Lietuvos istoriografija

LIETUVOS ISTORIJA
v

Red. A. Šapoka

Vilnius „Mokslas" 1 9 8 9

BBK 63.3(21.) LÎ237

Lietuvos kultūros fondas 1989

Lietuvos kultūros rėmėjai ir skaitytojai dėkoja JAV Lietuvių Bendruomenei už 50 000 dolerių knygos popieriui įsigyti. Kultūros fondui tekęs pelnas (500 000 rublių) skiriamas Lietuvos paminklams atstatyti.
L I E T U V O S K U L T Ū R O S FONDAS SPAUDOS KOMITETAS „MOKSLO" L E I D Y K L A „SPINDULIO" SPAUSTUVĖ Fotografuotinis leidimas Serija leidžiama nuo 1988 metų

LIETUVOS ISTORIJA
RED.A.
-

Š A P O K A

0503020908—107 L M854(08)—89 ISBN 5-420-00631-6 © Apipavidalinimas „Mokslo" leidykla, 1989 Neskelbta

ŠVIETIMO M I N I S T E R I J O S K N Y G Ų LEIDIMO KOMISIJOS LEIDINYS KAUNAS 1936 M.

-

Išspausdinta 17.050 egz.: 13.500 prastesnio, 3.500 geresnio ir 50 numeruotų kreidinio popieriaus.

Nr.

Istoriškoji mūsų rašliava paskutiniaisiais metais gerokai pa­ ūgėjo. Bet ligi šiol dar niekas nebuvo bandęs paruošti platesnę mūsų tautos gyvenimo kelio apžvalgą, kuri sujungtų seniausiųjų ir naujųjų laikų įvykius. Tokio vadovėlio reikalą gyvai jautė tiek visuomenė, tiek mokykla. Ypač dėl jo sielojosi Švietimo Ministerija. Pagaliau p. Viceministerio K. Masiliūno rūpesčiu buvo suburta penketas žmonių, sutikusių imtis to darbo ir su­ tarusių parašyti kiekvienas apie atskirą mūsų tautos gyvenimo laikotarpį. Tuo būdu p. J. Jakštas parašė apie pirmąjį mūsų tautos valstybinio gyvenimo laikotarpį, iki krikščioniškųjų lai­ kų pradžios, dr. Z. Ivinskis — apie sekantį laikotarpį, iki Gediminaičių dinastijos galo; man teko tęsinys — iki nepriklausomo­ sios valstybės galo; p. P. Šležas parašė apie rusų valdymo lai­ kus, o p. P. Klimas — apie nepriklausomosios valstybės atsta­ tymą ir nepriklausomojo gyvenimo laikotarpį. Suprantama, kad penkių žmonių atskirai rašytos dalys negalėjo sudaryti vieningo ir darnaus veikalo. Todėl reikėjo jas visas suderinti, suvieno­ dinti ir surišti. Tas darbas buvo man patikėtas. Kaip ir galima buvo laukti, iš rankraščių pasirodė, kad kiek­ vieno iš bendradarbių turima kiek savotiška pažiūra į visą mūsų tautos praeitį ir, be to, skirstant medžiagą į skyrius, kiekvieno laikomasi kiek kitoniško pagrindo. Tad reikėjo pašalinti ne­ vienodą atskirų faktų interpretavimą ir įvesti vienodą padali­ nimą į skyrius bei skyrelius. Kadangi, pasiskirstant darbą, ne­ galima buvo viską smulkiai numatyti, tai paruoštoje medžiagoje pasirodė nemaža spragų. Teko ir jas užkaišioti. Taip antai, teko dar parašyti įvedamąją dalį ir atskirus skyrius apie Ma­ žosios Lietuvos lietuvių gyvenimą ir lietuvių emigraciją. Kai kur taip pat atrodė reikalinga papildyti atskirų bendradarbių V

Knygų Leidimo Komisijos leidinys Nr. Spaudė „Šviesos" spaustuvė Kaune

\

rašytas dalis — įterpti vieną kitą skyrelį. Aišku, kad bendradar­ biai, rašę atskiras dalis, už jų turinį negali būti atsakingi. Bet juos čia nurodyti, rodos, nėra jokio reikalo, nes taip pat dažnai buvo padaryta didesnių ar mažesnių pakeitimų, papildymų ar išleidimų ir visuose bendradarbių rašytuose skyriuose. Apskri­ tai, vadovėlį tvarkant pirmiausia buvo stengiamasi išlaikyti vieną vedamąją mintį bei vienodą atskirų faktų interpretavimą. Be teksto, dar buvo stengiamasi įterpti į vadovėlį kitokios aiškinamosios medžiagos, būtent žemėlapių, schemų ir iliustra­ cijų. Iliustracijas parenkant buvo laikomasi nusistatymo teimti tikrai istoriškus dalykus (dėl to, pav., pirmųjų mūsų kunigaikščių atvaizdų skaitytojas čia neras) ir meniškosios vertės istorinių paveikslų reprodukcijas. Trūkstant specialių rinkinių, buvo ne­ lengva tatai padaryti, bet pirmąjį nusistatymą vis dėlto buvo galima įvykdyti. Sunkiau buvo su antruoju: nesant geresnių reprodukcijų, kartais tekdavo padaryti kompromisą, nes nega­ lima buvo atsisakyti nuo kai kurių įsidėmėtinų faktų akcenta­ vimo ir iliustracijomis. Imantis darbo, kaip minėta, buvo turima galvoje tiek visuo­ menės, tiek mokyklos reikalas. Abu juos suderinti buvo sun­ koka, todėl teko ieškoti ir čia kompromisinio kelio. Tuo būdu vadovėlio turinys daugiau taikomas vidutiniam skaitytojui inte­ ligentui, o medžiagos paskirstymas bei dėstymas daugiau taiko­ mas mokyklos reikalui. Taigi, mokytojui tinkamai vadovaujant, rodos, nesunkiai galės juo pasinaudoti ir mokiniai. Norėtumėm pareikšti viltį, kad vadovėlis nors iš dalies pa­ tenkins gyvą visuomenės ir mokyklos reikalą, o kartu ir padė­ koti visiems, kurie prisidėjo prie jo pasirodymo. Pirmiausia tenka padėkoti p. Švietimo Ministeriui prof. J. Tonkūnui ir Viceministeriui K. Masiliūnui, kurie daugiausia rūpinosi renkant bendradarbius, o vėliau visą laiką rodė dėmesį dirbamajam dar­ bui ir teikė reikiamos paramos. Taip pat tenka padėkoti Šv. Ministerijos Knygų Leidimo Komisijai už vadovėlio išleidimą. Negalima irgi viešai nepadėkoti p. L. Kuodžiui, atidžiai taisiu­ siam vadovėlio kalbą, ir p. R. Pesiui, braižiusiam žemėlapius bei schemas. A. VI Šapoka

TURINYS
ĮVEDAMOJI DALIS

1 . Tautos istorija i r jos mokymosi tikslas 2. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 3. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai 4 . Lietuvos istorijos mokslas . . . .

.

.

.

.

Psl. 1 1 4 7

PIRMOJI DALIS. PRIEŠISTORINIS LAIKOTARPIS

1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas . 2. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos kr. kultūra 3. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas
ANTROJI DALIS. LIETUVA PRIEŠ SUSIDARANT VIENINGAI VALSTYBEI

11 13 18

1. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje . . . . 2. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai . 3 . Seniausios istorinės žinios apie aisčius . . . . 4. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis 5 . Senovės aisčių sodybos . . . . . . 6. Senovės aisčių visuomeninė santvarka 7. Senovės aisčių religija 8. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki XIII amž.) 9. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines 10. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas 11. Kryžiuočių ordino atsikraustymas Į Prūsus . . . 1. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis . 2. Mūšis ties Šiauliais (1236 m.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m.) 3. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo .

2 0 23 24 26 30 31 34 37 39 41 43 48 50 51 VII

TREČIOJI DALIS. LIETUVOS VALSTYBĖS KŪRIMO LAIKOTARPIS

4. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m.) 5. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas (1253 m.) . 6. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi 7. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų . 8. Mindaugo nužudymas (1263 m.) 9. Lietuva po Mindaugo mirties — 1263—1270 m. 10. Traidenis (1270-1282 m.)
KETVIRTOJI DALIS. LIETUVA, VALDOMA GEDIMINO GIMINĖS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ

52 54 55 57 59 60 61

A. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. Vytenio ir Gedimino laikai 1. Lietuvos būklė po Traidenio mirties 2. Gediminaičių dinastijos pradžia 3. Vytenis (1295—1316 m.) 4. Gediminas (1316-1341 m.) 5. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis . 6 . Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą . . . . 7. Gedimino valstybė 8. Gedimino valstybės santvarka 9. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda II. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. 2. 3. 4. 5. 6. Gedimino įpėdiniai Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių . . Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos santykiai su rusų kr. Algirdo ir Kęstučio laikais Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika . . III. Politinė krizė Lietuvoje 1377—1384 m. 1 . Algirdo įpėdinis Jogaila i r j o politika . . . 2. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis . 3 . Vytauto kovos s u Jogaila dėl tėviškės . . IV. Jogailos ir Vytauto laikai 1. 2. 3. 4. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium . . Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium . Lietuva, Jogailai tapus Lenkijos karalium Lietuvos krikštas (1387 m.) 102 104 108 110 . 95 97 100 79 81 90 90 91 93 63 64 65 67 68 72 74 76 76

•J. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprini­ mas Lietuvoje 6. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila 7. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Astravos sutartis (1392 m.) 8. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės su­ vienijimas 9. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m.) 10. Vytauto savarankiškumo didėjimas 11. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.) 12. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas . 13. Vytauto kovos s u ordinu dėl Žemaičių . . . . 14. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. 15. Karo pabaiga ir Tomo taika (1411 m.) 16. Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės aktai (1413 m.) 17. Žemaičių krikštas (1413 m.) ir vyskupystės įkūrimas (1417—1421 m.) . 18. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos . . . 19. Melno taika (1422 m.) ir Žemaičių ginčo pabaiga 20. Vytauto rytų politika j o gyvenimo pabaigoj . . . 21. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias 22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj . 23. Lucko suvažiavimas (1429 m.), Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis 24. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai 1. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas . 2. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis . 3. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą 4 . Senosios Lietuvos valstybinė santvarka . . . 5 . Senosios Lietuvos socialinė santvarka . . . 6 . Ekonominis senosios Lietuvos gyvenimas . . . VI. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m.) . . 2. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m.) ir jo kovos su Švitrigaila 3. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas 4. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis 5. Jogaila

111 113 117 117 120 121 122 123 124 126 129 131 136 137 139 141 142 143 144 148 150 152 153 159 161 165 168 169 172 173 174 IX

V. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų į krikščioniškuosius

. . .

VIII

B. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. Kazimiero laikai (1440—1492 m.) — pereinamasis laikotarpis 1. Kazimiero išrinkimas d. Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.) . 177 2. Žemaičių kunigaikštystės privilegija 179 3. Kazimiero išrinkimas Lenkų kar. ir 1447 m. privilegija 180 4. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva 181 5. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. Tomo taika 183 6. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais . 184 7. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais . . . 186 8. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais 187 9. Kazimiero asmuo ir jo šeima 189 I I . Lietuvos ir Lenkijos artėjimo laikai 1. Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietu­ vos kunigaikščiu . . . . . . . . 2. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais . 3. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais . 4 . Ponų tarybos įsigalėjimas i r seimai . . . . 5. Aleksandro asmuo ir jo mirtis 6. Zigmantas II (1506—1548 m.) ir jo karai su Maskva . 7. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.) . 8. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona . 9. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis (1544-1548—1572 m.) . . * 10. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais 11. Livonijos prijungimas . . . . . 12. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais 13. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos aktas 14. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis C. Lietuvos vidaus santykiai X V I amž. 1. 2. 3. 4. I. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amž. Krašto valdymo aparatas iki XVI amž. antrosios pusės Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. . Lietuvos įstatymai ir Statutas • Lietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje . . . 229 232 233 236

III. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. Švietimas ir tautiškas susipratimas 2 . Protestantizmas Lietuvoje . . 3 . Jėzuitai Lietuvoje . . . . . 247 250 254

PENKTOJI DALIS. PONŲ IR BAJORIJOS VIEŠPATAVIMO LAIKOTARPIS

A. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka, išmirus Gediminaičiams 1 . Liublino unijos atneštieji naujoviškumai . . . . 2 . Centro valdžia . . . . . 3 . Provincijų valdomieji organai . . . 4. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas . . 5. Kariuomenė 6. Iždas 7. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valst. vadai po unijos 1. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.) 2. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m.) . 3. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m.) elekcija 4. Stepono Batoro asmuo 5 . Stepono Batoro karai s u Maskva . . . . 6. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais . 7. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.) . 8. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis . C. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis L Valstybė Vazų dinastijos laikais (1588—1668 m.) a. Z i g m a n t o V a z o s l a i k a i (1588—1632 m.) 1. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas . 2. Zigmantas Vaza ir jo valdymas 3. 1606—8 m. maištas (rokošas) 4. Bažnytinė Brastos unija (1596 m.) . . . 5. Karai su Švedais dėl Livonijos . . . 6. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais 7. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva . 8 . Zigmanto Vazos valdymo charakteristika . . . . b. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m.) 9 . Vladislovo asmuo i r elekcija . . . . . . 10. Karas su Maskva ir Palianovos taika 11. Santykiai su Švedais Vladislovo laikais . 294 298 300 301 304 309 312 315 315 317 318 XI 256 259 264 265 272 273 274 277 279 282 284 285 289 292 294

191 193 196 198 201 201 205 206 209 212 213 217 218 227

B. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo

II. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai . . v 238 2. Valstybės ūkis XVI amžiuje 243 3 . Žemės reforma XVI amž. — valakų sistema . . . 245 X

12. Ramusis Vladislovo valdymo periodas 13. Ukraina ir kazokai

.

.

.

.

319 320 323 324 326 330 332 333 336 336 337 339 342 343 344 347 349 350

c. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m.) 14. Jonas Kazimieras ir jo elekcija 15. Pradžia 1654—1667 m . karo s u Maskva . . . . 16. Karas su Švedais ir Kėdainių sutartis 17. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m.) 18. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija . II. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas 2. Lietuvos sienos Vazų laikais 3. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais 4. Tikybiniai santykiai Vazų laikais 5. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos XVII amž. . 6. Kitatikių mokyklos 7 . XVII amž. mokyklose mokomieji dalykai . . . . 8. Kunigų ruošiamosios įstaigos 9. Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje 10. Lietuvos visuomenė XVII amž 11. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės; „aukso laisvė" . D. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. Valstybės pakrikimo laikai 1. Laikotarpio charakteristika s .

I Y Švedų antplūdis ir karas su jais 16. St. Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga . 17. Augusto II grįžimas į sostą 18. 1717 m. „nebylys seimas" 19. Karų padariniai Lietuvos ūkiui ir maras (1708—1711 m.) 20. XVIII amž. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui 21. Augusto II valdymo pabaiga 22. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius . 23. Augusto III laikų valstybė 24. Kotryna I I i r Čartoriskių sustiprėjimas . . . . I I . Reformų bandymų laikotarpis 1. Europa XVIII amžiuje 2. Respublika XVIII amžiuje 3. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos 4. Čartoriskių reformos 5. Radomo konfed. ir Čartoriskių ref. apkarpymas (1768 m.) 6. Baro konfed. ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas . 7. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. seime . 8. Valstybės perorganizavimas 1773—5 m. seime . . 9. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai . . III. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. gale 1. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.) 2. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais . 3. Socialinis Lietuvos gyvenimas XVIII amž. gale 4. Ekonominio gyvenimo kėlimas 5. Antanas Tizenhauzas, jo darbai ir nepasisekimai . . 1. Valstybė po pirmojo padalin. iki reformuojamojo seimo 2. Ketverių metų (1788—1792) seimas 3. Ketverių metų seimo reformos 4 . Reformos i r Lietuvos valstybės reikalai . . . . 5. Targovicos konfederacija (1792—1793 m.) . . •. . 6. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m.) . . 7 . Valstybės santvarka p o I I padalinimo . . . . 8. Kosciuškos sukilimas (1794 m.) ir nepriklausomybės galas
ŠEŠTOJI DALIS. LIETUVA RUSŲ VALDŽIOJE

379 380 383 383 384 387 388 390 391 395 396 398 402 404 406 409 412 414 415

355

a . D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m.) 2. Mykolas K. Višniaveckis (1669—1673 m.) ir jo elekcija 356 3 . Mykolo Višniaveckio valdymas i r mirtis . . . . 359 4. Lietuva M. Višniaveckio laikais 360 5 . Jono Sobieskio (1674—1696 m.) elekcija . . . . 361 6. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas . 363 7. Lietuva Jono Sobieskio laikais 365 8. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku . 367 b. S a k s ų d i n a s t i j o s l a i k a i ( 1697—1763 m.) 9 . Augustas I I (1697—1733 m.) i r j o elekcija . . . . 10. Lietuva Augusto II elekcijos metu 11. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo įstatymas" (coaequatio iurium, — 1697 m.) . . . . . 12. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose 13. Augustas II ir jo politiniai siekimai . . 1 . 14. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Valkininkų konfederacija XII 370 371 371 373 374 375

417 419 422 425 427 429 430 431 433 434 436 437 438

IV. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas

A. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. Lietuva pirmoje X I X amž. pusėje 1. D. Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje . 440 XIII

4. . . Santykiai su Šv. . . Krašto gynimo organizavimas Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Kovos su bermontininkais Pradžia konflikto su lenkais Lenkų sąmokslas Lietuvoje (P. Užnemunė po 1863 m. 1905 m. Klaipėdos krašto prijungimas . . . Lietuva vokiečių okupacijoje 4. . . Suvalkų sutartis ir gen. . NEPRIKLAUSOMOSIOS LIETUVOS GYVENIMAS 2. . sukilimas . Didžiojo karo ir valstybės atstatymo laikotarpis 1. . V Tarybos darbai okupuotoje Lietuvoje ir nepriklausomy­ bės paskelbimas II. 6. 7. pradžioje 7 . Valstybės tvarkymas 1 . . 1863 m . III. . Želigovskio smurtas 7 . Lietuvių tremtiniai Rusijoje XIV I I . Galutinis baudžiavos panaikinimas ir valstiečių būklės sutvarkymas 3. . . Lietuvos Latvijos sienos nustatymas . 2. Lietuviai Rusijos Dūmoje Tautos švietimo darbai po 1905 m Tautiškojo sąjūdžio santykiai su nutautusia bajorija . . 8 . . . 11. . sukilimo 5. Mūsų kaimo būklė prieš didįjį karą SEPTINTOJI DALIS. Krašto valdymo reformos panaikinus baudžiavą 4. Kryžiuočių ordino nukariavimai ir jo valstybė . 3 . . Gimnazijos . Baudžiavos panaikinimas 10. Santykiai su Lenkija paskutiniaisiais metais 5. 4. . . . 11. 3 . 9. . . . Nepriklausomybės kovos 1. 2. Valstiečių klausimas X I X amž. 441 442 448 449 455 457 459 465 469 474 476 477 478 480 485 485 486 487 488 492 494 495 497 499 507 510 512 516 518 521 524 526 530 3. Blaivybės brolijos i r j ų uždraudimas . . . . Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. 3. . . gruodžio 17 d. . . 7. Įstojimas į Tautų S-gą ir Lietuvos pripažinimas de jure . .) Vilniaus atgavimas. . Ordino valstybės visuomenė . . Lietuvių veikla Amerikoje.\ Rusų Įvestoji tvarka Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti d. 593 594 596 598 599 603 XV I. Rusinimas per mokyklas 6 . . Tautiškasis atgimimas 1. I I . . 2. Lietuvos k-ją Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje .) . sukilimas . . . ATSKIRTŲJŲ LIETUVIŲ TAUTOS DALIŲ LIKIMAS 576 577 578 582 585 586 588 Lietuvių tautos ploto siaurėjimo istorijos būvyje I. 5. . Savosios valiutos įvedimas . revoliucija ir Didysis Vilniaus Seimas . pradžioje . . Mažoji Lietuva Vokiečių valdžioje 532 534 1. Nepriklausomosios Latvių valstybės įkūrimas . Bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymas 10. 3. 10. Kova su Lietuvos rusinimu ir pravoslavinimu . Mokyklos Užnemunėje 8. 9. Latvių tautos kelias 1. Lietuvos vidaus politinė raida ir 1926 m. 2 . . Karas s u Lenkais i r byla Tautų Sąjungoje . . Rusų valdžios pažiūros j Lietuvą ir rusinimo politika . . Tarptautinių santykių plėtimas 1. 2. 4. Sostu ir Lietuvos Bažnyčios reikalai 6. pradžioje . . . Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. Tautiškas latvių atbudimas . Rusų kolonizacija Lietuvoje B. 3. Specialinės Lietuvos sutartys su kitomis valstybėmis V. Latviai svetimųjų valdžioje 2. . 3. Lietuva didžiojo karo pradžioje 2. O. Lietuviškosios spaudos uždraudimas 9. . . 13. 12. 6. W. .> Tautiškojo sąjūdžio pradžia Kova dėl lietuviškosios spaudos Slaptoji periodinė lietuvių spauda ir jos programa . 4. . 8. . 1831 m . Žemės reforma . Steigiamasis seimas i r konstitucija . Lietuvos rusinimas 1. 2. Tautiškas susipratimas gimnazijose ir kunigų seminarijose Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m. Kovos dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose . 536 540 541 546 549 551 555 557 559 562 568 571 574 IV. Naujoji gadynė . 5. 6. perversmas AŠTUNTOJI DALIS. 5. Šveicarijoje ir kitur .

Lietuvių organizavimosi pradžia J. Lietuvių draugijos J. Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas Istorija yra praeities mokslas. Pavergtųjų aisčių būklė ordino valdžioje . . Mažosios Lietuvos lietuvių kovos dėl savo teisių . 2.3. . Žo­ džiu. Lietuvių suvaržymai XVII amž. . kuriose tenka tautai gyventi. Lietuvių 1. parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią. turi išaiškinti. Mūsų tauta turi dabar daug įvairių — kultūrinių. Dabartinė J. . kaip gyveni­ mas plis toliau. Lietuvių spauda J . 9. Amerikos Valstybių lietuvių būklė . kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos. socialiniai ir politiniai santykiai. J. — būtent skandinavai. Istorijos mokslas tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. Lietuviai kituose pasaulio kraštuose . Emigracijos pradžia 2. . 2monių būdas. . po­ litinių ir tautinių — problemų. 1 XVI 1 . b. istorija turi padėti suprasti ir dabartį. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį. E m i g r a c i j o s p r a d ž i a ir c e n t r a i 1. Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. Emigracijos politika 2. Amerikos Valstybėse . . kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo ap­ linkybės. Lietuvių emigracijos tvarkymas Priedėlių paaiškinimai Bibliografiniai nurodymai Atitaisytinos klaidos c. 7. kaip susidarė dabartiniai kultūriniai. Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVI ir XVII amž. kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. nes senų senovėje lietuviai savo gyvenime apseidavo be rašto. 6 . Lietuvoje XVIII amž. gale . J u n g t i n i ų Amerikos Valstybių 1. Lietuviai Pietinėje Amerikoje 4 . Pačių pirmųjų ra­ šytinių žinių apie lietuvius duoda svetimšaliai. . Lietuvių vokietinimas X I X amž. Lietuviai Šiaurinėje Amerikoje 3. K u l t ū r i n ė 605 606 608 610 611 613 616 620 624 627 Į V E D A M O J I DALIS 1. kurių visų šaknys glūdi praeityje. . Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. 2. ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti. 4. papročiai. 3. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Lietuvos lietuvių veikla ir tautiško susipra­ timo augimas 12. Lietuviai Pietinėje Amerikoje 2 . Lietuviai emigracijoje a. . bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. Tautiškasis judėjimas Lietuvoje ir J. Amerikos Valstybėse . Amerikos Valstybėse 3. paniūros j įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių. 5. 10. . Amerikos Valstybių lietuvių būklė lietuvių išeivių būklė kraštuose 1. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities. Rašto paminklai Lietuvoje gana vėlyvi. Lietuviai išeiviai įvairiose Europos valstybėse . lietuviai . istorijos mokslas rodo. Lietuviškumas ir lietuvių kalba M. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 633 635 636 637 637 638 643 649 651 651 658 lietuviai kituose . 7. Parodydama. Mažosios Lietuvos likimas ordinui žuvus . kuriems tekdavo susidurti su lietuviais. Amerikos Valstybių lietuvių ryšiai su Lietuva 6. Kultūrinė M. Ben­ droji žmonijos istorija nagrinėja visos žmonijos kultūros raidą. 659 663 664 669 670 673 677 687 emigracijos problema Tikrąją tautos praeitj nelengva susekti. 11. Geriausias isto­ rijos šaltinis yra likę s e n o v i n i a i r a š t a i . Vaizduodamas tautos pra­ eitį. . vokiečiai. lenkai LlCtUViM Istorija. Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVIII amž. V. . Istorija ir padeda suprasti savotiškąsias tautų savybes. Ekonominė J. Lietuvių būklė Mažojoje Lietuvoje šiais laikais III. socialinių. bet ir šiek tiek numatyti. tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. 5. kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsi­ tiktinis. A. Lietuviai kituose n e Europos kraštuose . 8. Ji parodo. 4 . d.

kaip jo gintasi nuo priešų. Dar labai didelę reikšmę istorikams turi įvairių svarbesnių įvykių aprašymai. naudojasi d o k u m e n t a i s . valdovų įsakymų. Tie laikai. įrankiai. Daug ką apie senovės žmonių gyvenimą pasako likę į s t a t y m a i . Medžiaginės kultūros palaikai yra išlikę įvairūs senovės žmo­ nių vartoti daiktai. kurs vadinasi a r c h e o l o g i j a . t. Be reikalinių raštų. kurie vyko patiems kronikų autoriams begyvenant. ginklai. Tuo būdu susidarė tokių dokumentų a r c h y v a s . Be to. dvarų inventorių sąrašai. į kuriuos ne­ gali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. todėl.. kuriuose suminimi visi svarbiausi įvykiai. vidurio jau pa2 sirodo ir l a i k r a š č i ų . Kuriam nors laikotarpiui neturėdami ži­ nių. Pagaliau dar vienas neretas ra­ šytinis šaltinis yra įvairūs u ž r a š a i ant pastatų. Tada istorikai griebiasi įvairių nerašytinių m e d ž i a g i n ė s i r d v a s i n ė s k u l t ū ­ ros palaikų. privilegijų. Archeologiniai radiniai (iškasenos) rodo. dažnai tokie rašytojai. Tiesa. Bet labai dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. t. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. norėdami atitai­ syti jų prasimanymus ir klaidas. Šitų istorinių žinių randame jų k r o n i k o s e . paminklų. Dvasinės kultūros palaikai yra kalba. o vėliau — teismuose. Tai p r i e š i s t o r i n i a i l a i k a i . pilys ir pi­ liakalniai). Jei kelios tautos eilę daiktų vadina vienos kilmės žodžiu. Pa­ vyzdžiui. Be to. saugomi jų nuorašai. o nuo X V I I I amž. Nuo XV amžiaus kanceliarijų ir raštų saugomųjų įstai­ gų. pradžioje. kurie paliko rašto paminklų. arba archyvų. kad tų tautų kada nors būta vienos tau- . atskirų į v y k i ų a p r a ­ š y m a i ir veikėjų a t s i m i n i m a i . s e i m ų d i e n o r a š č i a i . kaip žmogaus kadaise gyventa. tai iš to daroma išvada. vadinasi i s t o r i ­ n i a i s l a i k a i s . t. jei svetima tauta kurį daiktą vadina lietuvišku vardu. kurie negali būti tendencingi. Dažnai jų rašytojai papasakoja įvykius tendencin­ gai. arba medžiaginės kultū­ ros palaikai. Nuo XV amž. reikia juos lyginti savitarpy arba su dokumen­ tais. nuo X V I amž. sutartys su už­ sieniais. Pasitaiko klausimų. neturėdami kurio nors savo žodžio. žinomas L i e t u v o s M e t r i k o s vardu. su kuriais kraštais turėta prekybinių ir kitokių santykių. istorijos mokslui dar labai svarbi senovės k o r e s p o n d e n c i j a (laiškai). kurs išliko iki mūsų laikų. Visais tais daiktais rūpinasi specialus se­ nienų mokslas. tai reikia manyti. iškeldami savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. Tai yra savotiškos senųjų laikų istorinės knygos. jei mes. jog ir jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos.t. Tačiau yra laikų. vartojame svetimą. Pačioje Lietuvoje metraščių pradeda rastis tik XV amž. Toliau tokių raštų vis daugėja. tai ir tą daiktą ji bus pasiskolinusi iš lietuvių. K a l b a yra taip pat gana svarbus istorijos šaltinis. Tiksliai jie aprašo tik tuos įvykius. pranešimų iš provincijų ir t. kapų įrengimas ir juose randami daik­ tai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. randa­ mas raštuose. laidojimo būdas. sąskaitos. muitinių knygos ir t. pabaigos jau pradeda rastis įvairių vi­ daus dokumentų: apdovanojimų. o apie anksčiau buvusius pripa­ sakoja visokių pasakų. kitose valstybės įstaigose ir bajorų dvaruose. prie bažny­ čių. kurie nepaliko jokių rašy­ tinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. Tuo būdu archeologinės liekanos papildo istorines žinias. jie prasimano visokių spėliojimų. daug ką iškraipo. o nuo X I V amž. kapų ir t.ir rusai. Bet kronikų ir metraščių duodamos žinios yra labai nepilnos ir netikslios. Priešistoriniams laikams pagrindinis šaltinis ir yra ar­ cheologų randamos ir tiriamos senienos. neturėdami tikslių žinių. Iš jų paminėtini kunigaikščių susira­ šinėjimai su užsieniais (jų ir jiems rašyti laiškai). vidurio didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau vedamos siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų knygos. arba m e t r a š č i u o s e . mokesčių knygos. Ir priešingai. kapai ir t. atsiminimų auto­ riai dažnai įvykius aprašo subjektyviai ir tendencingai. nes jie būdavo rašomi kokiam nors reikalui. spaudoje pradeda rastis a t s k i r ų p o l e m i n i ų b r o š i ū r ų . jau pradeda rastis ir vyskupijose.. žodinė kūryba ir įvai­ rūs papročiai bei apeigos. no­ rint susekti tiesą. d e r y b ų p r o t o k o l a i . Istorikai. Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. todėl tėra tik atsitiktinai išlikusių to meto raštų. pav. pastatai (pav. Lietuvoje iki Jogailos ir Vytauto laikų net didžiojo kuni­ gaikščio dvare nėra buvę kanceliarijų.

v i e n u o l y n u o s e ir senuose d v a r u o s e . kuriose srityse nuo senų laikų daugybė vietovardžių yra lietuviški. 3. t. T u o bildu visas susidaręs archyvas vadinamas L i e t u v o s M e t ­ r i k a . iš senovės dar yra likusių m i e s t ų a r ­ c h y v ų .. Buvusios Kauno gubernijos įstaigų archyvai dabar saugomi Kaune. prietarai ir t. kad ten gyventa lietuvių. Be to. žinoma. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde. ir visoki aktai. atskirai dvasinės kultūros palaikai.. senojoje Lietuvos valstybėje buvo dar t e i s m ų a r c h y v ų . seimų nutarimai ir kiti valdžios il. pasakos. Tikras išvadas čia. Jame buvo saugomos įvairios sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. Nemaža doku­ mentų ir šiaipjau senų raštų yra privačių asmenų rankose. kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. kaip pastebėta. — daviniais. dainos. Iš jų sudarytas vadinamasis C e n t r a l i n i s V i l n i a u s A r c h y v a s . Juose surinkti Vilniuje buvusių rusų valdžios įstaigų dokumentai. Pagaliau labai daug visokių dokumentų yra prie b a ž n y č i ų . kurie surenkami iš privačių asme5 . Kai ką pa­ aiškina ir tautoje likusios apeigos. t. tada nebuvo notarų. Lietuvos archyvas buvo pradėtas organizuoti Algirdo laikais. vadinamose. Mat. gali daryti tik k a l b o t y r o s specialistai. tautosakos kūriniai labai kinta (pav. bet ir visokių sutarčių. senų ir retų rankraščių. Tačiau kritiškasai tautosakos tyrinėjimo meto­ das gali surasti istorinės tiesos pagrindą ir tautosakoje.tai.t. vadinamajame C e n t r ą l i n i a m e V a l s t y b ė s A r c h y v e . eidami iš kartos į kartą. Bet bibliotekose esti nemaža ir šiaip­ jau dokumentų. I š kitų dabar Kaune esančių archyvų paminėtini dar A r k i v y s k u p i j o s . testamentų ir kitokių piliečių dokumentų nuorašai. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai Istorijos mokslo naudojamosios medžiagos yra labai daug ir įvairios. turėjo būti įrašyti į teismų knygas. visi tie archyvai buvo teismuose. jis buvo išvežtas į Rū­ diją ir dabar yra Maskvoje. be to. Lietuvos istorijai svarbiausias yra buvusios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos archyvas.. Lie­ tuvą užėmus rusams. kunigaikščio Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje. kur buvo saugomi miestų valdybų (magistratų) raštai. Be šito Metrikos archyvo. Kaip matome. Nemažas istorinis šaltinis dar yra žodinė kūryba. 4 n vėliau tam tikrose knygose buvo surašomi ne tik dova­ nojimai. pav. ir juos pagimdė tam tikros gyvenimo sąlygos. nes tik kartu su kitais dokumentais jie gali turėti didelę reikšmę. kalbotyros ir t. papročiai ir prietarai. T o ­ dėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. Kad būtų visiems istorikams prieinama. D. juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Jei. kad gautų juridinę galią. m e t r a š č i ų . vienuolynų. jau iš seno ji visa grupuojama ir saugojama tam tikrose įstaigose. yra labai geras krašto praeities liudininkas. ypač originalų. Taigi geogra­ finiai vardai. kurių. Tiesa. iš kurios kalbos yra kilę vietovardžiai. tuo tarpu kiekvienas skyrium dažnai mums nieko nepasako. svar­ biausi iš jų dabar yra Vilniuje. a r c h y v a i s. Rusų valdymo metu taip pat buvo atsiradusių archyvų. a t s i m i n i m ų ir k. nepakeičia nė naujieji krašto gyventojai. jiems tenka naudotis net ir kitų mokslų — archeologijos. atskirai medžiaginės kul­ tūros paminklai. tam tikri įsitikinimai. tai aišku. Į tą archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklau­ somybės galo. Į dabartines bibliotekas pakliūva senovės kultūrinių įstaigų (pav. Mat. y. tad ir jie yra senovės liudytojai. arba t a u ­ t o s a k a (folkloras). burtai. kurios visos turi i r r a n k r a š č i ų s k y r i ų . T u o būdu bibliotekose atsidūrė daugumas k r o n i k ų . K a u ­ n o m i e s t o i r įvairių v a l d ž i o s į s t a i g ų a r c h y v a i . Reikia tik mokėti juos suprasti. Lietuvą užėmus rusams.tos ir kad su tais daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyve­ nant. istorikų naudojami šaltiniai yra labai įvai­ rūs. Iš pradžių čia buvo saugomi tik valdovo dovanojimų raštai. Pagal šal­ tinių rūšis yra steigiamos ir jų saugomosios įstaigos: atskirai ren­ kami ir saugomi rašytiniai paminklai. nors dabar jų ten ir nebebūtų. nustatydami. jie buvo suvežti į Vilnių. Be archyvų. Jie labai daug padeda istorijai. bet ir teismų sprendimai. Rašytiniai šaltiniai saugomi ir tvarkomi tam tikrose įstaigose. kurs tebėr ir dabar. Dabar visi tie dokumentai renkami ir saugomi mūsų valstybės archyve. padavimai. labai daug medžiagos dar saugoma prie didžiųjų b i b l i o t e k ų . Kol buvo gyva valstybė. Šitos nuorašų knygos buvo vadinamos M e t r i k a . mokyklų) ir privačių asmenų bibliotekos. kuriuose buvo saugomos ne tik teis­ mų bylos.

Lietuvos Metrika). atsiminimų ir 1. Kaip renkami ir saugomi istoriniai rasto pamink hi pat saugomi ir archeologų surenkami medziagme kul- l:.nų. arba tautosaka. visada turėjo su Lietuva daug vi­ sokių santykių. lig šiol viską spausdino svetimieji. o vėliau — Lietuvos Bažnyčios orga­ nizavimu). Ir Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur. Dvasinės kultūros palaikai. sugrupuojami ir laikomi specialiuose muziejuose. Mūsų krašto senienos irgi išblaškytos po viso pasaulio mu­ ziejus. o vėliau unijoje su Lenkija. kuriuose yra daug medžiagos ne tik iš Lietuvos išvež­ tos (pav. Tik. Šiauliuose. nes šis kraštas. Tuo būdu atskirais leidiniais i š s p a u s ­ d i n t i i r L i e t u v o s i s t o r i j o s š a l t i n i a i : kronikos su metraščiais. Nuo seniausių laikų Lietuva labai daug turėjo įvairių santykių ir su vokiečių ordinais... Spausdinami padavimai. taip pat yra ren­ kama. Biržuose ir kitur). priežodžiai bei patarlės. Vytauto D. Bet daugiausia medžiagos yra Lenkijoje.1. dai­ nos.Js p a l a L i . Kėdainiuose. Istorinių šaltinių spausdinimas. bet ir susidariusios vietoje. sulenkėję mūsų dvarininkai čia perkėlė savo šeimų dokumentus. daugybė dokumentų. Bet ne prie visų šaltinių (ypač Lenkijoj ir Ru­ sijoj) tuo tarpu dar galima prieiti. Prūsais. Čia visų pirma reikia paminėti R u s i j o s archyvus. kurie. t. o vėlesniais laikais daug medžiagos ten išvežė sulenkėję mūsų dvarininkai. Lietuvos kaimynas. papročių ir apeigų apra­ šymai ir t. ypač jos gausu iš tų amžių. deja. dalis jos per karus buvo išvežta į Švediją. Pas mus tą darbą dabar tvaiko T a u ­ tosakos Taryba ir T a u t o s a k o s Archyvas. todėl labai daug medžiagos yra ypač K a r a l i a u č i a u s . Rusijoj ir Vokietijoj. dabar spe­ cialiai spausdinami. turėdami savo tikslų. Pagaliau tų pačių dvarininkų ne­ maža jos išvežta j Prancūziją. bet tuo pasinaudoja ir istorikai. o kita susidaro ten savaime. Daug tos medžiagos visada esti saugoma kitų kraštų archyvuose ir bibliotekose: dalis jos ten atsiduria karo metu. Toksai rankraščių skyrius yra ir musų V y t a u t o D. Pav. Taip pat nuo senų laikų Lietuvos valstybė turėjo daug reikalų su popiežium. Jie aprašomi. D a n ­ c i g o ir B e r l y n o archyvuose. Italiją ir Vokietiją. 6 Senienos. Archivuose esantieji svar­ biausi šaltiniai. V a r š u ­ v o s ir K r o k u v o s archyvuose. Svetimų kraštų archyvai. 7 . Lie­ tuvoje dabar kuriamas centralinis V y t a u t o D i d ž i o j o M u z i e j u s Kaune. Muziejus. Rusija daug jos išvežė. rūšiuojama ir spausdinama. kad būtų lengvai prieinami istorikams. unijos laikais nemaža jos pa­ teko į Lenkiją. pasakos. valstybėms bendraujant. Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. Tik dabar nepriklau­ somoje Lietuvoje jau patys lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. bet ypač daug jų yra Lenkijoj. Mums itin svarbūs archyvai tų kraštų. o vėliau—su vad. U n i ­ versiteto Bibliotekoj. Be to. Panevėžy. Visa tai svarbu daugeliui kitų mokslų. kai buvo rūpi­ namasi Lietuvos krikštu. užėmusi Lietuvą. kurie praeityje turėjo santykių su Lietuva. Nemaža muziejų yra ir provincijoj (Klai­ pėdoj. todėl nemaža medžia­ gos yra ir V a t i k a n o ar c h y v e (iš tų laikų. kai Lietuva gyveno susirišusi. Telšiuose. dažnai tendencingai parinkdavo šaltinius.

Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepri­ klausomojo gyvenimo laikais. Todėl jų isto­ rikai stengėsi iškelti savo tautos 9 Teodoras Norbutas (1784—1864 m. įrodyti. o ne isto­ rinė tiesa. lenkai ir vo­ kiečiai. y.). Toliau Lietuvos istoriją tyrinėja tik X I X a. todėl jo veikalas nepasižymi moksliškumu. todėl Ir istorijoje jie ieškojo argumen­ tų šitai savo tezei paremti. pridėtas prie jo „Kronikos" sios jų buvo rašomos ta pačia 1582 m. Jis buvo inžinierius. O naujiesiems lenkų istorikams labiausiai rūpėjo iš­ garbinti kultūrinę Lenkijos mi­ siją.). kurie nors ir kalbėjo lenkiškai. Iš šito periodo Lietuvos istorikų. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai.) pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija. reikia paminėti Lydos bajorą T. Tiesa. Lietuvos Istorijos tyrinėjimas perėjo į ru»ų ir lenkų rankas. XVI amž. Tą darbą tęsė Vilniuje susibūrę uždaryto universiteto auklėtiniai ir kiti švie­ sesni Lietuvos bajorai. Vokiečiai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tiks­ lais. todėl sten­ gėsi parodyti didingą savo kraš­ to praeitį. O vysk. kuris nuo 1835 iki 1841 m. Jiems. N o rb u t ą. viršelinis lapas. rašyti lietuviškai. žinoma. lenkiškai buvo rašomi Lietuvos istorijos veikalai ir anksčiau. tas d. V a l a n č i u s pa­ rašo Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t.). Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas bu­ vo tendencingas. gale (1582 m. „Lietuvos istoriją" — 2 t. pirmiau­ sia rūpėjo savo tikslai. pusėje kaunietis jėzuitas A. Motiejus Strikauskis. viduryje at­ siranda visa eilė tokių kronikų. Keletas jų duoda net ištisą Lie­ 1548-1582 ra. kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška. D a u k a n t o . Rusai domėjosi Lietuvos Istorija dėl savo politikos tikslų. rusų valdžia uždarė Vilniaus universitetą. Nuo tos ten­ dencijos Lietuvos istorija pra­ dėta valyti tik paskutiniais lai­ kais.4.). ypač po antrojo lenk8 mečio (1863 m. Vilniaus universiteto metu. Kai 1832 m. pavadintą „Lietuvių tautos istorija". Dancige). Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos" I d. bet iš šito tarpo išeina ir pirmieji veikalai. len­ kiškai parašyta (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamojo) lenko S t r i k a u s k i o . nukariavę lietuvių gimines. tačiau labai mylėjo savo kraštą ir didžiavosi jo garsia praeitim. Bet apie X I X a. Antroje XVI a. kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai. kad ji sudariusi su Lenkija vie­ ną valstybę ir kad jos visuo- A. Seniausieji Lietuvos isto­ rijos raštai prasideda Vytauto laikais. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. Tai pirmosios Lietuvos kronikos. o ne istorikas. „Būdą senovės lietuvių". Jiems rūpėjo įrodyti. leidimo). t. . XVI amž. Daugumas jų rašo lenkiškai. išspausdino didžiulį 9 tomų vei­ kalą.). kad lenkai apšvie­ tę „barbarus" pagonis lietuvius. buvusi rusiš­ kos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė. tuvos istorijos apžvalgą. vidurį. Lenkai ėmė rūpintis Lietu­ vos istorija. V i j ū k a s K o j e l a v i č i u s parašė lotyniškai Lietuvos istoriją — „Historia Lituana" (2 t. norėdami sugriauti rusų tezes ir įrodyti.ubas buvo apleistas. kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. Jie Lietuvos pasieny atsi­ rado kaip atėjūnai. menė buvusi lenkiška. jo sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. Pirmo­ (Raižinys. kai ją pradėjo tyrinėti pa­ tys lietuviai. kai rusų val­ džia išdraskė visus Lietuvos bajorų kultūros židinius. rašiusių lenkiškai. gudų kalba. kuris parašė net kelis Lietuvos isto­ rijos veikalus („Darbus senovės lietuvių ir žemaičių". bet tada rašė daugiausia iš Lie­ tuvos kilę bajorai. kad Lie­ tuva buvusi jų kultūros įtakoje. kad seno­ vės didžioji Lietuvos kunigaikš­ tija. (Istorija spausdinta 1650 m. Lietuvos istorijos mokslas Pirmieji Lietuvos istoriją pradėjo moksliškai tyrinėti sve­ timšaliai — rusai.

kaip matėm. Seniau tas atsi­ likdavo dar dažniau. Antai Lie­ tuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant. y. ir čia augo šiltųjų kraštų auga­ lai. po kelių dešimčių tūkstančių metų. Pir­ miausia ledynas atslinkdamas išvagojo ir išrausė paviršių. Bet per paskutinius 800. Lig šiol. slinkdamas į pietus. ji vėso ir klojosi pluta. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. kad jie turį istorinių teisių visam Pabaltijy. Amžiams bėgant. PIRMOJI DALIS Priešistorinis laikotarpis 1. kitaip sakant. kaip žinome. kurio storis siekė net 2 klm. Lie­ tuvos istoriją rašė svetimieji. atsirado augalų ir gyvulių. Dabar vokiečiai net stengiasi įrodyti. bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn. Todėl turės dar kisti supratimas ir pažiūra į daugelį mūsų praeities klausimų. Da­ bartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros peri­ odų. iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė ma­ sė. atiduodama šilimą šaltai erdvei. ir dar nedaug jo tenudirbta. Jos amžius. ledy­ nai ištirpo. klimatas vėl atšilo. skaitant metais. bet pas mus. bus jau milijoninis. paskui ištirpdamas jis apklojo žemę iš visur suneštomis nuosėdomis ir pagaliau žemės paviršių galutinai aplygino tirpstančių ledynų 10 11 . Mūsų krašto paviršių galutinai suformavo tie ledynai. kad jų užgrobtos žemės priklau­ sančios jiems teisėtai ir kad jie turį teisių net didesniems plotams. ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledy­ nas. Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis. Vė­ liau. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas Žemė. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti. Šis darbas pradėtas dar visai neseniai.nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimą. t. jis vis didėjo ir. — kiekvieni vis savo tikslais: rusai stengėsi įrodyti. jūros ir sausumos svyravimai. o vokiečiai norėjo įrodyti. Žemės pluta. ne viskas dar išaiškinta.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė l e d y n a i . Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma. Lietuvoje. jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. ir visam Pabaltijy tėr buvę vos du. bet paskui šaltis pasikar­ tojo iš naujo. lenkai — kad ji buvusi lenkiška. nors labai jau sustorėjusi. Todėl dabar lietuvių istorikams tenka iš naujo pervertinti visus tuos svetimtaučių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį. o ypač Lietuvai grįžusiam Klaipėdos krašte. Ilgainiui. raukšlėjasi. kokia ji tikrai yra buvusi. kad Lietuva buvusi rusiška. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai. iškylant ir nusi­ leidžiant. apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą. Dabartinė Lietuvos istorijos būklė.

kaulo ir rago įrankiais. mito žvėriena ir žuvimis. Kadangi ledy­ nai tirpo ne vienu laiku. pr. ir jis pasuko j šiaurę Kauno link. kai mūsų kraštų augalai ir gyvuliai buvo panašūs į dabartinio Ledynuotojo vandenyno sričių tundros gamtą. buvo daugybė susitelkusių vandenų. Dabartinis Nemuno aukštupys tada tebetekėjo į Dniepro baseiną. Vienintelis pri­ jaukintas gyvulys tuomet buvo šuo. Ta­ da pakeitė savo tėkmę Neris. kad takoskyra. kurs tada vartojo prastai apdoroto akmens įran­ kius. tekančio į vakarus. vanduo tekėjo priešingai šiandieninei Nemuno tėkmei — j pietus. kur tada buvo sausuma. Klimatas tuomet jau bu­ vo panašus į dabartinį.) kultūrai yra charakringi įvairūs žalvariniai kirviai. Ledams pasitraukus toliau į šiaurę. lig tol buvęs klajūnas. Kr. Bet ir jai susidarius. Beje. buvo prarausta. irgi priešingai šiandienineei jo stėkmei. Kristų. Jie sustodavo trumpam laikui gyventi smiltynuose. Tokiose vietose dabar užtinkama jų buvusių stovyklų žymių su charakteringais titnago. rytų Lietuvos vandens dar ilgai tekėjo senosio­ mis vagomis. Ten šis vanduo susiliedavo su dabartiniu Merkiu. Dabartinę išvaizdą kraštui davė antrasis ledynas. taigi— į rytus. Ledyno vanduo tuo tarpu tekėjo j Vyslos ir Dniepro baseinus. pradeda dirbti žemę. 13 12 . žmogus išmoksta juos dailiai nušli­ fuoti. Jos ryšys su Merkiu nutrūko. Nemuno žiotys tuomet buvo labai plačios. Jūros pakrašty ir dideliam dabartinės jūros plote. Į jj taip pat pa­ tekdavo ir ta srovė. Tuo būdu susiformavo dabartinės centrinės Lietuvos vandenų vagos. Lietuvoje ledyno storis buvo apie 150 metrų.000 m. kad tuo laiku čia gyveno žmogus. todėl negalima teigti. neprasimušdamas srovėmis. T i k apie vidurį antrojo tūkstantmečio prieš Kristų į Lietuvą patenka patys pirmieji žalvario dirbiniai. tai srovė čia buvo daug greitesnė ir vis didėjanti. Lig šiol taip pat nėra surasta jokių žmogaus gyvenimo palaikų ir pirmajam periode po ledynų. Todėl tas laikotarpis vadinamas s e n e s n i o j o a k m e n s a m ž i a u s ( p a l e o l i t o ) l a i k o t a r p i u . Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos krašto kultūra Pabaltijy dar prieš ledynų laikotarpį buvo labai šiltas klima­ tas. pra­ laužęs Gardino aukštumą. Šiai ž a l v a r i o am­ ž i a u s (maždaug 1500—500 m. dabartine Nemuno vidurupio vaga. Darbo įran­ kiai taip pat žymiai pagerėja. Nemuno žemupys tebebuvo po ledais: žemutinė jo vaga susidarė vėliau. Iš čia. Kr. Lietuvoje jokių ši­ tos kultūros palaikų nesurasta. Čia vešėjo amžinai žaliuojantieji augalai ir gyveno keisčiausi didžiuliai gyviai. sudarė dabartines mūsų upių vagas. vanduo sudarė gilius ežerus. o į pietus ir į rytus tekančios srovės silpo. augo ypatingos veislės pušų ir eglių.000 iki 3. Tarpledyniniame laikotarpyje čia buvo ir didžiųjų mamutų. kuri tekėjo į pietus dabartine Nemuno vidur­ upio vaga. o kai kuriose ledyno išgręžtose daubose. Kadangi iš minėtų Kauno apylinkėje buvusių vandenų šita vaga pasiekti jūrą buvo daug arčiau. atsirado dabartinė žemutinio Nemuno vaga. arba n e o l i t u . Pirmieji žmonės mūsų krašte jau neabejotinai gyveno v i d u r i n i o j o a k ­ m e n s a m ž i a u s ( m e z o l i t o ) laikotarpiu. Neolitas Lietuvoje tęsėsi maždaug iki 1. o jūra ilgą laiką buvo daug arčiau: ji siekė net dabartinę Tilžę ir Jūros upę. jo pakraštyje. pr. apie Kauną. Kai ledynas dar tebebuvo apklojęs Žemaičius. žmonių gyvenime atsiranda naujų per­ mainų. kuris tada buvo didžiausia vandens nutekamoji vaga. kartu su Merkio vandenim pri­ sijungė prie Nemuno žemupio. bet tirpo palengva iš pietų į šiaurę. sky­ rusi tekančias iš čia į rytus ir j vakarus upes. Kita srovė tekėjo da­ bartine Neries vaga. bet. kurios dabar mums atrodo slėniais. 2. Po kiek laiko dabartinis Nemuno vidurupis pralaužė Alytaus aukš­ tumą ir. tampa sėslus. sėti javus ir auginti naminius gyvulius. iš kurių gausingų sakų laiko būvyje susidarė mūsų gintaras. pr. Žmogus. Pagaliau vanduo tiek nuslūgo. Šio periodo Lietuvos gyyventojai buvo klajokliai. pr. Kr. Ki­ tur Europoje kartu su mamutais tarpledyniniais laikotarpiais gy­ veno ir žmogus. tai paskučiausiai nuo ledo atsipalaidavo žemaičių kraštas. Tuo met ištirpęs ledyno vanduo nutekėdamas išrausė didžiules vagas.000 m. upių bei ežerų pakrantėse ir miškų aikštėse. Šis laikotarpis vadinamas n a u j u o j u a k m e n s am­ ž i u m i . o juo — į Vyslą. Visas tas vanduo patekdavo į Bugą. kuris tęsėsi maž­ daug nuo 10.500 m.vanduo. ietys ir vienas kitas papuošalas. pakeitęs tėkmės linkmę. Tačiau jis galėjo ir gyventi: jo kultūros pa­ laikus galėjo sunaikinti užslinkę ledynai. Apie 3.

13—15 titnaginiai iečių galai.Lietuvos akmens amžiaus dirbiniai: 1—4 kauliniai harpūnai. ant kurio su kitu akmeniu trindavo pabertus grūdus. . 23 puodas. 1 5 .1 0 kirviai. 22. 24—31 kirviai. 9 apskaldyto titnago įrankis. 1 9 . — savotiškos girnos. 7—8 kauliniai kirvukai. 24 akmuo. 16—17 gintariniai amuletai. 18—22 gintariniai papuošalai. 14. statulėlė. 1 1 .2 1 iečių galai.2 1 papuošalai. 10—12 akmens kirvukai. Lietuvos žalvario (bronzos) amžiaus dirbiniai: 1 . 5—6 kauliniai durklai.1 3 kalavijai.

Bc Ealvarinių dirbinių. rastas Kaune. Kr. kaip apie 500 m. tuo metu gana dažnai dar būdavo var fcojami akmens ir kaulo Įrankiai. atkasti Mažojoje Lietuvoje. Lietuvos Istorija. tiktai pirmaisiais amžiais po Kr. Iš šio laikotarpio turime daugybę kapų. 2 17 . Naujojo akmens amžiaus kirvukas su kotu. Geležis Lietuvoje pradedama vartoti ne anksčiau. Akmenimis apkrauti senovės kapai. gražia ir savita g e l e ž i e s a mE i a u s kultūra. Iki mūsų eros pradžios teturime labai maža senolioi kultūros liudininkų. Lietu­ v o j e susiduriame su turtinga. pr.

kad jau nuo naujojo akmens am­ žiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai. Mat. Tas geografinis terminas reiš­ kia Baltijos pajūrio tautas. aestiorum gentes). Iš jų tegalima nustatyti. Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo. kuo ver­ tėsi. po Kr. o iš lavonų laidojamo būdo galima su­ sekti pažiūras į pomirtinj gyvenimą. kokių turėjo ištaigų. Išilginis kapo (I—II a. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda. estai ir suomiai. tai vis tiek jis mums šiandien nebe­ žinomas. mums visiškai negiminiškos tautos: lybiai. kai kalbėdavo apie lietuvių kilmės tau18 19 . kas jie tokie buvo. tas. ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas. Lig šiol svetimšaliai. Aistmarės Prūsuose). Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas T a c i t a s savo veikale „Gevmania"'. Jis juos vadina aisčiais (aestii.kurie parodo ne tiktai mūsų sentėvių medžiaginę kultūrą.) piūvis. argumentuodami tuo. vartodavo baltų tautų terminą. yra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pav. bet ir jų pomirtinio gyvenimo tikėjimą. Lavonas. Kadan­ gi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo. tai reikia manyti. Šitame periode atskiros mūsų kiltys jau išeina į istorijos šviesą. Gale galvos puodai su maistu. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius su Būga visas tas gimines vadino aisčiais. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas Visi minėti kultūros periodai susekami tik iš archeologinių palaikų. kur jie gyveno. gana sunku pasakyti. kad taip jas vadina senieji viduramžio raštai ir kad ten. kiekviena tauta pa­ prastai turi savą skirtingą kultūrą. bet. taigi raštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis. nerodo tautų pasikeitimo nė istorinių laikų šaltiniai. palaidotas iš medžio išskaptuotame grabe. ku­ rios tautos buvo. tai ten aiškiai matyti ir kultūros pasikeitimas. 3. kaip žmonės gyveno. Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to.. o kad ir turėjo. kad juo dažnai pažymimos ir kitos.

). ir jų vardas išnyko. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę. Ry­ tinės jų sienos nėra aiškios. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. Aisčiai. kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariau­ tas vakarinių aisčių kraštas. Kada ir iš kur aisčiai atsikraustė į Pabaltijį. 20 Lietuvių kiltys. Aisčiams jie visiškai ne giminės. aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiem­ galių gyvenamame plote. Slanimo ir Brastos — gyveno s ū d u v i a i . Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. mums gerai žinomais. Bet prasidedant istoriniams laikams. t. vakarinių aisčių siena vakaruose buvo Vyslos upė. kaip ir beveik visi Europos gy­ ventojai (germanai. artėjo prie Berezinos aukštupio ir prie Dysnos Latviai. gyveno s ė l i a i . gyveno k u r š i a i . o pietuose jų siena ėjo pagal lenkų mozūrų sodybas. Pir­ moji. siekdami dabartines Utenos ir Zarasų apskri­ tis. į kairę nuo Dauguvos žiočių. Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. 21 . arba j o t v i n g a i . o į šiaurę nuo jų. laikais. Klaipėdos krašte ir Kurš­ marių pakrantėmis. tai iš jų visų susiformavo latvių tauta. maždaug iki dabartinės Estijos sienos. Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje. nuo jų į šiaurės rytus gyveno tos aisčių kiltys. Kadangi vokiečių ordinas buvo pa­ ėmęs į savo valdžią ir Estiją. dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi. kairiajame Dauguvos vidurupio krante. kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. romanai ir kt. dabartiniam Suvalkų krašte. Kai X I I I amž. Toliau nuo jų. mokslo vadinamų u g r i a i s s u o m i a i s . Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje Pirmosios mus pasiekusios istorinės žinios liudija aisčius jau gyvenus tose pačiose vietose. vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais. slavai. daugumas šitų kil­ čių pateko į vokiečių ordino valdžią. nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kil­ tys. Čia dabartinėje savo vietoje. jie jau gyveno Baltijos pakrantėse. y. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje. tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas. kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų.. t. Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių paverg­ tas kraštas. tarp Vyslos ir Dau­ guvos upių ir dar už Dauguvos. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. tai ir ji buvo vadinama tuo pačiu Livonijos vardu. O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. dešiniajam Dauguvos vidurupio krante gyveno l a t g a l i a i (taip šitų sričių gyven­ tojus vadina senieji raštai).ANTROJI DALIS Lietuva prieš susidarant vieningai valstybei 1. tai pirmiausia jie susidūrė su lybiais. jie užėmė visą Neries aukštupį. y. Jie buvo įsi­ kūrę beveik visam pajūry. kur jie gyveno ir vėlesniais. į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių. Prūsų. y. kairiajam Nemuno krante. Dauguvos žiotyse ir dešiniajam jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta — l y b i a i .—maždaug iki dabartinės Lat­ vių sienos. kurių tik vakariausios bu­ vo vadinamos prūsais. { pie­ tus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingų gyveno a u k š t a i ­ č i a i . kur teka Deimenos ir Alnos upės. o dar toliau gyveno tos kiltys. Vėliau nuka­ riautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi va­ dino prūsais. priklauso prie tos pa­ čios i n d o e u r o p i e č i ų . gyveno žemaičiai. gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų. Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje. pietinėje Mažosios Lietuvos da­ lyje. iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. X I I I amž. Prusus sudarė keletas kilčių. kairiajame Dau­ guvos žemupio krante — ž i e m g a l i a i . Todėl dabartinė Latvija va­ karų Europos raštuose buvo pradėta vadinti L i v o n i j a . — lygiai taip. lig šiol mokslas dar nėra nustatęs (yra tik keletas hipotezių). — maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko. tautų grupės. Tų kraštų vardai pradėti skirti tik X V I amž. t. Kai ši­ tuose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misijonieriai. į pietus. arba a r i j ų .

pačiam jos pakrašty. Nuo jūros latvius skyrė lybiai. Tas kraštas sudaro beveik vieną ištisinę lygumą. Ry­ tuose aukštaičiai susisiekė su gudais. Geriau buvo įsikurti aukštesnėse Žemaitijos ir Aukštaitijos lygumose. todėl čia gyventojų buvo tirščiau. kurių sody­ bos susisiekė su prūsų giminių ir jotvingų sodybomis. gi­ riomis apaugusios pelkės skyrė aukštaičius nuo Padauguvio giminių. aisčiai galėjo turėti tik retų. 2. Su tolimaisiais Europos pietumis. t. Yra dar kiek aukštumų Vilniaus srityje ir Žemaičiuose (Telšių apskrity). Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte. Senieji aisčių kaimynai vakaruose buvo lenkams artimi pamarėnai (už Vyslos). Jūrininkyste ais­ čiai nesivertė. Aukštumų čia yra tik rytinėje Lietuvos da­ lyje. Pirmiausia jiems bus tekę susidurti su įvairiomis rusų giminėmis. Gyventojų čia buvo palyginti reta. Su tais pačiais gudais ry­ tuose ribojosi latgaliai. Jie gyveno tik sausesnėse girių aikš­ tėse. tolimojo pasaulio pasižiūrėti nenuplaukdavo. kur dar prieš Kristų graikai ir romėnai buvo sukūrę aukštą kultūrą. o kitos j rytus (Dniepro baseino upės). Aisčių santykiavimas su kitomis tautomis prasidėjo gana vėlai. y. Dabar­ tinėj mūsų Suvalkų krašto lygumoj. Dar toliau į pietus jotvingai ribojosi su lenkais ir Voluinės rusais. Tokie santykiai tęsėsi iki X I I I amž. Didžiulės. Šiaip visas kraštas yra ištisa lyguma.o Latvija galutinai nustota vadinti Livonija tik susikūrus nepri­ klausomai Latvijos valstybei. Kitas sienas sudarė jūra. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai Aisčių kraštas. Jie gyveno sunkiai įžengiamam krašte. Rytuose nuo gudų juos skyrė didžiulės sausos girios. kada susikūrusi lietuvių valstybė pradėjo su jau anksčiau įsikūrusiomis lenkų ir rusų valstybėmis varžytis dėl žemių. atsitiktinių santykių (jie galėjo parduoti romėnų pirkliams nebent savo gražųjį gintarą). Ypatingai pelkėtos buvo jotvingų gyvenamos pietinės sritys ir jų šiaurinė dalis. paliai Baltijos jūrą. iš kur vienos upės pradeda tekėti į vakarus (Nemuno baseino upės). ir tai tik grobiamųjų karo žygių metu. 23 .. pietuose buvo mozūrai. — ten. Mažojoj Lietuvoj ir didelėj Prūsų daly buvo pilna nepereinamų pelkių ir girių. Gyvesni aisčių santykiai su kitomis tautomis prasideda vos nuo IX amž. kuri senovėje buvo apaugusi didžiulėmis girio­ mis ir daug kur buvo labai pelkėta. į šiaurę nuo latgalių gyveno estai.

aisčių gyvenamieji kraštai jau buvo vis dėlto žinomi. Įdomiausiai minimi aisčiai IX amž. Visų nenusisekusių X — X I I I amž. todėl susirūpinta ir pagonių aisčių krikštu. būtinai pami­ nėdamas ir jų gintarą.Vikingai. t. Po to vikingai čia daugiau jau nebeįsikūrė. Nuo tada pradeda rastis kaskart vis daugiau istorinių žinių apie aisčių gyve­ nimą ir jų kovas už savo nepriklausomybę. Tad nemaža tokių sodybų buvo ir Padauguvy. kurios yra anapus jų imperijos sienos. su kuriomis aisčiams teko su­ sidurti ankstyvaisiais istoriniais laikais. Tuo būdu mes randame vieną kitą kartą romėnų paminėtus ir tuos kraštus. yra I amž. Jie buvo užplūdę visą Europą. Kurdamas savo imperiją. Tad labai ilgai senųjų kultūrų tautoms ais24 čių kraštas buvo mažai težinomas. Ilgainiui paliai šitą kelią atsirado vikingų so­ dybų: tai buvo sodybos žmonių. tuo metu jau visa Europa buvo krikščioniška. kurie būtų traukę se­ nųjų tautų pirklius. kaip tiktai čia gyvenusios aisčių giminės. kurs duoda plates­ nių žinių apie aisčius. Keliautojai mums paliko savo kelionių aprašymų. t.už germanų ir slavų. romėnams natūraliai kilo klausimas. X I I I amž. jo agentai sužinojo. Todėl. jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams. Tuo būdu jie pasiekė ir aisčių gyvenamus kraštus ir čia pajūriuose pristeigė savo ko­ lonijų. kai Roma nukariavo didžiąją Europos dalį. kurios yra anapus germanų. ku­ rios X amž. saugančių upe keliaujančius pirklius nuo plėšikų. žinoma. Savo veikale „Germania". Mat. tikybą. ieškodami turtų ir valdžios. kad už slavų gyvena dar lietuviai. Ypač dažnai minimi aisčiai Skandinavijos kronikose ryšium su gotų karo žygiais. Jų pirklius į šituos kraštus traukė jau iš seno žinomas ir Romoje labai brangintas Pabaltijo g i n t a r a s . 3. pradžioje Vakaruose ran­ dame pirmą kartą paminėtą l i e t u v i ų v a r d ą (lig tol buvo minimi tik apskritai aisčiai). mi­ sijų atgarsiai yra išlikę ir raštuose. Romėnams Pabaltijys. Vieni jų atsikraustė į Padauguvį (ka­ lavijuočiai). gale gyvenęs romėnų istorikas T a c i t a s . galėjo padaryti ne kas kitas. Karolis norėjo žinoti. tu­ rėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija. Būdami nepaprastai karingi. kai Karolis pasiekė slavus. y. būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų. iš kurių taip pat šį tą sužinome apie aisčius. kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. Tačiau šitas vikingų įsigalėjimas mūsų kraštuose buvo neilgas: X amžiuje visos jų sodybos buvo sugriautos. Tuomet romėnų raštuose pradeda rastis jau platesnių aisčių paminėjimų ir trumpų jų gyvenimo aprašymų. ir todėl apie seniausią aisčių praeitį ir jų gyvenimą nedaug teturime žinių. Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia. jie veržėsi į pasaulį. kalbėdamas apie tautas. ir aisčių santykiai su skandinavais nutrūko. skiriantį tų upių aukštupius). Buvęs Prūsuose. Be to. Vietomis tų sodybų palaikų atrandama ir giliau aisčių gyvena­ mame krašte. o kiti į Pavyslį (kryžiuočiai). o vėliau atei­ vių vokiečių valstybėms. drauge su krikštu buvo gavusios ir raštą. Viduramžio žinių apie aisčius pasitaiko daugely to meto kronikų. Jų kraštas neturėjo jokių ypatingų turtų. Seniausios istorinės žinios apie aisčius Aisčiai gyveno labai nuošaliai nuo senųjų Europos centrų. Pirmas. Tas prane­ šimas yra išlikęs iki mūsų laikų. Gausiau žinių apie aisčius pradeda rastis nuo X amž. jūrininko V u l f s t a n o pasakojime. Ka­ dangi su tomis valstybėmis aisčiams labai dažnai tekdavo ka25 . aisčių kaimynijoje tuo metu jau buvo susikūrusios lenkų ir rusų valstybės. o rytuose gudai. y. į aisčių gyvenamuosius kraštus atsikraustė vokiečiai ir čia sukūrė savo valstybes. buvo ateiviai skandi­ navai ir slavai: pietuose lenkai ir voluiniečiai. iš kur į Romą buvo gabenamas gintaras. arba n o r m a n a i s. Tuo būdu pirmosios tautos. Vienas iš jų svar­ biųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras (čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą. Skandinavai. aisčiams dar teko susidurti su ateiviais iš už jūros — su v i k i n g a i s . Tą. IX amž. Bet prieš įsikuriant lenkų ir rusų. Vė­ liau. Tokių sodybų — pilių — buvo ir visam Baltijos pajūry. kas gi gyvena už tų tautų. jis gana smulkiai nupasakoja aisčių gyvenimo būdą ir papročius. Ten jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą.

kriaušių. sorą). nes jų jau teikia ir vokiečiai. ančių. slyvų. o klimatas palankus žemės ūkiui. Kaip ir visoms pasaulio tautoms. aisčiams buvo ne pramogos Zubras. kiaulių. raižinio.I riauti. kad prū­ sai. Greičiausiai. anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis. buvę labai nustebę. kad jų nesiaugino. santvarką ir tikybą. kurių dabar mūsų kraštuose nebe­ auginama (pav. tai tiek lenkai. (Iš seno XVI a. kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną (taip bent liu­ dija kai kurie šaltiniai). iš -kurių audėsi apdarus. Kai X I I I amž. Medžioklė. tiek rusai savo kronikose kaskart vis daž­ niau pradeda minėti atskiras aisčių gimines: duoda vis dau­ giau žinių apie tų giminių gyvenimą. pamatę kryžiuočius valgant kopūstus. Žemė visame krašte bu­ vo derlinga. ežerai ir upės. vištų. aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos. Tačiau savo reikalui jie turėjo pakankamai visokių gyvulių. gyvenant giriose. Pirmiausia turėjo arklių. Todėl. aisčiai dar laikė karvių. Dėl šitų sunkių keliavimo sąly­ gų aisčiai iš seno buvo sėsliai. ožkų.p. kurie ganydavosi arti sodybų( kad ne­ paklystų miškuose). bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien. Todėl žirgas. su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. vienas prūsas net pasakęs. Išsiplėsti girios plotą ir prasidirbti (paversti dirva) buvo gana sunku. todėl senovės aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pa­ siekdavo tolimus kraštus.t. Ypač jie vertino linus. nes X I I I amž. g r e t a ž e 26 mės darbo. žąsų ir t. 27 . Be arklių. Todėl aisčiai vertėsi ž e m ė s d a r b u. ar jie auginosi daržovių. tai žinių apie aisčius dar pagausėja. Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio mas­ to. istorinių šaltinių atsiranda ir pačioje Lietuvoje (žiūr. vienas vokiečių kronikininkas pažymi. kai nuolat būdavo kariaujama savitarpy ir su svetimaisiais. Tada būdavo žygiuo­ jama dažniausiai upių ledu. todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. Įsikūrus vieningai lietuvių valstybei. vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų. Gali būt. Bet vis dėlto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas.. pridėto prie Heidensteino kelionės aprašymo). bet ir tokių. Aisčiai galėjo laikyti tik ne­ didelius būrius gyvulių. Net karo žygiai buvo atliekdami daugiausia žiemos metu. Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. kad vokiečiai esą panašūs į arklius ar mulus — galį valgyti žolės. taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. tad daugely vietų žemės nepakakdavo. taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. aisčių krašte atsiranda vokiečių ateivių valstybės. kurie buvo reika­ lingi ypač karo žygiams. ypač miško. vyšnių. Prastai išdžiūvusius ja­ vus sunku iškulti. Aisčiai augino ir vaismedžių: obelių. turtais. Pagaliau anais neramiais laikais. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. Nežinia tik. Auginosi ir pluoštinių augalų — kanapių ir linų. nes čia nebuvo plačių ganyklų. Jie augino ne tik tokių javų. negu dabar. Mažyčiai. 1—3 p. kokių mes dabar auginamės. Be to. 4. Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių.). artimas vyro bičiulis. kada užšaldavo pelkės. avių. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis Žemdirbystė. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar.

Bitės buvo labai branginamos aisčių. atsiskaitydavo su jo pirkliais. taip pat buvo labai svarbi ūkio šaka. taurai. o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai. o vietomis jos tebevartoja­ mos ir dabar. su kuriuo prekiavo visos aisčių giminės. b i č i u l i a i s . kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams. To­ dėl net iki mūsų laikų yra išlikęs žodis v a i s b a. Jie parduodavo savo gintarą ir miškų prekes: kailius. randami Lie­ tuvos piliakalniuose. Kailiukai tada dažnai būdavo vartojami ir vietoj pinigų. elnių. įvairių ginklų.dalykas. Didingi jo griuvėsiai ir dabar tebeliudija garsiąją praeitį. Se­ novėje tokias lazdeles vartojo visi.t. kas reikalinga žmogaus gyvenimui. vašką. bet daug ir kitų turtų. vilnonių audinių ir t. laukiniai arkliai. mainams. paliesti bičių. — apskritai skaičiuojamoji priemonė. 29 . Medžio­ jamųjų žvėrių senovėje buvo daug daugiau. tik abi puses sudėjus. artimam draugiškumui išreikšti turime žodį b i č i u l y s t ė : mat. gyva prekyba ėjo su rusų kraštais. būdavo labai žiauriai baudžiamas. o vašką par•* duodavo. Jie ir vadinosi kiaunininkais arba vebrininkais. žinoma. arba žvejyba. Miškas aisčiams duodavo ne vien kailių ir žvėrienos. tuose kraštuose prekybai pairus. Ankstyvaisiais laikais. padarydavo juos draugais. Bitės priklausvdavo tam. negu dabar. Šiandien jau išnykę lokiai. Ypač daug buvo parduodama vebrų ir kiaunių kailių. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų. kaip ir žmogus. kurių savo krašte neturėjo: druskos. bendros bitės mūsų protėvius suartindavo. Tas vardas. bet labai svarbus pragyvenimo šaltinis. kad abiejose pusėse liktų randelių žymės. Pirmiausia rei­ kia paminėti bites. Stokholmo esąs Birkos mies­ tas tada buvo didžiausias prekybos centras. matyt. kurie rodo kam nors įteiktų daiktų. Žuvininkystė. žino­ ma. Naujų įpiovimų gali­ ma padaryti. galėjo verstis tik tie. X I I I amž-je visos šiaurinės Europos prekybą suėmė į sa­ vo rankas vokiečių miestų sąjunga. kad „visbiečiai" ir „pirkliai" senovės lietuviams buvo vienareikšmės sąvokos. Bitininkystė. žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. Tą rodo kad ir išlikę žodžiai: juk bitė — vienintelė iš visų gyvių. kuri mokesčius mokėjo kailiu­ kais. o vėliau dar medžius. Kad iš tikro buvo varoma pre­ kyba su Bizantija ir kitais Juodosios ir net Viduržemio pajū­ rio kraštais. kapuose ir senųjų sodybų vietose. kur mainėsi prekėmis su vietos gyventojais. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis. kas jas atrasda­ vo. tuomet jų galėjai su­ tikti kiekvienam žingsny. Žvėriena jie misdavo patys. Tad nė vienas lazdelės „pusininkas" čia nieko negali pakeisti. liko iš tų laikų. Jos vadinamos b i r k o m i s. Pažymėtina. Tuo būdu tokia lazdelė yra tarsi savotiškas kvitas. dar prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus. nė nepažino. pelenus ir t. (pav. Tiek Lietuvoje. briedžių ir kitų žvėrių. vekselis.t. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį midų. Kitokių pirklių jie.. miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti 28 visko. geležies. reta dabar šernų. tom s lazdelėmis naudodamiesi. kuri m i r š t a . kailiukų) skaičių. liudija senoviniai tų kraštų pinigai. Vėliau. Be to. aisčiai prekiavo daugiau­ sia su skandinavais. sudėjus abi puses į vieną vietą. Prekyba. be to. tiek Skandinavijoje net šiandien dar vartojamos tam tikros lazdelės skaičiams žymėti. tuojau įkirsdavo joje savo ženklą. Vi­ same Baltijos pajūry vokiečiai buvo įsikūrę savo miestų ar bent prekyviečių. kiek yra tokių įpiovimų. Bet svarbiausias jų centras buvo Gotlando saloje įkurtasis V i s b y miestas. v a i s b ū n a s — pirklį. Kas tam nu­ sikalsdavo. galima matyti. Netoli. Vienoj paprastos lazdelės pusėj įpiaunami randeliai. ir niekas kitas nedrįsdavo Bitininkas kopia medų. Todėl dalį savo pro­ duktų jie parduodavo ir pirkdavosi tų prekių. Radusysis drevę. kai lietuviai prekiavo su Birkos miestu ir. Antai dar X V I amž. aisčiai varė prekybą net su R o m a ir G r a i k i ­ j a . kurie gyveno prie vandenų. Žvejyba. o upėmis buvo pasiekiami net tolimieji Rytai. Paskui lazdelė skeliama pusiau taip. vadinamoji H a n z a . Jos nešė medų senų medžių drevėse. kurs reiškia pre­ kybą. Iš žemės.

t. Kur nors prasiplėšus kiek miško. Jų viršūnėse buvo sukraunami laužai. t. davo slėptis miškų tankumynuose arba bėgdavo į pilis. pilies įgula galėjo iš apgultos pilies slapta per­ sikelti į gretimą pilį. dar sustiprinamos. varė mainų prekybą. o naudojosi svetimaisiais pinigais arba paprastais aukso ar sidabro gabalais. kuriais buvo galima susisiekti su kitomis pilimis. nuo senų senovės buvo statoma k l ė t i s ir p i r ­ t i s . Senesnių lietuviškų pinigų nėra surasta. O pilys būdavo nemažos: jose sutilpdavo kartais net po keletą tūks­ tančių žmonių. Pavojui praėjus. p i1 i ų. Pilys turėjo slaptų išėjimų. o ypač Vytau­ to laikais. Taip maždaug atrodė senosios medinės pilys (Latvių archeologų rekonstrukcijos fotografija). Tuo būdu gretimų pilių sargybos tuojau sužinodavo gresiantį pavojų. žodžiu. Tie keliai būdavo tokie vingrūs ir pilni klastingų posūkių. apkasamos grioviais. šiaudinio stogo apačioje būdavo klojamos storos me­ džių žievės (mauknos). dažnai prileidžiamais vandens. dar buvo ypatingų sodybų nuo priešo gintis. o vėliau. būdavo padegami. žmonės iš pilių vėl grįždavo į savo sodybas. dirvas praplėtus. Savus pinigus lietuviai pradėjo kalti tik Kęstučio. ir laisvi likusieji lietuviai nuo jūros buvo atskirti. Bet daug daž­ niau už pinigus senovės aisčiai vartojo prekyboje įvairius bran­ giuosius kailius ir kitus daiktus. Dažniausiai vie­ noje vietoje būdavo sodybos giminių: brolių. y. Be to. Kaip visų tautų. Vėlesniaisiais laikais buvo vartojami specialūs pailgi sidabro gabalai su pažy­ mėtąja verte. taip ir aisčių pagrindinis visuo­ menės vienetas buvo šeima. susisiekti su Baltijos jūra keliaujančiais Hanzos pirk­ liais buvo sunku. priešui už­ puolus. Jos buvo medinės (mūrinių pilių Lietuvoj pradeda rastis tik nuo X I V amž. Seniausiais laikais aisčiai gyveno šiaudais dengtose medinėse trobose po vienu stogu su visais sa­ vo gyvuliais. o kiek vėliau atskirai buvo pradėti statyti klojimai. kad jais tegalėjo eiti tik pri­ tyrusio vadovo vedami žmonės. Jos buvo statomos ginkliose vietose ir. kurie. aisčiai. prie kurios šalčių metu šildydavosi net gyvulėliai. 5. dar­ žinės ir kiti trobesiai. Tokie akmenimis grįsti keliai žemaičių buvo vadinami k ū l g r i n d o m i s (kūlis—akmuo). Jie buvo vadinami m u š t i n i a i s . Kad troba nuo ugniakuro neužsidegtų. Pavojingesnėse vietose tokių pilių buvo statoma ištisa virtinė. Ją sudarė ne tik tėvai su vaikais. kurios sulaikydavo kibirkštis. tuomet jiems teko prekiauti arba rytuose su rusais arba pietuose su lenkais. Be gyvena­ mosios trobos. kur po vandeniu bū­ davo išgrindžiami akmens ar rąstų keliai. apsigyvendavo viena šeima. kai Prūsuose ir Latvijoje jsikūrė vokiečių atei­ vių ordinai. Tuo būdu kartais. Senovės aisčių visuomeninė santvarka Visuomenė. Vidury trobos buvo kūrenama ugnis. bet ir 31 .Dar vėliau. svainių ir t. apylinkės gyventojai skubė30 Senovės aisčių pilis — sodyba. statėsi namus sau ir ūkio reikalams. žentų. Sodybos buvo išsisklaidžiusios po visą kraštą po kelias ar po vieną. Tie slaptieji keliai dažniausiai eidavo per upes. toje pa­ čioje vietoje jų apsigyvendavo ir daugiau. 6. žinoma. kai nebebūdavo vilties išsigelbėti.). ežerus ar neišklampojamas pelkes. Ir dabar dar galima rasti Lietuvoje tokių kelių liekanų. Senovės aisčių sodybos Gyvendami nuolat vienoje vietoje. niekas svetimas negalėjo jais naudotis. be to. Pinigų senovės aisčiai neturėjo.

karaliais ir 1. atlikdami bendrus žygius turėdavo. Jis valdė ir visą šeimą. eiti jų va­ dovaujami į karą. Tai buvo prasiskolinę ūkininkai. žemesnių sluoksnių. ir bendrą vadą. Iš pradžių ir tokių kuni­ gaikščių buvo dar gana daug. Tie vadai buvo vadinami r i k i a i s ir k u n i g a i s . Bajorai buvo daugiausia kariai. Ūkininkai buvo ne tokie turtin­ gi. Tai buvo v e r g a i . kurį valdė. Tačiau jie. Iš pradžių tokios apylinkių sąjungos būdavo laikinės. arba b a j o r i j a . Kad šeimos sukūrimas buvo laikomas labai svarbiu įvykiu. tai tokių vadų buvo labai daug: kartais vienam susidūrime su priešu jų žūdavo net po keliolika. tam tikrais paveldė­ jimo papročiais. senieji apylinkių vadai—rikiai—tapo aukštes­ niuoju visuomenės sluoksniu. bet palengva jų tarpe iškilo galin­ gesnieji. Visa šeima turėjo bendrą turtą. Be to. papročiai. Anų laikų svetimšaliai juos vadin­ davo daugybe dar kitų vardų: vyresniaisiais. bet palengva ryšiai tarp jų stiprėjo. kilmingaisiais. Visuomenės sluoksniai. Praturtė­ jęs jis vėl galėdavo atgauti savo senąją būklę. Iškilus didesnių sričių valdovams —kunigaikščiams. bet prieš amžiaus vidurį visa Lietuva jau priklausė vienam Mindaugui (visi kiti kunigaikščiai jo klausė. rodo iki mūsų laikų gausiai išlikusios įvai­ rios vedybų apeigos. dar buvo ir n e l a i s v ų j ų . kurie gyveno kartu. kurie paėmė mažesniuosius į savo valdžią. Jų valdžioje būdavo ir pilys. Bet šitoki susijungę smulkūs vienetai. 5 Piliakalnis — Kryžių Kalnas Jurgaičių kaime.—bent tie. ir jungtinių apylinkių karo vadai tapo nuolatiniais valdovais — k u n i g a i k š č i a i s . savo rikių vadovaujami. tose pačiose sodybose. Antai Lietu­ voje X I I I amž. o dažnai ir po vienu stogu. Tuo būdu turtingesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės ir apylinkės vadais ir savotiškais valdo­ vais. Vergais paprastai būdavo karo belaisviai ir jų šeimos.. Kadangi iš pradžių politiniai vienetai 32 33 . buvo dar kitų. Be to. geriau sugebėdavo tvarkyti savo ūkį ir būdavo apsukresnės. kuni­ gaikščiais. Tuo būdu tarp visų visuomenės sluoksnių nebuvo griežtų ribų: kiekvienas prasigyvenęs valstietis galėdavo tapti ba­ joru. žmonės stato ant jo kryžius. pats žemasis visuomenės sluoksnis. giminės. Pirmiausia čia paminėtini l a i s ­ v i e j i ū k i n i n k a i . žinoma. buvo išvaryti). nes žemės ir kitokių gamtos turtų buvo galima gauti kiek norint: reikėjo tik pasirinkti gerą vietą ir sugebėti pelnytis. Jie neturėjo jokios laisvės ir turėjo dirbti bajoro Lietuvos Istorija. Tos. buvo dar vienas. galėjo išsikelti ir įsikurti kur tinkami.buvo smulkūs. Be laisvųjų ūkininkų. — greit pralobdavo. norėdami ko išprašyti iš Dievo arba reikšdami Jam padėką. ir tapdavo paprastu ūkininku. Greičiausiai tai buvo kuris nors senas žmogus. Piliakalnį laikydami šventa vieta. Kiekvienas prasigyvenęs ūkininkas taip pat galėdavo tapti bajoru. Meškučių valsč. pradžioje kunigaikščių dar buvo daugiau. t. Šiaulių apskr. Karo atveju va­ dovaudavo narsiausias ir sumaniausias karys. Toksai vadas reikale dažnai vadovaudavo ne tik šeimai. jie turėjo mokėti kunigaikščiams tam tikras duokles. o nusigyvenęs bajoras — paprastu ūkininku. bet ir visai giminei arba net ištisai apylinkei. apmokėję skolas arba išbuvę bajoro tarnyboje sutartą laiką. tai jis nebegalėdavo eiti į karą. krašto gy­ nėjai ir valdė stambesnius ūkius. Jei bajoras likdavo neturtingas ir kasdien turėdavo rūpintis šeima. vienas šeimos narys.1. daugybė vestuvinių dainų ir t. O praturtėti kelias buvo atviras. Be jų. kurios gyvendavo patogesnėse sąlygose. kaip 20. Saugumo ir karo žygių sumetimais prie tokių šeimų dėdavosi kitos šeimos. ne visos šeimos buvo lygios turto atžvilgiu. kurie gyveno ant bajoro ar kunigaikščio žemės ir mokėjo jam tam tikrą mokestį. kurs iš savo būklės tegalėdavo išsivaduoti tik dėl kitų malonės. o nepaklusnieji ne­ teko savo sričių.saugoti ir tvirtinti pilis.

