P. 1
Medziagu Mechanika Knyga. Www.remontogidas.lt

Medziagu Mechanika Knyga. Www.remontogidas.lt

|Views: 1,318|Likes:
Published by imarcišauskas

More info:

Published by: imarcišauskas on Jun 29, 2011
Copyright:Attribution Non-commercial

Availability:

Read on Scribd mobile: iPhone, iPad and Android.
download as PDF, TXT or read online from Scribd
See more
See less

05/29/2013

pdf

text

original

1. ĮVADAS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS.

NAGRINĖJIMO OBJEKTAI, HIPOTEZĖS
1.1. Naudojama schematizacija
Disciplina, kurią pradedate studijuoti, mokys jus pačių elementariausių ir svarbiausių šio mokslo
tiesų; ši disciplina gali būti vadinama mokslo apie konstrukcijų skaičiavimo metodus abėcėle ir gramatika.
Įprasta tradiciškai ją vadinti medžiagų atsparumu, kai kas vadina ją medžiagų mechanika, o, ko gero,
labiausiai tinkamas pavadinimas būtų – konstrukcijų elementų mechanika.
Medžiagų atsparumo objektas yra deformuojamas kietas kūnas, tiksliau – konstrukcijos elementas.
Teorinės mechanikos disciplina taip pat nagrinėja kietąjį kūną, bet ne deformuojamą, bet absoliučiai standų.
Todėl nemažai teorinės mechanikos (ypač statikos) išvadų naudojama ir medžiagų atsparumo kurse, tačiau
kai kas iš ten deformuojamam kūnui, deja, nebetinka.
Konstrukcijų elementus nagrinėsime trimis požiūriais, įvertindami tris konstrukcijų savybes:
• stiprumą – savybę nesuirti dėl mechaninių veiksnių (apkrovų),
• standumą – savybę priešintis deformavimui, t.y. savybę kuo mažiau deformuotis nuo
mechaninių veiksnių (apkrovų),
• stabilumą – savybę išlaikyti savo pradinę pusiausvyros formą, o po mechaninių trikdymų
sugrįžti į tą pradinę pusiausvyrą.

1.1 pav.
Nėra absoliučiai stipraus, nėra absoliučiai standaus, nėra absoliučiai stabilaus elemento. Inžinierius,
kurdamas ar naudodamas konstrukciją, siekia, kad visa konstrukcija ir atskiri jos elementai būtų pakankamai
stiprūs, standūs ir stabilūs, kad jie šias būtinas savybes išlaikytų, veikiami numatytos apkrovos, per visą
eksploatavimo laiką. Nors dažniausiai minime konstrukcijų stiprumo mokslą, tačiau suprantame, kad ši
sąvoka apima ir standumą bei stabilumą.
Kad geriau įsivaizduotumėme, kas yra stipri, standi ir stabili konstrukcija, įvertinkime visais trimis
požiūriais labai paprastą konstrukciją – kopėčias. Jei kopėčios nepakankamai stiprios, tai veikiamos
lipančiojo svorio jėgos jos suluš. Jei kopėčios pakankamai stiprios, bet nepakankamai standžios (pvz. Iš
plonų metalinių strypų), jos labai deformuosis, išlinks, ir užlipti jomis nepavyks. Pernelyg liaunos vertikalios
kopėčios, veikiamos užlipusiojo svorio jėgos, gali prarasti savo pradinės (tiesios) pusiausvyros formos
stabilumą, pereiti į kitokią pusiausvyros formą ir suklupti.
Taigi, medžiagų atsparumas yra disciplina, nagrinėjanti pastatų ir mašinų konstrukcijų elementų
stiprumo, standumo ir stabilumo skaičiavimo inžinerinius metodus.
Pastarasis požymis (inžineriniai metodai) atskiria medžiagų atsparumą nuo visos grupės mokslų, taip
pat priklausančių taikomosios mechanikos sričiai ir analizuojančių įvairius deformuojamus kūnus giliai
teoriškai, tiksliai. Tarp šių mokslų – tamprumo, plastiškumo, valkšnumo teorijos, irimo mechanika ir t.t.
Šiais, ypač tamprumo teorija, mokslais medžiagų atsparumas remiasi, bet jis padaro nemažai prielaidų, kurių
dėka skaičiavimai tampa paprastesni ir patogūs kasdieninei inžinerinei praktikai.
Kad konstrukcijų elementų skaičiavimas nebūtų pernelyg sudėtingas, medžiagų atsparumo
metodikoje daug kas supaprastinama, sukuriama konstrukcijos ar elemento skaičiuojamoji schema.
Konstrukcijos skaičiuojamoji schema yra sutartinis supaprastintos realios konstrukcijos bei jos
atramų ir apkrovų grafinis atvaizdavimas arba aprašymas.
Schematizuojami trys dalykai:
konstrukcijos elemento geometrinė forma,
konstrukcinės medžiagos,
apkrovos.
1-1
Konstrukcijų geometrinė forma būna labai įvairi, todėl neįmanoma sukurti paprastą skaičiavimo
metodiką, tinkančią bet kokios formos elementui. Tad medžiagų atsparume nagrinėjami schematizuoti
elementai (1.2 pav.):
elementai, kurių matmenys dviem (skersinėmis) erdvės kryptimis labai maži, palyginus su
trečiąja (išilgine) kryptimi (strypai),
elementai, kurių matmuo viena (storio) kryptimi labai mažas, palyginus su kitomis dviem
kryptimis – apriboti plokštumomis (plokštelės) arba kreivais paviršiais (kevalai),
elementai, kurių matmenys visomis trimis erdvės kryptimis yra tos pačios eilės, maždaug
vienodi (masyvai).

1.2 pav.
Strypai skaičiuojamosiose schemose žymimi tik viena linija – savo geometrine ašimi.
Schematizuotoje konstrukcijoje tiesiu strypu tampa ir kolona, ir sija, ir vagono ašis. Kreivas strypas atstoja ir
arką, ir krano kablį.
Plokštė ir kevalas skaičiuojamosiose schemose žymimi savo viduriniu paviršiumi, t.y. paviršiumi,
einančiu per šių elementų storio vidurį. Plokštės vidurinis paviršius – plokštuma, kevalo – kreivas paviršius.
Schematizuotoje konstrukcijoje plokšte tampa pastato perdanga, plokščias valties dugnas. Kevalu
schematizuojama skliautinė perdanga, garo katilas ir pan.
Masyvų pavyzdžiai – pamatai po mašinomis, hidroelektrinių užtvankos ir t.t.
Konstrukcijos skaičiuojamojoje schemoje naudojamos ir schematizuotos atramos (1.3 pav.) –
standžios arba šarnyrinės, slankios arba neslankios.

1.3 pav.
Konstrukcinės medžiagos yra taip pat įvairios: metalai, mediena, plastikai, betonas, akmuo ir t.t.
Kad būtų galima elementams, pagamintiems iš įvairių medžiagų, taikyti tuos pačius ar bent panašius
skaičiavimo metodus, daromos kai kurios prielaidos.Svarbiausios prielaidos, galiojančios kone visame
medžiagų atsparumo kurse, yra tokios:
medžiagos vientisumas,
medžiagos vienalytiškumas (homogeniškumas),
medžiagos izotropiškumas.
Nežiūrint to, kad medžiaga sudaryta iš smulkių dalelių, tarp kurių yra mikrotarpai, tariame, kad
medžiaga pilna užpildo visą tūrį, t.y., kad medžiaga vientisa. Kai laikomės tokios vientisos medžiagos
(kontinuumo) sąvokos, galime iš bet kurios deformuojamo kūno vietos išpjauti nagrinėjimui be galo mažą
materialų kūno gabalėlį.
Vienalytės medžiagos savybės visuose kūno taškuose yra vienodos. Skaičiuodami dažniausiai
tarsime, kad mūsų nagrinėjami konstrukcijų elementai pagaminti iš vienalytės medžiagos.
Izotropinė medžiaga – ta medžiaga, kurios savybės vienodos visomis kryptimis. Nors idealaus
izotropiškumo nebūna, bet daugelis konstrukcijų medžiagų yra beveik izotropinės. Medžiaga, kurios savybės
visomis kryptimis yra skirtingos, vadinama anizotropine.
Dažniausiai medžiagų atsparumo kurse kalbama apie idealiai tamprią medžiagą. Bet kokį elementą
deformavus ir po to pašalinus deformavimo priežastį, jis nelieka tiek pat deformuotas. Dalis deformacijos
visada išnyksta, o kai poveikis nebūna pernelyg stiprus, išnyksta ir visa deformacija, elementas grįžta į
pirminį, nedeformuotą būvį. Deformacija, kuri išnyksta pašalinus priežastį, vadinama tampriąja (elastine)
arba grįžtamąja. Deformacija, kuri lieka pašalinus priežastį, vadinama plastine arba liekamąja. Nei viena
medžiaga nėra idealiai tampri. Tačiau kol poveikiai ne per dideli, tamprumo savybė būdinga daugeliui
konstrukcinių medžiagų.
Apkrovos (jėgos) schematizuojamos keliais požiūriais: jos būna statinės arba dinaminės,
sutelktosios (koncentruotosios) arba įvairiai išskirstytos.
1-2
Realiai konstrukcijos yra veikiamos gana sudėtingai, tačiau galima išskirti “grynuosius”
deformavimo tipus:
tempimas,
gniuždymas,
kirpimas,
sukimas,
paprastasis lenkimas.

1.4 pav.
1.2. Išorinės jėgos. Apkrovos
Kiekviena konstrukcija, kiekvienas jos elementas yra veikiamas aplinkos. Aplinka veikia
visokeriopai, bet mus domina visų pirma jos mechaniniai poveikiai, t.y. jėgos, nes būtent joms atlaikyti
dažniausiai ir yra skirta konstrukcija. Kai kurie veiksniai turi įtakos konstrukcijos stiprumui, standumui
(pvz., cheminis agresyvios aplinkos poveikis spartina metalo koroziją; dėl šiluminio ar radioaktyviojo
poveikio kinta medžiagos savybės, net ir mechaninės; ir pan.), bet medžiagų atsparumo kursas nagrinėja
daugiausiai tik jėgų įtaką konstrukcijai. Jėgų prigimtis pati įvairiausia – gravitacija, vėjas, vandens slėgis,
judančių kūnų inercija, netolygūs temperatūrų laukai ir t.t. Kai jau sudaryta konstrukcijos skaičiuojamoji
schema, kai nustatyta kiekvienos jėgos veikimo vieta (pridėties taškas), kryptis ir didumas, jėgos prigimtis
tampa nesvarbia. Visas šias aplinkos sukeltas jėgas vadiname išorinėmis jėgomis. Išorinės jėgos skirstomos
į:
• aktyviąsias jėgas, arba apkrovas, kurioms atlaikyti konstrukcija skirta,
• kitų kūnų, į kuriuos konstrukcija atremta, reakcijas.
Apkrovos, kurios veiks konstrukciją, dažniausiai iš anksto yra žinomos. Konstrukcijos atramines
reakcijas galima nustatyti teorinės mechanikos (statikos) metodais – pasinaudojant konstrukcijos
pusiausvyros sąlygomis. Apkrovos skirstomos į:
♦ tūrines,
♦ paviršines,
♦ linijines,
♦ taškines (sutelktąsias, koncentruotąsias).
Tūrinės apkrovos – tai jėgos, veikiančios kiekvieną konstrukcijos elemento tašką. Tokios yra
inercijos jėgos, magnetinės jėgos, bet dažniausia tūrinė apkrova – pačios konstrukcijos svoris. Šių jėgų
matavimo vienetas – niutonas į kubinį metrą (N/m
3
). Kadangi savasis svoris dažnai būna svarbus pravartu
žinoti jo skaičiavimo kelią: konstrukcinės medžiagos tankį ρ (kg/m
3
) padauginę iš gravitacinio pagreičio g
(9,81 m/s
2
), gauname tūrinę svorio apkrovą p (N/m
3
, nes 1 kg⋅m/s
2
= 1 N).
Paviršinės apkrovos – tai jėgos, veikiančios konstrukcijos elemento paviršiaus plotą. Tokios yra
vėjo ar vandens slėgio jėgos, dujų slėgis į rezervuaro sieneles ir pan. Dažnai skaičiuojamojoje schemoje ir
gana sudėtingos apkrovos rodomos kaip tolygiai išskirstytos paviršinės apkrovos (pvz., pastato perdangos
apkrova, kurią sudaro baldai, kitokie daiktai, žmonės, išreiškiama bendru krūviu, tenkančiu perdangos ploto
vienetui; kai konstrukcijos elementas didelis ir nestoras, net ir jo paties svoris, t.y. tūrinė apkrova,
reiškiamas kaip paviršinė apkrova). Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas į kvadratinį metrą (N/m
2
) arba
paskalis (nes 1 N/m
2
= 1 Pa).
Linijinės apkrovos – tai jėgos, išdėstytos vienoje linijoje (dažniausiai – tiesėje). Realių tokių jėgų
beveik nėra (nebent nagrinėtume peilio ašmenų poveikį), bet jeigu paviršinės ar tūrinės jėgos veikia ilgą ir
siaurą elemento ruožą, jų pridėties taškus galima sutraukti į vieną liniją – šio ruožo ašį (1.5 pav). Nuo tokio
supaprastinimo konstrukcijos skaičiavimo rezultatai praktiškai nepasikeičia. ). Šių jėgų matavimo vienetas –
niutonas (N).

1-3
1.5 pav.
Taškinės apkrovos – tai vieną konstrukcijos elemento tašką veikiančios jėgos. Ir tokių realių jėgų
(panašių į adatos smaigalio poveikį) nėra, bet labai mažame plote išskirstytas jėgas galima sutelkti
(sukoncentruoti) į vieną tašką, to ploto centrą (1.6 pav). Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas (N).

1.6 pav.
Tūrinės, paviršinės ir linijinės apkrovos dažniausiai būna išskirstytos tolygiai po visą elemento
paviršių ar tūrį, bet tenka susidurti su netolygiu jų intensyvumu, tokio netolygumo pavyzdys – vandens slėgis
į užtvanką (1.7 pav).

1.7 pav.
Išorinės jėgos (apkrovos) gali sukurti jėgų poras, kurių poveikis į konstrukcijos elementą dažniausiai
išreiškiamas jėgų momentu M (1.8 pav.; kai norėsime, kad šis simbolis, žymintis būtent išorinių jėgų
momentą, skirtųsi nuo kitų momentų simbolių, jį patikslinsime indeksu M
f
).

1.8 pav.
Teorinės mechanikos kurse išorinės jėgos veikė absoliučiai standų, nesideformuojantį kūną. Teorinė
mechanika leido jėgą jos veikimo linijoje perkelti iš vieno taško į kitą (t.y. jėga buvo susieta tik su veikimo
kryptimi ir nesusieta su pridėties tašku), leido jėgų sistemą pakeisti kita (ekvivalentine) sistema ir net viena
atstojamąja jėga. Nuo tokių pakeitimų kūno judesys arba jo rimties būsena nepasikeičia. Įsidėmėkite: kai
nagrinėjame jėgas, kurios veikia deformuojamą kūną, visi teorinės mechanikos veiksmai yra nebeleistini. Jei
jėga pridedama prie kito konstrukcijos taško, ji kitaip deformuoja tą elementą (1.9 pav.).

1.9 pav.
Apkrovas suskirstėme pagal pridėties vietą. Pagal pridėjimo pobūdį jos skirstomos į:
statines,
dinamines.
Statine vadinama tokia apkrova, kurios didumas, kryptis ir pridėties vieta nekinta arba kinta tiek
mažai, kad apskaičiuojant konstrukcijos būvio parametrus galima tarti, kad apkrova nepriklauso nuo laiko ir
galima nepaisyti tokios apkrovos sukeliamų pagreičių bei inercijos jėgų. Kai norima pabrėžti, kad apkrova
tik artima statinei (nes bent nedidelė inercija lydi beveik visas apkrovas), apkrova vadinama kvazistatine (t.y.
“beveik statine”). Beveik visame savo kurse nagrinėsime tik statinių apkrovų veikiamus elementus.
Apkrova, kurios didumas, kryptis arba pridėties vieta greitai kinta, kuri dėl to sukelia konstrukcijos
elementų pastebimą pagreitį, vadinama dinamine. Dažniausiai tokios apkrovos veikia elementus, kurie juda
su pagreičiu. Ypatinga jų rūšis yra smūginės apkrovos. Pastarosios veikia labai trumpai (t.y. su dideliu
pagreičiu). Dinaminis poveikis būna kelis ar net keliasdešimt kartų stipresnis nei statinis, todėl dinaminės
apkrovos labai pavojingos konstrukcijai.
1-4
Apie daugumą išorinių jėgų yra iš anksto viskas žinoma: jų kryptis, dydis. Bet būna ir atsitiktinio
pobūdžio apkrovų, kurių nei dydis, nei kryptis, nei veikimo trukmė iš anksto nėra žinomi. Tokį apkrovimą
galima aprašyti tiktai tikimybių teorijos aparatu.
Išorinio veikimo mastas gali būti išreiškiamas ne tik žinoma jėga, bet ir kurio nors kūno taško ar
kūno dalies poslinkiu. Gana dažnai (ypač praktikoje) yra žymiai paprasčiau išmatuoti ne apkrovos didumą, o
vieno ar kito konstrukcijos taško poslinkį (t.y. deformavimo metu nueitą kelią). Apkrova (jei rūpi ją sužinoti)
po to nustatoma skaičiavimu.
1.3. Vidinės jėgos. Pjūvio metodas. Įrąžos
Kietasis kūnas, taigi ir konstrukcijos elementas, išlaiko savo formą dėl to, kad tarp jo dalelių veikia
įvairios jėgos – pradedant nuo branduolinių, atominių, molekulinių ir baigiant dalelių sukibimo, vidaus
trinties ir panašiomis. Mus domina tik jėgos (arba tik tas jų prieaugis), kurios atsiranda kūno viduje dėl
išorinių jėgų (apkrovų) poveikio. Būtent dėl tokių vidinių jėgų kinta kūno dalelių tarpusavio padėtis, kūnas
deformuojasi. Taigi, vidinės jėgos – tai papildoma kūno dalelių sąveika, atsirandanti nuo išorinių jėgų. Nors
išorinės jėgos yra vidinių jėgų atsiradimo priežastimi, tačiau jų kryptys ne visada sutampa! Pvz., lenkiant
elementą, nors išorinės jėgos veikia skersai, vieni elemento taškai išilgai elemento suartėja, kiti – atitolsta
vieni kuo kitų.
Pjūvio metodas naudojamas nustatyti vidinių jėgų didumui ir kryptims. Panagrinėkime
populiariausią ir patogiausią šio metodo algoritmą, susidedantį iš trijų etapų:
Pirmasis etapas. Apkrovų veikiamame konstrukcijos elemente (1.10 pav., a) ten, kur norime
nustatyti vidines jėgas, darome tariamąjį pjūvį (1.10 pav., b). tokiu būdu elementą padalijame į
dvi dalis, pvz., kairiąją K ir dešiniąją D.



Antrasis etapas. Vieną iš elemento dalių atmetame. Kad paliktoji dalis liktų pusiausvyra, prie jos
vietoj atmestosios dalies pridedame pastarosios poveikį atstojančias vidines jėgas (1.10 pav.,
c). Šios jėgos veikia kiekvieną pjūvio tašką.
Trečiasis etapas. Rašome paliktosios nagrinėti elemento dalies pusiausvyros sąlygas
(pusiausvyros lygtis), iš kurių apskaičiuojame vidinių jėgų parametrus.
Įprasta pjūvio vidinių jėgų parametrus reikšti, laikantis kurios nors sutartinės koordinačių sistemos.

1.10 pav.
Bet kaip išsidėsčiusių erdvėje jėgų sistemos pusiausvyros lygčių galima parašyti šešias, todėl iš jų
galima surasti ne daugiau kaip šešis nežinomus parametrus (žiūr. 1.11 pav.)

1.11 pav.

Koordinačių sistemos būna įvairios. Kurią iš jų pasirinkti, - susitarimo reikalas. Mes dažniausiai
laikysimės sistemos, kurią sudaro du požymiai:
sistema – stačiakampė (Dekarto),
sistema – dešininė; jei atkištas dešinės rankos nykštys rodo z ašies kryptį, tai kiti sulenkti tos
rankos pirštai rodo teigiamą plokštumos xOy kampų matavimo kryptį,
jeigu nagrinėjame elemento skerspjūvį, koordinačių pradžią sutapdiname su skerspjūvio svorio
centru; tokią koordinačių sistemą vadinsime – centrine,
jeigu nagrinėjame strypą, jo išilginę ašį sutapdiname su z ašimi,
teigiamos ašių kryptys – tokios, kaip 1.12 paveiksle.
1-5

1.12 pav.
Kaip parodyta 1.11 paveikslėliu, skerspjūvio vidines jėgas galima pakeisti šešiais vektoriniais
dydžiais, orientuojantis pagal pasirinktos centrinės koordinačių sistemos ašis. Šie dydžiai vadinami įrąžomis.
Įrąža – tai vienas iš šešių vektorinių dydžių, atstojančių konstrukcijos elemento skerspjūvio vidines
jėgas.
Kiekviena įrąža turi savo pavadinimą ir rodinį simbolį (1.11 pav.):
skerspjūvio normalės (strypo išilginės ašies z) kryptimi veikia ašinė jėga, žymima raide N
(atitinka F
oz
),
skerspjūvio plokštumoje (ašių x ir y kryptimis) veikia dvi skersinės jėgos, žymimos Q
x
ir Q
y

(atitinka F
ox
ir F
oy
),
skerspjūvio plokštumoje (išilginės ašies z atžvilgiu) veikia vidinių jėgų momentas, vadinamas
sukimo momentu ir žymimas raide T (atitinka M
oz
),
skersinių ašių x ir y atžvilgiu veikia jėgų momentai, vadinami lenkimo momentais ir žymimi
raidėmis M
x
ir M
y
(atitinka M
ox
ir M
oy
).
Priimta laikytis tokių įrąžų ženklų taisyklių (1.13 pav.):
• Ašinės jėgos ženklo taisyklė. Ašinę jėgą laikome teigiama, kai ji nukreipta nuo skerspjūvio (kai
tempia).
• Skersinės jėgos ženklo taisyklė. Skersinę jėgą laikome teigiama, kai skerspjūvyje, matomame iš
teigiamos z ašies pusės, ji veikia teigiamąja skersinės ašies kryptimi (arba skerspjūvyje,
matomame iš neigiamos z ašies pusės, - neigiamąja kryptimi).
• Sukimo momento ženklo taisyklė. Sukimo momentą laikome teigiamu, kai skerspjūvyje,
matomame iš atmestosios elemento dalies pusės, jis veikia teigiamąja kryptimi, t.y. prieš
laikrodžio rodyklę.
• Lenkimo momento ženklo taisyklė. Lenkimo momentą laikome teigiamu, kai dėl jo elementas
išlinksta taip, kad tempiami sluoksniai būna teigiamojoje pusėje (lenkimo momentui M
x
-
teigiamojoje y ašies pusėje, M
y
- teigiamojoje x ašies pusėje).
Atkreipkite dėmesį į tai, kad dviejuose išpjauto elemento ruožo galuose (1.13 pav.) teigiamų įrąžų
kryptys visada priešingos.

1.13 pav.
Įrąžas nustatome pjūvio metodu, pasinaudoję atpjautos elemento dalies pusiausvyros lygtimis.
Patogiausia yra rašyti lygtis, susietas su nagrinėjamo skerspjūvio koordinačių ašimis:

= 0
x
F , ,

= 0
y
F

= 0
z
F , ( )

= 0
x
f
M , ( )

= 0
y
f
M , ( )

= 0
z
f
M .
Kiekvienoje iš šių lygčių tėra tik po vieną nežinomą įrąžą (kitų penkių projekcijos arba momentai
prilygsta nuliui), todėl iš jų įrąžos lengviausiai apskaičiuojamos.
Įrąžos yra diferencialiniais ryšiais susijusios su apkrova. Ašinę jėgą N su apkrovos, veikiančios
išilgai z ašies, intensyvumu g sieja tokia priklausomybė:
dz
dN
g − = , (1.1)
t.y. išilginės apkrovos intensyvumas yra lygus ašinės jėgos pirmajai išvestinei pagal z ašį.
Skersinę jėgą Q (Q
x
arba Q
y
) su apkrovos, veikiančios skersai elemento ašies (x arba y kryptimi),
intensyvumu q sieja priklausomybė:
1-6
dz
dQ
q − = , (1.2)
t.y. skersinės apkrovos intensyvumas yra lygus skersinės jėgos pirmajai išvestinei pagal z ašį.
Lenkimo momentą su skersine jėga (M
x
su Q
y
arba M
y
su Q
x
) sieja priklausomybė:
dz
dM
Q = , (1.3)
t.y. skersinė jėga yra lygi lenkimo momento pirmajai išvestinei pagal z ašį.
Iš pastarųjų dviejų priklausomybių galima gauti dar vieną:
2
2
dz
M d
q − = , (1.4)
t.y. skersinės apkrovos intensyvumas yra lygus lenkimo momento antrajai išvestinei pagal z ašį.
Nepamirškite, kad ženklų taisyklės yra susitarimo dalykas ir laikantis kitokių taisyklių šių formulių
ženklai gali būti kitokie (vietoj minuso - pliusas ir atvirkščiai). Parašytų diferencialinių priklausomybių
įrodymai pateikti A.Čižo knygoje (18-19 psl.).
Pagal įrąžų didumą sprendžiama, kuris skerspjūvis gali būti pavojingas, t.y. kuriame skerspjūvyje dėl
vidinių jėgų gali suirti medžiaga arba atsirasti pernelyg didelės plastinės deformacijos. Nustatyti pavojingojo
skerspjūvio vietą yra labai svarbu. Jeigu ją žinotume iš anksto, tai gal kai kada ir įrąžas skaičiuotume tiktai
toje vietoje, o kitos vietos, kiti skerspjūviai nerūpėtų. Kai konstrukcija ir jos apkrova nėra pernelyg
sudėtinga, patyręs inžinierius pavojingojo skerspjūvio vietą nustato beveik be skaičiavimo. Tačiau ši
inžinerinė patirtis sukaupiama per ilgą laiką - nagrinėjant įrąžų pasiskirstymą įvairiai apkrautuose
elementuose. Tą pasiskirstymą galima išreikšti analitiškai, rašant įrąžą kaip skerspjūvio koordinatės z
funkciją: Q
y
(z), M
x
(z) ir t.t. Tačiau vaizdžiausia yra įrąžos pasiskirstymą pateikti grafiko pavidalu - ties
kiekviena skerspjūvio koordinate z atidedant pagal pasirinktą mastelį ordinatę, lygią įrąžos didumui. Tokie
grafikai vadinami įrąžų diagramomis.
Studentui tenka nemaža laiko sugaišti, kol įgunda sudarinėti įrąžų diagramas, t.y. kol įgyja tą taip
reikalingą inžinerinę patirtį, netgi inžinerinę intuiciją. Ir naudos iš įrąžų diagramų, atrodo, tiek ir tėra - būtent
šitoji sukaupta patirtis ir, žinoma, kiekvienu atveju informacija apie ekstremines įrąžų reikšmes, apie
pavojaus vietą.
Įrąžų diagramas sudaryti labai padeda diferencialinės įrąžų ir apkrovos priklausomybės (1.1)-(1.4).
Užtenka įrąžų reikšmes apskaičiuoti tik tam tikruose, skaičiuojamuosiuose skerspjūviuose, o tarpuose tarp tų
skerspjūvių diagrama gali būti išbrėžta remiantis anomis priklausomybėmis (iš priklausomybės nustatome, ar
brėžti tiesę, ar parabolę ir t.t.). Įvairių patarimų, skirtų diagramų braižymui, yra literatūroje, čia jų
nekartosime, bet su jais susipažinti būtina, kaip būtina ir daug diagramų patiems nubraižyti, nes tik per savo
pačių įgūdžius atsiras toji svarbi inžinerinė intuicija.
1.4. Įtempimai. Ryšiai tarp įrąžų ir įtempimų
Vidines jėgas, veikiančias konstrukcijos elemento skerspjūvyje, galime išreikšti šešiomis įrąžomis.
Tačiau šios įrąžos atspindi tik bendrą visų skerspjūvio vidinių jėgų poveikį, neduoda pakankamai tikslios
informacijos apie vidines jėgas, veikiančias kurioje nors konkrečioje skerspjūvio vietoje, ties kurio nors
skerspjūvio tašku, juo labiau apie vidines jėgas, veikiančias ne skerspjūvyje (t.y. ne statmename išilginei
ašiai pjūvyje), o bet kuriame kitame, įstrižame ar išilginiame pjūvyje.
Jeigu bet kurio pjūvio bet kurio rūpimo taško k aplinkoje išskiriame labai mažą skerspjūvio ploto
elementą AA (1.14 pav.), galime tarti, kad jame visos vidinės jėgos yra beveik vienodos krypties (jeigu taip
nėra, dar mažiname ploto elementą - tol, kol mūsų prielaida pasidaro visiškai nebeabejotina).

1.14 pav.
Šių vidinių jėgų atstojamoji ∆F yra tokios pat krypties, kaip ir pačios vidinės jėgos. Atstojamoji gali
būti suskaidyta į du komponentus - ∆F
n
, veikianti pjūvio normalės kryptimi, ir ∆F
t
, veikiantį pačioje pjūvio
plokštumoje. Šių jėgų - atstojamosios ir jos komponentų - santykis su tuo plotu ∆A, kuriame veikia jų
atstojamos vidinės jėgos (kai tas plotas nykstamai mažas), rodo vidinių jėgų intensyvumą ties tašku k:
1-7
p
A
F
n
A
=


→ ∆ 0
lim
(1.5)
Vidinių jėgų intensyvumo matas yra įtempimas (įtempis). Tai yra vektorius, kurio kryptis tokia pat,
kaip ties tuo skerspjūvio tašku veikiančių vidinių jėgų, o didumas prilygsta vidutinei vidinei jėgai, tenkančiai
ploto vienetui.
Formule (1.5) išreikštas vidinių jėgų intensyvumas p vadinamas pilnuoju įtempimu. Žinoti vien jo
didumą negana, reikia žinoti dar ir jo kryptį. Todėl dažniausiai ir medžiagų atsparumo kurse, ir visuose
konstrukcijų skaičiavimuose naudojamasi ne šiuo pilnuoju įtempimu, o jo komponentais:
vidinių jėgų komponentų, veikiančių pjūvio normalės kryptimi, intensyvumu, kuris vadinamas
normaliniu įtempimu ir žymimas graikiška raide σ (sigma),
A
F
n
A


=
→ ∆ 0
lim
σ , (1.6)
vidinių jėgų komponentų, veikiančių pjūvio plokštumoje, intensyvumu, kuris vadinamas
tangentiniu įtempimu ir žymimas graikiška raide τ (tau),
A
F
t
A


=
→ ∆ 0
lim
τ . (1.7)
Tiek pilnasis, tiek ir normalinis ar tangentinis įtempimas matuojamas jėgos vienetais, tenkančiais
ploto vienetui, kitaip sakant, slėgio vienetais. Tarptautinėje vienetų sistemoje pagrindinis įtempimų vienetas
yra paskalis (vienas paskalis lygus vienam niutonui į vieną kvadratinį metrą). Paskalis žymimas Pa(1 Pa =
lN/m
2
). Kadangi vieno paskalio įtempimas yra labai mažas, konstrukcijų skaičiavime įtempimai dažniausiai
matuojami megapaskaliais (1 MPa = 10
6
Pa).
Tangentinio įtempimo kryptis nėra pilnutinai apibrėžta: žinoma tiktai, kad jis veikia pjūvio
plokštumoje. Kai pjūvis orientuotas taip, kad jo normalė lygiagretė kuriai nors koordinačių ašiai, galima ir
tangentinį įtempimą išskaidyti kitų dviejų koordinačių ašių kryptimis; tada visų trijų pilnojo įtempimo
komponentų kryptys yra jau visiškai aiškiai nusakytos. Visų tokių įtempimų vaizdas (įtempimai šešiuose
šonuose elemento, išpjauto trimis poromis plokštumų, lygiagrečių koordinačių sistemos plokštumoms)
parodytas 1.15 paveikslėlyje. Šiame brėžinyje visos įtempimų kryptys yra teigiamos, o įtempimų simbolių
indeksai susieti su koordinačių ašimis; tangentiniams įtempimams skiriamas dviraidis indeksas - pirmoji
indekso raidė rodo ašį, kuriai statmena nagrinėjamoji plokštuma, antroji - ašį, kurios kryptimi veikia
įtempimas. Nesunku įžvelgti ryšį tarp pilnojo įtempimo ir jo komponentų - normalinio ir tangentinių
įtempimų, pavyzdžiui, plokštumoje, statmenoje z ašiai:
2 2 2
zy zx z
p τ τ σ + + = . (1.8)

1.15 pav.
Normalinių įtempimų ženklo taisyklė. Normalinį įtempimą laikome teigiamu, kai jis nukreiptas
nuo pjūvio (kai tempia).
Tangentinių įtempimų ženklo taisyklė. Tangentinį įtempimą laikome teigiamu, kai jis teigiamoje
pusėje esančiame pjūvyje veikia teigiamąja ašies kryptimi (arba neigiamoje pusėje esančiame
pjūvyje - neigiamąja kryptimi).
Čia nagrinėjome įtempimus, veikiančius bet kuriame, bet kaip padarytame deformuojamojo kūno
pjūvyje. Jeigu vėl grįšime prie strypo skerspjūvio (pjūvio, statmeno išilginei strypo ašiai), galėsime paieškoti
ryšių tarp įtempimų ir skerspjūvio įrąžų: tokie ryšiai turi egzistuoti, nes ir įrąžos, ir įtempimai atstovauja tas
pačias skerspjūvyje veikiančias vidines jėgas.
Išskiriame skerspjūvio teigiamajame kvadrate (tarp teigiamųjų a; ir y ašių) ploto elementą dA (1.16
pav.). Įtempimai šiame plotelyje yra σ, τ
x
ir τ
y
(kadangi nagrinėjame vienintelę plokštumą, statmeną z ašiai,
šios ašies simbolio indeksuose neminėsime). Padauginę įtempimus iš ploto elemento dA, gauname tame
1-8
ploto elemente veikiančių vidinių jėgų atstojamosios komponentus σdA, τ
x
dA, τ
y
dA. Analogiški jėgų
komponentai veikia visuose ploto elementuose, iš kurių susideda nagrinėjamasis skerspjūvis.

1.16 pav.
Ašinė jėga yra visų vidinių jėgų projekcijų į z ašį suma. Kadangi atstojamosios jėgos komponentai
τ
x
dA ir τ
y
dA (1.16 pav.) projektuojasi į z ašį tašku (nuliu), tai tą sumą galime gauti, suintegravę skerspjūvio
plote A vien tik komponentus σdA:

=
A
dA N σ . (1.9)
Analogiškai gauname ir integralines skersinių jėgų išraiškas įtempimais:

=
A
x x
dA Q τ , . (1.10)

=
A
y
dA
y
Q τ
Lenkimo momentas yra suma visų vidinių jėgų momentų skerspjūvio ašies (x ar y) atžvilgiu.
Atstojamosios jėgos komponentai τ
x
dA ir τ
y
dA (1.16 pav.) nesukuria momento skerspjūvio ašies atžvilgiu,
nes arba kerta tą ašį, arba yra lygiagrečiai jai, todėl lenkimo momentą galime išreikšti, suintegravę
skerspjūvio plote A vien tik jėgas σdA, padaugintas iš atitinkamo peties (t.y. iš atitinkamos taško koordinatės,
kuri gali būti ir teigiama, ir neigiama):

=
A
x
dA y M σ , . (1.11)

=
A
y
dA x M σ
Analogiškai gauname integralinę sukimo momento išraišką įtempimais (jėga σdA yra lygiagretė z
ašiai ir todėl momento šios ašies atžvilgiu nesukuria):
(

− =
A
x y
dA y x T τ τ ) , (1.12)
arba, jeigu vietoj tangentinio įtempimo komponentų τ
x
ir τ
y
imtume radialinės krypties komponentą τ
r
ir jam
statmeną τ
t
(1.17 pav.),

=
A
t
dA T ρτ . (1.12a)

1.17 pav.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad nėra nė vienos įrąžos, kuri būtų išreikšta abiem įtempimų tipais: trys
įrąžos (N, M
x
ir M
y
) išreiškiamos tik normaliniais įtempimais, kitos trys (Q
x
, Q
y
ir T) - tik tangentiniais.
Jeigu įtempimai būtų žinomi, tai būtų paprasta formulėmis (1.9)-(1.12) apskaičiuoti įrąžų reikšmes.
Tačiau dažniausiai, kai tiriame apkrautą konstrukciją, būna atvirkščiai: įrąžos didumas būna jau nustatytas
(pjūvio metodu), o nežinomas, ieškomasis dydis būna įtempimas, kuris yra už integralo ženklo. Turime
išsiaiškinti, kaip, kokiu dėsningumu įtempimai pasiskirstę skerspjūvio plote, išspręsti integralą, - tik po to
gauname paprastesnes formules įtempimams skaičiuoti.
1-9
1.5. Poslinkiai ir deformacijos
Apkrovų veikiamas, konstrukcijos elementas deformuojasi - keičiasi jo matmenys ir forma.
Deformuotąjį elementą galime aprašyti dvejopais parametrais - poslinkiais ir deformacijomis.
Taško linijinis poslinkis yra vektorius, kurio pradžia yra nedeformuoto kūno taške, o galas (viršūnė)
- tame pačiame jau deformuoto kūno taške.
Galime panašiai apibrėžti kurio nors konstrukcijos elemento skerspjūvio, atskiros elemento dalies ar
net ir viso elemento poslinki (pavyzdžiui, elementas, pats nesideformuodamas, gali erdvėje pasislinkti į naują
padėtį dėl to, kad deformuojasi kiti su juo sujungti konstrukcijos elementai).
Linijinis poslinkis yra taško nueitas kelias. Jis matuojamas ilgio vienetais. Linijinis poslinkis gali
būti suskaidytas į poslinkio komponentus koordinačių ašių kryptimis. Yra priimta komponentus ašių x, y ir z
kryptimis žymėti raidėmis u, v ir w.
Jeigu žinome visų (arba bent svarbiausiųjų) konstrukcijos elemento taškų linijinius poslinkius,
žinome ir tų taškų padėti po deformavimo, taigi žinome, kaip atrodo elementas po deformavimo. Išvada -
elemento taškų poslinkiais galima aprašyti deformuotąjį konstrukcijos elementą.
Nors pakanka linijinių poslinkių, tačiau kai kada patogiau naudotis kampiniais poslinkiais.
Atkarpos kampinis poslinkis yra kampas tarp atkarpos krypties nedeformuotame kūne ir tos pačios
atkarpos krypties jau deformuotame kūne.
Kampinis poslinkis matuojamas radianais, miliradianais ar kitokiais kampo vienetais. Jis taip pat gali
būti reiškiamas vektoriumi ir skaidomas į komponentus pagal koordinačių ašis.
Jeigu atkarpa ab (1.18 pav.) po kūno deformavimo atsidūrė padėtyje a
1
b
1
, tai vektorius aa
1
yra taško
a linijinis poslinkis, vektorius bb
1
- taško b linijinis poslinkis, o kampas bOb
1
(taip pat vektorius) - atkarpos
ab kampinis poslinkis.

1.18 pav.
Kitas parametras deformuotajam elementui aprašyti yra deformacija. Šis žodis buitinėje šnekoje
vartojamas dažnai ir įgyja įvairią prasmę, kartais net perkeltinę. Mechanikos literatūroje, taigi ir medžiagų
atsparumo kurse, šis terminas turi griežtai apibrėžtą ir vienintelę reikšmę.
Deformacija yra kūno dalelių tarpusavio padėties pokyčių intensyvumo matas.
Linijinė deformacija ties kūno tašku kuria nors kryptimi yra tos krypties atkarpos ilgio pokyčio
santykis su pradiniu atkarpos ilgiu, kai tas ilgis nykstamai mažas (1.19, a pav.):
( )
ε =

→ ∆
ds
ds
A 0
lim
. (1.13)
Kadangi linijinė deformacija išreiškiama ilgių santykiu, ji yra santykinis, bematis dydis (kartais
reiškiama procentais). Linijinė deformacija žymima graikiška raide ε (epsilon). Iš (1.13) formulės matyti,
kad teigiama deformacijos reikšmė gaunama tada, kai nagrinėjamoji atkarpa pailgėja, neigiama - kai
sutrumpėja. Konstrukcijų elementuose deformacijos paprastai yra labai mažos, mažesnės kaip 0,001 (arba
0,1 %).
Linijinė deformacija nustatoma ties konkrečiu tašku ir konkrečia kryptimi. Kad būtų aišku, apie
kurios krypties deformaciją kalbama, vartojami indeksai, pavyzdžiui, nurodantys nagrinėjamosios atkarpos
kryptį - ε
ab
(pagal 1.19, a pav.) arba koordinačių ašių kryptis ε
x
, ε
y
, ε
z
.
Deformacija gali būti vienoda visame deformuojamojo elemento ruože (ties visais to ruožo taškais),
bet gali ji būti skirtinga ir ties gretimais taškais.
Dažnai vietoj (1.13) formulėje įrašytos santykio ribos naudojamasi pačiu santykiu (∆ds/ds)
y
tas
santykis išreiškia vidutinę linijinę deformaciją.
Kampinė deformacija - kampo tarp dviejų statmenų nykstamai trumpų atkarpų pokytis (1.19, b
pav.):
(
abc
bc
ab
c b a abc ) γ = ∠ − ∠


1 1 1
0
0
lim (1.14)
1-10

1.19, a ir b pav.
Kampinė deformacija yra kampas ir matuojama kampo vienetais (radianais ar pan.). Dažniausiai ji
žymima graikiška raide γ (gama) su indeksais. Jeigu nagrinėjama kampinė deformacija plokštumose,
lygiagretėse koordinačių sistemos plokštumoms, ji žymima γ
xy
, γ
yz
arba γ
zx
. Iš (1.14) formulės matyti, kad
teigiama kampinė deformacija yra tada, kai status kampas tarp atkarpų su smailėja, o neigiama - kai jis
pasidaro bukas.
Kadangi, atsiradus kampinių deformacijų, bet koks stačiakampis elementas pašlyja (pasidaro nebe
stačiakampis), dažnai kampinė deformacija vadinama šlyties deformacija, o kampas γ - šlyties kampu.
Deformacijų būvis bet kuriame kūno taške yra visiškai apibrėžtas, jeigu žinomos šešios
deformacijos, orientuotos pagal koordinačių ašis: trys linijinės - ε
x
, ε
y
, ε
z
, ir trys kampinės - γ
xy
, γ
yz
, γ
zx
.
Žinodami deformacijų būvį visuose kūno taškuose, galime nustatyti visų jo taškų poslinkius ir tuo pačiu
aprašyti visą deformuotąjį kūną.
Verta dar kartą palyginti poslinkių ir deformacijų sąvokas, kad pajustumėte, kuo jos skiriasi. Vienoje
ar kitoje deformuojamojo kūno vietoje gali būti deformacijų, bet nebūti poslinkių, ir atvirkščiai - būti
poslinkių, bet nebūti deformacijų. Pavyzdžiui, konstrukcijos ruožas 1-2 (1.20 pav.), apkrovos veikiamas,
nesideformuoja, bet visas pasislenka, tuo tarpu ruožas 2-3 įgyja deformacijas (pailgėja dydžiu ∆b), bet jo
viršutinis galas neturi jokio poslinkio. Galima kalbėti apie taško, pjūvio, o kai kada net ištiso elemento
poslinkį; tuo tarpu deformacija visada yra tiktai kūno (konstrukcijos elemento) - ne taško, ne pjūvio, o tiktai
ties tašku, ties pjūviu, tam tikra kryptimi, tam tikroje plokštumoje.

1.20 pav.
1.6. Pagrindinės prielaidos ir hipotezės
Jau 1.1 poskyryje kalbėjome apie kai kuriuos suprastinimus, prielaidas, palengvinančias konstrukcijų
parametrų skaičiavimą. Tai buvo konstrukcijų geometrinės formos, apkrovos ir medžiagos schematizacija.
Geometrinės formos ir apkrovos schematizacija atsispindi konstrukcijos skaičiuojamojoje schemoje. O
medžiagos schematizacija reiškiasi per medžiagos vientisumo, vienalytiškumo ir izotropiškumo prielaidas.
Kalbėjome ir apie tai, kad didžiojoje medžiagų atsparumo kurso dalyje nagrinėsime tik idealiai tamprius
elementus, nepatiriančius plastinių deformacijų. Dabar sąrašą papildysime prielaidomis, susijusiomis su
pačiu deformavimo procesu.
Proporcingumo prielaida (Huko dėsnis). Tariame, kad apkrovimo metu įtempimai lieka
proporcingi deformacijoms: normalinis įtempimas - linijinei deformacijai, tangentinis - kampinei:
σ=Eε, (1.15)
τ=Gγ, (1.16)
čia proporcingumo koeficientai, priklausantieji nuo medžiagos, yra vadinami tamprumo moduliu (E) ir
šlyties moduliu (G). Palyginę dydžių dimensijas, matome, kad šie moduliai matuojami paskaliais, o
patogiausia juos reikšti gigapaskaliais (1 GPa=10
9
Pa); pavyzdžiui, plieno E≈210 GPa, G≈80 GPa, medienos
(išilgai sluoksnių) E≈10 GPa, G≈5 GPa. Kiekvienos medžiagos tamprumo bei šlyties moduliai nustatomi
eksperimentiniu medžiagos tyrimu. Beje, tamprumo modulis E kartais vadinamas Jungo moduliu.
Poslinkių mažumo prielaida. Tariame, kad visų apkrauto kūno taškų poslinkiai yra tiek maži
(palyginus su kūno matmenimis), kad rašydami kūno statinės pusiausvyros sąlygas jų galime nepaisyti, t.y.
1-11
tas sąlygas galime rašyti pagal nedeformuoto kūno geometriją. Ši prielaida tinka daugumai konstrukcijų (plg.
1.21 pav.). Kai šios prielaidos taikyti neįmanoma, statinės pusiausvyros lygtys tampa netiesiškomis.

1.21 pav.
Sen-Venano principas, suformuluotas prancūzų mokslininko (Barre de Saint-Venant, 1797-1886),
teigia, kad apkrovos paskirstymo pobūdis deformuojamajam kūnui įtakos turi tik nedidelėje dalyje, arti tos
apkrovos pridėties vietos (tiktai čia galime pastebėti netolygų deformavimąsi ir skerspjūvių išsikraipymą),
visur kitur kūno deformavimasis beveik nepriklauso nuo apkrovos paskirstymo, priklauso tik nuo apkrovos
didumo. Šis principas, nors ir nėra teoriškai įrodytas, yra patvirtintas gausios praktikos. Laikydamiesi šio
principo, lengviau atsižvelgiame į realių apkrovų, kartais gana sudėtingai pasiskirsčiusių, įtaką konstrukcijos
patikimumui.
Plokščiųjų pjūvių hipotezė, dažnai vadinama suformulavusio ją Šveicarijos mokslininko J.
BERNULIO (Jacob Bernoulli, 1654-1705) vardu, teigia: pjūvis, kuris buvo plokščias ir statmenas elemento
ašiai prieš deformavimą, lieka plokščias ir statmenas ašiai ir po deformavimo. Ši hipotezė medžiagų
atsparumo kurse plačiai naudojama, nes ją patvirtina daugelis eksperimentų. Ši hipotezė nepasitvirtina tik
labai nedideliuose deformuojamųjų konstrukcijų elementų ruožuose - labai arti apkrovos pridėties vietų (kur
negalioja ir Sen-Venano principas), prie pat tų vietų, kur keičiasi elemento skerspjūvis ir pan. Šiose vietose
skerspjūviai po apkrovimo nebelieka plokšti, išsikraipo (pastebima vadinamoji skerspjūvių deplanacija).
Visur kitur deplanacija tiek maža, kad galima jos nepaisyti ir tarti, kad skerspjūviai apkrovimo metu tik
vienaip ar kitaip pasislenka, pasisuka, pasilikdami plokšti ir (tai irgi svarbu) statmeni besideformuojančiai
elemento ašiai. Remdamiesi šia hipoteze, galime gauti gana paprastas formules įvairiems konstrukcijos būvio
parametrams - įtempimams, deformacijoms ir kt. - skaičiuoti.
Superpozicijos principas teigia, kad kelių veiksnių (apkrovų, temperatūros pokyčių) bendra
pasekmė (įrąža, įtempimas, deformacija, poslinkis ir kt.) yra lygi pasekmių, kurias sukelia kiekvienas
paskiras veiksnys, sumai. Naudodamiesi šiuo principu, galime įvairius parametrus nesunkiai apskaičiuoti nuo
paskirų nesudėtingų veiksnių, o bendrą rezultatą po to gauti, sumuodami atskirų skaičiavimų rezultatus.
Tačiau būtina įsidėmėti, kad šis principas negalioja, kai deformavimas nėra proporcingas, t.y. kai negalioja
proporcingumo (Huko) dėsnis, arba kai deformavimo metu labai pakinta skaičiuojamosios schemos
geometrija (pavyzdžiui, kai negalioja poslinkių mažumo prielaida).
Kai nagrinėjama tik apkrovų (jėgų) veikimo pasekmė, superpozicijos principas dažnai vadinamas
nepriklausomo jėgų veikimo principu.
1-12
2. TEMPIMAS IR GNIUŽDYMAS
2.1. Tempiami ir gniuždomi konstrukcijų elementai
Konstrukcijos elementuose nuo išorinių jėgų ir kitų veiksnių atsiranda vidinės jėgos. Nuo šių jėgų
priklauso, kiek elementas deformuojasi ir kiek patikima jo eksploatacija. Iš pradžių nagrinėsime
paprasčiausią konstrukcijos elementą - tiesų strypą. Strypo skerspjūvyje (pjūvyje, kuris statmenas strypo
išilginei ašiai) veikiančios vidinės jėgos gali būti pakeistos šešiomis įrąžomis (žr. 1.3 posk.). Tačiau iš
pradžių verta pažinti, kas darosi su strypu, kurį veikia viena vienintelė įrąža.
Pradedame nuo to atvejo, kai strypo skerspjūviuose nelygi nuliui tėra ašinė jėga. Ši jėga gali būti
teigiama (N>0) arba neigiama (N<0). Pirmasis atvejis atitinka tempimą (2.1 pav., a), antrasis - gniuždymą
(2.1 pav., b). Abu šie atvejai matematiškai gali būti nagrinėjami vienodai, naudojantis tais pačiais dydžiais,
tomis pačiomis formulėmis (žiūrint į gniuždymą kaip į “neigiamą tempimą”). Na, o konstrukciniu požiūriu,
ypač vertinant strypo suirimo galimybes, tempimo ir gniuždymo poveikiai labai skiriasi, ir inžinierius turi
visada tai atminti.

2.1 pav.
Kad strypo skerspjūviuose neveiktų kitos įrąžos, išorinių jėgų veikimas turi būti ypatingas, šių jėgų
atstojamosios kryptis turi sutapti su išilgine strypo ašimi. Toks apkrovimas ir deformavimas vadinamas
centriniu tempimu arba gniuždymu. Būtent tik tokį deformavimą šiame skyriuje ir aptariame. Centrinis
tempimas (gniuždymas) konstrukcijų elementuose gana dažnas. Tiktai taip (centriniu tempimu)
deformuojami visi labai liauni elementai - virvės, vielos, stygos, lynai. Praktiškai tik centriškai tempiami
(gniuždomi) visi šarnyrinių strypinių konstrukcijų (santvarų) tiesūs elementai.
Kad tempiamas ar gniuždomas strypas tiktų eksploatacijai, jis turi tenkinti visų pirma stiprumo ir
standumo sąlygas (gniuždomam strypui dar labai svarbios ir stabilumo sąlygos, bet jų čia nežiūrime).
Stiprumo sąlygos yra nelygybės, kurios pagal vienokią ar kitokią metodiką apriboja įtempimų didumą, o
standumo sąlygos analogiškai riboja deformacijas arba poslinkius. Taigi, apie strypo tinkamumą galime
spręsti tik tada, kai esame apskaičiavę įtempimus, deformacijas ir poslinkius.
2.2. Įtempimai
Tiesaus strypo ašinė jėga yra lygi strypo skerspjūvyje veikiančių vidinių jėgų projekcijų į strypo
išilginę ašį (z ašį) integralinei sumai (2.2, a pav.):

=
A
dA N σ .

2.2 pav.
Šioje išraiškoje dažniausiai būna žinoma ašinė jėga N (surasta pjūvio metodu). Ieškomasis dydis -
normalinis įtempimas σ, - deja, slypi už integralo ženklo; jį surasti galime tik tada, kai žinome, kaip (pagal
kokį dėsnį) normaliniai įtempimai yra pasiskirstę skerspjūvio plote. Centrinio tempimo (gniuždymo) atveju
normalinis įtempimas dažniausiai yra vienodo didumo visame skerspjūvio plote A (2.2, b pav.), t. y. σ=const.
Tokiu atveju pastovus dydis a gali būti iškeltas prieš integralo ženklą, , ir įtempimo
didumą nustatyti paprasta:

= =
A
A dA N σ σ
A
N
= σ . (2.1)
Įrodyti, kad σ=const, galima tik tada, kai tenkinamos šios trys sąlygos (įrodymas pateiktas A.Čižo
knygoje, 34psl.):
• strypo ašis deformavimo metu lieka tiesi, neišlinksta;
• galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė (skerspjūviai lieka plokšti ir statmeni išilginei ašiai);
• strypo medžiaga vienalytė, t. y. jos mechaninės savybės vienodos visuose skerspjūvio taškuose.
Centriškai tempiamo strypo skerspjūvyje (pjūvyje, kuris statmenas išilginei ašiai) tangentinių
įtempimų nėra. Tačiau įstrižame tempiamo strypo skerspjūvyje m - m, tarp kurio normalės n ir strypo ašies z
yra kampas β (2.3 pav., a), veikia ir normaliniai, ir tangentiniai įtempimai:
β σ σ
2
cos =
n
, (2.2)
β
σ
τ 2 sin
2
=
nm
. (2.3)
Įrodymas knygoje 35 psl.

2.3 pav.
Perpjovę strypą taip, kad pjūvio plokštuma būtų statmena nebe n ašiai, bet m ašiai, analogišku keliu
gautume to pjūvio įtempimų reikšmes:
β σ σ
2
sin =
m
, β
σ
τ 2 sin
2
=
mn
.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad tangentiniai įtempimai abiejuose statmenuose pjūviuose yra vienodi,
τ
nm

mn
(2.4 pav., b); vėliau šį vienodumą įrodysime kaip tangentinių įtempimų dualumo dėsnį.
Iš (2.2) ir (2.3) formulių nesunku rasti ekstremines įtempimų reikšmes:
maksimalus σ
n,max
=σ, kai β=0;
maksimalus τ
nm,max
=σ/2, kai β=π/4=45° (ši išvada labai reikšminga, įsidėmėkite ją);
minimalus σ
n,min
=0, kai β=π/2=90° (taigi, išilginiuose centriškai tempiamo ar gniuždomo strypo pjūviuose
nėra normalinių įtempimų, nėra ir tangentinių, nes ir sin2⋅π/2=sin180°=0).
2.3. Stiprumas
Bet koks konstrukcijos elementas ima irti (netenka savo stiprumo, sugebėjimo atlaikyti mechaninius
veiksnius) tada, kai jo įtempimai pasidaro pernelyg dideli, kai įtempimas kuriame nors taške viršija tam tikrą
reikšmę. Negana užtikrinti, kad įtempimas tos reikšmės neviršytų, reikia dar ir šiokios tokios stiprumo
atsargos, rezervo. Konstrukcijų projektavimo taisyklės paprastai reikalauja, kad įtempimas neviršytų tam
tikro nustatyto dydžio. Jeigu taisyklės paremtos ribinių būvių metodu, tai šis dydis vadinamas medžiagos
projektiniu stipriu ir žymimas raide R (arba, pavyzdžiui, kai kuriose Europos normose, raide f); leistinųjų
įtempimų metode tai - leistinasis įtempimas σ
adm
. Taigi paprasčiausia konstrukcijos elemento stiprumo
sąlyga gali būti išreikšta tokia nelygybe:
|σ|≤R.
Čia kairėje nelygybės pusėje yra absoliutiniu didumu įtempimas, apskaičiuotas pagal nepalankiausią
apkrovimą (apėmus net galimą atsitiktinį, iš anksto nenumatytą konstrukcijos perkrovimą), o dešinėje -
medžiagos stiprumo rodiklis, kuris nustatytas atsižvelgiant ir į galimą medžiagos nevienodumą,
eksploatacijos sąlygas, ir į kitokios atsargos būtinybę. Plačiau apie atsargos priežastis ir konstrukcijų
skaičiavimo metodus kalbėsime vėliau.
Kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (pavyzdžiui, betono pasipriešinimas
gniuždymui yra keliolika kartų didesnis už pasipriešinimą tempimui), medžiagos stiprumas nusakomas nebe
vienu rodikliu: naudojamas R
t
- tempiamasis projektinis stipris, ir R
c
- gniuždomasis projektinis stipris. Tada
stiprumo sąlyga skirtinga tempiamam ir gniuždomam elementui:
σ≤R
t
ir |σ|≤R
c
.
Išreiškus įtempimą (2.1) formule, šios stiprumo sąlygos susieja projektinį stiprį su įrąža N (ašine
jėga) ir geometriniu skerspjūvio rodikliu A (skerspjūvio plotu):
R
A
N
≤ , (2.4)
arba, modifikavus skirtingo pasipriešinimo medžiagoms:
t
R
A
N
≤ , (2.4a)
c
R
A
N
≤ . (2.4b)
Nėra reikalo tikrinti, ar (2.4) sąlyga tenkinama visuose strypo taškuose, visuose skerspjūviuose.
Užtenka garantuoti stiprumą ten, kur įtempimas didžiausias (|σ|
max
). Jeigu net didžiausias įtempimas neviršija
projektinio stiprio R, tai, suprantama, kitose vietose mažesni įtempimai irgi neviršija. Tuos skerspjūvius,
kuriuose gali būti didžiausia įtempimų reikšmė, vadiname pavojingaisiais skerspjūviais. Tiesiame
tempiamame strype tokių stiprumo požiūriu tikrintinų skerspjūvių dažniausiai yra ne daugiau kaip du: tas,
kuriame veikia maksimali ašinė jėga |N|
max
, ir tas, kurio plotas minimalus, A
min
.

Jeigu sutampa |N|
max
ir A
min

vieta, tikrintinas pagal stiprumą lieka tas vienas skerspjūvis.
Taigi, norint nustatyti, kurie tempiamo strypo skerspjūviai yra pavojingieji, reikia visų pirma pjūvio
metodu apskaičiuoti visuose strypo skerspjūviuose ašines jėgas ir rasti tuos skerspjūvius, kuriuose ašinės
jėgos reikšmė didžiausia. Kai apkrovimas nesudėtingas, galima iš karto, be lyginamojo skaičiavimo,
pastebėti, kur yra ekstreminė įrąža - didžiausia N
max
, kai ji teigiama, arba mažiausia N
min
, kai ji neigiama
(nes, gal būt, |N
min
|=|N|
max
). Kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui, tenka nagrinėti ir
tempiamųjų, ir gniuždomųjų ruožų stiprumą, todėl pavojingųjų pjūvių pagausėja. Ekstreminės ašinės jėgos
vietą nustatyti kiek kebliau, kai apkrovos jėgos nėra vien koncentruotos, pavyzdžiui, kai būtina į skaičiavimą
įtraukti ir strypo savąjį svorį.
Dažniausiai nėra sunku aptikti mažiausio ploto skerspjūvį, reikia tik nepamiršti, kad skaičiavimui
imamas materialus pjūvio plotas (plotas neto, atmetus skyles).
Tenka spręsti trejopus stiprumo uždavinius - priklausomai nuo to, kurie dydžiai stiprumo sąlygoje
(2.4) žinomi ir kuriuos reikia nustatyti: ašinę jėgą N, skerspjūvio plotą A ar projektinį stiprį R.
Kai konstrukcijos elementas jau padarytas, jau egzistuoja, t. y. kai žinoma, iš kokios medžiagos jis
pagamintas (žinomas R) ir kokie jo matmenys (žinomas A), gali būti nustatoma, ką gali toks elementas
atlaikyti, kokia didžiausia ašinė jėga N gali jį veikti (taigi ir kokia didžiausia apkrova, sukelianti tą įrąžą, gali
būti pridėta). Dažnai šis uždavinys vadinamas leistinosios apkrovos nustatymo uždaviniu.
Kai konstrukcija dar tik projektuojama, paprastai yra žinoma, kam ji skiriama, kokią ašinę jėgą N
turės atlaikyti jos tas ar kitas elementas. Konstruktoriui tenka išspręsti projektinį uždavinį - nustatyti, koks
tas elementas turi būti. Dažniausiai būna iš anksto nuspręsta, iš kokios medžiagos (kokio plieno, betono,
plastiko) elementą daryti (taigi, yra žinomas R), ir iš stiprumo sąlygos (2.4) belieka nustatyti trečiąjį dydį -
reikalingąjį strypo skerspjūvio plotą A.
Beje, gali pasitaikyti ir toks projektinis uždavinys: estetiniais ar kitais sumetimais iš anksto numatyta
tempiamo ar gniuždomo elemento geometrinė forma (taigi ir skerspjūvio plotas A) ir reikia parinkti tokią
konstrukcinę medžiagą, kurios projektinis stipris R būtų pakankamas, o pati medžiaga, žinoma, būtų kuo
pigesnė.
Visų šių uždavinių sprendimas remiasi stiprumo sąlyga, kuri yra nelygybė. Sprendimo eigoje
nelygybės ženklas neišnyksta, nevirsta lygybės ženklu, taigi ir atsakymą gauname nelygybės pavidalu.
Nustatome, kad ašinė jėga negali būti didesnė kaip tam tikras apskaičiuotas dydis arba kad strypo
skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip apskaičiuotoji reikšmė. Projektuotojas dažniausiai savo
dispozicijoje turi tam tikrą (gal būt, standartinį) rinkinį skerspjūvių arba matmenų ir iš jų pasirenka tą, kuris
tenkina stiprumo sąlygą ir yra ekonomiškiausias. Stiprumo sąlyga dažnai yra ne tik inžinerinis, bet ir
juridinis reikalavimas (susietas su valstybės įstatymais), ir jo reikia griežtai laikytis, pažeisti nevalia, net ir
vardan taupumo.
Inžinieriui tenka savo nuomonę pareikšti ir tokiu atveju, kai žinomi visi parametrai - N, A ir R. Jam
belieka pasakyti, ar tokia ir taip apkrauta konstrukcija yra patikima stiprumo požiūriu, ar ne. Tai -
tikrinamasis uždavinys. Jeigu išvada teigiama (konstrukcija yra pakankamai stipri), tuo ir pasitenkinama. Na,
o jeigu išvada neigiama, tenka ko nors skubiai imtis: arba sumažinti eksploatuojamos konstrukcijos apkrovą
(sumažinti N), arba konstrukciją skubiai (kol dar nesuiro) sustiprinti, arba, jeigu ta konstrukcija dar
nepastatyta, nepagaminta, perprojektuoti ją (išsprendus jau projektinį uždavinį, pareikalauti kitokio A arba
R).
2.4. Deformacijos, strypo matmenų pokytis
Deformacija yra proporcinga įtempimui - tai skelbia Huko dėsnis. Iš (1.15) gauname tokią
deformacijos išraišką:
ε=σ/E. (2.5)
Kai jau žinomi strypo skerspjūvio normaliniai įtempimai (lygiagrečiai išilginei strypo ašiai), pagal
Huko dėsnį galime nustatyti ir strypo išilginę deformaciją. Pavyzdžiui, jeigu plieno strypo skerspjūvyje
σ=160 MPa ir plieno tamprumo modulis E=200 GPa, tai ε=160⋅10
6
/200⋅10
9
=8,0⋅10
4
(deformacija - bematis
dydis).
Galime tempiamo strypo išilginę deformaciją išreikšti ir ašine jėga - pasinaudoję (2.5) ir (2.1)
formulėmis:
EA
N
= ε . (2.6)
Vardiklyje esanti sandauga E⋅A (medžiagos deformuojamumo rodiklio ir skerspjūvio geometrinio
rodiklio sandauga) vadinama strypo skerspjūvio tempiamuoju standžiu (arba standumo moduliu). Kuo
didesnis standis, tuo mažiau strypas deformuojasi, tuo standesnis ties tuo skerspjūviu jis yra. Viso strypo
standumas priklauso dar ir nuo strypo ilgio: žr. (2.9) formulę.
Kai kinta strypo išilginiai matmenys, kinta ir skersiniai: strypui tįstant, ilgėjant, jo skerspjūvis
siaurėja, ir atvirkščiai, gniuždomas strypas ne tik trumpėja, bet ir storėja. Šią priklausomybę ypač ryškiai
pastebime, deformuodami strypus, kurių medžiagos tamprumo modulis mažas (pavyzdžiui, gumos juostelę).
Yra pastebėta, kad tampriųjų medžiagų skersinę deformacija ε
q
yra proporcinga išilginei deformacijai ε:
ε
q
=-νε. (2.7)
Proporcingumo koeficientas v vadinamas skersinės deformacijos koeficientu arba Puasono
koeficientu (pagerbiant prancūzų mokslininką Deni Poisson, 1781-1840). Plieno ir daugelio kitų
konstrukcinių medžiagų Puasono koeficientas yra apie 0,25-0,35, kaučiuko - net 0,47 (minkštoms
polimerinėms medžiagoms v gali būti gerokai didesnis už 0,5!); jokios vienalytės izotropinės medžiagos
Puasono koeficientas neviršija 0,5 (tai įrodysime vėliau). Reikia paminėti, kad yra šiuolaikinių polimerinių
medžiagų ir su neigiamu Puasono koeficientu. Įsidėmėkite, kad šis koeficientas išreiškia proporcingumą tik
tarp deformacijų (išilginės ir skersinės); tačiau, pasinaudoję Puasono koeficientu, galime rasti ir matmenų
pokyčius.
Žinodami deformacijas ties įvairiais strypo taškais, ties visais jo skerspjūviais, galime nustatyti, kiek
pakinta strypo matmenys. Pavyzdžiui, strypo ilgio pokytis priklauso nuo išilginės deformacijos:
∫ ∫
= = ∆
L L
dz
EA
N
dz L
0 0
ε . (2.8)
Jeigu per visą strypo ilgį nekinta nei ašinė jėga, nei strypo skerspjūvio plotas, nei jo medžiaga (N=const,
A=const, N=const), tai visi šie dydžiai (taigi ir deformacija ε) gali būti iškelti prieš integralo ženklą, ir tada
L
EA
N
L L = = ∆ ε . (2.9)
Būtent pagal šią formulę galima nusakyti viso strypo standumą parametru EA/L (strypo standžių)
arba atvirkštinę savybę - deformatyvumą - parametru L/(EA). Kuo didesnis strypo ilgio ir skerspjūvio
standžio santykis, tuo daugiau ištįsta strypas, veikiamas tokios pačios ašinės jėgos.
Dažnai deformacija būna pastovi tik atskiruose strypo ruožuose. Tada pagal (2.9) formulę
apskaičiuojame tų atskirų ruožų ilgių pokyčius, o viso strypo ilgio pokytį išreiškiame visų n ruožų pokyčių
suma:

=
= ∆
n
j
j j
L L
1
ε . (2.10)
Nepamirškite, kad deformacija ε vienuose ruožuose (kurie gniuždomi, kurių ašinė jėga N<0) gali
būti neigiama, kituose - teigiama, taigi ir ilgių pokyčiai bei jų suma gali būti bet kokio ženklo; teigiamas
pokytis reiškia strypo pailgėjimą, neigiamas - sutrumpėjimą.
Pagaliau būna strypų, kuriuose ε≠const: arba strypo skerspjūvis kinta strypo ilgyje, arba strypą
veikia ne koncentruota, bet pasiskirsčiusi per visą ilgi apkrova (pavyzdžiui, savasis svoris, inercijos jėgos,
trinties jėgos). Tada (2.9) ir (2.10) formulės negalioja, reikia naudotis (2.8) formule ir informacija apie
deformacijos pasiskirstymo dėsningumus. Tokio skaičiavimo pavyzdį nagrinėsime vėliau.
Strypas kai kada deformuojasi ne tik dėl vidinių jėgų (ašinių jėgų, įtempimų), bet ir dėl temperatūros
pokyčių, jeigu jų yra. Todėl, kai viso apkrauto strypo temperatūra pakinta vienodu dydžiu T, deformacija
T
EA
N
α ε + = , (2.11)
čia a - fizikinis strypo medžiagos rodiklis, jos šiluminio plėtimosi koeficientas. Abu (2.11) formulės
dėmenys gali būti skirtingo ženklo (pavyzdžiui, kai neigiama ašinė jėga ir teigiamas strypo temperatūros
prieaugis).
Neapsirikite, kai įvertinate temperatūros įtaką skersinei deformacijai. Mat, šiluminis plėtimasis
vienalytėje izotropiškoje medžiagoje yra vienodas visomis kryptimis, todėl iš Puasono koeficiento dauginti
reikia tik pirmąjį (2.11) formulės narį, ir ženklą pakeičia tik pirmasis narys:
T
EA
N
q
α υ ε + − = . (2.12)
2.5. Poslinkiai
Visam strypui ar jo atskiriems ruožams deformuojantis, kinta atstumai tarp strypo skerspjūvių, kinta
skerspjūvių padėtis erdvėje, bet kurioje atskaitos sistemoje. Kelias, kurį nueina deformavimo metu
skerspjūvis, vadinamas skerspjūvio poslinkiu. Paprastai poslinkiai z ašies kryptimi yra žymimi raide w. Jeigu
skerspjūvis pasislinko teigiama z ašies kryptimi, jis laikomas teigiamu.
Skerspjūvio poslinkio didumas priklauso nuo to, kiek pakito ilgiai tų strypo ruožų, kurie yra tarp
nagrinėjamojo skerspjūvio ir nejudančio, įtvirtinto (atraminio) skerspjūvio. Jeigu nagrinėjamasis skerspjūvis
yra į teigiamą (pagal z ašį) pusę nuo atramos, tai dėl ruožo pailgėjimo (dėl ilgio teigiamo pokyčio) atsiranda
teigiamas poslinkis ir, atvirkščiai, neigiamoje pusėje esančio skerspjūvio poslinkis būna priešingo ženklo
negu ruožo ilgio pokytis. Todėl, pavyzdžiui, parodytųjų 2.4, a paveikslėlyje strypų skerspjūvių poslinkiai
skaičiuojami taip:
w
a
=0, w
b

1
L
1
, w
c

1
L
1

2
L
2
, w
d

1
L
1

2
L
2

3
L
3
,
w
h
=0, w
g
=-ε
3
L
3
, w
f
=-(ε
3
L
3

2
L
2
), w
e
=-(ε
3
L
3

2
L
2

1
L
1
).
Čia turima omenyje, kad kiekvieno ruožo deformacijos ε yra vienodos per visą to ruožo ilgį ir
apskaičiuojamos arba (2.6), arba (2.11) formule.
Kartais būna pravartu nubraižyti nagrinėjamo strypo skerspjūvių poslinkių diagramą, iš kurios
galima lengvai nustatyti bet kurio skerspjūvio poslinkį. Kai deformacija visame strypo ruože yra vienoda, t.
y. kai ruožo ilgio pokytis apskaičiuojamas (2.9) formule, pakanka nustatyti strypų ruožų galų poslinkius; tam
naudojamės (2.9) formule ir šio poskyrio pradžioje nusakytomis taisyklėmis. Skerspjūvių, esančių bet kurioje
ruožo vietoje, poslinkio prieaugis proporcingas atstumui nuo ruožo galo. Todėl diagramoje tarp ordinačių,
žyminčių ruožų galų poslinkius, brėžiame tiesę. Tokios poslinkių diagramos sudarymo pavyzdys yra 2.4, b
paveikslėlyje. Iš poslinkių w diagramos matyti, kad konstrukcijai besideformuojant visiškai nejuda ne tik
atraminis (kairysis) laiptuotojo strypo galas, bet ir dar vienas vidurinio ruožo skerspjūvis (w
k
=0).
Skerspjūviai tarp atramos ir šio nepajudančio skerspjūvio k pasislenka į kairę (neigiami poslinkiai), tuo tarpu
visi skerspjūviai, esantys į dešinę nuo pjūvio k, slenka į dešinę (teigiami poslinkiai).
Jeigu bet kuriame strypo ruože deformacija nėra vienoda (jeigu ji nėra pastovus dydis), tai ties tuo
ruožu poslinkių diagrama nėra tiesinė. Tokios diagramos kreivei nubrėžti reikia papildomų taškų - reikia
apskaičiuoti ne tik to ruožo galų, bet ir dar bent vieno kito skerspjūvio poslinkius.

2.4 pav.
2.6. Standumas
Standumas yra konstrukcijos ar jos elemento savybė per daug nesideformuoti dėl mechaninių
veiksnių. Ši savybė kai kurioms konstrukcijoms yra labai svarbi, nes, visų pirma, žymiai pakitusių matmenų,
pakitusios formos konstrukcija gali nebetikti eksploatacijai, be to, didelės deformacijos dažnai yra netolimo
gresiančio suirimo pranašas. Todėl bet kuri konstrukcija ir jos elementai turi tenkinti vadinamąsias standumo
sąlygas. Šios sąlygos yra deformacijų arba poslinkių apribojimai:
ε≤ε
lim
, (2.13)
w≤w
lim
, (2.14)
čia ε
lim
, w
lim
- normomis nustatyti arba technologinių, estetinių sumetimų padiktuoti dydžiai. Čia parodyti tik
teigiamų deformacijų ir poslinkių apribojimai, bet lygiai taip pat gali būti apriboti ir neigiamų (gniuždomųjų)
deformacijų ar neigiamos krypties poslinkių absoliutiniai didumai.
Paprasta yra spręsti tikrinamąjį standumo uždavinį: reikia apskaičiuoti atitinkamą konstrukcijos
elemento deformaciją ar nurodyto taško poslinkį ir pažiūrėti, ar jų didumas neviršija ribinio (norminio)
dydžio.
Dažniausiai tokie standumo uždaviniai ir sprendžiami, nes konstrukcijų elementai projektuojami,
remiantis visų pirma stiprumo sąlygomis, o suprojektuota konstrukcija po to pagal standumo sąlygas tik
patikrinama. Tačiau jeigu paaiškėja, kad deformacijos ar poslinkiai suprojektuotoje konstrukcijoje per dideli,
tenka konstrukciją projektuoti iš naujo, šį kartą remiantis nebe vien stiprumo, bet ir standumo sąlygomis.
Taigi, reikia mokėti spręsti ir projektinius standumo uždavinius.
2.7. Deformavimo darbas, potencinė energija
Strypui deformuoti - ištempti ar sutrumpinti - reikia įdėti darbo, reikia energijos. Deformacija
atsiranda dėl jėgų, o iš fizikos žinome, kad darbas lygus jėgos ir jos nueito kelio sandaugai. Tačiau šiuo
atveju (2.5, a pav.) darbo didumas išreiškiamas puse tokios sandaugos:
W=0,5F∆L. (2.15)

2.5 pav.
Pamėginkime išsiaiškinti ir įrodyti, kodėl taip yra.
Tempiančios tamprų tiesų strypą jėgos didumas yra proporcingas strypo ilgio pokyčiui (2.5, b pav.):
F=EA∆L/L=tgβ∆L.
Proporcingumo koeficientą (tgβ=EA/L) gauname, pasinaudoję (2.9) formule, suprasdami, kad N=F,
tuo tarpu tgβ yra proporcingumą vaizduojančios tiesės krypties koeficientas. Kai jėgos didumas kuriuo nors
apkrovimo proceso metu yra F(t), jėga per trumpą laiko tarpą strypui beilgėjant nueina kartu su savo
pridėties tašku (strypo laisvuoju galu) mažą atstumą d(∆L). Tuo metu ji atlieka elementarų darbą, išreiškiamą
jėgos ir nueito kelio sandauga (šį darbą 2.5, b paveikslėlio diagramoje atitinka užbrūkšniuotasis plotelis):
∆W=F(t)⋅d(∆L)=tgβ∆Ld(∆L).
Visą darbą gauname integruodami:
2
) (
2
) (
) (
* * 2 *
) (
0 0
* *
L F L
tg L Ld tg W W
L F

=

= ∆ ∆ = ∆ =
∫ ∫

β β .
Šis dydis atitinka (2.15) formulę, o 2.5, b paveikslėlio diagramoje - trikampio OAB plotą.
Išorinių jėgų darbas niekur nedingsta, jis susikaupia pačiame ištemptame strype potencinės
deformavimo energijos pavidalu. Būtent ši potencinė energija sugrąžina deformuotąjį kūną atgal į pirmykštį
būvį, kai pašalinama deformavimo priežastis. Prisiminkite, kaip staiga susitraukia gumos juostelė, kai po
ištempimo paleidžiate ją iš pirštų. Žmogus seniai įgudo naudotis potencine deformavimo energija:
šaunamojo lanko bei arbaleto stygos, įvairios spyruoklės (pastarosiose, beje, daugiau ne tempimo, o kitokio
deformavimo energija sukaupiama).
Jeigu deformacija ε vienoda per visą strypo ilgį (t .y. jeigu ašinė jėga nekinta, N=const, medžiaga ir
jos tamprumo modulis vienodi, E=const, skerspjūvio plotas irgi nekinta, A=const), potencinė ištempto strypo
energija išreiškiama taip:
EA
L N
U
2
2
= . (2.16)
Jeigu konstrukcijoje deformuojamų strypų ne vienas, o n, energija sumuojama:
( )

=
=
n
i i
i i
EA
L N
U
0
2
2
. (2.17)
Šitokios energijos išraiškos racionalus naudojimas poslinkiui skaičiuoti demonstruojamas A.Čižo knygoje
2.6 pavyzdžiu (72 p.).
Dažnai naudojama santykinės potencinės energijos sąvoka - tai energija, tenkanti strypo tūrio
vienetui:
2 2 2
2
2
2
2
2
σε σ
= = = = =
E EA
N
AL
EA
L N
V
U
u . (2.18)
Visos šios išraiškos galioja tik tuo atveju, kai strypas tamprus ir deformuojasi proporcingai, pagal
Huko dėsnį. Kai to nėra, pavyzdžiui, kai greta tampriosios deformacijos atsiranda ir plastinė, dalis
deformavimo energijos pereina į šilumą, sunaudojama medžiagos struktūrai keisti, ir tik dalis jos susikaupia
potencinės energijos pavidalu.
Esame kalbėję apie konstrukcijos elementų stiprumą, buvome įrąžomis bei įtempimais išreiškę
stiprumo sąlygas. Ar tikrai deformuojamo kūno (ne medžiagos, o kūno!) stiprumo sąvoka nėra susijusi su
energija? Pavyzdžiui, pasakykite, kuris tokios pat virvės gabalas stipresnis - ilgas ar trumpas? Tur būt, kai
kas prisiminsite, kad kelių eismo taisyklės reikalauja sugedusį automobilį vilkti ilgu buksyru, ilga virve?
Kodėl? Ogi todėl, kad ilgai virvei nutraukti reikia didesnės energijos negu trumpai (nors jėga, dėl kurios abi
virvės trūksta, yra tokio pat didumo). Pasižiūrėkite į (2.16) formulę - energija priklauso ne tik nuo jėgos
(įrąžos) didumo, bet ir nuo strypo ilgio. Kai kada, ypač dinaminių apkrovų atveju, stiprumą lemia būtent
energijos kiekis. Ilgas buksyras “stipresnis”, nes sušvelnina smūginius trūktelėjimus, akumuliuodamas
smūgio energiją. Senoviniai ekipažai dėl to būdavo prie važiuoklės prikabinami ilgais diržais, dėl to ir laivų
inkarų grandinės daromos kuo ilgesnės. Kai jūs trauksite iš ežero užkibusią stambią žuvį, negriebkite už
vidurio valo - žuviai tada pakaks energijos nutraukti valą su visu kabliuku; tempdami žuvį į krantą,
pasinaudokite kuo ilgesnio valo ir net paties meškerykočio deformacijos energija.
2.8. Savojo svorio įtaka vertikaliam strypui
Dažniausiai tempiamų ar gniuždomų strypų savasis svoris yra labai mažas, palyginus su kitomis
apkrovų jėgomis. Todėl paprastai (daugumoje medžiagų atsparumo uždavinių) savojo svorio nepaisoma.
Tačiau yra konstrukcijų, kurių savasis svoris sudaro kaip tik pagrindinę, esminę apkrovos dalį. Čia
pažiūrėsime, kaip skaičiuojama ašinė jėga, įtempimai bei deformacijos, atsiradę dėl savojo svorio. O kai
drauge su savuoju svoriu veiks ir kitos apkrovos, galutinį rezultatą gausite, pritaikę superpozicijos principą.
Kai vertikalų vienodo skerspjūvio strypą veikia vien savasis svoris, ašinė jėga bet kuriame strypo
skerspjūvyje, nutolusiame atstumu z nuo laisvojo galo (2.6 pav.), yra lygi strypo dalies, tariamai atpjautos
tuo nagrinėjamuoju skerspjūviu, svoriui. Šitos strypo dalies tūrį V
z
=Az reikia padauginti iš strypo medžiagos
tūrio svorio γ=ρg (ρ - medžiagos tankis, g - laisvojo kritimo pagreitis):
N(z)=V
z
γ=ρgAz. (2.19)
Įtempimas bet kuriame to skerspjūvio taške
σ(z)=N(z)/A=ρgz, (2.20)
o išilginė deformacija ties tuo skerspjūviu
ε(z)=σ(z)/E=ρgz/E. (2.21)
Viso strypo ilgio pokytis apskaičiuojamas (2.8) formule:
E
gL
zdz
E
g
dz L
L L
2
2
0 0
ρ ρ
ε
∫ ∫
= = = ∆ . (2.22)

2.6 pav.
Tempiamo strypo savasis svoris ypač reikšmingas, kai strypas labai ilgas. Nors čia gautų formulių
taikymas gana paprastas, bet verta pasimokyti jas naudoti uždaviniuose.
Racionalaus stiprumo strypai projektuojami, kai taupomos medžiagos, lėšos (jie pigesni), bet dažnai
ir dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, dėl to kad jie lengvesni, kad labiau deformuojasi). Norėdami nustatyti,
kaip atrodo racionalaus stiprumo strypas, čia nagrinėjame vertikalų strypą, kurio vienas galas įtvirtintas
atramoje, o kitas apkrautas koncentruota jėga, neatmesdami ir paties strypo svorio.
Kiekviename tempiamo (gniuždomo) strypo skerspjūvyje įtempimai turi neviršyti medžiagos
projektinio stiprio: σ=N/A≤R. Iš šios sąlygos gauname skerspjūvio ploto apribojimą: A≥N/R, t.y. skerspjūvio
plotas turi būti pakankamai didelis. Jis gali būti ir labai didelis, su pertekliumi tenkinantis stiprumo poreikį,
tačiau tada jis būtų neracionalus taupumo, ekonomijos požiūriu. Racionaliausias yra toks strypas, kurio
kiekvienas skerspjūvis yra lygiai toks, koks būtinas stiprumo požiūriu; taigi, kiekvienas skerspjūvis stiprumo
sąlygą nelygybę turėtų tenkinti lygybės pavidalu: A=N/R. Jeigu vertikalų strypą veikia ne tik koncentruota
jėga F (2.7, a pav.), bet ir savasis svoris, ašinė jėga didesnė tuose skerspjūviuose, kurie toliau nuo laisvojo
galo, taigi tie skerspjūviai turi būti ir didesnio ploto. Skerspjūvio, nutolusio atstumu z nuo laisvojo galo,
plotas
A(z)=N(z)/R=(F+G
z
)/R, (a)
čia G
z
- strypo dalies, iki nagrinėjamojo pjūvio svoris. Dar tolesnio skerspjūvio, esančio atstumu z+dz nuo
laisvojo galo, plotas dar didesnis:
A(z)+dA=(F+G
z
+γA(z)dz)/R, (b)
Atėmę iš (b) lygybę (a), gauname:
dA=γA(z)dz/R,
arba
( )
dz
R z A
dA γ
=
. (c)

2.7 pav.
Suintegravę lygybę (c), gauname
( )
C z
E
e z A
+
=
γ
.
Kadangi kai z=0, A(z)=A
o
=F/R=e
c
, tai
( )
z
E
e A z A
γ
0
= . (2.23)
Taigi, tokio racionalaus (vienodo stiprumo) strypo skerspjūvio plotas kinta pagal eksponentinę
funkciją ir strypo forma būna panaši į parodytąją (2.7, a pav.). Padaryti tokio pavidalo konstrukciją nėra
lengva, todėl kartais daromi laiptuoti strypai (2.7, b pav.), tuo būdu bent kiek priartėjant prie racionaliosios
formos, parodytos brėžinyje punktyru.
2.9. Tempiamų (gniuždomų) strypų sistemos
Pastatuose, mašinose būna ir paskirų tempiamų ar gniuždomų strypų, bet dažniausiai naudojamos
konstrukcijos, sudarytos iš kelių ar daugelio tokių strypų, vadinamosios strypinės sistemos.
Paprasčiausios iš šių sistemų yra tos, kuriose visų strypų išilginės ašys eina viena tiese. Dažnai
tokios konstrukcijos net ir vadinamos ne strypinėmis sistemomis, o tiesiog “laiptuotaisiais” ar dar kitokiais
strypais. Daugumą tokių konstrukcijų sudaro strypai, išdėstyti nuosekliai vienas po kito (2.8, a pav.); vienas
strypas nuo kito atsiskiria tuo, kad jie gali būti skirtingo skerspjūvio, kitokios medžiagos, kad jų sandūroje
gali būti pridėtos koncentruotos apkrovos jėgos (ir todėl strypų įrąžos - ašinės jėgos - skiriasi).
Tačiau būna ir strypų, kurių ašys konstrukcijoje visiškai sutampa - koaksialūs, bendraašiai strypai
(2.8, b pav.), dažnai su koncentriškais skerspjūviais (su centrine šerdimi ir iš kitos medžiagos pagamintais
apvalkalais). Tokia konstrukcija laikytina ir gelžbetoninė kolona (2.8, c pav.) su plieno armatūros virbais
betone (šios armatūros viso ploto centras sutampa su kolonos skerspjūvio centru).

2.8 pav.
Jeigu strypų ašys sistemoje eina ne viena tiese, strypai vienas su kitu (o ir su atramomis) turi būti
sujungti šarnyrais (lankstomis), o apkrovos jėgos turi būti pridėtos tik prie šitų šarnyrinių sandūrų (mazgų) -
tik tokiu atveju strypuose neatsiranda kitų įrąžų (išskyrus ašines jėgas), t.y. tik tuo atveju strypai yra
centriškai tempiami ar gniuždomi. Tokios sistemos vadinamos šarnyrinėmis (lankstinėmis) strypinėmis
sistemomis. Idealių šarnyrų retai kada būna, bet dar rečiau strypai vienas su kitu sujungiami absoliučiai
standžiai (apkrovus konstrukciją, strypų ašys vis dėlto pasisuka viena kitos atžvilgiu). Dažniausiai ir tokių
paplitusių konstrukcijų kaip santvaros mazgai, kuriuose strypai jungiami varžtais, kniedėmis (2.9 pav.) ar
privirinami, laikomi šarnyriniais, ir santvaros dažniausiai nagrinėjamos kaip šarnyrinės strypinės sistemos.

2.9 pav.
Šarnyrinėse strypinėse sistemose gali būti ir nesideformuojančių, absoliučiai standžių bet kokios
formos elementų, prie kurių šarnyrais prijungti deformuojamieji (tempiami ar gniuždomi) strypai. Tokie
elementai skaičiuojamosiose schemose dažniausiai užbrūkšniuojami (2.10 pav.), apkrovos jėgos gali būti
pridedamos prie bet kurio tokių elementų taško.

2.10 pav
Šarnyrinės strypinės sistemos gali būti plokščiosios (kai visų strypų ašys ir apkrovos jėgos yra
vienoje plokštumoje, kaip, pavyzdžiui, 2.11, a paveikslėlio santvaroje) arba erdvinės (kai strypų ašių ir
apkrovos jėgų kryptys yra ne vienoje plokštumoje, 2.11 b pav.).

2.11 pav.
Kiekvieno sistemos strypo įrąža (ašinė jėga) gali būti kitokia. Jeigu sistemoje yra n strypų, tai
apkrautos sistemos mechaninį būvį galima nusakyti tokiu pat skaičiumi (n) įrąžų (ašinių jėgų N
j
). Tiek pat (n)
gali būti skirtingų deformacijų (ε
j
). Kiekvienas laisvas (ne atraminis) mazgas, į kurį sueina strypų galai,
konstrukcijai besideformuojant, juda erdvėje; mazgo įmanomo judesio laisvumas apibrėžiamas laisvumo
laipsniu. Laisvumo laipsnis lygus skaičiui parametrų (koordinačių), reikalingų nustatyti naujai pasislinkusio
mazgo padėčiai; pavyzdžiui, plokščiosios sistemos mazgo k (2.11, c pav.) padėčiai k
1
nusakyti reikia žinoti
du poslinkio s
k
komponentus - u
k
ir v
k
(arba patį poslinkį s
k
ir jo krypties kampą β
k
), taigi tokio mazgo
laisvumo laipsnis f
k
=2.
Koaksialios sistemos mazgo laisvumo laipsnis f=1, erdvinės sistemos mazgo f=3 (išimčių gali būti,
kai mazgo judesys kaip nors suvaržytas). Kai sistemoje yra absoliučiai standžių, nesi deformuojančių
elementų (kaip 2.10 pav.), į šiuos standžiuosius elementus dera žiūrėti kaip į stambius mazgus. Tokių
stambiųjų mazgų laisvumo laipsnis plokščiojoje sistemoje būna iki 3, o erdvinėje - iki 6.
Įjungto į šarnyrinę strypinę sistemą nesideformuojančio, absoliučiai standaus elemento (laikomo
vienu vientisu stambiu mazgu) laisvumo laipsnis lygus, kaip ir paprasto šarnyrinio mazgo laisvumo laipsnis,
skaičiui parametrų, kurių reikia naujai elemento padėčiai nustatyti. Pavyzdžiui, tokio plokščiosios sistemos
stambiojo mazgo (2.12, a pav.) naujai padėčiai nustatyti nepakanka žinoti kurio nors taško a poslinkio
komponentus (u
a
, v
a
), reikia dar ir trečio parametro - arba kurio nors kito taško poslinkio bent vieno
komponento, arba elemento posūkio kampo (ϕ).
Taigi tokio mazgo laisvumo laipsnis f=3. Kai kada šių mazgų judesys būna suvaržytas: pavyzdžiui,
elementas šarnyru pritvirtintas prie atramos (2.12, b pav.) ir gali tik pasisukti apie tą atramą (užtenka žinoti
posūkio kampą, f=1). Mazgo laisvumo laipsnis sumažėja ir tuo atveju, kai strypinė sistema (ir apkrova)
visiškai simetriška (kaip 2.13, a pav.; čia stambusis mazgas pasislenka iš anksto žinoma kryptimi - simetrijos
ašies kryptimi, nė kiek nepasisukdamas, todėl jo naujajai padėčiai nustatyti pakanka žinoti šį vienintelį
poslinkio komponentą, f=1) arba kai visi strypai (ir apkrovos jėgos) lygiagrečiai (kaip 2.13, b pav.; čia negali
būti horizontalaus poslinkio komponento, todėl naujoji mazgo padėtis nustatoma tik vertikaliuoju kurio nors
taško poslinkiu ir viso stambiojo mazgo posūkiu, f=2).

2.12 pav.

2.13 pav.
Visos strypinės sistemos laisvumo laipsnis lygus visų m mazgų laisvumo laipsnių sumai:

=
=
m
i
i
f p
1
.
Deformuotos sistemos geometrinį būvį galima nusakyti jos mazgų poslinkiais, tikriau - šių poslinkių
komponentais. Jeigu mazgo laisvumo laipsnis 2, tai naujai mazgo padėčiai (po deformavimo) nusakyti reikia
žinoti du šio mazgo poslinkio komponentus. Jeigu visos sistemos laisvumo laipsnis p, tai šios sistemos
geometrinis būvis po deformavimo gali būti aprašytas tokiu pat skaičiumi (p) poslinkių komponentų.
Jeigu kalbame apie šarnyrinę strypinę sistemą, kurios visa apkrova susideda tik iš koncentruotų jėgų,
pridėtų prie sistemos mazgų, tai, pakeitus apkrovos jėgas jų atstojamųjų komponentais (pavyzdžiui,
projekcijomis į koordinačių ašis), tų komponentų gali būti prie kiekvieno mazgo tiek, koks mazgo laisvumo
laipsnis, o iš viso - p.
Statinės pusiausvyros lygtys susieja įrąžas su apkrovos jėgomis. Jos parašomos, pritaikius pjūvio
metodą. Įvairiai pjūviais suskaidę sistemą ir pasinaudoję jėgų projekcijomis į įvairias ašis bei jėgų
momentais įvairių taškų atžvilgiu, galime parašyti be galo daug neklaidingų pusiausvyros lygčių. Pavyzdžiui,
parodytosios (2.14 pav.) sistemos mazgai a ir b gali būti išpjauti atskirai arba drauge, pusiausvyros lygtis
galima sudaryti, prilyginus nuliui sumas jėgų projekcijų (

= 0
x
F ) į ašis x
1
,x
2
,... ,x
9
ir t.t. arba sumas jėgų
momentų ( ) taškų a, b, c, f, e ir t.t. atžvilgiu. Tačiau iš visų šių lygčių tik tam tikras skaičius tėra
tiesiškai nepriklausomos (visos kitos pasirodo besančios kelių kitų lygčių deriniai; jeigu ir jas panaudotume
uždaviniams spręsti, išvadas iš jų gautume trivialias - kad nulis lygus nuliui). Tiesiškai nepriklausomų
pusiausvyros lygčių būna tiek, koks yra sistemos (arba mazgo) laisvumo laipsnis. Taigi nepriklausomų
sistemos statinės pusiausvyros lygčių galima parašyti p. Kad netyčia tarp šių lygčių neatsirastų tiesiškai
priklausomų, geriau yra pjūvio metodu išpjauti atskirai kiekvieną mazgą ir rašyti atskirai kiekvieno mazgo
pusiausvyros lygtis.

= 0
k
M

2.14 pav.
Konstrukcijoms (ne mechanizmams!) skirtų šarnyrinių strypinių sistemų laisvumo laipsnis p visada
yra ne didesnis kaip sistemos strypų skaičius n. Kai šie du dydžiai yra lygūs, t.y. kai
n=p,
žinant apkrovos jėgas, vien iš statinės pusiausvyros lygčių (kurių, kaip jau įsitikinome, parašoma p) galima
nustatyti visų sistemos strypų įrąžas (nes įražų skaičius yra lygus turimų lygčių skaičiui). Tokios sistemos
todėl vadinamos statiškai išsprendžiamomis.
Jeigu sistemos strypų skaičius didesnis, jeigu n>p, visų strypų ašinėms jėgoms rasti statinės
pusiausvyros lygčių nepakanka (nes nepriklausomų lygčių skaičius p yra mažesnis kaip nežinomųjų įražų
skaičius n). Tokios sistemos vadinamos statiškai neišsprendžiamomis, o skirtumas
n-p=k, (2.24)
vadinamas statinio neišsprendžiamumo laipsniu. Yra įprasta sakyti: “vienąkart statiškai neišsprendžiama
sistema” (kai k=1), “triskart statiškai neišsprendžiama sistema”, “k kartų statiškai neišsprendžiama sistema”.
Reikia išmokti be klaidų nustatyti sistemos statinio neišsprendžiamumo laipsnį.
Kai nepakanka statinės pusiausvyros lygčių įrąžoms nustatyti arba kai norima rasti sistemos
deformacijas bei poslinkius, naudojamasi deformavimo lygtimis - geometrinėmis ir fizikinėmis.
Geometrinės lygtys susieja deformacijas ir poslinkius, o fizikinės išreiškia deformacijų priklausomybę nuo jų
priežasčių (įrąžų, temperatūros pokyčių).
Geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos lygtys gali būti parašomos dvejopai:
matematiškai išreiškiant geometrinius (trigonometrinius) ryšius tarp sistemos strypų deformacijų
ir mazgų poslinkių;
formaliai pertvarkant matricinę-vektorinę statinės pusiausvyros lygčių išraišką.
Pirmuoju (geometrinio nagrinėjimo) keliu naudotis pravartu ir įmanoma tik nesudėtingoms (kelių
strypų) sistemoms aprašyti. Šios lygtys parašomos vienu iš dviejų būdų:
vienoje (toje pačioje) schemoje parodoma sistemos strypų ir mazgų padėtis ir prieš
deformavimą, ir po jo, pažymimi strypų ilgių pokyčiai (∆L=εL) ir mazgų poslinkių
komponentai; po to belieka nustatyti geometrines (trigonometrines) priklausomybes tarp šių
visų dydžių (schemoje pažymėtų atkarpų);
pasinaudojama bendra kiekvieno strypo ilgio pokyčio išraiška mazgų poslinkių komponentais
(2.15, a pav.):
(v
b
-v
a
)sinβ+(u
b
-u
a
)cosβ=ε
j
L
j
, (2.25)
čia kampas β atskaitomas nuo x (arba u) teigiamos krypties iki strypo j ašies krypties (nuo galo a link galo
b); šios išraiškos dar paprastesnės, kai vienas kuris strypo galas šarnyru prijungtas prie atramos ir todėl jo
poslinkio abu komponentai lygūs nuliui, pavyzdžiui, kai šarnyriškai įtvirtintas strypo galas a (2.15, b pav.),
šios lygties pavidalas toks:
v
b
sinβ+u
b
cosβ=ε
j
L
j
.

2.15 pav.
Abu būdai paprastiems deformacijų ir poslinkių santykiams nagrinėti iliustruojami A.Čižo knygoje
2.5 pavyzdžiu (2.10 poskyryje).
Geometrinę lygtį, kuri (2.25) išraiškos pavidalu susieja strypo j deformaciją ε
j
su mazgų a ir b (prie
kurių prijungtas strypas j) poslinkių komponentais u ir v, galima parašyti kiekvienam deformuojamam
(tempiamam ar gniuždomam) sistemos strypui. Taigi iš viso geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos
lygčių gali būti tiek, kiek yra strypų - n. Šios lygtys susieja n deformacijų ir p poslinkių komponentų. Kai
n>p, iš šių lygčių galima eliminuoti poslinkių komponentus (tam eliminavimui sunaudojus p lygčių); tokiu
būdu lieka n-p=k lygčių, kurios sieja tik deformacijas. Tokios lygtys vadinamos geometrinės deformacijų
darnos lygtimis. Kai sistemos nesudėtingos, šias lygtis nesunku parašyti tiesiog pagal geometrines
deformavimo schemas (visiškai nesinaudojant poslinkių komponentais); verta įgusti tokias paprastas lygtis
sudarinėti, nes jų dažnai prireikia.
Paprastas deformacijų darnos lygtis dažnai tenka parašyti sistemai, sudarytai iš strypų, išdėstytų
vienoje tiesėje (2.16, a pav.). Akivaizdu, kad tokios sistemos viso ilgio pokytis lygus nuliui, nes abu sistemos
galai remiasi į standžias atramas. Todėl deformacijų darnos lygtis tokia:
0
1
=

=
n
j
j j
L ε . (2.26)
Jeigu tarp visų sistemos ruožų yra ruožas su dviem koaksialiais strypais (pavyzdžiui, 2.16, b
paveikslėlyje toks yra viršutinis ruožas), negalima sumuoti abiejų tokių strypų ilgių pokyčių; šiuo atveju
(2.16, b pav.) galima rašyti:
arba ε
1
a+ε
3
b+ε
4
c=0,
arba ε
2
a+ε
3
b+ε
4
c=0,
arba ε
1

2
.
(pastaroji lygtis išreiškia tą faktą, kad strypai 1 ir 2 deformuojasi drauge ir jų deformacijos lygios). Kadangi
sistema dukart statiškai neišsprendžiama (k=2), tai ir nepriklausomų deformacijų darnos lygčių gali būti tik
dvi (bet kurios dvi iš parašytų trijų), t.y. iš bet kurių dviejų parašytųjų lygčių galima gauti likusią, trečią.

2.16 pav.
Fizikinės deformavimo lygtys yra ne kas kita kaip strypų deformacijų išraiškos (2.6) formulė, kuri
pagrįsta deformacijų ir įtempimų proporcingumo dėsniu (Huko dėsniu):
j j
j
j
A E
N
= ε . (2.27)
Tačiau jeigu deformacijos priežastis yra ne tik vidinės jėgos, bet ir strypų temperatūros pokytis, tai
lygtį formuoti reikia pagal (2.11) formulę:
j j
j j
j
j
T
A E
N
α ε + = , (2.28)
čia α
j
- strypo medžiagos šiluminio plėtimosi koeficientas, T
3
- strypo temperatūros pokytis (teigiamas arba
neigiamas).
Fizikinių deformavimo lygčių parašoma po vieną kiekvienam strypui, iš viso jų būna n.
Taigi bet kuri strypinė tempiama bei gniuždoma sistema aprašoma trimis grupėmis lygčių, kurių
skaičius ir kintamųjų skaičius surašytas lentelėje:
Kintamųjų skačius
Lygtys
N
j
ε
j
u
j

Lygčių
skaičius
Pusiausvyros n - - P
Geometrinės - n P n
Fizikinės n n - n
Viso 2n+p 2n+p
Lentelės matyti, kad visada lygčių skaičius lygus kintamųjų skaičiui. Todėl, pasinaudoję visomis
šiomis lygtimis, galime surasti bet kurios (kiek kartų statiškai neišsprendžiama bebūtų) sistemos įrąžas,
deformacijas ir poslinkius.
Beje, kai sistema statiškai neišsprendžiama, jos strypuose įrąžos gali atsirasti ir be apkrovos. Pirmoji
tokių įrąžų (ir įtempimų) atsiradimo priežastis yra bent vieno strypo (arba ir visų strypų) temperatūros
pokytis (kai strypas konstrukcijoje įkaista arba atvėsta). Tokios įrąžos vadinamos temperatūrinėmis, su jomis
susiję įtempimai - temperatūriniais įtempimais. Jas nustatyti nesudėtinga, kai skaičiavimui panaudojama
fizikinių deformavimo lygčių (2.28) išraiška.
Jeigu sistema statiškai išsprendžiama (kaip, pavyzdžiui, 2.17, a pav.), pakitus strypų temperatūrai,
pakinta ir jų ilgis - jie sutrumpėja ar pailgėja. Strypų deformacijos proporcingos temperatūros pokyčiui,
strypų skerspjūvių poslinkiai priklauso nuo šių deformacijų. Pakinta strypų geometrinė forma, bet jokių įrąžų
ar įtempimų neatsiranda - tai akivaizdžiai matyti, pritaikius sistemos mazgams pjūvio metodą.
Kitaip yra, kai sistema statiškai neišsprendžiama. Čia strypų ilgių kitimas, temperatūrai veikiant, yra
suvaržytas. Pavyzdžiui, jeigu vienąkart statiškai neišsprendžiamoje sistemoje (2.17, b pav.) pakyla bent
vieno strypo temperatūra, strypas, besistengdamas ilgėti, spaudžia savo galais atramą ir kitą strypą, o šie
priešinasi tokiam deformavimui, išauga reakcijos jėgos, o drauge ir įrąžos, įtempimai.

2.17 pav.
Antroji priežastis atsirasti įrąžoms (ir įtempimams) dar neapkrautoje sistemoje - tai sistemos
montavimo netikslumai. Kai statiškai neišsprendžiamos sistemos bent vienas strypas pagamintas netiksliai
(per ilgas, per trumpas) arba kai jis netiksliai sujungiamas su kitais strypais, montavimo metu tenka kai
kuriuos strypus patempti į ar įsprausti tarp atramų, tarp mazgų. Dėl tokių poveikių atsiranda į reakcijos, o
drauge ir įrąžos, įtempimai strypuose. Tokios įrąžos vadinamos montažinėmis, su jomis susiję įtempimai -
montažiniais įtempimais. Į montavimo netikslumus atsižvelgiame, sudarydami geometrines deformavimo
lygtis.
Jeigu statiškai išsprendžiamoje sistemoje (pavyzdžiui, kaip 2.17, a pav.) vienas kuris strypas
padarytas kiek per trumpas ar per ilgas, jokių keblumų montavimo metu nebūna, o nedidutis strypų
geometrijos pokytis akimi net nepastebimas; dėl šio geometrinio netikslumo, aišku, neatsiranda nei įrąžų, nei
įtempimų. Tačiau jeigu sistema statiškai neišsprendžiama (kaip, pavyzdžiui, 2.17, b pav.), bent vienas
netiksliai pagamintas strypas trukdo normalų sistemos montavimą. Tarkime, kad vienas kuris strypas buvo
pagamintas truputėlį (atkarpėle e) per trumpas ir todėl tarp strypų iš pradžių atsirado tarpelis (2.18 pav.). Šis
tarpelis gali išnykti trejopai:
a) montavimo metu (strypus patempus ir sujungus);
b) pakitus temperatūrai ir dėl to strypams pailgėjus;
c) apkrovimo metu (kai dėl pridėtų apkrovos jėgų strypai keičia savo ilgį ir pagaliau galais įsiremia
vienas į kitą).
Pastaraisiais dviem atvejais reikia visų pirma įsitikinti, ar tikrai temperatūros bei apkrovos jėgų
poveikis toks, kad tarpelis e išnyksta (t.y. reikia apskaičiuoti pagal 2.18 pav. schemą abiejų strypų laisvųjų
galų poslinkius ir pažiūrėti, ar jų atitinkama suma nėra mažesnė už tarpelio plotį). Jeigu sistemos
deformavimo metu tarpelis išnykęs, tai visoje skaičiavimo procedūroje pasikeičia tik geometrinės
deformavimo lygtys (lyginant su tokios sistemos skaičiavimu, kurioje tarpelio nė nebuvo). Nagrinėjamu
atveju geometrinė lygtis yra jau ne (2.26) pavidalo, bet štai tokia:
e L
n
j
j j
=

=1
ε , (2.29)
t.y. konstatuojama, kad visų strypų ilgių bendras pokytis lygus susidariusio tarpelio pločiui. Parodytai 2.18
paveikslėlyje sistemai ši lygtis tokia:
ε
1
a+ε
2
b=e.

2.18 pav.
Jeigu kuris nors strypas būtų buvęs per ilgas ir jį į sistemą tektų sprauste įsprausti, tokioje pat
geometrinėje lygtyje ilgio perteklius e būtų įrašomas su minuso ženklu.
Tiek temperatūrinės, tiek montažinės įrąžos yra visai nesusijusios su sistemai skirta apkrova. Jos
sudaro papildomą ir dažniausiai nepageidautiną poveikį sistemai. Sistemos kūrėjas, konstruktorius turi to
nepamiršti, turi pagalvoti, ar negali pakisti strypų temperatūra (kaip ji gali pakisti būsimos konstrukcijos
aplinkoje, paprastai būna žinoma iš anksto), turi atidžiai prižiūrėti konstrukcijos montavimo procesą - kad
viskas būtų sujungiama tiksliai. Kai šitokios papildomos įrąžos strypuose atsiranda nelauktai, netikėtai, jos
drauge su įražomis nuo apkrovos kai kur gali sukelti tokius įtempimus, kurių konstrukcija nebeatlaiko. Užtat
reikia gerai mokėti šis įrąžas ir įtempimus apskaičiuoti.
Jau esame išsiaiškinę, kad ir temperatūrinės, ir montažinės įrąžos atsiranda tiktai statiškai
neišsprendžiamose sistemose. Nesunku įsitikinti, kad šiose sistemose įrąžų pasiskirstymą veikia dar viena
aplinkybė - atskirų strypų standžių santykiai. Kuo strypas standesnis, t.y. kuo didesnis jo skerspjūvio plotas
bei tamprumo modulis ir kuo mažesnis ilgis (kuo didesnis santykis E
j
A
j
/L
j
), tuo didesnė (absoliutiniu
didumu) ašinė jėga jam tenka. Kai kurį nors statiškai neišsprendžiamos sistemos strypą pastoriname, tuo
pačiu padidiname jo ašinę jėgą; tačiau įtempimai šio strypo skerspjūviuose nepadidėja, nes σ=N/A, o
skerspjūvio ploto prieaugis kompensuoja su kaupu ašinės jėgos prieaugį. Kitaip yra, kai strypo standį
padidiname, sutrumpindami jo ilgį arba padidindami tamprumo modulį (paėmę kitos, standesnės medžiagos
strypą): šiuo atveju padidėja ne tik ašinė jėga, bet ir įtempimai strypo skerspjūviuose, o padidėjusių įtempimų
strypas, ko gero, gali nebeatlaikyti. Būkime atsargūs, taip keisdami statiškai neišsprendžiamos sistemos
strypus!
Natūraliai kyla klausimas - kodėlgi praktikoje naudojamos statiškai neišsprendžiamos sistemos, jeigu
jas ir apskaičiuoti sunkiau (nepakanka pusiausvyros lygčių), ir jose slypi “neprašytų” įtempimų pavojus?
Paminėtas neigiamas ypatybes kompensuoja daug svarbesnės teigiamos statiškai neišsprendžiamų sistemų
ypatybės:
statiškai neišsprendžiamos sistemos yra standesnės, mažiau deformuojasi;
jos yra patikimesnės (nes, pavyzdžiui, nutrūkus ar kitaip iš rikiuotės išėjus vienam strypui, visa
sistema dažnai dar nepraranda eksploatacinio pajėgumo, lieka laiko remontuoti, pakeisti strypą;
tuo tarpu statiškai išsprendžiamos sistemos bent vienam strypui nutrūkus, sistema staiga virsta
mechanizmu, nebelaikančiu apkrovos).
2.10. Statiškai išsprendžiamų sistemų skaičiavimas (nereikia!)
Svarbiausias deformuojamų sistemų skaičiavimo tikslas yra - garantuoti patikimą konstrukcijos eksploataciją, t.y.
konstrukcijos stiprumą, standumą, stabilumą. Jau buvo kalbėta, kaip užtikrinamas paskiro konstrukcijos elemento, tempiamo (ar
gniuždomo) strypo stiprumas. Dabar metas aptarti, kaip tvarkytis su visu tokių strypų kompleksu, su strypine sistema.
Kai inžinierius kuria konstrukciją, skirtą kokioms nors apkrovoms atlaikyti, jis pats nustato, iš kelių elementų ir kaip
išdėliotų erdvėje ta konstrukcija susidės. Dažniausiai jis tai sprendžia, remdamasis ilgamete inžinierių patirtimi ir savo paties
intuicija. Be abejo, šiuolaikinis matematinis aparatas ir kompiuteriai gali padėti ir optimalią konstrukcijos struktūrą nustatyti
(išspręsti vadinamąjį deformuojamos sistemos sintezės uždavinį), bet dažniausiai pakankamai gerą konstrukcijos schemą padiktuoja
būtent inžinerinė patirtis, projektavimo tradicijos. Todėl tarsime, kad mūsų skaičiuojamų sistemų strypų ilgius ir padėtį erdvėje
visada žinome iš anksto.
Visos sistemos stiprumas ir standumas priklauso visų pirma nuo paskirų strypų stiprumo ir standumo. Nutrūkus bet kuriam
vienam strypui, visa sistema arba suyra, arba bent jau pasidaro mažiau patikima. Kai paskiri strypai yra nestandūs, kai jie daug
deformuojasi, ir visa sistema, ko gero, per daug pakeičia savo formą, t. y. būna nepakankamai standi. Mes visiškai nekalbėsime apie
deformuojamos sistemos stabilumą. Net ir garantavus kiekvieno paskiro strypo stabilumą, dar nėra garantijos, kad eksploatacijos
metu strypinė sistema nepraras savo bendrojo stabilumo. Paliksime šias problemas atitinkamiems konstrukcijų mechanikos
(statybinės mechanikos) skyriams. Rūpinsimės, kad strypinės sistemos tenkintų tik stiprumo ir standumo sąlygas.Vieni dydžiai
stiprumo (ar standumo) sąlygose yra žinomi iš anksto, kiti būtent iš šių sąlygų nustatomi. Priklausomai nuo to, kurie dydžiai žinomi
ir kurie nustatomi, strypinių sistemų skaičiavimo uždaviniai būna arba leistinosios apkrovos nustatymo, arba projektiniai. Dažnai
sprendžiami ir tikrinamieji uždaviniai: kai visi konstrukcijos ir apkrovos parametrai žinomi, o belieka pasakyti, ar jie tenkina visas
sąlygas (tokį uždavinį sprendžiame ir tikrindami išspręsto projektinio uždavinio rezultatus).
Statiškai išsprendžiamų tempiamų bei gniuždomų strypinių sistemų stiprumo skaičiavimo algoritmas yra toks:
• Pjūvio metodu (sudarę statinės pusiausvyros lygtis) apskaičiuojame įrąžas - ašines jėgas. Jeigu apkrovos jėgų didumas
nežinomas ir, pavyzdžiui, tik išreikštas kokiu nors vienu parametru, tai pasinaudoję pusiausvyros lygtimis, ašines
jėgas išreiškiame taip pat tuo parametru.
• Įrašę kiekvieno strypo ašinės jėgos reikšmę į stiprumo sąlygą (2.4), iš šios nelygybės padarome vieną iš trijų išvadų:
1) leistinosios apkrovos nustatymo uždavinyje, kai žinome strypo skerspjūvio plotą (A) ir medžiagos stiprį (R), - kad
nustatinėjama sis apkrovos parametras turi būti ne didesnis kaip tam tikras iš šios sąlygos išreikštas dydis
(F
*
j
F
j
≤ ); kadangi tokių to paties apkrovos parametro apribojimų gauname tiek, kiek yra strypų, iš visų
parenkame griežčiausią - t.y. tą, kuriame mažiausias;
*
j
F
*
j
F
2) projektiniame uždavinyje, kai žinome apkrovą, o kartu ir strypo ašinę jėgą, - kad iš žinomos medžiagos (su žinomu
R) pagaminto strypo skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip tam tikras iš šios sąlygos išreikštas dydis A
j

(A≤ ); iš savo resursų (iš pramonės tiekiamų gaminių asortimento arba tik iš to, ką turime savo dispozicijoje,
savo sandėlyje) pasirenkame kiekvieno strypo A
*
j
A
j
- tokį, kad būtų ne mažesnis kaip A
j
, bet ir ne per daug didelis
(taupome medžiagą, savo išteklius!);
3) tikrinamajame uždavinyje, kai žinome ir apkrovos didumą, ir skerspjūvių plotus, - kad strypo stiprumo sąlyga
tenkinama arba netenkinama (pastaruoju atveju strypui, o tuo pačiu ir visai sistemai gresia suirimo pavojus);
beje, šiame uždavinyje nedera iš anksto rašyti nelygybės ženklo, visų pirma reikia apskaičiuoti kairiąją
stiprumo sąlygos pusę ir nustatyti, ar ji didesnė (>), ar lygi (=), ar mažesnė (<) už žinomą projektini
stipri -R; nelygybės ženklas “daugiau arba lygu” (≥) čia kai abi pusės išreikštos vien skaičiais, būtų
visiškai nelogiškas.
Standumo klausimus sprendžiame dažniausiai tik po to, kai įsitikinome, kad visi sistemos strypai yra pakankamai
stiprūs (arba kai patys juos suprojektavome pakankamai stiprius). Tada jau yra žinoma, kokio didumo yra strypų ašinės
jėgos bei įtempimai, galima pagal 2.4 ir 2.5 poskyrius apskaičiuoti strypų deformacijas bei sistemos mazgų poslinkius.
Taigi sprendžiame tikrinamąjį standumo uždavinį palyginę gautąsias deformacijų ir poslinkių reikšmes su leistinomis,
ribinėmis, remdamiesi (2.13) ar (2.14) standumo sąlygomis, konstatuojame, kad sistema yra pakankamai standi arba, deja,
nepakankamai. Kai standumas dar nepakankamas, tenka spręsti sudėtingesni - projektinį standumo uždavinį arba (ypač kai
standumo sąlyga pažeista nelabai stipriai) - tiesiog intuityviai vieną kitą strypą pastandinti (pastorinti, paimti A
j
didesnį,
negu buvo parinktas pagal stiprumo sąlygą) ir vėl atlikti tikrinamąjį standumo skaičiavimą.
Standumo parametrai ypač svarbūs, kai sistemos deformacijos (ir poslinkiai) tiek didelės, jog net ir pusiausvyros
lygtyse jų nepaisyti nebegalima (t.y. jokiu būdu nebegalioja deformacijų mažumo prielaida ir pusiausvyros lygtis tenka
rašyti pagal deformuotos sistemos schemą, kurioje geometrinės priklausomybės yra netiesiškos.
Šiaip statiškai išsprendžiamų sistemų skaičiavimo algoritmas gana paprastas, bet kadangi tokių uždavinių
inžinerinėje praktikoje dažna, svarbu įgyti gerus skaičiavimo įgūdžius, todėl ne tik išnagrinėkite komentuojamus
pavyzdžius, bet ir savarankiškai išspręskite uždavinių.
Geometriškai netiesinis (neproporcingas) deformavimas. Kai sistemos strypai labai deformatyvūs (t.y. ilgi, ploni arba
padaryti iš medžiagos su labai mažu tamprumo moduliu E), sistemos mazgų poslinkiai būna dideli, ir deformacijų (poslinkių)
mažumo prielaida nebegalioja. Deformuotos sistemos schema tokiu atveju pasidaro nebepanaši į nedeformuotos sistemos (pradinę)
skaičiuojamąją schemą: labai pasikeičia strypų ašių ir įrąžų kryptys. Pusiausvyros lygtys, parašytos pagal pradinę schemą,
nebeatitiktų tikrovės. Tenka pusiausvyros lygčių koeficientus nustatyti pagal deformuotos sistemos schemą, t.y. rašyti priklausomus
nuo deformacijų. O kadangi deformacijos savo ruožtu priklauso nuo įrąžų, tai į pusiausvyros sąlygas įrąžos įeina nebe pirmuoju
laipsniu, taigi pusiausvyros sąlygos pasidaro nebe tiesinės. Toks deformavimas vadinamas geometriškai netiesiniu, tuo badu jį
atskiriant nuo fizikiškai netiesinio (kai netiesinė yra įtempimų ir deformacijų priklausomybė, t.y. kai negalioja proporcingumo, Huko
dėsnis; tokio, fizikiškai netiesinio deformavimo pavyzdžiai nagrinėjami A.Čižo vadovėlio 13 skyriuje - kai skaičiuojama pagal
plastines medžiagos savybes).
Kai deformavimas netiesinis, jokiu būdu negalima naudotis superpozicijos principu, o atskirais atvejais net reikia žinoti,
kuria tvarka, kuria eile pridedamos apkrovos (reikia žinoti apkrovimo priešistorę). Geometrini jautrumas labai priklauso ir nuo
pradinės sistemos schemos, nuo strypų ir apkrovų išdėstymo.
Pavyzdžiui, jei ant gana ilgos vielos arba virvės ties viduriu (ties pjūviu k) pakabintume krovinį, kuris, nors ir skersai
veikdamas, sukelia ašines jėgas, o šios strypą (mūsų atveju virvę, vielą) tempia, ilgina, dėl to sistemos geometrija pakinta. Strypas
yra liaunas, praktiškai nesipriešina lenkimui, todėl galima įsivaizduoti, kad ties tašku k yra šarnyras. Tuo būdu deformuotos sistemos
schemą sudaro tarytum du šarnyrais sujungti tiesūs strypai. Dėl simetrijos abiejuose strypuose ašinės jėgos vienodos (jeigu krovinys
ant vielos užkabinamas taip, kad gali slinkti, jis visada nuslinks būtent į šią, vidurinę, simetrišką poziciją; jeigu krovinys prie vielos
pritvirtinamas nejudamai ir ne ties viduriu, ašinės jėgos abiejuose vielos ruožuose nebėra vienodos).
Taigi, pusiausvyros lygtis, nors ir su vienu nežinomuoju, bet netiesinė ir nelengvai išsprendžiama.
Galima būtų išreikšti ir apytikslę priklausomybę tarp jėgos F ir poslinkio s (kol tas poslinkis gana mažas):
3
3
s
L
EA
F = .
Verta žinoti, kad kai poslinkis s ir kampas β (kampas tarp horizontalės ir strypo ašies) tampa pakankamai dideli, tarp
papildomų jėgos, įrąžos ir poslinkio prieaugių priklausomybės būna beveik tiesinės.
Labai dažnai panašūs tarp dviejų atramų nutiesti liaunieji strypai nagrinėjami, kai juos veikia ne koks nors pakabintas
krovinys, bet pačių strypų (pvz. elektros laidų, kabamojo kelio lynų) savasis svoris. Būtent šis savasis svoris (prisidėjus vėjo
apkrovai, o žiemos metu dar ir apledėjimui bei laidų traukimuisi dėl temperatūros kritimo) lemia gana didelius įtempimus, dėl kurių
laidai net nutrūksta. Todėl pravartu žinoti formules, išreiškiančias tokių liaunųjų strypų būvį. Kai abiejų atramų lygis yra vienodas, o
strypo apkrovos intensyvumas c, didžiausias strypo įsviris a, didžiausia ašinė jėga (2.23 pav.)
s
qL
N
8
2
max
≈ . (2.30)
Iš šios formulės akivaizdu, kad tokio strypo neįmanoma ištempti iki visiškai tiesios horizontalios padėties: kai s=0, įrąža
N=∞, o tokios (be galo didelės) ašinės jėgos neatlaikytų joks strypas. Jeigu žinomas pradinis strypo ilgis L
o
(prieš pakabinimą; aišku,
kad L
o
didesnis už atstumą L tarp atramų), tai įsvirimą s galima rasti iš kubinės lygties:
( ) 0
64
3
8
3
4
0
3
= − − −
EA
qL
Ls L L s . (2.31)

2.23 pav.
2.11. Statiškai neišsprendžiamų sistemų skaičiavimas (nereikia!)
Kai sistema, sudaryta iš tempiamų bei gniuždomų strypų, yra statiškai neišsprendžiama, t.y. kai strypų skaičius n didesnis
už sistemos laisvumo laipsnį p, strypų įrąžoms (ašinėms jėgoms) apskaičiuoti nepakanka statinės pusiausvyros lygčių, todėl ir 2.10
poskyryje aprašytojo algoritmo pradžia (pirmoji dalis) turi būti kitokia. Statiškai neišsprendžiamos sistemos strypų įrąžas nustatyti
galime keliais būdais:
išsprendę bendrą statinės pusiausvyros lygčių, geometrinių ir fizikinių deformavimo lygčių sistemą; kaip buvo
parodyta 2.9 poskyryje, tokių lygčių iš viso parašoma 2n+p, o nežinomųjų būna irgi tiek pat;
kuriuo nors populiariu ir patogiu (skaičiuoti be kompiuterio) statybinės mechanikos metodu - jėgų metodu, poslinkių
metodu, mišriuoju metodu (vieno iš jų - jėgų metodo principai - aiškinami A.Čižo knygoje,10 skyriuje);
panaudodami kurį nors ekstreminį energetinį mechanikos principą ir šiuolaikinės matematikos (ekstrėminių uždavinių
sprendimo) aparatą drauge su kompiuterine technika; šitokio kelio išsiaiškinti čia nemėginsime, paliksime tai
konstrukcijų mechanikos (statybinės mechanikos) kursui.
Minėtųjų 2n+p lygčių sudarymo technologija aprašyta 2.9 poskyryje. O parankiausias lygčių sistemos sprendimo kelias yra
toks:
♦ deformacijų ε
j
reikšmes, gautas iš fizikinių deformavimo lygčių, įrašome į geometrines deformavimo lygtis, kurių yra
n ir kuriose dabar lieka n+p nežinomųjų (n įrąžų ir p poslinkių komponentų); jeigu naudojame geometrines
deformacijų darnos lygtis (be poslinkių), jų yra tik k, o nežinomųjų - tik n (tik įrąžos);
♦ jeigu buvo naudotos geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos lygtys, pasinaudoję keliomis (p) jų, iš likusių n-p
(=k) geometrinių deformavimo lygčių eliminuojame visus poslinkių komponentus; šiose k lygtyse belieka vienintelė
nežinomųjų grupė - įrąžos (ašinės jėgos);
♦ tas pertvarkytąsias k geometrines lygtis (išreikštas įrąžomis) sprendžiame drauge su statinės pusiausvyros lygtimis,
kurių yra p; taigi, iš viso turime k+p=n lygčių, o jose nežinomos bėra tiktai ašinės jėgos (jų taip pat yra n).
Iš tarpinių sprendimo veiksmų, kuriais buvo iš lygčių eliminuojamos deformacijos ir poslinkiai, lieka išraiškos, kurios
praverčia vėliau, kai, nustatę įrąžas, norime apskaičiuoti ir deformacijas bei poslinkius, t.y. tuos parametrus, nuo kurių priklauso
konstrukcijos standumas.
3. MECANINĖS MEDŽIAGŲ SAVYBĖS
3.1. Savybių tyrimas
Konstrukcijos elementų mechaninės savybės, taigi ir jų stiprumas, standumas bei stabilumas
priklauso ne tik nuo elementų didumo, geometrinės formos, bet ir nuo medžiagų, iš kurių tie elementai
padaryti. Pavyzdžiui, plieno strypas atlaiko nesuirdamas dešimtis kartų didesnes apkrovas negu tokių pat
matmenų medinis strypas. Net ir labai didelės jėgos veikiamo betono bandinio deformacija plika akimi
nepastebima, tuo tarpu gumos bandinys akivaizdžiai deformuojasi net nuo piršto spustelėjimo. Kiekvienai
medžiagai jėgų įtaka būna kitokia. Mechaninės savybės apibrėžia medžiagų reakciją į jėgų veikimą, šios
reakcijos intensyvumą. Kai kurios mechaninės medžiagų savybės visiškai atitinka konstrukcijų bei jų
elementų savybes (pavyzdžiui, stiprumas, standumas), kitos būdingos tik medžiagoms (pavyzdžiui,
trapumas, plastiškumas, valkšnumas), bet nuo jų irgi priklauso konstrukcijos patikimumas.
Norėdamas sukurti patikimą konstrukciją, inžinierius turi gerai pažinti mechanines konstrukcinių
medžiagų savybes, mokėti tas savybes išreikšti skaičiais (savybių rodikliais) ir panaudoti tuos skaičius
konstrukcijų skaičiavimuose. Jis turi žinoti, kaip mechaninės medžiagų savybės dėl įvairių veiksnių kinta ir
kaip dėl to gali pakisti jau eksploatuojamos konstrukcijos patikimumas.
Šią informaciją apie medžiagas gauname, jas įvairiais būdais tirdami, bandydami. Pagrindinis, gana
paprastas, bet daugiausia svarbios informacijos teikiantis bandymas yra tempimo bandymas, jį papildo
analogiškas gniuždymo bandymas.
Tempimo bei gniuždymo bandymai atskleidžia daugiausia tas medžiagos savybes, kurios susiję su
normalinių įtempimų poveikiu, su linijine deformacija. Tuo tarpu šlyties deformacijai ir tangentinių
įtempimų poveikiui tirti atliekamas sukimo bandymas (sukamas vamzdinis bandinys).
Beveik visais mechaniniais medžiagų bandymais siekiama išmatuoti deformacijas, atsirandančias dėl
vienokių ar kitokių mechaninių poveikių. Išmatavę deformacijas, galime daryti išvadas ir apie įtempimus, jų
didumą bei pasiskirstymą.
Paprastai siekiama gauti unifikuotą, standartizuotą informaciją apie medžiagų savybes. Todėl
įstatyminiais aktais (standartais, normomis, taisyklėmis) yra reglamentuojama ir bandinių forma, ir jų
skaičius, ir bandymų technologija. Šio reglamento būtina griežtai laikytis, kai tenka nustatyti vienos ar kitos
konkrečios medžiagos mechanines savybes. Tačiau daugumos dažnai vartojamų konstrukcinių medžiagų
mechaninių savybių rodikliai yra seniai nustatyti, surašyti į standartus ir žinynus, ir belieka, pasirinkus
medžiagos rūšį, jos markę, žvilgterti į atitinkamą lentelę. O medžiagų gamintojas (metalurgijos gamykla,
betono mazgas ar kt. įmonė), žymėdamas tiekiamos medžiagos markę, turi garantuoti, kad šios medžiagos
savybių rodikliai būtų tokie kaip nurodytieji standarte (standartas paprastai nurodo ir leistinus savybių
rodiklių nukrypimus). Taigi medžiagų vartotojui, konstrukcijos gamintojui atlikti mechaninius medžiagų
bandymus tenka tik tada, kai jis nežino vartojamos medžiagos rūšies, markės arba kai nepasitiki medžiagų
tiekėjo nurodymais.
3.2. Tempimo bandymas. Tempimo diagrama. Pagrindiniai mechaninių savybių rodikliai
Pagrindinėms mechaninėms medžiagos savybėms nustatyti atliekamas tempimo bandymas. Iš
tiriamos medžiagos pagaminamas reikiamas skaičius bandinių - tokių, kad būtų patogu bandinių galus
įtvirtinti tempimo mašinos griebtuose (3.1 pav.). Kokie turi būti bandinio matmenys - bandomojo ruožo ilgis
L, skerspjūvio forma ir plotas A, - nustatoma bandymo standartu.

