Lietuvos istoriografija

LIETUVOS ISTORIJA
v

Red. A. Šapoka

Vilnius „Mokslas" 1 9 8 9

BBK 63.3(21.) LÎ237

Lietuvos kultūros fondas 1989

Lietuvos kultūros rėmėjai ir skaitytojai dėkoja JAV Lietuvių Bendruomenei už 50 000 dolerių knygos popieriui įsigyti. Kultūros fondui tekęs pelnas (500 000 rublių) skiriamas Lietuvos paminklams atstatyti.
L I E T U V O S K U L T Ū R O S FONDAS SPAUDOS KOMITETAS „MOKSLO" L E I D Y K L A „SPINDULIO" SPAUSTUVĖ Fotografuotinis leidimas Serija leidžiama nuo 1988 metų

LIETUVOS ISTORIJA
RED.A.
-

Š A P O K A

0503020908—107 L M854(08)—89 ISBN 5-420-00631-6 © Apipavidalinimas „Mokslo" leidykla, 1989 Neskelbta

ŠVIETIMO M I N I S T E R I J O S K N Y G Ų LEIDIMO KOMISIJOS LEIDINYS KAUNAS 1936 M.

-

Išspausdinta 17.050 egz.: 13.500 prastesnio, 3.500 geresnio ir 50 numeruotų kreidinio popieriaus.

Nr.

Istoriškoji mūsų rašliava paskutiniaisiais metais gerokai pa­ ūgėjo. Bet ligi šiol dar niekas nebuvo bandęs paruošti platesnę mūsų tautos gyvenimo kelio apžvalgą, kuri sujungtų seniausiųjų ir naujųjų laikų įvykius. Tokio vadovėlio reikalą gyvai jautė tiek visuomenė, tiek mokykla. Ypač dėl jo sielojosi Švietimo Ministerija. Pagaliau p. Viceministerio K. Masiliūno rūpesčiu buvo suburta penketas žmonių, sutikusių imtis to darbo ir su­ tarusių parašyti kiekvienas apie atskirą mūsų tautos gyvenimo laikotarpį. Tuo būdu p. J. Jakštas parašė apie pirmąjį mūsų tautos valstybinio gyvenimo laikotarpį, iki krikščioniškųjų lai­ kų pradžios, dr. Z. Ivinskis — apie sekantį laikotarpį, iki Gediminaičių dinastijos galo; man teko tęsinys — iki nepriklausomo­ sios valstybės galo; p. P. Šležas parašė apie rusų valdymo lai­ kus, o p. P. Klimas — apie nepriklausomosios valstybės atsta­ tymą ir nepriklausomojo gyvenimo laikotarpį. Suprantama, kad penkių žmonių atskirai rašytos dalys negalėjo sudaryti vieningo ir darnaus veikalo. Todėl reikėjo jas visas suderinti, suvieno­ dinti ir surišti. Tas darbas buvo man patikėtas. Kaip ir galima buvo laukti, iš rankraščių pasirodė, kad kiek­ vieno iš bendradarbių turima kiek savotiška pažiūra į visą mūsų tautos praeitį ir, be to, skirstant medžiagą į skyrius, kiekvieno laikomasi kiek kitoniško pagrindo. Tad reikėjo pašalinti ne­ vienodą atskirų faktų interpretavimą ir įvesti vienodą padali­ nimą į skyrius bei skyrelius. Kadangi, pasiskirstant darbą, ne­ galima buvo viską smulkiai numatyti, tai paruoštoje medžiagoje pasirodė nemaža spragų. Teko ir jas užkaišioti. Taip antai, teko dar parašyti įvedamąją dalį ir atskirus skyrius apie Ma­ žosios Lietuvos lietuvių gyvenimą ir lietuvių emigraciją. Kai kur taip pat atrodė reikalinga papildyti atskirų bendradarbių V

Knygų Leidimo Komisijos leidinys Nr. Spaudė „Šviesos" spaustuvė Kaune

\

rašytas dalis — įterpti vieną kitą skyrelį. Aišku, kad bendradar­ biai, rašę atskiras dalis, už jų turinį negali būti atsakingi. Bet juos čia nurodyti, rodos, nėra jokio reikalo, nes taip pat dažnai buvo padaryta didesnių ar mažesnių pakeitimų, papildymų ar išleidimų ir visuose bendradarbių rašytuose skyriuose. Apskri­ tai, vadovėlį tvarkant pirmiausia buvo stengiamasi išlaikyti vieną vedamąją mintį bei vienodą atskirų faktų interpretavimą. Be teksto, dar buvo stengiamasi įterpti į vadovėlį kitokios aiškinamosios medžiagos, būtent žemėlapių, schemų ir iliustra­ cijų. Iliustracijas parenkant buvo laikomasi nusistatymo teimti tikrai istoriškus dalykus (dėl to, pav., pirmųjų mūsų kunigaikščių atvaizdų skaitytojas čia neras) ir meniškosios vertės istorinių paveikslų reprodukcijas. Trūkstant specialių rinkinių, buvo ne­ lengva tatai padaryti, bet pirmąjį nusistatymą vis dėlto buvo galima įvykdyti. Sunkiau buvo su antruoju: nesant geresnių reprodukcijų, kartais tekdavo padaryti kompromisą, nes nega­ lima buvo atsisakyti nuo kai kurių įsidėmėtinų faktų akcenta­ vimo ir iliustracijomis. Imantis darbo, kaip minėta, buvo turima galvoje tiek visuo­ menės, tiek mokyklos reikalas. Abu juos suderinti buvo sun­ koka, todėl teko ieškoti ir čia kompromisinio kelio. Tuo būdu vadovėlio turinys daugiau taikomas vidutiniam skaitytojui inte­ ligentui, o medžiagos paskirstymas bei dėstymas daugiau taiko­ mas mokyklos reikalui. Taigi, mokytojui tinkamai vadovaujant, rodos, nesunkiai galės juo pasinaudoti ir mokiniai. Norėtumėm pareikšti viltį, kad vadovėlis nors iš dalies pa­ tenkins gyvą visuomenės ir mokyklos reikalą, o kartu ir padė­ koti visiems, kurie prisidėjo prie jo pasirodymo. Pirmiausia tenka padėkoti p. Švietimo Ministeriui prof. J. Tonkūnui ir Viceministeriui K. Masiliūnui, kurie daugiausia rūpinosi renkant bendradarbius, o vėliau visą laiką rodė dėmesį dirbamajam dar­ bui ir teikė reikiamos paramos. Taip pat tenka padėkoti Šv. Ministerijos Knygų Leidimo Komisijai už vadovėlio išleidimą. Negalima irgi viešai nepadėkoti p. L. Kuodžiui, atidžiai taisiu­ siam vadovėlio kalbą, ir p. R. Pesiui, braižiusiam žemėlapius bei schemas. A. VI Šapoka

TURINYS
ĮVEDAMOJI DALIS

1 . Tautos istorija i r jos mokymosi tikslas 2. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 3. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai 4 . Lietuvos istorijos mokslas . . . .

.

.

.

.

Psl. 1 1 4 7

PIRMOJI DALIS. PRIEŠISTORINIS LAIKOTARPIS

1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas . 2. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos kr. kultūra 3. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas
ANTROJI DALIS. LIETUVA PRIEŠ SUSIDARANT VIENINGAI VALSTYBEI

11 13 18

1. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje . . . . 2. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai . 3 . Seniausios istorinės žinios apie aisčius . . . . 4. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis 5 . Senovės aisčių sodybos . . . . . . 6. Senovės aisčių visuomeninė santvarka 7. Senovės aisčių religija 8. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki XIII amž.) 9. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines 10. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas 11. Kryžiuočių ordino atsikraustymas Į Prūsus . . . 1. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis . 2. Mūšis ties Šiauliais (1236 m.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m.) 3. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo .

2 0 23 24 26 30 31 34 37 39 41 43 48 50 51 VII

TREČIOJI DALIS. LIETUVOS VALSTYBĖS KŪRIMO LAIKOTARPIS

4. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m.) 5. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas (1253 m.) . 6. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi 7. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų . 8. Mindaugo nužudymas (1263 m.) 9. Lietuva po Mindaugo mirties — 1263—1270 m. 10. Traidenis (1270-1282 m.)
KETVIRTOJI DALIS. LIETUVA, VALDOMA GEDIMINO GIMINĖS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ

52 54 55 57 59 60 61

A. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. Vytenio ir Gedimino laikai 1. Lietuvos būklė po Traidenio mirties 2. Gediminaičių dinastijos pradžia 3. Vytenis (1295—1316 m.) 4. Gediminas (1316-1341 m.) 5. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis . 6 . Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą . . . . 7. Gedimino valstybė 8. Gedimino valstybės santvarka 9. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda II. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. 2. 3. 4. 5. 6. Gedimino įpėdiniai Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių . . Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos santykiai su rusų kr. Algirdo ir Kęstučio laikais Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika . . III. Politinė krizė Lietuvoje 1377—1384 m. 1 . Algirdo įpėdinis Jogaila i r j o politika . . . 2. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis . 3 . Vytauto kovos s u Jogaila dėl tėviškės . . IV. Jogailos ir Vytauto laikai 1. 2. 3. 4. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium . . Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium . Lietuva, Jogailai tapus Lenkijos karalium Lietuvos krikštas (1387 m.) 102 104 108 110 . 95 97 100 79 81 90 90 91 93 63 64 65 67 68 72 74 76 76

•J. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprini­ mas Lietuvoje 6. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila 7. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Astravos sutartis (1392 m.) 8. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės su­ vienijimas 9. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m.) 10. Vytauto savarankiškumo didėjimas 11. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.) 12. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas . 13. Vytauto kovos s u ordinu dėl Žemaičių . . . . 14. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. 15. Karo pabaiga ir Tomo taika (1411 m.) 16. Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės aktai (1413 m.) 17. Žemaičių krikštas (1413 m.) ir vyskupystės įkūrimas (1417—1421 m.) . 18. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos . . . 19. Melno taika (1422 m.) ir Žemaičių ginčo pabaiga 20. Vytauto rytų politika j o gyvenimo pabaigoj . . . 21. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias 22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj . 23. Lucko suvažiavimas (1429 m.), Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis 24. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai 1. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas . 2. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis . 3. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą 4 . Senosios Lietuvos valstybinė santvarka . . . 5 . Senosios Lietuvos socialinė santvarka . . . 6 . Ekonominis senosios Lietuvos gyvenimas . . . VI. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m.) . . 2. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m.) ir jo kovos su Švitrigaila 3. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas 4. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis 5. Jogaila

111 113 117 117 120 121 122 123 124 126 129 131 136 137 139 141 142 143 144 148 150 152 153 159 161 165 168 169 172 173 174 IX

V. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų į krikščioniškuosius

. . .

VIII

B. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. Kazimiero laikai (1440—1492 m.) — pereinamasis laikotarpis 1. Kazimiero išrinkimas d. Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.) . 177 2. Žemaičių kunigaikštystės privilegija 179 3. Kazimiero išrinkimas Lenkų kar. ir 1447 m. privilegija 180 4. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva 181 5. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. Tomo taika 183 6. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais . 184 7. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais . . . 186 8. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais 187 9. Kazimiero asmuo ir jo šeima 189 I I . Lietuvos ir Lenkijos artėjimo laikai 1. Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietu­ vos kunigaikščiu . . . . . . . . 2. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais . 3. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais . 4 . Ponų tarybos įsigalėjimas i r seimai . . . . 5. Aleksandro asmuo ir jo mirtis 6. Zigmantas II (1506—1548 m.) ir jo karai su Maskva . 7. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.) . 8. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona . 9. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis (1544-1548—1572 m.) . . * 10. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais 11. Livonijos prijungimas . . . . . 12. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais 13. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos aktas 14. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis C. Lietuvos vidaus santykiai X V I amž. 1. 2. 3. 4. I. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amž. Krašto valdymo aparatas iki XVI amž. antrosios pusės Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. . Lietuvos įstatymai ir Statutas • Lietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje . . . 229 232 233 236

III. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. Švietimas ir tautiškas susipratimas 2 . Protestantizmas Lietuvoje . . 3 . Jėzuitai Lietuvoje . . . . . 247 250 254

PENKTOJI DALIS. PONŲ IR BAJORIJOS VIEŠPATAVIMO LAIKOTARPIS

A. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka, išmirus Gediminaičiams 1 . Liublino unijos atneštieji naujoviškumai . . . . 2 . Centro valdžia . . . . . 3 . Provincijų valdomieji organai . . . 4. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas . . 5. Kariuomenė 6. Iždas 7. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valst. vadai po unijos 1. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.) 2. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m.) . 3. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m.) elekcija 4. Stepono Batoro asmuo 5 . Stepono Batoro karai s u Maskva . . . . 6. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais . 7. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.) . 8. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis . C. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis L Valstybė Vazų dinastijos laikais (1588—1668 m.) a. Z i g m a n t o V a z o s l a i k a i (1588—1632 m.) 1. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas . 2. Zigmantas Vaza ir jo valdymas 3. 1606—8 m. maištas (rokošas) 4. Bažnytinė Brastos unija (1596 m.) . . . 5. Karai su Švedais dėl Livonijos . . . 6. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais 7. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva . 8 . Zigmanto Vazos valdymo charakteristika . . . . b. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m.) 9 . Vladislovo asmuo i r elekcija . . . . . . 10. Karas su Maskva ir Palianovos taika 11. Santykiai su Švedais Vladislovo laikais . 294 298 300 301 304 309 312 315 315 317 318 XI 256 259 264 265 272 273 274 277 279 282 284 285 289 292 294

191 193 196 198 201 201 205 206 209 212 213 217 218 227

B. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo

II. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai . . v 238 2. Valstybės ūkis XVI amžiuje 243 3 . Žemės reforma XVI amž. — valakų sistema . . . 245 X

12. Ramusis Vladislovo valdymo periodas 13. Ukraina ir kazokai

.

.

.

.

319 320 323 324 326 330 332 333 336 336 337 339 342 343 344 347 349 350

c. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m.) 14. Jonas Kazimieras ir jo elekcija 15. Pradžia 1654—1667 m . karo s u Maskva . . . . 16. Karas su Švedais ir Kėdainių sutartis 17. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m.) 18. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija . II. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas 2. Lietuvos sienos Vazų laikais 3. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais 4. Tikybiniai santykiai Vazų laikais 5. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos XVII amž. . 6. Kitatikių mokyklos 7 . XVII amž. mokyklose mokomieji dalykai . . . . 8. Kunigų ruošiamosios įstaigos 9. Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje 10. Lietuvos visuomenė XVII amž 11. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės; „aukso laisvė" . D. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. Valstybės pakrikimo laikai 1. Laikotarpio charakteristika s .

I Y Švedų antplūdis ir karas su jais 16. St. Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga . 17. Augusto II grįžimas į sostą 18. 1717 m. „nebylys seimas" 19. Karų padariniai Lietuvos ūkiui ir maras (1708—1711 m.) 20. XVIII amž. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui 21. Augusto II valdymo pabaiga 22. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius . 23. Augusto III laikų valstybė 24. Kotryna I I i r Čartoriskių sustiprėjimas . . . . I I . Reformų bandymų laikotarpis 1. Europa XVIII amžiuje 2. Respublika XVIII amžiuje 3. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos 4. Čartoriskių reformos 5. Radomo konfed. ir Čartoriskių ref. apkarpymas (1768 m.) 6. Baro konfed. ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas . 7. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. seime . 8. Valstybės perorganizavimas 1773—5 m. seime . . 9. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai . . III. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. gale 1. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.) 2. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais . 3. Socialinis Lietuvos gyvenimas XVIII amž. gale 4. Ekonominio gyvenimo kėlimas 5. Antanas Tizenhauzas, jo darbai ir nepasisekimai . . 1. Valstybė po pirmojo padalin. iki reformuojamojo seimo 2. Ketverių metų (1788—1792) seimas 3. Ketverių metų seimo reformos 4 . Reformos i r Lietuvos valstybės reikalai . . . . 5. Targovicos konfederacija (1792—1793 m.) . . •. . 6. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m.) . . 7 . Valstybės santvarka p o I I padalinimo . . . . 8. Kosciuškos sukilimas (1794 m.) ir nepriklausomybės galas
ŠEŠTOJI DALIS. LIETUVA RUSŲ VALDŽIOJE

379 380 383 383 384 387 388 390 391 395 396 398 402 404 406 409 412 414 415

355

a . D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m.) 2. Mykolas K. Višniaveckis (1669—1673 m.) ir jo elekcija 356 3 . Mykolo Višniaveckio valdymas i r mirtis . . . . 359 4. Lietuva M. Višniaveckio laikais 360 5 . Jono Sobieskio (1674—1696 m.) elekcija . . . . 361 6. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas . 363 7. Lietuva Jono Sobieskio laikais 365 8. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku . 367 b. S a k s ų d i n a s t i j o s l a i k a i ( 1697—1763 m.) 9 . Augustas I I (1697—1733 m.) i r j o elekcija . . . . 10. Lietuva Augusto II elekcijos metu 11. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo įstatymas" (coaequatio iurium, — 1697 m.) . . . . . 12. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose 13. Augustas II ir jo politiniai siekimai . . 1 . 14. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Valkininkų konfederacija XII 370 371 371 373 374 375

417 419 422 425 427 429 430 431 433 434 436 437 438

IV. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas

A. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. Lietuva pirmoje X I X amž. pusėje 1. D. Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje . 440 XIII

) Vilniaus atgavimas. pradžioje . 13. Mokyklos Užnemunėje 8. Įstojimas į Tautų S-gą ir Lietuvos pripažinimas de jure . III. Lietuva didžiojo karo pradžioje 2. 2. . Didžiojo karo ir valstybės atstatymo laikotarpis 1. Latvių tautos kelias 1. . Santykiai su Lenkija paskutiniaisiais metais 5. Galutinis baudžiavos panaikinimas ir valstiečių būklės sutvarkymas 3. . sukilimo 5. perversmas AŠTUNTOJI DALIS.) . 536 540 541 546 549 551 555 557 559 562 568 571 574 IV. 1831 m . . Klaipėdos krašto prijungimas . Nepriklausomosios Latvių valstybės įkūrimas . . Gimnazijos . 9. Lietuvos vidaus politinė raida ir 1926 m. . Mažoji Lietuva Vokiečių valdžioje 532 534 1. Karas s u Lenkais i r byla Tautų Sąjungoje . Želigovskio smurtas 7 . Lietuviai Rusijos Dūmoje Tautos švietimo darbai po 1905 m Tautiškojo sąjūdžio santykiai su nutautusia bajorija . . . 1863 m . pradžioje . 8 . Tautiškas susipratimas gimnazijose ir kunigų seminarijose Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m. Lietuvos rusinimas 1. gruodžio 17 d. ATSKIRTŲJŲ LIETUVIŲ TAUTOS DALIŲ LIKIMAS 576 577 578 582 585 586 588 Lietuvių tautos ploto siaurėjimo istorijos būvyje I. Lietuvos Latvijos sienos nustatymas . . 5. 4. Kryžiuočių ordino nukariavimai ir jo valstybė . 3. 2. . . . Latviai svetimųjų valdžioje 2. Rusų kolonizacija Lietuvoje B. Žemės reforma . . W. Lietuva vokiečių okupacijoje 4. 6. 11. 6. Krašto valdymo reformos panaikinus baudžiavą 4. Naujoji gadynė . . 10. 3 . 4. . Tarptautinių santykių plėtimas 1. . . . Bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymas 10. Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. 6. . . . Kovos dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose . . 8. Specialinės Lietuvos sutartys su kitomis valstybėmis V. . 1905 m. . NEPRIKLAUSOMOSIOS LIETUVOS GYVENIMAS 2. 9. 593 594 596 598 599 603 XV I. 3. Kova su Lietuvos rusinimu ir pravoslavinimu . . . . . 7. Suvalkų sutartis ir gen. sukilimas . 3 . 2. . Savosios valiutos įvedimas . Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. Lietuvių tremtiniai Rusijoje XIV I I . revoliucija ir Didysis Vilniaus Seimas . Santykiai su Šv. 2 . . Šveicarijoje ir kitur . 2. O. 3. Krašto gynimo organizavimas Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Kovos su bermontininkais Pradžia konflikto su lenkais Lenkų sąmokslas Lietuvoje (P. V Tarybos darbai okupuotoje Lietuvoje ir nepriklausomy­ bės paskelbimas II. Blaivybės brolijos i r j ų uždraudimas . . 3. . pradžioje 7 . . Lietuvos k-ją Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje . Tautiškasis atgimimas 1. .> Tautiškojo sąjūdžio pradžia Kova dėl lietuviškosios spaudos Slaptoji periodinė lietuvių spauda ir jos programa . 441 442 448 449 455 457 459 465 469 474 476 477 478 480 485 485 486 487 488 492 494 495 497 499 507 510 512 516 518 521 524 526 530 3. . . Nepriklausomybės kovos 1. . I I . . Steigiamasis seimas i r konstitucija . . . Baudžiavos panaikinimas 10. Sostu ir Lietuvos Bažnyčios reikalai 6. . Tautiškas latvių atbudimas . Valstiečių klausimas X I X amž. Rusinimas per mokyklas 6 . 4. 7. Valstybės tvarkymas 1 . sukilimas . 5. Lietuvių veikla Amerikoje. . 4. . . . . Ordino valstybės visuomenė . . .\ Rusų Įvestoji tvarka Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti d. . . Rusų valdžios pažiūros j Lietuvą ir rusinimo politika . 2. . 12. 5. . Lietuviškosios spaudos uždraudimas 9. 11. . Mūsų kaimo būklė prieš didįjį karą SEPTINTOJI DALIS. Užnemunė po 1863 m.

Amerikos Valstybių lietuvių ryšiai su Lietuva 6. Lietuviai išeiviai įvairiose Europos valstybėse . . Ji parodo. 1 XVI 1 . Amerikos Valstybėse . papročiai. 5. Amerikos Valstybėse 3. Emigracijos pradžia 2. . A. 3. Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVI ir XVII amž. . Emigracijos politika 2. 7. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 633 635 636 637 637 638 643 649 651 651 658 lietuviai kituose . Lietuvių emigracijos tvarkymas Priedėlių paaiškinimai Bibliografiniai nurodymai Atitaisytinos klaidos c. istorija turi padėti suprasti ir dabartį. kurių visų šaknys glūdi praeityje. parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią. lenkai LlCtUViM Istorija. 2monių būdas. . 659 663 664 669 670 673 677 687 emigracijos problema Tikrąją tautos praeitj nelengva susekti. . 9. Lietuvių 1. Žo­ džiu. po­ litinių ir tautinių — problemų. Parodydama. Lietuvių suvaržymai XVII amž. 2. Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVIII amž. . . Ekonominė J. ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti. Lietuvių organizavimosi pradžia J. Rašto paminklai Lietuvoje gana vėlyvi. 10. . istorijos mokslas rodo. . Amerikos Valstybių lietuvių būklė . E m i g r a c i j o s p r a d ž i a ir c e n t r a i 1. b. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį. J. kaip susidarė dabartiniai kultūriniai. Kultūrinė M. Pavergtųjų aisčių būklė ordino valdžioje . Mažosios Lietuvos lietuvių kovos dėl savo teisių . Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities. kuriems tekdavo susidurti su lietuviais. Lietuvoje XVIII amž. bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. d. Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas Istorija yra praeities mokslas. Lietuvos lietuvių veikla ir tautiško susipra­ timo augimas 12. Mūsų tauta turi dabar daug įvairių — kultūrinių. Lietuviai Šiaurinėje Amerikoje 3. 2. kuriose tenka tautai gyventi. Lietuviai Pietinėje Amerikoje 4 . . Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. V. Lietuvių būklė Mažojoje Lietuvoje šiais laikais III. Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. socialinių. kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tautiškasis judėjimas Lietuvoje ir J. Istorija ir padeda suprasti savotiškąsias tautų savybes. Lietuviai emigracijoje a. — būtent skandinavai. Istorijos mokslas tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. 11. Lietuvių draugijos J. kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos. . Lietuviškumas ir lietuvių kalba M. paniūros j įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių. kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsi­ tiktinis. Dabartinė J. nes senų senovėje lietuviai savo gyvenime apseidavo be rašto. . Lietuviai kituose n e Europos kraštuose . lietuviai . Geriausias isto­ rijos šaltinis yra likę s e n o v i n i a i r a š t a i . Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. 4. Lietuviai kituose pasaulio kraštuose . vokiečiai. socialiniai ir politiniai santykiai. 8. gale . kaip gyveni­ mas plis toliau. kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo ap­ linkybės. Pačių pirmųjų ra­ šytinių žinių apie lietuvius duoda svetimšaliai. Lietuvių vokietinimas X I X amž. turi išaiškinti. Vaizduodamas tautos pra­ eitį. 6 . tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. Ben­ droji žmonijos istorija nagrinėja visos žmonijos kultūros raidą. bet ir šiek tiek numatyti. J u n g t i n i ų Amerikos Valstybių 1.3. K u l t ū r i n ė 605 606 608 610 611 613 616 620 624 627 Į V E D A M O J I DALIS 1. Lietuviai Pietinėje Amerikoje 2 . 5. . 4 . 7. Mažosios Lietuvos likimas ordinui žuvus . Amerikos Valstybių lietuvių būklė lietuvių išeivių būklė kraštuose 1. Lietuvių spauda J . Amerikos Valstybėse .

dvarų inventorių sąrašai. su kuriais kraštais turėta prekybinių ir kitokių santykių. Pagaliau dar vienas neretas ra­ šytinis šaltinis yra įvairūs u ž r a š a i ant pastatų. Tie laikai. jog ir jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. kuriuose suminimi visi svarbiausi įvykiai. Tačiau yra laikų. neturėdami tikslių žinių. Tai yra savotiškos senųjų laikų istorinės knygos. pilys ir pi­ liakalniai). Be to. į kuriuos ne­ gali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. sąskaitos. Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. t. norėdami atitai­ syti jų prasimanymus ir klaidas. o nuo X V I I I amž. randa­ mas raštuose. pabaigos jau pradeda rastis įvairių vi­ daus dokumentų: apdovanojimų. pastatai (pav. o vėliau — teismuose. kapai ir t. Kuriam nors laikotarpiui neturėdami ži­ nių. vartojame svetimą. pav. kurs vadinasi a r c h e o l o g i j a . prie bažny­ čių. pradžioje. Bet kronikų ir metraščių duodamos žinios yra labai nepilnos ir netikslios. laidojimo būdas. atskirų į v y k i ų a p r a ­ š y m a i ir veikėjų a t s i m i n i m a i . o nuo X I V amž. kitose valstybės įstaigose ir bajorų dvaruose. Dar labai didelę reikšmę istorikams turi įvairių svarbesnių įvykių aprašymai. arba m e t r a š č i u o s e . Nuo XV amž. Medžiaginės kultūros palaikai yra išlikę įvairūs senovės žmo­ nių vartoti daiktai. nuo X V I amž. mokesčių knygos. Dvasinės kultūros palaikai yra kalba. atsiminimų auto­ riai dažnai įvykius aprašo subjektyviai ir tendencingai. Priešistoriniams laikams pagrindinis šaltinis ir yra ar­ cheologų randamos ir tiriamos senienos. iškeldami savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. dažnai tokie rašytojai. vadinasi i s t o r i ­ n i a i s l a i k a i s . pranešimų iš provincijų ir t. žodinė kūryba ir įvai­ rūs papročiai bei apeigos. Pa­ vyzdžiui. sutartys su už­ sieniais. žinomas L i e t u v o s M e t r i k o s vardu. kurie nepaliko jokių rašy­ tinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. Pasitaiko klausimų. todėl tėra tik atsitiktinai išlikusių to meto raštų. jei svetima tauta kurį daiktą vadina lietuvišku vardu. naudojasi d o k u m e n t a i s . spaudoje pradeda rastis a t s k i r ų p o l e m i n i ų b r o š i ū r ų . Tiksliai jie aprašo tik tuos įvykius. Šitų istorinių žinių randame jų k r o n i k o s e . Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. daug ką iškraipo. vidurio didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau vedamos siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų knygos. Toliau tokių raštų vis daugėja. Istorikai. saugomi jų nuorašai. o apie anksčiau buvusius pripa­ sakoja visokių pasakų. kaip žmogaus kadaise gyventa. jau pradeda rastis ir vyskupijose. K a l b a yra taip pat gana svarbus istorijos šaltinis. Tai p r i e š i s t o r i n i a i l a i k a i . Tuo būdu susidarė tokių dokumentų a r c h y v a s . t. kapų įrengimas ir juose randami daik­ tai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą.ir rusai. tai iš to daroma išvada. paminklų. kurie negali būti tendencingi. Tada istorikai griebiasi įvairių nerašytinių m e d ž i a g i n ė s i r d v a s i n ė s k u l t ū ­ ros palaikų. Be reikalinių raštų. Pačioje Lietuvoje metraščių pradeda rastis tik XV amž. valdovų įsakymų. vidurio jau pa2 sirodo ir l a i k r a š č i ų .t. įrankiai. Jei kelios tautos eilę daiktų vadina vienos kilmės žodžiu. istorijos mokslui dar labai svarbi senovės k o r e s p o n d e n c i j a (laiškai). ginklai. s e i m ų d i e n o r a š č i a i .. Daug ką apie senovės žmonių gyvenimą pasako likę į s t a t y m a i . kaip jo gintasi nuo priešų. d e r y b ų p r o t o k o l a i . muitinių knygos ir t. no­ rint susekti tiesą. Nuo XV amžiaus kanceliarijų ir raštų saugomųjų įstai­ gų. Be to. Ir priešingai. arba archyvų. privilegijų. Archeologiniai radiniai (iškasenos) rodo. Lietuvoje iki Jogailos ir Vytauto laikų net didžiojo kuni­ gaikščio dvare nėra buvę kanceliarijų. Tuo būdu archeologinės liekanos papildo istorines žinias. Dažnai jų rašytojai papasakoja įvykius tendencin­ gai. arba medžiaginės kultū­ ros palaikai. kurie paliko rašto paminklų. tai reikia manyti. kad tų tautų kada nors būta vienos tau- . todėl. kapų ir t. jei mes. tai ir tą daiktą ji bus pasiskolinusi iš lietuvių. Tiesa. nes jie būdavo rašomi kokiam nors reikalui. neturėdami kurio nors savo žodžio. Bet labai dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. kurie vyko patiems kronikų autoriams begyvenant. Visais tais daiktais rūpinasi specialus se­ nienų mokslas. kurs išliko iki mūsų laikų. jie prasimano visokių spėliojimų. t. reikia juos lyginti savitarpy arba su dokumen­ tais. Iš jų paminėtini kunigaikščių susira­ šinėjimai su užsieniais (jų ir jiems rašyti laiškai)..

— daviniais. labai daug medžiagos dar saugoma prie didžiųjų b i b l i o t e k ų . v i e n u o l y n u o s e ir senuose d v a r u o s e . jie buvo suvežti į Vilnių. ir visoki aktai. Tačiau kritiškasai tautosakos tyrinėjimo meto­ das gali surasti istorinės tiesos pagrindą ir tautosakoje. nes tik kartu su kitais dokumentais jie gali turėti didelę reikšmę. t. tai aišku. tada nebuvo notarų. I š kitų dabar Kaune esančių archyvų paminėtini dar A r k i v y s k u p i j o s . gali daryti tik k a l b o t y r o s specialistai. juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Juose surinkti Vilniuje buvusių rusų valdžios įstaigų dokumentai. nors dabar jų ten ir nebebūtų. Mat. Lie­ tuvą užėmus rusams. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai Istorijos mokslo naudojamosios medžiagos yra labai daug ir įvairios. ypač originalų... jau iš seno ji visa grupuojama ir saugojama tam tikrose įstaigose. nustatydami. Iš jų sudarytas vadinamasis C e n t r a l i n i s V i l n i a u s A r c h y v a s . kurių. Pagaliau labai daug visokių dokumentų yra prie b a ž n y č i ų . nepakeičia nė naujieji krašto gyventojai. kalbotyros ir t. vadinamajame C e n t r ą l i n i a m e V a l s t y b ė s A r c h y v e . iš senovės dar yra likusių m i e s t ų a r ­ c h y v ų . Jie labai daug padeda istorijai.. kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. Į tą archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklau­ somybės galo. Pagal šal­ tinių rūšis yra steigiamos ir jų saugomosios įstaigos: atskirai ren­ kami ir saugomi rašytiniai paminklai. kuriose srityse nuo senų laikų daugybė vietovardžių yra lietuviški. visi tie archyvai buvo teismuose. tad ir jie yra senovės liudytojai. kuriuose buvo saugomos ne tik teis­ mų bylos. Kad būtų visiems istorikams prieinama. senojoje Lietuvos valstybėje buvo dar t e i s m ų a r c h y v ų . kurie surenkami iš privačių asme5 . kurs tebėr ir dabar. padavimai. ir juos pagimdė tam tikros gyvenimo sąlygos. Reikia tik mokėti juos suprasti. Rašytiniai šaltiniai saugomi ir tvarkomi tam tikrose įstaigose. atskirai dvasinės kultūros palaikai. senų ir retų rankraščių. seimų nutarimai ir kiti valdžios il. turėjo būti įrašyti į teismų knygas. Kai ką pa­ aiškina ir tautoje likusios apeigos. Lietuvos istorijai svarbiausias yra buvusios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos archyvas. K a u ­ n o m i e s t o i r įvairių v a l d ž i o s į s t a i g ų a r c h y v a i . tautosakos kūriniai labai kinta (pav. T u o būdu bibliotekose atsidūrė daugumas k r o n i k ų . yra labai geras krašto praeities liudininkas. bet ir visokių sutarčių. m e t r a š č i ų . T o ­ dėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. pasakos. burtai. istorikų naudojami šaltiniai yra labai įvai­ rūs. Rusų valdymo metu taip pat buvo atsiradusių archyvų. Šitos nuorašų knygos buvo vadinamos M e t r i k a . be to. 3. Lietuvą užėmus rusams. t. eidami iš kartos į kartą. kad gautų juridinę galią. Be šito Metrikos archyvo. Buvusios Kauno gubernijos įstaigų archyvai dabar saugomi Kaune. Tikras išvadas čia. Be to. Iš pradžių čia buvo saugomi tik valdovo dovanojimų raštai. Taigi geogra­ finiai vardai. Į dabartines bibliotekas pakliūva senovės kultūrinių įstaigų (pav. Jei. iš kurios kalbos yra kilę vietovardžiai. a r c h y v a i s. kur buvo saugomi miestų valdybų (magistratų) raštai. kunigaikščio Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje. bet ir teismų sprendimai. atskirai medžiaginės kul­ tūros paminklai. Nemaža doku­ mentų ir šiaipjau senų raštų yra privačių asmenų rankose. Tiesa. Jame buvo saugomos įvairios sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. Kaip matome. Nemažas istorinis šaltinis dar yra žodinė kūryba. tuo tarpu kiekvienas skyrium dažnai mums nieko nepasako. Bet bibliotekose esti nemaža ir šiaip­ jau dokumentų. Lietuvos archyvas buvo pradėtas organizuoti Algirdo laikais. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde. kad ten gyventa lietuvių. tam tikri įsitikinimai. dainos. jis buvo išvežtas į Rū­ diją ir dabar yra Maskvoje. D. kurios visos turi i r r a n k r a š č i ų s k y r i ų . T u o bildu visas susidaręs archyvas vadinamas L i e t u v o s M e t ­ r i k a . Be archyvų. a t s i m i n i m ų ir k. vienuolynų. Mat. papročiai ir prietarai. pav.tai.tos ir kad su tais daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyve­ nant. svar­ biausi iš jų dabar yra Vilniuje. arba t a u ­ t o s a k a (folkloras). prietarai ir t. y. žinoma. mokyklų) ir privačių asmenų bibliotekos. vadinamose. Kol buvo gyva valstybė. 4 n vėliau tam tikrose knygose buvo surašomi ne tik dova­ nojimai.t. testamentų ir kitokių piliečių dokumentų nuorašai. jiems tenka naudotis net ir kitų mokslų — archeologijos. kaip pastebėta. Dabar visi tie dokumentai renkami ir saugomi mūsų valstybės archyve.

Tuo būdu atskirais leidiniais i š s p a u s ­ d i n t i i r L i e t u v o s i s t o r i j o s š a l t i n i a i : kronikos su metraščiais. Toksai rankraščių skyrius yra ir musų V y t a u t o D. o vėlesniais laikais daug medžiagos ten išvežė sulenkėję mūsų dvarininkai. Čia visų pirma reikia paminėti R u s i j o s archyvus. pasakos. kad būtų lengvai prieinami istorikams. dabar spe­ cialiai spausdinami. Bet daugiausia medžiagos yra Lenkijoje. todėl nemaža medžia­ gos yra ir V a t i k a n o ar c h y v e (iš tų laikų. Daug tos medžiagos visada esti saugoma kitų kraštų archyvuose ir bibliotekose: dalis jos ten atsiduria karo metu. sugrupuojami ir laikomi specialiuose muziejuose. todėl labai daug medžiagos yra ypač K a r a l i a u č i a u s . Panevėžy. lig šiol viską spausdino svetimieji. Pagaliau tų pačių dvarininkų ne­ maža jos išvežta j Prancūziją. visada turėjo su Lietuva daug vi­ sokių santykių. nes šis kraštas. Tik. Nemaža muziejų yra ir provincijoj (Klai­ pėdoj. Pas mus tą darbą dabar tvaiko T a u ­ tosakos Taryba ir T a u t o s a k o s Archyvas. o kita susidaro ten savaime. daugybė dokumentų. taip pat yra ren­ kama. 7 . Be to. Rusija daug jos išvežė. Biržuose ir kitur). užėmusi Lietuvą. Taip pat nuo senų laikų Lietuvos valstybė turėjo daug reikalų su popiežium. Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. bet ypač daug jų yra Lenkijoj. Bet ne prie visų šaltinių (ypač Lenkijoj ir Ru­ sijoj) tuo tarpu dar galima prieiti. kurie. Italiją ir Vokietiją. priežodžiai bei patarlės. sulenkėję mūsų dvarininkai čia perkėlė savo šeimų dokumentus. deja. Lietuvos Metrika). Pav. Rusijoj ir Vokietijoj. Visa tai svarbu daugeliui kitų mokslų. bet ir susidariusios vietoje..Js p a l a L i . rūšiuojama ir spausdinama. Svetimų kraštų archyvai. Lie­ tuvoje dabar kuriamas centralinis V y t a u t o D i d ž i o j o M u z i e j u s Kaune. unijos laikais nemaža jos pa­ teko į Lenkiją. kai buvo rūpi­ namasi Lietuvos krikštu. Telšiuose. Prūsais. Spausdinami padavimai. turėdami savo tikslų. arba tautosaka. Lietuvos kaimynas. Muziejus. Tik dabar nepriklau­ somoje Lietuvoje jau patys lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. Mums itin svarbūs archyvai tų kraštų. Jie aprašomi. kai Lietuva gyveno susirišusi. Kaip renkami ir saugomi istoriniai rasto pamink hi pat saugomi ir archeologų surenkami medziagme kul- l:. U n i ­ versiteto Bibliotekoj. Šiauliuose. bet tuo pasinaudoja ir istorikai.. dalis jos per karus buvo išvežta į Švediją. Nuo seniausių laikų Lietuva labai daug turėjo įvairių santykių ir su vokiečių ordinais.1. D a n ­ c i g o ir B e r l y n o archyvuose. Vytauto D. o vėliau unijoje su Lenkija. 6 Senienos. Archivuose esantieji svar­ biausi šaltiniai. dažnai tendencingai parinkdavo šaltinius. V a r š u ­ v o s ir K r o k u v o s archyvuose. dai­ nos. Kėdainiuose.nų. ypač jos gausu iš tų amžių. t. atsiminimų ir 1. Dvasinės kultūros palaikai. Ir Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur. kurie praeityje turėjo santykių su Lietuva. o vėliau — Lietuvos Bažnyčios orga­ nizavimu). kuriuose yra daug medžiagos ne tik iš Lietuvos išvež­ tos (pav. papročių ir apeigų apra­ šymai ir t. o vėliau—su vad. valstybėms bendraujant. Mūsų krašto senienos irgi išblaškytos po viso pasaulio mu­ ziejus. Istorinių šaltinių spausdinimas.

žinoma. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S.4. o ne isto­ rinė tiesa.). kad seno­ vės didžioji Lietuvos kunigaikš­ tija. Dancige). XVI amž. V a l a n č i u s pa­ rašo Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t. Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepri­ klausomojo gyvenimo laikais. ypač po antrojo lenk8 mečio (1863 m. kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai. viduryje at­ siranda visa eilė tokių kronikų. vidurį. y. bet tada rašė daugiausia iš Lie­ tuvos kilę bajorai. Rusai domėjosi Lietuvos Istorija dėl savo politikos tikslų.). „Būdą senovės lietuvių". išspausdino didžiulį 9 tomų vei­ kalą. Kai 1832 m. Toliau Lietuvos istoriją tyrinėja tik X I X a. gudų kalba. viršelinis lapas. Tiesa. kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai. Lietuvos istorijos mokslas Pirmieji Lietuvos istoriją pradėjo moksliškai tyrinėti sve­ timšaliai — rusai. kurie nors ir kalbėjo lenkiškai.) pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija. Tą darbą tęsė Vilniuje susibūrę uždaryto universiteto auklėtiniai ir kiti švie­ sesni Lietuvos bajorai. t. lenkai ir vo­ kiečiai. Lenkai ėmė rūpintis Lietu­ vos istorija. rašyti lietuviškai. Jiems rūpėjo įrodyti. kad Lie­ tuva buvusi jų kultūros įtakoje. Lietuvos Istorijos tyrinėjimas perėjo į ru»ų ir lenkų rankas. Keletas jų duoda net ištisą Lie­ 1548-1582 ra. norėdami sugriauti rusų tezes ir įrodyti. reikia paminėti Lydos bajorą T. tuvos istorijos apžvalgą. kai ją pradėjo tyrinėti pa­ tys lietuviai. Antroje XVI a. Jis buvo inžinierius.ubas buvo apleistas. menė buvusi lenkiška. pridėtas prie jo „Kronikos" sios jų buvo rašomos ta pačia 1582 m. todėl jo veikalas nepasižymi moksliškumu. o ne istorikas. Bet apie X I X a. Seniausieji Lietuvos isto­ rijos raštai prasideda Vytauto laikais. Nuo tos ten­ dencijos Lietuvos istorija pra­ dėta valyti tik paskutiniais lai­ kais. Daugumas jų rašo lenkiškai. tačiau labai mylėjo savo kraštą ir didžiavosi jo garsia praeitim. rašiusių lenkiškai. Vokiečiai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tiks­ lais. (Istorija spausdinta 1650 m. „Lietuvos istoriją" — 2 t. įrodyti. kuris nuo 1835 iki 1841 m. Todėl jų isto­ rikai stengėsi iškelti savo tautos 9 Teodoras Norbutas (1784—1864 m. Jiems. pusėje kaunietis jėzuitas A. todėl sten­ gėsi parodyti didingą savo kraš­ to praeitį. O naujiesiems lenkų istorikams labiausiai rūpėjo iš­ garbinti kultūrinę Lenkijos mi­ siją. Iš šito periodo Lietuvos istorikų. kuris parašė net kelis Lietuvos isto­ rijos veikalus („Darbus senovės lietuvių ir žemaičių". todėl Ir istorijoje jie ieškojo argumen­ tų šitai savo tezei paremti. V i j ū k a s K o j e l a v i č i u s parašė lotyniškai Lietuvos istoriją — „Historia Lituana" (2 t. rusų valdžia uždarė Vilniaus universitetą. jo sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. Tai pirmosios Lietuvos kronikos. Pirmo­ (Raižinys. kad ji sudariusi su Lenkija vie­ ną valstybę ir kad jos visuo- A. len­ kiškai parašyta (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamojo) lenko S t r i k a u s k i o . XVI amž. pirmiau­ sia rūpėjo savo tikslai. leidimo). N o rb u t ą. D a u k a n t o .). Vilniaus universiteto metu. O vysk. .). Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas bu­ vo tendencingas. tas d. Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos" I d. Jie Lietuvos pasieny atsi­ rado kaip atėjūnai. bet iš šito tarpo išeina ir pirmieji veikalai. kad lenkai apšvie­ tę „barbarus" pagonis lietuvius. lenkiškai buvo rašomi Lietuvos istorijos veikalai ir anksčiau. Motiejus Strikauskis. buvusi rusiš­ kos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė. gale (1582 m. pavadintą „Lietuvių tautos istorija". kai rusų val­ džia išdraskė visus Lietuvos bajorų kultūros židinius. nukariavę lietuvių gimines.).

Dabar vokiečiai net stengiasi įrodyti. t. Mūsų krašto paviršių galutinai suformavo tie ledynai. paskui ištirpdamas jis apklojo žemę iš visur suneštomis nuosėdomis ir pagaliau žemės paviršių galutinai aplygino tirpstančių ledynų 10 11 . raukšlėjasi. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti. Todėl dabar lietuvių istorikams tenka iš naujo pervertinti visus tuos svetimtaučių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį. jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. slinkdamas į pietus. Žemės pluta.nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimą. bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn. klimatas vėl atšilo. Ilgainiui. ir čia augo šiltųjų kraštų auga­ lai. Amžiams bėgant. kokia ji tikrai yra buvusi. Pir­ miausia ledynas atslinkdamas išvagojo ir išrausė paviršių.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė l e d y n a i . o ypač Lietuvai grįžusiam Klaipėdos krašte. bet pas mus. kaip žinome. kad jų užgrobtos žemės priklau­ sančios jiems teisėtai ir kad jie turį teisių net didesniems plotams. kad jie turį istorinių teisių visam Pabaltijy. Jos amžius. skaitant metais. PIRMOJI DALIS Priešistorinis laikotarpis 1. ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledy­ nas. ir visam Pabaltijy tėr buvę vos du. iškylant ir nusi­ leidžiant. jūros ir sausumos svyravimai. po kelių dešimčių tūkstančių metų. kurio storis siekė net 2 klm. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai. Lie­ tuvos istoriją rašė svetimieji. ir dar nedaug jo tenudirbta. Da­ bartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros peri­ odų. Dabartinė Lietuvos istorijos būklė. Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis. kaip matėm. Lig šiol. Antai Lie­ tuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant. Seniau tas atsi­ likdavo dar dažniau. ledy­ nai ištirpo. kitaip sakant. iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė ma­ sė. Lietuvoje. Bet per paskutinius 800. Vė­ liau. ji vėso ir klojosi pluta. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą. bus jau milijoninis. atiduodama šilimą šaltai erdvei. o vokiečiai norėjo įrodyti. jis vis didėjo ir. Šis darbas pradėtas dar visai neseniai. kad Lietuva buvusi rusiška. — kiekvieni vis savo tikslais: rusai stengėsi įrodyti. bet paskui šaltis pasikar­ tojo iš naujo. atsirado augalų ir gyvulių. lenkai — kad ji buvusi lenkiška. Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas Žemė. Todėl turės dar kisti supratimas ir pažiūra į daugelį mūsų praeities klausimų. nors labai jau sustorėjusi. y. ne viskas dar išaiškinta.

žmogus išmoksta juos dailiai nušli­ fuoti. dabartine Nemuno vidurupio vaga.000 m. Šis laikotarpis vadinamas n a u j u o j u a k m e n s am­ ž i u m i . Jos ryšys su Merkiu nutrūko.500 m. Visas tas vanduo patekdavo į Bugą. o kai kuriose ledyno išgręžtose daubose. lig tol buvęs klajūnas. Dabartinę išvaizdą kraštui davė antrasis ledynas. ietys ir vienas kitas papuošalas. mito žvėriena ir žuvimis. Kita srovė tekėjo da­ bartine Neries vaga. Kristų. o į pietus ir į rytus tekančios srovės silpo. vanduo sudarė gilius ežerus. Iš čia. Lietuvoje jokių ši­ tos kultūros palaikų nesurasta. bet. T i k apie vidurį antrojo tūkstantmečio prieš Kristų į Lietuvą patenka patys pirmieji žalvario dirbiniai. sky­ rusi tekančias iš čia į rytus ir j vakarus upes. vanduo tekėjo priešingai šiandieninei Nemuno tėkmei — j pietus. Kr. sudarė dabartines mūsų upių vagas. Žmogus. Šiai ž a l v a r i o am­ ž i a u s (maždaug 1500—500 m. Ta­ da pakeitė savo tėkmę Neris. atsirado dabartinė žemutinio Nemuno vaga. kuris tęsėsi maž­ daug nuo 10. Jie sustodavo trumpam laikui gyventi smiltynuose. Apie 3. Kai ledynas dar tebebuvo apklojęs Žemaičius. kurios dabar mums atrodo slėniais. kartu su Merkio vandenim pri­ sijungė prie Nemuno žemupio. tai paskučiausiai nuo ledo atsipalaidavo žemaičių kraštas. kur tada buvo sausuma. augo ypatingos veislės pušų ir eglių. Kadangi iš minėtų Kauno apylinkėje buvusių vandenų šita vaga pasiekti jūrą buvo daug arčiau. todėl negalima teigti. Ledams pasitraukus toliau į šiaurę. ir jis pasuko j šiaurę Kauno link.000 iki 3. Vienintelis pri­ jaukintas gyvulys tuomet buvo šuo. o juo — į Vyslą. Nemuno žiotys tuomet buvo labai plačios. bet tirpo palengva iš pietų į šiaurę.000 m. sėti javus ir auginti naminius gyvulius.vanduo. Tuo būdu susiformavo dabartinės centrinės Lietuvos vandenų vagos. arba n e o l i t u . kurs tada vartojo prastai apdoroto akmens įran­ kius. Ki­ tur Europoje kartu su mamutais tarpledyniniais laikotarpiais gy­ veno ir žmogus. jo pakraštyje. buvo daugybė susitelkusių vandenų. Tačiau jis galėjo ir gyventi: jo kultūros pa­ laikus galėjo sunaikinti užslinkę ledynai. Tarpledyniniame laikotarpyje čia buvo ir didžiųjų mamutų.) kultūrai yra charakringi įvairūs žalvariniai kirviai. neprasimušdamas srovėmis. taigi— į rytus. Lig šiol taip pat nėra surasta jokių žmogaus gyvenimo palaikų ir pirmajam periode po ledynų. žmonių gyvenime atsiranda naujų per­ mainų. kad tuo laiku čia gyveno žmogus. Kr. Kadangi ledy­ nai tirpo ne vienu laiku. Tokiose vietose dabar užtinkama jų buvusių stovyklų žymių su charakteringais titnago. 2. Nemuno žemupys tebebuvo po ledais: žemutinė jo vaga susidarė vėliau. Į jj taip pat pa­ tekdavo ir ta srovė. Tuo met ištirpęs ledyno vanduo nutekėdamas išrausė didžiules vagas. apie Kauną. irgi priešingai šiandienineei jo stėkmei. iš kurių gausingų sakų laiko būvyje susidarė mūsų gintaras. buvo prarausta. Lietuvoje ledyno storis buvo apie 150 metrų. kuri tekėjo į pietus dabartine Nemuno vidur­ upio vaga. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos krašto kultūra Pabaltijy dar prieš ledynų laikotarpį buvo labai šiltas klima­ tas. tampa sėslus. kai mūsų kraštų augalai ir gyvuliai buvo panašūs į dabartinio Ledynuotojo vandenyno sričių tundros gamtą. tekančio į vakarus. Jūros pakrašty ir dideliam dabartinės jūros plote. Todėl tas laikotarpis vadinamas s e n e s n i o j o a k m e n s a m ž i a u s ( p a l e o l i t o ) l a i k o t a r p i u . o jūra ilgą laiką buvo daug arčiau: ji siekė net dabartinę Tilžę ir Jūros upę. Po kiek laiko dabartinis Nemuno vidurupis pralaužė Alytaus aukš­ tumą ir. kad takoskyra. Šio periodo Lietuvos gyyventojai buvo klajokliai. pradeda dirbti žemę. rytų Lietuvos vandens dar ilgai tekėjo senosio­ mis vagomis. Pirmieji žmonės mūsų krašte jau neabejotinai gyveno v i d u r i n i o j o a k ­ m e n s a m ž i a u s ( m e z o l i t o ) laikotarpiu. upių bei ežerų pakrantėse ir miškų aikštėse. pr. Ten šis vanduo susiliedavo su dabartiniu Merkiu. Beje. Klimatas tuomet jau bu­ vo panašus į dabartinį. pra­ laužęs Gardino aukštumą. kuris tada buvo didžiausia vandens nutekamoji vaga. pr. pakeitęs tėkmės linkmę. pr. 13 12 . kaulo ir rago įrankiais. Neolitas Lietuvoje tęsėsi maždaug iki 1. Pagaliau vanduo tiek nuslūgo. Kr. Darbo įran­ kiai taip pat žymiai pagerėja. pr. Ledyno vanduo tuo tarpu tekėjo j Vyslos ir Dniepro baseinus. tai srovė čia buvo daug greitesnė ir vis didėjanti. Čia vešėjo amžinai žaliuojantieji augalai ir gyveno keisčiausi didžiuliai gyviai. Bet ir jai susidarius. Dabartinis Nemuno aukštupys tada tebetekėjo į Dniepro baseiną.

23 puodas. 7—8 kauliniai kirvukai. Lietuvos žalvario (bronzos) amžiaus dirbiniai: 1 . 13—15 titnaginiai iečių galai.Lietuvos akmens amžiaus dirbiniai: 1—4 kauliniai harpūnai. — savotiškos girnos. 1 5 . statulėlė.2 1 iečių galai. 16—17 gintariniai amuletai. 5—6 kauliniai durklai. . 1 9 . ant kurio su kitu akmeniu trindavo pabertus grūdus. 14. 10—12 akmens kirvukai. 1 1 . 9 apskaldyto titnago įrankis. 18—22 gintariniai papuošalai.1 0 kirviai. 24—31 kirviai.2 1 papuošalai. 24 akmuo.1 3 kalavijai. 22.

2 17 . Geležis Lietuvoje pradedama vartoti ne anksčiau. Iki mūsų eros pradžios teturime labai maža senolioi kultūros liudininkų. Lietuvos Istorija. Iš šio laikotarpio turime daugybę kapų.Bc Ealvarinių dirbinių. kaip apie 500 m. tiktai pirmaisiais amžiais po Kr. rastas Kaune. Kr. Akmenimis apkrauti senovės kapai. tuo metu gana dažnai dar būdavo var fcojami akmens ir kaulo Įrankiai. atkasti Mažojoje Lietuvoje. Naujojo akmens amžiaus kirvukas su kotu. gražia ir savita g e l e ž i e s a mE i a u s kultūra. Lietu­ v o j e susiduriame su turtinga. pr.

Iš jų tegalima nustatyti. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas Visi minėti kultūros periodai susekami tik iš archeologinių palaikų. kad juo dažnai pažymimos ir kitos. Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo. ku­ rios tautos buvo. Jis juos vadina aisčiais (aestii. tai reikia manyti. bet ir jų pomirtinio gyvenimo tikėjimą.kurie parodo ne tiktai mūsų sentėvių medžiaginę kultūrą. Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to. Išilginis kapo (I—II a. taigi raštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis. gana sunku pasakyti. Aistmarės Prūsuose). tai ten aiškiai matyti ir kultūros pasikeitimas. 3. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius su Būga visas tas gimines vadino aisčiais. kai kalbėdavo apie lietuvių kilmės tau18 19 . kaip žmonės gyveno. kur jie gyveno. o kad ir turėjo. Lig šiol svetimšaliai. Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas T a c i t a s savo veikale „Gevmania"'. ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas. Gale galvos puodai su maistu. vartodavo baltų tautų terminą. kokių turėjo ištaigų. kad taip jas vadina senieji viduramžio raštai ir kad ten.) piūvis. o iš lavonų laidojamo būdo galima su­ sekti pažiūras į pomirtinj gyvenimą. Šitame periode atskiros mūsų kiltys jau išeina į istorijos šviesą. estai ir suomiai. po Kr. nerodo tautų pasikeitimo nė istorinių laikų šaltiniai.. yra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pav. kuo ver­ tėsi. tas. mums visiškai negiminiškos tautos: lybiai. kad jau nuo naujojo akmens am­ žiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai. bet. kas jie tokie buvo. Lavonas. Kadan­ gi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo. Mat. argumentuodami tuo. aestiorum gentes). palaidotas iš medžio išskaptuotame grabe. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda. tai vis tiek jis mums šiandien nebe­ žinomas. kiekviena tauta pa­ prastai turi savą skirtingą kultūrą. Tas geografinis terminas reiš­ kia Baltijos pajūrio tautas.

Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. kur jie gyveno ir vėlesniais. Čia dabartinėje savo vietoje. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. t. Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. lig šiol mokslas dar nėra nustatęs (yra tik keletas hipotezių). gyveno k u r š i a i . Kai X I I I amž. vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais. Ry­ tinės jų sienos nėra aiškios. Prūsų.—maždaug iki dabartinės Lat­ vių sienos. Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje. Prusus sudarė keletas kilčių. 21 . iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai. Pir­ moji. nuo jų į šiaurės rytus gyveno tos aisčių kiltys. Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių paverg­ tas kraštas. ir jų vardas išnyko. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje. laikais. jie užėmė visą Neries aukštupį. tautų grupės. — maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko. tai iš jų visų susiformavo latvių tauta.). kaip ir beveik visi Europos gy­ ventojai (germanai. mums gerai žinomais. t. siekdami dabartines Utenos ir Zarasų apskri­ tis. Slanimo ir Brastos — gyveno s ū d u v i a i . { pie­ tus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingų gyveno a u k š t a i ­ č i a i . y. kairiajam Nemuno krante. mokslo vadinamų u g r i a i s s u o m i a i s . tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas. Aisčiai. slavai. kairiajame Dau­ guvos žemupio krante — ž i e m g a l i a i . o pietuose jų siena ėjo pagal lenkų mozūrų sodybas. pietinėje Mažosios Lietuvos da­ lyje. gyveno s ė l i a i . Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje Pirmosios mus pasiekusios istorinės žinios liudija aisčius jau gyvenus tose pačiose vietose.. O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. vakarinių aisčių siena vakaruose buvo Vyslos upė. daugumas šitų kil­ čių pateko į vokiečių ordino valdžią. Vėliau nuka­ riautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi va­ dino prūsais. Jie buvo įsi­ kūrę beveik visam pajūry. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę. gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų. nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kil­ tys. dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi. X I I I amž. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. į pietus. kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. priklauso prie tos pa­ čios i n d o e u r o p i e č i ų . arba j o t v i n g a i . y. Klaipėdos krašte ir Kurš­ marių pakrantėmis. Dauguvos žiotyse ir dešiniajam jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta — l y b i a i . t. kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų.ANTROJI DALIS Lietuva prieš susidarant vieningai valstybei 1. į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių. Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. Kadangi vokiečių ordinas buvo pa­ ėmęs į savo valdžią ir Estiją. Tų kraštų vardai pradėti skirti tik X V I amž. romanai ir kt. — lygiai taip. jie jau gyveno Baltijos pakrantėse. kurių tik vakariausios bu­ vo vadinamos prūsais. gyveno žemaičiai. Kada ir iš kur aisčiai atsikraustė į Pabaltijį. artėjo prie Berezinos aukštupio ir prie Dysnos Latviai. o dar toliau gyveno tos kiltys. tai pirmiausia jie susidūrė su lybiais. dabartiniam Suvalkų krašte. 20 Lietuvių kiltys. tarp Vyslos ir Dau­ guvos upių ir dar už Dauguvos. kur teka Deimenos ir Alnos upės. Toliau nuo jų. dešiniajam Dauguvos vidurupio krante gyveno l a t g a l i a i (taip šitų sričių gyven­ tojus vadina senieji raštai). maždaug iki dabartinės Estijos sienos. arba a r i j ų . o į šiaurę nuo jų. kairiajame Dauguvos vidurupio krante. Kai ši­ tuose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misijonieriai. į kairę nuo Dauguvos žiočių. Todėl dabartinė Latvija va­ karų Europos raštuose buvo pradėta vadinti L i v o n i j a . tai ir ji buvo vadinama tuo pačiu Livonijos vardu. Bet prasidedant istoriniams laikams. aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiem­ galių gyvenamame plote. y. Aisčiams jie visiškai ne giminės. kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariau­ tas vakarinių aisčių kraštas.

ir tai tik grobiamųjų karo žygių metu. Dar toliau į pietus jotvingai ribojosi su lenkais ir Voluinės rusais. Su tais pačiais gudais ry­ tuose ribojosi latgaliai. Aukštumų čia yra tik rytinėje Lietuvos da­ lyje. Rytuose nuo gudų juos skyrė didžiulės sausos girios. Ry­ tuose aukštaičiai susisiekė su gudais.. gi­ riomis apaugusios pelkės skyrė aukštaičius nuo Padauguvio giminių. y. kur dar prieš Kristų graikai ir romėnai buvo sukūrę aukštą kultūrą. Tokie santykiai tęsėsi iki X I I I amž. Gyvesni aisčių santykiai su kitomis tautomis prasideda vos nuo IX amž. Geriau buvo įsikurti aukštesnėse Žemaitijos ir Aukštaitijos lygumose. Aisčių santykiavimas su kitomis tautomis prasidėjo gana vėlai. Gyventojų čia buvo palyginti reta. Nuo jūros latvius skyrė lybiai. o kitos j rytus (Dniepro baseino upės). Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai Aisčių kraštas. kuri senovėje buvo apaugusi didžiulėmis girio­ mis ir daug kur buvo labai pelkėta. Yra dar kiek aukštumų Vilniaus srityje ir Žemaičiuose (Telšių apskrity). paliai Baltijos jūrą. Šiaip visas kraštas yra ištisa lyguma. pietuose buvo mozūrai. Didžiulės. Senieji aisčių kaimynai vakaruose buvo lenkams artimi pamarėnai (už Vyslos). Pirmiausia jiems bus tekę susidurti su įvairiomis rusų giminėmis. Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte. Jie gyveno tik sausesnėse girių aikš­ tėse. kada susikūrusi lietuvių valstybė pradėjo su jau anksčiau įsikūrusiomis lenkų ir rusų valstybėmis varžytis dėl žemių. Ypatingai pelkėtos buvo jotvingų gyvenamos pietinės sritys ir jų šiaurinė dalis. tolimojo pasaulio pasižiūrėti nenuplaukdavo. Dabar­ tinėj mūsų Suvalkų krašto lygumoj. — ten. Mažojoj Lietuvoj ir didelėj Prūsų daly buvo pilna nepereinamų pelkių ir girių. 2. todėl čia gyventojų buvo tirščiau. Jūrininkyste ais­ čiai nesivertė. Jie gyveno sunkiai įžengiamam krašte. aisčiai galėjo turėti tik retų. kurių sody­ bos susisiekė su prūsų giminių ir jotvingų sodybomis. į šiaurę nuo latgalių gyveno estai. t. Tas kraštas sudaro beveik vieną ištisinę lygumą.o Latvija galutinai nustota vadinti Livonija tik susikūrus nepri­ klausomai Latvijos valstybei. Kitas sienas sudarė jūra. atsitiktinių santykių (jie galėjo parduoti romėnų pirkliams nebent savo gražųjį gintarą). Su tolimaisiais Europos pietumis. pačiam jos pakrašty. iš kur vienos upės pradeda tekėti į vakarus (Nemuno baseino upės). 23 .

jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams. Jie buvo užplūdę visą Europą. Visų nenusisekusių X — X I I I amž. kai Roma nukariavo didžiąją Europos dalį. kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. Tuomet romėnų raštuose pradeda rastis jau platesnių aisčių paminėjimų ir trumpų jų gyvenimo aprašymų. Be to. iš kurių taip pat šį tą sužinome apie aisčius. iš kur į Romą buvo gabenamas gintaras. Tad labai ilgai senųjų kultūrų tautoms ais24 čių kraštas buvo mažai težinomas. Nuo tada pradeda rastis kaskart vis daugiau istorinių žinių apie aisčių gyve­ nimą ir jų kovas už savo nepriklausomybę. saugančių upe keliaujančius pirklius nuo plėšikų. gale gyvenęs romėnų istorikas T a c i t a s . Karolis norėjo žinoti. IX amž. t. kurie būtų traukę se­ nųjų tautų pirklius. pradžioje Vakaruose ran­ dame pirmą kartą paminėtą l i e t u v i ų v a r d ą (lig tol buvo minimi tik apskritai aisčiai). drauge su krikštu buvo gavusios ir raštą. t. Todėl. galėjo padaryti ne kas kitas. Vieni jų atsikraustė į Padauguvį (ka­ lavijuočiai). kad už slavų gyvena dar lietuviai. jis gana smulkiai nupasakoja aisčių gyvenimo būdą ir papročius. Pirmas. aisčiams dar teko susidurti su ateiviais iš už jūros — su v i k i n g a i s . Tą. ku­ rios X amž. tu­ rėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija. Jų kraštas neturėjo jokių ypatingų turtų. ir todėl apie seniausią aisčių praeitį ir jų gyvenimą nedaug teturime žinių. Buvęs Prūsuose. Vietomis tų sodybų palaikų atrandama ir giliau aisčių gyvena­ mame krašte. Ka­ dangi su tomis valstybėmis aisčiams labai dažnai tekdavo ka25 . tuo metu jau visa Europa buvo krikščioniška. buvo ateiviai skandi­ navai ir slavai: pietuose lenkai ir voluiniečiai. X I I I amž. yra I amž. Seniausios istorinės žinios apie aisčius Aisčiai gyveno labai nuošaliai nuo senųjų Europos centrų. Ten jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą. todėl susirūpinta ir pagonių aisčių krikštu. Gausiau žinių apie aisčius pradeda rastis nuo X amž. kalbėdamas apie tautas. Tuo būdu pirmosios tautos. Tuo būdu jie pasiekė ir aisčių gyvenamus kraštus ir čia pajūriuose pristeigė savo ko­ lonijų. y. mi­ sijų atgarsiai yra išlikę ir raštuose. į aisčių gyvenamuosius kraštus atsikraustė vokiečiai ir čia sukūrė savo valstybes. ir aisčių santykiai su skandinavais nutrūko. Keliautojai mums paliko savo kelionių aprašymų. tikybą. 3. Kurdamas savo imperiją. kas gi gyvena už tų tautų. arba n o r m a n a i s. Įdomiausiai minimi aisčiai IX amž. Savo veikale „Germania". būtinai pami­ nėdamas ir jų gintarą. o vėliau atei­ vių vokiečių valstybėms.Vikingai. Vienas iš jų svar­ biųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras (čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą. Tas prane­ šimas yra išlikęs iki mūsų laikų. jūrininko V u l f s t a n o pasakojime. Bet prieš įsikuriant lenkų ir rusų. kurios yra anapus jų imperijos sienos. Būdami nepaprastai karingi. o kiti į Pavyslį (kryžiuočiai). ieškodami turtų ir valdžios. Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. kurs duoda plates­ nių žinių apie aisčius. Jų pirklius į šituos kraštus traukė jau iš seno žinomas ir Romoje labai brangintas Pabaltijo g i n t a r a s . su kuriomis aisčiams teko su­ sidurti ankstyvaisiais istoriniais laikais. jie veržėsi į pasaulį. Skandinavai. Ilgainiui paliai šitą kelią atsirado vikingų so­ dybų: tai buvo sodybos žmonių. Mat. Viduramžio žinių apie aisčius pasitaiko daugely to meto kronikų. Tad nemaža tokių sodybų buvo ir Padauguvy. Vė­ liau.už germanų ir slavų. Po to vikingai čia daugiau jau nebeįsikūrė. Tačiau šitas vikingų įsigalėjimas mūsų kraštuose buvo neilgas: X amžiuje visos jų sodybos buvo sugriautos. jo agentai sužinojo. kurios yra anapus germanų. Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia. y. skiriantį tų upių aukštupius). kaip tiktai čia gyvenusios aisčių giminės. žinoma. Tuo būdu mes randame vieną kitą kartą romėnų paminėtus ir tuos kraštus. Tokių sodybų — pilių — buvo ir visam Baltijos pajūry. Ypač dažnai minimi aisčiai Skandinavijos kronikose ryšium su gotų karo žygiais. romėnams natūraliai kilo klausimas. aisčių gyvenamieji kraštai jau buvo vis dėlto žinomi. būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų. o rytuose gudai. Romėnams Pabaltijys. aisčių kaimynijoje tuo metu jau buvo susikūrusios lenkų ir rusų valstybės. kai Karolis pasiekė slavus.

su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. Nežinia tik. aisčiai dar laikė karvių. kurie ganydavosi arti sodybų( kad ne­ paklystų miškuose). Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. kada užšaldavo pelkės. Auginosi ir pluoštinių augalų — kanapių ir linų. o klimatas palankus žemės ūkiui. Pirmiausia turėjo arklių. kurių dabar mūsų kraštuose nebe­ auginama (pav. g r e t a ž e 26 mės darbo. tai žinių apie aisčius dar pagausėja. Kai X I I I amž. bet ir tokių. raižinio. Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. Be to. tad daugely vietų žemės nepakakdavo. ypač miško. Įsikūrus vieningai lietuvių valstybei. slyvų. vyšnių. Išsiplėsti girios plotą ir prasidirbti (paversti dirva) buvo gana sunku. vienas prūsas net pasakęs. Tada būdavo žygiuo­ jama dažniausiai upių ledu. Žemė visame krašte bu­ vo derlinga. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. kriaušių.). Ypač jie vertino linus. Medžioklė. Gali būt. Jie augino ne tik tokių javų. Tačiau savo reikalui jie turėjo pakankamai visokių gyvulių.p.t. 4. Aisčiai galėjo laikyti tik ne­ didelius būrius gyvulių. kad prū­ sai. nes jų jau teikia ir vokiečiai. turtais. aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos. Net karo žygiai buvo atliekdami daugiausia žiemos metu. taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. tai tiek lenkai. iš -kurių audėsi apdarus. Greičiausiai. kad vokiečiai esą panašūs į arklius ar mulus — galį valgyti žolės. Todėl. (Iš seno XVI a. pridėto prie Heidensteino kelionės aprašymo). Aisčiai augino ir vaismedžių: obelių. todėl senovės aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. Todėl aisčiai vertėsi ž e m ė s d a r b u. vienas vokiečių kronikininkas pažymi. aisčių krašte atsiranda vokiečių ateivių valstybės. kokių mes dabar auginamės. vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų. nes X I I I amž.. ar jie auginosi daržovių. kad jų nesiaugino. santvarką ir tikybą. Kaip ir visoms pasaulio tautoms. taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio mas­ to. vištų. Todėl žirgas. istorinių šaltinių atsiranda ir pačioje Lietuvoje (žiūr. Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių. tiek rusai savo kronikose kaskart vis daž­ niau pradeda minėti atskiras aisčių gimines: duoda vis dau­ giau žinių apie tų giminių gyvenimą. negu dabar. buvę labai nustebę. kurie buvo reika­ lingi ypač karo žygiams. artimas vyro bičiulis. Mažyčiai. Be arklių. Pagaliau anais neramiais laikais. žąsų ir t. pamatę kryžiuočius valgant kopūstus. ežerai ir upės. Dėl šitų sunkių keliavimo sąly­ gų aisčiai iš seno buvo sėsliai. sorą). kiaulių. Prastai išdžiūvusius ja­ vus sunku iškulti. ančių. ožkų. 1—3 p. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pa­ siekdavo tolimus kraštus. kai nuolat būdavo kariaujama savitarpy ir su svetimaisiais.I riauti. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar. avių. bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien. todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. aisčiams buvo ne pramogos Zubras. gyvenant giriose. nes čia nebuvo plačių ganyklų. Bet vis dėlto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas. 27 . kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną (taip bent liu­ dija kai kurie šaltiniai). anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis Žemdirbystė.

negu dabar. atsiskaitydavo su jo pirkliais. Kas tam nu­ sikalsdavo. bet labai svarbus pragyvenimo šaltinis. Tą rodo kad ir išlikę žodžiai: juk bitė — vienintelė iš visų gyvių. Ankstyvaisiais laikais. žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. Vėliau. taip pat buvo labai svarbi ūkio šaka. Naujų įpiovimų gali­ ma padaryti. kas reikalinga žmogaus gyvenimui. žino­ ma. laukiniai arkliai. randami Lie­ tuvos piliakalniuose. būdavo labai žiauriai baudžiamas. Jie parduodavo savo gintarą ir miškų prekes: kailius. Tuo būdu tokia lazdelė yra tarsi savotiškas kvitas. kurie gyveno prie vandenų. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų. o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai. kai lietuviai prekiavo su Birkos miestu ir. To­ dėl net iki mūsų laikų yra išlikęs žodis v a i s b a. 29 . įvairių ginklų. pelenus ir t. aisčiai prekiavo daugiau­ sia su skandinavais. ir niekas kitas nedrįsdavo Bitininkas kopia medų. Vienoj paprastos lazdelės pusėj įpiaunami randeliai. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį midų. kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams. briedžių ir kitų žvėrių. Bitininkystė. gyva prekyba ėjo su rusų kraštais. Paskui lazdelė skeliama pusiau taip. elnių. o vėliau dar medžius. kurių savo krašte neturėjo: druskos. Kailiukai tada dažnai būdavo vartojami ir vietoj pinigų. Iš žemės. kur mainėsi prekėmis su vietos gyventojais.t. Tiek Lietuvoje. o upėmis buvo pasiekiami net tolimieji Rytai. dar prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus. Pirmiausia rei­ kia paminėti bites. su kuriuo prekiavo visos aisčių giminės. Stokholmo esąs Birkos mies­ tas tada buvo didžiausias prekybos centras. artimam draugiškumui išreikšti turime žodį b i č i u l y s t ė : mat. tuose kraštuose prekybai pairus.dalykas. tuojau įkirsdavo joje savo ženklą. Medžio­ jamųjų žvėrių senovėje buvo daug daugiau. tik abi puses sudėjus. Kitokių pirklių jie. (pav. o vašką par•* duodavo. galima matyti. v a i s b ū n a s — pirklį.. matyt. miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti 28 visko. Tad nė vienas lazdelės „pusininkas" čia nieko negali pakeisti. padarydavo juos draugais. Jos vadinamos b i r k o m i s. X I I I amž-je visos šiaurinės Europos prekybą suėmė į sa­ vo rankas vokiečių miestų sąjunga. kiek yra tokių įpiovimų. aisčiai varė prekybą net su R o m a ir G r a i k i ­ j a . o vietomis jos tebevartoja­ mos ir dabar. vilnonių audinių ir t. mainams. Antai dar X V I amž. Miškas aisčiams duodavo ne vien kailių ir žvėrienos. Pažymėtina. kuri mokesčius mokėjo kailiu­ kais. Vi­ same Baltijos pajūry vokiečiai buvo įsikūrę savo miestų ar bent prekyviečių. Netoli. Žvėriena jie misdavo patys. kurs reiškia pre­ kybą. Tas vardas. vekselis. Žuvininkystė. bet daug ir kitų turtų. Be to. vašką. tom s lazdelėmis naudodamiesi. Bitės buvo labai branginamos aisčių. kad „visbiečiai" ir „pirkliai" senovės lietuviams buvo vienareikšmės sąvokos. vadinamoji H a n z a . Jie ir vadinosi kiaunininkais arba vebrininkais. sudėjus abi puses į vieną vietą. tuomet jų galėjai su­ tikti kiekvienam žingsny. tiek Skandinavijoje net šiandien dar vartojamos tam tikros lazdelės skaičiams žymėti. nė nepažino. kuri m i r š t a . liudija senoviniai tų kraštų pinigai. Bet svarbiausias jų centras buvo Gotlando saloje įkurtasis V i s b y miestas. Se­ novėje tokias lazdeles vartojo visi. Šiandien jau išnykę lokiai. Ypač daug buvo parduodama vebrų ir kiaunių kailių. kailiukų) skaičių. kurie rodo kam nors įteiktų daiktų. Todėl dalį savo pro­ duktų jie parduodavo ir pirkdavosi tų prekių. Žvejyba. Jos nešė medų senų medžių drevėse. galėjo verstis tik tie. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis. kas jas atrasda­ vo. Kad iš tikro buvo varoma pre­ kyba su Bizantija ir kitais Juodosios ir net Viduržemio pajū­ rio kraštais. liko iš tų laikų. Prekyba. b i č i u l i a i s . paliesti bičių.t. arba žvejyba. taurai. Didingi jo griuvėsiai ir dabar tebeliudija garsiąją praeitį. — apskritai skaičiuojamoji priemonė. žinoma. be to. kad abiejose pusėse liktų randelių žymės. kaip ir žmogus. bendros bitės mūsų protėvius suartindavo. kapuose ir senųjų sodybų vietose. reta dabar šernų. Bitės priklausvdavo tam. geležies. Radusysis drevę.

statėsi namus sau ir ūkio reikalams. 5. Be gyvena­ mosios trobos. Tie slaptieji keliai dažniausiai eidavo per upes. dar sustiprinamos. Vidury trobos buvo kūrenama ugnis. priešui už­ puolus. Jie buvo vadinami m u š t i n i a i s . Kad troba nuo ugniakuro neužsidegtų. t. Tuo būdu kartais. Senesnių lietuviškų pinigų nėra surasta. Dažniausiai vie­ noje vietoje būdavo sodybos giminių: brolių.t. kai nebebūdavo vilties išsigelbėti. taip ir aisčių pagrindinis visuo­ menės vienetas buvo šeima. dar­ žinės ir kiti trobesiai. Taip maždaug atrodė senosios medinės pilys (Latvių archeologų rekonstrukcijos fotografija). susisiekti su Baltijos jūra keliaujančiais Hanzos pirk­ liais buvo sunku. o ypač Vytau­ to laikais. niekas svetimas negalėjo jais naudotis.). toje pa­ čioje vietoje jų apsigyvendavo ir daugiau. Pavojingesnėse vietose tokių pilių buvo statoma ištisa virtinė. kai Prūsuose ir Latvijoje jsikūrė vokiečių atei­ vių ordinai. ežerus ar neišklampojamas pelkes. bet ir 31 . pilies įgula galėjo iš apgultos pilies slapta per­ sikelti į gretimą pilį. tuomet jiems teko prekiauti arba rytuose su rusais arba pietuose su lenkais. žodžiu. Pilys turėjo slaptų išėjimų. Jų viršūnėse buvo sukraunami laužai. Pavojui praėjus. O pilys būdavo nemažos: jose sutilpdavo kartais net po keletą tūks­ tančių žmonių. Bet daug daž­ niau už pinigus senovės aisčiai vartojo prekyboje įvairius bran­ giuosius kailius ir kitus daiktus. apkasamos grioviais. o naudojosi svetimaisiais pinigais arba paprastais aukso ar sidabro gabalais. kur po vandeniu bū­ davo išgrindžiami akmens ar rąstų keliai. o vėliau. dar buvo ypatingų sodybų nuo priešo gintis. davo slėptis miškų tankumynuose arba bėgdavo į pilis. apylinkės gyventojai skubė30 Senovės aisčių pilis — sodyba. varė mainų prekybą. Jos buvo statomos ginkliose vietose ir. dažnai prileidžiamais vandens. Savus pinigus lietuviai pradėjo kalti tik Kęstučio. kurie. dirvas praplėtus. ir laisvi likusieji lietuviai nuo jūros buvo atskirti. kuriais buvo galima susisiekti su kitomis pilimis. Be to. žentų. 6. Senovės aisčių visuomeninė santvarka Visuomenė. kad jais tegalėjo eiti tik pri­ tyrusio vadovo vedami žmonės. Kur nors prasiplėšus kiek miško. Senovės aisčių sodybos Gyvendami nuolat vienoje vietoje. Jos buvo medinės (mūrinių pilių Lietuvoj pradeda rastis tik nuo X I V amž. Seniausiais laikais aisčiai gyveno šiaudais dengtose medinėse trobose po vienu stogu su visais sa­ vo gyvuliais. žinoma. Tokie akmenimis grįsti keliai žemaičių buvo vadinami k ū l g r i n d o m i s (kūlis—akmuo). Ją sudarė ne tik tėvai su vaikais. šiaudinio stogo apačioje būdavo klojamos storos me­ džių žievės (mauknos).Dar vėliau. apsigyvendavo viena šeima. nuo senų senovės buvo statoma k l ė t i s ir p i r ­ t i s . p i1 i ų. Tie keliai būdavo tokie vingrūs ir pilni klastingų posūkių. Kaip visų tautų. Pinigų senovės aisčiai neturėjo. prie kurios šalčių metu šildydavosi net gyvulėliai. būdavo padegami. kurios sulaikydavo kibirkštis. aisčiai. y. Tuo būdu gretimų pilių sargybos tuojau sužinodavo gresiantį pavojų. žmonės iš pilių vėl grįždavo į savo sodybas. svainių ir t. Ir dabar dar galima rasti Lietuvoje tokių kelių liekanų. Sodybos buvo išsisklaidžiusios po visą kraštą po kelias ar po vieną. Vėlesniaisiais laikais buvo vartojami specialūs pailgi sidabro gabalai su pažy­ mėtąja verte. be to. o kiek vėliau atskirai buvo pradėti statyti klojimai.

Be to. tai tokių vadų buvo labai daug: kartais vienam susidūrime su priešu jų žūdavo net po keliolika. vienas šeimos narys. pats žemasis visuomenės sluoksnis. Tie vadai buvo vadinami r i k i a i s ir k u n i g a i s .—bent tie. ne visos šeimos buvo lygios turto atžvilgiu. nes žemės ir kitokių gamtos turtų buvo galima gauti kiek norint: reikėjo tik pasirinkti gerą vietą ir sugebėti pelnytis. Tuo būdu tarp visų visuomenės sluoksnių nebuvo griežtų ribų: kiekvienas prasigyvenęs valstietis galėdavo tapti ba­ joru. Jis valdė ir visą šeimą.. ir jungtinių apylinkių karo vadai tapo nuolatiniais valdovais — k u n i g a i k š č i a i s . apmokėję skolas arba išbuvę bajoro tarnyboje sutartą laiką. karaliais ir 1. kurie paėmė mažesniuosius į savo valdžią. žemesnių sluoksnių. žinoma. buvo dar vienas. Kiekvienas prasigyvenęs ūkininkas taip pat galėdavo tapti bajoru. rodo iki mūsų laikų gausiai išlikusios įvai­ rios vedybų apeigos. bet prieš amžiaus vidurį visa Lietuva jau priklausė vienam Mindaugui (visi kiti kunigaikščiai jo klausė. papročiai. kilmingaisiais. Meškučių valsč. o nusigyvenęs bajoras — paprastu ūkininku. Ūkininkai buvo ne tokie turtin­ gi. kaip 20. buvo išvaryti). jie turėjo mokėti kunigaikščiams tam tikras duokles. — greit pralobdavo. pradžioje kunigaikščių dar buvo daugiau. Bet šitoki susijungę smulkūs vienetai. Iš pradžių ir tokių kuni­ gaikščių buvo dar gana daug. žmonės stato ant jo kryžius. t. ir bendrą vadą. kurie gyveno ant bajoro ar kunigaikščio žemės ir mokėjo jam tam tikrą mokestį. Anų laikų svetimšaliai juos vadin­ davo daugybe dar kitų vardų: vyresniaisiais. bet ir visai giminei arba net ištisai apylinkei. o nepaklusnieji ne­ teko savo sričių. kurs iš savo būklės tegalėdavo išsivaduoti tik dėl kitų malonės.1. galėjo išsikelti ir įsikurti kur tinkami. Kad šeimos sukūrimas buvo laikomas labai svarbiu įvykiu. Šiaulių apskr. Be to. Jie neturėjo jokios laisvės ir turėjo dirbti bajoro Lietuvos Istorija. Bajorai buvo daugiausia kariai. Toksai vadas reikale dažnai vadovaudavo ne tik šeimai. Tai buvo prasiskolinę ūkininkai. Piliakalnį laikydami šventa vieta. dar buvo ir n e l a i s v ų j ų .saugoti ir tvirtinti pilis. bet palengva jų tarpe iškilo galin­ gesnieji. Iš pradžių tokios apylinkių sąjungos būdavo laikinės. Pirmiausia čia paminėtini l a i s ­ v i e j i ū k i n i n k a i . Tačiau jie. arba b a j o r i j a . o dažnai ir po vienu stogu. Be laisvųjų ūkininkų. tai jis nebegalėdavo eiti į karą. Tai buvo v e r g a i .buvo smulkūs. Tos. kurios gyvendavo patogesnėse sąlygose. geriau sugebėdavo tvarkyti savo ūkį ir būdavo apsukresnės. tose pačiose sodybose. tam tikrais paveldė­ jimo papročiais. bet palengva ryšiai tarp jų stiprėjo. Iškilus didesnių sričių valdovams —kunigaikščiams. Greičiausiai tai buvo kuris nors senas žmogus. Saugumo ir karo žygių sumetimais prie tokių šeimų dėdavosi kitos šeimos. Be jų. kurį valdė. ir tapdavo paprastu ūkininku. Jei bajoras likdavo neturtingas ir kasdien turėdavo rūpintis šeima. 5 Piliakalnis — Kryžių Kalnas Jurgaičių kaime. Tuo būdu turtingesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės ir apylinkės vadais ir savotiškais valdo­ vais. buvo dar kitų. kuni­ gaikščiais. Praturtė­ jęs jis vėl galėdavo atgauti savo senąją būklę. Kadangi iš pradžių politiniai vienetai 32 33 . senieji apylinkių vadai—rikiai—tapo aukštes­ niuoju visuomenės sluoksniu. Antai Lietu­ voje X I I I amž. Vergais paprastai būdavo karo belaisviai ir jų šeimos. Jų valdžioje būdavo ir pilys. Visa šeima turėjo bendrą turtą. atlikdami bendrus žygius turėdavo. giminės. krašto gy­ nėjai ir valdė stambesnius ūkius. Visuomenės sluoksniai. daugybė vestuvinių dainų ir t. O praturtėti kelias buvo atviras. kurie gyveno kartu. norėdami ko išprašyti iš Dievo arba reikšdami Jam padėką. savo rikių vadovaujami. Karo atveju va­ dovaudavo narsiausias ir sumaniausias karys. eiti jų va­ dovaujami į karą.

Kaip visoms arijų tautoms. Vieni žmonės. pirma buvo sudeginami ant laužo. kaukų. Tokios vietos buvo savotiškos šventovės. vergais ga­ lėdavo tapti dar įvairūs nusikaltėliai. kaip gyvenęs žemėje. Būdami pagonys. Aisčiai vaizdavosi. Taip pat vienoda buvo ir jų religija. bet ir kiekvienų namų židiny. aušrą ir net vaivorykštę. arba žmogaus likimą lemiančios deivės (ateinančios prie gimstan­ čio žmogaus ir valdančios jo gyvenimą iki pat mirties). kaip namų globėjai. namų. su­ žinodavo jų valią. Tik pat­ sai laidojimo būdas buvo nevienodas. pagal kalbos tarmę. ugnyje aisčiai degindavo ir dievams aukas. Be gamtos reiškinių. Todėl. Pomirtinis pasaulis. Ji buvo ne tik dievybė — per ją žmonės susižinodavo su savo dievais. tas buvo dievu laikoma. ginklų. kitur kiti dievai. jo mėlynės valdovą. Šiai dievų eilei pridera ir griausmingasai perkūnas. Dievais arba dievų reiškiniais aisčiai laikė taip pat saulę. Dėl savo įspūdingo apsireiš­ kimo jis buvo laikomas vienu iš galingiausių dievų. žemės vaisių ir žiedų davėjas. savo didybe žavinčių ar bauginančių. Kultūros at­ žvilgiu visi aisčiai nesiskyrė tarp savęs. Be to. dažnai vienur daugiau buvo garbinami vieni. aisčiai laikė dievais ir dvasiomis dar daugybę dalykų. kad mirtis tesanti tik persikėlimas į kitą pasaulį. Tuo būdu aistis su­ dievino patį dangų ir jo kūnus. jis tapdavo savo valdovo vergu ir galė­ davo būti kam nors dovanotas ar parduotas. ypač ž a l č i a i . Be namų dvasios. Aisčiai manė. aitvarų ir kitokių dievybių. miškai 'r atskiri medžiai. Jų tarpe bene žymiausios buvo l a u m ė s . kaip priešprieša ramiam. Tarminiai kalbos skirtumai tarp jų istorinių laikų pradžioje dar buvo nežymūs. Pats žodis d i e v a s aisčiams. Iš tikro aisčių dievai vienas kito nepriklausė. lietuvius ir latvius. Be to. aisčių supratimu. aisčiams žemdirbiams buvo labai reikšmingas ž e m ė s d i e v a s arba pati sudievintoji žemė. aušrinę. Buvo net svarbes­ nių javų (pav. Dėl to ugnies kulto dar ir dabar pas mus ugnis tebelaikoma ypatingoj pagarboj (pav. . bet pats religijos pobūdis visur buvo vienodas: v i s i j i e g a r b i n o g a m t ą i r v i s u s n e s u p r a n t a m u s j o s r e i š k i n i u s l a i k ė ne­ žemiškomis jėgomis. ežerai. laidodami lavonus. namuose buvo lai­ komi šventieji gyvuliai. augalai. tur būt. taip jų buvo apstu ir aisčių namuose. kad mirusiam žmogui būsią reikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių. Jis rasit buvo svarbiausias aisčių dievas. čia buvo dar židinio ir kitokių dievų. di­ dingam dangaus mėlynės valdovui. bajorai galėjo atsiduoti vien tik karo reikalams.. Tai vadinamoji šventoji namų ugnelė. židinio ir gy /ulių dievų. Jei nusikaltėliui būdavo dovanojama gyvybė. visa gamta buvo pilna dievybių. kurios globojo atskiras ūkio sritis. Dievai. viso pasaulio valdovu. kuriuos turėjęs šiame pasauly. buvo miškų. reiškė dangaus tėvą. Bet buvo dievybių.žodžiu. kalnai. Šita pagarba žalčiams tebėra kai kur išlikusi dar ir dabar. Jų tad darbu naudodamiesi. Dar visai neseniai miškų ir pamiškių senose tro­ bose buvo laikomi žalčiai. Kaip visoje gamtoje buvo pilna dievybių. mėnulį. Į paskirtą guolį jie būdavo įvedami su tam tikromis apeigomis ir ten buvo laikomi. Jei jis čia buvęs valdovas ar tarnas. ypač žy­ mesnieji. kuri saugojusi visus namus. o paskui buvo lai35 . kur. Gyvuliai. Kai kuriose^vietose ji buvo nuolat kūrenama — tai a m ž i n o j i u g n i s . O kas buvo nesu­ prantama ir žavinga. 7. papuošalų ir kitko. Be karo belaisvių. arba gabija. kurie jiems padėdavo ar kenkdavo. kur žmogus gyvenąs taip pat. Bet kartu su žemės dievu ūkininkai dar garbindavo daugybę dievybių — 34 dvasių. Bet visiš­ kai be jokio pagrindo dažnai literatūroje jis yra vadinamas vyriausiuoju aisčių dievu. slėpėsi gera ar bloga dievybė. Ugnis buvo gerbiama ne tik šventovėje. sietyną. kalbininkų skirstomi į tris grupes — prūsus. tai toks pat liekas ir po mirties. Taip antai. Reikšmingą vietą aisčių religijoje turėjo ugnis. Kiekvienam gamtos reiškiny. taip ir aisčiams labiau­ siai krito į akis ir juos stebino dangaus mėlynė su visomis nesu­ prantamomis dienos ir nakties šviesybėmis. jie įdėdavo į kapą įvai­ rių daiktų: pabalnotų arklių. lauksargių. girios. jie turėjo daug dievų. ir nieko bendro neturinčių su gamta ir jos reiškiniais. ji buvo nuolat kūrenama.. Jis — derliaus dievas.ar kunigaikščio ūky. — kiekvienas turėjo savo sritį. Senovės aisčių religija Visi aisčiai. bent žiemos metu. kai kur laikoma net nuodėme užlieti ją kokiomis srutomis ar ne­ švarumais). linų) globėjų.

O šitos šventovės būdavo rengiamos kur nors arti sodybų. Jie turėjo tik įvairių apeiginių statulų bei stulpų.: Perkūnkalnis. Dievai gyvenę dažniausiai medžiuose. Šventaragiai. Kaukokalnis ir t. tik. pateko į svetimųjų valdžią. aisčiai visą gyvenimą praleisdavo nuolat susidurdami su miškų klaikuma ir slaptybėmis. ne­ daug težinodami apie tikrąją aisčių religiją. viską valdančio dievo. kur krovė aukas ir būrė žmonių likimą. nespėjusios su­ siburti. Alkos kalnų. arba garbinimo apeigos. Tačiau aisčiai tikėjo. Alkaragiai. Rominta. prasimanė šitą dalyką. turėjo specialių žmonių. kurių vadai dažnai užpuldavo ne tik čia pajūryje įkurtas skandinavų kolo37 .) Iš visų aisčių giminių išliko nepriklausomi ir sukūrė savo valstybę tik vieni lietuviai. nusižiūrėję į katalikų Bažnyčią. dvasių ir vėlių būs­ tinėmis. kurie buvo susiję su aplinkuma. 8. su jais skaitėsi valdovai. pav. Visi jie atlikinėjo įvairias apeigas. Bet. kaip nebuvo vieno vyriausio. Raginėnai ir t. kaip nebuvo vie­ nos centrinės šventovės.dojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai. — yra prasimanymas viduramžio rašytojų. Prie mirusiųjų kulto vietų pridera kapinės.: Rambynas. Jie buvo vadinami v a i d i l o ­ m i s . Žinoma. kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo šeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar medžiuose. o visos kitos giminės. kurie. Alkakapių. iš me­ džių ošimo burdavo likimą. vė­ linių ir visokių švenčių apeigoms. Šventovės vienur buvo vadi­ namos romuvomis.t. Ant medžių šakų aisčiai kabindavo įvairias aukas. Tiesa. kurių vardai turi šakninį skiemenį r a m-. — ypač tie. kurias apylinkės žmonės dažniausiai vadina savotiškais a l k ų vardais. Todėl buvo gerbiami ir garbinami ne tik atskiri medžiai. augančiuose ant jų kapų. k r i v i a i s . Taigi pasakojimas. tai šventovėse jiems nebuvo statoma jokių maldyklų. kurie nuolat puldavo aisčių kraštus. kurios negalinčios gyventi niekur kitur. taip nebuvo priklausomybės ryšių ir tarp dvasininkų. bet ir ištisos girios ir miškai: mat. kad ten pilna visokių dvasių.ir r a g-. Romainiai. Alkų kaimų — pilna Lietuvoje. Yra žinių. pav. vadovavo laidotuvių. Visos tos vietos būdavo daž­ niausiai arti dievų garbinamųjų šventovių. Švent36 kalnis. Vėlėms kiekvienos puotos metu že­ mėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto. tačiau smulkesnių valstybinių vienetų visose giminėse buvo susidariusių jau daug anksčiau. Anas pomirtinis pasaulis buvo vadi­ namas d a u s o m i s . Archeologai atkasa dabar tų šventovių. o kitose mirusiųjų kultas. Raguva. Gyvendami giriose. jis taip pat turėjo savo dvasių bei dievų. Šventovės buvo po atviru dangum. kaip tik medžiuose. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki X I I I amž. r o m. Kadangi aisčių tikėjimu. — į juos kreipėsi didesnis skaičius žmonių. kiti buvo laidojami su daiktais nesudeginti. Aisčių šventovės buvo dvejopos: vienose buvo sukoncentruo­ tas dievų. Politinius vienetus kurti vertė pirmiausia atskirų šeimų santykiai. Taip pat su šventovėmis susijusios ir tos vietos. ant kurių dėjo aukas. Buvusiųjų šventovių vietas dar parodo ir kiti vietovardžiai. Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamo­ sios šventės. kad senų senovėje aisčiams daug teko kariauti su skandi­ navais (danais ir dabartiniais švedais). kitur alkomis. — gal būt. buvo nęt pavergę kai kurias pajūrio gimines. jie buvo laikomi dievų. kad buvęs kažkoks vienas vyriausiasis kunigas ir viena vyriausioji šventovė — Romuva. vadinamosios v ė l i n ė s . arba dvasininkai. vieninga lietuvių vals­ tybė susikūrė tik X I I I amž. ž y n i a i s ir kitokiais vardais. lavonų deginamosios ir vė­ linių apeigų atliekamosios vietos. Jie buvo prie šventovių. dėl skirtingo savo pobūdžio arba dėl tarminių skirtumų. Kaip kiekviena religija. o tik vienas aukuras. kurie atlikdavo visas dievų ir dvasių garbinamąsias apeigas. bet tai nebuvo dievai. išgarsėję gydymu ar būrimu.t. Miškuose dažniausiai būdavo kū­ renamos ir amžinosios ugnys. Tai visai suprantama.. tuomet joms būdavo aukojamos įvairios aukos. Jiems savaime turėjo atrodyti. o IX amž. ypač šimtamečiai didingi ąžuolai. tačiau nebuvo jokių dievų stabų: aisčiai jų neturėjo. — tad ir jų šventovės buvo garsesnės. dievai turėję savo būstines aplin­ kumoj. ir būnančios savo šeimų globėjos. Ragainė. žinoma. reikalas pulti arba gintis nuo priešų. ten buvo ir šiaipjau apeigoms reikalingų įrengimų. taip ir aisčių. būtinai reikėjo pasiduoti vieno vado valdžiai. ant atskirų piliakalnių. kai kurie iš jų buvo žinomesni. Norint apsiginti arba patiems pulti savo priešus. Aisčiai jau tuomet turėjo savo valstybėlių. Ragava. Kulto tarnai. žinoma. jose kūrenosi amžinoji ugnis.

t. sukūrė ten savo valstybę. Šiaurėje. nors jotvingų sodybos dar toli nuėjo į pietus. surinkę jėgų. nuka­ riavęs didelius aisčių plotus. Apsigynus nuo skandinavų. Vitebsko. kad jie gyveno labai nuo­ šaliai ir neturėjo artimų ryšių su vakarų Europa.nijas. jotvingų buvusi. y. kurs vėliau. X amž-je visos skandinavų kolonijos aisčių krašte buvo sunaikintos. pradžioje jie ne tik nebemokėjo jokių duoklių Polockui. tačiau Polockas palengva savo sienas vis artino į aisčių kraštą. pirmieji misijonieriai lankėsi vakarinėse aisčių gyvenamose srityse. Nors čekai krikštijosi jau prieš 100 metų su viršum. Pagonys tuo būdu atkeršijo už savo šventovės 39 . jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais. ir iki X I I I amž. X amž. aisčių kaimynai lenkai — antroje X amž. jotvingams. y. Kaip tik X amž-je jų kaimynystėje įsikūrė jau stipresnės lenkų ir rusų valstybės. pradžios jie jau buvo paėmę net Gardiną. Europos centre gyvenę germanai galutinai buvo pakrikš­ tyti V I I I — I X amž. Voluinės kunigaikščiams geriau sekėsi kariauti su jotvingais. o lietuviams ir latviams — su stipria gudų Polocko kunigaikštija. Tokių grobiamųjų žygių jie suruošdavo net į labai tolimus kraštus. Tuo būdu XI amž-je pagonys liko tik aisčiai ir su jais Pabaltijy gyvenusios ugrių suomių tautos — lybiai ir estai. Tik nuo tada čia pradėjo lankytis misijonieriai. kai visi trys misijonieriai atlaikė mišias. kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija. Su prūsais jie kariaudavo vieni. lietuvių ir latvių giminėms iš karto irgi nelabai sekėsi. — su tais pačiais lenkais ir rusų Voluinės kunigaikščiais. pra­ džioje prūsų kilčių kaimynai. aisčiai tebedarė tik plėšiamuosius žy­ gius ir negalėjo nieko nukariauti. aisčiams vis dėlto priešų nestigo. tur būt. Bet vieną rytą. pradžioje. Vaitiekus. o rusai — X amž. Bet jau X I I amž. Minsko. susidarė atskiros ku­ nigaikštijos. Bet. Po ilgų kovų. • 9. ir jis buvo priverstas pasišalinti į Ro­ mą. Tuo būdu X I I I amž. Taip atsitiko dėl to. X I I I amž. Atvykęs pas Lenkų kunigaikštį Boleslovą Narsųjį. Kurį laiką Padauguvio giminės net mo38 kėjo jam duoklę — buvo pripažinusios jo valdžią. jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. kur negalėjo įžengti joks svetimšalis. Tada vakariniams aisčiams (Prūsuose) teko nuolat kariauti su lenkais. Ten pagyvenęs kelerius metus benediktinų vienuolyne ir negalėdamas grįžti į savo vyskupiją. Černigovo. Aisčių kraštai tuomet labai nukentėdavo. jie vis dar nesugebėjo suorganizuoti vienos valstvbės: suorganizuota ji greit vėl suskildavo. pabaigoj. Nukariautose žemėse tada buvo įkurti Naugardukas. Kai vyskupas Vaitiekus panorėjo ją sustiprinti. gavo apsaugą ir išvyko į aisčių kraštą. ir smulkūs kunigaikš­ čiai ne kartą būdavo priversti mokėti duoklę aisčių giminėms. 24 pusk). Nuo aisčių puolimų sunkiausia buvo gintis lenkų kunigaikš­ čiams. bet krikš­ čionybė ten dar buvo silpna. Tačiau tas nieko nepadėjo: misi j onieriams čia nesisekė platinti krikščionybės. kad misijonieriai. jis išsirengė misijų į Euro­ pos šiaurę. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines Iš visų Europos tautų aisčiai krikštijosi patys paskuti­ niai. Jų krikštu Baž­ nyčia susirūpino tik po lenkų krikšto. ir X I I I a. atsikvietė sau į pagalbą vokiečių ordiną (kryžiuočius). juos užpuolė vietiniai gyventojai ir nužudė vyskupą Vaitiekų. Neturė­ dami didesnės valstybės. Voluinės kunigaikš­ tijos siena ėjo aukščiau Gardino ir nyko kažkur miškuose. O Mindaugo laikais jie pavergė ir patį Polocką. t. o prieš jotvingus pasitelkdavo Voluinės kunigaikščius. bet net paėmė į savo valdžią kai kurias jo valdytas kunigaikštijėles. Jis buvo aukštos kilmės čekas. Slanimas ir atstatyta. bet padarydavo karo žygių net į skandinavų kraštus. čekai sukilo. Nors jie ir atlikdavo tolimus žygius. Taigi jie bus turėję ir laivų. pu­ sėje. Kad aisčių giminės į at­ vykusius labai neskersuotų. Polocko kunigaikštija pakriko. kaip antai: Smolensko.. buvo sustoję šventajam miške. Mat. Gardino pilis (senasis Gardinas. Tik X I I I amž. ais­ čiai jiems skaudžiai atkeršydavo. mozūrų kunigaikščiai. kai Mindaugas pradėjo kurti Lietuvos valstybę. o jie patys buvo išvyti ar išžudyti (žiūr. nieko neži­ nodami. Todėl Vaitiekus jau ryžosi išvykti misijų kur nors kitur. Mer­ kinė čia buvo kraštutinė didesnioji lietuvių pilis. pradžioje lenkų kunigaikščiai buvo užsispyrę suvaldyti aisčių gimines (prūsus ir jotvingus). Pasirodė. Išplaukęs Vysla į jūrą. Iš jos miestų. arba Adalbertas. gale. pietiniams. Pirmasis žinomas aisčių apaštalas buvo Prahos vyskupas šv. bus turėjęs kitą vardą). Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti.

Vyskupas Vaitiekus buvo paskelbtas šventuoju. buvo suimtas ir su visais palydovais nužudytas. gyvenusios toliau į rytus ir į šiaurę. Tuo būdu abiejose lietuvių pašonėse X I I I amž. nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario. buvo dar nemaža kitų. kurių tikslas buvo pakrikštyti aisčius ir paimti juos į savo valdžią. arba Livonijos.. jau seniai buvo pažįstami Vakarų pirkliams. y. turėjo JBOnifaco vardą. būdamas vie­ nuolis. tai jie čia įsikūrė specialią apsaugos organi­ zaciją. su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. kurie tikėjosi. Kuriose vietose jis apaštalavo. Toli įėjęs į aisčių kraštą. Kalavijuočių. nežinia. Pagaliau pas tą patį lenkų kunigaikštį Boles­ lovą atvyko naujas misijonierius vo­ kietis Brunonas. matydamies nepajėgsią vieni nugalėti Prūsų giminių. ordinas Pirmosios vokiečių kolonijos Padauguvy. o gal net pasiduos jų valdžiai. Šitie ateiviai taip pat buvo vokiečiai. Vaitie­ kaus mirtimi nepa­ sibaigė pastangos krikštyti aisčius. ku­ rios gyveno vadinamuosiuose Prūsuose ir vakarinėje Lietuvos dalyje (jotvingai). aisčių giminės. Ir Bonifacas buvo paskelbtas šventuoju kankiniu. Giminės. pradžios. gale jis iš­ vyko iš Lenkijos aisčių krikštyti net su 18 palydovų. kur gyveno lybiai ir. 40 . 10. Jo ir palydovų lavonai taip pat buvo išpirkti to paties Boleslovo.įžeidimą. Pirmasis pago41 Šv. Bo­ leslovas jo misi­ joms pažadėjo pa­ ramos. Todėl jie nuolat kvietė misijonierius. kiek toliau nuo jūros. bet taip pat ėmė rūpintis ir vietos gyventojų pagonių krikštu. Bet ir jo misijos i'^i ii n> misijos Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų. balandžio 23 d. būdami pajūryje. kad žuvo jotvingų krašte. (Taip atvaizduota jo mirtis vienos senos Sembos bažnyčios altoriuje). Nuo XI amž. kuri paprastai buvo vadinama kalavijuočių ordinu. Kadangi čia ateivių krikščionių kolonijos ir misijonieriai dažnai būdavo puo­ lami vietos pagonių. nebuvo sėkmingos. kurs. Todėl dabar tie kunigaikš­ čiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis. kad aisčiai pakrikš­ tyti bus ramesni. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių. dabartinėje Lat­ vijoje. nes krikščionybės skelbėjų (o kiek vėliau ir karių). Misijonierių la­ vonus išpirko kunigaikštis Boleslovas. tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. Kartu su pirkliais pradėjo lankytis ir misijonieriai. tik tiek žinoma. Tas atsitiko 997 m. lenkų kunigaikščiai pasikvietė į pagalbą vokiečių ordiną. Su šv. Tad pirmieji aisčių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės iš­ laikymo prasidėjo vakaruose. čia pradėjo lankytis vokiečių pirkliai. Taip tęsėsi iki pat X I I I amž. Jas gavo patirti tos kiltys. Bet netrukus ir jas pasiekė ta pati iš Vakarų einanti banga. Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikš­ čiai. pradžioje įsikūrė vokiečių ateivių valstybės. kai į Padauguvio kraštus liovėsi lankytis skandinavai. atsirado priešingoje pusėje. su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija. t. Pagaliau 1008 m. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo. Vaitiekaus mirtis. jis 1009 metais vasario 14 d. Paskui juos į čia keliavo ir misijonieriai. su šita akcija susidūrė daug vėliau. Jau X I I a-je jie čia turėjo nemaža prekyviečių ir kolonijų. vykdami prekiauti į rusų kraštus. kurie ne tik rūpino čia apsigy­ venusių ar apsistojančių vokiečių dvasios reikalus. Šitie kraštai. kai. krikščionybės kankiniu.

nių krikštu susirūpino misijonierius M e i n h a r d a s . ėmė organizuoti gin­ kluotą savo tikinčiųjų apsaugą. Tuo būdu Latvijoje įsikūrusi vo­ kiečių valstybė susiliejo su įsikūrusia Prūsuose. Jis buvo pavestas vyskupui. ordinas bandė plėsti karo žygius ir į žemaičių bei aukštaičių kraštą. Albertas (f 1229 m.). kurs turėjo valdyti kraštą. Kadangi tuo metu Europoje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš turkus Palestinoje ir vyravo nuomonė. todėl savanorių karių atsiras­ davo nemaža. ordinas pasidarė beveik tikrasis krašto valdovas: jis beveik visiškai nesi­ skaitė su Rygos vyskupu. Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vysku­ pijoje. kad su neti­ kėliais pagonimis reikią kariauti. Jo pareiga buvo ginti krikščionys ir padėti atversti pagonys. bet ir plėsti krikščionybę ir stiprinti valdžią. jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo. joanitų ir vokiečių. popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus. buvo pradėti skelbti net specia­ lūs kryžiaus žygiai.). nes. bet dėl išsiūto ant balto jų apsiausto raudono kalavijo paprastai vadinamas k a ­ lavijuočių ordinu. Kad būtų lengviau gintis. Tuomet popiežius jį paskyrė Prūsų vyskupu. Vyskupas nebeturėjo nei tikinčiųjų nei prieglaudos. Taip buvo pasidalytas jau už42 imtas kraštas. A l b e r t a s (1199—1229 m. 11. bet čia buvo skaudžiai sumuštas (Šiaulių mūšyje 1236 m. kad vienas neat­ silaikys. dalis sėlių ir dalis estų. Tačiau visos akcijos centras jau buvo ordi­ nas. Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš Vokietijos. Palestinoje. Vadovybė čia buvo pripažinta senesniam ir galingesniam vokiečių kryžiuočių ordinui. Vaitiekaus ir šv. kuriam Prūsuose ėmė sektis. įsikūrus kitoms Livonijos vys­ kupijoms. Jis veikė X I I I amžiaus pradžioje. ordinas turėjo būti tiktai jo įrankis. Neišnyko nė senas paprati­ mas kviesti svečius iš Vokietijos. Kalavijuočių ordino įkūrimas (1202 m.). ordinas pajuto savo galią ir pradėjo vaduotis iš vyskupo priklausomybės.). Bet jam vos grįžus. ir 1215 m. Bet vos įsikūręs. pabuvę kiek laiko (dažniausiai metus). ir čia pradėta šauktis Vakarų pa43 . buvo pakeltas arkivyskupu. Kristijonui pasi­ sekė pakrikštyti arčiausia prie Vyslos gyvenančius prūsus. Bonifaco mirties. kalavijuočių ordinas susidėjo su kariaujančiu tuo metu Prūsuose kryžiuočių ordinu. y. bendra buvo tik politika ir savitarpio pagalba. Bet Livonijos ordinas niekad nenustojo savarankišku­ mo: jis visą laiką turėjo atskirą krašto magistrą ir kitus valdžios organus. Tada. latgaliai. Naujasis ordinas turėjo būti nuolatinė organizuota vokiečių ir krikštytų čiabuvių karinė pajėga. Pabūgęs. ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo. kas dar bus nu­ kariauta.). ir vėl reikėdavo ieškoti naujų karių. einant kryžiaus karams su turkais. Jo 1202 m. Vyskupas 1 turėjo nusileisti ir sutiko atiduoti jam ] 3 viso krašto. Bet atvykstančių karių pagalba buvo laikinė. kuris. Ordinas buvo pavadintas Kris­ taus Karių Brolija (Fratres Militiae Christi). ir nuo to laiko jos abi stengėsi jau bendrai kariauti su aisčiais. krikščionims apsaugoti ir kariauti buvo įsteigti net keli riterių vienuolių ordinai (templininkų. Pirmasis misijonierius. gyventojus išžudydavo. jis pasta­ tė R y g o s pilį (1201 m.). Dažnai jis pats nuvykdavo į Vokietiją ir atsiveždavo būrius karių ir riterių. Jam mirus. arba kryžiuočių. Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna. praėjus šimtui metų po šv. Olyvos cistersų ordino vienuolis K r i s t i ­ j o n a s . kuri vėliau virto visos valstybės centru ir didžiausiu Livonijos miestu. Livonijoje nau­ jos vokiečių valstybės valdovas buvo jis. Vyskupui 2 tuo būdu liko valdyti / 3 krašto. Tada buvo nukariauti visi lybiai. Todėl trečiasis Livonijos vyskupas. pagonys prūsai sunaikino visas įkurtas krikščionių bendruome­ nes. Kol buvo gyvas vysk. O tam krikščioniškajam pa­ sauliui iš pradžių čia atstovavo ne kolonistai ateiviai. Livonijos vyskupų pavyzdžiu. kuris buvo paskirtas ir pirmuoju Livonijos vyskupu (apie 1180 m. buvo iš gretimosios Pamarės. Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus Prūsuose gyvenusios aisčių giminės anksčiau už kitas susi­ dūrė su krikščioniškuoju pasauliu. kurie jam padėjo ne tik saugoti esančias krikščionių bendruomenes. bet kaimy­ nai lenkai ir pamarėnai. jie grįždavo atgal. įkurtą ordiną 1204 m. jis jau nusivežė į Romą krikštyti du prūsų kunigaikščius. Nukariavęs dabartinėje Latvijoje gyvenusias aisčių gimines. ordinas). t. Po pirmųjų nepavykusių misijų. nauji misijonieriai čia ėjo jau kartu su lenkų ir pamarėnų kariuo­ menėmis. taip buvo sutarta dalytis ir visa.

Ne­ trukus iš tų pirmųjų savo sodybų jie pradėjo nuolatinį karą su aisčių kiltimis. kad or­ dinas čia ne jam tarnauja. Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium. jį išvijo (1224 m. nusiaubdavo visą Kulmą. gale turkai galutinai išvijo ordiną su visais krikš­ čionimis iš Mažosios Azijos. Mozūrus ir visus aplinkinius krikščioniškuosius kraštus. Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus. o ypač kai Jeruzalę vėl užėmė turkai ir kai buvo pradėta rūpintis vėl ją atgauti. Todėl 1309 m. ir maldininkams darėsi labai pavojinga ten keliauti. tada visas ordi­ no dėmesys nukrypo į Pabaltijį. Bet Vengrijos karalius. o trečiojo kryžiaus žygio metu vokiečiai įkūrė savo Marijos Mergelės ordiną (1190 m. todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kry­ žiuočiais.). Į pagalbą jam atvykdavo būriai kryžeivių. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo būti veikimo bazė vyskupui. Kunigaikštis Konradas jį pakvietė persikelti į Prūsus ir paimti į savo rankas vietinių ir aplinkinių krikščionių apsaugą. Kristijonas kartu su kunigaikščiu Konradu sumanė čia įkurti tokią pat pastovią or­ ganizaciją krikščionių reikalams ginti. bet dar teriojo ir Lenkijos sritis. 45 Kryžiuotis su karo apranga. Prūsuose buvo tik vadi­ namasis krašto magis­ tras (L a n d m e i s t e r ) . bet ir Europoj. Čia jie gavo iš Konrado žemių su Niešavos pi­ laite. Kita ordino narių dalis jau kūrė Vengrijoj savo atskirą valstybę. Bet vos tik jie išvykdavo namo. Į Vengriją ordinas buvo pakviestas kariauti su ją puo­ lančiais pagonimis kumanais. Tada vysk. todėl kryžiuočių vadovybė stengėsi įsistiprinti Europoj. į ją pradėjo traukti minios maldininkų. o vysk. Italai čia turėjo savo joanitų ordiną. Turė­ damas patyrimo Vengrijoje. O kai X I I I amž. Taigi buvo įkurtas (1228 m. Dar prieš Mozūrų kunigaikščio Konrado pasiūlymą ordinui. iš turkų buvo išvaduota Jeruzalė. kurs pagal savo gyvenamąją vietą buvo vadinamas D o b r i n ė s o r d i n u .). Kitur juos paprastai vadino vokiečių. prancūzai — templininkų. kurs kryžiaus karų metu buvo įsteigtas Palestinoje. tuo metu jis bylinėjosi su Vengrų karalium.galbos. jo centras jau buvo Italijoj. Jau Dobrinės ordiną steigdami. norėdamas atgauti iš jo žemes. Krikščionių būklė Mažojoj Azijoj buvo labai netikra. jo vadovybė ir daugumas brolių persikėlė į Europą ir neturėjo ko veikti. Todėl visos didesniosios valstybės ten ėmė steigti spe­ cialias brolijas savo maldininkams globoti. kokią vysk. Kai 1099 m. pirmieji ordino atstovai jau buvo Prūsų pasieny. ten galutinai įsigalėjus turkams. nes atvykę kryžeiviai miškuose prūsų negalė­ davo surasti. Tuo būdu ordino centras pasidarė Ma­ . Kristijonui vis ne­ sisekė: pagonys ne tik naikino jo kuriamas krikščionių bendruo­ menes. — tokios brolijos virto kariaujančiųjų riterių ordinais. Bet netrukus naujajai Jeruzalės valstybei vėl ėmė grėsti turkų pavojus.) vyskupo priklausąs riterių ordinas. Jis įsigijo daugybę turtų ne tik Mažojoj Azijoj. Tada Mozūrų kunigaikš­ tis Konradas. dabar jis jau daug geriau juridiškai ap­ sidraudė savo būklę. ordinas mielai priėmė kvietimą. Ten gyveno ir ordino viršininkas. vyskupas ir kunigaikštis Kon­ radas susižinojo su vokiečių riterių ordinu. Praėjo net keliolika metų. 1230 m. prūsai. Bet kai prasidėjo nauji karai. kurs vadi­ nosi didžiuoju magistru. todėl ir jų pagalba buvo nedidelė: jie vos įstengdavo ap­ ginti savo pilį. ordinu. kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus. Nebe­ turėdamas vilties jų atgauti. Albertas bu­ vo įkūręs Livonijoj. vys­ kupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) že­ mės pakraštėj. Iš pradžių tokios brolijos globojo ligonius ir saugojo.Buvo paskelbta Vakaruose net keletas kryžiaus žygių. ir didysis magistras persikėlė į Prūsus. pamatęs.bet iš to nieko neišėjo. Bet riterių buvo ne­ daug. Ordino centras dar ilgai liko Italijoj. kad maldininkams nieko blogo neatsitiktų kelyje.arba Marijos Mergelės. bet ruošiasi sukurti savo valstybę. išlindę iš miškų. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remia44 mas ir labai greit pralobo. o patys pasista­ tė Fogelzango pilį. rienburgas. Mažojoj Azijoj tuo būdu buvo likusi tik nedidelė ordino dalis.

buvo prijungtas prie kryžiuočių ordino). savitarpy nesugyvendami. 1231 m. priėjęs Nemuną. Kartu su nukariavimu žengė ir krikščionystė: buvo statomos bažnyčios ir vienuo­ lynai. Ordinas savo įstatuose tu­ rėjo įsirašęs pareigą nuolat kariauti su Kristaus vardo priešais (jam net buvo draudžiama daryti taiką su netikėliais). pasikvietė sau amžinąjį priešą. jie dar bandė spir­ tis. Tačiau išėjo visai ki­ taip. tačiau neilgai naudojosi vyskupai ir tokia teise. tai krašto valdovą atrado ordiną. ordinas jų vardu pavadino ir visą nukariautą kraštą. Netrukus vyskupas Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę. o prūsai buvo varu krikštijami. Vyskupui esant nelaisvėje. kuris pasirodė nepajėgus. Su atkvietusiais ir pirmutinę globą suteikusiais Mozūrų ku­ nigaikščiais ordinas taip pat niekuomet nesiskaitė. ten kariuo­ menės priedangoje pasistatydavo pilį. kurios anksčiau puldavo lenkus. Tiesa. Visą savo nukariautą kraštą ordinas vadino Prūsais.) net buvo sukilusios visos pa­ vergtos jų giminės. Ordiną atkvietė į Prūsus Mozūrų kunigaikštis ir vyskupas Kristijonas. ordino prašomas popiežius skelbdavo Vakaruose kryžiaus karus. ir prūsai bū­ davo nuveikiami. kaip matėme. Prūsai ne lengvai pasidavė vokiečiams: jie nuolat kovodavo. greitai pasidarė net kunigaikščio kon­ kurentas ir priešas. kad jie neturėjo vieningos valstybės. su kuria vėl pradėjo ilgą karą. kviesdamas ordiną. negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. ordinas vis dėlto sutiko užleisti vyskupams 1 / 3 visų savo žemių. kviesdami į Pabaltijį vo­ kiečių ordiną. ir ordinas užgrobė visą lenkiškąjį Pamarį. Prūsams dar ir dėl to buvo sun­ kiau gintis nuo ordino. Tokį įžadą ordino broliai — riteriai — turėjo padaryti visam gyvenimui. ir joje palikta įgula turė­ davo ne tik atlaikyti aisčių giminių puolimus. Tokiuo būdu kariaudamas. užpuldavo ir degindavo ordino pilis ir vokiečių kolonistų sody­ bas. 46 Kai sukilimai aprimdavo. Jie buvo pirmieji vokietybės daigai šiose aisčių žemėse. Įsikūręs pirmiausia jų krašte. tarėsi gausiąs savo politikai įrankį. Tuo būdu Prūsų ordino valstybėj nebegalėjo kilti jokių konfliktų (Dobrinės ordinas. turėdamas plačių ryšių Vakaruose ir globojamas imperatorių. jis palengva stūmėsi vis gilyn į rytus ir į šiaurę. bet ir paimti į savo valdžią visą apylinkę. varžytynės dėl žemių. ordinas kiekvieną kartą turėdavo iš naujo nugalėti prūsus. nepajėgė išgriauti tik pačių stipriųjų pilių.Kryžiuočių ordino nukariavimai. Kunigaikštis Konradas. susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe. Daug kryžiuočių jos tuomet išžudė. jų smulkūs kunigaikštėliai. Iš Palestinos or­ dinas atsinešė į aisčių kraštą ir kariavimo būdą. Greitai tarp jų prasidėjo net karai. Tuo tarpu visos kiltys. nors prūsais buvo vadinamos tik tos vakarinės aisčių giminės. Be to. jau 1235 m. iš kurios ordinas nesirūpino jo išvaduoti net 5 metus. o vėliau pirmosios buvo ordino paverg­ tos. kadangi netrukus vyskupais buvo skiriami vien tik ordino nariai. Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir. liko amžinoje vokiečių vergovėje. kad ir imperatorius ir popie­ žius pripažintų jam visus Prūsų ir kitų pagonių nukariaujamus kraštus. taip ir čia. Apie pilis buvo kurdinami iš Vokietijos atkviesti kolonistai. kuriai padėdavo visa Europa. ordinas turėjo ir paprastų kareivių. vadinamų jų tarnais. ordinas pasirūpino. Bet šitokiais kritiškais momentais jis pa­ sišaukdavo paramos iš Vokietijos ir iš kitų kraštų. 47 . Kaip ten. pasitelkęs riterių. jis žygiuodavo j kurią nors sritį. T u o būdu lenkai. ordinas pradėjo pulti aisčių kil­ tis. Tiesa. tačiau neįstengė prieš galingą ordino kariškąją organizaciją. Kryžiuočių statomos pilys virsdavo naujos valstybės apygardų administraciniais centrais. ir ordinui į talką plaukdavo minios karių. Be riterių. bet ordinas. daug or­ dino pilių išgriovė. Ir kai vyskupas grįžo iš nelaisvės. Ordinas turėjo būti jų įrankis. buvusios anapus Nemuno. O du kartus (1243 ir 1260 m.

buvo gavęs valdžią iš tėvo. gale Li­ vonijoje įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. Jie pasiekdavo tolimus pajūrius. tiek aukštaičius. žiauriai siaubti kalavijuočių ordino pavergtas sritis. Tas atsitiko. Taigi jau tada Lietuva b u v o tik 5 kunigikščių šeimų valdoma. jie pradėjo č i a i padarė taiką su Voluine. Šitiems žygiams jie rado ir talkininkų. su ordinu jie susitikdavo tik tuomet. Naugardas labai praturtėjo ir turėjo savo kolonijų lybių ir estų žemėse. Todėl 1219 m. pasidarė visos Lietuvos valdovas. Daug jų vienoje tautoje nega­ l ė j o taikiai sugyventi. Bet po sėkmingo žygio toks vadas dažnai pasilaikydavo valdžią ir taikos metu. Aišku. darant taiką su 48 Voluinės kunigaikštyste. Netrukus dar prasidėjo jo nesutikimai su Rygos vyskupu. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis Lietuvos vidaus santvarka ir karai su kaimynais prieš įkuriant vieningą valstybę. pusės ir lietuviai pradėjo pulti rusus. mirus jo įkūrėjui vyskupui Albertui (-J. Pagaliau M i n d a u g a s pašalino visus kitus kunigaikš­ č i u s ir liko vienas valdovas visame krašte. ne be kraujo praliejimo. Lietuvai atstovauja net 21 kunigaikštis. Bet labai greit kuni­ gaikščių skaičius pradėjo mažėti. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti IU abiem priešais. X. savo vadus turinčių. X I I I amžiaus pra­ džioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas. ir dažniausiai tai ruošai vadovaudavo buvu­ sysis vadas. o kiti buvo išvaryti iš tėviškių ar per­ kelti kitur valdyti. Taip apsivylę lietuviai laikinai metė vokiečius ir vėl savo dėmesį nukreipė į rusų kraštus. jie tik apiplėšė kraštą. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių. Tai buvo galinga 1). Šitie karai su ordinu ir su rusais vers­ te vertė lietuvius jungtis į didesnius politinius vienetus. \H'\ jie priklauso iš viso tik 5 giminėms.1229 m. Jis iš pra­ džios buvo renkamas susibūrusių karių. o žiemos metu. nes. žinoma. Padarę du bendrus žygius. kurių sričių kunigaikščiu buvo Mindaugas. Kuriantis valstybei. Dabar daugumą jų buvo užėmę kalavijuočiai. susitarę Lietuvos kunigaikš­ Padarę taiką pietuose. nes po vieno žygio paprastai būdavo ruošiamasi kitam. Vieni iš Mindaugo konkurentų žuvo kovose. o prasidėjus savitarpio vaidams. Tačiau lietuviai su naugardiečiais nevieningomis jėgomis neįstengė paimti tvirtų ordino pilių. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. Taip palengva iš daugybės buvusių kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius. kuris. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų lobingų miestų turtus. ordinas nebepajėgė kariauti su lietuviais. Tuo bū­ du ir kunigaikščių skaičius mažėjo. Todėl gana ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. iš kelmynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas. 4 49 . pašalinęs kitus kunigaikš­ čius ir net savo brolius. ir galingesnieji pradėjo šalinti silpnesniuoNttis. žinoma. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. Lietuvos suvienijimas.. Varydamas prekybą su vo­ kiečių Hanzos pirkliais. Antai 1219 m. Bet nuo antros X I I amž. Pagaliau iš visų kunigaikš­ čių tarpo iškilo M i n d a u g a s .T R E Č I O J I DALIS Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis 1.). lietuviai ėmė pulti ir ją. Nėra žinių. kuris taip pat turėjo būti galingas kunigaikštis. Kai X I I amž. Todėl Naugardas susidėjo su lietuviais. apy­ linkių iš pradžių buvo labai daug. XI-me ir net iki pusės X I I amž. Karai valstybės jungimo laikotarpy. Jis. Valstybė buvo įkurta ne viena diena. Di­ delius lietuvių būrius vedė kuris nors vienas vadas. nusigaudavo net į Saremą (Eželį). — visą laiką rusai puolė tiek Padauguvio aisčius. jis visiškai susilpnėjo. kai jis juos puldavo. O pasi­ laikyti ją buvo nesunku. Lietuvos Istorija. Naugardo miestiečių valstybė. Tokių mažų. ledu perėję įlanką. prieš paimdamas į savo valdžią visą Lietuvą. Bet ordinas retai tepuldavo. naikinti jo p i l i s . kuriuos sudarė gyvas reika­ las gintis ar ką nors pulti. kad šitoki dideli žygiai negalėjo apseiti be vadų. tikėdama­ sis išvyti ordiną iš tų žemių.

Visus tuos žygius atliko ne pats Mindaugas. o jų tėviškes paėmė į savo valdžią. Greičiausiai tai buvo artimas Mindaugo bendradarbis. Tuo susitarimu. nes į augančią Mindaugo galybę labai nepalankiai žiūrėjo Voluinės kunigaikš­ čiai ir Livonijos ordinas. tais pačiais metais buvo pirmas di­ delis suvienytos Lietuvos mūšis su kalavijuočiais. Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį. tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų. Kai šie bandė priešin­ tis. bet lietuviai pastojo jiems kelią. ir į Livoniją atvyko daugy­ bė Europos riterių.Bet kuo vardu buvo Mindaugo tėvas. Pajutę susitelkusią lietuvių ka­ riuomenę. Mindaugo buvo išsiųsti į rusų sriiis. jie pa­ prašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą. Be to. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė su pačiu magistru ir daugybė svečių. Bet aišku. t. Be to. 38 psl. Lietu­ viai siaubė D. Kiek laiko lietuvių rankose buvo net Smolenskas. kada kalavijuočiai visiškai nusilpnės ir ne sąjungą siūlys. kurie buvo išva­ ryti iš Lietuvos. Žemaičių kunigaikštis Vykintas. Susilieję vokiečių ordi­ nai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. Išsiųstus kariauti kunigaikščius jis laikė rusų že­ mėse. Iš totorių nugalėtų Voluinės kunigaikščių lietuviai atsi­ ėmė kadaise nustotas (žiūr. Po didžiojo laimėjimo lietuviai norėjo išvyti vokiečius nors iš Kuršo. ėjusi kova su lietuviais.) lietuviškąsias Gardino. jis atėmė iš jų ir duotas rusų kunigaikštystes. Tada jie pabėgo pas savo giminaitį Voluinės kunigaikštį Danielių (jis buvo vedęs Tautvilo ir Erdvilo seserį). norėdamas suvaldyti ordiną. Kryžiaus karas buvo paskelbtas.) Mirus vysk. Aišku. Tada lietuvių dėmesys nukrypo į rusų žemes. nes tais metais Voluinės kunigaikštis jau derėjosi su Mindaugu. kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lie­ tuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. nėra žinių. Jie pradėjo rūpintis pašalinti Mindaugą ir ieškojo tam tikslui sąjungininkų. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo Kas vadovavo lietuvių kariuomenei mūšyje ties Šiauliais. Nau­ garduko. kalavijuočių ordi­ nas buvo panaikintas. bet tas jiems nepavyko. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. Iš visos jų kariuomenės. žemaičių kunigaikštis Vykintas. tad jam turėjoj vadovauti arba pats Mindaugas arba kuris nors iš jam artimų kunigaikščių. Naugardo žemes ir nužygiavo toli anapus Polocko. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. kalavijuočių ordinui nekaip sekėsi. kad tai buvo jau suvienytos Lietuvos žy­ gis. Danielius 51 . Taip pat tiksliai nežinoma. irgi nežinia. bet jo siunčiami kunigaikščiai. o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. kad šitoks Mindaugo elgesys nuskriaustus kunigaikš­ čius padarė jo priešais. kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukia. Jis norėjo pa­ laukti. Jų greit atsirado. Netrukus jie buvo pašalinti ir iš ten. bet po sėkmingo žygio Mindaugas nebeleido jiems grįžti. kaip su visos Lietuvos valdovu. Jis da­ bar jau nebebuvo atskiro ordino magistras. nes naujasis vyskupas. Tuo laiku jie paėmė ir Minską. popie­ žius patvirtino jų susitarimą. Bet ilgesnį lai­ ką jie teišlaikė tik Polocką. 3. Mindaugo brolėnai. Ties Š i a u l i a i s įvyko didelis mūšis. kalavijuočiai ryžosi patys susitvarkyti. Mindaugas rūpinosi suimti į savo valdžią visus aukštaičius ir žemaičius. taigi buvo kryžiuočių provincijos. krašto magistras (L a n d m e i s t e r). Jiems kariaujant ry­ tuose. Bet tas turėjo atsitikti dar prieš 1236 m. Tuo tarpu patys kuršiai sutiko pripažinti ordino valdžią. ir jų dėdė. Slanimo ir Volkovisko sritis. kaip rašo kronikos.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m. kurį laimėjo lietuviai. Albertui. Norėdami pagerinti savo būklę. bet priklausė kry50 HllOČių didžiojo magistro. Bet kryžiuočių magistras tuo tarpu nenorėjo jungtis. Kryžiuočiams nenorint sąjungos. bet prašys globos. 1236 m. ir jam buvo sunku kariauti su stiprėjančia Lie­ tuva. Žinome tik jo broli ir du brolio sūnus. sąjunga prieš Mindaugą.. Iš pradžių jie buvo išsiųsti kariauti j rusų že­ mes. Tautvilas su Erdvilu. v. buvo pra­ dėjęs su juo kovą. Todėl jis pradėjo rūpintis susijungti su kryžiuočiais. grįžę namo vos kas dešimtas karys. kada buvo galutinai suvienyta Lietuva. Tautvilą ir Erdvilą. likusieji kalavijuočiai pa­ prašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą. 1249—1250 m. Ka­ dangi jų čia buvo likę nebedaug. Ordi­ nas buvo silpnas. daugiau kaip 150 m. Mūšis ties Šiauliais (1236 m. jie padarė daug žygių į rytus ir į šiaurę. 1237 m. Todėl n prasidėjo ilga. 2. kurią išsprendė tik popiežiaus legatas.

tai Mindaugas ir krikštijosi. Danielius tuojau pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną. kurią kronikos vadina V o r u t a . po 2 metų. Ka­ dangi ordinas tesutiko taikintis su Mindaugu tik tuomet. Mindaugas sumanė iš­ ardyti sąjungą diplomatiškomis priemonėmis. Jis sugalvojo pa­ traukti į savo pusę pavojingiausią sąjungos narį — ordiną. Iš sąjungininkų pirmasis pradėjo žygius Danielius.. nes priešų sąjunga greit neiširo. Mindaugas bandė staiga iškelti savo sukurtą valstybę ir pastatyti ją. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m. kur buvo daug Mindaugo valdžia ne­ patenkintų kunigaikštėlių. grįžo atgal. Bet kadangi nepatenkintieji neturėjo žy­ mesnių vadų. Ordinas padėjo jam net suvaldyti priešus. Popiežius su džiaugsmu sutiko delegaciją ir įgaliojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą karalium. o Tautvilas su Erdvilu pabėgo. bet ir sutramdyti Mindaugo galybę ir atgauti neseniai nustotas sritis. Todėl.) Kai po Vorutos apgulos Mindaugas pasiūlė ordinui taiką. Tautvilas ir Erdvilas su savo jėgomis apsupo Min­ daugą jo pilyje. jis toliau nebežygiavo. Tuo tarpu Vykintas. tai dar ilgokai tas nepasitenkinimas neperėjo į su­ kilimą. 2) Voluinės kunigaikštystė. Mindaugą tuo būdu išgelbėjo jo stiprioji pilis. 3) žemaičiai ir 4) jotvingai. pabaigoje jis su būriu palydovų atvyko į Lietuvą. kur ji buvo. y. siūlydamas jam sąjungą. Kaip matome. Tuo būdu nei Aukštaičiuos nei Žemaičiuos nebeliko didžiųjų Mindaugo priešų. kai Mindaugas sutiko krikštytis. į kurią įėjo: 1) Livonijos ordinas. Jam rūpėjo ne tik paremti giminaičius. nusiaubusi kraštą. Apsigindamas pilyje nuo priešo. Tuo būdu prieš Mindaugą susidarė galinga sąjunga. bet ka­ rūnacija teįvyko tik 1253 m.ryžosi padėti pabėgėliams. O Rygos vyskupas siūlė ordinui. Andrius buvo iš tikro padorus ir labai maldingas riteris: jis tikrai troško Lietuvos krikšto. Livonijos magistras Andrius iš Štirlando (von Stirland) jam pa­ teikė krikšto sąlygą. Mindaugas dar neišsigel­ bėjo iš gresiančio pavojaus. T i k pačioje visuomenėje ir smulkiųjų kuni­ gaikščių tarpe buvo nepasitenkinimo dėl krikšto ir dėl susidėjimo su vokiečiais. T i k žemaičiai vis nesiliovė kovoję su Livonijos vokie­ čiais. Greičiausiai ji bus buvusi kur nors Aukštaičiuose: kai kurie mokslininkai spėja tai buvus Liškiavą ar Kernavę. Vy­ kintas ir Tautvilas su Erdvilu buvo čia pat. Prie tos sąjungos neprisidėjo tik Prūsų ordinas. 52 Liškiavos pilies griuvėsiai. Bet. Tas mielai ją priėmė. jis nuoširdžiai rūpinosi jam padėti. Kartu buvo prašoma suteikti Mindaugui ka­ rališkąją karūną. t. jis pats žuvo mūšyje. 4. liepos 17 d. kai šis krikštysis. nežinia. Nerasdamas kitos išeities. tačiau pilies neįstengė paimti. pradžioje Mindaugas su visais savo arti­ maisiais buvo pakrikštytas. 1250 m. Pabėgėliai kuni­ gaikščiai visokiais pažadais ir pinigais patraukė į savo pusę jotvingus ir sukėlė žemaičius. besiveržiančiais į jų kraštą.. Čia tų metų gale ar 1251 m. greta kitų Europos viešpatys53 . Jiems į pagal­ bą atėjo ordinas. pastatyti jį Min­ daugo vietoje. Po krikšto Mindaugas kartu su ordino magistru tuojau pa­ siuntė į Romą pasiuntinius pareikšti ištikimybės popiežiui ir prašyti jo globos. pakrikštijus Tautvilą. Kunigaikštis Vykintas netrukus ties Tverais buvo nu­ galėtas. Popiežiaus sutikimas buvo duotas 1251 m. ir ordino kariuo­ menė. Bet už­ ėmęs Slanimą ir Volkoviską.) prūsų sukilimo ir kaip tik tuo metu kariavo su lenkais. Lietuvoje. kuris dar nebuvo visiškai atsiga­ vęs po pirmojo (1243—1249 m. kaip lygią.

popiežius įsakė Neuburgo vyskupui priimti iš Kristijono kitą priesaiką. nes jis buvo laikomas Pabaltijo metropolitu. kaip ir Livonijoje. į kurių gyvenimą kišosi vyskupo globėjas — ordinas. ordino. Nenorėdami pasiduoti nei vyskupui nei ordi­ nui. Mindaugui pasiskundus. drauge prašė įkurti jo valstybėje ir vyskupystę. Mindaugas šitais vyskupo santykiais su ordinu greičiausiai buvo nepatenkintas. Krikštijęsis ir susitaikinęs su ordinu. kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas. kad jam turinti priklausyti ir Lietuvos Bažnyčia. už tai jis perleido ordinui kai kurias Mindaugo jam dovanotas žemes. o Vaišvilkas gavo Slanimo. Betygalos. Todėl Žemaičių dalį jis net užrašė ordinui. nes 54 įam daug teko kariauti su Voluinės kunigaikščiais. gudais ir totoriais. Kai Rygos arkivyskupas įšventino vysk. visgi faktiškai susirišo per ordiną su vokiečiais. kaip į saviškį. Mindaugas vyskupui gyvenamąja vieta paskyrė Žemaičius ir dovanojo jam čia kai kurias žemes: po pusę Rasei­ nių. kuri prašė popiežių karūnuoti Mindaugą. tačiau žemaičiai žiūrėjo j j j. sričių. todėl jis su dideliu noru paėmė į globą buvusį savo narį. todėl prašė ordiną globos. Mindaugas net keliais dokumentais dovanojo ordinui visą Žemaitiją. Antroji vyskupystė Lietuvos pietuose. kad naujasis vyskupas prisiektų pa­ klusnumą tiesiog popiežiui. kaip kad ordinas Livonijoje. Tačiau Rygos arkivyskupas Albertas. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. Maždaug kartu su Kristijonu čia vyskupu buvo įšventintas lenkų domininkonas V i t a s . Mindaugas jo gyvenamajai vietai buvo paskyręs pietines Lietuvos sritis (jotvingų žemėje). bet nieko negalėjo daryti. Danielius buvo sumuštas ir priverstas taikintis (1255 m. todėl jam nepakako jėgų visiems suvaldyti. o jis pats baigė savo gyvenimą Vo­ kietijoj. Jo vyskupystė išnyko. Kris­ tijoną. Jis tai atliko per lenkų Gniezno arkivyskupą. Tuo būdu Lietuvos vyskupystė. tai jis į savo vyskupystę greičiausiai nebuvo nė atvykęs. nuo 1259 m. Mindaugas ryžosi atgauti Voluinės kunigaikščio Danieliaus už­ grobtas žemes. Bet dėl Rygos arki­ vyskupo pretenzijų užtruko ir karūnavimas ir naujos vysku­ pystės įkūrimas. daug kas ir pačioje Lietuvoje priešinosi jo valdžiai.) Ta pati delegacija. Bet vėliau pasirodė. kaip kad Kristijoną. popiežius įsakė. Sutartis buvo susti­ printa Mindaugo dukters ir Danieliaus sūnaus Svarno vedybo­ mis. priėmė iš Kristijono priesaiką savo vardu. Mindaugo prašomas. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. Rygos arkivys­ kupas manė. Saugumo sumetimais. o gal ir paties vys­ kupo prašomas. Ariogalos. Danieliaus sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Nau­ garduką. Or­ dinui tai buvo labai pelninga. Tik jie turėjo pripažinti Mindaugo valdžią. bet Mindaugo sūnus V a i š v i l k a s . Laukuvos ir kt. Žemaičių krašte įsikūręs vyskupas Kristijonas. Po Mindaugo krikš­ to popiežius pavedė Kulmo vyskupui Henrikui karūnuoti Min­ daugą ir įšventinti Lietuvai naują vyskupą. kad po­ piežiaus globojamoje Mindaugo valstybėje jis vaidinsiąs tokį pat vaidmenį. nepaisydamas popiežiaus įsakymo.Tose srityse vys­ kupas jautėsi labai nesaugiai. Ir jis savo gyvenimą baigė kažkur Vakaruose. kad ir čia jis būsiąs laikomas aukščiausiuoju autoritetu. Tuo būdu Lietuvos Baž­ nyčia juridiškai buvo nepriklausoma nuo vokiečių. kuria jis pasiža­ dėjo klausyti tiesiogiai popiežiaus. Nors. Lietuvos bažnytinės provincijos Įkūrimas (1253 m. kuriam nesisekė jų nukariauti. Bet kadangi Vito nerėmė jokia karinė pajėga. iš čia visiškai išsikraustė. Jis manė. Mindaugas tuo tarpu dar tebeturėjo daug priešų. o Mindaugas turėsiąs tenkintis tiktai pasauline valdžia. 5. 6. o be to. Ta pačia taika buvo amnestuoti buvusieji Mindaugo priešai Taut55 . žemaičiai tuo tarpu vieni kovojo su ordinu. Pas vyskupą buvo nusiųsta net keletas ordino brolių su būriu karių.čių. Bet. nieko negalėdamas veikti. tuo pat metu Kulmo vyskupas Henrikas irgi rūpinosi įkurti vyskupystę. ordino verčiamas. atsikračiusi Rygos vyskupo. Neseniai tik sukurtos valstybės valdovo autoritetas viduje dar buvo per silpnas. Tik vėliau.). Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus. kuris atliko Mindaugo krikšto apeigas. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi Karai su Voluine. Vyskupu buvo paskirtas tas pats ordino kunigas K r i s t i j o n a s . Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kuni­ gaikščiai. Tačiau ki­ taip išėjo praktikoje.