Taip pat vienoda buvo ir jų religija. tur būt. ir nieko bendro neturinčių su gamta ir jos reiškiniais. kur. tai toks pat liekas ir po mirties. lauksargių. arba žmogaus likimą lemiančios deivės (ateinančios prie gimstan­ čio žmogaus ir valdančios jo gyvenimą iki pat mirties). dažnai vienur daugiau buvo garbinami vieni. girios. ugnyje aisčiai degindavo ir dievams aukas. linų) globėjų. Tai vadinamoji šventoji namų ugnelė. Buvo net svarbes­ nių javų (pav. Dievais arba dievų reiškiniais aisčiai laikė taip pat saulę. Bet visiš­ kai be jokio pagrindo dažnai literatūroje jis yra vadinamas vyriausiuoju aisčių dievu. kuri saugojusi visus namus. kuriuos turėjęs šiame pasauly. bet pats religijos pobūdis visur buvo vienodas: v i s i j i e g a r b i n o g a m t ą i r v i s u s n e s u p r a n t a m u s j o s r e i š k i n i u s l a i k ė ne­ žemiškomis jėgomis. Be namų dvasios. o paskui buvo lai35 . aušrą ir net vaivorykštę.. Dievai. Vieni žmonės. kad mirtis tesanti tik persikėlimas į kitą pasaulį. Dėl savo įspūdingo apsireiš­ kimo jis buvo laikomas vienu iš galingiausių dievų. taip jų buvo apstu ir aisčių namuose. — kiekvienas turėjo savo sritį. kurie jiems padėdavo ar kenkdavo. Tik pat­ sai laidojimo būdas buvo nevienodas. 7. namuose buvo lai­ komi šventieji gyvuliai. Jis — derliaus dievas. Jų tarpe bene žymiausios buvo l a u m ė s . kurios globojo atskiras ūkio sritis. bajorai galėjo atsiduoti vien tik karo reikalams. papuošalų ir kitko. čia buvo dar židinio ir kitokių dievų. Gyvuliai.ar kunigaikščio ūky.žodžiu. Dar visai neseniai miškų ir pamiškių senose tro­ bose buvo laikomi žalčiai. Bet kartu su žemės dievu ūkininkai dar garbindavo daugybę dievybių — 34 dvasių. Tuo būdu aistis su­ dievino patį dangų ir jo kūnus. kalnai. Kiekvienam gamtos reiškiny. viso pasaulio valdovu. Šiai dievų eilei pridera ir griausmingasai perkūnas. Todėl. Be gamtos reiškinių. pirma buvo sudeginami ant laužo. . Iš tikro aisčių dievai vienas kito nepriklausė. jie turėjo daug dievų. aitvarų ir kitokių dievybių. O kas buvo nesu­ prantama ir žavinga. Ugnis buvo gerbiama ne tik šventovėje. ežerai. Reikšmingą vietą aisčių religijoje turėjo ugnis. aisčių supratimu. Tarminiai kalbos skirtumai tarp jų istorinių laikų pradžioje dar buvo nežymūs. tas buvo dievu laikoma. kitur kiti dievai. aisčiai laikė dievais ir dvasiomis dar daugybę dalykų. augalai. kad mirusiam žmogui būsią reikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių. miškai 'r atskiri medžiai. kaukų. ypač ž a l č i a i . buvo miškų. Į paskirtą guolį jie būdavo įvedami su tam tikromis apeigomis ir ten buvo laikomi. ji buvo nuolat kūrenama. Pomirtinis pasaulis. Jei jis čia buvęs valdovas ar tarnas. Aisčiai manė. kai kur laikoma net nuodėme užlieti ją kokiomis srutomis ar ne­ švarumais). slėpėsi gera ar bloga dievybė. jie įdėdavo į kapą įvai­ rių daiktų: pabalnotų arklių. jo mėlynės valdovą. Be to. Be to. sietyną. reiškė dangaus tėvą. Dėl to ugnies kulto dar ir dabar pas mus ugnis tebelaikoma ypatingoj pagarboj (pav. Kaip visoms arijų tautoms. ypač žy­ mesnieji. Ji buvo ne tik dievybė — per ją žmonės susižinodavo su savo dievais. laidodami lavonus. namų. Pats žodis d i e v a s aisčiams. Šita pagarba žalčiams tebėra kai kur išlikusi dar ir dabar. aisčiams žemdirbiams buvo labai reikšmingas ž e m ė s d i e v a s arba pati sudievintoji žemė. bent žiemos metu. kaip gyvenęs žemėje. jis tapdavo savo valdovo vergu ir galė­ davo būti kam nors dovanotas ar parduotas. kaip priešprieša ramiam. Būdami pagonys. žemės vaisių ir žiedų davėjas. Kultūros at­ žvilgiu visi aisčiai nesiskyrė tarp savęs.. Bet buvo dievybių. Taip antai. židinio ir gy /ulių dievų. vergais ga­ lėdavo tapti dar įvairūs nusikaltėliai. mėnulį. su­ žinodavo jų valią. ginklų. bet ir kiekvienų namų židiny. Jis rasit buvo svarbiausias aisčių dievas. kaip namų globėjai. aušrinę. Be karo belaisvių. Senovės aisčių religija Visi aisčiai. kur žmogus gyvenąs taip pat. Jų tad darbu naudodamiesi. Tokios vietos buvo savotiškos šventovės. arba gabija. Kai kuriose^vietose ji buvo nuolat kūrenama — tai a m ž i n o j i u g n i s . kalbininkų skirstomi į tris grupes — prūsus. di­ dingam dangaus mėlynės valdovui. lietuvius ir latvius. pagal kalbos tarmę. Kaip visoje gamtoje buvo pilna dievybių. savo didybe žavinčių ar bauginančių. Jei nusikaltėliui būdavo dovanojama gyvybė. visa gamta buvo pilna dievybių. Aisčiai vaizdavosi. taip ir aisčiams labiau­ siai krito į akis ir juos stebino dangaus mėlynė su visomis nesu­ prantamomis dienos ir nakties šviesybėmis.

Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamo­ sios šventės. buvo nęt pavergę kai kurias pajūrio gimines. — ypač tie. prasimanė šitą dalyką.. vė­ linių ir visokių švenčių apeigoms. kur krovė aukas ir būrė žmonių likimą. Kaip kiekviena religija. kurios negalinčios gyventi niekur kitur. kaip nebuvo vieno vyriausio. Šventaragiai. dievai turėję savo būstines aplin­ kumoj. ypač šimtamečiai didingi ąžuolai. kaip nebuvo vie­ nos centrinės šventovės. Aisčiai jau tuomet turėjo savo valstybėlių. — gal būt. ten buvo ir šiaipjau apeigoms reikalingų įrengimų. Rominta. kurių vadai dažnai užpuldavo ne tik čia pajūryje įkurtas skandinavų kolo37 . jie buvo laikomi dievų. tuomet joms būdavo aukojamos įvairios aukos. arba garbinimo apeigos. — tad ir jų šventovės buvo garsesnės. Visi jie atlikinėjo įvairias apeigas. pateko į svetimųjų valdžią. — yra prasimanymas viduramžio rašytojų.: Perkūnkalnis. jose kūrenosi amžinoji ugnis. Norint apsiginti arba patiems pulti savo priešus. Alkos kalnų. Jie turėjo tik įvairių apeiginių statulų bei stulpų. Ragainė. vadovavo laidotuvių. Dievai gyvenę dažniausiai medžiuose. vieninga lietuvių vals­ tybė susikūrė tik X I I I amž. O šitos šventovės būdavo rengiamos kur nors arti sodybų. Visos tos vietos būdavo daž­ niausiai arti dievų garbinamųjų šventovių. Politinius vienetus kurti vertė pirmiausia atskirų šeimų santykiai. ant kurių dėjo aukas. turėjo specialių žmonių. o IX amž. kiti buvo laidojami su daiktais nesudeginti. Ragava. kurie atlikdavo visas dievų ir dvasių garbinamąsias apeigas. — į juos kreipėsi didesnis skaičius žmonių. nespėjusios su­ siburti. Tiesa. Kadangi aisčių tikėjimu. kurie nuolat puldavo aisčių kraštus. Šventovės buvo po atviru dangum. Ant medžių šakų aisčiai kabindavo įvairias aukas. taip nebuvo priklausomybės ryšių ir tarp dvasininkų. taip ir aisčių. Taip pat su šventovėmis susijusios ir tos vietos. Todėl buvo gerbiami ir garbinami ne tik atskiri medžiai. kad senų senovėje aisčiams daug teko kariauti su skandi­ navais (danais ir dabartiniais švedais). viską valdančio dievo.) Iš visų aisčių giminių išliko nepriklausomi ir sukūrė savo valstybę tik vieni lietuviai. ir būnančios savo šeimų globėjos. Kulto tarnai. žinoma. kitur alkomis. Bet. kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo šeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar medžiuose. tačiau nebuvo jokių dievų stabų: aisčiai jų neturėjo. Žinoma. aisčiai visą gyvenimą praleisdavo nuolat susidurdami su miškų klaikuma ir slaptybėmis. nusižiūrėję į katalikų Bažnyčią. arba dvasininkai. kaip tik medžiuose. 8. Kaukokalnis ir t. ant atskirų piliakalnių. žinoma. kad buvęs kažkoks vienas vyriausiasis kunigas ir viena vyriausioji šventovė — Romuva. išgarsėję gydymu ar būrimu. Aisčių šventovės buvo dvejopos: vienose buvo sukoncentruo­ tas dievų. iš me­ džių ošimo burdavo likimą. Prie mirusiųjų kulto vietų pridera kapinės. o visos kitos giminės. Archeologai atkasa dabar tų šventovių. tai šventovėse jiems nebuvo statoma jokių maldyklų. ž y n i a i s ir kitokiais vardais. kad ten pilna visokių dvasių. būtinai reikėjo pasiduoti vieno vado valdžiai. Tačiau aisčiai tikėjo. Romainiai. Švent36 kalnis. kurie buvo susiję su aplinkuma. Taigi pasakojimas.dojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai. Šventovės vienur buvo vadi­ namos romuvomis. Alkų kaimų — pilna Lietuvoje. Alkaragiai. bet tai nebuvo dievai. o tik vienas aukuras. vadinamosios v ė l i n ė s . su jais skaitėsi valdovai. reikalas pulti arba gintis nuo priešų. Buvusiųjų šventovių vietas dar parodo ir kiti vietovardžiai. k r i v i a i s .t. tik. kai kurie iš jų buvo žinomesni. Jiems savaime turėjo atrodyti.t. Yra žinių. Gyvendami giriose. jis taip pat turėjo savo dvasių bei dievų. kurias apylinkės žmonės dažniausiai vadina savotiškais a l k ų vardais. bet ir ištisos girios ir miškai: mat. kurie. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki X I I I amž.: Rambynas. dvasių ir vėlių būs­ tinėmis. Miškuose dažniausiai būdavo kū­ renamos ir amžinosios ugnys. Vėlėms kiekvienos puotos metu že­ mėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto. o kitose mirusiųjų kultas. tačiau smulkesnių valstybinių vienetų visose giminėse buvo susidariusių jau daug anksčiau. dėl skirtingo savo pobūdžio arba dėl tarminių skirtumų. Jie buvo vadinami v a i d i l o ­ m i s . Raguva. pav. kurių vardai turi šakninį skiemenį r a m-. Alkakapių. pav. r o m. Tai visai suprantama. Jie buvo prie šventovių. ne­ daug težinodami apie tikrąją aisčių religiją. lavonų deginamosios ir vė­ linių apeigų atliekamosios vietos.ir r a g-. Anas pomirtinis pasaulis buvo vadi­ namas d a u s o m i s . augančiuose ant jų kapų. Raginėnai ir t.

Pagonys tuo būdu atkeršijo už savo šventovės 39 .. Kurį laiką Padauguvio giminės net mo38 kėjo jam duoklę — buvo pripažinusios jo valdžią. buvo sustoję šventajam miške. Tokių grobiamųjų žygių jie suruošdavo net į labai tolimus kraštus. mozūrų kunigaikščiai. pirmieji misijonieriai lankėsi vakarinėse aisčių gyvenamose srityse. • 9. pradžioje lenkų kunigaikščiai buvo užsispyrę suvaldyti aisčių gimines (prūsus ir jotvingus). aisčių kaimynai lenkai — antroje X amž. kurs vėliau. Šiaurėje. kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija. Po ilgų kovų. ir X I I I a. Vitebsko. sukūrė ten savo valstybę. Tuo būdu X I I I amž. ir iki X I I I amž. kai visi trys misijonieriai atlaikė mišias. tur būt. Su prūsais jie kariaudavo vieni. pra­ džioje prūsų kilčių kaimynai. kaip antai: Smolensko. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti. Nuo aisčių puolimų sunkiausia buvo gintis lenkų kunigaikš­ čiams. čekai sukilo. jotvingams. pradžios jie jau buvo paėmę net Gardiną. X I I I amž. pradžioje jie ne tik nebemokėjo jokių duoklių Polockui. Nors jie ir atlikdavo tolimus žygius. Slanimas ir atstatyta. Tada vakariniams aisčiams (Prūsuose) teko nuolat kariauti su lenkais. Polocko kunigaikštija pakriko. atsikvietė sau į pagalbą vokiečių ordiną (kryžiuočius). o prieš jotvingus pasitelkdavo Voluinės kunigaikščius. kai Mindaugas pradėjo kurti Lietuvos valstybę. nieko neži­ nodami. bet net paėmė į savo valdžią kai kurias jo valdytas kunigaikštijėles. jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. jotvingų buvusi. Vaitiekus. Nukariautose žemėse tada buvo įkurti Naugardukas. Mat. Jis buvo aukštos kilmės čekas. Todėl Vaitiekus jau ryžosi išvykti misijų kur nors kitur. t. Europos centre gyvenę germanai galutinai buvo pakrikš­ tyti V I I I — I X amž. gavo apsaugą ir išvyko į aisčių kraštą. Minsko. Gardino pilis (senasis Gardinas. bet krikš­ čionybė ten dar buvo silpna. jie vis dar nesugebėjo suorganizuoti vienos valstvbės: suorganizuota ji greit vėl suskildavo. Tik nuo tada čia pradėjo lankytis misijonieriai. arba Adalbertas. pu­ sėje. jis išsirengė misijų į Euro­ pos šiaurę. pabaigoj. gale. X amž. aisčiams vis dėlto priešų nestigo. Kad aisčių giminės į at­ vykusius labai neskersuotų. Tačiau tas nieko nepadėjo: misi j onieriams čia nesisekė platinti krikščionybės. Iš jos miestų. o lietuviams ir latviams — su stipria gudų Polocko kunigaikštija. Tuo būdu XI amž-je pagonys liko tik aisčiai ir su jais Pabaltijy gyvenusios ugrių suomių tautos — lybiai ir estai. Nors čekai krikštijosi jau prieš 100 metų su viršum. surinkę jėgų. juos užpuolė vietiniai gyventojai ir nužudė vyskupą Vaitiekų. Jų krikštu Baž­ nyčia susirūpino tik po lenkų krikšto. Neturė­ dami didesnės valstybės. aisčiai tebedarė tik plėšiamuosius žy­ gius ir negalėjo nieko nukariauti. Voluinės kunigaikš­ tijos siena ėjo aukščiau Gardino ir nyko kažkur miškuose. Atvykęs pas Lenkų kunigaikštį Boleslovą Narsųjį. Mer­ kinė čia buvo kraštutinė didesnioji lietuvių pilis. Bet vieną rytą. nors jotvingų sodybos dar toli nuėjo į pietus. y. ais­ čiai jiems skaudžiai atkeršydavo. Apsigynus nuo skandinavų. Voluinės kunigaikščiams geriau sekėsi kariauti su jotvingais. kad misijonieriai. susidarė atskiros ku­ nigaikštijos. tačiau Polockas palengva savo sienas vis artino į aisčių kraštą. o rusai — X amž. X amž-je visos skandinavų kolonijos aisčių krašte buvo sunaikintos. lietuvių ir latvių giminėms iš karto irgi nelabai sekėsi. Tik X I I I amž. Černigovo. ir smulkūs kunigaikš­ čiai ne kartą būdavo priversti mokėti duoklę aisčių giminėms.nijas. bet padarydavo karo žygių net į skandinavų kraštus. pietiniams. — su tais pačiais lenkais ir rusų Voluinės kunigaikščiais. Išplaukęs Vysla į jūrą. Taigi jie bus turėję ir laivų. jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais. bus turėjęs kitą vardą). Aisčių kraštai tuomet labai nukentėdavo. Bet. t. Ten pagyvenęs kelerius metus benediktinų vienuolyne ir negalėdamas grįžti į savo vyskupiją. Bet jau X I I amž. Pirmasis žinomas aisčių apaštalas buvo Prahos vyskupas šv. Pasirodė. 24 pusk). Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines Iš visų Europos tautų aisčiai krikštijosi patys paskuti­ niai. Kaip tik X amž-je jų kaimynystėje įsikūrė jau stipresnės lenkų ir rusų valstybės. O Mindaugo laikais jie pavergė ir patį Polocką. Kai vyskupas Vaitiekus panorėjo ją sustiprinti. pradžioje. o jie patys buvo išvyti ar išžudyti (žiūr. ir jis buvo priverstas pasišalinti į Ro­ mą. nuka­ riavęs didelius aisčių plotus. kur negalėjo įžengti joks svetimšalis. y. Taip atsitiko dėl to. kad jie gyveno labai nuo­ šaliai ir neturėjo artimų ryšių su vakarų Europa.

būdamas vie­ nuolis. jis 1009 metais vasario 14 d. kuri paprastai buvo vadinama kalavijuočių ordinu. krikščionybės kankiniu. Šitie ateiviai taip pat buvo vokiečiai. y. pradžios. kai. balandžio 23 d. matydamies nepajėgsią vieni nugalėti Prūsų giminių. Bo­ leslovas jo misi­ joms pažadėjo pa­ ramos. lenkų kunigaikščiai pasikvietė į pagalbą vokiečių ordiną. Giminės. gale jis iš­ vyko iš Lenkijos aisčių krikštyti net su 18 palydovų. Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikš­ čiai. Jau X I I a-je jie čia turėjo nemaža prekyviečių ir kolonijų. Bet ir jo misijos i'^i ii n> misijos Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų. Jas gavo patirti tos kiltys. Vaitie­ kaus mirtimi nepa­ sibaigė pastangos krikštyti aisčius. Vyskupas Vaitiekus buvo paskelbtas šventuoju. dabartinėje Lat­ vijoje.. t. Ir Bonifacas buvo paskelbtas šventuoju kankiniu. Misijonierių la­ vonus išpirko kunigaikštis Boleslovas. gyvenusios toliau į rytus ir į šiaurę. Kartu su pirkliais pradėjo lankytis ir misijonieriai. Bet netrukus ir jas pasiekė ta pati iš Vakarų einanti banga. jau seniai buvo pažįstami Vakarų pirkliams. nes krikščionybės skelbėjų (o kiek vėliau ir karių). su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija. turėjo JBOnifaco vardą. Kuriose vietose jis apaštalavo. buvo dar nemaža kitų. Todėl jie nuolat kvietė misijonierius. Pirmasis pago41 Šv. Tad pirmieji aisčių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės iš­ laikymo prasidėjo vakaruose. kurie ne tik rūpino čia apsigy­ venusių ar apsistojančių vokiečių dvasios reikalus. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo. tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. kad žuvo jotvingų krašte. atsirado priešingoje pusėje. tai jie čia įsikūrė specialią apsaugos organi­ zaciją. nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario. Jo ir palydovų lavonai taip pat buvo išpirkti to paties Boleslovo. kurių tikslas buvo pakrikštyti aisčius ir paimti juos į savo valdžią. Pagaliau 1008 m. aisčių giminės. 10. Toli įėjęs į aisčių kraštą. nežinia. Kalavijuočių. kiek toliau nuo jūros. vykdami prekiauti į rusų kraštus. o gal net pasiduos jų valdžiai. Šitie kraštai. Nuo XI amž. būdami pajūryje. Vaitiekaus mirtis. buvo suimtas ir su visais palydovais nužudytas. pradžioje įsikūrė vokiečių ateivių valstybės. tik tiek žinoma. Taip tęsėsi iki pat X I I I amž. Tuo būdu abiejose lietuvių pašonėse X I I I amž. arba Livonijos. su šita akcija susidūrė daug vėliau. Tas atsitiko 997 m. kurie tikėjosi. su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. kurs. kad aisčiai pakrikš­ tyti bus ramesni. Todėl dabar tie kunigaikš­ čiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis. ku­ rios gyveno vadinamuosiuose Prūsuose ir vakarinėje Lietuvos dalyje (jotvingai). Kadangi čia ateivių krikščionių kolonijos ir misijonieriai dažnai būdavo puo­ lami vietos pagonių.įžeidimą. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių. čia pradėjo lankytis vokiečių pirkliai. bet taip pat ėmė rūpintis ir vietos gyventojų pagonių krikštu. Paskui juos į čia keliavo ir misijonieriai. kai į Padauguvio kraštus liovėsi lankytis skandinavai. nebuvo sėkmingos. Pagaliau pas tą patį lenkų kunigaikštį Boles­ lovą atvyko naujas misijonierius vo­ kietis Brunonas. kur gyveno lybiai ir. ordinas Pirmosios vokiečių kolonijos Padauguvy. 40 . (Taip atvaizduota jo mirtis vienos senos Sembos bažnyčios altoriuje). Su šv.

buvo pradėti skelbti net specia­ lūs kryžiaus žygiai. jis pasta­ tė R y g o s pilį (1201 m. jie grįždavo atgal. popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus. Jam mirus. kad vienas neat­ silaikys. Kalavijuočių ordino įkūrimas (1202 m. kuri vėliau virto visos valstybės centru ir didžiausiu Livonijos miestu. Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš Vokietijos. ir čia pradėta šauktis Vakarų pa43 . t. Tada buvo nukariauti visi lybiai. jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo. kuris. kalavijuočių ordinas susidėjo su kariaujančiu tuo metu Prūsuose kryžiuočių ordinu.). latgaliai. Kol buvo gyvas vysk. Vadovybė čia buvo pripažinta senesniam ir galingesniam vokiečių kryžiuočių ordinui. nes. Po pirmųjų nepavykusių misijų.).). Bet vos įsikūręs. ordinas pasidarė beveik tikrasis krašto valdovas: jis beveik visiškai nesi­ skaitė su Rygos vyskupu.). arba kryžiuočių. Neišnyko nė senas paprati­ mas kviesti svečius iš Vokietijos. Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna. Tuomet popiežius jį paskyrė Prūsų vyskupu.). Pabūgęs. įsikūrus kitoms Livonijos vys­ kupijoms. Bet Livonijos ordinas niekad nenustojo savarankišku­ mo: jis visą laiką turėjo atskirą krašto magistrą ir kitus valdžios organus. Ordinas buvo pavadintas Kris­ taus Karių Brolija (Fratres Militiae Christi). Bet atvykstančių karių pagalba buvo laikinė. ordinas bandė plėsti karo žygius ir į žemaičių bei aukštaičių kraštą. ir vėl reikėdavo ieškoti naujų karių. einant kryžiaus karams su turkais. Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus Prūsuose gyvenusios aisčių giminės anksčiau už kitas susi­ dūrė su krikščioniškuoju pasauliu. kuriam Prūsuose ėmė sektis. Jis buvo pavestas vyskupui. bet čia buvo skaudžiai sumuštas (Šiaulių mūšyje 1236 m. Pirmasis misijonierius. Jo 1202 m. bet ir plėsti krikščionybę ir stiprinti valdžią. gyventojus išžudydavo.nių krikštu susirūpino misijonierius M e i n h a r d a s . kurie jam padėjo ne tik saugoti esančias krikščionių bendruomenes. Vyskupas 1 turėjo nusileisti ir sutiko atiduoti jam ] 3 viso krašto. Kadangi tuo metu Europoje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš turkus Palestinoje ir vyravo nuomonė. Livonijos vyskupų pavyzdžiu. praėjus šimtui metų po šv. bet dėl išsiūto ant balto jų apsiausto raudono kalavijo paprastai vadinamas k a ­ lavijuočių ordinu. pabuvę kiek laiko (dažniausiai metus). Vaitiekaus ir šv. bendra buvo tik politika ir savitarpio pagalba. 11. taip buvo sutarta dalytis ir visa. Bonifaco mirties. Nukariavęs dabartinėje Latvijoje gyvenusias aisčių gimines. Tačiau visos akcijos centras jau buvo ordi­ nas. O tam krikščioniškajam pa­ sauliui iš pradžių čia atstovavo ne kolonistai ateiviai. Bet jam vos grįžus. ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo. Dažnai jis pats nuvykdavo į Vokietiją ir atsiveždavo būrius karių ir riterių. Vyskupas nebeturėjo nei tikinčiųjų nei prieglaudos. Naujasis ordinas turėjo būti nuolatinė organizuota vokiečių ir krikštytų čiabuvių karinė pajėga. įkurtą ordiną 1204 m. kad su neti­ kėliais pagonimis reikią kariauti. krikščionims apsaugoti ir kariauti buvo įsteigti net keli riterių vienuolių ordinai (templininkų. Tuo būdu Latvijoje įsikūrusi vo­ kiečių valstybė susiliejo su įsikūrusia Prūsuose. buvo iš gretimosios Pamarės. kas dar bus nu­ kariauta. Olyvos cistersų ordino vienuolis K r i s t i ­ j o n a s . joanitų ir vokiečių. todėl savanorių karių atsiras­ davo nemaža.). Taip buvo pasidalytas jau už42 imtas kraštas. Livonijoje nau­ jos vokiečių valstybės valdovas buvo jis. Jo pareiga buvo ginti krikščionys ir padėti atversti pagonys. kurs turėjo valdyti kraštą. A l b e r t a s (1199—1229 m. ordinas pajuto savo galią ir pradėjo vaduotis iš vyskupo priklausomybės. buvo pakeltas arkivyskupu. Tada. Palestinoje. kuris buvo paskirtas ir pirmuoju Livonijos vyskupu (apie 1180 m. ir 1215 m. Kristijonui pasi­ sekė pakrikštyti arčiausia prie Vyslos gyvenančius prūsus. bet kaimy­ nai lenkai ir pamarėnai. jis jau nusivežė į Romą krikštyti du prūsų kunigaikščius. ėmė organizuoti gin­ kluotą savo tikinčiųjų apsaugą. Jis veikė X I I I amžiaus pradžioje. Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vysku­ pijoje. Albertas (f 1229 m. ir nuo to laiko jos abi stengėsi jau bendrai kariauti su aisčiais. ordinas). dalis sėlių ir dalis estų. nauji misijonieriai čia ėjo jau kartu su lenkų ir pamarėnų kariuo­ menėmis. Todėl trečiasis Livonijos vyskupas. pagonys prūsai sunaikino visas įkurtas krikščionių bendruome­ nes. Kad būtų lengviau gintis. ordinas turėjo būti tiktai jo įrankis. y. Vyskupui 2 tuo būdu liko valdyti / 3 krašto.

). Ten gyveno ir ordino viršininkas. į ją pradėjo traukti minios maldininkų. 1230 m.galbos. Tada Mozūrų kunigaikš­ tis Konradas. Krikščionių būklė Mažojoj Azijoj buvo labai netikra. Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus. norėdamas atgauti iš jo žemes. ir didysis magistras persikėlė į Prūsus.arba Marijos Mergelės. pamatęs. Kita ordino narių dalis jau kūrė Vengrijoj savo atskirą valstybę.). todėl ir jų pagalba buvo nedidelė: jie vos įstengdavo ap­ ginti savo pilį. kurs vadi­ nosi didžiuoju magistru. o trečiojo kryžiaus žygio metu vokiečiai įkūrė savo Marijos Mergelės ordiną (1190 m. jį išvijo (1224 m. Į pagalbą jam atvykdavo būriai kryžeivių. Nebe­ turėdamas vilties jų atgauti. gale turkai galutinai išvijo ordiną su visais krikš­ čionimis iš Mažosios Azijos. o patys pasista­ tė Fogelzango pilį. pirmieji ordino atstovai jau buvo Prūsų pasieny. kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus.) vyskupo priklausąs riterių ordinas. Kunigaikštis Konradas jį pakvietė persikelti į Prūsus ir paimti į savo rankas vietinių ir aplinkinių krikščionių apsaugą. Čia jie gavo iš Konrado žemių su Niešavos pi­ laite. dabar jis jau daug geriau juridiškai ap­ sidraudė savo būklę. Praėjo net keliolika metų. Jis įsigijo daugybę turtų ne tik Mažojoj Azijoj. iš turkų buvo išvaduota Jeruzalė. Italai čia turėjo savo joanitų ordiną. išlindę iš miškų. bet ruošiasi sukurti savo valstybę. Prūsuose buvo tik vadi­ namasis krašto magis­ tras (L a n d m e i s t e r ) . Taigi buvo įkurtas (1228 m. Ordino centras dar ilgai liko Italijoj. prūsai. rienburgas. nes atvykę kryžeiviai miškuose prūsų negalė­ davo surasti. tada visas ordi­ no dėmesys nukrypo į Pabaltijį. kokią vysk. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo būti veikimo bazė vyskupui. ordinu. o vysk. Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium. bet ir Europoj. Tada vysk. Todėl 1309 m. ordinas mielai priėmė kvietimą. Bet vos tik jie išvykdavo namo. ten galutinai įsigalėjus turkams. jo vadovybė ir daugumas brolių persikėlė į Europą ir neturėjo ko veikti. ir maldininkams darėsi labai pavojinga ten keliauti. kurs kryžiaus karų metu buvo įsteigtas Palestinoje. Kristijonui vis ne­ sisekė: pagonys ne tik naikino jo kuriamas krikščionių bendruo­ menes. tuo metu jis bylinėjosi su Vengrų karalium. Dar prieš Mozūrų kunigaikščio Konrado pasiūlymą ordinui.Buvo paskelbta Vakaruose net keletas kryžiaus žygių. Bet Vengrijos karalius. Ne­ trukus iš tų pirmųjų savo sodybų jie pradėjo nuolatinį karą su aisčių kiltimis. Todėl visos didesniosios valstybės ten ėmė steigti spe­ cialias brolijas savo maldininkams globoti. Mozūrus ir visus aplinkinius krikščioniškuosius kraštus. Bet kai prasidėjo nauji karai. — tokios brolijos virto kariaujančiųjų riterių ordinais. kad or­ dinas čia ne jam tarnauja. Turė­ damas patyrimo Vengrijoje. Kai 1099 m. Iš pradžių tokios brolijos globojo ligonius ir saugojo. Mažojoj Azijoj tuo būdu buvo likusi tik nedidelė ordino dalis. Kitur juos paprastai vadino vokiečių. o ypač kai Jeruzalę vėl užėmė turkai ir kai buvo pradėta rūpintis vėl ją atgauti. Albertas bu­ vo įkūręs Livonijoj. Tuo būdu ordino centras pasidarė Ma­ . O kai X I I I amž. vys­ kupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) že­ mės pakraštėj. todėl kryžiuočių vadovybė stengėsi įsistiprinti Europoj. Į Vengriją ordinas buvo pakviestas kariauti su ją puo­ lančiais pagonimis kumanais. 45 Kryžiuotis su karo apranga. Bet netrukus naujajai Jeruzalės valstybei vėl ėmė grėsti turkų pavojus. bet dar teriojo ir Lenkijos sritis. Kristijonas kartu su kunigaikščiu Konradu sumanė čia įkurti tokią pat pastovią or­ ganizaciją krikščionių reikalams ginti. kad maldininkams nieko blogo neatsitiktų kelyje. kurs pagal savo gyvenamąją vietą buvo vadinamas D o b r i n ė s o r d i n u . vyskupas ir kunigaikštis Kon­ radas susižinojo su vokiečių riterių ordinu. jo centras jau buvo Italijoj. todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kry­ žiuočiais.bet iš to nieko neišėjo. Jau Dobrinės ordiną steigdami. prancūzai — templininkų. nusiaubdavo visą Kulmą. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remia44 mas ir labai greit pralobo. Bet riterių buvo ne­ daug.

kad ir imperatorius ir popie­ žius pripažintų jam visus Prūsų ir kitų pagonių nukariaujamus kraštus. tai krašto valdovą atrado ordiną. 47 . Visą savo nukariautą kraštą ordinas vadino Prūsais. Apie pilis buvo kurdinami iš Vokietijos atkviesti kolonistai. Tokį įžadą ordino broliai — riteriai — turėjo padaryti visam gyvenimui. pasikvietė sau amžinąjį priešą. bet ir paimti į savo valdžią visą apylinkę. nors prūsais buvo vadinamos tik tos vakarinės aisčių giminės. greitai pasidarė net kunigaikščio kon­ kurentas ir priešas. ordinas pasirūpino. ir ordinui į talką plaukdavo minios karių. kviesdamas ordiną. ordinas vis dėlto sutiko užleisti vyskupams 1 / 3 visų savo žemių. jis žygiuodavo j kurią nors sritį. ordinas kiekvieną kartą turėdavo iš naujo nugalėti prūsus. ordino prašomas popiežius skelbdavo Vakaruose kryžiaus karus. varžytynės dėl žemių. Tiesa. Ordiną atkvietė į Prūsus Mozūrų kunigaikštis ir vyskupas Kristijonas.) net buvo sukilusios visos pa­ vergtos jų giminės. ordinas jų vardu pavadino ir visą nukariautą kraštą. Ir kai vyskupas grįžo iš nelaisvės. ten kariuo­ menės priedangoje pasistatydavo pilį. Jie buvo pirmieji vokietybės daigai šiose aisčių žemėse. Bet šitokiais kritiškais momentais jis pa­ sišaukdavo paramos iš Vokietijos ir iš kitų kraštų. Su atkvietusiais ir pirmutinę globą suteikusiais Mozūrų ku­ nigaikščiais ordinas taip pat niekuomet nesiskaitė. ir joje palikta įgula turė­ davo ne tik atlaikyti aisčių giminių puolimus. iš kurios ordinas nesirūpino jo išvaduoti net 5 metus. O du kartus (1243 ir 1260 m. jis palengva stūmėsi vis gilyn į rytus ir į šiaurę. kuris pasirodė nepajėgus. Tačiau išėjo visai ki­ taip. kad jie neturėjo vieningos valstybės. Daug kryžiuočių jos tuomet išžudė. su kuria vėl pradėjo ilgą karą. tačiau neilgai naudojosi vyskupai ir tokia teise. o vėliau pirmosios buvo ordino paverg­ tos. buvusios anapus Nemuno.Kryžiuočių ordino nukariavimai. turėdamas plačių ryšių Vakaruose ir globojamas imperatorių. priėjęs Nemuną. Ordinas savo įstatuose tu­ rėjo įsirašęs pareigą nuolat kariauti su Kristaus vardo priešais (jam net buvo draudžiama daryti taiką su netikėliais). Netrukus vyskupas Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę. 46 Kai sukilimai aprimdavo. ordinas pradėjo pulti aisčių kil­ tis. Kartu su nukariavimu žengė ir krikščionystė: buvo statomos bažnyčios ir vienuo­ lynai. kviesdami į Pabaltijį vo­ kiečių ordiną. ordinas turėjo ir paprastų kareivių. liko amžinoje vokiečių vergovėje. buvo prijungtas prie kryžiuočių ordino). ir ordinas užgrobė visą lenkiškąjį Pamarį. 1231 m. T u o būdu lenkai. Prūsams dar ir dėl to buvo sun­ kiau gintis nuo ordino. Prūsai ne lengvai pasidavė vokiečiams: jie nuolat kovodavo. Be to. kuriai padėdavo visa Europa. Tiesa. Tuo tarpu visos kiltys. daug or­ dino pilių išgriovė. savitarpy nesugyvendami. kurios anksčiau puldavo lenkus. Kaip ten. Kryžiuočių statomos pilys virsdavo naujos valstybės apygardų administraciniais centrais. ir prūsai bū­ davo nuveikiami. tarėsi gausiąs savo politikai įrankį. taip ir čia. jie dar bandė spir­ tis. kaip matėme. negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. Be riterių. Vyskupui esant nelaisvėje. Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir. Tokiuo būdu kariaudamas. susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe. Tuo būdu Prūsų ordino valstybėj nebegalėjo kilti jokių konfliktų (Dobrinės ordinas. nepajėgė išgriauti tik pačių stipriųjų pilių. bet ordinas. jau 1235 m. jų smulkūs kunigaikštėliai. Greitai tarp jų prasidėjo net karai. užpuldavo ir degindavo ordino pilis ir vokiečių kolonistų sody­ bas. kadangi netrukus vyskupais buvo skiriami vien tik ordino nariai. tačiau neįstengė prieš galingą ordino kariškąją organizaciją. Ordinas turėjo būti jų įrankis. o prūsai buvo varu krikštijami. pasitelkęs riterių. Iš Palestinos or­ dinas atsinešė į aisčių kraštą ir kariavimo būdą. vadinamų jų tarnais. Kunigaikštis Konradas. Įsikūręs pirmiausia jų krašte.

Tokių mažų. Todėl gana ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. o kiti buvo išvaryti iš tėviškių ar per­ kelti kitur valdyti. žinoma.1229 m. Vieni iš Mindaugo konkurentų žuvo kovose. Varydamas prekybą su vo­ kiečių Hanzos pirkliais. ordinas nebepajėgė kariauti su lietuviais. Naugardo miestiečių valstybė. Bet nuo antros X I I amž. 4 49 . X I I I amžiaus pra­ džioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas. iš kelmynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas. apy­ linkių iš pradžių buvo labai daug. prieš paimdamas į savo valdžią visą Lietuvą. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų lobingų miestų turtus. Padarę du bendrus žygius. Taip apsivylę lietuviai laikinai metė vokiečius ir vėl savo dėmesį nukreipė į rusų kraštus. Taigi jau tada Lietuva b u v o tik 5 kunigikščių šeimų valdoma. jie pradėjo č i a i padarė taiką su Voluine. pašalinęs kitus kunigaikš­ čius ir net savo brolius. Tačiau lietuviai su naugardiečiais nevieningomis jėgomis neįstengė paimti tvirtų ordino pilių. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. o žiemos metu. Šitiems žygiams jie rado ir talkininkų. Valstybė buvo įkurta ne viena diena. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti IU abiem priešais. jie tik apiplėšė kraštą.. žinoma. Karai valstybės jungimo laikotarpy. Tai buvo galinga 1). su ordinu jie susitikdavo tik tuomet. kurių sričių kunigaikščiu buvo Mindaugas. tiek aukštaičius. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. ir dažniausiai tai ruošai vadovaudavo buvu­ sysis vadas. susitarę Lietuvos kunigaikš­ Padarę taiką pietuose. buvo gavęs valdžią iš tėvo. pusės ir lietuviai pradėjo pulti rusus. Bet ordinas retai tepuldavo. Netrukus dar prasidėjo jo nesutikimai su Rygos vyskupu. jis visiškai susilpnėjo. savo vadus turinčių. Pagaliau iš visų kunigaikš­ čių tarpo iškilo M i n d a u g a s . ne be kraujo praliejimo. XI-me ir net iki pusės X I I amž. Bet labai greit kuni­ gaikščių skaičius pradėjo mažėti. Jie pasiekdavo tolimus pajūrius. Pagaliau M i n d a u g a s pašalino visus kitus kunigaikš­ č i u s ir liko vienas valdovas visame krašte. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių. mirus jo įkūrėjui vyskupui Albertui (-J. Kuriantis valstybei. naikinti jo p i l i s . gale Li­ vonijoje įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. X. Jis iš pra­ džios buvo renkamas susibūrusių karių. nes po vieno žygio paprastai būdavo ruošiamasi kitam. tikėdama­ sis išvyti ordiną iš tų žemių. pasidarė visos Lietuvos valdovas. Todėl 1219 m. ir galingesnieji pradėjo šalinti silpnesniuoNttis. Lietuvai atstovauja net 21 kunigaikštis. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis Lietuvos vidaus santvarka ir karai su kaimynais prieš įkuriant vieningą valstybę. Tuo bū­ du ir kunigaikščių skaičius mažėjo. Jis. Taip palengva iš daugybės buvusių kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius. — visą laiką rusai puolė tiek Padauguvio aisčius. nusigaudavo net į Saremą (Eželį). nes.). Nėra žinių. kuris. Lietuvos Istorija. Di­ delius lietuvių būrius vedė kuris nors vienas vadas. kai jis juos puldavo. Naugardas labai praturtėjo ir turėjo savo kolonijų lybių ir estų žemėse. Daug jų vienoje tautoje nega­ l ė j o taikiai sugyventi. žiauriai siaubti kalavijuočių ordino pavergtas sritis. kad šitoki dideli žygiai negalėjo apseiti be vadų. Šitie karai su ordinu ir su rusais vers­ te vertė lietuvius jungtis į didesnius politinius vienetus. darant taiką su 48 Voluinės kunigaikštyste. Dabar daugumą jų buvo užėmę kalavijuočiai. O pasi­ laikyti ją buvo nesunku. Bet po sėkmingo žygio toks vadas dažnai pasilaikydavo valdžią ir taikos metu. Todėl Naugardas susidėjo su lietuviais. ledu perėję įlanką. o prasidėjus savitarpio vaidams. Kai X I I amž. kuriuos sudarė gyvas reika­ las gintis ar ką nors pulti. Tas atsitiko. kuris taip pat turėjo būti galingas kunigaikštis. \H'\ jie priklauso iš viso tik 5 giminėms. lietuviai ėmė pulti ir ją. Antai 1219 m. Lietuvos suvienijimas. Aišku.T R E Č I O J I DALIS Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis 1.

Iš visos jų kariuomenės. nes į augančią Mindaugo galybę labai nepalankiai žiūrėjo Voluinės kunigaikš­ čiai ir Livonijos ordinas. kad šitoks Mindaugo elgesys nuskriaustus kunigaikš­ čius padarė jo priešais. kalavijuočių ordinui nekaip sekėsi. Taip pat tiksliai nežinoma. taigi buvo kryžiuočių provincijos. Tuo susitarimu. 1249—1250 m. Bet ilgesnį lai­ ką jie teišlaikė tik Polocką. 1236 m. Visus tuos žygius atliko ne pats Mindaugas. norėdamas suvaldyti ordiną. Naugardo žemes ir nužygiavo toli anapus Polocko. v. Danielius 51 . Aišku. Tuo tarpu patys kuršiai sutiko pripažinti ordino valdžią. kurie buvo išva­ ryti iš Lietuvos. bet lietuviai pastojo jiems kelią. ir jam buvo sunku kariauti su stiprėjančia Lie­ tuva.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m. Mindaugo brolėnai. kada kalavijuočiai visiškai nusilpnės ir ne sąjungą siūlys. 2. bet tas jiems nepavyko. kalavijuočiai ryžosi patys susitvarkyti. Netrukus jie buvo pašalinti ir iš ten. sąjunga prieš Mindaugą. Ties Š i a u l i a i s įvyko didelis mūšis. 38 psl. Tuo laiku jie paėmė ir Minską. ir į Livoniją atvyko daugy­ bė Europos riterių. Pajutę susitelkusią lietuvių ka­ riuomenę. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. Žemaičių kunigaikštis Vykintas. bet po sėkmingo žygio Mindaugas nebeleido jiems grįžti.) Mirus vysk. Žinome tik jo broli ir du brolio sūnus. jis atėmė iš jų ir duotas rusų kunigaikštystes. Be to. kaip rašo kronikos. o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. kalavijuočių ordi­ nas buvo panaikintas.Bet kuo vardu buvo Mindaugo tėvas. Bet tas turėjo atsitikti dar prieš 1236 m. Slanimo ir Volkovisko sritis. ėjusi kova su lietuviais. Todėl n prasidėjo ilga. bet prašys globos. grįžę namo vos kas dešimtas karys. Ka­ dangi jų čia buvo likę nebedaug. Iš totorių nugalėtų Voluinės kunigaikščių lietuviai atsi­ ėmė kadaise nustotas (žiūr. Jis norėjo pa­ laukti. Mūšis ties Šiauliais (1236 m.) lietuviškąsias Gardino. likusieji kalavijuočiai pa­ prašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą. t. buvo pra­ dėjęs su juo kovą. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo Kas vadovavo lietuvių kariuomenei mūšyje ties Šiauliais. Tada lietuvių dėmesys nukrypo į rusų žemes. nes naujasis vyskupas. Tautvilas su Erdvilu. daugiau kaip 150 m. Bet kryžiuočių magistras tuo tarpu nenorėjo jungtis. Iš pradžių jie buvo išsiųsti kariauti j rusų že­ mes. popie­ žius patvirtino jų susitarimą. kad tai buvo jau suvienytos Lietuvos žy­ gis. Norėdami pagerinti savo būklę. Be to. bet priklausė kry50 HllOČių didžiojo magistro. jie pa­ prašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. žemaičių kunigaikštis Vykintas. Jiems kariaujant ry­ tuose. Jis da­ bar jau nebebuvo atskiro ordino magistras. kurią išsprendė tik popiežiaus legatas. nėra žinių. 3. o jų tėviškes paėmė į savo valdžią. bet jo siunčiami kunigaikščiai. Tautvilą ir Erdvilą. Po didžiojo laimėjimo lietuviai norėjo išvyti vokiečius nors iš Kuršo. jie padarė daug žygių į rytus ir į šiaurę. Nau­ garduko. ir jų dėdė. Kryžiuočiams nenorint sąjungos. kurį laimėjo lietuviai. Bet aišku. Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį. nes tais metais Voluinės kunigaikštis jau derėjosi su Mindaugu. kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukia. Jų greit atsirado. Jie pradėjo rūpintis pašalinti Mindaugą ir ieškojo tam tikslui sąjungininkų. Kai šie bandė priešin­ tis. tad jam turėjoj vadovauti arba pats Mindaugas arba kuris nors iš jam artimų kunigaikščių. Lietu­ viai siaubė D. kaip su visos Lietuvos valdovu. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė su pačiu magistru ir daugybė svečių. Mindaugo buvo išsiųsti į rusų sriiis.. Kryžiaus karas buvo paskelbtas. irgi nežinia. tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų. kada buvo galutinai suvienyta Lietuva. Todėl jis pradėjo rūpintis susijungti su kryžiuočiais. Tada jie pabėgo pas savo giminaitį Voluinės kunigaikštį Danielių (jis buvo vedęs Tautvilo ir Erdvilo seserį). Albertui. 1237 m. tais pačiais metais buvo pirmas di­ delis suvienytos Lietuvos mūšis su kalavijuočiais. Susilieję vokiečių ordi­ nai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. Greičiausiai tai buvo artimas Mindaugo bendradarbis. Ordi­ nas buvo silpnas. Kiek laiko lietuvių rankose buvo net Smolenskas. Mindaugas rūpinosi suimti į savo valdžią visus aukštaičius ir žemaičius. krašto magistras (L a n d m e i s t e r). kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lie­ tuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. Išsiųstus kariauti kunigaikščius jis laikė rusų že­ mėse.

Mindaugą tuo būdu išgelbėjo jo stiprioji pilis. Tuo būdu nei Aukštaičiuos nei Žemaičiuos nebeliko didžiųjų Mindaugo priešų. Bet. Vy­ kintas ir Tautvilas su Erdvilu buvo čia pat. po 2 metų. Tuo būdu prieš Mindaugą susidarė galinga sąjunga. Iš sąjungininkų pirmasis pradėjo žygius Danielius. pakrikštijus Tautvilą. Bet už­ ėmęs Slanimą ir Volkoviską. liepos 17 d. tai Mindaugas ir krikštijosi. jis nuoširdžiai rūpinosi jam padėti. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m. Pabėgėliai kuni­ gaikščiai visokiais pažadais ir pinigais patraukė į savo pusę jotvingus ir sukėlė žemaičius. bet ir sutramdyti Mindaugo galybę ir atgauti neseniai nustotas sritis. pradžioje Mindaugas su visais savo arti­ maisiais buvo pakrikštytas. besiveržiančiais į jų kraštą. Apsigindamas pilyje nuo priešo. grįžo atgal. T i k pačioje visuomenėje ir smulkiųjų kuni­ gaikščių tarpe buvo nepasitenkinimo dėl krikšto ir dėl susidėjimo su vokiečiais. Greičiausiai ji bus buvusi kur nors Aukštaičiuose: kai kurie mokslininkai spėja tai buvus Liškiavą ar Kernavę. Čia tų metų gale ar 1251 m. kai Mindaugas sutiko krikštytis. pabaigoje jis su būriu palydovų atvyko į Lietuvą. kurią kronikos vadina V o r u t a .. Ka­ dangi ordinas tesutiko taikintis su Mindaugu tik tuomet. Bet kadangi nepatenkintieji neturėjo žy­ mesnių vadų. O Rygos vyskupas siūlė ordinui. siūlydamas jam sąjungą. Ordinas padėjo jam net suvaldyti priešus. 52 Liškiavos pilies griuvėsiai. y. Mindaugas sumanė iš­ ardyti sąjungą diplomatiškomis priemonėmis. Jam rūpėjo ne tik paremti giminaičius. Prie tos sąjungos neprisidėjo tik Prūsų ordinas. Jis sugalvojo pa­ traukti į savo pusę pavojingiausią sąjungos narį — ordiną. Tuo tarpu Vykintas.) Kai po Vorutos apgulos Mindaugas pasiūlė ordinui taiką. Andrius buvo iš tikro padorus ir labai maldingas riteris: jis tikrai troško Lietuvos krikšto. tačiau pilies neįstengė paimti. Nerasdamas kitos išeities. Kunigaikštis Vykintas netrukus ties Tverais buvo nu­ galėtas. Livonijos magistras Andrius iš Štirlando (von Stirland) jam pa­ teikė krikšto sąlygą.ryžosi padėti pabėgėliams.) prūsų sukilimo ir kaip tik tuo metu kariavo su lenkais. nežinia.. 1250 m. jis toliau nebežygiavo. o Tautvilas su Erdvilu pabėgo. Danielius tuojau pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną. Po krikšto Mindaugas kartu su ordino magistru tuojau pa­ siuntė į Romą pasiuntinius pareikšti ištikimybės popiežiui ir prašyti jo globos. Todėl. Popiežiaus sutikimas buvo duotas 1251 m. bet ka­ rūnacija teįvyko tik 1253 m. Popiežius su džiaugsmu sutiko delegaciją ir įgaliojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą karalium. kuris dar nebuvo visiškai atsiga­ vęs po pirmojo (1243—1249 m. Tautvilas ir Erdvilas su savo jėgomis apsupo Min­ daugą jo pilyje. Mindaugas bandė staiga iškelti savo sukurtą valstybę ir pastatyti ją. kur ji buvo. į kurią įėjo: 1) Livonijos ordinas. t. jis pats žuvo mūšyje. tai dar ilgokai tas nepasitenkinimas neperėjo į su­ kilimą. Kartu buvo prašoma suteikti Mindaugui ka­ rališkąją karūną. Jiems į pagal­ bą atėjo ordinas. greta kitų Europos viešpatys53 . 2) Voluinės kunigaikštystė. kai šis krikštysis. pastatyti jį Min­ daugo vietoje. nes priešų sąjunga greit neiširo. kaip lygią. kur buvo daug Mindaugo valdžia ne­ patenkintų kunigaikštėlių. nusiaubusi kraštą. Kaip matome. Mindaugas dar neišsigel­ bėjo iš gresiančio pavojaus. 3) žemaičiai ir 4) jotvingai. Lietuvoje. Tas mielai ją priėmė. T i k žemaičiai vis nesiliovė kovoję su Livonijos vokie­ čiais. 4. ir ordino kariuo­ menė.

Saugumo sumetimais. Pas vyskupą buvo nusiųsta net keletas ordino brolių su būriu karių. Jis tai atliko per lenkų Gniezno arkivyskupą. Po Mindaugo krikš­ to popiežius pavedė Kulmo vyskupui Henrikui karūnuoti Min­ daugą ir įšventinti Lietuvai naują vyskupą. Tik jie turėjo pripažinti Mindaugo valdžią. Tuo būdu Lietuvos Baž­ nyčia juridiškai buvo nepriklausoma nuo vokiečių. kuri prašė popiežių karūnuoti Mindaugą. todėl prašė ordiną globos. popiežius įsakė. Ir jis savo gyvenimą baigė kažkur Vakaruose. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. nes 54 įam daug teko kariauti su Voluinės kunigaikščiais. Nenorėdami pasiduoti nei vyskupui nei ordi­ nui. Vyskupu buvo paskirtas tas pats ordino kunigas K r i s t i j o n a s . Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus. ordino. 5. Laukuvos ir kt. kuriam nesisekė jų nukariauti. už tai jis perleido ordinui kai kurias Mindaugo jam dovanotas žemes. Todėl Žemaičių dalį jis net užrašė ordinui. Tuo būdu Lietuvos vyskupystė. nieko negalėdamas veikti. kaip ir Livonijoje. į kurių gyvenimą kišosi vyskupo globėjas — ordinas. Mindaugas jo gyvenamajai vietai buvo paskyręs pietines Lietuvos sritis (jotvingų žemėje). gudais ir totoriais. Žemaičių krašte įsikūręs vyskupas Kristijonas. kaip kad ordinas Livonijoje. Kai Rygos arkivyskupas įšventino vysk. Maždaug kartu su Kristijonu čia vyskupu buvo įšventintas lenkų domininkonas V i t a s . žemaičiai tuo tarpu vieni kovojo su ordinu. Danielius buvo sumuštas ir priverstas taikintis (1255 m. popiežius įsakė Neuburgo vyskupui priimti iš Kristijono kitą priesaiką. drauge prašė įkurti jo valstybėje ir vyskupystę. priėmė iš Kristijono priesaiką savo vardu. Kris­ tijoną. kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas. o Mindaugas turėsiąs tenkintis tiktai pasauline valdžia. tuo pat metu Kulmo vyskupas Henrikas irgi rūpinosi įkurti vyskupystę. Mindaugo prašomas. kad po­ piežiaus globojamoje Mindaugo valstybėje jis vaidinsiąs tokį pat vaidmenį. kuris atliko Mindaugo krikšto apeigas. Bet. nuo 1259 m. Lietuvos bažnytinės provincijos Įkūrimas (1253 m. todėl jam nepakako jėgų visiems suvaldyti.) Ta pati delegacija. Mindaugas ryžosi atgauti Voluinės kunigaikščio Danieliaus už­ grobtas žemes. nes jis buvo laikomas Pabaltijo metropolitu. atsikračiusi Rygos vyskupo. Krikštijęsis ir susitaikinęs su ordinu. kad naujasis vyskupas prisiektų pa­ klusnumą tiesiog popiežiui. kaip kad Kristijoną. o Vaišvilkas gavo Slanimo. Or­ dinui tai buvo labai pelninga. 6. Ta pačia taika buvo amnestuoti buvusieji Mindaugo priešai Taut55 . Mindaugas net keliais dokumentais dovanojo ordinui visą Žemaitiją. todėl jis su dideliu noru paėmė į globą buvusį savo narį. Jo vyskupystė išnyko. nepaisydamas popiežiaus įsakymo. ordino verčiamas. Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kuni­ gaikščiai. Bet dėl Rygos arki­ vyskupo pretenzijų užtruko ir karūnavimas ir naujos vysku­ pystės įkūrimas. Bet kadangi Vito nerėmė jokia karinė pajėga. Sutartis buvo susti­ printa Mindaugo dukters ir Danieliaus sūnaus Svarno vedybo­ mis. visgi faktiškai susirišo per ordiną su vokiečiais. bet Mindaugo sūnus V a i š v i l k a s . Mindaugui pasiskundus. Tačiau ki­ taip išėjo praktikoje. Mindaugas tuo tarpu dar tebeturėjo daug priešų. Jis manė. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi Karai su Voluine. kad ir čia jis būsiąs laikomas aukščiausiuoju autoritetu.Tose srityse vys­ kupas jautėsi labai nesaugiai. bet nieko negalėjo daryti. kad jam turinti priklausyti ir Lietuvos Bažnyčia. o be to. Mindaugas vyskupui gyvenamąja vieta paskyrė Žemaičius ir dovanojo jam čia kai kurias žemes: po pusę Rasei­ nių. sričių. Danieliaus sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Nau­ garduką. Tačiau Rygos arkivyskupas Albertas. o gal ir paties vys­ kupo prašomas. daug kas ir pačioje Lietuvoje priešinosi jo valdžiai. Rygos arkivys­ kupas manė. Mindaugas šitais vyskupo santykiais su ordinu greičiausiai buvo nepatenkintas. Bet vėliau pasirodė. Tik vėliau. kuria jis pasiža­ dėjo klausyti tiesiogiai popiežiaus. Antroji vyskupystė Lietuvos pietuose. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. Neseniai tik sukurtos valstybės valdovo autoritetas viduje dar buvo per silpnas. tai jis į savo vyskupystę greičiausiai nebuvo nė atvykęs.čių. Nors. o jis pats baigė savo gyvenimą Vo­ kietijoj. Betygalos. iš čia visiškai išsikraustė. Ariogalos. kaip į saviškį.). tačiau žemaičiai žiūrėjo j j j.

o vyresnysis sūnus Vaišvilkas. krikštijosi rytų Bažnyčios apeigomis.'. Mindaugo sūnaus vainikavimas. Tada ordinas pasiryžo bent atskirti žemaičius nuo jūros. bet dėl to nė kiek nepasikeitė valstybinės sienos. Bet kaip greit jie užplūdo. kurių du jaunesnieji. Mindaugas tvarkė savo vals­ tybę. Mindaugas svajojo kada nors kietai suimti į savo valdžią visas lietuvių gimines. Tautvilui tada buvo pavestas valdyti Polockas. o žemaičiai kovojo su ordinu. o apie Erdvilą nuo to laiko nebe­ turime jokių žinių. R u k l y s ir R u p e i k i s . — nežinia. bet lietuvių pakraščio giminės (su lenkais ir kryžiuočiais kariau­ jantieji jotvingai ir su Livonijos ordinu kariaujantieji žemaičiai) jam nelabai norėjo pasiduoti. rūpindamasis. Jis turėjo tris sūnus. Jis kietai valdė visus aukštaičius ir nukariautus rusus. paMI. Pagaliau po taikos su Voluine Vaišvilkas išvyko j Graikiją ir įstojo į vienuolyną. ir tas vienintelis jų užplūdimas neturėjo Lietuvai jokios reikšmės. Didelių mūšių su jais neįvyko. nežūtų valstybė. kurs neįstengė pavergti jam Mindaugo atiduotų žemių. Rūpindamasis sutvarkyti savo valstybę. 7. kariavo rytuose ir pietuose.usiais tuo metu visą Rusiją. kad iš at- Naugarduko pilies griuvėsiai. Tuo būdu po taikos su Voluine Mindaugas nebeturėjo dide­ lių priešų.HUI Karai su totoriais. taip veikiai ir atsitraukė. tik šiek tiek buvo apnaikintas kraštas. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų Klaipėdos įkūrimas (1252 m.). buvo pakrikštyti katalikais kartu su Mindaugu. Mindaugas kartu su Voluine puolė totorius.) su­ r u o š ė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė visą rytinę jos dalį. kad. I. iš anksto gavo popiežiaus leidimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų. santykiaudamas su Voluinės kunigaikščiais. 56 Klaipėda 1535 metais.Mindaugas savo įpėdiniu galėjo vainikuoti katrą nors iš Įiunesniųjų sūnų. kurį jis valdė ir prieš maištą. Už tai atsilygindami. O tuo tarpu stiprinosi viduje. Iki tėvo mirties jis nebegrįžo į Lietuvą. jam mirus. vilas su Erdvilu. katrą būtent. 57 . totoriai ( 1 2 5 8 m. po taikos su Voluine Mindaugas dar susidūrė su totoriais.

1262 m. Bet visai priešo kariuomenei traukiant į Karšuvą. Tai buvo tik siaubiamieji. bet užtat jo akivaizdoje vergė že­ maičius. Todėl Mindaugas priėmė pasiūlymą ir.). Mindaugo nužudymas (1263 m. pasiduosią jo valdžiai ir žemaičiai. Bet ir dažnais puolimais jie neįstengė nei jos statybos sutrukdyti nei pastatytos pilies iš­ griauti. Po Durbės mūšio jisai. Be to. kur buvo sunaikintos beveik visos or­ dino pilys ir išžudytos jų įgulos. susvyravo net jo sukurtos valstybės pamatai. kurios žemaičiai taip pat neįstengė išgriauti. Ordinas ketino suruošti į Žemaičius didelį žygį ir išgriauti Karšuvą. žemaičiai nėjo jos ginti. daugiau jo nebelietė. kurie ne kartą pasiekdavo net Vyslą. y.) Mindaugas. Ordino kariuomenė nusiskubino gelbėti savo žemių. neatvykus Naugardo ka­ riuomenei. Livonijoje ir Prūsuose veikiančios ordino šakos galėtų susisiekti sausuma. Durbės mūšis (1260 m. kurie čia buvo jų atvesti kartu su lybiais ir latgaliais. nes neturėjo iš to jokios naudos. atvykęs pas 58 Mindaugą. praėjo net 14 metų. Ordinui tuomet buvo labai sun­ kūs laikai. ordinas ją pavadino vokišku Nemuno vardu — Memel. 8. Jie tikėjosi. o ne užkariaujamieji žygiai.plaukiančių pirklių jie negalėtų pirktis ginklų ir kitokių prekių. Visoms žemai­ čių kovoms su ordinu vadovavo jų kunigaikštis. O iš tikrųjų. Ypač labai išsi­ plėtė sukilimas Prūsuose. Tiesa. Bet šitas Mindaugo žygis Lietuvoje buvo palaikytas tautinių rei­ kalų apleidimu. Mindaugas jau ir anksčiau buvo kaltinamas susidėjęs su vokiečiais. Žemaičiai tuojau suprato naujosios pilies pavojingumą ir ėmė ją pulti dar tebestatomą. jis neįstengė paimti pilies ir.) ir jo padariniai. Kartu nužudė ir abu prie jo bu­ vusius sūnus — Ruklį ir Rupeikį. pašalinę Min­ daugą. Mindaugas po pirmo nepasisekimo ėmė gailėtis nu­ traukęs su ordinu sutartį ir vėl nusigręžė į rusų kraštus. pačios tvirtosios pilys. Livonijos ordinas vėl ėmė pulti žemaičius. Nesugriautos liko tik Karaliau­ čiaus. o įsibrovė naikinti ordino valdomojo Kuršo. Po mūšio. žuvus Mindaugui. popiežius sušaukė Euro­ pos riterius į kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis. Po ilgų kovų jis pasistatė Nemuno pakrantėje J u r b a r k o pilį (1259 m. bet kol jis atgavo savo pirmykštę būklę Prū­ suose. Reikia pastebėti. jo prašomas. daugiau su ordinu nebekariavo. po Durbės pralaimėjimo užpuolęs 1262 m. Abiem kariuomenėm susitikus prie D u r b ė s ežero. jis išsiuntė savo kariuomenę prieš Briansko kunigaikštį. Tada priešais Jurbarką žemaičiai pasistatė savo pilį — K a r š u v ą . Mūšyje žuvo visa ordino vadovybė su Livonijos ma­ gistru ir Prūsų maršalka ir beveik visi broliai. jo suorganizuotos valstybės jėgomis įstengs išvaduoti vi­ sas ordino pavergtas gimines ir apsaugos visą tautą. Naugardu. ir kuršiai ir visos ordino pavergtos Padauguvio kiltys. Kariuomenei vadovavo Nalšėnų kunigaikštis Daumantas. taigi jo atsisakymas prisidėti prie bro­ liškų giminių kovos dėl laisvės buvo palaikytas tautos išdavimu. ėmė jį įkalbinėti nutraukti ryšius su ordinu ir bend­ romis visų aisčių jėgomis išvyti vokiečius. Bet. grįžęs namo. labai susilpnėjusį ordiną. sudaręs są­ jungą su D. Mindaugo prisidėjimas prie žemaičių kovų. 1263 m. Mindaugas tuo metu buvo labai nusivylęs santykiais su ordinu. t. esą. Livo­ nijos ordinas atsigavo gana greit. nužygiavo į Livonijos ordino žemę net iki Cėsio (Vendeno). ordinas jo žemių nebepuolė. Tada. Pasistatęs Klai­ pėdos pilį. Sukilusioms giminėms padėti čia ateidavo žemaičiai. Ordinas atsidūrė dideliam pavojuj. siaubdavo Kulmo apylinkes. Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą. jis išsigelbėjo tik dėl to. Todėl žemaičių kunigaikštis Treniota ir iš žygio grįžęs Daumantas susimokę jį nužudė. 59 . kovą lai­ mėjo žemaičiai. o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją. kad iš mūšio pasitraukė ordino pavergtieji kuršiai. kur Kuršmarės jungiasi su Baltija. užėmus pajūrį. Livonijos ordinui atėjo į pagalbą Prūsų ordinas ir daug svečių iš Europos. Baigos. kad į jo šauksmus atėjo pagalba iš Vakarų: mat. Po kiek laiko atsigavo ir Prūsų ordinas. Livo­ nijos ordinas ėmė statyti pilį toje vietoje. Tuo metu sukilu­ sioms ordino pavergtoms giminėms kariauti tepadėdavo vien žemaičiai. Livonijoj ir Prūsuose tuojau sukilo pavergtosios kiltys. Elbingo ir Kulmo. kad. Senoji tos vietos sodyba buvo vadinama K l a i p ė d a . Mindaugo se­ serėnas T r e n i o t a . Tam tikslui 1252 m.

nes ir jis dėjosi su Voluine. tad Daumantą vertė prisidėti prie sąmokslo ir noras susigrąžinti sau žmoną. valdė Pskovą dar daugiau. Nemažą vaidmenį čia vaidino spaudžiamų kuni­ gaikščių reakcija. Nė vienas iš jų nenorėjo pasiduoti kitas kitam. Treniotą nužudžiusieji Mindaugo giminės šalininkai. Levas pasikvietė jį į sve­ čius ir nužudė.) Naujinio vietoje pastatė Daugpilį.) Ar turėjo Traidenis kokių giminystės ryšių su anksčiau veikusiais kunigaikščiais ir su Mindaugu. Nužudžius pirmąjį valstybės vienytoją. nėr žinios. jis sukėlė jų sąmokslą ir. o vienuolis Vaišvilkas gyveno Graikijoj. Jam buvo pa­ sisekę paimti į savo valdžią net Žiemgalos dalį. Daumantienę. Jis nesidėjo nė su vienu kaimynu. 60 Bet Vaišvilkas neilgai tevaldė. Mindaugą. Jis. Pirmasis iškilo Kernavės kunigaikštis Traidenis. t. ir nauja dinastija turėjo iškilti iš savų kunigaikščių tarpo. sąmoksle prieš Mindaugą daug svėrė ir kiti motyvai. jis pasiliko pas save į laidotuves atvykusią jos seserį. turėjo santykių net su ordi­ nu ir atrodė. nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai. žinoma.). Ne vieną žygį atliko į Prū­ sus ir daugybę žygių padarė prieš Livonijos ordiną. atvykęs su Voluinės kuni­ gaikščių duota kariuomenės pagalba. Matyt. jis mirė (1269 m. kaip 30 metų (iki 1299 m. Traidenis (1270—1282 m. ne Mindaugo. Jam. noras atgauti savo teises. 10. Lietuva liko be dinastijos. vienų paliaubų metu ordinas (1274 m. Būta čia ir šeimyni­ nių nesusipratimų: mirus Mindaugo žmonai Mortai. Švarnas Lietuvą valdė labai neilgai: vos vienerius metus pavaldęs. kai kur net pasistū­ mėjo į Lietuvos pusę. Supykęs ant Vaišvilko už sosto atidavimą Švarnui. nes abudu jaunesnieji sūnūs buvo nužudyti kartu su tėvu. 2uvus paskutiniam Mindaugo sūnui. Lietuvą paliko savo sesers vyrui Š v a r n u i. Treniota bandė varyti tokią politiką. jis buvo ten išrinktas kunigaikščiu ir.). Po trejų metų jis atsisakė nuo sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną. kad tęs savo tėvo politiką. o apie nukariavimus jis mažai tesirūpino. pirmiausia jam rūpėjo valdyti ir ginti visas lietu­ viškąsias žemes. Traidenis sakė jį esant pastatytą jo paties širdy. Apskritai. bet netrukus jis turėjo bėgti iš savo tėviškės. Treniota (1263—1265 m. Ir iš tikro jis daug joms padėjo. Vaišvilkas (1265—1268 m. Todėl. Mindaugui žuvus. 2inome tik. jis buvo grynai t a u t i š k o s i o s i r p a g o n i š k o s i o s L i e t u v o s val­ d o v a s . bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. tačiau jam ne­ pasisekė visiškai nugalėti ordino. Traidenis sugebėdavo sumušti ordino ka­ riuomenę tik atvirame lauke: mat. tiesioginių ¡0 palikuonių daugiau nebeliko. Jo teisėto įpėdinio nebuvo. 61 . Taip antai. kaip kadaise Mindaugui. Lietuva po Mindaugo mirties.Be politinių sumetimų. —1263—1270 m. Būdamas geras karys. Po Durbės mūšio sukilusias kiltis ordinas jau buvo nugalėjęs. jis greit įsiviešpatavo visoj Lietuvoj. Jis stengėsi paremti prieš ordiną sukilusias Prūsų ir Latvių gimines. jis pats vienas kariavo su visais priešais. ir valdžią paėmė Treniota. buvo nužudytas. Todėl jį rėmė ir jo klausė net žemaičių kunigaikščiai. y. Lietuvoje pakėlė galvas visi dar neišnykę kunigaikštėliai. norėjo eiti Treniotos keliais. apie sostą svajojo ir Daumantas. Tuo tarpu buvo svajojęs gauti Lietuvą val­ dyti Vladimiro (Voluinėje) kunigaikštis Levas. tur būt. Traidenis net kelis kartus skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę ir ne kartą su savo kariuomene skersai ir išilgai išvaikščiojo ordino žemes. jis visgi negalėjo jo sugriauti. neišvaldęs visiškai 2 metų. Pagaliau Tautvilas buvo nužudytas.). 9. tuojau ėmė galvoti apie jį. todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui. Pabėgęs į Pskovą. kokią pats buvo siūlęs Mindaugui. Vaišvilkas buvo Graikijoj. Tuo būdu ordinas atsilaikė. tačiau nepajėgė sugriauti jo galingų pilių. Abudu stengėsi vienas kitą pašalinti. Bet per­ sekiodamas Lietuvoje buvusius krikščionis ir Mindaugo bendra­ darbius. Stipriausi konkurentai į Mindaugo sostą buvo jo žudikas Treniota ir buvęs Mindaugo priešas. Bet kad ir kaip stengėsi. kad Lietuvą jis valdė iš K e r n a v ė s . Polocko valdovas Tautvilas.). lietuviai dar buvo neįpratę imti tvirtų mūro pilių. visi stengėsi užimti Mindaugo vietą. pasižymėjęs laimingais karais.

Traidenio laikais tau­ tiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti. Tada daugelis jų ėmė bėgti nuo vokiečių Į Lietuvą. o kiek vėliau ir Skirsnemunės 63 Tuo metu kryžiuočių ordinas jau buvo nugalėjęs sukilusias aisčių kiltis vad. Senosios kro­ nikos mini daug ordino puolimų į Žemaičius ir Aukštaičius. Ji buvo daug platesnė. Lietuvos būklė po Traidenio mirties Apie laikotarpį po Traidenio mirties iki Vytenio įsiviešpa­ tavimo (1282—1295 m. Mažiausia rūpesčių Traidenis turėjo su kaimynais gudais. norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų. kaip ga­ linga karinė pajėga. jis vėliau Klaipėdą perleido Prūsų kryžiuo­ čiams (1328 m. Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. kas tuo metu valdė Lietuvą. Jos turėjo būti atramos punktai. atslinkę prie Nemuno. Jurbarko. Anks­ čiau Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas. Jis juos Įkurdino Voluinės pasieny. Mozūrų kunigaikštis (Boleslovas I I ) . 1. Jo pastatyta Jurbarko pilis buvo sugriauta. Prūsijoj. Nustojęs vilties veikiai nuka­ riauti Žemaičius. Bet galutinai ją sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai — V y t e n i s ir G e d i m i n a s . Traidenio laikais Lietuva buvo iškilusi. po Durbės pralaimėjimo. Tuo būdu jis norėjo ten sudaryti tvirtesnę atsparą prieš Voluinės kunigaikštystę. nes Traidenio klausė ir žemaičiai ir jotvingai. Kryžiuočiai. valdoma Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių A. jis pasiekdavo ne tik Mozūrus. Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir n u o 1282 m. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo grynai lietuviška ir tautiška. su Klaipėdos pilim jis jau nebeturėjo ryšio. vedė net jo dukterį.) yra likę labai maža žinių. jis buvo išvytas iš visos Žemai­ tijos. žygiuojant į Lietuvą. Bet dabar. Tačiau swu lenkais jam tekdavo nemažai kariauti. Žodžiu. tačiau nė viena kronika aiš­ kiai nepasako. p r a d ė j o p u l t i lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka). tuojau pasistatė Ragainės.K E T V I R T O J I DALIS Lietuva. ir Traidenis juąs mielai priimdavo. Tas laikotarpis betgi buvo labai svarbus. su kuria Trai­ denis bloguoju gyveno (jis užėmė net jos valdytą Drohičiną). taip pat daug mini lietuvių žygių. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. 62 .). Vytenio ir Gedimino laikai Kernavės piliakalnis. kurie Mindaugo laikais labai neaiškiai laikėsi. negu Mindaugo laikais. bet ir tolimąją Krokuvą. Ordinas tuojau pradėjo statyti savo pilis Nemuno pakrantėje.

(lalimas dalykas. T o s Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną. nes sunku buvo ją atlaikyti). kurios stengėsi susičiaupti ir juos praryti. tarytum tarp dviejų žiaunų. 3.) Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m. Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m. kaip geras karo vadas. kaip po Mindaugo mirties. ir Budikidą). arba Liutauras. Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį.1 3 1 6 m. nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietu­ voje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo. Tik. jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe. kurie išbuvo beveik 150 metų. mes tiksliai neži­ nome nei visų jo brolių nei sūnų vardų. pradžioje susidarė du tvirti frontai. Taip pat neaišku. gale ir X I V amž. nes ros giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis. Toliau į vakarus. Bisėnai ir t. Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius. . arba Budividą. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. deja. deja. Varydamas tautišką politiką ir kovo­ damas su ordinu..pilis (šią pastarąją netrukus turėjo vėl sugriauti. Lietuvoje jau nebebuvo. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėto­ jas. Bet ir Že­ maičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona. tačiau. nes 1294 m. Gediminaičių dinastijos pradžia Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. ilgą laiką jo nebepajėgė sunaikinti nė visos Lietuvos pajėgos. Taigi visų vėlesnių Lietuvos ku64 nigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus. kaip Traideniui. tik.t. 2. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių. Bet jam mirus. Traidenis turėjo brolių ir sūnų. dar tebebuvo gyvas jo tėvas.). Vytenio ir Gedimino tėvu. jo sūnaus ar jo brolio sūnus). kad Lietuvą valdė ir jų tėvas. Aišku. tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. bet vis dėlto neaišku. Taip pat gerai žinoma. kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau. Jūros paupyje. kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino fcivas. Žodžiu. kuriuo metu jis valdė. buvo laikomas Pukuveras. to nebūtų buvę išvengta. Vytenis ( 1 2 9 5 . Tik. kad didž. taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo. sto­ vėjo vadinamoji Gedimino pilis. tokių sumišimų. kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis. bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. bet ir jo senelis. tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. Kai ordino pilių tinklas buvo jau nutiestas. didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tuo būdu čia X I I I amž. Dar prie gyvos tė­ vo galvos Vytenis garsėjo. Kolainiai. Senąja tradicija.) ir Gediminas (1316—1341 m. šitam laikotarpy Žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ordino šakų frontų.

kad ordinas neina lietuvių krikštyti. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Vytenio valstybė. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. o tik jų pavergti ir kad. Per ją ėjo vienin­ telis kelias į pasaulį. Gediminas iš viso nemėgo kariauti. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką. imperatorius tyčia palaikė ordiną. šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekono­ mišku atžvilgiu. Arkivysku­ pas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių. nes. nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs. Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos.) Gediminas buvo Vytenio brolis. ku­ rias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai). Dabar. o vėliau Pskovą valdžiusio. stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. kelias Lietuvos prekybai buvo atviras. pasikvietė Į talką Vytenį. arkivyskupas ir rygiečiai. Polockas. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklau­ siusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Daumanto sūnus). Gediminui tik dėl to nepasisekė sugriauti pasitikėjimo ordinu Va­ karuose. kad ten tuo metu ėjo kova tarp popiežiaus ir imperato­ riaus. kurs nenorėjo 2/s nukariauto krašto atiduoti arkivysku­ pui. kurs jautėsi esąs aukščiausias autori­ tetas Livonijoj. norinčių vykti Į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu. vadinamoji Juodoji Rusija su Naugar­ duku. Tam labai priešinosi arkivyskupas. kad ordinas esąs tik grobikas. Per juos jis pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmė plačiai skleisti vakarų Europoje žinias. prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. padarius sąjungą su Rygos miestu. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas. kaip Vytenis. Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. kada arkivysku­ pas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nu­ traukti sąjungą su Vyteniu. kaip ir Traidenis. Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams. val­ dė Polocką. broliui Gediminui. jau buvo galima pirštu pri­ kišamai rodyti pasauliui. kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį P a l e n k ė s (irgi jotvingų žemes. karo vadu dažniausiai skirdavo Gardino srities kunigaikšti Dovydą (spėjama. Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šito­ kias sąjungas. Be to. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas. 67 . kad jo grobuo­ niška politika trukdanti Lietuvai krikštytis. Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių Įgulą. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. Jis pats labai retai vadovavo kariuomenei: kai tekdavo kariauti. Gediminas nebuvo toks karingas. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą P a g i r į—Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose.Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino. Gediminas taip pat buvo pirmasis. jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. taip ir jis palaikė sąjungą su Rygos miestu ir su jos arkivyskupu. prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. 4. Todėl 1298 m. kad jis buvęs Mindaugo nužudyme dalyvavu­ sio. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais. jis tepajėgė tik apginti Žemaičius. nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Va­ karuose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. siekdamas savo galybės. Dabar. su­ sidėjus su arkivyskupu ir su Ryga. Kitas jo brolis. o ne krikščionybės skleidėjas. kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinę. Vainys. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. Lig tol į lie­ tuvius buvo žiūrima. Gediminas (1316—1341 m. tai ordino vardas Europoje ėmė šlyti. Jo politikos pagrindinė priemonė buvo ne ginklas. kuris jau buvo pakliuvęs į ordino jtaką. Slanimu ir Volkovisku). Senasis jotvingų kraštas (t. bet diplomatija. 66 tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti.. Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Tuo būdu savo įpėdiniui. Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą. Kaip Vytenis. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. y. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. kovodami su ordinu. vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija. Kai jis pats išreiškė popiežiui norą krikštytis. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m.

rius ir vienuolius atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. Popiežius parašė Gediminui laišką.. Gediminas padarė žygį į Livoniją ir ją didžiai nusiaubė. pasikvietę svečių iš Vokietijos. kuriais jis reiškė norą susitaikinti su krikščionybe.. ir laiškas pasiekė po­ piežių. Lietuva. rite68 Kryžiuočių užpuolimas. Bet pirmaisiais 6 metais. Laiškas buvo išsiųstas per Rygą. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis Santykiai su ordinu. y. Atsilygindamas už tai. siūlydamas krikštytis. tai Lietuva jau būtų krikštijusis. Vytenis prašęs atsiųsti į Lietuvą kunigų. Tuo tarpu ordinas kaip įmanydamas stengėsi jam kliudyti. Tuo metu Rygos arkivyskupas pas popiežių bylinėjosi su ordinu. ir jis padarysiąs su krikščionimis taiką. iki 1322 m. ir joje esą daug vienuolių pranciškonų ir domininkonų. Sumanymas krikštytis. kad Gediminas visiškai neke69 . kad jei ne gro­ buoniška ordino politika. arki­ vyskupas pasiūlė popiežiui pasirūpinti Lietuvos krikštu betar­ piškai.) nu­ siuntė popiežiui ilgą laišką. Ordinui šitie Gedimino laiškai labai nepatiko. kryžiuočiai suruošė žygi Į Žemaičius ir sugriovė vieną pilį. Norėdamas pakenkti savo priešui. ir jis ėmė skelbti. Vienas kryžiuotis pagrobęs išsineša i nelaisvę vaiką ( J . jau Mindaugas krikštijęsis. Miestas ir arkivyskupas remte rėmė šitą Gedimino žygį. Žemaitijos pasieny kryžiuočiai turėjo pasistatę eilę tvirtovių ir ruošėsi slinkti tolyn. t. tačiau ordino grobuoniški norai pavergti Lietuvą privertę jį nutraukti ryšius su krikščionybe. Kosako paveikslas). Pagaliau jis prašo atsiųsti pas jį Rygos arki­ vyskupą su legatais. bet ordinas siun­ tęs ne kunigus. Pasiekė vakarų Europą ir kiti Gedimino laiškai. nes tikėjosi tuo būdu pakenksią ordinui. aplenkiant ordiną. jie turį savo bažnyčių ir laisvai skelbią krikščionybę. jei tik pasiliautų ordino puolimai. kad jie esą Rygos arkivyskupo fabrikuojami. Atsakydamas Gediminas (1323 m. o savo kariuomenę. ordinas net suiminėjąs j Lietuvą vykstančius kunigus. Krikš­ čionims Lietuvoje duota visiška laisvė. jie didelio žygio nesuruošė: buvo daromi tik maži plėšikiški užpuolimai. Maža to. Esą. Gedimino viešpatavimo pradžia buvo rami.5. Bet vis dėlto jam nepasisekė. prašė padėti pas po­ piežių vykstantiems jo pasiuntiniams ir kvietė miestiečius. kuriame aiškinosi. Tik 1322 m. Jis pats esąs pasiruošęs pasiduoti popie­ žiaus globai ir gyventi taikoje su krikščionimis. tad irgi negalėjo surengti didelių žygių. Livonijoje tuo tarpu ordinas tebesibylinėjo su arkivyskupu. nekariaujanti su krikščionybe: ji teginanti savo laisvę. sako Gediminas. Gediminas stengėsi palaikyti są­ jungą su arkivyskupu.

ir Gediminas liko be sąjungininkų. savo dukterį Aldoną. kad ji būtų tvirtesnė. su ordinu vėl gali prasi­ dėti karas. Be to. atimdavo jo siunčia­ mus laiškus ir stengėsi nepraleisti nieko į Lietuvą. kad ordi­ nas laikytųsi taikos. nes popiežius esąs už jį vyresnis. y.. Laiške jis pareiškęs norą būti paklusniu po­ piežiaus sūnum. galėjo suklysti. o kitą kartą su ordinu.kad pašalinęs kliūtis Gediminas vėl užsimanys krikštytis. ar jis tebeketinąs krikštytis. kaip kad puolė ir šitų susirašinėjimų metu. jie įsakė ordinui nekariauti su Gediminu dar 4 metus. o tik norįs sutrukdyti iš Vakarų einančią ordinui pagalbą. bet tuo pat metu jis varė smarkią propagandą prieš Gediminą Vakaruose. Rusiškosios sritys pagrasino. Nei miestas nei arkivyskupas jau nebepajėgė su juo kovoti. Gediminas vėl prašė taikos. jų pasiuntiniai Vilniuje rinko žinias dar kelias savaites). Sunki Gedimino būklė legatams buvo gerai žinoma (daug ką jie sužinojo Rygoje. 1330 m. Gedimino sąjunga su Lenkija. Netrukus Gediminas nustojo pačių svarbiųjų savo sąjungi­ ninkų prieš ordiną — Rygos miesto ir arkivyskupo. Tačiau lenkai neateidavo į pagalbą Gediminui. lygius — broliais.tinas krikštytis. Lietuviai padėjo Aldona Gediminaitė. ir nuo to laiko jis tapo Livonijos viešpa­ čiu. pasibaigus paliaubų laikui. žinoma. kad ir krikštijęsis nedaug teturės naudos. 71 . jis savo valstybėje nedraudžiąs krikščionių tikėjimo. o be to. Gediminas dar krikšto bylos pradžioje (1323 m. kokią agitaciją buvo išplėtęs prieš jį ordinas Vakaruose. Sutartis buvo sudaryta 1325 m. Saremos vyskupui buvo pavesta žiūrėti. o žemaičiai žadėjo net susidėti su ordinu ir iš­ naikinti visą Gedimino giminę. Vienuolis rašti­ ninkas. nes ordinas vis tiek nesiliaus jo puolęs. klausdami.). jis susiartino ir sudarė są­ jungą s u L e n k i j o s karalium Vladis­ lovu Lokietką. karia­ vusiu su ordinu dėl lenkiškojo Pamario.Tikėdamiesi. bet greičiausiai Gediminas taip aiškinosi tik išsisukti tenorėdamas. jis matė. Gediminas tuo metu jau kitaip galvojo. būsimojo Len­ kijos karaliaus Kazi­ miero Didžiojo. Jam buvo žinoma. kad jo nebeklau­ sysiančios. Legatai sustojo Rygoje ir pa­ siuntė savo pasiuntinius į Gedimino sostinę. ('icdiminas nenorėjo nutraukti ryšių su Vakarais ir su Ryga. 70 Ordinas iš tikrųjų per (uos 4 metus laikėsi legatų įsakytų paliaubų. Bet (1324 m. Gediminas ir ruošėsi karui. kad jis nė nežadėjęs krikštytis: jis tik norėjęs taikos su krikščionimis. nes lenkai vis nesusiruošdavo. Atsisakęs krikštytis. su Ryga. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute). lenkams kariauti vieną kartą su Brandenburgu. o jaunesniuosius — savo vai­ kais.) popiežius vis dėlto atsiuntė Gediminui malonią bulę. Gedi­ minui atsisakius krikštytis. Rygos miesto ir arkivyskupo palai­ komas. Todėl Gediminas pareiškė delegatams. Kadangi antrajame Gedimino laiške buvo aiškiai išreikštas noras krikštytis. Ta­ čiau ta sąjunga nedavė Lietuvai jokios nau­ dos.) buvo padaręs taiką ir prekybos sutartį su visomis Livonijos pajėgomis. ordinas užėmė Rygą. nors sutartis galiojo visą Gedimino gyvenimą ir buvo nutraukta tik po jo mirties (1343 m. Todėl buvo aišku. Bet viltys pasirodė tuščios: Gediminas dau­ giau jau nebeketino krikštytis. jeigu jis krikštytųsi. kad kiekvienam būtų galima saviškai garbinti Dievą. prieš sumanymą krikštytis stojo visi lietuviai pagonys ir rusiškosios Lietuvos valsty­ bės sritys. kad jis negerai parašęs. o netrukus ir legatus. Paliaubos su ordinu. ta­ čiau ordinas visokiais būdais kliudė jam palaikyti su jais santy­ kius: suiminėdavo Gedimino pasiuntinius. kad. Ieškovodamas sąjungi­ ninkų prieš ordiną. tai galėtų būti net ekskomunikuotas. su arkivyskupu ir su ordinu. Tuo būdu neįvyko nė kelis sykius paketintas bendras ordino užpuolimas. tai Gediminas dėl to apkaltino laišką rašiusį vienuolį pranciškoną. Vilnių. jeigu jis ją sulaužytų. t. Gediminas išleido už Vladislovo sūnaus. Tą numanydamas. vyresniuosius jis laikąs tėvais.

kad ir pats Ged iminas žuvęs kovoje su kryžiuočiais. Tačiau tie jo kviečiamieji laiškai dar rodo. miestų. Jie iš čia veržėsi Į Žemaičius. žemdirbius ir riterius vykti į Lie­ tuvą. Pasibaigus pa­ liaubų laikui.). Ordinas tuo tarpu Vakaruose skelbė. kad norįs gyventi taikoje su krikščionimis. pranešė. norėjo sudaryti ir Lietuvoje maždaug tokią pat socialinę santvarką. Kunigaikščio Margio vadovaujami lietuviai. Hanzos miestai sutiko pa­ dengti net pusę krikšto išlaidų. nors ir dažnai jis susilaukdavo svečių iš Europos ir suruošdavo didelių žygių: lietuviai didvyriškai gynėsi savo pilyse. paliauboms pasibaigus. be to. jis. Bet savo valstybės sienų jie čia toliau nepastūmėjo. Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą 1323 m. Tuo tarpu jų livoniškė šaka. T a d tuojau po Traidenio nusistoję du frontai tarp lietuvių ir vokiečių liko beveik nepasikeitę. čia ordinas paslinko net kiek arčiau ir pasistatė net dvi naujas pilis — Marijenburgą ir Bajerburgą. Padavimas sako. Ir Vytenio laikais dar nebuvo aišku. 6. kad krikščioniš­ koje Lietuvoje galės rasti gerą rinką prekybai. kad jo valstybėje jau esą krikščionių. toliau čia pat dar matyti: udo[vicus]. Bet Gedimino laikais ordinas ten jau ga­ lutinai jsitvirtino. bet ir dau­ geliui Europos. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L. Tačiau tikrų žinių apie Gedimino mirtį neturime. kam galu­ tinai atiteks Žiemgala. bemeilijo žūti ugny. apsidorojusi su arkivyskupu ir rygiečiais. riterius žadėjo aprūpinti žeme ir tt. kai matėsi nebeapsiginsią. Atvykstantiems miestiečiams jis žadėjo duoti laisvųjų miestiečių teises. pirklius. Bet giliau j kraštą įsibrauti ordinui vis dėlto nepasisekė. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę I. kad jo turėta ir kitas tikslas. Deja. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. būtent pakelti Lietuvos kultūrą. Jei jis krikštytųsi. Priešingai. Žodžiu. Gediminas parašė laiškų ne tik popiežiui. vienuolių. jie tikėjosi. Per rygiečius jis kreipėsi į Hanzos mies­ tus. nuolynams jis prašė atsiųsti į Lietuvą daugiau vienuolių. visiems žadėjo savo globos ir paramos įsikurti. daugiausia puolė Aukštaičius ir ne kartą pasiekė net Ukmergę ir Vilniaus apylinkes. kad visi Gedimino laiškai esąs me­ las ir kad jais jis tik norįs sutrukdyti ordinui iš Vakarų plau­ kiančią pagalbą. turinčių ir savo bažnyčių. begindamas šią sieną. Hanzos miestų atstovų suvažiavimas Liubeke Gedimino laiškus sutiko la­ bai palankiai. tikindamas. L i e t u v ą e u r o p e i z u o t i . Gediminas negalėjo apginti tiktai savo pretenzijų į Žiemgalą. Kad nelai­ kytų jo užsispyrėliu pagonim. šitais kvietimais bandė pakirsti Vakarų pasitikėjimą ordinu. O tuo pat laiku rašytuose laiškuose pranciškonų ir domininkonų vie72 Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. Gediminas. jam nepasisekė: 73 . jis pats pastatydinęs porą bažnyčių Vilniuje ir vieną Naugarduke. Tuo bū­ du Nemuno pakrantę jie buvo jau užėmę iki pat Dubysos žio­ čių. Nepajėgė Gediminas pašalinti kryžiuočių ir nuo Nemuno. negu pasiduoti vokiečiams (1336 m. ir kvietė amatininkus. kokia buvo Vakaruose. Po Durbės mūšio žiemgaliai buvo atsimetę nuo ordino ir prisidėję prie Lietuvos.Kovos su ordinu. kryžiuočiai tuojau ėmė pulti Lietuvą iš Nemuno pusės. žinoma. Iš šito laikotarpio yra žinomas ir Pilėnų pilies gynimas. Bet ne visur ordinui sekėsi agitacija. žuvęs prie Veliuonos ar Bajerburgo pilies. Mat.