3.1 pav.
Konstrukcinės medžiagos, ypač labai stiprios, pavyzdžiui plienas, bandomos pakankamai galingomis
hidraulinėmis mašinomis, kurios gali bandini tempti kelių dešimčių, šimtų, o kai kurios net tūkstančių
kiloniutonų jėga. Tempiamosios jėgos (bandinio ašinės jėgos) didumą rodo mašinoje įtaisytas manometras.
Be to, nuolat per visą bandymą matuojamas atstumas tarp mašinos griebtų: šio atstumo pokytis maždaug
proporcingas bandomojo ruožo ilgio pokyčiui ∆L. Paprastai mašinoje yra automatinis savirašis įtaisas, kuris
išbrėžia kreivę - grafiką, rodantį, kaip bandymo metu kito tempimo jėga ir bandinio ilgis. Ši tempimo jėgos ir
bandinio ilgio pokyčio priklausomybės F(∆L) kreivė dažniausiai vadinama tempimo diagrama. Būtent iš jos
galima nustatyti svarbiausius bandomosios medžiagos mechaninių savybių rodiklius.
1

3.2 pav.
Panagrinėsime būdingą anglinio plieno tempimo diagramą (3.2 pav.). Abscisių ašis rodo bandomojo
ruožo ilgio pokytį, ordinačių - tempimo jėgos F (bandinio ašinės jėgos N) didumą. Diagramoje yra keletas
ypatingų ruožų ir keletas ypatingų taškų. Deformavimo proceso pradžioje jėga ir ilgio pokytis kinta
proporcingai, todėl ruožas OA yra tiesė. Po to proporcingumo nebelieka, nors deformacija dar vis tampri; tik
vėliau prasideda medžiagos plastinis deformavimasis, iš pradžių nežymus, o ties tašku B - ir labai intensyvus,
vadinamasis plieno “tekėjimas”, kai bandinys sparčiai tįsta be jokio jėgos didinimo. Šis beveik horizontalus
diagramos ruožas vadinamas takumo aikštele. Už takumo aikštelės eina kylantis medžiagos stiprėjimo
ruožas - kol pasiekiamas kulminacinis taškas C. Ligi tol deformacija buvusi beveik vienoda per visą
bandomąjį ilgį, dabar ima kauptis vienoje bandinio vietoje, bandinyje ima formuotis kaklelis su ryškiai
sumažėjusiu bandinio skerspjūviu, todėl toliau bandiniui deformuoti pakanka mažesnės jėgos, tempimo jėga
ir mažėja iki diagramos taško D, ties kuriuo bandinys nutrūksta. Ypatingųjų taškų ordinatės, t.y. ypatingosios
tempimo jėgos reikšmės yra žymimos tarptautiniais indeksais - pirmosiomis atitinkamų anglų kalbos žodžių
raidėmis: pr - proportion (proporcingumas), y - yield (takumas), u - ultimate (maksimalus), fr - fracture
(trūkimas). Ypač svarbios būna reikšmės F
y
ir F
u
, todėl bandymo metu jos nustatomos itin atidžiai.
Bandomasis ilgis L (3.1 pav.) apima tik dalį cilindrinės ar prizminės bandinio dalies. Mat, siekiama
medžiagos savybes tirti ten, kur pagal Sen-Venano principą įtempimai ir deformacijos nepriklauso nuo
apkrovos pasiskirstymo, tuo tarpu arti įtvirtinimo (arti kūginės bandinio dalies) apkrova dar gana įtakinga.
Kadangi pagal (2.9) formulę
L
L
EA
N F ∆ = = ,
o bandinio (strypo) standis EA/L yra šios priklausomybės tiesės krypties koeficientas, tempimo diagramoje
(3.2 pav.) parodyto kampo tangentas ir yra bandinio standis (tgβ=EA/L). Kuo didesnis standis, tuo didesnis
kampas β, tuo labiau pradinis diagramos ruožas OA prisiglaudžia prie ordinačių ašies.
Kol bandinys deformuojasi proporcingai, jokių plastinių deformacijų jame nėra. Dažnai jų dar nėra ir
už taško A (nors diagrama ir nukrypsta nuo tiesės). Jeigu bandymas būtų nutrauktas, nepasiekus tiesės
pabaigos taško A arba tik nedaug ji peržengus, ir tempiamoji jėga būtų pašalinta, tai bandinys vėl susitrauktų,
sutrumpėtų iki pradinio ilgio, t.y. visa deformacija (tamprioji, grįžtamoji deformacija) išnyktų. Kiek aukščiau
taško A pradėjusi kauptis plastinė deformacija ypač sparčiai vystosi takumo aikštelėje. Šioje proceso
stadijoje persitvarko polikristalinė plieno struktūra, pašlyja daugelio jo kristalų gardelės. Jeigu bandinio
paviršius gerai poliruotas, jėgai pasiekus takumo reikšmes, jis patamsėja, o pro mikroskopą (kartais ir plika
akimi) galima įžvelgti paviršiuje atsiradusias įstrižas linijas, kaip tik ir liudijančias kristalinės struktūros
pokyčius (vadinamąsias Liuderso linijas). Šių linijų, o tuo pačiu ir kristalinių gardelių persislinkimo kryptys
sudaro apie 45° kampą su tempimo kryptimi; prisiminkite, kad būtent tokia kryptimi tempiamame strype
veikia didžiausi tangentiniai įtempimai (žr. 2.2 poskyrį). Net ir nutrukusio bandinio kaklelį apžiūrėdami (3.3
pav.), pastebėsite pakraščiais maždaug 45° kampu į tempimo ašį pasvirusią trūkio dalį (susiformavusią dėl
tangentinių įtempimų sukeltos plastinės deformacijos), o ties centru - pėdsaką beveik statmeno ašiai plyšio,
kurio priežastis yra normaliniai įtempimai bandinio skerspjūvyje.

3.3 pav.
Beje, daugelio medžiagų (ir daugelio konstrukcinių plienu) diagramose nėra aiškios takumo
aikštelės, žyminčios intensyvaus plastinio deformavimo stadiją.
Mechaninėms medžiagų savybėms nagrinėti patogesnė yra diagramą, susiejanti ne jėgą su ilgio
pokyčiu, bet įtempimą σ su deformacija ε, t.y. atspindinti priklausomybę σ(ε). Tokią diagramą galime gauti
iš diagramos F(∆L), atitinkamai pakeitę mastelius ir matavimo vienetus, nes įtempimas yra proporcingas
ašinei jėgai (σ=N/A), o išilginė deformacija - ilgio pokyčiui (ε=∆L/L). Tempimo diagrama σ(ε), gautoji iš
parodytosios 3.2 paveikslėlyje, vaizduojama 3.4 paveikslėliu. Ypatingieji šios diagramos taškai pažymėti
2
raidėmis a, b, c, d, jų ordinačių (Įtempimų reikšmių simboliai žymimi tokiais pat indeksais, kaip ir anos
diagramos ordinačių (jėgų reikšmių) simboliai: σ
pr
, σ
y
, σ
u
ir σ
fr
. Šios įtempimų reikšmės apibūdina tam tikras
mechanines medžiagų savybes ir yra šių savybių rodikliai. Kiekviena jų turi savo pavadinimą:
• proporcingumo riba σ
pr
=F
pr
/A
0
- įtempimas, iki kurio galioja įtempimų ir deformacijų
proporcingumo (Huko) dėsnis;
• tamprumo riba σ
e
(angl. elasticity - tamprumas) - didžiausias įtempimas, iki kurio medžiagoje
nepastebima jokių plastinių (liekamųjų) deformacijų; dažnai ši įtempimo reikšmė sutampa su
proporcingumo riba arba yra šiek tiek didesnė už ją (tai reiškia, kad net ir tapusi neproporcinga
įtempimui, deformacija vis dar tebėra grįžtamoji, išnyksta po apkrovos pašalinimo);
• takumo įtempimas σ
y
=F
y
/A
0
(iš analogijos su kitais panašiais rodikliais dažnai nepagrįstai
vadinamas takumo riba) - mažiausias įtempimas, kuriam veikiant plastinė deformacija auga
nedidinant apkrovos;
• stiprumo riba σ
u
=F
u
/A
0
- didžiausios jėgos, kurią atlaiko bandinys, santykis su pradiniu
skerspjūvio plotu; didžiausias sąlyginis įtempimas.
Įsidėmėkite, kad visi šie rodikliai yra tam tikros įtempimų reikšmės ir todėl jų matavimo vienetas yra
paskalis, o dažniausiai (taip patogiau) - megapaskalis (MPa). Kad orientuotumėtės, kokio didumo šie
rodikliai yra, štai minkšto anglinio (statybinio) plieno pagrindiniai rodikliai: proporcingumo riba σ
pr
- apie
210MPa, takumo įtempimas σ
y
- apie 24 MPa, stiprumo riba σ
u
- apie 400MPa. Kitų medžiagų mechaniniai
rodikliai - 3.1 lentelėje.
Tarp išvardytųjų rodiklių du yra pagrindiniai medžiagos stiprumo rodikliai: stiprumo riba σ
u
, rodanti,
kokius didžiausius sąlyginius įtempimus medžiaga gali atlaikyti nesuirdama, ir takumo įtempimas σ
y
,
rodantis, kokius didžiausius įtempimus medžiaga gali atlaikyti nesideformuodama plastiškai. Dažniausiai
būtent šių dviejų rodiklių pagrindu nustatomi norminiai medžiagos stiprumo rodikliai (projektinis stipris,
leistinasis įtempimas ir pan.).
Tiesaus pradinio diagramos ruožo Oa (3.4 pav.) krypties kampo α tangentas yra lygus medžiagos
tamprumo moduliui - tai aiškėja iš Huko dėsnio:
E tg = =
ε
σ
β .
Sąlyginio įtempimo reikšmė σ
fr
=F
fr
/A
0
kartais vadinama trūkimo riba, nors šitoks rodiklis,
vartojamas labai retai.

3.4 pav.
Čia vis minimas sąlyginis įtempimas yra sutartinis dydis, kuris , gaunamas jėgos reikšmę padalijus iš
pradinio skerspjūvio ploto A
0
. O iš tikro skerspjūvio plotas bandymo proceso (tempimo) metu nelieka visą
laiką toks pat, jis dėl skersinės deformacijos nuolat mažėja. Ypač sparčiai mažėti jis ima ties stiprumo riba,
kai bandinyje ima reikštis vietinė deformacija, kai pradeda formuotis kaklelis. Tikrojo įtempimo reikšmė vis
yra didesnė už sąlyginio įtempimo, nes ji gaunama, padalijus tą pačią jėgos reikšmę iš tikrojo, sumažėjusio
skerspjūvio ploto A*. Kai kada tikrasis įtempimas, norint jį atskirti nuo sąlyginio, žymimas ne raide σ, bet
raide s. Tikras trūkimo įtempimas s
fr
=F
fr
/A* yra žymiai didesnis už trūkimo ribą σ
fr
ir net už stiprumo ribą σ
u

(žr. 3.5 pav.); dėl to darosi suprantama, kodėl bandinys nenutrūksta, kai jame veikia didžiausi sąlyginiai
įtempimai σ
u
, o nutrūksta šiems įtempimams sumažėjus iki σ
fr
. Tikrieji įtempimai (3.5 pav. vaizduojami
punktyru) tempimo bandymo metu didėja net ir tempimo jėgai ėmus mažėti.
3

3.5 pav.
Reikia suprasti, kad ir deformacija, apskaičiuota dalijant bandinio ilgio prieaugį ∆L iš pradinio
bandomojo ilgio L
0
, yra sąlyginė. Tikroji deformacija gaunama, dalijant kiekvienu deformavimo momentu t
prieaugį ∆L(t) iš tuo metu jau padidėjusio ilgio ∆L(t). Todėl tikroji deformacija yra mažesnė už sąlyginę.
Tarp tikrosios deformacijos ε* ir sąlyginės (įprastosios) deformacijos ε egzistuoja toks ryšys:
ε*=ln(1+ε).
Tikrasis deformavimo grafikas 3.5 paveikslėlyje būtų šiek tiek į kairę nuo parodytos punktyrinės
linijos.
Minkštojo anglinio plieno tempimo diagrama yra labai iliustratyvi, nes joje akivaizdūs visi
ypatingieji taškai, atspindintys svarbiausias mechanines medžiagos savybės. Tačiau yra daug medžiagų (ir
konstrukcinių), kurių tempimo diagramos paprastesnės (3.6 pav.). Yra labai trapių medžiagų (pvz. pilkasis
ketus), kurių bandiniai nutrūksta, dar beveik neatsiradus plastinių deformacijų. O daugelio konstrukcinių
lydinių plastinis deformavimasis tolydesnis negu minkštojo plieno, todėl jų tempimo diagramose nematyti
takumo aikštelės. Kadangi takumo įtempimas, nustatomas būtent pagal takumo aikštelės ordinatę, yra labai
svarbus mechaninis rodiklis (nurodantis intensyvaus plastinio deformavimosi pradžią), siekiama jį nustatyti
visoms medžiagoms. Tuo tikslu naudojamasi sąlyginio takumo įtempimo rodikliu.

3.6 pav.
Sąlyginis takumo įtempimas yra įtempimas, dėl kurio medžiagoje atsiranda 0,2% didumo liekamoji
(plastinė) deformacija. Šis rodiklis paprastai žymimas simboliu σ
0,2
. Sąlyginis takumo įtempimas nustatomas
taip (3.7 pav.): iš abscisių ašies taško ε=0,002 brėžiama tiesė, lygiagretė pradinio diagramos ruožo tiesei, iki
susikirtimo su diagramos kreive; šio susikirtimo taško ordinatė ir yra sąlyginio takumo įtempimo reikšmė.

3.7 pav.
Visos nagrinėtosios medžiagų tempimo diagramos yra gautos, medžiagos bandinį ištempus tolydžiai
didinama jėga iki pat nutrūkimo. Reikia žinoti, kad diagramos pavidalas ir ypatingųjų taškų koordinatės
priklauso ir nuo jėgos didinimo tempo (greitinant apkrovimo procesą, medžiagos deformavimasis atsilieka),
ir nuo bandinio temperatūros, kitų sąlygų (apie tai - 3.4 poskyryje). Todėl oficialiems savybių rodikliams
nustatyti tempimo bandymą būtina atlikti pagal standartu nurodytus reikalavimus.
Jeigu tempimo bandymas nutraukiamas, dar nenutrūkus bandiniui, ir tempimo jėga sumažinama arba
ir visiškai pašalinama, bandinyje išnyksta tamprioji (grįžtamoji) deformacija arba bent jos dalis. Ši
deformacija išnyksta ir nutrauktame bandinyje: glaudžiai sudėjus nutrukusio bandinio abi dalis, jo ilgis yra
mažesnis negu prieš pat nutrūkimą. Visais atvejais tamprioji deformacija mažėja proporcingai mažėjančiam
normaliniam įtempimui (pagal Huko dėsnį), todėl diagramoje šis procesas atspindimas tiese (arba beveik
tiesia linija), lygiagrete pradiniam diagramos ruožui, t.y. šios tiesės krypties koeficientas yra tgα=E (3.8
pav.).
4

3.8 pav.
Jeigu toks nukrovimo procesas prasideda, įtempimui dar nepasiekus tamprumo ribos σ
e
, tai
diagramoje naujų linijų neatsiranda - grįžtama ta pačia linija į koordinačių pradžią (išnyksta visa
deformacija, atsiradusi dėl tų įtempimų, kurie buvo ir išnyko). Visais kitais atvejais išnyksta tik tampriosios
deformacijos dalis ε
e
, tuo tarpu liekamoji (plastinė) deformacija yra negrįžtama. Išbrėžus iš bet kurio
diagramos taško lygiagretę pradiniam proporcingumo ruožui, galima nustatyti, deformacijos dalis yra
tamprioji (ε
e
), kuri plastinė (ε
p
); tai demonstruojame (3.8 pav.) nutrūkusio bandinio deformacijos skaidymo
pavyzdžiu.
Gana reikšmingas dar vienas medžiagos rodiklis - santykinė potencinė deformavimo energija,
susikaupianti medžiagoje iki plastinio deformavimo pradžios. Šis rodiklis vadinamas rezilianso moduliu.
Įrašę į santykinės potencinės energijos išraišką (2.18) vietoj σ medžiagos tamprumo ribą (arba artimą jai
proporcingumo ribą) gauname tokias rezilianso modulio reikšmes: minkštojo anglinio plieno (σ
pr
≈200MPa,
E≈210GPa) - apie 0,095MN⋅m/m
3
, kaučiuko (σ
pr
≈20MPa, E≈8MPa) - apie 25MN⋅m/m
3
(apie 250 kartų
didesnė kaip plieno). Šio rodiklio reikšmė atitinka tempimo diagramos plotą iki proporcingumo ribos.
Medžiagos plastiškumą apibūdina ir deformavimo energijos kiekis, tenkantis medžiagos tūrio vienetui,
sunaudotas bandiniui suardyti (nutraukti). Rodiklis kai kada yra vadinamas medžiagos tąsumo moduliu.
Minkštojo anglinio plieno tąsumo modulis būna apie 70MN⋅m/m
3
.
Nėra medžiagų, kurios būtų idealiai tamprios (kurios net ir nuo didelių įtempimų neįgytų jokių
plastinių deformacijų), nėra ir visiškai plastinių konstrukcinių medžiagų. Tačiau vienos medžiagos suyra
(bandinys nutrūksta) tik po to, kai išsivysto didelės plastinės deformacijos - tokios medžiagos vadinamos
plastinėmis; kitų gi medžiagų bandiniai nutrūksta, plastinėms deformacijoms vos vos tepasirodžius - tai
trapiosios medžiagos. Tik sąlygiškai, susitarimu galima medžiagas skirstyti į trapiąsias ir plastines.
Dažniausiai tokio sutartinio skirstymo kriterijumi laikoma nutrukusio bandinio vidutinė liekamoji
deformacija ε
p
, arba, kitaip pavadinus, - santykinis liekamasis bandinio ilgio pokytis:
0
0
*
L
L L −
= δ , (3.1)
čia L
*
- bandinio bandomojo ruožo ilgis po nutraukimo, L
0
- jo pradinis ilgis. Pavyzdžiui, kai kada sutariama,
kad trapiomis laikytinos medžiagos, kurių δ<3%, o prie plastinių priskirtinos medžiagos, kurių δ>10%
(pavyzdžiui, pilkojo ketaus δ≈0,6%, minkštojo plieno δ≈20%, aliuminio δ≈35%). Be santykinio liekamojo
ilgio pokyčio δ, naudojamas dar vienas medžiagos plastiškumo rodiklis - santykinis liekamasis bandinio
skerspjūvio ploto pokytis:
0
0
*
A
A A −
= ψ , (3.2)
čia A
0
- pradinis bandinio skerspjūvio plotas, A* - nutraukto bandinio kaklelio skerspjūvio plotas; minkštojo
plieno ψ≈60-70%.
3.1 lentelė
Kai kurių konstrukcinių medžiagų mechaniniai rodikliai
Medžiaga
Takumo
Įtempimas σ
y
,
Mpa
Stiprumo riba
σ
u
, MPa
Santykinis
ilgio pokytis δ,
%
Tamprumo
modulis E,
GPa
Anglinis plienas 240 380-470 22 210
Chrominis plienas 650 800 12 210
Diuraliuminis 330 450-500 12 71
Minkštasis žalvaris 150 400 55 110
Pušies mediena (išilgai sluoksnių) - 80 - 10-14
Granitas -






=
200
3
uc
ut
σ
σ
- 5
Betonas - 5-50 - 15
5
Plastinėms medžiagoms mažiau kenkia įtempimų koncentracija, smūginės apkrovos, paviršiaus
įbrėžimai, įtrūkimai. Tuo tarpu konstrukcijų elementai iš trapiųjų medžiagų dėl mažyčio paviršiaus defekto
gali prarasti reikiamą stiprumą (prisiminkite, kaip rėžiamas stiklas); tokius elementus reikia itin atidžiai
projektuoti - žiūrint, kad juose nebūtų įtempimų koncentracijos ir kad kuo mažesni būtų tempiamieji
įtempimai.
Įsidėmėkite: nustatyti, ar medžiaga plastiška, galima tik suardžius (nutraukus) jos bandinį arba bent
jau nukrovus jį po pakankamo deformavimo. O pats medžiagų skirstymas į trapiąsias ir plastines yra labai
sąlygiškas, nes pasikeitus bandymo sąlygoms plastinė medžiaga gali suirti kaip trapioji ir atvirkščiai.
Plastinio deformavimo metu kinta medžiagos struktūra, kinta medžiagos savybės bei tų savybių
rodikliai. Todėl taip deformuotas ir po to nukrautas bandinys (ir bet kuris konstrukcijos elementas) jau
visiškai kitaip reaguoja į naują, pakartotinį apkrovimą. Darant konstrukciją, svarbu ne tik pažinti jos
elementų pirmines mechanines savybes, bet taip pat žinoti, ar tie elementai nebuvo kada anksčiau plastiškai
deformuoti.
Beje, dažnai tenka operatyviai nustatyti jau gaminamos konstrukcijos elemento medžiagos savybes,
kai tempimo (arba gniuždymo) bandymą atlikti nėra paranku. Pavyzdžiui, gali rūpėti, ar nepakito
konstrukcijos detalių medžiagos savybės dėl gamybos sąlygų. Tada naudojami medžiagos kietumo
bandymai, kurių rezultatais palyginimo keliu galima įvertinti svarbiausias mechanines medžiagų savybes.
Kietumas yra medžiagos savybė priešintis kitų kūnų mechaniniam įsiskverbimui. Spaudžiant į
bandomos medžiagos paviršių smailų deimantą (ROKVELO būdas) arba 10mm skersmens plieno rutuliuką
(BRINELIO būdas), medžiagoje atsiranda plastinių deformacijų, o padidėjus apkrovai prasideda vietinis
medžiagos irimas. Šio proceso intensyvumas (nustatomas pagal įspaudo matmenis) priklauso nuo medžiagos
stiprumo ir plastiškumo rodiklių. Žinant kietumo rodiklius, galima apytiksliai nustatyti ir stiprumo ribą
(nesuardant konstrukcijos elemento!).
Jeigu bandinys po stipresnio ar silpnesnio, bet plastinio deformavimo buvo nukrautas (tempimo jėga
buvo kiek sumažinta arba ir visiškai pašalinta), o po to vėl apkraunamas, priklausomybės σ(ε) taškas grįžta
beveik ta pačia (nukrovimo) tiese į nukrovimo pradžios tašką (3.9 pav.). Taigi pakartotinio apkrovimo
pradžioje plastinė deformacija nedidėja. Naujas plastinės deformacijos prieaugis atsiranda tik po to, kai
įtempimas medžiagoje pasiekia tą reikšmę, kuri buvo pasiekta prieš tai vykusio plastinio deformavimo metu.
Toliau deformavimo procesas vyksta taip, lyg nukrovimo ir nebūtų, buvę - diagrama po nukrovimo yra
tarytum sklandi diagramos prieš nukrovimą tąsa.

3.9 pav.
Jeigu bandinys (ar konstrukcijos elementas) buvo visiškai nukrautas ir po kurio laiko naujai
apkraunamas (gal net nieko nežinant apie ankstesnį jo deformavimą), naujojoje tempimo diagramoje (3.10
pav.) takumo įtempimas fiksuojamas didesnis. Jis didesnis būtent tuo intervalu ∆σ, kuriuo buvo viršytas
takumo įtempimas σ
*
y
σ
y
per pirmąjį deformavimą. Šis reiškinys, šitoks takumo įtempimo reikšmės pasikeitimas
yra vadinamas Baušingerio efektu - pagal pavardę vokiečių mokslininko, kuris pirmasis atkreipė dėmesį į tai
(Johann Bauschinger, 1833-1893). Šis efektas ypač svarbus mainiosios deformacijos atveju - kai kaitaliojasi
tempimas ir gniuždymas, apie tai dar kalbėsime vėliau.
Baušingerio efektas atspindi ne tik mechaninių rodiklių (takumo įtempimo, o drauge ir
proporcingumo ribos), bet ir pačių mechaninių medžiagos savybių kitimą: net sumažėja liekamoji trūkusio
bandinio deformacija (kai ją nustatome pagal bandinio ilgį prieš paskutinį, pakartotinį deformavimą), taigi
medžiaga tampa tarytum trapesnė. Šis medžiagos savybių kitimas vadinamas stiprėjimu arba kietėjimu.
Dažniausiai šis savybių kitimas nėra palankus konstrukcijos elementams, ir stengiamasi jo išvengti. Tačiau
kartais medžiaga tyčia taip stiprinama (kietinama): pavyzdžiui, kėlimo mašinų grandinės iš anksto stipriai
ištempiamos, kad padidėtų jų proporcingumo riba, kad jos darbo metu mažiau deformuotųsi.
6

3.10 pav.
Kadangi deformacijos formavimosi procesas kiek atsilieka nuo apkrovimo (ypač kai apkrovimas
vyksta pakankamai sparčiai), tempimo diagramos nukrovimo ir pakartotinio apkrovimo ruožai nebūna
visiškai tiesus, kaip 3.9 paveikslėlyje. Čia susidaro diagramos kilpa (3.11 pav.), vadinama tamprumo
histerezės kilpa. Tokia kilpa susidaro ne tik po plastinio deformavimo, ji gali būti ir pradiniame, tampriajame
apkrovimo ruože. Iš šios kilpos vaizdo ir matyti, kad deformacija atsilieka nuo įtempimo: įtempimui jau
mažėjant, tamprioji deformacija dar didėja (tampru apkrovimo poveiksmis), o pradėjus įtempimui vėl didėti,
deformacija dar ne tuoj pat ima augti. Šis deformacijos atsilikimas susijęs su medžiagos vidaus trintimi.
Histerezės kilpos plotas tempimo diagramoje skaičiumi yra lygus santykinei energijai, kuri tuo metu
deformuojamame kūne (jo tūrio vienete) virsta šilumine energija.

3.11 pav.
3.3. Gniuždymo bandymas. Mainioji deformacija
Kai kurios medžiagos (ypač trapiosios) nėra tinkamos tempiamiems elementams, nes jų tempiamoji
stiprumo riba nedidelė, tuo tarpu gniuždomos jos atlaiko didelę apkrovą. Tokių medžiagų mechaninėms
savybėms tirti labiau tinka ne tempimo, o gniuždymo bandymas. Gniuždymo bandymas taip pat
reglamentuojamas standartu - turi būti tam tikri bandinio matmenys (dažniausia jo forma - kubas ar kitokia
neaukšta prizmė), tam tikras sugniuždytų bandinių skaičius, tam tikra bandymo technologija.
Pagal gniuždymo bandymo rezultatus automatiškai ar rankiniu būdu nubrėžiama diagrama,
vaizduojanti priklausomybę F(∆L), i logiška tempimo diagramai, parodytai 3.2 paveikslėlyje. Iš šios
diagramos gaunama priklausomybės σ(ε) diagrama.
Trapiųjų medžiagų gniuždymo diagramos svarbiausias ypatingasis taškas yra bandinio suirimo
taškas, nes būtent jo ordinatės absoliutinis didumas yra maksimalus (3.12 pav.) - tos ordinatės reikšmė yra
gniuždomoji stiprumo riba σ
uc
, didžiausios gniuždomosios jėgos, kurią atlaiko bandinys, santykis su
bandinio skerspjūvio plotu. Visų trapiųjų medžiagų gniuždomoji stiprumo riba σ
uc
yra daug didesnė už
tempiamąją stiprumo ribą σ
ut
(pavyzdžiui, betono σ
uc
≈20σ
ut
, ketaus σ
uc
≈5σ
ut
).

3.12 pav.
Kartais gniuždymo bandymu tiriamos ir plastinių medžiagų savybės. Tačiau šiuo atveju nustatyti
stiprumo ribos neįmanoma. Mat, plastinės medžiagos gniuždomos nesuyra, o dėl didėjančios skersinės
deformacijos labai išsiplečia bandinio skerspjūvis ir tuo pačiu padidėja jo laikomoji galia. Gniuždydami
plastinį bandinį, galime didinti jėgą iki begalybės ir suploti prizminį bandinį iki plonutėlio lakšto (kurio
plotas taps labai didelis). Žinoma, tokio bandymo metu galime fiksuoti medžiagos gniuždomąjį takumo
įtempimą σ
yc
, kuris daugelio medžiagų yra panašaus didumo kaip ir tempiamasis takumo įtempimas σ
yt
.
Plastinės medžiagos (minkštojo plieno) gniuždymo diagramos pavyzdys - 3.13 paveikslėlyje. Reikia
7
nepamiršti, kad diagrama rodo sąlyginius normalinius įtempimus, o tikrųjų įtempimų kreivė atitinka
mažesnes ordinates.

3.13 pav.
Jeigu bandinys ar konstrukcijos elementas pakaitomis tai tempiamas, tai gniuždomas, deformacijos
ženklas kinta - ji būna tai teigiama, tai neigiama. Tokia kintamo ženklo deformacija vadinama mainiąja.
Mainioji deformacija, ypač mainioji plastinė deformacija, būna gana pavojinga - ji paspartina medžiagos
irimą (apie tai kalbėsime vėliau), be to, ji sąlygoja kai kurių medžiagos savybių kitimą.
Mainiosios deformacijos atveju ypač ryškus Baušingerio efektas, jau aptartas 3.2 poskyryje. Čia jo
pasekmės gali būti nelauktos, netikėtos ir grėsmingos. Mat, jeigu tempiamo bandinio nukrovimas prasideda
jau plastinio deformavimo metu, viršijus takumo įtempimą (σ
yt
kokiu nors dydžiu ∆σ
t
(3.14 pav.), tai
pasikeičia ne tik tempiamasis takumo įtempimas (jis tampa ), bet ir gniuždomasis. Šis
medžiagos rodiklis pakinta dydžiu ∆σ
t yt yt
σ σ σ ∆ + ≈
*
σ
c
; dažnai ∆σ
c
≈∆σ
t
(toks reiškinys vadinamas idealiuoju Baušingerio
efektu). Kadangi dažniausiai po šio pokyčio gniuždomojo takumo įtempimo absoliutinis didumas yra
mažesnis už pradinio σ
*
yt
yc
, neigiamoji plastinė deformacija ima vystytis anksčiau negu tiesioginio gniuždymo
(be plastinio tempimo) atveju. Visiškai analogiškas reiškinys pastebimas ir tada, kai visų pirma bandinys
gniuždomas stipriau negu iki takumo įtempimo σ
yc
, o po to tempiamas. Ir visiškai komplikuotas plastinės
deformacijos kitimo vaizdas tada, kai plastinio deformavimo kryptis (ženklas) daug kartų kaitaliojasi.

3.14 pav.
3.4. Savybių kitimas dėl įvairių veiksnių
Mechaninės medžiagų savybės laikui bėgant kinta, ypač jeigu medžiagas kaip nors ypatingai veikia
aplinka. O dažnai medžiaga net specialiai apdirbama taip, kad pasikeistų jos savybės, kad jos pagerėtų.
Inžinieriui dera žinoti ne tik pradinius konstrukcinės medžiagos savybių rodiklius, bet ir tas rodiklių
reikšmes, kurias savybės gali įgyti jau konstrukcijos eksploatavimo metu.
Pagrindiniai veiksniai, keičiantieji mechanines medžiagų savybes, yra: temperatūra, radioaktyvusis
švitinimas, terminis apdirbimas, cheminis poveikis, apkrovimo ir deformavimo greitis, amžius (senėjimas).
Temperatūros įtaka. Medžiagų savybių rodikliai nustatomi vadinamojoje kambario temperatūroje
(20°C). Tačiau daugelis konstrukcijų dirba labai aukštoje arba žemoje temperatūroje. Tai visų pirma tokių
konstrukcijų kaip dujų turbinos, garo katilai, reaktyviniai varikliai, kriogeninių ir šaldymo įrenginių
elementai, pagaliau net ir statybinės kai kurių pramonės cechų konstrukcijos.
Daugumos konstrukcinių medžiagų stiprumas temperatūrai kylant mažėja (mažėja stiprumo riba σ
u
,
takumo įtempimas σ
y
, proporcingumo riba σ
pr
), o temperatūrai krintant didėja. Tuo tarpu medžiagų
plastiškumas, atvirkščiai, temperatūrai kylant didėja (didėja santykinis liekamasis ilgio pokytis δ ir
skerspjūvio ploto pokytis ψ), o jai krintant mažėja.
Anglinių plienų rodikliai kinta sudėtingiau - kai kurių jų priklausomybės nuo temperatūros
ekstremumas yra ties 300°C (3.15 pav.).
8

3.15 pav.
Radioaktyviojo švitinimo įtaka yra maždaug tokia pat kaip žemos temperatūros: dažniausiai didėja
stiprumas, mažėja plastiškumas, be to, labai padidėja tamprumo modulis E. Ši įtaka yra reikšminga
branduolinių reaktorių konstrukcijoms. Kai kada bandoma specialiu švitinimu pakeisti mechanines
medžiagos savybes norima linkme.
Terminio apdirbimo įtaka. Metalų terminio apdirbimo pagrindinis tikslas ir yra - pakeisti
mechanines medžiagos savybes. Kaitinimo ir aušinimo procesais pakeičiama metalo struktūra. Apibūdinsime
kai kuriuos plieno terminio apdirbimo, procesus. Atkaitinimu (plienas ilgai laikomas įkaitintas iki tam tikros
temperatūros, po to lėtai ataušinamas) pašalinami pradiniai įtempimai, atsiradę dėl šaltojo apdirbimo, bet
kartu sumažinamas plieno stiprumas. Grūdinimu (įkaitintas plienas staigiai aušinamas) siekiama padidinti
plieno kietumą, o tuo pačiu ir stiprumą, bet sumažinamas plastiškumas. Atleidimu (grūdintas plienas tam
tikru greičiu įkaitinamas ir laikomas įkaitintas) padidinamas plieno plastiškumas, bet sumažinamas
stiprumas.
Cheminio aplinkos poveikio įtaka reiškiasi medžiagos (metalo, betono) korozija, paspartintu irimu.
Dėl metalo korozijos sumažėja konstrukcijos elemento skerspjūvio plotas, betonas dėl korozijos darosi
poringas, pleišėja, silpnėja. Metalo koroziją ypač spartina įtempimai, viršiję tam tikrą lygį, o juo labiau -
kintamas kartotinis apkrovimas ir kartotinis cheminis poveikis.
Apkrovimo greičio įtaka. Kai konstrukcija apkraunama labai greitai (smūgiu) ir labai sparčiai
didėja deformacija, plastinės medžiagos dažniausiai įgyja trapumo savybių.
Senėjimas reiškiasi mechaninių savybių kitimu dėl ilgainiui besikaupiančių struktūrinių medžiagos
pokyčių. Senėjant plienui, mažėja santykinis liekamasis ilgio pokytis, didėja takumo įtempimas, taigi plienas
darosi trapesnis. Senėjimas labai blogina plastikų mechanines savybes. Tuo tarpu betonas senėdamas
stiprėja.
Pagaliau net ir nepakitus nei medžiagos struktūrai, nei aplinkai, medžiaga, veikiama pastovios
apkrovos, ilgainiui įgyja papildomų deformacijų. Ši medžiagos savybė, t.y. savybė deformuotis laikui bėgant
nuo tos pačios pastovios apkrovos (veikiant to paties didumo įtempimui), yra vadinama valkšnumu.
Valkšnumas būdingas tokioms medžiagoms kaip betonas, mediena, akmuo, gruntas, net ir metalas (ypač
įkaitęs). Jis ima reikštis net ir nedidelių (tik tampriųjų) pradinių deformacijų atveju, o ilgainiui (po
stacionaraus lėto vystymosi etapo) labai intensyvėja (3.16, a pav.) ir pagaliau net sąlygoja trapų ar plastišką
medžiagos suirimą.
Valkšnumo reiškinys tiek svarbus ir tiek sudėtingas, kad jam nagrinėti susiformavo atskira kietojo
deformuojamojo kūno mechanikos šaka - valkšnumo teorija.
Su valkšnumo savybe susijęs ir kitas reiškinys, pastebimas, kai medžiagoje išlaikomi ne pastovūs
įtempimai (pastovi apkrova), bet pastovios deformacijos. Tada ilgainiui pradiniai įtempimai sumažėja (3.16,
b pav.) - metaluose kai kada net iki nulio. Šis lėtas įtempimų mažėjimas bandinyje su pastovia deformacija
vadinamas relaksacija.

3.16 pav.

9
4. ĮTEMPIMŲ IR DEFORMACIJŲ BŪVIS
4.1. Įtempimų būvis. Svarbiausieji įtempimai
Kai konstrukcijos elementas ar koks nors kitas kietas kūnas apkraunamas, jame atsiranda vidinių
jėgų, kurių intensyvumą išreiškia įtempimai - normaliniai ir tangentiniai. Šių įtempimų didumas bet kuriame
apkrauto elemento taške priklauso nuo to, kaip orientuotas pjūvis, kuriame tie įtempimai nagrinėjami. Tai
pastebėjome jau 2.2 poskyryje, nagrinėdami gana paprastai apkrauto (centriškai tempiamo) strypo įtempimus
įstrižuose pjūviuose. Kaitaliodami pjūvio kryptį sudėtingai apkrautame elemente, ties vienu tuo pačiu tašku
gautume įvairių įvairiausias įtempimų reikšmių kombinacijas. Bet kuriai šių kombinacijų nusakyti pakanka
žinoti įtempimus kuriose nors trijose statmenose per tą tašką einančiose plokštumose ir nagrinėjamo pjūvio
orientaciją tų plokštumų atžvilgiu (kampus tarp pjūvio ir tų plokštumų).
Įtempimų, veikiančių įvairiose visaip einančiose per apkrauto kūno tašką plokštumose, visuma yra
vadinama įtempimų būviu ties tašku.
Ties nagrinėjamuoju apkrauto kūno tašku k išpjauname be galo mažą stačiakampį gretasienį (4.1
pav., a), kurio briaunų ilgis dx, dy, dz; bendruoju atveju visuose šešiuose šio gretasienio šonuose veikia po
tris įtempimų komponentus (4.1 pav., b; jų simbolių indeksavimo taisyklės buvo aptartos, prie 1.15 pav.).
Kadangi atstumai tarp išpjautojo gretasienio šonų yra nykstamai maži, priešinguose šonuose (4.1
paveikslėlyje nematomuose) veikia tokio pat didumo, tik priešingos krypties įtempimai. Taigi, įtempimų
būviui ties bet kuriuo tašku nusakyti reikia žinoti iš viso lyg ir devynias įtempimų reikšmes. Nesunku (rodyti,
kad trys poros tangentinių įtempimų reikšmių yra tarpusavyje lygios:
τ
xy

yx
, τ
yz

zy
, τ
zx

xz
. (4.1)
Tai - vadinamasis tangentinių įtempimų dualumo dėsnis, žodžiais išreiškiamas taip:
Dviejose statmenose plokštumose tangentinių įtempimų komponentai, statmeni tų plokštumų
susikirtimo briaunai, ties nagrinėjamuoju tašku yra vienodo didumo ir nukreipti arba abu į briauną, arba abu
nuo briaunos.
Šį dėsnį įrodyti galima rašant jėgų pusiausvyros sąlygą, reiškiančią, kad visų jėgų momentų,
užsiduotosios ašies atžvilgiu, suma lygi nuliui.

4.1 pav.
Kai žinome tangentinių įtempimų dualumą (4.1), matome, kad įtempimų būviui ties tašku nusakyti
pakanka ne devynių, o tik šešių nepriklausomų įtempimų reikšmių (trijų normalinių ir trijų tangentinių
įtempimų). Tačiau ir toks skaičius dar nėra pakankamai patogus - pernelyg daug susidaro įvairių galimų
įtempimų komponentų kombinacijų, neįmanoma daryti kokių nors apibendrinimų, padedančių inžineriškai
vertinti konstrukcijos elementą. Besukinėdami stačiakampį gretasienį, ties tuo pačiu tašku k galime aptikti
tokius jo briaunų krypties kampus α
x
, α
y
, α
z
(4.1 pav., c), orientuoti jį taip, kad visuose jo šonuose išnyktų
tangentiniai įtempimai, o liktų tik normaliniai.
1
Pjūvio plokštumos, kuriose ties nagrinėjamuoju tašku nėra tangentinių įtempimų, vadinamos
svarbiausiosiomis plokštumomis, o tose plokštumose veikiantieji normaliniai įtempimai - svarbiausiaisiais
įtempimais.
Taip orientavus plokštumas, - įtempimų būvis taške nusakomas jau tik trimis svarbiausiųjų įtempimų
reikšmėmis. Svarbiausieji įtempimai žymimi σ
1
, σ
2
, σ
3
, laikantis taisyklės, kad
σ
1
≥σ
2
≥σ
3
. (4.2)
Pastarojoje taisyklėje įtempimai lyginami ne pagal jų absoliutinį, o pagal algebrinį didumą (atsižvelgiant ir į
ženklą).
Dabar, kai liko tik trys parametrai, nusakantys įtempimų būvį, galima klasifikuoti įtempimų būvio
tipus. Klasifikacijos kriterijus - nelygių nuliui svarbiausiųjų įtempimų skaičius:
• kai tik vienas iš trijų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui, įtempimų būvis vadinamas vienašiu
(kartais tiesiniu arba net linijiniu),
• kai du svarbiausieji įtempimai nelygūs nuliui, o vienas lygus nuliui, įtempimų būvis vadinamas
dviašiu (kartais plokštuminiu arba plokščiuoju),
• kai visi trys svarbiausieji įtempimai nelygūs nuliui, įtempimų būvis vadinamas triašiu (kartais
erdviniu).
Akivaizdu, kad vienašis įtempimų būvis galimas dvejopas: σ
1
>0, σ
2

3
=0 (vienašis tempimas) ir
σ
1

2
=0, σ
3
<0 (vienasis gniuždymas).
Dviašis įtempimų būvis galimas trejopas:
a) σ
1
≥σ
2
>0,σ
3
=0,
b) σ
1
>0, σ
2
=0,σ
3
<0,
c) σ
1
=0, σ
3
≤σ
2
<0.
Triašis įtempimų būvis gali būti ketveriopas:
a) σ
1
≥σ
2
≥σ
3
>0,
b) σ
1
≥σ
2
>0,σ
3
<0,
c) σ
1
>0, σ
3
≤σ
2
<0,
d) σ
3
≤σ
2
≤σ
1
<0.
Tarp šių atmainų yra ypatingų: grynojo tempimo (kai nėra neigiamų svarbiausiųjų įtempimų) ir
grynojo gniuždymo (kai nėra teigiamų svarbiausiųjų įtempimų). Kiti variantai yra mišrieji įtempimų būviai.
Grynojo tempimo įtempimų būvis, pavyzdžiui, aptinkamas: vienašis - centriškai tempiamo strypo visuose
taškuose, dviašis - ties besisukančio skridinio ašimi, triašis - kaitinamo rutulio centre.
Įsidėmėkite: nustatyti, kokio tipo įtempimų būvis yra, galite tiktai po to, kai apskaičiavote visus
svarbiausiuosius įtempimus ir pamatėte, kiek jų yra nelygių nuliui. Kol nagrinėjate įtempimus bet kokiose
plokštumose (kuriose yra ir tangentinių įtempimų), pavadinti įtempimų būvį vienašiu ar dviašiu nėra
pagrindo.
Įtempimai bet kaip orientuotoje pjūvio plokštumoje visada gali būti išreikšti svarbiausiaisiais
įtempimais ir tos plokštumos orientacijos parametrais. Jei pažymime kampus tarp nagrinėjamos plokštumos
normalės n krypties ir svarbiausiųjų įtempimų σ
1
, σ
2
, σ
3
krypčių simboliais α
1
, α
2
, α
3
(4.3 pav.), tai
normalinis įtempimas
3
2
3 2
2
2 1
2
1
cos cos cos α σ α σ α σ σ + + =
n
, (4.3)
pilnasis įtempimas šioje plokštumoje
3
2 2
2
2 2
1
2 2
cos cos cos
3 2 1
α σ α σ α σ + + =
n
p , (4.4)
tangentinis įtempimas
( )
3
2
2
2
3 2 3
2
1
2
3 1 2
2
1
2
2 1 3
2 2
3 2
2 2
2 1
2 2
cos cos cos cos cos cos 8 2 sin 2 sin 2 sin
2
1
1
α α σ σ α α σ σ α α σ σ α σ α σ α σ τ + + − + + =
n
(4.5)
Iš formulių (4.3)-(4.5) galime gauti ir formules, skirtas paprastesniam įtempimų būviui, pavyzdžiui,
vienašiam. Įrašę į (4.3) išraišką σ
2

3
=0, gauname , o tai atitinka jau (2 skyriuje) nagrinėto
tempiamo strypo (būtent - su vienašiu įtempimų būviu) įstrižojo pjūvio įtempimų išraišką (2.2). Tokią pat
operaciją atlikę su (4.4) ir (4.5) išraiškomis, gauname
1
2
1
cos α σ σ =
n
1
cos
1
α σ =
n
p ir
1 1
2 sin
2
1
α σ τ =
n
; pastaroji išraiška
taip pat atitinka tempiamo strypo įstrižojo pjūvio tangentinių įtempimų reikšmę (2.3).
Taip pat galima išreikšti ir dviašio įtempimų būvio parametrų santykius (4.2 poskyris).
2
4.2. Dviašis įtempimų būvis
Bet kaip orientuotos plokštumos įtempimų formulės (4.3)-(4.5) tinka bet kuriam įtempimų būviui,
taigi ir dviašiam. Kadangi bet kuris iš trijų svarbiausiųjų įtempimų gali būti lygus nuliui, o mes norime turėti
formules, tinkančias visiems atvejams, pažymėsime du nelygius nuliui svarbiausiuosius įtempimus
simboliais σ
u
ir σ
v
(tai gali būti arba σ
1
ir σ
2
, arba σ
1
ir σ
3
, arba σ
2
ir σ
3
). Tada, atmetę iš (4.3) ir (4.5)
formulių nuliui lygius narius, turime:
v v u u n
α σ α σ σ
2 2
cos cos + = , (4.6)
v u v u v v u u n
α α σ σ α σ α σ τ
2 2 2 2 2 2
cos cos 8 2 sin 2 sin
2
1
− + = . (4.7)
Dviašį įtempimų būvį patogu nagrinėti, išpjovus iš deformuojamo kūno stačiąją trikampę prizmę,
kurios pagrindas yra lygiagretus svarbiausiajai plokštumai su nuliniu svarbiausiuoju įtempimu, o du šonai
lygiagrečiai kitoms dviem svarbiausiosioms plokštumoms. Tokios prizmės plane (4.2 pav.) galime parodyti
atstojamąsias įtempimų, veikiančių prizmės šonuose, kurių plotai yra A, A
u
=Acosα
u
bei A
v
=Acosα
v
. Iš tokio
brėžinio akivaizdu, kad kampas α
v
=π/2+α
u
, todėl įtempimus σ
n
ir τ
n
galime išreikšti vienu iš tų kampų
(pavyzdžiui, kampu α
u
, kuri sudaro nagrinėjamos plokštumos normalė n su svarbiausiojo įtempimo σ
u

kryptimi). Išreiškiame pagal (4.6) normalinį įtempimą
v v u u n
α σ α σ σ
2 2
cos cos + = , (4.8)
nes cosα
v
=cos(π/2+α
u
)=-sinα
u
. Žinodami, kad sin2α
v
=sin(π+2α
u
)=-sin2α
u
, taip pat kad 2cosα
u
cosα
v
=-
2cosα
v
⋅sinα
u
=-sin2α
u
, iš (4.7) gauname tangentinio įtempimo reikšmę:
v u v u v v u u n
α α σ σ α σ α σ τ
2 2 2 2 2 2
cos cos 8 2 sin 2 sin
2
1
− + = , (4.9)
arba
u
v u
n
α
σ σ
τ 2 sin
2

= . (4.10)

4.2 pav.
Kadangi ši tangentinio įtempimo išraiška gauta traukiant kvadratinę šaknį, ji gali būti ir priešingo
ženklo, t.y. ji nusako tik įtempimo didumą, bet ne ženklą, ne kryptį.
Išraiškas (4.8) ir (4.9) galime gauti ir iš trikampės prizmės, vaizduojamos 4.2 paveikslėliu,
pusiausvyros sąlygų, prilyginę nuliui jėgų projekcijų į n ir t ašis sumas.
Ašis n gali būti lygiagretė kuriai nors koordinačių ašiai, pavyzdžiui, ašiai x arba y. Kampas α
u
=β,
todėl formulėje (4.8) belieka pakeisti indeksą n indeksu x, o vietoj α
u
įrašyti β:
β σ β σ σ
2 2
sin cos
v u x
+ = . (4.10)
Analogiškai gauname:
β σ β σ σ
2 2
cos sin
v u y
+ = . (4.11)
Tangentinių įtempimų išraiška (4.9) mažai tepasikeičia:
β
σ σ
τ 2 sin
2
v u
xy

= . (4.12)
Formulės (4.10) ir (4.11) išreiškia normalinius įtempimus dviejose statmenose plokštumose ties
nagrinėjamu tašku. Sudėję panariui šių dviejų formulių abi puses, gauname
σ
x

y

u

v
, (4.13)
nes sin
2
β+cos
2
β=1. Ši (4.13) lygybė išreiškia normalinių įtempimų sumos invariantiškumo dėsnį:
3
Ties tuo pačiu tašku veikiančių dviejose statmenose plokštumose normalinių įtempimų suma yra
invariantiška, nepriklausanti nuo tų plokštumų krypties kampo β.
Jau anksčiau buvome radę, kad besukant plokštumas (keičiant jų krypties kampą) įtempimų reikšmės
kinta. Dabar galime pridurti, kad vienoje plokštumoje normaliniam įtempimui padidėjus, kitoje statmenoje
plokštumoje normalinis įtempimas tiek pat sumažėja.
Galima įrodyti, kad ekstremines reikšmes įgyja normaliniai įtempimai svarbiausiosiose plokštumose,
kitaip sakant, svarbiausieji įtempimai yra ekstremalūs - vieno iš jų reikšmė yra maksimali, kito - minimali:
min
max ,
σ σ =
v u
.
Būtent ši svarbiausiųjų įtempimų ekstremalumo savybė ir yra taip pagarbaus termino
(“svarbiausiasis”) priežastis.
Žinome, kaip randama bet kurios funkcijos ekstremumo vieta: funkcijos pirmoji išvestinė
prilyginama nuliui, šios lygties sprendinys ir yra argumento reikšmė, atitinkanti funkcijos ekstremumą. Mūsų
nagrinėjama funkcija - normalinis įtempimas, kintantis priklausomai nuo argumento - kampo β - yra
išreikštas formule (4.10). Atlikę matematinius veiksmus gauname, kad funkcijos σ
x
ekstremali reikšmė yra
toje plokštumoje, kurioje tangentinis įtempimas lygus nuliui (o tokia plokštuma ir yra svarbiausioji). Tuo
pačiu nustatome ir kampo β
0
reikšmes: arba β
0
=0 (atitinka svarbiausiojo įtempimo σ
u
kryptį), arba β
0
=π/2
(atitinka kito svarbiausiojo įtempimo σ
v
kryptį).
Jeigu norime sužinoti, koks ekstremumas (minimumas ar maksimumas) čia yra, turime ieškoti
antrosios išvestinės ir pažiūrėti, kokia ji ties ekstremumu yra - teigiama ar neigiama: jeigu ji teigiama, tai čia
yra funkcijos minimumas, jeigu neigiama – maksimumas.
Dabar darome prielaidą, kad σ
u

v
. Jeigu nagrinėjame kryptį β
0
=0 (t.y. σ
u
kryptį), gauname, kad čia
yra funkcijos maksimumas (σ
u

max
). Jeigu nagrinėjame kryptį β
0
=π/ (t.y. σ
v
kryptį), gauname, kad čia yra
funkcijos minimumas (σ
u

min
). Tuo pačiu pasitvirtina ką tik padarytoji prielaida (nes čia tikrai σ
u

v
).
Dar gali pasitaikyti atvejis σ
u

v
. Pakeitę (4.10) ir (4.11) išraiškose vieną svarbiausiąjį įtempimą
kitu (jam lygiu), gauname, kad σ
x

y
, τ
xy
=0.
Kai kada svarbu žinoti ne tik normalinių, bet ir tangentinių įtempimų ekstremines reikšmes. Iš (4.12)
išraiškos matyti, kad tangentinio įtempimo didumas, kintant kampui β, priklauso nuo sinuso funkcijos, kuri
negali būti didesnė kaip vienetas. Todėl ekstreminė tangentinio įtempimo reikšmė
2
max
v u
σ σ
τ

= .
Šią reikšmę tangentinis įtempimas pasiekia, kai 2β=π/2 (t.y. kai β=45°).
Suprantama, kad pačią didžiausią tangentinio įtempimo reikšmę atitinka ne bet kurių svarbiausiųjų
įtempimų skirtumas σ
u

v
, o didžiausiojo (σ
1
) ir mažiausiojo (σ
3
):
2
3 1
max
σ σ
τ

= . (4.16)
Taip yra net ir tuo atveju, kai σ
1
=0 (σ
3
≤σ
2
<0) arba σ
3
=0 (σ
1
≥σ
2
>0). Tokio didumo tangentinis
įtempimas visada veikia plokštumoje, dalijančioje pusiau kampą tarp dviejų svarbiausiųjų plokštumų,
kuriose veikia σ
1
ir σ
3
.
Išmokome rasti įtempimus bet kaip orientuotoje pjūvio plokštumoje, kai yra žinomos svarbiausiųjų
įtempimų reikšmės. Tačiau inžinieriui dažnai svarbesnis būna atvirkštinis uždavinys: žinant įtempimus bet
kuriose dviejose statmenose plokštumose (σ
x
, σ
y
, ir σ
z
), rasti svarbiausiuosius įtempimus ir jų kryptį.
Svarbiausiųjų įtempimų nustatymo uždavinio sprendinys yra svarbiausiųjų įtempimų išraiška
( ) 





+ − ± + =
2 2
,
4
2
1
xy y x y x v u
τ σ σ σ σ σ (4.17)
ir trigonometrinių funkcijų išraiškos, iš kurių galima nustatyti svarbiausiųjų plokštumų krypties kampą β
0
:
y x
xy
tg
σ σ
τ
β

=
2
2
0
, (4.18)
xy
y x
tg
τ
σ σ
β

=
0
. (4.19)
Pastarosiose dviejose formulėse kampas β
0
yra kampas, matuojamas nuo x ašies iki svarbiausiosios
ašies. Naudojantis formulėmis (4.19), reikia žinoti (jau būti apskaičiavus) bent svarbiausiojo įtempimo (σ
u
ar
σ
v
) reikšmę. Jeigu į formulę įrašyta σ
u
reikšmė, gauname kampo β
0
reikšmę, nustatančią svarbiausiojo
4
įtempimo σ
u
kryptį, jeigu σ
v
reikšmė - įtempimo σ
v
kryptį. Formule (4.18) gaunamos iškart dvi kampo
reikšmės, besiskiriančios dydžiu π/2; jos ir nustato abiejų svarbiausiųjų įtempimų kryptis.
Apskaičiavę (4.17) formule svarbiausiuosius įtempimus, galime juos indeksuoti nebe raidėmis u ir v,
bet taip, kaip buvo sutarta - pagal taisyklę (4.2). Taigi, jeigu gautos iš (4.17) formulės įtempimų reikšmės abi
yra teigiamos, jos yra σ
1
ir σ
2
(tuo atveju σ
3
=0); jeigu jų ženklai skirtingi, turime σ
1
>0 ir σ
3
<0 (šiuo atveju
σ
2
=0); pagaliau jeigu abi reikšmės neigiamos, jos išreiškia σ
2
ir σ
3
(čia σ
1
=0).




Konstrukcijų elementuose dažnai sutinkamas vienas ypatingas dviašio įtempimų būvio atvejis,
vadinamas grynosios šlyties įtempimų būviu: dviejose statmenose plokštumose veikia tiktai tangentiniai
įtempimai, o normalinių įtempimų nėra (4.3 pav.), čia τ
yx
=0, σ
x

y
=0. Įrašę tokias įtempimų reikšmes į
(4.17) ir (4.19) formules, gauname σ
u,v
=±τ, taigi σ
1
=τ, σ
3
=-τ, ir tgβ=±1 tada kampas β
0
=±π/4=±45°.

4.3 pav.
Įtempimų būvių nagrinėjimo uždaviniai paprastai susiję su paprasčiausiu šio poskyrio formulių
taikymu, tačiau pravartu ir tokių paprastų uždavinių sprendimo įgūdžius palavinti.
4.3. Deformacijų būvis. Svarbiausiosios deformacijos
Deformuojamame kūne, taigi ir apkrovų veikiamame konstrukcijos elemente, kinta atstumai tarp
taškų, tarp linijų, kinta kampai tarp linijų atkarpų. Tai jau buvo nagrinėta 1.6 poskyryje. Jeigu iš
deformuojamo kūno ties nagrinėjamuoju tašku išpjauname trimis poromis plokštumų stačiakampį briaunainį,
tai po deformavimo dažniausiai ne tik pakinta jo briaunų ilgiai, bet it kiekvienas jo šonas, buvęs
stačiakampiu (4.4 pav.), tampa lygiagretainiu. Šie pokyčiai priklauso nuo briaunainio šono plokštumos
orientacijos, t.y. nuo deformacijų krypčių. Kitaip orientuoto briaunainio ir deformacijos kitokios.

4.4 pav.
Deformacijų įvairiomis kryptimis ir įvairiose plokštumose, einančiose per apkrauto kūno tašką,
visuma vadinama deformacijų būviu ties tašku.
Deformacijų būviui taške nusakyti pakanka žinoti šešias nepriklausomas deformacijų reikšmes -
linijines deformacijas trimis statmenomis kryptimis ir kampines deformacijas trijose statmenose
plokštumose, pavyzdžiui, pakanka žinoti linijines deformacijas ε
x
, ε
y
, ε
z
ir kampines γ
xy
, γ
yz
, γ
zx
.
Jeigu išpjautasis briaunainis orientuotas taip, kad jo šonai sutampa su svarbiausiosiomis
plokštumomis, tai juose veikia tiktai normaliniai (svarbiausieji) įtempimai, o tangentinių įtempimų nėra.
Kadangi kampinę (šlyties) deformaciją sukelia būtent tangentiniai įtempimai, tai taip orientuoto briaunainio
šonai nepašlyja, lieka stačiakampiai, pakinta tik jų matmenys (4.5 pav.). Šiuo atveju deformacijų būvį nusako
tik trys deformacijų reikšmės - deformacijos trijų svarbiausiųjų įtempimų kryptimis.
5

4.5 pav.
Deformacijos tokiomis trimis statmenomis kryptimis, tarp kurių status kampas deformavimo metu
nepakinta, vadinamos svarbiausiosiomis deformacijomis ties tašku.
Tampriame izotropiniame kūne svarbiausiųjų deformacijų ir svarbiausiųjų įtempimų kryptys visada
sutampa. Svarbiausiosios deformacijos ypač svarbios tuo, kad jos (kaip ir svarbiausieji įtempimai) yra
ekstrėminės (maksimalios arba minimalios).
Svarbiausiąsias deformacijas įprasta žymėti simboliais ε
1
, ε
2
, ε
3
. Tarp deformacijų bet kaip
orientuotomis statmenomis x, y, z kryptimis (ε
x
, ε
y
, ε
z
, γ
xy
, γ
yz
, γ
zx
) ir svarbiausiųjų deformacijų egzistuoja
priklausomybės, kurias galima nustatyti tų deformacijų geometriniu nagrinėjimu, bet dar paprasčiau yra
remtis analogija tarp įtempimų būvio priklausomybių ir deformacijų būvio priklausomybių. Būtent iš 4.2
poskyrio formulių, pakeitę jose atitinkamus įtempimų simbolius deformacijų simboliais, galime gauti
deformacijų priklausomybes. Keičiama tokiu būdu:
σ
x
→ε
x
, σ
y
→ε
y
, τ
xy
→γ
xy
/2, σ
1
→ε
1
, σ
2
→ε
2
, σ
3
→ε
3
, σ
u
→ε
u
, σ
v
→ε
v
.
Ši analogija nesunkiai įrodoma. Iš analogijos gauname:
β ε β ε ε
2 2
sin cos
v u x
+ = . (4.20)
β ε β ε ε
2 2
cos sin
v u y
+ = . (4.21)
( ) β ε ε γ 2 sin
v u xy
− = . (4.22)
(nepamirškite, kad kampas β matuojamas nuo x ašies),
ε
x

y

u

v
, (4.23)
γ
max

1

3
, (4.24)
( ) 





+ − ± + =
2 2
,
2
1
xy y x y x v u
γ ε ε ε ε ε , (4.25)
y x
xy
tg
ε ε
γ
β

=
2
2
0
. (4.26)
Tiriant konstrukcijos elemento būvį paprastai matuojamos linijinės deformacijos; tam naudojami
specialūs tenzometriniai davikliai (apie juos kalbėsime vėliau). Net ir įtempimai elemente nustatomi pagal
išmatuotų linijinių deformacijų reikšmes. Išmatuoti kampines deformacijas (labai mažą šlyties kampą γ) būtų
pernelyg keblu. Tačiau net ir dviašiam deformacijų būviui nustatyti reikia mažų mažiausia trijų parametrų.
Eksperimentatorius randa tokią išeitį: ties rūpimu tašku jis matuoja linijines deformacijas trimis kryptimis.
Dažniausiai tenzometriniai davikliai klijuojami dviem statmenomis kryptimis ir viena įstriža kryptimi,
sudarančia 45° kampą su pirmosiomis dviem. Tokiu būdu trys davikliai sudaro vadinamąją „vištos pėdą" (4.6
pav.) ir parodo linijines deformacijas trimis kryptimis: ε
x
, ε
y
ir ε
z
. Turėdami šių deformacijų reikšmes, galime
išreikšti ir šlyties kampą:
( )
y x t xy
ε ε ε γ − − = 2 , (4.27)
o po to formule (4.25), ir svarbiausiąsias deformacijas
( ) ( )
2 2
2 2
,
t y t x y x
v u
ε ε ε ε ε ε
ε
− + −
±
+
= , (4.28)
bei (4.26) formule tų deformacijų krypties kampą:
( )
y x
y x t
tg
ε ε
ε ε ε
β

+ −
=
2
2
0
. (4.29)
6

4.6 pav.
4.4. Bendrasis Huko dėsnis
Kai 2 skyriuje nagrinėjome tempiamą ar gniuždomą strypą (vienašio įtempimų būvio atvejį),
naudojomės paprastu įtempimų ir deformacijų proporcingumo dėsniu - Huko dėsniu: σ=Eε. Kai įtempimų
būvis sudėtingesnis - dviašis ar triašis, - toks paprastas dėsnis nebetinka, nes normaliniai įtempimai veikia
nebe viena, o dviem ar net trimis kryptimis. Šiuo atveju proporcingumas išlieka ne tarp paskirų įtempimų ir
deformacijų, bet tarp įtempimų būvio ir deformacijų būvio (žinoma, jeigu medžiaga tampri ir paklūsta
proporcingumo dėsniui). Tokį proporcingumą išreiškia trys priklausomybės, pavadintos bendruoju Huko
dėsniu:
( ) ( )
( ) (
( ) ( ) , /
, /
, /
E
E
E
y x z z
z x y y
z y x x
σ σ υ σ ε
σ σ υ σ ε )
σ σ υ σ ε
+ − =
+ − =
+ − =
(4.30)
arba, susiejus šias priklausomybes su svarbiausiaisiais įtempimais ir svarbiausiosiomis deformacijomis,
( ) ( )
( ) (
( ) ( ) . /
, /
, /
2 1 3 3
3 1 2 2
3 2 1 1
E
E
E
σ σ υ σ ε
σ σ υ σ ε )
σ σ υ σ ε
+ − =
+ − =
+ − =
(4.31)
Šios priklausomybės parašytos triašiam įtempimų būviui, bet lengva jas taikyti ir paprastesniems
įtempimų būvio atvejams (tuomet vienas iš σ=0).
Bendrasis Huko dėsnis praverčia sprendžiant daugelį inžinerinių uždavinių.
Bendrasis Huko dėsnis įrodomas, nagrinėjant mažą stačiakampį briaunainį, išpjautą iš deformuojamo
kūno ties rūpimu tašku taip, kad jo briaunos yra lygiagretės koordinačių ašims x, y, z.
4.5. Tūrinė deformacija
Kai kinta deformuojamo kūno matmenys, dažniausiai kinta ir jo tūris (išskyrus kūnus, padarytus iš
idealios absoliučiai nesuspaudžia-mos medžiagos). Tuo tarpu šlyties deformacija tūriui praktinės (takos
neturi.
Tūrine deformacija vadinamas deformuojamo kūno be galo mažo elemento tūrio pokyčio santykis
su pradiniu tūriu, tiksliau - šio santykio riba
v
dV
dV
dV
ε =

→0
lim . (4.32)
Tūrinė deformacija triašio įtempimų būvio atveju gali būti išreikšta linijinėmis deformacijomis:
ε
v

x

y

z
, (4.33)
arba normaliniais įtempimais:
( ) (
3 2 1
2 1 2 1
σ σ σ )
υ
σ σ σ
υ
ε + +

= + +

=
E E
z y x v
. (4.34)
Ties rūpimu deformuojamo kūno tašku nagrinėsime be galo mažą stačiakampį briaunainį, kurio
kraštinės yra lygiagretės koordinačių ašims x, y, z ir kurių ilgiai yra dx, dy, dz. Šio briaunainio pradinis tūris
dV
0
=dx⋅dy⋅dz.
Po deformavimo kraštinių ilgiai pakinta, tampa dx(1+ε
x
), dy(1+ε
y
) ir dz(1+ε
z
). Pakitęs briaunainio
tūris
dV
1
= dx⋅dy⋅dz⋅(1+ε
x
)⋅(1+ε
y
)⋅(1+ε
z
).
∆dV=dV
1
-dV
0
.
7
Šias tris išraiškas įstatę į (4.32) ir atlikę matematinius veiksmus gauname (4.33) išraišką. Įrašę į šią
išraišką deformacijų reikšmes pagal (4.30) ir sutraukę panašiuosius narius, gauname (4.34) išraišką. Išraiškos
tinka ir tam atvejui, kai koordinačių ašys sutampa su svarbiausiųjų įtempimų σ
1
, σ
2
, σ
3
bei svarbiausiųjų
deformacijų ε
x
, ε
y
ir ε
z
kryptimis.
Kai normaliniai įtempimai visomis trimis kryptimis vienodi, t.y. kai σ
x

y

z
=σ,
( )
σ
υ
ε
E
v
2 1 3 −
= . (4.35)
Kai į visas puses tempiama, σ>0, tūris negali sumažėti, ε
v
≥0, o kai iš visų pusių gniuždoma, σ<0,
tūris negali padidėti, ε
v
≤0. Taigi, kokio ženklo yra σ, tokio turi būti ir ε
v
. Tai įmanoma, kai (4.35) išraiškoje
koeficientas prie σ yra neneigiamas,
( )
0
2 1 3


E
υ

Kadangi E≥0, tai ir skaitiklis turi būti neneigiamas,
1-2ν≥0; ν≤0,5.
Tuo būdu, įrodėme tai, apie ką kalbėjome anksčiau - kad tamprios izotropinės medžiagos Puasono
koeficientas negali būti didesnis kaip 0,5. Pagaliau ir lygus šiai reikšmei jis būtų tik tokioje medžiagoje, kur
bet kokio didumo įtempimams σ veikiant tūris nekinta, ε
v
=0 (tai - ideali visiškai nesuspaudžiama medžiaga).
4.6. Priklausomybė tarp tampriosios medžiagos deformatyvumo rodiklių
Nagrinėdami deformuojamo vienalyčio ir izotropinio tampraus kūno įtempimų ir deformacijų
būvius, galime nustatyti tokią priklausomybę tarp medžiagos rodiklių - tamprumo modulio E, šlyties modulio
G ir skersinės deformacijos koeficiento (Puasono koeficiento) ν:
( ) ν +
=
1 2
E
G (4.36)
Kai žinome kuriuos nors du rodiklius iš trijų, trečiąjį galime nustatyti iš šios priklausomybės.
Pavyzdžiui, jeigu E=210 GPa, v=0,30, tai G=210/(2(l-0,30))=81 GPa.
Priklausomybė (4.36) įrodoma nagrinėjant grynosios šlyties būvį, aptartą anksčiau.
4.7. Eksperimentinis įtempimų ir deformacijų tyrimas
Formulės, kuriomis skaičiuojame Įtempimų ar deformacijų reikšmes, yra apytikslės. Jas išvedant
daroma kai kurių prielaidų, remiamasi hipotezėmis. Tiriamo ar projektuojamo konstrukcijos elemento
tikrasis vaizdas dažnai būna daug sudėtingesnis negu to elemento skaičiuojamoji schema. Mums rūpi kaip
nors patikrinti savo naudojamas formules, rūpi įsitikinti jų patikimumu. O kai konstrukcijos forma ir apkrova
sudėtinga, tai net ir tinkamų formulių įtempimams ar deformacijoms skaičiuoti neturime.
Visa tai verčia ieškoti būdų nustatyti įtempimams ar deformacijoms ne teoriškai, ne skaičiavimu, bet
eksperimentu. Paties įtempimo išmatuoti negalime (galime dinamometru išmatuoti tik jėgą, o kaip ta jėga
pasiskirsto viename ar kitame elemento pjūvyje, deja, dažniausiai nežinome - tik spėliojame, daugiau ar
mažiau pagrįstas prielaidas darome). Pasitelkę tikslius prietaisus, lengvai galime išmatuoti apkraunamo,
deformuojamo elemento taškų poslinkius, įvairių atstumų pokyčius, taigi ir vidutines deformacijas (nes
ε=∆a/a). Jeigu žinome, kad tiriamojo elemento įtempimai proporcingi deformacijoms, pasinaudoję Huko
dėsniu, galime apskaičiuoti ir juos. Tačiau yra būdų ir pačių įtempimų pasiskirstymo dėsniams nustatyti
(pavyzdžiui, optinis poliarizacinis metodas).
Dažniausiai naudojami šie deformacijų ar įtempimų eksperimentinio tyrimo būdai:
• tenzometrija (mechaninė arba elektrinė),
• optinis poliarizacinis metodas.
Tenzometras - tai prietaisas matuoti mažoms deformacijoms (tiksliau - mažiems atstumų
pokyčiams). Ilgą laiką labai populiarūs buvo mechaniniai tenzometrai. Prispaudus tokio tenzometro
daviklius prie deformuojamo elemento paviršiaus, galima stebėti net ir labai mažą to paviršiaus atkarpos
ilgio pokytį, nes veidrodinis ar kitoks mechanizmas to pokyčio vaizdą padidina šimtus kartų. Tokių
tenzometrų aprašymai yra vadovėliuose.
Pastaruoju metu mechaniniai tenzometrai beveik nebenaudojami, juos pakeitė patogesni elektriniai
(varžiniai) tenzometrai.
Ant tiriamo elemento paviršiaus rūpimoje vietoje klijuojame varžinį tenzometrinį daviklį. Daviklis
yra plona, labai didelės varžos vielelė, sulankstyta keliais vingiais ir įklijuota popieriaus juostelėje (4.7 pav.).
Daviklio bazė (ilgis) s būna nuo kelių iki keliasdešimt milimetrų. Daviklį priklijuojame išilgai tos atkarpos,
8
kurios deformaciją norime nustatyti. Kai elementas (ir jo paviršius) deformuojasi, kartu su juo deformuojasi
(ilgėja ar trumpėja) ir daviklis, kinta jo vielelės ilgis ir skerspjūvio plotas. Vielelės varža yra proporcinga jos
ilgiui ir atvirkščiai proporcinga skerspjūvio plotui. Jeigu daviklis ilgėja, jo varža didėja. Varžą didina ir
išilginė vielelės deformacija (ilgėjimas), ir skersinė (plonėjimas). Vielelės varžos pokytis yra proporcingas
deformacijai. Tad belieka žinoti šio proporcingumo koeficientą ir tą varžos pokyti išmatuoti jautriu prietaisu.
Paprastai daviklis prie matavimo prietaiso (galvanometro) prijungiamas pagal tiltelio schemą (4.8
pav.). Kad tiltelį būtų galima subalansuoti, panaudojamos dar kelios varžos: R
2
, kuri atsveria daviklio varžą
R
1
, ir maždaug vienodos reguliuojamos varžos R
3
ir R
4
. Kaitaliodami reostatu varžų R
3
ir R
4
santykį, tiltelį
subalansuojame taip, kad srovė iš šaltinio nebeteka per tiltelį, galvanometras G rodo nulį. Deformavus
tiriamą elementą ir drauge su juo daviklio vielelę, varžų santykis pakinta, ir elektros srovė tilteliu ima tekėti.
Galvanometro rodomas srovės stiprumas yra proporcingas daviklio varžos pokyčiui, taigi ir tiriamai
deformacijai. Kai reikia ištirti sudėtingesnį deformacijų būvį, prie konstrukcijos elemento paviršiaus
priklijuojama daugiau daviklių - lygiagrečių vienai ašiai arba ir skirtingų krypčių, pavyzdžiui, kaip 4.6
paveikslėlyje; iš gautų eksperimentinių duomenų galima formulėmis (4.27)-(4.29) apskaičiuoti reikalingus
deformacijų būvio parametrus.
Detaliau elektrinio tenzometro naudojimas aprašytas vadovėliuose.

4.7 pav.

4.8 pav.
Optinis poliarizacinis metodas pagrįstas tuo, kad kai kurios skaidrios medžiagos (organinis stiklas,
celiulioidas, želatinas ir kt.) deformuojamos keičia savybes, tampa optiškai anizotropinėmis. Poliarizuotos
šviesos spinduliai, praėję pro tokią medžiagą, susiskaido į dvi plokštumas, kurios sutampa su svarbiausiųjų
įtempimų plokštumomis, ir ekrane sudaro šviesias ir tamsias juostas, iš kurių tankio ir konfigūracijos galima
spręsti apie įtempimų pasiskirstymą bei didumą (nors ir apytiksliai).
Suprantama, taikant šį metodą, tenka iš skaidriųjų optiškai aktyvių medžiagų padaryti konstrukcijos
elemento modelius ir bandyti juos, o ne patį elementą. Metodas taikomas visų pirma tais atvejais, kai
konstrukcijos elemento forma arba apkrova sudėtinga, nes jis labai vaizdžiai atskleidžia visą įtempimų
pasiskirstymą, pavojingąsias jų koncentracijos vietas (o po to tas vietas galima tirti jau ir kitaip, pavyzdžiui,
elektriniais varžiniais davikliais).
Plačiau metodas aprašytas knygose.
9
5. KONSTRUKCIJŲ ELEMENTŲ SKAIČIAVIMO METODAI
5.1. Bendrieji skaičiavimo principai
Bet kuri konstrukcija, bet kuris jos elementas tinkamas naudoti tik tada, kai yra pakankamai stiprus,
pakankamai standus ir pakankamai stabilus. Apie stabilumą kiek plačiau pakalbėsime kitose paskaitose, o
stiprumo ir standumo klausimus jau nagrinėjome tempimo ir gniuždymo temoje.
Konstrukcijos elementą, strypą aplinka veikia visokeriopai. Mechaninį aplinkos veikimą išreiškiame
jėgomis, apkrova. Būtent dėl šio veikimo (neatlaikęs apkrovos) strypas gali suirti (nutrukti, sulūžti ir pan.)
arba per daug deformuotis (ištįsti, sulinkti, susisukti ir pan.). Tačiau strypas, pagamintas iš pakankamai
stiprios ir standžios medžiagos, priešinasi mechaniniam aplinkos veikimui. Kad jis nesuirtų, kad per daug
nepakeistų formos, aplinkos poveikio funkcija Φ turi neviršyti pasipriešinimo funkcijos f:
Φ<f.
Šių dviejų funkcijų analitinė išraiška ir yra bet kurio konstrukcijų skaičiavimo metodo pagrindas. O
išreikšti ir poveikio, ir pasipriešinimo funkciją galima įvairiais dydžiais. Aplinkos poveikio didumą
geriausiai nusako tokie dydžiai kaip įtempimai, deformacijos, poslinkiai, taigi
Φ≡Φ(σ, τ, ε, γ, u, v, w…).
Pasipriešinimą apibrėžti galime mechaninių medžiagos savybių rodikliais:
f≡f(σ
u
, σ
y
, E, G, ν…).
Todėl bendra konstrukcijos elemento tinkamumo eksploatuoti sąlygos išraiška yra tokia:
Φ≡Φ(σ, τ, ε, γ, u, v, w…)<f≡f(σ
u
, σ
y
, E, G, ν…). (5.1)
Konkreti funkcijų Φ ir f išraiška priklauso nuo kriterijų, kuriais remiasi skaičiavimo metodika.
Toliau šiame skyriuje nagrinėsime tiktai stiprumo sąlygas. Ir pradėsime nuo paprasčiausio atvejo -
nuo vienašio įtempimų būvio, kai poveikis į konstrukciją gali būti nusakytas vieninteliu parametru -
normaliniu įtempimu σ (tiksliau - vienu iš svarbiausiųjų įtempimų, σ
1
arba σ
3
):
Φ(σ, τ, …)=σ,
o pasipriešinimas ardymui dažniausiai išreiškiamas dviem mechaniniais medžiagos rodikliais - stiprumo riba
σ
u
bei takumo įtempimu
f≡f(σ
u
, σ
y
).
Taigi, paprasčiausia stiprumo sąlyga (skirta vienašiam įtempimų būviui) yra tokia:
σ

f(σ
u
, σ
y
). (5.2)
Prisiminkite, kad visų centriškai tempiamų ar gniuždomų strypų įtempimų būvis būtent vienašis.
Atsarga būtina, skaičiuojant bet kurią konstrukciją, nes skaičiavimo rezultatas turi būti patikimas.
Koks skaičiavimo metodas bebūtų, jis konstrukcijos stiprumą garantuoja su tam tikra tikimybe. Jokiu
stiprumo skaičiavimu negalima gauti absoliučiai tikslių rezultatų, nes:
♦ medžiagos savybių rodikliai būna žinomi tik apytiksliai; realios medžiagos nėra idealiai
vienalytės, jose gali būti silpnesnių vietų; naudojamo konkretaus strypo rodikliai gali būti
kitokie, negu buvo nustatyti gamykloje visai strypų partijai;
♦ tik apytiksliai žinoma ir apkrova (pagal kurią skaičiuojami įtempimai), nes konstrukciją
gaminant ir eksploatuojant apkrova gali kisti kitaip negu buvo numatyta;
♦ naudojamos skaičiavimui formulės yra apytikslės - jos gautos, padarius nemaža prielaidų;
♦ konstrukcijos skaičiuojamoji schema nėra tikslus realios konstrukcijos vaizdas; be to, gaminant
konstrukciją, būna daugiau ar mažiau nukrypstama nuo projekte nurodytų matmenų (nedidelės
matmenų nuokrypos - tolerancijos yra visada leidžiamos).
Siekiamas patikimumo (atsargos) laipsnis priklauso ir nuo to, kiek konstrukcija svarbi (vienoks
požiūris į malkų pašiūrės konstrukciją, kitoks - į mokyklos, kuriai griūvant žūtų vaikai) ir kiek ilgai
numatoma ją eksploatuoti.
Visos šios priežastys skatina stiprumo skaičiavimą grįsti matematinės statistikos bei tikimybių
teorijos teiginiais ir, mažų mažiausia, į skaičiavimo metodiką vienaip ar kitaip įvesti patikimumo (arba
atsargos) koeficientus. Ilgainiui - tobulėjant konstrukcinių medžiagų gamybai ir konstrukcijų skaičiavimo
metodikai - šios priežastys silpnėja ir koeficientai švelninami (siekiant sutaupyti medžiagos ir lėšų), bet
išnykti jie niekada neišnyks (atsarga gėdos nedaro!).
Konstrukcijų skaičiavimo metodai vienas nuo kito skiriasi visų pirma dviem dalykais:
♦ apkrovimo stadija, kurią atitinka įtempimai, įrašomi į kairiąją stiprumo sąlygos (5.2) pusę;
♦ stiprumo sąlygos dešiniosios pusės išraiška.
Plačiausiai naudojami yra du metodai - leistinųjų įtempimų metodas ir ribinių būvių metodas.
5.2. Leistinųjų įtempimų metodas
Skaičiuojant pagal šį metodą, įtempimai kairiojoje stiprumo sąlygos pusėje nustatomi pagal nominalinę
apkrovą, t.y. pagal tą apkrovą, kuriai konstrukcija skirta. Pavyzdžiui, jeigu lynas skirtas kelti liftui su 6
žmonėmis, tai įtempimai jame ir skaičiuojami pagal numatytą lifto svorį ir 6 žmonių svorį, negalvojant apie
tai, kad liftas gali būti pagamintas kiek sunkesnis ir kad kai kada į jį gali įsisprausti daugiau žmonių.
Tuo tarpu dešinioji stiprumo sąlygos pusė nustatoma, atsižvelgus į visus galimus netikslumus ir
nukrypimus - tiek medžiagos rodiklių, tiek skaičiavimo formulių, tiek ir apkrovos (atsižvelgiama ir į
minėtąją galimą lifto lyno perkrovą). Visa tai apimama patikimumo (atsargos) koeficientu n
0
, iš kurio
dalijamas atitinkamas nominalinis medžiagos stiprumo rodiklis σ
0
(stiprumo riba σ
u
arba plastinių medžiagų
takumo įtempimas σ
y
). Padalijus gautas dydis yra vadinamas leistinuoju įtempimu ir žymimas simboliu σ
adm

(angl. admissible - leistinas), kai kur simboliu σ
allow
(angl. allomable - leistinas) ar ankstesnėje literatūroje
simboliu [σ]:
u
u
y
y
n
n
σ
σ
medžiagoms kt. ir s trapiosiom
medžiagoms plastinėms
. (5.3)
Kadangi σ
u

y
, tai ir n
u
>n
y
. Atsargos koeficientų didumas labai priklauso ir nuo medžiagos
vienalytiškumo; pavyzdžiui, betono n
u
≈3, lauko akmens n
u
≈10, tuo tarpu plieno n
y
<1,5.
Taigi paprasčiausias leistinųjų įtempimų metodo stiprumo sąlygos pavidalas yra toks:
σ≤σ
adm

0
/n
0
. (5.4)
Ir nepamirškite, kad įtempimas σ čia apskaičiuotas pagal nominalines (o ne projektines) apkrovas.
5.3. Ribinių būvių metodas
Skaičiuojant konstrukcijas pagal šį metodą, į stiprumo sąlygą įvedami ne tie įtempimai, kurie
atsiranda nuo nominalinių apkrovų, bet vadinamieji projektiniai įtempimai - tie, kurie gali būti
konstrukcijoje, pasiekusioje ribinį būvį, t.y. tokį būvį, kai konstrukcijos nebegalima eksploatuoti. Vienas iš
ribinių būvių yra konstrukcijos ar jos kurio nors elemento suirimas, bet yra ir kitokių konstrukcijos
tinkamumo ribų: per didelės deformacijos ar poslinkiai, atsivėrę plyšiai ir kt. Ribiniai būviai paprastai
grupuojami pagal jų pavojingumą, reikšmingumą.
Pavyzdžiui, Europos normos (Eurocode) suskirsto ribinius būvius į kritinius (ultimate limit states)
ir eksploatacinius (serviceability l. s.). Kritiniais laikomi tie būviai, kurie susiję su konstrukcijos irimo,
griuvimo grėsme bei pavojumi žmogaus gyvybei. Eksploataciniai ribiniai būviai - tokie, kuriuos pasiekusi
konstrukcija, nebeatitinka vienokių ar kitokių eksploatavimo kriterijų (per dideli poslinkiai, vibracijos ir
pan.); šie ribiniai būviai paprastai nėra labai pavojingi.
Aišku, kad ribiniai būviai konstrukcijai yra neleistini jokiu atveju, t.y. veikiant ne tik nominalinėms,
bet ir visoms kitoms įmanomoms (net ir atsitiktinėms) apkrovoms. Todėl įtempimai skaičiuojami pagal
projektines įrąžas. Projektinės įrąžos apskaičiuojamos pagal projektines apkrovas. Projektinė apkrovos
reikšmė gaunama, padauginus nominalinę apkrovos reikšmę iš apkrovos patikimumo koeficiento.
Pavyzdžiui, jeigu lifto svoris gali būti iki 10% didesnis, o įsisprausti į jį gali pusantro karto daugiau žmonių
negu skirta, tai lifto svorio apkrovos F
1
patikimumo koeficientas būtų n
1
=1,1, o keliamų žmonių svorio jėgos
F
2
patikimumo koeficientas n
2
=1,5. Tuomet projektinė lifto lyno įrąža N=n
1
F
1
+n
2
F
2
.
Taigi šiuo metodu atsarga dėl galimos perkrovos įskaitoma įtempimų reikšme (ir diferencijuojama
pagal apkrovos rūšis). Į daugelį kitų atsargos priežasčių atsižvelgiama kitų veiksnių patikimumo
koeficientais. Konstrukcinės medžiagos stiprumo rodiklis nustatomas, kaip ir leistinųjų įtempimų metodu,
pagal stiprumo ribą σ
u
arba takumo įtempimą σ
y
, o vadinamas projektiniu stipriu ir žymimas raide R (angl.
resistance - pasipriešinimas) arba (kai kuriose Europos normose) raide f. Kadangi į šį rodiklį telpa ne visa
atsarga (dalis jos išreikšta apkrovos ir kitais patikimumo koeficientais), projektinis stipris dažniausiai yra
didesnis negu tos pačios medžiagos leistinasis įtempimas (R>σ
adm
).
Paprasčiausias ribinių būvių metodo stiprumo sąlygos pavidalas būtų toks:
σ≤R. (5.5)
(Nepamirškite, kad čia įtempimas σ apskaičiuotas pagal nepalankiausią apkrovą). O taikant stiprumo sąlygą
konkrečioms konstrukcijoms, į ją įtraukiami papildomi patikimumo, darbo sąlygų koeficientai.
Dar kartą išvardysime, kuo ribinių būvių metodas skiriasi nuo leistinųjų įtempimų metodo:
♦ įtempimų reikšmė nustatoma, atsižvelgiant į diferencijuotą apkrovos patikimumą; šie įtempimai
atspindi tą aiškiai suvokiamą konstrukcijos būvį, kurio jokiu būdu negalima leisti;
♦ konstrukcijos medžiagos pasipriešinimas nusakomas projektiniu stipriu, kuris nepriklauso nuo
apkrovos patikimumo;
♦ kai konstrukcija yra statiškai neišsprendžiama, o juo labiau kai joje ima reikštis plastinės
deformacijos, įtempimų augimas nebėra proporcingas apkrovos didėjimui, todėl ir atsarga ties
ribiniu būviu dažniausiai nėra tokia pat, kaip ties nominalinės apkrovos lygiu; ribinių būvių
metodo fiksuojama atsarga yra prasmingesnė už leistinųjų įtempimų metodo (aiškiai
suformuluotas pavojus - ribinis būvis, kurio siekiama išvengti).
Stiprumo sąlygą galima išreikšti ir kitaip negu (5.5) - pavyzdžiui, lyginti ne įtempimą su medžiagos
stipriu, bet projektinę įrąžą su skerspjūvio pasipriešinimo rodikliu (taip daroma ir Europos normose).
Kitokios išraiškos dažnai palengvina konkrečių konstrukcijų skaičiavimą, įvairių faktorių patikimumo
nustatymą. Tačiau dabar, kol mokomės stiprumo skaičiavimo pagrindų, kol turime įsidėmėti, jog visų pirma
įtempimų būvis ties kuriuo nors konstrukcijos tašku lemia suirimo pavojų, naudosimės sąlygomis,
išreikštomis įtempimais.
Ribinių būvių metodo stiprumo sąlygas jau naudojome (2 skyriuje) ir naudosime toliau. Šiame
paskaitų kurse visais atvejais tariame, kad nagrinėjamos apkrovos yra projektinės - atitinkančios
nepalankiausią jų derinį, atitinkančios konstrukcijos ribinį būvį (t.y. įrąžų ar įtempimų nebereikia dauginti iš
patikimumo koeficientų). Nesirūpiname ir projektinio stiprio nustatymu: dažnai žinynai ar specifikaciniai
dokumentai nurodo būtent šį medžiagos savybių rodiklį, jo nebereikia skaičiuoti pagal kitus medžiagos
rodiklius. Beje, reikia įsidėmėti, kad tuo atveju, kai projektinio stiprio simbolis R parašytas be indekso, jis
žymi stiprį tempimo atveju (kuris dažnai prilygsta stipriui gniuždymo atveju). O indeksuotieji projektinio
stiprio simboliai yra tokie:
tempiamasis - R
t
(angl. tension - tempimas),
gniuždomasis - R
c
(angl. compression - gniuždymas),
šlyties, kerpamasis - R
s
(angl. shear - šlytis),
glemžiamasis - R
p
(angl. pressure - slėgimas) arba R
b
(angl. bearing - atraminis).
5.4. Irimo ir plastiškumo hipotezės
Stiprumo sąlygos su tam tikra atsarga ir tikimybe užtikrina, kad medžiaga, veikiama apkrovos,
nesuirs ir kad joje neatsiras nepageidaujamų didelių plastinių deformacijų. Konstrukciją nuo suirimo
saugančioje stiprumo sąlygoje (5.2) naudojame medžiagos stiprumo ribą σ
u
, o plastiškumo išvengiame,
panaudoję plastinės medžiagos takumo įtempimą σ
y
. Kai įtempimų būvis vienašis, stiprumo sąlyga paprasta.
Tačiau kai įtempimų būvis sudėtingesnis - dviašis ar triašis, - konstrukcijos poveikio funkcija priklauso jau
ne nuo vienintelio parametro. Veikia ne tik σ
1
, bet ir σ
2
, σ
3
; trijų svarbiausiųjų įtempimų kombinacijų gali
būti labai įvairių, net ir su tobula laboratorine įranga neįmanoma jų visų ištirti. Galime tik su vienokia ar
kitokia tikimybe spėti, kas lemia medžiagos suirimą arba plastiškumą, kas yra irimo ar plastiškumo kriterijus.
Stiprumo sąlygą formuojame, remdamiesi kokia nors irimo ar plastiškumo hipoteze.
Kai strypo įtempimų būvis vienasis, jį nesunku išbandyti - tempimu ar gniuždymu - ir nustatyti bet
kurio parametro bei bet kokios parametrų funkcijos Φ(σ, τ, ε, …) reikšmę Φ
0
tuo momentu, kai strypas suyra

0
≡Φ
u
) arba kai ima reikštis plastiškumas (Φ
0
≡Φ
y
). Nustatyti tokią reikšmę sudėtingo (dviašio, triašio)
įtempimų būvio atveju (Φ
0
*
) būtų keblu. Todėl formuluojame tokią bendrą hipotezę:
kai medžiaga suyra (ar tampa plastiška), funkcijos - kriterijaus Φ reikšmė tai medžiagai yra visada ta
pati - koks įtempimų būvis bebūtų.
Jeigu simbolius, atitinkančius sudėtingą (dviašį, triašį) įtempimų būvį, žymėsime žvaigždute, o
vienašio būvio reikšmes atitinkančius simbolius - be žvaigždutės, tai šią žodinę hipotezės formuluotę
galėsime išreikšti ir taip:
Φ
0
*

0
. (5.6)
Iš stiprumo sąlygos sudėtingam (dviašiam, triašiam) būviui:
Φ
*

0
*
,
pasinaudoję (5.6) lygybe, galime eliminuoti sunkiai nustatomą dydį Φ
0
*
, ir stiprumo sąlyga tampa tokia:
Φ
*

0
. (5.7)
Joje kairioji pusė nustatoma pagal sudėtingąjį (dviašį, triašį) įtempimų būvį, o dešinioji - pagal
vienašį.
Belieka rasti tokią funkciją Φ, kuriai galiotų pateiktoji formuluotė. Universalios, visoms
medžiagoms tinkančios funkcijos nėra. Pasiūlytų kriterijų yra keletas. Juos peržvelgdami, nurodysime ir jų
galiojimo ribas.
Maksimalių normalinių įtempimų hipotezė (irimo kriterijus - σ
max
):
Φ=σ
max
.
Bet kuriuo (sudėtingu) atveju σ
max

1
(didžiausias iš trijų svarbiausiųjų įtempimų) ir
Φ
*

1
.
Vienašio įtempimų būvio atveju medžiaga suyra, kai σ
1
pasiekia stiprumo ribą σ
u
, taigi
Φ
0

u
,
todėl stiprumo sąlygą pagal (5.7) formuluojame taip:
σ
1

u
,
arba, įvedę atsargos koeficientus, pakeitę stiprumo ribą projektiniu stipriu:
σ
1
≤R. (5.8)
Maksimalių normalinių įtempimų kriterijus neapima kitų krypčių svarbiausiųjų įtempimų (σ
2
, σ
3
),
nors jie turi nemažą įtaką stiprumui, todėl hipotezė gali būti taikoma tik labai trapių (stiklo ir pan.) medžiagų
tempimui. Tačiau praktiškai šios hipotezės niekas nebenaudoja, jos reikšmė tik istorinė.
Maksimalių linijinių deformacijų hipotezė (irimo kriterijus - ε
max
):
Φ=ε
max
.
panaudojus bendrąjį Huko dėsnį, (4.31) išraišką,
Φ
*

1
=(σ
1
-ν(σ
2

3
))/E.
Kai tempiamas strypas suyra, būna σ
1

u
, σ
2

3
=0, todėl
Φ
0

u
/E,
ir pagal (5.7) stiprumo sąlygos išraiška tokia:

1
-ν(σ
2

3
))/E<σ
u
/E,
arba

1
-ν(σ
2

3
))<σ
u
,
arba
σ
1
-ν(σ
2

3
)≤R. (5.9)
Ši hipotezė galioja tik tada, kai kairioji (5.9) nelygybės pusė yra teigiama, ir tik trapių medžiagų
gaminiams (plytai, akmeniui).
Maksimalių tangentinių įtempimų hipotezė (plastiškumo kriterijus - τ
max
):
Φ=τ
max
.
Ši reikšmė sudėtingam įtempimų būviui yra nustatyta formule (4.16):
Φ
*
=(σ
1

3
)/2.
Kai tempiamame strype ima reikštis plastinės deformacijos, tada σ
1

y
, σ
3
=0, todėl
Φ
0

y
/2
ir pagal (5.7) stiprumo sąlyga

1

3
)/2<σ
y
/2,
arba
σ
1

3
≤R. (5.10)
Nors šis kriterijus neapima kartais reikšmingo viduriniojo svarbiausiojo įtempimo σ
2
, bet gana gerai
tinka plastinėms medžiagoms, kurios vienodai priešinasi ir tempimui, ir gniuždymui.
Energetinė hipotezė (plastiškumo kriterijus - ta santykinės potencinės energijos dalis, kuri
susikaupė dėl formos pokyčių, vadinamoji distorsijos energija u
d
):
Φ=u
d
.
Ši energija sudėtingo įtempimų būvio atveju išreiškiama taip:
( ) ( ) ( (
2
1 3
2
3 2
2
2 1
*
6
1
σ σ σ σ σ σ ) )
ν
− + − + −
+
= = Φ
E
u
d
. (5.11)
Kai vienašio įtempimo būvio atveju prasideda plastinės deformacijos, tada σ
1

y
, σ
2

3
=0, todėl
( )
2 2 2 *
2
6
1
6
1
y y y
E E
σ
ν
σ σ
ν

+
= +
+
= Φ ,
ir pagal (5.7) stiprumo sąlyga
( ) ( ) ( )
2 2
1 3
2
3 2
2
2 1
2
y
σ σ σ σ σ σ σ < − + − + − ,
arba
( ) ( ) ( ) R ≤ − + − + −
2
1 3
2
3 2
2
2 1
2
1
σ σ σ σ σ σ . (5.12)
Energetinė hipotezė gerai tinka plastinėms medžiagoms ir yra labai plačiai naudojama.
Moro hipotezė taikoma tokioms medžiagoms, kurios nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui
(R
t
≠R
c
). Jos pagrindu sudaryta stiprumo sąlyga yra tokia:
σ
1
-kσ
3
≤R
t
, (5.13)
čia k=σ
yt

yc
plastinėms medžiagoms ir k=σ
ut

uc
trapioms (indeksas t žymi tempimu nustatytus mechaninius
medžiagos rodiklius, c - gniuždymu). Akivaizdu, kad jeigu medžiaga vienodai priešinasi tempimui ir
gniuždymui (jeigu σ
yt

yc
, σ
ut

uc
), tai k=1 ir (5.13) sąlyga sutampa su maksimalių tangentinių įtempimų
hipotezės sąlyga (5.10).

5.1 pav.
Klasikinių hipotezių palyginimą dviašio įtempimų būvio atveju iliustruoja diagrama (5.1 pav.); šios
diagramos koordinatės - santykiniai svarbiausieji įtempimai (svarbiausiųjų įtempimų σ
1
, σ
3
ir medžiagos
stiprumo ribos σ
u
santykiai). Iš diagramos matyti, kad pagal įvairias hipotezes nustatomi ribiniai įtempimų
būviai (pažymėti skirtingomis linijomis) ypač išsiskiria kvadrantuose su skirtingo ženklo įtempimais.
Pažymėtieji įvairių medžiagų irimo ar plastiškumo pradžios taškai (gauti iš atliktų eksperimentų) rodo, kad
maksimalių normalinių įtempimų hipotezė tinka tik trapiai medžiagai (ketui), o plastiškoms medžiagoms
(plienui, variui, aliuminiui) ypač dera energetinė hipotezė.
Kiek skiriasi rezultatai, kai konstrukcija vertinama pagal įvairias hipotezes, galime pamatyti iš
grynosios šlyties pavyzdžio. Grynosios šlyties atveju (4.2 poskyris) σ
1
=-σ
3
=τ, σ
2
=0. Įrašę šias reikšmes į
kelių hipotezių pagrindu sukurtas stiprumo sąlygas, gauname skirtingo didumo įtempimų funkcijos reikšmę,
lyginamą su tuo pačiu projektiniu stipriu R:
Kriterijus Formulė Funkcijos reikšmė
σ
max
(5.8) τ
ε
max
(5.9) (1+ν)τ
τ
max
(5.10) 2τ
u
d
(5.12)
τ 3
Čia buvo išdėstytos klasikinės medžiagų irimo ir plastiškumo hipotezės. Antai jų pirmoji, maksimalių
normalinių įtempimų hipotezė, dažnai siejama net su GALILĖJAUS (Galileo Galilei, 1564-1642) vardu, nors tiksliau ją
suformulavo škotas inžinierius V. RANKINAS (William John Macąuorn Rankine, 1820-1872). Taip pat tiktai trapioms
medžiagoms tinkančią maksimalių linijinių deformacijų hipotezę ėmė taikyti prancūzai E. MARIOTAS (Edme Mariotte,
1620-1684) ir B. SEN-VENANAS (Barrė de Saint-Venant, 1797-1886).
Plastiškoms konstrukcinėms medžiagoms tinkančią maksimalių tangentinių įtempimų hipotezę sukūrė 1773 m.
prancūzas Š. RULONAS (Charles Augustin Coulomb, 1736-1806); vėliau, 1868 m. šią hipotezę pagrindė H. TREŠKA
(Tresca), dažnai ji ir vadinama Treskos plastiškumo sąlyga. Vokiečių mokslininkas O. MORAS šią hipotezę pritaikė
medžiagoms, kurios skirtingai priešinasi tempimui ir gniuždymui.
Energetinę hipotezę paskelbė nepriklausomai vienas nuo kito net keli mokslininkai. Visą potencinę energiją
taikyti kaip plastiškumo kriterijų pabandė 1885 m. italas E. BELTRAMIS (1835-1900), tačiau eksperimentai šio
kriterijaus nepatvirtino. Tada 1904 m. lenkas M. HUBERAS, O nepriklausomai nuo jo 1913 m. ir vokietis R. MlZESAS
(Richard von Mises, 1883-1953) iškėlė kaip kriterijų tik distorsijos (formos kitimo) energiją; vėliau R. Mizesas bei
H.'HENKIS (Hencky) šią hipotezę teoriškai pagrindė kaip plastiškumo sąlygą; jie visi nežinojo, kad šią idėją dar
anksčiau viename savo laiškų (paskelbtų, deja, tik 1937 m.) buvo iškėlęs anglas Dž. MAKSVELAS (James Clerk
Maxwell, 1831-1879). Ši hipotezė, kai kada vadinama Hubero-Mizeso-Henkio plastiškumo sąlyga, gana gerai
tinka daugeliui konstrukcinių medžiagų ir tapo populiariausia.
Kitos hipotezės, siūlančios tiek medžiagų stiprumo, tiek ir plastiškumo kriterijus, nėra tiek
populiarios, kiek anksčiau aptartos. Tačiau konstrukcijoms naudojant naujas medžiagas, ypač įvairius
plastikus, tenka ieškoti naujų kriterijų, naujų poveikio funkcijos Φ išraiškų. Stiprumo sąlygoms geriausiai
tinka kriterijaus išreiškimas svarbiausiaisiais įtempimais:
Φ≡Φ(σ
1
, σ
2
, σ
3
).
Būtent taip ir buvo išreikštos sąlygos pagal nagrinėtąsias hipotezes. Kai naujai medžiagai netinka nė
viena žinomų hipotezių, naujas kriterijus gali būti sukurtas ir eksperimentiniu būdu - parašius hipotetinę
funkcijos išraišką su keliais nežinomais parametrais, kurie po to nustatomi keliais skirtingais tos medžiagos
bandymais.
Nauja medžiagos plastiškumo sąlyga gali būti išreikšta, pavyzdžiui, ir taip
( ) ( ) ( ) ( ) ( ) ( ) 1
3 2 1
2
3 2 1
2
1 3
2
3 2
2
2 1
= + + + + + + − + − + − σ σ σ σ σ σ σ σ σ σ σ σ c b a . (k)
Atlikus tempimo bandymą (iki ribinio būvio - plastinių deformacijų atsiradimo), nustatomas
projektinis stipris R
t
, be to, fiksuojama, kad sąlyga (k) turi tenkinti reikšmes σ
1
=R
t
, σ
2

3
=0; taigi, įrašius šias
reikšmes į (k), gaunama viena lygtis su nežinomaisiais a, b, c. Analogiškai po gniuždymo bandymo,
nustačius R
c
bei fiksavus σ
1

2
=0, σ
1
=-R
c
, ir po sukimo bandymo, nustačius R
s
bei fiksavus σ
1
=-σ
3
=R
s
, σ
2
=0,
gaunamos dar dvi lygtys. Išsprendus šias tris lygtis, visi trys nežinomieji a, b, c sąlygoje (k) išreiškiami jau
žinomais medžiagos rodikliais R
t
, R
C
, R
s
.
Apie naujų irimo bei plastiškumo hipotezių kūrimą, apie šių tyrimų tendencijas plačiau galima rasti
literatūroje.
Verta dar kartą pabrėžti, kad visos aprašytosios ir visos naujos sąlygos yra pagrįstos hipotezėmis,
spėjimais ir drąsiau jas naudoti galima tik sukaupus pakankamai sėkmingos patirties. Nepamirština ir tai, kad
kiekvienos medžiagos stiprumui bei plastiškumui nemažą įtaką turi temperatūra, laikas ir kiti veiksniai. Kai
medžiaga anizotropiška, labai svarbi net mechaninio veikimo kryptis; pavyzdžiui, sluoksniuota, skali (kaip
mediena) medžiaga stipriau pasipriešins jėgoms, parodytoms schema a (5.2 pav.), negu tokio pat
intensyvumo veikimui b.

5.2 pav.
Tiek čia aprašytos klasikinės, tiek ir naujai sukurtos hipotezės konstrukcijos ribinį būvį nustato tik
apytiksliai. Dažnai to pakanka konstrukcijos stiprumui užtikrinti. Tačiau kai kada prireikia detaliau,
kruopščiau išnagrinėti galimą konstrukcinės medžiagos irimo mechanizmą, medžiagos įtrūkimo, plyšio
atsiradimo ir jo didėjimo sąlygas. Visa tai tiria speciali kietojo deformuojamojo kūno mechanikos dalis,
vadinama irimo mechanika. Su kai kuriais irimo mechanikos principais bei idėjomis pabandysime susipažinti
kitų paskaitų metu.
O baigiant šį skyrių, reikia dar kartą akcentuoti, kad visi sudėtingi skaičiavimai, paremti irimo ar
plastiškumo hipotezėmis arba irimo mechanikos duomenimis, reikalingi tik tada, kai įtempimų būvis yra
sudėtingas (dviašis, triašis). Kai įtempimų būvis vienasis, stiprumo sąlygos paprastos, paremtos ne kokiomis
nors hipotezėmis, o tempimo ar gniuždymo bandymų rezultatais.
6. GEOMETRINIAI SKERSPJŪVIŲ RODIKLIAI
6.1. Geometrija ir konstrukcijų skaičiavimas
Nagrinėdami konstrukcijų elementų mechanikos klausimus, nuolat susiduriame ir su geometriniais
dydžiais. Antai, apskaičiuodami jėgos momentą, jėgą dauginame iš atstumo (peties), nustatydami įtempimą
tempiamo strypo taške, ašinę jėgą dalijame iš skerspjūvio ploto. Visos konstrukcijos ir jos elementų
stiprumas bei standumas priklauso nuo elementų ašių geometrijos - nuo to, kaip tie elementai išdėstyti, tiesūs
jie ar kreivi. Iš geometrinių santykių nustatomi konstrukcijos statinės pusiausvyros ir geometrinių
deformavimo lygčių koeficientai. Jau ne kartą teko minėti skerspjūvio svorio centrą (arba tiesiog centrą) -
prie centro yra pridėtos įrąžos, kalbame apie centrinį tempimą; nustatydami sudėtingos skerspjūvio figūros
centrą, susiduriame su dar vienu geometriniu plokščiosios figūros (skerspjūvio) rodikliu - statiniu momentu.
Lig šiol mums pakako elementarių geometrijos sąvokų, pakako jų ir tempiamo ar gniuždomo strypo
stiprumui bei standumui skaičiuoti. Tačiau kai strypas deformuojamas kitaip - kai jis sukamas, lenkiamas, -
įtempimams ir deformacijoms išreikšti prireikia naujų geometrinių rodiklių: skerspjūvio inercijos momentų,
atsparumo momentų, inercijos spindulių.
Naujas (arba anksčiau retai tevartotas) geometrines sąvokas ir aptarsime šiame skyriuje, kuris
konstrukcijų elementų mechanikos kursui yra pagalbinis. Čia kalbėsime tik apie tuos geometrinius
skerspjūvių (plokščiųjų figūrų) rodiklius, kurių dažnai prireikia. O vėliau teks naudoti ir daugiau naujų
geometrinių sąvokų, kurių kol kas neaptarinėsime, nes jos susijusios tik su atskiromis mechanikos temomis,
pavyzdžiui, “šlyties centras”, “liaunis”.
6.2. Ploto statinis momentas. Ploto svorio centras
Geometrinis rodiklis, apibūdinantis plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto padėtį kurios nors ašies
atžvilgiu, yra statinis momentas.
Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto statinis momentas kurios nors ašies atžvilgiu yra šios figūros
ploto elementų ir jų koordinačių (teigiamų ar neigiamų atstumų nuo tos ašies) sandaugų suma.
Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6.1 pav.), tai koordinačių ašių x
ir y atžvilgiu statiniai momentai

=
A
x
ydA S , (6.1)

=
A
y
xdA S
(integruojama visame figūros plote A).

6.1 pav.
Akivaizdu, kad statinis momentas matuojamas trečiojo laipsnio (kubiniais) ilgio vienetais — m
3
,
cm
3
. Jis gali būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas, gali būti ir lygus nuliui. Ašys, kurių atžvilgiu statinis
momentas lygus nuliui, eina per vadinamąjį figūros ploto svorio centrą (dažnai vadinamą tiesiog centru) ir
vadinamos centrinėmis ašimis.
Stačiakampėje koordinačių sistemoje figūros centro koordinatės randamos taip:
A
xdA
x
A
c

= ,
A
ydA
y
A
c

= . (6.2)
Todėl, sulyginę šias išraiškas su (6.1), matome, kad
S
x
=y
c
A, S
y
=x
c
A. (6.3)
Jeigu figūra sudėta iš kelių dalių (arba suskaidyta į kelias dalis), plotų statinių momentų (tos pačios
ašies atžvilgiu!) algebrinei sumai (6.2 pav.):
A y S S S S
c
n
i
xn x x x
= + + + =

=1
2 1
... ,
o iš tokių išraiškų randama ir figūros centro koordinatė:


=
=
= =
n
i
i
n
i
i ci
x
c
A
A y
A
S
y
1
1
. (6.4)
Analogiškai nustatome ir kitą centro koordinatę.
Įsidėmėtina, kad simetriškos figūros centras yra simetrijos ašyje. Jeigu figūra turi dvi ar daugiau
simetrijos ašių, centras yra šių ašių sankirtos taškas.

6.2 pav.
6.3. Ploto inercijos momentai
Geometriniai rodikliai, apibūdinantieji plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto atokumą nuo kurios
nors ašies ar kurio nors taško, yra ploto inercijos momentai.
Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto ašinis inercijos momentas kurios nors ašies atžvilgiu yra
šios figūros ploto elementų ir jų atstumų nuo tos ašies kvadratų sandaugų suma.
Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6.1 pav.), tai koordinačių ašių x
ir y atžvilgiu figūros ploto ašiniai inercijos momentai

=
A
x
dA y I
2
, . (6.5)

=
A
y
dA x I
2
Palyginkite šias abi formules su ploto statinių momentų išraiškomis (6.1) — jos skiriasi tik tuo, kad
koordinatės keliamos kvadratu.
Ploto ašiniai inercijos momentai matuojami ketvirtojo laipsnio ilgio vienetais — m
4
, cm
4
. Jie visada
yra teigiami (nes net ir neigiamų koordinačių z, y kvadratai yra teigiami).
Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto išcentrinis inercijos momentas kurių nors dviejų statmenų
ašių atžvilgiu yra šios figūros ploto elementų ir jų abiejų koordinačių (teigiamų ar neigiamų atstumų nuo tos
ašies) sandaugų suma.
Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6.1 pav.), tai koodinačių ašių x ir
y atžvilgiu figūros ploto išcentrinis inercijos momentas (dažniausiai žymimas simboliu I
xy
arba D
xy
)

=
A
xy
xydA I . (6.6)
Šis inercijos momentas matuojamas taip pat ketvirtojo laipsnio ilgio vienetais — m
4
, cm
4
. Jis gali
būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas. Dažnai vien tik žvilgterėjus į figūros padėtį koordinačių sistemoje,
galima pasakyti, kokio ženklo yra išcentrinis inercijos momentas: mat, pirmajame ir trečiajame kvadrante
taškų koordinatės yra vienodo ženklo ir jų sandauga teigiama, tuo tarpu antrojo ir ketvirtojo kvadranto taškų
koordinačių sandauga neigiama; todėl kai aiškiai didesnė figūros ploto dalis išsidėsčiusi pirmajame ir
trečiajame kvadrante (ir kai tas plotas labiau atitolęs nuo ašių), išcentrinis inercijos momentas yra teigiamas
ir atvirkščiai (6.3, a pav.).
Jeigu būna teigiamų ir neigiamų, tai, aišku, gali būti ir nuliui lygių figūros išcentrinių inercijos
momentų.
Ašys, kurių atžvilgiu figūros ploto išcentrinis inercijos momentas lygus nuliui, vadinamos figūros
svarbiausiosiomis inercijos ašimis.
Dažnai svarbiausiosios ašys žymimos raidėmis u ir v. Taigi, I
uv
=0.
Bet kuri figūros simetrijos ašis yra svarbiausioji ašis. Bet kuri jai statmena ašis taip pat yra
svarbiausioji. Pirmieji trys 6.3, b paveikslėlio atvejai yra su simetrijos ašimis, todėl juose x ir y ašys yra
svarbiausiosios.

6.3 pav.
Ploto ašiniai inercijos momentai svarbiausiųjų ašių atžvilgiu vadinami svarbiausiaisiais ploto
inercijos momentais.
Jeigu ašis, kurios atžvilgiu nustatomas inercijos momentas, yra centrinė (eina per figūros ploto
svorio centrą), inercijos momentas vadinamas centriniu. Įsidėmėkite: gali būti centrinis (ne svarbiausiasis),
svarbiausiasis (ne centrinis) ir centrinis svarbiausiasis inercijos momentas.
Svarbiausieji inercijos momentai ypatingi tuo, kad jų reikšmės yra ekstremalios atžvilgiu visų kitų
ašių, einančių per tą pačią koordinačių pradžią, bet kitokia kryptimi. Vieno iš svarbiausiųjų inercijos
momentų reikšmė yra maksimali, kito —- minimali.
Dar vienas geometrinis rodiklis nusako figūros ploto atokumą nuo kurio nors taško (vadinamojo
poliaus) — tai polinis inercijos momentas.
Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto polinis inercijos momentas yra šios figūros ploto elementų
ir jų atstumų nuo vieno kurio taško (poliaus) kvadratų sandaugų suma.
Formule šis rodiklis išreiškiamas taip (6.4, a pav.; čia O — polius):

=
A
p
dA I
2
ρ . (6.7)
Jeigu polius sutampa su stačiakampės koordinačių sistemos pradžia (6.4, b pav.), tai, pagal Pitagoro
teoremą, ρ
2
=y
2
+x
2
ir
∫ ∫
+ =
A A
p
dA x dA y I
2 2
,
arba
y x p
I I I + = . (6.8)
Pravartu žinoti kai kurių paprastų geometrinių figūrų inercijos momentų išraiškas.
Stačiakampio ploto ašinis inercijos momentas centrinės ašies, lygiagretės vienai iš kraštinių (6.4, c
pav.), atžvilgiu:
12
3
bh
I
x
= ,
12
3
h b
I
y
= . (6.9)
Kadangi centrinės x ir y ašys yra simetrijos ašys, šių ašių atžvilgiu išcentrinis inercijos momentas
I
xy
=0.
Trikampio ploto ašinis inercijos momentas centrinės ašies, lygiagretės pagrindui (6.4, d pav.),
atžvilgiu:
36
3
bh
I
x
= . (6.10)

6.4 pav.
Dažnai praverčia ir inercijos momentas atžvilgiu ašies x
1
, kuri eina ne per figūros centrą, bet per
pagrindą:
12
3
1
bh
I
x
= . (6.11)
Tačiau naudodamiesi šia formule būkite atidūs — nepamirškite, kad x
1
nėra centrinė ašis.
Jeigu trikampis nėra simetriškas (lygiašonis), t.y. jeigu a≠0 (6.4, d pav.), tai ir išcentrinis inercijos
momentas nėra lygus nuliui:
24
2
abh
I
xy
± = , (6.12)
(kai trikampio viršūnės B abi koordinatės vienodo ženklo, ši reikšmė yra teigiama, o kai jų ženklai skirtingi
— neigiama).
Skritulio ploto centrinis ašinis inercijos momentas
64
4
d
I I
y x
π
= = , (6.13)
polinis inercijos momentas (kai polius - skritulio centras)
32
4
d
I
p
π
= . (6.14)
Bet kuri ašis x, einanti per skritulio centrą, yra šios figūros simetrijos ašis, todėl išcentrinis inercijos
momentas I
xy
=0.
Čia pateiktos geometrinių rodiklių išraiškos gaunamos integravimo keliu iš (6.5)-(6.7) formulių.
Žinodami figūros ploto inercijos momentus vienų ašių atžvilgiu, galime apskaičiuoti juos kitų ašių
atžvilgiu. Jeigu naujosios ašys x
1
ir y
1
yra lygiagretės pirminėms x ir y ašims (6.5, a pav.), inercijos momentų
reikšmės skaičiuojamos pagal formules
I
x1
=I
x
+a
2
A+2aS
x
, I
y1
=I
y
+b
2
A+2bS
y
, (6.15)
I
xy
=I
xy
+abA+aS
y
+bS
x
, (6.16)
čia a ir b yra pirminės sistemos koordinačių pradžios O koordinatės naujojoje sistemoje x
1
O
1
y
1
, A — figūros
plotas, S
x
ir S
y
— jos statiniai momentai z ir y ašių atžvilgiu. Kai x ir y ašys yra centrinės (jų atžvilgiu S
x
=0 ir
S
y
= 0), formulės paprastesnės:
I
x1
=I
x
+a
2
A, I
y1
=I
y
+b
2
A, (6.17)
I
xy
=I
xy
+abA. (6.18)
Kai naudojamės (6.15), (6.16) ir (6.18) formulėmis, svarbu, kokie yra koordinačių a, b ženklai, tuo
tarpu (6.17) formulėse koordinates a ir b keliame kvadratu, todėl jų ženklas skaičiavimui įtakos neturi.
Jeigu naujosios koordinačių sistemos pradžią sutampa su pirminės koordinačių sistemos pradžia, o
naujosios ašys x
1
ir y
1
nuo pirminių ašių x ir y yra pasuktos kampu α (6.5, b pav.), tai ašinių ir išcentrinio
inercijos momentų reikšmės skaičiuojamos pagal tokias formules:
I
x1
=I
x
cos
2
α+I
y
sin
2
α-I
xy
sin2α, I
y1
=I
x
sin
2
α+I
y
cos
2
α+I
xy
sin2α, (6.19)
I
x1y1
=I
xy
cos
2
α+0,5(I
x
-I
y
)sin2α. (6.20)

6.5 pav.
Čia kampas α yra teigiamas, kai tokiu kampu ašis pasukta prieš laikrodžio rodyklę. Šios formulės
galioja dešininei stačiakampei koordinačių sistemai (kurioje nuo teigiamos x ašies prie teigiamos y ašies
pereinama 90° kampo posūkiu prieš laikrodžio rodyklę).
Sudėję panariui abi (6.19) ašinių inercijos momentų išraiškas, gauname (kadangi cos
2
α+sin
2
α=1):
I
x1
+I
y1
=I
x
+I
y
=const. (6.21)
Tai yra vadinamasis ašinių inercijos momentų sumos invariantiškumo dėsnis:
ašinių inercijos momentų dviejų statmenų ašių atžvilgiu suma yra invariantiška, nepriklausanti nuo
tų ašių posūkio kampo (nekintanti, kai tuodvi ašys sukamos apie jų sankirtos tašką, koordinačių pradžią).
Iš šio dėsnio galime padaryti ir tokią išvadą: jeigu besukant ašis, vienos ašies atžvilgiu momento
reikšmė didėja, tai tuo pačiu metu kitos ašies atžvilgiu inercijos momento reikšmė tiek pat mažėja, ir jeigu
vienos ašies atžvilgiu inercijos momentas Įgyja maksimalią reikšmę, tai tuo pačiu metu kitos ašies atžvilgiu
inercijos momento reikšmė turi būti minimali. Galima įrodyti, kad šias ekstremalias reikšmes ašiniai
inercijos momentai įgyja, kai besukamos ašys sutampa su svarbiausiųjų inercijos ašių kryptimis — tuo
paaiškinamas ir toks pagarbus šių ašių pavadinimas. Taigi, vieno iš svarbiausiųjų inercijos momentų (I
u
arba
I
v
) reikšmė yra maksimali, kito — minimali:
¦
¹
¦
´
¦
=
¦
)
¦
`
¹
min
max
I
I
I
I
arba arba
v
u
.
Figūros svarbiausioji inercijos ašis labai lengvai nustatoma, kai figūra simetriška — būtent ta
simetrijos ašis ir yra svarbiausioji ašis. O kai figūra asimetriška, svarbiausiųjų ašių krypties kampą α
0

(kampą, matuojamą nuo x ašies iki svarbiausiosios ašies u arba v) galime nustatyti pagal formulę, gaunamą,
prilyginus nuliui išcentrinio inercijos momento I
x1y1
išraišką (6.20):
x y
xy
I I
I
tg

=
2
2
0
α . (6.22)
Iš šios formulės gauname dvi kampo α
0
reikšmes, besiskiriančias viena nuo kitos dydžiu π/2. Viena
šių reikšmių rodo svarbiausiosios ašies u kryptį, kita — ašies v. Paprastai sutariama tą ašį, kuri yra arčiau x
ašies, žymėti simboliu u, taigi reikšmė |α’
0
|<π/4 yra u ašies krypties kampas.
Jeigu norime nustatyti, koks ekstremumas (maksimumas ar minimumas) ties ta funkcijos reikšme
yra, randame funkcijos antrosios išvestinės reikšmę: jeigu ji neigiama, tai toje vietoje yra maksimumas ir
atvirkščiai.
Taigi, ekstremines inercijos momento reikšmes galime gauti, ir nežinodami kampo α
0
:
( ) |
.
|

\
|
+ − ± + =
2 2
min
max
4
2
1
xy y x y x
I I I I I I . (6.23)
Apskaičiavę šias ekstremines reikšmes, galime naudotis ir kitokiomis negu (6.22) formulėmis
kampui α
0
apskaičiuoti (patogesnėmis tuo, kad iš jų gauname nebe iš karto dvi kampo reikšmes, o po vieną
reikšmę):
x
xy
y
xy
I I
I
I I
I
tg

=

=
min max
1
α ,
x
xy
y
xy
I I
I
I I
I
tg

=

=
max min
2
α . (6.24)
Kad gautume kampą |α|, mažesnį kaip π/4, turime skaičiuoti α
2
, jeigu I
y
reikšmė yra artimesnė I
max

(o I
x
reikšmė — artimesnė I
min
), ir skaičiuoti α
1
, jeigu yra atvirkščiai (I
y
reikšmė artimesnė I
min
).
Pastarosios formulės, pavyzdžiui, praverčia, kai reikia apskaičiuoti standartinio kampuočio
skerspjūvio ploto išcentrinį inercijos momentą. Mat, paprastai sortimento lentelėse šio geometrinio rodiklio
nebūna, o būna surašyti tik inercijos momentai atžvilgiu x ir y ašių, kurios lygiagretės kampuočio lentynoms,
ir ekstreminiai inercijos momentai I
min
(kartais I
max
), taip pat svarbiausiųjų ašių posūkio kampo tangentas
tgα. Turėdami šiuos duomenis, naudojamės viena iš (6.24) išraiškų (dažniausiai kampuočių standarte I
y

reikšmė artimesnė minimaliam inercijos momentui).
Konstrukcijoms naudojamų standartinių gaminių skerspjūvių geometriniai rodikliai, tarp jų ir
inercijos momentai, nurodomi sortimento lentelėse. Jomis naudodamiesi, turime būti atidūs — visada žiūrėti,
kuri skerspjūvio ašis kokiu simboliu pažymėta ir nesupainioti šių simbolių.
Kai tenka skaičiuoti sudėtingos figūros (skerspjūvio) ploto inercijos momentą, veikiame pagal
tokį algoritmą:
figūrą skaidome į tokias dalis, kurių plotų inercijos momentai yra lengvai išreiškiami
formulėmis — į stačiakampius, trikampius, skritulius ir pan.;
apskaičiuojame kiekvienos sudėtinės dalies ploto inercijos momentą kurios nors ašies
(geriausia — tos dalies centrinės ašies) atžvilgiu; visų dalių ašis parenkame lygiagretes viena
kitai (o jei tai patogu — tai lygiagretes būtent tai ašiai, kurios atžvilgiu reikia apskaičiuoti
visos figūros inercijos momentą);
visų sudėtinių dalių inercijos momentus perskaičiuojame kurios nors vienos ašies atžvilgiu –
tam naudojame (6.15) ir (6.16) formules arba – jeigu prieš tai buvome pasirinkę dalių
centrines ašis – paprastesnes (6.17) ir (6.18) formules; jeigu ašis, kurios atžvilgiu turime
apskaičiuoti figūros ploto inercijos momentą, yra lygiagretė pasirinktosioms sudėtinių dalių
ašims, tai būtent jos atžvilgiu visus inercijos momentus ir perskaičiuojame;
sudėję visų dalių inercijos momentus, apskaičiuotus tos pačios ašies atžvilgiu, turime jau
visos figūros inercijos momentą tos ašies atžvilgiu; įsidėmėkite: jokiu būdu negalima
sumuoti inercijos momentų, kai jie apskaičiuoti ne tos pačios ašies atžvilgiu;
jeigu ašis, kurios atžvilgiu apskaičiavome inercijos momentą, nesutampa su užduotyje
nurodyta ašimi, o yra nuo pastarosios pasisukusi kokiu nors kampu, inercijos momentą
perskaičiuokite pagal formulę (6.19) ar (6.20).
Pravartu įsidėmėti dar vieną kai kurių plokščiųjų figūrų savybę. Jei figūra turi daugiau kaip dvi
simetrijos ašis, tai svarbiausiosiomis ašimis yra ne tik šios simetrijos ašys, bet ir visos kitos ašys, einančios
per simetrijos centrą. Visų tokių ašių atžvilgiu ašiniai inercijos momentai yra vienodi (t.y. inercijos momento
reikšmė nekinta sukant ašis). Figūrų su keliomis simetrijos ašimis pasitaiko dažnai – tai skritulys, kvadratas,
lygiakraštis trikampis ir t.y. (6.6 pav.).

6.6 pav.
Kai kuriems skaičiavimams pravartu turėti dar vieną skerspjūvio figūros geometrini rodiklį — inercijos
spindulį.
Inercijos spinduliu kurios nors ašies atžvilgiu vadinamas dydis, lygus kvadratinei šakniai iš santykio
tarp figūros inercijos momento tos ašies atžvilgiu ir figūros ploto:
A
I
i
x
x
= ,
A
I
i
y
y
= . (6.25)
Inercijos spindulys matuojamas ilgio vienetais (m, cm) ir išreiškia savotišką vidutinį figūros ploto
atstumą (atokumą) nuo ašies. Padauginę figūros plotą iš inercijos spindulio kvadrato, gauname inercijos
momentą: I
x
=Ai
2
x
. Inercijos spindulys visada teigiamas dydis. Inercijos spindulys svarbiausiųjų ašių atžvilgiu
vadinamas svarbiausiuoju inercijos spinduliu.
6.4. Skerspjūvio atsparumo momentai
Konstrukcijų elementų stiprumo skaičiavimas paprastesnis, kai vartojame dar vieną geometrinį rodiklį —
skerspjūvio atsparumo momentą — skerspjūvio inercijos momento ir atokiausio taško koordinatės santykį.
Skerspjūvio ašiniu atsparumo momentu vadinamas skerspjūvio inercijos momento tos ašies atžvilgiu ir
skerspjūvio labiausiai nutolusio nuo tos ašies taško koordinatės (didžiausio atstumo) santykis (6.7 pav.):
max
y
I
W
x
x
= ,
max
x
I
x
y
= W . (6.26)
Skerspjūvio poliniu atsparumo momentu vadinamas skerspjūvio polinio inercijos momento ir
labiausiai nutolusio taško polinės koordinatės (didžiausio atstumo nuo poliaus) santykis (6.7 pav.):
max
ρ
p
p
I
W = . (6.27)
Atsparumo momentai matuojami trečiojo laipsnio (kubiniais) ilgio vienetais (m
3
, cm
3
), jie visada teigiami.
Ašiniai atsparumo momentai paprastai skaičiuojami centrinių skerspjūvio ašių atžvilgiu.

6.7 pav.
Pravartu įsidėmėti kai kurių paprastų, dažnai pasitaikančių skerspjūvių atsparumo momentų išraiškas:
stačiakampio (6.8, a pav.):
6
2
bh
x
= W , (2.28)
skritulio:
32
3
d
x
π
= W , (2.29)
skritulio:
16
3
d
p
π
= W . (2.30)
Kai skaičiuojame sudėtinės skerspjūvio figūros atsparumo momentą, visų pirma apskaičiuojame jos
inercijos momentą ir jį dalijame iš labiausiai nutolusio figūros taško atstumo:
max
y
I
W
xi
x

= .
Įsidėmėkite: klaidinga yra (išskyrus retas išimtis) skaičiuoti sudėtinės figūros atsparumo momentą,
sudedant (ar atimant) atskirų sudėtinių dalių atsparumo momentus. Įpraskite niekada nesumuoti atsparumo
momentų. Sumuokite inercijos momentus.
Kai skerspjūvio centras yra ne per vidurį (kai ašis, kurios atžvilgiu skaičiuojamas atsparumo
momentas, nėra figūros simetrijos ašis), gali būti nustatomi du atsparumo momentai — dalijant inercijos
momentą iš taškų, labiausiai nutolusių į abi puses nuo ašies, atstumų (6.8, b pav.):
1
y
I
W
x
x
= ′ ,
2
y
I
x
x
= ′ ′ W .

6.8 pav.
Dažniausiai tokių dvejopų atsparumo momentų prireikia, skaičiuojant lenkiamų elementų stiprumą.
Šiuose elementuose vienoje pusėje yra tempiami sluoksniai, kitoje — gniuždomi. Pažymėję labiausiai
nutolusio tempiamo sluoksnio atstumą y
t
, o labiausiai nutolusio gniuždomo — y
c
, gauname
t
x
t
y
I
W = ,
c
x
c
y
I
= W .
7. ŠLYTIS. KIRPIMAS.SUKIMAS
7.1. Šlyties deformacija konstrukcijų elementuose
Kas yra šlyties (arba kampinė) deformacija, išsiaiškinome jau anksčiau. Žinome, kad šios
deformacijos priežastis yra tangentiniai Įtempimai; kol įtempimai nėra pernelyg dideli, kol jie proporcingi
deformacijoms, galioja (1.16) priklausomybė (Huko dėsnis šlyčiai): τ=Gγ. Žinome taip pat, kad nuo
tangentinių įtempimų priklauso tik trys įrąžos - dvi skersinės jėgos Q
x
, Q
y
ir sukimo momentas T. Taigi, ir
šiame skyriuje nagrinėsime strypus, kurių skerspjūviuose veikia skersinės jėgos arba sukimo momentai.
Labai reta tokių konstrukcijų elementų, kurių skerspjūviuose būtų tik skersinės jėgos ar tik
sukimo momentai. Dažniausiai greta šių įrąžų veikia lenkimo momentai, o kai kada ir ašinės jėgos. Taigi
reta elementų, kurių skerspjūviai būtų be normalinių įtempimų. Tačiau kai tie normaliniai įtempimai
nedideli, palyginus su tangentiniais, galime jų nepaisyti. Tada darome kai kurias išvadas apie elementų
stiprumą bei standumą, nagrinėdami vien skersines jėgas arba vien sukimo momentus ir vien šių įrąžų
sąlygojamas šlyties deformacijas.
Konstrukcijos elemento deformavimas vien skersinėmis jėgomis vadinamas kirpimu,
deformavimas vien sukimo momentais - sukimu (tiksliau būtų - grynuoju sukimu).
Nors vienu ir kitu atveju veikia skirtingos įrąžos ir pats deformavimo vaizdas skirtingas, abu
deformavimo būdus sieja šlyties deformacija. Ir kerpamo, ir sukamo elemento įtempimų būvis tas pats -
grynoji šlytis, aprašytoji 4.2 poskyrio pabaigoje.
Beje, kai siekiama ištirti kurios nors medžiagos priešinimąsi šlyties deformacijai, nustatyti šlyčiai
skirtus mechaninius medžiagos rodiklius (pavyzdžiui, projektinį stiprį R
s
), atliekamas sukimo bandymas -
plonoje sukamo vamzdžio sienelėje šlyties deformacija būna tikrai gryna.
7.2. Kirpimas
Net teoriškai neįmanoma sukurti tokio apkrovimo, kad konstrukcijos elemente arba bent jo ruože
veiktų vien skersinės jėgos, nebūtų kitų įrąžų. Kai elementą veikia tiktai dvi ar kelios didelės jėgos,
nukreiptos skersai elemento viena priešais kitą ir atstumai tarp tų jėgų labai maži (7.1, a pav., atstumas e),
ruoželyje tarp tų jėgų lenkimo momentas yra pernelyg mažas (M≤Fe), galime jo nepaisyti, galime tarti,
kad čia deformaciją lemia tik skersinė jėga. Skersinės jėgos veikiamas ruoželis tarp jėgų pašlyja (7.1, b
pav.; čia Q=F), o kai skerspjūviuose tangentinių įtempimų ir susijusių su jais plastinių deformacijų
reikšmės tampa labai didelės, medžiaga jų nebeatlaiko, suyra, konstrukcijos elementas nukerpamas.

