balandžius, džentelmenus ir berniūkščius. Ji plov lubas, sienas, ligonius ir vaikus. Ji ties linoleumą, tais dviračius, suko laikrodžius, kūreno krosnis, tep jodu tūkstančius skaudžių žaizdų. Jos rankos viską ir visur susp davo: jos glamon jo vieną, prilaik kitą, m t sviedinius, mosikavo ryškiomis kroketo lazdomis, s jo s klas į juodą žemę, dangst tai obuolius, kepamus tešloje, tai šutinį, tai nusispardžiusius per miegą vaikus. Ji nuleisdavo užuolaidas, nugnybdavo žvakių dagtis, uždegdavo, užgesindavo šviesą ir... seno. Pažvelgęs į praeitį, matai milijonus jos prad tų, dirbtų ir nudirbtų darbų; ir va jie suskaičiuoti, susumuoti, rašomas paskutinis skaitmuo, paskutinis nulis l tai stoja į eilę. Dabar su kreida rankoje ji atsitrauks nuo gyvenimo lentos, susikaupus kiek patyl s, o paskui viską nutrins... — Ką aš čia dar nor jau... — pasak prosenel . — Ką čia dar... Ramiai, be jokio triukšmo ar skubos, ji ap jo, apžiūr jo visus namus, pagaliau, pri jus laiptus, niekam nieko nesakydama, užlipo aukštyn į savo kambarį, tyliai atsigul po sniego baltumo v siomis paklod mis ir čia, panaši į seną mumiją, prad jo mirti. V l balsai: — Senel ! Prosenel ! Gandas apie tai, ką ji čia veikia, nusirito laiptais žemyn, atsimuš į kambarių sienas ir ištiško pro duris ir langus, nuvilnijo guobomis apaugusia gatve iki žalios daubos. — Visi čia, čionai! Šeima apstojo jos lovą. — Tik leiskite man pagul ti, — sušnabžd jo ji. Pro jokį mikroskopą neįžiūr si jos ligos, tai nepastebimas, bet vis did jantis nuovargis, vis labiau ir labiau slegiantis menkutį it žvirblio kūną, vis giliau, giliau ir giliau traukiantis jį į miego karalystę. O jos vaikai ir vaikų vaikai niekaip negal jo suvokti: kaip toks paprastas, pats natūraliausias pasaulyje reiškinys gali sukelti tokį nerimą? — Senele, senele, juk jūs laužote sutartį. Tie namai sugrius be jūsų. Jūs tur jote bent prieš metus mums apie tai pranešti! Prosenel atmerk vieną akį. Visi jos devyniasdešimt metų ramiai žvelg į gydytojus, tarsi sparčiai tušt jančio namo vaiduoklis pro išsišovusį bokštelio langą. — Tomai... Berniukui liep vienam prieiti prie šnabždančios lovos. — Tomai, — jos silpnas balsas skamb jo iš toli, — Pietų jūrose kiekvieno žmogaus gyvenime ateina diena, kai jis supranta, kad jau laikas paspausti visiems draugams ranką, at sisveikinti ir plaukti šalin, ir jis tai daro, ir taip reikia, kadangi išmuš jo valanda. Taip yra ir šiandien. Kartais aš pasidarau tokia panaši į tave, kada tu užsis di šeštadieniais kine iki devynių

vakaro, ir reikia siųsti t tį tavęs parsivesti. Tomai, kai ateina laikas, kai tie patys kaubojai v l šaudo į tuos pačius ind nus ant tų pačių kalnagūbrių, geriau tada tyliai atsistok ir drožk prie iš jimo, nesigail damas ir neatsigręždamas. Ir aš išeinu, kol dar galiu džiaugtis ir esu laiminga. Po to senel pasišauk Daglą. — Senele, o kas taisys stogą kitą pavasarį? Nuo neatmenamų laikų, turbūt, nuo tada, kai prasid jo kalendoriai, kiekvieną balandžio m nesį ant stogo pasigirsdavo tarsi genio kalenimas. Bet tai buvo ne genys, o prosenel , nežinia kaip į tokią aukštybę užsiropštusi, ten ji dainuodama kal vinis, keit malksnas. — Daglai, — ji sukužd jo, — leisk ant stogo tik tokį žmogų, kuris džiaugsis, jį taisydamas. — Gerai, senele. — Kai ateis balandis, tu pasakyk: „Kas nor tų taisyti stogą?" Ir tik kieno veidas nušvis, tas tegu eina, Daglai. Tod l, kad nuo to stogo matyti visas miestas, laukai, miškai, kurie driekiasi iki pasaulio krašto, up taip žvilga, rytmečio spinduliuose skęsta ežeras ir paukščiai čiulba medžiuose po tavim; o koks ten viršuje v jas, kaip jis tave glosto iš visų pusių! Pakaktų ir vienos iš tų grožybių, kad žmogus su džiaugsmu liptum ir stov tum it v trung ant stogo per pavasario saul tekį. Tai nuostabi valanda, tik reikia mok ti ja naudotis... Jos balsas nuplauk kažkur toli. Daglas verk . Ji v l atitoko. — Na, ko tu verki? — Tod l, kad jūsų čia jau rytoj nebus. Ji pasuko mažą veidrod lį nuo savęs į berniuką. Jis pasižiūr jo į jos veidą veidrodyje, paskiau į save, paskiau v l į jos. Senel v l prabilo: — Rytoj rytą aš atsikelsiu septintą valandą ir gerai nusiplausiu kaklą ir ausis. Nub gsiu su Čarliu Vudmenu į bažnyčią, paskui į pikniką Elektrik Parke. Maudysiuos, b giosiu basa, karstysiuos po medžius, čiulpsiu m tinę kramtomąją gumą... Daglai, Daglai, g dykis! Tu nusikarpai nagus, tiesa? — Taip, senele. — Ir tu ner ki, kai tavo kūnas kas septyneri metai atsinaujina, kai senos ląstel s atmiršta tavo pirštuose ir širdyje ir gimsta naujos. Tu d l to nesigraudini, tiesa? — Ne, senele. — Na, tai gerai pagalvok, berneli. Tiktai kvailys saugos nagų nuokarpas. Ar tu kada nors matei, kad gyvat laikytų savo išnarą? Šiandien jūs visi čia renkat s apie tą lovą, kurioje tik nagų nuokarpos ir sena išnara. Pūstels geras v jo gūsis, ir aš subyr siu į dulkes. Dabar svarbu ne toji aš, kuri guli čia lovoje, bet aš, s dinti ant lovos krašto ir žiūrinti į save, aš, dabar apačioje verdanti vakarienę, triūsianti garaže po mašina, skaitanti bibliotekoje. Tai vis mano dalys, ir tai svarbu. Ir šiandien aš visiškai n nemirštu. Niekas niekada nemiršta, kas turi šeimą. Aš dar labai ilgai gyvensiu. Po tūkstančio metų visas mano atžalų miestelis kramsnos rūgščius obuolius eukaliptų pav syje. Toks mano atsakymas tiems, kuriuos kankina didel s problemos. Na, o dabar b k ir pašauk kitus! Pagaliau sustojo prie lovos visa šeima, kaip susirenka žmon s į geležinkelio stotį ko nors išlyd ti. — Na, štai ir viskas, — prakalbo prosenel . — Nesu kukli, tod l pasakysiu, kad man malonu jus visus matyti aplink savo lovą. Kitą savaitę reikia prad ti sode rudens darbus, sutvarkyti spintas ir pats laikas nupirkti vaikams drabužių. Ir kadangi tos dalel s, kurią d l patogumo vadinate prosenele, nebus su jumis, kitos mano dalel s, vadinamos d de Bertu ir Leo, ir Tomu, ir Daglu, ir visos likusios tur s mane pavaduoti, kiekviena kaip sugeba. — Taip, senele. — Ir nereikia man jokių iškilmingų šermenų. Nenoriu, kad apie mane prad tų čia gražbyliauti. Aš pati viską, kas reikia, apie save pasakiau. Per savo amžių paragavau visų valgių, sušokau visus šokius; dabar dar reikia atsikąsti paskutinio, niekad neragauto pyrago, paniūniuoti niekad nedainuotą melodiją. Bet aš nebijau. Man tik smalsu. Mirtis neišpl š iš manęs n kąsnelio, jei aš juo dar nebusiu pasigardžiavus. Ir nesirūpinkite manimi. O dabar eikite visi ir leiskit man užmigti... Kažkur tyliai užsidar durys. — Taip geriau. Ji patogiai įsisupo į šiltą lino ir vilnos, paklodžių ir antklodžių sniego pusnį, o skiautelių antklod s spalvos buvo ryškios kaip senų laikų cirko v liav l s. Čia gul dama ji jaut si tokia pat maža ir vieniša, kaip tais rytais prieš aštuoniasdešimt kelerius metus, kai pabudusi m gaudamasi rąžydavosi lovoje. Seniai seniai, galvojo ji, aš sapnavau labai gražų sapną, ir staiga mane kažkas pažadino — tą dieną kai aš gimiau. O dabar? Reikia pagalvoti... Ji nuskrido mintimis į praeitį. Kurgi aš? — galvojo ji. Devyniasdešimt metų... Kaip sučiupti siūlą, vedantį į tą seną, pamirštą sapną? Ji iškišo ranką. Štai... Taip, tada buvo taip. Ji nusišypsojo. Pasuko galvą ant pagalvio, giliau įsikas į šiltą sniego kauburį. Taip geriau. Dabar sapnas v l iškilo prieš akis tykiai ir romiai, kaip jūra, skalaujanti begalinį ir amžinai žalią krantą. Ir va senasis sapnas apgl bę ją, pak l nuo sniego

pusnies ir neša viršum jau užmirštos lovos. Apačioje jie valo stalo sidabrą, galvojo ji, tvarko rūsį, šluosto dulkes kambariuose. Ji girdi, kaip namuose verda gyvenimas. — Viskas eina savo keliu, — šnibžda prosenel , sapno nešama. — Kaip ir turi būti gyvenime. Ir sapno bangos nusineš ją į atvirą jūrą. • VAIDUOKLIS! — SUSPIGO TOMAS. — Ne, — atsiliep balsas. — Tai aš. Šiurpi vaiduokliška šviesa įplauk į tamsų, obuoliais pakvipusį miegamąjį. Ketvirčio litro stiklainis, tarsi kabantis ore, žybčiojo mirgančiomis šviesel mis. Prie tokios numir liškos šviesos iškilmingai bolavo Daglo akys. Įdegęs jo veidas ir rankos buvo ištirpę tamsoje, ir naktiniai marškiniai atrod tarsi bekūn dvasia. — Viešpatie! — sušnypšt Tomas. — Juk tai koks dvidešimt ar trisdešimt jonvabalių! — Ššš, ner k! — Kam tau jie? — Mums kliuvo už skaitymą naktimis su žibintuv liais po antklode, tiesa? Na, o šito stiklainio su jonvabaliais tai jau niekas neįtars; visi manys, kad čia mūsų kolekcija. — Daglai, tu genijus! Bet Daglas nieko neatsak . Jis oriai pastat žybčiojantį stiklainį ant naktinio staliuko, pasi m pieštuką ir prad jo stambiomis raid mis rašyti į bloknotą. Jonvabaliai deg , geso, v l deg ir v l geso, koks trisdešimt žalsva šviesa mirksinčių belaisvių atsispind jo berniuko akyse, o jis vedžiojo spausdintomis raid mis dešimt, dvidešimt minučių, perstatin jo žodžius, lygino raides, brauk ir v l raš tai, ką paskubomis buvo sukaupęs per vasarą. Tomas kaip apžav tas spoksojo į knibždančių, mirgančių vabaliukų laužą stiklainyje, kol pagaliau užmigo, pasir męs ant alkūn s, o Daglas vis raš ir raš . Paskutiniame puslapyje jis viską taip susumavo: NEGALIMA PASIKLIAUTI DAIKTAIS, NES... ...mašinos, pavyzdžiui, lūžta arba rūdija, arba genda, arba net gali būti ir neužbaigtos... arba baigia savo amžių garaže... ...su teniso bateliais gali nub gti tik tiek mylių tam tikru greičiu, o paskui žem v l traukia tave... ...tramvajai, nors ir kokie dideli, vis tiek pagaliau pasiekia maršruto galą... NEGALIMA PASIKLIAUTI ŽMON MIS, NES... ...jie išvažiuoja. ...svetimi žmon s miršta. ...geri pažįstami miršta. ...draugai miršta. ...žmon s žudo vieni kitus kaip knygose. ...tavo paties t vai gali mirti. Vadinasi...! Jis ilgai laik užgniaužęs kvapą, paskui l tai iškv p , v l giliai įkv p ir v l iškoš pro kietai sukąstus dantis. VADINASI. Jis baig rašyti riebiomis didžiosiomis spausdintomis raid mis. VADINASI, JEI TRAMVAJAI IR MAŠINOS, PAŽĮSTAMI IR DRAUGAI GALI IŠVAŽIUOTI LAIKINAI ARBA VISIEMS LAIKAMS, SURŪDYTI, SUIRTI ARBA MIRTI, IR JEIGU ŽMONES GALIMA ŽUDYTI, IR JEIGU TOKIE, KAIP PROSENELE, KURI TUR JO GYVENTI AMŽINAI, GALI NUMIRTI... JEIGU VISA TAI TIESA... VADINASI... IR AŠ, DAGLAS SPOLDINGAS, KADA NORS... TURIU... Bet tuo metu jonvabaliai užgesino savo žibintuv lius, tarsi juos būtų užgožę niūrios Daglo mintys. Aš daugiau nebegaliu rašyti, galvojo Daglas. Ir nerašysiu. Negaliu, negaliu šiąnakt užbaigti. Jis pasižiūr jo į miegantį Tomą, parimusį ant alkūn s. Paliet Tomo riešą, ir Tomas atsidusęs sudribo ant pagalvio. Daglas pak l stiklainį su užgesusiais tamsiais kamuoliukais, ir šalti žiburiukai v l sumirg jo, tarsi jo prisilietimo atgaivinti. Jis pak l stiklainį taip, kad mirguliuojanti šviesa kristų ant bloknoto. Paskutinis sakinys lauk pabaigos. Bet Daglas neraš , o nu jo prie lango, pak l tinkliuką. Atsuko stiklainio dangtį ir papyl jonvabalius tarsi balzganas kibirkštis į tykią naktį. Tie išskleid sparnus ir nuskrido. Daglas lyd jo juos akimis. Jie dingo, nelyginant blausios paskutinių sutemų liekanos mirštančio pasaulio istorijoje. Jie išslydo iš jo rankų, tarsi paskutin s rusenančios vilties gijos. Jie paliko jo veidą, jo kūną tamsoje, tamsa įsiverž ir į jo vidų. O ten dabar buvo taip pat tuščia, kaip ir stiklainyje, kurį jis, n pats nepajutęs, pasi m į lovą, kai nu jo miegoti...