Iš Livonijos ordinas jau tepajėgdavo daryti tik siaubiamuosius žygius. Šitokioj dėtoj nepavyko Gedimino bandymas įžiebti Lietuvoje Vakarų kultūrą. Popiežius iš karto labai aiškiai palaikė Gediminą: jam buvo malonu praplėsti krikščio­ nybės ribas. kurie tą pat svajojo patys padaryti. todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. Naugardą — Gedimino sūnus Narimantas). dar užėmė didelę dalį Voluinės. Bet kai Gediminas atsisakė nuo krikšto. jis gavo Vitebską. o be to. žinoma. Gedi­ minas su ja susigiminiavo. pastatydami tik savo kunigaikštį. Imperatorius ir daugumas Vokietijos kunigaikščių ėjo prieš Gediminą. nuo jo atsitraukė ir popiežius. o kartu ir atsilyginti savo priešui ordinui. kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. Jungdamas savo valdžioje rusų žemes. Lietuvos valstybei priklausė jau abi Nemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria. Tačiau ir Vakarai neįvertino jo pastangų. todėl ir laiškuose jiems siūlė vykti per Mozūrus. savo rėžtu. Jie palikdavo visą senąją tvarką. nes šis. prijungė po Mindaugo išsivaduvusį Vitebską su gretimaisiais miestais ir paėmė į savo įtaką tolimąjį Kijevą. Tačiau kai ku­ rios sritys Vytenio laikais dar nebuvo visiškai prijungtos: jos tebuvo tiktai pasidavusios Lietuvos įtakai.iis buvo nukeltos toli nuo lietuviškojo krašto. greta Maskvos. Gedimino valstybė Vakarinės ir šiaurinės sienos. o Gedimino laikais. Ta­ čiau vėlesniaisiais laikais sunkiausia buvo apginti tik Nemuno liniją. kovojantį su popiežium.ordinas jį visur persekiojo. kryžiuočiai paslinko dar arčiau. Apskritai Gediminas daug pasiekė gausingos savo šeimos vedybomis. Jie palaikė ordiną. teko dar palaukti Jogailos bei Vytauto laikų. nes tik šioj pusėj ordinas tebesilaikė savo senos taktikos — statytis naujų pilių ir tuo būdu skverbtis gilyn. Rusai juo lengviau priimdavo jų valdžią. Gediminas iš anksto žinojo. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštys­ čių. kuri niekuomet nebepasikeitė. Taip antai. Gedimino laikais beveik nepasikeitė siena ir su Livonijos ordino šaka (čia tuo metu ordinas pasistatė dar 4 naujas pilis Žiemga loje. Rytinės ir pietinės sienos. sutuokęs Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukteria. išleisdamas už Tverės kunigaikščio savo dukterį. turėjo susidurti su galingesniaisiais rusų kunigaikščiais. Tai buvo jau galutinai nusistojusi siena. vieni Hanzos miestai čia negalėjo daug padėti. Kurį laiką Lietu­ vos įtakai buvo pasidavęs net Pskovas su D. remian­ čiam imperatorių. Gedimino rytų politika ir santykiai su rusų kunigaikščiais. jis turėdavo tik pri­ siekti ištikimybę. ir tuo būdu buvo sugadintas pirmasis Gedimino laiškų įspūdis. o sūnų Liu­ bartą sutuokęs su Voluinės kunigaikštyte. Kad ji nekliudytų. pasistatę Bajerburgo ir Marijenburgo pilis. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą. Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. kur dabar eina Lietuvos siena su Latvija. gavo didelę dalį Voluinės. O dažnai bū­ davo paliekamas net tas pats ir kunigaikštis. Gediminas viską pasiekė daugiausia savo gudria politika. kad į Lietuvą vykstančių miestiečių ar riterių ordinas nepraleis. palaikė imperatorių. tai ir jis ne tik nieko nekeisdavo. Vytenis buvo palikęs savo bro­ liui Gediminui gana plačią valstybę. kuri jau galutinai liko jo valdžioje). Tuo metu. Daugiau pasikeitė prie Gedimino sienos rytuose ir pietuose. visų ga­ lingiausia buvo Tverės kunigaikštystė. 75 7. Aukščiau Dubysos žiočių. Ji ėjo maždaug ta pačia vieta. 74 . Gediminas. ir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai). Gediminas čia glau­ džiai sujungė su savo valstybe jau Vytenio užimtą Palenkį. Po Ge­ dimino Lietuvai dar daug teko kariauti su ordinu. bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir net prie tikėjimo. daugelis Lietuvos kunigaikščių surusėjo. Jei būdavo skiriamas koks nors naujas kuni­ gaikštis lietuvis. Ordinas tuo tarpu greit apšaukė Ge­ diminą klastingu apgaviku. Visas Nemuno žemupys jau Vy­ tenio laikais buvo kryžiuočių. jie buvo laikomi net krašto geradariais. nes čia sunkiau buvo sulaukti talkininkų iš Vakarų. o D. Naugardu (Pskovą valdė buvęs Gardino kunigaikštis Dovydas. Pa­ girį ir gretimąsias sritis. Ir čia Lietuvos sienos jau Vytenio laik. Jis su­ gebėdavo pasinaudoti kiekviena patogia proga ir tokiuo būdu laimėdavo savo naudai. nes jis žūt būt norėjo užimti Žemaičius ir sulieti abi savo valstybes į vieną. Tad nuėję valdyti į rusų kraštus. Išvaduodami rusus nuo totorių jungo. Vakaruose siena su kry­ žiuočiais jau buvo nusistojusi. kurs tyčia apsimetęs norįs krikštytis.

Įsitvirtinę kurioje nors apylinkėje. ir Gediminui teko iš naujo jas prijungti. tai jie nuolat žygiuo­ davo ir pastovioje vietoje retai tegyvendavo. Gediminas jau aiškiai buvo nusistatęs prie savo valstybės pri­ jungti visą Rusiją. X V I amž. Bet dažnai prijungtose rusų srityse būdavo paliekami ir jų senieji kunigaikščiai. iš kur pradėjo valdyti Ge­ diminas. kai kurios Gedimino prijungtos sritys paskum buvo vėl laikinai atsimetusios. Vilniuje sėdėjo pats Gediminas. Kartais jie atsisakydavo klausyti di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio. Visa valstybė susi­ dėjo iš daugybės didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių. Taip buvo iš pradžių ir Lietuvoje. Polocke — jo brolis Vainys. Tokiuo kunigaikščiu daž­ niausiai būdavo kuris nors Gedimino sūnus ar giminaitis. ten būdavo jo lemiamieji susitikimai su priešais ir su sukilusiais prijungtaisiais kunigaikščiais. Tokia nuolatinė jo sostinė ir buvo Vilnius. Kiekvie­ noje iš jų buvo atskiras kunigaikštis. tiksliai ne­ žinome. todėl jų priklau­ somybė buvo gana silpna. Todėl jų tėviškės pilys būdavo tarsi sostinės. buvo K e r n a v ė . kurs valdė daugiausia diplomatija. Vitebskas. Traidenio centrinė pilis. Tik negausu ten buvo gyventojų: tai buvo milžiniški. kur jis kada būdavo. kur jisai gyvendavo. tai raštuose save tituluodavo „ L i e t u v o s ir d a u ­ gelio rusų karalium" (Rex Uthuanorum et multorum ruthenorum ) . užsidarė savo pilyje. Gediminas gyveno jau Vilniuje. priešų apsuptas. ne­ buvo vieno didžiojo kunigaikščio valdoma. kad jos savo didumu jau kelis kartus viršijo tikrąją Lietuvą. Gedimino valstybės santvarka Plačioji Gedimino valstybė nebuvo centralizuota. Bet kur buvo toji Voruta. medžioklės metu nakvodamas ant kalno. kiti jos ieško kitur. iškilusio kunigaikščio atramos punktas visuomet būdavo jo tėviškė. kad 1323 m. iš kurių sričių buvo kilę pirmieji mūsų ku­ nigaikščiai. y. 8. t. būdamas ramus valdovas. Tačiau. pavyzdžiui. o kariuomenei vadovauti paprastai siųsdavo savo valdinius arba sūnus. šalindami kitus. Taip būdavo ir vėlesniaisiais laikais. yra užrašytas padavimas. tai sostinė būdavo ten. kad. O kadangi tuo tarpu dar jos visos nebuvo užėmęs. t. Ži­ noma. Admi76 nistracija tuomet buvo nepaini. Bet kada Gediminas čia persikėlė. o kitose kunigaikštys­ tėse — jo sūnūs. y. pagaliau Vil­ niuje kitais metais jis turėjo pasikalbėjimą su popiežiaus legatų pasiuntiniais dėl krikšto. Jos kunigaikščiai iškilo r įpylinkinių karo vadų tarpo. ir jas vėliau teko antrą kartą prijungti kitiems di­ diesiems kunigaikščiams. panašius kunigaikščius. kad Mindaugas. Kai kurie moks­ lininkai spėja Mindaugo sostinę buvus L i š k i a v ą ar K e r ­ n a v ę . iš Vilniaus jis derėjosi su Ryga ir su ordinu. jau buvo atsimetusios. Nuo to laiko Vilnius jau tapo nuolatine Lietuvos sostine. kur buvo jų tėviškės sodybos ir pilys. O iš kur buvo kilęs ir kur dažniausiai gyvendavo Vytenis ir jo tė­ vas. Deja. arba sostinė. Nežinome taip pat. giriomis apaugę plotai. Polockas. Neries ir Vilnelės santakoje. Kadangi jos centras buvo val­ dovas. Todėl kai kurios sritys. Ten būdavo stipriausios jo pajėgos. Todėl nebuvo pastovios nė jų sostinės. jie tik turėjo klausyti Vilniuje esančio didžiojo kunigaikščio. tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda Senoji Lietuvos sostinė. Pačios tolimosios Gedimino valstybės sritys buvo valdomos kaip tik tų senųjų rusų kunigaikščių. Tais metais jau iš Vilniaus jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir vakarų Europos mies­ tams. 9. Gediminas 77 . Žinome. irgi nežinome. taip pat neaišku. Vilnius — Lietuvos sostinė. — Gediminas turėjo pasirinkti sau nuola­ tinę gyvenamąją vietą. prijungtos prie Lietuvos Vyte­ nio laikais. visos pieti­ nės jotvingų žemės (vadinamoji Juodoji Rusija) ir artimos gudų sritys — Minskas. Ji turėjo būti kur nors Aukštaičiuose. nėra žinios. kurią kro­ nikos vadina V o r u t a . Tokia tvarka buvo ir prieš Ge­ diminą. Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Aukštaičiai. Ka­ dangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu. jie plėtė savo sritis. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. Beveik visos viduramžiais susikū­ rusios valstybės iš pradžių neturėjo pastovios sostinės. O kadangi viduramžių valdovai dažnai kariaudavo. Mes tikrai žinome. Tačiau ten nebūdavo jokio valdžios aparato: kunigaikštis valdė įsakinėdamas iš ten.Gedimino valstybėje buvo tiek rusiškų žemių.

Likusiąją Lenkijos pasienio dalį. Vyriausias sūnus. dar toli prieš Gediminą. Gardiną ir Brastą. valdė Kernavę ir Slanimą. M a n v y d a s. kad dabartinėje Vilniaus vietoje yra buvę žmonių sodybų jau žiloje senovėje. Tad jo bu­ vo valdoma visas kryžiuočių ir didelė dalis Lenkijos pasienio. sunkiai prieinamame Galvės ežero pusiasaly. nebuvo gavęs jokios srities. A l g i r ­ d a s — Krėvą ir Vitebską. kurios garsas pasklisiąs po pasaulį. Voluinę su Lucku. Be to. Sostinei vieta čia buvo labai patogi. Kunigas Lizdeika šiaip iš­ aiškinęs sapną: esą. Netoli Vilniaus. N a r i m a n t a s — Turovą ir Pinską. Gediminas pastatė dar kitą tvirtą pilį. K a r i j o t a s — Naugarduką ir Volkoviską. (A. Gediminas toje vietoje. Gedimino laikais į Vilniaus kunigaikštį jau buvo įprasta žiū79 . Jo žinioje buvo ir (tada dar pusiau savarankiški) Žemaičiai. Mirdamas jis paliko 7 sūnus. — tai T r a k a i. turįs pastatyti pilį. nes pro Vil­ nių. J a u n u t i s . Tik pats jaunasis sūnus.Vilniaus pilies griuvėsiai. Nerimi ir sausuma. o gyveno prie tėvų Vilniuje. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. Palenkę. K ę s t u t i s buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus. kur stovėjęs vilkas. kuri ilgą laiką buvo tarytum antroji Lietuvos sostinė. nuo neatmenamų laikų ėjo dideli pre­ kybos keliai. Todėl čia greit išaugo didelis miestas. 78 II. Jau anksčiau visi jie buvo gavę po sritį. Trakų pilies griuvėsiai. Jo sūnus Kęstutis vėliau pastatė kitą didingą mūro pilį to paties ežero saloje. jis buvo pačiam valstybės branduolio cen­ tre. Tad Gediminas galėjo čia tiktai pastatyti naują pilį ir persikelti patsai gyventi.). Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m. Gedimino įpėdiniai Gediminas mirė apie 1341 m. Tėvui mirus. Ir Vilniaus ir Trakų pilys vėliau buvo perstatytos. jis automatiškai pasidarė Vilniaus ir gretimųjų sričių valdovu. sapnavęs staugiantį geležinį vilką. valdė L i ub a r t a s . Jų didingi griuvėsiai tebestovi dar ir šiandien. kurs tapo amžinąja Lietuvos sostine. Gedi­ minas taip ir padaręs: pastatęs pilį ir perkėlęs čia savo sostinę Bet iš tikrųjų yra žinių.

drauge su Kęstučiu. nenorėdamas gadinti santykių su rygiečiais. Viso nepasisekimo kaltininkas. Al­ girdas čia jam visada padėdavo. Ordinas dėl tokio savo žygio netvėrė pyk­ čiu. Kęstučiui būtų buvę sunku atsispirti. sustaikino su broliais ir grįžo į Zaslaulį. Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Kovų pradžia. Jaunutis šitam reikalui netiko. ordino pasienį valdan­ čiam. už tokiuos užpuolimus lietu­ viai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą. kad svetimtaučiai dažnai nebežinojo. vos pradėjęs žygį. Tada kryžiuo­ čiams buvo atėję į pagalbą daugybė vakarų Europos riterių. buvo paskelb­ tas pamišėliu ir pašalintas iš vietos. svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis. kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės. Algirdas. Bet ordino magistras. to­ dėl griebėsi kitokios taktikos. Kovų pobūdis. Apskritai abu broliai per visą savo ilgą amžių gyveno didžiausioje santaikoje (tarp jų nebuvo kilusio jokio nesusipratimo). Jo viso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. Grįždami jie atsigabendavo pri­ plėštus turtus. Ir čia reikėjo visos Lietuvos jėgų. kaip buvę tėvo laikais. kryžiuočiai skubėdavo. kad buvo pasklidę žinių. vienas antram padėdavo. Liubartas veržėsi užimti visą Voluinę. T o k s žygis paprastai trukdavo ne ilgiau. abu eidavo į pagalbą kitiems broliams. Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kuni­ gaikštis Boleslovas. susidūrė su ordinu tais pačiais metais. susitarė jį pašalinti ir paimti valdžią į savo rankas. o visa kita liko. jos neėmė. Greta Algirdo. kaip į visos Lietuvos valdovą. o 80 Kęstutis buvo tik jam artimiausias brolis. ir vienam. kurs turėjo svarbiausią postą valstybėje. Algirdas ir Kęstutis. Pirmą kartą. tapusio di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. jis pasikvietė Algir­ dą ir užleido jam valdyti visą Vilniaus kunigaikštystę. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir. Dar bandė priešintis Narimantas. buvo ap­ gulęs net Rygą. kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos. Kiti broliai noromis pripažino Vil­ nių Algirdui. Todėl nenuostabu. kuris laikė save Boles­ lovo įpėdiniu. bet čia pasipriešino Lenkų karalius Kazimieras. Tačiau Lietuvos Istorija. bet greit ir tas nusileido. nes jis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. kažkokiais sumetimais staiga grįžo namo (gal dėl to. Sužinoję apie kryžiuočių žygį. patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Tačiau niekas iš vyresniųjų brolių nenorėjo klausyti jauno ir silpno Jaunučio. kaip visos Lietuvos valdovas. kuris tvarkytų visos valstybės politiką ir pajėgas. Algirdo ir Kęstučio laikais nuolat ėjo kovos su kryžiuočiais. kai buvo nuo sosto pašalintas Jaunutis (1345 m. Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kry­ žiuočius. nes vienam Liu­ bartui būtų buvę sunku atsilaikyti.rėti. Visi juto. sugriovė net keletą jų pilių. jog lietuviai įsiveržę į Ka­ raliaučiaus apylinkes). Daugiausia su jais teko kovoti Kęstučiui. Tuo tarpu Algirdas su didele kariuomene įsiveržė į Livoniją. jų tarpe buvo net Čekų ir Vengrų karaliai. Kęstučiui iš Trakų buvo visai netoli Vilnius. O momentas buvo labai svarbus: tuo metu smar­ kiai padidėjo ordino puolimai. Todėl tarp Lenkijos ir Liubarto (nuo 1340 m. Tuo būdu visas žygis nuėjo niekais. kaip didžiojo kunigaikščio sritis. lietuviai skubė­ davo pasislėpti miškuose.). bet vis be lemiamos persvaros. Netikėtai užėmęs Vilnių. kurs buvo pa­ bėgęs į totorius prašyti pagalbos. katras iš jų yra vyriausiasis Lietuvos valdovas. Jaunu­ čiui buvo duota Zaslaulio kunigaikštystė. apiplėšę apylin­ kę. Bo­ leslovui mirus. Po šito nevykusio žygio ordinas ilgą laiką didelių žygių nebėruose. atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo dau­ gybę belaisvių. kaip savaitę: mat. iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius. 2. tad jisai ir pradėjo veikti. magistras. nusiaubęs Žiemgalą. tačiau. ypač Liubartui.) kilo karas. kad Lie­ tuvai reikia vieno autoritetingo valdovo. Bet iš tikro didžiuoju kunigaikščiu buvo Algirdas. dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais. T o ­ dėl du vyresnieji broliai. Lietuvos valstybei grėsė pavo­ jus pakrikti. Šis iš karto nenorėjo nusileisti ir pabėgo į Maskvą. tačiau ten nieko nepešęs. Tad Vilniaus kunigaikštystė. kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai. Be to. atiteko Algirdui. Ordinas jau gavo įsitikinti. ir svečiai išvažinėjo nieko neveikę. 6 81 . skubiai grįždavo į savo pilis. Dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kry­ žiuočių kelią staiga užvertę medžiais. kuriam dažnai čia padėdavo ir Al­ girdas.

reguliariai pasikartojančių žygių. kai Algirdas buvo didžiuoju Lie­ t u v o s kunigaikščiu. ( J . ordino puolimai vis dėlto buvo daug dažnesni. Taigi dėl šitų svečių ordino žygiai į Lietuvą būdavo labai dažni. Kosako pav. kryžiuočiai nuo Nemuno buvo užpuolę Lie­ tuvą net 70 kartų. lietuviai irgi puldavo kryžiuočius. t. Šitie nereguliarūs žygiai dažniausiai būdavo ruošiami tada. negu lietuvių. Kęstučio vaidmuo kovose.. y. ir karas jau nebebuvo vien skerdynės: jau buvo laikomasi tam tikros karo etikos. dažniausiai rugpiūčio mėnesį. Bet be šitų dviejų. 82 . O tas pasikei­ tė daugiausia dėl to meto lietuvių vado. Ordinas gebėjo kasmet suruošti j Lietuvą ne mažiau. ir kryžiuočiai žūva išbadėję nuo šalčio. nuopelnų. to meto Europos riteriai buvo kviečiami. Tai i. Kęstučio. Mat.pirmu atveju buvo naudojamasi patogiu keliu. kurių buvo laikomasi vakarų Europoje. nes kai kuriuose vokiečių kraštuose kiekvienas garbingas riteris laikė pareiga nuplauti lavo kardą pagonių kraujyje.). «> antru atveju buvo naudojamasi vasaros sausra. kfti kurie svečiai būdavo keliami į riterius ir t. O atvykdavo jų apsčiai. Tuo būdu bent po vieną kartą buvo išgriautos tiek vienų. Tuo būdu Kęstutis buvo Lietuvos gynėjas nuo vo­ kiečių. Žodžiu. Kariavimo būdas jau pakitėjo. nes jis valdė kaip tik visą Prūsų ordino pasienį. tiek kitų visos pilys. Todėl nuo jo laikų ordinas pradeda traktuoti Lie83 Kryžiuočiai grįžta iš nelaimingo žygio. Tokie žygiai tuomet būdavo tarsi pramoginė medžioklė. per tą laiką. Yra buvę metų. lyg į kokias pramogas. t. Algirdo valdomoji Vilniaus sritis susisiekė tik su livoniške or­ dino šaka. kaip su valstybe. Jie būdavo iškilmingai itliekami:saugiose vietose svečių garbei būdavo ruošiamos puotos. kada būdavo suruošiama net po 8-tą lygių į Lietuvą. Kiekvie­ na šalis norėjo išlaikyti savo ir sunaikinti priešo pilis. užšalus vandenims. iš kur daugiausia buvo puolami lietuviai.ui dėl šitų kautynių kariaujančių valstybių sienos beveik ne­ sikeitė. tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą. kai iš Vakarų atvykdavo svečių. taurus. buvo ruošiama dar daufybė kitų. o iš Livonijos užpuolė apie 30 kartų. o antras — vasaros gale. griežtai laikėsi duotojo žodžio ir buvo įgijęs pagarbos net ordino riterių tarpe. kad nuo 1345 iki 1377 m. o į Livoniją tik 11. Jis buvo labai sąžiningas. Visa kovų su ordinu našta pir­ mučiausia gulė ant Kęstučio pečių. Antai žinoma. Kryžiuočiai su Lietuva jau skaitėsi. kaip du žy­ gius: vienas paprastai būdavo sausio ar vasario mėnesi.t. Atsi­ lygindami. kariauti IU lietuviais. tų kariavimo papročių. Nemuno pakrantėje ėjo nuolatinė kova dėl pilių. y. jis nuolat kovojo. Lietuviai sunaikino paruoštas maisto atsargas.

nega­ lėdavo ilgiau laikytis. Karščiausios kovos ėjo Nemuno žemupy. ke­ letą kartų net sugriovęs. Žo­ džiu. saugojo Neries ir Ne84 o to ip 40 ep >p IOC *ni Lietuvių ir kryžiuočių kovų laukas X I I I — X I V amž. jį daug geriau laikyti. Marijenburgo pily kalinamam Kęstučiui buvo duotas patarnauti kryžiuočių išauklėtas lietuvis Alpis. Tačiau ordinas jas vėl atstatydavo. Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą. sučiupęs magistrą. kai būdavo gabenamos patrankos ir pilių griauna­ mieji pabūklai. jaunystėje pate­ kęs jiems į nelaisvę. pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes. Ordinas tuo be galo apsidžiaugė.). Dažnai ordino kariuomenė įsiverždavo giliai į Žemaičius arba į Aukštaičius (čia pasiekdavo Ukmergę. tik nuo Kęstučio ir Algirdo laikų tarp ordino ir Lietuvos susidaro normalūs dviejų kariaujančiųjų valstybių santykiai. įsiveržę į vieni kitų krašto gilumą ir sudeginę pilis. Ne­ atimdavo jam proto laimėjimai. Ji visose šitose kovose suvaidino labai svarbų vaidmenį. 85 . ir jam pagaliau pasisekė sunaikinti pilį. kur buvo ordino ir lietuvių pilių tinklas. Upytę ir Vilniaus apylinkes). Kovų su ordinu vieta dažniausiai būdavo Nemuno pakran­ tės. Grįžęs padėkojo magistrui už gerą lai­ kymą Marijenburge ir ironiškai pažadėjo. kaip valdovus valstybės. o iš ten grįžo į Lietuvą. žmonių vardo nevertus pagonis.). Dalis čia pažymėtų lietuvių pilių trumpą laiką testovėjo. Ligi tol tiek į visą Lietuvą. Ordinas daugelį kartų buvo ją puolęs. Vienam mūšy jis buvo nu­ trauktas nuo žirgo ir pakliuvo kryžiuočiams į nelaisvę (1361 m. (Veliuona čia pažymėtoji Junigėda. Tokiais žygiais būdavo tik sunaikinamos pilys ir apylinkės. Bet sunaikintos pilies vietoje atsiras­ davo nauja. — taip ji kurį laiką buvo vadinama XIII amž. Daug kartų buvo sudegintos ir ordino pilys. Jis taip pat atsistatė kadaise sugriautą Marijenburgą ir Jurbarką. bet ir tolimesnes pilis.tuvos kunigaikščius. Čia abi pusės turėjo daugybę savo pilių. Persiren­ gęs Alpio atneštais kryžiuočio drabužiais. Todėl Kau­ no pilis saugojo kelią į Aukštaičių gilumą. kaip į naikintinus. nei ordinas nei lie­ tuviai. Šis ir padėjo Kęstučiui pabėgti. ir lietuvių atramos punktas liko tik netoli Kauno Neries pakrantėje buvusi Eigulių pilis. Strateginiu atžvilgiu ši vieta buvo labai svarbi. Kęstutis paspruko iš Marijenburgo ir nuvyko pas savo žentą. o drąsos — nepasisekimai. žemiau Neries įta­ kos. tiek į jos valdovus ordinas žiūrėjo. Ordinas. kurį pirmą kartą buvo pastatęs Livonijos ordinas (ta senoji pilis buvo sugriauta tuojau po didžiojo Durbės mūšio). prieš lietuvių pilis. Keletą kartų ordinas buvo apgu­ lęs net Vilnių. išgriaudavo ne tik Ragainės. Po to jis greit vėl pradėjo kovas su ordinu. Bet dažnai kovos ei­ davo ir krašto gilumoje. tikras savo krašto gynėjas. norėdamas šį svarbų punktą užgrobti. turinčios teisę gy­ vuoti. paprastai būdavo atliekami upėmis. Kaip matyti iš žemėlapio. Di­ desnieji žygiai. ypač Bajerburgas. kryžiuočių pilys buvo statomos paprastai greta. Stipriausia lie­ tuvių pilis buvo Kaunas. Kęstutis buvo tikras karys. saloje arba kitoje Nemuno pusėje. muno vagas. Po vieno žygio jis tuojau ruošdavo kitą. Tačiau Kęstutis neilgai tebuvo nelaisvėje. padarė daugybę užpuolimų. Mozūrų kunigaikštį.

lietu­ vių pilis. bet nė viena Europos valstybė. nuklydo į Aukštaičius ir pasiekė Žiežmarius. Po nelaimingai pasibaigusio kry­ žiuočių žygio į Lietuvą 1345 m. Pilies įgula buvo negausinga ir nepasiruošusi ilgam apgu­ limui. persiskyrė į dvi dalis. patsai ją sudegino. žiemą prie Kauno atvyko ir Livonijos ordino kariuomenė. matyda­ mas. kai ordino išdavikas pasirodė esąs patsai magistras.). Atsilygindamas už tuos užpuolimus. kad taip giliai į Lietuvą įsiterpusios pilies nepajėgs išlai­ kyti. lietuviai nusiaubė ordino kraštą net du kar­ tus (1347 m.000 kariuomenės anais laikais neturėjo ne tik Lietuva. Mūšis įvyko prie S t r ė v o s upės. Be abejo. kad kryžiuočiai sugebėjo pasprukti. kad lietuvių žuvę net 10. Algir­ das.000! Laimė­ jimui atminti ordinas pastatė net du vienuolynus (Karaliaučiuje ir Vėluvoje). Bet įgulos vadas. Kauno užpuolimą suruošė Prūsų ordinas. kryžiuočiai Kaune nepasiliko. bet. kaip kad skelbė ordinas. Bet iš tikro laimėjimas buvo tik išpūstas: 40. ker­ šydamas Kęstučiui už pabėgimą iš nelaisvės (1361 m. ordinas 1348 m. Be to. Jai trūko net maisto. Kai jo karių teliko 86 Kauno pilies griuvėsiai. Kryžiuočių buvo tiek daug. Dalis grįžo atgal. tik 36. pavadintą N a u j u o j u K a u n u . jis bandė prasimušti pro apgulusių kryžiuočių eiles. Rūdavos mūšis 1370 m. kaip 1. o Kęstutis iš Palenkės įsiveržė į Galindą ir taip pat skubėjo Karaliaučiaus link. tai tiksliai nežinoma nė jos vieta).Didesnių mūšių su ordinu buvo tik keletas. tačiau nepajėgė ir pakliuvo į nelaisvę. Lietuvių galėjo dalyvauti mūšyje ne daugiau.jų laimėjimas buvęs nepaprastai didelis. Algirdas su Kęstučiu 1370 m. kaip ir Strėvos mūšį. tai būtų buvusios sunai­ kintos visos Lietuvos pajėgos. 8 dienas naikinusi kraštą. o kita dalis. Ji buvo jau nebe toj pačioj vietoj.000. kad atvykę Algirdas su Kęstučiu nedrįso gelbėti apgultos pilies: per maža jie turėjo jėgų. su­ ruošė didelį žygį. Iš tikrųjų laimėjimas buvo tik toks. jokių didesnių padarinių jis neturėjo. Kauno sugriovimas 1362 m. Po kelerių metų Kęstutis ją sugriovė (1369 m. ordinas būtų nedavęs atsigauti lietuviams. Veliuonos apylinkėje ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaičius ir. bet Nemuno saloj (kadangi dabar ten jokios salos nebėra.000 žmonių. kryžiuočiai netru­ kus sugriovė Panemunėje visas kitas. atsilaikė net keletą savaičių. tuojau būtų suruošęs naują žygį ir užėmęs kraštą. Magistro įsakymu. ir lietuviai ten ėmė statyti kitą pilį. kurį jis taip pat plačiai išgarsino Europoje. Tuo būdu kiek laiko Kauno apylin­ kėje nebuvo jokios pilies: nei lietuvių nei ordino. broliai traukė at­ skirais keliais. O paskelbti pasauliui apie didžiausią lai­ mėjimą kryžiuočiams buvo naudinga: tatai imponavo Europos riteriams ir daugiau jų viliojo į talką ordinui. traukė per šiaurines ordino žemių sritis į Karaliaučių. Jei tat būtų buvęs toks didelis laimėjimas. į vakarus buvusias. 1362 m. Ordinas vėl buvo ją atstatęs..). Grįžtančiai kariuomenei pastojo kelią Algirdas su Kęstučiu.). Sugriovę pilį. ir kryžiuočiai būtų galėję sumuštus lietuvius persekioti. kad. buvo svarbus vokiečių ordino laimėjimas. o mūšyje dalyvavę 40. Pakeliui sutinkamos ordino 87 . niekas negalėtų per kelias dienas tiek kariuomenės nė surinkti. viso 800 karių. Po to ordinas ėmė skelbti. Jie buvo paketinę sunaikinti Karaliaučių. suruošė didelį žygį į Lietuvą. Kęstučio sūnus V a i d o t a s . Keršydami už tai. persikėlęs per Nemuną. o gal net būtų bandę kai kurias pilis užimti. Kitais me­ tais kryžiuočiai nugriovė dar tą nebaigtą pilį ir jos vietoje pastatė savo pilį — G o t e s v e r d e r į . Surinkę daug kariuomenės. Strėvos mūšis 1348 m. Sunaikinę Kauną. Kryžiuočiams pavyko pasprukti.

Jam valdant ordinas sunkiai kovojo. Žuvusiam maršalkai Schindekopui pamin­ klinis kryžius buvo pastatytas tuojau po mūšio. ant tų pačių pa­ matų 1835 m.). Jame žu­ vo patsai ordino kariuo­ menės vadas — maršal­ ka. nepajėgdami paimti pilių. Tiesa. Vilniaus sostą užėmus Jogailai.pilys buvo paliekamos. jis dabar vėl kitaip atrodo. Trakuose Kęs88 89 . Vytenio ir Ge­ dimino laikais ordino pilys Nemuno pakrantėje siekė tik Du­ bysos žiotis. ir iš didelio fcygio savo kraštą pasiekė vos maži išbadėjusios ir sušalusios jų kariuomenės likučiai. ptdare su ja sutartis. t. jie naikino miestus ir apylinkes. Pagaliau ir Kauno pasiekimas buvo tik laikinis kryžiuočių laimėjimas. prieš pat Algirdo mirtį. kaip apie di­ džiausią savo laimėjimą. Vyttutas tuo tarpu buvo sunaiki­ nęs jų atgaliniam kely paruoštą maisto atsargą. Ordinas ir apie šį mūšį skelbė pa­ sauliui. Kęstučio ir Vytauto būriai puolė kryžiuo< u i s kur galėdami. prasidėjo jau kitokio pobūdžio santykiai. y. kad ir — 1382 m. Tada ordinas jau dažnai tapda­ vo kurio nors Lietuvos kuni­ gaikščio sąjungininku. trys komtūrai (pilių bei sričių viršininkai) ir daugybė riterių. ir jų kariuome­ n ė j e kilo badas. dar nespėję susijungti. sisekę nors trumpam laikui. Tačiau tatai nebuvo di­ delis smūgis lietuviams. o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę. trečią kartą atnaujintas. užgrobti Žemaičius ir sulieti į vieną abi savo valstybes. jam sugriuvus. Vėliau. bet tai tebuvo kova dėl Nemuno vagos. Algirdas su Kęstučiu. kryžiuočių ordino magistras (1351 Kęstutis su Algirdu. Jogailos ir Vy­ tauto laikais jam tatai buvo pa­ Vinrichas von Kniprodė. 1870 m. jis buvo pasiekęs net Vilnių ir Trakus. tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė. o trečia naikino kitas Lietuvos sritis. Kęstutis atsitraukė pirmas. kita apgulė Vilnių. nes jie netrukus galėjo iš naujo pradėti savo puolimus.. Čia ordinas surinko didelę kariuo­ menę. ėmė trauk­ tis. o atsilikęs Algirdas buvo pri­ verstas kautis. tačiau išlaikė pasiekė aukščiausią klestėjimo vakaruose tą pačią tėvo paliktą laipsnį. Po Rūdavos mūšio ordinas kelerius metus neruošė jokio di­ desnio žygio. Kad lengviau galėtų išmisti. Kryžiuočiai ėmė trauktis. sieną. ji ėjo pasi­ dalinusi į 3 grupes. Viena grupė pasiekė Trakus. Ordino kariuomenė bu­ vo nepaprastai didelė Iutis. Tai buvo paskutinis susi»lu rimas su ordinu Algirdui te­ begyvenant.000). Iš to ordinas suprato brolių planą ir [sakė visų pilių įguloms sku­ bėti gelbėti Karaliaučiaus. Rūdavos mūšio paminklas. Mūšis įvyko ties R ū d a v o s bažnytkaimiu. Santykiai su ordinu Algirdo gyvenimo pa­ baigoje. tuo bū­ du ruošdamasis galutinai pa­ siekti savo tikslą. Tada KfStutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą. kaip patogiausio strateginio kelio: gilyn į kraštą jie nė kiek nepasistūmėjo. Tačiau lietuviai vis dėlto turėjo atsitraukti. (kronikos jos priskaito net iki 12. o Algirdo ir Kęstučio laikais pasiekė Nerį. buvo šis pastatytas. iš viso tebuvo sugriauta tik viena pilis. Bet 1377 m.

Ji turėjo baigti derybas dėl krikšto. o nuo Aiviekstės upės intako — ana­ pus Dauguvos esanti Latgala. jis siekė užimti Voluinę. siūlydamas krikštytis. Abu kunigaikš­ čiai pasiuntė pas imperatorių į Niurnbergą vieną savo šeimos narį (greičiausiai Kęstučio sūnų Patriką).3. Derybos dėl krikšto 1358 m. Kryžiuočiai Europoje dė­ josi oficialiais Lietuvos krikštytojais. ir imperatoriui būtų buvę nenaudinga panaikinti galingą ir tuo metu klestėjusią valstybę. būtų nebegalėję šauktis iš Europos kryžeivių. ėmė rūpintis ir Lietuvos krikštu. Lietuvos santykiai su rusų kraštais Algirdo ir Kęstučio laikais Gediminas laikė save „daugelio rusų" valdovu. padarė su ordinu taiką. T i k pradėjęs kariauti su lietuviais. tai panoro jos gauti ir Kazimieras. Bet karalius Kazimieras Didysis. Aišku. nes Lietuvos krikštas būtų pakirtęs šaknis jų egzistencijai. o Lietuva pasiliko pagoniška. su ja bu­ vo net padaryta sąjunga prieš ordiną (Lenkai tada kovojo su ordinu dėl Pamario). kad Lietuva tikrai krikštysis. sumušęs totorius. Be to. Be to. Tad L i e t u v o s v a l d o v a i p a r e i k a l a v o a t i d u o t i j i e m s b e v e i k v i s u s lie­ tuvių giminių gyvenamuosius kraštus. iš tikro jis nė neketino krikštytis. O kai. kuris įtikino impera­ torių. savo žygio jie nereikalavo krikštytis. kurios didelę dalį valdė Kęstučio ir Algirdo brolis Liubartas. ir vėl prasidėjo karas. o Algirdas pareiškė: „ V i s a R u s i j a t u r i p r i k l a u s y t i L i e t u v a i". Popiežius pažadėjo Kęstučiui už tai karaliaus karūną.). kurią taip pat tykojo pagrobti lenkai. 91 . Bet Kęs90 1 učio pažadas buvo duotas sunkaus karo metu. Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Einant kovoms su ordinu ir su Lenkija. 4. tuo­ met Lietuvos sienos buvo dar toliau praplėstos. Jis irgi kreipėsi į popiežių. Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių Gedimino laikais santykiai su Lenkija buvo geri. prašydamas skelbti kryžiaus žygius. Delegacija neat­ vyko į Lietuvą. Algirdas paėmė į savo valdžią dar P o d o l ę . bet dažniausiai nuvykdavo Kęstutis. Tebegyvenant Algirdui su Kęstučiu. Tad ordinas pasiliko kur buvęs. Nė po vieno. kad kryžiuočių ordinas išsikraustytų iš Pabaltijo ir persikeltų į Rusijos tyrus ginti Europos nuo totorių. Algirdas su Kęstučiu. Voluinę Liubartas vis dėlto atlaikė. paskui — visas Kuršas ir visas kairysis Dauguvos krantas. bet sustojo pakeliui pas kryžiuočius. Tačiau niekas negalėjo priversti ordiną išsikelti kitur. jis jau nebebuvo daugiau keliamas. bet iš tikro jiems rūpėjo tik kraštą pavergti. Tada imperatorius išsiuntė į Lietuvą savo delegaciją. Algirdas. kad jų reikalavimas buvo teisingas. ėjusios net keletą dešimtmečių. neatsisakydami krikštytis. O kai jis savo dėmesį atkreipė į rytus ir į pietus. tai Liubartui į pagalbą ateidavo ir broliai. Kazimierui Di­ džiajam mirus. Buvo ne kartą ten nuvykęs ir Algirdas. kariaująs su lietuviais dėl Voluinės. Lenkijoje ilgai nebuvo nuolatinio valdovo. Bet kadangi tai bu­ vo visos valstybės interesai ir kadangi Lenkija taip pat grėsė Kęstučio valdomajai Palenkei. o norėdamas pakenkti ordinui. jis gavo Kęstučio sutikimą krikštytis ir tatai pranešė popiežiui (1349 m. Bet ir panorėjęs impera­ torius būtų negalėjęs iškelti ordino. visą laiką buvo aktualus Lietuvos krikšto klausimas. nes šis būtų jo neklausęs. Tuo pat metu nutrūko jo sąjunga su Lietuva. kad Lietuvai pasiūlytų krikštytis patsai popiežius ir imperatorius Ka­ rolis I V . tai pasidarė net Lietuvos priešas: dėdamasis Voluinės kunigaikščių įpėdiniu. Priešingai. Kęstutis su Liubartu tuojau išvarė lenkų įgulas iš Voluinės pi­ lių. net gana sėkmingo. jie pareikalavo. jis buvo im­ perijos narys. kad daugumas ordino užimtų žemių būtų grąžintos Lietuvai. atsisakęs nuo Pamario. — kad būtų grąžintos visos žemės anapus Ne­ muno iki Priegliaus ir Alnos upės. Prahos arkivyskupo Ernesto vado­ vaujamą. Imperatorius parašė Algirdui ir Kęstučiui laiškus. Tada Kazimieras ėmė rūpintis. ir abiejų vokiečių valstybių sujungimo klausimas būtų žuvęs amžinai. kurio valdomosios sritys buvo Lietuvos rytuose. Tuo būdu žuvo krikšto klausimas. Dėl Voluinės ir prasidėjo kovos su lenkais. Tada jie būtų nebegalėję toliau kariauti. Lietuvos interesus čia gynė L i u b a r t a s . pareikalavo. 5. Prasidė­ jus deryboms. Vos tik Kazimieras pasitraukė iš kovų lauko. Kadangi ordinas gaudavo iš Vakarų paramos prieš lietu­ vius.

Senasis kunigaikštis buvo pašalintas. K a r d o Algirdo įtaka šiaurėje siekė net P s k o v o ir D. Bet jam čia daug kliudė ta aplinkybė. kunigaikščius daž­ niausiai pastatydavo Algirdas (paprastai jais pastatydavo savo sūnus ir giminaičius). susidėjęs su Maskva. Todėl Algirdas 1362 m. Rusijoje Al­ girdas tęsė savo tėvo politiką. Algirdas buvo nusista­ tęs suimti į savo valdžią visą Rusiją. joje gyveno nuo totorių iš Kijevo pabėgęs visos Rusijos pravo­ slavų metropolitas. kad jisai buvo pagonis. Abiejose respublikose kunigaikščio val­ džia buvo labai silpna: jis tebuvo tik karo vadas. Todėl Algirdas ėmė rūpintis. tačiau į jj vis dar kišos totoriai. Bet užtat daug geriau Algirdui sekėsi į pietus nuo Smolensko. tačiau abiejose tose respublikose. T r u b č e v s k ą . Bet Rusijos šiaurėje jau buvo iškilusi Maskva. y. Taigi Podolė. Nukariavimai pietuose. Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika Nors Algirdas su Kęstučiu po tėvo mirties turėjo nemažas kunigaikštystes. Ji buvo atiduota Karijoto Gediminaičio sūnums. kuri. Rževas. kur tekdavo susidurti su galinga Maskva. jis vedė T v e r ė s kunigaikščio seserį Julijoną. visi rusų kraštai turėjo pri­ klausyti vienam metropolitui. ban­ dė ta priklausomybe atsikratyti. Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais. Netrukus iš totorių buvo atimta ir P o d o l ė . Todėl Algirdas siaurėjo turėjo daug sunkumų. kurie čia su­ kūrė savo atskirą kunigaikštystę. tačiau paties miesto nepaėmė. Bet užtat jo darbo vaisiais vėliau pasinaudojo Vytautas. Bielaja). Lietuvos valstybės mažai tepriklausomą kunigaikštystę. Nors ir kliudė Maskva. Tačiau tų miestų pasirinkimas lietuvio kunigaikščio rodė jų gerus santykius su Lietuva. tačiau didžiojo kunigaikščio sritis buvo likusi 93 . kad Maskvai susiduriant su Lietuva. rungčiomis su Lietuva rinko smulkesnes kunigaikštystes į savo valdžią.kaip tik rūpinosi rytų sienomis ir santykiais su rusais. jam gana sunkiai sekdavosi. ne visada paklusnią didžia­ jam Lietuvos kunigaikščiui: turėdami daug reikalų su Lenkų karaliais. dabartinių ukrainiečių srityse. Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes. O kai Smolenskas. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą. suruošė į tas sritis žygį. nustelbusi Tverę. metropolitas savo tikinčiuosius nuteikdavo Lietuvos nenaudai. o pačios kunigaikštystės buvo silpnos. Aišku. jie kartais ir šiems pasiduodavo. Todėl ten. Tuo tarpu iškilusi Mas­ kvos kunigaikštystė šituo atžvilgiu turėjo pirmenybę. Naujų žemių užėmimas šiaurinėje Rusijoje. kur tik totorių valdžia buvo stip­ resnė. Jis buvo net kelis kartus priėjęs prie Maskvos vartų.itįduotos valdyti Algirdo sūnums ar brolėnams. būdamas jo valstybėje. tačiau iki Vytauto laikų sudarė kaip ir atskirą. Bet po Algirdo mirties Lietuvai teliko tik vienas M s t i s92 I . kuris apsigyveno Kijeve. Turėdamas daugybę kitų reikalų. o ypač Pskove. Pagal senąją tradiciją. tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą. Algirdas kai kuriuos jo miestus atėmė iš Smolensko kunigaikščių ir tiesiogiai prijungė prie Lie­ tuvos.i u 1 i s ir šiaurinės Smolensko kunigaikštijos žemės (Toropocas. Nors atskiro Lietuvos pravosla­ vų metropolito paskyrimui ypatingai priešinosi Maskva. 6. tačiau Algirdas vis dėlto laimėjo: Konstantinopolio patriarchas pa­ skyrė Lietuvai atskirą metropolitą. o į jo vietą pasodintas Algirdo sūnus Vladimiras. Algirdo laikais ji dar daugiau priklausė Lietuvos. Be to. be jokio leninio kunigaikščio. Rusija tada dar buvo nesustiprė­ jusi: visi kunigaikščiai dar tebepripažino totorių valdžią ir mokėjo jiems duoklę. sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis ir paėmė K i j e v ą į savo valdžią. nebegalėtų jam kenkti. Daug lengviau jam buvo veikti pietuose. kurią jie valdė patys. Čia jis užėmė visas Dniepro ir Desnos upyno kunigaikštystes — B r i a n s k ą . Pats Smolenskas išgyveno nepriklauso­ mas dar ikį Vytauto. jis irgi susidūrė su sustiprė­ jusią Maskva. N a u miestų respublikas. t. Algirdas negalėjo viso savo dėmesio skirti Rusijai. Pravoslavų metropolijos įkūrimas. kad būtų atgaivinta Kijevo me­ tropolija: tada metropolitas. S m o l e n s k o kunigaikštystė taip pat buvo patekusi į Lie­ tuvos įtaką dar Gedimino laikais. nors ir buvo lietuvių kunigaikščių valdoma. S i e v e r s k ą ir kt. Visos tos kunigaikštystės buvo . N a ug a r d ą . palik­ damas Kęstučiui rūpintis santykiais su ordinu ir su Lenkija.

kaip brangiai atseina Lietuvai tos kovos. — ir patsai Kęstutis buvo įkūnėjusi lietuvybė ir uoliausias pa­ goniškosios Lietuvos gynėjas. valdė Vitebską. jų manymu. Ir pat­ sai Algirdas buvo pagonis. Kitoks buvo Algirdas. ordino viršininkų tarpe turėjo gerų bičiulių. Tai buvo grynai lietuviškas kraš­ tas. tapdamas didžiuoju kunigaikščiu. miręs. Daugumas jų. kurių turėjo net 12. Jogailai pripažino Vilnių ir didžiojo kunigaikščio titulą. bet tie. ordinas buvo atkirtęs Lietuvą nuo Baltijos jūros. 95 94 . Jo abidvi žmonos buvo rusės. valstybė laimėtų ne vien tuo. juodu gyveno tikrai broliškai. kad vargiai pa­ vyks išvaryti ordiną iš Pabaltijo. gerb­ damas brolio atminimą. iš Algirdo kilusių. Jaunystę Užrašas: SĮigillum] Kynstutte praleido rusų kraštuose. mirdamas Al«irdas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Jogailą. bet dar ir tuo. Kęstutis. Algirdo įpėdinis Jogaila ir jo politika Naujoji Lietuvos politikos linkmė. tikrai buvo idealus karys — riteris. buvo neblogas ir karys. Visi jo vaikai. matė. jis tikėjosi. vienas antram padėdami. kurie gimė Vilniuje. Prieš Dux + De + Tracken. Ir daugelis vėlesnių. negu Algirdo). Tuo tarpu visa Kęs­ tučio šeima liko grynai lietuviška (Kęstučio palikuonys išmirė daug anksčiau. 1. gimę Vitebske. Susidarius normaliems Biustas jo marmurinės statulos antkapy. apie 25 m. prekyba pagyvėtų. prekybos keliai pasidarytų Lietuvai daug lais­ vesni. kuni­ gaikščių šeimų ilgai išliko pravoslaviškos. su kuriuo kartu augo ir draugavo. jie padarė perversmą ir paėmė vals­ tybės vairą į savo rankas. santykiams. jis buvo sudegintas ant laužo Vilniuje ir palaidotas pagonių papročiais. susi­ taikinus su ordinu. Pasidalinę sritis. 1345 m. Nukariautus rusų kraštus Algirdas dalino paprastai savo sūnums. kad liautųsi karai. su­ prato. Jogaila. reikalinga jo žmonos dvarui. Tačiau jis Kęstučio antspaudas. 1377 m. surusėjo. Karuose su ordinu buvo taurus. Susitarę. bet ir toli praplėtė valstybės ribas. Ypatingai jis gerbė nar­ sius ir taurius riterius. Bet pasirodė. todėl buvo linkusi rasti su ordinu kokį nors modus viven­ di. kuria ėjo Hanzos varomoji prekyba. kad gautų nemaža naudos ir ekonomiškame gyvenime. To meto jaunoji kar­ ta. Iš vi­ sų Gedimino sūnų jis buvo visų gudriausias politikas.Jaunučiui. Krokuvos Katedroje. ir kraštas galėtų ekonomiškai kilti. sugebėjo ne tiktai apsau­ goti tėvo palikimą. bet ir katalikų bažnyčios. 1377 m. Politinė krizė Lietuvoje 1 3 7 7 — 1 3 8 4 m. buvo krikštyti rytų Bažny­ čios apeigomis. Čia jis nežinojo jokių kompromisų. Visuomet buvo nuoširdus ir atviras. gyvendami tarp rusų. Tačiau jis nebuvo užsispyręs pa­ gonis fanatikas: jis niekuomet ne­ jautė neapykantos krikščionims. Mat. III. Jam priklausė vokiečių ordino pasienio sritis. kad Jogaila ne­ norėjo eiti tėvo ir dėdės pėdomis. Kęstutis valdė Trakus nuo pat jaunystės. Tačiau religi­ niu atžvilgiu jis buvo tolerantas: Vilniuje buvo ne tiktai pra­ voslavų bažnyčia. klausys dėdės ir draugiškai gy­ vens su jo sūnum Vy­ tautu. kad Jogaila va­ rys tėvo politiką. — žodžiu. buvo pagonys. buvo lin­ kusi su juo derėtis ir daryti visokias sutartis. nusižiūrėjusi į amži­ nas kovas su ordinu.

Už tai Vai­ dila buvo pasidaręs klastingu Kęstučio priešu ir kartu su Jogailos jaunesniaisiais broliais. ir todėl nenorėjo pripa­ žinti jo valdžios. Tuo būdu Jogailai nepasisekė pakenkti koalicijai. Be minėtų sumetimų. Kęstutis negalėjo pakęsti. Jį uoliai rėmė Maskvos kuni­ gaikštis Dimitrijas. Jogailos susitarimas su ordinu. Jogaila ėmė tartis su Livonijos ordinu vienas. bu­ vo linkusi ieškoti išeities iš karų. Tuo būdu prieš Jogailą susidarė stipri koalicija. Vytautas išvyko į Drohičiną. Sutarties nesudarė tik livoniškė ordino šaka. 7 cyj . žinoma. Tad jam teko ieškoti kitokios paramos. ir pritarė Kijevo valdovas Vla­ dimiras. kol pagaliau pasiekė savo tikslą. Jogaila tuo metu buvo išsiuntęs kariuomenę Lietuvos Istorija. kad Kęstutis trokštąs jį pažeminti. Apie Jogailos išdavikišką sutartį Kęstučiui pranešė vienas aukštas ordino narys: matyt. bet dėl to sutartis dar ne­ būsianti nutraukta. T r a k u o s e buvo padarytos 10 metų paliaubos. Jas pasirašė Jogaila ir Kęstutis. nukreipta prieš dėdę. ir Livonijos ordinas. Kad jšis nieko nesuprastų. nes ji buvo sukilusio Andriaus sąjungininkė. Tiesa. Vytautas. ji buvo pasirašyta tyčia tam reikalui suruoštoje medžioklėje. Tuo būdu J o ­ gaila pasidarė ordino sąjungininkas prieš dėdę. ypač su Skirgaila. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis Jogailos pašalinimas (1381 m. Kęstutis tuojau patikėjo žinia. Kęstutis po Algirdo mirties nesugyveno su Vil­ niaus dvaru. Tuo būdu 1 3 7 9 m. Bet tais pačiais (1380) metais Jogaila padarė naują nutartį su vįsu ordinu. kaip puolęs. Ji buvo padaryta slaptai. bet apie sutartį jis greičiausiai nieko neži­ nojo. bet Žemaičiai ir kitos Kęstučio žemės iš jų buvo išskirtos. tad konfliktas tarp jo ir Kęstučio buvo neišvengiamas. Briansko valdovas. Todėl. Šita Jogailos sutartis. Tuo būdu šita sutar­ tis telietė tiktai pietines Kęstučio žemes. Pagaliau 1380 m. Tačiau Maskvos ku­ nigaikštis Dimitrijas. ordinas trokšte troško. įtikinėjo Jogailą. atimti iš jo Vil­ nių. ji dar ilgai buvo neveikli. o Lietuva turėjo nepulti or­ dino žemių. nė nepra­ dėjęs karo. Vokiečių ordinas. kuris visada rėmė kiek­ vieną neramumą Lietuvoje. Kadangi ir po Algirdo mirties ordinas nesiliovė puolęs Lietuvos. kad Kęstutis apie ją nieko nesužinotų: joje net numatomas atvejis. kuriai priklausė ir Jogaila su Vytautu. atsisakė klausyti Jogailos ir. taigi ordinas galėjo jas pulti. tikėdamasis pasinaudoti ta nesantaika. kartu augęs ir draugavęs su Jogaila. ką reikėsią daryti. kad Jogaila galįs būti priverstas žygiuoti tarsi į pagalbą Kęstučiui. nes jau ir pats įtarė Jogailą. kiek giminių — brolių ir motinos Julijonos — pastangomis. be Kęstučio ži­ nios. Labai greit vyriausiasis brolis. pabėgęs į Maskvą. Praktiškai tokią politiką varyti pirmasis pradėjo Jogaila. kad Jogaila išleido savo seserį Mariją už dvariškio V a i ­ d i l o s . Jogaila grįžo atgal. Susiderėti su ja buvo ypač svarbu J o ­ gailai. negu Jogaila. Jogaila neturįs tiktai kautis su kryžiuočiais. Šita sutartis dar gali būti laikoma paprastu Jogailos srities apdraudimu. įvairiais būdais stengėsi palaikyti šitą įtarimą. ėmė ruošti koaliciją prieš Jogailą. tai ir Kęstutis sutiko taikintis su ordinu.). buvo sudaryta ne tiek Jogailos. I Jogailos brolių sukilimas. Prie Andriaus prisidėjo dar brolis Dimitrijas. Jogaila drauge rūpinosi susitarti ir su kryžiuočiais. Jogailą vertė artintis su kryžiuočiais dar reikalas paramos prieš pavojų jo valdžiai. vasa­ rio mėnesį buvo pasirašytos paliaubos. kuriam rūpėjo užimti Lietuvos valdomus Pavolgio miestus. Andrius. Sutarty net nu­ matyta. Tada Jogaila susidėjo su totoriais prieš Maskvą.). greit turėjo išeiti į aikštę. val­ dęs Polocką. tačiau karo veiksmų srityse jam galima būti. kad Lietuvoje kuo greičiausiai įsivy­ rautų vaidai. Mat. Šioje naujoje sutartyje ne tik išskiriamos Kęstučio že­ mės. Į medžioklę buvo pa­ kviestas ir Vytautas. 1379 ir 1380 m. nuo pasirašymo vietos ji va­ dinama D o v y d i š k i ų s u t a r t i m i . esančių Palenkės pasieny. bet ji aiškiai nukreipta ir prieš patį Kęstutį. sumušė toto­ rius (Kulikovos mūšyje 1380 m. nenorėjo tuo tikėti. 2. Dėdamasis su totoriais prieš Maskvą. vyresnieji Jogailos broliai jautėsi turį daugiau teisių tėvo palikimui. sutartys su ordinu. kilusio iš žemesniojo visuomenės sluoksnio. dar prieš atvykstant Jogailai. ir tas nesutarimas vis didėjo. kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą. — kitaip sakant. kaip kad prieš metus buvo apdrausta dalis Kęstu96 t io sričių.Todėl jaunoji karta. Sutartyje ordinas pasižadėjo ne­ pulti Palenkės (pradedant Gardinu). tačiau neiširo ir Jogailai sudarė nuolatinį pavojų.

kad jiems nieko blogo neatsitiksią. nes jisai buvo pirmasis. maža tekreipdamas dėme­ sio į rytus. Kęstutis tuojau pradėjo derybas su kryžiuočiais. Skir­ gailai pasiūlius ir Vytautui pritarus. Bet. Be abejo. Jam nesant namie. Jis.vcžė j Krėvos pilį. Jogaila gal tik tiek tegalėjo būti kaltas. paskirtas. kad jis pats'nusižudęs. nes ir visuose kituose įvykiuose veikdavo ne tiek J o ­ gaila. Tačiau Kęstutis. nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį. tuojau išvyko į rytus. tebėra neaišku dar ir šiandien. 99 . Kęstutį netrukus r. Krėvoje iška­ lėjos 5 dienas. ginklais ir gyvuliais: sakalais. Greičiausiai tai buvo kitų darbas. kur buvo ir Jogaila su Skirgaila. iš­ girdusi apie perversmą. kuris. metęs derybas. Jogaila dažniau­ siai tebūdavo tik brolių ir savo dvariškių dingstė. Vytautas tuomet buvo medžioklėje. Radęs sutarties su ordinu raštą. po sukilusio Andriaus. čia buvo ir Skirgaila. tuojau perėjo į Kęstučio pusę. bet dar jam davė valdyti Vitebską. Kęstutį nužu­ džius ypač galima įtarti Skirgailą. nuvažiavęs į Krėvą. Kaip tik tuo metu. kilo vilniečių są­ mokslas (1382 m. nes jis žadėjo taiką su ordinu. sunku pasakyti. kada Kęstutis buvo apgulęs Jurbarką. Kęstutį iš pradžių pripažino visi. Naugardo Sieversko kunigaikštis K a r i ­ b u t a s . Grįžęs jis bandė atsiimti Vilnių. Visuomenei buvo paskelbta.). Į Polocką išsiųsta Jogailos kariuomenė. Tuo tarpu Jogaila užėmė ir Trakus. Dėl kažin kokių priežasčių mūšio neįvyko. kad pasistengė paslėpti žudikus ir jų nebaudė. — išdavimo įrodymą tu­ rėdamas savo rankose. šunimis ir arkliais. bet šie tyčia nenorėjo nusileisti. Kęstučio apsiausta. Trakai buvo atiduoti valdyti Skirgailai.įleista. Ypač mieste gyvenę vokiečiai pirkliai palaikė Jogailą. čia jam dar padėjo atėję į pagalbą kryžiuočiai. Kęstučio valdymas ir Jogailos šalininkų sukilimas. pradėjo kovas su kryžiuočiais. kad prieš jį sukilo Jogailos brolis. Todėl. Iš visų savo priešų Kęstutis nubaudė tik vieną Vaidilą: jis buvo pa­ kartas. kiek kaltas čia buvo patsai Jogaila. ir Kęstutis parsiskubino atgal. Tas pakvietė juos į Vilnių.į Polocką. kaip J o ­ gailos dvaro intrygų auka. Visi kiti Jogailos šeimos nariai buvo perkelti į Vitebską. Polocko kunigaikščiu. — ypačiai Skirgaila. jis žuvo. Kęstutis su Vytautu atvyko prie Trakų. Surinkę jėgų. Kęstutis su Vytautu nu­ vyko pas Jogailą derybų. Vilniaus pi­ lis labai greit pasidavė. Paskutinės Kęstučio kovos ir mirtis. pranešė radęs Kęstutį negyvą. Kęstutis buvo nužudytas. Pirkliams to visiškai pakako. todėl jie bematant perdavė miestą Jogailai. Krėvos pilies griuvėsiai. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo 98 I-. jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. čia taip pat atvyko ir kryžiuočių ka­ riuomenė. kiek kiti jo vardu. Jis buvo sudegintas ant laužo su visais Kęstu­ čio mėgtaisiais daiktais. atėjo žinia. o jie patys buvo uždaryti kalėjime. tačiau prie pat miesto Jogailos buvo sumuštas ir pasitraukė į Gardiną rinkti jėgų. Kęstučio lavonas iš Krėvos buvo atvežtas į Vilnių ir iškil­ mingai palaidotas. nuo dvariškių rankų. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą. o Vytautą paliko Vilniuje. kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas. o taika su ordinu reiškė laisvos prekybos klestėjimą. kur abudu suėmė. Kas buvo didžiojo Lietuvos gynėjo m i r t i e s k a l t i n i n ­ k a s . Kęstutis ne tiktai jį paleido suimtą. Vytautas tuojau pra­ nešė tėvui apie įvykius. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šei­ mą.

apie savo valstybės praplėtimą. išėjo su žmona iš pilies ir pa­ ruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą. Visos šitos derybos ėjo be ordino žinios. Pas Vytautą. žinoma. rudenį toji kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. Vytauto kovos su Jogaila dėl tėviškės Vytautas pas kryžiuočius. kad. pasižadėjo be kryžiuočių pritarimo su niekuo nekariauti ir nedaryti jokios taikos. kaip tik prieš susitaikinimą 101 . Skirgaila atsiėmė ir Trakus.). pasižadėjo 4 metų būvyje krikštytis. 1383 m. Todėl. Apsigy­ venęs ordino pavestoje N a u j o j o M a r i j e n b u r g o pilyje 100 (prie Nemuno). Ordinas pakrikštijo Vytautą V y g a n d o vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą. Jogaila. Kryžiuočiai greit sužinojo apie jo išdavimą. buvo sudaręs su kryžiuočiais sutartį. vis dėlto pasidarė labai pavojingas Jogailai. jis ėmė ruoštis naujiems žygiams ir kvietė ten rinktis visus savo šalininkus. Jį čia galėjo lankyti žmona Ona. Po jo atėjo jaunesnioji karta. Bet šitos sutarties jis vis dėlto neketino laikytis.Taip tad liūdnai baigė savo dienas šviesiausia pagoniškosios Lietuvos asmenybė. Bet Jogaila savo pažado netesėjo. todėl Vytautas dar kartą turėjo prašyti ordiną globos ir dar kartą jį apgauti. Tie jį mielai priėmė. kiti buvo suimti ar no teko savo turtų ir žemių). Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė. kurią. 3. y. Taigi Jogaila su­ tiko klausyti kryžiuočių nurodymų. Mat. Vytautas sutiko. jau svajojo apie naują sostą. Ordinas dėl to. Marijenburgą — ir Naująjį Bajerburgą. kuri atvyk­ davo drauge su Ona pas Vytautą. nors tuo tarpu ir nieko nelaimėjo Lietu­ voje. t. netvėrė apmaudu. privers Jogailą laikytis savo pažadų. Vytautas. Taigi ordinas tikėjosi. Todėl Vytautas nuvyko į kryžiuočius prašyti pagalbos. nenorėdamas skriausti savo artimiausiojo bendradarbio. kad. Visi buvusieji Kęstučio ir Vytauto Artimieji plaukte plaukė pas Vytautą. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas (1384 m. ir Jogaila kaskart nedrąsiau jautėsi. išvykdamas kariauti su Jogaila. nužudžius Kęstutį. Vytautas. Persirengęs tarnaitės drabu­ žiais. taikindamasis su Vytautu. Svainis Vytautui nesuteikė jokios pagalbos: jis buvo per silpnas kariauti su Jogaila. Todėl jis pasiūlė Vy­ tautui taikintis. Jogaila prašė Vytautą laikinai pasitenkinti pieti­ nėmis Kęstučio srities žemėmis — Gardino ir Brastos sritimis — ir pridedama Voluinės sritimi su Lucku. Kai kurių vėlesniųjų šaltinių liudi­ jimu. Vytautas. Kariuomenei atsitraukus. t. staiga sudegino Jurbarką. Vytautas su susirinkusiais pas jį lietuviais išėjo iš savo pilies ir. Bet Trakus tuo tarpu valdė Skirgaila. Vytautas sutiko taikintis ir pripažinti Jogailą di­ džiuoju kunigaikščiu. prisipažino jų priklauso­ mas. y. Marijenverderį (ties Kaunu). Nuvykęs į jam paskirtą Gardiną.). Kęstutis buvo palikęs Bras­ tos pilyje. su kuria jis ir sugalvojo būdą pabėgti. Taip pat buvo nužudytas Birutės brolis ir keletas giminaičių. savo rezidencijos pilį — N. Tėvui žuvus. susijungęs su J o ­ gaila. O Jogaila 1382 m. Pirmojo Vy­ tauto žygio metu jo pusėje jau buvo ne vien kryžiuočių kariuo­ menė. jau bendromis jėgomis sudegino N. kuria jis atidavė kryžiuočiams Žemaičius iki Dubysos. Cia visos naujosios epochos centre stovi didysis Kęstučio sūnus. Bet jis nebuvo sunkiai kali­ namas. Vytautas iš Vilniaus pilies buvo irgi perkeltas j Krėvą. lai­ kydami pas save Vytautą. tada buvusi nužudyta ir senutė Vytauto motina. kai atims iš nepaklusnaus brolio Andriaus Polocką ir per­ kels ten Skirgailą. palaikydamas Vytautą. plaukė jo šalininkai iš visos Lie­ tuvos. Vytautas. tai buvo paskutinysis senosios kartos valdovas. Trakai ir visos Kęstučio valdytosios žemės. nes buvo labai nepaten­ kinti Jogaila: mat. bet ir keletas tūkstančių žemaičių. Tik kai dėl visko buvo susitarta. o be to. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvo­ nijoje būti ordino vasalu (1384 m. nes tikėjosi. tačiau jo nepaėmė. privers Jogailą būti nuolaidesnį. Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino sąlygas. tad kitos ordino pilys suskubo apsisaugoti. Vytautas pasidarė paprastu sritiniu kuni­ gaikščiu ir laukė pažadėtų Trakų. dėdamasis einąs prieš Jogailą. Be to. apsigy­ venusį Naujajam Marienburge. sargų nepažintas. Birutė. kuri pakreipė Lietuvos valstybės likimą kita vaga — prisidėjo prie krikščioniškosios Va­ karų kultūros. Trakus žadėjo atiduoti tada. jei jam bus grąžinta tėviškė. Mozūrų kuni­ gaikštį Jonušą. y. t. buvo persekiojami ir visi jo giminės bei artimieji (vieni buvo nužudyti.

tauta laiko būvyje susilaukė kitokio pavojaus. 102 . bet ir Podolę. išmirus jų kunigaikščiams. kad Lenkiją Kazimieras radęs medinę. jo laikais ypač pakilo ekonominė krašto gerovė. Tuo būdu kartu su Lietuva jis pradėjo valdyti ir Lenkiją. Tuo keliu eidama.) sąjungą su Gediminu (žiūr. Jo sūnus K az i m i e r a s D i d y s i s (1333—1370 m. (Seniausias Gardino vaizdas). o su ja — ir sostą. visam krašte jis pastatė daugybę mūrinių pilių. Algirdas — ypačiai valstybę. kurie buvo už­ grobę lenkiškąjį Pamarį. Kazimieras yra vienintelis Lenkų karalius.). buvo val­ dęs bevaikis Mozūrų kunigaikštis Boleslovas. ji suskilo į daugybę mažų kunigaikštysčių. su Vytautu. buvo vedęs Voluinės kunigaikščių dukterį ir valdė didelę dalį Voluinės su Lucko miestu. Vis dėlto jis buvo priverstas palikti Lietuvai ne tik didžiąją dalį Voluinės. kaip ir Boleslovas. kaip užtraukė vargų naštą lietuvių tautai.Gardinas XVI amž. Kazimieras mirė bevaikis. Liubartui padėjo broliai. 70—71 psl. vienydamas valstybę. o jaunoji karta susirūpino tik valstybe ir nepastebėjo. taip pat nepalikęs sūnų. Vengrijos karaliui Liudvikui (iš d'Anjou giminės).). Bet X I I amž. susidūrė su kryžiuočiais.). Kovos pasibaigė Lietuvos laimėjimu (žiūr.). Jogailos ir Vytauto laikai 1. kurie dar prie Kęstu­ čio gyvos galvos buvo pradėję ieškoti kelių suartėti su Vakarais ir buvo pradėję įvairias derybas su ordinu. Be to. Po poros metų Jogaila iš tikro pasidarė Lenkijos karalium. Lenkai jam pasiūlė savo karalaitės Jadvygos ranką. po 10-ties metų kovų. Vladislovas I. kai Lietuvą valdė Vytenis. o palikęs mūrinę. jis neatsisakė nė nuo Lie­ tuvos. Liudvikas mirė (1382 m. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripa103 IV. Kovai su ordinu jis ir buvo padaręs (1325 m. jis tarėsi turįs teisę gauti ir šio valdytąją dalį.). Tuo būdu Lietuvos valstybės kūrimosi laikais Lenkija buvo su­ skilusi. Todėl jis ir pradėjo karą su Kazimieru. su ja tuomet Lietuvai nedaug teteko kovoti. Lenkijoje po Liudviko mirties prasi­ dėjo netvarka. Eidamas karaliauti j Lenkiją. kurių dalį. nepamiršdamas ir lietuviškumo. Karalius Liudvikas ir jo įpėdinio klausimas. Todėl lenkai tada gebėjo sakyti. Jis sustiprino Lenkiją ne tik užsieny. Mat. kuri ėmė lenkėti. Kęs­ tutis gynė lietuviškumą. Jam susitaikinus su ordinu. Marija ir Jadvyga. pradžioje. Kazimieras buvo atkreipęs visą savo dėmesį į pietus ir pretendavo ne tik į Haličių ir Voluinę. susitaikino su ordinu (1343 m. Prasidėjo glaudūs Lietuvos ryšiai su Lenkija. Algirdo ir Kęstučio brolis Liu­ bartas. Jo dukters. Lenkija tuo būdu atsi­ dūrė personalinėje unijoje su Vengrija. Susitaikinęs su ordinu ir palikęs Lenkiją atskirtą nuo jūros. Tie žmonės. Boleslo­ vui mirus. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium Lenkų valstybė atsirado jau X amž vidury. — būtent prisijungė prie krikščioniškosios Vakarų kultūros per Lenkiją. nutrūko ir sąjunga su Lietuva. bet ir viduje. Prieš anksčiau iškilusius ponus jis palaikė miestiečius ir ūkininkus. rado kitą išeitį. Taigi tuojau po Jogailos ir Vytauto susitaikinimo prasidėjo nauja Lietuvos istorijos gadynė. o ypač Kęstutis su Algirdu. Lietuva krikštijosi ir bendromis jėgomis su Lenkija sutriuškino vokiečių ordino ga­ lybę. turįs Didžiojo vardą. Tuo pat metu jisai pareiškė pretenzijas į Voluinės ir Ilaličiaus žemes. kurių buvo net 23. Lenkijai liko Haličius (Galicija). atsisakęs nuo ordino užgrobtojo Pamario ir Kulmo. 90 psl. o Jadvyga — su Austrijos kunigaikš­ čiu Vilhelmu Habsburgu. pretenduojančiu į Boleslovo valdytąjį kraštą. Čia tad Kazimie­ ras ir susidūrė su Lietuva. Vėl iš naujo visą Lenkiją suvienijo karalius V l a d i s l o v a s I L o k i e t k a — X I V amž. buvo sužadėtos: Marija — su imperatoriaus Karolio IV sūnum Zig­ mantu (Liuksemburgiečiu). ir po jo sostas atiteko jo sesers sūnui. bet ir į Podolę.

Tai buvo ponai iš pieti­ nės Lenkijos. kuri susiėjo su ginčijamomis žemėmis. nebuvo jokia sutartis. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies. kad vyrą jai išrinks lenkų ponai (didikai). tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. Tame akte Jogaila sako. kaip kad dažnai jis vadinamas. arba iš vadinamosios M a ž o s i o s L e n k i j o s . jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką. Podolėje) išėjo jiems j nenaudą. gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas že­ mes. tik su ta sąlyga. Su­ grįžo Jogailos delegacija. tik dabar ėjo ginčas. kuris yra žinomas K r ė v o s a k t o vardu (1385 m.. kad geriausias vyras Jadvygai būtų plačiosios Lietuvos valdovas Jogaila. kad tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Len­ kijos karaliene. 101 psl. Be to.). Jogaila pirmiausia susitaikino su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių (žiūr. jo būklė buvo gana kritiška. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją. Kai lenkai ėmė svarstyti Jogailos kandidatūrą. Todėl jie nusprendė. kad jis. nes vieno valdovo valdoma Lenkija ir Lietuva įstengtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną — kryžiuočius. Lengvenis. priimdamas Lenkijos karūną. Tai buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų 105 . Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Po­ locką. Lenkų rungtynės su Lietuva dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje. Haličiuje. 1383 m. pretendavo dar nemaža savų. lenkams nepatiko nė vienas iš jų sužadėtinių vokiečių. o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją (iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Skir­ gaila). kurios suėjo su Lietuva. Siaurės Lenkijoje. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės.000 auksinų pabaudą už sužadėtuvių sulaužymą. Krėvos aktas. kaip jo vasalas. Po 2 metų suiručių sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei Jadvy­ gai. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duo­ tus pažadus specialiu dokumentu. pasi­ žadąs sujungti su ja didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. Šitų naujų per­ spektyvų akivaizdoje. kuris tuojau po tėvo mirties buvo pra104 <l<iys organizuoti sąjungą prieš Jogailą. Kandidatų buvo nemaža. norėdamas atgauti tėviškę. Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu. Tą aktą patvirtino pats Jogaila. katrai būtent jį pavesti. nes ji tebuvo dar vos 14 metų mergaitė. Jo vyriausias brolis Andrius. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Jogailos derybos su lenkais. Jiems drauge susitarus. pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delega­ cija. jo broliai Skirgaila. y. gaudamas Jadvygos ranką ir Lenkijos karūną. be to. Toji delegacija pirmiausia susitarė su len­ kais Krokuvoje. lenkų kunigaikščių. į sostą buvo savų pretendentų. kurs būtų naudingas Lenkijai. t. jie prarado ir Haličių. bet ir čia Jogaila daug kam atrodė labai tinkamas karalius. labai svarbu buvo gauti priėjimą prie Juodosios jūros. 2. vasarą buvo baigtos derybos. jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių. rugpiūčio 14 d. joks unijos aktas. o kara­ liaudamas pasižadąs rūpintis atgauti visas Lenkijos ir Lietuvos nustotąsias žemes. Dabar jiems atrodė. o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuo­ čius ir organizavo savo jėgas. kuris atiteko Vengrijai.). Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo. 1385 m. Tačiau Lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. pasižadąs sumokėti Vilhelmui sužadėtuvių sutarty numatytą 200. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai.žintas dukterims. Kai kurie iš jų buvo bandę net jėga įsigalėti. Liudvikui valdant. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Be to. kaip Lietuvos krikš­ tytojai. nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija. Krėvos aktas. o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Tačiau ponams tų Lenkijos dalių. jis pasižadąs paleisti visus Lietuvoje esančius lenkus belaisvius. 1384 m. buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krė­ vos pilyje. pasižadąs su savo broliais ir visa Lietuva krikštytis. arba D i d ž i o j o j e L e n k i j o j e . Kaributas ir Vytautas. o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. Be Jadvygos sužadėtinio Vilhelmo. kuriai vadovavo Skirgaila. Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti. kad geriausia būtų Lenkijos karalium padaryti Jogailą — Lietuvą sulieti su Lenkija. ir buvo išrinktas Jogaila. tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos.

Zaviša grįžęs ją nuramino. Toks raštas buvo padarytas tiktai vienas. linksmas. pranešęs. kad jo delegacija. kad jaunutė. Tad. — jei tik Vengrų karalienė suriš su juo moterystės ryšiu savo dukterį. iš Krokuvos atvykusi į Vengriją. Jis.000 auksinų. Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas. 0 kiek vėliau livoniškė ordino šaka su pasidavusiu jai Polocko kunigaikščiu Andrium padarė kitą žygį. ketino smurtu už­ grobti nuotaką. savo jauną sužadėtinį mylinti mergaitė bijote bijojo Jogailos. jo žemėse gyvenančiais didikais. atvykę pas Jogailą. Jogaila at­ vyko į Krokuvą. savo. Toliau didysis kunigaikštis Jogaila pasižada sumokėti Vengrų karalienės ir Austrijos kunigaikščio sutarties metu sulygtą piniginę sumą. kviesdamas jį savo krikšto tėvu. Kaributo. k. kad jis esąs žiaurus barbaras. Skirgailos. didįjį kunigaikštį Viešpatį Jogailą ir duoki jam žmoną mylimiausiąją savo dukterį. Pa­ galiau d. Buvo kliūčių Jogailai ir pačioj Lenkijoj. o karalystei padidėjimas.i. bet tas. Lenkų karalienę Jadvygą. gauti Lietuvoje daur. tačiau Vytautas nesidavė suviliojamas. Jogaila pasižada ir laiduoja savo paties lėšomis ir rūpesčiu sugrąžinti Lenkijos karalystei visas bet kieno atplėštas ir atimtas žemes. ir Jogaila tapo Lenkijos karalium. tikime. Tačiau jiems su­ trukdė lenkų ponai: Vilhelmas iš Krokuvos pilies buvo išvytas. žinoma. su juo kartu atvyko ir keli jo broliai su Vy107 . D. pareiškę. m. kur panorės. sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą. neatvyko. Jogaila dar pasižada grą­ žinti laisvę visiems krikščionims. Visi Jogailos priešai tuo tarpu skleidė gandus. taisyklingų bruožų veido ir tikrai didelio valdovo išvaizdos. norėjusi pas jį pabėgti. o vyras kaip reikiant: gražus. ir atrodė. kaip sūnų. d. Įtūžusiam ordino magistrui jis nusiuntė laišką. be to. Pretendentas į Jad­ vygos ranką. tačiau Visagalis Dievas tą pasaugojo Jūsų Karališkajai Didenybei. Jogailos sutiktos kliūtys į Lenkų sostą. Be abejo. kartu su savo čia esančiais broliais. nepaisydamas ordino pavojaus. priimki. — pasižada visus savo turtus paaukoti tiek Lenkijos. apaugęs plaukais ir daug panašesnis į žvėrį. Jogailai išvykus į Lenkiją. t. žmonėms garbė. jis buvo už Jadvygą bent pustrečio karto vyresnis. Jadvyga. karų metu Lenkijoje karo papročiu paimtiems ir (į Lietuvą) atkeltiems belais­ viams. Jis buvo atvykęs į Krokuvą. tuo būdu Lenkų sostas buvo 106 alimamas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Kad ir kaip rūpinosi dau­ gelis imperatorių ir įvairių kunigaikščių. Jogailos kvietimas į Lenkijos sostą ypačiai nepatiko vokiečių ordinui. Šitas aktas tebėra išlikęs iki mūsų laikų. šitaip kalbėjusi karalienei Elžbietai: „Daug imperatorių. Mat. kuriuo jie patvirtino Jogailą išrin­ kę karalium. O kol visa tai įvyks. Toks tatai buvo Jogailos delegacijos pareiškimas. Todėl ordinas ban­ dė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu. k. bus Dievui šlovė. nes Visagalis Dievas tą garbę paliko Jūsų Karališkajai Di­ denybei. tik nutrupėję jo antspaudai. y. buvo sulaikyta ir budriai sau­ goma. taigi ir Lenkijos karalium. Lenkų karalienę Jadvygą. Šviesiausioji Valdove. Dabar jis. kad su tais delegacijos pažadais sutinkąs ir juos tvirtinąs. o tuo metu Lenkijoje galėjo vis­ kas pasikeisti Jogailos nenaudai. bū­ tent. Kai Jogaila išsirengė į Lenkiją. atliko savo seime karaliaus rinkimo formalumus ir atsiuntė jam specialų diplomą. kurių čia buvo 5. gavę Jogailos pasiža­ dėjimų patvirtinamąjį raštą. 200. nes ir jaunutė Jadvyga jo geidė. kad lengvai galės pasiekti savo tikslą. kai [ogtilai reikėjo vykti į Krokuvą. didysis kunigaikštis Jogaila su visais dar nekrikštytais broliais. Jogaila. ordinas pradėjo pulti Lietuvą.pasižadėjimų patvirtinimas raštu. negu į žmogų. vidutinio ūgio. kad jis tik patvirtina savo delegicijos pareiškimus Jadvygos moti­ nai: esą.it y t. Kiekvienas iš jų galės laisvai vykti ten. tačiau negalėjo iš jo to iš­ gauti. tikėjosi. vis dėlto išsiskubino į Lenkiją. 1386 m. Tuo būdu ordinas no­ rėjo sulaikyti Jogailą Lietuvoje. kad Jogaila nesąs joks baidyklė. Ordinas dar bandė patraukti j savo pusę Vytautą. kunigaikštis Jogaila pasižada savo L i e t u v o s ir Ru­ sijos žemes amžinai s u j u n g t i su Lenkų karalys­ t ė s karūnos žemėmis". Jadvyga pasiuntė savo ištikimą bajorą Zavišą apžiūrėti. sieloms išganymas. Lenkai. geidė ir stengėsi su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Jo­ gaila) sudaryti artimą ir amžiną giminystės sąjungą. didesniaisiais ir mažesniaisiais bajorais trokšta ir nori priimti švento­ sios Romos katalikų Bažnyčios tikėjimą. Krėvos akte Jogailos pasižadėjimai taip suformuluoti. Lenkai vėliau atsiuntė raštą. tiek Lietuvos nustotosioms žemėms atgauti. kaip jis atrodo. o taip pat su giminėmis. karalių ir įvairių kunigaikš­ čių troško. žadėdamas jam padėti atgauti Skirgailos tebcvaldomus Trakus. didysis kunigaikštis Jogaila. Jogailos. Norėdamas visa tai sustiprinti. Iš to. pailgo. esančių ir nesančių brolių vardu pareiškė. abiejų lyčių žmonėms. Jadvygos sužadėtinis Vilhelmas taip pat rūpi­ nosi skubiai tapti Jadvygos vyru. Be to. įvykdyk šį išganingą skyrimą. Tuo būdu pagaliau visos kliūtys buvo nugalėtos. Vieno žygio metu kryžiuočiai buvo pasiekę net Vilnių ir Ašmeną.ui įtakos ir todėl rėmė jo planus. Lengvenio ir Vytauto. Jogailos atvykimas į Lenkiją. Be to. karalienės Elžbietos delegatai.

Krėvos aktą surašė lenkai. žadėda­ mas Lietuvą prijungti prie Lenkijos. Bet kaip tik dabar pradėjo bręsti naujas jo konflik­ tas su Vytautu. Todėl.tautu. žuvo mūšyje. Todėl Vytautas greit ėmė trauktis nuo Jogailos. Tam tikslui Lenkijoje buvo palikti. o šio sūnus Jurgis buvo priverstas padaryti su Lietuva sąjungą. kad amžinai būsią ištikimi Lenkų karaliui Jogailai su karaliene Jadvyga ir kad pa­ šaukti tuojau atvyksią į Lenkiją. tad kara­ lystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Tatai atliko jau Vytautas. Smolensko kunigaikštis Sviatosla­ vas. kad p a s i ž a d a L i e t u v o s n i e k a m n e a t i d u o t i . metant ordiną buvo žadėta. Ir Jogaila. o karūnacija — kovo 4 d.. ir buvo paruoštas kelias jam prijungti prie Lietuvos. Kartais yra sakoma. Jam buvo tik svarbu. k u r i ų Krokuvoje tuomet nebuvo. y. o Jogaila ėmė jį var­ žyti. —. Greit pasirodė. Jogailos valdžiai visą laiką nepaklusnus Polocko kunigaikštis Andrius buvo nuga­ lėtas iš Krokuvos grįžusių Skirgailos su Vytautu. t. Pačiam J o g a i l a i b u v o v i s t i e k . buvo priversti tokiuos raštus atsiųsti iš namų. kad Lietuvą bus galima valdyti iš Krokuvos. 109 . Mat. suimtasis Andrius buvo nusiųstas Jogailai į Krokuvą. tai netiesa. nes turėjo pasidaryti galingesnis. Jo sąjungininkas. Tada atnaujino tikėjimo išpažinimą ir Vytautas. kad lenkai nori žiūrėti į Lietuvą. o šiojo valdomi Trakai būsią jam atiduoti. Lietuva buvo skirtinga valstybė. Kiek vėliau. Lietuva. — ir Vytautas ir kiti kunigaikščiai. J o ­ gaila turėjo savo rankose visą Lietuvą. Mat. Pagaliau konfliktas tarp jų tiek toli nuėjo. tapęs Lenkų karalium. jungtuvės — 18 d. 1387 m. mažai tedalyvavo kare. kad Lietuva tikrai niekuomet neatsiskirs nuo Lenkijos ir visuomet priklausys jų karaliui su karaliene. Vis dėlto lenkai klydo. Be to. kad Jogaila Krė­ vos aktu Lietuvą dovanojęs Lenkijai.nes valstybės stiprybė visiems lygiai rūpėjo. ir ją arba turėjo valdyti Vilniaus kunigaikštis. gaudamas A l e k s a n d r o vardą. Jogaila savo vietininku Lietuvoje paskyrė brolį Skir­ gailą. Krokuvoje tuojau buvo atliktas Jogailos ir kartu atvy­ kusių kunigaikščių krikštas. Sitai kovai jis vėl turėjo susidėti su ordinu. manydami. su J o ­ gaila nuvykę kunigaikščiai. k a t r a v a l s t y b ė p r i e k a t r o s b u s p r i j u n g t a . kaip laidas. Lenkija buvo katalikiška. Jogaila prie krikšto gavo V l a d i s l o v o vardą. gavęs Polocką. dėl didžiojo Lietuvos kunigaikščio sosto. bū­ damas Lenkijos karalium. Pirmučiausia šitam reikalui iš Krokuvos 108 . anais laikais valdovų grada­ cijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium. o Jogaila su broliais jį patvirtino. Vytautui 1384 m. tad negalėjo būti prijungta prie pago­ niškosios Lietuvos. O tie. Išvykdami jie buvo pri­ versti duoti priesaika patvirtintus raštus. galėjo tik džiaugtis. Polocką už­ ėmė Skirgaila. priešų Lietuvoje jis nebeturėjo. 3. Anais laikais valdovui jungtuvėmis gauti valstybę buvo ne naujiena. vasario 15. išvykdami iš Krokuvos. Be abejo. kad Lietuva prijungiama prie Lenkų karalystės. kaip į jų valdžiai patekusią provinciją. Po krikšto įvyko jo jung­ tuvės su Jadvyga ir karūnacija Lenkijos karalium (krikštas buvo 1386 m. Bet prieš tai Lietuvoje įvyko didelių atmainų — ji buvo pakrikštyta. Bet veikiai kunigaikščiams reikėjo grįžti namo. DUVO Trečiasis koalicijos narys ir Andriaus suverenas. Tuo būdu. kad abi valstybės bus jo valdomos. Lietuvos valdymo klausimas. Jie tuojau pareikalavo garantijos. Nugalėjimas Andriaus ir koalicijos. atvykęs į Lietuvą. kad iš Andriaus atimtas Polockas būsiąs pavestas Skir­ gailai. bet. Skirgaila tebevaldė Trakus. Tam pritarė ir jo broliai. arba jos sričių kunigaikš­ čiai turėjo jaustis visai savarankiški. nors Lietuvos valstybė buvo kelis sykius didesnė už Lenkiją. jis teturėjo galvoje. Jogailai tapus Lenkijos karalium Krėvos akto prasmė. gaudamas naują valstybę. bet ir dėl Vilniaus. Tuo būdu nuo Algirdo laikų atsipalaida­ vęs Smolenskas vėl pateko Lietuvos įtakai. Nusiaubęs kai kurias Lietuvos sritis. kad Vytautas nutarė pradėti kovą ne tik dėl Trakų. jis grįžo namo. Livonijos ordinas. valdyti ją pats. Tačiau ir dabar. tokiuos pat raštus davė ir kiti kunigaikščiai.). Akte buvo pažymėta.atleisti Skirgaila su Vytautu. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. nes Polocko kunigaikštis Andrius drauge su Livo­ nijos ordinu ir Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu vėl pradėjo karą prieš Jogailą.