Mindaugas savo įpėdiniu galėjo vainikuoti katrą nors iš Įiunesniųjų sūnų. Didelių mūšių su jais neįvyko. Pagaliau po taikos su Voluine Vaišvilkas išvyko j Graikiją ir įstojo į vienuolyną. bet dėl to nė kiek nepasikeitė valstybinės sienos.usiais tuo metu visą Rusiją.'. 7. 57 . Rūpindamasis sutvarkyti savo valstybę. rūpindamasis. Tada ordinas pasiryžo bent atskirti žemaičius nuo jūros. Bet kaip greit jie užplūdo. nežūtų valstybė. po taikos su Voluine Mindaugas dar susidūrė su totoriais. Už tai atsilygindami. kurs neįstengė pavergti jam Mindaugo atiduotų žemių. Mindaugo sūnaus vainikavimas.HUI Karai su totoriais. o apie Erdvilą nuo to laiko nebe­ turime jokių žinių. santykiaudamas su Voluinės kunigaikščiais. o žemaičiai kovojo su ordinu. paMI. — nežinia. Tautvilui tada buvo pavestas valdyti Polockas.). katrą būtent. Mindaugas kartu su Voluine puolė totorius. buvo pakrikštyti katalikais kartu su Mindaugu. 56 Klaipėda 1535 metais. totoriai ( 1 2 5 8 m. Jis kietai valdė visus aukštaičius ir nukariautus rusus. jam mirus. R u k l y s ir R u p e i k i s . Iki tėvo mirties jis nebegrįžo į Lietuvą. ir tas vienintelis jų užplūdimas neturėjo Lietuvai jokios reikšmės. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų Klaipėdos įkūrimas (1252 m. kurių du jaunesnieji. Mindaugas tvarkė savo vals­ tybę. taip veikiai ir atsitraukė.) su­ r u o š ė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė visą rytinę jos dalį. kad iš at- Naugarduko pilies griuvėsiai. Jis turėjo tris sūnus. Mindaugas svajojo kada nors kietai suimti į savo valdžią visas lietuvių gimines. I. O tuo tarpu stiprinosi viduje. Tuo būdu po taikos su Voluine Mindaugas nebeturėjo dide­ lių priešų. iš anksto gavo popiežiaus leidimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų. o vyresnysis sūnus Vaišvilkas. kurį jis valdė ir prieš maištą. tik šiek tiek buvo apnaikintas kraštas. vilas su Erdvilu. krikštijosi rytų Bažnyčios apeigomis. bet lietuvių pakraščio giminės (su lenkais ir kryžiuočiais kariau­ jantieji jotvingai ir su Livonijos ordinu kariaujantieji žemaičiai) jam nelabai norėjo pasiduoti. kariavo rytuose ir pietuose. kad.

ėmė jį įkalbinėti nutraukti ryšius su ordinu ir bend­ romis visų aisčių jėgomis išvyti vokiečius. Tada priešais Jurbarką žemaičiai pasistatė savo pilį — K a r š u v ą . Visoms žemai­ čių kovoms su ordinu vadovavo jų kunigaikštis.). Naugardu. O iš tikrųjų. jo prašomas. Ordinas ketino suruošti į Žemaičius didelį žygį ir išgriauti Karšuvą. Ordinui tuomet buvo labai sun­ kūs laikai. Mūšyje žuvo visa ordino vadovybė su Livonijos ma­ gistru ir Prūsų maršalka ir beveik visi broliai. Mindaugo prisidėjimas prie žemaičių kovų. Ordino kariuomenė nusiskubino gelbėti savo žemių. daugiau jo nebelietė. Durbės mūšis (1260 m. popiežius sušaukė Euro­ pos riterius į kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis. pašalinę Min­ daugą. pasiduosią jo valdžiai ir žemaičiai. taigi jo atsisakymas prisidėti prie bro­ liškų giminių kovos dėl laisvės buvo palaikytas tautos išdavimu. Bet visai priešo kariuomenei traukiant į Karšuvą. Ordinas atsidūrė dideliam pavojuj. Po mūšio. Livonijos ordinui atėjo į pagalbą Prūsų ordinas ir daug svečių iš Europos. Livonijos ordinas vėl ėmė pulti žemaičius. 1263 m. Tam tikslui 1252 m. Jie tikėjosi. ordinas ją pavadino vokišku Nemuno vardu — Memel. kurios žemaičiai taip pat neįstengė išgriauti. kurie ne kartą pasiekdavo net Vyslą. 8. grįžęs namo. Sukilusioms giminėms padėti čia ateidavo žemaičiai. daugiau su ordinu nebekariavo. Bet ir dažnais puolimais jie neįstengė nei jos statybos sutrukdyti nei pastatytos pilies iš­ griauti. Pasistatęs Klai­ pėdos pilį. o įsibrovė naikinti ordino valdomojo Kuršo. Tuo metu sukilu­ sioms ordino pavergtoms giminėms kariauti tepadėdavo vien žemaičiai. nužygiavo į Livonijos ordino žemę net iki Cėsio (Vendeno). Be to. 59 . jo suorganizuotos valstybės jėgomis įstengs išvaduoti vi­ sas ordino pavergtas gimines ir apsaugos visą tautą.plaukiančių pirklių jie negalėtų pirktis ginklų ir kitokių prekių. Reikia pastebėti. Po ilgų kovų jis pasistatė Nemuno pakrantėje J u r b a r k o pilį (1259 m. o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją. žuvus Mindaugui. Ypač labai išsi­ plėtė sukilimas Prūsuose. Po Durbės mūšio jisai. Mindaugo se­ serėnas T r e n i o t a . bet kol jis atgavo savo pirmykštę būklę Prū­ suose. kad. Abiem kariuomenėm susitikus prie D u r b ė s ežero. Tada. sudaręs są­ jungą su D. jis išsigelbėjo tik dėl to. ordinas jo žemių nebepuolė. neatvykus Naugardo ka­ riuomenei. Todėl žemaičių kunigaikštis Treniota ir iš žygio grįžęs Daumantas susimokę jį nužudė. ir kuršiai ir visos ordino pavergtos Padauguvio kiltys. labai susilpnėjusį ordiną. o ne užkariaujamieji žygiai. Senoji tos vietos sodyba buvo vadinama K l a i p ė d a . Livonijoj ir Prūsuose tuojau sukilo pavergtosios kiltys. Mindaugo nužudymas (1263 m. jis neįstengė paimti pilies ir. Livo­ nijos ordinas atsigavo gana greit. Mindaugas tuo metu buvo labai nusivylęs santykiais su ordinu. Kariuomenei vadovavo Nalšėnų kunigaikštis Daumantas. Tiesa. Po kiek laiko atsigavo ir Prūsų ordinas. pačios tvirtosios pilys. atvykęs pas 58 Mindaugą. nes neturėjo iš to jokios naudos. Livonijoje ir Prūsuose veikiančios ordino šakos galėtų susisiekti sausuma. esą. Livo­ nijos ordinas ėmė statyti pilį toje vietoje. bet užtat jo akivaizdoje vergė že­ maičius. kur buvo sunaikintos beveik visos or­ dino pilys ir išžudytos jų įgulos. Baigos. žemaičiai nėjo jos ginti. 1262 m. Bet.) ir jo padariniai. Bet šitas Mindaugo žygis Lietuvoje buvo palaikytas tautinių rei­ kalų apleidimu. kurie čia buvo jų atvesti kartu su lybiais ir latgaliais. susvyravo net jo sukurtos valstybės pamatai. Kartu nužudė ir abu prie jo bu­ vusius sūnus — Ruklį ir Rupeikį. praėjo net 14 metų. jis išsiuntė savo kariuomenę prieš Briansko kunigaikštį. užėmus pajūrį. Elbingo ir Kulmo. kovą lai­ mėjo žemaičiai. Mindaugas jau ir anksčiau buvo kaltinamas susidėjęs su vokiečiais. Žemaičiai tuojau suprato naujosios pilies pavojingumą ir ėmė ją pulti dar tebestatomą. t. Nesugriautos liko tik Karaliau­ čiaus. siaubdavo Kulmo apylinkes. Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą. kur Kuršmarės jungiasi su Baltija. Mindaugas po pirmo nepasisekimo ėmė gailėtis nu­ traukęs su ordinu sutartį ir vėl nusigręžė į rusų kraštus.) Mindaugas. kad į jo šauksmus atėjo pagalba iš Vakarų: mat. y. po Durbės pralaimėjimo užpuolęs 1262 m. Todėl Mindaugas priėmė pasiūlymą ir. kad iš mūšio pasitraukė ordino pavergtieji kuršiai. Tai buvo tik siaubiamieji.

Vaišvilkas (1265—1268 m. t. turėjo santykių net su ordi­ nu ir atrodė. Treniotą nužudžiusieji Mindaugo giminės šalininkai.) Ar turėjo Traidenis kokių giminystės ryšių su anksčiau veikusiais kunigaikščiais ir su Mindaugu. jis pats vienas kariavo su visais priešais. Nemažą vaidmenį čia vaidino spaudžiamų kuni­ gaikščių reakcija. 9. Nužudžius pirmąjį valstybės vienytoją. o vienuolis Vaišvilkas gyveno Graikijoj. 2uvus paskutiniam Mindaugo sūnui. Traidenis sugebėdavo sumušti ordino ka­ riuomenę tik atvirame lauke: mat. žinoma. kad Lietuvą jis valdė iš K e r n a v ė s . Ir iš tikro jis daug joms padėjo. Lietuvą paliko savo sesers vyrui Š v a r n u i. jis greit įsiviešpatavo visoj Lietuvoj. Tuo tarpu buvo svajojęs gauti Lietuvą val­ dyti Vladimiro (Voluinėje) kunigaikštis Levas.Be politinių sumetimų. o apie nukariavimus jis mažai tesirūpino. Tuo būdu ordinas atsilaikė. Matyt. Traidenis net kelis kartus skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę ir ne kartą su savo kariuomene skersai ir išilgai išvaikščiojo ordino žemes. Nė vienas iš jų nenorėjo pasiduoti kitas kitam. atvykęs su Voluinės kuni­ gaikščių duota kariuomenės pagalba. jis pasiliko pas save į laidotuves atvykusią jos seserį. jis sukėlė jų sąmokslą ir. tačiau jam ne­ pasisekė visiškai nugalėti ordino. apie sostą svajojo ir Daumantas. Abudu stengėsi vienas kitą pašalinti. jis buvo grynai t a u t i š k o s i o s i r p a g o n i š k o s i o s L i e t u v o s val­ d o v a s .) Naujinio vietoje pastatė Daugpilį. Treniota bandė varyti tokią politiką. ne Mindaugo. valdė Pskovą dar daugiau. Mindaugą. kaip 30 metų (iki 1299 m. Stipriausi konkurentai į Mindaugo sostą buvo jo žudikas Treniota ir buvęs Mindaugo priešas. Supykęs ant Vaišvilko už sosto atidavimą Švarnui. Jis stengėsi paremti prieš ordiną sukilusias Prūsų ir Latvių gimines. Taip antai. Jam buvo pa­ sisekę paimti į savo valdžią net Žiemgalos dalį. kaip kadaise Mindaugui.). visi stengėsi užimti Mindaugo vietą. Po trejų metų jis atsisakė nuo sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną. nes ir jis dėjosi su Voluine. Jis. jis visgi negalėjo jo sugriauti. nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai. Todėl jį rėmė ir jo klausė net žemaičių kunigaikščiai. norėjo eiti Treniotos keliais. 2inome tik. Būdamas geras karys. Pagaliau Tautvilas buvo nužudytas. bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. nes abudu jaunesnieji sūnūs buvo nužudyti kartu su tėvu. y. 10. Bet kad ir kaip stengėsi. Levas pasikvietė jį į sve­ čius ir nužudė. Mindaugui žuvus. noras atgauti savo teises. tuojau ėmė galvoti apie jį. Jis nesidėjo nė su vienu kaimynu. tad Daumantą vertė prisidėti prie sąmokslo ir noras susigrąžinti sau žmoną. 60 Bet Vaišvilkas neilgai tevaldė. 61 . kai kur net pasistū­ mėjo į Lietuvos pusę. Traidenis sakė jį esant pastatytą jo paties širdy. Jo teisėto įpėdinio nebuvo. vienų paliaubų metu ordinas (1274 m. Lietuva liko be dinastijos. —1263—1270 m.).). Bet per­ sekiodamas Lietuvoje buvusius krikščionis ir Mindaugo bendra­ darbius. Vaišvilkas buvo Graikijoj. neišvaldęs visiškai 2 metų. pasižymėjęs laimingais karais. ir valdžią paėmė Treniota. Treniota (1263—1265 m. pirmiausia jam rūpėjo valdyti ir ginti visas lietu­ viškąsias žemes. lietuviai dar buvo neįpratę imti tvirtų mūro pilių. Būta čia ir šeimyni­ nių nesusipratimų: mirus Mindaugo žmonai Mortai. Polocko valdovas Tautvilas. todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui. Ne vieną žygį atliko į Prū­ sus ir daugybę žygių padarė prieš Livonijos ordiną. kad tęs savo tėvo politiką. kokią pats buvo siūlęs Mindaugui. nėr žinios. jis mirė (1269 m. Traidenis (1270—1282 m. tiesioginių ¡0 palikuonių daugiau nebeliko. bet netrukus jis turėjo bėgti iš savo tėviškės. Lietuva po Mindaugo mirties. Pabėgęs į Pskovą. tur būt. ir nauja dinastija turėjo iškilti iš savų kunigaikščių tarpo. Daumantienę. jis buvo ten išrinktas kunigaikščiu ir. Jam. Lietuvoje pakėlė galvas visi dar neišnykę kunigaikštėliai. sąmoksle prieš Mindaugą daug svėrė ir kiti motyvai. Švarnas Lietuvą valdė labai neilgai: vos vienerius metus pavaldęs. Todėl. Pirmasis iškilo Kernavės kunigaikštis Traidenis.). buvo nužudytas. tačiau nepajėgė sugriauti jo galingų pilių. Apskritai. Po Durbės mūšio sukilusias kiltis ordinas jau buvo nugalėjęs.

p r a d ė j o p u l t i lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka). Bet galutinai ją sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai — V y t e n i s ir G e d i m i n a s . vedė net jo dukterį. Ji buvo daug platesnė. su Klaipėdos pilim jis jau nebeturėjo ryšio. jis pasiekdavo ne tik Mozūrus. Traidenio laikais Lietuva buvo iškilusi. jis buvo išvytas iš visos Žemai­ tijos. Tas laikotarpis betgi buvo labai svarbus. tuojau pasistatė Ragainės. Jos turėjo būti atramos punktai. negu Mindaugo laikais. Mažiausia rūpesčių Traidenis turėjo su kaimynais gudais. Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir n u o 1282 m. Mozūrų kunigaikštis (Boleslovas I I ) . Lietuvos būklė po Traidenio mirties Apie laikotarpį po Traidenio mirties iki Vytenio įsiviešpa­ tavimo (1282—1295 m.). Jurbarko. norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų. Tačiau swu lenkais jam tekdavo nemažai kariauti. valdoma Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių A. tačiau nė viena kronika aiš­ kiai nepasako. o kiek vėliau ir Skirsnemunės 63 Tuo metu kryžiuočių ordinas jau buvo nugalėjęs sukilusias aisčių kiltis vad. Kryžiuočiai. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo grynai lietuviška ir tautiška. taip pat daug mini lietuvių žygių. Jis juos Įkurdino Voluinės pasieny. su kuria Trai­ denis bloguoju gyveno (jis užėmė net jos valdytą Drohičiną). bet ir tolimąją Krokuvą. Jo pastatyta Jurbarko pilis buvo sugriauta.K E T V I R T O J I DALIS Lietuva. po Durbės pralaimėjimo. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. kurie Mindaugo laikais labai neaiškiai laikėsi. Traidenio laikais tau­ tiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti. Tuo būdu jis norėjo ten sudaryti tvirtesnę atsparą prieš Voluinės kunigaikštystę. Vytenio ir Gedimino laikai Kernavės piliakalnis. 62 . atslinkę prie Nemuno. 1.) yra likę labai maža žinių. Tada daugelis jų ėmė bėgti nuo vokiečių Į Lietuvą. Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. ir Traidenis juąs mielai priimdavo. Bet dabar. jis vėliau Klaipėdą perleido Prūsų kryžiuo­ čiams (1328 m. Žodžiu. Nustojęs vilties veikiai nuka­ riauti Žemaičius. žygiuojant į Lietuvą. kas tuo metu valdė Lietuvą. Senosios kro­ nikos mini daug ordino puolimų į Žemaičius ir Aukštaičius. Ordinas tuojau pradėjo statyti savo pilis Nemuno pakrantėje. Prūsijoj. Anks­ čiau Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas. kaip ga­ linga karinė pajėga. nes Traidenio klausė ir žemaičiai ir jotvingai.

kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino fcivas. bet ir jo senelis. jo sūnaus ar jo brolio sūnus). Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį. Senąja tradicija. kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis. Taip pat neaišku. nes ros giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis. arba Liutauras. ilgą laiką jo nebepajėgė sunaikinti nė visos Lietuvos pajėgos. dar tebebuvo gyvas jo tėvas. kuriuo metu jis valdė. T o s Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną. Bisėnai ir t. Bet jam mirus. bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. ir Budikidą). Lietuvoje jau nebebuvo. bet vis dėlto neaišku.). deja. 3. Tik. tačiau.1 3 1 6 m.pilis (šią pastarąją netrukus turėjo vėl sugriauti. pradžioje susidarė du tvirti frontai. 2. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių. Gediminaičių dinastijos pradžia Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. Jūros paupyje. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. Toliau į vakarus. Aišku. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėto­ jas. Tik. Tuo būdu čia X I I I amž. Vytenio ir Gedimino tėvu. Kai ordino pilių tinklas buvo jau nutiestas. kad Lietuvą valdė ir jų tėvas. Traidenis turėjo brolių ir sūnų. . Kolainiai.t. nes 1294 m. Taip pat gerai žinoma. tarytum tarp dviejų žiaunų. kurios stengėsi susičiaupti ir juos praryti. jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe. kaip geras karo vadas. gale ir X I V amž. sto­ vėjo vadinamoji Gedimino pilis. arba Budividą. Varydamas tautišką politiką ir kovo­ damas su ordinu. kaip Traideniui. kurie išbuvo beveik 150 metų. Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m. Vytenis ( 1 2 9 5 . Taigi visų vėlesnių Lietuvos ku64 nigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus. tokių sumišimų. deja. Dar prie gyvos tė­ vo galvos Vytenis garsėjo. šitam laikotarpy Žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ordino šakų frontų. taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo. buvo laikomas Pukuveras. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau. kaip po Mindaugo mirties. tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. Žodžiu. Bet ir Že­ maičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona. didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu.. kad didž. to nebūtų buvę išvengta. nes sunku buvo ją atlaikyti). Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius.) ir Gediminas (1316—1341 m. kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo. nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietu­ voje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo. tik.) Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m. mes tiksliai neži­ nome nei visų jo brolių nei sūnų vardų. (lalimas dalykas.

Tam labai priešinosi arkivyskupas. kad ordinas neina lietuvių krikštyti.. taip ir jis palaikė sąjungą su Rygos miestu ir su jos arkivyskupu. kada arkivysku­ pas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nu­ traukti sąjungą su Vyteniu. prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. val­ dė Polocką. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas. Gediminas taip pat buvo pirmasis. nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. siekdamas savo galybės. kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis. kuris jau buvo pakliuvęs į ordino jtaką. kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. jis tepajėgė tik apginti Žemaičius. Todėl 1298 m. karo vadu dažniausiai skirdavo Gardino srities kunigaikšti Dovydą (spėjama. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką. 66 tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti. Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos. padarius sąjungą su Rygos miestu. stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. bet diplomatija. imperatorius tyčia palaikė ordiną. jau buvo galima pirštu pri­ kišamai rodyti pasauliui. o tik jų pavergti ir kad. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą P a g i r į—Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. Vainys. Vytenio valstybė. y. kelias Lietuvos prekybai buvo atviras. kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinę. 4. Jo politikos pagrindinė priemonė buvo ne ginklas. nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs. arkivyskupas ir rygiečiai. ku­ rias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai). Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šito­ kias sąjungas. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. kaip ir Traidenis. Daumanto sūnus). Slanimu ir Volkovisku). kurs jautėsi esąs aukščiausias autori­ tetas Livonijoj. Per juos jis pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmė plačiai skleisti vakarų Europoje žinias. Kaip Vytenis. broliui Gediminui.) Gediminas buvo Vytenio brolis. Dabar. Jis pats labai retai vadovavo kariuomenei: kai tekdavo kariauti.Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino. jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. Per ją ėjo vienin­ telis kelias į pasaulį. Gediminui tik dėl to nepasisekė sugriauti pasitikėjimo ordinu Va­ karuose. tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Va­ karuose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. Lig tol į lie­ tuvius buvo žiūrima. nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose. nes. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. kad jis buvęs Mindaugo nužudyme dalyvavu­ sio. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį P a l e n k ė s (irgi jotvingų žemes. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m. kad ten tuo metu ėjo kova tarp popiežiaus ir imperato­ riaus. o vėliau Pskovą valdžiusio. kurs nenorėjo 2/s nukariauto krašto atiduoti arkivysku­ pui. Gediminas (1316—1341 m. Gediminas nebuvo toks karingas. Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą. Dabar. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklau­ siusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių Įgulą. Tuo būdu savo įpėdiniui. kovodami su ordinu. tai ordino vardas Europoje ėmė šlyti. Arkivysku­ pas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu. o ne krikščionybės skleidėjas. šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekono­ mišku atžvilgiu. ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais. Senasis jotvingų kraštas (t. vadinamoji Juodoji Rusija su Naugar­ duku. su­ sidėjus su arkivyskupu ir su Ryga. Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija. 67 . prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. pasikvietė Į talką Vytenį. kad ordinas esąs tik grobikas. Kitas jo brolis. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. Gediminas iš viso nemėgo kariauti. Kai jis pats išreiškė popiežiui norą krikštytis. kad jo grobuo­ niška politika trukdanti Lietuvai krikštytis. kaip Vytenis. Be to. norinčių vykti Į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu. Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams. Polockas.

prašė padėti pas po­ piežių vykstantiems jo pasiuntiniams ir kvietė miestiečius. Kosako paveikslas). Lietuva. Jis pats esąs pasiruošęs pasiduoti popie­ žiaus globai ir gyventi taikoje su krikščionimis. bet ordinas siun­ tęs ne kunigus. ir joje esą daug vienuolių pranciškonų ir domininkonų. Vytenis prašęs atsiųsti į Lietuvą kunigų. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis Santykiai su ordinu. Bet vis dėlto jam nepasisekė. t. kad jie esą Rygos arkivyskupo fabrikuojami. tačiau ordino grobuoniški norai pavergti Lietuvą privertę jį nutraukti ryšius su krikščionybe. Krikš­ čionims Lietuvoje duota visiška laisvė. Gedimino viešpatavimo pradžia buvo rami. Ordinui šitie Gedimino laiškai labai nepatiko.) nu­ siuntė popiežiui ilgą laišką.5. iki 1322 m. rius ir vienuolius atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. Tuo metu Rygos arkivyskupas pas popiežių bylinėjosi su ordinu. Esą.. Popiežius parašė Gediminui laišką. arki­ vyskupas pasiūlė popiežiui pasirūpinti Lietuvos krikštu betar­ piškai. Pasiekė vakarų Europą ir kiti Gedimino laiškai. jie didelio žygio nesuruošė: buvo daromi tik maži plėšikiški užpuolimai. Livonijoje tuo tarpu ordinas tebesibylinėjo su arkivyskupu. ir jis padarysiąs su krikščionimis taiką. ordinas net suiminėjąs j Lietuvą vykstančius kunigus. Norėdamas pakenkti savo priešui. jie turį savo bažnyčių ir laisvai skelbią krikščionybę. kryžiuočiai suruošė žygi Į Žemaičius ir sugriovė vieną pilį. kad Gediminas visiškai neke69 . Atsilygindamas už tai. Gediminas padarė žygį į Livoniją ir ją didžiai nusiaubė. Bet pirmaisiais 6 metais. tai Lietuva jau būtų krikštijusis. o savo kariuomenę. tad irgi negalėjo surengti didelių žygių. Žemaitijos pasieny kryžiuočiai turėjo pasistatę eilę tvirtovių ir ruošėsi slinkti tolyn. y. siūlydamas krikštytis. nes tikėjosi tuo būdu pakenksią ordinui. jei tik pasiliautų ordino puolimai. kuriame aiškinosi. Maža to. Miestas ir arkivyskupas remte rėmė šitą Gedimino žygį. Atsakydamas Gediminas (1323 m. kad jei ne gro­ buoniška ordino politika. kuriais jis reiškė norą susitaikinti su krikščionybe. aplenkiant ordiną. Vienas kryžiuotis pagrobęs išsineša i nelaisvę vaiką ( J . pasikvietę svečių iš Vokietijos. ir jis ėmė skelbti. Tuo tarpu ordinas kaip įmanydamas stengėsi jam kliudyti. Gediminas stengėsi palaikyti są­ jungą su arkivyskupu. rite68 Kryžiuočių užpuolimas. jau Mindaugas krikštijęsis. ir laiškas pasiekė po­ piežių. nekariaujanti su krikščionybe: ji teginanti savo laisvę.. Tik 1322 m. Sumanymas krikštytis. Pagaliau jis prašo atsiųsti pas jį Rygos arki­ vyskupą su legatais. Laiškas buvo išsiųstas per Rygą. sako Gediminas.

tai Gediminas dėl to apkaltino laišką rašiusį vienuolį pranciškoną. Atsisakęs krikštytis. Jam buvo žinoma. žinoma. ('icdiminas nenorėjo nutraukti ryšių su Vakarais ir su Ryga. Gediminas dar krikšto bylos pradžioje (1323 m. y. o žemaičiai žadėjo net susidėti su ordinu ir iš­ naikinti visą Gedimino giminę. su arkivyskupu ir su ordinu. jų pasiuntiniai Vilniuje rinko žinias dar kelias savaites). būsimojo Len­ kijos karaliaus Kazi­ miero Didžiojo.). Saremos vyskupui buvo pavesta žiūrėti. ir Gediminas liko be sąjungininkų.kad pašalinęs kliūtis Gediminas vėl užsimanys krikštytis. ta­ čiau ordinas visokiais būdais kliudė jam palaikyti su jais santy­ kius: suiminėdavo Gedimino pasiuntinius. nors sutartis galiojo visą Gedimino gyvenimą ir buvo nutraukta tik po jo mirties (1343 m. vyresniuosius jis laikąs tėvais. Rygos miesto ir arkivyskupo palai­ komas. nes popiežius esąs už jį vyresnis.. o netrukus ir legatus.tinas krikštytis. Gediminas vėl prašė taikos. Paliaubos su ordinu. kad ji būtų tvirtesnė. su ordinu vėl gali prasi­ dėti karas.) buvo padaręs taiką ir prekybos sutartį su visomis Livonijos pajėgomis. Legatai sustojo Rygoje ir pa­ siuntė savo pasiuntinius į Gedimino sostinę. 71 . galėjo suklysti. pasibaigus paliaubų laikui. Todėl Gediminas pareiškė delegatams. Gedimino sąjunga su Lenkija. Bet (1324 m. Gediminas ir ruošėsi karui. ordinas užėmė Rygą. jis susiartino ir sudarė są­ jungą s u L e n k i j o s karalium Vladis­ lovu Lokietką. t. Todėl buvo aišku. kad ordi­ nas laikytųsi taikos. tai galėtų būti net ekskomunikuotas. Ta­ čiau ta sąjunga nedavė Lietuvai jokios nau­ dos. Lietuviai padėjo Aldona Gediminaitė. karia­ vusiu su ordinu dėl lenkiškojo Pamario. Laiške jis pareiškęs norą būti paklusniu po­ piežiaus sūnum. kad. kad jo nebeklau­ sysiančios. o kitą kartą su ordinu. kad jis nė nežadėjęs krikštytis: jis tik norėjęs taikos su krikščionimis. o jaunesniuosius — savo vai­ kais. Vilnių. klausdami. kaip kad puolė ir šitų susirašinėjimų metu. Tą numanydamas. 1330 m. prieš sumanymą krikštytis stojo visi lietuviai pagonys ir rusiškosios Lietuvos valsty­ bės sritys. Gedi­ minui atsisakius krikštytis. nes lenkai vis nesusiruošdavo. Gediminas tuo metu jau kitaip galvojo. Netrukus Gediminas nustojo pačių svarbiųjų savo sąjungi­ ninkų prieš ordiną — Rygos miesto ir arkivyskupo. jis matė. Vienuolis rašti­ ninkas. jeigu jis ją sulaužytų. Nei miestas nei arkivyskupas jau nebepajėgė su juo kovoti. su Ryga. Kadangi antrajame Gedimino laiške buvo aiškiai išreikštas noras krikštytis. Be to. Gediminas išleido už Vladislovo sūnaus.) popiežius vis dėlto atsiuntė Gediminui malonią bulę.Tikėdamiesi. Rusiškosios sritys pagrasino. kad jis negerai parašęs. Tuo būdu neįvyko nė kelis sykius paketintas bendras ordino užpuolimas. lenkams kariauti vieną kartą su Brandenburgu. ar jis tebeketinąs krikštytis. 70 Ordinas iš tikrųjų per (uos 4 metus laikėsi legatų įsakytų paliaubų. jeigu jis krikštytųsi. bet tuo pat metu jis varė smarkią propagandą prieš Gediminą Vakaruose. Tačiau lenkai neateidavo į pagalbą Gediminui. ir nuo to laiko jis tapo Livonijos viešpa­ čiu. kokią agitaciją buvo išplėtęs prieš jį ordinas Vakaruose. Sunki Gedimino būklė legatams buvo gerai žinoma (daug ką jie sužinojo Rygoje. kad ir krikštijęsis nedaug teturės naudos. atimdavo jo siunčia­ mus laiškus ir stengėsi nepraleisti nieko į Lietuvą. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute). Ieškovodamas sąjungi­ ninkų prieš ordiną. Bet viltys pasirodė tuščios: Gediminas dau­ giau jau nebeketino krikštytis. savo dukterį Aldoną. o tik norįs sutrukdyti iš Vakarų einančią ordinui pagalbą. kad kiekvienam būtų galima saviškai garbinti Dievą. Sutartis buvo sudaryta 1325 m. nes ordinas vis tiek nesiliaus jo puolęs. o be to. jie įsakė ordinui nekariauti su Gediminu dar 4 metus. lygius — broliais. bet greičiausiai Gediminas taip aiškinosi tik išsisukti tenorėdamas. jis savo valstybėje nedraudžiąs krikščionių tikėjimo.

Gediminas parašė laiškų ne tik popiežiui. Jei jis krikštytųsi. kad jo valstybėje jau esą krikščionių. jam nepasisekė: 73 . kad ir pats Ged iminas žuvęs kovoje su kryžiuočiais. apsidorojusi su arkivyskupu ir rygiečiais. žuvęs prie Veliuonos ar Bajerburgo pilies. kad jo turėta ir kitas tikslas. L i e t u v ą e u r o p e i z u o t i . Gediminas negalėjo apginti tiktai savo pretenzijų į Žiemgalą. 6. Priešingai. Pasibaigus pa­ liaubų laikui. būtent pakelti Lietuvos kultūrą. paliauboms pasibaigus. Žodžiu. kad norįs gyventi taikoje su krikščionimis. riterius žadėjo aprūpinti žeme ir tt. kam galu­ tinai atiteks Žiemgala. Per rygiečius jis kreipėsi į Hanzos mies­ tus. Bet giliau j kraštą įsibrauti ordinui vis dėlto nepasisekė. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. Atvykstantiems miestiečiams jis žadėjo duoti laisvųjų miestiečių teises. Padavimas sako. nors ir dažnai jis susilaukdavo svečių iš Europos ir suruošdavo didelių žygių: lietuviai didvyriškai gynėsi savo pilyse. Nepajėgė Gediminas pašalinti kryžiuočių ir nuo Nemuno. Bet ne visur ordinui sekėsi agitacija. Bet savo valstybės sienų jie čia toliau nepastūmėjo. be to. miestų. kryžiuočiai tuojau ėmė pulti Lietuvą iš Nemuno pusės. daugiausia puolė Aukštaičius ir ne kartą pasiekė net Ukmergę ir Vilniaus apylinkes. toliau čia pat dar matyti: udo[vicus]. Po Durbės mūšio žiemgaliai buvo atsimetę nuo ordino ir prisidėję prie Lietuvos. Tačiau tie jo kviečiamieji laiškai dar rodo.). tikindamas. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę I. negu pasiduoti vokiečiams (1336 m. Hanzos miestų atstovų suvažiavimas Liubeke Gedimino laiškus sutiko la­ bai palankiai. Tuo bū­ du Nemuno pakrantę jie buvo jau užėmę iki pat Dubysos žio­ čių. jis pats pastatydinęs porą bažnyčių Vilniuje ir vieną Naugarduke. Tuo tarpu jų livoniškė šaka. pirklius. turinčių ir savo bažnyčių. kokia buvo Vakaruose. Bet Gedimino laikais ordinas ten jau ga­ lutinai jsitvirtino. kad krikščioniš­ koje Lietuvoje galės rasti gerą rinką prekybai. kad visi Gedimino laiškai esąs me­ las ir kad jais jis tik norįs sutrukdyti ordinui iš Vakarų plau­ kiančią pagalbą. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L. šitais kvietimais bandė pakirsti Vakarų pasitikėjimą ordinu. Hanzos miestai sutiko pa­ dengti net pusę krikšto išlaidų. jis. Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą 1323 m. žinoma. jie tikėjosi. begindamas šią sieną. T a d tuojau po Traidenio nusistoję du frontai tarp lietuvių ir vokiečių liko beveik nepasikeitę. kai matėsi nebeapsiginsią. žemdirbius ir riterius vykti į Lie­ tuvą. bet ir dau­ geliui Europos. Jie iš čia veržėsi Į Žemaičius. Tačiau tikrų žinių apie Gedimino mirtį neturime. Ir Vytenio laikais dar nebuvo aišku. čia ordinas paslinko net kiek arčiau ir pasistatė net dvi naujas pilis — Marijenburgą ir Bajerburgą. Ordinas tuo tarpu Vakaruose skelbė. nuolynams jis prašė atsiųsti į Lietuvą daugiau vienuolių. O tuo pat laiku rašytuose laiškuose pranciškonų ir domininkonų vie72 Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. Kunigaikščio Margio vadovaujami lietuviai. Mat. Kad nelai­ kytų jo užsispyrėliu pagonim. bemeilijo žūti ugny. Deja. Iš šito laikotarpio yra žinomas ir Pilėnų pilies gynimas. pranešė. norėjo sudaryti ir Lietuvoje maždaug tokią pat socialinę santvarką. Gediminas. vienuolių. visiems žadėjo savo globos ir paramos įsikurti. ir kvietė amatininkus.Kovos su ordinu.

Naugardą — Gedimino sūnus Narimantas). Kad ji nekliudytų. kad į Lietuvą vykstančių miestiečių ar riterių ordinas nepraleis. Gedi­ minas su ja susigiminiavo. o sūnų Liu­ bartą sutuokęs su Voluinės kunigaikštyte. todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. o D. ir tuo būdu buvo sugadintas pirmasis Gedimino laiškų įspūdis. Gedimino laikais beveik nepasikeitė siena ir su Livonijos ordino šaka (čia tuo metu ordinas pasistatė dar 4 naujas pilis Žiemga loje. Apskritai Gediminas daug pasiekė gausingos savo šeimos vedybomis. Jis su­ gebėdavo pasinaudoti kiekviena patogia proga ir tokiuo būdu laimėdavo savo naudai. tai ir jis ne tik nieko nekeisdavo. teko dar palaukti Jogailos bei Vytauto laikų. Daugiau pasikeitė prie Gedimino sienos rytuose ir pietuose. Imperatorius ir daugumas Vokietijos kunigaikščių ėjo prieš Gediminą. 75 7. O dažnai bū­ davo paliekamas net tas pats ir kunigaikštis. Bet kai Gediminas atsisakė nuo krikšto. Ir čia Lietuvos sienos jau Vytenio laik. nes šis. pastatydami tik savo kunigaikštį. gavo didelę dalį Voluinės. Gediminas viską pasiekė daugiausia savo gudria politika. Pa­ girį ir gretimąsias sritis. Jie palikdavo visą senąją tvarką. nes jis žūt būt norėjo užimti Žemaičius ir sulieti abi savo valstybes į vieną. jis turėdavo tik pri­ siekti ištikimybę. vieni Hanzos miestai čia negalėjo daug padėti. Gediminas iš anksto žinojo. kurs tyčia apsimetęs norįs krikštytis. o kartu ir atsilyginti savo priešui ordinui. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštys­ čių. nes tik šioj pusėj ordinas tebesilaikė savo senos taktikos — statytis naujų pilių ir tuo būdu skverbtis gilyn. daugelis Lietuvos kunigaikščių surusėjo. pasistatę Bajerburgo ir Marijenburgo pilis. žinoma. Vytenis buvo palikęs savo bro­ liui Gediminui gana plačią valstybę. kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. Kurį laiką Lietu­ vos įtakai buvo pasidavęs net Pskovas su D. Rytinės ir pietinės sienos. Ordinas tuo tarpu greit apšaukė Ge­ diminą klastingu apgaviku. Po Ge­ dimino Lietuvai dar daug teko kariauti su ordinu. jie buvo laikomi net krašto geradariais. ir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai). Tačiau kai ku­ rios sritys Vytenio laikais dar nebuvo visiškai prijungtos: jos tebuvo tiktai pasidavusios Lietuvos įtakai. kur dabar eina Lietuvos siena su Latvija. Jie palaikė ordiną. greta Maskvos. 74 . visų ga­ lingiausia buvo Tverės kunigaikštystė.ordinas jį visur persekiojo. todėl ir laiškuose jiems siūlė vykti per Mozūrus. kryžiuočiai paslinko dar arčiau. kovojantį su popiežium. Taip antai. dar užėmė didelę dalį Voluinės. savo rėžtu. nes čia sunkiau buvo sulaukti talkininkų iš Vakarų. Gediminas čia glau­ džiai sujungė su savo valstybe jau Vytenio užimtą Palenkį. Popiežius iš karto labai aiškiai palaikė Gediminą: jam buvo malonu praplėsti krikščio­ nybės ribas. Gedimino rytų politika ir santykiai su rusų kunigaikščiais. Šitokioj dėtoj nepavyko Gedimino bandymas įžiebti Lietuvoje Vakarų kultūrą. prijungė po Mindaugo išsivaduvusį Vitebską su gretimaisiais miestais ir paėmė į savo įtaką tolimąjį Kijevą. Tad nuėję valdyti į rusų kraštus. turėjo susidurti su galingesniaisiais rusų kunigaikščiais. palaikė imperatorių. o be to. Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. kurie tą pat svajojo patys padaryti. bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir net prie tikėjimo. Vakaruose siena su kry­ žiuočiais jau buvo nusistojusi. Gediminas. kuri niekuomet nebepasikeitė. Ta­ čiau vėlesniaisiais laikais sunkiausia buvo apginti tik Nemuno liniją. Tai buvo jau galutinai nusistojusi siena. sutuokęs Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukteria. Visas Nemuno žemupys jau Vy­ tenio laikais buvo kryžiuočių. Lietuvos valstybei priklausė jau abi Nemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria. Ji ėjo maždaug ta pačia vieta. išleisdamas už Tverės kunigaikščio savo dukterį. Aukščiau Dubysos žiočių. nuo jo atsitraukė ir popiežius.iis buvo nukeltos toli nuo lietuviškojo krašto. Gedimino valstybė Vakarinės ir šiaurinės sienos. o Gedimino laikais. Tačiau ir Vakarai neįvertino jo pastangų. Išvaduodami rusus nuo totorių jungo. Iš Livonijos ordinas jau tepajėgdavo daryti tik siaubiamuosius žygius. Naugardu (Pskovą valdė buvęs Gardino kunigaikštis Dovydas. jis gavo Vitebską. remian­ čiam imperatorių. Jungdamas savo valdžioje rusų žemes. Tuo metu. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą. kuri jau galutinai liko jo valdžioje). Jei būdavo skiriamas koks nors naujas kuni­ gaikštis lietuvis. Rusai juo lengviau priimdavo jų valdžią.

Kartais jie atsisakydavo klausyti di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio. kiti jos ieško kitur. O iš kur buvo kilęs ir kur dažniausiai gyvendavo Vytenis ir jo tė­ vas. pagaliau Vil­ niuje kitais metais jis turėjo pasikalbėjimą su popiežiaus legatų pasiuntiniais dėl krikšto. Mes tikrai žinome. tai jie nuolat žygiuo­ davo ir pastovioje vietoje retai tegyvendavo. todėl jų priklau­ somybė buvo gana silpna. y. jau buvo atsimetusios. Todėl jų tėviškės pilys būdavo tarsi sostinės. užsidarė savo pilyje. tai raštuose save tituluodavo „ L i e t u v o s ir d a u ­ gelio rusų karalium" (Rex Uthuanorum et multorum ruthenorum ) . Admi76 nistracija tuomet buvo nepaini. O kadangi tuo tarpu dar jos visos nebuvo užėmęs. o kitose kunigaikštys­ tėse — jo sūnūs. O kadangi viduramžių valdovai dažnai kariaudavo. Kadangi jos centras buvo val­ dovas. Deja. Polocke — jo brolis Vainys. Bet dažnai prijungtose rusų srityse būdavo paliekami ir jų senieji kunigaikščiai. kur jisai gyvendavo. ne­ buvo vieno didžiojo kunigaikščio valdoma. Vitebskas. iš Vilniaus jis derėjosi su Ryga ir su ordinu. giriomis apaugę plotai. jie plėtė savo sritis. nėra žinios. 9. kad jos savo didumu jau kelis kartus viršijo tikrąją Lietuvą. Nuo to laiko Vilnius jau tapo nuolatine Lietuvos sostine. kur buvo jų tėviškės sodybos ir pilys. jie tik turėjo klausyti Vilniuje esančio didžiojo kunigaikščio. Pačios tolimosios Gedimino valstybės sritys buvo valdomos kaip tik tų senųjų rusų kunigaikščių. Tokia nuolatinė jo sostinė ir buvo Vilnius. visos pieti­ nės jotvingų žemės (vadinamoji Juodoji Rusija) ir artimos gudų sritys — Minskas. y. Gediminas gyveno jau Vilniuje. Taip būdavo ir vėlesniaisiais laikais. t. Gediminas jau aiškiai buvo nusistatęs prie savo valstybės pri­ jungti visą Rusiją. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda Senoji Lietuvos sostinė. prijungtos prie Lietuvos Vyte­ nio laikais. kurs valdė daugiausia diplomatija. Tokiuo kunigaikščiu daž­ niausiai būdavo kuris nors Gedimino sūnus ar giminaitis. Nežinome taip pat. t.Gedimino valstybėje buvo tiek rusiškų žemių. Tačiau ten nebūdavo jokio valdžios aparato: kunigaikštis valdė įsakinėdamas iš ten. Tačiau. medžioklės metu nakvodamas ant kalno. ir Gediminui teko iš naujo jas prijungti. Visa valstybė susi­ dėjo iš daugybės didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių. Polockas. kad Mindaugas. o kariuomenei vadovauti paprastai siųsdavo savo valdinius arba sūnus. panašius kunigaikščius. tai sostinė būdavo ten. irgi nežinome. Tokia tvarka buvo ir prieš Ge­ diminą. tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama. 8. Gediminas 77 . šalindami kitus. yra užrašytas padavimas. Jos kunigaikščiai iškilo r įpylinkinių karo vadų tarpo. kad. Įsitvirtinę kurioje nors apylinkėje. iš kur pradėjo valdyti Ge­ diminas. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. buvo K e r n a v ė . Tik negausu ten buvo gyventojų: tai buvo milžiniški. Tais metais jau iš Vilniaus jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir vakarų Europos mies­ tams. Ji turėjo būti kur nors Aukštaičiuose. taip pat neaišku. Traidenio centrinė pilis. iškilusio kunigaikščio atramos punktas visuomet būdavo jo tėviškė. Kai kurie moks­ lininkai spėja Mindaugo sostinę buvus L i š k i a v ą ar K e r ­ n a v ę . Todėl nebuvo pastovios nė jų sostinės. ten būdavo jo lemiamieji susitikimai su priešais ir su sukilusiais prijungtaisiais kunigaikščiais. Beveik visos viduramžiais susikū­ rusios valstybės iš pradžių neturėjo pastovios sostinės. priešų apsuptas. ir jas vėliau teko antrą kartą prijungti kitiems di­ diesiems kunigaikščiams. Ži­ noma. Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Aukštaičiai. Taip buvo iš pradžių ir Lietuvoje. iš kurių sričių buvo kilę pirmieji mūsų ku­ nigaikščiai. Vilniuje sėdėjo pats Gediminas. kurią kro­ nikos vadina V o r u t a . Ten būdavo stipriausios jo pajėgos. kad 1323 m. tiksliai ne­ žinome. Vilnius — Lietuvos sostinė. X V I amž. Neries ir Vilnelės santakoje. arba sostinė. Kiekvie­ noje iš jų buvo atskiras kunigaikštis. būdamas ramus valdovas. — Gediminas turėjo pasirinkti sau nuola­ tinę gyvenamąją vietą. kai kurios Gedimino prijungtos sritys paskum buvo vėl laikinai atsimetusios. Gedimino valstybės santvarka Plačioji Gedimino valstybė nebuvo centralizuota. Bet kada Gediminas čia persikėlė. Žinome. pavyzdžiui. Bet kur buvo toji Voruta. kur jis kada būdavo. Ka­ dangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu. Todėl kai kurios sritys.

Tėvui mirus. kurios garsas pasklisiąs po pasaulį. nes pro Vil­ nių. turįs pastatyti pilį. Gediminas toje vietoje. N a r i m a n t a s — Turovą ir Pinską. Ir Vilniaus ir Trakų pilys vėliau buvo perstatytos. M a n v y d a s. Kunigas Lizdeika šiaip iš­ aiškinęs sapną: esą. Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m. Tad Gediminas galėjo čia tiktai pastatyti naują pilį ir persikelti patsai gyventi. sunkiai prieinamame Galvės ežero pusiasaly. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. Gedimino laikais į Vilniaus kunigaikštį jau buvo įprasta žiū79 . Voluinę su Lucku. Vyriausias sūnus. Tik pats jaunasis sūnus. Tad jo bu­ vo valdoma visas kryžiuočių ir didelė dalis Lenkijos pasienio.Vilniaus pilies griuvėsiai. Gedi­ minas taip ir padaręs: pastatęs pilį ir perkėlęs čia savo sostinę Bet iš tikrųjų yra žinių. Jų didingi griuvėsiai tebestovi dar ir šiandien. nuo neatmenamų laikų ėjo dideli pre­ kybos keliai. K a r i j o t a s — Naugarduką ir Volkoviską. Trakų pilies griuvėsiai. Sostinei vieta čia buvo labai patogi. Jo žinioje buvo ir (tada dar pusiau savarankiški) Žemaičiai. 78 II. valdė Kernavę ir Slanimą. nebuvo gavęs jokios srities. jis automatiškai pasidarė Vilniaus ir gretimųjų sričių valdovu. Jo sūnus Kęstutis vėliau pastatė kitą didingą mūro pilį to paties ežero saloje. J a u n u t i s . A l g i r ­ d a s — Krėvą ir Vitebską. Nerimi ir sausuma. kur stovėjęs vilkas. Todėl čia greit išaugo didelis miestas.). K ę s t u t i s buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus. kurs tapo amžinąja Lietuvos sostine. (A. valdė L i ub a r t a s . Gardiną ir Brastą. Netoli Vilniaus. Gediminas pastatė dar kitą tvirtą pilį. jis buvo pačiam valstybės branduolio cen­ tre. sapnavęs staugiantį geležinį vilką. kuri ilgą laiką buvo tarytum antroji Lietuvos sostinė. dar toli prieš Gediminą. Gedimino įpėdiniai Gediminas mirė apie 1341 m. Likusiąją Lenkijos pasienio dalį. — tai T r a k a i. Mirdamas jis paliko 7 sūnus. kad dabartinėje Vilniaus vietoje yra buvę žmonių sodybų jau žiloje senovėje. Palenkę. Be to. Jau anksčiau visi jie buvo gavę po sritį. o gyveno prie tėvų Vilniuje.

T o k s žygis paprastai trukdavo ne ilgiau. Be to. Liubartas veržėsi užimti visą Voluinę. Dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kry­ žiuočių kelią staiga užvertę medžiais. skubiai grįždavo į savo pilis. sustaikino su broliais ir grįžo į Zaslaulį. ir svečiai išvažinėjo nieko neveikę. kuris laikė save Boles­ lovo įpėdiniu. Kiti broliai noromis pripažino Vil­ nių Algirdui. kažkokiais sumetimais staiga grįžo namo (gal dėl to. susitarė jį pašalinti ir paimti valdžią į savo rankas. Al­ girdas čia jam visada padėdavo. Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Kovų pradžia. ir vienam. tad jisai ir pradėjo veikti. 2. iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius. o visa kita liko. nenorėdamas gadinti santykių su rygiečiais. Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kuni­ gaikštis Boleslovas.rėti. Lietuvos valstybei grėsė pavo­ jus pakrikti. kaip buvę tėvo laikais. Pirmą kartą. Jaunu­ čiui buvo duota Zaslaulio kunigaikštystė. už tokiuos užpuolimus lietu­ viai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą. kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos. nes vienam Liu­ bartui būtų buvę sunku atsilaikyti.) kilo karas. susidūrė su ordinu tais pačiais metais. Jaunutis šitam reikalui netiko. Tuo tarpu Algirdas su didele kariuomene įsiveržė į Livoniją. nes jis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. Sužinoję apie kryžiuočių žygį. jis pasikvietė Algir­ dą ir užleido jam valdyti visą Vilniaus kunigaikštystę. tačiau ten nieko nepešęs. jos neėmė. Todėl tarp Lenkijos ir Liubarto (nuo 1340 m. Bet ordino magistras. kaip į visos Lietuvos valdovą. Dar bandė priešintis Narimantas. jog lietuviai įsiveržę į Ka­ raliaučiaus apylinkes). bet greit ir tas nusileido. kurs turėjo svarbiausią postą valstybėje. lietuviai skubė­ davo pasislėpti miškuose. Ir čia reikėjo visos Lietuvos jėgų. Tuo būdu visas žygis nuėjo niekais. atiteko Algirdui. to­ dėl griebėsi kitokios taktikos. Jo viso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. Tad Vilniaus kunigaikštystė. kryžiuočiai skubėdavo. kuris tvarkytų visos valstybės politiką ir pajėgas. vos pradėjęs žygį. Ordinas dėl tokio savo žygio netvėrė pyk­ čiu. O momentas buvo labai svarbus: tuo metu smar­ kiai padidėjo ordino puolimai. drauge su Kęstučiu. Greta Algirdo. Tačiau niekas iš vyresniųjų brolių nenorėjo klausyti jauno ir silpno Jaunučio. Tačiau Lietuvos Istorija. Tada kryžiuo­ čiams buvo atėję į pagalbą daugybė vakarų Europos riterių. kai buvo nuo sosto pašalintas Jaunutis (1345 m. apiplėšę apylin­ kę. tapusio di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. kurs buvo pa­ bėgęs į totorius prašyti pagalbos.). buvo ap­ gulęs net Rygą. ordino pasienį valdan­ čiam. bet vis be lemiamos persvaros. atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo dau­ gybę belaisvių. Grįždami jie atsigabendavo pri­ plėštus turtus. Netikėtai užėmęs Vilnių. Daugiausia su jais teko kovoti Kęstučiui. Po šito nevykusio žygio ordinas ilgą laiką didelių žygių nebėruose. Algirdas. sugriovė net keletą jų pilių. Todėl nenuostabu. vienas antram padėdavo. kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės. Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kry­ žiuočius. kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai. bet čia pasipriešino Lenkų karalius Kazimieras. nusiaubęs Žiemgalą. 6 81 . Apskritai abu broliai per visą savo ilgą amžių gyveno didžiausioje santaikoje (tarp jų nebuvo kilusio jokio nesusipratimo). svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis. Kęstučiui iš Trakų buvo visai netoli Vilnius. kuriam dažnai čia padėdavo ir Al­ girdas. Algirdo ir Kęstučio laikais nuolat ėjo kovos su kryžiuočiais. patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Kovų pobūdis. dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais. buvo paskelb­ tas pamišėliu ir pašalintas iš vietos. kad buvo pasklidę žinių. kaip visos Lietuvos valdovas. Ordinas jau gavo įsitikinti. kad svetimtaučiai dažnai nebežinojo. Viso nepasisekimo kaltininkas. kaip didžiojo kunigaikščio sritis. tačiau. katras iš jų yra vyriausiasis Lietuvos valdovas. Bo­ leslovui mirus. T o ­ dėl du vyresnieji broliai. Šis iš karto nenorėjo nusileisti ir pabėgo į Maskvą. jų tarpe buvo net Čekų ir Vengrų karaliai. Visi juto. Kęstučiui būtų buvę sunku atsispirti. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir. abu eidavo į pagalbą kitiems broliams. o 80 Kęstutis buvo tik jam artimiausias brolis. ypač Liubartui. Bet iš tikro didžiuoju kunigaikščiu buvo Algirdas. kaip savaitę: mat. magistras. kad Lie­ tuvai reikia vieno autoritetingo valdovo. Algirdas ir Kęstutis.

Tuo būdu bent po vieną kartą buvo išgriautos tiek vienų. kryžiuočiai nuo Nemuno buvo užpuolę Lie­ tuvą net 70 kartų. kaip su valstybe. to meto Europos riteriai buvo kviečiami. kad nuo 1345 iki 1377 m. kfti kurie svečiai būdavo keliami į riterius ir t. kariauti IU lietuviais. ( J . t. nuopelnų. lietuviai irgi puldavo kryžiuočius. 82 . Kosako pav. nes jis valdė kaip tik visą Prūsų ordino pasienį. dažniausiai rugpiūčio mėnesį.t. y.. Algirdo valdomoji Vilniaus sritis susisiekė tik su livoniške or­ dino šaka. kai Algirdas buvo didžiuoju Lie­ t u v o s kunigaikščiu.ui dėl šitų kautynių kariaujančių valstybių sienos beveik ne­ sikeitė. griežtai laikėsi duotojo žodžio ir buvo įgijęs pagarbos net ordino riterių tarpe. buvo ruošiama dar daufybė kitų. ir kryžiuočiai žūva išbadėję nuo šalčio. Jie būdavo iškilmingai itliekami:saugiose vietose svečių garbei būdavo ruošiamos puotos. Antai žinoma. ordino puolimai vis dėlto buvo daug dažnesni. per tą laiką. y. Visa kovų su ordinu našta pir­ mučiausia gulė ant Kęstučio pečių. Lietuviai sunaikino paruoštas maisto atsargas. Tai i. O atvykdavo jų apsčiai. o iš Livonijos užpuolė apie 30 kartų. Kariavimo būdas jau pakitėjo.pirmu atveju buvo naudojamasi patogiu keliu. O tas pasikei­ tė daugiausia dėl to meto lietuvių vado. kurių buvo laikomasi vakarų Europoje. lyg į kokias pramogas. Nemuno pakrantėje ėjo nuolatinė kova dėl pilių. Taigi dėl šitų svečių ordino žygiai į Lietuvą būdavo labai dažni. kada būdavo suruošiama net po 8-tą lygių į Lietuvą. taurus. jis nuolat kovojo. Žodžiu. tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą. tiek kitų visos pilys. Bet be šitų dviejų. negu lietuvių. Todėl nuo jo laikų ordinas pradeda traktuoti Lie83 Kryžiuočiai grįžta iš nelaimingo žygio. o į Livoniją tik 11. Kryžiuočiai su Lietuva jau skaitėsi. Yra buvę metų. Kiekvie­ na šalis norėjo išlaikyti savo ir sunaikinti priešo pilis. užšalus vandenims. Mat. kai iš Vakarų atvykdavo svečių. Jis buvo labai sąžiningas. ir karas jau nebebuvo vien skerdynės: jau buvo laikomasi tam tikros karo etikos. nes kai kuriuose vokiečių kraštuose kiekvienas garbingas riteris laikė pareiga nuplauti lavo kardą pagonių kraujyje. Kęstučio vaidmuo kovose. t. Kęstučio.). Atsi­ lygindami. Ordinas gebėjo kasmet suruošti j Lietuvą ne mažiau. reguliariai pasikartojančių žygių. iš kur daugiausia buvo puolami lietuviai. tų kariavimo papročių. kaip du žy­ gius: vienas paprastai būdavo sausio ar vasario mėnesi. Šitie nereguliarūs žygiai dažniausiai būdavo ruošiami tada. «> antru atveju buvo naudojamasi vasaros sausra. Tokie žygiai tuomet būdavo tarsi pramoginė medžioklė. Tuo būdu Kęstutis buvo Lietuvos gynėjas nuo vo­ kiečių. o antras — vasaros gale.

norėdamas šį svarbų punktą užgrobti. Jis taip pat atsistatė kadaise sugriautą Marijenburgą ir Jurbarką. Karščiausios kovos ėjo Nemuno žemupy. Di­ desnieji žygiai. kaip į naikintinus. žemiau Neries įta­ kos. bet ir tolimesnes pilis. Čia abi pusės turėjo daugybę savo pilių. turinčios teisę gy­ vuoti. kaip valdovus valstybės. padarė daugybę užpuolimų. Po to jis greit vėl pradėjo kovas su ordinu. įsiveržę į vieni kitų krašto gilumą ir sudeginę pilis. nega­ lėdavo ilgiau laikytis. Ordinas. Kaip matyti iš žemėlapio. 85 . (Veliuona čia pažymėtoji Junigėda. Daug kartų buvo sudegintos ir ordino pilys. Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą.tuvos kunigaikščius. Ji visose šitose kovose suvaidino labai svarbų vaidmenį. tiek į jos valdovus ordinas žiūrėjo. Bet dažnai kovos ei­ davo ir krašto gilumoje. tikras savo krašto gynėjas. Ligi tol tiek į visą Lietuvą. Bet sunaikintos pilies vietoje atsiras­ davo nauja. Grįžęs padėkojo magistrui už gerą lai­ kymą Marijenburge ir ironiškai pažadėjo. Kovų su ordinu vieta dažniausiai būdavo Nemuno pakran­ tės. pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes. kryžiuočių pilys buvo statomos paprastai greta. sučiupęs magistrą. Ne­ atimdavo jam proto laimėjimai. saloje arba kitoje Nemuno pusėje. Ordinas tuo be galo apsidžiaugė. Tačiau ordinas jas vėl atstatydavo. Žo­ džiu. Tačiau Kęstutis neilgai tebuvo nelaisvėje. jį daug geriau laikyti. ir lietuvių atramos punktas liko tik netoli Kauno Neries pakrantėje buvusi Eigulių pilis. Upytę ir Vilniaus apylinkes). ypač Bajerburgas. ir jam pagaliau pasisekė sunaikinti pilį. Todėl Kau­ no pilis saugojo kelią į Aukštaičių gilumą. kurį pirmą kartą buvo pastatęs Livonijos ordinas (ta senoji pilis buvo sugriauta tuojau po didžiojo Durbės mūšio). Mozūrų kunigaikštį. Ordinas daugelį kartų buvo ją puolęs. Persiren­ gęs Alpio atneštais kryžiuočio drabužiais. Strateginiu atžvilgiu ši vieta buvo labai svarbi.). žmonių vardo nevertus pagonis. kur buvo ordino ir lietuvių pilių tinklas. Vienam mūšy jis buvo nu­ trauktas nuo žirgo ir pakliuvo kryžiuočiams į nelaisvę (1361 m. Marijenburgo pily kalinamam Kęstučiui buvo duotas patarnauti kryžiuočių išauklėtas lietuvis Alpis. tik nuo Kęstučio ir Algirdo laikų tarp ordino ir Lietuvos susidaro normalūs dviejų kariaujančiųjų valstybių santykiai. Keletą kartų ordinas buvo apgu­ lęs net Vilnių. Stipriausia lie­ tuvių pilis buvo Kaunas. Tokiais žygiais būdavo tik sunaikinamos pilys ir apylinkės. Kęstutis buvo tikras karys. kai būdavo gabenamos patrankos ir pilių griauna­ mieji pabūklai. Po vieno žygio jis tuojau ruošdavo kitą. Šis ir padėjo Kęstučiui pabėgti. o drąsos — nepasisekimai. saugojo Neries ir Ne84 o to ip 40 ep >p IOC *ni Lietuvių ir kryžiuočių kovų laukas X I I I — X I V amž. išgriaudavo ne tik Ragainės. muno vagas. Dažnai ordino kariuomenė įsiverždavo giliai į Žemaičius arba į Aukštaičius (čia pasiekdavo Ukmergę. Kęstutis paspruko iš Marijenburgo ir nuvyko pas savo žentą. Dalis čia pažymėtų lietuvių pilių trumpą laiką testovėjo.). — taip ji kurį laiką buvo vadinama XIII amž. ke­ letą kartų net sugriovęs. nei ordinas nei lie­ tuviai. o iš ten grįžo į Lietuvą. jaunystėje pate­ kęs jiems į nelaisvę. paprastai būdavo atliekami upėmis. prieš lietuvių pilis.

O paskelbti pasauliui apie didžiausią lai­ mėjimą kryžiuočiams buvo naudinga: tatai imponavo Europos riteriams ir daugiau jų viliojo į talką ordinui.000 žmonių. tačiau nepajėgė ir pakliuvo į nelaisvę. 8 dienas naikinusi kraštą. 1362 m. Veliuonos apylinkėje ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaičius ir. suruošė didelį žygį į Lietuvą. atsilaikė net keletą savaičių. Po to ordinas ėmė skelbti. o gal net būtų bandę kai kurias pilis užimti. kaip kad skelbė ordinas. Jie buvo paketinę sunaikinti Karaliaučių. Jai trūko net maisto. Surinkę daug kariuomenės. jokių didesnių padarinių jis neturėjo. ordinas 1348 m. Po kelerių metų Kęstutis ją sugriovė (1369 m. Algirdas su Kęstučiu 1370 m. Ordinas vėl buvo ją atstatęs.). jis bandė prasimušti pro apgulusių kryžiuočių eiles. Iš tikrųjų laimėjimas buvo tik toks. kad kryžiuočiai sugebėjo pasprukti. Sunaikinę Kauną. Kauno užpuolimą suruošė Prūsų ordinas. kad atvykę Algirdas su Kęstučiu nedrįso gelbėti apgultos pilies: per maža jie turėjo jėgų. su­ ruošė didelį žygį.). Sugriovę pilį. Kauno sugriovimas 1362 m. kai ordino išdavikas pasirodė esąs patsai magistras. kurį jis taip pat plačiai išgarsino Europoje. bet. matyda­ mas. Bet iš tikro laimėjimas buvo tik išpūstas: 40. Magistro įsakymu. pavadintą N a u j u o j u K a u n u . lietu­ vių pilis.000 kariuomenės anais laikais neturėjo ne tik Lietuva. ker­ šydamas Kęstučiui už pabėgimą iš nelaisvės (1361 m. traukė per šiaurines ordino žemių sritis į Karaliaučių. bet Nemuno saloj (kadangi dabar ten jokios salos nebėra. tuojau būtų suruošęs naują žygį ir užėmęs kraštą. o kita dalis. Keršydami už tai. kaip 1. tai būtų buvusios sunai­ kintos visos Lietuvos pajėgos.Didesnių mūšių su ordinu buvo tik keletas. ordinas būtų nedavęs atsigauti lietuviams. ir lietuviai ten ėmė statyti kitą pilį. persiskyrė į dvi dalis. lietuviai nusiaubė ordino kraštą net du kar­ tus (1347 m. nuklydo į Aukštaičius ir pasiekė Žiežmarius. ir kryžiuočiai būtų galėję sumuštus lietuvius persekioti. patsai ją sudegino. persikėlęs per Nemuną. Tuo būdu kiek laiko Kauno apylin­ kėje nebuvo jokios pilies: nei lietuvių nei ordino. o mūšyje dalyvavę 40. Strėvos mūšis 1348 m. niekas negalėtų per kelias dienas tiek kariuomenės nė surinkti. Dalis grįžo atgal. į vakarus buvusias. kad taip giliai į Lietuvą įsiterpusios pilies nepajėgs išlai­ kyti. Pakeliui sutinkamos ordino 87 . Kęstučio sūnus V a i d o t a s . tik 36. kaip ir Strėvos mūšį. Kai jo karių teliko 86 Kauno pilies griuvėsiai. žiemą prie Kauno atvyko ir Livonijos ordino kariuomenė. kryžiuočiai Kaune nepasiliko. Kryžiuočiams pavyko pasprukti. bet nė viena Europos valstybė. Lietuvių galėjo dalyvauti mūšyje ne daugiau.000! Laimė­ jimui atminti ordinas pastatė net du vienuolynus (Karaliaučiuje ir Vėluvoje). Mūšis įvyko prie S t r ė v o s upės. kad lietuvių žuvę net 10. Pilies įgula buvo negausinga ir nepasiruošusi ilgam apgu­ limui. Algir­ das. Ji buvo jau nebe toj pačioj vietoj. Atsilygindamas už tuos užpuolimus. Bet įgulos vadas. kad. Rūdavos mūšis 1370 m. Grįžtančiai kariuomenei pastojo kelią Algirdas su Kęstučiu. broliai traukė at­ skirais keliais. Be abejo. Be to.jų laimėjimas buvęs nepaprastai didelis. Kryžiuočių buvo tiek daug.. Po nelaimingai pasibaigusio kry­ žiuočių žygio į Lietuvą 1345 m. tai tiksliai nežinoma nė jos vieta).000. viso 800 karių. kryžiuočiai netru­ kus sugriovė Panemunėje visas kitas.). o Kęstutis iš Palenkės įsiveržė į Galindą ir taip pat skubėjo Karaliaučiaus link. Kitais me­ tais kryžiuočiai nugriovė dar tą nebaigtą pilį ir jos vietoje pastatė savo pilį — G o t e s v e r d e r į . buvo svarbus vokiečių ordino laimėjimas. Jei tat būtų buvęs toks didelis laimėjimas.

jis buvo pasiekęs net Vilnių ir Trakus.pilys buvo paliekamos. Žuvusiam maršalkai Schindekopui pamin­ klinis kryžius buvo pastatytas tuojau po mūšio. Tačiau tatai nebuvo di­ delis smūgis lietuviams. užgrobti Žemaičius ir sulieti į vieną abi savo valstybes. Ordino kariuomenė bu­ vo nepaprastai didelė Iutis. ir iš didelio fcygio savo kraštą pasiekė vos maži išbadėjusios ir sušalusios jų kariuomenės likučiai. tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė. 1870 m. Bet 1377 m. Tada KfStutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą.000). sieną. ant tų pačių pa­ matų 1835 m. Tiesa. Tai buvo paskutinis susi»lu rimas su ordinu Algirdui te­ begyvenant. Kęstučio ir Vytauto būriai puolė kryžiuo< u i s kur galėdami. Jogailos ir Vy­ tauto laikais jam tatai buvo pa­ Vinrichas von Kniprodė. dar nespėję susijungti. Iš to ordinas suprato brolių planą ir [sakė visų pilių įguloms sku­ bėti gelbėti Karaliaučiaus. jam sugriuvus. buvo šis pastatytas. prasidėjo jau kitokio pobūdžio santykiai. nepajėgdami paimti pilių. Kryžiuočiai ėmė trauktis. Pagaliau ir Kauno pasiekimas buvo tik laikinis kryžiuočių laimėjimas. prieš pat Algirdo mirtį. bet tai tebuvo kova dėl Nemuno vagos. kad ir — 1382 m. Vyttutas tuo tarpu buvo sunaiki­ nęs jų atgaliniam kely paruoštą maisto atsargą. Tada ordinas jau dažnai tapda­ vo kurio nors Lietuvos kuni­ gaikščio sąjungininku. Santykiai su ordinu Algirdo gyvenimo pa­ baigoje. o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę. tačiau išlaikė pasiekė aukščiausią klestėjimo vakaruose tą pačią tėvo paliktą laipsnį. Vilniaus sostą užėmus Jogailai. trys komtūrai (pilių bei sričių viršininkai) ir daugybė riterių. Jam valdant ordinas sunkiai kovojo. jis dabar vėl kitaip atrodo. t. ji ėjo pasi­ dalinusi į 3 grupes. ir jų kariuome­ n ė j e kilo badas. Ordinas ir apie šį mūšį skelbė pa­ sauliui. nes jie netrukus galėjo iš naujo pradėti savo puolimus. Kad lengviau galėtų išmisti. Rūdavos mūšio paminklas. Mūšis įvyko ties R ū d a v o s bažnytkaimiu.. y. trečią kartą atnaujintas. Vytenio ir Ge­ dimino laikais ordino pilys Nemuno pakrantėje siekė tik Du­ bysos žiotis. Po Rūdavos mūšio ordinas kelerius metus neruošė jokio di­ desnio žygio. ptdare su ja sutartis.). kryžiuočių ordino magistras (1351 Kęstutis su Algirdu. sisekę nors trumpam laikui. kaip patogiausio strateginio kelio: gilyn į kraštą jie nė kiek nepasistūmėjo. kita apgulė Vilnių. Algirdas su Kęstučiu. ėmė trauk­ tis. o trečia naikino kitas Lietuvos sritis. Trakuose Kęs88 89 . Čia ordinas surinko didelę kariuo­ menę. Tačiau lietuviai vis dėlto turėjo atsitraukti. o atsilikęs Algirdas buvo pri­ verstas kautis. kaip apie di­ džiausią savo laimėjimą. Kęstutis atsitraukė pirmas. Viena grupė pasiekė Trakus. iš viso tebuvo sugriauta tik viena pilis. Vėliau. jie naikino miestus ir apylinkes. Jame žu­ vo patsai ordino kariuo­ menės vadas — maršal­ ka. tuo bū­ du ruošdamasis galutinai pa­ siekti savo tikslą. o Algirdo ir Kęstučio laikais pasiekė Nerį. (kronikos jos priskaito net iki 12.

ir imperatoriui būtų buvę nenaudinga panaikinti galingą ir tuo metu klestėjusią valstybę. nes Lietuvos krikštas būtų pakirtęs šaknis jų egzistencijai.3. kad Lietuvai pasiūlytų krikštytis patsai popiežius ir imperatorius Ka­ rolis I V . 4. bet sustojo pakeliui pas kryžiuočius. jis siekė užimti Voluinę. siūlydamas krikštytis. O kai jis savo dėmesį atkreipė į rytus ir į pietus. Lietuvos interesus čia gynė L i u b a r t a s . paskui — visas Kuršas ir visas kairysis Dauguvos krantas. savo žygio jie nereikalavo krikštytis. ėmė rūpintis ir Lietuvos krikštu. kuris įtikino impera­ torių. Algirdas su Kęstučiu. — kad būtų grąžintos visos žemės anapus Ne­ muno iki Priegliaus ir Alnos upės. kurio valdomosios sritys buvo Lietuvos rytuose. Algirdas paėmė į savo valdžią dar P o d o l ę .). Tuo būdu žuvo krikšto klausimas. Jis irgi kreipėsi į popiežių. kad jų reikalavimas buvo teisingas. Vos tik Kazimieras pasitraukė iš kovų lauko. Kadangi ordinas gaudavo iš Vakarų paramos prieš lietu­ vius. Tad L i e t u v o s v a l d o v a i p a r e i k a l a v o a t i d u o t i j i e m s b e v e i k v i s u s lie­ tuvių giminių gyvenamuosius kraštus. o norėdamas pakenkti ordinui. tai Liubartui į pagalbą ateidavo ir broliai. atsisakęs nuo Pamario. pareikalavo. Tebegyvenant Algirdui su Kęstučiu. Bet kadangi tai bu­ vo visos valstybės interesai ir kadangi Lenkija taip pat grėsė Kęstučio valdomajai Palenkei. Imperatorius parašė Algirdui ir Kęstučiui laiškus. tai pasidarė net Lietuvos priešas: dėdamasis Voluinės kunigaikščių įpėdiniu. jis jau nebebuvo daugiau keliamas. Tada Kazimieras ėmė rūpintis. Kryžiuočiai Europoje dė­ josi oficialiais Lietuvos krikštytojais. nes šis būtų jo neklausęs. kad kryžiuočių ordinas išsikraustytų iš Pabaltijo ir persikeltų į Rusijos tyrus ginti Europos nuo totorių. o Algirdas pareiškė: „ V i s a R u s i j a t u r i p r i k l a u s y t i L i e t u v a i". ėjusios net keletą dešimtmečių. Prahos arkivyskupo Ernesto vado­ vaujamą. su ja bu­ vo net padaryta sąjunga prieš ordiną (Lenkai tada kovojo su ordinu dėl Pamario). tuo­ met Lietuvos sienos buvo dar toliau praplėstos. kurią taip pat tykojo pagrobti lenkai. o nuo Aiviekstės upės intako — ana­ pus Dauguvos esanti Latgala. Tada imperatorius išsiuntė į Lietuvą savo delegaciją. Be to. ir vėl prasidėjo karas. o Lietuva pasiliko pagoniška. padarė su ordinu taiką. bet dažniausiai nuvykdavo Kęstutis. Lietuvos santykiai su rusų kraštais Algirdo ir Kęstučio laikais Gediminas laikė save „daugelio rusų" valdovu. tai panoro jos gauti ir Kazimieras. Tačiau niekas negalėjo priversti ordiną išsikelti kitur. Lenkijoje ilgai nebuvo nuolatinio valdovo. Aišku. Bet ir panorėjęs impera­ torius būtų negalėjęs iškelti ordino. O kai. neatsisakydami krikštytis. T i k pradėjęs kariauti su lietuviais. sumušęs totorius. jis gavo Kęstučio sutikimą krikštytis ir tatai pranešė popiežiui (1349 m. kad daugumas ordino užimtų žemių būtų grąžintos Lietuvai. Buvo ne kartą ten nuvykęs ir Algirdas. Algirdas. Kazimierui Di­ džiajam mirus. Bet karalius Kazimieras Didysis. Derybos dėl krikšto 1358 m. prašydamas skelbti kryžiaus žygius. Voluinę Liubartas vis dėlto atlaikė. Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių Gedimino laikais santykiai su Lenkija buvo geri. būtų nebegalėję šauktis iš Europos kryžeivių. Kęstutis su Liubartu tuojau išvarė lenkų įgulas iš Voluinės pi­ lių. jis buvo im­ perijos narys. Tuo pat metu nutrūko jo sąjunga su Lietuva. Priešingai. kariaująs su lietuviais dėl Voluinės. Be to. Abu kunigaikš­ čiai pasiuntė pas imperatorių į Niurnbergą vieną savo šeimos narį (greičiausiai Kęstučio sūnų Patriką). kurios didelę dalį valdė Kęstučio ir Algirdo brolis Liubartas. kad Lietuva tikrai krikštysis. 5. Dėl Voluinės ir prasidėjo kovos su lenkais. Tada jie būtų nebegalėję toliau kariauti. Popiežius pažadėjo Kęstučiui už tai karaliaus karūną. 91 . bet iš tikro jiems rūpėjo tik kraštą pavergti. Prasidė­ jus deryboms. Bet Kęs90 1 učio pažadas buvo duotas sunkaus karo metu. Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Einant kovoms su ordinu ir su Lenkija. iš tikro jis nė neketino krikštytis. Nė po vieno. Ji turėjo baigti derybas dėl krikšto. Delegacija neat­ vyko į Lietuvą. visą laiką buvo aktualus Lietuvos krikšto klausimas. Tad ordinas pasiliko kur buvęs. jie pareikalavo. ir abiejų vokiečių valstybių sujungimo klausimas būtų žuvęs amžinai. net gana sėkmingo.

Senasis kunigaikštis buvo pašalintas. Taigi Podolė. kad būtų atgaivinta Kijevo me­ tropolija: tada metropolitas. kad jisai buvo pagonis. tačiau Algirdas vis dėlto laimėjo: Konstantinopolio patriarchas pa­ skyrė Lietuvai atskirą metropolitą. Rževas. Bielaja). N a ug a r d ą . susidėjęs su Maskva. Nukariavimai pietuose. Bet užtat jo darbo vaisiais vėliau pasinaudojo Vytautas. Naujų žemių užėmimas šiaurinėje Rusijoje. metropolitas savo tikinčiuosius nuteikdavo Lietuvos nenaudai.itįduotos valdyti Algirdo sūnums ar brolėnams. Ji buvo atiduota Karijoto Gediminaičio sūnums. joje gyveno nuo totorių iš Kijevo pabėgęs visos Rusijos pravo­ slavų metropolitas. kur tik totorių valdžia buvo stip­ resnė. būdamas jo valstybėje. tačiau į jj vis dar kišos totoriai. kunigaikščius daž­ niausiai pastatydavo Algirdas (paprastai jais pastatydavo savo sūnus ir giminaičius).i u 1 i s ir šiaurinės Smolensko kunigaikštijos žemės (Toropocas. Bet užtat daug geriau Algirdui sekėsi į pietus nuo Smolensko. Visos tos kunigaikštystės buvo . Algirdas kai kuriuos jo miestus atėmė iš Smolensko kunigaikščių ir tiesiogiai prijungė prie Lie­ tuvos. t. Todėl Algirdas 1362 m. Aišku. Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais. o į jo vietą pasodintas Algirdo sūnus Vladimiras. y. Bet Rusijos šiaurėje jau buvo iškilusi Maskva. nebegalėtų jam kenkti. nustelbusi Tverę. Rusija tada dar buvo nesustiprė­ jusi: visi kunigaikščiai dar tebepripažino totorių valdžią ir mokėjo jiems duoklę. visi rusų kraštai turėjo pri­ klausyti vienam metropolitui. Bet po Algirdo mirties Lietuvai teliko tik vienas M s t i s92 I . kuris apsigyveno Kijeve. o pačios kunigaikštystės buvo silpnos. Nors atskiro Lietuvos pravosla­ vų metropolito paskyrimui ypatingai priešinosi Maskva. suruošė į tas sritis žygį. 6. O kai Smolenskas. S i e v e r s k ą ir kt. Lietuvos valstybės mažai tepriklausomą kunigaikštystę. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos. Todėl Algirdas ėmė rūpintis. T r u b č e v s k ą . Nors ir kliudė Maskva. Čia jis užėmė visas Dniepro ir Desnos upyno kunigaikštystes — B r i a n s k ą . Pravoslavų metropolijos įkūrimas. Netrukus iš totorių buvo atimta ir P o d o l ė . dabartinių ukrainiečių srityse. Jis buvo net kelis kartus priėjęs prie Maskvos vartų. S m o l e n s k o kunigaikštystė taip pat buvo patekusi į Lie­ tuvos įtaką dar Gedimino laikais. Algirdas buvo nusista­ tęs suimti į savo valdžią visą Rusiją. K a r d o Algirdo įtaka šiaurėje siekė net P s k o v o ir D. kurie čia su­ kūrė savo atskirą kunigaikštystę. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą. jie kartais ir šiems pasiduodavo. Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes. jis vedė T v e r ė s kunigaikščio seserį Julijoną. o ypač Pskove. jam gana sunkiai sekdavosi. kad Maskvai susiduriant su Lietuva. Be to. N a u miestų respublikas. sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis ir paėmė K i j e v ą į savo valdžią. Pats Smolenskas išgyveno nepriklauso­ mas dar ikį Vytauto. Bet jam čia daug kliudė ta aplinkybė. tačiau didžiojo kunigaikščio sritis buvo likusi 93 . kur tekdavo susidurti su galinga Maskva. jis irgi susidūrė su sustiprė­ jusią Maskva. rungčiomis su Lietuva rinko smulkesnes kunigaikštystes į savo valdžią. Rusijoje Al­ girdas tęsė savo tėvo politiką. Algirdas negalėjo viso savo dėmesio skirti Rusijai. tačiau paties miesto nepaėmė. Todėl Algirdas siaurėjo turėjo daug sunkumų. kuri. Pagal senąją tradiciją. be jokio leninio kunigaikščio. Algirdo laikais ji dar daugiau priklausė Lietuvos.kaip tik rūpinosi rytų sienomis ir santykiais su rusais. ne visada paklusnią didžia­ jam Lietuvos kunigaikščiui: turėdami daug reikalų su Lenkų karaliais. tačiau iki Vytauto laikų sudarė kaip ir atskirą. Abiejose respublikose kunigaikščio val­ džia buvo labai silpna: jis tebuvo tik karo vadas. Tuo tarpu iškilusi Mas­ kvos kunigaikštystė šituo atžvilgiu turėjo pirmenybę. tačiau abiejose tose respublikose. palik­ damas Kęstučiui rūpintis santykiais su ordinu ir su Lenkija. ban­ dė ta priklausomybe atsikratyti. Daug lengviau jam buvo veikti pietuose. kurią jie valdė patys. tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą. Todėl ten. Tačiau tų miestų pasirinkimas lietuvio kunigaikščio rodė jų gerus santykius su Lietuva. Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika Nors Algirdas su Kęstučiu po tėvo mirties turėjo nemažas kunigaikštystes. Turėdamas daugybę kitų reikalų. nors ir buvo lietuvių kunigaikščių valdoma.

— ir patsai Kęstutis buvo įkūnėjusi lietuvybė ir uoliausias pa­ goniškosios Lietuvos gynėjas. III. bet ir katalikų bažnyčios. bet tie. apie 25 m. Jogailai pripažino Vilnių ir didžiojo kunigaikščio titulą. buvo lin­ kusi su juo derėtis ir daryti visokias sutartis. Susitarę. juodu gyveno tikrai broliškai. mirdamas Al«irdas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Jogailą. Ir daugelis vėlesnių. Ypatingai jis gerbė nar­ sius ir taurius riterius. buvo pagonys. prekyba pagyvėtų. Tačiau jis nebuvo užsispyręs pa­ gonis fanatikas: jis niekuomet ne­ jautė neapykantos krikščionims. kad Jogaila ne­ norėjo eiti tėvo ir dėdės pėdomis. 1345 m. Tačiau jis Kęstučio antspaudas. su­ prato. sugebėjo ne tiktai apsau­ goti tėvo palikimą. 1377 m. Čia jis nežinojo jokių kompromisų. bet dar ir tuo. Kęstutis valdė Trakus nuo pat jaunystės. valstybė laimėtų ne vien tuo. ordinas buvo atkirtęs Lietuvą nuo Baltijos jūros. Visi jo vaikai. jis tikėjosi. Jaunystę Užrašas: SĮigillum] Kynstutte praleido rusų kraštuose. Tuo tarpu visa Kęs­ tučio šeima liko grynai lietuviška (Kęstučio palikuonys išmirė daug anksčiau. Pasidalinę sritis. Susidarius normaliems Biustas jo marmurinės statulos antkapy. Ir pat­ sai Algirdas buvo pagonis. santykiams. Iš vi­ sų Gedimino sūnų jis buvo visų gudriausias politikas. todėl buvo linkusi rasti su ordinu kokį nors modus viven­ di. kurių turėjo net 12. matė. 1377 m. vienas antram padėdami. valdė Vitebską. kuni­ gaikščių šeimų ilgai išliko pravoslaviškos. Mat. gimę Vitebske. reikalinga jo žmonos dvarui. To meto jaunoji kar­ ta. Kitoks buvo Algirdas. Algirdo įpėdinis Jogaila ir jo politika Naujoji Lietuvos politikos linkmė. 95 94 . ir kraštas galėtų ekonomiškai kilti. kad Jogaila va­ rys tėvo politiką. kuria ėjo Hanzos varomoji prekyba. jų manymu. Politinė krizė Lietuvoje 1 3 7 7 — 1 3 8 4 m. Krokuvos Katedroje. Bet pasirodė. Daugumas jų. susi­ taikinus su ordinu. Tačiau religi­ niu atžvilgiu jis buvo tolerantas: Vilniuje buvo ne tiktai pra­ voslavų bažnyčia. miręs. Prieš Dux + De + Tracken. — žodžiu. iš Algirdo kilusių. Visuomet buvo nuoširdus ir atviras. surusėjo. klausys dėdės ir draugiškai gy­ vens su jo sūnum Vy­ tautu. Tai buvo grynai lietuviškas kraš­ tas. kad vargiai pa­ vyks išvaryti ordiną iš Pabaltijo. Jogaila. buvo krikštyti rytų Bažny­ čios apeigomis. jie padarė perversmą ir paėmė vals­ tybės vairą į savo rankas. Jo abidvi žmonos buvo rusės. buvo neblogas ir karys. ordino viršininkų tarpe turėjo gerų bičiulių. Karuose su ordinu buvo taurus. kad liautųsi karai. prekybos keliai pasidarytų Lietuvai daug lais­ vesni. Jam priklausė vokiečių ordino pasienio sritis. tikrai buvo idealus karys — riteris. gyvendami tarp rusų. negu Algirdo). kurie gimė Vilniuje. kad gautų nemaža naudos ir ekonomiškame gyvenime. jis buvo sudegintas ant laužo Vilniuje ir palaidotas pagonių papročiais.Jaunučiui. gerb­ damas brolio atminimą. su kuriuo kartu augo ir draugavo. Nukariautus rusų kraštus Algirdas dalino paprastai savo sūnums. Kęstutis. tapdamas didžiuoju kunigaikščiu. nusižiūrėjusi į amži­ nas kovas su ordinu. bet ir toli praplėtė valstybės ribas. 1. kaip brangiai atseina Lietuvai tos kovos.

Ji buvo padaryta slaptai. Tuo būdu šita sutar­ tis telietė tiktai pietines Kęstučio žemes. žinoma. kad Lietuvoje kuo greičiausiai įsivy­ rautų vaidai. Susiderėti su ja buvo ypač svarbu J o ­ gailai. atimti iš jo Vil­ nių. Jogaila tuo metu buvo išsiuntęs kariuomenę Lietuvos Istorija. Praktiškai tokią politiką varyti pirmasis pradėjo Jogaila. vyresnieji Jogailos broliai jautėsi turį daugiau teisių tėvo palikimui. Į medžioklę buvo pa­ kviestas ir Vytautas. Andrius. Jogaila drauge rūpinosi susitarti ir su kryžiuočiais. kad Kęstutis apie ją nieko nesužinotų: joje net numatomas atvejis. nuo pasirašymo vietos ji va­ dinama D o v y d i š k i ų s u t a r t i m i . Jogaila grįžo atgal. Pagaliau 1380 m. Sutarty net nu­ matyta. Tuo būdu 1 3 7 9 m. 7 cyj . Šioje naujoje sutartyje ne tik išskiriamos Kęstučio že­ mės. Kęstutis negalėjo pakęsti. val­ dęs Polocką. kiek giminių — brolių ir motinos Julijonos — pastangomis. kad Jogaila galįs būti priverstas žygiuoti tarsi į pagalbą Kęstučiui. Tada Jogaila susidėjo su totoriais prieš Maskvą. pabėgęs į Maskvą. Kad jšis nieko nesuprastų. T r a k u o s e buvo padarytos 10 metų paliaubos. kol pagaliau pasiekė savo tikslą. kaip puolęs. Tačiau Maskvos ku­ nigaikštis Dimitrijas. Vytautas išvyko į Drohičiną. įvairiais būdais stengėsi palaikyti šitą įtarimą. Jas pasirašė Jogaila ir Kęstutis. kad Jogaila išleido savo seserį Mariją už dvariškio V a i ­ d i l o s . kad Kęstutis trokštąs jį pažeminti. nenorėjo tuo tikėti. tačiau karo veiksmų srityse jam galima būti. bu­ vo linkusi ieškoti išeities iš karų. tad konfliktas tarp jo ir Kęstučio buvo neišvengiamas. taigi ordinas galėjo jas pulti. o Lietuva turėjo nepulti or­ dino žemių. ir todėl nenorėjo pripa­ žinti jo valdžios. Be minėtų sumetimų. Sutartyje ordinas pasižadėjo ne­ pulti Palenkės (pradedant Gardinu). ir pritarė Kijevo valdovas Vla­ dimiras.). ir Livonijos ordinas. 1379 ir 1380 m. sutartys su ordinu. Sutarties nesudarė tik livoniškė ordino šaka. bet Žemaičiai ir kitos Kęstučio žemės iš jų buvo išskirtos. tikėdamasis pasinaudoti ta nesantaika. kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą. ypač su Skirgaila. Tuo būdu prieš Jogailą susidarė stipri koalicija. Už tai Vai­ dila buvo pasidaręs klastingu Kęstučio priešu ir kartu su Jogailos jaunesniaisiais broliais.Todėl jaunoji karta. kilusio iš žemesniojo visuomenės sluoksnio. Tuo būdu J o ­ gaila pasidarė ordino sąjungininkas prieš dėdę. Labai greit vyriausiasis brolis. tačiau neiširo ir Jogailai sudarė nuolatinį pavojų. Todėl. tai ir Kęstutis sutiko taikintis su ordinu. Jį uoliai rėmė Maskvos kuni­ gaikštis Dimitrijas. Mat. Tiesa. nė nepra­ dėjęs karo. kartu augęs ir draugavęs su Jogaila. Tuo būdu Jogailai nepasisekė pakenkti koalicijai. Kęstutis po Algirdo mirties nesugyveno su Vil­ niaus dvaru. bet apie sutartį jis greičiausiai nieko neži­ nojo. — kitaip sakant. kuris visada rėmė kiek­ vieną neramumą Lietuvoje. Jogailos susitarimas su ordinu. Kęstutis tuojau patikėjo žinia. buvo sudaryta ne tiek Jogailos. dar prieš atvykstant Jogailai. esančių Palenkės pasieny. nukreipta prieš dėdę. Jogaila neturįs tiktai kautis su kryžiuočiais. ji buvo pasirašyta tyčia tam reikalui suruoštoje medžioklėje. be Kęstučio ži­ nios. ordinas trokšte troško. Šita Jogailos sutartis. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis Jogailos pašalinimas (1381 m. 2. Prie Andriaus prisidėjo dar brolis Dimitrijas. Šita sutartis dar gali būti laikoma paprastu Jogailos srities apdraudimu. Briansko valdovas. Vokiečių ordinas. įtikinėjo Jogailą. kaip kad prieš metus buvo apdrausta dalis Kęstu96 t io sričių. kuriai priklausė ir Jogaila su Vytautu. bet ji aiškiai nukreipta ir prieš patį Kęstutį. ką reikėsią daryti. ir tas nesutarimas vis didėjo. atsisakė klausyti Jogailos ir. Dėdamasis su totoriais prieš Maskvą. vasa­ rio mėnesį buvo pasirašytos paliaubos. negu Jogaila. Tad jam teko ieškoti kitokios paramos. ėmė ruošti koaliciją prieš Jogailą. sumušė toto­ rius (Kulikovos mūšyje 1380 m. greit turėjo išeiti į aikštę. Bet tais pačiais (1380) metais Jogaila padarė naują nutartį su vįsu ordinu. Apie Jogailos išdavikišką sutartį Kęstučiui pranešė vienas aukštas ordino narys: matyt. I Jogailos brolių sukilimas. nes jau ir pats įtarė Jogailą. Vytautas. kuriam rūpėjo užimti Lietuvos valdomus Pavolgio miestus.). Kadangi ir po Algirdo mirties ordinas nesiliovė puolęs Lietuvos. ji dar ilgai buvo neveikli. nes ji buvo sukilusio Andriaus sąjungininkė. Jogailą vertė artintis su kryžiuočiais dar reikalas paramos prieš pavojų jo valdžiai. Jogaila ėmė tartis su Livonijos ordinu vienas. bet dėl to sutartis dar ne­ būsianti nutraukta.

Paskutinės Kęstučio kovos ir mirtis. tuojau perėjo į Kęstučio pusę. Kęstutį iš pradžių pripažino visi. kada Kęstutis buvo apgulęs Jurbarką. Jis buvo sudegintas ant laužo su visais Kęstu­ čio mėgtaisiais daiktais. Tas pakvietė juos į Vilnių. iš­ girdusi apie perversmą. nes jis žadėjo taiką su ordinu. Pirkliams to visiškai pakako. Vytautas tuojau pra­ nešė tėvui apie įvykius. Vilniaus pi­ lis labai greit pasidavė. Grįžęs jis bandė atsiimti Vilnių. 99 . — išdavimo įrodymą tu­ rėdamas savo rankose. Jam nesant namie. Kas buvo didžiojo Lietuvos gynėjo m i r t i e s k a l t i n i n ­ k a s . Polocko kunigaikščiu. nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį. Kęstutis ne tiktai jį paleido suimtą. bet šie tyčia nenorėjo nusileisti. nes jisai buvo pirmasis. Kęstutis tuojau pradėjo derybas su kryžiuočiais. Iš visų savo priešų Kęstutis nubaudė tik vieną Vaidilą: jis buvo pa­ kartas. Kęstučio lavonas iš Krėvos buvo atvežtas į Vilnių ir iškil­ mingai palaidotas. Jogaila gal tik tiek tegalėjo būti kaltas. Naugardo Sieversko kunigaikštis K a r i ­ b u t a s . tačiau prie pat miesto Jogailos buvo sumuštas ir pasitraukė į Gardiną rinkti jėgų. šunimis ir arkliais. Jogaila dažniau­ siai tebūdavo tik brolių ir savo dvariškių dingstė. Kaip tik tuo metu. kur abudu suėmė. kuris. Dėl kažin kokių priežasčių mūšio neįvyko. metęs derybas. o taika su ordinu reiškė laisvos prekybos klestėjimą. todėl jie bematant perdavė miestą Jogailai. Be abejo. — ypačiai Skirgaila. paskirtas. kilo vilniečių są­ mokslas (1382 m. Kęstutį nužu­ džius ypač galima įtarti Skirgailą. nes ir visuose kituose įvykiuose veikdavo ne tiek J o ­ gaila. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą. ginklais ir gyvuliais: sakalais. Į Polocką išsiųsta Jogailos kariuomenė. Surinkę jėgų. Kęstutį netrukus r. Tuo tarpu Jogaila užėmė ir Trakus. Jis. maža tekreipdamas dėme­ sio į rytus. Visuomenei buvo paskelbta. pranešė radęs Kęstutį negyvą. nuo dvariškių rankų. Skir­ gailai pasiūlius ir Vytautui pritarus. čia jam dar padėjo atėję į pagalbą kryžiuočiai. kur buvo ir Jogaila su Skirgaila. atėjo žinia. Bet. po sukilusio Andriaus. o Vytautą paliko Vilniuje. Kęstutis buvo nužudytas. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šei­ mą. tuojau išvyko į rytus. Krėvoje iška­ lėjos 5 dienas. Kęstučio apsiausta. kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas. čia buvo ir Skirgaila. Kęstutis su Vytautu nu­ vyko pas Jogailą derybų. Visi kiti Jogailos šeimos nariai buvo perkelti į Vitebską.). čia taip pat atvyko ir kryžiuočių ka­ riuomenė. Trakai buvo atiduoti valdyti Skirgailai. Kęstutis su Vytautu atvyko prie Trakų. sunku pasakyti. ir Kęstutis parsiskubino atgal. jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Tačiau Kęstutis. bet dar jam davė valdyti Vitebską. jis žuvo. Ypač mieste gyvenę vokiečiai pirkliai palaikė Jogailą.įleista. nuvažiavęs į Krėvą.į Polocką. kiek kaltas čia buvo patsai Jogaila. kad jiems nieko blogo neatsitiksią. kaip J o ­ gailos dvaro intrygų auka. pradėjo kovas su kryžiuočiais.vcžė j Krėvos pilį. kad jis pats'nusižudęs. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo 98 I-. o jie patys buvo uždaryti kalėjime. Greičiausiai tai buvo kitų darbas. Kęstučio valdymas ir Jogailos šalininkų sukilimas. Krėvos pilies griuvėsiai. kad prieš jį sukilo Jogailos brolis. Vytautas tuomet buvo medžioklėje. kiek kiti jo vardu. Radęs sutarties su ordinu raštą. Todėl. kad pasistengė paslėpti žudikus ir jų nebaudė. tebėra neaišku dar ir šiandien.

nors tuo tarpu ir nieko nelaimėjo Lietu­ voje. jau bendromis jėgomis sudegino N. staiga sudegino Jurbarką. t. Vytautas. Ordinas pakrikštijo Vytautą V y g a n d o vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą. Apsigy­ venęs ordino pavestoje N a u j o j o M a r i j e n b u r g o pilyje 100 (prie Nemuno). Pas Vytautą. Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė. y. su kuria jis ir sugalvojo būdą pabėgti. Vytautas pasidarė paprastu sritiniu kuni­ gaikščiu ir laukė pažadėtų Trakų. Pirmojo Vy­ tauto žygio metu jo pusėje jau buvo ne vien kryžiuočių kariuo­ menė. nes buvo labai nepaten­ kinti Jogaila: mat. privers Jogailą laikytis savo pažadų. Bet jis nebuvo sunkiai kali­ namas. lai­ kydami pas save Vytautą. Nuvykęs į jam paskirtą Gardiną. nenorėdamas skriausti savo artimiausiojo bendradarbio. Svainis Vytautui nesuteikė jokios pagalbos: jis buvo per silpnas kariauti su Jogaila. bet ir keletas tūkstančių žemaičių. kuri atvyk­ davo drauge su Ona pas Vytautą. Marijenverderį (ties Kaunu). Kariuomenei atsitraukus. rudenį toji kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. kurią. Todėl. Vytautas sutiko taikintis ir pripažinti Jogailą di­ džiuoju kunigaikščiu. Po jo atėjo jaunesnioji karta. todėl Vytautas dar kartą turėjo prašyti ordiną globos ir dar kartą jį apgauti. Mozūrų kuni­ gaikštį Jonušą. taikindamasis su Vytautu. Taip pat buvo nužudytas Birutės brolis ir keletas giminaičių. O Jogaila 1382 m. y. Vytautas iš Vilniaus pilies buvo irgi perkeltas j Krėvą. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvo­ nijoje būti ordino vasalu (1384 m. Tik kai dėl visko buvo susitarta. tad kitos ordino pilys suskubo apsisaugoti. 3. savo rezidencijos pilį — N. Cia visos naujosios epochos centre stovi didysis Kęstučio sūnus. Vytauto kovos su Jogaila dėl tėviškės Vytautas pas kryžiuočius. Ordinas dėl to. Birutė. Marijenburgą — ir Naująjį Bajerburgą. Be to. tačiau jo nepaėmė. Jį čia galėjo lankyti žmona Ona. Kęstutis buvo palikęs Bras­ tos pilyje. dėdamasis einąs prieš Jogailą. netvėrė apmaudu. Taigi Jogaila su­ tiko klausyti kryžiuočių nurodymų. t. privers Jogailą būti nuolaidesnį.). Bet Jogaila savo pažado netesėjo. Vytautas sutiko. Todėl jis pasiūlė Vy­ tautui taikintis. vis dėlto pasidarė labai pavojingas Jogailai. susijungęs su J o ­ gaila. buvo sudaręs su kryžiuočiais sutartį. palaikydamas Vytautą. Persirengęs tarnaitės drabu­ žiais. Vytautas su susirinkusiais pas jį lietuviais išėjo iš savo pilies ir. plaukė jo šalininkai iš visos Lie­ tuvos. išėjo su žmona iš pilies ir pa­ ruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą. ir Jogaila kaskart nedrąsiau jautėsi. Taigi ordinas tikėjosi. Tėvui žuvus. Bet Trakus tuo tarpu valdė Skirgaila. išvykdamas kariauti su Jogaila. kad. sargų nepažintas. Skirgaila atsiėmė ir Trakus. t. Visos šitos derybos ėjo be ordino žinios. tai buvo paskutinysis senosios kartos valdovas. kuri pakreipė Lietuvos valstybės likimą kita vaga — prisidėjo prie krikščioniškosios Va­ karų kultūros. jei jam bus grąžinta tėviškė. žinoma. Vytautas. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas (1384 m. Todėl Vytautas nuvyko į kryžiuočius prašyti pagalbos. Bet šitos sutarties jis vis dėlto neketino laikytis. apie savo valstybės praplėtimą. pasižadėjo 4 metų būvyje krikštytis. y. 1383 m. Jogaila. Trakai ir visos Kęstučio valdytosios žemės. tada buvusi nužudyta ir senutė Vytauto motina. Mat.). Visi buvusieji Kęstučio ir Vytauto Artimieji plaukte plaukė pas Vytautą. jis ėmė ruoštis naujiems žygiams ir kvietė ten rinktis visus savo šalininkus. jau svajojo apie naują sostą. nes tikėjosi. buvo persekiojami ir visi jo giminės bei artimieji (vieni buvo nužudyti. Kryžiuočiai greit sužinojo apie jo išdavimą. Trakus žadėjo atiduoti tada. Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino sąlygas. Vytautas. Vytautas. Jogaila prašė Vytautą laikinai pasitenkinti pieti­ nėmis Kęstučio srities žemėmis — Gardino ir Brastos sritimis — ir pridedama Voluinės sritimi su Lucku. o be to. kiti buvo suimti ar no teko savo turtų ir žemių). apsigy­ venusį Naujajam Marienburge. kuria jis atidavė kryžiuočiams Žemaičius iki Dubysos.Taip tad liūdnai baigė savo dienas šviesiausia pagoniškosios Lietuvos asmenybė. kaip tik prieš susitaikinimą 101 . prisipažino jų priklauso­ mas. nužudžius Kęstutį. pasižadėjo be kryžiuočių pritarimo su niekuo nekariauti ir nedaryti jokios taikos. kad. Tie jį mielai priėmė. kai atims iš nepaklusnaus brolio Andriaus Polocką ir per­ kels ten Skirgailą. Kai kurių vėlesniųjų šaltinių liudi­ jimu.

Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripa103 IV.). (Seniausias Gardino vaizdas). bet ir viduje. Karalius Liudvikas ir jo įpėdinio klausimas. nepamiršdamas ir lietuviškumo. su Vytautu. atsisakęs nuo ordino užgrobtojo Pamario ir Kulmo. kurie buvo už­ grobę lenkiškąjį Pamarį. Vis dėlto jis buvo priverstas palikti Lietuvai ne tik didžiąją dalį Voluinės. Bet X I I amž. bet ir į Podolę. Tuo būdu kartu su Lietuva jis pradėjo valdyti ir Lenkiją. visam krašte jis pastatė daugybę mūrinių pilių. 90 psl. Jo dukters. Liubartui padėjo broliai. Kazimieras mirė bevaikis. Taigi tuojau po Jogailos ir Vytauto susitaikinimo prasidėjo nauja Lietuvos istorijos gadynė. Tuo pat metu jisai pareiškė pretenzijas į Voluinės ir Ilaličiaus žemes. o su ja — ir sostą. Tie žmonės. Lietuva krikštijosi ir bendromis jėgomis su Lenkija sutriuškino vokiečių ordino ga­ lybę. pretenduojančiu į Boleslovo valdytąjį kraštą. Jis sustiprino Lenkiją ne tik užsieny. Vėl iš naujo visą Lenkiją suvienijo karalius V l a d i s l o v a s I L o k i e t k a — X I V amž. kad Lenkiją Kazimieras radęs medinę. Jo sūnus K az i m i e r a s D i d y s i s (1333—1370 m. buvo sužadėtos: Marija — su imperatoriaus Karolio IV sūnum Zig­ mantu (Liuksemburgiečiu). Todėl lenkai tada gebėjo sakyti. Jam susitaikinus su ordinu.). Kovai su ordinu jis ir buvo padaręs (1325 m. Vengrijos karaliui Liudvikui (iš d'Anjou giminės). Tuo būdu Lietuvos valstybės kūrimosi laikais Lenkija buvo su­ skilusi. susitaikino su ordinu (1343 m. taip pat nepalikęs sūnų. išmirus jų kunigaikščiams. kaip užtraukė vargų naštą lietuvių tautai. 70—71 psl. Susitaikinęs su ordinu ir palikęs Lenkiją atskirtą nuo jūros. jo laikais ypač pakilo ekonominė krašto gerovė. ji suskilo į daugybę mažų kunigaikštysčių. Todėl jis ir pradėjo karą su Kazimieru. su ja tuomet Lietuvai nedaug teteko kovoti. kurie dar prie Kęstu­ čio gyvos galvos buvo pradėję ieškoti kelių suartėti su Vakarais ir buvo pradėję įvairias derybas su ordinu. Lenkijai liko Haličius (Galicija). ir po jo sostas atiteko jo sesers sūnui. Kazimieras yra vienintelis Lenkų karalius. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium Lenkų valstybė atsirado jau X amž vidury. buvo val­ dęs bevaikis Mozūrų kunigaikštis Boleslovas. jis tarėsi turįs teisę gauti ir šio valdytąją dalį. Liudvikas mirė (1382 m. tauta laiko būvyje susilaukė kitokio pavojaus. kaip ir Boleslovas. Algirdo ir Kęstučio brolis Liu­ bartas. po 10-ties metų kovų. Lenkai jam pasiūlė savo karalaitės Jadvygos ranką. bet ir Podolę. jis neatsisakė nė nuo Lie­ tuvos. Tuo keliu eidama.Gardinas XVI amž. susidūrė su kryžiuočiais. Eidamas karaliauti j Lenkiją. o palikęs mūrinę. vienydamas valstybę. Prasidėjo glaudūs Lietuvos ryšiai su Lenkija. Po poros metų Jogaila iš tikro pasidarė Lenkijos karalium. rado kitą išeitį. Prieš anksčiau iškilusius ponus jis palaikė miestiečius ir ūkininkus.) sąjungą su Gediminu (žiūr. Boleslo­ vui mirus. o jaunoji karta susirūpino tik valstybe ir nepastebėjo. Kęs­ tutis gynė lietuviškumą. Kazimieras buvo atkreipęs visą savo dėmesį į pietus ir pretendavo ne tik į Haličių ir Voluinę. Mat. — būtent prisijungė prie krikščioniškosios Vakarų kultūros per Lenkiją. buvo vedęs Voluinės kunigaikščių dukterį ir valdė didelę dalį Voluinės su Lucko miestu. o ypač Kęstutis su Algirdu. Lenkija tuo būdu atsi­ dūrė personalinėje unijoje su Vengrija. Čia tad Kazimie­ ras ir susidūrė su Lietuva.). Algirdas — ypačiai valstybę. 102 . kurių dalį. Lenkijoje po Liudviko mirties prasi­ dėjo netvarka. Vladislovas I. kuri ėmė lenkėti. Be to. Jogailos ir Vytauto laikai 1.). nutrūko ir sąjunga su Lietuva. o Jadvyga — su Austrijos kunigaikš­ čiu Vilhelmu Habsburgu. kai Lietuvą valdė Vytenis. Marija ir Jadvyga. kurių buvo net 23. pradžioje. turįs Didžiojo vardą.). Kovos pasibaigė Lietuvos laimėjimu (žiūr.

Tačiau Lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. pasižadąs su savo broliais ir visa Lietuva krikštytis. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duo­ tus pažadus specialiu dokumentu. Tai buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų 105 . kad jis. jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką. t. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Po­ locką. arba D i d ž i o j o j e L e n k i j o j e . Siaurės Lenkijoje. kuri susiėjo su ginčijamomis žemėmis. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas že­ mes. o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Su­ grįžo Jogailos delegacija. Jogailos derybos su lenkais. labai svarbu buvo gauti priėjimą prie Juodosios jūros. Be Jadvygos sužadėtinio Vilhelmo. kuris tuojau po tėvo mirties buvo pra104 <l<iys organizuoti sąjungą prieš Jogailą. kad vyrą jai išrinks lenkų ponai (didikai). Lengvenis. Krėvos aktas.. kaip jo vasalas. Lenkų rungtynės su Lietuva dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje. lenkams nepatiko nė vienas iš jų sužadėtinių vokiečių. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuo­ čius ir organizavo savo jėgas. lenkų kunigaikščių. jo būklė buvo gana kritiška. joks unijos aktas. bet ir čia Jogaila daug kam atrodė labai tinkamas karalius. ir buvo išrinktas Jogaila. o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją (iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Skir­ gaila). Jogaila su savo broliais ją priėmė Krė­ vos pilyje. Toji delegacija pirmiausia susitarė su len­ kais Krokuvoje. Dabar jiems atrodė. jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių. kad tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti. Tame akte Jogaila sako. pretendavo dar nemaža savų. kurs būtų naudingas Lenkijai. Jogaila pirmiausia susitaikino su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių (žiūr. Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo. tik dabar ėjo ginčas. o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. tik su ta sąlyga. 1384 m. 1385 m. jis pasižadąs paleisti visus Lietuvoje esančius lenkus belaisvius. jo broliai Skirgaila. Po 2 metų suiručių sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei Jadvy­ gai. į sostą buvo savų pretendentų. Todėl jie nusprendė.). kuris atiteko Vengrijai. gaudamas Jadvygos ranką ir Lenkijos karūną. pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delega­ cija. tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. 101 psl. pasižadąs sumokėti Vilhelmui sužadėtuvių sutarty numatytą 200. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės. Be to. tačiau visai neketino klausyti Jogailos. katrai būtent jį pavesti. buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. pasi­ žadąs sujungti su ja didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. Tai buvo ponai iš pieti­ nės Lenkijos. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. kurios suėjo su Lietuva. tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Be to. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies. rugpiūčio 14 d. Haličiuje. Kai lenkai ėmė svarstyti Jogailos kandidatūrą. be to. o kara­ liaudamas pasižadąs rūpintis atgauti visas Lenkijos ir Lietuvos nustotąsias žemes. nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija. Kandidatų buvo nemaža. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai. jie prarado ir Haličių. Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti. nes ji tebuvo dar vos 14 metų mergaitė. priimdamas Lenkijos karūną.000 auksinų pabaudą už sužadėtuvių sulaužymą.). y. vasarą buvo baigtos derybos. Jiems drauge susitarus. nebuvo jokia sutartis. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Len­ kijos karaliene. kuris yra žinomas K r ė v o s a k t o vardu (1385 m. Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu. Šitų naujų per­ spektyvų akivaizdoje. kad geriausias vyras Jadvygai būtų plačiosios Lietuvos valdovas Jogaila. Kaributas ir Vytautas. kaip Lietuvos krikš­ tytojai. norėdamas atgauti tėviškę. Tą aktą patvirtino pats Jogaila. arba iš vadinamosios M a ž o s i o s L e n k i j o s . 2. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją. kad geriausia būtų Lenkijos karalium padaryti Jogailą — Lietuvą sulieti su Lenkija. nes vieno valdovo valdoma Lenkija ir Lietuva įstengtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną — kryžiuočius. Jo vyriausias brolis Andrius.žintas dukterims. Podolėje) išėjo jiems j nenaudą. Tačiau ponams tų Lenkijos dalių. kuriai vadovavo Skirgaila. Krėvos aktas. Kai kurie iš jų buvo bandę net jėga įsigalėti. 1383 m. Liudvikui valdant. kaip kad dažnai jis vadinamas.

tik nutrupėję jo antspaudai. tikėjosi. taisyklingų bruožų veido ir tikrai didelio valdovo išvaizdos. kad su tais delegacijos pažadais sutinkąs ir juos tvirtinąs. savo jauną sužadėtinį mylinti mergaitė bijote bijojo Jogailos. Visi Jogailos priešai tuo tarpu skleidė gandus. Toks raštas buvo padarytas tiktai vienas. 0 kiek vėliau livoniškė ordino šaka su pasidavusiu jai Polocko kunigaikščiu Andrium padarė kitą žygį. Tačiau jiems su­ trukdė lenkų ponai: Vilhelmas iš Krokuvos pilies buvo išvytas. Jadvyga. negu į žmogų. Tuo būdu ordinas no­ rėjo sulaikyti Jogailą Lietuvoje. Buvo kliūčių Jogailai ir pačioj Lenkijoj. žmonėms garbė. Jogailos. Kai Jogaila išsirengė į Lenkiją. Be to. Jis buvo atvykęs į Krokuvą. Krėvos akte Jogailos pasižadėjimai taip suformuluoti. neatvyko. nes ir jaunutė Jadvyga jo geidė. Pretendentas į Jad­ vygos ranką. Lenkai vėliau atsiuntė raštą. kunigaikštis Jogaila pasižada savo L i e t u v o s ir Ru­ sijos žemes amžinai s u j u n g t i su Lenkų karalys­ t ė s karūnos žemėmis". Zaviša grįžęs ją nuramino. norėjusi pas jį pabėgti. atvykę pas Jogailą. kad jo delegacija. 1386 m. kurių čia buvo 5. kad jis tik patvirtina savo delegicijos pareiškimus Jadvygos moti­ nai: esą. kartu su savo čia esančiais broliais. tačiau negalėjo iš jo to iš­ gauti. Jogailos sutiktos kliūtys į Lenkų sostą. k. Dabar jis. Kaributo.ui įtakos ir todėl rėmė jo planus. o karalystei padidėjimas. ir Jogaila tapo Lenkijos karalium. 200. be to. Ordinas dar bandė patraukti j savo pusę Vytautą. jis buvo už Jadvygą bent pustrečio karto vyresnis. — jei tik Vengrų karalienė suriš su juo moterystės ryšiu savo dukterį. ketino smurtu už­ grobti nuotaką. Kad ir kaip rūpinosi dau­ gelis imperatorių ir įvairių kunigaikščių. kad Jogaila nesąs joks baidyklė. Įtūžusiam ordino magistrui jis nusiuntė laišką. Tad. buvo sulaikyta ir budriai sau­ goma. didįjį kunigaikštį Viešpatį Jogailą ir duoki jam žmoną mylimiausiąją savo dukterį. geidė ir stengėsi su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Jo­ gaila) sudaryti artimą ir amžiną giminystės sąjungą. Lenkai.pasižadėjimų patvirtinimas raštu. Šviesiausioji Valdove. karalių ir įvairių kunigaikš­ čių troško. Iš to. vidutinio ūgio. Jogailai išvykus į Lenkiją. Toliau didysis kunigaikštis Jogaila pasižada sumokėti Vengrų karalienės ir Austrijos kunigaikščio sutarties metu sulygtą piniginę sumą. o vyras kaip reikiant: gražus. kuriuo jie patvirtino Jogailą išrin­ kę karalium. d. Be to. pailgo.it y t. bū­ tent. o tuo metu Lenkijoje galėjo vis­ kas pasikeisti Jogailos nenaudai. įvykdyk šį išganingą skyrimą. — pasižada visus savo turtus paaukoti tiek Lenkijos. ordinas pradėjo pulti Lietuvą. žinoma. savo. O kol visa tai įvyks. Tuo būdu pagaliau visos kliūtys buvo nugalėtos. kad jis esąs žiaurus barbaras. Kiekvienas iš jų galės laisvai vykti ten. Todėl ordinas ban­ dė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu. pranešęs. Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas. m. didysis kunigaikštis Jogaila su visais dar nekrikštytais broliais. Jogailos kvietimas į Lenkijos sostą ypačiai nepatiko vokiečių ordinui. karalienės Elžbietos delegatai. o taip pat su giminėmis. kaip jis atrodo. tuo būdu Lenkų sostas buvo 106 alimamas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Norėdamas visa tai sustiprinti. Jogaila at­ vyko į Krokuvą. priimki. Jogailos atvykimas į Lenkiją. didysis kunigaikštis Jogaila. Skirgailos. tiek Lietuvos nustotosioms žemėms atgauti. y. Jogaila. Jis. taigi ir Lenkijos karalium. tačiau Visagalis Dievas tą pasaugojo Jūsų Karališkajai Didenybei. Jogaila dar pasižada grą­ žinti laisvę visiems krikščionims. Jadvyga pasiuntė savo ištikimą bajorą Zavišą apžiūrėti. iš Krokuvos atvykusi į Vengriją. Šitas aktas tebėra išlikęs iki mūsų laikų. žadėdamas jam padėti atgauti Skirgailos tebcvaldomus Trakus. bus Dievui šlovė. Lenkų karalienę Jadvygą. k. Jadvygos sužadėtinis Vilhelmas taip pat rūpi­ nosi skubiai tapti Jadvygos vyru. kai [ogtilai reikėjo vykti į Krokuvą. didesniaisiais ir mažesniaisiais bajorais trokšta ir nori priimti švento­ sios Romos katalikų Bažnyčios tikėjimą. jo žemėse gyvenančiais didikais. kad lengvai galės pasiekti savo tikslą. tačiau Vytautas nesidavė suviliojamas. karų metu Lenkijoje karo papročiu paimtiems ir (į Lietuvą) atkeltiems belais­ viams. Lengvenio ir Vytauto. Mat. esančių ir nesančių brolių vardu pareiškė. pareiškę. linksmas. ir atrodė. kur panorės. Lenkų karalienę Jadvygą. gauti Lietuvoje daur. tikime. t. vis dėlto išsiskubino į Lenkiją. kad jaunutė. šitaip kalbėjusi karalienei Elžbietai: „Daug imperatorių. Pa­ galiau d. sieloms išganymas. Be abejo. kviesdamas jį savo krikšto tėvu. gavę Jogailos pasiža­ dėjimų patvirtinamąjį raštą. Toks tatai buvo Jogailos delegacijos pareiškimas. atliko savo seime karaliaus rinkimo formalumus ir atsiuntė jam specialų diplomą. nepaisydamas ordino pavojaus. nes Visagalis Dievas tą garbę paliko Jūsų Karališkajai Di­ denybei. sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą. Vieno žygio metu kryžiuočiai buvo pasiekę net Vilnių ir Ašmeną. Jogaila pasižada ir laiduoja savo paties lėšomis ir rūpesčiu sugrąžinti Lenkijos karalystei visas bet kieno atplėštas ir atimtas žemes. apaugęs plaukais ir daug panašesnis į žvėrį.i.000 auksinų. kaip sūnų. bet tas. abiejų lyčių žmonėms. su juo kartu atvyko ir keli jo broliai su Vy107 . D.

Mat. gavęs Polocką. kad Lietuvą bus galima valdyti iš Krokuvos. kad iš Andriaus atimtas Polockas būsiąs pavestas Skir­ gailai. jungtuvės — 18 d. — ir Vytautas ir kiti kunigaikščiai. Tam tikslui Lenkijoje buvo palikti. nes Polocko kunigaikštis Andrius drauge su Livo­ nijos ordinu ir Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu vėl pradėjo karą prieš Jogailą. Tada atnaujino tikėjimo išpažinimą ir Vytautas. Krėvos aktą surašė lenkai. Jo sąjungininkas. kad amžinai būsią ištikimi Lenkų karaliui Jogailai su karaliene Jadvyga ir kad pa­ šaukti tuojau atvyksią į Lenkiją. Bet veikiai kunigaikščiams reikėjo grįžti namo. DUVO Trečiasis koalicijos narys ir Andriaus suverenas. 109 . gaudamas naują valstybę.. Pagaliau konfliktas tarp jų tiek toli nuėjo. Anais laikais valdovui jungtuvėmis gauti valstybę buvo ne naujiena.atleisti Skirgaila su Vytautu. Akte buvo pažymėta. mažai tedalyvavo kare. anais laikais valdovų grada­ cijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium. Be to. jis teturėjo galvoje. O tie. k u r i ų Krokuvoje tuomet nebuvo.tautu. o šio sūnus Jurgis buvo priverstas padaryti su Lietuva sąjungą. žadėda­ mas Lietuvą prijungti prie Lenkijos. o Jogaila su broliais jį patvirtino. žuvo mūšyje. o Jogaila ėmė jį var­ žyti. tad negalėjo būti prijungta prie pago­ niškosios Lietuvos.nes valstybės stiprybė visiems lygiai rūpėjo. Jam buvo tik svarbu. išvykdami iš Krokuvos. Nusiaubęs kai kurias Lietuvos sritis. 3. Livonijos ordinas. Bet prieš tai Lietuvoje įvyko didelių atmainų — ji buvo pakrikštyta. Jogaila savo vietininku Lietuvoje paskyrė brolį Skir­ gailą. dėl didžiojo Lietuvos kunigaikščio sosto. Todėl Vytautas greit ėmė trauktis nuo Jogailos. Pačiam J o g a i l a i b u v o v i s t i e k .). manydami. —. 1387 m. t. Polocką už­ ėmė Skirgaila. tokiuos pat raštus davė ir kiti kunigaikščiai. kad Vytautas nutarė pradėti kovą ne tik dėl Trakų. tad kara­ lystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Tuo būdu. atvykęs į Lietuvą. Lietuvos valdymo klausimas. ir buvo paruoštas kelias jam prijungti prie Lietuvos. kad p a s i ž a d a L i e t u v o s n i e k a m n e a t i d u o t i . Nugalėjimas Andriaus ir koalicijos. tapęs Lenkų karalium. nes turėjo pasidaryti galingesnis. J o ­ gaila turėjo savo rankose visą Lietuvą. ir ją arba turėjo valdyti Vilniaus kunigaikštis. Kartais yra sakoma. Tatai atliko jau Vytautas. Jogailos valdžiai visą laiką nepaklusnus Polocko kunigaikštis Andrius buvo nuga­ lėtas iš Krokuvos grįžusių Skirgailos su Vytautu. Krokuvoje tuojau buvo atliktas Jogailos ir kartu atvy­ kusių kunigaikščių krikštas. Jie tuojau pareikalavo garantijos. kaip į jų valdžiai patekusią provinciją. priešų Lietuvoje jis nebeturėjo. Vytautui 1384 m. Pirmučiausia šitam reikalui iš Krokuvos 108 . y. k a t r a v a l s t y b ė p r i e k a t r o s b u s p r i j u n g t a . Išvykdami jie buvo pri­ versti duoti priesaika patvirtintus raštus. Po krikšto įvyko jo jung­ tuvės su Jadvyga ir karūnacija Lenkijos karalium (krikštas buvo 1386 m. kad Lietuva prijungiama prie Lenkų karalystės. Smolensko kunigaikštis Sviatosla­ vas. Bet kaip tik dabar pradėjo bręsti naujas jo konflik­ tas su Vytautu. Todėl. su J o ­ gaila nuvykę kunigaikščiai. kaip laidas. tai netiesa. kad abi valstybės bus jo valdomos. nors Lietuvos valstybė buvo kelis sykius didesnė už Lenkiją. Vis dėlto lenkai klydo. Ir Jogaila. o šiojo valdomi Trakai būsią jam atiduoti. suimtasis Andrius buvo nusiųstas Jogailai į Krokuvą. Lietuva buvo skirtinga valstybė. Jogailai tapus Lenkijos karalium Krėvos akto prasmė. Lenkija buvo katalikiška. kad Lietuva tikrai niekuomet neatsiskirs nuo Lenkijos ir visuomet priklausys jų karaliui su karaliene. Skirgaila tebevaldė Trakus. gaudamas A l e k s a n d r o vardą. bet ir dėl Vilniaus. Jogaila prie krikšto gavo V l a d i s l o v o vardą. bet. buvo priversti tokiuos raštus atsiųsti iš namų. Lietuva. Sitai kovai jis vėl turėjo susidėti su ordinu. arba jos sričių kunigaikš­ čiai turėjo jaustis visai savarankiški. Greit pasirodė. vasario 15. metant ordiną buvo žadėta. Be abejo. kad lenkai nori žiūrėti į Lietuvą. jis grįžo namo. Tuo būdu nuo Algirdo laikų atsipalaida­ vęs Smolenskas vėl pateko Lietuvos įtakai. valdyti ją pats. Mat. bū­ damas Lenkijos karalium. o karūnacija — kovo 4 d. Tam pritarė ir jo broliai. Kiek vėliau. kad Jogaila Krė­ vos aktu Lietuvą dovanojęs Lenkijai. galėjo tik džiaugtis. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Tačiau ir dabar.

). kad greičiau eitų krikštas. nesiliaudamas ją pulti. jį lydėję į Krokuvą. tiek kitiems kunigaikščiams buvo aiš­ kus krikšto reikalas. moji Lietuvos Bažnyčiai pri­ pastatyta 1387 m. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vietą. Jogailai tapus Lenkų karalium. o naujai atvykę lenkai nemokėjo su­ sikalbėti su lietuviais. Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vil­ niaus vyskupystę. pastatė ka­ tedrą ir dar 7 pirmąsias para­ pijines bažnyčias krašte (Uk­ mergėje.. arba įstatymas. kitas kitu vardu ir t. t. Krė­ voje. darydamas sutartį su ordinu. kur turėjo sutvarkyti krašto valdymo reikalus ir krikštyti šalį. 52. Kaip krikšto dovana. Vytautas ir visa jau­ nesnioji karta suprato krikšto reikalą. krikštijosi dar prieš karūna­ ciją. prie jų pri­ sidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose. Lietuvos valdovams tas ypačiai ir rūpėjo. Jos buvo gana plačios: Bažnyčiai dovanotosios žemės buvo atleistos nuo visų prievolių valstybei. dar praėjo pora amžių. kad Lietuva esanti krikščioniškas kraš­ tas. tai Jogaila nei krikštijosi nei vykdė kitus sutarties punktus. grei­ tomis atliktas krikštas nieko nepakeitė krašte: žmonės liko. t. krikšti­ josi.). Buvo aišku. Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms iš­ laikyti jis davė keliolika dva­ rų. 90 psl. Krikštas. Vytautas.4. Pirmasis jos krikšto ban­ dymas Mindaugo laikais nepasisekė. nusikalstas. kad ordinas. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprinimas Lietuvoje / Vilniaus vyskupystės įkūrimas. liet atlikus krikšto apeigas ir suorganizavus Bažnyčią. lenkų dėka visiškai aplenkus ordiną. vilegija. Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai. ligi buvo išnaikinta pa­ gonybė Lietuvoje. Jogaila. kaip buvę. Ne­ menčine. pa­ miršo ir krikštą. kad sunku bus ilgiau išlikti neprisidėjus prie krikščioniškosios Europos kultūros. y. Pats krikštas dar nieko ne­ reiškė: be bažnyčių ir katalikų dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas. o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vie­ tas. Lietuvos krikštas (1387 m. 59 psl. Obalčiuose ir Ainoje). Jau seniai buvo pribrendęs rei­ kalas Lietuvą padaryti krikščionišką. Nuo ordino puolimų jau nebegalėjo išgel­ bėti nė krikštas: jis žūt būt stengėsi užimt Žemaičius ir sujungt abi savo šakas.). Jogaila. vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karalium. t. Maišiogaloje. įeiti į krikščioniškųjų Europos valstybių tarpą. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje. jos turėjo 111 . buvo pasižadėjęs 4 metų būvyje krikštytis. y.). žmones 110 Iukstijo būriais. bet kadangi ordinas drau­ ge norėjo paimti į savo priežiūrą visą Lietuvą ir iššsiderėjo sau Žemaičius iki Dubysos. Be abejo. pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. Taip pat buvo duota pir­ Pirmoji Vilniaus katedra. pagaliau žuvo (žiūr. todėl jie nesugebėjo gerai išaiškinti tikėjimo tiesų. Vėliau buvo dar bandyta Lietuvą krikštyti Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais (žiūr. 68. Jiems teko kalbėti per vertėjus. ir Mindaugas. kokias turėjo ir Lenki­ jos Bažnyčia.) Lietuvos krikšto klausimas. pabėgęs į ordiną. tačiau niekas dėl jo nenorėjo nustoti nė ma­ žiausio žemės ploto. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus. raštas. Todėl. Jogaila (1382 m. bet vis nepasisekdavo dėl tos pačios grobuoniškos ordino politikos. Medininkuose. Žemaičiai betgi nepasidavė. Nekrikštyti liko tik žemaičiaiS. sudegusi 1399 m. Lietuvoje ka­ talikų kunigų tada nebuvo. Jis ir kunigaikščiai. Po karūnacijos Jogaila apvažinėjo Lenkiją ir nuvyko į Lie­ tuvą. pagonys. svyra­ vęs prie jų prisidėti. simbolizuoją nekaltąją sielą. tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. kuriuo nusakomos Bažnyčios ir dvasininkų tei­ sės (1387 m. pasauliui jau buvo galima skelbti. nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį. būtent Žemaičius. Tą iš lengvo atliko suorganizuotoji Bažnyčia. atsirado puiki proga bendromis jėgomis apsiginti nuo ordino ir. tačiau politiniais sumetimais: susitaikinęs su Jogaila. Teisės duotos tokios. Tiek jam. Vienas būrys buvo krikštijamas vienu. Jis vyko su būriu lenkų ponų ir dvasininkų.

kiekvienas luomas ir atskiros šeimos turėdavo dokumen­ tų. o rytų apeigų krikščionys net suvaržomi. Jam grįžus į Maskvą. išėmus tik teisę dalyvauti valstybės valdyme. kaip tik karo tarnybą ir pilių taisymą bei statymą. susižadėjo su jo dukteria Sofija. Lietuvoje. Tai buvo vadinamosios p r i v i l e g i j o s (lex privata). Vytautas tuo metu ir su Skirgaila jau buvo susipykęs. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila Jogailos ir Vytauto santykiai 1386—1389 m. Iš pačių lietuvių dvasininkų negalėjo būti. Vytautas ėmė ruoštis kovai. Kadangi tuo metu Lietuvoje teko rūpintis. Lietuvos Istorija. Jogaila ėmė juo nebepasitikėti ir varžyti. bet kiekviena valstybės sritis. Tačiau visomis teisėmis tegalėjo naudotis tik katalikai. o kiti — Lenkijoje gyvenę čekai ir vienas kitas vokietis. Bėgdamas iš totorių nelaisvės. Todėl iš visų sričių kunigaikščių buvo paimtos priesaikos. kad katalikybė pirmautų ne tik prieš naikinamą pagonybę. apsilankęs pas Vytautą Lucke. Pirmąjį nepaklusnumo ženklą Jogailai Vytautas parodė su­ siartindamas su Maskva. kokias turėjo ir Lenkų 112 sudegusi 1530 m. bajorai. kai jam nebuvo grąžinti Trakai net tada. t. kurioje buvo surašytos apsikrikštijusių bajorų teisės. O jos yra maždaug tokios pat. Tai buvo pirmoji privilegiją. Jogaila taip pat paskelbė raštu pirmąją visam kraštui privilegiją. kai Skirgaila gavo Polocką. Privilegijoje nustatoma. nes tuo metu. Lietuviškai dar mokėjo kai kurie iš Len­ kijos atvykę. Ta privi­ legija turėjo sustiprinti naujai įvedamą katalikybę. įvedus. kad geruoju neatgaus savo tėviškės — Trakų. visiems Lietuvos rei­ kalams tvarkyti. kiekviena įstaiga. tačiau ir jų daugumas greičiau­ siai kilimo buvo ne lietuviai. Tuo būdu su šia pirmąja Bažnyčios privilegija atsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė be jokių prievo­ lių valstybei. Jogailos vietininku. Todėl vėliau iškilusi bajorija ilgai rūpinosi. Iš 12 pirmųjų Vilniaus kapitulos narių tik 4 buvo vietiniai. Vytautas iš pat pra­ džių rėmė Jogailos politiką suartėti su Lenkija. kokiomis valdė savo žemes ir patsai valdovas. kaip Lenkų karaliaus. padėjusi pagrindus bajorijai vėliau iškilti. nuo kitų prievolių jie liko visada laisvi. Pirmasis vyskupas buvo lenkas. tačiau. Tad matydamas. Vytautas susidėjo su jo priešu. bet anksčiau į Lietuvą atsikraustę svetimšaliai katalikai. kad jo klausys. Tik kitur dėl tų teisių teko ilgai kovoti. vienas kitas buvo iš miestiečių. Tai buvo nusi­ kaltimas Jogailai. Taigi Lietuvoje Bažnyčia iš pat pradžių gavo tokias pat teises. jei šie nepriima katalikybės. todėl Jogailos duotoje privilegijoje visos teisės pripažįstamos tik katali­ kams. o Lietuvoje jos buvo gautos be jokio vargo. Pirmoji krašto privilegija. kuriuose būdavo surašytos jų teisės. Pirmieji Lietuvos dvasininkai buvo ateiviai iš Lenkijos. bet ir prieš rytų apeigų Bažnyčią. kad bajorai laisvai galį valdyti savo žemes ir negalį I u rėti jokių kitų prievolių. norėjo patsai valdyti Lietuvą. krikščionybę. Ir kitose Europos valstybėse tada nedaug te­ buvo bendrų įstatymų. 6. Į Maskvą vykstantį sužadėtinį palydėjo Vytauto kariuomenės būrys. kad ir dvasininkų žemėms būtų už­ dėta karo prievolė ir mokes­ čiai. Kata­ likų bajorams pirmą kartą Lietuvoje raštu nusakomos teisės ir pareigos. Bet dau­ gumas ir jų nemokėjo lietuviškai. buvo paskirtas Skirgaila. tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prie­ volių. Lietuvoje iki įvedant krikščio­ nybę nebuvo jokių rašytų įstatymų: viskas priklausydavo nuo valdovo valios. 8 113 . Jogaila. anksčiau Lietuvoje buvę misijonieriai. Vėliau dvasininkai buvo pri­ versti mokėti tik dalį mokes­ čių.būti valdomos tokiomis pat teisėmis. Krokuvą. Antroji Vilniaus katedra. tarp Maskvos ir Vytauto ėjo derybos dėl sąjungos. Naugarde. Mask­ vos kunigaikščio sūnus Vosylius. gaudė jo siunčiamus laiškus ir t. katalikams net draudžiamos jungtuvės su jais. — jis pradėjo šalintis nuo Jogailos. o 7 buvo lenkai ir 1 čekas. Tačiau bajorijai vis dėlto niekuomet nepasisekė apdėti prievolėmis bažnytinės žemės. Jie daugumas buvo lenkai. todėl negalėjo būti geri apaš­ talai. kai Maskvos kunigaikštis var­ žėsi su Jogaila dėl įtakos D. persi­ kėlęs gyventi į. tiesa. kokias ji tu­ rėjo beveik visoje Europoje.

Konfliktas su Jogaila brendo ir Lietuvoje. Vosylius jau buvo tapęs kunigaikščiu ir norėjo vesti savo sužadėtinę. Vytautas jau ėmė galvoti ne vien apie Trakus. esąs Nesvyžiuje. kad sąmokslas iškilo aikštėn. bet n apie didžiojo kunigaikščio sostą. p. Vytautas sumanė pasinaudoti lituo nepasitenkinimu ir pasidarė tautiškosios Lietuvos politikos v. Bet apie sąmokslą išgirdo Jogailos broliai. Kadangi Jogaila Į savo Vilniaus kunigaikštystę buvo atsiuntęs lenkų kariuomenės su lenkų vadais. Vytautui ne kartą siūlė paramos prieš Jogailą. pas ordiną persikėlė ir jis pats su visa šeima ir artimaisiais. Nors tuo tarpu jos nieko konkretaus jam nedavė. Kadangi už sąmokslą |o laukė kerštas. Apie jį Lucke ėmė burtis visi Jogaila nepatenkintieji ir n u o jo nukentėjusieji kunigaikščiai ir bajorai.»reikalavo. pats neturėdamas pakankamai jėgų. tai krašte kilo didelis nepasitenkinimas. o jis turėjo pasidaryti jo vasalu (žiūr. pra­ sidėjus karui. Vytautas sutiko ir pasiuntė įkaitais savo brolį Zig­ mantą su šio sūnum Mykolu. Tačiau jam buvo leista gyventi prie pat Kauno. kad Vytautas laiduotų sutartį. Ordinas. kurį Vytautas susitarimo pradžioje buvo atidavęs ordinui.). po ilgų derybų jis vėl pasidavė vokiečių ordino globai (1389 m. y. Čia jis organizavo karą su Jogaila.idu. Buvo nul. kuria ordinas turėjo padėti jam atgauti tėviškę.). Vytautas ją iš­ leido labai iškilmingai. Ten pas jį netrukus atvyko Maskvos kunigaikščio pasiuntiniai. kartą jau apgautas. t. tai. Vytautas. Vytauto dukterį Sofiją. Surinkęs didelį nepaten­ kintųjų būrį. apie Vilnių. O kai. Ordinas. pasinaudojant kažkokių vestuvių proga. seserį Ringailę ir apie 100 bajorų. Bet po nepavykusio sąmokslo Vytautas paisai paprašė jo globos. Karas jam iš pradžių nesisekė: iš jo buvo atimtos visos jo valdytosios sritys. kad į 114 Šį kartą Vytautui ordinas jau nebedavė valdyti jokios pilies. įkeisdamas savo arti­ muosius. portretų. Vytauto ketinimas užimti Vilnių. 115 . suži­ nojęs. Skirgaila užėmė ir Gar­ diną. 100 psl. sutar­ ties. jis pasisiūlė grįžti prie 1384 m.uta miestą užgrobti netikėtai. vis dėlto jos buvo šioks toks baubas Jogailai. Dukters vedybos su galingosios Mask­ vos kunigaikščiu Vytautui buvo svarbus laimėjimas. Jogaila su Skirgaila išvarė Vytautą iš visų jo valdytųjų žemių. Vytautas Didysis. kuriam ypač rūpėjo kelti Lietuvoje vidaus karus. net nebandė pulti miesto ir parsiskubino su savo šalininkais į Gardiną. Vienas iš seniausių Vytauto D.krašto valdymą kišasi svetimieji. Vėliau įkaitų skaičius buvo dar padidintas. vietoj senojo Marijenverderio pastatytoje Ritersverderio pilyje. Vytautas antrą kartą ordino globoje.

sustiprino pilį ir sudegino dar porą ne­ toli Gardino pastatytų naujų ordino pilių. į Lietuvą. miestą atidavė Vytautui. Kadangi mozūrai su ordinu gyveno geruoju. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. kaip Jogailos vietininkas). kad Jogaila privedė lenkų į Lietuvą. paliai Lydą. 1382 m. viešėdamas pas Vytautą. kad vieną gražią dieną Jogaila gali netekti net Vilniaus. Jis nesitenkino vietininko vaidmeniu. bet jis staiga mirė. tai lietuviškoji įgula. Įtūžęs ordinas nieko negalėjo dau­ giau padaryti. ir tuo būdu buvo slapta susitarta. jis pats geriausiai galėjo ją ir numalšinti. kad tuo būdu lenkams čia nebereikėtų kištis. Vytautas susitaikino su Jogaila As­ travos dvare. Po nesėkmingų kovų su Vytautu. Tuo­ jau ir buvo pradėtos derybos. bet suėn-.e į savo rankas visą valdžią. Dabar jis rei­ kalavo ne tik tėvo palikimo. Šitaip jis baigė ant­ rąją savo sąjungą su ordinu. Tiesa. Bet kartais. Bet būda­ mas Vilniaus srities valdovas. Cia buvo sudaryta sutartis. Jogaila Vytautui siūlė daug daugiau. Tuo būdu Vytautas gavo daugiau. Jis buvo sukėlęs visą audrą. tik be jo centro — Trakų. Jogaila negalėjo pasitikėti lietuvių kariais net pilyse. Vytautas galėjo išvyti jį visai iš Lietuvos. santykiams aštrėjant. tuo pat jis pasidarė ir visos Lie­ tuvos valdovu. bet svajojo ir apie visą Lie­ tuvą. Jie ėmė skųstis. 7.). Jie turėjo eiti į karą. jis atgavo tiktai Trakus ir visas prieš pabėgant į ordiną valdytą­ sias žemes.). Buvo iškeltas sumanymas. ( iiįžęs 1384 m. paliko jam po pirmo­ jo grįžimo iš ordino duotąjį Lucką ir pavedė valdyti Vilnių. kuria Jotfriila grąžino Vytautui visas jo tėvo žemes. Bet užtat Vytauto 116 l. Astravos sutartimi. 120 psl. negu kad jis galėjo tikėtis sąjungoje su ordinu. pabėgdamas į ordiną. Salyno sutarties (žiūr. kad Lietuvoje nerei­ kalingai eikvojamos Lenkų jėgos. Vytautas staiga sudegino Ritersverderį. Henrikas.i«>l| Zigmantą jis išlaikė savo kaliniu dar 6 metus — iki 1398 m. o. Lietuviai žiūrėjo į jį. negu iš pradžių buvo tikėjęsis. ir piktinosi. Taip antai. Kai viskas buvo sutarta su atvykusiais naujais J o ­ gailos pasiuntiniais. tą susita­ rimą atskirais dokumentais dar patvirtino ir jų žmonos — Jad­ vyga ir Ona. kaip į tautiškųjų reikalų gynėją. Vytautas sukūrė didingą Lietuvos istorijos epochą. todėl jis negalėjo nesu­ tikti taikintis. Bet kadangi ten jų tebuvo vos 17 žmonių. Vytautas su kryžiuočiais pasiekdavo Vilnių ir jo apylinkes ir visur rasdavo malonų su­ tikimą. Vytautui ne­ buvo didelių kliūčių atsimesti nuo ordino: savo žmoną ir daugu­ mą artimųjų jis jau buvo parsikvietęs įvairiais pretekstais pas sa­ ve į Ritersverderį. sku­ biai nuvykęs į Gardiną. Astravos sutartis (1392 m. dėl Jogailos vedamos politikos Lietuvoje kilo nepasi­ tenkinimas ir lenkų tarpe. be to. ir labai greit net patsai Jogaila nieko nebegalėjo veikti Lietuvoje be Vytauto. tai or­ dinas jo neįtarė. o Vilnius ir toliau buvo laikomas Jogailos sritim (Vy­ tautas gavo jį valdyti tik. Vy­ tautas už tai pasižadėjo visada pripažinti Jogailos vyriausiąją Mld£ią ir visada jį palaikyti. vedė jo seserį Ringailę. Tuo būdu kilo rimtas pavojus. kai didžiojo kunigaikščio soste sėdė117 . o visi kiti sri­ čių kunigaikščiai buvo tik jo vasalai. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės suvienijimas Senoji Lietuvos valstybė nebuvo centralizuota. kad geriau būtų Lietuvą valdyti ne tiesiog iš Lenkijos. Taip tad iš Jogailos vietininko pasidaręs valdovu. bet per vietininką. Todėl J o ­ gaila ėmė linkti į taiką. Jogaila pasiuntė pas Vytautą jaunutį Mozūrų kunigaikštį Henriką. juos uždariusi vienuose namuose. Sutartis buvo patvirtinta abiejų pusių atskirais dokumentais. 8. jis gavo dalį tėvo palikimo. Be Jogailos ir Vytauto. todėl galutinai buvo apsistota ties Vytautu. Pačiam di­ džiajam kunigaikščiui priklausė tik Vilniaus sritis. kai Vytautas su kryžiuočiais apgulė Gardiną (1391 m. kaip tik dažniau pulti kraštą. Marijenburge buvo likęs tik jo brolis Zigman­ tas ir keletas bajorų.) Atsimetęs nuo ordino.Bet ir Jogailai nelengva buvo kovoti. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas. kurio klausytų visi kunigaikščiai. jis buvo visko nustojęs. Iš karto tokiuo vietininku buvo numatytas Jogailos brolis Aleksandras Vygandas. tai miestą ginti tepanorėjo tiktai vieni lenkai. Todėl jis pradėjo naują kovą. mo­ kėti tam tikrus mokesčius ir negalėjo varyti savarankiškos užsie­ nio politikos. Pagaliau jis tą pasiekė 1392 m.