7.1 pav.
Ryšys tarp skersinės jėgos ir įtempimų žinomas iš 1.5 poskyrio:

=
A
dA Q τ ,
(čia nerašome indeksų, kurie prie Q ir τ būtų vienodi - arba x, arba y). Radę pjūvio metodu įrąžą Q,
norime nustatyti kol kas nežinomus dydžius - tangentinius įtempimus. Integralą išspręsti galime tik
žinodami, kaip, pagal kokį dėsnį šie įtempimai yra pasiskirstę kerpamojo elemento skerspjūviuose. Deja,
šio pasiskirstymo dėsniai nėra paprasti, nėra lengvai apibrėžiami. Tačiau mums dažniausiai rūpi ne bet
kokia deformavimo (kirpimo) stadija, o ribinė, galutinė - elemento suirimo (nukirpimo) fazė. Kai
medžiaga visame skerspjūvyje nebeatlaiko tangentinių įtempimų, visuose skerspjūvio taškuose jau būna
išsivysčiusios plastinės deformacijos, o plastinio deformavimosi metu (ties plastinių medžiagų takumo
aikštele, žr. 3.2 poskyrį) įtempimai suvienodėja, išsilygina. Taigi, jeigu nagrinėjame beyrantį,
benukerpamą elementą, galime daryti prielaidą, kad jo skerspjūvyje
A
const = τ .
Pastovų dydi τ galime iškelti prieš integralo ženklą, ir tada skersinės jėgos ir įtempimo
priklausomybė paprasta. Visų dydžių, susijusių su kirpimu, simbolius indeksuojame raide s (angl. shear -
kirpimas, šlytis):
s
s
s
A
Q
= τ (7.1)
čia simboliu Q
s
žymime kirpimo jėgą (dažniausiai ji atitinka skersinę jėgą), o simboliu A
s
- kerpamąjį
plotą. Šitaip traktuodami simbolius, galėsime (7.1) formulę naudoti ne tik skersinės jėgos poveikiui, bet ir
kitiems kirpimo atvejams nagrinėti (kai kurie konstrukcijų elementai būna kerpami ne skersai, o išilgai ar
įstrižai).
Mediena ir kitos sluoksninės medžiagos nevienodai priešinasi kirpimui: jos yra anizotropinės.
Skersai sluoksnių tokių medžiagų elementus perkirpti sunku, tuo tarpu išilgai sluoksnių jie lengvai skyla.
Būtent toks kirpimas (kirpimas išilgai sluoksnių) dažnai vadinamas skėlimu. Žinoma šį. kerpamąjį
skėlimą reikia skirti nuo skėlimo pleištu (pvz. kirviu), kai sluoksnis nuo sluoksnio yra ne nukerpamas, ne
nustumiamas, bet atplėšiamas.
7.3. Glemžimas
Kai kirpimo jėgos yra lemiamos, jos yra didelės ir dažniausiai būna pasiskirsčiusios mažame
konstrukcijos elemento paviršiaus plote (dviejų detalių sąlyčio plote). Toks intensyvus mažo sąlyčio ploto
spaudimas sukelia ypatingą ir nepageidaujamą paviršinių sluoksnių deformavimąsi: medžiaga tarytum
ištrykšta iš po slegiančios detalės (7.2, a pav.). Prisiminkite, kaip atrodo drėgnas paupio smėlis po jūsų
kulnu ir aplink jūsų pėdos įspaudą. Pasižiūrėkite, kaip atrodo kalto ar kito įrankio daužomoji dalis (7.2, b
pav.). Varžtai ar kniedės, stipriai spausdamiesi į sujungtų elementų skylių pakraštį, panašiai deformuoja
tų skylių paviršių, apskritos skylės pasidaro ovalinės (7.2, c pav.), ir tokia konstrukcijos jungtis ima
klibėti, tampa nebepatikima.

7.2 pav.
Toks sutelktinis mažo sąlyčio ploto gniuždymas vadinamas glemžimu.
Glemžimas susijęs ne su tangentiniais, bet su normaliniais (gniuždomaisiais) įtempimais. Ir jokiu
būdu jis nesietinas su šlyties deformacija. Čia, šiame (šlyties) skyriuje glemžimą nagrinėjame tik dėl to,
kad jis dažnai lydi kirpimą, tik dėl to, kad dažno kerpamo elemento stiprumą būtina tikrinti ir glemžimo
atžvilgiu.
Glemžiamieji įtempimai yra atskiras sąlyčio (kontaktinių) įtempimų atvejis. Pastarieji bus
aptariami vėliau. Glemžiamasis įtempimas yra tarsi vidutinis sąlyčio įtempimas. Mat, įtempimai detalių
sąlyčio plote pasiskirsto gana sudėtingai (ypač kai sąlyčio paviršius kreivas, 7.2, d pav.). Todėl yra
priimta glemžiamuoju įtempimu laikyti glemžimo jėgos F
p
santykį su projektiniu glemžiamuoju plotu A
p
.
Projektinis plotas yra tikrojo sąlyčio ploto projekcija į plokštumą, statmeną glemžimo jėgai (7.3 pav.; čia
A
p
=td). Glemžiamojo įtempimo simbolis dažniausiai indeksuojamas raide p (angl. pressure - spaudimas)
arba raide b (angl. bearing - atraminis, glemžiamasis). Taigi, glemžiamasis įtempimas
p
p
p
A
F
= σ . (7.2)

7.3 pav.
Nors, kaip jau tarėme, (7.2) formule apskaičiuotas dydis tėra vidutinė įtempimų reikšmė, bet jis
visiškai tinka konstrukcijų stiprumui skaičiuoti, kadangi konstrukcinių medžiagų projektinis
glemžiamasis stipris (ar leistinasis įtempimas) nustatomas taip pat pagal vidurkį.
7.4. Kerpamų ir glemžiamų jungčių skaičiavimas
Stiprumas kirpimo požiūriu turi būti skaičiuojamas konstrukcijų elementų, kurie sujungti varžtais,
kaiščiais, kniedėmis, virintinėmis užleistinėmis siūlėmis, klijais, įkirčiais ir pan. Beveik visose tokiose
jungtyse (išskyrus virintines siūles bei klijų sluoksnius) kyla ir glemžimo pavojus.
Stiprumo sąlygomis reikalaujama, kad kerpamieji ir glemžiamieji įtempimai, išreikšti (7.1) ir
(7.2) formulėmis, neviršytų atitinkamo projektinio stiprio:
kerpamieji:
s
s
s
s
R
A
Q
≤ = τ , (7.3)
glemžiamieji:
p
p
p
p
R
A
F
≤ = σ . (7.4)
Šioms sąlygoms kirpimo ar glemžimo jėga paprastai lengvai randama (pjūvio metodu). Keblumų
ir klaidų pasitaiko skaičiuojant kerpamąjį arba glemžiamąjį plotą; todėl ir panagrinėsime, kaip tuos plotus
įvairiose sandūrose rasti.
Varžtinės jungtys. Kai varžtais jungiami keli tempiamieji elementai (7.4, a pav.), jų tempimo (ar
gniuždymo) jėgos varžtą (ar kelis varžtus) veikia kaip kirpimo, jėgos. Jeigu varžtas šių jėgų neatlaiko, jis
suyra, sukarpomas keliais pjūviais į du ar net kelis gabalus (kaip 7.4, b paveikslėlio, šio pavyzdžio
kerpamųjų pjūvių skaičius k=4). Kai varžto skersmuo d, vieno varžto kerpamasis plotas A
s1
=kπd
2
/4, o
jeigu kirpimo jėga Q
s
tenka ne vienam, o keliems (n) varžtams, tai tą jėgą atitinkantis kerpamasis plotas
A
s
=nA
s1
=nkπd
2
/4. (7.5)
Šią ploto išraišką ir reikia įrašyti į stiprumo sąlygą (7.3), o iš jos jau galima spręsti, kiek varžtų
(arba kokio skersmens varžtų) reikia tai jungčiai.

7.4 pav.
Turi būti garantuotas ir glemžiamasis varžtinės jungties stiprumas. Viena varžto pusė liečiasi su
vienais jungiamaisiais elementais, kita - su kitais. Tokiu būdu, egzistuoja du varžto sąlyčio su elementais
plotai: A’
p
ir A”
p
, (7.5 pav.).

7.5 pav.
Ir vieną, ir kitą sąlyčio plotą veikia vienodos glemžimo jėgos (pagal 7.3, a pav.: plotą A’
p
glemžia
jėga F’
p
=F/3+F/3+F/3=F, plotą A”
p
- jėga F”
p
=F/2+F/2=F). Taigi, kelių (n) varžtų projektinis
glemžiamasis plotas, nustatytas pagal 7.3 ir 7.5 paveikslus, yra
( )
( )





+ = ′ ′
+ + = ′
=
.
,
4 2
5 3 1
t t nd A
t t t nd A
A
p
p
p
(7.6)
Kadangi glemžimo jėgos F’
p
ir F”
p
vienodos, tai didesni glemžiamieji įtempimai yra tame
sąlytyje, kurio plotas mažesnis, todėl į stiprumo sąlygą (7.4) įrašyti reikia A
p
,
min
, t.y. tą iš dviejų (A’
p
ir
A”
p
), kuris mažesnis.
Varžto ir jungiamų elementų sąlyčio plotą 7.5 paveikslėlyje nubraižėme ant varžto, nors lygiai
toks pat plotas (ir lygiai tokių pat glemžiamųjų įtempimų veikiamas) yra ir elementų skylių paviršiuje.
Nepamirškime, kad glemžiamasis įtempimas yra sutartinis (vidutinis) poveikio parametras. Varžtinės
jungtys suyra arba nukirpus varžtą, arba išplėšus jungiamą elementą. Tas išplėšimo pavojus priklauso nuo
jungiamojo elemento skylių padėties (jų atstumo nuo elemento pakraščio) ir nuo glemžiamųjų įtempimų.
Pagaliau sandūra tampa nepatikima jau tada, kai skylės (dar neišplėštos) dėl glemžiamųjų įtempimų
pasidaro pailgos, ovalinės. Taigi, šių įtempimų didumą reikia apriboti visų pirma jungiamuosiuose
elementuose. Todėl ir į stiprumo sąlygos - nelygybės (7.4) - dešiniąją pusę dažniausiai įrašomas ne
varžto, bet jungiamojo elemento projektinis glemžiamasis stipris.
Virintinės jungtys. Čia kalbėsime tik apie užleistines virintines jungtis (7.6, a pav.), nes būtent
tokių jungčių siūlės suyra dėl kirpimo jėgų. Besipriešinantis apkrovoms siūlės skerspjūvis yra artimas
trikampiui (7.6, b pav.), o siauriausias tokios siūlės pjūvis (per kurį siūlė gali būti nukirpta) yra 0,7h
pločio (čia h - siūlės statinis). Todėl projektinis kerpamasis kertinės virintines siūlės plotas yra
A
s
=0,7hL, (7.7)
čia L - visas siūlės ilgis. Ši ploto išraiška gali būti ir kitokia, ji priklauso nuo virinimo būdo ir kitų
faktorių.
Kai virintinė jungtis (7.6, a pav.) suyra, jos vaizdas gali būti maždaug toks, kaip parodyta 7.6, c
paveikslėliu.

7.6 pav.
Įkirčiai. Ir kirpimo (skėlimo), ir glemžimo poveikiai labai svarbūs medinių konstrukcijų jungčių
stiprumo skaičiavimui. Ypatingas šio skaičiavimo bruožas yra tas, kad mediena - anizotropinė medžiaga
(jos savybės vienokios išilgai sluoksnių, kitokios - skersai), todėl reikia atidžiai žiūrėti, kuria kryptimi
veikia skėlimo ar glemžimo jėga pagal tai nustatyti projektinį stiprį. Jeigu jungties forma sudėtinga,
kerpamajam plotui nustatyti visada praverčia suardytos jungties brėžinys (kaip 7.7 pav.).

7.7 pav.
Klijuotinės jungtys. Čia kalbėsime apie tas jungtis, kuriose jėgos veikia išilgai, o ne skersai klijų
sluoksnio, t.y. jos stengiasi du suklijuotus paviršius pastumti (ar pasukti) vieną kitu, o ne atplėšti vieną
nuo kito. Tokiu atveju klijų sluoksnio plotas ir yra kerpamasis plotas A
s
, rašytinas į stiprumo sąlygą (7.3),
o projektinis stipris R
s
nustatomas pagal klijų savybes.
7.5. Sukamas skritulinio skerspjūvio strypas. Įtempimai, deformacijos, poslinkiai
Nagrinėsime grynąjį sukimą - strypo deformavimą vienintele įrąža sukimo momentu. Tik tuo
atveju, kai sukamo strypo skerspjūvis skritulinis arba žiedinis, strypo skerspjūviai neišsikraipo, galioja
plokščiųjų pjūvių hipotezė ir galima įrodyti, kad visuose strypo taškuose yra grynosios šlyties
deformacija, o įtempimai bet kuriame skerspjūvio taške k išreiškiami gana paprasta formule:
k p
k
I
T
ρ
τ = , (7.8)
čia T - skerspjūvyje veikiantis sukimo momentas, I
p
- skerspjūvio ploto polinis inercijos momentas, ρ
k
-
taško k atstumas nuo skerspjūvio centro. Tangentinio įtempimo kryptis visada statmena spinduliui, kuris
jungia skerspjūvio centrą su tašku, kuriame veikia įtempimas. Iš (7.8) formulės matyti, kad tangentiniai
įtempimai skerspjūvyje pasiskirsto pagal tiesinę priklausomybę (7.8 pav.) - jie lygūs nuliui skerspjūvio
centre ir turi didžiausią reikšmę skerspjūvio periferijoje, pakraštyje. Įrašę vietoj ρ
k
didžiausio spindulio
ρ
max
reikšmę ir žinodami polinio atsparumo momento išraišką W
p
=I
p

max
, išreiškiame didžiausią
tangentinį įtempimą:
p
W
T
=
max
τ . (7.9)

7.8 pav.
Vien sukimo momentų veikiamas strypas lieka tiesus, tik jo skerspjūviai pasisuka apie z ašį
vienas kito atžvilgiu. Sukamo strypo deformavimosi ties bet kuriuo jo skerspjūviu intensyvumą apibūdina
santykinis sąsūkis
p
GI
T
= θ , (7.10)
čia T - nagrinėjamajame strypo skerspjūvyje veikiantis sukimo momentas, G - strypo medžiagos
šlyties modulis, I
p
- skerspjūvio polinis inercijos momentas. Santykinis sąsūkis matuojamas kampo
vienetais, tenkančiais strypo ilgio vienetui (pavyzdžiui, radi anais metrui).
Santykinis sąsūkis yra apibendrintoji sukamo strypo deformacija. Palyginkite jo išraišką
(7.10) su tempiamo strypo išilginės deformacijos išraiška (2.6): abiejų išraiškų skaitiklyje yra įrąža,
o vardiklyje – medžiagos mechaninio rodiklio ir skerspjūvio geometrinio rodiklio sandauga.
Pastaroji sandauga (GI
p
) kai kada vadinama strypo skerspjūvio sukamuoju standumo modulius arba
standžiu (kuo didesnė ši sandauga, tuo standesnis strypas, tuo mažiau jis susisuka).
Bet kuris strypo skerspjūvis kito kurio nors skerspjūvio atžvilgiu pasisuka kampu
∫ ∫
= =
L
p
L
dz
GI
T
dz
0 0
θ ϕ , (7.11)
čia L - atstumas tarp nagrinėjamųjų skerspjūvių. Tik tuo atveju, kai visame tame strypo ruože santykinis
sąsūkis yra pastovus dydis (t.y. kai T=const, G=const, I
p
=const), galima kampą ϕ išreikšti be integralo:
L
GI
T
L
p
= =θ ϕ . (7.12)
Jeigu reikia nustatyti, pavyzdžiui, kokiu kampu ϕ pasisuka vienas strypo galas kito galo atžvilgiu,
reikia visą sukamo strypo ilgi suskaidyti į ruožus, kurių kiekvieno santykinis sąsūkis būtų pastovus,
apskaičiuoti kiekvieno ruožo susisukimo kampą ϕ
j
, o visas ieškomasis kampas
∑ ∑ ∑
= = =
= = =
n
j
j
pj j
j
n
j
j j
n
j
j
L
I G
T
L
1 1 1
θ ϕ ϕ . (7.13)
Kampas ϕ yra analogiškas tempiamo (gniuždomo) strypo ilgio pokyčiui ∆L (žr. 2.4 poskyrį). Juo
naudojamės, kai reikia nustatyti kurio nors skerspjūvio kampinį poslinkį. Sukamų strypų kampinių
poslinkių skaičiavimo metodika analogiška tempiamų strypų poslinkių skaičiavimui (žr. 2.5 poskyrį).
Lig šiol nesirūpinome, kaip nustatoma ta vienintelė įrąža – sukimo momentas T,
pasitikėjome pjūvio metodu bei pusiausvyros lygtimis. Tačiau būna taip įtvirtintų sukamų strypų,
kad, deja, šių lygčių nepakanka. Tai – statiškai neišsprendžiamieji sukami strypai. Tokiems
strypams tenka rašyti papildomas geometrines deformavimo lygtis, panašias į tempiamų bei
gniuždomų strypų deformavimo lygtis, nagrinėtas 2.9 poskyryje. Grynojo sukimo veikiamas
statiškai neišsprendžiamas strypas dažniausiai yra abiem galais standžiai įtvirtintas, ir jo geometrinė
lygtis yra analogiška (2.28) lygčiai:
0
1 1
= =
∑ ∑
= =
n
j
j
n
j
j j
L ϕ θ . (7.14)
Šia lygtimi konstatuojame, kad strypo galai nepasisuka vienas kito atžvilgiu (nes jie abu
įtvirtinti, abu nejuda).
Greta pusiausvyros lygčių, geometrinių deformavimo lygčių parašome dar fizikines
deformavimo lygtis - jas atstoja išraiškos (7.10) arba (7.12). Spręsdami visas lygtis drauge, randame
įrąžas (sukimo momentus), deformacijas (santykinius sąsūkius), o po to, jei reikia, - ir įtempimus.
Strypui susukti reikia energijos. Ta energija idealiai tampriame strype susikaupia potencinės
energijos pavidalu. Susukto strypo potencinė deformavimo energija išreiškiama puse įrąžos,
deformacijos ir ilgio sandaugos (tai įrodoma analogiškai, kaip ir tempiamo strypo atveju, žr. 2.7
poskyrį): dU=tθ⋅dz/2. Įrašę santykinio sąsūkio reikšmę (7.10) ir integruodami per visą strypo ilgį,
gauname

=
L
p
dz
GI
T
U
0
2
2
,
o kai visame strype (arba jo ruože) sukimo momentas T=const ir standis GI
p
=const, susukto
strypo potencinė deformavimo energija
p
GI
L T
U
2
2
= . (7.15)
7.6. Sukamų skritulinio skerspjūvio strypų stiprumas ir standumas
Sukamo strypo įtempimų būvis yra grynoji šlytis. Įtempimų pasiskirstymą tokio strypo
įvairiuose pjūviuose rodo brėžinys (7.9 pav.). Kai medžiaga plastiška, ji suyra dėl tangentinių
įtempimų poveikio - paprastai skerspjūvio plokštumoje (7.10 pav., a). Taip nusukamas minkšto
plieno strypas; įsivaizduokite, kaip atrodytų Jūsų rankomis nusuktas labai plastiškos medžiagos,
pavyzdžiui iš plastilino sukočiotas, strypelis.

7.9 pav.

7.10 pav.
Trapaus strypo (pvz., ketaus, stiklo) suirimą lemia svarbiausieji tempiamieji įtempimai σ
1
,
kurie atplėšia vieną strypo dalį nuo kitos. Kadangi šių įtempimų kryptis su strypo skerspjūviu
sudaro 45° kampą, tai ir atplyšta strypo dalys įstrižu pjūviu (7.10 pav., b).
Pagaliau kai sukamas sluoksniuotas strypas (pvz., medinis), lemia tangentiniai įtempimai
išilginėse sukamo strypo plokštumose - būtent dėl jų skeliamojo poveikio sluoksniai atsiskiria vienas
nuo kito, strypas sueižėja (7.10 pav., c) ir tuo būdu praranda stiprumą.
Visais šiais atvejais stiprumo sąlygomis tenka apriboti tą patį dydį - tangentinį įtempimą τ
(nes net ir σ
1
=τ). Šis įtempimas apskaičiuojamas pagal (7.8) arba (7.9) formulę. Tačiau vertinant
sukamo strypo stiprumą, reikia nepamiršti, kad grynoji šlytis yra dviašis (ne vienasis) įtempimų
būvis ir todėl greta svarbiausiojo įtempimo σ
1
savo įtaką daro ir σ
3
=-τ; taigi stiprumo sąlygą kai
kada tenka formuluoti, pasitelkiant kurią nors irimo ar plastiškumo hipotezę (5.4 poskyris).
Detaliau nagrinėti čia sukamo strypo stiprumą neverta, nes konstrukcijų elementuose tokio, grynojo
sukimo praktiškai nepasitaiko, o kai greta sukimo momento veikia dar ir kitos įrąžos, įtempimų būvis
dar sudėtingesnis; apie tokių strypų stiprumo klausimus kalbėsime sudėtingojo deformavimo
skyriuje.
Sukamo strypo standumo sąlygomis būna apribojamas arba santykinis sąsūkis, išreiškiamas
(7.10) formule, arba strypo ruožo (pavyzdžiui, viso veleno ilgio) susisukimo kampas ϕ,
apskaičiuojamas pagal (7.12) bei (7.13) formules. Standumo sąlygomis gali būti tikrinama, ar
strypas ne per daug susisuka; galimas ir projektinis uždavinys, kurį spręsdami iš standumo
sąlygos nustatome, koks turi būti strypo skerspjūvis (skersmuo), kad strypas perdaug
nesusisuktų.
8. PAPRASTASIS LENKIMAS
8.1. Paprastojo ir grynojo lenkimo sąvokos
Antrajame skyriuje nagrinėtasis tempiamas tiesus strypas pailgėja, bet lieka tiesus, nagrinėtojo
sukamo strypo ašis taip pat lieka tiesi. Tarp nagrinėtų lig šiol atvejų nebuvo tokių poveikių, dėl kurių
tiesaus strypo ašis taptų kreiva. Strypas išlinksta tik tuo atveju, kai jo skerspjūviuose veikia lenkimo
momentai M
x
ir M
y
. Lenkimo momentų veikiamas, tiesus strypas gali įslinkti bet kaip, jo ašis gali
pasidaryti net gana sudėtinga erdvine kreive. Šiame skyriuje nagrinėsime tik tokius lenkiamus tiesius
strypus, kurių skerspjūviai yra simetriški, o visos jėgos (ir apkrova, ir reakcijos) veikia vien šios
simetrijos plokštumoje. Tokiu atveju strypas linksta būtent toje jėgų plokštumoje, t.y. strypo ašis
linkdama neiškrypsta iš tos plokštumos ir tampa plokščia kreive, ne erdvine.
Tokį deformavimą, dėl kurio strypas tik išlinksta ir išlinksta tik jėgų plokštumoje, vadiname
paprastuoju lenkimu (kartais - plokščiuoju lenkimu).
Paprastąjį lenkimą sukelia vienas iš lenkimo momentų (M
x
≠0 arba M
y
≠0), dažniausiai lydimas
vienos iš skersinių jėgų (Q
y
šalia M
x
arba Q
x
šalia M
y
- taigi abi įrąžos, lenkimo momentas ir skersinė
jėga, veikia toje pačioje plokštumoje, 8.1 pav.).

8.1 pav.
Turėdami omenyje, kad paprastojo lenkimo atveju niekada nebūna dviejų lenkimo momentų bei
dviejų skersinių jėgų, šiame skyriuje kai kada net indeksų nežymėsime, rašysime tiesiog M ir Q
(žinodami, kad tai yra arba M
x
ir Q
y
, arba M
y
ir Q
x
).
Kai veikia daugiau įrąžų (pvz. kai dar ir ašinė jėga N≠0 arba kai nelygūs nuliui abu lenkimo
momentai), deformavimas nebevadinamas paprastuoju lenkimu - tai jau sudėtingojo deformavimo.
Kai visos jėgos veikia strypo simetrijos plokštumoje (kurioje yra ir išilginė strypo ašis z),
skerspjūviuose neatsiranda momentų z ašies atžvilgiu (t.y. sukimo momentų T). O kad skerspjūviuose
nebūtų ir ašinių jėgų, visos jėgos (ir apkrovos, ir reakcijos) turi būti statmenos strypo ašiai - tai dar viena
būtina paprastojo lenkimo sąlyga. Bendra išvada: paprastąjį lenkimą sukelia strypo ašiai statmenos jėgos,
veikiančios vienoje strypo simetrijos plokštumoje. Vėliau pamatysime, kad paprastojo lenkimo atvejų gali
būti ir asimetriško skerspjūvio strypuose.
Paprastojo lenkimo veikiamą tiesų strypą įprasta vadinti sija (nors kai kada sija pavadinamas ir
sudėtingiau deformuojamas strypas).
Ypatingas paprastojo lenkimo atvejis yra grynasis lenkimas - kai kiekviename skerspjūvyje
veikia vienintelė ir vienodo didumo įrąža - lenkimo momentas, o skersinių jėgų iš viso nėra.
Konstrukcijose reta strypų su grynojo lenkimo ruožais (8.2 pav.), t.y. su ruožais, kuriuose
skersinė jėga Q=0, o lenkimo momentas nelygus nuliui ir būtinai vienodo didumo, nes tai sąlygoja
diferencialinė priklausomybė dM/dz=Q=0 (tik tuo atveju, kai funkcija M=const, šios funkcijos išvestinė
prilygsta nuliui).

8.2 pav.
Nors sijos lenkimas ir nėra sudėtingas, vis tiek jos skerspjūviuose veikia dažniausiai po dvi įrąžas
- lenkimo momentas ir skersinė jėga (išskyrus retai pasitaikančius grynojo lenkimo ruožus). Taigi ir sijos
įtempimų būvis, ir jos stiprumas priklauso nuo šių dviejų irąžų bendro poveikio. Abi įrąžos (ir ypač
lenkimo momentas) nėra pastovios, kinta išilgai sijos. Būna svarbu nustatyti, kuriuose skerspjūviuose
įrąžų poveikis pavojingiausias, todėl ir įrąžų pasiskirstymo sijoje dėsniai inžinieriui rūpi.
Įrąžos ypatinguose (skaičiuojamuosiuose) pjūviuose randamos pjūvio metodu (1.4 poskyris), o jų
pasiskirstymas tarp tų skaičiuojamųjų pjūvių nustatomas pagal diferencialines priklausomybes (1.2)-(1.4):
q=-dQ/dz, Q=dM/dz, q=-d
2
M/dz
2
.
Remdamiesi šiomis priklausomybėmis, sudarome įrąžų diagramas. Būtent lenkimo atveju šios
diagramos teikia daug vaizdžios informacijos.
Dažnai mums rūpi ekstreminės įrąžų reikšmės. Jas galima nustatyti pagal sudarytas įrąžų
diagramas. Kai diagrama sudaryta iš tiesių atkarpų, ekstremumų vieta būna akivaizdi. Kai ekstremumas
yra netiesiniame diagramos ruože, jo tiksliai vietai nustatyti naudojamės matematikos taisykle: funkcijos
ekstremumas yra ties ta argumento reikšme, su kuria pirmoji funkcijos išvestinė prilygsta nuliui. Taigi,
ekstreminė lenkimo momento M(z) reikšmė yra ten, kur dM(z)/dz=0. Kadangi dM/dz=Q, tai ekstreminis
lenkimo momentas (M
max
, M
min
) yra visų pirma tuose sijos skerspjūviuose, kuriuose skersinė jėga lygi
nuliui (t.y. ties kuriais skersinių jėgų diagrama kerta ašį). Be to, ekstreminių lenkimo momento reikšmių
gali būti šalia tų skerspjūvių, prie kurių yra pridėti apkrovos jėgų momentai.
8.2. Normaliniai įtempimai
Skersinė jėga normalinių įtempimų pasiskirstymui įtakos beveik neturi. Todėl nustatysime, kaip
normaliniai įtempimai pasiskirsto skerspjūvyje grynojo lenkimo atveju (kai Q=0), o gautąją formulę
dažniausiai galėsime naudoti ir kitiems paprastojo lenkimo atvejams.
Norėdami išsiaiškinti, kokie yra geometriniai grynojo lenkimo dėsniai, atliekame tokį
eksperimentą. Tiesaus strypo šone įbrėžiame išilgines ir joms statmenas skersines tieses (8.3 pav., a).
Strypo galus apkrovę momentais (8.3 pav., b), pastebime, kad išilginės linijos išlinksta, o skersinės lieka
tiesios ir statmenos išilginėms. Galima spėti, kad plokštieji skerspjūviai (kurių kontūrą žymi šios
skersinės linijos) po deformavimo lieka plokšti ir statmeni įsunkusiai išilginei ašiai, t.y. kad galioja
plokščiųjų pjūvių hipotezė.

8.3 pav.
Paveiksle matyti, kad strypui linkstant vienoje strypo pusėje (viršuje) atstumai tarp skersinių
linijų didėja (a
1
>a), kitoje - mažėja (a
2
<a). Taigi, strypo sluoksniai vienoje pusėje ilgėja, kitoje trumpėja.
Be abejo, viduryje turi būti ir toks sluoksnis, kuris nei ilgėja, nei trumpėja (tik išlinksta).
Strypo sluoksnis, kurio .ilgis lenkimo metu nekinta, vadinamas neutraliuoju sluoksniu.
Šio sluoksnio sankirtos su skerspjūvio plokštuma linija vadinama skerspjūvio neutraliąja linija.
Paprastojo lenkimo atveju neutralusis sluoksnis (NS) yra statmenas jėgų plokštumai, o neutralioji
linija - jėgų linijai (8.4 pav.).

8.4 pav.
Remdamiesi šio poskyrio pradžioje aprašytuoju eksperimentu, galime gauti geometrinę lygtį, kuri
sieja išilginę bet kurio sijos sluoksnio deformaciją su to sluoksnio padėtimi (sluoksnio koordinate y):
y
y
χ
ρ
ε − = − = , (8.1)
čia ρ - išlinkusios išilginės strypo ašies kreivio spindulys, χ - strypo ašies kreivis.
Grynojo lenkimo geometrinę lygtį gauname, lygindami be galo trumpo (dz ilgio) sijos ruoželio
vaizdą prieš ir po deformavimo.
Darome prielaidą, kad lenkiamos sijos sluoksniai vienas kito nespaudžia, kad tarp jų (skersai
sijos) normaliniai įtempimai neveikia. Ši prielaida visiškai priimtina, kai galioja poslinkių mažumo
prielaida, t.y. kai sija išlenkiama labai mažai. Taigi tariame, kad normaliniai įtempimai veikia tik išilgai
sluoksnio (ta kryptimi sluoksnį tempia arba gniuždo). Kadangi skersinės jėgos nėra (nagrinėjame juk
grynąjį lenkimą), tai nėra ir tangentinių įtempimų, todėl skerspjūvio plokštuma yra svarbiausioji
plokštuma, o joje veikiantys normaliniai įtempimai - svarbiausieji įtempimai: σ=σ
1
, jeigu tempia (tada
σ
2

3
=0); σ=σ
3
, jeigu gniuždo (tada σ
1

2
=0). Iš trijų galimų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui tik
vienas (išilgai sijos), taigi visų sluoksnių įtempimų būvis grynojo lenkimo atveju yra vienasis, o
įtempimus su deformacijomis sieja paprasčiausia Huko dėsnio išraiška σ=Eε. Įrašę į šią išraišką
deformacijos reikšmę iš (8.1), gauname:
σ=-Eχy. (8.2)
Šitokią įtempimų reikšmę panaudojame integralinėje lenkimo momento išraiškoje (1.11).
Suprasdami, kad sijos medžiaga vienalytė (o vienalytės medžiagos tamprumo modulis E visur vienodas),
neutraliojo sluoksnio kreivis χ taip pat nepriklauso nuo skerspjūvio ploto elemento dA padėties, todėl
sandauga Eχ=const ir gali būti iškelta prieš integralo ženklą:
x
A A
x
I E dA y E dA y M χ χ σ − = − = =
∫ ∫
2
.
Iš čia galime išreikšti sijos neutraliojo sluoksnio (sijos išilginės ašies) kreivį:
x
x
EI
M
− = =
ρ
χ
1
, (8.3)
o įrašę šią reikšmę į (8.2), gauti ir formulę sijos skerspjūvio normaliniams įtempimams skaičiuoti:
y
I
M
x
x
= σ
. (8.4)
Taigi, normaliniai įtempimai bet kuriame lenkiamo strypo skerspjūvio taške yra proporcingi to
taško koordinatei, matuojamai nuo neutraliosios linijos (kuri paprastojo lenkimo atveju sutampa su
skerspjūvio centrine ašimi x). Proporcingumo koeficientas yra santykis M
x
/I
x
- lenkimo momento
neutraliosios linijos atžvilgiu ir skerspjūvio inercijos momento šios linijos atžvilgiu santykis
(įsidėmėkime, kad jeigu jėgų linija sutaptų su x ašimi, t.y. jeigu lenkiama būtų kitoje simetrijos
plokštumoje, raidės x ir y formulėje susikeistų vietomis).
Prisiminsime dar kartą, kokiomis sąlygomis remdamiesi gavome (8.4) formulę:
galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė;
poslinkiai maži, todėl sluoksniai vienas kito nespaudžia ir įtempimų būvis vienasis;
galioja proporcingumo (Huko) dėsnis;
medžiaga vienalytė (E=const).
Jeigu bent viena šių sąlygų netenkinama, (8.4) formulė nebegalioja. Ir dar svarbu nepamiršti, kad
ši formulė skirta paprastajam lenkimui, kurio sąvoka apibrėžta 8.1 poskyryje.
Reikia atsiminti, kad paprastasis lenkimas reiškiasi, kai jėgų linija skerspjūvyje sutampa su viena
iš skerspjūvio svarbiausiųjų ašių, kai visos apkrovos ir reakcijų jėgos veikia plokštumoje, einančioje per
centrines svarbiausiąsias strypo skerspjūvių ašis (tokia plokštuma vadinama svarbiausiąja strypo
plokštuma; bet kuri išilginė strypo simetrijos plokštuma yra svarbiausioji).
Maža to - kai skerspjūvis nėra simetriškas jėgų linijos atžvilgiu, lenkiamo elemento skerspjūvyje
dėl asimetriško tangentinių įtempimų pasiskirstymo gali atsirasti sukimo momentas. Kad jo nebūtų (kad
lenkimas būtų paprastasis), jėgų linija turi sutapti ne su bet kuria svarbiausiąja skerspjūvio ašimi, o su
ašimi, einančia per vadinamąjį lenkimo centrą. Asimetriško skerspjūvio lenkimo centras nesutampa su
skerspjūvio figūros svorio centru, ir šis nesutapimas ypač reikšmingas, kai lenkiamasis elementas yra
plonasienis.
Normalinių įtempimų pasiskirstymas lenkiamo strypo skerspjūvyje vaizduojamas plokštuma,
kurios sankirtos su skerspjūviu linija yra neutralioji linija σ=0. Neutralioji linija dalija skerspjūvį (o
neutralusis sluoksnis - visą strypą) į teigiamų normalinių įtempimų (tempiamąją) ir neigiamų normalinių
įtempimų (gniuždomąją) zonas (8.5 pav.). Ties neutraliąja linija (ties skerspjūvio svorio centru)
normaliniai įtempimai lygūs nuliui, kituose taškuose jų reikšmės proporcingos taško atstumui nuo
neutraliosios linijos, o jų didžiausios reikšmės yra skerspjūvio taškuose, kurie labiausiai nutolę nuo
neutraliosios linijos (taškuose su koordinatėmis y
max
ir y
min
). Jeigu lenkimo momentas teigiamas (M
x
>0),
tai
0
max max
> = y
I
M
x
x
σ , 0
min min
< = y
I
M
x
x
σ .

8.5 pav.
Jeigu sija pagaminta iš medžiagos, kuri gerai priešinasi gniuždymui ir beveik nelaiko tempimo
jėgų (pvz. tokia medžiaga yra betonas), būtina atidžiai žiūrėti, kuri sijos pusė yra tempiama, nes būtent ją
reikia sustiprinti armatūra, pajėgia priešintis ir tempimui. Gelžbetonio sijose darbo armatūra dedama
visada į tempiamąją zoną, gniuždomojoje zonoje būna dažniau tik pagalbiniai, montažiniai armatūros
virbai.
Dažnai sijų skerspjūviai būna simetriški ir neutraliosios linijos atžvilgiu, tada |y
min
|=y
max
ir

min
|=σ
max
. Kadangi santykis I
x
/|y|
max
=W
x
(atsparumo momentui), tai tokiu atveju maksimalūs normaliniai
įtempimai
x
x
W
M
=
max
σ . (8.5)
Kai sijos skerspjūvis nėra simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu ir jo centras nėra ties aukščio
viduriu (8.6 pav.), gniuždomojoje ir tempiamojoje zonoje ekstreminės įtempimų reikšmės nevienodos:
jeigu tempiamos zonos aukštis h
t
mažesnis už gniuždomos h
c
, tai |σ
min
|>σ
max
. Šiuo atveju tenka skaičiuoti
dvejopą atsparumo momentą - vienas jų (W
xt
) skirtas tempiamiesiems, maksimaliems įtempimams
skaičiuoti, kitas (W
xc
) gniuždomiesiems, minimaliems:
W
xt
=I
x
/h
t
, W
xc
=I
x
/h
c
,
o po to
xt
x
W
M
=
max
σ ,
xc
x
W
M
− =
min
σ . (8.6)

8.6 pav.
Kai tokia nesimetriško skerspjūvio sija pagaminta iš medžiagos, kuri nevienodai priešinasi
tempimo ir gniuždymo poveikiams, taip pat labai svarbu atidžiai nustatyti, kurioje pusėje yra tempiamoji,
kurioje gniuždomoji zona. Nuo to priklauso, kurie ekstreminiai įtempimai didesni - gniuždomieji ar
tempiamieji, ir kurioje zonoje didesnis irimo pavojus. Pavyzdžiui, betoninių sijų skerspjūviai turi būti taip
orientuoti, kad tempiamosios zonos aukštis būtų mažesnis už gniuždomosios (8.7 pav.), t.y. plačioji sijos
pusė turi būti tempiama, o ne atvirkščiai.
Formulė (8.4) buvo gauta grynojo lenkimo atvejui (kai nėra skersinės jėgos), tačiau ji priimtina ir
daugumai kitų praktinių paprastojo lenkimo atvejų. Nors dėl skersinės jėgos poveikio skerspjūviai kiek
išsikraipo, nebegalioja plokščiųjų pjūvių hipotezė, bet normalinių įtempimų reikšmės nuo to paprastai
mažai tepakinta. Ši formulė bei iš jos gautos (8.5) ir (8.6) formulės nevartotinos tik tada, kai skersinė jėga
yra labai didelė, o lenkimo momentas labai mažas (kai deformavimui lemiamą įtaką turi būtent skersinė
jėga), pavyzdžiui, kai gana trumpą siją veikia labai didelės apkrovos jėgos. Tokį deformavimą tektų
nagrinėti sudėtingesniais tamprumo teorijos metodais.
Labai svarbu turėti tvirtus sijos normalinių įtempimų skaičiavimo įgūdžius, gerai mokėti nustatyti
ekstremines įtempimų reikšmes.

8.7 pav.
8.3. Tangentiniai įtempimai
Kai lenkiamo strypo (sijos) skerspjūvį veikia ne tik lenkimo momentas, bet ir skersinė jėga (kai
lenkimas nėra grynasis), įvairiuose skerspjūvio taškuose veikia ne tik normaliniai, bet ir tangentiniai
įtempimai. Dar daugiau - tangentinių įtempimų atsiranda ir išilginiuose sijos pjūviuose (veikia šių
įtempimų dualumo dėsnis!).
Jeigu apsiribosime sijomis, kurių skerspjūviai siauri (plotis daug mažesnis už aukštį, b<<h),
galėsime padaryti dvi prielaidas:
• tangentiniai įtempimai visame skerspjūvyje yra lygiagrečiai skersinei jėgai, τ||Q;
• tangentinių įtempimų reikšmės yra vienodos per visą skerspjūvio plotį, τ=const
b
(tai
nereiškia, kad šie įtempimai nekinta per skerspjūvio aukštį).
Padarę tokias prielaidas, gauname formulę tangentiniam įtempimui bet kuriame sijos skerspjūvio
taške k skaičiuoti (8.8 pav.):
k
k
k
Ib
S Q
= τ . (8.7)
Šioje formulėje du dydžiai nepriklauso nuo taško k padėties - tai skerspjūvyje veikianti skersinė
jėga Q (pagal 8.8 pav. - Q
y
) ir viso skerspjūvio ploto inercijos momentas I neutraliosios linijos atžvilgiu
(I
x
). Tačiau kiti du dydžiai nuo nagrinėjamo taško padėties priklauso: b
k
- materialusis skerspjūvio plotis
ties tuo tašku (matuojamas kryptimi, statmena jėgų linijai) ir S
k
- skerspjūvio dalies, esančios į vieną pusę
nuo tiesės, nubrėžtos per tašką k (lygiagrečios neutraliajai linijai), statinis momentas neutraliosios linijos
atžvilgiu. Kadangi tangentinio įtempimo ženklas visada sutampa su skersinės jėgos ženklu, tai statinis
momentas S
k
į formulę įrašomas absoliutiniu didumu.
Kadangi dažnai tenka nagrinėti kirpimo jėgas, veikiančias išilginiuose sluoksniuose, naudinga
turėti formule išreikštą šių išilginių kirpimo jėgų intensyvumą (8.8 pav.):
I
S Q
b q
k
k k
= = τ , (8.8)
čia simbolių prasmė ta pati, kaip ir (8.7) formulėje. Formulę (8.7) pirmasis 1855 m. gavo rusų inžinierius
ir mokslininkas D. Žuravskis, todėl ta formulė dažnai vadinama Žuravskio formule, o jo padaryta
prielaida apie tangentinių įtempimų vienodumą per visą plotį - Žuravskio hipoteze.
Formulėms (8.7) ir (8.8) gauti nagrinėjome labai trumpą (dz ilgio) sijos elementą, išpjautą iš sijos
dviem skerspjūviais ir vienu horizontaliu pjūviu.

8.8 pav.
Tangentiniam įtempimui sijos skerspjūvio taške k skaičiuoti taikytinas toks algoritmas:
• per skerspjūvio svorio centrą nubrėžiame neutraliąją liniją, kuri yra statmena jėgų linijai
(skersinės jėgos Q krypčiai);
• apskaičiuojame viso skerspjūvio inercijos momentą I neutraliosios linijos atžvilgiu;
• per nagrinėjamąjį tašką k nubrėžiame tiesę, lygiagretę neutraliajai linijai;
• nustatome materialųjį skerspjūvio plotį b
k
ties tašku k (materialųjį nubrėžtos per tą tašką
tiesės ilgį; žr. 8.9 pav.);
• apskaičiuojame atkirstos tiese skerspjūvio dalies statinį momentą S
k
skerspjūvio neutraliosios
linijos atžvilgiu (pasirenkame tą dalį, kurios S
k
lengviau skaičiuoti);
• pagal (8.7) formulę apskaičiuojame tangentinio įtempimo τ
k
reikšmę.

8.9 pav.
Kintant taško k vietai sijos skerspjūvyje, tangentinio įtempimo reikšmė kinta priklausomai nuo
santykio |S
k
|/b
k
, o šis santykis priklauso nuo taško k koordinatės y
k
. Maksimali įtempimo reikšmė yra ten,
kur šis santykis didžiausias:
max
max








=
k
k
b
S
I
Q
τ . (8.9)
Dažniausiai (išskyrus retas skerspjūvių formas, panašias į rombą su įstrižaine, statmena skersinės jėgos
krypčiai) tas maksimumas yra ties neutraliąja linija (būtent čia visada yra maksimali |S
k
| reikšmė).
Pavyzdžiui, stačiakampio skerspjūvio sijoje maksimalus tangentinis įtempimas (ties neutraliąja linija) yra
A
Q
2
3
max
= τ , (8.10)
skritulinio skerspjūvio -
A
Q
3
4
max
= τ , (8.11)
t.y. maksimalus įtempimas čia yra 1,50 ar 1,33 karto didesnis už vidutinę skerspjūvyje veikiančių
tangentinių įtempimų reikšmę. Kitokios formos skerspjūviams tenka apskaičiuoti |S
k
|
max
, kuris visada yra
pusės skerspjūvio (t.y. skerspjūvio dalies, esančios į vieną pusę nuo neutraliosios linijos) statinis
momentas neutraliosios linijos atžvilgiu. Standartinių profilių lentelėse dažnai yra skiltis su būtent šiomis
statinio momento reikšmėmis.
Ir nepamirškime, kad (8.7) ir (8.8) formulės tinka tik siauriems skerspjūviams, kuriems galioja
prielaida apie visų tangentinių įtempimų lygiagretumą skersinei jėgai. O ši prielaida, deja, nėra visada
patikima.
8.4. Svarbiausieji įtempimai ir įtempimų būvis
Grynojo lenkimo atveju skerspjūviuose nėra tangentinių įtempimų, taigi skerspjūvių plokštumos
yra svarbiausiosios plokštumos, o jose veikiantieji normaliniai įtempimai σ=σ
z
- svarbiausieji įtempimai.
Kitose (statmenose skerspjūviui, išilginėse) svarbiausiosiose plokštumose nėra jokių įtempimų (σ
y

x
=0),
nes daroma prielaida, kad sluoksniai vienas kito nespaudžia. Išvada - bet kuriame sijos taške iš trijų
galimų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui tėra vienas (σ
1

z
>0 arba σ
3

z
<0), įtempimų būvis visur
vienašis.
Kitais paprastojo lenkimo atvejais (kai Q≠0) skerspjūviuose veikia ir normaliniai, ir tangentiniai
įtempimai. Tačiau išilginėse plokštumose, lygiagrečiose jėgų plokštumai, nėra tangentinių įtempimų, taigi
šios plokštumos yra svarbiausiosios. Jeigu jose veiktų normaliniai įtempimai, jie būtų svarbiausieji.
Kadangi šios krypties (statmenos jėgų plokštumai) normalinių įtempimų nėra, nelygių nuliui
svarbiausiųjų įtempimų begali būti ne daugiau kaip du (plokštumose, statmenose jėgų plokštumai). Taigi
įtempimų būvis paprastojo lenkimo atveju gali būti tik vienasis arba dviašis, negali būti triašis.
Ties kraštiniais sijos sluoksniais skerspjūvyje tangentinių įtempimų nėra, veikia tik normaliniai
įtempimai: šie sluoksniai tik tempiami arba tik gniuždomi, įtempimų būvis vienašis:
σ
1

max
>0, σ
3

3
=0 (8.10 pav., 1)
arba
σ
1

2
=0, σ
3

min
<0 (8.10 pav., 2)

8.10 pav.
Ties neutraliuoju sluoksniu (8.10 pav., 3) normaliniai įtempimai skerspjūvyje lygūs nuliui, o
tangentinių įtempimų reikšmė dažnai yra maksimali. Šis grynosios šlyties atvejis (σ
z

y
=0, τ≠0) yra
ypatingas dviašis įtempimų būvis, ir svarbiausieji įtempimai prilygsta čia veikiančių tangentinių įtempimų
reikšmei:
σ
1
=τ, σ
3
=-τ, σ
2
=0,
o svarbiausiosios plokštumos sudaro 45° kampą su skerspjūvių plokštumomis (žr. 4.2 poskyrį). Kituose
sijos skerspjūvių taškuose įtempimų būvis taip pat dviašis, nes juose veikia ir normaliniai, ir tangentiniai
įtempimai. Nuo šių įtempimų reikšmių priklauso svarbiausiųjų įtempimų reikšmės ir kryptys. Panaudoję
(4.17) formulę, įrašę į ją reikšmes σ
y
=0, σ
z
=σ, τ
yz
=τ, nustatome, kad paprastojo lenkimo atveju
svarbiausieji įtempimai
( )
2 2
3 , 1
4
2
1
τ σ σ σ + ± = (8.11)

2
=0). Svarbiausiųjų įtempimų σ
1
ir σ
3
kryptys, taigi ir svarbiausiųjų plokštumų padėtis nustatoma
formule, gauta iš (4.18) formulės:
σ
τ
β
2
2 = tg . (8.12)
Nuosekliai sujungę gretimų taškų svarbiausiųjų įtempimų kryptis, gautume vadinamąsias
svarbiausiųjų įtempimų trajektorijas (8.11 paveikslėlyje ištisinėmis linijomis išbrėžtos maksimalių
įtempimų σ
1
trajektorijos, brūkšninėmis - minimalių σ
3
). Šios trajektorijos vaizdžiai rodo ekstremaliųjų
įtempimų kryptis ir padeda konstruoti lenkiamąjį elementą. Pavyzdžiui, gelžbetonio sijose dedama
alkūninė armatūra dažnai nukreipiama palei σ
1
trajektorijas (kad padėtų betonui priešintis didžiausiems
tempiamiesiems įtempimams, 8.12 pav.), o aukštų metalinių sijų sieneles reikėtų standinti įstrižomis
briaunomis, lygiagretėmis σ
3
trajektorijoms (kad dėl gniuždomųjų įtempimų nekluptų; kadangi keblu
tokias įstrižas sąstandas padaryti, dažniau jos daromos statmenos sijos ašiai).

8.11 pav.

8.12 pav.
8.5. Sijų stiprumas
Stiprumas turi būti garantuotas kiekviename sijos taške, o stiprumo sąlygos išraiška priklauso nuo
įtempimų būvio ties tuo tašku. Nors beveik ties visais sijos taškais įtempimų būvis dviašis, daugeliu
praktiškų atvejų lemiamas yra kraštinių sijos sluoksnių stiprumas, o čia įtempimų būvis vienašis ir
stiprumo sąlyga reiškia normalinių įtempimų apribojimą medžiagos stiprumo rodikliu - projektiniu
stipriu:
σ
max
≤R
t

tempiamojo sluoksnio (8.10 pav., 1) arba

min
|≤R
c

gniuždomojo sluoksnio (8.10 pav., 2). Įrašę ekstreminių normalinių įtempimų reikšmes iš (8.5) ir (8.6)
formulių, gauname plačiausiai naudojamas lenkiamo strypo (sijos) stiprumo sąlygas:
t
R
W
M
≤ =
max
σ , (8.13)
kai skerspjūvis simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu (W=W
t
=W
c
; čia paprastai R=R
t
, nes dažniausiai
R
t
≤R
c
), ir
t
t
R
W
M
≤ =
max
σ , (8.14)
bei
c
c
R
W
M
≤ =
min
σ , (8.15)
kai W
t
≠W
c
. Šiose stiprumo sąlygose yra praleisti lenkimo momentų ir atsparumo momentų simbolių
indeksai, nurodantieji skerspjūvio ašį (x, y): suprantama, kad prie abiejų simbolių indeksai turi būti
vienodi (jeigu sijoje veikia lenkimo momentai x ašies atžvilgiu, tai ir atsparumo momentas nustatomas x
ašies atžvilgiu). Šiose sąlygose praleisti ir papildomi koeficientai, kuriais patikslinami konkrečių
konstrukcijų stiprumo reikalavimai (galime tarti, kad čia, šiame vadovėlyje, šie koeficientai laikomi esą
lygūs vienetui).
Stiprumo sąlyga (8.13), kaip ir analogiškos (8.14) bei (8.15), susieja tris dydžius. Kai du iš jų
žinomi, trečiąjį galima nustatyti. Kai žinome sijos skerspjūvio atsparumo momentą W ir medžiagos stiprį
R, galime rasti, kokio didumo lenkimo momentą M tas skerspjūvis gali atlaikyti (t.y. galime išspręsti
laikomosios galios nustatymo uždavinį). Svarbiausias yra projektinis stiprumo uždavinys - kai pagal
žinomą apkrovą (lenkimo momentą M) ir numatomą medžiagos stiprį R nustatome, kokio skerspjūvio turi
būti sija (koks turi būti jo atsparumo momentas W).
Nėra reikalo stiprumo sąlygą (8.13) tikrinti visuose skerspjūviuose, kai jie vienodi (kai visa sija
vienodo skerspjūvio), pakanka garantuoti stiprumą toje vietoje, kur lenkimo momentas ekstrėminis. Todėl
dažniausiai sijos stiprumo sąlyga reiškiama taip:
R
W
M

max
. (8.16)
Kai skerspjūvis nėra per visą sijos ilgį vienodas, taip pat kai jis nėra simetriškas neutraliosios
linijos atžvilgiu, o ypač kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (R
t
≠R
c
), vienos
sąlygos nepakanka, tenka nustatyti visus kraštinius pavojinguosius sijos taškus ir visur garantuoti
reikiamą stiprumo atsargą.
Nors dažniausiai visos sijos stiprumą lemia kraštinių sluoksnių normaliniai įtempimai, vis dėlto
nereikia pamiršti ir tangentinių įtempimų. Reikia tikrinti sijos kerpamąjį stiprumą neutraliajame
sluoksnyje arba arti jo, nes būtent čia tangentiniai įtempimai didžiausi. Stiprumo sąlyga apriboja
tangentinių įtempimų didumą medžiagos šlyties projektiniu stipriu R
s
:
|τ|≤R
s
. (8.17)
Pačiame sijos skerspjūvyje ši sąlyga vargu ar gali būti pažeista (nes paprastai tangentiniai
įtempimai skerspjūvyje yra daug mažesni už normalinius). Tačiau nepamirština, kad pagal tangentinių
įtempimų dualumo dėsnį tokio pat didumo (τ’=τ) įtempimai veikia statmenose plokštumose, t.y.
išilginėse sijos plokštumose, tarp sijos sluoksnių (8.13 pav.).

8.13 pav.
Jeigu išilginiai sluoksniai silpniau sukibę ir šlyčiai (kirpimui, skėlimui) mažiau priešinasi, jie gali
atplyšti, atskilti vienas nuo kito; būtent ir čia slypi sijos suirimo pavojus. Pavyzdžiui, medinė sija gali
suirti kaip tik dėl to, kad, neatlaikiusi išilginiuose sluoksniuose tangentinių įtempimų, supleišėja, sueižėja
(8.14 pav.). Dar svarbiau šių išilginių sluoksnių tangentinių įtempimų poveikį tikrinti, kai sija sudėtinė -
sudaryta iš išilginių suklijuotų ar kitaip sujungtų dalių. Tokių sijų stiprumo skaičiavimą nagrinėsime
vėlia.

8.14 pav.
Daugumai skerspjūvio taškų (tokių kaip 8.10 pav., 4 ir 5) tenka stiprumo sąlygomis apriboti
bendrą abiejų įtempimų - ir normalinių, ir tangentinių - poveikį. Tai daryti įmanoma tik remiantis kuria
nors irimo ar plastiškumo hipoteze (žr. 5.4 poskyrį). Kadangi sijos dažniausiai gaminamos iš pakankamai
plastiškų (netrapių) medžiagų, paprastai taikomos plastiškumo hipotezės. Pavyzdžiui, pagal didžiausių
tangentinių įtempimų hipotezę, pasinaudojus lenkiamo elemento svarbiausiųjų įtempimų σ
1
ir σ
3

išraiškomis (8.11), sijos stiprumo sąlyga parašoma tokia:
R ≤ +
2 2
4τ σ , (8.18)
o pagal energetinę plastiškumo hipotezę
R ≤ +
2 2
3τ σ . (8.19)
Suprantamą, nereikia šitokių stiprumo sąlygų rašyti visiems ar net daugumai sijos taškų, reikia tik
aptikti vieną ar kelis pavojingiausius taškus.
Visų pirma reikia nustatyti skerspjūvį, kuriame veikia nemažas lenkimo momentas ir nemaža
skersinė jėga. Mat, skerspjūvyje su ekstremine lenkimo momento reikšme dažniausiai skersinė jėga lygi
nuliui, o ten, kur skersinė jėga didžiausia (pavyzdžiui, prie sijos atramų) dažnai lenkimo momentas
nulinis. Todėl ir tenka nagrinėti drauge abiejų įrąžų diagramas, ieškant pavojingiausio šių įrąžų derinio
(kartais įtartinais gali būti keli skerspjūviai, jų visų stiprumo sąlygos ir rašytinos).
Kai jau pasirinktas skerspjūvis, jame ieškoma pavojingiausio taško, t.y. taško su pavojingiausiu
įtempimų σ ir τ deriniu, su didžiausia įtempimų funkcijos reikšme. Normalinių įtempimų ekstreminės
reikšmės visada yra kraštiniuose skerspjūvio taškuose, tačiau čia tangentiniai įtempimai lygūs nuliui, o
ten, kur didžiausi tangentiniai įtempimai (ties neutraliąja linija), visada σ=0. Tuo tarpu stiprumo sąlygą
rašyti reikia tokiam taškui, kuriame nemažos yra ir normalinių, ir tangentinių įtempimų reikšmės. Toks
taškas, pavyzdžiui, dvitėjame skerspjūvyje yra sienelės pakraštyje, prie pat lentynos: čia σ reikšmė yra
artima ekstreminei reikšmei, o τ taip pat nemažas.
8.6. Racionalios formos sijos
Lenkiamo elemento (sijos) formą apibrėžia jo skerspjūviai - tų skerspjūvių pavidalas ir dėsnis,
pagal kurį skerspjūviai kinta (jeigu kinta) išilgai sijos ašies. Kuo sija plonesnė (kuo mažiau medžiagos
sunaudojama jai), tuo ji racionalesnė - žinoma, jeigu jos patikimumas yra pakankamas. Čia nagrinėdami
sijos racionalumą, kreipsime dėmesį tiktai į stiprumo sąlygą (nepaisysime standumo reikalavimų).
Stiprumo sąlygoje (8.13) nuo sijos skerspjūvio formos priklauso geometrinis rodiklis - atsparumo
momentas W. Kuo didesnis šis rodiklis, tuo mažesni ekstreminiai normaliniai įtempimai, tuo didesnė
stiprumo atsarga. Taigi, skerspjūvio formos racionalumas yra tiesiog proporcingas atsparumo momento W
reikšmei. Kita vertus, kuo didesnis skerspjūvio plotas, tuo daugiau medžiagos reikia sijai padaryti, tuo
mažiau sija ekonomiška, tuo mažiau racionali. Taigi, sijos skerspjūvio racionalumas yra atvirkščiai
proporcingas ploto A reikšmei. Galutinė išvada:
sijos skerspjūvio formos racionalumas yra proporcingas dviejų skerspjūvio geometrinių rodiklių
- atsparumo momento ir ploto - santykiui
A
W
= ξ . (8.20)
Šis santykis, skerspjūvio racionalumo koeficientas ξ yra tuo didesnis, kuo skerspjūvio plotas
daugiau atitolęs nuo neutraliosios linijos. 8.15 paveikslėlyje įvairios formos skerspjūviai, kurių visų plotai
vienodi, išrikiuoti tokia eile, kad iš kairės į dešinę jų atsparumo momentai, o tuo pačiu ir racionalumo
koeficientai ξ didėja (jie lyginami su 8.16 pav. kvadratinio skerspjūvio koeficientu ξ=ξ
0
). Šios eilės
pabaigoje nubraižytas idealios formos lenkiamo elemento skerspjūvis jo tempiamoje zonoje, supleišėjus
betonui, lieka dirbti tik plieno armatūra, kurios skerspjūvio plotas A
t
, o gniuždomojoje tebelaiko ir
betonas (brėžinyje jo darbinis plotas A
c
užbrūkšniuotas). Dažniausiai sijos daromos vienodo skerspjūvio
per visą ilgį, nors būtent tokio skerspjūvio reikia tik pačioje pavojingiausioje sijos vietoje, kitur
skerspjūvis galėtų būti silpnesnis, mažesnis. Taigi, sija būtų racionalesnė (būtų mažesnio tūrio), jeigu jos
skerspjūvis visur būtų tik toks, kokio reikia stiprumui ties ta vieta garantuoti. Jeigu stiprumo sąlyga
paprasčiausia, tai reikėtų ją kiekviename skerspjūvyje patenkinti lygybės pavidalu, be jokio pertekliaus:
( )
( )
R
z W
z M
= =
max
σ ,
arba
( )
( )
R
z M
z W = . (8.21)
Tenkinančios šią sąlygą sijos vadinamos vienodo stiprumo sijomis. Matome, kad tokių sijų bet
kurio skerspjūvio atsparumo momentas turi būti proporcingas skerspjūvyje veikiančiam lenkimo
momentui. Reikia nepamiršti, kad čia racionalumas nustatomas tik pagal sijos tūrį (arba svorį),
neatsižvelgiant į išlaidas, susijusias su tokios sudėtingesnės formos sijos gamyba (sutaupyta medžiaga ne
visada kompensuoja padidėjusias gamybos išlaidas).

8.15 pav.

8.16 pav.
Stačiakampio skerspjūvio vienodo stiprumo siją nagrinėti lengviausia. Jeigu sijos skerspjūvis
stačiakampis, tai jo atsparumo momentas W(z)=b(z)⋅h
2
(z)/6. Nagrinėsime du šio rodiklio dėsningo kitimo
variantus: 1) kai b(z)=const=b ir kinta tik stačiakampio skerspjūvio aukštis; 2) kai h(z)=const=h ir kinta
tik stačiakampio skerspjūvio plotis.
Pirmojo dėsningumo atveju iš (8.21) lygybes gauname
( )
( )
R
z M
z bh
=
6
2
,
arba
( )
( )
bR
z M
z h
6
= .
Taigi skerspjūvio aukštis tuo didesnis, kuo didesnis ties tuo skerspjūviu, lenkimo momentas (nors
ta priklausomybė ir nereiškia tiesioginio proporcingumo). Tokiu būdu racionalizuota dviatramė sija
parodyta 8.17 paveikslėlyje. Ties atramomis sijos aukštis h(z) turėtų artėti į nulį, tokie nusmailinti sijos
galai suirtų dėl nemažos skersinės jėgos todėl tenka juos pastorinti, remiantis stiprumo sąlygomis (8.17),
(8.18) ar (8.19), įskaitančiomis per tangentinius įtempimus ir skersines jėgas. Punktyru brėžinyje parodyta
“sutaupytoji” sijos tūrio dalis.

8.17 pav.
Kartais, vengiant sudėtingos kreivinės formos, sijos daromos laiptuotos, iš dalies patenkinus
racionalumo reikalavimą ir priartėjus prie idealios vienodo stiprumo sijos formos (kaip, pavyzdžiui, 8.18
pav., a). Tokį laiptuotą skerspjūvių kitimą realizuoti ypač patogu, formuojant iš lakštų metalinę (varžtais
ar virintinėmis siūlėmis sujungtą) siją (8.18 pav., b).

8.18 pav.
Antrojo dėsningumo atveju iš tos pačios (8.21) lygybės gauname
( ) ( ) ( ) z M a z M
R h
z b = =
2
6
.
Čia skerspjūvio plotis yra tiesiog proporcingas lenkimo momento reikšmei (jos absoliutiniam
didumui). Tokiu būdu sukurta racionali sija parodyta 8.19 paveikslėlyje, a. Pastorinimo ties sijos galais
priežastis ta pati, kaip ir 8.17 paveikslėlio pavyzdyje.

8.19 pav.
Taip sukonstruotą vienodo aukščio siją galėtume suraižyti išilginėmis vienodo pločio juostomis ir
tas juostas sudėlioti vieną ant kitos, kaip parodyta 8.19 paveikslėliu, b. Jeigu tos juostos nesuklijuotos,
dirba atskirai, tai tokios sluoksninės sijos ir įtempimai, ir deformacijos yra tokie pat, kaip vienodo
stiprumo sijos iš 8.19 paveikslėlio, a. Taip pagaminta sija primena lingių konstrukciją (lingės būtent
tokios - racionalaus, vienodo stiprumo - daromos ne dėl medžiagos taupymo, o dėl to, kad jų standumas
nebūtų per didelis, kad jos kuo daugiau išlinkdamos amortizuotų smūginę apkrovą).
8.7. Sudėtinės sijos
Sijas tenka daryti ir sudėtas iš kelių išilginių dalių, sujungtų klijais, varžtais ir kitais būdais (8.20
pav.). Kai kada tos dalys būna iš skirtingų medžiagų (tai vadinamosios kompozitinės sijos).
Panagrinėsime tokių sudėtinių sijų skaičiavimą.
Svarbiausias šių sijų skaičiavimo ypatumas yra tas, kad atsiranda papildoma būtinybė tikrinti tų
sudėtinių išilginių dalių jungties stiprumą. Mat, išilginėse plokštumose, lygiagretėse neutraliajam
sluoksniui, veikia tangentiniai įtempimai: tai 8.20 pav. nustatėme, remdamiesi tangentinių įtempimų
dualumo dėsniu, jau 8.3 poskyryje.

8.20 pav.
Kai išilginės sijos dalys viena su kita suklijuotos ištisai plokštumomis, lygiagretėmis neutraliajam
sluoksniui (pavyzdžiui, taip, kaip 8.20 paveikslėlyje parodytoji sija iš lentų), tai tangentiniai Įtempimai
būna pasiskirstę tolygiai visame klijų sluoksnio plotyje, todėl gali būti apskaičiuoti pagal (8.7) formulę.
Tada klijuotinės jungties stiprumo sąlyga yra analogiška sąlygai (8.17):
s
k
k
k
R
Ib
QS
≤ = τ , (8.22)
tik čia R
s
yra ne medienos, ne lentų, bet klijų kerpamasis projektinis stipris. Jeigu bent vienas klijų
sluoksnis sutampa su neutraliuoju sluoksniu, tai būtent šio sluoksnio stiprumas ir tikrinamas, nes jame
tangentiniai įtempimai yra didžiausi. Jeigu ties neutraliuoju sluoksniu tokios jungties nėra, tikrinamas
stiprumas to klijų sluoksnio, kuris yra arčiausiai neutraliojo sluoksnio.
Kai sijos išilginės dalys sujungtos kitaip, ne ištisine plokštuma, stiprumui tikrinti pravartu
apskaičiuoti jungties lygyje išilgai sijos veikiančią kirpimo jėgą Q
s
,
k
apimančią kurį nors sijos ilgio ruožą.
Jeigu tame ruože vienodas skerspjūvis ir vienoda skersinė jėga Q, tokia kirpimo jėga gaunama,
padauginus iš ruožo ilgio a kirpimo jėgų intensyvumą q
k
, nustatytą (8.8) formule:
a
I
S Q
Q
k
k s
=
,
. (8.23)
Ši jėga negali viršyti jungties laikomosios galios.
Jeigu, pavyzdžiui, sijos dalys sujungtos d skersmens varžtais, kurių kiekvienas yra kerpamas ne
vienu, bet k pjūvių, varžtų skaičius ruože yra n, varžtų kerpamasis projektinis stipris R
s
, tai varžtinės
jungties stiprumo sąlyga būtų tokia:
s
k
knR
d
a
I
QS
4
2
π
≤ . (8.24)
Iš šios sąlygos paprasta nustatyti dydį a/n, kuris rodo, kokiu atstumu turi būti išdėstyti varžtai. Beje,
varžtinę jungtį būtina patikrinti ir glemžimo atžvilgiu:
p
k
tdnR a
I
QS
≤ , (8.25,
čia t
d
- projektinis glemžiamasis plotas (t=Σt
i
), R
p
- glemžiamasis projektinis stipris.
Dera nepamiršti ir to, kad jungiamose varžtais (ar kniedėmis) sijos išilginėse dalyse yra
gręžiamos skylės, tuo susilpninami kai kurie sijos skerspjūviai. Todėl, tikrinant tokios sijos stiprumą
sąlyga (8.13), į ją reikia įrašyti susilpninto skerspjūvio geometrinį rodiklį W
nt
(neto atsparumo momentą,
apskaičiuotą atmetus skylių plotą).
Jeigu sijos išilginės dalys jungiamos kertinėmis, virintinėmis siūlėmis, kurių statinis h, jų metalo
kerpamasis projektinis stipris R
s
, bendras siūlių ilgis na (n - siūlių skaičius tikrinamame skerspjūvio
lygyje; dažniausiai n=2 arba n=1), tada šių siūlių pasipriešinimas kirpimui yra lygus 0,7⋅hnaR
s
ir stiprumo
sąlyga tokia:
s
k
hnR
I
QS
7 , 0 ≤ . (8.26)
Šiuo atveju iš stiprumo sąlygos galime nustatyti būtiną siūlės statinį (aukštį).
Kai sijos dalys pagamintos iš skirtingų medžiagų, normalinių įtempimų pasiskirstymas sijos
aukštyje nebėra tiesinis. Jeigu skirtingų medžiagų sluoksniai vienas su kitu gerai sukibę ir deformuojasi
drauge, tiesinis lieka išilginių deformacijų pasiskirstymo dėsnis, nes tebegalioja plokščiųjų pjūvių
hipotezė. Tuo tarpu normaliniai įtempimai, apskaičiuoti pagal Huko dėsnį su skirtingų medžiagų
skirtingais tamprumo moduliais, proporcingi toms deformacijoms tiktai tos pačios medžiagos zonoje.
Kiek kartų medžiagos tamprumo modulis didesnis, tiek kartų ir įtempimai didesni. Todėl ties skirtingų
medžiagų riba normalinių įtempimų diagramoje būna šuolis (8.21 pav.), o jeigu medžiagų išdėstymas
nėra simetriškas, tai paprastojo lenkimo atveju neutralioji linija nebeina per skerspjūvio svorio centrą,
pasislenka link tos sijos dalies, kurios tamprumo modulis didesnis (žr. 8.22 pav.).

8.21 pav.

8.22 pav.
Savotiška sudėtine sija galėtume laikyti ir siją, pagamintą iš vienos medžiagos, bet tokios, kurios
standumas (tamprumo modulis) nevienodas tempimo ir gniuždymo atveju (E
t
≠E
c
). Tokių medžiagų
esama: tai kai kurie plastikai, net ir betonai; dažniausiai E
t
<E
c
.
Kadangi lenkimo metu neutralusis sluoksnis atskiria tempiamąją sijos zoną nuo gniuždomosios,
tokios sijos standumas abipus neutraliojo sluoksnio skirtingas. Dėl to neutralioji linija neina per
skerspjūvio svorio centrą, o yra pasislinkusi link standesnės pusės (jeigu E
t
<E
c
, - link gniuždomųjų
sluoksnių). Nors lieka galioti plokščiųjų pjūvių hipotezė, nors išilginių deformacijų pasiskirstymas
tiesinis, normalinių Įtempimų diagrama nebėra tiesinė - ji lūžta ties neutraliąja linija (8.23 pav.).

8.23 pav.
8.8. Plonasienių sijų ypatumai
Plonasienių vadinamas strypas, kurio ilgis yra daug didesnis už skerspjūvio matmenis, o
skerspjūvio plotis bei aukštis daug (keliolika) kartų didesni už sienelių storį (8.24 pav.; čia L>>b, L>>h,
b>>t, h>>t).
Kai toks strypas naudojamas kaip sija, paprastojo lenkimo atveju normaliniai įtempimai gali būti
skaičiuojami taip, kaip aptarta 8.2 poskyryje, nes nuokrypos dėl skerspjūvio konfigūracijos, dėl sienelių
plonumo būna labai nedidelės (jas aptikti galima tamprumo teorijos metodais). Tačiau įsidėmėkite: tik
paprastojo lenkimo atveju! Jeigu sijoje atsiranda sukimo momentų, skerspjūviai labai išsikreivina,
nebegalima taikyti plokščiųjų pjūvių hipotezės, nebegalima remtis 8.2 poskyrio išvadomis. Įtempimai
tokiose (sukimą patiriančiose) sijose skaičiuojami pagal specialią plonasienių strypų teoriją.

8.24 pav.
Ypatingas yra tangentinių įtempimų pasiskirstymas plonasienių sijų skerspjūviuose. Mat, 8.3
poskyryje šie įtempimai buvo nagrinėjami, padarius prielaidą, kad skerspjūvis yra siauras (b<<h). Šią
prielaidą atitinka tos plonasienės sijos skerspjūvio dalys, kurios yra ištįsusios apkrovos veikimo kryptimi
(jeigu apkrova vertikali - ji tinka vertikalioms skerspjūvio dalims, tokioms kaip dvi tėjo ar lovinio profilio
sienelė), bet tokia prielaida nedera prie skersų (horizontaliųjų) skerspjūvio dalių (prie lentynų). Šiose
horizontaliosiose juostose tangentinių įtempimų kryptys nebėra lygiagretės skersinei jėgai Q. Kai žinome
tangentinių įtempimų kryptį bent vienoje skerspjūvio dalyje, galime iškart nurodyti jų kryptį ir kitose
dalyse: tangentinių įtempimų kryptys visame plonasienės sijos skerspjūvyje sudaro nuoseklius vientisus
srautus (8.25 pav.). Lentynos taške k veikiančius tangentinius įtempimus galime apskaičiuoti pagal tą
pačią (8.7) formulę
k
k
k
Ib
S Q
= τ ,
tik šiuo atveju skerspjūvio dalis atkertama linija, kuri eina per tašką k ir yra statmena lentynos ašiai (o ne
lygiagretė neutraliajai linijai). Taigi, nustatant S
k
ir b
k
, reikia remtis schema, parodyta 8.26 paveikslėlyje.

8.25 pav.

8.26 pav.
Taip skaičiuodami, gauname lentynos taške veikiančio tangentinio įtempimo komponentą,
lygiagretį lentynos ašiai. Yra dar ir statmenos krypties to įtempimo komponentas, tačiau jį sudėtinga
nustatyti (mūsų žinoma formulė netinka dėl didelio lentynos pločio); kadangi šis komponentas nedidelis,
mažareikšmis, paprastai jo nepaisoma.
Lentynoje tangentinių įtempimų didumas auga proporcingai nuo lentynos pakraščio link
skerspjūvio vidurio (nes b
k
=const, y
c
=const, A
k
yra proporcingas taško k atstumui nuo lentynos
pakraščio). Tangentinių įtempimų pasiskirstymas visame dvitėjiniame skerspjūvyje ir parodytas 8.27
paveikslėlyje.

8.27 pav.
Šitoks ypatingas tangentinių įtempimų pasiskirstymas plonasienės sijos skerspjūvyje sudaro
naujų keblumų apibrėžti paprastojo lenkimo sąvokai. Taip atsitinka, kai skerspjūvis nėra simetriškas jėgų
veikimo linijos atžvilgiu (pavyzdžiui, lovinis skerspjūvis). Visi tangentiniai įtempimai, apskaičiuotieji
pagal (8.7) formulę, yra susiję tiktai su skersine jėga. Šių įtempimų atstojamosios Q*=Q pridėties taškas
nėra skerspjūvio svorio centras, nėra net sienelės centras, šis taškas K yra net į kitą pusę nuo sienelės (tai
lemia horizontaliuosius įtempimus atstojanti jėgų F
x
pora, 8.28 pav.). Jeigu apkrovos jėgų linija eitų per
tokio skerspjūvio svorio centrą C (8.29 pav., a), tada, kad nebūtų pažeista pusiausvyros sąlyga (ΣM
Z
=0),
skerspjūvyje būtinai turėtų veikti ne tik skersinė jėga Q (arba su ja susiję mums jau pažįstamu būdu
pasiskirstę įtempimai), bet dar ir sukimo momentas T (arba papildomi sudėtingai pasiskirstę tangentiniai
įtempimai). Šio sukimo momento didumas būtų toks, kad tenkintų minėtąją pusiausvyros sąlygą:
Q(x
0
+e)-T=0.

8.28 pav.

8.29 pav.
Tačiau atsiradęs sukimo momentas reikštų, kad sija deformuojama jau nebe paprastuoju lenkimu,
o dar ir sukama. O šio poskyrio pradžioje nurodėme, kad dėl tokio poveikio atsiranda skerspjūvių
deplanacija, darosi sudėtingas ir normalinių įtempimų nustatymas. Sudėtingai veikiamoje plonasienėje
sijoje (nepritaikytoje priešintis sukimui) gali atsirasti labai didelės deformacijos, dideli įtempimai, sija
gali net ir nuo nedidelės apkrovos prarasti reikiamą standumą ir. Kad to neatsitiktų, apkrovos jėgos turi
būti pridėtos ne ties skerspjūvio centru C, o ties tašku K (8.30 pav., a), būtent tik tuo atveju pusiausvyros
sąlygos tenkinamos be jokio sukimo momento, tokia sija nesusisuka, yra veikiama paprastojo lenkimo.
Realizuoti tokį apkrovimą įmanoma (8.30 pav., b).

8.30 pav.
Taškas K, ties kuriuo pridėjus apkrovą nesimetriško skerspjūvio sija patiria tik paprastąjį lenkimą
(be sukimo), yra vadinamas šlyties centru (arba kartais lenkimo centru).
Įsidėmėkite - jeigu norime išvengti nepageidaujamo sukamojo deformavimo, asimetriško
skerspjūvio siją turime apkrauti taip, kad jėgų linija eitų per šlyties centrą. O labiausiai rekomenduotina,
kai galima, iš viso vengti daryti asimetriško skerspjūvio sijas. Net iš lovinių profilių siją galima padaryti
simetrišką (8.31 pav.). nors ir ne tokią racionalią kaip dvitėjis.

8.31 pav.
Šlyties centras nesutampa su svorio centru ne tik plonasienių sijų skerspjūviuose, tačiau kituose (masyvesniuose)
nesimetriškuose skerspjūviuose šis nukrypimas gana nedidelis ir, svarbiausia, mažiau pavojingas (masyvesnis skerspjūvis geriau
priešinasi sukimui). Tačiau verta tai įsidėmėti ir dar kartą, dar tiksliau apibrėžti paprastojo lenkimo sąlygas, jau kartą išvardytas
8.2 poskyryje, atsakant į klausimą, ar gali būti paprastasis lenkimas, kai sijos skerspjūvis asimetriškas.
Šlyties centrą nesunku nustatyti, kai plonasienė sija sudaryta iš dviejų plonų juostų: tada šis centras yra abiejų
skerspjūvio dalių ašių sankirtos taškas (8.32 pav.).

8.32 pav.

Baigta 234psl.
9. SIJŲ DEFORMACIJOS IR POSLINKIAI
9.1. Deformacijos. Kreivis
Kadangi sijos (ar kito lenkiamo strypo) skerspjūviuose yra ir normalinių, ir tangentinių įtempimų,
tai yra ir juos lydinčių tiek linijinių, tiek ir kampinių (šlyties) deformacijų.
Tempiamo strypo geometrinius pokyčius labai aiškiai nusako viena - linijinė (išilginė)
deformacija: kuo daugiau strypas tempiamas, tuo labiau jis ištįsta, tuo didesnė yra jo išilginė deformacija
ε. Sukamo strypo deformavimosi intensyvumą panašiai nusako santykinis sąsūkis θ. Pravartu turėti
panašų dydį ir sijos (lenkiamo strypo) geometrinių pokyčių intensyvumui apibendrintai įvertinti. Toks
dydis galėtų būti laikomas apibendrintąja sijos deformacija. Kuo stipriau sija lenkiama, tuo labiau ji
išlinksta, tuo labiau padidėja jos kreivis. Išlinkusio strypo ašies kreivis ir yra apibendrintoji sijos ar kito
lenkiamo tiesaus strypo deformacija. Jo išraišką jau žinome, žr. (8.3):
( )
( )
( )
EI
z M
z
z − = =
ρ
χ
1
. (9.1)
Jeigu būtų lenkiamas ne tiesus, bet kreivas strypas, tai šia formule reiškiamas dydis χ atitiktų ne patį
strypo ašies kreivį, bet jau esamo (pradinio) kreivio prieaugį. Sandauga EI yra lenkiamasis (sijos)
skerspjūvio standis, analogiškas tempiamajam (2.4 posk.) arba sukamajam (7.5 posk.).
Greta šios apibendrintosios deformacijos, greta kreivio dažnai tenka nagrinėti atskirų sijos
sluoksnių išilgines deformacijas, kurias su kreiviu sieja geometrinis ryšys, žr. (8.1):
y χ ε − = . (9.2)
Kuo toliau nuo neutraliosios linijos yra nagrinėjamasis sluoksnis (kuo didesnė jo koordinatės y
reikšmė), tuo didesnė išilginė deformacija, t.y. tuo daugiau sluoksnis pailgėja arba (kai ε<0) sutrumpėja.
Tiek kreivis, tiek ir išilginė sluoksnių deformacija yra susiję su normaliniais įtempimais.
Tangentiniai įtempimai daugeliu praktiškų paprastojo lenkimo atvejų yra palyginti maži, todėl dažniausiai
nereikšminga yra ir dėl jų atsirandanti šlyties deformacija. Šlyties deformacijos įtaka kiek reikšmingesnė,
kai sija palyginti trumpa (kai jos ilgis mažiau kaip 10 kartų didesnis už skerspjūvio aukštį.
9.2. Poslinkiai: įlinkiai ir skerspjūvių posūkiai
Sijai linkstant, jos taškai pasislenka. Sijos išilginės ašies taškai pasislenka statmena ašiai
kryptimi, o skerspjūviai, pasilikdami (pagal plokščiųjų pjūvių hipotezę) statmeni ašiai, pasisuka (9.1
pav.). Taigi, pastebime dvejopus sijos poslinkius - linijinius ir kampinius.
Linijinis sijos skerspjūvio svorio centro poslinkis kryptimi, statmena sijos išilginei ašiai,
vadinamas įlinkiu.

9.1 pav.
Įlinkį, nustatomą skerspjūvio ašies y kryptimi, žymime raide v. Įlinkį laikome teigiamu, kai
skerspjūvio centras pasislenka teigiamos skerspjūvio ašies kryptimi (horizontalioje sijoje - žemyn, kaip
parodyta 9.1 paveikslėlyje). Deformuotoji sijos ašis dažnai vadinama įlinkių kreive.
Kampinis sijos skerspjūvio poslinkis, šio skerspjūvio pasisukimo apie neutraliąją liniją kampas
vadinamas skerspjūvio posūkiu arba deviacija.
Šį kampinį poslinkį žymime raide ϕ. Tokį pat kampą ϕ su pradine išilgine sijos ašimi sudaro ir
įlinkių kreivės liestinė ties nagrinėjamuoju skerspjūviu (9.1 pav.).
Įlinkiai ir posūkiai nagrinėjami koordinačių z - v sistemoje. Kadangi ši sistema yra kairinė (nuo
teigiamos abscisių z ašies link teigiamos ordinačių v ašies sukamasi ne prieš laikrodžio rodyklę, o
atvirkščiai), tai ir kampo ženklo taisyklė yra atvirkščia negu įprastoje dešininėje koordinačių sistemoje:
posūkis laikomas teigiamu, kai skerspjūvis pasisuka pagal laikrodžio rodyklę (9.2 pav.).

9.2 pav.
Nagrinėdami dviejų beveik gretimų (nutolusių atstumu dz) skerspjūvių poslinkius (9.3 pav.), labai
paprastai gauname diferencialinį ryšį tarp įlinkių ir skerspjūvio posūkių (kai dz labai mažas, galime teigti,
kad įlinkių kreivės liestinė sutampa su kreivės lanku):
ϕ ϕ ≈ = tg
dz
dv
, (9.3)
pastarasis tangento prilyginimas pačiam kampui įmanomas, nes, galiojant poslinkių mažumo prielaidai,
nagrinėjamieji kampai yra labai labai maži. Taigi, (9.3) priklausomybė reiškia, kad skerspjūvio posūkis
(deviacija) yra lygus įlinkio pirmajai išvestinei pagal išilginę sijos ašį.

9.3 pav.
Kitą diferencialinį ryšį gauname, palyginę turimą kreivio išraišką (9.1) su matematinės analizės
teikiama linijos kreivio išraiška:
2 3
2
2
2
1














+
=
dz
dv
dz
v d
χ .
Kadangi įlinkių kreivės atveju dydis dv/dz=ϕ, palyginus su 1, yra labai mažas, jį galime atmesti,
tada pastarojo reiškinio vardiklis prilygsta vienetui, ir apytiksliai
2
2
dz
v d
= χ , (9.4)
sijos kreivis yra lygus įlinkio antrajai išvestinei pagal išilginę sijos ašį.
Priklausomybės (9.3) ir (9.4) papildo rinkinį diferencialinių ryšių tarp lenkiamo strypo parametrų,
pradėtą 1.4 poskyrio formulėmis (1.2)-(1.4).
Suderinę priklausomybes (9.3), (9.4) su (9.1), (1.2), (1.3) ir (1.4), gauname ištisą diferencialinių
priklausomybių seką - nuo įlinkio iki apkrovos intensyvumo. Iš pradžių padauginame abi priklausomybės
(9.3) puses iš sijos skerspjūvio standžio EI
y
po to gautąjį reiškinį paeiliui diferencijuojame pagal išilginę
sijos ašį z - vieną kartą, antrą kartą, trečią:
.
,
,
,
2
2
3
3
4
4
2
2
3
3
2
2
q
dz
dQ
dz
M d
dz
d
EI
dz
v d
EI
Q
dz
dM
dz
d
EI
dz
v d
EI
M
dz
d
EI
dz
v d
EI
EI
dz
dv
EI
= − = − = =
− = − = =
− = =
=
ϕ
ϕ
ϕ
ϕ

Šios priklausomybės padeda nustatyti atskirų parametrų pasiskirstymo savybes (jų diagramų
savybes). Pavyzdžiui, panaudoję tą žinomą sąlygą, kad funkcijos ekstremumo vieta yra ten, kur funkcijos
pirmoji išvestinė prilygsta nuliui, galime konstatuoti, kad ekstremalus įlinkis yra ties ta vieta, kur
skerspjūvio posūkis ϕ=0, ekstremalus posūkis - kur M=0 ir t.t.
9.3. Įlinkių kreivės lygtis
Sulyginę kreivio išraiškas (9.4) ir (9.1), gauname
EI
z M
dz
v d ) (
2
2
− = ,
arba
) (
2
2
z M
dz
v d
EI − = . (9.5)
Šis reiškinys paprastai vadinamas apytiksle diferencialine įlinkių kreivės lygtimi. Reikia
nepamiršti, kad funkcija M(z) retai kada yra viena ir ta pati visai sijai, visam lenkiamo strypo ilgiui.
Dažniausiai šios funkcijos išraiška tinka tik tam tikram sijos ilgio ruožui; perėjus į kitą ruožą, pakinta
funkcijos M(z) analitinė išraiška, taigi pakinta ir įlinkių kreivės lygtis. Todėl vienos sijos įlinkių kreivę
dažniausiai tenka aprašyti ne viena, o keliomis diferencialinėmis lygtimis, t.y. atskira lygtimi
kiekviename ruože.
Diferencialinė įlinkių kreivės lygtis yra paprasta, lengvai parašoma (šiokių tokių keblumų gali
sukelti tiktai lenkimo momento, kaip abscisės z funkcijos, išreiškimas). Tačiau praktiniams
skaičiavimams ji nėra paranki, geriau turėti ne diferencialinę lygtį. To norėdami, (9.5) lygtį
integruojame ir visų pirma gauname posūkių (deviacijų) lygtį:

+ − = = C dz z M
dz
dv
EI z EI ) ( ) ( ϕ . (9.6)
Antrą kartą integravę, gauname jau nediferencialinę įlinkių kreivės lygtį:
∫ ∫
+ + − = D Cz dz z M dz z EIv ) ( ) ( . (9.7)
Šiose lygtyse C ir D yra integravimo konstantos, kurių reikšmes nustatyti galima iš kraštinių sąlygų.
Dažniausiai pasitaikančios sijų įlinkių kreivių integravimo kraštinės sąlygos parodytos 9.4
paveikslėlyje. Jos pagrįstos atramų savybėmis (ties standžių įtvirtinimu skerspjūvis nėkiek nepasisuka,

a
=0; atramos neleidžia skerspjūviui pasislinkti, v
a
=0, v
i
=v
j
=0) ir sijos ašies tolydinumo savybe (abiejų
ruožų, L
1
ir L
2
, gretimi skerspjūviai ties ruožų sandūra pasislenka ir pasisuka vienodai, todėl iš skirtingų
dviem ruožams skirtų lygčių gautos įlinkių ir posūkių reikšmės ties ta sandūra turi būti lygios).

9.4 pav.
Lygtyje (9.7) yra dvi nežinomos integravimo konstantos. Jeigu sijoje yra n ruožų su skirtingomis
M(z) išraiškomis, tai įlinkių kreivės lygčių yra irgi n, o konstantų 2n. Tačiau, kaip matyti iš 9.4
paveikslėlio, kiekvienam ruožui galima parašyti po dvi kraštines sąlygas, iš viso 2n kraštinių sąlygų, t.y.
pakankamai sąlygų visoms integravimo konstantų reikšmėms nustatyti.
Įlinkių kreivės diferencialinių lygčių sudarymas ir integravimas atima nemaža laiko, todėl tokias
lygtis formuoti racionalu tik tada, kai reikia nagrinėti visą įlinkių kreivę arba kai tenka nustatinėti
daugelio sijos taškų įlinkius arba daugelio skerspjūvių posūkius.
9.4. Lenkiamo strypo potencinė energija
Lenkimo metu strype (ar strypinėje sistemoje) susikaupusi potencinė deformavimo energija gali
būti išreikšta įrąžomis (lenkimo momentais) arba deformacijomis (kreiviais) bei įlinkiais. Vienodo
skerspjūvio sijos ruožui, kuriame lenkimo momentas kinta pagal vieną funkciją, šios išraiškos tokios:

=
i
L
i
dz z M
EI
U
0
2
) (
2
1
, (9.8)
pakeitus M(z)=-EIχ(z)=-EId
2
v/dz
2
,
∫ ∫ 







= =
i i
L L
i
dz
dz
v d EI
dz
EI
U
0
2
2
2
0
2
2 2
χ . (9.9)
Kai tokių ruožų sijoje ne vienas (arba kai nagrinėjama sistema, susidedanti iš kelių lenkiamų
strypų), viso strypo (visos sistemos) potencinė deformavimo energija gaunama, susumavus visų ruožų
energiją:

=
i
i
U U . (9.10)
Nors (9.8) ir (9.9) formulės išreiškia tik grynojo lenkimo potencinę energiją, bet jomis galima
naudotis ir kitokio paprastojo lenkimo atvejais, nes skersinės jėgos dalis energijos dydyje dažniausiai yra
labai maža, galima jos nepaisyti.
Išskyrę lenkiamo strypo dz ilgio elementą, kurio abu galus veikia praktiškai to paties didumo
lenkimo momentai M, galime kampą tarp pasisukusių skerspjūvių išreikšti nepakitusio ašies (neutraliojo
sluoksnio) ilgio dz ir kreivio spindulio ρ santykiu. Suintegravę šią energiją visame strypo (sijos) ilgyje L
i
,
ir gauname (9.8) išraišką.
Skersinės jėgos įtakojamą potencinę energiją apskaičiuoti yra sudėtingiau. Tam nagrinėjamas
elementas, išpjautas keliomis plokštumomis iš sijos: elemento ilgis dz, storis dy, plotis b(y), jo padėtį
nusako atstumas y iki neutraliojo sluoksnio. Šio elemento plokštumose veikia tangentiniai įtempimai τ ir
τ’, sudarantys dvi jėgų poras. Šių jėgų didumas yra τb(y)y ir τ'b(y)dz. įtempimai τ atlieka darbą poslinkiu
γ
1
dz, įtempimai τ’ - poslinkiu γ
2
dy. Toliau apskaičiuojamas visas šį elementą deformuojant tangentinių
įtempimų atliktas darbas (ir tuo pačiu - sukaupta potencinė energija). Pasinaudojama Huko dėsniu šlyčiai.
O viso lenkiamo strypo potencinė energija, sukaupta dėl tangentinių įtempimų (skersinės jėgos) poveikio,
išreiškiama integravimu, pasinaudojant tangentinių įtempimų išraiška:
∫ ∫ ∫ ∫ ∫ ∫
= = = =
A L
k
L A L
dz
GA
Q
dA
y b
S
GI
dz Q
dA
G
dz dU U
2 ) ( 2 2
2
2
2
2
2 2
µ
τ
, (9.11)
čia koeficientas µ, kuriuo iškaitomas nevienodas tangentinių įtempimų pasiskirstymas skerspjūvyje,
priklauso tiktai nuo skerspjūvio formos ir matmenų:

=
max
min
) (
2
2
y
y
k
dy
y b
S
I
A
µ . (9.12)
Stačiakampio skerspjūvio µ=1,2, skritulinio skerspjūvio µ=10/9.
Kai kada yra nagrinėjama ir sijos pilnutinė potencinė energija Π, kuri susideda iš potencinės
deformavimo energijos U ir apkrovos jėgų F
i
potencinės energijos. Pastaroji energijos dalis yra neigiama,
nes, sijai grįžtant į pradinį būvį, apkrovos jėgos irgi grįždamos atlieka neigiamą darbą. Taigi,

=
− = Π
n
i
i i
v F U
1
, (9.13)
da v
i
- jėgos F
i
pridėties taško poslinkis jėgos veikimo kryptimi, o pasinaudodami (9.9) išraiška galime ir
energijos dalį U išreikšti poslinkiais.
Mechanikoje yra žinomas potencinės energijos stacionarumo principas, šiuo konkrečiu atveju -
sijos pilnutinės potencinės energijos minimumo principas, kuris teigia, kad
jeigu sija yra pusiausvira, tai visos sijos potencinė energija Π yra minimali.
Minimumo (stacionarumo) sąlygos gaunamos, prilyginus nuliui energijos Π dalines išvestines
pagal nežinomuosius poslinkius:
. ..., 2, 1, , 0 n i
v
i
= =
Π
ϑ
ϑ
(9.14)
Šio ekstreminio energetinio principo taikymą parodysime vėliau.
9.5. Sijų poslinkių skaičiavimo būdai
Sijų poslinkius (įlinkius ir skerspjūvių posūkius) apskaičiuoti tenka, kai sprendžiami sijų
standumo klausimai - pavyzdžiui, kai norima užtikrinti, kad sija, veikiama apkrovų, įlinks ne per daug.
Juos apskaičiuoti galima įvairiais būdais, Kai kuriuos jų čia:
Įlinkių kreivės lygties naudojimas. Kai jau turime lygtis, gautas diferencialinių lygčių integravimo
keliu (pagal 9.3 poskyrį), nustatyti bet kurio sijos taško įlinkį ar skerspjūvio posūkį nesunku - reikia
tiktai į tą lygtį įrašyti nagrinėjamo skerspjūvio koordinatę z. Jau minėjome,kad šis būdas racionalus
tik tais atvejais, kai reikia apskaičiuoti daugelio sijos skerspjūvių poslinkius.
Energetiniai poslinkių skaičiavimo būdai. Daug būdų yra pagrįsta energetiniais mechanikos
principais. Jie naudojami sudėtingų sistemų poslinkiams skaičiuoti ir nagrinėjami statybinės
mechanikos kurse. Pora paprastesnių būdų, pagrįstų potencinės deformavimo energijos savybe, mūsų
aptariami 9.6 poskyryje,
Moro formulės taikymas. Sijos poslinkis gali būti gana paprastai apskaičiuotas, pritaikius
vadinamąjį Moro integralą.
Grafiniai - analitiniai poslinkių skaičiavimo budai. Grafiniai būdai yra vaizdūs. Jų žinomas ne
vienas, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, įsigalėjus kompiuterinei skaičiavimo praktikai, tapo
primiršti.
Tipinių formulių taikymas. Daugeliui tipiškų apkrovos atvejų yra išvestos poslinkių skaičiavimo
formulės. Sumuodami pagal superpozicijos principą jų išraiškas, galime nustatyti poslinkius ir
sudėtingais apkrovos atvejais.
9.6. Energetiniai metodai
Potencinę deformavimo energiją panaudoti poslinkiams skaičiuoti ypač pravartu, kai pakanka
apytikslio sprendinio (o tikslų sprendinį gauti sunku arba išvis neįmanoma). Toks apytikslis energetinis
poslinkių skaičiavimo būdas yra Relėjaus-Rico metodas.
Relėjaus-Rico metodo algoritmas, skirtas sijų įlinkiams skaičiuoti, yra toks:
• Deformuojamos sijos įlinkių pasiskirstymo funkciją (įlinkių kreivės lygtį) aproksimuojame kokia
nors pasirinkta forma — tokia, kad į funkcija tenkintų Jlinkių kreivės kraštines sąlygas. Patogiausios
yra polinominės arba trigonometrinės funkcijos su keliais nežinomais koeficientais. Kuo daugiau
funkcijos narių ir koeficientų, tuo tikslesnis sprendinys gaunamas, bet, kai skaičiuojama ne
kompiuteriu, imama ne daugiau kaip du — trys nežinomi koeficientai.
• Tinkamai parinkę įlinkių funkciją, suradę jos antrąją išvestinę d
2
v/dz
2
, (9.9) ir (9.13) formulėmis
išreiškiame potencinę deformavimo energiją U ir sijos pilnutinę potencinę energiją











= Π
i i
L
v F dz
dz
v d EI i
0
2
2
2
2
, (9.15)
čia jėgų pridėties taškų (su žinomomis koordinatėmis z
i
) įlinkius v
i
išreiškiame taip pat pagal pasirinktąją
funkciją tais pačiais koeficientais a
i
.
• Taikydami potencinės energijos minimumo principą, prilyginame pagal (9.14) nuliui dalines
energijos funkcijos Π išvestines pagal kiekvieną koeficientą a
i
(nes šie koeficientai yra įlinkių
funkcijos parametrai). Iš tokiu būdu gautų n lygčių,randame visų koeficientų a
i
(i=1, 2, ... , n)
reikšmes.
• Įrašę koeficientų a
i
reikšmes į pasirinktąją įlinkių funkciją, pagal ją galime apskaičiuoti bet kurio
taško k (su konkrečia koordinate z
k
) įlinkį v
k
.
Relėjaus-Rico metodą galima naudoti ir statiškai neišsprendžiamų sistemų poslinkiams skaičiuoti.
Remiantis šio metodo idėjomis, pastaruoju metu (atsiradus kompiuteriams) sukurtas baigtinių elementų
metodas, skirtas labai sudėtingoms konstrukcijoms skaičiuoti.
Kitas energetinis būdas poslinkiams skaičiuoti grindžiamas vadinamąja Kastiljano teorema:
tampraus kūno taško poslinkis pridėtos prie to taško išorinės jėgos kryptimi yra lygus kūno
potencinės deformavimo energijos dalinei išvestinei pagal tą jėgą:
i
i
F
v
ϑ
ϑΠ
= . (9.16)
Kai žinome pilnutinės potencinės energijos minimumo principą, Kastiljano teoremą įrodyti labai
paprasta: (9.16) formulė gaunama iš pilnutinės potencinės energijos, išreikštos (9.13) formule,
stacionarumo sąlygos (9.14). Norėdami šią teoremą įrodyti nepriklausomai, nagrinėjame bet kaip
apkrautą tamprų kūną. Jo deformavimo metu susikaupusi potencinė energija gali būti išreikšta apkrovos
jėgomis.
Kastiljano teorema suformuluota (ir įrodyta) bet kokiam deformavimo atvejui, ne tik lenkimui.
Reikia tiktai mokėti kiekvienu atveju potencinę deformavimo energiją išreikšti. Į tokius bendresnius šios
teoremos taikymo atvejus žvilgtersime vėlia, o šiame skyriuje, kalbame tik apie lenkimo poveikį.
Kai taikome Kastiljano teoremą sijos (ar lenkiamų strypų sistemos) poslinkiams skaičiuoti,
turime visų pirma išreikšti sijos (sistemos) deformavimo metu sukauptą potencinę energiją U pagal (9.8)
bei (9.10) formules, po to šią energijos išraišką diferencijuoti pagal jėgą, pridėtą ieškomo poslinkio
kryptimi. Jeigu sijoje tik vienas apkrovos ruožas, gauname:

=
L
i
i
dz
F
M
z M
EI
v
0
) (
1
ϑ
ϑ
. (9.17)
Jeigu ta kryptimi apkrovos jėgos nėra, tenka pridėti fiktyvią, menamą jėgą, kuri vėliau gautoje
poslinkio išraiškoje prilyginama nuliui.
9.7. Moro būdas
Pagal Moro būdą sijos poslinkis nustatomas, apskaičiavus tokį integralą:

=
L
i k i
dz M M
EI
v
0
1
, (9.18)
čia M
k
≡M
k
(z) — įlenkimo momentas, atsirandantis sijos ruože nuo tikrųjų apkrovų, M
i
≡M
i
(z) —
vienetinis lenkimo momentas, atsirandantis sijos ruože nuo vienetui lygios jėgos, pridėtos ieškomo
poslinkio teigiama kryptimi. Įsidėmėkite: jėga lygi bemačiam vienetui (o ne vienam niutonui ar pan.).
Ši formulė skirta grynajam lenkimui, bet tinka ir daugeliui kitų paprastojo lenkimo atvejų, nes
skersinės jėgos įtaka būna nedidelė.
Kai sijoje yra keletas (n) ruožų su skirtingomis M
k
išraiškomis (arba kai nagrinėjama kelių
lenkiamų strypų sistema), poslinkis gaunamas, susumavus integralus, parašytus visiems n ruožams:
( )


=
=
j
L
i kj
n
j j
i
dz M M
EI
v
0
1
1
. (9.19)
Moro būdas gali būti pagrįstas ir Kastiljano teorema.
Jeigu norime apskaičiuoti skerspjūvio posūkį (deviaciją), reikia panaudoti vienetinį lenkimo
momentą, gautą nuo vienetui lygios jėgų poros, pridėtos prie nagrinėjamojo skerspjūvio (vėl — lygios
vienetui, bemačiam vienetui!). Jėgų poros veikimo kryptis turi sutapti teigiamo posūkio kryptimi (o 9.2
poskyryje nustatėme, kad teigia posūkio kampas skaičiuojamas laikrodžio rodyklės sukimosi kryptimi).
Poslinkiai Moro būdu nesunkiai apskaičiuojami, kai apkrovos (taigi ir lenkimo momento M
k

išraiškos) nėra sudėtingos. Beje, Moro integralas būna taikomas ne tik lenkimo, bet ir kitiems poveikiams.
9.8. Grafinis-analitinis būdas
Kai apkrova sudėtingesnė, sudėtingesnės ir Moro integralų išraiškos, į jų skaičiavimą lengva
įvelti klaidų. Čia praverčia vienoks ar kitoks grafinis-analitinis būdas Moro integralams skaičiuoti. Čia
pasinaudosime tuo, kad Moro integralas ruože, kuriame vienetinis lenkimo momentas yra tiesinė funkcija,
gali būti išreikštas taip:
ic k
L
i k
M dz M M ω =

0
, (9.20)
t.y. lygus lenkimo momentų M
k
diagramos plotui ω
k
, padaugintam iš vienetinės diagramos M ordinatės
M
ic
, esančios ties ploto ω
k
svorio centru. Ši taisyklė kartais vadinama Vereščiagino taisykle.
Čia kalbama apie sijos (ar kito lenkiamo strypo) ruožą, kuriame vienetinis lenkimo momentas M
I

- yra tiesinė funkcija. Akivaizdu, kad nėra tokių ruožų, kur ši funkcija būtų netiesinė (kur M, diagrama
būtų parabolės ar kitos kreivės pavidalo), todėl formulė (9.20) tinka visiems sijos ruožams: reikia tik visą
siją tinkamai suskaidyti į ruožus, kad nė viename jų neliktų M
i
diagrama išreikšta keliomis tiesėmis
(laužte).
Kad būtų lengviau nustatyti diagramos M
k
ploto ω
k
dalių svorio centrus, patartina tą plotą
suskaidyti į gerai pažįstamas figūras — trikampius (gal ir stačiakampius) bei parabolių nuopjovas. Visas
aprašytojo būdo Moro integralui spręsti algoritmas yra toks:
• abi diagramas (M
i
ir M
k
) suskaidome į tokio ilgio ruožus, kad kiekviename ruože M
i
diagrama būtų
tiesinė (ne laužtė!);
• kiekviename ruože diagramos M
k
plotą ω
k
suskaidome į trikampius (kurių pagrindai yra šio ruožo
diagramos kraštinės ordinatės M
ka
ir M
kb
(9.5 pav.) ir, jeigu diagrama tame ruože parabolinė, —
parabolės nuopjovą;

9.5 pav.
• apskaičiuojame ploto ω
k
sudėtinių dalių ω
kj
dydžius; trikampės dalies
2
L M
ij
kj
= ω , (9.21)
(čia M
j
— kraštinė ruožo ordinatė, tapusi trikampio pagrindu, pavyzdžiui, 9.5 paveikslėlio diagramos
daliai ω
k2
tai būtų M
b
), parabolinės dalies
12
3
qL
kj
= ω , (9.22)
(čia q — apkrovos tame ruože intensyvumas); jeigu tarp sudėtinių dalių yra stačiakampis, jo ω
k2
=M
j
L,
tačiau patartina stačiakampiais nesinaudoti, nes dažniausiai dėl to pasidaro sudėtingesnis trikampių ploto
skaičiavimas, nebetinka (9.21) formulė;
į formules (9.21) ir (9.22) dydžiai M
j
ir q įeina su savo ženklais, todėl ploto dalys ω
kj
gali būti ir
neigiamos;
• nustatome kiekvienos ploto dalies ω
kj
svorio centro C
j
padėtį; jeigu buvome plotą suskaidę į
rekomenduotus trikampius ir parabolės nuopjovas, tai jų svorio centrų padėtys labai aiškios:
trikampių centrai yra per atstumą L/3 nuo trikampio pagrindo M
j
, parabolės nuopjovos — ruožo
vidury (žr. 9.5 pav.);
• ties kiekvienos ploto dalies svorio centru C
j
apskaičiuojame diagramos M
i
ordinatę M
icj
ties trikampio
centru ta ordinatė
3
2
ib ia
icj
M M
M
+
= , (9.23)
(čia M
ia
— ordinatė ties trikampio pagrindu M
a
, M
ib
— ties trikampio viršūne, pavyzdžiui, 9.5
paveikslėlio diagramos daliai ω
k2
ordinatės M
ia
ir M
ib
susikeistų vietomis); ties parabolės nuopjovos
centru (ruožo viduryje) ordinatė
2
ib ia
icj
M M
M
+
= , (9.24)
visos šios ordinatės taip pat gali būti ir teigiamos, ir neigiamos;
• atitinkamas diagramos plotų ω
kj
ir ordinačių M
icj
reikšmes dauginame ir sandaugas sudedame, tuo
būdu gaudami Moro integralo reikšmę, o padalydami šias sandaugas dar iš atitinkamų skerspjūvių
standžių (EI), pagal (9.19) formulę gauname ieškomą poslinkio reikšmę:
( )

=
=
n
j
j
icj kj
i
EI
M
v
1
ω
, (9.25)
jeigu visuose ruožuose skerspjūvių standžiai vienodi (EI=const), šį daliklį galima iškelti prieš sumos
ženklą (pirma sudėti, po to dalyti).
Ta pati (9.25) formulė tinka ir skerspjūvio posūkiui skaičiuoti — tiktai vienetinė diagrama turi
būti gauta nuo vienetinio apkrovos momento.
Grafinis-analitinis būdas ypač praverčia, kai sijos apkrova (ir tuo pačiu diagrama M
k
) sudėtinga
arba kai nagrinėjama ne sija, o sudėtingesnė lenkiamų strypų sistema. Pagaliau šis būdas tinka ir kitų
Įrąžų (ašinių jėgų, skersinių jėgų, sukimo momentų) veikiamiems strypams bei jų sistemoms nagrinėti,
atitinkamiems poslinkiams skaičiuoti (apie tai pakalbėsime vėlia). Tačiau vis dėlto daugiausia jis
taikomas būtent lenkiamų sistemų poslinkiams skaičiuoti.
9.9. Tipinės sijų poslinkių formulės
Naudojantis bet kuriuo iš metodų, aprašytų 9.5-9.8 poskyriuose, galima ne tik apskaičiuoti
konkrečios sijos bet kurį poslinkį, bet ir gauti formules ypatingiems, tipiniams apkrovos atvejams.
Kai galioja superpozicijos principas, t.y. kai sija tampri ir įtempimai proporcingi deformacijoms,
o poslinkiai pakankamai maži, tipines formules galime pritaikyti ir labai sudėtingiems, nebe tipiniams
poslinkių skaičiavimo uždaviniams spręsti. Visą sijos apkrovą išskaidome į kelias dalines apkrovas, kurių
kiekviena atitinka tipinį apkrovos atvejį. Kurio nors ypatingo sijos skerspjūvio poslinkį (įlinkį ar posūkį)
apskaičiuojame iš pradžių nuo kiekvienos dalinės apkrovos (pritaikę tipinę formulę), o po to, sudėję visus
rezultatus, gauname poslinkį nuo visos apkrovos.
Ypatingaisiais sijos skerspjūviais (skerspjūviais, kurių poslinkiams skiriamos tipinės formulės)
paprastai laikomi:
gembinės sijos laisvasis galas,
dviatramės sijos tarpatramio vidurio skerspjūvis (įlinkiui skaičiuoti),
dviatramės sijos skerspjūviai ties atramomis (posūkiams skaičiuoti).
Būtent ties šiais skerspjūviais būna didžiausios (arba artimos didžiausioms) poslinkių reikšmės,
pagal jas galima spręsti sijos standumo klausimus. Šiems skerspjūviams skirtos ir tipinės formulės,
surašytos į 9.1 bei 9.2 lenteles.
9.1 lentelė
Gembinių sijų poslinkiai
Sijos apkrovimo schema (EI=const) Laisvo galo įlinkis v
k
Galinis skerspjūvio posūkis (deviacija ϕ
k
)

EI
FL
3
3

EI
FL
2
2


( )
EI
a L Fa
6
3
2


EI
Fa
2
2


( )
EI
a L a M
f
2
2 −

EI
a M
f


EI
qL
8
4

EI
qL
6
3


( )
EI
a L qa
24
4
3


EI
qa
6
3


( )
EI
a L a L q
24
4 3
4 3 4
+ −

( )
EI
a L q
6
3 3


9.2 lentelė
Dviatraminių sijų poslinkiai
Sijos apkrovimo schema (EI=const)
Trapatraminio vidurio
įlinkis v
k
Atraminių skerspjūvių posūkis (deviacijos)

EI
FL
48
3

EI
FL
i
2
2
= ϕ ,
i j
ϕ ϕ − =

( )
EI
a L Fa
48
4 3
2 2


( )
EIL
b L Fab
i
6
+
= ϕ ,
( )
EIL
a L Fab
j
6
+
− = ϕ

EI
qL
384
5
4

EI
qL
i
24
3
= ϕ ,
i j
ϕ ϕ − =

( )
EI
a L qa
96
2 3
2 2 2


( )
EIL
b L qa
i
24
2 2
+
= ϕ ,
( )
EIL
a L qa
j
24
2
2 2 2

− = ϕ

EI
L M
f
16
2

EI
L M
f
i
3
= ϕ ,
EI
L M
f
j
6
− = ϕ

( )
EI
a L M
f
16
4
2 2


( )
EIL
L b M
f
i
6
3
2 2

= ϕ ,
( )
EIL
a L M
f
j
6
3
2 2

= ϕ
Taikant tipines formules, svarbu be klaidų atsižvelgti į apkrovos kryptį: jeigu nagrinėjamos sijos
apkrova yra priešingos krypties, negu nurodytoji formulių lentelėje, tai formulės teikiamą poslinkio reikšmę
reikia imti su priešingu ženklu. Reikia įgusti ir racionaliai skaidyti apkrovą; šitokio poslinkių
skaičiavimo pavyzdžių pakankamai yra uždavinyne.
9.10. Sijų standumas
Apie sijų standumą sprendžiame iš jų deformacijų bei poslinkių didumo (kuo sija standesnė, tuo šie
parametrai mažesni). Žinome, kad šių parametrų reikšmės priklauso nuo medžiagos mechaninių savybių ir
nuo skerspjūvių inercijos momentų (nuo skerspjūvių standžių EI), o taip pat nuo sijos ilgio ir apkrovos
išdėstymo.
Sijos standumo sąlygos išreiškiamos nelygybėmis, kurios apriboja deformacijas:
u
ε ε ≤
max
, (9.26)
arba poslinkius, dažniausiai įlinkius:
u
v v ≤
max
, (9.27)
čia ε
u
ir v
u
— ribinės reikšmės, kurios nustatomos norminiais dokumentais priklausomai nuo konstrukcijos
paskirties. Vietoj pastarojo apribojimo praktiškai vartojamos nelygybės, apribojančios ypatingųjų sijos
taškų (gembinės sijos laisvojo galo, dviatramės sijos vidurio ir pan.) įlinkius v
*
, nes būtent šie iš anksto
žinomų taškų įlinkiai dažnai prilygsta maksimaliai reikšmei v
max
arba yra artimi jai. Dydis v
u
norminiuose
dokumentuose dažniausiai išreiškiamas sijos ilgio L (ar jos tarpatramio ilgio) tam tikra dalimi,
pavyzdžiui, v
u
=L/300.
Labai dažnai sprendžiame tikrinamąjį sijos standumo uždavinį: bet kuriuo šiame skyriuje aptartu
būdu apskaičiuojame ekstreminį (ar artimą jam) įlinkį arba ekstreminę deformaciją ir pažiūrime, ar gautoji
reikšmė tenkina (9.26) ar (9.27) sąlygą. Beje, maksimali linijinė deformacija yra sijos kraštiniame
sluoksnyje ties tuo skerspjūviu, kuriame veikia ekstreminis - (maksimalus, minimalus) lenkimo
momentas, taigi
t
extr
EW
M
E
= =
max
max
σ
ε , (9.28)
čia W
t
— to skerspjūvio atsparumo momentas, skirtas kraštiniam tempiamajam sluoksniui, skaičiuojamas
(6.31) formule. Kai skerspjūvis nėra simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu, reikia nagrinėti du
skerspjūvius — su M
max
ir M
min
.
Sijų ribinį būvį dažniausiai lemia stiprumo sąlygos, t.y. pakankamai stipri sija būna ir pakankamai
standi. Tačiau, kai vartojamos labai stiprios konstrukcinės medžiagos, lemiama projektavimo sąlyga gali
tapti standumo reikalavimas (juoba, kad plienu ir kitų konstrukcinių medžiagų tamprumo modulis
praktiškai nekinta, didinant jų stiprumo rodiklius). Tokiais atvejais tenka spręsti projektinį standumo
uždavinį.
Jeigu ribojama linijinė deformacija, tai iš (9.26) ir (9.28) sąlygų suformuojama tokia projektinė
standumo sąlyga
u
extr
t
E
M
W
ε
≥ . (9.29)
Kai ribojamas poslinkis v
*
, padauginę abi nelygybės (9.27) puses iš skerspjūvio standžio EI,
gauname tokią projektinę standumo sąlygą:
( )
u
Ev
EIv
I
*
≥ , (9.30)
čia suskliaustas dydis (EIv
*
) gali būti apskaičiuotas bet kuriuo poslinkių skaičiavimo būdu, dar nežinant
skerspjūvio standžio, o tą standį apskaičiuosime po to, kai pagal (9.30) sąlygą nustatysime, koks turi būti
sijos skerspjūvio inercijos momentas I.

11. SUDĖTINGASIS DEFORMAVIMAS
11.1. Įtempimai bet kuriame sudėtingai deformuojamo tiesaus strypo taške
Lig šiol nagrinėjome strypus, deformuojamus gana paprastai. Tie strypai apkrovų buvo veikiami
taip, kad jų skerspjūviuose būdavo tik kuri nors viena įrąža — ašinė jėga, skersinė jėga ar sukimo
momentas. Ir tiktai lenkimo atveju strypo (sijos) skerspjūvį veikė dvi įrąžos — lenkimo momentas ir
skersinė jėga (tačiau pastarosios įtaka normalinių įtempimų ir deformacijų reikšmėms dažniausiai
nedidelė ir nepaisoma). Bet dauguma strypų konstrukcijose yra deformuojami sudėtingiau, jų
skerspjūviuose veikia ne po vieną įrąžą, o po kelias. Pats sudėtingiausias atvejis — kai skerspjūvyje
veikia visos šešios įrąžos.
Kai kada ir palyginti paprastai apkrautas strypas deformuojasi sudėtingai. Pavyzdžiui, 11.1
paveikslėlyje parodyti strypai, kurių apkrovos jėgos veikia vienoje plokštumoje, yra statmenos strypo
ašiai ir kerta ašį, tačiau netenkinama vienintelė paprastojo lenkimo sąlyga — apkrovos jėgų plokštuma
nėra svarbiausioji inercijos plokštuma (vadinamasis įstrižojo lenkimo atvejis). Taip apkrauto strypo
belinkdama nepasilieka pradinėje jėgų plokštumoje (kaip paprastojo lenkimo atveju), strypas išlinksta
sudėtingiau. Prieš pradeda nagrinėti tokio strypo įtempimus bei deformacijas, reikia apkrovas suskaidyti į
komponentus, kurie veikia svarbiausiosiose plokštumose. Kitas paprasto apkrovimo pavyzdys parodytas
11.2 paveikslėlyje: koloną veikia vienintelė apkrovos jėga, lygiagretė išilginei ašiai, tačiau jos veikimo
linija nesutampa su šia ašimi (vadinamasis ekscentrinis gniuždymas arba, jeigu jėga būtų priešingos
krypties, — ekscentrinis tempimas). Ši vienintelė apkrovos jėga sukelia ne ašinę jėgą, bet ir lenkimo
momentus abiejų skersinių ašių atžvilgiu — net tris įrąžas, t.y. kolona ne tik gniuždoma, bet drauge ir
sudėtingai lenkiama.

11.1 pav.

11.2 pav.
Skirtingos įrąžos atstoja skirtingus normalinių ir tangentinių įtempimų laukus. Kiekvieną jų
apskaičiuoti esame išmokę. Kelių įrąžų derinys atstoja labai sudėtingą įtempimų pasiskirstymą. Jo
skaičiavimą galime pagrįsti superpozicijos principu (1.7 poskyris) — žinoma, tik tada, kai apkrovos nėra
pernelyg didelės — kai tebegalioja proporcingumo dėsnis ir poslinkių mažumo prielaida. Superpozicijos
principu pasirėmę, apskaičiuojame įtempimus atskirai nuo kiekvienos įrąžos ir visas gautąsias vektorines
įtempimų reikšmes sudedame.
Jau žinome, kad su normaliniais įtempimais susijusios yra tik trys įrąžos — ašinė jėga N ir
lenkimo momentai M
x
, M
y
. Šių įrąžų atstojami normaliniai įtempimai yra tos pačios krypties vektoriai
(visi jie yra lygiagrečiai išilginei strypo ašiai). Todėl bet kuriame skerspjūvio taške k veikiantį normalinį
įtempimą apskaičiuojame, sudedami algebrines įtempimų reikšmes (11.3 pav.), gautas (2.1) ir (8.4)
formulėmis (pritaikę pastarąją formulę ir lenkimo momentui M
y
):
k
y
y
k
x
x
k
x
I
M
y
I
M
A
N
+ + = σ . (11.1)

11.3 pav.
Visos įrąžos ir abi taško koordinatės (x
k
, y
k
) gali būti tiek teigiamos, tiek ir neigiamos. Be to,
reikia nepamiršti, kad x ir y ašys turi būti svarbiausiosios centrinės skerspjūvio ašys, nes tik tokių ašių
atžvilgiu galioja (8.4) formulė.
Su tangentiniais įtempimais susijusios kitos trys įrąžos — sukimo momentas T ir skersinės jėgos
Q
x
, Q
y
. Tačiau jų atstojamų tangentinių įtempimų vektoriai nėra vienos krypties (11.4 pav.), todėl
vektorinės įtempimų sudėties pakeisti algebrine sudėtimi negalima:
' ″
+

+

=
k k k k
τ τ τ τ . (11.2)
Čia kiekvieno vektorinio komponento kryptis yra žinoma, o reikšmės apskaičiuojamos
atitinkamomis formulėmis — pavyzdžiui, formulėmis (7.8) ir (8.7). Viso tangentinio įtempimo τ
k
reikšmė
ir kryptis gali būti nustatyta tiktai pagal vektorinės sudėties taisykles (kaip parodyta 11.4 paveikslėliu).
Kai kuriuose skerspjūvio taškuose dviejų komponentų (kuriuos atstoja sukimo momentas ir viena kuri
skersinė jėga) kryptys sutampa, tada šių komponentų vektorinė sudėtis pakeičiama algebrine. Dažnai šie
taškai būna vieni iš pavojingiausių skerspjūvyje (nes suminės juose veikiančių tangentinių įtempimų
reikšmės būna didžiausios).

11.4 pav.
Įtempimų skaičiavimas nėra savitikslis veiksmas. Įtempimai skaičiuojami tam, kad būtų galima
spręsti konstrukcijos stiprumo bei standumo klausimus. Kai strypo apkrovimas ir deformavimas
sudėtingi, sudėtingas ir šių klausimų sprendimas. Spręskite juos nuosekliai, pavyzdžiui, tokia eile:
suskaidykite visą duotąją apkrovą į dvi sudėtines dalis, kurių viena veikia vienoje svarbiausiojoje
inercijos plokštumoje, kita - kitoje; jėgas, kurių veikimo linijos nesutampa nė su viena šių plokštumų,
pakeiskite jėgų projekcijomis į tas plokštumas;
kiekvienai svarbiausiajai plokštumai sudarykite skersinių jėgų ir lenkimo momentų diagramas,
atskirai sudarykite ašinių jėgų ir sukimo momentų diagramas; visas tas diagramas drauge
nagrinėdami, nustatykite pavojinguosius skerspjūvius;
kiekvienam pavojingajam skerspjūviui nustatykite normalinių ir tangentinių įtempimų
pasiskirstymą atskirai nuo kiekvienos įrąžos; nagrinėdami drauge visas įtempimų reikšmes,
nustatykite pavojinguosius skerspjūvio taškus;
nustatykite kiekvieno pavojingojo taško įtempimų būvį ir parašykite stiprumo sąlygą, kuri yra
paprasta vienašiam įtempimų būviui ir sudėtingesnė (pagrįsta irimo ar plastiškumo hipotezėmis)
kitais atvejais;
jeigu reikia spręsti standumo klausimus, atskirai kiekvienai svarbiausiajai plokštumai
apskaičiuokite poslinkius ir po to juos visus vektoriškai sudėkite.
11.2. Neutraliosios linijos padėtis
Pakeitę (11.1) išraiškoje paskiro taško k koordinates kintamomis koordinatėmis x, y, gauname
viso įtempimų pasiskirstymo lygtį:
x
I
M
y
I
M
A
N
y
y
x
x
+ + = σ . (11.3)
Tai yra plokštumos lygtis. Taigi, normaliniai įtempimai bet kaip (net ir labai sudėtingai) veikiamo
tiesaus strypo skerspjūvyje pasiskirsto pagal tiesinį dėsnį, o jų ak-sonometrinė diagrama vaizduojama
plokštuma (11.5 pav.).

11.5 pav.
Normalinių įtempimų diagramos plokštumos ir skerspjūvio plokštumos sankirta yra neutralioji
linija. Iš 11.5 paveikslėlio matyti, kad normaliniai įtempimai yra didesni tuose skerspjūvio taškuose, kurie
labiau nutolę nuo neutraliosios linijos. Didžiausios normalinių įtempimų reikšmės yra taškuose, labiausiai
nutolusiuose nuo šios linijos. Kadangi šie taškai dažnai yra pavojingiausieji taškai, lemiantieji viso strypo
stiprumą, mums rūpi juos nustatyti. Kai žinome neutraliosios linijos padėtį, pakanka nubrėžti skerspjūvio
kontūro liestines, lygiagretes neutraliajai linijai (11.6 pav.): jų lietimo taškai ir yra ekstreminių normalinių
įtempimų taškai. Taigi, visų pirma reikia mokėti nustatyti neutraliosios linijos padėtį.

11.6 pav.
Neutralioji linija — tai ta skerspjūvio linija, kurioje normaliniai įtempimai lygūs nuliui. Todėl,
prilyginę nuliui normalinių įtempimų išraišką (11.3), gauname bendrąją neutraliosios linijos lygtį:
0 = + + x
I
M
y
I
M
A
N
y
y
x
x
. (11.4)
Ši linija yra tiesė, kuri dalija skerspjūvį į dvi dalis: vienoje iš jų normaliniai įtempimai teigiami
(tempiamoji dalis), kitoje — neigiami (gniuždomoji dalis).
Jeigu ašinė jėga N=0 (pavyzdžiui, įstrižojo lenkimo atveju), tiesės lygtyje (11.4) laisvasis narys
prilygsta nuliui, o tai reiškia, kad tiesė eina per koordinačių pradžią, t.y. per skerspjūvio svorio centrą.
Šiuo atveju neutraliosios linijos lygtį galime išreikšti ir taip:
x
I M
I M
y
y x
x y
− = . (11.5)
Abu lenkimo momentai (M
x
ir M
y
) gali būti atstojami vieno M, kuris gaunamas vektorine abiejų
lenkimo momentų, kurių kiekvienas žymimas vektoriumi, statmenu atitinkamai ašiai, sudėtimi (11.7
pav.). Šio suminio lenkimo momento veikimo plokštuma gali būti pavadinta jėgų plokštuma, o jos
sankirta su skerspjūvio plokštuma —jėgų linija. Skirtingai nuo paprastojo lenkimo (žr. 8.2 poskyrį), čia
neutralioji linija dažniausiai nėra statmena jėgų linijai.
Ji nukrypsta nuo jėgų linijos statmens ab (11.7 pav.) taip, kad priartėja prie skerspjūvio ašies su
minimaliu inercijos momentu.
Neutraliosios linijos lygtyje (11.5) tiesės krypties koeficientas išreiškia tangentą kampo ϕ, kurį ši
tiesė sudaro su x ašimi (11.7 pav.):
ϕ tg
I M
I M
y x
x y
= − .

11.7 pav.
Linijos ab, statmenos jėgų linijai, krypties koeficientas
x
y
M
M
tg − = α ,
taigi
α ϕ tg
I
I
tg
y
x
= .
Iš šios lygybės, susiejančios neutraliosios linijos krypties kampą ϕ su, linijos statmens krypties
kampu α, darome tokias išvadas:
kai I
x
=I
y
, kampai ϕ=α, t,y. neutralioji linija statmena jėgų linijai (taip būna ir paprastojo lenkimo
atveju, kai α=0 arba α=π/2;
kai I
x
>I
y
(I
y
=I
min
), kampas ϕ>α, o kai I
x
<I
y
(I
x
=I
min
), kampas ϕ<α, t.y. abiem šiais atvejais neutralioji
linija pasisuka statmens link ašies su I
min
.
Kai ašinė jėga N≠0 ir todėl tiesės lygties (11.4) laisvasis narys nelygus nuliui, neutralioji linija
neina per skerspjūvio svorio centrą. Jeigu ašinė jėga teigiama, skerspjūvio svorio centras yra
tempiamojoje dalyje, jeigu neigiama — gniuždomojoje.
Tokį deformavimą (kai N≠0, M
x
≠0, M
y
≠0) gali sukelti ir viena vienintelė jėga F, lygiagretė strypo
išilginei ašiai, bet atitolusi nuo šios ašies (11.8 pav.):
¦
)
¦
`
¹
=
=
=
.
,
,
f y
f x
Fx M
Fy M
F N
(11.6)

11.8 pav.
Net ir tada, kai apkrova yra sudėtinga (veikia daug ir įvairiai nukreiptų jėgų), skerspjūvio
normaliniams įtempimams išreikšti galime naudotis vienos jėgos įvaizdžiu: žinodami N, M
x
, M
y
, iš (11.6)
lygybių apskaičiuojame atstojamosios jėgos F didumą F=N ir tariamojo šios jėgos pridėties taško
koordinates
N
M
x
y
f
= ,
N
M
y
x
f
= . (11.7)
Pasinaudoję (11.6) išraiškomis, pertvarkome neutraliosios linijos lygtį (11.4) tokiu būdu:
0 = + + = y
I
Fy
x
I
Fx
A
F
x
f
y
f
σ .
Iškėlę prieš skliaustus F/A ir panaudoję inercijos spindulio kvadrato išraišką I
x
/A=i
x
2
, gauname:
0 1
2 2
=
|
|
.
|

\
|
+ + = y
i
y
x
i
x
A
F
x
f
y
f
σ . (11.8)
Kadangi F/A≠0, tai reiškinys tarp skliaustų lygus nuliui:
0 1
2 2
= + + y
i
y
x
i
x
x
f
y
f
. (11.9)
Šią lygybę galime pertvarkyti taip, kad ji įgytų ašinės tiesės lygties pavidalą:
1 = +
y x
a
y
a
x
. (11.10)
Pastarojoje išraiškoje
f
y
x
x
i
a
2
− = ,
f
x
y
y
i
a
2
− = . (11.11)
Kaip matyti iš 11.9 paveikslėlio, a
x
ir a
y
yra koordinatės taškų, kuriuose neutralioji linija kerta
atitinkamą ašį. Kadangi i
x
ir i
2
y
visada teigiami, iš (11.11) galime daryti išvadą, kad a
x
yra visada
priešingo ženklo negu x
f
, a
y
— priešingo negu y
f
. Tai reiškia, kad
neutralioji linija kerta skerspjūvio kvadrantą, esantį kryžmiškai priešingoje pusėje negu jėgos F
pridėties taškas.