• DIENĄ NAKTĮ TŪNOJO JI STIKLINIAME KARSTE; JOS kūną tirpd karnavališkas vasaros ž r jimas, šald vaiduokliški žiemos v jai, o ji s d jo ir lauk , išsišiepusi iki ausų, su kumpa vaškine nosimi, styrančia virš blyškiai rausvų raukšl tų vaškinių rankų, amžiams sustingusių ant v duokle išskleistų senoviškų kortų. Burtinink Taro! Nuostabus vardas. Burtinink Taro. Įmesi pinig lį į sidabrinę angą, ir kažkur toli, giliai viduje, mechanizmas sudejuoja, sudžeržgia, pajuda stūmokliai, apsisuka ratukai. Tada burtinink pakelia savo žvilgantį veidą ir apakina tave aštriu it adata žvilgsniu. Jos nepermaldaujama kairioji ranka nusvyra ir ima sklaidyti paslaptingas būrimo kortas su kaukol mis, velniais, pakaruokliais, atsiskyr liais, kardinolais ir klounais, o galva nulinksta visai žemai, kad geriau įžiūr tų, kas tavęs laukia: nelaim ar žmogžudyst , viltis ar sveikata, atgimimas rytais ar mirtis kas vakarą. Paskui ji plonyt mis linijomis tarsi kokį voratinklį išvedžioja ant kortel s tavo likimą ir nuleidžia loveliu tau į rankas. O po to burtinink dar d bteli į tave gęstančiu žvilgsniu ir v l sustingsta savo amžiname stikliniame kiaute ištisoms savait ms, m nesiams, metams, laukdama varinio pinig lio, kuris v l prikels ją iš užmaršties. Dabar ši negyva vaškin burtinink lauk besiartinančių berniukų. Daglas įbed pirštą į stiklą. — Štai ji. — Vaškin l l , — atsak Tomas. — Kod l aš turiu į ją žiūr ti? — Amžinai klausi kod l! — užriko Daglas. — Tod l, va kod l! Tod l... Galerijos šviesos temo... Tod l... Vieną dieną suvoki, kad esi gyvas. Sprogimas! Smūgis! Šviesa! Džiaugsmas! Juokiesi, šokin ji, r ki. Bet netrukus saul aptemsta. Rugpjūčio vidurdienį ima snigti, tik niekas to nemato. Praeitą šeštadienį kaubojiškame filme žmogus krito negyvas įkaitusiame ekrane. Daglas riktel jo. Jis buvo matęs milijonus nušautų, pakartų, sudegintų, žuvusių kaubojų. Bet tada, kai užmuš tą žmogų... Niekada jis daugiau nevaikščios, neb gios, nes d s, nesijuoks, neverks, niekad daugiau nieko nedarys, galvojo Daglas. Dabar jis jau šąla. Daglo dantys m kalenti, širdis sunkiai plakti. Jis kietai užsimerk , o visas kūnas trūkčiojo nuo užslopintos raudos. Jis tur jo išeiti, palikęs kitus berniukus — juk jie negalvojo apie mirtį, jie juok si ir šūkalojo tam numir liui, tarsi jis būtų gyvas. Daglas ir numir lis plauk viename laive, palikdami ant šviesaus kranto visus kitus — ten jie b giojo, šokin jo, linksmai triukšmavo, net nenujausdami, kad numir lis ir Daglas plaukia, plaukia vis tolyn ir štai jau įplauk į tamsą. Verkdamas Daglas nub go į citrina kvepiantį vyrų tualetą, kur tarsi ugnies fontanas jam šliūkštel jo tris kartus iš gerkl s. Laukdamas, kol praeis šleikštulys, jis galvojo: kiek artimų žmonių mir šią vasarą! Pulkininkas Frilis mir ! O anksčiau apie mirtį nieko nenutuokiau. Kod l? Prosenel taip pat mir . Tikrų tikriausiai mir . Ir ne vien tai... Jis stabtel jo. O aš! Ne, jie negali manęs užmušti! Gali, tvirtino balsas, gali, kada tik panor s, nors tu spardytumeis, r ktum, kiek tik nori, o jie čiups tau didžiule ranka už gerkl s, ir viskas baigta... Aš nenoriu mirti! — be garso suriko Daglas. Vis tiek teks, atsiliep negirdimas balsas, nori nenori, o teks... Už lango saul buvo nušvietusi kažkokia netikrą gatvę, netikrus pastatus, žmones, judančius l tai, tarsi slegiamus sunkių, skaidriai degančių dujų okeano, o jis, Daglas, galų gale turi eiti namo ir baigti sakinį savo bloknote: KADA NORS IR AŠ, DAGLAS SPOLDINGAS, TUR SIU MIRTI... Kokias dešimt minučių Daglas dels — jam nepakako drąsos pereiti gatvę, bet paskiau širdis aprimo; štai ir galerija, ir jis v l išvydo nepaprastą vaškinę burtininkę, amžinai tūnančią v siame dulk tame šeš lyje ir slepiančią savo rankose žmonių likimus. Pravažiuojantis automobilis paž r šviesos pluoštą į galeriją, šeš liai m šokin ti, ir Daglui pasirod , kad vaškin burtinink skubiai jam linktel jo, kviesdama ateiti. Ir jis, burtinink s šaukiamas, nu jo, o po penkių minučių sugrįžo, užtikrintas, kad nemirs. Reikia parodyti Tomui... — Ji visai kaip gyva, — pasak Tomas. — Ji ir yra gyva. Aš tau tuoj parodysiu. Jis įkišo monetą į angą. Ragana n krust. Daglas sušuko per visą galeriją savininkui misteriui Blekui, s dinčiam ant tuščios d ž s nuo selterio ir traukiančiam iš pustuščio butelio rusvai gelsvą skystį. — Ei, sugedo burtinink ! Misteris Blekas atšlitiniavo, vilkdamas kojas, pusiau primerktomis akimis. Nuo jo smarkiai trenk aštrus kvapas. — Sugedo kinetoskopas, sugedo biliardas, sugedo ir „Elektros k d už centą". — Šeimininkas stuktel jo d žę. — Ei, tu ten! Judinkis! Burtinink n nekrustel jo. — Daugiau išleidžiu kas m nesį ją remontuodamas, negu ji uždirba. Misteris Blekas užkišo ranką už d ž s ir, ištraukęs užrašą „Neveikia", užkabino burtininkei ant

veido. — Ne tik ji viena išklero. Aš, jūs, šitas miestas, kraštas, visas pasaulis, visi einam po velnių! — Jis pagrūmojo kumščiu burtininkei. — Į sąšlavyną tave, girdi tu, į metalo laužą! Jis nušlitiniavo atgal, sudribo ant selterio d ž s ir įsikišo ranką į prijuost s kišenę su variokais, tarytum jam staiga būtų suskaudęs pilvas. — Negali, negali ji dabar imti ir sugesti, — sušnabžd jo priblokštas Daglas. — Žinai, ji jau sena, — atsiliep Tomas.— Senelis sako, kad ji čia s d jo, kai jis buvo mažas ir dargi anksčiau. Turi ir jai kada nors ateiti galas... — Na, pajud k, — kužd jo Daglas. — Prašau, maldauju tavęs, pabusk dar, kad Tomas pamatytų! Jis vogčiomis įgrūdo dar vieną monetą į plyšį. — Aš taip tavęs prašau... Berniukai prisiplojo prie stiklo; nuo jų alsavimo stiklas apsitrauk migla. Ir d ž s gilumoje sušnar jo, m žvang ti... Burtinink l tai pak l galvą ir, d btel jusi į berniukus taip, kad jiems kraujas sustingo gyslose, m ranka naršyti kortas: pirmyn, atgal, stabtel jo... v l pirmyn, atgal. Burtinink palenk galvą, viena jos ranka sustingo, o antroji prad jo rašyti; ji raš krūpčiodama, stabčiodama ir visa virp jo, lyg drugio krečiama. Pagaliau mašina taip krestel jo, kad net visi d ž s stiklai sužvang jo, ir antroji ranka taip pat sustojo. Burtinink nuleido galvą, jos veidas susitrauk , sakytum jį sukaust liūdesio grimasa. Paskui d ž atsiduso, kažkoks ratukas pasisuko, ir mažyt burtinink s kortel nuslydo į Daglo atkištas rieškučias. — Ji atgijo! Ji v l buria! — Kas ten kortel je, Daglai? — Tas pats, ką ji man paraš šeštadienį! Klausyk! Ir Daglas m skaityti: Ei, jo-ho-ho, ei! Mirti nori tik kvailiai! Gera šokti, gera siausti. Kai mirties varpai ims gausti, Gera maudytis vyne Ir sakyti mirčiai ,,ne"! Ir dainuoti jo-hoho! V tros, jūra šauks gūdžiai: Ei, joho-ho, ei! — Viskas? Daugiau nieko n ra? — paklaus Tomas. " — Gale yra „Pranašyst : ilgas ir linksmas gyvenimas". — Čia tai jau šis tas! Aš irgi noriu kortel s. Tomas įkišo savo monetą. Burtinink sudreb jo. Kortel iškrito į jo delną. — Kas išb gs iš čia paskutinis — raganos pasturgalis, — ramiai pasak Tomas. Abu pasileido b gti kaip įkirpti, o šeimininkas tik aiktel jo ir stipriai sugniauž keturiasdešimt penkis variokus viename kumštyje, trisdešimt šešis kitame. Gatv je prie mirgančios žibinto viesos Daglo ir Tomo lauk baisus nusivylimas. Burtinink s kortel buvo tuščia, jokios pranašyst s, ničnieko! — Negali gi būti! — Nesijaudink, Dagai. Matai, paprasta, tuščia kortel , ir tiek; mes tik praradom centą. — Čia visai ne paprasta, tuščia kortel , ir nesvarbu pinigai, čia gyvenimo ir mirties klausimas! Blausioje virpančioje gatv s šviesoje išblyškęs kaip kreida Daglas vart , čiupin jo kortelę, stengdamasis atrasti nors vieną žodį. — Jai išsibaig rašalas. — Jai niekad neišsibaigia rašalas! Daglas pasižiūr jo į misterį Bleką, kuris buvo bebaigiąs gerti butelį ir plūdosi, n neįtardamas, koks yra laimingas, kad gyvena galerijoje. Viešpatie, kad tik ji irgi nesugestų, galvojo Daglas. Ir taip pakanka gyvenime nelaimių: čia išvažiuoja draugai, čia žmogų nužudo, čia laidoja, tegul bent galerija išlieka tokia, kokia yra... tegul... Dabar Daglas suprato, kod l jį taip atkakliai visą savaitę trauk ir dar šiandien tebetraukia galerija. Čia toks pasaulis, kur viskas tvirtai stovi savo nustatytoje vietoje, viskas aišku, tikra, niekad nesikeičia nei sidabru ž rinčios automatų angos, nei vaškinis herojus už stiklo, nudūręs siaubingą gorilą, begelb damas tokią pat vaškinę heroję; nužvang jus į plyšį centams, nepridengta lemput pradeda be galo suktis su Kistouno gangsterių nuotykiais. Gangsteriai b gdami visą laiką vos vos nepalenda po traukiniu, sunkvežimiu ar tramvajumi, amžinai krenta nuo prieplaukų į okeanus, bet niekad nepaskęsta, nes jiems v l reikia šokti po traukiniu, sunkvežimiu ar tramvajumi, v l nerti nuo tos pačios, mintinai žinomos prieplaukos. Pasauliai pasauliuose, reginiai už centus, kuriuos paleidi, kad kartotųsi kartotųsi pažįstamas gyvenimas, jo ritualai. Tik panor k — ir brolius Raitus neša l ktuve dykumos v jas, Tedis Ruzveltas rodo savo akinančius dantis, San Franciskas pastatomas ir sudega, sudega ir v l pastatomas, kol tik kiši į nepasotinamą mašinų gerklę delne suprakaitavusias monetas. Daglas

apžvelg nakties miestą, kur kiekvieną minutę bet kas gali atsitikti. Ir dieną, ir naktį čia tiek maža automatų, kur gal tum įmesti monetą, taip maža tau į rankas patenka kortelių, kur gal tum ką nors perskaityti, ir jeigu jas skaitai, kaip maža jos tau pasako! Čia, šiame žmonių pasaulyje, gali atiduoti laiką, pinigus, maldą, o gauti — labai mažai arba nieko. Bet čia, galerijoje, gali pajusti žaibą — tam yra elektrin mašina „AR GALI IŠLAIKYTI?"; jeigu jos chromo rankenas paimsi ir išsk si į šalis, šnypščianti srov įgels tau kaip vapsva, tarsi šimtas adatų įsmigs į virpančius pirštus. Trenksi kumščiu į maišą — pamatysi, kiek šimtų svarų j gos turi tavo raumenys, kad prireikus gal tum smogti pasauliui. Arba imtyn s su robotu — spaudi jo ranką, ir skaičiais išmargintos kreiv s viduryje užsidega lemput s, rodančios tavo j gą. O jeigu blyksteli fejerverkas kreiv s viršūn je, vadinasi, esi stipresnis net už robotą. Galerijoje visada žinai, kas atsitiks po to ar kito tavo mosto, ir išeini iš ten nurimęs, kaip iš bažnyčios, kurią tik dabar užtikai. O dabar? Kaip bus dabar? Burtinink dar kruta, bet jau tyli ir, ko gero, greit numirs savo krištoliniame karste. Daglas žvilgter jo į snaudžiantį misterį Bleką, kuris nesuko sau galvos d l jokių pasaulių, netgi d l savojo. Vieną dieną šitie puikūs mechanizmai surūdys, nes n ra kam jų rūpestingai prižiūr ti, Kistouno gangsteriai amžiams sustings, pusiau panirę į ežerą arba ties garvežio ratais, broliai Raitai su savo skraidančia mašina daugiau niekad neatsipl š nuo žem s... — Tomai, — tar Daglas — reikia pas d ti bibliotekoje ir viską nuodugniai apgalvoti. Jie nu jo gatve, čia vienas, čia kitas paimdami baltą, tuščią kortelę. Jie pas d jo žaliais gaubtais pritemdytoje bibliotekos šviesoje, paskui lauke v l s d jo ant akmeninio liūto, suraukę kaktas, maskatuodami kojomis. — Senis Blekas visą laiką r kia ant jos, grasina užmušiąs. — Niekas negali užmušti negyvo daikto, Dagai. — Bet jis elgiasi su burtininke taip, tarsi ji būtų gyva ar kada nors buvo gyva. Gal ji nuo to riksmo ir pasidav . O gal nepasidav , tik sugalvojo slapčia mums pranešti, kad jos gyvybei gresia pavojus. Paraš nematomu rašalu arba citrinos sultimis štai ant tos kortel s, nes nenor jo, kad misteris Blekas perskaitytų, jei jam šautų į galvą mintis žvilgter ti į kortelę, kol mes buvome galerijoje. Laikyk! Aš turiu degtukų. — O kod l ji tur tų mums rašyti, Dagai? — Laikyk kortelę! Na... Daglas brūkštel jo degtuką ir pakišo jį po kortele. — Oi! Nedegink man pirštų, ant jų n ra jokių žodžių. — Štai, žiūr k! — sušuko Dagas. Ir tikrai degtuko šviesoje tarp išsiraizgiusių lyg voratinklis linijų m ryšk ti vingiuotos, sumizgusios raid s... žodis, kitas, trečias... — Kortel ! Dega! — suriko Tomas ir paleido ją iš rankų. — Užmink, užmink! Kol jie pašoko, nor dami užminti degančią kortelę ant akmenin s senovinio liūto nugaros, ji virto juodomis pl nimis. — Dagai! Dabar mes jau niekad nebesužinosime, kas ten buvo parašyta! Daglas laik delne šiltas pl nis. — Ne, aš mačiau. Aš atsimenu tuos žodžius. Pl nys šnar damos iškrito pro pirštus ir išsisklaid į visas šalis. — Atsimeni tą komediją apie Čarlį Čeisą, kuri jo pavasarį? Ten skendo vienas prancūzas ir visą laiką r k kažką prancūziškai, o Čarlis Čeisas niekaip negal jo suprasti. Secours, secours! Paskiau jam kažkas pasak , ką tai reiškia, ir tada Čarlis šoko į vandenį ir išgelb jo prancūzą. Tai va, ant kortel s savo akimis mačiau tą žodį. Secours! — O kam gi jai reik jo rašyti prancūziškai? — Kad misteris Blekas nesuprastų, kvaily! — Dagai, ten tik vandeniniai ženklai m ryšk ti, kai tu pakaitinai kortelę... — Čia Tomas pamat Daglo veidą ir prikando liežuvį. — Na gerai, tik nepyk! Buvo užrašyta „sukiuro" ar kaip ten. Bet juk buvo ir daugiau žodžių... — Ten dar buvo išvingiuota „Madam Taro". Tomai, dabar man jau viskas aišku! Kažin kada tikrai gyveno madam Taro ir būr ateitį. Kartą aš mačiau net jos portretą enciklopedijoje. Žmon s pas ją plaukdavo iš visos Europos. Negi dar nesupranti? Na pagalvok, Tomai, pagalvok! Tomas, v l atsis dęs ant liūto nugaros, žiūr jo į gatvę, kur mirkčiojo galerijos šviesos. — Nejaugi ten tikra misis Taro? — Žinoma! Toje stiklin je d ž je, su tais raudonais ir m lynais šilkais ir tuo persenusiu, pusiau sutirpusiu vašku! Kas nors prieš kažin kiek metų iš pavydo ar neapykantos ją apipyl vašku ir amžiams uždar į d žę, ir taip ji jo per piktadarių rankas, kol po kelių šimtmečių atsidūr Ilinojo Grintaune ir vietoj monetų su karūnomis begauna tik centus su ind nų galvomis. — Argi misteris Blekas — piktadarys? — O kaipgi! Pavard Blekas — juodas, marškiniai juodi, keln s juodos, kaklaraištis juodas. Filmuose visi piktadariai d vi juodai, tiesa?