) buvo atimtas Vladimi­ ras. bet net pašalinti iš savo vietų. o vėliau su Vytautu. artimam Vy­ tauto šalininkui. . Ne­ imi lusniesiems sutramdyti jam nereikėjo Jogailos pagalbos. nemokėdavo mo­ kesčių ir varydavo savišką politiką. J o ­ gailos brolis V l a d i m i r a s . Kijevas buvo atiduotas Skirgailai.) mirė nunuodytas. Maždaug tuo pat metu tokio pat likimo sulaukė ir kitas Jogailos brolis. bandė kariauti su Vytautu. 119 užrašu: Didysis (majestotinis) Vytauto antspaudas Sigillum Alexandri alias Witowdi Dei graĮtia] ducis Lith . kai ėjo kovos su Kęstučiu. o Vy­ tauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis. Bet jiems nesisekė. — Podolė. o kai šis po kelerių metų (1397 m. susidėję su vokiečių ordinu. Liubartaičiui Jogaila buvo davęs Kaributo valdytąjį sritį. — sričių kunigaikščiai pasijuto esą savarankiški. Švitrigaila buvo apsuptas didelės Vytauto kariuomenės. ir pagaliau turėjo nusileisti. Gediminas visą Lie­ tuvą buvo išdalinęs sūnums. kuris valdė Naugardą Sieverską. Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno. i > žemes. o iš Karijoto sūnaus. l. Netrukus neteko savo srities ir K i j e v o kunigaikštis. Iš visų čia suminėtų sri­ č i ų ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat. jis visą laiką kovojo su Vytautu. Vytautas ir ten paskyrė savo vietininką — Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. Šie. kad būtų pačiam mažiau 111 Į icsčių. alie et cetera. ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. ir visi nepaklusnūs kunigaikščiai buvo ne tik suvaldyti. o taip pat Švitrigaila. . Vytautas iš visų reikalavo nuolankaus paklusnumo. o Vytautas iš pat pradžių turėjo ir Vilniaus sritį ir buvusias Kęsin. kol paga­ liau Vytautui mirus gavo valdyti visą Lietuvą. Tad.j Pirmiausia Vytautas suvaldė nepaklusnų jauniausiąjį Jogai­ los brolį Š v i t r i g a i l ą . čia vėl pabėgdamas. jie nustodavo jo klausę. vidurinė buvo atiduota valdyti. kuris po motinos mirties savavališkai bllVO užėmęs jos valdytąjį Vitebską. negu Vytautas. Bet Vytautas iš pat pradžių parodė tvirtą valdovo ranką. kaip lenas. viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių.davo silpnas valdovas. Algirdas turėjo tik Vilniaus sritį. Mat.iik. daugelis jų nė neketino jo klausyti. jin buvo pirmasis visos Lietuvos valdovas. Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši. čia susitaikindamas. T e o d o r o . kurs savo tiesioginėje valdžioje turėjo tokiuos didelius plotus. bet visą 118 . bet tas nesu­ tiko ir pabėgo į Vengriją. Vitebskui Vytautas paskyrė savo vietininką. Ten pat pabėgo netrukus ir Karijotaitis. Ilgiausiai nenusileido Švitrigaila. Kaributas. visus pašalintuosius kunigaikščius siuntė Jogailai. T e o d o r o . Jogailai valdant. Pašalinus Karijotaitį. dėjosi tą darąs Jogailos įsakytas ir. Iš Liubarto sūnaus. ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Len­ kijos. Mat. tais pačiais metais (1393 m. suimtas ir išsiųstas Jogailai į KroItUVą. Vytautui ėmus valdyti Vilnių. kiekvienas Algirdo sū­ nus jautėsi Vilniaus sričiai turįs daugiau teisių. Todėl jam pakako jėgų prie šitų savo žemių pri­ < jungti dar kitoms kunigaikščių valdomoms sritims. jų vietose buvo pastatyti Vytauto v i e t i n i n k a i bajorai.

nes tuo metu jis turėjo daug rūpesčių rytuose: tuomet buvo atsiradus proga paimti į savo valdžią visą Rusiją. kad įti ne jis pats. o ne valdinys. Šituo metu jam nebuvo jokios naudos rodyti nepaklusnumą Jogailai. tai bent jo laukiamieji vaikai gaus tvirtą. kad jis norįs užgrobti krikščioniškąjį kraštą. jam nebebuvo jokios prasmės nesitaikinti. jis atsikalbinėdavo negalįs to padaryti be Jogailos žinios). ta­ čiau Vytautas niekuomet nesibaidė jokių sąlygų. ir kairysis Šešupės krantas). J o ­ gaila niekuomet neketino atsisakyti nuo Lietuvos. ką dabar jam turi atiduoti. 120 llldi susitaikinęs su ordinu. ki­ tais metais ordino kariuomenė sudegino Gardiną. jei kada ordinas reikalaudavo iš jo ko nepriimtino. Todėl ši daug kartų bandė įsikišti ir suvaržyti Vytautą. 1398 m. Susitikimas buvo S a l y n e (sala Nrinune. jis noriai dėdavosi Jogailos vietininku (pavyrdžiui. Vytautas pats. Tuo metu ordinui buvo jau sunkiau kariauti. Mat. Už tai • •oImas sutiko ne tik nepulti Lietuvos. Salyno sutarties sudarymo motu Vytautas juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vie­ tininku. Ir Vytautui taika buvo reikalinga. kokia buvusi.) Dusyk Vytauto apgautas. padarė su ordinu taiką ir net užleido ordinui didelius jam pavestos valstybės plotus. Tad. Ja Vytautas sutiko užllllti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio. ordinas buvo labai ant jo įtūžęs ir tuojau pasiryžo jam atkeršyti. Vieną kartą ji net pareikalavo. tačiau nenorėjo jos sutrukdyti: mat. Ordinui ypač rūpėjo gauti Žemaičius: jis jau nebeturėjo vilties nukariauti visos Lietuvos. Jis pasidarė Jogailos są­ jungininkas. todėl jis pats norėjo. einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę. o kiek vėliau ko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas. Tad jam teko ir visos buvusiųjų sritinių kunigaikščių pajamos ir ka­ riuomenė. Merkinę ir Ly­ dą. ir visą pa­ ruoštą medžiagą jie nuplukdė į Ragainę. bet net padėti Vytautui i ytuose. Nuo pasirašymo vie­ ton ir sutartis vadinama Salyno sutartim. Vytautas tokį reikalavimą 121 . jis jau buvo apsivylęs Lenkų karūna. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m. bet atėjęs su kariuomene Vytautas sutrukdė. tačiau valdyti jis valdė pats vienas: Jogaila be jo nieko negalėjo padaryti Lietuvoje. kad Vytau­ tas mokėtų jai duoklę (mat.) ėmė tituluotis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jogaila buvo užrašęs žmonai dalį že­ mių Vytauto valdomuose kraštuose). Jie galų gale pasiekė tai. Vytautui sutinkant ati­ duoti ordinui Žemaičius.Šitais Vytauto žygiais buvo panaikintos visos stambiausios kunigaikštystės. Vytautui grįžus į Lietuvą. nukariaus Rusiją. tik vietoje kunigaikščių jas valdė Vytauto vietininkai. kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. be to. Taigi ir Salyno sutartis buvo sudaryta jo paties autoritetu: Jogaila ten nė žodžiu neminimas. o tada atsiims iš iM(lino. bet po kelerių metų (pirmą kartą 1395 m. buvusi apie dabartinę Kulautuvą). kad Čekų karalius ir Vokiečių imperatorius Vaclovas uždraudė ordinui kariauti su Lie­ tuva. Ordino siūlomos taikos sąlygos buvo gana sunkios. kai jo interesams būdavo patogu. jis tos priklausomybės nepaisydavo. buvo pa­ likta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos. bet kada rrikėdavo ginti savo ir Lietuvos reikalus. Ta proga reikia pasakyti. buvo padarytas laikinis susitarimas. Sričių santvarka buvo palikta. Jogaila apie tą sutartį žinojo iš anksto. Bet toks Vytauto šeimininkavimas ne­ patiko lenkams ir Jadvygai. todėl jam reikėjo turėti laisvas rankas vaka­ ruose. Lenkijoje U labai varžė ponai. 9. Jis pats iš pradžių titulavosi tik Tra­ kų kunigaikščiu. nesiklausęs Jogailos. 10. kaltindami ordiną. ordinui. kad Lietuva išliktų tvirtoje didžiojo kunigaikščio valdžioje. kad tada. Tuo būdu jis patapo turtingesnis ir galingesnis. trečiais metais vokiečiai buvo užpuolę patį Vilnių. Todėl žodžiais jis dėjosi esąs ištikimas Jogailos ir Lenkijos va­ salas ir išlikusiems sričių kunigaikščiams leido reikšti ištikimybės priesaikas Jogailai. tai Jogaila jam nekliudė. po Lie­ tuvos krikšto Jogaila ir Vytautas varė gyvą propagandą Vaka­ ruose. Vytauto sugriautą Ritersverderį jie bandė atstatyti. Jis tikėjosi. Kadangi Vytautas viNrtda sakėsi esąs tik j o vietininkas. tačiau pi­ lies neįstengė paimti. Vy­ tauto sutvarkytą Lietuvą. tikėjosi. Vytauto savarankiškumo didėjimas Vytauto santykiai su Jogaila.

kuris liudija. Vytautas nusiuntė Jadvygai neigiamą atsakymą. Tuojau buvo pradėta ruoštis dideliam žygiui.) vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. Jai mirus. dar tebebūdamas Jogailos vietininku. ir pagaliau visa didžiulė lltllija ištraukė į totorių kraštus.).). kad ir Lietuvos bajorija jautėsi esanti visiškai nepriklausoma ir savo valdovu laikė tik vieną Vytautą. 12. Jadvyga buvo tikroji jungtis. Pas Vytautą buvo atbėgęs baisaus Tamerlano išvytas iš savo valstybės totorių chanas T o c h t a m y š a s . Naujas santykių sunormavimas su Lenkija (1401 m. nes tik jos vaikai tegalėjo tikėtis paveldėti sostą. Nelaimingas Vorsklos mūšis buvo di­ delis smūgis Vytauto rytų politikai. Dabar Vytautui atsirado naujų gražių per­ spektyvų. Bet jau pats faktas rodo. kai buvo sutvarkyti reikalai su I . jis buvo paėmęs į savo valdžią Smolenską. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m. Kiek savarankiškas jautėsi Vytautas. Jogaila liko lyg svetimas Lenkijai.). kaip 100 metų (iki 1514 m. Pirmučiausia nuo Vytauto atsimetė Smolenskas (jo vietininkas buvo užmuštas. kur Vytautas vu. todėl jam būtų buvę nenaudinga garsintis nepriklausomu nuo Jogailos. Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius. Tai buvo labai stipri ir svarbioje vietoje stovinti tvirtovė. Jos metu Lietuvos bajorai triukš­ mingai apgarsino Vytautą savo karalium. kad jie esą laisvi ir kad niekuomet nemokėję ir nemokėsią Lenkijai duoklės. Čia. Bet šiuo tarpu karo buvo išvengta ir su Maskva ir su Pskovu. nė kiek nesirūpindamas. Vytautas tam nesiprie123 . Kaip tiktai per pat Vytauto žygį prieš totorius mirė Jogailos žmona Jadvyga (gimusi jų duktė mirė kelios valandos dar prieš motiną). Jis dar turėjo didelių planų. bajori pasiprie­ šinimas jam buvo geras pretekstas atsisakyti nuo Jadv/gos rei­ kalavimo ir pačiam dėtis niekuo nekaltam. Jis pats tuo tarpu tenkinosi faktiškąja savo galybe.enkija ir padaryta nauja taika su ordinu (1404 m. Pats Vytautas kartu su broliu Zigmantu vos išsigelbėjo. Vytautas pažadėjo grąžinti jam sostą. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas Smolensko sukilimas. Kryžiuočiai irgi ėjo po jo vėliava (o kaip dar ne­ seniai tokie pat kryžiaus žygiai buvo ruošiami prieš Lietuvą!). kuri saugojo visas Padnieprės sritis. 11. ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto 122 lygio. parodo jau viena tik Salyno sutartis. ir šį kartą išbuvo Lietuvos valdžioje daugiau. Smolenskas buvo vėl paimtas. Vytauto apgarsinimas Salyne Lietuvos karalium. Užtat dėl jos paskui ilgą laiką negalėjo būti pastovios taikos su Maskva.) Vytautas tam padarė Salyno sutartį su ordinu. Vytautas susitiko su totoriais prie Vorsklos upės ir skau­ džiai pralaimėjo mūšį: žuvo trys ketvirčiai jo kariuomenės ir dau­ gybė kunigaikščių.palaikė įžeidimu. kad iš atsikviestojo Jogailos neturėsianti jokios naudos. jungusi Jogailą su Lenkų karalyste. kad Lietuva nueisianti savais keliais. kuris plačiai išgarsino Vytauto vardą. jog Lietuvos bajorai jį vieną telaikė savo valdovu. Per suvažiavimą ordino magistras buvo iškėlęs puotą. Bet Salyne įvyko dar vienas faktas. Įsidėmėtina. Tuojau buvo iškeltas klau. Jis pranešė Jadvygos reikalavimą sukviestiesiems bajorams. Be to. nes būtų tekę sueiti į konfliktą su juo ir su Lenkija. jis buvo tiek iškilęs. Kariuomenė buvo koncentruojama Kijeve. Lenkijoj buvo kilęs nepasitenkinimas per dideliu Vytauto savarankiškumu.). tačiau buvo išvengta karo. kada k r y ž i a u s ž y g i s p r i e š n e t i k ė ­ lius t o t o r i u s buvo v a d o v a u j a m a s L i e t u v o s v a l d o v o . Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė. visi atsakė pasipiktinimo audra ir pareiškė. kad tai buvo pir­ mas atsitikimas. kuris dėl Smo­ lensko taip pat buvo bepradedąs karą. Suruošus naują didelį žygį (1405 m. Dėl Smolensko jis buvo susikirtęs su savo žentu. simas aiškiau sunormuoti Vytauto būklę. Vytautui pasisekė atsiimti Smolenską tik po kelerių metų. ir ji bijojo. Jis norėjo dar palaukti. kad galėtų laisvai veikti rytuose. Smolenskas liko Lietuvos valdžioj. pasinaudoję nakties tamsa. kad. Jis pats iš to nepadarė jokių išvadų: viskas pasibaigė paprastu puotos epizodu. o Tochtamyšas už tai pažadėjo atsisakyti nuo Rusijos ir Vytautui dar suteikti pagalbos. kad juridiškai buvo laikomas tik Jogai­ los vietininku. ir grįžo se­ nasis Smolensko kunigaikštis Jurgis). dar tebekariaudamas su sritiniais ku­ nigaikščiais. Maskvos kuni­ gaikščiu Vosylium.

bet nieko nelaimėjusi grįžo. jis pradėjo 124 raginti žemaičius keltis pas jį. Lenkų karaliams. O nustatyti. Po Salyno sutarties žemaičiai taip pat nepasidavė geruoju: juos teko jėga pavergti. kaip įkaitai. žinoma. keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi.kur jis duotas. ir bruzdėjimas ėjo atviryn. siaubdama kraštą. 1401 m. Jau 1407 m. Tačiau ordinas vis nepajėgdavo jų užimti. jis tuojau sumažino savo draugiškumą ordinui. ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Kai šis apsiėmė laikytis Salyno sutarties. uždraudė ordinui pulti krikščioniškąją Lietuvą. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. Ordinas. jis tuo­ jau parodė. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais. Atsta­ tęs Kauno ir kitas ordino pasieny sugriautas pilis. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net iš­ vežti į Pavyslį. Todėl šis susitarimas yra vadinamas V i l n i a u s R a d o m o s u s i t a r i m u . Žemaičiai vėl buvo atiduoti ordinui. skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos. Lietuvos ir Lenkų bajorai. buvo pa­ siektas naujas susitarimas. kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. 1401—1404 m. Toliau turėjo būti jau viena bendra valstybė. Jo kariuomenė buvo pasiekusi net Vilnių. Kai tik jo reikalai pagerėjo. kol turėjo kitų svarbių reikalų. Vytautui remiant ordiną. Vytautas su tuo sutiko. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo. Iš savo pusės Lenkų ba­ jorai pasižadėjo. Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti).tad nežinia. Pabėg­ damas į ordiną. bet sutartyje buvo įrašytas vienas Vytau­ tui labai naudingas nuostatas. ordinas pradėjo karą. kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti J o ­ gailai ir jo įpėdiniams. nes tikėjosi vėliau viską pakeisti. į tai nebūtų atsižvelgęs. 125 . Todėl 1404 m. Jogailai ir Vytautui pasiskundus. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Vytautui buvo svarbu turėti laisvas rankas atsimctusiam Smolenskui atgauti. Ordi­ nas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą.lenkų bajorai savo dokumentą su­ rašė Radome. Ir užėmęs kraštą ordinas galėjo laikytis tiktai pilyse. bet tuo tarpu neketino jos grąžinti. popie­ žius 1403 m. (iki Dubysos). Tatai jam vėliau labai pravertė. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. o kas ne. Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių. bet kartu bu­ vo garantuota. Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pa­ vergti nepasiduodančius Žemaičius. kad neatsisako Žemaičių. maistą ir kūrė ūkius. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Vytauto kovos su ordinu dėl Žemaičių Žemaičių būtis ordino valdžioje. nes. kad jis parėmė žemaičius.). remdamasis Salyno su­ tartim reikalavo. kad mirus Jogailai nerinksią naujo karaliaus be lietuvių ir be Vytauto žinios. Juo buvo patvirtintas Vytauto sava­ rankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuj e-Jogailos dokumentas yra žu­ vęs. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti.šino. Tuo būdu Lietuvos savarankišku­ mas buvo paskelbtas tik laikinis — iki gyvos Vytauto galvos. Pirmą kartą Žemaičiai bu­ vo atiduoti ordinui Jogailos dar 1382 m. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai. buvo labai sunku. 13. kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių. Sunormavęs santykius su Lenkija. R a c i o n ž e (Lenkijoje) buvo padaryta nauja taika su ordinu. kurs buvo patvirtintas 4 atskirais do­ kumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas. — kad jis galėsiąs pasiimti iš Že­ maičių 250 gyventojų. ir Vytautas tei­ sinosi. kovos. norėdamas pašalinti Vytautą ir jo vietoje pastatyti Švitrigailą. Ordino valdžia buvo labai žiauri. Bijodamas sukilimo. Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gy­ vulius. Vytautas irgi atiduodavo jam Žemaičius (1384 ir 1390 m. o tuo tarpu tas jam nieko nekliudė. Or­ dinas. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams. kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Bet Vytautas rėmė ordiną tik tol. nebebuvo vilties išsivaduoti. bet Vytautas su Jogaila linko taikintis. Tuo būdu dalis žemaičių buvo pri­ viliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis. J o ­ gaila. Tada ordinas ėmė reikalauti. kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. Tada ordinas nusprendė pa­ remti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą. Žemaičių sukilimas 1409 m. jis ir dabar prisipažino gavęs Lietuvą iš Jogailos. kas Žemaičiuose buvo laisvas. Po ilgų derybų.

Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie 12. šv. kad jis puoląs Lietuvą.).000 karių. Norėdami sulaikyti ordinui pagalbą iš Va­ karų. 126 Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka. Mūšis įvyko ordino žemėje. norėdamas išardyti abiejų pus­ brolių vienybę. imperatoriaus Vaclovo brolį Zigmantą. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du plikus kardus. Kitais me­ tais. Bet viskas išėjo kitaip.. bet jo pasiųsti bajorai veikė kartu su žemaičiais. Ordi­ nas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėm su­ sijungti.t. bet pirmučiausia puolė Lenkiją (1409 m. be abejo. Po to karas su ordinu jau buvo ne­ beišvengiamas. Jogaila. norė­ damas padėti Lietuvai. Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovičių. nes būtų tekę kautis miške. Jogaila. penkerius metus valdydamas Že­ maičius. kad ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos. kad jam teks kariauti su vienu Vytautu. Ordino kariuomenė. 14. buvo sudegintos visos kryžiuočių pilys. Surinkę savo jė­ gas ir prisisamdę Vakaruose daug karių. jis visai nesirūpinęs jų krikštu. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15—20. Lietuvoje buvo nederlius. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke. siuntė jai javų. jie abudu išsiuntinėjo po visą Europą skundus. bet tas. ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame di­ džiame Tanenbergo mūšyje. o krikš­ čionybe visai nesirūpinąs. Mū­ šio laimėjimo nuopelnas. Iš Lenkijos jo kariuomenė buvo išvyta. Paliaubų metu susitarta pavesti ginčą išspręsti imperatoriui Vaclovui. pasiūlė atvykusiam pas jį Vytautui karūnuotis Lietuvos karalium. ir jis. vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo. audra ir di­ delis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. Ordinas nesiskubino į Žemaičius. išklausė net kelias mišias paeiliui. kad. jau nebesislėpdamas. ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. kad šie apgavikiškai remia pagonis žemaičius. kaltindami ordiną. tačiau nedrįso pulti. lie­ tuviai buvo dešinėje. Jie norėjo. kaltindamas Vytautą su Jogaila. Ordino kariai nekantravo. Jie bandė patraukti į savo pusę Vengrų karalių. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pir­ mininkas. ragindamas nesislapstyti krūmuose. Tuo tarpu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške. su keliais palydovais skra­ jojo tarp kariuomenės eilių. Ordinas prisikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuome­ nės iš vakarų Europos. tad Vytautas atmetė Zigmanto pasiūly­ mą. Vytautas pats dar laikėsi nuošaliai. bet jie buvo menkiau apginkluoti. Pasiruošimas karui. Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Červinsku (prie Vyslos). Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis.ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų. Ordinas iš pradžių manė. norėdamas ją užgrobti. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. Jono (birželio 24 d. kurs apsaugojo juos nuo audros. buvo išvargusi. Nuostolis dėl pairusių derybų buvo didelis: sąjunga su savo tikslų siekiančiu Zigmantu negalėjo būti naudinga Lietuvai. pirmučiausia priklauso Vy­ tautui. Tada ne metas buvo pyktis su Lenkija dėl tuščio karaliaus titulo. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. pra­ dėjus nuo Skirsnemunės. ėmė ruoštis dideliam žygiui. nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią. atėjusi vėliau. Bet Jogaila pareiškė. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila. o jie patys buvo išvyti iš Žemaičių. keisdamas pavargstančius arklius. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko sau­ goti pilių nuo Lietuvos. Tanenbergo mūšis 1410 m. o lenkai kairėje. specialios sargybos saugomas. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks. o kitas paliko Pamary saugoti nuo Len­ kų. liepos 15 d. pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. nestatęs bažnyčių ir t. Jogaila su Vytau­ tu apkaltino Vaclovą šališkumu ir. 127 . ir 1409 m. Vaclovas pripažino jam Že­ maičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino. todėl jisai buvo ir t i k r a s i s m ū š i o v a d a s . duodamas paskutinius įsakymus. kad pirmieji pultų sąjungininkai.). ir ne­ trukus buvo padarytos vienerių metų paliaubos. Tais pačiais 1409 m. Viskas buvo daroma taip slaptai. į ordino pusę patrauktas. kad jis eisiąs iš­ vien su Vytautu. o lietuvių kariuomenę — pats Vytautas. ir liepos 15 d. tarp T a n e n b e r g o i r G r i u n v a l d o . ypač čekų.000 karių. o Vytau­ tas. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. Ordinas savo rėžtu išsiuntinėjo raštus.

taktinis manevras). nes patsai. Vytauto ra­ ginamas.inksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę. be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto). Be vy­ prie Tanenbergo. bet. jie bus tyčia pasitraukę. pagaliau sėdo ant arklio ir. bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus. totorių dažnai vartojamas. I Ik maži kryžiuočių likui i i fcpaspruko. Sąjungininkų kariuomenė tik po kelių dienų teišsirengė Marijenburgo link. Tuo tarpu ordino Vtdovybę paėmęs komtūras H e n r i k a s v o n P l a u e n a s suskubo surinkti jėgų. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. nes reikėjo pasilsėti. dėl gerai nežinomų priežasčių. • mūšį laimėsiąs ir iš «• . Bet jie ati­ t e k o patiems vokiečiams. Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. netrukus su savo kariuomene grįžo namo. magistras didžiausias savo rinktines jė­ gas — sunkiai šarvuotą kavaleriją. o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. Jam pasitraukus. i s patsai magistras 1 I I i i c h a s v o n J u n} \ I I I g e n a s i r daugybė rittrių. nieko daugiau nesitikėjo gauti. kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams ge­ rai pažįstamas. Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų. Greičiausiai. 9 129 . Karo pabaiga ir Torno taika (1411 m. Mūšio įkaršty atsi­ rado ir pasitraukę dešiniojo sparno lietuviai. Jungingeno paminklas t e k o nugalėtojams. Visa • M i t i n g o j i jo stovykla ati­ Magistro Ulricho v. išjojęs ant kalvos stebėti mūšio. y. Dalis kariuome|)| dar bandė gintis. Liko tik eilių vidu­ rys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai.bet greičiau pradėti mūšį. Jiems 128 i upaudus. turėjo atsitraukti ir Jogaila. par. ir sąjungininkams nebepasisekė paimti Marijenburgo. metė prieš lietuvius. ta' I M I ir ji buvo sumušta. Mūšio vietoje krito lietuvio ietim per' H .lepusi už gurguolių.) Tą pačią dieną po mūšio nei lietuviai nei lenkai toli nesivijo kryžiuočių. no ir valgymų. stovykloje buvo rasta daugybė pančių belaisviams sukaustyti. o visi kiti luvo kovos lauke arba bigdami iš jo. kad Vytautas. Prasidėjus mūšiui. kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti. antrąsias kariuomenės eiles. t. 15. norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo ei­ les. Ordinas buvo įsitikin. ypač nepasisekė dėl to. davė ženklą jį pradėti. Jogaila ilgai delsė.kryžiuočių tar11| I Llo panika — jų eilės i iluko. I u invos Istorija. [is greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams.

t. sukėlęs bajorus ir kunigaikščius.000 kapų skatikų karo išlaidų. kas bus jam mirus. Niekas nebeskubėjo jo gelbėti. Po šito pralaimėjimo ordinas nebegalėjo atsilaikyti prieš sujungtas lietuvių ir lenkų jėgas ir po truputį ėmė silpnėti. labai greit iškilęs. o XVI amžiuje jis visai išnyko. O laimėta buvo daugiausia lietuvių. tad jisai buvo ir tik­ rasis nugalėtojas.Nors jis dar liko gana stiprus. kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis. Vėliau pasirodė.). 123 psl. Bet per visą Vytauto viešpatavimo laiką jis dar tebebuvo gana stipri pajėga.) Lietuvos Lenkijos santykiai iki Horodlės akto keitėsi net Melą kartų.). nes. Vytautas vadovavo pačiam mūšiui. kaip atskira valstybė.Dar kiek laiko karas tęsėsi tarp ordino ir Lenkų. pradėjo kovą. 108—109 psl. o patiems kraštams. ėmė reikalauti iš naujo sunormuoti Vytauto ir Lie­ tuvos santykius su Jogaila bei Lenkija. turėdamas daug rūpesčių Lietuvoje. ir Jogaila savo vietininku paskyrė brolį Skirgai­ lą (iiūr. pasidarė vUiškai savarankišku valdovu. o Vytautas po nelaimingo Vorsklos mūšio atsidūrė keblioje politinėje painiavoje. tačiau tu­ rėjo ir savo krašto magistrą. Lenkų karaliams. y. tačiau jau ne­ begalėjo grobti Lietuvos žemių. palaidojo mirusį prezidentą maršalą Hindenburgą. jis ir visi l unigaikščiai pasižadėjo. jis sutiko iš naujo sunormuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. jie būtų ėję dar toliau. grą­ žino kai kurias žemes Lenkijai ir iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos atsisakė nuo Žemaičių. pavyzdžiui. Šis 1401 m. 130 I > Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės C. Jais Vytauto savarankiškumas buvo patvirtintas. jau nebegalima buvo išgauti iš popiežiaus kryžiaus žygio paskelbimo. Pirmiausia. kad jis tikėjosi Lietuvos likimą vėliau išspręsti. Vokiečiai šitą skaudų savo tautai smūgį tebejaučia dar ir da­ bar. kad ir klausė to paties didžiojo magistro. tęsdama kalavijuočių tradiciją. turėjo ir šiaip savotiškų skirtumų ir. Tanenbergo mūšyje ordino jė­ gos buvo sunaikintos. į krašto gi­ lumą. aktai (1413 m. nenorėjo nei patsai su lenkais pyktis nei padaryti keblumo Jogailai. Jogaila savo vietininku pastatė Vytautą. Pavergę Že­ maičius ir užėmę visą Pabaltijį. kaip kad. Tada atsirado vadinamieji Vilniaus ir Radomo aktai (žiūr. Vytautui daug patogiau buvo dėl ramybės nusileisti. Lietuvai ir Lenkijai. Pagaliau. Todėl vėlesniojo valstybės likimo klau­ simas daugiau rūpėjo ne jiems. Tada lenkai. Tanenbergo mūšis nebeleido susijungti abiem ordino šakom. jis pats buvo pripažintas visos Lietuvos valdovu. ji turėjo atitekti Jogailai ar jo įpėdiniams. negu turėjo Skirgaila ir. pastatė paminklą.). kad iš Krokuvos negalima valdyti Lietuvos. Livoniškė šaka. nepaten­ kintus lenkų kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus. tada IKįbuvo numatyta. Jis gavo dar pla­ tesnes teises. tai. bet ir skaudaus pralaimėjimo (prieš 500 me­ tų) vieta. jam mirus. kuri taip triukšmingai veržėsi į rytus. bet kartu buvo nustatyta. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą pasaulį. tai byla dėl jų dar ilgai tęsėsi. atsirado nesutarimų ir jo viduje. kad Lietuva bus su Lenkija sujungta u paties Jogailos valdoma. Tuo laimėjimu buvo išgelbėtos ne tik likusios nepavergtos lietuvių žemės. pagaliau buvo pasirašyta taika. o su dviem valdovais krikščionim. Bet kadangi nei Vytautas nei Jogaila niekad neketino išsižadėti Žemaičių. Vokiečiai lyg pasijuto atkeršiję rytams už aną skaudų smūgį tik po 500 metų. nes nei jis nei Jogaila dar neturėjo jokių įpėdinių. Tą karą suruošė du lietuviai — Jogaila su Vytautu. O kai Skirgaila nepajėgė tvarkyti Lietu­ vos ir kai Vytautas. tačiau šitas pralaimėjimas visoms jų pastangoms pastatė ne­ peržengiamą sieną. Todėl kai maršalas Hindenburgas nelabai toli nuo tos vietos (Tanenbergo) didžiojo karo metu sumušė rusų armiją ir tuo nulėmė viso fronto likimą. po katastrofiško Durbės mūšio (1260 m. Vytautas su šitokiais lenkų reikalavimais tada sutiko. — vokiečiai ir tą mūšį pavadino Tanenbergo mū­ šiu. kuris ir be to jau nesugy­ veno su lenkais ir net buvo žadėjęs grįžti į Lietuvą. kai Jogaila išėjo į Lenkiją. ir visi žinojo. kad Lietuva. Tanenbergo laimėjimo reikšmė. apie tai jis mažai tegalvojo. Kaip ji turės būti valdoma. turės gyvuoti tik iki gyvos jo galvos. nors ten yra ne vien laimėjimo. ir pagaliau jos likimas nuėjo visai kita linkme. visada varė atskirą politiką Todėl ji nedalyvavo net Tanenbergo mūšyje. juo labiau. Po šio mūšio ji ėmė dar labiau tolti nuo Prūsų ordino. susitarimas nė kiek nekliudė Vytautui tęsti savo 131 . nenorėdamas dar labiau paaštrinti santykių su Lenkija. bet ir platūs slavų kraštai. Ordinui ji buvo palyginti leng­ va: jis turėjo sumokėti 100. Šitas didysis mūšis sutriuškino viso germaniškojo pa­ saulio bangą. Ir dabar jie toje vietoje daro visokias iškilmes. Tik po 11 metų ir po keleto naujų karų ordinas visiškai išsižadėjo Žemaičių. bet 1411 m. Kai Lenkijoje po Jad­ vygos mirties pašlijo Jogailos būklė. pabūgę jo sava­ rankiškumo.

Jogai­ los privilegijose paskelbtuosius dėsnius. L i e t u v o s ir L e n k i j o s v a l s t y b i n i a i santy­ k i a i Horodlės aktais buvo sunormuoti ta prasme.politikos. tad ryžosi patraukti nors bajorus. k a d L i e t u v a i r L e n k i j a e s a n č i o s n e p e r s k i r i a m o s . Bet kadangi buvo du valdovai. — iš vienos pusės. Tačiau. Todėl šis susitarimas jam išėjo net į nau­ dą. Ypač jų reikšmė išaugo. Įsigalėjęs ir pasidaręs tikru Lietuvos valdovu. ir tuo būdu pririšti juos prie savęs. Kai lenkai. Lenkų bajorai turėjo daug didesnes teises. kad Lietuva esanti k a t a l i k i š k a s k r a š t a s ir kad ordinas. Ta sąjun­ ga buvo brėžte pabrėžta. jis įgijo didelę įtaką net pačioj Lenkijoj. vadindamas ją pagoniška. o jo valdiniai. kai jis buvo sumuštas Tanenbergo laukuose. Mirė Katalikų bajorams suteiktos privilegijos. Atskiros Lietuvos valstybės iškilimas garantuotas ir po Vytauto mirties. o ne priklausomybės ryšys. Todėl jie sumanė pa­ remti ir Lietuvos bajorus. 'Suvažiavimo nutarimai buvo surašyti trijuose do­ kumentuose: vienas bendras dokumentas buvo Jogailos ir Vy­ tauto ir po vieną dokumentą abiejų valstybių bajorų. Sąjunga su Lenkija Lietuvai bu­ vo dar reikalinga. kad Lietuva galės išsirinkti sau atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. kurie visas teises Lietu­ voje duoda tiktai katalikams. skelbiąs me­ lą. tai buvo lenkų sumanyta gudry­ bė Lietuvos bajorams priartinti prie savęs. ir jie visi jam prisiekė taip pat. Vytautas vis dėlto neketino nutraukti santykių su Jogaila ir Lenkija. Be to. jis elgėsi visiškai savarankiškai. kad aktų įžangoj kalbama apie Lietuvos sujungimą su Lenkija. kad Lietuva tebesanti pagoniška ir kad Lenkų karalius Jogaila remias pagonis. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais tik ku­ nigaikščiai turėjo reikšmę valstybės gyvenime. Ypač tai buvo norima pabrėžti ordinui. Todėl buvo sutarta dar kartą visam pasauliui viešai pareikšti. o iš kitos pusės. Tuo būdu tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytas sąjungos. buvo reikalingos tam. kai Vytautas panaikino visas didžią­ sias sritines kunigaikštystes ir vietoje kunigaikščių ėmė skirti sa­ vo vietininkus iš bajorų tarpo. Horodlės suvažiavimas ir jo aktai. L i e t u v o s b a j o r a i Vytauto laikais jau buvo įgiję di­ delę reikšmę. kad jie niekuomet nebenorėtų skirtis nuo Lenkijos. negu Lietuvos bajorai. kaip kad anksčiau prisiekdavo Jogailai. jis vėl davė naujus raštus. Kadangi jie neįstengė pa­ traukti į savo pusę valdovo. ten net karalius buvo nuo jų priklausomas. Len­ kai sutiko patenkinti lietuvių reikalavimą. kaip atskira valstybė. Pripažintas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. kad Lietuva turės savo atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. bet užtat jie sugalvojo naujų ryšių. kuri tokia pat turinti likti ir po Vytauto mirties. Patraukęs į savo pusę daugelį Lenkų ponų ir geruoju sugyven­ damas su Jogaila. padaryti savo bičiu­ liais. tarp Lenkios ir ordino grėsė karas. kurie turėjo neleisti Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. kurs vis dar nenorėjo atsisakyti nuo Žemaičių. Buvo paskelbta. nepaisydamas šitų. todėl ir bajorų reikšmė ėmė augti. buvo pradėję reikšti nepasi­ tenkinimą. Kartu buvo su­ tarta parodyti pasauliui. kuriais pasižadėjo laikytis 1401-jų metų sutarties. ir turint savo atskirą valdovą. ten pabrėžta. kad ją matytų ordinas. o toliau visuose aktuose Lietuva traktuojama. tiktai apie pa­ ramą. Kunigaikščiai pasidarė nebe Jogailos. Tuo būdu Lietuvoje tebuvo tik vienas valdovas — Vytautas. o niekur nekalbama apie Vytauto priklausomybę Jogailai. kad abidvi valstybės esančios sujungtos ir suda­ rančios vieną valstybę. Bet nuo Kęstu­ čio laikų prasidėjusiose kovose dėl sosto kunigaikščiai turėjo remtis viso krašto visuomene. Visa tai buvo sutarta bendrame Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir bajorų suvažiavime Horodlėje. Tam tikslui Lietuvos valstybė turėjo būti perorganizuota Lenkijos pavyzdžiu ir iškilę Lietuvos bajorai 132 jo būti surišti su Lenkų bajorais. bet tik su Lenkų karaliaus žinia. Be to. tai liko vis tiek dvi valstybės. nes byla su ordinu nepasibaigė net tada. pabūgę jo savarankiškumo. bet kartu patvirtintas Lietuvos fak­ tiškai jau pasiektas visiškas savarankiškumas. nuo to laiko visais 133 . Lygiai taip pat lenkai pasižadėjo nerinkti sau karaliaus be lietuvių ir be jų valdovo žinios. Be abejo. tuo pat metu ordinas visur Europoje skelbė. kad pabrėžtų Lietuvos katalikiškumą. Tam tikslui buvo nutarta dar kartą pakartoti jau 1387 m. kad Lietuva esanti amžinai surišta su Lenkija. Todėl ir išėjo. kelis sykius pakartotų pasižadėjimo raštų. Ordinas ir jį rėmiąs imperatorius Zigmantas troško atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. 1413 m. jis iš visų dar likusių sritinių kunigaikštėlių pareikalavo sau ištikimy­ bės priesaikos. kurią Lietuva turi duoti Lenkijai ir Lenkija Lietuvai. dėdamiesi jų užtarėjais prieš valdovus.

kad vi­ sos steigiamos valstybės urėdų vietos bus duodamos tik ba­ jorams katalikams. Bajorų pritari­ mas jam buvo taip pat reikalingas ir siekiant savarankiškumo. vadinamas lenkiškuoju seniūno vardu. Dėl to jis vis daugiau su jais skaitėsi.tas vietininkas. Tuo būdu lenkiškus herbus gavo 47 Vytauto parinktosios Lietuvos bajorų šeimos. tačiau iki X V I amžiaus jų dau­ giau neatsirado. ir vėliau visi sričių vietininkai įgavo tą pat lenkiškąjį vaivadų vardą (buvo dar vietininkų didžiojo kunigaikščio dvaruose. k o k s b u v o L e n k i j o j . y. Visi Jogailos bei Vytauto laikais sudarytieji aktai. o buvo tik paliktos Jogailos teisės Lietuvai ir padėti pagrindai artimam Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui. O tokie.). kuris jas suvedė į uniją tiktai po 150 metų (1569 m. Todėl Horodlės aktai turėjo nepaprastą reikšmę: jie padėjo pamatus Lietuvos bajorams sulenkėti. herbą gavęs svetimasis buvo priimamas giminės nariu). tai buvo tik unijos programa. Pirmąsias teises bajorams dokumentaliai patvirtino Jogaila 1387 m.). Taigi bajorai dalyvavo ir sutarčių sudaryme. Netrukus prasidėjęs Vytauto valdy­ mas išardė sugalvotą uniją. jie tu­ rėjo gauti tam tikrų teisių krašto valdyme ir karo atveju turėjo vadovauti savo vaivadijos bajorams. jau ir tatai buvo atmesta. Krėvos sutartis tikrai turėjo būti unijos pra­ džia. lenkų paprastai va­ dinami unijų aktais. Toji privilegija lietė tik jų asmens ir turto valdymo • laisves. Tad ir čia įsivyravo mada teikti savo giminės herbą svetimiesiems. urėdai turėjo būti v a i v a d o s ir k a š t e l i o n a . Taip antai. Aukštesniojo vakarų Eu­ ropos luomo tradicijos jau buvo žinomos Lenkijoj. Krėvos ak­ tas buvo patvirtintas vienų kunigaikščių. Vartojusieji vienodą herbą buvo laikomi giminėmis. Tik iš oro'no atgautuose Žemaičiuose jau nuo 1411 metų buvo Vytauto ski. nors tarp jų ir nebūdavo kraujo giminystės. ir buvo atstatyta visiškai nepriklausoma Lietuvos valstybė.). pavyzdžiui. 1413 m. 135 . Horodlėje buvo nutarta Lietuvos bajorams suteikti lenkiškus herbus. Ir Horodlės aktais jiems nebuvo duota jokių naujų teisių dalyvauti valstybės gyvenime. Buvo nu­ matyta ir daugiau jų įsteigti. 134 Lenkiškųjų herbų suteikimas Lietuvos bajorams. Bet pats Krėvos aktas dar nebuvo tikras unijos aktas. Bet iš tikro toks jiems duotas pavadinimas yra neteisingas. kad unija turėsianti prasidėti po Vytauto mirties. todėl visos kitos sritys ir toliau buvo valdomos vietininkų. bet bajorai. 123 —4 psl. vadindamus herbais. Norėdami priartinti prie savęs Lie­ tuvos bajorus. kiek jiems leido valdovo malonė. Todėl jie visada palaikė Vytautą ir. kaip tos abidvi valstybės bus valdomos. Salyne jį paskelbė net savo karalium (žiūr. Tačiau šiuo kartu jau buvo n u s p r ę s t a į k u r t i L i e ­ tuvoje t o k į pat krašto" v a l d o m ą j į aparatą. 1385 m. Pirmieji tokie vaivadų ir kaštelionų urėdai buvo įsteigti Vilniuje ir Trakuose. didžiuodamiesi savo valdovu. kiek jis su jais skaitėsi. Tačiau jiems nebuvo suteikta jokių teisių valstybės reikalų sprendime: tuose reikaluose jie galėjo daly­ vauti tik tiek. tačiau tuo pat metu dar buvo numatyta. bet kartu buvo padėti pamatai suartėti abiejų valstybių ir visuomenių santvarkoms. ant riterių vartojamųjų ginklų. lenkai pasiryžo jiems duoti savo herbus. Jie būdavo vaizduojami ant gy­ venamųjų namų sienų.). buvo garantuota. b e to. Tačiau Vytauto laikais sudarant svarbesniuosius aktus dalyvauja jau nebe kunigaikščiai. i . T a i buvo vadinamoji adoptacija (t. lenkų pavyzdžiu naujai įvesti. kaip jos santykiaus. Horodlės aktais b u v o p a t v i r ­ tinta savarankiška V y t a u t o sukurtoji valstyb ė. Lietuvos ir Lenkijos bajorams suartinti. Unijos klausimas. 1401 m. T u o laiku visur Europoje ankštieji visuomenės sluoksniai jau vartojo tam tikrus giminių ženklus. nes jame nebuvo pa­ sakyta. normuoją Lietuvos ir Lenkijos santykius. tačiau tie ženklai jiems neturėjo tokios prasmės. 122 psl. kurios per kelis šimtus metų visiškai susivienodino. Horodlės aktų reikšmė. jie vėliau buvo vadinami seniūnais). (žiūr. Seniau visos svarbesnio­ sios sutartys buvo sudaromos didžiojo kunigaikščio drauge su broliais ir kitais sritiniais kunigaikščiais. Lietuvos bajorai atskiru aktu patvirtino sutartį su Lenkais ir pasižadėjo jos laikytis (žiūr. kokią kad turėjo Vakaruose. Lietuvos bajorai anksčiau savo antspauduose taip pat vartodavo tam tikrus ženklus. 1401 m. kuriomis jie jau seniai naudo­ josi. kai kelias valstybes valdo vienas valdovas). Tai buvo luominė giminystė. buvo tik patvirtintos jų asmens ir turto valdymo teisės.svarbesniais reikalais jis ėmė tartis su bajorais. 1398 m. 112 psl. nes Jogaila ten pasižadėjo kartu valdyti abidvi valstybes (unija juk yra tada. buvo patvirtinta savarankiškoji Lietuvos valstybė. Bet iš tiki> nei vaivados nei Žemaičių seniūnas nuo didesniųjų sričių vietininkų niekuo nesiskyrė. bet daž­ niausiai juos vartodavo įvairių dokumentų antspauduose.

137 . ištirti jų būklės ir suorganizuoti ten vyskupystę.) Krikštas. Konstancoje (Šveicarijoje. kad jam būtų palikta visa Panemunė iki Veliuonos. Raseiniuose. sprendimui. Ten. 18. Nei ma­ gistras nei ordinas nieko priešingo negalėjo įrodyti".. Luokėje. Tam tikslui 1413 m. arba Medininkų. Štai Makros sprendimo žodžiai dėl Klaipėdos: „Kartu mes ran­ dame. kuriuos jau seniai yra nukariavę. nusprendė. kaip jie išmokė tikėjimo tuos. Vytautas su Jogaila tuojau ėmė galvoti ir apie jų krikštą. Naugardo žemėse) gyvenančių katalikų globa buvo pavesta jiems. tarp kitko. ir politikos sumetimais jau buvo galima sakyti. Suprantama. Žemaičių krikšto panaudojimas prieš ordiną Konstancoje. o Ne­ muno žemupy — dar didelis plotas dešiniojoj Nemuno pusėj ir Klaipėda. buvo pakrikštyti tiktai Aukštai­ čiai. Tuo pat metu ir Lenkija ginčijosi su ordinu dėl savo sienų. Mes stebimės. Ir Žemaičiuose pirmieji kunigai buvo lenkai. tarp kitko. jie turėtų vadintis užtvara ieškantiesiems išganymo. kad žemaičiai esą krikščio­ nys (iš tikro krikščionybę ten įvedė tiktai vėliau suorganizuotoji Bažnyčia). o ne ordinui. jie atėmė mums laisvę. nes Varniai buvo Medininkais vadinamoje Žemaičių srityje. Ordinas reika­ lavo.. 136 Žemaičių vyskupystės įkūrimas. Tuo pat metu suvažiavimas pavedė Vilniaus vyskupui Pttrui ir Lvovo vyskupui Jonui nuvykti į Žemaičius. Tą rodo. . palikdami mums tik mažus laukelius. pakrikštydino pirmuosius būrius. Norėdamas suda­ ryti palankesnį sau įspūdį. Vytautas ten pastatė katedrą. kad Klaipėdos pilis yra pastatyta Žemaičių žemėje. kaip didelis Lietuvos patriotas. Jie krikštydino neilgai. prie Reino upės) buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. šitoks žemaičių krikščionių pareiškimas turėjo išeiti ordinui į ne­ naudą. Arioga­ loje. Iš ilgo kryžiuočių ir lietu­ vių ginčo Konstancoje. Per Torno taiką Žemaičiai buvo pripa­ žinti Lietuvai iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos Kovos dėl sienos. Jų valdžioje. kad tie (ordino) broliai dar drįso save vadinti krikščionybės durimis. kuriame nurodė daugybę ordino nusikaltimų. tačiau formaliai krikštas buvo atliktas. Po Torno taikos atgavę Žemaičius. priešingai. jie įteikė savo skundą.) ir vyskupystės įkūrimas (1417-1421 m. mums būtų reikėję elgetauti. teisingiau tariant. jų prie­ spaudoje. Vėliau jis buvo Vilniaus vyskupu ir pasižymėjo.17. tiek Klaipėda esančios pastatytos Žemaičių krašte. Vys­ kupystė buvo vadinama Žemaičių. šau­ kiančių dangaus keršto. kad jis nebegalėtų Europai skardentis nešąs Žemaičiams krikščiony­ bę. todėl krikščionių mokslo tiesas turėjo aiškinti žemaičiams net patys valdovai. keliose vietose sunaikinę pagoniškas šventoves. Kadangi ordinas neketino atsisakyti nuo Žemaičių.. Vyskupystė galutinai buvo įkur­ ta ir apdovanota žemėmis 1417—1421 m. Vakaruose susidarė labai neigiamas įspū­ dis apie ordiną. apvažiavęs ginčijamąsias Žemaičių sritis. kurie patys turėjo pareikšti suvažia­ vimui skundą dėl ordino puolimų ir žiaurumų. gimęs Lietuvoje. Tačiau Vytautas reikalavo. tačiau nebuvo nustatyta. vogti ir užmušinėti. kad negalėjo būti daug pakrikštyta. kad ir tas faktas. Žemaičiu krikštas (1413 m. šiaip pareiškė: „Jie atėmė musų žemes. turėjo būti sprendžiama ir Žemaičių byla. Vyskupystės centru buvo padaryti V a r n i a i . Pažiūrėkime. kad ordino ir Žemai­ čių siena būtų Nemunas. jie laiko juos sunkioje vergovėje ir varo prie sunkių dar­ bų". Aišku. Pasirodė.) abi pusės buvo susitarusios pasiduoti imperatoriaus Zigmanto atstovo. ilgame skunde žemaičiai dar daugybe kitų pavyzdžių pailiustravo ordino žiaurumus. Greta tokių ordino apibūdinimų. B e n e d i k t o M a k r o s . o visam krašte — 8 parapijines bažnyčias (Vi­ duklėje. 1415 m. skurdžiai misti su savo žmonomis ir vaikučiais. kai Lietuva ginčijosi su ordinu dėl Žemaičių pri­ klausomybės. Prasidėjo ilga byla. Apie kryžiuočių valdymo laikus jie. Vytautas nusiuntė į Konstancą 60 krikštytų žemaičių bajorų. tai reikėjo skubėti juos pakrikštyti. kur eis siena tarp Žemaičių ir ordino. Jogaila ir Vytautas laimėjo. ir todėl turinčios likti Lietuvai (Veliuona tuo metu buvo jau Vy­ tauto. buvo Lietuvos vokietis. Tuo metu. Vytautas su Jogaila patys atvyko į Že­ maičius ir. Vieną metą (1412— 1413 m. kad ir tada dar ne­ buvo lietuviškai mokančių dvasininkų. Kražiuose ir Veliuonoje). Užėmę jų žemes. Tas. kad tiek Veliuona. arba. o Klaipėda — ordino). Tie pasiuntiniai tris mėBtlius dirbo Žemaičiuose ir įšventino pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. pavyz­ džiui. Kaltinėnuose. vos vieną savaitę. jog visų rytuose (Pskovo ir D. Bet pirmasis jų vyskupas Motiejus. Jogailos 1387 m. kurs gerai mokėjo ir lietuviškai. Kelmėje.

Jis nutarė tiktai gintis pilyse.) įvy­ kusiame Bažnyčios suvažiavime Konstancoje. kokia ji buvo iki mums atgaunant Klaipėdos kraštą. Po to ordinas tikėjosi laimėsiąs bylą tuo metu (1414—1418 m. pripažino Žemaičius ordinui. ten buvo įsigalėję Čekų Itažnyčios reformatoriaus. jį atšaukė. bet čekai tam pasipriešino. kol Vy­ tautas. Vytautas. Imperatoriaus Zigmanto sprendimas. Jogaila su Vytautu paskelbė ordinui karą ir. Eretikas Husas buvo pašauktas į Konstancos bažnytinio suvažiavimo teismą. kad nebepripažįstąs Makros teisėju. kaip vokiečio. kurie negalėjo dovanoti Zigmantui dėl Huso mirties. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir į atvirą kovą nestojo. Suvažiavimas pavedė Vy­ tautui ir Jogailai išplatinti Žemaičiuose krikščionybę. Vadinasi. Jogaila. kokia yra dabartinė mūsų siena su Vokietija. Tačiau suvažiavi­ mas sienos klausimo nesprendė. kad klausimą išspręstų imperatorius Zigmantas. Tuo bū­ du ir Bažnyčia surišo Žemaičius su Lietuva. Kai Jogaila vedė Jadvygą. panoro gauti ir Čekų 138 sostą. tai Zigmantas visą laiką rūpinosi susilpninti Lenkiją ir atskirti ją nuo Lietuvos. norėdamas atkeršyti Zigmantui už neteisingą Vroclavo sprendimą. Pagaliau magistras paprašė taikos. jis bijojo sueiti į konfliktą su popiežium ir visu katalikiškuoju pasauliu. H u s o . prašydamas panaikinti sprendimą. Tas išbuvo Čekijos valdovu net kelerius metus. Kadangi Vengrija su kaimyne Lenkija turėjo daug priešybių. kariuomenės sto­ vykloje. neišsižadėjęs savo mokslo. kuri vėliau ėjo tarp Rusijos ir Vo­ kietijos. rugsėjo 27 d. kuris Algirdui su Kęstučiu buvo siūlęs krikštytis. ji buvo padaryta netoli M e l n o e ž e r o . 1422 m. susitaikinęs su imperatorium Zigmantu. kurs betgi 1400 m. buvo pašalintas nuo sosto. Jis turėjo ir šalininkų Lenkijoj. 1419 m. 136—7 psl. Ga­ vęs žmonos Marijos paveldėtą Vengrų sostą. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo sūnus to paties Karolio IV. o Vytau­ tas nutarė už tai atkeršyti Zigmantui. ir todėl čekai nenorėjo pripažinti jo savo karalium. Po tėvo mirties imperatorium tapo Zigmanto brolis. Melno taika (1422 m. Taigi kad ir daug padėjo pastangų. šalininkai. Zig­ mantą. o Žemaičiuose — tokia. ordinas paskelbė. todėl. nes jis esąs Vytauto papirktas. Mat.) ir Žemaičių ginčo pabaiga Diplomatinė kova dėl Žemaičių ir kai kurių Lenkijos sričių ėjo visą laiką. bet amžinai. pripažinę sostą Jadvygai. anų laikų įstatymais.). Šia taika buvo galutinai išspręstas ginčijamų teritorijų klau­ simas. tačiau daugumas lenkų jo. Bet imperatorius. Jogaila tuojau kreipėsi į popiežių. 1411 m. Čekų karalius Vaclovas. Byla dėl Žemaičių dar nepasibaigė Konstancoje. visais kitais klausimais ordi­ nas ten pralaimėjo (žiūr. Pagaliau 1422 m. Zigmantas buvo susižadėjęs su vyresniąja jos seseria. norė­ damas patenkinti ordino pusėje stovinčią Vokietijos visuomenę. pasiuntė ten su ka­ riuomene savo vietininką — Jogailos brolio Kaributo sūnų. Tačiau šito sprendimo nepripažino Jogaila su Vytautu. pasiūlytąjį sostą priėmė. Ja Lietuvos siena su ordinu buvo nustatyta ir ilgus am­ žius išliko maždaug ta pati. vis dėlto Vytautas neatgavo Klaipėdos krašto ir nepasiekė Nemuno žemupio. pabijojęs susidėti su eretikais. Kadangi jų santykiai su Zigmantu buvo geri. todėl jie tikėjosi. Pats negalėdamas vykti į Čekus. Tas buvo padaryta imperijos ku­ nigaikščių suvažiavime V r o c l a v e (Breslau) 1420 m. sujungę savo kariuomenes. Užtat likusi didžioji Žemaičių dalis buvo pripažinta Lietuvai nebe iki gy­ vos Vytauto ir Jogailos galvos. tada jam liko tiktai vieni Čekai. nenorėjo ir. jis varė labai ne­ draugišką Jogailai politiką. imperatorium pasidarė Zigmantas. tik retkarčiais politinių sumeti­ mų buvo verčiamas gyventi su juo geruoju. Bet tas jam vis nesisekė. Kadangi jam. jis buvo pripažintas atkakliu eretiku. buvo sudegintas. ta­ čiau pasmerktojo vėliau nebegynė. Vytautas priima Čekų sostą. Zigmantas davė geležinį raštą. mirus Vaclovui. Jau vien dėl to Zigmantas negalėjo turėti geros akies Jogailai. Marija. Jie pradėjo karą su Zigmantu ir į sostą pakvietė Jogailą su Vytautu. vykstančiam į Konstancą. at­ sisakė nuo sosto: mat. kuris. Lietuvių ir lenkų kariuo­ menės nusiaubė visą kraštą. Pagaliau Vytautas su Jogaila sutiko. sutuokė ją su Jogaila. ir jos tėvo Liudviko buvo skiriamas Lenkijos karalium. 19. kad jis jų neapvilsiąs. Užnemunėje ji buvo nustatyta maždaug to­ kia. iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. Bylos metu kelis sykius buvo net prasidėjęs karas tarp ordino ir Lietuvos bei Lenkijos. tai jis atrodė tikrasis Huso mirties kaltininkas. 139 .Sulaukęs tokio sprendimo.

Melno taika buvo baigtos ilgai ėjusios Lietuvos kovos su vokiečių ordinu. Maskvos kunigaikštis Vosylius. nes visur čia kalbama ta pačia lietuvių kalba. reikėjo gerai atminti.. įsei ne mums. Jei tas sprendimas nebus pakeistas. Kas mums nepriklauso. Jeigu Jūsų Karališkoji Dide­ nybė norėjo teisingai spręsti. visos žemės. nes t o s ž e m ė s k i t a d o s p r i k l a u s i u s i o s L i e t u v a i". Visa tai buvo pa­ siekta ramiu diplomatijos keliu. Iš Vytauto diplomatinės kovos su ordinu dėl Žemaičių sienos įsidėmėtini keli gražūs epizodai. ordino maršalka pranešė magistrui šitokią savo agento žinią: „Jo aki­ vaizdoje (bajoras) Nigaila garsiai pranešė susirinkusiems pilyje ka­ riams. Po Melno taikos kryžiuočiai visiškai nustojo vilties sujungti abi savo dalis. bet. ir niekas negali manęs priversti. bet jaunučio Maskvos kunigaikš141 . Bai­ gęs ilgą bylą su ordinu dėl Žemaičių. Kitais metais atėjo žinia. kol jūs iš manęs tai atimsite. — mes tam turime labai gerų įrodomųjų dokumentų.). Kas manęs ne­ g e r b i a . sausio mėn. Tomo sutartim. vis dėlto liko vokiečiams. Jūs norite man išplėšti mano tėvo palikimą ir atimti Veliuonos pilį.. Kai atgavęs Žemaičius Vytautas atstatė Veliuonos ir kitas pilis. tas pilis pastatęs p r i e š v o k i e č i u s . niekad ne ncsivadino žemaičiais. su kuriais jis dar turįs daug reikalų.ulinamas Žemaičių kraštu. o d a b a r n o r i ir m u s iš m ii s ų ž e m ė s i š v a r y t i . O Jūsų Karališkoji I Hilcnybė tą žemę priteisė atiduoti. Bet kadangi ?. pasitenkindamas 1. dar turės ne viena galva nusiristi. į kurį teišsiruošė vos 1426 m. Vadina Aukštaičiais. žinoma. — ir aš reikalausiu jų iki pat Osos. Vytautas tvirtino. Vytauto rytų politika jo gyvenimo pabaigoj Rytų būklė kovų su ordinu metu. mes to visai ne­ norėtumėm reikalauti. kunigaikštis Vytautas. kad p i k t u o j u iš m a ­ nęs dar n i e k a s n i e k o n e l a i m ė j o . — Paskum ne be ironijos jis dar pri­ dūrė: — O kur yra ordino tėvų palikimas? Maršalka dar bandė įrodinėti. tačiau diplomatiškumas jam neleido tada apie tai kal­ bėti). Prasidėjus kovoms NU kryžiuočių ordinu. O Vytauto bajorai tam agentui pareiškę: „Mūsų kunigaikštis t u r i a t s i i m t i K a r a l i a u č i ų . tačiau vakarinė jų dalis. 140 7. Makrai tarpininkaujant. nes toji žemė ir jos gyventojai yra t a • I t i L i e t u v a ir t i e p a t y s l i e t u v i a i . kad mirė jo žentas.000 rublių kon­ tribucija (anais laikais tai buvo milžiniška suma). Nuo pat Melno taikos jis jau ėmė galvoti apie žygį į Pskovą. O Žemaičiai Lietuvą — kraštą. Že­ maičiai nuo jo buvo apginti. Rytuose tuo metu jis laikėsi labai tvirtai.9mAičius Vytautas kryžiuočius laikė atėjūnais grobikais. iki gyvos jo galvos turinti tekti Lietuvai (visiems. to n e v e r t i n u nė aš. Vytautas tuojau išžygiavo į Maskvą. Nors jisai ir pralaimėjo prie Vorsklos. vadinamoje Salynu. Žygiai j rusų kraštus Vytauto gyvenimo pabaigoj. juo* ir dabar mes valdome. kad Klaipėda esanti Žemai­ čių krašte ir. 20. o juk tai yra mūsų senelių ir prosenelių palikimas. Bet Žemaičiai visada vadinosi lietuviais. Kai atvyko Makra. o paskui į K a r a l i a u č i ų . o jų ginčijamus ir kitas žemes — savo tėvų palikimu. Savo nusistatymo aš nekeičiu.Žemaičiai visada buvo ir tebėra ta pati l. — atsakė jam supykęs Vytautas. tu labai gerai žinai. kad jų valdovas.letuva.. Dėl tos pačios tautinės vienybės mes į savo n i n l . buvo aišku. kur jis nurodo Vroclave 1420 m. baigdamas laišką imperatoriui. Įdomus yra jo raštas ImpH'Atoriui Zigmantui. Vytautas supykęs atrėžė: — Maršalka.. kad k r y ž i u o £ i a i yra a t ė j ū n a i iš s v e t i m ų V o k i e t i j o s k r a š t u . charakterizuoją jo politiką ir jo asmenį. tačiau įgijo didelę įtaką totorių tarpe. 1413 m.pinničiai yra žemesnėj vietoj. — atsakė maršalka. kad jis nori amžinai ją prijungti prie Lietuvos. nebflsiu Jūsų bičiuliui". Dabar jis trauksiąs į Ragainę. pagaliau net pasodino į ordos sostą Tochtamyšo sūnų Soldaną. Nemuno saloje. nes taip lietuviškai yra vadinama že­ minu. Paties Pskvo jis nepaėmė. Vytautui teko visą savo dėmesį kreipti į vakarus. Vytautas vėl galėjo laisvai nukreipti savo dėmesį į rytus. esantį aukštesnėj vietoj. tačiau Vytautas nutraukė pasikalbėjimą. su kuriuo jam taip pat ne kartą buvo tekę susidurti. Tada maršal­ ka užsiminė apie Veliuoną ir apie Vytauto norus atsiimti dar dau­ giau žemių. Ordinas jau nebepajėgė toliau kariauti. Į jo valdžią nebuvo pakliuvę tiktai Pskovas su Naugardu ir Maskva. grasino Vytautas. Jis čia šiaip rašo: „Žemaičius . k a tl j i e u ž g r o b ė P r ū s u s .—kol gyvas. n e s t a i y r a j o t ė v o n i j a". ir kiekviena iš jo valstybių nuėjo visai skirtingais keliais. Vytautas susitiko su ordino maršalka derėtis dėl išpirkimo ordino belaisvių. tai tas kraštas lietuviškai ii v. kad jie karo nenorį ir kad turį vilties geruoju įrodyti teises jiems priklausomoms žemėms. Jie yra mano tėvų palikimas. jau buvo pa­ tekusios į Vytauto valdžią. negu Lietuva. vadinamoji Mažoji Lietuva. j neįrašome Žemaičių. padaryto /Irmanto sprendimo neteisingumą. — Mielas valdove. — P r ū s a i yra taip pat mano p r o t ė v i ų žemė. paimtų Tanenbergo mūšyje. dėl kurių dar Algirdas varžėsi su Maskva.

derėtis dėl unijos. Iš tikro tai buvo ne karas. Jau pirmąja 1387 m. Vy­ tautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. buvo bevaikis. ir 1418 m. 21.000 rublių kontribucijos. Bet pagaliau (1424 m. 22. Cemblakas net buvo ekskomunikuotas.is negavo išrinkimo patvirtinimo.). t. bijodamas. v c jokių vaisių. Jogailos privilegija. Iš jo buvo paimta net 10. Jie ėmė bijoti. Jogaila tuojau ėmė rūpintis.čio Vosyliaus II motina. Todėl buvo pradėta galvoti apie abiejų krikščioniškųjų Bažnyčių su­ jungimą. atvykusi jo pa­ sitikti į Smolenską. Bet nuvykęs į Konstantinopolį pas patriarchą. permaldavo Vytautą. Jogailos re­ m i . Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas. 137 psl \ Unijos projektas vėl buvo iškilęs tik naujajam Bažnyčios suvažiavime Bazely. nes senelis Jogaila. Tačiau ir pravoslaviškieji kraštai reikalavo sau lygių teisių. o vėliau ir kito sūnaus (jo 4-oji imona buvo Vytauto išpiršta ir jo dvare išaugusi lietuvaitė. jis pats pasidarė savo vaikaičio. Bet ir tada nepasisekė (vesti unijos. kad rusai neparinktų prie Maskvos. Be to. kovodainas ginklu ir diplomatija su ordinu. reikėjo rasti išeitį — suvienodinti teises. y. kad po Jogailos mirties nenutruktų Lietuvos ryšiai su Lenkija. globėju. ten buvo sutinkamas su dovanomis ir skelbiamas globėju bei tėvu. Šis buvo visiškai priešingas Vytauto planams ir apsigyveno Maskvoje. Bet kai jau nebebuvo bendros bylos su ordinu. ir Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta l i k X V I amžiaus gale. pravoslavai galėjo linkti į Maskvą. ir todėl nebega­ lėjo valdyti metropolijos. Kaip tik tuo metu Konstancoje bu­ vo Bažnyčios suvažiavimas. o vien kelionės žygis.i k ą. Horodlės privilegija visos teisės valstybėje buvo pripažintos tik katalikams. Tebebuvo me­ tropolitas Kijeve ir Vytauto laikais. Ne­ gaudami lygių teisių su katalikais. Jam mirus. kaip ir Vytautas. Tačiau derybos ėjo nesklandžiai ir nel . Buvo dar ir kitas motyvas siekti bažnytinės unijos. įkūrė Lietu­ vai atskirą metropoliją Kijeve (žiūr. Tada Vytautas sušaukė visų savo valstybės pravoslavų vysku­ pų. kurios anksčiau svyravo tarp Maskvos ir Lietuvos. Tokiuo būdu dingo unijos projektas. Čia metropolitu tada buvo Kiprijonas. Kur tik Vytautas ėjo. kad pravosla­ vai pripažintų popiežiaus valdžią ir priimtų katalikų dogmas. pasiuntė ten Cemblaką su kitais pravoslavų dvasininI . Ilgo logailos ir Vytauto valdymo metu Lenkijoje išaugo nauja po­ litikų karta. dvasininkų ir kunigaikščių suvažiavimą Naugarduke. mirė. Vy­ tautas susitaikino su Fotiju ir savo valstybės pravoslavams lei­ do pripažinti jį metropolitu. kai buvo baigta byla su ordinu. kur buvo jų Bažnyčios metropolitas. Vytautas suruošė paskutinį savo žygį į tolimąjį D. metropolitu buvo įšventintas graikas Fotijas. jungiančio rei­ kalo. Maskvos kunigaikščio. arba apie bažnytinę uniją. i r . ir paskyrė juos pravoslavų kraštuose gyvenančių katalikų globėjais (žiūr. nes ten veikė Foti(u |taka. ir jis tuo metu teprijungė prie Lietuvos tik keletą kunigaikštysčių. Naugardą.) Jogaila su ketvirtąja sa­ vo žmona susilaukė vieno. Alšėnų kunigaikštytė Zofija). kad lenkai iš anksto pripažintų 143 . Pravoslavams ne­ galima buvo gauti net aukštesniųjų valstybės tarnybų. grįžęs į Lietuvą. Bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopel­ nu-. i m a s . Kad vals­ tybė neskiltų. Pagaliau 1428 m. kai Vytautas jau buvo miręs. Kadaise Algirdas. CemII . Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias Lietuvai tapus katalikiškai valstybei. Vytautas. 93 psl. Vytauto duktė Sofija. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu. kai nebebuvo bendro. kurs ir pats buvo palankus bažnytinei unijai. nes rusų kunigaikštėliai net ne­ išdrįso kariauti. Suva­ žiavimas nutarė nutraukti visus ryšius su Fotiju ir nauju Kijevo metropolitu išsirinko unijai pritariantį graiką vienuolį C e m142 I. I . Tam reikėjo. Kaluga ir Riazanė. Sugadino juos patys lenkai. o vėliau ir 1413 m. Tada unijos reikalu daugiausia rūpinosi Švitrigaila. Šito žygio metu buvo pasiekta net Tula. Jis nebuvo linkęs nu­ traukti gerų santykių su Jogaila ir Lenkija net po Melno tai­ kos.1 . kuri ėmė reikšti nepasitenkinimą Lietuvos savaran­ kiškumu. Kai Cemblakas. joje greta viena kitos atsirado dvi krikščionių Bažnyčios. tie santykiai ėmė gesti.

. Iš­ važiavo su jais ir Jogaila. vysk. Lenkų bajorai. Jogaila tam pritarė. Jis buvo sušauktas Vytauto pily. kad. kaip ir mes. turėjo progos parodyti savo vaišingumą. 1429 m. o ne tą. kad jau viskas bus gerai. pasi­ taręs dabar matąs. Lietuvos Istorija. nuo jo į dešinę Vytautas su žmona Julijona. abudu sostus gaus Jogailos sūnūs. Sumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. sutiko. kaip ir mūsų (t. . Šitas Jogailos atsakymas labai įžeidė Vytautą. Jogaila vėliau pasiaiškino. Lenkų ponai prispyrė grįžusį į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karū­ nacijos. atvyko daugybė Vytauto priklausomų rusų kunigaikščių. Dėl to iširo visi geri abiejų valdovų ir valstybių santykiai. kurs laiško nuorašą tuojau nusiuntė Vytautui. lenkų ponai išvažiavo iš Lucko. Karūnacijos byla 1430 m. ir tuo būdu jis (Jogaila). o į kairę imperatoriaus žmona. Suvažiavimo šeimininkas. Z b i g n e v a s O 1 e s n i c k i s. Kai Jogaila savo suti­ kimo vis dėlto neatšaukė. kad jo vardu Zigmantui nusiųsto laiško tu­ rinys jam nebuvęs žinomas. Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis Lucko suvažiavimas ir karūnacijos sumanymas. rūnacija galinti sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. — kaip Jogailos priklausomas valdovas. Bet toks pasiaiškinimas Vytauto ne­ patenkino. Lenkų ponai įrodinėjo. o ponai parašę. Maža to. Be paties Vytauto ir Jogailos. kad Jogaila atsakytų. kuriai vado­ vavo Lietuvos savarankiškumo priešas. kad sutikimą davęs. Atrodė. ir lygiais su jais" . netektų Lietuvos. Jam ir Lie­ tuvos bajorams buvo skaudžiausia. kaip Lenkijos priklausoma valstybė. jis turėjo būti išspręstas vėliau. Tačiau visus pla­ nus išardė staiga iškilęs Vytauto sumanymas karūnuotis Lietu­ vos karalium. 10 145 .jo sūnums sostą. Atšaukimas buvo laišku praneštas imperatoriui Zigman­ tui. galėtų po Vytauto išsirinkti sau kitą karalių. Vytautas. kaip tik mūsų broliu. turėjo įvykti valdovų suvažiavimas rytų Europos politikos klau­ simams apsvarstyti. esą. čia atvyko Maskvos. Lucke. originalas — Karo Muziejuje). popiežiaus legatas ir daugelio Vokietijos miestų ir kunigaikš­ čių atstovų. kad Vytauto karūnavi­ mas būtų priešingas Lietuvos ir Lenkijos sutartims. bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba.). o Vy­ tautas. Lenkijos) ponus. Jogailos žmona Zofija ir Jogaila. Stovi imperatorius Zigmantas. kad turįs atšaukti sutikimą. — taip bent svajojo lenkai. Jogaila atsakė labai nuolaidžiai: „Mūsų brolis yra lais­ vas. 23. išdidę Lietuvos bajorai. ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar ne­ laisvais. kad Jogailos laiške Lietu­ va buvo traktuojama. Taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei bajorus laikome laisvais. esą. Vytauto ka144 Lucko suvažiavimas. Riazanės kunigaikščiai. seniesiems valdovams mirus. Tverės. Tuo būdu Vytauto karūnacijos klau­ simas Lucke liko neišspręstas. Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiau­ siųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium. kurį išsirinktų po Jogailos mirties lenkai. nes tada Lie­ tuva. y. ir mes jo nelaikome kitokiu. Lucko suvažiavimas (1429 m. už tai išsireikalavę iš Jogailos sau privilegijų praplėtimo. galėtų po Vytauto sau išsirinkti kitą karalių. per savo delegaciją jis pareikalavo. Jame Jogaila rašo. Be to. Tiesa. o taip pat ir jo vaikai. nes jis pats nemokąs skaityti. Esą. į nieką neatsi­ žvelgdamas. ką norėję. nepasitaręs su savo ponų taryba. pagaliau atvyko pats imperatorius Zigman­ tas. Įsižeidęs jis nusprendė karūnuotis. (Dailininko Mackevičiaus paveikslas.

27 d. Malinauskas. turėdamas 80 metų su viršum. Tačiau tai tėra tik spė­ liojimas. ir kad Vytauto kaulai buvę išmėtyti kartu su daugybe kitų rūsy buvusių kaulų. bet 1655 m. Jo pasiuntiniai pareiškė Jogailai ir lenkams. Paaštrėjus ginčui dėl karūnacijos. po šv. ir dabar jis saugomas Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijoje. jų nesunaikintų. esą. Vytauto įnirtis. jie buvo įmūryti į rūsio sienas. Suvažiavusių į karūnaciją svečių akivaiz­ doje iškilmingai priimdamas Jogailą su palydovais. kurie net nujaučia kapo vietą. 1430 m. apdegė katedra. rudenį į Vilnių atvyko Jogaila. padirbdino puikų grabą Vytauto kau­ lams sudėti. mirė jau senelis. Katedrą re­ montuoją lenkai sten­ giasi įtikinti. Buvo jau paskirta nauja karū­ nacijos data. pabaigoj. — bu­ vo atrasti didžiojo ku­ nigaikščio Aleksandro ir Zigmanto Augusto žmonos. Vilnių užėmė ruNAI. Nuvykęs į Trakus. kapai. Didžiojo valdovo lavonas buvo laikomas 8 die­ nas gimtojoje pilyje. Buvo paruoštos betgi ir Vytauto jėgos. žuvo ir šis paminklas. Barboros Rad­ vilaitės. Tik ne­ galėjo rasti Vytauto ir kitų valdovų kapų. Tačiau Vytautas viską atmetė. paskui jis buvo pervežtas į Vilnių ir palaidotas katedros rūsyje. Todėl jie suėmė imperatoriaus pasiuntinius. ieškodami brangenybių. nukrito nuo žirgo. ir jo kaulai bus padėti katedroje garbingoje vietoje. bet lenkai to grabo nepriėmė į katedrą. Lenkai dar visaip bandė sutrukdyti Vytauto sumanymą. Mykolo Arkangelo altorium. Tačiau Vytautas net ir po to neketino nu­ sileisti. Jis jau paskyrė karūnaci­ jos terminą (rugsėjo 8 d. yra lietuvių. katedros rūsy atsiradęs vanduo ėmė plauti jos pamatus ir ji buvo pra­ dėta remontuoti. kad po jo mirties Lie­ tuva neatiteks niekam kitam. Vytauto kapas. perstatant katedrą. raitas jodamas su svečiais iš Vilniaus į Trakus. kurs švenčiausiai tiki Vytauto kaulus tebesant ir kuris iš padavimo numano. nes tik karūnavęsis tega­ lįs nuplauti padarytą gėdą ir pasirodyti iš tikrųjų laisvas. 1530 m. paminklas Vilniaus katedroje. Už­ sitęsusio karo metu mi­ rė vyskupas ir daugy IK. O vis dėlto yra daug vilties. bet lenkai jiems neleidžia jo ieškoti. Vytautas. Imperatorius tuojau pažadėjo nusiųsti jam karūną ki­ tais keliais. altoriaus vietoje buvo pastačiusi marmurinį paminklą. kad jo ka­ po nė nebesą. o Jogaila davė savo sutikimą dėl karūnacijos. 147 .. Tuomet iš katedros buvo išvežtos visos brangenybės ir paslėptos nuo rusų. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai. Iš tikrųjų rusai visus likusius kapus išdraskė. susikvietę svečių ir laukė imperatoriaus atsiunčiamos žadėtosios karūnos su karūnacijos dokumentais. kurie įrodinėja. tačiau Vytauto kapas tebėr nesurastas. Vytauto D. Mirties priežastį vieni šaltiniai nurodo votį ant pe­ ties. s p a l i ų m ė n . Beje. kad jis būsiąs rusų išplėštas 1655 m. bet kai 1610 m.). XVII amžiuje 146 kapitula ruošėsi atnaujinti paminklą. D. Tada Zigmanto Augusto motina ka­ ralienė Bona. nes bijota. vis tiek karūnuosis. nebe per Lenkiją. prašė Vytautą nors nesiskubinti ir buvo pasiūlę jam įteikti net Lenkų karūną (tuo būdu Jogailai būtų tekę atsisakyti nuo sosto). Dabar Jogailai dar rei­ kėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą. susitaręs šu imperatorium. Yra žmonių net iš pačių lenkų. Bet Vy­ tautas ponų susitarimo jau nebesulaukė: j i s m i r ė 1 4 3 0 m. atsigulė ir daugiau nebekėlė. kad Vytauto kapas kada nors bus surastas. kad Vytauto kapas dar turįs būti nepaliestas. Taip pat buvo paslėpti katedroje buvę valdovų kapai. ka­ tedrai sudegus. jis nuvargo ir. kaulus išmėtė. drauge su jais žuvo ir valdovų kapų vietos paslaptis Jie neatrasti nė XVIII a.Tačiau tas nieko nepadėjo. ir Vytautas su sve­ čiais jų nesulaukė. kiti susitrenkimą. Susitrenkęs nebegalėjo toliau joti. Tada lenkai pradėjo ginkluotis. kaip tik Jogailos sūnui. — surinkęs aukų.pralotų. ruošėsi karūnuotis. Susitikę abudu pusbroliai tuo­ jau susitarė: Vytautas sutiko garantuoti. kad Vytautas. Kai 1931 m. todėl važiavo žmonos vežime. kad rusai. bet Vytautas jos jau nebesulaukė. kur jie galėtų būti. altorius žuvo. Bet lenkai buvo pasiryžę nieku būdu neleisti įvykdyti karūnacijos.

nes visi laiš­ kai anais laikais buvo rašomi sekretorių. Mykolo altorius. tuo metu buvęs Vilniuje ar Trakuose. Vytautas čia tik nustatė tvirtą sieną ir užkirto kelią vo­ kiečių ekspansijai. kartu paskum ilgai bylinėjosi su juo dėl sienos ir pagaliau kartu padarė Melno taiką.t. kartu varė Europoje prieš ordiną karštą agi­ taciją. Viršum jo buvo pakabintas senas Vytauto portretas. Pagaliau abudu sujungtomis sa­ vo valstybių pajėgomis sutriuškino ordino galybę ties Tanenbergu. kitas didelis Vytauto nuopelnas yra ordino nuga­ lėjimas. nieko nesi­ klausę. Čia jam reikėjo didelio sugebėjimo ir politiško takto.Vilniaus katedroje Vytauto kapo paminklo jau nebebuvo nuo 1610 m. labai greit pasidarė tikruoju Lietuvos valdovu ir net įgijo Lenkuose įtakos. Labai dideli Vytauto nuopelnai buvo ir valstybės vidaus tvarkyme. kur turėjo būti senasis šv. Vytautas mokėjo paša­ linti visą lenkų įtaką Lietuvos valstybės valdyme. bet jo rašto nėra likę nė žodžio. svajodamas užimti visą Rusiją. Be atpalaidavimo Lietuvos iniO Lenkijos. pastatė naują paminklą. Valstybės pertvarkymas. kurie Lietuvą laikė jų priklausoma. dar mokėjo vokiškai. Lietuviškąją Klaipėdą mes atga­ vome tik sukūrę naują nepriklausomąją Lietuvą. ypač kovai su ordinu. ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta. kad jis daug dėmesio kreipė į rytus. Todėl visi anksčiau ordino nukariauti lietuvių ir jų giminių kraštai ilgus amžius liko vokiečių valdžioje. vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų visai nevartojo. kaip Jogailos vietininkas. tačiau ne­ norėjo nutraukti su jais ryšių: jam. Mokėjo jis ir rašyti. vis dėlto Klaipėda su platoka vakarinių žemaičių juosta paliko ordinui. rusiškai ir suprato totoriškai. paskelbė savo valdovu Švitrigailą. pavyzdžiui. smulkių veido bruožų. Tačiau Vytautas. judrus. Labai sunkiomis sąlygomis jis paėmė valdžią. tai marmurinė lenta su atkartotu karalienės Bonos užrašu ir nauju prie­ rašu. Kartu jie krikštydino Lietuvą. išsprendusią tą bylą. temperamentin­ gas ir labai greitas savo veiksmuose. Per Jogailą Lietuva bu­ vo surišta su Lenkija. Deja. Be lietuvių kalbos. po Tanenbergo laimėjimo jau niekas jam to nebepriminė. Buvo santūrus valgyme. Tik čia jis jau veikė kartu su Jogaila. 149 . Nuo to savo tikslo jis jau buvo visiškai nebetoli. turėjo sutikti su įvykusiu faktu. s u ­ darytą iš daugybės sritinių kunigaikštysčių. nurodinėjo. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lie­ tuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. kad ordinas grobuoniškais tikslais kariaująs NU krikščioniškąja Lietuva. kaip jūs nuspręsite. Vytautas dabar nebepabūgo sueiti su jais į atvirą kovą ir nė neketino išsižadėti karūnos. kad dėl jo puolimų Lietuva nega­ lėjusi anksčiau krikštytis ir t. jis yra pats žymusis iš visų Lietuvos valdovų. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai Asmuo. Bet tas didelių savo jėgų ir dėmesio nukreipimas į rytus atitraukė jį nuo artimųjų tautiškosios Lietuvos uždavinių. Tik 1853 m. Vytautui čia nepavyko dėl to. lenkai. Tiškevičius toje vietoje. ir lenkai jam drįso priminti priklauso­ mybę tik jo valdymo pradžioje. grafas E. ir. vie­ no ginčo su ordinu metu Lenkų ponai Jogailai su Vytautu pa­ sakė: „Jūs abudu esate mūsų valdovai. Vy­ tautas mokėjo laviruoti. Pats Jogaila. kokia bu­ vo ir Traidenio laikais. Jis r a d o L i e t u v ą . O ta siena buvo maždaug tokia pat. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį. troš­ ko įsigalėti ir Lietuvoje. buvo svarbi sąjunga. lenkai 148 pakėlė didžiausią triukšmą. nes reikėjo likti ir savarankiškam ir bičiuliškai gyventi su Lenkais. suvaržę savo karalių namie. Kaip valstybės vyras. tokio įpėdinio Vytautas neturėjo. taip ir tesie!" Sutvarkymas santykių su Lenkais. vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau. Tačiau kad ir daug jis padėjo pa­ stangų. tačiau jo pastangas pakirto mirtis. ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties. T i k tada. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek Mitvirtėjo. 24. Jo nuopel­ nai valstybei yra nepaprastai dideli. Vytauto išorinė išvaizda yra žinoma: jis buvo nedidelio ūgio. mat. lotyniškai. gaisro. paėmęs Lietuvą valdyti. jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos. Vytautas apgy­ nė nuo vokiečių puolimo Žemaičius ir pirmas tvirtai juos pri­ jungė prie Lietuvos valstybės. Vokiečių pavojaus pašalinimas. Tas pa­ minklas tebėra dar ir dabar. kai jis panoro Lietuvos savarankiškumą apdrausti karališkąja karūna. Tad santykių klausimas išbuvo ne­ judintas iki Vytauto gyvenimo galo. ir vėlesni didieji Lietuvos kunigaikščiai visais atžvilgiais jį laikė sau pavyzdžiu. tik jis vienas tėra vadinamas Didžiuoju.

nusėtas medinėmis pilaitėmis. bet vėliau ėmė silpnėti. Bet tatai krašto kultūros lygio. Juo­ dąją jūrą. dar nelemia. — ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose. t. Ten nuklydo ir dingo daugelis energingiausių tautos sūnų. keistus dievų vardus. Tada ui'huvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo. svetimuose rusų kraštuose. eikvo­ dami jas plačiuose. žinoma. be to. kas jiems būdavo nesuprantama ir nepaprasta: šventuosius miškus. J e i l i e t u v i a i b ū t ų b u v ę b a r b a r a i . K e l e t ą d e š i m t m e č i ų ji dar v i e n o d a i laikėsi. buvo tik tas. — čia buvo ne jų vienų kaltė: ordinas jiems atnešė kryžių ant kardo. ir Lietuva žymiai praturtėjo. barbarišku kraštu. matome. Europa juos už tai iškoneveikė ir per 150 m. Prasi­ dėjo glaudūs prekybos ryšiai su Vakarais. jie ne­ būtų galėję ir nuo ordino apsiginti. kurios ištikdavo riterius. puolančius Lietuvą. v i e n o d i d ž i o j o kuni­ g a i k š č i o v a l d o m ą . Bet geriausias lietuvių kaltūros rodiklis yra jų nu­ veiktieji darbai. bet tuo būdu silpnino tautos jėgas. Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas. sutrukdė kultūros kilimą. negalėjo būti palanki lietuviams. Jie turėjo savotišką kultūrą. Tai buvo savotiškas Lietuvos skriaudimas. negalėdama perdirbti visos visuomenės. Bet užtat kiek lietuviai parodė suma­ numo. tuo jis. kurių buvo pilna vidurinėje Europoje. jie čia pastebėdavo daug to. gyveno savotišką gyvenimą. lygi su visomis kitomis. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų j krikščioniškuosius 1. Be to. joje nebuvo galingų ikmens pilių. grįžę iš tokių žygių. susidurdami su lietuviais. žinoma. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių". neturėdama tinkamo vado.o p a l i k o ją vieningą. Šiaipjau navo kultūra ji buvo lygi su visais savo kaimynais. o tai tik todėl. deja. įstojo į pasaulio valstybių tarpą. Pa­ goniškoji. pripasakodavo vienuoliams kronikininI i m s apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų. kad lietuviai var­ tojo tokiuos pat ginklus ir tokiuos pat įrankius. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas Skaitydami senuosius. Vilnius pasidarė didelis rytų Europos miestas. kuriems tekdavo būti Lietuvoje arba karo žy­ gio metu. jie svajojo sukurti pasaulinę galybę. jų nuomonė. turėjo pati persidirbti. rodančių. Todėl ir kronikos lietuvius paprastai vadina įvairiais žeminamais vardais: laukiniais. Be to. arba su diplomatine misija arba šnipinėjimo tikslu. Be to. Kurdami didingą valstybę. Tai geriausias tautos atsparumo ir neišsenkančios energijos liudijimas. Bet tai nenuostabu: visi tie raštai (kronikos) buvo rašomi dažniausiai mal­ dingų vienuolių. Tiesa. n e b ū t ų s u k ū r ę t o k i o s g a l i n g o s v a l s t y b ė s . be nbcjo. kad ji nebuvo krikščioniška. tad jie ir negalėjo jo priimti. o jie vis dėlto atsilaikė. ži­ noma. Tik. kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai. tai mes dabar lirai matome iš archeologinių iškasenų. vyko mokytis į Europos universitetus. su ja jau visur buvo skaitomasi. Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai. ir jos vidaus kultūra ne­ galėjo kilti reikiamu greičiu. o kartu patarnauti ir krikš­ čionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą. tuose užimtuose rusų plotuose jų sau­ jelė. lietuviai sekė net naujuosius Euro­ pos išradimus. vakarų Europoje sklei­ džiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius. keistas tikybines apeigas. nuo Europos atskirta ir jos ujama Lietuva tapo krikš­ čioniška valstybe. valstybinės išminties ir energijos! Juk pasiekti Volgą. kokiuos vartojo jos kaimynai ir visa Europa. šėtono tarnais ir t. Iš tikro. kad 150 illrriai. Tačiau tie. Aišku. tolesni politiniai įvykiai jai sutrukdė tinkamai plėtotis ir stiprėti.ruošė prieš juos žygius. negalėdavo stebinti Europos riterių. kad čia nebuvo uolinių kalnų. jie tik būdavo girdėję apie ją iš kitų. karingieji lietuviai patys ieškojo naujų že­ mių ir naujų jėgų rytuose. apie jos gyventojų nežmoniškumą. nustojo daugelio žemių ir. tolimąją Galiciją ir iš ten suskubti grįžti į Nemuno pa­ krantes atremti ordino puolimų — reikėjo ir ištvermės ir energijos. kurs skyrė Lietuvą nuo kaimynų. V. Lietuvą liečiančius raštus. kurie tuomet apie Lie­ tuvą rašydavo. Visa tai tūlam maldingam ir prietaringam viduramžių krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis. surusėjo daugelis Lie­ tuvos kunigaikščių ir bajorų. vienintelis skirtumas. kad juose Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu. Karai su visos Europos remiamu vokiečių ordinu iš tikro sutrukdė normalią Lietuvos gyvenimo raidą. kurie buvo papratę savo kraštuose ant aukštų uolinių kalnų matyti galingas akmens pilis. 151 . Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis. dažniausiai jos visai nebūdavo matę. o kad nebuvo krikščionys. amži­ nąsias ugnis. sulaikė kūrybinį darbą. Žo­ džiu. Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės. Jo valdoma Lietuva. Lietuvos žmonės pradėjo šviestis. norė­ damas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisi­ vilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. Ano meto Lietuva savo kultūra. negalėjo žavėti svetimšalių. Bet Lietuva iš tikrųjų nebuvo laukinė. Be to. bendradarbiaudama su Lenkija pasidavė jos kultūrinei įtakai.

Traidenis. kaip apie narsius karius. atsilygindamas kryžiuočiams. Vakaruose išradus pa152 liaukas. tiek krikščioniškoms.2. Todėl kai į karą išeidavo visi vyrai. Bet kadangi visus metalinius daiktus lietuviams tekdavo pirktis arba grobtis iš užsienio. be abejo. Iš savo gamtos turtų jie maitinosi. kryžiuočiai jas pirmą kartą pavartojo prieš lietuvius Kęstučio laikais. Tuo būdu priešas niekad negalėdavo iš netyčių užklupti pilies ir jos lengvai iš­ griauti. pasinaudoti aplinkinių valstybių sunkumais ir be vargo paimti jas į savo valdžią. Kitą kartą lietuvių kariuomenė per vieną naktį pasidirbo tiltą ir perėjo plačią Dauguvos upę. žinoma. kad turėjo sekti vakarų Europos gyvenimą ir pažinti jos santykius. visi slėpdavosi miškų tanku­ mynuose. dažnai išeidavo kovoti ir su paprastomis medžio buožėmis. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą Rašto vartojimo pradžia. Be to. . turinčios tokią aiškią politikos liniją. su kirviais ir t. Tik todėl reikale ji sugebėdavo čia rasti sau sąjungininkų. tačiau. skirtinga nuo krikščioniškųjų Vakarų kultūros. todėl galėdavo pasiekti labai tolimus kraštus. taip gražiai sugeban­ čios palenkti savo naudai visas kaimynijoj iškylančias problemas. Taigi lietuvių karo technika buvo gana aukšta. . Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose . ir ne kartą ordinas gaudavo iš popiežiaus įspėjimų. Į karo žygius lietuviai jodavo raiti ir dideliais būriais.t. buvo kitoniška. Jie buvo veiklesni ir karingesni už visus savo kaimynus. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis Lietuviai istorijos arenoje pasirodė. tiek pagoniškoms. Pavyzdžiui. o karu reiškė savo valstybinę veiklą.. patrankų jau turėjo ir Kęstutis. Nestigo Lietuvoje nė gerų d i p l o m a t ų . raiteliai turėjo pentinus. kurs. Lietuvių žygiai būdavo gerai organizuoti. nepraėjo nė metų. prisikirtę medžių. Tas jau rodo. kuri buvo sudaroma iš tų pačių apylinkės žmonių. Algirdas ir Vytautas buvo tiesiog nepaprasti diplomatai: jie sugebėjo kovoti net su didžiai įsigudrinusia ir poros šimtmečių praktikos turinčia ordino diplomatija. apgulęs Daugpilio pilį. todėl jis mums mažai ir te153 . |oinis buvo nusėtas visas ordino pasienis. Prie sienų pristumdavo aukš­ tus bokštus.). taip pat patranko­ mis griovė jų pilis. 30. kaip kad bėga kiškiai nuo medžiotojų" . Tad pagoniškoji Lietuva turėjo turėti gana aukštą kultūrą. o jų arkliai būdavo puošiami žalvariniais papuošalais. Savo kraštui ginti lietuviai statėsi p i l i s (žiūr. iš kurių būdavo galima nusileisti į apgultąją pilį. tai. kaip ir Vakaruose. kaip karių ir gamtos tauta. 3. Be to. jie visgi kartais sugebėdavo pakirs­ ti visos Europos pasitikėjimą ordinu. net būdavo ekskomunikuojamas. 85 psl. kad visa tai nėra barbarų pažymiai. Jų ginklai buvo panašūs į visos Europos karių ginklus. prity­ rusiais kariais. Jei ji diplomatiš­ kai laimėdavo. Palikę savo namus. su mediniais iešmais gele­ žiniais smaigaliais. Pilims griauti čia pat. tačiau nė tokiuo būdu negalėdavo ištrūkti iš lietuvių. tai ne visi jų turėdavo. Aišku. ne­ galėdami įsigyti visų brangiųjų ginklų. o ne vien turtingesnieji bajorai. Lietuviai turėjo susidarę ir savo kariavimo būdą. Apsileidusi miškinė tauta nebūtų galėjusi sukurti tokios galingos valsty­ bės. galvai ir krūtinei pridengti — geležiniai šarvai. Arkliai buvo balnojami tokiais pat balnais ir taip pat žabojami. buvo pasidirbęs akmenų svai­ domąją mašiną. Kryžiuočių ordino kronikininkas Dusburgas vadina juos kietasprandžiais. kuri. jie greit perimdavo naujuosius priešų ginklus. kad Lietuva visai nebuvo uždara Europai. pasidirb­ davo specialias mašinas — taranus. . pilna jų buvo ir visam krašte (jų liekanų gausu Lietuvoj—tai gražūs piliakalniai). savo taktiką. tačiau tas jos vertės nemažina. O Livonijos ordino kronikininkas Henrikas (va­ dinamas Henriku Latviu) šiaip juos apibūdina: „Lietuviai tuose kraštuose viešpatavo visoms tautoms. Būdami pagonys. Senoji Lietuva sukūrė savo galin­ gą valstybę. o Gediminas. jie turėjo puikių karo vadų. Pagrin­ dinis raitelio ginklas buvo kardas. Visose pilyse nuolat budėjo pasikeisdama tam tikra įgula. X I I I amžiuje kaimynių tautų kronikos rašo apie juos. miške. Bet dar geriau Lietuva paži­ no Rytus. Ir nuo mažo lietuvių skaičiaus rusai bėgo per miškus ir sodžius. Diplomatiškų ga­ bumų parodė jau Mindaugas. nenugalimais. nesudariusi savo rašto. čia jai buvo žinomi visi tarptautiniai santykiai. nepaliko mums ra­ šytinių savo gyvenimo paminklų. tuomet jų dalies apginklas būdavo daug prastesnis: paprasti ūkininkai.

Kultūriniai lietuvių santykiai su katalikiškaisiais Vakarais ypač pagyvėjo susidūrus su vokiečių ordinu. geriausiai rodo tas faktas. Kid ano meto Lietuva būtų buvusi aprusėjusi. kaip kad buvo parašytos pirmosios knygos. Ypač skirtingai ji ėmė plėtotis Lietuvoj. kai ja buvo rašoma daugumas raštų ne tik valstybės. bijodami iškreipti savo tikėjimo tiesas. visas savo tikybines knygas rašė pažodžiui. Pirmieji Lietuvos raštai buvo įvairūs laiškai į užsienį ir sutartys su svetimomis valstybėmis. kurie nusikėlė gyventi į rusiškuosius kraštus. — juo labiau. kurių jau nebevaržė jokie erezijų pavojai. ir į rusiškąją pravoslaviškąją. rašė apie ją dažniausiai tik iš kitų pasakojimų ir labai dažnai dar tyčia ją juodindavo. bebendraudami su savo priešais katalikais. be jokių svy­ ravimų atsigręždami į Vakarų krikščionybę. Todėl jų tikybinės lite­ ratūros kalba ilgus amžius išliko nė kiek nepakitusi. Nuo pat Mindaugo laikų Lie­ tuvos valstybei teko dideli rusų žemės plotai. Lietuviai visai ne­ liesdavo rastosios rusų kraštuose valstybinės ir socialinės san­ tvarkos. Todėl ji kitokia bu­ vo tuose rusų kraštuose. kai būdavo koks reikalas su Rytais. įsivedė buvusius rusiškuose kraštuose urėdus. kurie betgi Lietuvos nepažino. Net Lietuvos katalikų dvasininkai ją vartojo greta lotynų kal­ bos. Tas jau rodo. Valstybėje vidaus reikalams raštas nebuvo vartojamas net iki X I V amžiaus pabaigos. Visi lietuviai iki pat krikšto išliko pagonys. priklausiusiomis rytų apeigų Bažnyčiai.žinomas. Visa valstybė tautiniu ir tikybiniu atžvilgiu dalijosi į dvi dalis: į lietuviškąją pagoniškąją. Lietuvoje ji plėtojosi labiausiai ukrainiečių. Žmonėms neateidavo nė į galvą. kai nuo X I V amžiaus pa­ baigos ji pasidarė valstybine rašto kalba. o gal net ir ki­ tur buvo katalikų bažnyčių. arba kronikos)). Patys lietuviai tada apseidavo iš viso be jokio rašto. Tikrojoje Lietuvoje pravoslavais buvo tik į ją atsikėlę rusai. Ji buvo vartojama visose pravoslaviškose slavų tautose ir romaniškoj Rumunijoj. kad joje neįsigalėjo pravoslavija. Kiekviena iš jų gy­ veno skirtingą gyvenimą. arba tik­ rąją Lietuvą. Ką apie jį žinome. atsirado vienuolių misijonierių. ypač juos paveikė rusų valsty­ binė organizacija ir visuomeniniai santykiai. Iš rusų yra skolinti ir vietininkai (namiestnik). lietuviai buvo gana gerai pažinę katalikiškąją Vakarų kultūrą. Slavų rašto kalba Lietuvoje. Ir iš tikro lietuviai pasiskolino iš rusų kai kurias valdymo for­ mas. Nuo to meto į Lie­ tuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė. Kad Lietuva iš tikro nebuvo surusė­ jusi. kuri buvo kilusi Bulgarijoj. po krikšto jie labai greit virto katalikais. vėliau pramintai pravoslavų Bažnyčia. Visi rytų slavai vartojo specialią rašto kalbą. turėjo nemaža įtakos ir Lie154 !nvos rašto kalbai. o kartais ir vokiškai. ta kalba buvo pradėtos rašyti jų tikybinės knygos. Kiekvienoj valstybėj ji plėtojosi skirtingai. kaip kad paskutiniais laikais bandė įrodinėti rusai. o ypač gudų kalbų įtakoje. užėmę tokiuos didelius rusų plotus. tad dažnai ji yra vadinama gudų rašto kalba. ši pasaulinė raštų kalba plėtojosi šnekamosios kalbos įtakoj. Ta pačia religinių raštų kalba buvo pradėti rašyti ir kiti raštai. Kai būdavo koks reikalas su Vakarais. tėvūnai (tijun) ir kt. kad. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke. turėjusiai savo raštų (daugiausia tai buvo tikybiniai ir įvairūs istori­ niai raštai. žinoma. Bet nei vakarų Europa nebuvo lotyniška nei Lietuvn nebuvo slaviška ar rusiška. Žinoma. Be to. senoviška. taip Lietuvoje ir visuose rytuose — specialia slavų rašto kalba. Kultūriniai lietuvių santykiai su rusais. kad galėtų rašyti ir IIVO šnekamąja kalba. todėl ji negalėjo nepaveikti ir pačios Lietuvos. vėl kitokia buvo kitur. žinome tik iš svetimųjų. kurie prisigerdavo rusiškosios kultūros. Pravoslavai. Pravoslavais virto tik tie. Net pats didžiojo kunigaikščio titulas yra skolintas iš rusų. O kai valstybės gyvenime pradėjo vartoti raštą. būdavo rašoma rytų slavų var­ tojamąja rašto kalba. Kaip Europos vakaruose buvo rašoma lotyniškai. Tos kalbos vartojimas betgi nė kiek nerodo. kad į rusiškuosius kraštus nusikeldavo dalis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų. Lietuvos valdžiai patekusieji rusų kraštai. Tačiau ir ji buvo visai savotiška — niekas gyvas ja nekalbėjo. lietuviai šiek tiek buvo paveikti jų kultūros. būdavo rašoma lotyniškai. Bet šiaipjau Lietuva nesurusėjo. prasidėję prekybos santykiai 155 . kurie pateko į Lietuvos valdžią. kito­ kia buvo Maskvos kunigaikštystėje. Čia lietuviai su­ sidūrė su senomis valstybėmis. bet ir Bažnyčios reikalams. Viduramžiuose beveik visur pasauly rašto kalba skyrėsi nuo šnekamosios tau( I I N kalbos. o iš lietuvių nežinome Rytų Bažnyčios apeigomis apsikrikštijusios nė vienos bajorų šeimos. jį pasiskolino iš kitų.

Jogailos val­ dymo pradžioje net Vilniaus miesto viršininkas buvo pirklys vokietis Hanulonas. nei Jogaila nei Vy­ tautas nepasirūpino įsteigti Lietuvoje mokyklų. bet ir ji dažniausiai i uošėsi. iki pat X V I amžiaus jų buvo labai nedaug. sulyginti ją su visomis kitomis valstybėmis. Tačiau jų ten studijavo dar labai nedaug. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi amatininkų. Krokuvos universitete. Todėl ji visada jautė tam tikrą kultūrinę giminystę su lenkais. Po kelerių metų atsirado dar keletas mokyklų prie vienuolynų ir parapijinių bažnyčių. dar kiek pamokyti. t. lietuviai po krikšto pradėjo lankyti va­ karų Europos universitetus. y. o įvedus krikštą jau norima visai priartinti Lietuvą prie vakarų Europos. Bet. Bet glaudesni Lietuvos santykiai su Vakarais iš tikrųjų pra­ sideda tik nuo Jogailos ir Vytauto laikų. prie jos atsirado ir pirmoji Lietuvos mokykla. bet Vakaruose. Anais laikais visur pasauly mokyklas laikydavo tik bažnyčios ir vienuolynai. Jos daugumas mokėsi Lenkijoje. Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kul­ tūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. jei mokėdavo paskaityti li­ turgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. jos tekdavo kviestis dažniausiai iš Lenkijos ir ka­ dangi su Lenkija visą laiką buvo palaikomi politiniai ryšiai. bū­ davo įšventinami į kunigus. Taip pat nuo jo laikų korespondencijai su Vakarų valdovais buvo pradėta naudotis Lietuvoje gyvenusių vienuolių patarnavimais: mat. Tačiau šitų mokyklų dar nepakako. deja. Po krikšto Lietu­ vai reikėjo daugiau šviesuomenės. iš eilinio anų laikų kunigo ma­ žai tebuvo reikalaujama: pakakdavo. pasikeitimai laiškais ir delegacijomis. antroje pusėje.I. Tad iki tol visa šviesuomenė buvo ruošiama svetur. Čia ir prasidėjo lietuvių 156 Mokyklų Lietuvoje ilgą laiką kaip ir nebuvo. ilgainiui palengva sulenkinę aukš­ tesnįjį Lietuvos visuomenės sluoksnį. Mokytųjų žmonių paruošimo klausimas. daugiausia iš Lenkijos. X V I amž. trūkstant savos švie­ suomenės.uitos nelaimės. O jie ypač bu­ vo reikalingi diplomatijai ir Bažnyčiai. O kadangi. Kadangi jis buvo Lietuvai artimiaulias. tai palengva ėjo ir Lietuvos šviesuomenės lenkėjimas. Dalis vakarų Eu­ ropos pirklių net apsigyveno Lietuvoje. ir Lietuvai dar ilgai teko skolintis inteligentų iš svetur. Siek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos. anksčiau eidavo tik diplomatiniai susižinojimai. Mat. O aukštesnioji ir aukštoji mokykla (akademija) Lietuvoje atsirado tik su jėzuitų atėjimu. Jogaila atgaivino jau seniai įkurtą. taip antai. Lydos pilies griuvėsiai. ji turėjo jų kviestis iš svetur. bet suny­ kusį Krokuvos universitetą. T o meto L i e t u v a k u l t ū r o s i r šviesos i e š k o j o ne Rytuose. (ypač su Ryga) lietuvius jungė su Vakarais. Neturėdama tam reikalingų žmonių iš saviškių tirpo. jose mokė bažnyčios reikalui truputį lotyniškai skai­ tyti ir rašyti. ypač daug lie­ tuvių čia studijavo teologiją ir ruošėsi bažnytinei veiklai. paskui gabesnieji. Bet šitų pirmųjų mokytų žmonių vis dėlto dar nepakako. Tuo būdu prasidėjo su Lenkija pirmieji kultūriniai ryšiai. mokslinosi Lenkijoj. įkūrus Vilniaus vyskupystę. 157 . Tiesa. Iš pradžių vaikai buvo ruošiami patarnauti baž­ nyčiose pamaldų metu. pirklių ir riterių iš Vakarų. kurios paruoštų mokytų žmonių. tik jie ge­ riausiai galėjo rašyti lotyniškai. tai daugumas lietuvių ir vyko į jį mokytis. Bet tai buvo tik pradžios mokyklos. 1400 m.

pavyzdžiui. 76 psl. Jos rašytos ta pačia gudų rašto kalba. 138—9 psl. ir visi studentai galėdavo mokytis pas ten pat gyvenančius profesorius. Lietuvos valstybės bran­ duolys buvo Aukštaičiai. jos tik turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duoklę ir eiti jo įsakymu į karą. Iš pradžių Lietuvos sie­ nos buvo plečiamos karu. Aukštuosius teologijos mokslus lenkų dvasininkai ėjo Prahos universitete. kolegiją įsteigė tik po kelerių metų. o daugumas iš 12 Algirdo sūnų gavo valdyti po atskirą kunigaikštystę. senieji rusų kunigaikščiai ilgiau išliko tik smulkiosiose kunigaikštystėse (žiūr. nemokėdami kalbos. Bet Jadvyga mirė ne­ spėjusi įvykdyti savo sumanymo. Iš jų jau aiškiai matyti didelis valstybinis susipratimas. Jos buvo parašytos jo rūmų įtakoje. juose turėjo gyventi ir mokytis teologijos 12 studentų lietuvių. Medininkų pilies griuvėsiai. Atskirų kunigaikštysčių Lietuvos valstybėje buvo gana daug. Daugybė rytuose esančių rusų kunigaikštys­ čių buvo jungiamos prie Lietuvos. kiekvienas iš 7 Gedimino sūnų. nutarė sudaryti sąlygas. Tik X V I amžiaus antrojoje pusėje Lietuvoje ima rastis ir lenkiškų raštų. iš čia Lietuvos valstybė sparčiai ėmė plėstis į rytus.). Netrukus Čekijoje prasidėjo didelės suirutės ir tarpusavio karai (žiūr. susitarusi su savo kapelionu čeku. To­ kie bendrabučiai buvo vadinami k o l e g i j o m i s . Iki jėzuitų pačioje Lietuvoje niekas nemėgino įsteigti aukštesniosios ar aukštosios mokyklos. o kitos — jos užimtose rusiš159 158 . Juose nereikėdavo nieko mokėti. Todėl Jogailos žmona Jadvyga. atsirasdusios Vytauto laikais. Bet dažniausiai didesnieji kunigaikščiai buvo pa­ šalinami ir jų kunigaikštystės buvo pavedamos valdyti didžiojo kunigaikščio sūnums ar broliams. nes nebuvo kas juos paskatintų ten važiuoti. Bet jau ne­ trukus po krikšto buvo bandyta sudaryti sąlygas. Tuojau po Lietuvos krikšto buvo reikalinga jai paruošti lietuvių kunigų. Pirmieji Lietuvos raštai buvo savos kronikos. nes pirmieji Lietuvos kunigai lenkai. Jose gėrimasi ir didžiuojamasi Lietuvos praeitimi. Tai pirmosios Lietuvos istorijos. o gal net jo paties įsakymu. kad lietuviai galėtų ruoštis į kunigus Prahos universitete. Tuo būdu lietu­ viai nepasinaudojo ta malone. Senosios Lietuvos valstybinė santvarka Valstybės teritorija ir jos valdymas. Iš pradžių į ją ne­ atvyko nė vieno lietuvio. Jadvyga ir su­ galvojo įsteigti Prahoje tokią kolegiją lietuviams. Kadaise Kazimiero Di­ džiojo įkurtas universitetas buvo sunykęs (jį 1400 m. Anais laikais įsteigti aukštojo mokslo įstaigą buvo nelengva. Lenkai Lietuvos krikšto metu taip pat neturėjo aukštosios mokyklos. kuria buvo rašomi ir visi vidaus reikalų raštai. Ta pačia gudų kanceliarine kalba buvo rašytos ir vėlesniosios Lietuvos kronikos. o jos įgaliotiniai. Tam reikalui buvo paskirta speciali suma pinigų ir nupirkti namai. Tų kro­ nikų atsirado net keletas. Vėliau daugelis rusų kuni­ gaikštysčių buvo prijungtos įvairiomis sutartimis ar paimtos Lietuvos kunigaikščių globon.). Lietuvos raštų pradžia. kad Prahoje galėtų mo­ kytis teologijos ir lietuviai.Prahos lietuvių kolegija. ir universitetas bei kolegijos sunyko. Kai kuriose ku­ nigaikštystėse kurį laiką buvo paliekami net tie patys. garbinamas Vytautas ir jo darbai. Pagoniškoji Lietuva nepaliko apie save jokių raštų. o viena tuojau buvo išversta ir į lotynų kalbą. nes trūko mokomojo personalo. 4. kuriems buvo įteikti pinigai. atgaivino Jogaila). senieji rusų kunigaikščiai. Buvusi didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija prie Vilniaus. ne­ galėjo apaštalauti. Anais laikais prie universitetų paprastai būdavo steigiami tam tikri studentų bendrabučiai. Vie­ nos jų buvo tikrojoje Lietuvoje.

Didžiojo kunigaikščio sostui pavel­ dėti nebuvo susidariusios tradicijos. pavyzdžiui. ėjo smulkesnieji k u n i g a i k š t ė l i a i . Valstybė buvo laikoma ne jo vieno. Šiaipjau. Iš tų žemių jie turėjo eiti į didžiojo kunigaikščio kaI. o iškilęs bajoras galėjo pasidaryti artimu didžiojo kunigaikščio padėjėju ir įeiti į vadinamųjų ponų tarpą. Dar žemiau už juos stovėjo įvairios vals­ tiečių rūšys. Sričių naikinimą ir valstybės centralizavimą pradėjo Vytau160 l. Iš nepaklusniojo jis galėjo atimti valdomąją sritį ir duoti jam kitą arba ir visai neduoti. Todėl visi svarbesnieji žygiai didžiojo kunigaikščio buvo atliekami tik pasitarus su broliais. galėjo virsti bajoru. kaip u visuose kraštuose. Taip pat visi šeimos nariai. paveldėdami juos iš tėvų. o nuskurdęs bajoras — paprastu vals­ tiečiu. 5. be didelės dalies Aukštaičių. buvo vienas iš vidutiniųjų jo sūnų. Smolensko. sutartys su kitomis valstybėmis taip pat buvo daromos visos šei­ mos vardu. pavyzdžiui. turinčių net po kelias kunigaikš­ tystes. šie buvo visiškoje savo srities kunigaikš­ čio valdžioje. bet visos jo šeimos nuosa­ vybe. Vėliau su jais susilygino ir daugelis kunigaikščių. jo diplomatai. vaidino tam tikrą vaidmenį ir valstybės politikoje. kol kurioje nors srityje buvo koks kunigaikštis. turėdami savo sritis. 117—120 psl. prasidėjo labai anksti. tol didysis kunigaikštis turėjo reikalą tik su juo. tokios. lenkų pavyzdžiu. Didelių sričių. kurio svarbiausias darbas ir pa­ reiga buvo eiti į karą. nuo XV amžiaus. iš tų sričių buvo sudarytos dvi pirmosios ^ilvadijos. Giedraičių. Visuomenė buvo susiskirsčiusi į sluoksnius. Svyrio kunigaikši ui ir kt. Jau Vytauto laikais jie niekuo nesiskyrė nuo turtinges­ niųjų bajorų. Bet vis dėlto visi turėjo klausyti didžiojo kunigaikš­ čio. kurių be specialių urėdų nebuvo galima lldyti. kurie \H valstybės kūrimosi laikų buvo išlikę savo mažytėse sritelėse. iš kurių Vytautas atėmė sritis. Socialinė nelygybė Lietuvoje.). Iš jų vėliau išsiplėtojo uždari luomai. Įpėdinį pasirinkdavo pats tėvas. Vytautas patsai valdė VilllllUl ir Trakų sritis (kitos žemės buvo valdomos jo vietininkų). kurių žemės plotai ir nesueidavo. Praturtėjęs valstietis. karo vadai. todėl visi šeimos nariai turėjo teisę joje gauti savo dalį. pradėjęs eiti kario pareigas. Nuo Gedimino laikų taip pat gana didelė buvo Kęstučio valdytoji Trakų sritis.kose žemėse. Iš jų ir turtingųjų bajorų kilo artimesnieji didžiojo kunigaikščio bendradarbiai. Juo būdavo pasirenkamas ne būtinai vyriausiasis sūnus. Didžiausia buvo Vilniaus sritis. Be jų. Jaunutis. o buvusios kunigaikštystės — vaivadijomis. Tačiau visi tie sluoksniai dar nebuvo uždari. Naugardo Sieversko. Tačiau. bet tas atsitiko daug vėliau. sričių vietininkai ir patarėjai. Pagaliau Algirdo paskirtas įpėdinis.lctuvos Istorija. pav. Kijevo ir kitos kuni­ gaikštystės. jį pakeitė Algirdas — irgi ne visų vyriau­ siasis iš brolių. I rti buvo dideli plotai. 11 161 . buvo dar žemesnysis bajorijos sluoksnis. kurią valdė patsai didysis kunigaikštis.. ne su jo valdiniais. buvo Alšėnų.i*> (iiūr. išskyrus šeimą. buvo Polocko. vėliau tie vietininkai virto vaivadomis. Todėl 1413 m. Galėjo būti ir priešingas kelias: nuskurdęs didikas (ponas) savaime virsdavo eiliniu bajoru. Kiekvienas iš kunigaikščių savo srityje vėl savo rėžtu skirstė žemes sūnums. Didžiojo kunigaikščio valdžia valstybėje buvo suvaržyta. didžiojo kunigaikščio valdžios nevaržė niekas: jis buvo visos valstybės savininkas ir valdovas. Jai. po Gedimino mirties Vilnių ėmė valdyti jauniausiasis jo sūnus. jau po Vytauto. Sosto paveldėjimas. O tie ne būtinai turėdavo gauti ištisinį žemės plotą: kartais jie gaudavo porą ar kelias pilis. Po valdančiosios ku­ nigaikščių šeimos. tokie. Daugumas didžiųjų sritinių kunigaikši t'uj buvo panaikintos. Vietoj kunigaikščių srityse buvo paskir­ ti vietininkai. dar nebuvo luomai: perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą tebebuvo dar atviras. Senosios Lietuvos socialinė santvarka Visuomenės sluoksniai. Tuo būdu visa valstybės valdymo sistema virto sritinių kunigaikštysčių sistema. turinčius nelygias pareigas ir nelygias teises. Jogaila. jie buvo pradėti vadinti p o n a i s . tai vėliau iš jų dar bllVO išskirtos kelios kitos vaivadijos. Bajorai iš seno valdė tam tikrus žemės plotus. Sričių suskirstymas buvo nevienodas: kai kurie kunigaikščiai valdė labai dideles sritis. Taip buvo iki Vytauto laikų. Kadangi jos buvo per didelės. o kai kurie valdė vos po vieną ar po dvi pilis su mažomis apylinkėmis. buvo ir paimtose rusų žemėse. dar priklausė dideli Gudų plotai.

O jei kuris nors bajoras būdavo tur­ tingesnis. tai turėdavo patsai atsivesti ir išlaikyti dar keletą gink­ luotų savo tarnų. Karinė prievolė bajorijai nebuvo lengva: kasmet vieną ar ke­ letą kartų tekdavo eiti į karą pačiam su savo ginklais. todėl ėjo mainų prekyba. Jų valdomoji žemė iš tėvų pereidavo vaikams. Kadangi kunigaikštis kai o 163 . buvo nelengva rasti žmogų. Taigi ir pas mus buvo maždaug tokia pat santvarka. Už parduo­ damus produktus būdavo gaunamos įprastesnės prekės (dažniau­ siai brangūs kailiai). atlikdavo per savo tarnus. Jie mokėjo tam tikrą nustatytą mokestį. tais verslais vertėsi žmonės. jei kurie pradėdavo eiti karinę tarnybą. gyvuliais. Lietuvos sriimcs kunigaikštystės buvo laikomos ne tiek jas gavusio kunigaikšEo nuosava valstybe. gy­ veną miškuose ir prie vandens. medžioklė ir žvejyba. Be to. Bajoras. Jie turėjo išlaikyti ir kelionėje pas juos sustojantį kunigaikštį su visu jo dvaru. Be karo tarny­ bos. D i ­ desnieji bajorai visus tuos darbus. o neturtingieji — patys. pa­ tekusi į kurios nors šeimos rankas. va­ dinami m e z l i a v o m i s . t. Todėl nu­ manu. Jį sudarė krašto ūkininkai. Todėl jos DUVO nepastovios: kunigaikščiai galėjo būti kilnojami iš vienos vie­ los į kitą. visa. bajorija dar turėjo išlai­ kyti pravažiuojančius kunigaikščio pasiuntinius. o jei karinės prievolės neatlikdavo neturtingas bajorėlis. turėdavo gauti kunigaikščio sutikimą. kurs neatlikdavo karinės prievolės. tai kunigaikštis rūpindavosi išleisti jas už tokių vyrų. netekdavo žemės. ypač ponų ir turtingesniųjų ba­ jorų žemėse. kiek administracine apygarda. XV amžiaus pradžioje. ėjo kai kurias pareigas ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajo­ rijos. Negalėjo jie laisvai elgtis tik su ta žeme. Kiekvienas iš jų mokėjo mo­ kesčius savo verslo produktais. O jam buvo svarbu. už kurias jau iš kitų būdavo perkami reika­ lingieji daiktai. Pinigų tuomet buvo labai maža. žinoma. visais kitais atvejais bajorija savo turtui turėjo visišką laisvę. kurie mokėjo medum ir vašku. buvo valstiečių. jie turėjo statyti naujas ir taisyti senas pilis. Lietuvos bajorijos pareigos valstybei priklausydavo nuo jų val­ domosios žemės. t. Tie. duokles. kaip Vakaruose vadinamasis f e o d a l i z m a s . tai jis turėdavo eiti valstiečio pareigas. Mat. Jei išmirdavo kuri nors bajorų šeima be įpėdinių. Tokio pat sutikimo reikėdavo ir žemę parduodant ar dovanojant. perleisdami žemę kitiems. ta­ čiau jos tikruoju savininku vis dėlto buvo laikomas kunigaikštis. kurie galėtų atlikti karo tarnybą. Tik Lietuvos f eoda162 lizinas buvo kiek kitoks: jis skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo nc tiek bajorijos. kad privatinė bajorų žemė visada liktų ran­ kose tų žmonių. vadinosi d u o k l ė m i s . kurie mokėjo kiaunių ir vebrų kailiukais — k i a u n i n i n k a i s ir v e b r i n i n k a i s . Bet jau tada. šienu. mažinamos ir didinamos. kurią jiems duodavo kunigaikštis valdyti iki gyvos jų galvos ar iki pasikeis jo malonė: ta žemė galėjo būti atimta ir kitam atiduota kiekvienu momentu arba iš­ ėjus kunigaikščio skirtajam laikui. Todėl žemės savininkai. Tad šiuo atveju bajorų privatinės nuosavybės laisvė buvo suvaržyta. Vytauto laikais. |os buvo kunigaikščių gaunamos iš tėvų. Vėlesniais laikais ir vietoj galvijų buvo mokami mokesčiai. Tais laikais Lietuvoje dar tebevyravo natūralinis ūkis. vežimų. kaip matome. ir jis savo valia atiduodavo juos kam nors kitam (tai vadinamoji kaduko teisė). Smulkesnioji bajorija dar turėjo daugybę pareigų. kurie buvo pririšti prie pavestojo žemės ploto ir turėjo nustatytas pareigas. su savu arkliu ir su savo maistu. tai virsdavo net tikraisiais bajorais. Jei lik­ davo vienos tik dukterys. Tuo tarpu Vakaruose vasalų valstybės buvo pastovios ir neliečiamos. iš jos jau retai kada be­ išeidavo.riuomenę. svarbios ūkio šakos tada dar buvo bi­ tininkystė. o ne iš suvereno malonės. Šalia žemdirbystės. valstiečiai ir mokesčius mokėjo savo ūkio produktais: javais. pagal kurias ji buvo skirstoma į daugelį rūšių. kurs turėtų nori­ mųjų prekių ir norėtų gauti pirkėjo turimųjų produktų. O nesant pi­ nigų arba labai maža jų esant. y. buvo vadinami b i t i n i n k a i s . tai jų tur­ tai ir dvarai atitekdavo kunigaikščiui. Bet faktiškai ir ta žemė. jų pareiga buvo ir saugoti pilis. tokie valstiečiai vadi­ nosi n e l a i s v a i s i a i s . kurie galėtų atlikti karo tarnybą. kas į dvarą buvo sunešama produktais. kiek sritinių kunigaikščių teisėmis. kurie žuvimis — ž u v i n i n k a i s . o taip pat ir ją perleidžiant vedybų keliu. darbininkai. kiaušiniais ir t. parūpinti jiems arklių. Lietuvos feodalizmas. daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo l a i s v i e j i ū k i n i n k a i . bajorai turėjo dar ir kitų pareigų. Jie buvo taip pat nevienodi. nebuvo galutinai išsiplėtojęs. be to. jų sritys galėjo būti karpomos. Valstiečiai buvo žemesnysis ir gausingiausias Lietuvos visuo­ menės sluoksnis. kad kai kurios prekės turėjo atstoti pinigus.

valstiečiai dar buvo ver­ čiami statyti pilis. Be to. 164 6. Kiek vėliau Mažoji Azija pateko į Turkų valdžią. Lietuvoje nebuvo. bitininkystė ir žvejyba. vėliau ordino pinigai ir pagaliau Prahos skatikai. upėmis buvo pasiekiama net Juodoji jūra. sidabro lazdelės. taip pat dar ilgai dirbo net Vakaruose). Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių už­ puolimai. Kai kur buvo auginama šimtai arklių. Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. kurie dirbo kunigaikščiui ar ponui reika­ lingus vežimus ir ratus (tai vadinamieji r a t i n i n k a i) ir t. t. sėdavo kitur: žemės tuomet buvo kiek reikiant. t. Ūkis. kurs neturėjo jokių teisių. nes tuomet javų eksporto ne­ buvo. kaip kad tikro­ joje Lietuvoje. prekybos cent­ rai. Be to. to­ limi vakarinės Azijos kraštai ir Viduržemio pajūris. Ypač lengva valstiečių būklė buvo didžiojo kunigaikščio dvaruose. tai dažnai tokio vergystę pamiršdavo. Prekyba. Jie buvo tik nelaisvi dvaro bernai. kurie grupavosi Viduržemio jūroje. nes dar X V I amžiuje didžiuliai Lietuvos valstybei tekę ru­ siškųjų žemių plotai buvo dykumos. Jie galėjo būti kam dovanojami ar parduodami. mažai tegyvenamomis gi­ riomis. medžioklė. kol augdavo. tačiau daugiau jų buvo kalama Vytauto ir vėlesniaisiais laikais. Visi vergų vaikai taip pat virsdavo vergais. kur juos veždavo parduoti į specialias rin­ kas. kad taip buvo dirbama tik Lietuvoje. Bet. Seniausiais laikais lietuviai prekiavo su skandina­ vais ir su rusais. Kre­ tingos ir Telšių apskričių dalys. ir todėl nebūtų buvę kur dėti javų. t.). tačiau gyventojų ten buvo vis dėlto ne daugiau. tiesti kelius ir 1. mo­ kestį sidabriniais pinigais). Be įvairių rinkliavų ir mokesčių. Savi pinigai buvo pradėti kalti greičiausiai tik Algirdo ir Kęstučio lai­ kais. Kunigaikščiai valdė savo žemes ir teisė jose gyvenančius žmones per savo v i e t i ­ n i n k u s ir dvarų prievaizdus. Anais laikais dar nie­ kas nesistengė daug žemės dirbti. o buvo tik darbo jėga. Ano meto Lietuvos valstybės gyven­ tojų skaičius nėra žinomas. tiltus. kad X I V amžiaus pradžioje tikrojoje Lietuvoje gyventojų galėjo būti tik apie 300. Ir patys žemdirbystės pabūklai buvo dar menki: žemė dažniausiai būdavo ariama mediniu arklu (be gele­ žinio norago) ir akėjama šakotu medžio kamienu (tačiau nereikia manyti. Jei kuriam iš jų pasisekdavo gauti žemės plotą ir jį dirbti už tam tikrą mokestį ir pareigas. Antai ištisa didžiulė giria buvo kryžiuočių pasienis. o šie iš valstiečių galėjo reikalauti tik tokių prievolių. Arkliams prižiūrėti ir šerti buvo spe­ cialūs valstiečiai. Iš pradžių Lietuvoje savų pinigų ne­ buvo iš viso. y. kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mo­ kėjo ir vadinamąją s i d a b r i n ę (sidabrinę duoklę. kokia kad buvo Rytuose. tų verslų pro­ duktus buvo galima parduoti ir už gautuosius pinigus pirktis Lietuvoje nesančių prekių.1. Vergai buvo žemiausias visuomenės sluoksnis. vadinamus t ė v ū n a i s . kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus. Ekonorriinis senosios Lietuvos gyvenimas Gyventojų skaičius. O ir čia jų buvo ne kažin kiek. Mat. kai čia nebe­ augdavo. Jie atsirado iš karo belais­ vių ir prasiskolinusių ar mirti nuteistų ir pasigailėtų valstiečių. kokios buvo kunigaikščio nustatytos. netoli Kauno buvo 800 arklių žirgynas. Todėl nei bajorų nei di­ džiojo kunigaikščio dvaruose (vadinamuosiuose domenuose) valstiečiams dar nereikėjo daug dirbti. buvo spe­ ciali rūšis amatininkų. vadinami a r k l i n i n k a i s . tai krašte buvo daug žirgynų. didesniosios Tauragės. Tačiau jis negalėjo būti labai dide­ lis. Todėl apskaičiuojama. Nors teritorijos atžvilgiu ru­ siškosios žemės bent 10 kartų buvo didesnės už tikrąją Lietuvą. didžiu­ lių girių buvo pilna ir visam krašte. pavyzdžiui. klm. buvo vartojami svetimieji: rusų muštiniai. Vaismainio ir laukų tręšimo lietuviai dar nežinojo. y. visas dabartinis Suvalkų kraštas. prekyba su tais kraštais sumažėjo. tada pamažu visai Euro165 . Kadangi javų eksporto tuomet nebuvo. greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų ga­ miniais. Vienoje vietoje tol sėdavo. ku­ rie dirbo žemę ir kitus darbus. nes ir Lietuva dau­ gely vietų buvo apaugusi didžiulėmis. Tuo tarpu bajorai stengėsi kuo dau­ giausia išnaudoti savo valstiečius.reikalui privalė arklių.000 (4—6 žmonės 1 kv. Bet toto­ riams užėmus Dniepro žiotis. ir toks vergas tapdavo pa­ prastu valstiečiu.000—400. metę tą plotą. Antra tokia pat didžiulė giria buvo Livonijos pasienis (šiaurinė Lietuvos dalis). tačiau tokios vergų prekybos. tai. šalia žem­ dirbystės. dar didelę reikšmę Lietuvos ūkiui turėjo gyvulių au­ ginimas.

nes kraštas buvo nuolat karų naikinamas ir buvo trukdoma prekyba. Naugardas (žiūr. voverių. kovodamas su ordinu drauge su rygiečiais. Abiejuose tuose centruose Hanza veikiai įsteigė savo agentūras (vadinamąsias pirklių kontoras). Išvežami buvo pelenai. bu­ vo gabenami neapdirbti rąstai ir apdirbta medžiaga: sienojai. žinodamas. aprimus karams su kryžiuočiais. Itin gyva pasidarė prekyba Šiaurės ir Baltijos jūrose. derva. Trakai. len­ tos (dažniausiai laivų statybai). 28—30 psl. dirbiniai: ginklai. o šia — į Dancigą). ypač g e l e ž i e s . Arkivys­ kupo ir rygiečių dėka dažnai būdavo sudaromos Lietuvos pre­ kybos sutartys net su ordinu. Jis. kuris. peiliai. ir šiaurėje ėmė kurtis nauji prekybos centrai. Tuo metu rytų Lietuvos.t. Be to. Užsimezgė gyvi ryšiai su ordino prekybos cent­ rais—Karaliaučium ir Dancigu. Tuomet Vytautas tyčia ėmė spausti į Lietuvą atvyks­ tančius vokiečių pirklius ir proteguoti lenkų pirklius. kartys (buriniams stiebams) ir t. kuris. Ryga buvo laisvas miestas. Todėl tik Vytauto laikais daugiau iškilo Vilnius. t. Lietuvoje miestams iškilti nebuvo gerų sąlygų.). ūkio padargai. Visais laikais prekyba ir amatai koncentravosi mies­ tuose. Jei kur nors Lietuvos pirkliai būdavo nuskriausti ar būdavo atimtos iš jų prekės. Todėl prie Dauguvos iškilo didelis prekybos centras P o l o c k a s . nors ir neilgam. svarbus prekybos centras Lietuvai tapo K r o 166 I n v a. anglys. — žiūr. svetur nuskriaustus. kailiai. Pasibaigus karams su ordinu. vebrų. 68 psl. dar labai daug buvo eksportuojama įvairių k a i l i ų (kiaunių. — kai su šia prasidėjo Lietuvos santykiai. dar buvo impor­ tuojami v i l n o n i a i a u d e k l a i (jų patys lietuviai dar tada beveik neaudė). Prekybos klestėjimas. labai vertino prekybą. čia kryžiuo­ čiams buvo priešingas Rygos arkivyskupas. o tikrosios Lie­ tuvos ir jai artimųjų sričių — Nemunu. garsus Rygos. su svetimais kraštais darė pre­ kybos sutartis. medis ir jo įvairūs gaminiai — buvo pagrindinės Lietuvos eksportinės prekės (javų tada Vakarai nei iš Lietuvos nei iš kitų artimųjų kraštų nepirko). Eksportuojamos ir importuojamos prekės. ru­ siškųjų žemių prekyba daugiausia ėjo Dauguva. įvairūs papuošalai ir 1. kad ji turtina kraštą.pai nustojo savo reikšmės. Be to. kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos pre­ kybą. dalgiai. čia įsigalėjo vokiškųjų miestų pirklių sąjunga. buvo sukalbamesnis. kurių ordinas niekuomet nepra­ leisdavo. Nuo to tad laiko ( X I I I amžiaus) ir Lietuvos prekyba ėmė krypti į Baltijos jūrą. šiaurėje prie Hanzos prisidėjo D. atgijo pre­ kyba Nemunu. Seniausioji Lietu­ vos e k s p o r t o prekė buvo v a š k a s . Lietuvos prekyba labiausiai pagy­ veno V y t a u t o l a i k a i s . Bet vis dėlto X I I I ir X I V amžiuje Lietuvai pats svarbusis pre­ kybos punktas buvo Rygos miestas. y. pipirai ir įvairios kitos reikmenės. Per Lenkiją ypač buvo pa­ togu gabentis reikalingų ginklų. I m p o r t u o j a m o s į Lietuvą buvo tokios prekės. ateityje per LenI ėjo prekės tik iš tų Lietuvos dalių. Prekybą jis rėmė visokiais būdais. Ypač jis protegavo savo pirklius ir užstodavo |uos. Miestai. — pirmučiausia d r u s k a ir įvairūs meta­ lų.). silkės. Be to. vokiečių pirkliai vėl įsiga­ lėjo Lietuvoje ir nukonkuravo lenkų pirklius. kurioms lengviau buvo pasiekti Vyslos intaką Bugą (Bugu Lietuvos prekės eidavo į Vyslą. Taip pat gana pelninga eksporto prekė buvo m e d i s . Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo ga­ na sunkus. Gardi167 . jis įsakydavo sulai­ kyti į Lietuvą atgabentas tų kraštų prekes. Vaškas. kurių ji pati neturėjo. — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai. pajamos iš prekybos papildydavo jo neišsenkantį iždą. būdamas geras krašto šeimi­ ninkas. Hanzos pirklių prekybos centras Bal­ tijos jūroje buvo V i s b y miestas Gotlando saloje.t. vadinamoji H a nz a. Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais. Pirkliai jį laikė savo globėju ir apipildavo jį dovanomis. užgrobusiam upių žiotis. ne kartą eidavo išvien su Lie­ tuva (Vytenio ir Gedimino laikais. — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat. Vytauto laikais. O be to.1. Brasta. prekybai labai patogi jo vieta — dvie­ jų didelių upių santakas. lapių ir t. o prie Nemuno — K a u n a s . no­ rėdamas pasipelnyti. didelė dalis pietų Lietuvos prekių ėmė plaukti per Lenkiją. Tuo būdu. kur tatai atsitikdavo. Ypač svarbus centras buvo Kaunas: mat.). kirviai. Vakaruose miestai turėjo tam tikras teises ir valdėsi pa­ tys. nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. Lietuvos prekybą varžant ordinui. Ka­ raliaučiaus ir Dancigo rinkose. Dar ilgai po jo mirties pirkliai jo laikus vadino aukso laikais. Nemuno žiotys buvo ap­ gultos kryžiuočių. 65.

). Švit­ rigaila. jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Po­ dolėje. Mat. noromis nenoromis turėjo su­ tikti su įvykusiu faktu. o paskui — prekyba. jis tuoj ėmė su juo kovoti. Šia sutartim Švitrigaila sutiko ati­ duoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. — vėliau jų atsirado visame krašte. Tuo būdu nuo Vytauto laikų Lietuvoje dau­ giau atsirado žydų. Perversmą suruošė buvusieji Vytauto padėjėjai.). nes čia jam šmėkštelėjo viltis revi­ duoti Melno taikos sąlygas. ypač prekiaudami brangenybėmis: mat.). bet dar jiems davė privilegijų. Pirmas Magdeburgo teises gavo Vilnius (1387 m. jie įsigalėjo daug vėliau. Tačiau tai buvo tik pati miestų kili­ mo pradžia. 169 VI. ir tuo būdu įprato jomis pre­ kiauti. kurie reikale teiktų kredito. jie daug pelno gaudavo ir iš kitų verslų. Jogaila nors ir įsakė savo ponams grą­ žinti Podolę. ir užėmė pilis. Daugirdą. jis ne tik kad nesugebėjo varyti Vytauto politikos. Bet Vytautas suprato. jie vertėsi vietine pre­ kyba. dar susiartino su imperatorium Zigmantu. Išrinktas didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu.nas. Karas su Lenkija. Vos gavęs sostą. jų turtas būdavo atimamas. po pirmų nepasisekusių žygių. Be to. Gardine ir Trakuose. Žydai visur vaduramžių Europoje buvo pinigų skolintojai. Švitrigaila nuo pat jaunystės buvo didelis nenuorama. — kaip tik tuo metu. J o ­ gaila (tuo metu jisai buvo Lietuvoje). be to.ilsiiĮsti jam Vytautui žadėtąją karūną. perversmas. Tada ginčą teko spręsti karu. lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupė. Mat. leido laisvai išpažinti savo tikėjimą. iš­ varomi. Tik pa­ skutinius 10 metų prieš Vytauto mirtį Švitrigaila aprimo ir. bet dar buvo ir žiaurus. jis tuojau paprašė imperatorių . nepatenkinti Švitrigailos politika. norėdamas paveržti iš jo Lietuvos sostą. S k i r s n e m u n ė j e buvo padaryta su ordinu sąjunga. kad po Vy­ tauto mirties Lietuva jam sugrįš. tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. kaip ir už bajoro nužudymą).) Švitrigaila. parei­ kalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio logailos ir jo palydovų.). kuri or­ dinui buvo ypatingai maloni. Be to. Švitrigailos konfliktas su Lenkija. kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausi­ mo. tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. jie gaudavo metams ar ilgesniam laikui teisę rinkti iš pirklių nustatytus muitus. 2. kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai.MIK kartų buvo pakliuvęs į Vytauto rankas ir kalėjo. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m. Vytauto laikais buvo tik trys žydų bendruomenės. Lenkams negrąžinant Podolės. kurs tikėjosi. dar nepasibaigus paliauboms. Švitrigaila. Kai kuriems jų buvo duotos savivaldybės (vadina­ mosios Magdeburgo teisės). Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m. Taigi buvo aišku. Gardinas (1391 m. o dar vėliau Kaunas ir kt. beskolindami pini­ gus. pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vy­ tauto brolį Zigmantą. Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis. kurie palengva suėmė į savo rankas pinigus. Daug kartų jis buvo nubėgęs pas imperatorių ir pas vokiečių ordiną prašyti paramos. Ir tikrai. — Brastoje. Jo­ gailos išlaikomas. Vėliau jie ypatingai daug pel­ nydavo iš muitų. Tuo būdu žydų tarpe atsirado didelių piniguočių. kad ekonomiškam Lietuvos kilimui reikalingi ir piniguočiai. Daug kur Europoje jie buvo smarkiai persekiojami. padarė 2 metų paliaubas. vėliau Brasta (1390 m. miestai. Tačiau.) ir jo kovos su Švitrigaila 1432 m. Todėl atvykusių žydų jis ne tik nespaudė. Vytautui mirus. gyveno Černigove. 168 . Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. Tačiau jis kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir. Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį. Pa­ grindinis žydų verslas iš pradžių buvo pinigų skolinimas už įvai­ rius laidus. nelyginant mūsų laikų bankininkai. kad jis nesugyvens su Lenkija. d. bet tie nepaklausė. sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą su­ mą. padariusi sąmokslą. Kaunas. tą sužinojęs. apdraudė jų gyvybę ir turtą (už žydo nužudymą buvo paskirtos tokios pat bausmės. lenkai. gaudavo laidų brangenybių. suteikė jiems savivaldybę. Vos tik Vytautas pradėjo valdyti Lietuvą. Švitrigailą. Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m.

norėdamas patraukti į 170 •avo pusę bajoriją. daugelis pateko į nelaisvę. davė jai naują privilegiją (1434 m. tikslių žinių neturime. Kaip sąmokslas buvo ruošiamas. Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią. kad apie Švitrigailą susi­ spietė daugybė naujų žmonių. neleidžianti nė vieno bajoro suimti bc teismo sprendimo (tai vadinamoji „neminem captivabimus nisi jure vidum" privilegija). nes kovai su Švitrigaila jam būti­ nai buvo reikalinga Lenkijos parama. kuri jam padėjo net ruo­ šiant sąmokslą. Be to. nakvojo sustojęs A š m e n o j e . Pagaliau išstumtas ir iš tų sričių (1438 m. po 100 su viršum metų visiškai sunykęs. vyk­ damas į derybas su Jogaila. Švitrigailos pajėgos dar buvo gana didelės. Smolensko. bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigman­ tu. Po šito mūšio ne tik Livonijos. Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Ki­ jevas ir Voluinė su Lucku. Todėl Zigmantas. netoli Ukmergės (ties Pa­ baisku). tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis. Bet. Švitrigaila daug kartų puolė Zigmantą ir kartą net pasiekė Vilnių ir Trakus. palikti Jogailai arba jo įpėdi­ prisegtas prie 1436 metų dokumento. kad ginčą turės išspręsti ginklas. Jame žuvo patsai Livonijos magistras su dau­ gybe riterių. buvo aišku. Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu.). Tuo būdu Lietuva ga171 . (Šitų paskutinių įvykių metu Jogaila jau nebegyveno: jis mirė dar prieš Ukmergės mūšį — 1434 m. bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. Zigmanto ryšiai su Lenkija. dabar palaikęs Švitrigailą). kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą. Naugardo Sieversko. jis sukvietė visus savo sąjungininkus — Livonijos ordiną. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti j Polocką ir paimti j savo valdžią Polocko. ir Zigmantas sudarė su jais sutartį. paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu. žuvo daugybė rusų kunigaikščių. tik žinome.). mirdamas jis žadėjo Lietuvą Zigmanto Kęstutaičio antspaudas. rusų kunigaikščius — ir išsiruošė į didelį žygį. Ukmergės mūšis (1435 m. Švitrigaila ne tik kad nenutraukė ryšių su savo sąjungininku ordinu. o gal net paskutinio sąmokslą suruošti. pravoslavams be­ liko tik vienas suvaržymas: jie negalėjo būti tiktai aukštaisiais urėdais. Jogailos atstovai tuojau po perversmo atvyko į Gardiną. Vitebskas ir Naugardas Sieverskas. bet dar pa­ darė naują sąjungą su Maskva ir Tverė. be to. Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę. su kuriais jis susiartino dar gyvendamas rusų kraštuose. o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis. buvusiems Vytauto ben­ dradarbiams labiausiai nepatiko tas. niams.). Černigovo ir Kijevo sritis. Sąmokslininkams padėjo. Tada gauti didžiojo kunigaikščio sosto jam vėl nepasisekė. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams. Be to. žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje. kaip tik Len­ kija. jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus M y k o l o vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė. po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir. Vadinasi b u v o s u d a ­ r y t a m a ž d a u g p a n a š i s u t a r t i s . k o k i ą 1401 m . Vitebsko. Mūšį pralai­ mėjo Švitrigaila. ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek. kuria ir Lietuvoje buvo įvesta teisė. liko tiktai Palenkės. kai. tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai. kad tada nema­ žai pasidarbavo vienas atvykęs Lenkų ponas — Zaremba.). Ne­ trukus Zigmantui pasidavė Polockas. Smolenskas. totorius. tuo būdu Zig­ mantui. be tikrosios Lietu­ vos. tačiau vis nieko nelaimėdavo. b u v o p a d a r ę s i r V y t a u t a s . Bajorijos privilegijos. ir savo gyvenimą jis baigė Voluinė j e (Lucke). tu­ rėjo pasiduoti Lietuvos globai.su niekuo nesiskaitąs karštuolis. jis išvyko į užsienius ir atgal grįžo tik žuvus Zigman­ tui (1440 m. Pagirio ir Minsko žemės. kuria pripažino savo viršininku Lenkų karalių Jogai­ lą. Tad Zigmantui nebeliko kito sąjungininko. Į jo pusę linko beveik visa rusiškųjų žemių bajorija ir visi Lenkijos priešai.). Valstybei pasidalinus pusiau. Dėl to jis ir vėliau dar ne kartą davė Lenkams panašių pasižadėjimų. pasiekus Šventąją. bajorų pravoslavų teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis. 1435 m. Lenkija. Zigmantas dabar sutiko su visais Lenkų reikalavimais.

ir jis. Tačiau patsai unijos klausimas nemirė. norėdamas gauti Vakarų para­ mos prieš turkus. pavesdamas savo ponams pilis. taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias. tęsėsi iki 1449 m. ir Bažnyčių unija jau niekas nebe­ sirūpino Lietuvoje.). Todėl iš pradžių jis tenkino visus jų reikalavimus ir ne kartą davė pa­ kartotinių raštų. Tačiau galutinai dėl unijos buvo susitarta kiek vė­ liau Florencijoje. Švitrigaila jau nebegalėjo rūpintis tuo klausimu. buvo iškeltas ir bažnytinės unijos klausimas. 4.). Lenkai net privertė Zigmantą duoti pa­ žadą. arba konsiliumas. tie patys Lenkai jam padėjo ir Švitrigailą nugalėti. kad Lietuvos priklausomybė Lenkų karaliams esanti tik pra­ simanymas: kiek tik žmonės galį atsiminti. Lietuva niekad nebu­ vusi jokios kitos valstybės valdžioje. Jis net buvo pasiun­ tęs j suvažiavimą unijos šalininką. tą priklausomybę pripažino. Laiške imperatoriui jis rašo. tačiau jam tatai nepasisekė (žiūr. Jis pats Lietuvos kuni­ gaikštystę gavęs ne iš Lenkų karaliaus. Netrukus. Vilniaus vyskupas Motiejus slapta prikalbėjo Smolenske gyve­ nantį Herasimą sukelti maištą ir pavesti Zigmanto valdžiai visą Smolensko žemę: tuomet. Ja­ me. 142—143 psl. Šitaip jis pasižadėjo ir Jogailai ir jo sūnui Vladislovui. Tas klausimas vėl iškilo tik X V I amžiaus antrojoje pusėje (žiūr.) Konstantinopolį užėmė turkai. Švitrigailos didelis priešas (Zigmanto šalininkas). bet iš Dievo: jis pavel­ dėjęs ją po savo brolio. Norėdamas patraukti į savo pusę Bažnyčios suvažiavimą. kad mirdamas visą Lietuvą pavešiąs Lenkų karaliui. 301 psl. jog tų pilių po jo mirties neatiduosią niekam kitam. jis turėsiąs juos pri­ saikdinti. imperija žlugo. dingo ir unijos klausimas. Zigmantas pradėjo ieškoti sąjungininkų prieš Lenkiją ir ruošėsi panaikinti savo duotus priklausomybės pasižadėjimus. kad. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis Santykiai su Lenkija. Tuo tarpu Bizantijos imperija jau merdėjo. Be to.lutinai baigė ilgas kovas su vokiečiais. buvo sudegintas ant laužo. sutarties. kad Lie­ tuva visada turėsianti savo atskirą valdovą. Anuomet bažny­ tine unija rūpinosi Vytautas. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą 172 pakeitė kitu. Švitrigailos valdžioje. kuris padarė ordiną Len­ kijos vasalu. Tiesa. prasidėjęs 1431 m. Horodlės susitarimas. tarp kitko. Bet Herasimo sąmokslas buvo susektas. tačiau Lietuva tame kare jau nebedalyvavo. Nuo Švitrigailos jis skyrėsi tik tuo. Herasimui mirus. Tačiau staigi mirtis jam neleido pasiekti savo tikslo. Santy­ kiuose su Lenkija Zigmantas taip pat siekė visiško savaran­ kiškumo. jis buvo priverstas pasi­ žadėti.. Tuo būdu Zigmantas ėjo visiškai savo brolio Vytauto pėdomis. o Zigmantas. o Zigmantas taip pat turėjo daug kitų rūpesčių. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas Švitrigailos ir Zigmanto kovos metu Bazely (Šveicarijoj) vyko visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. kad būsiąs jiems ištikimas. O kai Švitrigaila buvo nugalėtas. Jis tuojau susiartino su Lenkų priešu impe­ ratorium Albrechtu (Zigmanto įpėdiniu). kuriuo ėjo ir jo priešas. negu gyveno Zigmantas (f 1440 m. lauk­ damas tinkamo momento ja nusikratyti.). Juo ėmė rūpintis kiti kraštai. rytų apeigų Bažnyčios metro­ politą Herasimą. t. tik jau nebebuvo laiko jam įvykdyti: po pusės metų (1453 m. 3. ir Zigmantas pradėjo eiti tuo pačiu keliu. kad bijojo nustoti Lenkų paramos prieš Švitrigailą. Tas susitarimas buvo paskelbtas Konstantino­ poly 1452 m. y. kad šis abso­ liučiai nenorėjo pripažinti Lenkijos karaliaus priklausomybės. Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino. tuo pat susirūpino Švitrigaila. daug ilgiau. Lenkija vėliau su Prūsų ordinu pradėjo dar naują karą. ir buvo sugrįžta prie 1401 m. Švit­ rigailos įsakymu. Tuo būdu buvo panaikintas 1413 m. Tuo būdu po kiek laiko unijos šalininkai vi­ sai išnyko. pralaimėjęs mūšį ties Ukmerge. Imperatorius. Visus tuos pasižadėjimo raštus Zigmantas davė tik dėl to. nors buvo valdoma to paties valdovo — Kazimiero. kaip buvęs. Bazelio suvažiavimas. ir turkai jau grėsė Konstantinopoliui. Tačiau^ Švitrigailai tą darbą sutrukdė Zigman­ tas ir lenkai. Zigmantas gavo sostą su Lenkų pa­ galba.. o su ja žlugo ir unija. 173 . esą.. o tik Lenkų karaliui. o Smolenskas liko. kai buvo naudinga. unijos reikalais imsiąsis rūpintis Zigmantas. ku­ ris jau buvo spręstas Konstancos suvažiavime.