11.9 pav.
11.3. Skerspjūvio branduolys
Plytų mūras ir kai kurios konstrukcinės medžiagos gana gerai priešinasi gniuždymui ir beveik
visiškai nelaiko tempimo jėgų — pleišėja, trūksta. Taigi, inžinierius turi stengtis, kad iš tokios medžiagos
padarytos konstrukcijos skerspjūviuose nebūtų tempiamųjų įtempimų, kad visi įtempimai skerspjūvyje
būtų vieno (neigiamo) ženklo. Kitaip tariant, neutralioji linija neturėtų kirsti skerspjūvio kontūro, turėtų
eiti už skerspjūvio ribų.
Kai neutralioji linija toli nuo skerspjūvio svorio centro (nuo koordinačių pradžios), jos sankirtos
su ašimis koordinatės a
x
, a
y
yra didelės. O iš (11.11) matyti, kad šios koordinatės yra tuo didesnės, kuo
mažesnės yra jėgos pridėties taško koordinatės x
f
, y
f
. Taigi, konstruktorius turi siekti, kad jėga F būtų
pakankamai arti skerspjūvio svorio centro — tik tada skerspjūvio nekirs neutralioji linija. Vienintelė
lygiagretė strypo ašiai apkrovos jėga F (arba strypą veikiančių apkrovos jėgų atstojamoji) turi būti pridėta
vadinamajame skerspjūvio branduolyje.
Skerspjūvio branduolys yra ta skerspjūvio sritis apie svorio centrą, kurioje pridėjus ašiai
lygiagretę jėgą normaliniai įtempimai visame skerspjūvio plote būna vienodo ženklo.
Skerspjūvio branduolio kontūro taškui rasti naudojame formules, gautas iš (11.11):
x
y
f
a
i
x
2
− = ,
y
x
f
a
i
y
2
− = . (11.12)
Šiose formulėse a
x
ir a
y
yra koordinatės tų taškų, kuriuose su ašimis susikerta skerspjūvio
branduolio liestinė.
Įsivaizduojame, kad ta skerspjūvio liestinė yra tariamoji neutralioji linija. Jeigu neutraliosios
linijos padėtis būtų tokia, tai ji atitiktų skerspjūvio branduolio apibrėžimą ir taškas, apskaičiuotas (11.12)
formulėmis ir žymintis tariamosios jėgos pridėties padėtį, būtų branduolio taškas. Jeigu neutralioji linija
pasislinktų nors kiek link centro (ir jau ne liestų, bet kirstų skerspjūvio kontūrą), įtempimai skerspjūvyje
taptų dvejopo ženklo ir (11.12) formulėmis nustatytas taškas nebeatitiktų branduolio sąvokos, būtų už
branduolio ribų. Taigi bet kuri liestinė yra ribinė neutraliosios linijos padėtis, atitinkanti ribinį skerspjūvio
branduolio tašką, t.y. jo kontūro tašką.
Apjuosę visą skerspjūvio kontūrą virtine liestinių (jų gali būti kelios ar net labai daug) ir nustatę
pagal jas skerspjūvio branduolio kontūro taškus bei nuosekliai sujungę juos linijomis, gauname
branduolio figūrą.
Jeigu skerspjūvio kontūras kampuotas, jo bet kurį kampą (viršūnę) liečiančių tiesių yra begalinė
daugybė. Visų šių liestinių nagrinėti nėra reikalo, nes galima parodyti, kad liestinei besisukant apie
kontūro viršūnę k (11.10 pav.) branduolio kontūro taškas slenka tiese, o šiai tiesei nubrėžti pakanka žinoti
tik du taškus. Mat, visos per tašką k einančios liestinės (L1, ..., L3, ...) tenkina tokio pavidalo neutraliosios
linijos lygtį:
0 1
2 2
= + +
k
x
f
k
y
f
y
i
y
x
i
x
,
laikydami kintamaisiais dydžiais branduolio kontūro taškų (1,..., 3,...) koordinates x
f
ir y
f
, matome, kad
šiuos taškus sieja taip pat tiesės lygtis:
0 1
2 2
= + +
f
x
k
f
y
k
y
i
y
x
i
x
.
Iš to darome praktišką išvadą: nagrinėtinos yra tik tos kampuoto skerspjūvio kontūro liestinės,
kurios kontūrą liečia ne mažiau kaip dviem taškais; kiekviena tokia liestinė atitinka skerspjūvio
branduolio kontūro viršūnę, o šie kampiniai taškai sujungiami tiesėmis (11.11 pav.).

11.10 pav.

11.11 pav.
Verta įsidėmėti kai kurių paprastos formos skerspjūvių branduolių pavidalą.
Stačiakampio skerspjūvio branduoliui nustatyti naudojame keturias skerspjūvio liestinės, kurios
visos sutampa su stačiakampio kraštinėmis (11.12 pav.). Šių liestinių sankirtos su ašimis x ir y taškų
koordinatės:
a
x1
=h/2, a
y1
=∞,
a
x2
=∞, a
y2
=b/2,
a
x3
=-h/2, a
y3
=∞,
a
x4
=∞, a
y4
=-b/2.
Kadangi
12
12 /
2 3
2
h
bh
bh
A
I
i
x
x
= = = ir
12
2
2
b
y
= i ,
tai (11.12) formulėmis apskaičiuotos branduolio viršūnių koordinatės yra tokios:
0
12 /
2
1
=

− =
b
x
f
,
6 2 /
12 /
2
1
h
h
h
y
f
− = − = ,
( ) 6 2 /
12 /
2
2
b
b
b
x
f
=

− = , 0
12 /
2
2
=

− =
h
y
f
,
0
3
=
f
x ,
6
3
h
y
f
= ,
6
4
b
x
f
− = , 0
4
=
f
y .
Sujungę šiuos taškus tiesėmis, gauname rombą (11.12 pav.).

11.12 pav.
Skritulinio skerspjūvio branduolys yra taip pat skritulio pavidalo (11.13 pav.). Branduolio
spindulys pagal (11.12) apskaičiuojamas taip:
8 64
2 4
2 /
/
2
4
d
d d
d
d
A I
x
f
=
⋅ ⋅
⋅ ⋅
= =
π
π
ρ ,
o branduolio skersmuo lygus ketvirtadaliui skerspjūvio skersmens.

11.13 pav.
Įsidėmėkite tokias skerspjūvių branduolių savybes:
branduolys visada yra iškila figūra;
branduolys gali būti ir tuščioje skerspjūvio vietoje, skylėje, jeigu ta skylė yra ties skerspjūvio centru
(11.14 pav.);
kiekvieną tiesią skerspjūvio kraštinę atitinka branduolio viršūnė (kampas) priešingame skerspjūvio
kvadrante, o kiekvieną skerspjūvio išorinio kontūro viršūnę (kampą) — branduolio tiesi kraštinė,
kertanti priešingą skerspjūvio kvadrantą.

11.14 pav.
11.4. Tiesaus strypo stiprumas
Bet kurio konstrukcijos elemento stiprumas priklauso nuo įtempimų. Nors tiesus strypas
deformuojamas ir sudėtingai, jo visuose ar kai kuriuose taškuose įtempimų būvis gali būti vienašis, o
tokiu atveju stiprumo sąlyga būna paprasta. Vienasis įtempimų būvis būna tame skerspjūvio taške,
kuriame nėra tangentinių įtempimų arba šie įtempimai labai maži, nepaisytini. Jeigu skerspjūvyje nėra
sukimo momento ir skersinių jėgų, nėra ir tangentinių įtempimų. Labai dažnai skersinių jėgų atstovaujami
tangentiniai įtempimai yra maži ten, kur normaliniai įtempimai didžiausi (pavojinguosiuose taškuose). To
negalima pasakyti apie sukimo momentą — jo atstojamų tangentinių įtempimų didžiausios reikšmės yra
pakraštiniuose skerspjūvio taškuose, kuriuose ir normaliniai įtempimai ekstremalūs, taigi čia tangentinių
įtempimų nepaisyti nebegalima. Todėl tiesių strypų stiprumo skaičiavimo metodika išskirtina į du atvejus:
• τ=0 arba τ≈0 (o taip būna, kai T=0), t.y. vienašio įtempimų būvio atvejis;
• τ≠0 (T≠0), t.y. dviašio įtempimų būvio atvejis.
Vienašio įtempimų būvio atveju strypo stiprumą lemia skerspjūvio taškai su ekstremaliomis
normalinių įtempimų reikšmėmis. Taškai su tokiais įtempimais yra labiausiai nutolę nuo neutraliosios
linijos (11.15 pav.): vienoje pusėje, taške k, įtempimai σ
k

max
, kitoje pusėje, taške j, įtempimai σ
j

min
.
Šių pavojingųjų taškų padėčiai nustatyti ir praverčia informacija iš 11.2 poskyrio apie neutraliosios linijos
padėtį. Pavojinguosiuose taškuose stiprumo sąlygos tokios:
¦
¦
)
¦
¦
`
¹
≤ + + =
≤ + + =
.
,
c k
y
y
k
x
x
j
t k
y
y
k
x
x
k
R x
I
M
y
I
M
A
N
R x
I
M
y
I
M
A
N
σ
σ
. (11.13)

11.15 pav.
Taigi, vienašio įtempimų būvio atveju daugiausia triūso reikia pavojingųjų taškų (j ir k)
koordinatėms nustatyti, o po to stiprumo sąlygų (11.13) taikymas gana paprastas.
Stiprumo skaičiavimas paprastesnis, kai vienašis įtempimų būvis nagrinėjamas stačiakampiame
skerspjūvyje arba kitokiame skerspjūvyje su keturiais simetriškai išdėstytais kampais (11.16 pav.). Šiuo
atveju aišku, kad pavojingieji taškai yra du iš keturių kampinių taškų. O visų keturių kampinių taškų
koordinatės yra ekstremalios ir skiriasi tik ženklais: ±b/2, ±h/2 (x
max
, x
min
, y
max
, y
min
). Taigi, visuose
keturiuose kampuose įtempimų formulės (11.1) komponentų absoliutinės reikšmės vienodos, skiriasi tik
komponentų ženklai (viename kampe +, priešingame -). Žinodami, kad I
x
/y
max
=W
x
, I
y
/x
max
=W
y
, galime
stiprumo sąlygas (11.13) šiam atvejui pertvarkyti taip:
¦
¦
¦
)
¦
¦
¦
`
¹

|
|
.
|

\
|
+ − =
≤ + + =
.
,
c
y
y
x
x
j
t
y
y
x
x
k
R
W
M
W
M
A
N
R
W
M
W
M
A
N
σ
σ
. (11.14)
Šios formulės tinka tik simetriškiems keturkampiams skerspjūviams. Šios sąlygos atitinka
kampinius skerspjūvio taškus su σ
max
ir σ
min
, nors tų taškų koordinatės sąlygose ir nėra panaudotos.

11.16 pav.
Jeigu reikia nustatyti, kuris gi kampas yra labiausiai tempiamas, galima pasinaudoti kokybinio
įtempimų pasiskirstymo schema. Šioje schemoje nubraižomas skerspjūvis, jo svarbiausiosios centrinės
ašys ir kiekviename skerspjūvio kvadrante pažymima, kokio ženklo (+ ar -) įtempimai dėl kiekvienos
įrąžos ten veikia. Jeigu N>0, tai visuose kvadrantuose σ>0 (pažymimas +), o jeigu N<0, tai visuose
kvadrantuose σ<0 (pažymimas -). Jeigu M
x
>0, tai šio lenkimo momento tempiami sluoksniai ir σ>0 (+)
yra kvadrantuose šalia teigiamos y ašies, o gniuždomi ir σ<0 (-) — priešingoje pusėje. Analogiškai
žymimi ir lenkimo momento M
y
atstojamų įtempimų ženklai. Pavyzdžiui, atvejui, kai N<0, M
x
>0, M
y
<0,
kokybinio įtempimų pasiskirstymo schema parodyta 11.17 paveikslėlyje. Iš šios schemos matyti, kad σ
min

vieta yra viršutinis kairysis kampas (visi įtempimų komponentai vienodo ženklo, neigiami), o σ
max
-
kryžmiškai priešingas kampas.

11.17 pav.
Pagal (11.14) stiprumo sąlygas nesunkiai sprendžiami tikrinamieji stiprumo uždaviniai. O
sprendžiant projektinius uždavinius dažna kliūtis būna tai, kad stiprumo sąlygoje yra ne vienas, bet du ar
net trys nežinomi (ieškomi) skerspjūvio rodikliai — W
x
, W
y
ir A. Dažnai tenka žinoti (arba spėti)
projektuojamo skerspjūvio rodiklių santykius ir išreikšti rodiklius kokiu nors vienu ieškomu parametru.
Pavyzdžiui, projektuotojui nurodoma, kad stačiakampio skerspjūvio viena kraštinė turi būti dukart ilgesnė
už kitą: a=2b, iš to gaunama W
x
=(2b)
2
b/6=0,667b
3
, W
y
=0,333b
3
, W
x
=2W
y
. Kai skerspjūvis pasirenkamas
iš standartinių profilių lentelės, galima apskaičiuoti, tarp kokių ribų kinta santykis W
x
/W
y
toje lentelėje
(pavyzdžiui, šis standartinių dvitėjų rodiklių santykis kinta maždaug tarp 5 ir 15), ir iš pradžių spėti tą
santykį (pavyzdžiui, W
x
/W
y
=10), o pasirinkus pagal stiprumo sąlygą konkretų profilį, apskaičiuoti tikrąjį
santykį ir priartėjimo keliu koreguoti savo sprendinį.
Dviašio įtempimų būvio atveju, t.y. kai skerspjūvyje yra reikšmingų tangentinių įtempimų,
stiprumo klausimus sprendžiame, remdamiesi irimo ar plastiškumo hipotezėmis (žr. 5.4 poskyrį). Jau
minėjome, kad pavojingųjų taškų įtempimų būvį lemia sukimo momentas - kai T≠0, tangentinių įtempimų
nepaisyti negalima. Toliau ir žiūrime atvejus su sukimo momentu.
Jeigu remsimės energetine hipoteze, stiprumo sąlyga, pritaikyta tiesiam strypui, yra (8.19)
pavidalo:
R
d
≤ + =
2 2
3τ σ σ , (11.15)
o maksimalių tangentinių įtempimų hipotezė duoda (8.18) pavidalo sąlygą:
R
d
≤ + =
2 2
4τ σ σ . (11.16)
Tenka pagal N, M
x
ir M
y
apskaičiuoti normalinius įtempimus pavojingajame taške ir pagal
T, Q
x
bei Q
y
— tangentinius įtempimus tame pačiame taške. Įtempimus surandame (11.1) ir
(11.2) formulėmis. Įrašę šias įtempimų reikšmes į (11.15) arba (11.16) sąlygas, sprendžiame
tikrinamąjį arba projektinį stiprumo uždavinį. Tikrinamąjį uždavinį išspręsti nesunku, tačiau
projektinis uždavinys dažnai būna keblus — mat, iš vienos sąlygos tenka nustatyti du ar net tris
geometrinius skerspjūvio rodiklius.
Gana paprasta spręsti stiprumo uždavinius, kai strypo skerspjūvis skritulinis. Šiuo atveju
visus geometrinius rodiklius galima išreikšti vienu parametru — skerspjūvio skersmeniu. Ir ypač
patogu skaičiuoti, kai nėra ašinės jėgos (N=0). Tada abu lenkimo momentus galima sudėti
(geometriškai):
2 2
y x
M M M + = ,
šio suminio lenkimo momento M plokštumoje (11.18 pav.) yra taškai a ir b su didžiausiomis
(teigiama ir neigiama) normalinių įtempimų reikšmėmis. Kadangi sukimo momento atstojamų
tangentinių įtempimų didžiausios reikšmės yra taip pat visuose pakraštiniuose skerspjūvio taškuose
(11.19 pav.), taškai a ir b yra pavojingiausieji. Kai ašinės jėgos nėra, |σ
a
|=|σ
b
| tada abiejų šių taškų
pavojingumas vienodas. Normalinių įtempimų reikšmė bet kuriame iš šių taškų yra
W
M M
W
M y x
2 2
+
= = σ ,
tangentinių
W
T
W
T
p
2
= = τ ,
(prisimename, kad W
p
=W
x
+W
y
, o skritulio W
x
=W
y
=W ir W
p
=2W). Surašę šias reikšmes į
energetinę stiprumo sąlygą (11.15), gauname:
( )
R
W
T
W
M M
y x
d
≤ +
+
=
2
2
2
2 2
2
3 σ .
Suprastinus gauname (skrituliniam skerspjūviui!)
R
W
T M M
y x

+ +
2 2 2
75 , 0
, (11.17)
o surašę į (11.16), t.y. į sąlygą pagal maksimalių tangentinių įtempimų hipotezę, —
R
W
T M M
y x

+ +
2 2 2
. (11.18)
Šiose formulėse W — skritulio ašinis atsparumo momentas (formules naudoti galima tik
skrituliniam arba žiediniam skerspjūviui).

11.18 pav.

11.19 pav.
Pagal stiprumo sąlygas (11.17) ir (11.18) projektuojami velenai — jie yra ir sukami, ir
lenkiami.
Kadangi šitokios stiprumo sąlygos labai patogios projektiniam skaičiavimui, jas naudojame
net ir tada, kai į skaičiavimą būtina įtraukti kitas įrąžas — N, Q
x
, Q
y
. Visų pirma pagal (11.17) ar
(11.18) nustatome W, neatsižvelgdami į tas kitas įrąžas, parenkame skritulio skersmenį d, po to jau
sprendžiame tikrinamąjį uždavinį — apskaičiuojame pavojingųjų taškų įtempimus σ ir τ, taikome
stiprumo sąlygas (11.15) ar (11.16); jeigu stiprumo sąlygos netenkinamos, skersmenį padidiname ir
vėl tikriname, tokiu būdu palaipsniui artėdami prie tinkamo, pakankamo skersmens.
Skritulinis (ir žiedinis) skerspjūvis ypatingas tuo, kad jame sutampa taškai, kuriuose būna
didžiausia normalinių įtempimų ir didžiausia tangentinių įtempimų reikšmė. Kai skerspjūvio forma
kitokia, nėra akivaizdu, kuris skerspjūvio taškas pavojingiausias. Pavyzdžiui, stačiakampiame
skerspjūvyje didžiausi normaliniai įtempimai būna viename iš kampų (11.20 pav.: a, b, c arba d), tačiau
tangentiniai įtempimai, susiję su sukimo momentu, visuose šiuose taškuose lygūs nuliui (žr. 7.8 poskyrį);
tuo tarpu ten, kur šių tangentinių įtempimų reikšmės didžiausios (taškuose e ir f, m ir n), yra daug
mažesni normaliniai įtempimai. Kuris iš visų šių įtartinų taškų pats pavojingiausias, dažnai galima
nustatyti tik apskaičiavus kiekvieno jų projektinį įtempimą σ
d
pagal pasirinktą hipotezę. Dažniausiai į šio
įtempimo išraišką (ir stiprumo sąlygą) greta σ
max
įrašoma anaiptol ne didžiausia τ reikšmė arba šalia τ
max

— ne didžiausia σ reikšmė, nes būtina į sąlygą rašyti vieno (to paties) taško įtempimų reikšmes.

11.20 pav.
11.5. Tiesaus strypo poslinkiai ir deformacijos
Kai tiesus strypas veikiamas paprastos apkrovos, dėl kurios skerspjūviuose atsiranda tik po vieną
įrąžą, strypo ašis arba lieka tiesi (tempimas ar gniuždymas, sukimas), arba išlinksta vienoje plokštumoje
(paprastasis lenkimas). Kai skerspjūviuose įrąžų daugiau, besideformuojančio tiesaus strypo ašis tampa
erdvine kreive, kartais gana sudėtinga. Tačiau kol galioja proporcingumo dėsnis ir poslinkių mažumo
prielaida, galime naudotis superpozicijos principu ne tik įtempimams, bet ir poslinkiams bei
deformacijoms skaičiuoti.
Pagal formules ir nurodymus iš skyrių, kuriuose aptartas atskirų įrąžų poveikis (iš 2.4, 2.5, 7.5
poskyrių, 9 skyriaus), nustatome rūpimo taško vektoriai, kurių kryptys ne visada sutampa, galutinį
rezultatą pagal superpozicijos principą gauname vektorine (geometrine) sudėtimi.
Praktinėse situacijose tenka nustatinėti ne visų, bet tam tikrų, ypatingų taškų poslinkius,
dažniausiai tų taškų, kurių poslinkiai gali būti didžiausi arba artimi didžiausiems (pavyzdžiui, gembinės
sijos laisvojo galo). Ir deformacijos skaičiuojamos tik ties ypatingais taškais, kur gali būti ekstremalios
deformacijų reikšmės. Šie taškai dažnai sutampa su ekstremaliųjų įtempimų reikšmėmis, kurias nustatyti
jau mokame (11.4 poskyris). Kai įtempimai ties tašku jau nustatyti, deformacijas skaičiuoti galime
bendrojo Huko dėsnio formulėmis iš 4.4 poskyrio.
Deformacijos ties kuriuo nors tašku priklauso tiktai nuo tų įtempimų ar įrąžų, kurios toje vietoje
veikia, todėl jų skaičiavimas nėra keblus. Tačiau bet kuris poslinkis priklauso nuo įrąžų ar įtempimų,
veikiančių tarp nagrinėjamojo taško ir atramų; todėl poslinkių skaičiavimas būna gana sudėtingas, ypač
kai konstrukciją sudaro keli strypai. Poslinkių skaičiavimui praverčia energetiniai metodai, kuriuos
aiškina konstrukcijų mechanika (statybinė mechanika).
Čia be platesnio teorinio aiškinimo pateikiame formules poslinkiams skaičiuoti Moro bei grafiniu
- analitiniu būdais, kai įskaitoma ne vienintelio lenkimo momento įtaka (kaip 9.7 ir 9.8 poskyriuose), bet
ir kitų įrąžų: M
x
, M
y
, T, N (čia nenagrinėsime skersinių jėgų įtakos, nes ji, palyginus su kitų įrąžų įtaka,
dažniausiai yra labai menka). Taigi, Moro būdu skaičiuodami poslinkį, vietoj (9.15) formulės naudosime
tokią:
( ) ( ) ( ) ( )

∫ ∫ ∫ ∫
=
|
|
.
|

\
|
+ + + =
n
j
L
i kj
j
L
i kj
j
p
L
iy kyj
j
y
L
ix kxj
j x
i
j j j j
dz N N
EA
dz T T
GI
dz M M
EI
dz M M
EI
v
1
0 0 0 0
1 1 1 1
.
(11.19)
Skaičiuodami poslinkį grafiniu - analitiniu būdu, vietoj (9.21) formulės naudosime tokią:
( ) ( ) ( ) ( )

=
|
|
.
|

\
|
+ + + =
n
j j
icj knj
j
p
icj ktj
j
y
ikycj kyj
j x
ikxcj kxj
i
EA
N
GI
T
EI
M
EI
M
v
1
ω ω ω ω
, (11.20)
čia ω
kxj
— lenkimo momentų M
x
diagramos plotai, ω
kyj
— lenkimo momentų M
y
, ω
ktj
— sukimo
momentų T, ω
knj
— ašinių jėgų N diagramos plotai.
Į bet kurio poslinkio ar deformacijos išraišką įeina daug geometrinių strypo rodiklių, todėl spręsti
projektinį standumo uždavinį nėra paprasta. Dažniausiai sprendžiamas tikrinamasis uždavinys. Kai šio
uždavinio išvada rodo, kad sudėtingai deformuojamas strypas nepakankamai standus, inžinierius
nusprendžia, kaip jį pastandinti (kurį matmenį padidinti), ir po to vėl sprendžia tikrinamąjį uždavinį, tokiu
keliu artėdamas prie patenkinamo rezultato.
11.6. Kreivieji strypai
Yra nemaža konstrukcijų elementų (arkos, ratlankiai, kabliai ir kt.), kurių geometrinė schema —
kreivasis strypas. Kai strypo ašis kreiva jau prieš apkrovimą, jo deformavimas net ir pačia paprasčiausia
apkrova yra sudėtingas. Šiame poskyryje nagrinėsime tik plokščius kreivuosius strypus — tuos, kurių ašis
ir visa apkrova yra vienoje strypo simetrijos plokštumoje. Ir, žinoma, kalbėsime apie labai kreivus strypus
— tokius, kurių skerspjūvių matmenys yra maždaug tos pačios eilės, kaip ir kreivio spinduliai.
Kreivojo strypo deformavimo sudėtingumą atskleidžia du svarbiausi ypatumai:
• įrąžų pasiskirstymas kreivojo strypo ašyje nėra tiesinis (įrąžų N, Q, M diagramų visi ruožai
kreiviniai);
• išilginių deformacijų ir normalinių įtempimų pasiskirstymas skerspjūvyje nėra tiesinis (net ir
galiojant plokščiųjų pjūvių hipotezei).
Kreivojo strypo skerspjūvio padėtį patogiausia nustatyti poline koordinate — kampu ϕ.
Skerspjūvio plokštuma eina per strypo ašies kreivio centrą. Patogu laikytis tokios lenkimo momento
ženklo taisyklės: teigiamas yra tas lenkimo momentas, kuris didina pradinį strypo kreivį.
Kreivojo strypo įrąžos bet kuriame skerspjūvyje nustatomos pjūvio metodu.
Normaliniai įtempimai, atstojami ašinės jėgos, pasiskirsto tolygiai po visą skerspjūvio plotą —
kaip ir tiesaus strypo skerspjūvyje. Tačiau tie normaliniai įtempimai, kurie atsiranda dėl lenkimo ir yra
atstojami lenkimo momento, pasiskirsto nebe taip, kaip tiesiame strype, nebe pagal tiesę, bet pagal
hiperbolę. Neutralioji linija (kai nėra ašinės jėgos) eina ne per skerspjūvio svorio centrą, o arčiau strypo
kreivio centro (atstumu e nuo strypo centrinės ašies, žr. 11.21 pav.). Įtempimai dėl lenkimo momento bet
kuriame kreivojo strypo skerspjūvio taške skaičiuotini tokia formule:
r r A
r r M
) (
) (
0
0


=
ρ
σ , (11.21)
čia A — skerspjūvio plotas, r — taško atstumas nuo strypo kreivio centro, o neutraliosios
linijos atstumas nuo to centro (neutraliojo sluoksnio kreivio spindulys)
( )

=
A
r dA
A
r
/
0
. (11.22)
Šia formule apskaičiuotos r
0
reikšmės kai kurių formų skerspjūviams surašytos 11.22
paveikslėlyje.

11.21 pav.
( )
1 2
0
/ ln r r
h
r =
( ) h r r r
h
r

=
1 2 2
2
0
/ ln 2

( )
2 2
2
0
4 2 4 a
a
r
− −
=
ρ ρ

11.22 pav.
Įtempimų formulei (11.21) įrodyti iš kreivojo strypo išpjauname labai trumpą ruoželį ir
nagrinėjamos jame veikiančios jėgos bei susidarančios ruoželio deformacijos.
11.7. Plonasieniai indai
Visuose vadovėlio skyriuose nagrinėjome tiktai strypus, palikdami kitus konstrukcijų elementus
(plokštes, kevalus, masyvus) konstrukcijų mechanikos kursui. Tačiau šiame poskyryje žvilgtersime į
ypatingą kevalų grupę — į vadinamuosius plonasienius indus, kurių paviršių forma — sukinys. Taip
darome todėl, kad šie indai daug kur naudojami, o jų įtempimų ir stiprumo skaičiavimas nėra sudėtingas.
Plonasieniu vadiname indą, kurio sienelės storis δ mažas, palyginus su indo skersmeniu d. Tokie sukinio
(cilindro, kūgio, paraboloido ir kt.) pavidalo indai — talpyklos, katilai, vamzdžiai — dažniausiai veikiami
skysčių ar dujų vidaus slėgio. Čia nagrinėsime tik tuos atvejus, kai apkrova (slėgis) yra pasiskirsčiusi
simetriškai indo simetrijos ašies atžvilgiu. Tokiais atvejais, kai indo sienelėje nėra didelių paviršiaus
pokyčių (koncentruojančių įtempimus), galime skaičiavimą grįsti bemomente (membranine) kevalų
teorija — tarti, kad normaliniai įtempimai plonos sienelės storyje pasiskirstę tolygiai (kai δ=0,1d,
didžiausias įtempimas sienelėje viršija įtempimų vidurkį ne daugiau kaip 5%, o kai sienelė plonesnė, —
dar mažiau), t.y. kad sienelė nėra lenkiama, kad ji tik tempiama. Tiktai toks įtempimų skaičiavimas yra
gana paprastas ir patogus nagrinėti medžiagų atsparumo kurse. Bemomentė kevalų teorija tinka tiktai
simetrinės apkrovos atvejams (11.23 pav., a) ir netinka asimetrinei apkrovai (b). Nagrinėjame simetrišką
plonasienį indą, kuris yra veikiamas iš vidaus slėgio p (indo savojo svorio nepaisome). Įtempimams indo
sienelėje nustatyti išpjauname mažą tos sienelės elementą (11.24 pav.). Jį išpjauname dviem
meridianiniais pjūviais (plokštumomis, einančiomis per indo simetrijos ašį z ir sudarančiomis tarp savęs
kampą dθ) ir dviem žiediniais pjaviais (kūginiais paviršiais, statmenais indo išorinio paviršiaus
meridianui, tarp jų kampas dϕ. Žiedinio pjūvio lanko ab ilgis ds
t
, jo kreivio spindulys ρ
m
, kreivio centras
— taške O
1
.

11.23 pav.

11.24 pav.
Meridianinė plokštuma dalija indą ir apkrovą (vidaus slėgį) į dvi simetriškas dalis, todėl
meridianiniuose pjūviuose nėra šlyties jėgų, nėra ir tangentinių įtempimų. Kadangi žiediniai pjūviai yra
statmeni meridianiniams, juose tangentinių įtempimų taip pat nėra (tangentinių įtempimų dualumo
dėsnis!). Taigi, visuose pjūviuose veikia tik normaliniai (svarbiausieji!) įtempimai: žiedo liestinės
kryptimi veikia žiedinis įtempimas σ
t
(statmenas meridianiniam pjūviui) ir meridiano liestinės kryptimi
— meridianinis įtempimas σ
m
(statmenas žiediniam pjūviui). Trečiąja, radialine kryptimi veikia
radialinis įtempimas σ
r
, kuris lygus — p prie indo sienelės vidinio paviršiaus ir nuliui prie išorinio
paviršiaus; šis įtempimas yra palyginti mažas, ir paprastai jo nepaisoma. Išvada: indo sienelės įtempimų
būvis yra dviašis.
Išpjautąjį sienelės elementą veikia penkios atstojamosios jėgos — apkrovos jėga, gauta
padauginus slėgį iš elemento paviršiaus plotoj (pds
m
ds
t
), statmena sienelės paviršiui, ir keturios
normalinių įtempimų atstojamosios (po dvi σ
m
δds
t
ir σ
t
δds
m
; šių jėgų, nors ir lygių, į krypties linijos
nesutampa, sudaro kampus dϕ ir dθ). Rašome visų šį elementą veikiančių jėgų pusiausvyros lygtį —
prilyginame nuliui sumą jėgų projekcijų į ašį, statmeną sienelės paviršiui:
pds
m
ds
t
-2σ
t
δds
m
sin(dθ/2)- 2σ
m
δds
t
sin(dϕ/2)=0
Kadangi kampai dθ ir dϕ nykstamai maži,
t
t
ds d d
ρ
θ θ
2 2 2
sin = ≈ ,
m
m
ds d d
ρ
ϕ κ
2 2 2
sin = ≈ .
Įrašę šias reikšmes į pusiausvyros lygtį ir lygtį suprastinę, gauname:
δ ρ
σ
ρ
σ p
m
m
t
t
= + . (11.23)
Šioje pagrindinėje pusiausvyros lygtyje yra du nežinomieji — įtempimai σ
t
ir σ
m
todėl uždaviniui
išspręsti reikia dar vienos lygties. Tokią lygtį gauname, parašę žiediniu pjūviu atpjautos indo dalies (11.25
pav.) pusiausvyros sąlygą — susumavę ir prilyginę nuliui tą dalį veikiančių jėgų projekcijas į simetrijos
ašį z:
0 cos 2 = ⋅ + − α δ π σ r P
m
,
čia α — kampas tarp z ir σ
m
krypčių, P — vidaus slėgio (veikiančio atpjautąją dalį) atstojamoji. Iš šios
pusiausvyros lygties randamas meridianinis įtempimas:
α δ π
σ
cos 2 r
P
m
= . (11.24)

11.25 pav.
Kai slėgis p yra tolygiai pasiskirstęs po visą atpjautosios dalies vidinį paviršių (pavyzdžiui, dujų
slėgis), slėgio atstojamoji
pS P = , (11.25)
čia S — tos dalies vidinio paviršiaus projekcijos į plokštumą, statmeną indo simetrijos ašiai, plotas. Kai
slėgį sudaro inde laikomas skystis,
G S p P
h
+ = , (11.26)
čia p
h
— skysčio slėgis nagrinėjamame gylyje h (žr. 11.26 pav.), G — skysčio, telpančio į atpjautąją indo
dalį, svorio jėga.

11.26 pav.
Jeigu plonasienis indas yra rutulio pavidalo ir indo vidaus slėgis p=const, įtempimams nustatyti
pakanka (11.23) lygties, nes ne tiktai ρ
m

t
=r, bet ir σ
m

r
=σ. Įrašę šias reikšmes į (11.23), gauname
σ/r+σ/r=p/δ, arba
δ
σ
2
pr
= . (11.27)
Cilindro pavidalo plonasienio indo (pvz., garo katilo) žiedinis kreivis ρ
t
=r, o meridianas tiesus,
ρ
m
=∞, todėl iš (11.23) randame tik žiedinį indo sienelių įtempimą
δ
σ
pr
t
= . (11.28)
Pagal (11.25) randame ašinę jėgą
δ δ π
π
σ
2 2
2
pr
r
r p
A
N
m
= = = , (11.29)
tą pačią σ
m
reikšmę gautume iš (11.24), įrašę P=pπr
2
ir cosα=1.
Matome, kad cilindriniame inde σ
t
=2σ
m
.
Plonasienių indų stiprumo sąlygos rašomos, remiantis kuria nors plastiškumo hipoteze, nes jų
sienelių įtempimų būvis yra dviašis (grynojo tempimo). Pavyzdžiui, jeigu pritaikytume energetinę
hipotezę ir ją atitinkančią stiprumo sąlygą (5.12) su σ
1

t
, σ
2

m
, indo sienelių stiprumą užtikrintų sąlyga
R
m t m t d
≤ − + = σ σ σ σ σ
2 2
. (11.30)
Tačiau projektuotojai, žinodami, kad iš vidaus slegiamo indo sienelėje abu svarbiausieji
įtempimai, σ
t
ir σ
m
, yra teigiami ir todėl σ
d

max
, yra linkę indo stiprumą garantuoti griežtesne sąlyga,
kuri atitinka maksimalių normalinių įtempimų hipotezę ir paprastai naudojama tik labai trapioms
medžiagoms
( ) R
t
≤ =σ σ
max
. (11.31)
Šio poskyrio formulės tinka skaičiuoti įtempimams tiktai pakankamai toli nuo indo (kevalo)
paviršiaus lūžio arba sienelės skerspjūvio pokyčio vietų (pavyzdžiui, pakankamai toli nuo katilo dugno),
nes ties tomis vietomis deformacijų būvis yra sudėtingesnis. Katilo dugnas trukdo kevalui tolygiai
deformuotis, kevalas išsikraipo, atsiranda vadinamasis pakraščio efektas, įtempimų reikšmės pasidaro
daug kartų didesnės negu apskaičiuotosios pagal šio poskyrio formules. Šis reiškinys ypač pavojingas
konstrukcijoms iš trapių medžiagų: gali atsirasti plyšių, ir katilas, vamzdis, talpykla tampa nebesandarūs.
Skaičiavimas atsižvelgiant į pakraščio efektus sudėtingesnis, jo metodikos pagrindus galite rasti
vadovėliuose.
12. GNIUŽDOMŲJŲ STRYPŲ PUSIAUSVYROS STABILUMAS
12.1. Stabili ir nestabili pusiausvyra
Konstrukcijos ir bet kurio jos elemento pusiausvyra turi būti stabili. Stabilumas — konstrukcijos
ar jos elemento savybė išlaikyti pradinę pusiausvyros formą, po bet kokių trikdymų vis grįžti į tą pradinį
būvį. Ši savybė yra ne mažiau svarbi, kaip stiprumas ir standumas.
Nesideformuojančio kūno statinės pusiausvyros stabilumą gerai iliustruoja sunkaus rutuliuko
padėtis ant įvairių paviršių (12.1 pav.). Įgaubto paviršiaus žemutiniame taške (a) rutuliuko pusiausvyra
yra stabili (jeigu rutuliuką stumt eisime į šoną, jis greit grįš vėl į šią pradinę padėtį). Gali pavykti
rutuliuką uždėti ir ant iškilo paviršiaus kraigo (b), bet šiuo atveju rutuliukas nuo menkiausio postūmio
nuriedės šalin ir į pradinę pusiausvyros padėtį pats nebegrįš; rutuliuko ant iškilo paviršiaus pusiausvyra
— nestabili. O kai rutuliukas ant horizontalios plokštumos, jo pusiausvyra neutrali.

12.1 pav.
Nesideformuojančio kūno pusiausvyros formos stabilumas nepriklauso nuo kūną veikiančių jėgų
didumo (nagrinėtame pavyzdyje jis nepriklauso nuo rutuliuko svorio). Tačiau mus labiau domina
deformuojamų (visų pirma tampriųjų) konstrukcijos elementų stabilumas.
Konstrukcijos pusiausvyros formą nusako jos apkrovos ir poslinkių santykiai. Deformuojamas
stabilios pusiausvyros elementas, sutrikdytas kokių nors pašalinių veiksnių, gali įgyti naujų, kitokių
poslinkių, bet šie. poslinkiai išnyksta, kai išnyksta juos sukėlusi priežastis (elementas grįžta į pradinę
pusiausvyros formą). Tuo tarpu kai pusiausvyros forma nestabili, elementas, ėmęs kitaip deformuotis dėl
nedidelių pašalinių veiksnių (kurių niekada netrūksta), nesiliauja taip deformavęsis ir po to, kai tie
veiksniai nebetrikdo — net ir jiems išnykus, naujieji poslinkiai nesumažėja, elementas į pradinę
pusiausvyros formą nebegrįžta.
Konstrukcijos elemento pusiausvyra būna stabili, kol jo pagrindinė apkrova nedidelė, kol ji
mažesnė už tam tikrą (kritinę) reikšmę, o kai apkrova viršija tą reikšmę, pusiausvyra tampa nestabili —
tada pašalinė priežastis gali lengvai išvesti elementą iš šios nestabilios pusiausvyros į kitokią (jau stabilią)
pusiausvyros formą ir sukelti nepageidaujamą deformavimąsi. Maža tikimybė, kad elementas pradinės
pusiausvyros formos nepraras, tėra ir tuo atveju, kai pusiausvyra neutrali, t.y. kai apkrova yra pasiekusi
kritinę reikšmę, bet dar neviršijusi jos.
Šiame skyriuje kalbėsime tik apie gniuždomųjų strypų pusiausvyros stabilumą. Panagrinėkime
labai ilgą ir ploną tiesų strypą, kuris yra gniuždomas. Kol strypo pusiausvyros pradinė (tiesioji) forma
stabili, strypo poslinkiai dėl centriškai pridėtos išilginės gniuždomosios jėgos — tik išilginiai. Dėl kokios
nors pašalinės priežasties strypas gali įgyti ir skersinių poslinkių (12.2 pav.); ta pašalinė trikdanti
priežastis gali būti įvairi — šoninė apkrova (vėjo dvelktelėjimas), menkutis pagrindinės apkrovos
nukrypimas nuo centrinės ašies, netolygus strypo temperatūros pokytis ir kt. Tačiau šie skersiniai
poslinkiai išnyksta (strypas vėl išsitiesia), vos tik liaujasi trikdymas. Kuo didesnė yra strypo pagrindinė
(gniuždomoji) apkrova, tuo sunkiau išlinkusiam strypui išsitiesti. Kai gniuždomoji jėga yra pasiekusi tam
tikrą didumą, strypo pradinė (tiesioji) pusiausvyros forma yra neutrali, o kai ta jėga dar didesnė,
pusiausvyros forma tampa nebestabili. Taip apkrautas strypas, ėmęs dėl kokio trikdymo linkti, įgyja vis
didesnius ir didesnius skersinius poslinkius ir nebeišsitiesia net ir tada, kai pašalinio trikdymo nebėra, kai
išnyksta skersinių poslinkių priežastis. Strypas pereina į kitokią stabilią pusiausvyros formą: jėga, veikusi
išilgai strypo ašies, ima strypą ne tik gniuždyti, bet jau ir lenkti.

12.2 pav.
Minėtoji skersinių poslinkių priežastis tėra tik impulsas strypui išeiti iš pradinės pusiausvyros
formos. Nuo jos visiškai nepriklauso, ar strypo tiesioji pusiausvyros forma yra stabili ar nestabili. Strypo
pusiausvyros stabilumas priklauso tik nuo strypo matmenų, jo medžiagos ir pagrindinės (gniuždomosios)
apkrovos didumo.
Apkrovos (jėgos, įtempimo) reikšmė, kurią viršijus konstrukcijos ar jos elemento pusiausvyra
tampa nestabilia, vadinama kritine apkrova (jėga, įtempimu).
Bet kurio strypo kritinė jėga priklauso tiktai nuo strypo matmenų ir medžiagos savybių.
Centriškai gniuždomo tiesaus strypo pusiausvyros forma yra stabili, kol jėga nepasiekia kritinės jėgos
reikšmės F
cr
, kol
F<F
cr
. (12.1)
Toks strypas yra tik gniuždomas. Kai jėga viršija F
cr
, tiesioji pusiausvyros forma netenka stabilumo,
strypas dėl menkiausios priežasties pereina į kitokią pusiausvyrą (jau ne tik gniuždomas, bet ir
lenkiamas). Sakoma, kad jis suklumpa, kad apkrova jį klupdo. Todėl ir pats deformavimas, lydimas
suklupimo pavojaus, dažnai nagrinėjamas kaip klupdymas, kalbama apie klupdomų strypų (kolonų)
skaičiavimą ir pan.
Nauja pusiausvyros forma, į kurią pereina konstrukcija, dažnai būna susijusi su tokiomis
deformacijomis ir įrąžomis, kurioms priešintis konstrukcija nepritaikyta. Todėl konstrukcijos
deformacijos ir įtempimai ima sparčiai didėti, konstrukcija greit suyra arba kitaip išeina iš rikiuotės.
12.2. Oilerio formulė kritinei jėgai skaičiuoti
Tampraus tiesaus centriškai gniuždomo strypo kritinės jėgos didumas apskaičiuojamas
vadinamąja Oilerio formule:
( )
2
min
2
L
EI
F
cr
µ
π
=
, (12.2)
čia E — strypo medžiagos tamprumo modulis, I
min
— minimalus strypo skerspjūvio inercijos momentas,
L — strypo ilgis, µ — strypo galų įtvirtinimo sąlygų koeficientas (žr. 12.3 pav.).

12.3 pav.
Kritinės jėgos reikšmę visų pirma nustatysime gniuždomo tiesaus strypo, kuris abiem galais
įtvirtintas šarnyriškai (12.4 pav.).

12.4 pav.
Tarkime, kad apkrova F>F
cr
nesukelia plastinių deformacijų, kad išlinkusio strypo ašies
nuokrypos nuo tieses nedidelės. Tada galime naudotis jau žinoma įlinkių kreivės lygtimi (9.5):
( ) z M
dz
v d
EI − =
2
2
.
Lenkimo plokštuma priklauso ne nuo apkrovos, o nuo strypo skerspjūvio: strypas išlinksta
plokštumoje, kuri statmena skerspjūvio ašiai su mažiausiu inercijos momentu. Todėl ir lygtyje dera įrašyti
I
min
vietoj I. Lenkimo momentas pjūvyje atstumu z nuo atramos M(z) — Fv, todėl
Fv
dz
v d
EI − =
2
2
min
, (12.3)
arba
0
min
2
2
= + v
EI
F
dz
v d
.
Pažymėję
2
min
k
EI
F
= , (12.4)
gauname tokią diferencialinę lygtį:
0
2
2
2
= + v k
dz
v d
. (12.5)
Jos sprendinys yra harmoninė funkcija
kz B kz A v cos sin + = . (12.6)
Sprendinio konstantos A ir B priklauso nuo kraštinių sąlygų, kurios šiuo atveju yra tokios:
a) v=0, kai z=0,
b) v=0, kai z=L
1
.
Iš pirmosios sąlygos gauname B=0, todėl
kz A v sin = , (12.7)
(tai reiškia, kad išlinkusio strypo ašis atitinka sinusoidę). Iš antrosios sąlygos gautąją lygybę AsinkL
1
=0
tenkina arba A=0, arba sinkL
1
=0. Nuliui lygi konstanta atitinka v=0, t.y. tiesiąją strypo formą. Kreivąją
formą (ji mums ir rūpi) atitinka
0 sin
1
= kL .
Šios lygties šaknų yra be galo daug:
1
L
n
k
π
= , (12.8)
kur n — bet koks sveikasis skaičius.
Iš (12.4) lygties, įrašę (12.8) reikšmę, galime gauti jėgos F išraišką:
2
1
min
2 2
L
EI n
F
π
= . (12.9)
Kai stabilioji (tiesioji) pusiausvyros forma tampa neutralia (kai kritinės jėgos reikšmė tik
pasiekiama, bet dar neviršijama), strypas dar tebėra tiesus, atstumas tarp atramų dar nesumažėjęs, L
1
=L
(strypo trumpėjimas dėl išilginės deformacijos yra labai mažas, nepaisytinas). Taigi, įrašę į (12.9) vietoj
atstumo L
1
pradinį strypo ilgį L, gauname kritinės jėgos F
cr
reikšmę. Iš visų n (= 1,2...) reikšmių
mažiausią (visų pirma pasiekiamą) kritinę jėgą atitinka n=1; tokia kritinė jėga (kartais vadinama Oilerio
jėga) ir apskaičiuojama formule
2
min
2
L
EI
F
cr
π
= . (12.10)
Iš (12.7) ir (12.8) gauname, kad šią jėgą F
cr
atitinka klumpančio strypo ašis, išlinkusi tokiu
sinusoidės pavidalu:
z
L
n
A v
π
sin = . (12.11)
Skaičius n čia rodo, kiek sinusoidės pusbangių yra atstume L (12.5 pav.). Kuo didesnis n, tuo
didesnė (n
2
kartų) kritinės jėgos reikšme. Praktiškai svarbi yra tik pirmoji reikšmė (su n=1).

12.5 pav.
Nustatėme, kad klumpantis strypas išlinksta sinusoidės pavidalu (12.11), bet konkrečių įlinkio v
reikšmių apskaičiuoti negalime, nes nežinome konstantos A. Jeigu būtume pasinaudoję ne apytiksle
įlinkių kreivės lygtimi (9.5), bet tiksliąją:
( ) ( )
0
/ 1
/
2
3
2
2 2
= +
+
v k
dz dv
dz v d
, (12.12)
galėtume gauti ir įlinkių reikšmes. Nenagrinėdami gana sudėtingo (12.12) lygties integravimo,
parodysime jo rezultatą:
F
F
L
v
cr
− = 1
2 2
max
π
, (12.13)
iš jo matyti, kad, pavyzdžiui, kai jėga F viršija kritinę jėgą F
cr
vos vienu procentu (F=1,01F
cr
),
v
max
=0,09L (o tai yra gana daug). Įlinkio v
max
kitimą, kai F>F
cr
, rodo grafikas (12.6 pav.), iš kurio matyti
įlinkio augimo sparta tuoj po stabilumo praradimo.

12.6 pav.
Nagrinėjome, kaip klupdomas strypas, kai jo abu galai įtvirtinti šarnyriškai (tokį uždavinį sprendė
ir L.Oileris). Panašiai nagrinėdami kitaip įtvirtintus strypus, turėtume atsižvelgti į kitokias atramines
reakcijas, į atraminius momentus (standžiose atramose). Palyginę gautas kritinės jėgos išraiškas, galėtume
padaryti bendrą išvadą, jog (12.10) formulė gali būti pritaikyta ir kitiems įtvirtinimo atvejams, pakeitus
joje strypo ilgį L vadinamuoju klupdomuoju strypo ilgiu L
*
, kuris lygus suklupusio strypo ašies
sinusoidės pusbangės ilgiui. Pavyzdžiui, 12.7 paveikslėliu rodomas klumpantis strypas, kurio vienas galas
įtvirtintas standžiai, kitas šarnyriškai. Sinusoidės pusbangė telpa tarp šarnyrinės atramos ir įlinkių kreivės
vingio taško h, šis atstumas lygus 0,7L. Panašiai galime nustatyti ir kitokių strypų klupdomąjį ilgį, t.y.
sinusoidės pusbangės ilgį L
*
=µL (12.3 pav.); įrašę jį į (12.10) išraišką, gauname bendrą kritinės jėgos
formulę (12.2) įvairiems įtvirtinimo atvejams.

12.7 pav.
Oilerio formulė galioja tik proporcingo deformavimo atvejams: ji išvesta, remiantis proporcingo
(tampraus) deformavimo įlinkių kreivės lygtimi, į ją įeina proporcingumo koeficientas iš Huko dėsnio —
tamprumo modulis E. Kol galioja Huko dėsnis, tol galioja ir Oilerio formulė (12.2) kritinei jėgai
skaičiuoti. Taigi, Oilerio formulė galioja tol, kol kritinis įtempimas neviršija proporcingumo ribos:
σ
cr
≤σ
pr
. (12.14)
Praktiškiau apibrėžti šios formulės galiojimo ribas galėsime tada, kai patogiau išreikšime kritinį
įtempimą.
12.3. Kritinis įtempimas
Kritinį įtempimą galime išreikšti strypo kritinės jėgos ir skerspjūvio ploto santykiu. Kai galioja
Oilerio formulė, šis įtempimas (panaudojus inercijos momento išraišką inercijos spinduliu I
min
=Ai
2
min
):
( ) ( )
2
min
2
2
2
min
2
2
min
2








= = = =
i
L
E
L A
EAi
L A
EI
A
F
cr
cr
µ
π
µ
π
µ
π
σ .
Įvedame naują strypo geometrinį rodiklį
min
i
L µ
λ = , (12.15)
kur µ - strypo įtvirtinimo sąlygų koeficientas, nustatomas iš 12.3 paveikslėlio arba pagal kitus 12.2
poskyrio nurodymus, L – stypo ilgis, i
min
– minimalus strypo skerspjūvio inercijos spindulys. Tai yra
strypo savybės, vadinamos liaunumu, rodiklis: kuo strypas ilgesnis ir plonesnis, tuo jis liaunesnis.
Rodiklį λ vadiname liauniu. Panaudojus šį rodiklį, tampraus strypo kritinis įtempimas išreiškiamas taip:
2
2
λ
π
σ
E
cr
= , (12.16)
matome, kad kritinis įtempimas priklauso tik nuo strypo liaunio ir medžiagos tamprumo modulio.
Dabar galime nustatyti, kokių strypų kritinę jėgą leistina skaičiuoti Oilerio formule. Belieka į
(12.14) sąlygą įrašyti (12.16) reikšmę:
pr
E
σ
λ
π

2
2
.
Iš čia gauname
lim
/ λ σ π λ ≡ ≥
pr
E . (12.17)
Tampraus strypo ribinis liaunis λ
lim
priklauso tiktai nuo strypo medžiagos savybių. Kai strypo liaunis
pakankamai didelis, ne mažesnis kaip λ
lim
, kritinę jėgą galime skaičiuoti Oilerio formule (12.2). Kai
liaunis mažesnis, strypas savo pusiausvyros stabilumą praranda (suklumpa), įtempimams jau viršijus
proporcingumo ribą, gal net plastinėms deformacijoms atsiradus; jeigu skaičiuotume kritinę jėgą irgi
Oilerio formule, jos reikšmę gautume klaidingą, per didelę (tai ne tik klaidinga, bet ir pavojinga, nes
strypą suklupdytų mažesnė apkrova negu mūsų apskaičiuotoji).
Ribinis liaunis, apibrėžiantis Oilerio formulės taikymo galimybę, paprastai yra kelių dešimčių
didumo. Pavyzdžiui, plieno strypo ribinis liaunis (kai E=210 GPa, σ
pr
=200 MPa) λ
lim
≈100, aliuminio
strypo λ
lim
≈50, medinio strypo λ
lim
≈60.
Teoriškai nustatyti kritinį įtempimą (ar kritinę jėgą), kai strypas deformuojamas už
proporcingumo ribos, yra gana sudėtinga. Tokio skaičiavimo metodika, siūlyta F. Engesero, T. Karmano,
F. R. Šenlio, aprašyta vadovėliuose.
Dažnai praktiniam skaičiavimui naudojamos empyrinės formulės, paremtos gausiais
eksperimentais. Pavyzdžiui, būna naudojama tiesinė kritinio įtempimo išraiška
σ
cr
=a-bλ (12.18)
arba parabolinė
σ
cr
=a-bλ+cλ
2
, (12.19)
čia koeficientai a, b ir c priklauso nuo medžiagos savybių. Pavyzdžiui, statybinio plieno kritinio įtempimo
tiesinei išraiškai gali būti a=300 MPa, b=1,2 MPa, ketaus kritinio įtempimo parabolinei išraiškai a=780
MPa, b=12 MPa, c=0,53 MPa.
Apskaičiuotąjį kritinį įtempimą padauginę iš strypo skerspjūvio ploto, gauname kritinės jėgos
reikšmę.
Formulės (12.18), (12.19) naudojamos vidutinio liaunumo strypų kritiniam įtempimui skaičiuoti
(didelio liaunumo strypams tinka Oileno formule). Kai strypo liaunumas mažas, (strypas storas ir
trumpas), strypui suklupti pavojaus praktiškai nėra, nes jis stiprumą praranda anksčiau ne stabilumą, jo
įtempimus riboja ne kritinio įtempimo reikšmė, bet stiprumo riba arba takumo įtempimas.
Gniuždomo (klupdomo) strypo eksploatavimo ribas vaizdžiai parodo grafikas, nubraižyta
koordinačių σ (įtempimo) ir λ (liaunio) sistemoje (12.8 pav.). Grafiką sudaro trys ruožai: mažo liaunumo,
apribotas takumo įtempimo (arba stiprumo ribos) lygiu, vidutinio liaunumo, apribotas tiesią (arba
paraboline) kritinio įtempimo funkcija, ir didelio liaunumo, apribotas Oilerio hiperboline kritinio
įtempimo funkcija (12.16). Suprantama, būtina ir atsarga, būtina atsižvelgti į visų veiksnių bei paties
skaičiavimo patikimumą ir negalima leisti, kad apskaičiuotieji įtempimai strype siektų grafike parodytas
ribas, jie turi būti mažesni.

12.8 pav.
12.4. Praktinis gniuždomųjų strypų (kolonų) skaičiavimas
Kai nagrinėjome tempiamus strypus, minėjome, kad daugelis formulių, skirtų tempimui, tinka ir
gniuždymo atvejui. Tačiau ten mums rūpėjo tik stiprumas ir standumas, stabilumo klausimų nelietėme. O
gniuždomasis strypas nuo tempiamojo ypač skiriasi tuo, kad gniuždymas gali tapti klupdymu, kad dažnai
gali būti prarastas strypo pusiausvyros stabilumas. Kadangi strypo stabilumą garantuoti taip pat būtina,
skirtumas tarp tempiamojo ir gniuždomojo strypo eksploataciniu požiūriu yra nemažas:
• tempiamojo strypo laikomoji galia dažniausiai priklauso nuo stiprumo (rečiau nuo standumo),
statinės apkrovos atveju nepriklauso nuo strypo ilgio, gniuždomojo strypo — priklauso
dažniausiai nuo pusiausvyros stabilumo ir drauge nuo strypo ilgio (tiksliau — nuo liaunio),
• tempiamojo strypo ribinio būvio (pvz. suirimo) artėjimo požymiai (dideli poslinkiai, plyšiai)
dažnai yra iš anksto pastebimi, o gniuždomasis strypas stabilumo netenka, suklumpa staiga,
netikėtai.
Pastaroji gniuždomųjų strypų ypatybė, tas suklupimo staigumas ragina konstruktorių būti labai
atidų, kai jis projektuoja strypus, kurie montavimo ar eksploatavimo metu gali būti gniuždomi. Technikos
istorijoje yra skaudžių avarijų pavyzdžių, kai dėl suklupusių gniuždomųjų strypų griuvo ištisos tiltų ir kitų
pastatų konstrukcijos.
Strypo stabilumo sąlyga yra tokia:
|σ|≤σ
cr
/n
stb
, (12.20)
čia n
stb
— stabilumo skaičiavimo patikimumo (atsargos) koeficientas, kuris labai liauniems plieno
strypams būna apie 1,5, ketaus — apie 5, medžio — apie 2,5, o vidutinio liaunumo strypams dar didesnis.
Skaičiuodami strypo stabilumą, visada turime žinoti, ar tinkamą formulę, tinkamą metodą
naudojame. Populiariausią Oilerio formulę kritinei jėgai skaičiuoti galime naudoti tik tada, kai tenkinama
jos galiojimo sąlyga (12.14) arba (12.17). Kai ši formulė negalioja, tenka ieškoti kitų tinkamų metodų.
Kai kada projektavimo taisyklės supaprastina gniuždomųjų strypų skaičiavimą, įvesdamos vadinamuosius
klupumo koeficientus ir pateikdamos jų lenteles, sudarytas atsižvelgiant į strypų liaunį ir derinant įvairius
kritinio įtempimo skaičiavimo metodus. Strypo stabilumo sąlyga, išreikšta su klupumo koeficientu ϕ,
apimanti ir stiprumo sąlygą, yra tokia:
|σ|≤ϕ/R
c
. (12.21)
Koeficientas ϕ visada mažesnis kaip 1. Sulyginę (12.21) ir (12.20) sąlygas, gauname klupumo
koeficiento išraišką:
2
2
1
λ
π σ
ϕ
stb c stb c
cr
n R
E
n R
⋅ = = , (12.22)
čia pirmasis daugiklis priklauso nuo medžiagos, antrasis — nuo strypo geometrijos, eksploatavimo sąlygų
ir svarbos. Klupumo koeficientų skaičiavimo formulės ir lentelės paprastai ir sudaromos taip, kad šį
koeficientą galime rasti, kai žinome medžiagą ir strypo liaunį λ.
Dar viena stabilumo sąlygos ypatybė yra ta, kad įtempimai, kurie tikrinami šia sąlyga,
skaičiuojami, dalijant ašinę jėgą ne iš susilpnintojo skylėmis skerspjūvio ploto (neto ploto, A
nt
), bet iš viso
ploto (bruto ploto, A
bt
), todėl praktiniam skaičiavimui sąlyga (12.21) pertvarkoma taip:
c
br
R
A
N

ϕ
. (12.23)
Žinoma, jeigu strype yra susilpnintų skerspjūvių, ties jais būtina tikrinti dar ir stiprumą (2.4b) sąlyga:
|N|/A
nt
≤R
c
(čia nebėra klupumo koeficiento ϕ, bet užtat imamas A
nt
).
Tikrinamojo uždavinio sprendimo algoritmas toks:
apskaičiuojamas minimalus strypo skerspjūvio inercijos spindulys i
min
=(I
min
/A)
0,5
,
apskaičiuojamas strypo liaunis λ=µL/i
min
,
lentelėje randamas klupumo koeficientas ϕ,
tikrinama, ar tenkinama gniuždomojo strypo stabilumo ir stiprumo sąlyga (12.23).
Projektinio uždavinio sprendimas sudėtingesnis, nes iš pradžių nežinome (12.23) sąlygai
reikalingų nei ϕ, nei A
br
. Todėl sprendžiame iteraciniu, priartėjimo keliu:
♦ pirmajam žingsniui imame bet kokią reikšmę ϕ
1
(geriau artimą vidutinei, pvz. ϕ
1
=0,5),
♦ naudodamiesi (12.23) sąlyga, nustatome, koks turi būti A
br
, ir pasirenkame tinkamą skerspjūvį
iš turimo sortimento,
♦ apskaičiuojame parinktojo skerspjūvio minimalų inercijos spindulį ir strypo liaunį λ
1
,
♦ lentelėje randame klupumo koeficientą , kuris atitinka apskaičiuotąjį liaunį λ
*
1
ϕ
1
,
♦ lyginame surastąjį su žingsnio pradžioje paimtu ϕ
*
1
ϕ
1
; jeigu skerspjūvis parinktas
gerai; jeigu jiedu labai skiriasi, pradedame naują priartėjimo žingsnį, imdami
1
*
1
ϕ ϕ ≈
( ) 2 /
1
*
1 2
ϕ ϕ ϕ + = ir vėl pagal (12.23) sąlygą pasirenkame naują skerspjūvį.
Dažniausiai priartėjama gana greit, paprastai pakanka 3-4 žingsnių.
12.5. Liaunų strypų gniuždymas lenkiant
Jau esame 11 skyriuje nagrinėję strypus, kurių skerspjūviuose veikia ir lenkimo momentas M, ir
ašinė jėga N. Tačiau ten gautos sudėtingojo deformavimo formulės ir padarytos išvados galioja tik tuo
atveju, kai strypas nėra liaunas. Kai strypas liaunas, kai jo skersiniai poslinkiai (įlinkiai) nemaži, lenkimo
momentą sukelia ne tik skersinė apkrova, bet ir gniuždomoji ašinė jėga. Tada visas skerspjūvyje
veikiantis lenkimo momentas (12.9 pav.):
M=M
q
+Fv. (12.24)
čia M
q
— lenkimo momentas dėl skersinės apkrovos (dėl F
q
).

12.9 pav.
Tačiau taip išreiškiamą lenkimo momentą galime apskaičiuoti tik tada, kai žinome įlinkį v, o
pastarąjį — tik tada, kai žinome patį lenkimo momentą M. Tokį uždavinį galime išspręsti, pasinaudoję
diferencialine įlinkių kreivės lygtimi. Apytikslį sprendinį gautume tokį:
0
/ 1 F F
v
v
q

= , (12.25)
čia v
q
— strypo įlinkis, apskaičiuotas vien pagal skersinę apkrovą, F — išilginės gniuždomosios apkrovos
jėga, F
q
— Oilerio jėga, skaičiuojama visada formule (12.2) — net ir tada, kai ši formulė kritinei jėgai
skaičiuoti netinka. Formulė (12.25) negalioja, kai jėgos F reikšmė artėja prie reikšmės F
o
, bet praktiškai
tinka, kai 0<F<0,8F
0
.
Kai jau turime įlinkį v, galime išreikšti ir lenkimo momentą
0
/ 1
1
F F
Fv M M
q q

+ = . (12.26)
Didžiausi įtempimai tokio strypo skerspjūviuose
0
max
/ 1
1
F F W
v F
W
M
A
F q q

⋅ + + = σ . (12.27)
Spręsti apie tokio strypo stiprumo atsargą nėra paprasta, nes įtempimų prieaugis nėra
proporcingas jėgos F prieaugiui, įtempimai auga daug sparčiau negu jėga (12.10 pav.): σ
y

*
>F
y
/F
*
.
Todėl, tikrindami taip deformuojamų strypų stiprumą, turime būti atidūs: verta tikrinti ne tik
maksimalaus įtempimo, bet ir jėgos F reikšmes (jų santykį su F
y
, kuri atitinka takumo įtempimą, ar su
kitokia ribine jėgos reikšme). Pravartu nusibraižyti ir grafiką, panašų į parodytąjį 12.10 paveikslėliu — iš
jo vaizdžiau matyti rezultato patikimumas, stiprumo atsarga.

12.10 pav.
Liauno gniuždomo ir tuo pačiu metu lenkiamo strypo įlinkių kreivės lygtis tokia:
EId
2
v/dz
2
=-(M
q
+Fv).
Visą įlinkį v galime suskaidyti į du komponentus — dėl skersinės apkrovos v
q
ir dėl išilginės
apkrovos (dėl klupdymo) v
b
, (12.11 pav.):
v=v
q
+v
b
.

12.11 pav.
Įrašę šią įlinkio išraišką į diferencialinę lygtį, turime:
EI
Fv
EI
M
dz
v d
dz
v d
q
b
q
− − = +
2
2
2
2
. (12.28)
Jeigu nebūtų gniuždomosios apkrovos F, ši lygtis būtų tokia:
EI
M
dz
v d
q q
− =
2
2
. (12.29)
Atėmę (12.29) iš (12.28), gauname tokią diferencialinę lygtį:
EI
Fv
dz
v d
b
− =
2
2
. (12.30)
Apytikslį šios lygties sprendinį gauname, tarę, kad v
b
, kinta pagal kokį nors žinomą dėsnį;
pavyzdžiui, šarnyriškai įtvirtintam strypui (kaip 12.11 pav.) tinka sinuso funkcija:
L
z
B v
b
π
sin = ,
(čia koeficientas B prilygsta strypo vidurio įlinkiui). Tada
b
q
v
L L
z
B
L dz
v d
2
2
2
2
2
2
sin
π π π
− = − = .
Įrašę šią reikšmę į (12.30), turime:
v
EI
F
v
L
b
=
2
2
π
. (12.31)
Įrašę v
b
=v-v
q
, iš (12.31) išreiškiame įlinkį
EI
FL
v
v
q
2
2
1
π

= .
Pastebėję, kad šioje formulėje yra santykis π
2
EI/L
2
, tiksliai atitinkantis Oilerio jėgos reikšmę,
apskaičiuojamą formule (12.10), įrašome vietoj šio santykio Oilerio jėgos simbolį F
0
(nerašome čia F
cr
,
nes su kritine jėga šis reiškinys neturi nieko bendra). Taip gauname (12.25) išraišką. Čia parodėme, kaip
ji pasiekiama šarnyriškai įtvirtinto strypo atveju, tačiau ji tinka ir kitiems strypo galų įtvirtinimo atvejams,
kai koeficientas µ≠1, t.y. kai Oilerio jėgos reikšmė skaičiuojama formule (12.2).
Simbolis F
0
čia įvestas formaliai, todėl jo galiojimas nėra apribotas, jis Oilerio formule
skaičiuojamas net tada, kai ta formulė netinka kritinei jėgai skaičiuoti.
Beje, (12.25)-(12.27) išraiškos yra apytikslės. Tikslioms išraiškoms gauti tenka atlikti gana
sudėtingus skaičiavimus, ypač kai skersinė apkrova įvairiuose strypo ruožuose sukelia skirtingai
išreiškiamus lenkimo momentus M
q
. Toks skaičiavimas aprašytas vadovėliuose.
14. VIETINIAI ĮTEMPTOS MEDŽIAGOS POVEIKIAI
14.1. Įtempimų koncentracija
Kai nagrinėjome konstrukcijų elementus — tempiamus, sukamus, lenkiamus ar sudėtingiau
deformuojamus, — tarėme, kad jie yra tobulo taisyklingo (prizmės ar cilindro) pavidalo, idealiai lygaus
paviršiaus, be jokių išorinių ar vidinių defektų. Tačiau iš tikrųjų tokių elementų nebūna. Dažno elemento
skerspjūviai nėra vienodi per visą ilgį, elementuose tenka pragręžti skylių, padaryti išdrožų. Neįmanoma
tobulai nugludinti elemento paviršiaus, o ir gerai poliruotas paviršius eksploatavimo metu gali būti
subraižomas. Tiek gaminimo, montavimo, tiek ir naudojimo metu dėl pašalinių veiksnių gali atsirasti
įvairių elemento defektų. Dėl visų šių priežasčių konstrukcijų elementuose yra vietų, ties kuriomis
įtempimai pasiskirsto ne taip, kaip rodo formulės, skirtos idealaus pavidalo elementui. Kaip tik šios vietos
dažnai tampa pavojingais konstrukcinės medžiagos irimo židiniais. Dėl pernelyg didelių įtempimų tokiose
vietose medžiaga įtrūksta, o po to mikroplyšeliai greitai ilgėja, plinta, kol suyra (nutrūksta, nulūžta) visas
elementas. Prisiminkite, kaip lengvai plyšta popieriaus lapas po to, kai didesnėmis pastangomis šiek tiek
įplėšiame jo pakraštį; stiklo lakšto paviršių visų pirma įrėžiame, o po to stiklas ties įrėžta linija lūžta nuo
lengvo stuktelėjimo.
Kai skaičiuojame įtempimus tempiamo strypo skerspjūvyje, (2.1) formulė (σ=N/A) tinka tik tuo
atveju, kai skerspjūviai per visą strypo ilgi vienodi arba kinta labai pamažu, ne staigiai. Ten, kur
skerspjūvis pakinta staigiai — ties skylėmis, įpjovomis, išdrožomis, — įtempimai pasiskirsto nebetolygiai
(σ≠const), vienose skerspjūvio vietose jie mažesni, kitose — didesni negu nurodo formulė. Įtempimai
tarsi susitelkia, susikoncentruoja į kai kurias vietas; sakoma, kad atsiranda įtempimų koncentracija (14.1
pav.). Šios koncentracijos priežastys (skylės, išdrožos ir pan.) paprastai vadinamos įtempimų
koncentratoriais.

14.1 pav.
Įtempimą, apskaičiuotą nepaisant koncentracijos (nors ir pagal susilpninto skerspjūvio plotą A
nt
),
vadiname nominaliniu įtempimu. Pavyzdžiui, tempiamo strypo nominalinis įtempimas σ
nom
=N/A
nt
.
Įtempimų koncentracijos rodiklis yra koncentracijos koeficientas, lygus didžiausio vietinio
įtempimo ir nominalinio įtempimo santykiui:
nom
k
σ
σ
α
max
= . (14.1)
Dažniausiai šie koeficientai nustatomi tamprumo teorijos metodais, tariant, kad medžiaga yra
vienalytė, izotropiška ir tampri. Jie vadinami teoriniais įtempimų koncentracijos koeficientais (tuo jie
atskiriami nuo vadinamųjų tikrųjų koncentracijos koeficientų, kurie nustatomi eksperimentais, lyginant
bandinių su koncentratoriais ir be koncentratorių stiprumą). Žinynuose yra formulių jiems apskaičiuoti
arba lentelių bei nomogramų (grafikų) jiems nustatyti.
Koncentracijos- koeficientai priklauso nuo koncentratoriaus geometrijos (jo pavidalo ir didumo).
Kad koncentracija būtų mažesnė, koncentratoriai švelninami — perėjimas nuo vieno skerspjūvio prie kito
apvalinamas (14.2 pav.; kuo didesnis apvalinimo spindulys r, tuo mažesnė koncentracija). Vienos
nomogramos pavyzdį rodome 14.3 paveikslėliu; iš jos matyti, kad gana realiose konstrukcijų detalėse
įtempimų koncentracijos koeficientai gali būti didesni kaip 2.

14.2 pav.

14.3 pav.
Įtempimų koncentracija ypač pavojinga trapioms medžiagoms. Kai medžiaga plastinė, prasidėjus
jos takumui, įtempimai nebeauga ir todėl jų reikšmės vienodėja (14.4 pav.: iš pradžių, kai nominaliniai
įtempimai maži, koncentracijos koeficientas didelis; kai apkrova ir nominaliniai įtempimai didėja, σ
max

lieka toks pat, lygus takumo įtempimui σ
y
, todėl α
k

max

nom
mažėja).

14.4 pav.
Parodysime ir vieną iš formulių, skirtų Įtempimams ties koncentratoriais skaičiuoti. Tai formulė,
gauta tamprumo teorijos metodais, skirta tempiamai plokštelei su apskrita skyle ties simetrijos ašimi (14.5
pav.; b>>2r). Įtempimas bet kuriame labiausiai susilpninto skerspjūvio taške (kurio koordinatė x)














+






+ =
4 2
3 2
2 x
r
x
r
z
σ
σ , (14.2)
čia σ — skerspjūvio, esančio pakankamai toli nuo koncentratoriaus, vidutinis įtempimas. Didžiausias
įtempimas yra taške, kurio x=r, — čia σ
z

max.
=3σ. Tolstant nuo skylės, įtempimo σ
z
reikšmė sparčiai
mažėja, taškuose, kurių x>4r, jau σ
z
<1,04σ. Kai plotis b, palyginus su skylės skersmeniu, labai didelis
(kai r/b→0), σ
nom
→σ ir α
k
→3.

14.5 pav.
Prie skylės (po ja ir virš jos) atsiranda skersai veikiančių gniuždomųjų įtempimų σ
X
, kurie
simetrijos ašyje apskaičiuojami taip





















− =
2 4
3
2 z
r
z
r
x
σ
σ , (14.3)
kai z=x (prie skylės), σ=-σ, o tolstant nuo skylės šie įtempimai sparčiai mažėja.
Panašios formulės ir panašios (kaip 14.3 pav.) nomogramos žinynuose pateikiamos ne tik
įvairiems tempiamų strypų koncentratorių atvejams, bet taip pat ir sukamiems bei lenkiamiems strypams
su koncentratoriais. Kokio pobūdžio yra įtempimų koncentracija tokių elementų skerspjūviuose, matyti iš
14.6 paveikslėlio.

14.6 pav.
Ypač įsidėmėtina tai, kad labai stiprus įtempimų koncentratorius yra siauras plyšys. Atvaizdavus
plyšį elipse (14.7 pav.), kurios pusašės a ir b, maksimalus įtempimas






+ =
b
a
2 1
max
σ σ . (14.4)

14.7 pav.
Taigi, ties labai siauro (a>>b) plyšio viršūne įtempimo reikšmė gali būti labai didelė. Dar
kruopštesni tyrimai rodo, kad šio įtempimo reikšmė ypač priklauso nuo plyšio viršūnės spindulio r — kuo
tas spindulys mažesnis (kuo viršūnė smailesnė), tuo didesnė įtempimų koncentracija. Šios išvados labai
svarbios, kai tiriama, kaip plyšiai plinta konstrukcijos medžiagoje ir ją suardo.
14.2. Plyšiai ir medžiagos irimas
Net ir labai plastiška medžiaga, veikiama didelių Įtempimų, suyra, bandinys arba konstrukcijos
elementas nutrūksta, suskyla, sueižėja, sutrupa. Plastinėje medžiagoje iki suirimo atsiranda didelių
plastinių deformacijų, tuo tarpu trapi medžiaga suyra, beveik jokių plastinių deformacijų neįgijusi.
Bet koks medžiagos irimas prasideda nuo mikroplyšio. Pirmieji plyšeliai atsiranda, be abejo, ten,
kur susitelkę didžiausi normaliniai įtempimai, t.y. ties vienokiais ar kitokiais įtempimų koncentratoriais.
Dideli įtempimai įveikia vidines medžiagos dalelių sankabos jėgas ir atplėšia daleles vieną nuo kitos.
Trapaus irimo plyšys didėja labai sparčiai, o plastinis irimas lėtas. Plyšių realioje (nevienalytėje)
medžiagoje gali atsirasti ir tada, kai nominaliniai Įtempimai (apskaičiuojami medžiagų atsparumo
formulėmis) dar nėra pernelyg dideli. Šie plyšiai gali būti labai pavojingi, ypač jeigu nuo jų prasideda
spartus trapusis irimas. Todėl gana svarbu pažinti plyšių atsiradimo ir plitimo kietuose kūnuose dėsnius;
juos tiria irimo mechanika, kietojo deformuojamo kūno mechanikos dalis.
Kuo didesni bandinio (ar konstrukcijos elemento) matmenys, tuo didesnė mikroplyšių (galimų
irimo židinių) atsiradimo tikimybė. Jie atsiranda dėl medžiagos kristalinės sandaros ydų, netolygaus
medžiagos grūdelių sąlyčio, dėl elemento paviršiaus defektų, korozijos, dėl kintamų įtempimų (dėl
medžiagos nuovargio). Plyšelių (mikroplyšių) ir plyšių yra kone visuose apkrautuose konstrukcijų
elementuose. Dėl jų elemento stiprumas dar nėra prarastas. Net lėtas šių plyšių plitimas dar nereiškia
medžiagos irimo. Trapusis irimas — tai spartus savaiminis (nestabilus) plyšio plitimas, net nedidėjant
apkrovai.
Nagrinėjame tempiamą plokštelę (14.8 pav.), kurios plotis ir ilgis neriboti, o storis t. Plokštelėje
yra 2L ilgio plyšys, statmenas tempimo krypčiai. Įtempimai σ=const, nekinta. Rūpi nustatyti, koks yra
kritinis plyšio ilgis, t.y. kokio mažiausio ilgio plyšys yra jau nestabilus, jau linkęs nepaliaujamai plėstis,
ilgėti. Tariame, kad į abi puses nuo plyšio yra elipsės pavidalo sritis B (paveikslėlyje užbrūkšniuota),
kurioje nėra įtempimų (jie išnyko būtent dėl atsiradusio plyšio, taigi iš srities B išnyko ir susikaupusi
potencinė deformavimo energija).

14.8 pav.
Plyšiui ilgėjant, didėjm jo paviršių plotas; naujam medžiagos paviršiui sudaryti (medžiagos
dalelėms vieną nuo kitos atplėšti) reikia tam tikro energijos kiekio (sis kiekis priklauso nuo medžiagos
savybių; pažymėsime raide γ energijos kiekį, kurio reikia naujo medžiagos paviršiaus ploto vienetui
sudaryti; pavyzdžiui, plieno γ≈1J/m
2
. Kai apkrovimas ir įtempimai σ nedidinami, vienintelis energijos
šaltinis gali būti potencinė energija, susikaupusi aplink plyšį ir atpalaiduojama, beilgėjant plyšiui ir
besiplečiant sričiai B. Jeigu sritis B besiplėsdama atiduotų energijos tiek, kiek pakanka naujiems plyšio
paviršiams sudaryti, tai šis plyšys ir ilgėtų. Kai medžiaga ideali vienalytė ir tampri, abiejų energijų
(atpalaiduojamos ir sunaudojamos) lygybę išreiškia tokia sąlyga:
π γ σ / 2
2
E L = . (14.5)
Iš šios sąlygos randame kritinį plyšio ilgį
2
2
πσ
γE
L
cr
= . (14.6)
Jeigu įtempimai dideli, L
cr
labai mažas (antai, išpūstą guminį balionėlį pakanka įdurti smeigtuku,
ir jis sprogte plyšta). Kai plyšio ilgis žinomas, galime nustatyti kritinę įtempimo reikšmę:
L
E
cr
π
γ
σ
2
= . (14.7)
Kai plyšys dėl kurių nors priežasčių pasiekia kritinį ilgį arba įtempimas — kritinę reikšmę σ
cr
,
plyšio ilgis gali tapti nestabilus, gali prasidėti savaiminis plyšio ilgėjimas. Pastarosiose formulėse nėra
parametro, žyminčio plyšio viršūnės smailumą. O Grifitso sąlyga, nusakanti kritinį plyšio ilgį, yra tik
būtina, bet ne pakankama. Kai plyšio viršūnė nėra labai smaila (kai plyšys nėra labai siauras), įtempimai
ties viršūne, kaip rodo (14.4) formulė, dar nėra labai dideli. Tik tada, kai plyšio viršūnė smaila, plyšys ima
sparčiai plisti (plitimo greitis pasiekia net pusę garso sklidimo greičio), vyksta trapusis medžiagos irimas.
Sąlygą (14.5) gauname, sulyginę srities B tūrio prieaugio potencinę energiją su energijos kiekiu,
reikalingu plyšio paviršių ploto prieaugiui (taigi, tarę, kad kitokių pavidalų energija čia nesireiškia).
Kai irsta ne trapi, o plastinė medžiaga (pavyzdžiui, mažaanglis plienas), ploname sluoksnelyje
apie plyšio viršūnę susidaro plastinė deformacija. Tačiau ir tokiam irimui (vadinamam kvazitrapiuoju)
galima pritaikyti Grifitso teoriją — reikia tik parametrą γ papildyti dydžiu γ
Pl
(plastinio deformavimo
darbu, kurio prireikia naujo paviršiaus ploto vienetui sudaryti):
( )
L
E
pl
cr
π
γ γ
σ
+
=
2
. (14.8)
Trapios medžiagos nenaudojamos tempiamiems konstrukcijų elementams — ne dėlto, kad jų
tempiamasis stipris mažas (kad jiems nutraukti reikia mažos jėgos), o dėl to, kad joms suardyti pakanka
nedidelės energijos (γ=1J/m
2
— gana nedaug; antai, mūrininkas plytą perskelia plaktuko kirčiu). Tuo
tarpu plastinės medžiagos sandara kinta daug plačiau apie plyšį, net iki 1cm gylio, ir šiam vyksmui
(naujam plyšio paviršiui sudaryti) reikia nuo tūkstančių iki milijonų kartų daugiau energijos, tokia
medžiaga atsparesnė plyšimui. Taigi, nors medžiagos stipris beveik toks pat, plastinės medžiagos
suardymo energijos kiekis (tas antrasis parametro komponentas γ
pl
nepalyginamai didesnis, pavyzdžiui,
net mažaanglio plieno γ
pl
≈10
3
J/m
2
.
Medžiagų plyšių plitimo teoriją mokslininkai toliau plėtoja, siūlo naujų būdų, kaip sustabdyti
medžiagoje atsivėrusių plyšių plitimą. Apie juos galite pasiskaityti vadovėliuose.
14.3. Sąlyčio (kontaktiniai) įtempimai
Įtempimai, kurie atsiranda dviejų elementų (detalių) sąlyčio mažame plote, vadinami sąlyčio arba
kontaktiniais įtempimais.
Nors elementai vienas kitą veikia vienos krypties (gniuždomąja) jėga, tačiau šalia to mažo sąlyčio
ploto esančios kitos konstrukcijos dalys neleidžia medžiagai po sąlyčio paviršiumi laisvai deformuotis
(plėstis į šonus), todėl čia įtempimų būvis būna triašis (14.9 pav.). Tokie įtempimai būna tik prie pat
sąlyčio paviršiaus. Bet yra konstrukcijų elementų, kuriems ir šie vietiniai įtempimai yra labai reikšmingi
— tai rutuliniai ir ritininiai guoliai, krumpliaračiai, bėgiai ir kt. Jų paviršinės dalies stiprumas priklauso
daugiausia nuo sąlyčio įtempimų, o suirus paviršiniam medžiagos sluoksniui, ir visas elementas nebetinka
eksploatacijai. Kadangi nagrinėjamieji (pavojingieji) taškai yra prie pat apkrovos pridėties taškų (prie
sąlyčio), negalioja Sen-Venano principas ir supaprastintieji inžineriniai įtempimų skaičiavimo metodai.

14.9 pav.
Čia susipažinsime su sąlyčio uždavinių sprendiniais, kurie yra gauti tamprumo teorijos metodais,
padarius tokias prielaidas:
ties sąlyčiu atsiranda tik tampriosios deformacijos, galioja Huko dėsnis;
sąlyčio plotas mažas, palyginus su visu susiliečiančių elementų paviršiumi;
jėgos, slegiančios sąlyčio paviršių, yra statmenos šiam paviršiui.
Kai vienas prie kito prispaudžiami du rutuliai, kurių spinduliai r
1
ir r
2
(14.10 pav.), o jų
medžiagos tamprumo moduliai E
1
ir E
2
, jų sąlyčio plotas yra skritulys, kurio spindulys
( )
3
2 1
2 1
/ 1 / 1
/ 1 / 1
88 , 0
r r
E E F
a
+
+
= . (14.9)

14.10 pav.
Įtempimai sąlyčio plote pasiskirstę netolygiai, didžiausias įtempimas ties skritulio centru
2 max
3
5 , 1
a
F
π
σ σ − = − = , (14.10)
kiti du svarbiausieji įtempimai
3 2 1
8 , 0 σ σ σ ≈ = . (14.11)
Kai abiejų rutulių medžiaga vienoda (E
1
=E
2
=E),
3
2
2 1
2 1 2
max
39 , 0







 +
=
r r
r r
FE σ , (14.12)
Jeigu vieną iš rutulių pakeisime plokštuma (r
2
=∞)
3
1
11 , 1
E
Fr
a = ,
3
2
1
2
max
39 , 0
r
FE
= σ . (14.13)
Ritinio (skersmuo d) ir plokštumos sąlyčio plotas stačiakampis, kurio plotis
E
qd
b 15 , 2 = , (14.14)
didžiausias įtempimas
d
qE
59 , 0
max
= σ . (14.15)
(čia q — slėgio jėga, tenkanti ritinio ilgio vienetui).
Panašios formulės žinynuose pateikiamos ir kitokiems sąlyčio atvejams.
Nors sąlyčio įtempimai dažnai būna gana dideli, dėl jų medžiaga neyra — tai lemia triašis
grynasis gniuždymas (medžiaga iš visų pusių spaudžiama, nėra galimybių plyšiams atsirasti ir plisti).
Pavyzdžiui, pasinaudoję energetiniu plastiškumo kriterijumi (5.12) ir įtempimų reikšmėmis (14.10),
(14.11), galime nustatyti, kad 0,2|σ
3
|=σ
y
arba |σ|
max
=|σ
3
|=5σ
y
. Todėl sąlyčio įtempimų atžvilgiu plieno
projektinis glemžiamasis stipris (arba leistinasis įtempimas) imamas maždaug tris kartus didesnis už
takumo įtempimą σ
y
.
15. APKROVOS DINAMIŠKUMO ĮTAKA
15.1. Dinaminių poveikių skaičiavimo ypatumai
Visuose vadovėlio skyriuose buvo nagrinėjami statinės apkrovos poveikiai - apkrovos, kuri
visiškai nekinta arba kinta labai lėtai ir nesuteikia konstrukcijai pastebimų pagreičių.
Dinaminė apkrova - tai tokia apkrova, kurios didumas, kryptis arba pridėties taškas sparčiai kinta
ir kuri dėl to konstrukcijos elementą veikia dideliu pagreičiu. Kai kada toks poveikis susijęs su paties
konstrukcijos elemento judėjimu - kai tas elementas juda netolygiu greičiu (yra greitinamas arba
stabdomas) arba kai jis sukasi (atsiranda įcentrinis pagreitis ir išcentrinės jėgos). Dinaminis poveikis būna
akivaizdus, kai dėl staigiai pridėtos (smūginės) apkrovos konstrukcija ima dideliu greičiu deformuotis, o
jos medžiagos tamprumas sukuria didelį stabdomąjį pagreitį - kol deformavimosi greitis sumažėja iki
nulio arba net ima didėti priešinga kryptimi (prasideda konstrukcijos svyravimas, virpėjimas).
Kone visų mašinų (ir laivų, lėktuvų) konstrukcijų pagrindinės apkrovos yra dinaminės, susijusios
su mašinų dalių nuolatiniais pagreičiais. Dažnai dinaminės apkrovos veikia ir pastatus, ypač pramoninius;
šių apkrovų priežastys - dirbančių staklių, variklių keliami virpesiai, mėtomų (nors ir iš neaukštai)
krovinių smūgiai, vėjo gūsiai ir kitos staigios ar greit kintančios apkrovos. Tiltus, estakadas, pokranines
sijas, geležinkelio bėgius nuolat veikia judančios transporto priemonės. Ypatinga yra seisminė apkrova,
kylanti dėl Žemės drebėjimo.
Dinaminė apkrova yra sudėtingesnė už statinę tuo, kad jai nusakyti reikia žinoti ne tik jėgų
didumą, pridėties taškus bei kryptis, bet ir jų kitimo dėsnius. Todėl suprantama, kad ir tokios apkrovos
veikiamų konstrukcijų skaičiavimas yra daug sudėtingesnis. Dinaminio skaičiavimo metodais rūpinasi
konstrukcijų mechanikos šaka - konstrukcijų dinamika (statybinė dinamika). Tuo tarpu nesudėtinga
medžiagų atsparumo metodika gali tikti tik kai kurių tampriųjų elementų dinaminio poveikio
parametrams skaičiuoti. Dažnai stengiamasi dinaminio skaičiavimo metodiką supaprastinti taip, kad ji
būtų panaši į statinio skaičiavimo metodiką. Pavyzdžiui, dinaminio poveikio parametrai apskaičiuojami,
tariamo statinio poveikio parametrus dauginant iš specialiai nustatomo vadinamojo dinamiškumo
koeficiento k
dyn
, kuris rodo, kiek kartų dinaminis poveikis didesnis už statinį:
... = = =
st
dyn
st
dyn
dyn
k
ε
ε
σ
σ
. (15.1)
Šis koeficientas kai kada būna labai didelis - siekia dešimtis ir šimtus.
Medžiagų atsparumo naudojama dinaminio skaičiavimo metodika dažnai grindžiama dviem
teigimais:
• d'Alambero principu,
• mechaninės energijos tvermės dėsniu.
Iš teorinės mechanikos kurso žinomas d'Alambero principas teigia:
prie veikiančių judantį kūną jėgų pridėjus inercijos jėgas, gaunama pusiausviroji jėgų sistema.
Papildžius konstrukcijos elemento skaičiuojamojoje schemoje jėgų sistemą inercijos jėgomis,
belieka parašyti tokios sistemos pusiausvyros lygtis (o pusiausvyros lygtis sudarinėti mokame jau iš
statikos). Inercijos jėga vadinamas vektorinis dydis, kurio skaitinė reikšmė nustatoma kūno masės ir jos
pagreičio sandauga, o kryptis yra priešinga pagreičio krypčiai. D'Alambero principas taikomas, kai
konstrukcijos elemento judėjimo pagreitis nesunkiai nustatomas (žr. 15.2 ir 15.3 poskyrius).
Tačiau yra dinaminių apkrovų, kurių sukeliamą konstrukcijos pagreitį nustatyti sunku.
Akivaizdus tokios apkrovos pavyzdys - smūgis. Žinome konstrukcijos elemento greitį smūgio pabaigoje
(jis lygus nuliui), galime nustatyti greitį smūgio pradžioje (jis lygus smogiančio, ant konstrukcijos
krintančio daikto greičiui), tačiau pagreičiui apskaičiuoti reikia žinoti dar ir smūgio trukmę, o ją,
matuojamą sekundės dalimis, net ir specialioje laboratorijoje nustatyti būna sunku. Tokiais atvejais ir
pasitelkiamas mechaninės energijos tvermės dėsnis:
konstrukcijos elemento mechaninė energija, t.y. kinetinės ir potencinės energijų suma, smūgio
metu nepakinta.
Taikydami tokį dėsnį, nepaisome to, kad nedidelė mechaninės energijos dalis smūgio metu vis
dėlto virsta šilumine ir kitokia nemechanine energija. Be to, darome ir kitokių prielaidų, supaprastinančių
inžinerinį konstrukcijos elemento skaičiavimą (15.4 poskyris).
Smūginės apkrovos sukeltas dinaminis poveikis dažnai reiškiasi ilgėliau trunkančiu tamprios
konstrukcijos virpėjimu. Todėl to poveikio parametrai (poslinkiai, deformacijos, įtempimai) kinta laikui
bėgant, ir dažnai siekiama apskaičiuoti ne tų parametrų reikšmes kuriuo nors laiko momentu, o tik jų
ribas, maksimalias reikšmes. Medžiagų atsparumo kurse galime susipažinti tik su pačių paprasčiausių
tampriųjų virpesių nagrinėjimu (15.5 poskyris).
Staigi deformacija smūginės apkrovos metu gali net pakeisti kai kurių medžiagų savybes:
medžiagos, kurios statinės apkrovos atveju deformuojasi plastiškai, po smūgio gali lūžti lyg būtų trapios.
Todėl kartais medžiagos tiriamos tam tikrais muštuvais - jais nustatoma mechaninė medžiagų savybė
smūginis tąsumas (trapumo savybės priešybė), pagal kurį sprendžiama, tinka ar netinka ta medžiaga
smūginių apkrovų veikiamoms konstrukcijoms. Dinamiškai veikiamos detalės turi būti gaminamos iš
medžiagos, kurios smūginis tąsumas ne mažesnis kaip 8-10
5
J/m
2
.
15.2. Tiesia trajektorija judantis elementas
Jeigu konstrukcijos elemento judėjimas tiesiaeigis, dinaminis poveikis reiškiasi tik tuo atveju, kai
kinta judėjimo greitis, t.y. kai judama su pagreičiu. Labai dažnai dideli pagreičiai pastebimi judėjimo
pradžioje ir pabaigoje (ėmus stabdyti).
Nagrinėsime lyną, prie kurio apatinio galo prikabintas keliamas krovinys. Lynas krovinio yra
tempiamas, jo skerspjūviuose veikia ašinė jėga. Dinaminį tokio judėjimo su pagreičiu poveikį (15-1)
formulės pavyzdžiu nusako dinamiškumo koeficientas
g
a
k
dyn
+ =1 , (15.2)
čia g - laisvojo kritimo pagreitis, σ - krovinio kėlimo pagreitis. Dinamiškumo koeficientas gali būti gana
didelis, ypač tokiuose įrenginiuose kaip greitaeigiai liftai.
Stabdant kėlimą arba ėmus krovinį leisti žemyn, pagreičio kryptis priešinga ir a reikšmė į (15.2)
formulę įeina su minuso ženklu, dinaminiai įtempimai tampa mažesni už statinius įtempimus. O kai
krovinys paleidžiamas laisvai kristi, a=-g, k
dyn
=0, t.y. lyne nelieka jokios įrąžos, jis būna visiškai
neįtemptas, palaidas. Labai staigus sustabdymas yra nagrinėtinas kaip smūgis, kuriam skirtas 15.4
poskyris.
Kai įskaitome ir lyno savąjį svorį q (išreikštą N/m), lyno kiekvieno skerspjūvio ašinė jėga N vis
kitokia. Kol krovinys kybo nejudėdamas ir vėliau, kai jis keliamas vienodu greičiu (kai pagreitis lygus
nuliui, todėl ir parodytoji 15.1 paveikslėlyje inercijos jėga F
t
=0), lyną veikia tik statinė ašinė jėga, lygi
keliamo krovinio ir lyno ruožo svorio jėgos sumai: N
st
=G+qz. Tačiau kai krovinys pradedamas kelti ir jo
greitis didinamas, pagreitis a nebelygus nuliui ir yra nukreiptas į viršų, atsiranda nebelygi nuliui inercijos
jėga F
t
, nukreipta priešingai - žemyn. Dinaminę ašinę jėgą apskaičiuojame, parašę pagal d'Alambero
principą pusiausvyros lygtį:
N
dyn
=N
st
+F
i
. (a)

15.1 pav.
Inercijos jėga lygi krovinio ir lyno dalies (iki tariamojo pjūvio) masei m(z), padaugintai iš
pagreičio a. Šios masės didumą nustatome, padaliję visą svorio jėgą iš laisvojo kritimo pagreičio:
m(z)=(G+qz)/g=N
st
/g. Taigi,
F
i
=m(z)a=N
st
a/g.
Įrašę šią reikšmę į (a) lygtį, gauname tokią dinaminės ašinės jėgos išraišką.
Galime paskaičiuoti ir dinaminį įtempimą.
15.3. Besisukantis elementas
Kai konstrukcijos elementas dideliu kampiniu greičiu ω sukasi apie kokią nors ašį, kiekvienos to
elemento dalelės normalinis pagreitis (nukreiptas spinduliu į sukimosi ašį)
a=rω
2
.
(r - sukimosi spindulys). Remdamiesi d'Alambero principu, tariame, kad kiekvieną konstrukcijos masės
elementą dm veikia inercijos jėga dF
i
, nukreipta irgi sukimosi spinduliu, bet priešingai (nuo sukimosi
ašies), t.y. išcentrinė inercijos jėga:
dV r dm r dm a dF
i
ρ ω ω
2 2
= = ⋅ = , (15.3)
(ρ - medžiagos tankis, dV - tūrio elementas).
Pažiūrėkime, kaip tokios išcentrinės jėgos veikia konstrukcijos elementą, kuris yra įtvirtintas
ašyje, statmenoje pačiam elementui, ir sukasi apie tą ašį (15.2 pav.). Elemento skerspjūvis vienodas per
visą ilgį L, jo plotas A. Jeigu, be šių išcentrinių jėgų, jokių kitų apkrovų nėra, tai elemento skerspjūvyje, nutolusiame z atstumu
nuo sukimosi ašies, veikia ašinė jėga N
dyn
, kuri lygi sumai inercijos jėgų, veikiančių elemento dalį, esančią už nagrinėjamojo
pjūvio:
2
2 2
2 2
z L
A zdz A dF N
L
z
L
z
i dyn

= = =
∫ ∫
ρ ω ρ ω . (15.4)

15.2 pav.
Didžiausia ašinė jėga veikia prie sukimosi ašies, ties įtvirtinimu (kur z=0):
2
2
2
max ,
L
A N
dyn
ρ ω = . (15.5)
Didžiausi įtempimai
2
2
2
max ,
L
dyn
ρ ω σ = . (15.6)
Dabar panagrinėkime konstrukcijos elementą, kuris sukasi apie ašį, lygiagrečią pačiam elementui
(15.3 pav.). Šiuo atveju išcentrinę apkrovą, susidedančią iš inercijos jėgų dF
i
, vienodai veikiančių visas
elemento daleles, galime laikyti tolygiai išskirstytu išcentriniu krūviu
A r q
i
ρ ω
2
= . (15.7)

15.3 pav.
Svarbiausios (pavojingiausios) šio krūvio sukeliamos įrąžos yra lenkimo momentai, kurių
diagrama parodyta 15.3 paveikslėlyje. Didžiausias lenkimo momentas - prie įtvirtinimo,
2 2
2
2
2
max ,
L
A r
L
q M
i dyn
ρ ω = = .
Lenkimo momentų pasiskirstymas ir jų reikšmės priklauso nuo besisukančio strypo įtvirtinimo
(15.4 pav.). Yra daug įvairių mašinų detalių, kurios sukasi dideliu greičiu apie vienokias ar kitokias ašis.
Jų dinaminio skaičiavimo uždaviniai yra panašūs į čia išnagrinėtus, tačiau kai kurie gana sudėtingai
sprendžiami.

15.4 pav.
15.4. Smūgis
Smūginės apkrovos atveju, kadangi negalime naudotis patogiu d'Alambero principu (žr. 15.1
poskyrį), remiamės mechaninės energijos tvermės dėsniu.
Pirma nustatysime krintančio kūno smūgio dinaminį poveikį. Padarę kai kurias prielaidas,
gauname, kad šį poveikį nusako toks dinamiškumo koeficientas, įvestas pagal (15.1) formulę:
st
dyn
H
k
δ
2
1 1 + + = , (15.8)
čia H – smogiančio kūno kritimo aukštis, δ
st
– konstrukcijos taško, ant kurio nukrinta kūnas, statinis
poslinkis smūgio kryptimi (t.y. poslinkis nuo statiškai pridėtos jėgos, lygios smogusio kūno svorio jėgai).
Kai 2H>>δ
st
(o taip būna dažnai), abu vienetukai (15.8) formulėje tampa mažareikšmiai ir galima naudoti
supaprastintas formules:
st st
dyn
H H
k
δ δ
2 2
1 ≈ + = , (15.8a)
Pradėdami nagrinėti krintančio kūno smūgį, tariame, kad paties kūno deformavimosi energija yra
mažareikšmė, jos galima nepaisyti (tarytum krintantis kūnas būtų absoliučiai standus). Absoliučiai
standžiomis, nesideformuojančiomis laikome ir konstrukcijos atramas. Nepaisome ir nagrinėjamojo
konstrukcijos elemento masės įtakos (tarytum konstrukcija būtų besvorė) bei smūgio vietoje atsirandančių
vietinių deformacijų. Tariame, kad jokia energijos dalis neišeikvojama oro pasipriešinimui nugalėti, nė
mažiausia jos dalis smūgio metu nevirsta šilumine energija, garso energija ir pan.
Po tokių prielaidų taikydami mechaninės energijos tvermės dėsnį, teigiame, kad visa krintančio
(smogiančio) kūno kinetinė energija K prilygsta potencinei deformavimo energijai U
dyn
, kuri šio smūgio
metu susikaupia nagrinėjamame konstrukcijos elemente:
K=U
dyn
. (15.9)
Kinetinė energija yra lygi darbui, kurį atlieka krintančio kūno masės m svorio jėga mg, nueidama
kelią 2H+δ
st
(H – kūno kritimo aukštis, δ
st
– konstrukcijos taško, ant kurio nukrinta kūnas, poslinkis; 15.5,
a, b ir c):
K=mg(H+δ
st
). (15.10)
Potencinę energiją, susikaupiančią smūgio metu deformuojamame strype, galima išreikšti
dinaminės (smūgio) jėgos F
dyn
ir jos pridėties taško dinaminio poslinkio s
dyn
sandaugos puse:
U
dyn
=F
dyn
s
dyn
/2.
Panaudoję dinamiškumo koeficientą (dinaminio poveikio ir statinio poveikio parametrų santykį)
mg
F
F
F
s
s
k
dyn
st
dyn
st
dyn
dyn
= = = .
turime F
dyn
=k
dyn
mg, s
dyn
=k
dyn
s
st
ir
2
2
st dyn
dyn
mgs k
U = . (15.11)
(15.11) išraiškas į (15.9) lygybę, turime
0 2 2
2
= − −
dyn
dyn dyn
s
H
k k . (15.12)
Kvadratinės lygties (15.12) sprendinys ir yra dinamiškumo koeficiento išraiška (15.8); antrasis
šios lygties sprendinys (su minusu prieš kvadratinę šaknį) yra neigiamas ir neturi realios prasmės.
Dinamiškumo koeficiento formulė (15.8) nėra tiksli, bet kol santykis 2H/s
st
<100, jos paklaida
neviršija 10%; kitais atvejais nedera nepaisyti deformuojamo elemento masės įtakos, ir skaičiavimas
darosi sudėtingesnis. Kai naudojamės formule (15.8), ypač svarbu gerai nustatyti statinio poslinkio s
st

reikšmę. Šis poslinkis priklauso nuo deformavimo tipo (tempimas, gniuždymas, sukimas ar lenkimas),
nuo smūgio taško padėties ir dažnai nuo viso elemento deformacijų. Pavyzdžiui, 15.5 paveikslėlyje
parodytų konstrukcijų poslinkiai būtų išreiškiami taip:
a) tempimas, s
st
=mgL/(EA),
b) lenkimas (gembinės sijos galo poslinkis pagal 9.1 lentelės formulę), s
st
=mgL
3
/(ZEI),
c) sukimas (T=mgr, ϕ=TL/GI
p
), s
at
=ϕr,
čia visur mg - nukrintančio krovinio svorio jėga, apskaičiuota kaip statinis veiksnys.

15.5 pav.
Verta įsidėmėti, kad kuo didesnis statinis poslinkis s
st
, tuo mažesnis dinamiškumo koeficientas,
taigi tuo mažesnė ir apkrovos dinamiškumo įtaka konstrukcijai. Todėl, norėdami apsaugoti smūgių
veikiamą konstrukciją nuo per didelių įtempimų ir galimo suirimo, jos atramas ir kai kuriuos kitus
elementus darome kuo mažiau standžius, kad kuo daugiau deformuotųsi - įtaisome spyruokles, linges ir
pan. Ir atvirkščiai - kai kurią nors smūgio veikiamos konstrukcijos dalį sustandiname, kitose, nepakeistose
konstrukcijos dalyse įtempimai, atsiradę dėl smūgio, būna didesni.
Sudarydami galimybę atsirasti kuo didesnėms deformacijoms, didelę dalį kinetinės smūgio
energijos nukreipiame į deformavimo procesą, mažiau jos lieka ardymui. Spyruoklės, lingės yra energijos
kaupyklės, iš kurių ji grįžta nebe staigiai, o švelniau, per ilgiau trunkančius virpesius. Šios tamprumo
energijos kaupimo galia priklauso ir nuo konstrukcinės medžiagos savybių, nuo vadinamojo reziljanso,
minėto 3 skyriuje.
Dinaminis poveikis pasireiškia ir tada, kai koks nors kūnas ne metamas iš kurio nors aukščio H,
bet nuleidžiamas iki pat konstrukcijos paviršiaus ir staigiai atleidžiamas (taigi, kritimo aukštis H=0):
k
dyn
=2.
Išvada: toks staigus apkrovos pridėjimas padvigubina apkrovos poveikį į konstrukciją.
Nesunku pereiti nuo krintančio kūno smūgio, kurio dinamiškumas nusakomas (15.8) formule,
prie kitokio, apibūdinamo smūgio greičiu. Mat, smūgio pradžioje krintančio kūno greitis v priklauso nuo
kritimo aukščio H: v
2
=2Hg, arba 2H=v
2
/g. Įrašę šią 2H reikšmę į (15.8) formulę, turime:
. (15.13)
Formulėje (15.13) s
st
prasmė ta pati, kaip (15.8) formulėje - smūgio taško statinis poslinkis
smūgio kryptimi, jeigu prie to taško tąja kryptimi statiškai pridedama jėga, lygi smogiančio kūno svorio
jėgai.
15.5. Tamprieji virpesiai
Po smūgio ar kitos panašios dinaminės apkrovos konstrukcijos deformavimasis yra tam tikrą
laiką trunkantis procesas: konstrukcijos elementai svyruoja, virpa. įsivaizduokite tamprią gembinę siją,
kuri visa yra besvorė ir tiktai prie jos laisvojo galo pritvirtintas krovinys, kurio masė m (15.6 pav.). Jeigu
atitempiame tą krovinį žemyn (suteikiame poslinkį s) ir staigiai atleidžiame, sijoje susikaupusi potencinė
energija kelia krovinį aukštyn, kelia su nemažu pagreičiu a=d
2
s/dt
2
, taigi šis veiksmas yra dinaminis.
Remdamiesi d'Alambero principu, galime sakyti, kad krovinį veikia inercijos jėga
, (15.14)
(minusas reiškia, kad jėgos kryptis priešinga pagreičio krypčiai). Staigiai veikdama, sijos potencinė
energija ne tik sugrąžina krovinį į pirminį (nedeformuotos sijos) būvį, bet iškelia dar aukščiau - dabar jau
sija išlinksta atvirkščiai ir joje vėl susikaupia energijos. Kinta pagreičio kryptis, kinta ir inercijos jėgos
didumas bei kryptis. Kadangi veikia dar ir įvairios kitos virpėjimą (svyravimą) slopinančios jėgos (oro
pasipriešinimas, sijos vidaus trintis), šitoks virpėjimas apie nedeformuotą būvį, laikui bėgant silpsta,
slopsta ir pagaliau nuslopsta.

15.6 pav.
Tokie virpesiai, sąlygojami tampriųjų deformacijų, vadinami laisvaisiais arba savaisiais
tampriaisiais virpesiais (svyravimais). Vienokia ar kitokia vienkartinė priežastis (pavyzdžiui, smūgis)
suteikia konstrukcijos masei pradinę nuokrypą nuo pusiausvyros būvio (pradinį poslinkį) arba pradinį
greitį, o vidinės tamprumo jėgos, besistengdamos atstatyti pusiausvyros būvį, pratęsia virpėjimo procesą,
kol jis dėl slopinančiųjų jėgų nuslopsta (sunaudojęs visą iš pradžių suteiktą iš išorės energiją).
Dažnai susiduriame su kartotinėmis virpesių priežastimis, kurios nepaliaujamai vienokiu ar
kitokiu dažniu veikia (žadina) konstrukcijos masę (pavyzdžiui, neišbalansuotų mašinų detalių “mušimas“,
kalimo ar štampavimo įtaisų smūgiai). Tokie virpesiai, sąlygojami tik išorinių žadinančių jėgų, vadinami
priverstiniais virpesiais. Šie virpesiai neslopsta, nes besikartojančios išorinės jėgos virpančiam elementui
nuolat teikia papildomos energijos.
Tiek laisvieji (savieji), tiek ir priverstiniai virpesiai gali būti periodiniai, beveik periodiniai arba
neperiodiniai. Čia nagrinėsime tik periodinius virpesius. Periodas T - tai laiko t tarpas, per kurį įvyksta
visas virpėjimo ciklas. Atvirkštinis dydis l/T vadinamas virpesių dažniu. Technikoje daug dažniau yra
naudojamas vadinamasis ciklinis dažnis ω, rodantis, kiek periodų telpa į 2πr sekundžių laikotarpi (t.y.
kiek kartų parametro reikšmė pasikartoja per 2πr sekundžių):
T
π
ω
2
= . (15.15)
Didžiausia virpančios masės nuokrypa (didžiausia poslinkio s reikšmė) kiekviename virpėjimo cikle
vadinama virpesių amplitude.
Nagrinėdami konstrukcijos elemento virpesius, aprašome masių judėjimą (nes būtent tik masė
drauge su pagreičiu duoda inercijos jėgą). Prie gembinės sijos (15.6 pav.) stebėjome prikabinto krovinio
masę ir visiškai nepaisėme pačios sijos masės (tarėme ją esančią besvorę). Šio krovinio masė virpa,
judėdama vertikalia kryptimi. Masės (taigi ir visos sijos) padėčiai bet kuriuo laiko momentu nustatyti
pakanka žinoti vienintelio parametro reikšmę. Tačiau jeigu prie sijos prijungtos dvi masės - m
1
ir m
2
(15.7
pav.), sijos būviui nustatyti būtina žinoti jau dviejų parametrų (s
1
ir s
2
) reikšmes. Kai konstrukcija
sudėtingesnė, kai masė gali judėti ne tik viena kryptimi (ne tik vertikaliai), konstrukcijos būviui nusakyti
reikia dar daugiau parametrų. Pavyzdžiui, gembinio rėmo (15.8 pav.) su prijungta viena mase būvį nusako
du parametrai - du masės poslinkio komponentai s
h
ir s
v
. Parametrų skaičius, reikalingas virpančios
sistemos būviui nustatyti, vadinamas jos laisvumo laipsniu.

15.7 pav.

15.8 pav.
Taigi, 15.6 paveikslėlyje parodytas konstrukcijos elementas yra vieno laisvumo laipsnio, o 15.7 ir
15.9 paveikslėliuose - dviejų laisvumo laipsnių.
Toks konstrukcijos laisvumo laipsnio nustatymas visiškai priimtinas, kai prie jos tikrai yra
prijungta kokia nors sutelkta masė (krovinys, staklės ar pan.), šalia kurios yra nereikšminga (pernelyg
maža) pačios konstrukcijos masė. Tačiau dažnai taip nėra, o kai kada virpa vien tik pati konstrukcija, be
jokios papildomos prijungtos masės. Konstrukcijos masė yra pasiskirsčiusi visame jos tūryje, visame
strypo ilgyje. Kiekviena tampraus konstrukcijos elemento dalelė tam tikru laipsniu gali virpėti
geometriškai nepriklausomai nuo kitų dalelių. Net ir paprasčiausios sijos būviui nusakyti reikėtų žinoti
begalinį skaičių parametrų, realios konstrukcijos laisvumo laipsnis yra begalinis. Ne tik begalinio, bet ir
baigtinio labai didelio laisvumo laipsnio elementų virpesių nagrinėti nepajėgiame - tai pernelyg sudėtinga.
Paprastai konstrukcijos pasiskirsčiusioji masė skaičiuojamojoje schemoje pakeičiama viena, dviem ar
keliomis sutelktomis masėmis (o visos kitos konstrukcijos dalys laikomos besvorėmis); tokios
skaičiuojamosios schemos panašios į nagrinėtąsias (15.6-15.8 pav.).
Toliau kalbėsime tiktai apie vieno laisvumo laipsnio konstrukcijos elemento svyravimus.
Laisvųjų slopinamųjų svyravimų atveju dinaminės pusiausvyros diferencialinė lygtis yra tokia:
0
1
2
2
= + + s
s m dt
ds
m dt
s d α
, (15.16)
o jos sprendinys -
( )
(
0
2 /
0
sin ϕ ω
α
+ =

t e a s
m t
) , (15.17)
čia α - slopinimo proporcingumo koeficientas, priklausantis ne tik nuo medžiagos savybių, bet ir nuo
konstrukcijos masės bei standumo, s - masės poslinkis dėl vienetui lygios jėgos, kuri statiškai pridėta
prie konstrukcijos masės judėjimo kryptimi, e - natūrinių logaritmų pagrindas, a
0
- pradinė virpesių
amplitudė, ϕ
0
- jų pradinė fazė, ω - ciklinis dažnis.
Šiuos (15.17) lygtimi aprašomus slopinamuosius (slopstančiuosius) laisvuosius virpesius ir jų
parametrus vaizduoja grafikas (15.9 pav.). Virpesių slopinimo (jų slopimo) greitį apibūdina slopimo
(slopinimo) koeficientas n=a/(2m) arba logaritminis slopimo (slopinimo) dekrementas, išreiškiantis
dviejų gretimų vienaženklių amplitudžių santykio natūrinį logaritmą,
nT
m
T
a
a
n
n
= = =
+
2
ln
1
α
λ . (15.18)

15.9 pav.
Virpančiąja masę m bet kuriuo laiko momentu t veikia trys jėgos: inercijos jėga F
i
, konstrukcijos
tamprumo jėga F
t
ir slopinančioji pasipriešinimo jėga F
s
. Dinaminės pusiausvyros lygtis išreiškia šių trijų
jėgų sumos lygybę nuliui:
F
i
+F
t
+F
s
=0. (15.19)
Inercijos jėga yra proporcinga masės judėjimo pagreičiui, ji yra išreikšta (15.14) formule.
Tamprumo jėga atsiranda tik tada, kai masė nukrypsta nuo statinės pusiausvyros būvio ir yra
proporcinga šios nuokrypos didumui, t.y. proporcinga poslinkiui s(t); ši jėga stengiasi grąžinti masę atgal,
kryptimi, priešinga poslinkiui, todėl F
t
=-ξs. Proporcingumo koeficientą ξ, priklausantį nuo konstrukcijos
medžiagos tamprumo ir geometrinių rodiklių, galime rasti, panaudoję poslinkį s dėl vienetinės jėgos -
tada 1=ξ s ir ξ=1/ s . Taigi,
s
s
F
t
1
α − = . (15.20)
Slopinančiąja jėgą (atsirandančią dėl aplinkos pasipriešinimo, dėl vidaus trinties jėgų) galime
tarti esančią proporcingą masės virpėjimo greičiui v=ds/dt. Šios jėgos kryptis taip pat priešinga judėjimo
(greičio) krypčiai, todėl
dt
ds
F
s
α − = , (15.21)
(čia α - slopinimo proporcingumo koeficientas). Įrašę visų jėgų reikšmes į (15.19) lygtį, ir gauname
homogeninę tiesinę diferencialinę antrosios eilės lygtį (15.16). Šios lygties sprendinio (15.17) parametrų
reikšmės yra tokios:
2
2
1






− =
m s m
α
ω , (15.22)
(čia pošaknio antrasis narys dažniausiai būna kelis šimtus kartų mažesnis už pirmąjį narį, todėl gali būti ir
nepaisomas),
2
0 0
2
0 0
2












+
+ =
ω
α
m
s v
s a , (15.23)
0
0
0
arcsin
a
s
= ϕ , (15.24)
čia S
0
=a
0
sinϕ
0
- pradinis poslinkis, v
0
- pradinis virpėjimo greitis.
Priverstinių virpesių priežastis yra kintama žadinančioji jėga F
k
. Dažnai ši jėga gali būti
reiškiama periodine funkcija, pavyzdžiui
F
k
(t)=F
0
sinθt, (15.25)
čia F
0
- žadinančiosios jėgos amplitudė, θ - jos ciklinis dažnis. Tokią (harmoninę) apkrovą, pavyzdžiui,
sudaro besisukančios mašinos dalies neišbalansuota masė.
Kai iškaitome ir žadinančiąja jėgą, diferencialinė dinaminės pusiausvyros lygtis jau nebe (15.16)
pavidalo, bet štai tokia (jau nehomogeninė):
t
m
F
s
dt
ds
m dt
s d
θ ω
α
sin
0 2
2
2
= + + . (15.26)
Šios diferencialinės lygties sprendinys yra daug sudėtingesnis negu (15.17) ir mes jo detaliau
nenagrinėsime. Šio sprendinio viena dalis aprašo konstrukcijos savuosius virpesius, kurie gana greit
nuslopsta (todėl ši dalis gali būti nepaisoma), o antroji dalis, priklausanti nuo žadinančiosios jėgos
didumo ir dažnio, dažnai išreiškiama su dinamiškumo koeficientu
2
2
2
2
2
1
1






+









=
ω
αθ
ω
θ
m
k
dyn
, (15.27)
rodančiu, kiek kartų žadinančiosios jėgos dinaminis poveikis (jos sukelti poslinkiai, deformacijos,
įtempimai) yra didesnis už tą poveikį, kurį sukeltų statiškai pridėta jėga F
0
.
Kai α=0, t.y. kai nepaisoma slopinamojo poveikio, (15.27) išraiška paprastesnė:
2
1
1







=
ω
θ
dyn
k . (15.28)
Matome, kad kai priverstinių virpesių dažnis θ yra artimas savųjų virpesių dažniui ω,
dinamiškumo koeficientas k
dyn
=±∞. Iš tikro, kadangi realių konstrukcijų α≠0, šio koeficiento absoliutinis
didumas iki begalybės neišauga, bet jo reikšmės tampa labai didelės, kai θ artėja prie ω. Virpesių
amplitudžių didėjimas dėl žadinančios jėgos ir savųjų virpesių dažnių suartėjimo vadinamas rezonansu.
Rezonanso atveju tarp virpesių ir žadinančiosios jėgos fazių yra π/2 skirtumas - didžiausia
svyravimų amplitudė būna tuo momentu, kai žadinančioji jėga lygi nuliui.
Kai θ>ω, dinamiškumo koeficientas, apskaičiuotas (15.28) formule, yra neigiamas. Tai reiškia,
kad žadinančiosios jėgos ir masės judesio kryptys priešingos.
Kai jūs einate per lieptą ir jūsų žingsnių ritmas tampa artimas liepto savųjų virpesių dažniui,
lieptas ima siūbuoti labai stipriai, gali net sugriūti, jeigu jūs nepakeisite žingsnių ritmo (nesulėtinsite ar
nepadažninsite). Lygiai taip pat reikia elgtis su bet kuria konstrukcija, kurią veikia periodinės žadinančios
jėgos - reikia vengti rezonanso, kuris veda į avariją. Konstruodami stengiamės pasiekti tokį konstrukcijos
elemento savųjų virpesių dažnį ω, nustatomą formule (15.22), kad jis pakankamai daug skirtųsi nuo
numatomų priverstinių virpesių dažnio θ, kad nebūtų rezonanso pavojaus. Kartais, ypač kai žadinančios
jėgos ima pavojingai veikti jau eksploatuojamą konstrukciją, įrengiami specialūs virpesius slopinantieji
įtaisai, vadinamieji slopintuvai (dempferiai), kurie sugeria virpesių energiją ir sumažina amplitudę.
Tampriųjų virpesių veikiamo konstrukcijos elemento patikimumas labiausiai sumažėja dviem
atvejais:
kai dėl ilgai trunkančių priverstinių virpesių arba dėl daugkartinių, nors ir greit slopstančių
laisvųjų virpesių atsiranda medžiagos nuovargio reiškinys,
kai dėl rezonanso pernelyg išauga įtempimai.
Plačiau apie tampriuosius virpesius paskaityti galite vadovėliuose.
16. KINTAMŲJŲ ĮTEMPIMŲ ĮTAKA
16.1. Medžiagos nuovargis
Jau nagrinėdami 15.5 poskyryje tampriuosius virpesius matėme, kad yra nemaža konstrukcijų
elementų, kuriuos veikiančių įtempimų didumas ir kryptis nuolat kinta (pakinta tūkstančius ir šimtus
tūkstančių kartų). Įtempimai kinta arba dėl to, kad kinta apkrovos jėgos, arba dėl to, kad kinta
konstrukcijos elemento padėtis apkrovos atžvilgiu (pavyzdžiui, besisukanti drauge su ratais vagono ašis
yra vagono svorio periodiškai lenkiama tai į vieną, tai į kitą pusę; panašiai veikiami variklių alkūniniai
velenai, švaistikliai, vožtuvai ir kitos mašinų detalės).
Toks kartotinis kintamas mechaninis poveikis konstrukcinei medžiagai yra daug pavojingesnis
negu vienkartinė apkrova. Kai įtempimai kinta, po kurio laiko medžiaga suyra, nors įtempimų reikšmės ir
nebuvo pasiekusios tokio didumo, dėl kurio grėstų suirimas vienodos nekintamos apkrovos atveju. Tai
ypač aiškiai pastebima metaluose. Net ir plastinės medžiagos dėl kintamų įtempimų suyra taip, lyg būtų
trapios, be liekamųjų deformacijų (įtempimams net nepasiekus takumo įtempimo reikšmės).
Medžiagos irimas dėl laipsniško kintamųjų įtempimų poveikio yra vadinamas nuovarginiu
irimu, o visas reiškinys - medžiagos nuovargiu. Nuovargiu šis reiškinys buvo pavadintas, ėmus aiškinti,
kad dėl kintamo poveikio pakinta medžiagos sandara, medžiaga “nuvargsta”, sumažėja jos stiprumas. Iš
tikrųjų kintamieji įtempimai medžiagos struktūrai įtakos beveik nedaro. Medžiaga suyra dėl to, kad
kartotinė - kintama apkrova sudaro sąlygas atsirasti ir plisti vadinamajam nuovarginiam plyšiui.
Medžiagos (net ir gana vienalytės, tokios kaip plienas) sandara nėra visiškai vienoda (nors ir taip
teigia medžiagų atsparumo prielaida apie vienalytiškumą). Pavyzdžiui, metalo kristalitų stiprumas yra
skirtingas įvairiomis kryptimis. Kintant įtempimams, kintant svarbiausiųjų (maksimalių) įtempimų
kryptims, kai kuriose kristalitų vietose atsiranda plastinių deformacijų. Daug kartų pasikeitus plastinės
deformacijos didumui ir krypčiai (ir ypač pasikeitus jos ženklui) kristalų grūdeliai atitrūksta vienas nuo
kito - atsiranda mikroplyšelis, būsimo plyšio užuomazga. Jeigu įtempimai nebekištų, toks plyšelis būtų
visiškai nepavojingas. įtempimams toliau kaitaliojantis; tokių mikroplyšelių ilgainiui atsiranda daug, jie
ima jungtis vienas su kitu, plėstis, susilieja į ištisinius mikroplyšius. Šių plyšių kraštuose susidaro
įtempimų koncentracija, kuri dar labiau stimuliuoja plyšių plitimą. Išplitus plyšiui, sumažėja
deformuojamo elemento skerspjūvis ir jo taškams tenka dar didesni įtempimai, kurių atlaikyti susilpnėjęs
skerspjūvis nebepajėgia - elementas nulūžta, nutrūksta.
Nuovarginio plyšio susidarymo mechanizmas gana sudėtingas ir lig šiol nėra iki galo ištirtas.
Tačiau visiškai aiškūs yra tokie dalykai:
kintamųjų įtempimų sukelti procesai medžiagoje yra vietinio pobūdžio, neapima iš karto
visos medžiagos,
nuovarginiam plyšiui atsirasti lemiamą įtaką turi ne normaliniai, bet tangentiniai įtempimai, o
plyšio plitimą spartina ir galutinai elementą suardo ir normaliniai įtempimai.
Kai mašinos detalė ar kitas konstrukcijos elementas lūžta dėl nuovargio, lūžio struktūra ypatinga
(16.1 pav.): viena lūžio dalis yra gana lygi, kai kada šiek tiek primenanti medienos rieves, o kita -
grublėta. Toji lygioji dalis yra nuovarginio plyšio plitimo sritis (ji kai kada apima daugiau kaip pusę
skerspjūvio ploto); kintant įtempimams, plyšys tai prasiskečia, tai vėl susiglaudžia ir plyšio paviršiai
apspaudžia, aplygina vienas kitą. Šie plyšio plitimo stabtelėjimai ir sudaro lūžio plote medžio rievių
vaizdą. Kai skerspjūvis, plyšio sumažintas, tampa pernelyg silpnas, o ties smailia plyšio viršūne susidaro
triašis įtempimų būvis, stabdantis plastines deformacijas, pakanka nedidelio staigaus poveikio, kad likusi
skerspjūvio dalis staiga suirtų trapiai. Šį trapųjį irimą ir rodo antrosios lūžio dalies grublėtumas.

16.1 pav.
Nuovarginio plyšio židinys dažniausiai būna ties konstrukcijos elemento paviršiumi (taip
parodyta ir 16.1 paveikslėlyje). Mat, pakraštiniuose skerspjūvio taškuose dažnai įtempimai būna didžiausi
(prisiminkite lenkiamų, sukamų elementų įtempimus), be to, čia dėl įbrėžimų ir kitų paviršiaus defektų
pasireiškia ir įtempimų koncentracija. Tačiau pasitaiko, kad plyšys dėl kokio nors medžiagos struktūros
defekto prasideda ir skerspjūvio viduryje.
Mašinų detalių nuovargio reiškinys dažnas ir pavojingas. Apie 90% lūžusių detalių suirimo
priežastis yra nuovarginis plyšys. O ypatingą pavojų sudaro nuovarginio suirimo staigumas: besivystantį
plyšį laiku pastebėti sunku (tam reikia net specialios aparatūros), o lūžus vienai vagono ašiai, įvyksta viso
traukinio katastrofa. Todėl dažnai, siekiant išvengti nuovarginio suirimo, yra nustatoma konstrukcijos ar
jos elemento, veikiamo kintamų įtempimų, eksploatacijos trukmė, išreiškiama darbo laiku arba įtempimų
ciklų skaičiumi.
Apkrovos ir įtempimai gali kisti labai sudėtingai, kai kada net be jokio dėsningumo
(įsivaizduokite vėjo gūsius arba jūros bangų mūšą). Tačiau dažnai (ypač mašinų detalėse) įtempimas kinta
periodiškai, jo reikšmės per tam tikrą laiko tarpą (periodą) pasikartoja. Įtempimo reikšmių per jo kitimo
periodą visuma vadinama įtempimo ciklu (16.2 pav.).

16.2 pav.
Kintamo įtempimo ciklas gali būti apibūdinamas dviem reikšmėmis - didžiausia įtempimo
reikšme σ
max
ir mažiausia σ
min
. Dažnai yra patogiau naudoti kitus, išvestinius ciklo rodiklius (čia visus
rodiklius reiškiame normaliniais įtempimais σ, bet lygiai taip pat gali būti aprašomas ir tangentinio
įtempimo ciklas - naudojant τ
max
, τ
min
, τ
m
, τ
a
):
vidutinį ciklo įtempimą
σ
m
=(σ
max

min
)/2, (16.1)
įtempimo ciklo amplitudę
σ
a
=(σ
max

min
)/2, (16.2)
įtempimo ciklo asimetrijos koeficientą
r=σ
min

max
. (16.3)
Šio koeficiento reikšmė gali būti nuo -∞ iki +∞. Ciklai su vienodu asimetrijos koeficientu vadinami
panašiaisiais.
Kai kurie ypatingi ciklai turi specialius pavadinimus. Pavyzdžiui, ciklas, kuriame σ
max
=-σ
min
,
vadinamas simetriniu (16.3 pav., a); šio ciklo rodikliai tokie:
σ
m
=0, σ
a

max
, r=-1.
Ciklas, kuriame σ
min
=0 (t.y. įtempimas cikle kinta nuo nulio iki maksimalios reikšmės), vadinamas
pulsaciniu (16.3 pav., b); šio ciklo rodikliai tokie:
σ
m

a

max
/2, r=0.