— Tai kod l ji tyl jo ir pernai, ir užpernai? . . — O kas gali žinoti, gal ji jau šimtus metų kas naktį rašo ant kortelių citrinos sultimis, prašydama pagalbos, bet visi skaito tik jos pranašystes ir niekas nepagalvojo, kaip mes, su degtuku pakaitinti ir pažiūr ti, ką ji tikrai nori pasakyti. Kokia laim , kad žinau, ką reiškia secours. — Na gerai, ji prašo pagalbos. Tai ką darom? — Aišku, gelb sim. — Aha. Pavogsim ją misteriui Blekui iš panos s!? O paskui jis mus įkiš vietoj burtinink s į stiklo d žes, apipils vašku veidus, ir s d sim mes ten dešimt tūkstančių metų. — Tomai, gi čia biblioteka. Mes kovosime su misteriu Bleku apsiginklavę burtais ir stebuklingu g rimu. — Misterį Bleką gali paveikti tik vienui vienas stebuklingas g rimas, — tar Tomas. — Kiekvieną mielą vakarą, kai tik jis prisirenka pakankamai centų... ei, palauk... — Tomas išsitrauk iš kišen s kelias monetas. — Šitų, ko gero, užteks. Dagai, tu eik skaityti knygų. O aš b gsiu atgal ir kokį penkiolika kartų pažiūr siu „Kistouno gangsterius". Man jie niekuomet nenusibosta. Kai mes susitiksime prie galerijos, gal tas g rim lis jau veiks mūsų naudai. — Tomai, manau, supranti, ką darai? — Klausyk, tu nori išvaduoti princesę, ar ne? Dagas apsisuko ant kulno ir nukūr . Tomas žiūr jo įkandin jo, kol užsitrenk bibliotekos durys. Tada nušoko nuo liūto nugaros ir n r į naktį. O burtų kortel s pl nys šiugžd damos nuskriejo pav jui. Galerijoje buvo tamsu. Kiniško biliardo takai dūlavo prietemoje neaiškūs ir mįslingi tarsi kokie ženklai, Įbr žti ant dulkinų milžino olos sienų. Panoramos langučiuose stov jo išsišiepęs Tedis Ruzveltas ir broliai Raitai, pasirengę leisti medinį propelerį. Burtinink kiurksojo savo d ž je, jos vaškin s akys užgesusios. Staiga viena jos akis sužvilgo. Iš lauko, pro dulk tą galerijos langą, blykstel jo kišeninio žibintuv lio šviesa. Grem zdiška žmogysta nusvirduliavo prie užrakintų durų, spynoje trakštel jo raktas. Durys triukšmingai atsidar ir paliko atviros. Tarpduryje gird josi sunkus alsavimas. — Tai aš, senol le,— sušvokšt misteris Blekas svyruodamas. Tuo metu Daglas, įbedęs nosį į knygą, pri jo prie galerijos ir pamat Tomą, besislepiantį kaimyninių namų tarpuvart je. — Ššš... — sušnypšt Tomas. — Viskas kuo puikiausiai. Pervariau ,,Kistouno gangsterius" penkiolika kartų. Kai tik misteris Blekas išgirdo mane sumetus tiek pinigų, jam net akys iššoko: jis tuoj atidar automatą, išsi m centus, mane išgrūdo lauk, o pats nuskub jo į barą stebuklingojo g rimo. Daglas pris lino, pažvelg į šeš liuose paskendusią galeriją ir pamat dvi gorilas — viena sustingusi, su vaškine gražuole rankose, stov jo ramiai, kita vos vos siūbavo vidury kambario. — Tomai, tu tikras genijus, — sušnibžd jo Daglas. — Jis jau tiek prisiragavo to stebuklingo g rimo, kad nieko daugiau nebenor s. — Taigi. O tu ką nors suradai? Daglas patapšnojo knygą ir m tyliai aiškinti: — Kaip ir sakiau, madam Taro pranašaudavo mirtį, likimą ir visokius tokius dalykus turtuolių svetain se, bet vieną kartą ji padar klaidą. Ji išpranašavo Napoleonui tiesiog į akis, kad jis pralaim s ir mirs. Taigi... Daglas nutilo ir v l pažvelg pro dulkiną langą į neaiškią figūrą stiklin je d ž je. — Secours, — sumurm jo Daglas. — Aišku, Napoleonas tuoj pat prisimin madam Tiuso panoptikumą ir liep burtininkę Taro gyvą įmesti į verdantį vašką, ir dabar... dabar... — Dagai, atsargiai, misteris Blekas čia! Žiūr k, ar tik ne lazda jo rankoje? Tomas sak tiesą. Į galeriją įgriuvo dramblotas misteris Blekas. Klaikiai plūsdamasis, jis m mosikuoti didžiuliu peiliu prie pat burtinink s veido. — Jis kimba prie jos tod l, kad ji vienintel toje sumautoje pašiūr je panaši į žmogų, — pasak Tomas. — Jis jai nieko blogo nepadarys. Tuoj sudribs ant žem s ir užknarks. — Labai klysti, — atsak Daglas. — Senis žino, kad ji mums dav žinią ir kad mes ją gelb sime. Jis bijo, kad mes atskleisime jo slepiamą nusikaltimą taigi, galimas daiktas, šiąnakt ją visai sunaikins. — Iš kur jis gali žinoti, kad ji mums dav žinią? Mes ir patys nežinojome, kol iš čia nebuvome iš ję. — Jis kišo monetas į mašiną ir privert ją prisipažinti; juk tos kortos su kaukol mis ir kaulais neleis sumeluoti. Ji negal jo nepasakyti jam tiesos ir dav jam kortelę su dviem mažais valetais, ne didesniais už vaikus, supranti? O tie vale-tai — tai mes, einantys su kuokom rankose. — Paskutinį kartą metu monetą! — iš vidaus lyg iš urvo šauk misteris Blekas. — Paskutinį kartą, trauk tave velniai, pasakyk man! Ar ta prakeikta galerija duos man kada uždirbti, ar iš karto pasiskelbti bankrotu? Visos jūs, bobos, vienodos! S di čia ragana, o tu, žmogus, mirk badu! Duokš kortelę. Na! Tuoj pažiūr sim.

Jis pak l kortelę prie šviesos. — O viešpatie! — sušnibžd jo Daglas. — Pasiruošk! — Ne! — sušuko misteris Blekas. — Melag ! Melag ! Štai tau! — Jis smog kumščiu į d žę. Pasipyl stiklas, nelyginant žvaigždučių lietus, ir sukrito į tamsą. Dabar burtinink s d jo, niekuo nepridengta, ir ramiai lauk sekančio smūgio. — Ne! — Daglas n r per duris į vidų. — Misteri Blekai! — Dagai! — suriko Tomas. Misteris Blekas, Tomui sušukus, atsigręž . Nesąmoningai pak l peilį, tarsi ketindamas smogti. Daglas apmir . Misteris Blekas mirktel jo išverstom akim, apsisuko ir pamaž le, per kokį tūkstantį metų, nuvirto aukštielninkas ant grindų. Žibintuv lis iškrito iš dešin s rankos, o peilis lyg sidabrin žuvis išslydo iš kairiosios. Tomas atsargiai pri jo ir pasižiūr jo į Bleką, kaip ilgas išsitiesusį tamsoje. — Dagai, ar jis mir ? — Ne, jį tik pritrenk madam Taro pranašyst . Žiūr k, jis kaip nuplikytas. Turbūt, jam išmet siaubingą kortelę. Misteris Blekas knark ant grindų. Daglas susirinko išm tytas korteles ir drebančiomis rankomis įsid jo į kišenę. — Eikš, Tomai, neškime ją iš čia, kol nev lu. — Manai ją pagrobti? Tu išprot jai, ar ką? — Tai nori, kad tave apšauktų dar didesnio nusikaltimo bendrininku.Pavyzdžiui, žmogžudyst s? — Na, ką tu paistai! Kaipgi galima nužudyti seną sukiužusią mumiją?! Bet Dagas nesiklaus . Stiklin s sienos jau nebebuvo, jis išties rankas, ir vaškin burtinink Taro, tarsi ilgus metus tik ir laukusi šios akimirkos, atsidususi l tai pasviro ir krito į Daglo gl bį. Miesto laikrodis išmuš be penkiolikos dešimtą. M nulis jau buvo aukštai pakilęs ir užliejęs visą dangų gelsva, bet nejaukia šviesa. Sidabro spalvos šaligatviais slankiojo juodi šeš liai. Daglas kiūtino vienas su aksomo ir vaško krūva gl byje, slapstydamasis virpančių medžių šeš liuose. Vis pasiklausydamas, atsigręždamas. Kažkas sušlam jo, tarsi pel s šmižin tų. Iš kampo išn r Tomas ir bematant atsidūr šalia. — Dagai, aš pasilikau, nes bijojau, kad misteris Blekas... na, žinai... Bet jis, ilgai nelaukęs, prad jo peik tis... plūsdama-sis... Oi, Dagai, jei jis tave sučiups su visa ta mumija! Ką pagalvos namuose? Juk tai vagyst ! — Tyliau! Jie klaus si, kas dedasi užpakalyje, m nesienos užlietoje gatv je. — Tomai, tu gali man pad ti ją išgelb ti, bet tada nevadink jos mumija, nekalb k garsiai ir pajud k greičiau, o ne taip lyg negyvas. — Aš tau pad siu! — Tomas irgi čiupo už burtinink s. — Viešpatie, kokia ji lengva! — Ji buvo visai jauna, kai Napoleonas... — Daglas stabtel jo. — O seni žmon s sunkūs. D l to ir matyti, kad jie seni. — Sakyk, Dagai, o kod l mes taip d l jos puldin jame? Na. tikrai, kod l? Kod l? Daglas sumirks jo ir sustojo. Viskas atsitiko taip greitai, jis tiek įsib g jo ir įsikarščiavo, kad sp jo ir užmiršti, kod l visa tai prad jo. Tik dabar, einant šaligatviu, kai šeš liai it juodos petelišk s plaikst si apie akis ir aitriai trenk dulkių prisig ręs vaškas jų rankose, Daglas rado laiko pagalvoti, kod l jis visa tai daro, ir m l tai kalb ti keistu it m nesio šviesa balsu: — Tomai, prieš keletą savaičių aš ūmai suvokiau, kad esu gyvas. Kaip aš tada šokin jau iš džiaugsmo! O paskui, pra jusią savaitę, kine aš supratau, kad tur siu kažkada mirti. Anksčiau apie tai niekad rimtai nepagalvodavau. Ir staiga man šov į galvą — kas būtų, jei visam laikui panaikintų mūsų skautų organizaciją ar visam laikui uždarytų mokyklą, kuri n ra jau tokia bloga, kaip mes galvojame, ir visi persikų sodai už miesto nuvystų arba viską užgožtų dauba ir nebebūtų kur žaisti, jei aš, ligos prirakintas, gul čiau šimtmečius lovoje, o aplink vien tik tamsa... Aš baisiai išsigandau. Visai pasimečiau. Bet dabar aš žinau, kad noriu pad ti madam Taro. Aš ją pasl psiu keletui savaičių ar m nesių, kol surasiu bibliotekoje juodosios magijos knygų ir sužinosiu, kaip ją atker ti, kad ji v l gal tų gyventi pasaulyje po tokios ilgos pertraukos. Aišku, ji bus labai d kinga, už tai išmes man savo kortas su visais tais velniais, taur mis, kalavijais ir kaulais ir pasakys, kurias duobes reikia apeiti ir kuriais ketvirtadieniais geriau pagul ti lovoje. Ir aš gyvensiu amžinai arba labai labai ilgai. — Tu pats netiki tuo, ką kalbi. — Ne, tikiu, bemaž viskuo tikiu. Atsargiai, dauba. Eisim tiesiai, per tą sąvartyną, ir... Tomas stabtel jo. Jį sulaik Daglas. Berniukai neatsigręž , bet gird jo užpakalyje sunkius trankius žingsnius, kurie aid jo kaip šūviai išdžiūvusio ežero dugne. Kažkas šūkalojo, keik si. — Tomai, jis seka paskui tave! Berniukai pasileido b gti, bet milžiniška ranka juos sučiupo ir blošk vieną į kairę, kitą į dešinę. Jie šaukdami žnektel jo į žolę ir žiūr jo į misterį Bleką, kuris buvo baisiai įtūžęs, iš perkreiptos burnos pro sukąstus dantis jam tiško seil s. Jis laik burtininkę už kaklo ir vienos rankos ir

įniršusiomis akimis žybčiojo į berniukus. — Ji mano! Ką noriu, tą ir darau su ja! Kaip išdrįsote ją paimti? Per ją visos mano nelaim s — n ra pinigų, biznis merdi, viskas eina velniop! Aš jai parodysiu! — Ne! — sušuko Daglas. Milžiniškos misterio Bleko rankos lyg didžiul geležin katapulta svied mumiją į m nulį, kur ji sukosi, vart si tarp žvaigždžių ir pagaliau, lydima keiksmų bei oro švilpesio, t šk si į daubą, o paskui ją pasipyl srautas šiukšlių, pakilo baltų dulkių ir pelenų debesis. — Ne! — kartojo Daglas, s d damas ant žol s ir žiūr damas žemyn. — NE! Misteris Blekas sunkiai alsuodamas svirduliavo ant daubos krašto. — Pad kokit dievui, kad ir jūs neišl k te kartu! Ir nušlitiniavo šalin, kojos jam pyn si, vieną kartą suklupo, v l pakilo ir visą laiką kažką bamb jo sau po nosim, tai kikeno, tai keik si, kol visai dingo iš akių. Daglas ilgai s d jo ant daubos kranto ir verk . Pagaliau nusišnypšt nosį. Žvilgter jo į Tomą. — Tomai, jau v lu. T tis v l visur ieškos mūsų. Mums reik jo jau prieš valandą s d ti namie. B k atgal Vašingtono gatve, surask t tį ir atsivesk jį čia. — Negi tu nori lįsti į daubą? — Dabar burtinink priklauso miestui, jei guli sąvartyne, ir niekam ji nerūpi, net misteriui Blekui. Pasakyk t čiui, kod l aš jį šaukiu, ir žinok, kad jam visai nereik s rodytis su manim ir su ja. Aš ją nusinešiu aplinkiniais keliais, ir niekas nieko nesužinos. — Tau dabar iš jos nebus jokios naudos, juk jos mechanizmas sulūžęs. — Bet negalime gi jos palikti lauke, lietuje, negi nesupranti, Tomai? — Na, aišku. Tomas nudūlino. O Daglas m leistis į daubą per krūvas pelenų, senų popiergalių ir skardinių nuo konservų. Pusiaukel j jis sustojo ir sukluso. Įsmeig akis į daugiaspalvę pakaln s tamsą. — Madam Taro! — pašauk jis bemaž garsiai. — Madam Taro! Jam pasirod , kad pakriauš s dugne m nesienoje juda balta vaškin ranka. Bet ten tik v jas kedeno baltą popierių. Tačiau jis pasuko ton pus n... Miesto laikrodis išmuš pusiaunaktį. Beveik visų namų žiburiai buvo užgesę. Garažo dirbtuv je du berniukai ir vyriškis pasitrauk nuo burtinink s — dabar ji, kaip ir anksčiau, s d jo ramiai sename pintiniame kr sle prieš klijuote uždengtą kortų stalelį, ant kurio fantastiška v duokle buvo išsiskleidę kunigai ir klounai, kardinolai ir giltin s, saul s ir kometos, visos būrimo kortos, o burtinink s vaškin ranka gul jo ant jų. T vas kalb jo: — ...Žinau, ką tai reiškia. Kai buvau mažas ir cirkas išvažiavo, aš b giojau po visą miestą ir rinkau skelbimus — milijonus skelbimų. Paskui prad jau auginti triušius, o dar v liau galva buvo pramušta magijai. Pal p je aš prisidirbau visokiausių išmonių burtams rodyti, tik negal jau jų iš ten išnešti. — Jis linkter jo burtininkei. — Prisimenu, ji man irgi būr ateitį prieš trisdešimt metų. Na, gerai nuvalykite ją ir eikite gulti. Šeštadienį mes jai padarysime specialią d žę. Jis jau ženg per garažo slenkstį, bet stabtel jo, kai Daglas tyliai prašneko: — T te. Ačiū. Ačiū, kad jai su mumis namo. Ačiū už viską. — N r už ką, — pasak t vas ir iš jo. Abu berniukai, pasilikę vieni su burtininke, susižvalg . — Tik pamanyk, tiesiog per centrinę gatvę drožiame sau visi keturi, tu, aš, t tis ir burtinink . Kito tokio t vo visame pasaulyje nerasi! — Rytoj einu ir atperku iš misterio Bleko likusį mechanizmą, — pasak Daglas. — Už dešimtį dolerių atiduos, nes vis tiek reik s jį išmesti. — Žinoma. — Tomas pažiur jo į burtininkę, k psančią pintiniame kr sle. — Na, žinai, visai kaip gyva. Įdomu, kas ten yra jos viduje? — Mažučiai, plonučiai kaip paukščio kauleliai. Tik tiek ir beliko iš madam Taro, kai Napoleonas... — Ir jokio mechanizmo? Nagi prapjaukime ir pažiūr kime! — Nedega. Turim laiko. — Tai kada? — Na, už metų, dvejų, kai man bus keturiolika ar penkiolika, tada ir pažiūr sime. O dabar aš nieko nenoriu žinoti, išskyrus tai, kad ji čia. Rytoj pat prad siu ieškoti burtų, kad gal čiau ją išvaduoti visiems laikams. Vieną vakarą tu išgirsi, kad per mūsų miestą jusi nepažįstama gražuol ital vasarine suknele, kad ji pirkusi bilietą į Rytus, kad visi ją mat stotyje ir s dant į traukinį ir visi sakys, jog kaip gyvi nebuvo reg ję tokios gražuol s. Kai tu išgirsi tokias kalbas, Tomai — o gandas apie tai pasklis bematant, nes niekas nežinos, nei iš kur ji atvyko, nei kur iškeliavo, — tada žinok, kad aš ją atker jau ir išvadavau. Ir tada, kaip sakiau, už metų ar dvejų, tą patį vakarą, kai ji išvažiuos traukiniu, mes gal sime pra-piauti vašką. Kai jos ten nebebus, mes, tikriausiai, viduje rasime mažų skridin lių, ratukų ir kokio nors kamšalo. Štai kaip bus. Daglas pak l burtinink s ranką ir m ja vedžioti virš gyvenimo sūkurių, virš kaul tos giltin s