Tuo tarpu netrukus sustiprėjęs Zigmantas ryžosi su­ laužyti savo pasižadėjimus ir ėmė rūpintis. betgi visai neketino pasiduoti Lenkijos karaliui Vladislovui. 4. nemaža sukišta j kalėjimus. bet ne Lenkijos karaliams. bet jo sūnui Mykolui. Bet. dabar atiteko bajorijai. kai Kazimieras buvo išrink­ tas ir jų karalium. kuri. Nepasisekė Jogailai tik Lie­ tuvoje. Nors Zigmantas ir žuvo. nebenorėdama pripažinti savo valdovu Lenkų karaliaus. ruošęsis atgauti visišką Lietuvos nepriklausomybę. kurios padedami išsprendė sunkų klausimą savo santykių su vokiečiais. Jadvyga. Jogaila ilgai neturėjo jokių vilčių sukurti savo dinastijos. Tuo būdu Lie­ tuva grįžo Jogailos giminei. kaltininkai buvo nuslėpti. kaip savo atskirą valdovą. buvo nužudytas. nes vėliau jis nenubaudė nė vieno kaltininko. staiga buvo nužudytas savo paties ponų. pasižadėjo sostą mirdamas palikti jam arba jo sūnums. ponai. ieškodamas Lenkų pa­ ramos. tai ji išsirinko savo valdovu jaunėlį Jogailos sūnų. Lenkija galėjo stoti į varžytynes su galingais imperatoriais 175 . jaunutį K a z i m i e r ą . Bet kadangi jis susidėjo su vokiečių ordinu. Jogailos šeima ir jos teisės Lietuvai. Ši ketvirtoji Jogailos žmona buvo lietuvaitė. kad jo įpėdi­ niu būtų pripažintas sūnus Mykolas. Alšėnų kunigaikščio duktė (ją išpiršo Jogailai Vytautas). jo sūnaus Mykolo neįsileido į sostą ir valstybės vairą paėmė į savo rankas. kad Kęstutis patsai nusižudęs. Su antrąja žmona sulaukė taip pat tik vienos dukters. Bet Vytautas nesitenkino vietininko role. ieš­ kančiu tėvo palikimo. Zigmantas). Jogailos suimtas. jos padedami. kaip teisėtas tėvo įpėdinis. kaip jo vietininkas. Lenkai Jogailą laiko vienu didžiųjų savo valdovų. Tačiau tikroji sąmokslo priežastis ir sąmokslininkų tikslai lig šiol tebėra neišaiškinti. varė didelės valstybės politiką. ar dėl Kęstučio mirties buvo kaltas Jogaila. 174 Jogaila ir Lenkija. tik su ketvirtąja jis susilaukė dviejų sūnų. Tuo būdu patsai Jogaila ir jo sūnūs buvo aplenkti. Tiesa. Pagaliau Lietuvos ponų grupė. rūpindamasis. buvo pasidaręs žiaurus ir persekiojo visus sau priešingus ponus: nemaža jų buvo nužudyta. ir bylos pabaigos ne­ begalėjo matyti. Trečioji |o žmona buvo bevaikė. padaręs sąmokslą. Jogaila visai neketino padovanoti Lietuvos Lenkijai. — kai Lietuvoje negalėjo suvaldyti Vy­ tauto sukelto nepasitenkinimo lenkų kišimusi į lietuvių reikalus. Nauji ryšiai su Lenkais prasidėjo tik tada. bet savo ir savo dinastijos reikalais. kad po Vytauto mirties Lietuvos bajorija. lietuvių savarankiškumas ir valstybinė sąmonė jau buvo tiek subrendusi. Kazimierą. Su pirmąja žmona. tačiau jo siekiamasis tikslas drauge su juo ne­ žuvo. Jie pasikvietė į Lietuvą antrąjį Jogailos sūnų. Jogailos reikšmė Lietuvai. Į gyvenimo pabaigą jis. Jam betgi nepavyko to pa­ siekti: jis žuvo nesutvarkęs reikalų. Bet Jogaila mirė anksčiau už Zigmantą (1434 m. Pirmą kartą jis susitaikino su Vytautu. kuri mirė vos gimusi. vėliau. Kadangi bajorijai nebuvo priimtino kandidato į sostą iš savo kunigaikščių tarpo. pasidarė visiškai savarankišku valdovu. o vėliau. Čia. Vargais negalais Jogailai vis dėlto pasisekė išgauti Lenkų sutikimą. jis dar tikėjosi atgauti Lietuvą. Vytautui valdant. Tos dinastijos valdovų valdoma.Zigmanto nužudymas 1440 m. nes svajojo ją kartu su Lenkija palikti savo vaikams. kuris turėjo valdyti. Tačiau jį išsirinko. šiandien sunku pa­ sakyti. Kazimie­ ras tuo tarpu tebuvo tik 13 metų vaikas. Jo­ gaila vėl atgavo Vilnių. ir padarė jį nepriklausomos Lietuvos valdovu. Lenkijai Jogaila pa­ liko savo dinastiją. Todėl valdžios vairą paėmė į savo rankas didesnieji bajorai. Tiesa. nors politiniais sumetimais visą laiką sakėsi pripažįstąs Jogailos vyriau­ siąją valdžią. o antrą kartą. visiškai nepriklausomą nuo vyresniojo jo brolio. pradedant nuo Kazimiero. tai Kęstutis jį pašalino nuo sosto.. jis susilau­ kė tik vienos dukters. Imdamas Lenkų sostą. ir negalėjo patsai valdyti. besiruošdamas kovai dėl Lietuvos savarankiškumo. suruošė sąmokslą ir jį nužudė. Vadinasi. Tada jis ryžosi pavesti Lietuvą Vytautui. Jogaila pradėjo valdyti. norėdama su­ trukdyti Zigmanto planus. Už tai jis turėjo duoti lenkų bajorams naujų privilegijų. kad Kęstutis buvo nužudytas Jogailos artimų žmo­ nių įsakymu. Nuo to meto ir prasidėjo Lietuvos didikų įsigalėjimas. kai buvo pašalintas Švitrigaila ir kai Zigmantas. Lenkų karaliaus Vladislovo. Jogaila Jogaila ir Kęstutis. Jogailai teko vėliau kovoti su Vytautu. jis tik pasižadėjo patsai valdyti Lie­ tuvą jr niekam jos neatiduoti. valdė ją kartu su Lietuva dar beveik pusantro amžiaus. Jogaila ir Vytautas. kad sostas atitektų ne Jogailos sūnums. bet ir ta mirė dar neištekėjusi. jau būda­ mas senelis (Vladislovas gimė 1424 m. paėmęs į savo rankas valdžią. Tuo pat metu jis gavo Lenkų karaliaus sostą. jis rūpinosi ne Lenkija.). Bet ir po to Lietuvos bajorija neketino pripažinti ankstyvesniųjų pasižadėjimų Lenkijai. Aišku tik. bijodami keršto už tėvo mirtį. nes per jį jie susiartino su Lietuva. — taigi tiktai po 7 metų. Kęstutis. kuria anksčiau rūpinosi didieji kunigaikščiai (Vytautas. Tad Jogaila susilaukė sūnų. Švitrigaila. kai tik atsirado proga įžengti Į Lenkų sostą. o Kazimieras — 1427 m. Lietuvos sava­ rankiškumo sargyba. ir buvo skelbiama. Zigmantas. Be to. di­ džiuoju kunigaikščiu paskelbė Švitrigailą. kad po jo mirties sostas bus pripažintas jo sūnums. Zigmanto santykiai su ponais labai paaštrėjo.). neatsižadėdamas Lietuvos.

Krikštijęsis tapo labai maldingas. mėgo Lietuvos žmo­ nes: jo Krokuvos dvare daugelis tarnų buvo lietuviai. amžiaus. jis žuvo Vengrijoj. Kazimiero išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1440 m. Mykolo šalininkai tuojau ir užėmė žemutinę Vilniaus pilį. Labai mėgo medžioti ir tuo tikslu dažnai atvykdavo į Lietuvos girias. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. tačiau gerai orientavosi politikos problemose. Jogaila kad ir nebuvo didelė asmenybė. Nei jis nei kas kitas nepasirūpino sudaryti sąlygų. Šiaip jis buvo malonus ir ramus žmogus. kur ponai turėjo teisę kištis į visus valstybės rei­ kalus. Tuo tarpu Lietuvai patsai Jogaila nepaliko nieko atmintino. Tiesa.) — pereinamasis laikotarpis 1. amžiaus. Mirė turėdamas apie 85 m. Kazimierą. Vladislovas. Jam ypač trūko energijos ir ryžtumo. bendromis Lietuvos ir Lenkijos jėgomis buvo sutriuškintas pavojingiausias Lie­ tuvos priešas — kryžiuočių ordinas. bet jam artimų žmonių. taigi jo buvo pravertos durys nutautėti. Dėl tos priežasties jis buvo didžiai nusivylęs Lenkija. Nors tuo pat metu pa­ reiškė savo pretenzijas į sostą ir Švitrigaila. kuriuos lietuviai iš­ sirinkdavo savo didžiaisiais kunigaikščiais. daugiausia veikė jo broliai (ypač Skirgaila). Jogailos dinastijos metu Lenkija klestėte klestėjo. Kazimiero laikai ( 1 4 4 0 — 1 4 9 2 m. Tačiau visi tie nuopelnai neat­ sveria vienos didelės blogybės: Jogailos užmegzti ryšiai su Lenkija ilgainiui visiškai nutautino Lietuvos bajoriją ir sulenkino didelių jos plotų gyventojus. buvo nusistatę prieš jį. mėgo klausytis jos miškų ošimo ir paukščių čiul­ bėjimo. didįjį Lietuvos kunigaikštį Kazi­ mierą. Trakus ir Brastą. todėl jis dažnai pagyvendavo Lietuvoj. didžiuoju ku­ nigaikščiu išrinko jaunėlį Jogailos sūnų. Zigmantui žuvus.Habsburgais dėl Vengrijos ir Čekijos. pro atvirą langą beklausydamas lakš­ tingalos (bet tai buvo ne Lietuvoj. — vieni geruoju. Jis ir mirė persišaldęs. Žodžiu. Jogailos asmuo. Nuo to laiko iki pat Jogailos giminės galo jau beveik visada lenkai savo karaliais rinkdavosi tuos pat asmenis. Kol jis buvo Lietuvoj. o kiti. tada teturėjo vos 10 metų. priversti ginklu. Traukė jį ir Lietuvos gamta. jam valdant Lenkiją. natūraliu kandidatu į Lie­ tuvos sostą tapo jo sūnus Mykolas. o Lenkijoj). Jis buvo iškviestas į Vilnių ir čia paskelbtas didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu. o kai buvo Lenkijoj — ponai. 12 J o g a i l o s antkapis K r o k u v o s Vavelio katedroje. Ypatingai suvaržytas Jo­ gaila buvo Lenkijoj. kurios būtų atitolinusios šitą blogybę. tai jo vardu kraštą valdė skirtieji paLietuvos Istorija. Tačiau daugumas didikų. ne jis pats buvo viso to kaltininkas. susirinkę į Alšėnus.) Išrinkimas. tačiau jam lemta buvo valdyti to įvykio pradžioje. buvo palaidotas Krokuvoj. Todėl beveik viskas buvo daroma ne jo paties. ir lenkai pasikvietė į sostą jo brolį. Tiesa. Po 10 m. 176 177 . ir jam dar labiau trūko energijos dideliems darbams. Švitrigailos ir Mykolo šalininkai turėjo nusileisti. Jo vyresnysis sūnus. B. jo dėka Lietuva tapo krikščioniška ir priartėjo prie vakarų Europos. Žemaičiai taip pat palaikė jo pusę. bet galinges­ nieji Lietuvos didikai. bijodami kerš­ to už tėvo mirtį. Kadangi Kazimieras te­ turėjo vos 13 m. Lietuvą jis labai mylėjo: ji nuolat traukė jo širdį.

išvažiavo iš Vilniaus ir Kazimierą atlydėję lenkų ponai. Žemaičių kunigaikštystės privilegija Nesutikimai. Žemaičiai visą laiką Lietuvos valstybėje buvo ypatingoje būklėje. Vladislovui 1444 m. kuri apdraudė visas jų teises ir visiems laikams laidavo jiems savotišką vidaus tvarkymąsi. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais jie priklausė di­ džiajam kunigaikščiui. kad Lietuva da­ bar nebeturėtų savo at­ skiro didžiojo kuni­ gaikščio. Tačiau netrukus jis bandė suruošti prieš Kazimierą sąmokslą. lietuviai paskelbė jį savo valdovu. Lietuvių kvie­ čiamam Kazimierui len­ kai 4eido vykti į Lietu­ vą. Tik. kilę po Zigmanto mirties. buvo galutinai atvaduoti ir. Mat. y. kuriam nepavykus. O tų 7 metų būvyje Lietuva buvo net pradėjusi su Lenkijos lenininku. tačiau Lietuva be jokio ryšio su Lenkija išgyveno net 7 metus. kuriems vadovavo išmintingasai politikas J o n a s G o š ­ tautas. žuvus. Kazimiero konkurentų likimas. buvęs Lietuvos valdovas — Švitrigaila. bet tik kaip Vladis­ lovo vietininkui. ryšys su Lenkija buvo nutrauktas. Mateikos piešinys). Mo­ zūrų kunigaikščiu. . t. Vil­ niaus katedroje ant Kazimiero galvos uždėjo didžiojo kuni­ gaikščio kepurę. Jiems buvo sudaryta ir atskira vyskupystė. Bet Vytautas numalšino sukilimą (tuo­ met buvo nužudyta 60 sukilimo vadų). Lenkiją tuomet valdė vyresnysis Jogailos sūnus Vladislovas. Vis dėlto išėjo kitaip: nepaisyda­ mi Kazimierą atlydėjusių lenkų ponų protestų. ir 1418 m. Jie gavo atskirą savo krašto valdytoją. tas jo prašymas buvo įvykdytas. Mindaugui valstybę kuriant. Ten jis ir mirė nunuodytas (1452 m. . norėdami atgauti senąsias laisves. Kazimierą paskelbus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. jis tik prašė. kuris paskutines savo gyvenimo dienas praleido Voluinėje. sudraskė Len­ kų karaliams duotus saKazimieras. Į Vilnių atvykę lenkų ponai tuo metu dar tebemiegojo. kad jam būtų palikti Trakai ir kad būtų nubausti tėvo užmušėjai. Santykiai su Lenkija renkant Kazimierą. kaip atskira provincija. Lietuvos kunigaikštis. baigė savo amžių kitas Kazimiero konku­ rentas. Naujoji Vytauto įvesta tvarka Žemaičių valstie­ čiams atrodė sunki. ir Lenkų karalius. Tais pačiais 1452 m. prijungti prie didžiosios kunigaikštystės. tačiau tvarkėsi savarankiškai. kad jo kaulai būtų palaidoti Vilniuje. . jis tuo metu ruošėsi į Vengriją. Lenkų pastan­ gomis išrinktas Vengrų karalium (po imperato­ riaus Albrechto mirties). ir apie įvykį jiems pranešė tik Vilniaus bažnyčių varpų gaudesys ir iškilmių triukšmas. Mirdamas jis prašė. d. nuo v o ankstyvesniųjų pasi1447 m. vadinamą seniūnu. . tai dėl jų tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilga byla. remdamiesi Zigmanto duotais raštais. Nebeturėdami ko Lietuvoje beveikti. jie laikėsi visiškai nuoša­ liai. pa­ bėgo į Maskvą. kurį šis po Zigmanto mirties buvo užėmęs. Jogailos ir Vytauto laikais jie buvo kelis sykius dovanoti ordinui. jie padarė sukilimą. po trejų metų derybų. Jis taip pat buvo palaidotas Vilniaus katedroje. 178 (J. teturėjo tam tikrų padarinių tik Žemaičiams: konkurentų kovų metu jie išgavo iš Kazimiero privilegiją. jie rei­ kalavo. renkant Kazimierą. atliko valdovo pakeliamąsias apeigas.tarėjai. Kadangi lenkai troško sau tų žemių. Nors Lenkija ir Vladislovas su šituo lietuvių žygiu ir ne­ sutiko. nusilenkęs Kazimie­ rui. Tai buvo paskutinė Kęstučio giminės atžala. žadėjimų dokumentus ir vieną rytą. bet 1409 m. jie atsiminė 179 1440-1492 m. Mirdamas jis įsakė pilių komendantams ati­ duoti Lietuvai visas savo valdytąsias žemes. Mykolas. nieko nepra­ nešę Lenkų ponams. karą dėl Drohičino. len­ kai išsirinko tą patį Kazimierą ir savo karalium. Nuo to laiko Žemaičiuo­ se buvo visiškai ramu. o priklausytų Vladislovui.). žadėjo būti jam paklusnus. 2.

kad didysis kunigaikštis negalįs duoti Lieluvoje nei urėdų nei žemių jokiam svetimšaliui. Mat. Ši privilegija Žemaičių kraštui buvo pagrindinė. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją. Bet kadangi Lietuva su Lenkija tada turėjo daug ginčų. kaskart vis labiau. tai lietu­ viai nenorėjo Kazimiero išleisti ir jo vardu atsakė lenkų po­ nams. 181 . No­ rėdama pastoti tam kelią. kuriuo Kazimieras pasižadėjo iš­ laikyti Lietuvą tose pačiose ribose. kur ir anksčiau medžiodavo ir žūklaudavo. nauji dvarai visada buvo tam tikra našta gyventojams). lietuviai lljojo. Tačiau bajorų valstiečių būklė dėl to nepalengvėjo. kad gyvendamas Krokuvoje Kazimieras nepradėtų linkų skirti Lietuvoje urėdais ir dovanoti jiems čia dvarų. tai lietuviai pagaliau nusileido: Boleslovas buvo Ka­ zimiero konkurento. privilegija. savo valdovu pripažino Mykolą. kuri apdraudė Lietuvos interesus ir praplėtė bajori­ jos teises. Kazimiero valdžiai Lietuvoje jau įsigalėjus. Tai reiškė. bet vis dėlto Kazimieras buvo priverstas duoti jų laisves laiduojančią privi­ legiją. privilegija Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium. Juos teko jėga numalšinti. lietuviai į privileįrašė nuostatą. Bet kai lenkai pagrasino. Lenkų ponai tuojau pakvietė į sostą Kazimierą. buvo atleisti ir nuo pastočių. kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. kad Žemaitijoje daugiau nebebus kuriama nė vieno didžiojo kunigaikščio dvaro (mat. dabar jie. ir didieji Lietuvos kunigaikščiai visada ją mini savo titule (pal. nuo pilių statymo ir remontavimo. Vytauto laišką imperatoriui. giminė. lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą. Lie­ tuviai sutiko Kazimierą išleisti į Lenkiją. ir apie jo mirtį tikrų žinių nebuvo). Ją išsirūpindama. be to. Ta privilegija patvirtino visas Vytauto laikais jų tu­ rėtąsias teises ir garantavo. todėl. o didysis kunigaikštis jį tik tvirtins. 1447 m. Nuo to laiko visi bajorų dvaruose gyveną valstiečiai liko visiškoje savo ponų val­ džioje. Nors ir daug kartų lenkai bandė sugriauti tą privilegijos nuostatą. norėdami apsidrausti nuo lenkų įtakos. bajorija nepamiršo nė savęs. Be to. kad į šitą pri­ vilegiją būtų įrašytas nuostatas. be to. vėliau ji daug kartų buvo tvirtinama. Mykolo. nes Vladislovas dar galįs atsirasti (mat. bet išreikalavo iš jo privilegiją. Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium ir 1447 m. jie buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dva­ rų savininkams — bajorams. kad jo brolis. todėl paprastai vadinamas Var­ niečiu). žuvo mūšyje su turkais (jis žuvo prie Varnos miesto. jie nebeturėjo jokių pareigų didžia­ jam kunigaikščiui (valstybei).savo laisves ir. 4. jis buvo dingęs. Todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mielai kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. — 141 psl. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva Išleisdami Kazimierą į Lenkiją. Tuo būdu privilegija visą laiką saugojo Lietuvos valstybę nuo lenkų kišimosi.). Len­ kų ir Vengrų karalius Vladislovas. nesiskaitydami su visa Lietuva. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Len­ kijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės. dar turėjo labai didelę socialinę reikšmę. o vien tik ponams ir niekur ne­ begalėjo išsikelti iš jų žemių. kad savo krašto seniūną jie patys sau rinksis. Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m. draudžiąs didžiajam kunigaikš­ čiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai. Pagaliau jiems buvo leista laisvai medžioti ir žūklauti ten pat. bajorija išreikalavo. atėjo žinia. tačiau jis išliko iki pat valstybės galo. tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą.) nuo mokesčių javais. tapęs Lenkijos ka­ ralium. Kazi­ mieras pažadėjo. jog sostą atiduosią Mozūrų kunigaikščiui Boleslovui. vietoj buvusių pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui. galėjo paremti Mykolo pretenzijas į Lietuvos sostą. trokšdama pelno. kad reikią dar palaukti. Nuo jos davimo laikų Žemaitija vadinama kunigaikštyste. Didysis kunigaikštis pasižadėjo nesiuntinėti į jų dvarus jokių savo teisėjų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų valstybei. Be t c >. 1444 m. Bajorija. Taigi privilegija pa­ dėjo pamatą visuotinei baudžiavai: bajorų valstiečiai liko visiš­ koje savo ponų valdžioje. kokias ji turėjo Vytauto lai180 kais. spaudė savo valstiečius. 3. nes. lenkai pareikalavo sau tų žemių. Ta privilegija. nuo pareigos piauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir pagaliau nuo piniginio mokesčio (sidabrinės).

t. kad vieni neatsilaikys. pagaliau visiškai nustojo įtakos. Lietuviai irgi atsi­ kirsdavo aštriais žodžiais ir demonstratyviai išvažiuodavo na­ mo. Buvo sušaukta nemaža bendrų seimų. pasibaigdavo gana triukšmingai. nieko neišsprendę. kurs Lenkijai buvo nelengvas. Nors ir merdėdamas. tai ginčas dėl tų žemių ėjo ištisus 6 metus. būtų pasiekusi bent Vytauto svajotąją sieną. ordino valsty­ bėje. 1466 m. einant ginčams su lenkais dėl Voluinės ir Podolės. o Podolė buvo valdoma Lenkų. Miestiečiams ordinas labiausiai nepatiko tuo. Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. o gal net būtų atgavusi anapus Nemuno esančias lietuviškąsias žemes. kurios n e ­ t e i s i n g a i esančios kitų užgrobtos. kuris vadovavo visai prieš Kazimierą ir Lietuvą nukreiptai ak­ cijai. Olesnickis taip pat valdė Lenkiją. ordinas savo sostinę per­ kėlė į Karaliaučių. Mat. Susidė­ jusi su Lenkais. Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos. nepatenkintos Kazimieru. Olesnickis mirė 1455 m..). nes tada galėjo visiškai netekti Lietuvos. Kariaudama sunkų karą su ordi­ nu. Kad dėl to nekilo karo tarp Lietuvos Len­ kijos. o kartą juos net sumušė. todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. bet žemių jiems prisiekė grąžinti tik tas. kad jiems būtų atiduota visa Padolė ir Voluinė. Lenkija kvietė prisidėti prie jo ir Lietuvą. ir į vieną seimą (Parčavoj) jie sutiko nuvažiuoti tik tada. Kazimieras šitam ginče palaikė lietuvius. Lenkija atgavo savo Pamarį. Lietuva. Tuo būdu prasidėjo karas. o kai kurie net galvojo pašalinti nuo savo sosto Ka­ zimierą. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas. Nemuną. Šitokioj dėtoj karalius 1453 m. valdžiusių daugybę žemių. tačiau jie. Labiausiai jis iškilo. kad Kazimieras paskirtų Lietuvai valdyti atskirą didįjį kunigaikštį. kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. Tame pat seime dalis Lietuvos ponų. gyvendamas nuošaliai. ir prasidėjo miestiečių ir bajorijos sukilimas. Gal tik Lietuvos neprisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. Kartais lietuviams Lenkijoje būdavo pavojinga net pasi­ rodyti. 5. kai Kazimieras pats atvyko nuo pat sienos jų palydėti (1451 m. kuris daugiausia priešinosi Vy­ tauto karūnavimui ir kuris vadovavo Lenkijos politikai jau nuo Jo­ gailos valdymo pabaigos. Tai buvo tas pats Olesnickis.O kadangi lietuviai neketino atsisakyti nuo savo teisių. pasku­ tinius 10 m. jie galvojo atsiimti iš jų visą Podolę. jog susidėsią su Maskva ir totoriais. būdamas regentų va­ das karaliaujant mažajam Vladislovui. grasino jį pašalinti. Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs. Lietuva 13 m. būtent vyskupų. bet dar praleido puikią progą reviduoti Melno taikai. todėl lenkai ruošėsi jį už tai pašalinti ir pradėti su Lietuva karą. buvo dar ir kitų socialinių pajėgų. Tačiau Lietuvos po­ litikos vadai. Kazimiero būklė pamažu Lenkijoje ėmė stiprėti. Todėl Kazimiero valdymo pradžia Lenkijoje buvo itin sunki: lenkai reikalavo patvirtinti jų privilegijas ir pripažinti ginčijamąsias žemes Lenkijai. tai buvo Kazimiero nuopelnas: jis savo šaltu elgesiu ir atsargumu jo išvengė. Savo seimuose lenkai išplūsdavo atvykstančius Lie­ tuvos delegatus. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. o didžiausias jo priešas — kardinolas Z.). likęs Lenkijos vasalu. y. ordinas 183 .) testamentu Voluinę paliko Lietuvai. nepanorėjo su jais dėtis. Torno taika 13 metų karas. gautus iš lenkų. Smarkiai apkarpytas. nes tęsėsi net 13 metų. Todėl 1454 m. Olesnickis. o visi kiti buvo nepatenkinti ordinu dėl to. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną. Vladislovui esant Vengrijoj ir 182 po jo mirties. sukilėliai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui. ir abi pusės. pasaulinių riterių — bajorų. pasipiktinusių lenkais. Kazimieras negalėjo to padaryti. pagaliau ir turtingų miestiečių. bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai. karo metu. Švitrigaila mirdamas (1452 m. Priešingai. ir reikalavo. Žino­ dami. Pagaliau ordinas buvo nu­ galėtas. 1413 m. be abejo. o lietuviai tuo atveju grasino. Tai buvo lietuvių klaida: jie ne tik neatgavo Podolės. Per 4 savaites į sukilėlių pusę perėjo 56 miestai ir pilys. kad jis buvo suėmęs į savo rankas visą prekybą. bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Vo­ luinę. Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — (Elbingą. tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės. Tačiau jis nesuge­ bėjo paimti į savo įtaką Kazimiero. buvo priverstas Petrakavos seime patvirtinti lenkų pri­ vilegijas. tačiau lietu­ viai nenusileido. be jo. Lenkai visą laiką reikalavo. kad jis vienas valdė kraš­ tą. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo jos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m. grą­ žino jiems herbus. Torne buvo pasirašyta taika.

O tuomet buvo pasitaikiusi kaip tik gera proga nu­ galėti Maskvai. jis pats nebegalėjo rūpintis tolimųjų rytų reikalais. ir Lietuvai. kuris geriau jam įsiteikdavo ir daugiau sumokėdavo pinigų. Tuo metu totorių Auksinė Orda suskilo. ir vienintelis galingas jos konkurentas liko Lietuva. Nuo to laiko Maskva nuolat kyla. Taigi 1 4 4 9 m.betgi dar išgyveno daugiau. arba vadinamosios Auksinės. Jonas I I I su naujuoju chanu padarė sąjungą ir su­ naikino Auksinę Ordą. Tverės ir Maskvos kunigaikščiai. Dimitrijas. Chanų padedami. o D.). kai Maskva pri­ gaudė Kazimiero konkurentą Mykolą ir kitus Kazimiero prie­ šininkus. Nuo jo laikų pra­ sidėjo Lietuvos nepasisekimai ir traukimasis atgal nuo Maskvos. jog Maskva turinti būti toks pat pravoslaviškojo pasaulio centras.). Ketvirtasis jo įpėdinis.). ir Kazi­ mierui teko padaryti su Maskva amžinąją taiką (1449 m. kaip 50 metų. Naugardu. Tuob u d u į Maskvą dar labiau sužiuro visų rusų akys.šaukėsi Lietuvos paramos. Tad Maskva galėjo laisvai veikti. tuo tarpu Lietuvos didikai daugiausia dėmesio kreipė į konfliktą su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės. kuriuos (1380 m. žadėdami pripažinti Kazimiero vy­ riausiąją valdžią. bet pradėjo pulti net ir Lietuvą.) smarkiai sumušė Dono paupy (todėl jis ir vadinamas Doniečiu). kurioje pravoslavams nebuvo jokio moralinio autoriteto. Tačiau nuo X I V amž. Pirmieji Lietuvos žygiai buvo gana sėkmingi: ji už­ kariavo net keletą pasienio sričių. o Lie­ tuvos įtakoje — Tverė. jie suėmė į savo rankas visas Lietuvos kunigaikščiams nepatekusias rusų kunigaikštystes. kuris ne tik kad suėmė į savo valdžią visas aplinkines kuni­ gaikštystes. Kai Lietuva X I I I amž. Naugardo respublika. Beje. . kurių vienas buvo laikomas didžiuoju. pradžios didžiojo kunigaikščio titulas išlaikomas jau tik vienų Maskvos kunigaikš­ čių. Pačioje Lietuvoje tuo metu ėjo ponų rungtynės dėl valdžios ir buvo daromi įvairūs sąmokslai prieš Kazimierą. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. s u t a r t i s b u v o pirmasis didelis Maskvos laimėjimas Lietu­ v o s n e n a u d i . visos jų kunigaikštystės priklausė totorių.. antrasis — 1479 m. Bizantijos imperija jau buvo žlugusi. po pirmojo žygio D. pradėjo rinkti rusų žemes. koks anksčiau buvo 184 Konstantinopolis. teko pripažinti Maskvą esant visiškai lygią su Lietuva. o to­ limesnieji — jau ir žemes. Chanas tą titulą atiduodavo tam. bet Lenki­ jos reikalais užsiėmęs Kazimieras į tą jo šauksmą neatsiliepė. Šitas Mask­ vos iškilimas prasidėjo nuo kunigaikščio Jono Kalitos laikų (1328—1340 m. Naugardas prašė Lietuvą paramos. 185. Pirmieji Lietuvos susidūrimai BU Maskva Kazimiero laikais prasidėjo tada. vis Niinkiau buvo kovoti su Maskva. o vėliau—susirūpinimas gauti Čekų ir Vengrų sostus savo sūnums. Tuomet Maskvoje ir susidarė teorija. Atitekusi Branden­ burgo hercogams. Ten būdamas. Tikroji Mask­ vos galybė betgi prasidėjo nuo Jono III-jo (1462—1505 m. Jonas I I I buvo vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Zofiją. ' Pirmieji Maskvos laimėjimai lietė tik Lietuvos įtaką. Tuo būdu Maskva atsipalaidavo nuo totorių (1480 m. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais Maskvos iškilimas. Maža to. o Lietuva pralaimi. 6. Kipčako. Psko­ vas jai buvo palankus. nes Maskvoje sėdįs imperijos įpėdinis.). Lietuvos kovos su Maskva. kai Kazimieras išvyko į Lenkiją. kuri skelbė. Jis perėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį ir nu­ sistatė suimti į savo valdžią visas rusiškąsias žemes. išdrįso net stoti į kovą su totoriais. ir Krime atsi­ rado kitas — Perekopo chanatas (Perekopu vadinosi jų sosti­ nės pilis). Naugardą Jonas I I I po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m. Ordos chanai (iš Sarajaus) rinkdavo iš jų mokesčius ir skirdavo jiems kunigaikščius. Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis: Maskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. Kazimierą tuo laiku nuo Maskvos reikalų atitraukė 13-kametis Lenkų karas su vokiečių ordinu. Tuo būdu žuvo galingoji D. — vadinasi. jo valstybė išaugo j pavojingą kaimyną ir to­ liau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius. Tačiau neparemti jie pralaimėjo. ir J o ­ nas I I I pasijuto esąs teisėtas savo žmonos tėvų sosto įpėdinis.) prijungė prie Maskvos. nes jos kunigaikščio Vosyliaus sukilę priešai . Dėl šio kunigaikščio titulo varžėsi Vladimiro. Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasi­ duoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. Bet visiškai kitaip virto.

Slucke. tačiau Jonas I I I vienų žodžių neklausė. jis jautėsi gana stiprus. siūlydami Simaną (1461 m. Taip an­ tai. Vytauto laikais sriti­ nių kunigaikštysčių buvo likę nebedaug. Nuo jo laikų visą kraštą valdė patsai didysis kunigaikštis per savo vietininkus. Maskvos pasieny esančios Lietuvai pa­ klusnios.Netrukus buvo visiškai panaikinta ir Maskvai nepaklusni Tve­ rės kunigaikštystė. Jis norėjo valdyti Lietuvą iš Lenkijos. Simano. Smolenske buvo įsigalėjęs Lengvenio Algirdaičio sūnus Jurgis. kaip kad darė Vytautas. ir jis buvo pri­ verstas kai kurioms sritims duoti daugiau savarankiškumo. visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. Bet Kazimiero valdžia iš pradžių buvo silpna. Pinske. prieš Kazimierą susidarė sąmokslas. todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. — juo labiau. ir jo vadai buvo nubausti mirtimi. tei­ kė Kazimierui sąlygą arba jį skirti arba pačiam persikelti gy­ venti į Lietuvą. tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė. sūnų). 1481 m. mirus Kijevo kunigaikščiui Simanui (f 1471 m. garantuojančią jam dalį savarankiškumo. Kazimieras stengėsi visą kraštą suimti į savo valdžią. jis ragino chaną pulti Lietuvą. Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos. maža to. Bet einant karštoms lietuvių lenkų kovoms dėl Voluinės ir Podolės. Patsai Jonas I I I Kazimiero laikais karo su Lietuva nepradėjo.). ta­ čiau Smolenskui teko duoti privilegiją. Todėl totoriai ne kartą nusiaubė Kijevo apylinkes. Bet vis dėlto labai mažai buvo rūpintasi savo kultūros kėlimu. ta­ čiau. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai. Tiesa. augant jo galybei. kai tik Kazimieras išsikėlė į Lenkiją. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais Atskiro Lietuvos kunigaikščio klausimas buvo iškilęs tuo­ jau. 7. Sritinių kunigaikštysčių naikinimas. Kazimieras. 179 psl. Nors jis ir buvo jėga pašalintas. Sudaręs sąjungą su Krimo chanu. Bet sąmokslas buvo su­ noktas. kuriam nors jų mirus. Tuo būdu Lietuvos galybė rytuose pašlijo. brolis Mykolas Olel186 kaitis. ėmė naikinti likusias sritines kunigaikštystes. Net tie patys ponai. pasidarė jo priešais. nebeduodavo kunigaikštystės įpėdiniams. totoriai dažnai nusiaub­ davo Kijevo apylinkes. bet ir jo sūnui Simanui. Tačiau Kazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po My­ kolo mirties (1452 m. kad Lietuvos kunigaikščiu būtų tekę skirti Mykolą. kurie jį dar mažą buvo iškėlę Lietuvos kunigaikščiu.) jis Kijevo nebeatidavė jo broliui Mykolui. Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis. sąmokslas prieš Kazimierą. Vilniuje 187 . ir Kazimieras buvo priverstas Kijevą palikti ne tik jam. būtų rizikavęs visiškai netekti Lietuvos. bet. bet nenorėjo kištis į Lie­ tuvai rūpimą Maskvos šeimininkavimą Rusijoje. arba Aleksandro. Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas. — būtent Ugros ir Okos paupių. Blogiau Kazimierui išėjo su Kijevu. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios. kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu Algirdo palikuonį. Mat. o vėliau — Smolenskui. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazi­ mieras išbuvo net 52 m. Vytauto pavyzdžiu. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais Kultūrinė būklė. Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje. tačiau Kazimieras nei šiaip nei taip nepadarė. Todėl 1481 m. Todėl nepasi­ tenkinimas juo Lietuvoje nuolat augo. Kazimieras. o buvęs Kazimiero globėjas Jonas Goštautas (f 1488) pasidarė opozicijos vadu jau bylos su lenkais metu. Kazimieras bandė užtarti pabėgusį Tverės kunigaikštį. Jis nešalino kunigaikščių jėga. Lietuviai. Jo laikais Lietuvoje atsirado daugiau pradžios mokyklų. o paskyrė čia savo vietininką. Ten įsi­ galėjo Vytauto pašalinto Vladimiro Algirdaičio sūnus Aleksan­ dras (Olelka). nes ir be to turėjo pakankamai darbo. keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Taip pat jis darė ir su kitomis mažesnėmis kunigaikštystėmis. vienas Alšėniškis ir Bielskis.).). bandžiusį net sąmokslu užgrobti sostą. Prie viso krašto ne­ pasitenkinimo Kazimieru dar prisidėjo ir kunigaikščių pasiprie­ šinimas. kuriam vadovavo kunigaikščiai — buvusiojo kandidato į Lietuvos valdovus. 8. skir­ damas atskirą Lietuvos valdovą. — kunigaikštystės jau ėmė svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos. Pir­ miausia tokia privilegija buvo duota Žemaičiams (žiūr.

bet vis dėlto dau­ giausia mokėsi Krokuvoje. bet aukštesniosios mokyklos nebuvo. Kazimiero asmuo ir jo šeima Asmuo. galima sakyti. Dlugošas ir karalaičiai. medum. privilegijos palengva prasidėjo tikroji bau­ džiava (žiūr. taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoj Lietuvoj. Tačiau pajamų iš Lie­ tuvos Kazimieras gaudavo ne mažiau. Neturėjo jokių didingų politinių planų. 180 psl.buvo įsteigta net vidurinė mokykla. į kurių sostus jam pasisekė pasodinti sūnų Vladislovą. daugelis didikų labai praturtėjo. Tuo būdu lietuviai turėjo vykti mokytis svetur. Gyventojų krašte tebebuvo dar nedaug. išskyrus didesniųjų miestų apy­ linkes. bet dar pablogėjo (ypač bajorijos dva­ ruose). tebuvo tik geras ūkininkas ir rūpestingas šeimos tėvas. Kazimiero laikais Lietuva pajėgdavo pastatyti 40. 165 psl. buvo beveik negyvenamos. tačiau Lietuvos dvasininkai nesulietuvėjo. jis. o pelną iš savo dvarų gaudavo daugiausia natūra: grūdais. Voluinėj ir Podo­ lės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). Pinigines pajamas jis gaudavo iš muitų ir teismo mokesčių. nors savo valstybinius reikalus jie dar gana atkakliai tebegynė. Lietuvoj jam pasisekė su­ griauti atsigavusių kunigaikščių galią. Ekonominė būklė ramiaisiais Kazimiero laikais Lietuvoje pagerėjo. nes joje buvo daugybė didžiojo kunigaikščio dvarų (domenų). 9. kaip ir iš Lenkijos kara­ lystės žemių. Kazimiero vaikų auklėtojas istorikas J. Tuo būdu mūsų bajorijos ryšiai su lenkų ponais darėsi vis glaudesni. su lenkais artėjo ir Lietuvos bajorija. ( F . Taigi nors ir blogi buvo politiniai santy­ kiai su Lenkija. O rytinės Lietuvos žemės. kailiais. Palenkėj. dau­ gelis Lietuvos didikų vedė žmonas lenkes. jis nepasižymėjo griežtumu. I iesa. bet užtat iškilo nepalan189 188 . o tris sykius už ją mažesnė Lenkija — net 60. Tačiau valstiečių būklė ne tik nepagerėjo. t.000 kariuomenės.). Cynko paveikslas). negu Lenkijoje. o užsienio politikoj ypač stengėsi savo sūnus aprūpinti sostais. Kazimierui gyvenant Krokuvoje ir su Lenkų dvaru dažnai atvykstant į Lietuvą.): iš savo vietų nebegalį išsikelti valstie­ čiai buvo apkraunami vis didesniais mokesčiais ir darbais. Kazimieras buvo santūrus ir kieto būdo žmogus.000. taip pat buvo pastatyta ne­ maža net iki mūsų laikų išlikusių bažnyčių. Lenkijoje iš seimų jam daž­ nai tekdavo išgirsti gana griežtų žodžių. galvijais ir t. bet. Kaip Vy­ tauto (žiūr. bet savo tikslų sieke kant­ ini ir patvariai. jis vis tiek darydavo saviškai. juos kantriai iš­ klausęs. krašte buvo statoma daug stiprių mūro pilių ir rūmų. čia ypač daug mokėsi būsimųjų kunigų. Valdyti Kazimierui buvo nelengva. Tad gyventojų Lietuvoje turėjo būti bent 3 ar 4 kartus rečiau. Savo valstybėje stengėsi viską suimti į savo rankas. Po 1447 m. Be to. Čia jam daugiausia teko turėti reikalų su Vengrais ir Čekais. Piniginių mo­ kesčių už žemę tada dar labai mažai temokėdavo. Savų kunigų dar nepakako — vis dar daug jų tekdavo kviestis iš Lenkijos. dau­ gelis vyko į vakarų Europos universitetus.

Buvo labai maldingas ir didelis asketas. Mirė 1484 m. buvo net kandidatas į Vengri­ jos sostą.kus didikai. 1479 m. II. jis buvo atnaujintas tik Kazimierui tapus ir Lenkų karalium. Didysis kunigaikštis Kazimieras mirė Gardine. kitas jo sūnus. bet žygis pasibaigė nelaimingai. Kazimieras gimė 1458 m. ryšys su Lenkija buvo visiškai nutrauktas. atvyko į Vilnių. Atsidavęs maldoms. 1521 m. Šeima. Jonui Albrechtui mirus. kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras valdovas. Aleksandro (1492—1506 m. Viena iš 11 f ištekėjo už Hohencolerno. pripažintas šventuoju. Aleksandras buvo išrinktas ir Lenkų karalium. Gediminaičio Zigmanto Augusto tėvas. amžiaus. Sūnus Fridrikas buvo Krokuvos vyskupas. o 1602 m. Lietuva nebuvo patenkinta bendru valdovu iki pat Kazi­ miero mirties. — šventuoju. kurie. Iš pradžių jis dalyvavo politikos gyvenime ir. kur išbuvo iki pat mirties. Žmonės rytą pastebi šv. taip pat Kazimieras. palikęs gausingą šeimą Is viso jis turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Šis neturėjo jokio juridinio titulo. Šv. Jonui Al­ brechtui ir Aleksandrui testamentu padalinęs Lietuvą ir Lenkiją. buvo tėvo įpėdinis — Lenkų karalius. o Zigmantas buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinio. 190 . Paaugęs jis visiškai pasitraukė nuo užsienio politikos. tėvas jį buvo išsiuntęs į Vengriją sosto užimti. Pagaliau dar vienas Kazimiero sūnus. o kai Kazimieras su tuo nenorėjo sutikti. tačiau koplyčią baigė statyti tik jo brolis Zigmantas. o sūnus Alek­ sandras — didysis Lietuvos kunigaikštis. Bet iš tikro to testamento niekas iš istorikų niekur nėra matęs. kur turėjo būti palaidotas jo kūnas. tvarkė visus Lietuvos valstybės reikalus. ir Kazimieras grįžo tuščiomis. 1471 m. jis tik rėmė katalikų Bažnyčią. buvo kilęs net sąmokslas jį pašalinti nuo Lietuvos sosto. Besirūpinda­ mas savo dinastiniais reikalais. esą. Todėl per paskutinius trejus savo gyvenimo me­ tus (1490—1492 m. Kazimiero sūnus Vladislovas buvo Čekų ir Vengrų karalius. (Vičulkovskio paveikslas). kaip 191 Šv. jis dažnai apleisdavo Lietuvos reikalus. jos sūnus buvo paskutinysis kryžiuočių magistras ir pirmasis pasaulinis Prūsų kunigaikštis. abi valstybes val­ džiusio. bet. Po jo mirties tėvas pradėjo statyti prie katedros koplyčią. Išrenkant jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. jam esant Lenkijoje. Jis buvo kelis kartus vedęs bet visų jo vaikų motina buvo austrė Elžbieta Habsburgaitė Visos jo dukterys buvo ištekėjusios už Vokietijos kunigaikščių. Tik per paskutinius trejus jo gyvenimo me­ tus jam Lietuvoje atstovavo sūnus Aleksandras. Kazimieras mirė 65 m. Kazimieras prie bažnyčios durų. Gniezno arkivyskupas ir primas. teturėdamas vos 13 metų. Kazimierą besimeldžiantį dar prie uždarų bažnyčios durų.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazimiero laikais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo la­ bai įtempti. Kazimieras buvo paskelbtas palaimin­ tuoju.) Kazimieras savo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą. Jonas Albrechtas. Bet ir po to lietuviai nuo­ lat reikalavo. Todėl Kazimieras Lietuvoje nebuvo populiarus. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo' laikai 1.

Maskvos kuni­ gaikštis Jonas I I I vengė karo su Lietuva. kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su M. su ja į Vilnių buvo p. Tuo būdu Lie­ tuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos. Tad A l e k ­ sandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas. Pirmiausia jos irvas pareikalavo.įsiustas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dva­ sininkų.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas I I I ir toliau palaikė ryšius su Lietuvos priešu. kaip ji turi laikytis Vilniuje. Po ilgų derybų 1494 m. kad Kazimieras mirdamas palikęs testa­ mentą. pradėjusi sunkų karą su Maskva. jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir da­ vė progos Jonui I I I rasti naujų priekabių. 192 2. iki pat vals­ tybės pabaigos. Esą. Tuo būdu iš padai\ tosios (1494 m. Kazimierui 1492 m. palienio kunigaikščiai bu­ vo beveik nepriklauso­ mi. O kai mirė Jonas Albrechtas ir Lenkai savo kara­ lium išsirinko Aleksandrą.i tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka. 13 193 . buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. nors iš tikrųjų jis Lietuvoje neturėjo jokios valdžios.i buvo valdžiusios tai­ kos sudarymo metu. mirus Gardine. Priešingai. o nuo 1501 m. Lie­ tuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikš­ čiu išrinko Aleksandrą.valdovo sūnus. jie įvykdę velionies valią ir turį viltį. Aleksandras. ir savo karalium jie išrinko lie­ tuvių siūlomąjį Joną Al­ brechtą. o Lenkijai — jo vyresnįjį brolį Joną Al­ brechtą. tai abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje. ir Lenkų karalius. d. Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos. Krimo chanu Mengli-Girėju. kuriuo Lietuvai valdovu paskyręs Alek­ sandrą. Jonas Albrech­ tas titulavosi ir didžiuo­ ju Lietuvos kunigaikščiu. vėliau kiekvienu momenlu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų. kad abi vals­ tybės pasilaiko sau tai. ją v a l d ę s a t s k i r a i nuo L e n k i j o s . todėl pasipiršo jo dukteM. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė. kaip kad seniau titulavosi 1492—1506 m. Kunigaikštienė Eleii. bet u karų. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais 1494 m. Nuo to meto jos jau visą laiką. I . Bet Jonas I I I sutiko leisti dukterį tik padarius taiką. Kazimierui viešpataujant. bu­ vo sutarta.i priklauso: mat. ėmė ieškoti Lenkų para­ mos. Dėl tos priežasties Aleksandro antspaudas. Karai iš tikro greit ir prasidėjo. buvo valdomos vieno valdovo. pagaliau buvo padaryta taika. taika.n Alenai.iskva.t. nes vėl norėjo bend­ ro valdovo. Tačiau nebu­ vo kitos išeities. Lenkams jie pranešė. bet po Kazimiero mir­ ties jis užėmė nemaža Lietuvai paklusnių pakraščio kunigaikš­ ty M ių. Lietuvos kunigaikštis. kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Ta> I I u pasiliko neaišku. Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus su­ sivienijimo dokumentus. kad ją įvykdysią ir lenkai. k. Todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas. Lenkai šiuo lietuvių žings­ niu buvo labai nepaten­ kinti. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lie­ tuva.kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t. kad ji liktų pravoslavė. Jogaila ir jo sūnus Vla­ dislovas. Aleksandras su­ manė tą pavojingą prie­ še nulenkti giminyste. u n kurios sritys iš tik­ iu U. bot pasirodė. ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. I Ii luvos I s t o r i j a .

Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. Karas su Maskva. nors buvo paskelbtas tik 1500 m. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas. kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti. Buvo aišku. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m. Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą. Maskvai buvo paliktas Černigovas. nes tikėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo. kad Elenai negalima priimti katalikybės. Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi. vedama kunigaikščio Konstanti­ no Ostrogiškio. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę. Nebuvo taikos nė su totoriais. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė. buvo sumušta ties V e d r o š a. kad spau­ džias pravoslavus ir t. santykiai su Maskva nė kiek ne­ pagerėjo. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpa­ tavimo" metu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo. Prie jos turėjo pri­ sidėti ir Aleksandras. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis. Krimo totorių. Alek­ sandras pradėjo derybas dėl taikos. Starodubas ir Okos paupiai. negaudama iš Aleksandro paramos. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską. Bet ir padarius taiką. tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. Aleksandro broliai. Pagaliau 1499 m. kuriuos Jonas I I I visada pa­ laikė ir kurstė prieš Lietuvą. negaudamas iš Aleksandro paramos. Per karą su Maskva mirė Lenkų kara­ lius Jonas Albrechtas. o patsai Bach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. Jonas I I I nuolat kišdavosi į Lietu­ vos vidaus reikalus. pritrūkusi maisto ir Maskvos sąjungininkų. Jo pasiun­ tiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą" ir nuo­ lat šnipinėjo. 1503 m. nutarė pulti Lietuvą. Lenkų ka­ ralius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislo­ vas. Alek­ sandras iš tikro gavo karūną. Voluinės ir Galicijos žemes). Užvolgio chanas Šach-Achmetas. kad šis nestatąs Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės.ir kurstė jį pulti Lietuvą. Glinskis. matydamas. Jonas I I I . ta­ čiau. visos sąjungininkų pastangos nuėjo niekais. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį. tačiau gausinga jo kariuo­ menė. Alek­ sandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą. Kaip ir prieš karą. bet pagaliau ties K l e c k u juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas. Tuo būdu. negalėjo spirtis prieš Maskvą. buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Jį Lietuva pralaimėjo. net jeigu ji ir pati pano­ rėtų. tarsi gindamas pravoslavus. Kunigaikščių Ostrogiškių tėviškė. Podolės. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų že­ mių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiun­ tinius ir pirklius.. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. ėmė nykti. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą. Tačiau amžinosios taikos jam nepasisekė padaryti. jis net pradėjo karą su Lietuva. kad Lenkija. Aleksandras kaip tik tada mirė. prisidengdamas pra­ voslavų gynimu. su­ sirūpinusi karu su Turkais. Už tai jis buvo suimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. 195 Ostrogo pilies griuvėsiai. paliaubos.t. Iš čia didžioji SachAchmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui. dėl Aleksandro nerangumo. Naugardas Sieverskas. 1499 m. užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. kad jam tektų Lenkų karūna. negalės duoti Lietuvai pagalbos. nuolat puolama. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką). ir pats vadas pateko j nelaisvę.. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. 194 . padarė sąjungą kariauti su Turkais. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dniep­ rą. nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livo­ nijos ordino magistras Valteris P l e t e n b e r g a s ir Užvolgio totorių chanas Šach-Achmetas.

bendrą apsaugą ir bendrus pinigus. Todėl. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga vėl sujungti abi valstybes vieno valdovo ran­ koje. jie sutiko pasirašyti naują aktą. viena visuomenė. Todėl 1499 m. buvo numa­ tyta užimti Dunojaus ir Dniestro žiočių sritis (Kiliją. k u r i t u r ė ­ tų bendrą seimą. aktas. Tuomet totoriai ėmė dar smarkiau pulti ir plėšti pietines Lietuvos ir Lenkų valdomąsias sritis. o kiek vėliau Melnike tą susita­ rimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras. jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. kuris paskirtu laiku ir paskirtoje vietoje bus visų į elekciją atvykusiųjų bendrai renkamas. . Kazimierui mirus. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais 1499 m. o tam vienam kūnui — viena galva. Bet seimas jo nepatvirtino. Į Lenkų elekcinį seimą Petrakavoj. pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitari­ mu. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva turėjo vieni kariauti. Jo­ nas III buvo taip pat Achmeto priešas. norėdami gauti Lietuvos pa­ ramos. buvo suda196 ryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo. Po to prasidėjo baisūs Krimo totorių puolimai. užsi­ gavęs. kad Kazimieras užmezgė ryšius su didžiausiu jo priešu — Užvolgio ordos chanu Achmetu. lietuviai. — juo labiau. Taigi pietinėms Lietuvos ir Lenkijos sritims pavojingiausias kaimynas buvo totoriai. tačiau jis nepavyko: beveik visa Lenkų kariuomenė žuvo Bukovinos miškuose. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums. išsirinko savo valdovu Aleksandrą. Krimo ordos chanas Hadži-Girėjas buvo ištikimas Lietuvos sąjungininkas. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandida­ tūrą. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių. Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai. susitarimo likimas. Podolės ir Galicijos sritis. viena brolija (fraternitas) ir bendri seimai. kad susitarimą patvirtins visos Lie­ tuvos seimas. ėmęs valdyti Mengli-Girėjas. visa Lietu­ va pasirodė jam priešinga. vienas karalius. kaip šimtmetį. Belgradą) ir išardyti plėšikų lizdą — Krimo ordą. lenkai. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikš­ mės. jis susirinko labai vėlai (vos 1505 m. ir Lietuvos Lenkijos santykiai liko nesunormuoti. Tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. kad nelaimingai pasibai­ gęs karas su Maskva įrodė.Totoriai." Bet kaip tu­ rėjo būti atliekami tie bendrieji seimai ir bendroji elekcija. nes jie visi jautėsi turį teisių Lietuvai. buvo sudarytas naujas ak­ tas. nes 1501 m. lietuviai tam ne tik nesipriešino. Naujasis 1499 m. 1501 m. tai jis paprastai yra vadinamas M e l n i k o a k t u . . perėjo į Jono III pusę. juo turėjo įvykti tikroji valstybių unija. Kad būtų viena tauta. bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą. Jonas Albrechtas buvo suruošęs žygį j Moldaviją. aktas. o be to. ypač jie puolė Kijevo. Taip truko daugiau. Aleksandro išrinkimas Lenkų karalium ir 1501 m. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo. su­ sitarimu. tuo tarpu nebuvo pasakyta. Lietuvių Lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. Mat. nieko nesakę lenkams. Šiuo susita­ rimu buvo norima įkurti viena jungtinė valstybė. Tiktai kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais. apsiėmė jam daugiau mokėti už sąjungą. Kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike. atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Alek­ sandras. Aleksandras ir jo broliai. Lenkų reikalaujami. kad nė viena valstybė be antrosios vals­ tybės žinios negali rinktis sau valdovo. Akte yra sakoma: „ . Vadinasi. normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius. Len­ kai nutarė savo karalium išrinkti Aleksandrą. dar buvo sutarta. tai turėjo būti vėliau nustatyta.. Vytautas pirmasis mokėjo naudotis totorių savitarpio nesantaika ir pasinaudoti jais savo tikslams. abi valstybes rišo tik jų bro­ liški santykiai. 3. o be to. Mat. mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. Lenkų ir Čekų bei Vengrų karaliai (Jonas Albrechtas ir Vladislovas). norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Len­ kija. Naują susitarimą patvirtino trys doku­ mentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių de­ legatai susikeitė dokumentais. buvo sutarę bendrai kariauti su turkais. 1495 m.. be valdovo asmens. jog iš Lenkų vis tiek negalima gauti 197 . remdamiesi 1499 m. Naudojosi jais ir Kazi­ mieras. Tad. Bet nuo 1466 m. kuriuo norėta Lietuvos Lenkijos santykius kitaip su­ tvarkyti. Lietuvai tuo pačiu metu irgi rūpėjo gauti Lenkijos para­ mos prieš Maskvą. Jam valdant Lietuvą. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams. o jo broliui Jonui Albrechtui Lenkiją.) ir apie tą susitarimą nė nekalbėjo. bet dar ir patys tuo rūpinosi.

Bet palengva nusistojo į pasitarimus kviečiamų žmonių rūšis: buvo šaukiami v y s k u p a i .). kurioje jis pirmiausia pasižadėjo tartis su taryba. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. jis pasižadėjo. 1413. 1447 m. taigi visai nebuvo atsižvelgiama j jų tei­ ses. — Lietuvoje ji įsigalėjo ypač povytautiniais laikais. išklausęs tarybos nuomonės. Jam išvykus į Lenkiją. Bet vis dėlto. Ligi tol valstybės dvarai buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe. valdžia pasiliko ponų rankose. arba p o n ų t a r y b a atsirado ir Lietuvoje. Kazimiero ir Aleksandro laikais nutrūko senasis Lietuvos ryšys su Lenkija. tik neaiškios pasiliko jos valdžios (kompetencijos) ribos. 1434. tačiau Jogailos palikuonys manė. n e b e ­ d a r y t i j o k i ų i š l a i d ų . tuo atžvilgiu jis jau buvo tarybos suvaržytas. B e to. Bet su tarybos nuomo­ ne sutikęs. jog. Didysis kunigaikštis su didesniaisiais ponais tarėsi tik tam. tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). Tuo būdu 1492 m. nepasitaręs su taryba. Be to. O nebetrukus atėjo ir tie lai­ kai. Tai ir buvo vadinamoji didžiojo kunigaikščio taryba. B e to. 170 180 psl. Todėl tuo laiku at­ sirado nuolatinė grupė aukštesniųjų valstybės urėdų. 133 psl. kurį ponai išrinko val­ dovu ir. Kartais tardavosi tik su tais. liko atskiros valstybės. todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti. lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu. Į pasitarimą jis kviesdavo tuos. Dabar didysis kunigaikštis pasižadėjo. didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų. Lietuva savo viduje dar tebebuvo visiškai savarankiška valstybė. nepasita­ ręs su taryba. kurie tuo metu buvo arti jo. 198 Tarybos valdžios ribos ilgai buvo nenustatytos ir neaiš­ kios. Iš pradžių ji nebuvo laikoma net pastovia institucija (įstaiga). Tuo būdu šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva ir Lenkija. vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas. — panaši d i d ž i o j o k u n i g a i k š ­ č i o . nes tik nuo jų paramos priklausydavo. vadinama senatu. savo iš­ vaizda ji betgi jau artėjo prie Lenkijos: Lenkijoje ponija buvo įsigalėjusi dar prieš Jogailos laikus. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam v i s i š k a i l a i s v a i k a l ­ b ė t i . Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų galybei. savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. jis prilei­ do tarybą prie valstybės f i n a n s ų t v a r k y m o . jam tebesant mažam. tad jis visiškai laisvai juose šeimininkavo: kiek norėdamas ga­ lėdavo leisti pinigų tiek savo. kuriuos norėjo. Čekų karalius Vladislovas. išrinkusi Aleksandrą. Kazimiero viešpatavimo metu taryba taip sutvirtėjo. kaip ir anksčiau. kam teks didžiojo kunigaikš­ čio sostas.pagalbos. o dabar jiems buvo pa­ tvirtinta jų pačių užimtoji vieta valstybės valdyme. Ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai Tarybos atsiradimas. o kartais sušaukdavo ir platesnių pasitarimų. o ypač Zigmanto laikais jų reikšmė dar labiau padidėjo. privilegi­ joje. kad bent Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai. Ir vėlesnės — Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi pa­ imti iš to paties Melniko akto. Lenkijoje prie karaliaus buvo ponų taryba. kad jis nustatytų jos kompe­ tencijos ribas. pareikalavo. tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. 132. 4. Bet ypa­ tingai bajorija iškilo prie Kazimiero. jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti. kad kraštas uoliau remtų jo politiką. Ankstyvesnėmis (1387. Nors lietuviai jau nuo Švitrigailos laikų rinkosi sau kunigaikščius. nebedalinti niekam valstybinių vietų. Nuo to 199 . Aleksandro brolis. kai po 50 m. tiek valstybės reikalams. s i ų s ­ d a m a s į u ž s i e n i u s p a s i u n t i n i u s . 112. Vis dėlto šia privilegija ta­ ryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai nega­ lėjo varžyti didžiojo kunigaikščio.) privilegijomis buvo apdrausta jų asmens ir tur­ to laisvė (žiūr. Aleksandras tatai padarė savo 1492 m. kurie spręsdavo visus valstybės reikalus. dar išlikę k u n i ­ g a i k š č i a i ir a u k š t e s n i ą s i a s pareigas valsty­ b ė j e e i n ą d i d i k a i . kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičių šeimai. kada didysis kunigaikštis jau būtinai turėjo skaitytis su ta­ rybos nuomone.). jis jau nebegalėjo savo sutikimo atšaukti. Švitrigailos. patys už jį valdė. Tuo būdu tarybos sudėtis pasidarė pastovi. o tuo susitarimu buvo norima jvesti elekciją. Bajorijos reikšmė pradėjo kilti Vytauto laikais (žiūr.

Bet jisai nemėgo net tokios tradicinės valdovų pramogos. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti. nemokėti mokesčių ir t. privilegija at­ leidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valsty­ bei. 5. Buvo labai išlaidus ir išeikvojo ne tik visus savo turtus. Pagaliau X V I amž. Aleksandro asmuo ir jo mirtis Aleksandras buvo kaulingas ir petingas. Kazimierui 1447 m. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesnis reikalas. Lietuvoje jis daugiausia gyveno dėl to. nes lenkai. Čekų karaliaus Vladislovo. kunigaikštis bajorijos pageidavimų daž­ niausiai klausydavo. kaip pravoslavės. Mat. Pagaliau reikėdavo atsiklausti seimo ir pradedant karą. o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti. Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. o ką į tai atsakydavo didysis kunigaikštis. jauniausiasis sūnus Zigmantas. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. 200 jis tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti. — 1506—1548 m. bajorija nebenorėjo sutikti. Bet kadangi dažnai į seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija. būdavo reikalų. kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais. Bet ilgainiui provincijos atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės. kuriuo po jo mirties Lietuva ir Lenkija turėjo bendrai išrinkti sau naują valdovą. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kuni­ gaikštį. Aleksandras mirė 1506 m. iš pradžių šaukiami retai. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones. galė­ davo atvykti į seimą ir nekviestas. sužinojęs apie sunkią brolio ligą. nes bijojo. Jis tuo tarpu gyveno Silezijoje. kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. Seimai. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalingas tada. juo būdavo dažniau šaukiami: mat. su kuriais no­ rėdavo pasitarti. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymų. o pereiti į katalikybę jai draudė tėvas. renkamas Lenkų ka­ ralium Aleksandras buvo patvirtinęs dokumentą. bet rado jį jau mirusį. Lietuva turėjo rem­ tis savo visuomenės balsu. Taigi jokių seimo rinkimų ne­ buvo. tačiau be jokių gabumų vyras. kad susirinkusi bajori­ ja ir rinkdavo atstovus. jo kapas buvo surastas). Įsigalėjus tarybai. 6. kaip kad medžioklė. Tai vienintelis iš Lenkijos ka­ ralių. tačiau būdavo atsitikimų. skubėjo į Lietuvą.laiko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo japonų rankas. medžioti pagaliau jam trūko ir vikrumo. į savo karalių kapus (1931 m. visi aukštes­ nieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. ir pavietų seimeliai ėmė rinkti atstovus. jo kūno nevežė į Kro­ kuvą. O nuo X V I amž. Mat. Šie ir išrinko. 1501 m.) ir jo karai su Maskva Zigmanto elekcija. juo seimas darėsi vis įtakingesnis. kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis). t. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą. kur iš brolio. bet ir praskolino daugybę valstybinių dvarų. karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mo­ kesčiais bajoriją. kad be jos žinios būtų kas nors valstybėje daroma. kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos ma­ sių žinios. Tuo būdu bajorijos seimai. sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu. o iš tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo. Zig­ mantas. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakin­ gesni bajorai. kai po d. o apie Lenkų sostą nieko nekalbėjo. Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svar­ būs. pajutusi savo reikšmę. pradėjus kasinėti Vilniaus ka­ tedros rūsį. Zigmantas II (Senasis. Ir Jonas Albrechtas ir Aleksandras mi­ rė bevaikiai. nenorėdami didinti laidotuvių išlaidų. tai įėjo į pa­ protį. kuris daug daugiau savo gyvenimo praleido Lietuvoje ir joje buvo palaidotas. bet mirdamas testamentu jis skyrė Lietuvos sostą bro­ liui Zigmantui. nes nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti į karą. tas ir tapdavo įstatymu. kad Lenki­ joje nenorėjo gyventi jo žmona.). Iš gausingos Kazimiero šeimos teliko tik vienas. Tad d. Juo toliau. buvo gavęs valdyti keletą mažų kunigaikštysčių. atsirado ir seimai. Mėgo gerai išgerti ir pavalgyti. kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. lenkai nesu­ tiko jos karūnuoti karaliene. Netrukus jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai. nes kiek­ vienas karas buvo susijęs su išlaidomis. Lietuvos ponai tuojau paskelbė jį di­ džiuoju kunigaikščiu ir pasiūlė lenkams išsirinkti jį ir savo ka­ ralium. juo toliau. vidury (1566 m. 201 .

saugančio Dniepro aukštupį. Netrukus po to atvykęs K.500 bajorų ir daugybe karių pateko į nelaisvę. ko­ kią kad turėjo Aleksandro laikais. iš jų 30. Vėliau. Maskvos jėgos buvo sunaikintos. kad Habsburgai negautų jo brolio Vladislovo valdomosios Vengrijos bei Čekijos. Tačiau jis kiek apsivylė: Maskvos pasienio sritys prie jo maišto neprisidėjo. o paimti pilį. Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą.). jo priešai. Be to. buvo paimtas (1514 m. dro nužudymą. Mat. paliaubos. Turėdamas 30. ta­ tai magistras turėjo padaryti pagal 1466 m. Glinskio rūpesčiu. Ostrogiškis smarkiai sumušė Mas­ kvos kariuomenę ties O r š a . kad ne­ beturės tokios įtakos. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai. Trečiasis karas su Maskva (1534—1537 m. Tuo pat metu betgi pradėjo karą su Lietuva Glinskio pasikviestas Vosylius I I I . pražudyti. kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių.). Smolenskas buvo paliktas Maskvai. grasino jam iš1506-1548 m. paketinęs išduoti ir Maskvą. Lietuvos kunigaikštis ir Kelti bylą tarsi uz AleksanLenkų karalius (taip jis atvaizduotas Krokuvos katedroje esančiam antkapy). Pasidaręs artimu Vosyliaus I I I patarėju ir išleidęs už jo savo dukterį. norėdami jį Zigmantas II (Senasis). nors karas po to dar truko 8 metus. Karas prasidėjo 1512 m.). d. Visos Maskvos jėgos buvo nu­ kreiptos į Smolenską. Glinskis savo gyvenimą baigė kalėjime. 195 psl. Alek­ sandro laikais Lietuvos po­ nų tarpe kaskart vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. kurs ypatingai rūpinosi. imperatorius norėjo susilpninti Zigmantą. jis grįžo Lietuvai tik maždaug po 100 metų (t. — žiūr. Bet tuo tarpu atvykęs Lietuvos hetmonas kunigaikštis K o n s t a n t i n a s O s t r o g i š k i s ties O r š a sumušė priešą ir privertė jį trauktis. Jis buvo ar­ timas Aleksandro patarė­ jas. kur mirė badu (1534 m. G l i n s k i s . Tačiau jau pačio­ je Zigmanto valdymo pra­ džioje jis pamatė.000 kariuomenės. Černigovas ir Starodubas.000 kariuomenės. Visa tai matydamas. prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočių magistras. Lietuvos po­ nai. buvo gana sunku. o užpultieji Sluckas ir Minskas jam nepasidavė.).). Laimėjimas buvo didžiausias.000 krito karo lauke. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės surusėjęs kunigaikštis M. Imperatorius į Maskvą nusiuntė daugybę karo spe­ cialistų inžinierių ir artileristų. jis sumanė už­ grobti kuo daugiausia Lie­ tuvos žemių ir pasiduoti Maskvos kunigaikščiui Vosyliui I I I (1505—1535 m. Jis pats apsigyveno Maskvoje. 1611 m. Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. buvo padarytos 11 m. tačiau lietuviams jau nebepasisekė atsiimti Smolens­ ko tvirtovės. Pirmasis karas su Maskva (1507—8 m. nes po jų maskviečiai užsi­ darydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių. Tuo būdu Maskva nieko nelaimėjo. Kar­ tu su Glinskiu jis apgulė daugelį Lietuvos miestų ir artinosi prie svarbiausiojo strateginio punkto. Jis irgi gana daug prisidėjo prie Zigmanto iš­ rinkimo. šį kartą Maskvai pasisekė gauti daug paramos iš imperatoriaus Maksimilijono. 183 psl. Ankstyves­ nieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to. Maskvai liko Homelis. gavęs iš jo nemaža že­ mių. — prie Smolensko. kuris skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamųjų pravoslavų. Pir203 . T o m o sutartį. Kad Lenkija neitų į pagalbą Lie­ tuvai. 1509 m. paliaubų sąlygomis (žiūr. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė. y.Glinskio maištas. jam tepasisekė užimti tik Mozyrių ir Turovą.).). Antrasis karas su Maskva Lietuvai buvo daug nelaiminges­ nis. jis sumušė priešo 80. o pats vadas su 1. naudojantis to meto karo technika. su Maskva buvo padaryta amžinoji taika 1503 m.). Jis buvo net 3 sykius apgultas ir pagaliau. Be to. Pagaliau 1522 m. jis buvo svarbiausias naujų karų su Lietuva organizatorius. (jam imperatorius uždraudė prisiekti Zigmantui vasalystę. Glinskis ir jo ša202 lininkai neteko savo žemių Lietuvoje.

7.). todėl krikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. kurios vėliau buvo pratęstos. bet užtat kitose sri­ tyse šį tą užleido Maskvai. Kai 1533 m. neturėjo jokių ryšių su vietos gyventojais. kurie jį griovė. tai buvo sudaryta regencija. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m. būdami ateiviai iš tolimųjų Vokietijos kraštų ir.) Ansbacho Hohencolernų šeimos narys. Ypač didelis nepasitenkinimas ordi­ nu ėjo iš to. kad jis sugebės geriau su­ sitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su ka­ Albrechtas Hohencolernas. Valstybė buvo valdoma ordino narių. Dėl to ir įvyko 1454 m. Buvo tikimasi. Tuo tarpu ordino valstybėje buvo labai neramu: visi reikalavo ordino reformos. Pirmieji 5 magisIrai vykdė sutartį. Karas ordinui nesisekė. Or­ dinui atrodė. kryžiuočių ordinas buvo nebepaleisinamas. ralium. dar vienuoliai. kuris savo jėgomis galėtų spirtis prieš Lenkiją. apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15. 1537 m. Maskvos kunigaikščiu tapo Jonas IV Žiaurusis. Kadangi jis tuomet buvo dar mažas. ir teko padaryti paliaubas. nieko ne­ laimėjus. Su ja Maskvos kuni­ gaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai. lokiais sumetimais ir bu­ vo išrinktas magistru (1511 m. (Senas nežinomojo autoriaus paveikslas). Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški. dalis ordino žemių buvo prijungta prie Lenkijos. 183 psl. jie nustatė juos prieš save. Neprileisdami prie valdžios vutos bajorų ir miestiečių. kurs pasibaigė tuo. Tada magistras Albrechtas patsai užmezgė ryšius su Liuteriu. mirė Vosylius I I I . tačiau bajorija nėjo į karą. Be to. kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri­ pažinta katalikiška valstybe. ir ordinui paskutinis kryžiuočių magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis (f 1568 m. bet šį trečiąjį — Lietuva. kad Zigmantas buvo pa­ traukęs į savo pusę Krimo totorius. Tačiau visi mėgini­ mai nenusisekė. išrinkus magistru Vokietijos kunigaikštį. ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. be to. Bet ir dabar karas vis dėlto nesisekė. kuriais Lietuva tikė­ josi pasinaudoti.) teko pradėti su Lenkais ka­ rą. Juo buvo pasekę net kai kurie vyskupai. krašto sukilimas. o jis pats pasi­ darė Lenkų karaliaus vasalu (žiūr. ir visi di­ deli pasiryžimai nuėjo niekais. ir Zig­ manto II laikais naujo karo jau nebekilo. ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių. Lietuvai nepasisekė atgauti nei Smolensko nei Sieversko žemių. 205 Mūšis ties Orša. kad 1466 m. muosius du karus Zigmanto laikais pradėjo Maskva. su Maskva buvo pa­ darytos 7 metų paliaubos. kad krašte buvo smarkiai įsigalėjęs naujai pradėtas skelbti Liuterio mokslas.000 dukatų. ji atgavo tik Homelį. kara­ liaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. Siena su Maskva da­ bar mažai tepasikeitė. kad bus ga­ lima išsilaisvinti. Nors lėšų bu­ vo pakankamai surinkta. kurie.) Nuo to laiko. tačiau nenustojo vilties išsilaisvinti. 204 . — juo labiau.

ordino valstybė. 206 Paskutinės Zigmanto II dienos. Todėl didžiausią išlaidų dalį teko padengti pačiam didžiajam kunigaikščiui. Savo gyvenimo pa­ baigoje jis jau nebeturėjo jokių planų. tai jos vietoje buvo įves­ t a s a m d y t i n ė k a r i u o m e n ė . Lenkijoje ji įgijo didelę val­ džią ir šeimininkavo savo vyro vardu. net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją bei Vengriją po jų valdovo. kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. dar būdamas Silezijoje. Kai Zigmantas jau buvo palaužtas sunkios valdymo naštos. Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasauline kunigaikštyste. brolio Vladislovo. Bet kunigaikščio valdžia nuo­ lat silpnėjo. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona Zigmantas valdovas. vesti žmoną ir pasiskelbti kunigaikščiu. kad val­ dovas turįs siekti valdžios. kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešaky.. ja*u pasirodė geras valdytojas. Be valdžios.. kaip Prūsų kunigaikštis. Zigmantas. daugelis jo įskolintų dvarų buvo išpirkta ir buvo įvesta pavyzdingų ūkių. Apskritai Zigmanto laikais gyvenimas Lietuvoje labai pa­ gerėjo. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose. Ten ordinas išliko iki 1809 m. o Austrijoje pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. tiek Lenki­ joje. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteranizmą ir virto dvari­ ninkais. 8. ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. Abramavičiaus paveikslas). Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. karaliaus Zigmanto. ji dar go207 . nesiskaitydamas su jokiomis prie­ monėmis (Machiavellio mokslas). 1618 m. ypač padaugėjo mokyklų.). valstybėje didžiausią įtaką įgijo gobši intri­ gantė jo antroji žmona. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą. nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. Zigmanto energija pagaliau išseko. Prūsai atiteko jo giminaičiams. Be­ kovojant su įvairiausiais sunkumais tiek Lietuvoje. Ieškodamas ramybės. balandžio 1 d. Tačiau bajorija nenorėjo mokėti net tos kariuomenės išlaikymui reikalingų mokesčių. mirus Albrechto sūnui. mirties ir užleido jas Habsburgams. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją. Brandenburgo elektoriams. pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. Vėliau iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė (nuo 1701 m. Karalienė Bona. Gavęs dėdės. su­ tikimą. Lenkų pavyzdžiu einanti bajorija kaskart vis dau­ giau reikalavo sau teisių ir nuolat mažino sau pareigas. Krokuvoje iškilmingai prisiekė Zigmantui. Milano ir Bario kunigaikštytė B on a S f o r z a. Į ūkį jam teko kreipti daugiau dėmesio. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvar­ kytas. kada jį panaikino Napoleo­ nas. Bona atsinešė iš Italijos įsitikinimus. (f 1548 m.Liuteris jam patarė mesti vienuolio apdarus. jis visa tai įvykdė ir 1525 m.

sako jį galėdavus perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. kur susipažino su tenykščia vals­ tybės santvarka ir gerai vedamu ūkiu. tiek Lenkijoje ji savo pinigais ėmė išpirkinėti anksčiau Aleksandro už skolas įkeistuosius dva­ rus ir tuo būdu įgijo daugybę turtų: jos valdžioje buvo ištisos teritorijos. d. o tėvui sutikus pa­ tvirtinti pirmąjį Lietuvos statutą. dar labiau praplėtusį bajorijos teises. — Lietuvos seimas Zig1522 m. To­ dėl Bonos rūpesčiu dar 1522 m. ir 3 dukteris. kai dar jis tebebuvo kūdikis. Tad karalius.nkc' teisingu vyru. o netrukus jį karū­ Lenkų karalium. Visuomet buvo ramus. Zigmantas mirė 1548 m. Lietu­ navo savo karalium ir vos kunigaikštis. Zigmantas buvo augalotas ir tvirtas vyras. Tuo tarpu energijos netekęs ir sunkios ligos kan­ kinamas. Motina Bona pradėjo rūpintis patikrinti jam sostą. Tik jo antrosios vedybos buvo vienas nelaimin­ giausių jo gyvenimo įvykių. Pir­ miausia buvo rūpinama­ si Lietuvos sostu: mat. Bonai vi­ sokiomis intrygomis pa­ lenkus į savo pusę didi kus. karūnuotas čiu. sulaukęs 81 m. instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs.bejosi ir turtų. 1529 m. Tiek Lietuvoje. Zigmantą Augustą. rimtas ir atsargus. Jaunystę praleido I . o nuo 1548 m. Mirdamas paliko vieną sūnų.. amžiaus. Lie­ bė didžiuoju kunigaikš­ tuvos kunigaikščiu. ) su kryžiuočių ordinu ir daug kartų su totoriais. ir Lenkų lenkai (1530 m. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebebuvo girdėt Zigmanto. 9.1 5 7 2 m. — pa­ reikšti užuojautą".1 5 4 8 . Zigmantas Augustas. Zigmantas kaskart vis labiau ėmė pasiduoti favoritų apsuptos žmonos įtakai. Jo sveikata pairo tik į gyvenimo pabaigą. Zigmanto II asmuo. Zigmanto II antkapis Krokuvos katedroje. jau tuomet buvo aišku. lėtos eisenos ir nekalbus. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis ( 1 5 4 4 . kad po tėvo jis bus valdovas abiejose valstybėse. 1529 m. Zigmantas Au­ gustas buvo pripažintas Lietuvos sosto paveldė­ toju. H i . Šiaipjau mėgo juoką ir sąmojį. o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams. Vienintelis Zigmanto II sūnus gimė 1520 m. Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuo­ jautą. Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva. Visi jį gerbė ir l. 1544—1572 m. 208 I I t t u v o s I s t o r i j a . 14 209 . Čekijoje ir Silezijoje. nenorėdami nutrauk­ ti ryšių su Lietuva.) Išrinkimas. Buvo šaltas. Užsieny jau daug kas manė. pa­ prastai ir Lenkai išrink­ davo savo karalium.). 1530 m. išrinktąjį į Lietuvos sos­ tą. Vengrijoje. kad jis miręs. pripažintas Lietuvos sosto įpėdi­ mantą Augustą paskel­ niu. Karo betgi jis ntmėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu. formaliai paskelbtas d. pavyzdžiui. siunčiamiems į Krokuvą.

nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. Todėl 1543 m. Motina italė Zigmantą Augustą auklėjo apsupusi italais humanistais. (Smuglevičiaus piešinys). Būdamas humanistiškų palin­ kimų. Po tėvo mirties 1548 m. lenkai.Jis išmoko kalbėti lotyniškai. kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. minkštas. ištvirkavimo ir neįgijo jokių tvirtų principų.). Jaunutis karalaitis motinos Bonos dvaro damų tarpe. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje. kad po tėvo mirties jis savaime taps valdovu. buvo susi- kilavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Ji skundėsi. Zigmantas Augustas ir Vilnius. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu. jį veikdami. nepaslankus. tačiau svy­ ruoklis.). ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj. tačiau niekaip neįmanė paveikti Bonos. nedarbštus. augdamas morališkai pakrikusiame mo­ tinos dvare. Matydamas netikusį jo auklėjimą. didžiajam kunigaikščiui gy­ venant Krokuvoje. kad nebereikės naujų rinkimų. Zigmantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą: prie pilies kalno buvo baigti. Lie- Zigmanto Augusto jaunystė. itališkai ir vokiškai. kilo mintis jau 23 m.Zigmanto Augusto auklėjimas. turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą. Tuo būdu 1544 m. Bet tas jo išrinkimas reiškė tik tą. puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai. galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Lietuvos ponams ta mintis patiko. Tas buvo pareikšta Zigmantui II per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m. Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu. kurie vėliau apleisti apgriuvo ir. Apskritai Zigmantas Augustas buvo gana išmintingas. rei210 Dalis Vilniaus didžiųjų kunigaikščių rūmų griuvėsių. Simlerio paveikslas). 211 . viską atidėliojąs kitai dienai ir dėl to pramintas „Rytdiena". išaugo be charakterio. Motinos dvare anksti priprato prie palaidų pasilinksminimų. kaip didysis Lietuvos kunigaikštis. ( J . Tačiau. Mat. labai lepinamas. tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Zigmantas Au­ gustas teturėjo vos 8 m. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija. rūpinęs net Lenkų senatas. Zigmantas Augustas — tėvo vietininkas Lietuvoje (1544 —1548 m. tėvo pradėti statyti. tėvas turėjo pa­ silikti tik priežiūrą.

Karalienė Bona vis dar tebebuvo didžiausias jos priešas. pareiškė tėvui. Nors vėliau ir vedė Habsburgaitę. šiaip būdamas silpnavalis. netrukus miręs. laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė lokio nepasitenkinimo. Dubingiuose. Zigmantas Augustas ir ji pati vis svajojo nuvykti į Lietuvą ir pasi­ rodyti visoje karališkoje didybėje. esą. ordinas ir Rygos miestas. kad jungtuvėms priešinsis tiek Zigmanto Augusto tėvas. Bet jo žmona Habsburgaitė netrukus mirė. Mirdama Barbora pareiškė norą. Zigmantas Augustas stengėsi jos nieku būdu neprileisti prie žmonos: bijojo. ir tėvas. Zigmantas Au­ gustas atlydėjo jos kūną į Vilnių. greta didžiojo kunigaikščio rūmų. Augusto žmonos — Elžbietos. Ji buvo palaidota katedros rūsy. nežinomos ligos pakirsta. 10. kur tiek daug iškentėjo. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. 11. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė juodai išmušti.tuvą užėmus rusams. Kai prieš pat Barboros mirtį Bona pareiškė norą pripažinti ją savo marčia. Jis pats niekad neužmiršo mylimosios žmo­ nos. bet Lietuvoje. Au­ gustas veikiai susiartino su ja ir karštai įsimylėjo. Todėl iš pradžios 212 (f 1551 m. ir jos pusbrolis M i ­ k a l o j u s . Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus. 1931 m. Au­ gustas vestų Barborą. Zigmantas tuojau įsakė tarybos ponams a f lydėti žmoną į Vilnių. pradėjus katedros remontą. Jame tada buvo pilna italų staty­ bininkų ir mokslininkų humanistų. jis ne­ pasakė tėvams tiesos. greta pirmosios Z. Mirus žmonai. jog esąs surištas visomis bažny­ tinėmis apeigos ir neturįs tokios sąžinės. joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valsty­ bės: 4 vyskupystės. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais Įsikurdamas Vilniuje. jog norįs vesti Barborą. karalius. Vilnius. nes vedybos esančios nelygios. ir vėliau liko mėgiamiausias Zigmanto Augusto miestas.Į seimo ir senato reikalavimus persiskirti jis atsakė. Iš pradžių ir 213 JU go­ . begyvendamas Vilniuje. atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo. prisidarė daugybę skolų. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą. Sūnui su liarbora atvykstant į Lenkiją. Bet. ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. Tada ir ponai prisi­ statė Vilniuje daugybę rūmų. Z. Tuo metu. pasirodė nesukalbami. W J^gtuvės Jose dalyvavo naitis Kęsgailą. Jį visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas. iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. Zigmantas Augustas su tuo sutiko. nes. kur jis praleido gražiausią savo jaunystę. kad galėtų ardyti tą ryšį. nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. Augustas persi­ skirtų su Barbora. pakvietus kunigą. ji mirė 1551 m. Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima. vadinamas R ud u o j u . Tačiau ji ir jos šeima neilgai tesidžiaugė karūna. Iš kuni­ gaikščių rūmų iki Radvilų rū­ mų per sodą Z. ir 1550 m. ir tuo­ jau. kurią vėliau pado­ vanojo jėzuitų kolegijai. nebesužinojo apie sū­ naus vedybas. kad motina jos nenu­ nuodytų. vadinamas J u o ­ d u o j u . plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei. Prieš Marborą betgi griežčiausiai buvo nusistačiusi karalienė Bona. Zigmantas Augustas šį kartą parodė didelį atkaklumą: Jis nė neketino išsižadėti mylimosios žmonos. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene. Livonijos valstybė nebuvo vienalytė. (lavęs žinią apie tėvo mirtį. nu­ vykęs į Krokuvą. Zigmantui Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. kad Z. tačiau šeimos laimės jau nebesulaukė: gyvenimo pabaigoje net persiskyrė su žmona. Tais laikais Vilnius pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų. t l k p a t y S R a d v l I o s i r apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. visas d varas paskendo gedule. slapta ko Barbora Radvilaitė. pats visą kelią arba jodamas arba eidamas pėsčias. Greit pasirodė. bet jau nebebuvo kada: sunkios. lenkai griežčiausiai reikalavo. Bet tėvas. kad ją palaidotų ne Lenkijoje. buvo visiškai nugriauti. Grįždamas į Vilnių. kur abu įsimylėjusieji susitikdavo. buvusiuose Radvilų rūmuose. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare. Jos kurstomi. kad Z. Vie­ ną kartą Barboros brolis M i k a l o j u s.). o ypač motina. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusi­ leido. buvo atrasti ir jos kaulai. Livonijos prijungimas Livonijos būklė X V I amžiuje. Augustas. Z. Zigmantas Augustas. tiek Lenkų ir Lietuvos ponai. čia jis dažnai atvažiuo­ davo iš Krokuvos ir pagyvendavo. Zigmantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. Zigmantas Augustas jau buvo vedęs. gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. tačiau buvo aišku. jog senatas ir seimas perdėjo.

000. Maskvos kariuomenė tuo tarpu skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją. prašydami pagalbos. įnėjo. sutarties sulaužymu iš ordino pusės ir tuojau paskelbė Livonijai karą. paliaubų sutartį su Maskva. Jo partija lai214 Livonijos ordino magistras Fūrstenbergas Pasvaly atsiprašo Zigmantą Augustą 1557 m. buvo sunku dėl to susitarti ir sunku apsiginti nuo Maskvos. Daugpilio komtūras G o t a r d a s K e t l e r i s . tad būtinai reikėjo šauktis į pagalbą kaimynę Lietuvą. nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai. Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m.ordinas priklausė Rygos arkivyskupui. ją tik sulaikė atvykusi Lietuvos kariuomene. Todėl caras J o ­ nas IV Pasvalio sutartį palaikė 1554 m. kuria Zigmantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją. Pakrikusi ordino valstybė negalėjo viena apsiginti nuo Maskvos. ordinas buvo sudaręs 15 mt. matydamas irstan­ čią ordino valstybę. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos. — magistras už 600. nes kaip tik tuo metu Livonijos valstybių žemes pradėjo smarkiai pulti Maskva. kuria pasižadėjo nesidėti su Lietuva. bet. kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. Lietuvos seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis. tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus. kuri norėjo pasiekti jūrą. jis buvo tų pačių kry­ žiuočių ordino šaka (žiūr. tačiau dar tebebuvo. turėdamas skirtingas sąlygas. jų vasalai — riteriai bajorai ir miestai pagaliau sukūrė organizacijas su po­ litinėmis teisėmis ir su savo seimais. tačiau nebeturėjo jėgų. Vyskupų valdžia toliau dar labiau susilpnėjo. Zigmantas Augustas. Jis norėjo pasekti Prūsų ordino magistro pėdomis — pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. bet ir išspręsti bažnytinės valstybės pa­ naikinimo klausimą. Tuo tarpu Zigmantas Augustas. 1554 m. ir ordino magistras vis dar spyrėsi. Tuo metu Rygoje buvo užmuštas Lietuvos pasiuntinys.) jis nusikratė ta priklausomybe. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikš­ tyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai.000 auk­ sinų. 50—51 psl. kurias po karo šie galėjo išsi­ pirkti. 1559 m. jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką po­ litiką. vadovavo tai partijai. Reformacija Livonijoje pirmiausia atsirado miestuose. Bet Livonijos klausimas tuo būdu dar nebuvo išspręstas. Livonijos valstybės vadams reikėjo ne tik ap­ sisaugoti nuo Maskvos. Ji plito labai greitai. Tuo tarpu į pasenusio ir atsisakyti priversto Fūrstenbergo vietą buvo pastatytas K e t l e r i s . rugsėjo 14 d. Livonijos pasidavimas Zigmantui Augustui.). — žiūr. Magistras Fūrstenbergas buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklau­ somybę. surinkęs didelę lie­ tuvių ir lenkų kariuomenę. nesant vieno valdovo.). ryžosi ją paimti į savo valdžią. ir bažnytinės — ordino ir vyskupų — valstybės pamatai ėmė braškėti. o arkivyskupas už 100. 215 . Tik čia tuo atžvilgiu buvo sunkiau. jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys. Tačiau. nes krašte labai sparčiai plito protestantiz­ mas. bet X I V amžiuje (Ge­ dimino laikais. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą. senoji ka­ talikų Bažnyčios sukurtoji organizacija. 71 psl. išsiruošė į žygį ir sustojo P a s v a l y . Tuo tarpu jo pagalbininkas. kad ir pakrikusi. ir Pasvaly tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis (1557 m. Apie X V I amžiaus vidurį krašto diduma jau buvo protestantiška. (Ano meto paveikslas). Magistro ir Rygos arkivyskupo pasiun­ tiniai atvyko į Lietuvą.

kuri buvo pa­ vesta vasalo teisėmis valdyti Ketleriui. Livonijos delegatai pareiškė Zigmantui Augustui. Zigmanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebepuolė Lietuvos. Bet didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai. T o ­ dėl 1569 m.). o iš Kuršo ir Žiemgalos buvo sudaryta ku­ nigaikštystė su sostine Jelgavoje (Mintaujoje). o Danai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes. Zigmantas Augustas riipinosi jų pasiskolinti.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos (ligi tol caras pačios Lietuvos nepuolė. bet kartu ir su Lenkija.000 lietuvių sumušė apie 10. vėl buvo padarytos 3 mt. pa­ tekusi į Rusų valdžią.Livonijos prijungimas prie Lietuvos valstybės. T i k didžiąją Uždauguvio Livonijos dalį. buvo galutinai paskelbta. Tuo laiku (1562 m. Jis įgi­ jo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susi­ jungti su Lietuva.) padarytos paliaubos (žiūr. 217 . kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. ji buvo protestantiška) ir plati savivaldybė. kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui. valdytoju buvo paskirtas J o n a s J e r o n i m a s K a t k e ­ v i č i u s . Livonijai pasiI lavus Zigmantui Augustui. ji buvo panaikinta. Liublino seime sudarant Lietuvos Lenkijos uniją. 12. Tačiau jis negalėjo suvaldyti krašto. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m. jie nuo­ lat reikalavo. 1559 m. nes tikėjosi. Dėl to ir taip jau painūs Lietuvos santykiai su Maskva pasidarė dar painesni. Tuo būdu Maskva jau prisiarti­ no prie etnografinių Lietuvos žemių. nes tikėjosi. ir Saremos (Eželio) vyskupystę. nors ši ir kariavo su juo Livo­ nijoje). kad Livonija lygia dalia ir jiems priklausytų. Lietuva šito titulo jam nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. tačiau niekur negavo. Kaip ir jo pirmatakai. palikdama didelį grobį). Tuo būdu tais pat 1566 m. Pritrūkus karui pinigų. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais Naujasis Maskvos kunigaikštis J o n a s IV. kuria Livonija pasidarė Lietuvos provin­ cija su kunigaikštystės titulu. nes bajorija atsi­ likę ir kariauti ir mokesčius mokėti. Jam pasisekė prikalbėti livoniečius visai susijungti su Lietuva. kad. Tačiau. Livonijos administratorium 1561 m.. Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis. vadinamas R u d u o j u (Juodojo pusbrolis). 4. atvykę į Vilnių. kada jį nukariavo Steponas Batoras. 204 psl. 1560 m. pra­ sidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai. jis liko nepri­ klausomos iki 1582 m. paliaubos. Lietuva stojo jos ginti.). ir 1571 m. siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiš­ kąsias žemes.000 maskviečių. vad. Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies. Kuršo kunigaikštystė visą laiką buvo 216 Lietuvos ir Lenkijos lenas. Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vys­ kupystę. Len­ kai be galo buvo pasipiktinę dėl šito lietuvių laimėjimo. Vykdyti su­ tarties į Livoniją buvo pasiųstas galingiausios to meto Lietu­ vos didžiūnų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris M i k a l o j u s R a d v i l a . nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui. kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos.). vadinamąją Piltenę. pradžioje. pasirodė esąs gabus valdovas. ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m. kita Maskvos armija. kad norį susijungti ne su viena Lietuva.). mirus bevaikiui karaliui. sužinojusi apie pirmo­ s i o s pralaimėjimą. iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m. Visai Livonijai bu­ vo pripažinta tikėjimo laisvė (mat. ir 1566 m .). ligi pasibaigs jo giminė. Gardino seime buvo su­ daryta nauja sutartis. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: hetmonas M i k a l o j u s R a d v i l a . Ji gavo teisę savo atstovus lygiai su visomis Lietuvos provincijomis siųsti į Lietuvos seimą. tik 1795 m. smarkiai sumušė caro kariuo­ menę ties U l a (1564 m. Bet karo su Maskva nebuvo iki Lietuvai stojant ginti Livonijos. vadinamas J u o d u o j u . pabėgo be kovos.). jis pirmasis pasivadino M a s k v o s c a r u . abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui. Šitos sutarties nepripažino tik Rygos miestas. jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą. užgrobė švedai. Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį (1557 m. ir derybos buvo sunkios. buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris. kad Livonija lygiai priklausanti abiem valstybėm. Ž i a u ­ r i u o j u (1533—1584 m. Taip buvo iki pat abiejų valstybių galo. jau karalių Vazų laikais ( X V I I a.

Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsi­ kurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Mikalojus Radvila Juodasis. jie reikalavo pradėti derybas. jos sudarymui jau buvo ir padedamųjų aplinky­ bių: to meto Lietuvos didikai. 197 psl. kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos.). šie tatai ir padarė. Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. Tačiau senuosius aktus laikydami sau negarbingais ir negaliojančiais. kai Lietu­ kancleris (nuo 1550 m. Ukraina Lenkijos pa­ Lietuvos krašto maršalka (nuo 1542 m. Apie savos tautiškosios kultūros kė limą retai kas tegalvo­ jo. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes. jie atskirai sau išsirinko Zigmantą II ir pasiūlė jį išsirinkti ir lenkams. Liublino unijos aktas Lietuvos Lenkijos santykių klausimas iki karų dėl Livoni­ jos. unijos 219 . Lietuvos nepa­ tvirtinti. Lietuviai nesilaikė nė jų reikalavimo turėti vieną bendrą valdovą ir bendrai jį rinkti. A l b e r t o G o š t a u t o vadovau­ jamas. Taip pat buvo ir Zigmantą Augustą renkant. Vi­ sas statutas buvo taip sutvarkytas. kad Lietuvos urėdais negalį būti skiriami jokie svetimšaliai. kad rodė Lietuvą esant vi­ siškai savarankišką valstybę.Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos su­ tartį. nenorėjo visiškai nu218 traukti ryšių su lenkais. jie Livonijos vietininkas (f 1565 m. bendraudami su lenkais. tas darbas iki 1529 m. padarytieji aktai (žiūr. Lie­ tuviai. lietuviai vėl be lenkų žinios paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu Zigmantą Augustą. Lietuvos bajorija. visada iš jo išsireikalaudavo sau kokių nors naujų teisių. ir Zigmantas I I .). ramos prieš Maskvą. buvo Mask­ vos pavojus ir Lenkų paramos viltis. jo tėvas sutiko patvirtinti numatytą ruošti s t a t u t ą . negaliojo. lietuviai su šitokiu nusistaytmu ėjo į derybas. O lietuviai tenorėjo sąjun­ gos su Lenkija tik dėl tolydžio einančio karo su Maskva. visiškai neatsižiūrint į ankstyves­ niuosius dokumentus. Len­ kams tas kaip tik labiausiai nepatiko. patvirtino statutą. todėl nevengė su jais derybų. Tad. Zigmanto II rūpesčiu. nuolat reikalingi Lenkų paramos. kad pagal senuosius aktus jie negalį būti laikomi svetimšaliais. prasidėjus karams su Maskva dėl Livonijos. Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija.). kuris turėjo ap­ imti visas krašto teises. mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės. Šiaipjau Lietuva vieną metą net reikalavo iš Zigmanto II ka­ rūnuoti Zigmantą Augustą Lietuvos karalium. glaudžiam susiar­ tinimui su Lenkija ir uni. atsilygindamas už savo sūnaus išrinkimą. 1561—1562 m. visuomet keldavo unijos klausimą. apie ryšį su Lenkija jame ne­ buvo nė žodžio. bajorija pažadėjo jį išrinkti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tad Aleksandrui mi­ rus. Tad. su jais susigiminia­ vę. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo veiksniai. buvo baigtas. krašty. Į jį buvo įtraukti ir senieji nuostatai. ir jie norėjo įrodyti. O be to. Derybos dėl unijos 1563—4 m. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. kad lenkai ne­ begalėtų kalbėti apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Be to. len­ kai tuojau išrinko jį ir savo karalium. Kai 1562 m.) ir Vilniaus vai­ va prašydavo lenkus pa­ vada (nuo 1551 m. ku­ rios vis dėlto pasibaigė unijos akto sudarymu. o tik apie santykius tarp dviejų lygių karalysčių. visą laiką svajodami vi­ siškai sujungti Lietuvą su Lenkija. 13. Svarbiausia ap­ linkybė. rinkdama savo naują didįjį kunigaikštį. Aleksandrą renkant Lenkų kara­ lium 1501 m. lenkų seime Varšuvoje. todėl jiems buvo ne­ lengva nutraukti ryšius su lenkais. Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi.). Kai 1522 m. Lietuvos Lenkijos santykiai nebuvo sutvarkyti nei Aleksan­ dro nei Zigmanto II laikais. jau buvo aplen­ kėję. 1529 m.

jog tai galįs spręsti tik Lietuvos seimas. mes ieškosim paramos ir dė­ simės pirmiausia su valdovais krikščionimis. kad jai padės Lenkija. o neišspręstieji turėjo būti sprendžiami specia­ liam seime. Jie daugeliu atžvilgių turėjo nu­ sileisti: atsisakė nuo reikalavimo atlikti atskiras išrinkto didžiojo kunigaikščio pakeliamąsias ceremonijas Vilniuje. ir nieku būdu nenorėjo išsižadėti savo atskirų seimų. kad ginčą išspręstų karalius savo nuožiūra. specialiai unijos reikalui sušauktam. tik nieku būdu nesutiko atsisakyti nuo savo atskiro seimo. dėl kurių abi valstybės rungėsi X I V ir XV amž. Nesusitariant tuo klausimu. o iš tikro susirinko tik 1569 m. buvo vadinamas r e c e s u (nuo lotyniškojo žodžio vecedere). Jie reikalavo. lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d. (lietuviams išvažiavus. ir todėl. Tačiau lietuvių delegacijos pirmininkas M ik a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s tada pareiškė. Šitas bajorijos reikalavimas atėjo į seimą per patį ginčų įkarštį ir pa­ sunkino Lietuvos delegatų būklę. visais kitais atžvilgiais valstybės turėjo būti savarankiškos. seime: Lietuvos bajorijai buvo duo­ tos visos Lenkijos bajorų turimosios teisės. ėmė seimuoti ir nutarė prašyti karalių. kai vėliau buvo sušauktas Liubline specialus unijai seimas. bet tik ne Lenkijos centre. užuot kariavusi. Jie sutiko atva­ žiuoti ir į bendrus seimus. Bet lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis pareiškė. Todėl į 1563 m. Lietuvos bajorija. „nes Vilnius yra lygus su Krokuva. . o lietuviai pareiškė. Augustas pakvietė ir Lie­ tuvos delegaciją derėtis dėl unijos. ar tam aktui pritarsiąs kraštas. atvykusi į 1569 m. Tuo būdu Lie­ tuva grasino susitaikinti ir susijungti ne tik su Maskva. jog jis atsisakąs nuo savo paveldėjamųjų leisiu Lietuvos sostui: po jo abi valstybės galėsiančios laisvai rinkti sau valdovą. Bajorija nebenorėjo kariauti. norintiems atplėšti kai kurias Lietuvos žemes (Palenkę. iš Varšuvos išvažiuodamas. Tai buvo įspėjimas lenkams. len­ kai reikalavo tik įvykdyti senesniųjų aktų nuostatus. seimui. Bendrasis unijos seimas buvo sušauktas vos 1568 m. į kurį buvo įtraukti visi iš­ spręstieji klausimai. sutikdami tik su bendru valdovu. urėdai ir seimo atstovai. O kadangi šis aktas buvo sudarytas Varšuvoj. bet ir su Lenkijai baisiais totoriais. Varšuvos seime derybos užtruko gana ilgai — nuo 1563 m. Lenkų seimą Varšuvoje Z. kad jis abe­ jojąs. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. . Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo. o lietuviai pateikė visiškai naują projektą.). Lietuvos delegacijos pirmininkas Radvila pasisakė abejojąs. Voluinę ir Lietuvai likusį Podolės Braclavą). kad bendri seimai būtų šaukiami pačiame pasienyje ir spręstų tik abudu kraštus liečiančius klausimus. Pastarasis bajorijos reikalavimas buvo patenkintas 1566 m. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises. tai jis vadinamas V a r š u v o s r e c e s u . Karalių sutiko rinkti bendrai. kuriuo turėjo likti bendras kar­ tu renkamasis karalius ir bendra užsienio politika. ka­ dangi jie jau nebegalioja. Bendram seime jie reikalavo sau irgi garbingų vietų. Lenkams reikalaujant sutvarkyti santykius pagal senuosius aktus. Tuo būdu visi bajorai per savo atstovus galėjo dalyvauti valstybės 221 . lap­ kričio 21 d. susirin­ kusi ties Vitebsku. Kai prasidėjo derybos. ir reikalavo. o paskui net su pagoni­ mis" . gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Ginčai buvo itin karšti. negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą. Lenkai už tai jam padėkojo. seimą. kuri mums būtų padaryta. sutiko su bendrais pinigais ir net sutiko leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. Prieš bendrąjį seimą buvo sušauktas dar atskiras Lietuvos sei­ mas. Liublino seimo išvakarėse. kurios buvo labai artimos lenkų reikalavimams. teko iš naujo pradėti derybas. kad lietuvių ir lenkų rinkėjų būtų po lygiai. gale. jis buvo atidėtas bendram. Tuo metu buvo surašytas specialus aktas. reikalaudami derėtis visiškai iš naujo. Bajorija kartu nusiuntė ir suprojektuo­ tas unijos sąlygas. visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus. ar kraštas su­ tiksiąs su Lenkų reikalavimais ir su receso nuostatais. Bet vis dėlto. būtent b a j o r i j o s n o r a s g a u t i Lenkų paramos ir jos noras gauti lygias su l e n k ų b a j o r a i s t e i s e s . vasario 22 d. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas spe­ cialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). sausio 10 d. Jei tas įvyks. kai tatai bus reikalinga pačiai Lietuvai. o juose buvo įsteigti pačios bajorijos teismai (ligi tol visus teisdavo didžiojo kunigaikščio skirtieji urėdai) ir įkurti seimeliai. Lietuvos delegacija. kuriuose turėjo būti renkami pavieto teisėjai. kad karalius neturįs teisės spręsti jų likimo. o pačiame pasieny. Z220 Augustas viešai pareiškė. bet tik tada. kad kuo greičiausiai būtų įvykdyta unija: ji tikėjosi tuo bū­ du gausianti Lenkų paramos. Šitas nebaigto spręsti klausimo nukėlimas į kitą seimą. o Trakai — su Poznane". lietuviai kaip įmanydami spyrėsi.—1564 m. o jie neturį tam įgaliojimų. Ir iš tikro. lenkų spiriamas. reikalavo su ja unijos. vėl siūlė naujus unijos projektus ir vėl reikalavo iš naujo pradėti derybas. Unijos klausimą vertė baigti jau minėti veiksniai. lenkai reikalavo. anų laikų įpročiu. nepaisant senųjų aktų. pa­ keičiant tik kai kuriuos jų punktus. tikėdama. iki 1564 m. 1569 m. Toliau jis pasakė: „Taip pat protestuoju prieš neteisybę. Dėl to suirzę. Iš tikro jis nebuvo pa­ tvirtintas. ir jis pats greičiau Įeisiąs nudeginti savo ranką.klausimas pasidarė ypač opus. tačiau jame unijos klausimas nė kiek nepasistūmėjo.

kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pa­ 222 keliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuodamasis. nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti. nenorinčių jų prisiekti vietoj karalius paskyrė kitus urėdus. Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje ant­ rojoje statuto laidoje. gavus visas teises. kad ji prisiekusi karaliui. Nemaža dar ginčų sukėlė ir L i v o n i j o s k l a u ­ s i m a s . Bet jie dėl to nekėlė triukšmo. negalėdami sukelti Maskvos karų suvargintos bajorijos. karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu. iš vienos pusės. Tačiau visa kita pasiliko. o lietuviai atsivežė savo projektus.valdyme. t. lietuviai dar ilgai kovojo. nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti.). I s e ­ n a t ą p a t e k o visi vyskupai ir aukštieji urėdai (vaivados. ir atsisakė nuo reikalavimo. — todėl dėl paties statuto pataisymo klausimo lietuviai nė nesispyrė. Bet vis dėlto pasiliko svar­ biausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva. kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. y. Po ilgokų derybų. Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji digni­ toriai. tačiau. Po ilgų ginčų buvo sutarta. Kadangi Lie­ tuvos statute buvo nuostatų. Tačiau. tik ilgai spyrėsi. Jie sutiko ir su bendrais pinigais. koks jis buvo ir Lenkijoje. Prijungtųjų žemių urėdai ir didesnieji ponai kiekvienas skyrium buvo prisaikdinti Lenkų karaliui. tai jie vis dėlto nepateko į senatą. Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažia­ vus. Pagaliau lenkams labai rūpėjo iškovoti sau teisę L i e t u y O j e r į s i g y t i d v a r ų ir g a u t i u r ė d ų . kad karalius būtų bendrai renkamas. Grįžę į seimą. kuriais Palenkė. per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių. Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems prie­ šingi.). dar buvo nu­ statyta bendrųjų s e i m ų v i e t a . Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. Tuo tarpu į Lietuvą grįžę ponai išleido visam kraštui įsakymus ruoštis karui. o Lenkai tvirtino. unijos klausimas turėjo palengvėti. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos. sausio 10 d. atskira kariuomenė ir t. Jei dėl kurių nors priežasčių atstovai ten negalėtų susirinkti. Su­ vienodinus valstybes. karaliui palaikant lenkus.t. reikalaujantį visus tuos nuostatus panaikinti. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau kartu sėdėjo. seimo darbai tęsėsi dar iki rugpiūčio 12 d. lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d. reikalaudami. reikalaudami sau vietos senate. atskiras iždas. kad jos kadaise priklausiusios Lenkijai (iš tikro dėl Palenkės ir Voluinės kadaise tarp lietuvių ir lenkų ėjo ginčai. ir Lietuvos bajorijos tei­ sės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. jie nutarė grįžti atgal į Liubliną derybų. unijos akto nesureguliuoti. — apie jo pataisymą jau buvo kalbama ir ankstyvesniuose Lietuvos seimuose. ministeriai). buvo patvirtinta trimis unijos aktais — dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu. klausimai. Bu­ vo sprendžiami kiti. kurie jau anksčiau Lenkijoje yra buvę senato nariais. lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų. Unijos aktą priėmus. stengdamiesi iš­ siderėti sau palankesnes sąlygas. Savo statuto antrąja laida buvo nebepatenkinti ir patys lietuviai. visi tie urėdai. buvo priversti nusileisti. kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai. bet tik Lenkijoj. bet kitos sritys niekad nie­ ko bendro nebuvo turėjusios su lenkais). tatai draudžiančių. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo sei­ mų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. kuria buvo paskirta Var­ šuva. iš kitos pusės. todėl ir jiems priklausanti. Tuo būdu jie sutiko. Liublino seimo eiga ir unijos aktas. Voluinė. tuomet karalius galįs šaukti seimus kitur. atskiras valdžios aparatas. Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat. kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo senatoriais. Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungiamos prie Lenkijos Lenkai jau seniai geidė tų žemių ir tvirtino. kurs pagaliau susirinko 1569 m. kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm. ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes. Kaip Varšuvos seime (1563—4 m. todėl į unijos aktą jie įtraukė paragrafą. Visa tai liepos 1 d. Statutui pataisyti buvo 223 . kaštelionai. Be to. sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija. Pir­ miausia buvo nustatyta būsimo bendrojo senato sudėtis. taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals­ tybių sujungimo. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą.

kad karalius duotų garantiją. Tačiau. ir nebe­ galėjo ryžtis atvirai kovai su Lenkija. Deja. Jie rei­ kalavo derybų pagrindui 1501 m. 224 Tuo metu Lenkų valstybė stengėsi susigrąžinti sau visus bajori| kuriuo nors būdu pasisavintus dvarus ir atiminėjo visas žemes. jiems buvo leista įsigyti Lietuvoje dvarų. Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo. jie buvę atvykę tik dėl unijos. bendrai rinktas karalius tu­ rįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu. Jie ilgai tarėsi dėl savo po­ zicijos ir sutiko važiuoti į Liubliną tik tada. ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų. bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečia reikalai. po trijų dienų lietuviai atnešė len­ kams savo projektą. Savitiems reikalams abiejose valsty­ bėse turį būti atskiri seimai. Netekę didžiulių. Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai. Nors jie ir protestavo prieš Lietuvos žemių grobimą. kuriuo karalius pasižadėjo išsaugoti Lietuvos sienų neliečiamybę. Pagaliau atėjo lemiamoji birželio 27 d. naktį jų išvažiuota iš Liublino. Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Katkevičius ir vicekancleris Eustachijas Valavičius. Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo. tačiau 1588 m. tirštai gyvenamų žemių. Liublino seimo scenos. ta­ čiau tas nieko nepadėjo: užgrobtųjų provincijų atstovai buvo saikdinami. derybų pradžioje. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams. Melniko ir 1564 m. jie nebeturėję ką veikti. bet. taip pat išvažiavo (buvo paliktas tik vienas vicekancleris Valavičius). Karalius nuolat lankėsi ir pas vienus ir pas kitus. Tada Katkevičius ironiškai atkirto: „Jei mes jums dovanoti. paruošta trečioji statuto laida vis dėlto nepanaikino lenkams nepatikusių nuostatų. Seime. nes senelis M. Gavę juos. — ypač Aleksandro laikais. tai kam jums dar derėtis dėl unijos?" O Radvila dar griežčiau pareiš­ kė: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti. Katkevičius pasakė.. bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lie­ tuvoje.. kol nebūsiąs pakeltas. Rad­ vila Rudasis (Juodasis jau buvo miręs 1565 m. jų grįžimas dar paaukštino lenkų toną. kad lenkai savo pa­ siūlymus pateiktų raštu. Trys pasilikę Lietuvos senatoriai. Šita politika buvo vadinama įstatymų vykdymu. tiek lietuviams Lenkijoje. kad dėl jos nesusikalbėsią. ji buvusi duodama didiesiems kunigaikščiams tik iki gyvos jų galvos. Atvykę išvažiavusiųjų lietuvių delegatai savo išvažiavimą iš seimo pateisino karaliaus prieš seimą duotuoju raštu. Bet lietuviai sakė. Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos Ir ponų rankas. ateiti į lenkų seimą ir kartu posėdžiauti. nes jis juos dalino be atodairos. Tad kiekvieną. Padnievskis pareiškė. p 1563—4 m. būdamas įsitikinęs unijos naudingumu. 15 225 . pagaliau sugrįžo Lietuvos ponai ir seimelių naujai išrinkti atstovai. ma­ tydami. Kelis sykius tų derybų metu jis buvo net susirgęs iš nuovargio. Ją baigdamas. jog Lietuvoje nebu­ sianti vykdoma vadinamoji e g z e k u c i j a . arba — iš lotyniško — e g z e k u c i j a . Lietuviams vadovavo Kat­ kevičius su Valavičium. jau posėdžiavusios kartu su lenkais.sudaryta speciali komisija. vėl prasidėjo derybos. Besiginčijant Krokuvos vysk. kad ten niekas jų neversiąs sudaryti jiems nepriimtinos unijos: jei nesusitarsią. galėsią laisvai. maldaudamas karalių neskriausti Lietuvos. garantuojantį. lietuviai rėmėsi savo naujuoju statutu. paėmus pagrindui se­ nuosius abiejų valstybių sutarčių aktus. Lietuvos atstovai pir­ miausia susivažiavo atskirai pasitarti. seime jos delegatai neturėję neribotų įgiliojimų. Tuo tarpu lenkai siūlė derėtis. Lenkams nenusileidžiant. kai Zigmantas jiems davė raštą. kad Lietuvą Lenkijos karūnai dovanojęs Jo­ gaila. Be to. Cia jis parodė nemaža politinio takto ir pasiaukojimo. tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios. ir pašalinti iš Lenkų senato ir seimo užgrobtųjų žemių atstovus.). bet ne mus. Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino. Todėl dabar lietuviai dau­ giausia pasitikėjo karalium ir net maldavo jį nesiaurinti savo tėviš­ kės teisių. betgi jiems niekad nebuvo leista gauti Lietuvoje urėdų. šaukti jos seimus ir neduoti jokiems svetimšaliams urėdų Lietuvoje. Derybos buvo gana sunkios. Z. Tai matydami. Tuo būdu vėl praėjo kelios dienos. jie rėmėsi ir tuos pačius dėsnius tvirtinančiomis senosiomis privilegijomis.nes mes esame laisvi žmonės. kurioms bajorai neturėjo nuosavybės dokumentų. Vėliau ji buvo pakeista kita komi­ sija. Varšuvos receso aktų. pranešę. Radvila dabar jau nebeatvyko. Augustas šitą savo garantiją sulaužė. kurie tuojau pareikalavo atšaukti karaliaus raštus. Dabar lietuviams buvo jau daug sunkiau spirtis. be jų nieko nebūsią daroma. ieškodamas kompromisų. niekieno nekliu­ domi. kad Lietuva dėl unijos daugiau nebesiderėsianti. 1588 m. Lietuvos atstovai jautėsi daug silpnesni. Pagaliau karalius įsakė lietuviams vasario 28 d. o ne savo viešpačiu". kuriais Lenkijai buvo prijungtos Lietuvos provin­ cijos. Tiesa. ir ji buvusi atskirai valdoma tik iš lenkų karalių malonės. Ponams lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų. Piniginis vienetas turįs būti vie­ nodas. lietuvių projektu. Tada lenkai pradėjo grobti Lietuvos provincijas. laisvus ir garbingus žmones. žirgelių žemai­ tukų. Bet tą dieną susirinkęs lenkų seimas nieku būdu negalėjo sulaukti lietuvių: mat. esą. aš laikyčiau tironu.karštą ir graudingą kalbą. Tikslios sienos tarp abiejų valstybių turinčios būti nustatytos specialios ko­ misijos. kad 1501 m. išvažiuoti. kurs norėtų mane pavergti. jis vis dėlto daugiau rėmė lenkų reikalavimus. Šaukiant seimą. birželio 6 d. didysis Livonijos gynėjas net Lietuvos Istorija. bet Lietuvos iždas tvarkomas Lietuvos iždininko. aktų Lietuva neprisiekusi. Seimai turį rinktis pakai­ tomis Lietuvoj ir Lenkijoj. ir iš­ važiavę. Lietuvių vadai seime buvo Mik.

bet jau nebepavyko. kuriuos išsirinkdavo Lietuva sau didžiaisiais kunigaikščiais. Karalius ir lenkai ramino. aktas. Pagaliau 1572 m. Dabar jau buvo susitarta kartu rinkti valdovą ir tu­ rėti bendrą seimą. nuo Kazimiero laikų lenkai ėmė rinktis sau karaliais visada tuos pačius asmenis.apsiašarojo. kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. atskira kariuo­ menė. palengva taip pat buvo vienodanami išlikę skirtumai ir vals­ tybinėje organizacijoje. (liepos 7 d . Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Au­ gusto mirties. Tuo būdu išliko personalinės valstybių unijos ryšys: abi valstybės buvo vieno valdovo valdomos. Lietuvos nesuliejo su Lenkija nė pats aktas: liko visiškai atskira valstybės teritorija. buvo ban­ dyta galutinai sujungti ir valstybes. mirus bevaikiui Z. šis aktas buvo pirmasis. Pa­ galiau 1571 m. kurį rinkdavosi ir lenkai. sulied. ta­ čiau jos negavo. kurį galima pavadinti unijos aktu.) aktai buvo lietuvių nepatvirtinti. rinkosi sau valdovus.). Augustui. Tai buvo lenkų reikalavimas. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti Lenkų paramos. prie­ šingai. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. Taip pat. Tačiau t ą r y š į p a l a i k ė ne a k t a i . ) mirė Zigmantas Augustas. o ypač tuo rūpinosi Aus­ trų Habsburgai ir caras Jonas I V . atskira jos valdžia. ir Zigmanto Kęstutaičio aktai. Palenkėję.unas valstybes. silpnas senelis. padėkos pa­ maldos. kurias dar labiau padi­ dino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos. buvo padarytos paliaubos. 433—434 psl. tai buvo tik sutikimas laikytis pateiktų sąlygų už paramą prieš Švitrigailą. nepaisydami unijos akto nuostatų. Tuo būdu X V I I I amž. Gavę karaliaus atsakymą. nepaisydama jo nuostatų. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus. kokio ligi tol dar nebuvo. nes kaip tik tada abi valstybės žuvo. paliko daug spragų. Maskvos pavojus lietuviams ne­ leido rinktis sau atskiro valdovo. Karas tuo būdu lai­ kinai pasibaigė. Liublino unijos akto reikšmė. lietuviai tarėsi dar 3 valandas ir tą pačią dieną pranešė. T u o būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir to­ liau išliko visiškai savarankiška. nes Lietuva. tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų. gale. Zigmantui Augustui mirus. jie dar ilgai šaukdavo ir savo atskirus seimus. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą. o visi Lietuvos atstovai suklaupė. o visi kiti (1499. Jam tada dar te­ buvo tik 52 m. Seimai buvo bendri. Zig­ manto Kęstutaičio aktai nė kiek nepakeitė buvusios santvarkos. jog sutinką su visais lenkų paruoštojo akto nuostatais. kaip kad nesilaikė daugelio ankstyvesnių susitarimų. atskiros teisės. pavojui praėjus. buvo patvirtinti patys aktai. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis Liubline darant uniją karas su Maskva tebebuvo dar ne­ baigtas.. niekas su tais aktais nebesiskaitė. 14. kurių viena — Ona — tebebuvo netekėjusi). kurio lietuviai gal irgi būtų nesilaikę. Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų. grasindamas karu galėjo rei­ kalauti sosto sau arba sūnui. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi visiškai savarankiškai. iki tol abiejų pusių bu­ vo pripažinti tik 1413 m. o kartais ir Lietuvos noras jo nenu­ traukti. Po to prasidėjo priesaika. bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau rei226 kalingus įstatymus. o liepos 1 d. nebebuvo ko rinkti valdovu. Tiesa. Unijos aktas. Sostą valdžiusi 227 . kai abiejų valstybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios. tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs. ir jų žemės buvo užgrobtos kai­ mynų (žiūr. o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. tai karas savaime aprimo. Tačiau Lietuva palengva ar­ tėjo prie Lenkijos: Lietuvos bajorija nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų bajorija kovojo dėl savo luominių teisių praplėtimo. 1501. visiškai neatsiklausdama lenkų. kad jie norį tik gero ir kad unija išeisianti tik įnaudą Lietuvai. Todėl. tad noromis nenoromis jie turė­ davo rinktis tą patį valdovą. 1564 m. atskiras iždas. tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Nors unijos aktas ir leido. Tačiau tas nieko nepadėjo. Jis sukūrė savotišką dviejų valsty­ bių junginį. Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva: jis nenorėjo tuo būdu jai įsipykti. Bet po trejų metų. bet Lenkijos. Mirė savo mėgiamajame Knišine. Jau buvo nustojęs savo reikšmės ir 1413 m. Scena sugraudino net karalių ir lenkus: beveik visi verkė.

Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. Barborai mirus. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėjo kova tarp p r o t e s t a n t ų ir k a t a l i k ų . Po Vytauto mirties Lie­ tuvos valdovai visada būdavo renkami. todėl nerėmė protestantų. tiek ūkyje: buvo įvykdyta valakų reforma. visokių dvaro patai­ kūnų apsupamas dažnai keičiamomis favoritėmis. Mokėjo laukti patogaus mo­ mento. ir todėl nebetiko kandidatais į valdovus. Gedimino šeimos šaka pasibaigė. Bet kadangi. nusigyvenę. Augusto laikai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. tiek visuomenėje. bet iš tėvų gautas brangenybes jis vis dėlto išsaugojo. Krašto valdymo aparatas iki X V I amž. Zigmantas Augustas liūdi mirusios Barboros. Buvo labai išlaidus ir duodavosi iš­ naudojamas visokiems intrigantams. bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į ka­ talikybę. ji išvažiavo į Vieną. Negaudamas persisky­ rimo. bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovoti su pasitaikančiais sunkumais. Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras. bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje. dar buvo gyvų daug Gedimino giminės kunigaikščių. C. nešiojo juodus apdarus. mokėjo pastebėti žmonių silpnu­ mus ir jais pasinaudoti. Todėl jam nuolat trūko pini­ gų. (Gersono paveikslas). Lietuvos vidaus santykiai XVI amžiuje I. D i p l o m a t a s jis buvo neblogas. pradedant 229 . pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. Tiesa. tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvasi­ ninkais. antrosios pusės Didysis kunigaikštis ir jo valdžia. Jis pats buvo svyruo­ jąs katalikas. jis nebegalėjo vesti. kad galėtų gauti persiskyrimą su žmona. Gyveno atsiskyręs. Vis tai buvo svarbūs faktai. gerai pažino savo valdinius. bet dėl tos pačios priežasties nesiryžo. kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę. gyveno juodai išmuštuose kambariuose. Tačiau jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat jos liūdėjo. ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas).Zigmanto Augusto antkapis Krokuvos katedroje. jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę. Jis ir pats buvo linkęs pereiti 228 į protestantizmą. Z. ta­ čiau su ja negyveno.

Tai buvo lenkiškojo tipo urėdai. kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. duonos raikytojų. ir jie buvo svar­ biausi urėdai. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis. Jiems karo reikaluose ir teismuose tarsi padėjėjai buvo k a š t e l i o n a i . Pagal seną paprotį. kurie valdė paprastus dvarus ir ne­ didelius valsčius. bet v a i v a d o m i s . 2 ) p i l i e s k o m e n d a n ­ to ir 3) t e i s ė j o. tvarkai ir iškilmių cere­ monijoms prižiūrėti buvo m a r š a l k o s . o ma­ žesnieji vietininkai. Jų buvo visoje valstybėje.. kurie vesdavo savo srities bajoriją į karą ir turėdavo kitokių. stalininkų. Vieti­ ninko neturėjo ir Žemaitija. vyriausiųjų virėjų. Be to.) buvo išskirtos kai kurios sritys. vadovaudavo samdytajai kariuomenei (vėliau kiemo hetmonas buvo pradėtas vadinti lauko hetmonu). Vieni žemes gaudavo amžinai. Lietuvoje valdovas buvo laikomas visos valstybės šeimininku. Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogai­ los palikuonys. t. vėliau ypatingą reikšmę įgavusių ministerių. y. gavusios savo atski­ rus vaivadas. tai iš jų ( X V I a. 230 į vietininkų panašių. valstiečiai mokėdavo tam tikrus mokesčius ir atlikdavo darbus. tie urėdai gaudavo pareigas tiktai iškilmėse (ir tai ne visi). kitiems žemių duodavo kunigaikštis. Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus. Vieni bajorai valdė že­ mes iš senovės. atsiradęs nuo 1521 m.). jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių. Vė­ liau visų tų urėdų vardai virto savotiškais garbės titulais. todėl jo valdymas buvo pa­ našus į didelių žemės plotų savininko valdymą. Didžiojo kunigaikščio rūmų saugumui. iš Vilniaus vaivadijos buvo išskir­ ta Naugarduko. o kariuomenei vadovauti — h e t m o n a i . Taip antai. valdančių di­ džiojo kunigaikščio dvarus su mažesnėmis apylinkėmis).). dar buvo nemaža smulkesnių urėdų: kambarinių. Provincijų valdymas. bet buvo ir viso krašto savininkas. Visa tai jis galėjo daryti laisvai.t. Taip buvo valdomas visas kraštas. kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse. turinčių tam tikrų pareigų. taurininkų ir t. iš kurių pajamų padeng­ davo valstybės išlaidas. 231 . Didžiojo kunigaikščio rūmų urėdai. Savo dvarams administruoti ir tvar­ kai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus. Didysis kunigaikštis. būtent ministerių. Vėliau Žemaitijai buvo paskirtas ir kaštelionas (1566 m. t. Jis ne tiktai patsai valdė daugybę didžiulių dvarų. Kadangi Vilniaus ir Trakų vaivadijos buvo labai didelės.Kazimieru. T i k dvarų administracijai ir valstiečiams val­ dyti jie turėjo sau padėjėjų: tėvūnų. tie. Hetmonų buvo du: k r a š t o h e t m o n a s vadovaudavo į karą susirinkusiai bajorijai. Todėl jau nuo senų laikų jo rūmuose buvo eilė žmonių. valdydamas kraštą per vietininkus ir vaivadas bei seniūnus. įvairiausiems didžiojo kunigaikščio kanceliarijos reikalams vesti buvo k a n c l e r i a i ir jų pavaduotojai v i c e k a n c l e r i a i (nuo 1566 m. tačiau visų pareigos buvo vienodos. bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys. Jų buvo įvai­ rių. 198—201 psl. arklininkų. šimtininkų ir t. Todėl visi žemės valdytojai turėjo jam atlikti tam tikras pa­ reigas: bajorai eidavo į karą. Čia nuo Vytauto laikų buvo krašto viršininkas. Tik Vilniaus ir Trakų sritys nuo 1413 m. kiti — iki savo ar vaikų gyvos galvos.). jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1I% visų dvaro pajamų. kurie buvo vadinami v i e t i n i n k a i s . vadinamas s e n i ū n u . (Bet tose dviejose di­ džiulėse vaivadijose buvo taip pat ir vietininkų. buvo pradėti vadinti s e n i ū n a i s . Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo ku­ nigaikščio t u r t o v a l d y t o j o . pristovų. pats negalėjo atlikti visų reikalų. tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių. vadinamus ne vieti­ ninkais. pini­ giniams reikalams tvarkyti buvo i ž d i n i n k a i . Maždaug tuo pat metu didžiųjų sričių (buvusiųjų atskirų kunigaikštys­ čių) vietininkai gavo irgi lenkiškuosius vaivadų vardus. Jis buvo lygus su vaiva­ domis. Be šių. bet ir apylinkės bajorų bylas. tačiau valstybės politikoje jį varžė įsigalėjusi p o n ų t a r y b a ir s e i m a i (žiūr. o dar kiti — iki norėjo didysis kunigaikštis. o k i e m o h e t m o n a s . pareigų. turėjo savo viršininkus. o iš Trakų — Brastos vaivadija.

Vėliau seimeliai buvo šaukiami vienam kuriam reikalui. Ukmergės ir Breslaujos. kurių buvo palikta nebe tiek daug. Seimeliuose bajorija apsvarstydavo savo reikalus. vaivados. pav. Naujieji teismai buvo trejopi. vadinamajam p i l i e s t e i s m u i . kurie palengva išnyko. Pagaliau baudžiamosios (kriminalinės) bylos buvo pavestos spręsti trečiam. o bajorų dvaruose — bajorai. Dvasininkai. reikalaudama reformos. Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. Apskri­ tai teismų srity buvo painiava. Jiems buvo pavestos spręsti visos bylos dėl turto. Sprendimams rašyti ir teismo kny­ goms vesti buvo seniūno arba vaivados skiriamas „pilies rašti­ ninkas".2. Įvedant naujuosius teismus. teisėjo pavaduotojo ir raštininko. Valstiečiai anksčiau turėjo savo teismus. jie galutinai buvo sutvarkyti tiktai 1566 m. o bajorai nuo seno priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. kad teismai priklauso didžiojo kunigaikščio skirtiems urėdams. Seimeliai. Pagaliau 1564 metų sei­ me didysis kunigaikštis su tuo bajorijos reikalavimu sutiko. ir didelių sričių. Pilies teismas priklausė vaivadai arba didžiojo kunigaikščio skirtajam seniūnui. Lydos. e l e k c i n i u o s e būdavo renkami pavieto arba vaivadijos urė­ dai. pradžioje. vadinami ž e m ė s t e i s m a i s . tai paprastai ir bajorus teisdavo jo paskirti urė­ dai — vietininkai. Lietuvos įstatymai ir Statutas Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. Bet ir tokiais atvejais bylas paprastai spręsdavo ne jis vienas: kai kurias iš jų jis spręsdavo kartu su taryba. bet iš kai kurių didelių vaivadijų buvo išskirti net keli pavietai. Pilies teismai pavietuose priklausė seniūnams. Kauno ir Upytės pavietai.. didžiojo kunigaikščio dvarų val232 d y tojai. Krašto padalinimas į pavietus ir vaivadijas. Dažniausiai teisdavo ne patys seniūnai. buvusiųjų kunigaikštysčių. kurios laikėsi tiek valdo233 . t. Visas kraš­ tas jau anksčiau buvo padalintas į vaivadijas. kuriems rinkti buvo šaukiamas pavieto bajorų seimelis. taigi valdovo dvaruose teisė vietininkai. ir kiekvienas iš jų turėjo atskirus vardus: p r i e š s e i m i n i u o s e s e i m e l i u o s e bū­ davo renkami atstovai į seimą. Kiekviename dabar naujai sudarytame paviete buvo vienas didžiojo kunigaikščio skiriamas urėdas — pakamorė. jos labai ilgai užsigulėdavo. Toks krašto padalinimas į vaivadijas ir pavietus išbuvo iki valstybės pabaigos. o iš Trakų vaiva­ dijos — Gardino. kad Lietuvoje būtų įvesti tokie pat pačių bajorų teismai. o tik po vieną kiekvienam paviete. Gyvenimas bu­ vo tvarkomas p a p r o č i ų t e i s e . ir t. r e l i a c i n i u o s e atstovai. t. Teismų reforma 1564 m. kuris visas tokias bylas spręs­ davo vietoje. nebeteko teisės teisti bajorus. ir valstiečių teisėjais pasidarė tie. Tad administracijos urėdai ir teismai buvo sujungti. kokie buvo Lenkijoje. Pirmiausia buvo įkurti pa­ čių bajorų renkamieji teismai. 2emės teismams rinkti buvo įvesti viso pavieto arba vaivadijos bajorų suvažiavimai. Kai kurie iš jų sutapo su vaivadijomis. Dėl to bajorija seimuose nuolat kėlė teismų klausimą. Taip pat seimeliuose buvo renkami at­ stovai į seimą ir surašomos jiems instrukcijos. Ji reikalavo. išsirinkdavo teismą ir kitus urėdus. be to. vadinamo­ sios civilinės bylos. kaip kad anksčiau. o vaivadijose — vaivadoms. seniūnai. Pilies teismai priklausė seniūnams. Tuo būdu visi kiti vietininkai. Tik bylos dėl žemės ribų (ežių) buvo pa­ vestos atskiram p a k a m o r ė s teismui. padarydavo pranešimus apie seimo darbus. ir bylos iš vieno teismo eidavo į kitą be jokios tvarkos. miestiečiai ir žydai turėjo savo atskirus teismus. kurie valdė dvarą. ir buvo pradėti steigti nauji bajorijos teismai. Teismai buvo nevienodi: jie buvo atskiri kiekvienam luo­ mui. Lietuvos bajorijai labiausiai ne­ patiko. Šių sprendimus buvo galima apskųsti pačiam didžiajam kunigaikščiui. o kitas — viena taryba. 3. grįžę iš seimo. vėliau jie paprastai buvo vadinami l a i k y t o j a i s (tenutarii). y. iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Ašmenos. vietininkai jau buvo gavę vaivadų vardą dar X V I amž. buvo sudaryti teisminiai p a v i e t a i . jis susidėjo iš teisėjo. Pakamorė teisė patsai. o jų paskirti vietininkai ir teisėjai. Renkamas buvo tik žemės teismas. Bet kadangi pats didysis kunigaikštis negalėjo iš­ spręsti visų bylų. jis irgi buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio. vadinami s e i m e l i a i s .

Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti. išleidus vadinamąjį K az i m i e r o T e i s y n ą .. nuo X I V amž. y. 170 psl. o šie — į 282 straipsnius. jis buvo nutartas įvesti 1564 m. jos niekad nebuvo išspausdintos (tik dabar jos yra išspausdintos 235 . ketvirtas — paveldėjimo teises. L i e t u v o s S t a t u t o vardu. vadinamuose privilegijomis. Visas Statutas padalintas 234 j 13 skyrių. kuriomis buvo sunormuotos ponų tarybos teisės dalyvauti valstybės valdyme. Apie naująją laidą buvo pradėta rūpin­ tis dar tais pačiais 1566 m.. daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. Jogailos ir Vytauto privilegija. vadinamąjį Vislicos Kodeksą. privilegija (žiūr. Išleidus pirmąjį Statutą. tačiau tuo tarpu su Maskva ėjusio karo reikalai tatai sutrukdė.). kuriame turėjo būti surinktos visos krašte veikiančiosios tei­ sės. Jogaila. kad teisės būtų surašytos. be to. Visos trys Statuto laidos buvo parašytos to meto Lietuvoje vartojama gudų rašto kalba. jis būdavo vadina­ mas k r a š t o p r i v i l e g i j a . bajorams arba dvasininkams. valstybinę santvarką. didžioji Kazimiero privilegija (žiūr. ji ėmė rei­ kalauti. Statutas. kitas — valstybės gynimą. Naujos Statuto laidos. — teišėjo vos 1588 m. Antai dar 1387 m. Be to. Todėl netrukus pasirodė. — vadinasi. — t r e č i a ir p a s k u ­ t i n ė l a i d a . tam. ir jis tebuvo paskelb­ tas tik 1 5 6 6 m. I-sis Lietuvos Statutas visas krašte veikiančiąsias teises su­ vedė į vieną gerai apgalvotą sistemą. tu­ rinčiu visas teises. Po jo. Tas laukiamasis statutas ir buvo paskelbtas 1529 m. Vislicos Ko­ dekse mechaniškai sukrautos įvairios privilegijos ir įstatymai. o Lietuvos Statute yra savotiška sistema. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug. trečias — bajorų žemės teises. kurių viena apibrėžė bajorijos. veikiai pa­ sirodė. veikiantį visame krašte. nes yra visiškai lietuviškas. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės. kam priklausė dvarai. Dar daugiau padarė teisinių atmainų 1447 m. suteikta Horodlėje (žiūr.). atsakiusi to meto tei­ sių mokslo reikalavimams. 131 psl. ir t. Tačiau jis teapėmė tik kai kuriuos baudžia­ mosios teisės ir teismo proceso dalykus. Tuo jis ir reikšmingas. paruoštas vadovaujant kancleriui Albertui Goš­ tautui. Jis daug kuo pra­ lenkė tuo metu Lietuvos kaimynų turėtus teisių rinkinius. y. ir daugely atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas. Buvo nemaža ir provincijų privilegijų. Tad teismams būdavo labai sunku susivaikyti vi­ soje toje painiavoje.vai. Kaip tik tuo metu Lietu­ voje vyko didelės atmainos teisiniuose santykiuose: bajorija kaskart vis daugiau įgavo teisių. t. kad ir antroji Statuto laida dar reikalinga pataisų.. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo abso­ liutiška.). darėsi vieninteliu luomu. 1492 ir 1506 m. Medžiagos ruošiamajam Statutui buvo nemaža. ir Zigmanto Kęstutaičio 1434 m. Naujų teisinių normų davė 1413 m. 111 psl. Seimų pataisytas. už Zigmanto Augusto išrinkimą didžiuoju kunigaikščiu jo tėvas Zigmantas II pažadėjo išleisti sta­ tutą. jame yra nemaža bajorijos teisių. kad jis reikalingas pataisų. duo­ damų Bažnyčiai. t. nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai. žydams ir t. atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos.). 180 psl. Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose. ir kūrė naują. buvo davęs dvi krašto privilegijas. jos būdavo nevienodos. tačiau jos visos pritaikytos Lietuvos gyvenimui. o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. turėjo savo teisių rinkinį. Kiekvienas skyrius liečia kurį nors atskirą dalyką: vienas — valdovą ir nusikaltimus prieš jį. Tiesa. t. Jei dokumentas liesdavo visą kraštą. krikštydamas Lietuvą. Ši a n t r o j i l a i d a buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. buvo taisomas kelių komisijų. Vėliau jos buvo išverstos į lotynų ir į lenkų kalbas. o 1522 m. Kai bajorija pradėjo įgauti kaskart vis daugiau reikšmės. panašią į Lenkijos. penktas — įvairiausius krimina­ linius nusikaltimus. tačiau Lietu­ vos Statutas jį toli praneša savo sistemingumu. dar būdavo privilegijų. Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams. Nauj5s Statuto laidos klau­ simas buvo keliamas net keliuose seimuose. t. Len­ kai nuo Kazimiero Didžiojo laikų. Pirmosios dvi laidos buvo rankraštinės. Pirmasis bandymas įstaty­ mus kodifikuoti buvo padarytas 1468 m. jei tik vieną sritį — p r o v i n ­ c i j o s p r i v i l e g i j a . dar buvo paskelbtos dvi krašto privilegijos.. tačiau ji. pasiskolintų iš lenkų ir iš rusų. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rin­ kinį. kartais tik vienos kurios srities. tiek gyventojai. miestams. Jame surinktos teisės pa­ imtos iš privilegijų ir gyvenime veikusiųjų papročių. o kita katalikų Bažnyčios ir kata­ likiškosios bajorijos teises (žiūr.