. Kaip krikšto dovana.) Lietuvos krikšto klausimas. Obalčiuose ir Ainoje). t. y.). grei­ tomis atliktas krikštas nieko nepakeitė krašte: žmonės liko. Jiems teko kalbėti per vertėjus. krikštijosi dar prieš karūna­ ciją. Jos buvo gana plačios: Bažnyčiai dovanotosios žemės buvo atleistos nuo visų prievolių valstybei. 52. Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms iš­ laikyti jis davė keliolika dva­ rų. Jogaila. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vietą. nusikalstas. tačiau politiniais sumetimais: susitaikinęs su Jogaila. Lietuvos krikštas (1387 m. dar praėjo pora amžių. ir Mindaugas. kaip buvę. Jogaila. įeiti į krikščioniškųjų Europos valstybių tarpą. tiek kitiems kunigaikščiams buvo aiš­ kus krikšto reikalas. kur turėjo sutvarkyti krašto valdymo reikalus ir krikštyti šalį. vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karalium. simbolizuoją nekaltąją sielą. pastatė ka­ tedrą ir dar 7 pirmąsias para­ pijines bažnyčias krašte (Uk­ mergėje. Be abejo. krikšti­ josi. lenkų dėka visiškai aplenkus ordiną. kokias turėjo ir Lenki­ jos Bažnyčia. Ne­ menčine. moji Lietuvos Bažnyčiai pri­ pastatyta 1387 m. pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. svyra­ vęs prie jų prisidėti. todėl jie nesugebėjo gerai išaiškinti tikėjimo tiesų. Todėl. pagaliau žuvo (žiūr. Jis vyko su būriu lenkų ponų ir dvasininkų. Krė­ voje. žmones 110 Iukstijo būriais. kad Lietuva esanti krikščioniškas kraš­ tas. t. Lietuvoje ka­ talikų kunigų tada nebuvo. vilegija. Jau seniai buvo pribrendęs rei­ kalas Lietuvą padaryti krikščionišką. sudegusi 1399 m. pabėgęs į ordiną. Vienas būrys buvo krikštijamas vienu. nesiliaudamas ją pulti. Teisės duotos tokios. t. kad greičiau eitų krikštas. y. Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vil­ niaus vyskupystę.). buvo pasižadėjęs 4 metų būvyje krikštytis. Buvo aišku. darydamas sutartį su ordinu. Nekrikštyti liko tik žemaičiaiS. pa­ miršo ir krikštą. Jis ir kunigaikščiai. bet kadangi ordinas drau­ ge norėjo paimti į savo priežiūrą visą Lietuvą ir iššsiderėjo sau Žemaičius iki Dubysos. 59 psl. Krikštas. Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai. arba įstatymas. pasauliui jau buvo galima skelbti. Po karūnacijos Jogaila apvažinėjo Lenkiją ir nuvyko į Lie­ tuvą. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje. kad ordinas. Pats krikštas dar nieko ne­ reiškė: be bažnyčių ir katalikų dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas. Pirmasis jos krikšto ban­ dymas Mindaugo laikais nepasisekė. prie jų pri­ sidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose. nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį. atsirado puiki proga bendromis jėgomis apsiginti nuo ordino ir. Žemaičiai betgi nepasidavė. Vytautas. o naujai atvykę lenkai nemokėjo su­ sikalbėti su lietuviais. Tą iš lengvo atliko suorganizuotoji Bažnyčia. kad sunku bus ilgiau išlikti neprisidėjus prie krikščioniškosios Europos kultūros. 68. jos turėjo 111 . Vytautas ir visa jau­ nesnioji karta suprato krikšto reikalą. Maišiogaloje. Nuo ordino puolimų jau nebegalėjo išgel­ bėti nė krikštas: jis žūt būt stengėsi užimt Žemaičius ir sujungt abi savo šakas.). Medininkuose. Jogaila (1382 m. jį lydėję į Krokuvą. būtent Žemaičius. tai Jogaila nei krikštijosi nei vykdė kitus sutarties punktus. tačiau niekas dėl jo nenorėjo nustoti nė ma­ žiausio žemės ploto. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprinimas Lietuvoje / Vilniaus vyskupystės įkūrimas. kuriuo nusakomos Bažnyčios ir dvasininkų tei­ sės (1387 m. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus.4. ligi buvo išnaikinta pa­ gonybė Lietuvoje. Vėliau buvo dar bandyta Lietuvą krikštyti Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais (žiūr. o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vie­ tas. 90 psl. raštas. pagonys. Lietuvos valdovams tas ypačiai ir rūpėjo. kitas kitu vardu ir t. tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. liet atlikus krikšto apeigas ir suorganizavus Bažnyčią. Jogailai tapus Lenkų karalium. bet vis nepasisekdavo dėl tos pačios grobuoniškos ordino politikos. Taip pat buvo duota pir­ Pirmoji Vilniaus katedra.). Tiek jam.

Bėgdamas iš totorių nelaisvės. visiems Lietuvos rei­ kalams tvarkyti. t. kad katalikybė pirmautų ne tik prieš naikinamą pagonybę. Jogaila. Vytautas tuo metu ir su Skirgaila jau buvo susipykęs. 6. tiesa. o kiti — Lenkijoje gyvenę čekai ir vienas kitas vokietis. kai Skirgaila gavo Polocką. Į Maskvą vykstantį sužadėtinį palydėjo Vytauto kariuomenės būrys. bet anksčiau į Lietuvą atsikraustę svetimšaliai katalikai. Pirmieji Lietuvos dvasininkai buvo ateiviai iš Lenkijos. Ta privi­ legija turėjo sustiprinti naujai įvedamą katalikybę. kokiomis valdė savo žemes ir patsai valdovas. kad ir dvasininkų žemėms būtų už­ dėta karo prievolė ir mokes­ čiai. Ir kitose Europos valstybėse tada nedaug te­ buvo bendrų įstatymų. kurioje buvo surašytos apsikrikštijusių bajorų teisės. Pirmoji krašto privilegija. kokias ji tu­ rėjo beveik visoje Europoje. kuriuose būdavo surašytos jų teisės. gaudė jo siunčiamus laiškus ir t. Tačiau bajorijai vis dėlto niekuomet nepasisekė apdėti prievolėmis bažnytinės žemės. Jogaila ėmė juo nebepasitikėti ir varžyti. padėjusi pagrindus bajorijai vėliau iškilti. Iš 12 pirmųjų Vilniaus kapitulos narių tik 4 buvo vietiniai. Taigi Lietuvoje Bažnyčia iš pat pradžių gavo tokias pat teises. Tai buvo vadinamosios p r i v i l e g i j o s (lex privata). kiekviena įstaiga.būti valdomos tokiomis pat teisėmis. Jogaila taip pat paskelbė raštu pirmąją visam kraštui privilegiją. tarp Maskvos ir Vytauto ėjo derybos dėl sąjungos. Privilegijoje nustatoma. jei šie nepriima katalikybės. Antroji Vilniaus katedra. bajorai. kokias turėjo ir Lenkų 112 sudegusi 1530 m. Lietuvoje iki įvedant krikščio­ nybę nebuvo jokių rašytų įstatymų: viskas priklausydavo nuo valdovo valios. kiekvienas luomas ir atskiros šeimos turėdavo dokumen­ tų. 8 113 . o rytų apeigų krikščionys net suvaržomi. Vytautas ėmė ruoštis kovai. Tik kitur dėl tų teisių teko ilgai kovoti. — jis pradėjo šalintis nuo Jogailos. Vytautas susidėjo su jo priešu. įvedus. kad bajorai laisvai galį valdyti savo žemes ir negalį I u rėti jokių kitų prievolių. norėjo patsai valdyti Lietuvą. Tuo būdu su šia pirmąja Bažnyčios privilegija atsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė be jokių prievo­ lių valstybei. anksčiau Lietuvoje buvę misijonieriai. Kadangi tuo metu Lietuvoje teko rūpintis. tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prie­ volių. bet kiekviena valstybės sritis. buvo paskirtas Skirgaila. kai jam nebuvo grąžinti Trakai net tada. Bet dau­ gumas ir jų nemokėjo lietuviškai. Jam grįžus į Maskvą. apsilankęs pas Vytautą Lucke. Todėl iš visų sričių kunigaikščių buvo paimtos priesaikos. krikščionybę. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila Jogailos ir Vytauto santykiai 1386—1389 m. O jos yra maždaug tokios pat. o 7 buvo lenkai ir 1 čekas. Tačiau visomis teisėmis tegalėjo naudotis tik katalikai. kaip tik karo tarnybą ir pilių taisymą bei statymą. Kata­ likų bajorams pirmą kartą Lietuvoje raštu nusakomos teisės ir pareigos. Tai buvo pirmoji privilegiją. Mask­ vos kunigaikščio sūnus Vosylius. Naugarde. todėl Jogailos duotoje privilegijoje visos teisės pripažįstamos tik katali­ kams. nuo kitų prievolių jie liko visada laisvi. todėl negalėjo būti geri apaš­ talai. Tai buvo nusi­ kaltimas Jogailai. Pirmasis vyskupas buvo lenkas. kad jo klausys. Vėliau dvasininkai buvo pri­ versti mokėti tik dalį mokes­ čių. katalikams net draudžiamos jungtuvės su jais. persi­ kėlęs gyventi į. Lietuvoje. išėmus tik teisę dalyvauti valstybės valdyme. kai Maskvos kunigaikštis var­ žėsi su Jogaila dėl įtakos D. Pirmąjį nepaklusnumo ženklą Jogailai Vytautas parodė su­ siartindamas su Maskva. Lietuviškai dar mokėjo kai kurie iš Len­ kijos atvykę. Vytautas iš pat pra­ džių rėmė Jogailos politiką suartėti su Lenkija. Jie daugumas buvo lenkai. Tad matydamas. kad geruoju neatgaus savo tėviškės — Trakų. Krokuvą. vienas kitas buvo iš miestiečių. Todėl vėliau iškilusi bajorija ilgai rūpinosi. Lietuvos Istorija. bet ir prieš rytų apeigų Bažnyčią. kaip Lenkų karaliaus. o Lietuvoje jos buvo gautos be jokio vargo. tačiau ir jų daugumas greičiau­ siai kilimo buvo ne lietuviai. Iš pačių lietuvių dvasininkų negalėjo būti. Jogailos vietininku. nes tuo metu. susižadėjo su jo dukteria Sofija. tačiau.

net nebandė pulti miesto ir parsiskubino su savo šalininkais į Gardiną. Kadangi už sąmokslą |o laukė kerštas. Tačiau jam buvo leista gyventi prie pat Kauno. Ordinas. po ilgų derybų jis vėl pasidavė vokiečių ordino globai (1389 m. seserį Ringailę ir apie 100 bajorų.). kad į 114 Šį kartą Vytautui ordinas jau nebedavė valdyti jokios pilies. Vytautas Didysis. suži­ nojęs. bet n apie didžiojo kunigaikščio sostą. tai krašte kilo didelis nepasitenkinimas. Konfliktas su Jogaila brendo ir Lietuvoje. kad sąmokslas iškilo aikštėn. Vytauto dukterį Sofiją. Vytauto ketinimas užimti Vilnių. Čia jis organizavo karą su Jogaila. Vosylius jau buvo tapęs kunigaikščiu ir norėjo vesti savo sužadėtinę. Nors tuo tarpu jos nieko konkretaus jam nedavė. Ordinas. O kai. Kadangi Jogaila Į savo Vilniaus kunigaikštystę buvo atsiuntęs lenkų kariuomenės su lenkų vadais. tai. Vytautas jau ėmė galvoti ne vien apie Trakus. kad Vytautas laiduotų sutartį. Bet po nepavykusio sąmokslo Vytautas paisai paprašė jo globos. Vytautas sumanė pasinaudoti lituo nepasitenkinimu ir pasidarė tautiškosios Lietuvos politikos v. kuria ordinas turėjo padėti jam atgauti tėviškę. 100 psl. t. o jis turėjo pasidaryti jo vasalu (žiūr. y. Vytautui ne kartą siūlė paramos prieš Jogailą. portretų. įkeisdamas savo arti­ muosius. Bet apie sąmokslą išgirdo Jogailos broliai. p. Skirgaila užėmė ir Gar­ diną. jis pasisiūlė grįžti prie 1384 m.»reikalavo. Jogaila su Skirgaila išvarė Vytautą iš visų jo valdytųjų žemių. Ten pas jį netrukus atvyko Maskvos kunigaikščio pasiuntiniai.idu. kurį Vytautas susitarimo pradžioje buvo atidavęs ordinui. pas ordiną persikėlė ir jis pats su visa šeima ir artimaisiais.krašto valdymą kišasi svetimieji. Surinkęs didelį nepaten­ kintųjų būrį. sutar­ ties. vietoj senojo Marijenverderio pastatytoje Ritersverderio pilyje. Vytautas antrą kartą ordino globoje.). Vytautas ją iš­ leido labai iškilmingai. Vėliau įkaitų skaičius buvo dar padidintas. Dukters vedybos su galingosios Mask­ vos kunigaikščiu Vytautui buvo svarbus laimėjimas. Karas jam iš pradžių nesisekė: iš jo buvo atimtos visos jo valdytosios sritys. vis dėlto jos buvo šioks toks baubas Jogailai. pra­ sidėjus karui. 115 . Buvo nul. kartą jau apgautas. Vytautas sutiko ir pasiuntė įkaitais savo brolį Zig­ mantą su šio sūnum Mykolu. apie Vilnių.uta miestą užgrobti netikėtai. kuriam ypač rūpėjo kelti Lietuvoje vidaus karus. Vytautas. esąs Nesvyžiuje. Vienas iš seniausių Vytauto D. Apie jį Lucke ėmė burtis visi Jogaila nepatenkintieji ir n u o jo nukentėjusieji kunigaikščiai ir bajorai. pats neturėdamas pakankamai jėgų. pasinaudojant kažkokių vestuvių proga.

Pagaliau jis tą pasiekė 1392 m. Tuo būdu kilo rimtas pavojus. kad geriau būtų Lietuvą valdyti ne tiesiog iš Lenkijos. Todėl J o ­ gaila ėmė linkti į taiką. Be Jogailos ir Vytauto. Jogaila negalėjo pasitikėti lietuvių kariais net pilyse. Taip tad iš Jogailos vietininko pasidaręs valdovu. Jis buvo sukėlęs visą audrą. Vy­ tautas už tai pasižadėjo visada pripažinti Jogailos vyriausiąją Mld£ią ir visada jį palaikyti. Jis nesitenkino vietininko vaidmeniu. Astravos sutartis (1392 m. vedė jo seserį Ringailę. ir tuo būdu buvo slapta susitarta. Henrikas. Kai viskas buvo sutarta su atvykusiais naujais J o ­ gailos pasiuntiniais. Taip antai. tai miestą ginti tepanorėjo tiktai vieni lenkai. Jogaila pasiuntė pas Vytautą jaunutį Mozūrų kunigaikštį Henriką. Jie turėjo eiti į karą. Vytautui ne­ buvo didelių kliūčių atsimesti nuo ordino: savo žmoną ir daugu­ mą artimųjų jis jau buvo parsikvietęs įvairiais pretekstais pas sa­ ve į Ritersverderį. 1382 m. juos uždariusi vienuose namuose. miestą atidavė Vytautui. Bet kartais. Jie ėmė skųstis. bet svajojo ir apie visą Lie­ tuvą. Bet kadangi ten jų tebuvo vos 17 žmonių. jis gavo dalį tėvo palikimo. Marijenburge buvo likęs tik jo brolis Zigman­ tas ir keletas bajorų. jis buvo visko nustojęs. Vytautas galėjo išvyti jį visai iš Lietuvos. jis atgavo tiktai Trakus ir visas prieš pabėgant į ordiną valdytą­ sias žemes. Pačiam di­ džiajam kunigaikščiui priklausė tik Vilniaus sritis. Vytautas susitaikino su Jogaila As­ travos dvare. paliko jam po pirmo­ jo grįžimo iš ordino duotąjį Lucką ir pavedė valdyti Vilnių.Bet ir Jogailai nelengva buvo kovoti. sustiprino pilį ir sudegino dar porą ne­ toli Gardino pastatytų naujų ordino pilių. Bet užtat Vytauto 116 l. tai or­ dinas jo neįtarė. kad vieną gražią dieną Jogaila gali netekti net Vilniaus. Tiesa. mo­ kėti tam tikrus mokesčius ir negalėjo varyti savarankiškos užsie­ nio politikos. negu iš pradžių buvo tikėjęsis. Jogaila Vytautui siūlė daug daugiau. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. kai Vytautas su kryžiuočiais apgulė Gardiną (1391 m. negu kad jis galėjo tikėtis sąjungoje su ordinu. tik be jo centro — Trakų.). į Lietuvą. o Vilnius ir toliau buvo laikomas Jogailos sritim (Vy­ tautas gavo jį valdyti tik. Įtūžęs ordinas nieko negalėjo dau­ giau padaryti. ir labai greit net patsai Jogaila nieko nebegalėjo veikti Lietuvoje be Vytauto. Cia buvo sudaryta sutartis. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas. o visi kiti sri­ čių kunigaikščiai buvo tik jo vasalai. ir piktinosi. bet suėn-. bet per vietininką. Tuo­ jau ir buvo pradėtos derybos. tai lietuviškoji įgula.e į savo rankas visą valdžią. Kadangi mozūrai su ordinu gyveno geruoju. kaip į tautiškųjų reikalų gynėją. bet jis staiga mirė. dėl Jogailos vedamos politikos Lietuvoje kilo nepasi­ tenkinimas ir lenkų tarpe. Vytautas sukūrė didingą Lietuvos istorijos epochą. paliai Lydą. Vytautas su kryžiuočiais pasiekdavo Vilnių ir jo apylinkes ir visur rasdavo malonų su­ tikimą. kad tuo būdu lenkams čia nebereikėtų kištis. Tuo būdu Vytautas gavo daugiau. kad Jogaila privedė lenkų į Lietuvą. tuo pat jis pasidarė ir visos Lie­ tuvos valdovu. Bet būda­ mas Vilniaus srities valdovas. o. kaip tik dažniau pulti kraštą. pabėgdamas į ordiną. Vytautas staiga sudegino Ritersverderį. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės suvienijimas Senoji Lietuvos valstybė nebuvo centralizuota. Po nesėkmingų kovų su Vytautu. Astravos sutartimi. 8. jis pats geriausiai galėjo ją ir numalšinti. ( iiįžęs 1384 m. Dabar jis rei­ kalavo ne tik tėvo palikimo. Lietuviai žiūrėjo į jį. 120 psl. kaip Jogailos vietininkas). Buvo iškeltas sumanymas. be to.i«>l| Zigmantą jis išlaikė savo kaliniu dar 6 metus — iki 1398 m. 7. santykiams aštrėjant. Salyno sutarties (žiūr. kuria Jotfriila grąžino Vytautui visas jo tėvo žemes. kad Lietuvoje nerei­ kalingai eikvojamos Lenkų jėgos. todėl jis negalėjo nesu­ tikti taikintis. todėl galutinai buvo apsistota ties Vytautu.). Iš karto tokiuo vietininku buvo numatytas Jogailos brolis Aleksandras Vygandas. Sutartis buvo patvirtinta abiejų pusių atskirais dokumentais. Todėl jis pradėjo naują kovą. kurio klausytų visi kunigaikščiai. kai didžiojo kunigaikščio soste sėdė117 .) Atsimetęs nuo ordino. viešėdamas pas Vytautą. sku­ biai nuvykęs į Gardiną. tą susita­ rimą atskirais dokumentais dar patvirtino ir jų žmonos — Jad­ vyga ir Ona. Šitaip jis baigė ant­ rąją savo sąjungą su ordinu.

ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Len­ kijos. čia vėl pabėgdamas. Gediminas visą Lie­ tuvą buvo išdalinęs sūnums. i > žemes. Algirdas turėjo tik Vilniaus sritį. dėjosi tą darąs Jogailos įsakytas ir. kad būtų pačiam mažiau 111 Į icsčių. Ne­ imi lusniesiems sutramdyti jam nereikėjo Jogailos pagalbos. Kaributas. Jogailai valdant. jų vietose buvo pastatyti Vytauto v i e t i n i n k a i bajorai. o taip pat Švitrigaila. kaip lenas. Liubartaičiui Jogaila buvo davęs Kaributo valdytąjį sritį. negu Vytautas. Mat. jin buvo pirmasis visos Lietuvos valdovas. alie et cetera. Vytautas ir ten paskyrė savo vietininką — Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. T e o d o r o . suimtas ir išsiųstas Jogailai į KroItUVą. Vytautui ėmus valdyti Vilnių. Bet Vytautas iš pat pradžių parodė tvirtą valdovo ranką. ir visi nepaklusnūs kunigaikščiai buvo ne tik suvaldyti. ir pagaliau turėjo nusileisti. Vytautas iš visų reikalavo nuolankaus paklusnumo. jis visą laiką kovojo su Vytautu. Kijevas buvo atiduotas Skirgailai. kiekvienas Algirdo sū­ nus jautėsi Vilniaus sričiai turįs daugiau teisių. susidėję su vokiečių ordinu. vidurinė buvo atiduota valdyti. kurs savo tiesioginėje valdžioje turėjo tokiuos didelius plotus. bet net pašalinti iš savo vietų. o vėliau su Vytautu. Todėl jam pakako jėgų prie šitų savo žemių pri­ < jungti dar kitoms kunigaikščių valdomoms sritims. artimam Vy­ tauto šalininkui. Pašalinus Karijotaitį. Netrukus neteko savo srities ir K i j e v o kunigaikštis. kuris valdė Naugardą Sieverską. — Podolė. bet visą 118 . kol paga­ liau Vytautui mirus gavo valdyti visą Lietuvą. Iš Liubarto sūnaus. l. viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. T e o d o r o . ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija.) mirė nunuodytas. . jie nustodavo jo klausę. bandė kariauti su Vytautu. Ilgiausiai nenusileido Švitrigaila. Maždaug tuo pat metu tokio pat likimo sulaukė ir kitas Jogailos brolis.) buvo atimtas Vladimi­ ras. tais pačiais metais (1393 m.iik. o Vy­ tauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis. 119 užrašu: Didysis (majestotinis) Vytauto antspaudas Sigillum Alexandri alias Witowdi Dei graĮtia] ducis Lith . Švitrigaila buvo apsuptas didelės Vytauto kariuomenės. čia susitaikindamas. kuris po motinos mirties savavališkai bllVO užėmęs jos valdytąjį Vitebską. — sričių kunigaikščiai pasijuto esą savarankiški. nemokėdavo mo­ kesčių ir varydavo savišką politiką. Bet jiems nesisekė. Iš visų čia suminėtų sri­ č i ų ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat. Ten pat pabėgo netrukus ir Karijotaitis.j Pirmiausia Vytautas suvaldė nepaklusnų jauniausiąjį Jogai­ los brolį Š v i t r i g a i l ą . Mat. o iš Karijoto sūnaus. . Šie. bet tas nesu­ tiko ir pabėgo į Vengriją. kai ėjo kovos su Kęstučiu. o Vytautas iš pat pradžių turėjo ir Vilniaus sritį ir buvusias Kęsin. J o ­ gailos brolis V l a d i m i r a s . daugelis jų nė neketino jo klausyti. visus pašalintuosius kunigaikščius siuntė Jogailai. Tad.davo silpnas valdovas. Vitebskui Vytautas paskyrė savo vietininką. Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši. Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno. o kai šis po kelerių metų (1397 m.

jei kada ordinas reikalaudavo iš jo ko nepriimtino. jis jau buvo apsivylęs Lenkų karūna. Ja Vytautas sutiko užllllti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio. nesiklausęs Jogailos. kad jis norįs užgrobti krikščioniškąjį kraštą. Tad. 1398 m. nukariaus Rusiją. Jis pasidarė Jogailos są­ jungininkas. ta­ čiau Vytautas niekuomet nesibaidė jokių sąlygų. buvo pa­ likta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos. tačiau valdyti jis valdė pats vienas: Jogaila be jo nieko negalėjo padaryti Lietuvoje. padarė su ordinu taiką ir net užleido ordinui didelius jam pavestos valstybės plotus.) Dusyk Vytauto apgautas. Jis pats iš pradžių titulavosi tik Tra­ kų kunigaikščiu. ki­ tais metais ordino kariuomenė sudegino Gardiną. Kadangi Vytautas viNrtda sakėsi esąs tik j o vietininkas. be to. o ne valdinys. Jogaila buvo užrašęs žmonai dalį že­ mių Vytauto valdomuose kraštuose).) ėmė tituluotis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Ordinui ypač rūpėjo gauti Žemaičius: jis jau nebeturėjo vilties nukariauti visos Lietuvos. 10. Tuo metu ordinui buvo jau sunkiau kariauti. Tad jam teko ir visos buvusiųjų sritinių kunigaikščių pajamos ir ka­ riuomenė. tačiau pi­ lies neįstengė paimti. Lenkijoje U labai varžė ponai. Vytautui grįžus į Lietuvą. tai bent jo laukiamieji vaikai gaus tvirtą. kad Lietuva išliktų tvirtoje didžiojo kunigaikščio valdžioje. Jogaila apie tą sutartį žinojo iš anksto. tai Jogaila jam nekliudė. kai jo interesams būdavo patogu. 120 llldi susitaikinęs su ordinu.Šitais Vytauto žygiais buvo panaikintos visos stambiausios kunigaikštystės. todėl jam reikėjo turėti laisvas rankas vaka­ ruose. tačiau nenorėjo jos sutrukdyti: mat. Nuo pasirašymo vie­ ton ir sutartis vadinama Salyno sutartim. Jie galų gale pasiekė tai. Bet toks Vytauto šeimininkavimas ne­ patiko lenkams ir Jadvygai. Šituo metu jam nebuvo jokios naudos rodyti nepaklusnumą Jogailai. nes tuo metu jis turėjo daug rūpesčių rytuose: tuomet buvo atsiradus proga paimti į savo valdžią visą Rusiją. bet kada rrikėdavo ginti savo ir Lietuvos reikalus. einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę. Tuo būdu jis patapo turtingesnis ir galingesnis. Mat. Sričių santvarka buvo palikta. Salyno sutarties sudarymo motu Vytautas juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vie­ tininku. Susitikimas buvo S a l y n e (sala Nrinune. kad tada. Ordino siūlomos taikos sąlygos buvo gana sunkios. Vytautas tokį reikalavimą 121 . Ir Vytautui taika buvo reikalinga. 9. Todėl ši daug kartų bandė įsikišti ir suvaržyti Vytautą. ordinui. Vytautas pats. Taigi ir Salyno sutartis buvo sudaryta jo paties autoritetu: Jogaila ten nė žodžiu neminimas. jis atsikalbinėdavo negalįs to padaryti be Jogailos žinios). o tada atsiims iš iM(lino. Vy­ tauto sutvarkytą Lietuvą. bet net padėti Vytautui i ytuose. Vytauto savarankiškumo didėjimas Vytauto santykiai su Jogaila. jis noriai dėdavosi Jogailos vietininku (pavyrdžiui. Merkinę ir Ly­ dą. Vytautui sutinkant ati­ duoti ordinui Žemaičius. Vytauto sugriautą Ritersverderį jie bandė atstatyti. tikėjosi. todėl jis pats norėjo. kokia buvusi. ordinas buvo labai ant jo įtūžęs ir tuojau pasiryžo jam atkeršyti. ir visą pa­ ruoštą medžiagą jie nuplukdė į Ragainę. jis tos priklausomybės nepaisydavo. o kiek vėliau ko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas. buvusi apie dabartinę Kulautuvą). kad Vytau­ tas mokėtų jai duoklę (mat. Ta proga reikia pasakyti. jam nebebuvo jokios prasmės nesitaikinti. Už tai • •oImas sutiko ne tik nepulti Lietuvos. ir kairysis Šešupės krantas). ką dabar jam turi atiduoti. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m. kad Čekų karalius ir Vokiečių imperatorius Vaclovas uždraudė ordinui kariauti su Lie­ tuva. kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. bet po kelerių metų (pirmą kartą 1395 m. Todėl žodžiais jis dėjosi esąs ištikimas Jogailos ir Lenkijos va­ salas ir išlikusiems sričių kunigaikščiams leido reikšti ištikimybės priesaikas Jogailai. J o ­ gaila niekuomet neketino atsisakyti nuo Lietuvos. kad įti ne jis pats. trečiais metais vokiečiai buvo užpuolę patį Vilnių. Vieną kartą ji net pareikalavo. bet atėjęs su kariuomene Vytautas sutrukdė. kaltindami ordiną. Jis tikėjosi. tik vietoje kunigaikščių jas valdė Vytauto vietininkai. po Lie­ tuvos krikšto Jogaila ir Vytautas varė gyvą propagandą Vaka­ ruose. buvo padarytas laikinis susitarimas.

kuris liudija. kai buvo sutvarkyti reikalai su I . Vytauto apgarsinimas Salyne Lietuvos karalium. ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto 122 lygio. Tai buvo labai stipri ir svarbioje vietoje stovinti tvirtovė. kuris plačiai išgarsino Vytauto vardą. Jis norėjo dar palaukti.enkija ir padaryta nauja taika su ordinu (1404 m.).). Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m. todėl jam būtų buvę nenaudinga garsintis nepriklausomu nuo Jogailos. Vytautas tam nesiprie123 . nes tik jos vaikai tegalėjo tikėtis paveldėti sostą. Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius. Jai mirus. simas aiškiau sunormuoti Vytauto būklę. kad juridiškai buvo laikomas tik Jogai­ los vietininku. kuris dėl Smo­ lensko taip pat buvo bepradedąs karą. kaip 100 metų (iki 1514 m. jis buvo paėmęs į savo valdžią Smolenską. kada k r y ž i a u s ž y g i s p r i e š n e t i k ė ­ lius t o t o r i u s buvo v a d o v a u j a m a s L i e t u v o s v a l d o v o . Jos metu Lietuvos bajorai triukš­ mingai apgarsino Vytautą savo karalium. Vytautas pažadėjo grąžinti jam sostą. kad iš atsikviestojo Jogailos neturėsianti jokios naudos. ir pagaliau visa didžiulė lltllija ištraukė į totorių kraštus. pasinaudoję nakties tamsa. Dėl Smolensko jis buvo susikirtęs su savo žentu. Kryžiuočiai irgi ėjo po jo vėliava (o kaip dar ne­ seniai tokie pat kryžiaus žygiai buvo ruošiami prieš Lietuvą!).palaikė įžeidimu. kad. Kariuomenė buvo koncentruojama Kijeve. Lenkijoj buvo kilęs nepasitenkinimas per dideliu Vytauto savarankiškumu. ir ji bijojo. tačiau buvo išvengta karo. ir šį kartą išbuvo Lietuvos valdžioje daugiau. Maskvos kuni­ gaikščiu Vosylium. Dabar Vytautui atsirado naujų gražių per­ spektyvų.) Vytautas tam padarė Salyno sutartį su ordinu. Jis dar turėjo didelių planų. jog Lietuvos bajorai jį vieną telaikė savo valdovu. Tuojau buvo iškeltas klau. o Tochtamyšas už tai pažadėjo atsisakyti nuo Rusijos ir Vytautui dar suteikti pagalbos. Jadvyga buvo tikroji jungtis. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas Smolensko sukilimas. Čia. Be to. kad tai buvo pir­ mas atsitikimas.). Vytautas susitiko su totoriais prie Vorsklos upės ir skau­ džiai pralaimėjo mūšį: žuvo trys ketvirčiai jo kariuomenės ir dau­ gybė kunigaikščių. 11. Kiek savarankiškas jautėsi Vytautas.). Vytautui pasisekė atsiimti Smolenską tik po kelerių metų. dar tebebūdamas Jogailos vietininku. jis buvo tiek iškilęs. Vytautas nusiuntė Jadvygai neigiamą atsakymą. nes būtų tekę sueiti į konfliktą su juo ir su Lenkija. ir grįžo se­ nasis Smolensko kunigaikštis Jurgis). Jis pats tuo tarpu tenkinosi faktiškąja savo galybe. Nelaimingas Vorsklos mūšis buvo di­ delis smūgis Vytauto rytų politikai. visi atsakė pasipiktinimo audra ir pareiškė. Smolenskas buvo vėl paimtas. Bet šiuo tarpu karo buvo išvengta ir su Maskva ir su Pskovu. kad galėtų laisvai veikti rytuose. nė kiek nesirūpindamas. Per suvažiavimą ordino magistras buvo iškėlęs puotą. Bet jau pats faktas rodo. Suruošus naują didelį žygį (1405 m. kur Vytautas vu. 12. kad Lietuva nueisianti savais keliais.) vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. Kaip tiktai per pat Vytauto žygį prieš totorius mirė Jogailos žmona Jadvyga (gimusi jų duktė mirė kelios valandos dar prieš motiną). Smolenskas liko Lietuvos valdžioj. Naujas santykių sunormavimas su Lenkija (1401 m. jungusi Jogailą su Lenkų karalyste. parodo jau viena tik Salyno sutartis. kuri saugojo visas Padnieprės sritis. Pats Vytautas kartu su broliu Zigmantu vos išsigelbėjo. Pas Vytautą buvo atbėgęs baisaus Tamerlano išvytas iš savo valstybės totorių chanas T o c h t a m y š a s . Tuojau buvo pradėta ruoštis dideliam žygiui. Jis pats iš to nepadarė jokių išvadų: viskas pasibaigė paprastu puotos epizodu. Jis pranešė Jadvygos reikalavimą sukviestiesiems bajorams. kad ir Lietuvos bajorija jautėsi esanti visiškai nepriklausoma ir savo valdovu laikė tik vieną Vytautą. kad jie esą laisvi ir kad niekuomet nemokėję ir nemokėsią Lenkijai duoklės. Pirmučiausia nuo Vytauto atsimetė Smolenskas (jo vietininkas buvo užmuštas. Užtat dėl jos paskui ilgą laiką negalėjo būti pastovios taikos su Maskva. dar tebekariaudamas su sritiniais ku­ nigaikščiais. Įsidėmėtina. Bet Salyne įvyko dar vienas faktas. Jogaila liko lyg svetimas Lenkijai. bajori pasiprie­ šinimas jam buvo geras pretekstas atsisakyti nuo Jadv/gos rei­ kalavimo ir pačiam dėtis niekuo nekaltam. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė.

keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Jo kariuomenė buvo pasiekusi net Vilnių. ordinas pradėjo karą. o tuo tarpu tas jam nieko nekliudė. Or­ dinas. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai. bet sutartyje buvo įrašytas vienas Vytau­ tui labai naudingas nuostatas. Toliau turėjo būti jau viena bendra valstybė. 1401 m. Kai tik jo reikalai pagerėjo. Tuo būdu Lietuvos savarankišku­ mas buvo paskelbtas tik laikinis — iki gyvos Vytauto galvos. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams. Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pa­ vergti nepasiduodančius Žemaičius. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais. kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Žemaičių sukilimas 1409 m. nebebuvo vilties išsivaduoti. Tuo būdu dalis žemaičių buvo pri­ viliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis. Vytautas su tuo sutiko. Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). kol turėjo kitų svarbių reikalų. kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Pabėg­ damas į ordiną. Po Salyno sutarties žemaičiai taip pat nepasidavė geruoju: juos teko jėga pavergti. Ordi­ nas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. Jau 1407 m. žinoma. Vytautui remiant ordiną. Bijodamas sukilimo. (iki Dubysos). Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. R a c i o n ž e (Lenkijoje) buvo padaryta nauja taika su ordinu. kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti J o ­ gailai ir jo įpėdiniams. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Iš savo pusės Lenkų ba­ jorai pasižadėjo. nes. Žemaičiai vėl buvo atiduoti ordinui.šino. Ordinas. kas Žemaičiuose buvo laisvas. skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos. Todėl šis susitarimas yra vadinamas V i l n i a u s R a d o m o s u s i t a r i m u . maistą ir kūrė ūkius. 1401—1404 m. Todėl 1404 m. bet nieko nelaimėjusi grįžo. jis pradėjo 124 raginti žemaičius keltis pas jį. į tai nebūtų atsižvelgęs. popie­ žius 1403 m. o kas ne. Atsta­ tęs Kauno ir kitas ordino pasieny sugriautas pilis. Jogailai ir Vytautui pasiskundus. Vytautui buvo svarbu turėti laisvas rankas atsimctusiam Smolenskui atgauti. Vytauto kovos su ordinu dėl Žemaičių Žemaičių būtis ordino valdžioje. Vytautas irgi atiduodavo jam Žemaičius (1384 ir 1390 m. kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. kad mirus Jogailai nerinksią naujo karaliaus be lietuvių ir be Vytauto žinios. norėdamas pašalinti Vytautą ir jo vietoje pastatyti Švitrigailą. Po ilgų derybų. 13. bet tuo tarpu neketino jos grąžinti. nes tikėjosi vėliau viską pakeisti. Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gy­ vulius. jis ir dabar prisipažino gavęs Lietuvą iš Jogailos. jis tuojau sumažino savo draugiškumą ordinui. Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių. buvo labai sunku. Lenkų karaliams. kovos. kad jis parėmė žemaičius. jis tuo­ jau parodė. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo.). J o ­ gaila.kur jis duotas. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. kaip įkaitai. — kad jis galėsiąs pasiimti iš Že­ maičių 250 gyventojų. Pirmą kartą Žemaičiai bu­ vo atiduoti ordinui Jogailos dar 1382 m. Tada ordinas ėmė reikalauti.lenkų bajorai savo dokumentą su­ rašė Radome. bet Vytautas su Jogaila linko taikintis. Sunormavęs santykius su Lenkija. Bet Vytautas rėmė ordiną tik tol. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net iš­ vežti į Pavyslį. Ir užėmęs kraštą ordinas galėjo laikytis tiktai pilyse. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuj e-Jogailos dokumentas yra žu­ vęs. Tačiau ordinas vis nepajėgdavo jų užimti. ir Vytautas tei­ sinosi. Kai šis apsiėmė laikytis Salyno sutarties. Tada ordinas nusprendė pa­ remti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą. Juo buvo patvirtintas Vytauto sava­ rankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu. uždraudė ordinui pulti krikščioniškąją Lietuvą. remdamasis Salyno su­ tartim reikalavo. O nustatyti. Tatai jam vėliau labai pravertė. kad neatsisako Žemaičių. 125 .tad nežinia. Lietuvos ir Lenkų bajorai. kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių. bet kartu bu­ vo garantuota. kurs buvo patvirtintas 4 atskirais do­ kumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo. Ordino valdžia buvo labai žiauri. siaubdama kraštą. ir bruzdėjimas ėjo atviryn. buvo pa­ siektas naujas susitarimas.

keisdamas pavargstančius arklius. į ordino pusę patrauktas.t. pasiūlė atvykusiam pas jį Vytautui karūnuotis Lietuvos karalium. kad. jis visai nesirūpinęs jų krikštu. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke. specialios sargybos saugomas. o lietuvių kariuomenę — pats Vytautas. kad šie apgavikiškai remia pagonis žemaičius. Lietuvoje buvo nederlius. liepos 15 d. kad pirmieji pultų sąjungininkai.). Ordino kariuomenė. kaltindamas Vytautą su Jogaila. su keliais palydovais skra­ jojo tarp kariuomenės eilių. šv. Mūšis įvyko ordino žemėje. Tada ne metas buvo pyktis su Lenkija dėl tuščio karaliaus titulo. jau nebesislėpdamas. norėdamas išardyti abiejų pus­ brolių vienybę. pirmučiausia priklauso Vy­ tautui. kad ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos. ragindamas nesislapstyti krūmuose. ėmė ruoštis dideliam žygiui. Ordinas prisikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuome­ nės iš vakarų Europos. o krikš­ čionybe visai nesirūpinąs.). Tais pačiais 1409 m. o Vytau­ tas. bet tas. norė­ damas padėti Lietuvai. be abejo. siuntė jai javų. Paliaubų metu susitarta pavesti ginčą išspręsti imperatoriui Vaclovui. Ordino kariai nekantravo. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du plikus kardus. Bet Jogaila pareiškė. tarp T a n e n b e r g o i r G r i u n v a l d o . kaltindami ordiną. o jie patys buvo išvyti iš Žemaičių. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie 12. nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią. Jogaila su Vytau­ tu apkaltino Vaclovą šališkumu ir. o lenkai kairėje. Tuo tarpu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške. Iš Lenkijos jo kariuomenė buvo išvyta. ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. nestatęs bažnyčių ir t. Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovičių. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks. 14. ypač čekų. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15—20. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. kurs apsaugojo juos nuo audros. Ordinas savo rėžtu išsiuntinėjo raštus. Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Červinsku (prie Vyslos). penkerius metus valdydamas Že­ maičius.. norėdamas ją užgrobti. ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame di­ džiame Tanenbergo mūšyje. Vaclovas pripažino jam Že­ maičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino. tačiau nedrįso pulti. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. o kitas paliko Pamary saugoti nuo Len­ kų. imperatoriaus Vaclovo brolį Zigmantą. tad Vytautas atmetė Zigmanto pasiūly­ mą. bet jo pasiųsti bajorai veikė kartu su žemaičiais. Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis. buvo išvargusi. Tanenbergo mūšis 1410 m. todėl jisai buvo ir t i k r a s i s m ū š i o v a d a s . Vytautas pats dar laikėsi nuošaliai. jie abudu išsiuntinėjo po visą Europą skundus. kad jis eisiąs iš­ vien su Vytautu. išklausė net kelias mišias paeiliui. Kitais me­ tais. pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. ir ne­ trukus buvo padarytos vienerių metų paliaubos. vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo. lie­ tuviai buvo dešinėje. bet jie buvo menkiau apginkluoti.000 karių. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė. ir liepos 15 d. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pir­ mininkas.ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų. Nuostolis dėl pairusių derybų buvo didelis: sąjunga su savo tikslų siekiančiu Zigmantu negalėjo būti naudinga Lietuvai. pra­ dėjus nuo Skirsnemunės. ir jis. Pasiruošimas karui. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila. buvo sudegintos visos kryžiuočių pilys. duodamas paskutinius įsakymus. Jie norėjo. Mū­ šio laimėjimo nuopelnas. Ordi­ nas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėm su­ sijungti. kad jam teks kariauti su vienu Vytautu. Ordinas iš pradžių manė. Jogaila. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko sau­ goti pilių nuo Lietuvos. Jogaila.000 karių. Po to karas su ordinu jau buvo ne­ beišvengiamas. audra ir di­ delis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. Surinkę savo jė­ gas ir prisisamdę Vakaruose daug karių. ir 1409 m. Jie bandė patraukti į savo pusę Vengrų karalių. Bet viskas išėjo kitaip. nes būtų tekę kautis miške. Norėdami sulaikyti ordinui pagalbą iš Va­ karų. Ordinas nesiskubino į Žemaičius. Jono (birželio 24 d. 126 Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka. 127 . Viskas buvo daroma taip slaptai. kad jis puoląs Lietuvą. bet pirmučiausia puolė Lenkiją (1409 m. atėjusi vėliau.

no ir valgymų. kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti. bet. Dalis kariuome|)| dar bandė gintis.inksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams ge­ rai pažįstamas. ta' I M I ir ji buvo sumušta. Mūšio vietoje krito lietuvio ietim per' H . metė prieš lietuvius. ypač nepasisekė dėl to.) Tą pačią dieną po mūšio nei lietuviai nei lenkai toli nesivijo kryžiuočių. Mūšio įkaršty atsi­ rado ir pasitraukę dešiniojo sparno lietuviai. Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. magistras didžiausias savo rinktines jė­ gas — sunkiai šarvuotą kavaleriją. Visa • M i t i n g o j i jo stovykla ati­ Magistro Ulricho v. par. t. i s patsai magistras 1 I I i i c h a s v o n J u n} \ I I I g e n a s i r daugybė rittrių. o visi kiti luvo kovos lauke arba bigdami iš jo. nieko daugiau nesitikėjo gauti. jie bus tyčia pasitraukę. Jungingeno paminklas t e k o nugalėtojams. Greičiausiai. bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus. Liko tik eilių vidu­ rys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai. ir sąjungininkams nebepasisekė paimti Marijenburgo. Sąjungininkų kariuomenė tik po kelių dienų teišsirengė Marijenburgo link.kryžiuočių tar11| I Llo panika — jų eilės i iluko. pagaliau sėdo ant arklio ir. nes reikėjo pasilsėti. taktinis manevras). Prasidėjus mūšiui. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. stovykloje buvo rasta daugybė pančių belaisviams sukaustyti. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę. Vytauto ra­ ginamas. Karo pabaiga ir Torno taika (1411 m. davė ženklą jį pradėti. Jogaila ilgai delsė. • mūšį laimėsiąs ir iš «• . turėjo atsitraukti ir Jogaila. Bet jie ati­ t e k o patiems vokiečiams. antrąsias kariuomenės eiles. Tuo tarpu ordino Vtdovybę paėmęs komtūras H e n r i k a s v o n P l a u e n a s suskubo surinkti jėgų. [is greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams. kad Vytautas.lepusi už gurguolių. 9 129 . Ordinas buvo įsitikin. Jiems 128 i upaudus. Be vy­ prie Tanenbergo. nes patsai. netrukus su savo kariuomene grįžo namo. I u invos Istorija. totorių dažnai vartojamas. 15. išjojęs ant kalvos stebėti mūšio. norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo ei­ les. dėl gerai nežinomų priežasčių. y. be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto).bet greičiau pradėti mūšį. Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų. Jam pasitraukus. o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. I Ik maži kryžiuočių likui i i fcpaspruko.

Nors jis dar liko gana stiprus. Šitas didysis mūšis sutriuškino viso germaniškojo pa­ saulio bangą. 130 I > Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės C. Kaip ji turės būti valdoma. Pavergę Že­ maičius ir užėmę visą Pabaltijį. atsirado nesutarimų ir jo viduje. Ir dabar jie toje vietoje daro visokias iškilmes. kaip atskira valstybė.). palaidojo mirusį prezidentą maršalą Hindenburgą. Bet per visą Vytauto viešpatavimo laiką jis dar tebebuvo gana stipri pajėga. tačiau šitas pralaimėjimas visoms jų pastangoms pastatė ne­ peržengiamą sieną. pasidarė vUiškai savarankišku valdovu. 108—109 psl. Vytautas su šitokiais lenkų reikalavimais tada sutiko. apie tai jis mažai tegalvojo. ir Jogaila savo vietininku paskyrė brolį Skirgai­ lą (iiūr. ir visi žinojo. į krašto gi­ lumą. Vokiečiai lyg pasijuto atkeršiję rytams už aną skaudų smūgį tik po 500 metų. kad jis tikėjosi Lietuvos likimą vėliau išspręsti. tai byla dėl jų dar ilgai tęsėsi. t. Tanenbergo laimėjimo reikšmė. Vytautas vadovavo pačiam mūšiui. tačiau jau ne­ begalėjo grobti Lietuvos žemių. tad jisai buvo ir tik­ rasis nugalėtojas. Tik po 11 metų ir po keleto naujų karų ordinas visiškai išsižadėjo Žemaičių. jis sutiko iš naujo sunormuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Vėliau pasirodė.). pavyzdžiui. O kai Skirgaila nepajėgė tvarkyti Lietu­ vos ir kai Vytautas. jis pats buvo pripažintas visos Lietuvos valdovu. Pagaliau. kad iš Krokuvos negalima valdyti Lietuvos. kas bus jam mirus. ėmė reikalauti iš naujo sunormuoti Vytauto ir Lie­ tuvos santykius su Jogaila bei Lenkija. bet ir platūs slavų kraštai.). o Vytautas po nelaimingo Vorsklos mūšio atsidūrė keblioje politinėje painiavoje. jam mirus. nepaten­ kintus lenkų kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus. kad Lietuva. nors ten yra ne vien laimėjimo. y. tačiau tu­ rėjo ir savo krašto magistrą. nes nei jis nei Jogaila dar neturėjo jokių įpėdinių. Vytautui daug patogiau buvo dėl ramybės nusileisti. Niekas nebeskubėjo jo gelbėti. susitarimas nė kiek nekliudė Vytautui tęsti savo 131 . kaip kad. O laimėta buvo daugiausia lietuvių. 123 psl. tęsdama kalavijuočių tradiciją. turės gyvuoti tik iki gyvos jo galvos. nes. jau nebegalima buvo išgauti iš popiežiaus kryžiaus žygio paskelbimo. Pirmiausia. sukėlęs bajorus ir kunigaikščius. — vokiečiai ir tą mūšį pavadino Tanenbergo mū­ šiu. kuris ir be to jau nesugy­ veno su lenkais ir net buvo žadėjęs grįžti į Lietuvą. Todėl kai maršalas Hindenburgas nelabai toli nuo tos vietos (Tanenbergo) didžiojo karo metu sumušė rusų armiją ir tuo nulėmė viso fronto likimą. Livoniškė šaka. labai greit iškilęs. po katastrofiško Durbės mūšio (1260 m. Po šio mūšio ji ėmė dar labiau tolti nuo Prūsų ordino. Tuo laimėjimu buvo išgelbėtos ne tik likusios nepavergtos lietuvių žemės. Kai Lenkijoje po Jad­ vygos mirties pašlijo Jogailos būklė. kad Lietuva bus su Lenkija sujungta u paties Jogailos valdoma. ji turėjo atitekti Jogailai ar jo įpėdiniams. visada varė atskirą politiką Todėl ji nedalyvavo net Tanenbergo mūšyje. kad ir klausė to paties didžiojo magistro. nenorėjo nei patsai su lenkais pyktis nei padaryti keblumo Jogailai. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą pasaulį.) Lietuvos Lenkijos santykiai iki Horodlės akto keitėsi net Melą kartų. Po šito pralaimėjimo ordinas nebegalėjo atsilaikyti prieš sujungtas lietuvių ir lenkų jėgas ir po truputį ėmė silpnėti. jie būtų ėję dar toliau. kuri taip triukšmingai veržėsi į rytus. Tą karą suruošė du lietuviai — Jogaila su Vytautu. turėdamas daug rūpesčių Lietuvoje. pradėjo kovą. juo labiau. turėjo ir šiaip savotiškų skirtumų ir.Dar kiek laiko karas tęsėsi tarp ordino ir Lenkų. Bet kadangi nei Vytautas nei Jogaila niekad neketino išsižadėti Žemaičių. Jogaila savo vietininku pastatė Vytautą. Tanenbergo mūšis nebeleido susijungti abiem ordino šakom. tada IKįbuvo numatyta. Todėl vėlesniojo valstybės likimo klau­ simas daugiau rūpėjo ne jiems. Lenkų karaliams. pastatė paminklą. Jais Vytauto savarankiškumas buvo patvirtintas. nenorėdamas dar labiau paaštrinti santykių su Lenkija. bet 1411 m. jis ir visi l unigaikščiai pasižadėjo. negu turėjo Skirgaila ir. Tada atsirado vadinamieji Vilniaus ir Radomo aktai (žiūr. Šis 1401 m. grą­ žino kai kurias žemes Lenkijai ir iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos atsisakė nuo Žemaičių. kai Jogaila išėjo į Lenkiją.000 kapų skatikų karo išlaidų. Jis gavo dar pla­ tesnes teises. ir pagaliau jos likimas nuėjo visai kita linkme. o patiems kraštams. bet ir skaudaus pralaimėjimo (prieš 500 me­ tų) vieta. Vokiečiai šitą skaudų savo tautai smūgį tebejaučia dar ir da­ bar. Tanenbergo mūšyje ordino jė­ gos buvo sunaikintos. pagaliau buvo pasirašyta taika. tai. aktai (1413 m. pabūgę jo sava­ rankiškumo. Ordinui ji buvo palyginti leng­ va: jis turėjo sumokėti 100. o XVI amžiuje jis visai išnyko. Tada lenkai. kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis. o su dviem valdovais krikščionim. Lietuvai ir Lenkijai. bet kartu buvo nustatyta.

Kadangi jie neįstengė pa­ traukti į savo pusę valdovo. kelis sykius pakartotų pasižadėjimo raštų. bet užtat jie sugalvojo naujų ryšių. kad jie niekuomet nebenorėtų skirtis nuo Lenkijos. jis vėl davė naujus raštus. Ypač jų reikšmė išaugo. Tačiau. negu Lietuvos bajorai. Bet kadangi buvo du valdovai. todėl ir bajorų reikšmė ėmė augti. Lygiai taip pat lenkai pasižadėjo nerinkti sau karaliaus be lietuvių ir be jų valdovo žinios. bet kartu patvirtintas Lietuvos fak­ tiškai jau pasiektas visiškas savarankiškumas. nes byla su ordinu nepasibaigė net tada. Visa tai buvo sutarta bendrame Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir bajorų suvažiavime Horodlėje. Horodlės suvažiavimas ir jo aktai. kurie visas teises Lietu­ voje duoda tiktai katalikams. kaip atskira valstybė. tai buvo lenkų sumanyta gudry­ bė Lietuvos bajorams priartinti prie savęs. Kai lenkai. Tuo būdu Lietuvoje tebuvo tik vienas valdovas — Vytautas. Todėl jie sumanė pa­ remti ir Lietuvos bajorus. padaryti savo bičiu­ liais. o ne priklausomybės ryšys. kad Lietuva tebesanti pagoniška ir kad Lenkų karalius Jogaila remias pagonis. Tam tikslui buvo nutarta dar kartą pakartoti jau 1387 m. kuri tokia pat turinti likti ir po Vytauto mirties. ir tuo būdu pririšti juos prie savęs. Buvo paskelbta. Ordinas ir jį rėmiąs imperatorius Zigmantas troško atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. buvo reikalingos tam. pabūgę jo savarankiškumo. skelbiąs me­ lą. kurią Lietuva turi duoti Lenkijai ir Lenkija Lietuvai. kad Lietuva turės savo atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. — iš vienos pusės. Sąjunga su Lenkija Lietuvai bu­ vo dar reikalinga. kurie turėjo neleisti Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. kad ją matytų ordinas. kad aktų įžangoj kalbama apie Lietuvos sujungimą su Lenkija. ten pabrėžta. o jo valdiniai. Pripažintas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Be abejo. tad ryžosi patraukti nors bajorus. L i e t u v o s b a j o r a i Vytauto laikais jau buvo įgiję di­ delę reikšmę. jis įgijo didelę įtaką net pačioj Lenkijoj. Len­ kai sutiko patenkinti lietuvių reikalavimą. Kunigaikščiai pasidarė nebe Jogailos. ir jie visi jam prisiekė taip pat. nepaisydamas šitų. Todėl buvo sutarta dar kartą visam pasauliui viešai pareikšti. kad Lietuva esanti amžinai surišta su Lenkija. Bet nuo Kęstu­ čio laikų prasidėjusiose kovose dėl sosto kunigaikščiai turėjo remtis viso krašto visuomene. 'Suvažiavimo nutarimai buvo surašyti trijuose do­ kumentuose: vienas bendras dokumentas buvo Jogailos ir Vy­ tauto ir po vieną dokumentą abiejų valstybių bajorų. o niekur nekalbama apie Vytauto priklausomybę Jogailai. Mirė Katalikų bajorams suteiktos privilegijos. Kartu buvo su­ tarta parodyti pasauliui. kaip kad anksčiau prisiekdavo Jogailai. Vytautas vis dėlto neketino nutraukti santykių su Jogaila ir Lenkija. dėdamiesi jų užtarėjais prieš valdovus. kad pabrėžtų Lietuvos katalikiškumą. jis iš visų dar likusių sritinių kunigaikštėlių pareikalavo sau ištikimy­ bės priesaikos. kad Lietuva galės išsirinkti sau atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais tik ku­ nigaikščiai turėjo reikšmę valstybės gyvenime. L i e t u v o s ir L e n k i j o s v a l s t y b i n i a i santy­ k i a i Horodlės aktais buvo sunormuoti ta prasme. ir turint savo atskirą valdovą. kai jis buvo sumuštas Tanenbergo laukuose. Todėl šis susitarimas jam išėjo net į nau­ dą. tarp Lenkios ir ordino grėsė karas. bet tik su Lenkų karaliaus žinia. jis elgėsi visiškai savarankiškai.politikos. Ta sąjun­ ga buvo brėžte pabrėžta. 1413 m. kad Lietuva esanti k a t a l i k i š k a s k r a š t a s ir kad ordinas. Tam tikslui Lietuvos valstybė turėjo būti perorganizuota Lenkijos pavyzdžiu ir iškilę Lietuvos bajorai 132 jo būti surišti su Lenkų bajorais. vadindamas ją pagoniška. Ypač tai buvo norima pabrėžti ordinui. kad abidvi valstybės esančios sujungtos ir suda­ rančios vieną valstybę. kurs vis dar nenorėjo atsisakyti nuo Žemaičių. Jogai­ los privilegijose paskelbtuosius dėsnius. Todėl ir išėjo. Patraukęs į savo pusę daugelį Lenkų ponų ir geruoju sugyven­ damas su Jogaila. k a d L i e t u v a i r L e n k i j a e s a n č i o s n e p e r s k i r i a m o s . nuo to laiko visais 133 . Be to. tai liko vis tiek dvi valstybės. Be to. kai Vytautas panaikino visas didžią­ sias sritines kunigaikštystes ir vietoje kunigaikščių ėmė skirti sa­ vo vietininkus iš bajorų tarpo. o iš kitos pusės. o toliau visuose aktuose Lietuva traktuojama. tuo pat metu ordinas visur Europoje skelbė. Lenkų bajorai turėjo daug didesnes teises. Tuo būdu tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytas sąjungos. kuriais pasižadėjo laikytis 1401-jų metų sutarties. buvo pradėję reikšti nepasi­ tenkinimą. ten net karalius buvo nuo jų priklausomas. Atskiros Lietuvos valstybės iškilimas garantuotas ir po Vytauto mirties. Įsigalėjęs ir pasidaręs tikru Lietuvos valdovu. tiktai apie pa­ ramą.

o buvo tik paliktos Jogailos teisės Lietuvai ir padėti pagrindai artimam Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui. Visi Jogailos bei Vytauto laikais sudarytieji aktai. vadindamus herbais. Toji privilegija lietė tik jų asmens ir turto valdymo • laisves. 1401 m. Tačiau šiuo kartu jau buvo n u s p r ę s t a į k u r t i L i e ­ tuvoje t o k į pat krašto" v a l d o m ą j į aparatą. jie tu­ rėjo gauti tam tikrų teisių krašto valdyme ir karo atveju turėjo vadovauti savo vaivadijos bajorams.tas vietininkas. Taip antai. Norėdami priartinti prie savęs Lie­ tuvos bajorus. Horodlės aktų reikšmė. tačiau iki X V I amžiaus jų dau­ giau neatsirado. buvo garantuota. lenkų pavyzdžiu naujai įvesti. ir buvo atstatyta visiškai nepriklausoma Lietuvos valstybė. Pirmieji tokie vaivadų ir kaštelionų urėdai buvo įsteigti Vilniuje ir Trakuose. Todėl Horodlės aktai turėjo nepaprastą reikšmę: jie padėjo pamatus Lietuvos bajorams sulenkėti. y. Jie būdavo vaizduojami ant gy­ venamųjų namų sienų. Pirmąsias teises bajorams dokumentaliai patvirtino Jogaila 1387 m. Tačiau Vytauto laikais sudarant svarbesniuosius aktus dalyvauja jau nebe kunigaikščiai. lenkai pasiryžo jiems duoti savo herbus. 1398 m. kaip tos abidvi valstybės bus valdomos. Bet iš tiki> nei vaivados nei Žemaičių seniūnas nuo didesniųjų sričių vietininkų niekuo nesiskyrė. Bet iš tikro toks jiems duotas pavadinimas yra neteisingas. didžiuodamiesi savo valdovu. Horodlėje buvo nutarta Lietuvos bajorams suteikti lenkiškus herbus.). 122 psl. kaip jos santykiaus. bet daž­ niausiai juos vartodavo įvairių dokumentų antspauduose. Bet pats Krėvos aktas dar nebuvo tikras unijos aktas. Unijos klausimas.svarbesniais reikalais jis ėmė tartis su bajorais. Lietuvos ir Lenkijos bajorams suartinti. Ir Horodlės aktais jiems nebuvo duota jokių naujų teisių dalyvauti valstybės gyvenime. Lietuvos bajorai anksčiau savo antspauduose taip pat vartodavo tam tikrus ženklus. Todėl jie visada palaikė Vytautą ir. Tuo būdu lenkiškus herbus gavo 47 Vytauto parinktosios Lietuvos bajorų šeimos. Seniau visos svarbesnio­ sios sutartys buvo sudaromos didžiojo kunigaikščio drauge su broliais ir kitais sritiniais kunigaikščiais. kurios per kelis šimtus metų visiškai susivienodino. todėl visos kitos sritys ir toliau buvo valdomos vietininkų. 123 —4 psl. kiek jis su jais skaitėsi. 134 Lenkiškųjų herbų suteikimas Lietuvos bajorams. kuris jas suvedė į uniją tiktai po 150 metų (1569 m. jau ir tatai buvo atmesta. tačiau tie ženklai jiems neturėjo tokios prasmės. lenkų paprastai va­ dinami unijų aktais. T a i buvo vadinamoji adoptacija (t. Bajorų pritari­ mas jam buvo taip pat reikalingas ir siekiant savarankiškumo. nes Jogaila ten pasižadėjo kartu valdyti abidvi valstybes (unija juk yra tada. Tad ir čia įsivyravo mada teikti savo giminės herbą svetimiesiems. herbą gavęs svetimasis buvo priimamas giminės nariu). kad unija turėsianti prasidėti po Vytauto mirties. nes jame nebuvo pa­ sakyta. Lietuvos bajorai atskiru aktu patvirtino sutartį su Lenkais ir pasižadėjo jos laikytis (žiūr. Horodlės aktais b u v o p a t v i r ­ tinta savarankiška V y t a u t o sukurtoji valstyb ė. pavyzdžiui. Dėl to jis vis daugiau su jais skaitėsi. Aukštesniojo vakarų Eu­ ropos luomo tradicijos jau buvo žinomos Lenkijoj. b e to. Krėvos sutartis tikrai turėjo būti unijos pra­ džia. Vartojusieji vienodą herbą buvo laikomi giminėmis. urėdai turėjo būti v a i v a d o s ir k a š t e l i o n a . normuoją Lietuvos ir Lenkijos santykius. Salyne jį paskelbė net savo karalium (žiūr. jie vėliau buvo vadinami seniūnais). 135 . O tokie. ir vėliau visi sričių vietininkai įgavo tą pat lenkiškąjį vaivadų vardą (buvo dar vietininkų didžiojo kunigaikščio dvaruose. kiek jiems leido valdovo malonė. nors tarp jų ir nebūdavo kraujo giminystės. k o k s b u v o L e n k i j o j . Krėvos ak­ tas buvo patvirtintas vienų kunigaikščių. i .). kokią kad turėjo Vakaruose. 112 psl. 1401 m.). Tai buvo luominė giminystė.). 1385 m. bet kartu buvo padėti pamatai suartėti abiejų valstybių ir visuomenių santvarkoms. buvo patvirtinta savarankiškoji Lietuvos valstybė. Netrukus prasidėjęs Vytauto valdy­ mas išardė sugalvotą uniją. T u o laiku visur Europoje ankštieji visuomenės sluoksniai jau vartojo tam tikrus giminių ženklus. Buvo nu­ matyta ir daugiau jų įsteigti. tai buvo tik unijos programa. Tik iš oro'no atgautuose Žemaičiuose jau nuo 1411 metų buvo Vytauto ski. tačiau tuo pat metu dar buvo numatyta. kad vi­ sos steigiamos valstybės urėdų vietos bus duodamos tik ba­ jorams katalikams. (žiūr. Taigi bajorai dalyvavo ir sutarčių sudaryme. 1413 m. Tačiau jiems nebuvo suteikta jokių teisių valstybės reikalų sprendime: tuose reikaluose jie galėjo daly­ vauti tik tiek. bet bajorai. vadinamas lenkiškuoju seniūno vardu. kuriomis jie jau seniai naudo­ josi. ant riterių vartojamųjų ginklų. kai kelias valstybes valdo vienas valdovas). buvo tik patvirtintos jų asmens ir turto valdymo teisės.

Per Torno taiką Žemaičiai buvo pripa­ žinti Lietuvai iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos. Tas. kad jam būtų palikta visa Panemunė iki Veliuonos. 137 . Po Torno taikos atgavę Žemaičius. Konstancoje (Šveicarijoje.) abi pusės buvo susitarusios pasiduoti imperatoriaus Zigmanto atstovo. Tačiau Vytautas reikalavo.. jie laiko juos sunkioje vergovėje ir varo prie sunkių dar­ bų". priešingai. Jogaila ir Vytautas laimėjo. ir politikos sumetimais jau buvo galima sakyti. Nei ma­ gistras nei ordinas nieko priešingo negalėjo įrodyti". tai reikėjo skubėti juos pakrikštyti. Štai Makros sprendimo žodžiai dėl Klaipėdos: „Kartu mes ran­ dame. Kaltinėnuose. kad ir tada dar ne­ buvo lietuviškai mokančių dvasininkų. palikdami mums tik mažus laukelius. kad ordino ir Žemai­ čių siena būtų Nemunas. 18. Vytautas ten pastatė katedrą. kai Lietuva ginčijosi su ordinu dėl Žemaičių pri­ klausomybės.17. arba Medininkų. Užėmę jų žemes. jų prie­ spaudoje. kuriame nurodė daugybę ordino nusikaltimų. 1415 m. vos vieną savaitę. tiek Klaipėda esančios pastatytos Žemaičių krašte. arba. Vieną metą (1412— 1413 m. Raseiniuose. o ne ordinui. kad Klaipėdos pilis yra pastatyta Žemaičių žemėje. Kadangi ordinas neketino atsisakyti nuo Žemaičių. Bet pirmasis jų vyskupas Motiejus. 136 Žemaičių vyskupystės įkūrimas. jie turėtų vadintis užtvara ieškantiesiems išganymo. kad tie (ordino) broliai dar drįso save vadinti krikščionybės durimis. kad tiek Veliuona.. ištirti jų būklės ir suorganizuoti ten vyskupystę. Tam tikslui 1413 m.. pavyz­ džiui. Tuo pat metu suvažiavimas pavedė Vilniaus vyskupui Pttrui ir Lvovo vyskupui Jonui nuvykti į Žemaičius. Tą rodo. Vyskupystė galutinai buvo įkur­ ta ir apdovanota žemėmis 1417—1421 m. Vytautas su Jogaila patys atvyko į Že­ maičius ir.) Krikštas. nes Varniai buvo Medininkais vadinamoje Žemaičių srityje. jog visų rytuose (Pskovo ir D. Aišku. Vytautas nusiuntė į Konstancą 60 krikštytų žemaičių bajorų. Vyskupystės centru buvo padaryti V a r n i a i . Žemaičių krikšto panaudojimas prieš ordiną Konstancoje. kad negalėjo būti daug pakrikštyta. Mes stebimės. todėl krikščionių mokslo tiesas turėjo aiškinti žemaičiams net patys valdovai. kurs gerai mokėjo ir lietuviškai. mums būtų reikėję elgetauti. o Klaipėda — ordino). Arioga­ loje. teisingiau tariant. kur eis siena tarp Žemaičių ir ordino. Ordinas reika­ lavo. kaip jie išmokė tikėjimo tuos. Pažiūrėkime. kad ir tas faktas. skurdžiai misti su savo žmonomis ir vaikučiais. šau­ kiančių dangaus keršto. Suprantama. gimęs Lietuvoje. ir todėl turinčios likti Lietuvai (Veliuona tuo metu buvo jau Vy­ tauto. nusprendė. kurie patys turėjo pareikšti suvažia­ vimui skundą dėl ordino puolimų ir žiaurumų. Jogailos 1387 m. o visam krašte — 8 parapijines bažnyčias (Vi­ duklėje. . Greta tokių ordino apibūdinimų. Apie kryžiuočių valdymo laikus jie. Ten. kuriuos jau seniai yra nukariavę. ilgame skunde žemaičiai dar daugybe kitų pavyzdžių pailiustravo ordino žiaurumus. Luokėje. Prasidėjo ilga byla. vogti ir užmušinėti. Jie krikštydino neilgai. Vytautas su Jogaila tuojau ėmė galvoti ir apie jų krikštą. Kražiuose ir Veliuonoje). o Ne­ muno žemupy — dar didelis plotas dešiniojoj Nemuno pusėj ir Klaipėda. B e n e d i k t o M a k r o s . Žemaičiu krikštas (1413 m. kaip didelis Lietuvos patriotas. Jų valdžioje. sprendimui. Vakaruose susidarė labai neigiamas įspū­ dis apie ordiną. Tuo metu. tačiau nebuvo nustatyta. keliose vietose sunaikinę pagoniškas šventoves. Vėliau jis buvo Vilniaus vyskupu ir pasižymėjo. Tie pasiuntiniai tris mėBtlius dirbo Žemaičiuose ir įšventino pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. tarp kitko. tarp kitko. buvo pakrikštyti tiktai Aukštai­ čiai. šiaip pareiškė: „Jie atėmė musų žemes. Kelmėje. turėjo būti sprendžiama ir Žemaičių byla. Tuo pat metu ir Lenkija ginčijosi su ordinu dėl savo sienų. Ir Žemaičiuose pirmieji kunigai buvo lenkai. kad žemaičiai esą krikščio­ nys (iš tikro krikščionybę ten įvedė tiktai vėliau suorganizuotoji Bažnyčia). Naugardo žemėse) gyvenančių katalikų globa buvo pavesta jiems. prie Reino upės) buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. jie atėmė mums laisvę. buvo Lietuvos vokietis.) ir vyskupystės įkūrimas (1417-1421 m. Vys­ kupystė buvo vadinama Žemaičių. pakrikštydino pirmuosius būrius. šitoks žemaičių krikščionių pareiškimas turėjo išeiti ordinui į ne­ naudą. kad jis nebegalėtų Europai skardentis nešąs Žemaičiams krikščiony­ bę. Pasirodė. Iš ilgo kryžiuočių ir lietu­ vių ginčo Konstancoje. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos Kovos dėl sienos. jie įteikė savo skundą. apvažiavęs ginčijamąsias Žemaičių sritis. Norėdamas suda­ ryti palankesnį sau įspūdį. tačiau formaliai krikštas buvo atliktas.

bet čekai tam pasipriešino. ji buvo padaryta netoli M e l n o e ž e r o .) ir Žemaičių ginčo pabaiga Diplomatinė kova dėl Žemaičių ir kai kurių Lenkijos sričių ėjo visą laiką. kuri vėliau ėjo tarp Rusijos ir Vo­ kietijos. visais kitais klausimais ordi­ nas ten pralaimėjo (žiūr. 19. ordinas paskelbė. Zigmantas buvo susižadėjęs su vyresniąja jos seseria. Ja Lietuvos siena su ordinu buvo nustatyta ir ilgus am­ žius išliko maždaug ta pati. Ga­ vęs žmonos Marijos paveldėtą Vengrų sostą. jis bijojo sueiti į konfliktą su popiežium ir visu katalikiškuoju pasauliu. Jis nutarė tiktai gintis pilyse. Po to ordinas tikėjosi laimėsiąs bylą tuo metu (1414—1418 m. Eretikas Husas buvo pašauktas į Konstancos bažnytinio suvažiavimo teismą. Tas išbuvo Čekijos valdovu net kelerius metus. 1422 m. bet amžinai. Kadangi jų santykiai su Zigmantu buvo geri. jis varė labai ne­ draugišką Jogailai politiką. kuris Algirdui su Kęstučiu buvo siūlęs krikštytis. Kadangi jam. kad jis jų neapvilsiąs. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir į atvirą kovą nestojo. Byla dėl Žemaičių dar nepasibaigė Konstancoje. nes jis esąs Vytauto papirktas. Vytautas priima Čekų sostą. Šia taika buvo galutinai išspręstas ginčijamų teritorijų klau­ simas. pabijojęs susidėti su eretikais. Tuo bū­ du ir Bažnyčia surišo Žemaičius su Lietuva. Vytautas. jį atšaukė. pripažino Žemaičius ordinui. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo sūnus to paties Karolio IV. Bylos metu kelis sykius buvo net prasidėjęs karas tarp ordino ir Lietuvos bei Lenkijos. Imperatoriaus Zigmanto sprendimas. 136—7 psl. Melno taika (1422 m. kad klausimą išspręstų imperatorius Zigmantas. Pagaliau Vytautas su Jogaila sutiko. 139 . Vadinasi. Zig­ mantą. Pagaliau magistras paprašė taikos. Po tėvo mirties imperatorium tapo Zigmanto brolis. buvo pašalintas nuo sosto. Lietuvių ir lenkų kariuo­ menės nusiaubė visą kraštą. norė­ damas patenkinti ordino pusėje stovinčią Vokietijos visuomenę. Tas buvo padaryta imperijos ku­ nigaikščių suvažiavime V r o c l a v e (Breslau) 1420 m. ir jos tėvo Liudviko buvo skiriamas Lenkijos karalium. Užtat likusi didžioji Žemaičių dalis buvo pripažinta Lietuvai nebe iki gy­ vos Vytauto ir Jogailos galvos. iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. tačiau daugumas lenkų jo. Bet imperatorius. buvo sudegintas. o Vytau­ tas nutarė už tai atkeršyti Zigmantui. Tačiau šito sprendimo nepripažino Jogaila su Vytautu. kurs betgi 1400 m. Tačiau suvažiavi­ mas sienos klausimo nesprendė. Jogaila tuojau kreipėsi į popiežių. Zigmantas davė geležinį raštą. rugsėjo 27 d. pasiuntė ten su ka­ riuomene savo vietininką — Jogailos brolio Kaributo sūnų. Jogaila su Vytautu paskelbė ordinui karą ir. susitaikinęs su imperatorium Zigmantu. vis dėlto Vytautas neatgavo Klaipėdos krašto ir nepasiekė Nemuno žemupio. Čekų karalius Vaclovas. ir todėl čekai nenorėjo pripažinti jo savo karalium. Užnemunėje ji buvo nustatyta maždaug to­ kia. at­ sisakė nuo sosto: mat. o Žemaičiuose — tokia. tai jis atrodė tikrasis Huso mirties kaltininkas. prašydamas panaikinti sprendimą. kokia yra dabartinė mūsų siena su Vokietija. Pats negalėdamas vykti į Čekus. tai Zigmantas visą laiką rūpinosi susilpninti Lenkiją ir atskirti ją nuo Lietuvos. Suvažiavimas pavedė Vy­ tautui ir Jogailai išplatinti Žemaičiuose krikščionybę. jis buvo pripažintas atkakliu eretiku. pripažinę sostą Jadvygai. kad nebepripažįstąs Makros teisėju. Jogaila. šalininkai. todėl. todėl jie tikėjosi. tik retkarčiais politinių sumeti­ mų buvo verčiamas gyventi su juo geruoju. kol Vy­ tautas. kaip vokiečio. pasiūlytąjį sostą priėmė.). H u s o . sutuokė ją su Jogaila. Jis turėjo ir šalininkų Lenkijoj. imperatorium pasidarė Zigmantas. kurie negalėjo dovanoti Zigmantui dėl Huso mirties. neišsižadėjęs savo mokslo. Pagaliau 1422 m. Mat. nenorėjo ir.) įvy­ kusiame Bažnyčios suvažiavime Konstancoje. sujungę savo kariuomenes. kokia ji buvo iki mums atgaunant Klaipėdos kraštą. kuris. Bet tas jam vis nesisekė. Jie pradėjo karą su Zigmantu ir į sostą pakvietė Jogailą su Vytautu. ten buvo įsigalėję Čekų Itažnyčios reformatoriaus. Kadangi Vengrija su kaimyne Lenkija turėjo daug priešybių. 1411 m. anų laikų įstatymais. norėdamas atkeršyti Zigmantui už neteisingą Vroclavo sprendimą. ta­ čiau pasmerktojo vėliau nebegynė. Jau vien dėl to Zigmantas negalėjo turėti geros akies Jogailai. Marija. Taigi kad ir daug padėjo pastangų. 1419 m. tada jam liko tiktai vieni Čekai.Sulaukęs tokio sprendimo. Kai Jogaila vedė Jadvygą. panoro gauti ir Čekų 138 sostą. mirus Vaclovui. vykstančiam į Konstancą. kariuomenės sto­ vykloje.

Kitais metais atėjo žinia. Kai atgavęs Žemaičius Vytautas atstatė Veliuonos ir kitas pilis. Tada maršal­ ka užsiminė apie Veliuoną ir apie Vytauto norus atsiimti dar dau­ giau žemių. Jei tas sprendimas nebus pakeistas. bet. ir niekas negali manęs priversti. tačiau vakarinė jų dalis. Jis čia šiaip rašo: „Žemaičius . tu labai gerai žinai. 20.Melno taika buvo baigtos ilgai ėjusios Lietuvos kovos su vokiečių ordinu. baigdamas laišką imperatoriui. reikėjo gerai atminti. tačiau įgijo didelę įtaką totorių tarpe. Bai­ gęs ilgą bylą su ordinu dėl Žemaičių. o juk tai yra mūsų senelių ir prosenelių palikimas. nes visur čia kalbama ta pačia lietuvių kalba.letuva. niekad ne ncsivadino žemaičiais. k a tl j i e u ž g r o b ė P r ū s u s . Vytautas supykęs atrėžė: — Maršalka. Visa tai buvo pa­ siekta ramiu diplomatijos keliu. įsei ne mums. Žygiai j rusų kraštus Vytauto gyvenimo pabaigoj. su kuriais jis dar turįs daug reikalų. Įdomus yra jo raštas ImpH'Atoriui Zigmantui. Kas manęs ne­ g e r b i a .pinničiai yra žemesnėj vietoj. Vytautas vėl galėjo laisvai nukreipti savo dėmesį į rytus. nes taip lietuviškai yra vadinama že­ minu. Jūs norite man išplėšti mano tėvo palikimą ir atimti Veliuonos pilį.ulinamas Žemaičių kraštu. paimtų Tanenbergo mūšyje. jau buvo pa­ tekusios į Vytauto valdžią. nes toji žemė ir jos gyventojai yra t a • I t i L i e t u v a ir t i e p a t y s l i e t u v i a i . dėl kurių dar Algirdas varžėsi su Maskva. Makrai tarpininkaujant.9mAičius Vytautas kryžiuočius laikė atėjūnais grobikais. j neįrašome Žemaičių.Žemaičiai visada buvo ir tebėra ta pati l. žinoma. Vytauto rytų politika jo gyvenimo pabaigoj Rytų būklė kovų su ordinu metu. vis dėlto liko vokiečiams. buvo aišku. kad jis nori amžinai ją prijungti prie Lietuvos. Iš Vytauto diplomatinės kovos su ordinu dėl Žemaičių sienos įsidėmėtini keli gražūs epizodai. n e s t a i y r a j o t ė v o n i j a". Jie yra mano tėvų palikimas. Vytautas tuojau išžygiavo į Maskvą. iki gyvos jo galvos turinti tekti Lietuvai (visiems. juo* ir dabar mes valdome. kad jų valdovas. kad k r y ž i u o £ i a i yra a t ė j ū n a i iš s v e t i m ų V o k i e t i j o s k r a š t u . kur jis nurodo Vroclave 1420 m.. Tomo sutartim. grasino Vytautas. nebflsiu Jūsų bičiuliui". — Mielas valdove. Bet Žemaičiai visada vadinosi lietuviais. Prasidėjus kovoms NU kryžiuočių ordinu. o d a b a r n o r i ir m u s iš m ii s ų ž e m ė s i š v a r y t i . Maskvos kunigaikštis Vosylius. visos žemės. Nemuno saloje. tačiau Vytautas nutraukė pasikalbėjimą. o jų ginčijamus ir kitas žemes — savo tėvų palikimu. dar turės ne viena galva nusiristi. tačiau diplomatiškumas jam neleido tada apie tai kal­ bėti). — P r ū s a i yra taip pat mano p r o t ė v i ų žemė. Į jo valdžią nebuvo pakliuvę tiktai Pskovas su Naugardu ir Maskva. Vytautui teko visą savo dėmesį kreipti į vakarus. Jeigu Jūsų Karališkoji Dide­ nybė norėjo teisingai spręsti. Kai atvyko Makra. pasitenkindamas 1. to n e v e r t i n u nė aš. o paskui į K a r a l i a u č i ų .. mes to visai ne­ norėtumėm reikalauti. Že­ maičiai nuo jo buvo apginti. į kurį teišsiruošė vos 1426 m. tai tas kraštas lietuviškai ii v. — atsakė maršalka. kol jūs iš manęs tai atimsite. bet jaunučio Maskvos kunigaikš141 . O Vytauto bajorai tam agentui pareiškę: „Mūsų kunigaikštis t u r i a t s i i m t i K a r a l i a u č i ų . — mes tam turime labai gerų įrodomųjų dokumentų. — atsakė jam supykęs Vytautas. sausio mėn. Vytautas tvirtino.. Nuo pat Melno taikos jis jau ėmė galvoti apie žygį į Pskovą. 1413 m. Kas mums nepriklauso. Dėl tos pačios tautinės vienybės mes į savo n i n l . su kuriuo jam taip pat ne kartą buvo tekę susidurti. vadinamoji Mažoji Lietuva. O Žemaičiai Lietuvą — kraštą. Vytautas susitiko su ordino maršalka derėtis dėl išpirkimo ordino belaisvių. O Jūsų Karališkoji I Hilcnybė tą žemę priteisė atiduoti. — Paskum ne be ironijos jis dar pri­ dūrė: — O kur yra ordino tėvų palikimas? Maršalka dar bandė įrodinėti. 140 7. nes t o s ž e m ė s k i t a d o s p r i k l a u s i u s i o s L i e t u v a i". ir kiekviena iš jo valstybių nuėjo visai skirtingais keliais. Nors jisai ir pralaimėjo prie Vorsklos. kad mirė jo žentas. kad p i k t u o j u iš m a ­ nęs dar n i e k a s n i e k o n e l a i m ė j o . charakterizuoją jo politiką ir jo asmenį. vadinamoje Salynu. Vadina Aukštaičiais. Savo nusistatymo aš nekeičiu. Paties Pskvo jis nepaėmė. kad Klaipėda esanti Žemai­ čių krašte ir. negu Lietuva.. pagaliau net pasodino į ordos sostą Tochtamyšo sūnų Soldaną. Ordinas jau nebepajėgė toliau kariauti.000 rublių kon­ tribucija (anais laikais tai buvo milžiniška suma). Dabar jis trauksiąs į Ragainę. esantį aukštesnėj vietoj. Rytuose tuo metu jis laikėsi labai tvirtai. Po Melno taikos kryžiuočiai visiškai nustojo vilties sujungti abi savo dalis. kad jie karo nenorį ir kad turį vilties geruoju įrodyti teises jiems priklausomoms žemėms.—kol gyvas. tas pilis pastatęs p r i e š v o k i e č i u s . ordino maršalka pranešė magistrui šitokią savo agento žinią: „Jo aki­ vaizdoje (bajoras) Nigaila garsiai pranešė susirinkusiems pilyje ka­ riams. — ir aš reikalausiu jų iki pat Osos.). Bet kadangi ?. padaryto /Irmanto sprendimo neteisingumą. kunigaikštis Vytautas.

Tačiau ir pravoslaviškieji kraštai reikalavo sau lygių teisių. Pravoslavams ne­ galima buvo gauti net aukštesniųjų valstybės tarnybų. nes senelis Jogaila. Tam reikėjo. i m a s . jungiančio rei­ kalo. Vy­ tautas susitaikino su Fotiju ir savo valstybės pravoslavams lei­ do pripažinti jį metropolitu. Jam mirus. o vėliau ir kito sūnaus (jo 4-oji imona buvo Vytauto išpiršta ir jo dvare išaugusi lietuvaitė. kad po Jogailos mirties nenutruktų Lietuvos ryšiai su Lenkija. Čia metropolitu tada buvo Kiprijonas. Maskvos kunigaikščio.) Jogaila su ketvirtąja sa­ vo žmona susilaukė vieno. kaip ir Vytautas. v c jokių vaisių. arba apie bažnytinę uniją. 137 psl \ Unijos projektas vėl buvo iškilęs tik naujajam Bažnyčios suvažiavime Bazely.is negavo išrinkimo patvirtinimo. atvykusi jo pa­ sitikti į Smolenską. Ilgo logailos ir Vytauto valdymo metu Lenkijoje išaugo nauja po­ litikų karta. Sugadino juos patys lenkai. kad pravosla­ vai pripažintų popiežiaus valdžią ir priimtų katalikų dogmas. kad rusai neparinktų prie Maskvos. 21. i r . ten buvo sutinkamas su dovanomis ir skelbiamas globėju bei tėvu. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu. Jogaila tuojau ėmė rūpintis. ir 1418 m. nes rusų kunigaikštėliai net ne­ išdrįso kariauti. Kai Cemblakas. I .1 . kur buvo jų Bažnyčios metropolitas. tie santykiai ėmė gesti. Iš jo buvo paimta net 10.). Horodlės privilegija visos teisės valstybėje buvo pripažintos tik katalikams. jis pats pasidarė savo vaikaičio. Kad vals­ tybė neskiltų. Iš tikro tai buvo ne karas. kurios anksčiau svyravo tarp Maskvos ir Lietuvos. Jis nebuvo linkęs nu­ traukti gerų santykių su Jogaila ir Lenkija net po Melno tai­ kos. permaldavo Vytautą. Jogailos re­ m i . ir todėl nebega­ lėjo valdyti metropolijos. Bet nuvykęs į Konstantinopolį pas patriarchą. Bet kai jau nebebuvo bendros bylos su ordinu. kuri ėmė reikšti nepasitenkinimą Lietuvos savaran­ kiškumu.čio Vosyliaus II motina. ir jis tuo metu teprijungė prie Lietuvos tik keletą kunigaikštysčių. Pagaliau 1428 m. Vy­ tautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. Kadaise Algirdas. Jogailos privilegija. derėtis dėl unijos. t. joje greta viena kitos atsirado dvi krikščionių Bažnyčios. Kaip tik tuo metu Konstancoje bu­ vo Bažnyčios suvažiavimas. CemII . metropolitu buvo įšventintas graikas Fotijas. o vėliau ir 1413 m. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias Lietuvai tapus katalikiškai valstybei.i k ą. bijodamas. Šito žygio metu buvo pasiekta net Tula. o vien kelionės žygis. kai buvo baigta byla su ordinu. ir Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta l i k X V I amžiaus gale. Bet pagaliau (1424 m.000 rublių kontribucijos. Suva­ žiavimas nutarė nutraukti visus ryšius su Fotiju ir nauju Kijevo metropolitu išsirinko unijai pritariantį graiką vienuolį C e m142 I. Šis buvo visiškai priešingas Vytauto planams ir apsigyveno Maskvoje. kurs ir pats buvo palankus bažnytinei unijai. Jau pirmąja 1387 m. mirė. ir paskyrė juos pravoslavų kraštuose gyvenančių katalikų globėjais (žiūr. Alšėnų kunigaikštytė Zofija). Tebebuvo me­ tropolitas Kijeve ir Vytauto laikais. y. Tada Vytautas sušaukė visų savo valstybės pravoslavų vysku­ pų. kai Vytautas jau buvo miręs. Be to. Bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopel­ nu-. Jie ėmė bijoti. dvasininkų ir kunigaikščių suvažiavimą Naugarduke. globėju. buvo bevaikis. nes ten veikė Foti(u |taka. Tačiau derybos ėjo nesklandžiai ir nel . Vytautas. Kaluga ir Riazanė. Kur tik Vytautas ėjo. Tada unijos reikalu daugiausia rūpinosi Švitrigaila. kovodainas ginklu ir diplomatija su ordinu. Todėl buvo pradėta galvoti apie abiejų krikščioniškųjų Bažnyčių su­ jungimą. kai nebebuvo bendro. reikėjo rasti išeitį — suvienodinti teises. Naugardą. 93 psl. Cemblakas net buvo ekskomunikuotas. Bet ir tada nepasisekė (vesti unijos. įkūrė Lietu­ vai atskirą metropoliją Kijeve (žiūr. kad lenkai iš anksto pripažintų 143 . 22. Ne­ gaudami lygių teisių su katalikais. pasiuntė ten Cemblaką su kitais pravoslavų dvasininI . Tokiuo būdu dingo unijos projektas. Buvo dar ir kitas motyvas siekti bažnytinės unijos. pravoslavai galėjo linkti į Maskvą. grįžęs į Lietuvą. Vytautas suruošė paskutinį savo žygį į tolimąjį D. Vytauto duktė Sofija. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas.