išdaigų, virš laiko ir lemties, beprotysčių ir likimų; ranka viską liet , glost , kažką kužd jo jos nudilę nagai. Burtinink s veidas kilstel jo, matyt, pagal kokį pusiausvyros d snį, ir ji pažvelg į berniukus nemirksinčiomis akimis, kuriose blykstel jo aštri lemput s šviesa. — Išburti tau ateitį, Tomai? — tyliai paklaus Daglas. — Aha. Iš plačios burtinink s rankov s iškrito kortel . — Tomai, matai? Ji laik pasisl pusi kortelę, o dabar iš-'met mums. — Daglas pak l kortelę prie šviesos. — Nieko nematyti. Aš įd siu ją į degtukų d žutę su chemikalais ir palaikysiu per naktį. Rytoj atidarysime d žutę ir viską perskaitysime. — O kas ten bus parašyta? Daglas užsimerk , kad geriau gal tų įžiūr ti žodžius. — Štai kas: „Nuolanki jūsų tarnait ir ištikima draug , chiromante, sielų gydytoja, ateities ir likimo žinov , madam Floristana Mariani Taro reiškia jums gilią pad ką." Tomas nusijuok ir krestel jo brolio ranką. — Varyk toliau, Dagai, kas dar bus? — Leisk pagalvoti... Ten dar bus parašyta: „Ei, jo-ho-ho, ei!.. Gera šokti, gera siausti!.. Gera maudytis vyne... Ir sakyti mirčiai ne!" Ir dar: „Tomai ir Daglai Spoldingai, jūsų gyvenime išsipildys viskas, ko tik panor site..." Ir ten dar bus parašyta, kad mudu, Tomai, gyvensime amžinai, tu ir aš — amžinai... — Ir visa tai bus parašyta ant tos vienos kortel s? — Viskas, Tomai, viskas iki paskutinio žodelio. Elektros lemput s šviesoje berniukų ir burtinink s galvos palinko prie nuostabios, kad ir tuščios, bet tiek žadančios baltos kortel s, nuo kurios jie negal jo atpl šti spindinčių akių, jaučiančių kiekvieną pasl ptą žodį, kuris netrukus iškils iš blyškios nebūties. — Ei! — vos girdimai šūktel jo Tomas. Ir Daglas it aidas iškilmingai sušnibžd jo: — Ei... • KARŠTĄ VIDURDIENĮ PO ŽALIAIS MEDŽIAIS BALSAS tyliai skaičiavo. — ...devyni, dešimt, vienuolika, dvylika... Daglas l tai jo per pievelę. — Tomai, ką skaičiuoji? — ...trylika, keturiolika, tyl k, šešiolika, septyniolika, ei kadas, aštuoniolika, devyniolika...! — Cikadas? — O, velnias! — Tomas atmerk akis. — Velnias, velnias, velnias! — Geriau žiūr k, kad niekas neišgirstų, kaip tu keikiesi. — Velnias, velnias, velnias gyvena pragare! — r k Tomas. — Dabar reiks v l viską iš pradžių prad ti. Skaičiavau, kiek kartų cikados susvirpia per penkiolika sekundžių. — Jis išk l savo laikrodį, pirktą už du dolerius. — Suskaičiuoji, paskui pridedi trisdešimt devynis ir žinai, kiek laipsnių karščio. — Jis pasižiūr jo į laikrodį, primerk vieną akį, pakreip galvą į šoną ir v l m šnabžd ti: — Vienas, du, trys... Daglas l tai pasuko galvą, m klausytis. Kažkur įkaitusiame blyškiame danguje suvirp jo, sugaud didžiul varin styga. Veriantys metaliniai garsai tarsi elektros krūviai krito stulbinančiais smūgiais nuo apkvaitusių medžių. — Septyni! — skaičiavo Tomas. — Aštuoni. Vilkdamas koją už kojos, Daglas užkop verandos laipteliais. Susiraukęs, tarsi jam kas skaud tų, įženg į prieškambarį. Po akimirkos jis v l buvo verandoje ir vangiai šūktel jo Tomui: — Dabar lygiai aštuoniasdešimt septyni laipsniai Farenheito. — ...dvidešimt septyni, dvidešimt aštuoni... — Ei, Tomai, ar girdi? — Girdžiu... trisdešimt, trisdešimt vienas! Nešdinkis! Du, trys, trisdešimt keturi! — Gali liautis skaičiavęs, viduje termometras dabar rodo aštuoniasdešimt septynis ir dar kyla be jokios tavo žiogelių pagalbos. — Cikadų! Trisdešimt devyni, keturiasdešimt! O ne žiogelių! Keturiasdešimt du! — Aštuoniasdešimt septyni laipsniai; maniau, kad nori žinoti. — Keturiasdešimt penki, tiek laipsnių viduj, o ne lauke! Keturiasdešimt devyni, penkiasdešimt, penkiasdešimt vienas! Penkiasdešimt du, penkiasdešimt trys! Penkiasdešimt trys plius trisdešimt devyni bus devyniasdešimt du laipsniai! — Kas sak ? — Aš sakau! Ne aštuoniasdešimt septyni Farenheito, o devyniasdešimt du Spoldingo! — Tu tai tu, o kas dar? Tomas pašoko ir pak l įraudusį veidą į saulę. — Aš ir cikados, štai kas! Aš ir cikados! Tu vienas, o mūsų daug! Devyniasdešimt du,

devyniasdešimt du, devyniasdešimt du laipsniai Spoldingo, po šimts! Abu stov jo, žiūr dami į negailestingą, be jokio debes lio dangų, kuris kaip sugedęs, plačiai atvertas fotoaparato objektyvas spoksojo į nejudantį, nuleipusį nuo karščio, merdintį miestą. Daglas užsimerk ir išvydo dvi idiotiškas saules, šokin jančias vidin je persišviečiančių rausvų vokų pus je. — Vienas... du... trys...Daglas pajuto krutant savo lūpas. — ...keturi... penki... šeši... Dabar cikados m svirpti dar greičiau. • NUO VIDURDIENIO IKI SAUL LYDŽIO, NUO PUSIAUNAKČIO iki aušros Ilinojo valstijos Grintauno gatv se gal jai matyti žmogų, arklį ir vežimą, kuriuos pažinojo visi dvidešimt šeši tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt devyni šio miesto gyventojai. Vidury dienos be jokios matomos priežasties vaikai staiga nutildavo ir sakydavo: — Atvažiuoja misteris Džonas! — Atvažiuoja Nedas! — Atvažiuoja furgonas! Suaugusieji gali, kiek nori, žvalgytis į šiaurę ar pietus, rytus ar vakarus — nepamatys ten nei žmogaus, vardu Džonas, nei arklio Nedo, nei dengto, dideliais ratais furgono, panašaus i tuos, kurie raiž prerijas, užkariaujant laukinius Vakarus. Bet jeigu tur tum tokias ausis, kaip šuo, ir jas pastatytum, tai toli toli išgirstum garsus, primenančius pažad tojoje žem je besimeldžiančio rabino balsą ar mulos šauksmą minareto viršūn je. Misterio Džono balsas buvo gird ti, dar gerokai prieš jam pasirodant, ir žmon s tur davo pusvalandį ar valandą laiko pasiruošti jo atvykimui. Ir kai furgonas atried davo, vaikai jau būdavo kaip parade išsirikiavę ant šaligatvio. Štai atvažiuoja furgonas. Ant aukštos s dyn s, po gelsvu sk čiu, s di misteris Džonas, laiko švelniose rankose vadžias it vandens čiurkšles ir dainuoja: — Šiukšl s, šlamštas? Ne, sere, ne šlamštas. Šiukšl s, šlamštas? Ne, mem, ne šlamštas. Sag s, karoliai, segtukai,Šuk s, liemen s, stikliukai, Senienos, niekučiai. Daikteliai mažučiai. Sakau jums rimtai: Tai ne šlamštas tikrai! Kas tik gird jo misterio Džono dainas, sud tas bevažin jant, visi pasakys, kad jis ne eilinis senų daiktų supirkin tojas. Tiesa, išvaizda jis nuo kitų skudurininkų nesiskyr : tokiom pat nuplyšusiom durpių spalvos velvetin m keln m ir fetrine skryb le, papuošta sagomis, kurios buvo madingos per pirmojo prezidento rinkimus. Bet kur rasi kitą tokį skudurininką, kuris važin tų ne tik dienos šviesoje, bet ir naktį? Dažnai jis ir jo arklys plaukdavo m nesienos užlietomis gatv mis, palei salas — kvartalus, kuriuose gyvenančius žmones jis pažinojo visą savo gyvenimą. Misterio Džono furgone pilna įvairiausių, daiktų, surinktų iš viso miesto, ir jis vežioja juos dieną, savaitę ar metus, kol kam nors jų prireikia. Tada pasakai tik: „Aš noriu to laikrodžio" ar „Man praverstų tas matracas" ir Džonas duoda laikrodį, matracą, neima jokių pinigų ir važiuoja toliau, d damas žodžius naujai dainelei. Pasitaikydavo, kad naktį, kokią trečią valandą, jis būdavo vienintelis Grintauno gatv se, ir dažnai žmon s su skaudančia galva, pamatę juoduojant m nulio šviesoje jo furgoną, b gdavo paklausti, ar kartais misteris Džonas neturįs aspirino, ir jis visada tur davo. Ne kartą jis pad jo gimdyv ms ketvirtą valandą ryto, ir tik tada žmon s pasteb davo, kokios neįtik tinai švarios jo rankos ir panag s, sakytum kokio turtuolio, kuris gyvena dar ir kitą, jiems nežinomą gyvenimą. Dažnai jis pav ž davo vyrus į darbą, o kartais, kai žmogų kankindavo nemiga, ateidavo į jo verandą, atsinešdavo cigarų, rūkydavo ir kalb davosi su juo iki aušros. Kad ir kaip neįprastai jis gyveno, kad ir koks keistas ar net paikas atrod , sveiko proto misteriui Džonui tikrai nestigo. Dažnai jis švelniu balsu pasakodavo, kad jam jau prieš daugelį metų nusibodęs biznis Čikagoje ir jis nusprendęs susirasti kitą užsi mimą, kuriuo gal tų verstis iki gyvenimo pabaigos. Bažnyčios misteris Džonas negal jo pakęsti, nors jos skelbiamas id jas vertino, o kadangi jaut pašaukimą pad ti žmon ms ir skleisti šviesą, nusipirko arklį ir furgoną ir dabar rūpinosi, kad viena miesto dalis gal tų pasinaudoti tuo, ką kita dalis išmeta. Jis žiūr jo" į save kaip į kokį procesą, panašų į osmosą, padedantį keistis įvairioms medžiagoms miesto ribose. Misteris Džonas negal jo pakęsti, kad kas nors eitų v jais, nes žinojo: kas vienam šlamštas, kitam gali būti prabanga. Tod l suaugusieji, o ypač vaikai, mielai kopdavo į furgoną ir smalsiai apžiūrin davo kalnus įvairiausio turto. — Atsiminkite, — sakydavo misteris Džonas, — čia galima gauti, ko jums reikia, jei tikrai be to negalite apsieiti. Nor dami tai patikrinti, paklauskite savęs: „Ar man būtinai būtinai to reikia? Ar aš galiu pragyventi dieną be to daikto?" Jeigu galvojate, kad neištempsite iki saul lydžio, griebkite tą nelabą daiktą ir b kite. Aš su malonumu atiduosiu jums bet ką. Ir vaikai narš didžiules krūvas, kur buvo ir pergamento gabalų, ir brokato atraižų, sienos apmušalų ir