Buvo net toks įstatymas. Pirmoji krašto gynėja nuo senų senovės buvo bajorija. tad juo toliau. kurie kiekvienas susamdydavo sau pavestą dalį. kai sam­ dyta jai kariuomenei reikėdavo pagalbos. Pirmieji samdiniai kareiviai buvo svetimšaliai. — pavyzdžiui. kad jie eitų į karą. kariuomenei bū­ davo išleidžiama didžiausia visų valstybės pajamų dalis. būdavo uždedami specialūs mokesčiai. bet dar ilgai ir Lietuvą užėmus rusams (iki 1840 m. O be to. Jos pagrindinė pareiga buvo kariauti. jie buvo pradėti samdyt Vytauto laikais. Ramiu laiku tų mokes­ čių pakakdavo. nes yra visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezul­ tatas. Pinigai būdavo įteikiami karininkams.). ypač čekų. turėjo būti atimta žemė. nes šauktiniai bajorai sudarydavo vien kavaleriją. y. Kariuomenei samdyti būdavo skiriamos tam tikros sumos pinigų. Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė. tai jis išsaugojo Lietuvą lietuviams: jo dėka svetimšaliai negalėjo įsigyti dvarų Lietuvoje. tuo metu buvo labai aktualus klausimas. 4. Toliau algas kareiviams mo­ kėdavo iždas. Juo kuris bajoras buvo turtingesnis. kiek kuris bajoras turi statyti ginkluotų karių. didysis kunigaikštis visada reikalaudavo. vadinamo Senuoju. arba 15 milijonų litų (iš tos algos kareiviai turėdavo ir pragyventi). o ba­ jorijos buvo šaukiamasi tik ypatingai sunkiais laikais. 237 . Duodamas bajorams naujų žemių. turi atiduoti kariuomenės reikalams 1U seniūnijos dvarų pajamų (tas mokestis buvo vadinamas k v a r t a ) . pradėdavo svarstyti valstybės reikalus. Bajorų karinė prievolė. t. kad jis savo 1447 m. 236 |uip išvengti karo. taigi jai būdavo išmokama apie 3 milijonus skatikų. gaunantieji valdyti valstybės dvarus. o vėliau daug kartų perspausdinta lenkiškai. O iždas tam reikalui pinigų surinkdavo iš valstybės dvarų. kai daugiau reikėdavo samdyti kariuomenės. mokant vidutiniškai po 5 auksinus už metų ketvirtį. jis turėjo nepaprastą reikšmę tolimesniam Lietu­ vos valstybės gyvenimui. kaip apsisaugoti nuo lenkų įtakos Lietuvos vidaus gyvenime. ne kokie iš bajorų buvo ir kariai: nedrausmingi. Tik trečioji laida buvo išspausdinta iš pra­ džių gudų kalba. per metus būdavo sumokama 20 auksinų. Paprastai nuo 5—8-nių bajoro valdomų valstiečių sodybų (vėliau — valakų) turėjo būti duodamas vienas karys. juo daugiau turėjo vestis į karą tarnų. arba 600 skatikų (vieno skatiko vertė tada buvo lygi maždaug 5 litams. už skatiką buvo galima nupirkti maždaug tiek pat. Lietuvos apsaugos organizacija X V I amžiuje. ir siųsdavo didžiajam kunigaikščiui įvairiau• . Samdytinių. susirinkę į karą. Bajorai turėjo eiti kariauti ne tik patys. Kariuo­ menės Zigmanto II laikais Lietuvoje buvo išlaikoma apie 5. Tuo metu ir visoje Europoje kariuomenė buvo samdyta. bet ir su savo tar­ nais.000. Pirmiausia jis yra geras visuomeninės ir valstybinės to meto Lietuvos kultūros rodiklis. Be to. Kadangi Lietuvos Statutas galiojo ne tiktai iki nepriklausomybės pabaigos. išleisdami į Lenkiją savo kunigaikštį Kazimierą. Neišnyko jie ir vėliau. kad nesusiaurėtų Lietuvos sienos. kiek dabar už 5 litus). Samdyta kariuomenė. Taikos metu samdi­ niai buvo reikalingi pilių įguloms. o patys neturtingieji bajorai pastaty­ davo vieną karį bent keliese susidėję. Mat. valstybei dar atsėjo artilerija ir kitos karo reikmenės. tartis. seniūnai ir laikytojai. y. Todėl. juo labiau jie pradėjo jos vengti. M / reikalavimų. Zigmanto I I . buvo jau garsiame Tanenbergo mū­ ryje. t. kurios bū­ davo hetmonų žinioje. kuriuo iš bajoro. dažnai. Tatai buvo įtraukta ir į visas tris Statuto laidas. Be to. Kiekvieną metų ketvirtį kareiviai gaudavo po 5—6 auksinus. Zigmanto Augusto laikais buvo nustatyta. pagaliau buvo kariaujama vien tik su samdyta kariuomene. lietuviai išrei­ kalavo. Lietuvoje ji atsirado ne iš karto. Dėl to pamažu bajorų kariuomenė buvo keifiama samdyta kariuomene. Karo prievolė bajorams buvo labai nemaloni. o karo metu. Neturtingas bajoras turėdavo eiti kariauti pats vienas. laikais jau daug daugiau buvo pradėta samdyti kariuomenės. nes lenkai iš Lenkijoj gyvenančio didžiojo kuni­ gaikščio stengėsi išgauti sau teisių ir vietų Lietuvoje. Buvo sudaryti sąrašai. artilerijai. kad visi. daugiau turėjo žemės.mokslo reikalams). Ypač jie buvo reikalingi specia­ l i o m s kariuomenės rūšims. Kareiviui. privilegijoje pasižadėtų neduoti jokiam svetimšaliui vietų ir dvarų Lietuvoje ir saugoti. neinančio į karą. Tuo būdu buvo pradėtos laikyti nuolatinės samdytosios kariuomenės dalys. Žodžiu.

Bet X V I amžiuje jie visi suvienodėjo. Remdamiesi ta privilegija. Ilgiausiai išsilaikė savo srityje Slucko kunigaikščiai. privilegija didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo tokių pabėgėlių valstiečių nebepriimti į savo dvarus (žiūr. būtent Radviloms. jiems nereikėjo eiti į darbą ir mokėti valstiečių mokamųjų mo­ kesčių. tų vietų faktiškai negaudavo nebajorai ir anksčiau. eidavo į karą arba atlikdavo pasiuntinių ir laiškanešių pareigas. o kai kurie net bėgdavo ir į užsienius. Valstiečių būklė didžiojo kunigaikščio dvaruose buvo daug geresnė. Vieni iš jų tiktai mokėjo tam tikras pinigines ar natūralines duokles. kiekvienas bajoras turėdavo stoti po savo pavieto vėliava. Greta turtingų ponų ir vidutinės bajorijos. o pareigų — jokių. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. gavo po plotą žemės ir virto paprastais pririštaisiais valstiečiais baudžiauninkais. Be to. ir dalis jų virsdavo vals­ tiečiais. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai Bajorai buvo aukščiausiasis luomas. Tiesa. Palengva kai kurie iš jų nepaprastai praturtėjo. Bet ponai ir kare turėdavo privilegijų. Todėl ji pa­ dėjo p a g r i n d ą b a u d ž i a v a i . Bet šitam laikotarpy jų būklė ėmė vienodėti: laisvieji neteko savo laisvės. 245 psl. Mokesčius jie mokėdavo tik tada. buvo dar vi­ siškai neturtingų bajorų. gyvendamas tarp valstiečių ar kur nors nuošaliai. Nuo valstiečių jie skyrėsi tik tuo. o didžiojo kunigaikščio vietininkų ar seniūnų. — nelygu jų turtas. kurie įėjo į didžiojo kunigaikščio tarybą ir turėjo visas svar­ biausias vietas valstybėje. dar eidavo dvarui dirbti. o daug kur ir X V I amž. bajorija išreikalavo. tačiau. o sudarydavo savo atskirus. ir savo didžiuliuose dvaruose jautėsi. 238 Pašauktas į karą. kad. kurią nešdavo pavieto v ė l i a v i n i n k a s . Ne kiekvienam iš jų pasisekdavo įrodyti savo bajorystę. Ta pati privilegija pripažino bajorams teisę ir teisti savo valstiečius. Dar X V . teisių. nes visas jų bylas sprendė pats ponas. kai juos patys seime užsidėdavo. jie būdavo teisiami ne turtingesniųjų bajorų teismų. Dažnai keli tokie neturtingi bajorai susidėję statydavo vieną karį. jog ne­ bepajėgė net išsilaikyti ponų tarpe ir susiliejo su paprastaisiais bajorais. kurie betgi X V I amž. Dvasininkai buvo toks pat privilegijuotas luomas. Nors ir labai spaudžiami. Todėl iš bajorų dvarų daugelis jų bėgdavo į didžiojo kunigaikščio dvarus. o iš jos negaudavo nieko. Praturtėję. Kai kurie iš jų tiek nusmuko. o kiti.). nei­ davo jokių pareigų. Jis nuvesdavo pavieto bajoriją pas vaivadą. kaip ir bajorai. Tuo būdu visi valstiečiai susilygino (žiūr. 239 . Tačiau bajorų luomo sudėtis buvo labai marga. o vergai. Kartais koks nors iš tokių bajorų. o treti — vergai. Prie šito ponų sluoksnio prisi­ jungė ir visi senieji kunigaikščiai.). kad visos aukš­ tesniosios dvasininkų vietos būtų skiriamos tiktai bajorams. XV ir X V I amž. jo bajorystė būdavo pamirštama. Kadangi jų žemių būdavo daugely pavietų. tačiau valstiečiai jau nebegalėjo išsikelti iš savo pono dvaro. kaip kokie ku­ nigaikščiai. netekę savo sričių ir pasidarę paprastais žemvaldžiais. tai savo statomųjų karių jie nesiųsdavo po pavieto vėliava. visi virto lygiais bau­ džiauninkais. be to. ne­ turįs betgi jokių politiniu.II. turėjęs daugiausia tei­ sių ir mažiausia pareigų. buvo daug laisvųjų valstiečių. kurie sudarė pereinamąjį sluoksnį tarp bajorų ir valstiečių. Valstybėje jie turėjo tik parei­ gas. pri­ vilegijuotus pulkus. ir jų žemės su paskutine jų giminės dukteria atiteko galingiausiajai to meto ponų šeimai. pablo­ gėjo ir ekonominė jų būklė. Valstiečiai buvo gausingiausias visuomenės sluoksnis. jie ga­ lėdavo tapti pilnateisiais bajorais. nes jiems priklausė ne tik valstiečiai. bajorai susigrąžindavo pabėgusius savo valstiečius. Nuo X V I amž. nebeturėjo nė kam pasiskųsti. Kai pagaliau išnyko ir ši prievolė. Daugiausia reikšmės ir teisių turėjo didžturčiai po­ nai. negu bajorų dvaruose. 1447 m. kurie iš savo gyvenamųjų vietų galėjo laisvai kitur persikelti. kiti — pririšti prie žemės. gale išmirė. bajorai beturėjo tik teises.. ir pagaliau iš jo būdavo reikalaujama valstiečių pareigų. Iš visų pareigų jiems buvo likusi tiktai vienintelė karo prievolė. bet ir jų že­ mėse gyveną smulkbajoriai. ku­ rie anksčiau buvo bežemiai dvaro bernai. 181 psl. o šis ją pavesdavo hetmono žiniai. Iki tol vieni buvo laisvi.

Tikybų santykiai. kurių dvasininkai betgi neturėjo jokių politinių teisių. o kiekvieną kartą atskirai uždedami. nebajorams patekti į aukštesniąsias dvasi­ ninkų vietas jau nebebuvo jokios vilties. i v o teismus. Vieni jų buvo gauti. Didesniųjų miestų gyventojai gavo teises sa­ varankiškai tvarkytis. 16 Vilnius XVI amž. kaip fundacija kuriant bažnyčias. tai nuo karinės prievolės jie vis dėlto apsi­ gynė. jau priklausė daugybė dvarų. Be to. jis netekdavo bajorystės. T o ­ dėl bajorija ėmė reikalauti. Jų visų vietos buvo garbingesnės už pasaulinių senatorių vietas. dva­ sininkai mokėdavo mokesčius tarsi iš savo geros valios. kuris turėjo savotiškas teises. todėl jų mokesčiai būdavo vadinami aukomis (sub • sidium charitativum). Tiek bajorijos.priėmus įstatymą. tačiau valstybinių vietų jie vis tiek negalėjo gauti. kurie rūpinosi vienos profesijos reikalais. Jų savivaldybiniai organai buvo vadinami k abalais. Bažnyčiai X V I amž. savivaldybes ir s . 241 . ypač vokiečiai ir žydai. Buvo atskiri stalių. privilegijos pravoslavams ne­ leido gauti valstybinių vietų. 240 I IIįtUVOS I s t o r i j a . Todėl Lietuvos miestuose emė koncentruotis svetimtaučiai. o vėliau — senatoriai. ir daugelis ėmė virsti katalikais. Bet vėliau jie vėl buvo spaudžiami. 1387 ir 1413 m. kiti buvo pa­ likti testamentais. Žydai buvo ne tik atskira tauta. jeigu bajoras pradėdavo verstis šituo miestie­ čio darbu. Tačiau seimeliuose ir seimuose dvasininkai nedalyvavo. Tokias teises turį miestai pa­ tys rinkdavo savo viršininkus ir teisėjus (nepriklausė bajorų teismams). i j o m i s . bet ir visai atskiras visuo­ menės sluoksnis. tiek dvasininkų mokesčiai buvo ne nuolatiniai. (Ano meto piešinys — planas). Be to. kad karo prievolė ir mokesčiai ne­ aplenktų nė dvasininkų žemių. Miestiečiai. Bet kadangi kunigams kariauti draudžia kanonai. aludarių ir daugybė kitų cechų. Visi miestiečiai pagal verslus buvo susiorganizavę į c e c h u s . Zigmanto Kęstutaičio privilegija suly­ gino civilines pravoslavų teises su katalikų teisėmis. Tos jų savivaldybių teisės buvo vadi­ namos m a g d e b u r g i n ė m i s m i e s t ų t e i s ė m i s . Prekybą ir amatus bajorai laikė žeminančiais verslais. tas neturėjo teisės verstis tuo verslu. kurpių. arba tiesiog m a g d e b u r g . pri­ vilegija visiškai sulygino pravoslavus bajorus su katalikais. jau turėjo būti bajorai. Kas nepriklausė prie atitinkamo cecho. Jogailos duota privilegija visos baž­ nytinės žemės buvo atleistos nuo bet kokių pareigų valsty­ bei. Tik Zigmantas Augustas 1551 m. mėsi­ ninkų. kuriuos visada gaudavo dvasininkai (po vieną sek­ retorių ir po vieną referendorių visada būdavo iš dvasininkų). Jais galėjo verstis lik miestiečiai. Lietuvoje valstybinė tikyba buvo katalikų. nuo bažnytinių dvarų būdavo imami tam tikri mokesčiai tik karo reikalams. Nebajorai galėjo būti tik paprastais vikarais. todėl tik katalikų dvasininkai teturėjo visas teises. visas jų pelnas eidavo bažnyčioms ir dvasininkams. Lietuvoje nebuvo gerų sąlygų miestams klestėti. kurie su parapija gaudavo ir žemės. Lietuvos valsty­ bės ribose buvo daug ir pravoslavų. Tie cechai buvo irgi tam tikri savivaldybės organai. Visi vyskupai buvo tarybos nariai. 1387 m. bet klebonais. buvo ke­ letas urėdų. Apskritai dvasininkų įtaka buvo didelė. o ne iš pareigos.

kitus atviliojo į Lietuvą geresnio gyvenimo perspektyvos. Aleksandras 1495 m. žvėrių kailių. tad didysis kunigaikštis taip pradėjo tvarkyti savo ūkį. Pagrindinis jų verslas buvo p i n i g ų s k o ­ l i n i m a s . Tie mokesčiai iš pradžių buvo vadinami 243 . bet vėliau jiems pasisekė tą pareigą pakeisti metiniu 1. X V I amž. Lietuvos ūky įvyko daug permainų. tikrai nežinom. vertęsi pinigų skolinimu. O tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs žydų persekiojimas Vakaruose. Ypač daug pelno jie gaudavo iš nuomojamų mui­ tinių. taip ir Lietuvoje. suvarydavo galvijų ir t. Bet pir­ mieji jų kahalai atsirado jau Vytauto laikais. valdžia atskiroms jų ben­ druomenėms bandė skirti viršininkus. todėl Zigmanto II laikais buvo stengiamasi natūralijų duokles pakeisti piniginėmis: vietoj produktų buvo įvedami mokesčiai. kad kuo daugiausia gautų pinigų. t. ministeriu. Vaka­ rais. negu valstiečiai.t. Laidais jie ga­ lėdavo imti visokius daiktus ir nejudamąjį turtą (dvarus. X V I amž. iš Ispanijos (1492 m. tam tikru įsakymu išvarė žydus iš Lietuvos. Kai žydų atsirado visame krašte. O kadangi pra­ sidėjusiems sunkiems karams su Maskva reikėjo pinigų. bet užtat turėjo dides­ nes teises. rasit sekdamas tuo pavyz­ džiu. Vytautas pir­ masis davė privilegijas atskirų miestų žydams. ir daugelis jų atbėgo į Lenkiją. Kai kurie žydai Lietuvoje greit pralobo ir tapo dideliais pi­ niguočiais. Įsigalėję žydai išgaudavo kaskart vis naujų savo privile­ gijų patvirtinimų. kad ir neturėjo savo atskirų savivaldybių. žino­ ma. Totoriai sudarė taip pat atskirą visuomenės sluoksnį su savo teisėmis. Mat. Miestuose žydai turėjo gyventi tam tikruose. Valstybei žydai mokėjo pagalvinį mokestį. žydai galėdavo pardavinėti. taip antai. Tuo būdu jie buvo pirmieji Lietuvos bankininkai. Jiems tuomet buvo įsiskolinę daug ba­ jorų ir net patsai didysis kunigaikštis. Įkeistuosius daiktus. Seimai išrinkdavo vieną visai Lietuvai žydų mokesčių rinkėją ir gynė žydų reikalus prieš valdžią. o iš ten persikėlė į Lietuvą. jiems buvo duo­ tos savivaldybės. Į dva­ rus sunešdavo kiaušinių. įsiga­ lėjo pačių žydų seimai. už kurias didžiajam kunigaikščiui sumokėdavo tam tikrą sumą pinigų. X V I amžiaus pra­ džioje atsirado javų pareikalavimas eksportui. Tais laikais jie pa­ našiai vertėsi ir vakarų Europoje. kaip visur. jie buvo apsiėmę išlaikyti 1. Tie žydų seimai dažniausiai rinkdavosi Brastoje. jei savininkai jų neišsipirkdavo. kurių perkamoji vertė tada buvo apie 150. tačiau X V I I amž. nenustodami. na­ mus). • • 2. kurie skolindavo pinigus už tam tikrus laidus. po tam tikros valandos. iš kur ir atsikraustė į Lietuvą. Tuo pat metu jie pradėjo verstis prekyba. žąsų. Tad. Mat. Zigmanto II laikais vienas krikštytas žydas Abraomas Juozapavičius buvo net Lietuvos iždininku. vadinamuose g e t o m i s (ghetto). jokių kitų pa­ reigų jie neturėjo. o paskui patys iš pirklių imdavo muitus. tuo metu žydai buvo išvaryti iš Čekijos. suveždavo grūdų. Taip tada buvo visoje Europoje. jie nebegalėdavo net išeiti iš savo kvartalo.) jie buvo net išvaryti. Tačiau Aleksandro laikais vieną metą jiems buvo užėję sunkūs laikai. Be to. 1503 m. žemės ūkio produktais. y. y. Jų atsirado Lietuvoje Vytauto laikais. Bet netrukus jiems vėl buvo leista grįžti atgal ir net buvo sugrą­ žinti turtai. Daugelis jų buvo karo belaisviai ar politinių priešų persekiojami pabėgėliai. jų turtus didysis kunigaikštis sau konfiskavo. pradžioje Lietuvoje buvo jau keletas žydų bend­ ruomenių. jie buvo visų žydų bendruomenių centras.000 ka­ rių. Kai kurie apsukrūs žydai įga­ vo net didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą. Jie. Senuose miestuose 242 (n mūsų Vilniuje) dar ir dabar galima matyti tų žydų kvartalų palaikų. t. bet ypač jų padaugėjo Zigmanto II laikais. Valstybės ūkis X V I amžiuje Žemės ūkis.Kada Lietuvoje atsirado žydų. Žo­ džiu. Ligi tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis. ir nepriklausė bajorams. nes ten buvo seniausioji žydų bendruomenė.000 auksinų mokesčiu (apie 20. Ir jie turėjo eiti į karą. ir bažnytines brangenybes. aiškiai įrodančius plėšimą. jie turėjo nešioti skirtingus apdarus ir geltonas kepuraites. Visus tuos produktus būdavo sunku paversti pinigai. Žemdirbystė ir girių eksploatavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. jiems skir­ tuose kvartaluose. išskyrus kruvinus rūbus.000 litų.000 litų).

Į Lenkiją ir į Lietuvą ji atėjo iš Vokie­ tijos. Ir Lietuvos prekyba buvo vokiečių pirklių rankose. buvo sta­ tomos kaimo trobos.tais pačiais duoklių vardais. kaskart vis labiau ėmė augti javų eksportas. t. X V I amžiaus pradžioje Lietuvai pasidarė palan­ kios prekybos sąlygos. O jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau. Žemės reforma X V I amž. be to. todėl rei­ kėjo rūpintis. prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo. Paties didžiojo kuni­ gaikščio vardu buvo išleista nemaža aplinkraščių. Iš čia prekės buvo vežamos į tolimuosius Vakarus. Zigmantas II rūpinosi sutvarkyti patį dvarų ūkį. nesiskaitė su vietos sąly­ gomis. todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami. juo — pro Kara­ liaučių į Aistmares. kiauniniai. kurias jie astojo. X V I amžiuje vakaruose Lietuva karų jau nebeturėjo. kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais. Tarp kitko. o trečią laikydavo pūdymu žiem­ kenčiams sėti. greta tų senųjų prekių. Iki XV amž. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu. kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų. 183 psl. Jie buvo kurdinami kai­ mais. kur prekybos centras buvo Polockas. jis pasi­ darė svarbiausias Lenkijos žemės produktų eksporto centras. Pirmiausia tokie kaimai su trilaukiais buvo įvesti Lenkijos kaimynijoje — Pa­ lenkėję. Prie tų kelių ir valstybės pasieny buvo daugybė 244 muitinių. palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. turkai užėmė Konstantinopolį ir pakirto Viduržemio jūrose klestėjusią prekybą su Rytais. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų. Paprastai bū­ davo eksportuojama į Dancigą ar į Karaliaučių. iš Nemuno kelias ėjo per jo šaką Giliją. kitame vasarojų. jos visai netręšdami. o į šią ji pateko iš tolimesniųjų kraštų. tačiau ji eidavo ir sau­ sumos keliais. atsi­ darė prekybos keliai į Baltijos jūrą. Prekyba. tačiau ir ji stengėsi ekspor­ tuoti savo javus. kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus. Naujomis instrukci245 . Lietuva kad ir neturėjo savo uosto. Be to. įvedęs valakų sistemą. — valakų sistema Trilaukis žemės apdirbimas. kur iš pirklių buvo renkami muitai (jie buvo vienas didžiausių valstybės pajamų šaltinių). kur ėmė klestėti prekyba. tuo būdu atsi­ rado vebriniai. Dažniau­ siai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj. Toksai ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. galo Lietuvos e k s p o r t o p r e k ė s daž­ niausiai būdavo miško medžiaga. ir daugelis vals­ tiečių net išbėgiojo. pagaliau į Dancigą. Prekyba ėjo ne tik Nemunu. kaip įmanydavo. y. Prekyba daugiausia ėjo upėmis. buvo prekiaujama ir su rytų kraštais. pasiekus Kuršmares. o javai beveik visiškai nebuvo eksportuojami. tada su­ klestėjo prekyba ir Baltijos jūroje. padaręs pagrindinę žemės reformą. Viename lauke sėdavo žiemkenčius. o kiekviena šeima—po plotą žemės kiekviename lauke. kailiai. mokesčiai. buvo įkurta daug vokiečių kolonistų. tačiau jų rezultatai buvo menki. kuriuose buvo mokoma ūkininkauti. tuo metu Kaune jie turėjo didelę savo organizaciją — buvo suėmę į savo rankas beveik visą prekybą. abiejose kelio pusėse. Kai 1466 m. iš čia — Nogatu į Vyslą. tinkliniai ir kitoki „pinigėliai". Tačiau X V I amžiuje ir visoje Lietuvoje buvo įvesta tri­ laukio sistema. 3. Ji veždavo savo prekes Nemunu. Lenkijoje X I I I amž. stengiamasi intensyviau ūkininkauti ir įvesti geresnius padargus. Čia valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis. toliau būdavo plaukiama Deimena pro Labguvą į Prieglių. Tuo tarpu visose kitose Lietuvos srityse vyravo kito­ niškas ūkis. o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo. bet ir Dauguva. X V I amžiuje. Lenkija gavo Dancigą (žiūr. Todėl ir Lietuvai buvo lengviau parduoti savo prekes. Buvo didinami ariamosios žemės plotai. Kunigaikščio vietininkai taikydami tas instrukcijas. o ne ūkio produktais. Ta kryptimi jau Zigmantas II buvo išleidęs keletą instrukcijų (1514 ir 1529 m. Pastangos sutvarkyti ūkį. Lietuvoje didžiau­ sias prekybos centras buvo Kaunas. Visų pirma reikėjo taip sutvarkyti ūkį. vaškas. Ėmęs valdyti Lietuvą Zigmantas Augustas tuojau pasirūpino sutvarkyti tą reikalą. t. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui. Tuomet Europos prekybos centrai pradėjo keltis į kitus kraštus (kaip tik tuo metu buvo pradėta ieškoti naujų kelių į turtingąją Indiją ir buvo atrasta daug naujų žemių). 1453 m. Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. todėl jam pirmiausia teko susirūpinti. kad būtų daugiau ką parduoti.). y. Viduryje laukų.).

Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. buvo padaryta ir didžiojo kunigaikščio girių revizija. kurie anksčiau apdirbdavo dvaro žemę. kiti negalėjo įrodyti net bajo­ rystės. Maždaug tuo pat metu. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais. Dėl to susidarė daugybė bylų. nes jos buvo arčiau prekybos rinkų. gale ir X V I amž. Švietimas ir tautiškas susipratimas Švietimas. Jie rėmė savo teises valdymo senumu ir liudininkų paro­ dymais. tai jie iš dvarų buvo iškelti ir apgyvendinti kaimuose. Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Išmatavus žemę. Anksčiau girios buvo prižiū­ rimos vaivadų ir seniūnų. Šiaip. Darant reformą.. t. Kurį laiką buvo įvesta medžių išvežimo monopolija. lentų laivams. kurie negalėjo įrodyti. vidury pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. žemė buvo atimta. tų žemės buvo prijungiamos prie kunigaikščio dvarų. valakai būdavo mažesni. Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje ėmė rastis mokyklų. buvo jos duota po 2 valakus (tatai buvo laikoma atlyginimu už dešimtinę. nuo jo buvo einamos ir pareigos. dar buvo eksportuojama. degutas ir pelenai. pirmiausia reikėjo atlikti didelis parengia­ masis darbas — atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo priva­ tinių savininkų žemių. geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir palivarkai. Ypač daug buvo eksportuojama iš Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto) girių. daug kur jų laukai įsikišdavo į didžiojo kunigaikščio žemes. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius (duoklės ūkio produktais pamažu visiškai išnyko). kaip ir seniau. III. pra­ džioje jų dar daugiau atsirado. Miestų žemės irgi buvo atskirtos. Valstiečiams duodamieji valakai ne­ buvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti. o be to. Maža to. Ba­ jorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma. Bet vis tai buvo tiktai pradžios mokyklos. Daugiausia miš­ ko išveždavo į užsienį valstybės iždas. kai buvo išmatuota žemė. Taip pat buvo išmėtyta ir bajorų žemė. t. Buvo išvestos jų sienos ir patikrintos naudojimosi teisės. Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. bet greit juo pasekė ir bajorai. Anksčiau pats miškas neduodavo jokios naudos. Pagaliau didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiš­ kiomis ribomis. kas norėdavo gauti aukštesniojo ir 247 . o kur žemė būdavo prastesnė. o kitur jie dar nebaigė skirstytis nė dabar. o nuo sodybos ir nuo „dūmo". Kunigaikštis reikalavo. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. karčių laivų stiebams ir rąstų. Iš pradžių ją įvykdė tiktai didysis kunigaikštis vien savo žemėse. Miškas buvo plukdomas į Karaliaučių arba į Dancigą. o dabar joms buvo paskirti specialūs žmonės. uždedant mokesčius. tiems buvo duodama žemės kitur. y. per brangiai atseidavo. bet greit ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. pradžioje jau buvo galima jį eksportuoti. kaip ir anksčiau. Bažny­ čioms. kuri tada buvo panaikinta). žiūrėti valstiečių turtingumo. Tuo būdu X V I amž. Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai. derva.jomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė. y. nes daugeliui žemių jie neturėjo dokumentų. kurios neturėjo žemės. O iš kai kurių net buvo reikalaujama bajorystės įrodymų. o jie patys apgy­ vendinti kaimuose. turėjo eiti dvarui dirbti. Valakas kai kur buvo 30—33 margų. o aplink juos buvo duodama po valaką valstie­ čiams. Jono bažnyčios buvo aukštes­ nioji teisės mokykla. jis paskelbė įstatymą. 1557 m. į didžiojo kunigaikščio žemes įsiterpusi. Dabar buvo nustatyta visiems duoti po vienodą žemės kiekį — po vadinamąjį valaką. Girios. nuo gyvenamųjų namų. Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės da­ lyje. 246 Kadangi dvaro bernai — vergai. todėl jie nedaug jo teišveždavo. Daugiausia buvo išvežama šulų bo­ sams. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. kieno. XV amž. Tik Vilniuje prie šv. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais X I X amž. valstiečiai. Bajorai galėjo išvežti tik savo pačių apdirbtą mišką. tikrojoje Lietuvoje. Valakų sistema. Bet XVI amž. Be to. o valstiečius apgyvendinti kaimuose. o kai kur siekė net 44 margus. kad bajorai do­ kumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei. Anksčiau jie turėjo po labai nelygiai žemės ir mo­ kesčius mokėjo ne nuo žemės ploto. — didesni. visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą.

suorganizavo mokslintus lietuvius. iš Italijos atbėgęs į Lietuvą ir čia sukūręs valstybę. ir visus Lietuvos kunigaikščius kildino iš to Palemono. vaizduojama. Ten jie įrodinėja Ožechovskio tvirtinimų neteisingumą. Iš pradžių. vadovaujami M. Kadangi jais ypačiai rūpinosi Lie­ tuvos didikai. kad lietuviai ir romėnai seniau būsią kalbėję viena kalba. susipažino su Romos imperijos istorija ir pastebėjo. kuriuose Lietuva buvo žeminama. Italiją ir Prancūziją. lenkino didžiojo kunigaikščio dvaras ir lenkai dvasi­ ninkai. Žodžiu. Jau tada atsirado pirmosios Lietuvos kronikos. todėl mokytų žmo­ nių buvo nedaug. Vis dėlto didikai buvo visi baigę aukštuosius mokslus. Radvilos Juodojo. Kadangi pirmieji Lietuvos kunigaikščiai yra žinomi tik iš X I I I amž. Lietuvos bajorija jau buvo pasidavusi lenkų įtakai. kad lenkai herbus pasi­ savinę iš čekų. Jo vardas čia buvęs iškreiptas į Pale­ moną. Bet tuo pat metu Lietuvos bajorija nuolat kovojo su Lenkijos noru pasinaudoti Lietuva savo reikalams ir paversti ją savo provincija. XV ir X V I amž. kad tarp abiejų valstybių jau seniai esanti padaryta unija ir kad Lietuva prie Lenkijos jau esanti prijungta. 248 Toji teorija greičiausiai atsirado dar Vytauto laikais. Nenorėdami pasirodyti menkesni už lenkus. kad jie atnešę Lie­ tuvai vakarų Europos kultūrą. o visi kiti vykdavo į vakarų Europos universitetus: į Vokietiją. bet buvo užrašyta keletą dešimčių metų vėliau. kad daugelis lietuviškųjų žodžių skamba panašiai į lotyniškuosius. Rašliava.. X V I amžiuje atsirado daugiau Lietuvos kronikų. Lenkino ją artimi politiniai santykiai su Lenkija. Lenkijoje atsirado publicistiškų raštų. taigi jie esą kilnesni už savo kaimynus. gina Lietuvos valstybės garbę ir jos teises gyventi savarankiškai. jų nuomone. Lenkai tada didžiuodamiesi pabrėždavo. Tos kovos sustiprino Lietuvos bajorijos tau­ tiškąją sąmonę. Tuo būdu tie ginčai paskatino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi. galo buvo vartojama gudų rašto kalba. būsią kilę iš romėnų. Esą. nė kiek neabejodami.aukštojo mokslo. Tai romėniškajai kilmei paremti ir buvo sudaryta ištisa teorija. kuriose. kaip ir Vytauto laikais rašytose. Lietuvos didikai. Tuo tarpu Lietuvos istorikai ėmė teigti. Net Lietuvai labai nepalankūs lenkų istorikai tikėjo ta teorija ir ją savo veikaluose atpasakojo. Kadangi į tolimuosius kraštus tegalėjo vykti mokytis tik turtingųjų bajorų vaikai. Vienas iš žymiau­ siųjų tokių lenkų publicistų buvo Ožechovskis. maištaujanti lenkų globojama valstybė. iškeliami Lietuvos valdovai ir valstybė. Tie. Savo istorija lietuviai pradėjo domėtis Vytauto laikais. savo priešų persekiojamas. Tas atsitikę I-II amžiuje po Kristaus. paprastai vykdavo mokytis į Krokuvos universitetą. pirmoji Lietuvos rašliava buvo istorinė ir turėjo publicistišką charakterį. anksčiau Lietuvoje to nebuvę. o bajorijai davę savo herbus. istoriškais duome­ nimis ir dokumentais pasiremdami. Iškilus unijos klausimui. Jie nuro­ dinėja. šie. Tuo pat metu daugelis lietuvių pramoko lotyniškai. kad Lietuvos vargai prasidėję tik susidėjus su Lenkija. taigi lietuviai. greta 249 . tai tos teori­ jos autoriai išgalvojo nemaža kunigaikščių vardų. pavadintoje „Lenko pasikalbėjimu su lietuviu". Iš to jie padarė išvadą. Lietuvos bajorai išgalvojo teoriją. istorijoje žinomas romėnų karvedys Publijas Libonas.) kny­ gutėje. l i e t u v i a i e s ą k i l ę i š s e n o v ė s r o m ė n ų . kurie paskelbė atsakymą Ožechovskiui (1564 m. kad iš romėnų kilę lietuviai esą kilnesni už len­ kus. kaip nedė­ kinga. Kalbų vartojimas. Lietuvoje vidaus reikalams jau nuo X I V amž. Jose taip pat pirmučiausia atpasakojama lietuvių Romos kilimo teorija. to­ dėl dėtis į uniją su tokia valstybe Lietuvai nesą jokio reikalo. o šie savo rėžtu — iš romėnų. kurie ruošėsi dvasi­ ninkais. todėl tų istorijų (kronikų) autoriai savo veikaluose stengdavosi Lietuvos didikų kilmę išvesti iš Lietuvos kuni­ gaikščių. Ano meto žmo­ nėms ji atrodė visiškai patikima. tarpusavio nesantaika — ateinančios tik iš Lenkijos. įrodinėjo. turėdavo vykti j užsienį. ir visos blogybės — valstybinis pakrikimas. Tada lietuviai taip pat istorijos duomenimis griovė jų teigimus. Kai X V I amžiaus antrojoje pusėje buvo pradėtos derybos dėl sutvarkymo santykių su lenkais. nes tada Europoje visur buvo įprasta save kildinti iš romėnų arba graikų. kurios stengėsi iškelti Lietuvos valdovus ir valstybę. tuo būdu jie padarė išvadą. kurie už­ pildė tą didelę spragą ( I I — X I I amž.). ir tais laikais dar daugiau atsirado istorinių raštų.

Tuo pat metu visi publicistiški ginčai jau ėjo lenkų kalba. skiriami net nekunigai. Tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima. dvasininkai dažniausiai būdavo lenkai. buvusį tuomet visoje Europoje. aiškindamasis. lenkiškais raštais kovojo ir katalikai su tuo metu iškilusiu protestantizmu. kas pastatydavo ir 250 aprūpindavo bažnyčią. kuri. nes panaši kalba buvo vartojama ir didžiausio Lietuvos priešo — Maskvos. o visi kiti buvo lenkai. dalyvavimas po 1569 m. Jie norėjo tiktai pasirinkti vieną iš esamų rašto kalbų. o aukštesnysis visuomenės sluoksnis bematant pe251 . dar reikia priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį. būtent klebonus skirdavo tas. negalėję susikalbėti su žmonėmis. o vien socialinis sluoks­ nis. ir gyvenimas nuėjo savo vaga. o tiktai norėdavo pasipelnyti. tačiau didysis kunigaikš­ tis to nepaisė. nes Lietuvoje ne­ buvo mokyklų. Tuo bū­ du Lenkijoje gyvenąs didysis kunigaikštis daugumą bažny­ tinių vietų Lietuvoje atiduo­ davo lenkams. temokėdavo tik paskaityti liturgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. Tačiau judėjimas dėl lotynų kalbos veikiai aprimo. Kad galima būtų rašyti ir lietuviškai. nes nebuvo mokyklų. Bet kadangi protestantizmo sukeltas sąjūdis veikiai aprimo.jos. o po unijos kaskart vis labiau ėmė įsigalėti lenkų kalba. o be to. turįs turtų ir tam tikrų teisių. iš 9 Vil­ niaus kapitulos kanauninkų vos vienas tebuvo su šventimais. Dažnai kanau­ ninkais ir klebonais būdavo Trečioji Vilniaus katedra. unijos atsiradusiuose bendruose seimuose vertė bajoriją dar daugiau mokytis lenkiškai. tačiau valstybės reikalams ji dar nebuvo niekur vartojama iki pat X V I amž. kad iš lietuvių tarpo nesą kandidatų. Plačiosios bajorų masės lotynų kalbos nemokėjo. Be to. Bet dažnai nebūdavo nė jų. neatėjo nė į galvą. buvusi seniausioji lietuvių kalba. Didikai tuo tarpu kaskart vis daugiau įprato į lenkų kalbą. Tuo pat metu ėmė kilti reakcija prieš gudų rašto kalbą. Lietuvių kunigų buvo labai maža. Dar ilgai buvo vartojama ta pati gudų kalba. kuriose jie būtų galėję išmokti. tik tas vienas tebuvo lietuvis. paperstatyta 1538 m'. Tie kunigai. Todėl liaudis daug kur tebebu­ vo pagoniška. vidurio. Bažnyčių tebebuvo dar reta. pasigirsdavo balsų. X V I amžiuje krikščionybė Lietuvoje dar tebebuvo silpna. o lotynų. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio. dar buvo pradėta vartoti lotynų kalba. nes Lietuvos įstatymai draudė svetimšaliams užimti vyskupų vietas. tik nuo to laiko ėmė rastis vienas kitas raštas. Tik vyskupai būdavo skiriami iš lietuvių tarpo. Liaudies tikybinius reikalus tada aprū­ pindavo iš jos pačios kilę vikarai. Bet ta savoji kalba turėjo būti ne lietuvių. taip pat mažai tesirūpin­ davo tikybos reikalais. Bendrieji valstybiniai reikalai. Lietuvių bajorų tarpe pasigirsdavo balsų. tai lietuviškieji raštai negreit teįsigalėjo. matyti. reika­ laujančių įkurti lotyniškų aukštesniųjų mokyklų. ir jos būdavo atiduodamos tam. tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis. dar daug kur tebe­ buvo išlikusi pagonybė. vyzdžiui. o ku­ nigų — vyskupas. Be to. kurie atkildavo iš Lenkijos. o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. Tuo būdu į dvasininkus įsibraudavo daug žmonių. kas kuriuo nors būdu nusipelnydavo didžiajam kunigaikščiui. ir pagaliau visur įsigalėjo lenkų kalba. 2. Įstatymai taip pat draudė užimti sve­ timšaliams ir kanauninkų vie­ tas. Dvasi­ ninkai buvo ne Kristaus mokslo skelbėjai. rašytas lenkiškai. kuri jiems atrodė sava. be to. kaip į pel­ ningą pragyvenimo šaltinį. to meto bajorų supratimu. to meto žmonėms. kurie neturėdavo jokio mokslo. kuriose jie būtų galėję ruoštis. šitaip organi­ zuota Bažnyčia negalėjo pakelti visuomenės religingumo. Lietuviškieji raštai buvo pradėti leisti tiktai tikybos reika­ lams. 1570 m. Protestantizmas Lietuvoje Katalikų Bažnyčios būklė prieš reformaciją. tačiau ji neįsigalėjo. reikalaujančių grįžti prie savo kalbos. kurie nieko bendro neturėdavo su Bažnyčia. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius. Be abejo.

grįždavo namo katalikai. Tuo metu kai kurie Lietuvos didikų protestantų sūnūs. kaip reakcija prieš šitokią Bažnyčios organizaciją. Taip atvirto į katalikybę Radvilos Juodojo sūnūs. Tie ginčai eidavo dažnai ruošiamuose disputuose. Radvilos Juodojo įkurtas protestantiškąsias bažnyčias jo sūnūs vertė į katalikiškas. Didžiausias protestantizmo rėmėjas dar liko M. Tuo būdu palengva visos didikų šeimos išvirto i protestantizmą. bet tas judė­ jimas buvo labai silpnas ir trumpas. ir visos pamaldos iš pradžių buvo atliekamos vien len­ kiškai. Lukiškiuose (Vilniaus prie­ miesty) jis pastatė kalvinų bažnyčią ir traukė į ją visus vilnie­ čius. protestantizmas jam būtų leidęs persiskirti su nekenčiama žmona ir vesti kitą. Jo bibliotekoje buvo daugybė protestantiškų knygų. Bet Zig­ manto Augusto laikais virto kitaip: tuomet protestantų buvo pilnas Vilnius. Protestantizmas labai greitai pa­ siekė Lietuvą.rėjo į protestantizmą. Radvila Rudasis ir daug kitų didikų: Katke­ vičiai. Protestantizmo plitimas. Užtat kai atsikraustę į Lietuvą jėzuitai pradėjo varyti smarkią akciją už katalikybę. Radvila Rudasis. kur buvo spausdinamos lenkiškos protestantų knygos ir buvo lenkiškai išspausdinta Biblija. Bretkūnas ir daug kitų lietuvių. išvažiavę mokytis j Vokietijos universitetus. jis pašalino katalikų kunigus. Mažvydas. Lietuviškai protestantizmas tebuvo skelbiamas žmonių. Glebavičiai. Lietuvos protestantai suskato lietuviškai sakyti pamokslus ir spausdinti lietuviškuosius raštus tik tada. nenutraukdavo ryšių su savo tėvyne. Jas rašė Rapagelionis. Tuo pat metu protestantizmas labai uoliai buvo platinamas ir Mažojoje Lietuvoje. Lietuvoje protestantų galva ir uoliausias protestantizmo skleidėjas pasidarė artimiausias Zigmanto Augusto patarėjas M i k a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s . labai daug pakenkė protestantizmui įvairių jo sektų savitarpio nesutikimai. tačiau veikiai buvo priverstas ją uždaręs pasišalinti. Tų galingųjų šeimų atvirtimas buvo didelė parama katalikybei. kai to griebėsi atsigavę katalikai. Radvila Juodasis įkūrė Brastoje spaustuvę. katalikų Bažnyčia palengva atsigavo. Protestantizmo atoslūgis. esant tokiai liūdnai Bažnyčios būklei. Bet užtat visi slaptieji protestantai jo laikais pakėlė galvas. jis dar laikėsi katalikybės. Tatai pakirto pasitikėjimą protestantizmu. o miestuose ir kai kur vidutinės bajo­ rijos tarpe — liuteranizmas. užsikrėsdavo protestantų mokslu. kur tuo pat metu irgi buvo labai paplitęs pro­ testantizmas. 1538 m. čia. pakeisdamas juos kalvinais. ir visuomenė sugrįžo prie jos. kur j parsiveždavo kartu ir į Lietuvą. Jie kvietėsi į Lietuvą lenkų protestantų pamoksli­ ninkų. jų mokslas buvo skelbiamas net iš didžiojo kuni­ gaikščio koplyčios. visos jos tarp savęs ginčijosi. kur irgi buvo skleidę protestantizmą. daug didi­ kų vaikų. o protestantiškąsias knygas degino. Patsai M. bet ėjo išvien su lenkais. Kol buvo gyvas Zigmantas II Senasis. čia gyvendami. katalikų Bažnyčia pradėjo su juo kovą. Lietuvos didikų tarpe labiausiai buvo įsigalėjęs kalvinizmas. Lietuvos pašonėje priėmė protestantizmą kryžiuočių ordino magistras ir daugumas brolių. Kiškos ir kiti. mokydamiesi Lietuvos ir užsienio katalikiškose mokyklose. daugelis jų buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos. o vėliau — Katkevičiai. Jį labai greit nustelbė lenkiškoji protestantų akcija. Kulvietis. Tik vyskupų spiriamas. Be to. platindami naująjį mokslą. kurių buvo pilna Lietuva. Bet vis dėlto svarbiausi protestan252 tizmo skleidėjai Lietuvoje buvo didikai. { protestantizmą linko ir patsai Zigmantas Augustas: mat. jie neužmezgė jokių ryšių su Mažosios Lietuvos protestantais. atėjusių iš Mažosios Lietuvos. 1525 m. Valavičiai. Ten buvo pradėta rūpintis liaudim. Tam tikslui jis nau­ dojo visą savo valdžią ir turtą. Abraomas Kul­ vietis buvo atidaręs Vilniuje savo protestantiškąją mokyklą. vienos kitass smerkdamos. Tuo pat metu Vaka­ ruose prieš jį kilo reakcija. niekas nedrįso Lie­ tuvoje atvirai skelbti protestantizmo. Savo dvaruose. o vėliau — jo sūnūs — Biržų Radvilos. Be to. Miestuose protestantizmas plito per vokiečius. todėl. 253 . Panašiai elgėsi ir jo pusbrolis M. Tačiau buvo nemaža ir kitų sektų. kurie. jam buvo labai patogi dirva plisti. kuris ir Vakaruose buvo kilęs. Protestantizmo antplūdis Lietu­ voje vis dėlto tebuvo laikinio pobūdžio. ku­ riai buvo spausdinamos lietuviškos protestantiškos knygos. Visas jų gyvenimas buvo susijęs su Lenkija.

\ Žemaičius jų atsikvietė uolusis katali­ kybės stiprintojas vysk. gerai išmokslinti. Merkelis Gied­ r a i t is. jėzuitai dar kovojo su protestantais ir kitokiais būdais. sugriaudavo tuos argumentus. Be to.). Tai buvo pirmosios aukštesniosios 254 255 . visokiomis procesijomis ir iškilmėmis. Tuo būdu daugumą protes­ tantų vaikų jėzuitai patraukė į katalikybę. į Lietuvą jų parsi­ kvietė Vilniaus vys­ kupas Protasevič i u s. o iš ten paplito po visą Lenkiją. šv. ypač Žemaičių. jie stengėsi patraukti visuomenę į bažnyčią gražiomis iškilmin­ gomis pamaldomis. taip ir Lietuvoje. Ypatingai jie stengdavosi tapti valdovų ir didžiūnų išpažinčių klausytojais ir kapelionais. vietų gyventojams. o vėliau net pradėjo spausdinti lietuviškas knygas. kad jie pirmieji susirūpino liaudimi. katalikiškai auklėjančių jaunąją kartą. ginąs katalikybę. bet ir visose kultūrinio gyvenimo srityse. Vėliau jie įsteigė ir Vilniaus aka demiją. Žodžiu. misijose ir t. Be to. įkurta kovai su plintančiu protestantizmu. Būdami valdovų rūmuose. o kitas. Šie buvo leidžiami į aukštąsias užsienio mo­ kyklas ir. vienas iš didžiausių jėzuitų nuopelnų buvo tas. Jėzuitų į Lenkiją atkvietė garsus katali­ kybės gynėjas Varmi­ jos vyskupas St. Mokinius jėzuitai auklėjo tvirtoje katalikiškoje dvasioje. Jie ruošdavo tikybinius disputus. tiek Lietuvoje. į jas pradėjo leisti savo vaikus net protestantai. taip ir Lietuvoje. jėzuitai sukūrė savo epochą ne tik tikybiniam gyvenime. kuriuose savo moksliškumu nugalėdavo protestantų teologus. Vilniaus vyskupas.t. Lucko. tačiau jie veikė ir kito­ kiais būdais. Valerijonas Protasevičius. o tik aukštes­ niąsias. greit paplisdami po visą Lietuvą. ir akademijas. vienas jų narys stodavo ginti protestantizmo. Dar ir šiandien jų palikimą galime pažinti iš gausių barokinių bažnyčių. pirmas jėzuitų darbas buvo steigti mokyklos. Kaip visoje Europoje. Jie skelbė katalikybę dar pago­ niškiems daugelio Lietuvos. Vysk. Kai protestantai pradėjo vengti disputų. ir protestantizmas palengva silpo. 1554—1556 rri. jie sukūrė ištisą barokinę epochą tiek Europoje. Hozijas (1564 m. grįždavo namo dirbti mokyklose. Pradžios mokyklų jie nesteigė. 1569 m. o 1556—1580 m. Vilniuje jų buvo įsteigta pirmoji kolegija. Jėzuitai greit išgarsėjo savo veiklumu ir paplito visoje Europoje. Apskri­ tai jų veikimas visur buvo sėkmingas. Kai jų mokyklos išgarsėjo. Tam tikslui vyskupas Protasevičius net buvo išleidęs specialių paraginimų. Kaip visur. Ypač jie garsėjo savo mokyklomis ir pamokslais.3. 1570 m. Iš tų pačių savo mokinių jie išskirdavo gabesniuosius ir juos patraukdavo į ordino narius. jie tokiuos disputus rengdavo vieni. Todėl ir visi kovotojai su protestantizmu juos kvietėsi į savo kraštą. netrukus kolegijų atsirado ir visame krašte. o ypač švietime. Jėzuitai ypatingai rūpinosi į kolegijas surinkti didikų ir bajorų vaikus. Čia jie pradėjo savo darbą. vadinamas k o l e g i j o m i s . Be mokyklų. Lietuvos mokyklos. Kad sėkmingiau eitų darbas. Pa­ mažu jėzuitai įgavo visuomenės simpatijų: jų mokyklos buvo pilnos mokinių. Didikai vienas po kito ėmė grįžti į katalikybę. Jie buvo įkurdinti Varmijos vys­ kupystės centre Braunsberge. Jėzuitai Lietuvoje Jėzuitų ordinas buvo pati jaunoji vienuolių organizacija. jie patys tapo įtakingiausiųjų didikų kapelionais ir artimaisiais jų patarėjais. išdėstydamas protestantų argumentus. Jie gavo Vilniuje namus. Jono bažny­ čią ir keletą dvarų. jie sakydavo pamokslus lietuviškai. 1540 m. jie nuolat ragino juos veikti katalikų Bažnyčios naudai.

bijodami pavojaus iš Maskvos pusės. Lietuvoje jau nebeturėsią būti atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų (§ 5 ) . abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val­ dovus. kad būtų skai­ tomasi tik su vienu dviejų jungtinių valstybių sostu. Tiesą sakant. baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio. 17 257 . kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinas­ tija — Jogailos palikuonys. jų niekad nebuvo laikytasi. Unijos akto § 3-me išreikšta visa jo autorių lenkų idėja: „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas. Tačiau. Iki 1569 m. Jie nerinko sau atskiro valdovo tik todėl. sudarius uniją. Liublino unijos dėsniai. Tokie buvo unijos akto nuostatai. reikalaująs panaikinti visus Lietuvos įstatymus (statuto dėsnius). kad turėsianti būti bendra abiejų valstybių užsienio poli­ tika (§ 11) ir bendras piniginis vienetas (§ 12). kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą. ar jos liks tik personalinėje unijoje ar pereis į realinę. tarp abiejų valstybių faktiškai buvo p e r s o ­ nalinė unija. jos skyrėsi tik dėl forma­ lumų. Kad būtų galima to išvengti. tas pats Liublino seimas nutarė. kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir ka­ rūnuojamas Krokuvoje (§ 4 ) . Būtent jie reikalavo. kurie visada rinksiąsi Lenkijoje (§ 16. darant uniją daugiausia dėmesio 256 ir buvo kreipiama į susitarimą dėl bendro valdovo. Kitais unijos akto paragrafais nusta­ toma. nenorėjo nutraukti ryšio su Lenkija. išsirinkdavo taip pat ir lietuviai. lenkams reikalaujant. pateikę tam tikras sąlygas. be jokių sutarčių. kurį išsirinkdavo sau lenkai. Tuo būdu. kurių teisės sostams buvo pripa­ žįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo). o taip pat ne skirtinga. Tuo būdu pasikeitė tiktai rolės: anksčiau lietuvių išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lenkai. bet viena bendra valstybė. dabar priešin­ gai — lenkų išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lietuviai. kad seimai turės rinktis Varšuvoje). Savotiškos personalinės unijos reikalavo lie­ tuviai. įtraukti į jį.P E N K T O J I DALIS Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis A. Toliau sakoma. Senieji aktai. kad. Zigmantas Augustas. kad abi jungtinės valstybės turėsiančios bendrus seimus (§ 8 ) . kuriais ji buvo surišta su Lenkija. ir faktiškai ir juridiškai Lietuva buvo visiškai nepriklausoma valstybė. Taip tad buvo. o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija. Pagaliau įveda­ mas dar vienas — lenkams pats svarbusis — nuostatas. Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva. D a r a n t uniją. kad kartu renkant valdovą būtų skaitomasi su dviem sostais. o lenkai reikalavo. kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir­ tingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus. Lietuvai buvo paliktas I i c l u v o s I s t o r i j a . t a č i a u gyvenime lietu­ v i a i l a i k ė s i s a v o n u s i s t a t y m o . Liublino unijos atneštieji naujoviškumai Valdovo klausimas. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka. Tuo būdu abi valstybės galėjo nueiti visiškai skirtingais keliais. Toks naujai išrinktasai valdovas abiejų valstybių turimąsias teises turėsiąs patvirtinti vienu bendru raštu. T i k intereso verčiamos. abi vals­ tybės nenorėjo visiškai nutraukti ryšio ir rinkdavosi sau bendrus valdovus. kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę". drau­ džiančius lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. o ne skyrium (§ 7 ) . Pirmuosius tris val­ dovus lietuviai rinkosi visiškai atskirai. kai paskutinysis tos dinastijos valdovas. iš kurių turėjo išeiti. išmirus Gediminaičiams 1. Lietuviams reikalaujant. Taigi tą pat valdovą. l a i m ė j o lenkai. Abidvi pusės sutiko turėti bendrą valdovą. jau nebegaliojo. T o ­ liau dar nustatoma.

Be to. tiek Lenkijoj vykdomoji valdžia priklausė karaliui. Vėliau jiems buvo leista įsigyti dvarų tik ve­ dybomis. Lenkai taip pat negavo teisės laisvai įsigyti Lietuvoje dvarų. Apskritai. ir bendrieji seimai nebuvo vieningi. netoli Varšuvos. Juose lietuviai ir lenkai tarėsi atskirai: mat. Mat. 258 2. Centro valdžia Karalius. Tuo būdu jungtinės valstybės tik viena kitą prižiūrėjo. išvažiuodavo namo nieko 259 . nes į valdovą lietuviai žiūrėjo. o tik arti­ mųjų sričių ir. Liublino aktu abi valstybės nebuvo sulietos į vieną. liko savas iždas. nuo savo atskirų seimų lietuviai taip pat negreit atsisakė. akte nustatytas monetos suvienodinimas niekuomet nė nebuvo iš tikrųjų įvykdytas. bet kadangi jis visada būdavo ir Lenkų ka­ ralius. nepripažindami lenkų išrinktojo. o buvo du rinkėjai — Lenkija ir Lietuva. Taip antai. kad viena nepriimtų nieko nenaudingo kitai. savotiškos Lietuvos valstybinės tradicijos ir nenoras susijungti su Lenkija ilgainiui dar daugiau pridarė spragų unijoj. tik turtingesnieji bajorai. nes unijos akte reikalaujamieji pakeisti statuto nuo­ statai niekad nebuvo pakeisti. tai ir Lietuvoje jis paprastai būdavo vadinamas karalium. tai ir seimuose leidžiami naujieji įstatymai turėjo būti atskirai paruošiami. savi valstybiniai kanclerių saugo­ mieji antspaudai. liko taip pat savos skirtingos Lietuvos teisės. vieni ir kiti turėjo skirtingus reikalus ir skirtingas teises. sava kariuomenė ir sava teritorija su aiškiai nustatyta siena su Lenkija. kaip į savo didįjį kunigaikštį. Tuo būdu iš visos unijos liko tik b e n d r a s v a l d o v a s i r b e n d r i s e i m a i . ir laikydavosi vieningai.nepaliestas visas valdžios aparatas (§§ 10 ir 17). karaliaus titulas yra aukštesnis. Iš tolimosios Lietu­ vos paprastai atvykdavo tik senatoriai ir tuo pat metu šaukiamojo seimo atstovai. O be to. todėl vien tik mandagumas neleido jo vadinti didžiuoju kunigaikščiu. nors tas valstybių junginys ir buvo vadinamas „ a b i e j ų tautų respublika". Tuo būdu jai liko atskiri savi ministeriai. be to. Tiek Lietuvoj. Dažnai lietuviai laikydavosi savo kandidato ir. Pragoję. žinoma. liko savi provincijų valdomieji organai ir valstybės urėdai. iki pat valstybės galo Lietuvos pinigai buvo brangesni už Lenkijos. Tad iš tikrųjų būdavo renkama ne bendrai. o kiti buvo visiškai nevykdomi. Tuo būdu a k t o p r a d ž i o j e a k c e n t u o j a m a s v a l s t y b i ų su­ jungimas į vieną vienalytį kūną jau buvo išardytas pačių to paties akto nuostatų. be kurių valdovas negalėjo išleisti jokio Lie­ tuvai skiriamo rašto. dalyvaujant visiems abiejų valstybių bajorams. Bet į elekciją. dešiniajam Vyslos krante. įstatymai ir teismai. Bet i r čia bendrumas nebuvo didelis. nors ir vienodai vadinosi: l i e t u v i š k a s i s a u k s i n a s buvo lygus l x / 4 lenkiškojo auksino. susirinkdavo ne visi. o lietuviškoji kapa (60) skatikų buvo lygi 75 lenkiš­ kiesiems skatikams. Valstybės valdovas Lietuvoje turėjo didžiojo kunigaikščio titulą. Kai kurie akto nuostatai gyvenimo praktikoje buvo pa­ keisti lietuvių naudai. Jie visada sustodavo Varšuvos priemiestyje. ir iš pradžių net atskirai jį rinkdavosi. Įstatymą priimant tebuvo kartu balsuojama. Seime buvo drauge svarstomi tik bendrieji reikalai. Jis turėjo būti bendrai renkamas V o l o s k a i m o l a u k e . O valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje.

maršalkos ir jų pavaduotojai — kiemo mar­ šalkos. o už kriminalinius nusikaltimus karaliaus gyvenamoje vietoje jie turėjo teisę bausti net mirtimi. kancleriai vadovavo vadinamiesiems valdovo rūmų teismams. tai jie ir vedė visus užsienio reikalus. Juos laikydavo pir­ maisiais valstybės urėdais. Jei koks karaliaus raštas būdavo nesude­ rinamas su įstatymais. Jei kada per priesaiką lietuvių nebūdavo. o 1527—1541 m. kad bent trečdalį laiko karalius gyventų Lietuvoje: mat. vadovavo jam pavestai ka­ riuomenės daliai ir. jie galėdavo jo neantspauduoti. 1510— ginkluotai bajorijai. kurių niekas be seimo negalėjo jai uždėti. Dėl to lietuviai jautėsi nuskriausti ir dažnai reikalavo. palikusi tą pareigą sam­ dytai kariuomenei. o drauge ir kariuomenės vadas. apginklavimu. Ministeriai. K a n c l e r i ų kiekvienoje valstybėje buvo taip pat po du: buvo didysis. kad per karūnaciją ir per priesaiką būtinai dalyvautų ir lietuviai. eidavo jo pareigas.neišrinkc. Mūsų laikais jiems maždaug atsako didžiųjų valstybių policijos ministeriai. Biržų Radvilų šakos tėvas.Kijevo vaivada. Bet hetmonas. Karaliaus reziduojamoji vieta nebuvo įstatymais nustatyta. Tik vėliau sušauktame Lietuvos seime būdavo taria­ masi. arba krašto. Nuo to laiko didysis hetmonas jau rū­ pinosi visos kariuomenės reikalais: jos išlaikymu. kancleriai. vadovavo telionas. o vicekancleris mažąjį antspaudą. tik šie neturi teisiamosios galios. — ypač tai ga­ lima pasakyti apie Lietuvos kanclerį. Todėl jie dar ėjo maždaug vidaus reikalų nūnisterių pareigas. o atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų Vilniuje jau nebegalėjo būti. ypač Lietuvos ministeriai. Kancleris turėjo savo žinioje didįjį. garbės atėmimu (infamia) ir mirtimi (Lenkijoje toks teismo spren­ dimas nebuvo reikalingas kanclerio patvirtinimo). Kiekvienoje val­ stybėje jų buvo taip pat po du — didysis ir lauko hetmonas. Liublino aktu išrinktasis karalius turėjo būti karūnuojamas Krokuvoje. Karaliui peržengus seimo valią. H e t m o n a i vadovavo kariuomenei. Tik labai iškilmingiems aktams būtinai būdavo kviečiamas kancleris su didžiuoju ant­ spaudu. Vilniaus kaš­ sis kiemo hetmonu. pateikdamas jam tam tikras sąlygas. M a r š a l k ų Lietuvoje ir Lenkijoje buvo po du: buvo didieji. Be antspaudo negalėjo būti siunčiamas joks karaliaus oficialinis raštas nei į užsienį nei viduje. bet dažniausiai jis gyvendavo Lenkijoje. kurių pareiga būdavo rūpintis karaliaus saugumu ir tvarka jo reziduojamoje ar sustojamoje vietoje. hetmonai ir iždininkai. Tam reikalui jie turėjo savo valdžioje net dalį kariuomenės. Lauko hetmonas buvo jo padėjėjas. Visų pirma jo veikimą varžė seimas. nuo X V I I amžiaus bajorija beveik visiškai nebedalyvavo karuose. 1521—1531 m. Tai buvo mar­ šalkos. 261 . buvo laikoma. kad Lietuva sudaranti 3 / 3 visos jungtinės valstybės. lauko (kiemo) samdytajai kariuomenei. o lauko 1514m. Kiekvieno antspaudo vertė buvo lygi: kai nebūdavo kanclerio. Tačiau buvo reikalaujama. Be to. arba krašto. o karo atvejais jis jai ir vadovavo. Iš pradžių didysis hetmonas vadovavo į karą einančiai Jurgis Radvila. kuris iki pat X V I I amžiaus galo tvirtindavo teis­ mų sprendimus. hetmonas. Be to. tai karalius vėliau turėdavo jiems pakartoti priesaiką. urėdų paskyrimo dokumentus. Maršalkų valdžios ženklas buvo lazda. — kai kalti­ ninkas būdavo nubaudžiamas ištrėmimu (banitia). raštus antspauduodavo vicekancleris. kas daryti. Tad jie iš dalies buvo ir teisingu­ mo ministeriai. jie antspauduodavo visus karaliaus jsakymus. 1522—1527 m hetmonas. d. iš pradžių vadinęTrakų. ir paprastai seimas sutikdavo pripažinti lenkų išrinktąjį valdovą. Karaliaus valdžia nebuvo neribota. Kadangi kancleriai 260 antspauduodavo visus į užsienį siunčiamus raštus. bajorija galėjo jo nebeklausyti ir nebemokėti mokesčių. 1531—1541 m. seimų šaukimo ir kitokius universalus. nesant didžiojo hetmono. kancleris ir vicekancleris. Tuo būdu jie buvo kaip ir užsienių reikalų ministeriai. Tuo būdu jis buvo krašto apsaugos ministeris. Paskum karalių dar varžė specialūs aukštieji urėdai — ministeriai. samdymu.

Visi urėdai buvo duodami iki gyvos galvos. draudžiąs lenkams duoti Lietuvoje kokį nors urėdą. nebent tik paaukštinti. Be to. taip pat nebuvo senatoriai. kai kurių Lenkijoje esančių urėdų Lietuvoje dar nebuvo. kol būdavo paskirtas naujas krašto iždininkas. savo pareigas ėjo tik iki Lietuvos sienos. kurių priežiūroje buvo valdovo gy­ venamieji kambariai. n e b u v o n e i m i n i s t e r i o n e i š i a i p j a u u r ė d o . Valstybės iždą tvarkė krašto iždininkas. paprastai jie dar turėdavo vaivados arba kašteliono urėdą. Ypač lengva buvo su niekuo nesiskaityti hetmonams. kiekvienas ministeris ir urėdas savo srity galėjo veikti niekieno nevaržomas. O kad jie galėtų dalyvauti senate. Lenkų kancleriai negalėjo antspauduoti jokio Lietuvai skirto rašto ir t. tiesa. nes nebuvo jokios kon­ trolės. rinko mokesčius. Kiekvienoje valstybėje jų buvo po du — po dvasinį ir po pasaulinį. buvo daugybė mažesnių urėdų ir jokių pareigų neturinčių dignitorių: stalininkų. Lietuvos reikalais visada rūpinosi tik jos urėdai. t. taurininkų.). Sudarant uniją. Lietuvos ir Lenkijos urėdų santykiai. ir niekas jo nusikaltusio negalėdavo pašalinti iki mirties. Lenkijoje tokio įstatymo nebuvo. o nebūtų buvęs Lietuvoje. Taip pat neturėjo jokios valdžios Lenkijoje nė Lie­ tuvos urėdai. y. bet kandidatų į jas niekad netrūkdavo. vėliavi­ ninkų. pajamas. Tačiau ilgą laiką hetmonai nebuvo laikomi senatoriais.Kadangi karinė valdžia visada esti labai svarbi. 263 . Vieni iš jų turėjo tam tikras pareigas valstybės valdyme. Kaip matome. nes jos duodavo ne tik įta­ kos valstybėje. Aukštosios vals­ tybinės vietos nebuvo atlyginamos iki pat X V I I I amžiaus. Net karaliaus rūmų valdininkai. — tai ta ministerija buvo pati įtakingoji ir visada tekdavo didesniesiems ponams. T i k 1768 metais išleistuoju įstatymu jie buvo padaryti senatoriais. ir po unijos abiejose valstybėse valdžia buvo tik savo piliečių rankose. Valstybės urėdų galia. o kiti buvo tik titulais pasipuošę d i g n i t o r i a i . dar buvo po dvasinį ir po pasaulinį r e f e r e n d o r i ų . bet greit jų atsi­ rado ir Lietuvoj. kurie rinkdavo skun­ dus ir pateikdavo juos valdovui. kardininkų. karaliaus rūmuose dar buvo daugybė visokių urėdų ir šiaipjau tituluotų valstybės žmonių. Be to. bet ir valstybės dvarų. Rūmų urėdai. Atimti urėdą galėdavo tik už valstybės išdavimą ar šiaip už didelius nusikaltimus. Dėl tos priežasties suvaržyta karaliaus valdžia vis silpnėjo. bet praktiškai lietuviai ten taip pat jokių aukštesnių vietų negaudavo. skirtas valdovo reikalams. Tuo būdu jie lyg ir pavaduodavo kanclerius. Buvo dar p a k a m o r ė s . Todėl didieji mag­ natai. 231 psl. buvo įstatymas. Jie turėjo valdovo kanceliarijos (ne valstybės) antspaudus ir antspauduodavo smulkesniuosius raštus. bet ir nemažus turtus susikraudavo. juos galėjo tik seimas kontroliuoti. kiemo iždininkas taip pat perimdavo tvarkyti ir valstybės iždą. Įtakingiausias vietas karalius paprastai atiduodavo patiems ga­ lingiesiems ponams.t. jei kas būdavo nuteisiamas ištrėmimu (banitia) arba garbės atėmimu (infamia). mokėjo algas ir prižiūrėjo pinigų kalimą. galėjo šeimininkauti kaip tinkami. arklininkų ir t. Lenkų hetmonai negalėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei. o prie sienos juos pakeisdavo tokie pat Lietuvos valdininkai. Iš žymesnių rūmų urėdų visų pirma paminėtini s e k r e ­ t o r i a i . Jie taip pat vadovavo ir kanc­ lerių priežiūroje esančiam aukščiausiajam miestiečių teismui. Krašto iždininkui mirus. gavę aukštuosius urėdus. vadinamųjų s e n i u n i j ų. jam važiuojant į Lietuvą. didinę karaliaus palydovų skaičių įvairiose iškilmėse (žiūr. Jų — krašto ir kiemo iždininkų — taip pat buvo po du Lietuvoje ir Lenkijoje. o didikų galybė vis kilo. Be to. Nebuvo nė vieno aukštesnio urėdo. kaip ir abudu hetmonai. Kiemo iždininkai. Iš jiems duodamų valdyti dvarų dažnas ne tik pa­ dengdavo valstybės pareigas einant padarytas išlaidas. arba priešingai. pavyz­ džiui. kuris turėtų kokios nors valdžios a b i e j o s e v a l s t y b ė s e . kuris būtų buvęs Lenkijoje. o kiemo iždininkas tvarkė valdovo iždą. kurie tu­ rėjo savo valdžioje kariuomenę. B e to. kaip ir Lenkijoj. Visų jų buvo po vieną Lie­ tuvoje ir po vieną Lenkijoje. Be ministerių. be jų karalius nieko negalėjo veikti su kariuomene. 262 už kurias jie palaikydavo karaliaus politiką.t. jie čia gavo tokias pat teises. Visi urėdai buvo skinami karaliaus. ir nė vieno ministerio ar šiaipjau urėdo niekas negalėjo nei pašalinti nei pažeminti. Jie buvo pripažinti tikrais ministeriais ir senatoriais tiktai 1775 m. I ž d i n i n k a i tvarkė iždą. Jiems vietos paprastai būdavo dovanos. — o hetmonas kariuomenę galėjo tvarkyti niekieno nevaržomas.

tiek Lenkija turėjo atskirus seimus. buvo ir pavietinio pilies teismo pirmininkas. Bet iš tikro ir čia kiekviena valstybė pirmučiausia rūpinosi tiktai savo reikalais. ir ark­ lininkų. o vaivados prižiūrėjo prekybą. senatui ir pavietų atstovams. tai ji paprastai bū­ davo mišra — iš lietuvių ir iš lenkų. veikė privilegija. kurs. kad lenkai tas žemes jiems grąžintų. tada kaštelionai nebeturėjo beveik jokių pareigų. Liublino unijos aktu buvo nustatyta. Kai atvykdavo kokia nors delegacija ar užsienio valdovo atstovų. Lietuviai veltui reikalavo. pirmininkas tada irgi būdavo lenkas. kuria karalius buvo pasižadėjęs neįvesti „ n i e k o n a u j o " be senato ir bajorijos atstovų sutikimo (dėl to ta privilegija ir vadinama „nihil novi" — „nieko naujo"). Viršuj parašo kesčiai iš jos vienais metais ei­ lentos matyti Lietuvos Vytis ir davo į Lietuvos. Juose vyriausiuoju urėdu buvo s e n i ū n a s . nes visi santykiai su užsieniu buvo atliekami jo vardu. raštininkai. 233 psl. 4. Jei kokia delegacija vykdavo į užsienį. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas Seimas. Lenkijoje nuo 1505 m. Tačiau tiek vaivados.Santykiai su užsieniu ir reprezentacija. todėl buvo sakoma. sprendęs žemės ribų bylas. bet jeigu derybos eidavo su Lenkijos kaimynu. val­ dydamas tam tikrus valstybės dvarus. Dėl atski­ rų pasienio sričių su lenkais nuo­ lat ėjo ginčai. Jie abudu vadovavo vaivadijos bajorijai.» 3. kokią turėjo Lenkijos seimas. tai jų priėmime taip pat dalyvaudavo drauge lietuviai su lenkais. Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažė­ jusi. o iš Maskvos gaunami raštai ir su ja padarytos sutartys būdavo įteikiamos Lietuvos kancleriams ir saugomos Lietuvos valstybės archyve (metrikoje). pilies teismus ir teisė savo vaivadijoje žydus. ir taurininkų. Užsienio politika buvo vienodinama tik paties karaliaus. bajorijai einant į karą.). Jie visi sudarė s e i m ą . Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Visose derybose su užsie­ nio valstybėmis delegacijos irgi būdavo sudaromos mišros. Lie­ tuva daugiausia turėdavo reikalų su sau artimiausia Maskva. visoki smulkesni teismo ir mokesčių rinkimo urėdai ir daugybė dignitorių be jokių pareigų. Pasienio stulpas. Dažna vaivadija buvo dar suskaldyta į pavietus (žiūr. Kai po unijos buvo įvesti bendrieji seimai. . kai ją pavadavo samdytoji kariuomenė. tiek kaštelionai visada liko senatoriais. L i v o n i j a buvo valdoma Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kuni­ abiejų jungtinių valstybių. kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų. Kai bajo­ rija ėmė šalintis karo. Toliau ėjo pilies ir žemės teismo tei264 nėjai. nes didžiuliai Palenkės. tai ir jų sudėtis ir kompetencija liko tokia pat. Jeigu derybos eidavo su Lietuvos kaimynu. einančiai į karą. o su Lenkijos kaimynais — Lenkų ministeriai. Po jo ėjo p a k a m o r ė . į Lenkijos iždą. Voluinės. nešdavo pavieto vėliavą. tai delegacijoje daugiau narių būdavo lenkų. kokia kad buvo Lenki265 . o taip pat ir jos pirmininkas būdavo lietuvis. ir kardininkų ir daugy­ bė kitų. ginčams spręsti būdavo sudaromos specialios ko­ misijos. Provincijų valdomieji organai Visa valstybė buvo padalinta į vaivadijas ir pavietus. Tuo būdu įstatymų leidimas Lenkijoje pri­ klausė karaliui. mo­ gaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m. kuris. Prieš Liublino uniją tiek Lietuva. kad seimas susidedąs iš trijų „luomų". Visus raštus j Maskvą antspauduodavo Lietuvos kancleriai. kad abi valstybės turės bendrą užsienio politiką. o kitais metais Lenkijos erelis. tai delegacijoje lie­ tuvių būdavo bent vienu daugiau. Tačiau su Lietuvos kaimynais visus reikalus atlikdavo Lietuvos ministeriai. ir v ė l i a v i n i n k a s . Vai­ vadijos priešaky stovėjo v a i v a d a ir k a š t e l i o n a s . Tačiau Lietuvos seimas neturėjo tokios galios. Lietuviai savo valstybės žemes rūpestingai saugojo ir nie­ kam geruoju jų nė pėdos neuž­ leido. Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat. jo kompetencija ir sudėtis.

pareikšdami savo nuomones. Ta procedūra buvo vadinama r u g o m i s. ir niekas negalėdavo jų priversti sutikti su bendru nusistatymu. galėjo būti ir pratęstas. galėjo būti šaukiami ir vadinamieji e k s t r a o r d i n a r i n i a i seimai. Pradžioje visi eidavo pabučiuoti soste sėdinčiajam karaliui rankos. Buvo nustatyta. Tokiuo atveju nesutinkančiųjų vaivadijų atstovai pareikšdavo. pavyzdžiui. tiek Atstovų iš Lenkijos buvo daug daugiau. y. jog jie klausimą palieką spręsti „broliams". Prieš seimą karalius paskirdavo seimeliams datą ir praneš­ davo. Seimo eiga. Po to atstovai susirinkdavo į savo rūmus ir išsirinkdavo pirmi­ ninką. vadinamą m a r š a l k a . Kiekvienas seimelis paprastai jų rink­ davo po du. Atstovai negalėdavo peržengti duotųjų instrukcijų. Kadangi seime viskas turėjo būti sprendžiama vienu balsu. kuriose pažymė­ davo. tarp kurių buvo Krokuvos. ant­ rosios pusės nebuvo laikomi senatoriais. t. Juose pirmasis „luomas" liko.joje. kokia sėdėdavo jų atstovaujamų vaivadijų senatoriai. tai buvo didelė blogybė. Be to. Tokia pat tvarka senatoriai ir kalbėdavo. kuriems buvo skiriamos dvi savaitės. Tai buvo vadinamieji o r d i n a r i n i a i s e i m a i . negu iš Lietuvos. gale pradėjo rinkti net po 6 atstovus. Apskritai tiek senatorių. o atstovai susėsdavo vaivadijomis tokia pat eile. kartais visi sutikdavo dėl apdedamųjų mokesčių. lie­ 1 tuviai seime nesudarė nė / 3 . arba direktorium. Žemiausias vietas seime turėjo kaštelionai. Tą dalyką turėdavo išspręsti tuojau po seimo įvyksta vadinamieji r e l i a c i n i a i seimeliai. pakartodavo ir papildydavo seimeliams praneštus svarstyti klausimus. Čia senatas susėsdavo priešaky. tik kai kurios didesnės vaivadijos rinkdavo ir po daugiau. Po to senatas ir atstovai sueidavo į vieną salę (tatai buvo tikroji seimo darbų pradžia). vaivados. reikalui esant. ir iš tokių vaivadijų nebūdavo galima išrinkti mokesčių. Toliau buvo tikrinamas atstovų išrinkimo teisėtumas. savo seimeliui. paskui — vaivados. kas seime bus svarstoma. Tą atlikus. Kiekvienas seimas prasidėdavo pamaldomis ir pamokslu. tai įvairios instrukcijos labai varžė jo darbus. Vilniaus ir Trakų kaštelionai ir Žemaičių seniūnas. duodavo jiems rašytąsias i n s t r u k c i j a s . be abejo. Žemaičių seniūnija X V I I I amž. Seimeliai. išrinkę seimo atstovus. o senatas ir atstovų „luomai" buvo papildyti Lietuvos senatoriais ir atstovais. Ypač dažnai būdavo nesutikimų dėl mokesčių apdėjimo. Tik hetmonai ir kiemo iždininkai iki X V I I I amž. tiek kitų seimų laikas. pačiam seimui sutinkant. A t s t o v ų r ū m u s sudarė visų vaivadijų ir pavietų sei­ melių rinktieji atstovai. Valstybės gyvenime. kaip jie turi laikytis karaliaus keliamųjų klausimų atžvilgiu ir ko turi reikalauti. Į s e n a t ą įėjo visi vyskupai. t. Bet tiek vienų. — pavyzdžiui. Seime visiems sena­ toriams vietos buvo nustatytos pagal kilnumą: pirmučiausia ėjo visi Lenkijos ir Lietuvos vyskupai. y. kurių darbas trukdavo šešetą savaičių. tik viena ar dvi vaivadijos nesutikdavo. o po to kancleris arba vicekancleris pareikšdavo kara­ liaus pasiūlymus. kad seimai turi rinktis kas dveji metai. Ministeriai jame sėdėjo visiškai atskirai. koks buvęs. senatas eidavo į savo 267 . kaštelionai ir ministeriai. Bet dažnai seimeliai dėl to pareikšdavo savo nesutikimą.

o lietuviai. kur būdavo perskaitomi apsvarstytieji įstatymai. vis tiek reikėdavo atskirai aptarti savo reikalus. kaip į trečiąją Respublikos provinciją. vietoj iširusiųjų seimelių. Lenkijoje. ir pas juos kartais ateidavo net patsai karalius. Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bend­ rą su lietuviais seimą. Vaivadijų seimeliai darėsi kaskart vis netvarkingesni ir labai dažnai iširdavo. o kam nors priešinantis ir savo protesto neatsiimant. kaip į savo seimus. tačiau. m e l i a i s . Be to. vadinami g e n e r a l i n i a i s sei­ Senato salės planas. Generaliniai seime­ liai. jie būdavo lai­ komi priimtais. Kadangi tarp Lenkijos provincijų ne­ buvo jokio valstybinio skirtumo. kurie vėliau bendram seimui buvo pateikiami tik pa­ tvirtinti. X V I I I amž. kaip turi laikytis seime visi Lietuvos atstovai ir senatoriai. ir 268 Lietuva žiūrėjo į juos.rūmus ir posėdžiaudavo. O tai jau bū­ davo atliekama seimo vietoje. Mat. tai šitie suvažiavimai jai buvo labai svarbūs. vadovaujant maršalkai. a t s k i ­ rai l e n k a i . vadovaujant karaliui. kol jie įvykdavo. todėl jiems daugiau reikėdavo išmokėti ir pinigų (mat. Tos „sesijos" atlikdavo tą patį darbą. Juose būdavo paruošiami ir Lietuvai reikalingi įstatymai. abeji rūmai vėl susitikdavo arba susižinodavo per delegacijas. Iš pradžių jie įvyk­ davo Volkoviske. o viską spręsdavo bendrajam seime. atskiras teises bei įstatymus. tačiau j i s l a b a i s k y r ė s i n u o L e n k i j o s p r o v i n c i j ų s e i m e l i ų . be sei­ melių. Pagaliau sei­ mas būdavo baigiamas atsisveikinimu su kara­ lium. Bet. Lietuvos seimelį irgi vadino provincijos seimeliu. be to. visi tie skirtingi Lietuvos reikalai ir būdavo apsvarstomi jos suvažiavimuose. Ten atskirai darydavo savo posė­ džius abidvi Lenkijos provincijos ir Lietuva. Tie posėdžiai buvo vadinami „ p r o v i n c i j ų s e s i j o m i s " (sesijomis tada va­ dindavo ir kiekvienos dienos seimo posėdį. Lenkai ten paprastai susitardavo dėl mokesčių ir kitų bajorijai rūpimų klausimų. atstovus turėjo išlaikyti pati vaivadija iš specialaus mokesčio. o seimą baigiant vėl susirinkdavo į vieną salę. Čia niekam nepriešta­ raujant. „Provincijų sesijos". ir nebebūdavo laiko atskirai suva­ žiuoti. — ir vėl visi bu­ čiuodavo jam ranką. žiūrė­ dami į Lietuvą. kur a t s k i r a i t a r d a v o s i l i e t u v i a i . atstovai savo misijoje turėdavo ilgiau už­ trukti. Ten lietuviai taip pat spręsdavo. d ė j u s i iš d v i e j ų y a l s t y _ bių. Nors lenkai. Sudarant Liublino uniją. — atmestais. Ir Lietuvoje prieš kiekvieną bendrąjį seimą taip pat buvo pradėti daryti tokie pat į seimą vyks­ tančių atstovų ir senatorių suvažiavimai. vadinamo š e i m i n i u ) . Tada karalius. nes. Mat. o vėliau Slanime. kaip laikytis prieš len­ kus vienu ar kitu klausimu. tų atskirų suvažiavimų nebenorėdavo nė bajorija. tai jos dažnai posėdžiaudavo ir kartu arba net visiškai nedarydavo atskirų posėdžių. ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo neišnykusios. o atstovai posė­ džiaudavo. Kadangi Lietuva visada turėjo daug skir­ tingų reikalų. anksTaip susėsdavo senatoriai ir atstovai bendruose čiau Lenkija buvo susiposėdžiuose. prisiartindavo ir seimo metas. Tuo būdu bendrasis seimas iš tikro buvo dvilypis. paruošdavo ir visus sau reikalingus įstatymus. Čia būdavo apsvarstomi iš karaliaus gauti pasiūlymai. Jei būdavo reikalo. skirdavo naujus. dar būdavo daro­ mi dviejų jos provincijų — Didlenkių ir Mažlenkių — atskiri astovų su­ važiavimai. o k a r t u s u ė j ę t i k savo n u t a r i m u s 269 . vidury šitie atskiri gene­ raliniai seimeliai išnyko. kurį anksčiau atlikdavo generaliniai seimeliai. suderinamos instruk­ cijos ir nusistatoma. išnykus atskiriems suvažiavimams. dabar sesijomis va­ dinamas visas parlamento veikimo metas tarp dviejų atostogų arba šiaip tarp dviejų pertraukų). Lietuva turėjo atskirą valstybinę organizaciją. į juos vykdami. Tačiau Lietuvos atstovai savo atskirus posėdžius visada darydavo.

Po konvokacinio seimo. kai seimas būdavo Lietuvoje. kurio maršalka esti lietuvis. tik ne lenkas. derėdamiesi su jais tik per delegatus. Todėl atstovo pasipriešinimas būdavo laikomas vaivadijos ar pavieto pasipriešinimu. kuris visada būdavo šaukiamas Krokuvoje. kad seimo mar­ šalkos turi būti renkami pakaitomis iš mažlenkių. kam naujai yra duoti kokie urėdai. Seimų vieta. Todėl buvo nemaža atsitikimų. Atstovai buvo savo vaivadijos ar pavieto įgaliotiniai. Tačiau lietuviai visą laiką 270 reikalavo. lietuviai ėmė rinkti karalius bendrai su lenkais. Seimų rūšys. Taip antai. Jie dar keletą kartų buvo sušaukti ir vėliau. Pirmiausia buvo nustatyta. kad seimas prieš įstatymus buvo sušauktas Lietuvoje. Be ordinarinių seimų. r i n k ­ t ų s i L i e t u v o j e — G a r d i n e . buvo pakeistas ir patsai seimų vietos įstatymas. Tuo būdu ir seime v i s u s Lietuvos reikalus atlikdavo tik jos minis­ t e r i a i. 271 . kad viena pusė nenutartų nieko priešingo kitai. kad k a s t r e č i a s s e i m a s . Atskiri seimai. Į tuo pat metu lenkų šaukiamus seimus jie nevažiuodavo. dar buvo seimų. Labai dažnai bendrojo seimo nepakakdavo. taip pat primas šaukdavo e 1 e k c i n į seimą. Ypač dažnai būdavo šaukiami atskiri Lietuvos seimai. kurie kartais visai neliesdavo antrosios valstybės. o Lietuvos kancleriai. Bet X V I I amžiuje. Tatai vadinosi liberurn veto. Taip pat jis spręsdavo einamuosius valstybės reikalus. kai Lietuvą užpuldavo koks priešas (pav. 1654—5 m. Lietuvos ir Lenkijos santykiai bendrajam seime. kad viskas būtų sprendžiama vienu balsu. Pagaliau tarpuvaldį pabaigdavo k a r ū n a c i n i s s e i m a s. naujasis įstatymas nustatė. kuriame būdavo sprendžiami visi karaliaus rinkimo formalumai ir surašomos jam pateikiamos sąlygos. vadinamų pagal jų paskirtį. y. Konfederaciniai seimai. — to nusistatymo turė­ davo laikytis ir atstovai. sine me). net pats karalius sušaukdavo atskirus seimus.. didlenkių ir lietuvių. Pasipriešinimo teisė visų buvo labai branginama. kad. ją užpuolus Maskvai su Švedais).. einant karui su Maskva (mat. jo nustatytu laiku. ir niekas nega­ lėdavo jo priversti kitaip pasielgti. kurs tarpuvaldyje būdavo laikomas valstybės galva — interrex. t. Liublino seimas seimų vieta paskyrė Varšuvą arba kurį nors kitą Lenkijos miestą. Tuo būdu k i e k v i e n o t r e č i o s e i m o m a r š a l k a b ū d a v o l i e t u v i s . laisvojo pasipriešinimo teisė. — kas liesdavo Lietuvą. o 1673 m. Keletą kartų jie vis dėlto pasiekė tai. kai. ir visas seimas turėdavo nusileisti. ką rinkti. nes ten įvyk­ davo karūnacija. tie atskiri Lietuvos seimai ėmė nykti. tačiau jokių įstatymų neleido. tas pats įstatymas pripažino pirmenybę Lietuvos ministeriams. tai vietoje jų pranešimą padarydavo Lietuvos maršalka arba kuris kitas Lietuvos ministeris. pagal reikalą šaukiamų. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje ar bent pa­ sienyje. nes visi savo laisvės pagrindu laikė šį dėsnį: „Be manęs nieko negali būti sprendžiama apie mane" (nihil de me. bet pagaliau jie visiškai išnyko. seimas tik atlikdavo visus for­ malumus. Be to. Lenkų kancleriai pranešdavo visa. ir be ekstraordinarinių seimų. tad. o Lie­ tuvos kancleris apie Lietuvos urėdus. Tas seimas turėjo susitarti dėl karaliaus rinkimo datos ir dėl kitų su elekcija susijusių klausimų. Lietuvos teisės seime dar buvo apdraustos ir kitokiu būdu. jei dėl kokių nors dalykų vaivadija nesutikdavo (ji instrukcijomis įpareigodavo savo atstovus to nusistatymo laikytis). B e to. Šita pasipriešinimo teisė ilgainiui buvo pradėta ir blogam naudotis. Ir čia Lenkijos kancleris visada pranešdavo tik apie Lenkijos. kas lies­ davo Lenkiją. Tuojau po Liublino unijos abi valstybės turėjo labai daug skir­ tingų reikalų. Bet dar dažniau atskirus Lietuvos seimus šaukdavo patys Lietuvos ponai tarpuvaldžiuose (karalių nebuvimo metu). Taip antai. kas dveji metai šaukiamų. seimo pradžioje karaliaus vardu darant pasiūlymus. Pačius karaliaus rinkimus atlikdavo visa susirinkusi bajorija. jis nelietė Lenkijos). Dėl jos daugybė seimų turėjo išsiskirstyti. nes įstatymai ga Įėjo būti leidžiami tik karaliaus vardu. po Zigmanto Augusto ir po vėlesniųjų karalių mirties visada susirinkdavo atskiri Lietuvos seimai ir atskirai spręsdavo. Gniezno arkivyskupas. neatsižvelgdamas į unijos akto nuostatus.s u v i e n o d i n d a v o ir prižiūrėdavo. Juos šauk­ davo Bažnyčios galva. vadinamas p r i m ų . Seime kancleriai dar turėdavo pranešti. Visuose seimuose būdavo reikalau­ jama. Dažnai vienas ar keli papirkti atstovai pareikšdavo protestą prieš viso seimo nu­ tarimą. Be atskirų atstovų posėdžių. Jei kartais seimo pradžioje Lietuvos kanclerių nebūdavo. vadinamieji k o n v o k a c i n i a i seimai būdavo šaukiami mirus karaliui. pradedant Vladis­ lovu Vaza.

— tik ištikus staigiam pavojui. kol gaudavo algą. turėjo ne tik patys eiti. — juo labiau. tokia bajorų kariuomenė buvo ir netinkama karui: susirinkusi ji daugiau mėgo seimuoti ir linksmintis. Dabar dar tebėra nesurinktos ir neišspausdintos tik paties paskutinio (1793 m.t. Kartais viena valstybė vėliau priimdavo ir kitos valstybes konstituciją. Labai dažnai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė savitarpy nesutikdavo. Stepono Batoro laikais buvo atsiradę ir pėsti­ ninkų. Tuo būdu šitokiam seime veto teisė jau nebeveikė. tai ji likdavo ir taikos metu. bet ir svetur. Būdavo atsitikimų. Iždas Valstybės ir valdovo iždas. Atskiri valstybės iždai buvo valdomi krašto iždininkų. Kariuomenė Krašto ginti iš seno būdavo šaukiama bajorija. Svarbiausias krašto. negu kariauti. išspausdino dar vieną tomą. vadovaujamas savų hetmonų. Kiekviena valstybė turėjo ir visiškai atskirus savo iždus. jei būdavo lėšų. Ją samdydavo ne tik savo krašte. svetimų pasiuntinybių priėmimui. arba kiemo. kad jos. Lietuva ir Lenkija visada turėjo atskiras k a r i u o m e n e s . išsirinkdavo savus viršininkus ir tol plėši­ kaudavo. kuriame buvo surinktos paskutinių seimų konstitucijos. kad bajorija labai nenoriai eidavo į karą. tai prie jos būdavo pastaba. iš kurių padengdavo visas savo išlaidas. bet. Visi bajorai. Jau minėjome. tiktai seimui nutarus. jie pasirašydavo tam tikrą pasižadėjimo aktą. vadinamuose Volumina Legum. savų pasiuntinybių išsiuntimui ir t. Anksčiau tie du iždai nebuvo atskirti. kad numatomus klausimus spręsią balsų dauguma. bet dar ir vestis tam tikrą skaičių tarnų. tai netrukus tokie rinktiniai pėstininkai turėjo išnykti. Jei kas neidavo. galėdavo netekti žemės. Kiekvienas karys gaudavo algą.nieko nenuveikę. kad seimas dėl kokių nors priežasčių tu­ rėdavo pertraukti savo darbus. Jų tada buvo iš viso iš­ spausdinta 8 tomai. Kariuomenė daugiau­ sia buvo raita. Be to. Kiekvienos valstybės kariuomenė nuolat s t o v ė ­ j o t i k s a v o v a l s t y b ė j e . XVIII amžiuje. tik suvažiavę. buvo įstatymai. 18 273 . jie paprastai visi atsisakydavo klausyti savo vadų. O atskiri valdovo iždai buvo valdomi kiemo iždininkų.) seimo konstitucijos. pasiūlius kara­ liui ar kam nors kitam. Bet jau X V I amžiuje ji labai nenoriai eidavo Į karą. Atstovai į juos būdavo renkami paprasta tvarka. Po to vėl susirinkęs seimas tęsdavo toliau savo darbus. kitai valstybei į pagalbą j i ga­ lėdavo eiti tik karo metu ir. Į jį pinigai suplaukdavo iš visų karališkųjų dvarų. turė­ damos prieš save bendrą priešą. jie galutinai buvo at­ skirti tik 1590 m. imamų iš karaliaus ir bažnytinių dvarų valstiečių. 5. todėl kaskart vis dau­ giau tekdavo naudotis samdyta kariuomene. iš kurios turėdavo ir pragyventi. Kiekvienas toksai šaukimas buvo vadinamas v i s u o t i n i u b a j o r i j o s s t o j i m u . Kai nemokėdavo algos. tik visada su tam tikru. J a s i š l a i ­ k y d a v o k i e k v i e n a v a l s t y b ė p a t i i š savo pajamų ir mokesčių. Todėl X V I I amžiuje bajorija jau visai nebešaukiama į karą: ją pakeičia samdytoji kariuomenė. Kadangi seimo iširimas dažnai grėsdavo vals­ tybei dideliais pavojais. 6. tai prieš tą blogybę būdavo nukreipti vadinamieji k o n f e d e r a c i n i a i s e i m a i . Konstitucijos Lietuvai ir Lenkijai būdavo rašomos atskirai. j i buvo v a d o v a u j a m a t i k s a v o h e t m o n ų . Po seimo paprastai jie būdavo išspaus­ dinami ir pranešami visam kraštui. Vėliau. iždo pajamų šaltinis Lietuvos Istorija. specialiai seimo patvirtintu. Seimo aktai. Tačiau i r bendrai kovodama. būdavo ir tokių atsitikimų. vadlnęsi k o n s t i t u c i ­ j o m i s . o lietuvių priimtoji — Lenkijoje. iš muitų ir iš kitokių nuolatinių šal­ tinių. 272 Kariuomenė paprastai būdavo samdoma tik karo metui. Karalius galėjo bajoriją šaukti į karą tik seimui nutarus. kad dažnai jiems ilgai nemokėdavo algos. Bet kadangi dvarų ponai ne­ norėjo jų duoti. Tatai buvo vadinama seimo limitą. nutarimu. be jo nė viena lenkų priimtoji konstitucija negaliodavo Lietuvoje. Krokuvos Mokslų Akademija mokslo reika­ lams 1889 m. arba valstybės. Valdovo. kas sveikas galįs. visos konstitucijos buvo surinktos ir išspausdintos specialiuose rinki­ niuose. Toks jų susibūrimas vadinosi k a r i u o m e n ė s k o n f e d e r a c i j a . jų imdavo po vieną nuo 20 kiemų. Visi seimo nutarimai. Jei kuri konstitucija būdavo bendrai priimama. iždo pajamos ėjo ne vien karaliaus ir jo šeimos reikalams: iš jo nemažai tekdavo ir vals­ tybės reikalams. vos nesusikaudavo. Todėl kareiviai labai dažnai plėšikaudavo. be to. pavyzdžiui. be seimo nutarimo karalius ją šaukdavo labai retai.

Daugumas jų. Tačiau senoji didikų galia Lietuvoje dar nebuvo sugriauta nė po pavietų bei seimelių reformos: visur tebevadovavo didi­ kai. Valstybės dvarai buvo pagrindinis nuolatinių pajamų šal­ tinis. bet jos reikšmė ten dar labai nedidelė: bajorija. išdalinamų valdyti bajorams. Vieną kartą buvo daugiau uždedama vienų mokesčių. Dėl to Lietuvos bajorija Lenkiją laikė sau siektinu pavyzdžiu. Valdant Gediminaičiams. dar nebuvo pri­ pažintas. Lenki­ joje veikęs 1505 m.buvo seimo uždedami mokesčiai. Jie dažniausiai būdavo užde­ dami karo reikalams. Kylant didikų galiai. didikų grupė jį nužudo. Toliau taip pat didikai pasodina į sostą jaunutį Jogailos sūnų Kazimierą. pabaigos atsiradusiuose sei­ muose dalyvauja ir bajorija. Bet atsiradus bendriems su lenkais seimams. Pa­ galiau 1566 m. Be to. bet kaip paprasti asmens. visos bajorijos reikšmė vis dėlto netaip sparčiai augo. pamažu augo Lietuvos bajorijos teisės. kad galima priešintis net valdovui. Tenutomis (iš lotyniško žodžio tenere — laikyti.) pasidaro valstybine institucija. Vytauto laikais bajorija pradeda dalyvauti vals­ tybės gyvenime. todėl jie čia taikydavosi prie didikų. — jautėsi krašto valdovė. 198 psl. kaip ir seniūnijos. Todėl bajorija jas paprastai vadindavo „nusipelnusiųjų duona" (panis bene merentium). eidavo į krašto iždą. tai už jį valdo patys didikai. įgavusiu tokį vardą (hiberna). bajorijos reikšmė padidėjo. vadinosi s eni ū n i j o m i s. Tuo būdu Lietuvos bajorija dar prieš Liublino uniją beveik susilygino teisėmis su Lenkijos šlėkta. Kitos rūšies valstybės dvarai buvo vadinami k a r a l i š ­ k o s i o m i s e k o n o m i j o m i s . Mat. Jos. ta prievolė buvo pakeista piniginiu mokesčiu. kuriems jau buvo galima pavesti ginti rūpimuosius reikalus. lenkiškai tenuta vadinosi dzieržawa) vadinosi paprasti dvarai.t. todėl nelabai tegalėjo ginti seime savo interesus. 275 . kuri faktiškai laiko savo rankose visą valdžią. o po jo mirties iš bajorijos išsiskyrusi didikų grupė jau ima spręsti valstybės likimą. Palengva Lietuvoje taip pat atsirado ir ginkluotų bajorijos susibūrimų. Tačiau jų buvo daugybė rūšių. Bajorija drauge su didikais gavo tik plačias luomines teises. Ponų tary­ ba (žiūr. pilies seniūnas turėjo savo valdžioje pilies teismą ir policines teises. kurios būdavo skiriamos jo asmeniškiems reikalams. Taip antai. įsigalėjo įsitikinimas. Į seimą bajorai atvykdavo ne kaip atstovai. nuo kurių jie dažnai priklausydavo ekonomiškai. ir tuo būdu jų reikšmė dar labiau išauga. o kurios būdavo skiriamos valstybei. jei jis nevykdo renkant duotų pasižadėjimų. buvo nenuolatiniai: juos paskirdavo seimas tik vieneriems ar keleriems metams. be įvairiausių vidaus ir užsienio muitų. Ten bajorija (šlėkta) jau turėjo plačias politines teises. anks­ čiau tie dvarai turėdavo duoti maistą ir pašarą kariuomenei žie­ mos metu. siųsti tam tikro luomo ar apylinkės. 7. nuo XV amž. Naujoje santvarkoje ir bendruose seimuose buvo laikomasi visų lenkų teisių. Seniūnijų buvo dvejopų — p i l i e s s e n i ū ­ n i j ų ir t e n u t ų . Bet ilgainiui tie abudu iždai beveik su­ siliejo. Iš visų seniūnijų valstybės naudai buvo imama 1 U pelno dalis. Į karaliaus iždą pagaliau patekdavo tik tos pajamos. Jas valdydavo ar išnuomodavo patsai karalius. Lietuvos bajorija daugeliu atžvilgių susilygino su Lenkų bajorija: ji taip pat gavo savus teismus. kurių valdytojai krašto valdyme nedalyvaudavo. kaip atskiras sluoksnis. privilegijos dėsnis nihil novi buvo pritai­ kytas ir Lietuvos bajorijai. tradicijų ir papročių. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valstybės vadai po unijos Laisvės. didikai pa274 f kelia didžiuoju kunigaikščiu Švitrigailą. Ji buvo skiria­ ma kariuomenei išlaikyti. tačiau plačių politinių teisių ji negreit tesu­ silaukė. teisę siųsti į seimą rinktuosius atstovus. o netrukus jie patys jį pašalina ir jo vietoje pastato Zigmantą. Ji taip pat įgavo visas kitas lenkų teises ir pradėjo gyventi lenkų šlėktos viešojo gyvenimo papro­ čiais. jų pa­ jamas jis galėdavo sunaudoti kaip tinkamas. kitą kartą kitų. savivaldybes ir savus teismus. Kitaip tuo tarpu buvo Lenkijoje. Jos buvo paliktos karaliui pra­ gyventi. o nuo 1649 m. Tiesa. vadinamų k o n f e ­ d e r a c i j o m i s . Visi mokesčiai. Mokesčiai. Ka­ dangi jis pats tuo tarpu dar per jaunas. ir t. vadinamas h i b e r n a (žiemos mokestis). vadinama k v a r t a (ąuarta). būdavo duodamos iki gyvos galvos ir buvo tik bajorų pasipelnymo šaltinis. Pilies seniūnijų paviete ir vaivadijoje buvo po vieną. taip pat kariuomenės reika­ lams iš visų valstybinių ir bažnytinių dvarų buvo imamas mo­ kestis. Zigmantui ėmus kietai valdyti.

Pirmoji ne­ paprastą reikšmę įgijusi Lietuvos didžiūnų šeima buvo G o š ­ t a u t a i . Vadovaujančiosios Lietuvos didžiūnų šeimos. Goštautų šeimos reikšmė nesuma­ žėjo nė po Jono Goštauto mirties. Liublino unijos aktu. Kazimierui persikėlus į Lenkiją ir pradėjus vesti savarankišką politiką. Viena iš jų. jis perėjo į opo­ ziciją ir vadovavo Lietuvai kovojant su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės (žiūr. didžiūnų galia vis dėlto nesumažėjo.Žodžiu. Nebuvo taip pat nustaty­ ta. Jie ypačiai iškilo nuo Jono Goštauto laikų. bet kaip bajorijos vadai. Su Zigmantu Augustu pasibaigė Lie­ tuvą ir . giminiškos didikų R a d v i l ų ir A st i k ų šeimos. Be vadovaujančiosios didžiūnų šeimos Lietuva 276 niekad neapsėjo. Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė — išmirė. Tuo būdu palengva įsigalėjo ir valstybinio vienin­ gumo jausmas. Tuo būdu tokios šei­ mos galvos darėsi tarsi Lietuvos nevainikuotais kunigaikščiais. kur joks kitas luomas. bandė konkuruoti gudų kilimo K a t k e v i č i a i . Gniezno arkivyskupą — primą Uchanskį. kad jie yra valstybinio Lietuvos savarankiškumo saugotojai. Tada iškilo greta jų sto­ vėjusios. O kadangi valstybinis savarankiškumas ne tik ne­ buvo priešingas bajorijos luominėms teisėms. bet. nors iš pradžių savi Lietuvos valstybės reikalai dar buvo labai uoliai ginami. tarpuvaldyje valstybės galva norėjo laikyti aukščiausiąjį Bažnyčios dignito­ rių. apsaugodamas nuo lenkų konkurencijos. Tuo būdu bajorijoje atsirado įsitikinimas. Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti ( X V I amž. Tačiau rinkimo tvarka dar ne­ buvo nustatyta: nebuvo aišku. Lietuvos bajorija ir Lenkijos šlėkta savaime jautėsi esanti viena visuomenė. jas dar didino. kurie betgi. B. nei kas turi rinkti. neturėjo net pilietinių teisių.Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka. Tik dabar jie valstybės vairą valdė ne kaip ponų tarybos nariai. f 1596 m. t o d ė l k r y p o į g a l i n g i a u s i ą j ą L i e t u v o s š e i m ą . gale jie išmirė). 277 . tai bajorija ir iš inte­ reso sekė paskui didžiūnus. Ona. kas turi būti laikomas valsty­ bės galva tarpuvaldžio (kara­ liaus nebuvimo) metu. 181 psl. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo 1. taip pat senos. j i s n e g a l ė j o k r y p t i į L e n k i j o j e g y v e ­ nantį ir dar iš svetur a t ė j u s į valdovą. nepaver­ žė iš jų įtakos. o kita tuo me­ tu norėjo pripažinti valdžią pir­ majam Lenkijos ministeriui — maršalkai Firlėjui. renkant didžiuoju kunigaikš­ čiu Kazimierą. Jis buvo taip pat ir tikrasis Lietuvos valdytojas. liko tik ne­ tekėjusi Zigmanto Augusto sesuo. kad ji su Lenkijos šlėkta sudaro vieną bendrą luomą. negalėdami prilygti Radviloms turtingumu. ir tolimi jo giminės. Aukščiausiai iškilo Radvilos. jau tada ir kiek vėliau. valdovą reikėjo rinkti bendrai su lenkais. L e n k i j o j buvo dvi prie­ šingos partijos.) Tarpuvaldžio tvarka. Dėl to veikiai kilo nesantaika ir prasi­ dėjo partijų kovos. Tatai visai suprantama: g y v e n a n t sava­ rankiškoje valstybėje. Luominėje valstybėje. kurį gyveno lenkų šlėkta. (biustas iš antkapio. kurs vadovavo Lietuvos didžiūnams. esančio Krokuvos katedroje). Lietuvos bajorija ėmė gyventi tą patį gyvenimą. be bajorų. visuomenės dėmesys juk turėjo kur nors krypti. O ta bendrumo sąmonė ir bendruose seimuose vedama bendra kova dėl savo luominių interesų buvo didžiausias Lietuvos bajo­ rijos galutinio sulenkėjimo veiksnys.). ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms. Suburti apie save ba­ joriją jiems buvo nesunku: čia jiems padėjo jų milžiniški turtai ir senoji tradicija. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m. kuriam abi v a l s t y b ė s b u v o l y g i o s . Bet ir išaugus bajorijos reikšmei. Su jais. Šioje parti- Zigmanto Augusto sesuo Ona. kol Kazimieras išaugo iš vaiko amžiaus. nei kur nei kada. kuri daugiausia šalininkų turė­ jo Didlenkiuose.

Jį pasirašė visi pasaulininkai ir net vienas vysku­ pas. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m. — kad s k i r i a s i t i k ė j i ­ mu (dissidentes de religione) vieni kitų nepersekiosią. Tačiau buvo galingi ir protestantai. Tame konfedera­ cijos akte kalbama ne apie vie­ ną kurią nors tikybą. Kadangi nuncijas. vos prieš 5 mėn. tai iš pradžių to Augusto valdymo gale ir pirmojo tarpuvaldžio metu. vadovaujama J. nes Firlėjas buvo ne tiktai įtakingiausias Mažlenkių ponas. Kadangi visi teismai veikdavo karaliaus vardu. kad į elek­ cija bajorai vykstą viritim). Bet pagaliau jie lenkams 279 . Tuo būdu šis V a r š u v o s konfedaracij os aktas pasidarė pamatiniu protestantų ir visų nekatalikų tikėjimo lais­ vės įstatymu. kurių metu įvyko daug atskirų lietuvių ir lenkų seimų ir kurių metu daug kartų • buvo susikeista pasiunti­ niais. ir seimas jį patvirtino. tai tikrai buvo galima laukti nekatalikų persekio278 jimų. jis teturėjo juridinę galią tiktai Lenkijoje. turėjęs didelę įtaką katali­ konfederacijos aktas buvo suda­ kų kovose su protestantais Zigman­ rytas vienų lenkų. Varšuvos konfederacija. Vėliau jis buvo tvirtina­ mas kiekvieno naujojo karaliaus. rugpiūčio 24 d. bet ir kalvinas. į Varšuvą jie nusiuntė tik savo delegaciją. Ji dabar buvo susirūpinusi pataisyti Liublino unijos aktą. arba tiesiog konvokacija. Baltramiejaus naktį — 1572 m. kuriame pripažįstama visiška tikybų laisvė. d i s i d e n t ų vardu. o elekcijoj dalyvauti i r balsuoti galįs kiekvienas bajoras (taigi buvo sakoma. F. kad n i e k a s dėl t i k ė j i m o n e b ū s i ą s p e r s e k i o j a m a s . Tame seime. galutinai laimėjo didlenkių primo partija. be to. tiek Lietuvoje buvo pradėti vadinti vienu bendru J.) Lietuviai konvokacijoj nedalyvavo: nepatenkinti lenkais. kad karaliui mirus aukščiausioji valdžia priklausanti primui (dėl to jis dar buvo vadinamas intevvex).). Šitas susitarimas buvo pavadintas konfederacija. nes kaip tik tada grėsė naujas sunkus karas su Maskva. jie norėjo pakeisti neseniai padarytos unijos sąlygas ir atsiimti lenkų užgrobtas žemes. ir jie tikėjosi gauti Lenkų paramos. vėliau visada šaukiamas po karaliaus mir­ ties. Varšuvoje buvo sušauktas seimas. kuri nuo akto surašymo vietos paprastai vadinama V a r š u v o s k o n f e d e ­ r a c i j a (konfederacija tais laikais buvo vadinamas bajorijos susitelkimas ir susitarimas ginti bet kokiuos savo reikalus net ginklu). bet vėliau. pradėjo veikti ir Lietuvoje. kurs turėjo nustatyti elekcijos tvarką ir paruošti kai kuriuos įstaty­ mų pataisymus. įvykusias hugenotų sker­ dynes Paryžiuje šv. Gniezno arki­ vyskupui vadovaujant. įtrauktas į Lietuvos Statutą. Šitas konfederacijos aktas buvo pateiktas seimui. buvo vadinamas k o n v o k a c i n i u s e i m u . Dėl to nuo to laiko visi nekatalikai tiek Lenkijoje. L i e t u v a . nes kaip tik tuo metu visoje Europoje ėjo žiauri kova tarp protestantų ir katalikų (kaip tik tuo metu sklido visokių gandų apie pragarsėjusias. Jei karalius būtų išrinktas karš­ tas katalikas. vadina­ mus k a p t u r i n i a i s t e i s m a i s . Katkevičiaus ir M. garantuojama. Varšuvos konfederacijoj nekatalikai susitarė ginti savo teises nuo galimų persekiojimų. reika­ laudami patogesnės vietos elekcijai. tai buvo nutarta tarpuvaldyje sudaryti atskirus teismus.joje daugiausia buvo mažlenkių ir protestantų. kad elekcija turinti įvykti l a u k e t a r p V a r š u v o s i r V o l o s k a i m o . Primui šaukiant konvokacinį seimą. 2. Radvilos. laikėsi nuošaliai. išreikalauti iš Lenkų grąžinti Liublino seime nuo Lietuvos atplėštąsias žemes ir gauti iš jų paramos prieš Maskvą. Commendoni. Jie būdavo renkami pačios bajorijos iš savo tarpo ir nuo šio laiko būdavo sudaromi kiek­ vienam tarpuvaldžiui. kurie naujojo karaliaus turėjo būti patvirtinti. tačiau visiškai nutraukti ryšių su lenkais nesi­ ryžo. Po ilgų derybų. Šitoksai seimas. Konvokaciniam seime laimėjo katalikai. J. Jie seimo metu susitarė ginti savo teises ir tam tikslui paruošė specialų aktą. galutinai visiems laikams buvo pripažinta. Taip pat visiems laikams buvo nustatyta karaliaus elekcijos tvar­ ka: buvo nutarta. bet apskri­ tai.

ir buvo pradėta ruoš­ tis kito karaliaus rinkimams. garantuojama. jis savo pa­ žadų nepaisė. o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis. paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija. viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais. nors jam tebebuvo tik 23 m. vedybas su Ona vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip. Toksai aktas (pacta conventa) vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam kara­ liui. vadinamam pacta conventa. slapta. su viskuo sutiko ir prisiekė. įsteigti laivyną. gyventi santarvėje su 280 Prancūzija. Išrinkus lenkams. jis išvyko į Prancūziją ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko I I I vardu. pra­ dėjo kilti nepasitenkini­ Henrikas Valois. kaip vienas iš blogiausių Pran­ cūzijos karalių). d.t. Dėl to Lenkijoje. vėliau vadinamas H e n r i k o a r t i k u l a i s . tačiau labiau­ siai rūpinosi gauti sostą Prancūzų karaliaus Karolio IX brolis H e n r i k a s V a l u a (Valois). Tarp kitko. ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. ir t. pagal Liublino unijos aktą. — nors. Kai reikalaujamas jis atgal nebegrįžo. taikomi ir vėliau renkamiems kara­ liams. Lietuvos kunigaikštis ir mas greit pasibaigė. Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų. kaip kas 2 metai. niekam nieko nesakęs. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant. Naujojo karaliaus aktai. Henrikas suži­ nojo. Kotrynos. Kandidatų į sostą buvo nemaža. Be vadinamųjų Henriko artikulų. o smulkbajoriai buvo linkę rinkti Mask­ vos carą Joną IV Žiaurųjį. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas de non praestanda oboedientia — apie atsisakymą nuo paklusnuo). absoliutiškai. karo atveju sa­ vo pinigais pasamdyti kariuomenės. Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai. kaip buvo valdoma Prancūzi­ ja. naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos. t. kuri vėliau bū­ davo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos. o iš dalies ir Lietuvoje. kurs žinomas. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą skyrium nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją. Jos buvo surašytos kitam rašte. liečiančios jį patį. Jame kara­ lius pirmučiausia pasižada niekad nesiekti padaryti sostą pavel­ dimuoju ir garantuoja. kad po jo mirties bajorija galėsianti pati laisvai išsirinkti sau naują karalių. Taip antai. kad seimai būsią šau­ kiami ne rečiau. mas. pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti. kad karalius saugosiąs krašto sienas. 281 . kad mirė jo brolis Karolis I X . jis pasižadėjo vesti Zig­ manto Augusto seserį Oną. vyras — Švedų karalius Jonas. Lietuvos didžiūnai (Kat­ kevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimili­ jono II sūnų Ernestą. nesius. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas. Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Pa­ ryžių. Žo­ džiu. PaLenkų karalius (vėliau Prancūzijos karalius karaliavęs vos 5 mė­ Henrikas III). tai yra suglausta valstybės konstitucija. bet. y. Savo kandidatūrą statė ir Zigmanto Augusto sesers. Tačiau tas neri­ 1573—1574 m. tai buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1574 m. taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu ir lietuviai. Tie abudu aktai buvo ne kas kita.. Henrikas per savo atstovą elekciniam seime sutiko su viso­ mis sąlygomis. Laimėjo šis pastarasis. o jai 55 m.nusileido ir balandžio mėnesį atvyko į sušauktą elekcinį seimą.). o tik bajorijos sutartis su kara­ lium. Atvykęs ir vainikavęsis Krokuvoje. apmokėti Zigmanto Augusto skolas. kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos. tuo būdu tikėdamiesi išvengti sun­ kaus karo su juo. delegacijoms nenusilei­ dus.

3. ir t. Dar tebekaraliaujant Hen­ rikui. nelaikyti išrinktu nei Batoro nei imperatoriaus Mak­ similijono I I . o vėliau išpirkti totoriams patekusius belaisvius. todėl įsiviešpatauti Lenkijoje jam buvo nesunku. antrasis Lietuvos seimas nutarė jį pripažinti savo valdovu. Tik už tai jisai iš anksto turėjo pasižadėti grąžinti Lietuvai atplėštąsias žemes. pirmučiausia jie reikalavo. Jiems tik rūpėjo rasti sau tinkamiausią kandi­ datą. bet jį palaikė daugumas bajorijos. kad po to jį išsirinksią savo karalium ir lenkai.ir nuo to pasiūlymo atsisakė. prieš atvykdamas į savo naująją valstybę pasižada atsiųsti valstybės reikalams 200. Ta282 čiau išėjo kitaip. nepripažino jo tiktai vienintelis pirklių valdomas Dancigo miestas. t. Henrikui pabė­ gus. kurs betgi buvo ginklu priverstas jam nusilenkti. kurį buvo norima išrinkti jau 1573 m. Atvykusi speciali lietuvių de­ legacija pareiškė griežtą protestą pačiam karaliui ir rei­ kalavo. Nors didelė Lenkijos didponių dalis ir buvo nusistačiusi prieš Batorą. savo pinigais pasamdyti 1. patvirtinti visas senąsias teises. pagaliau sutiko ir lie­ tuviai rinkti naują kara­ lių. Batoro įsiviešpatavimas. kur jis būtų pakeltas didžiuoju kunigaikščiu be lenkų. sušaukę savo atskirą seimą Gardine. lietuviai svajojo jo padedami pakeisti Liublino unijos nuo­ status ir susigrąžinti sau Lenkų užgrobtąsias že­ mes. nes tuo tarpu grėsė karas su Maskvos caru Jonu I V . dangi Lenkijos bajorija labai nemėgo vokiečių Habsburgų. kad jis n e s i v a d i n t ų d i d ž i u o j u L i e t u v o s k u n i g a i k š č i u . Kadangi netrukus mirė jo konlturentas im­ peratorius Maksimilijonas. Kol Batoras įsiviešpatavo.) elekcija Stp. tačiau kita dalis lenkų didžiūnų ir daugumas bajorijos pareiškė prieš jį protestą ir karalium paskelbė Turkų sultono rekomen­ duojamą S e p t y n p i l i o (Vengrijoje) kunigaikštį S t e p o n ą B a t o r ą . kad jis buvo išrinktas. Ka­ 1576—1586 m. vesti kunigaikštytę Oną. Vitkevičiaus piešinys). Stp. t. tačiau lietuviai nė viename iš jų nedalyvavo. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m. O pačia conventa akte jam buvo įrašytos šito­ kios sąlygos: jis pasižada atkariauti Maskvos užimtąsias žemes (tas lietė Lietuvą) ir gyventi taikoje su turkais ir totoriais.000 auksinų.000 raitelių ir 500 pėstininkų. jie neskubėjo pa­ skelbti j j netekus sosto. Nedalyvavo lietuviai nė Batoro karūnaciniame seime. (S. tikėda­ masis. Lietuviai tikino imperatorių. jie stabdė nuo to žygio ir lenkus. Batoras taip pat prisiekė laikytis H e n r i k o a r t i k u l ų ir pacta conventa punktų. Batoro elekcija ir Lietuva. lenkai sušaukė net ke­ letą seimų. jiems ne­ dalyvaujant. y. jie siūlė lenkams panaikinti rinki­ mus. kad tuo būdu Lietuva visai nepersiskirtų su Lenkija . Lietuviai protestavo. Dau­ giausia lietuvių simpati­ jos turėjo tas pats impe­ ratoriaus sūnus Ernes­ Steponas Batoras. Tik. kad jis atsisakytų Lietuvos iždo naudai nuo visų 283 . Tačiau lietuviai pateikė jam tam tikras sąlygas. ir šaukti naują seimą. L i e t u v a iš pradžių visai nepripažino Batoro savo val­ dovu. kai Batoras prižadėjo lietuviams saugoti visas jų teises. kovai su Maskva pasižada panaudoti ir savo kunigaikštystės kariuomenę. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Elekciniam seime lietuviai ir dalis lenkų di­ džiūnų nutarė rinkti karalium patį imperatorių Maksimilijoną. kurs turėjo vesti kunigaikštytę Oną. Tad veikiai. Lietuvos ponams tinkamiausias atrodė kuris nors iš imperato­ riaus Maksimilijono sū­ nų arba ir jis pats. tai jį bematant pripažino visa Lenki­ ja. d. tas. jis karūnavosi ir vedė kunigaikštytę Oną. tai Lietuvos ponai net buvo pasiūlę impe­ ratoriui atsiųsti Ernestą su būriu kariuomenės į Lietuvą. kad jo sūnus bus bendrai išrinktas abiejų valstybių. Bet imperatorius pabijojo. pakeisti unijos aktą ir atgaivinti atskirus Lie­ tuvos seimus. atvykęs į Krokuvą. maža to. Ta­ čiau kai pasibaigė Hen­ rikui grįžti paskirtas lai­ kas.

4. ir caras vis dar tikėjosi sosto. nes vis dar tikėjosi. Saugokit savo laisves. Prieš atvykstant pas jus. Livonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį valdė Lietuva su Lenkija. ir 2 mėn. atvykau jūsų kviečiamas. nes caras Jonas IV žūt būt norėjo gauti sau patogų išėjimą į Baltijos jūrą. 5. mokąs valdyti ir turįs didelių politinių sumanymų. o iš dalies ir Lenkija. Nors Batoras visą savo karaliavimą buvo palankus Lietuvai. be to. tai karas laikinai aptilo. 285 284 . bet tik tokiais. Stepono Batoro karai su Maskva Santykiai su Maskva iki 1579 m. dar geras karo vadas. o ne koks nors nulipdytas ar nutep­ liotas.. Jis mokėjo ir sugebėjo valdyti net tokią netvarkingą valstybę. Tik. 217 psl.Zigmanto Augusto seseriai Onai paliktų privatinių dvarų. N o r i u p a t s a i v a l d y t i i r į s a k i n ė t i . tačiau didikai buvo griežtai prieš jį nusistatę: mat. tad nepa­ kęsiu. Todėl myliu ir saugau savo laisvę. kad bendrieji seimai rinktųsi pakaito­ mis Lietuvoje ir Lenkijoje. kad Lenkija. tarp Lietuvos ir Maskvos tebebuvo neišspręstas ginčas dėl Li­ vonijos (žiūr. Turkų sultono vasalą. birželio 29 d. o ne jį. jog pripažįstanti jį savo. valgio ir apdaro man pakako. Batoras gražiai žadėjo atsižvelgti į vi­ sus Lietuvos reikalavimus ir kai prisiekė saugoti visas jos teises. ir 13 d. kuri tuo metu buvo suskaldyta tarp turkų ir austrų. Dievo valia tapau šios valstybės karalium. t. kad Lietuvos kariuomenės vadais nebūtų skiriami nei lenkai nei kiti svetim­ šaliai. Batoras. Caras tuo tarpu sugalvojo lengvesnį būdą Livonijai įgyti. Stepono Batoro asmuo 1576 m. y. tad jai buvo labai sunku gintis. kitą — Švedija. susitaręs su didžiūnais. tačiau visų Lietuvos reikalavimų neįvykdė. kad kas nors man įsakinėtų. o ketvirtą buvo užgrobęs caras. nuo to laiko. Lietuvos kariuomenės čia buvo labai nedaug (o lenkų visiškai nebuvo).. o imperatoriui Lenkija. kai jis buvo lenkų išrinktas. kokia tuo metu buvo Lenkija (didžiūnų valdoma Lietuva tuo metu dar buvo daug tvarkinges­ nė. Steponas Batoras. Įsiviešpatavęs Lenkijoje ir Lietuvoje. tai delegacija visos Lietuvos vardu paskelbė. ir abi pusės žinojo. būtų caro va­ salas. Jau 1570 m. Taip susitaręs su Magnusu. šias neseniai įsigytas žemes norėjo apginti. ir 24 d. tarp jų buvo pasirašytos 3 me­ tų paliaubos. Caras viešai į Lietuvos Lenkijos sostą rėmė imperatoriaus kandidatūrą. didelės energijos. Jis buvo silpnokos sveikatos ir dažnai sirguliavo. o laisvėje. trečią — Danija. caras sumanė padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karalaičiui M a g n u s u i. ir jūs man uždėjote ant galvos karūną. caras jautėsi labai įžeistas: jam buvo pikta. didžiuoju kunigaikščiu (tai įvyko 1576 m. karalius ją galėjo labai gražiai tvarkyti). 1571 m. bet ne­ būkit mano ir senatorių auklėtojais pedagogais. užimti didžiąją dalį Livonijos. Kartą 1576 m. deja. 1575 m. kad Lietuvai būtų pridėta tiek naujų žemių. o vėliau ir Lietuva. padarė daug gero tiek Lie­ tuvai. neilgai jam teko valdyti — vos 10 metų. Kadangi tada buvo tarpuvaldis. o ne vien tik Lenkijoje. bet slaptai veikė vien savo naudai ir planavo net Lietuvos Lenkijos pasidalinimą: jam turėjo tekti Lietuva. Steponas Batoras turėjo 43 m. kai buvo karūnuotas karalium). bemeilijo priimti sau val­ dovu mažytį kunigaikštėlį. tiek Lenkijai. y. bū­ damas. Šiaipjau buvo žmo­ gus protingas. praėjus 7 mėn. bijojo gauti tokį savo žiaurumu išgarsėjusį valdovą. kiek buvo nuo jos atplėšta ir priskirta Lenkijai 1569 m. caras pradėjo kariauti su Švedais.. Lietuvos bajorija gal būtų ir su­ tikusi jį rinkti. caro kariuomenė įsiveržė ir į Lietuvos Len­ kijos valdomąsias sritis. Liublino seime. kad jis pats arba jo sūnus Teodoras gaus Lietuvos ir Lenkijos sostus. jis svajojo išvaduoti savo tėvynę Vengriją. Batorui ateinant į sostą. kad norėjo jį sulaikyti nuo karo. Būkit laisvių sar­ gais. kad toliau neišvengs karo. jis pasakė: „Gimiau ne arklidėje. kurie laisvių nenaudoja piktam". o 1575 m. Lietuva. Kai Stp. kuris. T o ­ liau lietuviai reikalavo. gavęs Livonijos karaliaus titulą. Taigi esu tikras jūsų karalius. o vien tik lietuviai. dide­ lės valstybės valdovą.). amžiaus. Kai karalium buvo išrinktas Stp. kai Lenkų seimas atsisakinėjo duoti karo rei­ kalui mokesčių ir reikalavo iš Batoro Zigmanto Augusto turtų apyskaitos. Į tvirtą ranką paėmęs valstybės vairą. t. Jie tik dėl to derėjosi su juo dėl sosto. pasibaigus paliaubų laikui. caras dar nepradėjo karo.

prisipirkus ir prisi­ gaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla). nepaisydamas jo laiškų ir siūlomų derybų. todėl reikalavo. ir 1577 m. Len­ kai ir šitam seime nenorėjo duoti daugiau mokesčių. Neprisišaukdamas pa­ galbos. Tuo būdu surinkus pinigų. kiemo hetmonas (jis pirma­ sis — nuo 1579 m. Tačiau lietuviai nenorėjo įsileisti į savo kraštą ginkluotos lenkų bajo­ rijos. Todėl karalius tuojau grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. ir vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis.000 karių. Pagaliau laimėjo lietuviai ir karalius. šuvos seimo atvykęs į Vil­ nių. žygis. . 1579 m. buvusiu net kitų vasalu . pramintas Perkūnu. Buvo aišku. Magnusas net buvo karūnuotas Livonijos karalium. susitarė. kariškai nemo­ kyta. jis net atsisakė nuo savo pareigų. lenkai irgi sutiko apsidėti mokesčiais. kad vis tiek teks kariauti. kad karas Livonijoje turės labai greit vėl pra­ sidėti. Nenorėjo bajorų kariuomenės nė karalius. Caras tuo metu vis siūlė taiką. kad jie duotų samdytos kariuomenės. Po Var- Kristupas I Radvila Perkūnas. nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje. kad būtų galima laimėti laiko. Batoras. 286 1 5 7 9 m. kur padė­ kojęs jiems už uolų dalyvavimą kare. Todėl jis pradėjo su caru derybas. nepaklusni. todėl negalėjo spirtis. Lietuva noriai pasižadėjo duoti 10. Lenkai iš pradžių nesutiko apsidėti mokesčiais karo reikalui: jie bemeilijo eiti patys kariauti. prisisamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių. jau nebelinko į caro pusę. žygis ir Polocko atgavimas. kuriam padėjo sūnus. piktinosi.600 karių (jų tarpe lenkų te­ buvo vos 300). vėl išžygiavo į karą 287 . nuolatinių karų labai nuvargintas. Tačiau. ta­ čiau karaliui vis dėlto pa­ sisekė juos palenkti. nuo 1579 m. kiek šį kartą buvo lenkų karių. kad Stp. Batoro už paveržtą sostą. o kraštas. o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J. lauko hetmonas Kristupas. kad valdovai vienas kitą vadin­ davo broliu. o nuo 1589 m. Rudojo sūnus. kad ruošiamasi rimtam karui. ) . pyko. o tuos titulus patsai vartojąs. — pradėjo va­ dintis lauko hetmonu). kaip toliau veikti. karalius su vyriausiomis jėgomis iš Vil­ niaus išžygiavo į Polocką. kam karalius nepripažįstąs jam Polocko. vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę. Mikalojaus R. Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau nuo seno buvo toks paprotys. kuri buvo suspiesta Pskove. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė (lietuviai dabar davė net 12. laikydamas jį paprastu kunigaikštėliu. Caro ir Magnuso kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kito. didysis hetmonas. nes tokia kariuomenė visada buvo labai nedisciplinuota. Tuo tarpu Steponas Batoras negalėjo pradėti karo. atsirado nemaža Magnuso šalininkų. tačiau caras. kurį po 3 savaičių apgulties paėmė (tuo būdu nuo 1563 m. matydamas. Atėjus 1 5 8 0 m. nesulaukdamas taikos. . karalius vėl išžygiavo į karą. pra­ dėjo bruzdėti prieš Lietuvių ir Lenkų valdžią. Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų. Mas­ kvos valdžioje išbuvęs Poloc­ kas sugrįžo Lietuvai ir liko jos iki pirmojo padalinimo).700 karių. o pinigai jau buvo išsekę. Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai. vasarai. Katkevičius teturėjo vos apie 4. nenorėjo pripažinti jo sau lygiu. Batoras labai atsidėjęs ruošėsi karui. nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais ir nebuvo dar pasiruošęs. Su Po­ locko paėmimu karas dar ne­ pasibaigė. ir Lietuvos kariuo­ menei be didelio vargo pasi­ sekė atsiimti nemaža miestų.). Trakų kaštelionas ir vicekancleris. Karalius Stp.Buvo aišku. ir su ja būdavo sunku kariauti. Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas. jis čia sušaukė vienų l i e t u v i ų s e i m ą . Tuo tarpu Livonijos būklė buvo labai kritiška: kraštas. nuo 1584 m. tikrai nežinoma). — nuo 1572 m. di­ delis kalvinų globėjas (f 1603 m. pykdamas ant Stp. Bet kai Stp. 1580 m. todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam. tik iš pradžių labai sunkio­ mis sąlygomis: reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grą­ žinti pirmojo žygio metu užimtus miestus. Vilniaus vaivada.

Sutartyje caras atsisakė nuo Livonijos. vadi­ namą kolegija (žiūr. 1582 m. kurie labai nepalankiomis sąlygomis pradėjo I ietuvos I s t o r i j a . jį palaikė beveik visi protes­ tantai. 15 metų buvo caru jokiems dideliems žygiams netikęs jo silpnaprotis sūnus Teodoras. nes užėjusi žiema labai trukdė kariauti. dary­ damas šias paliaubas. Maskvoje tuomet prasidėjo per­ versmų periodas — užėjo vadinamoji didžioji suirutė (smuta). Maskvoje suruošęs viešą tikybinį disputą su Posevinu. kaip kad anksčiau. buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. 19 289 . (liaudies nusistatymo niekas tada nepaisė: kokį kunigą savo bažnyčioj pastatydavo ponas. Batoras išvyko į trečiąjį žygį. Nors Stepono Batoro tėvynėje. jis pats visaip išjuokė net patį popiežių. Po jo. kuriam už karo sulaikymą caras buvo pasiža­ dėjęs priimti katalikybę. bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija. joje prasidėjo ligos. tokio tikėjimo turėdavo būti ir bau­ džiauninkai). renkant karalium. Dėl to po Jono IV Žiauriojo dar ilgai iš Maskvos pusės nebuvo jokio pavojaus Lietuvai. tačiau jam jau nebeteko kariauti. o dar mažiau jų mokėjo lietuviškai. Polocko ir Veližo. Caras Jonas IV. kaip tik tuo metu popiežius. Batorą. Jau 1580 m. atsiuntė savo tarpininką — žinomą diplomatą jėzuitą P o s e v i n ą ir ragino Batorą baigti ka­ rą. atsikvietė į Vilnių jė­ zuitų. caras staiga atšaukė visus savo anksčiau padarytus nusileidimus ir savo laiškuose vėl ėmė visaip niekinti ir plūsti Stp. paliaubos. net nepaėmus Didžiųjų Lukų tvirtovės. Tuo metu Lietuva dar daugiau atsiėmė iš jos žemių. Veng­ rijoje. jis vis dėlto buvo ne fanatikas. J ė z u i t a i . jis mokėjo sudrausti tiek protestantus. Dėl jo tolerancijos. rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą.) jis mirė. jis tikėjosi. — caras pasidarė nuolaidesnis ir daug mandagesnis: jis jau nebesiplūdo. vyskupas Protasevičius. Batoras su svarbiausiomis jėgomis apgulė Psko­ vą. Kita vertus. įkalbinėjo karalių daryti taiką. Reikalui esant. gal būt. norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais. Apsidžiaugęs paly­ ginti gera taika. kad karo sunkumus tenka nešti beveik jiems vieniems. Tačiau valdydamas jis visur rėmė katalikų Bažnyčią. kad caro pasiuntinius jis galįs priimti savo stovy­ kloje. Tuo metu protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs. buvo paplitęs protestantizmas. nes netrukus (1584 m. Labai maža tuomet buvo belikę katalikų kunigų. kariuomenė buvo išvargusi. Batorą. be to. Didikai beveik visi buvo kalvinai. žygio metu lietuviai. tačiau jis pats buvo išauk­ lėtas katalikiškai. Maža to.). bet didelis tolerantas. ir galvojo vėl kada nors pradėti karą 288 su Lietuva. Bet kadangi nuo pagrindinių savo reikalavimų jis vis dėlto neatsisakė. jam buvo grąžinti tik Didieji Lukai. Žygis į Pskovą ir 1582 m. išgavęs iš seimo naujų kre­ ditų. Stp. nors Lenkijos katalikų Bažnyčios sinodas buvo iškeikęs visus tos konfederacijos gynėjus. o ypač uoliausius to meto kovotojus su protestantizmu — jė­ zuitus. Posevinui tarpininkaujant. Kai 1581 m. Livonija nuo Maskvos buvo apginta. suirutės metu Maskva buvo nebe puolančioji. Todėl po ilgų derybų. kad Batoras bus priverstas nutraukti kovą: mat. tiek katalikus. jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje. Tuo tarpu caras dar tikėjosi atsigauti ir pradėjo ieškoti paramos svetur. Kai Stp. bet puolamoji. kad įsikiš užsienio valdovai ir sulaikys Stp. dėl to kai kas iš pradžių jį net laikė palinkusiu į protes­ tantizmą. Ka­ ralius linko taikintis. Priešingai. prasidėjo derybos. jei tik caras pasiūlytų priimtinesnes sąlygas. sausio 15 d.ir pranešė. Maskvos susilpnėjimas. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams. matydami. su kurio mirtim pasibaigė Kalitos dinastija. o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias ru­ sų žemes.. 6. caras apie perėjimą į katalikybę nebenorėjo nė kalbėti. Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. 254 psl. tik didelė dalis smulkbajorių tuomet tebuvo katalikai. vildamasis. tai sujungtos Lietuvių ir Lenkų kariuo­ menės dabar paėmė labai svarbią caro D i d ž i ų j ų L u k ų tvirtovę ir daug aplinkinių miestų. jis vis dėlto pripažino tikėjimo laisvę ir protestantams ir uoliai saugojo 1573 metų Varšuvos konfede­ racijos akto nuostatus. o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama. Kad ir užaugęs tikybinių kovų metu. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais Tikybiniai santykiai. o miestuose buvo įsigalėję liuterionys. ir savo pasiuntiniams įsakė labai švelniai elgtis. Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius. nesigailėdamas savo turtų.

Abudu kancleriai — Radvila ir Valavičius — net buvo atsisakę prispausti privilegijoje valstybinę antspaudą. o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). kurį jis antrą kartą iškilmingai patvirtino atvykęs į Lietuvą (1579 m. Į katalikybę sugrįžo net didžiausiojo pro­ testantų veikėjo. Tais laikais būdavo labai paprastas reiškinys. pačių jėzuitų į katalikybę at290 verstas vyskupas J u r g i s R a d v i l a (Mik. Netrukus akademijos įkūrimą pa­ tvirtino ir popiežius. kad apsukrūs. ji buvo paversta universitetu. Tuo būdu jau buvo pakankamai kandidatų aukštajai mokyklai. gale buvo pradėta dėstyti ir medicina. paprašė patvirtinti ją iškilmingu aktu. eidamas į karą su Maskva. Jos įkū­ rimui karštai priešinosi Lietuvos didikai protestantai. jis tikėjosi. o vėliau dar labiau pragarsėjęs teologas. Kai 1579 m. tai dažnai jie iš ten grįždavo protestantai. o grįžę namo po kiek laiko vėl pereidavo į kata­ likybę. jis atvyko į Vilnių. vėl atvirsdavo į pro­ testantizmą. pradedant Mikalojaus Juodojo sūnu­ mis. bažnyčias ir kitokiais būdais veikią jėzuitai galės būti gera jo valdžiai parama ir padės suvaldyti padriką bajorų visuomenę. Todėl kai 1578 m. bet netrukus didelė jų dalis vėl sugrįžo į katalikybę. Jėzuitų kolegija. ge­ nialųjį karo vadą.savo darbą Lietuvoje. buvo katalikai.). Vilniaus akademijos įkūrimas (1579 m. grįžęs iš karo žygio. bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį. Jais ypatingai rūpinosi vysk. kokias turėjo visi kiti Europos katalikiškieji universitetai ir akademijos. Juodojo sūnus). Kliūčių akademijai kurti atsirado pačioje Lietuvoje. Daugelis vyko į Vokietiją. privalė dar ir popiežiaus patvirtinimo. gerai organizuoti. jie jau turėjo nemaža turtų ir daug galingų globėjų. profesorių iš tų pačių vilniškių jėzuitų irgi buvo tinkamų. Karalius tatai padarė. beveik visi buvo protestantai. Akademija tada buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla. kad iš jo būsiąs atimtas vice­ kanclerio urėdas. o nesvyžiečių — M i k a l o j u s J u o d a s i s . Radvilų šeimos buvo dvi šakos. kad jaunystėje buvę protestantai. jėzuitams atvykstant į Vilnių. Vilniaus jėzuitai per vysk. nes daugelis jaunimo turėjo vykti toliau mokytis į užsienio univer­ sitetus. hetmoną. Lietuvos didikai. Radvilą paprašė jį leisti įkurti Vilniuje akademiją. karaliaus pagrasintas. kuris galutinai buvo uždarytas 1832 m. Pirmuoju akademijos rektorium buvo paskirtas mozūras. tai reikėjo. — atidavė auklėti jėzuitams. Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas. Ypač didelė jų įtaka buvo Vilniuje. Galingasis Radvila nenusileido. o nesvyžiečiai. 1803 m. Protasevičių ir J. Akademiia greit iškilo ir ilgą laiką buvo centralinė Lietuvos švietimo įstaiga. patekę į jėzuitų mokyklas. Kadangi viskas.). Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai. 291 . kas buvo daroma Bažnyčios. kuri buvo labai reikalinga. jau rusų caro įsakymu. 1644 m. tarpininkaujant vyskupams ir katalikams didžiū­ nams. pasidarydavo ka­ talikais. X V I I I amž.. rašytojas ir pamokslininkas P e t r a s S k a r g a . o ypač dievobaimingoji Zigmanto Augusto sesuo Ona (ta pati. dabar buvo pilnintelė: mokinių skaičius joje pasiekė 700. Batoras labai mielai sutiko ir davė privilegijos raštą. Todėl katalikų dvasininkams ir jėzuitams buvo labai svarbu įkurti savo aukštąją mokyklą. čia jie ruošė viešus disputus (ginčus) su protestantų teologais ir visose bažnyčiose turėjo savo pamokslininkų. Juos rėmė ir daug kitų atverstų didikų. Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo M i k a l o j u s R u d a s i s . Tais pačiais 1579 m. Šios šeimos palikuonys išgyveno iki mūsų laikų.. Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Kat­ kevičius. iš vicekanclerio Kazimiero Sapiegos fundacijos buvo įsteigtas ir teisių fakultetas. per mokyklas. Jėzuitams rodė palankumą ir patsai karalius Stp. Privilegiją jėzuitams karalius davė būdamas Lenkijoje. Mikalojaus Radvilos Juodojo. Protasevičius ir jo koadjutorius. iš pradžių nesuradusi mokinių. kuri buvo numatyta žmona karaliui Henrikui ir kurią vedė Stp. išvykę į Vokietijos universitetus. Stp. Iš pradžių joje buvo tik du fakultetai — teologijos ir filo­ sofijos. Jėzuitams jau nebebuvo sunku įkurti aukštąją mokyklą: jai kandidatų jau buvo pakankamai paruošta. nusileido ir prispaudė antspaudą. tai per jo priėmimą jėzuitai. Bet Valavičius. o biržiečiai visi išmirė dar XVII amžiuje. — būsimąjį Vilniaus vaivadą. Batoras). Batoras. kad kuo mažiausia vyktų mokytis svetur ir kad vietoje būtų galima paruošti didžiai rei­ kalingų katalikų šviesuolių su aukštuoju mokslu. ir tada jau žinomas. ne tik patsai metė kalvinizmą. Grigalius XIII ją patvirtino ir davė jai tokias pat teises. šeima. dabar jau buvo labai sustiprėję. bet kadangi ten universitetai buvo protestantiški. Biržiečiai Radvilos visą laiką liko kalvinai. kad popiežius patvirtintų ir Vilniaus akademijos įkūrimą. tuo būdu iki pilno universiteto tetrūko tik medicinos fakulteto.

tad iš viso tribunolo narių buvo 46. 232 psl. ir bylos išgu­ lėdavo jame nespręstos net dešimtimis metų. Šv. ir galu­ tinai jis buvo įkurtas 1581 m. į kurį įeidavo 4 vyskupijų kapitulų skiriami kunigai ir 6 tribunolo deputatai. jis ėmė rinktis tik Vilniuje ir Gardine. Gana ilgą laiką bajorija čia nieko nelaimėjo. Todėl bajorija seimuose ir seimeliuose nuolat reikalavo. X V I I I amž. 7.) ir darbuodavos tribunole vienus metus. bet 1588 m. V y r i a u s i o j o L i e t u v o s t r i b u n o l o reikalas buvo svarstytas net keliuose atskiruose Lietuvos seimuose. Taigi nuo to laiko jau buvo 49 tribunolo nariai. Su mažais pakeitimais jis toks pat išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos. Bet pagaliau. kurie darydavo sprendimus didžiojo kuni­ gaikščio vardu. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje (žiūr. Tri­ bunolo posėdžiaujamomis vietomis buvo paskirti šie miestai: Vilnius.). kaip kad atsisakė nuo žemesniųjų. Bylos bū­ davo sprendžiamos balsų dauguma.). atsisakė nuo savo teismų ir įkūrė pačios bajorijos renkamą t r i ­ b u n o l ą Lenkijoje.) Lietuvoje nuo senovės visi teismai priklausė didžiajam kunigaikščiui. Šitoksai teismas veikė labai lėtai. o maršalka ir abu kancleriai. kuriam tekdavo 292 293 .spręsti apeliacines bylas. Trakai. kai Steponas Batoras. kad didysis kunigaikštis atsisakytų ir nuo apeliacinių teismų. o gudiškųjų sričių — Naugarduke ir Minske. ruošdamasis į karą prieš Maskvą (1578 m. O bajorijos byloms su dvasininkais būdavo sudaromas m i š r a s i s t e i s m a s . Tatai atlikdavo ne jis pats. Tikrosios Lietuvos bylas spręsdavo Vilniuje. kad vyriausiasis teismas būtų kitaip sutvarkytas ir kad sparčiau veiktų. Bet Trakuose jis netrukus nustojo rinktis. Tribunole pirmininkaudavo iš tų pačių deputatų renkamas pirmininkas. Naugardukas ir Minskas. tačiau vyriau­ siuoju teisėju pasiliko didysis kunigaikštis. Žemaičiai prisijungė prie to paties tribunolo ir rinkdavo į jį 3 savo de­ putatus. 1564 m. Iš pradžių buvo numatyta įkurti atskirą tribunolą ir Žemaičiams. Kiekvienas seimelis rinko po 2 atstovus. vadinamas t r i b u n o l o m a r š a l k a . vadinamus d e p u t a t a i s . ir paliktų juos bajo­ rijai. Tribunolo teisė­ jais buvo visų seimelių renkami bajorijos atstovai. ji reika­ lavo. tai netrukus tas pats buvo padaryta ir Lietuvoje. Be to. Jono bažnyčia ir jėzuitų akademijos (vėliau Vilniaus universiteto) kiemas. arba d v a s i š k a s i s t r i b u n o l a s . Jie visada bū­ davo renkami specialiai šaukiamame Grabnyčių seimely (apie va­ sario 2 d. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.

kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka. Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Ru­ dolfo brolis Maksimilijonas. Elekcijos laukas atrodė. Tačiau mirtis viską sugriovė. Batoro našlė Ona: mat. Lietuviai irgi atvažiavo į Varšuvą.) a. Be to. Visų pirma jo karo žygių dėka buvo gar­ bingai pašalintas beveik šimtą metų Lietuvą varginęs Maskvos pavojus. Lietuviai 1588—1632 m. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų. kurį rėmė ir Lietuvos didikai. tuojau pakėlė galvas ir ruošėsi atsiskaityti su jo bendradarbiais. kaip dviejų priešų karo sto­ vykla. Antrasis kandidatas bu­ vo Maskvos caras Teo­ doras. Lenkijos kancleris 294 . 295 C. Maksimilijonas dar bandė kariauti. kaip su atskira valstybe. — lietuviai iš pradžių jo neno­ rėjo net pripažinti. Į elekcijos seimą 1587 m. visi. vadovaudamas Lenkijos kariuo­ menei. bet karūnacinio seimo metu Silezijoj (ties Byčina) pralaimėjo mūšį. Zigmanto Vazos laikai (1587—1632 m. pateko Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Za­ moiskis. tad nė mes jos nežinome). jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva. Trečiasis kandidatas buvo Švedų karalaitis Zigmantas. šį palaikė daugu­ mas Lietuvos bajorijos. dėl kurio iš­ rinkimo labiausiai rūpi­ nosi Stp. Jis buvo svetimšalis. d. Mirė sunkiai sirgdamas (to meto gydytojai jo ligos nesuprato. kur atnaujino senąją pilį (iš dalies jis čia gyvendavo dėl to. Valstybė Vazų dinastijos laikais ( 1 5 8 8 — 1 6 6 8 m. o jos priešai — Zigmantas Vaza. Steponas Batoras svajojo savo sostą palikti bro­ lėnui Andriui. kad pirma lenkai savitarpyje susitaikintų ir paša­ lintų kariuomenę. Maksimilijoną. jo laikais net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką. gruodžio 12 d. bet vėliau jis labai susiartino su Lietuva. jisai buvo jos sesers Kotrynos sūnus. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis Steponas Batoras buvo paskutinysis garbingas Lietuvos valdovas. nei su vieno nei su antro išrinkimu. jis rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais. ir hetmonas Jonas Zamoiskis. Ištisus paskutinius savo gyvenimo metus jis išgyveno Gardine ir ruošėsi dideliems žygiams: svajojo pa­ imti į savo įtaką arba net užkariauti Maskvą ir tada bendromis jėgomis išvyti iš Europos turkus. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas Elekcija. ir išvažiavo namo. dažniausiai gyvendavo Gardine. Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai. Jam mirus. bet netikėtai miręs nesuspėjo tam tikslui paruošti dirvos.) 1. Ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas. Stp. kad nereikėtų gyventi kartu su savo sena žmona Ona). Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: Zamoiskio partija pa­ skelbė išrinktu Zigman­ tą Vazą. Savo paties atnaujintoje Gardino pilyje jis ir mirė 1586 m. Visą mėnesį seimas ne­ galėjo susitarti dėl kan­ didatų. Būdamas hetmonas. Batoras mėgo Lietuvoje medžioti ir gyventi. Jo nuopelnas buvo ir akademijos įkūrimas. jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas. Jo nuopelnai dideli. Lietuvos kunigaikštis pareiškė. jog nesutinką ir Lenkų karalius. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis I. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais.8. tačiau į elekcija nėjo: jie reikalavo.