16.3 pav.
Net ir nekintamą įtempimą galime nagrinėti kaip atskirą kintamo įtempimo atveją - kaip ciklą su
σ
max

min

m
, σ
a
=0, r=1.
Kaip yra patirta įvairiais eksperimentais, nuovarginio plyšio vystymosi procesas nepriklauso nuo
to, kaip kinta įtempimas tarp σ
max
ir σ
min
, priklauso tik nuo šių dviejų reikšmių arba išvestinių rodiklių,
išreikštų (16.1)-(16.3) formulėmis.
Nors nuovargio reiškinį sukelia bet koks įtempimų kitimas, bet kuo didesnis σ
max
, tuo mažiau
ciklų trunka iki suirimo. Be to, kai kinta ne tik įtempimo reikšmė, bet ir ženklas (kai r<0), nuovarginis
plyšys vystosi sparčiau. Pavojingiausias yra simetrinis įtempimo ciklas (r=-1): toks įtempimų kitimas
greičiausiai (per mažiausią skaičių ciklų) suardo detalę.
16.2. Patvarumas
Nuovarginio suirimo pavojus rodo, kad paprastos stiprumo sąlygos (kokias nagrinėjome
užsiėmimų metu) anaiptol nėra pakankamos tiems konstrukcijų elementams, kuriuos veikia kintami
įtempimai. Konstrukcijų elementų (mašinų detalių) skaičiavimo metodika turi garantuoti, kad elementas
atlaikys pakankamai daug kintamųjų įtempimų ciklų. Konstrukcijos elemento, detalės savybė nesuirti dėl
kintamųjų įtempimų, nuo kurių atsiranda besiplečiantis nuovarginis plyšys, savybė priešintis
vadinamajam nuovargiui yra vadinama patvarumu.
Tarp kelių panašiųjų apkrovimo procesų (procesų su vienodais ciklo asimetrijos koeficientais r)
pavojingiausias yra tas, kurio σ
max
didžiausias - kuo didesnis ciklo σ
max
, tuo mažiau ciklų trunka iki
nuovarginio suirimo. Jeigu maksimalus ciklo įtempimas σ
max
yra labai mažas, detalė išvis nesuyra, t.y.
atlaiko be galo daug kintamųjų įtempimų ciklų.
Didžiausia ciklo maksimalaus įtempimo reikšmė, kuri nesukelia detalės nuovarginio irimo per
neribotai didelį skaičių įtempimų ciklų, vadinama patvarumo riba.
Patvarumo riba matuojama paskaliais (nes tai yra tam tikra įtempimo reikšmė) ir žymima
simboliu σ
r
(čia r - asimetrijos koeficientas; dažniausiai nustatoma pavojingiausio - simetrinio ciklo
patvarumo riba σ
-1
).
Siekiant nustatyti detalės patvarumo ribą, atliekami specialūs jos nuovargio tyrimo bandymai.
Naudojamos vadinamosios varginimo mašinos, kuriomis galima sukurti norimą kintamąjį apkrovimą
(bandinį tampyti, sukioti, lankstyti). Dažniausiai šios mašinos dirba maždaug 50 Hz dažniu (3000 ciklų
per minutę), taigi per kelias paras atlieka apie 10
7
ciklų. Bandymų pradžioje nustatomas norimas
įtempimų ciklo asimetrijos koeficientas r, kuris nekeičiamas per visą bandymų seriją.
Bandymų serijai parengiama 6-12 visiškai vienodų bandinių partija. Pirmasis bandinys
varginamas su dideliu maksimaliu ciklo įtempimu σ
max
(šiek tiek mažesniu negu takumo įtempimas σ
y
).
Suprantama, tokio varginimo bandinys ilgai netveria, suyra dėl nuovargio po gana nedidelio ciklų
skaičiaus. Antrajam bandiniui σ
max
kiek sumažinamas, todėl jis atlaiko daugiau ciklų. Vis mažinant σ
max

paskutiniams tos partijos bandiniams suardyti prireikia jau milijonų ciklų. Kiekvieno bandymo rezultatai
žymimi grafike taškais, kurių ordinatės yra σ
max
, o abscisės - bandymo trukmė (ciklų skaičius N). Po visos
bandymų serijos grafiko taškai jungiami kreive, kuri artėja prie asimptotės, lygiagretės abscisių ašiai
(16.4 pav.). Šios asimptotės ordinatė ir yra lygi patvarumo ribai σ
r
- tokiam maksimaliam ciklo
įtempimui, kuris niekada nesukelia nuovarginio irimo. Tokia kreivė vadinama nuovargio kreive arba
Violerio kreive. Ši kreivė vaizdžiai rodo σ
max
artėjimą prie σ
r
reikšmės, tačiau paprasčiau patvarumo riba
randama, kai grafiko abscisių ašyje atidedamas atvirkštinis dydis 1/N (16.5 pav.). Kreivė, jungianti
bandymo metu fiksuotus taškus, pratęsiama iki l/N=0 (t.y. N=∞) - kreivės ordinatė ties šia nuline abscise
ir yra lygi patvarumo ribai.

16.4 pav.

16.5 pav.
Dažnai yra iš anksto žinoma, kad konstrukcijos elementas bus naudojamas nelabai ilgai ir per visą
eksploatacijos laiką patirs ne daugiau kaip tam tikrą skaičių kintamų įtempimų ciklų. Tada ir patvarumo
reikia ne begalinio, o riboto, baigtinio. Šiuo atveju yra nustatoma sąlyginio (baigtinio) patvarumo riba,
lygi ciklo maksimalaus įtempimo σ
max
reikšmei, kurios neviršijus detalė nesuyra per nustatytą skaičių
ciklų. Šis nustatytasis ciklų skaičius vadinamas bandymo baze. Tokią sąlyginio patvarumo ribą yra
paprasta rasti iš nuovargio kreivės (16.4 pav.). Plieno ar ketaus gaminiams bandymo bazė dažniausiai
imama 10 milijonų (10
7
) ciklų (geležinkelio vagono ašis tiek kartų apsisuka, nuvažiavus maždaug 30000
km), spalvotųjų metalų - 50-100 milijonų.
Yra pastebėta, kad kai kurių medžiagų lygių bandinių patvarumo ribas apytiksliai galima nustatyti
pagal medžiagos stiprumo ribą. Pavyzdžiui, plieno bandinių patvarumo riba būna tempimo atveju σ
-
1
=0,28σ
u
, lenkimo atveju σ
-1
=0,40σ
u
(didesnė, nes lankstant maksimalieji įtempimai veikia tik
kraštiniuose sluoksniuose), sukimo atveju τ
-1
=0,2σ
u
. Naudotis tokiu būdu apskaičiuotomis patvarumo
ribos reikšmėmis reikia labai atsargiai: reikia žinoti, kad šie ribų santykiai nustatyti gana ploniems (7-10
mm skersmens) poliruotiems bandiniams, o bandinio matmenys, forma ir paviršiaus lygumas turi didelę
įtaką patvarumui.
Kai įtempimų ciklai asimetriniai (kai r≠-1), patvarumo riba didesnė, o bandymai su asimetriniu
ciklu yra sudėtingesni. Būtų patogu žinoti patvarumo ribos priklausomybę nuo ciklo asimetrijos
koeficiento r. Tuo tikslu atliekama keletas bandymų ir pagal jų rezultatus nubraižoma ribinių amplitudžių
diagrama - diagrama, kurios abscisių ašyje atidedamas vidutinis ciklo įtempimas σ
m
, ordinačių ašyje -
ciklo amplitudė σ
a
(16.6 pav.). Diagramos kreivė brėžiama per kelis taškus, atidėtus pagal atliktų
bandymų (su skirtingais r) rezultatus, t.y. pagal kiekvienoje bandymų serijoje užfiksuotą ribinį ciklą -
ciklą, kuris atitinka patvarumo ribą σ
r
. Apytikslei kreivei išbrėžti pakanka trijų bandymų:
• simetrinio ciklo, r=-1, tada σ
m
=0, σ
a

max

-1
(taškas A, 16.6 pav.);
• pulsacinio ciklo, r=0, tada σ
m

a

max
/2=σ
0
/2 (taškas B, 16.6 pav.);
• nekintamo statinio apkrovimo, r=1, tada σ
m

max

u
(stiprumo riba), σ
a
=0 (taškas C, 16.6
pav.).

16.6 pav.
Jeigu norime gauti tikslesnę diagramą, turime atlikti dar bent porą bandymų serijų su kitokiais
asimetriškais įtempimų ciklais (pavyzdžiui, su r=0,3 ir r=0,6).
Jau minėjome, kad patvarumas ir jo rodiklis patvarumo riba priklauso ne tik nuo konstrukcijos
medžiagos, bet ir nuo daugelio kitų parametrų. Susieti patvarumo ribą su medžiagos mechaniniais
rodikliais (pavyzdžiui, su stiprumo riba) galima tik gana apytiksliai. Iš tikrųjų patvarumo riba apibūdina
ne medžiagos, bet bandinio patvarumą. O bandinys dažnai labai skiriasi nuo konstrukcijos elemento ar
mašinos detalės, kurių patvarumas inžinieriui rūpi. Jis skiriasi savo forma, matmenimis, paviršiaus
švarumu, aplinka ir kt. Todėl, kai skaičiavimu tikriname konstrukcijos elemento patvarumą, būtina
patvarumo ribą, nustatytą bandiniais, pakoreguoti, padauginti iš tam tikrų koeficientų.
Patvarumo (arba ciklinio stiprumo) sąlyga gali būti išreikšta patvarumo atsargos koeficiento
apribojimu:
n≥n
adm
,
čia leistinasis atsargos (patikimumo) koeficientas n
adm
gali būti normuojamas, o tikrasis patvarumo
atsargos koeficientas nustatomas, pakoregavus minėtaisiais koeficientais k
i
(i=1,2, ..., m) lygaus poliruoto
standartinio bandinio atsargos koeficientą n
0
. Pastarąjį lengva nustatyti iš ribinių amplitudžių diagramos.
Galima n
0
apskaičiuoti (remiantis ta pačia ribinių amplitudžių diagrama) ir analitiškai:
a m
n
σ ψσ
σ
+
=
−1
0
, (16.4)
kur ψ=2σ
-1

0
-1.
Dažniausiai patvarumo atsargos koeficientas n
0
koreguojamas priklausomai nuo šių skirtumų tarp
bandinio ir konstrukcijos elemento:
• formos skirtumo (ryšium su galima įtempimų koncentracija; koeficientą pažymėsime k
1
, jis
lygus įtempimų koncentracijos koeficientui α
k
, nagrinėtam 14.1 poskyryje);
• paviršiaus kokybės skirtumo (koeficientą pažymėsime k
2
);
• didumo (matmenų) skirtumo (koeficientą pažymėsime k
3
).
Galutinė patvarumo (ciklinio stiprumo) sąlygos išraiška yra tokia:
adm
a m
n
k k
k
n ≥
+
=

σ ψσ
σ
3 2
1
1
. (16.5)
Reikia tik sugebėti atsižvelgti į visus skirtumus, mokėti nustatyti tuos koeficientus k
i
.
Įtempimų koncentracijos koeficientas k
1

k
≥1 priklauso nuo konstrukcijos elemento formos, nuo
išdrožų, įpjovų, skylių ir kitų koncentratorių. Apie tai kalbėta 14.1 poskyryje.
Paviršiaus kokybės koeficientas k
2
=1, kai konstrukcijos elemento (mašinos detalės) paviršius
poliruotas. Kuo šiurkštesnis, nelygesnis paviršius, tuo mažesnis koeficientas k
2
, nes paviršiaus nelygumas,
jo įbrėžimai sudaro palankesnes sąlygas atsirasti nuovarginiams mikroplyšiams. Koeficientas k
2

nustatomas kaip dviejų bandinių patvarumo ribų (simetriniam ciklui) santykis: ( -
poliruoto bandinio, - bandinio su numatoma detalės paviršiaus kokybe).
0
1
*
1 2
/
− −
= σ σ k
0
1 −
σ
*
1 −
σ
Mastelio koeficientas k
3
=1, jeigu bandinio matmenys tokie pat, kaip konstrukcijos elemento.
Tačiau dažniausiai bandinys būna mažesnis už tikrąjį elementą. Kai matmenys didesni, didesnė tikimybė
atsirasti nuovarginiams plyšiams. Matyt, todėl, o gal ir dėl kitų priežasčių, didėjant matmenims, mažėja
patvarumo riba. Taigi, mastelio koeficientas k
3
<1, jis priklauso ne tik nuo detalės matmenų, bet ir nuo
medžiagos, kitų veiksnių. Šiam koeficientui nustatyti žinynuose yra nomogramų.
Kai konstrukcijos elemento būvis yra ne vienasis, bet dviašis, visų pirma nustatomi du atsargos
(patikimumo) koeficientai - n
σ
, tariant, kad elemente veikia tik normaliniai įtempimai, ir n
τ
, tariant, kad ji
veikia tik tangentiniai įtempimai. Yra patirta, kad šiuos koeficientus su koeficientu n, skirtu dviašiam
įtempimų būviui, sieja priklausomybė
2 2 2
/ 1 / 1 / 1
τ σ
n n n + =
Iš šios priklausomybės gauname atsargos koeficiento n išraišką:
2 2
τ σ
τ σ
n n
n n
n
+
= , (16.6)
čia ir n
σ
, ir n
τ
apskaičiuojami (16.4) tipo formulėmis.
Šiame skyriuje nagrinėjome kintamųjų įtempimų įtaką konstrukcijos elementams, kai šie
įtempimai nesukelia mainiosios plastinės deformacijos (plastinės deformacijos, kurios ženklas nuolat
kinta). Besikartojanti priešingų ženklų plastinė deformacija labai paspartina nuovarginį įrimą,
konstrukcijų elementai suyra jau ne per milijonus ciklų, o per tūkstančius (dažniausiai N<10
5
). Tai yra
vadinamasis mažaciklis nuovargis, kurio mechanizmas sudėtingesnis negu paprastojo nuovargio. Jis
plačiau aprašytas vadovėliuose.
Išvengti kintamųjų įtempimų konstrukcijose dažnai neįmanoma, todėl reikia žinoti ir naudoti
būdus jų įtakai švelninti, konstrukcijos elementų patvarumui didinti:
• naudoti labiau vienalytes, smulkiagrūdes medžiagas (kuriose nėra vidinių koncentracijos
židinių - įtrūkiu, intarpų ir pan.);
• pasirinkti tinkamą elemento formą, vengti staigių formos pokyčių, smailių kampų (stiprių
koncentratorių);
• žiūrėti, kad elementas būtų gerai gaminamas, kad jo paviršius būtų gerai apdorotas, be
įbrėžimų, iš kurių gali rastis plyšiai;
• imtis specialių patvarumo didinimo būdų - stiprinti paviršių, prie elemento trumpam pridėti
padidintą apkrovą (vadinamoji medžiagos treniruotė) ir kt.

Konstrukcijų geometrinė forma būna labai įvairi, todėl neįmanoma sukurti paprastą skaičiavimo metodiką, tinkančią bet kokios formos elementui. Tad medžiagų atsparume nagrinėjami schematizuoti elementai (1.2 pav.): elementai, kurių matmenys dviem (skersinėmis) erdvės kryptimis labai maži, palyginus su trečiąja (išilgine) kryptimi (strypai), elementai, kurių matmuo viena (storio) kryptimi labai mažas, palyginus su kitomis dviem kryptimis – apriboti plokštumomis (plokštelės) arba kreivais paviršiais (kevalai), elementai, kurių matmenys visomis trimis erdvės kryptimis yra tos pačios eilės, maždaug vienodi (masyvai).

1.2 pav. Strypai skaičiuojamosiose schemose žymimi tik viena linija – savo geometrine ašimi. Schematizuotoje konstrukcijoje tiesiu strypu tampa ir kolona, ir sija, ir vagono ašis. Kreivas strypas atstoja ir arką, ir krano kablį. Plokštė ir kevalas skaičiuojamosiose schemose žymimi savo viduriniu paviršiumi, t.y. paviršiumi, einančiu per šių elementų storio vidurį. Plokštės vidurinis paviršius – plokštuma, kevalo – kreivas paviršius. Schematizuotoje konstrukcijoje plokšte tampa pastato perdanga, plokščias valties dugnas. Kevalu schematizuojama skliautinė perdanga, garo katilas ir pan. Masyvų pavyzdžiai – pamatai po mašinomis, hidroelektrinių užtvankos ir t.t. Konstrukcijos skaičiuojamojoje schemoje naudojamos ir schematizuotos atramos (1.3 pav.) – standžios arba šarnyrinės, slankios arba neslankios.

1.3 pav. Konstrukcinės medžiagos yra taip pat įvairios: metalai, mediena, plastikai, betonas, akmuo ir t.t. Kad būtų galima elementams, pagamintiems iš įvairių medžiagų, taikyti tuos pačius ar bent panašius skaičiavimo metodus, daromos kai kurios prielaidos.Svarbiausios prielaidos, galiojančios kone visame medžiagų atsparumo kurse, yra tokios: medžiagos vientisumas, medžiagos vienalytiškumas (homogeniškumas), medžiagos izotropiškumas. Nežiūrint to, kad medžiaga sudaryta iš smulkių dalelių, tarp kurių yra mikrotarpai, tariame, kad medžiaga pilna užpildo visą tūrį, t.y., kad medžiaga vientisa. Kai laikomės tokios vientisos medžiagos (kontinuumo) sąvokos, galime iš bet kurios deformuojamo kūno vietos išpjauti nagrinėjimui be galo mažą materialų kūno gabalėlį. Vienalytės medžiagos savybės visuose kūno taškuose yra vienodos. Skaičiuodami dažniausiai tarsime, kad mūsų nagrinėjami konstrukcijų elementai pagaminti iš vienalytės medžiagos. Izotropinė medžiaga – ta medžiaga, kurios savybės vienodos visomis kryptimis. Nors idealaus izotropiškumo nebūna, bet daugelis konstrukcijų medžiagų yra beveik izotropinės. Medžiaga, kurios savybės visomis kryptimis yra skirtingos, vadinama anizotropine. Dažniausiai medžiagų atsparumo kurse kalbama apie idealiai tamprią medžiagą. Bet kokį elementą deformavus ir po to pašalinus deformavimo priežastį, jis nelieka tiek pat deformuotas. Dalis deformacijos visada išnyksta, o kai poveikis nebūna pernelyg stiprus, išnyksta ir visa deformacija, elementas grįžta į pirminį, nedeformuotą būvį. Deformacija, kuri išnyksta pašalinus priežastį, vadinama tampriąja (elastine) arba grįžtamąja. Deformacija, kuri lieka pašalinus priežastį, vadinama plastine arba liekamąja. Nei viena medžiaga nėra idealiai tampri. Tačiau kol poveikiai ne per dideli, tamprumo savybė būdinga daugeliui konstrukcinių medžiagų. Apkrovos (jėgos) schematizuojamos keliais požiūriais: jos būna statinės arba dinaminės, sutelktosios (koncentruotosios) arba įvairiai išskirstytos. 1-2

Realiai konstrukcijos yra veikiamos gana sudėtingai, tačiau galima išskirti “grynuosius” deformavimo tipus: tempimas, gniuždymas, kirpimas, sukimas, paprastasis lenkimas.

1.4 pav. 1.2. Išorinės jėgos. Apkrovos Kiekviena konstrukcija, kiekvienas jos elementas yra veikiamas aplinkos. Aplinka veikia visokeriopai, bet mus domina visų pirma jos mechaniniai poveikiai, t.y. jėgos, nes būtent joms atlaikyti dažniausiai ir yra skirta konstrukcija. Kai kurie veiksniai turi įtakos konstrukcijos stiprumui, standumui (pvz., cheminis agresyvios aplinkos poveikis spartina metalo koroziją; dėl šiluminio ar radioaktyviojo poveikio kinta medžiagos savybės, net ir mechaninės; ir pan.), bet medžiagų atsparumo kursas nagrinėja daugiausiai tik jėgų įtaką konstrukcijai. Jėgų prigimtis pati įvairiausia – gravitacija, vėjas, vandens slėgis, judančių kūnų inercija, netolygūs temperatūrų laukai ir t.t. Kai jau sudaryta konstrukcijos skaičiuojamoji schema, kai nustatyta kiekvienos jėgos veikimo vieta (pridėties taškas), kryptis ir didumas, jėgos prigimtis tampa nesvarbia. Visas šias aplinkos sukeltas jėgas vadiname išorinėmis jėgomis. Išorinės jėgos skirstomos į: • aktyviąsias jėgas, arba apkrovas, kurioms atlaikyti konstrukcija skirta, • kitų kūnų, į kuriuos konstrukcija atremta, reakcijas. Apkrovos, kurios veiks konstrukciją, dažniausiai iš anksto yra žinomos. Konstrukcijos atramines reakcijas galima nustatyti teorinės mechanikos (statikos) metodais – pasinaudojant konstrukcijos pusiausvyros sąlygomis. Apkrovos skirstomos į: ♦ tūrines, ♦ paviršines, ♦ linijines, ♦ taškines (sutelktąsias, koncentruotąsias). Tūrinės apkrovos – tai jėgos, veikiančios kiekvieną konstrukcijos elemento tašką. Tokios yra inercijos jėgos, magnetinės jėgos, bet dažniausia tūrinė apkrova – pačios konstrukcijos svoris. Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas į kubinį metrą (N/m3). Kadangi savasis svoris dažnai būna svarbus pravartu žinoti jo skaičiavimo kelią: konstrukcinės medžiagos tankį ρ (kg/m3) padauginę iš gravitacinio pagreičio g (9,81 m/s2), gauname tūrinę svorio apkrovą p (N/m3, nes 1 kg⋅m/s2 = 1 N). Paviršinės apkrovos – tai jėgos, veikiančios konstrukcijos elemento paviršiaus plotą. Tokios yra vėjo ar vandens slėgio jėgos, dujų slėgis į rezervuaro sieneles ir pan. Dažnai skaičiuojamojoje schemoje ir gana sudėtingos apkrovos rodomos kaip tolygiai išskirstytos paviršinės apkrovos (pvz., pastato perdangos apkrova, kurią sudaro baldai, kitokie daiktai, žmonės, išreiškiama bendru krūviu, tenkančiu perdangos ploto vienetui; kai konstrukcijos elementas didelis ir nestoras, net ir jo paties svoris, t.y. tūrinė apkrova, reiškiamas kaip paviršinė apkrova). Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas į kvadratinį metrą (N/m2) arba paskalis (nes 1 N/m2 = 1 Pa). Linijinės apkrovos – tai jėgos, išdėstytos vienoje linijoje (dažniausiai – tiesėje). Realių tokių jėgų beveik nėra (nebent nagrinėtume peilio ašmenų poveikį), bet jeigu paviršinės ar tūrinės jėgos veikia ilgą ir siaurą elemento ruožą, jų pridėties taškus galima sutraukti į vieną liniją – šio ruožo ašį (1.5 pav). Nuo tokio supaprastinimo konstrukcijos skaičiavimo rezultatai praktiškai nepasikeičia. ). Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas (N).

1-3

su dideliu pagreičiu). tokio netolygumo pavyzdys – vandens slėgis į užtvanką (1. Ypatinga jų rūšis yra smūginės apkrovos.. Statine vadinama tokia apkrova. paviršinės ir linijinės apkrovos dažniausiai būna išskirstytos tolygiai po visą elemento paviršių ar tūrį. Teorinės mechanikos kurse išorinės jėgos veikė absoliučiai standų. kryptis ir pridėties vieta nekinta arba kinta tiek mažai. “beveik statine”). Išorinės jėgos (apkrovos) gali sukurti jėgų poras. Tūrinės. kurios veikia deformuojamą kūną. 1. Dažniausiai tokios apkrovos veikia elementus. Kai norima pabrėžti. Jei jėga pridedama prie kito konstrukcijos taško. visi teorinės mechanikos veiksmai yra nebeleistini. Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas (N). kad šis simbolis.9 pav. leido jėgų sistemą pakeisti kita (ekvivalentine) sistema ir net viena atstojamąja jėga. 1.7 pav. Įsidėmėkite: kai nagrinėjame jėgas. nesideformuojantį kūną. Beveik visame savo kurse nagrinėsime tik statinių apkrovų veikiamus elementus. kad apkrova nepriklauso nuo laiko ir galima nepaisyti tokios apkrovos sukeliamų pagreičių bei inercijos jėgų. kad apskaičiuojant konstrukcijos būvio parametrus galima tarti.y.8 pav. todėl dinaminės apkrovos labai pavojingos konstrukcijai.y. Taškinės apkrovos – tai vieną konstrukcijos elemento tašką veikiančios jėgos. bet labai mažame plote išskirstytas jėgas galima sutelkti (sukoncentruoti) į vieną tašką. skirtųsi nuo kitų momentų simbolių. kad apkrova tik artima statinei (nes bent nedidelė inercija lydi beveik visas apkrovas). Pastarosios veikia labai trumpai (t. kryptis arba pridėties vieta greitai kinta.6 pav. Ir tokių realių jėgų (panašių į adatos smaigalio poveikį) nėra. 1-4 . bet tenka susidurti su netolygiu jų intensyvumu.7 pav).y. Apkrova.5 pav. apkrova vadinama kvazistatine (t. jėga buvo susieta tik su veikimo kryptimi ir nesusieta su pridėties tašku). kurie juda su pagreičiu. kurių poveikis į konstrukcijos elementą dažniausiai išreiškiamas jėgų momentu M (1.). Nuo tokių pakeitimų kūno judesys arba jo rimties būsena nepasikeičia. žymintis būtent išorinių jėgų momentą. jį patikslinsime indeksu Mf). kurios didumas. kurios didumas.6 pav). ji kitaip deformuoja tą elementą (1. Teorinė mechanika leido jėgą jos veikimo linijoje perkelti iš vieno taško į kitą (t. Dinaminis poveikis būna kelis ar net keliasdešimt kartų stipresnis nei statinis. kuri dėl to sukelia konstrukcijos elementų pastebimą pagreitį. to ploto centrą (1. vadinama dinamine. 1.9 pav. Pagal pridėjimo pobūdį jos skirstomos į: statines. Apkrovas suskirstėme pagal pridėties vietą. dinamines. 1.1. kai norėsime.8 pav.

b). vieni elemento taškai išilgai elemento suartėja.11 pav. Mes dažniausiai laikysimės sistemos. jei atkištas dešinės rankos nykštys rodo z ašies kryptį.10 pav. teigiamos ašių kryptys – tokios. Apkrovų veikiamame konstrukcijos elemente (1. vidaus trinties ir panašiomis. Gana dažnai (ypač praktikoje) yra žymiai paprasčiau išmatuoti ne apkrovos didumą. Koordinačių sistemos būna įvairios. o vieno ar kito konstrukcijos taško poslinkį (t. . jeigu nagrinėjame strypą. Apkrova (jei rūpi ją sužinoti) po to nustatoma skaičiavimu. kūnas deformuojasi. atominių.. kiti – atitolsta vieni kuo kitų. dydis. Mus domina tik jėgos (arba tik tas jų prieaugis). Kurią iš jų pasirinkti. kurių nei dydis. Panagrinėkime populiariausią ir patogiausią šio metodo algoritmą. Bet būna ir atsitiktinio pobūdžio apkrovų.. tačiau jų kryptys ne visada sutampa! Pvz.Apie daugumą išorinių jėgų yra iš anksto viskas žinoma: jų kryptis.y. Taigi.12 paveiksle. molekulinių ir baigiant dalelių sukibimo. kairiąją K ir dešiniąją D. kaip 1.10 pav. jeigu nagrinėjame elemento skerspjūvį.. Būtent dėl tokių vidinių jėgų kinta kūno dalelių tarpusavio padėtis.10 pav. prie jos vietoj atmestosios dalies pridedame pastarosios poveikį atstojančias vidines jėgas (1. išlaiko savo formą dėl to. c). Kad paliktoji dalis liktų pusiausvyra. Tokį apkrovimą galima aprašyti tiktai tikimybių teorijos aparatu. a) ten.. 1.10 pav. Pjūvio metodas naudojamas nustatyti vidinių jėgų didumui ir kryptims. Išorinio veikimo mastas gali būti išreiškiamas ne tik žinoma jėga. deformavimo metu nueitą kelią).) 1. nei kryptis. Šios jėgos veikia kiekvieną pjūvio tašką. darome tariamąjį pjūvį (1. tai kiti sulenkti tos rankos pirštai rodo teigiamą plokštumos xOy kampų matavimo kryptį. Pjūvio metodas.11 pav. ⇒ Trečiasis etapas. nei veikimo trukmė iš anksto nėra žinomi. Įrąžos Kietasis kūnas. Nors išorinės jėgos yra vidinių jėgų atsiradimo priežastimi. tokią koordinačių sistemą vadinsime – centrine. Įprasta pjūvio vidinių jėgų parametrus reikšti. lenkiant elementą. 1-5 . kurios atsiranda kūno viduje dėl išorinių jėgų (apkrovų) poveikio. ⇒ Antrasis etapas. kur norime nustatyti vidines jėgas. Vieną iš elemento dalių atmetame. kad tarp jo dalelių veikia įvairios jėgos – pradedant nuo branduolinių. 1. sistema – dešininė. jo išilginę ašį sutapdiname su z ašimi.. koordinačių pradžią sutapdiname su skerspjūvio svorio centru. kurią sudaro du požymiai: sistema – stačiakampė (Dekarto).susitarimo reikalas. pvz. bet ir kurio nors kūno taško ar kūno dalies poslinkiu. Rašome paliktosios nagrinėti elemento dalies pusiausvyros sąlygas (pusiausvyros lygtis). Bet kaip išsidėsčiusių erdvėje jėgų sistemos pusiausvyros lygčių galima parašyti šešias. tokiu būdu elementą padalijame į dvi dalis. vidinės jėgos – tai papildoma kūno dalelių sąveika. iš kurių apskaičiuojame vidinių jėgų parametrus. 1. taigi ir konstrukcijos elementas. Vidinės jėgos. laikantis kurios nors sutartinės koordinačių sistemos. susidedantį iš trijų etapų: ⇒ Pirmasis etapas. atsirandanti nuo išorinių jėgų. todėl iš jų galima surasti ne daugiau kaip šešis nežinomus parametrus (žiūr.3. nors išorinės jėgos veikia skersai.

11 paveikslėliu. • Skersinės jėgos ženklo taisyklė.neigiamąja kryptimi). skersinių ašių x ir y atžvilgiu veikia jėgų momentai. skerspjūvio plokštumoje (ašių x ir y kryptimis) veikia dvi skersinės jėgos. Atkreipkite dėmesį į tai. matomame iš teigiamos z ašies pusės.): skerspjūvio normalės (strypo išilginės ašies z) kryptimi veikia ašinė jėga.) teigiamų įrąžų kryptys visada priešingos. M f x = 0. Įrąžas nustatome pjūvio metodu. My .): • Ašinės jėgos ženklo taisyklė. kai ji nukreipta nuo skerspjūvio (kai tempia). ∑ ∑ ∑ ∑( ) ∑( ) ∑( ) Kiekvienoje iš šių lygčių tėra tik po vieną nežinomą įrąžą (kitų penkių projekcijos arba momentai prilygsta nuliui). Lenkimo momentą laikome teigiamu. orientuojantis pagal pasirinktos centrinės koordinačių sistemos ašis.13 pav. M f y = 0. Šie dydžiai vadinami įrąžomis. Skersinę jėgą Q (Qx arba Qy) su apkrovos. Kiekviena įrąža turi savo pavadinimą ir rodinį simbolį (1. pasinaudoję atpjautos elemento dalies pusiausvyros lygtimis. 1. Ašinę jėgą laikome teigiama. Ašinę jėgą N su apkrovos. susietas su nagrinėjamo skerspjūvio koordinačių ašimis: Fx = 0 .13 pav. skerspjūvio plokštumoje (išilginės ašies z atžvilgiu) veikia vidinių jėgų momentas. kai skerspjūvyje. t. Skersinę jėgą laikome teigiama. Priimta laikytis tokių įrąžų ženklų taisyklių (1. intensyvumu g sieja tokia priklausomybė: g=− dN . todėl iš jų įrąžos lengviausiai apskaičiuojamos. kad tempiami sluoksniai būna teigiamojoje pusėje (lenkimo momentui Mx teigiamojoje y ašies pusėje. Mf z =0. Sukimo momentą laikome teigiamu.y. matomame iš atmestosios elemento dalies pusės. prieš laikrodžio rodyklę. atstojančių konstrukcijos elemento skerspjūvio vidines jėgas. žymima raide N (atitinka Foz).1) t. žymimos Qx ir Qy (atitinka Fox ir Foy).13 pav.11 pav. išilginės apkrovos intensyvumas yra lygus ašinės jėgos pirmajai išvestinei pagal z ašį. • Lenkimo momento ženklo taisyklė.teigiamojoje x ašies pusėje). intensyvumu q sieja priklausomybė: 1-6 . vadinami lenkimo momentais ir žymimi raidėmis Mx ir My (atitinka Mox ir Moy). jis veikia teigiamąja kryptimi. • Sukimo momento ženklo taisyklė. Kaip parodyta 1.1. Fz = 0 . kai dėl jo elementas išlinksta taip. Fy = 0 . veikiančios išilgai z ašies. Įrąža – tai vienas iš šešių vektorinių dydžių. veikiančios skersai elemento ašies (x arba y kryptimi). . Įrąžos yra diferencialiniais ryšiais susijusios su apkrova. kad dviejuose išpjauto elemento ruožo galuose (1. kai skerspjūvyje. skerspjūvio vidines jėgas galima pakeisti šešiais vektoriniais dydžiais. ji veikia teigiamąja skersinės ašies kryptimi (arba skerspjūvyje. vadinamas sukimo momentu ir žymimas raide T (atitinka Moz). matomame iš neigiamos z ašies pusės. dz (1.12 pav. Patogiausia yra rašyti lygtis.y.

o kitos vietos. žinoma. kiti skerspjūviai nerūpėtų. Įrąžų diagramas sudaryti labai padeda diferencialinės įrąžų ir apkrovos priklausomybės (1. 1. rodo vidinių jėgų intensyvumą ties tašku k: 1-7 . Lenkimo momentą su skersine jėga (Mx su Qy arba My su Qx) sieja priklausomybė: Q= dM . Nepamirškite. Įvairių patarimų. kaip būtina ir daug diagramų patiems nubraižyti. ne statmename išilginei ašiai pjūvyje).y. Tačiau vaizdžiausia yra įrąžos pasiskirstymą pateikti grafiko pavidalu .y. Ryšiai tarp įrąžų ir įtempimų Vidines jėgas. Ir naudos iš įrąžų diagramų. Šių jėgų . o tarpuose tarp tų skerspjūvių diagrama gali būti išbrėžta remiantis anomis priklausomybėmis (iš priklausomybės nustatome. yra literatūroje. apie pavojaus vietą.2) t. atrodo.Čižo knygoje (18-19 psl. neduoda pakankamai tikslios informacijos apie vidines jėgas. Jeigu ją žinotume iš anksto. kol įgunda sudarinėti įrąžų diagramas. patyręs inžinierius pavojingojo skerspjūvio vietą nustato beveik be skaičiavimo.t.). įstrižame ar išilginiame pjūvyje.q=− dQ . Jeigu bet kurio pjūvio bet kurio rūpimo taško k aplinkoje išskiriame labai mažą skerspjūvio ploto elementą AA (1. skaičiuojamuosiuose skerspjūviuose. dz (1. lygią įrąžos didumui. kuriame skerspjūvyje dėl vidinių jėgų gali suirti medžiaga arba atsirasti pernelyg didelės plastinės deformacijos. kuriame veikia jų atstojamos vidinės jėgos (kai tas plotas nykstamai mažas). tai gal kai kada ir įrąžas skaičiuotume tiktai toje vietoje. kol įgyja tą taip reikalingą inžinerinę patirtį.nagrinėjant įrąžų pasiskirstymą įvairiai apkrautuose elementuose.y. t. Tačiau šios įrąžos atspindi tik bendrą visų skerspjūvio vidinių jėgų poveikį.y.y. ar brėžti tiesę. dz (1. Įtempimai. Iš pastarųjų dviejų priklausomybių galima gauti dar vieną: d 2M q=− 2 .t.4.atstojamosios ir jos komponentų . galime tarti.∆Fn. veikiančias konstrukcijos elemento skerspjūvyje. Atstojamoji gali būti suskaidyta į du komponentus . skersinės apkrovos intensyvumas yra lygus lenkimo momento antrajai išvestinei pagal z ašį. kiekvienu atveju informacija apie ekstremines įrąžų reikšmes.14 pav. kad jame visos vidinės jėgos yra beveik vienodos krypties (jeigu taip nėra.4) t. juo labiau apie vidines jėgas. netgi inžinerinę intuiciją. veikiantį pačioje pjūvio plokštumoje. kaip ir pačios vidinės jėgos.1)-(1. skersinės apkrovos intensyvumas yra lygus skersinės jėgos pirmajai išvestinei pagal z ašį. Tokie grafikai vadinami įrąžų diagramomis. veikiančias ne skerspjūvyje (t. dar mažiname ploto elementą . Kai konstrukcija ir jos apkrova nėra pernelyg sudėtinga. Tačiau ši inžinerinė patirtis sukaupiama per ilgą laiką . 1.tol. ir ∆Ft. skirtų diagramų braižymui. kol mūsų prielaida pasidaro visiškai nebeabejotina). bet su jais susipažinti būtina.pliusas ir atvirkščiai). Pagal įrąžų didumą sprendžiama.y. veikianti pjūvio normalės kryptimi. Tą pasiskirstymą galima išreikšti analitiškai.4).3) t. Užtenka įrąžų reikšmes apskaičiuoti tik tam tikruose. galime išreikšti šešiomis įrąžomis. čia jų nekartosime.santykis su tuo plotu ∆A.). Nustatyti pavojingojo skerspjūvio vietą yra labai svarbu. tiek ir tėra . kad ženklų taisyklės yra susitarimo dalykas ir laikantis kitokių taisyklių šių formulių ženklai gali būti kitokie (vietoj minuso . Parašytų diferencialinių priklausomybių įrodymai pateikti A.būtent šitoji sukaupta patirtis ir. Šių vidinių jėgų atstojamoji ∆F yra tokios pat krypties. dz (1. t.14 pav. Studentui tenka nemaža laiko sugaišti. veikiančias kurioje nors konkrečioje skerspjūvio vietoje. ar parabolę ir t. ties kurio nors skerspjūvio tašku. nes tik per savo pačių įgūdžius atsiras toji svarbi inžinerinė intuicija.). Mx(z) ir t. rašant įrąžą kaip skerspjūvio koordinatės z funkciją: Qy(z). o bet kuriame kitame.ties kiekviena skerspjūvio koordinate z atidedant pagal pasirinktą mastelį ordinatę. kuris skerspjūvis gali būti pavojingas. skersinė jėga yra lygi lenkimo momento pirmajai išvestinei pagal z ašį.

antroji . statmenoje z ašiai: 2 2 p = σ z2 + τ zx + τ zy .16 pav. kuris vadinamas tangentiniu įtempimu ir žymimas graikiška raide τ (tau). nes ir įrąžos. gauname tame 1-8 . Normalinį įtempimą laikome teigiamu. veikiančių pjūvio normalės kryptimi. lim σ = ∆A → 0 ∆Fn . statmeno išilginei strypo ašiai). tenkančiais ploto vienetui. Padauginę įtempimus iš ploto elemento dA. ∆A (1.neigiamąja kryptimi). slėgio vienetais. Todėl dažniausiai ir medžiagų atsparumo kurse. tada visų trijų pilnojo įtempimo komponentų kryptys yra jau visiškai aiškiai nusakytos. galėsime paieškoti ryšių tarp įtempimų ir skerspjūvio įrąžų: tokie ryšiai turi egzistuoti. lygiagrečių koordinačių sistemos plokštumoms) parodytas 1. konstrukcijų skaičiavime įtempimai dažniausiai matuojami megapaskaliais (1 MPa = 106 Pa). τx ir τy (kadangi nagrinėjame vienintelę plokštumą. veikiančius bet kuriame. Visų tokių įtempimų vaizdas (įtempimai šešiuose šonuose elemento. o įtempimų simbolių indeksai susieti su koordinačių ašimis. Įtempimai šiame plotelyje yra σ.6) vidinių jėgų komponentų.7) Tiek pilnasis. ir įtempimai atstovauja tas pačias skerspjūvyje veikiančias vidines jėgas. statmeną z ašiai. kad jo normalė lygiagretė kuriai nors koordinačių ašiai. lim τ = ∆A → 0 ∆Ft . Tai yra vektorius.normalinio ir tangentinių įtempimų. Čia nagrinėjome įtempimus. Kai pjūvis orientuotas taip. pavyzdžiui. veikiančių pjūvio plokštumoje. kuriai statmena nagrinėjamoji plokštuma.5) Vidinių jėgų intensyvumo matas yra įtempimas (įtempis). bet kaip padarytame deformuojamojo kūno pjūvyje. kai jis teigiamoje pusėje esančiame pjūvyje veikia teigiamąja ašies kryptimi (arba neigiamoje pusėje esančiame pjūvyje . Išskiriame skerspjūvio teigiamajame kvadrate (tarp teigiamųjų a. kuris vadinamas normaliniu įtempimu ir žymimas graikiška raide σ (sigma).15 paveikslėlyje.5) išreikštas vidinių jėgų intensyvumas p vadinamas pilnuoju įtempimu. kitaip sakant. kad jis veikia pjūvio plokštumoje. intensyvumu. plokštumoje. tangentiniams įtempimams skiriamas dviraidis indeksas . Žinoti vien jo didumą negana. kurio kryptis tokia pat. (1. Tangentinių įtempimų ženklo taisyklė.15 pav. kai jis nukreiptas nuo pjūvio (kai tempia).ašį. galima ir tangentinį įtempimą išskaidyti kitų dviejų koordinačių ašių kryptimis. kurios kryptimi veikia įtempimas.8) 1. o jo komponentais: vidinių jėgų komponentų. Jeigu vėl grįšime prie strypo skerspjūvio (pjūvio. Tangentinį įtempimą laikome teigiamu. Tarptautinėje vienetų sistemoje pagrindinis įtempimų vienetas yra paskalis (vienas paskalis lygus vienam niutonui į vieną kvadratinį metrą).pirmoji indekso raidė rodo ašį. išpjauto trimis poromis plokštumų. Paskalis žymimas Pa(1 Pa = lN/m2). kaip ties tuo skerspjūvio tašku veikiančių vidinių jėgų. o didumas prilygsta vidutinei vidinei jėgai. tenkančiai ploto vienetui. ∆A (1. reikia žinoti dar ir jo kryptį. ir y ašių) ploto elementą dA (1. Šiame brėžinyje visos įtempimų kryptys yra teigiamos. Nesunku įžvelgti ryšį tarp pilnojo įtempimo ir jo komponentų . tiek ir normalinis ar tangentinis įtempimas matuojamas jėgos vienetais. intensyvumu. Kadangi vieno paskalio įtempimas yra labai mažas. Normalinių įtempimų ženklo taisyklė. Formule (1.lim ∆Fn = p ∆A → 0 ∆A (1. šios ašies simbolio indeksuose neminėsime). ir visuose konstrukcijų skaičiavimuose naudojamasi ne šiuo pilnuoju įtempimu.). Tangentinio įtempimo kryptis nėra pilnutinai apibrėžta: žinoma tiktai.

todėl lenkimo momentą galime išreikšti. ir neigiama): M x = ∫ yσdA . tai tą sumą galime gauti. A A (1.16 pav. išspręsti integralą.17 pav. iš kurių susideda nagrinėjamasis skerspjūvis. nes arba kerta tą ašį. kuri gali būti ir teigiama.y. kaip.) projektuojasi į z ašį tašku (nuliu). Ašinė jėga yra visų vidinių jėgų projekcijų į z ašį suma. kai tiriame apkrautą konstrukciją.tik tangentiniais. kokiu dėsningumu įtempimai pasiskirstę skerspjūvio plote. 1-9 . A A (1.9) Analogiškai gauname ir integralines skersinių jėgų išraiškas įtempimais: Qx = ∫ τ x dA .11) Analogiškai gauname integralinę sukimo momento išraišką įtempimais (jėga σdA yra lygiagretė z ašiai ir todėl momento šios ašies atžvilgiu nesukuria): T = xτ y − yτ x dA . kad nėra nė vienos įrąžos. Tačiau dažniausiai. tai būtų paprasta formulėmis (1.17 pav. Mx ir My) išreiškiamos tik normaliniais įtempimais. kuris yra už integralo ženklo. 1. ieškomasis dydis būna įtempimas. (1. A (1. kuri būtų išreikšta abiem įtempimų tipais: trys įrąžos (N.9)-(1. A (1.ploto elemente veikiančių vidinių jėgų atstojamosios komponentus σdA. τxdA. arba yra lygiagrečiai jai. M y = ∫ xσdA .12a) 1.).16 pav.tik po to gauname paprastesnes formules įtempimams skaičiuoti.10) Lenkimo momentas yra suma visų vidinių jėgų momentų skerspjūvio ašies (x ar y) atžvilgiu. T = ∫ ρτ t dA .12) ∫( A ) arba. jeigu vietoj tangentinio įtempimo komponentų τx ir τy imtume radialinės krypties komponentą τr ir jam statmeną τt (1. τydA.16 pav. Q y = ∫ τ y dA . o nežinomas. kitos trys (Qx. Qy ir T) .12) apskaičiuoti įrąžų reikšmes. suintegravę skerspjūvio plote A vien tik komponentus σdA: N = ∫ σdA . suintegravę skerspjūvio plote A vien tik jėgas σdA. padaugintas iš atitinkamo peties (t. Kadangi atstojamosios jėgos komponentai τxdA ir τydA (1. iš atitinkamos taško koordinatės. Turime išsiaiškinti.) nesukuria momento skerspjūvio ašies atžvilgiu. . būna atvirkščiai: įrąžos didumas būna jau nustatytas (pjūvio metodu). Analogiški jėgų komponentai veikia visuose ploto elementuose. Atstojamosios jėgos komponentai τxdA ir τydA (1. Jeigu įtempimai būtų žinomi. Atkreipkite dėmesį į tai.

Kitas parametras deformuotajam elementui aprašyti yra deformacija.19.kai sutrumpėja. Deformacija yra kūno dalelių tarpusavio padėties pokyčių intensyvumo matas. bet gali ji būti skirtinga ir ties gretimais taškais. Kad būtų aišku. taigi žinome. Linijinė deformacija ties kūno tašku kuria nors kryptimi yra tos krypties atkarpos ilgio pokyčio santykis su pradiniu atkarpos ilgiu. Jeigu žinome visų (arba bent svarbiausiųjų) konstrukcijos elemento taškų linijinius poslinkius. Konstrukcijų elementuose deformacijos paprastai yra labai mažos. kartais net perkeltinę. tačiau kai kada patogiau naudotis kampiniais poslinkiais.poslinkiais ir deformacijomis. Poslinkiai ir deformacijos Apkrovų veikiamas.13) formulės matyti.18 pav. Yra priimta komponentus ašių x. Išvada elemento taškų poslinkiais galima aprašyti deformuotąjį konstrukcijos elementą.13) Kadangi linijinė deformacija išreiškiama ilgių santykiu. εy.εab (pagal 1. Linijinis poslinkis yra taško nueitas kelias.keičiasi jo matmenys ir forma. Galime panašiai apibrėžti kurio nors konstrukcijos elemento skerspjūvio.1. Kampinis poslinkis matuojamas radianais. εz.taško b linijinis poslinkis. vartojami indeksai. apie kurios krypties deformaciją kalbama. šis terminas turi griežtai apibrėžtą ir vienintelę reikšmę. taigi ir medžiagų atsparumo kurse. Dažnai vietoj (1. gali erdvėje pasislinkti į naują padėtį dėl to. kad deformuojasi kiti su juo sujungti konstrukcijos elementai). Mechanikos literatūroje. Jis taip pat gali būti reiškiamas vektoriumi ir skaidomas į komponentus pagal koordinačių ašis. ∆A → 0 ds (1. Linijinis poslinkis gali būti suskaidytas į poslinkio komponentus koordinačių ašių kryptimis. Nors pakanka linijinių poslinkių. kurio pradžia yra nedeformuoto kūno taške.5.19.001 (arba 0. o kampas bOb1 (taip pat vektorius) . elementas. y ir z kryptimis žymėti raidėmis u.13) formulėje įrašytos santykio ribos naudojamasi pačiu santykiu (∆ds/ds)y tas santykis išreiškia vidutinę linijinę deformaciją. mažesnės kaip 0. Jeigu atkarpa ab (1. atskiros elemento dalies ar net ir viso elemento poslinki (pavyzdžiui.kampo tarp dviejų statmenų nykstamai trumpų atkarpų pokytis (1.14) ab →0 bc →0 1-10 . kai tas ilgis nykstamai mažas (1. nurodantys nagrinėjamosios atkarpos kryptį . Šis žodis buitinėje šnekoje vartojamas dažnai ir įgyja įvairią prasmę.): lim (∠abc − ∠a1b1c1 ) = γ abc (1. Atkarpos kampinis poslinkis yra kampas tarp atkarpos krypties nedeformuotame kūne ir tos pačios atkarpos krypties jau deformuotame kūne. ji yra santykinis. pats nesideformuodamas. b pav. kai nagrinėjamoji atkarpa pailgėja. 1. Iš (1.tame pačiame jau deformuoto kūno taške. Kampinė deformacija . a pav.atkarpos ab kampinis poslinkis. bematis dydis (kartais reiškiama procentais). o galas (viršūnė) . konstrukcijos elementas deformuojasi . Linijinė deformacija nustatoma ties konkrečiu tašku ir konkrečia kryptimi. vektorius bb1 . Deformuotąjį elementą galime aprašyti dvejopais parametrais . a pav.) po kūno deformavimo atsidūrė padėtyje a1b1. pavyzdžiui. tai vektorius aa1 yra taško a linijinis poslinkis. kad teigiama deformacijos reikšmė gaunama tada. miliradianais ar kitokiais kampo vienetais.) arba koordinačių ašių kryptis εx.): lim ∆(ds ) = ε . kaip atrodo elementas po deformavimo. neigiama .18 pav. Deformacija gali būti vienoda visame deformuojamojo elemento ruože (ties visais to ruožo taškais). Linijinė deformacija žymima graikiška raide ε (epsilon). žinome ir tų taškų padėti po deformavimo. Taško linijinis poslinkis yra vektorius.19.1 %). v ir w. Jis matuojamas ilgio vienetais.

εy.15) τ=Gγ. bet visas pasislenka. medienos (išilgai sluoksnių) E≈10 GPa. bet jo viršutinis galas neturi jokio poslinkio. Iš (1. Kampinė deformacija yra kampas ir matuojama kampo vienetais (radianais ar pan. dažnai kampinė deformacija vadinama šlyties deformacija. tam tikroje plokštumoje. prielaidas. kad rašydami kūno statinės pusiausvyros sąlygas jų galime nepaisyti. pjūvio. Pagrindinės prielaidos ir hipotezės Jau 1. kad didžiojoje medžiagų atsparumo kurso dalyje nagrinėsime tik idealiai tamprius elementus. kad apkrovimo metu įtempimai lieka proporcingi deformacijoms: normalinis įtempimas .16) čia proporcingumo koeficientai. γzx. bet nebūti poslinkių. Deformacijų būvis bet kuriame kūno taške yra visiškai apibrėžtas. Vienoje ar kitoje deformuojamojo kūno vietoje gali būti deformacijų. kai status kampas tarp atkarpų su smailėja. apkrovos veikiamas. nepatiriančius plastinių deformacijų.1 poskyryje kalbėjome apie kai kuriuos suprastinimus.linijinei deformacijai. kad visų apkrauto kūno taškų poslinkiai yra tiek maži (palyginus su kūno matmenimis). bet koks stačiakampis elementas pašlyja (pasidaro nebe stačiakampis). Kiekvienos medžiagos tamprumo bei šlyties moduliai nustatomi eksperimentiniu medžiagos tyrimu. kad šie moduliai matuojami paskaliais. Beje. priklausantieji nuo medžiagos.εx. konstrukcijos ruožas 1-2 (1. vienalytiškumo ir izotropiškumo prielaidas. Tai buvo konstrukcijų geometrinės formos.20 pav. kad pajustumėte. t. Poslinkių mažumo prielaida. ir atvirkščiai . ties pjūviu. Geometrinės formos ir apkrovos schematizacija atsispindi konstrukcijos skaičiuojamojoje schemoje. kad teigiama kampinė deformacija yra tada. o kampas γ . kuo jos skiriasi. o patogiausia juos reikšti gigapaskaliais (1 GPa=109 Pa).ne taško.kampinei: σ=Eε. Tariame. Galima kalbėti apie taško. G≈5 GPa. tamprumo modulis E kartais vadinamas Jungo moduliu. pavyzdžiui. Dabar sąrašą papildysime prielaidomis. galime nustatyti visų jo taškų poslinkius ir tuo pačiu aprašyti visą deformuotąjį kūną.y. ji žymima γxy. Tariame.šlyties kampu. palengvinančias konstrukcijų parametrų skaičiavimą. a ir b pav. susijusiomis su pačiu deformavimo procesu. Proporcingumo prielaida (Huko dėsnis).). nesideformuoja. Pavyzdžiui.14) formulės matyti.). γyz arba γzx.20 pav. orientuotos pagal koordinačių ašis: trys linijinės . 1-11 . 1. Palyginę dydžių dimensijas. plieno E≈210 GPa. tuo tarpu deformacija visada yra tiktai kūno (konstrukcijos elemento) . tam tikra kryptimi. ne pjūvio.1. O medžiagos schematizacija reiškiasi per medžiagos vientisumo. 1. matome. Kadangi.19. bet nebūti deformacijų. Dažniausiai ji žymima graikiška raide γ (gama) su indeksais. εz. (1. tangentinis .būti poslinkių. atsiradus kampinių deformacijų. o kai kada net ištiso elemento poslinkį. o neigiama . G≈80 GPa. apkrovos ir medžiagos schematizacija. ir trys kampinės . (1.6. jeigu žinomos šešios deformacijos. Kalbėjome ir apie tai. lygiagretėse koordinačių sistemos plokštumoms. Žinodami deformacijų būvį visuose kūno taškuose.γxy. o tiktai ties tašku. yra vadinami tamprumo moduliu (E) ir šlyties moduliu (G). Verta dar kartą palyginti poslinkių ir deformacijų sąvokas. tuo tarpu ruožas 2-3 įgyja deformacijas (pailgėja dydžiu ∆b).kai jis pasidaro bukas. γyz. Jeigu nagrinėjama kampinė deformacija plokštumose.

galime įvairius parametrus nesunkiai apskaičiuoti nuo paskirų nesudėtingų veiksnių. sumai. 1. deformacija. Šiose vietose skerspjūviai po apkrovimo nebelieka plokšti. t. kai deformavimas nėra proporcingas. kad kelių veiksnių (apkrovų. 1. Naudodamiesi šiuo principu.skaičiuoti. lengviau atsižvelgiame į realių apkrovų. arti tos apkrovos pridėties vietos (tiktai čia galime pastebėti netolygų deformavimąsi ir skerspjūvių išsikraipymą). dažnai vadinama suformulavusio ją Šveicarijos mokslininko J.). įtempimas. teigia.y. suformuluotas prancūzų mokslininko (Barre de Saint-Venant. pasilikdami plokšti ir (tai irgi svarbu) statmeni besideformuojančiai elemento ašiai. 1-12 . superpozicijos principas dažnai vadinamas nepriklausomo jėgų veikimo principu. Ši prielaida tinka daugumai konstrukcijų (plg. Visur kitur deplanacija tiek maža. BERNULIO (Jacob Bernoulli. 1797-1886). poslinkis ir kt. prie pat tų vietų. visur kitur kūno deformavimasis beveik nepriklauso nuo apkrovos paskirstymo.21 pav. kuris buvo plokščias ir statmenas elemento ašiai prieš deformavimą.21 pav. priklauso tik nuo apkrovos didumo. lieka plokščias ir statmenas ašiai ir po deformavimo. statinės pusiausvyros lygtys tampa netiesiškomis. temperatūros pokyčių) bendra pasekmė (įrąža. teigia: pjūvis. yra patvirtintas gausios praktikos. Kai šios prielaidos taikyti neįmanoma. Ši hipotezė medžiagų atsparumo kurse plačiai naudojama. Plokščiųjų pjūvių hipotezė. pasisuka. Tačiau būtina įsidėmėti. galime gauti gana paprastas formules įvairiems konstrukcijos būvio parametrams . kad šis principas negalioja. kurias sukelia kiekvienas paskiras veiksnys. kai negalioja poslinkių mažumo prielaida). Laikydamiesi šio principo. deformacijoms ir kt.labai arti apkrovos pridėties vietų (kur negalioja ir Sen-Venano principas). kur keičiasi elemento skerspjūvis ir pan. Kai nagrinėjama tik apkrovų (jėgų) veikimo pasekmė. kad skerspjūviai apkrovimo metu tik vienaip ar kitaip pasislenka. Sen-Venano principas. . nors ir nėra teoriškai įrodytas. išsikraipo (pastebima vadinamoji skerspjūvių deplanacija). Ši hipotezė nepasitvirtina tik labai nedideliuose deformuojamųjų konstrukcijų elementų ruožuose . Šis principas. įtaką konstrukcijos patikimumui. nes ją patvirtina daugelis eksperimentų. Remdamiesi šia hipoteze. kartais gana sudėtingai pasiskirsčiusių. sumuodami atskirų skaičiavimų rezultatus. o bendrą rezultatą po to gauti.įtempimams.tas sąlygas galime rašyti pagal nedeformuoto kūno geometriją. Superpozicijos principas teigia.) yra lygi pasekmių. kad galima jos nepaisyti ir tarti. kai negalioja proporcingumo (Huko) dėsnis. 1654-1705) vardu. arba kai deformavimo metu labai pakinta skaičiuojamosios schemos geometrija (pavyzdžiui. kad apkrovos paskirstymo pobūdis deformuojamajam kūnui įtakos turi tik nedidelėje dalyje.

ir inžinierius turi visada tai atminti. tempimo ir gniuždymo poveikiai labai skiriasi. Šioje išraiškoje dažniausiai būna žinoma ašinė jėga N (surasta pjūvio metodu). b). σ=const. šių jėgų atstojamosios kryptis turi sutapti su išilgine strypo ašimi. išorinių jėgų veikimas turi būti ypatingas. tomis pačiomis formulėmis (žiūrint į gniuždymą kaip į “neigiamą tempimą”). Tokiu atveju pastovus dydis a gali būti iškeltas prieš integralo ženklą. jis turi tenkinti visų pirma stiprumo ir standumo sąlygas (gniuždomam strypui dar labai svarbios ir stabilumo sąlygos. TEMPIMAS IR GNIUŽDYMAS 2. 2. Na.tiesų strypą. lynai. a pav. Toks apkrovimas ir deformavimas vadinamas centriniu tempimu arba gniuždymu.).3 posk.1 pav. Stiprumo sąlygos yra nelygybės. N = σ dA = σA . Kad strypo skerspjūviuose neveiktų kitos įrąžos. kai esame apskaičiavę įtempimus. bet jų čia nežiūrime). Pradedame nuo to atvejo. Taigi. kas darosi su strypu. kai žinome. Ši jėga gali būti teigiama (N>0) arba neigiama (N<0). kiek elementas deformuojasi ir kiek patikima jo eksploatacija. t. jį surasti galime tik tada. o standumo sąlygos analogiškai riboja deformacijas arba poslinkius. b pav. Praktiškai tik centriškai tempiami (gniuždomi) visi šarnyrinių strypinių konstrukcijų (santvarų) tiesūs elementai. Kad tempiamas ar gniuždomas strypas tiktų eksploatacijai. a). Centrinis tempimas (gniuždymas) konstrukcijų elementuose gana dažnas. Būtent tik tokį deformavimą šiame skyriuje ir aptariame. kuris statmenas strypo išilginei ašiai) veikiančios vidinės jėgos gali būti pakeistos šešiomis įrąžomis (žr. vielos. ir įtempimo ∫ A didumą nustatyti paprasta: . apie strypo tinkamumą galime spręsti tik tada. Nuo šių jėgų priklauso. kaip (pagal kokį dėsnį) normaliniai įtempimai yra pasiskirstę skerspjūvio plote. antrasis .2 pav.). kurios pagal vienokią ar kitokią metodiką apriboja įtempimų didumą. stygos..2. y. kai strypo skerspjūviuose nelygi nuliui tėra ašinė jėga.virvės.2. Strypo skerspjūvyje (pjūvyje. Centrinio tempimo (gniuždymo) atveju normalinis įtempimas dažniausiai yra vienodo didumo visame skerspjūvio plote A (2. A 2.gniuždymą (2.deja. Ieškomasis dydis normalinis įtempimas σ. Iš pradžių nagrinėsime paprasčiausią konstrukcijos elementą . Abu šie atvejai matematiškai gali būti nagrinėjami vienodai. deformacijas ir poslinkius. 1.2. Tačiau iš pradžių verta pažinti. 2. Tempiami ir gniuždomi konstrukcijų elementai Konstrukcijos elementuose nuo išorinių jėgų ir kitų veiksnių atsiranda vidinės jėgos. slypi už integralo ženklo.1 pav. . naudojantis tais pačiais dydžiais. o konstrukciniu požiūriu.1 pav.1. Pirmasis atvejis atitinka tempimą (2. Tiktai taip (centriniu tempimu) deformuojami visi labai liauni elementai . ypač vertinant strypo suirimo galimybes.2..): N = ∫ σdA . kurį veikia viena vienintelė įrąža. Įtempimai Tiesaus strypo ašinė jėga yra lygi strypo skerspjūvyje veikiančių vidinių jėgų projekcijų į strypo išilginę ašį (z ašį) integralinei sumai (2.

kad σ=const. t. kad tangentiniai įtempimai abiejuose statmenuose pjūviuose yra vienodi. pavyzdžiui. iš anksto nenumatytą konstrukcijos perkrovimą). reikia dar ir šiokios tokios stiprumo atsargos.): • strypo ašis deformavimo metu lieka tiesi. maksimalus τnm. τ mn = σ 2 sin 2 β . Tačiau įstrižame tempiamo strypo skerspjūvyje m . eksploatacijos sąlygas. Perpjovę strypą taip. bet m ašiai. a). Jeigu taisyklės paremtos ribinių būvių metodu. kai β=π/2=90° (taigi.min=0.3) Įrodymas knygoje 35 psl. neišlinksta.3 pav. o dešinėje medžiagos stiprumo rodiklis. ir į kitokios atsargos būtinybę. rezervo. A (2. galima tik tada. kai tenkinamos šios trys sąlygos (įrodymas pateiktas A.3) formulių nesunku rasti ekstremines įtempimų reikšmes: maksimalus σn. ir tangentiniai įtempimai: σ n = σ cos 2 β .4 pav. sugebėjimo atlaikyti mechaninius veiksnius) tada. Centriškai tempiamo strypo skerspjūvyje (pjūvyje. 2. τnm=τmn (2. minimalus σn. jos mechaninės savybės vienodos visuose skerspjūvio taškuose.3 pav.tempiamasis projektinis stipris. • strypo medžiaga vienalytė. Kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (pavyzdžiui. kai β=π/4=45° (ši išvada labai reikšminga. veikia ir normaliniai. (2.. išilginiuose centriškai tempiamo ar gniuždomo strypo pjūviuose nėra normalinių įtempimų. vėliau šį vienodumą įrodysime kaip tangentinių įtempimų dualumo dėsnį. Negana užtikrinti. (2.σ= Įrodyti.3.. raide f). analogišku keliu gautume to pjūvio įtempimų reikšmes: σ m = σ sin 2 β . Konstrukcijų projektavimo taisyklės paprastai reikalauja.leistinasis įtempimas σadm. • galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė (skerspjūviai lieka plokšti ir statmeni išilginei ašiai). nes ir sin2⋅π/2=sin180°=0). kai įtempimas kuriame nors taške viršija tam tikrą reikšmę. įsidėmėkite ją). ir Rc . kai β=0. b).2) N . kuris statmenas išilginei ašiai) tangentinių įtempimų nėra. kad pjūvio plokštuma būtų statmena nebe n ašiai. medžiagos stiprumas nusakomas nebe vienu rodikliu: naudojamas Rt . nėra ir tangentinių.max=σ. kad įtempimas tos reikšmės neviršytų. kuris nustatytas atsižvelgiant ir į galimą medžiagos nevienodumą.2) ir (2.gniuždomasis projektinis stipris. tarp kurio normalės n ir strypo ašies z yra kampas β (2. Plačiau apie atsargos priežastis ir konstrukcijų skaičiavimo metodus kalbėsime vėliau. Čia kairėje nelygybės pusėje yra absoliutiniu didumu įtempimas. betono pasipriešinimas gniuždymui yra keliolika kartų didesnis už pasipriešinimą tempimui).1) τ nm = σ 2 sin 2 β . leistinųjų įtempimų metode tai . Iš (2. tai šis dydis vadinamas medžiagos projektiniu stipriu ir žymimas raide R (arba.Čižo knygoje. Tada stiprumo sąlyga skirtinga tempiamam ir gniuždomam elementui: .m. kad įtempimas neviršytų tam tikro nustatyto dydžio. Atkreipkite dėmesį į tai. Stiprumas Bet koks konstrukcijos elementas ima irti (netenka savo stiprumo. Taigi paprasčiausia konstrukcijos elemento stiprumo sąlyga gali būti išreikšta tokia nelygybe: |σ|≤R. apskaičiuotas pagal nepalankiausią apkrovimą (apėmus net galimą atsitiktinį. kai kuriose Europos normose. 34psl. kai jo įtempimai pasidaro pernelyg dideli. y. 2.max=σ/2.

N A N A N A ≤ R. ar ne. Užtenka garantuoti stiprumą ten. koks tas elementas turi būti. kuri yra nelygybė. skerspjūvio plotą A ar projektinį stiprį R. norint nustatyti. Sprendimo eigoje nelygybės ženklas neišnyksta. Tuos skerspjūvius. gali pasitaikyti ir toks projektinis uždavinys: estetiniais ar kitais sumetimais iš anksto numatyta tempiamo ar gniuždomo elemento geometrinė forma (taigi ir skerspjūvio plotas A) ir reikia parinkti tokią konstrukcinę medžiagą. Stiprumo sąlyga dažnai yra ne tik inžinerinis. šios stiprumo sąlygos susieja projektinį stiprį su įrąža N (ašine jėga) ir geometriniu skerspjūvio rodikliu A (skerspjūvio plotu): σ≤Rt ir |σ|≤Rc. o pati medžiaga. kokią ašinę jėgą N turės atlaikyti jos tas ar kitas elementas. yra žinomas R). Kai apkrovimas nesudėtingas. atmetus skyles). Visų šių uždavinių sprendimas remiasi stiprumo sąlyga. jau egzistuoja. kam ji skiriama. žinoma. modifikavus skirtingo pasipriešinimo medžiagoms: ≤ Rt . kurios projektinis stipris R būtų pakankamas.Išreiškus įtempimą (2. kai apkrovos jėgos nėra vien koncentruotos. (2. Dažniausiai būna iš anksto nuspręsta. kad skaičiavimui imamas materialus pjūvio plotas (plotas neto. |Nmin|=|N|max). pastebėti.nustatyti. ir tas. pareikalauti kitokio A arba R). plastiko) elementą daryti (taigi. ar (2. Tiesiame tempiamame strype tokių stiprumo požiūriu tikrintinų skerspjūvių dažniausiai yra ne daugiau kaip du: tas. vadiname pavojingaisiais skerspjūviais. o jeigu išvada neigiama. sukelianti tą įrąžą.4b) Nėra reikalo tikrinti. iš kokios medžiagos (kokio plieno. Ekstreminės ašinės jėgos vietą nustatyti kiek kebliau. Tenka spręsti trejopus stiprumo uždavinius . suprantama. visuose skerspjūviuose. tenka nagrinėti ir tempiamųjų.4) sąlyga tenkinama visuose strypo taškuose. Jam belieka pasakyti.4) arba. kuriame veikia maksimali ašinė jėga |N|max. tuo ir pasitenkinama. ar tokia ir taip apkrauta konstrukcija yra patikima stiprumo požiūriu. betono. tenka ko nors skubiai imtis: arba sumažinti eksploatuojamos konstrukcijos apkrovą (sumažinti N). kurie dydžiai stiprumo sąlygoje (2. kai žinoma.1) formule. kai būtina į skaičiavimą įtraukti ir strypo savąjį svorį. kurie tempiamo strypo skerspjūviai yra pavojingieji. standartinį) rinkinį skerspjūvių arba matmenų ir iš jų pasirenka tą. todėl pavojingųjų pjūvių pagausėja. ką gali toks elementas atlaikyti. Kai konstrukcijos elementas jau padarytas. kad ašinė jėga negali būti didesnė kaip tam tikras apskaičiuotas dydis arba kad strypo skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip apskaičiuotoji reikšmė. kai ji teigiama. Dažnai šis uždavinys vadinamas leistinosios apkrovos nustatymo uždaviniu. Kai konstrukcija dar tik projektuojama. Dažniausiai nėra sunku aptikti mažiausio ploto skerspjūvį. y. Inžinieriui tenka savo nuomonę pareikšti ir tokiu atveju. pažeisti nevalia. kur įtempimas didžiausias (|σ|max). arba konstrukciją skubiai (kol dar nesuiro) sustiprinti. Nustatome.4a) (2. būtų kuo pigesnė.N. Jeigu net didžiausias įtempimas neviršija projektinio stiprio R. Kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui. ir gniuždomųjų ruožų stiprumą.4) žinomi ir kuriuos reikia nustatyti: ašinę jėgą N. kitose vietose mažesni įtempimai irgi neviršija. arba mažiausia Nmin. gali būti nustatoma. Jeigu sutampa |N|max ir Amin vieta. Konstruktoriui tenka išspręsti projektinį uždavinį . Amin. kuriuose gali būti didžiausia įtempimų reikšmė. net ir vardan taupumo. . reikia visų pirma pjūvio metodu apskaičiuoti visuose strypo skerspjūviuose ašines jėgas ir rasti tuos skerspjūvius. Taigi. (2. kuriuose ašinės jėgos reikšmė didžiausia. iš kokios medžiagos jis pagamintas (žinomas R) ir kokie jo matmenys (žinomas A). nepagaminta. kur yra ekstreminė įrąža . A ir R.didžiausia Nmax. be lyginamojo skaičiavimo. bet ir juridinis reikalavimas (susietas su valstybės įstatymais). t. Beje. reikia tik nepamiršti. kurio plotas minimalus. gal būt. ≤ Rc . paprastai yra žinoma. arba. kuris tenkina stiprumo sąlygą ir yra ekonomiškiausias. taigi ir atsakymą gauname nelygybės pavidalu. tikrintinas pagal stiprumą lieka tas vienas skerspjūvis.4) belieka nustatyti trečiąjį dydį reikalingąjį strypo skerspjūvio plotą A. kokia didžiausia ašinė jėga N gali jį veikti (taigi ir kokia didžiausia apkrova. galima iš karto. perprojektuoti ją (išsprendus jau projektinį uždavinį. ir jo reikia griežtai laikytis. ir iš stiprumo sąlygos (2. pavyzdžiui. jeigu ta konstrukcija dar nepastatyta. tai.priklausomai nuo to. kai ji neigiama (nes. Na. nevirsta lygybės ženklu. Tai tikrinamasis uždavinys. kai žinomi visi parametrai . gali būti pridėta). Projektuotojas dažniausiai savo dispozicijoje turi tam tikrą (gal būt. Jeigu išvada teigiama (konstrukcija yra pakankamai stipri).

(2. Pavyzdžiui. Pagaliau būna strypų. jokios vienalytės izotropinės medžiagos Puasono koeficientas neviršija 0. bet ir storėja. kad tampriųjų medžiagų skersinę deformacija εq yra proporcinga išilginei deformacijai ε: εq=-νε.8) Jeigu per visą strypo ilgį nekinta nei ašinė jėga.25-0.net 0.9) ir (2. Kuo didesnis strypo ilgio ir skerspjūvio standžio santykis. inercijos jėgos.2. kurių ašinė jėga N<0) gali būti neigiama. teigiamas pokytis reiškia strypo pailgėjimą.5) Kai jau žinomi strypo skerspjūvio normaliniai įtempimai (lygiagrečiai išilginei strypo ašiai). savasis svoris. pasinaudoję Puasono koeficientu. neigiamas .bematis dydis). bet pasiskirsčiusi per visą ilgi apkrova (pavyzdžiui. strypo matmenų pokytis Deformacija yra proporcinga įtempimui . bet ir dėl temperatūros pokyčių. deformuodami strypus. trinties jėgos). Pavyzdžiui. Plieno ir daugelio kitų konstrukcinių medžiagų Puasono koeficientas yra apie 0.7) Proporcingumo koeficientas v vadinamas skersinės deformacijos koeficientu arba Puasono koeficientu (pagerbiant prancūzų mokslininką Deni Poisson. Tada pagal (2. kiek pakinta strypo matmenys. EA (2. Yra pastebėta. Žinodami deformacijas ties įvairiais strypo taškais.9) Būtent pagal šią formulę galima nusakyti viso strypo standumą parametru EA/L (strypo standžių) arba atvirkštinę savybę . kurių medžiagos tamprumo modulis mažas (pavyzdžiui.47 (minkštoms polimerinėms medžiagoms v gali būti gerokai didesnis už 0.0⋅104 (deformacija . Deformacijos. Tokio skaičiavimo pavyzdį nagrinėsime vėliau. gumos juostelę). ilgėjant.8) formule ir informacija apie deformacijos pasiskirstymo dėsningumus. Kuo didesnis standis. kinta ir skersiniai: strypui tįstant.10) Nepamirškite. ir atvirkščiai. pagal Huko dėsnį galime nustatyti ir strypo išilginę deformaciją. tačiau.5 (tai įrodysime vėliau). jeigu jų yra.5!).5) ir (2. galime nustatyti. ties visais jo skerspjūviais. strypo ilgio pokytis priklauso nuo išilginės deformacijos: ∆L = ∫ εdz = ∫ 0 L L 0 N dz . kaučiuko . Strypas kai kada deformuojasi ne tik dėl vidinių jėgų (ašinių jėgų. tuo standesnis ties tuo skerspjūviu jis yra. Galime tempiamo strypo išilginę deformaciją išreikšti ir ašine jėga . veikiamas tokios pačios ašinės jėgos. o viso strypo ilgio pokytį išreiškiame visų n ruožų pokyčių suma: ∆L = ∑ ε j L j . tuo daugiau ištįsta strypas.9) formulę apskaičiuojame tų atskirų ruožų ilgių pokyčius.teigiama. nei jo medžiaga (N=const. kituose .1) formulėmis: ε= N . įtempimų). Šią priklausomybę ypač ryškiai pastebime. ir tada ∆L = εL = N L. Kai kinta strypo išilginiai matmenys. kad yra šiuolaikinių polimerinių medžiagų ir su neigiamu Puasono koeficientu. Todėl.9) formulę. galime rasti ir matmenų pokyčius. kad deformacija ε vienuose ruožuose (kurie gniuždomi. Iš (1. Tada (2. kai viso apkrauto strypo temperatūra pakinta vienodu dydžiu T.tai skelbia Huko dėsnis.sutrumpėjimą. N=const). j =1 n (2. taigi ir ilgių pokyčiai bei jų suma gali būti bet kokio ženklo. jo skerspjūvis siaurėja. Įsidėmėkite. tai ε=160⋅106/200⋅109=8.parametru L/(EA). (2. gniuždomas strypas ne tik trumpėja. arba strypą veikia ne koncentruota. tai visi šie dydžiai (taigi ir deformacija ε) gali būti iškelti prieš integralo ženklą.6) Vardiklyje esanti sandauga E⋅A (medžiagos deformuojamumo rodiklio ir skerspjūvio geometrinio rodiklio sandauga) vadinama strypo skerspjūvio tempiamuoju standžiu (arba standumo moduliu).deformatyvumą . Viso strypo standumas priklauso dar ir nuo strypo ilgio: žr. (2. reikia naudotis (2. nei strypo skerspjūvio plotas.10) formulės negalioja.35. Reikia paminėti. EA (2. EA (2. Dažnai deformacija būna pastovi tik atskiruose strypo ruožuose.4. kad šis koeficientas išreiškia proporcingumą tik tarp deformacijų (išilginės ir skersinės). deformacija . kuriuose ε≠const: arba strypo skerspjūvis kinta strypo ilgyje.pasinaudoję (2. A=const.15) gauname tokią deformacijos išraišką: ε=σ/E. 1781-1840). jeigu plieno strypo skerspjūvyje σ=160 MPa ir plieno tamprumo modulis E=200 GPa. tuo mažiau strypas deformuojasi.

Mat. Jeigu skerspjūvis pasislinko teigiama z ašies kryptimi. jos šiluminio plėtimosi koeficientas.9) formule. Kartais būna pravartu nubraižyti nagrinėjamo strypo skerspjūvių poslinkių diagramą. Todėl diagramoje tarp ordinačių. 2. EA (2. kad konstrukcijai besideformuojant visiškai nejuda ne tik atraminis (kairysis) laiptuotojo strypo galas.11) formule. we=-(ε3L3+ε2L2+ε1L1).11) formulės narį. kad kiekvieno ruožo deformacijos ε yra vienodos per visą to ruožo ilgį ir apskaičiuojamos arba (2. Tokios poslinkių diagramos sudarymo pavyzdys yra 2. Skerspjūviai tarp atramos ir šio nepajudančio skerspjūvio k pasislenka į kairę (neigiami poslinkiai). Čia turima omenyje.6). wh=0. tam naudojamės (2. kurį nueina deformavimo metu skerspjūvis. Todėl. b paveikslėlyje. bet kurioje atskaitos sistemoje. wc=ε1L1+ε2L2.4. Tokios diagramos kreivei nubrėžti reikia papildomų taškų . Jeigu bet kuriame strypo ruože deformacija nėra vienoda (jeigu ji nėra pastovus dydis). kinta skerspjūvių padėtis erdvėje. arba (2.reikia apskaičiuoti ne tik to ruožo galų. pakanka nustatyti strypų ruožų galų poslinkius. bet ir dar bent vieno kito skerspjūvio poslinkius. Paprastai poslinkiai z ašies kryptimi yra žymimi raide w. esantys į dešinę nuo pjūvio k. Kelias.4 pav.11) čia a . a paveikslėlyje strypų skerspjūvių poslinkiai skaičiuojami taip: wa=0. atvirkščiai.5. y. ir ženklą pakeičia tik pirmasis narys: ε q = −υ 2. wg=-ε3L3.4. t. bet ir dar vienas vidurinio ruožo skerspjūvis (wk=0). Neapsirikite. Jeigu nagrinėjamasis skerspjūvis yra į teigiamą (pagal z ašį) pusę nuo atramos. Abu (2. įtvirtinto (atraminio) skerspjūvio. EA (2. tai ties tuo ruožu poslinkių diagrama nėra tiesinė. todėl iš Puasono koeficiento dauginti reikia tik pirmąjį (2. wd=ε1L1+ε2L2+ε3L3. Kai deformacija visame strypo ruože yra vienoda. Iš poslinkių w diagramos matyti. wf=-(ε3L3+ε2L2). kinta atstumai tarp strypo skerspjūvių. vadinamas skerspjūvio poslinkiu.12) Visam strypui ar jo atskiriems ruožams deformuojantis. poslinkio prieaugis proporcingas atstumui nuo ruožo galo.fizikinis strypo medžiagos rodiklis. kai neigiama ašinė jėga ir teigiamas strypo temperatūros prieaugis). šiluminis plėtimasis vienalytėje izotropiškoje medžiagoje yra vienodas visomis kryptimis. kai įvertinate temperatūros įtaką skersinei deformacijai. kurie yra tarp nagrinėjamojo skerspjūvio ir nejudančio.9) formule ir šio poskyrio pradžioje nusakytomis taisyklėmis. parodytųjų 2. žyminčių ruožų galų poslinkius.11) formulės dėmenys gali būti skirtingo ženklo (pavyzdžiui. Poslinkiai N + αT . esančių bet kurioje ruožo vietoje. jis laikomas teigiamu. Skerspjūvio poslinkio didumas priklauso nuo to. slenka į dešinę (teigiami poslinkiai). iš kurios galima lengvai nustatyti bet kurio skerspjūvio poslinkį. neigiamoje pusėje esančio skerspjūvio poslinkis būna priešingo ženklo negu ruožo ilgio pokytis. wb=ε1L1. pavyzdžiui. tuo tarpu visi skerspjūviai. brėžiame tiesę. . Skerspjūvių. tai dėl ruožo pailgėjimo (dėl ilgio teigiamo pokyčio) atsiranda teigiamas poslinkis ir.ε= N + αT . kai ruožo ilgio pokytis apskaičiuojamas (2. kiek pakito ilgiai tų strypo ruožų.

ištempti ar sutrumpinti . Paprasta yra spręsti tikrinamąjį standumo uždavinį: reikia apskaičiuoti atitinkamą konstrukcijos elemento deformaciją ar nurodyto taško poslinkį ir pažiūrėti. išreiškiamą jėgos ir nueito kelio sandauga (šį darbą 2.5 pav.5F∆L. įvairios spyruoklės (pastarosiose.2. o iš fizikos žinome. Išorinių jėgų darbas niekur nedingsta. (2. kaip staiga susitraukia gumos juostelė. Tačiau šiuo atveju (2. Tempiančios tamprų tiesų strypą jėgos didumas yra proporcingas strypo ilgio pokyčiui (2. kad darbas lygus jėgos ir jos nueito kelio sandaugai. ar jų didumas neviršija ribinio (norminio) dydžio. remiantis visų pirma stiprumo sąlygomis.14) čia εlim. nes. 2. Taigi. Dažniausiai tokie standumo uždaviniai ir sprendžiami. .5. Deformavimo darbas.5.6. Visą darbą gauname integruodami: W = ∫ ∆W = ∫ 0 F* ( ∆L* ) 0 (∆L* ) 2 F * (∆L)* tgβ∆Ld (∆L) = tgβ = . kai pašalinama deformavimo priežastis. Deformacija atsiranda dėl jėgų. bet ir standumo sąlygomis. kai po ištempimo paleidžiate ją iš pirštų. Kai jėgos didumas kuriuo nors apkrovimo proceso metu yra F(t). Pamėginkime išsiaiškinti ir įrodyti.) darbo didumas išreiškiamas puse tokios sandaugos: W=0. bet lygiai taip pat gali būti apriboti ir neigiamų (gniuždomųjų) deformacijų ar neigiamos krypties poslinkių absoliutiniai didumai. Tačiau jeigu paaiškėja. o kitokio deformavimo energija sukaupiama). Čia parodyti tik teigiamų deformacijų ir poslinkių apribojimai. estetinių sumetimų padiktuoti dydžiai. žymiai pakitusių matmenų. kad deformacijos ar poslinkiai suprojektuotoje konstrukcijoje per dideli. b paveikslėlio diagramoje atitinka užbrūkšniuotasis plotelis): ∆W=F(t)⋅d(∆L)=tgβ∆Ld(∆L). beje. be to. visų pirma. nes konstrukcijų elementai projektuojami.5. o suprojektuota konstrukcija po to pagal standumo sąlygas tik patikrinama.7. pasinaudoję (2.reikia įdėti darbo. a pav. didelės deformacijos dažnai yra netolimo gresiančio suirimo pranašas. Prisiminkite.5. tuo tarpu tgβ yra proporcingumą vaizduojančios tiesės krypties koeficientas. šį kartą remiantis nebe vien stiprumo.): F=EA∆L/L=tgβ∆L. Standumas Standumas yra konstrukcijos ar jos elemento savybė per daug nesideformuoti dėl mechaninių veiksnių. Todėl bet kuri konstrukcija ir jos elementai turi tenkinti vadinamąsias standumo sąlygas. jis susikaupia pačiame ištemptame strype potencinės deformavimo energijos pavidalu. jėga per trumpą laiko tarpą strypui beilgėjant nueina kartu su savo pridėties tašku (strypo laisvuoju galu) mažą atstumą d(∆L).trikampio OAB plotą. kodėl taip yra. Tuo metu ji atlieka elementarų darbą. Žmogus seniai įgudo naudotis potencine deformavimo energija: šaunamojo lanko bei arbaleto stygos. (2.15) formulę. reikia mokėti spręsti ir projektinius standumo uždavinius. (2. b pav. o 2. daugiau ne tempimo.15) 2. Šios sąlygos yra deformacijų arba poslinkių apribojimai: ε≤εlim. tenka konstrukciją projektuoti iš naujo. potencinė energija Strypui deformuoti . Būtent ši potencinė energija sugrąžina deformuotąjį kūną atgal į pirmykštį būvį. kad N=F.13) w≤wlim. Proporcingumo koeficientą (tgβ=EA/L) gauname. b paveikslėlio diagramoje . Ši savybė kai kurioms konstrukcijoms yra labai svarbi. suprasdami. pakitusios formos konstrukcija gali nebetikti eksploatacijai. reikia energijos.9) formule. 2 2 Šis dydis atitinka (2.normomis nustatyti arba technologinių. wlim .

galutinį rezultatą gausite. tempdami žuvį į krantą.6 pavyzdžiu (72 p. energija sumuojama: U =∑ (2. kuris tokios pat virvės gabalas stipresnis . svoriui.18) Visos šios išraiškos galioja tik tuo atveju.energija priklauso ne tik nuo jėgos (įrąžos) didumo. i = 0 2(EA)i n (2. Savojo svorio įtaka vertikaliam strypui Dažniausiai tempiamų ar gniuždomų strypų savasis svoris yra labai mažas.16) Jeigu konstrukcijoje deformuojamų strypų ne vienas. pasakykite. Esame kalbėję apie konstrukcijos elementų stiprumą. skerspjūvio plotas irgi nekinta. Kai vertikalų vienodo skerspjūvio strypą veikia vien savasis svoris.medžiagos tankis. buvome įrąžomis bei įtempimais išreiškę stiprumo sąlygas.Jeigu deformacija ε vienoda per visą strypo ilgį (t . yra lygi strypo dalies. Senoviniai ekipažai dėl to būdavo prie važiuoklės prikabinami ilgais diržais. N=const. kad ilgai virvei nutraukti reikia didesnės energijos negu trumpai (nors jėga. atsiradę dėl savojo svorio.22) . Kai jūs trauksite iš ežero užkibusią stambią žuvį. bet ir nuo strypo ilgio. kad kelių eismo taisyklės reikalauja sugedusį automobilį vilkti ilgu buksyru. Čia pažiūrėsime.8) formule: ∆L = ∫ εdz = 0 L ρg E ∫ L 0 zdz = ρgL2 2E . dėl kurios abi virvės trūksta. Pasižiūrėkite į (2. Dažnai naudojama santykinės potencinės energijos sąvoka . (2.20) o išilginė deformacija ties tuo skerspjūviu ε(z)=σ(z)/E=ρgz/E.žuviai tada pakaks energijos nutraukti valą su visu kabliuku. 2 EA2 2 E 2 V AL (2. 2. O kai drauge su savuoju svoriu veiks ir kitos apkrovos. jeigu ašinė jėga nekinta. tenkanti strypo tūrio vienetui: N 2L σ 2 σε U N2 u = = 2 EA = = = . E=const. (2. esminę apkrovos dalį. ypač dinaminių apkrovų atveju. pasinaudokite kuo ilgesnio valo ir net paties meškerykočio deformacijos energija. ir tik dalis jos susikaupia potencinės energijos pavidalu.6 pav.ilgas ar trumpas? Tur būt. g .tai energija. negriebkite už vidurio valo . yra tokio pat didumo). Tačiau yra konstrukcijų. (2. o kūno!) stiprumo sąvoka nėra susijusi su energija? Pavyzdžiui. nes sušvelnina smūginius trūktelėjimus. nutolusiame atstumu z nuo laisvojo galo (2. kai strypas tamprus ir deformuojasi proporcingai. 2 EA N i2 Li . Todėl paprastai (daugumoje medžiagų atsparumo uždavinių) savojo svorio nepaisoma. palyginus su kitomis apkrovų jėgomis. kaip skaičiuojama ašinė jėga. kai greta tampriosios deformacijos atsiranda ir plastinė. o n. sunaudojama medžiagos struktūrai keisti.8. Kai kada. medžiaga ir jos tamprumo modulis vienodi.Čižo knygoje 2. dalis deformavimo energijos pereina į šilumą. įtempimai bei deformacijos. akumuliuodamas smūgio energiją. potencinė ištempto strypo energija išreiškiama taip: U= N 2L . dėl to ir laivų inkarų grandinės daromos kuo ilgesnės. pavyzdžiui. Šitos strypo dalies tūrį Vz=Az reikia padauginti iš strypo medžiagos tūrio svorio γ=ρg (ρ . stiprumą lemia būtent energijos kiekis.laisvojo kritimo pagreitis): N(z)=Vzγ=ρgAz.16) formulę . kai kas prisiminsite.17) Šitokios energijos išraiškos racionalus naudojimas poslinkiui skaičiuoti demonstruojamas A.19) Įtempimas bet kuriame to skerspjūvio taške σ(z)=N(z)/A=ρgz.). Ilgas buksyras “stipresnis”. tariamai atpjautos tuo nagrinėjamuoju skerspjūviu. ilga virve? Kodėl? Ogi todėl. pagal Huko dėsnį. (2.).21) Viso strypo ilgio pokytis apskaičiuojamas (2.y. kurių savasis svoris sudaro kaip tik pagrindinę. ašinė jėga bet kuriame strypo skerspjūvyje. pritaikę superpozicijos principą. Ar tikrai deformuojamo kūno (ne medžiagos. A=const). Kai to nėra.

2. iki nagrinėjamojo pjūvio svoris.6 pav.7. Padaryti tokio pavidalo konstrukciją nėra lengva.). (c) 2. plotas dar didesnis: A(z)+dA=(F+Gz+γA(z)dz)/R. Racionalaus stiprumo strypai projektuojami. čia nagrinėjame vertikalų strypą. Jeigu vertikalų strypą veikia ne tik koncentruota jėga F (2. su pertekliumi tenkinantis stiprumo poreikį. Suintegravę lygybę (c). ekonomijos požiūriu. parodytos brėžinyje punktyru. kaip atrodo racionalaus stiprumo strypas. Nors čia gautų formulių taikymas gana paprastas. kurio kiekvienas skerspjūvis yra lygiai toks. Racionaliausias yra toks strypas.). Tempiamo strypo savasis svoris ypač reikšmingas. A( z ) = e E γ z +C A( z ) = A0e E . gauname . todėl kartais daromi laiptuoti strypai (2. bet verta pasimokyti jas naudoti uždaviniuose. skerspjūvio plotas turi būti pakankamai didelis. arba γ dA = dz A( z ) R . Dar tolesnio skerspjūvio. taigi tie skerspjūviai turi būti ir didesnio ploto.y. ašinė jėga didesnė tuose skerspjūviuose.strypo dalies. Iš šios sąlygos gauname skerspjūvio ploto apribojimą: A≥N/R. taigi. kai strypas labai ilgas. a pav. tai (2. kurio vienas galas įtvirtintas atramoje.23) Taigi. Kadangi kai z=0. Kiekviename tempiamo (gniuždomo) strypo skerspjūvyje įtempimai turi neviršyti medžiagos projektinio stiprio: σ=N/A≤R.7 pav. t. (a) čia Gz . (b) Atėmę iš (b) lygybę (a). o kitas apkrautas koncentruota jėga. lėšos (jie pigesni).7. Skerspjūvio.7. Jis gali būti ir labai didelis. gauname: dA=γA(z)dz/R. kad labiau deformuojasi). kiekvienas skerspjūvis stiprumo sąlygą nelygybę turėtų tenkinti lygybės pavidalu: A=N/R. b pav. kai taupomos medžiagos. A(z)=Ao=F/R=ec. bet ir savasis svoris.). nutolusio atstumu z nuo laisvojo galo. bet dažnai ir dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui. Norėdami nustatyti. tokio racionalaus (vienodo stiprumo) strypo skerspjūvio plotas kinta pagal eksponentinę funkciją ir strypo forma būna panaši į parodytąją (2. kurie toliau nuo laisvojo galo. tuo būdu bent kiek priartėjant prie racionaliosios formos. a pav. plotas A(z)=N(z)/R=(F+Gz)/R. esančio atstumu z+dz nuo laisvojo galo. tačiau tada jis būtų neracionalus taupumo. dėl to kad jie lengvesni. neatmesdami ir paties strypo svorio. z γ . koks būtinas stiprumo požiūriu.

Tačiau būna ir strypų. vienas strypas nuo kito atsiskiria tuo. kad jų sandūroje gali būti pridėtos koncentruotos apkrovos jėgos (ir todėl strypų įrąžos . kuriose visų strypų išilginės ašys eina viena tiese. laikomi šarnyriniais. Tempiamų (gniuždomų) strypų sistemos Pastatuose.). kad jie gali būti skirtingo skerspjūvio. 2.8. strypai vienas su kitu (o ir su atramomis) turi būti sujungti šarnyrais (lankstomis). dažnai su koncentriškais skerspjūviais (su centrine šerdimi ir iš kitos medžiagos pagamintais apvalkalais).10 pav. Dažniausiai ir tokių paplitusių konstrukcijų kaip santvaros mazgai. kaip.koaksialūs. bet dar rečiau strypai vienas su kitu sujungiami absoliučiai standžiai (apkrovus konstrukciją. mašinose būna ir paskirų tempiamų ar gniuždomų strypų. 2.10 pav Šarnyrinės strypinės sistemos gali būti plokščiosios (kai visų strypų ašys ir apkrovos jėgos yra vienoje plokštumoje.2.). prie kurių šarnyrais prijungti deformuojamieji (tempiami ar gniuždomi) strypai. Paprasčiausios iš šių sistemų yra tos. Daugumą tokių konstrukcijų sudaro strypai. Tokios sistemos vadinamos šarnyrinėmis (lankstinėmis) strypinėmis sistemomis.9.y. 2. Šarnyrinėse strypinėse sistemose gali būti ir nesideformuojančių. Jeigu strypų ašys sistemoje eina ne viena tiese. kurių ašys konstrukcijoje visiškai sutampa . . kitokios medžiagos. Dažnai tokios konstrukcijos net ir vadinamos ne strypinėmis sistemomis. bendraašiai strypai (2. 2. a pav. 2.ašinės jėgos .11.8. tik tuo atveju strypai yra centriškai tempiami ar gniuždomi.) ar privirinami.) su plieno armatūros virbais betone (šios armatūros viso ploto centras sutampa su kolonos skerspjūvio centru). c pav. Tokia konstrukcija laikytina ir gelžbetoninė kolona (2. strypų ašys vis dėlto pasisuka viena kitos atžvilgiu). Tokie elementai skaičiuojamosiose schemose dažniausiai užbrūkšniuojami (2.9 pav.). ir santvaros dažniausiai nagrinėjamos kaip šarnyrinės strypinės sistemos. apkrovos jėgos gali būti pridedamos prie bet kurio tokių elementų taško. kniedėmis (2. vadinamosios strypinės sistemos. b pav.9 pav. o apkrovos jėgos turi būti pridėtos tik prie šitų šarnyrinių sandūrų (mazgų) tik tokiu atveju strypuose neatsiranda kitų įrąžų (išskyrus ašines jėgas). o tiesiog “laiptuotaisiais” ar dar kitokiais strypais. t.skiriasi). pavyzdžiui.8 pav. a paveikslėlio santvaroje) arba erdvinės (kai strypų ašių ir apkrovos jėgų kryptys yra ne vienoje plokštumoje.). sudarytos iš kelių ar daugelio tokių strypų. išdėstyti nuosekliai vienas po kito (2.11 b pav.8. Idealių šarnyrų retai kada būna. absoliučiai standžių bet kokios formos elementų. bet dažniausiai naudojamos konstrukcijos. kuriuose strypai jungiami varžtais.

konstrukcijai besideformuojant. Laisvumo laipsnis lygus skaičiui parametrų (koordinačių). Įjungto į šarnyrinę strypinę sistemą nesideformuojančio. reikia dar ir trečio parametro . kai strypinė sistema (ir apkrova) visiškai simetriška (kaip 2. todėl naujoji mazgo padėtis nustatoma tik vertikaliuoju kurio nors taško poslinkiu ir viso stambiojo mazgo posūkiu. taigi tokio mazgo laisvumo laipsnis fk=2. mazgo įmanomo judesio laisvumas apibrėžiamas laisvumo laipsniu. nė kiek nepasisukdamas. c pav.uk ir vk (arba patį poslinkį sk ir jo krypties kampą βk). a pav. Kiekvieno sistemos strypo įrąža (ašinė jėga) gali būti kitokia. pavyzdžiui. į kurį sueina strypų galai.12.) ir gali tik pasisukti apie tą atramą (užtenka žinoti posūkio kampą.arba kurio nors kito taško poslinkio bent vieno komponento. arba elemento posūkio kampo (ϕ). plokščiosios sistemos mazgo k (2.11 pav. va).2. Jeigu mazgo laisvumo laipsnis 2.13. skaičiui parametrų. Mazgo laisvumo laipsnis sumažėja ir tuo atveju. Visos strypinės sistemos laisvumo laipsnis lygus visų m mazgų laisvumo laipsnių sumai: p = ∑ fi . i =1 m Deformuotos sistemos geometrinį būvį galima nusakyti jos mazgų poslinkiais. erdvinės sistemos mazgo f=3 (išimčių gali būti. f=2). o erdvinėje . tikriau . čia stambusis mazgas pasislenka iš anksto žinoma kryptimi .) naujai padėčiai nustatyti nepakanka žinoti kurio nors taško a poslinkio komponentus (ua.13 pav. absoliučiai standaus elemento (laikomo vienu vientisu stambiu mazgu) laisvumo laipsnis lygus. Koaksialios sistemos mazgo laisvumo laipsnis f=1. nesi deformuojančių elementų (kaip 2. Kai sistemoje yra absoliučiai standžių.simetrijos ašies kryptimi. 2.13. Jeigu sistemoje yra n strypų. Tokių stambiųjų mazgų laisvumo laipsnis plokščiojoje sistemoje būna iki 3.11. reikalingų nustatyti naujai pasislinkusio mazgo padėčiai.šių poslinkių komponentais. tai naujai mazgo padėčiai (po deformavimo) nusakyti reikia . Kai kada šių mazgų judesys būna suvaržytas: pavyzdžiui.) padėčiai k1 nusakyti reikia žinoti du poslinkio sk komponentus . Tiek pat (n) gali būti skirtingų deformacijų (εj). Pavyzdžiui. Kiekvienas laisvas (ne atraminis) mazgas. f=1) arba kai visi strypai (ir apkrovos jėgos) lygiagrečiai (kaip 2.12. kai mazgo judesys kaip nors suvaržytas). į šiuos standžiuosius elementus dera žiūrėti kaip į stambius mazgus. tai apkrautos sistemos mechaninį būvį galima nusakyti tokiu pat skaičiumi (n) įrąžų (ašinių jėgų Nj). Taigi tokio mazgo laisvumo laipsnis f=3. kurių reikia naujai elemento padėčiai nustatyti.. a pav. juda erdvėje. todėl jo naujajai padėčiai nustatyti pakanka žinoti šį vienintelį poslinkio komponentą.10 pav. tokio plokščiosios sistemos stambiojo mazgo (2.).. 2.iki 6. kaip ir paprasto šarnyrinio mazgo laisvumo laipsnis. b pav.12 pav. f=1). elementas šarnyru pritvirtintas prie atramos (2. čia negali būti horizontalaus poslinkio komponento. b pav.

Yra įprasta sakyti: “vienąkart statiškai neišsprendžiama sistema” (kai k=1). Tokios sistemos vadinamos statiškai neišsprendžiamomis. Geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos lygtys gali būti parašomos dvejopai: matematiškai išreiškiant geometrinius (trigonometrinius) ryšius tarp sistemos strypų deformacijų ir mazgų poslinkių. Jeigu kalbame apie šarnyrinę strypinę sistemą.t. Tokios sistemos todėl vadinamos statiškai išsprendžiamomis. arba sumas jėgų momentų ( ∑M ∑ k = 0 ) taškų a. prilyginus nuliui sumas jėgų projekcijų ( Fx = 0 ) į ašis x1. koks yra sistemos (arba mazgo) laisvumo laipsnis. kurios visa apkrova susideda tik iš koncentruotų jėgų. Kai nepakanka statinės pusiausvyros lygčių įrąžoms nustatyti arba kai norima rasti sistemos deformacijas bei poslinkius. šios išraiškos dar paprastesnės. Jeigu visos sistemos laisvumo laipsnis p. a pav.y.kad nulis lygus nuliui). c.): (vb-va)sinβ+(ub-ua)cosβ=εjLj.t.p. b. galime parašyti be galo daug neklaidingų pusiausvyros lygčių.15. Pirmuoju (geometrinio nagrinėjimo) keliu naudotis pravartu ir įmanoma tik nesudėtingoms (kelių strypų) sistemoms aprašyti.14 pav. tai šios sistemos geometrinis būvis po deformavimo gali būti aprašytas tokiu pat skaičiumi (p) poslinkių komponentų. kai vienas kuris strypo galas šarnyru prijungtas prie atramos ir todėl jo . Taigi nepriklausomų sistemos statinės pusiausvyros lygčių galima parašyti p. o iš viso .žinoti du šio mazgo poslinkio komponentus. išvadas iš jų gautume trivialias . jeigu ir jas panaudotume uždaviniams spręsti. Įvairiai pjūviais suskaidę sistemą ir pasinaudoję jėgų projekcijomis į įvairias ašis bei jėgų momentais įvairių taškų atžvilgiu. kai n=p. kaip jau įsitikinome. Reikia išmokti be klaidų nustatyti sistemos statinio neišsprendžiamumo laipsnį. koks mazgo laisvumo laipsnis. pažymimi strypų ilgių pokyčiai (∆L=εL) ir mazgų poslinkių komponentai. pakeitus apkrovos jėgas jų atstojamųjų komponentais (pavyzdžiui. f. “triskart statiškai neišsprendžiama sistema”. pusiausvyros lygtis galima sudaryti. t. pasinaudojama bendra kiekvieno strypo ilgio pokyčio išraiška mazgų poslinkių komponentais (2. ir po jo. o skirtumas n-p=k. Geometrinės lygtys susieja deformacijas ir poslinkius. tai.14 pav. Konstrukcijoms (ne mechanizmams!) skirtų šarnyrinių strypinių sistemų laisvumo laipsnis p visada yra ne didesnis kaip sistemos strypų skaičius n. Tačiau iš visų šių lygčių tik tam tikras skaičius tėra tiesiškai nepriklausomos (visos kitos pasirodo besančios kelių kitų lygčių deriniai.x9 ir t. projekcijomis į koordinačių ašis). Jeigu sistemos strypų skaičius didesnis.. (2.. atžvilgiu.. parodytosios (2. Statinės pusiausvyros lygtys susieja įrąžas su apkrovos jėgomis. Jos parašomos. Tiesiškai nepriklausomų pusiausvyros lygčių būna tiek. e ir t. geriau yra pjūvio metodu išpjauti atskirai kiekvieną mazgą ir rašyti atskirai kiekvieno mazgo pusiausvyros lygtis. jeigu n>p. “k kartų statiškai neišsprendžiama sistema”.geometrinėmis ir fizikinėmis. (2. Pavyzdžiui. naudojamasi deformavimo lygtimis . visų strypų ašinėms jėgoms rasti statinės pusiausvyros lygčių nepakanka (nes nepriklausomų lygčių skaičius p yra mažesnis kaip nežinomųjų įražų skaičius n). vien iš statinės pusiausvyros lygčių (kurių. tų komponentų gali būti prie kiekvieno mazgo tiek. po to belieka nustatyti geometrines (trigonometrines) priklausomybes tarp šių visų dydžių (schemoje pažymėtų atkarpų). Kai šie du dydžiai yra lygūs. Šios lygtys parašomos vienu iš dviejų būdų: vienoje (toje pačioje) schemoje parodoma sistemos strypų ir mazgų padėtis ir prieš deformavimą.) sistemos mazgai a ir b gali būti išpjauti atskirai arba drauge. o fizikinės išreiškia deformacijų priklausomybę nuo jų priežasčių (įrąžų. . 2. parašoma p) galima nustatyti visų sistemos strypų įrąžas (nes įražų skaičius yra lygus turimų lygčių skaičiui).24) vadinamas statinio neišsprendžiamumo laipsniu. pridėtų prie sistemos mazgų.x2. Kad netyčia tarp šių lygčių neatsirastų tiesiškai priklausomų. žinant apkrovos jėgas. pritaikius pjūvio metodą.25) čia kampas β atskaitomas nuo x (arba u) teigiamos krypties iki strypo j ašies krypties (nuo galo a link galo b). formaliai pertvarkant matricinę-vektorinę statinės pusiausvyros lygčių išraišką. temperatūros pokyčių).

tokiu būdu lieka n-p=k lygčių. Taigi iš viso geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos lygčių gali būti tiek. šios lygties pavidalas toks: vbsinβ+ubcosβ=εjLj. negalima sumuoti abiejų tokių strypų ilgių pokyčių. b pav. b pav. kuri (2. Kadangi sistema dukart statiškai neišsprendžiama (k=2).). iš bet kurių dviejų parašytųjų lygčių galima gauti likusią.25) išraiškos pavidalu susieja strypo j deformaciją εj su mazgų a ir b (prie kurių prijungtas strypas j) poslinkių komponentais u ir v. t.y. arba ε1=ε2.10 poskyryje). kiek yra strypų . kurios sieja tik deformacijas. Paprastas deformacijų darnos lygtis dažnai tenka parašyti sistemai. kai šarnyriškai įtvirtintas strypo galas a (2. pavyzdžiui.n. Kai n>p.Čižo knygoje 2. galima parašyti kiekvienam deformuojamam (tempiamam ar gniuždomam) sistemos strypui.5 pavyzdžiu (2.26) Jeigu tarp visų sistemos ruožų yra ruožas su dviem koaksialiais strypais (pavyzdžiui. Kai sistemos nesudėtingos.16. (pastaroji lygtis išreiškia tą faktą. Tokios lygtys vadinamos geometrinės deformacijų darnos lygtimis. b paveikslėlyje toks yra viršutinis ruožas).15.15 pav. iš šių lygčių galima eliminuoti poslinkių komponentus (tam eliminavimui sunaudojus p lygčių). Todėl deformacijų darnos lygtis tokia: ∑ε L j =1 j n j = 0.poslinkio abu komponentai lygūs nuliui. tai ir nepriklausomų deformacijų darnos lygčių gali būti tik dvi (bet kurios dvi iš parašytų trijų). 2. Šios lygtys susieja n deformacijų ir p poslinkių komponentų. kad strypai 1 ir 2 deformuojasi drauge ir jų deformacijos lygios).) galima rašyti: arba ε1a+ε3b+ε4c=0. kad tokios sistemos viso ilgio pokytis lygus nuliui. verta įgusti tokias paprastas lygtis sudarinėti. arba ε2a+ε3b+ε4c=0. trečią. Abu būdai paprastiems deformacijų ir poslinkių santykiams nagrinėti iliustruojami A. Akivaizdu. nes abu sistemos galai remiasi į standžias atramas.16. sudarytai iš strypų. šias lygtis nesunku parašyti tiesiog pagal geometrines deformavimo schemas (visiškai nesinaudojant poslinkių komponentais). išdėstytų vienoje tiesėje (2. nes jų dažnai prireikia. šiuo atveju (2. 2.). a pav. . Geometrinę lygtį. (2.16.

tai akivaizdžiai matyti. jeigu vienąkart statiškai neišsprendžiamoje sistemoje (2. Todėl.28) išraiška. su jomis susiję įtempimai . pritaikius sistemos mazgams pjūvio metodą.strypo temperatūros pokytis (teigiamas arba neigiamas).17. Fizikinių deformavimo lygčių parašoma po vieną kiekvienam strypui. deformacijas ir poslinkius.11) formulę: εj = + α jT j . jos strypuose įrąžos gali atsirasti ir be apkrovos. Taigi bet kuri strypinė tempiama bei gniuždoma sistema aprašoma trimis grupėmis lygčių. (2. temperatūrai veikiant.temperatūriniais įtempimais. a pav.jie sutrumpėja ar pailgėja. Tokios įrąžos vadinamos temperatūrinėmis. kad visada lygčių skaičius lygus kintamųjų skaičiui. Jas nustatyti nesudėtinga. Fizikinės deformavimo lygtys yra ne kas kita kaip strypų deformacijų išraiškos (2. kai skaičiavimui panaudojama fizikinių deformavimo lygčių (2. bet jokių įrąžų ar įtempimų neatsiranda . b pav. pasinaudoję visomis šiomis lygtimis.2. 2. pakinta ir jų ilgis . T3 . Pakinta strypų geometrinė forma.6) formulė. Strypų deformacijos proporcingos temperatūros pokyčiui. kai sistema statiškai neišsprendžiama. kuri pagrįsta deformacijų ir įtempimų proporcingumo dėsniu (Huko dėsniu): εj = Nj E j Aj Nj E j Aj . pakitus strypų temperatūrai. kurių skaičius ir kintamųjų skaičius surašytas lentelėje: Lygtys Pusiausvyros Geometrinės Fizikinės Viso Kintamųjų skačius Nj n n εj n n 2n+p uj P - Lygčių skaičius P n n 2n+p Lentelės matyti.16 pav. Kitaip yra. strypų skerspjūvių poslinkiai priklauso nuo šių deformacijų. galime surasti bet kurios (kiek kartų statiškai neišsprendžiama bebūtų) sistemos įrąžas. kai sistema statiškai neišsprendžiama. iš viso jų būna n. yra suvaržytas.27) Tačiau jeigu deformacijos priežastis yra ne tik vidinės jėgos.28) čia αj . pavyzdžiui. tai lygtį formuoti reikia pagal (2.17.) pakyla bent . (2. Jeigu sistema statiškai išsprendžiama (kaip. Čia strypų ilgių kitimas. Beje. Pirmoji tokių įrąžų (ir įtempimų) atsiradimo priežastis yra bent vieno strypo (arba ir visų strypų) temperatūros pokytis (kai strypas konstrukcijoje įkaista arba atvėsta). Pavyzdžiui.strypo medžiagos šiluminio plėtimosi koeficientas. bet ir strypų temperatūros pokytis.).

Pastaraisiais dviem atvejais reikia visų pirma įsitikinti. b) pakitus temperatūrai ir dėl to strypams pailgėjus. bent vienas netiksliai pagamintas strypas trukdo normalų sistemos montavimą. Jeigu kuris nors strypas būtų buvęs per ilgas ir jį į sistemą tektų sprauste įsprausti. Jeigu statiškai išsprendžiamoje sistemoje (pavyzdžiui.18 pav. schemą abiejų strypų laisvųjų galų poslinkius ir pažiūrėti. neatsiranda nei įrąžų. Nagrinėjamu atveju geometrinė lygtis yra jau ne (2. Dėl tokių poveikių atsiranda į reakcijos. montavimo metu tenka kai kuriuos strypus patempti į ar įsprausti tarp atramų.17. išauga reakcijos jėgos. o drauge ir įrąžos. Kai statiškai neišsprendžiamos sistemos bent vienas strypas pagamintas netiksliai (per ilgas. sudarydami geometrines deformavimo lygtis. (2. kad visų strypų ilgių bendras pokytis lygus susidariusio tarpelio pločiui. besistengdamas ilgėti. dėl šio geometrinio netikslumo. bet štai tokia: ∑ε L j =1 j n j = e.26) pavidalo. kurioje tarpelio nė nebuvo). 2. 2. Šis tarpelis gali išnykti trejopai: a) montavimo metu (strypus patempus ir sujungus). tai visoje skaičiavimo procedūroje pasikeičia tik geometrinės deformavimo lygtys (lyginant su tokios sistemos skaičiavimu. Tarkime.vieno strypo temperatūra.29) t. Jeigu sistemos deformavimo metu tarpelis išnykęs.tai sistemos montavimo netikslumai. su jomis susiję įtempimai montažiniais įtempimais. tokioje pat geometrinėje lygtyje ilgio perteklius e būtų įrašomas su minuso ženklu. c) apkrovimo metu (kai dėl pridėtų apkrovos jėgų strypai keičia savo ilgį ir pagaliau galais įsiremia vienas į kitą).y. Tokios įrąžos vadinamos montažinėmis. aišku.) vienas kuris strypas padarytas kiek per trumpas ar per ilgas.18 pav. o šie priešinasi tokiam deformavimui.y. pavyzdžiui.17 pav. jokių keblumų montavimo metu nebūna. įtempimai strypuose. Į montavimo netikslumus atsižvelgiame. ar tikrai temperatūros bei apkrovos jėgų poveikis toks.). o nedidutis strypų geometrijos pokytis akimi net nepastebimas. per trumpas) arba kai jis netiksliai sujungiamas su kitais strypais.17. tarp mazgų. strypas. a pav. įtempimai. ar jų atitinkama suma nėra mažesnė už tarpelio plotį). Parodytai 2. 2. kad tarpelis e išnyksta (t. kaip 2. . konstatuojama. nei įtempimų. spaudžia savo galais atramą ir kitą strypą. reikia apskaičiuoti pagal 2.18 paveikslėlyje sistemai ši lygtis tokia: ε1a+ε2b=e. o drauge ir įrąžos. Antroji priežastis atsirasti įrąžoms (ir įtempimams) dar neapkrautoje sistemoje . kad vienas kuris strypas buvo pagamintas truputėlį (atkarpėle e) per trumpas ir todėl tarp strypų iš pradžių atsirado tarpelis (2.).18 pav. Tačiau jeigu sistema statiškai neišsprendžiama (kaip. b pav.

t. ar negali pakisti strypų temperatūra (kaip ji gali pakisti būsimos konstrukcijos aplinkoje. bet ir įtempimai strypo skerspjūviuose. paprastai būna žinoma iš anksto). Sistemos kūrėjas. mažiau deformuojasi. . ir jose slypi “neprašytų” įtempimų pavojus? Paminėtas neigiamas ypatybes kompensuoja daug svarbesnės teigiamos statiškai neišsprendžiamų sistemų ypatybės: statiškai neišsprendžiamos sistemos yra standesnės. Kai šitokios papildomos įrąžos strypuose atsiranda nelauktai. gali nebeatlaikyti. kad ir temperatūrinės. Būkime atsargūs. Kuo strypas standesnis. lieka laiko remontuoti. kad šiose sistemose įrąžų pasiskirstymą veikia dar viena aplinkybė . visa sistema dažnai dar nepraranda eksploatacinio pajėgumo. turi pagalvoti.Tiek temperatūrinės. Jos sudaro papildomą ir dažniausiai nepageidautiną poveikį sistemai. Jau esame išsiaiškinę. tiek montažinės įrąžos yra visai nesusijusios su sistemai skirta apkrova. jos yra patikimesnės (nes. konstruktorius turi to nepamiršti. pavyzdžiui. ir montažinės įrąžos atsiranda tiktai statiškai neišsprendžiamose sistemose. o skerspjūvio ploto prieaugis kompensuoja su kaupu ašinės jėgos prieaugį.kad viskas būtų sujungiama tiksliai. nes σ=N/A. nutrūkus ar kitaip iš rikiuotės išėjus vienam strypui.y. ko gero. Nesunku įsitikinti. turi atidžiai prižiūrėti konstrukcijos montavimo procesą . netikėtai. jeigu jas ir apskaičiuoti sunkiau (nepakanka pusiausvyros lygčių). Kitaip yra. sistema staiga virsta mechanizmu.kodėlgi praktikoje naudojamos statiškai neišsprendžiamos sistemos. taip keisdami statiškai neišsprendžiamos sistemos strypus! Natūraliai kyla klausimas . o padidėjusių įtempimų strypas. Užtat reikia gerai mokėti šis įrąžas ir įtempimus apskaičiuoti. nebelaikančiu apkrovos). jos drauge su įražomis nuo apkrovos kai kur gali sukelti tokius įtempimus. tuo didesnė (absoliutiniu didumu) ašinė jėga jam tenka. standesnės medžiagos strypą): šiuo atveju padidėja ne tik ašinė jėga. kai strypo standį padidiname. tuo pačiu padidiname jo ašinę jėgą.atskirų strypų standžių santykiai. kurių konstrukcija nebeatlaiko. pakeisti strypą. tačiau įtempimai šio strypo skerspjūviuose nepadidėja. Kai kurį nors statiškai neišsprendžiamos sistemos strypą pastoriname. sutrumpindami jo ilgį arba padidindami tamprumo modulį (paėmę kitos. tuo tarpu statiškai išsprendžiamos sistemos bent vienam strypui nutrūkus. kuo didesnis jo skerspjūvio plotas bei tamprumo modulis ir kuo mažesnis ilgis (kuo didesnis santykis EjAj/Lj).

svarbu įgyti gerus skaičiavimo įgūdžius. bet kadangi tokių uždavinių inžinerinėje praktikoje dažna. Šiaip statiškai išsprendžiamų sistemų skaičiavimo algoritmas gana paprastas.2. bet ir ne per daug didelis (taupome medžiagą. todėl ne tik išnagrinėkite komentuojamus pavyzdžius. konstatuojame. ir deformacijų (poslinkių) mažumo prielaida nebegalioja. j savo sandėlyje) pasirenkame kiekvieno strypo Aj . visų pirma reikia apskaičiuoti kairiąją stiprumo sąlygos pusę ir nustatyti. o kartu ir strypo ašinę jėgą. kuriame Fj* mažiausias. sistemos mazgų poslinkiai būna dideli. Tenka pusiausvyros lygčių koeficientus nustatyti pagal deformuotos sistemos schemą.5 poskyrius apskaičiuoti strypų deformacijas bei sistemos mazgų poslinkius. ribinėmis. Kai standumas dar nepakankamas. standumą. y. Statiškai išsprendžiamų sistemų skaičiavimas (nereikia!) Svarbiausias deformuojamų sistemų skaičiavimo tikslas yra . ašines jėgas išreiškiame taip pat tuo parametru. kai žinome strypo skerspjūvio plotą (A) ir medžiagos stiprį (R). Dažnai sprendžiami ir tikrinamieji uždaviniai: kai visi konstrukcijos ir apkrovos parametrai žinomi. kai jie daug deformuojasi.y. deja. nebeatitiktų tikrovės.Čižo vadovėlio 13 skyriuje . projektavimo tradicijos. pavyzdžiui. kai įsitikinome. kai žinome ir apkrovos didumą. Tada jau yra žinoma. Kai sistemos strypai labai deformatyvūs (t. visa sistema arba suyra. Dažniausiai jis tai sprendžia. Mes visiškai nekalbėsime apie deformuojamos sistemos stabilumą. dar nėra garantijos. kai sistemos deformacijos (ir poslinkiai) tiek didelės. bet ir savarankiškai išspręskite uždavinių. iš šios nelygybės padarome vieną iš trijų išvadų: 1) leistinosios apkrovos nustatymo uždavinyje. ilgi. fizikiškai netiesinio deformavimo pavyzdžiai nagrinėjami A. kai žinome apkrovą.tokį. kurioje geometrinės priklausomybės yra netiesiškos.13) ar (2. būtų visiškai nelogiškas. iš visų parenkame griežčiausią . t. Dabar metas aptarti. Todėl tarsime. kad sistema yra pakankamai standi arba. iš kelių elementų ir kaip išdėliotų erdvėje ta konstrukcija susidės. per daug pakeičia savo formą.y. ar lygi (=). Deformuotos sistemos schema tokiu atveju pasidaro nebepanaši į nedeformuotos sistemos (pradinę) skaičiuojamąją schemą: labai pasikeičia strypų ašių ir įrąžų kryptys. galima pagal 2. Net ir garantavus kiekvieno paskiro strypo stabilumą. o tuo pačiu ir visai sistemai gresia suirimo pavojus).y. ir skerspjūvių plotus.kad nustatinėjama sis apkrovos parametras turi būti ne didesnis kaip tam tikras iš šios sąlygos išreikštas dydis * Fj* (Fj≤ F j ). Toks deformavimas vadinamas geometriškai netiesiniu. strypinių sistemų skaičiavimo uždaviniai būna arba leistinosios apkrovos nustatymo. kad strypinės sistemos tenkintų tik stiprumo ir standumo sąlygas. tokio. savo išteklius!). kaip tvarkytis su visu tokių strypų kompleksu. Pusiausvyros lygtys.t. skirtą kokioms nors apkrovoms atlaikyti. kokio didumo yra strypų ašinės jėgos bei įtempimai. būna nepakankamai standi. beje. O kadangi deformacijos savo ruožtu priklauso nuo įrąžų.ašines jėgas. .10.y.tiesiog intuityviai vieną kitą strypą pastandinti (pastorinti. tai pasinaudoję pusiausvyros lygtimis. jog net ir pusiausvyros lygtyse jų nepaisyti nebegalima (t. arba bent jau pasidaro mažiau patikima. ar mažesnė (<) už žinomą projektini stipri -R. . ir visa sistema.Vieni dydžiai stiprumo (ar standumo) sąlygose yra žinomi iš anksto. tik išreikštas kokiu nors vienu parametru. 2) projektiniame uždavinyje. tai į pusiausvyros sąlygas įrąžos įeina nebe pirmuoju laipsniu. Jau buvo kalbėta. stabilumą. ploni arba padaryti iš medžiagos su labai mažu tamprumo moduliu E). ar jie tenkina visas sąlygas (tokį uždavinį sprendžiame ir tikrindami išspręsto projektinio uždavinio rezultatus). tuo badu jį atskiriant nuo fizikiškai netiesinio (kai netiesinė yra įtempimų ir deformacijų priklausomybė. kadangi tokių to paties apkrovos parametro apribojimų gauname tiek. kad eksploatacijos metu strypinė sistema nepraras savo bendrojo stabilumo. Statiškai išsprendžiamų tempiamų bei gniuždomų strypinių sistemų stiprumo skaičiavimo algoritmas yra toks: • Pjūvio metodu (sudarę statinės pusiausvyros lygtis) apskaičiuojame įrąžas .kad iš žinomos medžiagos (su žinomu R) pagaminto strypo skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip tam tikras iš šios sąlygos išreikštas dydis Aj (A≤ A* ). Taigi sprendžiame tikrinamąjį standumo uždavinį palyginę gautąsias deformacijų ir poslinkių reikšmes su leistinomis. t. Kai inžinierius kuria konstrukciją. šiame uždavinyje nedera iš anksto rašyti nelygybės ženklo. . remdamasis ilgamete inžinierių patirtimi ir savo paties intuicija. jis pats nustato. rašyti priklausomus nuo deformacijų. 3) tikrinamajame uždavinyje. Huko dėsnis. ar ji didesnė (>). kaip užtikrinamas paskiro konstrukcijos elemento. negu buvo parinktas pagal stiprumo sąlygą) ir vėl atlikti tikrinamąjį standumo skaičiavimą. . tą. • Įrašę kiekvieno strypo ašinės jėgos reikšmę į stiprumo sąlygą (2. nepakankamai. kad būtų ne mažesnis kaip Aj. Visos sistemos stiprumas ir standumas priklauso visų pirma nuo paskirų strypų stiprumo ir standumo. Be abejo. taigi pusiausvyros sąlygos pasidaro nebe tiesinės. arba projektiniai. Geometriškai netiesinis (neproporcingas) deformavimas. kad mūsų skaičiuojamų sistemų strypų ilgius ir padėtį erdvėje visada žinome iš anksto. ką turime savo dispozicijoje. kad visi sistemos strypai yra pakankamai stiprūs (arba kai patys juos suprojektavome pakankamai stiprius). remdamiesi (2. kiti būtent iš šių sąlygų nustatomi. konstrukcijos stiprumą.kai skaičiuojama pagal plastines medžiagos savybes). kai negalioja proporcingumo.4 ir 2. Jeigu apkrovos jėgų didumas nežinomas ir. Paliksime šias problemas atitinkamiems konstrukcijų mechanikos (statybinės mechanikos) skyriams. t. Standumo klausimus sprendžiame dažniausiai tik po to. nelygybės ženklas “daugiau arba lygu” (≥) čia kai abi pusės išreikštos vien skaičiais.14) standumo sąlygomis. iš savo resursų (iš pramonės tiekiamų gaminių asortimento arba tik iš to. Nutrūkus bet kuriam vienam strypui. Rūpinsimės. Standumo parametrai ypač svarbūs.y. paimti Aj didesnį.garantuoti patikimą konstrukcijos eksploataciją. jokiu būdu nebegalioja deformacijų mažumo prielaida ir pusiausvyros lygtis tenka rašyti pagal deformuotos sistemos schemą. parašytos pagal pradinę schemą.kad strypo stiprumo sąlyga tenkinama arba netenkinama (pastaruoju atveju strypui. Kai paskiri strypai yra nestandūs.projektinį standumo uždavinį arba (ypač kai standumo sąlyga pažeista nelabai stipriai) . ko gero. su strypine sistema. tempiamo (ar gniuždomo) strypo stiprumas. šiuolaikinis matematinis aparatas ir kompiuteriai gali padėti ir optimalią konstrukcijos struktūrą nustatyti (išspręsti vadinamąjį deformuojamos sistemos sintezės uždavinį). o belieka pasakyti. tenka spręsti sudėtingesni . kiek yra strypų.4). t. bet dažniausiai pakankamai gerą konstrukcijos schemą padiktuoja būtent inžinerinė patirtis.y. Priklausomai nuo to. kurie dydžiai žinomi ir kurie nustatomi.

nuo strypų ir apkrovų išdėstymo. ilgina. Tuo būdu deformuotos sistemos schemą sudaro tarytum du šarnyrais sujungti tiesūs strypai. kad gali slinkti. Labai dažnai panašūs tarp dviejų atramų nutiesti liaunieji strypai nagrinėjami. Iš tarpinių sprendimo veiksmų. sukelia ašines jėgas. jis visada nuslinks būtent į šią.Čižo knygoje. . strypų įrąžoms (ašinėms jėgoms) apskaičiuoti nepakanka statinės pusiausvyros lygčių. šitokio kelio išsiaiškinti čia nemėginsime. kai strypų skaičius n didesnis už sistemos laisvumo laipsnį p. ašinės jėgos abiejuose vielos ruožuose nebėra vienodos). kurios praverčia vėliau. o žiemos metu dar ir apledėjimui bei laidų traukimuisi dėl temperatūros kritimo) lemia gana didelius įtempimus. praktiškai nesipriešina lenkimui. O parankiausias lygčių sistemos sprendimo kelias yra toks: ♦ deformacijų εj reikšmes.y. ♦ tas pertvarkytąsias k geometrines lygtis (išreikštas įrąžomis) sprendžiame drauge su statinės pusiausvyros lygtimis. (2. L3 N max ≈ qL2 8s . kad kai poslinkis s ir kampas β (kampas tarp horizontalės ir strypo ašies) tampa pakankamai dideli. ♦ jeigu buvo naudotos geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos lygtys. kuria eile pridedamos apkrovos (reikia žinoti apkrovimo priešistorę). 2. geometrinių ir fizikinių deformavimo lygčių sistemą. paliksime tai konstrukcijų mechanikos (statybinės mechanikos) kursui. jeigu naudojame geometrines deformacijų darnos lygtis (be poslinkių). vielą) tempia. simetrišką poziciją. kurių yra n ir kuriose dabar lieka n+p nežinomųjų (n įrąžų ir p poslinkių komponentų).jėgų metodo principai . įrąžos ir poslinkio prieaugių priklausomybės būna beveik tiesinės. t. Strypas yra liaunas.9 poskyryje. kad tokio strypo neįmanoma ištempti iki visiškai tiesios horizontalios padėties: kai s=0. iš viso turime k+p=n lygčių. kai. nors ir su vienu nežinomuoju. o šios strypą (mūsų atveju virvę. nustatę įrąžas. taigi. įrąža N=∞. kai juos veikia ne koks nors pakabintas krovinys. jeigu krovinys prie vielos pritvirtinamas nejudamai ir ne ties viduriu. dėl kurių laidai net nutrūksta. jokiu būdu negalima naudotis superpozicijos principu. iš likusių n-p (=k) geometrinių deformavimo lygčių eliminuojame visus poslinkių komponentus. tarp papildomų jėgos. poslinkių metodu.31) 2. elektros laidų.y.11. bet netiesinė ir nelengvai išsprendžiama. kuria tvarka. kabamojo kelio lynų) savasis svoris. 8 64 EA (2. jų yra tik k. vidurinę. didžiausias strypo įsviris a. mišriuoju metodu (vieno iš jų . nuo kurių priklauso konstrukcijos standumas. o atskirais atvejais net reikia žinoti.10 skyriuje). Taigi. Galima būtų išreikšti ir apytikslę priklausomybę tarp jėgos F ir poslinkio s (kol tas poslinkis gana mažas): F= Verta žinoti. yra statiškai neišsprendžiama.30) Iš šios formulės akivaizdu.23 pav.9 poskyryje.jėgų metodu. išreiškiančias tokių liaunųjų strypų būvį. bet pačių strypų (pvz. dėl to sistemos geometrija pakinta. Pavyzdžiui. kad Lo didesnis už atstumą L tarp atramų). pusiausvyros lygtis. gautas iš fizikinių deformavimo lygčių. šiose k lygtyse belieka vienintelė nežinomųjų grupė . Dėl simetrijos abiejuose strypuose ašinės jėgos vienodos (jeigu krovinys ant vielos užkabinamas taip. t.įrąžos (ašinės jėgos). pasinaudoję keliomis (p) jų. aišku. Jeigu žinomas pradinis strypo ilgis Lo (prieš pakabinimą.10 poskyryje aprašytojo algoritmo pradžia (pirmoji dalis) turi būti kitokia.tik n (tik įrąžos). panaudodami kurį nors ekstreminį energetinį mechanikos principą ir šiuolaikinės matematikos (ekstrėminių uždavinių sprendimo) aparatą drauge su kompiuterine technika.aiškinami A. kurių yra p. Statiškai neišsprendžiamos sistemos strypų įrąžas nustatyti galime keliais būdais: išsprendę bendrą statinės pusiausvyros lygčių. Statiškai neišsprendžiamų sistemų skaičiavimas (nereikia!) Kai sistema. o jose nežinomos bėra tiktai ašinės jėgos (jų taip pat yra n). kuriuo nors populiariu ir patogiu (skaičiuoti be kompiuterio) statybinės mechanikos metodu . jei ant gana ilgos vielos arba virvės ties viduriu (ties pjūviu k) pakabintume krovinį. todėl ir 2.Kai deformavimas netiesinis. sudaryta iš tempiamų bei gniuždomų strypų. kuriais buvo iš lygčių eliminuojamos deformacijos ir poslinkiai. įrašome į geometrines deformavimo lygtis. o tokios (be galo didelės) ašinės jėgos neatlaikytų joks strypas. tai įsvirimą s galima rasti iš kubinės lygties: s3 − 4 3 (L0 − L )Ls − 3qL = 0 . o nežinomųjų būna irgi tiek pat. Kai abiejų atramų lygis yra vienodas. tuos parametrus.) EA 3 s . Todėl pravartu žinoti formules. Būtent šis savasis svoris (prisidėjus vėjo apkrovai. didžiausia ašinė jėga (2. o nežinomųjų . kaip buvo parodyta 2. tokių lygčių iš viso parašoma 2n+p. kad ties tašku k yra šarnyras. Minėtųjų 2n+p lygčių sudarymo technologija aprašyta 2. nors ir skersai veikdamas. Geometrini jautrumas labai priklauso ir nuo pradinės sistemos schemos. lieka išraiškos. kuris.23 pav. todėl galima įsivaizduoti. norime apskaičiuoti ir deformacijas bei poslinkius. o strypo apkrovos intensyvumas c.

su linijine deformacija. Tuo tarpu šlyties deformacijai ir tangentinių įtempimų poveikiui tirti atliekamas sukimo bandymas (sukamas vamzdinis bandinys). kaip mechaninės medžiagų savybės dėl įvairių veiksnių kinta ir kaip dėl to gali pakisti jau eksploatuojamos konstrukcijos patikimumas.grafiką. Net ir labai didelės jėgos veikiamo betono bandinio deformacija plika akimi nepastebima. Išmatavę deformacijas. jų didumą bei pasiskirstymą.1 pav. 3. ir jų skaičius. standumas). standumas bei stabilumas priklauso ne tik nuo elementų didumo. bandydami. kad būtų patogu bandinių galus įtvirtinti tempimo mašinos griebtuose (3. kitos būdingos tik medžiagoms (pavyzdžiui. ir bandymų technologija. Pagrindiniai mechaninių savybių rodikliai Pagrindinėms mechaninėms medžiagos savybėms nustatyti atliekamas tempimo bandymas. MECANINĖS MEDŽIAGŲ SAVYBĖS 3. Būtent iš jos galima nustatyti svarbiausius bandomosios medžiagos mechaninių savybių rodiklius. Beveik visais mechaniniais medžiagų bandymais siekiama išmatuoti deformacijas. Ši tempimo jėgos ir bandinio ilgio pokyčio priklausomybės F(∆L) kreivė dažniausiai vadinama tempimo diagrama. kai jis nežino vartojamos medžiagos rūšies. Taigi medžiagų vartotojui. Tempiamosios jėgos (bandinio ašinės jėgos) didumą rodo mašinoje įtaisytas manometras. bet ir nuo medžiagų. plastiškumas. šios reakcijos intensyvumą. taisyklėmis) yra reglamentuojama ir bandinių forma. ir belieka. o kai kurios net tūkstančių kiloniutonų jėga. ypač labai stiprios. galime daryti išvadas ir apie įtempimus. Tempimo diagrama. žymėdamas tiekiamos medžiagos markę. Šio reglamento būtina griežtai laikytis. kaip bandymo metu kito tempimo jėga ir bandinio ilgis. stiprumas. įmonė). mokėti tas savybes išreikšti skaičiais (savybių rodikliais) ir panaudoti tuos skaičius konstrukcijų skaičiavimuose. Kai kurios mechaninės medžiagų savybės visiškai atitinka konstrukcijų bei jų elementų savybes (pavyzdžiui. tuo tarpu gumos bandinys akivaizdžiai deformuojasi net nuo piršto spustelėjimo. rodantį. plieno strypas atlaiko nesuirdamas dešimtis kartų didesnes apkrovas negu tokių pat matmenų medinis strypas. žvilgterti į atitinkamą lentelę. Paprastai siekiama gauti unifikuotą. normomis. bandomos pakankamai galingomis hidraulinėmis mašinomis. Pagrindinis. taigi ir jų stiprumas.1 pav. šimtų. Todėl įstatyminiais aktais (standartais. 1 . Tačiau daugumos dažnai vartojamų konstrukcinių medžiagų mechaninių savybių rodikliai yra seniai nustatyti. Be to. jos markę.2. 3. inžinierius turi gerai pažinti mechanines konstrukcinių medžiagų savybes. betono mazgas ar kt. Kiekvienai medžiagai jėgų įtaka būna kitokia. Savybių tyrimas Konstrukcijos elementų mechaninės savybės. standartizuotą informaciją apie medžiagų savybes. Konstrukcinės medžiagos. valkšnumas). pavyzdžiui plienas. kurios susiję su normalinių įtempimų poveikiu. Šią informaciją apie medžiagas gauname. markės arba kai nepasitiki medžiagų tiekėjo nurodymais.nustatoma bandymo standartu. iš kurių tie elementai padaryti.bandomojo ruožo ilgis L. kad šios medžiagos savybių rodikliai būtų tokie kaip nurodytieji standarte (standartas paprastai nurodo ir leistinus savybių rodiklių nukrypimus). Norėdamas sukurti patikimą konstrukciją. Tempimo bandymas. pasirinkus medžiagos rūšį. Jis turi žinoti.tokių. Paprastai mašinoje yra automatinis savirašis įtaisas. konstrukcijos gamintojui atlikti mechaninius medžiagų bandymus tenka tik tada. Mechaninės savybės apibrėžia medžiagų reakciją į jėgų veikimą.3. atsirandančias dėl vienokių ar kitokių mechaninių poveikių. surašyti į standartus ir žinynus. geometrinės formos. Iš tiriamos medžiagos pagaminamas reikiamas skaičius bandinių . nuolat per visą bandymą matuojamas atstumas tarp mašinos griebtų: šio atstumo pokytis maždaug proporcingas bandomojo ruožo ilgio pokyčiui ∆L. kuris išbrėžia kreivę . jas įvairiais būdais tirdami. trapumas. bet nuo jų irgi priklauso konstrukcijos patikimumas. Kokie turi būti bandinio matmenys . kurios gali bandini tempti kelių dešimčių. gana paprastas. O medžiagų gamintojas (metalurgijos gamykla. kai tenka nustatyti vienos ar kitos konkrečios medžiagos mechanines savybes. bet daugiausia svarbios informacijos teikiantis bandymas yra tempimo bandymas. turi garantuoti.1.). Tempimo bei gniuždymo bandymai atskleidžia daugiausia tas medžiagos savybes. skerspjūvio forma ir plotas A. . Pavyzdžiui. jį papildo analogiškas gniuždymo bandymas.

tuo tarpu arti įtvirtinimo (arti kūginės bandinio dalies) apkrova dar gana įtakinga.y. iš pradžių nežymus.2 pav. kaip tik ir liudijančias kristalinės struktūros pokyčius (vadinamąsias Liuderso linijas). žyminčios intensyvaus plastinio deformavimo stadiją. o ties tašku B .yield (takumas). visa deformacija (tamprioji. tempimo jėga ir mažėja iki diagramos taško D. jokių plastinių deformacijų jame nėra. Po to proporcingumo nebelieka. Ypač svarbios būna reikšmės Fy ir Fu. bandinyje ima formuotis kaklelis su ryškiai sumažėjusiu bandinio skerspjūviu. u . Mat. todėl toliau bandiniui deformuoti pakanka mažesnės jėgos. Dažnai jų dar nėra ir už taško A (nors diagrama ir nukrypsta nuo tiesės). vadinamasis plieno “tekėjimas”.2 pav. Šis beveik horizontalus diagramos ruožas vadinamas takumo aikštele. fr . tai bandinys vėl susitrauktų. Kol bandinys deformuojasi proporcingai. 3. o pro mikroskopą (kartais ir plika akimi) galima įžvelgti paviršiuje atsiradusias įstrižas linijas. pastebėsite pakraščiais maždaug 45° kampu į tempimo ašį pasvirusią trūkio dalį (susiformavusią dėl tangentinių įtempimų sukeltos plastinės deformacijos). o tuo pačiu ir kristalinių gardelių persislinkimo kryptys sudaro apie 45° kampą su tempimo kryptimi. Abscisių ašis rodo bandomojo ruožo ilgio pokytį. Net ir nutrukusio bandinio kaklelį apžiūrėdami (3. prisiminkite. jėgai pasiekus takumo reikšmes. kur pagal Sen-Venano principą įtempimai ir deformacijos nepriklauso nuo apkrovos pasiskirstymo. nes įtempimas yra proporcingas ašinei jėgai (σ=N/A). susiejanti ne jėgą su ilgio pokyčiu. o išilginė deformacija . daugelio medžiagų (ir daugelio konstrukcinių plienu) diagramose nėra aiškios takumo aikštelės.pirmosiomis atitinkamų anglų kalbos žodžių raidėmis: pr . pašlyja daugelio jo kristalų gardelės. dabar ima kauptis vienoje bandinio vietoje. L o bandinio (strypo) standis EA/L yra šios priklausomybės tiesės krypties koeficientas. tik vėliau prasideda medžiagos plastinis deformavimasis. y . vaizduojama 3. Kiek aukščiau taško A pradėjusi kauptis plastinė deformacija ypač sparčiai vystosi takumo aikštelėje. 2. o ties centru .kol pasiekiamas kulminacinis taškas C. atitinkamai pakeitę mastelius ir matavimo vienetus. tuo labiau pradinis diagramos ruožas OA prisiglaudžia prie ordinačių ašies. nors deformacija dar vis tampri. Deformavimo proceso pradžioje jėga ir ilgio pokytis kinta proporcingai.y. kad būtent tokia kryptimi tempiamame strype veikia didžiausi tangentiniai įtempimai (žr. tuo didesnis kampas β.proportion (proporcingumas).ultimate (maksimalus). ypatingosios tempimo jėgos reikšmės yra žymimos tarptautiniais indeksais . sutrumpėtų iki pradinio ilgio. nepasiekus tiesės pabaigos taško A arba tik nedaug ji peržengus.fracture (trūkimas).) parodyto kampo tangentas ir yra bandinio standis (tgβ=EA/L). Kuo didesnis standis. Beje. kurio priežastis yra normaliniai įtempimai bandinio skerspjūvyje. Šių linijų.9) formulę F=N= EA ∆L .y. Tempimo diagrama σ(ε). Kadangi pagal (2.4 paveikslėliu.). Bandomasis ilgis L (3. bet įtempimą σ su deformacija ε. Diagramoje yra keletas ypatingų ruožų ir keletas ypatingų taškų.ilgio pokyčiui (ε=∆L/L).3 pav. siekiama medžiagos savybes tirti ten. Šioje proceso stadijoje persitvarko polikristalinė plieno struktūra. jis patamsėja.2 poskyrį).2 pav. Ypatingųjų taškų ordinatės. Ypatingieji šios diagramos taškai pažymėti 2 . atspindinti priklausomybę σ(ε).) apima tik dalį cilindrinės ar prizminės bandinio dalies.ir labai intensyvus. Jeigu bandymas būtų nutrauktas. Tokią diagramą galime gauti iš diagramos F(∆L).tempimo jėgos F (bandinio ašinės jėgos N) didumą. grįžtamoji deformacija) išnyktų. ir tempiamoji jėga būtų pašalinta. Ligi tol deformacija buvusi beveik vienoda per visą bandomąjį ilgį. todėl ruožas OA yra tiesė.). t. ordinačių . Už takumo aikštelės eina kylantis medžiagos stiprėjimo ruožas . ties kuriuo bandinys nutrūksta.pėdsaką beveik statmeno ašiai plyšio. todėl bandymo metu jos nustatomos itin atidžiai. Jeigu bandinio paviršius gerai poliruotas.3 pav. gautoji iš parodytosios 3.1 pav. Panagrinėsime būdingą anglinio plieno tempimo diagramą (3. kai bandinys sparčiai tįsta be jokio jėgos didinimo. t.3.2 paveikslėlyje. Mechaninėms medžiagų savybėms nagrinėti patogesnė yra diagramą. t. tempimo diagramoje (3.