marmurinių peleninių, liemenių ir riedučių, didžiulių pilvotų kr slų, pristatomų staliukų ir krištolinių sietynų. Kurį laiką gird ti tik šnabždesys, baršk jimai ir skamb jimai. Misteris Džonas žiūri, smagiai paps damas pypkę, ir vaikai žino, kad jis nenuleidžia nuo jų akių. Kartais, žiūr k, kuris nors jau tiesia ranką į šachmatų d žutę ar karolius, ar į seną k dę, bet, vos tik palietęs daiktą, pakelia galvą ir sutinka misterio Džono švelniai klausiančias akis. Ir tuoj atitraukia ranką ir ieško toliau, kol pagaliau suranda tą vienintelį daiktą, nuo kurio jau nesitraukia. Galva pakyla ir veidas taip šviečia, kad misteris Džonas net pradeda juoktis. Jis prisidengia akis rankomis, tarsi saugodamas jas nuo vaikų veidų spinduliavimo. O tada vaikas visa gerkle sušunka „ačiū!", griebia savo riedučius, porceliano plyteles ar lietsargį ir, nušokęs žem n, dumia sau. O po akimirkos vaikai grįžta nešini kokiu nors savo daiktu — jau nusibodusiu žaidimu, kuo nors, kas jiems jau nebeturi žavesio, kaip netekusi skonio kramtomoji guma; tokiam žaislui at jo laikas kraustytis į kitą miesto dalį, kur, pasirodęs pirmą kartą, jis pats atgis ir kitus pagyvins. Šias mainikavimo dovanas vaikai droviai sumeta į furgoną prie kitų nematomų turtų, ir šis darda toliau, blykčiodamas didžiuliais it saul grąžos ratais, o misteris Džonas v l traukia savo dainą... Šiukšl s, šlamštas? Ne, sere, ne šlamštas! Ne, mem, ne šlamštas! Pagaliau jis dingsta iš akių, ir tik šunys, vizgindami uodegas medžių šeš liuose, girdi rabino balsą tyruose... Šiukšl s... Balsas vis tolsta. Šiukšl s... Vos begird ti. Šiukšl s... Nutyla. Ir šunys snaudžia medžių šeš liuose. • VISĄ NAKTĮ ŠALIGATVIUOSE LYG VAIDUOKLIAI siaut jo dulk s, kurias gainiojo, sukaliojo deginantys v jai, o paskui švelniai suguld ant šiltų kvepiančių vejų. V lyvų praeivių žingsniai vert nuo medžių griūtis dulkių. Vidurnaktį už miesto tarytum prasiverž ugnikalnis ir, žarstydamas visur raudonus deginančius pelenus, stora pluta apdeng budinčius panaktinius ir irzlius šunis. Trečią valandą ryto visų namų pakraig s geltonavo, tarsi ten būtų užsiplieskusi ugnis. Taip, auštant viskas keit si. Oro srov s, kaip karšto vandens versm s, be garso sroveno nežinia kur. Ežeras tarsi storiausias rūko klodas ramiai pakibo virš sl nių, kuriuose žuvys ir sm lis kep po ta skaidria migla. Gatv se ištirpęs asfaltas pavirto juoda koše, raudonos plytos — variu ir auksu, stogų viršūn s apsideng bronza. Aukštos įtampos laiduose amžiams įstrigęs žaibas gr smingai žybčiojo virš nemiegančių namų. Cikados svirp vis garsiau ir garsiau. Saul ne kilo, o tiesiog liete liejosi. Savo kambaryje Daglas, apsipylęs prakaitu, tirpo lovoje. — Uch, — tar Tomas, įeidamas į kambarį. — Eime, Dagai. Tup sim up je visą dieną. Daglas iškv p , paskiau įkv p . Prakaitas sruvo jo kaklu. — Dagai, tu miegi? Jis vos vos pajudino galvą. — Blogai jautiesi, a? Na, tas namas šiandien visai sudegs. — Jis užd jo ranką Daglui ant kaktos — tarytum paliet įkaitusios virykl s viršų. Krūptel jęs atitrauk pirštus. Apsisuko ir nudūm laiptais žemyn. — Mama, Dagas susirgo, — pasak jis. Tuo metu motina m kiaušinius iš šaldytuvo. Jos veidu perb go susirūpinimo šeš lis, ji stabtel jo, pad jo kiaušinius atgal ir nusek paskui Tomą į viršų. Daglas per tą laiką n nekrustel jo. O cikados dabar spiegte spieg . Vidurdienį, atl kęs taip greitai, tarsi jį būtų vijusis saul , nor dama priploti prie žem s, palei verandą su mašina sustojo gydytojas. Jo akys jau buvo pavargusios; sunkiai alsuodamas jis padav lagamin lį Tomui. Pirmą valandą gydytojas, linguodamas galvą, iš jo iš namų. Tomas su motina stov jo už tinklinių durų, o gydytojas pusbalsiu vis kartojo ir kartojo, kad jis nežino, jis tiesiog nežino. Paskui užsid jo panamą, pasižiūr jo, kaip saul s spinduliai šutina ir raito medžių lapus, padvejojo minut lę kaip žmogus, besirengiantis šokti į pirmą pragaro ratą, ir nub go prie automobilio. Jam nuvažiavus, dar kokias penkias minutes ore plaukiojo didžiulis melsvų dūmų debesis. Tomas pasi m virtuv je ledo kirstuv lį, suskald visą svarą ledo į mažus gabal lius ir nuneš į viršų. Motina s d jo ant lovos krašto, kambaryje buvo gird ti tik Daglo alsavimas — jis kv p garus ir leido ugnį. Jie d jo ledą, suvyniotą į nosines, Daglui ant veido ir ant viso kūno. Užtrauk užuolaidas, ir kambarys pasidar panašus į urvą. Tomas su motina s d jo čia iki antros valandos ir visą laiką neš ir neš ledą. Paskiau v l paliet Daglo kaktą — ji buvo kaip lempa, degusi visą naktį. Palietei ir žiūr k į pirštus, ar nenudeg iki kaulo. Motina buvo betarianti kažką, bet cikados m taip garsiai čirkšti, kad nuo lubų prad jo byr ti tinkas. Paskendęs raudonoje tamsoje, Daglas klaus si, kaip nelygiai klapsi ir varin ja tirštą kraują po rankas ir kojas jo širdis. Lūpos sunkios, nepajudinsi. Mintys sunkios ir krenta l tai l tai, viena po kitos, nelyginant

smiltel s sm lio laikrodyje. Tin, tin... Iš posūkio žvilgančiais plieniniais b giais atsiūbuoja tramvajus, saujomis žerdamas šnypščiančias kibirkštis, jo šaižus skambalas sužvanga dešimt tūkstančiu kartų ir visai susilieja su cikadų čirškimu. Misteris Tridenas mosteli. Tramvajus nu-trata kaip kulkosvaidis už kampo ir dingsta. Misteris Tridenas! Tin. Nukrito smiltel . Tin. — Čiuk-čiuk-čiuk-ding! 0-ū-ū-ū! Ant stogo šelmens berniukas žaidžia garvežį, traukia nematomo švilpuko virvę, o paskiau sustingsta kaip statula. „Džonai! Ei, Džonai Hafai! Nekenčiu tavęs! Džonai, juk mes buvom draugai! Netiesa, kad tavęs nekenčiu, ne!" Džonas krenta į guobų al ją kaip į bedugnį vasaros šulinį ir vis maž ja, maž ja. Tin. Džonas Hafas. Tin. Krenta smiltel . Tin. Džonas... Daglas pasuko galvą, tiesiog plyštančią ant balto balto, klaikiai balto pagalvio. Žalioje mašinoje praplaukia dvi senut s, šaižiai loja klaksonas, ir jos pakelia rankas, baltas kaip balandžiai. Ir grimzta į gilius vejos vandenis, bet pirštin s dar mojuoja, kai jas užlieja žol ... Mis Ferna! Mis Robertą! Tin... Tin... Ir staiga priešais stovinčio namo lange pasirodo pulkininkas Frilis, jam vietoj veido — laikrodis, o gatv je pakyla buivolų sukeltas dulkių debesis. Pulkininkas Frilis palinksta į priekį ir pradeda taršk ti, jo žandikaulis atv psta, o vietoj liežuvio iššoka laikrodžio spyruokl ir virpa ore. Jis susmunka kaip marionet ant palang s, o viena ranka vis mojuoja... Pravažiuoja misteris Aufmanas kažkokia blizgančia mašina, panašia lyg į tramvajų, lyg į žalią elektrinį automobiliuką; įkandin mašinos plaukia didingi debesys, o ji taip spindi, kad reikia prisidengti akis kaip nuo saul s. „Misteri Aufmanai, visgi jūs ją išradote? — šaukia Daglas. — Pagaliau padar te laim s mašiną!" Ir staiga jis pamato, kad mašinoje n ra dugno. Misteris Aufmanas b ga grindiniu, nešdamas tą fantastišką karkasą ant pečių. — Laim , Dagai, štai plaukia laim ! Mašina pradingo kaip tramvajus, Džonas Hafas ir senut s baltomis it balandžiai rankomis. Viršuje, ant stogo, kažkas stuksena. Tuk-tuk-bampt. Nustojo. Tuk-tuk-bampt. Vinys ir plaktukas. Plaktukas ir vinys. Paukščių choras. Sena moteris traukia silpnu, bet širdingu balsu: Mes susirinksime prie up s... up s... up s... Taip, susirinksime prie up s... Kur palei dievo sostą plaukia... — Senele! Prosenele! Tuk, tyliai, tuk. Tuk, tyliai, tuk. ...prie up s... up s... O dabar tik paukščių mažos kojyt s krebžda ant stogo. Krapšt, krapšt. Krebžda. Pypt. Tyliai, tyliai. ...prie up s... Daglas įkv p , tuoj pat giliai atsiduso ir pravirko. Jis negird jo, kaip į kambarį įb go motina. Ant jo bejausm s rankos, lyg karšti cigaret s pelenai, atsitūp mus , suzyz ir v l nuskrido. Popiet . Ketvirta valanda. Ant grindinio pilna nugaišusių musių. Šunys — nuo prakaito šlapi gaurų kamuoliai — būdose. Po medžiais glaudžiasi trumpi šeš liai. Mieste parduotuv s uždarytos, durys užrakintos. Ežero krantas tuščias. Tūkstančiai žmonių įbridę iki kaklo mirksta šiltame, bet vis tiek gaivinančiame ežero vandenyje. Penkiolika po keturių. Grįstomis miesto gatv mis slenka furgonas su dainuojančiu misteriu Džonu. Tomas daugiau nebegali žiūr ti į degantį Daglo veidą, — jis iš jo laukan ir pasuko link klubo; tuo metu ties juo sustojo furgonas. — Sveiki, misteri Džonai. — Sveikas, Tomai. Tomas ir misteris Džonas buvo vieninteliai gatv je su tais nuostabiais lobiais furgone, bet nei vienas, nei kitas į juos nežiūr jo. Ne iš karto prakalbo misteris Džonas. Jis užsideg pypkę ir paps damas lingavo galvą, tarytum jau žinojo, kad atsitiko nelaim . — Na, Tomai? — pratar jis. — Blogai su broliu, — pasak Tomas. — Su Dagu. Misteris Džonas pasižiūr jo į Spoldingų namą. — Jis serga, — tar Tomas. — Miršta! — Na ką tu! Negali būti, — pasak misteris Džonas, rūsčiai žvelgdamas į jį supantį tikrąjį pasaulį, kur tą tykią dieną niekas n truput lio neprimin mirties. — Jis miršta, — pakartojo Tomas. — Ir daktaras nežino, kas jam yra. Sako, karštis, tik karštis viską padar . Ar gali taip būti, misteri Džonai? Ar gali karštis numarinti žmogų net tamsiame kambaryje?

— Žinai...— prad jo misteris Džonas ir nutilo. Mat, Tomas m verkti. — Aš maniau, kad nekenčiu jo... taip galvojau... mes taip dažnai pešdavom s... tikriausiai, aš ir nekenčiau jo... Kartais... bet dabar... dabar. Ak, misteri Džonai, gal jūs... — Na, sakyk, berniuk! — Gal jūs turite ką nors savo furgone, kas gal tų Dagui pad ti? Ką nors. Ką aš gal čiau nunešti į viršų ir jam nuo to palengv tų?.. Tomas v l pravirko. Misteris Džonas iš m didelę raudoną nosinę ir padav Tomui. Tomas nusišnypšt nosį ir nusišluost akis. — Sunki ši vasara buvo Dagui,— atsiduso Tomas. — Nes km s jį tiesiog persekiote persekiojo. — Na, kokios tos jo nes km s? — pasidom jo skudurininkas. — Žinote...— prad jo Tomas, dar springdamas ašaromis, — jis prarado savo geriausią draugą, išties tokio daugiau nerasi. Negana to, kažkas nukniauk jo beisbolo pirštinę, o ji kaštavo dolerį devyniasdešimt penkis centus! O paskiau tie nenusisekę mainai su Čarliu Vudmenu: už akmenų ir kiaukutų kolekcijas Dagas gavo molinę Tarzano statul lę, kokią duoda už surinktų makaronų d žučių dangtelius. O kitą dieną Tarzanas išsprūdo jam iš rankų ant šaligatvio ir sudužo. — Tikrai nepasisek , — pasak misteris Džonas, aiškiai matydamas šukes ant grindinio. — Jis labai nor jo gimimo dienai gauti knygą apie magiją, o gavo tik kelnes ir marškinius. Vien tai jau gali sugadinti visą vasarą. — T vai kartais pamiršta, kas svarbiau, — pasak misteris Džonas. — Taigi, — tęs Tomas, prislopinęs balsą. — O paskui Dagas užmiršo lauke tikras grandines iš Londono Tauerio, o jos per naktį m ir surūdijo. O blogiausia tai, kad aš paaugau per colį ir beveik jį pasivijau. — Tai viskas? — tyliai paklaus misteris Džonas. — Būtų galima prisiminti šimtus kitų b dų, tokių pat nemalonių ir dargi bjauresnių. Pasitaiko tokių vasarų, kai perd m nesiseka, kaip, pavyzdžiui, šią. Tai knygų kandys apniko jo komiksus, tai, vos tik pasibaigus mokslui, supelijo nauji teniso bateliai. — Žinau, būna tokių metų, — pasak misteris Džonas. Jis užvert galvą į dangų ir ten išvydo visus tokius metus. — Taigi matote, misteri Džonai. Štai koks gyvenimas. Tod l jis ir miršta... — Tomas užsikirto ir nusisuko. — Reikia pagalvoti, — pasak misteris Džonas. — Gal jūs galite pad ti, misteri Džonai? Gal galite? Misteris Džonas įbed akis į didžiulio furgono gelmes ir palingavo galvą. Dabar, saul s šviesoje, jo veidas atrod pavargęs ir aprasojęs. Jis apžiūr jo krūvas vazų ir apsitrynusių abažūrų, marmurinių nimfų ir pažaliavusio vario satyrų. Atsiduso. Paskui atsisuko, pa m vadeles ir lengvai jas truktel jo. — Tomai, — pasak jis, žiūr damas į arklio nugarą, — mes šiandien dar pasimatysime. Man reikia pagalvoti. Truputį apsidairysiu ir atvažiuosiu po vakarien s. Net tada... ką gali žinoti? O kol kas... Jis pasilenk ir ištrauk japonišką krištolinių karulių v rinį. — Pakabink juos ant lango Dago kambaryje. V jui pučiant, jie labai maloniai skambčioja, visai kaip varvekliai. Kol nudard jo furgonas, Tomas stov jo su krištoliniais karuliais rankose. Jis juos išk l , bet tie n nekrustel jo — nebuvo v jo. Jie negal jo skamb ti. Septinta valanda. Miestas tarsi didžiulis židinys, į kurį vis dar plūsta kaitrios bangos iš vakarų. Prie kiekvieno namo, kiekvieno medžio virpa juodi kaip anglis šeš liai. Apačioje gatve eina rudaplaukis žmogus. Žiūr damas į jį, apšviestą mirštančios, bet dar nuožmiai tebekepinančios saul s, Tomas mat išdidžiai žygiuojant degantį fakelą, liepsnojančią lapę, patį velnią, lankantį savo valdas. Pusę aštuonių misis Spolding iš jo pro užpakalines duris išmesti arbūzo žievių į šiukšlių d žę ir pamat kieme misterį Džoną. — Kaip jaučiasi berniukas? — paklaus misteris Džonas. Misis Spolding lūpose virp jo atsakymas, bet ji neįsteng prabilti. — Ar aš gal čiau jį pamatyti? — paklaus misteris Džonas. Ji vis dar nepaj g ištarti žodžio. — Aš gerai pažįstu berniuką, — tęs misteris Džonas. — Beveik kasdien jį matydavau nuo to laiko, kai prad jo b gioti gatv se. Aš jam Kai ką turiu furgone. — Jis... — ji buvo besakanti ,,be sąmon s", bet pasak : — miega. Jis miega, misteri Džonai. Gydytojas uždraud jį trikdyti. Ak, misteri Džonai, mes net nežinom, kas jam yra! — Netgi jei jis miega, aš nor čiau su juo pakalb ti, — pasak misteris Džonas. — Kartais žodžiai, kuriuos išgirsti miegodamas, yra daug svaresni, jų daugiau klausaisi, jie geriau tave pasiekia. — Atleiskite, misteri Džonai, bet aš negaliu rizikuoti.— Misis Spolding nusitv r durų rankenos ir tvirtai ją suspaud . — Ir visgi aš jums d koju. D koju, kad už jote. — N ra už ką, mem, — atsak misteris Džonas.