10 145 . kad turįs atšaukti sutikimą. Jogailos žmona Zofija ir Jogaila. lenkų ponai išvažiavo iš Lucko. Lenkijos) ponus. ką norėję. . nepasitaręs su savo ponų taryba. — kaip Jogailos priklausomas valdovas. bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba. Jogaila tam pritarė. atvyko daugybė Vytauto priklausomų rusų kunigaikščių. Z b i g n e v a s O 1 e s n i c k i s. netektų Lietuvos. nuo jo į dešinę Vytautas su žmona Julijona. turėjo progos parodyti savo vaišingumą. popiežiaus legatas ir daugelio Vokietijos miestų ir kunigaikš­ čių atstovų. turėjo įvykti valdovų suvažiavimas rytų Europos politikos klau­ simams apsvarstyti. kaip tik mūsų broliu. ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar ne­ laisvais. Vytautas. seniesiems valdovams mirus. pagaliau atvyko pats imperatorius Zigman­ tas. kad. Jam ir Lie­ tuvos bajorams buvo skaudžiausia. Jis buvo sušauktas Vytauto pily. Lenkų ponai prispyrė grįžusį į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karū­ nacijos. kad Jogaila atsakytų. Lucko suvažiavimas (1429 m. Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis Lucko suvažiavimas ir karūnacijos sumanymas. Sumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. Tačiau visus pla­ nus išardė staiga iškilęs Vytauto sumanymas karūnuotis Lietu­ vos karalium. jis turėjo būti išspręstas vėliau. Jogaila vėliau pasiaiškino. — taip bent svajojo lenkai. esą. Įsižeidęs jis nusprendė karūnuotis. abudu sostus gaus Jogailos sūnūs. kaip ir mes. (Dailininko Mackevičiaus paveikslas. kad jo vardu Zigmantui nusiųsto laiško tu­ rinys jam nebuvęs žinomas. Tuo būdu Vytauto karūnacijos klau­ simas Lucke liko neišspręstas. čia atvyko Maskvos. kuriai vado­ vavo Lietuvos savarankiškumo priešas. nes jis pats nemokąs skaityti. Stovi imperatorius Zigmantas. Be paties Vytauto ir Jogailos.). Jogaila atsakė labai nuolaidžiai: „Mūsų brolis yra lais­ vas. Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiau­ siųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium. kurs laiško nuorašą tuojau nusiuntė Vytautui. 23. ir mes jo nelaikome kitokiu. Atšaukimas buvo laišku praneštas imperatoriui Zigman­ tui. rūnacija galinti sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. kad sutikimą davęs. galėtų po Vytauto sau išsirinkti kitą karalių. Maža to. kaip ir mūsų (t. y. Tverės. Vytauto ka144 Lucko suvažiavimas. Kai Jogaila savo suti­ kimo vis dėlto neatšaukė. Be to. į nieką neatsi­ žvelgdamas. Riazanės kunigaikščiai. ir tuo būdu jis (Jogaila). Dėl to iširo visi geri abiejų valdovų ir valstybių santykiai. Lenkų bajorai. Lenkų ponai įrodinėjo. 1429 m.jo sūnums sostą. o ne tą. Lietuvos Istorija. galėtų po Vytauto išsirinkti sau kitą karalių. Suvažiavimo šeimininkas. Bet toks pasiaiškinimas Vytauto ne­ patenkino. kaip Lenkijos priklausoma valstybė. Tiesa. už tai išsireikalavę iš Jogailos sau privilegijų praplėtimo. . esą. kad Vytauto karūnavi­ mas būtų priešingas Lietuvos ir Lenkijos sutartims. sutiko. o ponai parašę. išdidę Lietuvos bajorai. pasi­ taręs dabar matąs. kurį išsirinktų po Jogailos mirties lenkai. ir lygiais su jais" . nes tada Lie­ tuva. Esą. Jame Jogaila rašo. vysk. kad jau viskas bus gerai. originalas — Karo Muziejuje). Taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei bajorus laikome laisvais. Lucke. Karūnacijos byla 1430 m. per savo delegaciją jis pareikalavo. o taip pat ir jo vaikai. Atrodė. o Vy­ tautas. kad Jogailos laiške Lietu­ va buvo traktuojama. Šitas Jogailos atsakymas labai įžeidė Vytautą. Iš­ važiavo su jais ir Jogaila. o į kairę imperatoriaus žmona.

Buvo paruoštos betgi ir Vytauto jėgos. padirbdino puikų grabą Vytauto kau­ lams sudėti. ka­ tedrai sudegus. Dabar Jogailai dar rei­ kėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą. Vytauto kapas. 1530 m. todėl važiavo žmonos vežime. kaulus išmėtė. Iš tikrųjų rusai visus likusius kapus išdraskė. Susitikę abudu pusbroliai tuo­ jau susitarė: Vytautas sutiko garantuoti. Vytautas. kad jis būsiąs rusų išplėštas 1655 m. Buvo jau paskirta nauja karū­ nacijos data. 147 . nebe per Lenkiją. kaip tik Jogailos sūnui. 27 d. Nuvykęs į Trakus. Tačiau Vytautas net ir po to neketino nu­ sileisti. apdegė katedra. mirė jau senelis. XVII amžiuje 146 kapitula ruošėsi atnaujinti paminklą. kad rusai. altorius žuvo. susitaręs šu imperatorium. katedros rūsy atsiradęs vanduo ėmė plauti jos pamatus ir ji buvo pra­ dėta remontuoti. Beje. Tuomet iš katedros buvo išvežtos visos brangenybės ir paslėptos nuo rusų. Didžiojo valdovo lavonas buvo laikomas 8 die­ nas gimtojoje pilyje. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai. Susitrenkęs nebegalėjo toliau joti. kad Vytauto kapas dar turįs būti nepaliestas. Vytauto įnirtis. bet lenkai jiems neleidžia jo ieškoti. vis tiek karūnuosis. drauge su jais žuvo ir valdovų kapų vietos paslaptis Jie neatrasti nė XVIII a. Tada Zigmanto Augusto motina ka­ ralienė Bona. bet 1655 m. ir kad Vytauto kaulai buvę išmėtyti kartu su daugybe kitų rūsy buvusių kaulų. altoriaus vietoje buvo pastačiusi marmurinį paminklą. 1430 m. esą. kiti susitrenkimą. yra lietuvių. Paaštrėjus ginčui dėl karūnacijos. Kai 1931 m. Tada lenkai pradėjo ginkluotis. Tačiau tai tėra tik spė­ liojimas. Malinauskas. kur jie galėtų būti. kad Vytauto kapas kada nors bus surastas. Katedrą re­ montuoją lenkai sten­ giasi įtikinti. ir jo kaulai bus padėti katedroje garbingoje vietoje. Jis jau paskyrė karūnaci­ jos terminą (rugsėjo 8 d. nes bijota. ir dabar jis saugomas Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijoje. O vis dėlto yra daug vilties. Imperatorius tuojau pažadėjo nusiųsti jam karūną ki­ tais keliais. Lenkai dar visaip bandė sutrukdyti Vytauto sumanymą. — surinkęs aukų. s p a l i ų m ė n . bet kai 1610 m. kapai. ruošėsi karūnuotis. kurie net nujaučia kapo vietą. susikvietę svečių ir laukė imperatoriaus atsiunčiamos žadėtosios karūnos su karūnacijos dokumentais. jis nuvargo ir. raitas jodamas su svečiais iš Vilniaus į Trakus. paminklas Vilniaus katedroje. kurie įrodinėja.Tačiau tas nieko nepadėjo. Bet Vy­ tautas ponų susitarimo jau nebesulaukė: j i s m i r ė 1 4 3 0 m. Tačiau Vytautas viską atmetė. Už­ sitęsusio karo metu mi­ rė vyskupas ir daugy IK.pralotų. paskui jis buvo pervežtas į Vilnių ir palaidotas katedros rūsyje. bet Vytautas jos jau nebesulaukė. atsigulė ir daugiau nebekėlė. nukrito nuo žirgo. Barboros Rad­ vilaitės. žuvo ir šis paminklas. Tik ne­ galėjo rasti Vytauto ir kitų valdovų kapų. jų nesunaikintų. bet lenkai to grabo nepriėmė į katedrą. perstatant katedrą. pabaigoj. rudenį į Vilnių atvyko Jogaila. Bet lenkai buvo pasiryžę nieku būdu neleisti įvykdyti karūnacijos. ieškodami brangenybių. Suvažiavusių į karūnaciją svečių akivaiz­ doje iškilmingai priimdamas Jogailą su palydovais. Mykolo Arkangelo altorium. o Jogaila davė savo sutikimą dėl karūnacijos. turėdamas 80 metų su viršum. nes tik karūnavęsis tega­ lįs nuplauti padarytą gėdą ir pasirodyti iš tikrųjų laisvas. Taip pat buvo paslėpti katedroje buvę valdovų kapai. prašė Vytautą nors nesiskubinti ir buvo pasiūlę jam įteikti net Lenkų karūną (tuo būdu Jogailai būtų tekę atsisakyti nuo sosto). jie buvo įmūryti į rūsio sienas. Vytauto D. kad Vytautas. tačiau Vytauto kapas tebėr nesurastas. — bu­ vo atrasti didžiojo ku­ nigaikščio Aleksandro ir Zigmanto Augusto žmonos..). Jo pasiuntiniai pareiškė Jogailai ir lenkams. ir Vytautas su sve­ čiais jų nesulaukė. Vilnių užėmė ruNAI. kad po jo mirties Lie­ tuva neatiteks niekam kitam. kurs švenčiausiai tiki Vytauto kaulus tebesant ir kuris iš padavimo numano. Yra žmonių net iš pačių lenkų. po šv. Todėl jie suėmė imperatoriaus pasiuntinius. kad jo ka­ po nė nebesą. D. Mirties priežastį vieni šaltiniai nurodo votį ant pe­ ties.

149 . Todėl visi anksčiau ordino nukariauti lietuvių ir jų giminių kraštai ilgus amžius liko vokiečių valdžioje. suvaržę savo karalių namie. Vytautas apgy­ nė nuo vokiečių puolimo Žemaičius ir pirmas tvirtai juos pri­ jungė prie Lietuvos valstybės.t. pastatė naują paminklą. tai marmurinė lenta su atkartotu karalienės Bonos užrašu ir nauju prie­ rašu. paskelbė savo valdovu Švitrigailą. Pats Jogaila. vis dėlto Klaipėda su platoka vakarinių žemaičių juosta paliko ordinui. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lie­ tuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų visai nevartojo. troš­ ko įsigalėti ir Lietuvoje. grafas E. labai greit pasidarė tikruoju Lietuvos valdovu ir net įgijo Lenkuose įtakos. Tik 1853 m. bet jo rašto nėra likę nė žodžio. Buvo santūrus valgyme. ir lenkai jam drįso priminti priklauso­ mybę tik jo valdymo pradžioje. Pagaliau abudu sujungtomis sa­ vo valstybių pajėgomis sutriuškino ordino galybę ties Tanenbergu. kad dėl jo puolimų Lietuva nega­ lėjusi anksčiau krikštytis ir t. Mokėjo jis ir rašyti. kad jis daug dėmesio kreipė į rytus. tik jis vienas tėra vadinamas Didžiuoju. nes reikėjo likti ir savarankiškam ir bičiuliškai gyventi su Lenkais. ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties. kartu paskum ilgai bylinėjosi su juo dėl sienos ir pagaliau kartu padarė Melno taiką. gaisro.Vilniaus katedroje Vytauto kapo paminklo jau nebebuvo nuo 1610 m. 24. Lietuviškąją Klaipėdą mes atga­ vome tik sukūrę naują nepriklausomąją Lietuvą. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai Asmuo. pavyzdžiui. nurodinėjo. po Tanenbergo laimėjimo jau niekas jam to nebepriminė. kurie Lietuvą laikė jų priklausoma. Tad santykių klausimas išbuvo ne­ judintas iki Vytauto gyvenimo galo. tačiau ne­ norėjo nutraukti su jais ryšių: jam. tačiau jo pastangas pakirto mirtis. Vy­ tautas mokėjo laviruoti. kokia bu­ vo ir Traidenio laikais. rusiškai ir suprato totoriškai. buvo svarbi sąjunga. ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta. Bet tas didelių savo jėgų ir dėmesio nukreipimas į rytus atitraukė jį nuo artimųjų tautiškosios Lietuvos uždavinių. O ta siena buvo maždaug tokia pat. Mykolo altorius. Nuo to savo tikslo jis jau buvo visiškai nebetoli. lotyniškai. taip ir tesie!" Sutvarkymas santykių su Lenkais. kai jis panoro Lietuvos savarankiškumą apdrausti karališkąja karūna. Be atpalaidavimo Lietuvos iniO Lenkijos. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek Mitvirtėjo. ypač kovai su ordinu. tokio įpėdinio Vytautas neturėjo. kad ordinas grobuoniškais tikslais kariaująs NU krikščioniškąja Lietuva. turėjo sutikti su įvykusiu faktu. judrus. išsprendusią tą bylą. Tačiau kad ir daug jis padėjo pa­ stangų. vie­ no ginčo su ordinu metu Lenkų ponai Jogailai su Vytautu pa­ sakė: „Jūs abudu esate mūsų valdovai. T i k tada. Labai sunkiomis sąlygomis jis paėmė valdžią. Kaip valstybės vyras. jis yra pats žymusis iš visų Lietuvos valdovų. kaip jūs nuspręsite. ir. s u ­ darytą iš daugybės sritinių kunigaikštysčių. nieko nesi­ klausę. Vokiečių pavojaus pašalinimas. Valstybės pertvarkymas. temperamentin­ gas ir labai greitas savo veiksmuose. Be lietuvių kalbos. smulkių veido bruožų. Vytautui čia nepavyko dėl to. Tas pa­ minklas tebėra dar ir dabar. Tik čia jis jau veikė kartu su Jogaila. vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau. tuo metu buvęs Vilniuje ar Trakuose. Per Jogailą Lietuva bu­ vo surišta su Lenkija. Vytauto išorinė išvaizda yra žinoma: jis buvo nedidelio ūgio. lenkai 148 pakėlė didžiausią triukšmą. kur turėjo būti senasis šv. Vytautas dabar nebepabūgo sueiti su jais į atvirą kovą ir nė neketino išsižadėti karūnos. Vytautas mokėjo paša­ linti visą lenkų įtaką Lietuvos valstybės valdyme. Deja. svajodamas užimti visą Rusiją. nes visi laiš­ kai anais laikais buvo rašomi sekretorių. Tiškevičius toje vietoje. mat. Labai dideli Vytauto nuopelnai buvo ir valstybės vidaus tvarkyme. Kartu jie krikštydino Lietuvą. kitas didelis Vytauto nuopelnas yra ordino nuga­ lėjimas. Jo nuopel­ nai valstybei yra nepaprastai dideli. Čia jam reikėjo didelio sugebėjimo ir politiško takto. kartu varė Europoje prieš ordiną karštą agi­ taciją. paėmęs Lietuvą valdyti. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį. kaip Jogailos vietininkas. Jis r a d o L i e t u v ą . dar mokėjo vokiškai. jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos. ir vėlesni didieji Lietuvos kunigaikščiai visais atžvilgiais jį laikė sau pavyzdžiu. Viršum jo buvo pakabintas senas Vytauto portretas. Vytautas čia tik nustatė tvirtą sieną ir užkirto kelią vo­ kiečių ekspansijai. lenkai. Tačiau Vytautas.

bendradarbiaudama su Lenkija pasidavė jos kultūrinei įtakai. gyveno savotišką gyvenimą. Bet tatai krašto kultūros lygio. tolesni politiniai įvykiai jai sutrukdė tinkamai plėtotis ir stiprėti. eikvo­ dami jas plačiuose. Aišku. Tada ui'huvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo.ruošė prieš juos žygius. Be to. valstybinės išminties ir energijos! Juk pasiekti Volgą. tai mes dabar lirai matome iš archeologinių iškasenų. Todėl ir kronikos lietuvius paprastai vadina įvairiais žeminamais vardais: laukiniais. Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės. jie tik būdavo girdėję apie ją iš kitų. ir Lietuva žymiai praturtėjo. keistus dievų vardus. negalėdama perdirbti visos visuomenės. v i e n o d i d ž i o j o kuni­ g a i k š č i o v a l d o m ą . dar nelemia. kas jiems būdavo nesuprantama ir nepaprasta: šventuosius miškus. jų nuomonė. nustojo daugelio žemių ir. Juo­ dąją jūrą. lietuviai sekė net naujuosius Euro­ pos išradimus. arba su diplomatine misija arba šnipinėjimo tikslu. ir jos vidaus kultūra ne­ galėjo kilti reikiamu greičiu. Bet geriausias lietuvių kaltūros rodiklis yra jų nu­ veiktieji darbai. Šiaipjau navo kultūra ji buvo lygi su visais savo kaimynais. jie svajojo sukurti pasaulinę galybę. Tai buvo savotiškas Lietuvos skriaudimas. J e i l i e t u v i a i b ū t ų b u v ę b a r b a r a i . amži­ nąsias ugnis. turėjo pati persidirbti. tuose užimtuose rusų plotuose jų sau­ jelė. surusėjo daugelis Lie­ tuvos kunigaikščių ir bajorų. deja. svetimuose rusų kraštuose. be nbcjo. negalėjo būti palanki lietuviams. vakarų Europoje sklei­ džiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius. Bet Lietuva iš tikrųjų nebuvo laukinė. V. dažniausiai jos visai nebūdavo matę. o tai tik todėl. kurie buvo papratę savo kraštuose ant aukštų uolinių kalnų matyti galingas akmens pilis. kad ji nebuvo krikščioniška. Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis. grįžę iš tokių žygių. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas Skaitydami senuosius. kokiuos vartojo jos kaimynai ir visa Europa. Tiesa. pripasakodavo vienuoliams kronikininI i m s apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų. n e b ū t ų s u k ū r ę t o k i o s g a l i n g o s v a l s t y b ė s . Ten nuklydo ir dingo daugelis energingiausių tautos sūnų. bet tuo būdu silpnino tautos jėgas. o kad nebuvo krikščionys. nuo Europos atskirta ir jos ujama Lietuva tapo krikš­ čioniška valstybe. Be to. nusėtas medinėmis pilaitėmis. Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai. Bet tai nenuostabu: visi tie raštai (kronikos) buvo rašomi dažniausiai mal­ dingų vienuolių. o kartu patarnauti ir krikš­ čionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą. Be to. barbarišku kraštu. šėtono tarnais ir t. žinoma. Ano meto Lietuva savo kultūra. o jie vis dėlto atsilaikė. tolimąją Galiciją ir iš ten suskubti grįžti į Nemuno pa­ krantes atremti ordino puolimų — reikėjo ir ištvermės ir energijos. kurių buvo pilna vidurinėje Europoje. — ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose. Karai su visos Europos remiamu vokiečių ordinu iš tikro sutrukdė normalią Lietuvos gyvenimo raidą. — čia buvo ne jų vienų kaltė: ordinas jiems atnešė kryžių ant kardo. Lietuvos žmonės pradėjo šviestis. bet vėliau ėmė silpnėti. keistas tikybines apeigas. K e l e t ą d e š i m t m e č i ų ji dar v i e n o d a i laikėsi. Tai geriausias tautos atsparumo ir neišsenkančios energijos liudijimas. kurios ištikdavo riterius. jie ne­ būtų galėję ir nuo ordino apsiginti. rodančių. negalėjo žavėti svetimšalių. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių". Jo valdoma Lietuva. norė­ damas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisi­ vilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. Visa tai tūlam maldingam ir prietaringam viduramžių krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis. kuriems tekdavo būti Lietuvoje arba karo žy­ gio metu. Jie turėjo savotišką kultūrą. neturėdama tinkamo vado. kurie tuomet apie Lie­ tuvą rašydavo. karingieji lietuviai patys ieškojo naujų že­ mių ir naujų jėgų rytuose. kad juose Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu. apie jos gyventojų nežmoniškumą. Kurdami didingą valstybę. Lietuvą liečiančius raštus. vyko mokytis į Europos universitetus. kad 150 illrriai. puolančius Lietuvą. joje nebuvo galingų ikmens pilių. kurs skyrė Lietuvą nuo kaimynų. sutrukdė kultūros kilimą. tad jie ir negalėjo jo priimti. su ja jau visur buvo skaitomasi. Prasi­ dėjo glaudūs prekybos ryšiai su Vakarais. žinoma. buvo tik tas. sulaikė kūrybinį darbą. Tik. 151 . Bet užtat kiek lietuviai parodė suma­ numo. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų j krikščioniškuosius 1. negalėdavo stebinti Europos riterių. kad lietuviai var­ tojo tokiuos pat ginklus ir tokiuos pat įrankius. lygi su visomis kitomis. Iš tikro. jie čia pastebėdavo daug to. Tačiau tie. Vilnius pasidarė didelis rytų Europos miestas. ži­ noma.o p a l i k o ją vieningą. tuo jis. kad čia nebuvo uolinių kalnų. Be to. vienintelis skirtumas. matome. Europa juos už tai iškoneveikė ir per 150 m. Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas. t. kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai. įstojo į pasaulio valstybių tarpą. Pa­ goniškoji. be to. Žo­ džiu. susidurdami su lietuviais.

Lietuvių žygiai būdavo gerai organizuoti. |oinis buvo nusėtas visas ordino pasienis. buvo kitoniška. prity­ rusiais kariais. Savo kraštui ginti lietuviai statėsi p i l i s (žiūr. visi slėpdavosi miškų tanku­ mynuose. Į karo žygius lietuviai jodavo raiti ir dideliais būriais. kurs. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis Lietuviai istorijos arenoje pasirodė. skirtinga nuo krikščioniškųjų Vakarų kultūros. net būdavo ekskomunikuojamas. Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose . Visose pilyse nuolat budėjo pasikeisdama tam tikra įgula. kad turėjo sekti vakarų Europos gyvenimą ir pažinti jos santykius. 30. Jie buvo veiklesni ir karingesni už visus savo kaimynus. tačiau. buvo pasidirbęs akmenų svai­ domąją mašiną. pilna jų buvo ir visam krašte (jų liekanų gausu Lietuvoj—tai gražūs piliakalniai). nepaliko mums ra­ šytinių savo gyvenimo paminklų. apgulęs Daugpilio pilį. Pilims griauti čia pat. Bet kadangi visus metalinius daiktus lietuviams tekdavo pirktis arba grobtis iš užsienio. nepraėjo nė metų. kad visa tai nėra barbarų pažymiai. . Aišku. 3. kryžiuočiai jas pirmą kartą pavartojo prieš lietuvius Kęstučio laikais. nesudariusi savo rašto. Diplomatiškų ga­ bumų parodė jau Mindaugas. Algirdas ir Vytautas buvo tiesiog nepaprasti diplomatai: jie sugebėjo kovoti net su didžiai įsigudrinusia ir poros šimtmečių praktikos turinčia ordino diplomatija. X I I I amžiuje kaimynių tautų kronikos rašo apie juos. Arkliai buvo balnojami tokiais pat balnais ir taip pat žabojami. jie turėjo puikių karo vadų. Palikę savo namus. kad Lietuva visai nebuvo uždara Europai. pasinaudoti aplinkinių valstybių sunkumais ir be vargo paimti jas į savo valdžią. Pagrin­ dinis raitelio ginklas buvo kardas. Tad pagoniškoji Lietuva turėjo turėti gana aukštą kultūrą. taip gražiai sugeban­ čios palenkti savo naudai visas kaimynijoj iškylančias problemas. jie visgi kartais sugebėdavo pakirs­ ti visos Europos pasitikėjimą ordinu. pasidirb­ davo specialias mašinas — taranus. Ir nuo mažo lietuvių skaičiaus rusai bėgo per miškus ir sodžius. O Livonijos ordino kronikininkas Henrikas (va­ dinamas Henriku Latviu) šiaip juos apibūdina: „Lietuviai tuose kraštuose viešpatavo visoms tautoms. todėl galėdavo pasiekti labai tolimus kraštus. Tas jau rodo. atsilygindamas kryžiuočiams. tai ne visi jų turėdavo. o ne vien turtingesnieji bajorai. Kryžiuočių ordino kronikininkas Dusburgas vadina juos kietasprandžiais. Būdami pagonys. Traidenis. patrankų jau turėjo ir Kęstutis. prisikirtę medžių. Pavyzdžiui. Jei ji diplomatiš­ kai laimėdavo. Apsileidusi miškinė tauta nebūtų galėjusi sukurti tokios galingos valsty­ bės.t. savo taktiką. kaip kad bėga kiškiai nuo medžiotojų" . Taigi lietuvių karo technika buvo gana aukšta. nenugalimais. Jų ginklai buvo panašūs į visos Europos karių ginklus. Todėl kai į karą išeidavo visi vyrai.2. o karu reiškė savo valstybinę veiklą. Tik todėl reikale ji sugebėdavo čia rasti sau sąjungininkų. ir ne kartą ordinas gaudavo iš popiežiaus įspėjimų.). tiek pagoniškoms. tačiau tas jos vertės nemažina. be abejo. Iš savo gamtos turtų jie maitinosi. Be to. taip pat patranko­ mis griovė jų pilis. . Be to. Kitą kartą lietuvių kariuomenė per vieną naktį pasidirbo tiltą ir perėjo plačią Dauguvos upę. o Gediminas. turinčios tokią aiškią politikos liniją. su mediniais iešmais gele­ žiniais smaigaliais. kaip apie narsius karius. Tuo būdu priešas niekad negalėdavo iš netyčių užklupti pilies ir jos lengvai iš­ griauti. galvai ir krūtinei pridengti — geležiniai šarvai. Lietuviai turėjo susidarę ir savo kariavimo būdą. kuri. su kirviais ir t. kaip karių ir gamtos tauta. Senoji Lietuva sukūrė savo galin­ gą valstybę. ne­ galėdami įsigyti visų brangiųjų ginklų. Bet dar geriau Lietuva paži­ no Rytus. raiteliai turėjo pentinus. 85 psl. iš kurių būdavo galima nusileisti į apgultąją pilį. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą Rašto vartojimo pradžia. tai. o jų arkliai būdavo puošiami žalvariniais papuošalais. kaip ir Vakaruose. tiek krikščioniškoms. jie greit perimdavo naujuosius priešų ginklus. tuomet jų dalies apginklas būdavo daug prastesnis: paprasti ūkininkai. Nestigo Lietuvoje nė gerų d i p l o m a t ų .. kuri buvo sudaroma iš tų pačių apylinkės žmonių. Vakaruose išradus pa152 liaukas. todėl jis mums mažai ir te153 . tačiau nė tokiuo būdu negalėdavo ištrūkti iš lietuvių. miške. . čia jai buvo žinomi visi tarptautiniai santykiai. žinoma. dažnai išeidavo kovoti ir su paprastomis medžio buožėmis. Prie sienų pristumdavo aukš­ tus bokštus.

Be to. senoviška. Iš rusų yra skolinti ir vietininkai (namiestnik). žinome tik iš svetimųjų. turėjo nemaža įtakos ir Lie154 !nvos rašto kalbai. Tas jau rodo. Žmonėms neateidavo nė į galvą. tad dažnai ji yra vadinama gudų rašto kalba. Nuo to meto į Lie­ tuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė. kuri buvo kilusi Bulgarijoj. Slavų rašto kalba Lietuvoje. arba kronikos)). žinoma. Tos kalbos vartojimas betgi nė kiek nerodo. ir į rusiškąją pravoslaviškąją. Ir iš tikro lietuviai pasiskolino iš rusų kai kurias valdymo for­ mas. Lietuvoje ji plėtojosi labiausiai ukrainiečių. Todėl ji kitokia bu­ vo tuose rusų kraštuose. Visi lietuviai iki pat krikšto išliko pagonys. Pravoslavais virto tik tie. Valstybėje vidaus reikalams raštas nebuvo vartojamas net iki X I V amžiaus pabaigos. kai ja buvo rašoma daugumas raštų ne tik valstybės. kurie betgi Lietuvos nepažino. Pirmieji Lietuvos raštai buvo įvairūs laiškai į užsienį ir sutartys su svetimomis valstybėmis. taip Lietuvoje ir visuose rytuose — specialia slavų rašto kalba. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke. kai būdavo koks reikalas su Rytais. Ypač skirtingai ji ėmė plėtotis Lietuvoj. lietuviai buvo gana gerai pažinę katalikiškąją Vakarų kultūrą. ta kalba buvo pradėtos rašyti jų tikybinės knygos. Kultūriniai lietuvių santykiai su rusais. Visi rytų slavai vartojo specialią rašto kalbą. Visa valstybė tautiniu ir tikybiniu atžvilgiu dalijosi į dvi dalis: į lietuviškąją pagoniškąją. Patys lietuviai tada apseidavo iš viso be jokio rašto. Lietuviai visai ne­ liesdavo rastosios rusų kraštuose valstybinės ir socialinės san­ tvarkos.žinomas. Kid ano meto Lietuva būtų buvusi aprusėjusi. kad joje neįsigalėjo pravoslavija. vėliau pramintai pravoslavų Bažnyčia. Ji buvo vartojama visose pravoslaviškose slavų tautose ir romaniškoj Rumunijoj. — juo labiau. O kai valstybės gyvenime pradėjo vartoti raštą. po krikšto jie labai greit virto katalikais. prasidėję prekybos santykiai 155 . Kultūriniai lietuvių santykiai su katalikiškaisiais Vakarais ypač pagyvėjo susidūrus su vokiečių ordinu. Bet šiaipjau Lietuva nesurusėjo. Ką apie jį žinome. priklausiusiomis rytų apeigų Bažnyčiai. Tačiau ir ji buvo visai savotiška — niekas gyvas ja nekalbėjo. o gal net ir ki­ tur buvo katalikų bažnyčių. o ypač gudų kalbų įtakoje. bijodami iškreipti savo tikėjimo tiesas. vėl kitokia buvo kitur. kaip kad buvo parašytos pirmosios knygos. įsivedė buvusius rusiškuose kraštuose urėdus. ši pasaulinė raštų kalba plėtojosi šnekamosios kalbos įtakoj. Kiekvienoj valstybėj ji plėtojosi skirtingai. Tikrojoje Lietuvoje pravoslavais buvo tik į ją atsikėlę rusai. visas savo tikybines knygas rašė pažodžiui. kurie prisigerdavo rusiškosios kultūros. turėjusiai savo raštų (daugiausia tai buvo tikybiniai ir įvairūs istori­ niai raštai. lietuviai šiek tiek buvo paveikti jų kultūros. Ta pačia religinių raštų kalba buvo pradėti rašyti ir kiti raštai. atsirado vienuolių misijonierių. geriausiai rodo tas faktas. užėmę tokiuos didelius rusų plotus. kaip kad paskutiniais laikais bandė įrodinėti rusai. tėvūnai (tijun) ir kt. būdavo rašoma lotyniškai. kurių jau nebevaržė jokie erezijų pavojai. Nuo pat Mindaugo laikų Lie­ tuvos valstybei teko dideli rusų žemės plotai. kurie nusikėlė gyventi į rusiškuosius kraštus. jį pasiskolino iš kitų. Net Lietuvos katalikų dvasininkai ją vartojo greta lotynų kal­ bos. būdavo rašoma rytų slavų var­ tojamąja rašto kalba. Viduramžiuose beveik visur pasauly rašto kalba skyrėsi nuo šnekamosios tau( I I N kalbos. Kad Lietuva iš tikro nebuvo surusė­ jusi. arba tik­ rąją Lietuvą. rašė apie ją dažniausiai tik iš kitų pasakojimų ir labai dažnai dar tyčia ją juodindavo. todėl ji negalėjo nepaveikti ir pačios Lietuvos. Kaip Europos vakaruose buvo rašoma lotyniškai. kad galėtų rašyti ir IIVO šnekamąja kalba. bebendraudami su savo priešais katalikais. kurie pateko į Lietuvos valdžią. kad į rusiškuosius kraštus nusikeldavo dalis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų. ypač juos paveikė rusų valsty­ binė organizacija ir visuomeniniai santykiai. Žinoma. kito­ kia buvo Maskvos kunigaikštystėje. Čia lietuviai su­ sidūrė su senomis valstybėmis. Pravoslavai. bet ir Bažnyčios reikalams. be jokių svy­ ravimų atsigręždami į Vakarų krikščionybę. Kiekviena iš jų gy­ veno skirtingą gyvenimą. kad. kai nuo X I V amžiaus pa­ baigos ji pasidarė valstybine rašto kalba. o iš lietuvių nežinome Rytų Bažnyčios apeigomis apsikrikštijusios nė vienos bajorų šeimos. Net pats didžiojo kunigaikščio titulas yra skolintas iš rusų. Lietuvos valdžiai patekusieji rusų kraštai. Todėl jų tikybinės lite­ ratūros kalba ilgus amžius išliko nė kiek nepakitusi. o kartais ir vokiškai. Bet nei vakarų Europa nebuvo lotyniška nei Lietuvn nebuvo slaviška ar rusiška. Kai būdavo koks reikalas su Vakarais.

Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi amatininkų. t. T o meto L i e t u v a k u l t ū r o s i r šviesos i e š k o j o ne Rytuose. nei Jogaila nei Vy­ tautas nepasirūpino įsteigti Lietuvoje mokyklų. Po krikšto Lietu­ vai reikėjo daugiau šviesuomenės. o įvedus krikštą jau norima visai priartinti Lietuvą prie vakarų Europos. tai palengva ėjo ir Lietuvos šviesuomenės lenkėjimas. Neturėdama tam reikalingų žmonių iš saviškių tirpo. Mat. tik jie ge­ riausiai galėjo rašyti lotyniškai. ir Lietuvai dar ilgai teko skolintis inteligentų iš svetur. paskui gabesnieji. O aukštesnioji ir aukštoji mokykla (akademija) Lietuvoje atsirado tik su jėzuitų atėjimu. Krokuvos universitete. Kadangi jis buvo Lietuvai artimiaulias. jei mokėdavo paskaityti li­ turgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. iki pat X V I amžiaus jų buvo labai nedaug. ypač daug lie­ tuvių čia studijavo teologiją ir ruošėsi bažnytinei veiklai. bet suny­ kusį Krokuvos universitetą. X V I amž. Bet glaudesni Lietuvos santykiai su Vakarais iš tikrųjų pra­ sideda tik nuo Jogailos ir Vytauto laikų. anksčiau eidavo tik diplomatiniai susižinojimai. y. daugiausia iš Lenkijos. Mokytųjų žmonių paruošimo klausimas. kurios paruoštų mokytų žmonių. dar kiek pamokyti. jos tekdavo kviestis dažniausiai iš Lenkijos ir ka­ dangi su Lenkija visą laiką buvo palaikomi politiniai ryšiai. antroje pusėje. 1400 m. Bet tai buvo tik pradžios mokyklos.uitos nelaimės. Bet šitų pirmųjų mokytų žmonių vis dėlto dar nepakako. O kadangi. ilgainiui palengva sulenkinę aukš­ tesnįjį Lietuvos visuomenės sluoksnį.I. Jogailos val­ dymo pradžioje net Vilniaus miesto viršininkas buvo pirklys vokietis Hanulonas. Todėl ji visada jautė tam tikrą kultūrinę giminystę su lenkais. ji turėjo jų kviestis iš svetur. Tačiau šitų mokyklų dar nepakako. Po kelerių metų atsirado dar keletas mokyklų prie vienuolynų ir parapijinių bažnyčių. Lydos pilies griuvėsiai. (ypač su Ryga) lietuvius jungė su Vakarais. Tačiau jų ten studijavo dar labai nedaug. Dalis vakarų Eu­ ropos pirklių net apsigyveno Lietuvoje. Siek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos. lietuviai po krikšto pradėjo lankyti va­ karų Europos universitetus. bū­ davo įšventinami į kunigus. bet ir ji dažniausiai i uošėsi. jose mokė bažnyčios reikalui truputį lotyniškai skai­ tyti ir rašyti. 157 . Čia ir prasidėjo lietuvių 156 Mokyklų Lietuvoje ilgą laiką kaip ir nebuvo. Jogaila atgaivino jau seniai įkurtą. Anais laikais visur pasauly mokyklas laikydavo tik bažnyčios ir vienuolynai. įkūrus Vilniaus vyskupystę. trūkstant savos švie­ suomenės. O jie ypač bu­ vo reikalingi diplomatijai ir Bažnyčiai. sulyginti ją su visomis kitomis valstybėmis. Tad iki tol visa šviesuomenė buvo ruošiama svetur. prie jos atsirado ir pirmoji Lietuvos mokykla. Tiesa. Jos daugumas mokėsi Lenkijoje. bet Vakaruose. taip antai. Bet. iš eilinio anų laikų kunigo ma­ žai tebuvo reikalaujama: pakakdavo. deja. tai daugumas lietuvių ir vyko į jį mokytis. Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kul­ tūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. mokslinosi Lenkijoj. Iš pradžių vaikai buvo ruošiami patarnauti baž­ nyčiose pamaldų metu. Tuo būdu prasidėjo su Lenkija pirmieji kultūriniai ryšiai. Taip pat nuo jo laikų korespondencijai su Vakarų valdovais buvo pradėta naudotis Lietuvoje gyvenusių vienuolių patarnavimais: mat. pasikeitimai laiškais ir delegacijomis. pirklių ir riterių iš Vakarų.

Juose nereikėdavo nieko mokėti. juose turėjo gyventi ir mokytis teologijos 12 studentų lietuvių. Tam reikalui buvo paskirta speciali suma pinigų ir nupirkti namai.Prahos lietuvių kolegija. Lenkai Lietuvos krikšto metu taip pat neturėjo aukštosios mokyklos. o daugumas iš 12 Algirdo sūnų gavo valdyti po atskirą kunigaikštystę. pavyzdžiui. 76 psl. iš čia Lietuvos valstybė sparčiai ėmė plėstis į rytus. Tuojau po Lietuvos krikšto buvo reikalinga jai paruošti lietuvių kunigų. Buvusi didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija prie Vilniaus. Iki jėzuitų pačioje Lietuvoje niekas nemėgino įsteigti aukštesniosios ar aukštosios mokyklos. Aukštuosius teologijos mokslus lenkų dvasininkai ėjo Prahos universitete. Jose gėrimasi ir didžiuojamasi Lietuvos praeitimi. Medininkų pilies griuvėsiai. senieji rusų kunigaikščiai. Ta pačia gudų kanceliarine kalba buvo rašytos ir vėlesniosios Lietuvos kronikos. ne­ galėjo apaštalauti. kad lietuviai galėtų ruoštis į kunigus Prahos universitete. Tuo būdu lietu­ viai nepasinaudojo ta malone. o gal net jo paties įsakymu. Daugybė rytuose esančių rusų kunigaikštys­ čių buvo jungiamos prie Lietuvos. Bet jau ne­ trukus po krikšto buvo bandyta sudaryti sąlygas. To­ kie bendrabučiai buvo vadinami k o l e g i j o m i s . garbinamas Vytautas ir jo darbai. nes trūko mokomojo personalo. 4. Iš jų jau aiškiai matyti didelis valstybinis susipratimas. o viena tuojau buvo išversta ir į lotynų kalbą.). atgaivino Jogaila). Pirmieji Lietuvos raštai buvo savos kronikos. o kitos — jos užimtose rusiš159 158 . Anais laikais prie universitetų paprastai būdavo steigiami tam tikri studentų bendrabučiai. Bet Jadvyga mirė ne­ spėjusi įvykdyti savo sumanymo. kuriems buvo įteikti pinigai. susitarusi su savo kapelionu čeku.). Bet dažniausiai didesnieji kunigaikščiai buvo pa­ šalinami ir jų kunigaikštystės buvo pavedamos valdyti didžiojo kunigaikščio sūnums ar broliams. Iš pradžių į ją ne­ atvyko nė vieno lietuvio. jos tik turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duoklę ir eiti jo įsakymu į karą. atsirasdusios Vytauto laikais. kolegiją įsteigė tik po kelerių metų. nutarė sudaryti sąlygas. 138—9 psl. Jos buvo parašytos jo rūmų įtakoje. Lietuvos valstybės bran­ duolys buvo Aukštaičiai. Iš pradžių Lietuvos sie­ nos buvo plečiamos karu. Vėliau daugelis rusų kuni­ gaikštysčių buvo prijungtos įvairiomis sutartimis ar paimtos Lietuvos kunigaikščių globon. Jadvyga ir su­ galvojo įsteigti Prahoje tokią kolegiją lietuviams. o jos įgaliotiniai. kuria buvo rašomi ir visi vidaus reikalų raštai. Kadaise Kazimiero Di­ džiojo įkurtas universitetas buvo sunykęs (jį 1400 m. Vie­ nos jų buvo tikrojoje Lietuvoje. Anais laikais įsteigti aukštojo mokslo įstaigą buvo nelengva. kiekvienas iš 7 Gedimino sūnų. nemokėdami kalbos. Lietuvos raštų pradžia. Todėl Jogailos žmona Jadvyga. Atskirų kunigaikštysčių Lietuvos valstybėje buvo gana daug. Pagoniškoji Lietuva nepaliko apie save jokių raštų. Netrukus Čekijoje prasidėjo didelės suirutės ir tarpusavio karai (žiūr. Tai pirmosios Lietuvos istorijos. nes nebuvo kas juos paskatintų ten važiuoti. Jos rašytos ta pačia gudų rašto kalba. Tų kro­ nikų atsirado net keletas. Senosios Lietuvos valstybinė santvarka Valstybės teritorija ir jos valdymas. ir visi studentai galėdavo mokytis pas ten pat gyvenančius profesorius. Kai kuriose ku­ nigaikštystėse kurį laiką buvo paliekami net tie patys. senieji rusų kunigaikščiai ilgiau išliko tik smulkiosiose kunigaikštystėse (žiūr. kad Prahoje galėtų mo­ kytis teologijos ir lietuviai. nes pirmieji Lietuvos kunigai lenkai. ir universitetas bei kolegijos sunyko. Tik X V I amžiaus antrojoje pusėje Lietuvoje ima rastis ir lenkiškų raštų.

. Didžiojo kunigaikščio sostui pavel­ dėti nebuvo susidariusios tradicijos. vaidino tam tikrą vaidmenį ir valstybės politikoje. Taip pat visi šeimos nariai. kurią valdė patsai didysis kunigaikštis. ne su jo valdiniais. Valstybė buvo laikoma ne jo vieno. Kiekvienas iš kunigaikščių savo srityje vėl savo rėžtu skirstė žemes sūnums. buvo ir paimtose rusų žemėse. Visuomenė buvo susiskirsčiusi į sluoksnius. buvo Alšėnų. pavyzdžiui. karo vadai. Vietoj kunigaikščių srityse buvo paskir­ ti vietininkai. jau po Vytauto. kurių žemės plotai ir nesueidavo.). O tie ne būtinai turėdavo gauti ištisinį žemės plotą: kartais jie gaudavo porą ar kelias pilis.i*> (iiūr. Jai. buvo vienas iš vidutiniųjų jo sūnų. be didelės dalies Aukštaičių. išskyrus šeimą. kol kurioje nors srityje buvo koks kunigaikštis. Kadangi jos buvo per didelės. Taip buvo iki Vytauto laikų. Sričių suskirstymas buvo nevienodas: kai kurie kunigaikščiai valdė labai dideles sritis. Jau Vytauto laikais jie niekuo nesiskyrė nuo turtinges­ niųjų bajorų. buvo dar žemesnysis bajorijos sluoksnis. Didelių sričių. galėjo virsti bajoru. Bajorai iš seno valdė tam tikrus žemės plotus. Įpėdinį pasirinkdavo pats tėvas. tokie. todėl visi šeimos nariai turėjo teisę joje gauti savo dalį. Daugumas didžiųjų sritinių kunigaikši t'uj buvo panaikintos. Iš jų vėliau išsiplėtojo uždari luomai. tol didysis kunigaikštis turėjo reikalą tik su juo. o kai kurie valdė vos po vieną ar po dvi pilis su mažomis apylinkėmis. o nuskurdęs bajoras — paprastu vals­ tiečiu.kose žemėse. tai vėliau iš jų dar bllVO išskirtos kelios kitos vaivadijos. šie buvo visiškoje savo srities kunigaikš­ čio valdžioje. Tačiau visi tie sluoksniai dar nebuvo uždari. o buvusios kunigaikštystės — vaivadijomis. Juo būdavo pasirenkamas ne būtinai vyriausiasis sūnus. kurie \H valstybės kūrimosi laikų buvo išlikę savo mažytėse sritelėse. Giedraičių. po Gedimino mirties Vilnių ėmė valdyti jauniausiasis jo sūnus. Galėjo būti ir priešingas kelias: nuskurdęs didikas (ponas) savaime virsdavo eiliniu bajoru. Pagaliau Algirdo paskirtas įpėdinis. Sričių naikinimą ir valstybės centralizavimą pradėjo Vytau160 l. Todėl 1413 m. Jogaila. 11 161 . Po valdančiosios ku­ nigaikščių šeimos. Senosios Lietuvos socialinė santvarka Visuomenės sluoksniai. sutartys su kitomis valstybėmis taip pat buvo daromos visos šei­ mos vardu. Tuo būdu visa valstybės valdymo sistema virto sritinių kunigaikštysčių sistema.lctuvos Istorija. Jaunutis. jo diplomatai. Tačiau. Smolensko. ėjo smulkesnieji k u n i g a i k š t ė l i a i . Nuo Gedimino laikų taip pat gana didelė buvo Kęstučio valdytoji Trakų sritis. didžiojo kunigaikščio valdžios nevaržė niekas: jis buvo visos valstybės savininkas ir valdovas. prasidėjo labai anksti. Iš tų žemių jie turėjo eiti į didžiojo kunigaikščio kaI. Vytautas patsai valdė VilllllUl ir Trakų sritis (kitos žemės buvo valdomos jo vietininkų). Sosto paveldėjimas. Vėliau su jais susilygino ir daugelis kunigaikščių. buvo Polocko. kaip u visuose kraštuose. jį pakeitė Algirdas — irgi ne visų vyriau­ siasis iš brolių. jie buvo pradėti vadinti p o n a i s . kurių be specialių urėdų nebuvo galima lldyti. Kijevo ir kitos kuni­ gaikštystės. I rti buvo dideli plotai. iš tų sričių buvo sudarytos dvi pirmosios ^ilvadijos. kurio svarbiausias darbas ir pa­ reiga buvo eiti į karą. dar priklausė dideli Gudų plotai. 117—120 psl. Be jų. tokios. pavyzdžiui. pradėjęs eiti kario pareigas. Dar žemiau už juos stovėjo įvairios vals­ tiečių rūšys. pav. dar nebuvo luomai: perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą tebebuvo dar atviras. o iškilęs bajoras galėjo pasidaryti artimu didžiojo kunigaikščio padėjėju ir įeiti į vadinamųjų ponų tarpą. Iš jų ir turtingųjų bajorų kilo artimesnieji didžiojo kunigaikščio bendradarbiai. iš kurių Vytautas atėmė sritis. Naugardo Sieversko. paveldėdami juos iš tėvų. Iš nepaklusniojo jis galėjo atimti valdomąją sritį ir duoti jam kitą arba ir visai neduoti. bet tas atsitiko daug vėliau. bet visos jo šeimos nuosa­ vybe. 5. turinčius nelygias pareigas ir nelygias teises. vėliau tie vietininkai virto vaivadomis. Didžiausia buvo Vilniaus sritis. Šiaipjau. Todėl visi svarbesnieji žygiai didžiojo kunigaikščio buvo atliekami tik pasitarus su broliais. Didžiojo kunigaikščio valdžia valstybėje buvo suvaržyta. Bet vis dėlto visi turėjo klausyti didžiojo kunigaikš­ čio. Socialinė nelygybė Lietuvoje. lenkų pavyzdžiu. sričių vietininkai ir patarėjai. turėdami savo sritis. Praturtėjęs valstietis. Svyrio kunigaikši ui ir kt. turinčių net po kelias kunigaikš­ tystes. nuo XV amžiaus.

duokles. Negalėjo jie laisvai elgtis tik su ta žeme. tokie valstiečiai vadi­ nosi n e l a i s v a i s i a i s . Tuo tarpu Vakaruose vasalų valstybės buvo pastovios ir neliečiamos. ir jis savo valia atiduodavo juos kam nors kitam (tai vadinamoji kaduko teisė). kurie galėtų atlikti karo tarnybą. |os buvo kunigaikščių gaunamos iš tėvų. Jie mokėjo tam tikrą nustatytą mokestį. Vėlesniais laikais ir vietoj galvijų buvo mokami mokesčiai. kurs neatlikdavo karinės prievolės. be to. visais kitais atvejais bajorija savo turtui turėjo visišką laisvę. Kiekvienas iš jų mokėjo mo­ kesčius savo verslo produktais. Jį sudarė krašto ūkininkai. o jei karinės prievolės neatlikdavo neturtingas bajorėlis. Pinigų tuomet buvo labai maža. Jei lik­ davo vienos tik dukterys. O nesant pi­ nigų arba labai maža jų esant. kurią jiems duodavo kunigaikštis valdyti iki gyvos jų galvos ar iki pasikeis jo malonė: ta žemė galėjo būti atimta ir kitam atiduota kiekvienu momentu arba iš­ ėjus kunigaikščio skirtajam laikui. atlikdavo per savo tarnus. turėdavo gauti kunigaikščio sutikimą. pa­ tekusi į kurios nors šeimos rankas. kiek sritinių kunigaikščių teisėmis. Jie turėjo išlaikyti ir kelionėje pas juos sustojantį kunigaikštį su visu jo dvaru. kurie žuvimis — ž u v i n i n k a i s . Karinė prievolė bajorijai nebuvo lengva: kasmet vieną ar ke­ letą kartų tekdavo eiti į karą pačiam su savo ginklais. Jei išmirdavo kuri nors bajorų šeima be įpėdinių. Jų valdomoji žemė iš tėvų pereidavo vaikams. kurie mokėjo kiaunių ir vebrų kailiukais — k i a u n i n i n k a i s ir v e b r i n i n k a i s . tai virsdavo net tikraisiais bajorais. Valstiečiai buvo žemesnysis ir gausingiausias Lietuvos visuo­ menės sluoksnis. t. kiek administracine apygarda. jų pareiga buvo ir saugoti pilis. Tokio pat sutikimo reikėdavo ir žemę parduodant ar dovanojant. medžioklė ir žvejyba. Todėl nu­ manu. šienu. Lietuvos sriimcs kunigaikštystės buvo laikomos ne tiek jas gavusio kunigaikšEo nuosava valstybe. tai kunigaikštis rūpindavosi išleisti jas už tokių vyrų. žinoma. y. Todėl jos DUVO nepastovios: kunigaikščiai galėjo būti kilnojami iš vienos vie­ los į kitą. kiaušiniais ir t. o neturtingieji — patys. vadinosi d u o k l ė m i s . tai turėdavo patsai atsivesti ir išlaikyti dar keletą gink­ luotų savo tarnų. darbininkai. Bet faktiškai ir ta žemė. kaip matome. jų sritys galėjo būti karpomos. Lietuvos feodalizmas.riuomenę. ypač ponų ir turtingesniųjų ba­ jorų žemėse. su savu arkliu ir su savo maistu. perleisdami žemę kitiems. O jam buvo svarbu. o taip pat ir ją perleidžiant vedybų keliu. Bajoras. va­ dinami m e z l i a v o m i s . tai jis turėdavo eiti valstiečio pareigas. Kadangi kunigaikštis kai o 163 . Tad šiuo atveju bajorų privatinės nuosavybės laisvė buvo suvaržyta. bajorija dar turėjo išlai­ kyti pravažiuojančius kunigaikščio pasiuntinius. Be to. tai jų tur­ tai ir dvarai atitekdavo kunigaikščiui. todėl ėjo mainų prekyba. jie turėjo statyti naujas ir taisyti senas pilis. ėjo kai kurias pareigas ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajo­ rijos. kas į dvarą buvo sunešama produktais. Be karo tarny­ bos. kurs turėtų nori­ mųjų prekių ir norėtų gauti pirkėjo turimųjų produktų. svarbios ūkio šakos tada dar buvo bi­ tininkystė. kaip Vakaruose vadinamasis f e o d a l i z m a s . buvo nelengva rasti žmogų. jei kurie pradėdavo eiti karinę tarnybą. mažinamos ir didinamos. Jie buvo taip pat nevienodi. t. Šalia žemdirbystės. kurie buvo pririšti prie pavestojo žemės ploto ir turėjo nustatytas pareigas. Už parduo­ damus produktus būdavo gaunamos įprastesnės prekės (dažniau­ siai brangūs kailiai). Taigi ir pas mus buvo maždaug tokia pat santvarka. Bet jau tada. kad privatinė bajorų žemė visada liktų ran­ kose tų žmonių. daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo l a i s v i e j i ū k i n i n k a i . Lietuvos bajorijos pareigos valstybei priklausydavo nuo jų val­ domosios žemės. Vytauto laikais. bajorai turėjo dar ir kitų pareigų. D i ­ desnieji bajorai visus tuos darbus. Smulkesnioji bajorija dar turėjo daugybę pareigų. Todėl žemės savininkai. pagal kurias ji buvo skirstoma į daugelį rūšių. ta­ čiau jos tikruoju savininku vis dėlto buvo laikomas kunigaikštis. gy­ veną miškuose ir prie vandens. buvo vadinami b i t i n i n k a i s . nebuvo galutinai išsiplėtojęs. Tie. kad kai kurios prekės turėjo atstoti pinigus. valstiečiai ir mokesčius mokėjo savo ūkio produktais: javais. Tik Lietuvos f eoda162 lizinas buvo kiek kitoks: jis skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo nc tiek bajorijos. kurie galėtų atlikti karo tarnybą. tais verslais vertėsi žmonės. kurie mokėjo medum ir vašku. vežimų. buvo valstiečių. Mat. už kurias jau iš kitų būdavo perkami reika­ lingieji daiktai. XV amžiaus pradžioje. iš jos jau retai kada be­ išeidavo. visa. parūpinti jiems arklių. gyvuliais. o ne iš suvereno malonės. Tais laikais Lietuvoje dar tebevyravo natūralinis ūkis. O jei kuris nors bajoras būdavo tur­ tingesnis. netekdavo žemės.

1. vėliau ordino pinigai ir pagaliau Prahos skatikai. kurie grupavosi Viduržemio jūroje. ku­ rie dirbo žemę ir kitus darbus. prekybos cent­ rai. klm. didesniosios Tauragės. t. kaip kad tikro­ joje Lietuvoje. taip pat dar ilgai dirbo net Vakaruose). valstiečiai dar buvo ver­ čiami statyti pilis. Ir patys žemdirbystės pabūklai buvo dar menki: žemė dažniausiai būdavo ariama mediniu arklu (be gele­ žinio norago) ir akėjama šakotu medžio kamienu (tačiau nereikia manyti. Ūkis. tai krašte buvo daug žirgynų. Kiek vėliau Mažoji Azija pateko į Turkų valdžią. kurs neturėjo jokių teisių. Jie galėjo būti kam dovanojami ar parduodami. tai. dar didelę reikšmę Lietuvos ūkiui turėjo gyvulių au­ ginimas.reikalui privalė arklių. y. visas dabartinis Suvalkų kraštas. Ypač lengva valstiečių būklė buvo didžiojo kunigaikščio dvaruose. tiesti kelius ir 1. Antra tokia pat didžiulė giria buvo Livonijos pasienis (šiaurinė Lietuvos dalis). y. Iš pradžių Lietuvoje savų pinigų ne­ buvo iš viso. kad taip buvo dirbama tik Lietuvoje. Mat. buvo spe­ ciali rūšis amatininkų. didžiu­ lių girių buvo pilna ir visam krašte. Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių už­ puolimai. ir toks vergas tapdavo pa­ prastu valstiečiu. Tačiau jis negalėjo būti labai dide­ lis. kokia kad buvo Rytuose. mažai tegyvenamomis gi­ riomis. kad X I V amžiaus pradžioje tikrojoje Lietuvoje gyventojų galėjo būti tik apie 300. o šie iš valstiečių galėjo reikalauti tik tokių prievolių. tačiau tokios vergų prekybos. tiltus. tai dažnai tokio vergystę pamiršdavo. Nors teritorijos atžvilgiu ru­ siškosios žemės bent 10 kartų buvo didesnės už tikrąją Lietuvą. Kai kur buvo auginama šimtai arklių. šalia žem­ dirbystės. o buvo tik darbo jėga. sidabro lazdelės. Jei kuriam iš jų pasisekdavo gauti žemės plotą ir jį dirbti už tam tikrą mokestį ir pareigas. Lietuvoje nebuvo. tų verslų pro­ duktus buvo galima parduoti ir už gautuosius pinigus pirktis Lietuvoje nesančių prekių. Tuo tarpu bajorai stengėsi kuo dau­ giausia išnaudoti savo valstiečius. netoli Kauno buvo 800 arklių žirgynas. Jie buvo tik nelaisvi dvaro bernai. Visi vergų vaikai taip pat virsdavo vergais. Be to. Arkliams prižiūrėti ir šerti buvo spe­ cialūs valstiečiai. Be to. kokios buvo kunigaikščio nustatytos. buvo vartojami svetimieji: rusų muštiniai. kur juos veždavo parduoti į specialias rin­ kas. kol augdavo. tačiau gyventojų ten buvo vis dėlto ne daugiau. 164 6. kurie dirbo kunigaikščiui ar ponui reika­ lingus vežimus ir ratus (tai vadinamieji r a t i n i n k a i) ir t. Vaismainio ir laukų tręšimo lietuviai dar nežinojo. Be įvairių rinkliavų ir mokesčių. Prekyba. vadinami a r k l i n i n k a i s . Kunigaikščiai valdė savo žemes ir teisė jose gyvenančius žmones per savo v i e t i ­ n i n k u s ir dvarų prievaizdus. kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mo­ kėjo ir vadinamąją s i d a b r i n ę (sidabrinę duoklę. nes ir Lietuva dau­ gely vietų buvo apaugusi didžiulėmis. sėdavo kitur: žemės tuomet buvo kiek reikiant. tačiau daugiau jų buvo kalama Vytauto ir vėlesniaisiais laikais. Todėl nei bajorų nei di­ džiojo kunigaikščio dvaruose (vadinamuosiuose domenuose) valstiečiams dar nereikėjo daug dirbti.). O ir čia jų buvo ne kažin kiek. Kre­ tingos ir Telšių apskričių dalys. ir todėl nebūtų buvę kur dėti javų. t. greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų ga­ miniais. medžioklė. vadinamus t ė v ū n a i s .000—400. Todėl apskaičiuojama. Anais laikais dar nie­ kas nesistengė daug žemės dirbti. Antai ištisa didžiulė giria buvo kryžiuočių pasienis. tada pamažu visai Euro165 . kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus.000 (4—6 žmonės 1 kv. Vergai buvo žemiausias visuomenės sluoksnis. Bet. Savi pinigai buvo pradėti kalti greičiausiai tik Algirdo ir Kęstučio lai­ kais. to­ limi vakarinės Azijos kraštai ir Viduržemio pajūris. Vienoje vietoje tol sėdavo. pavyzdžiui. t. Seniausiais laikais lietuviai prekiavo su skandina­ vais ir su rusais. nes dar X V I amžiuje didžiuliai Lietuvos valstybei tekę ru­ siškųjų žemių plotai buvo dykumos. Ekonorriinis senosios Lietuvos gyvenimas Gyventojų skaičius. Kadangi javų eksporto tuomet nebuvo. Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. Ano meto Lietuvos valstybės gyven­ tojų skaičius nėra žinomas. nes tuomet javų eksporto ne­ buvo. mo­ kestį sidabriniais pinigais). bitininkystė ir žvejyba. Jie atsirado iš karo belais­ vių ir prasiskolinusių ar mirti nuteistų ir pasigailėtų valstiečių. kai čia nebe­ augdavo. metę tą plotą. upėmis buvo pasiekiama net Juodoji jūra. prekyba su tais kraštais sumažėjo. Bet toto­ riams užėmus Dniepro žiotis.

t. svetur nuskriaustus. Išvežami buvo pelenai. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo ga­ na sunkus. kovodamas su ordinu drauge su rygiečiais. kirviai. Per Lenkiją ypač buvo pa­ togu gabentis reikalingų ginklų. nors ir neilgam. Todėl prie Dauguvos iškilo didelis prekybos centras P o l o c k a s . Bet vis dėlto X I I I ir X I V amžiuje Lietuvai pats svarbusis pre­ kybos punktas buvo Rygos miestas. Pirkliai jį laikė savo globėju ir apipildavo jį dovanomis. lapių ir t. žinodamas. nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. Prekybos klestėjimas. — kai su šia prasidėjo Lietuvos santykiai. Seniausioji Lietu­ vos e k s p o r t o prekė buvo v a š k a s .). Brasta. ypač g e l e ž i e s . ru­ siškųjų žemių prekyba daugiausia ėjo Dauguva. labai vertino prekybą. Lietuvos prekyba labiausiai pagy­ veno V y t a u t o l a i k a i s . aprimus karams su kryžiuočiais. prekybai labai patogi jo vieta — dvie­ jų didelių upių santakas. kailiai. didelė dalis pietų Lietuvos prekių ėmė plaukti per Lenkiją. kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos pre­ kybą. įvairūs papuošalai ir 1. — pirmučiausia d r u s k a ir įvairūs meta­ lų.t. Jis. buvo sukalbamesnis. Itin gyva pasidarė prekyba Šiaurės ir Baltijos jūrose. no­ rėdamas pasipelnyti. bu­ vo gabenami neapdirbti rąstai ir apdirbta medžiaga: sienojai. nes kraštas buvo nuolat karų naikinamas ir buvo trukdoma prekyba.t. Lietuvos prekybą varžant ordinui. kurių ji pati neturėjo. būdamas geras krašto šeimi­ ninkas. Tuomet Vytautas tyčia ėmė spausti į Lietuvą atvyks­ tančius vokiečių pirklius ir proteguoti lenkų pirklius. Dar ilgai po jo mirties pirkliai jo laikus vadino aukso laikais. Nuo to tad laiko ( X I I I amžiaus) ir Lietuvos prekyba ėmė krypti į Baltijos jūrą. peiliai. Miestai. derva. kuris. su svetimais kraštais darė pre­ kybos sutartis. y. anglys. čia įsigalėjo vokiškųjų miestų pirklių sąjunga. voverių. o šia — į Dancigą). — žiūr. čia kryžiuo­ čiams buvo priešingas Rygos arkivyskupas. ne kartą eidavo išvien su Lie­ tuva (Vytenio ir Gedimino laikais. Eksportuojamos ir importuojamos prekės.). medis ir jo įvairūs gaminiai — buvo pagrindinės Lietuvos eksportinės prekės (javų tada Vakarai nei iš Lietuvos nei iš kitų artimųjų kraštų nepirko). I m p o r t u o j a m o s į Lietuvą buvo tokios prekės. Ka­ raliaučiaus ir Dancigo rinkose.pai nustojo savo reikšmės. vebrų. Vakaruose miestai turėjo tam tikras teises ir valdėsi pa­ tys. Be to. Abiejuose tuose centruose Hanza veikiai įsteigė savo agentūras (vadinamąsias pirklių kontoras). Hanzos pirklių prekybos centras Bal­ tijos jūroje buvo V i s b y miestas Gotlando saloje. Arkivys­ kupo ir rygiečių dėka dažnai būdavo sudaromos Lietuvos pre­ kybos sutartys net su ordinu. o tikrosios Lie­ tuvos ir jai artimųjų sričių — Nemunu. užgrobusiam upių žiotis. kartys (buriniams stiebams) ir t. o prie Nemuno — K a u n a s . atgijo pre­ kyba Nemunu. Trakai. kurių ordinas niekuomet nepra­ leisdavo. Pasibaigus karams su ordinu. Be to. kurioms lengviau buvo pasiekti Vyslos intaką Bugą (Bugu Lietuvos prekės eidavo į Vyslą. 68 psl. Taip pat gana pelninga eksporto prekė buvo m e d i s . Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais. Naugardas (žiūr. Tuo metu rytų Lietuvos. kad ji turtina kraštą. kuris. Prekybą jis rėmė visokiais būdais. pipirai ir įvairios kitos reikmenės. jis įsakydavo sulai­ kyti į Lietuvą atgabentas tų kraštų prekes. Tuo būdu. Nemuno žiotys buvo ap­ gultos kryžiuočių. Ypač jis protegavo savo pirklius ir užstodavo |uos. Ypač svarbus centras buvo Kaunas: mat. vokiečių pirkliai vėl įsiga­ lėjo Lietuvoje ir nukonkuravo lenkų pirklius. dirbiniai: ginklai. Vytauto laikais. dalgiai. 65.). Visais laikais prekyba ir amatai koncentravosi mies­ tuose. Užsimezgė gyvi ryšiai su ordino prekybos cent­ rais—Karaliaučium ir Dancigu. silkės. vadinamoji H a nz a. svarbus prekybos centras Lietuvai tapo K r o 166 I n v a. šiaurėje prie Hanzos prisidėjo D. garsus Rygos. ūkio padargai. — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat. pajamos iš prekybos papildydavo jo neišsenkantį iždą. ateityje per LenI ėjo prekės tik iš tų Lietuvos dalių. len­ tos (dažniausiai laivų statybai). 28—30 psl. Todėl tik Vytauto laikais daugiau iškilo Vilnius. dar labai daug buvo eksportuojama įvairių k a i l i ų (kiaunių. O be to. dar buvo impor­ tuojami v i l n o n i a i a u d e k l a i (jų patys lietuviai dar tada beveik neaudė). Lietuvoje miestams iškilti nebuvo gerų sąlygų. Ryga buvo laisvas miestas. Gardi167 . — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai. Be to. Jei kur nors Lietuvos pirkliai būdavo nuskriausti ar būdavo atimtos iš jų prekės.1. Vaškas. ir šiaurėje ėmė kurtis nauji prekybos centrai. kur tatai atsitikdavo.

Švitrigailą. Todėl atvykusių žydų jis ne tik nespaudė. perversmas. kad jis nesugyvens su Lenkija. jų turtas būdavo atimamas. Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis. Tik pa­ skutinius 10 metų prieš Vytauto mirtį Švitrigaila aprimo ir. Vytautui mirus. dar susiartino su imperatorium Zigmantu. Jo­ gailos išlaikomas. Pa­ grindinis žydų verslas iš pradžių buvo pinigų skolinimas už įvai­ rius laidus. Švit­ rigaila. o dar vėliau Kaunas ir kt. padariusi sąmokslą. kad po Vy­ tauto mirties Lietuva jam sugrįš. 169 VI. Tačiau tai buvo tik pati miestų kili­ mo pradžia. Švitrigaila. Gardine ir Trakuose. tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. jie daug pelno gaudavo ir iš kitų verslų. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. jis tuoj ėmė su juo kovoti. leido laisvai išpažinti savo tikėjimą. nelyginant mūsų laikų bankininkai. noromis nenoromis turėjo su­ tikti su įvykusiu faktu. pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vy­ tauto brolį Zigmantą. jie gaudavo metams ar ilgesniam laikui teisę rinkti iš pirklių nustatytus muitus. norėdamas paveržti iš jo Lietuvos sostą. sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą su­ mą. gaudavo laidų brangenybių. ir tuo būdu įprato jomis pre­ kiauti. kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai. suteikė jiems savivaldybę. dar nepasibaigus paliauboms. Lenkams negrąžinant Podolės. Daug kur Europoje jie buvo smarkiai persekiojami. — kaip tik tuo metu. Pirmas Magdeburgo teises gavo Vilnius (1387 m. padarė 2 metų paliaubas.). Tada ginčą teko spręsti karu. bet dar buvo ir žiaurus. jis tuojau paprašė imperatorių . jis ne tik kad nesugebėjo varyti Vytauto politikos. Daug kartų jis buvo nubėgęs pas imperatorių ir pas vokiečių ordiną prašyti paramos. beskolindami pini­ gus. Taigi buvo aišku. Vos gavęs sostą. Bet Vytautas suprato. Išrinktas didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu. Gardinas (1391 m. J o ­ gaila (tuo metu jisai buvo Lietuvoje). Tačiau. Ir tikrai.MIK kartų buvo pakliuvęs į Vytauto rankas ir kalėjo. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m. Perversmą suruošė buvusieji Vytauto padėjėjai.). Karas su Lenkija. — vėliau jų atsirado visame krašte. po pirmų nepasisekusių žygių. kurie palengva suėmė į savo rankas pinigus. 168 .ilsiiĮsti jam Vytautui žadėtąją karūną. Be to. be to. Jogaila nors ir įsakė savo ponams grą­ žinti Podolę.). Tuo būdu nuo Vytauto laikų Lietuvoje dau­ giau atsirado žydų. d.nas. nes čia jam šmėkštelėjo viltis revi­ duoti Melno taikos sąlygas. Be to. jie įsigalėjo daug vėliau. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m. S k i r s n e m u n ė j e buvo padaryta su ordinu sąjunga. iš­ varomi. gyveno Černigove. Kai kuriems jų buvo duotos savivaldybės (vadina­ mosios Magdeburgo teisės). Tačiau jis kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir. ir užėmė pilis.) Švitrigaila. bet tie nepaklausė. kuri or­ dinui buvo ypatingai maloni. kurie reikale teiktų kredito. kurs tikėjosi. 2.) ir jo kovos su Švitrigaila 1432 m. Vos tik Vytautas pradėjo valdyti Lietuvą. Žydai visur vaduramžių Europoje buvo pinigų skolintojai. Tuo būdu žydų tarpe atsirado didelių piniguočių. tą sužinojęs.). nepatenkinti Švitrigailos politika. Šia sutartim Švitrigaila sutiko ati­ duoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. o paskui — prekyba. Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį. lenkai. kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausi­ mo. jie vertėsi vietine pre­ kyba. Mat. vėliau Brasta (1390 m. kad ekonomiškam Lietuvos kilimui reikalingi ir piniguočiai. Daugirdą. kaip ir už bajoro nužudymą). ypač prekiaudami brangenybėmis: mat. Švitrigaila nuo pat jaunystės buvo didelis nenuorama. bet dar jiems davė privilegijų. parei­ kalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio logailos ir jo palydovų. lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupė. Kaunas. miestai. jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Po­ dolėje. apdraudė jų gyvybę ir turtą (už žydo nužudymą buvo paskirtos tokios pat bausmės. tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Mat. Vėliau jie ypatingai daug pel­ nydavo iš muitų. Švitrigailos konfliktas su Lenkija. Vytauto laikais buvo tik trys žydų bendruomenės. Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m. — Brastoje.

Černigovo ir Kijevo sritis. totorius. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti j Polocką ir paimti j savo valdžią Polocko. k o k i ą 1401 m . tačiau vis nieko nelaimėdavo. jis išvyko į užsienius ir atgal grįžo tik žuvus Zigman­ tui (1440 m. Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Ki­ jevas ir Voluinė su Lucku. netoli Ukmergės (ties Pa­ baisku). Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę. Dėl to jis ir vėliau dar ne kartą davė Lenkams panašių pasižadėjimų. Ne­ trukus Zigmantui pasidavė Polockas. kuria pripažino savo viršininku Lenkų karalių Jogai­ lą. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams. Kaip sąmokslas buvo ruošiamas. mirdamas jis žadėjo Lietuvą Zigmanto Kęstutaičio antspaudas. be to. (Šitų paskutinių įvykių metu Jogaila jau nebegyveno: jis mirė dar prieš Ukmergės mūšį — 1434 m.su niekuo nesiskaitąs karštuolis. davė jai naują privilegiją (1434 m. po 100 su viršum metų visiškai sunykęs. norėdamas patraukti į 170 •avo pusę bajoriją. paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu. Sąmokslininkams padėjo. Jogailos atstovai tuojau po perversmo atvyko į Gardiną. tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai.). Be to. kad ginčą turės išspręsti ginklas. Be to. Į jo pusę linko beveik visa rusiškųjų žemių bajorija ir visi Lenkijos priešai. b u v o p a d a r ę s i r V y t a u t a s . po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir.). Tuo būdu Lietuva ga171 . pasiekus Šventąją. Tada gauti didžiojo kunigaikščio sosto jam vėl nepasisekė. Švitrigaila daug kartų puolė Zigmantą ir kartą net pasiekė Vilnių ir Trakus. pravoslavams be­ liko tik vienas suvaržymas: jie negalėjo būti tiktai aukštaisiais urėdais. nes kovai su Švitrigaila jam būti­ nai buvo reikalinga Lenkijos parama. kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą. Vitebskas ir Naugardas Sieverskas.). Smolensko. Švitrigaila ne tik kad nenutraukė ryšių su savo sąjungininku ordinu. Po šito mūšio ne tik Livonijos. Todėl Zigmantas. Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią. kaip tik Len­ kija. dabar palaikęs Švitrigailą). Jame žuvo patsai Livonijos magistras su dau­ gybe riterių. tik žinome. žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje. jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus M y k o l o vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė. kad tada nema­ žai pasidarbavo vienas atvykęs Lenkų ponas — Zaremba. Vitebsko. Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu. niams. Naugardo Sieversko. Zigmantas dabar sutiko su visais Lenkų reikalavimais. rusų kunigaikščius — ir išsiruošė į didelį žygį. jis sukvietė visus savo sąjungininkus — Livonijos ordiną. tikslių žinių neturime. žuvo daugybė rusų kunigaikščių. bajorų pravoslavų teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis. Ukmergės mūšis (1435 m. Lenkija. kuria ir Lietuvoje buvo įvesta teisė. Pagaliau išstumtas ir iš tų sričių (1438 m. Tad Zigmantui nebeliko kito sąjungininko. o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis. kad apie Švitrigailą susi­ spietė daugybė naujų žmonių. buvo aišku. daugelis pateko į nelaisvę. kuri jam padėjo net ruo­ šiant sąmokslą. vyk­ damas į derybas su Jogaila. Pagirio ir Minsko žemės. ir Zigmantas sudarė su jais sutartį. ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek. bet dar pa­ darė naują sąjungą su Maskva ir Tverė. be tikrosios Lietu­ vos. liko tiktai Palenkės. tu­ rėjo pasiduoti Lietuvos globai. ir savo gyvenimą jis baigė Voluinė j e (Lucke). neleidžianti nė vieno bajoro suimti bc teismo sprendimo (tai vadinamoji „neminem captivabimus nisi jure vidum" privilegija). Švitrigailos pajėgos dar buvo gana didelės. Vadinasi b u v o s u d a ­ r y t a m a ž d a u g p a n a š i s u t a r t i s . Mūšį pralai­ mėjo Švitrigaila. Zigmanto ryšiai su Lenkija. kai. Smolenskas. Bajorijos privilegijos. nakvojo sustojęs A š m e n o j e . buvusiems Vytauto ben­ dradarbiams labiausiai nepatiko tas. o gal net paskutinio sąmokslą suruošti. Valstybei pasidalinus pusiau. tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis. bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigman­ tu. bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. palikti Jogailai arba jo įpėdi­ prisegtas prie 1436 metų dokumento. tuo būdu Zig­ mantui.).). su kuriais jis susiartino dar gyvendamas rusų kraštuose. Bet. 1435 m.

tie patys Lenkai jam padėjo ir Švitrigailą nugalėti. kad Lie­ tuva visada turėsianti savo atskirą valdovą.). Lietuva niekad nebu­ vusi jokios kitos valstybės valdžioje. kad Lietuvos priklausomybė Lenkų karaliams esanti tik pra­ simanymas: kiek tik žmonės galį atsiminti. tačiau jam tatai nepasisekė (žiūr. Bet Herasimo sąmokslas buvo susektas. Tuo būdu Zigmantas ėjo visiškai savo brolio Vytauto pėdomis. tačiau Lietuva tame kare jau nebedalyvavo.) Konstantinopolį užėmė turkai. Jis tuojau susiartino su Lenkų priešu impe­ ratorium Albrechtu (Zigmanto įpėdiniu). kuriuo ėjo ir jo priešas. 4. Bazelio suvažiavimas. kad bijojo nustoti Lenkų paramos prieš Švitrigailą. Tas susitarimas buvo paskelbtas Konstantino­ poly 1452 m.).lutinai baigė ilgas kovas su vokiečiais. Tas klausimas vėl iškilo tik X V I amžiaus antrojoje pusėje (žiūr. Tačiau patsai unijos klausimas nemirė. kaip buvęs. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą 172 pakeitė kitu. Tuo būdu buvo panaikintas 1413 m. kad šis abso­ liučiai nenorėjo pripažinti Lenkijos karaliaus priklausomybės. Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino. arba konsiliumas. kuris padarė ordiną Len­ kijos vasalu. 173 . Nuo Švitrigailos jis skyrėsi tik tuo. norėdamas gauti Vakarų para­ mos prieš turkus. 142—143 psl. dingo ir unijos klausimas. o su ja žlugo ir unija.. Visus tuos pasižadėjimo raštus Zigmantas davė tik dėl to. buvo sudegintas ant laužo. nors buvo valdoma to paties valdovo — Kazimiero. esą. o Smolenskas liko.). Švit­ rigailos įsakymu. tik jau nebebuvo laiko jam įvykdyti: po pusės metų (1453 m. jis turėsiąs juos pri­ saikdinti. ku­ ris jau buvo spręstas Konstancos suvažiavime. imperija žlugo. Lenkai net privertė Zigmantą duoti pa­ žadą. taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias. Tačiau^ Švitrigailai tą darbą sutrukdė Zigman­ tas ir lenkai. kad būsiąs jiems ištikimas. 3. tarp kitko. pralaimėjęs mūšį ties Ukmerge. Be to. Netrukus. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis Santykiai su Lenkija. o Zigmantas taip pat turėjo daug kitų rūpesčių.. Zigmantas pradėjo ieškoti sąjungininkų prieš Lenkiją ir ruošėsi panaikinti savo duotus priklausomybės pasižadėjimus. Jis net buvo pasiun­ tęs j suvažiavimą unijos šalininką. bet iš Dievo: jis pavel­ dėjęs ją po savo brolio. buvo iškeltas ir bažnytinės unijos klausimas. kai buvo naudinga. Lenkija vėliau su Prūsų ordinu pradėjo dar naują karą. Švitrigailos valdžioje. Todėl iš pradžių jis tenkino visus jų reikalavimus ir ne kartą davė pa­ kartotinių raštų. prasidėjęs 1431 m. ir Zigmantas pradėjo eiti tuo pačiu keliu. ir jis. t. ir Bažnyčių unija jau niekas nebe­ sirūpino Lietuvoje. Tiesa. tą priklausomybę pripažino. sutarties. unijos reikalais imsiąsis rūpintis Zigmantas. daug ilgiau. Santy­ kiuose su Lenkija Zigmantas taip pat siekė visiško savaran­ kiškumo. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas Švitrigailos ir Zigmanto kovos metu Bazely (Šveicarijoj) vyko visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. o tik Lenkų karaliui. Švitrigaila jau nebegalėjo rūpintis tuo klausimu. Imperatorius. Vilniaus vyskupas Motiejus slapta prikalbėjo Smolenske gyve­ nantį Herasimą sukelti maištą ir pavesti Zigmanto valdžiai visą Smolensko žemę: tuomet. tęsėsi iki 1449 m. o Zigmantas. O kai Švitrigaila buvo nugalėtas. Jis pats Lietuvos kuni­ gaikštystę gavęs ne iš Lenkų karaliaus. Norėdamas patraukti į savo pusę Bažnyčios suvažiavimą. jog tų pilių po jo mirties neatiduosią niekam kitam. jis buvo priverstas pasi­ žadėti. Juo ėmė rūpintis kiti kraštai. ir turkai jau grėsė Konstantinopoliui. pavesdamas savo ponams pilis. negu gyveno Zigmantas (f 1440 m. kad. Zigmantas gavo sostą su Lenkų pa­ galba. Švitrigailos didelis priešas (Zigmanto šalininkas). Horodlės susitarimas.. Tačiau galutinai dėl unijos buvo susitarta kiek vė­ liau Florencijoje. Tačiau staigi mirtis jam neleido pasiekti savo tikslo. kad mirdamas visą Lietuvą pavešiąs Lenkų karaliui. 301 psl. lauk­ damas tinkamo momento ja nusikratyti. tuo pat susirūpino Švitrigaila. Laiške imperatoriui jis rašo. Anuomet bažny­ tine unija rūpinosi Vytautas. Tuo tarpu Bizantijos imperija jau merdėjo. Šitaip jis pasižadėjo ir Jogailai ir jo sūnui Vladislovui. ir buvo sugrįžta prie 1401 m. rytų apeigų Bažnyčios metro­ politą Herasimą. Tuo būdu po kiek laiko unijos šalininkai vi­ sai išnyko. Ja­ me. y. Herasimui mirus.

Jogailos reikšmė Lietuvai. ruošęsis atgauti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Todėl valdžios vairą paėmė į savo rankas didesnieji bajorai. Jogailos šeima ir jos teisės Lietuvai. Tos dinastijos valdovų valdoma. Vadinasi. Lenkai Jogailą laiko vienu didžiųjų savo valdovų. pasidarė visiškai savarankišku valdovu. jis rūpinosi ne Lenkija. Jo­ gaila vėl atgavo Vilnių. buvo pasidaręs žiaurus ir persekiojo visus sau priešingus ponus: nemaža jų buvo nužudyta. Tad Jogaila susilaukė sūnų. tai ji išsirinko savo valdovu jaunėlį Jogailos sūnų. Su antrąja žmona sulaukė taip pat tik vienos dukters. ir negalėjo patsai valdyti. rūpindamasis. Lenkų karaliaus Vladislovo.Zigmanto nužudymas 1440 m. kai Kazimieras buvo išrink­ tas ir jų karalium.. kai tik atsirado proga įžengti Į Lenkų sostą. tačiau jo siekiamasis tikslas drauge su juo ne­ žuvo. jis dar tikėjosi atgauti Lietuvą. nes svajojo ją kartu su Lenkija palikti savo vaikams. dabar atiteko bajorijai. Vargais negalais Jogailai vis dėlto pasisekė išgauti Lenkų sutikimą. Nauji ryšiai su Lenkais prasidėjo tik tada. Bet ir po to Lietuvos bajorija neketino pripažinti ankstyvesniųjų pasižadėjimų Lenkijai. bet ne Lenkijos karaliams. o vėliau. di­ džiuoju kunigaikščiu paskelbė Švitrigailą. paėmęs į savo rankas valdžią. betgi visai neketino pasiduoti Lenkijos karaliui Vladislovui. varė didelės valstybės politiką. kad sostas atitektų ne Jogailos sūnums. Su pirmąja žmona. neatsižadėdamas Lietuvos. 174 Jogaila ir Lenkija. Jie pasikvietė į Lietuvą antrąjį Jogailos sūnų. Tuo būdu patsai Jogaila ir jo sūnūs buvo aplenkti. Ši ketvirtoji Jogailos žmona buvo lietuvaitė. Jogailos suimtas. Tiesa. jis tik pasižadėjo patsai valdyti Lie­ tuvą jr niekam jos neatiduoti. Tuo tarpu netrukus sustiprėjęs Zigmantas ryžosi su­ laužyti savo pasižadėjimus ir ėmė rūpintis. lietuvių savarankiškumas ir valstybinė sąmonė jau buvo tiek subrendusi. jaunutį K a z i m i e r ą . Jogaila ilgai neturėjo jokių vilčių sukurti savo dinastijos. nes per jį jie susiartino su Lietuva. kuri. Jogaila pradėjo valdyti. staiga buvo nužudytas savo paties ponų. visiškai nepriklausomą nuo vyresniojo jo brolio. kad Kęstutis patsai nusižudęs. — kai Lietuvoje negalėjo suvaldyti Vy­ tauto sukelto nepasitenkinimo lenkų kišimusi į lietuvių reikalus. Zigmanto santykiai su ponais labai paaštrėjo. pasižadėjo sostą mirdamas palikti jam arba jo sūnums. bet ir ta mirė dar neištekėjusi. kuri mirė vos gimusi. Tuo būdu Lie­ tuva grįžo Jogailos giminei. jau būda­ mas senelis (Vladislovas gimė 1424 m. Kadangi bajorijai nebuvo priimtino kandidato į sostą iš savo kunigaikščių tarpo. kurios padedami išsprendė sunkų klausimą savo santykių su vokiečiais. kuria anksčiau rūpinosi didieji kunigaikščiai (Vytautas. jis susilau­ kė tik vienos dukters. tai Kęstutis jį pašalino nuo sosto. Čia. Pagaliau Lietuvos ponų grupė. kaip jo vietininkas. 4. Tačiau tikroji sąmokslo priežastis ir sąmokslininkų tikslai lig šiol tebėra neišaiškinti. nors politiniais sumetimais visą laiką sakėsi pripažįstąs Jogailos vyriau­ siąją valdžią. Tiesa. Jam betgi nepavyko to pa­ siekti: jis žuvo nesutvarkęs reikalų. ieš­ kančiu tėvo palikimo. ir bylos pabaigos ne­ begalėjo matyti. Pirmą kartą jis susitaikino su Vytautu. Jogailai teko vėliau kovoti su Vytautu. kaip savo atskirą valdovą. Tačiau jį išsirinko. Lietuvos sava­ rankiškumo sargyba. nes vėliau jis nenubaudė nė vieno kaltininko. jo sūnaus Mykolo neįsileido į sostą ir valstybės vairą paėmė į savo rankas.). bet jo sūnui Mykolui. ar dėl Kęstučio mirties buvo kaltas Jogaila. Alšėnų kunigaikščio duktė (ją išpiršo Jogailai Vytautas). Trečioji |o žmona buvo bevaikė. Be to. Kazimie­ ras tuo tarpu tebuvo tik 13 metų vaikas. kad po jo mirties sostas bus pripažintas jo sūnums. Nepasisekė Jogailai tik Lie­ tuvoje. bijodami keršto už tėvo mirtį. kuris turėjo valdyti. norėdama su­ trukdyti Zigmanto planus. Jadvyga. bet savo ir savo dinastijos reikalais. nebenorėdama pripažinti savo valdovu Lenkų karaliaus. Į gyvenimo pabaigą jis. Bet Jogaila mirė anksčiau už Zigmantą (1434 m. ir buvo skelbiama. padaręs sąmokslą. Lenkija galėjo stoti į varžytynes su galingais imperatoriais 175 . jos padedami. Tada jis ryžosi pavesti Lietuvą Vytautui. tik su ketvirtąja jis susilaukė dviejų sūnų. — taigi tiktai po 7 metų. Bet. nemaža sukišta j kalėjimus. Bet Vytautas nesitenkino vietininko role. Švitrigaila. kaltininkai buvo nuslėpti. o antrą kartą. Už tai jis turėjo duoti lenkų bajorams naujų privilegijų. Kęstutis. kad Kęstutis buvo nužudytas Jogailos artimų žmo­ nių įsakymu. Jogaila ir Vytautas. Tuo pat metu jis gavo Lenkų karaliaus sostą. Lenkijai Jogaila pa­ liko savo dinastiją. Jogaila visai neketino padovanoti Lietuvos Lenkijai. buvo nužudytas. Nors Zigmantas ir žuvo. kad jo įpėdi­ niu būtų pripažintas sūnus Mykolas. Zigmantas). Aišku tik. Zigmantas. kaip teisėtas tėvo įpėdinis. pradedant nuo Kazimiero. Imdamas Lenkų sostą. o Kazimieras — 1427 m. besiruošdamas kovai dėl Lietuvos savarankiškumo. kai buvo pašalintas Švitrigaila ir kai Zigmantas. Vytautui valdant. suruošė sąmokslą ir jį nužudė. Jogaila Jogaila ir Kęstutis. Kazimierą. kad po Vytauto mirties Lietuvos bajorija. ir padarė jį nepriklausomos Lietuvos valdovu. ponai. vėliau. Bet kadangi jis susidėjo su vokiečių ordinu.). Nuo to meto ir prasidėjo Lietuvos didikų įsigalėjimas. valdė ją kartu su Lietuva dar beveik pusantro amžiaus. ieškodamas Lenkų pa­ ramos. šiandien sunku pa­ sakyti.

natūraliu kandidatu į Lie­ tuvos sostą tapo jo sūnus Mykolas. Šiaip jis buvo malonus ir ramus žmogus. taigi jo buvo pravertos durys nutautėti. o kiti. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. didįjį Lietuvos kunigaikštį Kazi­ mierą. pro atvirą langą beklausydamas lakš­ tingalos (bet tai buvo ne Lietuvoj. tai jo vardu kraštą valdė skirtieji paLietuvos Istorija. Po 10 m. todėl jis dažnai pagyvendavo Lietuvoj. B. Kol jis buvo Lietuvoj. kur ponai turėjo teisę kištis į visus valstybės rei­ kalus. Nors tuo pat metu pa­ reiškė savo pretenzijas į sostą ir Švitrigaila. tačiau jam lemta buvo valdyti to įvykio pradžioje. Kazimiero išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1440 m. Mykolo šalininkai tuojau ir užėmė žemutinę Vilniaus pilį. Mirė turėdamas apie 85 m. 12 J o g a i l o s antkapis K r o k u v o s Vavelio katedroje. jam valdant Lenkiją. Kazimiero laikai ( 1 4 4 0 — 1 4 9 2 m. amžiaus. Jogailos asmuo.) — pereinamasis laikotarpis 1. Kazimierą. jo dėka Lietuva tapo krikščioniška ir priartėjo prie vakarų Europos. Jo vyresnysis sūnus. kuriuos lietuviai iš­ sirinkdavo savo didžiaisiais kunigaikščiais. 176 177 . Jogaila kad ir nebuvo didelė asmenybė. tačiau gerai orientavosi politikos problemose. o Lenkijoj). Labai mėgo medžioti ir tuo tikslu dažnai atvykdavo į Lietuvos girias. Lietuvą jis labai mylėjo: ji nuolat traukė jo širdį. o kai buvo Lenkijoj — ponai. buvo palaidotas Krokuvoj. Nei jis nei kas kitas nepasirūpino sudaryti sąlygų. Traukė jį ir Lietuvos gamta. Dėl tos priežasties jis buvo didžiai nusivylęs Lenkija. Švitrigailos ir Mykolo šalininkai turėjo nusileisti. bet galinges­ nieji Lietuvos didikai. Jam ypač trūko energijos ir ryžtumo. Krikštijęsis tapo labai maldingas. ir lenkai pasikvietė į sostą jo brolį. bendromis Lietuvos ir Lenkijos jėgomis buvo sutriuškintas pavojingiausias Lie­ tuvos priešas — kryžiuočių ordinas. Ypatingai suvaržytas Jo­ gaila buvo Lenkijoj. Žemaičiai taip pat palaikė jo pusę. buvo nusistatę prieš jį. — vieni geruoju. Jogailos dinastijos metu Lenkija klestėte klestėjo. Jis buvo iškviestas į Vilnių ir čia paskelbtas didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu. daugiausia veikė jo broliai (ypač Skirgaila). Nuo to laiko iki pat Jogailos giminės galo jau beveik visada lenkai savo karaliais rinkdavosi tuos pat asmenis. Tačiau daugumas didikų. ne jis pats buvo viso to kaltininkas. Trakus ir Brastą. bijodami kerš­ to už tėvo mirtį. Zigmantui žuvus. mėgo Lietuvos žmo­ nes: jo Krokuvos dvare daugelis tarnų buvo lietuviai. tada teturėjo vos 10 metų. priversti ginklu. Jis ir mirė persišaldęs.Habsburgais dėl Vengrijos ir Čekijos. Vladislovas. ir jam dar labiau trūko energijos dideliems darbams. Tačiau visi tie nuopelnai neat­ sveria vienos didelės blogybės: Jogailos užmegzti ryšiai su Lenkija ilgainiui visiškai nutautino Lietuvos bajoriją ir sulenkino didelių jos plotų gyventojus. amžiaus. Tuo tarpu Lietuvai patsai Jogaila nepaliko nieko atmintino. Tiesa. susirinkę į Alšėnus. Žodžiu.) Išrinkimas. Tiesa. Kadangi Kazimieras te­ turėjo vos 13 m. bet jam artimų žmonių. jis žuvo Vengrijoj. kurios būtų atitolinusios šitą blogybę. mėgo klausytis jos miškų ošimo ir paukščių čiul­ bėjimo. didžiuoju ku­ nigaikščiu išrinko jaunėlį Jogailos sūnų. Todėl beveik viskas buvo daroma ne jo paties.