įtempimas. vartojamas labai retai. Kad orientuotumėtės. kai jame veikia didžiausi sąlyginiai įtempimai σu.mažiausias įtempimas. kai bandinyje ima reikštis vietinė deformacija. O iš tikro skerspjūvio plotas bandymo proceso (tempimo) metu nelieka visą laiką toks pat. Įsidėmėkite.4 pav. jis dėl skersinės deformacijos nuolat mažėja. Kiekviena jų turi savo pavadinimą: • proporcingumo riba σpr=Fpr/A0 . • stiprumo riba σu=Fu/A0 .). takumo įtempimas σy . iki kurio medžiagoje nepastebima jokių plastinių (liekamųjų) deformacijų. gaunamas jėgos reikšmę padalijus iš pradinio skerspjūvio ploto A0. Tikrojo įtempimo reikšmė vis yra didesnė už sąlyginio įtempimo. Šios įtempimų reikšmės apibūdina tam tikras mechanines medžiagų savybes ir yra šių savybių rodikliai. kad visi šie rodikliai yra tam tikros įtempimų reikšmės ir todėl jų matavimo vienetas yra paskalis. b.) krypties kampo α tangentas yra lygus medžiagos tamprumo moduliui . d. vaizduojami punktyru) tempimo bandymo metu didėja net ir tempimo jėgai ėmus mažėti. deformacija vis dar tebėra grįžtamoji. santykis su pradiniu skerspjūvio plotu. kad net ir tapusi neproporcinga įtempimui. kokius didžiausius įtempimus medžiaga gali atlaikyti nesideformuodama plastiškai.5 pav. leistinasis įtempimas ir pan. • takumo įtempimas σy=Fy/A0 (iš analogijos su kitais panašiais rodikliais dažnai nepagrįstai vadinamas takumo riba) . σu ir σfr. išnyksta po apkrovos pašalinimo). elasticity . Tikras trūkimo įtempimas sfr=Ffr/A* yra žymiai didesnis už trūkimo ribą σfr ir net už stiprumo ribą σu (žr. Čia vis minimas sąlyginis įtempimas yra sutartinis dydis. Tikrieji įtempimai (3. rodanti. stiprumo riba σu .tai aiškėja iš Huko dėsnio: tgβ = Sąlyginio įtempimo reikšmė σfr=Ffr/A0 kartais vadinama trūkimo riba. sumažėjusio skerspjūvio ploto A*.4 pav. norint jį atskirti nuo sąlyginio. nors šitoks rodiklis. padalijus tą pačią jėgos reikšmę iš tikrojo. žymimas ne raide σ. jų ordinačių (Įtempimų reikšmių simboliai žymimi tokiais pat indeksais. kai pradeda formuotis kaklelis.didžiausios jėgos. c. ε 3.raidėmis a. Kitų medžiagų mechaniniai rodikliai . ir takumo įtempimas σy. kuriam veikiant plastinė deformacija auga nedidinant apkrovos. štai minkšto anglinio (statybinio) plieno pagrindiniai rodikliai: proporcingumo riba σpr. dėl to darosi suprantama.megapaskalis (MPa). kurią atlaiko bandinys. iki kurio galioja įtempimų ir deformacijų proporcingumo (Huko) dėsnis. Tiesaus pradinio diagramos ruožo Oa (3.). kokius didžiausius sąlyginius įtempimus medžiaga gali atlaikyti nesuirdama. dažnai ši įtempimo reikšmė sutampa su proporcingumo riba arba yra šiek tiek didesnė už ją (tai reiškia. kokio didumo šie rodikliai yra. kodėl bandinys nenutrūksta. o nutrūksta šiems įtempimams sumažėjus iki σfr. 3 . rodantis.didžiausias įtempimas. o dažniausiai (taip patogiau) . kaip ir anos diagramos ordinačių (jėgų reikšmių) simboliai: σpr.apie 400MPa. σ =E.tamprumas) . • tamprumo riba σe (angl. didžiausias sąlyginis įtempimas. bet raide s. Tarp išvardytųjų rodiklių du yra pagrindiniai medžiagos stiprumo rodikliai: stiprumo riba σu. 3.1 lentelėje.3. σy. kuris .apie 24 MPa. Kai kada tikrasis įtempimas. Ypač sparčiai mažėti jis ima ties stiprumo riba. nes ji gaunama. Dažniausiai būtent šių dviejų rodiklių pagrindu nustatomi norminiai medžiagos stiprumo rodikliai (projektinis stipris.apie 210MPa.5 pav.

Visais atvejais tamprioji deformacija mažėja proporcingai mažėjančiam normaliniam įtempimui (pagal Huko dėsnį). Reikia žinoti. Reikia suprasti. nes joje akivaizdūs visi ypatingieji taškai. dar beveik neatsiradus plastinių deformacijų. lygiagrete pradiniam diagramos ruožui. jo ilgis yra mažesnis negu prieš pat nutrūkimą. 3. dėl kurio medžiagoje atsiranda 0. kad ir deformacija. kad diagramos pavidalas ir ypatingųjų taškų koordinatės priklauso ir nuo jėgos didinimo tempo (greitinant apkrovimo procesą. kitų sąlygų (apie tai .002 brėžiama tiesė.3.).6 pav. apskaičiuota dalijant bandinio ilgio prieaugį ∆L iš pradinio bandomojo ilgio L0. Sąlyginis takumo įtempimas yra įtempimas. yra sąlyginė. ir nuo bandinio temperatūros. ir tempimo jėga sumažinama arba ir visiškai pašalinama. Todėl oficialiems savybių rodikliams nustatyti tempimo bandymą būtina atlikti pagal standartu nurodytus reikalavimus. yra labai svarbus mechaninis rodiklis (nurodantis intensyvaus plastinio deformavimosi pradžią). Tačiau yra daug medžiagų (ir konstrukcinių).y.8 pav.): iš abscisių ašies taško ε=0. medžiagos bandinį ištempus tolydžiai didinama jėga iki pat nutrūkimo. šio susikirtimo taško ordinatė ir yra sąlyginio takumo įtempimo reikšmė. Visos nagrinėtosios medžiagų tempimo diagramos yra gautos. t. Tikroji deformacija gaunama.7 pav. Todėl tikroji deformacija yra mažesnė už sąlyginę. bandinyje išnyksta tamprioji (grįžtamoji) deformacija arba bent jos dalis.5 pav. dalijant kiekvienu deformavimo momentu t prieaugį ∆L(t) iš tuo metu jau padidėjusio ilgio ∆L(t). Jeigu tempimo bandymas nutraukiamas. 3.2. todėl diagramoje šis procesas atspindimas tiese (arba beveik tiesia linija).4 poskyryje). todėl jų tempimo diagramose nematyti takumo aikštelės. Tarp tikrosios deformacijos ε* ir sąlyginės (įprastosios) deformacijos ε egzistuoja toks ryšys: ε*=ln(1+ε). lygiagretė pradinio diagramos ruožo tiesei. Šis rodiklis paprastai žymimas simboliu σ0.7 pav. Tuo tikslu naudojamasi sąlyginio takumo įtempimo rodikliu.3. atspindintys svarbiausias mechanines medžiagos savybės. Yra labai trapių medžiagų (pvz. Ši deformacija išnyksta ir nutrauktame bandinyje: glaudžiai sudėjus nutrukusio bandinio abi dalis.2% didumo liekamoji (plastinė) deformacija. dar nenutrūkus bandiniui. Tikrasis deformavimo grafikas 3. kurių tempimo diagramos paprastesnės (3.5 paveikslėlyje būtų šiek tiek į kairę nuo parodytos punktyrinės linijos. medžiagos deformavimasis atsilieka). O daugelio konstrukcinių lydinių plastinis deformavimasis tolydesnis negu minkštojo plieno. šios tiesės krypties koeficientas yra tgα=E (3.6 pav. 4 . pilkasis ketus).). Minkštojo anglinio plieno tempimo diagrama yra labai iliustratyvi. Sąlyginis takumo įtempimas nustatomas taip (3. iki susikirtimo su diagramos kreive. Kadangi takumo įtempimas. nustatomas būtent pagal takumo aikštelės ordinatę. kurių bandiniai nutrūksta. siekiama jį nustatyti visoms medžiagoms.

pilkojo ketaus δ≈0. Minkštojo anglinio plieno tąsumo modulis būna apie 70MN⋅m/m3. L0 (3. A* . Tik sąlygiškai. kurie buvo ir išnyko). tenkantis medžiagos tūrio vienetui. Rodiklis kai kada yra vadinamas medžiagos tąsumo moduliu. L0 . kurių δ>10% (pavyzdžiui. minkštojo plieno ψ≈60-70%.3. kad trapiomis laikytinos medžiagos.santykinis liekamasis bandinio ilgio pokytis: L* − L0 δ= . tai diagramoje naujų linijų neatsiranda . E≈8MPa) . kurių δ<3%. aliuminio δ≈35%). Nėra medžiagų. kuri plastinė (εp). naudojamas dar vienas medžiagos plastiškumo rodiklis . galima nustatyti. Šio rodiklio reikšmė atitinka tempimo diagramos plotą iki proporcingumo ribos.pradinis bandinio skerspjūvio plotas. Gana reikšmingas dar vienas medžiagos rodiklis . A0 (3. kai išsivysto didelės plastinės deformacijos . Jeigu toks nukrovimo procesas prasideda. Šis rodiklis vadinamas rezilianso moduliu. Visais kitais atvejais išnyksta tik tampriosios deformacijos dalis εe. MPa GPa Mpa % Anglinis plienas 240 380-470 22 210 Chrominis plienas 650 800 12 210 Diuraliuminis 330 450-500 12 71 Minkštasis žalvaris 150 400 55 110 Pušies mediena (išilgai sluoksnių) 80 10-14 Medžiaga Granitas -   σ ut = 3 σ ≈ 200  uc  5-50 - 5 15 Betonas - 5 . Be santykinio liekamojo ilgio pokyčio δ. Pavyzdžiui. ilgio pokytis δ.santykinė potencinė deformavimo energija. deformacijos dalis yra tamprioji (εe). atsiradusi dėl tų įtempimų.grįžtama ta pačia linija į koordinačių pradžią (išnyksta visa deformacija. kitaip pavadinus. tai demonstruojame (3.) nutrūkusio bandinio deformacijos skaidymo pavyzdžiu. E≈210GPa) .095MN⋅m/m3. σu. sunaudotas bandiniui suardyti (nutraukti). Įrašę į santykinės potencinės energijos išraišką (2.nutraukto bandinio kaklelio skerspjūvio plotas.apie 25MN⋅m/m3 (apie 250 kartų didesnė kaip plieno).8 pav. tuo tarpu liekamoji (plastinė) deformacija yra negrįžtama.2) čia A0 . Medžiagos plastiškumą apibūdina ir deformavimo energijos kiekis.apie 0. minkštojo plieno δ≈20%.6%.santykinis liekamasis bandinio skerspjūvio ploto pokytis: ψ= A* − A0 . nėra ir visiškai plastinių konstrukcinių medžiagų. Dažniausiai tokio sutartinio skirstymo kriterijumi laikoma nutrukusio bandinio vidutinė liekamoji deformacija εp. įtempimui dar nepasiekus tamprumo ribos σe.bandinio bandomojo ruožo ilgis po nutraukimo. 3.1 lentelė Kai kurių konstrukcinių medžiagų mechaniniai rodikliai Takumo Santykinis Tamprumo Stiprumo riba Įtempimas σy. arba. plastinėms deformacijoms vos vos tepasirodžius .tokios medžiagos vadinamos plastinėmis. susikaupianti medžiagoje iki plastinio deformavimo pradžios. Tačiau vienos medžiagos suyra (bandinys nutrūksta) tik po to. kaučiuko (σpr≈20MPa. kai kada sutariama.1) čia L* . susitarimu galima medžiagas skirstyti į trapiąsias ir plastines. . Išbrėžus iš bet kurio diagramos taško lygiagretę pradiniam proporcingumo ruožui. o prie plastinių priskirtinos medžiagos. kitų gi medžiagų bandiniai nutrūksta.jo pradinis ilgis. kurios būtų idealiai tamprios (kurios net ir nuo didelių įtempimų neįgytų jokių plastinių deformacijų).18) vietoj σ medžiagos tamprumo ribą (arba artimą jai proporcingumo ribą) gauname tokias rezilianso modulio reikšmes: minkštojo anglinio plieno (σpr≈200MPa.8 pav. modulis E.tai trapiosios medžiagos.

Plastinio deformavimo metu kinta medžiagos struktūra. Tada naudojami medžiagos kietumo bandymai. 3. o po to vėl apkraunamas. ar tie elementai nebuvo kada anksčiau plastiškai deformuoti. kaip rėžiamas stiklas). Spaudžiant į bandomos medžiagos paviršių smailų deimantą (ROKVELO būdas) arba 10mm skersmens plieno rutuliuką (BRINELIO būdas).žiūrint. o drauge ir proporcingumo ribos). 1833-1893). buvę . kad jos darbo metu mažiau deformuotųsi. lyg nukrovimo ir nebūtų. Beje. 6 . kad padidėtų jų proporcingumo riba. kuriuo buvo viršytas y takumo įtempimas σy per pirmąjį deformavimą. medžiagoje atsiranda plastinių deformacijų. Tuo tarpu konstrukcijų elementai iš trapiųjų medžiagų dėl mažyčio paviršiaus defekto gali prarasti reikiamą stiprumą (prisiminkite. pakartotinį deformavimą). Šis reiškinys.Plastinėms medžiagoms mažiau kenkia įtempimų koncentracija.) takumo įtempimas σ * fiksuojamas didesnis. Jeigu bandinys (ar konstrukcijos elementas) buvo visiškai nukrautas ir po kurio laiko naujai apkraunamas (gal net nieko nežinant apie ankstesnį jo deformavimą). įtrūkimai. Taigi pakartotinio apkrovimo pradžioje plastinė deformacija nedidėja. kuri buvo pasiekta prieš tai vykusio plastinio deformavimo metu. pakartotinį apkrovimą. Žinant kietumo rodiklius.pagal pavardę vokiečių mokslininko. Šis medžiagos savybių kitimas vadinamas stiprėjimu arba kietėjimu. Darant konstrukciją. ar medžiaga plastiška. taigi medžiaga tampa tarytum trapesnė. Dažniausiai šis savybių kitimas nėra palankus konstrukcijos elementams.10 pav. nes pasikeitus bandymo sąlygoms plastinė medžiaga gali suirti kaip trapioji ir atvirkščiai. Todėl taip deformuotas ir po to nukrautas bandinys (ir bet kuris konstrukcijos elementas) jau visiškai kitaip reaguoja į naują. Jeigu bandinys po stipresnio ar silpnesnio. Naujas plastinės deformacijos prieaugis atsiranda tik po to.). bet plastinio deformavimo buvo nukrautas (tempimo jėga buvo kiek sumažinta arba ir visiškai pašalinta). Tačiau kartais medžiaga tyčia taip stiprinama (kietinama): pavyzdžiui. ir stengiamasi jo išvengti. smūginės apkrovos. priklausomybės σ(ε) taškas grįžta beveik ta pačia (nukrovimo) tiese į nukrovimo pradžios tašką (3. Pavyzdžiui.9 pav. o padidėjus apkrovai prasideda vietinis medžiagos irimas. Jis didesnis būtent tuo intervalu ∆σ. Kietumas yra medžiagos savybė priešintis kitų kūnų mechaniniam įsiskverbimui. bet taip pat žinoti. O pats medžiagų skirstymas į trapiąsias ir plastines yra labai sąlygiškas. kai tempimo (arba gniuždymo) bandymą atlikti nėra paranku. Šis efektas ypač svarbus mainiosios deformacijos atveju . bet ir pačių mechaninių medžiagos savybių kitimą: net sumažėja liekamoji trūkusio bandinio deformacija (kai ją nustatome pagal bandinio ilgį prieš paskutinį. Įsidėmėkite: nustatyti. kad juose nebūtų įtempimų koncentracijos ir kad kuo mažesni būtų tempiamieji įtempimai. ar nepakito konstrukcijos detalių medžiagos savybės dėl gamybos sąlygų. šitoks takumo įtempimo reikšmės pasikeitimas yra vadinamas Baušingerio efektu .diagrama po nukrovimo yra tarytum sklandi diagramos prieš nukrovimą tąsa.9 pav. apie tai dar kalbėsime vėliau. Toliau deformavimo procesas vyksta taip. kėlimo mašinų grandinės iš anksto stipriai ištempiamos. kinta medžiagos savybės bei tų savybių rodikliai. gali rūpėti. Šio proceso intensyvumas (nustatomas pagal įspaudo matmenis) priklauso nuo medžiagos stiprumo ir plastiškumo rodiklių. galima tik suardžius (nutraukus) jos bandinį arba bent jau nukrovus jį po pakankamo deformavimo. kurių rezultatais palyginimo keliu galima įvertinti svarbiausias mechanines medžiagų savybes. galima apytiksliai nustatyti ir stiprumo ribą (nesuardant konstrukcijos elemento!). svarbu ne tik pažinti jos elementų pirmines mechanines savybes. kuris pirmasis atkreipė dėmesį į tai (Johann Bauschinger. paviršiaus įbrėžimai.kai kaitaliojasi tempimas ir gniuždymas. tokius elementus reikia itin atidžiai projektuoti . naujojoje tempimo diagramoje (3. dažnai tenka operatyviai nustatyti jau gaminamos konstrukcijos elemento medžiagos savybes. kai įtempimas medžiagoje pasiekia tą reikšmę. Baušingerio efektas atspindi ne tik mechaninių rodiklių (takumo įtempimo.

10 pav.). Visų trapiųjų medžiagų gniuždomoji stiprumo riba σuc yra daug didesnė už tempiamąją stiprumo ribą σut (pavyzdžiui. o gniuždymo bandymas. 3.11 pav. nes būtent jo ordinatės absoliutinis didumas yra maksimalus (3.turi būti tam tikri bandinio matmenys (dažniausia jo forma . santykis su bandinio skerspjūvio plotu. Kadangi deformacijos formavimosi procesas kiek atsilieka nuo apkrovimo (ypač kai apkrovimas vyksta pakankamai sparčiai). betono σuc≈20σut. 3. Šis deformacijos atsilikimas susijęs su medžiagos vidaus trintimi. tam tikra bandymo technologija. ketaus σuc≈5σut).) . Pagal gniuždymo bandymo rezultatus automatiškai ar rankiniu būdu nubrėžiama diagrama. Gniuždymo bandymas. Kartais gniuždymo bandymu tiriamos ir plastinių medžiagų savybės. vadinama tamprumo histerezės kilpa. Mat. vaizduojanti priklausomybę F(∆L).2 paveikslėlyje. kad deformacija atsilieka nuo įtempimo: įtempimui jau mažėjant. tamprioji deformacija dar didėja (tampru apkrovimo poveiksmis).kubas ar kitokia neaukšta prizmė). tokio bandymo metu galime fiksuoti medžiagos gniuždomąjį takumo įtempimą σyc. Iš šios diagramos gaunama priklausomybės σ(ε) diagrama. tampriajame apkrovimo ruože. kaip 3.12 pav. deformacija dar ne tuoj pat ima augti. Gniuždymo bandymas taip pat reglamentuojamas standartu .13 paveikslėlyje.3. 3.3. Gniuždydami plastinį bandinį. galime didinti jėgą iki begalybės ir suploti prizminį bandinį iki plonutėlio lakšto (kurio plotas taps labai didelis). tempimo diagramos nukrovimo ir pakartotinio apkrovimo ruožai nebūna visiškai tiesus. o dėl didėjančios skersinės deformacijos labai išsiplečia bandinio skerspjūvis ir tuo pačiu padidėja jo laikomoji galia. Žinoma. didžiausios gniuždomosios jėgos. parodytai 3.tos ordinatės reikšmė yra gniuždomoji stiprumo riba σuc. o pradėjus įtempimui vėl didėti. tam tikras sugniuždytų bandinių skaičius. ji gali būti ir pradiniame. tuo tarpu gniuždomos jos atlaiko didelę apkrovą. Tokių medžiagų mechaninėms savybėms tirti labiau tinka ne tempimo. Čia susidaro diagramos kilpa (3. Reikia 7 .3. Histerezės kilpos plotas tempimo diagramoje skaičiumi yra lygus santykinei energijai. plastinės medžiagos gniuždomos nesuyra. Plastinės medžiagos (minkštojo plieno) gniuždymo diagramos pavyzdys . Iš šios kilpos vaizdo ir matyti. Tačiau šiuo atveju nustatyti stiprumo ribos neįmanoma. Tokia kilpa susidaro ne tik po plastinio deformavimo. Mainioji deformacija Kai kurios medžiagos (ypač trapiosios) nėra tinkamos tempiamiems elementams.11 pav.9 paveikslėlyje. kurią atlaiko bandinys. Trapiųjų medžiagų gniuždymo diagramos svarbiausias ypatingasis taškas yra bandinio suirimo taškas. i logiška tempimo diagramai.12 pav. kuri tuo metu deformuojamame kūne (jo tūrio vienete) virsta šilumine energija. nes jų tempiamoji stiprumo riba nedidelė. kuris daugelio medžiagų yra panašaus didumo kaip ir tempiamasis takumo įtempimas σyt.

Mainioji deformacija. kad pasikeistų jos savybės. ji sąlygoja kai kurių medžiagos savybių kitimą. viršijus takumo įtempimą (σyt kokiu nors dydžiu ∆σt (3.13 pav.4. kai visų pirma bandinys gniuždomas stipriau negu iki takumo įtempimo σyc.kai kurių jų priklausomybės nuo temperatūros ekstremumas yra ties 300°C (3. neigiamoji plastinė deformacija ima vystytis anksčiau negu tiesioginio gniuždymo (be plastinio tempimo) atveju. kad diagrama rodo sąlyginius normalinius įtempimus. o tikrųjų įtempimų kreivė atitinka mažesnes ordinates. temperatūrai kylant didėja (didėja santykinis liekamasis ilgio pokytis δ ir skerspjūvio ploto pokytis ψ). tai gniuždomas. apkrovimo ir deformavimo greitis. radioaktyvusis švitinimas. būna gana pavojinga . bet ir gniuždomasis. cheminis poveikis. kai plastinio deformavimo kryptis (ženklas) daug kartų kaitaliojasi.ji būna tai teigiama. Tuo tarpu medžiagų plastiškumas. Anglinių plienų rodikliai kinta sudėtingiau .). 8 . dažnai ∆σc≈∆σt (toks reiškinys vadinamas idealiuoju Baušingerio efektu). jeigu tempiamo bandinio nukrovimas prasideda jau plastinio deformavimo metu.nepamiršti. bet ir tas rodiklių reikšmes. yra: temperatūra. o jai krintant mažėja.). Ir visiškai komplikuotas plastinės deformacijos kitimo vaizdas tada. Tokia kintamo ženklo deformacija vadinama mainiąja. Medžiagų savybių rodikliai nustatomi vadinamojoje kambario temperatūroje (20°C).15 pav.ji paspartina medžiagos irimą (apie tai kalbėsime vėliau). Kadangi dažniausiai po šio pokyčio gniuždomojo takumo įtempimo σ * absoliutinis didumas yra yt mažesnis už pradinio σyc. O dažnai medžiaga net specialiai apdirbama taip. 3. kurias savybės gali įgyti jau konstrukcijos eksploatavimo metu. takumo įtempimas σy. Mainiosios deformacijos atveju ypač ryškus Baušingerio efektas. deformacijos ženklas kinta . Mat. kriogeninių ir šaldymo įrenginių elementai. Inžinieriui dera žinoti ne tik pradinius konstrukcinės medžiagos savybių rodiklius. Pagrindiniai veiksniai. 3. jau aptartas 3. Tai visų pirma tokių konstrukcijų kaip dujų turbinos. o temperatūrai krintant didėja. ypač mainioji plastinė deformacija. amžius (senėjimas). atvirkščiai. terminis apdirbimas. Jeigu bandinys ar konstrukcijos elementas pakaitomis tai tempiamas. Visiškai analogiškas reiškinys pastebimas ir tada. be to. garo katilai. pagaliau net ir statybinės kai kurių pramonės cechų konstrukcijos. netikėtos ir grėsmingos. tai pasikeičia ne tik tempiamasis takumo įtempimas (jis tampa σ * ≈ σ yt + ∆σ t ). kad jos pagerėtų. Daugumos konstrukcinių medžiagų stiprumas temperatūrai kylant mažėja (mažėja stiprumo riba σu.14 pav.14 pav. Savybių kitimas dėl įvairių veiksnių Mechaninės medžiagų savybės laikui bėgant kinta. proporcingumo riba σpr). Tačiau daugelis konstrukcijų dirba labai aukštoje arba žemoje temperatūroje.2 poskyryje. Temperatūros įtaka. o po to tempiamas. keičiantieji mechanines medžiagų savybes. 3. reaktyviniai varikliai. tai neigiama. Šis yt medžiagos rodiklis pakinta dydžiu ∆σc. Čia jo pasekmės gali būti nelauktos. ypač jeigu medžiagas kaip nors ypatingai veikia aplinka.

po to lėtai ataušinamas) pašalinami pradiniai įtempimai. be to.16. kai medžiagoje išlaikomi ne pastovūs įtempimai (pastovi apkrova). viršiję tam tikrą lygį. Atkaitinimu (plienas ilgai laikomas įkaitintas iki tam tikros temperatūros.metaluose kai kada net iki nulio.y. didėja takumo įtempimas.) . atsiradę dėl šaltojo apdirbimo. kad jam nagrinėti susiformavo atskira kietojo deformuojamojo kūno mechanikos šaka . medžiaga. Kaitinimo ir aušinimo procesais pakeičiama metalo struktūra.pakeisti mechanines medžiagos savybes.16 pav. bet pastovios deformacijos. Šis lėtas įtempimų mažėjimas bandinyje su pastovia deformacija vadinamas relaksacija. net ir metalas (ypač įkaitęs). silpnėja. Apkrovimo greičio įtaka. plastinės medžiagos dažniausiai įgyja trapumo savybių. 9 . Atleidimu (grūdintas plienas tam tikru greičiu įkaitinamas ir laikomas įkaitintas) padidinamas plieno plastiškumas. Ši įtaka yra reikšminga branduolinių reaktorių konstrukcijoms. b pav. o juo labiau kintamas kartotinis apkrovimas ir kartotinis cheminis poveikis. ilgainiui įgyja papildomų deformacijų. a pav. Apibūdinsime kai kuriuos plieno terminio apdirbimo. bet kartu sumažinamas plieno stiprumas. Valkšnumo reiškinys tiek svarbus ir tiek sudėtingas. Jis ima reikštis net ir nedidelių (tik tampriųjų) pradinių deformacijų atveju. Cheminio aplinkos poveikio įtaka reiškiasi medžiagos (metalo. mažėja santykinis liekamasis ilgio pokytis. betono) korozija.15 pav. o tuo pačiu ir stiprumą. Senėjimas reiškiasi mechaninių savybių kitimu dėl ilgainiui besikaupiančių struktūrinių medžiagos pokyčių. mediena. Dėl metalo korozijos sumažėja konstrukcijos elemento skerspjūvio plotas.) ir pagaliau net sąlygoja trapų ar plastišką medžiagos suirimą. Ši medžiagos savybė. gruntas. mažėja plastiškumas. bet sumažinamas plastiškumas. Senėjimas labai blogina plastikų mechanines savybes. taigi plienas darosi trapesnis. yra vadinama valkšnumu. Tada ilgainiui pradiniai įtempimai sumažėja (3. nei aplinkai. betonas dėl korozijos darosi poringas. Tuo tarpu betonas senėdamas stiprėja.16. pleišėja. Metalo koroziją ypač spartina įtempimai. Su valkšnumo savybe susijęs ir kitas reiškinys. veikiama pastovios apkrovos. 3. Radioaktyviojo švitinimo įtaka yra maždaug tokia pat kaip žemos temperatūros: dažniausiai didėja stiprumas. Senėjant plienui. paspartintu irimu. Kai kada bandoma specialiu švitinimu pakeisti mechanines medžiagos savybes norima linkme. pastebimas. Kai konstrukcija apkraunama labai greitai (smūgiu) ir labai sparčiai didėja deformacija. Valkšnumas būdingas tokioms medžiagoms kaip betonas. akmuo. t.valkšnumo teorija. Grūdinimu (įkaitintas plienas staigiai aušinamas) siekiama padidinti plieno kietumą. labai padidėja tamprumo modulis E. Pagaliau net ir nepakitus nei medžiagos struktūrai. Terminio apdirbimo įtaka. bet sumažinamas stiprumas. Metalų terminio apdirbimo pagrindinis tikslas ir yra .3. o ilgainiui (po stacionaraus lėto vystymosi etapo) labai intensyvėja (3. savybė deformuotis laikui bėgant nuo tos pačios pastovios apkrovos (veikiant to paties didumo įtempimui). procesus.

Svarbiausieji įtempimai Kai konstrukcijos elementas ar koks nors kitas kietas kūnas apkraunamas. žodžiais išreiškiamas taip: Dviejose statmenose plokštumose tangentinių įtempimų komponentai. jame atsiranda vidinių jėgų.1 pav. kad trys poros tangentinių įtempimų reikšmių yra tarpusavyje lygios: τxy=τyx.). c).1) Tai .pernelyg daug susidaro įvairių galimų įtempimų komponentų kombinacijų. Bet kuriai šių kombinacijų nusakyti pakanka žinoti įtempimus kuriose nors trijose statmenose per tą tašką einančiose plokštumose ir nagrinėjamo pjūvio orientaciją tų plokštumų atžvilgiu (kampus tarp pjūvio ir tų plokštumų). suma lygi nuliui.15 pav. ties tuo pačiu tašku k galime aptikti tokius jo briaunų krypties kampus αx. arba abu nuo briaunos.2 poskyryje.1 pav. ties nagrinėjamuoju tašku yra vienodo didumo ir nukreipti arba abu į briauną.. įtempimų būviui ties bet kuriuo tašku nusakyti reikia žinoti iš viso lyg ir devynias įtempimų reikšmes. kaip orientuotas pjūvis. αy. Besukinėdami stačiakampį gretasienį.1 paveikslėlyje nematomuose) veikia tokio pat didumo. jų simbolių indeksavimo taisyklės buvo aptartos. Įtempimų. veikiančių įvairiose visaip einančiose per apkrauto kūno tašką plokštumose. 4. Ties nagrinėjamuoju apkrauto kūno tašku k išpjauname be galo mažą stačiakampį gretasienį (4. τyz=τzy.1 pav. matome. Šių įtempimų didumas bet kuriame apkrauto elemento taške priklauso nuo to. kurių intensyvumą išreiškia įtempimai . orientuoti jį taip.. (4. ĮTEMPIMŲ IR DEFORMACIJŲ BŪVIS 4. Kadangi atstumai tarp išpjautojo gretasienio šonų yra nykstamai maži.normaliniai ir tangentiniai. τzx=τxz. b. Tai pastebėjome jau 2. Tačiau ir toks skaičius dar nėra pakankamai patogus . dy. Nesunku (rodyti. nagrinėdami gana paprastai apkrauto (centriškai tempiamo) strypo įtempimus įstrižuose pjūviuose. dz. Taigi. visuma yra vadinama įtempimų būviu ties tašku. priešinguose šonuose (4. bendruoju atveju visuose šešiuose šio gretasienio šonuose veikia po tris įtempimų komponentus (4. statmeni tų plokštumų susikirtimo briaunai. αz (4. Kai žinome tangentinių įtempimų dualumą (4. prie 1. užsiduotosios ašies atžvilgiu. kurio briaunų ilgis dx. kad visų jėgų momentų. Įtempimų būvis. 1 . reiškiančią.4.. kad įtempimų būviui ties tašku nusakyti pakanka ne devynių.1 pav. kad visuose jo šonuose išnyktų tangentiniai įtempimai. a). Kaitaliodami pjūvio kryptį sudėtingai apkrautame elemente. tik priešingos krypties įtempimai. neįmanoma daryti kokių nors apibendrinimų. Šį dėsnį įrodyti galima rašant jėgų pusiausvyros sąlygą.1. ties vienu tuo pačiu tašku gautume įvairių įvairiausias įtempimų reikšmių kombinacijas.1). kuriame tie įtempimai nagrinėjami. o tik šešių nepriklausomų įtempimų reikšmių (trijų normalinių ir trijų tangentinių įtempimų). padedančių inžineriškai vertinti konstrukcijos elementą.vadinamasis tangentinių įtempimų dualumo dėsnis. o liktų tik normaliniai.

aptinkamas: vienašis . Kol nagrinėjate įtempimus bet kokiose plokštumose (kuriose yra ir tangentinių įtempimų).σ3<0. Dviašis įtempimų būvis galimas trejopas: a) σ1≥σ2>0. σ3 krypčių simboliais α1. α2. σ2. įtempimų būvis vadinamas vienašiu (kartais tiesiniu arba net linijiniu). Svarbiausieji įtempimai žymimi σ1. gauname pn = σ 1 cos α1 ir τ n = 1 σ 1 sin 2α 1 . o tai atitinka jau (2 skyriuje) nagrinėto tempiamo strypo (būtent . skirtas paprastesniam įtempimų būviui. o vienas lygus nuliui. σ2=0.4) ir (4. Grynojo tempimo įtempimų būvis. kiek jų yra nelygių nuliui.2). galima klasifikuoti įtempimų būvio tipus. pavyzdžiui.svarbiausiaisiais įtempimais. kai liko tik trys parametrai. kuriose ties nagrinėjamuoju tašku nėra tangentinių įtempimų. c) σ1>0. σ2. Tarp šių atmainų yra ypatingų: grynojo tempimo (kai nėra neigiamų svarbiausiųjų įtempimų) ir grynojo gniuždymo (kai nėra teigiamų svarbiausiųjų įtempimų).įtempimų būvis taške nusakomas jau tik trimis svarbiausiųjų įtempimų reikšmėmis. pavyzdžiui. o pagal algebrinį didumą (atsižvelgiant ir į ženklą). gauname σ n = σ 1 cos 2 α1 . d) σ3≤σ2≤σ1<0. kai apskaičiavote visus svarbiausiuosius įtempimus ir pamatėte. laikantis taisyklės. σ3≤σ2<0.). vadinamos svarbiausiosiomis plokštumomis. c) σ1=0. kad vienašis įtempimų būvis galimas dvejopas: σ1>0.3). Įrašę į (4.4) 1 2 σ 12 sin 2 2α1 + σ 2 sin 2 2α 2 + σ 32 sin 2 2α 3 − 8 σ 1σ 2 cos 2 α1 cos 2 α 2 + σ 1σ 3 cos 2 α1 cos 2 α 3 + σ 2σ 3 cos 2 α 2 cos 2 α 3 2 ( ) (4. σ3<0 (vienasis gniuždymas). kokio tipo įtempimų būvis yra.3) išraišką σ2=σ3=0.kaitinamo rutulio centre. Triašis įtempimų būvis gali būti ketveriopas: a) σ1≥σ2≥σ3>0. Jei pažymime kampus tarp nagrinėjamos plokštumos normalės n krypties ir svarbiausiųjų įtempimų σ1. Įtempimai bet kaip orientuotoje pjūvio plokštumoje visada gali būti išreikšti svarbiausiaisiais įtempimais ir tos plokštumos orientacijos parametrais. įtempimų būvis vadinamas triašiu (kartais erdviniu). Tokią pat operaciją atlikę su (4.centriškai tempiamo strypo visuose taškuose. (4. • kai visi trys svarbiausieji įtempimai nelygūs nuliui.3) pilnasis įtempimas šioje plokštumoje pn = σ 12 cos 2 α1 + σ 22 cos 2 α 2 + σ 32 cos 2 α 3 . b) σ1≥σ2>0.5) galime gauti ir formules. kad σ1≥σ2≥σ3. tai normalinis įtempimas σ n = σ 1 cos 2 α1 + σ 2 cos 2 α 2 + σ 3 cos 2 α 3 .3 pav. α3 (4. tangentinis įtempimas τn = (4. pastaroji išraiška 2 taip pat atitinka tempiamo strypo įstrižojo pjūvio tangentinių įtempimų reikšmę (2. σ3.σ3<0. galite tiktai po to. σ2=σ3=0 (vienašis tempimas) ir σ1=σ2=0. Įsidėmėkite: nustatyti. vienašiam.5) išraiškomis. . pavadinti įtempimų būvį vienašiu ar dviašiu nėra pagrindo. σ3≤σ2<0. Akivaizdu.ties besisukančio skridinio ašimi. b) σ1>0. dviašis .su vienašiu įtempimų būviu) įstrižojo pjūvio įtempimų išraišką (2.3)-(4. Kiti variantai yra mišrieji įtempimų būviai. triašis . 2 . Taip orientavus plokštumas.2) Pastarojoje taisyklėje įtempimai lyginami ne pagal jų absoliutinį. Taip pat galima išreikšti ir dviašio įtempimų būvio parametrų santykius (4.nelygių nuliui svarbiausiųjų įtempimų skaičius: • kai tik vienas iš trijų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui. Klasifikacijos kriterijus .Pjūvio plokštumos.σ3=0. • kai du svarbiausieji įtempimai nelygūs nuliui.2 poskyris). Dabar.5) Iš formulių (4. įtempimų būvis vadinamas dviašiu (kartais plokštuminiu arba plokščiuoju). (4. nusakantys įtempimų būvį. o tose plokštumose veikiantieji normaliniai įtempimai .

13) nes sin2β+cos2β=1. Ši (4. Kadangi bet kuris iš trijų svarbiausiųjų įtempimų gali būti lygus nuliui. ne kryptį.11) Tangentinių įtempimų išraiška (4. ji nusako tik įtempimo didumą. todėl formulėje (4. iš (4. arba σ2 ir σ3). (4. Ašis n gali būti lygiagretė kuriai nors koordinačių ašiai.2 pav. pavyzdžiui. Sudėję panariui šių dviejų formulių abi puses. kad kampas αv=π/2+αu. Dviašis įtempimų būvis Bet kaip orientuotos plokštumos įtempimų formulės (4. o mes norime turėti formules. Tada. kurios pagrindas yra lygiagretus svarbiausiajai plokštumai su nuliniu svarbiausiuoju įtempimu. (4.9) τn = σu −σ v 2 sin 2α u .8) ir (4.6) normalinį įtempimą σ n = σ u cos 2 α u + σ v cos 2 α v . atmetę iš (4. Iš tokio brėžinio akivaizdu.7) gauname tangentinio įtempimo reikšmę: τn = arba 1 σ u2 sin 2 2α u + σ v2 sin 2 2α v − 8σ uσ v cos 2 α u cos2 α v . Išreiškiame pagal (4.3)-(4. (4.) galime parodyti atstojamąsias įtempimų. kuri sudaro nagrinėjamos plokštumos normalė n su svarbiausiojo įtempimo σu kryptimi). 2 (4.11) išreiškia normalinius įtempimus dviejose statmenose plokštumose ties nagrinėjamu tašku.7) Dviašį įtempimų būvį patogu nagrinėti. gauname σx+σy=σu+σv. kad sin2αv=sin(π+2αu)=-sin2αu.9) mažai tepasikeičia: τ xy = σu −σ v 2 sin 2 β . todėl įtempimus σn ir τn galime išreikšti vienu iš tų kampų (pavyzdžiui. ji gali būti ir priešingo ženklo.6) τn = 1 σ u2 sin 2 2α u + σ v2 sin 2 2α v − 8σ uσ v cos 2 α u cos2 α v .3) ir (4.13) lygybė išreiškia normalinių įtempimų sumos invariantiškumo dėsnį: 3 .5) tinka bet kuriam įtempimų būviui.5) formulių nuliui lygius narius. taip pat kad 2cosαucosαv=2cosαv⋅sinαu=-sin2αu. vaizduojamos 4. turime: σ n = σ u cos 2 α u + σ v cos 2 α v .10) Analogiškai gauname: σ y = σ u sin 2 β + σ v cos 2 β .12) Formulės (4.y. kurių plotai yra A.2 paveikslėliu. (4.9) galime gauti ir iš trikampės prizmės. Kadangi ši tangentinio įtempimo išraiška gauta traukiant kvadratinę šaknį. (4. (4. tinkančias visiems atvejams.4. Tokios prizmės plane (4. o vietoj αu įrašyti β: σ x = σ u cos 2 β + σ v sin 2 β . 2 (4. Kampas αu=β. bet ne ženklą. Žinodami. pusiausvyros sąlygų.2 pav. prilyginę nuliui jėgų projekcijų į n ir t ašis sumas. kampu αu. (4.10) 4.8) belieka pakeisti indeksą n indeksu x. išpjovus iš deformuojamo kūno stačiąją trikampę prizmę.8) nes cosαv=cos(π/2+αu)=-sinαu. Au=Acosαu bei Av=Acosαv.10) ir (4. t.2. o du šonai lygiagrečiai kitoms dviem svarbiausiosioms plokštumoms. taigi ir dviašiam. pažymėsime du nelygius nuliui svarbiausiuosius įtempimus simboliais σu ir σv (tai gali būti arba σ1 ir σ2. Išraiškas (4. ašiai x arba y. arba σ1 ir σ3. veikiančių prizmės šonuose.

kintantis priklausomai nuo argumento . σy.19) Pastarosiose dviejose formulėse kampas β0 yra kampas.v = σ x + σ y ±  2 tg 2 β 0 = (σ x 2 − σ y ) + 4τ xy    2 (4. gauname kampo β0 reikšmę.yra išreikštas formule (4.y.kampo β . Mūsų nagrinėjama funkcija . Jeigu į formulę įrašyta σu reikšmė. kaip randama bet kurios funkcijos ekstremumo vieta: funkcijos pirmoji išvestinė prilyginama nuliui. arba β0=π/2 (atitinka kito svarbiausiojo įtempimo σv kryptį). kad besukant plokštumas (keičiant jų krypties kampą) įtempimų reikšmės kinta. Kai kada svarbu žinoti ne tik normalinių. kai 2β=π/2 (t. kad pačią didžiausią tangentinio įtempimo reikšmę atitinka ne bet kurių svarbiausiųjų įtempimų skirtumas σu-σv. kai σ1=0 (σ3≤σ2<0) arba σ3=0 (σ1≥σ2>0).teigiama ar neigiama: jeigu ji teigiama. Jau anksčiau buvome radę. Todėl ekstreminė tangentinio įtempimo reikšmė τ max = σu −σ v 2 . (4. Dar gali pasitaikyti atvejis σu=σv.11) išraiškose vieną svarbiausiąjį įtempimą kitu (jam lygiu). kito . iš kurių galima nustatyti svarbiausiųjų plokštumų krypties kampą β0: 2τ xy σx −σ y σ −σ y tgβ 0 = x . Iš (4.19). dalijančioje pusiau kampą tarp dviejų svarbiausiųjų plokštumų. Žinome. atitinkanti funkcijos ekstremumą.vieno iš jų reikšmė yra maksimali. kitoje statmenoje plokštumoje normalinis įtempimas tiek pat sumažėja. kad ekstremines reikšmes įgyja normaliniai įtempimai svarbiausiosiose plokštumose. kad σx=σy.minimali: σ u . min Būtent ši svarbiausiųjų įtempimų ekstremalumo savybė ir yra taip pagarbaus termino (“svarbiausiasis”) priežastis. (4. Tačiau inžinieriui dažnai svarbesnis būna atvirkštinis uždavinys: žinant įtempimus bet kuriose dviejose statmenose plokštumose (σx. Naudojantis formulėmis (4. Pakeitę (4. Galima įrodyti. turime ieškoti antrosios išvestinės ir pažiūrėti. Suprantama. kai β=45°). koks ekstremumas (minimumas ar maksimumas) čia yra. Tuo pačiu nustatome ir kampo β0 reikšmes: arba β0=0 (atitinka svarbiausiojo įtempimo σu kryptį).10) ir (4. reikia žinoti (jau būti apskaičiavus) bent svarbiausiojo įtempimo (σu ar σv) reikšmę.10). o didžiausiojo (σ1) ir mažiausiojo (σ3): τ max = σ1 − σ 3 2 . kad vienoje plokštumoje normaliniam įtempimui padidėjus. priklauso nuo sinuso funkcijos. kad tangentinio įtempimo didumas. Šią reikšmę tangentinis įtempimas pasiekia. jeigu neigiama – maksimumas. kad čia yra funkcijos minimumas (σu=σmin). Išmokome rasti įtempimus bet kaip orientuotoje pjūvio plokštumoje.16) Taip yra net ir tuo atveju. gauname. šios lygties sprendinys ir yra argumento reikšmė. kai yra žinomos svarbiausiųjų įtempimų reikšmės. Jeigu nagrinėjame kryptį β0=0 (t. kad funkcijos σx ekstremali reikšmė yra toje plokštumoje.y. svarbiausieji įtempimai yra ekstremalūs . gauname. nepriklausanti nuo tų plokštumų krypties kampo β. kuri negali būti didesnė kaip vienetas. τxy=0. kad čia yra funkcijos maksimumas (σu=σmax). tai čia yra funkcijos minimumas. kintant kampui β. ir σz). kitaip sakant. σv kryptį).normalinis įtempimas. σu kryptį).12) išraiškos matyti. Tuo pačiu pasitvirtina ką tik padarytoji prielaida (nes čia tikrai σu>σv).y. Dabar darome prielaidą. nustatančią svarbiausiojo 4 .Ties tuo pačiu tašku veikiančių dviejose statmenose plokštumose normalinių įtempimų suma yra invariantiška. matuojamas nuo x ašies iki svarbiausiosios ašies. v = σ max . kad σu>σv. Tokio didumo tangentinis įtempimas visada veikia plokštumoje. kuriose veikia σ1 ir σ3. bet ir tangentinių įtempimų ekstremines reikšmes.18) (4. Jeigu norime sužinoti. rasti svarbiausiuosius įtempimus ir jų kryptį. kokia ji ties ekstremumu yra . Dabar galime pridurti. Jeigu nagrinėjame kryptį β0=π/ (t. gauname. Svarbiausiųjų įtempimų nustatymo uždavinio sprendinys yra svarbiausiųjų įtempimų išraiška 1 σ u . Atlikę matematinius veiksmus gauname.17) ir trigonometrinių funkcijų išraiškos. kurioje tangentinis įtempimas lygus nuliui (o tokia plokštuma ir yra svarbiausioji). τ xy .

Jeigu iš deformuojamo kūno ties nagrinėjamuoju tašku išpjauname trimis poromis plokštumų stačiakampį briaunainį. pagaliau jeigu abi reikšmės neigiamos. Kadangi kampinę (šlyties) deformaciją sukelia būtent tangentiniai įtempimai. 4.deformacijos trijų svarbiausiųjų įtempimų kryptimis. tai taip orientuoto briaunainio šonai nepašlyja. bet it kiekvienas jo šonas. bet taip. lieka stačiakampiai. pavyzdžiui. 5 .4 pav. taigi ir apkrovų veikiamame konstrukcijos elemente. pakinta tik jų matmenys (4. buvęs stačiakampiu (4.17) ir (4. 4. γyz. tarp linijų. turime σ1>0 ir σ3<0 (šiuo atveju σ2=0).pagal taisyklę (4. galime juos indeksuoti nebe raidėmis u ir v.v=±τ.įtempimo σv kryptį. tampa lygiagretainiu.3. εy. Deformacijų būviui taške nusakyti pakanka žinoti šešias nepriklausomas deformacijų reikšmes linijines deformacijas trimis statmenomis kryptimis ir kampines deformacijas trijose statmenose plokštumose. t. Šiuo atveju deformacijų būvį nusako tik trys deformacijų reikšmės . Jeigu išpjautasis briaunainis orientuotas taip. visuma vadinama deformacijų būviu ties tašku. Deformacijų įvairiomis kryptimis ir įvairiose plokštumose. tai juose veikia tiktai normaliniai (svarbiausieji) įtempimai. γzx. kaip buvo sutarta .18) gaunamos iškart dvi kampo reikšmės.4 pav. jos ir nustato abiejų svarbiausiųjų įtempimų kryptis. Šie pokyčiai priklauso nuo briaunainio šono plokštumos orientacijos. Formule (4. σ3=-τ.2). Tai jau buvo nagrinėta 1.5 pav. kad jo šonai sutampa su svarbiausiosiomis plokštumomis. tai po deformavimo dažniausiai ne tik pakinta jo briaunų ilgiai. čia τyx=0. Svarbiausiosios deformacijos Deformuojamame kūne. Kitaip orientuoto briaunainio ir deformacijos kitokios. εz ir kampines γxy. o normalinių įtempimų nėra (4. tačiau pravartu ir tokių paprastų uždavinių sprendimo įgūdžius palavinti.). jeigu jų ženklai skirtingi. Taigi. Konstrukcijų elementuose dažnai sutinkamas vienas ypatingas dviašio įtempimų būvio atvejis. 4.17) formule svarbiausiuosius įtempimus. vadinamas grynosios šlyties įtempimų būviu: dviejose statmenose plokštumose veikia tiktai tangentiniai įtempimai.6 poskyryje. o tangentinių įtempimų nėra.y. Įrašę tokias įtempimų reikšmes į (4. kinta kampai tarp linijų atkarpų. jos yra σ1 ir σ2 (tuo atveju σ3=0). gauname σu. jeigu gautos iš (4. nuo deformacijų krypčių. kinta atstumai tarp taškų. Įtempimų būvių nagrinėjimo uždaviniai paprastai susiję su paprasčiausiu šio poskyrio formulių taikymu. pakanka žinoti linijines deformacijas εx.3 pav. besiskiriančios dydžiu π/2. Apskaičiavę (4. Deformacijų būvis.įtempimo σu kryptį. einančiose per apkrauto kūno tašką.19) formules. ir tgβ=±1 tada kampas β0=±π/4=±45°. taigi σ1=τ.17) formulės įtempimų reikšmės abi yra teigiamos. jeigu σv reikšmė .).3 pav. σx=σy=0. jos išreiškia σ2 ir σ3 (čia σ1=0).).

23) (4. (ε x 2 − ε y ) + γ xy  .26) Tiriant konstrukcijos elemento būvį paprastai matuojamos linijinės deformacijos.20) γ xy = (ε u − ε v )sin 2 β . tam naudojami specialūs tenzometriniai davikliai (apie juos kalbėsime vėliau). ε3. tarp kurių status kampas deformavimo metu nepakinta. εz. τxy→γxy/2. Keičiama tokiu būdu: σx→εx. σy→εy. Tokiu būdu trys davikliai sudaro vadinamąją „vištos pėdą" (4. γmax=ε1-ε3.28) bei (4. Tampriame izotropiniame kūne svarbiausiųjų deformacijų ir svarbiausiųjų įtempimų kryptys visada sutampa.22) (4. .25). σ3→ε3.29) 6 . (4. galime išreikšti ir šlyties kampą: γ xy = 2ε t − ε x − ε y . (4. σ2→ε2. Svarbiausiosios deformacijos ypač svarbios tuo. σv→εv. 1 ε u . ε2. Tarp deformacijų bet kaip orientuotomis statmenomis x.   2 (4. y. σu→εu. galime gauti deformacijų priklausomybes.26) formule tų deformacijų krypties kampą: tg 2 β 0 = 2ε t − (ε x + ε y ) εx − εy (4.) ir parodo linijines deformacijas trimis kryptimis: εx. εy. kad jos (kaip ir svarbiausieji įtempimai) yra ekstrėminės (maksimalios arba minimalios). ir svarbiausiąsias deformacijas ε u . εx − εy ε y = ε u sin 2 β + ε v cos 2 β .v = εx + εy 2 ± (ε x − ε t )2 + (ε y − ε t )2 2 . Iš analogijos gauname: ε x = ε u cos 2 β + ε v sin 2 β . kad kampas β matuojamas nuo x ašies).2 poskyrio formulių. γxy. Dažniausiai tenzometriniai davikliai klijuojami dviem statmenomis kryptimis ir viena įstriža kryptimi. sudarančia 45° kampą su pirmosiomis dviem. (4. Net ir įtempimai elemente nustatomi pagal išmatuotų linijinių deformacijų reikšmes. Išmatuoti kampines deformacijas (labai mažą šlyties kampą γ) būtų pernelyg keblu.25) (4. kurias galima nustatyti tų deformacijų geometriniu nagrinėjimu.5 pav. εy ir εz. Eksperimentatorius randa tokią išeitį: ties rūpimu tašku jis matuoja linijines deformacijas trimis kryptimis. z kryptimis (εx. Svarbiausiąsias deformacijas įprasta žymėti simboliais ε1. Tačiau net ir dviašiam deformacijų būviui nustatyti reikia mažų mažiausia trijų parametrų. (4. vadinamos svarbiausiosiomis deformacijomis ties tašku. γzx) ir svarbiausiųjų deformacijų egzistuoja priklausomybės. εx+εy=εu+εv.24) (nepamirškite. pakeitę jose atitinkamus įtempimų simbolius deformacijų simboliais. Būtent iš 4. Ši analogija nesunkiai įrodoma.21) (4. σ1→ε1. γyz. Deformacijos tokiomis trimis statmenomis kryptimis.v =  ε x + ε y ±  2 2γ xy tg 2 β 0 = . bet dar paprasčiau yra remtis analogija tarp įtempimų būvio priklausomybių ir deformacijų būvio priklausomybių. Turėdami šių deformacijų reikšmes.27) ( ) o po to formule (4.4.6 pav.

Tūrine deformacija vadinamas deformuojamo kūno be galo mažo elemento tūrio pokyčio santykis su pradiniu tūriu. dz.6 pav. Po deformavimo kraštinių ilgiai pakinta. 7 . bet lengva jas taikyti ir paprastesniems įtempimų būvio atvejams (tuomet vienas iš σ=0). išpjautą iš deformuojamo kūno ties rūpimu tašku taip. ε 3 = (σ 3 − υ (σ 1 + σ 2 )) / E. (4. ε 2 = (σ 2 − υ (σ 1 + σ 3 )) / E . pavadintos bendruoju Huko dėsniu: ε x = (σ x − υ (σ y + σ z ))/ E . .34) Ties rūpimu deformuojamo kūno tašku nagrinėsime be galo mažą stačiakampį briaunainį. ε z = (σ z − υ (σ x + σ y ))/ E . ε1 = (σ 1 − υ (σ 2 + σ 3 )) / E .šio santykio riba ∆dV = εv . (4. ε y = (σ y − υ (σ x + σ z ))/ E . dy. y. padarytus iš idealios absoliučiai nesuspaudžia-mos medžiagos). nagrinėjant mažą stačiakampį briaunainį.32) Tūrinė deformacija triašio įtempimų būvio atveju gali būti išreikšta linijinėmis deformacijomis: εv=εx+εy+εz. z.4. kad jo briaunos yra lygiagretės koordinačių ašims x. ∆dV=dV1-dV0. 4. y.Huko dėsniu: σ=Eε. Bendrasis Huko dėsnis Kai 2 skyriuje nagrinėjome tempiamą ar gniuždomą strypą (vienašio įtempimų būvio atvejį). o dviem ar net trimis kryptimis. Tūrinė deformacija Kai kinta deformuojamo kūno matmenys. (4. E (4. jeigu medžiaga tampri ir paklūsta proporcingumo dėsniui). susiejus šias priklausomybes su svarbiausiaisiais įtempimais ir svarbiausiosiomis deformacijomis.toks paprastas dėsnis nebetinka. nes normaliniai įtempimai veikia nebe viena. kurio kraštinės yra lygiagretės koordinačių ašims x. dažniausiai kinta ir jo tūris (išskyrus kūnus.dviašis ar triašis. dV → 0 dV lim (4. Kai įtempimų būvis sudėtingesnis . z ir kurių ilgiai yra dx. Bendrasis Huko dėsnis praverčia sprendžiant daugelį inžinerinių uždavinių. Šio briaunainio pradinis tūris dV0=dx⋅dy⋅dz. Tuo tarpu šlyties deformacija tūriui praktinės (takos neturi.33) arba normaliniais įtempimais: εv = 1 − 2υ (σ x + σ y + σ z ) = 1 −E2υ (σ 1 + σ 2 + σ 3 ) .5. Tokį proporcingumą išreiškia trys priklausomybės. Pakitęs briaunainio tūris dV1= dx⋅dy⋅dz⋅(1+εx)⋅(1+εy)⋅(1+εz).31) Šios priklausomybės parašytos triašiam įtempimų būviui. Bendrasis Huko dėsnis įrodomas. tampa dx(1+εx).4. naudojomės paprastu įtempimų ir deformacijų proporcingumo dėsniu . bet tarp įtempimų būvio ir deformacijų būvio (žinoma. Šiuo atveju proporcingumas išlieka ne tarp paskirų įtempimų ir deformacijų. 4. dy(1+εy) ir dz(1+εz). tiksliau .30) arba.

taigi ir vidutines deformacijas (nes ε=∆a/a). nes veidrodinis ar kitoks mechanizmas to pokyčio vaizdą padidina šimtus kartų. Išraiškos tinka ir tam atvejui. įrodėme tai. kur bet kokio didumo įtempimams σ veikiant tūris nekinta. Eksperimentinis įtempimų ir deformacijų tyrimas Formulės. Tokių tenzometrų aprašymai yra vadovėliuose.34) išraišką. Paties įtempimo išmatuoti negalime (galime dinamometru išmatuoti tik jėgą. galima stebėti net ir labai mažą to paviršiaus atkarpos ilgio pokytį. galime apskaičiuoti ir juos. kai σx=σy=σz=σ. bet eksperimentu. Taigi. deformuojamo elemento taškų poslinkius. 8 . Visa tai verčia ieškoti būdų nustatyti įtempimams ar deformacijoms ne teoriškai. pasinaudoję Huko dėsniu.tai prietaisas matuoti mažoms deformacijoms (tiksliau . lengvai galime išmatuoti apkraunamo. kad tiriamojo elemento įtempimai proporcingi deformacijoms. Jeigu žinome.6. ne skaičiavimu. Ilgą laiką labai populiarūs buvo mechaniniai tenzometrai. εv≥0. σ3 bei svarbiausiųjų deformacijų εx.mažiems atstumų pokyčiams).tik spėliojame.). Tuo būdu. Pasitelkę tikslius prietaisus.32) ir atlikę matematinius veiksmus gauname (4. remiamasi hipotezėmis. Prispaudus tokio tenzometro daviklius prie deformuojamo elemento paviršiaus. Priklausomybė tarp tampriosios medžiagos deformatyvumo rodiklių Nagrinėdami deformuojamo vienalyčio ir izotropinio tampraus kūno įtempimų ir deformacijų būvius. 4.5.30) ir sutraukę panašiuosius narius. tūris negali padidėti.35) 3(1 − 2υ ) ≥0 E Kadangi E≥0.30. apie ką kalbėjome anksčiau .5.ideali visiškai nesuspaudžiama medžiaga). o kai iš visų pusių gniuždoma. Ant tiriamo elemento paviršiaus rūpimoje vietoje klijuojame varžinį tenzometrinį daviklį. tai ir skaitiklis turi būti neneigiamas. 3(1 − 2υ ) σ. Pavyzdžiui. εv = Kai į visas puses tempiama. kuriomis skaičiuojame Įtempimų ar deformacijų reikšmes. Kai normaliniai įtempimai visomis trimis kryptimis vienodi. 1-2ν≥0. Tenzometras . • optinis poliarizacinis metodas. Tiriamo ar projektuojamo konstrukcijos elemento tikrasis vaizdas dažnai būna daug sudėtingesnis negu to elemento skaičiuojamoji schema. Daviklis yra plona. tai G=210/(2(l-0. tokio turi būti ir εv. Daviklio bazė (ilgis) s būna nuo kelių iki keliasdešimt milimetrų. aptartą anksčiau. σ<0. tūris negali sumažėti.30))=81 GPa. trečiąjį galime nustatyti iš šios priklausomybės. t. jeigu E=210 GPa. labai didelės varžos vielelė. Dažniausiai naudojami šie deformacijų ar įtempimų eksperimentinio tyrimo būdai: • tenzometrija (mechaninė arba elektrinė). Pagaliau ir lygus šiai reikšmei jis būtų tik tokioje medžiagoje. σ2. deja. juos pakeitė patogesni elektriniai (varžiniai) tenzometrai.Šias tris išraiškas įstatę į (4. tai net ir tinkamų formulių įtempimams ar deformacijoms skaičiuoti neturime. εy ir εz kryptimis. yra apytikslės. O kai konstrukcijos forma ir apkrova sudėtinga. Daviklį priklijuojame išilgai tos atkarpos. kai koordinačių ašys sutampa su svarbiausiųjų įtempimų σ1.y.7 pav. εv=0 (tai .36) įrodoma nagrinėjant grynosios šlyties būvį. E (4. optinis poliarizacinis metodas). Mums rūpi kaip nors patikrinti savo naudojamas formules.36) Kai žinome kuriuos nors du rodiklius iš trijų.7. rūpi įsitikinti jų patikimumu. galime nustatyti tokią priklausomybę tarp medžiagos rodiklių . šlyties modulio G ir skersinės deformacijos koeficiento (Puasono koeficiento) ν: G= E 2(1 + ν ) (4.35) išraiškoje koeficientas prie σ yra neneigiamas. v=0. Jas išvedant daroma kai kurių prielaidų. daugiau ar mažiau pagrįstas prielaidas darome). Įrašę į šią išraišką deformacijų reikšmes pagal (4. Priklausomybė (4. 4. o kaip ta jėga pasiskirsto viename ar kitame elemento pjūvyje. Pastaruoju metu mechaniniai tenzometrai beveik nebenaudojami. Tačiau yra būdų ir pačių įtempimų pasiskirstymo dėsniams nustatyti (pavyzdžiui. dažniausiai nežinome .kad tamprios izotropinės medžiagos Puasono koeficientas negali būti didesnis kaip 0. kai (4. sulankstyta keliais vingiais ir įklijuota popieriaus juostelėje (4.33) išraišką. kokio ženklo yra σ. Tai įmanoma. σ>0. εv≤0.tamprumo modulio E. ν≤0. gauname (4. įvairių atstumų pokyčius.

ir skersinė (plonėjimas). Tad belieka žinoti šio proporcingumo koeficientą ir tą varžos pokyti išmatuoti jautriu prietaisu. kad kai kurios skaidrios medžiagos (organinis stiklas. elektriniais varžiniais davikliais). Plačiau metodas aprašytas knygose. Detaliau elektrinio tenzometro naudojimas aprašytas vadovėliuose. kurios sutampa su svarbiausiųjų įtempimų plokštumomis. taigi ir tiriamai deformacijai. Paprastai daviklis prie matavimo prietaiso (galvanometro) prijungiamas pagal tiltelio schemą (4. Metodas taikomas visų pirma tais atvejais. nes jis labai vaizdžiai atskleidžia visą įtempimų pasiskirstymą. Galvanometro rodomas srovės stiprumas yra proporcingas daviklio varžos pokyčiui. tenka iš skaidriųjų optiškai aktyvių medžiagų padaryti konstrukcijos elemento modelius ir bandyti juos. ir ekrane sudaro šviesias ir tamsias juostas.8 pav. kaip 4. praėję pro tokią medžiagą. 9 . tampa optiškai anizotropinėmis. Optinis poliarizacinis metodas pagrįstas tuo. Vielelės varžos pokytis yra proporcingas deformacijai.kurios deformaciją norime nustatyti. galvanometras G rodo nulį. želatinas ir kt. susiskaido į dvi plokštumas.7 pav. Jeigu daviklis ilgėja. ir elektros srovė tilteliu ima tekėti. Poliarizuotos šviesos spinduliai. kuri atsveria daviklio varžą R1. prie konstrukcijos elemento paviršiaus priklijuojama daugiau daviklių . panaudojamos dar kelios varžos: R2. Varžą didina ir išilginė vielelės deformacija (ilgėjimas). Kad tiltelį būtų galima subalansuoti. 4. Kai reikia ištirti sudėtingesnį deformacijų būvį. Vielelės varža yra proporcinga jos ilgiui ir atvirkščiai proporcinga skerspjūvio plotui. kad srovė iš šaltinio nebeteka per tiltelį.lygiagrečių vienai ašiai arba ir skirtingų krypčių.29) apskaičiuoti reikalingus deformacijų būvio parametrus. Suprantama. pavojingąsias jų koncentracijos vietas (o po to tas vietas galima tirti jau ir kitaip. Kaitaliodami reostatu varžų R3 ir R4 santykį. o ne patį elementą. celiulioidas. Kai elementas (ir jo paviršius) deformuojasi. ir maždaug vienodos reguliuojamos varžos R3 ir R4. jo varža didėja.27)-(4. Deformavus tiriamą elementą ir drauge su juo daviklio vielelę. taikant šį metodą. pavyzdžiui. tiltelį subalansuojame taip.8 pav. kai konstrukcijos elemento forma arba apkrova sudėtinga. pavyzdžiui.) deformuojamos keičia savybes.6 paveikslėlyje. kartu su juo deformuojasi (ilgėja ar trumpėja) ir daviklis. iš kurių tankio ir konfigūracijos galima spręsti apie įtempimų pasiskirstymą bei didumą (nors ir apytiksliai). kinta jo vielelės ilgis ir skerspjūvio plotas.). 4. varžų santykis pakinta. iš gautų eksperimentinių duomenų galima formulėmis (4.

Siekiamas patikimumo (atsargos) laipsnis priklauso ir nuo to. u. ir pasipriešinimo funkciją galima įvairiais dydžiais.1. Būtent dėl šio veikimo (neatlaikęs apkrovos) strypas gali suirti (nutrukti. σy). strypą aplinka veikia visokeriopai. ε. priešinasi mechaniniam aplinkos veikimui. Šių dviejų funkcijų analitinė išraiška ir yra bet kurio konstrukcijų skaičiavimo metodo pagrindas. ν…). įrašomi į kairiąją stiprumo sąlygos (5. kai yra pakankamai stiprus. Kad jis nesuirtų. Atsarga būtina. w…). kitoks . KONSTRUKCIJŲ ELEMENTŲ SKAIČIAVIMO METODAI 5. taigi Φ≡Φ(σ. sulinkti. Jokiu stiprumo skaičiavimu negalima gauti absoliučiai tikslių rezultatų. Koks skaičiavimo metodas bebūtų.2) pusę. nes skaičiavimo rezultatas turi būti patikimas.šios priežastys silpnėja ir koeficientai švelninami (siekiant sutaupyti medžiagos ir lėšų). skaičiuojant bet kurią konstrukciją.jos gautos. kuriai griūvant žūtų vaikai) ir kiek ilgai numatoma ją eksploatuoti.stiprumo riba σu bei takumo įtempimu f≡f(σu. kai poveikis į konstrukciją gali būti nusakytas vieninteliu parametru normaliniu įtempimu σ (tiksliau . τ. Pasipriešinimą apibrėžti galime mechaninių medžiagos savybių rodikliais: f≡f(σu. (5. ♦ tik apytiksliai žinoma ir apkrova (pagal kurią skaičiuojami įtempimai). Plačiausiai naudojami yra du metodai . Visos šios priežastys skatina stiprumo skaičiavimą grįsti matematinės statistikos bei tikimybių teorijos teiginiais ir. E. mažų mažiausia. padarius nemaža prielaidų. naudojamo konkretaus strypo rodikliai gali būti kitokie. bet išnykti jie niekada neišnyks (atsarga gėdos nedaro!). kurią atitinka įtempimai. pakankamai standus ir pakankamai stabilus. Ir pradėsime nuo paprasčiausio atvejo nuo vienašio įtempimų būvio. Ilgainiui .5. …)=σ. kad visų centriškai tempiamų ar gniuždomų strypų įtempimų būvis būtent vienašis. σy. u. ♦ stiprumo sąlygos dešiniosios pusės išraiška. kad per daug nepakeistų formos. realios medžiagos nėra idealiai vienalytės.tolerancijos yra visada leidžiamos). kuriais remiasi skaičiavimo metodika. jis konstrukcijos stiprumą garantuoja su tam tikra tikimybe. deformacijos.1) Konkreti funkcijų Φ ir f išraiška priklauso nuo kriterijų. Konstrukcijos elementą. į skaičiavimo metodiką vienaip ar kitaip įvesti patikimumo (arba atsargos) koeficientus. Toliau šiame skyriuje nagrinėsime tiktai stiprumo sąlygas. τ.).vienu iš svarbiausiųjų įtempimų. sulūžti ir pan. G. σ1 arba σ3): Φ(σ. (5. σy). nes konstrukciją gaminant ir eksploatuojant apkrova gali kisti kitaip negu buvo numatyta. σy. G. Konstrukcijų skaičiavimo metodai vienas nuo kito skiriasi visų pirma dviem dalykais: ♦ apkrovimo stadija. w…)<f≡f(σu. E. apkrova. gaminant konstrukciją. Todėl bendra konstrukcijos elemento tinkamumo eksploatuoti sąlygos išraiška yra tokia: Φ≡Φ(σ.2) Prisiminkite. γ. bet kuris jos elementas tinkamas naudoti tik tada. Taigi. jose gali būti silpnesnių vietų. ♦ naudojamos skaičiavimui formulės yra apytikslės . Mechaninį aplinkos veikimą išreiškiame jėgomis. v. . negu buvo nustatyti gamykloje visai strypų partijai. v. ♦ konstrukcijos skaičiuojamoji schema nėra tikslus realios konstrukcijos vaizdas. poslinkiai. Bendrieji skaičiavimo principai Bet kuri konstrukcija. be to.) arba per daug deformuotis (ištįsti.leistinųjų įtempimų metodas ir ribinių būvių metodas. o pasipriešinimas ardymui dažniausiai išreiškiamas dviem mechaniniais medžiagos rodikliais . O išreikšti ir poveikio. ε. ν…).į mokyklos. Tačiau strypas.tobulėjant konstrukcinių medžiagų gamybai ir konstrukcijų skaičiavimo metodikai . τ. pagamintas iš pakankamai stiprios ir standžios medžiagos. paprasčiausia stiprumo sąlyga (skirta vienašiam įtempimų būviui) yra tokia: σ≤ f(σu. susisukti ir pan. aplinkos poveikio funkcija Φ turi neviršyti pasipriešinimo funkcijos f: Φ<f. Apie stabilumą kiek plačiau pakalbėsime kitose paskaitose. nes: ♦ medžiagos savybių rodikliai būna žinomi tik apytiksliai. Aplinkos poveikio didumą geriausiai nusako tokie dydžiai kaip įtempimai. γ. būna daugiau ar mažiau nukrypstama nuo projekte nurodytų matmenų (nedidelės matmenų nuokrypos . kiek konstrukcija svarbi (vienoks požiūris į malkų pašiūrės konstrukciją. o stiprumo ir standumo klausimus jau nagrinėjome tempimo ir gniuždymo temoje.

tai ir nu>ny. pasiekusioje ribinį būvį. pavyzdžiui. .y. reikšmingumą. Pavyzdžiui. atsižvelgus į visus galimus netikslumus ir nukrypimus . projektinis stipris dažniausiai yra didesnis negu tos pačios medžiagos leistinasis įtempimas (R>σadm). bet yra ir kitokių konstrukcijos tinkamumo ribų: per didelės deformacijos ar poslinkiai. tiek skaičiavimo formulių.3) Kadangi σu>σy.y. o įsisprausti į jį gali pusantro karto daugiau žmonių negu skirta.y. kuo ribinių būvių metodas skiriasi nuo leistinųjų įtempimų metodo: ♦ įtempimų reikšmė nustatoma. Dar kartą išvardysime. Pavyzdžiui.tiek medžiagos rodiklių. Taigi paprasčiausias leistinųjų įtempimų metodo stiprumo sąlygos pavidalas yra toks: σ≤σadm=σ0/n0. kaip ir leistinųjų įtempimų metodu. vibracijos ir pan.5) (Nepamirškite. veikiant ne tik nominalinėms.tokie. allomable . pagal stiprumo ribą σu arba takumo įtempimą σy. kad ribiniai būviai konstrukcijai yra neleistini jokiu atveju.4) Ir nepamirškite. kuriuos pasiekusi konstrukcija. jeigu lynas skirtas kelti liftui su 6 žmonėmis. Atsargos koeficientų didumas labai priklauso ir nuo medžiagos vienalytiškumo. t.pasipriešinimas) arba (kai kuriose Europos normose) raide f. Todėl įtempimai skaičiuojami pagal projektines įrąžas. bet vadinamieji projektiniai įtempimai .3. admissible .2. kad liftas gali būti pagamintas kiek sunkesnis ir kad kai kada į jį gali įsisprausti daugiau žmonių.1. Kadangi į šį rodiklį telpa ne visa atsarga (dalis jos išreikšta apkrovos ir kitais patikimumo koeficientais). Pavyzdžiui. bet ir visoms kitoms įmanomoms (net ir atsitiktinėms) apkrovoms. Vienas iš ribinių būvių yra konstrukcijos ar jos kurio nors elemento suirimas. darbo sąlygų koeficientai. tokį būvį. Visa tai apimama patikimumo (atsargos) koeficientu n0. s. Paprasčiausias ribinių būvių metodo stiprumo sąlygos pavidalas būtų toks: σ≤R. (5. Ribiniai būviai paprastai grupuojami pagal jų pavojingumą.5. Taigi šiuo metodu atsarga dėl galimos perkrovos įskaitoma įtempimų reikšme (ir diferencijuojama pagal apkrovos rūšis). Eksploataciniai ribiniai būviai . nebeatitinka vienokių ar kitokių eksploatavimo kriterijų (per dideli poslinkiai. šie ribiniai būviai paprastai nėra labai pavojingi.5. Aišku. betono nu≈3. 5. Europos normos (Eurocode) suskirsto ribinius būvius į kritinius (ultimate limit states) ir eksploatacinius (serviceability l. Projektinė apkrovos reikšmė gaunama. O taikant stiprumo sąlygą konkrečioms konstrukcijoms. atsižvelgiant į diferencijuotą apkrovos patikimumą. tiek ir apkrovos (atsižvelgiama ir į minėtąją galimą lifto lyno perkrovą). kurie susiję su konstrukcijos irimo. Konstrukcinės medžiagos stiprumo rodiklis nustatomas. į ją įtraukiami papildomi patikimumo. padauginus nominalinę apkrovos reikšmę iš apkrovos patikimumo koeficiento. Projektinės įrąžos apskaičiuojamos pagal projektines apkrovas. iš kurio dalijamas atitinkamas nominalinis medžiagos stiprumo rodiklis σ0 (stiprumo riba σu arba plastinių medžiagų takumo įtempimas σy). šie įtempimai atspindi tą aiškiai suvokiamą konstrukcijos būvį. kurie atsiranda nuo nominalinių apkrovų. kai konstrukcijos nebegalima eksploatuoti. Ribinių būvių metodas Skaičiuojant konstrukcijas pagal šį metodą. kai kur simboliu σallow (angl. (5. pagal tą apkrovą. kad įtempimas σ čia apskaičiuotas pagal nominalines (o ne projektines) apkrovas. kuriai konstrukcija skirta.). Tuo tarpu dešinioji stiprumo sąlygos pusė nustatoma. o vadinamas projektiniu stipriu ir žymimas raide R (angl. Į daugelį kitų atsargos priežasčių atsižvelgiama kitų veiksnių patikimumo koeficientais. Kritiniais laikomi tie būviai. Leistinųjų įtempimų metodas Skaičiuojant pagal šį metodą. kurio jokiu būdu negalima leisti. Tuomet projektinė lifto lyno įrąža N=n1F1+n2F2. o keliamų žmonių svorio jėgos F2 patikimumo koeficientas n2=1. Padalijus gautas dydis yra vadinamas leistinuoju įtempimu ir žymimas simboliu σadm (angl. įtempimai kairiojoje stiprumo sąlygos pusėje nustatomi pagal nominalinę apkrovą. jeigu lifto svoris gali būti iki 10% didesnis. medžiagoms σy ny σu nu .leistinas). t. atsivėrę plyšiai ir kt.5. kurie gali būti konstrukcijoje. tai lifto svorio apkrovos F1 patikimumo koeficientas būtų n1=1.). lauko akmens nu≈10. resistance . tai įtempimai jame ir skaičiuojami pagal numatytą lifto svorį ir 6 žmonių svorį. negalvojant apie tai. į stiprumo sąlygą įvedami ne tie įtempimai. kad čia įtempimas σ apskaičiuotas pagal nepalankiausią apkrovą). tuo tarpu plieno ny<1.tie. griuvimo grėsme bei pavojumi žmogaus gyvybei.leistinas) ar ankstesnėje literatūroje simboliu [σ]: plastinėms medžiagoms trapiosioms ir kt. t. (5.

pagal vienašį. tension . kurio siekiama išvengti). žymėsime žvaigždute. . kai projektinio stiprio simbolis R parašytas be indekso. veikiama apkrovos.6) lygybe. Irimo ir plastiškumo hipotezės Stiprumo sąlygos su tam tikra atsarga ir tikimybe užtikrina.ribinis būvis. gniuždomasis . o dešinioji . Belieka rasti tokią funkciją Φ. Konstrukciją nuo suirimo saugančioje stiprumo sąlygoje (5. kol mokomės stiprumo skaičiavimo pagrindų.dviašis ar triašis.Rs (angl. Beje. kas lemia medžiagos suirimą arba plastiškumą. Kai strypo įtempimų būvis vienasis. stiprumo sąlyga paprasta. kad tuo atveju. Tačiau dabar. (5. kad nagrinėjamos apkrovos yra projektinės . Ribinių būvių metodo stiprumo sąlygas jau naudojome (2 skyriuje) ir naudosime toliau. įrąžų ar įtempimų nebereikia dauginti iš patikimumo koeficientų). kai strypas suyra (Φ0≡Φu) arba kai ima reikštis plastiškumas (Φ0≡Φy). triašio) įtempimų būvio atveju (Φ0*) būtų keblu. nurodysime ir jų galiojimo ribas. galime eliminuoti sunkiai nustatomą dydį Φ0*. Jeigu simbolius. net ir su tobula laboratorine įranga neįmanoma jų visų ištirti. compression . bet projektinę įrąžą su skerspjūvio pasipriešinimo rodikliu (taip daroma ir Europos normose). ribinių būvių metodo fiksuojama atsarga yra prasmingesnė už leistinųjų įtempimų metodo (aiškiai suformuluotas pavojus . ε. triašiam) būviui: Φ*<Φ0*. kad medžiaga. o plastiškumo išvengiame. kaip ties nominalinės apkrovos lygiu.y.Rt (angl.ir nustatyti bet kurio parametro bei bet kokios parametrų funkcijos Φ(σ. Kai įtempimų būvis vienašis. σ3. ♦ kai konstrukcija yra statiškai neišsprendžiama. šlyties.σmax): Φ=σmax.pavyzdžiui.kriterijaus Φ reikšmė tai medžiagai yra visada ta pati . Tačiau kai įtempimų būvis sudėtingesnis .slėgimas) arba Rb (angl. jo nebereikia skaičiuoti pagal kitus medžiagos rodiklius.gniuždymas).Rc (angl. o juo labiau kai joje ima reikštis plastinės deformacijos. Galime tik su vienokia ar kitokia tikimybe spėti. pressure . naudosimės sąlygomis. Pasiūlytų kriterijų yra keletas.atraminis). kerpamasis .tempimas). kuris nepriklauso nuo apkrovos patikimumo. ir stiprumo sąlyga tampa tokia: Φ*<Φ0.2) naudojame medžiagos stiprumo ribą σu. nesuirs ir kad joje neatsiras nepageidaujamų didelių plastinių deformacijų.atitinkančios nepalankiausią jų derinį. Nustatyti tokią reikšmę sudėtingo (dviašio. atitinkančios konstrukcijos ribinį būvį (t. triašį) įtempimų būvį. įvairių faktorių patikimumo nustatymą. trijų svarbiausiųjų įtempimų kombinacijų gali būti labai įvairių. Maksimalių normalinių įtempimų hipotezė (irimo kriterijus . lyginti ne įtempimą su medžiagos stipriu. todėl ir atsarga ties ribiniu būviu dažniausiai nėra tokia pat.tempimu ar gniuždymu . bet ir σ2. Veikia ne tik σ1. …) reikšmę Φ0 tuo momentu.♦ konstrukcijos medžiagos pasipriešinimas nusakomas projektiniu stipriu. atitinkančius sudėtingą (dviašį.6) Iš stiprumo sąlygos sudėtingam (dviašiam. įtempimų augimas nebėra proporcingas apkrovos didėjimui. remdamiesi kokia nors irimo ar plastiškumo hipoteze. Universalios. Todėl formuluojame tokią bendrą hipotezę: kai medžiaga suyra (ar tampa plastiška). funkcijos .4. visoms medžiagoms tinkančios funkcijos nėra. (5.šlytis). Šiame paskaitų kurse visais atvejais tariame.konstrukcijos poveikio funkcija priklauso jau ne nuo vienintelio parametro. o vienašio būvio reikšmes atitinkančius simbolius .7) Joje kairioji pusė nustatoma pagal sudėtingąjį (dviašį. kuriai galiotų pateiktoji formuluotė. shear .koks įtempimų būvis bebūtų. kol turime įsidėmėti. išreikštomis įtempimais. τ. Nesirūpiname ir projektinio stiprio nustatymu: dažnai žinynai ar specifikaciniai dokumentai nurodo būtent šį medžiagos savybių rodiklį. reikia įsidėmėti.5) . tai šią žodinę hipotezės formuluotę galėsime išreikšti ir taip: Φ0*=Φ0. kas yra irimo ar plastiškumo kriterijus. . 5. glemžiamasis . jį nesunku išbandyti . triašį) įtempimų būvį. Stiprumo sąlygą formuojame. Stiprumo sąlygą galima išreikšti ir kitaip negu (5. bearing .Rp (angl. pasinaudoję (5. panaudoję plastinės medžiagos takumo įtempimą σy. jis žymi stiprį tempimo atveju (kuris dažnai prilygsta stipriui gniuždymo atveju). Kitokios išraiškos dažnai palengvina konkrečių konstrukcijų skaičiavimą.be žvaigždutės. jog visų pirma įtempimų būvis ties kuriuo nors konstrukcijos tašku lemia suirimo pavojų. O indeksuotieji projektinio stiprio simboliai yra tokie: tempiamasis . Juos peržvelgdami.

(4. vadinamoji distorsijos energija ud): Φ=ud. σ2=σ3=0.τmax): Φ=τmax.7) stiprumo sąlyga (σ1-σ3)/2<σy/2. ir pagal (5. Maksimalių linijinių deformacijų hipotezė (irimo kriterijus . Vienašio įtempimų būvio atveju medžiaga suyra. arba (σ1-ν(σ2+σ3))<σu. akmeniui). (5. todėl 1 +ν (σ 1 − σ 2 )2 + (σ 2 − σ 3 )2 + (σ 3 − σ 1 )2 .16): Φ*=(σ1-σ3)/2. taigi Φ0=σu. Φ*=ε1=(σ1-ν(σ2+σ3))/E. nors jie turi nemažą įtaką stiprumui. 1 (σ 1 − σ 2 )2 + (σ 2 − σ 3 )2 + (σ 3 − σ 1 )2 ≤ R . 2 (5. 6E 6E ( ) ir pagal (5.8) Maksimalių normalinių įtempimų kriterijus neapima kitų krypčių svarbiausiųjų įtempimų (σ2. Kai tempiamame strype ima reikštis plastinės deformacijos. arba σ1-ν(σ2+σ3)≤R.εmax): Φ=εmax. todėl Φ0=σy/2 ir pagal (5.7) stiprumo sąlyga arba (σ 1 − σ 2 )2 + (σ 2 − σ 3 )2 + (σ 3 − σ 1 )2 < 2σ y2 . Tačiau praktiškai šios hipotezės niekas nebenaudoja. σ3=0. Jos pagrindu sudaryta stiprumo sąlyga yra tokia: σ1-kσ3≤Rt. σ2=σ3=0. tada σ1=σy. kuri susikaupė dėl formos pokyčių. todėl Φ0=σu/E.13) . kai kairioji (5.31) išraišką.9) nelygybės pusė yra teigiama. Ši energija sudėtingo įtempimų būvio atveju išreiškiama taip: Φ * = ud = Φ* = Kai vienašio įtempimo būvio atveju prasideda plastinės deformacijos. pakeitę stiprumo ribą projektiniu stipriu: σ1≤R.12) Energetinė hipotezė gerai tinka plastinėms medžiagoms ir yra labai plačiai naudojama.11) 1 +ν 2 1 +ν 2 2 σ y +σ y = ⋅ 2σ y . jos reikšmė tik istorinė. Moro hipotezė taikoma tokioms medžiagoms. Energetinė hipotezė (plastiškumo kriterijus . arba.7) formuluojame taip: σ1<σu. todėl stiprumo sąlygą pagal (5. Maksimalių tangentinių įtempimų hipotezė (plastiškumo kriterijus . panaudojus bendrąjį Huko dėsnį.ta santykinės potencinės energijos dalis. todėl hipotezė gali būti taikoma tik labai trapių (stiklo ir pan. Kai tempiamas strypas suyra. σ3). kurios nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (Rt≠Rc). įvedę atsargos koeficientus. 6E ( ) (5.10) Nors šis kriterijus neapima kartais reikšmingo viduriniojo svarbiausiojo įtempimo σ2. arba σ1-σ3≤R. ir gniuždymui.) medžiagų tempimui.7) stiprumo sąlygos išraiška tokia: (σ1-ν(σ2+σ3))/E<σu/E. tada σ1=σy. kai σ1 pasiekia stiprumo ribą σu.9) Ši hipotezė galioja tik tada. bet gana gerai tinka plastinėms medžiagoms. ir tik trapių medžiagų gaminiams (plytai. kurios vienodai priešinasi ir tempimui.Bet kuriuo (sudėtingu) atveju σmax=σ1 (didžiausias iš trijų svarbiausiųjų įtempimų) ir Φ*=σ1. būna σ1=σu. (5. Ši reikšmė sudėtingam įtempimų būviui yra nustatyta formule (4. (5. (5.

parašius hipotetinę . MORAS šią hipotezę pritaikė medžiagoms. kurios skirtingai priešinasi tempimui ir gniuždymui. siūlančios tiek medžiagų stiprumo. nors tiksliau ją suformulavo škotas inžinierius V. 1831-1879). prancūzas Š. ir vokietis R. tai k=1 ir (5. gauname skirtingo didumo įtempimų funkcijos reikšmę. RULONAS (Charles Augustin Coulomb. 1820-1872). kai kada vadinama Hubero-Mizeso-Henkio plastiškumo sąlyga. naujų poveikio funkcijos Φ išraiškų. Mizesas bei H. lenkas M.gniuždymu). tiek ir plastiškumo kriterijus. 1620-1684) ir B. 5. šią hipotezę pagrindė H. nėra tiek populiarios. Tada 1904 m. Pažymėtieji įvairių medžiagų irimo ar plastiškumo pradžios taškai (gauti iš atliktų eksperimentų) rodo.čia k=σyt/σyc plastinėms medžiagoms ir k=σut/σuc trapioms (indeksas t žymi tempimu nustatytus mechaninius medžiagos rodiklius. lyginamą su tuo pačiu projektiniu stipriu R: Kriterijus σmax εmax τmax ud Formulė (5. tik 1937 m.'HENKIS (Hencky) šią hipotezę teoriškai pagrindė kaip plastiškumo sąlygą. Energetinę hipotezę paskelbė nepriklausomai vienas nuo kito net keli mokslininkai.10) (5. Grynosios šlyties atveju (4. o plastiškoms medžiagoms (plienui. jie visi nežinojo. Visą potencinę energiją taikyti kaip plastiškumo kriterijų pabandė 1885 m. dažnai ji ir vadinama Treskos plastiškumo sąlyga. c . Ši hipotezė. variui. italas E. kad maksimalių normalinių įtempimų hipotezė tinka tik trapiai medžiagai (ketui). galime pamatyti iš grynosios šlyties pavyzdžio. σ3). vėliau. BELTRAMIS (1835-1900). kai konstrukcija vertinama pagal įvairias hipotezes. 1797-1886). MAKSVELAS (James Clerk Maxwell. SEN-VENANAS (Barrė de Saint-Venant. σ3 ir medžiagos stiprumo ribos σu santykiai). MlZESAS (Richard von Mises. šios diagramos koordinatės . ypač įvairius plastikus. σ2=0.13) sąlyga sutampa su maksimalių tangentinių įtempimų hipotezės sąlyga (5. Akivaizdu.8) (5.santykiniai svarbiausieji įtempimai (svarbiausiųjų įtempimų σ1. 1883-1953) iškėlė kaip kriterijų tik distorsijos (formos kitimo) energiją. RANKINAS (William John Macąuorn Rankine. Klasikinių hipotezių palyginimą dviašio įtempimų būvio atveju iliustruoja diagrama (5.) buvo iškėlęs anglas Dž. 1564-1642) vardu. Stiprumo sąlygoms geriausiai tinka kriterijaus išreiškimas svarbiausiaisiais įtempimais: Φ≡Φ(σ1. σ2.). Vokiečių mokslininkas O. Įrašę šias reikšmes į kelių hipotezių pagrindu sukurtas stiprumo sąlygas. Taip pat tiktai trapioms medžiagoms tinkančią maksimalių linijinių deformacijų hipotezę ėmė taikyti prancūzai E. kad pagal įvairias hipotezes nustatomi ribiniai įtempimų būviai (pažymėti skirtingomis linijomis) ypač išsiskiria kvadrantuose su skirtingo ženklo įtempimais. kad šią idėją dar anksčiau viename savo laiškų (paskelbtų. Plastiškoms konstrukcinėms medžiagoms tinkančią maksimalių tangentinių įtempimų hipotezę sukūrė 1773 m. Tačiau konstrukcijoms naudojant naujas medžiagas.12) Funkcijos reikšmė τ (1+ν)τ 2τ 3τ Čia buvo išdėstytos klasikinės medžiagų irimo ir plastiškumo hipotezės. tačiau eksperimentai šio kriterijaus nepatvirtino. maksimalių normalinių įtempimų hipotezė. Kitos hipotezės.1 pav.1 pav. Iš diagramos matyti. dažnai siejama net su GALILĖJAUS (Galileo Galilei. Kiek skiriasi rezultatai. Antai jų pirmoji.2 poskyris) σ1=-σ3=τ. Kai naujai medžiagai netinka nė viena žinomų hipotezių. deja.9) (5. O nepriklausomai nuo jo 1913 m. kiek anksčiau aptartos. TREŠKA (Tresca). kad jeigu medžiaga vienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (jeigu σyt=σyc.10). naujas kriterijus gali būti sukurtas ir eksperimentiniu būdu . tenka ieškoti naujų kriterijų. 1868 m. gana gerai tinka daugeliui konstrukcinių medžiagų ir tapo populiariausia. MARIOTAS (Edme Mariotte. vėliau R. Būtent taip ir buvo išreikštos sąlygos pagal nagrinėtąsias hipotezes. HUBERAS. 1736-1806). σut=σuc). aliuminiui) ypač dera energetinė hipotezė.

apie šių tyrimų tendencijas plačiau galima rasti literatūroje. kai įtempimų būvis yra sudėtingas (dviašis. tiek ir naujai sukurtos hipotezės konstrukcijos ribinį būvį nustato tik apytiksliai. Rs. kruopščiau išnagrinėti galimą konstrukcinės medžiagos irimo mechanizmą. b. gaunamos dar dvi lygtys. b. Nauja medžiagos plastiškumo sąlyga gali būti išreikšta. paremti irimo ar plastiškumo hipotezėmis arba irimo mechanikos duomenimis. medžiagos įtrūkimo. kad visi sudėtingi skaičiavimai. Verta dar kartą pabrėžti. Nepamirština ir tai. Tiek čia aprašytos klasikinės. σ2=0. Analogiškai po gniuždymo bandymo. Kai įtempimų būvis vienasis. ir po sukimo bandymo. nustačius Rc bei fiksavus σ1=σ2=0. a (σ 1 − σ 2 ) + (σ 2 − σ 3 ) + (σ 3 − σ 1 ) + b(σ 1 + σ 2 + σ 3 ) + c(σ 1 + σ 2 + σ 3 ) = 1 . sluoksniuota. parodytoms schema a (5. visi trys nežinomieji a. Su kai kuriais irimo mechanikos principais bei idėjomis pabandysime susipažinti kitų paskaitų metu. kurie po to nustatomi keliais skirtingais tos medžiagos bandymais. Visa tai tiria speciali kietojo deformuojamojo kūno mechanikos dalis. . O baigiant šį skyrių. σ2=σ3=0. plyšio atsiradimo ir jo didėjimo sąlygas. nustačius Rs bei fiksavus σ1=-σ3=Rs. 2 2 2 2 ( ) 5. negu tokio pat intensyvumo veikimui b. stiprumo sąlygos paprastos. gaunama viena lygtis su nežinomaisiais a. įrašius šias reikšmes į (k). o tempimo ar gniuždymo bandymų rezultatais. ir taip (k) Atlikus tempimo bandymą (iki ribinio būvio . Apie naujų irimo bei plastiškumo hipotezių kūrimą.funkcijos išraišką su keliais nežinomais parametrais. c sąlygoje (k) išreiškiami jau žinomais medžiagos rodikliais Rt. labai svarbi net mechaninio veikimo kryptis. fiksuojama. paremtos ne kokiomis nors hipotezėmis. Išsprendus šias tris lygtis. Tačiau kai kada prireikia detaliau. nustatomas projektinis stipris Rt. skali (kaip mediena) medžiaga stipriau pasipriešins jėgoms. triašis). Kai medžiaga anizotropiška. spėjimais ir drąsiau jas naudoti galima tik sukaupus pakankamai sėkmingos patirties. pavyzdžiui. kad visos aprašytosios ir visos naujos sąlygos yra pagrįstos hipotezėmis.).2 pav. σ1=-Rc. kad sąlyga (k) turi tenkinti reikšmes σ1=Rt.plastinių deformacijų atsiradimo). c. vadinama irimo mechanika. RC.2 pav. Dažnai to pakanka konstrukcijos stiprumui užtikrinti. kad kiekvienos medžiagos stiprumui bei plastiškumui nemažą įtaką turi temperatūra. reikia dar kartą akcentuoti. pavyzdžiui. be to. reikalingi tik tada. taigi. laikas ir kiti veiksniai.

eina per vadinamąjį figūros ploto svorio centrą (dažnai vadinamą tiesiog centru) ir vadinamos centrinėmis ašimis. Tačiau kai strypas deformuojamas kitaip . apibūdinantis plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto padėtį kurios nors ašies atžvilgiu. 6. kalbame apie centrinį tempimą. kuris konstrukcijų elementų mechanikos kursui yra pagalbinis. lenkiamas. kurių atžvilgiu statinis momentas lygus nuliui. yra statinis momentas. (6.1 pav. pakako jų ir tempiamo ar gniuždomo strypo stiprumui bei standumui skaičiuoti. tiek ir neigiamas. sulyginę šias išraiškas su (6. tiesūs jie ar kreivi. nuolat susiduriame ir su geometriniais dydžiais. “liaunis”..1). inercijos spindulių. kurių dažnai prireikia.). 6. cm3.1 pav. nes jos susijusios tik su atskiromis mechanikos temomis. yc = ∫ ydA A A . kaip tie elementai išdėstyti.nuo to. Stačiakampėje koordinačių sistemoje figūros centro koordinatės randamos taip: xc = ∫ xdA A A . nustatydami įtempimą tempiamo strypo taške. Čia kalbėsime tik apie tuos geometrinius skerspjūvių (plokščiųjų figūrų) rodiklius.statiniu momentu. Sy=xcA. plotų statinių momentų (tos pačios ašies atžvilgiu!) algebrinei sumai (6. jėgą dauginame iš atstumo (peties). Iš geometrinių santykių nustatomi konstrukcijos statinės pusiausvyros ir geometrinių deformavimo lygčių koeficientai. pavyzdžiui. matome. įtempimams ir deformacijoms išreikšti prireikia naujų geometrinių rodiklių: skerspjūvio inercijos momentų. GEOMETRINIAI SKERSPJŪVIŲ RODIKLIAI 6. (6. Geometrija ir konstrukcijų skaičiavimas Nagrinėdami konstrukcijų elementų mechanikos klausimus.2 pav. Ašys.3) Jeigu figūra sudėta iš kelių dalių (arba suskaidyta į kelias dalis).): S x = ∑ S x1 + S x 2 + . atsparumo momentų. Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6.2. ašinę jėgą dalijame iš skerspjūvio ploto. S y = ∫ xdA A A (6.1.. Jau ne kartą teko minėti skerspjūvio svorio centrą (arba tiesiog centrą) prie centro yra pridėtos įrąžos.2) Todėl. tai koordinačių ašių x ir y atžvilgiu statiniai momentai S x = ∫ ydA . kad Sx=ycA. susiduriame su dar vienu geometriniu plokščiosios figūros (skerspjūvio) rodikliu . Jis gali būti tiek teigiamas. Visos konstrukcijos ir jos elementų stiprumas bei standumas priklauso nuo elementų ašių geometrijos . Ploto svorio centras Geometrinis rodiklis. Antai.1) (integruojama visame figūros plote A). + S xn = yc A . nustatydami sudėtingos skerspjūvio figūros centrą. Naujas (arba anksčiau retai tevartotas) geometrines sąvokas ir aptarsime šiame skyriuje. kad statinis momentas matuojamas trečiojo laipsnio (kubiniais) ilgio vienetais — m3.kai jis sukamas. gali būti ir lygus nuliui. apskaičiuodami jėgos momentą. Akivaizdu. Lig šiol mums pakako elementarių geometrijos sąvokų. Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto statinis momentas kurios nors ašies atžvilgiu yra šios figūros ploto elementų ir jų koordinačių (teigiamų ar neigiamų atstumų nuo tos ašies) sandaugų suma. kurių kol kas neaptarinėsime. Ploto statinis momentas.6. “šlyties centras”. O vėliau teks naudoti ir daugiau naujų geometrinių sąvokų. i =1 n o iš tokių išraiškų randama ir figūros centro koordinatė: .

5) ∫ A ∫ A Palyginkite šias abi formules su ploto statinių momentų išraiškomis (6.).1) — jos skiriasi tik tuo.6) Šis inercijos momentas matuojamas taip pat ketvirtojo laipsnio ilgio vienetais — m4. kad simetriškos figūros centras yra simetrijos ašyje. I y = x 2 dA . Iuv=0. cm4.1 pav. Ploto ašiniai inercijos momentai matuojami ketvirtojo laipsnio ilgio vienetais — m4. kokio ženklo yra išcentrinis inercijos momentas: mat.2 pav. Jis gali būti tiek teigiamas.S yc = x = A ∑y i =1 n i =1 n ci Ai .). 6. kurių atžvilgiu figūros ploto išcentrinis inercijos momentas lygus nuliui. Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto išcentrinis inercijos momentas kurių nors dviejų statmenų ašių atžvilgiu yra šios figūros ploto elementų ir jų abiejų koordinačių (teigiamų ar neigiamų atstumų nuo tos ašies) sandaugų suma. tai koodinačių ašių x ir y atžvilgiu figūros ploto išcentrinis inercijos momentas (dažniausiai žymimas simboliu Ixy arba Dxy) I xy = ∫ xydA . Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6. Bet kuri jai statmena ašis taip pat yra svarbiausioji. tiek ir neigiamas. Dažnai vien tik žvilgterėjus į figūros padėtį koordinačių sistemoje. Jie visada yra teigiami (nes net ir neigiamų koordinačių z. 6.3. Taigi. A (6. (6.3. todėl kai aiškiai didesnė figūros ploto dalis išsidėsčiusi pirmajame ir trečiajame kvadrante (ir kai tas plotas labiau atitolęs nuo ašių). Jeigu figūra turi dvi ar daugiau simetrijos ašių. . a pav. Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6. b paveikslėlio atvejai yra su simetrijos ašimis. Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto ašinis inercijos momentas kurios nors ašies atžvilgiu yra šios figūros ploto elementų ir jų atstumų nuo tos ašies kvadratų sandaugų suma. tai koordinačių ašių x ir y atžvilgiu figūros ploto ašiniai inercijos momentai I x = y 2 dA . aišku. y kvadratai yra teigiami). pirmajame ir trečiajame kvadrante taškų koordinatės yra vienodo ženklo ir jų sandauga teigiama. tuo tarpu antrojo ir ketvirtojo kvadranto taškų koordinačių sandauga neigiama. Pirmieji trys 6.3. centras yra šių ašių sankirtos taškas.4) i ∑A Analogiškai nustatome ir kitą centro koordinatę. Dažnai svarbiausiosios ašys žymimos raidėmis u ir v. Įsidėmėtina. cm4.1 pav.). Ašys. yra ploto inercijos momentai. kad koordinatės keliamos kvadratu. todėl juose x ir y ašys yra svarbiausiosios. galima pasakyti. Jeigu būna teigiamų ir neigiamų. (6. Bet kuri figūros simetrijos ašis yra svarbiausioji ašis. išcentrinis inercijos momentas yra teigiamas ir atvirkščiai (6. apibūdinantieji plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto atokumą nuo kurios nors ašies ar kurio nors taško. tai. Ploto inercijos momentai Geometriniai rodikliai. vadinamos figūros svarbiausiosiomis inercijos ašimis. gali būti ir nuliui lygių figūros išcentrinių inercijos momentų.

kad jų reikšmės yra ekstremalios atžvilgiu visų kitų ašių.3 pav. (6. 36 (6. svarbiausiasis (ne centrinis) ir centrinis svarbiausiasis inercijos momentas.minimali. ρ2=y2+x2 ir I p = ∫ y 2 dA + ∫ x 2 dA .8) Pravartu žinoti kai kurių paprastų geometrinių figūrų inercijos momentų išraiškas.4.).. atžvilgiu: Ix = bh3 . . čia O — polius): I p = ∫ ρ 2 dA . Vieno iš svarbiausiųjų inercijos momentų reikšmė yra maksimali. d pav. Iy = . (6. Jeigu ašis.9) Kadangi centrinės x ir y ašys yra simetrijos ašys. Stačiakampio ploto ašinis inercijos momentas centrinės ašies. bet kitokia kryptimi. a pav.). A (6. Svarbiausieji inercijos momentai ypatingi tuo. c pav. lygiagretės pagrindui (6. tai. Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto polinis inercijos momentas yra šios figūros ploto elementų ir jų atstumų nuo vieno kurio taško (poliaus) kvadratų sandaugų suma. inercijos momentas vadinamas centriniu. lygiagretės vienai iš kraštinių (6. 12 (6. kad x1 nėra centrinė ašis. Ploto ašiniai inercijos momentai svarbiausiųjų ašių atžvilgiu vadinami svarbiausiaisiais ploto inercijos momentais. atžvilgiu: bh3 b3h . bet per pagrindą: I x1 = bh3 . pagal Pitagoro teoremą.4.11) Tačiau naudodamiesi šia formule būkite atidūs — nepamirškite.10) 6. A A arba I p = Ix + I y . einančių per tą pačią koordinačių pradžią. Formule šis rodiklis išreiškiamas taip (6. Ix = 12 12 Ixy=0. Dar vienas geometrinis rodiklis nusako figūros ploto atokumą nuo kurio nors taško (vadinamojo poliaus) — tai polinis inercijos momentas. b pav.). yra centrinė (eina per figūros ploto svorio centrą). kurios atžvilgiu nustatomas inercijos momentas.4. Įsidėmėkite: gali būti centrinis (ne svarbiausiasis).6. kuri eina ne per figūros centrą. šių ašių atžvilgiu išcentrinis inercijos momentas Trikampio ploto ašinis inercijos momentas centrinės ašies. kito —. Dažnai praverčia ir inercijos momentas atžvilgiu ašies x1.4 pav.7) Jeigu polius sutampa su stačiakampės koordinačių sistemos pradžia (6.4.

Kai x ir y ašys yra centrinės (jų atžvilgiu Sx=0 ir Sy= 0). ši reikšmė yra teigiama. einanti per skritulio centrą.5)-(6.). o naujosios ašys x1 ir y1 nuo pirminių ašių x ir y yra pasuktos kampu α (6.4. galime apskaičiuoti juos kitų ašių atžvilgiu. svarbu.21) Tai yra vadinamasis ašinių inercijos momentų sumos invariantiškumo dėsnis: ašinių inercijos momentų dviejų statmenų ašių atžvilgiu suma yra invariantiška. Galima įrodyti. kai tuodvi ašys sukamos apie jų sankirtos tašką. Žinodami figūros ploto inercijos momentus vienų ašių atžvilgiu.5. 24 (6. (6. tai tuo pačiu metu kitos ašies atžvilgiu inercijos momento reikšmė tiek pat mažėja. tuo tarpu (6. todėl išcentrinis inercijos momentas Ixy=0. Sx ir Sy — jos statiniai momentai z ir y ašių atžvilgiu.y. Iš šio dėsnio galime padaryti ir tokią išvadą: jeigu besukant ašis. kito — minimali: .16) čia a ir b yra pirminės sistemos koordinačių pradžios O koordinatės naujojoje sistemoje x1O1y1.18) Kai naudojamės (6.17) Ixy=Ixy+abA. inercijos momentų reikšmės skaičiuojamos pagal formules Ix1=Ix+a2A+2aSx. kai besukamos ašys sutampa su svarbiausiųjų inercijos ašių kryptimis — tuo paaiškinamas ir toks pagarbus šių ašių pavadinimas. o kai jų ženklai skirtingi — neigiama). formulės paprastesnės: Ix1=Ix+a2A. a pav. Jeigu naujosios koordinačių sistemos pradžią sutampa su pirminės koordinačių sistemos pradžia.).12) (kai trikampio viršūnės B abi koordinatės vienodo ženklo. jeigu a≠0 (6. ir jeigu vienos ašies atžvilgiu inercijos momentas Įgyja maksimalią reikšmę. kai tokiu kampu ašis pasukta prieš laikrodžio rodyklę. Skritulio ploto centrinis ašinis inercijos momentas Ix = Iy = Ip = πd 4 64 .16) ir (6. Sudėję panariui abi (6. (6.19) Ix1y1=Ixycos2α+0. tai ir išcentrinis inercijos momentas nėra lygus nuliui: I xy = ± abh 2 .5(Ix-Iy)sin2α.5. .skritulio centras) πd 4 32 (6. gauname (kadangi cos2α+sin2α=1): Ix1+Iy1=Ix+Iy=const. Čia pateiktos geometrinių rodiklių išraiškos gaunamos integravimo keliu iš (6.19) ašinių inercijos momentų išraiškas. kokie yra koordinačių a. todėl jų ženklas skaičiavimui įtakos neturi. A — figūros plotas. Taigi. tai ašinių ir išcentrinio inercijos momentų reikšmės skaičiuojamos pagal tokias formules: Ix1=Ixcos2α+Iysin2α-Ixysin2α.Jeigu trikampis nėra simetriškas (lygiašonis). (6. Iy1=Iy+b2A. Jeigu naujosios ašys x1 ir y1 yra lygiagretės pirminėms x ir y ašims (6.18) formulėmis. Šios formulės galioja dešininei stačiakampei koordinačių sistemai (kurioje nuo teigiamos x ašies prie teigiamos y ašies pereinama 90° kampo posūkiu prieš laikrodžio rodyklę). Iy1=Iy+b2A+2bSy.20) 6. Čia kampas α yra teigiamas. (6. yra šios figūros simetrijos ašis.14) Bet kuri ašis x. Iy1=Ixsin2α+Iycos2α+Ixysin2α.17) formulėse koordinates a ir b keliame kvadratu. t. d pav. (6. (6. tai tuo pačiu metu kitos ašies atžvilgiu inercijos momento reikšmė turi būti minimali. koordinačių pradžią).15) Ixy=Ixy+abA+aSy+bSx. nepriklausanti nuo tų ašių posūkio kampo (nekintanti. vienos ašies atžvilgiu momento reikšmė didėja.7) formulių.).5 pav. b pav. vieno iš svarbiausiųjų inercijos momentų (Iu arba Iv) reikšmė yra maksimali.15). (6.13) polinis inercijos momentas (kai polius . kad šias ekstremalias reikšmes ašiniai inercijos momentai įgyja. (6. (6. b ženklai.

I u   I max   arba  = arba . I v   I min  
Figūros svarbiausioji inercijos ašis labai lengvai nustatoma, kai figūra simetriška — būtent ta simetrijos ašis ir yra svarbiausioji ašis. O kai figūra asimetriška, svarbiausiųjų ašių krypties kampą α0 (kampą, matuojamą nuo x ašies iki svarbiausiosios ašies u arba v) galime nustatyti pagal formulę, gaunamą, prilyginus nuliui išcentrinio inercijos momento Ix1y1 išraišką (6.20):

tg 2α 0 =

2 I xy

Iy − Ix

.

(6.22)

Iš šios formulės gauname dvi kampo α0 reikšmes, besiskiriančias viena nuo kitos dydžiu π/2. Viena šių reikšmių rodo svarbiausiosios ašies u kryptį, kita — ašies v. Paprastai sutariama tą ašį, kuri yra arčiau x ašies, žymėti simboliu u, taigi reikšmė |α’0|<π/4 yra u ašies krypties kampas. Jeigu norime nustatyti, koks ekstremumas (maksimumas ar minimumas) ties ta funkcijos reikšme yra, randame funkcijos antrosios išvestinės reikšmę: jeigu ji neigiama, tai toje vietoje yra maksimumas ir atvirkščiai. Taigi, ekstremines inercijos momento reikšmes galime gauti, ir nežinodami kampo α0:

1 I max =  I x + I y ±  2 min

(I

x

2 2 − I y ) + 4 I xy  .  

(6.23)

Apskaičiavę šias ekstremines reikšmes, galime naudotis ir kitokiomis negu (6.22) formulėmis kampui α0 apskaičiuoti (patogesnėmis tuo, kad iš jų gauname nebe iš karto dvi kampo reikšmes, o po vieną reikšmę):

Pastarosios formulės, pavyzdžiui, praverčia, kai reikia apskaičiuoti standartinio kampuočio skerspjūvio ploto išcentrinį inercijos momentą. Mat, paprastai sortimento lentelėse šio geometrinio rodiklio nebūna, o būna surašyti tik inercijos momentai atžvilgiu x ir y ašių, kurios lygiagretės kampuočio lentynoms, ir ekstreminiai inercijos momentai Imin (kartais Imax), taip pat svarbiausiųjų ašių posūkio kampo tangentas tgα. Turėdami šiuos duomenis, naudojamės viena iš (6.24) išraiškų (dažniausiai kampuočių standarte Iy reikšmė artimesnė minimaliam inercijos momentui). Konstrukcijoms naudojamų standartinių gaminių skerspjūvių geometriniai rodikliai, tarp jų ir inercijos momentai, nurodomi sortimento lentelėse. Jomis naudodamiesi, turime būti atidūs — visada žiūrėti, kuri skerspjūvio ašis kokiu simboliu pažymėta ir nesupainioti šių simbolių. Kai tenka skaičiuoti sudėtingos figūros (skerspjūvio) ploto inercijos momentą, veikiame pagal tokį algoritmą: figūrą skaidome į tokias dalis, kurių plotų inercijos momentai yra lengvai išreiškiami formulėmis — į stačiakampius, trikampius, skritulius ir pan.; apskaičiuojame kiekvienos sudėtinės dalies ploto inercijos momentą kurios nors ašies (geriausia — tos dalies centrinės ašies) atžvilgiu; visų dalių ašis parenkame lygiagretes viena kitai (o jei tai patogu — tai lygiagretes būtent tai ašiai, kurios atžvilgiu reikia apskaičiuoti visos figūros inercijos momentą); visų sudėtinių dalių inercijos momentus perskaičiuojame kurios nors vienos ašies atžvilgiu – tam naudojame (6.15) ir (6.16) formules arba – jeigu prieš tai buvome pasirinkę dalių centrines ašis – paprastesnes (6.17) ir (6.18) formules; jeigu ašis, kurios atžvilgiu turime apskaičiuoti figūros ploto inercijos momentą, yra lygiagretė pasirinktosioms sudėtinių dalių ašims, tai būtent jos atžvilgiu visus inercijos momentus ir perskaičiuojame; sudėję visų dalių inercijos momentus, apskaičiuotus tos pačios ašies atžvilgiu, turime jau visos figūros inercijos momentą tos ašies atžvilgiu; įsidėmėkite: jokiu būdu negalima sumuoti inercijos momentų, kai jie apskaičiuoti ne tos pačios ašies atžvilgiu; jeigu ašis, kurios atžvilgiu apskaičiavome inercijos momentą, nesutampa su užduotyje nurodyta ašimi, o yra nuo pastarosios pasisukusi kokiu nors kampu, inercijos momentą perskaičiuokite pagal formulę (6.19) ar (6.20). Pravartu įsidėmėti dar vieną kai kurių plokščiųjų figūrų savybę. Jei figūra turi daugiau kaip dvi simetrijos ašis, tai svarbiausiosiomis ašimis yra ne tik šios simetrijos ašys, bet ir visos kitos ašys, einančios

I min − I x I y − I min I max − I x Kad gautume kampą |α|, mažesnį kaip π/4, turime skaičiuoti α2, jeigu Iy reikšmė yra artimesnė Imax (o Ix reikšmė — artimesnė Imin), ir skaičiuoti α1, jeigu yra atvirkščiai (Iy reikšmė artimesnė Imin).

tgα1 =

I xy I y − I max

=

I xy

, tgα 2 =

I xy

=

I xy

.

(6.24)

per simetrijos centrą. Visų tokių ašių atžvilgiu ašiniai inercijos momentai yra vienodi (t.y. inercijos momento reikšmė nekinta sukant ašis). Figūrų su keliomis simetrijos ašimis pasitaiko dažnai – tai skritulys, kvadratas, lygiakraštis trikampis ir t.y. (6.6 pav.).

6.6 pav. Kai kuriems skaičiavimams pravartu turėti dar vieną skerspjūvio figūros geometrini rodiklį — inercijos spindulį. Inercijos spinduliu kurios nors ašies atžvilgiu vadinamas dydis, lygus kvadratinei šakniai iš santykio tarp figūros inercijos momento tos ašies atžvilgiu ir figūros ploto:

ix =

Ix , iy = A

Iy A

.

(6.25)

Inercijos spindulys matuojamas ilgio vienetais (m, cm) ir išreiškia savotišką vidutinį figūros ploto atstumą (atokumą) nuo ašies. Padauginę figūros plotą iš inercijos spindulio kvadrato, gauname inercijos momentą: Ix=Ai2x. Inercijos spindulys visada teigiamas dydis. Inercijos spindulys svarbiausiųjų ašių atžvilgiu vadinamas svarbiausiuoju inercijos spinduliu. 6.4. Skerspjūvio atsparumo momentai Konstrukcijų elementų stiprumo skaičiavimas paprastesnis, kai vartojame dar vieną geometrinį rodiklį — skerspjūvio atsparumo momentą — skerspjūvio inercijos momento ir atokiausio taško koordinatės santykį. Skerspjūvio ašiniu atsparumo momentu vadinamas skerspjūvio inercijos momento tos ašies atžvilgiu ir skerspjūvio labiausiai nutolusio nuo tos ašies taško koordinatės (didžiausio atstumo) santykis (6.7 pav.):

Wx =

Ix I , Wy = x . y max x max Ip

(6.26)

Skerspjūvio poliniu atsparumo momentu vadinamas skerspjūvio polinio inercijos momento ir labiausiai nutolusio taško polinės koordinatės (didžiausio atstumo nuo poliaus) santykis (6.7 pav.):

Wp =

ρ max

.

(6.27)

Atsparumo momentai matuojami trečiojo laipsnio (kubiniais) ilgio vienetais (m3, cm3), jie visada teigiami. Ašiniai atsparumo momentai paprastai skaičiuojami centrinių skerspjūvio ašių atžvilgiu.

6.7 pav. Pravartu įsidėmėti kai kurių paprastų, dažnai pasitaikančių skerspjūvių atsparumo momentų išraiškas: stačiakampio (6.8, a pav.): Wx = skritulio: Wx =

bh 2 , 6

(2.28) (2.29) (2.30)

πd 3

32 πd 3 . skritulio: W p = 16

,

Kai skaičiuojame sudėtinės skerspjūvio figūros atsparumo momentą, visų pirma apskaičiuojame jos inercijos momentą ir jį dalijame iš labiausiai nutolusio figūros taško atstumo:

Wx =

∑I

xi

y max

.

Įsidėmėkite: klaidinga yra (išskyrus retas išimtis) skaičiuoti sudėtinės figūros atsparumo momentą, sudedant (ar atimant) atskirų sudėtinių dalių atsparumo momentus. Įpraskite niekada nesumuoti atsparumo momentų. Sumuokite inercijos momentus. Kai skerspjūvio centras yra ne per vidurį (kai ašis, kurios atžvilgiu skaičiuojamas atsparumo momentas, nėra figūros simetrijos ašis), gali būti nustatomi du atsparumo momentai — dalijant inercijos momentą iš taškų, labiausiai nutolusių į abi puses nuo ašies, atstumų (6.8, b pav.):

Wx′ =

Ix I , Wx′′ = x . y1 y2

6.8 pav. Dažniausiai tokių dvejopų atsparumo momentų prireikia, skaičiuojant lenkiamų elementų stiprumą. Šiuose elementuose vienoje pusėje yra tempiami sluoksniai, kitoje — gniuždomi. Pažymėję labiausiai nutolusio tempiamo sluoksnio atstumą yt, o labiausiai nutolusio gniuždomo — yc, gauname

Wt =

Ix I , Wc = x . yt yc

ir sukamo elemento įtempimų būvis tas pats grynoji šlytis. 7.7. Tada darome kai kurias išvadas apie elementų stiprumą bei standumą.arba x.2.elemento suirimo (nukirpimo) fazė. Tačiau kai tie normaliniai įtempimai nedideli. galime tarti. suyra. abu deformavimo būdus sieja šlyties deformacija. arba y). nustatyti šlyčiai skirtus mechaninius medžiagos rodiklius (pavyzdžiui.. Taigi. kurių skerspjūviuose veikia skersinės jėgos arba sukimo momentai.SUKIMAS 7. Skersinės jėgos veikiamas ruoželis tarp jėgų pašlyja (7.grynuoju sukimu). Beje. o kai skerspjūviuose tangentinių įtempimų ir susijusių su jais plastinių deformacijų reikšmės tampa labai didelės.5 poskyrio: Q = ∫ τdA . atstumas e). norime nustatyti kol kas nežinomus dydžius . deformavimas vien sukimo momentais . projektinį stiprį Rs). konstrukcijos elementas nukerpamas. Žinome taip pat. kad nuo tangentinių įtempimų priklauso tik trys įrąžos . medžiaga jų nebeatlaiko. Integralą išspręsti galime tik žinodami. kurie prie Q ir τ būtų vienodi . Kirpimas Net teoriškai neįmanoma sukurti tokio apkrovimo. Konstrukcijos elemento deformavimas vien skersinėmis jėgomis vadinamas kirpimu. ŠLYTIS. a pav. Deja. Kai elementą veikia tiktai dvi ar kelios didelės jėgos. Radę pjūvio metodu įrąžą Q.1 pav. kurių skerspjūviai būtų be normalinių įtempimų. kurių skerspjūviuose būtų tik skersinės jėgos ar tik sukimo momentai. nagrinėdami vien skersines jėgas arba vien sukimo momentus ir vien šių įrąžų sąlygojamas šlyties deformacijas. galioja (1. Nors vienu ir kitu atveju veikia skirtingos įrąžos ir pats deformavimo vaizdas skirtingas. Taigi reta elementų. Ir kerpamo. Kai medžiaga visame skerspjūvyje nebeatlaiko tangentinių įtempimų. čia Q=F). palyginus su tangentiniais. nukreiptos skersai elemento viena priešais kitą ir atstumai tarp tų jėgų labai maži (7. (čia nerašome indeksų. Labai reta tokių konstrukcijų elementų. o plastinio deformavimosi metu (ties plastinių medžiagų takumo A . kad šios deformacijos priežastis yra tangentiniai Įtempimai. Šlyties deformacija konstrukcijų elementuose Kas yra šlyties (arba kampinė) deformacija. kol jie proporcingi deformacijoms. KIRPIMAS. išsiaiškinome jau anksčiau. kai siekiama ištirti kurios nors medžiagos priešinimąsi šlyties deformacijai.1.1.1.. Žinome. kad čia deformaciją lemia tik skersinė jėga. nėra lengvai apibrėžiami. Tačiau mums dažniausiai rūpi ne bet kokia deformavimo (kirpimo) stadija. aprašytoji 4. ruoželyje tarp tų jėgų lenkimo momentas yra pernelyg mažas (M≤Fe).tangentinius įtempimus. kad konstrukcijos elemente arba bent jo ruože veiktų vien skersinės jėgos. ir šiame skyriuje nagrinėsime strypus. Qy ir sukimo momentas T. visuose skerspjūvio taškuose jau būna išsivysčiusios plastinės deformacijos. pagal kokį dėsnį šie įtempimai yra pasiskirstę kerpamojo elemento skerspjūviuose. šio pasiskirstymo dėsniai nėra paprasti.2 poskyrio pabaigoje. kaip. atliekamas sukimo bandymas plonoje sukamo vamzdžio sienelėje šlyties deformacija būna tikrai gryna. galime jų nepaisyti. b pav.dvi skersinės jėgos Qx. o ribinė. kol įtempimai nėra pernelyg dideli. galutinė . Dažniausiai greta šių įrąžų veikia lenkimo momentai.sukimu (tiksliau būtų . Ryšys tarp skersinės jėgos ir įtempimų žinomas iš 1.16) priklausomybė (Huko dėsnis šlyčiai): τ=Gγ. nebūtų kitų įrąžų. 7. o kai kada ir ašinės jėgos. galime jo nepaisyti.