Lietuvos gyvenimui tuo metu vado­ vavo R a d v i l o s ir K a t k e v i č i a i . 3) Turinti būti be 1585—1589 m. Tų derybų metu Maksimi­ lijono kariuomenė tebebuvo Lenkijoje. jau žinoję apie mū­ šio laimėjimą. seime atplėštosios žemės. III Statuto laida. — lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti S t a t u t ą . o Maksi­ milijonas patekęs į nelais­ vę. jį Lietuva pripažinsianti tik tada. Zigmanto būklė būtų buvusi labai sunki. vieta būsianti atiduota lietuviui. Netrukus po to iš karo lauko atėjo žinia. Jei lenkai to nenorėtų. 1589—1625 m. kai Lietuvos delegacija pareikalavo arba tuojau įvykdyti jos reikalavimus. paliaubos su Maskva buvo nu­ trūkusios ir grėsė naujas karas. kad šie. kad Zamoiskis laimėjęs. Atvykusi de­ legacija pareiškė. Taip iš tikro ir buvo iki pat nepriklausomybės galo. kad Lie­ tuva nepripažįstanti Zig­ manto savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. 1625—1633 m. Tuomet delegacija vi­ sos Lietuvos vardu pareiš­ kė. lenkai labai gailėjosi nusileidę lietu­ viams ir kaltino lietuvius. tad buvo labai svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. Len­ kai. nenuvyko net į Zigmanto karūnacinį seimą (1588 m. jie tą sužinoję per savus specia­ lius kurjerius. Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai: buvo sutarta. vicekancleris. Lenkai greit sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva. Tai išgirdę. nes. tai Lietuvai turinčios būti grąžintos 1569 m. grasindami išva­ žiuoti. Stp.Lietuvių reikalavimai. Bet kadangi jis buvo patvirtin­ tas karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio. tai vis tiek niekas negalėjo drausti lietuviams juo naudotis. Žinoma. 2) Tu­ rinčios būti patvirtintos pa­ čių lietuvių neseniai pada­ rytos 15 metų paliaubos su Leonas Sapiega. Vilniaus vaivada. turinti būti pripažinta tik vienai Lietu­ vai. kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai. jokių pakeitimų patvirtinta kancleris. Batorui mirus. Jie buvo aiškūs Maksi­ milijono šalininkai. Maskva. sužinoję apie Byčinos mūšio laimėjimą. kad Livonija būsianti valdoma bendrai ir kad ten visos urėdų vietos būsiančios duodamos pakaitomis lietuviams ir len­ kams (mirus lenkui. nes jis esąs be jų išrinktas. nebesu­ tiko patvirtinto Lietuvos Statuto ( I I I laidos) įtraukti į seimo konstitucijas. lietuviai nesikišo į Lenkijoje vykstančias kovas ir. Todėl. protestuo­ dami prieš abu lenkų išrinktuosius karalius.). kai būsią įvykdyti šie trys rei­ kalavimai: 1) Livonija. ir jam laimėjus mūšį. esą. bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. Jie tenai tiktai pasiuntė delegaciją su tam tikrais reikalavimais. Netrukus jis buvo išspausdintas senąja. arba ji 296 išvažiuosianti. tie lenkų kaltinimai ėjo vien tik iš apmaudo. jog saugosiąs visas Lietu­ vos teises. didysis hetmonas. ir priešin­ gai— mirus lietuviui. bet daugumas bajorijos linko caro Teodoro pusėn. pačių lietuvių paruošta nau­ 1623—1633 m. o jis prisiekė. Todėl. Lietuvoje rašto reikalams visur vartojama 297 . jog pripažįstanti Zig­ mantą savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. joji Lietuvos Statuto laida. vieta būsianti atiduota lenkui). nesutardami savo tarpe.

į kurią. o seimelių tuo reikalu pageidavimus derino ir Statutą redagavo Lietuvos valstybės kanceliarija. y. nors tėvas. ir Statuto kei­ timas buvo svarstomas pačios bajorijos seimeliuose. Lietuvių priimtasis Statutas visiškai nesiskaitė su Liublino aktu ir lenkų reikalavimais: ir toliau buvo draudžiama lenkams Lietu­ voje gauti vietų ir net pirkti dvarų. išlaikytas kalėjime. Savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė. Politikos srityje jis svajojo sukurti galingą imperiją. reikalaujantį taip pakeisti Lietuvos Statutą. kaip ir visi švedai. Būdamas karštas katalikas. Vėliau Švedų ponai pašalino Eriką ir sostą atidavė Jonui. visada viskam priešinos. t. 299 . jis galiojo Lietuvoje ne tik iki nepriklausomybės galo. bet krašto suvaldyti nemokėjo: tik visus su­ erzino ir susilaukė net sukilimo. be Lietuvos ir Lenkijos. Taip pat jis pirmasis ir išspausdino šį 1588 m. Buvo sudarytos net kelios tam reikalui komi­ sijos. Tad suprantama. bet ir tas jo sumanymas niekais išėjo. tėvai jį laikė Zigmanto Augusto įpėdiniu. buvo vokiečiai jėzuitai. Statutai anais laikais nebuvo iš­ spausdinti). Karšta katalikė motina jį išauklėjo uoliu kataliku. Jis buvo Švedų karaliaus Jono I I I ir Zigmanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus. Jo tėvas. Zigmantas nuo pat jaunystės buvo auklėjamas taip. tačiau jos vis nebaigdavo darbo. Dėl to jis įgavo daug simpatijų vokie­ čiams. Valstybės netvarka jam labai nepatiko. Kaip bū­ simasis Lenkijos karalius. 1569 m. buvo liuterionis. darbo nebaigusi. Zigmantas Vaza ir jo valdymas Zigmantas Vaza gavo sostą teturėdamas vos 21 m. Pirmosios dvi Lietuvos Statuto laidos buvo paruoštos skubotai. 1529 ir 1566 m. kodėl len­ kai juo buvo taip nepatenkinti. kad tiktų į Lietuvos ir Lenkijos sostus: mat. jis buvo išmokytas ir lenkų kalbos. bet dar kurį laiką ir užėmus Lietuvą rusams. Buvo labai užsidaręs ir tylus. Vėliau jis buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir dar daug kartų spausdintas. savo dvare visada laikė nemaža vokiečių. (Simlerio paveikslas).gudų kalba. Jokių gabumų neturėdamas. kad jis nebedraustų lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų ir gauti ten vietų. Statutą (I ir II. bet lietuviai neketino ta prasme keisti Statuto. todėl jau iš pat pradžių pasirodė reikalingos pataisų (apie tai buvo nuolat kalbama). T i k 1 8 4 0 m. ir Lietuvoje buvo įvesti rusų įstatymai. Daugiau jau niekad nebekeičiamas. 2. Kalėjime gimė ir Zigmantas. Jis vadovavo ir minėtai delegacijai Zig­ manto Vazos karūnaciniam seime ir ypač jo nuopelnu Statutas buvo patvirtintas.įrašė paragrafą. į Liublino unijos aktą lenkai. tačiau per 44 valdymo metus mažai ką tuo reikalu tepadarė (tik prisidirbo sau priešų: visi nekatalikai tapo didžiausi jo priešai). Sudarytoji komisija pakriko. teklau­ sydamas tik savo artimųjų patarėjų. Čia daugiausia nusipelnė tuometinis vicekancleris L e o n a s S a p i e g a . religijos srityje jis svajojo išnaikinti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę pravoslavus. dar būdamas Suomijos didžiuoju kunigaikščiu. dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija. kad nenorėjo leisti jo patvirtinti ir reikalavo pakeisti. brolio Eriko buvo suimtas ir net 4 m. jis betgi turėjo didžią nuomonę apie save ir svajojo valdyti absoliutiškai. Jo auklėtojai daugiausia 298 Jonas III Vaza su žmona ir vaikučiu Zigmantu kalėjime. jis buvo panai­ kintas.

da­ bar karalius tuo ir buvo kaltinamas. Visi jo artimieji patarėjai taip pat buvo katalikai. arba g r a i k ų . Lietuvoje buvo ramiau. ji tada buvo vadinama r y t ų a p e i g ų . paveržusiu iš jo Švedijos sostą. Jei toks susibūrimas. kurią pagal pacta conventa punktus buvo pasižadėjęs prijungti. maištas (rokošas) Zigmanto tėvas Švedijoje buvo nepopuliarus.Jo valdymo laikotarpis buvo labai audringas ir valstybei nelai­ mingas: 3. prie maištininkų prisidėjo ir religiniai prie­ šai — visi protestantai. Tačiau padedant ištikimiems hetmonams (Lenkų Zolkievskiui ir Lie­ tuvos J. tada šito vardo neturėjo. Sudermanlandijos kunigaikš­ čio. arba konfederacija.) Zigmanto tikybinė politika. kai buvo iškeltas sumany­ mas rytų Bažnyčią sujungti su vakarų Bažnyčia. Katkevičiui). broliui Ernestui. kuri garantavo. kalbėjo vadinamųjų H e nr i k o a r t i k u l ų punktas de non praestande aboedientia. tik maištininkas J. Taip antai. visko išsigynė. 1606—1608 m. o savo valstybėse tepalikti tik vieną katalikų tikėjimą. Tiesa.). persekioti ir jis nepersekiojo nė vieno tikėjimo. patrauktas seimo teisman (1592 m. Be to. jis ketino vesti jos seserį. Tuo metu mirė Zigmanto tėvas. Kai. kad po jo mirties. kad dėl tikė­ jimo niekas nebus persekiojamas. Iš lietuvių prie jo prisidėjo J o n u š a s R a d ­ v i l a (Kristupo Perkūno sūnus). Maištininkai buvo kelis sykius sumušti. tai jie ir nugalėti nenukentėjo. Vėliau bajorijai su ginklu rankose susiburti buvo paprastas dalykas: tuo pasižymėjo visos k o n f e d e r a c i j o s . nepaskelbtų karalium jo brolio (Zigmanto dėdės) Karolio. Be politikos priešų. — kad be senato žinios vedęs Oną Habsburgaitę. jis norėjo jam atkeršyti. iš savo pusės. Todėl jis kalbino Zigmantą grįžti į Švediją. Renkamas karalium jis prisiekė laikytis 1573 metų Varšuvos konfederacijos. todėl bijojo. tai jis būdavo vadinamas rokošu. seime 300 maištininkams buvo paskelbta amnestija. Karalius. bet kadangi jų šali­ ninkų buvo daug. kurią dabar vadiname pravoslavų Bažnyčia. Karalius buvo kaltinamas absoliutizmo siekimu. pagaliau jis buvo kaltina­ mas. maištas pagaliau buvo numalšintas. Baž­ nyčia. Zigmantas Vaza buvo karštas katalikas. Nuo Romos Bažnyčios ji buvo galutinai atskilusi XI amž. Zigman­ tas karūnavosi jos karalium. kad pradėjęs karą su dėde. K. Nuo to laiko popiežius veltui nuolat rūpinosi vėl sujungti Bažny­ čias. mirus pirmajai žmonai Onai. Grįžęs vėl palaikė artimus ryšius su Lenkijoje nemėgstamais Habsburgais. vietoj Zigmanto. Zigmantas labai nudžiugo ir uoliai rėmė tą sumanymą. turėjo atsisakyti nuo absoliutizmo siekimų. Šitas maištas nuo vado vardo yra vadinamas Z e b ž i d o v s k i o r o k o š u . Didžiausia jo svajonė buvo sunaikinti pro­ testantizmą ir kitas religijas. Pasirodė. Maišto vadu buvo Krokuvos vaivada Zebžidovskis. o karalius. būdavo nukreiptas prieš karalių. kuriems neduoti senatorių vietų buvo pavojinga). kurių buvo labai daug. Bažnytinė Brastos unija (1596 m. Maištas užtruko per 2 metus (1606—1608). kad Zigmanto valdymo pradžioje. o jo viešpatavimo gale jų ten bebuvo likę vos keletas (liko tik patys didieji ponai. Nuvykęs į Švediją. jo politiniai priešai apkaltino jį sulaužius pacta conventa punktus ir pakėlė maištą. netrukus ją ir vedė. jei jis sulaužytų elekcijos metu duotus pasižadėjimus. Rytų Bažnyčia ir unijos klausimas. Po pasimatymo su tėvu Taline (Revely) Zigmantas jau buvo pasiruošęs grįžti ir rengėsi Lietuvos ir Lenkijos sostą atiduoti buvusio savo kon­ kurento. Šis buvo karštas kalvinas. Todėl nenuostabu. Lenkijoje virė nuo­ latinis vidaus karas. kad bajorija labai jautriai saugo savo laisves. jausdamasis karaliaus dėl tikėjimo skriaudžiamas. neduodamas jiems jokių aukštesnių vietų. Radvila su savo kariuomene nuolat vykdavo į Lenkiją. Apie tas derybas su­ žinojo jo priešai ir pakėlė triukšmą. ir čia jau Vytauto ir Jogailos laikais buvo pradėta rūpintis juos 301 . tačiau visus nekatalikus sten­ gėsi nustumti į užpakalį. kai jis pradėjo karaliauti. Maksimilijono. jis prašė jų sesers Onos rankos. senate disidentai (nekatalikai) sudarė daugumą. Lietuvoje ir Lenkijoje rytų Bažnyčios pasekėjų buvo daug. Sukilimas prieš karalių buvo įstatymų numatytas: apie gali­ mybę atsisakyti nuo paklusnumo karaliui. 4. 1609 m. Rytų Bažnyčia. kad neprijungiąs prie Livonijos Švedų valdomos Estijos. daugiausia jėzuitai.

1595 m. Daugumas vyskupų tapo unitais. kuriuo tuomet buvo R a g o z a. o katalikų dvasi­ ninkai. iš savo pusės jie pripažino popiežiaus valdžią ir katalikiškąsias dogmas. Žiauriausia kova ėjo miestuose. Brastoje buvo sušauktas pravoslavų sinodas. Prasidėjo žiauri pravoslavų ir unitų kova dėl bažnyčių. kur unija turėjo būti viešai 302 paskelbta. Brolijas palaikė Konstantinopolio patriarchas ir metropolitai. Per ilgas kovas pravoslavai išsilaikė ir gyveno kartu su unitais. nuvykę į Romą ir gavę popie­ žiaus Klemenso V I I I visišką pritarimą. susibūrė į tikybines brolijas ir pradėjo reikalauti savo dvasininkų reformų. 303 . Tiesa. galėjo tik pageidauti. Dėl to daugelis jautėsi apsivylę ir kaip reikiant nekovojo dėl unijos. Jų dvasininkai tuo metu buvo labai pakrikę ir nežiūrėjo savo pareigų. 1839 m. Unijos su ka­ talikais mintį iš pradžių rėmė visi žymesnieji pravoslavai. kad šiam naujajam patriarchui priklausytų Kijevo metropolitas. kur veikė pravoslavų brolijos. ir kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. 172 psl. pravoslavai. Brastoje. kad jie pasiduotų popiežiui. išsiskirstė. Tikybinės kovos dėl unijos ir jos likimas. Tačiau brolijų kontrolė labai nepatiko žemesniesiems dvasininkams. jais pasekė ir metropolitas R a g o z a .atversti katalikais (žiūr.) Maskvos caras Borisas Godunovas buvo įkūręs naują pravoslavų patriarchatą Maskvoje. kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir bazilijonų vienuoliai palengva visus atvers į uniją. Jiems buvo paliktos visos rytietiškos apeigos. Nė viena pusė nenusileido ir viena kitą iškeikusios. Todėl Ragoza galėjo atsisakyti klausęs Jeremijo ir pasiduoti Maskvos patriarchui. Greta unitų vyskupų. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje tuo pradėjo rūpintis patys pravoslavai. Labai dažnai ten įvykdavo net kruvinų susirėmimų. Kaip tik tuo metu (1589 m. Jis rūpinosi. Buvo manoma. pravoslavai pasistatė savus. net buvo žadėta juos įsileisti į senatą. tą matydami. Todėl pravoslavų vyskupai buvo ypatingai skati­ nami į šitą žygį: jiems buvo pažadėtos lygios teisės su katalikų vyskupais. kitą — atskirą sinodą. Todėl pravoslavų tikintieji. sudarė ten pat. o ypač vyskupams. Vėliau prisidėjo ir kiti vyskupai. pasi­ kvietęs iš užsienio pravoslavų teologų. tačiau išėjo kitaip. kaip buvę. Unitai vis dėlto negavo žadėto teisių sulyginimo su katalikais. bet visgi laikomi žemesniais už kata­ likus. vienuolynų ir jų turtų.). išleistas unijos panaikinimui paminėti. tą matydama.). Unijos paskelbimas Brastos sinode (1596 m. D i ­ džiausi jos šalininkai buvo Vladimiro vyskupas H i p a t a s P oc i e j u s ir Lucko vyskupas K i r i l a s T e r l e c k i s . Pociejus su Terleckiu. Dėl to tarp brolijų ir vyskupų kilo konfliktas. Ateinančiais 1 5 9 6 m. Šis buvo susi­ pykęs su Konstantinopolio patriarchu Jeremiju: mat. Vyskupai nebenorėjo klausyti brolijas remiančio patriarcho ir patys ėmė galvoti apie pasidavimą popiežiui. Tų kovų metu sukilę Vi­ tebsko miestiečiai pravoslavai (1623 m. jie buvo prote­ guojami prieš pravoslavus. Bet čia įvyko skilimas: didžiausias pravoslavų ponas Ostrogo kunigaikštis Konstantinas II stojo prieš uniją ir. kovoje su protestantizmu laikydamiesi Tridento Bažny­ čios suvažiavimo nutarimų. jau buvo kaip reikiant susitvarkę. Jeremijas reikalavo iš jo per didelio mokesčio už įšventimą. o liau­ dis ir žemesnieji dvasininkai liko. Medalis. 142. visų Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų vardu padarė bažnytinę uniją. Tuo būdu Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai galėjo lengvai pakliūti į caro paskirto patriarcho globą.) nužudė net Polocko unitų arkivyskupą J u o z a p a t ą K u n c e v i č i ų (jis vėliau buvo paskelbtas unitų šventuoju). Tas reikalas buvo pamirštas tik nuo Aleksandro laikų. Valstybės valdžia. Katalikų dvasi­ ninkai ir valdžia šitą vyskupų sumanymą labai mielai rėmė.

kuris nutarė visiškai uždrausti Švedijoj kata­ likybę. 5. o savo valdžią Švedijoj paliko dėdei. Lenkijoje šitą unitų kova su pravoslavais išugdė gerą dirvą Ukrainos valstiečių sukili­ mams.Todėl. (f 1579 m. Lietuviams atėjo į pagalbą ir patsai karalius su 14. Sudermanlandijos kunigaikščiui Karoliui. — 1599—1616 m. Tačiau seimas buvo nusistatęs prieš karą ir nedavė pinigų. todėl su Lietuvos Istorija. žinomiems k a z o k ų k a r ų vardu. Bet ten jam nepasisekė — jis pralaimėjo mūšį. 1601 m. 304 kaip Švedų karalius. todėl veikiai buvo atvaduota beveik visa Li­ vonija. Kad ir kaip spyrėsi Lietuvos hetmonas Kristupas Radvila Perkūnas. Zigmantui liko tiktai Suomija ir Estija. Mat.Unitų kova su pravoslavais vėliau davė progos Maskvos carams įsileisti į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Nors Jonas Karolis Katkevičius. Tuojau buvo pradėtos uždarinėti katalikų bažnyčios ir vienuolynai. Tačiau. perse­ kiojami turėjo bėgti. Zigmantas buvo vien­ turtis Švedų karaliaus Jono sūnus. Unitai išliko tik tose Lenkijos dalyse. Kai rusai užėmė kraštą. Radvilai pasisekė apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą (Dūnamūnde). karas vis dėlto sekėsi. Livonijos saugoti liko vienas Katkevičius. Tėvui mirus. jie dėjosi pravoslavų tikėjimo gynėjais. Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą. supykęs. Jis pats sušaukė Švedijos seimą. sostas turėjo atitekti Zigmanto sūnui Vladislovui. Jis pasi­ ryžo kariauti. Zigmantas. 1593 m. genijo ir pasiaukojimo dėka 1616—1621 m. 1605—1621 m. jei šis bus auklėjamas Švedijoje ir bus liuterionis. Po to Karolis sušaukė Švedijos seimą ir paskelbė Zigmantą detronizuotu. Zigmantas buvo pasižadėjęs Švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomosios Livonijos. Vyriau­ siuoju vadu buvo paskirtas lenkų hetmonas Zamoiskis. Galicijoje. Galų gale nei Lietuvoje nei Lenkijoje nelaimėjo nei unitai nei pravoslavai. Bet netrukus Karolis užėmė ir jas. Tam tikslui ėmė kurstyti liuterionis švedus prieš karalių Zigmantą. ne­ pasiekusi galutinio laimėjimo. tam tikru diplomu (1600 m. jis grįžo į Krokuvą. pasisamdė 5. jis nuvyko į Švediją ir karūnavosi jos karalium. Visa Švedija buvo Karolio valdžioje. lauko hetmo­ tus. 1598 m. gavęs iš seimo pinigų. ir lenkai grįžo namo. Išgyvenęs ten metus. kad vado­ vybė pavesta lenkui.). hetmonas. Tuomet Zigmantui teko pasi­ rinkti: arba atsakyti nuo tėvų sosto arba kariauti. tai unija buvo smurtu išnaikinta. išvyko namo. 1600—1605 m. neatlyginta Lietuvos Lenkijos kariuomenė pakriko. o Lietuvos kariuomenės vadovybę paėmė jos lauko het­ monas Jonas Karolis K a t k e ­ v i č i u s . Jo metu vėl daugiausia teko nukentėti Lietuvai. jo kariuomenė buvo maža neat­ Jono Jeronimo K. Kariuo­ menės atlyginimui jis išleido beveik visus savo turtus. kai dabar reikėjo kariauti dėl jo sosto Švedijoje. Tada Zigmantas. Bet karas nesisekė. Karų pradžia (1600 m. Vilniaus vaivada. t.) sū­ nus.). norėdamas gauti seimo paramos.600 lenkų kariuomenės. Žemaičių se­ lyginta ir nuolat kelianti maiš­ niūnas. 20 305 . seimas buvo nusistatęs prieš karą. Radvila. tačiau Karolis užėmė beveik visą Livoniją. Karai su Švedais dėl Livonijos Zigmanto netekimas Švedų sosto. kad ir nekatalikai. seimas jau paskyrė karui lėšų. Estiją prijungė prie Lietuvos ir Lenkijos. Karolis išvyko į Švediją rinkti naujų jėgų. Tačiau ligi šiol jis to nebuvo padaręs. Tas tuojau ėmė rū­ pintis paveržti sostą iš brolėno. Sumanų ir rūpestingą savo vadą kariuomenė tiesiog dievino. y. kurios po padalinimo buvo patekusios Austrijai. tačiau Katkevičiaus karo nas. v i r t o k a r u dėl Li­ v o n i j o s ir užtruko net 60 metų. Zigmanto šalininkai. p r a s i d ė j ę s dėl Z i g m a n t o Š v e d ų s o s t o . Karalius vis tiek įsakė Livonijoje stovinčios kariuomenės (jos ten buvo labai maža) vadams pulti švedus Estijoje. Karoliui įsiveržus į Livoniją. bet ir tai su sąlyga. Dabar švedų jėgos buvo silpnesnės.000 kariuomenės ir išvyko į Švediją. did. Tuo būdu k a r a s .

kad švedai juos pa­ laikytų ateinančia parama. Todėl Kat­ kevičius pradėjo trauktis ir ėme deginti paliekamas pilis. paklausęs tų patarimų. o dar vėliau kilo lenkų karas su turkais. bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės. rugpiūčio mėn. 300 psl. pasiryžęs vienu smūgiu laimėti. Katkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir pastojo jai kelią ties S a l a s p i l i u (vokiškai tuomet vadinamu Kirch­ holmu. Neatlyginta kariuomenė pakriko. atvaduota. jį aplenkdamas. 2uvo daug švedų generolų ir Karolio žentas. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs. Karalius atsiųsdavo tik pažadų. Kosako paveikslas). kad švedai prisiartinę jo net nepa­ stebėjo. Katkevičius su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties Tartais. Jis gavo sveikinimų iš popiežiaus. Kadangi jis teturėjo vos apie 3.800 ka­ riuomenės. Jos buvo tiek maža. Ryga buvo išgelbėta. Katkevičius patsai pradėjo mūšį. jis ryžosi lai­ mėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene.). 20 patrankų ir keli tūkstančiai karių. 1605 m.000 švedų. užkabinęs šve­ dus. Jo pozicija buvo tokia patogi. Katkevičius jokios paramos negavo nė dabar. Jis paėmė net Tartus (Dorpatą).). Katkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų. o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli bū­ reliai. patsai Karolis vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvyko atgal į Švediją. nutarė pulti su visa kariuomene. — arti Rygos). kurie turėjo pasirodyti mūšio metu. Todėl šitoks Katkevičiaus tak­ tikos geniją parodęs laimėjimas nustebino visą Europą. Švedų to meto kariuomenė buvo pavyzdinga. Katkevičius. ruošėsi jau vytis. o jis pats karaliaus buvo pakviestas padėt suvaldyti rokošininkų. nes kaip tik tuo metu krašte virė opozicijos kova su karalium ir netrukus kilo Zebžidovskio rokošas (žiūr. imperatoriaus. Livonija Katkevičiaus pasitraukimas iš Livonijos. Jo kariuomenė buvo išvargusi. Kat­ kevičiui teko 60 vėliavų. kad jis pabėgo. išbadė­ jusi. 306 Salaspilio (Kirchholmo) mūšis. Mažas būrelis. Vietoje rezervų švedams apgauti pamiškėje buvo pastatytos kareivių iškamšos. Cėsy (Vendene) jis apsikasė ir pasiryžo žut būt kautis. Bet visų didžiausias jo laimėjimas buvo 1605 m. tačiau dievinanti savo vadą. ( J . Paskum prasidėjo karas su Maskva. Tačiau laimėjimu nebuvo pasinaudota. tai Karolis norėjo siųsti prieš jį tik dalį savo kariuo­ menės. Kad švedai nesusektų tikros būklės. Salaspilio mūšis (1605 m. Anglų karaliaus ir Turkų sultono. neatlyginta. traukė prie apgultos jau Rygos. nuviliojo juos į pakalnę. kur buvo numatyta patogi vieta kautis. Karolis. m ū š y j e t i e s S a l a s p i l i u (Kirchholmu). tuomet Katkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. kur Katkevičius irgi da­ lyvavo. bet Karolis. manydami. pradžioje atplaukė į Estiją ir Karolis su didele ka­ riuomene. nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Ilgai rinkęs jėgas.mažyte jos saujele jis darė stebuklus. išbėgiojo į namus. kad nepakako net pilių įguloms. kiti pateko į nelaisvę. taip ir padarė — puolė su visa savo 14.000 armija. Tad Livonijos reikalais jis tegalėjo rūpintis tik protar307 . tačiau Katkevičiaus karo geniją pažįstą generolai jį pri­ kalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. tik staiga aptiko jo stovyklą. rugsėjo 2 7 d . Užmuštų buvo 9.

anapus Dauguvos. negalėdama surinkti didesnės kariuome­ nės. kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokie­ tijoje 30 metų karą. Taigi apie Zig­ manto ar jo sūnaus Vladislovo teises nebebuvo nė kalbos. Tuo būdu ka­ ras laikinai buvo baigtas. bet.). kaip Lenkijos lenas. Kai Zigmantas nesutiko taikintis nė tada. ėmė agituoti Švedijoje savo naudai. Zigmanto Augusto laikais visam Lietuvos gyvenimui vadovavo pusbroliai Radvilos — M i k a l o j u s J u o d a s i s (nesvyžietis) ir M i k a l o j u s R u d a s i s (biržietis). Kariauti teko vienai Lietuvai. Pirmoji (gražiausioji) yra nulieta Nesvyžiaus Radvilų liejykloje 1602 m. Livonijoje kariuomenės buvo labai maža. bet Lietuvos ištek­ liai buvo išsekę. Galingiausia ir turtingiausia tuomet buvo R a d v i l ų šeima.). Tik. tai Lietuvos ponai patys padarė paliaubas su švedais (1627 m. Karas ėjo su pertrau­ komis iki 1626 m. Lietuviai vieni negalėjo jo priversti taikintis. 308 . Bęt kai Zigmantas. lietuviai ir jiems reikale padėdavo. nieko negalėjo atsiimti iš švedų. jų tarpe ir K l a i p ė d a . užėmęs beveik visą Livo- niją. išsiruošė j žygį prieš Zigmantą.piais. vis nedarė taikos. Juodasis jau buvo miręs (i* 1565 m. Liublino unijos suda­ rymo metu M. Po jo mirties karalium buvo paskelbtas jaunutis jo sūnus G u s t a v a s A d o l f a s . tada jų tarpe nebuvo sutikimo: jie patys tarpusavy varžėsi dėl vietų ir įtakos.) tuomet stovėjo Žemaičių seniūnas ir Livonijos 309 XVII amž. neatsižadėdamas sosto. Pagaliau įsimaišė Pran­ cūziją. Karolis. karas vėl prasidėjo. Prūsijoje (ji. nenorėdamas atsisakyti nuo sosto. greta M. Lie­ tuvos reikalais rūpinosi jos didžiūnai. ir ji. pats neberengė naujo žygio. jiems labai trukdė karalius: jis jiems neduodavo aukštų vietų. Iš karaliaus lietuviai prašydavo tik paramos. Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė jos priklausomą Prūsiją. Gustavas Adolfas.). paliaubų laikui ne­ pasibaigus. nebenorėjo kariauti. Ru­ dojo (*j* 1584 m. su Ryga buvo palikta švedams. o kita kalvinai (biržiečiai). Biržiečiai užsimuštinai veržėsi valdyti visą Lietuvą. jos. nes Lenkija tuo metu kariavo su Maskva ir totoriais. tai Gustavas Adolfas 1617 m. lietuviai dar ir lenkams tu­ rėjo padėti. Ant jos yra Radvilų herbas ir atitinkamas užrašas. ir ta pati buvo neatlyginta ir suvargus. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais Lietuva tuo metu turėjo savo atskirus reikalus ir atskirai jais rūpinosi. Radvilų viena šeima buvo katalikai (nesvyžiečiai). ir 1 6 2 9 m. Visa Livonija. Tame laikotarpy daug kartų su Švedais buvo daromos paliaubos. Nesvyžiečiai turėjo aukštas vietas. turėdamas daug reikalų namie. tačiau didelių mūšių jau nebebuvo. 6. Nors di­ džiausios švedų jėgos tada buvo Prūsijoje. proteguodavo prieš juos katalikus K a t k e v i č i u s ir iš vidutinių ponų iškilusį L e o n ą S a p i e g ą . Gustavas Adolfas už­ ė m ė R y g ą . Švedai išvežė ją iš Biržų 1625 m. pralaimėjęs Salaspilio mūšį. ir 1621 m. Karas su Gustavu Adolfu ir Altmarko paliaubos (1629 m. A l t m a r k e buvo padarytos 6 metams paliaubos. pykosi ir vieni prieš kitus šaukėsi karaliaus ir lenkų. gynimu tuomet daugiausia rūpinosi Lietuvos lauko hetmonas Kristupas II Radvila (Kristupo Perkūno sūnus). bet nepasižymėjo didele energija ir valdingumu. Tuo tarpu jis vainikavosi Švedijos karalium (1607 m. o iš lenkų — talkos. iš savo pusės. patrankos Gustavo Adolfo parodoje Stokholme 1932 m. Todėl 4 mėnesių paliaubų laikui pasibaigus. Didžiulei švedų kariuomenei buvo neįmanoma priešintis. Karalius ir lenkai už tai labai pyko ant jų ir kaltino išdavikiškumu. Zigmantas mirė. ir karas vėl atsinaujino tik prie jo sūnų. Tačiau karalius Zigmantas. ir karas buvo aprimęs. kaip kalvinams. deja. buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti šve­ dams kai kurie uostai. pasivadinęs Karoliu I X .).

kiek jo vardas reiškia. Livonijoje vyriausiąją vadovybę karalius pavedė ne jam.). jam mirus. Tiek tėvas.). kurie visi perėjo į katalikybę. ir turkai pasitraukė. Jo sūnus. kai Radvila.). J o n u i J e r o n i m u i K. Gerai sutvarkyta stovykla atsilaikė. Mat. Tai Batoro laikų Lietuvos kariuomenės vadas. Čia tenka pastebėti.) — buvo Vilniaus vyskupu (po Protasevičiaus) ir Livonijos gubernatorium.000 lenkų ir lietuvių. Mat. J o n u š a s (f 1620 m. Iš pradžių jis gavo Žemaičių seniūniją ir lauko hetmono buožę. vadinamas P e r k ū n u (f 1603 m. nepaprastų gabumų vadas. vadinamas N a š l a i t ė l i u ( f 1616 m. Šita senoji karta išmirė Stp.). kitas sūnus. (+ 1579 m. Tai didysis Livonijos gynėjas. kad visų tų didžiūnų varžytynių bei kovų metu tai viena.) — didžiojo hetmono buožę ir Vilniaus vaivadiją (1616 m. ir kautynių nebeįvyko.000 turkų kariuo­ menė. Zigmanto Vazos priešai. kad didysis vadas jau buvo miręs. Daugiausia buvo proteguojami K a t k e v i č i a i . taip pat K r i s t u p a s II (f 1640 m. visi žinojo. Jis turėjo vieną po kito šiuos urėdus: kiemo maršalkystę. o visa tai ėjo Lietuvos valstybinio vieningumo nenaudai: mezgėsi tarp abiejų valstybių ponų savitarpiniai ryšiai.gubernatorius J o n a s J e r o n i m a s K a t k e v i č i u s ( f 1579 m. Bet tuo momentu nei turkų nei savoji kariuomenė nežinojo. jo vietą užėmė sūnus J o n a s K a r o l i s . Jis pastojo turkams kelią Dniestro paupy. Iš kitų brolių žymesnis buvo vyriausiasis — M i k a ­ l o j u s K r i s t u p a s . 311 310 . buvo jau pa­ statytos patrankos. Be Livoni­ jos karų. hetmonas K r i s t u p a s . — vadinasi. kūrėsi bendros partijos. o vėliau amžinas Zigmanto Vazos priešas. krašto maršalkystę. jis buvo net kandidatas į popiežius. ties C h o c i m u. Bet Katkevičiai pagaliau nusileido. Iš šių pragarsėjo žinomas Lietuvos kalvinų galva. ir vieną metą jų san­ tykiai tiek pablogėjo. o vėliau Krokuvos vyskupu ir kardinolu. ir tereikėjo tik kibirkšties. yra žinomas rokošininkas. Trakų vaivadiją ir Vilniaus vai­ vadiją. buvo sumanę neduoti Jonušui Radvilai (rokošininkui) jų globojamos į metus suėjusios Slucko kunigaikštytės Zofijos. Kai 1601 m. Katkevičiai. Su Radvilomis Katkevičiai nesugyveno. buvo jam pavesta vado­ vybė. Batoro laikais. jis pradėjo ginti Livo­ niją nuo švedų. iš niekur nesulaukęs paramos. o turkai būtų įsidrąsinę. ją Radvilos ir norėjo jėga pasiimti. tai kita pusė šaukėsi į pagalbą karalių ar lenkus. Mikalojus Juodasis paliko 4 sūnus. kuri jau niekad nebegrįžo Respublikai. Aišku. kad šis didysis Li- vonijos gynėjas mirė tik viena diena vėliau. o taip pat su giminėmis Nesvyžiaus Radvilom buvo Lietuvoje tokia galybė. — tas pats. be to.) mirus. Tačiau abudu su broliu Kristupu. tiek sūnūs buvo karšti kalvinai. kad tarp jų vos neįvyko kautvnių (1606 m.). negu valstybine veikla. Lenkiją užpuolė didžiulė 300. Jų vietoje stojo jų sūnūs. o vėliau (1605 m. surinkus 40. su kuria karalius negalėjo nesiskaityti. buvo pavojinga paskelbti apie jo mirtį: kariuomenėje būtų kilusi panika. nepai­ sydami anksčiau padarytos sutarties. buvo iš karto lauko. o vėliau didysis hetmonas. jis pasitraukė visiškai iš karo srities ir daugiau j ją ne­ begrįžo. kuris Liublino seime daugiausia kalbėjo Lietuvos vardu. tiek kiti jo broliai pasižymėjo daugiau maldin­ gumu. ir buvo nustelbti biržiečių Mika­ lojaus Radvilos Rudojo sūnų. Rokošininkas Jonušas ilgai negalėjo gauti jokio aukštesnio urėdo ir tik prieš pat mirtį buvo gavęs Vilniaus kaštelioniją. Kai 1621 m. Vienas iš jų — Jurgis (7 1600 m. Trakų kaštelioniją. Be to. jis dar pasižymėjo karuose su Maskva. visi įsakymai tebebuvo duodami jo vardu. su turkais ir toto­ riais. to­ dėl.).): abiejų pusių rūmai Vilniuje buvo paversti tvirtovėmis. turėjo leisti švedams užimti Rygą. To­ dėl karalius protegavo jų konkurentus katalikus. o talkon atvykusių lenkų hetmonui Zamoiskiui. Tiek jis.

Godunovas kaip tik tuo metu staiga mirė. bet dar pa313 7.Be Radvilų ir Katkevičių. dėl kurių lenkai taip širdo. Paskutiniai Zigmanto Vazos laikų karai su švedais ėjo jau Sapiegai hetmonaujant. o Zigmanto Vazos valdymo pradžioje gavo kanclerystę. būtent L e o n a s S a p i e g a . revoliucijos (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau X V I I I amžiuje. kad jis apgavikas. Zigmantas paskelbė Maskvai karą. bet pagaliau atidavė jas tada jau 68 m. jau buvo per vėlų: įgula buvo priversta iš bado pa­ siduoti. Tačiau Maskvoj nebuvo ramybės nė dabar. Niekuo­ met su karo reikalais nesusidūręs. ir įvyko vestuvės. O kadangi caras Šuiskis buvo padaręs sutartį su Švedais. kad neapkentė Šuiskio. Jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas Katkevičius. tuojau atvyko Marina. pasišalino nuo Maskvos ir netrukus žuvo. Caru buvo paskelbtas bajoras V a s y l i u s Š u i s k i s . Jam tebegyvenant. o kariuomenei vadovavo jo sūnus Stanislovas. Jį rėmė kai kurie Lenkijos ponai. Su juo prasidėjo nau­ joji Maskvos. pasibaigė rokošas. Lietuvoje tada tik ką buvo aprimęs karas su švedais. L. Stp. apsimetėlis (samozvancas) Dimitrijas 312 . į hetmono ir Vilniaus vaivados urėdus veržte veržėsi Kristupas II Radvila. bet vis dėlto atsirado ir jį remiančių. Karalius. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva Maskvos suirutė. vadinamasis Zebžidovskio rokošas. Tuo būdu susidarė net kelios iš tokių lenkų ir lietuvių būrių sudarytos kariuomenės. bet kadangi jis buvo autoritetingiausias to meto Lietuvos ponas. jų dvariškis ir giminė (buvo vedęs Kristupo Radvilos Perkūno dukterį Elžbietą). o vėliau „visos Rusijos" carų dinastija. Sapiega mirė 1633 m. R a d v i l a i (iš Nesvyžiaus šakos). todėl 1609 m. Bet netrukus kilo maištas. nes jis buvo žinomas. Po 6 metų Lenkijoje atsirado kažkoks jaunikaitis. jis 1605 m. palaidų kariuomenės būrių alinamas kraštas sukilo. kanclerystę užleidęs A l b e r t u i St. o Teodoras mirė bevaikis. Dvejus metus karaliaus kariuomenė iš­ stovėjo apgulusi S m o l e n s k ą ir 1611 m.). besiverždamas į carų sostą. Maskvai jo pretenzijos buvo labai nemalonios. Karas su Maskva. ir atsirado antras apsimetėlis Dimitrijas. Teodoro jaunutis brolis D i m i t r i j a s bu­ vo nužudytas. sūnus Mykolas (1613 m. ne tik patsai jo negavo. tai karalius Zigmantas ir jį laikė savo priešu. o vietoj jo buvęs nužudytas kas kitas. Po jo hetmono ir Vilniaus vaivados urėdai atiteko Kristupui II Radvilai (Kristupo Perkūno sūnui). Krašte prasidėjo nauji su­ kilimai. Tam tariamajam Dimitrijui užėmus sostą. gavo didžiojo hetmono ir Vil­ niaus vaivados urėdus. Caro Jono IV Žiauriojo sūnus Teodo­ ras buvo silpnos sveikatos ir silpno proto. tačiau carai tebesivadino Roma­ novais iki pat galo). Maskvos įgulai buvo sunku iš­ silaikyti. o Lenki­ joje ėjo vidaus karas. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmė Maskvą ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. o Sandomiero vaivada Mniškas (Mniszek) net pasiskubino išleisti už jo savo dukterį Mariną. Bet iškilęs ir jis pasidarė jų konku­ rentas. Vieni jį rėmė dėl to. žuvo. Visi gerai ži­ nojo. o valstybininkas diplomatas. O kai jos gelbėti išsiruošė patsai karalius Zigmantas su didesnėmis jėgomis. Apsime­ tėlis Dimitrijas. iš pradžių nedavė jų niekam. nenorėdamas atiduoti tų vietų protestantui Radvilai. Sapiegai. Tai buvo ne karys. o Marina su tėvu ir daugybė lenkų buvo suimti. Lenkų ponų padedamas. jį vis dėlto paėmė. Tuo tarpu lenkų hetmono Žolkievskio sumuštą Šuiskį Maskvos bajorai pašalino nuo sosto ir caru pažadėjo išrinkti Zigmanto sū­ nų Vladislovą. o jo sūnus buvo nunuodytas. darbo netekę. Karalius Zigmantas taip pat jį maloniai priėmė. Mirus Katkevičiui. kuri iš­ gyvavo iki 1917 m. Sapiega nelabai tiko hetmonu. Batoro lai­ kais jis gavo vicekanclerystę. o kiti už pinigus. Teodoro Romanovo. Savo karjeros pradžioje jis buvo Radvilų auklėtinis. plėšikauti įpratę ka­ reivių būriai nuvyko padėti tam apsimetėliui Dimitrijui I I . Vladislovo žygis ir Divilino paliaubos. Bet ir hetmonaudamas jis liko tik diplomatu. šitam laikotarpy iškilo dar vienas žmogus iš vidutinės ponijos tarpo. pasitraukus nuo jo samdytiems lenkams ir lietu­ viams. seneliui L. Zigmantas Vaza. Bet karalius Zigmantas nesutiko savo sūnaus leisti į Maskvą: jis už­ sigeidė pats būti Maskvos caru. visą valdžią turėjo energingas ir sumanus bajoras (taip Mas­ kvoje buvo vadinami didžiūnai). kaip labai netolerantingas katalikas. jis pabė­ gęs. užėmė Maskvą. Jo buvo padarytos ir separatinės 1627 metais paliaubos su švedais. Deryboms ilgai užtrukus. 1623 m. jo žmonos brolis B o r i s a s G o d u n o v a s . tai jo paskyrimas galėjo duoti mažiausia progos skųstis Radvilai. Kai 1608 m. ir po jo caru pasiskelbė Godunovas (1597 m.). Caru buvo išrinktas metropolito Filareto. kuris sakėsi esąs caraitis Dimitrijas: esą.

kurių nemokėjo siekti. kai žlugo viltys atgauti Švedijos sostą: mat. tačiau jos paimti nepavyko. kad Vladislovas būtų karūnuotas ka­ ralium dar prie gyvos jo galvos. jis užtraukė savo valsty­ bėms tik daug vargo. Dėl to po Altmarko (1629 m. Jo griežtai palaikomi katalikai įsi­ galėjo. Vladislovo asmuo ir elekcija Zigmantas Vaza mirdamas paliko 5 sūnus ir 2 dukteris. Šitas klau­ simas tuo būdu ir liko neišspręstas. kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m. Zigmanto Vazos valdymo charakteristika Zigmantas mirė 1632 m.caru. titulavosi caru ir 1617 m. Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus. žygiavo užimti Maskvos. kad Vladislovas nebesivadintų . kariuomenei vadovavo Kat­ kevičius. bet sienų klausimas ir kiti reikalai buvo sutvarkyti.. tiek Lietuvoje įsi­ galėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. Būdamas di­ delis savimyla. kelianti netvarką. Visas jo valdymo periodas pilnas sun­ kių karų. Maskva būtinai reikalavo. (žiūr. išrinkus Lietuvos Lenkijos valdovu ką kitą. Jo nevy­ kusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuo­ sius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms aud­ roms ir Maskvos įsikišimui. ir 1618 m. įsiga­ lėjo vadinamoji „ a u k s o l a i s v ė " : kas tik buvo galin­ gas. atgauta S m o l e n s k o s r i ­ t i s .) paliaubų svarbiausias Zigmanto rūpes­ tis buvo laiduoti vyriausiam sūnui Vladislovui sostą. iškaraliavęs net 44 m. Ir anks­ čiau jis ne kartą rūpinosi. užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų. bet tas neatsisakė nuo titulo. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę. 204 psl. tačiau daugumas ponų visada 315 Smolenskas XVII amžiuje. kenkė ir savo sūnui. Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga: ja Lietuvai buvo patvirtinta 1611 m.8. Maskva buvo pasiekta. galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip tinkamas. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m. turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą. jo sūnus negavo Maskvos sosto. 314 . Kaip tik Zigmanto laikais tiek Lenkijoje. Nuo pat valdymo pradžios tėvas buvo pradėjęs rūpintis. dėl jo svajonės su­ kurti vieną didžiulę valstybę. Tas klausimas jam ypač parūpo į valdymo pabaigą. D i v i l i n o kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. visa jo šeima būtų likusi visiškai neaprūpinta. Jo valdy­ mas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė.). Tačiau karalaitis Vladislovas. Didžiū­ nams bekovojant su užsispyrėliu karalium ir tarpusavy.) 9. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko be­ veik visos bendrai valdytosios Livonijos. (Senas raižinys). kad Lietuvos ir Lenkijos sostai atitektų vienam iš jo sūnų. griovė jos pamatus. o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardukas Sieverskas. b . bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kas­ kart vis labiau augo nesantaika.

biržiečiai Rad­ vilos vėl tapo vadovaujančiąja Lietuvos didžiūnų šeima. abi to meto Lietuvos par­ tijos — velionies karaliaus proteguoti katalikai ir jo neapkęsti protestantai — palaikė Vladislovą. kad jo metu. buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė. protestantų vadui Kristupui II Radvilai Vla­ dislovas pažadėjo po senelio Leono Sapiegos mirties jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo hetmono urėdą. derybų P o l i a n o ­ v o s kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo padaryta am317 . Mat. Pati elekcija užtruko vos V2 Vladislovas Vaza. Savo taktu ir gabumais jis nusipelnė visų pa­ garbą.000 lietuvių ir lenkų. Vla­ dislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė: nekatalikų jis niekad nespaudė ir visus laisvuosius urėdus tuojau išdalino kaip tik tiems. siekdamas abso­ liutizmo ir spausdamas nekatalikus. o protestantai dėl 316 to. kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos: beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas. valandos. Tėvas visose iškilmėse jį laikydavo greta savęs. O kadangi jis palaikė draugiškus san­ tykius su visais tėvo skriaudžiamaisiais. kol pagaliau patsai karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. ir naujasis karalius veikiai galėjo išžygiuoti į karą. Mat. Ne kartą jis vadovavo karo žy­ giuose ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų. d. ir Maskva ruošėsi naujam karui.000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15. vasarą. Carui nebeliko kitos iš­ eities. Lietuva dabar dalyvavo ir konvokaciniam. taip antai. buvo įsigijęs daug priešų. ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. Kai 1632 m. kad po tėvo mirties sūnus atitaisys jiems skriaudas. priešų nebuvo. Tačiau sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgel­ bėtas: caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti (ji buvo paleista tik padėjusi ginklus). Prieš 100.). kaip tiktai taikintis. Visiems nekatalikams. nes Vladislovo 1632—1648 m. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. nes tarpuvaldis buvo labai ra­ mus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekcija). kad mirė karalius Zigmantas. renkant karalių. Tačiau caras apsivylė. Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko hetmonas Kr. atėjo žinia. labai maža teturėdamas kariuomenės. kaip paprastai. jis tikėjosi. tikėdamasi. mirus Leonui Sapie­ gai. Katalikai Vladislovą pa­ laikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima. nelaukdamas paliaubų galo. caras Myko­ las. Greit caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko. kuriuos spaudė jo tėvas. Tėvui mirštant. kurs betgi.būdavo prieš tai nusistatę. Netrukus. Be to. nes ji turėjo užleisti Lietuvai ir Lenkijai nemaža žemių. kad jis jiems pažadėjo atitaisyti savo tėvo padarytas skriau­ das. Mat. nepateikė len­ kams jokių savo reikalavimų. Nuo to laiko. Todėl caras vis laukė progos atsigriebti. jis buvo jau subrendęs vyras — turėjo 36 m. Po IV2 mėn. Visas tarpuvaldis buvo labai trumpas ir ramus. Radvila. krašte kils ne­ ramumų. tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdomąjį darbą. pirmieji urėdai Lietuvoje iš tikro atiteko Kristupui Radvi­ lai. be to. didžiulę savo kariuomenę iš­ siuntė užimti Lietuvos Smolensko. 10. ir elekciniam.) Maskvai buvo labai negarbinga. ir karūnaciniam seime ir pirmą kartą. negalėjo jos sulaikyti. Todėl tėvui mirus jokio kito kandidato nebuvo. Tai buvo i š viso p i r m o j i i r p a s k u t i n i o j i t o k i a t r u m p a i r rami elekcija. kad tarpu­ valdis ilgai užtruks. Zigmantas. iki galutinai išmirė (1655 m. Paliaubos baigėsi 1633 m. todėl Vladislovo karūnavimui būdavo priešinamasi vien tik iš opozicijos tėvui. Karas su Maskva ir Polianovos taika Divilino paliaubų sutartis (1618 m. amžiaus. tai jį palaikė ir visa opozicija. Tuo tarpu patsai Vladislovas krašte buvo labai mėgiamas.

Nors ren­ kamas karalium Vladislovas ir buvo pasižadėjęs nebesirūpin­ ti Švedijos sostu. netoli Marijenburgo) tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos. lenkų bajorija reikalavo taikos ir gra­ sino neduoti karui lėšų. Todėl jos atstovai seime kėlė protestą. nebelaukdami paliaubų galo. tačiau buvo priverstas ją pasirašyti. paliauboms pasibaigus. 1635—1640 m. kuriems rū­ pėjo. lauko hetmonas. — 1615— skelbė jaunutę Gustavo Adol­ 1635 m. Dabar nustatyta siena su Mas­ kva išbuvo iki naujojo 1654 m. Karalius Vladislovas buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus. 318 Štumdorfo paliaubos (1635 m. kuriuo (1610 m. o Lietuvos hetmonas Kris­ tupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje. jai pakako ir to. Vla­ dislovas ketino vesti jo našlę žmoną. Vladislo­ did. tačiau vaivada. paliaubas. tačiau imperatorius ir Ispanijos karalius. padarytos Altmarko paliaubos baigėsi 1635 m. Vilniaus vas pasiryžo vesti ją. Lietuva jokių nesu­ sipratimų nebeturėjo. Protestantų šalininkams. 12. Santykiai su Švedais Švedijos sosto klausimas.). bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. Tuo metu Vokietijoje tebe­ ėjo vadinamasis 30 metų karas. Ja caras atsisakė nuo visų jau Divilino paliaubų sutartimi perleistų žemių. ėjusiems prieš imperatorių. rudenį ties Liucenu (Vo­ kietijoje) žuvo Švedų kara­ lius Gustavas Adolfas.. jo tin­ kamai neparėmė. 1629 m. jis tebekariavo su jais net po paliaubų. jų valdomų nuo 1629 m. 1632 m. Tuo tarpu Rad­ vila Livonijoj buvo išvaręs švedus iš visos Cėsio (Vendeno) vaivadijos. Švedijos ponai ir tam pasi­ priešino.000 rublių karo išlaidų. į jas at­ vyko Prancūzijos. bet 1655 m. Tiesa. Jomis Vladislovo tei­ sės Švedų sostui buvo paliktos neišpręstos. švedai pasitraukia iš Prūsijos. bet jiems paliekama visa Livonija. Tada jis nusprendė. didelis kalvinų globėjas. Karalius dėl šitokios sutarties netvėrė apmaudu. joje sosto paveldėtoja pa­ Kristupo I Perkūno sūnus. Be to. Ramusis Vladislovo valdymo periodas Padarius taiką su Maskva ir Švedais. Tuo būdu su Švedais turėjo būti ilga taika. nieku būdu nenorėdamas atsisakyti nuo Švedų sosto. jis pats su lenkų kariuo­ mene pradėjo pulti švedus Prūsijoje. kad palengvėtų prekyba ir kad jie galėtų lengviau par­ duoti savo ūkio produktus. Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 m. Dėl to Štumdorfe (Prūsijoje. žadėdami kitur atsilyginti.) buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. Karalius Vladislovas. hetmonas. kuriai rūpėjo atgauti Livoniją. kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika. karo. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti tą Maskvos bajorų raštą. jie vėl pradėjo karą. Ir iš tikro 1635 m. geidė kariauti. bet jo planams pasipriešino senatas ir seimas. ir jo populia­ rumas krašte dar labiau pakilo. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties. o Vladislovas už tai pripažino ji caru ir atsisakė nuo visų pretenzijų j Maskvos sostą. ką buvo nukariavusi Livonijoje. 11. bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai. buvo labai svarbu. 1633—1640 m. atsisakė nuo pretenzijų j Livoniją ir sutiko sumokėti 200. jis dar tikėjosi. kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos. fo dukterį Kristiną.: jiems rū­ pėjo tik. kad seime jai pasipriešins lietuviai ir kad ji nebus rati­ fikuota. Karalių palaikė tik Lietuva. Vla­ dislovas karo metu parodė didelių vado gabumų. jis buvo surinkęs didelę ka­ riuomenę. pradėti karą su Švedais. teko rūpintis santykiais su Švedija. Vos padarius taiką su Mask­ va.. tačiau len­ kai juos nuramino. Turėdamas dėl to daug nemalonumų ir dide319 . sukelto kazokų sukilimų. Anglijos ir Olandijos atstovai rūpintis taika. bet jo priešai Švedi­ Kristupas II Radvila. tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. kad tarp Švedų ir Lietuvos Lenkijos kiltų karas. ir sutartis buvo ratifikuota. kad švedai žadėjo pasitraukti iš Prūsijos miestų. tad reikėjo arba ruoš­ tis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas.žinoji taika.

Jie save laikė priešakiniais krikščioniškojo pa­ saulio sargais ir puolė totorius ar turkus. kurie nepatekdavo į regestrus. Da­ rant taiką tiek totoriai. Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai.) nieko nepa­ siekė. Todėl. be jokių pastangų krašto ge­ rovei pakelti. Beje. Iš visų pusių varžomas. o ne baudžiauninkais. o kitus totoriai pa­ ėmė į vergiją ir pardavinėjo. Po 13 ramių metų. bet tam reikalui sušauktas suvažiavimas (1645 m. jie ten išbūdavo laisvi. o valtimis nuplaukdavo į turkų pasienius ir ne kartą apiplėšdavo net Konstantinopolio priemiesčius. 21 321 . pradėjus vykdyti bažnytinę uniją. ir nuo to laiko nuolatinio rūpesčio su kazokais turėjo vieni lenkai. Vyriausioji jų stovykla Padnieprėje buvo vadinama S i č e. nieko svarbesnio negalėjo nutarti. Jie gyveno iš medžioklės ir plėšimų. jie buvo pašaukti kariauti ir prieš Maskvą ir prieš švedus. Pietinėje jos dalyje gy­ ventojai buvo visiškai išnykę: vieni išbėgiojo. ir ten rinkdavosi būriai visokių pabėgėlių.) į Lenkijos valdžią. pačiam Vladislovo gyvenimo gale. Bet karo metu būdavo suorganizuojama daug didesnė kazokų kariuomenė. Ypač dėl to buvo pavojinga gyventi tos dy­ kumos pakraščiuose. Didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkų kara­ liai tuščius jos žemių plotus dalino bajorams arba kūrė ten se­ niūnijas. nes Juodosios jūros pakrantėse gyvenę totoriai nesiliovė užpul­ dinėti to krašto. nes karalius. Buvusių dykumų kolonizacija ėjo palengva. bet ir kaip katalikų (mat. ponai rungėsi tarp savęs. o neramumų ten dažnai sukeldavo k a z o k a i . sukrėtė audringas kazokų sukilimas. be jokių reformų. Daugumas laisvę pamėgusių ka­ zokų bemeilijo likti kariais. nes valstiečiams atrodė. Bet kadangi tuomet nebebuvo su niekuo karų. savo drąsių vadų vedami. kad suvaldytų kazokus. todėl visi tie. Dėl šitų priešybių kiekvienas tose žemėse neramumas 320 grėsė dideliu visų valstiečių sukilimu. kad bajorija juos nori atitraukti nuo tikrojo Dievo. todėl ten nuo­ lat būdavo visokių neramumų. Ukraina ir kazokai Ukraina. Len­ kiją. kaip ir kitur. Buvo galvota juos paversti pasienio kariuomene. kaip ėję. o iš dalies ir Lietuvą. valstie­ čiai sunkiai davėsi baudžiauninkais paverčiami. tiktai po sutarto laiko iš jų pareikalau­ davo tokių pat pareigų. visą laiką būdamas pakrikęs. o jie patys — k a z o k a i s (kazokas totoriškai reiškia valkatą. Steponas Batoras buvo sudaręs iš jų 500 raitelių vėliavą. nuolat puldavo totorius. karalius nebekūrė jokių didelių planų. 13. būdamas suvaržytas. o seimai dažniausiai būdavo netvarkingi ir dažnai iširdavo. visuomet būdavo nusiteikę maišLletuvos Istorija. santykiai tarp bajorijos ir valstiečių dar labiau paaštrėjo. nieko nenutarę. Todėl jau Zigmanto Augusto laikais rūpintasi juos sutvarkyti. Todėl net X V I I amžiaus pradžioje Dnie­ pro žemupys dar tebebuvo negyvenamas: gyvenamosios sodybos baigėsi kiek žemiau Kijevo. Zig­ manto Vazos laikais (1590 m. o kiti priversti užsiimti ramiu žemės darbu. nieko negalėjo veikti. bastūną). Tik kai tas kraštas pateko į Lietuvos. kartais net iki 40 metų.) kazokai buvo surašyti į vadina­ muosius r e g e s t r u s . o kiti — vi­ sokį nuo bausmių pabėgę nusikaltėliai ir šiaip avantiūristai. Valstiečiai nekentė bajorų ne tik kaip skriaudėjų. kovojo dėl vietų. Po Liublino unijos visos dabartinės Ukrainos žemės buvo priskirtos prie Lenkijos. Toliau nuolatinių gyvenamųjų so­ dybų nebebuvo. jis įpuolė į apatiją ir leido gyvenimui eiti savo vaga. Valstiečiai ten buvo kviečiami gyventi lengvesnėmis sąlygomis. Jokių reformų nė nebuvo galima padaryti. Įpratę būti laisvi. jame vėl palengva pradėjo rastis gyventojų. duoti jiems vadą ir mokėti algas. Kazokai. Daugumas jų buvo nuo ponų pabėgę valstiečiai. valstiečiai ten buvo pravoslavai). įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija. nuolatiniai kivir­ čai dėl tikybos. tai kraštas po Zigmanto laikų suiručių ir vidujinių vaidų ėmė atsi­ gauti savaime.lių nuostolių. visiškai nepaisydami. jis dar bandė sutaikinti protestantus su katalikais. negu gyveno kitur: ilgą laiką. Dabar vadinamoji Ukraina X I I I amžiuje buvo bai­ siai nuteriota užplūdusių totorių ordų. Taip antai. Tuo būdu krašte ir toliau ėjo. tiek turkai visada reikalaudavo iš Len­ kų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. ar šie tuo metu su krikščionimis kariavo ar gyveno taikoje. o vėliau (1569 m. o seimas. Už jų puolimus totoriai dažnai atkeršydavo Kijevo ir Podolės sritims.

Rei­ kėjo tik išspręsti ginčą tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių — Karolio ir Jono Kazimiero. Abu jie ligi tol nebuvo 323 .) 14. Tokių didesnių ir mažesnių sukilimų buvo nemaža. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras. Nuskriaus­ tas vieno lenkų bajoro. bet. tai niekas apie kitus kandidatus nė negalvojo. prie kurių prisidėjo daugumas ramių valstiečių. dalis jų pakliūdavo į regestrus. Jos susirinko apie 200 tūkst. Po to buvo palikta 6. Bet po kiek laiko ir vėl dėl kokios nors priežasties prasidėdavo naujas sukilimas. nebegalėdami kada pano­ rėję pulti totorių. tai konvokacinis seimas pašaukė į karą visą Lenkijos bajoriją. tačiau susitikusi su Chmelnickio kazo­ kais ir totoriais. 10 metų praėjo ramiai. ji išbė­ giojo be mūšio.tui. tačiau ne visada apsigindavo patys.. ir labai dažnai tekdavo žy­ giuoti prieš kazokus Lenkijos hetmonams. Kaip tik tokiuo kritišku momentu Mer­ kinėje mirė karalius Vla­ dislovas. Kadangi visa kariuomenė buvo sunai­ kinta. kurį sukėlė buvęs kazokų kariuo­ menės raštininkas B a g d o n a s C h m e l n i c k i s . kaip į savą di­ nastiją. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m. Vladislovo laikais ka­ zokų sukilimų buvo net keletas. c . dar pasikvietęs į pagalbą totrių. 1648 m. Tų sričių ponai savo dvaruose laikė ištisus kariuomenės pulkus. Jonui Kazimierui. ir kiekvienu mo­ mentu tose srityse grėsė visuotinis liaudies maištas prieš bajo­ riją. pabėgo į Sičę. Todėl dėl menkos priežasties jie labai dažnai sukildavo. į nelaisvę pakliuvo net abu hetmonai. raliaus elekciją. daugumas turėdavo eiti dirbti žemės. Ten jis sukėlė visus kazokus. Nugalėti kazokai nutildavo. suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną. sumušusio sūnų ir išvijusio jį patį iš ūkio. prie jų bematant prisidėdavo gyvenę kazokišką gy­ venimą ir visi savo ponų nekenčia valstiečiai. Tai įvy­ ko prieš pat naujojo kajonas Kazimieras. Bagdono Chmelnickio sukilimas. o dalis bėgdavo į tolimą ir nepasiekiamą Sičę. dvie­ juose mūšiuose ties Gel­ tonaisiais Vandenimis ir Korsūne jis sunaikino visą Lenkų kariuomenę. d. Bet tuo laiku pra­ dėjo bręsti n mjas sukilimas. Paskutinysis buvo žiau­ riai numalšintas 1637—1638 m. Jonas Kazimieras ir jo elekcija Vladislovas įpėdinių nepaliko. ir kazokų bylą jau teko baigti 1648—1668 m.000 regestrinių kazokų. Bet kadangi kraštas jau buvo apsipratęs su Vazų šeima ir į ją žiūrėjo. Nelabai džiaugėsi ir regestriniai. jos neradęs. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir seime.

bet 1655 m. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą. Norėdamas gauti karui jėgų ir sutaikinti ponus. karo su Maskva Kazokų pasidavimas Maskvai. kazokai buvo sumušti. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Tam tikslui jis buvo pasidavęs turkų sultono globai. Pagaliau 1651 m. o. bet jos atvyko labai maža. Karalius Jonas Kazi­ mieras atvyko Lietuvos gelbėti. Bagdonas Chmelnickis. T i k Smolensko tvirtos sienos sulaikė rusus net 4 mėnesius. jis šaukė Lietuvos bajoriją suvažiuoti į Gar­ diną. o Lietuvoje — net Pinską ir Mozyrių. Neturėjo jokių didelių planų ir visą laiką išbuvo visiškoje savo žmonos įtakoje. Todėl jis ir buvo išrinktas. Chmelnickis tuo P U nesitenkino gindamas ka­ zokų teises ir pravoslaviją. Negalėdamas išsinarplioti iš to chaoso. 324 t a r Pradžia karo su Maskva. Lenki­ joje jie pasiekdavo net tolimąjį Lvovą. Kosako paveikslas). 15. 325 . Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenę. be to. Tačiau netrukus jis atsimetė nuo turkų ir pasidavė Maskvos carui Aleksiejui (1653 m. nesutarė jos vadai (tuomet didžiuoju hetmonu buvo Jonušas Radvila. 1654 m. prancūzė M a r i j a L i u d v i k a . o lauko hetmonu — jo priešas Gansiauskas). Gintis buvo neįmanoma: Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė. Mozyrius — greit pasidavė. Jonas Kazimieras pagaliau net atsi­ sakė nuo sosto. ir karalius išvyko į Lenkiją. bet vis dėlto Jonas Kazimieras turėjo dau­ giau simpatijų. Keletą tokių užpuo­ limų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams. Priešas ėmė vieną miestą po kito. Caro sutikimas priimti į savo globą kazokus reiškė Polianovos taikos sulaužymą. Jono Kazimiero valdymo laikai Lietuvai ir Lenkijai buvo sunkiausi. į kurį jį įtraukė išdykusi ponija ir žmonos intrygos. už jį pasisakė ir Chmelnickis. Lietuvos hetmonai netu- Jono Kazimiero elekcija.niekuo pasižymėjęs. nors prieš porą metų jam buvo leista jų laikyti net 40.000. Energinga intrigantė. ir Chmel­ nickis pasižadėjo palikti vos 20. o kiti miestai — Polockas. be to. kuris sutiko kazokų kariuomenės palikti net 60.). visą savo viešpatavimo laiką jis daugiausia rūpinosi asmeniškais reikalais. Jis neturėjo jokių valstybinių gabumų. ir nepajėgė sulaikyti rusų. Todėl buvo sunku laukti ramybės. nieko nenuveikęs. karališkuosiuose rūmuose ji daugiau reiškė. Mogilevas. negu pats karalius. nes buvo neįmanoma laisvuosius kazokus paversti bau­ džiauninkais. Jo žmona buvo velionies karaliaus Vladislovo našlė. jie veikė atskirai. Jonui Kazimierui nesisekė tvarkyti kazokų reikalo. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą. Pradžia 1654—1667 m. ( J .000. o kita su kazokais — į Lenkiją.000 regestrinių. o jų hetmonu pa­ skyrė Chmelnickį. bet jau svajojo sukurti atskirą Ukrainos valstybę. Vitebskas.

miestą baisiausiai naikino pakrikę karei­ viai: buvo išplėšti net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai.000 kariuomenės paliko net Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Štumdorfe padarytų paliaubų laikas baigėsi 1661 m. jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. Gustavo Adolfo sesers ir Vokietijos Cveibriukeno kunigaikščio sūnui. tikėdamasis lengvai laimėsiąs. vasarą staiga su dviem armijom per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją. Gardys sutiko. visos brangeny­ bės buvo gabenamos į Maskvą. — žr. ir tartis su Gardžiu teko beveik vienam Jonušui Radvilai. o visų pirma hetmonas Jonušas Radvila. Adolfo duktė Kristina. siūlydamas sąjungą prieš rusus ir prašyda­ mas paramos. o trečia jo armija buvo organizuojama Livonijoj ir. liepos 25 d.rėjo jėgų jai sulaikyti. Šitų plėšimų metu mieste kilo gaisras. Be to. kuris veikė atskirai ir nuo rusų traukėsi Lenkijos link. o iš ten į Prūsus. jis kartu su savo pusbroliu Boguslovu ir Vilniaus vyskupu Tiškevičium kreipėsi į Švedų kariuomenės va­ dą. Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai. išmėtyti juose esantieji kaulai ir išneštos grabuose rastos brangenybės. daugumas išbėgo į Prūsus. Lenkijoje švedams pasisekė: pašaukta Lenkijos bajorija pasi­ davė be mūšio (ties Uiste. — su juo buvo padarytos paliaubos. Caras tuo tarpu pats atvyko į Vilnių ir reikalavo iš likusios bajorijos prisiekti. Jis jau buvo pradėjęs net ofi­ cialiai vartoti didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. rusai ėmė baisiausiai jį plėšti ir naikinti. Neuž­ imta liko tik Žemaitija. Jaunutis karalius troško pasižymėti kare. jam siūlė sąjungą Chmelnickis. Iš anksto pasisakęs būsiąs sąjungininku. Karolis X Gustavas 1655 m. Bet Švedijoje tuo tarpu įvyko permainų. Kaip tik tuo laiku į Stokholmą atvyko ištremtas Lenkijos vice­ kancleris Radziejovskis. Jam atė­ jus į Kėdainius. Taigi. Tik 1656 m. dar turėjo savo paties pinigais surinktos kariuomenės Vi­ tebsko vaivada Povilas Sapiega. kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. Jonas Kazimieras. Po karo Vil­ niaus nebegalima buvo nė pažinti. Tuo aktu buvo n u t r a u k i a m a u n i j a su L e n k i j a ir užmezgami tokie pat ryšiai su Š v e d i j a . kad priešas užėmė jos sostinę (nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta). Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje. Dabar jį gavo be jos. nes ir Boguslovas pabėgo į Palenkę. visi Lietuvos ponai pakriko. kad Joną Kazimierą tiktai karu tegalima priversti atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo ir kad kariauti su juo būtų labai leng­ va. Be jų. lauko hetmonas Gansiauskas — Žemaitijoje. kas dar buvo likę neišplėšta. turėjo įsiveržti į Lietuvą. kad pripažins jį di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jis buvo auklėjamas Švedi­ joje ir sostą turėjo gauti kartu su Kristinos ranka. atsisakė nuo sosto. Sostas atiteko K a r o ­ l i u i X G u s t a v u i . Rusai užėmė miestą be kovos.). Hetmonas Radvila su nedidele Lietuvos kariuomene sustojo Kėdainiuose. Aukštaitijos šiaurė ir Brastos sritis. kurio­ mis jam buvo paliktos visos užimtosios žemės (tuo laiku rusų neužimtąsias Lietuvos sritis jau buvo užėmę švedai). kuris visą laiką įtikinėjo Karolį Gus­ tavą. kitą dalį teriojo rusai su kazokais. Karas su švedais ir Kėdainių sutartis Karo pradžia. buvo sukviesta bajorija. Nieko to nematę savo tėvy­ nėje. 146—148 psl. rusams užėmus Vilnių. kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. susipy­ kusi su savo ponais.). Be to. o ka­ ralius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją.. Pirmieji Karolio X pasisekimai Lenki­ joje įvyko tuo metu. Nei iš karaliaus nei iš lenkų ji negalėjo gauti jokios paramos. kuriai buvo pripažintas sostas. (Šito rusų antplūdžio metu kažkur buvo paslėptas ir ligi šiol nerandamas Vytauto grabas. nedavęs Lietuvai jokios para327 16. Miestas buvo turtingas ir gražus. generolo Gardžio (Magnus de la Gardie) vadovaujama. kai jam buvo duota vilties po Jono Kazimiero gauti visos Respublikos sostą. Kėdainių sutartis. Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai. Radvila su 5. Gardys su kariuomene įžengė į Lietuvą. Gustavo 326 . Netrukus rusai taip pat užėmė Gardiną ir Kauną. norėjo pasiplėšti ir dar kartą parodyti pasauliui švedų ginklo garbę. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Vėliau. Caro kariuomenei dar tebesiartinant prie Vilniaus. kurs truko net 17 dienų ir sunaikino viską. generolą Gardį.

1656 m. tiesa. švedai su juo mažai tesiskaitė. neatsižvelgdami į bajo­ 1646—1653 m.000 bajorijos. rijos reikalavimus. Lenkijoj švedams pradėjo nebesisekti. Lietuvos. Švedų karininkai Jonušas Radvila. Jo kariuomenės dalis sukilo ir. lauko čius ir viską tvarkė. Pagaliau ir čia kilo smarkus partizaniškas karas. Tuo tarpu ir Lietuvos bajorija kaskart vis labiau ėmė bruzdėti prieš švedus. Jų karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė. mažesni švedų būreliai 328 buvo naikinami. 1656—1665 m. o bajorija visą kaltę vertė ant jo. t. Ba1653—1655 m. Netekusiam turtų. prieš juos sukilo visas kraštas. Jonas Kazimieras sutiko atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo. ir 1660 m. kuris pa­ siskelbė Kėdainių sutartį pasirašęs priverstas. ieškojo pagalbos pas hetmoną Radvilą. tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos ku­ nigaikščiu skelbiamas švedų karalius Karolis X Gustavas. jo priešai rinko jėgas. Radvilai mirus. šve­ dai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. Vitebsko vaivada. Kovos su švedais Lenki­ 1656—1657 m. y. karaliui ištikimos Lie­ joje ėjo dar gana ilgai. — 1646—1654 m. Gene­ rolas Gardys su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos į Len­ kiją. lauko hetmonas Gansiauskas ir per 1. naujųjų metų išvakarėse Sa­ piega paėmė Tikociną. 329 . didysis hetmonas. 1646—1656 m. atradęs ten Radvilą tik ką mirusį. o švedų kariuomenė ėmė šeimi­ ninkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų. Pa­ lenkėję. Taikos sąlygos. šis tuo tarpu jau buvo išvykęs iš Lietuvos ir užsidaręs Tikocino pily. Vilniaus vaivada. bet ir tas nieko negalėjo padaryti. Tuo būdu karas su Švedija buvo baigtas. hetmonas. su maža kariuomene (švedai bu­ vo toli) Radvilai nebeįma­ noma buvo apsiginti. Latgalą. Iš jos buvo sudaryta vadinamoji Livonijos vaivadija.). nes tuo metu dar tebebuvo nebaigtas karas su Maskvos caru. tačiau geresnių nebuvo galima pasiekti. Vilniaus vaivada. o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai Lenkijai dalį Livonijos (iki Aiviekstės upės ir Lubano ežero). nė hetmonas. Su­ tartį pasirašė pirmiausia Jonušas Radvila. bet ir valstiečiai. nusprendęs pirmiausia sunai­ kinti Radvilą. po pavietus rinko mokes­ Kristupo II sūnus. Lietuvoje liko tik mažos švedų jėgos. nuėjo į Lenkiją ieškoti karaliaus Jono Kazimiero. Jau anksčiau savo surinktą ka­ riuomenę jis dabar padidino. tais pačiais metais O I i v o j e su Švedais buvo padaryta amžinosios taikos sutartis. mirus Karo­ liui X Gustavui. 1654—1655 m. did. Žemaičių seniūnas. Prieš jį stojo ir lauko hetmonas Gansiauskas. rija skundėsi. Pasipiktinęs plėšimais. niekas jau nebegynė unijos su Švedais. paskui Žemaičių vyskupas Parčiauskas. bet kaip okupantų kariuo­ menė. jį pametusi. Paga­ tuvos kariuomenės regimentorius. Radvilą apšaukę išdaviku. — ne tik bajorija. ir jų likučiai greit buvo išvyti iš Povilas Sapiega. Bet visų labiau­ siai troško pražudyti Radvilą Vitebsko vaivada P. Švedų karo pabaiga ir Olivos taika (1660 m. o liau jie buvo išvyti ir iš Len­ 1658—1665 m. kijos. Vilniaus vys­ kupo įgaliotinis kanau­ ninkas Bialozoras. nebuvo naudingos Lietuvai. Sapiega. Bet Švedai neįverti­ no unijos su Lietuva.mos.

Lenkija užleido Maskvai dalį Ukrainos — visą kairįjį Dniepro krantą. o iš Lietuvos iždo 4 milijonus auksinų. Starodubo pavietą ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. tiek Lenkijoje turėjo daug priešų. B. Ja caras sutiko grąžinti Lietuvai dar neatsiimtą Polocką su Vi­ tebsku. 17. 1660 m. kad Respublikoje nebūsią spaudžiami pravoslavai. Tiesa. žinoma. kai­ taliojosi ir dėjosi tai su lenkais. žiūrėti. Andrusavos taika. — turėjo labai didelę reikšmę vėlyvesniems santy331 . į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė — jos ka­ riuomenė buvo sumušta. Vėliau betgi karas pakrypo Maskvos nenaudai. Bet kai.000 auksinų. 330 Kariauti su Maskva buvo sunku. Kariuomenė nurimo tik tada. Po ilgų derybų 1667 m. dabar su tomis sritimis Maskvai atitenkančius ir Maskvos ka­ riams išdalintus. o caro valstybėje katalikai. lenkai Ukrainoje negalėjo įsistip­ rinti net ir po kelių laimėtų mūšių. Lenkijoje tuo tarpu ėjo tiesiog vidaus karas. ir Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės. Todėl didžioji Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalis susibūrė į konfederaciją ir atsisakė klausyti vadų ir karaliaus. nes buvo prasidėję nuo­ latiniai kazokų maištai (jų hetmonai. Prieš karalių ir jo politiką su ginklu rankoje sukilo Lenkijos hetmonas Liubomirskis. bet Lietuvoje caro kariuomenei tikrai ėmė nebesisekti. Kitais metais į Lietuvą atvyko su len­ kų kariuomene pats karalius padėti hetmonui Sapiegai. buvo padarytos paliaubos su Maskva. tada buvo atsiimtas Gardinas. tik. Gar­ sioji Sičė turėjo pasilikti abiejų valstybių žinioje. Todėl ir caras pradėjo linkti į taiką. Tačiau karas tebeėjo ir konfederacijų metu.000 rublių. Maskvos globa apsivylęs. tai su Maskva). Tačiau dabar nustatytoji siena su Maskva išbuvo nepakitus iki pat pirmojo Respublikos padalinimo (1772 m.) J o ­ nui Kazimierui. caras apsiėmė sumokėti 1 milijoną auksinų. Maskvos ka­ riuomenė prie pat Vilniaus sumušė ir net paėmė į nelaisvę Lie­ tuvos lauko hetmoną Gansiauską. labai sunkiai. kol bus sumokėta alga. 1656 m. pir­ mininkaujant Gžimultovskiui. ir dėl to vėliau vadinama Gžimultovskio traktatu. Mogilevas ir Vilnius. k?d jie nebepultų totorių su turkais ir tuo nesukeltų karo. Bet kai kazokai pasidavė turkų sultonui.) Kaip matėm. Ilgai pati sutartis išbuvo nepatvirtinta. tai derybos ėjo tik dėl karo baimės.). Be to. kaip atlyginimą bajorijai už dvarus. A d r u s a v o s kaime (į šiaurę nuo Mstislaulio) buvo pasirašyta taika. karas su Maskva vėl prasidėjo. nes nuteriotas kraštas ne­ pajėgė net kariuomenei atlyginti. tai į sutartį taip pat buvo įra­ šyta. ketinusį išardyti konfederaciją. dažnai nuverčiami. Kadangi tas sumanymas tiek Lietuvoje. kai jai buvo prižadėta iš Lenkijos iždo sumo­ kėti 9. Chmelnickio įpėdinis Vihovskis su kazokais pasidavė (1658 m. Paliaubų metu ėjo derybos dėl caro sūnaus pripažinimo Jono Kazimiero įpėdiniu. abi pusės pasižadėjo bendrai suvaldyti kazokus. bet užtat jis sau pasiliko Smolensko vaivadiją. arba 200. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m. (Brandto paveikslas).300. Lie­ tuvos konfederatų kariuomenė net nužudė savo lauko het­ moną Gansiauską. Ne visos šitos sutarties sąlygos buvo caro įvykdytos. Be to. — patvirtinta 1686 metais derybose. Galutinės derybos ir amži­ noji taika tomis pačiomis sąlygomis teįvyko tik 1686 m.Susidūrimas su švedais pamiškėje. Kadangi šito karo metu caras skelbėsi esąs Respublikoje spaudžiamų pravoslavų gynėjas. tarp Maskvos ir Respublikos nebebuvo didžiausio ginčo objekto Be to.

o Lietuvoje iš Smolensko vaivadijos ir iš Starodubo pavieto. Šitą mintį jam labiausiai piršo žmona Marija Liudvika. dvarai išplėšti. vadinama tremtiniais. kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei (Condė). nes kitaip valstybė sulauks liūdno galo. susirišusi su Habsburgais.kiams su Maskva. apsivylęs ir nepajėg­ damas sutvarkyti valstybės. tai juose vis tiek nieko svar­ besnio negalima būdavo nutarti. Liubomirskis pakėlė maištą. Bet kadangi visa Smo­ lensko vaivadija ir visas Starodubo pavietas atiteko Maskvai. Kadangi egzuliantų dvarai buvo caro konfiskuoti ir išdalinti sa­ viškiams. sau didįjį kunigaikštį ji rinkdavosi atskirai. arba iš lotyniško e g z u l i a n t a i s (exules). Patsai karalius. todėl ji apskri­ tai buvo nusistačiusi prieš elekciją.000 auksinų. vaivada ir kaštelionas. Visą karų metą pačioje bajorijoje ir ponų tarpe virė vaidai. miestai sunaikinti. rinkdavo atstovus į seimą ir į tribunolą. atsirado nauja bajorijos grupė. Kiek jis buvo tik savimi susirūpinęs. Netrukus po to mirė karaliaus žmona. kai karalius įteikė atsisa­ kymo aktą ir pasakė paskutinę kalbą. Tai buvo pabėgėliai iš Maskvai atitekusių ir jau niekuomet Respubli­ kai nebegrįžusių žemių. Lenkijoj jų buvo iš Černigovo vaivadijos. Opozicija turėjo savo kandidatą ir tikėjosi. tai egzuliantams pragyventi buvo išdalintos kai kurios seniūnijos. nes kiekvienas svarbesnis klau­ simas sukeldavo kieno nors pasipriešinimą. Žmonos įtakoje Jonas Kazimieras pradėjo veikti to prancūzų kandidato naudai. kuri. Todėl ir jo valdymas buvo labai nelaimingas: valstybė buvo perdėm nuteriota priešų kariuomenių. tai seimeliai negalėjo rinktis buvusiose savo ribose. 18. Graudinga buvo 1668 m. o visi jo broliai buvo mirę. Vaikų jis neturėjo. Jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. kad naujas karalius būtų išrinktas jam dar tebegyvenant. jis kartu vežiojosi savo aukso dėžę. II. tad buvo aišku. Todėl tų sričių seimelio vieta buvo paskirtas Vilnius. o vėliau buvo atiduotos visiškon nuosavybėn. Atsisakiusiam nuo sosto karaliui pragyventi buvo paskirta iš Lenkijos iždo kasmet po 100. Todėl Lietuvoje visą laiką tebebuvo Smolensko vyskupas. o starodubiečių į Ž i e ž m a r i u s . Vėliau smolenskiečių sei­ melis buvo perkeltas į A 1 y t ų. kad reikia panaikinti visą netvarką. ten jis ir mirė 1672 m. labai rūpinosi. Buvo šaukiami ir tų žemių bajorijos seimeliai. atsisakė nuo sosto (1668 m. Buvo taip pat vaivadijos pilies ir žemės teismai ir jų kanceliarijos. o už pripa333 . ir karalius turėjo nusileisti. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas Lietuvos ir Lenkijos valstybių susigyvenimas. Savo kalboje jis sakėsi esąs senatvės prislėgtas. sumušė karaliaus kariuomenę (1665 m. tiek kartų seimai tą klausimą atmesdavo. Buvo skiriami ir tų žemių senatoriai. Verkė ir jis pats ir visas seimas. Anksčiau Lietuva jautėsi visiškai atskira valstybė: labai dažnai būdavo šaukiami visai atskiri jos sei­ mai. tai karaliai ir toliau tebesititulavo Smolensko ir Černigovo kunigaikš­ čiais. kad po 332 jo mirties bus daug kandidatų į sostą. taigi galėjo prasidėti vidaus karas. Po šitos taikos. Seimai vienas po kito pradėjo irti. Kiek kartų karalius sei­ muose iškeldavo įpėdinio klausimą. Joje įrašytas pasižadėjimas suteikti laisvę Res­ publikos pravoslavams davė juridinį pretekstą carams kištis į Res­ publikos vidaus reikalus. o iš Lietuvos iždo po 50.000. seimo scena. kai jam pačiam te­ ko bėgti į užsienj. kurie. Todėl jis grąžinąs karūną. Bet prieš šį buvo stipri opozicija.) ir iš­ važiavo į Prancūziją. ir karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. Šios atkaklios kovos metu net kilo Lenkijos hetmono Liubomirskio maištas. matome ir iš to. kad ji būtų atiduota daugiau jėgų turinčiam naujajam karaliui. Ka­ dangi visą laiką nebuvo atsisakyta nuo pretenzijų į tas žemes. karų ir vidaus netvarkos nuvargintas. iš pradžių jos buvo duotos jiems laikinai valdyti. būdama prancūzė. kaip ir anksčiau. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija Iš Jono Kazimiero buvo menkas karalius: jis neturėjo nei gabumų nei noro valstybę tvarkyti. ir būdavo pasinau­ dojama liberum veto teise. nieko ne­ paaukodamas iš jos kariuomenės organizavimui. Trys Vazų* šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų (Zigmantas vienas iškaraliavo net 44 metus). kad po karaliaus mirties jį bus lengviau išrinkti. dedantis pravoslavų gynėjais.). šitaip iširo net 4 seimai. Todėl jis iškėlė mintį. kad švedų antplūdžių metu. o jei ir neiširdavo. Jis bajo­ rijai davė suprasti. Karalius d^l visų nelaimių ir netvarkos labai sielojosi. be to. Pasmerktas už kariuomenės kurs­ tymą prieš karalių. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1.

kuris buvo toks ryškus tuojau po Liublino uni­ jos. 300 pusi. gyvenant vieno karaliaus valdžioje. tai jo? buvo vadinamos lenkiškomis. Savo valstybinio savarankiškumo Lietuva nie­ kad neišsižadėjo ir jį labai budriai saugojo: ji išlaikė savo atskirą valdžią. arba l e n k ų t a u t o s l a i s ė m i s. Tuo metu Krokuvos vyskupu buvo paskirtas buvęs Vilniaus vyskupas Jurgis Rad­ vila. tad kartu reikėdavo dėl jų ir tartis. Lietuvos se­ natoriai ir bajorija tam griežčiausiai pasipriešino. nuolat reikalavo. jeigu lietuvis vyskupas esąs įsi­ leistas į Krokuvą. Karaliui užsi­ spyrus ir Maciejevskiui būtinai veržiantis į Vilnių. Lietuvos ir Lenkijos bajorijų susigyvenimas. vieną „tautą". ir pagaliau Vilniaus vyskupu buvo paskirtas lietuvis Voina. Bajorija laikė save visagalia: kiekvienas bajoras tarėsi galįs būti išrinktas net karalium. 335 . Batoro ir Zigmanto Vazos elekcijų aprašymus). Rūpinimasis Lietuvos valstybės reikalais. vie­ ną bajorų visuomenę. kad karalius taip pat kurį laiką gyventų Lietuvoje. Karaliaus paskirtim (nominuotam) vyskupui dar reikėdavo popiežiaus pa­ tvirtinimo. kad. buvo laisvos bajorų respublikos. kur ji perėjo net į sukilimą prieš karalių (žiūr. Bet per ilgą Zigmanto Vazos viešpatavimą Lietuvos bajo­ rija suartėjo su lenkais. Vazų karaliavimo metu ėmė nykti ir atskiri Lietuvos sei­ mai: jie kaskart vis rečiau būdavo šaukiami. kaip minėta. o karalius buvo laikomas tik bajorijos pasikviestuoju valdovu. 334 kaip visuomenę. Tuo būdu ir Lietuvos bajorija. To patvirtinimo prašomasis raštas turėdavo būti ant­ spauduotas Lietuvos antspaudu. o kitą kartą Lenkijoje. Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. atsirado Lenkijoje ir tik iš jos atėjo į Lietuvą. laikė save „lenkų tautos" žmonėmis. lietuviams atsirasdavo vis daugiau bendrų reikalų su lenkais. bet apie tai buvo kalbama ir seimeliuose ir bajorijos suvažiavimuose.Todėl pasiprieši­ nimas lenkams. Tačiau šiuo atveju Lietuvos kancleris L. Tad jis buvo pirmasis bendrai lietuvių ir lenkų išrinktas valdovas.). Žodžiu. Ta­ čiau lietuviai nieku būdu nenusileido. pati. ir Vladislovas jau buvo išrinktas kartu lenkų ir lietuvių. jie daug kartų reika­ lavo jiems priešingus Lietuvos Statuto nuostatus panaikinti. Bet šiaip­ jau visais kitais atžvilgiais jie laike save lietuviais. Tad kai Zigmantas Vaza. kad. Zigmantui Va­ zai paskyrus Vilniaus vyskupu lenką Maciejevskį. Lietuvos po­ nai pareiškė. Nors. apie Zebžidovskio rokošą. tai lenkas turįs būti įsileistas į Vilnių.žinimą lenkų išrinktojo karaliaus pateikdavo tam tikras sąlygas (žiūr. Lietuvos bajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą.). kuriomis naudojosi ir Lietu­ vos bajorija. Dėl to kova su karalium ėjo ne tik seimuose. buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija. Jis visą laiką siekė absoliutizmo. kalbėdama apie save. kiek bajorija jam duoda­ vo jo išrinkimo metu sudaromąja sutartimi — pacta conventa. Sapiega atsisakė prispausti antspaudą. Tai atsitiko dėl to. kovojančią su karalium dėl savo teisių. o vėliau iš dalies ir jo sūnūs ėmė siekti absoliutizmo. ji visą laiką kovojo. kad Lietuva gautų tokią pat reikšmę jungtinėje valstybėje. tačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų. kartais net nesiklausdama lenkų. tai jie pastatytų kariuomenę ir jo neįsileistų nė į miestą. ko­ kią turėjo Lenkija. Dabar lietuviškoji sąmonė pradėjo gesti. todėl ir jungtinė valstybė buvo vadinama „ a b i e j ų t a u t ų r e sp u b 1 i k a". Taigi luominiais interesais Lietuvos bajorai ėmė vadintis lenkais. Taip antai. darė atskiras sutartis. kad jeigu jis išdrįstų atvažiuoti. O tam ypatingai daug padėjo Zigmanto Vazos charakteris. kad seimai būtų šaukiami vieną kartą Lietuvoje. kaip matėm. Stp. Lenkai įrodinėjo. Byla traukėsi 8 metus (1592—1600 m. o ypač Lenkija.. 1655 m. Nors ji tarp savęs kalbėjosi lenkiškai. Lietuvos po­ nija ir aukštesnioji bajorija buvo jau aplenkėjusi. kaip tada sakydavo. Tuos reikalus reikėdavo atlikti kartu. Lenkai į jokias valstybines vietas Lietuvoje nebuvo įsileidžiami. arba. tuo tarpu Lietuva. tai Lietuvos ir Lenkijos bajorija tam drauge pasi­ priešino. Po to ir visi kiti valdovai jau visada būdavo bendrai renkami. Visur buvo kalbėte kalbama apie karaliaus norą pri­ spausti „tautą" („tauta" čia reiškė tiktai Lietuvos ir Lenkijos bajoriją). apie tai pagaliau buvo rašoma ir kny­ gose. Jis turėdavo tik tiek valdžios. bet vis dėlto jautėsi lietuviška ir gynė Lietuvos reikalus. bet lietuviai to nepadarė ir karščiausiai priešinosi kiekvienam lenkų bandymui gauti vietą Lietuvoje. palengva ėmė vis nykti. Kadangi visos laisvės.

O fanatiškojo kataliko karaliaus Zigmanto laikais katalikybė galutinai laimėjo. Vazų laikais. buvo atgautas Smolenskas (žiūr. be to. atsipa­ laidavęs nuo leninės priklausomybės (1660 m. Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. Zigmanto Vazos artimieji patarėjai buvo jėzuitai arba karšti katalikai. o švedai vežėsi į Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultū­ ros turtų. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta. gais­ ras jame siautė net 17 dienų). kai Prūsų pakrantės miestus. 304. nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. Nemuno žiotys buvo Prūsų kunigaikščio valdomos. Kai 1621 m. Daugelis valstiečių įstojo į kariuomenę. Tuo metu (nuo 1618 m. kokios buvo Stp. T i k labai suma­ žėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji jos dalis su Ryga liko Švedijai. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai.). 3. laisvajai prekybai užsidarė ir šis kelias. Tada net buvo kilusi mintis įkurti Šventosios uostą. Batoro laikais. be paties karo. vėl atsinaujinęs.). rusams užėmus Vilnių. o jų tarpe ir Klaipėdą.) tebuvo atgauta tik viena Latgala. daug sričių kelerius metu teko atleisti arba nuo visų arba nuo dalies mokesčių. Zigmanto Vazos laikais. bet vis dėlto daug kas buvo išvežta. ten kilo baisios epidemijos.. Tuomet maras. Batoras palaikė jėzuitus. valdė švedai. bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nuteriota Maskvos ir Švedų kariuomenių. Ūkis taip sunyko. Dėl visų šitų priežasčių sugriautam Lietuvos ūkiui buvo sunku atsigauti. tačiau nespaudė nė protestantų. Beveik visas trijų Vazų val­ dymo periodas buvo pilnas sunkių karų. o kiti pabėgo nuo karo baisenybių net į už­ sienius. priešams užplūdus. o jų valstiečiai išbėgioję. ir daugelis didžiųjų ponų šeimų sugrįžo atgal į katalikybę (žiūr. Rusai iš Vilniaus į Maskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus. Daugelis brangeny­ bių buvo išvežta j Maskvą ir į Švediją. 285—289 psl. pasiekė ir Lie336 tuvą. Kadangi jis buvo Lenkijos karaliaus lenininkas. X V I am­ žiuje užplūdusi protestantizmo banga išjudino iš pamatų kata­ likybę Lietuvoje. Kaip paprastai karų metu. ir sienos su ja liko beveik tokios pat. Karalius Stp. pirkliai išbėgiojo. katalikai ir protestantai.). protestantų jis ne tik prie Lietuvos Istorija. muitų tvarkyme jau nebepriklausė karaliaus. 253. šiam pradėjus karą dėl Švedijos sosto. Lietuvos sienos Vazų laikais Ilgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lie­ tuvos ir Lenkijos laimėjimu: Stepono Batoro laikais buvo atgautas Polockas ir visa Livonija (žiūr. jog po karų valstybė jau nebegalėjo išrinkti nė mokesčių. Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti. Taigi tie visi sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos nenaudai. Priešams naikinant miestus. Jos čia viską plėšė. gyventojus naikinte naikino ir li­ gos.). kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti. 330 psl.Bet jau to pat amžiaus gale atvykusių jėzuitų pastangomis katalikybė ėmė atsigauti.2. Livonija buvo prarasta: ji net iki Dauguvos upės atiteko Švedijai (žiūr. Ryga atiteko Šve­ dams. Kiek mažiau jų buvo tik Vladislovo laikais.) vidurinėje Europoje ėjo žiaurus vadinamasis 30 metų karas. Beveik visos didžiųjų ponų šeimos buvo išvir­ tusios protestantais. Po karų prekyba Nemunu dar labiau pasunkėjo. 318 psl. nes prekes buvo leng­ viausia vežioti vandeniu.) jis vėl buvo atiduotas Maskvai. Maras. 328 psl. ta­ čiau Jono Kazimiero laikais Andrusavos sutartimi (žiūr. dar labiau plito. Tikybiniai santykiai Vazų laikais Tikybiniai santykiai. kai Maskvoje siautė di­ džioji suirutė. 313 p s l ) . nes Prūsų kunigaikštis. Zigmanto Vazos laikais. Maras 1652 m. Taigi. tai negalėjo labai varžyti Lietuvos prekybos. 22 337 . Štumdorfo taika (žiūr. Čia prekyba buvo daugiau suvaržyta tik 1629—1635 m. ypač į Karaliaučių. dar pablogėjo ir sąlygos prekybai. Todėl suprantama.). Nespėjus jam atlyžti. Tas pats atsitiko ir kitam Lietuvos prekybos keliui. 290 psl. daugumas iš­ bėgo į Prūsiją. 4. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais Krašto nualinimas karo metu. Lietuvą užplūdo rusai su švedais (1654—1655 m. ėju­ siam Dauguvos upe per Rygą. Prekyba karų metu nuskurdo. kurie. To meto prekyba beveik išimtinai ėjo upėmis. o kai kas tenai tebėra dar ir šiandien.

bet net stengėsi jiems neduoti jokių aukš­ tesnių vietų valstybėje. suimtas. Todėl iki mūsų laikų Lie­ tuvoje protestantų išliko tik mažos salelės apie buvusius Rad­ vilų centrus. varžančių kitas tikybas. Jų buvo visose didesnėse parapijose ir vienuoly­ nuose. per Dievo Kūno procesiją vie­ nas protestantas. Apskritai karalių Vazų laikais jau visiškai paaiškėjo. o vėliau pasmerktas mirti ir nu­ kankintas. Tam pa­ čiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. ir galų gale seimo sprendimu kalvinų bažnyčia Vil­ niuje buvo nugriauta. Visur. arijonys) buvo išvarytos iš krašto. du akademijos studentai buvo net myriop nuteisti. ir minia už tai apgriovė jų bažnyčią. 5. Lietuvoje protestantų židinys buvo galingieji biržiečiai Radvilos.) ir pagaliau — šio sūnus Jonušas. Dažniausiai muštynių atsitikdavo švenčių metu. visą švie­ timą ir mokyklas. iš pradžių — Mikalojus Rudasis. Mokslas vidurinėje Europoje nusidažė protestantizmu. kada ypatingai vieni kitus gebėdavo įžeisti. Mieste tuojau kilo triukšmas: kalvinai buvo apkaltinti išniekinę baž­ nyčią. Pagaliau buvo išleistas įstaty­ mas. bet 338 čia nuo teismo vieną kartą nukentėjo ir katalikai: 1686 m. Vie­ nas iš jų šeimos visada būdavo protestantų galva. Protestantai buvo silpnesni. tyčia ar netyčia iš kalvinų bažnyčios šventoriaus kaž­ kas įšovė pro langą į pranciškonių vienuolyno bažnyčią. 1611 m. todėl jie daugiau ir nu­ kentėdavo. kurie norėjo sugrąžinti mokslą katalikybei. Tačiau protestantizmas galėjo klestėti tik jų dvaruose: į katalikų ponų žemes jis nepa­ tekdavo. vadinamosios a k a d e m i j o s . paskui — jo sūnus Kristupas Perkūnas 1603 m. vėliau—kitas sūnus Kristu­ pas (f 1640 m.). kai išmirė protestantiškoji Radvilų šaka. kuriuo į senatą ir į seimą galėjo patekti tiktai katalikai. nes jie buvo perdaug turtingi ir galingi. Čia jie pir­ miausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją. Nesitenkindami Vilnium. Pavyzdžiui. Karalius negalėjo jų visiškai nustumti. Paskui prasidėjo ilga byla. Taip pat nemaža rietenų ir muštynių būdavo ir per iškilmingas lai­ dotuves. buvo minios apkultas. vėliau stambesniuose centruose buvo kuriamos aukštosios mokyklos.). kildavo vi­ perstatyta 1632 m. sokių nesusipratimų ir muš­ tynių. tačiau katalikiškoji bajorijos dauguma jautėsi galinti savo tikėjimo pirmavimą apginti ir be įstatymų: mat.).savęs neprisileido. kurios prilygo universitetams. jie ėmė steigti savo mokyklas. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos X V I I amž. po jo — jo sūnus Jonušas (rokošininkas — f 1620 m. Ta naujoji irgi ne kartą buvo užpulta. vadinamųjų k o l e g i j ų . kai su protestantais. kur mišrai gyveno katali­ Ketvirtoji Vilniaus katedra. ypač Vil­ niuje. Jėzuitai tuojau ėmė steigti visam krašte k o l e g i j a s . 1639 m. jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr. Prieš jėzuitų atsikraustymą Lietuvoje tebuvo tik p r a d ž i o s m o k y k l ų . bet ir tribunoluose ir visuose valdžios orga­ nuose. pa­ baigoje ir X V I I I amžiuje. 289—291 psl. Protestantizmo gy­ nėjų nebeliko. kad protestantizmas Lietuvoje išnyks. Kai kurios sektos (pavyzdžiui. Tuo339 . — tas pats. katalikų buvo daugumas ne tik seimuose. Prasidėjus reformacijai.). per procesijas. Į kovą su juo stojo jėzuitai. protestantizmas įsigalėjo visuose Vokietijos universitetuose. Kitatikius varžančių įstatymų atsirado tik X V I I amž. pradėdami nuo vidu­ rinių mokyklų. Ypač jo būklė pasunkėjo. Kita kalvinų bažnyčia buvo pastatyta už miesto (1640 m. Ostijos garbinimą išvadinęs stabmeldyste. kur tik leido valdžia. Vilniuje liuterionys ir kalvinai turėjo po bažnyčią. Todėl daugelis protestantų jo laikais perėjo į katalikybę. o vėliau ir akademiją. kurs 1655 m. Nors ir nebuvo įstatymų. o be galingų gynėjų ano meto sąlygomis protes­ tantizmui laikytis buvo neįmanoma. padarė sutartį su Švedais. Miestuose. Katalikai pasirodė stipresni ne tik valdžioje: jie taip pat sugebėjo suimti į savo rankas visą kultūrinį gyvenimą. Jėzuitų mokyklos.

bylinėdavosi su jais dėl teisės mokyti. fundacija). kur jėzuitų mokyklos dar nebuvo. Ilūkštoje. jėzuitai. kaip ir jėzuitai. ir į Lietuvą atsikraustė specialiai jaunuomenės auklėjimu rūpinąsis p i j a r ų ordinas (pijarai kurdavo vadinamąsias dievobaimingąsias mokyklas. St. ir t. Mat. Daugpily. Šeduvoje. Pa­ š i a u š ė j e (bajoro Beinarto f-ja). Lauksodyje. Bet galima sakyti. K. vad. įkūrė jė­ zuitų kolegiją buvusiam kalvinų centre — Nesvyžiuje (1582 m. Jie mokė beveik tik to. jėzuitai turėjo įsikūrę ir mažesnių mokyklų — Varniuose. Taip antai. Slanime. ilgainiui jose buvo pradėta mokyti ir gamtos mokslų.jau po laimingųjų Stepono Batoro karų su Maskva. tai šie būtinai ten skubindavosi įkurti ir savąją. Jie turėjo ne vien pradinių mokyklų. G a r d i n e (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. nusižiūrėję į pijams. Žinoma. reikėjo stiprios katalikybės atramos tuose nekatalikiškuose kraštuose. Bžostausko fundacija). savo mokyklas labiau pritaikė gyvenimui. Pijarai daugiau rūpinosi pačiu mokslu ir praktiškojo gyvenimo reikalais. pranciškonai. O r š o j e (karaliaus Zig­ manto fundacija). miestų ir vienuolynų mokyklose. ir Rygoje ir Tartuose (Dorpate). Be to. kur būdavo jų mokyklos. didžiūnų dvarų. nepaisydamas jų pasipriešinimo. Tuo metu Mikalojus Kristupas Radvila. — gaudavo tam tikras privilegijas. tikindavo. kokių bū­ davo tarp jų ir protestantų mokyklų mokinių. Be to. kurie paskirdavo ir turtų mokyklai išlaikyti. kad mokyklų teikiamasai mokslas būtų platesnis. mokyklose atsirado ir laboratorijų. Ypač dėl to jie ir buvo pakviesti. t. kad tik vidurinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje tebuvo jėzuitų rankose. Sa­ piegos f-ja). B o b r u i s k e (Triznos fun­ dacija). Jei vis dėlto. Pijarų mokyklos. Jėzuitai mokydami pirmučiausia stengėsi išauklėti gerus katalikus ir paklusnius Bažnyčios sūnus. M i n s k e (kanclerio Martyno Oginskio ir K.). Prisisteigę kolegijų ir turėdami savo akademiją Vilniuje. Tiesa. kur-ne-kur jie įsteigdavo ir pradžios mokyklų (kur turėdavo keletą savo žmonių.t. Vėliau dar labiau paplito jėzuitų būstinės ir mokyklos. Ž o d i s k i u o s e (Minkevičių f-ja). tai jėzuitų mokykla atkakliai ko­ vodavo su naująja mokykla: agituodavo bajoriją neleisti į ją vaikų. švie­ sesnieji žmonės norėjo. Jie nesteigė tik pradžios mokyklų. N a u ­ g a r d u k e (sudėtinė fundacija). amatais ar kuo nors kitu. pritaikytas ir kitiems gyvenimo reikalams. Pradžios mokslas ir toliau buvo gaunamas parapijų. o patys jėzuitai nenorėjo užleisti savo pozicijų. O tarp abiejų mo­ kyklų mokinių dažnai atsitikdavo tokių pat kivirčų. iš to galėjo išeiti tik didesnė nauda. Tuo būdu kolegijos išaugdavo palaipsniui. bet neturėdavo pakankamai lėšų kolegijai įkurti). Mstislauly. Našlaitėlis. Jei pijarai įkurdavo savo mokyklą ten. karmelitai. Anais laikais visi. kai buvo atsi­ imtas Polockas ir įsistiprinta Livonijoje. vėliau kas nors pridėdavo lėšų mo­ kyklos pradžiai. Radvilos fundacija). S l u c k e (sudėtinė f-ja). be parapijų kunigų. jėzuitų kolegijos buvo įkurtos ir Polocke. dėl to jie ir buvo vadinami pijarais). ir t. Tokių leidimų privile­ gijų gaudavo ir jėzuitai kiekvienai savo mokyklai. kas buvo reikalinga to meto katalikų Bažnyčios mokslui įgyti. Kartais jėzuitų pasikviesdavo ir vie­ tos klebonas ar bent keli susidėję bajorai. ne vien Bažnyčiai. Gansiausko f-ja). turėjusias įstatymo galią ir leidusias tik jiems vieniems tuo verstis. užtat jie trukdydavo pijarams kurti mokyklas tose vietose. jėzuitai beveik visą Lietuvos švietimą su­ ėmė į savo rankas. Tačiau pijarams buvo sunku įsigalėti: jėzuitų mo­ kyklų tinklas buvo jau išplėstas. fun­ dacija). bet ir tokių pat kolegijų. S m o l e n s k e (klebono Lempickio ir kt. X V I I I amž. ar mokė ar vertėsi prekyba. Jelgavoj ir kitur. P i n s k e (kanclerio Albr. Kolegijos dažniausiai ne iš karto būdavo įkuriamos. Pilnai kolegijai išlai­ kyti lėšų pakakdavo tik iš pačių didžiųjų ponų fundacijų. Jos kar­ tais būdavo kuriamos karaliaus lėšomis. lotyniškai scholae piae. Jėzuitai į savo kolegijas pri­ imdavo jau pramokusius rašyti ir skaityti. dar rūpinosi šių ordinų vienuoliai: domininkonai. O kadangi jė341 . ber­ nardinai. kiti pridėdavo lėšų aukštesniajai mokyklai. Jų vienuolynų Lie340 tuvoje buvo jau gana daug. Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos K r a ž i u o s e (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija). Iš pradžių kas nors paskirdavo lėšų apsigyventi tik keletui jėzuitų. Bet dažniausiai jėzuitų atsikviesdavo į savo centrinius dvarus didžiūnai. Mogileve. Pradžios mokslu. Mat. visuomenė buvo jų įtakoje. kad pijarų mokslas esąs niekam vertas. koks nors didžiūnas duodavo pijarams lėšų įkurti mokyklai. K a u n e (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija). augustinijonai ir kt. V i t e b s k e (Smolensko vaivados A. B r a s t o j e (vicekanclerio L. Todėl jie tarėsi vieni teturį teisę mokyti. — ar kas dirbo kokį nors visuomenišką darbą. tų rungtynių metu abi pusės stengdavosi kuo ge­ riausiai tvarkyti savo mokyklas.

mokymu daugiausia užsiėmė jų b az i 1 i j o n ų ordinas. visur pradžios mokyklose buvo mokoma skaityti. kaip ir jėzuitai. Bet jau X V I I amžiuje jos ėmė nykti. o jėzui­ tai stengėsi visur apsigyventi. Valeranavoj. Ypač dėl šito jėzuitų prisitaikymo prie naujųjų reika­ lavimų. Pijarų atneštąsias mintis. Vitebske. Katalikams pačios pavojingosios buvo p r o t e s t a n t ų mokyklos. kolegijose. Pijarai. kur tik būdavo jų. Tokios pat mokyklėlės liko Biržuose ir Slucke. lankytų mišias ir kitas pa343 . niekur nemokė lietuviškai. ir pijarų mokyklos nebegalėjo su jomis konkuruoti (pijarų mokyklų buvo daug ma­ žiau. kunigų seminariją. Iš visų šių mokyklų iš pradžių žymiausioji buvo vilniškė. ir jų mokyklos taip pat dau­ giausia buvo pritaikytos bažnytiniams reikalams. y. Tada pražydo protestantų Radvilų centruose esančios Kėdainių ir Slucko mokyklos. Jie irgi mokė vienuolynuose. Šiam mirus 1669 m. Polocke. Slucke. o kai kur ir lietuviškai. Visur prie jų vienuolynų buvo bent pradžios mokyklų. o kai kur net teologijos kursą. Radvilų pastangomis Kėdainiai buvo daromi protestantų kultūros centru.. Taip pat išeidavo filosofijos. o katalikiškųjų mokyklų tarpe 342 vyravo jėzuitų mokyklos. Čia net buvo įsteigta spaustuvė. Po Jonušo Radvilos mirties Kėdainiai nebeturėjo pono. tai labai greit jie sugebėjo tinkamai pakelti ir savo mokyklas. Taip antai. 7. Ypatingai buvo žiūrima. Bet šis protestantizmo centras neil­ gai tegyvavo. Skaityti mokė lenkiškai. Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos. nors ten nei pravoslavų nei unitų nebuvo iš viso. Brastoje. čia mokė dar graikų (vėliau kai kur dar mokė vokiečių. kokių pijarai niekad neturėjo. Blotnoje. Želviuose ir dar vienur kitur. pa­ galiau atiteko katalikams Nesvyžiaus Radviloms. Geranainyse. t. kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie­ tose: Vilniuje. Jie dau­ giausia rūpinosi tikybos reikalais. o pra­ džios mokyklų buvo beveik kiekvienoj jų parapijoj. 1640 m. Naujajam Dolske. Šiluvoje. kurs turėjo Lietuvoje net keletą dešimčių savo vienuolynų. Daugumas mokinių gyveno kolegijose ir ištisą dieną iš­ būdavo mokytojų priežiūroje. Aukštesnėse mokyk­ lose. Kolegijoje mokslas buvo suskirstytas į 5 klases ir ėjo 5 metus. Nesvy­ žiuje. ir švedų antplūdžio metu sunyku­ sios jų mokyklos vėliau jau nebeatsigavo. mokiniai turėdavo išmokti lotyniškai kalbėti ir rašyti. ruošiami disputai ir t.. Ypač garsėjo Kėdainių mokykla: mat. sakomos kalbos. Kėdainiuose. pasibaigė protes­ tantų Radvilų giminė. popiežiaus iš­ laikomą. jėzuitai labai greit pasisavino ir pradėjo mokyti nau­ joviškai. Ščucine. t. didesnio vaidmens nesuvaidinusios. o kai kur dar ir skaičiuoti. negu jėzuitų). švietimu dar rūpinosi ir kitatikiai. Šitaip buvo iki 1773 m. Bažnyčios reikalui lotynų kalbos buvo mokoma net pradžios mokyklose. Lotyniškai buvo rašomos eilės. 6. Jonušo duktė buvo ištekėjusi už dėdės Boguslovo Radvilos (Dubingių ir Slucko pono). kurioms atiteko daugumas Vilniaus mokyklos turtų. Be lotynų kalbos. Kėdainiuose teliko tik magistrato išlaikoma silpna mokyklėlė. Biržuose. gyveno tik ten. Semetyčiuose. niekuo daugiau neužsiimdami. ministrantūros. kurioms pritarė vi­ suomenė. Daug geriau buvo sutvarkytas u n i t ų švietimas. kur buvo jų mokyklų. būdavo ir katalikų mokyklų. Minske). Jos buvo steigiamos protestantų didikų. perėję per daugelį rankų. jų mokyklos nenustojo klestėjusios. Beveik visur. Kultūrinės pro­ testantų įstaigos pradėjo nykti. Kitatikių mokyklos Be katalikų. mokyklose mokomieji dalykai Kad ir įvairių buvo mokyklų steigėjų ir laikytojų. steigė savo mokyklas iš atskirų didžiū­ nų ir bajorijos fundacijų. kurioje buvo spausdina­ mos religinio turinio knygos. Pijarai. kurios nustelbė protestantiškąsias. Tad X V I I amžiuje katalikiškosios mokyklos Lietuvoje nustelbė kitų tikybų mokyklas. o kai kur net ir aukštesniųjų. tačiau mokymas jose visose buvo beveik vienodas. kaip tik mokymu. prancūzų ir italų kalbų). katekizmo. o kai kur ir miestiečių. kada buvo panaikintas jėzuitų ordinas. Vilniuje šie turėjo net savą. Protestantų mokyklos buvo įkurtos Vilniuje. Ukmergėje. Raseiniuose. Dambravicoje. Čia dėstomoji kalba buvo lotynų. Panevėžy. X V I I amž. kurios dvarai. rašyti. Verenavoj. kad mokiniai atliktų religinę praktiką.zuitai turėjo puikią organizaciją ir daugybę turtų. ji buvo panaikinta kartu su kalvinų bažnyčia. Jų vienuolynų buvo net Žemaičiuose (Padu­ bysy). Po protes­ tantų susidūrimų su katalikais. Keletą mokyklų turėjo p r a v o s l a v a i (Vilniuje.

o antra. Kolegijose visur buvo religinių mo­ kinių brolijų. vyskupijoms buvo įsakyta kurti kunigų seminarijas. Žodžiu. Tada. Geriausiai laikėsi pirmieji du. nes jas dalindavo valdovas arba ponai. kurios mokė net 3 profesoriai (civilinės >. Todėl seminarijos negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. Protestantizmo skaudžiai pa­ liesta. kad užplūdus protestantizmo bangai. Jėzuitų kolegijose mokiniai ruošdavo religinio turinio vaidinimus ir disputus. Bent daugumas jų 345 Motiejus Kazimieras Sarbievskis (Sarbievius). Iki X V I amž. t e i s ė s tas. teisę. pakakdavo kiek pramokti loty­ niškai skaityti ir išmokti bažnytines apeigas. kaip ir visų pasaulininkų. kuris jų laukė iš­ ėjus iš mokyklos. Ir didžiūnai savo dvaruose buvo įkūrę nemaža parapijų. nes daugumas iš jų tapdavo dvasininkais tik dėl pelningumo. Dažnai jaunuolis pasiruošdavo kunigu vienuolyno ar parapijinėj mokykloj arba ir privačiai. pas kurį kunigą.). Daug kam būdavo lengva gauti tokias vietas. Prie savo paties atkviestų jėzuitų kolegijos jis įkūrė klierikų bursą (bendrabutį).000. Be abejo. Kunigų ruošiamosios įstaigos Kunigų ruošimas ir skyrimas. tai jiems priklausydavo ir tų vietų dali­ nimas. Be to. 8. Vilniaus akademijoje bu­ vo mokoma maždaug tų pat dalykų. tarp kitko. Parapijos būdavo be kunigų arba turėdavo kunigų. nors jų auklėtiniai ne kiekvienas bū­ tinai turėdavo išeiti kunigu. kanonijas ar net vyskupijas — jie gaudavo dar būdami vaikai. Šitokiu būdu turėjo būti iš­ laikoma ir mokoma apie 15—20 klierikų.). ir ku­ nigai daugumas buvo ruošiami senoviškai arba atvykdavo iš Lenkijos. Visos mokyklos anuomet tar­ navo Bažnyčios reikalams. o teologijos mokslus vėliau išeidavo. Vilniaus vyskupiją vi­ zitavęs nuncijo atsiųstas pralotas Komuliejus (Comuleus) įsakė kasmet iš vyskupijos pajamų pridėti klierikų bursai po 3. Jurgis Radvila 1582 m. Todėl nenuostabu. Pijarai tuo atžvilgiu buvo ne tokie uolūs. nes jų labai trūko.maldas. persiorgani­ zavo Tridento bažnytiniam suvažiavime (1545—1563 m. įkūrė visiškai atskirą kunigų seminariją (joje turėjo būti 12 klierikų). čia mokiniai buvo ruošiami gyvenimui. o seminarijai po 10. į jį palinko net daugelis aukštųjų dvasininkų. kapitulas ir daugelį parapijų buvo įkūrę ir išlaikydavo valdovai. katalikų Bažnyčia. arba kanonų. Aka­ demijoje buvo trys fakultetai — filosofijos. O kadangi vyskupystes. Norint būti kunigu. Tiek Protasevičiaus bursai. buvo susirūpinta ir geresniu dvasininkų paruošimu. kaip ir kolegijose. rinkdavo atsto­ vus į tribunolą ir t. Lietuvoje pirmas tuo susirūpino Vilniaus vyskupas Protasevičius.000 auksinų. kurie gaudavo aukštesnes Bažnyčios dignitorių vie344 . jėzuitai daugiau dėmesio kreipė į savo pačių mokyklas. labai dažnai aukštąsias bažnytines vietas — klebonijas. tik kiek giliau. Tačiau nė viena iš tų įstaigų kaip reikiant neišsiplėtė: viena. todėl jose buvo išlaikoma vos po keletą klierikų. antrosios pusės beveik niekur pasauly specialių kunigų ruošiamųjų įstaigų nebuvo: visur kunigais buvo įšventinami žmonės. Žemesnioji kunigija dažniausiai būdavo labai mažai temokyta. visai nemokančių lietuviškai ir negalinčių susi­ kalbėti su žmonėmis. Vilniaus ir Kražių jėzuitų mokyklų protesonus. t. o teisių fakultete daugiau dėmesio buvo kreipiama tik į bažnytinę. teologijos ir tei­ sių. nes visi bemeilijo pakliūti į akademiją. Užtat jų dis­ putai būdavo visuomeninėmis temomis. todėl jiems priklausė klebonų skyrimas. nuodugniau. tiek seminarijai vadovavo jė­ zuitai. šioms įstaigoms nepakako užrašytųjų turtų. išėję iš tų pačių bažnytinių mokyklų. Aukštesniojo mokslo įgydavo tik turtingieji. Pagaliau nelabai į jas ėjo ir jaunimas. Vilniaus kunigų seminarijos. _ V Q S y i e _ nasj. stodama su juo į kovą. Tačiau ir jiems jokių ypatingų reikalavimų nebūdavo: jų išsimokslinimas būdavo toks pat. žymus poetas (t 1640 m. Todėl 1595—1597 m. kad šitokiu būdu skiriami dvasininkai labai dažnai nepasižymėdavo savo vertybe. o jo įpėdinis vysk. Jų mokiniai vaidin­ davo seimelį.

Iš tų pinigų turėjo būti nuolat išlaikoma ir mokoma 12 klierikų (8 bajoraičiai ir 4 valstie­ čiai). Kunigų ruošimas Žemaičių vyskupijoje irgi buvo nesu­ tvarkytas. Bet šita fundacija greit išseko. ir kunigai Žemaičiams buvo pra­ dėti ruošti prie Kražių jėzuitų kolegijos. Tačiau liaudis tebebuvo tamsi ir dar beveik pagoniška. Taigi dar ilgai kuniguose būdavo žmonių. Lietuvių kalba buvo tik šne­ kamoji kalba. kaskart vis la­ biau ėmė vartoti lenkų kalbą. vidury pakeitė pasauliniai kunigai. Kurį laiką iš jėzuitų ji buvo atimta. X I X am. tai ir tikėjimo reikalai Lietuvoje buvo labai apleisti. Tačiau dar ir po to seminarijos ilgai skurdo ir iki pat X V I I I amž. nes nebuvo jokių lietuviškų knygų. Mokyklose jos irgi ilgai nemokė. seminarija buvo Vysk. PirDaukšos postilė. kad galėtų lietuviš­ kai bent katekizmo pamo­ kyti. įšvęsti kunigais. imta reikalauti. mieji lietuviškąsias knygas ti­ kybos reikalams pradėjo spausdinti pro'testantai Mažojoje Lietu­ voje. — kad bent galėtų parapijonims lietuviš­ kai paskaityti Evangelijų iš­ traukas. Vyskupas Petkevičius ir jo įpėdinis Merkelis Gied­ raitis paaukojo pinigų ir prie jėzuitų mokyklų Vilniuje pastatė žemaičiams klierikams specialią bursą. Ten tam tikslui buvo pasta­ tyta speciali seminarija. Merkelis Giedraitis. pavesta kunigams misi1576—1609 m. galo negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. lotynų. kuriuos jau patriotas. įvairiose mo­ kyklose arba privačiai pasiruošusių. dažnai vikarais tapdavo net vargonininkai. Ypač jos sunyko po Maskvos ir švedų antplūdžio (1654—1667 m. perkelta į Varnius ir pavesta pijarams. Kadangi neapšviesta kunigija negalėdavo sakyti pamokslų. T i k prasidėjus katalikų kovai su protestantizmu. uolus katalikybės gynėjas ir didelis lietuvis jonieriams. Norint ją pamokyti tikėjimo tiesų. o pirmučiausia katekizmų. galėtų sakyti lietu­ viškus pamokslus ir susikalbėti su žmonėmis. mokymas joje buvo pa­ vestas jėzuitams. Valstybės reikalams Lietuvoje buvo vartojama senoji gudų. 9. buvo grieb­ tasi ir lietuvių kalbos. bet vėliau ji vėl buvo grą­ žinta jėzuitams. Prasidėjus katalikų reakcijai prieš protestantizmą. Žemaičių vyskupas. reikėjo paruošti daugiau lietuvių kunigų ir parūpinti rei­ kalingų lietuviškų knygų. Katalikiškoji spauda. o nuo X V I a. Tik 1773 panaikinus jėzuitų ordiną. Lietuvos ponija greit buvo atversta į katalikybę.). kad ir kunigai mo­ kėtų lietuviškai. Tam tikslui buvo pra­ dėtos spausdinti reikiamos lietuviškos knygos. kad. Bet ir čia seminarija visą laiką skurdo. Nė Žemaičių seminarija negalėjo paruošti reikalingo skai346 čiaus kunigų nei X V I I nei X V I I I amžiuje: kunigai ir toliau ruošėsi kaip įmanydami.turėjo būti lietuviai. Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje Lietuvių kalbos vartojimas. O kadangi jie tuo būdu negalėjo kaip reikiant pasiruošti. tai visur tada 347 . o pra­ džios mokyklose pradėta mo­ kyti skaityti iš lietuviškų ka­ tekizmų.

gale pra­ dėjo spausdinti lietuviškąsias knygas savo tikybos reikalams ir kalvinai. nes. Be Sir­ vydo. kokios buvo ir jų ponai. Jokių politinių teisių jie taip pat ne­ turėjo ir valstybės gyvenime nedalyvavo. nes bajorija sei­ muose išsileisdavo įstatymų. Senasis Testa­ mentas buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1701 m. kurie gamino religinę literatūrą. Be to. Tatai turėjo padėti ne pačiam kalbos mokslui. Kad ir patys tvarkėsi miestuose. pačiai ba349 . Rašto (tik Naujojo Testamento) vertimo tesulaukė tik 1816 m. dažniausiai būdavo išleidžiamos tik naujos minėtų knygų laidos. pasiro­ džius Daukšos katekizmui. M e r k e l i s G i e d r a i t i s . jie turėdavo brangiau savo prekes pardavinėti. Protestantiškoji spauda.buvo madoje specialios knygos. Lietuvos protestantų rūpesčiu Angli­ joje buvo išspausdinta didelė dalis lietuviškai išverstos Bibli­ jos. o 1599 m. katekizmas ir nauja postilė. kuriose buvo Evangelijų ištraukų arba atpasakojimų. išleido savąją. po 3 metų ir jie išleido savo pro348 testantiškąjį katekizmą (1598 m. protes­ tantų sinodo rūpesčiu buvo paruoštas kitas. buvo spausdinama visa tai. X V I amž. tiktai buvo perspausdinėjami ir perdirbinėjami tie patys seni dalykai. Juozapo Giedraičio. lenkiškai buvo mokoma ir jų mokyklose (jie irgi nekreipė dėmesio į liaudį). o kiti dar rūpino ir lietuviškų giesmynų. kad ir turėjo savo teismus. Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu Brastoje buvo net lenkiškai išspaus­ dinta Biblija protestantams. pagaliau. Jėzuitas K o n s t a n t i ­ n a s S i r v y d a s 1629 m. Tai buvo vadinamosios p o s t i l ė s .). išleido pamokslų rinkinį. nes liaudis turėjo būti tokios pat tikybos. — išleido jai lietuviškų šventaknygių.. hetmonas Jonušas Radvila Kėdainiuose įkūrė specialią lietuviškoms knygoms spaustuvę. katalikų Bažnyčios akcija liau­ dies tarpe vėl apmirė. ir po X V I I amž. Spaustuvė te­ veikė vos porą metų: greičiausiai. Tad reikėjo tokią pos­ tilę išleisti ir lietuviškai. Nugalėjus protestantizmą ir liaudį su­ pažindinus su tikėjimo dalykais. Todėl vėlesniai­ siais laikais lietuviškų protestantiškųjų knygų spausdinimas ėjo labai lėtai. Tuo tarpu katalikai lietuviškojo Šv. Tom dviem kny­ gom buvo aprūpinti gyvieji protestantų reikalai. taip antai. o Naujasis — 1727 m. Vieni toliau rūpinosi Evangelijų bei pamokslų medžiagos ir katekizmų leidimu. Todėl pa­ čiai bajorijai savo prekes išvežant ir iš užsienio atsivežant. iš vysk. Pirmasis lietuviškomis katalikiškomis knygomis susirūpino didysis Žemaičių katalikybės gaivintojas vysk. Religinė kova ėjo tik ponų ir bajorų tarpe. Iš pradžių ir jų kunigai dažniausiai būdavo lenkai. ji sudegė (1654 m. Žodžiu. Kai tas vertimas buvo pripažintas nevykusiu. Taip tad tęsėsi iki pat X I X amžiaus. lietuviš­ komis knygomis susirūpino ir jėzuitai. Jie buvo visiškoje žemės savininkų valdžioje.). lenkų kalba būdavo atliekamos visos pamaldos. Pats žemasis. Lietuvos visuomenė X V I I amžiuje Valstiečiai ir miestiečiai. Vėliau Biblijos leidimai buvo dar kelis kartus pa­ kartoti. be jokių pilietinių teisių luomas buvo v a l s t i e č i a i . kaip Daukšos ir Sir­ vydo. — postilės vertimą. pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus. Trys buvo tuo metu Lietuvoje luomai (tiek pat jų buvo tada ir visose kitose valstybėse). čia buvo išspausdinta maldaknygių. Netrukus jis parašė net lotynišką lenkišką lietuvišką žodyną ir lietuvių kal­ bos gramatiką lotyniškai. 10. Netrukus Maskvos ir Švedų karai sunaikino visą kėdainiškių Radvilų galybę. T i k 1660 m. iš kurių kunigas paskaitydavo tikintiesiems. protestantai 1600 m. pasirodžius Daukšos postilei. giesmių rinkinys. bet tiems. Vyskupo raginamas kanau­ ninkas M i k a l o j u s D a u k š a 1595 m. Tačiau šitas rū­ pestis greitai pasibaigė. kas reikalinga lietuviams bažnyčioje ir apskritai religinėje praktikoje. — susirūpino liaudimi ir kalvinai. Be katalikų. mies­ tiečiai negalėjo su ja konkuruoti. kurie leido jai prekiauti be jokių muitų. ir nebebuvo kas įtaisytų spaustuvę. kai katalikai ėmė rūpintis liaudim. Antrasis luomas buvo m i e s t i e č i a i . mokėdami muitus. Religinėje literatūroje jie sekė katalikais. atsirado jėzuitų tarpe ir daugiau lietuviškai rašančiųjų. į miestų reikalus kaskart vis daugiau pradėjo kištis se­ niūnai. tuo tarpu miestiečiai turėjo juos mokėti. T i k kai apie 1652 m. Miestiečiai skurdo ir ekonomiškai. jo lėšomis išleido ka­ tekizmo vertimą. 1599 m. jau nebematyti. T i k dabar. ir per 50 metų jie nieko daugiau nebeišleido. vidurio jau ilgai lietuvių rašliavoje nebepasirodė nieko naujo. lietuvių kalba ne­ paprastai buvo darkoma: tokios kalbos. tačiau ir juos labai varžė bajorija.

o kitos ne. Taigi išeidavo didžiau­ sių painiavų. Stambesnioji bajorija savo dvaruose turėjo amatininkų. o mažesniems reikalams prie jo visada buvo s e n a t o r i a i r e z i d e n t a i (senatus ad latus). kur jų atstovai derino savo nuomones dėl bendrų politikos reikalų. Rei­ kalui esant. Nuolatinių mokesčių nebuvo. skelbti karą. tai turėdavo nusileisti visas seimas. kurių jis negalėjo priversti elgtis pagal savo norą. kol mo­ kesčius sumokės nemokančiosios sritys. kurios trukdavo dešimtimis metų. Bet iš tikro bajorėlis visada bal­ suodavo taip. O prisiimti kokią pareigą jis galėjo tik savo srities seimely. nebebūdavo nė pirkėjų. 333 psl. — žiūr. Visur reikėjo visuotinio sutikimo. Be to. Visa valdžia joje priklausė bajorijai: be jos niekas nieko negalėjo padaryti. kad niekas negalįs bajorui uždėti jokios pareigos. Karalius buvo laikomas pa­ kviestuoju ir valdančiu pagal prisiimtas ir prisiektas sąlygas. jie tą klausimą palikdavo spręsti savo seimeliui. Oficialiai visi bajorai buvo lygūs: kunigaikščio ar grafo titulas nedavė jokių pirmeny­ bių. Ir iš tikro silpnesnių karalių laikais kai kurie ponai. — įstatymai net draudė taip tituluotis. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės. kurie galėjo viską nubalsuoti. Tuo būdu pavietai ir vaivadijos buvo tarytum atskiros valstybės. o bajorija kiekvieną kartą vis prie­ šinosi. kurių būtinai tu­ rėdavo laikytis. tai ir paskutinio vyžoto bajorėlio ir didžiū­ no balsai būdavo lygūs. nes buvo lai­ koma. Pirmiausia jis nieko svarbesnio negalėjo atlikti be senato. Niekas nega­ lėjo tokios užsispyrėlės srities priverst nusileisti. jų nebuvo galima nė pašalinti. kaip jam liepdavo koks didžiūnas. kad vienos sritys mokesčius mokėdavo. Jungtinė Lietuvių Lenkų valstybė buvo vadinama R e s p u b l i k a . kurios viską spręsdavo savo seime­ liuose. kurie pagamindavo jai visa reikalinga. ir pavieto ar vaivadijos atstovai tuomet neleisdavo uždėti mokesčių. subūrę savo šalininkus. Bajorija jautėsi tikra. Tačiau daug sunkiau būdavo susikalbėti su visagaliu seimu. todėl miestų amatininkų cechai savaime turėjo nykti. jei jis pats jos neprisiimąs. Kitiems sutinkant su mo­ kesčiais. kaip pagal sutartį.. kai tekdavo bal­ suoti (seimely). kar­ tais jiems bandė pasipriešinti vidutinioji bajorija. Visa smul­ kioji bajorija buvo priklausoma didžiūnų: ji valgė jų duoną ir tik per juos tegalėjo gauti kokią aukštesnę vietą. Vieni bajorai teturėjo vi­ sas teises. jie turėjo savo aukščiausiąjį teismą — tribunolą. atvykdami į seimą. nes kiek­ vieną kartą būdavo reikalingas v i s ų s e i m o n a r i ų s u t i ­ k i m a s . Jei kurio nors pavieto at­ stovai dėl ko nors priešindavosi. Tuo būdu dažnai atsitikdavo. jį varžė ministeriai. Tad iš tikro valstybė buvo valdoma didžiūnų oligarchų. Ministeriams karalius galėdavo dar asmeniškai padaryti įtakos. Jie vieni turėjo teisę atvykti į karalių rinkimus. Bajorija buvo visagalis luomas. Zebžidovskio. šie pavartodavo net kardą. nes jie visi buvo skiriami iki gyvos galvos. 300. Vaivadijų ir pavietų atstovai. „Liberum veto" ir seimų irimas. kurs leido įstatymus. O seimeliai ne visada nusileisdavo. o bendrasis seimas buvo tik tų valstybėlių kongresas. nes nebuvo kas perka jų gaminius. Jam nevykdant sąlygų. „aukso laisvė" Karalius. kėlė maištus. 11. jie būdavo skiriami kiekvienam iškylančiam reikalui atskirai. Priimti seime konstituciją būdavo labai sunku. kurs tik vienas tegalėjo leisti įstatymus. niekieno nevaržoma valsty­ bės šeimininkė: valstybė buvo jos vienos. Tas pats buvo ir amatų atžvilgiu. — kurs irgi būdavo renkamas seimeliuose iš tų pačių bajorų. Liubo350 mirskio rokošai. skelbdamiesi karaliaus var­ žomųjų bajorijos laisvių gynėjais (pav. o svarbiausia. Vienam atstovui 351 . jie rinko savo atstovus į seimą. tačiau seime­ liuose jai neįmanoma buvo spirtis prieš didžiūnus: didžiūnai iš savo ir valdomųjų valstybinių dvarų atsiveždavo į seimelį daugybę p l i k b a j o r i ų . jie vieni tebuvo laikomi piliečiais.). Seimas. Bet ir šiaipjau karalius buvo labai suvaržytas. Tiesa. Dažnai instrukcijose būdavo reikalaujama prie­ šintis naujiems mokesčiams. buvo galima jo ne­ klausyti. Mokan­ čiosios tuo atveju kitame seime nebenorėdavo mokėti.jorijai apsirūpinant prekėmis. tik jis tegalėjo uždėti mokesčius. at­ siveždavo rinkėjų duotas i n s t r u k c i j a s . išvaikydami savo pono priešus.

neturėda­ mas seime bičiulio. Nie­ kas nesirūpino perorganizuoti valstybės. Laisvės ideologai matė netvarką. nes visada atsirasdavo vadinamosios „ a u k s o l a i s v ė s " šalininkų ir garbintojų. krašte visada buvo pilna karaliaus priešų. di­ džiūnas to nedarydavo patsai. bet bajorijos daugu­ mas šita „aukso laisve" džiaugėsi ir didžiavosi: esą. Jie varė savo politiką. seimas. o bajorija. — juo labiau. o pasiųsdavo jo priklausomą bajorą. Kiek vėliau įėjo į madą posakis: „ R e s p u b l i k a l a i k o s i n e t v a r k a " (t. tačiau veto teisę laikė šventa: esą. tuo pat atkrisdavo ir visi. Taip antai. laisva bajorų Respublika esanti netvarkinga. Galingieji didžiūnai nieko ne­ klausė. Mat. seimai kaskart vis dažniau iro. taigi bajorija galinti džiaugtis savo laisve ir niekuo nesirūpinti. Taigi kiekvienas bandymas daryti ko­ kių nors reformų reiškė seimo iširimą. O X V I I I amžiuje ta seimų liga taip įsivyravo. kaip akies lėlytė. buvo panašus vaizdas. kuriuose didžiūnai bu­ vo puikiausiai įsitaisę. ir karaliaus rūmai dėl to pasidarė nebepopuliarūs. užtat niekam ir nepavojinga. bet ir privačių asmenų arba net ir svetimų valstybių su­ metimais. jog net ištisus dešimtmečius seime ničnieko nenutardavo. tačiau brangino savo laisvę. y. kurs tą veto ištardavo (mat. 23 353 . o vienas ištisas amžius skendėjo visiškoje anarchijoje. Jei kam nors reikėdavo išardyti seimą. Šiame sename raižiny vaizduojamas 1619 m. tas. kol buvo pažabota išsikerojusi savavalia ir reformuota valstybės santvarka. Valsty­ bėje buvo didžiausia netvarka. O šitas veto buvo pradėtas vartoti ne tik sri­ čių. negalėjo būti padaryta jokių r e f o r352 m ų. Didžiūnų galia. kaip Respublikoje. o jų žmo­ nos — rūmų ponių (freilinų) iš vidutiniosios bajorijos tarpo. Vienas kitas šviesesnis protas skundėsi dėl augančios netvarkos. Lietuvos Istorija. Tik kai reikėdavo viešai ištarti veto. tai visų bajoriškųjų laisvių perlas. nors ir jautė neapykantą didžiūnams. pešėsi tarp savęs. varžančiųsi partijų ir nesugyvenančių didžiūnų).Seimo vaizdas. Bet nuo Zigmanto Vazos laikų ji jau ėmė burtis apie didžiūnų dvarus. Pati bajorija iš tikro nevaldė: valdė ir ardė seimus didžiūnai. visada galėdavo ką nors pasamdyti. savo pavieto vardu ištarus veto — draudžiu. saugotinas. piliečiai. t. net jau priimti nutarimai. tačiau. Anksčiau bajorų jaunuomenė vyk­ davo auklėtis į karaliaus rūmus. todėl seimui nuolat grėsė pavojus iširti. Zigmantas Vaza visada laikė prie savęs daug svetimšalių. Ir iš tikro kaskart vis dažniau pradėjo irti seimai. niekur nesanti tokia laisva ir niekur taip savo likimo pati nesprendžianti. y. Jei ne vienam. 2odžiu. bajorija. Didžiūnai X V I I am-je. visas seimas tu­ rėdavo nusileisti. Jono Kazimiero laikais iširo net 4 seimai. ypač nuo Zigmanto Vazos laikų. kaip viduramžiais feodalinėje Europoje (kunigaikščių rolę čia vaidino didžiūnai). turėjo savo rūmų ministerių. netvarkos dėka): esą. praėjo daugiau. — todėl jos niekas nepulsiąs. kad kam nors protestuojant vienu klausimu. tai kitam tūlo seimo nutarimai galėdavo atrodyti nepriimtini. Nors gyvenimas labai greit parodė šito įsitikini­ mo klaidingumą. kaip pusantro amžiaus. kurį paremdavo kiti to paties didžiūno šalininkai ir tar­ nai. priešinosi karaliui. Veikiant veto teisei. pasidarė lyg kokie karaliukai.