Jie gavo atskirą savo krašto valdytoją. po trejų metų derybų. lietuviai paskelbė jį savo valdovu. bet 1409 m. kuris paskutines savo gyvenimo dienas praleido Voluinėje. kuriems vadovavo išmintingasai politikas J o n a s G o š ­ tautas. Santykiai su Lenkija renkant Kazimierą. remdamiesi Zigmanto duotais raštais. jis tik prašė. Ten jis ir mirė nunuodytas (1452 m. sudraskė Len­ kų karaliams duotus saKazimieras. ir Lenkų karalius. Kadangi lenkai troško sau tų žemių. žadėjimų dokumentus ir vieną rytą. . karą dėl Drohičino. o priklausytų Vladislovui. Jis taip pat buvo palaidotas Vilniaus katedroje. kilę po Zigmanto mirties. kad jo kaulai būtų palaidoti Vilniuje. prijungti prie didžiosios kunigaikštystės. kuri apdraudė visas jų teises ir visiems laikams laidavo jiems savotišką vidaus tvarkymąsi. išvažiavo iš Vilniaus ir Kazimierą atlydėję lenkų ponai.). Jogailos ir Vytauto laikais jie buvo kelis sykius dovanoti ordinui. Jiems buvo sudaryta ir atskira vyskupystė. tas jo prašymas buvo įvykdytas. kad Lietuva da­ bar nebeturėtų savo at­ skiro didžiojo kuni­ gaikščio. jis tuo metu ruošėsi į Vengriją. Tais pačiais 1452 m. nieko nepra­ nešę Lenkų ponams. jie padarė sukilimą. . Vil­ niaus katedroje ant Kazimiero galvos uždėjo didžiojo kuni­ gaikščio kepurę. vadinamą seniūnu. Lenkų pastan­ gomis išrinktas Vengrų karalium (po imperato­ riaus Albrechto mirties). Mirdamas jis prašė. jie laikėsi visiškai nuoša­ liai. . pa­ bėgo į Maskvą. renkant Kazimierą. kaip atskira provincija. d. ryšys su Lenkija buvo nutrauktas. Nors Lenkija ir Vladislovas su šituo lietuvių žygiu ir ne­ sutiko. Žemaičiai visą laiką Lietuvos valstybėje buvo ypatingoje būklėje. . Lietuvių kvie­ čiamam Kazimierui len­ kai 4eido vykti į Lietu­ vą. Mo­ zūrų kunigaikščiu. jie rei­ kalavo. 2. teturėjo tam tikrų padarinių tik Žemaičiams: konkurentų kovų metu jie išgavo iš Kazimiero privilegiją. Mat. Vis dėlto išėjo kitaip: nepaisyda­ mi Kazimierą atlydėjusių lenkų ponų protestų. nuo v o ankstyvesniųjų pasi1447 m.tarėjai. Mykolas. kurį šis po Zigmanto mirties buvo užėmęs. Lenkiją tuomet valdė vyresnysis Jogailos sūnus Vladislovas. Tačiau netrukus jis bandė suruošti prieš Kazimierą sąmokslą. norėdami atgauti senąsias laisves. buvęs Lietuvos valdovas — Švitrigaila. Kazimierą paskelbus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. tačiau Lietuva be jokio ryšio su Lenkija išgyveno net 7 metus. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais jie priklausė di­ džiajam kunigaikščiui. Mindaugui valstybę kuriant. baigė savo amžių kitas Kazimiero konku­ rentas. jie atsiminė 179 1440-1492 m. bet tik kaip Vladis­ lovo vietininkui. Tai buvo paskutinė Kęstučio giminės atžala. žadėjo būti jam paklusnus. len­ kai išsirinko tą patį Kazimierą ir savo karalium. Žemaičių kunigaikštystės privilegija Nesutikimai. ir 1418 m. t. Bet Vytautas numalšino sukilimą (tuo­ met buvo nužudyta 60 sukilimo vadų). ir apie įvykį jiems pranešė tik Vilniaus bažnyčių varpų gaudesys ir iškilmių triukšmas. 178 (J. Naujoji Vytauto įvesta tvarka Žemaičių valstie­ čiams atrodė sunki. Į Vilnių atvykę lenkų ponai tuo metu dar tebemiegojo. Nebeturėdami ko Lietuvoje beveikti. tačiau tvarkėsi savarankiškai. žuvus. atliko valdovo pakeliamąsias apeigas. kuriam nepavykus. buvo galutinai atvaduoti ir. Lietuvos kunigaikštis. Vladislovui 1444 m. Mirdamas jis įsakė pilių komendantams ati­ duoti Lietuvai visas savo valdytąsias žemes. Tik. O tų 7 metų būvyje Lietuva buvo net pradėjusi su Lenkijos lenininku. kad jam būtų palikti Trakai ir kad būtų nubausti tėvo užmušėjai. nusilenkęs Kazimie­ rui. y. Kazimiero konkurentų likimas. tai dėl jų tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilga byla. Nuo to laiko Žemaičiuo­ se buvo visiškai ramu. Mateikos piešinys).

be to. Bet kai lenkai pagrasino. žuvo mūšyje su turkais (jis žuvo prie Varnos miesto. kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. trokšdama pelno. No­ rėdama pastoti tam kelią. Len­ kų ir Vengrų karalius Vladislovas. Tačiau bajorų valstiečių būklė dėl to nepalengvėjo. bajorija išreikalavo. Ją išsirūpindama. Todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mielai kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. — 141 psl. Nuo to laiko visi bajorų dvaruose gyveną valstiečiai liko visiškoje savo ponų val­ džioje. Juos teko jėga numalšinti. Nors ir daug kartų lenkai bandė sugriauti tą privilegijos nuostatą. Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium ir 1447 m. 3.). kad Žemaitijoje daugiau nebebus kuriama nė vieno didžiojo kunigaikščio dvaro (mat. jog sostą atiduosią Mozūrų kunigaikščiui Boleslovui. giminė. Ši privilegija Žemaičių kraštui buvo pagrindinė. galėjo paremti Mykolo pretenzijas į Lietuvos sostą. lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą. nauji dvarai visada buvo tam tikra našta gyventojams). kad į šitą pri­ vilegiją būtų įrašytas nuostatas. Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m. tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą. savo valdovu pripažino Mykolą. Lenkų ponai tuojau pakvietė į sostą Kazimierą. kuriuo Kazimieras pasižadėjo iš­ laikyti Lietuvą tose pačiose ribose. kuri apdraudė Lietuvos interesus ir praplėtė bajori­ jos teises. bet vis dėlto Kazimieras buvo priverstas duoti jų laisves laiduojančią privi­ legiją. Lie­ tuviai sutiko Kazimierą išleisti į Lenkiją. todėl paprastai vadinamas Var­ niečiu). Tuo būdu privilegija visą laiką saugojo Lietuvos valstybę nuo lenkų kišimosi. 1447 m. draudžiąs didžiajam kunigaikš­ čiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. tapęs Lenkijos ka­ ralium. norėdami apsidrausti nuo lenkų įtakos. Ta privilegija patvirtino visas Vytauto laikais jų tu­ rėtąsias teises ir garantavo. kad reikią dar palaukti. Vytauto laišką imperatoriui. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Len­ kijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės. Ta privilegija. Bajorija. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva Išleisdami Kazimierą į Lenkiją. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją. kaskart vis labiau. o didysis kunigaikštis jį tik tvirtins. vėliau ji daug kartų buvo tvirtinama. Be to. nesiskaitydami su visa Lietuva. Tai reiškė. atėjo žinia.) nuo mokesčių javais. nes. Mat. kad gyvendamas Krokuvoje Kazimieras nepradėtų linkų skirti Lietuvoje urėdais ir dovanoti jiems čia dvarų. ir didieji Lietuvos kunigaikščiai visada ją mini savo titule (pal. spaudė savo valstiečius. jis buvo dingęs. lietuviai į privileįrašė nuostatą. tai lietuviai pagaliau nusileido: Boleslovas buvo Ka­ zimiero konkurento. kokias ji turėjo Vytauto lai180 kais. kad savo krašto seniūną jie patys sau rinksis. tačiau jis išliko iki pat valstybės galo. bajorija nepamiršo nė savęs.savo laisves ir. 181 . lietuviai lljojo. 1444 m. dabar jie. lenkai pareikalavo sau tų žemių. nuo pareigos piauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir pagaliau nuo piniginio mokesčio (sidabrinės). Kazi­ mieras pažadėjo. bet išreikalavo iš jo privilegiją. nes Vladislovas dar galįs atsirasti (mat. vietoj buvusių pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui. jie buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dva­ rų savininkams — bajorams. Taigi privilegija pa­ dėjo pamatą visuotinei baudžiavai: bajorų valstiečiai liko visiš­ koje savo ponų valdžioje. jie nebeturėjo jokių pareigų didžia­ jam kunigaikščiui (valstybei). Be t c >. ir apie jo mirtį tikrų žinių nebuvo). Didysis kunigaikštis pasižadėjo nesiuntinėti į jų dvarus jokių savo teisėjų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų valstybei. privilegija. nuo pilių statymo ir remontavimo. todėl. kad didysis kunigaikštis negalįs duoti Lieluvoje nei urėdų nei žemių jokiam svetimšaliui. dar turėjo labai didelę socialinę reikšmę. privilegija Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium. 4. o vien tik ponams ir niekur ne­ begalėjo išsikelti iš jų žemių. Bet kadangi Lietuva su Lenkija tada turėjo daug ginčų. tai lietu­ viai nenorėjo Kazimiero išleisti ir jo vardu atsakė lenkų po­ nams. kad jo brolis. be to. Kazimiero valdžiai Lietuvoje jau įsigalėjus. Pagaliau jiems buvo leista laisvai medžioti ir žūklauti ten pat. kur ir anksčiau medžiodavo ir žūklaudavo. kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. buvo atleisti ir nuo pastočių. Nuo jos davimo laikų Žemaitija vadinama kunigaikštyste. Mykolo.

O kadangi lietuviai neketino atsisakyti nuo savo teisių. Torno taika 13 metų karas. tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės. tai ginčas dėl tų žemių ėjo ištisus 6 metus. o kartą juos net sumušė. sukilėliai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui. Torne buvo pasirašyta taika. kad jis vienas valdė kraš­ tą.). o didžiausias jo priešas — kardinolas Z. bet dar praleido puikią progą reviduoti Melno taikai. o visi kiti buvo nepatenkinti ordinu dėl to. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. be jo. Nemuną. tačiau jie. o lietuviai tuo atveju grasino. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo jos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas. Kariaudama sunkų karą su ordi­ nu. Pagaliau ordinas buvo nu­ galėtas. kurs Lenkijai buvo nelengvas. Buvo sušaukta nemaža bendrų seimų. ir reikalavo. bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai. 1466 m. Gal tik Lietuvos neprisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. gyvendamas nuošaliai. Kartais lietuviams Lenkijoje būdavo pavojinga net pasi­ rodyti. kuris vadovavo visai prieš Kazimierą ir Lietuvą nukreiptai ak­ cijai. o gal net būtų atgavusi anapus Nemuno esančias lietuviškąsias žemes. kad Kazimieras paskirtų Lietuvai valdyti atskirą didįjį kunigaikštį. Per 4 savaites į sukilėlių pusę perėjo 56 miestai ir pilys. jog susidėsią su Maskva ir totoriais. Švitrigaila mirdamas (1452 m. Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs. grasino jį pašalinti. Tai buvo lietuvių klaida: jie ne tik neatgavo Podolės. Mat. Tačiau Lietuvos po­ litikos vadai. Todėl 1454 m. o Podolė buvo valdoma Lenkų. Smarkiai apkarpytas.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai. kai Kazimieras pats atvyko nuo pat sienos jų palydėti (1451 m. Kazimieras negalėjo to padaryti. o kai kurie net galvojo pašalinti nuo savo sosto Ka­ zimierą. 5. todėl lenkai ruošėsi jį už tai pašalinti ir pradėti su Lietuva karą. gautus iš lenkų. nes tęsėsi net 13 metų. nepatenkintos Kazimieru. ordinas savo sostinę per­ kėlė į Karaliaučių. ir abi pusės. Labiausiai jis iškilo. Lietuva. bet žemių jiems prisiekė grąžinti tik tas. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną. kad vieni neatsilaikys. be abejo. einant ginčams su lenkais dėl Voluinės ir Podolės. nepanorėjo su jais dėtis. Tačiau jis nesuge­ bėjo paimti į savo įtaką Kazimiero. Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — (Elbingą. Susidė­ jusi su Lenkais. 1413 m. Tame pat seime dalis Lietuvos ponų. Lietuva 13 m. Tai buvo tas pats Olesnickis. t. kad jis buvo suėmęs į savo rankas visą prekybą. Lenkija atgavo savo Pamarį. Kazimiero būklė pamažu Lenkijoje ėmė stiprėti. pagaliau ir turtingų miestiečių. buvo dar ir kitų socialinių pajėgų. kuris daugiausia priešinosi Vy­ tauto karūnavimui ir kuris vadovavo Lenkijos politikai jau nuo Jo­ gailos valdymo pabaigos. nieko neišsprendę. Lenkai visą laiką reikalavo. kurios n e ­ t e i s i n g a i esančios kitų užgrobtos. Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. y. Miestiečiams ordinas labiausiai nepatiko tuo. Todėl Kazimiero valdymo pradžia Lenkijoje buvo itin sunki: lenkai reikalavo patvirtinti jų privilegijas ir pripažinti ginčijamąsias žemes Lenkijai. Kad dėl to nekilo karo tarp Lietuvos Len­ kijos. kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. kad jiems būtų atiduota visa Padolė ir Voluinė. nes tada galėjo visiškai netekti Lietuvos. būtent vyskupų.. pasaulinių riterių — bajorų. Olesnickis taip pat valdė Lenkiją. tai buvo Kazimiero nuopelnas: jis savo šaltu elgesiu ir atsargumu jo išvengė. buvo priverstas Petrakavos seime patvirtinti lenkų pri­ vilegijas. būtų pasiekusi bent Vytauto svajotąją sieną. ir prasidėjo miestiečių ir bajorijos sukilimas. Kazimieras šitam ginče palaikė lietuvius. būdamas regentų va­ das karaliaujant mažajam Vladislovui. ir į vieną seimą (Parčavoj) jie sutiko nuvažiuoti tik tada. Lenkija kvietė prisidėti prie jo ir Lietuvą. pasibaigdavo gana triukšmingai. Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos. Priešingai. grą­ žino jiems herbus. Tuo būdu prasidėjo karas. ordinas 183 . likęs Lenkijos vasalu. Vladislovui esant Vengrijoj ir 182 po jo mirties.). Šitokioj dėtoj karalius 1453 m. Olesnickis. Lietuviai irgi atsi­ kirsdavo aštriais žodžiais ir demonstratyviai išvažiuodavo na­ mo. ordino valsty­ bėje. bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Vo­ luinę. valdžiusių daugybę žemių. Savo seimuose lenkai išplūsdavo atvykstančius Lie­ tuvos delegatus. tačiau lietu­ viai nenusileido. jie galvojo atsiimti iš jų visą Podolę. karo metu. Olesnickis mirė 1455 m. pasipiktinusių lenkais. pasku­ tinius 10 m. Žino­ dami. pagaliau visiškai nustojo įtakos. Nors ir merdėdamas.

Tuo būdu žuvo galingoji D. teko pripažinti Maskvą esant visiškai lygią su Lietuva. vis Niinkiau buvo kovoti su Maskva. Bet visiškai kitaip virto.). bet Lenki­ jos reikalais užsiėmęs Kazimieras į tą jo šauksmą neatsiliepė. Kai Lietuva X I I I amž. Chanų padedami. Tverės ir Maskvos kunigaikščiai. Tikroji Mask­ vos galybė betgi prasidėjo nuo Jono III-jo (1462—1505 m. nes Maskvoje sėdįs imperijos įpėdinis. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. Tuo būdu Maskva atsipalaidavo nuo totorių (1480 m. ' Pirmieji Maskvos laimėjimai lietė tik Lietuvos įtaką.). Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais Maskvos iškilimas. ir J o ­ nas I I I pasijuto esąs teisėtas savo žmonos tėvų sosto įpėdinis. jis pats nebegalėjo rūpintis tolimųjų rytų reikalais. o Lie­ tuvos įtakoje — Tverė. Beje. Tuob u d u į Maskvą dar labiau sužiuro visų rusų akys. bet pradėjo pulti net ir Lietuvą. kuri skelbė. Naugardą Jonas I I I po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m. Ketvirtasis jo įpėdinis.) smarkiai sumušė Dono paupy (todėl jis ir vadinamas Doniečiu). kuris ne tik kad suėmė į savo valdžią visas aplinkines kuni­ gaikštystes. Tuomet Maskvoje ir susidarė teorija. Pirmieji Lietuvos susidūrimai BU Maskva Kazimiero laikais prasidėjo tada. o vėliau—susirūpinimas gauti Čekų ir Vengrų sostus savo sūnums. Kipčako. . Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasi­ duoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. antrasis — 1479 m. Šitas Mask­ vos iškilimas prasidėjo nuo kunigaikščio Jono Kalitos laikų (1328—1340 m. o to­ limesnieji — jau ir žemes. Tačiau nuo X I V amž. Tuo metu totorių Auksinė Orda suskilo. Pirmieji Lietuvos žygiai buvo gana sėkmingi: ji už­ kariavo net keletą pasienio sričių. Nuo to laiko Maskva nuolat kyla. Tad Maskva galėjo laisvai veikti.. Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis: Maskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D.) prijungė prie Maskvos. tuo tarpu Lietuvos didikai daugiausia dėmesio kreipė į konfliktą su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės. Chanas tą titulą atiduodavo tam. ir vienintelis galingas jos konkurentas liko Lietuva. 185. Taigi 1 4 4 9 m. Kazimierą tuo laiku nuo Maskvos reikalų atitraukė 13-kametis Lenkų karas su vokiečių ordinu.betgi dar išgyveno daugiau. Psko­ vas jai buvo palankus. O tuomet buvo pasitaikiusi kaip tik gera proga nu­ galėti Maskvai. išdrįso net stoti į kovą su totoriais. Naugardo respublika. Jis perėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį ir nu­ sistatė suimti į savo valdžią visas rusiškąsias žemes. Lietuvos kovos su Maskva. Bizantijos imperija jau buvo žlugusi. kuriuos (1380 m. visos jų kunigaikštystės priklausė totorių. Nuo jo laikų pra­ sidėjo Lietuvos nepasisekimai ir traukimasis atgal nuo Maskvos. pradėjo rinkti rusų žemes.šaukėsi Lietuvos paramos. ir Lietuvai. Naugardas prašė Lietuvą paramos. arba vadinamosios Auksinės. jo valstybė išaugo j pavojingą kaimyną ir to­ liau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius. kai Maskva pri­ gaudė Kazimiero konkurentą Mykolą ir kitus Kazimiero prie­ šininkus. 6. kurioje pravoslavams nebuvo jokio moralinio autoriteto. pradžios didžiojo kunigaikščio titulas išlaikomas jau tik vienų Maskvos kunigaikš­ čių. kai Kazimieras išvyko į Lenkiją. žadėdami pripažinti Kazimiero vy­ riausiąją valdžią. Atitekusi Branden­ burgo hercogams. Ordos chanai (iš Sarajaus) rinkdavo iš jų mokesčius ir skirdavo jiems kunigaikščius. Jonas I I I buvo vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Zofiją. Pačioje Lietuvoje tuo metu ėjo ponų rungtynės dėl valdžios ir buvo daromi įvairūs sąmokslai prieš Kazimierą.). Dimitrijas. s u t a r t i s b u v o pirmasis didelis Maskvos laimėjimas Lietu­ v o s n e n a u d i . koks anksčiau buvo 184 Konstantinopolis. po pirmojo žygio D. — vadinasi. Tačiau neparemti jie pralaimėjo. Maža to. ir Kazi­ mierui teko padaryti su Maskva amžinąją taiką (1449 m. Naugardu. o D. Dėl šio kunigaikščio titulo varžėsi Vladimiro. kaip 50 metų. Jonas I I I su naujuoju chanu padarė sąjungą ir su­ naikino Auksinę Ordą. Ten būdamas.). kurių vienas buvo laikomas didžiuoju. ir Krime atsi­ rado kitas — Perekopo chanatas (Perekopu vadinosi jų sosti­ nės pilis). jog Maskva turinti būti toks pat pravoslaviškojo pasaulio centras. kuris geriau jam įsiteikdavo ir daugiau sumokėdavo pinigų. jie suėmė į savo rankas visas Lietuvos kunigaikščiams nepatekusias rusų kunigaikštystes. o Lietuva pralaimi. nes jos kunigaikščio Vosyliaus sukilę priešai .

Vytauto pavyzdžiu. Bet vis dėlto labai mažai buvo rūpintasi savo kultūros kėlimu. Patsai Jonas I I I Kazimiero laikais karo su Lietuva nepradėjo. Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje. — juo labiau. Lietuviai. totoriai dažnai nusiaub­ davo Kijevo apylinkes.) jis Kijevo nebeatidavė jo broliui Mykolui. visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. Pir­ miausia tokia privilegija buvo duota Žemaičiams (žiūr. kuriam vadovavo kunigaikščiai — buvusiojo kandidato į Lietuvos valdovus. maža to. sūnų). Tuo būdu Lietuvos galybė rytuose pašlijo. Tiesa. ir Kazimieras buvo priverstas Kijevą palikti ne tik jam. mirus Kijevo kunigaikščiui Simanui (f 1471 m. Kazimieras bandė užtarti pabėgusį Tverės kunigaikštį. ta­ čiau. Tačiau Kazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po My­ kolo mirties (1452 m. Bet sąmokslas buvo su­ noktas. nebeduodavo kunigaikštystės įpėdiniams. Simano. Kazimieras.). tačiau Jonas I I I vienų žodžių neklausė. 1481 m. ta­ čiau Smolenskui teko duoti privilegiją. ir jo vadai buvo nubausti mirtimi. jis jautėsi gana stiprus. o vėliau — Smolenskui. Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos.). Todėl nepasi­ tenkinimas juo Lietuvoje nuolat augo. kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu Algirdo palikuonį. Sudaręs sąjungą su Krimo chanu. kuriam nors jų mirus. Mat. kai tik Kazimieras išsikėlė į Lenkiją. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazi­ mieras išbuvo net 52 m. Maskvos pasieny esančios Lietuvai pa­ klusnios. Vytauto laikais sriti­ nių kunigaikštysčių buvo likę nebedaug. Pinske. 179 psl. kad Lietuvos kunigaikščiu būtų tekę skirti Mykolą. tei­ kė Kazimierui sąlygą arba jį skirti arba pačiam persikelti gy­ venti į Lietuvą. Kazimieras. Nors jis ir buvo jėga pašalintas. siūlydami Simaną (1461 m. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais Kultūrinė būklė. kaip kad darė Vytautas. Taip an­ tai. — būtent Ugros ir Okos paupių. Net tie patys ponai. o buvęs Kazimiero globėjas Jonas Goštautas (f 1488) pasidarė opozicijos vadu jau bylos su lenkais metu. bet. skir­ damas atskirą Lietuvos valdovą. Todėl totoriai ne kartą nusiaubė Kijevo apylinkes. būtų rizikavęs visiškai netekti Lietuvos. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai.). Jis norėjo valdyti Lietuvą iš Lenkijos. Slucke. prieš Kazimierą susidarė sąmokslas. Nuo jo laikų visą kraštą valdė patsai didysis kunigaikštis per savo vietininkus. pasidarė jo priešais. Todėl 1481 m. Kazimieras stengėsi visą kraštą suimti į savo valdžią. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais Atskiro Lietuvos kunigaikščio klausimas buvo iškilęs tuo­ jau. Vilniuje 187 . Bet Kazimiero valdžia iš pradžių buvo silpna. augant jo galybei. Sritinių kunigaikštysčių naikinimas. ir jis buvo pri­ verstas kai kurioms sritims duoti daugiau savarankiškumo. Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis. 8. Jo laikais Lietuvoje atsirado daugiau pradžios mokyklų. vienas Alšėniškis ir Bielskis. bet nenorėjo kištis į Lie­ tuvai rūpimą Maskvos šeimininkavimą Rusijoje. kurie jį dar mažą buvo iškėlę Lietuvos kunigaikščiu. keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Bet einant karštoms lietuvių lenkų kovoms dėl Voluinės ir Podolės.Netrukus buvo visiškai panaikinta ir Maskvai nepaklusni Tve­ rės kunigaikštystė. Jis nešalino kunigaikščių jėga. jis ragino chaną pulti Lietuvą. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios. Prie viso krašto ne­ pasitenkinimo Kazimieru dar prisidėjo ir kunigaikščių pasiprie­ šinimas. garantuojančią jam dalį savarankiškumo. tačiau Kazimieras nei šiaip nei taip nepadarė. Taip pat jis darė ir su kitomis mažesnėmis kunigaikštystėmis. sąmokslas prieš Kazimierą. Blogiau Kazimierui išėjo su Kijevu. bet ir jo sūnui Simanui. — kunigaikštystės jau ėmė svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos. Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas. arba Aleksandro. 7. o paskyrė čia savo vietininką. Ten įsi­ galėjo Vytauto pašalinto Vladimiro Algirdaičio sūnus Aleksan­ dras (Olelka). Smolenske buvo įsigalėjęs Lengvenio Algirdaičio sūnus Jurgis. tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė. bandžiusį net sąmokslu užgrobti sostą. todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. ėmė naikinti likusias sritines kunigaikštystes. brolis Mykolas Olel186 kaitis. nes ir be to turėjo pakankamai darbo.

bet dar pablogėjo (ypač bajorijos dva­ ruose). Kazimiero vaikų auklėtojas istorikas J. kailiais. Savo valstybėje stengėsi viską suimti į savo rankas. juos kantriai iš­ klausęs. Palenkėj. Voluinėj ir Podo­ lės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). Dlugošas ir karalaičiai. galima sakyti. Tačiau valstiečių būklė ne tik nepagerėjo. galvijais ir t. jis nepasižymėjo griežtumu. Gyventojų krašte tebebuvo dar nedaug. 165 psl. nors savo valstybinius reikalus jie dar gana atkakliai tebegynė. su lenkais artėjo ir Lietuvos bajorija. O rytinės Lietuvos žemės. tačiau Lietuvos dvasininkai nesulietuvėjo.): iš savo vietų nebegalį išsikelti valstie­ čiai buvo apkraunami vis didesniais mokesčiais ir darbais. bet užtat iškilo nepalan189 188 . Kazimierui gyvenant Krokuvoje ir su Lenkų dvaru dažnai atvykstant į Lietuvą. nes joje buvo daugybė didžiojo kunigaikščio dvarų (domenų). Po 1447 m.000.000 kariuomenės. Be to. taip pat buvo pastatyta ne­ maža net iki mūsų laikų išlikusių bažnyčių. Kazimieras buvo santūrus ir kieto būdo žmogus. Savų kunigų dar nepakako — vis dar daug jų tekdavo kviestis iš Lenkijos. daugelis didikų labai praturtėjo. o pelną iš savo dvarų gaudavo daugiausia natūra: grūdais. Ekonominė būklė ramiaisiais Kazimiero laikais Lietuvoje pagerėjo. Lietuvoj jam pasisekė su­ griauti atsigavusių kunigaikščių galią. negu Lenkijoje. Tad gyventojų Lietuvoje turėjo būti bent 3 ar 4 kartus rečiau. dau­ gelis Lietuvos didikų vedė žmonas lenkes. t.buvo įsteigta net vidurinė mokykla. dau­ gelis vyko į vakarų Europos universitetus. Valdyti Kazimierui buvo nelengva. Tuo būdu mūsų bajorijos ryšiai su lenkų ponais darėsi vis glaudesni. privilegijos palengva prasidėjo tikroji bau­ džiava (žiūr. Taigi nors ir blogi buvo politiniai santy­ kiai su Lenkija. Kaip Vy­ tauto (žiūr. taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoj Lietuvoj. Čia jam daugiausia teko turėti reikalų su Vengrais ir Čekais. Neturėjo jokių didingų politinių planų.). bet. Kazimiero laikais Lietuva pajėgdavo pastatyti 40. I iesa. čia ypač daug mokėsi būsimųjų kunigų. Kazimiero asmuo ir jo šeima Asmuo. į kurių sostus jam pasisekė pasodinti sūnų Vladislovą. kaip ir iš Lenkijos kara­ lystės žemių. medum. bet aukštesniosios mokyklos nebuvo. Pinigines pajamas jis gaudavo iš muitų ir teismo mokesčių. ( F . Cynko paveikslas). Lenkijoje iš seimų jam daž­ nai tekdavo išgirsti gana griežtų žodžių. 9. o tris sykius už ją mažesnė Lenkija — net 60. 180 psl. išskyrus didesniųjų miestų apy­ linkes. Tuo būdu lietuviai turėjo vykti mokytis svetur. Tačiau pajamų iš Lie­ tuvos Kazimieras gaudavo ne mažiau. buvo beveik negyvenamos. jis vis tiek darydavo saviškai. bet savo tikslų sieke kant­ ini ir patvariai. jis. krašte buvo statoma daug stiprių mūro pilių ir rūmų. o užsienio politikoj ypač stengėsi savo sūnus aprūpinti sostais. Piniginių mo­ kesčių už žemę tada dar labai mažai temokėdavo. tebuvo tik geras ūkininkas ir rūpestingas šeimos tėvas. bet vis dėlto dau­ giausia mokėsi Krokuvoje.

jam esant Lenkijoje. Iš pradžių jis dalyvavo politikos gyvenime ir. kur turėjo būti palaidotas jo kūnas. o sūnus Alek­ sandras — didysis Lietuvos kunigaikštis. teturėdamas vos 13 metų. Viena iš 11 f ištekėjo už Hohencolerno. buvo kilęs net sąmokslas jį pašalinti nuo Lietuvos sosto. ryšys su Lenkija buvo visiškai nutrauktas.kus didikai. Kazimieras mirė 65 m. Šeima. 1471 m. taip pat Kazimieras. 190 . esą. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo' laikai 1. o 1602 m. kur išbuvo iki pat mirties. bet. Jonui Albrechtui mirus. buvo tėvo įpėdinis — Lenkų karalius. Kazimieras gimė 1458 m. Lietuva nebuvo patenkinta bendru valdovu iki pat Kazi­ miero mirties. atvyko į Vilnių. Todėl per paskutinius trejus savo gyvenimo me­ tus (1490—1492 m. Kazimieras buvo paskelbtas palaimin­ tuoju. tačiau koplyčią baigė statyti tik jo brolis Zigmantas. Žmonės rytą pastebi šv. Tik per paskutinius trejus jo gyvenimo me­ tus jam Lietuvoje atstovavo sūnus Aleksandras. — šventuoju. Buvo labai maldingas ir didelis asketas. Paaugęs jis visiškai pasitraukė nuo užsienio politikos. Jonui Al­ brechtui ir Aleksandrui testamentu padalinęs Lietuvą ir Lenkiją.) Kazimieras savo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą. bet žygis pasibaigė nelaimingai. II. Kazimieras prie bažnyčios durų. abi valstybes val­ džiusio. amžiaus. palikęs gausingą šeimą Is viso jis turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Šv. Bet iš tikro to testamento niekas iš istorikų niekur nėra matęs. jos sūnus buvo paskutinysis kryžiuočių magistras ir pirmasis pasaulinis Prūsų kunigaikštis. Aleksandro (1492—1506 m. Jonas Albrechtas. Po jo mirties tėvas pradėjo statyti prie katedros koplyčią. Aleksandras buvo išrinktas ir Lenkų karalium. pripažintas šventuoju. jis buvo atnaujintas tik Kazimierui tapus ir Lenkų karalium. jis tik rėmė katalikų Bažnyčią. Sūnus Fridrikas buvo Krokuvos vyskupas. Kazimierą besimeldžiantį dar prie uždarų bažnyčios durų. kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras valdovas. Išrenkant jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. kitas jo sūnus. 1521 m. Šis neturėjo jokio juridinio titulo. Bet ir po to lietuviai nuo­ lat reikalavo. Atsidavęs maldoms. 1479 m. Pagaliau dar vienas Kazimiero sūnus.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazimiero laikais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo la­ bai įtempti. kaip 191 Šv. o kai Kazimieras su tuo nenorėjo sutikti. Didysis kunigaikštis Kazimieras mirė Gardine. o Zigmantas buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinio. ir Kazimieras grįžo tuščiomis. tėvas jį buvo išsiuntęs į Vengriją sosto užimti. Todėl Kazimieras Lietuvoje nebuvo populiarus. Gediminaičio Zigmanto Augusto tėvas. Kazimiero sūnus Vladislovas buvo Čekų ir Vengrų karalius. Jis buvo kelis kartus vedęs bet visų jo vaikų motina buvo austrė Elžbieta Habsburgaitė Visos jo dukterys buvo ištekėjusios už Vokietijos kunigaikščių. Besirūpinda­ mas savo dinastiniais reikalais. buvo net kandidatas į Vengri­ jos sostą. (Vičulkovskio paveikslas). kurie. tvarkė visus Lietuvos valstybės reikalus. Mirė 1484 m. jis dažnai apleisdavo Lietuvos reikalus. Gniezno arkivyskupas ir primas.

Priešingai. O kai mirė Jonas Albrechtas ir Lenkai savo kara­ lium išsirinko Aleksandrą. nes vėl norėjo bend­ ro valdovo. vėliau kiekvienu momenlu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų. ėmė ieškoti Lenkų para­ mos. todėl pasipiršo jo dukteM. Jogaila ir jo sūnus Vla­ dislovas. nors iš tikrųjų jis Lietuvoje neturėjo jokios valdžios. I . Bet Jonas I I I sutiko leisti dukterį tik padarius taiką. Aleksandras. kaip ji turi laikytis Vilniuje. Aleksandras su­ manė tą pavojingą prie­ še nulenkti giminyste. Todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas. kad Kazimieras mirdamas palikęs testa­ mentą. Dėl tos priežasties Aleksandro antspaudas. Lenkams jie pranešė. Lietuvos kunigaikštis. u n kurios sritys iš tik­ iu U. iki pat vals­ tybės pabaigos. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais 1494 m. Lenkai šiuo lietuvių žings­ niu buvo labai nepaten­ kinti. o nuo 1501 m. Jonas Albrech­ tas titulavosi ir didžiuo­ ju Lietuvos kunigaikščiu. kad abi vals­ tybės pasilaiko sau tai.i buvo valdžiusios tai­ kos sudarymo metu. Krimo chanu Mengli-Girėju. Pirmiausia jos irvas pareikalavo. Tačiau nebu­ vo kitos išeities. 13 193 .n Alenai. buvo valdomos vieno valdovo. kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su M. Tuo būdu Lie­ tuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos. Kunigaikštienė Eleii.valdovo sūnus. buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė. kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. 192 2. Kazimierui viešpataujant. Karai iš tikro greit ir prasidėjo.kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t. Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus su­ sivienijimo dokumentus. palienio kunigaikščiai bu­ vo beveik nepriklauso­ mi. bot pasirodė.i priklauso: mat. d. ir Lenkų karalius. jie įvykdę velionies valią ir turį viltį. pagaliau buvo padaryta taika. Lie­ tuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikš­ čiu išrinko Aleksandrą. taika. tai abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje.įsiustas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dva­ sininkų. jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir da­ vė progos Jonui I I I rasti naujų priekabių. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lie­ tuva. su ja į Vilnių buvo p.t.iskva.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas I I I ir toliau palaikė ryšius su Lietuvos priešu. Esą. Kazimierui 1492 m. Tad A l e k ­ sandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas. bu­ vo sutarta. kad ją įvykdysią ir lenkai. Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos.i tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka. ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. Ta> I I u pasiliko neaišku. kuriuo Lietuvai valdovu paskyręs Alek­ sandrą. kaip kad seniau titulavosi 1492—1506 m. pradėjusi sunkų karą su Maskva. Maskvos kuni­ gaikštis Jonas I I I vengė karo su Lietuva. I Ii luvos I s t o r i j a . Nuo to meto jos jau visą laiką. bet u karų. Tuo būdu iš padai\ tosios (1494 m. ir savo karalium jie išrinko lie­ tuvių siūlomąjį Joną Al­ brechtą. mirus Gardine. bet po Kazimiero mir­ ties jis užėmė nemaža Lietuvai paklusnių pakraščio kunigaikš­ ty M ių. k. Po ilgų derybų 1494 m. o Lenkijai — jo vyresnįjį brolį Joną Al­ brechtą. ją v a l d ę s a t s k i r a i nuo L e n k i j o s . kad ji liktų pravoslavė.

1503 m. Jo pasiun­ tiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą" ir nuo­ lat šnipinėjo.t. Starodubas ir Okos paupiai. ir pats vadas pateko j nelaisvę. tačiau gausinga jo kariuo­ menė. Karas su Maskva. visos sąjungininkų pastangos nuėjo niekais. Buvo aišku. su­ sirūpinusi karu su Turkais. nors buvo paskelbtas tik 1500 m. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką). negalėjo spirtis prieš Maskvą. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dniep­ rą. kuriuos Jonas I I I visada pa­ laikė ir kurstė prieš Lietuvą. Glinskis. Alek­ sandras iš tikro gavo karūną. Maskvai buvo paliktas Černigovas. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį. 195 Ostrogo pilies griuvėsiai. kad jam tektų Lenkų karūna. Alek­ sandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą. tarsi gindamas pravoslavus. 194 . Jonas I I I nuolat kišdavosi į Lietu­ vos vidaus reikalus. negaudamas iš Aleksandro paramos. Naugardas Sieverskas. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą. negaudama iš Aleksandro paramos. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas. Aleksandras kaip tik tada mirė. Bet ir padarius taiką. nuolat puolama. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis. buvo sumušta ties V e d r o š a. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską. kad šis nestatąs Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės. net jeigu ji ir pati pano­ rėtų. jis net pradėjo karą su Lietuva. ta­ čiau. bet pagaliau ties K l e c k u juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas. kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livo­ nijos ordino magistras Valteris P l e t e n b e r g a s ir Užvolgio totorių chanas Šach-Achmetas. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė. Aleksandro broliai. Kunigaikščių Ostrogiškių tėviškė. kad Elenai negalima priimti katalikybės. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. prisidengdamas pra­ voslavų gynimu. Nebuvo taikos nė su totoriais. nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Iš čia didžioji SachAchmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui. užėmė Oršą ir apdegino Vitebską.. 1499 m. o patsai Bach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. dėl Aleksandro nerangumo. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų že­ mių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiun­ tinius ir pirklius. Jį Lietuva pralaimėjo. tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. pritrūkusi maisto ir Maskvos sąjungininkų. Podolės. Voluinės ir Galicijos žemes). Tačiau amžinosios taikos jam nepasisekė padaryti. Krimo totorių. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m. Už tai jis buvo suimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. nutarė pulti Lietuvą. buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Prie jos turėjo pri­ sidėti ir Aleksandras. Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi. Per karą su Maskva mirė Lenkų kara­ lius Jonas Albrechtas. Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. ėmė nykti. nes tikėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. vedama kunigaikščio Konstanti­ no Ostrogiškio.. kad spau­ džias pravoslavus ir t. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpa­ tavimo" metu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo. Kaip ir prieš karą. Jonas I I I . Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę. ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. Pagaliau 1499 m. matydamas. Lenkų ka­ ralius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislo­ vas. Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą. Užvolgio chanas Šach-Achmetas. Tuo būdu. Alek­ sandras pradėjo derybas dėl taikos. paliaubos. negalės duoti Lietuvai pagalbos. kad Lenkija.ir kurstė jį pulti Lietuvą. padarė sąjungą kariauti su Turkais. santykiai su Maskva nė kiek ne­ pagerėjo.

atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Alek­ sandras. juo turėjo įvykti tikroji valstybių unija. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva turėjo vieni kariauti. Todėl. Į Lenkų elekcinį seimą Petrakavoj. Taip truko daugiau. norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Len­ kija. Naujasis 1499 m.. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga. be valdovo asmens..) ir apie tą susitarimą nė nekalbėjo.Totoriai. Lietuvai tuo pačiu metu irgi rūpėjo gauti Lenkijos para­ mos prieš Maskvą. Lenkų reikalaujami. Lietuvių Lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. kad susitarimą patvirtins visos Lie­ tuvos seimas. susitarimo likimas. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga vėl sujungti abi valstybes vieno valdovo ran­ koje. k u r i t u r ė ­ tų bendrą seimą. išsirinko savo valdovu Aleksandrą. Taigi pietinėms Lietuvos ir Lenkijos sritims pavojingiausias kaimynas buvo totoriai. kad nelaimingai pasibai­ gęs karas su Maskva įrodė. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais 1499 m. . Vytautas pirmasis mokėjo naudotis totorių savitarpio nesantaika ir pasinaudoti jais savo tikslams. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikš­ mės. buvo numa­ tyta užimti Dunojaus ir Dniestro žiočių sritis (Kiliją. Mat. Tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. su­ sitarimu. buvo sudarytas naujas ak­ tas. jie sutiko pasirašyti naują aktą. nes jie visi jautėsi turį teisių Lietuvai. Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai. Kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike. vienas karalius. Tad. o be to. Naują susitarimą patvirtino trys doku­ mentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių de­ legatai susikeitė dokumentais. lietuviai. visa Lietu­ va pasirodė jam priešinga. normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius." Bet kaip tu­ rėjo būti atliekami tie bendrieji seimai ir bendroji elekcija. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums. apsiėmė jam daugiau mokėti už sąjungą. Po to prasidėjo baisūs Krimo totorių puolimai. Bet seimas jo nepatvirtino. Tuomet totoriai ėmė dar smarkiau pulti ir plėšti pietines Lietuvos ir Lenkų valdomąsias sritis. Jonas Albrechtas buvo suruošęs žygį j Moldaviją. o kiek vėliau Melnike tą susita­ rimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras. Šiuo susita­ rimu buvo norima įkurti viena jungtinė valstybė. užsi­ gavęs. bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą. Todėl 1499 m. Mat. 1501 m. o be to. lenkai. 3. Naudojosi jais ir Kazi­ mieras. ir Lietuvos Lenkijos santykiai liko nesunormuoti. viena visuomenė. bet dar ir patys tuo rūpinosi. Krimo ordos chanas Hadži-Girėjas buvo ištikimas Lietuvos sąjungininkas. Aleksandras ir jo broliai. tai turėjo būti vėliau nustatyta. dar buvo sutarta. Jo­ nas III buvo taip pat Achmeto priešas. Aleksandro išrinkimas Lenkų karalium ir 1501 m. remdamiesi 1499 m. abi valstybes rišo tik jų bro­ liški santykiai. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandida­ tūrą. buvo suda196 ryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo. kad nė viena valstybė be antrosios vals­ tybės žinios negali rinktis sau valdovo. viena brolija (fraternitas) ir bendri seimai. jog iš Lenkų vis tiek negalima gauti 197 . kuris paskirtu laiku ir paskirtoje vietoje bus visų į elekciją atvykusiųjų bendrai renkamas. nieko nesakę lenkams. jis susirinko labai vėlai (vos 1505 m. bendrą apsaugą ir bendrus pinigus. ėmęs valdyti Mengli-Girėjas. o tam vienam kūnui — viena galva. Podolės ir Galicijos sritis. jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. Tiktai kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais. perėjo į Jono III pusę. aktas. — juo labiau. Kazimierui mirus. lietuviai tam ne tik nesipriešino. Bet nuo 1466 m. Jam valdant Lietuvą. pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitari­ mu. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių. o jo broliui Jonui Albrechtui Lenkiją. tuo tarpu nebuvo pasakyta. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo. kuriuo norėta Lietuvos Lenkijos santykius kitaip su­ tvarkyti. tačiau jis nepavyko: beveik visa Lenkų kariuomenė žuvo Bukovinos miškuose. kaip šimtmetį. 1495 m. ypač jie puolė Kijevo. tai jis paprastai yra vadinamas M e l n i k o a k t u . Belgradą) ir išardyti plėšikų lizdą — Krimo ordą. norėdami gauti Lietuvos pa­ ramos. kad Kazimieras užmezgė ryšius su didžiausiu jo priešu — Užvolgio ordos chanu Achmetu. nes 1501 m. Akte yra sakoma: „ . aktas. Vadinasi. buvo sutarę bendrai kariauti su turkais. Lenkų ir Čekų bei Vengrų karaliai (Jonas Albrechtas ir Vladislovas). Kad būtų viena tauta. . Len­ kai nutarė savo karalium išrinkti Aleksandrą.

). tuo atžvilgiu jis jau buvo tarybos suvaržytas. Be to. Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų galybei. Vis dėlto šia privilegija ta­ ryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai nega­ lėjo varžyti didžiojo kunigaikščio. jam tebesant mažam. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam v i s i š k a i l a i s v a i k a l ­ b ė t i . arba p o n ų t a r y b a atsirado ir Lietuvoje. s i ų s ­ d a m a s į u ž s i e n i u s p a s i u n t i n i u s . o kartais sušaukdavo ir platesnių pasitarimų. savo iš­ vaizda ji betgi jau artėjo prie Lenkijos: Lenkijoje ponija buvo įsigalėjusi dar prieš Jogailos laikus. Kazimiero viešpatavimo metu taryba taip sutvirtėjo. Lenkijoje prie karaliaus buvo ponų taryba. tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. patys už jį valdė. nepasita­ ręs su taryba. B e to. kai po 50 m. Bet palengva nusistojo į pasitarimus kviečiamų žmonių rūšis: buvo šaukiami v y s k u p a i . Ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai Tarybos atsiradimas. kurioje jis pirmiausia pasižadėjo tartis su taryba. tiek valstybės reikalams. Didysis kunigaikštis su didesniaisiais ponais tarėsi tik tam. jog. — Lietuvoje ji įsigalėjo ypač povytautiniais laikais. Bajorijos reikšmė pradėjo kilti Vytauto laikais (žiūr. Bet ypa­ tingai bajorija iškilo prie Kazimiero. O nebetrukus atėjo ir tie lai­ kai. valdžia pasiliko ponų rankose. 1447 m. Tuo būdu šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva ir Lenkija. tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas. Kazimiero ir Aleksandro laikais nutrūko senasis Lietuvos ryšys su Lenkija.) privilegijomis buvo apdrausta jų asmens ir tur­ to laisvė (žiūr. Ankstyvesnėmis (1387. dar išlikę k u n i ­ g a i k š č i a i ir a u k š t e s n i ą s i a s pareigas valsty­ b ė j e e i n ą d i d i k a i . Nors lietuviai jau nuo Švitrigailos laikų rinkosi sau kunigaikščius. Į pasitarimą jis kviesdavo tuos. pareikalavo. kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. kad jis nustatytų jos kompe­ tencijos ribas. 112. Čekų karalius Vladislovas. lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu. o ypač Zigmanto laikais jų reikšmė dar labiau padidėjo. nebedalinti niekam valstybinių vietų. n e b e ­ d a r y t i j o k i ų i š l a i d ų . Bet su tarybos nuomo­ ne sutikęs. 1434. privilegi­ joje. 133 psl. o tuo susitarimu buvo norima jvesti elekciją. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Švitrigailos. kad bent Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai. Ligi tol valstybės dvarai buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe. Aleksandras tatai padarė savo 1492 m. nes tik nuo jų paramos priklausydavo. savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. liko atskiros valstybės. Kartais tardavosi tik su tais. 198 Tarybos valdžios ribos ilgai buvo nenustatytos ir neaiš­ kios. didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų. vadinama senatu. išrinkusi Aleksandrą. kuriuos norėjo. tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičių šeimai. Todėl tuo laiku at­ sirado nuolatinė grupė aukštesniųjų valstybės urėdų. Iš pradžių ji nebuvo laikoma net pastovia institucija (įstaiga). 1413. kurie spręsdavo visus valstybės reikalus. tik neaiškios pasiliko jos valdžios (kompetencijos) ribos. kada didysis kunigaikštis jau būtinai turėjo skaitytis su ta­ rybos nuomone.). todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti. jis jau nebegalėjo savo sutikimo atšaukti. Tuo būdu tarybos sudėtis pasidarė pastovi. tačiau Jogailos palikuonys manė. išklausęs tarybos nuomonės. kaip ir anksčiau. jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti. Tai ir buvo vadinamoji didžiojo kunigaikščio taryba. Nuo to 199 . jis pasižadėjo. nepasitaręs su taryba. — panaši d i d ž i o j o k u n i g a i k š ­ č i o . 170 180 psl. Tuo būdu 1492 m. Lietuva savo viduje dar tebebuvo visiškai savarankiška valstybė. Dabar didysis kunigaikštis pasižadėjo. kad kraštas uoliau remtų jo politiką. 4. B e to. kurį ponai išrinko val­ dovu ir. jis prilei­ do tarybą prie valstybės f i n a n s ų t v a r k y m o . taigi visai nebuvo atsižvelgiama j jų tei­ ses. 132.pagalbos. kam teks didžiojo kunigaikš­ čio sostas. Bet vis dėlto. tad jis visiškai laisvai juose šeimininkavo: kiek norėdamas ga­ lėdavo leisti pinigų tiek savo. o dabar jiems buvo pa­ tvirtinta jų pačių užimtoji vieta valstybės valdyme. Ir vėlesnės — Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi pa­ imti iš to paties Melniko akto. Aleksandro brolis. kurie tuo metu buvo arti jo. Jam išvykus į Lenkiją.

Zig­ mantas. Čekų karaliaus Vladislovo. Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba. karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mo­ kesčiais bajoriją. visi aukštes­ nieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. jo kūno nevežė į Kro­ kuvą. kuriuo po jo mirties Lietuva ir Lenkija turėjo bendrai išrinkti sau naują valdovą. iš pradžių šaukiami retai. kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis). Mat. Lietuva turėjo rem­ tis savo visuomenės balsu.). tai įėjo į pa­ protį. kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. Šie ir išrinko. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymų. t. 200 jis tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti. Lietuvos ponai tuojau paskelbė jį di­ džiuoju kunigaikščiu ir pasiūlė lenkams išsirinkti jį ir savo ka­ ralium. tačiau be jokių gabumų vyras. nes bijojo. tačiau būdavo atsitikimų. Ir Jonas Albrechtas ir Aleksandras mi­ rė bevaikiai. Kazimierui 1447 m. kuris daug daugiau savo gyvenimo praleido Lietuvoje ir joje buvo palaidotas. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones. būdavo reikalų. 201 . sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu. juo būdavo dažniau šaukiami: mat. 5. į savo karalių kapus (1931 m. Aleksandro asmuo ir jo mirtis Aleksandras buvo kaulingas ir petingas. 6. kur iš brolio. buvo gavęs valdyti keletą mažų kunigaikštysčių. lenkai nesu­ tiko jos karūnuoti karaliene. jauniausiasis sūnus Zigmantas. Mat. bajorija nebenorėjo sutikti. Mėgo gerai išgerti ir pavalgyti. bet rado jį jau mirusį. 1501 m. Pagaliau reikėdavo atsiklausti seimo ir pradedant karą. Bet kadangi dažnai į seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje. nes nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti į karą. O nuo X V I amž. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakin­ gesni bajorai. sužinojęs apie sunkią brolio ligą. vidury (1566 m. Juo toliau. pajutusi savo reikšmę. nenorėdami didinti laidotuvių išlaidų. Aleksandras mirė 1506 m. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalingas tada. Tuo būdu bajorijos seimai. o iš tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo. — 1506—1548 m. Seimai. pradėjus kasinėti Vilniaus ka­ tedros rūsį. atsirado ir seimai. juo toliau. Bet ilgainiui provincijos atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės. ir pavietų seimeliai ėmė rinkti atstovus. su kuriais no­ rėdavo pasitarti. Iš gausingos Kazimiero šeimos teliko tik vienas. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. kaip kad medžioklė. nemokėti mokesčių ir t. kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais. kunigaikštis bajorijos pageidavimų daž­ niausiai klausydavo. o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti. kad susirinkusi bajori­ ja ir rinkdavo atstovus. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. Lietuvoje jis daugiausia gyveno dėl to. Bet jisai nemėgo net tokios tradicinės valdovų pramogos.laiko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo japonų rankas. o pereiti į katalikybę jai draudė tėvas. renkamas Lenkų ka­ ralium Aleksandras buvo patvirtinęs dokumentą. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesnis reikalas. juo seimas darėsi vis įtakingesnis.) ir jo karai su Maskva Zigmanto elekcija. o apie Lenkų sostą nieko nekalbėjo. Įsigalėjus tarybai. kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos ma­ sių žinios. privilegija at­ leidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valsty­ bei. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti. galė­ davo atvykti į seimą ir nekviestas. Netrukus jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai. Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svar­ būs. Buvo labai išlaidus ir išeikvojo ne tik visus savo turtus. Tad d. o ką į tai atsakydavo didysis kunigaikštis. Zigmantas II (Senasis. Taigi jokių seimo rinkimų ne­ buvo. kaip pravoslavės. medžioti pagaliau jam trūko ir vikrumo. kad Lenki­ joje nenorėjo gyventi jo žmona. jo kapas buvo surastas). Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą. Tai vienintelis iš Lenkijos ka­ ralių. Pagaliau X V I amž. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kuni­ gaikštį. skubėjo į Lietuvą. Jis tuo tarpu gyveno Silezijoje. kai po d. nes kiek­ vienas karas buvo susijęs su išlaidomis. tas ir tapdavo įstatymu. bet ir praskolino daugybę valstybinių dvarų. nes lenkai. bet mirdamas testamentu jis skyrė Lietuvos sostą bro­ liui Zigmantui. kad be jos žinios būtų kas nors valstybėje daroma.

000 kariuomenės.). Turėdamas 30. jis sumanė už­ grobti kuo daugiausia Lie­ tuvos žemių ir pasiduoti Maskvos kunigaikščiui Vosyliui I I I (1505—1535 m. Pirmasis karas su Maskva (1507—8 m. pražudyti. Ankstyves­ nieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to. Tačiau jis kiek apsivylė: Maskvos pasienio sritys prie jo maišto neprisidėjo. — prie Smolensko. 195 psl. imperatorius norėjo susilpninti Zigmantą. Bet tuo tarpu atvykęs Lietuvos hetmonas kunigaikštis K o n s t a n t i n a s O s t r o g i š k i s ties O r š a sumušė priešą ir privertė jį trauktis. Ostrogiškis smarkiai sumušė Mas­ kvos kariuomenę ties O r š a . 1611 m. T o m o sutartį.).). buvo padarytos 11 m. Pasidaręs artimu Vosyliaus I I I patarėju ir išleidęs už jo savo dukterį. Kar­ tu su Glinskiu jis apgulė daugelį Lietuvos miestų ir artinosi prie svarbiausiojo strateginio punkto. kurs ypatingai rūpinosi. Be to. Pir203 . Glinskis ir jo ša202 lininkai neteko savo žemių Lietuvoje.500 bajorų ir daugybe karių pateko į nelaisvę. Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą. Antrasis karas su Maskva Lietuvai buvo daug nelaiminges­ nis. o užpultieji Sluckas ir Minskas jam nepasidavė. kur mirė badu (1534 m. Jis buvo ar­ timas Aleksandro patarė­ jas. Tuo pat metu betgi pradėjo karą su Lietuva Glinskio pasikviestas Vosylius I I I . 183 psl. nors karas po to dar truko 8 metus. Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių.). Černigovas ir Starodubas. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai. y. iš jų 30. Imperatorius į Maskvą nusiuntė daugybę karo spe­ cialistų inžinierių ir artileristų.000 krito karo lauke. Vėliau. su Maskva buvo padaryta amžinoji taika 1503 m. dro nužudymą. norėdami jį Zigmantas II (Senasis). Laimėjimas buvo didžiausias. paliaubos. o paimti pilį. Kad Lenkija neitų į pagalbą Lie­ tuvai. prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočių magistras. buvo paimtas (1514 m. saugančio Dniepro aukštupį. Glinskio rūpesčiu. grasino jam iš1506-1548 m. Lietuvos kunigaikštis ir Kelti bylą tarsi uz AleksanLenkų karalius (taip jis atvaizduotas Krokuvos katedroje esančiam antkapy). jis grįžo Lietuvai tik maždaug po 100 metų (t. kad Habsburgai negautų jo brolio Vladislovo valdomosios Vengrijos bei Čekijos. Glinskis savo gyvenimą baigė kalėjime. gavęs iš jo nemaža že­ mių. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė. d. Netrukus po to atvykęs K. Jis pats apsigyveno Maskvoje.).). paliaubų sąlygomis (žiūr. naudojantis to meto karo technika. Trečiasis karas su Maskva (1534—1537 m.). Mat.000 kariuomenės. Tačiau jau pačio­ je Zigmanto valdymo pra­ džioje jis pamatė. ta­ tai magistras turėjo padaryti pagal 1466 m. paketinęs išduoti ir Maskvą.). Lietuvos po­ nai. Be to. Maskvai liko Homelis. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės surusėjęs kunigaikštis M. G l i n s k i s . kad ne­ beturės tokios įtakos. buvo gana sunku. tačiau lietuviams jau nebepasisekė atsiimti Smolens­ ko tvirtovės. Tuo būdu Maskva nieko nelaimėjo. Visos Maskvos jėgos buvo nu­ kreiptos į Smolenską. (jam imperatorius uždraudė prisiekti Zigmantui vasalystę. Smolenskas buvo paliktas Maskvai. 1509 m. Visa tai matydamas. kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. Jis buvo net 3 sykius apgultas ir pagaliau. Pagaliau 1522 m. Karas prasidėjo 1512 m. o pats vadas su 1. jam tepasisekė užimti tik Mozyrių ir Turovą. — žiūr. kuris skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamųjų pravoslavų. jo priešai. Maskvos jėgos buvo sunaikintos.Glinskio maištas. jis sumušė priešo 80. šį kartą Maskvai pasisekė gauti daug paramos iš imperatoriaus Maksimilijono. nes po jų maskviečiai užsi­ darydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių. ko­ kią kad turėjo Aleksandro laikais. jis buvo svarbiausias naujų karų su Lietuva organizatorius. Jis irgi gana daug prisidėjo prie Zigmanto iš­ rinkimo. Alek­ sandro laikais Lietuvos po­ nų tarpe kaskart vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai.

ralium. tačiau nenustojo vilties išsilaisvinti. ir visi di­ deli pasiryžimai nuėjo niekais. Bet ir dabar karas vis dėlto nesisekė. Dėl to ir įvyko 1454 m. muosius du karus Zigmanto laikais pradėjo Maskva. kurie jį griovė. bet šį trečiąjį — Lietuva. išrinkus magistru Vokietijos kunigaikštį. 204 . Pirmieji 5 magisIrai vykdė sutartį. Lietuvai nepasisekė atgauti nei Smolensko nei Sieversko žemių. Valstybė buvo valdoma ordino narių.) Ansbacho Hohencolernų šeimos narys. dalis ordino žemių buvo prijungta prie Lenkijos. nieko ne­ laimėjus. krašto sukilimas. (Senas nežinomojo autoriaus paveikslas). dar vienuoliai. kurie. kuris savo jėgomis galėtų spirtis prieš Lenkiją. Buvo tikimasi. todėl krikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių. o jis pats pasi­ darė Lenkų karaliaus vasalu (žiūr. Be to. 205 Mūšis ties Orša. kurs pasibaigė tuo. tačiau bajorija nėjo į karą. Su ja Maskvos kuni­ gaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai. Tačiau visi mėgini­ mai nenusisekė. tai buvo sudaryta regencija. ir Zig­ manto II laikais naujo karo jau nebekilo. Maskvos kunigaikščiu tapo Jonas IV Žiaurusis.7.) Nuo to laiko. kad krašte buvo smarkiai įsigalėjęs naujai pradėtas skelbti Liuterio mokslas. Ypač didelis nepasitenkinimas ordi­ nu ėjo iš to. Siena su Maskva da­ bar mažai tepasikeitė. bet užtat kitose sri­ tyse šį tą užleido Maskvai. Juo buvo pasekę net kai kurie vyskupai. Nors lėšų bu­ vo pakankamai surinkta. kad jis sugebės geriau su­ sitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su ka­ Albrechtas Hohencolernas. lokiais sumetimais ir bu­ vo išrinktas magistru (1511 m. kuriais Lietuva tikė­ josi pasinaudoti. jie nustatė juos prieš save. 183 psl. kryžiuočių ordinas buvo nebepaleisinamas. būdami ateiviai iš tolimųjų Vokietijos kraštų ir. Kadangi jis tuomet buvo dar mažas. kad Zigmantas buvo pa­ traukęs į savo pusę Krimo totorius.) teko pradėti su Lenkais ka­ rą. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m. Or­ dinui atrodė. neturėjo jokių ryšių su vietos gyventojais. be to. ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. kurios vėliau buvo pratęstos. kad 1466 m.). — juo labiau. Karas ordinui nesisekė. ir ordinui paskutinis kryžiuočių magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis (f 1568 m. Tada magistras Albrechtas patsai užmezgė ryšius su Liuteriu. kara­ liaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. kad bus ga­ lima išsilaisvinti. 1537 m.000 dukatų. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški. ji atgavo tik Homelį. Tuo tarpu ordino valstybėje buvo labai neramu: visi reikalavo ordino reformos. Neprileisdami prie valdžios vutos bajorų ir miestiečių. Kai 1533 m. kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri­ pažinta katalikiška valstybe. mirė Vosylius I I I . ir teko padaryti paliaubas. apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15. su Maskva buvo pa­ darytos 7 metų paliaubos.

Be­ kovojant su įvairiausiais sunkumais tiek Lietuvoje. Brandenburgo elektoriams. Zigmantas.. Bet kunigaikščio valdžia nuo­ lat silpnėjo. Bona atsinešė iš Italijos įsitikinimus.. o Austrijoje pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. Kai Zigmantas jau buvo palaužtas sunkios valdymo naštos. ordino valstybė. jis visa tai įvykdė ir 1525 m. Apskritai Zigmanto laikais gyvenimas Lietuvoje labai pa­ gerėjo. net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją bei Vengriją po jų valdovo. vesti žmoną ir pasiskelbti kunigaikščiu. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteranizmą ir virto dvari­ ninkais. 206 Paskutinės Zigmanto II dienos. daugelis jo įskolintų dvarų buvo išpirkta ir buvo įvesta pavyzdingų ūkių. kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. Tačiau bajorija nenorėjo mokėti net tos kariuomenės išlaikymui reikalingų mokesčių. Krokuvoje iškilmingai prisiekė Zigmantui. ji dar go207 . Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvar­ kytas. ypač padaugėjo mokyklų. Be valdžios. nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. balandžio 1 d. Ten ordinas išliko iki 1809 m. ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. mirties ir užleido jas Habsburgams. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją. Ieškodamas ramybės. 8. Zigmanto energija pagaliau išseko. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona Zigmantas valdovas. su­ tikimą. Karalienė Bona. kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešaky. (f 1548 m. Gavęs dėdės. Prūsai atiteko jo giminaičiams. Į ūkį jam teko kreipti daugiau dėmesio. Milano ir Bario kunigaikštytė B on a S f o r z a. 1618 m. kaip Prūsų kunigaikštis. tiek Lenki­ joje. Abramavičiaus paveikslas). ja*u pasirodė geras valdytojas. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. Lenkų pavyzdžiu einanti bajorija kaskart vis dau­ giau reikalavo sau teisių ir nuolat mažino sau pareigas. dar būdamas Silezijoje. Todėl didžiausią išlaidų dalį teko padengti pačiam didžiajam kunigaikščiui. karaliaus Zigmanto. valstybėje didžiausią įtaką įgijo gobši intri­ gantė jo antroji žmona. tai jos vietoje buvo įves­ t a s a m d y t i n ė k a r i u o m e n ė . Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasauline kunigaikštyste. kada jį panaikino Napoleo­ nas. kad val­ dovas turįs siekti valdžios.). Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose. Savo gyvenimo pa­ baigoje jis jau nebeturėjo jokių planų. brolio Vladislovo. Lenkijoje ji įgijo didelę val­ džią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Vėliau iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė (nuo 1701 m. mirus Albrechto sūnui. nesiskaitydamas su jokiomis prie­ monėmis (Machiavellio mokslas).Liuteris jam patarė mesti vienuolio apdarus.

tiek Lenkijoje ji savo pinigais ėmė išpirkinėti anksčiau Aleksandro už skolas įkeistuosius dva­ rus ir tuo būdu įgijo daugybę turtų: jos valdžioje buvo ištisos teritorijos. Mirdamas paliko vieną sūnų. o tėvui sutikus pa­ tvirtinti pirmąjį Lietuvos statutą. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebebuvo girdėt Zigmanto. Zigmantas mirė 1548 m. Vengrijoje. Lie­ bė didžiuoju kunigaikš­ tuvos kunigaikščiu. ) su kryžiuočių ordinu ir daug kartų su totoriais. sulaukęs 81 m. Buvo šaltas. instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs. Zigmantas Augustas. Tik jo antrosios vedybos buvo vienas nelaimin­ giausių jo gyvenimo įvykių. amžiaus. rimtas ir atsargus. Tiek Lietuvoje. formaliai paskelbtas d. karūnuotas čiu. — pa­ reikšti užuojautą".nkc' teisingu vyru. To­ dėl Bonos rūpesčiu dar 1522 m. kai dar jis tebebuvo kūdikis. 9. siunčiamiems į Krokuvą. dar labiau praplėtusį bajorijos teises. Visi jį gerbė ir l. Šiaipjau mėgo juoką ir sąmojį. kur susipažino su tenykščia vals­ tybės santvarka ir gerai vedamu ūkiu. Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuo­ jautą. Visuomet buvo ramus. pa­ prastai ir Lenkai išrink­ davo savo karalium.bejosi ir turtų. d. Karo betgi jis ntmėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu.1 5 7 2 m. pripažintas Lietuvos sosto įpėdi­ mantą Augustą paskel­ niu. lėtos eisenos ir nekalbus. kad po tėvo jis bus valdovas abiejose valstybėse. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis ( 1 5 4 4 . Zigmantą Augustą. 1529 m. Zigmanto II antkapis Krokuvos katedroje. ir 3 dukteris. Zigmantas buvo augalotas ir tvirtas vyras. o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams. Bonai vi­ sokiomis intrygomis pa­ lenkus į savo pusę didi kus. Tad karalius. Zigmantas Au­ gustas buvo pripažintas Lietuvos sosto paveldė­ toju. o nuo 1548 m. Motina Bona pradėjo rūpintis patikrinti jam sostą. Jaunystę praleido I . Zigmantas kaskart vis labiau ėmė pasiduoti favoritų apsuptos žmonos įtakai. Čekijoje ir Silezijoje.). Pir­ miausia buvo rūpinama­ si Lietuvos sostu: mat.1 5 4 8 . Užsieny jau daug kas manė. 1544—1572 m. 208 I I t t u v o s I s t o r i j a . 14 209 . išrinktąjį į Lietuvos sos­ tą. Zigmanto II asmuo. Lietu­ navo savo karalium ir vos kunigaikštis. ir Lenkų lenkai (1530 m. nenorėdami nutrauk­ ti ryšių su Lietuva. H i .) Išrinkimas. 1530 m. sako jį galėdavus perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. Jo sveikata pairo tik į gyvenimo pabaigą. Tuo tarpu energijos netekęs ir sunkios ligos kan­ kinamas.. o netrukus jį karū­ Lenkų karalium. 1529 m. jau tuomet buvo aišku. pavyzdžiui. kad jis miręs. Vienintelis Zigmanto II sūnus gimė 1520 m. Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva. — Lietuvos seimas Zig1522 m.

labai lepinamas. kad po tėvo mirties jis savaime taps valdovu. Lietuvos ponams ta mintis patiko. išaugo be charakterio. turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą. Zigmantas Au­ gustas teturėjo vos 8 m. kurie vėliau apleisti apgriuvo ir. rūpinęs net Lenkų senatas. (Smuglevičiaus piešinys). kad nebereikės naujų rinkimų.Jis išmoko kalbėti lotyniškai. rei210 Dalis Vilniaus didžiųjų kunigaikščių rūmų griuvėsių. minkštas. o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas.Zigmanto Augusto auklėjimas. Būdamas humanistiškų palin­ kimų. puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai. Ji skundėsi. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje. itališkai ir vokiškai. Bet tas jo išrinkimas reiškė tik tą. kaip didysis Lietuvos kunigaikštis. Motina italė Zigmantą Augustą auklėjo apsupusi italais humanistais. ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj. viską atidėliojąs kitai dienai ir dėl to pramintas „Rytdiena". Jaunutis karalaitis motinos Bonos dvaro damų tarpe. tėvo pradėti statyti. lenkai. Tačiau. 211 . jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu. jį veikdami. tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Zigmantas Augustas ir Vilnius. nedarbštus. Zigmantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą: prie pilies kalno buvo baigti. tačiau svy­ ruoklis. ištvirkavimo ir neįgijo jokių tvirtų principų. Simlerio paveikslas). tėvas turėjo pa­ silikti tik priežiūrą. Tas buvo pareikšta Zigmantui II per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m. nepaslankus. Mat. Po tėvo mirties 1548 m. Todėl 1543 m. Zigmantas Augustas — tėvo vietininkas Lietuvoje (1544 —1548 m. nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. tačiau niekaip neįmanė paveikti Bonos.). Apskritai Zigmantas Augustas buvo gana išmintingas. Lie- Zigmanto Augusto jaunystė. galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Tuo būdu 1544 m. Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu. didžiajam kunigaikščiui gy­ venant Krokuvoje. kilo mintis jau 23 m. kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Motinos dvare anksti priprato prie palaidų pasilinksminimų. ( J .). Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija. augdamas morališkai pakrikusiame mo­ tinos dvare. Matydamas netikusį jo auklėjimą. buvo susi- kilavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos.

Augusto žmonos — Elžbietos. kur tiek daug iškentėjo. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. šiaip būdamas silpnavalis. o ypač motina. Jos kurstomi. lenkai griežčiausiai reikalavo. nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. Jame tada buvo pilna italų staty­ bininkų ir mokslininkų humanistų. kad Z. atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo. Z. Augustas persi­ skirtų su Barbora. nes vedybos esančios nelygios. Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima. joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valsty­ bės: 4 vyskupystės. jis ne­ pasakė tėvams tiesos. gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. kad jungtuvėms priešinsis tiek Zigmanto Augusto tėvas. Vie­ ną kartą Barboros brolis M i k a l o j u s. Zigmantas Augustas stengėsi jos nieku būdu neprileisti prie žmonos: bijojo. Z. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare. ir 1550 m. Zigmantas Augustas ir ji pati vis svajojo nuvykti į Lietuvą ir pasi­ rodyti visoje karališkoje didybėje. Livonijos valstybė nebuvo vienalytė. W J^gtuvės Jose dalyvavo naitis Kęsgailą. Zigmantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką. buvo visiškai nugriauti. ir jos pusbrolis M i ­ k a l o j u s . (lavęs žinią apie tėvo mirtį. Nors vėliau ir vedė Habsburgaitę. tačiau šeimos laimės jau nebesulaukė: gyvenimo pabaigoje net persiskyrė su žmona. Jis pats niekad neužmiršo mylimosios žmo­ nos. pasirodė nesukalbami. Prieš Marborą betgi griežčiausiai buvo nusistačiusi karalienė Bona. vadinamas R ud u o j u . laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė lokio nepasitenkinimo. nežinomos ligos pakirsta. jog esąs surištas visomis bažny­ tinėmis apeigos ir neturįs tokios sąžinės. Tais laikais Vilnius pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų. bet Lietuvoje. buvusiuose Radvilų rūmuose. Kai prieš pat Barboros mirtį Bona pareiškė norą pripažinti ją savo marčia. kad Z. prisidarė daugybę skolų. kurią vėliau pado­ vanojo jėzuitų kolegijai. kur jis praleido gražiausią savo jaunystę. nebesužinojo apie sū­ naus vedybas. netrukus miręs. kad ją palaidotų ne Lenkijoje. Iš kuni­ gaikščių rūmų iki Radvilų rū­ mų per sodą Z. jog senatas ir seimas perdėjo. Zigmantas Au­ gustas atlydėjo jos kūną į Vilnių. kad galėtų ardyti tą ryšį. ordinas ir Rygos miestas. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene. begyvendamas Vilniuje. t l k p a t y S R a d v l I o s i r apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Vilnius. pradėjus katedros remontą. 10. karalius. jog norįs vesti Barborą.). Grįždamas į Vilnių. ji mirė 1551 m. Augustas. ir tuo­ jau. Greit pasirodė. buvo atrasti ir jos kaulai. Zigmantas Augustas su tuo sutiko. Mirdama Barbora pareiškė norą.Į seimo ir senato reikalavimus persiskirti jis atsakė. 11. Bet. Zigmantas tuojau įsakė tarybos ponams a f lydėti žmoną į Vilnių. slapta ko Barbora Radvilaitė. Zigmantas Augustas šį kartą parodė didelį atkaklumą: Jis nė neketino išsižadėti mylimosios žmonos. Zigmantas Augustas. Livonijos prijungimas Livonijos būklė X V I amžiuje. Sūnui su liarbora atvykstant į Lenkiją. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais Įsikurdamas Vilniuje. nes. Dubingiuose. greta pirmosios Z. Tačiau ji ir jos šeima neilgai tesidžiaugė karūna. ir tėvas. pakvietus kunigą. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusi­ leido. nu­ vykęs į Krokuvą. kad motina jos nenu­ nuodytų. čia jis dažnai atvažiuo­ davo iš Krokuvos ir pagyvendavo. kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei. greta didžiojo kunigaikščio rūmų.tuvą užėmus rusams. visas d varas paskendo gedule. Bet tėvas. tiek Lenkų ir Lietuvos ponai. Jį visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas. Bet jo žmona Habsburgaitė netrukus mirė. esą. 1931 m. ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. Karalienė Bona vis dar tebebuvo didžiausias jos priešas. plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Ji buvo palaidota katedros rūsy. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą. vadinamas J u o ­ d u o j u . kur abu įsimylėjusieji susitikdavo. Tuo metu. Au­ gustas veikiai susiartino su ja ir karštai įsimylėjo. Mirus žmonai. Au­ gustas vestų Barborą. bet jau nebebuvo kada: sunkios. tačiau buvo aišku. Iš pradžių ir 213 JU go­ . pats visą kelią arba jodamas arba eidamas pėsčias. Zigmantui Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. pareiškė tėvui. Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. Zigmantas Augustas jau buvo vedęs. ir vėliau liko mėgiamiausias Zigmanto Augusto miestas. Todėl iš pradžios 212 (f 1551 m. Tada ir ponai prisi­ statė Vilniuje daugybę rūmų. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė juodai išmušti.

1559 m. Jis norėjo pasekti Prūsų ordino magistro pėdomis — pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. ryžosi ją paimti į savo valdžią.000. tad būtinai reikėjo šauktis į pagalbą kaimynę Lietuvą. nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai. ir bažnytinės — ordino ir vyskupų — valstybės pamatai ėmė braškėti. ordinas buvo sudaręs 15 mt. surinkęs didelę lie­ tuvių ir lenkų kariuomenę. vadovavo tai partijai. 215 . Tuo tarpu Zigmantas Augustas. o arkivyskupas už 100. Bet Livonijos klausimas tuo būdu dar nebuvo išspręstas. Livonijos valstybės vadams reikėjo ne tik ap­ sisaugoti nuo Maskvos. 50—51 psl. jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką po­ litiką. tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus. kad ir pakrikusi.ordinas priklausė Rygos arkivyskupui. tačiau nebeturėjo jėgų. matydamas irstan­ čią ordino valstybę. — žiūr. Todėl caras J o ­ nas IV Pasvalio sutartį palaikė 1554 m. kuri norėjo pasiekti jūrą. ją tik sulaikė atvykusi Lietuvos kariuomene. kuria Zigmantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją. ir Pasvaly tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis (1557 m.). tačiau dar tebebuvo. Lietuvos seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis. kurias po karo šie galėjo išsi­ pirkti. prašydami pagalbos. įnėjo. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą. sutarties sulaužymu iš ordino pusės ir tuojau paskelbė Livonijai karą. nes kaip tik tuo metu Livonijos valstybių žemes pradėjo smarkiai pulti Maskva. rugsėjo 14 d. Pakrikusi ordino valstybė negalėjo viena apsiginti nuo Maskvos. 71 psl. Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m. Jo partija lai214 Livonijos ordino magistras Fūrstenbergas Pasvaly atsiprašo Zigmantą Augustą 1557 m. jis buvo tų pačių kry­ žiuočių ordino šaka (žiūr. išsiruošė į žygį ir sustojo P a s v a l y . jų vasalai — riteriai bajorai ir miestai pagaliau sukūrė organizacijas su po­ litinėmis teisėmis ir su savo seimais. kuria pasižadėjo nesidėti su Lietuva. Tik čia tuo atžvilgiu buvo sunkiau. 1554 m. Magistras Fūrstenbergas buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklau­ somybę.000 auk­ sinų. bet X I V amžiuje (Ge­ dimino laikais. Tuo tarpu į pasenusio ir atsisakyti priversto Fūrstenbergo vietą buvo pastatytas K e t l e r i s . Maskvos kariuomenė tuo tarpu skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją.) jis nusikratė ta priklausomybe. bet. Livonijos pasidavimas Zigmantui Augustui. Apie X V I amžiaus vidurį krašto diduma jau buvo protestantiška. senoji ka­ talikų Bažnyčios sukurtoji organizacija. Daugpilio komtūras G o t a r d a s K e t l e r i s . Magistro ir Rygos arkivyskupo pasiun­ tiniai atvyko į Lietuvą. Ji plito labai greitai. buvo sunku dėl to susitarti ir sunku apsiginti nuo Maskvos. jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys. kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. bet ir išspręsti bažnytinės valstybės pa­ naikinimo klausimą. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikš­ tyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai. Reformacija Livonijoje pirmiausia atsirado miestuose. Tuo metu Rygoje buvo užmuštas Lietuvos pasiuntinys. Tačiau. nes krašte labai sparčiai plito protestantiz­ mas. nesant vieno valdovo. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos. paliaubų sutartį su Maskva. — magistras už 600. Zigmantas Augustas. ir ordino magistras vis dar spyrėsi. Vyskupų valdžia toliau dar labiau susilpnėjo. (Ano meto paveikslas). Tuo tarpu jo pagalbininkas. turėdamas skirtingas sąlygas.).

o iš Kuršo ir Žiemgalos buvo sudaryta ku­ nigaikštystė su sostine Jelgavoje (Mintaujoje). jis liko nepri­ klausomos iki 1582 m. tačiau niekur negavo. T i k didžiąją Uždauguvio Livonijos dalį. mirus bevaikiui karaliui. nes bajorija atsi­ likę ir kariauti ir mokesčius mokėti. Tačiau.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos (ligi tol caras pačios Lietuvos nepuolė. Livonijai pasiI lavus Zigmantui Augustui.000 lietuvių sumušė apie 10.). Jam pasisekė prikalbėti livoniečius visai susijungti su Lietuva. paliaubos. vadinamas R u d u o j u (Juodojo pusbrolis). Lietuva šito titulo jam nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. kuria Livonija pasidarė Lietuvos provin­ cija su kunigaikštystės titulu. Pritrūkus karui pinigų. Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį (1557 m. kuri buvo pa­ vesta vasalo teisėmis valdyti Ketleriui. Kaip ir jo pirmatakai. vėl buvo padarytos 3 mt.) padarytos paliaubos (žiūr. vadinamas J u o d u o j u . 217 . ir 1566 m .). kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Lietuva stojo jos ginti. T o ­ dėl 1569 m.). vadinamąją Piltenę. ji buvo protestantiška) ir plati savivaldybė. kad Livonija lygiai priklausanti abiem valstybėm. Liublino seime sudarant Lietuvos Lenkijos uniją.. nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui. iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m. pradžioje. ji buvo panaikinta. kita Maskvos armija.). Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: hetmonas M i k a l o j u s R a d v i l a . Visai Livonijai bu­ vo pripažinta tikėjimo laisvė (mat. valdytoju buvo paskirtas J o n a s J e r o n i m a s K a t k e ­ v i č i u s . ligi pasibaigs jo giminė. atvykę į Vilnių. Len­ kai be galo buvo pasipiktinę dėl šito lietuvių laimėjimo. kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos. vad. bet kartu ir su Lenkija.). Kuršo kunigaikštystė visą laiką buvo 216 Lietuvos ir Lenkijos lenas. siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiš­ kąsias žemes. Livonijos delegatai pareiškė Zigmantui Augustui. sužinojusi apie pirmo­ s i o s pralaimėjimą. buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris. ir 1571 m. Ji gavo teisę savo atstovus lygiai su visomis Lietuvos provincijomis siųsti į Lietuvos seimą. Tuo būdu tais pat 1566 m.Livonijos prijungimas prie Lietuvos valstybės. Zigmantas Augustas riipinosi jų pasiskolinti. kad. palikdama didelį grobį). Tačiau jis negalėjo suvaldyti krašto. jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą. 204 psl. ir derybos buvo sunkios. pra­ sidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai. Šitos sutarties nepripažino tik Rygos miestas. 4. Dėl to ir taip jau painūs Lietuvos santykiai su Maskva pasidarė dar painesni. o Danai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes. pa­ tekusi į Rusų valdžią. Jis įgi­ jo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susi­ jungti su Lietuva. kada jį nukariavo Steponas Batoras. pabėgo be kovos. nes tikėjosi. buvo galutinai paskelbta. Vykdyti su­ tarties į Livoniją buvo pasiųstas galingiausios to meto Lietu­ vos didžiūnų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris M i k a l o j u s R a d v i l a . Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais Naujasis Maskvos kunigaikštis J o n a s IV.000 maskviečių. Taip buvo iki pat abiejų valstybių galo. Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vys­ kupystę. nes tikėjosi. Gardino seime buvo su­ daryta nauja sutartis. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m. 12. ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m. abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui. Bet didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai. jau karalių Vazų laikais ( X V I I a. Tuo būdu Maskva jau prisiarti­ no prie etnografinių Lietuvos žemių. jis pirmasis pasivadino M a s k v o s c a r u . smarkiai sumušė caro kariuo­ menę ties U l a (1564 m. jie nuo­ lat reikalavo. Zigmanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebepuolė Lietuvos. kad Livonija lygia dalia ir jiems priklausytų. kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui. nors ši ir kariavo su juo Livo­ nijoje). Livonijos administratorium 1561 m. tik 1795 m. Ž i a u ­ r i u o j u (1533—1584 m. užgrobė švedai. ir Saremos (Eželio) vyskupystę. 1559 m. Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies. pasirodė esąs gabus valdovas. kad norį susijungti ne su viena Lietuva. Tuo laiku (1562 m. Bet karo su Maskva nebuvo iki Lietuvai stojant ginti Livonijos.). 1560 m.

Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija.) ir Vilniaus vai­ va prašydavo lenkus pa­ vada (nuo 1551 m. jos sudarymui jau buvo ir padedamųjų aplinky­ bių: to meto Lietuvos didikai. Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsi­ kurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Mikalojus Radvila Juodasis. Kai 1522 m. Šiaipjau Lietuva vieną metą net reikalavo iš Zigmanto II ka­ rūnuoti Zigmantą Augustą Lietuvos karalium. Aleksandrą renkant Lenkų kara­ lium 1501 m. Apie savos tautiškosios kultūros kė limą retai kas tegalvo­ jo. kuris turėjo ap­ imti visas krašto teises.). kad pagal senuosius aktus jie negalį būti laikomi svetimšaliais. Zigmanto II rūpesčiu. apie ryšį su Lenkija jame ne­ buvo nė žodžio. todėl nevengė su jais derybų. lietuviai su šitokiu nusistaytmu ėjo į derybas. Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. atsilygindamas už savo sūnaus išrinkimą.). Lietuviai nesilaikė nė jų reikalavimo turėti vieną bendrą valdovą ir bendrai jį rinkti. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes. kai Lietu­ kancleris (nuo 1550 m.). ku­ rios vis dėlto pasibaigė unijos akto sudarymu. len­ kai tuojau išrinko jį ir savo karalium. Lietuvos Lenkijos santykiai nebuvo sutvarkyti nei Aleksan­ dro nei Zigmanto II laikais. jo tėvas sutiko patvirtinti numatytą ruošti s t a t u t ą . patvirtino statutą. Ukraina Lenkijos pa­ Lietuvos krašto maršalka (nuo 1542 m. kad rodė Lietuvą esant vi­ siškai savarankišką valstybę. lenkų seime Varšuvoje. jie reikalavo pradėti derybas. Lietuvos nepa­ tvirtinti. buvo Mask­ vos pavojus ir Lenkų paramos viltis. krašty. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo veiksniai. O lietuviai tenorėjo sąjun­ gos su Lenkija tik dėl tolydžio einančio karo su Maskva. kad Lietuvos urėdais negalį būti skiriami jokie svetimšaliai. jie atskirai sau išsirinko Zigmantą II ir pasiūlė jį išsirinkti ir lenkams. Tad. jau buvo aplen­ kėję. Svarbiausia ap­ linkybė. buvo baigtas.Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos su­ tartį. Tačiau senuosius aktus laikydami sau negarbingais ir negaliojančiais. negaliojo. kad lenkai ne­ begalėtų kalbėti apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Tad. ir jie norėjo įrodyti. mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės. visą laiką svajodami vi­ siškai sujungti Lietuvą su Lenkija. visiškai neatsižiūrint į ankstyves­ niuosius dokumentus. Kai 1562 m. šie tatai ir padarė. ir Zigmantas I I . Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi. Vi­ sas statutas buvo taip sutvarkytas. 1561—1562 m. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. A l b e r t o G o š t a u t o vadovau­ jamas. Liublino unijos aktas Lietuvos Lenkijos santykių klausimas iki karų dėl Livoni­ jos. 197 psl. bendraudami su lenkais. kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. Lietuvos bajorija. unijos 219 . nenorėjo visiškai nu218 traukti ryšių su lenkais. lietuviai vėl be lenkų žinios paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu Zigmantą Augustą. todėl jiems buvo ne­ lengva nutraukti ryšius su lenkais. bajorija pažadėjo jį išrinkti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. O be to. Taip pat buvo ir Zigmantą Augustą renkant. Lie­ tuviai. rinkdama savo naują didįjį kunigaikštį. Be to. o tik apie santykius tarp dviejų lygių karalysčių. padarytieji aktai (žiūr. 1529 m. ramos prieš Maskvą. nuolat reikalingi Lenkų paramos. Į jį buvo įtraukti ir senieji nuostatai.). su jais susigiminia­ vę. 13. Len­ kams tas kaip tik labiausiai nepatiko. jie Livonijos vietininkas (f 1565 m. Tad Aleksandrui mi­ rus. visuomet keldavo unijos klausimą. tas darbas iki 1529 m. glaudžiam susiar­ tinimui su Lenkija ir uni. Derybos dėl unijos 1563—4 m. prasidėjus karams su Maskva dėl Livonijos. visada iš jo išsireikalaudavo sau kokių nors naujų teisių.

klausimas pasidarė ypač opus. atvykusi į 1569 m. Prieš bendrąjį seimą buvo sušauktas dar atskiras Lietuvos sei­ mas. gale. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. tai jis vadinamas V a r š u v o s r e c e s u . Toliau jis pasakė: „Taip pat protestuoju prieš neteisybę. Voluinę ir Lietuvai likusį Podolės Braclavą). kuriuo turėjo likti bendras kar­ tu renkamasis karalius ir bendra užsienio politika. Bendrasis unijos seimas buvo sušauktas vos 1568 m. kai tatai bus reikalinga pačiai Lietuvai. į kurį buvo įtraukti visi iš­ spręstieji klausimai. dėl kurių abi valstybės rungėsi X I V ir XV amž. o paskui net su pagoni­ mis" . nepaisant senųjų aktų. ir reikalavo. anų laikų įpročiu. Tuo metu buvo surašytas specialus aktas. Liublino seimo išvakarėse. Bet vis dėlto. Jie reikalavo. kuri mums būtų padaryta. visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus. 1569 m. Ir iš tikro. ar kraštas su­ tiksiąs su Lenkų reikalavimais ir su receso nuostatais. Augustas pakvietė ir Lie­ tuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises. jis buvo atidėtas bendram. lietuviai kaip įmanydami spyrėsi. ir nieku būdu nenorėjo išsižadėti savo atskirų seimų. Z220 Augustas viešai pareiškė. Tačiau lietuvių delegacijos pirmininkas M ik a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s tada pareiškė. Jie daugeliu atžvilgių turėjo nu­ sileisti: atsisakė nuo reikalavimo atlikti atskiras išrinkto didžiojo kunigaikščio pakeliamąsias ceremonijas Vilniuje. o juose buvo įsteigti pačios bajorijos teismai (ligi tol visus teisdavo didžiojo kunigaikščio skirtieji urėdai) ir įkurti seimeliai. ar tam aktui pritarsiąs kraštas. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo. specialiai unijos reikalui sušauktam. Iš tikro jis nebuvo pa­ tvirtintas. kad kuo greičiausiai būtų įvykdyta unija: ji tikėjosi tuo bū­ du gausianti Lenkų paramos. Tuo būdu Lie­ tuva grasino susitaikinti ir susijungti ne tik su Maskva. Bajorija nebenorėjo kariauti. Bet lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis pareiškė. Lietuvos bajorija. sutiko su bendrais pinigais ir net sutiko leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. Tai buvo įspėjimas lenkams. . Nesusitariant tuo klausimu.—1564 m. Todėl į 1563 m. o neišspręstieji turėjo būti sprendžiami specia­ liam seime. negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą. Varšuvos seime derybos užtruko gana ilgai — nuo 1563 m. mes ieškosim paramos ir dė­ simės pirmiausia su valdovais krikščionimis. tikėdama. seimui. (lietuviams išvažiavus. ka­ dangi jie jau nebegalioja. kad ginčą išspręstų karalius savo nuožiūra. Jei tas įvyks. Dėl to suirzę. lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d. užuot kariavusi. kad karalius neturįs teisės spręsti jų likimo. sausio 10 d. o jie neturį tam įgaliojimų. kurios buvo labai artimos lenkų reikalavimams. kad jis abe­ jojąs. iki 1564 m. norintiems atplėšti kai kurias Lietuvos žemes (Palenkę. o pačiame pasieny. bet ir su Lenkijai baisiais totoriais. seime: Lietuvos bajorijai buvo duo­ tos visos Lenkijos bajorų turimosios teisės. Bendram seime jie reikalavo sau irgi garbingų vietų. reikalavo su ja unijos. teko iš naujo pradėti derybas. Šitas bajorijos reikalavimas atėjo į seimą per patį ginčų įkarštį ir pa­ sunkino Lietuvos delegatų būklę.). buvo vadinamas r e c e s u (nuo lotyniškojo žodžio vecedere). Karalių sutiko rinkti bendrai. lenkai reikalavo. Lietuvos delegacijos pirmininkas Radvila pasisakė abejojąs. Lenkai už tai jam padėkojo. o Trakai — su Poznane". iš Varšuvos išvažiuodamas. Lietuvos delegacija. kuriuose turėjo būti renkami pavieto teisėjai. kad lietuvių ir lenkų rinkėjų būtų po lygiai. vasario 22 d. ėmė seimuoti ir nutarė prašyti karalių. Unijos klausimą vertė baigti jau minėti veiksniai. Pastarasis bajorijos reikalavimas buvo patenkintas 1566 m. kad bendri seimai būtų šaukiami pačiame pasienyje ir spręstų tik abudu kraštus liečiančius klausimus. kad jai padės Lenkija. reikalaudami derėtis visiškai iš naujo. visais kitais atžvilgiais valstybės turėjo būti savarankiškos. len­ kai reikalavo tik įvykdyti senesniųjų aktų nuostatus. lenkų spiriamas. o lietuviai pateikė visiškai naują projektą. bet tik ne Lenkijos centre. susirin­ kusi ties Vitebsku. tik nieku būdu nesutiko atsisakyti nuo savo atskiro seimo. vėl siūlė naujus unijos projektus ir vėl reikalavo iš naujo pradėti derybas. Lenkams reikalaujant sutvarkyti santykius pagal senuosius aktus. ir todėl. ir jis pats greičiau Įeisiąs nudeginti savo ranką. Kai prasidėjo derybos. Jie sutiko atva­ žiuoti ir į bendrus seimus. pa­ keičiant tik kai kuriuos jų punktus. jog tai galįs spręsti tik Lietuvos seimas. Bajorija kartu nusiuntė ir suprojektuo­ tas unijos sąlygas. kai vėliau buvo sušauktas Liubline specialus unijai seimas. tačiau jame unijos klausimas nė kiek nepasistūmėjo. O kadangi šis aktas buvo sudarytas Varšuvoj. . Ginčai buvo itin karšti. gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas spe­ cialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Lenkų seimą Varšuvoje Z. o iš tikro susirinko tik 1569 m. Tuo būdu visi bajorai per savo atstovus galėjo dalyvauti valstybės 221 . seimą. būtent b a j o r i j o s n o r a s g a u t i Lenkų paramos ir jos noras gauti lygias su l e n k ų b a j o r a i s t e i s e s . sutikdami tik su bendru valdovu. jog jis atsisakąs nuo savo paveldėjamųjų leisiu Lietuvos sostui: po jo abi valstybės galėsiančios laisvai rinkti sau valdovą. urėdai ir seimo atstovai. „nes Vilnius yra lygus su Krokuva. bet tik tada. Šitas nebaigto spręsti klausimo nukėlimas į kitą seimą. lap­ kričio 21 d. o lietuviai pareiškė.

I s e ­ n a t ą p a t e k o visi vyskupai ir aukštieji urėdai (vaivados. ir atsisakė nuo reikalavimo.). Statutui pataisyti buvo 223 . kurie jau anksčiau Lenkijoje yra buvę senato nariais. reikalaujantį visus tuos nuostatus panaikinti. Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje ant­ rojoje statuto laidoje. kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo senatoriais. reikalaudami sau vietos senate.valdyme. o lietuviai atsivežė savo projektus. — todėl dėl paties statuto pataisymo klausimo lietuviai nė nesispyrė. buvo patvirtinta trimis unijos aktais — dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu. — apie jo pataisymą jau buvo kalbama ir ankstyvesniuose Lietuvos seimuose. tik ilgai spyrėsi. nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti. t. Unijos aktą priėmus. tatai draudžiančių. kurs pagaliau susirinko 1569 m. Pir­ miausia buvo nustatyta būsimo bendrojo senato sudėtis. negalėdami sukelti Maskvos karų suvargintos bajorijos. unijos akto nesureguliuoti. buvo priversti nusileisti. kad ji prisiekusi karaliui. bet tik Lenkijoj. kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pa­ 222 keliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuodamasis. seimo darbai tęsėsi dar iki rugpiūčio 12 d. ir Lietuvos bajorijos tei­ sės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. Grįžę į seimą. Tačiau visa kita pasiliko. y. Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji digni­ toriai. tačiau. tai jie vis dėlto nepateko į senatą. klausimai. bet kitos sritys niekad nie­ ko bendro nebuvo turėjusios su lenkais). Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems prie­ šingi. lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų. atskiras valdžios aparatas. tuomet karalius galįs šaukti seimus kitur. kad jos kadaise priklausiusios Lenkijai (iš tikro dėl Palenkės ir Voluinės kadaise tarp lietuvių ir lenkų ėjo ginčai. atskira kariuomenė ir t. Po ilgų ginčų buvo sutarta. Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. visi tie urėdai. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo sei­ mų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. stengdamiesi iš­ siderėti sau palankesnes sąlygas. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau kartu sėdėjo. dar buvo nu­ statyta bendrųjų s e i m ų v i e t a . Po ilgokų derybų. kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm. Jei dėl kurių nors priežasčių atstovai ten negalėtų susirinkti. koks jis buvo ir Lenkijoje. sausio 10 d. Kadangi Lie­ tuvos statute buvo nuostatų. kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai. Jie sutiko ir su bendrais pinigais. atskiras iždas. todėl į unijos aktą jie įtraukė paragrafą. Prijungtųjų žemių urėdai ir didesnieji ponai kiekvienas skyrium buvo prisaikdinti Lenkų karaliui. Tuo būdu jie sutiko. Tačiau. gavus visas teises. jie nutarė grįžti atgal į Liubliną derybų. Tuo tarpu į Lietuvą grįžę ponai išleido visam kraštui įsakymus ruoštis karui. per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių.). karaliui palaikant lenkus. ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes. Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažia­ vus. ministeriai). Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos. sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija. reikalaudami. Be to. Nemaža dar ginčų sukėlė ir L i v o n i j o s k l a u ­ s i m a s . Bu­ vo sprendžiami kiti. kaštelionai. todėl ir jiems priklausanti. nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasiliko svar­ biausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva. o Lenkai tvirtino. lietuviai dar ilgai kovojo. Kaip Varšuvos seime (1563—4 m. kuriais Palenkė. iš vienos pusės. kad karalius būtų bendrai renkamas. karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu. lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d. Savo statuto antrąja laida buvo nebepatenkinti ir patys lietuviai. taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals­ tybių sujungimo. Pagaliau lenkams labai rūpėjo iškovoti sau teisę L i e t u y O j e r į s i g y t i d v a r ų ir g a u t i u r ė d ų .t. unijos klausimas turėjo palengvėti. Voluinė. iš kitos pusės. Bet jie dėl to nekėlė triukšmo. kuria buvo paskirta Var­ šuva. Visa tai liepos 1 d. Liublino seimo eiga ir unijos aktas. Su­ vienodinus valstybes. Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungiamos prie Lenkijos Lenkai jau seniai geidė tų žemių ir tvirtino. Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą. nenorinčių jų prisiekti vietoj karalius paskyrė kitus urėdus.

jis vis dėlto daugiau rėmė lenkų reikalavimus. Kelis sykius tų derybų metu jis buvo net susirgęs iš nuovargio. Rad­ vila Rudasis (Juodasis jau buvo miręs 1565 m. Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai. tačiau 1588 m. jog Lietuvoje nebu­ sianti vykdoma vadinamoji e g z e k u c i j a . Varšuvos receso aktų. kurioms bajorai neturėjo nuosavybės dokumentų. Pagaliau atėjo lemiamoji birželio 27 d. betgi jiems niekad nebuvo leista gauti Lietuvoje urėdų. 224 Tuo metu Lenkų valstybė stengėsi susigrąžinti sau visus bajori| kuriuo nors būdu pasisavintus dvarus ir atiminėjo visas žemes. Jie rei­ kalavo derybų pagrindui 1501 m. Lietuvos atstovai pir­ miausia susivažiavo atskirai pasitarti.. tai kam jums dar derėtis dėl unijos?" O Radvila dar griežčiau pareiš­ kė: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti. kad lenkai savo pa­ siūlymus pateiktų raštu. Padnievskis pareiškė. ji buvusi duodama didiesiems kunigaikščiams tik iki gyvos jų galvos. kurie tuojau pareikalavo atšaukti karaliaus raštus. Liublino seimo scenos. Z. Tuo būdu vėl praėjo kelios dienos. Piniginis vienetas turįs būti vie­ nodas. kuriais Lenkijai buvo prijungtos Lietuvos provin­ cijos. po trijų dienų lietuviai atnešė len­ kams savo projektą. Savitiems reikalams abiejose valsty­ bėse turį būti atskiri seimai. didysis Livonijos gynėjas net Lietuvos Istorija. — ypač Aleksandro laikais. bendrai rinktas karalius tu­ rįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu. Deja.karštą ir graudingą kalbą. kad dėl jos nesusikalbėsią. kad Lietuva dėl unijos daugiau nebesiderėsianti. Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino. Ponams lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų. jie rėmėsi ir tuos pačius dėsnius tvirtinančiomis senosiomis privilegijomis. Ją baigdamas. Tai matydami. Šaukiant seimą. Bet tą dieną susirinkęs lenkų seimas nieku būdu negalėjo sulaukti lietuvių: mat. ma­ tydami. Katkevičius pasakė. tirštai gyvenamų žemių. tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios. Besiginčijant Krokuvos vysk. paėmus pagrindui se­ nuosius abiejų valstybių sutarčių aktus. Melniko ir 1564 m. birželio 6 d. Tačiau. bet ne mus. jų grįžimas dar paaukštino lenkų toną. Gavę juos. Be to. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams. lietuviai rėmėsi savo naujuoju statutu. ir ji buvusi atskirai valdoma tik iš lenkų karalių malonės. Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo. seime jos delegatai neturėję neribotų įgiliojimų. arba — iš lotyniško — e g z e k u c i j a . nes senelis M.sudaryta speciali komisija. kad ten niekas jų neversiąs sudaryti jiems nepriimtinos unijos: jei nesusitarsią. kad Lietuvą Lenkijos karūnai dovanojęs Jo­ gaila. Pagaliau karalius įsakė lietuviams vasario 28 d. Tiesa. ieškodamas kompromisų. žirgelių žemai­ tukų. būdamas įsitikinęs unijos naudingumu. Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos Ir ponų rankas. Tada lenkai pradėjo grobti Lietuvos provincijas. kad 1501 m. Tad kiekvieną. Bet lietuviai sakė. Karalius nuolat lankėsi ir pas vienus ir pas kitus. pranešę. naktį jų išvažiuota iš Liublino. o ne savo viešpačiu". niekieno nekliu­ domi. derybų pradžioje. jiems buvo leista įsigyti Lietuvoje dvarų. Seime. nes jis juos dalino be atodairos. kad karalius duotų garantiją. ir pašalinti iš Lenkų senato ir seimo užgrobtųjų žemių atstovus. maldaudamas karalių neskriausti Lietuvos. Tada Katkevičius ironiškai atkirto: „Jei mes jums dovanoti. Tikslios sienos tarp abiejų valstybių turinčios būti nustatytos specialios ko­ misijos. vėl prasidėjo derybos. Netekę didžiulių. bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lie­ tuvoje.. Nors jie ir protestavo prieš Lietuvos žemių grobimą. Todėl dabar lietuviai dau­ giausia pasitikėjo karalium ir net maldavo jį nesiaurinti savo tėviš­ kės teisių. aktų Lietuva neprisiekusi. Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Katkevičius ir vicekancleris Eustachijas Valavičius. jie buvę atvykę tik dėl unijos. laisvus ir garbingus žmones. tiek lietuviams Lenkijoje. ateiti į lenkų seimą ir kartu posėdžiauti. bet. Dabar lietuviams buvo jau daug sunkiau spirtis. išvažiuoti. Vėliau ji buvo pakeista kita komi­ sija. garantuojantį. Lietuviams vadovavo Kat­ kevičius su Valavičium. kol nebūsiąs pakeltas. 15 225 . bet Lietuvos iždas tvarkomas Lietuvos iždininko. be jų nieko nebūsią daroma. Radvila dabar jau nebeatvyko. Derybos buvo gana sunkios. Lietuvos atstovai jautėsi daug silpnesni.nes mes esame laisvi žmonės. esą. Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo. ta­ čiau tas nieko nepadėjo: užgrobtųjų provincijų atstovai buvo saikdinami. Augustas šitą savo garantiją sulaužė. ir iš­ važiavę.). Lenkams nenusileidžiant. kai Zigmantas jiems davė raštą. taip pat išvažiavo (buvo paliktas tik vienas vicekancleris Valavičius). lietuvių projektu. pagaliau sugrįžo Lietuvos ponai ir seimelių naujai išrinkti atstovai. Jie ilgai tarėsi dėl savo po­ zicijos ir sutiko važiuoti į Liubliną tik tada. aš laikyčiau tironu. kuriuo karalius pasižadėjo išsaugoti Lietuvos sienų neliečiamybę. Šita politika buvo vadinama įstatymų vykdymu. bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečia reikalai. šaukti jos seimus ir neduoti jokiems svetimšaliams urėdų Lietuvoje. Tuo tarpu lenkai siūlė derėtis. Seimai turį rinktis pakai­ tomis Lietuvoj ir Lenkijoj. Trys pasilikę Lietuvos senatoriai. jau posėdžiavusios kartu su lenkais. Lietuvių vadai seime buvo Mik. kurs norėtų mane pavergti. 1588 m. jie nebeturėję ką veikti. Cia jis parodė nemaža politinio takto ir pasiaukojimo. paruošta trečioji statuto laida vis dėlto nepanaikino lenkams nepatikusių nuostatų. galėsią laisvai. p 1563—4 m. ir nebe­ galėjo ryžtis atvirai kovai su Lenkija. Atvykę išvažiavusiųjų lietuvių delegatai savo išvažiavimą iš seimo pateisino karaliaus prieš seimą duotuoju raštu. ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų.

kuriuos išsirinkdavo Lietuva sau didžiaisiais kunigaikščiais. Tačiau tas nieko nepadėjo.). kad jie norį tik gero ir kad unija išeisianti tik įnaudą Lietuvai. bet Lenkijos. Tai buvo lenkų reikalavimas. lietuviai tarėsi dar 3 valandas ir tą pačią dieną pranešė. Bet po trejų metų. Pagaliau 1572 m. jog sutinką su visais lenkų paruoštojo akto nuostatais. Dabar jau buvo susitarta kartu rinkti valdovą ir tu­ rėti bendrą seimą. nes Lietuva. Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų. tai buvo tik sutikimas laikytis pateiktų sąlygų už paramą prieš Švitrigailą. Tiesa. Augustui. Zig­ manto Kęstutaičio aktai nė kiek nepakeitė buvusios santvarkos. paliko daug spragų. Tuo būdu išliko personalinės valstybių unijos ryšys: abi valstybės buvo vieno valdovo valdomos. iki tol abiejų pusių bu­ vo pripažinti tik 1413 m. atskiras iždas. Pa­ galiau 1571 m. o visi kiti (1499. Lietuvos nesuliejo su Lenkija nė pats aktas: liko visiškai atskira valstybės teritorija. Tačiau Lietuva palengva ar­ tėjo prie Lenkijos: Lietuvos bajorija nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų bajorija kovojo dėl savo luominių teisių praplėtimo. kurį galima pavadinti unijos aktu. tai karas savaime aprimo. Jau buvo nustojęs savo reikšmės ir 1413 m. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi visiškai savarankiškai. ir Zigmanto Kęstutaičio aktai. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys. 1501. Unijos aktas. ta­ čiau jos negavo. Taip pat. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis Liubline darant uniją karas su Maskva tebebuvo dar ne­ baigtas. o ypač tuo rūpinosi Aus­ trų Habsburgai ir caras Jonas I V . Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Au­ gusto mirties. Mirė savo mėgiamajame Knišine. pavojui praėjus. tad noromis nenoromis jie turė­ davo rinktis tą patį valdovą. o kartais ir Lietuvos noras jo nenu­ traukti. ) mirė Zigmantas Augustas. 433—434 psl. nebebuvo ko rinkti valdovu. rinkosi sau valdovus. gale. Tačiau t ą r y š į p a l a i k ė ne a k t a i . buvo patvirtinti patys aktai. kurio lietuviai gal irgi būtų nesilaikę. grasindamas karu galėjo rei­ kalauti sosto sau arba sūnui. Karalius ir lenkai ramino. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą. Maskvos pavojus lietuviams ne­ leido rinktis sau atskiro valdovo. 14. kai abiejų valstybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios. tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų. nes kaip tik tada abi valstybės žuvo. Karas tuo būdu lai­ kinai pasibaigė. Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva: jis nenorėjo tuo būdu jai įsipykti. ir jų žemės buvo užgrobtos kai­ mynų (žiūr. kurį rinkdavosi ir lenkai.. šis aktas buvo pirmasis.) aktai buvo lietuvių nepatvirtinti. bet jau nebepavyko. Gavę karaliaus atsakymą. T u o būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir to­ liau išliko visiškai savarankiška. Sostą valdžiusi 227 . buvo padarytos paliaubos. bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau rei226 kalingus įstatymus. padėkos pa­ maldos. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti Lenkų paramos. Palenkėję. kaip kad nesilaikė daugelio ankstyvesnių susitarimų. Nors unijos aktas ir leido. kurių viena — Ona — tebebuvo netekėjusi). Jis sukūrė savotišką dviejų valsty­ bių junginį. nuo Kazimiero laikų lenkai ėmė rinktis sau karaliais visada tuos pačius asmenis. nepaisydama jo nuostatų.apsiašarojo. niekas su tais aktais nebesiskaitė. Scena sugraudino net karalių ir lenkus: beveik visi verkė. visiškai neatsiklausdama lenkų. Jam tada dar te­ buvo tik 52 m. aktas. prie­ šingai. jie dar ilgai šaukdavo ir savo atskirus seimus. o visi Lietuvos atstovai suklaupė. (liepos 7 d . nepaisydami unijos akto nuostatų. kokio ligi tol dar nebuvo. kurias dar labiau padi­ dino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos. buvo ban­ dyta galutinai sujungti ir valstybes. Liublino unijos akto reikšmė. 1564 m. Tuo būdu X V I I I amž. tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. mirus bevaikiui Z. silpnas senelis. o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus. atskiros teisės. sulied. Po to prasidėjo priesaika. Zigmantui Augustui mirus. palengva taip pat buvo vienodanami išlikę skirtumai ir vals­ tybinėje organizacijoje. tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs. kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. atskira kariuo­ menė.unas valstybes. o liepos 1 d. atskira jos valdžia. Seimai buvo bendri. Todėl.

Zigmanto Augusto antkapis Krokuvos katedroje. ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas). Zigmantas Augustas liūdi mirusios Barboros. tiek ūkyje: buvo įvykdyta valakų reforma. Augusto laikai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. nusigyvenę. Jis pats buvo svyruo­ jąs katalikas. jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę. gerai pažino savo valdinius. Krašto valdymo aparatas iki X V I amž. bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus. pradedant 229 . Buvo labai išlaidus ir duodavosi iš­ naudojamas visokiems intrigantams. ir todėl nebetiko kandidatais į valdovus. Mokėjo laukti patogaus mo­ mento. visokių dvaro patai­ kūnų apsupamas dažnai keičiamomis favoritėmis. todėl nerėmė protestantų. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į ka­ talikybę. D i p l o m a t a s jis buvo neblogas. Z. Lietuvos vidaus santykiai XVI amžiuje I. bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto. Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę. dar buvo gyvų daug Gedimino giminės kunigaikščių. tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvasi­ ninkais. Tiesa. bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje. Barborai mirus. Po Vytauto mirties Lie­ tuvos valdovai visada būdavo renkami. jis nebegalėjo vesti. pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. Todėl jam nuolat trūko pini­ gų. Tačiau jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat jos liūdėjo. Vis tai buvo svarbūs faktai. mokėjo pastebėti žmonių silpnu­ mus ir jais pasinaudoti. ta­ čiau su ja negyveno. Negaudamas persisky­ rimo. Gyveno atsiskyręs. nešiojo juodus apdarus. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėjo kova tarp p r o t e s t a n t ų ir k a t a l i k ų . antrosios pusės Didysis kunigaikštis ir jo valdžia. Gedimino šeimos šaka pasibaigė. ji išvažiavo į Vieną. Jis ir pats buvo linkęs pereiti 228 į protestantizmą. (Gersono paveikslas). bet dėl tos pačios priežasties nesiryžo. tiek visuomenėje. C. Bet kadangi. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovoti su pasitaikančiais sunkumais. bet iš tėvų gautas brangenybes jis vis dėlto išsaugojo. gyveno juodai išmuštuose kambariuose. kad galėtų gauti persiskyrimą su žmona.

tai iš jų ( X V I a.. kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. 231 . bet v a i v a d o m i s . vėliau ypatingą reikšmę įgavusių ministerių. ir jie buvo svar­ biausi urėdai. Provincijų valdymas. iš Vilniaus vaivadijos buvo išskir­ ta Naugarduko. tačiau visų pareigos buvo vienodos. Vė­ liau visų tų urėdų vardai virto savotiškais garbės titulais. buvo pradėti vadinti s e n i ū n a i s . valdančių di­ džiojo kunigaikščio dvarus su mažesnėmis apylinkėmis).) buvo išskirtos kai kurios sritys.). o k i e m o h e t m o n a s . Vieni bajorai valdė že­ mes iš senovės. Savo dvarams administruoti ir tvar­ kai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus. Todėl jau nuo senų laikų jo rūmuose buvo eilė žmonių. Todėl visi žemės valdytojai turėjo jam atlikti tam tikras pa­ reigas: bajorai eidavo į karą. tie. taurininkų ir t. tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių. Didžiojo kunigaikščio rūmų urėdai.). kiti — iki savo ar vaikų gyvos galvos. Čia nuo Vytauto laikų buvo krašto viršininkas.). iš kurių pajamų padeng­ davo valstybės išlaidas. šimtininkų ir t. dar buvo nemaža smulkesnių urėdų: kambarinių. Be šių. tie urėdai gaudavo pareigas tiktai iškilmėse (ir tai ne visi). todėl jo valdymas buvo pa­ našus į didelių žemės plotų savininko valdymą. Vieti­ ninko neturėjo ir Žemaitija. bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys. o kariuomenei vadovauti — h e t m o n a i . vadinamas s e n i ū n u . arklininkų. Jis buvo lygus su vaiva­ domis. kurie buvo vadinami v i e t i n i n k a i s . Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo ku­ nigaikščio t u r t o v a l d y t o j o . Jų buvo visoje valstybėje. turinčių tam tikrų pareigų. jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1I% visų dvaro pajamų. bet buvo ir viso krašto savininkas. valdydamas kraštą per vietininkus ir vaivadas bei seniūnus. turėjo savo viršininkus. vyriausiųjų virėjų. bet ir apylinkės bajorų bylas. Tik Vilniaus ir Trakų sritys nuo 1413 m. tačiau valstybės politikoje jį varžė įsigalėjusi p o n ų t a r y b a ir s e i m a i (žiūr. t. pristovų. jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių. Vieni žemes gaudavo amžinai. o dar kiti — iki norėjo didysis kunigaikštis. Vėliau Žemaitijai buvo paskirtas ir kaštelionas (1566 m. stalininkų. įvairiausiems didžiojo kunigaikščio kanceliarijos reikalams vesti buvo k a n c l e r i a i ir jų pavaduotojai v i c e k a n c l e r i a i (nuo 1566 m. Pagal seną paprotį. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis. o iš Trakų — Brastos vaivadija. tvarkai ir iškilmių cere­ monijoms prižiūrėti buvo m a r š a l k o s . 198—201 psl. o ma­ žesnieji vietininkai. kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse. T i k dvarų administracijai ir valstiečiams val­ dyti jie turėjo sau padėjėjų: tėvūnų. kurie valdė paprastus dvarus ir ne­ didelius valsčius. Didžiojo kunigaikščio rūmų saugumui.t. Jiems karo reikaluose ir teismuose tarsi padėjėjai buvo k a š t e l i o n a i . duonos raikytojų. 2 ) p i l i e s k o m e n d a n ­ to ir 3) t e i s ė j o. y. pini­ giniams reikalams tvarkyti buvo i ž d i n i n k a i . Tai buvo lenkiškojo tipo urėdai. Lietuvoje valdovas buvo laikomas visos valstybės šeimininku. Didysis kunigaikštis. Visa tai jis galėjo daryti laisvai. Hetmonų buvo du: k r a š t o h e t m o n a s vadovaudavo į karą susirinkusiai bajorijai. Jų buvo įvai­ rių. Kadangi Vilniaus ir Trakų vaivadijos buvo labai didelės. Taip antai. Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus. Maždaug tuo pat metu didžiųjų sričių (buvusiųjų atskirų kunigaikštys­ čių) vietininkai gavo irgi lenkiškuosius vaivadų vardus. (Bet tose dviejose di­ džiulėse vaivadijose buvo taip pat ir vietininkų. būtent ministerių. Be to. Jis ne tiktai patsai valdė daugybę didžiulių dvarų. Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogai­ los palikuonys. kurie vesdavo savo srities bajoriją į karą ir turėdavo kitokių. t. vadovaudavo samdytajai kariuomenei (vėliau kiemo hetmonas buvo pradėtas vadinti lauko hetmonu). pats negalėjo atlikti visų reikalų.Kazimieru. Taip buvo valdomas visas kraštas. valstiečiai mokėdavo tam tikrus mokesčius ir atlikdavo darbus. atsiradęs nuo 1521 m. gavusios savo atski­ rus vaivadas. kitiems žemių duodavo kunigaikštis. vadinamus ne vieti­ ninkais. pareigų. 230 į vietininkų panašių.

Lietuvos įstatymai ir Statutas Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti.. ir kiekvienas iš jų turėjo atskirus vardus: p r i e š s e i m i n i u o s e s e i m e l i u o s e bū­ davo renkami atstovai į seimą. kad Lietuvoje būtų įvesti tokie pat pačių bajorų teismai. Seimeliai. kaip kad anksčiau. o iš Trakų vaiva­ dijos — Gardino. Vėliau seimeliai buvo šaukiami vienam kuriam reikalui. pav. Pagaliau 1564 metų sei­ me didysis kunigaikštis su tuo bajorijos reikalavimu sutiko. Tad administracijos urėdai ir teismai buvo sujungti. taigi valdovo dvaruose teisė vietininkai. o kitas — viena taryba. Dvasininkai. vadinami ž e m ė s t e i s m a i s . vadinami s e i m e l i a i s . kuriems rinkti buvo šaukiamas pavieto bajorų seimelis. ir didelių sričių. kurie palengva išnyko. bet iš kai kurių didelių vaivadijų buvo išskirti net keli pavietai. Pakamorė teisė patsai. Šių sprendimus buvo galima apskųsti pačiam didžiajam kunigaikščiui. Ukmergės ir Breslaujos. buvo sudaryti teisminiai p a v i e t a i . kokie buvo Lenkijoje. išsirinkdavo teismą ir kitus urėdus. be to. seniūnai. kurie valdė dvarą. ir bylos iš vieno teismo eidavo į kitą be jokios tvarkos. vadinamo­ sios civilinės bylos. Dėl to bajorija seimuose nuolat kėlė teismų klausimą. Valstiečiai anksčiau turėjo savo teismus. Sprendimams rašyti ir teismo kny­ goms vesti buvo seniūno arba vaivados skiriamas „pilies rašti­ ninkas". t. 3. Tuo būdu visi kiti vietininkai. o bajorų dvaruose — bajorai. teisėjo pavaduotojo ir raštininko. Ji reikalavo. 2emės teismams rinkti buvo įvesti viso pavieto arba vaivadijos bajorų suvažiavimai. y.2. Dažniausiai teisdavo ne patys seniūnai. kurių buvo palikta nebe tiek daug. reikalaudama reformos. Teismų reforma 1564 m. Naujieji teismai buvo trejopi. kuris visas tokias bylas spręs­ davo vietoje. ir t. vietininkai jau buvo gavę vaivadų vardą dar X V I amž. kurios laikėsi tiek valdo233 . Kiekviename dabar naujai sudarytame paviete buvo vienas didžiojo kunigaikščio skiriamas urėdas — pakamorė. didžiojo kunigaikščio dvarų val232 d y tojai. Lydos. o bajorai nuo seno priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. ir valstiečių teisėjais pasidarė tie. pradžioje. ir buvo pradėti steigti nauji bajorijos teismai. Tik bylos dėl žemės ribų (ežių) buvo pa­ vestos atskiram p a k a m o r ė s teismui. Gyvenimas bu­ vo tvarkomas p a p r o č i ų t e i s e . vėliau jie paprastai buvo vadinami l a i k y t o j a i s (tenutarii). Taip pat seimeliuose buvo renkami at­ stovai į seimą ir surašomos jiems instrukcijos. Pirmiausia buvo įkurti pa­ čių bajorų renkamieji teismai. vadinamajam p i l i e s t e i s m u i . Teismai buvo nevienodi: jie buvo atskiri kiekvienam luo­ mui. Pilies teismai pavietuose priklausė seniūnams. Kauno ir Upytės pavietai. buvusiųjų kunigaikštysčių. miestiečiai ir žydai turėjo savo atskirus teismus. tai paprastai ir bajorus teisdavo jo paskirti urė­ dai — vietininkai. o tik po vieną kiekvienam paviete. Renkamas buvo tik žemės teismas. kad teismai priklauso didžiojo kunigaikščio skirtiems urėdams. vaivados. jis susidėjo iš teisėjo. e l e k c i n i u o s e būdavo renkami pavieto arba vaivadijos urė­ dai. o vaivadijose — vaivadoms. jie galutinai buvo sutvarkyti tiktai 1566 m. Kai kurie iš jų sutapo su vaivadijomis. Įvedant naujuosius teismus. Bet kadangi pats didysis kunigaikštis negalėjo iš­ spręsti visų bylų. iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Ašmenos. Lietuvos bajorijai labiausiai ne­ patiko. Visas kraš­ tas jau anksčiau buvo padalintas į vaivadijas. Pilies teismas priklausė vaivadai arba didžiojo kunigaikščio skirtajam seniūnui. grįžę iš seimo. t. Pagaliau baudžiamosios (kriminalinės) bylos buvo pavestos spręsti trečiam. Krašto padalinimas į pavietus ir vaivadijas. Pilies teismai priklausė seniūnams. Bet ir tokiais atvejais bylas paprastai spręsdavo ne jis vienas: kai kurias iš jų jis spręsdavo kartu su taryba. jis irgi buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio. Seimeliuose bajorija apsvarstydavo savo reikalus. r e l i a c i n i u o s e atstovai. Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. Jiems buvo pavestos spręsti visos bylos dėl turto. nebeteko teisės teisti bajorus. Apskri­ tai teismų srity buvo painiava. o jų paskirti vietininkai ir teisėjai. jos labai ilgai užsigulėdavo. Toks krašto padalinimas į vaivadijas ir pavietus išbuvo iki valstybės pabaigos. padarydavo pranešimus apie seimo darbus.

Tiesa. Antai dar 1387 m. Jogailos ir Vytauto privilegija. Visas Statutas padalintas 234 j 13 skyrių. Naujų teisinių normų davė 1413 m. ir jis tebuvo paskelb­ tas tik 1 5 6 6 m. Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose. Len­ kai nuo Kazimiero Didžiojo laikų. darėsi vieninteliu luomu..vai. 111 psl. valstybinę santvarką. t.. bajorams arba dvasininkams. dar buvo paskelbtos dvi krašto privilegijos. Pirmasis bandymas įstaty­ mus kodifikuoti buvo padarytas 1468 m. o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. tačiau Lietu­ vos Statutas jį toli praneša savo sistemingumu. kuriomis buvo sunormuotos ponų tarybos teisės dalyvauti valstybės valdyme. Medžiagos ruošiamajam Statutui buvo nemaža. duo­ damų Bažnyčiai. Buvo nemaža ir provincijų privilegijų. Kai bajorija pradėjo įgauti kaskart vis daugiau reikšmės. L i e t u v o s S t a t u t o vardu. o 1522 m. 1492 ir 1506 m. 131 psl. nuo X I V amž. buvo davęs dvi krašto privilegijas. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug.). turėjo savo teisių rinkinį. o Lietuvos Statute yra savotiška sistema. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo abso­ liutiška. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. Tad teismams būdavo labai sunku susivaikyti vi­ soje toje painiavoje. — vadinasi. 170 psl. veikiantį visame krašte. tiek gyventojai. atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos. ir Zigmanto Kęstutaičio 1434 m. t. ir t. 180 psl. Tačiau jis teapėmė tik kai kuriuos baudžia­ mosios teisės ir teismo proceso dalykus. Tas laukiamasis statutas ir buvo paskelbtas 1529 m. Kiekvienas skyrius liečia kurį nors atskirą dalyką: vienas — valdovą ir nusikaltimus prieš jį. suteikta Horodlėje (žiūr. Vislicos Ko­ dekse mechaniškai sukrautos įvairios privilegijos ir įstatymai. krikštydamas Lietuvą. t. Kaip tik tuo metu Lietu­ voje vyko didelės atmainos teisiniuose santykiuose: bajorija kaskart vis daugiau įgavo teisių. kad jis reikalingas pataisų. didžioji Kazimiero privilegija (žiūr. Po jo. už Zigmanto Augusto išrinkimą didžiuoju kunigaikščiu jo tėvas Zigmantas II pažadėjo išleisti sta­ tutą. Jei dokumentas liesdavo visą kraštą. Statutas. kartais tik vienos kurios srities. be to. — teišėjo vos 1588 m. vadinamąjį Vislicos Kodeksą. o šie — į 282 straipsnius. miestams. jos niekad nebuvo išspausdintos (tik dabar jos yra išspausdintos 235 . kitas — valstybės gynimą. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rin­ kinį. Naujos Statuto laidos. Ši a n t r o j i l a i d a buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. — t r e č i a ir p a s k u ­ t i n ė l a i d a . Vėliau jos buvo išverstos į lotynų ir į lenkų kalbas. ir kūrė naują. kad teisės būtų surašytos. Seimų pataisytas. ketvirtas — paveldėjimo teises. Išleidus pirmąjį Statutą. Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti. Jame surinktos teisės pa­ imtos iš privilegijų ir gyvenime veikusiųjų papročių. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės. išleidus vadinamąjį K az i m i e r o T e i s y n ą . žydams ir t. Jogaila. jame yra nemaža bajorijos teisių.). kuriame turėjo būti surinktos visos krašte veikiančiosios tei­ sės. y. ir daugely atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas.). Nauj5s Statuto laidos klau­ simas buvo keliamas net keliuose seimuose. tu­ rinčiu visas teises. Tuo jis ir reikšmingas. tačiau jos visos pritaikytos Lietuvos gyvenimui. buvo taisomas kelių komisijų. ji ėmė rei­ kalauti. tačiau tuo tarpu su Maskva ėjusio karo reikalai tatai sutrukdė. paruoštas vadovaujant kancleriui Albertui Goš­ tautui.). dar būdavo privilegijų. jos būdavo nevienodos. penktas — įvairiausius krimina­ linius nusikaltimus. trečias — bajorų žemės teises. vadinamuose privilegijomis. kad ir antroji Statuto laida dar reikalinga pataisų. Be to. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai. atsakiusi to meto tei­ sių mokslo reikalavimams. veikiai pa­ sirodė. Dar daugiau padarė teisinių atmainų 1447 m. o kita katalikų Bažnyčios ir kata­ likiškosios bajorijos teises (žiūr. tam. Todėl netrukus pasirodė. jei tik vieną sritį — p r o v i n ­ c i j o s p r i v i l e g i j a . Jis daug kuo pra­ lenkė tuo metu Lietuvos kaimynų turėtus teisių rinkinius. Visos trys Statuto laidos buvo parašytos to meto Lietuvoje vartojama gudų rašto kalba. jis buvo nutartas įvesti 1564 m.. privilegija (žiūr. nes yra visiškai lietuviškas. Pirmosios dvi laidos buvo rankraštinės. y. kam priklausė dvarai. Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams. kurių viena apibrėžė bajorijos. daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. tačiau ji. I-sis Lietuvos Statutas visas krašte veikiančiąsias teises su­ vedė į vieną gerai apgalvotą sistemą. t. jis būdavo vadina­ mas k r a š t o p r i v i l e g i j a . pasiskolintų iš lenkų ir iš rusų.. Apie naująją laidą buvo pradėta rūpin­ tis dar tais pačiais 1566 m. nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui. panašią į Lenkijos.

Ypač jie buvo reikalingi specia­ l i o m s kariuomenės rūšims. Bajorai turėjo eiti kariauti ne tik patys. tuo metu buvo labai aktualus klausimas. juo labiau jie pradėjo jos vengti. Be to. Kariuo­ menės Zigmanto II laikais Lietuvoje buvo išlaikoma apie 5. už skatiką buvo galima nupirkti maždaug tiek pat. turi atiduoti kariuomenės reikalams 1U seniūnijos dvarų pajamų (tas mokestis buvo vadinamas k v a r t a ) . pagaliau buvo kariaujama vien tik su samdyta kariuomene. kuriuo iš bajoro. Toliau algas kareiviams mo­ kėdavo iždas. Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė. vadinamo Senuoju. Kariuomenei samdyti būdavo skiriamos tam tikros sumos pinigų. o vėliau daug kartų perspausdinta lenkiškai. Lietuvos apsaugos organizacija X V I amžiuje. per metus būdavo sumokama 20 auksinų. kurie kiekvienas susamdydavo sau pavestą dalį. didysis kunigaikštis visada reikalaudavo. bet ir su savo tar­ nais. taigi jai būdavo išmokama apie 3 milijonus skatikų. valstybei dar atsėjo artilerija ir kitos karo reikmenės. turėjo būti atimta žemė. Todėl. 237 . Be to. Tuo metu ir visoje Europoje kariuomenė buvo samdyta. buvo jau garsiame Tanenbergo mū­ ryje. ypač čekų. Zigmanto Augusto laikais buvo nustatyta. Tik trečioji laida buvo išspausdinta iš pra­ džių gudų kalba. būdavo uždedami specialūs mokesčiai. Paprastai nuo 5—8-nių bajoro valdomų valstiečių sodybų (vėliau — valakų) turėjo būti duodamas vienas karys. Tatai buvo įtraukta ir į visas tris Statuto laidas. Žodžiu. tai jis išsaugojo Lietuvą lietuviams: jo dėka svetimšaliai negalėjo įsigyti dvarų Lietuvoje. arba 15 milijonų litų (iš tos algos kareiviai turėdavo ir pragyventi). Bajorų karinė prievolė.mokslo reikalams). kad visi. nes lenkai iš Lenkijoj gyvenančio didžiojo kuni­ gaikščio stengėsi išgauti sau teisių ir vietų Lietuvoje. Buvo net toks įstatymas. kariuomenei bū­ davo išleidžiama didžiausia visų valstybės pajamų dalis. Juo kuris bajoras buvo turtingesnis. Samdytinių. O be to. — pavyzdžiui. Jos pagrindinė pareiga buvo kariauti. o karo metu. artilerijai. Neišnyko jie ir vėliau. o ba­ jorijos buvo šaukiamasi tik ypatingai sunkiais laikais. Samdyta kariuomenė. Kadangi Lietuvos Statutas galiojo ne tiktai iki nepriklausomybės pabaigos. nes šauktiniai bajorai sudarydavo vien kavaleriją. kad nesusiaurėtų Lietuvos sienos. O iždas tam reikalui pinigų surinkdavo iš valstybės dvarų. Neturtingas bajoras turėdavo eiti kariauti pats vienas. Lietuvoje ji atsirado ne iš karto. daugiau turėjo žemės. Ramiu laiku tų mokes­ čių pakakdavo. Kareiviui. gaunantieji valdyti valstybės dvarus. y. Pirmiausia jis yra geras visuomeninės ir valstybinės to meto Lietuvos kultūros rodiklis. kiek kuris bajoras turi statyti ginkluotų karių. tad juo toliau. Pirmoji krašto gynėja nuo senų senovės buvo bajorija. Pinigai būdavo įteikiami karininkams. arba 600 skatikų (vieno skatiko vertė tada buvo lygi maždaug 5 litams. Taikos metu samdi­ niai buvo reikalingi pilių įguloms. kad jis savo 1447 m. susirinkę į karą. kiek dabar už 5 litus). Dėl to pamažu bajorų kariuomenė buvo keifiama samdyta kariuomene.000. t. neinančio į karą. ir siųsdavo didžiajam kunigaikščiui įvairiau• . y. Tuo būdu buvo pradėtos laikyti nuolatinės samdytosios kariuomenės dalys. privilegijoje pasižadėtų neduoti jokiam svetimšaliui vietų ir dvarų Lietuvoje ir saugoti. mokant vidutiniškai po 5 auksinus už metų ketvirtį. išleisdami į Lenkiją savo kunigaikštį Kazimierą. seniūnai ir laikytojai. M / reikalavimų. jie buvo pradėti samdyt Vytauto laikais. laikais jau daug daugiau buvo pradėta samdyti kariuomenės. kai sam­ dyta jai kariuomenei reikėdavo pagalbos. Duodamas bajorams naujų žemių. lietuviai išrei­ kalavo. jis turėjo nepaprastą reikšmę tolimesniam Lietu­ vos valstybės gyvenimui. t. bet dar ilgai ir Lietuvą užėmus rusams (iki 1840 m. ne kokie iš bajorų buvo ir kariai: nedrausmingi. kurios bū­ davo hetmonų žinioje. pradėdavo svarstyti valstybės reikalus. 236 |uip išvengti karo. nes yra visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezul­ tatas. 4. kad jie eitų į karą. Kiekvieną metų ketvirtį kareiviai gaudavo po 5—6 auksinus. kai daugiau reikėdavo samdyti kariuomenės. dažnai. kaip apsisaugoti nuo lenkų įtakos Lietuvos vidaus gyvenime.). Karo prievolė bajorams buvo labai nemaloni. tartis. Zigmanto I I . Pirmieji samdiniai kareiviai buvo svetimšaliai. Buvo sudaryti sąrašai. o patys neturtingieji bajorai pastaty­ davo vieną karį bent keliese susidėję. juo daugiau turėjo vestis į karą tarnų. Mat.

Kartais koks nors iš tokių bajorų. Dvasininkai buvo toks pat privilegijuotas luomas.). Remdamiesi ta privilegija. o iš jos negaudavo nieko. Nuo valstiečių jie skyrėsi tik tuo. — nelygu jų turtas. 245 psl. ir dalis jų virsdavo vals­ tiečiais. bajorai beturėjo tik teises. Kai kurie iš jų tiek nusmuko. netekę savo sričių ir pasidarę paprastais žemvaldžiais. o pareigų — jokių. ir jų žemės su paskutine jų giminės dukteria atiteko galingiausiajai to meto ponų šeimai. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. ir savo didžiuliuose dvaruose jautėsi. Prie šito ponų sluoksnio prisi­ jungė ir visi senieji kunigaikščiai. o vergai. jie ga­ lėdavo tapti pilnateisiais bajorais. eidavo į karą arba atlikdavo pasiuntinių ir laiškanešių pareigas. o šis ją pavesdavo hetmono žiniai. Ilgiausiai išsilaikė savo srityje Slucko kunigaikščiai. Valstybėje jie turėjo tik parei­ gas. kurie iš savo gyvenamųjų vietų galėjo laisvai kitur persikelti. 238 Pašauktas į karą. kiekvienas bajoras turėdavo stoti po savo pavieto vėliava. o daug kur ir X V I amž. kurie įėjo į didžiojo kunigaikščio tarybą ir turėjo visas svar­ biausias vietas valstybėje. Dar X V . ir pagaliau iš jo būdavo reikalaujama valstiečių pareigų. gale išmirė. būtent Radviloms. negu bajorų dvaruose. o sudarydavo savo atskirus. jie būdavo teisiami ne turtingesniųjų bajorų teismų. nei­ davo jokių pareigų. kai juos patys seime užsidėdavo. teisių. Nors ir labai spaudžiami. Todėl ji pa­ dėjo p a g r i n d ą b a u d ž i a v a i . privilegija didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo tokių pabėgėlių valstiečių nebepriimti į savo dvarus (žiūr. Ta pati privilegija pripažino bajorams teisę ir teisti savo valstiečius. kurie sudarė pereinamąjį sluoksnį tarp bajorų ir valstiečių. be to. jiems nereikėjo eiti į darbą ir mokėti valstiečių mokamųjų mo­ kesčių. pablo­ gėjo ir ekonominė jų būklė. bajorija išreikalavo. pri­ vilegijuotus pulkus. Todėl iš bajorų dvarų daugelis jų bėgdavo į didžiojo kunigaikščio dvarus. Tačiau bajorų luomo sudėtis buvo labai marga. Dažnai keli tokie neturtingi bajorai susidėję statydavo vieną karį. 239 . tačiau valstiečiai jau nebegalėjo išsikelti iš savo pono dvaro.). 181 psl. Nuo X V I amž. Ne kiekvienam iš jų pasisekdavo įrodyti savo bajorystę. Praturtėję. nes jiems priklausė ne tik valstiečiai. Mokesčius jie mokėdavo tik tada. Vieni iš jų tiktai mokėjo tam tikras pinigines ar natūralines duokles. Tuo būdu visi valstiečiai susilygino (žiūr. Iki tol vieni buvo laisvi. Valstiečių būklė didžiojo kunigaikščio dvaruose buvo daug geresnė. Bet X V I amžiuje jie visi suvienodėjo. jo bajorystė būdavo pamirštama. buvo daug laisvųjų valstiečių. tai savo statomųjų karių jie nesiųsdavo po pavieto vėliava. jog ne­ bepajėgė net išsilaikyti ponų tarpe ir susiliejo su paprastaisiais bajorais. gavo po plotą žemės ir virto paprastais pririštaisiais valstiečiais baudžiauninkais. dar eidavo dvarui dirbti. bet ir jų že­ mėse gyveną smulkbajoriai. tų vietų faktiškai negaudavo nebajorai ir anksčiau. 1447 m. nes visas jų bylas sprendė pats ponas. o kiti. ku­ rie anksčiau buvo bežemiai dvaro bernai. XV ir X V I amž. Valstiečiai buvo gausingiausias visuomenės sluoksnis. kurie betgi X V I amž. Daugiausia reikšmės ir teisių turėjo didžturčiai po­ nai. buvo dar vi­ siškai neturtingų bajorų. kurią nešdavo pavieto v ė l i a v i n i n k a s . ne­ turįs betgi jokių politiniu. gyvendamas tarp valstiečių ar kur nors nuošaliai. o kai kurie net bėgdavo ir į užsienius. Kai pagaliau išnyko ir ši prievolė. turėjęs daugiausia tei­ sių ir mažiausia pareigų. Be to. Kadangi jų žemių būdavo daugely pavietų. visi virto lygiais bau­ džiauninkais. kaip kokie ku­ nigaikščiai. Tiesa. Jis nuvesdavo pavieto bajoriją pas vaivadą. bajorai susigrąžindavo pabėgusius savo valstiečius.. tačiau. Bet ponai ir kare turėdavo privilegijų. Bet šitam laikotarpy jų būklė ėmė vienodėti: laisvieji neteko savo laisvės. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai Bajorai buvo aukščiausiasis luomas. Iš visų pareigų jiems buvo likusi tiktai vienintelė karo prievolė.II. nebeturėjo nė kam pasiskųsti. Greta turtingų ponų ir vidutinės bajorijos. kad visos aukš­ tesniosios dvasininkų vietos būtų skiriamos tiktai bajorams. o didžiojo kunigaikščio vietininkų ar seniūnų. kad. kaip ir bajorai. Palengva kai kurie iš jų nepaprastai praturtėjo. kiti — pririšti prie žemės. o treti — vergai.

Zigmanto Kęstutaičio privilegija suly­ gino civilines pravoslavų teises su katalikų teisėmis. (Ano meto piešinys — planas). Visi vyskupai buvo tarybos nariai. i v o teismus. Be to. 16 Vilnius XVI amž. o kiekvieną kartą atskirai uždedami. Tie cechai buvo irgi tam tikri savivaldybės organai. visas jų pelnas eidavo bažnyčioms ir dvasininkams. Visi miestiečiai pagal verslus buvo susiorganizavę į c e c h u s . nuo bažnytinių dvarų būdavo imami tam tikri mokesčiai tik karo reikalams. mėsi­ ninkų. Lietuvoje valstybinė tikyba buvo katalikų. Apskritai dvasininkų įtaka buvo didelė. Žydai buvo ne tik atskira tauta. pri­ vilegija visiškai sulygino pravoslavus bajorus su katalikais. Jais galėjo verstis lik miestiečiai. bet klebonais. Tiek bajorijos. Tikybų santykiai. Tokias teises turį miestai pa­ tys rinkdavo savo viršininkus ir teisėjus (nepriklausė bajorų teismams). Nebajorai galėjo būti tik paprastais vikarais. Tos jų savivaldybių teisės buvo vadi­ namos m a g d e b u r g i n ė m i s m i e s t ų t e i s ė m i s . kurie rūpinosi vienos profesijos reikalais. Todėl Lietuvos miestuose emė koncentruotis svetimtaučiai. kad karo prievolė ir mokesčiai ne­ aplenktų nė dvasininkų žemių. Be to. arba tiesiog m a g d e b u r g . 240 I IIįtUVOS I s t o r i j a . Tik Zigmantas Augustas 1551 m. 1387 ir 1413 m. Prekybą ir amatus bajorai laikė žeminančiais verslais. kurių dvasininkai betgi neturėjo jokių politinių teisių. 1387 m. kuris turėjo savotiškas teises. jau turėjo būti bajorai. ypač vokiečiai ir žydai. kurie su parapija gaudavo ir žemės. tai nuo karinės prievolės jie vis dėlto apsi­ gynė. todėl tik katalikų dvasininkai teturėjo visas teises. Bažnyčiai X V I amž. nebajorams patekti į aukštesniąsias dvasi­ ninkų vietas jau nebebuvo jokios vilties. dva­ sininkai mokėdavo mokesčius tarsi iš savo geros valios. buvo ke­ letas urėdų. o ne iš pareigos. Lietuvos valsty­ bės ribose buvo daug ir pravoslavų. i j o m i s . Bet kadangi kunigams kariauti draudžia kanonai. Jogailos duota privilegija visos baž­ nytinės žemės buvo atleistos nuo bet kokių pareigų valsty­ bei. privilegijos pravoslavams ne­ leido gauti valstybinių vietų. Bet vėliau jie vėl buvo spaudžiami. savivaldybes ir s . Lietuvoje nebuvo gerų sąlygų miestams klestėti. Kas nepriklausė prie atitinkamo cecho. Buvo atskiri stalių. Tačiau seimeliuose ir seimuose dvasininkai nedalyvavo. Jų visų vietos buvo garbingesnės už pasaulinių senatorių vietas. jau priklausė daugybė dvarų. Didesniųjų miestų gyventojai gavo teises sa­ varankiškai tvarkytis. bet ir visai atskiras visuo­ menės sluoksnis. tačiau valstybinių vietų jie vis tiek negalėjo gauti. kiti buvo pa­ likti testamentais. Miestiečiai. kuriuos visada gaudavo dvasininkai (po vieną sek­ retorių ir po vieną referendorių visada būdavo iš dvasininkų). Jų savivaldybiniai organai buvo vadinami k abalais. 241 . kaip fundacija kuriant bažnyčias. todėl jų mokesčiai būdavo vadinami aukomis (sub • sidium charitativum). o vėliau — senatoriai.priėmus įstatymą. kurpių. tiek dvasininkų mokesčiai buvo ne nuolatiniai. ir daugelis ėmė virsti katalikais. Vieni jų buvo gauti. aludarių ir daugybė kitų cechų. jis netekdavo bajorystės. tas neturėjo teisės verstis tuo verslu. jeigu bajoras pradėdavo verstis šituo miestie­ čio darbu. T o ­ dėl bajorija ėmė reikalauti.

Totoriai sudarė taip pat atskirą visuomenės sluoksnį su savo teisėmis. X V I amž. pradžioje Lietuvoje buvo jau keletas žydų bend­ ruomenių.000 ka­ rių. išskyrus kruvinus rūbus. kitus atviliojo į Lietuvą geresnio gyvenimo perspektyvos. na­ mus). Aleksandras 1495 m. 1503 m.000 auksinų mokesčiu (apie 20. kaip visur. iš kur ir atsikraustė į Lietuvą.000 litų. t. X V I amž. įsiga­ lėjo pačių žydų seimai. bet vėliau jiems pasisekė tą pareigą pakeisti metiniu 1. Tad. y. tuo metu žydai buvo išvaryti iš Čekijos. Ligi tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis.) jie buvo net išvaryti. Įkeistuosius daiktus.Kada Lietuvoje atsirado žydų. vertęsi pinigų skolinimu. taip antai. Į dva­ rus sunešdavo kiaušinių. kad kuo daugiausia gautų pinigų. tikrai nežinom. Zigmanto II laikais vienas krikštytas žydas Abraomas Juozapavičius buvo net Lietuvos iždininku. Jų atsirado Lietuvoje Vytauto laikais. jų turtus didysis kunigaikštis sau konfiskavo. jiems buvo duo­ tos savivaldybės. Tais laikais jie pa­ našiai vertėsi ir vakarų Europoje. kad ir neturėjo savo atskirų savivaldybių. Vaka­ rais. rasit sekdamas tuo pavyz­ džiu. jie nebegalėdavo net išeiti iš savo kvartalo. tad didysis kunigaikštis taip pradėjo tvarkyti savo ūkį. Kai kurie žydai Lietuvoje greit pralobo ir tapo dideliais pi­ niguočiais. nenustodami. Jie. ministeriu. X V I amžiaus pra­ džioje atsirado javų pareikalavimas eksportui. Tie mokesčiai iš pradžių buvo vadinami 243 . Seimai išrinkdavo vieną visai Lietuvai žydų mokesčių rinkėją ir gynė žydų reikalus prieš valdžią. valdžia atskiroms jų ben­ druomenėms bandė skirti viršininkus. o iš ten persikėlė į Lietuvą. negu valstiečiai. Daugelis jų buvo karo belaisviai ar politinių priešų persekiojami pabėgėliai. Tuo pat metu jie pradėjo verstis prekyba. iš Ispanijos (1492 m. O kadangi pra­ sidėjusiems sunkiems karams su Maskva reikėjo pinigų. Valstybės ūkis X V I amžiuje Žemės ūkis. Bet pir­ mieji jų kahalai atsirado jau Vytauto laikais. y. bet ypač jų padaugėjo Zigmanto II laikais. jie buvo visų žydų bendruomenių centras. žemės ūkio produktais. suvarydavo galvijų ir t. Jiems tuomet buvo įsiskolinę daug ba­ jorų ir net patsai didysis kunigaikštis. už kurias didžiajam kunigaikščiui sumokėdavo tam tikrą sumą pinigų. Tie žydų seimai dažniausiai rinkdavosi Brastoje. nes ten buvo seniausioji žydų bendruomenė. tam tikru įsakymu išvarė žydus iš Lietuvos. Miestuose žydai turėjo gyventi tam tikruose. taip ir Lietuvoje. vadinamuose g e t o m i s (ghetto). bet užtat turėjo dides­ nes teises. ir nepriklausė bajorams. ir bažnytines brangenybes. Mat. kurių perkamoji vertė tada buvo apie 150. Visus tuos produktus būdavo sunku paversti pinigai. Kai žydų atsirado visame krašte. Laidais jie ga­ lėdavo imti visokius daiktus ir nejudamąjį turtą (dvarus. žydai galėdavo pardavinėti. Įsigalėję žydai išgaudavo kaskart vis naujų savo privile­ gijų patvirtinimų. t. ir daugelis jų atbėgo į Lenkiją. suveždavo grūdų. jie turėjo nešioti skirtingus apdarus ir geltonas kepuraites. aiškiai įrodančius plėšimą. po tam tikros valandos. Tačiau Aleksandro laikais vieną metą jiems buvo užėję sunkūs laikai. Be to.000 litų). Ir jie turėjo eiti į karą.t. kurie skolindavo pinigus už tam tikrus laidus. Tuo būdu jie buvo pirmieji Lietuvos bankininkai. Lietuvos ūky įvyko daug permainų. Žo­ džiu. jokių kitų pa­ reigų jie neturėjo. Žemdirbystė ir girių eksploatavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. Vytautas pir­ masis davė privilegijas atskirų miestų žydams. jiems skir­ tuose kvartaluose. Kai kurie apsukrūs žydai įga­ vo net didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą. O tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs žydų persekiojimas Vakaruose. žino­ ma. jei savininkai jų neišsipirkdavo. Mat. Pagrindinis jų verslas buvo p i n i g ų s k o ­ l i n i m a s . Senuose miestuose 242 (n mūsų Vilniuje) dar ir dabar galima matyti tų žydų kvartalų palaikų. todėl Zigmanto II laikais buvo stengiamasi natūralijų duokles pakeisti piniginėmis: vietoj produktų buvo įvedami mokesčiai. • • 2. Taip tada buvo visoje Europoje. žąsų. Ypač daug pelno jie gaudavo iš nuomojamų mui­ tinių. Bet netrukus jiems vėl buvo leista grįžti atgal ir net buvo sugrą­ žinti turtai. žvėrių kailių. tačiau X V I I amž. o paskui patys iš pirklių imdavo muitus. jie buvo apsiėmę išlaikyti 1. Valstybei žydai mokėjo pagalvinį mokestį.

tačiau ji eidavo ir sau­ sumos keliais. X V I amžiaus pradžioje Lietuvai pasidarė palan­ kios prekybos sąlygos. iš Nemuno kelias ėjo per jo šaką Giliją. — valakų sistema Trilaukis žemės apdirbimas. o į šią ji pateko iš tolimesniųjų kraštų. Buvo didinami ariamosios žemės plotai. tačiau jų rezultatai buvo menki. prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo. įvedęs valakų sistemą. kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus. 1453 m. tačiau ir ji stengėsi ekspor­ tuoti savo javus. t. padaręs pagrindinę žemės reformą. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų. Naujomis instrukci245 . Ėmęs valdyti Lietuvą Zigmantas Augustas tuojau pasirūpino sutvarkyti tą reikalą. tada su­ klestėjo prekyba ir Baltijos jūroje. todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami. kur prekybos centras buvo Polockas. Prekyba. y. vaškas. tuo metu Kaune jie turėjo didelę savo organizaciją — buvo suėmę į savo rankas beveik visą prekybą. kuriuose buvo mokoma ūkininkauti. jis pasi­ darė svarbiausias Lenkijos žemės produktų eksporto centras. Toksai ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. Tuomet Europos prekybos centrai pradėjo keltis į kitus kraštus (kaip tik tuo metu buvo pradėta ieškoti naujų kelių į turtingąją Indiją ir buvo atrasta daug naujų žemių). ir daugelis vals­ tiečių net išbėgiojo. Ta kryptimi jau Zigmantas II buvo išleidęs keletą instrukcijų (1514 ir 1529 m. kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų. galo Lietuvos e k s p o r t o p r e k ė s daž­ niausiai būdavo miško medžiaga. Zigmantas II rūpinosi sutvarkyti patį dvarų ūkį. o trečią laikydavo pūdymu žiem­ kenčiams sėti. Paprastai bū­ davo eksportuojama į Dancigą ar į Karaliaučių. o ne ūkio produktais. X V I amžiuje. kad būtų daugiau ką parduoti. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui. nesiskaitė su vietos sąly­ gomis. tinkliniai ir kitoki „pinigėliai".). Lenkija gavo Dancigą (žiūr. Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais. abiejose kelio pusėse. Lietuva kad ir neturėjo savo uosto. atsi­ darė prekybos keliai į Baltijos jūrą. kaskart vis labiau ėmė augti javų eksportas. jos visai netręšdami. o kiekviena šeima—po plotą žemės kiekviename lauke. Kunigaikščio vietininkai taikydami tas instrukcijas. Iš čia prekės buvo vežamos į tolimuosius Vakarus. Visų pirma reikėjo taip sutvarkyti ūkį. Viename lauke sėdavo žiemkenčius. buvo įkurta daug vokiečių kolonistų.tais pačiais duoklių vardais. Be to. pagaliau į Dancigą. Ji veždavo savo prekes Nemunu. tuo būdu atsi­ rado vebriniai. Tačiau X V I amžiuje ir visoje Lietuvoje buvo įvesta tri­ laukio sistema. Ir Lietuvos prekyba buvo vokiečių pirklių rankose. palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. iš čia — Nogatu į Vyslą. X V I amžiuje vakaruose Lietuva karų jau nebeturėjo. mokesčiai. kaip įmanydavo. kurias jie astojo. greta tų senųjų prekių. Lenkijoje X I I I amž. Prekyba ėjo ne tik Nemunu. bet ir Dauguva. Kai 1466 m. Jie buvo kurdinami kai­ mais. o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu. juo — pro Kara­ liaučių į Aistmares. Todėl ir Lietuvai buvo lengviau parduoti savo prekes. Paties didžiojo kuni­ gaikščio vardu buvo išleista nemaža aplinkraščių. Prie tų kelių ir valstybės pasieny buvo daugybė 244 muitinių. turkai užėmė Konstantinopolį ir pakirto Viduržemio jūrose klestėjusią prekybą su Rytais. 183 psl. pasiekus Kuršmares.). Tuo tarpu visose kitose Lietuvos srityse vyravo kito­ niškas ūkis. kitame vasarojų. be to. toliau būdavo plaukiama Deimena pro Labguvą į Prieglių. kur ėmė klestėti prekyba. t. todėl rei­ kėjo rūpintis. Čia valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis. Pastangos sutvarkyti ūkį. Iki XV amž. buvo sta­ tomos kaimo trobos. Viduryje laukų. Į Lenkiją ir į Lietuvą ji atėjo iš Vokie­ tijos. Tarp kitko. todėl jam pirmiausia teko susirūpinti. y. Lietuvoje didžiau­ sias prekybos centras buvo Kaunas. Pirmiausia tokie kaimai su trilaukiais buvo įvesti Lenkijos kaimynijoje — Pa­ lenkėję. buvo prekiaujama ir su rytų kraštais. Prekyba daugiausia ėjo upėmis. kur iš pirklių buvo renkami muitai (jie buvo vienas didžiausių valstybės pajamų šaltinių). kiauniniai. kailiai. O jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau. Žemės reforma X V I amž. 3. stengiamasi intensyviau ūkininkauti ir įvesti geresnius padargus. Dažniau­ siai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj. o javai beveik visiškai nebuvo eksportuojami.

pra­ džioje jų dar daugiau atsirado. Švietimas ir tautiškas susipratimas Švietimas. Anksčiau jie turėjo po labai nelygiai žemės ir mo­ kesčius mokėjo ne nuo žemės ploto. todėl jie nedaug jo teišveždavo. o be to. Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. lentų laivams. Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. buvo padaryta ir didžiojo kunigaikščio girių revizija. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės da­ lyje. Buvo išvestos jų sienos ir patikrintos naudojimosi teisės. o kai kur siekė net 44 margus. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais. y. Be to. žiūrėti valstiečių turtingumo. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti. derva. Bet XVI amž. 1557 m. Kurį laiką buvo įvesta medžių išvežimo monopolija. žemė buvo atimta.jomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė. bet greit ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. O iš kai kurių net buvo reikalaujama bajorystės įrodymų. o kitur jie dar nebaigė skirstytis nė dabar. 246 Kadangi dvaro bernai — vergai. kiti negalėjo įrodyti net bajo­ rystės. o dabar joms buvo paskirti specialūs žmonės. daug kur jų laukai įsikišdavo į didžiojo kunigaikščio žemes. nuo gyvenamųjų namų. Jie rėmė savo teises valdymo senumu ir liudininkų paro­ dymais. tikrojoje Lietuvoje. pirmiausia reikėjo atlikti didelis parengia­ masis darbas — atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo priva­ tinių savininkų žemių. kurie negalėjo įrodyti. į didžiojo kunigaikščio žemes įsiterpusi. Valstiečiams duodamieji valakai ne­ buvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė. Valakų sistema. XV amž. tai jie iš dvarų buvo iškelti ir apgyvendinti kaimuose. gale ir X V I amž. kurios neturėjo žemės. Miškas buvo plukdomas į Karaliaučių arba į Dancigą. kurie anksčiau apdirbdavo dvaro žemę. kaip ir anksčiau. Dabar buvo nustatyta visiems duoti po vienodą žemės kiekį — po vadinamąjį valaką. Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. Anksčiau girios buvo prižiū­ rimos vaivadų ir seniūnų. tų žemės buvo prijungiamos prie kunigaikščio dvarų. buvo jos duota po 2 valakus (tatai buvo laikoma atlyginimu už dešimtinę. nes jos buvo arčiau prekybos rinkų. o nuo sodybos ir nuo „dūmo". Maža to. t. uždedant mokesčius. Išmatavus žemę. Bet vis tai buvo tiktai pradžios mokyklos. turėjo eiti dvarui dirbti. kieno. Daugiausia buvo išvežama šulų bo­ sams. Girios. nuo jo buvo einamos ir pareigos. Dėl to susidarė daugybė bylų. — didesni. Anksčiau pats miškas neduodavo jokios naudos. Kunigaikštis reikalavo. tiems buvo duodama žemės kitur. Maždaug tuo pat metu. kas norėdavo gauti aukštesniojo ir 247 . degutas ir pelenai. valstiečiai. y. kuri tada buvo panaikinta). Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje ėmė rastis mokyklų. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais X I X amž. nes daugeliui žemių jie neturėjo dokumentų. o valstiečius apgyvendinti kaimuose. kad bajorai do­ kumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei. Taip pat buvo išmėtyta ir bajorų žemė. Miestų žemės irgi buvo atskirtos. dar buvo eksportuojama. o kur žemė būdavo prastesnė. jis paskelbė įstatymą. Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. kaip ir seniau. Tik Vilniuje prie šv. o jie patys apgy­ vendinti kaimuose. vidury pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius (duoklės ūkio produktais pamažu visiškai išnyko). Daugiausia miš­ ko išveždavo į užsienį valstybės iždas.. Valakas kai kur buvo 30—33 margų. III. o aplink juos buvo duodama po valaką valstie­ čiams. kai buvo išmatuota žemė. Iš pradžių ją įvykdė tiktai didysis kunigaikštis vien savo žemėse. t. Tuo būdu X V I amž. pradžioje jau buvo galima jį eksportuoti. Bažny­ čioms. Ypač daug buvo eksportuojama iš Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto) girių. Bajorai galėjo išvežti tik savo pačių apdirbtą mišką. per brangiai atseidavo. valakai būdavo mažesni. Šiaip. geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir palivarkai. Darant reformą. bet greit juo pasekė ir bajorai. visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą. Jono bažnyčios buvo aukštes­ nioji teisės mokykla. Ba­ jorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma. karčių laivų stiebams ir rąstų. Pagaliau didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiš­ kiomis ribomis.

Kalbų vartojimas. Jau tada atsirado pirmosios Lietuvos kronikos. kaip nedė­ kinga. Jo vardas čia buvęs iškreiptas į Pale­ moną. Net Lietuvai labai nepalankūs lenkų istorikai tikėjo ta teorija ir ją savo veikaluose atpasakojo. Vis dėlto didikai buvo visi baigę aukštuosius mokslus. Savo istorija lietuviai pradėjo domėtis Vytauto laikais. kad iš romėnų kilę lietuviai esą kilnesni už len­ kus. kad lenkai herbus pasi­ savinę iš čekų. įrodinėjo. todėl mokytų žmo­ nių buvo nedaug. o bajorijai davę savo herbus. taigi jie esą kilnesni už savo kaimynus. Kadangi į tolimuosius kraštus tegalėjo vykti mokytis tik turtingųjų bajorų vaikai.. Tai romėniškajai kilmei paremti ir buvo sudaryta ištisa teorija. būsią kilę iš romėnų. tai tos teori­ jos autoriai išgalvojo nemaža kunigaikščių vardų. Lietuvos bajorija jau buvo pasidavusi lenkų įtakai. Ten jie įrodinėja Ožechovskio tvirtinimų neteisingumą. Lietuvos bajorai išgalvojo teoriją. Kai X V I amžiaus antrojoje pusėje buvo pradėtos derybos dėl sutvarkymo santykių su lenkais. ir visos blogybės — valstybinis pakrikimas. o visi kiti vykdavo į vakarų Europos universitetus: į Vokietiją. istorijoje žinomas romėnų karvedys Publijas Libonas. taigi lietuviai.aukštojo mokslo. tarpusavio nesantaika — ateinančios tik iš Lenkijos. nė kiek neabejodami. kurie ruošėsi dvasi­ ninkais. pirmoji Lietuvos rašliava buvo istorinė ir turėjo publicistišką charakterį. kad lietuviai ir romėnai seniau būsią kalbėję viena kalba. turėdavo vykti j užsienį.) kny­ gutėje. Radvilos Juodojo. kad daugelis lietuviškųjų žodžių skamba panašiai į lotyniškuosius. kad Lietuvos vargai prasidėję tik susidėjus su Lenkija. Jose taip pat pirmučiausia atpasakojama lietuvių Romos kilimo teorija. Italiją ir Prancūziją. Lenkai tada didžiuodamiesi pabrėždavo. Lenkino ją artimi politiniai santykiai su Lenkija. paprastai vykdavo mokytis į Krokuvos universitetą. suorganizavo mokslintus lietuvius. kad tarp abiejų valstybių jau seniai esanti padaryta unija ir kad Lietuva prie Lenkijos jau esanti prijungta. Tuo pat metu daugelis lietuvių pramoko lotyniškai. kurios stengėsi iškelti Lietuvos valdovus ir valstybę. kaip ir Vytauto laikais rašytose. anksčiau Lietuvoje to nebuvę. Tuo būdu tie ginčai paskatino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi. o šie savo rėžtu — iš romėnų.). jų nuomone. to­ dėl dėtis į uniją su tokia valstybe Lietuvai nesą jokio reikalo. kuriose. kurie paskelbė atsakymą Ožechovskiui (1564 m. Tos kovos sustiprino Lietuvos bajorijos tau­ tiškąją sąmonę. galo buvo vartojama gudų rašto kalba. šie. 248 Toji teorija greičiausiai atsirado dar Vytauto laikais. Iš pradžių. Rašliava. Kadangi pirmieji Lietuvos kunigaikščiai yra žinomi tik iš X I I I amž. kurie už­ pildė tą didelę spragą ( I I — X I I amž. Tuo tarpu Lietuvos istorikai ėmė teigti. Lietuvoje vidaus reikalams jau nuo X I V amž. Vienas iš žymiau­ siųjų tokių lenkų publicistų buvo Ožechovskis. todėl tų istorijų (kronikų) autoriai savo veikaluose stengdavosi Lietuvos didikų kilmę išvesti iš Lietuvos kuni­ gaikščių. Bet tuo pat metu Lietuvos bajorija nuolat kovojo su Lenkijos noru pasinaudoti Lietuva savo reikalams ir paversti ją savo provincija. XV ir X V I amž. Iškilus unijos klausimui. maištaujanti lenkų globojama valstybė. Tas atsitikę I-II amžiuje po Kristaus. kuriuose Lietuva buvo žeminama. ir tais laikais dar daugiau atsirado istorinių raštų. bet buvo užrašyta keletą dešimčių metų vėliau. Nenorėdami pasirodyti menkesni už lenkus. lenkino didžiojo kunigaikščio dvaras ir lenkai dvasi­ ninkai. istoriškais duome­ nimis ir dokumentais pasiremdami. Tie. X V I amžiuje atsirado daugiau Lietuvos kronikų. iš Italijos atbėgęs į Lietuvą ir čia sukūręs valstybę. Ano meto žmo­ nėms ji atrodė visiškai patikima. vadovaujami M. susipažino su Romos imperijos istorija ir pastebėjo. Kadangi jais ypačiai rūpinosi Lie­ tuvos didikai. Iš to jie padarė išvadą. ir visus Lietuvos kunigaikščius kildino iš to Palemono. Tada lietuviai taip pat istorijos duomenimis griovė jų teigimus. savo priešų persekiojamas. Esą. kad jie atnešę Lie­ tuvai vakarų Europos kultūrą. iškeliami Lietuvos valdovai ir valstybė. Jie nuro­ dinėja. Žodžiu. Lietuvos didikai. gina Lietuvos valstybės garbę ir jos teises gyventi savarankiškai. l i e t u v i a i e s ą k i l ę i š s e n o v ė s r o m ė n ų . vaizduojama. nes tada Europoje visur buvo įprasta save kildinti iš romėnų arba graikų. pavadintoje „Lenko pasikalbėjimu su lietuviu". greta 249 . tuo būdu jie padarė išvadą. Lenkijoje atsirado publicistiškų raštų.

matyti. nes Lietuvoje ne­ buvo mokyklų. aiškindamasis. Bendrieji valstybiniai reikalai. Bet dažnai nebūdavo nė jų. Bažnyčių tebebuvo dar reta. kas pastatydavo ir 250 aprūpindavo bažnyčią. kuriose jie būtų galėję ruoštis. vidurio. Bet ta savoji kalba turėjo būti ne lietuvių. Tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima. tačiau didysis kunigaikš­ tis to nepaisė. Dvasi­ ninkai buvo ne Kristaus mokslo skelbėjai. ir jos būdavo atiduodamos tam. lenkiškais raštais kovojo ir katalikai su tuo metu iškilusiu protestantizmu. 1570 m. buvusi seniausioji lietuvių kalba. Lietuviškieji raštai buvo pradėti leisti tiktai tikybos reika­ lams. Tik vyskupai būdavo skiriami iš lietuvių tarpo. tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis. be to. vyzdžiui. Bet kadangi protestantizmo sukeltas sąjūdis veikiai aprimo. o be to. Tuo bū­ du Lenkijoje gyvenąs didysis kunigaikštis daugumą bažny­ tinių vietų Lietuvoje atiduo­ davo lenkams. kuriose jie būtų galėję išmokti. Tačiau judėjimas dėl lotynų kalbos veikiai aprimo. o ku­ nigų — vyskupas. Be abejo. X V I amžiuje krikščionybė Lietuvoje dar tebebuvo silpna. dar daug kur tebe­ buvo išlikusi pagonybė. kurie neturėdavo jokio mokslo. kuri. Lietuvių bajorų tarpe pasigirsdavo balsų. o aukštesnysis visuomenės sluoksnis bematant pe251 . o lotynų. tik nuo to laiko ėmė rastis vienas kitas raštas. rašytas lenkiškai. tik tas vienas tebuvo lietuvis. Tuo būdu į dvasininkus įsibraudavo daug žmonių. būtent klebonus skirdavo tas. o po unijos kaskart vis labiau ėmė įsigalėti lenkų kalba. paperstatyta 1538 m'. taip pat mažai tesirūpin­ davo tikybos reikalais. o tiktai norėdavo pasipelnyti. Dažnai kanau­ ninkais ir klebonais būdavo Trečioji Vilniaus katedra. Todėl liaudis daug kur tebebu­ vo pagoniška. unijos atsiradusiuose bendruose seimuose vertė bajoriją dar daugiau mokytis lenkiškai. Tie kunigai. turįs turtų ir tam tikrų teisių. iš 9 Vil­ niaus kapitulos kanauninkų vos vienas tebuvo su šventimais. Protestantizmas Lietuvoje Katalikų Bažnyčios būklė prieš reformaciją. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius. ir gyvenimas nuėjo savo vaga. ir pagaliau visur įsigalėjo lenkų kalba. tai lietuviškieji raštai negreit teįsigalėjo. Be to. tačiau ji neįsigalėjo. Dar ilgai buvo vartojama ta pati gudų kalba. neatėjo nė į galvą. skiriami net nekunigai. Lietuvių kunigų buvo labai maža. kas kuriuo nors būdu nusipelnydavo didžiajam kunigaikščiui. kaip į pel­ ningą pragyvenimo šaltinį. to meto bajorų supratimu. Be to. dalyvavimas po 1569 m. 2. Liaudies tikybinius reikalus tada aprū­ pindavo iš jos pačios kilę vikarai. o vien socialinis sluoks­ nis. Įstatymai taip pat draudė užimti sve­ timšaliams ir kanauninkų vie­ tas. o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. Tuo pat metu ėmė kilti reakcija prieš gudų rašto kalbą. Plačiosios bajorų masės lotynų kalbos nemokėjo. buvusį tuomet visoje Europoje. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio. dar reikia priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį. kurie nieko bendro neturėdavo su Bažnyčia. kuri jiems atrodė sava. temokėdavo tik paskaityti liturgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. Kad galima būtų rašyti ir lietuviškai. negalėję susikalbėti su žmonėmis. o visi kiti buvo lenkai. nes nebuvo mokyklų. nes panaši kalba buvo vartojama ir didžiausio Lietuvos priešo — Maskvos. dvasininkai dažniausiai būdavo lenkai. tačiau valstybės reikalams ji dar nebuvo niekur vartojama iki pat X V I amž. kad iš lietuvių tarpo nesą kandidatų. reika­ laujančių įkurti lotyniškų aukštesniųjų mokyklų. kurie atkildavo iš Lenkijos. Tuo pat metu visi publicistiški ginčai jau ėjo lenkų kalba. reikalaujančių grįžti prie savo kalbos.jos. Jie norėjo tiktai pasirinkti vieną iš esamų rašto kalbų. Didikai tuo tarpu kaskart vis daugiau įprato į lenkų kalbą. pasigirsdavo balsų. nes Lietuvos įstatymai draudė svetimšaliams užimti vyskupų vietas. dar buvo pradėta vartoti lotynų kalba. šitaip organi­ zuota Bažnyčia negalėjo pakelti visuomenės religingumo. to meto žmonėms.

mokydamiesi Lietuvos ir užsienio katalikiškose mokyklose.rėjo į protestantizmą. labai daug pakenkė protestantizmui įvairių jo sektų savitarpio nesutikimai. kur buvo spausdinamos lenkiškos protestantų knygos ir buvo lenkiškai išspausdinta Biblija. Protestantizmo antplūdis Lietu­ voje vis dėlto tebuvo laikinio pobūdžio. Jas rašė Rapagelionis. vienos kitass smerkdamos. 1525 m. o vėliau — jo sūnūs — Biržų Radvilos. bet tas judė­ jimas buvo labai silpnas ir trumpas. Užtat kai atsikraustę į Lietuvą jėzuitai pradėjo varyti smarkią akciją už katalikybę. Mažvydas. kai to griebėsi atsigavę katalikai. Lukiškiuose (Vilniaus prie­ miesty) jis pastatė kalvinų bažnyčią ir traukė į ją visus vilnie­ čius. katalikų Bažnyčia palengva atsigavo. Radvila Rudasis ir daug kitų didikų: Katke­ vičiai. tačiau veikiai buvo priverstas ją uždaręs pasišalinti. 1538 m. Tam tikslui jis nau­ dojo visą savo valdžią ir turtą. Be to. pakeisdamas juos kalvinais. Lietuviškai protestantizmas tebuvo skelbiamas žmonių. Be to. todėl. Radvila Rudasis. Tačiau buvo nemaža ir kitų sektų. Visas jų gyvenimas buvo susijęs su Lenkija. kur tuo pat metu irgi buvo labai paplitęs pro­ testantizmas. Taip atvirto į katalikybę Radvilos Juodojo sūnūs. niekas nedrįso Lie­ tuvoje atvirai skelbti protestantizmo. Tų galingųjų šeimų atvirtimas buvo didelė parama katalikybei. Protestantizmas labai greitai pa­ siekė Lietuvą. Valavičiai. Bet užtat visi slaptieji protestantai jo laikais pakėlė galvas. atėjusių iš Mažosios Lietuvos. 253 . Kol buvo gyvas Zigmantas II Senasis. Abraomas Kul­ vietis buvo atidaręs Vilniuje savo protestantiškąją mokyklą. Bet Zig­ manto Augusto laikais virto kitaip: tuomet protestantų buvo pilnas Vilnius. Kulvietis. Bretkūnas ir daug kitų lietuvių. Kiškos ir kiti. Jį labai greit nustelbė lenkiškoji protestantų akcija. čia gyvendami. jam buvo labai patogi dirva plisti. Tik vyskupų spiriamas. kuris ir Vakaruose buvo kilęs. Miestuose protestantizmas plito per vokiečius. jų mokslas buvo skelbiamas net iš didžiojo kuni­ gaikščio koplyčios. Jie kvietėsi į Lietuvą lenkų protestantų pamoksli­ ninkų. Tuo pat metu protestantizmas labai uoliai buvo platinamas ir Mažojoje Lietuvoje. grįždavo namo katalikai. Lietuvoje protestantų galva ir uoliausias protestantizmo skleidėjas pasidarė artimiausias Zigmanto Augusto patarėjas M i k a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s . jis dar laikėsi katalikybės. Glebavičiai. daug didi­ kų vaikų. Radvila Juodasis įkūrė Brastoje spaustuvę. užsikrėsdavo protestantų mokslu. esant tokiai liūdnai Bažnyčios būklei. Tie ginčai eidavo dažnai ruošiamuose disputuose. nenutraukdavo ryšių su savo tėvyne. kaip reakcija prieš šitokią Bažnyčios organizaciją. o miestuose ir kai kur vidutinės bajo­ rijos tarpe — liuteranizmas. išvažiavę mokytis j Vokietijos universitetus. Patsai M. Protestantizmo atoslūgis. ku­ riai buvo spausdinamos lietuviškos protestantiškos knygos. platindami naująjį mokslą. ir visuomenė sugrįžo prie jos. Tuo pat metu Vaka­ ruose prieš jį kilo reakcija. Lietuvos protestantai suskato lietuviškai sakyti pamokslus ir spausdinti lietuviškuosius raštus tik tada. Tatai pakirto pasitikėjimą protestantizmu. Jo bibliotekoje buvo daugybė protestantiškų knygų. visos jos tarp savęs ginčijosi. Ten buvo pradėta rūpintis liaudim. Tuo būdu palengva visos didikų šeimos išvirto i protestantizmą. Didžiausias protestantizmo rėmėjas dar liko M. Tuo metu kai kurie Lietuvos didikų protestantų sūnūs. daugelis jų buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos. kur j parsiveždavo kartu ir į Lietuvą. bet ėjo išvien su lenkais. Protestantizmo plitimas. Lietuvos didikų tarpe labiausiai buvo įsigalėjęs kalvinizmas. { protestantizmą linko ir patsai Zigmantas Augustas: mat. ir visos pamaldos iš pradžių buvo atliekamos vien len­ kiškai. jis pašalino katalikų kunigus. jie neužmezgė jokių ryšių su Mažosios Lietuvos protestantais. Lietuvos pašonėje priėmė protestantizmą kryžiuočių ordino magistras ir daugumas brolių. kur irgi buvo skleidę protestantizmą. Bet vis dėlto svarbiausi protestan252 tizmo skleidėjai Lietuvoje buvo didikai. Radvilos Juodojo įkurtas protestantiškąsias bažnyčias jo sūnūs vertė į katalikiškas. o vėliau — Katkevičiai. kurių buvo pilna Lietuva. o protestantiškąsias knygas degino. Savo dvaruose. kurie. čia. Panašiai elgėsi ir jo pusbrolis M. protestantizmas jam būtų leidęs persiskirti su nekenčiama žmona ir vesti kitą. katalikų Bažnyčia pradėjo su juo kovą.