2) .). kaip atrodo drėgnas paupio smėlis po jūsų kulnu ir aplink jūsų pėdos įspaudą. stipriai spausdamiesi į sujungtų elementų skylių pakraštį. Šitaip traktuodami simbolius. kad jo skerspjūvyje τ = const .3. statmeną glemžimo jėgai (7.2. bet su normaliniais (gniuždomaisiais) įtempimais. Mediena ir kitos sluoksninės medžiagos nevienodai priešinasi kirpimui: jos yra anizotropinės. Toks intensyvus mažo sąlyčio ploto spaudimas sukelia ypatingą ir nepageidaujamą paviršinių sluoksnių deformavimąsi: medžiaga tarytum ištrykšta iš po slegiančios detalės (7. įtempimai detalių sąlyčio plote pasiskirsto gana sudėtingai (ypač kai sąlyčio paviršius kreivas. ne nustumiamas. A Pastovų dydi τ galime iškelti prieš integralo ženklą.2. čia Ap=td). bet ir kitiems kirpimo atvejams nagrinėti (kai kurie konstrukcijų elementai būna kerpami ne skersai. tampa nebepatikima. Skersai sluoksnių tokių medžiagų elementus perkirpti sunku. pressure . shear kirpimas.1) čia simboliu Qs žymime kirpimo jėgą (dažniausiai ji atitinka skersinę jėgą). panašiai deformuoja tų skylių paviršių. ir tokia konstrukcijos jungtis ima klibėti. susijusių su kirpimu. išsilygina. Prisiminkite.).aikštele. 7. Žinoma šį. šlytis): τs = Qs As (7. simbolius indeksuojame raide s (angl.spaudimas) arba raide b (angl. 7. kad dažno kerpamo elemento stiprumą būtina tikrinti ir glemžimo atžvilgiu.2 pav. Pastarieji bus aptariami vėliau. Pasižiūrėkite. jos yra didelės ir dažniausiai būna pasiskirsčiusios mažame konstrukcijos elemento paviršiaus plote (dviejų detalių sąlyčio plote). Glemžiamieji įtempimai yra atskiras sąlyčio (kontaktinių) įtempimų atvejis.2. galime daryti prielaidą. Čia. Visų dydžių. apskritos skylės pasidaro ovalinės (7.3 pav.. Ir jokiu būdu jis nesietinas su šlyties deformacija. 3. kai sluoksnis nuo sluoksnio yra ne nukerpamas. tuo tarpu išilgai sluoksnių jie lengvai skyla.kerpamąjį plotą. c pav. bearing . b pav. galėsime (7. kad jis dažnai lydi kirpimą. Mat. Taigi. Todėl yra priimta glemžiamuoju įtempimu laikyti glemžimo jėgos Fp santykį su projektiniu glemžiamuoju plotu Ap. benukerpamą elementą. a pav.1) formulę naudoti ne tik skersinės jėgos poveikiui. (7. bet atplėšiamas. Glemžiamasis įtempimas yra tarsi vidutinis sąlyčio įtempimas. šiame (šlyties) skyriuje glemžimą nagrinėjame tik dėl to. žr. tik dėl to. o išilgai ar įstrižai).).2. Toks sutelktinis mažo sąlyčio ploto gniuždymas vadinamas glemžimu. glemžiamasis).2 poskyrį) įtempimai suvienodėja.). 7. o simboliu As . Glemžimas susijęs ne su tangentiniais. d pav.atraminis. glemžiamasis įtempimas σp = Fp Ap . Projektinis plotas yra tikrojo sąlyčio ploto projekcija į plokštumą. Būtent toks kirpimas (kirpimas išilgai sluoksnių) dažnai vadinamas skėlimu. kaip atrodo kalto ar kito įrankio daužomoji dalis (7. kerpamąjį skėlimą reikia skirti nuo skėlimo pleištu (pvz. Varžtai ar kniedės. jeigu nagrinėjame beyrantį. Taigi. Glemžiamojo įtempimo simbolis dažniausiai indeksuojamas raide p (angl. kirviu). ir tada skersinės jėgos ir įtempimo priklausomybė paprasta. Glemžimas Kai kirpimo jėgos yra lemiamos.

1) ir (7. jų tempimo (ar gniuždymo) jėgos varžtą (ar kelis varžtus) veikia kaip kirpimo. tai tą jėgą atitinkantis kerpamasis plotas As=nAs1=nkπd2/4. jėgos. glemžiamieji: σ p = Ap (7. kurie sujungti varžtais. Keblumų ir klaidų pasitaiko skaičiuojant kerpamąjį arba glemžiamąjį plotą. o iš jos jau galima spręsti. . Varžtinės jungtys. o jeigu kirpimo jėga Qs tenka ne vienam. (7.2) formule apskaičiuotas dydis tėra vidutinė įtempimų reikšmė. 7.4 pav. įkirčiais ir pan. kniedėmis. o keliems (n) varžtams.3 pav. kaiščiais. (7.7.5) Šią ploto išraišką ir reikia įrašyti į stiprumo sąlygą (7. Jeigu varžtas šių jėgų neatlaiko. klijais.4. jis suyra. kaip jau tarėme. Stiprumo sąlygomis reikalaujama. neviršytų atitinkamo projektinio stiprio: kerpamieji: τ s = Qs ≤ Rs . As Fp ≤ Rp .3) (7. Kai varžto skersmuo d.4.4. 7. vieno varžto kerpamasis plotas As1=kπd2/4. kad kerpamieji ir glemžiamieji įtempimai. Nors. Kai varžtais jungiami keli tempiamieji elementai (7.2) formulėmis.3). kadangi konstrukcinių medžiagų projektinis glemžiamasis stipris (ar leistinasis įtempimas) nustatomas taip pat pagal vidurkį. bet jis visiškai tinka konstrukcijų stiprumui skaičiuoti. b paveikslėlio. šio pavyzdžio kerpamųjų pjūvių skaičius k=4).). sukarpomas keliais pjūviais į du ar net kelis gabalus (kaip 7. Kerpamų ir glemžiamų jungčių skaičiavimas Stiprumas kirpimo požiūriu turi būti skaičiuojamas konstrukcijų elementų. Beveik visose tokiose jungtyse (išskyrus virintines siūles bei klijų sluoksnius) kyla ir glemžimo pavojus. kiek varžtų (arba kokio skersmens varžtų) reikia tai jungčiai. virintinėmis užleistinėmis siūlėmis. todėl ir panagrinėsime. kaip tuos plotus įvairiose sandūrose rasti. išreikšti (7. a pav.4) Šioms sąlygoms kirpimo ar glemžimo jėga paprastai lengvai randama (pjūvio metodu).

jėga F”p=F/2+F/2=F).7h pločio (čia h .5 pav.3. 7.6 pav. 7.visas siūlės ilgis. kerpamajam plotui nustatyti visada praverčia suardytos jungties brėžinys (kaip 7. Ir kirpimo (skėlimo).7) čia L . Ir vieną. Viena varžto pusė liečiasi su vienais jungiamaisiais elementais.). Nepamirškime.anizotropinė medžiaga (jos savybės vienokios išilgai sluoksnių. Jeigu jungties forma sudėtinga. Čia kalbėsime tik apie užleistines virintines jungtis (7.4) įrašyti reikia Ap. Varžto ir jungiamų elementų sąlyčio plotą 7.5 paveikslus. Tas išplėšimo pavojus priklauso nuo jungiamojo elemento skylių padėties (jų atstumo nuo elemento pakraščio) ir nuo glemžiamųjų įtempimų. egzistuoja du varžto sąlyčio su elementais plotai: A’p ir A”p. Įkirčiai. Taigi. 7.6. t.5 pav. kai skylės (dar neišplėštos) dėl glemžiamųjų įtempimų pasidaro pailgos. plotą A”p . bet jungiamojo elemento projektinis glemžiamasis stipris. todėl reikia atidžiai žiūrėti. nustatytas pagal 7.). (7. Todėl projektinis kerpamasis kertinės virintines siūlės plotas yra As=0.6) Kadangi glemžimo jėgos F’p ir F”p vienodos. Virintinės jungtys.6. c paveikslėliu. kad mediena .). Kai virintinė jungtis (7.  p (7.7 pav. kaip parodyta 7. kuris mažesnis. kuria kryptimi veikia skėlimo ar glemžimo jėga pagal tai nustatyti projektinį stiprį. kelių (n) varžtų projektinis glemžiamasis plotas.3 ir 7.7hL. Todėl ir į stiprumo sąlygos . a pav.4) .siūlės statinis). todėl į stiprumo sąlygą (7.nelygybės (7. arba išplėšus jungiamą elementą. ovalinės. Besipriešinantis apkrovoms siūlės skerspjūvis yra artimas trikampiui (7. nes būtent tokių jungčių siūlės suyra dėl kirpimo jėgų.y. šių įtempimų didumą reikia apriboti visų pirma jungiamuosiuose elementuose. Ši ploto išraiška gali būti ir kitokia. b pav.). kitokios . (7.su kitais.7 pav. Ypatingas šio skaičiavimo bruožas yra tas. Taigi. kita . Pagaliau sandūra tampa nepatikima jau tada. yra  A′ = nd (t1 + t3 + t5 ).) suyra. nors lygiai toks pat plotas (ir lygiai tokių pat glemžiamųjų įtempimų veikiamas) yra ir elementų skylių paviršiuje.  p Ap =   A′′ = nd (t2 + t4 ). Tokiu būdu. kad glemžiamasis įtempimas yra sutartinis (vidutinis) poveikio parametras.6. tą iš dviejų (A’p ir A”p). ir kitą sąlyčio plotą veikia vienodos glemžimo jėgos (pagal 7.skersai). o siauriausias tokios siūlės pjūvis (per kurį siūlė gali būti nukirpta) yra 0. kurio plotas mažesnis. jos vaizdas gali būti maždaug toks.5 paveikslėlyje nubraižėme ant varžto.Turi būti garantuotas ir glemžiamasis varžtinės jungties stiprumas. tai didesni glemžiamieji įtempimai yra tame sąlytyje. . a pav. ji priklauso nuo virinimo būdo ir kitų faktorių.min.6. ir glemžimo poveikiai labai svarbūs medinių konstrukcijų jungčių stiprumo skaičiavimui. a pav.dešiniąją pusę dažniausiai įrašomas ne varžto.: plotą A’p glemžia jėga F’p=F/3+F/3+F/3=F. Varžtinės jungtys suyra arba nukirpus varžtą.

deformacijos. Sukamas skritulinio skerspjūvio strypas. kad tangentiniai įtempimai skerspjūvyje pasiskirsto pagal tiesinę priklausomybę (7. kai sukamo strypo skerspjūvis skritulinis arba žiedinis.strypo deformavimą vienintele įrąža sukimo momentu. Palyginkite jo išraišką (7.11) čia L . G . Sukamo strypo deformavimosi ties bet kuriuo jo skerspjūviu intensyvumą apibūdina santykinis sąsūkis θ= T . Pastaroji sandauga (GIp) kai kada vadinama strypo skerspjūvio sukamuoju standumo modulius arba standžiu (kuo didesnė ši sandauga.skerspjūvyje veikiantis sukimo momentas.6): abiejų išraiškų skaitiklyje yra įrąža. galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė ir galima įrodyti. G=const. Ip .y. radi anais metrui). Iš (7. GI p (7. o projektinis stipris Rs nustatomas pagal klijų savybes.10) su tempiamo strypo išilginės deformacijos išraiška (2.Klijuotinės jungtys.8 pav. kai visame tame strypo ruože santykinis sąsūkis yra pastovus dydis (t.8 pav.9) 7. tuo standesnis strypas. išreiškiame didžiausią tangentinį įtempimą: τ max = T . Ip=const). kad visuose strypo taškuose yra grynosios šlyties deformacija.nagrinėjamajame strypo skerspjūvyje veikiantis sukimo momentas.skerspjūvio ploto polinis inercijos momentas. kuriose jėgos veikia išilgai. Santykinis sąsūkis yra apibendrintoji sukamo strypo deformacija. Įtempimai.) . Tokiu atveju klijų sluoksnio plotas ir yra kerpamasis plotas As.3). poslinkiai Nagrinėsime grynąjį sukimą . Bet kuris strypo skerspjūvis kito kurio nors skerspjūvio atžvilgiu pasisuka kampu ϕ = ∫ θdz = ∫ 0 L L 0 T dz . galima kampą ϕ išreikšti be integralo: ϕ = θL = T L.8) čia T .12) .10) čia T .strypo medžiagos šlyties modulis. Tik tuo atveju. o vardiklyje – medžiagos mechaninio rodiklio ir skerspjūvio geometrinio rodiklio sandauga. Tangentinio įtempimo kryptis visada statmena spinduliui. kuris jungia skerspjūvio centrą su tašku. Tik tuo atveju. (7.skerspjūvio polinis inercijos momentas.5. ρk taško k atstumas nuo skerspjūvio centro. t. Ip . 7. Wp (7.atstumas tarp nagrinėjamųjų skerspjūvių. jos stengiasi du suklijuotus paviršius pastumti (ar pasukti) vieną kitu. GI p (7. tik jo skerspjūviai pasisuka apie z ašį vienas kito atžvilgiu. o ne skersai klijų sluoksnio.8) formulės matyti. o ne atplėšti vieną nuo kito. Vien sukimo momentų veikiamas strypas lieka tiesus.y. o įtempimai bet kuriame skerspjūvio taške k išreiškiami gana paprasta formule: τk = T I p ρk .jie lygūs nuliui skerspjūvio centre ir turi didžiausią reikšmę skerspjūvio periferijoje. Įrašę vietoj ρk didžiausio spindulio ρmax reikšmę ir žinodami polinio atsparumo momento išraišką Wp=Ip/ρmax. pakraštyje. rašytinas į stiprumo sąlygą (7. kai T=const. Čia kalbėsime apie tas jungtis. strypo skerspjūviai neišsikraipo. GI p (7. tuo mažiau jis susisuka). kuriame veikia įtempimas. Santykinis sąsūkis matuojamas kampo vienetais. tenkančiais strypo ilgio vienetui (pavyzdžiui.

Taip nusukamas minkšto plieno strypas. ji suyra dėl tangentinių įtempimų poveikio . nagrinėtas 2.9 pav.7 poskyrį): dU=t θ ⋅dz/2. Strypui susukti reikia energijos. Įrašę santykinio sąsūkio reikšmę (7. kokiu kampu ϕ pasisuka vienas strypo galas kito galo atžvilgiu. kai reikia nustatyti kurio nors skerspjūvio kampinį poslinkį. kad strypo galai nepasisuka vienas kito atžvilgiu (nes jie abu įtvirtinti.Jeigu reikia nustatyti. susukto strypo potencinė deformavimo energija U= T 2L . o visas ieškomasis kampas ϕ = ∑ ϕ j = ∑θ j L j = ∑ j =1 j =1 j =1 n n n Tj G j I pj Lj . 2GI p o kai visame strype (arba jo ruože) sukimo momentas T=const ir standis GIp =const.. Greta pusiausvyros lygčių. apskaičiuoti kiekvieno ruožo susisukimo kampą ϕj.12). 2. . deformacijas (santykinius sąsūkius). šių lygčių nepakanka.9 pav.28) lygčiai: ∑θ j L j = ∑ ϕ j = 0 .paprastai skerspjūvio plokštumoje (7. deformacijos ir ilgio sandaugos (tai įrodoma analogiškai. Spręsdami visas lygtis drauge.ir įtempimus. 2.jas atstoja išraiškos (7.10) arba (7. Juo naudojamės. kurių kiekvieno santykinis sąsūkis būtų pastovus.10 pav. Kai medžiaga plastiška. Sukamų strypų kampinių poslinkių skaičiavimo metodika analogiška tempiamų strypų poslinkių skaičiavimui (žr. randame įrąžas (sukimo momentus). Ta energija idealiai tampriame strype susikaupia potencinės energijos pavidalu. reikia visą sukamo strypo ilgi suskaidyti į ruožus. panašias į tempiamų bei gniuždomų strypų deformavimo lygtis. a). Tai – statiškai neišsprendžiamieji sukami strypai.). Susukto strypo potencinė deformavimo energija išreiškiama puse įrąžos. Tačiau būna taip įtvirtintų sukamų strypų. pasitikėjome pjūvio metodu bei pusiausvyros lygtimis. 2. abu nejuda). pavyzdžiui.14) Šia lygtimi konstatuojame. kad. ir jo geometrinė lygtis yra analogiška (2. strypelis. įsivaizduokite. 7. kaip ir tempiamo strypo atveju.6.13) Kampas ϕ yra analogiškas tempiamo (gniuždomo) strypo ilgio pokyčiui ∆L (žr. . gauname U =∫ L 0 T2 dz . Sukamų skritulinio skerspjūvio strypų stiprumas ir standumas Sukamo strypo įtempimų būvis yra grynoji šlytis. o po to. Grynojo sukimo veikiamas statiškai neišsprendžiamas strypas dažniausiai yra abiem galais standžiai įtvirtintas. kaip atrodytų Jūsų rankomis nusuktas labai plastiškos medžiagos. (7. kaip nustatoma ta vienintelė įrąža – sukimo momentas T.9 poskyryje.15) 7.10) ir integruodami per visą strypo ilgį. Įtempimų pasiskirstymą tokio strypo įvairiuose pjūviuose rodo brėžinys (7. žr. 2GI p (7. j =1 j =1 n n (7.5 poskyrį). pavyzdžiui iš plastilino sukočiotas.4 poskyrį). Lig šiol nesirūpinome. jei reikia. Tokiems strypams tenka rašyti papildomas geometrines deformavimo lygtis. geometrinių deformavimo lygčių parašome dar fizikines deformavimo lygtis . deja.

lemia tangentiniai įtempimai išilginėse sukamo strypo plokštumose . Kadangi šių įtempimų kryptis su strypo skerspjūviu sudaro 45° kampą. įtempimų būvis dar sudėtingesnis. tai ir atplyšta strypo dalys įstrižu pjūviu (7.12) bei (7. Šis įtempimas apskaičiuojamas pagal (7.10) formule. galimas ir projektinis uždavinys.13) formules.10 pav. Visais šiais atvejais stiprumo sąlygomis tenka apriboti tą patį dydį .4 poskyris). Pagaliau kai sukamas sluoksniuotas strypas (pvz. Standumo sąlygomis gali būti tikrinama. c) ir tuo būdu praranda stiprumą.. Detaliau nagrinėti čia sukamo strypo stiprumą neverta. kurį spręsdami iš standumo sąlygos nustatome. Sukamo strypo standumo sąlygomis būna apribojamas arba santykinis sąsūkis.tangentinį įtempimą τ (nes net ir σ1 =τ).7. viso veleno ilgio) susisukimo kampas ϕ.. kurie atplėšia vieną strypo dalį nuo kitos. Tačiau vertinant sukamo strypo stiprumą. reikia nepamiršti. Trapaus strypo (pvz. stiklo) suirimą lemia svarbiausieji tempiamieji įtempimai σ1 . ketaus.. o kai greta sukimo momento veikia dar ir kitos įrąžos. . apskaičiuojamas pagal (7. taigi stiprumo sąlygą kai kada tenka formuluoti.. strypas sueižėja (7.τ. ar strypas ne per daug susisuka. grynojo sukimo praktiškai nepasitaiko.10 pav. medinis). koks turi būti strypo skerspjūvis (skersmuo).10 pav. išreiškiamas (7. apie tokių strypų stiprumo klausimus kalbėsime sudėtingojo deformavimo skyriuje.9) formulę. arba strypo ruožo (pavyzdžiui.8) arba (7.būtent dėl jų skeliamojo poveikio sluoksniai atsiskiria vienas nuo kito. kad strypas perdaug nesusisuktų. nes konstrukcijų elementuose tokio. pasitelkiant kurią nors irimo ar plastiškumo hipotezę (5. kad grynoji šlytis yra dviašis (ne vienasis) įtempimų būvis ir todėl greta svarbiausiojo įtempimo σ1 savo įtaką daro ir σ3 =. b).

lenkimo momentas ir skersinė jėga. Paprastojo lenkimo veikiamą tiesų strypą įprasta vadinti sija (nors kai kada sija pavadinamas ir sudėtingiau deformuojamas strypas). O kad skerspjūviuose nebūtų ir ašinių jėgų. nes tai sąlygoja diferencialinė priklausomybė dM/dz=Q=0 (tik tuo atveju. 8.tai dar viena būtina paprastojo lenkimo sąlyga.plokščiuoju lenkimu).y. 8. strypo ašis linkdama neiškrypsta iš tos plokštumos ir tampa plokščia kreive.2 pav. veikiančios vienoje strypo simetrijos plokštumoje. ne erdvine. Šiame skyriuje nagrinėsime tik tokius lenkiamus tiesius strypus. t.tai jau sudėtingojo deformavimo.kai kiekviename skerspjūvyje veikia vienintelė ir vienodo didumo įrąža . ir reakcijos) veikia vien šios simetrijos plokštumoje. dėl kurio strypas tik išlinksta ir išlinksta tik jėgų plokštumoje. dėl kurių tiesaus strypo ašis taptų kreiva. . Lenkimo momentų veikiamas. kai funkcija M=const. kai jo skerspjūviuose veikia lenkimo momentai Mx ir My. šios funkcijos išvestinė prilygsta nuliui). skerspjūviuose neatsiranda momentų z ašies atžvilgiu (t.). PAPRASTASIS LENKIMAS 8. Konstrukcijose reta strypų su grynojo lenkimo ruožais (8. 8. Bendra išvada: paprastąjį lenkimą sukelia strypo ašiai statmenos jėgos. kad paprastojo lenkimo atvejų gali būti ir asimetriško skerspjūvio strypuose. Tokį deformavimą.2 pav.1 pav.lenkimo momentas. vadiname paprastuoju lenkimu (kartais . Kai veikia daugiau įrąžų (pvz. o lenkimo momentas nelygus nuliui ir būtinai vienodo didumo.1 pav. Ypatingas paprastojo lenkimo atvejis yra grynasis lenkimas . sukimo momentų T). arba My ir Qx). jo ašis gali pasidaryti net gana sudėtinga erdvine kreive. kurių skerspjūviai yra simetriški.8.1. kad tai yra arba Mx ir Qy. Paprastojo ir grynojo lenkimo sąvokos Antrajame skyriuje nagrinėtasis tempiamas tiesus strypas pailgėja. visos jėgos (ir apkrovos. su ruožais. t. Vėliau pamatysime. nagrinėtojo sukamo strypo ašis taip pat lieka tiesi.y. kad paprastojo lenkimo atveju niekada nebūna dviejų lenkimo momentų bei dviejų skersinių jėgų.taigi abi įrąžos. šiame skyriuje kai kada net indeksų nežymėsime.). Turėdami omenyje. veikia toje pačioje plokštumoje. kuriuose skersinė jėga Q=0. Paprastąjį lenkimą sukelia vienas iš lenkimo momentų (Mx≠0 arba My≠0). Tarp nagrinėtų lig šiol atvejų nebuvo tokių poveikių. kai dar ir ašinė jėga N≠0 arba kai nelygūs nuliui abu lenkimo momentai). dažniausiai lydimas vienos iš skersinių jėgų (Qy šalia Mx arba Qx šalia My .y. o visos jėgos (ir apkrova. Tokiu atveju strypas linksta būtent toje jėgų plokštumoje. bet lieka tiesus. rašysime tiesiog M ir Q (žinodami. Strypas išlinksta tik tuo atveju. ir reakcijos) turi būti statmenos strypo ašiai . Kai visos jėgos veikia strypo simetrijos plokštumoje (kurioje yra ir išilginė strypo ašis z). tiesus strypas gali įslinkti bet kaip. deformavimas nebevadinamas paprastuoju lenkimu . o skersinių jėgų iš viso nėra.

kad galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė. prie kurių yra pridėti apkrovos jėgų momentai. Paveiksle matyti. kur dM(z)/dz=0. kuriuose skerspjūviuose įrąžų poveikis pavojingiausias. t. b).3 pav..4): q=-dQ/dz. Abi įrąžos (ir ypač lenkimo momentas) nėra pastovios.). Be to. kuri sieja išilginę bet kurio sijos sluoksnio deformaciją su to sluoksnio padėtimi (sluoksnio koordinate y): .2. kitoje trumpėja.3 pav. viduryje turi būti ir toks sluoksnis. vadinamas neutraliuoju sluoksniu.2)-(1. ekstreminė lenkimo momento M(z) reikšmė yra ten. atliekame tokį eksperimentą. Strypo sluoksnis. Dažnai mums rūpi ekstreminės įrąžų reikšmės. ir jos stiprumas priklauso nuo šių dviejų irąžų bendro poveikio. Be abejo.4 pav. kuris nei ilgėja. strypo sluoksniai vienoje pusėje ilgėja. Kadangi dM/dz=Q.4 pav. Taigi ir sijos įtempimų būvis. kuriuose skersinė jėga lygi nuliui (t. o neutralioji linija . Taigi.. Tiesaus strypo šone įbrėžiame išilgines ir joms statmenas skersines tieses (8.y. ties kuriais skersinių jėgų diagrama kerta ašį). Būtent lenkimo atveju šios diagramos teikia daug vaizdžios informacijos. kitoje . o skersinės lieka tiesios ir statmenos išilginėms. Būna svarbu nustatyti. Strypo galus apkrovę momentais (8. nei trumpėja (tik išlinksta). Įrąžos ypatinguose (skaičiuojamuosiuose) pjūviuose randamos pjūvio metodu (1. kad išilginės linijos išlinksta. jo tiksliai vietai nustatyti naudojamės matematikos taisykle: funkcijos ekstremumas yra ties ta argumento reikšme.4 poskyris). a). sudarome įrąžų diagramas. q=-d2M/dz2. kaip normaliniai įtempimai pasiskirsto skerspjūvyje grynojo lenkimo atveju (kai Q=0). kad plokštieji skerspjūviai (kurių kontūrą žymi šios skersinės linijos) po deformavimo lieka plokšti ir statmeni įsunkusiai išilginei ašiai. Remdamiesi šiomis priklausomybėmis. Q=dM/dz.ilgis lenkimo metu nekinta. galime gauti geometrinę lygtį. Kai diagrama sudaryta iš tiesių atkarpų. su kuria pirmoji funkcijos išvestinė prilygsta nuliui. kinta išilgai sijos. Šio sluoksnio sankirtos su skerspjūvio plokštuma linija vadinama skerspjūvio neutraliąja linija. Norėdami išsiaiškinti.y.mažėja (a2<a). Normaliniai įtempimai Skersinė jėga normalinių įtempimų pasiskirstymui įtakos beveik neturi. kad strypui linkstant vienoje strypo pusėje (viršuje) atstumai tarp skersinių linijų didėja (a1>a). tai ekstreminis lenkimo momentas (Mmax. kokie yra geometriniai grynojo lenkimo dėsniai.lenkimo momentas ir skersinė jėga (išskyrus retai pasitaikančius grynojo lenkimo ruožus). pastebime. todėl ir įrąžų pasiskirstymo sijoje dėsniai inžinieriui rūpi. Todėl nustatysime. Paprastojo lenkimo atveju neutralusis sluoksnis (NS) yra statmenas jėgų plokštumai. ekstremumų vieta būna akivaizdi. Kai ekstremumas yra netiesiniame diagramos ruože. 8. vis tiek jos skerspjūviuose veikia dažniausiai po dvi įrąžas . o gautąją formulę dažniausiai galėsime naudoti ir kitiems paprastojo lenkimo atvejams. 8.Nors sijos lenkimas ir nėra sudėtingas.jėgų linijai (8. 8. Mmin) yra visų pirma tuose sijos skerspjūviuose. kurio . Galima spėti. Jas galima nustatyti pagal sudarytas įrąžų diagramas. Taigi. Remdamiesi šio poskyrio pradžioje aprašytuoju eksperimentu. o jų pasiskirstymas tarp tų skaičiuojamųjų pjūvių nustatomas pagal diferencialines priklausomybes (1.3 pav. ekstreminių lenkimo momento reikšmių gali būti šalia tų skerspjūvių.

galioja proporcingumo (Huko) dėsnis. Suprasdami.4) formulė nebegalioja. tai nėra ir tangentinių įtempimų. σ=σ3. lenkiamo elemento skerspjūvyje dėl asimetriško tangentinių įtempimų pasiskirstymo gali atsirasti sukimo momentas.4) Taigi. kad lenkiamos sijos sluoksniai vienas kito nespaudžia.kai skerspjūvis nėra simetriškas jėgų linijos atžvilgiu. Kadangi skersinės jėgos nėra (nagrinėjame juk grynąjį lenkimą). jeigu lenkiama būtų kitoje simetrijos plokštumoje. kad tarp jų (skersai sijos) normaliniai įtempimai neveikia. neutraliojo sluoksnio kreivis χ taip pat nepriklauso nuo skerspjūvio ploto elemento dA padėties.11). Kad jo nebūtų (kad lenkimas būtų paprastasis). EI x (8. kurios sankirtos su skerspjūviu linija yra neutralioji linija σ=0. Ir dar svarbu nepamiršti. jėgų linija turi sutapti ne su bet kuria svarbiausiąja skerspjūvio ašimi. kokiomis sąlygomis remdamiesi gavome (8.lenkimo momento neutraliosios linijos atžvilgiu ir skerspjūvio inercijos momento šios linijos atžvilgiu santykis (įsidėmėkime.ε =− y ρ = − χy . jeigu tempia (tada σ2=σ3=0). kurio sąvoka apibrėžta 8. raidės x ir y formulėje susikeistų vietomis).svarbiausieji įtempimai: σ=σ1. Įrašę į šią išraišką deformacijos reikšmę iš (8. kai visos apkrovos ir reakcijų jėgos veikia plokštumoje. Maža to . matuojamai nuo neutraliosios linijos (kuri paprastojo lenkimo atveju sutampa su skerspjūvio centrine ašimi x).2) Šitokią įtempimų reikšmę panaudojame integralinėje lenkimo momento išraiškoje (1.1).išlinkusios išilginės strypo ašies kreivio spindulys. Asimetriško skerspjūvio lenkimo centras nesutampa su skerspjūvio figūros svorio centru. kai lenkiamasis elementas yra plonasienis.2). medžiaga vienalytė (E=const). normaliniai įtempimai bet kuriame lenkiamo strypo skerspjūvio taške yra proporcingi to taško koordinatei. o įtempimus su deformacijomis sieja paprasčiausia Huko dėsnio išraiška σ=Eε. kad normaliniai įtempimai veikia tik išilgai sluoksnio (ta kryptimi sluoksnį tempia arba gniuždo).y. Grynojo lenkimo geometrinę lygtį gauname. Reikia atsiminti. todėl sluoksniai vienas kito nespaudžia ir įtempimų būvis vienasis. kai sija išlenkiama labai mažai. t.4) formulę: galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė. kai jėgų linija skerspjūvyje sutampa su viena iš skerspjūvio svarbiausiųjų ašių. bet kuri išilginė strypo simetrijos plokštuma yra svarbiausioji). Taigi tariame. todėl sandauga Eχ=const ir gali būti iškelta prieš integralo ženklą: M x = ∫ yσdA = − Eχ ∫ y 2 dA = − EχI x .visą strypą) į teigiamų normalinių įtempimų (tempiamąją) ir neigiamų normalinių Mx y Ix . ir šis nesutapimas ypač reikšmingas.3) o įrašę šią reikšmę į (8. lygindami be galo trumpo (dz ilgio) sijos ruoželio vaizdą prieš ir po deformavimo.strypo ašies kreivis. taigi visų sluoksnių įtempimų būvis grynojo lenkimo atveju yra vienasis.y. A A Iš čia galime išreikšti sijos neutraliojo sluoksnio (sijos išilginės ašies) kreivį: χ= σ= 1 ρ =− Mx . kad sijos medžiaga vienalytė (o vienalytės medžiagos tamprumo modulis E visur vienodas). χ . gauti ir formulę sijos skerspjūvio normaliniams įtempimams skaičiuoti: (8. kad jeigu jėgų linija sutaptų su x ašimi. einančia per vadinamąjį lenkimo centrą. kad ši formulė skirta paprastajam lenkimui. Ši prielaida visiškai priimtina. o su ašimi. kad paprastasis lenkimas reiškiasi. Iš trijų galimų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui tik vienas (išilgai sijos). jeigu gniuždo (tada σ1=σ2=0). kai galioja poslinkių mažumo prielaida. (8. (8.1 poskyryje. (8. .1) čia ρ . Prisiminsime dar kartą. todėl skerspjūvio plokštuma yra svarbiausioji plokštuma. gauname: σ=-Eχy. o joje veikiantys normaliniai įtempimai . einančioje per centrines svarbiausiąsias strypo skerspjūvių ašis (tokia plokštuma vadinama svarbiausiąja strypo plokštuma. Darome prielaidą. Neutralioji linija dalija skerspjūvį (o neutralusis sluoksnis . Jeigu bent viena šių sąlygų netenkinama. t. Proporcingumo koeficientas yra santykis Mx/Ix . poslinkiai maži. Normalinių įtempimų pasiskirstymas lenkiamo strypo skerspjūvyje vaizduojamas plokštuma.

t. tai |σmin|>σmax.6) formulės nevartotinos tik tada. kurie ekstreminiai įtempimai didesni . (8. maksimaliems įtempimams skaičiuoti. kurioje pusėje yra tempiamoji. minimaliems: Wxt=Ix/ht.įtempimų (gniuždomąją) zonas (8.6 pav. montažiniai armatūros virbai. kurioje gniuždomoji zona. kituose taškuose jų reikšmės proporcingos taško atstumui nuo neutraliosios linijos. būtina atidžiai žiūrėti. Kai tokia nesimetriško skerspjūvio sija pagaminta iš medžiagos. o ne atvirkščiai.6) 8.).5) Kai sijos skerspjūvis nėra simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu ir jo centras nėra ties aukščio viduriu (8. Wxc=Ix/hc.5) ir (8. tačiau ji priimtina ir daugumai kitų praktinių paprastojo lenkimo atvejų. Nuo to priklauso. tokia medžiaga yra betonas). kad tempiamosios zonos aukštis būtų mažesnis už gniuždomosios (8. gniuždomojoje ir tempiamojoje zonoje ekstreminės įtempimų reikšmės nevienodos: jeigu tempiamos zonos aukštis ht mažesnis už gniuždomos hc.). bet normalinių įtempimų reikšmės nuo to paprastai mažai tepakinta. tai tokiu atveju maksimalūs normaliniai įtempimai σ max = Mx Wx .4) buvo gauta grynojo lenkimo atvejui (kai nėra skersinės jėgos). ir kurioje zonoje didesnis irimo pavojus. σ min = − Mx Wxc . kitas (Wxc) gniuždomiesiems. kuri nevienodai priešinasi tempimo ir gniuždymo poveikiams. σ min = x y min < 0 .). nebegalioja plokščiųjų pjūvių hipotezė. Dažnai sijų skerspjūviai būna simetriški ir neutraliosios linijos atžvilgiu. plačioji sijos pusė turi būti tempiama. Formulė (8. Gelžbetonio sijose darbo armatūra dedama visada į tempiamąją zoną. Nors dėl skersinės jėgos poveikio skerspjūviai kiek išsikraipo. taip pat labai svarbu atidžiai nustatyti.6 pav. gniuždomojoje zonoje būna dažniau tik pagalbiniai. kuri gerai priešinasi gniuždymui ir beveik nelaiko tempimo jėgų (pvz. Ix Ix 8. Jeigu sija pagaminta iš medžiagos. tai σ max = Mx M y max > 0 . kuri sijos pusė yra tempiama.7 pav. Ties neutraliąja linija (ties skerspjūvio svorio centru) normaliniai įtempimai lygūs nuliui. Jeigu lenkimo momentas teigiamas (Mx>0).y. o jų didžiausios reikšmės yra skerspjūvio taškuose. pajėgia priešintis ir tempimui. betoninių sijų skerspjūviai turi būti taip orientuoti. Kadangi santykis Ix/|y|max=Wx (atsparumo momentui).5 pav.5 pav.vienas jų (Wxt) skirtas tempiamiesiems. o po to σ max = Mx Wxt . Ši formulė bei iš jos gautos (8. o lenkimo momentas labai mažas (kai deformavimui lemiamą įtaką turi būtent skersinė . Pavyzdžiui. kai skersinė jėga yra labai didelė. (8.gniuždomieji ar tempiamieji. nes būtent ją reikia sustiprinti armatūra. kurie labiausiai nutolę nuo neutraliosios linijos (taškuose su koordinatėmis ymax ir ymin). Šiuo atveju tenka skaičiuoti dvejopą atsparumo momentą . tada |ymin|=ymax ir |σmin|=σmax.

): qk = bτ k = Q Sk I .8) gauti nagrinėjome labai trumpą (dz ilgio) sijos elementą. • tangentinių įtempimų reikšmės yra vienodos per visą skerspjūvio plotį.7) Šioje formulėje du dydžiai nepriklauso nuo taško k padėties .7) ir (8. Tačiau kiti du dydžiai nuo nagrinėjamo taško padėties priklauso: bk . b<<h). įvairiuose skerspjūvio taškuose veikia ne tik normaliniai. esančios į vieną pusę nuo tiesės. pavyzdžiui. gerai mokėti nustatyti ekstremines įtempimų reikšmes. (8. Tokį deformavimą tektų nagrinėti sudėtingesniais tamprumo teorijos metodais. Tangentiniam įtempimui sijos skerspjūvio taške k skaičiuoti taikytinas toks algoritmas: • per skerspjūvio svorio centrą nubrėžiame neutraliąją liniją. Formulę (8.7 pav. gavo rusų inžinierius ir mokslininkas D.8 pav. naudinga turėti formule išreikštą šių išilginių kirpimo jėgų intensyvumą (8. kaip ir (8.8 pav. gauname formulę tangentiniam įtempimui bet kuriame sijos skerspjūvio taške k skaičiuoti (8. 8.7) formulėje.Qy) ir viso skerspjūvio ploto inercijos momentas I neutraliosios linijos atžvilgiu (Ix). galėsime padaryti dvi prielaidas: • tangentiniai įtempimai visame skerspjūvyje yra lygiagrečiai skersinei jėgai.): τk = Q Sk Ibk . statinis momentas neutraliosios linijos atžvilgiu. . Dar daugiau . Kadangi dažnai tenka nagrinėti kirpimo jėgas.tangentinių įtempimų atsiranda ir išilginiuose sijos pjūviuose (veikia šių įtempimų dualumo dėsnis!).8 pav. išpjautą iš sijos dviem skerspjūviais ir vienu horizontaliu pjūviu. Jeigu apsiribosime sijomis. Tangentiniai įtempimai Kai lenkiamo strypo (sijos) skerspjūvį veikia ne tik lenkimo momentas. 8. veikiančias išilginiuose sluoksniuose. kad šie įtempimai nekinta per skerspjūvio aukštį).Žuravskio hipoteze. Kadangi tangentinio įtempimo ženklas visada sutampa su skersinės jėgos ženklu. Padarę tokias prielaidas. nubrėžtos per tašką k (lygiagrečios neutraliajai linijai). Formulėms (8. τ=constb (tai nereiškia. o jo padaryta prielaida apie tangentinių įtempimų vienodumą per visą plotį . todėl ta formulė dažnai vadinama Žuravskio formule.materialusis skerspjūvio plotis ties tuo tašku (matuojamas kryptimi.8) čia simbolių prasmė ta pati. kurių skerspjūviai siauri (plotis daug mažesnis už aukštį. statmena jėgų linijai) ir Sk . bet ir tangentiniai įtempimai.3. kai gana trumpą siją veikia labai didelės apkrovos jėgos.7) pirmasis 1855 m. 8. bet ir skersinė jėga (kai lenkimas nėra grynasis). . tai statinis momentas Sk į formulę įrašomas absoliutiniu didumu.tai skerspjūvyje veikianti skersinė jėga Q (pagal 8.jėga). Žuravskis. Labai svarbu turėti tvirtus sijos normalinių įtempimų skaičiavimo įgūdžius. kuri yra statmena jėgų linijai (skersinės jėgos Q krypčiai). • apskaičiuojame viso skerspjūvio inercijos momentą I neutraliosios linijos atžvilgiu. τ||Q.8 pav. (8.skerspjūvio dalies.

maksimalus įtempimas čia yra 1. kad sluoksniai vienas kito nespaudžia.7) ir (8.9) Dažniausiai (išskyrus retas skerspjūvių formas. Taigi įtempimų būvis paprastojo lenkimo atveju gali būti tik vienasis arba dviašis. taigi skerspjūvių plokštumos yra svarbiausiosios plokštumos. I  bk  max   (8. kur šis santykis didžiausias: τ max = Q  Sk    . išilginėse) svarbiausiosiose plokštumose nėra jokių įtempimų (σy=σx=0).• • • • per nagrinėjamąjį tašką k nubrėžiame tiesę. 8. Ties kraštiniais sijos sluoksniais skerspjūvyje tangentinių įtempimų nėra. Kadangi šios krypties (statmenos jėgų plokštumai) normalinių įtempimų nėra.y. įtempimų būvis vienašis: σ1=σmax>0. Ir nepamirškime. deja. 2A 4Q . o jose veikiantieji normaliniai įtempimai σ=σz . σ3=σ3=0 (8. statmenose jėgų plokštumai). Maksimali įtempimo reikšmė yra ten.11) t. Jeigu jose veiktų normaliniai įtempimai. 8.bet kuriame sijos taške iš trijų galimų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui tėra vienas (σ1=σz>0 arba σ3=σz<0).svarbiausieji įtempimai. nustatome materialųjį skerspjūvio plotį bk ties tašku k (materialųjį nubrėžtos per tą tašką tiesės ilgį.10 pav. Standartinių profilių lentelėse dažnai yra skiltis su būtent šiomis statinio momento reikšmėmis. taigi šios plokštumos yra svarbiausiosios. o šis santykis priklauso nuo taško k koordinatės yk. 8. nėra tangentinių įtempimų. įtempimų būvis visur vienašis. kuriems galioja prielaida apie visų tangentinių įtempimų lygiagretumą skersinei jėgai. Svarbiausieji įtempimai ir įtempimų būvis Grynojo lenkimo atveju skerspjūviuose nėra tangentinių įtempimų. apskaičiuojame atkirstos tiese skerspjūvio dalies statinį momentą Sk skerspjūvio neutraliosios linijos atžvilgiu (pasirenkame tą dalį. lygiagrečiose jėgų plokštumai. tangentinio įtempimo reikšmė kinta priklausomai nuo santykio |Sk|/bk.7) formulę apskaičiuojame tangentinio įtempimo τk reikšmę. veikia tik normaliniai įtempimai: šie sluoksniai tik tempiami arba tik gniuždomi. kurios Sk lengviau skaičiuoti). Pavyzdžiui. Tačiau išilginėse plokštumose. Kitose (statmenose skerspjūviui. kad (8.8) formulės tinka tik siauriems skerspjūviams. 3A (8.10 pav.9 pav. panašias į rombą su įstrižaine.y. Kintant taško k vietai sijos skerspjūvyje. O ši prielaida. žr. ir tangentiniai įtempimai. jie būtų svarbiausieji.. Kitais paprastojo lenkimo atvejais (kai Q≠0) skerspjūviuose veikia ir normaliniai. σ3=σmin<0 (8. statmena skersinės jėgos krypčiai) tas maksimumas yra ties neutraliąja linija (būtent čia visada yra maksimali |Sk| reikšmė). 2) .4. nėra visada patikima.50 ar 1.. 1) arba σ1=σ2=0. pagal (8.33 karto didesnis už vidutinę skerspjūvyje veikiančių tangentinių įtempimų reikšmę. esančios į vieną pusę nuo neutraliosios linijos) statinis momentas neutraliosios linijos atžvilgiu. Išvada .).10) skritulinio skerspjūvio (8. negali būti triašis. skerspjūvio dalies. nelygių nuliui svarbiausiųjų įtempimų begali būti ne daugiau kaip du (plokštumose.9 pav. Kitokios formos skerspjūviams tenka apskaičiuoti |Sk|max. nes daroma prielaida. stačiakampio skerspjūvio sijoje maksimalus tangentinis įtempimas (ties neutraliąja linija) yra τ max = τ max = 3Q . lygiagretę neutraliajai linijai. kuris visada yra pusės skerspjūvio (t.

Panaudoję (4.10 pav. 8. dažniau jos daromos statmenos sijos ašiai). Pavyzdžiui.. brūkšninėmis . įrašę į ją reikšmes σy=0.12 pav. τ≠0) yra ypatingas dviašis įtempimų būvis. 8. gauta iš (4.11 paveikslėlyje ištisinėmis linijomis išbrėžtos maksimalių įtempimų σ1 trajektorijos.projektiniu stipriu: . σz=σ.). 8. o čia įtempimų būvis vienašis ir stiprumo sąlyga reiškia normalinių įtempimų apribojimą medžiagos stiprumo rodikliu .10 pav. nes juose veikia ir normaliniai. o stiprumo sąlygos išraiška priklauso nuo įtempimų būvio ties tuo tašku. ir svarbiausieji įtempimai prilygsta čia veikiančių tangentinių įtempimų reikšmei: σ1=τ.2 poskyrį). o svarbiausiosios plokštumos sudaro 45° kampą su skerspjūvių plokštumomis (žr. kadangi keblu tokias įstrižas sąstandas padaryti. 8. nustatome. τyz=τ. σ2=0.18) formulės: 1 σ ± σ 2 + 4τ 2 2 2τ ( ) (8. Šis grynosios šlyties atvejis (σz=σy=0.11 pav. kad paprastojo lenkimo atveju svarbiausieji įtempimai σ 1. Šios trajektorijos vaizdžiai rodo ekstremaliųjų įtempimų kryptis ir padeda konstruoti lenkiamąjį elementą.12) Nuosekliai sujungę gretimų taškų svarbiausiųjų įtempimų kryptis. 3) normaliniai įtempimai skerspjūvyje lygūs nuliui.12 pav.8. o aukštų metalinių sijų sieneles reikėtų standinti įstrižomis briaunomis. Nuo šių įtempimų reikšmių priklauso svarbiausiųjų įtempimų reikšmės ir kryptys. lygiagretėmis σ3 trajektorijoms (kad dėl gniuždomųjų įtempimų nekluptų.5.3 = (σ2=0). Svarbiausiųjų įtempimų σ1 ir σ3 kryptys. Kituose sijos skerspjūvių taškuose įtempimų būvis taip pat dviašis. gautume vadinamąsias svarbiausiųjų įtempimų trajektorijas (8. 4. gelžbetonio sijose dedama alkūninė armatūra dažnai nukreipiama palei σ1 trajektorijas (kad padėtų betonui priešintis didžiausiems tempiamiesiems įtempimams. daugeliu praktiškų atvejų lemiamas yra kraštinių sijos sluoksnių stiprumas. Ties neutraliuoju sluoksniu (8. σ3=-τ.17) formulę.11) tg 2 β = σ . o tangentinių įtempimų reikšmė dažnai yra maksimali. Sijų stiprumas Stiprumas turi būti garantuotas kiekviename sijos taške. Nors beveik ties visais sijos taškais įtempimų būvis dviašis. taigi ir svarbiausiųjų plokštumų padėtis nustatoma formule. ir tangentiniai įtempimai.minimalių σ3). (8.

y): suprantama. šiame vadovėlyje. kad čia.). pakanka garantuoti stiprumą toje vietoje. Tačiau nepamirština. (8. būtent ir čia slypi sijos suirimo pavojus. tenka nustatyti visus kraštinius pavojinguosius sijos taškus ir visur garantuoti reikiamą stiprumo atsargą. Kai du iš jų žinomi. Kai žinome sijos skerspjūvio atsparumo momentą W ir medžiagos stiprį R. kokio didumo lenkimo momentą M tas skerspjūvis gali atlaikyti (t.10 pav.5) ir (8. 1) arba |σmin|≤Rc gniuždomojo sluoksnio (8.. Nors dažniausiai visos sijos stiprumą lemia kraštinių sluoksnių normaliniai įtempimai. (8.13). Pavyzdžiui. gauname plačiausiai naudojamas lenkiamo strypo (sijos) stiprumo sąlygas: σmax≤Rt σ max = M W M Wt M Wc ≤ Rt . (8. susieja tris dydžius. čia paprastai R=Rt.15) kai Wt≠Wc.14) bei (8.y. atskilti vienas nuo kito. galime išspręsti laikomosios galios nustatymo uždavinį). kad pagal tangentinių įtempimų dualumo dėsnį tokio pat didumo (τ’=τ) įtempimai veikia statmenose plokštumose.kai pagal žinomą apkrovą (lenkimo momentą M) ir numatomą medžiagos stiprį R nustatome. o ypač kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (Rt≠Rc).13) kai skerspjūvis simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu (W=Wt=Wc. vienos sąlygos nepakanka. tarp sijos sluoksnių (8. kaip ir analogiškos (8.tempiamojo sluoksnio (8. trečiąjį galima nustatyti. Nėra reikalo stiprumo sąlygą (8.y. 8.13 pav. Todėl dažniausiai sijos stiprumo sąlyga reiškiama taip: M max W ≤ R. šie koeficientai laikomi esą lygūs vienetui).17) Pačiame sijos skerspjūvyje ši sąlyga vargu ar gali būti pažeista (nes paprastai tangentiniai įtempimai skerspjūvyje yra daug mažesni už normalinius). (8. nurodantieji skerspjūvio ašį (x.10 pav. kokio skerspjūvio turi būti sija (koks turi būti jo atsparumo momentas W). skėlimui) mažiau priešinasi. Įrašę ekstreminių normalinių įtempimų reikšmes iš (8. nes būtent čia tangentiniai įtempimai didžiausi.6) formulių.. Stiprumo sąlyga (8. tai ir atsparumo momentas nustatomas x ašies atžvilgiu). kai jie vienodi (kai visa sija vienodo skerspjūvio). Jeigu išilginiai sluoksniai silpniau sukibę ir šlyčiai (kirpimui. medinė sija gali .13) tikrinti visuose skerspjūviuose. kur lenkimo momentas ekstrėminis. Šiose sąlygose praleisti ir papildomi koeficientai.16) Kai skerspjūvis nėra per visą sijos ilgį vienodas. t. kad prie abiejų simbolių indeksai turi būti vienodi (jeigu sijoje veikia lenkimo momentai x ašies atžvilgiu.15). Stiprumo sąlyga apriboja tangentinių įtempimų didumą medžiagos šlyties projektiniu stipriu Rs: |τ|≤Rs.13 pav. nes dažniausiai Rt≤Rc).14) σ min = ≤ Rc . išilginėse sijos plokštumose. taip pat kai jis nėra simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu. jie gali atplyšti. Reikia tikrinti sijos kerpamąjį stiprumą neutraliajame sluoksnyje arba arti jo. Šiose stiprumo sąlygose yra praleisti lenkimo momentų ir atsparumo momentų simbolių indeksai. Svarbiausias yra projektinis stiprumo uždavinys . 2). vis dėlto nereikia pamiršti ir tangentinių įtempimų. (8. galime rasti. kuriais patikslinami konkrečių konstrukcijų stiprumo reikalavimai (galime tarti. ir σ max = bei ≤ Rt .

A (8. kvadratinio skerspjūvio koeficientu ξ=ξ0). Toks taškas. Racionalios formos sijos Lenkiamo elemento (sijos) formą apibrėžia jo skerspjūviai . Kuo sija plonesnė (kuo mažiau medžiagos sunaudojama jai). lieka dirbti tik plieno armatūra. tuo mažiau racionali. Pavyzdžiui. jų visų stiprumo sąlygos ir rašytinos). o τ taip pat nemažas. išrikiuoti tokia eile.tų skerspjūvių pavidalas ir dėsnis. skerspjūvio racionalumo koeficientas ξ yra tuo didesnis.20) . prie pat lentynos: čia σ reikšmė yra artima ekstreminei reikšmei. o pagal energetinę plastiškumo hipotezę (8. tačiau čia tangentiniai įtempimai lygūs nuliui. o tuo pačiu ir racionalumo koeficientai ξ didėja (jie lyginami su 8.16 pav. kad. kurios skerspjūvio plotas At. Kita vertus.15 paveikslėlyje įvairios formos skerspjūviai. kuo didesnis skerspjūvio plotas. Kai jau pasirinktas skerspjūvis. kai sija sudėtinė sudaryta iš išilginių suklijuotų ar kitaip sujungtų dalių. kur didžiausi tangentiniai įtempimai (ties neutraliąja linija). dvitėjame skerspjūvyje yra sienelės pakraštyje. nereikia šitokių stiprumo sąlygų rašyti visiems ar net daugumai sijos taškų. sijos skerspjūvio racionalumas yra atvirkščiai proporcingas ploto A reikšmei. 4 ir 5) tenka stiprumo sąlygomis apriboti bendrą abiejų įtempimų . Mat. ir tangentinių įtempimų reikšmės. Kuo didesnis šis rodiklis.19) Suprantamą. 5.11). tuo ji racionalesnė . taško su pavojingiausiu įtempimų σ ir τ deriniu. Tuo tarpu stiprumo sąlygą rašyti reikia tokiam taškui.). skerspjūvio formos racionalumas yra tiesiog proporcingas atsparumo momento W reikšmei.atsparumo momento ir ploto . pavyzdžiui. Daugumai skerspjūvio taškų (tokių kaip 8. 8.. Šios eilės pabaigoje nubraižytas idealios formos lenkiamo elemento skerspjūvis jo tempiamoje zonoje.atsparumo momentas W. 8. Stiprumo sąlygoje (8. pasinaudojus lenkiamo elemento svarbiausiųjų įtempimų σ1 ir σ3 išraiškomis (8. pagal kurį skerspjūviai kinta (jeigu kinta) išilgai sijos ašies. kreipsime dėmesį tiktai į stiprumo sąlygą (nepaisysime standumo reikalavimų). ξ= Šis santykis. Taigi. Tai daryti įmanoma tik remiantis kuria nors irimo ar plastiškumo hipoteze (žr. o ten. sueižėja (8.13) nuo sijos skerspjūvio formos priklauso geometrinis rodiklis . prie sijos atramų) dažnai lenkimo momentas nulinis.suirti kaip tik dėl to. sijos stiprumo sąlyga parašoma tokia: σ 2 + 4τ 2 ≤ R . o ten. pagal didžiausių tangentinių įtempimų hipotezę. kur skersinė jėga didžiausia (pavyzdžiui.y. Tokių sijų stiprumo skaičiavimą nagrinėsime vėlia. tuo mažiau sija ekonomiška. supleišėja. kuriame veikia nemažas lenkimo momentas ir nemaža skersinė jėga. ir tangentinių . Todėl ir tenka nagrinėti drauge abiejų įrąžų diagramas. kitur W . t. tuo mažesni ekstreminiai normaliniai įtempimai. Dažniausiai sijos daromos vienodo skerspjūvio per visą ilgį. Taigi.14 pav.4 poskyrį). kuriame nemažos yra ir normalinių. tuo didesnė stiprumo atsarga. kuo skerspjūvio plotas daugiau atitolęs nuo neutraliosios linijos.poveikį. 8.14 pav. neatlaikiusi išilginiuose sluoksniuose tangentinių įtempimų. ieškant pavojingiausio šių įrąžų derinio (kartais įtartinais gali būti keli skerspjūviai. kad iš kairės į dešinę jų atsparumo momentai. jeigu jos patikimumas yra pakankamas.santykiui σ 2 + 3τ 2 ≤ R . reikia tik aptikti vieną ar kelis pavojingiausius taškus. Dar svarbiau šių išilginių sluoksnių tangentinių įtempimų poveikį tikrinti. jame ieškoma pavojingiausio taško. o gniuždomojoje tebelaiko ir betonas (brėžinyje jo darbinis plotas Ac užbrūkšniuotas). Čia nagrinėdami sijos racionalumą. kurių visų plotai vienodi. Normalinių įtempimų ekstreminės reikšmės visada yra kraštiniuose skerspjūvio taškuose. supleišėjus betonui. Galutinė išvada: sijos skerspjūvio formos racionalumas yra proporcingas dviejų skerspjūvio geometrinių rodiklių .žinoma.ir normalinių. Kadangi sijos dažniausiai gaminamos iš pakankamai plastiškų (netrapių) medžiagų. su didžiausia įtempimų funkcijos reikšme. Visų pirma reikia nustatyti skerspjūvį. nors būtent tokio skerspjūvio reikia tik pačioje pavojingiausioje sijos vietoje. skerspjūvyje su ekstremine lenkimo momento reikšme dažniausiai skersinė jėga lygi nuliui. tuo daugiau medžiagos reikia sijai padaryti. visada σ=0.6. paprastai taikomos plastiškumo hipotezės.18) (8.10 pav.

skerspjūvis galėtų būti silpnesnis, mažesnis. Taigi, sija būtų racionalesnė (būtų mažesnio tūrio), jeigu jos skerspjūvis visur būtų tik toks, kokio reikia stiprumui ties ta vieta garantuoti. Jeigu stiprumo sąlyga paprasčiausia, tai reikėtų ją kiekviename skerspjūvyje patenkinti lygybės pavidalu, be jokio pertekliaus:

σ max =
arba

W (z )

M (z )

= R,

W (z ) =

M (z ) R

.

(8.21)

Tenkinančios šią sąlygą sijos vadinamos vienodo stiprumo sijomis. Matome, kad tokių sijų bet kurio skerspjūvio atsparumo momentas turi būti proporcingas skerspjūvyje veikiančiam lenkimo momentui. Reikia nepamiršti, kad čia racionalumas nustatomas tik pagal sijos tūrį (arba svorį), neatsižvelgiant į išlaidas, susijusias su tokios sudėtingesnės formos sijos gamyba (sutaupyta medžiaga ne visada kompensuoja padidėjusias gamybos išlaidas).

8.15 pav.

8.16 pav. Stačiakampio skerspjūvio vienodo stiprumo siją nagrinėti lengviausia. Jeigu sijos skerspjūvis stačiakampis, tai jo atsparumo momentas W(z)=b(z)⋅h2(z)/6. Nagrinėsime du šio rodiklio dėsningo kitimo variantus: 1) kai b(z)=const=b ir kinta tik stačiakampio skerspjūvio aukštis; 2) kai h(z)=const=h ir kinta tik stačiakampio skerspjūvio plotis. Pirmojo dėsningumo atveju iš (8.21) lygybes gauname

bh 2 ( z ) M (z ) = , 6 R
6M (z ) . bR

arba

h( z ) =

Taigi skerspjūvio aukštis tuo didesnis, kuo didesnis ties tuo skerspjūviu, lenkimo momentas (nors ta priklausomybė ir nereiškia tiesioginio proporcingumo). Tokiu būdu racionalizuota dviatramė sija parodyta 8.17 paveikslėlyje. Ties atramomis sijos aukštis h(z) turėtų artėti į nulį, tokie nusmailinti sijos galai suirtų dėl nemažos skersinės jėgos todėl tenka juos pastorinti, remiantis stiprumo sąlygomis (8.17), (8.18) ar (8.19), įskaitančiomis per tangentinius įtempimus ir skersines jėgas. Punktyru brėžinyje parodyta “sutaupytoji” sijos tūrio dalis.

8.17 pav. Kartais, vengiant sudėtingos kreivinės formos, sijos daromos laiptuotos, iš dalies patenkinus racionalumo reikalavimą ir priartėjus prie idealios vienodo stiprumo sijos formos (kaip, pavyzdžiui, 8.18 pav., a). Tokį laiptuotą skerspjūvių kitimą realizuoti ypač patogu, formuojant iš lakštų metalinę (varžtais ar virintinėmis siūlėmis sujungtą) siją (8.18 pav., b).

8.18 pav. Antrojo dėsningumo atveju iš tos pačios (8.21) lygybės gauname

b( z ) =

6 M (z ) = a M (z ) . h2 R

Čia skerspjūvio plotis yra tiesiog proporcingas lenkimo momento reikšmei (jos absoliutiniam didumui). Tokiu būdu sukurta racionali sija parodyta 8.19 paveikslėlyje, a. Pastorinimo ties sijos galais priežastis ta pati, kaip ir 8.17 paveikslėlio pavyzdyje.

8.19 pav. Taip sukonstruotą vienodo aukščio siją galėtume suraižyti išilginėmis vienodo pločio juostomis ir tas juostas sudėlioti vieną ant kitos, kaip parodyta 8.19 paveikslėliu, b. Jeigu tos juostos nesuklijuotos, dirba atskirai, tai tokios sluoksninės sijos ir įtempimai, ir deformacijos yra tokie pat, kaip vienodo stiprumo sijos iš 8.19 paveikslėlio, a. Taip pagaminta sija primena lingių konstrukciją (lingės būtent tokios - racionalaus, vienodo stiprumo - daromos ne dėl medžiagos taupymo, o dėl to, kad jų standumas nebūtų per didelis, kad jos kuo daugiau išlinkdamos amortizuotų smūginę apkrovą). 8.7. Sudėtinės sijos Sijas tenka daryti ir sudėtas iš kelių išilginių dalių, sujungtų klijais, varžtais ir kitais būdais (8.20 pav.). Kai kada tos dalys būna iš skirtingų medžiagų (tai vadinamosios kompozitinės sijos). Panagrinėsime tokių sudėtinių sijų skaičiavimą. Svarbiausias šių sijų skaičiavimo ypatumas yra tas, kad atsiranda papildoma būtinybė tikrinti tų sudėtinių išilginių dalių jungties stiprumą. Mat, išilginėse plokštumose, lygiagretėse neutraliajam sluoksniui, veikia tangentiniai įtempimai: tai 8.20 pav. nustatėme, remdamiesi tangentinių įtempimų dualumo dėsniu, jau 8.3 poskyryje.

8.20 pav. Kai išilginės sijos dalys viena su kita suklijuotos ištisai plokštumomis, lygiagretėmis neutraliajam sluoksniui (pavyzdžiui, taip, kaip 8.20 paveikslėlyje parodytoji sija iš lentų), tai tangentiniai Įtempimai būna pasiskirstę tolygiai visame klijų sluoksnio plotyje, todėl gali būti apskaičiuoti pagal (8.7) formulę. Tada klijuotinės jungties stiprumo sąlyga yra analogiška sąlygai (8.17):

τk =

QS k ≤ Rs , Ibk

(8.22)

tik čia Rs yra ne medienos, ne lentų, bet klijų kerpamasis projektinis stipris. Jeigu bent vienas klijų sluoksnis sutampa su neutraliuoju sluoksniu, tai būtent šio sluoksnio stiprumas ir tikrinamas, nes jame tangentiniai įtempimai yra didžiausi. Jeigu ties neutraliuoju sluoksniu tokios jungties nėra, tikrinamas stiprumas to klijų sluoksnio, kuris yra arčiausiai neutraliojo sluoksnio.

Kai sijos išilginės dalys sujungtos kitaip, ne ištisine plokštuma, stiprumui tikrinti pravartu apskaičiuoti jungties lygyje išilgai sijos veikiančią kirpimo jėgą Qs,k apimančią kurį nors sijos ilgio ruožą. Jeigu tame ruože vienodas skerspjūvis ir vienoda skersinė jėga Q, tokia kirpimo jėga gaunama, padauginus iš ruožo ilgio a kirpimo jėgų intensyvumą qk, nustatytą (8.8) formule:

Qs ,k =

Q Sk I

a.

(8.23)

Ši jėga negali viršyti jungties laikomosios galios. Jeigu, pavyzdžiui, sijos dalys sujungtos d skersmens varžtais, kurių kiekvienas yra kerpamas ne vienu, bet k pjūvių, varžtų skaičius ruože yra n, varžtų kerpamasis projektinis stipris Rs, tai varžtinės jungties stiprumo sąlyga būtų tokia:

QS k I

a≤

πd 2
4

knRs .

(8.24)

Iš šios sąlygos paprasta nustatyti dydį a/n, kuris rodo, kokiu atstumu turi būti išdėstyti varžtai. Beje, varžtinę jungtį būtina patikrinti ir glemžimo atžvilgiu:

QS k a ≤ tdnR p , I

(8.25,

čia td - projektinis glemžiamasis plotas (t=Σti), Rp - glemžiamasis projektinis stipris. Dera nepamiršti ir to, kad jungiamose varžtais (ar kniedėmis) sijos išilginėse dalyse yra gręžiamos skylės, tuo susilpninami kai kurie sijos skerspjūviai. Todėl, tikrinant tokios sijos stiprumą sąlyga (8.13), į ją reikia įrašyti susilpninto skerspjūvio geometrinį rodiklį Wnt (neto atsparumo momentą, apskaičiuotą atmetus skylių plotą). Jeigu sijos išilginės dalys jungiamos kertinėmis, virintinėmis siūlėmis, kurių statinis h, jų metalo kerpamasis projektinis stipris Rs, bendras siūlių ilgis na (n - siūlių skaičius tikrinamame skerspjūvio lygyje; dažniausiai n=2 arba n=1), tada šių siūlių pasipriešinimas kirpimui yra lygus 0,7⋅hnaRs ir stiprumo sąlyga tokia:

QS k I

≤ 0,7hnRs .

(8.26)

Šiuo atveju iš stiprumo sąlygos galime nustatyti būtiną siūlės statinį (aukštį). Kai sijos dalys pagamintos iš skirtingų medžiagų, normalinių įtempimų pasiskirstymas sijos aukštyje nebėra tiesinis. Jeigu skirtingų medžiagų sluoksniai vienas su kitu gerai sukibę ir deformuojasi drauge, tiesinis lieka išilginių deformacijų pasiskirstymo dėsnis, nes tebegalioja plokščiųjų pjūvių hipotezė. Tuo tarpu normaliniai įtempimai, apskaičiuoti pagal Huko dėsnį su skirtingų medžiagų skirtingais tamprumo moduliais, proporcingi toms deformacijoms tiktai tos pačios medžiagos zonoje. Kiek kartų medžiagos tamprumo modulis didesnis, tiek kartų ir įtempimai didesni. Todėl ties skirtingų medžiagų riba normalinių įtempimų diagramoje būna šuolis (8.21 pav.), o jeigu medžiagų išdėstymas nėra simetriškas, tai paprastojo lenkimo atveju neutralioji linija nebeina per skerspjūvio svorio centrą, pasislenka link tos sijos dalies, kurios tamprumo modulis didesnis (žr. 8.22 pav.).

8.21 pav.

8.22 pav. Savotiška sudėtine sija galėtume laikyti ir siją, pagamintą iš vienos medžiagos, bet tokios, kurios standumas (tamprumo modulis) nevienodas tempimo ir gniuždymo atveju (Et≠Ec). Tokių medžiagų esama: tai kai kurie plastikai, net ir betonai; dažniausiai Et<Ec. Kadangi lenkimo metu neutralusis sluoksnis atskiria tempiamąją sijos zoną nuo gniuždomosios, tokios sijos standumas abipus neutraliojo sluoksnio skirtingas. Dėl to neutralioji linija neina per skerspjūvio svorio centrą, o yra pasislinkusi link standesnės pusės (jeigu Et<Ec, - link gniuždomųjų

tik šiuo atveju skerspjūvio dalis atkertama linija. 8.25 pav. dėl sienelių plonumo būna labai nedidelės (jas aptikti galima tamprumo teorijos metodais). o skerspjūvio plotis bei aukštis daug (keliolika) kartų didesni už sienelių storį (8. Įtempimai tokiose (sukimą patiriančiose) sijose skaičiuojami pagal specialią plonasienių strypų teoriją. nustatant Sk ir bk. nes nuokrypos dėl skerspjūvio konfigūracijos. h>>t). čia L>>b. Taip skaičiuodami. Taigi. nebegalima remtis 8.26 pav.24 pav. normalinių Įtempimų diagrama nebėra tiesinė . gauname lentynos taške veikiančio tangentinio įtempimo komponentą. tokioms kaip dvi tėjo ar lovinio profilio sienelė).23 pav. nebegalima taikyti plokščiųjų pjūvių hipotezės. L>>h. Šiose horizontaliosiose juostose tangentinių įtempimų kryptys nebėra lygiagretės skersinei jėgai Q. skerspjūviai labai išsikreivina.. 8. kurio ilgis yra daug didesnis už skerspjūvio matmenis. Yra dar ir statmenos krypties to įtempimo komponentas. bet tokia prielaida nedera prie skersų (horizontaliųjų) skerspjūvio dalių (prie lentynų).3 poskyryje šie įtempimai buvo nagrinėjami. nors išilginių deformacijų pasiskirstymas tiesinis.8. kurios yra ištįsusios apkrovos veikimo kryptimi (jeigu apkrova vertikali . b>>t. tačiau jį sudėtinga . galime iškart nurodyti jų kryptį ir kitose dalyse: tangentinių įtempimų kryptys visame plonasienės sijos skerspjūvyje sudaro nuoseklius vientisus srautus (8.ji tinka vertikalioms skerspjūvio dalims. Kai žinome tangentinių įtempimų kryptį bent vienoje skerspjūvio dalyje. paprastojo lenkimo atveju normaliniai įtempimai gali būti skaičiuojami taip. 8. Ypatingas yra tangentinių įtempimų pasiskirstymas plonasienių sijų skerspjūviuose. reikia remtis schema.24 pav. kaip aptarta 8.sluoksnių). parodyta 8. lygiagretį lentynos ašiai.2 poskyrio išvadomis.23 pav. Nors lieka galioti plokščiųjų pjūvių hipotezė. Mat. Lentynos taške k veikiančius tangentinius įtempimus galime apskaičiuoti pagal tą pačią (8.2 poskyryje. 8. Plonasienių sijų ypatumai Plonasienių vadinamas strypas. 8. padarius prielaidą.26 paveikslėlyje. Tačiau įsidėmėkite: tik paprastojo lenkimo atveju! Jeigu sijoje atsiranda sukimo momentų.7) formulę τk = Q Sk Ibk .ji lūžta ties neutraliąja linija (8. kuri eina per tašką k ir yra statmena lentynos ašiai (o ne lygiagretė neutraliajai linijai). 8.25 pav.). Šią prielaidą atitinka tos plonasienės sijos skerspjūvio dalys. kad skerspjūvis yra siauras (b<<h).). Kai toks strypas naudojamas kaip sija.

a). kai skerspjūvis nėra simetriškas jėgų veikimo linijos atžvilgiu (pavyzdžiui. o ties tašku K (8. kad tenkintų minėtąją pusiausvyros sąlygą: Q(x0+e)-T=0. nėra net sienelės centras. 8. Šio sukimo momento didumas būtų toks. Visi tangentiniai įtempimai. šis taškas K yra net į kitą pusę nuo sienelės (tai lemia horizontaliuosius įtempimus atstojanti jėgų Fx pora. a).27 pav. mažareikšmis. Tangentinių įtempimų pasiskirstymas visame dvitėjiniame skerspjūvyje ir parodytas 8. darosi sudėtingas ir normalinių įtempimų nustatymas. Šių įtempimų atstojamosios Q*=Q pridėties taškas nėra skerspjūvio svorio centras. Sudėtingai veikiamoje plonasienėje sijoje (nepritaikytoje priešintis sukimui) gali atsirasti labai didelės deformacijos. Taip atsitinka.nustatyti (mūsų žinoma formulė netinka dėl didelio lentynos pločio). yra susiję tiktai su skersine jėga. Kad to neatsitiktų. paprastai jo nepaisoma.29 pav. Lentynoje tangentinių įtempimų didumas auga proporcingai nuo lentynos pakraščio link skerspjūvio vidurio (nes bk=const. lovinis skerspjūvis). 8. yc=const. bet dar ir sukimo momentas T (arba papildomi sudėtingai pasiskirstę tangentiniai įtempimai). Jeigu apkrovos jėgų linija eitų per tokio skerspjūvio svorio centrą C (8. 8. sija gali net ir nuo nedidelės apkrovos prarasti reikiamą standumą ir..28 pav.7) formulę. kad sija deformuojama jau nebe paprastuoju lenkimu. Ak yra proporcingas taško k atstumui nuo lentynos pakraščio). dideli įtempimai. skerspjūvyje būtinai turėtų veikti ne tik skersinė jėga Q (arba su ja susiję mums jau pažįstamu būdu pasiskirstę įtempimai). apskaičiuotieji pagal (8. Šitoks ypatingas tangentinių įtempimų pasiskirstymas plonasienės sijos skerspjūvyje sudaro naujų keblumų apibrėžti paprastojo lenkimo sąvokai. tada. kad dėl tokio poveikio atsiranda skerspjūvių deplanacija. Tačiau atsiradęs sukimo momentas reikštų..29 pav. apkrovos jėgos turi būti pridėtos ne ties skerspjūvio centru C. kadangi šis komponentas nedidelis. o dar ir sukama.30 pav. O šio poskyrio pradžioje nurodėme. 8. kad nebūtų pažeista pusiausvyros sąlyga (ΣMZ=0). būtent tik tuo atveju pusiausvyros .).27 paveikslėlyje.28 pav.

sąlygos tenkinamos be jokio sukimo momento. kai plonasienė sija sudaryta iš dviejų plonų juostų: tada šis centras yra abiejų skerspjūvio dalių ašių sankirtos taškas (8. O labiausiai rekomenduotina.30 pav. kad jėgų linija eitų per šlyties centrą. b). yra veikiama paprastojo lenkimo. dar tiksliau apibrėžti paprastojo lenkimo sąlygas. tačiau kituose (masyvesniuose) nesimetriškuose skerspjūviuose šis nukrypimas gana nedidelis ir. . Taškas K. asimetriško skerspjūvio siją turime apkrauti taip. jau kartą išvardytas 8.32 pav. svarbiausia.). Baigta 234psl. 8. nors ir ne tokią racionalią kaip dvitėjis. 8. kai galima. tokia sija nesusisuka.. Realizuoti tokį apkrovimą įmanoma (8.31 pav. kai sijos skerspjūvis asimetriškas.). mažiau pavojingas (masyvesnis skerspjūvis geriau priešinasi sukimui). Tačiau verta tai įsidėmėti ir dar kartą. 8.30 pav. Įsidėmėkite . iš viso vengti daryti asimetriško skerspjūvio sijas.jeigu norime išvengti nepageidaujamo sukamojo deformavimo. ar gali būti paprastasis lenkimas. Šlyties centrą nesunku nustatyti. ties kuriuo pridėjus apkrovą nesimetriško skerspjūvio sija patiria tik paprastąjį lenkimą (be sukimo).31 pav. atsakant į klausimą. Šlyties centras nesutampa su svorio centru ne tik plonasienių sijų skerspjūviuose. Net iš lovinių profilių siją galima padaryti simetrišką (8.32 pav. yra vadinamas šlyties centru (arba kartais lenkimo centru).2 poskyryje.

1 pav. Pravartu turėti panašų dydį ir sijos (lenkiamo strypo) geometrinių pokyčių intensyvumui apibendrintai įvertinti. .5 posk. tuo labiau ji išlinksta.4 posk. tiek ir kampinių (šlyties) deformacijų. todėl dažniausiai nereikšminga yra ir dėl jų atsirandanti šlyties deformacija.). kai sija palyginti trumpa (kai jos ilgis mažiau kaip 10 kartų didesnis už skerspjūvio aukštį.). (9. statmena sijos išilginei ašiai.) arba sukamajam (7.1): ε = − χy . Sukamo strypo deformavimosi intensyvumą panašiai nusako santykinis sąsūkis θ. Kreivis Kadangi sijos (ar kito lenkiamo strypo) skerspjūviuose yra ir normalinių. Sandauga EI yra lenkiamasis (sijos) skerspjūvio standis.1 pav.).). Jo išraišką jau žinome. vadinamas įlinkiu. 9. Šį kampinį poslinkį žymime raide ϕ. Tokį pat kampą ϕ su pradine išilgine sijos ašimi sudaro ir įlinkių kreivės liestinė ties nagrinėjamuoju skerspjūviu (9.1 pav.2 pav.2. tuo daugiau sluoksnis pailgėja arba (kai ε<0) sutrumpėja. kaip parodyta 9. (8. kai skerspjūvio centras pasislenka teigiamos skerspjūvio ašies kryptimi (horizontalioje sijoje . Kampinis sijos skerspjūvio poslinkis. o atvirkščiai). tuo didesnė išilginė deformacija. ir tangentinių įtempimų. Įlinkį laikome teigiamu. Įlinkį. SIJŲ DEFORMACIJOS IR POSLINKIAI 9. Įlinkiai ir posūkiai nagrinėjami koordinačių z . t. Linijinis sijos skerspjūvio svorio centro poslinkis kryptimi. šio skerspjūvio pasisukimo apie neutraliąją liniją kampas vadinamas skerspjūvio posūkiu arba deviacija. Toks dydis galėtų būti laikomas apibendrintąja sijos deformacija. pasilikdami (pagal plokščiųjų pjūvių hipotezę) statmeni ašiai. žr. tai yra ir juos lydinčių tiek linijinių. Tempiamo strypo geometrinius pokyčius labai aiškiai nusako viena . žymime raide v. Poslinkiai: įlinkiai ir skerspjūvių posūkiai Sijai linkstant. jos taškai pasislenka. pasisuka (9. kai skerspjūvis pasisuka pagal laikrodžio rodyklę (9. Kuo stipriau sija lenkiama.1. Tangentiniai įtempimai daugeliu praktiškų paprastojo lenkimo atvejų yra palyginti maži. pastebime dvejopus sijos poslinkius . bet jau esamo (pradinio) kreivio prieaugį. Tiek kreivis. nustatomą skerspjūvio ašies y kryptimi. tai ir kampo ženklo taisyklė yra atvirkščia negu įprastoje dešininėje koordinačių sistemoje: posūkis laikomas teigiamu. Greta šios apibendrintosios deformacijos.1 paveikslėlyje).1) χ (z ) = =− ρ (z ) EI Jeigu būtų lenkiamas ne tiesus. 9. Išlinkusio strypo ašies kreivis ir yra apibendrintoji sijos ar kito lenkiamo tiesaus strypo deformacija. tuo labiau padidėja jos kreivis. tuo didesnė yra jo išilginė deformacija ε. žr. Deformuotoji sijos ašis dažnai vadinama įlinkių kreive.linijinius ir kampinius. greta kreivio dažnai tenka nagrinėti atskirų sijos sluoksnių išilgines deformacijas. Taigi. tai šia formule reiškiamas dydis χ atitiktų ne patį strypo ašies kreivį. o skerspjūviai.linijinė (išilginė) deformacija: kuo daugiau strypas tempiamas. (8.9.y. analogiškas tempiamajam (2. (9. Sijos išilginės ašies taškai pasislenka statmena ašiai kryptimi. kurias su kreiviu sieja geometrinis ryšys. tuo labiau jis ištįsta. Deformacijos.v sistemoje.2) Kuo toliau nuo neutraliosios linijos yra nagrinėjamasis sluoksnis (kuo didesnė jo koordinatės y reikšmė).žemyn. tiek ir išilginė sluoksnių deformacija yra susiję su normaliniais įtempimais. Šlyties deformacijos įtaka kiek reikšmingesnė. Kadangi ši sistema yra kairinė (nuo teigiamos abscisių z ašies link teigiamos ordinačių v ašies sukamasi ne prieš laikrodžio rodyklę.3): 1 M (z ) . bet kreivas strypas.

1) su matematinės analizės teikiama linijos kreivio išraiška: χ= d 2v dz 2   dv  2  1 +      dz     32 .3) pastarasis tangento prilyginimas pačiam kampui įmanomas. nes. (1. dz (9.4) sijos kreivis yra lygus įlinkio antrajai išvestinei pagal išilginę sijos ašį. Iš pradžių padauginame abi priklausomybės (9. yra labai mažas. Nagrinėdami dviejų beveik gretimų (nutolusių atstumu dz) skerspjūvių poslinkius (9. kad skerspjūvio posūkis (deviacija) yra lygus įlinkio pirmajai išvestinei pagal išilginę sijos ašį. nagrinėjamieji kampai yra labai labai maži. gauname .3). 9. dz (9. Pavyzdžiui.4). galime teigti. gauname ištisą diferencialinių priklausomybių seką .3. ekstremalus posūkis . jį galime atmesti.2)-(1. dz dz dz dz EI Šios priklausomybės padeda nustatyti atskirų parametrų pasiskirstymo savybes (jų diagramų savybes). 9. kur skerspjūvio posūkis ϕ=0. dz d 2v dϕ EI 2 = EI = −M . galiojant poslinkių mažumo prielaidai.3) priklausomybė reiškia.vieną kartą.kur M=0 ir t. Taigi. Kitą diferencialinį ryšį gauname. palyginus su 1.4). dz dz d 3v d 2ϕ dM EI 3 = EI 2 = − = −Q . kad ekstremalus įlinkis yra ties ta vieta. trečią: dv = EIϕ .3) ir (9. Suderinę priklausomybes (9.1). (9.3) ir (1. antrą kartą. Įlinkių kreivės lygtis Sulyginę kreivio išraiškas (9.3 pav. Priklausomybės (9.4) ir (9.3 pav.2).1).nuo įlinkio iki apkrovos intensyvumo. galime konstatuoti. ir apytiksliai d 2v χ= 2.3) puses iš sijos skerspjūvio standžio EIy po to gautąjį reiškinį paeiliui diferencijuojame pagal išilginę sijos ašį z .4 poskyrio formulėmis (1.). kad funkcijos ekstremumo vieta yra ten.4) papildo rinkinį diferencialinių ryšių tarp lenkiamo strypo parametrų.9. pradėtą 1. (1. tada pastarojo reiškinio vardiklis prilygsta vienetui. kur funkcijos pirmoji išvestinė prilygsta nuliui. panaudoję tą žinomą sąlygą.2 pav. Kadangi įlinkių kreivės atveju dydis dv/dz=ϕ. kad įlinkių kreivės liestinė sutampa su kreivės lanku): dv = tgϕ ≈ ϕ .t. (9.4) su (9. dz dz dz d 4v d 3ϕ d 2M dQ EI 4 = EI 3 = − 2 = − = q. palyginę turimą kreivio išraišką (9. labai paprastai gauname diferencialinį ryšį tarp įlinkių ir skerspjūvio posūkių (kai dz labai mažas.

taigi pakinta ir įlinkių kreivės lygtis. iš viso 2n kraštinių sąlygų. Tačiau praktiniams skaičiavimams ji nėra paranki. Tačiau. susumavus visų ruožų energiją: . t. atskira lygtimi kiekviename ruože. visam lenkiamo strypo ilgiui. kai reikia nagrinėti visą įlinkių kreivę arba kai tenka nustatinėti daugelio sijos taškų įlinkius arba daugelio skerspjūvių posūkius.6) (9. Šiose lygtyse C ir D yra integravimo konstantos. kiekvienam ruožui galima parašyti po dvi kraštines sąlygas. kaip matyti iš 9. kaip abscisės z funkcijos. Reikia nepamiršti. Vienodo skerspjūvio sijos ruožui.7) Antrą kartą integravę.9) Kai tokių ruožų sijoje ne vienas (arba kai nagrinėjama sistema. gretimi skerspjūviai ties ruožų sandūra pasislenka ir pasisuka vienodai. Dažniausiai pasitaikančios sijų įlinkių kreivių integravimo kraštinės sąlygos parodytos 9.y. lengvai parašoma (šiokių tokių keblumų gali sukelti tiktai lenkimo momento. To norėdami. Ui = EI Ui = 2 (9. šios išraiškos tokios: 1 Li 2 M ( z )dz .5) lygtį integruojame ir visų pirma gauname posūkių (deviacijų) lygtį: EIϕ ( z ) = EI dv = − ∫ M ( z )dz + C .y. kurių reikšmes nustatyti galima iš kraštinių sąlygų. pakankamai sąlygų visoms integravimo konstantų reikšmėms nustatyti. Įlinkių kreivės diferencialinių lygčių sudarymas ir integravimas atima nemaža laiko. todėl tokias lygtis formuoti racionalu tik tada. o keliomis diferencialinėmis lygtimis. vi=vj=0) ir sijos ašies tolydinumo savybe (abiejų ruožų. kad funkcija M(z) retai kada yra viena ir ta pati visai sijai. Jos pagrįstos atramų savybėmis (ties standžių įtvirtinimu skerspjūvis nėkiek nepasisuka. t.d 2v M ( z) =− . geriau turėti ne diferencialinę lygtį. pakinta funkcijos M(z) analitinė išraiška. (ϕa=0. todėl iš skirtingų dviem ruožams skirtų lygčių gautos įlinkių ir posūkių reikšmės ties ta sandūra turi būti lygios).7) yra dvi nežinomos integravimo konstantos. susidedanti iš kelių lenkiamų strypų).4.4 pav. 2 EI ∫0 pakeitus M(z)=-EIχ(z)=-EId2v/dz2. Lenkiamo strypo potencinė energija Lenkimo metu strype (ar strypinėje sistemoje) susikaupusi potencinė deformavimo energija gali būti išreikšta įrąžomis (lenkimo momentais) arba deformacijomis (kreiviais) bei įlinkiais. išreiškimas). dz 2 (9.5) Šis reiškinys paprastai vadinamas apytiksle diferencialine įlinkių kreivės lygtimi.  dz    2 (9. Todėl vienos sijos įlinkių kreivę dažniausiai tenka aprašyti ne viena. 2 dz EI arba EI d 2v = −M ( z) . L1 ir L2. Dažniausiai šios funkcijos išraiška tinka tik tam tikram sijos ilgio ruožui. dz (9.4 paveikslėlyje.8) ∫ Li 0 EI χ dz = 2 2 ∫ Li 0  d 2v   2  dz . va=0. 9. perėjus į kitą ruožą. atramos neleidžia skerspjūviui pasislinkti. kuriame lenkimo momentas kinta pagal vieną funkciją. Lygtyje (9. gauname jau nediferencialinę įlinkių kreivės lygtį: EIv( z ) = − ∫ dz ∫ M ( z )dz + Cz + D . Jeigu sijoje yra n ruožų su skirtingomis M(z) išraiškomis.4 paveikslėlio. tai įlinkių kreivės lygčių yra irgi n. 9. Diferencialinė įlinkių kreivės lygtis yra paprasta. o konstantų 2n. (9. viso strypo (visos sistemos) potencinė deformavimo energija gaunama.

3 poskyrį). kai norima užtikrinti.14) Šio ekstreminio energetinio principo taikymą parodysime vėliau. nustatyti bet kurio sijos taško įlinkį ar skerspjūvio posūkį nesunku . . pasinaudojant tangentinių įtempimų išraiška: U = ∫ dU = ∫ dz ∫ L τ2 2G A dA = ∫ S k2 Q2 Q 2 dz dz . kurio abu galus veikia praktiškai to paties didumo lenkimo momentai M. Toliau apskaičiuojamas visas šį elementą deformuojant tangentinių įtempimų atliktas darbas (ir tuo pačiu .. bet jomis galima naudotis ir kitokio paprastojo lenkimo atvejais. šiuo konkrečiu atveju sijos pilnutinės potencinės energijos minimumo principas. pagrįstų potencinės deformavimo energijos savybe. Šių jėgų didumas yra τb(y)y ir τ'b(y)dz. ir gauname (9. 9.11) čia koeficientas µ. Minimumo (stacionarumo) sąlygos gaunamos.sukaupta potencinė energija). i (9. galime kampą tarp pasisukusių skerspjūvių išreikšti nepakitusio ašies (neutraliojo sluoksnio) ilgio dz ir kreivio spindulio ρ santykiu. sijai grįžtant į pradinį būvį. apkrovos jėgos irgi grįždamos atlieka neigiamą darbą. kai sprendžiami sijų standumo klausimai . Jie naudojami sudėtingų sistemų poslinkiams skaičiuoti ir nagrinėjami statybinės mechanikos kurse. Sijų poslinkių skaičiavimo būdai Sijų poslinkius (įlinkius ir skerspjūvių posūkius) apskaičiuoti tenka. 2.2. n. ϑvi (9. kuri susideda iš potencinės deformavimo energijos U ir apkrovos jėgų Fi potencinės energijos. Skersinės jėgos įtakojamą potencinę energiją apskaičiuoti yra sudėtingiau.jėgos Fi pridėties taško poslinkis jėgos veikimo kryptimi.U = ∑U i . Juos apskaičiuoti galima įvairiais būdais. kuriuo iškaitomas nevienodas tangentinių įtempimų pasiskirstymas skerspjūvyje. b( y ) (9. nes skersinės jėgos dalis energijos dydyje dažniausiai yra labai maža. mūsų aptariami 9.12) Stačiakampio skerspjūvio µ=1.9) formulės išreiškia tik grynojo lenkimo potencinę energiją. kai reikia apskaičiuoti daugelio sijos skerspjūvių poslinkius. Išskyrę lenkiamo strypo dz ilgio elementą. sudarantys dvi jėgų poras. Energetiniai poslinkių skaičiavimo būdai. Pasinaudojama Huko dėsniu šlyčiai.kad šis būdas racionalus tik tais atvejais. Kai kuriuos jų čia: Įlinkių kreivės lygties naudojimas. įtempimai τ atlieka darbą poslinkiu γ1dz. išpjautas keliomis plokštumomis iš sijos: elemento ilgis dz. i = 1.9) išraiška galime ir energijos dalį U išreikšti poslinkiais. O viso lenkiamo strypo potencinė energija. gautas diferencialinių lygčių integravimo keliu (pagal 9. kad jeigu sija yra pusiausvira. prilyginus nuliui energijos Π dalines išvestines pagal nežinomuosius poslinkius: ϑΠ = 0. nes. išreiškiama integravimu. Jau minėjome. dA = ∫ µ L 2GI 2 ∫A b 2 ( y ) L 2GA (9. įlinks ne per daug. Pora paprastesnių būdų. Daug būdų yra pagrįsta energetiniais mechanikos principais.6 poskyryje. jo padėtį nusako atstumas y iki neutraliojo sluoksnio.reikia tiktai į tą lygtį įrašyti nagrinėjamo skerspjūvio koordinatę z. sukaupta dėl tangentinių įtempimų (skersinės jėgos) poveikio.10) Nors (9..pavyzdžiui. skritulinio skerspjūvio µ=10/9. kad sija. veikiama apkrovų. tai visos sijos potencinė energija Π yra minimali. įtempimai τ’ . plotis b(y). Pastaroji energijos dalis yra neigiama.. Taigi. .8) išraišką. Suintegravę šią energiją visame strypo (sijos) ilgyje Li. storis dy. o pasinaudodami (9. Π = U − ∑ Fi vi .13) da vi . Mechanikoje yra žinomas potencinės energijos stacionarumo principas. Kai kada yra nagrinėjama ir sijos pilnutinė potencinė energija Π.poslinkiu γ2dy. priklauso tiktai nuo skerspjūvio formos ir matmenų: µ= A I2 ∫ y max y min S k2 dy .5.8) ir (9. Tam nagrinėjamas elementas. Kai jau turime lygtis. i =1 n (9. galima jos nepaisyti. Šio elemento plokštumose veikia tangentiniai įtempimai τ ir τ’. kuris teigia.

tuo tikslesnis sprendinys gaunamas. Tipinių formulių taikymas. gauname: vi = 1 EI ∫ L 0 M ( z) ϑM dz . Kai taikome Kastiljano teoremą sijos (ar lenkiamų strypų sistemos) poslinkiams skaičiuoti. pastaruoju metu (atsiradus kompiuteriams) sukurtas baigtinių elementų metodas. kai skaičiuojama ne kompiuteriu. Sijos poslinkis gali būti gana paprastai apskaičiuotas.16) Kai žinome pilnutinės potencinės energijos minimumo principą. • Tinkamai parinkę įlinkių funkciją. 9.  dz    2 (9. Norėdami šią teoremą įrodyti nepriklausomai. Į tokius bendresnius šios teoremos taikymo atvejus žvilgtersime vėlia. bet.9) ir (9. Kuo daugiau funkcijos narių ir koeficientų. stacionarumo sąlygos (9. įsigalėjus kompiuterinei skaičiavimo praktikai. • Įrašę koeficientų ai reikšmes į pasirinktąją įlinkių funkciją. imama ne daugiau kaip du — trys nežinomi koeficientai. kalbame tik apie lenkimo poveikį. n) reikšmes.14) nuliui dalines energijos funkcijos Π išvestines pagal kiekvieną koeficientą ai (nes šie koeficientai yra įlinkių funkcijos parametrai). nagrinėjame bet kaip apkrautą tamprų kūną. Jo deformavimo metu susikaupusi potencinė energija gali būti išreikšta apkrovos jėgomis. pagal ją galime apskaičiuoti bet kurio taško k (su konkrečia koordinate zk) įlinkį vk. suradę jos antrąją išvestinę d2v/dz2. išreikštos (9. Remiantis šio metodo idėjomis.16) formulė gaunama iš pilnutinės potencinės energijos.14). Reikia tiktai mokėti kiekvienu atveju potencinę deformavimo energiją išreikšti. Patogiausios yra polinominės arba trigonometrinės funkcijos su keliais nežinomais koeficientais. skirtas sijų įlinkiams skaičiuoti. (9. • Taikydami potencinės energijos minimumo principą. po to šią energijos išraišką diferencijuoti pagal jėgą. pridėtą ieškomo poslinkio kryptimi. Toks apytikslis energetinis poslinkių skaičiavimo būdas yra Relėjaus-Rico metodas..8) bei (9. skirtas labai sudėtingoms konstrukcijoms skaičiuoti.Moro formulės taikymas. Relėjaus-Rico metodą galima naudoti ir statiškai neišsprendžiamų sistemų poslinkiams skaičiuoti. Sumuodami pagal superpozicijos principą jų išraiškas..analitiniai poslinkių skaičiavimo budai. ϑFi (9. o šiame skyriuje. galime nustatyti poslinkius ir sudėtingais apkrovos atvejais. ne tik lenkimui. Kastiljano teorema suformuluota (ir įrodyta) bet kokiam deformavimo atvejui. Iš tokiu būdu gautų n lygčių. kad į funkcija tenkintų Jlinkių kreivės kraštines sąlygas. Daugeliui tipiškų apkrovos atvejų yra išvestos poslinkių skaičiavimo formulės.17) .10) formules.6. tačiau pastaraisiais dešimtmečiais. . . prilyginame pagal (9. Jeigu sijoje tik vienas apkrovos ruožas. ϑFi (9.13) formule. yra toks: • Deformuojamos sijos įlinkių pasiskirstymo funkciją (įlinkių kreivės lygtį) aproksimuojame kokia nors pasirinkta forma — tokia. Jų žinomas ne vienas.13) formulėmis išreiškiame potencinę deformavimo energiją U ir sijos pilnutinę potencinę energiją EI Π= 2 ∫ Li 0  d 2v   2  dz − ∑ Fi vi . kai pakanka apytikslio sprendinio (o tikslų sprendinį gauti sunku arba išvis neįmanoma). Grafiniai būdai yra vaizdūs. Kitas energetinis būdas poslinkiams skaičiuoti grindžiamas vadinamąja Kastiljano teorema: tampraus kūno taško poslinkis pridėtos prie to taško išorinės jėgos kryptimi yra lygus kūno potencinės deformavimo energijos dalinei išvestinei pagal tą jėgą: vi = ϑΠ .randame visų koeficientų ai (i=1. tapo primiršti.15) čia jėgų pridėties taškų (su žinomomis koordinatėmis zi) įlinkius vi išreiškiame taip pat pagal pasirinktąją funkciją tais pačiais koeficientais ai. turime visų pirma išreikšti sijos (sistemos) deformavimo metu sukauptą potencinę energiją U pagal (9. Kastiljano teoremą įrodyti labai paprasta: (9. Grafiniai . 2. Relėjaus-Rico metodo algoritmas. Energetiniai metodai Potencinę deformavimo energiją panaudoti poslinkiams skaičiuoti ypač pravartu. pritaikius vadinamąjį Moro integralą.

padaugintam iš vienetinės diagramos M ordinatės Mic.20) t. Grafinis-analitinis būdas Kai apkrova sudėtingesnė. lygus lenkimo momentų Mk diagramos plotui ωk. kad teigia posūkio kampas skaičiuojamas laikrodžio rodyklės sukimosi kryptimi). Jeigu norime apskaičiuoti skerspjūvio posūkį (deviaciją). reikia panaudoti vienetinį lenkimo momentą. Čia praverčia vienoks ar kitoks grafinis-analitinis būdas Moro integralams skaičiuoti. atsirandantis sijos ruože nuo vienetui lygios jėgos. kuriame vienetinis lenkimo momentas yra tiesinė funkcija. tenka pridėti fiktyvią. kuriame vienetinis lenkimo momentas MI .y. Akivaizdu. esančios ties ploto ωk svorio centru. pridėtos prie nagrinėjamojo skerspjūvio (vėl — lygios vienetui.8. jeigu diagrama tame ruože parabolinė. į jų skaičiavimą lengva įvelti klaidų.yra tiesinė funkcija. . pridėtos ieškomo poslinkio teigiama kryptimi. kad nė viename jų neliktų Mi diagrama išreikšta keliomis tiesėmis (laužte). gali būti išreikštas taip: ∫ L 0 M k M i dz = ω k M ic . Poslinkiai Moro būdu nesunkiai apskaičiuojami. Ši taisyklė kartais vadinama Vereščiagino taisykle. atsirandantis sijos ruože nuo tikrųjų apkrovų.). Kad būtų lengviau nustatyti diagramos Mk ploto ωk dalių svorio centrus. nes skersinės jėgos įtaka būna nedidelė.) ir. Mi≡Mi(z) — vienetinis lenkimo momentas.18) vi = ∑ 1 Lj ∫0 M kj M i dz . kuri vėliau gautoje poslinkio išraiškoje prilyginama nuliui. patartina tą plotą suskaidyti į gerai pažįstamas figūras — trikampius (gal ir stačiakampius) bei parabolių nuopjovas. Beje. (9. diagrama būtų parabolės ar kitos kreivės pavidalo). j =1 (EI ) j n (9. apskaičiavus tokį integralą: vi = čia Mk≡Mk(z) — įlenkimo momentas. parašytus visiems n ruožams: 1 EI ∫ L 0 M k M i dz .7. Jėgų poros veikimo kryptis turi sutapti teigiamo posūkio kryptimi (o 9. gautą nuo vienetui lygios jėgų poros. todėl formulė (9.20) tinka visiems sijos ruožams: reikia tik visą siją tinkamai suskaidyti į ruožus. • kiekviename ruože diagramos Mk plotą ωk suskaidome į trikampius (kurių pagrindai yra šio ruožo diagramos kraštinės ordinatės Mka ir Mkb (9.Jeigu ta kryptimi apkrovos jėgos nėra. Ši formulė skirta grynajam lenkimui. sudėtingesnės ir Moro integralų išraiškos. kai apkrovos (taigi ir lenkimo momento Mk išraiškos) nėra sudėtingos. menamą jėgą. 9.2 poskyryje nustatėme. susumavus integralus. poslinkis gaunamas. bet ir kitiems poveikiams. — parabolės nuopjovą. Čia pasinaudosime tuo. Kai sijoje yra keletas (n) ruožų su skirtingomis Mk išraiškomis (arba kai nagrinėjama kelių lenkiamų strypų sistema). bet tinka ir daugeliui kitų paprastojo lenkimo atvejų. Čia kalbama apie sijos (ar kito lenkiamo strypo) ruožą.19) Moro būdas gali būti pagrįstas ir Kastiljano teorema. Įsidėmėkite: jėga lygi bemačiam vienetui (o ne vienam niutonui ar pan. kad Moro integralas ruože. Visas aprašytojo būdo Moro integralui spręsti algoritmas yra toks: • abi diagramas (Mi ir Mk) suskaidome į tokio ilgio ruožus. (9. kad nėra tokių ruožų. 9. Moro būdas Pagal Moro būdą sijos poslinkis nustatomas. Moro integralas būna taikomas ne tik lenkimo. kad kiekviename ruože Mi diagrama būtų tiesinė (ne laužtė!).5 pav. bemačiam vienetui!). kur ši funkcija būtų netiesinė (kur M.

jo ωk2=MjL. 9. šį daliklį galima iškelti prieš sumos ženklą (pirma sudėti.25) formulė tinka ir skerspjūvio posūkiui skaičiuoti — tiktai vienetinė diagrama turi būti gauta nuo vienetinio apkrovos momento. pavyzdžiui. 12 (9.25) jeigu visuose ruožuose skerspjūvių standžiai vienodi (EI=const).19) formulę gauname ieškomą poslinkio reikšmę: vi = ∑ j =1 n ω kj M icj (EI ) j . pagal (9.• 9. tuo būdu gaudami Moro integralo reikšmę. Ta pati (9. ties parabolės nuopjovos centru (ruožo viduryje) ordinatė M icj = M ia + M ib .5 pav. Mib — ties trikampio viršūne. parabolinės dalies (čia q — apkrovos tame ruože intensyvumas).22) dydžiai Mj ir q įeina su savo ženklais. sukimo momentų) veikiamiems strypams bei jų sistemoms nagrinėti. apskaičiuojame ploto ωk sudėtinių dalių ωkj dydžius. pavyzdžiui.5 paveikslėlio diagramos daliai ωk2 ordinatės Mia ir Mib susikeistų vietomis). nebetinka (9.5 pav. 3 (9. po to dalyti). (9. 2 (9. o padalydami šias sandaugas dar iš atitinkamų skerspjūvių standžių (EI). tačiau patartina stačiakampiais nesinaudoti. o sudėtingesnė lenkiamų strypų sistema. 9. nes dažniausiai dėl to pasidaro sudėtingesnis trikampių ploto skaičiavimas.23) (čia Mia — ordinatė ties trikampio pagrindu Ma. parabolės nuopjovos — ruožo vidury (žr.21) formulė. jeigu tarp sudėtinių dalių yra stačiakampis. į formules (9. • ties kiekvienos ploto dalies svorio centru Cj apskaičiuojame diagramos Mi ordinatę Micj ties trikampio centru ta ordinatė qL3 ω kj = .). kai sijos apkrova (ir tuo pačiu diagrama Mk) sudėtinga arba kai nagrinėjama ne sija. (9. .21) (čia Mj — kraštinė ruožo ordinatė. Tačiau vis dėlto daugiausia jis taikomas būtent lenkiamų sistemų poslinkiams skaičiuoti. skersinių jėgų. tai jų svorio centrų padėtys labai aiškios: trikampių centrai yra per atstumą L/3 nuo trikampio pagrindo Mj. ir neigiamos.21) ir (9. • nustatome kiekvienos ploto dalies ωkj svorio centro Cj padėtį. todėl ploto dalys ωkj gali būti ir neigiamos. trikampės dalies ω kj = M ij L 2 . tapusi trikampio pagrindu. 9. Grafinis-analitinis būdas ypač praverčia. jeigu buvome plotą suskaidę į rekomenduotus trikampius ir parabolės nuopjovas.24) visos šios ordinatės taip pat gali būti ir teigiamos. atitinkamiems poslinkiams skaičiuoti (apie tai pakalbėsime vėlia). Pagaliau šis būdas tinka ir kitų Įrąžų (ašinių jėgų.5 paveikslėlio diagramos daliai ωk2 tai būtų Mb). • atitinkamas diagramos plotų ωkj ir ordinačių Micj reikšmes dauginame ir sandaugas sudedame.22) M icj = 2M ia + M ib .

pagal jas galima spręsti sijos standumo klausimus.9. Šiems skerspjūviams skirtos ir tipinės formulės. Kai galioja superpozicijos principas. sudėję visus rezultatus. ϕj =− 6 EIL 6 EIL qL3 ϕi = . tipiniams apkrovos atvejams.5-9.y. t.1 bei 9.8 poskyriuose. ϕj =− 24 EIL 24 EIL 2 ( ) . Visą sijos apkrovą išskaidome į kelias dalines apkrovas.1 lentelė Gembinių sijų poslinkiai Sijos apkrovimo schema (EI=const) Laisvo galo įlinkis vk Galinis skerspjūvio posūkis (deviacija ϕk) Fa 2 (3L − a ) 6 EI M f a(2 L − a ) FL3 3EI FL2 2 EI Fa 2 2 EI Mfa EI qL3 6 EI qa 3 6 EI q L3 − a 3 6 EI 2 EI qL4 8EI 3 qa (4 L − a ) 24 EI 4 q 3L − 4a 3 L + a 4 24 EI ( ) ( ) 9.2 lenteles. dviatramės sijos skerspjūviai ties atramomis (posūkiams skaičiuoti). aprašytų 9. o poslinkiai pakankamai maži. Tipinės sijų poslinkių formulės Naudojantis bet kuriuo iš metodų. nebe tipiniams poslinkių skaičiavimo uždaviniams spręsti. ϕ j = −ϕ i 24 EI 5qL4 384 EI qa 2 3L2 − 2a 2 96 EI ( ) qa 2 (L + b ) qa 2 2 L2 − a 2 ϕi = . surašytos į 9. bet ir gauti formules ypatingiems. tipines formules galime pritaikyti ir labai sudėtingiems.2 lentelė Dviatraminių sijų poslinkiai Sijos apkrovimo schema (EI=const) Trapatraminio vidurio įlinkis vk Atraminių skerspjūvių posūkis (deviacijos) FL3 48EI Fa 3L2 − 4a 2 48EI FL2 ϕi = . galima ne tik apskaičiuoti konkrečios sijos bet kurį poslinkį. dviatramės sijos tarpatramio vidurio skerspjūvis (įlinkiui skaičiuoti). o po to.9. kai sija tampri ir įtempimai proporcingi deformacijoms. gauname poslinkį nuo visos apkrovos. kurių poslinkiams skiriamos tipinės formulės) paprastai laikomi: gembinės sijos laisvasis galas. Ypatingaisiais sijos skerspjūviais (skerspjūviais. kurių kiekviena atitinka tipinį apkrovos atvejį. ϕ j = −ϕ i 2 EI ( ) ϕi = Fab(L + b ) Fab(L + a ) . 9. Būtent ties šiais skerspjūviais būna didžiausios (arba artimos didžiausioms) poslinkių reikšmės. Kurio nors ypatingo sijos skerspjūvio poslinkį (įlinkį ar posūkį) apskaičiuojame iš pradžių nuo kiekvienos dalinės apkrovos (pritaikę tipinę formulę).

nes būtent šie iš anksto žinomų taškų įlinkiai dažnai prilygsta maksimaliai reikšmei vmax arba yra artimi jai. vu=L/300. kad plienu ir kitų konstrukcinių medžiagų tamprumo modulis praktiškai nekinta. dažniausiai įlinkius: vmax ≤ vu .27) čia εu ir vu — ribinės reikšmės. skirtas kraštiniam tempiamajam sluoksniui.(maksimalus. taigi ε max = σ max E = M extr EWt . kai vartojamos labai stiprios konstrukcinės medžiagos. (9. Sijos standumo sąlygos išreiškiamos nelygybėmis. o taip pat nuo sijos ilgio ir apkrovos išdėstymo. dviatramės sijos vidurio ir pan. kuriame veikia ekstreminis . gauname tokią projektinę standumo sąlygą: I≥ (EIv ) . Jeigu ribojama linijinė deformacija.26) ar (9. svarbu be klaidų atsižvelgti į apkrovos kryptį: jeigu nagrinėjamos sijos apkrova yra priešingos krypties. lemiama projektavimo sąlyga gali tapti standumo reikalavimas (juoba.28) čia Wt — to skerspjūvio atsparumo momentas. Evu (9. (9. reikia nagrinėti du skerspjūvius — su Mmax ir Mmin. Vietoj pastarojo apribojimo praktiškai vartojamos nelygybės. Tokiais atvejais tenka spręsti projektinį standumo uždavinį. 9. skaičiuojamas (6. pakankamai stipri sija būna ir pakankamai standi. Kai skerspjūvis nėra simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu.y. kurios nustatomos norminiais dokumentais priklausomai nuo konstrukcijos paskirties. padauginę abi nelygybės (9.M f L2 16 EI M f L2 − 4a 2 ϕi = MfL 3EI . maksimali linijinė deformacija yra sijos kraštiniame sluoksnyje ties tuo skerspjūviu.29) Kai ribojamas poslinkis v*.31) formule. Sijų ribinį būvį dažniausiai lemia stiprumo sąlygos. negu nurodytoji formulių lentelėje. Reikia įgusti ir racionaliai skaidyti apkrovą. tai formulės teikiamą poslinkio reikšmę reikia imti su priešingu ženklu. (9. tuo šie parametrai mažesni). Labai dažnai sprendžiame tikrinamąjį sijos standumo uždavinį: bet kuriuo šiame skyriuje aptartu būdu apskaičiuojame ekstreminį (ar artimą jam) įlinkį arba ekstreminę deformaciją ir pažiūrime. Beje. Žinome. tai iš (9. didinant jų stiprumo rodiklius). minimalus) lenkimo momentas. kurios apriboja deformacijas: ε max ≤ ε u . ar gautoji reikšmė tenkina (9. (9. kad šių parametrų reikšmės priklauso nuo medžiagos mechaninių savybių ir nuo skerspjūvių inercijos momentų (nuo skerspjūvių standžių EI). šitokio poslinkių skaičiavimo pavyzdžių pakankamai yra uždavinyne. apribojančios ypatingųjų sijos taškų (gembinės sijos laisvojo galo. Sijų standumas Apie sijų standumą sprendžiame iš jų deformacijų bei poslinkių didumo (kuo sija standesnė. ϕj =− MfL 6 EI ( ) 16 EI ϕi = M f 3b 2 − L2 ( 6 EIL ).30) .27) puses iš skerspjūvio standžio EI. Tačiau. Dydis vu norminiuose dokumentuose dažniausiai išreiškiamas sijos ilgio L (ar jos tarpatramio ilgio) tam tikra dalimi.26) arba poslinkius. ϕ j = M f L2 − 3a 2 ( ) 6 EIL Taikant tipines formules.26) ir (9.10. t.) įlinkius v*.27) sąlygą. pavyzdžiui.28) sąlygų suformuojama tokia projektinė standumo sąlyga Wt ≥ M extr Eε u * .

. o tą standį apskaičiuosime po to.čia suskliaustas dydis (EIv*) gali būti apskaičiuotas bet kuriuo poslinkių skaičiavimo būdu. koks turi būti sijos skerspjūvio inercijos momentas I. dar nežinant skerspjūvio standžio. kai pagal (9.30) sąlygą nustatysime.

4) formulėmis (pritaikę pastarąją formulę ir lenkimo momentui My): σk = M N Mx + yk + y xk .7 poskyris) — žinoma. bet ir lenkimo momentus abiejų skersinių ašių atžvilgiu — net tris įrąžas. Taip apkrauto strypo belinkdama nepasilieka pradinėje jėgų plokštumoje (kaip paprastojo lenkimo atveju). o po kelias. A Ix Iy (11.2 pav. sudedami algebrines įtempimų reikšmes (11.1 pav.3 pav. tik tada.2 paveikslėlyje: koloną veikia vienintelė apkrovos jėga. 11. Pavyzdžiui. Skirtingos įrąžos atstoja skirtingus normalinių ir tangentinių įtempimų laukus. tačiau netenkinama vienintelė paprastojo lenkimo sąlyga — apkrovos jėgų plokštuma nėra svarbiausioji inercijos plokštuma (vadinamasis įstrižojo lenkimo atvejis).1) ir (8. t. Bet dauguma strypų konstrukcijose yra deformuojami sudėtingiau. Todėl bet kuriame skerspjūvio taške k veikiantį normalinį įtempimą apskaičiuojame. Kitas paprasto apkrovimo pavyzdys parodytas 11. apskaičiuojame įtempimus atskirai nuo kiekvienos įrąžos ir visas gautąsias vektorines įtempimų reikšmes sudedame. Kelių įrąžų derinys atstoja labai sudėtingą įtempimų pasiskirstymą. yra statmenos strypo ašiai ir kerta ašį. gautas (2. Pats sudėtingiausias atvejis — kai skerspjūvyje veikia visos šešios įrąžos. 11. bet drauge ir sudėtingai lenkiama. deformuojamus gana paprastai. lygiagretė išilginei ašiai. Jo skaičiavimą galime pagrįsti superpozicijos principu (1. kad jų skerspjūviuose būdavo tik kuri nors viena įrąža — ašinė jėga. skersinė jėga ar sukimo momentas. Ir tiktai lenkimo atveju strypo (sijos) skerspjūvį veikė dvi įrąžos — lenkimo momentas ir skersinė jėga (tačiau pastarosios įtaka normalinių įtempimų ir deformacijų reikšmėms dažniausiai nedidelė ir nepaisoma). Tie strypai apkrovų buvo veikiami taip. Prieš pradeda nagrinėti tokio strypo įtempimus bei deformacijas. kolona ne tik gniuždoma. Superpozicijos principu pasirėmę. strypas išlinksta sudėtingiau.1 paveikslėlyje parodyti strypai. Įtempimai bet kuriame sudėtingai deformuojamo tiesaus strypo taške Lig šiol nagrinėjome strypus. Kai kada ir palyginti paprastai apkrautas strypas deformuojasi sudėtingai.1) .). kurie veikia svarbiausiosiose plokštumose.1. reikia apkrovas suskaidyti į komponentus. — ekscentrinis tempimas). tačiau jos veikimo linija nesutampa su šia ašimi (vadinamasis ekscentrinis gniuždymas arba.y. SUDĖTINGASIS DEFORMAVIMAS 11. jeigu jėga būtų priešingos krypties. kad su normaliniais įtempimais susijusios yra tik trys įrąžos — ašinė jėga N ir lenkimo momentai Mx. My. Ši vienintelė apkrovos jėga sukelia ne ašinę jėgą. Kiekvieną jų apskaičiuoti esame išmokę. Jau žinome.11. kai apkrovos nėra pernelyg didelės — kai tebegalioja proporcingumo dėsnis ir poslinkių mažumo prielaida. jų skerspjūviuose veikia ne po vieną įrąžą. kurių apkrovos jėgos veikia vienoje plokštumoje. Šių įrąžų atstojami normaliniai įtempimai yra tos pačios krypties vektoriai (visi jie yra lygiagrečiai išilginei strypo ašiai). 11.

Spręskite juos nuosekliai. nagrinėdami drauge visas įtempimų reikšmes. tiek ir neigiamos. Įtempimų skaičiavimas nėra savitikslis veiksmas. todėl vektorinės įtempimų sudėties pakeisti algebrine sudėtimi negalima: (11. y. visas tas diagramas drauge nagrinėdami. gauname viso įtempimų pasiskirstymo lygtį: .7). tada šių komponentų vektorinė sudėtis pakeičiama algebrine.2. Kai strypo apkrovimas ir deformavimas sudėtingi. kiekvienai svarbiausiajai plokštumai sudarykite skersinių jėgų ir lenkimo momentų diagramas.kitoje. Dažnai šie taškai būna vieni iš pavojingiausių skerspjūvyje (nes suminės juose veikiančių tangentinių įtempimų reikšmės būna didžiausios). kiekvienam pavojingajam skerspjūviui nustatykite normalinių ir tangentinių įtempimų pasiskirstymą atskirai nuo kiekvienos įrąžos.4) formulė. Qy. nustatykite pavojinguosius skerspjūvio taškus.8) ir (8. Viso tangentinio įtempimo τk reikšmė ir kryptis gali būti nustatyta tiktai pagal vektorinės sudėties taisykles (kaip parodyta 11. atskirai sudarykite ašinių jėgų ir sukimo momentų diagramas.4 pav. jeigu reikia spręsti standumo klausimus. jėgas. reikia nepamiršti.). Tačiau jų atstojamų tangentinių įtempimų vektoriai nėra vienos krypties (11.4 pav. kita . Neutraliosios linijos padėtis Pakeitę (11. atskirai kiekvienai svarbiausiajai plokštumai apskaičiuokite poslinkius ir po to juos visus vektoriškai sudėkite. formulėmis (7. Be to. kurių viena veikia vienoje svarbiausiojoje inercijos plokštumoje. kad būtų galima spręsti konstrukcijos stiprumo bei standumo klausimus. pavyzdžiui. Kai kuriuose skerspjūvio taškuose dviejų komponentų (kuriuos atstoja sukimo momentas ir viena kuri skersinė jėga) kryptys sutampa.4 paveikslėliu). kuri yra paprasta vienašiam įtempimų būviui ir sudėtingesnė (pagrįsta irimo ar plastiškumo hipotezėmis) kitais atvejais. kad x ir y ašys turi būti svarbiausiosios centrinės skerspjūvio ašys. Įtempimai skaičiuojami tam.2) Čia kiekvieno vektorinio komponento kryptis yra žinoma. yk) gali būti tiek teigiamos. 11. kurių veikimo linijos nesutampa nė su viena šių plokštumų.1) išraiškoje paskiro taško k koordinates kintamomis koordinatėmis x. o reikšmės apskaičiuojamos atitinkamomis formulėmis — pavyzdžiui. sudėtingas ir šių klausimų sprendimas. τ k = τ k ′ + τ k ″ + τ k ″' . pakeiskite jėgų projekcijomis į tas plokštumas.11. nustatykite pavojinguosius skerspjūvius. tokia eile: suskaidykite visą duotąją apkrovą į dvi sudėtines dalis. nustatykite kiekvieno pavojingojo taško įtempimų būvį ir parašykite stiprumo sąlygą. Su tangentiniais įtempimais susijusios kitos trys įrąžos — sukimo momentas T ir skersinės jėgos Qx. nes tik tokių ašių atžvilgiu galioja (8. Visos įrąžos ir abi taško koordinatės (xk.3 pav. 11.

pakanka nubrėžti skerspjūvio kontūro liestines.7 pav. 8. įstrižojo lenkimo atveju). o jų ak-sonometrinė diagrama vaizduojama plokštuma (11.5 pav. prilyginę nuliui normalinių įtempimų išraišką (11. kurie labiau nutolę nuo neutraliosios linijos. o jos sankirta su skerspjūvio plokštuma —jėgų linija.3). + A Ix Iy (11. Skirtingai nuo paprastojo lenkimo (žr.7 pav. kitoje — neigiami (gniuždomoji dalis).5) Abu lenkimo momentai (Mx ir My) gali būti atstojami vieno M.): jų lietimo taškai ir yra ekstreminių normalinių įtempimų taškai. kad tiesė eina per koordinačių pradžią. Normalinių įtempimų diagramos plokštumos ir skerspjūvio plokštumos sankirta yra neutralioji linija.y.) taip. Šio suminio lenkimo momento veikimo plokštuma gali būti pavadinta jėgų plokštuma.5) tiesės krypties koeficientas išreiškia tangentą kampo ϕ.4) laisvasis narys prilygsta nuliui. lygiagretes neutraliajai linijai (11. kurių kiekvienas žymimas vektoriumi. + A Ix Iy (11. tiesės lygtyje (11. . Didžiausios normalinių įtempimų reikšmės yra taškuose.3) Tai yra plokštumos lygtis. Jeigu ašinė jėga N=0 (pavyzdžiui. kad normaliniai įtempimai yra didesni tuose skerspjūvio taškuose. Taigi. 11.). Šiuo atveju neutraliosios linijos lygtį galime išreikšti ir taip: y=− M yIx M xIy x. Neutralioji linija — tai ta skerspjūvio linija. kuri dalija skerspjūvį į dvi dalis: vienoje iš jų normaliniai įtempimai teigiami (tempiamoji dalis).5 pav. gauname bendrąją neutraliosios linijos lygtį: M N Mx y + y x = 0.σ= M N Mx y+ y x. visų pirma reikia mokėti nustatyti neutraliosios linijos padėtį. Kadangi šie taškai dažnai yra pavojingiausieji taškai.): − M yIx M xI y = tgϕ . (11. kad priartėja prie skerspjūvio ašies su minimaliu inercijos momentu. lemiantieji viso strypo stiprumą.5 paveikslėlio matyti. kurioje normaliniai įtempimai lygūs nuliui.2 poskyrį).6 pav. t. kurį ši tiesė sudaro su x ašimi (11. Kai žinome neutraliosios linijos padėtį.7 pav. o tai reiškia. Ji nukrypsta nuo jėgų linijos statmens ab (11. Taigi. 11. Iš 11. normaliniai įtempimai bet kaip (net ir labai sudėtingai) veikiamo tiesaus strypo skerspjūvyje pasiskirsto pagal tiesinį dėsnį. per skerspjūvio svorio centrą.4) Ši linija yra tiesė. statmenu atitinkamai ašiai. labiausiai nutolusiuose nuo šios linijos. čia neutralioji linija dažniausiai nėra statmena jėgų linijai. Neutraliosios linijos lygtyje (11.). mums rūpi juos nustatyti. kuris gaunamas vektorine abiejų lenkimo momentų. sudėtimi (11.6 pav. Todėl.

6) 11.7) Pasinaudoję (11. abiem šiais atvejais neutralioji linija pasisuka statmens link ašies su Imin. t. pertvarkome neutraliosios linijos lygtį (11.8 pav.4) laisvasis narys nelygus nuliui. kad ji įgytų ašinės tiesės lygties pavidalą: .y.7 pav. bet atitolusi nuo šios ašies (11.4) tokiu būdu: σ= Fy f F Fx f + y = 0. A iy ix    x+ yf 2 ix Kadangi F/A≠0. krypties koeficientas tgα = − taigi My Mx . kampas ϕ<α. linijos statmens krypties kampu α. N (11. N = F. jeigu neigiama — gniuždomojoje. neutralioji linija neina per skerspjūvio svorio centrą. skerspjūvio svorio centras yra tempiamojoje dalyje. yf = Mx . neutralioji linija statmena jėgų linijai (taip būna ir paprastojo lenkimo atveju. kai apkrova yra sudėtinga (veikia daug ir įvairiai nukreiptų jėgų). Jeigu ašinė jėga teigiama. gauname: σ= x y  F 1 + 2f x + 2f y  = 0 . kai Ix>Iy (Iy=Imin). kampai ϕ=α. kampas ϕ>α. susiejančios neutraliosios linijos krypties kampą ϕ su. statmenos jėgų linijai. o kai Ix<Iy (Ix=Imin).8 pav.  M y = Fx f . Net ir tada. darome tokias išvadas: kai Ix=Iy. t. tai reiškinys tarp skliaustų lygus nuliui: 1+ xf i 2 y y =0. Kai ašinė jėga N≠0 ir todėl tiesės lygties (11. (11. x+ Ix A Iy (11.8) Iškėlę prieš skliaustus F/A ir panaudoję inercijos spindulio kvadrato išraišką Ix/A=ix2.y.9) Šią lygybę galime pertvarkyti taip. My≠0) gali sukelti ir viena vienintelė jėga F. Mx. kai α=0 arba α=π/2.6) lygybių apskaičiuojame atstojamosios jėgos F didumą F=N ir tariamojo šios jėgos pridėties taško koordinates xf = My N . Linijos ab. (11.6) išraiškomis. tgϕ = Ix tgα .11. My. Iy Iš šios lygybės. skerspjūvio normaliniams įtempimams išreikšti galime naudotis vienos jėgos įvaizdžiu: žinodami N. iš (11.):   M x = Fy f . Mx≠0. lygiagretė strypo išilginei ašiai. Tokį deformavimą (kai N≠0.

tai ji atitiktų skerspjūvio branduolio apibrėžimą ir taškas. gauname branduolio figūrą. Vienintelė lygiagretė strypo ašiai apkrovos jėga F (arba strypą veikiančių apkrovos jėgų atstojamoji) turi būti pridėta vadinamajame skerspjūvio branduolyje.12) Šiose formulėse ax ir ay yra koordinatės tų taškų. Taigi.x y + = 1. Jeigu skerspjūvio kontūras kampuotas.. .11) Kaip matyti iš 11. kad šios koordinatės yra tuo didesnės. Kai neutralioji linija toli nuo skerspjūvio svorio centro (nuo koordinačių pradžios). bet kirstų skerspjūvio kontūrą). ay (11. Įsivaizduojame. gautas iš (11. kad iš tokios medžiagos padarytos konstrukcijos skerspjūviuose nebūtų tempiamųjų įtempimų. neutralioji linija neturėtų kirsti skerspjūvio kontūro. kad visi įtempimai skerspjūvyje būtų vieno (neigiamo) ženklo.) tenkina tokio pavidalo neutraliosios linijos lygtį: . 11. Tai reiškia. kurioje pridėjus ašiai lygiagretę jėgą normaliniai įtempimai visame skerspjūvio plote būna vienodo ženklo.11) matyti. yf (11. yf = − 2 ix . Mat.12) formulėmis nustatytas taškas nebeatitiktų branduolio sąvokos. inžinierius turi stengtis. būtų branduolio taškas. Jeigu neutralioji linija pasislinktų nors kiek link centro (ir jau ne liestų. t.. kad jėga F būtų pakankamai arti skerspjūvio svorio centro — tik tada skerspjūvio nekirs neutralioji linija. konstruktorius turi siekti. kad neutralioji linija kerta skerspjūvio kvadrantą. esantį kryžmiškai priešingoje pusėje negu jėgos F pridėties taškas. Kitaip tariant. yf. kuriuose su ašimis susikerta skerspjūvio branduolio liestinė. L3. Apjuosę visą skerspjūvio kontūrą virtine liestinių (jų gali būti kelios ar net labai daug) ir nustatę pagal jas skerspjūvio branduolio kontūro taškus bei nuosekliai sujungę juos linijomis. trūksta. ay = − 2 ix .11): xf = − 2 iy ax . Skerspjūvio branduolys Plytų mūras ir kai kurios konstrukcinės medžiagos gana gerai priešinasi gniuždymui ir beveik visiškai nelaiko tempimo jėgų — pleišėja.3. ax ir ay yra koordinatės taškų. 11. kad ax yra visada priešingo ženklo negu xf.) branduolio kontūro taškas slenka tiese. iš (11. ay — priešingo negu yf. būtų už branduolio ribų.9 pav.9 paveikslėlio. jos sankirtos su ašimis koordinatės ax. ax a y Pastarojoje išraiškoje (11. atitinkanti ribinį skerspjūvio branduolio tašką.11) galime daryti išvadą. turėtų eiti už skerspjūvio ribų. visos per tašką k einančios liestinės (L1. kuo mažesnės yra jėgos pridėties taško koordinatės xf. Kadangi ix ir i2y visada teigiami. . įtempimai skerspjūvyje taptų dvejopo ženklo ir (11. kuriuose neutralioji linija kerta atitinkamą ašį.10) ax = − 2 iy xf . Taigi bet kuri liestinė yra ribinė neutraliosios linijos padėtis. kad liestinei besisukant apie kontūro viršūnę k (11. Jeigu neutraliosios linijos padėtis būtų tokia.12) formulėmis ir žymintis tariamosios jėgos pridėties padėtį. Visų šių liestinių nagrinėti nėra reikalo. Skerspjūvio branduolio kontūro taškui rasti naudojame formules. kad ta skerspjūvio liestinė yra tariamoji neutralioji linija.. o šiai tiesei nubrėžti pakanka žinoti tik du taškus. ay yra didelės.. nes galima parodyti..y.10 pav. jo kontūro tašką. Skerspjūvio branduolys yra ta skerspjūvio sritis apie svorio centrą. apskaičiuotas (11. O iš (11. jo bet kurį kampą (viršūnę) liečiančių tiesių yra begalinė daugybė. Taigi.

laikydami kintamaisiais dydžiais branduolio kontūro taškų (1. 6 b =− . 2 iy ix Iš to darome praktišką išvadą: nagrinėtinos yra tik tos kampuoto skerspjūvio kontūro liestinės. Šių liestinių sankirtos su ašimis x ir y taškų koordinatės: ax1=h/2. yf 4 = 0 .). ay3=∞. kurios kontūrą liečia ne mažiau kaip dviem taškais. 6 Sujungę šiuos taškus tiesėmis. kiekviena tokia liestinė atitinka skerspjūvio branduolio kontūro viršūnę... matome..). ay1=∞.) koordinates xf ir yf.12 pav.11 pav. ay2=b/2. 11. yf 3 = .. . Kadangi I x bh3 / 12 h 2 b2 2 = ir i y = . ax4=∞. ax2=∞.). i = = 12 12 A bh 2 x tai (11. o šie kampiniai taškai sujungiami tiesėmis (11. − (b / 2 ) 6 ∞ h = 0. ax3=-h/2. ay4=-b/2...12) formulėmis apskaičiuotos branduolio viršūnių koordinatės yra tokios: xf1 = − xf 2 xf 3 xf 4 b 2 / 12 h 2 / 12 h = 0. =− .1+ xf 2 iy xk + yf 2 ix yk = 0 .10 pav. Verta įsidėmėti kai kurių paprastos formos skerspjūvių branduolių pavidalą. 3. 11. Stačiakampio skerspjūvio branduoliui nustatyti naudojame keturias skerspjūvio liestinės. kad šiuos taškus sieja taip pat tiesės lygtis: 1+ xk y x f + 2k y f = 0 . yf1 = − ∞ 6 h/2 2 2 h / 12 b / 12 b =− = ..11 pav. kurios visos sutampa su stačiakampio kraštinėmis (11.12 pav. gauname rombą (11. yf 2 = − = 0.

y. kiekvieną tiesią skerspjūvio kraštinę atitinka branduolio viršūnė (kampas) priešingame skerspjūvio kvadrante. kuriame nėra tangentinių įtempimų arba šie įtempimai labai maži.2 poskyrio apie neutraliosios linijos padėtį. o tokiu atveju stiprumo sąlyga būna paprasta. kur normaliniai įtempimai didžiausi (pavojinguosiuose taškuose). 11. kertanti priešingą skerspjūvio kvadrantą. nepaisytini. Tiesaus strypo stiprumas Bet kurio konstrukcijos elemento stiprumas priklauso nuo įtempimų. kuriuose ir normaliniai įtempimai ekstremalūs. kai T=0). dviašio įtempimų būvio atvejis. taške k.): vienoje pusėje.14 pav. Pavojinguosiuose taškuose stiprumo sąlygos tokios: . t. To negalima pasakyti apie sukimo momentą — jo atstojamų tangentinių įtempimų didžiausios reikšmės yra pakraštiniuose skerspjūvio taškuose. įtempimai σk=σmax. Branduolio spindulys pagal (11. jeigu ta skylė yra ties skerspjūvio centru (11. t. ρf = 2 d / 2 64 ⋅ πd ⋅ d 8 o branduolio skersmuo lygus ketvirtadaliui skerspjūvio skersmens.). Įsidėmėkite tokias skerspjūvių branduolių savybes: branduolys visada yra iškila figūra. 11.y.14 pav. vienašio įtempimų būvio atvejis. o kiekvieną skerspjūvio išorinio kontūro viršūnę (kampą) — branduolio tiesi kraštinė. Labai dažnai skersinių jėgų atstovaujami tangentiniai įtempimai yra maži ten.4. Todėl tiesių strypų stiprumo skaičiavimo metodika išskirtina į du atvejus: • τ=0 arba τ≈0 (o taip būna. Jeigu skerspjūvyje nėra sukimo momento ir skersinių jėgų.15 pav.). branduolys gali būti ir tuščioje skerspjūvio vietoje. Šių pavojingųjų taškų padėčiai nustatyti ir praverčia informacija iš 11.13 pav. nėra ir tangentinių įtempimų. • τ≠0 (T≠0). įtempimai σj=σmin. 11. Nors tiesus strypas deformuojamas ir sudėtingai. Taškai su tokiais įtempimais yra labiausiai nutolę nuo neutraliosios linijos (11. taigi čia tangentinių įtempimų nepaisyti nebegalima.12 pav.13 pav. kitoje pusėje. jo visuose ar kai kuriuose taškuose įtempimų būvis gali būti vienašis. taške j. Vienašio įtempimų būvio atveju strypo stiprumą lemia skerspjūvio taškai su ekstremaliomis normalinių įtempimų reikšmėmis. Skritulinio skerspjūvio branduolys yra taip pat skritulio pavidalo (11.12) apskaičiuojamas taip: I x / A πd 4 ⋅ 4 ⋅ 2 d = = . Vienasis įtempimų būvis būna tame skerspjūvio taške. skylėje.11.