Jis nepajud jo iš vietos. Stov jo ir žiūr jo į langą viršuje. Misis Spolding į jo į vidų ir uždar tinklines duris. Viršuje lovoje sunkiai alsavo Daglas. Jo kv pavimas primin garsą, kai aštrų peilį kiši į makštį ir v l trauki. Aštuntą valandą at jo daktaras ir v l iš jo linguodamas galvą, be švarko, atrištu kaklaraiščiu, ir atrod taip, tarsi tą dieną būtų numetęs trisdešimt svarų. Devintą valandą Tomas su motina ir t vu išneš lovą į lauką po obelimi ir ten paguld Daglą: jeigu pakiltų bent koks v jelis,lauke greičiau jį pajusi, negu tvankiuose kambariuose viršuje. Iki vienuoliktos valandos jie vis jo pasižiūr ti Daglo, o paskiau prisuko žadintuvą: trečią valandą reik s keltis, sukapoti ir pakeisti Daglui ledą. Pagaliau namas paskendo tamsoje ir nutilo. Visi užmigo. Pusę pirmos Daglo vokai suvirp jo. Tek jo m nulis. Toli toli kažkas m dainuoti. Liūdnas aukštas balsas čia kilo, čia leidosi, melodija liejosi aiškiai, švariai, tik nebuvo galima suprasti žodžių. M nulis pakilo virš ežero krašto, pažvelg žemyn, išvydo Ilinojo Grintauną ir parod jį visą kaip ant delno — kiekvieną namą, kiekvieną medį, kiekvieną priešistorinius laikus pamenantį šunį, bekrūpčiojantį per miegus. Atrod , kad kuo aukščiau kilo m nulis, tuo arčiau, garsiau ir aiškiau dainavo balsas. Karščiuojantis Daglas neramiai sujud jo ir atsiduso. Tai atsitiko kokią valandą prieš tai, kai m nulis paliejo visą savo šviesą į pasaulį, o gal dar v liau. Dabar balsas vis art jo ir kartu su juo buvo gird ti sakytum širdies plakimas, bet iš tiesų gatv s grindiniu kaukš jo arklio kanopos, kurių aidą slopino įkaitę, tankūs medžių lapai. Kartkart mis pasigirsdavo tylus cypimas ir girgždesys, tarsi kas l tai atidarin tų ir uždarin tų duris. Važiavo furgonas. Ir štai gatv je, aukštai pakilusio m nulio šviesoje, pasirod arklys, traukiantis furgoną, ant kurio aukštos s dyn s laisvai ir nerūpestingai s d jo liesasis misteris Džonas. Jo galvą deng skryb l , tarsi dar tebekepintų dienos saul ; retkarčiais jis truktel davo vadeles, kurios bangavo kaip tekantis vanduo virš arklio nugaros. L tai, labai l tai furgonas plauk gatve su dainuojančiu misteriu Džonu, ir miegodamas Daglas akimirką lyg nustojo alsuoti ir sukluso. — Oras! Oras! Kam reikia oro?.. V saus kaip upelio, šalto kaip ledo... Jei paragausi — neapsigausi... Štai, prašom, pavasario, čia — rudeninis, o štai v jas gaivus iš gražiųjų Antilų... Oras šviežias ir konservuotas, ką tik išpilstytas ir užlakuotas, kvepia čiobreliais, gerk iki valiai, beveik už dyką — tik už skatiką! Balsas nutilo, furgonas sustojo prie šaligatvio. Kažkas į jo į kiemą, žengia per savo šeš lį, rankoje neša du žalius butelius, žvilgančius tarsi kat s akys. Misteris Džonas pasižiūri į lovelę ir tyliai pašaukia berniuką vardu — kartą, antrą, trečią. Stabteli dvejodamas, žvilgteri į butelius, nusikrato dvejonių ir nus lina prie lovel s, o ten atsis da ant žol s ir žiūri į berniuką, palaužtą didžiulio vasaros svorio. — Dagai, — prabilo jis, — tu tik gul k ramiai. Nereikia nieko kalb ti nei atmerkti akių. Net nereikia apsimesti, kad manęs klausaisi. Aš vis tiek žinau, kad tu girdi mane, senį Džoną, savo draugą. Savo draugą, — jis pakartojo ir linktel jo. Jis atsistojo, nusirašk nuo medžio obuolį, apsuko rankose, atsikando, sukramt ir v l prakalbo: — Kai kurie žmon s, būdami dar baisiai jauni, ima liūd ti, — kalb jo jis. — Rodos, nebūtų n priežasties, bet, matyt, jie tokie jau užgim . Jie lengviau susižeidžia, veikiau pavargsta, greičiau pravirksta, ilgiau pamena ir tod l, kaip sakiau, anksčiau už kitus žmones pradeda liūd ti. Aš tai gerai žinau, nes ir pats esu toks. Jis v l atsikando obuolio ir kramt . — Taigi, apie ką mes čia kalb jome? — paklaus jis. Ir pats atsak : — Karšta rugpjūčio naktis, n mažiausio v jelio. Baisus karštis. Ir tokia ilga buvo vasara, ir tiek daug visokių įvykių, tiesa? Net per daug. Jau artinasi pirma valanda, o jokio ženklo, kad lis ar bent pakils v jas. Po akimirkos aš atsistosiu ir išeisiu. Bet atsimink gerai, prieš išeidamas aš paliksiu tau du butelius ant lovos. Kai išeisiu, tu truput lį palauk, o paskiau l tai atmerk akis, atsis sk, paimk butelius ir gerk, kas juose yra. Tik ne burna, ne! — o nosimi. Pakreipk butelius, atkimšk juos ir trauk į save, kad viskas eitų tiesiog į galvą. Bet pirmiausia, žinoma, perskaityk etiketes. Arba duok, geriau aš pats tau jas perskaitysiu. Jis pak l vieną butelį į šviesą. — „ŽALSVOS SUTEMOS, KAD SAPNUOTUM GRYNIAUSIĄ ŠIAUR S ORĄ", — perskait jis. —„Paimtos iš baltosios Arktikos atmosferos 1900 metų pavasarį ir sumaišytos su Hudzono aukštupio sl nio v ju 1910 metais, balandžio m nesį, turinčios savyje dalį žiedadulkių, žib jusių Ajovos Grinelio lankose saul lydžio metu ir patekusių į mišinį kartu su vakaro v sa, surinkta prie ežero, upokšnio ir šaltinio." — Ir dar smulkiomis raid mis, — pasak jis ir prisimerk . — „Be to, šiame mišinyje rasite mentolo, citrinos, atogrąžų meliono ir arbūzo, o taip pat ir kitų vandeningų, v sinančių vaisių ir medžių, kaip kamparo bei amžinai žaliuojančių žolių, garų molekulių ir pačios Misisip s v jo dvelkimą. Nepaprastai gaivina ir v sina. Vartoti vasaros naktimis, kai kaitra virš devyniasdešimt laipsnių." Misteris Džonas pak l kitą butelį. — Čia tas pats, tik prid jau v ją iš Arano salų ir sūrųjį Dublino įlankos v ją, na ir r želį

minkštos miglos nuo Islandijos krantų. Jis pad jo abudu butelius ant lovos. — Dar vienas, paskutinis, nurodymas. — Jis pasilenk prie berniuko ir prakalbo visai tykiai: — Kai gersi, prisimink: visa tai tau surinko draugas. S. J. Džono pilstymo bendrov , Grintaunas, Ilinojas, tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntieji metai, rugpjūčio m nuo. Į sveikatą, berniuk... į sveikatą! Po akimirkos pasigirdo, kaip pliaukštel jo vadel s arkliui per nugarą, ir furgonas nudard jo m nesienos apšviesta gatve. O dar po akimirkos Daglo vokai suvirp jo ir l tai l tai atsimerk . — Mama, — sukužd jo Tomas. — T ti! Dagui geriau! Aš ką tik buvau jo pasižiūr ti ir... eime greičiau! Tomas nukūr laiptais žemyn. T vai paskui jį nusileido į kiemą. Kai jie pri jo, Daglas miegojo. Tomas, išsišiepęs iki ausų, mojavo t vams. Jie pasilenk prie lovel s. Iškvepia — tyla, įkvepia — tyla. Jie visi trys pasilenkę klaus si. Daglo burna buvo pusiau pravira, nuo lūpų ir iš siaurų šnervių dvelk vos juntamas v sios nakties, v saus vandens, v saus balto sniego, v sių žalių samanų, v sios m nesienos, atsispindinčios ramios up s akmenukuose, aromatas, v saus skaidraus vandens iš mažo akmeninio šulinio kvapas. Atrod , kad jie palenk galvas ties fontanu ir obuoliais kvepianti v si srov , trykštanti į orą, nuplov jų veidus. Jie dar ilgai negal jo atsitraukti. • KITA RYTĄ PRADINGO VISI VIKŠRAI. Pasaulis, ką tik knibžd te knibžd jęs mažų, gauruotų, juodų ir rudų kamuoliukų, besirangančių ant virpančių stiebelių ir žalių lapų, ūmai ištušt jo. Nuščiuvo tie begarsiai garsai, tie milijardai negirdimų žingsnių, kai vikšrai žengia per savo visatą. Tomas, kuris sakydavosi girdįs šį retą garsą, dabar nustebęs žiūr jo į miestą, kur išnyko tie visi paukščių gard siai. Cikados, ir tos nutilo. O paskui toje tyloje pasigirdo gilus atodūsis, viskas sušlam jo, ir vaikai suprato, kod l prapuol vikšrai ir ūmai nutilo cikados. Vasaros lietus. Iš pradžių jis krapnojo palengva, vos liet žemę. Paskiau m pilte pilti, didžiuliai lašai dauž šaligatvius ir stogus, tarsi milžiniško fortepijono klavišus. Viršuje, v l kambaryje, Daglas it sniego luitas savo lovoje pasuko galvą, atmerk akis ir išvydo gaivia dr gme pasruvusį dangų; jo pirštai m l tai l tai slinkti prie geltono bloknoto ir geltono Taikonderogo pieštuko... • NAMUOSE DIDŽIULIS SAMBRŪZDIS, KOKS KYLA svečiams atvykus. Gaudžia fanfaros. Kažkur kambariuose su-surinko gyventojai ir kaimynai gerti arbatos. Atvažiavo teta, vardu Roza— didel , karšta it šiltnamio rož ; visi kambariai jos pilni, o skardus jos balsas stelb visus kitus. Bet dabar Daglui nerūp jo nei tetos balsas, nei tas visas sambrūzdis. Jis at jo iš savo kambario ir sustojo prie senel s virtuv s durų, o tuo metu senel , atsiprašiusi iš triukšmingos lyg vištid svetain s, šmurkštel jo į savo valdas ir m si gaminti vakarienę. Pamačiusi stovintį Daglą, ji atidar duris, pabučiavo į kaktą, brūkštel jo jam nuo akių nubalusių plaukų sruogą, atidžiai pasižiūr jo į veidą — ar karštis jau visai pra jo? Įsitikinus, kad jo n ra, v l tęs savo darbą dainuodama. Daglas dažnai nor davo paklausti: senele, ar čia prasideda pasaulis? Tikriausiai, jis turi prasid ti kaip tik tokioje vietoje. Aišku, virtuv yra pasaulio centras, nes viskas sukasi apie ją; ji — šventyklos frontonas. Užmerkęs akis, Daglas m giliai kv puoti, leisdamas uoslei keliauti. Jis klaidžiojo nuostabioje senel s karalyst je, kur dvelkia pragaro liepsnos karštis ir siaučia kepimo miltelių pūgos; čia senel , sl pininga lyg Indijos lobiai, su dviem stangriom šiltom vištom bliuzel je, šimtarank senel purt , krat , plak , muš , mal , pjaust , skuto, vyniojo, sūd , maiš . Neatsimerkdamas, apgraibomis jis nu jo prie pod lio durų. Iš svetain s atplauk juoko banga, puodelių skambčiojimas. Bet jis ženg į v sią, vandens žalumo ir churmos geltonumo šalį, kur iš karto trenk sodrus ramiai nokstančių vešlių bananų kvapas. Uodai piktai zyz aplink acto indelius ir jo ausis. Jis atsimerk . Va duona laukia supjaustoma į šiltas it vasaros debesys riekes, va spurgos, pusračiais išd liotos kaip kokiame žaidime. Daglo burnoje m rinktis seil s. Čia, slyvmedžių šeš lių užgožtoje namo pus je, kur karšto v jo plakami klevo lapai tek jo čiurkšl mis per langą, jis skait prieskonių pavadinimus, užklijuotus ant d žučių. Kaip aš atsid kosiu misteriui Džonui

už tai, ką jis man padar , galvojo jis. Kaip jam atsid koti, kaip jam atsilyginti? Niekuo, niekuo už tai negalima atsimok ti. Ką gi daryti? Ką? Reikia tai perduoti kam kitam, galvojo jis, perduoti kitam. Kaip estafetę. Apsižvalgyk gerai aplinkui, rask ką nors ir perduok jam. Taip, čia vienintel išeitis... „Kajenos pipirai, mairūnas, cinamonas." Seniai užmirštų, pasakiškų miestų vardai, pro kuriuos praūž ir nurimo prieskonių audros. Jis mestel jo į viršų kelis gvazdik lius, atkeliavusius iš kažkokio tamsaus kontinento, kur kažkada jie buvo papilti ant balto lyg pienas marmuro — tarsi kauliukai, pažerti vaikų su lakricos spalvos rankomis. Žiūr damas į vieną užrašą ant stiklainio, Daglas nuskrido atgal per visą kalendorių į tą jam tokią svarbią vasaros dieną, kai jis pasijuto esąs besisukančio pasaulio centre. Ant stiklainio buvo užrašyta „GYVENIMO DŽIAUGSMAS". Kaip gerai, kad jis nusprend gyventi! GYVENIMO DŽIAUGSMAS! Ir sugalvok tu man taip pavadinti smulkiai supjaustytų, saldžiai marinuotų daržovių mišinį, sud tą į stiklainį su baltu dangteliu! Kas sugalvojo tokį pavadinimą, tikrai tur jo būti nepaprastas žmogus. Jis, tikriausiai, lyg padūkęs narš po visą pasaulį, surinko visus jo džiaugsmus, sukišo juos į stiklainį ir, rašydamas stambiomis raid mis pavadinimą, šauk visa gerkle: GYVENIMO DŽIAUGSMAS! Vien išgirdus tuos žodžius, prieš akis atsiveria kvepianti pieva, kur š lsti kartu su rupšnojančiais žolę b rais kumeliukais, arba, rodos, neri stačia galva į bangos pap dę ir jūra ošdama ritasi per tave. GYVENIMO DŽIAUGSMAS! Jis išties ranką. O čia — „PRIESKONIAI". — Ką senel verda šiandien vakarienei? — suskamb jo tetos Rozos balsas iš tikrojo pasaulio, iš svetain s. — Niekas niekada nežino, ką verda senel , kol nesus dame už stalo, — atsak senelis, anksčiau par jęs iš darbo pagloboti šios didžiul s g l s. — Tai visada būna paslaptis, mums belieka tik sp lioti. — Na, o aš visuomet noriu žinoti, ką valgysiu, — sušuko teta Roza ir nusijuok . Valgomojo sietyno karuliai skausmingai suskamb jo. Daglas įlindo dar giliau į pod lio tamsą. Prieskoniai... irgi šaunus žodis. Ir bazilikas, ir betelis. Ankštiniai pipirai. O karis? Puikum lis! Bet „GYVENIMO DŽIAUGSMAS", ir dar didžiosiomis raid mis! Ką ir bekalb ti — tai geriausias pavadinimas. Senel prad jo nešioti iš virtuv s į svetainę uždengtus dubenis su besitęsiančiomis garų uodegomis, o už stalo visi tyl dami lauk . Niekas n nepagalvojo pakelti dangtelio ir pasižiūr ti, kokios g ryb s slypi dubenyse. Pagaliau senel atsis do, senelis sukalb jo maldą, o po to bematant sidabriniai dangčiai it sk rių būrys šov į orą. Kai visų burnos buvo prikimštos įvairiausių stebuklų, senel atsiloš ir paklaus : — Na, kaip patinka? Ir saviškiams su teta Roza, ir įnamiams, kurių dantys ir liežuviai šią akimirką buvo užimti tokiu maloniu darbu, kilo baisi problema. Ar prakalb ti ir suardyti visą žavesį, ar ir toliau m gautis šiuo dievų maistu, tirpte tirpstančiu burnoje? Atrod , tarsi jie tuoj pravirks ar prapliups juoktis — taip juos paveik ši žiauri dilema. Atrod , nors kiltų gaisras ar žem s dreb jimas, imtų kas šaudyti gatv je ar žudyti kieme mažut lius, jie vis tiek s d tų už stalo, užker ti dieviškų aromatų, lemiančių nemirtingumą. Tokią akimirką visi niekšai, apsalę nuo švelniausių žolelių, saldžių salierų, kvapių šaknelių, tampa nekaltais avin liais. Visų akys b giojo po sniego lauką, kurį margino įvairiausi patiekalai: kepsniai, troškinta m sa, kažkokie negird ti virtų pupų, kiaulienos ir kukurūzų mišiniai, troškinta žuvis su padažu, įvairiausi ragu. Viešpatavo tyla, tik virtuv je kunkuliavo puodai, o čia skambčiojo it laikrodžiai šakut s, bet jos muš ne valandas, o sekundes. Pagaliau teta Roza, vienu giliu atsikv pimu sutelkusi visą savo neblankstantį rausvumą, sveikatą ir j gą, pak l šakutę į orą ir, žiūr dama į pasmeigtą paslaptį, prabilo daug garsesniu, negu reik tų, balsu: — Ką ir bekalb ti, viskas labai skanu. Bet kaip vadinasi tas patiekalas, kurį dabar valgome? Limonadas nustojo kliuks ti krištoliniuose stikluose, šakut s liov si švysčioti ore ir prigludo prie l kščių. Daglas pažvelg į tetą Rozą, kaip žiūri į medžiotoją mirtinai sužeistas elnias. Visų veidus sukaust pasipiktinimas ir nustebimas. Argi patiekalas pats už save nekalba? Juk jis turi savo filosofiją — į visus klausimus pats atsako. Nejaugi nepakanka to, kad tavo kūnas ir kraujas jaučia begalinę palaimą. — Atrodo, kad niekas negird jo mano klausimo? — v l nuskard jo tetos Rozos balsas. Pagaliau senel vos prav r lūpas: — Aš vadinu šį patiekalą ketvirtadieniniu. Gaminu jį kas ketvirtadienį. Tai buvo melas. Per visus metus neatsitiko n karto, kad vienas patiekalas būtų panašus į kitą. Iš kur tas valgis, ar ne iš žalsvų jūros gelmių? O anas gal iš vasaros dangaus žydryn s? Ar plaukiojo tas padaras, ar skraid , tek jo jo gyslose kraujas ar chlorofilas, vaikščiojo jis žeme ar tik stieb si į saulę? Niekas nežinojo. Niekas neklaus . Niekam nerūp jo.