Švedų karų metu jis irgi palaikė sąjungą su Švedais. o 1639 m. Bet negalima naiviai manyti. posėdžiauti buvo galima tik visiems atstovams sutikus.. o seimas dirbdavo sau toliau. ir be seimo grėsė didelis pavojus (ypač Lenkijai). ir lenkų neįsileido. Lietuviai stengėsi išlai­ kyti savarankiškumą tik viduje. Tatai netiesa: daug kartų seimai iširo ir prieš 1652 m. Tačiau karalių jau pradėjo rinkti bendrai su lenkais. — jų tarpe turėdavo būti nors vienas galingas didžiūnas: kitaip veto nuskambėdavo veltui. kuri ištekėjo už Brandenburgo hercogo sūnaus Liudviko. susigyveno ir pra­ dėjo jaustis sudarą vieną visuomenę.). negalėjo čia turėti didelės įtakos. iki XVII amž. kuri betgi visą Lietuvą jau surišdavo su sau artimų Lenkijos ponų partijomis. o 1652 m. Ir štai 1639 m. kad liberum veto teise pirmą kartą pasinaudojęs ir seimą išardęs Upytės atstovas Čičinskas (Sicinskis) 1652 m. Jis mirė 1669 m. bendrai gindamos savo teises nuo karaliaus pasikėsinimų. kaip 6 savaites. ir kiti tuojau jį paremdavo. Ne kartą jis veltui ir nuskam­ bėjo: seimas dirbo sau. kad net keletą protestuo­ jančių išmesdavo lauk. bet. kaip Fridriko Vilhelmo patarėjas ir Prūsijos valdytojas. Pasibaigus tam laikui. kuri visada būdavo susirišusi su viena ar kita lenkų partija. bet Liu­ bomirskis. O po Liublino unijos iki 1652 m. Po ne­ nusisekusios Kėdainių sutarties su Švedais. visi seimo atstovai lengvai išsiskirstė. protestuojant di­ desnei atstovų grupei. Biržiečiai Radvilos. Taigi tą paprotį vienam atstovui išardyti seimą įvedė ne Čičinskas. Tik 1639 m. o 1652 m. Būdavo atsitikimų. o ištaręs gaudavo labai apsivilti. Bet Vladislovas Vaza jau buvo bendrai išrinktas. Pirmieji 3 karaliai dar buvo rinkti atskirai. Atstovo veto teisė buvo tik teorijoje. kada seimą išardė Čičinskas. o šiam mirus. išmirė. Čičinskas pasisakė nesutinką pratęsti seimui laiko. patys užimdavo visas valstybines vietas (urėdus). Boguslovo Radvilos. niekas nedrįsdavo ištarti veto. kai ją remdavo koks didžiūnas su visais savo šalininkais. kaip vienu balsu priimtas. liberum veto įėjo į kasdieninę gyvenimo praktiką. Todėl Lietuvoje po Radvilų iškilo kitos di355 354 V . o 1652 m. Tuo būdu didžiulių biržiečių Radvilų turtų savininku pasidarė Vokietijos kunigaikštis. Neturėdamas tokios paramos. Lietuvos bajorija ir didikai savo valstybines teises vis dėlto saugojo. po švedų karo konfiskuotus. Lietuvai vis dar tebevadovavo viena kuri didikų šeima. D. Liubomirskis. Valstybės pakrikimo laikai 1.Vazų karaliavimo laikai yra netvarkos įsigalėjimo laikotarpis: seimai kaskart vis dažniau ėmė irti. Karo metu jis gyveno pas savo giminaitį Brandenburgo ir Prūsų kunigaikštį. bet pasiliko gyventi Karaliaučiuje. hetmonas Jonušas Rad­ vila mirė (1655 m. anksčiau seimai daugiausia iširdavo. Nuo 1536 m. Abiem atvejais aplinkybės buvo labai panašios. vienas Krokuvos atstovas. pusės vadovavę Lietuvos gyvenimui. dėdamies bajorų laisvių gynėjais. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. — už Neuburgo kunigaikščio. Abiejų valstybių bajorijos. Tačiau ilgų karų metu jie pradėjo jaustis turį bendrą su Lenkija užsienio politiką. Šio dėka jis atgavo vi­ sus. kaip dirbęs. kada prasidėjo bendrieji lietuvių lenkų seimai. seimą ir išardė. saugodami atskirą valstybės orga­ nizaciją: patys rūpinosi Lietuvos reikalais. patys padengdavo visas savo valstybės išlaidas.. iki 1569 m. patys rūpinosi sau reikalingais įstatymais. Be to. skelbdamas konstitucijas. niekad vienam atstovui iš tikro nepasisekė išardyti seimo. palikęs jaunutę dukrelę. dalis atstovų labai norėjo tęsti seimą ir ieškojo pasislėpusio Čičinsko. ir seimai išsiskirstė. negyvendamas Lietuvoje. protestuojant tiktai vienam Čičinskui. Seimas turėdavo tęstis ne ilgiau. Po jo L i e t u v a j a u n i e ­ kad n e b e s i ū l ė nei savo a t s k i r o k a n d i d a t o nei a t s k i r ų n a u j a m k a r a l i u i s ą l y g ų . kad Čičinskas arba kas kitas būtų galėjęs kada nors išardyti seimą vienas: vienam tekdavo tik ištarti veto. kuris netiko vadovauti Lietuvos gyvenimui.. Stp. Bet vis dėlto tai nebuvo pirmas toks atsitikimas. Dažnai girdime. Liublino seimo. iširo dar 13 bendrųjų sei­ mų. savo ir žmonos paveldėtuosius dvarus. tuomet buvo sunkūs kazokų karų laikai. Antai vienas atstovas bandė sukliudyti viso seimo darbą dar 1596 m. Vadovaujančiosios Lietuvos ponų šeimos. kada iširo pirmasis Lenkijos seimas.. — Lenkijoje iš viso iširo 7 seimai. kuri ištekėjo už tėvo pusbrolio ir artimo jo draugo. Elekcijoje jie da­ lyvaudavo bendrai ir sudarydavo tik atskirą partiją. palikęs vienturtę dukterį. kad šis atšauktų savo veto: mat. Todėl pamažu ėmė nykti savarankiška Lietuvos politika. po karo nebe­ grįžo į Lietuvą. Ilgas 3 Vazų karaliavimo periodas visiškai suartino Lietuvą su Lenkija. seimas iširo. Liubomirskis. norėdami pasilaikyti Lie­ tuvą tik sau. praktikoje ji galiodavo tik tada. šitų gynėjų turėdavo būti nemaža. Batoro ir Zigmanto Vazos lietuviai iš pradžių net nepripažino savo didžiaisiais kunigaikščiais. Tiesa. Ne kartą ant veto iš­ tarusio galvos sušvytruodavo kitų bajorų kardai. ir šis turėdavo sprukti lauk iš salės. Laikotarpio charakteristika Lietuva ir Lenkija. Žodžiu. keletui dešimčių ar bent keliolikai seimo at­ stovų.

Lenkijos bajorijai jo vardas buvo priimtinas ir arti­ mas. Todėl 356 varžytynės dėl sosto įgavo tokias pat formas. o vėliau Sapiegų viešpatavimas Lietuvoje buvo neribotas: jie darė. visai netikėtai karalium buvo paskelbtas Mykolas Kaributas Viš­ niaveckis. Tuo būdu atskiri Lietuvos didžiūnai užmezgė artimus santykius su užsienio rūmais. kurie sumanė pasinaudoti šituo bajorijos nepasitenki­ nimu ir išrinkti karalių. susirėmimo metu buvo ir aukų. norėdamas jį užleisti Prancūzų kandidatui princui Kondei (Condė). Audringaisiais Jono Kazimiero laikais didikų savavalia ir nešvarios intrygos buvo pasiekusios aukščiausią laipsnį. D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m ) 2. partijų kova labai griežta. Mykolas Kaributas Višniaveckis (1669—1673 m. Vienas iš jų. Tarpuvaldis buvo gana ilgas. kitas. Katalikiškoji Prancūzija. nebeliko šeimos. Seimas užtruko net l 1 ^ mėn. nes jis nepriklausė prie nekenčiamųjų didikų — buvo sū­ nus Jeremijo Višniaveckio. palai­ kiusi Habsburgų kandi­ datą. dusiems gausingas ka­ riuomenes. Dabar Prancūzija dėjosi prieš Austriją net su turkais ir kaip įmanydama stengėsi paimti į savo įtaką Respubliką. Pirmučiausia iškilo P a c a i . Lietuvos kunigaikštis ir riant didikams. Todėl Mykolas K. savo rėžtu. Jam metus šūkį. Šitam laikotarpiui labai cha­ rakteringas dar vienas bruožas. pajėgė nustelbti visus kitus ponus. karo. Lietuvoje va­ dovavo jau Pacai. Labiausiai iš jų pasižymėjo hetmonas ir kancleris. — Vilniaus vyskupas. valdoma kar­ dinolo Rišeljės (Richelieu). tai Pacų. Todėl ji pasipiktinusi kartą net išvaikė posėdžiaujantį senatą. 30 m. norėdamos papirkti ir patraukti į savo pusę visa­ galius Lenkijos ir Lietuvos didikus. Steponas. Kitos Europos valstybės grupa­ vosi apie Austriją ir Prancūziją ir veikė vienos ar kitos naudai. To sumanymo prie­ šaky stovėjo Lenkijos vicekancleris Olšovskis. Persvara jau rodėsi būsianti Prancūzi­ jos kandidato pusėje. O kadangi šitam periode ypatingai pražydo „aukso laisvė" ir vals­ tybėje viską svėrė atskiri ponai ir jų partijos.dikų šeimos. buvo hetmonas ir Vil­ niaus vaivada. ką tik norėjo. Jonui Kazimierui atsisakant nuo sosto. Kristupas. Jie kad ir nebuvo labai turtingi. Imperatorius. stengėsi patraukti Respubliką į savo pusę. — Žemaičių seniūnas. norė­ dama sunaikinti Austrijos imperatoriaus galybę. kuri būtų buvusi surišta su Respublikos sostų tradicija. tačiau jo galybė dar nebuvo visiš­ kai sunaikinta. Sitų varžytynių metu abi pusės leido di­ džiausias sumas. bajorija tik piktinosi. o penktas. kad su jais kariautų viena Austrija. kad Respublika su turkais gyventų taikoje. o iš tikrųjų tapo jų sam­ dytais agentais. Europoje tuomet buvo laikotarpis po 30 m. kare stojo į protestantų pusę. kad su jais skaitosi net karaliai.) ir jo elekcija Atsisakius nuo sosto paskutiniam Vazai. ketvirtas. Kazimieras. d. nerimavo ir keikė ponus senatorius. — Žemaičių vyskupas. nes jų urėdai buvo įtakingiausi. stengdamosi įpiršti į Res­ publikos sostą savo kandidatus. aplenkiant didikus. Vidutiniosios bajorijos masėse buvo kilęs didelis nepasi­ tenkinimas jais. Krašte tolydžio augo anarchija. Petras. a . didžiuodamiesi. tačiau. kuriuos pakeitė S ap i e g o s. trečias. kaip ir pirmųjų 3 elekcijų metu. Mykolas. ta­ čiau elekcijoje nelaimėjo nė vienas tų didžiųjų par­ tijų kandidatas. — kancleris. Jonas Kazimieras atsisakė nuo sosto. kada Austrija su Prancūzija ypa­ tingai varžėsi dėl pirmenybės. Višniaveckis. bajorija neturėjo nė ko veikti. būtent svetimų valstybių kišimasis į Respublikos vidaus reikalus ir papirkinėjimas. Svetimų valstybių papirkinėjimai. Jie pradėjo jaustis esą svetimų karalių sąjungininkai. Tačiau krašte buvo dar gana stipri partija. Ji rū­ pinosi. Nors karas ir pasi­ baigė imperatoriaus pralaimėjimu. Pagaliau atsirado žmonių. elekcijos lauke nesusita­ 1669—1674 m. Įsigalėjęs pinigų ėmimas iš užsienio neišnyko iki pat Respublikos gyvenimo pabaigos. atsive­ Lenkų karalius. Todėl Prancūzijos ir Austrijos varžytynės tuo dar ne­ pasibaigė. Visą laiką senate einant ginčams dėl kandidato. Jo kandidatūrą palaikė ir didieji Lietuvos Lenkijos ponai. B. turėdami tiek įtakingų vietų ir daugybę valsty­ binių dvarų. Chmelnickio laikais pasižymė357 . kad duoda jiems pinigų savo šalininkams verbuoti.

Likę gyventi Ukrainoje. taigi ir visos Lietuvos politikos vadu. karas labai ne­ sisekė: turkai užėmė stipriausią Podolės tvirtovę Kameniecą ir veržėsi į Lvovo apylinkes.). 3. ku­ riems vadovavo iš Karaliau­ čiaus į seimą atvykęs Boguslovas Radvila. kaip sunaikinti ba­ jorų partiją. Sobieskiui tuo tarpu pasisekė sumušti turkus. Jo šalininkais buvę Pacai.). tai jis pats tuojau užmezgė ryšius su Austrų Habsburgais ir iš jų šeimos net vedė žmoną. galingiausiu prancūziškosios partijos didiku. kurį visi didikai laikė už save mažesniu ir tapusiu karalium tik per nesusipratimą. Jis su kazokais kariavo net pats vienas. sei­ mai nuolat iro. 358 paskutinysis iš Dubingių Radvilų (f 1669 m. o prieš juos buvo Radvilų galybės likučiai. Lenkijos hetmonu Sobieskiu. Elekcijos metu Boguslovas Radvila. savo jėgomis. Pacai su Radvila negalėjo remti vieno kandi­ dato. nes karų metu buvo žuvę visi tėvo turtai. 359 . ir išrinkimas jam pačiam buvo labai netikėtas. Višniaveckiai buvo kilę iš Algirdo sūnaus Kaributo.jusio bajorijos gynėjo nuo sukilusių kazokų. bet kartu statė ir savo kandidatūrą. kurio krikščioniškas vardas buvo Dimitrijas. — tas pats. kaip Branden­ burgo elektoriaus ministeris. Mykolo tėvas Jeremijas kazokų maištų metu buvo turtingiausias Ukrainos ponas ir didžiausias kazokų priešas. oficialiai rėmė imperatoriaus ir elektoriaus peršamą Neuburgo princą. ir tuo būdu Višniaveckis tapo karalium. Radvila. kuris neturėjo nei turtų nei plačių ryšių. todėl. žinoma. jie surusėjo ir šiuo metu jautėsi Lenkijos piliečiai. nega­ lėjo pereiti į Radvilos remiamo Neuburgiečio pusę. kuri keletą prancūziškosios partijos žmonių. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalny). apiplėšti. Prancūziškoji partija pa­ galiau apie karaliaus pašalinimą jau nebegalvojo. priklausė Lenkijai. tačiau bajorija dėjo galvą už savo išrinktąjį karalių. jis net turėjęs pasiskolinti pinigų į seimą atvažiuoti. be abejo. Mykolo Višniaveckio valdymas ir mirtis Naujajam karaliui. Už jų pečių tuomet jau stovėjo visa Lietuva.000 belaisvių ir dalį žemių. o su karaliaus priešu. buvo kancleris Kristupas Pacas. kaltin­ dama išdavimu. Kaip paprastai. Lietuviai Mykolo elekcijoje nebuvo visiškai vieningi. princas Kondė atskiru bajorijos nutarimu buvo išbrauktas į| kandidatų. Jo kariuomenė palaikė savo vadą. o lietuviai atsiuntė tik atstovus. jie pagaliau parėmė Višniaveckį. atimti iš jų apie 10. Boguslavas Radvila mirė (netoli Karaliaučiaus). grįždamas iš elekcinio seimo. Kartu su jo viešpatavimu Lenkijoje prasidėjo sunkus ka­ ras su Turkais. Tuo tarpu jis buvo labai nusigyvenęs ir gyveno tik iš kitų malonės. kiek pasvyravę. Lenkams. Vėliau jie liko artimiausiais Višniaveckio patarėjais ir rėmėjais. Galin­ gieji P a c a i savo pusėje tu­ rėjo beveik visus Lietuvos atstovus. Sako. ji dabar tik galvojo. ir Lenkijoje grėsė vidaus karas. Kadangi jo didieji priešai buvo susirišę su Prancūzija. Tik abiem pusėm nusileidus. — buvo nelengva karaliauti. kuris pastatė gra­ žųjį Pažaislio vienuolyną paliai Kauną (jo brolis hetmonas My­ kolas pastatė taip pat gražiausią Vilniuje barokinę šv. Pacų vadovaujamoji Lietuva irgi pasisakė už jį. netvarkingai kariaujantiems. nes visa Ukraina nuo 1569 m. ir sūnus Mykolas nieko nebeturėjo. buvo išvengta konflikto. kuriems pasidavė ir kazokų hetmonas Dorošenko. Jo parama buvo tik Pacų vadovaujamoji Lietuva ir Lenkijos bajorų par­ tija. nes. lenkai į elekciją susirinko visi (viritim). Į karą pašaukta bajorija susikonfederavo ir ruošėsi kariauti ne su turkais. Didikai bandė šitą elekciją sutruk­ dyti. ir galingų konkurentų Pacams daugiau jau nebeliko Lietuvoje. Čia jie turėjo milžiniškų dvarų. nes mirė jos kandidatas (1672 m. nė svajote nesvajojo. Apie karaliavimą jis. -Dėl to jo dvarai buvo su­ naikinti. Partijų kovų metu krašte nebuvo jokios tvarkos. Pacų šeimos priešaky. Prancūzijos kan­ didato partija tuojau pradėjo ruoštis jį pašalinti. buvo patraukusi į seimo teismą ir pasmerkusi ištremti.

vicekancleris. bajorija vėl pastatė savo kariuomenę. lenkai. o taip pat nemaža iširo ir kitų seimų. Išimčių buvo padaryta tik didžiausios netvarkos laikais X V I I I amž-je. 4. So­ bieskio populiarumo didėjimas ir pasisekimai karuose su turkais jiems buvo itin nemalonūs. tačiau sušauktas (1673 m. ir buvo pradėta ruoštis nau­ jam turkų puolimui atremti. Didieji Lenkijos ponai su pačiu het361 . Lietuvos atstovai 16 7 3 m. buvo daug pavojaus. cas atsisakinėjo eiti len­ 1658—1684 m. ruoš­ damiesi surinkti prieš turkus 60. Lietuva stengėsi laikytis Kristupas Pacas. kams į pagalbą.000 karių. kaip gerą vadą. Lietuviai tada pareiškė. seime išreika­ lavo iš lenkų priimti įstatymą. reikalavo. kurie nenorėjo bendrauti su didžiaisiais savo partiniais priešais lenkais. Hetmonas Pa­ 1656—1658 m. Tuo būdu Gardinas pasidarė tarytum antrąją Lietuvos sostine. kad jau turės prasidėti vidaus karas: mat. unijos aktai leido šaukti seimus tik Lenkijoje. Paga­ liau buvo priversti jį pripažinti ir Pacai. Pacai su Lietuva palaikė Lotaringietį. palaikė kariuomenė ir Lenkijos pietinių sričių bajorija. buvo vykdomas iki pat Respublikos galo. nuošaliai. Ypač jį. kad išgarsėjęs turkų nugalėtojas gali būti lenkų paskelbtas karalium. k a d k a s t r e č i a s seimas. kuris būtų vedęs Mykolo našlę Eleonorą. Kai lenkai pagaliau nusileido. kad Lie­ tuva tam tikslui sudarytų 30. būtų š a u k i a m a s L i e t u v o j e ( G a r d i n e ) . Pagaliau po ilgų ginčų nuvykęs į karo lauką. Tačiau jiems nepasisekė: Sobieskį vis dėlto lenkai išrinko. Mat. kad Lietuvos kariuomenė neturinti teisės peržengti Len­ kijos sienos. partijos.000 karių ir padėti lenkams kovoje su turkais. tad lenkai dėl šito labai spyrėsi. vėl būtų susikirtusios. prieš hetmoną Sobieski. o į Lenkiją jos neleisią. o su jais — ir visa Lietuva. nes lie­ tuviai kitaip nesutiko jiems duoti paramos. o ypač su hetmonu Sobieskiu. 1672 m. Visą Višnia­ veckio valdymo laiką Lenkijoje virte virė par­ tijų kovos.) seimas nuramino partijas. kad jie sudarysią tik 6. kad kas trečias sei­ mas turi būti šaukiamas Lietuvoje. o Sobieskio kariuomenė pasisakė guldysianti galvą už savo het­ moną. todėl Pacai tuojau pradėjo stengtis jam trukdyti patekti į sostą. Mirus karaliui Višniaveckiui. teisin­ damasis.) elekcija Kaip ir ankstyvesnio j e elekcijoje. dėl kurių pirmą kartą istorijoje buvo nutrauktas net karūnacinis seimas. tai lie­ tuviai sutiko sudaryti 12. Bendrieji seimai Lietuvoje. kurią jis apgynė nuo turkų. kilus naujam karui su Turkija.Stiprėjant lenkų bajorų partijai. 5. ir dėl to jie niekad nenorėjo padėti jam kariauti. kai iširdavo beveik visi seimai. atrodė. kurio maršalka esti lietuvis. sunkiu Lenkijai. kancleris. Višniaveckio laikais Lenkų partijų kovos ir Lietuva. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje. Visiškai savarankiškas Lietuvos laikymasis Višniaveckio lai­ kais priklausė nuo Pacų. taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą — vėl Prancūzijos princas Kondė (nebe tas pats) ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis. kariaujanti su turkais. Tuo būdu priimtas įstatymas. jei lenkai nesutiksią.000 karių. Jono Sobieskio (1674—1696 m. Lietuva M. Naudodamiesi sunkia Len­ kijos būkle. jis 360 vis dėlto nesutiko sutartinai veikti su savo priešu Sobieskiu — nieku būdu nepasidavė jo vadovybei. Karų su turkais metu. Kadangi 1569 m . be abejo. drauge augo ir hetmono Sobieskio populiarumas. Lietuvai vado­ vaujantieji Pacai stovėjo karaliaus pusėje ir labai nesugyveno su abiem prancūziškosios partijos vadais — primų ir Len­ kijos hetmonu Sobieskiu. Pasibaigus karui. Susirėmimas atrodė neišvengiamas.000 karių ir tik savo sienoms saugoti. tik netikėta karaliaus mirtis abiejų partijų dėmesį nukreipė į naująją elekciją. tačiau buvo priversti nusileisti.

lietuviai pareiškė protestą ir. Radvila. viduje prieš prancūziškąją politiką vis didėjo opozicija. Todėl po pirmų karų. Išgar­ sėjęs Lenkijos gynėjas nuo turkų. nors lenkai jį ir išrinktų. Sobieskis padarė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. Be to. Tačiau Pacai vis dėlto liko am­ žini jo priešai. jis buvo susirišęs su Prancūzija. Kai pasirodė. ir So­ bieskis buvo visų pripažintas. bet visą laiką darė kliūčių ir. Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų.). Po kiek laiko tuomet nusileido ir Pacai.monu Sobieskiu palaikė Prancūzų kandidatą. per partiją ir per savo žmoną prancūzę Mariją Ka­ zimierą (kuri. su turkais buvo padaryta taika. o be to. prieš Prancūziją jį ėmė kurstyti ir žmona: ji buvo užsigavusi ant Liudviko X I V . kai jie grįžo karą pralaimėję (1679 m. lietuv i į Pleiskė. kad Len­ kijos ir Lietuvos sostas jiems atiteks). Todėl jis ėmė artintis su Austrija. sustoję kitoje Vyslos pusėje. K. jis negalėjo visiškai neleisti švedų. nukariauta Prūsija Sobieskiui turėjo likti. Pacai. Prūsijoje kariavo tiktai vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė. Nepasisekė Prūsijoje nė Šve­ dams. pažadėjo išleisti už Jokūbo savo dukterį ir. nuo kurių Fridrikas Vilhelmas (vadinamas didžiuoju elektorium) lengvai apsigynė. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas Sobieskio ryšiai su Prancūzija. kad tas nesutiko jos tėvo padaryti kunigaikščiu. Kai lenkai to rei­ kalavimo nepriėmė. Iš kitos pusės. Tačiau šis planas nepa­ sisekė: seimas karaliaus neparėmė. jog nebus galima išrinkti Kondės. neišsuktų iš kelio ir neplėštų. — juo labiau. žiūrėdamas. atvykęs į elekcinį seimą tiesiog iš karo lauko. prieš kurio kandidatūrą jau keliolika metų kovojo bajorija (Jono Kazimiero ir Mykolo lai­ kais). Po nepavykusio bandymo Prūsijoje. kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją. Sapiegos ir kiti Pacų priešai. Sobieskis karštai mylėjo savo žmoną ir visada buvo jos įtakoje. kad jie eitų siauru ruožu. Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liud­ vikas X I V . Kaip įgudęs karys ir karštas katalikas. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo. tapusi karaliene. Sobieskio politika buvo dvilypė. jis pirmučiau­ sia svajojo nugalėti turkus ir pašalinti jų pavojų krikščioniška­ jai Europai. jog nepri- 6. d. Prancūzijai tarpininkaujant. Elekcinio seimo pradžioje jų vadovaujami lietuviai reikalavo atmesti „piasto" kandidatūrą (piastu tada buvo vadinamas kiekvie­ nas kandidatas iš saviš­ kių). 362 . Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. lydėjo per visus Žemaičius. Sobieskio priešas hetmonas Pacas neleido jų kariuomenei laisvai pereiti per Žemaičius (1678 m.). palikęs sūnums kunigaikštiją. svajojo iškelti savo gimines Pran­ cūzijoje). Mat. kad imperatorius žadėjo padėti jo sūnui Jokūbui nukariauti Moldaviją. buvo labai palan­ kiai lenkų bajorijos su­ tiktas. čia jam reikėjo dėtis su Austrų Habsburgais. Susiartinimas su Austrija. 1674—1696 m. nes. tėvui mirus. Tačiau lietuvių tarpe buvo ir Sobieskio šalininkų: jį palaikė jo sesers vyras. tuomet prancūziškoji partija pastatė kandidatu savo vadą hetmoną Sobieskį. į elekcijos lauką neėjo. jis tikrai būtų galėjęs tikėtis. pažinsią piasto savo valdovu. buvo pra­ dėję prieš jį veikti dar tarpuvaldžio pradžioje. bijodami jo kandidatūros. paremti jo kan363 Jonas Sobieskis. Nedaug teturėdamas ka­ riuomenės. Sobies­ kis vėl atsigręžė į turkus ir susidėjo su Austrija. Lietuvos lauko hetmonas ir vicekancleris M. kaip jo šeimos kunigaikštija (jam tat buvo labai svarbu. Lenkams išrin­ kus Sobieskį. švedų pulkus apstatęs Lietuvos kariuomene.

Sobieskio politinių planų iširimas. čia pagaliau iškilo S ap i e g o s. visa tai pasirodė be vertės: imperatorius Jokūbo neparėmė. Jo žmona Marija Kazimiera be galo nekentė sūnaus Jokūbo žmonos. Daug dirbęs. tačiau hetmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo. jam mirus.didatūrą į sostą.). Net (1683 m. Tuo būdu. jie nenorėjo leisti pereiti švedams per Že­ maitiją į Prūsus. Padarius sąjungą su Austrija. Lietuva Jono Sobieskio laikais Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Len­ kijos reikalais. bet iškilę. Sapiega nesiskubino su Lietuvos kariuomene ir atvyko tik po didžiojo mūšio. Visos karaliaus J. Užtat jis pasistengė nustumti visus tuos. o jo brolis J. Prie Prancūzijos jis nebegrįžo. Sobieskis padarė a mž i n ą j ą t a i k ą s u M a s k v a . Į gyvenimo pabaigą Sobies­ kis susilaukė nesantaikos net savo šeimoje.. tačiau nė po to impe­ ratorius tinkamai neparėmė savo svainio: tėvui mirus. Mat. kaip karaliaus sąjungininkai. Jis rūpinosi kaip įmanydamas laiduoti sostą vyriausiajam savo sūnui Jokūbui. ir todėl nenorėjo jam pripa­ žinti karališkosios didybės. Kaip matėm. jam padedant. kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė tegalinti išeiti už savo valstybės sienų. Jonas Sobieskis mirė 1696 m. Motina buvo didžiausia sūnaus kandidatūros į sostą priešininkė ir agitavo už Prancūzijos prin­ cą. tik seimui įsakius. tačiau caras prie karo su Turkais neprisidėjo. nors šie ėjo. Sąjunga su imperatorium nedavė jokios naudos (impera­ torius tiktai džiaugėsi. turkai užpuolė šią ir pasiekė net Vieną. kokie buvo ir Pacai: seimuose jie taip pat ėjo prieš karaliaus pa­ siūlymus. Tėvo nusivylimas buvo neapsakomas. įvykdęs jo žmonos reikalavimus tėvui. Nesantaika Sobieskio šeimoje. kurie buvo jam priešingai nusistatę. kurie jautėsi patys turį ne mažiau teisių sostui. dėl jos susipykęs su motina. nes dėl jų ėmė var­ žytis sūnūs ir gobši motina. Tačiau iškilę Sapiegos pasidarė tokie pat nesukalbami. Jokūbui žadėtą dukterį išleido už Bavarijos elektoriaus Maksimilijono. o savavaliauti įpratę didikai visur jam priešinosi. gavo Lietuvos iždininko.) vykstant vaduoti Vienos. Pacai vienas po kito pagaliau išmirė. Jokū­ bas. tačiau tam griežčiausiai priešinosi didikai. 365 . ir turkai buvo išvaryti net iš dalies Vengrijos. tai visada veikdavo savarankiškai. kovojo su jo pastangomis palikti sostą sūnui. ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. daug ka­ riavęs. visi atsiminė partinį bendradarbiavimą ir kovas. o turtai ne­ buvo sunaudoti jo kandidatūrai į sostą. Tačiau. 7. Seime lenkai su karalium priversdavo ir Lietuvos ka­ riuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus. nieko nepasiekęs. imperatorius tesirūpino tik savo reikalais: Moldaviją jis nu­ kariavo pats sau. Kliudydavo Pacai karaliui ir visuose kituose reika­ luose. ir jų turėtieji urėdai atiteko kitiems. Visas kraštas buvo nepatenkintas jo pastangomis tvirtai valdyti. Kritiškuoju momentu Sobieskis atskubėjo imperatoriui į pagalbą. o het­ monas Sapiega taip pat nenorėjo klausyti karaliaus ir karuose. Sobies­ kio pastangos nuėjo niekais. ir tie pasirodė esą jo priešai. neklau­ sydamas karaliaus. Jie laikė jį sau lygiu ponu: mat. paprastai remdamasis tuo. Ruošdamasis koalicijai prieš Turkus. Viena buvo išgelbėta (1683 m. Taip pat jie buvo griežti karaliaus priešai ir seimuose. Kazimieras didžiojo hetmono urėdą. Tačiau karalium buvo išrinktas Saksonijos elektorius Fri­ drikas Augustas.) Andrusavos sutartis su didelėmis nuolaidomis Maskvai. Visa jo viltis dar buvo karaliaujant sukrauti turtai ir giminystė su imperatorium. jis sosto negavo. Planuota koalicija prieš Turkus ne­ įvyko. 364 ketino net išvažiuoti iš savo krašto. tuo būdu ją vėl patraukė į savo pusę. ir padėjo iškilti bu­ vusiems savo draugams. Jie visi nuolat priešinosi karaliui. Todėl Sobies­ kis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas di­ dikų šeimas. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje visam kam vadovavo dideli jo priešai — Pacai. kad Sobieskis atitraukė nuo jo dalį Tur­ kų jėgų). Bet nepasisekė nė čia. Bet ne kartą hetmonas Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus. Benediktas. Bet galų gale Sobieskis vis dėlto apsivylė ir čia. karštai gindamas savo žmoną. nie­ kad nenorėjo duoti pinigų jo planams vykdyti. Neuburgo princesę Jadvygą. Vienas iš jų. nors Liudvikas X I V . Vėliau jis išpiršo Jokūbui savo žmo­ nos seserį. kai So­ bieskis dar tebebuvo hetmonu. Buvo patvirtinta (1686 m.

). išėjusios už vyro be dėdžių ir giminių sutikimo. ir vėl prasidėjo varžytynės dėl jos rankos. dar labiau padidindami jau ir be to didelius jų turtus. ir byla buvo numarinta. norėdamas..000 auksinų. Taip apgautas. Karalius galingajam didikui nieko negalėjo padaryti: seime jam reikėjo būti labai atsargiam. o tatai vėlesniam Sapiegų šeimos likimui turėjo daug reikšmės. dar pir­ šosi vienas iš Radvilų. nuspyrė jį koja į šalį. Jie buvo gavę iš Karolio Neuburgiečio 60. jam pavesdavo kariuome­ nės vadovybę. Tik ilgai niekas neišdrįso atvirai kovoti su 367 . visiškai nepaisydamas kitų glo­ bėjų. Todėl su visa savo vadovaujamąja Lietuva jie pa­ reiškė. Po 6 metų ta pati kuni­ gaikštytė tapo našle. Karalius Sobieskis. Statute buvo nuostatas. vėl palikusi vos 2 metų dukrelę. bet tam pasipriešino Nesvyžiaus Radvilos. Pamato tam buvo. Karalius turėjo nusileisti. pav. nes įstatymai draudė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti dvarų.). duodavo atlikti kitokių valstybinių darbų ir visuose iškilminguose aktuose laikydavo jį greta savęs. likusi mažytė. su niekuo ne­ siskaitydami. bet ir su Nesvyžiaus Radvilomis. Vis dėlto niekas tų dvarų nenupirko. hetmonas Sapiega. buvo dar paskirti Nesvyžiaus Radvilos ir kiti tolimesni giminės. jog neleisią skriausti našlaitės ir jos teises ginsią net ginklu. tai nustotų visų savo dvarų. Už dvarų globojimą jis gaudavo kasmet po 40. jis taip pat pasi­ sodindavo sūnų šalia savęs. nukaltas jai turint 8 metus. Vienas iš tų konkurentų buvo ir karaliaus sūnus Jokūbas. kad ji ištekėsianti tik už jo. atsirado daugybė kon­ kurentų dėl jos rankos. Tačiau seimai ir be to iširdavo (Sobieskio laikais iš 11 seimų iširo net 6. vidury) nupirko vienas iš Nesvyžiaus Radvilų. nes kiekvieną seimą buvo galima lengvai išardyti. Jie buvo visagaliai: hetmonas savo rankose turėjo kariuomenę. kad bajorija įprastų jo sūnų Jo­ kūbą laikyti jo pavadutoju ir įpėdiniu. Be to. ir jų glo­ bėju liko hetmonas Sapiega (jo žmona Glebavičiūtė buvo vienos Radvilaitės duktė). Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku Sapiegos įsigalėję šeimininkavo Lietuvoje. be to. Tėvo testamente jaunutės kunigaikštytės globė­ jais. kai tik ji suėjo į metus. Bet tam pasipriešino Sapiegos. Boguslovo Radvilos (f 1669 m. Suvaldyti jų niekas negalėjo. Seime dėl to pasigirdo balsų. Tačiau dėl to jis susipyko ne tik su ka- Paskutinės Biržų Radvilaitės medalis. ji slapta ištekėjo už Neuburgo princo Karolio Pilypo iš Heidelbergo (1688 m. laikotarpy iširo visi seimai).) duktė. kurie nepanorė­ jo būti Sapiegų nustelbti. vienas iš Sapiegų ir keletas vokiečių kuni­ gaikščių. Karalaitis Jokūbas net pats atvyko į Berlyną ir išgavo iš jaunos našlės raštu pasižadėjimą. Visų tų turtų savininkė Rad­ vilaitė mirė 1695 m. sutuokė auklėtinę su savo sūnum Liudviku (1681 m. kad jos dvarai būtų konfiskuoti valstybės naudai. Sa­ piegos buvo ketinę juos nupirkti ir net buvo padarę užpirkimo aktą. nustoja paveldėjamųjų teisių. kurie jautėsi jiems turį daugiau teisių.Kiek su karalium nebesiskaitė sustiprėję jo buvusieji favori­ tai. o jei ištekėtų už kito.000 talerių. Pirmasis konkurentas vėl buvo karalaitis Jokūbas. Lietuvoje betgi buvo grupė didikų. Ir štai Gardino seimo pradžioje. galima matyti. ka­ raliui įeinant į salę. augo globojama Brandenburgo elektoriaus Berlyne. kad visi tie dvarai bus pavesti jiems globoti. nes kiekvienas konfliktas galėjo išardyti seimą. pamatęs greta sosto krėslą sūnui. kurie dėl to dėjosi su karalium ir sten­ gėsi jiems pakenkti. kuri ištekėjo už Zulbacho kunigaikščio ir paliko taip pat vieną dukterį.000 talerių ir pažadą. karalius tų pat metų seime pasiūlė. o ne sėdėti". šios paveldėtuosius dvarus vėliau (XVIII amž. iš 1688 metų Gardino seimo atidarymo. ir dėl to negalima buvo net atkeršyti. o jo brolis iždininkas valdė visas krašto pajamas. Jos paveldėtieji turtai buvo milžiniški — 185 dvarų kompleksai! Todėl. reikalaujančių visus kunigaikštytės dvarus konfiskuoti. 1688—1696 m. Bet vos Jokūbas parvyko namo ir ėmė ruoštis vestuvėms. 366 Tie dvarai tuo būdu ir liko Neuburgo kunigaikščiams. be elektoriaus. Bet elektorius pažadėjo karaliui sumokėti 40. Seimo atidarymo metu. 8. Bet elektorius. ralium. Bet dar aiškiau Sapiegų priešingumas karaliui pasirodė byloje dėl Radvilaitės turtų ir jos rankos. be jo. tardamas: „Greta karaliaus pritinka stovėti. kada į vieną salę sueidavo seimas ir senatas. Tuo būdu žuvo viltis. kuriuo našlaitės.. Tuo būdu biržiečių Radvilų dvarai atiteko nesvyžiečiams. kad jo sūnus pa­ sidarys turtingiausiu ponu. O pareigos jam buvo nedidelės — tik nieko kito neįleisti į tuos dvarus. jie svajojo pigiai juos nupirkti.

Vyskupo spiriami. Deja. kad tuo būdu galėtų Sapiegų rūmai Antakalny (dabar ligoninė). kaip tik stengėsi pasinaudoti prieš juos tarpuvaldžiu. 24 369 368 . Hetmono atsiųsta kariuomenė juos išsklaidė. Tačiau hetmonas vis nenusileido. nepatenkinti Sapiegomis. Po trejų metų Sapiegos buvo visiškai nugalėti. Minsko srityse) prasidėjo atviras judėjimas prieš Sapiegas. kuris niekad nebuvo labai maldingas. — dažnai juose net kraujas pasipildavo. Pasirašytąja taika vyskupas turėjo atšaukti ekskomuniką.Sapiegomis. Pirmasis stojo su jais į kovą artimas karaliaus. Hetmonas Sapiega pastatė vyskupo dvaruose kariuomenės. tai Žemaičiuose ir Lietuvos rytuose (Polocko. Visam krašte virte virė agitacija. tai vyskupas pradėjo bylą. Vitebsko. tačiau jie nenu­ rimo ir vėliau dar labiau išplėtė savo akciją. Tad ir dabar Sapiegoms buvo itin svarbu į elekcinį seimą kaip galint daugiau įvesti sau paklusnių atstovų. T o ­ dėl hetmonas pasiskubino susitaikinti nors su dvasininkais. mirė karalius Sobieskis. Daugiau kon­ fliktų tarp hetmono ir vyskupo nebebuvo. Sapiegos visiškai nepaisė vyskupo ir jo dvasininkų agitacijos. uždraudęs tikintiesiems su juo ir jo šalininkais bendrauti. Elekcijoje jiems rūpėjo stoti vieningos Lietuvos priešaky. Vyskupas už tai jį net ekskomunikavo. Vyskupas uždraudė dva­ sininkams. T a r p u v a l d i s didikams visada būdavo be galo svar­ bus. bet vis dėlto byla veikė ne jų naudai: visi. ėmė kelti prieš juos galvas. B ž o s t a u s k a s . jis net stengėsi sutaikinti kovojančius. gale buvo pasirašyta su vyskupo įgaliotiniais taika (pats vyskupas tos pačios bylos reikalu tada buvo išvykęs į Romą). O kai 1696 m. todėl. sprendė senatas. Nors ir nelengva buvo sunaikinti Sapiegų galybę. o ypač karalienės vedamai politikai vysk. vienuoliai aiškinosi galį jo neklausyti. Sapiegoms dalyvaujant. ir dėl jos iširo ne vienas seimas. 1696 m. tačiau bajorijai pradėjo sektis. suorganizavę bajo­ rijos būrius. iš abiejų pusių pasipylė daugybė pamfletų. bajorija jau buvo sukelta. seimely triukš­ maujančią bajoriją suvaldydavo su kariuomene. Pa­ galiau byla pateko į Romą. vedami Oginskio. neklausė vyskupo. O Lietuvoje jau buvo prasidėjusi atvira kova prieš juos ir dar tebebuvo nebaigta byla su vyskupu. Lietuvos Istorija. ir Sapiegų priešai. Hetmo­ nas. ir niekas neišdrįso neatvykti. daugiau nusverti renkant karalių ir kad naujasis karalius turėtų labiau su jais skaitytis. Kadangi pagal įstatymus bažnytiniuose dvaruose nebuvo galima laikyti kariuomenės (ją pagal įstatymus galima buvo laikyti tik valstybiniuose dvaruose). primas ir popiežiaus nuncijas. Pasidarė didelė painiava. Sprendė ją karalius. laikyti pamaldas. Bet hetmonas tą pačią ekskomunikos dieną tyčia suruošė Vilniuje triukšmingą balių. bet ka­ dangi beveik visi Vilniaus vienuolynai gyveno iš jų aukų. Oginskis ir keletas kitų bajorų. o het­ monas — išvesti iš bažnytinių dvarų kariuomenę. ėmė naikinti Žemaitijoje esančius Sapiegų dvarus. nedrįsdami nusikalsti Sapiegoms. Byla tęsėsi labai ilgai. bylos metu jis dar daugiau pastatė kariuomenės bažnytiniuose dvaruose. ir seimeliai kaskart vis darėsi triukšmingesni. nes jiems vir­ šininkai esą tik jų ordinų generolai. ir vėlesnėse bajo­ rijos kovose su Sapiegomis vyskupas jau nebedalyvavo. tuo metu tyčia kas­ dien atvykdavo į vienuolynų bažnyčias mišių klausyti.

b. Bet Jokūbas buvo nepo­ puliarus. kai jo piniginė jau buvo Fridrikas Augustas II. galutinai perorganizuota Lietuvoje Zigmanto Augusto laikais. o jo šalininkai. Karalius tą raštą davė nenuoširdžiai: Sapiegų galybės sunaikinimas ir jam buvo pagei­ daujamas. Lietuvos savąją Saksų elektoriaus kunigaikštis ir Lenkų karalius. Kal­ tindama Sapiegas savavalia. Katilu) stengėsi patraukti į savo pusę dalį kariuomenės. Bet Augus­ tas jau su paruošta kariuomene atskubėjo į Krokuvą ir čia ka­ rūnavosi. Augustas II ( 1 6 9 7 . vas.1 7 6 3 m. Pagrindiniai Lietuvos valdžios aparato bruožai buvo tokie pat. Kol hetmonas tebeturėjo savo ran­ kose Lietuvos kariuomenę. S a k s ų dinastijos laikai ( 1 6 9 7 .000 talerių. bajorija reikalavo net atimti iš jų visą valdžią. 10. Saksonijos elektorius (kurfiurstas). plačiai atskleidė 1 6 9 7 . buvo lenkiška. nusileido ir pripažino jį karalium. tai kitoje vietoje siaučiančius: susidūrę su kariuomenę. ir Kontys sugrįžo į Pran370 cuziją. jie tikėjosi. Bet jis per anksti iššvaistė pinigus. Bet tuo tarpu Sapiegos.1 7 0 6 ir 1709-1733 m. Jo šalininkai sudarė konfederaciją jam paremti. tik kai kuriais 371 . gavę iš Augusto dovanų ir malonių pa­ žadų. Zaranka. Pociejum. ir daugumas didikų buvo jo papirkti. kad naujasis karalius Augustas juos parems prieš savo paties priešus. kaip Lenkijoje. Todėl stipriausia atrodė Prancūzų partija.1 7 3 3 m. d. jie naikino Sapiegų dvarus Žemaitijoj. 11. Gavę 100. Be to. tuščia. pereidami Augusto pusėn. 1694-1733 Fridriko Augusto atsto­ m. Liudviko X I V atstovas atsivežė milžiniškų sumų. Lietuva Augusto II elekcijos metu Lietuvoje tarpuvaldžio metu tarp Sapiegų ir jų priešų te­ beėjo smarkios varžytynės. Mat. perėjo į Augusto pusę. darydavo seimuose jiems daug nemalonumų. Prancūziškoji par­ tija tačiau atskirai paskelbė išrinktu princą Kontj. sužinojęs tikrąjį karaliaus norą. tai Sapiegų priešai galėjo Lietuvoje šeimininkauti kaip tinkami ir prieš grįžtantį hetmoną jau stoti su didelėmis pajėgomis. Žemaičiuose ir Guduose vėl pradėjo bruzdėti bajorija ir naikinti Sapiegų dvarus. Be to. jų priešai pa­ laikė Augustą. kuriuo buvo įsakoma Oginskiui ir jo draugams nurimti ir išsiskirstyti. Iš daugybės kandidatų (jų buvo net 18) stipriausi atrodė Prancūzų princas Kontys (de Conti) ir Au­ strų remiamas velionies karaliaus sūnus Jokūbas. jie bematant išsisklaidydavo. Sapiegoms jau nebepavykdavo vi­ sų savo atstovų įvesti į seimus. Sapiegos palaikė Prancūzijos kandidatą. ir jų priešai.) ir jo elekcija Elekcija po Jono Sobieskio buvo viena iš nešvariausių vi­ soje Respublikos istorijoje: joje viską lėmė papirkimai.) 9. jam pavykdavo sutramdyti bajorijos būrius. Oginskis vėl atnaujino savo žygius prieš Sapiegas.— 1697 m. Todėl. ypač iš karalaičio Jokūbo partijos. Kontys irgi atplaukė į Dancigą. Tačiau sunku buvo spirtis prieš tvirtą Augusto saksų kariuomenę. su­ būrę bajoriją. jo šei­ moje ėjo kivirčai dėl tėvo palikimo pasidalinimo. ir prieš ji veikė net pati motina. Kai po elekcijos hetmonas Sapiega ruošėsi su visa kariuomene eiti prie Dancigo padėti princui Končiui. lenkų remiami. jo priešas Oginskis su draugais (Krišpinais. visus urėdus. Tuomet daugumas. bet ir nuo Jokūbo atsimetusio imperatoriaus atstovas. Bet kai hetmonas su kariuomene buvo iškviestas į Lenkiją kariauti su turkais. T u o būdu didelė dalis ba­ jorijos paskelbė karalium Fridriką Augustą.) Visa valstybinė santvarka. išreikalavo iš jo raštą. jį parėmė ne tik Maskvos caro. Taip pгlt iš Lenkijos buvo imtos ir bajorų laisvės. tai vienoje. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo" Įstatymas (coaeąuatio iurium. maža to.

. coaeąuatio iurium įstatyme buvo dar pasakyta. ir buvo vartojama visose rusų kunigaikštijose. nesiliaudami su jais kovoję.. Be abejo. Lenkijos valdomoje Galicijoje ir Rumu­ nijoje. Lenkijoje nuo pirmųjų lotyniškų raštų pasirodymo ligi lenkiškų įsigalėjimo praėjo net 400 metų. Veikiai vidaus reikalams įsigalėjo gudų rašto kalba. Taigi ja rašytuose Lietuvos raštuose daug yra ir lietuviškų žodžių. Tačiau Sapiegos. bet lenkų kalba. nes kiekvienam krašte ji savotiškai plėtojosi. įvesdami jį savo kanceliarijose. Taip antai. Dėl to Maskvoje Lietuvos raštų kalbą net vadino lietuvių kalba. Lenkijoje šito nereikėjo. be to. 372 12.atžvilgiais jie šiek tiek skyrėsi. vidurio pradėta var­ toti ir lenkų kalba. kad tik būtų suvaržyti Sapiegos. iš kur jas hetmonas paimdavo kariuomenės reikalams. kad jie savavaliaują. Sapiegų priešai. be to. vieni Sapiegos nepajėgė apginti ministerių teisių. Kadangi didžiojo kunigaikščio dvaras tada jau buvo lenkiškas. Kanclerį šitas teisių susiaurinimas ne taip skaudžiai lietė. Tačiau ta gudų kalba jau nebekalbėjo nė viena slavų tauta. jis tik tam tikru seimo nutarimu tegalėdavo gauti tuos pinigus. pagaliau ėmė reikalauti susiaurinti teises tų ministerių. kai buvo įvesti 373 . nes tuo buvo norima su­ vienodinti Lietuvos ir Lenkijos ministerių teises. t. Mat. Todėl visa tolimesnė kova su Sapiegomis ėjo šio įsta­ tymo apsaugos šūkiais. Lenkijos teismuose sprendimai tebebuvo rašomi lotyniškai iki pat nepriklausomybės galo. kad Sapiegos laužą tik ką priimtą įstatymą. kai kurių Lietuvos ministerių teisės buvo platesnės už Lenkijos ministerių teises. kol jį patvirtindavo kancleris. įgaudama daug vietos gyventojų vartojamų žodžių. Tikrojoje Lietuvoje buvo šne­ kama lietuviškai. ir coaeąuatio iurium įstatymas buvo priimtas elekciniame seime (1697 m. XVIII amž-je kartais lietuviškai būdavo skelbiamos valstiečių pa­ reigos: mat. o nuo XVI amž. kol raštai buvo pra­ dėti rašyti šnekamąja kalba. kuriais buvo Sapiegos. Raštas buvo reika­ lingas tik susižinoti su užsieniu. dažnai lietu­ viškai būdavo skelbiami teismų sprendimai). dar buvo vartojama lotynų kalba. Buvo pa­ leistas šūkis suvaržyti hetmono teisę iš vienos vietos į kitą kiloti kariuomenę ir suvaržyti iždininko teisę savo nuožiūra valdyti pinigus. — tačiau niekur ta kalba niekas nebekalbėjo. tai su juo reikalų turį didžiūnai palengva išmoko lenkų kalbą ir pradėjo ją vartoti net savo tarpe. kai Lietuvoje jie jau buvo rašomi lenkiškai. Pagaliau ji ir raštuose buvo nevienoda. Lietuvos iždininkas visas krašto pajamas paimdavo į savo rankas. abu broliai. Greta jos. Radvila bemeilijo atsisakyti nuo tų savo teisių. nė neketino laikytis šito įstatymo. darė. ką norėjo. Lietuvoje hetmonas galėjo laikyti kariuomenę kur tinka­ mas. Ir vi­ sose kitose valstybėse praėjo nemaža laiko. kad mokesčių rinkėjai ir toliau pinigus teiktų jam pačiam. pav. Lietuvoje jokio teismo sprendimas nubausti ką nors infamija ar banicija (visų teisių atėmimu ar ištrėmimu) tol ne­ galiodavo.). labai retai (pav. Nors ji. Ta pačia proga dar buvo reikalaujama susiau­ rinti kanclerio teises. dar XVI a. turėdami savo rankose krašto kariuomenę ir iždą. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose Tame pačiame 1697 m. Kancle­ riui nesipriešinant. Nenuostabu. o Lenkijoje jis turėjo ją laikyti tiktai seimo nurodytose srityse. y. buvo vartojamos dar ir kitos kalbos). Be to. nes ji jau buvo vartojama Lie­ tuvai tekusiose rusų srityse ir lengviau buvo rasti žmonių. Toliau. Alytaus ir Pinsko apylinkėse. bet raštai visur buvo rašomi ta pačia įprastine gudų kalba. seimas paskyrė kariuomenei stovyklas Gardino. Visa tai ėjo L i e t u v o s i r L e n k i j o s t e i s i ų s u l y ­ g i n i m o (coaeąuatio iurium) šūkiu. Lietuvoje iki Jogailos Vytauto laikų nebuvo jokių raštų vidaus reikalams: visi dovanojimai ir teismo sprendimai būdavo atliekami žodžiu arba žymimi kokiais nors kitais ženklais. atimant iš jo teismo sprendimų priežiūrą. nes šnekamoji kalba buvo ne viena. kad ji buvo artima visoms slavų kalboms. Taip antai. nenorėdami išsiža­ dėti savo galybės. kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos. kad tuomet nebuvo rašoma lietuviškai. Pav.. O lietuviškoji kalba valstybės reikalams buvo vartojama tik vėlesniais laikais. Di­ džiojo kunigaikščio raštai buvo rašomi lotyniškai ir gudiškai (rašant į užsienius. Iždi­ ninkas taip pat tebereikalavo. o Lenkijoje pajamos buvo laikomos pavietų kasose. bet hetmonas ją laikė visam krašte. ją mo­ kančių. ir patsai kunigaikštis dažniausiai gyvendavo Lenkijoje. Vėliau. ir tada. guduose — gudiškai. kad visi Lietuvos teismų sprendimai turį būti rašomi nebe senąja kanceliarine gudų kalba. Todėl Sapiegų priešams buvo dar daugiau pagrindo kelti prieš juos bajoriją: buvo šaukte šaukia­ ma. Jogaila su Vytautu pirmieji pradėjo vartoti raštą ir vidaus reikalams. Lietuvoje juo sunkiau buvo susidaryti valstybinei kalbai. būtent hetmono ir iždininko. Juo tada buvęs Sapiegų priešas D. šie kitos kalbos nesuprato.

jis padarė slaptą sutartį su Petru I prieš Švedus. jis saksų kariuomenės namo negrąžino. Petrui palikęs Estiją. y. Tačiau karalius nenorėjo leisti jiems nugalėti bajorijos. Po šito įstatymo. Tuo būdu palengva Lietuvoje ėmė rastis ir lenkiškų raštų. Jo prie­ šai tuo tarpu įsigalėjo Lietuvoje.). Dabar štai buvo panaikinti dar likę ministerių kompe­ tencijų skirtumai. Lietuvos pasieny.). nors kitus raštus daug anksčiau rašė lenkiškai. dar turkų karo metu... Lenkiškai kalbančiai bajorijai tas atrodė jau nebenaturalu. Čia jis ketino susikurti savo nuo­ savą kunigaikštiją. Augustas II ir jo politiniai siekimai Augustas II buvo stambaus sudėjimo. apnaikino Sapiegų dvarus ir. hetmonui Sapie­ gai grįžus iš karo su turkais.. iki pat XVIII amž. išvijęs ją iš Livonijos. Vilniaus kapitula savo aktus pradėjo rašyti lenkiškai tik nuo 1783 m. te­ nai su kariuomene buvo išvykęs ir hetmonas Sapiega. referendoriai Lietuvoje atsirado tik Batoro laikais. jog tai tarsi viena valstybė. tačiau jos jau buvo visiškai vienodos. Livonijos link karaliaus siunčiama saksų kariuomenė tuo metu irgi pasiekė Gardiną. Kadangi pagal pacta conventa jis negalėjo prie savęs laikyti tos kariuomenės. y. Tuo būdu varydamos bendrą užsienio politiką. Jo generolas Flemingas pasidarė tarpininku tarp bajorijos ir Sapiegų. sutiko grįžtantį hetmoną paliai Gardiną (1698 m. nuo Lenkijos netolimoje Saksonijoje. Visame kame jis no­ rėjo sekti Liudviku X I V . tai jis sugalvojo ją pasilikti. o iš kitos pusės. kur. t. bet išsiuntė ją arčiau Livonijos — į Lietuvą. Augustas irgi pasi­ ryžo prie jo prisidėti. jau nieko daugiau nebedaryta Lietuvos ir Lenkijos suartinimui: nors abiejų valstybių organizacijos buvo atskiros. iš vienos pusės. Todėl savo gimtinėje jis buvo vadinamas T v i r t u o j u (Der Starke). val­ dančius visą pajūrį nuo Rygos iki Estijos. Tačiau jie pamažu vėliau atsi­ rado. saksų kariuomenę reikėjo išsiųsti. Tuomet. absoliutiškai valdomą valstybę. susirinkusį bajorija ruošėsi pradėti su juo vidaus karą. Nuo tada visi oficialūs raštai pradėti rašyti vien tik lenkiškai. jis būtų galėjęs lengviau suvaldyti ir didikus ir bajoriją ir pasiekti absoliutiškos val­ džios.bendrieji seimai ir kai atsirado daugiau bendrų reikalų su lenkais. Po Liublino unijos tarp abiejų valstybių sa­ vaime palengva ėjo dar buvusių skirtumų susilyginimas ir valdžios organų susivienodinimas. Tuo pat metu Maskvos caras Petras I Didysis ruošėsi pra­ siveržti į Baltijos jūrą. nes jis 375 . Tuo būdu prasidėjo didelis vadinamasis š i a u r ė s k a r a s . Tik Bažnyčia dar ilgai tebevartojo lotynų kalbą. jog jautėsi sudarančios vieną visuomenę. Švedų karalius K a r o l i s X I I . tai iš pirmo žvilgsnio atrodė. t. Padarius su jais taiką (1698 m. Todėl karui su turkais pasibaigus. jis perėjo į katalikybę ir išsirūpino sau Lietuvos Lenkijos sostus. antrosios pusės. sutelkę bajoriją. turėdamas savo ka­ riuomenę Vidžemėje. lenkų kalbos pramoko ir vidutinioji bajorija. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Sapiegų pusė buvo tvirtesnė. Iš jaunumės buvo pilnas didybės manijos ir svajojo sukurti galingą. ir todėl šituo 1697 m. Kai Podolėje ėjo karas su turkais. vėl rado išeitį. tačiau mažytė Saksonija netiko tam tikslui. bet teismų knygos dar tebebuvo vedamos^ gudų kalba. jie tas že­ mes atidavė be didelių kovų. Valkininkų konfederacija Gardino paliaubos. su lenkų refendoriais jie buvo sulyginti 1635 m. 374 apsiimdamas atkariauti turkų užimtas Podolės sritis. Coaeąuatio iurium įstatymas buvo naujas Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo įrodymas. kada buvo pradėtos didžiosios Respublikos reformos. svajojo įvesti tvirtą valdžią ir sukurti galingą rytų Europos imperiją. Suvaldyti išdykusius didžiūnus ir jo­ kios valdžios nepripažįstančią bajoriją jam turėjo padėti saksų kariuomenė. kurių buvo Lenkijoj. Augustui buvo geras pretekstas siųsti kariuomenę į Lie­ tuvą: jis sakėsi norįs sutvarkyti Lietuvą. Iš čia ji vėliau pradėjo pulti švedus. Kadangi bajorijos jau buvo tiek susigyvenusios. Bet karas su turkais greitai pasibaigė: Austrijos sumušti. tvirtas vyras. Tam tikslui reikėjo išvyti švedus. coaeąuatio iurium įstatymu teis­ muose buvo panaikinta gudų kalba. o paskui ir į Lenkiją. neno­ rėdamas likti be savo kariuomenės. Bet karalius Augustas. 14. jis svajojo nusikariauti sau Livoniją (Vidžemę). 13. Todėl metęs protestantizmą. gale lenkiškai jau buvo rašomi beveik visi dokumentai. Vladislovo Va­ zos laikais. Unijos akto metu Lietuvoje dar nebuvo kai kurių urėdų. abi valstybės išgyveno viena greta kitos beveik iki pat savo pabai­ gos. Tam tikslui. įsiveržė iš pradžių į Lietuvą. Pav. Gavęs didžiulę jung­ tinę valstybę. XVII a.

Tik ketvirtą dieną vyskupo Bžostausko ir Višniaveckių rūpesčių jie buvo palaidoti. vis dėlto 1700 m. mažiau girtų padedamas. o ypač seimeliuose. minia staiga nustūmė Višniaveckį į šalį ir įsiveržusi ėmė ka­ poti belaisvį kardais. bajo­ rijos regimentorius. Čia jau buvo sutraukta visa Sapiegų kariuomenė ir dalis jiems ištikimos bajorijos. . Todėl abi pusės išsiskirstė nepaten­ kintos. kurie pagaliau susi­ spietė Lydos ir Ašmenos apylinkėse. kurią užstojo Višniaveckis. ir kiekvienu momentu vėl reikėjo laukti naujo susirė­ mimo. kur kitą rytą įsiutusi bajorų minia. Jų visų lavonai ištisas 3 dienas išgulėjo kieme. o regimentorium (karo vadu) — Mykolas Višniaveckis. o iš ten atėjo prie V a l ­ k i n i n k ų .. " Kiti minėjo Leipunų laukuose žuvusius sūnus. Nebebuvo jokios vilties. Taip žuvo jaunas. Tačiau Sapiegų priešų jėgos buvo didesnės: prieš Sapiegas buvo susirinkusi beveik visos Lietuvos bajorija ir visi didžiūnai. atidarė duris. patsai valdyti Lietuvą. Jie kiekvienas irgi atsivedė samdytos kariuomenės — savo dvarų milicijos. Visą dieną užtrukusios kautynės pasibaigė Sapiegų pralaimėjimu. ir visa Lietuva kartu su Lenkais ėmė reikalauti. Čia jis uždarė belaisvį pranciškonų vienuolyno celėje. greta savęs. Nieko nepadėjo nė pakviestas bajorijai artimesnis Katilas. nepai­ sydama Višniaveckio pasipriešinimo. . kol bus sunaikinti Sapiegos. . vos spėjo pasprukti į nuošalesnę vietą. dar buvo mėginta tar­ tis. Kurį laiką pasto­ vėjusi. — nesutiko tik jo dėdė iždininkas ir tėvas hetmonas. Tuojau po to žiauraus darbo ta pati bajorija užkapojo kardais bandžiusį pabėgti belaisvį Voiną ir jį gynusį Kuravičių. Po šitos taikos karaliaus kariuomenė buvo išsiųsta į Žemaitiją. Kiek bajorija degė neapykanta Sapiegoms. netrukus jie to ir pasiekė. Pasku­ tiniame susirėmime jis kaip tik buvo linkęs taikintis. Bajorija iš savo pusės turėjo atsisakyti reikalavusi atimti iš Sapiegų visus urėdus. Sapiegos atleistą kariuomenę pasisamdė savo pačių pini­ gais ir nė neketino nusileisti. o likusiąją laikyti seimo nurodytose vietose. Konfederacijos maršalka buvo išrinktas Katilas. bijodami būti įtarti Sa­ piegų bičiuliais. Višniaveckis išėjo jos nuraminti bet ant didžiūnų įtūžusi minia nenorėjo jo nė klausyti. Bajorija sudarė konfederaciją ir pasižadėjo tol nesiskirstyti. Kur mano brolis? ! . Sapiegos betgi ėmė remti karaliaus sumanytą karą su Švedais. — kad karaliaus kariuomenė neberemtų bajorijos. jų priešų kurstoma bajorija ir vėl ėmė bruzdėti. Tada Sapiegos vėl pradėjo drąsiai šeimininkauti Lietuvoje. pabėgo j Vilnių) va­ karop buvo apsuptas ir turėjo pasiduoti. Jiems tik vieno tereikėjo pasiekti. kad buvo Sapiega. tai keletas bajorų užsiritę praardė stogą ir. daug gražių vilčių turėjęs didikas. ji didžiai įsipyko Žemaičių bajorijai. Višniaveckis jį nu­ sivežė į Valkininkus. nusivežė jį savo karietoje į Valkininkus (kautynės įvyko į šiaurę nuo Valkininkų. Per naktį miestely girtuoklia­ vusi ir siautėjusi. Atvy­ kusio vyskupo Bžostausko pastangos irgi nuėjo niekais: bajorai kardais sukapojo jo karietą. Apsvaigusį išsitęsė jį į kiemą ir ten baigė savo kruviną darbą . Ka­ dangi vienuolynas buvo uždarytas. Minia pagaliau atsidūrė prieš belaisvio celę. tačiau. visam krašte atsirado daugybė jų dvarus plėšiančių būrių. Valkininkų konfederacija ir Sapiegų pralaimėjimas (1700 m.norėjo. Sapiegų susiartinimas su karalium. vos prasidėjus kautynėms. tėvus ir kitus gimines. Hetmonas pasižadėjo d a l į k a ­ r i u o m e n ė s p a l e i s t i . o vargšai bajorai jų fantaziją turės apmokėti savo gyvybe ir turtu. kad karalius ją grąžintų atgal į Saksoniją. nė vienai pusei nenusileidžiant. Jaunojo Sapiegos prašomas. .. Sapiegoms visus jėga tramdant. Kai Mykolas Sapiega pasidavė. nes. Dėl to karalius palinko į jų pusę ir net pavedė jiems dar daugiau pasamdyti kariuomenės. buvo girdėti balsų: „Jie visi lygūs! Tarp savęs susitars. Tuo tarpu bajorų minia lauke siuto. reikalaudama be­ laisviui mirties. Visa tai labai charakteringa to meto bajorijos nuotaikai ir jos veikimo būdui. Ten be­ būdama. impera­ toriaus tarnyboje pasižymėjęs generolas.). kiti iškinkę nusivedė arklius. rytą minia apsupo vienuolyną. niekas nedrįso atiduoti jiems paskutinės paslaugos. grąžinęs jam kardą. teko pagaliau kautis. Vilniaus vyskupui Bžostauskui tarpininkaujant. jį kardais sukapojo (kartu buvo sukapoti dar du belaisviai). 377 . Oginskis nė nepasirodė. rodo Valkininkų įvy­ kiai ir belaisvių sukapojimas. įlindę vidun. Jų kariuomenei vadovavęs hetmono sūnus Mykolas (visi kiti 376 Sapiegos. Todėl Flemingas palaikė bajorijos pusę ir privertė Sapiegas pada­ ryti sau nenaudingą taiką. sutramdęs Sapiegas. kur jai buvo tarsi pavestas pastatyti Šventosios uostas (prie Palangos). Leipūnuose). bet iš tikro ji ten turėjo laukti patogaus momento įsiveržti į Livoniją. Žuvo dėl to. nors pats bajorijai buvo kuo mažiausiai nusikaltęs. su niekuo nebesiskaitydami. o jis pats. Šitokių kruvinų vaizdų atsitikdavo dažnuose bajorijos susibūrimuose.

kariuomenę 2 metam pavedė Višniaveckiui. jų turėtus urėdus atimtais. svajojo tik apie didžius laimėjimus. kaip baubą Lietuvos bajorijai. Valdžią ir jos dis­ poziciją taip pat pavedame ir įteikiame mūsų absoliutiškajam ir aukščiausiajam viešpačiui. šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui. Išsižadame visų savo beverčių lenkiškų didžiosios Lietuvos kunigaikštijos. kad ir šiuo metu Lietuva amžinojo ryšio su Lenkija dar nebrangino: jos bajorijos vadams sutinkant. jų dvarus konfiskuotais. ir parašai surinkti atskirai. . jei nukariautų ir visą pasaulį. Negaudami niekur pa­ ramos ir matydami naikinamus savo dvarus. Radvilos. pasiskelbė 379 . Čia dar verta plačiau paminėti Lietuvos bajorijos raštą. kaip aukščiausiojo ir amžinojo didžiosios Lietuvos kunigaikštijos viešpaties teise ir autoritetu . tokį. Jogailos viešpatavo absoliutiškai. t. apgulusią Rygą. Atmetame laisvą priešinimosi žodį (t. kad jaunutis Karolis X I I sugebės prieš visus priešus atsispirti. Tuo būdu Švedija buvo iš visų pusių apsupta. Išvijęs ją iš Livonijos. . Tuo tarpu buvo pradėti naikinti Sapiegų dvarai. karalius. Štai charakteringa jo ištrauka: . viskas iš jų buvo atimta. be abejo. y. Karalius Sapiegų nerėmė. Neprisipažino jo nė karalius. Jis neturėjo jokių padarinių. Jis buvo ištroškęs karo laurų. skelbiantį karalių Augustą absoliutišku didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu su paveldėjamąja teise. . Po to jis atsigręžė į Augusto ka­ riuomenę. — „kaip maištininką. šviesausiašis kunigaikštis Fridrikas Augustas. Jis datuotas Valkininkuose 1700 m. bet vis dėlto tatai rodo. o kas drįstų tam vis­ kam priešintis. lapkričio 24 d. ir niekas negalėjo tikėtis. Po šitų kruvinų įvy­ kių Sapiegos pabėgo iš Vilniaus į Lenkiją. ir pagaliau jo visi išsigynė. tačiau buvo prastas politikas: net nežinojo. Augus­ tas II su Petru I. žymesnieji bajorijos vadai net buvo pasirašę Augusto reikalaujamą raštą. kad ji per daug neišdidėtų. Jis laikė juos prie savęs. . Sapiegų byla ir jų pasidavimas Karoliui X I I . įtraukė į sąjungą Daniją ir Brandenbur­ go kunigaikštį. Tačiau švedų antplūdis atnešė visai kitoniškų rūpesčių. Ten jie ėmė ieškoti paramos pas karalių ir seime. pagaliau ir pavojinga buvo jiems ką nors palikti. negu Lenkiją. Ir jei ne švedų antplūdis. Valkininkuose. Varšuvos seime vis dėlto niekas neišdrįso jo ginti. Jam buvo svarbu tiktai pats karas. kuriuo jie v i s o s Lietuvos vardu atsižadėjo savo teisių rink­ t i s v a l d o v u s i r p a s k e l b ė j į a b s o l i u t i š k a i val­ dančiu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu su p a v e l d ė j a m ą j a t e i s e . kad jai tik tada pasiseks sunaikinti Sapiegas ir įvykdyti savo siekimus. Tačiau bajorija suprato. Sapiegos pasidavė tuo metu į Lietuvą įžengiančio Karolio X I I globai. tą pačią dieną. Gediminai. ties Narva (Estijoje) visiškai sunaikino caro kariuomenę. visus Sapiegas ji paskelbė krašto išdavikais. tuo metu Švedų karalium buvo jaunutis Karolis X I I . o padaręs čia taiką. Amžinai išsižadame lais­ vojo Lenkų karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rinkimo tei­ sių su visais jų punktais. Kai Augustas II su Petru I padarė sutartį atimti iš Švedų Baltijos pajūrį. kai buvo padarytas nutarimas.Valkininkų konfederacijos nutarimas. kad atsigavę neatkeršytų. be to. Norėdami tuo reikalu laimėti. Katilo. kaip kadaise ją turėjo paveldėjamieji Lietuvos kunigaikščiai. " Toliau jie pasižada laikytis savo valdovo duotų įstatymų. skelbiąs Sapiegas išdavikais. Tam tikslui tuojau buvo nusiųsta pas karalių delegacija. . tai. karalius ruošėsi Lietuvą valdyti kitokiomis teisėmis.. Lenkų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių mūsų protėviams duotų laisvių. Bajorija tuojau sudarė savo valdžią. Ir iš tikro Karolis X I I pasirodė ge­ nialus ir drąsus karo vadas. 1701—2 m. Ten pat. Švedų antplūdis ir karas su jais Karo pradžia. Bet tas raštas pasipiktinusio 1701 m. .). bet iš tikro jis buvo surašytas vėliau. 378 Algirdai. Byla dar ilgai buvo neišpręsta. bajorijos vadų (Višniaveckio. klauzulėmis ir paragrafais . ką veiktų. savo. remdamasis šituo raštu. Žodžiu. neatsižvelgdamas į luomą. bet ir neatstūmė. jis pasiryžo nugalėti priešus vieną po kito. su savo saksų kariuomenės pagalba būtų bandęs pradėti valdyti Lietuvą absoliutiškai. ir tuo būdu jis be jokio pasipriešinimo buvo Varšu­ vos aikštėje budelio sudegintas. kai ją parems karalius ir kai seime laimės bylą. Pociejaus ir kt. liberum veto) ir apie valstybę galvojimo laisvę. jam tebuvo vos 18 metų amžiaus. o Katilui su Oginskiu davė teisę per tuos 2 metus skirti ir rinkti mokesčius. lytį ir padėtį. " Tas raštas pasirašytas visų žymesniųjų Sapiegų priešų. Oginskio. . Varšuvos seimo buvo viešai sudegintas. . Iš visų pusių apsuptas. y. be jokio teismo ir įstatymo baus mūsų paveldėjamasis monarchas. Staiga vienu puolimu jis su­ valdė Daniją. Lietuvos bajorija tuo tarpu pa­ siryžo juos visiškai sunaikinti. kuri turėjo prašyti paimti bajoriją į savo globą ir patvirtinti jos nutarimus. 15.

Nerasdami paramos nei seime nei pas karalių. paskelbė kara­ lium Poznanės vaivadą Stanislovą Leščins k į. Karolis nužygiavo į Saksoniją. Jis klajojo po kraštą. Karolis privertė sušaukti elekcinį seimą. Lietuva karo pradžioje. Lietuvoje tuo tarpu (po Valkinin­ kų konfederacijos) šeimininkavo Sapiegų priešai.). apstatytas švedų ka­ riuomene. Pagaliau 1704 m. Bet čia jam padėjo Sapiegų byla.) ir nužygiavo į Lenkiją. teriojo kraštą. kaip 1656 m. plėšiamos. nes tiek sava. Vilnių (1702 m. Į Brastą atvyko ir Augustas. 1733 m. Iki pat karo pabaigos vieni kitus naikino. bet į sostą nepateko . Augustas Altrandštate (Saksonijoje) padarė su Karoliu taiką.). jis atvyko į Lietuvą ir už­ ėmė Vilnių. Stanislovo Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga St. Augustas tada atnau­ jino sutartį su Petru I ir. ir Augustas gana ilgai jau ne380 1697—1718 m. Viš­ niaveckis. Kauną. kad primas šauktų seimą ir paskelbtų Augustą netekus sosto. pra­ dėjo naują karą su švedais. Tuo tarpu caras Petras I sėkmingai kariavo su švedais Estijoje. Todėl visuotinio sukilimo prieš švedus. su visa savo kariuomene užėmė Žemaitiją. pasi­ skelbęs esąs puolamas. 381 antrą kartą. Iš čia. Livonijoje su švedais kariavo tik saksų ka­ riuomenė. ir Karolis X I I nusiuntė j Že­ maitiją savo kariuomenės apKarolis XII. Lietuva ir Lenkija buvo naikinamos. ir todėl nesiuntė prieš švedus valstybės ka­ riuomenės. Tartus ir Nevos paupy pradėjo statyti būsimąją Rusijos sostinę — P e t r a p i l į (dabartinį Le­ ningradą). Leščinskio išrinkimas. Seimas ir sena­ tas visą laiką rūpinosi iš­ vengti karo. d. Tada Karolis X I I . hetmonas gavo dalį švedų kariuomenės ir liko Vilniuje. organi­ zuodamas jėgas. atsižadėjo Respublikos sosto ir pripažino karalium Leščinskį (1706 m. susitaręs su Augustu. Atėjęs į Lenkiją.). Krašte kilo ne­ apykanta ne tik prieš šve­ dus. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Viena jo armija atėjo į Brastą. Tad Karoliui X I I iš pradžių nebuvo pagrindo veržtis j Lietuvą ir Lenkiją. Sumanęs suduoti Augustui smūgį skaudžiausioje vietoje. Sapiegos tuo tarpu grįžo į Lie­ tuvą. buvo išrinktas pabėgo į Saksoniją. jie už­ mezgė ryšius su Švedais. ketindamas Au­ gusto vietoje pastatyti kitą karalių. ku­ ris. Karolis X I I sumušė Augusto kariuomenę. už Lenkijos sienų. tiek priešo kariuomenė turėjo pragyventi iš vietos gyventojų. bet ir prieš Augustą. caro kariuomenė iš Brastos pati pasitraukė. nebegalėjo būti. saugoti bajorijos plėšiamų Sapiegų dvarų. Bajorijai ir vals­ tybės kariuomenei vadovaująs Višniaveckis puolė švedų kariuomenę. Oginskis ir kiti Sapiegų priešai su savo kariuomenės būriais tuo tarpu tebebuvo krašte. ir šis 1706—1079 m. o Karolis tolydžio reikalavo. Karolio X I I žygis į ( t 1766 m. Saksoniją ir Altrandštato taika (1706 m. galutinai nelaimėdami nei vieni nei kiti. tačiau Karolis X I I vienu žygiu išvijo Augustą net Stanislovas Leščinskis. Karolis X I I staiga sumušė Augusto kariuomenę. 16..einąs pašalinti Augusto nuo sosto ir per Lietuvą traukė į Lenkiją. Švedų karalius bedrįso stoti į viešą mūšį. bet stipriausios jo pajėgos stovėjo Kijeve. kurios Augustas kaskart vis daugiau gabenosi iš Saksonijos. Su ta kariuomene ir suor­ ganizuotais bajorijos būriais (konfederacijomis) jie puolė šve­ dus ir Sapiegas. Pabūgęs visko netekti. — užėmė Narvą. atėjus jo kariuomenei.

generolas Dolgorukis jame padiktavo iš anksto tam tikroje taryboje nustatytas sąly­ gas. norėdamas tuo būdu sukelti bajoriją. miestai nepasidavė. 382 prieš Švediją būrėsi nauja koalicija. ir todėl pasiryžo laimėti arba žūti Mūšis pasibaigė švedų pralaimėjimu. galėtų padiktuoti naujos absoliutiškosios santvarkos sąly­ gas. Naujo karo metu jis ir žuvo (1718 m. o caro generolas Dolgorukis. pailsėti ir sutriuškinti caro kariuomenę. kuris turėjo su­ kilusią bajoriją sutaikinti su karalium. Kadangi jam buvo pa­ žadėjęs sąjungą kairėje Dniepro pusėje caro valdomų kazokų hetmonas M a z e f a. visiškai nesiskaitydamas su Leščinskiu. palankia Leščinskiui.) pradėjo kurti konfederacijas. kaip namie. nes buvęs smurtu priverstas atsisakyti nuo sosto. Caro ka­ riuomenė pagaliau pasitraukė iš Lenkijos.). apsiautęs su kariuomene iš visų pusių. seimui buvo tik pažadėta pašalinti rusų kariuomenę. kuri viską plėšė. išsklaidė jo jėgas. Pasiekęs P o l t a v ą . sužinojęs apie Mazefos sąmokslą. pasiskelbęs gi­ nąs bajorijos laisves. naikino. gąsdina­ mas netoli stovinčios caro kariuomenės. Visa Lenkija buvo rusų užimta. „nebylys seimas" Seimas ir taikos sąlygos. 1717 m. Trauk­ damiesi jie viską naikino. prie jų prisidėjęs Višniaveckis su Zavišos vadovaujama bajorijos konfederacija. ir rusai pradėjo trauktis. Sužeistas Karolis X I I išsigelbėjo pabėgęs į Turkus. Augustas II siūlė carui pasidalinti Respubliką (tą jis ne kartą buvo siūlęs ir anksčiau) ir šeimininkavo. Tuo tarpu caro kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvą ir Lenkiją. Sušaukus seimą. ties Prutu caras vos nežuvo su visa savo kariuomene. Su mažu palydovų būreliu jis grįžo per Vokietiją į Švediją. o Leščinskis pabėgo į užsienį. Todėl Karolis skubėjo pas Mazefą. ir Mazefa prisijungė prie švedų tik su mažu kariuomenės bū­ reliu. sukėlęs prieš carą turkus. Pakeliui caras viską naikino. Augusto II grįžimas į sostą Karoliui X I I pralaimėjus Poltavos mūšį. buvo priverstas priimti visus Augusto ir caro reikalavimus. Taip pat papirkimais jis išvengė naujų turkų puolimų. 18. Net jo saksų kariuomenei buvo atlyginama iždo pinigais. Ji reikalavo. gabenosi į Rusiją turtus ir belaisvius. Tačiau po seimo rusų kariuomenė nebuvo išvesta. ir Karolis pagaliau buvo priverstas išsidanginti iš Turkijos. Nors šiaipjau visi seimai būdavo labai audringi. prieš tą jis pagrasino čia pat stovinčia caro armija. Karo pabaiga. bet Karolis X I I vyko. kad geresnių są­ lygų nebegalima tikėtis. Caras čia šeimininkavo. Mat. ir po ilgų kalbų 383 . Iš tikro jam pasisekė: 1711 m. Augustui atsisakius nuo sosto. palikdamas juos užpakaly nepaimtus.Karolio X I I žygis į Rusiją ir Poltavos mūšis. Sapiegos ir. 328 psl. tai jis žygiavo į Ukrainą. o jo kariuomenės viena dalis žuvo. išsigelbėjo ir padarė gana palankią sau tai­ ką. Po šitų nenaudingų karų. Augustas II pa­ siskelbė grįžtąs. tik papirkęs sul­ tono ministerius. Visi buvo labai nepatenkinti. pradžioje grįžo iš Saksonijos Karolis X I I . tą degino. Jei kuri pusė jų nepriimtų. Karolis X I I dar tikėjosi atsigauti. Tačiau bajorija nenorėjo nusileisti Augustui. ją numalši­ nęs. kur jo jau seniai laukė nauji rūpesčiai. Bajorija iš tikro sukilo ir (1714—1715 m. Lietuvoje dar tebe­ buvo švedų kariuomenė. kad. tikėdamasis visko gauti. tačiau prieš jėgą teko nusilenkti. ir švedų kariuomenei trūko net maisto. Karolis X I I buvo padaręs su respublika Olivos sutarties sąlygomis (žiūr. kita pateko į nelaisvę (1709 m. Todėl jam dabar beliko tiktai vienas priešas — caras Petras Didysis. Lietuvoje liko dalis ir saksų kariuomenės. sušauktas seimas. kuris tuo tarpu su kariuomene buvo jau Lenkijoje ir skelbėsi esąs lenkiškųjų laisvių gynėjas.). Tačiau Augustui nepasisekė jo* suvaldyti ir pa­ diktuoti jai savo sąlygų. Tuo tarpu 1707 m. 17. atstovai juose mėgdavo daug kalbėti. imdamas Norvegijoje Fridrichshalės tvirtovę. Karolis X I I svajojo pasiekti Maskvą ir pašalinti nuo sosto Petrą I. su niekuo nesiskaitydamas. 1710 m. Augustas tyčia leido kariuomenei savavaliauti. Taikos sąlygas bajorijai padiktavo ne Augustas. o ko negalėjo išsivežti. Prieš juos te­ beveikė Oginskio ir kitų būriai. tačiau pasiliko Lie­ tuvoje. Karolis pamatė.) taiką tuojau po Leščinskio karūnacijos. Jį lydėjo caras. nes įsimaišė caras. kad visus ginčus išspręstų seimas ir kad caras ati­ trauktų savo kariuomenę. Ta­ čiau caras.

užpuldami žudydavo praeivius ir misdavo jų lavonais. Nerasta net nei paties dvaro nei palivarko. dczinterija.862 lavonus. li­ gomis. Buvo užmiršti ir senieji nesutikimai su bajorija. buvo jo nemalonėje. Lietu­ voje — apie 150. žinoma. Mieste kasdien nuo bado ir maro mirdavo dešim­ tys ir šimtai žmonių. Tačiau po naujų vidaus kovų padarius santaiką. o kitus trobesius maskoliai ir kiti kareiviai išardę sukūreno"Tokį pat nykų vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai pavirtę dykuma. daugybė dvarų ir kaimų sulyginti su žeme. Sapiegų galybė buvo sugriauta Valkininkų konfederacijos. gyventojai išmirę nuo ligų ir bado. rašo: „. . išdykaudami Maskvos ka­ reiviai. 2 (A.000 krikščionių ir 4. kur anksčiau būdavo apie 100 gy­ ventojų. laukai apžėlę mišku. kur anksčiau būdavo sėjami kviečiai. ir jis galėjęs tęsti darbą. daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus. arba vadinamojo šiaurės. jam vežant laidoti 60—70 gatvėse surinktų lavonų. Yra likę žinių apie vieną vienuolį. Nebūdavo galima jų spėti nė laidoti.000 žydų. tais pa­ čiais metais atvykę į Brastos ekonomiją. bet netrukus gyventojai jam kitą parūpinę. kaip Va gyventojų. Eko­ nomijos dirvos. 20. jie buvo šio pusėje. Bado metais. o visoje Maž. vie­ name tik Vilniuje mirė apie 20. pav. liepos mėn. Tačiau Sapiegų galia jau buvo sunaikinta. šventoriuose. iki 1709 m. patiltėse ir ant rūmų laiptų. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui Viešpataujančiųjų didžiūnų šeimų išnykimas. . daugybė išbėgioję nuo plėši­ kaujančių būrių į užsienį arba įstoję į kariuomenę. " Kiti karaliaus komisarai. Maras buvo pasiekęs ir Mažąją Lietuvą. pranešime apie Alytaus karaliaus ekonomijos dvarus štai kas pasakyta: „Ekonomija. Grotgero paveikslas). Ir ten atsirado dykumų. influenca ir kt. kuris kasdien palaidodavęs po keletą dešimčių lavonų. o kai kuriose srityse. 1712 m. Višniaveckio kariuomenės. dabar — tik „locus ubi Troia fuit". ir sodybų vietoje žėlė miškas. nukentėjusi nuo maro.. mirė 1.. tiek kiti buvę karaliaus priešai galėjo ramiai gyventi. 2e386 slapta kažkur nuvežtos. galvijai išplėšti svetimų ir savų karei­ vių. kur vėliau Į lietuvių gyventojų tarpą buvo atgabenta kolonistų iš Vokietijos. kurie.. išrinkus karalium Leščinskį. Laidojo daugiausia Š v. jo sūnūs. bet ir krūmais. niekas jų nesaugojo . jie. Jį sudegino ganydami arklius. visus tėvo dvarus 387 Valstiečių lūšnos nugriautos ir nakčia . karo Lietuvoje vadovaujamąją rolę visada turėjo kuri nors viena didžiūnų šeima. Mirus hetmonui Sa­ piegai. Apie Gardino eko­ nomijos dvarą šiaip rašoma: „Čia buvo dvaras.883 žmonės. Krašto sunykimas. ir tiek Sapiegos. R o k o v i e n u o l i a i e r e m i t a i . Kur anksčiau buvo platūs kaimai. Tas pats buvo ir visame krašte. Vieną kartą. apiplėšti ir praskolinti. O grįžus į sostą Augustui. Velykų jis palaidojęs 22.apie /s. nesant žmonių. Jis nesiliovė nė ateinančiais metais. Taip antai.. Po šitų visų sąmyšių tokios šeimos jau nebebuvo. Užplūdus švedams. teliko vietomis vos 2—3. pav. Klaipėdoje 1710 m.maičiuose —. Maras siautė kartu su raupais. kurių daugumas irgi buvo išbėgioję. Pav. o kur — vienas Dievas težino. kurie dažnai apie Brastą stoviniavusios Lietuvos kariuomenės buvo su­ griauti ir sukūrenti sulig paskutiniu pagaliu". ma­ ras aprimo. svetimos kariuomenės ir saviškių. Jų lavonų buvo pilna gatvėse. palikusi visiškai be gyventojų. jie pasidavė Karolio X I I globai. Paliai Vilnių buvo sugauti 8 plėšikai.000.Nerasta nė ma­ žiausio daiktelio. Nuo 170S m. X V I I I amž. švedų kareiviai atėmę jo arklį. kurią patvirtino 1717 m. „nebylys seimas". bet galutinai pasibaigė vos 1717 m. — buvo paskelbta visuotinė amnestija. 1711 m. kai kur nieko neliko. kur gyveno paseniūnis. Kaimuose. negalėdami išmokėti skolų. o ypač nuo kunigaikščio M. nes.. jų dva­ rai buvo sunykę. Apskritai Lietuvoje nuo visų tų baisenybių išnyko ne mažiau. ėdrų. 1710 m. apaugo ne tik piktžolėmis. nužudę ir su­ valgę savo žmonas ir vaikus. Iki didžiojo švedų.

bet jų tarpe nebeatsirado nė vieno energingo. val­ džios ir turtų. tačiau nebepajėgė viena kitos nustelbti. Norėdamas su juo susiartinti. visų turtingiausi buvo dabar Radvilos. Mat. caras vis dėl­ to neišvedė kariuomenės iš Respublikos. „Jupiterio šventė" 1818 m. Nenorėdama Respublikos sosto palikti Saksonijos elektoriams. kad tik likusioji dalis būtų pa389 . Tada Augustas ban­ dė susitarti prieš carą su Austrija ir Anglija. bet 13 iš jų iširo.atidavė skolininkams. Sapiegos jau nebeįstengė atgauti savo ga­ lybės. kovojo dėl. caras padarė su Prūsija sutartį kartu saugoti. Tapę neturtingi. Jis ir tuomet iš caro gautus karo reikalams pinigus švaistė savo favoritėms ir girtoms pramogoms. mėgstąs ne­ blaivas pramogas ir nepadorias linksmybes. Augustas kaip įmanydamas ėmė rūpintis laiduoti sostą savo sūnui. Liudvikas XV net vedė Leščinskio dukterį. tenorėdamas pralobti. To savo būdo jis nepametė net sunkiausiais laikais. savo duotų pažadų. (Senas raižinys). tačiau nieko svarbesnio juose nebuvo nutarta. kišantis svetimiesiems. jiems atliko tiktai motinos pasoginiai dva­ rai. Po „nebylio seimo" pri­ verstas išdanginti saksų kariuomenę. Tiesa. Augusto II valdymo pabaiga Augusto II asmuo ir jo planų nepasisekimas. Augustui nelengva būtų buvę su­ sidoroti viduje ir be caro kišimosi. Valsty­ bės gyvenimas ėjo nebevaldomas. Augustas iškėlė net Respublikos pasidalinimo planą. kad negrįžtų tuo tarpu Lotaringijoje gyvenąs Leščinskis. jis buvo besigriebiąs kito­ kių priemonių savo svajonėms įvykdyti. kad Augusto II planai nepavyktų. o pralobęs paūžauti. Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos jis nemetė savo minties ab­ soliutiškai įsiviešpatauti Respublikoje. Rūpindamasis patraukti į savo pusę kaimynes valstybes. plataus masto politiko. jis baiminosi. Po „nebylio seimo" Augustas sušau­ kė dar 18 seimų. Mat. Leščinskį rėmė Prancūzija. valstybės gyvenimas po 388 Augustas II pramogauja Drezdene. 21. ir jo generolai ėmė nuolat kištis į kiekvieną valstybės reikalą. Augusto II įpėdinio klausimas. Nuo to laiko (1719 m. Buvo nemaža gangreit vienodo turtin­ gumo šeimų. Valstybinis pakrikimas. žmogus labai nerūpestingas. Jis suti­ ko joms duoti po dalį valstybės. Atsakydamas į tai. kai buvo Karolio X I I gainio­ jamas iš vienos vietos į kitą. o kiti kad ir neiširo. kurios tolydžio rungėsi tarp savęs. Be to. Augustas II buvo didelis betvarkis. ir visiškai ne­ beliko jokios tvarkos.) Rusų ir Prūsų bend­ ra Respublikos vidaus priežiūra truko iki pat valstybės pabaigos (panašios Rusų ir Prūsų sutartys buvo dar daug sykių pakar­ totos). bet čia vėl jam sutruk­ dė caras Petras. kad jau niekas juo nebesirūpino: kiekvienas žiūrėjo tik savo naudos. visų sąmyšių buvo taip pakrikęs. Jų vietoje betgi neiškilo nė viena kita šeima. ir i k i Respublikos nepriklausomybės pabaigos Lietuvoje nebebuvo nė vienos vadovaujan­ č i o s i o s š e i m o s . Matydamasis nebegalėsiąs pasiekti absoliutiškosios valdžios. Nepaisydamas 1717 m. verdant smulkioms didžiūnų ir jų partijų kovoms.

390 Tuo tarpu Leščinskis. Augustas I I I buvo visiškai netikęs valdovas. bet vėliau taip nutuko. kaip Augustas III. Rusijai buvo daug patogiau. sausio 20 d. N iš t a t o sutartimi (1721 m.) pasiliko sau visą Švedų valdytąją Li­ voniją su Estija ir jau grėsė Kuršui. sustojo Dancige. Nebuvo toks palaidūnas. Augustas I I I karaliavo beveik 30 metų. kurs. sušauktas vadina­ masis pacifikacinis (krašto raminamasis) seimas Augustą I I I pri­ pažino karalium ir tuo būdu likvidavo visus ginčus dėl jo iš­ rinkimo teisėtumo. spalių 5 d. 1736 m. Apsuptas rusų kariuomenės. laukdamas Prancūzijos pa­ ramos.. Ten jis ir baigė savo gyvenimą. 23. tačiau. 22.) laikų valstybė Augusto III asmuo. kuris karūnavosi Augusto I I I vardu (jis buvo išrinktas 1733 m. ir jis mėgo medžioti. šaudydamas juos iš specialiai 391 . Tačiau svarbiausias tuo reikalu balsas priklausė kaimynėms valstybėms — Rusijai. Jaunystėje jis buvo visų mylimas gražuolis. negausingas antrasis elekcinis seimas paskelbė karalium Fridriką Augustą. greta Rusijos. Tuo viskas dar nepa­ sibaigė. Taip pat šitų karų metu sustiprėjęs Brandenburgo elektorius vainikavosi Prūsų karalium (1701 m. Austrijai ir Prūsijai. Augusto II valdymo peri­ odas tiek Lietuvai. gavo bėgti į Ka­ raliaučių. 1733—1763 m.). negalėdamas pajoti. prašy­ damas Austrijos paramos. Anų laikų papratimu. daugumas bajorijos panoro grąžinti iš­ tremtąjį karalių Leščinskį. o karūnavosi 1734 m. palaikė Fridriką Augustą. — buvo geras. Ap­ link Respubliką iškilo naujos galybės. ir Augustas pirmasis jį pripažino. Didžiausias jo tikslas buvo lobis ir gražus gyve­ nimas.likta jo sūnui. Tačiau. O ta naujoji karalystė veikiai. Fridriko Augusto. ramus gausingos šei­ mos galva. d. o ji vis smuko. Bet čia vėl sutrukdė caras Petras. Augustas mirė neišsprendęs to klausimo. Leščinskis gavo iki gyvos galvos valdyti Lo­ taringiją ir Barą. gavęs sostą. bet Leš­ činskio pusę laikančioms konfederacijoms buvo sunku kariauti prieš rusų ir saksų kariuomenę. atėjusi didžiulė carienės Onos kariuomenė jį išvijo. O jos specialia su­ tartimi buvo įsižadėjusios neleisti į sostą nei Augusto II sūnaus. Fridrikas Augustas. kad vos galėjo pajudėti. Prašydamas Rusijos paramos. medžiodavo tik paleidžiamus sugautus žvėris. Todėl tos abidvi kaimynės valstybės. pasižadėjo jai nereikšti pretenzijų į imperatoriaus Karolio VI palikimą (mat. Augusto III (1733—1763 m. Kai susirinkęs elekcinis seimas paskelbė karalium atvykusį Leščinskį. kurio kandidatūrą rėmė Prancūzija. kurs nenorėjo niekam leisti iš to pasipelnyti: mat. Fridriko Augusto žmo­ na buvo iš šeimos Austrijos imperatoriaus. ne­ paisydamos savitarpio sutarties. Tuo me­ tu iškilo Maskvos caras. Tuo pat metu caras pa­ siskelbė v i s o s R u s i j o s i m p e r a t o r i u m .). Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius Augustui II mirus. kad jos įtakoje esanti Respublika liktų sveika. kaip tėvas. nei Leščinskio. ėjo karas tarp abiejų kandidatų. labai maža jos te­ sulaukęs. mirštant nepalikusio vyriškių įpėdinių). vasalinį Respublikos Kuršą atiduoti carienės Onos mylimajam Bironui. jis pažadėjo. Visas tas periodas yra didžiausio vidaus pakrikimo metas. Lenkų karalius ir Saksų elektorius. ilgai kariavęs su švedais. Prancūzijos leną. Pran­ cūzija pagaliau visiškai atsisakė nuo savo kandi­ dato. pasidarė pavojingiausiuoju Respublikos priešu. tiek Lenkijai buvo vienų nelaimių virtinė. Augusto II valdymo reikšmė. Tuo būdu 1733 m. Lietuvos kunigaikštis. — tačiau neturėjo nei savo tėvo energijos nei iniciatyvos. Krašte iki pat 1735 m.

). Todėl aišku. Tuo būdu nebuvo priimta nė vieno naujo įstatymo. padedami Prancūzų. Tuo tarpu krašte virte vi­ rė kova tarp didikų. geriau esą pasilikti be kariuomenės: Respublika laikantisi 393 . — n ė v i e n a s s e i m a s g r a ž i a i n e p a s i b a i ­ gė _ v į s į įširo. Jei kada nebūdavo sugautų žvėrių. kuris likvidavo tarpuvaldyje kilusius kivirčus. Didikų partijos ir jų ko­ vos. Tam buvo nemaža pri­ tariančių ir pačios bajorijos tarpe.—Rusija. apie tai svajojo galingoji Len­ kijos didikų P o t o c k i ų šeima ir abiejose valstybėse įsigalėję Č a r t o r i s k i a i su savo giminėmis Poniatauskais ir kt. kad. Kai kaimynės valstybės bu­ vo šitaip užsiėmusios. Potockiai svajojo daryti reformas. Daugiausia ( f 1763 m.paruoštos palapinės arba iš rūmų balkono. gindama savo kišeninius reikalus. tačiau abejiem buvo svarbiausia. jis šaudydavo tyčia paleidžiamus šunis. Tai būdavo tie pa­ tys pinigai. Pran­ cūzija ir Saksonija. kad negalėjo būti valstybėje tvarkos. saksas B r ü h l i s. jie norėjo įsiteikti visagaliui Brūhliui. Abeji rūpinosi sustiprinti valstybę. Buvo girdėti balsų. kad nereikia mokėti jokių mokesčių. Jei tik viena partija matydavo. filosofavo. visi jos galvos buvo giminės. tuojau ta išardydavo seimą. Bajorija džiaugėsi. Ėmė iš Rusų pinigus ir Brūhlis ir net pats karalius. XVIII amž. patogus buvo momen­ tas susitvarkyti viduje. mokėdami jam milžiniškas su­ mas pinigų. reikalaujančių reformų — su­ Augusto III visagalis ministeris stiprinti valstybę. tačiau ji nenorėjo užsidėti jokių mokesčių. Austrų. o be pinigų negalima buvo nieko padaryti. Bajorija. kuriuos jie gau­ davo iš Rusų. (Norblino piešinys). Henrikas Brūhlis. — neskaitant šiaip taip pavykusio 1736 m. Čartoriskių partija tada dar buvo vadinama „f a m i 1 i j a": mat. girdi. išvien su Austrija. Reformų klausimas ir santykiai su užsieniu. jedz. pij i popuszczaj pasa"). Vals­ tybės reikalais nesirūpino — viską tvarkė jo artimas ministeris. valgyk ir atsileisk sagtį" (Za kvola Sasa. nebuvo uždėta jokių naujų mokesčių. padidinti kariuomenę. Karalius tik atvykdavo j seimą. išdalindavo Brūhlio nurodytiems žmonėms tarnybas (urėdus) ir vėl užsiimdavo savo nekaltomis pramogomis arba važiuodavo į Saksoniją. o Čartoriskiai — Rusų. kur dažniausiai ir gyvendavo. seimo. o vėliau prieš tuos pačius Prūsus (Fridriką Didį­ jį) kariavo. ir jie grupavosi į partijas. kad kita gali 392 ką nors seime laimėti. Todėl jie niekad negalėjo tarp savęs susitarti ir visada vieni kitiems trukdė. kad taip reformuotoje valstybėje valdžia būtų jų rankose. Augusto I I I laikais kai­ mynijoje ėjo karai. Juos pa­ pirkinėjo įvairios svetimos valstybės. paskui Austrija kariavo su Prūsais. Tada ir įsigalėjo žinomas prie­ žodis: „Valdant karaliui saksui. bajoro tipas. Iš pradžių Rusija ir Aus­ trija kariavo su Tur­ kais. nors senųjų pajamų jau seniai nebepakako. gerk. kad ji gali laisvai tarp savęs peštis ir puotauti. Prancū­ zų ar kitų valstybių. Todėl per visą ilgą Augusto I I I karaliavimo metą. Stengdamiesi nukon­ kuruoti kits kitą ir gauti kuo daugiausia valstybinių dvarų (seniūnijų) ir urėdų.

Svetimų vals­ tybių kariuomenės žygiuodavo per Lenkiją ir Lietuvą. 394 kiek leido Rusija. kad būtų neleidusios kitos valstybės. Bet Augusto III karaliavimo gale partijų kovose persvara jau aiškiai linko į Čarto­ riskių pusę. Taip pat visiems rūpėjo. Su karalium arba su jo ministeriu Brūhliu buvo skaitomasi tik tiek. Tam buvo grie­ biamasi įvairiausių priemonių. naikinamas. šiems mažai kuo tenusileidžiančių. Kotryna II ir Čartoriskių sustiprėjimas Nuo Petro pradėto kišimosi į Respublikos reikalus Ru­ sija jau niekuomet nebeatsisakė. Lenkijoje tokiuos žy­ mius dvarus turėjo — Čartoriskiai Pulavuose. — Fri­ drikas D. nesiprašydamos jokio leidimo. O išsipainioti iš tribunolo sprendimo visada būdavo nelengva. Kraštas buvo apipiltas netikrais pinigais. nes pasmerktojo pono priešai visada lengviau galėjo visuo­ menėje prieš jį agituoti. Čartoriskiai. jie atkuto daugiausia iš kitų valstybių gaunamais pinigais. atsisakė mokėti mokesčius.netvarkos dėka (Polska nievządem stoi). seimo nutarimą. kad saviškis būtų išrinktas tribunolo maršalka. rinko rekrūtus. Potockiai Tulčine. Valstybės gyvenimo centru pasidarė nebe karaliaus rūmai. ne­ trukus mirė carienė Elžbieta. tai tik dėl to. ėmė kalti netikrus pinigus ir gabeno juos į Lenkiją ir Lietuvą. Čia buvo kuriami visi poli­ tiniai planai. Todėl ponai daugiausia rūpinosi suimti j savo rankas teismus. tol būsianti nepavojinga savo kaimynams. Lenkijoje taipgi rinko rekrūtus Fridriko Didžiojo kariuomenė. kurie. kaip į tikrą grobį. O tuo tarpu su Respublika niekas nebesiskaitė. turtingiausias Lietuvos ponas. dėdamasis su Potockiais ir Branickiu. hetmonas Radvila su visais savo giminėmis ir šalininkais. ir labai dažnai bū­ davo pavartojama net kariuomenė. Kilus vadinamajam 7 metų karui (1756—1763 m. bet menkas politikas. Mat. Tuo metu Čartoriskiai pasiun­ tė į Petrapilį savo sesers sūnų S t a n i s l o v ą A u g u s t ą P o n i a t a u s k ą . jų vertė nukrito. Tuo būdu jos čia ir maitindavosi: kraštas būdavo plėšiamas. kaip j pasipelnymo šaltini. Valstybė kariuomenės nebegalėjo net tiek išlaikyti. 24. o jos mirties nekantriai laukė sosto įpėdinis Petras ( I I I ) . dėjosi nepriklausomais valdovais. bet perėjo Potockių pusėn tik dėl to. kaip per savo kraštą. kartais kuri nors pusė pasišauk­ davo net Rusų kariuomenės pagalbos. nes visi norėjo išrinkti saviškius. negu visos valstybės. Čia jas atsiųsdavo net žiemoti ar šiaip pailsėti. bet didikų dvarai. Lenkijoje prieš juos kovojo Potockiai ir hetmonas Branickis. nes jie visada iširdavo. Pro galingiausias šeimas kaskart vis labiau ėmė prasikišti Rusų šalininkai Čartoriskiai. Po Petro Didžiojo carų sostą iš eilės valdė net kelios moterys. Atsi­ rado net tokių. kuris buvo Čartoriskių giminė. per kurią perėjo net kelios į Prūsiją žygiavusios Rusų armijos. caras Petras I I I buvo pašalintas nuo sosto ir nužudytas. laikydami savo didžiules kariuomenes. ir užsienio pirkliai jų nebeėmė. Tribunolo narius renką seimeliai būdavo triukšmingiausi. mažesnių ponų dvarų. Kiekvieno pono svajonė buvo nustelbti kitus. pradžios suiručių vis dėlto atsigavo. ir jos niekas neliesiąs. Kiekvienas iš jų jautėsi esąs karaliukas. kad ten buvo laikomas partijos vadas. Gavęs Saksonijos atstovo titulą. Vienas jų brolis buvo Rusų vaivada Lenkijoje. tiek tribunolo darbo pradžioje renkant maršalkas. Jei nie­ kas tuo tarpu dar neišdrįso pasisavinti kurio nors jos ploto. buvo nemaža. būdavo kruvinų susirėmimų. Ir vis dėlto net šitokioje būklėje didikai negalėjo tarp savęs susitarti. Kiekvienas tik stengėsi susibičiuliauti su Rusais ar Prūsais. gyveno karališkai įsirengtuose dvaruose ir veržėsi nustelbti kitus. Ru­ sai plėšė iš gyventojų maistą. Todėl tiek seimeliuose renkant tribunolo narius. tuo tarpu savo giminėje jam būtų tekęs tik antraeilis vaidmuo. Poniatauskui grįžus namo. kuri galėjo padaryti ponams nemalonumų — pasmerkti jų savavalią. tribunolas buvo likęs vienin­ telė įstaiga. ir niekas nega­ lėjo jų suvaldyti. Lietuvoje puikiausias dvaras buvo Radvilų Nesvyžiuje. kol ji būsianti silpna. Branickis Balstogėje. Tūlo pono ka­ riuomenės skaičius buvo daug didesnis. Seimai jau buvo nebepavojingi. ypatingai nukentėjo Lietuva. Augusto I I I val­ dymo gale Rusiją valdė carienė Elžbieta. Jie turėjo daug šalininkų tiek Lenkijoje. Ypač jiems padėjo artimi ryšiai su Petrapilio rūmais. Ga395 . bet Anhalt-Cerbsto kunigaikštytė vokietaitė). Didikai po visų XVIII a. sauganti 1717 m. visi žiū­ rėjo j ją. nieko nenuveikę. tiek Lietuvoje ir stengėsi abiejose valstybėse suimti į savo rankas valdžią.). o ypač t r i b u n o l ą . ir visą valdžią paėmė Kotryna II (ji buvo ne rusė. kiek nuo jo priklausė vietų ir valstybės dvarų dalinimas. vėliau iškilo Oginskių dvaras Slanime. Lietuvoje prieš Čartoriskius veikė. iš čia ėjo derybos su užsieniu. kad tie neplėštų jo dvarų. Be to. šis greit su­ siartino su sosto įpėdinio rūmais. čia lankydavosi arba nuolat gyvendavo užsienio valstybių agentai. o su jo žmona Kotryna suėjo net į labai intimius santykius. o kitas buvo Lietuvos kancleris. kur buvo karaliaus perkelta Lenkijos ir Lietuvos pinigų kalykla. Kai per septy­ nerių metų karą Prūsų kariuomenė užėmė Drezdeną. Šiaip ponai viską sprendė patys. o plėštų kitų.

Die­ nos dievaičiu pasidarė mokslo žmogus. Europoje užėjo griežto absoliutizmo periodas.Fridrikas Mykolas Čartoriskis.. O K o t r y n o s II (1762—1796 m.). vusi sostą. suiručių ir audringų 30 metų karų. sukūrė centralizuotą karalystę. jis buvo motinos bendravaldis) Austrija. 1 7 5 2 . iki 1780 m. Senoji rytietiško tipo valstybė. Nuo to laiko Čar­ toriskiai.. Rusija. jie ėmė ruoštis pašalinti Au­ gustą I I I nuo sosto. s p r e n d ž i a n t k o k į s v a r b e s n į E u r o p o s p o l i t i k o s k l a u s i m ą . ir didžiausią klestėjimo laikotarpį ji pa­ siekė „ k a r a l i a u s s a u l ė s " L i u d v i k o X I V laikais (1643— 1715 m. Reformų bandymų laikotarpis 1. Prūsijos armija įgijo nenugalimosios vardą. Nuo Petro laikų su ja jau buvo skaitomasi. filosofas. iš jo išsiskyrė šviesusis sluoksnis.) ją galutinai sukonsolidavo. Turint Kot­ rynos paramą. Tai linkmei vadovavo Prancūzija. arba buržuazija. įvykdžius savo sugalvo­ tas valstybės reformas. Kartu jis atsuko į Europą jos politinį veidą ir eile sėkmingų karų pasiekė tai. bet kaip tik tuo momentu jis mirė (1763 m. Jie dabar mums atrodo 397 .) laikais Rusija jau pradėjo vado­ vauti ne tik rytų Europos politikai. karūnavosi Prūsų karalium. o savo buvusiam mylima­ jam Poniatauskui — Respublikos sostą. Jo įpėdinis F r i d r i k a s II D i d y s i s (1740—1786 m. II. iš pradžių. į Europos valstybių tarpą buvo pradėjusi veržtis jau nuo J o n o IV Ž i a u r i o j o l a i k ų (1533—1584 m. Energingasis P e t r a s I D i d y s i s (1682—1725 m. Centralizuota.) griežtomis priemonėmis pakirto jos rytietiškos san­ tvarkos šaknis ir išvedė ją į europėjamąjį kelią. kurios dalis kadaise buvo net Lenkų karaliaus lenas. pasidaryti vieninteliais viešpačiais. Po XVII amž.). įsiviešpatavus naujajai R o m a n o v ų dinastijai. — f 1642 m. Štai kaip tik ta sustiprėjusioji Rusija nuo Petro I Didžiojo laikų sutartinai su Prūsija pasidaro padrikos Respublikos globėja. užgniaužusi feodalizmą. remiančiosi feodalizmo laikotarpį išgyvenusia aristo­ kratija. o ypač pažengė tuo keliu. Antrojo švedų antplūdžio metu elektorius F r i d r i k a s V i l h e l m a s 1701 m. Tuo pat metu plačiais užsimojimais išgarsėjo taip pat absoliu­ tiškoji M a r i j o s T e r e z i j o s (1740—1780 m. dabar ji pasidarė vienu pavojingiausių Respublikos kaimynų. Prancūzijos. taip pat kardinolas.) ir J u o z a p o II (1765—1790 m. 1720—1722 m. sėkmingai apgynęs iškilusią Prūsiją nuo nepripažįstančių jai vietos savo tarpe senųjų galybių — Austrijos. pasipylė mokslo veikalai.) ranka. Vilniaus kašte­ lionas. Lietuvos vicekancleris. bet ėmė kištis net į centro ir va­ karų Europos konfliktus. Pradėjo klestėti literatūra. kancleris. Olivos taikos traktatu). stengdamosios ją patraukti į savo pusę. militariškai galinga. Prancūzijoje ėmė stiprėti trečiasis luomas — miestiečiai pi­ niguočiai. 1724—1752 m. Lietuvos pastalininkis. Europa X V I I I amžiuje Valstybės. jos jau n e b e a p l e n k ė . Į pirmųjų Europos galybių tarpą stojo puikiai organizuota Prūsija. tad beliko tik išsirinkti savo giminės karalių. 1722—1724 m. tatai at­ likti nebebuvo sunku. tas sluoksnis su­ kūrė visas senąsias tradicijas paneigusį judėjimą. kurį mes šiandien vadintumėm inteligentija. Vi­ sos valstybės rungėsi. būdami įsitiki­ nę savo laimėjimu.1 7 7 5 m. kuris vadinamas š v i e t i m o p e r i o d u . galuti­ nai nugalėti priešus ir. kad Rusija taip pat įžengė į pirmaeilių Europos galybių tarpą. Ten kieta ministerio kardinolo R i š el j ės (Rischelieu. Pirmojo švedų antplūdžio metu Prūsiją valdąs Brandenburgo elektorius išsi­ vadavo iš leninės priklausomybės (tas faktas buvo patvirtintas 1660 m. „familijos" galva. kai visur Europoje kilo absoliutizmas ir kūrėsi militariškai galin­ gos valstybės. savotišką kultūros gyvenimo periodą. ji tuojau aiš­ kiai pažadėjo savo pa­ ramą Čartoriskiams.). Šviečiamoji literatūra ir šviesusis absoliutizmas. Mazarini (f 1661 m. Nesiskaity­ dami su niekuo. 396 Netrukus tas pats ir visur įsivyravo: visur buvo įvesta kieta abso liūtiškoji valdžia su galingomis armijomis. rašytojas. ir jos žodis ten nusverdavo. Rusijos ir jų sąjungininkių. Jo įpėdinis. su puošniais karaliaus rūmais Prancūzija pasidarė visų Europos valdovų sekimo objektu.). Tuo pat metu. — nustebino visus ir pastatė Prūsiją pačių pirmųjų valstybių tarpe. jau drąsiai pradėjo siekti savo tikslo. XVIII a.

Fridrikas Didysis savo dvare laikė Volterą. Ja užsi­ krėtė Europos valdovai. Atvežti jie tuojau būdavo sutalpinami iš anksto pasamdytose smuklėse ir šiaipjau patalpose. A rm i j o s ji beveik jokios neturėjo. seimai irte iro. Iš Prancūzijos ta pati srovė paplito po visą Europą. Respublika gyveno visiško pakrikimo laikus. Tuo pat metu. bajorija. 2. t. Mokslas ir literatūra įsiskverbė ir į aukštąjį luomą. išsitraukdavo kardus ir puldavo vieni kitus. vienas pasi­ gesdavo ausies ar nosies. Petrapily. net Bažnyčią. Taip pat iš anksto didiko atgabentos virtuvės pa­ gamindavo jiems valgyti. Susižavėjęs švie­ čiamąja literatūra. bet iš tikro jos nebuvo nė pu­ sės to skaičiaus. iš visko buvo sumaniai juokiamasi. prieš darbus di399 . Lenkijai buvo nustatyta 18. Čia buvo spren­ džiama. Ir. kurie galėjo d a u g i a u s i a i š g e r t i ir nepasi­ gerti. ypatingai jis įsismagindavo. žodis po žodžio susipešdavo. D'Alembcrt (f 1783 m. o tik drąsių. Diderot suorganizuota e n c i k l o p e d i j a . Dažnai didelė dalis suvirsdavo į patvorius išsimiegoti. bet to meto žmogui tai buvo viskas. nuomonei paremti. Kiekvienas didikas ir stipresnis bajoras nusiųsdavo į okolicas vežimų ir atgabendavo keletą dešimčių ar keletą šimtų plikba­ jorių. Dėl šitų reiškinių visas perio­ das vadinamas š v i e s i o j o a b s o l i u t i z m o laikotarpiu. lydėdamas savo vadą. patys užsiėmė literatūra ir mokslu. Kotryna II taip pat kvietė į Rusiją išgarsėjusius rašytojus ir pati rašė. pagarbioje vietoje. Jie palaikė ryšius su išgarsėjusiais litera­ tais ir mokslininkais. tai taurės buvo laikomos. Tuojau prasi­ dėdavo jų valgydinimas ir girdymas. o Lietuvai 6. su kuria kas nors būtų skaitęsis. Visas būrys išgriūdavo į miestelį. Taip antai. Drezdene. Teo­ riškai čia visą valdžią turėjo patys piliečiai. Visi tuo domėjosi. Politinis gyvenimas ėjo seimeliuose. apie kurią buvo suburtos visos žymiausios to meto pajėgos. Iškilo girtuoklia398 vimo kultas: didikai ir bajorija savo šeimos brangenybių tarpe turėjo su įvairiomis iškilmėmis susijusių taurių. Todėl didikai stengėsi patraukti į savo pusę daugumą bajorijos. Per kiekvieną puotą šeimininko pareiga buvo žiūrėti. visiems duodavo instrukcijų. Kai kurie didikai tokių taurių parodymui svečiams buvo išgalvoję net specialų ceremonialą. turėjo prie šono bajoriškąjį ženklą — kardą.) ir naujus universitetus. Prie jų dar prisidėjo Austrijos Juozapas II. nes nuskurę plikbajoriai visada būdavo alkani ir tikrai sočiai pavalgydavo tik seimelio metu. Į seimelius tokių plikbajorių atsigabendavo visi didikai. be to. valstybės ir ūkio klausimais. bet iš tikro ji ničnieko negalėjo. o kar­ tais net ir jis pats. Mat. Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės p l i k b a j o r i ų .000. visi apie tai tekalbėjo. kurį kiekvienu momentu galėdavo vartoti savo pono ar to. kad nė vienas svečias negalėtų išeiti namo. Paties seimelio metu muštynės kardais taip pat būdavo paprastas dalykas. kuris didikas yra galingesnis ir kurio laukia nemalonumai iš seimo ar tribunolo pusės. viską neigiančių iš­ vadų dialektika. savo sosti­ nėse kūrė mokslų akademijas (Berlyne.) ir eilė kitų autorių pasidarė epochos dievaičiais. kitas ncbevaldydavo rankos. jei iš jų kada nors buvo gėręs koks karalius. pajungda­ mas valstybės valdžiai (jozefinizmas). duodamas visiškas išlaikymas seimelio metu. išmoko tik puotauti ir girtauti. nes nebuvo pinigų jai išlaikyti. kaip turi seimely elgtis. Rousseau (f 1778 m. Buvo per­ kainojamos visos senosios vertybės: jos buvo paneigiamos. Montesquieu (f 1755 m. einantį padaryti vizitų sau lygiems ponams. einantį su tokiuo pat būriu. salionuose buvo ruošiami pasikalbėjimai ir disputai. Vietoj senųjų aristokratijos turnyrų. jokių kultūrinių pramogų. Jiems iš anksto būdavo pažadama po kokį auksiną ar du ir. o nuo jų ir bajorija. tiesiog šiurpūs.).). tuo būdu svetimųjų papirkimams ir didikų savavaliai kelias buvo laisvas. Seimeliai. Respublika XVIII amžiuje Valstybė ir visuomenė. o likusieji kartais pakeliui sutikdavo savo vado priešą. Voltaire (f 1778 m. įsiskverbė net į karaliaus rūmus. ir žudynės būdavo neišvengiamos. o Respublikoje karalius neturėjo jokios valdžios. kūrė naują pasauližiūrą. o kai kurie net ir gyvybės netekdavo. Visuomenės masės gyvenimo klausimais nė nesirūpino. seimelio darbams pasibaigus. Stok­ holme ir kt. kam nors tarti įžeidžiamą žodį. Reikėdavo tik vadams susikirsti. aprašyti daugelio ano meto žmonių. — įžeistojo palydovai tuojau čiup­ davo kardus. y. o kartais net vietoj medžioklių.). viską.). kai visur Europoje iš­ augo galingos absoliutiškosios monarchijos su didžiulėmis nuolati­ nėmis armijomis. mo­ narchui. tarnų nepalaikomas. Visą seimelio laiką nesiliaudavo girtuokliavimas. į aristokratų saliomis. ir krašte neliko jokios valdžios. ko laikytis ir kieno nurodymų klausyti. nepasižymį gilumu. Diderot (f 1784 m. Bajorijos tarpe garsėjo ypač tie. jis darė reformas. Kitur visas gyvenimas buvo paklusnus valstybės valdžiai. kuriems nesutariant ir nė vienai partijai neįsigalint. kuris gerai užmokėdavo. Nebuvo jokio kultūrinio intereso.000 kariuomenės. žiūrėk. kaip ypatingos švente­ nybės. Todėl jie va­ žiuodavo triukšmingai garbindami juos vežantį didiką. O ją patraukti tebuvo galima tik protek­ cijomis ir nuolatinėmis puotomis savo dvaruose. pats rašė poezijos ir net mokslo veikalus. ir todėl seimeliai buvo nuolatinių muštynių vieta. Ji buvo susibūrusi apie tarpusavy kovo­ jančius didikus. Dar patvirkusio girtuoklio karaliaus Augusto II laikais didikai. Seimelio vaizdai.menkaverčiai. svarbiausia. Nebuvo iš viso jokios centro valdžios.' Eilė autorių užsiėmė visuomenės san­ tvarkos. Čia pat didiko agentai. nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir. 1717 m.

tai nieko negaudavo nė nuken­ tėję. Ir didikų švietimas taip pat buvo labai žemas. Jiems tekdavo laukti kito seimelio ir tikėtis savo poną apginti. Šviesesniųjų asmenų pasitaikydavo tik vienas kitas. nes tuomet jie nieko negalėtų padėti. kas pasakydavo „veto". Kai kurie autoriai. jei kuri iš jų būtų bandžiusi siūlyti reformas. Tad buvo aišku. kai turės savo rankose visą val­ džią ir kai turės užsienio paramos. iškalbos. antrojoje pusėje. — ir viskas. Toksai ponaitis grįždavo. bet ir visuose patvoriuose. kartais duodavo kokį nors savo daiktą. o dar dažniau juos pusgyvius apdorodavo visoki vagys ar blaivesni draugai. visiš­ kai nepritaikytos gyvenimui. tik tada. Rytą dažnas pasigesdavo kardo. Šviečiamojo periodo literatūros idėjos į Respubliką atėjo XVIII amž. kituose kitas. Ir kai. o kiti net siūlė panaikinti pagrindinę blogybę — liberum veto. Apie tai buvo daugiausia ir kalbama. Ir kai XVIII a. jie ėmė ieškoti išeities. Į namus tas iš jų greičiau grįždavo. eilėraščių kūrimo. ir seimas turėdavo iširti. kad ilgai atsimintų. Partijos ir reformų klausimas. Socialinių reformų klausimas. tai daugiausia buvo domimasi tais autoriais. kur retai kada studijuo400 davo. Bajorija. nes tat tiesiogiai paliestų kiekvieną bajorą ir tuo būdu sukeltų jų didžiausią pasipriešinimą. kaip ypatingą malonę.). jiems ir instrukcijos būdavo duodamos tokios. o ypač valstiečių būklę — buvo pavojinga. nes jos reformą bajorija mažiausiai tegalėjo pajusti. Iš visų autorių buvo žy­ miausias piaras K o n a r s k i s (1700—1773 m. kurie rašė apie valstybę (Rousseau. kad ji nebūtų pakeista. plikbajoriai būdavo taip vaišinami. bet kiekviena tuo tarpu apie tai nekalbėjo. Mably ir kt. kada jie grįš. todėl kai jų atstovai suvažiuodavo į seimą. negalėdavo tarp savęs susikalbėti. Mo­ kiniai išmokdavo rašyti eilėraščius. vidury čia pradėjo plisti šviečiamosios literatūros raštai. tik tada buvo galima imtis reformų. Po seimelio ponas plikbajoriams dar padalindavo po truputį pinigų. Tada nukentėjusieji puldavo prašyti savo pono pagalbos. Jei kam nepakakdavo rūbų. seimeliui pasibaigus. Aiškus dalykas. Mat. šliaužioti prieš galinguosius. Visos mo­ kyklos buvo jėzuitų ir pijarų rankose. savo išLietuvos Istorija. Jie tas reformas ir pradėjo. Žodžiu. O visa ta santvarka vis dėlto būdavo vadinama tik­ rąja laisve. buvo labai žemas. Kiekvienas bijojo. Taip pat buvo aišku. tiek eilėraščiai. kuriuos bematant iš­ dalindavo. žinoma. Atsirado tais klausimais ir knygų. joms net pritardama. kad iš­ sigelbėti ir panaikinti netvarką bus galima tik panaikinus liberum veto. buvo tik gaudomos senųjų laikų išminčių mintys. pilnas didybės. Seimai. o kiekvieną reformos siūlytoją — bajorijos priešu. nes kitaip galėdavo labai nukentėti. būdavo skiriamos vien galingųjų garbei.. nes tik tokioje santvarkoje kiekvienas jautėsi turįs didelę vertę ir galįs pasipelnyti. Todėl visi reformų siūlomieji raštai buvo anonimiški. Vieni bandė siūlyti aptvarkyti gyvenimą. Čartoriskiai Rusų padedami pasidarė vieninteliais viešpačiais.). Bet. batų ar ko kito. tam išmokėdavo pinigais ar. stropiai žiūrėjo. Pačios bajorijos matoma didžiau­ sia negerovė Respublikoje buvo centro ir visos valstybės valdžios aparato pakrikimas. mat. Bet jei taip nukentėjusių vadas seimely nieko nelaimėdavo arba būdavo priešingos partijos priverstas pabėgti. jau iš anksto žinodamas. nuo kurių tuo būdu priklausydavo ir seimelių rezultatai. seimeliui pasibaigus. paniekos visam tam. didikų jaunuomenė parsiveždavo Vakarų madų. girtuokliavimas trukdavo dar keletą dienų. kad be užsienio paramos nebus galima vis tiek atsilaikyti prieš kitos partijos kurstomą bajoriją. Valstybės reformų klausimas. o vien tik trindavosi po vakarų Europos kunigaikščių ir aristo­ kratijos salionus. taip ir dabar tebebuvo mokoma pirmiausia klasinių kalbų. Bajorijos masės ją brangino. kokių norėdavo tie patys didikai. o tik paskui imtis reformų. Reformuota so­ cialinę santvarką — palengvinti miestiečių. pilnas tuščių žo­ džių. Mokymas buvo vien tiktai formalinis. kokių norėdavo didikai. tačiau viso gyvenimo jos čia nepavergė. kuris greičiau prasigerdavo ir greičiau išsipagiriodavo. švarko. Visada atsirasdavo. tiek kalbos. Lengviausia buvo reformuoti valstybę. kad taip bus. turėdavo atsivežęs vežimus apne­ šiotų ir krautuvėse pripirktų įvairiausių rūbų. O šis. pabūgę bajorijos neapykantos. kas sava. jau išspausdintas savo kny­ gutes išpirkdavo ir sunaikindavo.dikų agentai stengdavosi neleisti plikbajoriams pasigerti. visa valstybės santvarka mažesniuosius vertė pataikauti. vis tiek būtų stojusi į opoziciją ir savo priešus paskelbusi bajorijos priešais ir laisvių išdavikais. Kiekvienas di­ diko sūnus paprastai vykdavo į užsienius. Todėl po seimelio ateinančią naktį jų būdavo pilna pusgyvių ne tik visose palėpėse. paliekant nepaliestus pagrindinius „ a u k s o l a i s v ė s " principus. Tad vidutinė bajorija turėdavo glaustis prie didikų. sakyti kalbas. kepurės. Kaip ir XVII a. Dažnas ten sušaldavo ir galą gaudavo. kuris 4 tomų savo veikale „Apie sėkmingą seimavimą" pirštu prikišamai įrodė. Vežti jų niekas namo jau nebeveždavo. Todėl. tai priešingoji partija. nes ponui būdavo nebesvarbu. Kiekviena sva­ jojo pirma viską suimti į savo rankas. 26 401 . Suprasdami visas savo krašto visuomenės santvar­ kos blogybes. Tuo būdu į seimą būdavo išrenkami tokie atstovai. mirus Augustui III. Bajorijos švietimas XVIII amž. Vienuose pavie­ tuose būdavo įtakingesnis vienas didikas. kad privežti plikbajorių į seimelius tegalėdavo tik didikai. Šitokioje būklėje dėl valdžios kovojančios Čartoriskių ir Potockių partijos gerai suprato reformų reikalą. bet jokio turinio. Mat. kad reformuoti ką nors galės viena partija. nieko neišmokęs. Tačiau tamsios bajorijos masės buvo griežčiausiai nusistačiu­ sios prieš reformas ir kiekvieną reformos pasiūlymą laikė pasikėsi­ nimu ant laisvės. kad kitokioje santvarkoje su juo niekas nebesiskaitys. nesiskaitydama su bajorijos masių nuotaika.

Čartoriskio žentas. kad kitatikių. visi jo turtai tuo tarpu buvo konfiskuoti. ir stipriau­ siais kandidatais liko keletas saviškių ponų. y. Rusų kariuomenei parėmus. jis. Pasitaikydavo tik. Augustui I I I mirus. Tapę visagaliais. Nuo to meto Rusija ir Prūsija pradėjo nuolat glaudžiai bendradarbiauti. kišdamosi į Respublikos vidaus reikalus. Čar­ toriskio. kodėl ir Čartoriskiai. Augusto elekcija 1764 m. kandidatų į sostą atsirado nemaža. Tarp Ru­ sijos ir Prūsijos buvo atnaujinta jau daug kartų daryta sutartis. d. Čarto­ riskiai. 3. žinoma. kai Zamoiskis savo paruoštam įstatymų kodekse pasiūlė duoti valstie­ čiams laisvę. Bet taip pat daug šalininkų tu­ rėjo išvien su Potockiais ir Radvilomis ei­ nąs Lenkų hetmonas B r a n i c k i s. 1764—1795 m. kuria abi valstybės pasižadėjo remti Poniatausko kandidatūrą ir žiūrėti. Taip ir įvyko. Radvila išbuvo ištremtas net 3 metus. pavyzdžiui. Tad suprantama. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos Kandidatai. Be Ad. kad Respublikoje nebūtų padaryta jokių reformų. o jį patį apšaukė bajorijos išdaviku. Čartoriskių priešai buvo išvyti iš krašto. (Beloto paveikslas). Lietuvos kunigaikštis ir remti Poniatausko kandidatūrą. imdamiesi reformų. mažiausia turėda­ mas šansų.imtinę padėtį laikė nepaliečiamu šventu dalyku. kuris betgi greit mirė. tegalvojo tik apie valdžios refor­ mas: socialinio gyvenimo jie visiškai nelietė. tai bajorija atmetė net nesvarsčius visą projektą (1780 m. Pirmiausia tai buvo jo vyresnysis sūnus. Atrodė. rūpinosi pastatyti karalium savo šeimos narį. Mat. Šiaipjau valstiečių būklės pagerinimui nebuvo nieko padaryta net paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais įvykusiame reforminiame seime.). Čartoriskiai dabar galėjo pradėti savo reformas. Ogin­ skis. pravosla­ vų ir protestantų teisės būtų sulygintos su katalikų teisėmis. Stanislovas Augustas Poniatauskas. be to. Kotryna II tuojau po Augusto I I I mir­ ties užmezgė santykius su Prūsų Fridriku II ir jam pasiūlė bendromis jėgomis paLenkų karalius (f 1798 m. neturėdamas stiprios paramos krašte. St. karalium buvo išrinktas Sta­ nislovas Augustas. vėlesnis Lietu­ vos hetmonas M. gavęs sostą už viską turėtų būti dėkingas jį pasta­ čiusiems. jų kandidatu dar buvo M.). kad vienas kitas ponas atleisdavo nuo baudžiavos savo valstiečius. kada daug gero buvo padaryta miestams ir kada buvo perorganizuotas visas valstybės aparatas. Taip pat jos įsipareigojo priversti seimą. visada turėtų remtis tik savo protektoriais. t. 402 403 . jog daugiausia šansų turi Adomas Čartoriskis (Rusų vaivados Augusto sūnus).

buvo pavestos iždo komisijai. o krašte šeimininkavo Čartoriskiai. Iš visų jų re­ formų didžiausia naujenybė buvo valdžios aparato pertvarkymas ir seimo darbų sutvarkymas. Branickis netrukus susitaikino su savo giminėmis (jo žmona buvo St. labai daug reiškė. kai seimas buvo apsuptas Čartoriskių milicijos ir rusų kariuomenės. Tam tikslui jie pirmiausia pasirūpino bent kiek sutvarkyti valstybę viduje. T o ­ liau buvo nustatyta. ir jie daž­ niausiai iširdavo. Augusto sesuo) ir sugrįžo. jis betgi nebuvo kvailas. jis vis dėlto nenusileido ir. Didžiausią pasipriešinimą parodė tik Lenkų hetmonas B r a n i c k i s ir Vilniaus vaivada K a r o l i s R a d v i l a (mirusio hetmono sūnus). Priimant seimo tvarkos įstatymą. bet kadangi tam pasi­ priešino Rusų ir Prūsų atsto­ vai. Vis dėlto Čartoriskiai nepabūgo ir jo pašalinti. Komisijos kiekvieno ordinarinio seimo turėjo būti u n karnos naujos. net 3 metus (pagaliau jį sugrąžino ant Čartoriskių supykusi Kotryna). toje turėjo būti svarstomi sei­ melių pageidavimai. bet numatyta darbų tvarka. To jie siekė dar konvokaciniam seime. y. misijos apyskaita. šalia jo milijoninių turtų ir Radvilos vardo. jų pačių išauklėtas ir be jų krašte neturįs jokios reikšmės. Repninas. Užtat buvo priimtas seimo darbų statutas. tačiau. Nugalėti priešingą partiją buvo nesunku. kad maršalka turi būti renkamas balsų dauguma. Ten jis išbuvo. Lig šiol seimo darbai eidavo be jokios tvarkos. Čartoriskius ir Rusiją. 4. paskui — ka­ 1764—1769 m. tačiau veikiai rusų kariuomenės pajėgomis jie buvo išvyti iš krašto. o jo turtus konfiskavo. be to. o iždo komisijose — iždininkams. tai šitokios priesaikos dabar buvo uždraustos. Radvila betgi nenusileido. t. Visi komisijų nutarimai turėjo būti atliekami balsų dauguma. Jie sva­ jojo net panaikinti liberum veto. Visos teisės. Jose visada turėjo būti po 4 senatorius ir po 12 bajorų. kad niekas neišdrįso stoti prieš Rusiją.Čartoriskių priešai ir jų nugalėjimas. kleisdamas išsivežtas brangenybes. prieinamumas. nes jau konvokacinio seimo metu visa valdžia perėjo į jų rankas. Čartoriskiai. jie išvyko iš Varšuvos pasiruošę pra­ dėti karą. jam sunku buvo gauti kokios nors paramos dar ir dėl to. Išrinkus maršalką. Čartoriskių reformos Čartoriskiai turėjo didelių planų: jie svajojo panaikinti ne­ tvarką ir pakelti Respublikos prestižą kitų valstybių tarpe. nes turėjo daugybę turtų ir Lietuvos bajorijos tarpe buvo labai populiarus ir mylimas." t. O jo dosnumas. 1794—1799 m. Todėl jie tikėjosi. kad nega­ lima visų reikalų svarstyti kar­ tu. Todėl dabar buvo nusta­ tyta. Rusijos ambasado­ rius. veto panaikinimui pasipriešino Rusų atstovas R e p n i n a s . Rusų kariuomenės išvytas į Mol­ daviją. nuolat gir­ taudamas. kaip į savą žmogų. kurias turėjo iždininkai. numany­ dami. Bet neprityrusį atstovą Čartoriskiai ap405 . ir pačiam gale — visoki privatūs prašymai. ieškojo paramos prieš naująjį karalių. kad be Rusijos paramos nepajėgs apsidirbti su savo priešais. karo komi­ sijose — hetmonams. jie liko vien kariuomenės vadais. Būdamas didelis girtuoklis nutrūktgalvis. pirmiausia turėjo būti svarstoma iždo ko­ M. Antroji Čartoriskių svarbi reforma lietė s e i m ą . Lietuvoje buvo padaryta konfederacija. trečioje vie­ generalgubernatorius Lietuvoje. kad atstovai seimeliuose būdavo saikdinami griežtai lai­ kytis instrukcijų. Be to. netiesiogiai buvo apribotas ir liberum veto. Tą meilę jis buvo įgijęs savo paprastumu ir amžinai gir­ tuokliaudamas su bajorija. vienas klajodamas po Europą. Kadangi anksčiau daug seimų iširdavo dėl to. o hetmonų turėtosios teisės atiteko karo komisijai. atstovams ne­ susitariant išrinkti net maršal­ kos. Jis buvo jų sesers sūnus. Jis buvo gana pavojingas. niekad nesugebėjo įgyti politikų pasitikėjimo. Jis neturėjo jokio išmokslinimo. surašyti instrukcijose. tai tuo tarpu veto buvo paliktas. ir bajorija žiūrėjo į jį. Tuo tarpu jo turtai buvo naikinami. pirmasis Rusų raliaus pasiūlymai. vaišin­ gumas. Hetmonams 404 liko tik kariuomenės vadovybė. Pirmiausia buvo įkurta kiekvienoj jungtinėj valstybėj po dvi komisijas — iždo ir karo. sutiko su Poniatausko kandidatūra. o visas kariuomenės aprūpinimas ir jos surinkimas ati­ teko komisijai. o pirmininkavimas jose priklausė ministeriams. kuri paskelbė jį bajorijos iš­ daviku. y. kad valdžia vis tiek liks jų rankose.

o Kotryną II prašė „priimti pareigą" saugoti Respublikos konstituciją. Repninui kurstant. Radomo konfederacija. Bet išėjo kitaip: bajorijos tas nesužavėjo. darančius reformas. ir Čartoriskių priešų skaičius nesumažėjo. 5. bet jos tuo tarpu tebuvo tik popieriuje. k a r d i n a l i n e s t e i s e s . kad seime visi iždo reikalai turi būti sprendžiami balsų dauguma. tai ir reformos buvo apkarpytos. Bet Čartoriskiai nenorėjo pasidaryti Rusijos žaisleliu. stojo irgi prieš kitatikių teisių sulyginimą. Prieš 1766 m. patirtas per 3 ištrėmimo 1762—1764 ir 1768—1790 m. Tam tikslui Kotryna pasiūlė Respu­ blikai sudaryti su ja gynimosi ir puolimo sutartį. Kai 1766 m. kad susitvarkiusi Respublika galėsianti vesti savarankišką užsienio politiką. kad prie jo būtų prikomandiruotas rusų pulkininkas Karas. ko reikalavo Repninas. kuris savo valiai paremti turėjo čia pat stiprią kariuomenę ir tuo tarpu pa­ laikė Čartoriskius. Jam buvo grąžinti visi dvarai. kad nė viena iš tų teisių nebus pa­ keista. Degdamas neapykan­ ta Čartoriskiams ir karaliui. jie buvo priversti pasirašyti konfe­ deracijos aktą. tuo atveju ji pažadėjo leisti padidinti Respublikos kariuomenę net iki 50. ir tikėjosi. Radomo konfederacija ir Čartoriskių reformų apkarpymas (1768 m. Varšuvos konfederacinis seimas (1768 m. jis svajojo juos sunaikinti. seime nebuvo priimtas pasiūlymas sulyginti ki­ tatikių teises. šiurkštus Repninas labai 407 . Už sugrąžinimą jis buvo dėkingas tik Kotrynai. Kotryna leido Repninui sukelti prieš karalių ir Čartoriskius visą nepatenkintą bajoriją. — sudarydami iždo komisijos įstatymą įrašę. nes visą laiką bus reikalingas jos paramos. todėl sutiko. su ku­ riuo jis kiekvienu reikalu galėtų pasitarti. O norėdama įvykdyti di406 sidentų teisių sulyginimą. kad nebūtų priimtas nė ka­ raliaus ir Čartoriskių remiamas siūlymas visus ekonominius rei­ kalus seime spręsti balsų dauguma.) turėjo patvirtinti viską.) Čartoriskių konfliktas su Rusija. Repninas pasirūpino. nebuvo. Rusų reikalams jis geriausiai tiko: kito tokio žmo­ gaus. kur gyveno patsai Repninas. kad tuo būdu patrauks į savo pusę visą bajoriją. tai ir Čartoriskiai. Čartoriskius. Visi džiaugėsi galėsią atsikratyti nekenčiamo karaliaus ir numesti Čartoriskių jungą. o jos priešaky buvo pastatytas Rusų iš emigracijos atšauktasis K. kaip ją tada vadino. Rusija rėmė: ji nenorėjo. iš Rusijos buvo paprašyta g a r a n t i j o s . kad susitvarkęs kraštas liks jos vienos įtakoje. o Rusija dėl to pasiryžo juos ir jų valdomą karalių pamokyti. pripažino lygias teises kitatikiams. kuris būtų tiek kentėjęs nuo Čartoriskių. o jų tur­ tus pasiimti sau už visas skriauKarolis St. Jie manė. Taigi viskas priklausė nuo Rusijos. kuriuo kvietė prisidėti prie konfederacijos ir kara­ lių. be to. Tačiau ir jis ir visi konvaivada. Konfederacijos centru buvo numatytas R a d o m a s. Noroms nenoroms konfederatai turėjo pasirašyti aktą. Stačiūkas. Radvila. Tada konfederacija iš Radomo buvo perkelta į Varšuvą. kurie anksčiau šitą reikala­ vimą rėmė. Radvila. Visos šitos reformos turėjo atsiliepti Respublikos gyvenime labai teigiamai. kai ši panoro.000. visuose pavietuose ėmė kurtis prieš karalių ir Čartoriskius nukreiptos konfederacijos. Vilniaus metus. Kadangi fanatiškoji bajorija buvo griežčiausiai prieš tai nusistačiusi. kad Rusija pasistengs jiems pakenkti viduje. kad per didele netvarka naudotųsi kiti kaimynai (Prūsija ir Austrija). Todėl jie atmetė sutarties pa­ siūlymą. Krašte daugybė Čartoriskių priešų laukė progos sukilti prieš juos ir tuo tarpu bijojo tik Kotrynos ambasadoriaus Repnino.gavo. arba. federatai labai apsivylė: Rado­ me rusų kariuomenės apsupti. Jie ir karalius svajojo. 1767 m. das. tuo būdu dabar kilo pavojus. seimą Rusija kartu su Prūsija pareikalavo sulyginti R e s p u b l i k o j e k i t a t i k i ų teises su katalikų.

Seimas buvo priverstas įvykdyti visus jo reikalavimus. Bet iš tų pačių žmonių. dalis Lenkų bajorijos. iškilo pasipriešinimas žiauriajai Repnino priespaudai. Karalius buvo įsitikinęs. kad jai priešintis neprotinga. Tuo tarpu jis iš tikro troško pakelti savo valstybės gerovę. o dabar jai buvo duotas juridinis pagrindas. kuris tiek priklausytų nuo jos ir tiek lenktųsi prieš ją. kad Rusijai buvo pripažinta teisė p r i ž i ū r ė t i R e s p u b l i k o s v i d a u s g y v e n i m ą . T o ­ dėl visi. darniai sugyvendamas su Repninu. Konfederatai ir jų kovos. būrėsi pašalinti kara­ lių. neklausyda­ mas Rusijos. Kiek­ vieną. Čartoriskių pradėtos reformos nuėjo vėjais. Griežčiausi Repnino priešai buvo Krokuvos vyskupas Soltykas. kad nebūtų pakeistos kardinalinės teisės. neleidimu gauti jokio urėdo. seimo metu Repninas jau perdaug aiškiai išėjo iš tokių bičiuliškų ribų: panieka. jis manė. kuris drįso kalbėti prieš jo siūlymą. kas palaikė reformas. Be to. kuriuo ji naudojosi jau iki pat Respubli­ kos galo. Anksčiau Rusija viską darė per Čartoriskius. Kai pagaliau seimas pasibaigė. Pašalinti karalių. Zaluskis ir Lenkijos lauko hetmonas Ževuskis su sūnum. pats karalius ir daugybė didikų per jį gaudavo iš Kotrynos pinigų. jie buvo išsiųsti į Rusijos gilumą ir net 5 metus išbuvo Kalugoje. prievarta. neturėjo va­ lios. nes tikrai neturėjo su kuo skaitytis: karalius buvo jo valdovės pastatytas. Čar­ toriskiai buvo nustumti į užpakalį. T o ­ dėl. kad tegalima daryti tik tai. Tikėdamas senąja Kotrynos meile. visur prieš jį tik lanks­ tėsi. jai buvo pripažinta g ar a n t i j a. konfede­ ratams pasisekė gauti paramos: tuo tarpu Rusijai paskelbė karą 409 . Seimui. Tuo būdu Rusijai buvo pripažinta teisė žiūrėti. kurie 1767 m. Tuo būdu buvo paliktas nepaliestas libetum veto. o blogiausia buvo tai. Anksčiau Rusija vis dėjosi ba­ jorijos laisvių gynėja ir. Radomo konfederacijos ir 1768 m. Matydamas Rusijos galybę.griežtai elgėsi. jam priešinančiųsi dvarų sunaikinimas ir senatorių ištrėmimas į Rusijos gilumą buvo jau visai nepanašūs į bičiulišką globą veiksmai. Karalius ir Čartoriskiai liko ne­ paliesti. kad ji leis jam tvarkyti savo valstybė. menu. kaip tada buvo sakoma. dar nepasibaigus 1768 m. norėjusiam juos užtarti. Jie pasidarė tikraisiais valdovais. o karalius tik vyk­ dė jų valią. vadai persikėlė į užsienį. Visur bajorija ėmė burtis ir dėtis prie konfederatų. grasino bausmėmis. jis plūdo biauriausiais žodžiais. kad.t. kaip troško į konfederaciją einanti bajorija. jam pataikavo. Jis tik buvo pamokytas: jam buvo parodyta. o save laikė jos įgaliotiniu. o Kotryną tik maldavo neardyti valstybės. Tuo būdu Repninas į juos žiūrėjo. Labai greit judėjimas apėmė visą Lenkiją ir Lietuvą. ir t. gali visko nustoti. Ka­ dangi karalius laikėsi Rusijos. Karaliaus ryšiai su Rusija. Anksčiau ji kišosi tik jėgos teise.) metu jis nedrįso priešintis Repninui. su kuria jis žiūrėjo į seimą. Rusijai nebuvo jokio reikalo: kito karaliaus. ruo­ šėsi valdyti valstybę. kad kitatikiai turės lygias teises su katalikais. Tos kardinalinės teisės buvo surašytos atskirame įstatyme. Jie ėjo tik prieš karaliaus ir Čartoriskių siekiamas reformas. susimetė į konfederaciją kovoti su Rusijos priespauda ir už senąsias bajorų laisves. arba. li­ teratūra. sa­ kėsi ginanti jos laisvę. Šis judėjimas prasidėjo dar ne­ pasibaigus Repnino komanduojamam seimui. Buvo gana apsišvietęs ir suprato valstybės reikalus. pasitaręs su senatu. negalima buvo rasti. tai ir prasidedąs judėjimas buvo nukreiptas drauge ir prieš jį. nuo šiol Repninas ir jo įpėdiniai darė vis­ ką patys. nors ir pik­ tinosi rusais. buvo per daug užsiėmęs savo asmeniniais malonumais. tačiau iš karto nesiskelbė prieš jį kovoja. kišdamasi į Respublikos reikalus. jis. jog taip pasielgsiąs su kiekvienu carienės priešu. Konfederatai nors daugumas bu vo karaliaus priešai. pradėjo su konfederatais derybas. Kijevo vysk. bet visame krašte liko atskiri partizanų būriai. jis atsakė. 6. Tad vieną naktį Repinas įsakė savo kariams juos suimti. tik neturėjo energijos valdyti. o kar­ tu nusiuntė prieš juos savo ir rusų kariuomenę. Konfederatų žymiausios jėgos buvo išblaškytos. ga­ rantuota. — tais pačiais 1768 m. seimui. su­ sirinkusi B a r o miestely (Podolėje). Todėl jis. ką jie leidžia. kad karaliai bus tik renkami. Tad ir šito seimo (1768 m. Baro konfederacija ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas Konfederacijos kūrimasis. Baro miestely. kad su rusais kovoti neįmanoma. kaip į savo carienės samdinius. negalėjo prie jų dėtis. jis vy408 lėsi. tik buvo sugriauta jų galybė. neketindamas priešintis.

rugpiūčio 5 d. Konfederacijos galas. turėjo grįžti ir nusileisti. nenorėdama leisti Rusijai pasilikti tų 410 žemių. Bet tuo atveju prieš ją galėjo stoti Austrija drauge su Prūsija. iki tol gyvenusi Austrijoj. Karalius tuo tarpu jau buvo beketinąs irgi prisidėti prie kon­ federatų (jo kariuomenė prieš Simanas Kasakauskas. Maža to. Tai buvo karališkosios didybės įžei­ dimas. nau­ jasis užsienių ministeris vengė konfliktų ir Austrijos siūlymui bu­ vo abejingas. nimą. Kotryna bemeilijo palikti Respubliką neliestą. kad Rusija tas žemes grąžintų Turki­ jai. Bet Prancūzijoje jau buvo pasikeitę ministeriai. Bet kaip vienas energingiausių Lietuvos tik tuo metu konfederatai pasi­ konfederatų vadų. vėliau Tarskelbė nepripažįstą Stanislovo govicos konfederatas ir paskuti­ Augusto ir kovoja už jo pašali­ nysis Lietuvos didysis hetmonas ( 1 7 9 3 . kuri net padarė puolimo bei gynimosi sutartį su Tur­ kija.).Turkija. Į sostą daug konkurentų nebuvo. Konfe­ deratai pakriko. konfederatams padėti apsiėmė Prancūzija. kuriam nė vienas Europos valdovas negalėjo pritarti. Tuo būdu R u s i j a i t e k o Lat­ gala. nenorėdama viena kariauti prieš Rusiją ir Prūsiją. Tad Austrija. O be to. gaudama už tai atlyginimą iš Respublikos žemių. Tam kurį laiką priešinosi tiktai Ma­ rija Terezija.1 7 9 4 m. negu leisti pasinaudoti Prūsijai. Todėl po ilgų derybų ji pagaliau su­ tiko su pasidalinimo mintim. buvo pasirašytas visų 3 valstybių traktatas. Ir šiuo metu didžiausią atsparumą parodė tas pats Radvilą. kaip tik tuo metu ir tarptautinė politika pakrypo konfe­ deratų nenaudai. sutiko su padalinimu. kviesdama ir Prancūziją į pagalbą prieš Respublikos pa­ dalinimą. jų vyriau­ siasis buvo vėliau Prancūzų re­ voliucijos metu labai pasižymė­ jęs generolas Diumurjė (Dumouriez). jau niekur neberasdama paramos. jie visi norėjo būti pirmaisiais ir nenorėjo pasiduoti kieno nors valdžiai. Lenkijai Prūsijoj buvo paliktas tik laisvasis Dancigo miestas ir kyliu į ją įsikišęs Tornas. Už lei­ dimą užimti dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių jis reikalavo ir sau dalies. Tuo būdu 1772 m. Žodžiu. jų pusėn stojo visi Rusijos priešai ir konkurentai. juo kiekvienai buvo numatyta tam tikra dalis. Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. ji tik pareikalavo ir sau dalies. A u s t r i j a užėmė dalį Mažlenkių ir Galicijos. Tuo tarpu Prūsų Fridri­ kas Didysis iškėlė mintį. bet jam nepasisekė. buvo pagaliau įvykdytas Prūsų karalių siekimas iškelti savo valstybę į pirmaeilių Europos galybių tarpą. Iš visų tų trijų vals­ tybių daugiausia pasinaudojo Prūsija. Apgautas Repinino Radomo konfederacijos metu. Jie manė.). Turkijai karas su Rusija nesisekė: Rusija užėmė Moldaviją su Va­ lakija. Tačiau Austrija. jų vadovybė. Pirmasis Respublikos padalinimas (1772 m. Netvarkingas partiza­ niškas kovas jis bandė perorga­ nizuoti į reguliarų karą. Europos valdovus konfederatai nuteikė net prieš save. Prancūzija net davė pinigų ir atsiuntė karui va­ dovauti karininkų. jau ruošėsi įsikišti į karą. Vieną naktį konfederatų būrys Varšuvos gatvėje sučiupo važiuojantį karalių ir gabeno jį į savo stovyklas. nes patys konfedera­ tų vadai tarp savęs nesutiko. kad Respublikos sostą paskelbus laisvu. kurios i sostą norės pasodinti savo kandi­ datą. pasi­ kėsindami ant karaliaus laisvės. iš ten turėjo išsikelti ir. Tuo būdu Prūsų karaliaus valdomas Brandenburgas buvo sulietas į vieną valstybę su Prūsija. juos jau nebekariavo). šiaurinė dalis Polocko vaivadijos su pačiu miestu. jų pusėn stos visos valstybės. Sujungus savo valsty­ bę į vieną plotą ir ją žymiai padidinus. beveik visos Vitebsko ir Mstislaulio vaivadijos ir dalis Minsko vaivadi­ jos. jis prisidėjo 411 . Rusija užėmė rytinę didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro. kurias jos tuojau po to ir okupavo. Bet išėjo kitaip. juos pa­ laikė ir Austrija. o P r ū s i j a — Lenkijos Pavyslį ir Varmijos vyskupystę. Tik tamsią naktį jiems paklydus ir pakrikus. karaliui pasisekė grįžti į Varšuvą.