O visų keturių kampinių taškų koordinatės yra ekstremalios ir skiriasi tik ženklais: ±b/2. A Wx Wy My  N M  σ j = − x + A  Wx Wy        . tai visuose kvadrantuose σ<0 (pažymimas -).13) taikymas gana paprastas. o gniuždomi ir σ<0 (-) — priešingoje pusėje. 11. kad Ix/ymax=Wx. o jeigu N<0. kai vienašis įtempimų būvis nagrinėjamas stačiakampiame skerspjūvyje arba kitokiame skerspjūvyje su keturiais simetriškai išdėstytais kampais (11. Iš šios schemos matyti. nors tų taškų koordinatės sąlygose ir nėra panaudotos. Šioje schemoje nubraižomas skerspjūvis. Stiprumo skaičiavimas paprastesnis. Jeigu N>0.15 pav. atvejui. Jeigu Mx>0.1) komponentų absoliutinės reikšmės vienodos. kokio ženklo (+ ar -) įtempimai dėl kiekvienos įrąžos ten veikia. priešingame -). Pavyzdžiui.16 pav. My<0. visuose keturiuose kampuose įtempimų formulės (11. galima pasinaudoti kokybinio įtempimų pasiskirstymo schema.σk = M  N Mx + yk + y xk ≤ Rt .13) šiam atvejui pertvarkyti taip: σk = N Mx My + + ≤ Rt . kad σmin vieta yra viršutinis kairysis kampas (visi įtempimų komponentai vienodo ženklo. Mx>0.    (11.  A Ix Iy  . Šiuo atveju aišku. kai N<0. galime stiprumo sąlygas (11. tai šio lenkimo momento tempiami sluoksniai ir σ>0 (+) yra kvadrantuose šalia teigiamos y ašies. Taigi.). Jeigu reikia nustatyti. Šios sąlygos atitinka kampinius skerspjūvio taškus su σmax ir σmin. neigiami). kuris gi kampas yra labiausiai tempiamas. Iy/xmax=Wy. ±h/2 (xmax. . Analogiškai žymimi ir lenkimo momento My atstojamų įtempimų ženklai. skiriasi tik komponentų ženklai (viename kampe +. tai visuose kvadrantuose σ>0 (pažymimas +).17 paveikslėlyje. My N Mx σj = + yk + xk ≤ Rc. kokybinio įtempimų pasiskirstymo schema parodyta 11. kad pavojingieji taškai yra du iš keturių kampinių taškų.14) Šios formulės tinka tik simetriškiems keturkampiams skerspjūviams. xmin.13) 11. Taigi. vienašio įtempimų būvio atveju daugiausia triūso reikia pavojingųjų taškų (j ir k) koordinatėms nustatyti. Žinodami. ymin). o σmax kryžmiškai priešingas kampas. jo svarbiausiosios centrinės ašys ir kiekviename skerspjūvio kvadrante pažymima. o po to stiprumo sąlygų (11. ymax.16 pav.   A Ix Iy  (11.  ≤ Rc.

Normalinių įtempimų reikšmė bet kuriame iš šių taškų yra M σ = = W tangentinių 2 M x2 + M y W .15) (11. Kai skerspjūvis pasirenkamas iš standartinių profilių lentelės. į sąlygą pagal maksimalių tangentinių įtempimų hipotezę. Pagal (11. galima apskaičiuoti. stiprumo klausimus sprendžiame. Ir ypač patogu skaičiuoti.16) Tenka pagal N.2) formulėmis. σ d = σ 2 + 4τ 2 ≤ R .y. kad stiprumo sąlygoje yra ne vienas. ir iš pradžių spėti tą santykį (pavyzdžiui. yra (8. Mx ir M y apskaičiuoti normalinius įtempimus pavojingajame taške ir pagal T. gauname: σd = 2 M x2 + M y T2 +3 ≤ R.). Šiuo atveju visus geometrinius rodiklius galima išreikšti vienu parametru — skerspjūvio skersmeniu. t.75T 2 ≤R. kad stačiakampio skerspjūvio viena kraštinė turi būti dukart ilgesnė už kitą: a=2b. tarp kokių ribų kinta santykis Wx/Wy toje lentelėje (pavyzdžiui. = W p 2W (prisimename. Dviašio įtempimų būvio atveju. Wx=2Wy. o skritulio W x =W y =W ir Wp=2W). tačiau projektinis uždavinys dažnai būna keblus — mat.4 poskyrį). Tikrinamąjį uždavinį išspręsti nesunku. Surašę šias reikšmes į energetinę stiprumo sąlygą (11. apskaičiuoti tikrąjį santykį ir priartėjimo keliu koreguoti savo sprendinį. kad W p =W x +W y .18) pavidalo sąlygą: (11. τ= T T . Pavyzdžiui. stiprumo sąlyga.14) stiprumo sąlygas nesunkiai sprendžiami tikrinamieji stiprumo uždaviniai. iš vienos sąlygos tenka nustatyti du ar net tris geometrinius skerspjūvio rodiklius. W (11. W2 (2W )2 Suprastinus gauname (skrituliniam skerspjūviui!) 2 M x2 + M y + 0. |σa|=|σb| tada abiejų šių taškų pavojingumas vienodas. tangentinių įtempimų nepaisyti negalima. šis standartinių dvitėjų rodiklių santykis kinta maždaug tarp 5 ir 15). Įtempimus surandame (11. iš to gaunama Wx=(2b)2b/6=0.16). Gana paprasta spręsti stiprumo uždavinius.17 pav. projektuotojui nurodoma.667b3. remdamiesi irimo ar plastiškumo hipotezėmis (žr.) yra taškai a ir b su didžiausiomis (teigiama ir neigiama) normalinių įtempimų reikšmėmis.19) pavidalo: σ d = σ 2 + 3τ 2 ≤ R . Q x bei Q y — tangentinius įtempimus tame pačiame taške. kai strypo skerspjūvis skritulinis. Jau minėjome. bet du ar net trys nežinomi (ieškomi) skerspjūvio rodikliai — Wx. Toliau ir žiūrime atvejus su sukimo momentu. Kai ašinės jėgos nėra. t. Jeigu remsimės energetine hipoteze. 5. kad pavojingųjų taškų įtempimų būvį lemia sukimo momentas . O sprendžiant projektinius uždavinius dažna kliūtis būna tai.16) sąlygas.11.333b3. o maksimalių tangentinių įtempimų hipotezė duoda (8. o pasirinkus pagal stiprumo sąlygą konkretų profilį.15). Tada abu lenkimo momentus galima sudėti (geometriškai): 2 M = M x2 + M y . kai skerspjūvyje yra reikšmingų tangentinių įtempimų.1) ir (11. Wy ir A. Įrašę šias įtempimų reikšmes į (11. Kadangi sukimo momento atstojamų tangentinių įtempimų didžiausios reikšmės yra taip pat visuose pakraštiniuose skerspjūvio taškuose (11. sprendžiame tikrinamąjį arba projektinį stiprumo uždavinį.18 pav. Wy=0. Dažnai tenka žinoti (arba spėti) projektuojamo skerspjūvio rodiklių santykius ir išreikšti rodiklius kokiu nors vienu ieškomu parametru. pritaikyta tiesiam strypui.17) o surašę į (11. — .15) arba (11. taškai a ir b yra pavojingiausieji.19 pav.kai T≠0.y. Wx/Wy=10). šio suminio lenkimo momento M plokštumoje (11. kai nėra ašinės jėgos (N=0).

sukimas). W (11. kad jame sutampa taškai. Kuris iš visų šių įtartinų taškų pats pavojingiausias.20 pav.16).17) ar (11. tačiau tangentiniai įtempimai. b. nes būtina į sąlygą rašyti vieno (to paties) taško įtempimų reikšmes. strypo ašis arba lieka tiesi (tempimas ar gniuždymas. Kadangi šitokios stiprumo sąlygos labai patogios projektiniam skaičiavimui.5. 7. kartais gana sudėtinga. Kai skerspjūviuose įrąžų daugiau.8 poskyrį). kuriuose būna didžiausia normalinių įtempimų ir didžiausia tangentinių įtempimų reikšmė. Visų pirma pagal (11. Tiesaus strypo poslinkiai ir deformacijos Kai tiesus strypas veikiamas paprastos apkrovos. stačiakampiame skerspjūvyje didžiausi normaliniai įtempimai būna viename iš kampų (11. susiję su sukimo momentu. nėra akivaizdu. tokiu būdu palaipsniui artėdami prie tinkamo. dėl kurios skerspjūviuose atsiranda tik po vieną įrąžą.20 pav. parenkame skritulio skersmenį d. m ir n). po to jau sprendžiame tikrinamąjį uždavinį — apskaičiuojame pavojingųjų taškų įtempimus σ ir τ. pakankamo skersmens. yra daug mažesni normaliniai įtempimai.18 pav.19 pav. c arba d). tuo tarpu ten. Skritulinis (ir žiedinis) skerspjūvis ypatingas tuo. jas naudojame net ir tada. skersmenį padidiname ir vėl tikriname. Tačiau kol galioja proporcingumo dėsnis ir poslinkių mažumo prielaida. arba išlinksta vienoje plokštumoje (paprastasis lenkimas). neatsižvelgdami į tas kitas įrąžas.15) ar (11. taikome stiprumo sąlygas (11. kuris skerspjūvio taškas pavojingiausias. kai į skaičiavimą būtina įtraukti kitas įrąžas — N.18) nustatome W. Kai skerspjūvio forma kitokia. 11.18) projektuojami velenai — jie yra ir sukami. visuose šiuose taškuose lygūs nuliui (žr. Q x . dažnai galima nustatyti tik apskaičiavus kiekvieno jų projektinį įtempimą σd pagal pasirinktą hipotezę. Q y .18) Šiose formulėse W — skritulio ašinis atsparumo momentas (formules naudoti galima tik skrituliniam arba žiediniam skerspjūviui). Dažniausiai į šio įtempimo išraišką (ir stiprumo sąlygą) greta σmax įrašoma anaiptol ne didžiausia τ reikšmė arba šalia τmax — ne didžiausia σ reikšmė. 11. kur šių tangentinių įtempimų reikšmės didžiausios (taškuose e ir f.17) ir (11.2 2 Mx + My +T2 ≤ R. 11. jeigu stiprumo sąlygos netenkinamos.: a. bet ir poslinkiams bei deformacijoms skaičiuoti. 11. besideformuojančio tiesaus strypo ašis tampa erdvine kreive. Pagal stiprumo sąlygas (11. galime naudotis superpozicijos principu ne tik įtempimams. ir lenkiami. Pavyzdžiui. .

ωknj — ašinių jėgų N diagramos plotai. kurias nustatyti jau mokame (11. My. ωkyj — lenkimo momentų My. ir po to vėl sprendžia tikrinamąjį uždavinį.Pagal formules ir nurodymus iš skyrių. ratlankiai. Moro būdu skaičiuodami poslinkį.8 poskyriuose). kurių geometrinė schema — kreivasis strypas. bet ir kitų įrąžų: Mx. • išilginių deformacijų ir normalinių įtempimų pasiskirstymas skerspjūvyje nėra tiesinis (net ir galiojant plokščiųjų pjūvių hipotezei). Kreivojo strypo skerspjūvio padėtį patogiausia nustatyti poline koordinate — kampu ϕ. o arčiau strypo .5. Dažniausiai sprendžiamas tikrinamasis uždavinys. Ir deformacijos skaičiuojamos tik ties ypatingais taškais. todėl jų skaičiavimas nėra keblus. atstojami ašinės jėgos. Normaliniai įtempimai. Poslinkių skaičiavimui praverčia energetiniai metodai. Kreivojo strypo deformavimo sudėtingumą atskleidžia du svarbiausi ypatumai: • įrąžų pasiskirstymas kreivojo strypo ašyje nėra tiesinis (įrąžų N.4 poskyrio. jo deformavimas net ir pačia paprasčiausia apkrova yra sudėtingas.   (11. ypač kai konstrukciją sudaro keli strypai. Į bet kurio poslinkio ar deformacijos išraišką įeina daug geometrinių strypo rodiklių.  (EI x ) j (EI y )j (GI p )j (EA) j  j =1   čia ωkxj — lenkimo momentų Mx diagramos plotai. Ir. kabliai ir kt. Tačiau bet kuris poslinkis priklauso nuo įrąžų ar įtempimų.7 ir 9. gembinės sijos laisvojo galo). veikiančių tarp nagrinėjamojo taško ir atramų. nustatome rūpimo taško vektoriai.15) formulės naudosime tokią: n  1 vi = ∑   j =1 (EI x ) j  ∫ Lj 0 M kxj M ix dz + 1 (EI y )j ∫ Lj 0 M kyj M iy dz + 1 (GI p )j ∫ Lj 0 TkjTi dz + 1 (EA) j ∫ Lj 0  N kj N i dz  . kuriuose aptartas atskirų įrąžų poveikis (iš 2. Kai strypo ašis kreiva jau prieš apkrovimą. 7. kuriuos aiškina konstrukcijų mechanika (statybinė mechanika). Tačiau tie normaliniai įtempimai. ωktj — sukimo momentų T. kurie atsiranda dėl lenkimo ir yra atstojami lenkimo momento.20) vi = ∑  kxj ikxcj + kyj ikycj + ktj icj + knj icj  . palyginus su kitų įrąžų įtaka. M diagramų visi ruožai kreiviniai). Šie taškai dažnai sutampa su ekstremaliųjų įtempimų reikšmėmis. bet pagal hiperbolę. pasiskirsto tolygiai po visą skerspjūvio plotą — kaip ir tiesaus strypo skerspjūvyje. žinoma. kaip ir kreivio spinduliai.19) Skaičiuodami poslinkį grafiniu . Kai įtempimai ties tašku jau nustatyti. Šiame poskyryje nagrinėsime tik plokščius kreivuosius strypus — tuos.6. kurių skerspjūvių matmenys yra maždaug tos pačios eilės. kaip jį pastandinti (kurį matmenį padidinti). 11. kurių ašis ir visa apkrova yra vienoje strypo simetrijos plokštumoje. kad sudėtingai deformuojamas strypas nepakankamai standus.5 poskyrių. galutinį rezultatą pagal superpozicijos principą gauname vektorine (geometrine) sudėtimi. Skerspjūvio plokštuma eina per strypo ašies kreivio centrą.21) formulės naudosime tokią: n ω M ω M ω T ω N  (11. Patogu laikytis tokios lenkimo momento ženklo taisyklės: teigiamas yra tas lenkimo momentas. T. vietoj (9. deformacijas skaičiuoti galime bendrojo Huko dėsnio formulėmis iš 4. kalbėsime apie labai kreivus strypus — tokius. kaip tiesiame strype. 2. todėl poslinkių skaičiavimas būna gana sudėtingas. vietoj (9. Kreivieji strypai Yra nemaža konstrukcijų elementų (arkos. Kai šio uždavinio išvada rodo. Neutralioji linija (kai nėra ašinės jėgos) eina ne per skerspjūvio svorio centrą. kur gali būti ekstremalios deformacijų reikšmės. dažniausiai tų taškų. N (čia nenagrinėsime skersinių jėgų įtakos.). todėl spręsti projektinį standumo uždavinį nėra paprasta. kurių poslinkiai gali būti didžiausi arba artimi didžiausiems (pavyzdžiui.4. Taigi. kai įskaitoma ne vienintelio lenkimo momento įtaka (kaip 9. Praktinėse situacijose tenka nustatinėti ne visų. dažniausiai yra labai menka). Čia be platesnio teorinio aiškinimo pateikiame formules poslinkiams skaičiuoti Moro bei grafiniu . nes ji. pasiskirsto nebe taip. inžinierius nusprendžia.analitiniu būdu.4 poskyris). kuris didina pradinį strypo kreivį. ypatingų taškų poslinkius. Q. 9 skyriaus). tokiu keliu artėdamas prie patenkinamo rezultato. Deformacijos ties kuriuo nors tašku priklauso tiktai nuo tų įtempimų ar įrąžų. nebe pagal tiesę. kurios toje vietoje veikia. Kreivojo strypo įrąžos bet kuriame skerspjūvyje nustatomos pjūvio metodu.analitiniu būdais. bet tam tikrų. kurių kryptys ne visada sutampa.

Įtempimų formulei (11.22 pav.). (dA / r ) (11. r — taško atstumas nuo strypo kreivio centro. .21 pav. Įtempimai dėl lenkimo momento bet kuriame kreivojo strypo skerspjūvio taške skaičiuotini tokia formule: σ= M (r − r0 ) . žr.22 paveikslėlyje. 11.22) A Šia formule apskaičiuotos r0 reikšmės kai kurių formų skerspjūviams surašytos 11. r0 = h ln (r2 / r1 ) r0 = h2 2r2 ln (r2 / r1 ) − h r0 = 4 2ρ − 4ρ 2 − a2 ( a2 ) 11.kreivio centro (atstumu e nuo strypo centrinės ašies.21) čia A — skerspjūvio plotas. o neutraliosios linijos atstumas nuo to centro (neutraliojo sluoksnio kreivio spindulys) r0 = ∫ (11.21) įrodyti iš kreivojo strypo išpjauname labai trumpą ruoželį ir nagrinėjamos jame veikiančios jėgos bei susidarančios ruoželio deformacijos. 11. A( ρ − r0 )r A .21 pav.

šis įtempimas yra palyginti mažas. sudaro kampus dϕ ir dθ). nors ir lygių. visuose pjūviuose veikia tik normaliniai (svarbiausieji!) įtempimai: žiedo liestinės kryptimi veikia žiedinis įtempimas σt (statmenas meridianiniam pjūviui) ir meridiano liestinės kryptimi — meridianinis įtempimas σm (statmenas žiediniam pjūviui). palikdami kitus konstrukcijų elementus (plokštes. tarp jų kampas dϕ.) pavidalo indai — talpyklos. Čia nagrinėsime tik tuos atvejus. Tačiau šiame poskyryje žvilgtersime į ypatingą kevalų grupę — į vadinamuosius plonasienius indus. kreivio centras — taške O1. Tokie sukinio (cilindro. Rašome visų šį elementą veikiančių jėgų pusiausvyros lygtį — prilyginame nuliui sumą jėgų projekcijų į ašį. Meridianinė plokštuma dalija indą ir apkrovą (vidaus slėgį) į dvi simetriškas dalis.. kuris yra veikiamas iš vidaus slėgio p (indo savojo svorio nepaisome).24 pav. gauta padauginus slėgį iš elemento paviršiaus plotoj (pdsmdst).7.23 pav. kai apkrova (slėgis) yra pasiskirsčiusi simetriškai indo simetrijos ašies atžvilgiu. Trečiąja. Taip darome todėl. Taigi. einančiomis per indo simetrijos ašį z ir sudarančiomis tarp savęs kampą dθ) ir dviem žiediniais pjaviais (kūginiais paviršiais. katilai. galime skaičiavimą grįsti bemomente (membranine) kevalų teorija — tarti. kurio sienelės storis δ mažas. ir paprastai jo nepaisoma. juose tangentinių įtempimų taip pat nėra (tangentinių įtempimų dualumo dėsnis!). kad sienelė nėra lenkiama. Išpjautąjį sienelės elementą veikia penkios atstojamosios jėgos — apkrovos jėga. kai indo sienelėje nėra didelių paviršiaus pokyčių (koncentruojančių įtempimus). Kadangi žiediniai pjūviai yra statmeni meridianiniams.24 pav. o kai sienelė plonesnė. — dar mažiau). Žiedinio pjūvio lanko ab ilgis dst. kad šie indai daug kur naudojami. kevalus. kuris lygus — p prie indo sienelės vidinio paviršiaus ir nuliui prie išorinio paviršiaus. kad normaliniai įtempimai plonos sienelės storyje pasiskirstę tolygiai (kai δ=0. Plonasieniai indai Visuose vadovėlio skyriuose nagrinėjome tiktai strypus. Tokiais atvejais. didžiausias įtempimas sienelėje viršija įtempimų vidurkį ne daugiau kaip 5%. nėra ir tangentinių įtempimų. statmena sienelės paviršiui. jo kreivio spindulys ρm. Išvada: indo sienelės įtempimų būvis yra dviašis. šių jėgų.2σmδdstsin(dϕ/2)=0 . statmeną sienelės paviršiui: pdsmdst-2σtδdsmsin(dθ/2). vamzdžiai — dažniausiai veikiami skysčių ar dujų vidaus slėgio. statmenais indo išorinio paviršiaus meridianui. kūgio. 11. paraboloido ir kt. ir keturios normalinių įtempimų atstojamosios (po dvi σmδdst ir σtδdsm.). masyvus) konstrukcijų mechanikos kursui. Plonasieniu vadiname indą. Tiktai toks įtempimų skaičiavimas yra gana paprastas ir patogus nagrinėti medžiagų atsparumo kurse.y. Įtempimams indo sienelėje nustatyti išpjauname mažą tos sienelės elementą (11. radialine kryptimi veikia radialinis įtempimas σr.23 pav. kurių paviršių forma — sukinys. palyginus su indo skersmeniu d. Jį išpjauname dviem meridianiniais pjūviais (plokštumomis. t.1d. 11. Bemomentė kevalų teorija tinka tiktai simetrinės apkrovos atvejams (11. a) ir netinka asimetrinei apkrovai (b). kad ji tik tempiama.11. į krypties linijos nesutampa. o jų įtempimų ir stiprumo skaičiavimas nėra sudėtingas. todėl meridianiniuose pjūviuose nėra šlyties jėgų. Nagrinėjame simetrišką plonasienį indą.

gauname: σt σm p + = . 2 2 2 ρt 2 2 2ρm (11. slėgio atstojamoji P = pS .23) randame tik žiedinį indo sienelių įtempimą pr σt = . 2πrδ cosα (11. plotas.23) Įrašę šias reikšmes į pusiausvyros lygtį ir lygtį suprastinę. (11. 2δ (11. G — skysčio. sin .25) čia S — tos dalies vidinio paviršiaus projekcijos į plokštumą.27) δ Pagal (11. Cilindro pavidalo plonasienio indo (pvz.). svorio jėga. Iš šios pusiausvyros lygties randamas meridianinis įtempimas: σm = P . Įrašę šias reikšmes į (11.25 pav.25) randame ašinę jėgą . dujų slėgis). bet ir σm=σr=σ.26 pav. Kai slėgis p yra tolygiai pasiskirstęs po visą atpjautosios dalies vidinį paviršių (pavyzdžiui.) pusiausvyros sąlygą — susumavę ir prilyginę nuliui tą dalį veikiančių jėgų projekcijas į simetrijos ašį z: − P + σ m ⋅ 2πrδ cosα = 0 . įtempimams nustatyti pakanka (11. nes ne tiktai ρm=ρt=r.Kadangi kampai dθ ir dϕ nykstamai maži. parašę žiediniu pjūviu atpjautos indo dalies (11. garo katilo) žiedinis kreivis ρt=r. P = ph S + G . (11.26 pav.24) 11. telpančio į atpjautąją indo dalį. 11.28) pr . ρt ρ m δ Šioje pagrindinėje pusiausvyros lygtyje yra du nežinomieji — įtempimai σt ir σm todėl uždaviniui išspręsti reikia dar vienos lygties.25 pav. Tokią lygtį gauname.26) čia ph — skysčio slėgis nagrinėjamame gylyje h (žr. Jeigu plonasienis indas yra rutulio pavidalo ir indo vidaus slėgis p=const. sin dθ dθ dst dκ dϕ dsm ≈ = ≈ = . čia α — kampas tarp z ir σm krypčių. gauname σ/r+σ/r=p/δ. todėl iš (11. Kai slėgį sudaro inde laikomas skystis..23) lygties. (11. o meridianas tiesus. arba σ= ρm=∞.23). statmeną indo simetrijos ašiai. 11. P — vidaus slėgio (veikiančio atpjautąją dalį) atstojamoji.

(11. Šis reiškinys ypač pavojingas konstrukcijoms iš trapių medžiagų: gali atsirasti plyšių. kevalas išsikraipo. A 2πrδ 2δ (11. žinodami. jeigu pritaikytume energetinę hipotezę ir ją atitinkančią stiprumo sąlygą (5. atsiranda vadinamasis pakraščio efektas. talpykla tampa nebesandarūs. nes ties tomis vietomis deformacijų būvis yra sudėtingesnis. vamzdis. Plonasienių indų stiprumo sąlygos rašomos. Katilo dugnas trukdo kevalui tolygiai deformuotis. jo metodikos pagrindus galite rasti vadovėliuose. σ2=σm.29) (11. remiantis kuria nors plastiškumo hipoteze. kad cilindriniame inde σt=2σm. yra teigiami ir todėl σd<σmax.24).σm = tą pačią σm reikšmę gautume iš (11.30) Tačiau projektuotojai. pakankamai toli nuo katilo dugno).31) Šio poskyrio formulės tinka skaičiuoti įtempimams tiktai pakankamai toli nuo indo (kevalo) paviršiaus lūžio arba sienelės skerspjūvio pokyčio vietų (pavyzdžiui. ir katilas. kad iš vidaus slegiamo indo sienelėje abu svarbiausieji įtempimai. Pavyzdžiui. indo sienelių stiprumą užtikrintų sąlyga 2 σ d = σ t2 + σ m − σ tσ m ≤ R . yra linkę indo stiprumą garantuoti griežtesne sąlyga. σt ir σm. nes jų sienelių įtempimų būvis yra dviašis (grynojo tempimo). N pπr 2 pr = = . Matome. įtempimų reikšmės pasidaro daug kartų didesnės negu apskaičiuotosios pagal šio poskyrio formules. kuri atitinka maksimalių normalinių įtempimų hipotezę ir paprastai naudojama tik labai trapioms medžiagoms σ max (= σ t ) ≤ R . įrašę P=pπr2 ir cosα=1. . Skaičiavimas atsižvelgiant į pakraščio efektus sudėtingesnis.12) su σ1=σt.

kitokių poslinkių. Stabilumas — konstrukcijos ar jos elemento savybė išlaikyti pradinę pusiausvyros formą. vos tik liaujasi trikdymas. t. kai pusiausvyra neutrali. po bet kokių trikdymų vis grįžti į tą pradinį būvį.y. menkutis pagrindinės apkrovos nukrypimas nuo centrinės ašies. . Taip apkrautas strypas. kaip stiprumas ir standumas. Kol strypo pusiausvyros pradinė (tiesioji) forma stabili. kol ji mažesnė už tam tikrą (kritinę) reikšmę. pusiausvyros forma tampa nebestabili. Tuo tarpu kai pusiausvyros forma nestabili. Tačiau šie skersiniai poslinkiai išnyksta (strypas vėl išsitiesia). pusiausvyra tampa nestabili — tada pašalinė priežastis gali lengvai išvesti elementą iš šios nestabilios pusiausvyros į kitokią (jau stabilią) pusiausvyros formą ir sukelti nepageidaujamą deformavimąsi. strypo pradinė (tiesioji) pusiausvyros forma yra neutrali. Įgaubto paviršiaus žemutiniame taške (a) rutuliuko pusiausvyra yra stabili (jeigu rutuliuką stumt eisime į šoną. o kai ta jėga dar didesnė. Konstrukcijos elemento pusiausvyra būna stabili. Ši savybė yra ne mažiau svarbi. Šiame skyriuje kalbėsime tik apie gniuždomųjų strypų pusiausvyros stabilumą. jo pusiausvyra neutrali. kai apkrova yra pasiekusi kritinę reikšmę. O kai rutuliukas ant horizontalios plokštumos. naujieji poslinkiai nesumažėja. tuo sunkiau išlinkusiam strypui išsitiesti. Kai gniuždomoji jėga yra pasiekusi tam tikrą didumą. Konstrukcijos pusiausvyros formą nusako jos apkrovos ir poslinkių santykiai. Nesideformuojančio kūno pusiausvyros formos stabilumas nepriklauso nuo kūną veikiančių jėgų didumo (nagrinėtame pavyzdyje jis nepriklauso nuo rutuliuko svorio). jis greit grįš vėl į šią pradinę padėtį). ta pašalinė trikdanti priežastis gali būti įvairi — šoninė apkrova (vėjo dvelktelėjimas). bet šie. ima strypą ne tik gniuždyti. kai pašalinio trikdymo nebėra. įgyja vis didesnius ir didesnius skersinius poslinkius ir nebeišsitiesia net ir tada. poslinkiai išnyksta. kai išnyksta juos sukėlusi priežastis (elementas grįžta į pradinę pusiausvyros formą). bet jau ir lenkti. sutrikdytas kokių nors pašalinių veiksnių. strypo poslinkiai dėl centriškai pridėtos išilginės gniuždomosios jėgos — tik išilginiai. Dėl kokios nors pašalinės priežasties strypas gali įgyti ir skersinių poslinkių (12.). Gali pavykti rutuliuką uždėti ir ant iškilo paviršiaus kraigo (b). bet šiuo atveju rutuliukas nuo menkiausio postūmio nuriedės šalin ir į pradinę pusiausvyros padėtį pats nebegrįš. elementas į pradinę pusiausvyros formą nebegrįžta. nesiliauja taip deformavęsis ir po to. 12.2 pav. gali įgyti naujų. kad elementas pradinės pusiausvyros formos nepraras. ėmęs dėl kokio trikdymo linkti. Deformuojamas stabilios pusiausvyros elementas. ėmęs kitaip deformuotis dėl nedidelių pašalinių veiksnių (kurių niekada netrūksta). rutuliuko ant iškilo paviršiaus pusiausvyra — nestabili.12. netolygus strypo temperatūros pokytis ir kt. Strypas pereina į kitokią stabilią pusiausvyros formą: jėga. kuris yra gniuždomas. Maža tikimybė. Stabili ir nestabili pusiausvyra Konstrukcijos ir bet kurio jos elemento pusiausvyra turi būti stabili. GNIUŽDOMŲJŲ STRYPŲ PUSIAUSVYROS STABILUMAS 12. Panagrinėkime labai ilgą ir ploną tiesų strypą. elementas. kai išnyksta skersinių poslinkių priežastis. kai tie veiksniai nebetrikdo — net ir jiems išnykus. Tačiau mus labiau domina deformuojamų (visų pirma tampriųjų) konstrukcijos elementų stabilumas. Kuo didesnė yra strypo pagrindinė (gniuždomoji) apkrova.1 pav. kol jo pagrindinė apkrova nedidelė. veikusi išilgai strypo ašies.2 pav. bet dar neviršijusi jos.1.1 pav. Nesideformuojančio kūno statinės pusiausvyros stabilumą gerai iliustruoja sunkaus rutuliuko padėtis ant įvairių paviršių (12. 12. o kai apkrova viršija tą reikšmę.). tėra ir tuo atveju.

bet ir lenkiamas). jo medžiagos ir pagrindinės (gniuždomosios) apkrovos didumo. Tarkime. dažnai nagrinėjamas kaip klupdymas. Lenkimo momentas pjūvyje atstumu z nuo atramos M(z) — Fv. kuri statmena skerspjūvio ašiai su mažiausiu inercijos momentu.4 pav. todėl EI min arba d 2v = − Fv . įtempimo) reikšmė. o nuo strypo skerspjūvio: strypas išlinksta plokštumoje. Kai jėga viršija Fcr.4 pav. L — strypo ilgis. Todėl ir pats deformavimas. kad išlinkusio strypo ašies nuokrypos nuo tieses nedidelės. π 2 EI min (µL )2 .Minėtoji skersinių poslinkių priežastis tėra tik impulsas strypui išeiti iš pradinės pusiausvyros formos. kurią viršijus konstrukcijos ar jos elemento pusiausvyra tampa nestabilia. kad apkrova jį klupdo. 12. konstrukcija greit suyra arba kitaip išeina iš rikiuotės. tiesioji pusiausvyros forma netenka stabilumo. kad apkrova F>Fcr nesukelia plastinių deformacijų. (12. Nauja pusiausvyros forma. 12. µ — strypo galų įtvirtinimo sąlygų koeficientas (žr. Tada galime naudotis jau žinoma įlinkių kreivės lygtimi (9. Imin — minimalus strypo skerspjūvio inercijos momentas. 12. Sakoma.1) Toks strypas yra tik gniuždomas.2. strypas dėl menkiausios priežasties pereina į kitokią pusiausvyrą (jau ne tik gniuždomas. vadinama kritine apkrova (jėga. Todėl konstrukcijos deformacijos ir įtempimai ima sparčiai didėti. ar strypo tiesioji pusiausvyros forma yra stabili ar nestabili. Kritinės jėgos reikšmę visų pirma nustatysime gniuždomo tiesaus strypo. kurioms priešintis konstrukcija nepritaikyta. kol F<Fcr. kalbama apie klupdomų strypų (kolonų) skaičiavimą ir pan. dažnai būna susijusi su tokiomis deformacijomis ir įrąžomis. dz 2 (12.3 pav. Nuo jos visiškai nepriklauso. į kurią pereina konstrukcija. kol jėga nepasiekia kritinės jėgos reikšmės Fcr.3 pav. kad jis suklumpa. lydimas suklupimo pavojaus.5): EI d 2v = −M (z ) . kuris abiem galais įtvirtintas šarnyriškai (12. įtempimu).2) čia E — strypo medžiagos tamprumo modulis. Bet kurio strypo kritinė jėga priklauso tiktai nuo strypo matmenų ir medžiagos savybių. dz 2 Lenkimo plokštuma priklauso ne nuo apkrovos. Centriškai gniuždomo tiesaus strypo pusiausvyros forma yra stabili.). 12.3) . Oilerio formulė kritinei jėgai skaičiuoti Tampraus tiesaus centriškai gniuždomo strypo kritinės jėgos didumas apskaičiuojamas vadinamąja Oilerio formule: Fcr = (12.). Todėl ir lygtyje dera įrašyti Imin vietoj I. Apkrovos (jėgos. Strypo pusiausvyros stabilumas priklauso tik nuo strypo matmenų.

kai z=0. bet tiksliąją: . Iš pirmosios sąlygos gauname B=0. Iš antrosios sąlygos gautąją lygybę AsinkL1=0 tenkina arba A=0. bet dar neviršijama). Iš visų n (= 1.). kad klumpantis strypas išlinksta sinusoidės pavidalu (12.9) vietoj atstumo L1 pradinį strypo ilgį L. Praktiškai svarbi yra tik pirmoji reikšmė (su n=1). Pažymėję F = k2 .11) Skaičius n čia rodo. L1 (12.4) lygties.5) Jos sprendinys yra harmoninė funkcija v = A sin kz + B cos kz . tokia kritinė jėga (kartais vadinama Oilerio jėga) ir apskaičiuojama formule Fcr = π 2 EI min L2 . 2 dz (12.6) Sprendinio konstantos A ir B priklauso nuo kraštinių sąlygų.8) reikšmę. (12.7) (tai reiškia. t. todėl v = A sin kz .5 pav. 2 L1 (12.7) ir (12. arba sinkL1=0. įrašę į (12. Iš (12. Kuo didesnis n. gauname kritinės jėgos Fcr reikšmę.d 2v F + v=0 2 dz EI min . Šios lygties šaknų yra be galo daug: k= nπ . įrašę (12.. kai z=L1. Jeigu būtume pasinaudoję ne apytiksle įlinkių kreivės lygtimi (9.2.5 pav.) reikšmių mažiausią (visų pirma pasiekiamą) kritinę jėgą atitinka n=1.8) kur n — bet koks sveikasis skaičius.9) Kai stabilioji (tiesioji) pusiausvyros forma tampa neutralia (kai kritinės jėgos reikšmė tik pasiekiama. EI min gauname tokią diferencialinę lygtį: (12. Nuliui lygi konstanta atitinka v=0. b) v=0.y. 12. Taigi. nes nežinome konstantos A. (12. kiek sinusoidės pusbangių yra atstume L (12.10) Iš (12. atstumas tarp atramų dar nesumažėjęs. L1=L (strypo trumpėjimas dėl išilginės deformacijos yra labai mažas. tuo didesnė (n2 kartų) kritinės jėgos reikšme. Kreivąją formą (ji mums ir rūpi) atitinka sin kL1 = 0 . strypas dar tebėra tiesus. L (12.4) d 2v + k 2v = 0 . išlinkusi tokiu sinusoidės pavidalu: v = A sin nπ z. nepaisytinas). tiesiąją strypo formą. galime gauti jėgos F išraišką: F= n 2π 2 EI min .11).5). Nustatėme. kad šią jėgą Fcr atitinka klumpančio strypo ašis. kad išlinkusio strypo ašis atitinka sinusoidę). (12. kurios šiuo atveju yra tokios: a) v=0.8) gauname. bet konkrečių įlinkio v reikšmių apskaičiuoti negalime..

12. įrašę jį į (12. Sinusoidės pusbangė telpa tarp šarnyrinės atramos ir įlinkių kreivės vingio taško h. Kritinis įtempimas Kritinį įtempimą galime išreikšti strypo kritinės jėgos ir skerspjūvio ploto santykiu. pakeitus joje strypo ilgį L vadinamuoju klupdomuoju strypo ilgiu L*.2) įvairiems įtvirtinimo atvejams.2) kritinei jėgai skaičiuoti. kai jo abu galai įtvirtinti šarnyriškai (tokį uždavinį sprendė ir L. L π F (12.Oileris). t.10) išraišką. jog (12. sinusoidės pusbangės ilgį L*=µL (12.6 pav.14) Praktiškiau apibrėžti šios formulės galiojimo ribas galėsime tada.(1 + (dv / dz ) ) d 2 v / dz 2 2 3 + k 2v = 0 . iš kurio matyti įlinkio augimo sparta tuoj po stabilumo praradimo.7L.09L (o tai yra gana daug). 2 2 2 A A(µL ) A(µL )  µL   i    min  Įvedame naują strypo geometrinį rodiklį . kol kritinis įtempimas neviršija proporcingumo ribos: σcr≤σpr. Taigi. turėtume atsižvelgti į kitokias atramines reakcijas. vmax=0.). 12. remiantis proporcingo (tampraus) deformavimo įlinkių kreivės lygtimi. kai jėga F viršija kritinę jėgą Fcr vos vienu procentu (F=1.12) galėtume gauti ir įlinkių reikšmes.6 pav.13) iš jo matyti. parodysime jo rezultatą: vmax 2 2 F = 1 − cr . pavyzdžiui. į ją įeina proporcingumo koeficientas iš Huko dėsnio — tamprumo modulis E. Kol galioja Huko dėsnis. šis įtempimas (panaudojus inercijos momento išraišką inercijos spinduliu Imin=Ai2min): σ cr 2 Fcr π 2 EI min π 2 EAimin π 2E = = = = . 12. kad.10) formulė gali būti pritaikyta ir kitiems įtvirtinimo atvejams.y.). galėtume padaryti bendrą išvadą. 12. Panašiai nagrinėdami kitaip įtvirtintus strypus. Panašiai galime nustatyti ir kitokių strypų klupdomąjį ilgį. šis atstumas lygus 0. į atraminius momentus (standžiose atramose). Nagrinėjome.7 pav. rodo grafikas (12. kurio vienas galas įtvirtintas standžiai. kuris lygus suklupusio strypo ašies sinusoidės pusbangės ilgiui. kaip klupdomas strypas. Palyginę gautas kritinės jėgos išraiškas. kai patogiau išreikšime kritinį įtempimą. Įlinkio vmax kitimą.01Fcr). Kai galioja Oilerio formulė. Pavyzdžiui. kai F>Fcr.7 paveikslėliu rodomas klumpantis strypas.3. Nenagrinėdami gana sudėtingo (12. Oilerio formulė galioja tik proporcingo deformavimo atvejams: ji išvesta. (12. tol galioja ir Oilerio formulė (12.12) lygties integravimo. gauname bendrą kritinės jėgos formulę (12. kitas šarnyriškai.3 pav. Oilerio formulė galioja tol. (12.

Rodiklį λ vadiname liauniu. jos reikšmę gautume klaidingą.2 poskyrio nurodymus.16) matome. nubraižyta koordinačių σ (įtempimo) ir λ (liaunio) sistemoje (12. nustatomas iš 12. nes strypą suklupdytų mažesnė apkrova negu mūsų apskaičiuotoji).18). jo įtempimus riboja ne kritinio įtempimo reikšmė. Kai liaunis mažesnis. σpr=200 MPa) λlim≈100. Pavyzdžiui. Gniuždomo (klupdomo) strypo eksploatavimo ribas vaizdžiai parodo grafikas. strypui suklupti pavojaus praktiškai nėra. apribotas tiesią (arba paraboline) kritinio įtempimo funkcija. Formulės (12. kokių strypų kritinę jėgą leistina skaičiuoti Oilerio formule. Kai strypo liaunumas mažas. imin – minimalus strypo skerspjūvio inercijos spindulys. Pavyzdžiui. būtina atsižvelgti į visų veiksnių bei paties skaičiavimo patikimumą ir negalima leisti. būtina ir atsarga.2 MPa. apribotas takumo įtempimo (arba stiprumo ribos) lygiu. kad kritinis įtempimas priklauso tik nuo strypo liaunio ir medžiagos tamprumo modulio. aprašyta vadovėliuose. kad apskaičiuotieji įtempimai strype siektų grafike parodytas ribas. apibrėžiantis Oilerio formulės taikymo galimybę. Grafiką sudaro trys ruožai: mažo liaunumo. jie turi būti mažesni. ketaus kritinio įtempimo parabolinei išraiškai a=780 MPa. gal net plastinėms deformacijoms atsiradus.16) reikšmę: π 2E ≤ σ pr . rodiklis: kuo strypas ilgesnis ir plonesnis. (12. aliuminio strypo λlim≈50.14) sąlygą įrašyti (12. gauname kritinės jėgos reikšmę. strypas savo pusiausvyros stabilumą praranda (suklumpa). Pavyzdžiui. Panaudojus šį rodiklį.19) čia koeficientai a. .16). įtempimams jau viršijus proporcingumo ribą.18) arba parabolinė σcr=a-bλ+cλ2. vidutinio liaunumo.3 paveikslėlio arba pagal kitus 12. Kai strypo liaunis pakankamai didelis. λ2 (12. b=1. tuo jis liaunesnis. λ2 Iš čia gauname λ ≥ π E / σ pr ≡ λlim . statybinio plieno kritinio įtempimo tiesinei išraiškai gali būti a=300 MPa. (12.8 pav. c=0. paprastai yra kelių dešimčių didumo. Dabar galime nustatyti. plieno strypo ribinis liaunis (kai E=210 GPa.). kai strypas deformuojamas už proporcingumo ribos. paremtos gausiais eksperimentais. F. kritinę jėgą galime skaičiuoti Oilerio formule (12. Suprantama. T.19) naudojamos vidutinio liaunumo strypų kritiniam įtempimui skaičiuoti (didelio liaunumo strypams tinka Oileno formule). R. medinio strypo λlim≈60. (12. ne mažesnis kaip λlim.53 MPa. Teoriškai nustatyti kritinį įtempimą (ar kritinę jėgą). bet stiprumo riba arba takumo įtempimas. jeigu skaičiuotume kritinę jėgą irgi Oilerio formule. Belieka į (12.strypo įtvirtinimo sąlygų koeficientas. ir didelio liaunumo. tampraus strypo kritinis įtempimas išreiškiamas taip: σ cr = π 2E .2). bet ir pavojinga. Ribinis liaunis. Karmano. nes jis stiprumą praranda anksčiau ne stabilumą. per didelę (tai ne tik klaidinga. L – stypo ilgis. apribotas Oilerio hiperboline kritinio įtempimo funkcija (12.λ= µL imin . Tokio skaičiavimo metodika. būna naudojama tiesinė kritinio įtempimo išraiška σcr=a-bλ (12. (12. b ir c priklauso nuo medžiagos savybių.17) Tampraus strypo ribinis liaunis λlim priklauso tiktai nuo strypo medžiagos savybių. Apskaičiuotąjį kritinį įtempimą padauginę iš strypo skerspjūvio ploto. vadinamos liaunumu. Engesero. b=12 MPa. (strypas storas ir trumpas). Šenlio. Tai yra strypo savybės. yra gana sudėtinga.15) kur µ . siūlyta F. Dažnai praktiniam skaičiavimui naudojamos empyrinės formulės.

(12. Strypo stabilumo sąlyga. tas suklupimo staigumas ragina konstruktorių būti labai atidų. kai tenkinama jos galiojimo sąlyga (12. kuris labai liauniems plieno strypams būna apie 1. ar tinkamą formulę. Dar viena stabilumo sąlygos ypatybė yra ta. Sulyginę (12. netikėtai. dalijant ašinę jėgą ne iš susilpnintojo skylėmis skerspjūvio ploto (neto ploto. skirtumas tarp tempiamojo ir gniuždomojo strypo eksploataciniu požiūriu yra nemažas: • tempiamojo strypo laikomoji galia dažniausiai priklauso nuo stiprumo (rečiau nuo standumo). gauname klupumo koeficiento išraišką: ϕ= σ cr Rc nstb = π 2E Rc ⋅ 1 nstb λ2 . • tempiamojo strypo ribinio būvio (pvz. kurie montavimo ar eksploatavimo metu gali būti gniuždomi. jeigu strype yra susilpnintų skerspjūvių. Populiariausią Oilerio formulę kritinei jėgai skaičiuoti galime naudoti tik tada. Kai kada projektavimo taisyklės supaprastina gniuždomųjų strypų skaičiavimą. o vidutinio liaunumo strypams dar didesnis. kai jis projektuoja strypus. statinės apkrovos atveju nepriklauso nuo strypo ilgio.21) Koeficientas ϕ visada mažesnis kaip 1. Ant). bet užtat imamas Ant). minėjome. stabilumo klausimų nelietėme. kad šį koeficientą galime rasti. Skaičiuodami strypo stabilumą. o gniuždomasis strypas stabilumo netenka. išreikšta su klupumo koeficientu ϕ. kad gniuždymas gali tapti klupdymu. suirimo) artėjimo požymiai (dideli poslinkiai. kad dažnai gali būti prarastas strypo pusiausvyros stabilumas. Kadangi strypo stabilumą garantuoti taip pat būtina.21) pertvarkoma taip: N ϕAbr ≤ Rc .21) ir (12. kai žinome medžiagą ir strypo liaunį λ. tinka ir gniuždymo atvejui. Pastaroji gniuždomųjų strypų ypatybė.5. gniuždomojo strypo — priklauso dažniausiai nuo pusiausvyros stabilumo ir drauge nuo strypo ilgio (tiksliau — nuo liaunio).5. apimanti ir stiprumo sąlygą. kad įtempimai. bet iš viso ploto (bruto ploto. plyšiai) dažnai yra iš anksto pastebimi. ties jais būtina tikrinti dar ir stiprumą (2. tinkamą metodą naudojame. O gniuždomasis strypas nuo tempiamojo ypač skiriasi tuo. kad daugelis formulių. eksploatavimo sąlygų ir svarbos. todėl praktiniam skaičiavimui sąlyga (12. visada turime žinoti. (12. Strypo stabilumo sąlyga yra tokia: |σ|≤σcr/nstb. (12.23) Žinoma. tenka ieškoti kitų tinkamų metodų. kai dėl suklupusių gniuždomųjų strypų griuvo ištisos tiltų ir kitų pastatų konstrukcijos. 12. Technikos istorijoje yra skaudžių avarijų pavyzdžių. yra tokia: |σ|≤ϕ/Rc. sudarytas atsižvelgiant į strypų liaunį ir derinant įvairius kritinio įtempimo skaičiavimo metodus. medžio — apie 2.12. antrasis — nuo strypo geometrijos. įvesdamos vadinamuosius klupumo koeficientus ir pateikdamos jų lenteles. Kai ši formulė negalioja. Abt). kurie tikrinami šia sąlyga. (12.20) sąlygas. ketaus — apie 5. Praktinis gniuždomųjų strypų (kolonų) skaičiavimas Kai nagrinėjome tempiamus strypus.8 pav. suklumpa staiga.14) arba (12.4.22) čia pirmasis daugiklis priklauso nuo medžiagos.20) čia nstb — stabilumo skaičiavimo patikimumo (atsargos) koeficientas. Tačiau ten mums rūpėjo tik stiprumas ir standumas.17).4b) sąlyga: |N|/Ant≤Rc (čia nebėra klupumo koeficiento ϕ. Tikrinamojo uždavinio sprendimo algoritmas toks: . Klupumo koeficientų skaičiavimo formulės ir lentelės paprastai ir sudaromos taip. skirtų tempimui. skaičiuojami.

bet ir jėgos F reikšmes (jų santykį su Fy. kai žinome patį lenkimo momentą M. ar tenkinama gniuždomojo strypo stabilumo ir stiprumo sąlyga (12. 1 − F / F0 (12. tikrinama. apskaičiuotas vien pagal skersinę apkrovą.5. kai jėgos F reikšmė artėja prie reikšmės Fo.25) čia vq — strypo įlinkis. nes iš pradžių nežinome (12. Formulė (12. skaičiuojama visada formule (12. F — išilginės gniuždomosios apkrovos jėga. ir pasirenkame tinkamą skerspjūvį iš turimo sortimento. Tačiau ten gautos sudėtingojo deformavimo formulės ir padarytos išvados galioja tik tuo atveju. o pastarąjį — tik tada. galime išreikšti ir lenkimo momentą M = M q + Fvq 1 . ar su kitokia ribine jėgos reikšme). * * ♦ lyginame surastąjį ϕ1 su žingsnio pradžioje paimtu ϕ1.9 pav. Liaunų strypų gniuždymas lenkiant Jau esame 11 skyriuje nagrinėję strypus. kuri atitinka takumo įtempimą.10 pav.23) sąlygai reikalingų nei ϕ. 12. Pravartu nusibraižyti ir grafiką. Kai jau turime įlinkį v. * ♦ lentelėje randame klupumo koeficientą ϕ1 . ♦ naudodamiesi (12. pvz. paprastai pakanka 3-4 žingsnių. lentelėje randamas klupumo koeficientas ϕ. . Projektinio uždavinio sprendimas sudėtingesnis. ♦ apskaičiuojame parinktojo skerspjūvio minimalų inercijos spindulį ir strypo liaunį λ1. koks turi būti Abr. kurių skerspjūviuose veikia ir lenkimo momentas M.8F0. turime būti atidūs: verta tikrinti ne tik maksimalaus įtempimo.26) Didžiausi įtempimai tokio strypo skerspjūviuose σ max = 1 F M q F vq + + ⋅ . nes įtempimų prieaugis nėra proporcingas jėgos F prieaugiui. Todėl. Kai strypas liaunas.5). Tačiau taip išreiškiamą lenkimo momentą galime apskaičiuoti tik tada. priartėjimo keliu: ♦ pirmajam žingsniui imame bet kokią reikšmę ϕ1 (geriau artimą vidutinei. kai žinome įlinkį v. kai 0<F<0.24) čia Mq — lenkimo momentas dėl skersinės apkrovos (dėl Fq). kai strypas nėra liaunas. A W W 1 − F / F0 (12. (12. Todėl sprendžiame iteraciniu. imdami ϕ 2 = ϕ1* + ϕ1 / 2 ir vėl pagal (12. Apytikslį sprendinį gautume tokį: v= vq 1 − F / F0 .): σy/σ*>Fy/F*.23) sąlygą pasirenkame naują skerspjūvį. bet praktiškai tinka. bet ir gniuždomoji ašinė jėga.9 pav. įtempimai auga daug sparčiau negu jėga (12.23). lenkimo momentą sukelia ne tik skersinė apkrova. (12. nei Abr. stiprumo atsarga. kuris atitinka apskaičiuotąjį liaunį λ1.5. Tokį uždavinį galime išspręsti. kai ši formulė kritinei jėgai skaičiuoti netinka. tikrindami taip deformuojamų strypų stiprumą. ϕ1=0. Dažniausiai priartėjama gana greit.23) sąlyga.2) — net ir tada. Fq — Oilerio jėga. Tada visas skerspjūvyje veikiantis lenkimo momentas (12.apskaičiuojamas minimalus strypo skerspjūvio inercijos spindulys imin=(Imin/A)0. ( ) 12.10 paveikslėliu — iš jo vaizdžiau matyti rezultato patikimumas. jeigu jiedu labai skiriasi.27) Spręsti apie tokio strypo stiprumo atsargą nėra paprasta. apskaičiuojamas strypo liaunis λ=µL/imin. jeigu ϕ1 ≈ ϕ1 skerspjūvis parinktas gerai.): M=Mq+Fv. nustatome. panašų į parodytąjį 12.25) negalioja. ir ašinė jėga N. pasinaudoję diferencialine įlinkių kreivės lygtimi. kai jo skersiniai poslinkiai (įlinkiai) nemaži. pradedame naują priartėjimo žingsnį.

kai ta formulė netinka kritinei jėgai skaičiuoti. Visą įlinkį v galime suskaidyti į du komponentus — dėl skersinės apkrovos vq ir dėl išilginės apkrovos (dėl klupdymo) vb. apskaičiuojamą formule (12. kad vb. 12. 2 EI EI dz (12. kad šioje formulėje yra santykis π2EI/L2. iš (12. įrašome vietoj šio santykio Oilerio jėgos simbolį F0 (nerašome čia Fcr. 2 dz EI (12. gauname tokią diferencialinę lygtį: d 2 vb Fv =− .31) Įrašę vb=v-vq. πz L =− π2 L2 vb .29) iš (12.12.): v=vq+vb. kai Oilerio jėgos reikšmė skaičiuojama formule (12. todėl jo galiojimas nėra apribotas. tiksliai atitinkantis Oilerio jėgos reikšmę. Čia parodėme.) tinka sinuso funkcija: vb = B sin d 2 vq dz 2 πz L . Simbolis F0 čia įvestas formaliai.31) išreiškiame įlinkį Pastebėję.30). pavyzdžiui. (12. kaip ji pasiekiama šarnyriškai įtvirtinto strypo atveju. Liauno gniuždomo ir tuo pačiu metu lenkiamo strypo įlinkių kreivės lygtis tokia: EId2v/dz2=-(Mq+Fv).10). tačiau ji tinka ir kitiems strypo galų įtvirtinimo atvejams.11 pav.11 pav. (čia koeficientas B prilygsta strypo vidurio įlinkiui). (12. tarę. FL2 1− 2 π EI . Įrašę šią reikšmę į (12. turime: π2 L v= 2 vb = vq (12. Įrašę šią įlinkio išraišką į diferencialinę lygtį. kinta pagal kokį nors žinomą dėsnį.25) išraišką. šarnyriškai įtvirtintam strypui (kaip 12.11 pav.28). EI . t. ši lygtis būtų tokia: d 2 vq dz 2 =− Mq EI .28) Jeigu nebūtų gniuždomosios apkrovos F. kai koeficientas µ≠1. nes su kritine jėga šis reiškinys neturi nieko bendra). turime: d 2 vq dz 2 + M q Fv d 2 vb =− − .30) Apytikslį šios lygties sprendinį gauname. jis Oilerio formule skaičiuojamas net tada.y.2). Tada =− π2 L2 B sin F v.29) Atėmę (12.10 pav. Taip gauname (12.

(12. Tikslioms išraiškoms gauti tenka atlikti gana sudėtingus skaičiavimus.Beje. ypač kai skersinė apkrova įvairiuose strypo ruožuose sukelia skirtingai išreiškiamus lenkimo momentus Mq. .27) išraiškos yra apytikslės. Toks skaičiavimas aprašytas vadovėliuose.25)-(12.

skirtos idealaus pavidalo elementui. kol suyra (nutrūksta. susikoncentruoja į kai kurias vietas. išdrožomis. plinta. vienose skerspjūvio vietose jie mažesni.14. kai didesnėmis pastangomis šiek tiek įplėšiame jo pakraštį. ties kuriomis įtempimai pasiskirsto ne taip. o po to mikroplyšeliai greitai ilgėja. kitose — didesni negu nurodo formulė. lygus didžiausio vietinio įtempimo ir nominalinio įtempimo santykiui: αk = σ max . Neįmanoma tobulai nugludinti elemento paviršiaus.1 pav. tempiamo strypo nominalinis įtempimas σnom=N/Ant. kad atsiranda įtempimų koncentracija (14. Prisiminkite. įpjovomis. — tarėme. o ir gerai poliruotas paviršius eksploatavimo metu gali būti subraižomas. lyginant bandinių su koncentratoriais ir be koncentratorių stiprumą). Dėl visų šių priežasčių konstrukcijų elementuose yra vietų. Jie vadinami teoriniais įtempimų koncentracijos koeficientais (tuo jie atskiriami nuo vadinamųjų tikrųjų koncentracijos koeficientų. elementuose tenka pragręžti skylių. lenkiamus ar sudėtingiau deformuojamus. padaryti išdrožų. . Kai skaičiuojame įtempimus tempiamo strypo skerspjūvyje. VIETINIAI ĮTEMPTOS MEDŽIAGOS POVEIKIAI 14. idealiai lygaus paviršiaus. Dėl pernelyg didelių įtempimų tokiose vietose medžiaga įtrūksta. apskaičiuotą nepaisant koncentracijos (nors ir pagal susilpninto skerspjūvio plotą Ant). Pavyzdžiui. 14. o po to stiklas ties įrėžta linija lūžta nuo lengvo stuktelėjimo. kaip lengvai plyšta popieriaus lapas po to. ne staigiai. montavimo. Kaip tik šios vietos dažnai tampa pavojingais konstrukcinės medžiagos irimo židiniais. stiklo lakšto paviršių visų pirma įrėžiame.1) Dažniausiai šie koeficientai nustatomi tamprumo teorijos metodais. Tačiau iš tikrųjų tokių elementų nebūna. izotropiška ir tampri.) paprastai vadinamos įtempimų koncentratoriais. kai skerspjūviai per visą strypo ilgi vienodi arba kinta labai pamažu.). Žinynuose yra formulių jiems apskaičiuoti arba lentelių bei nomogramų (grafikų) jiems nustatyti. tiek ir naudojimo metu dėl pašalinių veiksnių gali atsirasti įvairių elemento defektų. kur skerspjūvis pakinta staigiai — ties skylėmis.1) formulė (σ=N/A) tinka tik tuo atveju. kad jie yra tobulo taisyklingo (prizmės ar cilindro) pavidalo. išdrožos ir pan. Tiek gaminimo. Šios koncentracijos priežastys (skylės. tariant.1 pav. nulūžta) visas elementas. (2. Ten. Įtempimai tarsi susitelkia. kaip rodo formulės. vadiname nominaliniu įtempimu. Dažno elemento skerspjūviai nėra vienodi per visą ilgį. Įtempimų koncentracija Kai nagrinėjome konstrukcijų elementus — tempiamus. be jokių išorinių ar vidinių defektų. sukamus. — įtempimai pasiskirsto nebetolygiai (σ≠const).1. Įtempimą. kad medžiaga yra vienalytė. σ nom (14. sakoma. Įtempimų koncentracijos rodiklis yra koncentracijos koeficientas. kurie nustatomi eksperimentais.

. kad gana realiose konstrukcijų detalėse įtempimų koncentracijos koeficientai gali būti didesni kaip 2. Kai medžiaga plastinė.koeficientai priklauso nuo koncentratoriaus geometrijos (jo pavidalo ir didumo). Tai formulė. Įtempimų koncentracija ypač pavojinga trapioms medžiagoms. skirtų Įtempimams ties koncentratoriais skaičiuoti. Kad koncentracija būtų mažesnė. Vienos nomogramos pavyzdį rodome 14.: iš pradžių. prasidėjus jos takumui. todėl αk=σmax/σnom mažėja)..3 paveikslėliu. 14.2 pav. kai apkrova ir nominaliniai įtempimai didėja. Parodysime ir vieną iš formulių. 14.2) . iš jos matyti.4 pav.2 pav. b>>2r). koncentratoriai švelninami — perėjimas nuo vieno skerspjūvio prie kito apvalinamas (14.5 pav. lygus takumo įtempimui σy. kuo didesnis apvalinimo spindulys r. koncentracijos koeficientas didelis. įtempimai nebeauga ir todėl jų reikšmės vienodėja (14.3 pav.   (14.4 pav. skirta tempiamai plokštelei su apskrita skyle ties simetrijos ašimi (14. σmax lieka toks pat. Įtempimas bet kuriame labiausiai susilpninto skerspjūvio taške (kurio koordinatė x) r r σz = 2 +   + 3  2  x  x  σ  2 4  .Koncentracijos. 14. tuo mažesnė koncentracija). gauta tamprumo teorijos metodais. kai nominaliniai įtempimai maži.

σnom→σ ir αk→3. kai tiriama.4) 14.). 14. Kai plotis b. 14.6 pav. Prie skylės (po ja ir virš jos) atsiranda skersai veikiančių gniuždomųjų įtempimų σX. o tolstant nuo skylės šie įtempimai sparčiai mažėja. matyti iš 14. palyginus su skylės skersmeniu. kurios pusašės a ir b. Plastinėje medžiagoje iki suirimo atsiranda didelių plastinių deformacijų. 2  z z    kai z=x (prie skylės). . σx = − 4 2 σ  r r    (14. taškuose.=3σ.čia σ — skerspjūvio.7 pav. Šios išvados labai svarbios. 14. tuo tarpu trapi medžiaga suyra. kad labai stiprus įtempimų koncentratorius yra siauras plyšys. sueižėja. esančio pakankamai toli nuo koncentratoriaus. tuo didesnė įtempimų koncentracija. maksimalus įtempimas σ max = σ 1 + 2  . kaip plyšiai plinta konstrukcijos medžiagoje ir ją suardo.3 pav. kurių x>4r. σ=-σ.) nomogramos žinynuose pateikiamos ne tik įvairiems tempiamų strypų koncentratorių atvejams. Taigi. Ypač įsidėmėtina tai. bet taip pat ir sukamiems bei lenkiamiems strypams su koncentratoriais. kurio x=r. jau σz<1. Didžiausias įtempimas yra taške.   a b (14.7 pav. Tolstant nuo skylės. Dar kruopštesni tyrimai rodo. — čia σz=σmax. Atvaizdavus plyšį elipse (14. beveik jokių plastinių deformacijų neįgijusi. kad šio įtempimo reikšmė ypač priklauso nuo plyšio viršūnės spindulio r — kuo tas spindulys mažesnis (kuo viršūnė smailesnė).5 pav. suskyla. veikiama didelių Įtempimų. labai didelis (kai r/b→0). suyra.04σ. Kokio pobūdžio yra įtempimų koncentracija tokių elementų skerspjūviuose. ties labai siauro (a>>b) plyšio viršūne įtempimo reikšmė gali būti labai didelė. Plyšiai ir medžiagos irimas Net ir labai plastiška medžiaga. bandinys arba konstrukcijos elementas nutrūksta. įtempimo σz reikšmė sparčiai mažėja.2. sutrupa. kurie simetrijos ašyje apskaičiuojami taip 3  −   . vidutinis įtempimas.3) Panašios formulės ir panašios (kaip 14.6 paveikslėlio.

nekinta. kurios plotis ir ilgis neriboti.). kad į abi puses nuo plyšio yra elipsės pavidalo sritis B (paveikslėlyje užbrūkšniuota). Kai apkrovimas ir įtempimai σ nedidinami. netolygaus medžiagos grūdelių sąlyčio.6) Jeigu įtempimai dideli. Jeigu sritis B besiplėsdama atiduotų energijos tiek. Pastarosiose formulėse nėra parametro. tai šis plyšys ir ilgėtų.5) Iš šios sąlygos randame kritinį plyšio ilgį Lcr = 2γE πσ 2 . Tačiau ir tokiam irimui (vadinamam kvazitrapiuoju) . plyšys ima sparčiai plisti (plitimo greitis pasiekia net pusę garso sklidimo greičio). koks yra kritinis plyšio ilgis. kaip rodo (14. tuo didesnė mikroplyšių (galimų irimo židinių) atsiradimo tikimybė. kai nominaliniai Įtempimai (apskaičiuojami medžiagų atsparumo formulėmis) dar nėra pernelyg dideli. Jie atsiranda dėl medžiagos kristalinės sandaros ydų. o plastinė medžiaga (pavyzdžiui. Šie plyšiai gali būti labai pavojingi. kur susitelkę didžiausi normaliniai įtempimai. Plyšelių (mikroplyšių) ir plyšių yra kone visuose apkrautuose konstrukcijų elementuose. net nedidėjant apkrovai. Sąlygą (14. Tariame. pavyzdžiui. beilgėjant plyšiui ir besiplečiant sričiai B. reikalingu plyšio paviršių ploto prieaugiui (taigi. taigi iš srities B išnyko ir susikaupusi potencinė deformavimo energija). Plyšiui ilgėjant. yra tik būtina. bet ne pakankama. dar nėra labai dideli.8 pav. sulyginę srities B tūrio prieaugio potencinę energiją su energijos kiekiu. o storis t. kurioje nėra įtempimų (jie išnyko būtent dėl atsiradusio plyšio. susikaupusi aplink plyšį ir atpalaiduojama. ten.y. juos tiria irimo mechanika. πL (14. Nagrinėjame tempiamą plokštelę (14. Plyšių realioje (nevienalytėje) medžiagoje gali atsirasti ir tada. 14. abiejų energijų (atpalaiduojamos ir sunaudojamos) lygybę išreiškia tokia sąlyga: σ 2 L = 2γE / π . Dėl jų elemento stiprumas dar nėra prarastas. Net lėtas šių plyšių plitimas dar nereiškia medžiagos irimo. Įtempimai σ=const. dėl kintamų įtempimų (dėl medžiagos nuovargio). išpūstą guminį balionėlį pakanka įdurti smeigtuku. t. kai plyšio viršūnė smaila. plyšio ilgis gali tapti nestabilus. ties vienokiais ar kitokiais įtempimų koncentratoriais. žyminčio plyšio viršūnės smailumą. galime nustatyti kritinę įtempimo reikšmę: σ cr = 2γE . Kai plyšio viršūnė nėra labai smaila (kai plyšys nėra labai siauras). kiek pakanka naujiems plyšio paviršiams sudaryti. plieno γ≈1J/m2. Trapusis irimas — tai spartus savaiminis (nestabilus) plyšio plitimas. vyksta trapusis medžiagos irimas. Dideli įtempimai įveikia vidines medžiagos dalelių sankabos jėgas ir atplėšia daleles vieną nuo kitos. O Grifitso sąlyga. nusakanti kritinį plyšio ilgį. Kai irsta ne trapi. vienintelis energijos šaltinis gali būti potencinė energija. Tik tada. tarę.Bet koks medžiagos irimas prasideda nuo mikroplyšio. Kai medžiaga ideali vienalytė ir tampri. įtempimai ties viršūne. kad kitokių pavidalų energija čia nesireiškia).y. Plokštelėje yra 2L ilgio plyšys.4) formulė. kokio mažiausio ilgio plyšys yra jau nestabilus. Lcr labai mažas (antai. Trapaus irimo plyšys didėja labai sparčiai.8 pav. statmenas tempimo krypčiai. o plastinis irimas lėtas. korozijos. jau linkęs nepaliaujamai plėstis. dėl elemento paviršiaus defektų. ypač jeigu nuo jų prasideda spartus trapusis irimas. Kai plyšio ilgis žinomas. Kuo didesni bandinio (ar konstrukcijos elemento) matmenys. kietojo deformuojamo kūno mechanikos dalis. didėjm jo paviršių plotas. ploname sluoksnelyje apie plyšio viršūnę susidaro plastinė deformacija. t. Todėl gana svarbu pažinti plyšių atsiradimo ir plitimo kietuose kūnuose dėsnius. kurio reikia naujo medžiagos paviršiaus ploto vienetui sudaryti. gali prasidėti savaiminis plyšio ilgėjimas. naujam medžiagos paviršiui sudaryti (medžiagos dalelėms vieną nuo kitos atplėšti) reikia tam tikro energijos kiekio (sis kiekis priklauso nuo medžiagos savybių.7) Kai plyšys dėl kurių nors priežasčių pasiekia kritinį ilgį arba įtempimas — kritinę reikšmę σcr.5) gauname. Rūpi nustatyti. ir jis sprogte plyšta). Pirmieji plyšeliai atsiranda. ilgėti. mažaanglis plienas). (14. pažymėsime raide γ energijos kiekį. (14. be abejo.

o dėl to. Nors elementai vienas kitą veikia vienos krypties (gniuždomąja) jėga. vadinami sąlyčio arba kontaktiniais įtempimais. 14. kurio spindulys a = 0. 1 / r1 + 1 / r2 (14.galima pritaikyti Grifitso teoriją — reikia tik parametrą γ papildyti dydžiu γPl (plastinio deformavimo darbu.3. slegiančios sąlyčio paviršių. Tuo tarpu plastinės medžiagos sandara kinta daug plačiau apie plyšį. padarius tokias prielaidas: ties sąlyčiu atsiranda tik tampriosios deformacijos.). sąlyčio plotas mažas. Apie juos galite pasiskaityti vadovėliuose. kaip sustabdyti medžiagoje atsivėrusių plyšių plitimą. kad jų tempiamasis stipris mažas (kad jiems nutraukti reikia mažos jėgos). ir visas elementas nebetinka eksploatacijai. tokia medžiaga atsparesnė plyšimui. kurie atsiranda dviejų elementų (detalių) sąlyčio mažame plote. negalioja Sen-Venano principas ir supaprastintieji inžineriniai įtempimų skaičiavimo metodai. antai.9 pav.9) . Kai vienas prie kito prispaudžiami du rutuliai. Bet yra konstrukcijų elementų. o suirus paviršiniam medžiagos sluoksniui.8) Trapios medžiagos nenaudojamos tempiamiems konstrukcijų elementams — ne dėlto. o jų medžiagos tamprumo moduliai E1 ir E2. nors medžiagos stipris beveik toks pat. kurių spinduliai r1 ir r2 (14.883 F (1 / E1 + 1 / E2 ) . tačiau šalia to mažo sąlyčio ploto esančios kitos konstrukcijos dalys neleidžia medžiagai po sąlyčio paviršiumi laisvai deformuotis (plėstis į šonus). bėgiai ir kt. galioja Huko dėsnis.). jų sąlyčio plotas yra skritulys. yra statmenos šiam paviršiui. krumpliaračiai. pavyzdžiui. kuriems ir šie vietiniai įtempimai yra labai reikšmingi — tai rutuliniai ir ritininiai guoliai.10 pav. mūrininkas plytą perskelia plaktuko kirčiu). Čia susipažinsime su sąlyčio uždavinių sprendiniais. palyginus su visu susiliečiančių elementų paviršiumi. Jų paviršinės dalies stiprumas priklauso daugiausia nuo sąlyčio įtempimų. todėl čia įtempimų būvis būna triašis (14. (14. ir šiam vyksmui (naujam plyšio paviršiui sudaryti) reikia nuo tūkstančių iki milijonų kartų daugiau energijos. net mažaanglio plieno γpl≈103J/m2.9 pav. jėgos. kurio prireikia naujo paviršiaus ploto vienetui sudaryti): σ cr = 2(γ + γ pl )E πL . net iki 1cm gylio. Taigi. Medžiagų plyšių plitimo teoriją mokslininkai toliau plėtoja. plastinės medžiagos suardymo energijos kiekis (tas antrasis parametro komponentas γpl nepalyginamai didesnis. siūlo naujų būdų. Sąlyčio (kontaktiniai) įtempimai Įtempimai. 14. kurie yra gauti tamprumo teorijos metodais. Tokie įtempimai būna tik prie pat sąlyčio paviršiaus. kad joms suardyti pakanka nedidelės energijos (γ=1J/m2 — gana nedaug. Kadangi nagrinėjamieji (pavojingieji) taškai yra prie pat apkrovos pridėties taškų (prie sąlyčio).

Panašios formulės žinynuose pateikiamos ir kitokiems sąlyčio atvejams.14) σ max = 0. Pavyzdžiui. dėl jų medžiaga neyra — tai lemia triašis grynasis gniuždymas (medžiaga iš visų pusių spaudžiama.113 Fr1 . nėra galimybių plyšiams atsirasti ir plisti).2|σ3|=σy arba |σ|max=|σ3|=5σy. Kai abiejų rutulių medžiaga vienoda (E1=E2=E). Nors sąlyčio įtempimai dažnai būna gana dideli. pasinaudoję energetiniu plastiškumo kriterijumi (5. kurio plotis b = 2. kad 0.12) ir įtempimų reikšmėmis (14.10) (14.15 didžiausias įtempimas (14.5 F .11).14. Todėl sąlyčio įtempimų atžvilgiu plieno projektinis glemžiamasis stipris (arba leistinasis įtempimas) imamas maždaug tris kartus didesnis už takumo įtempimą σy.59 qE . didžiausias įtempimas ties skritulio centru σ 3 = −σ max = −1.393 FE 2 . d (14.8σ 3 .13) Ritinio (skersmuo d) ir plokštumos sąlyčio plotas stačiakampis.10 pav. σ max r +r  = 0. . tenkanti ritinio ilgio vienetui).11) kiti du svarbiausieji įtempimai σ 1 = σ 2 ≈ 0.39 FE  1 2  . Įtempimai sąlyčio plote pasiskirstę netolygiai. galime nustatyti. r12 (14.  rr   12  3 2 2 (14. E max = 0.12) Jeigu vieną iš rutulių pakeisime plokštuma (r2=∞) a = 1.15) (čia q — slėgio jėga. πa 2 (14.10). (14. σ E qd .

15. APKROVOS DINAMIŠKUMO ĮTAKA
15.1. Dinaminių poveikių skaičiavimo ypatumai Visuose vadovėlio skyriuose buvo nagrinėjami statinės apkrovos poveikiai - apkrovos, kuri visiškai nekinta arba kinta labai lėtai ir nesuteikia konstrukcijai pastebimų pagreičių. Dinaminė apkrova - tai tokia apkrova, kurios didumas, kryptis arba pridėties taškas sparčiai kinta ir kuri dėl to konstrukcijos elementą veikia dideliu pagreičiu. Kai kada toks poveikis susijęs su paties konstrukcijos elemento judėjimu - kai tas elementas juda netolygiu greičiu (yra greitinamas arba stabdomas) arba kai jis sukasi (atsiranda įcentrinis pagreitis ir išcentrinės jėgos). Dinaminis poveikis būna akivaizdus, kai dėl staigiai pridėtos (smūginės) apkrovos konstrukcija ima dideliu greičiu deformuotis, o jos medžiagos tamprumas sukuria didelį stabdomąjį pagreitį - kol deformavimosi greitis sumažėja iki nulio arba net ima didėti priešinga kryptimi (prasideda konstrukcijos svyravimas, virpėjimas). Kone visų mašinų (ir laivų, lėktuvų) konstrukcijų pagrindinės apkrovos yra dinaminės, susijusios su mašinų dalių nuolatiniais pagreičiais. Dažnai dinaminės apkrovos veikia ir pastatus, ypač pramoninius; šių apkrovų priežastys - dirbančių staklių, variklių keliami virpesiai, mėtomų (nors ir iš neaukštai) krovinių smūgiai, vėjo gūsiai ir kitos staigios ar greit kintančios apkrovos. Tiltus, estakadas, pokranines sijas, geležinkelio bėgius nuolat veikia judančios transporto priemonės. Ypatinga yra seisminė apkrova, kylanti dėl Žemės drebėjimo. Dinaminė apkrova yra sudėtingesnė už statinę tuo, kad jai nusakyti reikia žinoti ne tik jėgų didumą, pridėties taškus bei kryptis, bet ir jų kitimo dėsnius. Todėl suprantama, kad ir tokios apkrovos veikiamų konstrukcijų skaičiavimas yra daug sudėtingesnis. Dinaminio skaičiavimo metodais rūpinasi konstrukcijų mechanikos šaka - konstrukcijų dinamika (statybinė dinamika). Tuo tarpu nesudėtinga medžiagų atsparumo metodika gali tikti tik kai kurių tampriųjų elementų dinaminio poveikio parametrams skaičiuoti. Dažnai stengiamasi dinaminio skaičiavimo metodiką supaprastinti taip, kad ji būtų panaši į statinio skaičiavimo metodiką. Pavyzdžiui, dinaminio poveikio parametrai apskaičiuojami, tariamo statinio poveikio parametrus dauginant iš specialiai nustatomo vadinamojo dinamiškumo koeficiento kdyn, kuris rodo, kiek kartų dinaminis poveikis didesnis už statinį:

k dyn =

σ dyn ε dyn = = ... . σ st ε st

(15.1)

Šis koeficientas kai kada būna labai didelis - siekia dešimtis ir šimtus. Medžiagų atsparumo naudojama dinaminio skaičiavimo metodika dažnai grindžiama dviem teigimais: • d'Alambero principu, • mechaninės energijos tvermės dėsniu. Iš teorinės mechanikos kurso žinomas d'Alambero principas teigia: prie veikiančių judantį kūną jėgų pridėjus inercijos jėgas, gaunama pusiausviroji jėgų sistema. Papildžius konstrukcijos elemento skaičiuojamojoje schemoje jėgų sistemą inercijos jėgomis, belieka parašyti tokios sistemos pusiausvyros lygtis (o pusiausvyros lygtis sudarinėti mokame jau iš statikos). Inercijos jėga vadinamas vektorinis dydis, kurio skaitinė reikšmė nustatoma kūno masės ir jos pagreičio sandauga, o kryptis yra priešinga pagreičio krypčiai. D'Alambero principas taikomas, kai konstrukcijos elemento judėjimo pagreitis nesunkiai nustatomas (žr. 15.2 ir 15.3 poskyrius). Tačiau yra dinaminių apkrovų, kurių sukeliamą konstrukcijos pagreitį nustatyti sunku. Akivaizdus tokios apkrovos pavyzdys - smūgis. Žinome konstrukcijos elemento greitį smūgio pabaigoje (jis lygus nuliui), galime nustatyti greitį smūgio pradžioje (jis lygus smogiančio, ant konstrukcijos krintančio daikto greičiui), tačiau pagreičiui apskaičiuoti reikia žinoti dar ir smūgio trukmę, o ją, matuojamą sekundės dalimis, net ir specialioje laboratorijoje nustatyti būna sunku. Tokiais atvejais ir pasitelkiamas mechaninės energijos tvermės dėsnis: konstrukcijos elemento mechaninė energija, t.y. kinetinės ir potencinės energijų suma, smūgio metu nepakinta. Taikydami tokį dėsnį, nepaisome to, kad nedidelė mechaninės energijos dalis smūgio metu vis dėlto virsta šilumine ir kitokia nemechanine energija. Be to, darome ir kitokių prielaidų, supaprastinančių inžinerinį konstrukcijos elemento skaičiavimą (15.4 poskyris). Smūginės apkrovos sukeltas dinaminis poveikis dažnai reiškiasi ilgėliau trunkančiu tamprios konstrukcijos virpėjimu. Todėl to poveikio parametrai (poslinkiai, deformacijos, įtempimai) kinta laikui

bėgant, ir dažnai siekiama apskaičiuoti ne tų parametrų reikšmes kuriuo nors laiko momentu, o tik jų ribas, maksimalias reikšmes. Medžiagų atsparumo kurse galime susipažinti tik su pačių paprasčiausių tampriųjų virpesių nagrinėjimu (15.5 poskyris). Staigi deformacija smūginės apkrovos metu gali net pakeisti kai kurių medžiagų savybes: medžiagos, kurios statinės apkrovos atveju deformuojasi plastiškai, po smūgio gali lūžti lyg būtų trapios. Todėl kartais medžiagos tiriamos tam tikrais muštuvais - jais nustatoma mechaninė medžiagų savybė smūginis tąsumas (trapumo savybės priešybė), pagal kurį sprendžiama, tinka ar netinka ta medžiaga smūginių apkrovų veikiamoms konstrukcijoms. Dinamiškai veikiamos detalės turi būti gaminamos iš medžiagos, kurios smūginis tąsumas ne mažesnis kaip 8-105J/m2. 15.2. Tiesia trajektorija judantis elementas Jeigu konstrukcijos elemento judėjimas tiesiaeigis, dinaminis poveikis reiškiasi tik tuo atveju, kai kinta judėjimo greitis, t.y. kai judama su pagreičiu. Labai dažnai dideli pagreičiai pastebimi judėjimo pradžioje ir pabaigoje (ėmus stabdyti). Nagrinėsime lyną, prie kurio apatinio galo prikabintas keliamas krovinys. Lynas krovinio yra tempiamas, jo skerspjūviuose veikia ašinė jėga. Dinaminį tokio judėjimo su pagreičiu poveikį (15-1) formulės pavyzdžiu nusako dinamiškumo koeficientas

k dyn = 1 +

a , g

(15.2)

čia g - laisvojo kritimo pagreitis, σ - krovinio kėlimo pagreitis. Dinamiškumo koeficientas gali būti gana didelis, ypač tokiuose įrenginiuose kaip greitaeigiai liftai. Stabdant kėlimą arba ėmus krovinį leisti žemyn, pagreičio kryptis priešinga ir a reikšmė į (15.2) formulę įeina su minuso ženklu, dinaminiai įtempimai tampa mažesni už statinius įtempimus. O kai krovinys paleidžiamas laisvai kristi, a=-g, kdyn=0, t.y. lyne nelieka jokios įrąžos, jis būna visiškai neįtemptas, palaidas. Labai staigus sustabdymas yra nagrinėtinas kaip smūgis, kuriam skirtas 15.4 poskyris. Kai įskaitome ir lyno savąjį svorį q (išreikštą N/m), lyno kiekvieno skerspjūvio ašinė jėga N vis kitokia. Kol krovinys kybo nejudėdamas ir vėliau, kai jis keliamas vienodu greičiu (kai pagreitis lygus nuliui, todėl ir parodytoji 15.1 paveikslėlyje inercijos jėga Ft=0), lyną veikia tik statinė ašinė jėga, lygi keliamo krovinio ir lyno ruožo svorio jėgos sumai: Nst=G+qz. Tačiau kai krovinys pradedamas kelti ir jo greitis didinamas, pagreitis a nebelygus nuliui ir yra nukreiptas į viršų, atsiranda nebelygi nuliui inercijos jėga Ft, nukreipta priešingai - žemyn. Dinaminę ašinę jėgą apskaičiuojame, parašę pagal d'Alambero principą pusiausvyros lygtį: Ndyn=Nst+Fi. (a)

15.1 pav. Inercijos jėga lygi krovinio ir lyno dalies (iki tariamojo pjūvio) masei m(z), padaugintai iš pagreičio a. Šios masės didumą nustatome, padaliję visą svorio jėgą iš laisvojo kritimo pagreičio: m(z)=(G+qz)/g=Nst/g. Taigi, Fi=m(z)a=Nsta/g. Įrašę šią reikšmę į (a) lygtį, gauname tokią dinaminės ašinės jėgos išraišką. Galime paskaičiuoti ir dinaminį įtempimą.

15.3. Besisukantis elementas Kai konstrukcijos elementas dideliu kampiniu greičiu ω sukasi apie kokią nors ašį, kiekvienos to elemento dalelės normalinis pagreitis (nukreiptas spinduliu į sukimosi ašį) a=rω2. (r - sukimosi spindulys). Remdamiesi d'Alambero principu, tariame, kad kiekvieną konstrukcijos masės elementą dm veikia inercijos jėga dFi, nukreipta irgi sukimosi spinduliu, bet priešingai (nuo sukimosi ašies), t.y. išcentrinė inercijos jėga: dFi = a ⋅ dm = rω 2 dm = rω 2 ρdV , (15.3) (ρ - medžiagos tankis, dV - tūrio elementas). Pažiūrėkime, kaip tokios išcentrinės jėgos veikia konstrukcijos elementą, kuris yra įtvirtintas ašyje, statmenoje pačiam elementui, ir sukasi apie tą ašį (15.2 pav.). Elemento skerspjūvis vienodas per visą ilgį L, jo plotas A. Jeigu, be šių išcentrinių jėgų, jokių kitų apkrovų nėra, tai elemento skerspjūvyje, nutolusiame z atstumu
nuo sukimosi ašies, veikia ašinė jėga Ndyn, kuri lygi sumai inercijos jėgų, veikiančių elemento dalį, esančią už nagrinėjamojo pjūvio:
L L

N dyn = ∫ dFi = ω 2 ρA∫ zdz = ω 2 ρA
z z

L2 − z 2 . 2

(15.4)

15.2 pav. Didžiausia ašinė jėga veikia prie sukimosi ašies, ties įtvirtinimu (kur z=0):

N dyn ,max = ω 2 ρA
Didžiausi įtempimai

L2 . 2

(15.5)

σ dyn ,max = ω 2 ρ

L2 . 2

(15.6)

Dabar panagrinėkime konstrukcijos elementą, kuris sukasi apie ašį, lygiagrečią pačiam elementui (15.3 pav.). Šiuo atveju išcentrinę apkrovą, susidedančią iš inercijos jėgų dFi, vienodai veikiančių visas elemento daleles, galime laikyti tolygiai išskirstytu išcentriniu krūviu qi = rω 2 ρA . (15.7)

15.3 pav. Svarbiausios (pavojingiausios) šio krūvio sukeliamos įrąžos yra lenkimo momentai, kurių diagrama parodyta 15.3 paveikslėlyje. Didžiausias lenkimo momentas - prie įtvirtinimo,

M dyn ,max = qi

L2 L2 = rω 2 ρA . 2 2

Lenkimo momentų pasiskirstymas ir jų reikšmės priklauso nuo besisukančio strypo įtvirtinimo (15.4 pav.). Yra daug įvairių mašinų detalių, kurios sukasi dideliu greičiu apie vienokias ar kitokias ašis. Jų dinaminio skaičiavimo uždaviniai yra panašūs į čia išnagrinėtus, tačiau kai kurie gana sudėtingai sprendžiami.

kuri šio smūgio metu susikaupia nagrinėjamame konstrukcijos elemente: K=Udyn. Absoliučiai standžiomis. δst – konstrukcijos taško. lygios smogusio kūno svorio jėgai). poslinkis. gauname. . kurį atlieka krintančio kūno masės m svorio jėga mg.8) čia H – smogiančio kūno kritimo aukštis. kad jokia energijos dalis neišeikvojama oro pasipriešinimui nugalėti.4 pav.15. susikaupiančią smūgio metu deformuojamame strype. b ir c): K=mg(H+δst). Smūgis Smūginės apkrovos atveju. Kai 2H>>δst (o taip būna dažnai).12) sprendinys ir yra dinamiškumo koeficiento išraiška (15. jos galima nepaisyti (tarytum krintantis kūnas būtų absoliučiai standus). Tariame. (15. Padarę kai kurias prielaidas. abu vienetukai (15. . poslinkis nuo statiškai pridėtos jėgos.y.11) (15. Po tokių prielaidų taikydami mechaninės energijos tvermės dėsnį. a. turime 2 k dyn − 2k dyn − 2 H = 0.8a) Pradėdami nagrinėti krintančio kūno smūgį. (15.12) Kvadratinės lygties (15. sdyn=kdynsst ir U dyn = 2 k dyn mgsst 2 (15. teigiame. Panaudoję dinamiškumo koeficientą (dinaminio poveikio ir statinio poveikio parametrų santykį) k dyn = sdyn s st = Fdyn Fst = Fdyn mg . garso energija ir pan. nė mažiausia jos dalis smūgio metu nevirsta šilumine energija. galima išreikšti dinaminės (smūgio) jėgos Fdyn ir jos pridėties taško dinaminio poslinkio sdyn sandaugos puse: Udyn=Fdynsdyn/2.9) lygybę. δst – konstrukcijos taško. statinis poslinkis smūgio kryptimi (t.10) Potencinę energiją. 15.4. (15. 15.9) Kinetinė energija yra lygi darbui. kad visa krintančio (smogiančio) kūno kinetinė energija K prilygsta potencinei deformavimo energijai Udyn. ant kurio nukrinta kūnas.1 poskyrį).8). turime Fdyn=kdynmg. įvestas pagal (15.1) formulę: k dyn = 1 + 1 + 2H δ st . Nepaisome ir nagrinėjamojo konstrukcijos elemento masės įtakos (tarytum konstrukcija būtų besvorė) bei smūgio vietoje atsirandančių vietinių deformacijų. antrasis šios lygties sprendinys (su minusu prieš kvadratinę šaknį) yra neigiamas ir neturi realios prasmės. kad šį poveikį nusako toks dinamiškumo koeficientas. (15. remiamės mechaninės energijos tvermės dėsniu.11) išraiškas į (15. 15. kad paties kūno deformavimosi energija yra mažareikšmė.5. kadangi negalime naudotis patogiu d'Alambero principu (žr. Pirma nustatysime krintančio kūno smūgio dinaminį poveikį. nesideformuojančiomis laikome ir konstrukcijos atramas.8) formulėje tampa mažareikšmiai ir galima naudoti supaprastintas formules: k dyn = 1 + 2H δ st ≈ 2H δ st . ant kurio nukrinta kūnas. sdyn (15. tariame. nueidama kelią 2H+δst (H – kūno kritimo aukštis.

čia visur mg . Staigiai veikdama. sijoje susikaupusi potencinė energija kelia krovinį aukštyn. Mat. prie kitokio.8) nėra tiksli. norėdami apsaugoti smūgių veikiamą konstrukciją nuo per didelių įtempimų ir galimo suirimo. būna didesni. Jeigu atitempiame tą krovinį žemyn (suteikiame poslinkį s) ir staigiai atleidžiame. kelia su nemažu pagreičiu a=d2s/dt2. sukimas ar lenkimas). mažiau jos lieka ardymui. bet nuleidžiamas iki pat konstrukcijos paviršiaus ir staigiai atleidžiamas (taigi. Todėl. 15.14) (minusas reiškia. Šis poslinkis priklauso nuo deformavimo tipo (tempimas. kuri visa yra besvorė ir tiktai prie jos laisvojo galo pritvirtintas krovinys. o švelniau.6 pav.8) formulę.1 lentelės formulę). įsivaizduokite tamprią gembinę siją.5. per ilgiau trunkančius virpesius. nuo vadinamojo reziljanso. turime: . bet iškelia dar aukščiau . (15. Verta įsidėmėti.kai kurią nors smūgio veikiamos konstrukcijos dalį sustandiname. sijos potencinė energija ne tik sugrąžina krovinį į pirminį (nedeformuotos sijos) būvį. nuo smūgio taško padėties ir dažnai nuo viso elemento deformacijų. Remdamiesi d'Alambero principu. kaip (15. lygi smogiančio kūno svorio jėgai. didelę dalį kinetinės smūgio energijos nukreipiame į deformavimo procesą. virpa. jeigu prie to taško tąja kryptimi statiškai pridedama jėga. 15. taigi tuo mažesnė ir apkrovos dinamiškumo įtaka konstrukcijai. b) lenkimas (gembinės sijos galo poslinkis pagal 9. ϕ=TL/GIp).5 paveikslėlyje parodytų konstrukcijų poslinkiai būtų išreiškiami taip: a) tempimas.5 pav. arba 2H=v2/g. Tamprieji virpesiai Po smūgio ar kitos panašios dinaminės apkrovos konstrukcijos deformavimasis yra tam tikrą laiką trunkantis procesas: konstrukcijos elementai svyruoja. iš kurių ji grįžta nebe staigiai. apibūdinamo smūgio greičiu.8). kitose. atsiradę dėl smūgio. kai koks nors kūnas ne metamas iš kurio nors aukščio H. ypač svarbu gerai nustatyti statinio poslinkio sst reikšmę.įtaisome spyruokles. jos atramas ir kai kuriuos kitus elementus darome kuo mažiau standžius. kad krovinį veikia inercijos jėga .).8) formule. kritimo aukštis H=0): kdyn=2. Šios tamprumo energijos kaupimo galia priklauso ir nuo konstrukcinės medžiagos savybių. tuo mažesnis dinamiškumo koeficientas. smūgio pradžioje krintančio kūno greitis v priklauso nuo kritimo aukščio H: v2=2Hg. Sudarydami galimybę atsirasti kuo didesnėms deformacijoms.nukrintančio krovinio svorio jėga. jos paklaida neviršija 10%. kitais atvejais nedera nepaisyti deformuojamo elemento masės įtakos. sst=mgL/(EA). taigi šis veiksmas yra dinaminis.13) Formulėje (15. minėto 3 skyriuje. Kinta pagreičio kryptis. Kai naudojamės formule (15. (15. Pavyzdžiui. kad kuo daugiau deformuotųsi . nepakeistose konstrukcijos dalyse įtempimai. bet kol santykis 2H/sst<100. 15. Nesunku pereiti nuo krintančio kūno smūgio. Išvada: toks staigus apkrovos pridėjimas padvigubina apkrovos poveikį į konstrukciją. ir skaičiavimas darosi sudėtingesnis. kad jėgos kryptis priešinga pagreičio krypčiai). Įrašę šią 2H reikšmę į (15. c) sukimas (T=mgr. Kadangi veikia dar ir įvairios kitos virpėjimą (svyravimą) slopinančios jėgos (oro . sst=mgL3/(ZEI). Ir atvirkščiai . kad kuo didesnis statinis poslinkis sst. kurio masė m (15. Dinaminis poveikis pasireiškia ir tada.smūgio taško statinis poslinkis smūgio kryptimi. kurio dinamiškumas nusakomas (15.13) sst prasmė ta pati.Dinamiškumo koeficiento formulė (15.8) formulėje . apskaičiuota kaip statinis veiksnys.dabar jau sija išlinksta atvirkščiai ir joje vėl susikaupia energijos. linges ir pan. kinta ir inercijos jėgos didumas bei kryptis. lingės yra energijos kaupyklės. sat=ϕr. Spyruoklės. galime sakyti. gniuždymas.

Parametrų skaičius. tiek ir priverstiniai virpesiai gali būti periodiniai. sąlygojami tampriųjų deformacijų. slopsta ir pagaliau nuslopsta. per kurį įvyksta visas virpėjimo ciklas.m1 ir m2 (15.15) Didžiausia virpančios masės nuokrypa (didžiausia poslinkio s reikšmė) kiekviename virpėjimo cikle vadinama virpesių amplitude.du masės poslinkio komponentai sh ir sv. sijos būviui nustatyti būtina žinoti jau dviejų parametrų (s1 ir s2) reikšmes.). Nagrinėdami konstrukcijos elemento virpesius. Tačiau jeigu prie sijos prijungtos dvi masės .8 pav. 15. Technikoje daug dažniau yra naudojamas vadinamasis ciklinis dažnis ω.6 pav. šalia kurios yra nereikšminga (pernelyg maža) pačios konstrukcijos masė. Tokie virpesiai. aprašome masių judėjimą (nes būtent tik masė drauge su pagreičiu duoda inercijos jėgą). kurios nepaliaujamai vienokiu ar kitokiu dažniu veikia (žadina) konstrukcijos masę (pavyzdžiui. Taigi. Čia nagrinėsime tik periodinius virpesius. Kiekviena tampraus konstrukcijos elemento dalelė tam tikru laipsniu gali virpėti . sąlygojami tik išorinių žadinančių jėgų. gembinio rėmo (15. judėdama vertikalia kryptimi. vadinami priverstiniais virpesiais. 15.tai laiko t tarpas. šitoks virpėjimas apie nedeformuotą būvį. Kai konstrukcija sudėtingesnė. sijos vidaus trintis). Prie gembinės sijos (15. Masės (taigi ir visos sijos) padėčiai bet kuriuo laiko momentu nustatyti pakanka žinoti vienintelio parametro reikšmę.). Toks konstrukcijos laisvumo laipsnio nustatymas visiškai priimtinas. Šio krovinio masė virpa. pratęsia virpėjimo procesą. be jokios papildomos prijungtos masės. 15.dviejų laisvumo laipsnių. visame strypo ilgyje. o vidinės tamprumo jėgos.) su prijungta viena mase būvį nusako du parametrai . laikui bėgant silpsta.) stebėjome prikabinto krovinio masę ir visiškai nepaisėme pačios sijos masės (tarėme ją esančią besvorę).7 pav. Vienokia ar kitokia vienkartinė priežastis (pavyzdžiui.8 pav.7 pav. vadinamas jos laisvumo laipsniu. 15. kai masė gali judėti ne tik viena kryptimi (ne tik vertikaliai). Tokie virpesiai.7 ir 15.pasipriešinimas. Periodas T . Konstrukcijos masė yra pasiskirsčiusi visame jos tūryje.6 paveikslėlyje parodytas konstrukcijos elementas yra vieno laisvumo laipsnio. Tiek laisvieji (savieji).y. kiek periodų telpa į 2πr sekundžių laikotarpi (t. nes besikartojančios išorinės jėgos virpančiam elementui nuolat teikia papildomos energijos. reikalingas virpančios sistemos būviui nustatyti. Atvirkštinis dydis l/T vadinamas virpesių dažniu. smūgis) suteikia konstrukcijos masei pradinę nuokrypą nuo pusiausvyros būvio (pradinį poslinkį) arba pradinį greitį. Dažnai susiduriame su kartotinėmis virpesių priežastimis. Pavyzdžiui. T (15.9 paveikslėliuose . o kai kada virpa vien tik pati konstrukcija. rodantis. kai prie jos tikrai yra prijungta kokia nors sutelkta masė (krovinys. staklės ar pan. o 15. kiek kartų parametro reikšmė pasikartoja per 2πr sekundžių): ω= 2π .6 pav. besistengdamos atstatyti pusiausvyros būvį. kalimo ar štampavimo įtaisų smūgiai). vadinami laisvaisiais arba savaisiais tampriaisiais virpesiais (svyravimais). konstrukcijos būviui nusakyti reikia dar daugiau parametrų. Šie virpesiai neslopsta. kol jis dėl slopinančiųjų jėgų nuslopsta (sunaudojęs visą iš pradžių suteiktą iš išorės energiją). Tačiau dažnai taip nėra. neišbalansuotų mašinų detalių “mušimas“. beveik periodiniai arba neperiodiniai.

realios konstrukcijos laisvumo laipsnis yra begalinis.19) lygtį. priklausantį nuo konstrukcijos medžiagos tamprumo ir geometrinių rodiklių.natūrinių logaritmų pagrindas.ciklinis dažnis.geometriškai nepriklausomai nuo kitų dalelių.16).masės poslinkis dėl vienetui lygios jėgos. priklausantis ne tik nuo medžiagos savybių. ši jėga stengiasi grąžinti masę atgal. an +1 2m (15. ms  2m  2 (15.9 pav.21) 1  α  ω= −  .tai pernelyg sudėtinga. (15.pradinė virpesių amplitudė. Paprastai konstrukcijos pasiskirsčiusioji masė skaičiuojamojoje schemoje pakeičiama viena. t.6-15.18) 15. išreiškiantis dviejų gretimų vienaženklių amplitudžių santykio natūrinį logaritmą.). panaudoję poslinkį s dėl vienetinės jėgos tada 1=ξ s ir ξ=1/ s . Taigi. dėl vidaus trinties jėgų) galime tarti esančią proporcingą masės virpėjimo greičiui v=ds/dt. ω . priešinga poslinkiui. todėl Fs = −α (čia α . Ft = −α 1 s. Tamprumo jėga atsiranda tik tada. Dinaminės pusiausvyros lygtis išreiškia šių trijų jėgų sumos lygybę nuliui: Fi+Ft+Fs=0. dviem ar keliomis sutelktomis masėmis (o visos kitos konstrukcijos dalys laikomos besvorėmis). a0 .17) lygtimi aprašomus slopinamuosius (slopstančiuosius) laisvuosius virpesius ir jų parametrus vaizduoja grafikas (15. ϕ0 .22) .8 pav.17) parametrų reikšmės yra tokios: ds . dt 2 m dt ms o jos sprendinys - (15. ir gauname homogeninę tiesinę diferencialinę antrosios eilės lygtį (15. proporcinga poslinkiui s(t).y. e .19) Inercijos jėga yra proporcinga masės judėjimo pagreičiui.slopinimo proporcingumo koeficientas.).16) (15.slopinimo proporcingumo koeficientas). bet ir nuo konstrukcijos masės bei standumo. Įrašę visų jėgų reikšmes į (15. Laisvųjų slopinamųjų svyravimų atveju dinaminės pusiausvyros diferencialinė lygtis yra tokia: d 2 s α ds 1 + + s =0. Ne tik begalinio. Virpesių slopinimo (jų slopimo) greitį apibūdina slopimo (slopinimo) koeficientas n=a/(2m) arba logaritminis slopimo (slopinimo) dekrementas. čia α .jų pradinė fazė.9 pav. tokios skaičiuojamosios schemos panašios į nagrinėtąsias (15. Virpančiąja masę m bet kuriuo laiko momentu t veikia trys jėgos: inercijos jėga Fi. Proporcingumo koeficientą ξ. kryptimi. s (15. bet ir baigtinio labai didelio laisvumo laipsnio elementų virpesių nagrinėti nepajėgiame . Šiuos (15. ji yra išreikšta (15. λ = ln an αT = = nT .14) formule. dt (15. Net ir paprasčiausios sijos būviui nusakyti reikėtų žinoti begalinį skaičių parametrų.17) s = a0 e −αt / (2 m ) sin (ωt + ϕ 0 ) . konstrukcijos tamprumo jėga Ft ir slopinančioji pasipriešinimo jėga Fs. s . kuri statiškai pridėta prie konstrukcijos masės judėjimo kryptimi. Šios lygties sprendinio (15. Šios jėgos kryptis taip pat priešinga judėjimo (greičio) krypčiai. Toliau kalbėsime tiktai apie vieno laisvumo laipsnio konstrukcijos elemento svyravimus. galime rasti. todėl Ft=-ξs. kai masė nukrypsta nuo statinės pusiausvyros būvio ir yra proporcinga šios nuokrypos didumui.20) Slopinančiąja jėgą (atsirandančią dėl aplinkos pasipriešinimo.

Tokią (harmoninę) apkrovą. įtempimai) yra didesnis už tą poveikį.jos ciklinis dažnis. a0 = s 0 +  ω       s ϕ 0 = arcsin 0 . bet jo reikšmės tampa labai didelės. kuris veda į avariją. Lygiai taip pat reikia elgtis su bet kuria konstrukcija.28) Matome. kurie sugeria virpesių energiją ir sumažina amplitudę. jeigu jūs nepakeisite žingsnių ritmo (nesulėtinsite ar nepadažninsite). dinamiškumo koeficientas. (15. Dažnai ši jėga gali būti reiškiama periodine funkcija. kad nebūtų rezonanso pavojaus. deformacijos. (15. 2 dt m dt m (15. Priverstinių virpesių priežastis yra kintama žadinančioji jėga Fk.y. priklausanti nuo žadinančiosios jėgos didumo ir dažnio. kadangi realių konstrukcijų α≠0.27) rodančiu. (15. pavyzdžiui Fk(t)=F0sinθt. įrengiami specialūs virpesius slopinantieji įtaisai.pradinis poslinkis. kai nepaisoma slopinamojo poveikio. gali net sugriūti. Kai jūs einate per lieptą ir jūsų žingsnių ritmas tampa artimas liepto savųjų virpesių dažniui. kad kai priverstinių virpesių dažnis θ yra artimas savųjų virpesių dažniui ω. θ . Tai reiškia. 2 (15. Kartais. ypač kai žadinančios jėgos ima pavojingai veikti jau eksploatuojamą konstrukciją. bet štai tokia (jau nehomogeninė): α    v0 + s 0  2 2m  . kurie gana greit nuslopsta (todėl ši dalis gali būti nepaisoma). nors ir greit slopstančių laisvųjų virpesių atsiranda medžiagos nuovargio reiškinys.22).26) Šios diferencialinės lygties sprendinys yra daug sudėtingesnis negu (15.23) (15. kai θ artėja prie ω.16) pavidalo. sudaro besisukančios mašinos dalies neišbalansuota masė. Tampriųjų virpesių veikiamo konstrukcijos elemento patikimumas labiausiai sumažėja dviem atvejais: kai dėl ilgai trunkančių priverstinių virpesių arba dėl daugkartinių.25) čia F0 . (15. kurį sukeltų statiškai pridėta jėga F0.pradinis virpėjimo greitis.28) formule. Virpesių amplitudžių didėjimas dėl žadinančios jėgos ir savųjų virpesių dažnių suartėjimo vadinamas rezonansu.reikia vengti rezonanso.(čia pošaknio antrasis narys dažniausiai būna kelis šimtus kartų mažesnis už pirmąjį narį. kurią veikia periodinės žadinančios jėgos . dinamiškumo koeficientas kdyn=±∞. kai žadinančioji jėga lygi nuliui. Šio sprendinio viena dalis aprašo konstrukcijos savuosius virpesius. nustatomą formule (15. t. yra neigiamas. diferencialinė dinaminės pusiausvyros lygtis jau nebe (15.žadinančiosios jėgos amplitudė. kiek kartų žadinančiosios jėgos dinaminis poveikis (jos sukelti poslinkiai. Rezonanso atveju tarp virpesių ir žadinančiosios jėgos fazių yra π/2 skirtumas . Kai θ>ω. apskaičiuotas (15. šio koeficiento absoliutinis didumas iki begalybės neišauga. v0 . Kai iškaitome ir žadinančiąja jėgą. todėl gali būti ir nepaisomas).didžiausia svyravimų amplitudė būna tuo momentu. o antroji dalis.24) F d 2 s α ds + + ω 2 s = 0 sin θt . kad žadinančiosios jėgos ir masės judesio kryptys priešingos. lieptas ima siūbuoti labai stipriai. Iš tikro.17) ir mes jo detaliau nenagrinėsime. dažnai išreiškiama su dinamiškumo koeficientu k dyn = 1  θ   αθ  1 − 2  +  2   ω    mω   2 2 2 . Kai α=0. . kad jis pakankamai daug skirtųsi nuo numatomų priverstinių virpesių dažnio θ.27) išraiška paprastesnė: k dyn = 1 θ  1−   ω  2 . vadinamieji slopintuvai (dempferiai). a0 čia S0=a0sinϕ0 . Konstruodami stengiamės pasiekti tokį konstrukcijos elemento savųjų virpesių dažnį ω. pavyzdžiui.

Plačiau apie tampriuosius virpesius paskaityti galite vadovėliuose. .kai dėl rezonanso pernelyg išauga įtempimai.

Daug kartų pasikeitus plastinės deformacijos didumui ir krypčiai (ir ypač pasikeitus jos ženklui) kristalų grūdeliai atitrūksta vienas nuo kito . plėstis. lyg būtų trapios. Medžiagos (net ir gana vienalytės. toks plyšelis būtų visiškai nepavojingas. Toks kartotinis kintamas mechaninis poveikis konstrukcinei medžiagai yra daug pavojingesnis negu vienkartinė apkrova.elementas nulūžta.1 pav. bet tangentiniai įtempimai. kintant svarbiausiųjų (maksimalių) įtempimų kryptims. Medžiagos irimas dėl laipsniško kintamųjų įtempimų poveikio yra vadinamas nuovarginiu irimu. Mat. tai į kitą pusę. kurių atlaikyti susilpnėjęs skerspjūvis nebepajėgia . Toji lygioji dalis yra nuovarginio plyšio plitimo sritis (ji kai kada apima daugiau kaip pusę skerspjūvio ploto). kuriuos veikiančių įtempimų didumas ir kryptis nuolat kinta (pakinta tūkstančius ir šimtus tūkstančių kartų). be liekamųjų deformacijų (įtempimams net nepasiekus takumo įtempimo reikšmės). besisukanti drauge su ratais vagono ašis yra vagono svorio periodiškai lenkiama tai į vieną. ėmus aiškinti. sukamų elementų įtempimus). be to. Nuovarginio plyšio židinys dažniausiai būna ties konstrukcijos elemento paviršiumi (taip parodyta ir 16. dėl kurio grėstų suirimas vienodos nekintamos apkrovos atveju. kuri dar labiau stimuliuoja plyšių plitimą. Nuovargiu šis reiškinys buvo pavadintas. o kita grublėta. metalo kristalitų stiprumas yra skirtingas įvairiomis kryptimis.): viena lūžio dalis yra gana lygi. kai kuriose kristalitų vietose atsiranda plastinių deformacijų. Kai mašinos detalė ar kitas konstrukcijos elementas lūžta dėl nuovargio.1. jie ima jungtis vienas su kitu. čia dėl įbrėžimų ir kitų paviršiaus defektų . o plyšio plitimą spartina ir galutinai elementą suardo ir normaliniai įtempimai. įtempimams toliau kaitaliojantis. o ties smailia plyšio viršūne susidaro triašis įtempimų būvis. vožtuvai ir kitos mašinų detalės). nuovarginiam plyšiui atsirasti lemiamą įtaką turi ne normaliniai. Iš tikrųjų kintamieji įtempimai medžiagos struktūrai įtakos beveik nedaro. Kai įtempimai kinta. o visas reiškinys . kintant įtempimams.5 poskyryje tampriuosius virpesius matėme.16. kai kada šiek tiek primenanti medienos rieves. Medžiaga suyra dėl to. Nuovarginio plyšio susidarymo mechanizmas gana sudėtingas ir lig šiol nėra iki galo ištirtas. Išplitus plyšiui. tokių mikroplyšelių ilgainiui atsiranda daug. pakraštiniuose skerspjūvio taškuose dažnai įtempimai būna didžiausi (prisiminkite lenkiamų. Medžiagos nuovargis Jau nagrinėdami 15. po kurio laiko medžiaga suyra. tai vėl susiglaudžia ir plyšio paviršiai apspaudžia.1 pav. Pavyzdžiui. kad dėl kintamo poveikio pakinta medžiagos sandara. sumažėja deformuojamo elemento skerspjūvis ir jo taškams tenka dar didesni įtempimai. kad yra nemaža konstrukcijų elementų. kad likusi skerspjūvio dalis staiga suirtų trapiai.medžiagos nuovargiu. Šį trapųjį irimą ir rodo antrosios lūžio dalies grublėtumas. KINTAMŲJŲ ĮTEMPIMŲ ĮTAKA 16. plyšio sumažintas. nors įtempimų reikšmės ir nebuvo pasiekusios tokio didumo. Tačiau visiškai aiškūs yra tokie dalykai: kintamųjų įtempimų sukelti procesai medžiagoje yra vietinio pobūdžio. tokios kaip plienas) sandara nėra visiškai vienoda (nors ir taip teigia medžiagų atsparumo prielaida apie vienalytiškumą).atsiranda mikroplyšelis. kad kinta konstrukcijos elemento padėtis apkrovos atžvilgiu (pavyzdžiui. pakanka nedidelio staigaus poveikio. Kintant įtempimams.kintama apkrova sudaro sąlygas atsirasti ir plisti vadinamajam nuovarginiam plyšiui. lūžio struktūra ypatinga (16. plyšys tai prasiskečia. sumažėja jos stiprumas. Įtempimai kinta arba dėl to. medžiaga “nuvargsta”. aplygina vienas kitą. arba dėl to. kad kartotinė . švaistikliai. tampa pernelyg silpnas. susilieja į ištisinius mikroplyšius.1 paveikslėlyje). Tai ypač aiškiai pastebima metaluose. nutrūksta. Jeigu įtempimai nebekištų. būsimo plyšio užuomazga. Kai skerspjūvis. Šių plyšių kraštuose susidaro įtempimų koncentracija. panašiai veikiami variklių alkūniniai velenai. stabdantis plastines deformacijas. kad kinta apkrovos jėgos. 16. Net ir plastinės medžiagos dėl kintamų įtempimų suyra taip. Šie plyšio plitimo stabtelėjimai ir sudaro lūžio plote medžio rievių vaizdą. neapima iš karto visos medžiagos.

Kaip yra patirta įvairiais eksperimentais. bet ir ženklas (kai r<0). (16. Kintamo įtempimo ciklas gali būti apibūdinamas dviem reikšmėmis . r=0. Ciklai su vienodu asimetrijos koeficientu vadinami panašiaisiais. vadinamas simetriniu (16. vadinamas pulsaciniu (16. kai kinta ne tik įtempimo reikšmė.2 pav. Pavojingiausias yra simetrinis įtempimo ciklas (r=-1): toks įtempimų kitimas greičiausiai (per mažiausią skaičių ciklų) suardo detalę. kaip kinta įtempimas tarp σmax ir σmin. nuovarginis plyšys vystosi sparčiau. ciklas.pasireiškia ir įtempimų koncentracija. O ypatingą pavojų sudaro nuovarginio suirimo staigumas: besivystantį plyšį laiku pastebėti sunku (tam reikia net specialios aparatūros).2 pav. b). r=-1. σa=0. įvyksta viso traukinio katastrofa. Ciklas. šio ciklo rodikliai tokie: σm=0. 16. kuriame σmin=0 (t.3) formulėmis. Kai kurie ypatingi ciklai turi specialius pavadinimus. Apkrovos ir įtempimai gali kisti labai sudėtingai. įtempimas cikle kinta nuo nulio iki maksimalios reikšmės). nuovarginio plyšio vystymosi procesas nepriklauso nuo to. Dažnai yra patogiau naudoti kitus. (16. Net ir nekintamą įtempimą galime nagrinėti kaip atskirą kintamo įtempimo atveją .3 pav. eksploatacijos trukmė. išreikštų (16.y. (16.naudojant τmax. Tačiau pasitaiko. .). τm. 16.kaip ciklą su σmax=σmin=σm. kai kada net be jokio dėsningumo (įsivaizduokite vėjo gūsius arba jūros bangų mūšą).didžiausia įtempimo reikšme σmax ir mažiausia σmin. kuriame σmax=-σmin. išreiškiama darbo laiku arba įtempimų ciklų skaičiumi.. Apie 90% lūžusių detalių suirimo priežastis yra nuovarginis plyšys.3 pav. Tačiau dažnai (ypač mašinų detalėse) įtempimas kinta periodiškai.3) Šio koeficiento reikšmė gali būti nuo -∞ iki +∞.1) įtempimo ciklo amplitudę σa=(σmax-σmin)/2. τmin. Pavyzdžiui. bet kuo didesnis σmax. o lūžus vienai vagono ašiai. bet lygiai taip pat gali būti aprašomas ir tangentinio įtempimo ciklas . Nors nuovargio reiškinį sukelia bet koks įtempimų kitimas. a). τa): vidutinį ciklo įtempimą σm=(σmax+σmin)/2. Mašinų detalių nuovargio reiškinys dažnas ir pavojingas. jo reikšmės per tam tikrą laiko tarpą (periodą) pasikartoja. priklauso tik nuo šių dviejų reikšmių arba išvestinių rodiklių. Todėl dažnai. siekiant išvengti nuovarginio suirimo.1)-(16. šio ciklo rodikliai tokie: σm=σa=σmax/2. σa=σmax.3 pav.. yra nustatoma konstrukcijos ar jos elemento. r=1. Be to. išvestinius ciklo rodiklius (čia visus rodiklius reiškiame normaliniais įtempimais σ. kad plyšys dėl kokio nors medžiagos struktūros defekto prasideda ir skerspjūvio viduryje. tuo mažiau ciklų trunka iki suirimo. veikiamo kintamų įtempimų.2) įtempimo ciklo asimetrijos koeficientą r=σmin/σmax. Įtempimo reikšmių per jo kitimo periodą visuma vadinama įtempimo ciklu (16.

kuris niekada nesukelia nuovarginio irimo.y. kurio σmax didžiausias . t. Tokią sąlyginio patvarumo ribą yra paprasta rasti iš nuovargio kreivės (16. Konstrukcijos elemento. Kreivė. nuo kurių atsiranda besiplečiantis nuovarginis plyšys. baigtinio. lygiagretės abscisių ašiai (16.16. tačiau paprasčiau patvarumo riba randama. lygi ciklo maksimalaus įtempimo σmax reikšmei.simetrinio ciklo patvarumo riba σ-1). jungianti bandymo metu fiksuotus taškus. kad elementas atlaikys pakankamai daug kintamųjų įtempimų ciklų. vadinama patvarumo riba. Po visos bandymų serijos grafiko taškai jungiami kreive. Plieno ar ketaus gaminiams bandymo bazė dažniausiai .5 pav. kuriuos veikia kintami įtempimai. pratęsiama iki l/N=0 (t. Šios asimptotės ordinatė ir yra lygi patvarumo ribai σr . Kiekvieno bandymo rezultatai žymimi grafike taškais. kad paprastos stiprumo sąlygos (kokias nagrinėjome užsiėmimų metu) anaiptol nėra pakankamos tiems konstrukcijų elementams.2. o abscisės . Suprantama.bandymo trukmė (ciklų skaičius N). kad konstrukcijos elementas bus naudojamas nelabai ilgai ir per visą eksploatacijos laiką patirs ne daugiau kaip tam tikrą skaičių kintamų įtempimų ciklų. savybė priešintis vadinamajam nuovargiui yra vadinama patvarumu. Naudojamos vadinamosios varginimo mašinos. Dažnai yra iš anksto žinoma. lankstyti). taigi per kelias paras atlieka apie 107 ciklų. Pirmasis bandinys varginamas su dideliu maksimaliu ciklo įtempimu σmax (šiek tiek mažesniu negu takumo įtempimas σy). kurios neviršijus detalė nesuyra per nustatytą skaičių ciklų. kai grafiko abscisių ašyje atidedamas atvirkštinis dydis 1/N (16. Jeigu maksimalus ciklo įtempimas σmax yra labai mažas.kreivės ordinatė ties šia nuline abscise ir yra lygi patvarumo ribai. 16. detalė išvis nesuyra.kuo didesnis ciklo σmax.4 pav. kurių ordinatės yra σmax. Bandymų serijai parengiama 6-12 visiškai vienodų bandinių partija. tokio varginimo bandinys ilgai netveria. sukioti. Tada ir patvarumo reikia ne begalinio. Didžiausia ciklo maksimalaus įtempimo reikšmė.). Konstrukcijų elementų (mašinų detalių) skaičiavimo metodika turi garantuoti. kuriomis galima sukurti norimą kintamąjį apkrovimą (bandinį tampyti.). Šis nustatytasis ciklų skaičius vadinamas bandymo baze. N=∞) .tokiam maksimaliam ciklo įtempimui. Šiuo atveju yra nustatoma sąlyginio (baigtinio) patvarumo riba. Ši kreivė vaizdžiai rodo σmax artėjimą prie σr reikšmės.y. o riboto. kuris nekeičiamas per visą bandymų seriją. Siekiant nustatyti detalės patvarumo ribą. suyra dėl nuovargio po gana nedidelio ciklų skaičiaus. tuo mažiau ciklų trunka iki nuovarginio suirimo. kuri nesukelia detalės nuovarginio irimo per neribotai didelį skaičių įtempimų ciklų. Vis mažinant σmax paskutiniams tos partijos bandiniams suardyti prireikia jau milijonų ciklų. kuri artėja prie asimptotės. Patvarumo riba matuojama paskaliais (nes tai yra tam tikra įtempimo reikšmė) ir žymima simboliu σr (čia r . Tokia kreivė vadinama nuovargio kreive arba Violerio kreive. 16. Tarp kelių panašiųjų apkrovimo procesų (procesų su vienodais ciklo asimetrijos koeficientais r) pavojingiausias yra tas.5 pav. atlaiko be galo daug kintamųjų įtempimų ciklų. todėl jis atlaiko daugiau ciklų. Dažniausiai šios mašinos dirba maždaug 50 Hz dažniu (3000 ciklų per minutę). detalės savybė nesuirti dėl kintamųjų įtempimų. Antrajam bandiniui σmax kiek sumažinamas. atliekami specialūs jos nuovargio tyrimo bandymai.). Bandymų pradžioje nustatomas norimas įtempimų ciklo asimetrijos koeficientas r.4 pav. Patvarumas Nuovarginio suirimo pavojus rodo. dažniausiai nustatoma pavojingiausio .4 pav.asimetrijos koeficientas.

tada σm=σa=σmax/2=σ0/2 (taškas B. pakoregavus minėtaisiais koeficientais ki (i=1. kai skaičiavimu tikriname konstrukcijos elemento patvarumą. forma ir paviršiaus lygumas turi didelę įtaką patvarumui..6 pav.6 pav. paviršiaus švarumu. Susieti patvarumo ribą su medžiagos mechaniniais rodikliais (pavyzdžiui. .28σu. Naudotis tokiu būdu apskaičiuotomis patvarumo ribos reikšmėmis reikia labai atsargiai: reikia žinoti.. plieno bandinių patvarumo riba būna tempimo atveju σ1=0. kad patvarumas ir jo rodiklis patvarumo riba priklauso ne tik nuo konstrukcijos medžiagos. o bandinio matmenys. tada σm=σmax=σu (stiprumo riba). • nekintamo statinio apkrovimo. koeficientą pažymėsime k1. 16. aplinka ir kt. padauginti iš tam tikrų koeficientų. • pulsacinio ciklo. σa=σmax=σ-1 (taškas A. su r=0. lenkimo atveju σ-1=0.1 poskyryje). Jau minėjome. patvarumo riba didesnė.2. nustatytą bandiniais. nagrinėtam 14. Tuo tikslu atliekama keletas bandymų ir pagal jų rezultatus nubraižoma ribinių amplitudžių diagrama . Pastarąjį lengva nustatyti iš ribinių amplitudžių diagramos. 16.). o tikrasis patvarumo atsargos koeficientas nustatomas. bet bandinio patvarumą. būtina patvarumo ribą.y. t. su stiprumo riba) galima tik gana apytiksliai. Iš tikrųjų patvarumo riba apibūdina ne medžiagos. o bandymai su asimetriniu ciklu yra sudėtingesni.4) kur ψ=2σ-1/σ0-1.).. nuvažiavus maždaug 30000 km).6 pav. Būtų patogu žinoti patvarumo ribos priklausomybę nuo ciklo asimetrijos koeficiento r. Dažniausiai patvarumo atsargos koeficientas n0 koreguojamas priklausomai nuo šių skirtumų tarp bandinio ir konstrukcijos elemento: • formos skirtumo (ryšium su galima įtempimų koncentracija. Pavyzdžiui.diagrama. kuris atitinka patvarumo ribą σr. Yra pastebėta.6 pav. bet ir nuo daugelio kitų parametrų. Kai įtempimų ciklai asimetriniai (kai r≠-1).6 pav. kurių patvarumas inžinieriui rūpi.imama 10 milijonų (107) ciklų (geležinkelio vagono ašis tiek kartų apsisuka.3 ir r=0. r=1. Apytikslei kreivei išbrėžti pakanka trijų bandymų: • simetrinio ciklo. čia leistinasis atsargos (patikimumo) koeficientas nadm gali būti normuojamas. kurios abscisių ašyje atidedamas vidutinis ciklo įtempimas σm. turime atlikti dar bent porą bandymų serijų su kitokiais asimetriškais įtempimų ciklais (pavyzdžiui. O bandinys dažnai labai skiriasi nuo konstrukcijos elemento ar mašinos detalės. Todėl. . tada σm=0. Jis skiriasi savo forma. Patvarumo (arba ciklinio stiprumo) sąlyga gali būti išreikšta patvarumo atsargos koeficiento apribojimu: n≥nadm. matmenimis. Galima n0 apskaičiuoti (remiantis ta pačia ribinių amplitudžių diagrama) ir analitiškai: n0 = ψσ m + σ a σ −1 .40σu (didesnė. σa=0 (taškas C. pagal kiekvienoje bandymų serijoje užfiksuotą ribinį ciklą ciklą.). pakoreguoti.50-100 milijonų. kad kai kurių medžiagų lygių bandinių patvarumo ribas apytiksliai galima nustatyti pagal medžiagos stiprumo ribą. r=-1.6). Jeigu norime gauti tikslesnę diagramą. jis lygus įtempimų koncentracijos koeficientui αk. sukimo atveju τ-1=0. Diagramos kreivė brėžiama per kelis taškus. r=0. atidėtus pagal atliktų bandymų (su skirtingais r) rezultatus. ordinačių ašyje ciklo amplitudė σa (16. spalvotųjų metalų . 16. m) lygaus poliruoto standartinio bandinio atsargos koeficientą n0.2σu. (16. 16. kad šie ribų santykiai nustatyti gana ploniems (7-10 mm skersmens) poliruotiems bandiniams.). nes lankstant maksimalieji įtempimai veikia tik kraštiniuose sluoksniuose).

• pasirinkti tinkamą elemento formą. vengti staigių formos pokyčių. kad elementas būtų gerai gaminamas. Jis plačiau aprašytas vadovėliuose. Šiame skyriuje nagrinėjome kintamųjų įtempimų įtaką konstrukcijos elementams. tariant. (16. Mastelio koeficientas k3=1. skirtu dviašiam įtempimų būviui. bet ir nuo medžiagos. ir nτ apskaičiuojami (16.1 poskyryje. kad jo paviršius būtų gerai apdorotas. bet dviašis. o gal ir dėl kitų priežasčių.stiprinti paviršių. intarpų ir pan. mažėja patvarumo riba. σ −1 . todėl. smulkiagrūdes medžiagas (kuriose nėra vidinių koncentracijos židinių . Koeficientas k2 * 0 0 nustatomas kaip dviejų bandinių patvarumo ribų (simetriniam ciklui) santykis: k 2 = σ −1 / σ −1 ( σ −1 * poliruoto bandinio. tariant. Taigi. sieja priklausomybė 2 1 / n 2 = 1 / nσ + 1 / nτ2 Iš šios priklausomybės gauname atsargos koeficiento n išraišką: n= nσ nτ 2 nσ + nτ2 .). skylių ir kitų koncentratorių. Kai matmenys didesni. kurios ženklas nuolat kinta). Galutinė patvarumo (ciklinio stiprumo) sąlygos išraiška yra tokia: n= σ −1 k ψσ m + 1 σ a k 2 k3 ≥ nadm . kitų veiksnių. Apie tai kalbėta 14.bandinio su numatoma detalės paviršiaus kokybe). kai konstrukcijos elemento (mašinos detalės) paviršius poliruotas.įtrūkiu. konstrukcijų elementai suyra jau ne per milijonus ciklų.nσ. ir nτ. jo įbrėžimai sudaro palankesnes sąlygas atsirasti nuovarginiams mikroplyšiams. • didumo (matmenų) skirtumo (koeficientą pažymėsime k3). Kuo šiurkštesnis. konstrukcijos elementų patvarumui didinti: • naudoti labiau vienalytes. tuo mažesnis koeficientas k2. Įtempimų koncentracijos koeficientas k1=αk≥1 priklauso nuo konstrukcijos elemento formos. kad šiuos koeficientus su koeficientu n. . mastelio koeficientas k3<1.6) čia ir nσ.5) Reikia tik sugebėti atsižvelgti į visus skirtumus. Besikartojanti priešingų ženklų plastinė deformacija labai paspartina nuovarginį įrimą. Yra patirta. be įbrėžimų. mokėti nustatyti tuos koeficientus ki. smailių kampų (stiprių koncentratorių). kaip konstrukcijos elemento. kurio mechanizmas sudėtingesnis negu paprastojo nuovargio. • imtis specialių patvarumo didinimo būdų . kai šie įtempimai nesukelia mainiosios plastinės deformacijos (plastinės deformacijos. visų pirma nustatomi du atsargos (patikimumo) koeficientai . Šiam koeficientui nustatyti žinynuose yra nomogramų. didesnė tikimybė atsirasti nuovarginiams plyšiams. kad ji veikia tik tangentiniai įtempimai. iš kurių gali rastis plyšiai. • žiūrėti. Kai konstrukcijos elemento būvis yra ne vienasis. nelygesnis paviršius. kad elemente veikia tik normaliniai įtempimai. didėjant matmenims. jis priklauso ne tik nuo detalės matmenų.• paviršiaus kokybės skirtumo (koeficientą pažymėsime k2). (16. Paviršiaus kokybės koeficientas k2=1. įpjovų. o per tūkstančius (dažniausiai N<105).4) tipo formulėmis. Tačiau dažniausiai bandinys būna mažesnis už tikrąjį elementą. nuo išdrožų. todėl reikia žinoti ir naudoti būdus jų įtakai švelninti. Tai yra vadinamasis mažaciklis nuovargis. Išvengti kintamųjų įtempimų konstrukcijose dažnai neįmanoma. nes paviršiaus nelygumas. prie elemento trumpam pridėti padidintą apkrovą (vadinamoji medžiagos treniruotė) ir kt. jeigu bandinio matmenys tokie pat. Matyt.

You're Reading a Free Preview

Download