Nebent tik kas stabtel davo prie virtuv s durų ir pažiūr davo, kaip dulka kepimo milteliai, paklausydavo, kaip skamba, barška, trinksi, tarytum didžiuliame fabrike, o senel beveik nežiūri, ką daro, jos pirštai patys randa kelią į d žutes ir stiklainius. Ar ji suvok turinti tokį talentą? Vargu. Kai kas imdavo klausin ti apie virimą, senel nuleisdavo akis į rankas, kurios nuostabiai žinojo, kiek pasemti miltų, kaip pasinerti vos ne iki alkūn s į išdarin tų kalakučių gelmes, tarsi ten ieškotų jų paukštiškų sielų. Senel nešiojo akinius, kurie per keturiasdešimt metų persikreip nuo krosnies karščio ir apsitrauk pipirų bei šalavijų dulk mis, tod l kartais pasitaikydavo, jog pilkos jos akys nebeįžiūr davo ir ji užberdavo bulvinių miltų ant bifšteksų, savo nuostabiai švelnių, sultingų bifšteksų! O kartais abrikosų patekdavo į m są, ir puoduose be jokių skrupulų būdavo kryžiuojama, maišoma m sa, žol s, vaisiai, daržov s, — senel nepais kulinarijos taisyklių ir receptų, ji tik rūpinosi, kad, padavus valgį į stalą, visiems seil tek tų, žib tų akys. Žodžiu, senel s rankos, kaip anksčiau ir prosenel s rankos, buvo ir jos pačios paslaptis, džiaugsmas, jos gyvenimas. Ji pati steb josi savo rankomis, bet netrukd savarankiškai gyventi joms būtiną, įprastą gyvenimą. O dabar, pirmą kartą po daugelio ilgų metų, atsirado išsišok l , panorusi viską iškvosti, ištirti, lyg koks mokslininkas laboratorijoje, ir svarstyti tai, apie ką iš padorumo reik tų tyl ti. — Taip taip, bet iš ko jūs gaminate tą ketvirtadieninį patiekalą? — Na, o kaip tau atrodo, juk tu ragavai? — išsisukin dama atsiliep senel . Teta Roza pauost kąsnelį ant šakut s. — Jautiena... O gal riukas? Imbieras ar cinamonas? Kumpio padažas? M lyn s? Įberta truputį džiūv sių? Česnakas? Migdolai? — Na, matai, kaip atsp jai, — atsak senel . — Kam dar įd ti? Visiems? Už stalo pakilo triukšmas, m skamb ti l kšt s, švytruoti rankos, garsiai kleg ti balsai, kurie tik josi visai nuslopinti tokį šventvagišką tardymą; o labiausiai už visus erz jo Daglas. Bet iš s dinčiųjų veidų buvo matyti, kad jų pasaulis susvyravo, kad jų laimei gresia pavojus. Mat, jų šeima buvo privilegijuota šeima, kurios nariai, tik išgirdę pirmą pietų varpelio skambtel jimą, tuoj pat mesdavo darbą ar žaidimą ir b gdavo į valgomąjį. Daugelį metų jie čia skub davo kaip į šventę, nedelsdami išskleisdavo plazdančias baltas servet les, griebdavo peilius ir šakutes, tarsi butų badavę bokšto vienut je ir laukę nesulaukę, kada juos pašauks, kad kuo greičiausiai gal tų pulti žemyn ir, alkūn mis skindami kelią, pralenkdami vienas kitą, užimti savo vietą prie stalo. O dabar jie nervingai taušk jo, juokavo ir sunerimę žvalg si į tetą Roza, lyg ji talpioje savo krūtin je sl ptų bombą, kurios nesiliaujantis tiks jimas artino jų visų pražūtį. Teta Roza, pagaliau pajutusi, kad tyl jimas tikra palaima, įniko į neišaiškintos kilm s patiekalą, suvalg tris porcijas ir nu jo į viršų atsileisti korseto. — Senele, — pasak teta Roza, kai v l atsidūr apačioje, — kokia gi jūsų virtuv ! Jūs turite pripažinti, kad čia baisi netvarka. Visur išm tyti buteliai, l kšt s, visokiausios d žut s, etiket s nuo jų nusilupę, jokio užrašo. Iš kur jūs galite žinoti, kas jose yra? Mane sąžin užgrauš, jeigu aš čia vieš dama nepad siu jums įvesti tvarkos. Leiskite man tik pasiraitoti rankoves. — Ne, ačiū, nereikia, — atsak senel . Daglas, s d damas už sienos, bibliotekoje, išgirdo jų pokalbį, ir jam m smarkiai plakti širdis. — Čia kaip turkiškoje pirtyje, — tęs teta Roza. — Atidarykime langus, pakelkime užuolaidas, kad bent būtų matyti, ką darome. — Man skauda akys nuo šviesos, — atsak senel . — Štai, suradau plaušinę. Dabar išplausiu visus indus ir tvarkingai sud liosiu. Aš būtinai turiu jums pad ti, neprieštaraukite! — S sk ir pas d k, — pasak senel . — Senele, juk sutvarkius jums iš karto būtų lengviau šeimininkauti. Jūs nuostabi vir ja, šito niekas neužginčys, bet jei jūs taip skaniai verdate tokiame chaose, — taip, taip, tokios netvarkos kitaip nepavadinsi, — tai pagalvokite, kaip puikiai gal tum te gaminti, jei visi daiktai būtų tvarkingai sud ti ir po ranka. — Aš niekad apie tai nepagalvojau... — pasak senel . — Tai pagalvokite dabar. Pavyzdžiui, jei jus vadovautum t s moderniais šeimininkavimo metodais, tai pagerintum te virimo kokybę, na, kokiais dešimt — penkiolika procentų. Jūsų vyrai jau ir dabar kaip gyvuliai, visai neturi saiko prie stalo. Už savait s jie prad s kristi lyg mus s nuo apsirijimo. Valgydami tokį skanų ir gražų maistą, jie tiesiog nevalios atsipl šti nuo l kšt s. — Tu tikrai taip galvoji? — paklaus senel , prad dama dom tis. — Senele, tik nepasiduok, — sušnibžd jo už sienos Daglas. Tačiau netrukus jis išgirdo, kaip jos virtuv je prad jo šluoti ir dulkinti, m tyti lauk pustuščius maišelius, klijuoti etiketes ant skardinių d žučių, d styti dubenis, puodus ir keptuves į stalčius, kurie tiek metų buvo tušti, ir Daglą ap m siaubas. Net peiliai, visada gul ję it sidabrinių žuvų krūvel ant virtuvinio stalo, ir tie nugarm jo į stalčius. Senelis klaus si su Daglu geras penkias minutes, kas dedasi virtuv je. Paskiau, pasijutęs kažkaip nejaukiai, m trinti smakrą.

— Reikia pasakyti, kad virtuv je tikrai visą laiką buvo netvarka. Be abejo, reikia ją truputį patvarkyti. Ir jeigu teta Roza sako tiesą, mūsų, berniuk, rytoj per vakarienę laukia maloni staigmena. — Taip, sere, — atsak Daglas. — Maloni staigmena. — Ką ten turi? — paklaus senel . Teta Roza padav suvyniotą dovaną, kurią sl p už nugaros. Senel išvyniojo. — Virimo knyga! — sušuko senel . Knyga iškrito jai iš rankų ant stalo. — Man jos nereikia. Dedu saują to, žiupsnį ano, truputį pakabinu dar kai ko ir viskas... — Aš jums pad siu viską supirkti, — pasak teta Roza. — Ir jei jau užsimin m apie pirkinius, tai jums reikia ir akinių, senele. Argi galima visą laiką vaikščioti su tokiais sulankstytais, suskilusiais akiniais? Iš tiesų nuostabu, kaip jūs dar matote pro juos kelią ir neįvirtote kur nors į miltų d žę. Tuoj pat einame pirkti naujų. Ir jos iškeliavo į vasaros popiet s saulę, — suglumusi senel , pasikibusi ryžtingajai Rozai į parankę. Jos sugrįžo apsikrovusios produktais, su naujais akiniais, o senel dar su nauja šukuosena. Ji atrod taip, tarsi ją kas būtų vaikęs po visą miestą. Senel sunkiai alsavo, kai teta Roza pad jo jai lipti į verandą. — Na štai, senele. Dabar viskas savo vietoje, nieko nereik s ieškoti. Ir gerai matysite! — Eime, Dagai, — pašauk senelis. — Apeisime kvartalą, pasivaikščiosime prieš vakarienę, kad apetitas geresnis būtų. Šiandien istorinis vakaras. Galiu lažintis, kad mūsų laukia geriausia pasaulyje vakarien ! Visi sus do vakarien s. Šypsenos pradingo nuo veidų. Daglas tris minutes kramt pirmą kąsnelį, o paskiau, nuduodamas, kad šluostosi lūpas, išspjov jį į servet lę. Jis pasteb jo, kad Tomas su t čiu pasielg lygiai taip pat. Įnamiai stumd maistą l kšt se, braiž šakute takus ir ornamentus, pieš padaže paveikslus, stat pilis iš bulvių, paslapčiomis m t m sos gabaliukus šuniui. Pirmiausia atsistojo senelis. — Aš jau sotus, —pasak jis.Visi įnamiai s d jo pabalę, pritilę. Senel nervingai atstūm l kštę. — Skani vakarien , tiesa? — paklaus visų teta Roza. —Ir pagaminome pusvalandžiu anksčiau! Bet visi už stalo galvojo, kad po sekmadienio eina pirmadienis, o po jo antradienis, ir taip visą savaitę — liūdni pusryčiai, ne linksmesni pietūs ir tragiškos vakarien s. Per kelias minutes valgomasis ištušt jo. Savo liūdnus apmąstymus įnamiai pratęs viršuje, savo kambariuose. Priblokšta senel l tai nukiūtino į virtuvę. — Šito tai jau per daug! — pasak senelis. Jis nu jo prie laiptų ir šūktel jo viršun į dulk tų saul s spindulių ruožą: — Ei, lipkit žemyn, visi! Ir visi įnamiai, pusbalsiu kalb damiesi, užsirakino apytams je, jaukioje bibliotekoje. Senelis ramiausiai paleido per rankas skryb lę. — Čia bus bankas, — tar jis. Paskiau sunkiai nuleido ranką Daglui ant peties. — Mes tau pavesime labai svarbų uždavinį. Paklausyk... — Ir jis m šiltu draugišku kvapu šnibžd ti berniukui į ausį. Kitą dieną Daglas susirado tetą Rozą sode, skinančią g les. — Teta Roza, — prabilo jis labai rimtai, — gal einame dabar pasivaikščioti? Aš jums parodysiu drugelių daubą, štai ten. Jie kartu ap jo visą miestą. Daglas buvo neramus, kalb jo greitai, nežiūr damas į tetą, ir klaus si tik, kiek valandų muša teismo laikrodis. Art jant po įkaitusiomis guobomis prie namų, teta Roza staiga aiktel jo ir stv r si ranka už gerkl s. Ant verandos laiptelių, tvarkingai supakuoti, stov jo visi jos daiktai. Vasaros v jelis plazdeno rausvą geležinkelio bilietą, pad tą ant vieno lagamino. Įnamiai, visi dešimt draug j, s d jo verandoje su šaltais, nepalenkiamais veidais. Senelis, nelyginant traukinio konduktorius ar meras, o gal geras draugas, iškilmingai nulipo laipteliais. — Roza, — tar jis, imdamas tetos ranką ir purtydamas, — man reikia tau kai ką pasakyti. — Ką? — paklaus teta Roza. — Teta Roza, sudieu, — pasak jis. Visi gird jo, kaip traukinys nudund jo pavakario tyloje. Veranda ištušt jo, lagaminų neb ra, tetos Rozos kambarys tuščias. Bibliotekoje senelis šypsodamasis ieško vaistų buteliuko, užkišęs ranką už Edgaro Po tomo. Senel viena sugrįžo namo su pirkiniais. — O kur teta Roza? — Mes su ja atsisveikinome stotyje, — atsak senelis. — Visi verk me. Jai baisiai nesinor jo išvažiuoti, bet ji tau perdav nuoširdžiausius link jimus ir pasak , kad v l atvažiuos į svečius už dvylikos metų. — Senelis išsitrauk savo masyvų auksinį laikrodį. — O dabar siūlau visiems užsukti į biblioteką ir išgerti po taurelę vyno, kad neprailgtų mums laukti, kol senel paruoš savo nuostabias vaišes. Įnamiai, senelis, Daglas plep jo, juok si ir klaus si, kaip senel ramiai triūsia virtuv je. Kai