Naugarduko atstovas T. o kitoje carų herbas — dvigalvis erelis ir Rusijos užgrobtų žemių žemėlapis. reikėjo dar sutvarkyti santykius su pačia Respublika. Vienoje jo pusėje yra Kotrynos atvaizdas. bet. visas seimas nedirbo: visus reika­ lus svarstė tik iš seimo narių ir senatorių sudaryta 30 žmonių delegacija. Bet jam nesisekė: išbuvęs emigra­ cijoj net kelerius metus. Vėliau betgi vėl visą globą pasiėmė viena Rusija. tačiau niekas nedrįso kariauti prieš 3-jų tokių galingų valstybių sąjungą. 7. 1768 metais garantija buvo pripažinta vienai Rusijai. joms reikalau­ jant. atsigulęs ant slenksčio. Tuo tarpu Respublikoje visi buvo apkvaišinti padalinimo ir nežinojo. seimo pradžios. Krašte visur buvo pilna svetimos kariuomenės. y. vėl iš­ vyko j užsienį ir užsiėmė daugiausia diplomatija. karalius sušaukė seimą (1773 m. Tuo būdu toliau Respublikoje nieko nebegalėjo būti pakeista. neilgai laikęsis Lietuvoje. doresnieji bajorai seimo šalinosi (daugelis. seime Rusijai. kad esančios susigrąžintos atplėštosios žemės. kad kas nors jo ne­ išardytų. bet nebegalima buvo aplenkiu ir sąjungininkių. tik patvirtinda­ vo jos priimtus įstatymus. Šitaip buvo patvirtintas padalinimas. net visiems nusileidus. Ant erelio skyde — Lietuvos Vytis.). Jis ilgai ne­ grįžo. neleidžia atstovams išeiti iš salės. ką veikti. Viršuje užrašas. Kad darbas lengviau eitų. prie Baro konfederacijos. Todėl. Jam vadovavo vieni parsidavėliai. Reikėjo gauti iš jos padalinimo patvirtinimą ir padaryti su ja taikos sutartį. dėl ko nebūtų gautas tų trijų valstybių sutikimas. ir į seimą prilindo daugiausia visokių svetimųjų papirktų atstovų. ragindamas normalia tvarka išsirinkti maršalką ir pradėti seimą. turėjo pagaliau grįžti ir susitaikinti su karalium (1777 m. Prūsijai ir Austrijai užėmus sau pasiskirtas sritis ir likvidavus konfederatus. vis svajodamas prieš Rusiją su­ kelti Prancūziją ir Turkiją. Reitanas. perorganizuotas visas valstybės aparatas ir naujosios santvarkos neliečiamybės g a r a n t i j a pripažinta visoms trims padalinimo dalyvėms valstybėms. o seimas. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. 413 . nes buvo bijomasi. ne­ atvažiavo į seimą). t. Rusų ir Prūsų atstovų pastangomis seimas 412 buvo sukonfederuotas.). kad leng­ viau būtų suvaldyti atstovus. kuri dar ilgai laikė Lietuvoje ir Lenkijoje Scena iš 1773—1775 m. Visiems darbams vadovavo naujas Kotrynos II atstovas Štakelbergas. Karalius iš pradžių dar bandė rasti sąjun­ gininkų kitose valstybėse ir gintis. Protestuodamas prieš seimo sukonfederavimą ir Rusų skiriamą maršalką Poninskį. dabar garantijos idėja buvo taip pat jos iškelta. protarpiais susirinkdamas.. (Mateikos paveikslas). daugiausia Rusi­ jos papirkti. ir išrinkti atstovais.I ir II padalinimui paminėti Kotrynos II išleistas medalis.

Kiekvienas or­ dinarinis seimas (jis susirinkdavo kas 2 metai) pusę tarybos na­ rių turėdavo pakeisti naujais arba perrinkti iš naujo. ir karalių elekcija ir bajorijos teisė neklausyti karaliaus. iždo. seime Kardinalinės teisės. Tačiau visi anarchijos pradmenys pasiliko. t. gavo iš jos teisę padaryti kai kurių administracinių pagerinimų. 2 / 3 jų turėjo būti lenkai ir 1 / 3 lietuviai. Kaip ir anksčiau. o Nuolatinės Tarybos veikimo metu pasidarė visiems artimas. Austrija čia kišosi kuo mažiausiai. Tuo pat metu buvo suorganizuotas lig šiol nebuvęs centralinės val­ džios organas. įvedus Nuo­ latinę Tarybą.). Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo 415 . kuri geriau val­ dytų ir kartu varžytų karalių. prižiū­ rėdama jos narių parinkimą. Vis dėlto per keliolika savo veikimo metų Taryba daug ką padarė. užsienio. jis palengva su­ gebėjo patraukti į savo pusę didžiąją dalį bajorijos. nes jis 414 stropiai prižiūrėjo jos narių parinkimą. N u o l a t i n ė T a r y b a susidėjo iš 18 senatorių ir 18 at­ stovų. o per ją tikėjosi valdysianti visą kraštą. Tuo būdu Nuo­ latinė Taryba tų atskirų organų veikimą tik prižiūrėjo. Ji turėjo didelę reikšmę ir Lietuvai. jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir tapo iš tikro mylimas. yra labai sunku ir daug atseina. teis­ mai. o atskiri Lietuvos ir Lenkijos valdžios aparatai (komisijos. nepamiršdamas nė vieno prašančio. Iš tikro ji visą laiką liko Rusijos ambasadoriaus įtakoje. Todėl ir valdžios apkarpymas jam neišėjo į bloga. kad. Jis palengva paėmė Tarybą į savo įtaką. Visų pre­ tenzijas sutaikinti jam buvo nelengva. nevykdant pacta conventa punktų. policijos. taikydamasis prie Kotrynos II ir jos ambasadoriaus noro. Rusija norėjo Respubliką pasilaikyti savo įtakoje. o anos komisijos ir kiti organai liko. seimo patvirtintos konstitucijos nespėjo įsigalioti gyvenime. Per 5-ius konfederacinių karų metus visa valdžia iširo. Didlenkių ir Mažlenkių. Karaliaus valdžia buvo labai susiaurinta: jis pasidarė tik Nuolatinės Tarybos pirmininku ir turėjo pasirašinėti visus Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus. 8. Be to. Bet kariuomenės skaičių buvo leista padidinti iki 30. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai Nuolatinė Taryba išgyvavo 14 metų (iki 1789 m. nes buvo užsiėmusi savo reikalais ir į savo sąjungininkių šeimininkavimą žiūrėjo la­ bai nepalankiai. Su ja Respublikos reikalais artimai bendradarbiavo tiktai Prūsija. atskiri. Nuolatinė Taryba visą veikimą turėjo tik prižiūrėti. Buvo patvirtintos 1768 m. Todėl ji nu­ sprendė suorganizuoti tvirtesnę centro valdžią. Šitoks organas turėjo būti N u o l a t i n ė T a ­ r y b a . valstybės dvarų ir vietų dalinimas iš jo buvo atimtas: urėdus turėdavo atiduoti visada vienam iš 3 Nuolatinės Tarybos pasiūlomų kandidatų. stengdamasis būti tei­ singas. kurioje kiekviena jos priešininkė valstybė galėjo su­ kelti bajoriją.000 (nuo 1717 m. o svarbiausia.savo kariuomenę: garantija jai dar buvo pripažinta atskiru aktu. jį derino.000 kariuomenės). Visa taryba buvo padalinta į 5 departamentus (jų kiekvienas vedė atskirus reikalus) — karo. Po ilgų derybų Nuolatinė Taryba buvo sudaryta. ištisą eilę metų nebebuvo jokių sąmyšių. Respublika turėjo teisę laikyti tik 24. Buvo paliktos taip pat Čartoriskių įsteigtos karo ir iždo komisijos. jų senatorių negalėjo būti nė vieno. savas. Pirmoje valdymo pusėje jis buvo nekenčiamas ir niekinamas. ministeriai) vykdė įstatymus gyvenime. neleistų jam niekad iš Rusijos įtakos išsprūsti. kad suvaldyti padriką valstybę. y. Ji buvo pirmoji centro valdžia. arba administracijos. kaip buvę. k a r d i ­ n a l i n ė s t e i s ė s . Valstybės perorganizavimas 1773—1775 m. ir į seimą galėjo pakliūti tik 3 disidentų atstovai. Ji buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai. pavadintas Nuolatine Taryba. Buvo palikta ir liberum veto. aiškinti įstatymus ir spręst kylančius konfliktus. ir teisingumo. Nuolatinė Taryba. vad. Rusija tikėjosi galėsianti ją laikyti savo įtakoje. karalius stengėsi visą laiką veikti. kurių garantu vėl tapo Rusija ir jos są­ jungininkės. Todėl šitam padalinamajam seime kilo rei­ kalas Respublikos gyvenimą geriau sutvarkyti. Bet vis dėlto tatai karaliui neišėjo blogan. bet. Bet ji iš praktikos žinojo. 9. 1768 m. Jose buvo pakeistas tik vienas kitatikius (disi­ dentus) lietęs punktas: jų teisės buvo suvaržytos. Karalius ir da­ bar nusileido Kotrynai. kaip vykdomieji organai. po 1 iš Lietuvos. kaip malonę. jų naujai pastatytose bažnyčiose buvo uždrausta skambinti varpais.

buvo svarbu tik gauti daugiau sąjungininkų ir nugalėti savo konkurentą. nepaisydami. kurio skyde vietoje dvigubo kryžiaus yra vadinamoji Jėzaus monograma (I H S). Lietuvos ir Lenkijos didikai ypatingai ėmė bendrauti. Buvo nu­ tarta visus jėzuitų turtus sunaudoti švietimo reikalams ir įsteigti vadinamąją E d u k a c i n ę K o m i s i j ą . ji tik prižiūrėjo atskirų valstybių valdžių veikimą. žemiau kairėje — Vazų. nes dabar karalius kaskart vis labiau ėmė varyti savo politiką. kad joje visada daugiau galėjo lenkai.) Edukacinė Komisija. atėjo popiežiaus bulė. jie būtų galėję kliudyti. kuria jis uždarė visų pulte puolamą jėzuitų ordiną. jo kairėje — Radvilų. 27 417 . kaip tik to pat padalinamojo seimo metu buvo įkurtas dar vienas bendras Lietuvai ir Lenkijai orga­ nas. Tiek Lietuvoj. jo kairėje — Zigmanto Augusto. kad stengėsi pasidaryti jos nariais arba jos nariams pasigerinti. tiek lietuviai žiūrėjo į Tarybą. Tačiau tuo pat metu ne tik didikus. Todėl pati Taryba dar labiau artino jau gana glaudų Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimą. gale 1. Taip pat jai buvo pavesta Jėzuitų akademijos antspaudas (XVIII amž. ką daryti su liekan­ čiais didžiuliais jų turtais ir kam pavesti mokyklas. kai ėjo didžiausios jų varžytynės dėl valdžios karalių Saksų laikais. Bendrą jos turėjo tik valdovą ir retai tesusirenkantį seimą. žinoma. deši­ nėje — St. Stanislovo Augusto laikais ponų varžytynės tokių griežtų formų jau nebeįgaudavo. Tada besivaržydami didikai būrėsi į partijas. kai susirinko 1773 m. t. Jos viršuje esančio Vyties skyde yra tas pats I H S ženklas. tiek Lenkijoj daugumas mokyklų. Kaip tik tuo metu. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m. kuri rūpintųsi mo­ kyklomis.visiškai atskiros valstybės. kurios turėjo visiškai atskirai orga­ nizuotą savo valdžią. 416 III. Pirmiausia visi bendrai kovojo prieš karalių (todėl Radomo konfederacijai net Lenkijoje va­ dovavo lietuvis Radvila). kurie abiejų valstybių artėjimui jau buvo labai dideli veiksniai. kad nepriklauso tai pačiai valstybei. Be to. Bet jau tas vienas dalykas. o dešinėje — Sapiegų. kad tiek lenkai. Visa tai. Vienodos abiem valsty­ bėm problemos ir vienodi pavojai abiejų kraštų bajorijai ėmė atrodyti vienu bendru pavojum. bet net ir vieną valstybę. pačioje apačioje — vysk. y. Be to. kad Nuo­ latinėje Taryboje sėdėjo lietuviai kartu su lenkais. seimas. Baro konfederacijos metu vėl abiejų valstybių bajorija bendrai kovojo su Rusų priespauda. ir. daug reiškė pats faktas. jei Lietuva būtų pradėjusi kokią nors savarankišką politiką. Nuolitinė Taryba nė vienoje vals­ tybėje nieko nevaldė. kuri perėmė kaip tik tuo metu panaikinto jėzuitų ordino mokyklas ir ėmė rūpintis visu švietimu. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. Todėl bajorija dar labiau pra­ dėjo jaustis sudaranti ne tik vieną visuomenę. Aplink Vytį — dar 8 kiti herbai: viršuje — popiežiaus Grigaliaus XIII. ją dar labiau artino. Protasevičiaus. Tiesa. o taip pat ir Vilniaus akademija buvo kaip tik jėzuitų išlaikomos.) ir rektoriaus valdžios ženklas. kad Taryboje buvo net 2 / 3 lenkų ir tik 1 / 3 lietuvių. Lietuvos Istorija. Batoro. Be Nuolatinės Tarybos. rodo. Tai buvo vadinamoji E d u k a c i n ė K o m i s i j a . o dešinėje — Poniatauskų. Ji tuojau turėjo perimti į savo žinią visas buvusias jėzuitų mokyklas ir jų turtų pajamas. kuris Stanislovo Augusto laikais ir be Tarybos buvo gerokai pažengęs. kaip j savą valdžios organą. perėmė maždaug karaliaus turėtąsias teises. Rektoriaus lazda (sidabrinė) pradėta vartoti Vazų laikais. Antspaudo viduryje — Vytis. bet ir visą abiejų valstybių bajoriją artino jau kiti reikalai. Todėl tuojau kilo klausimas.

o pinigus tie­ siog vagia.847. seimo nu­ tarimu. o joms reikalingiems mokytojams paruošti Vilniuje buvo įsteigta mokytojų seminarija Be tų. o Lenkijoje net 4. Komisija buvo įkurta bendra Lie­ tuvai ir Lenkijai. netru­ kus įkūrė kadetų korpusą Varšuvoje. o ne Lenkijos mokykloms. tos komisijos buvo panaikintos. negu Lenkijoj.438. Toliau visas kraštas buvo padalintas apygar­ domis. Tik Radvilos savo Nesvyžiaus dvare įsteigė mažesnę kadetų mokyklą daugiausia savo reikalams. Lietuvoje jų buvo išskolinta 2. o Lenkijoje — 383. Tačiau varšuviškė kadetų mokykla visiems buvo pavyzdžiu. Šitam darbui atlikti Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo sudaryta po atskirą D a l o m ą j ą K o m i s i j ą . Tokia V y r i a u s i ą j a L i e t u v o s M o k y k l a buvo pavadinta buvusi jėzuitų Vil­ niaus akademija. kad už tuos pinigus ir Lietuvai būtų įsteigta tokia pat mokykla Vil­ niuje. kuriai priklausė visų kitų krašto mokyklų priežiūra.visų kitų mokyklų priežiūra.V y r i a u s i o s i o s Lietuvos Mokyklos tuvos bajorija buvo nepatenantspaudas. Be to. pačios Edukacinės Komisijos išlaikomų moky­ klų. tai ir pa­ jamų Lietuvoje buvo dau­ giau. Ignas Masalskis. Visus jų turtus surašius. buvo išnuomoti neribotam laikui bajorams iš 4 ^ 2 % nuo įkainotos dvaro vertės. ir visi turtai pavesti Edukacinei Komisijai. Sta­ nislovas Augustas. Todėl 1776 m. Visi buvusieji jėzuitų dvarai. Vilniaus vyskupas. pajamų. o apygardėlinių mokyklų su 6 metų 418 419 . Todėl Lietuvos 1762—1794 m. kinta ir nuolat reikalavo. dar buvo įkurta kadetų mokyklėlė Gardine. ypač Lietuvoje. Edukacinė Komisija perorgani­ zavo visą mokyklų tinklą. buvo nepaprastai dideli. tiek už kapitalus Edukacinei Komisijai buvo mokama 4 / 2 % Greit pasirodė.819 auksinų. pir­ mučiausia ėjo Lietuvos mokyklų reikalams. joms būdavo pridedama dalis Lietuvos Vysk. Lietuvoje tokių apygardų su 7 metų mokyklomis buvo 4. vadovėliais ir pinigų sunaudojimu.753. todėl Lie. kad metinės pajamos iš jų Lietuvoje siekė 522. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais Jėzuitų turtai. Tiek už išnuomotus dvarus. Komisija turėjo rūpintis tik pačiu mokymu. bajorija nuolat reikalavo nuo pyko ir mokyklų kursu buvo 21. Be to. renkamas karalium pasižadėjęs. jėzuitai turėjo daug išskolintų kapitalų. Tačiau šitas klausimas visą laiką liko neišspręstas. 2. Šios mokyklos išlaikymui Lietuvos iždas duodavo Va lėšų. Naujoji mokyklų sistema. tebebuvo dar keletas ir protestantų mokyklų. Lenkijos moky­ kloms savų pajamų nepa­ kankant.339. Mokyklų priežiūra dabar buvo pavesta V y r i a u s i a j a i L i e] atliekamas sumas skirti Lietuvos kariuomenei. pasirodė. ir jos pradėjo skursti. Pradžios mo­ kyklos buvo kuriamos prie visų parapijų. Bet kadangi Lietuvoje jėzuitų turtų buvo daug daugiau.877 auks. Pinigai. Pirmiausia Lietuvoje ir Lenkijoje buvo padaryta po vieną vyriausiąją mokyklą. o šios apygardėlėmis. dar buvo likusių ir tebe­ veikė nemaža vienuolynų mo­ kyklų. kad Dalomosios Komisijos su tais turtais daro biznį — dvarus labai pigiai dalina savo artimiesiems. pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. Ten irgi mokėsi daugelis Lietuvos bajoraičių karininkais. ir visi žymesnieji bajoraičiai vyko tenai mokytis. gaunami iš Lietuvoje bu­ vusių jėzuitų dvarų. Bet pinigų grobstymas nesi­ liovė: dažnai jų pritrūkdavo net mokykloms. tad iš viso buvo 25 mokyklos.

Pastoviuose. Lydoje.t u v o s M o k y k l a i . jis įsakė visiems savo kunigams steigti mokyklas. pabaigos Lietuvos asme420 nybė. IV K r a ž i ų apygar­ doje buvo Kaune. Mokykloje buvo dėstomi visi to meto universitetiniai mokslai. ir sunaudojo 1795 m. didžios išminties. apygardėlinėse mokyklose visos klasės buvo dvimetės. Jo pastangomis buvo pastatyta ir dabar tebestovinti gražioji Vilniaus katedra ir di­ dingi vyskupų rūmai Verkiuose (dabar jų jau nebėra). Bet to meto bajorija ir didikai buvo įpratę visur. ir mokyklos pradėjo skursti. ši jau nebegalėjo susikalbėti su senąja. Jokimas Chreptavičius. — žmogus morališkai nesusiteršęs. tekdavo būti 2 m. Ne mažiau nuopelnų iš pradžių turėjo ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . tik dabar jų buvo daug daugiau pristeigta. o jaunoji karta išdidžiai siekė reformų. darbštus. kad jos sunyko beveik visoje Lietuvoje. Kretingoje. tik kai kurie daly­ kai—lenkiškai (galutinai lenkų kalba čia buvo įvesta tik 1816 m. 421 . o vėliau per dekanus jas prižiūrėjo). Ypač daug mokyklų tebe­ turėjo pijarai. Edukacinės Komisijos idėja buvo tikrai vykusi: tai buvo iš viso pirmas atsitikimas Europoj. Iš to būtų galėję išeiti nemaža naudos. Nesvyžiuje. Daugumas dalykų tebebuvo dėstoma lotyniškai. Liubešave ir Žuravicuose. tvarkant Lietuvos mo­ kyklas. Jis buvo ir pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. Tad paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais padarytosios reformos buvo j a u n o s i o s k a r t o s darbas. Masalskis liko komisijos nariu. Dombrovicoje. Ypač didelis jo nuopelnas buvo tas. misijos iniciatorius ir Lietuvos mo­ Po kelerių metų padaryta revizija kyklų globėjas (t 1812 m. Pradžios mokyklos ir toliau liko prie vienuolynų ir parapijų. F i z i n ė j e k o l e g i j o j e buvo mokoma gamtos mokslų. Volkoviske. Tai buvo labai mokslintas. jis buvo gobšus turtų graibstytojas. Panevėžy. ir jų sukurtoji mokykla buvo jau liberališka. atidengė 300. Tai šviesiausioji XVIII amž. Cholopieničiuose. žymiausias buvo vicekancleris J o k i m a s C h r e pt a v i č i u s . Valstybės atžvilgiu senoji karta buvo kon­ servatyvi ir bajoriškųjų laisvių garbintoja. t. Iš vienos pusės. jis buvo viso to darbo siela. (V kl. išskyrus Žemaičius. Tuo būdu bajorų visuomenė kultūriškai suskilo. nepaprastai mokslintas ir didelis knygų mėgėjas. Bet iš kitos pusės. O tat reiškė. Mokyklų reformatoriai buvo kupini šviečiamosios prancūzų literatūros idėjų. jis pri­ 1773—1793 m. be to. buvo sudarytos 4 apygardos. Apygardinėse mokyklose mokslas buvo išeinamas per 7 m. jis buvo didelis mokslo ir meno globėjas. kad visose plačios Vilniaus vyskupijos para­ pijose buvo įsteigtos pradžios mokyklos (būdamas vyskupas. Edukacinės Ko­ savo reikalams dalį mokyklų lėšų. kurie stovėjo prie to darbo. 1793— trūkdavo pinigų. ir Ščucine. Užtat daugumas mokykloms skirtų pinigų žūdavo visokių agentų kišenėse. Visam krašte.). kurie rūpinosi Lietuvos mokyklomis. teisingas. Edukacinės Komi­ sijos įkūrimas buvo jo sumanymas. Todėl ir jo reikšmė nevienoda. Merkinėje. taip pat jis buvo ir vienas iš daugelio rusų parsidavėlių. Naujoviška mokyklų linkmė. kuris daug sunau­ dojo visuomenės pinigo. Bialoje. y. Ji buvo suskirstyta į dvi kolegijas. doras. III B r a s t o s apygardoje tų pat mokyklų buvo Pinske. II N a u g a r d u k o apygardoje jų buvo Minske. Tuo būdu V. jei žmonės. teologijos ir teisės mokslų. jau universiteto laikais). Bobruiske. Dėl to jis buvo pašalintas iš komisijos pirmininko vietos. Va­ dinamoje m o r a l i n i ų m o k s l ų k o l e g i j o j e buvo mokoma filosofijos. Kai naujoji mokykla išauklėjo jaunąją kartą. kad švietimą paėmė į savo žinią pati valstybė. tačiau už viską teko jam atsa­ kyti). kur tik prikišdavo savo pirštus. vicekancleris. Slucke. Vėliau. todėl mokslas jose trukdavo tik 6 metus. netvarkingai gyvendamas. kurių kiekvie­ noje buvo po vieną 6 klasių a p y g a r d i n ę ir po keletą triklasių a p y g a r d ė l i n i ų mokyklų. būtų buvę sąžingesni. I G a r d i n o apygardoj apygardėlinių mokyklų buvo šiose vie­ tose: Vilniuje. bet menkos moralės vyras. kancleris.). nors mokymą jose vis dėlto prižiūrėjo. bet įsižeidęs jau nebesirūpino mokyklomis. matematikos ir medicinos. Edukacinė Komisija nė vienos vienuolynų mokyklos neperėmė į savo žinią. Tačiau. pasipel­ nyti.000 auksinų išeik­ vojimą (didelę tos sumos dalį buvo išeikvoję vyskupo agentai. Berezvieče ir Lužkose. Višniove. Žymesnieji mokyklų kūrėjai. Raseiniuose ir Ukmergėje Ne visos tos mokyklos buvo išlaikomos Edukacinės Komisijos — dalis jų tebebuvo išlaikoma vienuolynų. nes Vilniaus vysku­ pija tada apėmė visą didžiąją kunigaikštiją.. ir jo vyskupijoje gražiai klestėjusios pradžios mokyklos vėl sunyko. Iš žmonių. Pirmininku tuomet tapo karaliaus brolis — primas.

buvo spausdinama daugybė visuomenės santvarkos nagrinėja­ mųjų ir reformų siūlomųjų raštų. priešingai. tenai reikėdavo žinoti. nes ten vals­ tiečių teisės buvo surašytos tam tikruose aktuose. kur nuomojo bajorų pastatytas smukles. gale Reformų kryptis. Tuo būdu miestiečiai pasidarė tokie pat beteisiai. jie priklausė pono. kaip susitvarkyti. kad Respublika laikantisi netvarka. Jie tik tuo tesiskyrė nuo vals­ tiečių. arba vadinamosios magdeburginės. teisės buvo paliktos tiktai Vilniui. Bet vis dėlto perdaug toli nukrypti nuo inventoriuose pažymėtų pareigų. o mokėjo mokesčius. 1768 m. Tiesa. Apie baudžiavos pa­ naikinimą bajorijos daugumas nenorėjo nė girdėti. Kaunui. Įėjo. kokias pa­ reigas eina valstiečiai: kai tekdavo tuos dvarus perduoti nau­ jam ponui arba kai tam tikra komisija tikrindavo dvaro pa­ jamas. Žinoma. skaudžiai nubaudžiami. kad būtų galima pašalinti tą priespaudą. gale. Volkoviskui. Privatiniuose bajorų dvaruose jie buvo visiškoje pono valdžioje. beveik vienin­ teliu jų verslu pasidarė smuklių laikymas. Trakams. tokias valstiečiai turė­ davo ir eiti tiems dvarams. kad jie sumokėtų daugiau mokesčių. kaip ir valstiečiai. seimas iš visų mažesniųjų Lietuvos miestų atėmė savivaldybes. Baudžiavos panaikinimo klausimas. Miestai. tai jų teisėju ir valdovu būdavo jo savininkas (savivaldybės.3. kiek tik ga422 Valstiečio sodyba XVIII amž. tik spaudė. Stanislovo Augusto laikais valstybės gy­ venime pradėjo rodytis gerėjimo žymių — buvo padaryta reformų. Jei jie priklausydavo karališ­ kojo dvaro. o jei priklausydavo privatinio dvaro. Daugelis jų išsikėlė į kaimus. Miestai buvo net dar labiau suvaržyti. Valstiečiai dar labiau skurdo. Kokios pareigos bū­ davo pažymėtos tuose inventoriuose. Naugardukui. Miestiečiais ir valstiečiais tuo tarpu niekas nesi­ rūpino. Mat. darbas buvo pavestas vienam mokslintam Lenkijos 423 . daug daugiau reikalauti iš valstiečių būdavo nepatogu. vadinamuo­ siuose inventoriuose. valstiečiams skųsti poną jo paties draugams ar giminėms buvo gana sunku. kaip ir valstiečiai. Lydai. kuri karskart vis labiau ėmė kištis į Respublikos vidaus reikalus. kad jie visiškai neturėjo jokių teisių. reikalaudavo daugiau. Po I pada­ linimo buvo ketinta paruošti visų Respublikos įstatymų ko­ deksą. o 1776 m. pirmosios Čartoriskių reformos buvo tuojau apgriautos. reikėdavo žinoti. ir ponas juos išnaudojo. kartais būdavo net jie patys apkaltinami maišto kėlimu ir. jog senasis posakis. Pasiskųsti nebuvo kam. Šiaip. Miestuose gyvenę ž y d a i taip pat skurdo. kad nėjo baudžiavos. (Norblino braižinys. visuomenės švietimas pakilo. o ypačiai po mokyklų re­ formos. tai valstiečiai galėjo skųstis. Be to. Atsirado net laikraščių. Mozyriui. pla­ čiųjų visuomenės sluoksnių būklė beveik nepasikeitė. Jos ambasadorius čia pasidarė visagalis. pakvietus kariuomenę. darytas 1777 m. beveik nuolat Lenkijoje ar Lietuvoje buvo Rusų kariuomenės dalių. Blogiausia. iš Vakarų atėju­ sios šviečiamosios literatūros įtakoj. Pakilo net ekonominis gy­ venimas. kiek iš jų imti mokesčio (V4 visų karališkųjų dvarų — seniūnijų ir tenutų — pajamų būdavo atiduodama kariuomenės reikalams).). Minskui. yra neteisingas. Socialinis Lietuvos gyvenimas X V I I I amž. Brastai ir Gardinui). Jas apgriovė Rusija. visi miestai buvo pavesti seniūnų priežiūrai. O visa tai pirštu prikišamai rodė bajo­ rijai. Tačiau visas tas judėjimas lietė tiktai bajoriją. ir dažniausiai jie nieko nelai­ mėdavo. Jei kartais koks seniūnas nenorė­ davo to laikytis. Pinskui. tai jų teisėju ir valdovu būdavo seniūnas. Kiek geriau buvo b a ž n y t i ­ n i u o s e i r v a l s t y b i n i u o s e d v a r u o s e . tatai vertė ją susirūpinti.

— savo priešus persekiojanti rusų kariuomenė. bėgdavo nuo savo ponų ir slapta apsigyvendavo kur nors tokiam dvare. A t m e t ė j į s v a r b i a u s i a d ė l v a l s t i e č i a m s d u o d a m ų j ų p a l e n g v i n i m ų . dvaro sargyba ir važinėjimas Kanauninkas Povilas Bžostauskas.). Tačiau šiuo metu vienas kitas iš šviesesniųjų bajorų ir didžiūnų suprato. pasitardamas su visais mokytesniais žmonėmis. kad valstiečių vergovė ne tik nežmoniška. konfederacijas ir rusų kariuomenės nuolatinį lankymąsi Stanis­ lovo Augusto valdymo pirmoje pusėje. Pagaliau jis vėl buvo suardytas per vidaus karus. O kadangi ižde pinigų tada nebuvo. (Lietuvos bajo­ rija to kodekso įvedimui priešinosi dar ir dėl to. „Mužikus nori padaryti bajorais. Ekonominio gyvenimo kėlimas Ūkis X V I I I amž. susirinkę į seimą.. Šiaulių ekonomijos vals­ tiečių sukilimas. X V I I I amž. kuriomis Rusams pasidarbavę didikai „už nuopelnus kraštui" buvo apdovanoti milžiniškomis sumomis pinigų. kai krašte šeimininkavo visoki rusų parsidavėliai. Su tokiais laisvaisiais valstiečiais jie darė sutartis. Lietuvos refedidelis valstiečių globėjas. taip pat buvo visiškai sunaikintos: daugumas valstybės dvarų buvo jų iš­ grobstyta (seimas tą patvirtino). palengvinančių valstiečių būklę ir paimančių juos įstatymo globon. Ypatingai buvo sunykęs ūkis po didžiojo švedų karo.). Jis dirbo kelerius metus. Būdavo taip pat atsitikimų. daug daugiau laimėjo. 384 psl. — šaukė bajorija. tai jiems buvo įkeisti valstybiniai dvarai. Iš dalies atleido nuo baidžiavos kai 424 kurių savo dvarų valstiečius ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . buvo pateiktas seimui pa­ tvirtinti. savo atskirų teisių). bet ir nenau­ dinga patiems dvarininkams. Vienas artimiausiųjų jo bendradarbių buvo Lietuvos vicekancleris Jokimas Chreptavičius. Kodeksas (statutas) 1780 m. jų dvarų valstiečiai. o atstovai. Bet vis dėlto tokių ponų buvo labai maža. y. bet iš tikro teužsiėmė tik plėšimais). nerimo. Tai buvo neramūs tik ką prasidėjusios Baro konfederacijos laikai. matydami. bet atvykusi kariuomenė labai žiauriai numalšino jų sukilimą. atmetė jį net ne­ svarstę. Iš tikro tie. netoli Vilniaus) valstiečius atleido vien už piniginį mokestį ir net davė jiems savivaldybę. Seimas priėmė eilę konstitucijų. jie išgrobstė ir visus ižde buvusius pinigus. Baudžiavos naikinimas atskiruose dvaruose. Valstybės pajamos per 1773—1775 m. vidury. ligi bus sumokėtos dovanotosios pinigų sumos. Nelabai jis teatsipeikėjo ir vidaus sąmyšių pilname Saksų val­ dymo periode. tai bajorija šaukte šaukė ant jo dar seimeliuose. O kadangi 425 . Šiauliškiai buvo norėję net susidėti su jais ir bendrai kovoti. bet ir daugybė plėšikų gaujų (jos dažnai dėjosi kovojančiais konfederatais. Todėl kai kurie iš jų patys savo iniciatyva išlaisvino valstiečius. t. At­ leistiesiems valstiečiams parei­ gų buvo paliktos tiktai talkos. sau pasilikdami tik žemę. kur nebebūdavo baudžia­ vos. Tuo metu pirmiausia kraštą naikino tarpuvaldžio kovos. be to. pa­ galiau visas kraštas buvo nuteriotas Baro konfederacijos metu: tada viską plėšė ir naikino ne tik būriai konfederatų ir rusų kariuomenė. Kiti nenorėjo sekti ir net labai tuo piktinosi: mat. o mus — mužikais". kad valstiečiai kai kur net su­ kildavo. kad kitur geriau gyventi. Jame buvo nuostatų. dvaro reikalais. padalinamąjį seimą. nes į jų dvarus pribėgdavo valstiečių net iš užsienio. Ypač garsus buvo 1769 m. Paulovo rendorius kanauninkas Povilas dvaro valstiečių savivaldybės Bžostauskas visus savo kūrėjas (f 1827 m. Kadangi projektas buvo iš anksto išspausdintas. kad jis buvo skiriamas abiem jungtinėm valstybėm: Lietuva nenorėjo išsiža­ dėti savo statuto. kurie buvo panaikinę baudžiavas. pagal kurias vals­ tiečiai apsiėmė dirbti pono žemę ir mokėti jam tam tikrą mokestį arba duoti tam tikrą dalį derliaus (pav. 4. Tuo pat metu buvo sukilę Ukrainos valstiečiai ir išpiovę daugybę bajorijos ir jų tarnų.ponui — Zamoiskiui. pradžioje (žiūr. vicekancleris C h r e p t av i č i u s ėmė iš visų savo atleis­ tųjų valstiečių 1Į3 derliaus). vėliau — Radomo konfedera­ cijos metu. Merkinės dvaro (prie Turgelių.

pirmoje pusėje. akmens dirbiniai (pav. nes miestiečiai buvo per daug prispausti ir neturtingi. Tuo būdu iš Juodosios jūros į Baltiją atsirado dar vienas kelias. Slucke įsteigta juostų dirbtuvė (juostos to meto rūbams buvo būtinas dalykas). Daug buvo rūpinamasi k e l i ų ir kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. Tuo reikalu ne tiktai buvo kalbama ir spaudoje rašoma (buvo pra­ dėti leisti net specialūs ūkio reikalams skiriami žurnalai). Nesvyžiuje buvo kilimų dirbtuvė. Todėl ir toliau visi dėvėjo. Taip pat tuo metu buvo žinomos ir Radvilų laikomos medžio apdirbimo dirbtuvės. Tikro­ joje Lietuvoje iš pramonės. Tai buvo Onos Sanguškaitės Radvilienės (kanclerio Karolio Stanislovo — f 1719 m. stikliniai daiktai. Vietos bajorijos rūpesčiu buvo išvesti du magistraliniai vieš­ keliai — iš Pinsko į Slanimą ir iš Pinsko j Voluinę (čia dau­ giausia pasidarbavo Pinsko bajoras T. būtent Dniepras—Vysla. Sapiegos turėjo dideles audyklas. Buvo išvesta ir daug trumpesnių kelių. 1776 m. Beveik visos tos dirbtuvės buvo įkurtos gudų srityse. o vicekancleris Chreptavičius 1790 m. ką norėjo. rašalinės. vertė eiti baudžiavą ar mokėti mokesčius. ponams buvo įsakyta savo tarnus taisyti kuo pigiausiai. Jį iškasė savo lėšomis hetmonas O g i n s k i s (todėl jis ir šiandien dar tebevadinamas Oginskio kanalu). Nešioti gražiąją Slucko juostą buvo garbė. Oginskiai. Kai karalius jam pigiai 427 . Tuo pat metu daug dėmesio buvo kreipiama ir į vandens kelius. Pramonės miestuose nebuvo jokios. kurie liko nebaigti. tai daugelis tų dvarų tuo būdu ir liko jų rankose.. Butrimavičius ir hetmonas Oginskis). Bet ir mundierių medžiaga labai dažnai būdavo užsie­ ninė. pagaliau šie buvo arba pirkliai arba bankininkai. Tuo ėmė rūpintis tiek karalius. Oginskiai — kilimų dirbtuves. keramika ir gobelinai. Pasitaikydavo vienas kitas turtingesnis miestietis. Tuo būdu Ne­ munas buvo sujungtas su Dniepru.pinigų niekad nebebuvo. Miestiečiai rūpinosi tik kraštui reikalingų prekių atgabenimu iš užsienio. ir iš Baltijos jūros į Juo­ dąją jau buvo galima patekti vandens keliu. tiek valdžia. Juo visiems mies­ tiečiams ir bajorijai buvo uždrausta taisytis užsienio medžiagomis. bet ir tai tik didžiuosiuose miestuose. buvo iškastas 7^2 mylių ilgumo kanalas. Tuo metu buvo pradėta ir daugiau darbų. Chreptavičius. tebuvo tik kiekvieno turtingesnio bajoro laikomas bravoras. Pastangos ūkį pakelti prasidėjo po padalinimo. Antanas Tizenhauzas. norėdamas sumažinti im­ portą ir paremti savąją pramonę. Taip pat dažnai iš užsienio būdavo perkama medžiaga ir kareivių mundiruotei. lyg atskirų pulkų kariai. Čia didžiausias darbas buvo sutvarkymas susisiekimo per nepereinamą pelkėtą Pagirį. bet didikai. valstybės iždas amžinai ištuštėjo. bet ir praktiškai veikiama. Kadangi visas aukštesnysis sluoksnis buvo užsikrėtęs vakarų Europos madomis. Be to. Tuo būdu bajorija pasidarė uniformuota. kad nebereikėtų per upes kilotis keltais. Lietuvos kiemo iždininkas ir artimas karaliaus bičiulis. Buvo valoma nuo akmenų Nemuno ir Neries vagos. Bet didžiausias darbas. Pirmiausia buvo pagerinti visi senieji vieškeliai ir pradėti tiesti nauji. tačiau nė vieno iš jų nebuvo pramonininko. o visam krašte ypatingai garsėjo hetmono Mykolo Kazimiero Radvilos 1758 m. Jo vadovybėje dirbo 30 žmonių su 24 staklėmis. įvairios stalo reikmenės). Dėl visų tų priežasčių krašto ūkis labai sunyko. 5. tabokinės. galima sakyt. Lietuvoje iš didikų savo dvaruose steigė 426 fabrikus Radvilos. Dirbtuvės meistras ten buvo iš Konstantinopolio atvykęs armėnas. o iš to įstatymo buvo įvykdytas tik vienas įsakymas. ir prekybos balansas būdavo pasyvus. tiek atskiri žmonės. nes tik jie turėjo pakankamai reikalingo kapitalo. tačiau niekuomet nebuvo nustatyta. Iš jos dirb­ tuvių dirbinių ypač išgarsėjo veidrodžiai ir kt. Dirbtuves steigti pra­ dėjo ne miestiečiai. tai iš užsienio reikėjo įvežti labai daug prekių. Pirmosios dirbtuvės Lietuvoje buvo įsteigtos dar XVIII amž. jo darbai ir nepasisekimai Tizenhauzas buvo gana turtingas ponas. Kanalas atsėjo apie 12 milijonų auksinų.. pav. Karaliaus lėšomis buvo iškastas kitas kanalas. atliktas šioje srityje. Tad. kaip kad. kuris jungia Ščarą su Jaselda. seimuose tas įstatymas buvo pakartotas ir praplėstas. pasta­ tyta daugybė tiltų. Be to. kas ir kaip turi prižiūrėti jo vykdymą. Sapiegos. kuris jungia Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu. įkūrė pirmąją Lietuvoje metalo liejyklą (anksčiau buvo tik ginklų ir varpų liejyklų). lietęs vaivadijų uniformas. Labai dažnai bajorai versdavo valstiečius pirkti tam tikrą kiekį degtinės. — našlės) dirbtuvės. 1778 ir 1780 m. o visų vai­ vadijų bajorijai įsakyta nešioti tam tikros spalvos vietinės medžiagos mundierius. seimas išleido gyventojų išlaidų normuojamąjį įstatymą (lex sumptuaria). Bet di­ džiausių užsimojimų šioje srityje parodė Tizenhauzas.

Jis mirė. karietos ir t. kad jis yra išeikvojęs net iždo pinigų. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas 1. Šiauliuose buvo įsteigta drobės dirbtuvė. ėjo per jo rankas. kojinės. įvairios medžiagos. o kai 1780 m. jis sumanė pasidaryti pramo­ nininku ir pagaminti visko. Veikiai jis įsteigė net 25 fabri­ kus. Ekonomijos iš jo buvo atimtos ir išnuomotos kitam. Net daugumą seimelių jis sugebėjo paimti į savo rankas. kur iTizenhauzas buvo įrengęs fabrikų. karalius darė Lietuvoje. kur buvo su­ rinkta 300 berniukų ir 100 mergaičių. o Rusija dar atskiru seimo patvirtintu aktu gavo teisę kontroliuoti Respublikos vidaus gyvenimą. Visa. Visos padalinime dalyvavusios valstybės kartu. Daugiausia ta teise ėmė naudotis Rusija. tačiau daugumas dirbtuvių buvo sukon­ centruota Gardine. jo priešai privertė karalių nuo jo nusitolinti. dirbtuvės betgi ėmė duoti nuostolių. ko tik buvo rei­ kalinga Lietuvai. kilimai. Tose dirbtuvėse buvo ga­ minamos įvairiausios gyvenimo reikmenės — adatos. kiemo iždininkas. pakink­ tai. Ilgai užtrukusi byla ir kaltinimas išeikvojus apie 800. skrybėlės. Mat. Gardino priemiestis. Jo nuosavam Pasto­ vių dvare buvo įsteigtos tik drobės ir popieriaus dirbtuvės. Čia jis šeimininkavo. o jų palaikyti niekas nesirūpino. Valstybė po pirmojo padalinimo iki reformuojamojo seimo Rusų priežiūra.t. ir Tizenhauzas turėjo bankrotuoti. Be jos ambasadoriaus Š t a k e l b e r g o sutikimo. Tizenhauzas buvo ne vien pramonininkas. nes patys negalėjo išsilaikyti. statęs net 2 pramonės priemiesčius. Tizenhauzas buvo už­ simojęs padaryti Gar­ diną didžiuliu pramonės Antanas Tizenhauzas. Jo įkurti fabrikai visai sunyko. iš kurių ypač buvo garsi G o r o d n i c a . Dirbtuvėms specialistų buvo pakviesta iš užsienio. segtukai. ką 428 Gorodnica 1789 m. nei karalius nei Nuolatinė Taryba nieko negalėjo pa429 . bet ir politikas. tebeturėdamas kiemo iždi­ ninko titulą. Taip antai. IV. (Sena graviūra').išnuomojo visas Lietuvos ekonomijas (karaliaus pragyvenimui skirtuosius valstybinius dvarus). kortos. pora dirbtuvių buvo įsteigta Brastoje ir jos apylin­ kėje.000 auk­ sinų jį visiškai sunaikino. o visos kitos dirbtuvės buvo karaliaus ekonomijose. seime pasirodė. Visoms toms dirbtuvėms įrengti reikėjo didelių sumų. Karaliaus palaikomas. centru ir buvo čia pa­ 1765—1785 m. nesiskaitydamas su niekuo. jis labai greit pasidarė pirmąja asmenybe Lietuvoje. bet jau nebeidamas jokių pareigų. Tam tikslui jiems buvo įsteigta ir speciali bendrojo lavinimo mokykla. o ateičiai jie buvo ruošiami iš valstiečių tarpo. Todėl daugelis juo buvo nepatenkinti.

Ilgai vis neatsirado progos pabandyt nusikratyti Rusija. bet atsakingi prieš seimą: seimui nepriimtiną menisterį karalius turėjo pakeisti. griovė visas reformas. buvo priversta nuty­ lėti.. nes ji visada buvo pasiryžusi kiekvieną pasipriešinimą ginklu numalšinti. karo ir iždo. Nepaisydamas karaliaus pa­ stangų. 3. Be jo pritarimo niekas negalėjo gauti net jokio žymesnio urėdo. Ministeriai turėjo būti karaliaus skiriami. Atrodė. Didikai laisvai šeimininkauti jau nebegalėjo: turėjo arba jam gerintis arba ieškoti protekcijos Petra­ pily (kuriam nors pasisekus prieiti prie Kotrynos. paėmė į savo rankas Nuo­ latinę Tarybą ir visą valdžią. y. bet.). Tuo būdu krašte šeimi­ ninkavo ambasadorius. Tad šituo patogiu mo­ mentu reformų šalininkai ir bandė perorganizuoti visą valstybę. nesiskaitydama su Rusija. Bet kai susirinko seimas. Prie jų dėjosi ir visi tie. bijodamas Rusijos keršto. Jie jautėsi skriau­ džiami ir visada buvo pasiruošę kovoti prieš Rusų įtaką. Reformų mintis. 2. Tatai buvo daroma 1788—1792 m. krašto mar­ karus. Ketverių metų (1788—1792) seimas 1787 m. Joje buvo 5 ministerijos: vidaus reikalų. Namie. Rusija nusiuntė į Res­ šalka. Karalius. — pav. viena įtakingiausių reformipubliką savo kariuomenę ir su­ nio seimo vadų (f 1809 m. — didikai kreipdavosi į Petrapilį. T i k kai 1787 m. reformų mintį parėmė ir Prūsija. bet vėliau ir jis pats perėjo į reformų partijos pusę. neturėdama atlie­ kamų jėgų.daryti. — Rusijos rankos jau „buvo suvaržytos. šių paskutinių reformų jis jau 1783—1791 m. kad tą padaryti bus juo lengviau. Visi ministeriai turėjo būti b e n d r i L i e431 . jam pataikaudamas. Jos vietoje buvo suorganizuota vadinamoji Į s t a t y m ų S a r g y b a . norėdami gauti žymesnę ministeriją. ketverių metų. tai pasi­ rodė. iš pradžių mėgino sulai­ kyti reformatorius ir dėl kiek­ vienos naujovės prašė Rusijos sutikimo. Kotryna Dniepru keliavo aplankyt Rusijos neseniai užkariauto Krimo. kad jame daugiau šalininkų turėjo Rusijos priešai. Pir­ miausia buvo p a n a i k i n t a N u o l a t i n ė T a r y b a . seimas atmetė pasiūlymą sudaryti karinę sąjungą su Ru­ sija ir. palyginti su ankstyvesniaisiais laikais. t. Toliau jis pradėjo kovą su senąja. savo mylimuoju Stanislovu Augustu. norėdama įgelti Respublikoje per daug šeimi­ ninkaujančiai Rusijai. arba reformų^ seime. Ketverių metų seimo reformos Valdžios reforma. Pirmas jo darbas buvo nutarimas suorga­ nizuoti 100. Rusija iš karto protestavo. Prūsijos palaikomas. ministerių kabinetas. Pakeliui (Kaneve) ji susitiko su buvusiu prieš 25 m. o Kotryna už tai ž a430 d ė j o l e i s t i padidinti Respublikos kariuomenę ir bent kiek praplėsti karaliaus valdžią. Susirinkęs seimas pasirodė turįs labai plačių užsimojimų. To susitikimo metu buvo sutarta. Todėl didikai visą laiką įtarinėjo. Dar kelerius metus Štakelbergo žinioje Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo laikoma rusų kariuomenė. baigusi šalka. 1791 — 1793 m. kurie nepajėgė prisiplakti prie Štakelbergo ar prie pačios Kotrynos I I . Visais svarbesniaisiais reikalais. kad kitų metų seime karalius išgaus Respublikos su­ tikimą padėti Rusijai kariauti su Turkais. Tada Res­ publika galėjo laisviau atsidusti ir pabandyti padaryti reformų. nes. o ypač patriotiškai išauklėtam jaunimui atrodė ne­ pakenčiama. policijos. kad karalius siekiąs absoliutizmo. Tačiau Ignas Potockis. ėmėsi reformų. užsienio. o vėliau prieš Rusiją ruošėsi stoti ir Anglija. o netrukus ir Švedija. daugiau galios įgavo karalius. nes jis mokėjo sugyventi su Štakelbergu ir. Štakelbergas gaudavo įsakymą tokį palaikyti). nes. Rusijai paskelbė karą Turkija. Šitaip seimas veikė net ištisus 4 metus ir per tą laiką pakeitė visą valstybės santvarką. Lietuvos kiemo mar­ nebespėjo įvykdyti. Rusų įtakoje esančia valstybės organizacija. Rusijos priežiūra visiems padoresniems žmonėms.000 kariuomenės (maždaug 1 / 3 to skaičiaus turėjo būti suorganizuota Lietuvoje ir 2 / 3 Lenkijoje).

bet vis dėlto bajorai buvo palikti vienin­ teliais pilnateisiais piliečiais. be to. Tai buvo pačios ministerijos. Seimo reforma. taip pat vy­ riausiąją kariuomenės vadovybę ir teisę skirti visus aukštuosius karininkus. o jų ministeriai turėjo tik antspaudus saugoti. per kurias turėjo būti valdomas kraštas. Lenkijos vicesprendžiama balsų daugumu. Karalius neatsakė už nieką. iždo ir policijos. 4. viską sugriovė. karalius vėl suteikė laisvųjų miestų teises daugeliui mies­ telių. priimtą konstituciją. Todėl vėlesnėje kovoje dėl reformų buvo tolydžio kalbama. žymiausias reformų parO kad seimeliai būtų tvarkintijos publicistas (f 1812 m. Be to. kad viskas seim U O S e socialiniam gyvenime. svarstant miestų reikalus. gesni.. Kadangi buvo stengiamasi viską centralizuoti. Nustatyta. Tas pats seimas jau nemaža turtingesnių mies­ tiečių padarė bajorais. reikėjo sustiprinti centro valdžią. buvo įsteigtos trys taip pat b e n d r o s k o m i s i j o s . — buvo nustatyta. Tačiau pilnas piliečio teises jie galėjo gauti tik t a p ę b a j o r a i s . Daugiau teisių gavo m i e s t i e č i a i . kuris būtų nesuderinamas su įstatymais (už tai jie turėjo atsakyti).. 1791—1793 m. kaip lygią su kitomis valstybėmis.t u v a i ir L e n k i j a i . Tatai vienodai lietė abidvi jungtines valstybes. Buvo bandyta padaryti reformų ir 432 433 . — būtent karo. kurie turi savo že­ mės arba yra nuomininkai ir moka valstybei mokesčius. Buvo tik nustatyta. konstitucija. Pro­ vincijoms administruoti visuose pavietuose buvo suorganizuo­ tos vadinamosios t v a r k o ­ m o s i o s k o m i s i j o s . . prisivežę į seimelį iš savo dvarų plikbajorių. bet ir atskiriems jungtinės vals­ tybės vienetams. Visų reformų seimas nespėjo įvykdyti. o v a l s t i e č i a i ir toliau liko beteisiai baudžiauninkai. kancleris. kas eina už ar prieš tą konstituciją. Jo teisės buvo žymiai praplės­ tos: jis atgavo teisę laisvai d a l i n t i u r ė d u s . kad visi miestiečiai tapo karšti reformuojamojo seimo ir pačių reformų šalininkai. 1787-1791 m. . gegužės 3 d. Be to. Pirmasis pavelde j amasis kara­ lius turėjo būti Stanislovo Au­ gusto įpėdinis.). Gegužės 3 d. kad ji galėsianti būti pataisyta tik po 25 metų tam reikalui sušaukto specialaus seimo. — kad susivaržę didikai Hugonas Kolontajus. tie reikalai buvo palikti karaliui. Miestai gavo teisę net siųsti į s e imą s a v o a t s t o v u s su sprendžiamuoju balsu. Visi miestai buvo suor­ ganizuoti apygardomis. kurie buvo jų netekę. negalėtų nustelbti vidutinės bajorijos. Socialinės reformos. O norint valstybę sustiprinti ir tuo būdu padidinti jos reikšmę užsieny. . Nebuvo tik užsienių ir vidaus reikalų komisijų. Bet reformuoja­ masis seimas dar nespėjo baigti savo darbo. Priimtoje konsti­ tucijoje buvo pasakyta. kad seimely gali dalyvauti tik tie. įkurti jų pačių renkamieji teismai. miestiečiai gavo teisę būti karininkais. Buvo pa­ daryta reformų ir seimo darbui sutvarkyti. Be to. ku­ rios turėjo įvykdyti centrinių komisijų įsakymus. Lietuvos referando» seimeliuose turi būti rius. Ta konfederacija dėl jos akto pa­ skelbimo vietos yra vadinama Targovicos konfederacija. buvo p a n a i k i n a m a e l e k c i j a i r sostas skelbiamas paveldėjamuoju. reikėjo daug ko atsisakyti ne tik bajorijai. Pagrindiniai reformos principai seimo buvo surašyti į 1791 m. 28 „ „. Šių pa­ reiga buvo nedėti antspaudo ant jokio karaliaus rašto. Reformos ir Lietuvos valstybės reikalai Ketverių metų seimo reformų pagrindinis tikslas buvo nusi­ kratyti Rusijos globa ir Respubliką pastatyti Europos valstybių tarpe. buvo numatyta būsimuose sei­ muose dar daugiau miestiečių padaryti bajorais. kai Rusija suor­ ganizavo reformų priešų konfederaciją ir. kaip vykdomieji vyriausiosios val­ džios organai. kad nebegalima bus grąžinti į baudžiavą tų. Lietuvos Istorija. kurie atleisti pačių dvarininkų. Savaime aišku. Pirmiausia buvo p a n a i k i n t a s liberum veto. Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas (Augusto I I I anūkas). Šito centro valdžios sustiprinimo siekiant. be to. . davusi jai savo ka­ riuomenės.

434 Bet kai tik 1792 m. Darydamas reformas. Seimui reikalaujant.000 kariuo­ menės. 1792 m. Opozicionieriai. o tuo tarpu jos tebebuvo surinkta vos Vysk. Tuo būdu ketverių metų seimas bandė pabaigti uniją ir Lietuvą galutinai sulieti su Lenkija į vieną valstybę. kur buvo nutarta suorganizuoti re­ formoms priešingą konfederaciją. Daugiausia pagalbos jie laukė iš Rusijos. Rusija vėl pasiryžo veikti. apie 60. Lietuva labai greit buvo rusų užimta. o k i t a p u s ė l i e t u v i ų . Targovicos konfederacija (1792—1793 m. kad komisijos būtų atskiros. seimas pertraukė sa­ vo darbus ir visą gyni­ mąsi pavedė karaliui. kada seimas turėjo rinktis Lietuvoj. prie Sieniuchos) paskelbė konfederacijos aktą. Tačiau Targovicos konfederacija. nors per ją buvo patogiau žygiuoti prieš Turkus. ir viskas buvo balsuojama. pav. Rusija tylėjo ir elgėsi atsargiai. Tuos dvejus metus. bet Lietuvos pinigų kasa buvo pa­ likta Lietuvoje. Livonijos vyskupas. Iždai buvo sujungti. kuri pasiskelbė prisidedanti prie Tar­ govicos konfederacijos. Rekrūtus rinkti Lietuvoje buvo galima tik į Lietuvos. Lietuvos kariuomenės likučiai pasitraukė į Lenkiją. Kotryna net išsi­ gabeno Lenkijoje įrengtus savo kariuomenės sandėlius ir nebesiuntė savo kariuomenės per Lenkų Ukrainą.000 karių. tai lenkų dauguma privertė lietuvius nusileisti. karas su Turkais buvo baigtas. reikalaudami. Negalėdama atsilaikyti prieš rusus. 5. Targovicos konfederacija net perskyrė nuo 1773 m. o visą valdžią joje paėmė konfe435 . Tuojau visi didieji reformų priešininkai buvo sukviesti į Petrapilį. sugrąžino ir senąjį Lietuvos Lenkijos valstybių atskirumą. tam tikslui buvo išsiųsta 64. jos turėjo perimti į savo rankas valdžią Karas ir Rusų lai­ mėjimas. Viskas sugrįžo į senąją būklę. 1781 — 1794 m. buvusią bendrą Edu­ kacinę Komisiją: vietoje vienos buvo sudarytos dvi atskiros Lietuvos ir Lenkijos komisijos. kuri ėjo prieš visas reformas — už senąją santvarką. Lietuvos tik tiek buvo atsižvelgta. Ši konfederacija lie­ tė tiktai Lenkiją. o kai kuriais atžvil­ giais valstybių atskirumas net dar padidėjo. Dalis reformų priešininkų pareiškė protestą ir išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. bet kadangi seimas buvo konfedera­ cinis. Lietuvos konfederacijos organizatorius. Kariuomenė buvo palikta atskira kiekvienoje valstybėje. rusai esą jų sąjungininkai.000 rusų kariuomenės.tai buvo ardoma ir Lietuvos savarankiškoji valstybės orga­ nizacija. Buvo nutarta surinkti 100.000. Bet kol buvo nebaigtas karas su Turkais. Bet tuojau po to Vilniuje buvo suorganizuota to­ kia pat Lietuvos konfe­ deracija. kad seno­ viškai kas trečias seimas buvo paliktas Lietuvoje (Gardine). kad visuose bendruose valdžios organuose p u s ė n a r i ų t u r i b ū t i l e n k ų . ir ta pati buvo dar nemokyta. Visa centro valdžia — ministeriai ir komisijos — buvo įvesta bendra. Gintis buvo sunku. o Lenkijoje tik į Lenkijos kariuo­ menę. čia tu­ rėjo posėdžiauti ir visos komisijos. Juozas Kasakauskas.. Karo lauke buvo pastatyta vos apie 45. ji ėmė trauktis. atvykę į Targovicos miestelį (Ukrainoje. buvo nustatyta. Jie skelbėsi einą sugrąžinti seimo sulaužytų krašto laisvių. Ji taip pat atšaukė iš Var­ šuvos nuo I padalinimo ten buvusį ir labai įkyrėjusį savo amba­ sadorių Stakelbergą. Be to. nes ir per 4 seimo veikimo metus nebuvo tam pa­ siruošta. Prasidėjus ka­ rui. seimas ne­ buvo vieningas. Lietuvos atstovai seime ilgai spyriavosi. Tokiais pat šūkiais buvo organizuojamos konfederacijos ir pavie­ tuose.) Konfederacijos pradžia.

(sausio 23 d. Lig šiol čia šeimininkavo konfederatai. Prūsija ir Austrija tada kariavo su revo­ liucine Prancūzija. Ziversas. 6. Po keleto mė­ nesių įvyko sukilimas. tačiau ši atsisakė padėti. su ja buvo padaryta puolimo bei gynimosi sutartis. ir Prūsija buvo įsitikinusi. esantieji tarp abiejų Prūsų karalystės dalių. Rusijai reikalaujant. Tam tikslui Gardine buvo sušauktas seimas.000 Lietuvoje ir 10. su apkarpyta Respublika reikėjo padaryti naują taikos sutartį. bet net išlygintos ir labai praplėstos jos sienos. Valstybės santvarka po II padalinimo Išgavus iš seimo padalinimo patvirtinimą. Mat. 7. Jis dar bandė prie­ šintis. kad valstybės priešaky liktų ka­ ralius: mat. Karalius tuo tarpu kreipėsi pagalbos į Prūsiją. Buvo atgaivinta Nuolatinė Taryba ir tada veikusios karo ir iždo komisijos. tarp Rusijos. taip ir šitame šeimininkavo Kotrynos ambasadorius. jos buvo atskiros Lietuvai ir Lenkijai.) ir reikėjo tatai padaryti.. kol neprisidės prie konfederacijos. Dabar tarp Prūsijos ir Rusijos jau ėjo derybos. Mat. Kariuo­ menės buvo palikta 5. kuria buvo grąžinta santvarka.) buvo padaryta karinė sutartis. kad tik ji paliktų seimo padarytąsias reformas. atpalaidavusi rankas ir įsikišusi į Respublikos reikalus. Dabar buvo atskirta ir anksčiau buvusi bendra Edukacinė Komisija. Tuo būdu prieš pirmąjį Respublikos padalinimą buvusi perskirta Prūsų Bran­ denburgo valstybė dabar turėjo būti ne tik galutinai sujungta į vie­ ną plotą. Austrija bijojo likti viena prieš Prancūziją. kuris pastatė savo valdžią. Bet Kotryna nenorėjo su juo nė kalbėti. su kuria seimo (1790 m. kaip ir 1772 m. kad norėjo įgelti Rusijai.) Tuo metu. nes buvo įsivėlusi į karą su Prancūzijos revoliucionieriais. 436 Rusija sau tenkančias žemes tuo metu jau buvo užėmusi. Prūsija išgavo Austrijos ir Rusijos sutikimą. kad jai būtų ati­ duotas Dancigas su Tornu ir kai kurios kitos Lenkijos sritys. siūlydamasis užleisti jos anūkui Konstantinui sostą.) Rusija pasirašė dalybų su­ tartį. tektų skaitytis su daugybe ponų. kurie troško visiškai sunaikinti ketverių metų seimo reformas ir sugriauti karaliaus valdžią. o Rusija bijojo. reikėjo dar su­ tvarkyti likusios Respublikos vidaus gyvenimą. Buvo sudaryta naujoji valstybės konstitucija. likusioji jos dalis arba turėjo pereiti Rusų žiniai arba turėjo būti atleista. laikant jį savo įtakoj. Po to visi didieji re­ formų šalininkai emigravo į užsienį. Prūsija gali privirti daug košės ar net sugriauti visus laimėji­ mus.deratai. vadovaujamas Kosciuškos. o didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos visa Minsko vaivadija ir dalis Vilniaus. Be to. R u s i j a i pagal sutartį turėjo atitekti Lenkijos Ukraina. o daugelį suvaldyti visada sunkiau. Kaip ir seniau. Tuomet. kurie komandavo konfederatus. Tačiau Rusijai buvo patogiau. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m. 437 . kad po šito karo teks ir jai šis tas. Todėl Rusija norėjo sugrąžinti tokią tvarką. privertė viską patvirtinti. iš karaliaus ir seimo tereikėjo gauti tik padalinimo patvirtinimą. bet priešintis buvo sunku: Kotrynos atstovas Ziversas (Siewers) keletą atstovų areštavo. Karalius pa­ galiau prisidėjo prie konfederacijos ir sulaikė savo kariuomenės veiksmus. lengviau prižiūrėti visą vals­ tybės politiką. visa valdžia atiteko konfe­ deratams. kad. Bet šita naujoji santvarka neilgai tegyvavo. kai seimo sukurtoji valstybės valdžia buvo su­ griauta ir atiteko konfederacijai (ši savo centru padarė Gardiną). Taigi minėtame Gardino seime (1793 m. Austrija čia negalėjo padėti. o kai kurių atstovų sunaikino dvarus. palikus bajoriškąją demokratiją. o netrukus po to buvo atliktas paskutinis Res­ publikos padalinimas. Kaip pirmą padalinimą patvirtinusiame seime. pagaliau visą seimą apstatęs kariuomene ir į salę su­ vedęs rusų karininkus. Naugarduko ir Brastos vaivadijų. buvusi po I padalinimo. kuri nesutiko leisti jai užimti Dancigo ir Torno. nes nebebuvo vilties laimėti. ir tolimesnis valstybės likimas jau priklausė nuo sve­ timųjų. anksčiau Prūsija seimą rėmė tik dėl to. Todėl 1793 m. Tada karalius kreipėsi į Kotryną. Prū­ sija savąsias irgi tuojau okupavo. kokia buvo po I padali­ nimo. Prūsijos ir Austrijos ėjo derybos dėl tolimesnio Respublikos likimo. Grasydama padaryti taiką su Prancūzija. kuria P r ū s i j a i turėjo tekti dideli Lenkijos plotai.000 Lenkijoje.

Krokuva ir Varšuva buvo išvaduoti iš rusų.000. Jam gyventi buvo paskirtas Gardinas. Lenkijoje dar tebebuvo ir dalis Prūsų kariuomenės. pasižymėjęs Amerikos nepriklauso­ mybės kovose generolas.). 1794—1796 m. Trečiasis Respublikos padalinimas 1795 m. Netrukus po to buvo likviduotas ir visas sukilimas. Stanislovas Augustas buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. Po vieno mūšio sužeistas Kosciuška pateko į nelaisvę. jis buvo perkeltas į Petrapilį. 1794 m. Tačiau kai kurie kariuomenės vadai atsisakė atleisti savo dalis. prasidėjus sukilimui. Veikiai prie sukilimo prisidėjo ir miestiečiai. o Kotrynai mirus (1796 m. Greit Vilnius.) ir nepriklausomybės galas Po seimo karalius ir Nuolatinė Taryba iš Gardino grįžo į Varšuvą. žemėlapy). Kosciuškos sukilimas (1794 m.). Suki­ lėliai stengėsi įtraukti į sukilimą visą kariuomenę. Daugelis buvusių žuvusios valstybės veikėjų emigravo arba kartu su Kosciuška pakliuvo į Rusų kalėjimus. norėdamas sukelti valstiečius. tai Rusų ambasadorius reikalavo kuo greičiausiai įvykdyti seimo nu­ tarimą dėl kariuomenės — pa­ likti jos tiktai 15. Rusija su Prūsija ir Austrija. — sutarė pasidalinti visą valstybę.). Kosciuška. Vilniuje buvo nuteistas ir pakartas rusų pastatytas Lietuvos hetmonas Simanas Kasakauskas. 439 . skubiai pradėdami ginkluotą pasipriešinimą. ir juos paleido tik Kot­ rynos įpėdinis caras Povilas. o Lietuva beveik visa atiteko vienai Rusijai. kuri. žadėdamas visiems. (Moniuškos paveikslas). tik visas kairysis Nemuno krantas (Užnemunė) atiteko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje iki Napoleono laikų (žiūr. Bet vis dėlto 438 Tadas Kosciuška. laisvę (tokių atsišaukimų buvo išleistų ir lietuviškų). Rusų belaisvis (f 1817 m. Lenkijos dabar po gabalą teko visoms trims valstybėms. Vėl užėmę visą kraštą ir sunaikinę sukilėlius.000 kariuomenės. kurie Varšuvoje pakorė keletą rusams parsidavusių ponų. kuris savo žinioje turėjo net 30. Sukilo taip pat ir Lietuva. išleido atsišau­ kimų. Čia taip pat apsigyveno ir Kotrynos ambasadorius (Igelstrom). Stanislovas Augustas Gardine. Kadangi krašte visur virė nepasitenki­ nimas rusais ir buvo ruošiama­ si prieš juos sukilti. Sukilėliai visą valdžią atidavė generolui K o s č i u šk a i (jis buvo kilęs iš Naugar­ duko vaivadijos ir laikė save lietuviu). taip pat okupavo dalį Lenkijos. suki­ limo vadas. prie sukilimo prisidėjusiems. Jurgio Vašingtono draugas. kur ir mirė (1798 m. Prie jo buvo suorga­ nizuota vadinamoji T a u t o s Taryba. kuri nugalėtų Rusų ir Prūsų kariuomenes. nepavyko suorganizuoti stiprios pajėgos. kur karinę vadovybę paėmė pulkininkas J a s i n s k i s . Dabar daugiausia veikė iš emigracijos grįžę buvusieji reforminio seimo vadai ir kari­ ninkai.8.

Be to.ŠEŠTOJI DALIS nigaikštiją (1807 m. Liublino seime taip pat dideli plotai buvo priskirti prie Lenkijos. sukilimo buvo visiškai pa­ naikinta. jos sienos žymiai susiaurėjo. pradžioje (1629 m. Švedų valdytoji Livonija atiteko Rusijai. rusai jas ėmė vadinti R u s i j o s š i a u r ė s v a k a r ų k r a š t u . Toliau ėjo m i e s t i e ­ č i a i .) nemaža dalis tų žemių vėl sugrįžo Maskvai (Smolenskas). Tačiau. Kas treji metai bajorija galėjo rinktis į s e i m e l i u s Apskrities seimely ji svarstydavo savo reikalus ir išrinkdavo atstovus į apskrities įstaigas. Per pirmąjį padalinimą Rusija užėmė Latgalą. o 1569 m. Paskutinių Gediminaičių laikais dideli Lie­ tuvos žemių plotai atiteko Maskvai. bet netrukus vėl buvo pa­ dalintos net į 3 — V i l n i a u s . kuri atiteko Švedams. J į valdė Vilniaus generalgu­ bernatorius. pirmuoju luomu buvo laikoma bajorija. o ne Vilniaus general­ gubernatoriui. Po kiek laiko jos buvo sujungtos į vieną L i e t u v o s g u b e r n i j ą . Rusų įvestoji tvarka Lietuva Rusų valdžioje A. bet tebepriklausė Varšuvos. pusėje 1. sukilimo jos autonominė konsti­ tucija buvo pakeista. K a u n o i r G a r d i n o — gu­ bernijas. o po trečiojo padalinimo jai atiteko ir Kuršas. prie jos buvo priskirta ir Užnemunė. kurie prižiūrėjo žemesniuosius teismus. Visos tos trys gubernijos iš pradžių ir Rusų valdžios buvo vadinamos L i e t u v o s g u b e r n i j o m i s . Rusai senųjų krašto savivaldybių nepanai­ kino. Tačiau. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje XV amžiuje didžioji Lietuvos kunigaikštija buvo pasiekusi didžiausią savo teritorinį išsiplėtimą. Andrusavos taika (1667 m. Tik viena Užnemunė (Suvalkų kraštas) teko Prūsams. Nuo to laiko siena su Rusija jau nebesikeitė iki pat padalinimų. Napoleono galybei žlugus. Tik valstybinių dvarų valstiečiams buvo įsteigti tam tikri teismai apskrityse ir gubernijose. 1721 m. Šitoks padalinimas jau liko iki pat Rusų valdymo galo. Vienos kongrese (1815 m. X V I I amž.) Lietuva ir Lenkija taip pat prarado beveik visą Livoniją. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į a p s k r i t i s . Savivaldybės. ten būdavo renkami atsto441 . Gubernija buvo administracijos vienetas. Kaip ir anksčiau. Vė­ liau. kurie turėjo savo magistratus ir savo teismus. X V I amž. kuriai buvo paliktos gana plačios teisės. Batoro ir Zigmanto Vazos laikais daugumas prarastųjų žemių buvo atgauta (Polockas.). Visos po trečiojo padalinimo Rusijai teku­ sios žemės iš pradžių buvo padalintos į dvi g u b e r n i j a s — V i l n i a u s ir S l a n i m o . Kai Napoleonas sudarė Varšuvos ku440 Rusų valdžia. Lietuva pirmoje X I X amž. 2. kai pra­ sidėjo rusinimo pastangos. Po 1831 m. o po 1863 m. kuriose buvo atskiri valdininkai ir teismai.). kurie tebebuvo visiškoje ponų valdžioje. Po padalinimų visos didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės atsidūrė Rusų valdžioje. St. Siena su Maskva dar keitėsi keletą kartų. Nuo to laiko ir Užnemunė virto paprasta Rusijos provincija. valdomas g ub e r n a t o r i a u s i r g u b e r n i j o s v a l d y b o s . Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. Zemiausiasis luomas buvo valstiečiai baudžiauninkai. B a j o r i j a i vadovavo apskričių ir gubernijų m a r š a l ­ k o s . Joje taip pat buvo t e i s m o r ū m a i . Respubli­ kai liko tik Latgala (vadinamoji Livonijos vaivadija) ir leninė Kuršo kunigaikštija. Smolenskas ir kt.) ta kunigaikštija buvo pavadinta Lenkų karalyste ir pateko į Ru­ sijos carų valdžią.

). Bet jos įpėdinis Povilas I (1796—1801 m. 3. 442 Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Nemune prie Tilžės (1807 m. kurie buvo bent 5 kartus didesni už kitų Rusijos kraštų mokes­ čius. Visas kraštas jau iš seno buvo apdėtas dideliais mokesčiais. Kunigaikščiu buvo paskirtas Saksų karalius. prijungė prie Varšuvos kunigaikštijos dalį Galicijos (1809 m. (tada buvo įvesti rusų įstatymai). Su ta misija buvo pasiųstas ap­ sukrus diplomatas. per trečiąjį padalinimą taip pat tekusios Prūsijai. Tačiau Rusų valdžia. o šis savo rėžtu rinkdavo gubernijos vadovybę ir atstovus į visas gubernijos įstaigas. Varšuvos kunigaikštijos įkūrimas sukėlė vilčių nusikratyti Rusų valdžia ir Lietuvoje. Momentas buvo gana patogus: bu­ vo aiškiai matyti. kuris vedė priešingą motinos linijai politiką. daugelis dvarų nepajėgė jų sumokėti. kurie nepajėgė sumokėti mokesčių. nes Napoleonas nenorėjo kariauti su caru Alek­ sandru I (1801 — 1825 m.) palaidojo Lietuvos bajorų viltis. keršydama už palankumą Napoleonui. įkūrė nepriklausomą Varšu­ vos lenkų kunigaikštiją. ku­ rių sūnūs pasiskubino įstoti į Napoleono kariuomenę. 1807 m. ir iš Lietuvos Užnemunės. M i e s t i e č i a i savo magistratus ir teismus taip pat rink­ davosi patys. kuris patenkin­ tų ir Rusų valdžią ir bajoriją.vai į gubernijos seimelį. kad prie Varšuvos kunigaikštijos bus prijungtos ir Ru­ sijos valdomos lenkiškosios žemės. grąžino Lietuvai senąjį jos statutą. kai Napoleonas. susikom­ promitavo prieš Rusų valdžią. Jie patys valdė miesto turtą. nugalėjęs Austriją. Kai Lietuvoje buvo vartojamos skaudžios valdžios represijos. Užėmusi Lietuvą. tekusių Prūsijai per I ir II pa­ dalinimus. bajo­ rijos tarpe kilo sumanymas rasti modus vivendi. Jų viltys dar labiau sustip­ rėjo. jokių palengvinimų kraš­ tui nedarė. Tuo tikslu pas Napoleoną į Tilžę buvo nuvykusi net slapta Lietuvos bajorų delegacija. tardavosi savo rei­ kalais ir galėjo kreiptis į gubernatorių (bajorai savo reikalais galėjo kreiptis net į carą).). Gausus Vilniuje sušauktas bajorijos suvažiavimas nutarė pačiam carui išdėstyti sunkią savo būklę. buvo paimti į valdžios globą. caro pakeltas senatorium M y k o l a s K l e o f a s O g i n s k i s (buvęs paskutinysis Lietuvos iždi­ ninkas). Lietuvoje veikusios teisės. todėl carui buvo svarbu turėti bajoriją savo pusėje. Projektai atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją. Kotryna II buvo įvedusi joje ir rusų teisę (įstatymus). Tik vieni valstiečiai neturėjo jokių savivaldybės organų. birželio 25 d. Napo­ leonas I. Daugelis šeimų. Jo misija pasisekė: mokesčiai buvo palengvinti ir su443 . Daugelis dvarų. nugalėjęs Prūsiją.). kai kurios iš jų net nukentėjo. Tilžėje padaryta su Aleksandru I taika (1807 m. Lietuvos bajorija pasistengė šituo momentu pasinaudoti.). Bet iš to nieko neišėjo. Visa Lenkų visuomenė tuo tarpu jau aiškiai stojo už Napoleoną ir turėjo vilties. Varšuvos kunigaikštija kartu su Saksonija įėjo į Na­ poleono protektorate esančią Pareinės valstybių sąjungą. Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją Varšuvos kunigaikštija ir Lietuvos bajorijos viltys. čia veikusį net iki 1840 m. Ji bu­ vo sudaryta iš Lenkijos žemių. kad naujas karas su Napoleonu neišvengiamas.

kad Lietuvos reikalų neleidusi sutvarkyti laiko stoka. kiek Lie­ tuva galėtų pastatyti kariuomenės. Bet iš tikro tie planai jam nerūpėjo. Ogins­ kis nurodinėjo. rius (f 1833 m. įteikė konkrečius pasiūlymus ir naują memorialą. Bet tai tebuvo tik diplomatiškas atsikalbėjimas. kad į ją buvo siū­ loma įterpti ir Voluinės. o Petrapily prie caro turėjo būti tik atskira Lietuvos reikalams kanceliarija. ku­ riose veikė Lietuvos statu­ tas. pasitaręs su žymesniaisiais Lietuvos ponais. Be to. Pagaliau Oginskis. paskutinysis Lietuvos iždininkas. buvo Lenkijos ribose: mat. Jis daug kartų buvo jo svarstytas su ar­ timu bičiuliu A d o m u Č a r t o r i s k i ų .). tai Oginskis tame antrame memoriale ir pabrėžė. Podolės ir Kijevo sritis. Pa­ galiau gal didžiausia tam kliūtis buvo lenkų klausimas. jis siūlė pa­ likti toje kunigaikštijoje Lietuvos statutą be jokių apribojimų ir įsteigti nuo Petrapilio visiškai nepri­ Mykolas Kleofas Oginskis. joje turėjo būti savi ministeriai ir Vilniuje gyvenąs caro vietininkas. kuris tuo tarpu su savo kariuo­ mene stovėjo Vilkavišky ir jau buvo paskelbęs Rusijai karą. Per pasikalbėjimus jis pareikšdavo jam daugybę komplimentų.lyginti su kitų Rusijos sričių mokesčiais. kad tuo būdu kelias Nepoleono įtakai Lietuvoje būtų už­ kirstas. jo valdomieji lenkai irgi būtų nerime. bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono glo­ boje. juo labiau. Paskelbęs karą. juo buvo norima nesugriauti Lietuvos bajorijos vilčių. kad iš buvusių didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mių būtų sudaryta autonomiška valstybė. Tuo tarpu bajorijoje plito gandai. Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą. Patsai Oginskis dėl to pasidarė populiariu bajorijos vadu. Su jais išsikraustė ir Oginskis ir kiti Rusijos globos šalininkai. Juo buvo siūloma iš 8 Rusijos gubernijų. kad krašto valdžia nieko nesanti padariusi patraukti bajorijai į savo pusę. tam tikslui 1811 m. būtų reikėję ir Rusijos valdo­ mąsias Lenkijos žemes priskirti prie nepriklausomos Varšuvos kunigaikštijos (tatai carui būtų buvę labai nenaudinga). kuris vadovavo vi­ sam lenkų judėjimui. įtei­ kė carui memorialą — ku­ nigaikštijos sudarymo pro­ jektą. bet vengdavo pažadų. sukūrus Lietuvos kunigaikštiją. Jis pats tuo tarpu pradėjo rūpintis. kurios nuo 1569 m. o atsisvei­ kindamas Oginskiui pareiškė.). Napoleonas su kariuomene persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir greit nužygiavo į Vilnių. kiek Lietuva galėtų duoti jo armijai maisto ir kareivių. 445 . klausomą tribunolą (mat. Todėl Lietu­ vos atgaivinimo klausimas nebuvo paliestas nė 1812 m. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos klausimas Napoleono žygio išvakarėse. Tačiau caras niekad nieko tikro nepasaky­ davo Oginskiui. tik kai kuriuos ponus apdovanojęs Rusijos ordinais. Kiek vėliau buvo paruošti keli numatomos kunigaikštijos konstitucijos projektai. Bet Napoleonui pirmučiausia rūpėjo. jose taip pat visą laiką veikė Lietuvos statutas). nuolat klausinėdavo. carui at­ silankius Vilniuje. kad caras jau sutikęs at­ gaivinti kunigaikštiją. kad ši nepultų į Napoleono glėbį. Kadangi caras. Bajorijos atsiunčiamoms de­ legacijoms jis nieko tikro nežadėjo. Iš visos Lietuvos rusai pa­ sitraukė be mūšio. d. Lietuvos kuni­ tada aukščiausioji instan­ gaikštijos atgaivinimo projekto auto­ cija buvo Rusijos senatas). Carui Aleksandrui I Lietuvos atstatymo pro444 jektas buvo nebenaujas. Pagal juos visi reikalai kunigaikštijoje turėjo būti atliekami lenkų kalba. kuriam tuo metu rūpėjo ne­ išvengiamas karas su Napoleonu. sudaryti didžiąją Lie­ tuvos kunigaikštiją (įsidė­ mėtina. Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti lai­ kinę savo valdžią. Rusų imperijos senatorius. Lietuva Napoleono žygio metu (1812—1813 m. Mat. kad be savarankiškos organizacijos kraš­ tas negalįs sudaryti kariuomenės. nes dar tebebuvo neaiški karo pabaiga. o to ne­ padarius. o visos vietos turėjo būti pavedamos tiktai kunigaikštijos piliečiams. Po triukšmingų puotų jis išvyko iš Vilniaus.

Ypač nuo jos nukentėjo Vilnius. kad jos viltys ir ištikimybė jam priklausančios iki mirties. Bado ir didelių šalčių vejamas. ir. Lietuvą buvo pavadinęs priešo kraštu — iš visos Rusijos jos neišskyrė). kuri ketino sujungti visas Respublikos žemes. Visa Europa sukilusi jį nu­ galėjo ir net pašalino iš Prancūzijos. Lietuvos bajorijoje vėl kilo judėjimas. Laikinė Lietuvos vyriausybė pasitraukė kartu su Napoleo­ no kariuomene ir apsistojo Drezdene. Kad ir buvo caro paskelbta amnestija.Laikinės Lietuvos vyriausybės priešaky atsistojo grafas Soltanas. — per Vil­ nių. Napoleono pavesta. Be to. dar tikėjosi susitaikinti su Rusija. Napoleonas tikėjosi. kai kuriems iškėlė bylas ir atėmė dvarus. Išbadėjusi ir nuskurusi ka­ riuomenė pakeliui viską plėšė. kad jis vis nieko aiškaus nepasakė dėl Lietuvos ateities. o jos kara­ lium pripažintas caras. ji pradėjo formuoti ir Lietuvos kariuomenę — 4 pėstininkų ir 5 raitelių pul­ kus. Be to. Marijampolę ir Varšuvą jis parskubėjo į Paryžių rinkti naujų jėgų. grįžo atgal. Varšuvos ku­ nigaikštija buvo paversta L e n k ų k a r a l y s t e . Tokių iškilmių įvyko ir kitur. Jos iniciatyva 1812 m. skelbdamas karą. kad bus daug daugiau sudaryta ka­ riuomenės. Rusų valdžios sugrįžimas. Bet bajorija į laikinę vy­ riausybę žiūrėjo. pilnas ligonines sergančių ir sužeistų. entuziazmo pa­ gauta. kad tikrojoje Lietuvoje (to meto Vilniaus gubernijoje) turto buvo sunaikinta apie 20 milijonų rublių. liepos 14 d. Bet viltis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje greit ėmė gesti. netrukus žuvo ir visa Napoleono galybė. ta­ čiau Napoleono šalininkai tuojau buvo pradėti persekioti: nepa­ bėgusius į užsienį išsiuntė į Rusiją. O taip sunaikintas kraštas dar turėjo maitinti didžiulę Rusijos ar­ miją. Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas pasi­ žadėjimas atnaujinti uniją.500 lavonų. Tam tikslui tarpu be galo plėšė kraštą (jis pats. Toji vyriausybė turėjo tvarkyti krašto reikalus ir parūpinti armijai maisto. 447 Napoleono kariuomenė keliasi per Nemuną ties Kaunu. Apskaičiuojama. Tas jo apsivylimas daug prisidėjo. Paskui Napoleoną atslinko į Lietuvą ir jo kariuomenės likučiai. Nugalėjus Napoleoną.). tuojau buvo sugrąžinta senoji Rusų valdžia. Apiplėšusi gyventojus. ėmė rūpintis atnaujinti unijos ryšius su Lenkija. buvo įvestos rekvizicijos. ji čia paliko daug iš Rusijos atsinešto grobio. Po žiauraus mūšio prie Berezinos pavedęs kariuomenę savo maršalui Miuratui. Lietuvos kunigaikštijos klausimas žuvus Nepoleono imperi­ jai. kuri skelbėsi norinti sujungti į vieną kūną visas buvusios Respubli­ kos žemes ir visus kvietė į bendrą darbą. o bazilijonų vie­ nuolyne net 7. nes nenorėjo įžeisti Austrijos ir. Tuo tarpu ji dar tebetikėjo Napoleono žvaigžde ir prieš likviduodamasi pareiškė. tur būt. Kaip tik tuo metu Varšuvoje susidarė bajorijos konfederacija. siunčiamą prieš Napoleoną. Tačiau jam nebuvo lemta nei savo galybės atgauti nei grįžti atgal į Lietuvą. Pats Napoleonas į visas pastangas žiūrėjo abe­ jingai. Pasitraukus Napoleono kariuomenei. Jo kariuomenė tuo 446 . Pagaliau per Kauną ji pasitraukė į Prūsus. kaip į valstybės užuomazgą. Apskritai per vadinamąjį prancūzmetį Lietuva labai nuken­ tėjo: apiplėšė ją Napoleono kariuomenė. nepasigailėjo jos nė ru­ sai. naujas Europos pertvarkymas buvo sprendžiamas V i e n o s k o n g r e s e (1815 m. Tačiau jis nerado taikos nė tenai. Tuojau po unijos atnaujinimo iškilmių jis išžygiavo iš Vilniaus į Maskvą. Kauną. Jis nepatvirtino Varšuvos konfederacijos. Tą pakvietimą ypač karštai sutiko Vilniaus universiteto jaunuomenė.

Tik Vyriausioji Lietuvos Mokykla dabar buvo pa­ vadinta V y r i a u s i ą j a V i l n i a u s M o k y k l a i r buvo pašalinti kai kurie rusams neištikimi profesoriai. o pietinė — Vilniaus vyskupijai. kuriuo valstiečiai buvo atleisti nuo baudžia­ vos..Caras Aleksandras I. Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje Užnemunė Prūsų karalystėje. 448 Vyskupystė. rusai švietimo įstaigų nepanaikino. būtent Užnemunė (Suvalkų kraštas). (1801—1825 m. tik be žemės. kur veikė Napoleono įstatymai. Visos mokyklos liko veikti. tiesiog popiežiaus priklausomą vyskupiją V i gr i u o s e (1798 m. Tačiau per trumpą vokiečių valdymą vokietinimo pa­ stangos nedavė didesnių vaisių. kokias turėjo Prūsijos bajorija (o absoliutiškai valdomoje Prūsijoje bajorija jau nebedaug beturėjo teisių). kaip veikusios. siekęs atgaivinti Lietuvos ku­ nigaikštiją. To pat siekė ir vokiškos mo­ kyklos. bet jau ir ponas nebegalėjo jų nei parduoti nei dova­ noti (nebent tik su visu dvaru kam galėjo parduoti ar pado­ vanoti). Prūsija buvo Napoleono užimta. Netrukus bu­ vo padaryta nauja reforma. — žinoma. Naujasis caras Aleksandras I (1801 — 1825 m) 1802 m. Tačiau vyskupas stengėsi ginti Bažnyčios teises ir su valdžia nesugyveno. Užnemunė taip pat pasiliko Lenkų karalystėje. tikėdamasi. Kilnotis laisvai jie dar negalėjo. Kaip visoje kunigaikštystėje. Podolė ir Kijevo sritis (vėliau tos apy­ gardos ribos buvo kaitaliojamos. Vienos tokios apygardos centru buvo Vilnius. Užnemunė Varšuvos kunigaikštystėje ir Lenkų karalystėje. ir bajorai gavo tik tokias tei­ ses.) visada atsakydavo. Jos visos buvo padalintos į Plocko ir Balstogės departamentus. O ten tuo tarpu kaip tik buvo palaipsniui naikinama baudžiava. 1807 m. Užėmę Lietuvą. dar Voluinė. Pir­ muoju vyskupu valdžia pasirinko garsųjį pamokslininką Prienų kleboną pralotą Karpavičių.). jie čia išliko ir panaikinus Lenkų karalystę. pradėjo kraštą ko­ lonizuoti: buvusiose valstybinėse ir bažnytinėse žemėse įkur­ dino daug įvairių kolonistų. nes jie buvo sulyginti su visos Prūsijos valstiečiais. taip ir Užnemunėje buvo įvestas Na­ poleono kodeksas. 5. be to. Prūsijos valdžia įsteigė atskirą. pradžioje Universitetas ir švietimo apygarda.). 1818 m. Prūsija per trečiąjį padalinimą gautąsias žemes pavadino N a u j a i s i a i s R y t p r ū s i a i s . ji buvo perkelta į Seinus). Rusi­ joje įsteigė švietimo ministeriją ir visą imperiją padalino į 6 švie­ timo apygardas. kad jis bus jai pa­ lankus. Šiaurinė Užnemunės dalis anksčiau priklausė Žemaičių. Tais pačiais metais Užnemunė buvo priskirta prie Varšuvos kunigaikštystės. kad Lietuva tesanti Rusijos provincija ir todėl jos negalima prijungti prie Lenkijos. prie jos priklausė visos buvusios Lietuvos kunigaikštijos žemės ir. ir Vyriausioji Mokykla buvo pava­ dinta u n i v e r s i t e t u (1803 m. — tebeveikia dar ir dabar. Apygardos viršininku — kuratorium buvo pa­ skirtas caro Aleksandro jaunystės draugas ir artimas patarėjas L i e t u v o s I s t o r i j a . Norėdama atskirti ją nuo Vilniaus ir Žemaičių vyskupų įtakos. be to. dėl to jam teko net nukentėti. Tiek Aleksand­ ras I. Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės departamentui. Bet visos pastangos buvo tuščios. surištą su ta Lenkų karalyste. Žuvus Napoleono galybei. Tuo būdu skirtingai nuo visos Ru­ sijos gyveno tiktai ta Lietuvos dalis. tiek Mikalojus I (1825— 1855 m. Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. 4. Se­ noji santvarka čia buvo panaikinta. labai papildytas. kuri buvo patekusi j Len­ kų karalystę. Prūsijos valdžia naujai įgytąjį kraštą bandė vokietinti: tam tikslui paskyrė vokiečius valdininkus. Užnemunėje Napoleono kodek­ sas. 29 449 I . Valstiečių būklė Prūsų valdžioje palengvėjo. bet jos centras visą laiką buvo Vilnius).

Apie pasipriešinimą kultūrinei lenkų veiklai Lietuvoje nebebuvo nė kalbos. Iš pačios studentijos parinktiems šnipams buvo pavesti sekti jos gyvenimą. ypač lotyniškai ir prancūziškai. Susirūpinta ir studen­ tija. Pastangos rusinti universitetą. kurie kaip tik tuo metu Petrapily susiorganizavo į draugiją. jos bajorija jau buvo aplenkėjusi. 1831 m. Dabar išsigelbėjimo ir valstybės atgaivinimo viltis tebuvo bendrai veikti su lenkais.) buvo priverstas pasitraukti. Bet švietimo ministeris pirmiausia pasirūpino apvalyti jį nuo rusams nepalankaus ele­ mento. suki­ limas parodė. tai iš pradžių daugelis kursų buvo skaitoma įvairio­ mis kalbomis. ypač slavofilams. Jis tuojau pa­ naikino lenkų kalbą universiteto kanceliarijoje. kad iš universiteto negalima laukti ištikimumo valdžiai. Ka­ dangi karo metu universitetas buvo sunykęs. pasirodę rusams neištikimi. tačiau savo kraštą norėjo išlaikyti savaimingą. garsus mokslininkas Jonas Sniadeckis. ir jos jau nebegalima buvo nuslopinti. Kadangi daugelis profesorių buvo nelenkai. Apygardos kuratorius Cartoriskis (1824 m. Profesoriai. Jo vietą už­ ėmė ištikimas caro tarnas N o v o s i l c e v a s . Dabar jie jautėsi turį vieną bendrą priešą. Lietuviškumas Vilniaus universitete. dabar buvo pradėti skirti. Jie skelbė. Be to. ) . Lenkiškasis universitetas ir taip pat jo prižiūrimos len451 . astronomas (f 1810 m . jis ėmė kontroliuoti ir profesorių paskaitas. Tautiškoji len­ kų idėja universitete ir studentų bajorų tarpe jau buvo įsi­ galėjusi. Tam tikslui jie reikalavo pa­ keisti visą Vilniaus apygardos švietimo sistemą. jos ir baigė galutinai lenkinti Lietuvos bajoriją. daugumas studen­ tijos ir profesorių buvo išvažinėje. Buvo pašalintas net universiteto rektorius. Universitete dėstomoji kalba buvo lenkiškoji. Taip pat Čartoriskio ir jo pa­ 1780—1799 m. ir Vil­ niaus universitetas pasidarė grynai lenkiška įstaiga ir lenkų kultūros skleidėju Lietuvoje. kad didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės n u o a m ž i ų b u v u s i o s r u s ų k u l t ū r o s į t a ­ k o j e . Lenkiškas universiteto cha­ rakteris. Kad per jas nebūtų skleidžiamos valdžiai nepalankios mintys. buvo pašalinti. Universitetas vėl senoviškai susitvarkė ir veikiai išgarsėjo. tiek uni­ versiteto vadovybė buvo uolūs lenkai. Todėl po karo Rusų valdžia ėmė rū­ pintis tą lenkiškosios kultūros centrą paimti į savo įtaką. Toks universiteto klestėjimas nepatiko rusams. Bendroji nelaimė ją dar labiau suartino su lenkais. Rusams užimant Lie­ tuvą. Universiteto rektoriai. uždarė. ir visi raštai bu­ vo pradėti rašyti rusiškai. profesoriams buvo įsakyta iš anksto pateikti švietimo ministeriui paskaitų konspektą. Tačiau visos tos priemonės mažai tepadėjo.500. Martynas Odlanickis Počobutas. Slavofilų pastangos nenuėjo niekais. bet vėliau išaugo iki 1. Tuo pat metu labai išaugo ir studentų skaičius: tuojau po Na­ poleono karų. garsus tos visos Lietuvos mokyklos. Vyriausiosios Lietu­ dėjėjų rūpesčiu buvo sulenkin­ vos Mokyklos rektorius. Tuo pat metu įsteigtas Vilniaus universitetas taip pat priklausė apygardos kuratoriui ir turėjo prižiūrėti visas apygardoje esančias žemesniąsias moky­ klas. kaip geriausioji lenkų mokslo įstaiga: su juo nebegalėjo lygintis nei Lenkijos nei Rusijos mokslo įstaigos. kad lenkai ten tesą tik atėjūnai ir kad todėl negalima jiems leisti toliau lenkinti krašto. Tuomet valdžia pasiryžo jį visai panaikinti ir 1832 m. Drauge buvo atgaivinta ir kadaise Edukacinės Komisijos įsteigta mokytojų seminarija. Nepriklau­ somojo gyvenimo laikais nors bajorija ir didikai buvo sulenkėję.A d o m a s C a r t o r i s k i s . tai po karo caras įsakė sutvar­ kyti universitetą pagal senąsias teises. Tačiau lenkiškasis universiteto charakteris 450 vis tiek nesusilpnėjo. ligi tol ren­ kami. su kuriuo bendrai reikėjo kovoti. Napoleono antplūdžio metu universiteto studentija pasirodė karščiausia senosios Respubli­ kos atgaivinimo šalininkė. todėl veikiai visos vie­ tos buvo užimtos lenkų. jų tebuvo vos apie 150. Bet tiek kura­ torius Cartoriskis.

dalis mokytojų seminarijos mokinių. kaip tik tuo metu prasidėjo rusų reakcija prieš lenkiškąją universiteto linkmę. Iš Krokuvos atėjo į Vil­ Adomas Jurgis Čartoriskis. kurioje ragina gelbėti lietuvybę. Lenkijos. kurie ir moką. Prūsijos. Šito sąjū­ džio metu. Esą. kad ji nesirūpi­ nanti savo kalba. turėtų mokytis ypač Že­ maičių. Lietuviškai. kad nekurianti savos literatūros. Kaip į tą memorialą pažiūrėjo Čartoriskis. Užnemu­ nėj) ir Prūsuose. o vėliau iš Rėzos leidinių pa­ žintoji lietuvių tautosaka sudomino pačius žymiuosius mokslininkus. galima lengvai įvykdyti. Kad lietuvių kalba nežūtų. kad galėtų susikalbėti su ponais. isto­ rikas profesorius L e l e v e l i s . ir universitetas pasidarė jos p r a e i t i e s ir j o s k r a š t o t y r i n ė j i m o c e n t r u . ir vadovybei nebebuvo kada galvoti apie savo darbo plėtimą. uk­ mergiškis kunigas K s. Prūsuose. Projekto autorius buvo universiteto bibliotekininkas K. iš dalies ir Karaliaučiuj lietuviškai esą atliekami net prekybos reikalai. jis siūlo įsteigti Lietuvą mylinčių ir lietuvių kalbą mokančių draugiją. ypač Kara­ liaučiaus universitete. o tatai. Bet tuo pačiu metu va­ karų Europoje iš Rugio. tačiau turinti mokytis lenkiškai. Lietuvių kalbos katedros klausimas universitete. iš to turėtų naudos ir tie. jis įrodinėja. Kalti esą ir dvasininkai. įrodinėjo Baužos lietuvių kildinimo iš gerulių nemoksliškumą. kas pasiekta. Bauža savo knygoje kaltina Lietuvos bajoriją. Kantrimas savo memoriale kuratoriui Čartoriskiui rašo. rašo Kantrimas. iškilo projektas įkurti Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą (1822 m. nių prašymas. ne be sąryšio su Baužos darbais. patyrinėtų jų praeitį ir šį tą praneštų Mokslo Mėgėjų Draugijai Krokuvoj. senienas ir rūpintųsi leisti liaudžiai ir kunigams reikalingas lietuviškas knygas. kuri žuvusi dėl nelemtų istorinių aplinkybių. Tilžėj. ir nebran­ giai teatseitų. kurie norį gauti vietas lietuviškose apskrityse. kad lietuvių pro­ senoliai buvę Romos nukariautojai geruliai ir kad senovėje jie tu­ rėję didelę literatūrą.kiškosios mokyklos lenkino dar išlikusią nesulenkėjusią smul­ kiąją bajoriją ir j mokyklas patenkančius valstiečių vaikus. o iš dalies ir Vilniaus vyskupijos klierikai. nėra žinių. Tokį pra­ nešimą Krokuvoje padarė Vilniaus universiteto garbės narys. Kai Lesingas. Nemaža lietuviškai kalbančių esą ir Lenkų karalystėj (t. Kantrimas. Mat. ne jo kultūra: be­ veik visi tarė Lietuvą esant neabejojamai lenkiškosios kultūros kraštą. P o š k a . Herderis ir Goethė parodė savo susidomėjimą lietuvių tautosaka. reikėjo tik rūpintis išlaikyti tai. Katedros vedėju buvo numatytas raseiniškis mokslintas ba­ joras Uvainis. be to. y. 453 . didesnėje lietuviškųjų gubernijų dalyje kaimiečiai kalbą lietuviškai. o.. kurie ruošiasi teisėjais ir policijos valdininkais. kad arčiau Vilniaus švietimo apygardos kuratorius lietuvių stovįs universitetas (1770—1861 m. tiek ateiviams uni­ versiteto nariams daugiau­ sia rūpėjo politinė krašto praeitis. Tačiau didžiosios Lietuvos kunigaikštijos tradicijos dar tebe­ buvo gyvos. kuri rinktų tautosaką. kurie nesimoką lietuviškai. lietuvių kalbos mo­ koma jau keli amžiai. su ja panoro susi­ pažinti ir lenkų mokslinin­ kai. Klaipėdoj.). kur esanti speciali katedra. — visuomenė seniai pageidaujanti. Ten iš pareigos jos mokąsi dvasininkai ir tie pasaulininkai. Rusijos ir totorių istorijos smulkmenų. Ypač juo buvo 'susižavėjęs D. tose srityse lietuviškai atliekama dalis pamaldų ir lietuviškai žmonės mokomi tikybos. Tiek Lietuvos kilimo. esą. T i k to meto Vilniaus universiteto garsenybė. Baužos mintys sukėlė didelį atgarsį mokslininkų ir lietuvių veikėjų tarpe. esą. Tik jis maža tekreipė dė­ mesio j krašto tautiškumo klausimą. Kad Vilniaus universitete būtų dėstoma lietuvių kalba.). Savo tyrinėjimus jis paskelbė ir atskira knyga — „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę" (1806 m. Toji kadaise galingos tautos kalba galinti paaiškinti daugelį Lietuvos. Tačiau projektas nebuvo įvykdytas. pats globojęs lietuviškosios kultūros palaikus savo Baubly ir rašęs žemaitiškai. Be lietuvių kalbos ten negalima užimti klebonų ir valdininkų vietu. Liaudis tebekalbanti lietu­ viškai. Be to. o verčią 452 lietuvius mokytis lenkiškai. B a u ž a .). nenorį lie­ tuviškai kalbėti net tie.

Šitą sąjūdį dar labiau sustiprino susidomėjimas lietuviš­ kumu. buvę aiškioje Vilniaus uni­ versiteto dvasios Įtakoje. Čia ypač pasižymėjo universiteto auklėtiniai Mickevičius. Kovodama dėl savo tautos teisių. kurie. ji labiausiai gaivinosi ta išidealizuotąja seno­ ve. tie patys raštai kiek vėliau labai paveikė iš liaudies tarpo kilusią lietuviškąją inteligentiją. nes visur buvo įvesta sunki baudžiava. būdamas Lietuvos centre. daugelis mokyklų išnyko. kuri. tačiau. 1848 m. buvo D a u k a n t a s ir V a l a n ­ č i u s . Tai buvo pirmieji mokslo veikalai. Norbutas parašė pirmąją didžiulę (9 tomų) Lietuvos isto­ riją. Todėl jie beveik buvo lygūs su smulkbajoriais. Tos mokyklos. kūrė muziejus ir t. sukilimo.). kai univer­ sitetas jau buvo uždarytas. Vėliau jis dar parašė „Būdą senovės lietuvių" (1845 m. Todėl. pradžioje. kurių Lietuvoje beveik nebuvo. rinko senienas. tačiau nesi454 ėmė išlaikyti mokyklų. Čia bajorijos buvo labai daug. kurį paskatino Vilniaus universitetas.) parašė pirmą savo istorinį veikalą — „Darbus senovės lietuvių ir žemaičių" (išspausdintą vos 1929 m. Valančius taip pat parašė pirmą savo istorinį vei­ kalą — „Žemaičių vyskupystę" (2 tomus. bajorai čia tebebuvo nenutolę nuo liaudies ir tebekalbėjo lietuviškai. ėmė domėtis viskuo. t. pradžioje Žemaičiuose visuomenė buvo kiek kitokia. o ne baudžiauninkai. galo. Todėl kaip tik šituo metu prasidėjo m o k s ­ l i š k a s L i e t u v o s i s t o r i j o s t y r i n ė j i m a s i r bu­ vo išspausdinta nemaža istorinių veikalų. išidealizavę Lietuvos senovę.) ir dviejų tomų „Lietuvos istoriją" (išspausdintą tik 1893 m. bet ji daugiausia buvo neturtinga ir mažai kuo tesiskyrė nuo valstiečių. Kraševskis. — abudu Vilniaus universiteto auklėtiniai. Jų tad raštai. — iki pat smarkios rusifikacijos pradžios. ėjusių paskutiniais Respublikos gyvenimo metais. Todėl ir Kudirka į mūsų himną įrašė: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia". mylėdami savo kraš­ tą. nes jos buvo taikomos rusams pravoslavams. kas sava. jis turėjo di­ delę reikšmę ir Lietuvai. Edukacinė Komisija teprižiū­ rėjo tik mokymą. kuri beveik visas temas ėmė iš Lietuvos istorijos. 6. negu kitose Lietu­ vos dalyse. Daukantas dar tebestudentaudamas (1822 m. Taip pat universiteto įtakoje kiek vėliau Lydos bajoras T. švietimas Žemaičiuose buvo pakilęs. o save laikė tik lenkiškos kultūros lietu­ viais. vienas kitas pradėjo bandyti žemaitiškai rašyti ir rinkti savo krašto padavimus ir įvairias senienas.). Dėl karų. Valstiečiai čia taip pat buvo geresnėje būklėje. Tuo tarpu jau nuo X V I I I amž. Kai rusai užėmė Lietuvą. veikiant Edukacinės Komisijos moky­ kloms. Kondratavičius ir daugelis kitų. Daug labiau pablogėjo valstiečių būklė. Neužmiršo jie nė savo kal­ bos. Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. o pradžios mokyklas ir toliau iš­ laikė parapijos. joje tebuvo apie 80 mokyklų. tačiau jiems nesisekė. buvo pa­ vestos išlaikyti vienuolynams. Iš antros pusės. Pirmieji tikri. iš­ kilo gausi lenkų romantiškoji literatūra. Bajorija tebebuvo laisva ir tebeturėjo savivaldybę. Lietuvos kilimo jo profesoriai ir stu­ dentai iš tradicijos ir iš savo krašto meilės daug dėmesio kreipė į Lietuvos praeitį. Patys rusai bandė steigti ir savo pradžios mokyklų. Ir neturtingų bajorų tarpe atsirado apsišvietusių žmonių. pra­ džioje pasirodęs visuotinis susidomėjimas lietuvių kalba ir lie­ tuviškosios rašliavos pagyvėjimas Mažojoje Lietuvoje (kaip tik 455 . — rusų mokyklos Lietuvoje dides­ nės reikšmės neturėjo. ji tik tu­ rėjo politines teises ir galėjo užimti valstybines vietas. Rusų valdžia Edukacinę Komisiją paliko. Rusų valdžioje visų būklė pakitėjo. Edukacinės Komisijos turtai buvo valdžios per­ imti. daugelis jų iki pat rusų valdymo pradžios tebebuvo činšininkai. susipratę lietuviai. nepaisant Rusų valdžios pastangų.Universiteto reikšmė Lietuvai. kuri prasi­ dėjo po 1863 m. Ir vėliau.). ir lenkiškai kalbėdama. apie jį susibūrusi krašto ir jo seno­ vės mylėtojų grupė liko Vilniuje ir iki pat Muravjovo laikų varė Lietuvos tyrinėjimo darbą. ir X I X amž. o vėliau — universitetui. kurios liko. Tačiau būdami neturtingi. bet ji išlaikymą tedavė tik vienai Vilniaus Vyriausiajai Mo­ kyklai. Nors universitetas buvo grynai lenkiškas. išauklėjo Lie­ tuvos bajoriją. Kitos Lietuvos mokyklos X I X amž. Universitetui sukėlus susidomėjimą Lietuvos senove. bet valstybės valdymo inicia­ tyva iš jos jau buvo atimta. gerbė ir mylėjo savo tėvynę Lietuvą. parašyti lietuviškai.

Nors ir Lie­ tuvoje tuo metu nebuvo jokių valstiečius ginančių įstatymų. y. Visi to sąjūdžio bajorai. t. o D. Net Poška. buvo renkamos se­ nienos ir seni istoriniai doku­ mentai. sukilimas — sustabdė tą judėjimą. 7. tačiau neskelbė jokių — 456 nei socialinių nei tautinių — idėjų. tik ragina kantriai nešti savo naštą. Be to. tačiau daugumas jų kū­ muziejėliai. Kasakauskas išleido atsišaukimą (1800 m. Taip pat nepaprastai valstiečius vargino rekrūtų pareiga (vyrus paimdavo į kariuomenę net 25 metams). Be to.tuo metu — 1818 m. Tuo pat metu net pradėta lietuviškai kurti ir versti sve­ timų kūrinių į lietuvių kalbą. Valstiečių klausimas X I X amž. — Rėza išleido Duonelaičio raštus. nė neketina jo kurs­ tyti. neišspausdinti. kuriose buvo įtaisyti kitų. pradžioje Valstiečių būklė. P o š k a net ėmė rašyti žemaitišką žodyną ir tam tikslui rinko senas knygas. Tautiškasis ju­ dėjimas vėl atgijo ir šį kartą jau nebepasiliovė. V i l e n t a s i r nemaža padarė 3 trobeles. Poška iš tuščiavidurio ąžuolo t a s . su ku­ riais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas: galėjo juos pardavinėti. nes lietuviškasis elementas dar nebuvo tiek susipratęs. D. paliai Skaud­ rinių ir vertimų liko rankraš­ vilę. šie tuojau čia įvedė savo papročius ir ėjo pavyzdžiu Lietuvos bajorams. nes jie. Įsitraukę į tą sąjūdį. anot vyskupo. Sumanymai panaikinti baudžiavą. čiuose. Par­ davinėdavo net išskirdami vyrus nuo žmonų ir tėvus nuo vaikų. Bijotuose. „yra mūsų artimi ir broliai. tik prasiveržus j viešąjį gyvenimą iš lietuviškojo kaimo kilusiai inteligentijai. Kad nebūtų darkoma žemaičių kalba. D. nuo sodybos. Todėl veikiai nauji politiniai įvykiai — skaudžiai rusų nu­ malšintas 1831 m. jo raginami kunigai prie bažnyčių steigė mokyklas. Lietuviškai rašė Poška. panorėjęs į katorgą išsiųsti ir vėl susigrąžinti. žmonės vie457 . giesmynų ir elementorių. Mylėdami savo kraštą. kad ir mylėjo savo kraštą. Valstiečiams buvo uždrausta kam nors pasiskųsti. ir gražus Žemaičių bajorijos tautiškasis sąjūdis apmirė. Anksčiau buvo mokėta nuo valdomosios žemės ir nuo „dūmo". jie b u v o ž l u ­ g u s i o s s e n o s i o s v a l s t y b ė s p a t r i o t a i i r kartu s u visa bajorija svajojo apie jos atgaivinimą. apdainuodamas mužiko vargus. Ypač pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dva­ ruose. Z abitis N e z a b i t a u s k a s išleido lietuviškųjų knygų bi­ bliografiją. Vilniaus vysk. buvo padidinti ir valstiečių mokesčiai. Jis išleido savo lietuviškąjį Šv.). bajorai ir ku­ nigai pradėjo spausdinti nau­ jų maldaknygių. K. žemaičiai pirmiausia susirūpino kalba. Žemaičių tautiškojo ir kultūriškojo judėjimo centras buvo vyskupo Juozo Arnulfo G i e d r a i č i o rezidencija — A l s ė ­ d ž i a i . ta­ čiau čia tokie nežmoniški papročiai buvo retas dalykas. o rusai įvedė mokestį nuo žmogaus (nuo „dūšios"). — ir išgarsėjusį savo dainų rinkinį). Klemen­ 1812 m. Nauja priespauda kil­ nesniųjų žmonių tarpe sukėlė užuojautos valstiečiams. kurių daugumas buvo išdalinta rusų generolams. Lietuvai patekus į Rusų valdžią. Poška savo Baubly įtaisė net senienų mu­ ziejų. Rašto vertimą (1816 m. Stanevičius. o netru­ kus — 1825 m. jos dar tebestovi. kad ir rūpinosi lietuviškosios kalbos grynumu. prakortuoti. — toliau jie nesiekė. Jis taip pat bandė rašyti ir Lietuvos istoriją. pats vykupas buvo karštas žemaičių patriotas ir uolus švietimo rėmėjas.). Įsivieš­ patavus rusams. kad galėtų veržtis iš nusistojusios santvarkos formų. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai. pradėjo įsigalėti jų baudžiavos papročiai ir Lie­ tuvoje. S. Stanevi­ č i u s — lietuviškų dainų rin­ kinį. Poškos Baublys. kuriuo ragino bajoriją parodyti daugiau žmoniškumo ir rūpintis valstiečiais. žymiai pa­ blogėjo.

Baudžiavos panaikinimo klausimas 1817 m. atleido ir kai kurie kiti bajorai. sukilimas Slaptosios organizacijos Lietuvoje. savo manifeste pabrėžė. Lat­ vijoje be Latgalos. Ir iš tikro 1817 metų seimeliai rinkosi baudžiavos pa­ naikinimo šūkiais.). caras „laisvųjų artojų" įstatymu leido iš baudžiavos atleisti valstiečius. kiti. baudžiavos pa­ naikinimas Estijoje. Vienas joniškėlietis I g. ji matė. y. Tik prasidėjusio su­ kilimo metu valstiečiai vėl gavo vilčių. 1831 m. Kai prieš bajorijos pa­ stangas įgyti daugiau laisvių prasidėjo Rusų valdžios reakcija ir persekiojimai. jie nerimo ir visą kaltę metė ant savo ponų. apie valstiečių būklės palengvi­ nimą daug buvo kalbėta ypač Napoleono žygio į Rusiją metu. kurie mums darbuojasi. paskelbus laisvę. Todėl caras Mikalojus I (1825—1855 m. kraštas nušvisiąs revoliucijos ugnimi. o 1817 m. 458 . kad baudžiava naikinama Mažojoje Lietuvoje (1807 m. kurioje baudžiava buvo vėliau panaikinta (kartu su Lietuva ir visa Rusija). kurie pranašavo.000 valstiečių. kad jų būklė bus pa­ gerinta. vieno tikėjimo. kaip įvykdyti tą atleidimą. kiek laiko buvo liautasi galvoti apie palengvinimus valstiečiams. Tuojau buvo pradėta svarstyti. t. į kurią buvo patekusi ir lietuviškoji Užnemunė. Kai 1803 m. seimeliuose. Ne tiktai paprastas žmoniškumas baudžiauninkams. Tuo tarpu valstiečius pasiekė žinios apie laisvės sumany­ mus. Tačiau neilgai laisvi išbuvo ir šitie atleistieji: vieni anksčiau. kad valstiečiai savo pa­ reigas eitų ir toliau. Tačiau Vilniuje gubernijos seimely dėl to kilo didelis triukšmas. — Kurše ir Vidžemėje. Tuo pat metu apie valstiečių atleidimą pradėjo galvoti ir Lietuvos bajorai. liedami prakaitą". jie vėl buvo grąžinti į baudžiavą.Bet kai po to bajoriją prislėgė nusivylimas ir rusų kerštas. o iš Petrapilio po to atėjo perspėjimas. (Mašinsko paveikslas). 8. Vieni jų iš to tikėjosi pigių darbininkų. 424 psl. Tuo būdu tas klausimas nebebuvo pajudintas iki X I X amž. tai keletas bajorų tuo pasinaudojo ir mirdami testamentais atleido savo valstiečius. Taip antai.).). Vals tiečių atleidimo klausimą vėl išjudino 1816 m. antrosios pusės. K a r p i s atleido be žemės net 7. Ypač radikalus pasirodė Ukmergės apskri­ ties (pavieto) seimelis. Baudžiavos panaikinimą siūlė ir Oginskis savo būsimosios didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos projekte. tik be žemės. kaip grįžo į ją ir prieš rusams užimant kraštą atlei­ stieji (žr. Tas klausimas tuo ir pasibaigė. tikėjosi tuo būdu atsikratyti karo nuvargintiems valstiečiams reikalingų pa­ šalpų ir atsikratyti valdžios bylų dėl rekrūtų. Nesulaukdami laisvės. Ginčai pagaliau išardė visą sei­ melį. o taip pat ir iš Vakarų ateinančios prancūzų revoliu­ cijos idėjos veikė Lietuvos bajoriją. kaip kad buvę Europos vakaruose. kiti vėliau. Atsirado tokių. Instrukcijoje savo atstovams į guberni­ jos seimelį ukmergiškiai aiškiai reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos. ženg­ damas į sostą. Ypač už bau­ džiavų panaikinimą stojo Vakarų idėjomis susižavėjusi jaunuo­ menė. bet ir pavyzdys. kad. kai rusai pradėjo spausti Vilniuje klestėjusi 459 Rekrūtas atsisveikina su savo šeima. nos su mumis prigimties. Tuo būdu vėl atsirado valstiečių činšininkų. kad bajorija be vy­ riausybės žinios tokių opių klausimų nesvarstytų. labiau nuskurdę. kad ji buvo panaikinta Napoleono sukurtoje Varšuvos kunigaikštijoje. kaip ėję.

Dau­ gelis buvo areštuota ir ištremta. Vienas Vilniaus gimnazijos mokinys ant lentos užrašė: „Te­ gyvuoja gegužės 3 d. Lenkų sukilimas. Su revoliucijos idėjomis kovoti buvo sudaryta Š v e n ­ t o j i S ą j u n g a . kurios rusų priespaudos įtakoje įsikūrė Vilniaus universitete ir kitose mokyklose. Ir jos tikslas buvo panašus — m o k s l a s . Kražiuose tais pačiais 1823 m. Lelevelis turėjo pasišalinti į Lenkiją.). Tai buvo liberališka šviesuomenės organizacija. Veiklesnieji universiteto studentai pir­ miausia įkūrė slaptą F i l o m a t ų (mokslo mėgėjų) Draugiją. Kražių ir kt. išardė rusai. Draugija buvo negausinga. Rasei­ niuose ir kt.t. Prof. Be to. Tuo pat metu prasidėjo kratos ir kitose vietose. Viena iš stipriausiųjų to meto organizacijų buvo m a s o n a i . kuris pa460 siryžo. Kėdainių. buvo išardyta Juodųjų Brolių Draugija. ką daryti. reikėjo tik kibirkšties. Kadangi Lenkų karalystėje tuo tarpu jau buvo išaugęs griežtas konfliktas tarp daugiau laisvės trokštan­ čios lenkų visuomenės ir tas laisves dar labiau siaurinančios Rusų valdžios. Restauruotoji monarchija neatsilai­ kė nė Prancūzijoje: 1830 m. kurio raštai jau tada susirinkusio būrelio tarpe su­ keldavo nepaprastą entuziazmą. kuris tuo tarpu jau buvo mokytoju Kaune. ir jos narių tarpe buvo nemaža aukštų dvasininkų. Lietu­ voje tuo tarpu įsikūrė net kelios masonų ložės (Vilniuje. Tuojau po to prasi­ dėjo kratos ir areštai mokinių ir studentų tarpe. konstitucija!" (mat. Bet šitie Rusų valdžios persekiojimai nesustabdė judėjimo. kuri. Tada ji dar nebuvo priešbažnytinė. Jų tarpe buvo ir didysis poetas Mickevičius. O ji buvo lenkų mesta: 1830 m. Prancūzų ir Belgų sukilimų pasisekimas. Pagaliau. Buvo ištremtas ir patsai filaretų vadas T o m a s Ž a n a s . norėjo pakelti ekono­ minę ir kultūrinę krašto gerovę. — bajorijos tarpe ėmė plisti slaptos organizacijos. Pran461 . Vienos kongrese stengėsi atstatyti Europoje senąją priešrevoliucinę san­ tvarką.universitetą. kurios tikslas buvo l a v i n t i s i r d i r b t i v i s u o m e n e i . Panašiais tikslais buvo įsteigta ir vadinamoji S p i n d u l i n g ų j ų Draugija (Promienišci). Visi buvo pasiruošę sukilti. išvaduoti savo kraštą iš Rusų jungo. jie sukilo. ten įvyko nauja revoliucija. nes į ją buvo priimami tik visiškai patikimi ir kuo nors pasižymėję studentai (poetai. tų pačių tikslų organizacija — N e n a u d ė l i ų D r a u g i j a (Towavzystwo Szubrawc6w). ši reforminio seimo konstitucija lenkų ir Lietuvos bajorijos buvo laiko­ ma siektinu idealu ir laisvės garantija). Mickevičius. kad ir maišto keliu.t. Nė viena tų organizacijų savo įstatuose neturėjo politinių tikslų. d r a u g i š k u m a s i r t ė v y n ė s m e i l ė . rimtai ruošiasi mokslui ir t. vakarėlius ir t. Napoleono nugalėtojai 1815 m. Tačiau revoliucijos paleisti žmogaus laisvės šūkiai Napoleono šeimininkavimo metu Europoje jau buvo su­ kėlę ir tautų laisvės šūkius. kuri buvo grynai visuomeniška ir rūpinosi skleisti kilnias žmoniškumo ir patriotizmo idėjas. Tam tikslui ji rengė visokius pasilinksminimus. pasivadinusių J u o d a i s i a i s B r o l i a i s . kuri taip pat jau vie­ šai buvo pradėjusi rodyti savo veikimą. jos savaime kėlė nepasitenkinimą tais.). Tą nuotaiką ugdė ir pats universitetas. Bajorija ėmė nerimauti ir tartis. Vilniuje vei­ kė dar savotiška. Savo idėjoms skleisti ji turėjo net laikraštį — „ G a t v ė s Ž i n i a s " (Wiadomošci Brukowe). o visi žymesnieji studentų vadai buvo ištremti. tačiau žadindamos patriotizmą ir ragindamos rūpintis savo krašto reikalais. tai tų pačių metų lapkričio mėnesį Varšuvoje įvy­ ko sukilimas.t. į kurią buvo stengiamasi įtrauk­ ti daugiau narių. be masonų ir jaunimo organizacijų. mokyklose buvo įsikūrusių į vilniškes panašių organizacijų. rašytojai. norėdami savo karalystę išvaduoti iš Rusų caro valdžios ir suvienyti visas iki pirmojo padalinimo turėtąsias žemes. tačiau su studen­ tais tebepalaikė glaudžius ryšius. kurio paskaitų su­ sirinkdavo klausyti ne vien studentai. o ypač iškalbingas ir gabus istorijos profesorius L e l e v e l i s . Taip buvo auklėjamas jaunimas. bet ir daugybė vilniečių. T i k visai netikėtai beplintantį judėjimą 1823 m. Netrukus buvo įkurta F i l a ­ r e t ų (doros mėgėjų) Draugija. gėrėdamasi švietimo ir prancūzų revoliucijos idėjomis. siuntinėjo jiems savo raštų ir t. jame skaudžiai išplakdavo savo visuomenės ne­ rangumą ir apsileidimą. o tuo­ jau po to sukilo ir išsiskyrė iš bendrosios su olandais valstybės (Niderlandų) belgai. bendraudama su pla­ čiaisiais jaunuomenės sluoksniais. ku­ rie tą darbą trukdė. Taip pat buvo ištremtas į Rusiją ir Ad. Bet daug veiklesnės buvo slaptosios jaunimo organizacijos.

padėjo gink­ lus. kiekvienas norėjo vadovauti. Tačiau jie apsivylė: niekas neatėjo į pagalbą. pasižadėjimus susijungti su Lenkija. jie vienoje kitoje vietoje pasipriešino. Vilniu­ je tuojau susidarė specialus komitetas.). Nepaisydami to nepasisekimo. Jų būriai turėjo išsislapstyti miškuose ir.cūzų ir Anglų suteiktoji belgams parama davė vilties lenkams. gavusi vė: vieni kitiems prikai­ kapitono laipsnį (f 1831 m. tačiau organizuotai jie sukilo vėliau. Šis komitetas suki­ limo vadovybei įteikė pa­ reiškimą. kurio vadovybėje buvo ir Gelgaudas. Ypač plačiai išsiplėtė valstiečių sukilimas Gintiliškių ir Salantų parapijose (Telšių apskr. kad ir jiems pasiseks. Netekęs 2. Netrukus sukilėliai buvo visiškai išblaškyti. Pirmiausia reguliarinė ka­ riuomenė ir visos sukilė­ lių pajėgos buvo suburtos Vilniui pulti. 462 Kariuomenės žygiai. Rusų valdžia dar prieš sukilimą gabesniuosius žmones buvo ištrėmusi. Radvila. Jonavą ir Šiau­ lius. bet veltui. šiojo. Nuo Vilniaus jie buvo atmušti. kad len­ kai tuojau atsiųs j Lietuvą savo kariuomenės. prieš pereidamas Prūsijos sieną. laukti lenkų paramos. Po kurio laiko Varšuvos sukilėlių priešaky atsistojo M. Trokšdami baudžiavos panaikinimo. Tą pačią dieną 50 raitelių. ir po kruvinų kovų Lenkų karalystės autonomija buvo panaikinta. kad ponai nė negalvoja apie baudžiavos panaikinimą. kuriai vado­ vavo generolas Gelgaudas. Šitas raseiniškių pa­ sisekimas sujudino visus kitus. bet nieko neveikė. Krašto bajorija buvo labai nepatenkinta generolais. Jau vienas jo vardas rodė Len­ kijos sukilėlių bendrumą su Lietuva. vadai nu­ sprendė pulti Šiaulius. nuotaika dar labiau nukri­ to. džiausia tarp jų nesantar­ heroiška sukilėlių vadė. Tačiau puo­ limas nepasisekė. kovo 25 d. Nors atskiri bajorai vadova­ vo ir valstiečių bruzdėjimui. kad Anglija su Prancūzija parems ir juos. jie pirmieji sukilo: rusams pradėjus rinkti re­ krūtus. kur pasirodė di­ Emilija Pliaterytė. Tada K u r š ė n u o s e įvyko paskutinis vadų pa­ sitarimas. nė ką veikti. Tuo pat metu ten buvo atžygiavęs ir Rohlandas. nes len­ kams nesisekė. Pagaliau generolai sutarė savo jėgas perskirti: Chlapovskis ir Gelgaudas turėjo eiti į Kauną. skelbti sukilimo aktus. Rusai liko tik Kaune ir Vilniuje. Atėjus lenkų sukilimo žiniai.).). Komitetas laukė. val­ stiečiai buvo sukilę ir kitose srityse. Gelgaudas pasitraukė į Raseinius. o Rohlandas į Palangą. ir labai greit sukilėlių rankose atsidūrė visa Lie­ tuva. Pirmieji nutarė sukilti ir surašė sukilimo aktą Raseinių bajorai (1831 m. Bet toliau sukilėliams jau nebesisekė. kur turėjo būti atgabenti Anglijoje nupirkti ginklai. kuris turėjo vadovauti Lietuvos sukilimui. Dembinskis į Kuršo pasienį. kai pamatė. Rusams kontroliuojant kelius. Norėdami sukilėlių nuotaiką pakelti. kurie pažiūrėjo į sukili­ mą. jie taip pat negalėjo prisimušti ir prie Palangos. Tuo tarpu rusai atsiėmė Ukmergę. buvo sunku susi­ siekti su Varšuva. Ta­ čiau ir čia nepasisekus. kaip į savo socialinį išsilaisvinimą. Bet sąlygos sukilti buvo labai nepalankios: jam nebuvo dar pasiruošta ir nebuvo ginklų. Tik vėliau. 100 pėsčiųjų šaulių ir 400 valstiečių užėmė Raseinius. Tuojau visose apskrityse ėmė rinktis bajorai. kad prie jo pri­ sidedanti ir Lietuva. iš Rohlando būrio pasi463 . Bet čia sukilėliai buvo rusų kariuomenės iš­ vaikyti ir pabėgo į Prūsiją. — jie pradėjo bėgti iš sukilėlių eilių. užuot kovojęs su rusais. rinkdami jėgas.000 žmonių. V a l s t i e č i ų s u k i l i m a s . Komitetas nežinojo. B a j o r i j o s s u k i l i m a s . Sukilimas Lietuvoje. Kaip tik tuo metu ėmė bruzdėti v a l s t i e č i a i . Bet Chlapovskis. ir visam krašte neatsirado tinkamo vadovauti žmogaus. ir Varšuvoje tuojau susi­ darė iš Lietuvos kilusių bajorų komitetas. Chlapovskio kariuomenei padedant ginklus. tiktai paradavo ir puotavo. Ta­ da buvo išsiųsta į Lietuvą kariuomenės.

Iš pradžių buvo dar paliktas me­ dicinos fakultetas ir dvasinė akademija. buvo konfiskuoti ir visi dvasininkų dvarai (jiems buvo palikti tik maži sklypeliai žemės). padėjęs ginklus. Į ištremtųjų vietas buvo privežta rusų. Ukmergėje. po sukilimo prasidėjo daug smarkesnė Lietuvos rusinimo politika. jo vie­ toje įvedė rusų įstatymus. Tik po sukilimo konfiskuotose ba­ jorų ir dvasininkų žemėse valstiečių būklė žymiai pagerėjo.t. ku­ riuos įtarė dalyvavus sukilime. duodant jiems suprasti. kuri po naujojo (1863 m. Buvo uždaryta daugybė vienuolynų (Kaune. Bet po keleto dienų. Tam tikslui buvo įsakyta paruošti vadinamuo­ sius i n v e n t o r i u s . Rusų kariuomenei jau nebeteko kovoti. Lietuvoje nebeliko jokios stipresnės pajėgos. kurie veikiai visai išnyko — buvo varu suvaryti į pravoslaviją (žiūr. Tokiomis žiauriomis priemonėmis 1831 m. kad tik iš jo tegalima laukti malonių. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfis­ kuoti.). rusai išplėšė ne tik gyven­ tojų namus.500 karių). Panevėžy. — 1832 m. Za­ rasuose. o Kražių mokykla perkel­ ta į Kauną. kurie neprisidės prie sukilėlių. 3 0 465 . prisirišę prie patrankų nusivarė į Vilnių. sukilimą. bet ir bažnyčią. pradėjusi kalbėti apie baudžiavos panaikinimą. Rusai tuo tarpu atga­ beno į Lietuvą daugiau savo kariuomenės. Užimdama miestus ir miestelius. tų dvarų žemę išdalino valstiečiams. jį uždarė. Kėdainiuose ir Jurbarke buvo pastatytos naujos cerk­ vės.girdo šauksmas: „Klastai" — ir vienas karininkas prijojęs nu­ šovė Gelgaudą. nes kunigai taip pat buvo prisidėję prie sukilėlių. o tuos. Lenkijos autonominė karalystė buvo panaikinta. nugalėjęs daugybę kliūčių. kur buvo iškilmingai sutiktas ir už nuo­ pelnus paskirtas Varšuvos gubernatorium. buvo sudrausta. Nebuvo aplenktos nė mokyklos: Kalvarijos. Panevėžio ir Raseinių pijarų bažnyčios buvo paverstos cerkvėmis. o tik sukilėlius gaudyti. į Prūsiją perėjo ir Rohlando būrys. rudenį buvo likviduotas sukilimas. — tas klausimas daugiau jau nebeiškilo. suartinti su Ru­ sija. bajorija. Uždarytų mokyklų vietoje veltui buvo bandomos kurti rusiškos mokyklos: jos neturėdavo mokinių. Rusai nepaliko ramybėje nė Vilniaus u n i v e r s i t e t o . Pažaisly. mokslo priemonės ir t. Lietuva ir Len­ kija buvo nuteriotos. Dar smarkiau buvo pradėti persekioti unitai. Tuo buvo norima atkreipti valstiečių akis į carą. Padaręs tikrai didelį žygį. Privatiniuose dvaruose tebuvo tik suvienodintos vals­ tiečių prievolės. kurie turėjo pasidaryti caro valdžios atrama. panaikino ir L i e t u v o s s t a t u t ą (1840 m. 303 psl. Sukilimas nedavė niekam naudos. Padubysio ir Kolainių mokyklos buvo uždarytos. o Pažaislio vienuolyne apsigyveno pravoslavų vyskupas — archieriejus. tereikalaudama mokėti palyginti labai mažą činšą (bajoriškųjų valstiečių būklė buvo daug sunkesnė). ji viską plėšė ir žudė nekaltus žmones. norėdama užgrobtuosius kraštus. Sukilimo padariniai. Tuo būdu reguliarinės kariuomenės Lietuvoje teliko tik Dembinskio rinktinė (apie 3. Kauno buvusi jėzuitų bažnyčia. Valdžia. Be to. Raseiniuose. Ukmergėje. laikydamas jį to negarbingo žygio kaltininku. Rusų valdžia žadėjo laisvę tiems valstiečiams. o dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilumą. Nukentėjo taip pat ir bažnyčios. ir Dembinskiui nebe­ įmanoma buvo kariauti. Visa tai buvo daroma rusiškajam gaivalui su­ stiprinti. Baudžiavos panaikinimas Valstiečių būklė X I X amž. tačiau tatai buvo vien tik gražūs pažadai. Kaip tik tuo metu Rusų valdžia įkūrė savo uni­ versitetą Kijeve. išžudė apie 80 žmonių. Tačiau tie inventoriai nega­ lėjo daug padėti.). Tačiau jis neketino pasiduoti. Vienu žodžiu. Tik malšindamas 1831 m. bet netrukus medicinos fakultetas buvo panaikintas. 9. Sukilimo numalšinimas. o dvasinė akademija buvo per­ kelta į Petrapilį. Užėmę miestelį. daug žmonių žuvo sukilimo maišaty.) sukilimo pasidarė dar griežtesnė. kuriuose nuo seno buvo surašomos visos valstiečių pareigos.).). Telšiuose ir kt. kuriam ir atiteko beveik visas Vilniaus uni­ versiteto turtas (biblioteka. vidury beveik nepakitėjo. norėdama sudaryti krašte carui atsidavusį visuomenės sluoksnį. Ypač nukentėjo Ašmena. jis laimingai pra­ simušė iki Varšuvos. Kai 1817 m. Dembinskiui išvykus. nes valstiečiai vis tiek pasiliko beteisiai: jei L i e t u v o s fstorija. Valdžia. Inventoriams suvienodinti visose gubernijose buvo įsteigti specialūs komitetai.

pat darbą dirbo speciali komisija visai Rusijai. kuriuo būdu. nes bajorijos tarpe atsirado nemaža baudžiavos šalininkų. ir vals­ tiečiai buvo verčiami dirbti dvare didesnį skaičių dienų ir už tai jokio atlyginimo negaudavo. kuris reakcionieriška jai politikai sudavė didelį smūgį. ką valstiečiai valdą.) valstiečių at­ leidimo projektui pa­ ruošti visose Lietuvos gubernijose buvo suda­ ryti bajorų komitetai. — atsakydami į klausimą. O kaip tik tuo metu. Aišku. 467 . kur dar tebebuvo baudžiava. tačiau jo vyriausybės dėmesį vis nukreip­ davo polit niai įvykiai. kad tai. kad nuo valako turi eiti dva­ rui baudžiavą 3 dienas savaitėje vyras su arkliu ir 1 dieną mo­ teris. Lietuvos komitetų darbas ėjo ne be kliūčių. pavyzdžiui. caras buvo net pramintas „Europos žan.). kurių -darbą turėjo su­ vienodinti centralinė komisija Vilniuje. Mat. kad valstiečiams turi būti leista išsipirkti savo val­ domąją žemę ir pasidaryti jos savininkais. vasario 19 d. Ta čiau dvarininkai šitų nuostatų labai retai tesilaikydavo. Ši­ tos komisijos sudarytas projektas buvo nusiųs­ Caras Aleksandras II tas į Petrapilį. Apie baudžiavos panaikinimą jau galvojo ir caras Mikalojus I.). O tą reakcionieriškumą dar labiau žadino 1830 ir 1848 m. atsiras pigių dar­ bininkų. nebuvo galima atimti valstiečių valdomos žemės. kur tokį (1855—1881 m.). Invento­ riuose. reikėtų pagerinti valstiečių būk­ lę. panaikinus baudžiavą. o v a l s t i e č i a m s d u o t a t e i s ė p e r 4 9 m e t u s i š s i p i r k t i žemę. o 1830—1831 m. revoliuciniai judėjimai Europoje. ir todėl buvo priešinga kiekvienam liberališkajam judėjimui. daugelis ponų valstiečių valdo­ mąją žemę prijungė prie savo dvaru (mat. turėsią būti jiei .s ir palikta). ėjo gandai. už kitų dienų darbus turėjo būti atlyginama nustatyta taksa. Valstiečiais susirūpinta tik po nelaimingojo Krimo karo (1853—1855 m. kuris tėvo politikos nepasisekimus norėjo pataisyti vidaus reformomis. Po karūnacijos visi Lietuvos gubernijų sei­ meliai.daru". Kai ėmė plisti gandai. — ir Rusų užgrobtoje Lenkijoje ir Lietuvoje. Pačios Ru­ sijos bajorija pasisakė neigiamai. Rusų valdžios sluoksniuose buvo įsigalėjusi reakcionieriškoji linkmė prieš visas liberališkąsias sroves. kad pir­ mąja sąlyga jie laiką baudžiavos panaikinimą ir kad jie patys mielai atsižadą savo teisių valstiečiams. Nebuvo tik sutikimo dėl tolimesnio jų li­ kimo. Bet vis dėlto vienur daugumas. Dėl pa­ ramos. kad siaučiant reakcijai. Mat. Rūpestis panaikinti baudžiavą išėjo iš pačios caro valdžios. Juo visoje Rusijos impe­ rijoje buvo p a n a i k i n t a b a u d ž i a v a . Dar per karūnaciją caras įsakė atsiklausti dėl baudžiavos panaikinimo į iškilmes suvažiavusios bajorijos. kad baudžiava būsianti panaikinta. tuo metu Rusijos valdžia buvo uoliausia absoliutiškosios Europos tvarkos saugotoja. y. bet Lietuvos atstovai aiš­ kiai pasisakė už valstiečių atleidimą. mokan­ čiais tik mokesčius.ponas didino prievoles. buvo nustatyta. Anglijai panaikinus įvežamuosius muitus (1846 m. kitur bent dalis bajorų stojo už tai. buvo pra466 sidėjusi didelė javų paklausa eksportui. suteikiamos Europos valdovams kiekvieno revoliucinio judėjimo metu. jie neturėjo kam pasiskųsti.). kad. jų nuomone. kad valstiečius reikia paversti činšininkais. nebuvo kada rūpintis valstiečiais. su kuriais bus galima pakelti ūkį. t. Baudžiavos panaikinimo manifestas buvo paruoštas Petra­ pily ir paskelbtas 1861 m. Tad baudžiavos panaikinimu susirūpino jau naujasis caras A l e k s a n d r a s II (1855—1881 m. —' pareiškė. Lietuvos bajorijos dauguma jau buvo supratusi baudžiauninko darbo neproduk­ tyvumą ir tikėjosi. nes tik Rusija tebebuvo vienintelis Europos kraštas. Po to (1858 m. Be to. bet galų gale visi sutiko. Todėl buvo labai nau­ dinga gerai sutvarkyti ūkį.

) valdymo pradžioje Lenkijai davė šiokių tokių palengvinimų. Baudžiavos panaikinimo vykdymas buvo pačių dvarininkų rankose. Su valstiečiais turėjo būti sudarytos specialios sutartys. vadus pradėjo sodinti į kalėjimą ir tremti į Rusiją. tai iš dalies valstiečių ji turėjo būti atimta. kurių priešaky bu­ vo pastatyti t a i k o s t a r p i n i n k a i . Todėl jie ėmė kviestis į savo dvarus rusų kareivių. Tačiau praėjo paskirtasis laikas (2 metai). Lenkų karalystė faktiškai buvo panaikinta. naikino jų turtą. Bet nei vyskupo įspėjimas. o tokių sutarčių teatsirado vos tiktai keletas. Norėdama nuraminti patriotiškąjį len­ kų judėjimą. nei rusų įvestoji karo būklė nei smarkios bausmės bei areštai ir trėmimai į Rusiją — nieko negelbėjo. Lietuvos bajorija visą laiką sekė lenkais). Jomis buvo norima sukelti patriotizmą. kad dvarininkui turi likti ne mažiau. V a l a n č i u s net išleido savo kunigijai aplinkraštį. sukili­ mas nepanaikino vilčių atgaivinti nepriklausomą Respubliką. Dvarininkai. o didesniesiems nesu­ sipratimams spręsti — visų tarpininkų suvažiavimai. be to. nes jie reikalavo ne­ priklausomybės. pabūgę. Taip pat jis įspėjo kunigus nedalyvauti ruošiamose manifestacijose ir neduoti joms bažnyt