senel suskambino varpeliu, visi, skindamiesi sau kelią alkūn mis, puol į valgomąjį. Visi kando po didžiulį kąsnį. Senel steb jo savo įnamių veidus. Jie tyliai spoksojo į l kštes, rankas pasid ję ant kelių, o didžiuliai kąsniai nekramtomi taip ir v so už žandų. — Aš jau nebemoku virti! — pasak senel . — Praradau nuojautą... Ir ji pravirko. Paskiau pakilo nuo stalo ir nulingavo į savo gražiai sutvarkytą, naujomis etiket mis mirgančią virtuvę, sk sčiodama savo tarsi ištušt jusiomis rankomis. Įnamiai nu jo gulti alkani. Daglas gird jo, kaip teismo laikrodis išmuš pusę vienuoliktos, vienuoliktą, paskiau vidurnaktį, gird jo, kaip įnamiai vart si lovose, tarsi po m nesienos aplietu didelio namo stogu būtų sūkuriavęs vanduo. Jis žinojo, kad jie visi nemiega, kad jų galvas kvaršina liūdnos mintys. Dar kiek padelsęs, jis atsis do lovoje. m šypsotis sienai ir veidrodžiui. Šypsodamasis atidar duris ir nus lino laiptais žemyn. Svetain je buvo tamsu, kvep jo senumu ir vienatve. Jam užgniauž kvapą. Paskiau apgraibomis nuslinko į virtuvę ir stabtel jo akimirką laukdamas. Po to m veikti, Pa m naują, gražią skardinę su kepimo milteliais ir perpyl juos į seną maišiuką nuo miltų, kur jie visuomet anksčiau būdavo. Išvert baltus miltus į seną molinį puodą. Išpyl cukrų iš metalin s d ž s su užrašu „Cukrus" į mažesnes įprastas skardines su užrašais „Prieskoniai", „Peiliukai", „Virvel s". Paž r gvazdik lius po kokį pustuzinį į stalčius, tiesiog ant dugno, kur jie buvo laikomi metų metais. L kštes, peilius, šakutes, šaukštus v l sud liojo ant stalų. Surado senel s naujus akinius svetain je ant židinio ir pasl p rūsyje. Senoje, malkomis kūrenamoje virykloje kaitriai suliepsnojo virimo knygos puslapiai. Pirmą valandą nakties per pajuodusį dūmtraukį į dangų šov didžiul liepsna, taip staugdama ir trašk dama, kad jei kas ir miegojo namuose, tai tuoj pat pabudo. Jis išgirdo šlepsint laiptais senel s šliures. Štai ji jau virtuv je ir mirks dama žiūri į tą chaosą. Daglas pasisl p už pod lio durų. Pusę antros, gilią tamsią vasaros naktį, skersv jis išnešiojo po koridorius skanius kvapus. Vienas po kito laiptais m leistis įnamiai — moterys su suktukais plaukuose, vyrai, užsi-metę chalatus; visi ant pirštų galų s lino ir žvilgčiojo į virtuvę, kur šviet tik raudoni liepsnojančios ugnies liežuviai, tvyksčiojantys ūžiančioje virykloje. Ten, tą šiltą vasaros naktį, antrą valandą, barškindama, žvangindama indais, senel it šm kla plaukiojo patamsyje, v l pusakl , apgraibomis ieškodama, ko reikia, kratydama prieskonių debesis į kunkuliuojančius puodus ir garuojančius katilus. Ji kažką grieb , maiš , pyl į savo nuostabius patiekalus, o jos veidas liepsnos šviesoje atrod visai raudonas, paslaptingas, tarytum užburtas. Tykiai tykiai namiškiai uždeng stalą geriausia staltiese, išd liojo ž rintį sidabrą ir uždeg valgomajame ne elektrą, bet žvakes, kad neišsisklaidytų kerai. Senelis ilgai dirbo spaustuv je ir, grįžęs namo labai v lai, krūptel jo, išgirdęs valgomajame besimeldžiant prie žvakių šviesos. O patiekalai? Pakepintos m sos su prieskoniais, padažai, kvepiantys viso pasaulio žolel mis, žalumynai, aplieti gardžiu sviestu, sausainiai, apšlakstyti ž rinčiu medumi; visi valgiai tokie skanūs, sultingi, tokie stebuklingi ir gaivūs, kad virš stalo nuvilnijo garsas, panašus į bandos, ištrūkusios į dobilų lauką, mykimą. Visi kaip vienas džiaug si, kad apsirengę laisvais naktiniais rūbais, kurie nevers. Pusę keturių, jau auštant sekmadienio rytui, kai namus apgaub šilto sotumo ir draugiškumo dvasia, senelis atstūm savo k dę nuo stalo ir oriai iš jo iš kambario. Iš bibliotekos atsineš Šekspyro tomą. Pad jo jį ant pad klo ir įteik savo žmonai. — Senele, — prabilo jis. — Aš prašau tik, kad rytoj vakarienei tu mums pagamintum šį puikų tomą. Esu tikras, niekas iš mūsų tuo neabejoja, kad rytoj temstant jis bus ant stalo trapus, sultingas, aprudęs ir minkštas kaip rudeninio fazano krūtin l . Senel , laikydama knygą rankose, iš džiaugsmo apsiašarojo. Įnamiai užsis d jo prie stalo iki aušros, vaišinosi saldumynais, laukinių g lių, augančių pievel je priešais namus, vynu, o paskiau, kai nubudo pirmieji paukščiai ir rytuose gr smingai plykstel jo saul , visi išsiskirst po savo kambarius. Daglas klaus si, kaip toli, virtuv je, v sta virykla. Gird jo, kaip senel nu jo gulti. Misteri Džonai, galvojo jis, kur tu bebūtum šiuo metu, aš tau dabar atsimok jau. Man atrodo, kad perdaviau kitam tai, ką iš tavęs buvau gavęs... Jis užmigo ir sapnavo, kad suskambo varpelis ir visi, džiaugsmingai šūkaliodami, b ga pusryčiauti. • IR STAIGA, VISAI NETIK TAI, VASARA PASIBAIG . Daglas pirmą kartą tai suprato, kai jo per miestą. Tomas čiupo jam už rankos ir aiktel jęs parod į mažos krautuv l s vitriną. Sustojo prie jos, nes tie kito pasaulio daiktai, išd lioti taip tvarkingai, tokie nekalti, bet tokie gąsdinantys, pakirto jiems kojas. — Pieštukai, Dagai, dešimt tūkstančių pieštukų! — O viešpatie!

— Bloknotai vienoki, kitoki, sąsiuviniai, trintukai, vandeniniai dažai, liniuot s, kompasai — koks šimtas tūkstančių! — Nežiūr k! Gal čia tik miražas. — Ne, — visai priblokštas sudejavo Tomas. — Mokykla. Mokslas jau kabo ant nosies, štai kas! Kod l, kod l tos nusususios krautuvpalaik s išstato tokius daiktus languose, kol vasara dar nepasibaigusi! Sugadina pusę atostogų! Par ję namo, rado senelį, išdžiūvusioje, lopais išdegusioje pievel je renkantį paskutines, kur-nekur geltonuojančias pienes. Kiek laiko jie dirbo su seneliu tyl dami, o paskui Daglas pasilenk prie savo šeš lio ir tar : — Tomai, jei šie metai taip pra jo, kokie bus ateinantieji — geresni ar blogesni? — Ko tu manęs klausin ji? — Tomas pūt melodiją pien s stiebeliu. — Ne aš sutv riau pasaulį. — Paskiau susimąst . — Nors kai kada man atrodo, kad visgi aš jį kūriau. — Ir jis šmaikščiai nusispjov . — O man nuojauta kai ką sako, — tęs Daglas. — Ką? — Kiti metai bus dar didesni, dienos dar šviesesn s, naktys ilgesn s ir tamsesn s, ir v l mirs žmon s, ir v l gims kūdikiai, o aš būsiu viso to vidury. — Tu ir dar du milijardai žmonių, nepamiršk, Dagai. — Tokią dieną, kaip šiandien, — pusbalsiu kalb jo Dagas, — jaučiu... kad būsiu visai vienas... — Prireiks pagalbos, šūktel si man, — atsak Tomas. — Ką gali padaryti dešimtmetis brolis? — Dešimtmetis brolis kitą vasarą tur s vienuolika metų. Kiekvieną rytą aš atvyniosiu pasaulį kaip guminę juostą nuo golfo sviedinuko ir kiekvieną vakarą v l jį suvyniosiu. Jei gražiai paprašysi, parodysiu, kaip tas daroma. — Visai išprot jai. — Visada toks buvau. — Tomas sužvairavo ir iškišo liežuvį. — Ir visados toks būsiu. Daglas nusijuok . Jie nu jo su seneliu į rūsį, ir, kol jis skainiojo pien ms galvutes, berniukai žiūr jo į lentynas, kuriose sustingusiu srautu ž r jo visa vasara, uždaryta buteliuose su pienių vynu. Buteliai, sunumeruoti nuo vieno iki devyniasdešimties su viršum, dabar jau beveik visi pripildyti, liepsnojo rūsio prieblandoje, žym dami kiekvieną vasaros dieną. — Iš tiesų, koks puikus būdas išsaugoti birželį, liepą ir rugpjūtį. Labai praktiškas, — tar Tomas. Senelis pak l galvą, pamąst ir nusišypsojo. — Geriau taip, negu nešti ant aukšto daiktus, kurių tau niekad neprireiks. Žiemą tas vynas minutę kitą primins vasarą, o kai buteliai ištušt s, ta vasara dings amžinai, ir neliks jokių apgailestavimų, jokio sentimentalaus šlamšto, ant kurio klupin ji paskiau kokius keturiasdešimt metų. Švarus, skaidrus, gaivinantis — štai koks pienių vynas. Berniukai pirštais baksnojo išrikiuotus butelius. — Šitas — pirmoji vasaros diena. — O tą dieną pirkau naujus teniso batelius. — Tikrai! O šitas — Žalioji mašina! — Buivolų dulk s ir Čin Lin Su! — Burtinink Taro! Naktinis! — O iš tikrųjų vasara nepasibaig , — pasak Tomas. — Ir niekada nepasibaigs. Aš visą amžių atsiminsiu, kas atsitiko kiekvieną šios vasaros dieną. — Ji pasibaig dar neprasid jus, — pasak senelis, atsukdamas vyno presą. — Aš visiškai nieko neatsimenu, kas atsitiko, tik naujos rūšies žolę, kurios nereikia pjauti. — Jūs juokaujate! — N trupučio, gerbiamieji. Kada nors jūs patys įsitikinsite, kad į senatvę dienos kažkaip pilk ja, susilieja... pradedi neatskirti vienos nuo kitos... — Na, tai jau ne! — sušuko Tomas. — Pirmadienį aš važi-n jausi riedučiais Elektrik Parke, antradienį valgiau šokoladinį tortą, trečiadienį pasitempiau koją, ketvirtadienį iškritau iš siūbuojančių vijoklių, visa savait pilna visokiausių įvykių! Ir šiandien... aš atsiminsiu šią dieną tod l, kad lapai prad jo raudonuoti ir geltonuoti. Netrukus jie visi nukris ant vejos, mes juos sugr bsime į krūvas, šokin sime ant jų, o paskiau sudeginsime. Aš niekuomet neužmiršiu šiandienos. Aš ją visados atsiminsiu, tikrai žinau! Senelis pažvelg pro rūsio langelį į v lyvos vasaros medžius, kuriuos kedeno jau šaltesni v jai. — Žinoma, kad atsiminsi, Tomai, — pasak jis. — Žinoma, atsiminsi. Jie paliko švelnią pienių vyno šviesą ir pakilo laiptais iš rūsio: reik jo atlikti paskutines vasaros palydų apeigas, nes at jo paskutin vasaros diena, paskutin vasaros naktis. Vakar jant jie prisimin , kad paskutinius du tris vakarus verandos jau anksti ištušt davo. Ir oras kvepia kitaip, pasidar sausesnis, ir senel kalba jau ne apie atšaldytą arbatą, o apie karštą kavą; atviri langai su plazdančiomis baltomis užuolaidomis užsidarin ja, šaltą m są vis dažniau pakeičia garuojanti jautiena. Iš verandos dingo uodai, ir, jeigu jie liov si kautis, vadinasi, karas su Laiku tikrai

pasibaig , ir žmon ms taip pat reikia apleisti kovos lauką. Kaip ir prieš tris m nesius, o gal tai buvo ir prieš tris ilgus šimtmečius, Tomas, Daglas ir senelis stov jo verandoje, kuri girgžd jo tarsi snaudžiantis laivas, kylant bangoms, ir uod orą. Berniukams atrod , kad jų kaulai, prieš vasarą buvę tarsi m tos stiebeliai ir lakricos šakel s, dabar pavirto kreida ir dramblio kaulu. Bet pirmiausia naujoji v sa paliet senelio kaulus, tarytum grubi ranka pageltusius fortepijono bosinius klavišus valgomajame. Kaip kompasas senelis pasisuko į šiaurę. — Atrodo, kad daugiau mes čia jau nebes d sime, — susimąstęs pratar jis. Trise jie nukabino nuo kablių verandos lubose žvangančias grandines ir nuneš sūpuokles į garažą, nelyginant seną, ap-lūžusį katafalką, o ant jų krito pirmieji sausi lapai. Buvo gird ti, kaip senel žarstekliu maišo židinį bibliotekoje. Staigus v jo gūsis sudrebino langus. Daglas, užlipęs paskutinį kartą pernakvoti į bokšto kam-barį, esantį virš senelio ir senel s miegamojo, raš į savo bloknotą: „Viskas dabar eina atbulai. Kaip kartais būna kine, kai žmon s šokin ja iš vandens ant tramplino. Ateina rugs jis, uždarai langus, kuriuos atidarei vasaros pradžioje, numeti sportinius batelius, kuriuos apsiavei irgi tada, auniesi sunkiais batais, kuriuos numetei birželio m nesį. 2mon s skubiai neria į namus kaip gegut į laikrodį, atkukavusi valandas. Ką tik verandose knibžd te knibžd jo žmon s, plep dami be galo, be krašto. Ir staiga durys užsitrenk , kalbos nutilo, tik lapai tarsi pamišę krenta nuo medžių." Jis pasižiūr jo pro langą į žemę, kur upokšnių vagose tarsi išbertos džiovintos figos gul jo nugaišę svirpliai, pažvelg į dangų — netrukus, klykiant juodakakliams narams, į pietus patrauks paukščiai, švystels degančių lapų liepsną į plieninius debesis medžiai. ŠĮ vakarą jis gali užuosti tolimuose laukuose kvepiant nunokusius moliūgus, kurie laukia nesulaukia peilio, kada jiems prakirs trikampę akį ir įstatys į vidų degančią žvakę. O čia, mieste, iš kaminų išsivyniojo pirmutin s dūmų juostos ir kažkur tykiai žvangčioja geležis — vadinasi, latakais į rūsį srūva juoda akmens anglių up ir ten, didžiul se d ž se, auga tamsūs anglių kalnai. Bet jau v lu, greitai art ja naktis. Aukštai virš miesto iškilusiame bokšte Daglas mostel jo ranka. — Visi nusirenkite! Jis palauk . Ledinis v jas put į lango stiklą. — Valykite dantis! Jis dar palauk . — O dabar, — pasak pagaliau, — gesinkite šviesas. Jis mirktel jo. Ir mieguistas miestas pamažu m merkti savo akis, teismo laikrodžiui mušant dešimt, pusę vienuolikos, vienuoliktą ir snaudžiantį vidurnaktį. — Na, dabar jau paskutin s... štai čia... ir ten... Jis gul jo lovoje, o aplink miegojo miestas, ir dauba skend jo tamsoje, ir ežeras vos vilnijo prie kranto, ir visi visi, jo namiškiai, draugai, seni ir jauni, miegojo vienoje ar kitoje gatv je, tame ar aname name, ar tolimose kaimo kapin se. Daglas užmerk akis. Pra jo birželio aušros, liepos vidurdieniai, rugpjūčio vakarai. Viskas pasibaig , dingo amžinai, liko tik prisiminimai. Dabar prieš akis ilgas ruduo, balta žiema, v sus žaliuojantis pavasaris, ir per tą laiką reik s apmąstyti ir įvertinti pra jusią vasarą. O jeigu jis ką nors pamirš — pienių vynas stovi rūsyje sunumeruotas, ir kiekviena diena turi savo butelį. Jis dažnai ten eis, žiūr s tiesiog į saulę, kol apraibs akys, o tada užsimerks ir matys degančius taškus, švysčiojančius šeš lius, kurie šokin s ant įkaitusių vokų, o jis kiekvieną švitulį, kiekvieną atspindį d lios vienaip ir kitaip, kol visas vaizdas stos it gyvas prieš akis... Taip galvodamas, jis užmigo. Ir miegodamas užbaig tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų metų vasarą.

Redaktor R. Zagorskien Viršelis dail. V. Lisausko Techn. redaktor L. Briedien Korektor B. Ramonaitiene Pasirašyta spaudai1968X1128 Leid. Nr. 5789. Tiražas 15.000 Valst. K. Pož los spaustuv Kaune, Gedimino 10. Užsak. Nr. 1446. Kaina 75 kp . 7-6-3 240-68 V U(Amer) Br-152

You're Reading a Free Preview

Download
scribd
/*********** DO NOT ALTER ANYTHING BELOW THIS LINE ! ************/ var s_code=s.t();if(s_code)document.write(s_code)//-->