Iš tų pačių savo mokinių jie išskirdavo gabesniuosius ir juos patraukdavo į ordino narius. jie patys tapo įtakingiausiųjų didikų kapelionais ir artimaisiais jų patarėjais. \ Žemaičius jų atsikvietė uolusis katali­ kybės stiprintojas vysk. Vysk. Be to. Jie gavo Vilniuje namus. jie stengėsi patraukti visuomenę į bažnyčią gražiomis iškilmin­ gomis pamaldomis.3. Merkelis Gied­ r a i t is.). jie tokiuos disputus rengdavo vieni. vadinamas k o l e g i j o m i s . Hozijas (1564 m. sugriaudavo tuos argumentus. Valerijonas Protasevičius. Pradžios mokyklų jie nesteigė. Jono bažny­ čią ir keletą dvarų. bet ir visose kultūrinio gyvenimo srityse. Dar ir šiandien jų palikimą galime pažinti iš gausių barokinių bažnyčių. taip ir Lietuvoje. 1554—1556 rri. Tuo būdu daugumą protes­ tantų vaikų jėzuitai patraukė į katalikybę. į jas pradėjo leisti savo vaikus net protestantai. Tam tikslui vyskupas Protasevičius net buvo išleidęs specialių paraginimų. gerai išmokslinti. Kaip visoje Europoje. Lucko. tačiau jie veikė ir kito­ kiais būdais. Šie buvo leidžiami į aukštąsias užsienio mo­ kyklas ir. jie sakydavo pamokslus lietuviškai. Kai protestantai pradėjo vengti disputų. o tik aukštes­ niąsias. šv. misijose ir t. o vėliau net pradėjo spausdinti lietuviškas knygas. jėzuitai sukūrė savo epochą ne tik tikybiniam gyvenime. Jėzuitai ypatingai rūpinosi į kolegijas surinkti didikų ir bajorų vaikus. Tai buvo pirmosios aukštesniosios 254 255 . Ypač jie garsėjo savo mokyklomis ir pamokslais. ir akademijas. Jėzuitai Lietuvoje Jėzuitų ordinas buvo pati jaunoji vienuolių organizacija. ypač Žemaičių. o ypač švietime. Būdami valdovų rūmuose. Jie skelbė katalikybę dar pago­ niškiems daugelio Lietuvos. netrukus kolegijų atsirado ir visame krašte. ir protestantizmas palengva silpo. Žodžiu. Jie buvo įkurdinti Varmijos vys­ kupystės centre Braunsberge. vienas iš didžiausių jėzuitų nuopelnų buvo tas. jie sukūrė ištisą barokinę epochą tiek Europoje. pirmas jėzuitų darbas buvo steigti mokyklos. jėzuitai dar kovojo su protestantais ir kitokiais būdais. į Lietuvą jų parsi­ kvietė Vilniaus vys­ kupas Protasevič i u s. visokiomis procesijomis ir iškilmėmis. Jie ruošdavo tikybinius disputus. išdėstydamas protestantų argumentus. Kad sėkmingiau eitų darbas. o iš ten paplito po visą Lenkiją. vietų gyventojams. Vilniaus vyskupas. o kitas. o 1556—1580 m. Mokinius jėzuitai auklėjo tvirtoje katalikiškoje dvasioje. įkurta kovai su plintančiu protestantizmu. Vėliau jie įsteigė ir Vilniaus aka demiją. 1569 m. katalikiškai auklėjančių jaunąją kartą. Didikai vienas po kito ėmė grįžti į katalikybę. Jėzuitai greit išgarsėjo savo veiklumu ir paplito visoje Europoje. jie nuolat ragino juos veikti katalikų Bažnyčios naudai. Be to. kuriuose savo moksliškumu nugalėdavo protestantų teologus. Ypatingai jie stengdavosi tapti valdovų ir didžiūnų išpažinčių klausytojais ir kapelionais. 1540 m. Be mokyklų. Čia jie pradėjo savo darbą. 1570 m. taip ir Lietuvoje. Vilniuje jų buvo įsteigta pirmoji kolegija.t. Jėzuitų į Lenkiją atkvietė garsus katali­ kybės gynėjas Varmi­ jos vyskupas St. Kaip visur. grįždavo namo dirbti mokyklose. Apskri­ tai jų veikimas visur buvo sėkmingas. vienas jų narys stodavo ginti protestantizmo. kad jie pirmieji susirūpino liaudimi. Kai jų mokyklos išgarsėjo. ginąs katalikybę. tiek Lietuvoje. greit paplisdami po visą Lietuvą. Lietuvos mokyklos. Todėl ir visi kovotojai su protestantizmu juos kvietėsi į savo kraštą. Pa­ mažu jėzuitai įgavo visuomenės simpatijų: jų mokyklos buvo pilnos mokinių.

Iki 1569 m. Liublino unijos dėsniai. kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę". kad abi jungtinės valstybės turėsiančios bendrus seimus (§ 8 ) . bijodami pavojaus iš Maskvos pusės. kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir­ tingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus. kurių teisės sostams buvo pripa­ žįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo). baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio. drau­ džiančius lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. Jie nerinko sau atskiro valdovo tik todėl. kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinas­ tija — Jogailos palikuonys. T i k intereso verčiamos. įtraukti į jį. kad kartu renkant valdovą būtų skaitomasi su dviem sostais. Unijos akto § 3-me išreikšta visa jo autorių lenkų idėja: „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas. kuriais ji buvo surišta su Lenkija. l a i m ė j o lenkai. jų niekad nebuvo laikytasi. lenkams reikalaujant. darant uniją daugiausia dėmesio 256 ir buvo kreipiama į susitarimą dėl bendro valdovo. Lietuviams reikalaujant. Taigi tą pat valdovą. Pagaliau įveda­ mas dar vienas — lenkams pats svarbusis — nuostatas. tas pats Liublino seimas nutarė. abi vals­ tybės nenorėjo visiškai nutraukti ryšio ir rinkdavosi sau bendrus valdovus. ar jos liks tik personalinėje unijoje ar pereis į realinę. Būtent jie reikalavo. Tiesą sakant. Tuo būdu abi valstybės galėjo nueiti visiškai skirtingais keliais. D a r a n t uniją. Abidvi pusės sutiko turėti bendrą valdovą. išsirinkdavo taip pat ir lietuviai. Savotiškos personalinės unijos reikalavo lie­ tuviai. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka. Toks naujai išrinktasai valdovas abiejų valstybių turimąsias teises turėsiąs patvirtinti vienu bendru raštu. iš kurių turėjo išeiti. kurį išsirinkdavo sau lenkai. Tačiau. Kitais unijos akto paragrafais nusta­ toma. nenorėjo nutraukti ryšio su Lenkija. Lietuvai buvo paliktas I i c l u v o s I s t o r i j a . abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val­ dovus. jos skyrėsi tik dėl forma­ lumų. kad turėsianti būti bendra abiejų valstybių užsienio poli­ tika (§ 11) ir bendras piniginis vienetas (§ 12). o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija. dabar priešin­ gai — lenkų išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lietuviai. o taip pat ne skirtinga. Pirmuosius tris val­ dovus lietuviai rinkosi visiškai atskirai. Lietuvoje jau nebeturėsią būti atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų (§ 5 ) . Toliau sakoma. Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva.P E N K T O J I DALIS Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis A. kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir ka­ rūnuojamas Krokuvoje (§ 4 ) . išmirus Gediminaičiams 1. pateikę tam tikras sąlygas. kad seimai turės rinktis Varšuvoje). kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą. ir faktiškai ir juridiškai Lietuva buvo visiškai nepriklausoma valstybė. kai paskutinysis tos dinastijos valdovas. kad būtų skai­ tomasi tik su vienu dviejų jungtinių valstybių sostu. o ne skyrium (§ 7 ) . 17 257 . Tuo būdu. Kad būtų galima to išvengti. jau nebegaliojo. sudarius uniją. Senieji aktai. Liublino unijos atneštieji naujoviškumai Valdovo klausimas. t a č i a u gyvenime lietu­ v i a i l a i k ė s i s a v o n u s i s t a t y m o . kad. tarp abiejų valstybių faktiškai buvo p e r s o ­ nalinė unija. be jokių sutarčių. Zigmantas Augustas. bet viena bendra valstybė. Tuo būdu pasikeitė tiktai rolės: anksčiau lietuvių išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lenkai. reikalaująs panaikinti visus Lietuvos įstatymus (statuto dėsnius). T o ­ liau dar nustatoma. kurie visada rinksiąsi Lenkijoje (§ 16. Tokie buvo unijos akto nuostatai. o lenkai reikalavo. Taip tad buvo.

Bet i r čia bendrumas nebuvo didelis. o lietuviškoji kapa (60) skatikų buvo lygi 75 lenkiš­ kiesiems skatikams. liko taip pat savos skirtingos Lietuvos teisės. susirinkdavo ne visi. savi valstybiniai kanclerių saugo­ mieji antspaudai. Dažnai lietuviai laikydavosi savo kandidato ir. liko savas iždas. Tuo būdu jungtinės valstybės tik viena kitą prižiūrėjo. iki pat valstybės galo Lietuvos pinigai buvo brangesni už Lenkijos. nes į valdovą lietuviai žiūrėjo. kaip į savo didįjį kunigaikštį. ir bendrieji seimai nebuvo vieningi. Jis turėjo būti bendrai renkamas V o l o s k a i m o l a u k e . Kai kurie akto nuostatai gyvenimo praktikoje buvo pa­ keisti lietuvių naudai. 258 2. Pragoję. be kurių valdovas negalėjo išleisti jokio Lie­ tuvai skiriamo rašto. tiek Lenkijoj vykdomoji valdžia priklausė karaliui. liko savi provincijų valdomieji organai ir valstybės urėdai. Bet į elekciją. savotiškos Lietuvos valstybinės tradicijos ir nenoras susijungti su Lenkija ilgainiui dar daugiau pridarė spragų unijoj. netoli Varšuvos. Liublino aktu abi valstybės nebuvo sulietos į vieną. Lenkai taip pat negavo teisės laisvai įsigyti Lietuvoje dvarų. bet kadangi jis visada būdavo ir Lenkų ka­ ralius. Vėliau jiems buvo leista įsigyti dvarų tik ve­ dybomis. įstatymai ir teismai. Taip antai. o tik arti­ mųjų sričių ir. vieni ir kiti turėjo skirtingus reikalus ir skirtingas teises. tik turtingesnieji bajorai. todėl vien tik mandagumas neleido jo vadinti didžiuoju kunigaikščiu. nors ir vienodai vadinosi: l i e t u v i š k a s i s a u k s i n a s buvo lygus l x / 4 lenkiškojo auksino. akte nustatytas monetos suvienodinimas niekuomet nė nebuvo iš tikrųjų įvykdytas. Valstybės valdovas Lietuvoje turėjo didžiojo kunigaikščio titulą. Apskritai. Tuo būdu jai liko atskiri savi ministeriai. išvažiuodavo namo nieko 259 . Įstatymą priimant tebuvo kartu balsuojama. sava kariuomenė ir sava teritorija su aiškiai nustatyta siena su Lenkija. Tuo būdu a k t o p r a d ž i o j e a k c e n t u o j a m a s v a l s t y b i ų su­ jungimas į vieną vienalytį kūną jau buvo išardytas pačių to paties akto nuostatų. tai ir Lietuvoje jis paprastai būdavo vadinamas karalium. karaliaus titulas yra aukštesnis. Jie visada sustodavo Varšuvos priemiestyje. be to. nes unijos akte reikalaujamieji pakeisti statuto nuo­ statai niekad nebuvo pakeisti. dešiniajam Vyslos krante. Seime buvo drauge svarstomi tik bendrieji reikalai. nors tas valstybių junginys ir buvo vadinamas „ a b i e j ų tautų respublika". ir laikydavosi vieningai. nuo savo atskirų seimų lietuviai taip pat negreit atsisakė. ir iš pradžių net atskirai jį rinkdavosi. Tad iš tikrųjų būdavo renkama ne bendrai. O valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Centro valdžia Karalius. Be to. tai ir seimuose leidžiami naujieji įstatymai turėjo būti atskirai paruošiami. Iš tolimosios Lietu­ vos paprastai atvykdavo tik senatoriai ir tuo pat metu šaukiamojo seimo atstovai. žinoma. dalyvaujant visiems abiejų valstybių bajorams.nepaliestas visas valdžios aparatas (§§ 10 ir 17). kad viena nepriimtų nieko nenaudingo kitai. Tiek Lietuvoj. o kiti buvo visiškai nevykdomi. o buvo du rinkėjai — Lenkija ir Lietuva. Juose lietuviai ir lenkai tarėsi atskirai: mat. O be to. Tuo būdu iš visos unijos liko tik b e n d r a s v a l d o v a s i r b e n d r i s e i m a i . nepripažindami lenkų išrinktojo. Mat.

hetmonai ir iždininkai. Karaliaus reziduojamoji vieta nebuvo įstatymais nustatyta. urėdų paskyrimo dokumentus. lauko (kiemo) samdytajai kariuomenei. Tuo būdu jis buvo krašto apsaugos ministeris. o lauko 1514m. o 1527—1541 m. Kiekvienoje val­ stybėje jų buvo taip pat po du — didysis ir lauko hetmonas. jie antspauduodavo visus karaliaus jsakymus. Tuo būdu jie buvo kaip ir užsienių reikalų ministeriai. d. raštus antspauduodavo vicekancleris. H e t m o n a i vadovavo kariuomenei. o drauge ir kariuomenės vadas. nesant didžiojo hetmono.Kijevo vaivada. vadovavo telionas. Kancleris turėjo savo žinioje didįjį. Jei koks karaliaus raštas būdavo nesude­ rinamas su įstatymais. Tai buvo mar­ šalkos. — kai kalti­ ninkas būdavo nubaudžiamas ištrėmimu (banitia). Paskum karalių dar varžė specialūs aukštieji urėdai — ministeriai. Kiekvieno antspaudo vertė buvo lygi: kai nebūdavo kanclerio. Biržų Radvilų šakos tėvas. tik šie neturi teisiamosios galios. Be antspaudo negalėjo būti siunčiamas joks karaliaus oficialinis raštas nei į užsienį nei viduje. o atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų Vilniuje jau nebegalėjo būti. o vicekancleris mažąjį antspaudą. Tik labai iškilmingiems aktams būtinai būdavo kviečiamas kancleris su didžiuoju ant­ spaudu. buvo laikoma. bajorija galėjo jo nebeklausyti ir nebemokėti mokesčių. Karaliaus valdžia nebuvo neribota. Be to. Tad jie iš dalies buvo ir teisingu­ mo ministeriai. jie galėdavo jo neantspauduoti. Tam reikalui jie turėjo savo valdžioje net dalį kariuomenės. o už kriminalinius nusikaltimus karaliaus gyvenamoje vietoje jie turėjo teisę bausti net mirtimi. Nuo to laiko didysis hetmonas jau rū­ pinosi visos kariuomenės reikalais: jos išlaikymu. 1531—1541 m. seimų šaukimo ir kitokius universalus. kuris iki pat X V I I amžiaus galo tvirtindavo teis­ mų sprendimus. kad per karūnaciją ir per priesaiką būtinai dalyvautų ir lietuviai. bet dažniausiai jis gyvendavo Lenkijoje. 1522—1527 m hetmonas. Tačiau buvo reikalaujama. Visų pirma jo veikimą varžė seimas. Jei kada per priesaiką lietuvių nebūdavo. Lauko hetmonas buvo jo padėjėjas. apginklavimu. Be to. Juos laikydavo pir­ maisiais valstybės urėdais. Dėl to lietuviai jautėsi nuskriausti ir dažnai reikalavo. vadovavo jam pavestai ka­ riuomenės daliai ir. arba krašto. M a r š a l k ų Lietuvoje ir Lenkijoje buvo po du: buvo didieji. Tik vėliau sušauktame Lietuvos seime būdavo taria­ masi. Kadangi kancleriai 260 antspauduodavo visus į užsienį siunčiamus raštus. garbės atėmimu (infamia) ir mirtimi (Lenkijoje toks teismo spren­ dimas nebuvo reikalingas kanclerio patvirtinimo). kurių pareiga būdavo rūpintis karaliaus saugumu ir tvarka jo reziduojamoje ar sustojamoje vietoje. o karo atvejais jis jai ir vadovavo. pateikdamas jam tam tikras sąlygas. — ypač tai ga­ lima pasakyti apie Lietuvos kanclerį. Karaliui peržengus seimo valią. hetmonas. 1521—1531 m. kad bent trečdalį laiko karalius gyventų Lietuvoje: mat. kurių niekas be seimo negalėjo jai uždėti. Liublino aktu išrinktasis karalius turėjo būti karūnuojamas Krokuvoje. tai karalius vėliau turėdavo jiems pakartoti priesaiką. Ministeriai. kancleriai. tai jie ir vedė visus užsienio reikalus. kancleris ir vicekancleris. ir paprastai seimas sutikdavo pripažinti lenkų išrinktąjį valdovą. iš pradžių vadinęTrakų. 261 . maršalkos ir jų pavaduotojai — kiemo mar­ šalkos. Iš pradžių didysis hetmonas vadovavo į karą einančiai Jurgis Radvila. Vilniaus kaš­ sis kiemo hetmonu.neišrinkc. nuo X V I I amžiaus bajorija beveik visiškai nebedalyvavo karuose. ypač Lietuvos ministeriai. Bet hetmonas. samdymu. Todėl jie dar ėjo maždaug vidaus reikalų nūnisterių pareigas. K a n c l e r i ų kiekvienoje valstybėje buvo taip pat po du: buvo didysis. eidavo jo pareigas. kad Lietuva sudaranti 3 / 3 visos jungtinės valstybės. Mūsų laikais jiems maždaug atsako didžiųjų valstybių policijos ministeriai. palikusi tą pareigą sam­ dytai kariuomenei. kas daryti. 1510— ginkluotai bajorijai. arba krašto. Maršalkų valdžios ženklas buvo lazda. kancleriai vadovavo vadinamiesiems valdovo rūmų teismams.

Visi urėdai buvo duodami iki gyvos galvos. pajamas. bet greit jų atsi­ rado ir Lietuvoj. Be to. nes jos duodavo ne tik įta­ kos valstybėje.t. arklininkų ir t. t. Lietuvos reikalais visada rūpinosi tik jos urėdai. y. Tuo būdu jie lyg ir pavaduodavo kanclerius. Be to. karaliaus rūmuose dar buvo daugybė visokių urėdų ir šiaipjau tituluotų valstybės žmonių. Valstybės urėdų galia. ir nė vieno ministerio ar šiaipjau urėdo niekas negalėjo nei pašalinti nei pažeminti. — o hetmonas kariuomenę galėjo tvarkyti niekieno nevaržomas. kiemo iždininkas taip pat perimdavo tvarkyti ir valstybės iždą. rinko mokesčius. Visi urėdai buvo skinami karaliaus. 262 už kurias jie palaikydavo karaliaus politiką. paprastai jie dar turėdavo vaivados arba kašteliono urėdą. Iš jiems duodamų valdyti dvarų dažnas ne tik pa­ dengdavo valstybės pareigas einant padarytas išlaidas.Kadangi karinė valdžia visada esti labai svarbi. kurie tu­ rėjo savo valdžioje kariuomenę. Jie buvo pripažinti tikrais ministeriais ir senatoriais tiktai 1775 m. savo pareigas ėjo tik iki Lietuvos sienos. Jie taip pat vadovavo ir kanc­ lerių priežiūroje esančiam aukščiausiajam miestiečių teismui. Kaip matome. vadinamųjų s e n i u n i j ų.). Be to. jie čia gavo tokias pat teises. Aukštosios vals­ tybinės vietos nebuvo atlyginamos iki pat X V I I I amžiaus. Įtakingiausias vietas karalius paprastai atiduodavo patiems ga­ lingiesiems ponams. kiekvienas ministeris ir urėdas savo srity galėjo veikti niekieno nevaržomas. Lietuvos ir Lenkijos urėdų santykiai. Net karaliaus rūmų valdininkai. n e b u v o n e i m i n i s t e r i o n e i š i a i p j a u u r ė d o . o prie sienos juos pakeisdavo tokie pat Lietuvos valdininkai. Krašto iždininkui mirus. jei kas būdavo nuteisiamas ištrėmimu (banitia) arba garbės atėmimu (infamia). kuris turėtų kokios nors valdžios a b i e j o s e v a l s t y b ė s e . T i k 1768 metais išleistuoju įstatymu jie buvo padaryti senatoriais. 263 . Kiemo iždininkai. Kiekvienoje valstybėje jų buvo po du — po dvasinį ir po pasaulinį. nes nebuvo jokios kon­ trolės. Ypač lengva buvo su niekuo nesiskaityti hetmonams. arba priešingai. o kiemo iždininkas tvarkė valdovo iždą. Jiems vietos paprastai būdavo dovanos. — tai ta ministerija buvo pati įtakingoji ir visada tekdavo didesniesiems ponams. Visų jų buvo po vieną Lie­ tuvoje ir po vieną Lenkijoje. bet kandidatų į jas niekad netrūkdavo. o kiti buvo tik titulais pasipuošę d i g n i t o r i a i . o didikų galybė vis kilo. ir po unijos abiejose valstybėse valdžia buvo tik savo piliečių rankose. be jų karalius nieko negalėjo veikti su kariuomene. Tačiau ilgą laiką hetmonai nebuvo laikomi senatoriais. skirtas valdovo reikalams. dar buvo po dvasinį ir po pasaulinį r e f e r e n d o r i ų . O kad jie galėtų dalyvauti senate. pavyz­ džiui. didinę karaliaus palydovų skaičių įvairiose iškilmėse (žiūr. kol būdavo paskirtas naujas krašto iždininkas. Lenkų hetmonai negalėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei. Rūmų urėdai. I ž d i n i n k a i tvarkė iždą. Lenkijoje tokio įstatymo nebuvo. 231 psl. kurių priežiūroje buvo valdovo gy­ venamieji kambariai. Lenkų kancleriai negalėjo antspauduoti jokio Lietuvai skirto rašto ir t. bet praktiškai lietuviai ten taip pat jokių aukštesnių vietų negaudavo. Be ministerių. o nebūtų buvęs Lietuvoje. gavę aukštuosius urėdus. Taip pat neturėjo jokios valdžios Lenkijoje nė Lie­ tuvos urėdai. ir niekas jo nusikaltusio negalėdavo pašalinti iki mirties.t. Valstybės iždą tvarkė krašto iždininkas. juos galėjo tik seimas kontroliuoti. Dėl tos priežasties suvaržyta karaliaus valdžia vis silpnėjo. Sudarant uniją. Iš žymesnių rūmų urėdų visų pirma paminėtini s e k r e ­ t o r i a i . Jų — krašto ir kiemo iždininkų — taip pat buvo po du Lietuvoje ir Lenkijoje. bet ir nemažus turtus susikraudavo. Buvo dar p a k a m o r ė s . Atimti urėdą galėdavo tik už valstybės išdavimą ar šiaip už didelius nusikaltimus. vėliavi­ ninkų. tiesa. galėjo šeimininkauti kaip tinkami. B e to. kai kurių Lenkijoje esančių urėdų Lietuvoje dar nebuvo. kaip ir abudu hetmonai. kurie rinkdavo skun­ dus ir pateikdavo juos valdovui. Nebuvo nė vieno aukštesnio urėdo. mokėjo algas ir prižiūrėjo pinigų kalimą. kuris būtų buvęs Lenkijoje. kaip ir Lenkijoj. bet ir valstybės dvarų. taurininkų. buvo daugybė mažesnių urėdų ir jokių pareigų neturinčių dignitorių: stalininkų. nebent tik paaukštinti. Vieni iš jų turėjo tam tikras pareigas valstybės valdyme. draudžiąs lenkams duoti Lietuvoje kokį nors urėdą. kardininkų. taip pat nebuvo senatoriai. jam važiuojant į Lietuvą. Todėl didieji mag­ natai. buvo įstatymas. Jie turėjo valdovo kanceliarijos (ne valstybės) antspaudus ir antspauduodavo smulkesniuosius raštus.

Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Provincijų valdomieji organai Visa valstybė buvo padalinta į vaivadijas ir pavietus. Tačiau tiek vaivados. visoki smulkesni teismo ir mokesčių rinkimo urėdai ir daugybė dignitorių be jokių pareigų.» 3. Lietuviai veltui reikalavo. o su Lenkijos kaimynais — Lenkų ministeriai. tai ir jų sudėtis ir kompetencija liko tokia pat. pilies teismus ir teisė savo vaivadijoje žydus. Jie visi sudarė s e i m ą . kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų. Kai atvykdavo kokia nors delegacija ar užsienio valdovo atstovų. tada kaštelionai nebeturėjo beveik jokių pareigų. Toliau ėjo pilies ir žemės teismo tei264 nėjai. kad seimas susidedąs iš trijų „luomų". kuria karalius buvo pasižadėjęs neįvesti „ n i e k o n a u j o " be senato ir bajorijos atstovų sutikimo (dėl to ta privilegija ir vadinama „nihil novi" — „nieko naujo"). Jie abudu vadovavo vaivadijos bajorijai. val­ dydamas tam tikrus valstybės dvarus.). kokia kad buvo Lenki265 . tai jų priėmime taip pat dalyvaudavo drauge lietuviai su lenkais. kokią turėjo Lenkijos seimas. raštininkai. jo kompetencija ir sudėtis. tiek kaštelionai visada liko senatoriais. Užsienio politika buvo vienodinama tik paties karaliaus. kurs. o iš Maskvos gaunami raštai ir su ja padarytos sutartys būdavo įteikiamos Lietuvos kancleriams ir saugomos Lietuvos valstybės archyve (metrikoje). Po jo ėjo p a k a m o r ė . Lietuviai savo valstybės žemes rūpestingai saugojo ir nie­ kam geruoju jų nė pėdos neuž­ leido. Tačiau su Lietuvos kaimynais visus reikalus atlikdavo Lietuvos ministeriai. tai ji paprastai bū­ davo mišra — iš lietuvių ir iš lenkų. bet jeigu derybos eidavo su Lenkijos kaimynu. 233 psl. Dėl atski­ rų pasienio sričių su lenkais nuo­ lat ėjo ginčai. Voluinės. ir v ė l i a v i n i n k a s . į Lenkijos iždą. Tuo būdu įstatymų leidimas Lenkijoje pri­ klausė karaliui. bajorijai einant į karą. senatui ir pavietų atstovams. Jei kokia delegacija vykdavo į užsienį. nešdavo pavieto vėliavą. Lenkijoje nuo 1505 m. Jeigu derybos eidavo su Lietuvos kaimynu. Viršuj parašo kesčiai iš jos vienais metais ei­ lentos matyti Lietuvos Vytis ir davo į Lietuvos. Kai po unijos buvo įvesti bendrieji seimai. Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažė­ jusi. L i v o n i j a buvo valdoma Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kuni­ abiejų jungtinių valstybių. Juose vyriausiuoju urėdu buvo s e n i ū n a s . Prieš Liublino uniją tiek Lietuva. Visose derybose su užsie­ nio valstybėmis delegacijos irgi būdavo sudaromos mišros. sprendęs žemės ribų bylas. 4. tiek Lenkija turėjo atskirus seimus. o vaivados prižiūrėjo prekybą. Liublino unijos aktu buvo nustatyta. kad abi valstybės turės bendrą užsienio politiką. pirmininkas tada irgi būdavo lenkas. ir taurininkų. Lie­ tuva daugiausia turėdavo reikalų su sau artimiausia Maskva. ir ark­ lininkų. einančiai į karą. Visus raštus j Maskvą antspauduodavo Lietuvos kancleriai. . o kitais metais Lenkijos erelis. nes didžiuliai Palenkės. nes visi santykiai su užsieniu buvo atliekami jo vardu. veikė privilegija. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas Seimas. tai delegacijoje lie­ tuvių būdavo bent vienu daugiau. kuris. Dažna vaivadija buvo dar suskaldyta į pavietus (žiūr. Vai­ vadijos priešaky stovėjo v a i v a d a ir k a š t e l i o n a s . ginčams spręsti būdavo sudaromos specialios ko­ misijos. mo­ gaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m. tai delegacijoje daugiau narių būdavo lenkų. Pasienio stulpas. kai ją pavadavo samdytoji kariuomenė. buvo ir pavietinio pilies teismo pirmininkas. Tačiau Lietuvos seimas neturėjo tokios galios. todėl buvo sakoma. o taip pat ir jos pirmininkas būdavo lietuvis. kad lenkai tas žemes jiems grąžintų. Kai bajo­ rija ėmė šalintis karo. Bet iš tikro ir čia kiekviena valstybė pirmučiausia rūpinosi tiktai savo reikalais. ir kardininkų ir daugy­ bė kitų. Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat.Santykiai su užsieniu ir reprezentacija.

tiek kitų seimų laikas. kas seime bus svarstoma. pačiam seimui sutinkant. ant­ rosios pusės nebuvo laikomi senatoriais.joje. Tik hetmonai ir kiemo iždininkai iki X V I I I amž. kuriems buvo skiriamos dvi savaitės. galėjo būti šaukiami ir vadinamieji e k s t r a o r d i n a r i n i a i seimai. Kadangi seime viskas turėjo būti sprendžiama vienu balsu. tik kai kurios didesnės vaivadijos rinkdavo ir po daugiau. — pavyzdžiui. Ministeriai jame sėdėjo visiškai atskirai. Kiekvienas seimelis paprastai jų rink­ davo po du. Tą atlikus. y. kartais visi sutikdavo dėl apdedamųjų mokesčių. o atstovai susėsdavo vaivadijomis tokia pat eile. Apskritai tiek senatorių. kaip jie turi laikytis karaliaus keliamųjų klausimų atžvilgiu ir ko turi reikalauti. A t s t o v ų r ū m u s sudarė visų vaivadijų ir pavietų sei­ melių rinktieji atstovai. galėjo būti ir pratęstas. duodavo jiems rašytąsias i n s t r u k c i j a s . negu iš Lietuvos. t. arba direktorium. kurių darbas trukdavo šešetą savaičių. kad seimai turi rinktis kas dveji metai. tarp kurių buvo Krokuvos. gale pradėjo rinkti net po 6 atstovus. Tą dalyką turėdavo išspręsti tuojau po seimo įvyksta vadinamieji r e l i a c i n i a i seimeliai. ir iš tokių vaivadijų nebūdavo galima išrinkti mokesčių. Po to senatas ir atstovai sueidavo į vieną salę (tatai buvo tikroji seimo darbų pradžia). koks buvęs. kaštelionai ir ministeriai. pavyzdžiui. Po to atstovai susirinkdavo į savo rūmus ir išsirinkdavo pirmi­ ninką. Atstovai negalėdavo peržengti duotųjų instrukcijų. Čia senatas susėsdavo priešaky. kokia sėdėdavo jų atstovaujamų vaivadijų senatoriai. reikalui esant. lie­ 1 tuviai seime nesudarė nė / 3 . Tokiuo atveju nesutinkančiųjų vaivadijų atstovai pareikšdavo. Buvo nustatyta. savo seimeliui. tai įvairios instrukcijos labai varžė jo darbus. Žemaičių seniūnija X V I I I amž. tai buvo didelė blogybė. Seimeliai. vadinamą m a r š a l k a . y. tik viena ar dvi vaivadijos nesutikdavo. Seimo eiga. Bet dažnai seimeliai dėl to pareikšdavo savo nesutikimą. Žemiausias vietas seime turėjo kaštelionai. Prieš seimą karalius paskirdavo seimeliams datą ir praneš­ davo. išrinkę seimo atstovus. Pradžioje visi eidavo pabučiuoti soste sėdinčiajam karaliui rankos. ir niekas negalėdavo jų priversti sutikti su bendru nusistatymu. Toliau buvo tikrinamas atstovų išrinkimo teisėtumas. Vilniaus ir Trakų kaštelionai ir Žemaičių seniūnas. Kiekvienas seimas prasidėdavo pamaldomis ir pamokslu. kuriose pažymė­ davo. Be to. Juose pirmasis „luomas" liko. Į s e n a t ą įėjo visi vyskupai. senatas eidavo į savo 267 . t. o po to kancleris arba vicekancleris pareikšdavo kara­ liaus pasiūlymus. Ypač dažnai būdavo nesutikimų dėl mokesčių apdėjimo. be abejo. paskui — vaivados. jog jie klausimą palieką spręsti „broliams". vaivados. Tai buvo vadinamieji o r d i n a r i n i a i s e i m a i . Seime visiems sena­ toriams vietos buvo nustatytos pagal kilnumą: pirmučiausia ėjo visi Lenkijos ir Lietuvos vyskupai. Tokia pat tvarka senatoriai ir kalbėdavo. o senatas ir atstovų „luomai" buvo papildyti Lietuvos senatoriais ir atstovais. Ta procedūra buvo vadinama r u g o m i s. tiek Atstovų iš Lenkijos buvo daug daugiau. Bet tiek vienų. Valstybės gyvenime. pareikšdami savo nuomones. pakartodavo ir papildydavo seimeliams praneštus svarstyti klausimus.

todėl jiems daugiau reikėdavo išmokėti ir pinigų (mat. vadovaujant maršalkai. Be to. Čia niekam nepriešta­ raujant. ir nebebūdavo laiko atskirai suva­ žiuoti. kaip laikytis prieš len­ kus vienu ar kitu klausimu. Vaivadijų seimeliai darėsi kaskart vis netvarkingesni ir labai dažnai iširdavo. Tačiau Lietuvos atstovai savo atskirus posėdžius visada darydavo. paruošdavo ir visus sau reikalingus įstatymus. o viską spręsdavo bendrajam seime. — atmestais. Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bend­ rą su lietuviais seimą. skirdavo naujus. Nors lenkai. O tai jau bū­ davo atliekama seimo vietoje. Lenkai ten paprastai susitardavo dėl mokesčių ir kitų bajorijai rūpimų klausimų. išnykus atskiriems suvažiavimams. tačiau. Sudarant Liublino uniją. X V I I I amž. dabar sesijomis va­ dinamas visas parlamento veikimo metas tarp dviejų atostogų arba šiaip tarp dviejų pertraukų). Tie posėdžiai buvo vadinami „ p r o v i n c i j ų s e s i j o m i s " (sesijomis tada va­ dindavo ir kiekvienos dienos seimo posėdį. visi tie skirtingi Lietuvos reikalai ir būdavo apsvarstomi jos suvažiavimuose. Kadangi Lietuva visada turėjo daug skir­ tingų reikalų. vadinami g e n e r a l i n i a i s sei­ Senato salės planas. Ir Lietuvoje prieš kiekvieną bendrąjį seimą taip pat buvo pradėti daryti tokie pat į seimą vyks­ tančių atstovų ir senatorių suvažiavimai. atstovai savo misijoje turėdavo ilgiau už­ trukti. į juos vykdami. vadinamo š e i m i n i u ) .rūmus ir posėdžiaudavo. ir 268 Lietuva žiūrėjo į juos. jie būdavo lai­ komi priimtais. prisiartindavo ir seimo metas. Mat. žiūrė­ dami į Lietuvą. Ten lietuviai taip pat spręsdavo. o vėliau Slanime. Bet. kur a t s k i r a i t a r d a v o s i l i e t u v i a i . Lietuvos seimelį irgi vadino provincijos seimeliu. Ten atskirai darydavo savo posė­ džius abidvi Lenkijos provincijos ir Lietuva. o atstovai posė­ džiaudavo. Lietuva turėjo atskirą valstybinę organizaciją. kol jie įvykdavo. o k a r t u s u ė j ę t i k savo n u t a r i m u s 269 . tai jos dažnai posėdžiaudavo ir kartu arba net visiškai nedarydavo atskirų posėdžių. nes. abeji rūmai vėl susitikdavo arba susižinodavo per delegacijas. Čia būdavo apsvarstomi iš karaliaus gauti pasiūlymai. Tos „sesijos" atlikdavo tą patį darbą. atskiras teises bei įstatymus. Jei būdavo reikalo. o seimą baigiant vėl susirinkdavo į vieną salę. kaip į trečiąją Respublikos provinciją. ir pas juos kartais ateidavo net patsai karalius. vidury šitie atskiri gene­ raliniai seimeliai išnyko. vis tiek reikėdavo atskirai aptarti savo reikalus. dar būdavo daro­ mi dviejų jos provincijų — Didlenkių ir Mažlenkių — atskiri astovų su­ važiavimai. be sei­ melių. tai šitie suvažiavimai jai buvo labai svarbūs. suderinamos instruk­ cijos ir nusistatoma. d ė j u s i iš d v i e j ų y a l s t y _ bių. a t s k i ­ rai l e n k a i . o kam nors priešinantis ir savo protesto neatsiimant. Pagaliau sei­ mas būdavo baigiamas atsisveikinimu su kara­ lium. Generaliniai seime­ liai. be to. tų atskirų suvažiavimų nebenorėdavo nė bajorija. anksTaip susėsdavo senatoriai ir atstovai bendruose čiau Lenkija buvo susiposėdžiuose. ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo neišnykusios. kur būdavo perskaitomi apsvarstytieji įstatymai. Tuo būdu bendrasis seimas iš tikro buvo dvilypis. tačiau j i s l a b a i s k y r ė s i n u o L e n k i j o s p r o v i n c i j ų s e i m e l i ų . o lietuviai. atstovus turėjo išlaikyti pati vaivadija iš specialaus mokesčio. Iš pradžių jie įvyk­ davo Volkoviske. Kadangi tarp Lenkijos provincijų ne­ buvo jokio valstybinio skirtumo. Mat. kaip turi laikytis seime visi Lietuvos atstovai ir senatoriai. vadovaujant karaliui. Juose būdavo paruošiami ir Lietuvai reikalingi įstatymai. „Provincijų sesijos". m e l i a i s . kurį anksčiau atlikdavo generaliniai seimeliai. — ir vėl visi bu­ čiuodavo jam ranką. Tada karalius. vietoj iširusiųjų seimelių. Lenkijoje. kurie vėliau bendram seimui buvo pateikiami tik pa­ tvirtinti. kaip į savo seimus.

kai. Tačiau lietuviai visą laiką 270 reikalavo. taip pat primas šaukdavo e 1 e k c i n į seimą. tas pats įstatymas pripažino pirmenybę Lietuvos ministeriams. Atstovai buvo savo vaivadijos ar pavieto įgaliotiniai. kas dveji metai šaukiamų. kai seimas būdavo Lietuvoje. jis nelietė Lenkijos). o 1673 m. kai Lietuvą užpuldavo koks priešas (pav. Taip pat jis spręsdavo einamuosius valstybės reikalus. Tuo būdu ir seime v i s u s Lietuvos reikalus atlikdavo tik jos minis­ t e r i a i. Be to. kad seimo mar­ šalkos turi būti renkami pakaitomis iš mažlenkių. Tuo būdu k i e k v i e n o t r e č i o s e i m o m a r š a l k a b ū d a v o l i e t u v i s . Jei kartais seimo pradžioje Lietuvos kanclerių nebūdavo. laisvojo pasipriešinimo teisė. ją užpuolus Maskvai su Švedais). kad. vadinamieji k o n v o k a c i n i a i seimai būdavo šaukiami mirus karaliui. Be ordinarinių seimų. jei dėl kokių nors dalykų vaivadija nesutikdavo (ji instrukcijomis įpareigodavo savo atstovus to nusistatymo laikytis). kurie kartais visai neliesdavo antrosios valstybės. ir niekas nega­ lėdavo jo priversti kitaip pasielgti. Pačius karaliaus rinkimus atlikdavo visa susirinkusi bajorija. Tuojau po Liublino unijos abi valstybės turėjo labai daug skir­ tingų reikalų. tad. einant karui su Maskva (mat. kas lies­ davo Lenkiją. Po konvokacinio seimo. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje ar bent pa­ sienyje. Pirmiausia buvo nustatyta. t. neatsižvelgdamas į unijos akto nuostatus. Pasipriešinimo teisė visų buvo labai branginama. nes ten įvyk­ davo karūnacija. Be atskirų atstovų posėdžių. kam naujai yra duoti kokie urėdai. tai vietoje jų pranešimą padarydavo Lietuvos maršalka arba kuris kitas Lietuvos ministeris. Seimų vieta. derėdamiesi su jais tik per delegatus. tačiau jokių įstatymų neleido. o Lietuvos kancleriai. Bet dar dažniau atskirus Lietuvos seimus šaukdavo patys Lietuvos ponai tarpuvaldžiuose (karalių nebuvimo metu).. — kas liesdavo Lietuvą. Taip antai. Tatai vadinosi liberurn veto. kurio maršalka esti lietuvis. Pagaliau tarpuvaldį pabaigdavo k a r ū n a c i n i s s e i m a s. kad viena pusė nenutartų nieko priešingo kitai. net pats karalius sušaukdavo atskirus seimus.s u v i e n o d i n d a v o ir prižiūrėdavo. pagal reikalą šaukiamų. B e to. 271 . kad viskas būtų sprendžiama vienu balsu. kad k a s t r e č i a s s e i m a s . buvo pakeistas ir patsai seimų vietos įstatymas. — to nusistatymo turė­ davo laikytis ir atstovai. Ypač dažnai būdavo šaukiami atskiri Lietuvos seimai. Seimų rūšys. Todėl atstovo pasipriešinimas būdavo laikomas vaivadijos ar pavieto pasipriešinimu. Dažnai vienas ar keli papirkti atstovai pareikšdavo protestą prieš viso seimo nu­ tarimą. Jie dar keletą kartų buvo sušaukti ir vėliau. pradedant Vladis­ lovu Vaza. dar buvo seimų. didlenkių ir lietuvių. kurs tarpuvaldyje būdavo laikomas valstybės galva — interrex. kuriame būdavo sprendžiami visi karaliaus rinkimo formalumai ir surašomos jam pateikiamos sąlygos. ir visas seimas turėdavo nusileisti. Dėl jos daugybė seimų turėjo išsiskirstyti. Lietuvos ir Lenkijos santykiai bendrajam seime. ką rinkti. Labai dažnai bendrojo seimo nepakakdavo. Visuose seimuose būdavo reikalau­ jama. Juos šauk­ davo Bažnyčios galva. vadinamas p r i m ų . seimo pradžioje karaliaus vardu darant pasiūlymus. Gniezno arkivyskupas.. Į tuo pat metu lenkų šaukiamus seimus jie nevažiuodavo. Tas seimas turėjo susitarti dėl karaliaus rinkimo datos ir dėl kitų su elekcija susijusių klausimų. Šita pasipriešinimo teisė ilgainiui buvo pradėta ir blogam naudotis. bet pagaliau jie visiškai išnyko. seimas tik atlikdavo visus for­ malumus. r i n k ­ t ų s i L i e t u v o j e — G a r d i n e . tie atskiri Lietuvos seimai ėmė nykti. kad seimas prieš įstatymus buvo sušauktas Lietuvoje. ir be ekstraordinarinių seimų. nes visi savo laisvės pagrindu laikė šį dėsnį: „Be manęs nieko negali būti sprendžiama apie mane" (nihil de me. Taip antai. nes įstatymai ga Įėjo būti leidžiami tik karaliaus vardu. po Zigmanto Augusto ir po vėlesniųjų karalių mirties visada susirinkdavo atskiri Lietuvos seimai ir atskirai spręsdavo. jo nustatytu laiku. Konfederaciniai seimai. Atskiri seimai. Todėl buvo nemaža atsitikimų. tik ne lenkas. sine me). kuris visada būdavo šaukiamas Krokuvoje. o Lie­ tuvos kancleris apie Lietuvos urėdus. Keletą kartų jie vis dėlto pasiekė tai. Bet X V I I amžiuje. Lietuvos teisės seime dar buvo apdraustos ir kitokiu būdu. Seime kancleriai dar turėdavo pranešti. Lenkų kancleriai pranešdavo visa. y. 1654—5 m. naujasis įstatymas nustatė. vadinamų pagal jų paskirtį. Liublino seimas seimų vieta paskyrė Varšuvą arba kurį nors kitą Lenkijos miestą. lietuviai ėmė rinkti karalius bendrai su lenkais. Ir čia Lenkijos kancleris visada pranešdavo tik apie Lenkijos.

tiktai seimui nutarus. XVIII amžiuje. Kiekviena valstybė turėjo ir visiškai atskirus savo iždus. iždo pajamos ėjo ne vien karaliaus ir jo šeimos reikalams: iš jo nemažai tekdavo ir vals­ tybės reikalams. Konstitucijos Lietuvai ir Lenkijai būdavo rašomos atskirai. Kariuomenė daugiau­ sia buvo raita. kol gaudavo algą. turė­ damos prieš save bendrą priešą. Valdovo. Krokuvos Mokslų Akademija mokslo reika­ lams 1889 m. vadlnęsi k o n s t i t u c i ­ j o m i s . Jei kas neidavo. Vėliau. Kariuomenė Krašto ginti iš seno būdavo šaukiama bajorija. Atskiri valstybės iždai buvo valdomi krašto iždininkų. bet. Lietuva ir Lenkija visada turėjo atskiras k a r i u o m e n e s . kad seimas dėl kokių nors priežasčių tu­ rėdavo pertraukti savo darbus. negu kariauti. vadovaujamas savų hetmonų. Po seimo paprastai jie būdavo išspaus­ dinami ir pranešami visam kraštui. tai prie jos būdavo pastaba. jų imdavo po vieną nuo 20 kiemų. todėl kaskart vis dau­ giau tekdavo naudotis samdyta kariuomene. galėdavo netekti žemės. buvo įstatymai. tai netrukus tokie rinktiniai pėstininkai turėjo išnykti. savų pasiuntinybių išsiuntimui ir t. iš muitų ir iš kitokių nuolatinių šal­ tinių. būdavo ir tokių atsitikimų. Jų tada buvo iš viso iš­ spausdinta 8 tomai. iš kurios turėdavo ir pragyventi. išspausdino dar vieną tomą. Jei kuri konstitucija būdavo bendrai priimama. J a s i š l a i ­ k y d a v o k i e k v i e n a v a l s t y b ė p a t i i š savo pajamų ir mokesčių. Būdavo atsitikimų. Jau minėjome. Tuo būdu šitokiam seime veto teisė jau nebeveikė. Kiekvienas toksai šaukimas buvo vadinamas v i s u o t i n i u b a j o r i j o s s t o j i m u . arba valstybės. kad dažnai jiems ilgai nemokėdavo algos. tai ji likdavo ir taikos metu. bet ir svetur. Karalius galėjo bajoriją šaukti į karą tik seimui nutarus. tai prieš tą blogybę būdavo nukreipti vadinamieji k o n f e d e r a c i n i a i s e i m a i . 5. pasiūlius kara­ liui ar kam nors kitam. j i buvo v a d o v a u j a m a t i k s a v o h e t m o n ų . visos konstitucijos buvo surinktos ir išspausdintos specialiuose rinki­ niuose. 272 Kariuomenė paprastai būdavo samdoma tik karo metui. kad jos. jie galutinai buvo at­ skirti tik 1590 m. Kartais viena valstybė vėliau priimdavo ir kitos valstybes konstituciją. tokia bajorų kariuomenė buvo ir netinkama karui: susirinkusi ji daugiau mėgo seimuoti ir linksmintis. — juo labiau. Kadangi seimo iširimas dažnai grėsdavo vals­ tybei dideliais pavojais. Be to. turėjo ne tik patys eiti. vos nesusikaudavo.) seimo konstitucijos. Tatai buvo vadinama seimo limitą. iš kurių padengdavo visas savo išlaidas. Visi bajorai. Dabar dar tebėra nesurinktos ir neišspausdintos tik paties paskutinio (1793 m. kitai valstybei į pagalbą j i ga­ lėdavo eiti tik karo metu ir. Kai nemokėdavo algos. Bet kadangi dvarų ponai ne­ norėjo jų duoti. O atskiri valdovo iždai buvo valdomi kiemo iždininkų. 6. be seimo nutarimo karalius ją šaukdavo labai retai. Anksčiau tie du iždai nebuvo atskirti. Todėl X V I I amžiuje bajorija jau visai nebešaukiama į karą: ją pakeičia samdytoji kariuomenė. o lietuvių priimtoji — Lenkijoje. Į jį pinigai suplaukdavo iš visų karališkųjų dvarų. — tik ištikus staigiam pavojui. kuriame buvo surinktos paskutinių seimų konstitucijos. Labai dažnai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė savitarpy nesutikdavo. Visi seimo nutarimai. bet dar ir vestis tam tikrą skaičių tarnų. Po to vėl susirinkęs seimas tęsdavo toliau savo darbus. arba kiemo. Seimo aktai. vadinamuose Volumina Legum. Stepono Batoro laikais buvo atsiradę ir pėsti­ ninkų. kas sveikas galįs. 18 273 .t. Tačiau i r bendrai kovodama. kad numatomus klausimus spręsią balsų dauguma. Atstovai į juos būdavo renkami paprasta tvarka. Kiekvienas karys gaudavo algą. pavyzdžiui. nutarimu. svetimų pasiuntinybių priėmimui. jei būdavo lėšų. jie pasirašydavo tam tikrą pasižadėjimo aktą. kad bajorija labai nenoriai eidavo į karą. tik suvažiavę. be jo nė viena lenkų priimtoji konstitucija negaliodavo Lietuvoje. iždo pajamų šaltinis Lietuvos Istorija. Iždas Valstybės ir valdovo iždas. specialiai seimo patvirtintu. jie paprastai visi atsisakydavo klausyti savo vadų. išsirinkdavo savus viršininkus ir tol plėši­ kaudavo. Bet jau X V I amžiuje ji labai nenoriai eidavo Į karą. be to. Kiekvienos valstybės kariuomenė nuolat s t o v ė ­ j o t i k s a v o v a l s t y b ė j e . Svarbiausias krašto. Todėl kareiviai labai dažnai plėšikaudavo. tik visada su tam tikru.nieko nenuveikę. Ją samdydavo ne tik savo krašte. Toks jų susibūrimas vadinosi k a r i u o m e n ė s k o n f e d e r a c i j a . imamų iš karaliaus ir bažnytinių dvarų valstiečių.

anks­ čiau tie dvarai turėdavo duoti maistą ir pašarą kariuomenei žie­ mos metu. tradicijų ir papročių. Zigmantui ėmus kietai valdyti. Valstybės dvarai buvo pagrindinis nuolatinių pajamų šal­ tinis. o nuo 1649 m. Tačiau jų buvo daugybė rūšių. Palengva Lietuvoje taip pat atsirado ir ginkluotų bajorijos susibūrimų. kurios būdavo skiriamos jo asmeniškiems reikalams. Į seimą bajorai atvykdavo ne kaip atstovai. Jos buvo paliktos karaliui pra­ gyventi. Taip antai. pabaigos atsiradusiuose sei­ muose dalyvauja ir bajorija. buvo nenuolatiniai: juos paskirdavo seimas tik vieneriems ar keleriems metams. ir t. Dėl to Lietuvos bajorija Lenkiją laikė sau siektinu pavyzdžiu. Tuo būdu Lietuvos bajorija dar prieš Liublino uniją beveik susilygino teisėmis su Lenkijos šlėkta. Seniūnijų buvo dvejopų — p i l i e s s e n i ū ­ n i j ų ir t e n u t ų . nuo kurių jie dažnai priklausydavo ekonomiškai. Vieną kartą buvo daugiau uždedama vienų mokesčių.) pasidaro valstybine institucija. siųsti tam tikro luomo ar apylinkės. tačiau plačių politinių teisių ji negreit tesu­ silaukė.t. nuo XV amž. bet jos reikšmė ten dar labai nedidelė: bajorija. Todėl bajorija jas paprastai vadindavo „nusipelnusiųjų duona" (panis bene merentium). Kitos rūšies valstybės dvarai buvo vadinami k a r a l i š ­ k o s i o m i s e k o n o m i j o m i s . kaip atskiras sluoksnis. Jos. Ponų tary­ ba (žiūr. ta prievolė buvo pakeista piniginiu mokesčiu. Mat. pamažu augo Lietuvos bajorijos teisės. jei jis nevykdo renkant duotų pasižadėjimų. o po jo mirties iš bajorijos išsiskyrusi didikų grupė jau ima spręsti valstybės likimą. Ten bajorija (šlėkta) jau turėjo plačias politines teises. Bet atsiradus bendriems su lenkais seimams. todėl nelabai tegalėjo ginti seime savo interesus. Tenutomis (iš lotyniško žodžio tenere — laikyti. Valdant Gediminaičiams. Lenki­ joje veikęs 1505 m. kurių valdytojai krašto valdyme nedalyvaudavo. Visi mokesčiai. Vytauto laikais bajorija pradeda dalyvauti vals­ tybės gyvenime. Ka­ dangi jis pats tuo tarpu dar per jaunas. tai už jį valdo patys didikai. visos bajorijos reikšmė vis dėlto netaip sparčiai augo. Toliau taip pat didikai pasodina į sostą jaunutį Jogailos sūnų Kazimierą. bet kaip paprasti asmens. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valstybės vadai po unijos Laisvės. o kurios būdavo skiriamos valstybei. įsigalėjo įsitikinimas. todėl jie čia taikydavosi prie didikų. Jas valdydavo ar išnuomodavo patsai karalius. Mokesčiai. ir tuo būdu jų reikšmė dar labiau išauga. didikai pa274 f kelia didžiuoju kunigaikščiu Švitrigailą. Bet ilgainiui tie abudu iždai beveik su­ siliejo. Lietuvos bajorija daugeliu atžvilgių susilygino su Lenkų bajorija: ji taip pat gavo savus teismus.buvo seimo uždedami mokesčiai. didikų grupė jį nužudo. pilies seniūnas turėjo savo valdžioje pilies teismą ir policines teises. Kylant didikų galiai. privilegijos dėsnis nihil novi buvo pritai­ kytas ir Lietuvos bajorijai. išdalinamų valdyti bajorams. vadinamas h i b e r n a (žiemos mokestis). savivaldybes ir savus teismus. vadinama k v a r t a (ąuarta). Pa­ galiau 1566 m. dar nebuvo pri­ pažintas. kuriems jau buvo galima pavesti ginti rūpimuosius reikalus. Be to. lenkiškai tenuta vadinosi dzieržawa) vadinosi paprasti dvarai. kad galima priešintis net valdovui. Pilies seniūnijų paviete ir vaivadijoje buvo po vieną. Kitaip tuo tarpu buvo Lenkijoje. bajorijos reikšmė padidėjo. eidavo į krašto iždą. įgavusiu tokį vardą (hiberna). Ji buvo skiria­ ma kariuomenei išlaikyti. o netrukus jie patys jį pašalina ir jo vietoje pastato Zigmantą. Ji taip pat įgavo visas kitas lenkų teises ir pradėjo gyventi lenkų šlėktos viešojo gyvenimo papro­ čiais. jų pa­ jamas jis galėdavo sunaudoti kaip tinkamas. Tačiau senoji didikų galia Lietuvoje dar nebuvo sugriauta nė po pavietų bei seimelių reformos: visur tebevadovavo didi­ kai. Į karaliaus iždą pagaliau patekdavo tik tos pajamos. kitą kartą kitų. taip pat kariuomenės reika­ lams iš visų valstybinių ir bažnytinių dvarų buvo imamas mo­ kestis. Tiesa. Iš visų seniūnijų valstybės naudai buvo imama 1 U pelno dalis. kaip ir seniūnijos. be įvairiausių vidaus ir užsienio muitų. 198 psl. vadinamų k o n f e ­ d e r a c i j o m i s . teisę siųsti į seimą rinktuosius atstovus. 275 . 7. vadinosi s eni ū n i j o m i s. — jautėsi krašto valdovė. Daugumas jų. kuri faktiškai laiko savo rankose visą valdžią. Jie dažniausiai būdavo užde­ dami karo reikalams. Bajorija drauge su didikais gavo tik plačias luomines teises. Naujoje santvarkoje ir bendruose seimuose buvo laikomasi visų lenkų teisių. būdavo duodamos iki gyvos galvos ir buvo tik bajorų pasipelnymo šaltinis.

kad ji su Lenkijos šlėkta sudaro vieną bendrą luomą. Jis buvo taip pat ir tikrasis Lietuvos valdytojas. Be vadovaujančiosios didžiūnų šeimos Lietuva 276 niekad neapsėjo. kurie betgi. Aukščiausiai iškilo Radvilos. kurs vadovavo Lietuvos didžiūnams. Goštautų šeimos reikšmė nesuma­ žėjo nė po Jono Goštauto mirties. kol Kazimieras išaugo iš vaiko amžiaus. kad jie yra valstybinio Lietuvos savarankiškumo saugotojai.Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka. nors iš pradžių savi Lietuvos valstybės reikalai dar buvo labai uoliai ginami. kurį gyveno lenkų šlėkta. negalėdami prilygti Radviloms turtingumu. Tuo būdu bajorijoje atsirado įsitikinimas. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m. Kazimierui persikėlus į Lenkiją ir pradėjus vesti savarankišką politiką. t o d ė l k r y p o į g a l i n g i a u s i ą j ą L i e t u v o s š e i m ą . bet kaip bajorijos vadai. Luominėje valstybėje. kuriam abi v a l s t y b ė s b u v o l y g i o s . j i s n e g a l ė j o k r y p t i į L e n k i j o j e g y v e ­ nantį ir dar iš svetur a t ė j u s į valdovą. Ona. Tatai visai suprantama: g y v e n a n t sava­ rankiškoje valstybėje. kuri daugiausia šalininkų turė­ jo Didlenkiuose. Tik dabar jie valstybės vairą valdė ne kaip ponų tarybos nariai. be bajorų. visuomenės dėmesys juk turėjo kur nors krypti. jau tada ir kiek vėliau. Pirmoji ne­ paprastą reikšmę įgijusi Lietuvos didžiūnų šeima buvo G o š ­ t a u t a i . Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo 1. Su Zigmantu Augustu pasibaigė Lie­ tuvą ir . nei kas turi rinkti. liko tik ne­ tekėjusi Zigmanto Augusto sesuo. Gniezno arkivyskupą — primą Uchanskį. 277 . gale jie išmirė). Tačiau rinkimo tvarka dar ne­ buvo nustatyta: nebuvo aišku.Žodžiu. ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms. Tuo būdu palengva įsigalėjo ir valstybinio vienin­ gumo jausmas. Suburti apie save ba­ joriją jiems buvo nesunku: čia jiems padėjo jų milžiniški turtai ir senoji tradicija. Vadovaujančiosios Lietuvos didžiūnų šeimos. (biustas iš antkapio. Dėl to veikiai kilo nesantaika ir prasi­ dėjo partijų kovos. O kadangi valstybinis savarankiškumas ne tik ne­ buvo priešingas bajorijos luominėms teisėms. nei kur nei kada. 181 psl. renkant didžiuoju kunigaikš­ čiu Kazimierą. tarpuvaldyje valstybės galva norėjo laikyti aukščiausiąjį Bažnyčios dignito­ rių. giminiškos didikų R a d v i l ų ir A st i k ų šeimos. Liublino unijos aktu. Su jais. jas dar didino. bandė konkuruoti gudų kilimo K a t k e v i č i a i . kas turi būti laikomas valsty­ bės galva tarpuvaldžio (kara­ liaus nebuvimo) metu. f 1596 m. B. didžiūnų galia vis dėlto nesumažėjo. Tada iškilo greta jų sto­ vėjusios. Bet ir išaugus bajorijos reikšmei. valdovą reikėjo rinkti bendrai su lenkais. Tuo būdu tokios šei­ mos galvos darėsi tarsi Lietuvos nevainikuotais kunigaikščiais. bet. taip pat senos. apsaugodamas nuo lenkų konkurencijos. jis perėjo į opo­ ziciją ir vadovavo Lietuvai kovojant su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės (žiūr.). nepaver­ žė iš jų įtakos. Viena iš jų. esančio Krokuvos katedroje). Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė — išmirė. kur joks kitas luomas. L e n k i j o j buvo dvi prie­ šingos partijos. ir tolimi jo giminės. Lietuvos bajorija ir Lenkijos šlėkta savaime jautėsi esanti viena visuomenė. Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti ( X V I amž. tai bajorija ir iš inte­ reso sekė paskui didžiūnus. Jie ypačiai iškilo nuo Jono Goštauto laikų. Šioje parti- Zigmanto Augusto sesuo Ona. neturėjo net pilietinių teisių. Nebuvo taip pat nustaty­ ta. o kita tuo me­ tu norėjo pripažinti valdžią pir­ majam Lenkijos ministeriui — maršalkai Firlėjui. O ta bendrumo sąmonė ir bendruose seimuose vedama bendra kova dėl savo luominių interesų buvo didžiausias Lietuvos bajo­ rijos galutinio sulenkėjimo veiksnys.) Tarpuvaldžio tvarka. Lietuvos bajorija ėmė gyventi tą patį gyvenimą.

) Lietuviai konvokacijoj nedalyvavo: nepatenkinti lenkais. bet vėliau. ir jie tikėjosi gauti Lenkų paramos. Tuo būdu šis V a r š u v o s konfedaracij os aktas pasidarė pamatiniu protestantų ir visų nekatalikų tikėjimo lais­ vės įstatymu. kuriame pripažįstama visiška tikybų laisvė. bet ir kalvinas. vadina­ mus k a p t u r i n i a i s t e i s m a i s . Gniezno arki­ vyskupui vadovaujant. Šitas susitarimas buvo pavadintas konfederacija. įvykusias hugenotų sker­ dynes Paryžiuje šv. tai buvo nutarta tarpuvaldyje sudaryti atskirus teismus. nes kaip tik tuo metu visoje Europoje ėjo žiauri kova tarp protestantų ir katalikų (kaip tik tuo metu sklido visokių gandų apie pragarsėjusias. be to. tiek Lietuvoje buvo pradėti vadinti vienu bendru J. Varšuvoje buvo sušauktas seimas. Tame konfedera­ cijos akte kalbama ne apie vie­ ną kurią nors tikybą. tai tikrai buvo galima laukti nekatalikų persekio278 jimų. Konvokaciniam seime laimėjo katalikai. nes kaip tik tada grėsė naujas sunkus karas su Maskva. kuri nuo akto surašymo vietos paprastai vadinama V a r š u v o s k o n f e d e ­ r a c i j a (konfederacija tais laikais buvo vadinamas bajorijos susitelkimas ir susitarimas ginti bet kokiuos savo reikalus net ginklu). arba tiesiog konvokacija. nes Firlėjas buvo ne tiktai įtakingiausias Mažlenkių ponas. jie norėjo pakeisti neseniai padarytos unijos sąlygas ir atsiimti lenkų užgrobtas žemes. Baltramiejaus naktį — 1572 m. J. Tačiau buvo galingi ir protestantai. kurių metu įvyko daug atskirų lietuvių ir lenkų seimų ir kurių metu daug kartų • buvo susikeista pasiunti­ niais. Commendoni. galutinai laimėjo didlenkių primo partija. galutinai visiems laikams buvo pripažinta. Varšuvos konfederacijoj nekatalikai susitarė ginti savo teises nuo galimų persekiojimų. išreikalauti iš Lenkų grąžinti Liublino seime nuo Lietuvos atplėštąsias žemes ir gauti iš jų paramos prieš Maskvą. reika­ laudami patogesnės vietos elekcijai. Jei karalius būtų išrinktas karš­ tas katalikas. Ji dabar buvo susirūpinusi pataisyti Liublino unijos aktą. o elekcijoj dalyvauti i r balsuoti galįs kiekvienas bajoras (taigi buvo sakoma. L i e t u v a . vadovaujama J. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m. buvo vadinamas k o n v o k a c i n i u s e i m u . rugpiūčio 24 d. kad n i e k a s dėl t i k ė j i m o n e b ū s i ą s p e r s e k i o j a m a s . į Varšuvą jie nusiuntė tik savo delegaciją. vėliau visada šaukiamas po karaliaus mir­ ties. Kadangi visi teismai veikdavo karaliaus vardu. kad elekcija turinti įvykti l a u k e t a r p V a r š u v o s i r V o l o s k a i m o . Jie seimo metu susitarė ginti savo teises ir tam tikslui paruošė specialų aktą. laikėsi nuošaliai. kurie naujojo karaliaus turėjo būti patvirtinti. Vėliau jis buvo tvirtina­ mas kiekvieno naujojo karaliaus. Taip pat visiems laikams buvo nustatyta karaliaus elekcijos tvar­ ka: buvo nutarta. Jie būdavo renkami pačios bajorijos iš savo tarpo ir nuo šio laiko būdavo sudaromi kiek­ vienam tarpuvaldžiui. kurs turėjo nustatyti elekcijos tvarką ir paruošti kai kuriuos įstaty­ mų pataisymus. Katkevičiaus ir M. turėjęs didelę įtaką katali­ konfederacijos aktas buvo suda­ kų kovose su protestantais Zigman­ rytas vienų lenkų. vos prieš 5 mėn.joje daugiausia buvo mažlenkių ir protestantų. d i s i d e n t ų vardu. kad karaliui mirus aukščiausioji valdžia priklausanti primui (dėl to jis dar buvo vadinamas intevvex). Kadangi nuncijas. jis teturėjo juridinę galią tiktai Lenkijoje. Tame seime. įtrauktas į Lietuvos Statutą. Primui šaukiant konvokacinį seimą. Po ilgų derybų. tai iš pradžių to Augusto valdymo gale ir pirmojo tarpuvaldžio metu. Jį pasirašė visi pasaulininkai ir net vienas vysku­ pas. Radvilos.). F. 2. Dėl to nuo to laiko visi nekatalikai tiek Lenkijoje. pradėjo veikti ir Lietuvoje. ir seimas jį patvirtino. — kad s k i r i a s i t i k ė j i ­ mu (dissidentes de religione) vieni kitų nepersekiosią. bet apskri­ tai. Šitoksai seimas. tačiau visiškai nutraukti ryšių su lenkais nesi­ ryžo. Šitas konfederacijos aktas buvo pateiktas seimui. Varšuvos konfederacija. kad į elek­ cija bajorai vykstą viritim). Bet pagaliau jie lenkams 279 . garantuojama.

kaip kas 2 metai. Kotrynos. Išrinkus lenkams. Tačiau tas neri­ 1573—1574 m. gyventi santarvėje su 280 Prancūzija. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą skyrium nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją. Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas de non praestanda oboedientia — apie atsisakymą nuo paklusnuo). tačiau labiau­ siai rūpinosi gauti sostą Prancūzų karaliaus Karolio IX brolis H e n r i k a s V a l u a (Valois). Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai. kad seimai būsią šau­ kiami ne rečiau. bet. Toksai aktas (pacta conventa) vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam kara­ liui. Naujojo karaliaus aktai. vedybas su Ona vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip. 281 . absoliutiškai. naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos. vyras — Švedų karalius Jonas. o iš dalies ir Lietuvoje. įsteigti laivyną.. tuo būdu tikėdamiesi išvengti sun­ kaus karo su juo. pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti. nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis.). kaip buvo valdoma Prancūzi­ ja. jis pasižadėjo vesti Zig­ manto Augusto seserį Oną. nors jam tebebuvo tik 23 m. kad karalius saugosiąs krašto sienas. kaip vienas iš blogiausių Pran­ cūzijos karalių). Kandidatų į sostą buvo nemaža. Dėl to Lenkijoje.nusileido ir balandžio mėnesį atvyko į sušauktą elekcinį seimą. liečiančios jį patį. Kai reikalaujamas jis atgal nebegrįžo. Henrikas per savo atstovą elekciniam seime sutiko su viso­ mis sąlygomis. kurs žinomas. paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija. Atvykęs ir vainikavęsis Krokuvoje. d. Tarp kitko. o smulkbajoriai buvo linkę rinkti Mask­ vos carą Joną IV Žiaurųjį. kad po jo mirties bajorija galėsianti pati laisvai išsirinkti sau naują karalių. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. t. mas. pagal Liublino unijos aktą. slapta. kad mirė jo brolis Karolis I X . Laimėjo šis pastarasis. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas. kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos. o tik bajorijos sutartis su kara­ lium. Jame kara­ lius pirmučiausia pasižada niekad nesiekti padaryti sostą pavel­ dimuoju ir garantuoja. o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. ir t. Savo kandidatūrą statė ir Zigmanto Augusto sesers.t. garantuojama. o jai 55 m. tai yra suglausta valstybės konstitucija. vėliau vadinamas H e n r i k o a r t i k u l a i s . y. pra­ dėjo kilti nepasitenkini­ Henrikas Valois. niekam nieko nesakęs. ir buvo pradėta ruoš­ tis kito karaliaus rinkimams. Žo­ džiu. delegacijoms nenusilei­ dus. vadinamam pacta conventa. taikomi ir vėliau renkamiems kara­ liams. Taip antai. Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Pa­ ryžių. taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu ir lietuviai. ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. Henrikas suži­ nojo. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant. kuri vėliau bū­ davo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos. — nors. apmokėti Zigmanto Augusto skolas. Be vadinamųjų Henriko artikulų. su viskuo sutiko ir prisiekė. Lietuvos didžiūnai (Kat­ kevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimili­ jono II sūnų Ernestą. Lietuvos kunigaikštis ir mas greit pasibaigė. Tie abudu aktai buvo ne kas kita. viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais. jis išvyko į Prancūziją ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko I I I vardu. Jos buvo surašytos kitam rašte. tai buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1574 m. jis savo pa­ žadų nepaisė. nesius. karo atveju sa­ vo pinigais pasamdyti kariuomenės. PaLenkų karalius (vėliau Prancūzijos karalius karaliavęs vos 5 mė­ Henrikas III). Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų.

Kol Batoras įsiviešpatavo. atvykęs į Krokuvą. sušaukę savo atskirą seimą Gardine. kur jis būtų pakeltas didžiuoju kunigaikščiu be lenkų. Lietuviai protestavo.ir nuo to pasiūlymo atsisakė. Vitkevičiaus piešinys). Stp. pirmučiausia jie reikalavo. Atvykusi speciali lietuvių de­ legacija pareiškė griežtą protestą pačiam karaliui ir rei­ kalavo. kad tuo būdu Lietuva visai nepersiskirtų su Lenkija . savo pinigais pasamdyti 1. Batoro įsiviešpatavimas. Nedalyvavo lietuviai nė Batoro karūnaciniame seime. Jiems tik rūpėjo rasti sau tinkamiausią kandi­ datą. O pačia conventa akte jam buvo įrašytos šito­ kios sąlygos: jis pasižada atkariauti Maskvos užimtąsias žemes (tas lietė Lietuvą) ir gyventi taikoje su turkais ir totoriais. nelaikyti išrinktu nei Batoro nei imperatoriaus Mak­ similijono I I . L i e t u v a iš pradžių visai nepripažino Batoro savo val­ dovu. kad jis n e s i v a d i n t ų d i d ž i u o j u L i e t u v o s k u n i g a i k š č i u . Dau­ giausia lietuvių simpati­ jos turėjo tas pats impe­ ratoriaus sūnus Ernes­ Steponas Batoras. Ka­ 1576—1586 m. todėl įsiviešpatauti Lenkijoje jam buvo nesunku. lietuviai svajojo jo padedami pakeisti Liublino unijos nuo­ status ir susigrąžinti sau Lenkų užgrobtąsias že­ mes. Dar tebekaraliaujant Hen­ rikui. Henrikui pabė­ gus. Bet imperatorius pabijojo. pakeisti unijos aktą ir atgaivinti atskirus Lie­ tuvos seimus. ir t. tačiau lietuviai nė viename iš jų nedalyvavo. kai Batoras prižadėjo lietuviams saugoti visas jų teises. pagaliau sutiko ir lie­ tuviai rinkti naują kara­ lių.000 auksinų. kad po to jį išsirinksią savo karalium ir lenkai. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. d. Batoras taip pat prisiekė laikytis H e n r i k o a r t i k u l ų ir pacta conventa punktų. Nors didelė Lenkijos didponių dalis ir buvo nusistačiusi prieš Batorą. kurį buvo norima išrinkti jau 1573 m. tačiau kita dalis lenkų didžiūnų ir daugumas bajorijos pareiškė prieš jį protestą ir karalium paskelbė Turkų sultono rekomen­ duojamą S e p t y n p i l i o (Vengrijoje) kunigaikštį S t e p o n ą B a t o r ą . Tad veikiai. Tik už tai jisai iš anksto turėjo pasižadėti grąžinti Lietuvai atplėštąsias žemes. Ta282 čiau išėjo kitaip. jie stabdė nuo to žygio ir lenkus. ir šaukti naują seimą.) elekcija Stp. vesti kunigaikštytę Oną. Ta­ čiau kai pasibaigė Hen­ rikui grįžti paskirtas lai­ kas. Kadangi netrukus mirė jo konlturentas im­ peratorius Maksimilijonas. kad jis atsisakytų Lietuvos iždo naudai nuo visų 283 . tikėda­ masis. tai jį bematant pripažino visa Lenki­ ja. tas. prieš atvykdamas į savo naująją valstybę pasižada atsiųsti valstybės reikalams 200.3. Batoro elekcija ir Lietuva. tai Lietuvos ponai net buvo pasiūlę impe­ ratoriui atsiųsti Ernestą su būriu kariuomenės į Lietuvą. (S. t. Lietuvos ponams tinkamiausias atrodė kuris nors iš imperato­ riaus Maksimilijono sū­ nų arba ir jis pats. kad jis buvo išrinktas. patvirtinti visas senąsias teises. kovai su Maskva pasižada panaudoti ir savo kunigaikštystės kariuomenę. o vėliau išpirkti totoriams patekusius belaisvius. jiems ne­ dalyvaujant. Tačiau lietuviai pateikė jam tam tikras sąlygas. kad jo sūnus bus bendrai išrinktas abiejų valstybių.000 raitelių ir 500 pėstininkų. kurs betgi buvo ginklu priverstas jam nusilenkti. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m. Lietuviai tikino imperatorių. nepripažino jo tiktai vienintelis pirklių valdomas Dancigo miestas. lenkai sušaukė net ke­ letą seimų. t. Elekciniam seime lietuviai ir dalis lenkų di­ džiūnų nutarė rinkti karalium patį imperatorių Maksimilijoną. bet jį palaikė daugumas bajorijos. jie siūlė lenkams panaikinti rinki­ mus. jis karūnavosi ir vedė kunigaikštytę Oną. kurs turėjo vesti kunigaikštytę Oną. dangi Lenkijos bajorija labai nemėgo vokiečių Habsburgų. antrasis Lietuvos seimas nutarė jį pripažinti savo valdovu. y. maža to. nes tuo tarpu grėsė karas su Maskvos caru Jonu I V . jie neskubėjo pa­ skelbti j j netekus sosto. Tik.

mokąs valdyti ir turįs didelių politinių sumanymų. Jau 1570 m. ir 2 mėn. šias neseniai įsigytas žemes norėjo apginti. o ne jį. didžiuoju kunigaikščiu (tai įvyko 1576 m. Batoras gražiai žadėjo atsižvelgti į vi­ sus Lietuvos reikalavimus ir kai prisiekė saugoti visas jos teises. valgio ir apdaro man pakako. padarė daug gero tiek Lie­ tuvai. o ne vien tik Lenkijoje. kad kas nors man įsakinėtų. kad bendrieji seimai rinktųsi pakaito­ mis Lietuvoje ir Lenkijoje. Saugokit savo laisves. Steponas Batoras. caras jautėsi labai įžeistas: jam buvo pikta. kiek buvo nuo jos atplėšta ir priskirta Lenkijai 1569 m. o vien tik lietuviai. praėjus 7 mėn. bet ne­ būkit mano ir senatorių auklėtojais pedagogais. nes caras Jonas IV žūt būt norėjo gauti sau patogų išėjimą į Baltijos jūrą. t. susitaręs su didžiūnais. kad jis pats arba jo sūnus Teodoras gaus Lietuvos ir Lenkijos sostus. o ne koks nors nulipdytas ar nutep­ liotas. jog pripažįstanti jį savo.). Kai Stp. Jie tik dėl to derėjosi su juo dėl sosto. T o ­ liau lietuviai reikalavo. 217 psl. kitą — Švedija. kad Lietuvai būtų pridėta tiek naujų žemių. bet tik tokiais. Caras viešai į Lietuvos Lenkijos sostą rėmė imperatoriaus kandidatūrą. caras pradėjo kariauti su Švedais. Kai karalium buvo išrinktas Stp. 1571 m. jis svajojo išvaduoti savo tėvynę Vengriją. y. t. Caras tuo tarpu sugalvojo lengvesnį būdą Livonijai įgyti. Kadangi tada buvo tarpuvaldis. kad Lietuvos kariuomenės vadais nebūtų skiriami nei lenkai nei kiti svetim­ šaliai. kokia tuo metu buvo Lenkija (didžiūnų valdoma Lietuva tuo metu dar buvo daug tvarkinges­ nė. ir 24 d. Liublino seime. N o r i u p a t s a i v a l d y t i i r į s a k i n ė t i . Todėl myliu ir saugau savo laisvę. dide­ lės valstybės valdovą. be to. Šiaipjau buvo žmo­ gus protingas. o iš dalies ir Lenkija. bū­ damas. Taigi esu tikras jūsų karalius. būtų caro va­ salas. ir 13 d. caras sumanė padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karalaičiui M a g n u s u i. Lietuvos kariuomenės čia buvo labai nedaug (o lenkų visiškai nebuvo). o imperatoriui Lenkija. tai karas laikinai aptilo. y. Būkit laisvių sar­ gais. nes vis dar tikėjosi. pasibaigus paliaubų laikui. kurie laisvių nenaudoja piktam". kuris.. kai jis buvo lenkų išrinktas. o 1575 m. amžiaus. tad jai buvo labai sunku gintis. o ketvirtą buvo užgrobęs caras. birželio 29 d. Steponas Batoras turėjo 43 m. Stepono Batoro karai su Maskva Santykiai su Maskva iki 1579 m. Jis buvo silpnokos sveikatos ir dažnai sirguliavo. Taip susitaręs su Magnusu. Dievo valia tapau šios valstybės karalium. ir caras vis dar tikėjosi sosto. Tik. kad norėjo jį sulaikyti nuo karo. ir abi pusės žinojo. trečią — Danija. neilgai jam teko valdyti — vos 10 metų. 285 284 . 5.. Nors Batoras visą savo karaliavimą buvo palankus Lietuvai. tiek Lenkijai. kai Lenkų seimas atsisakinėjo duoti karo rei­ kalui mokesčių ir reikalavo iš Batoro Zigmanto Augusto turtų apyskaitos. karalius ją galėjo labai gražiai tvarkyti). gavęs Livonijos karaliaus titulą. Livonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį valdė Lietuva su Lenkija. bemeilijo priimti sau val­ dovu mažytį kunigaikštėlį. tačiau visų Lietuvos reikalavimų neįvykdė. kad toliau neišvengs karo. Lietuva. Kartą 1576 m. kuri tuo metu buvo suskaldyta tarp turkų ir austrų. jis pasakė: „Gimiau ne arklidėje. bijojo gauti tokį savo žiaurumu išgarsėjusį valdovą. kai buvo karūnuotas karalium). caras dar nepradėjo karo. bet slaptai veikė vien savo naudai ir planavo net Lietuvos Lenkijos pasidalinimą: jam turėjo tekti Lietuva. užimti didžiąją dalį Livonijos. tarp Lietuvos ir Maskvos tebebuvo neišspręstas ginčas dėl Li­ vonijos (žiūr. Stepono Batoro asmuo 1576 m. Įsiviešpatavęs Lenkijoje ir Lietuvoje. tad nepa­ kęsiu. tarp jų buvo pasirašytos 3 me­ tų paliaubos. didelės energijos. ir jūs man uždėjote ant galvos karūną.. Į tvirtą ranką paėmęs valstybės vairą. 1575 m. deja.Zigmanto Augusto seseriai Onai paliktų privatinių dvarų. Batorui ateinant į sostą. atvykau jūsų kviečiamas. dar geras karo vadas. Lietuvos bajorija gal būtų ir su­ tikusi jį rinkti. o laisvėje. caro kariuomenė įsiveržė ir į Lietuvos Len­ kijos valdomąsias sritis. 4. Jis mokėjo ir sugebėjo valdyti net tokią netvarkingą valstybę. tai delegacija visos Lietuvos vardu paskelbė. tačiau didikai buvo griežtai prieš jį nusistatę: mat. Turkų sultono vasalą. Prieš atvykstant pas jus. o vėliau ir Lietuva. nuo to laiko. kad Lenkija. Batoras.

kad valdovai vienas kitą vadin­ davo broliu. Neprisišaukdamas pa­ galbos. kiek šį kartą buvo lenkų karių. pyko. kad karas Livonijoje turės labai greit vėl pra­ sidėti. di­ delis kalvinų globėjas (f 1603 m. kur padė­ kojęs jiems už uolų dalyvavimą kare. šuvos seimo atvykęs į Vil­ nių. o kraštas. todėl reikalavo. ir Lietuvos kariuo­ menei be didelio vargo pasi­ sekė atsiimti nemaža miestų. Po Var- Kristupas I Radvila Perkūnas. Tuo tarpu Steponas Batoras negalėjo pradėti karo. tikrai nežinoma). buvusiu net kitų vasalu . matydamas. didysis hetmonas. Tuo tarpu Livonijos būklė buvo labai kritiška: kraštas. Batoro už paveržtą sostą. Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau nuo seno buvo toks paprotys. karalius vėl išžygiavo į karą. susitarė. kad ruošiamasi rimtam karui. Lietuva noriai pasižadėjo duoti 10. Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai. o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J. — pradėjo va­ dintis lauko hetmonu). Todėl karalius tuojau grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. kad jie duotų samdytos kariuomenės. Caro ir Magnuso kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kito. ir 1577 m. Mas­ kvos valdžioje išbuvęs Poloc­ kas sugrįžo Lietuvai ir liko jos iki pirmojo padalinimo). ta­ čiau karaliui vis dėlto pa­ sisekė juos palenkti. nepaisydamas jo laiškų ir siūlomų derybų. nepaklusni. piktinosi. prisipirkus ir prisi­ gaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla). prisisamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių. . lenkai irgi sutiko apsidėti mokesčiais. Len­ kai ir šitam seime nenorėjo duoti daugiau mokesčių. tačiau caras. Karalius Stp. Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas.000 karių. 286 1 5 7 9 m. nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje. Trakų kaštelionas ir vicekancleris. Caras tuo metu vis siūlė taiką. kiemo hetmonas (jis pirma­ sis — nuo 1579 m. kad būtų galima laimėti laiko. laikydamas jį paprastu kunigaikštėliu.). Rudojo sūnus. kuri buvo suspiesta Pskove. lauko hetmonas Kristupas. Tačiau. o nuo 1589 m. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė (lietuviai dabar davė net 12. nes tokia kariuomenė visada buvo labai nedisciplinuota. nuo 1584 m. nuolatinių karų labai nuvargintas. — nuo 1572 m. Magnusas net buvo karūnuotas Livonijos karalium. vėl išžygiavo į karą 287 . Su Po­ locko paėmimu karas dar ne­ pasibaigė. ir su ja būdavo sunku kariauti. pramintas Perkūnu. kariškai nemo­ kyta. Mikalojaus R. Bet kai Stp. o tuos titulus patsai vartojąs. vasarai. Batoras labai atsidėjęs ruošėsi karui.600 karių (jų tarpe lenkų te­ buvo vos 300). nenorėjo pripažinti jo sau lygiu. Todėl jis pradėjo su caru derybas. Pagaliau laimėjo lietuviai ir karalius. pykdamas ant Stp. kuriam padėjo sūnus.Buvo aišku. jis net atsisakė nuo savo pareigų. jau nebelinko į caro pusę. atsirado nemaža Magnuso šalininkų. Batoras. Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų. todėl negalėjo spirtis. žygis. žygis ir Polocko atgavimas. nuo 1579 m. kam karalius nepripažįstąs jam Polocko. . Nenorėjo bajorų kariuomenės nė karalius. Atėjus 1 5 8 0 m. Tuo būdu surinkus pinigų. o pinigai jau buvo išsekę. ) . Lenkai iš pradžių nesutiko apsidėti mokesčiais karo reikalui: jie bemeilijo eiti patys kariauti. Buvo aišku. vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę. tik iš pradžių labai sunkio­ mis sąlygomis: reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grą­ žinti pirmojo žygio metu užimtus miestus. ir vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis.700 karių. Tačiau lietuviai nenorėjo įsileisti į savo kraštą ginkluotos lenkų bajo­ rijos. Vilniaus vaivada. kad vis tiek teks kariauti. 1579 m. Katkevičius teturėjo vos apie 4. karalius su vyriausiomis jėgomis iš Vil­ niaus išžygiavo į Polocką. kurį po 3 savaičių apgulties paėmė (tuo būdu nuo 1563 m. nesulaukdamas taikos. kad Stp. 1580 m. nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais ir nebuvo dar pasiruošęs. todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam. pra­ dėjo bruzdėti prieš Lietuvių ir Lenkų valdžią. kaip toliau veikti. jis čia sušaukė vienų l i e t u v i ų s e i m ą .

Jau 1580 m. ir savo pasiuntiniams įsakė labai švelniai elgtis. Tuo metu protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs. Sutartyje caras atsisakė nuo Livonijos. Bet kadangi nuo pagrindinių savo reikalavimų jis vis dėlto neatsisakė. paliaubos. Livonija nuo Maskvos buvo apginta. Tuo tarpu caras dar tikėjosi atsigauti ir pradėjo ieškoti paramos svetur. Maža to. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams. išgavęs iš seimo naujų kre­ ditų. joje prasidėjo ligos.. prasidėjo derybos. bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija. Kai Stp. gal būt. Todėl po ilgų derybų. net nepaėmus Didžiųjų Lukų tvirtovės. dary­ damas šias paliaubas. vadi­ namą kolegija (žiūr.). caras staiga atšaukė visus savo anksčiau padarytus nusileidimus ir savo laiškuose vėl ėmė visaip niekinti ir plūsti Stp. kuriam už karo sulaikymą caras buvo pasiža­ dėjęs priimti katalikybę. jį palaikė beveik visi protes­ tantai. kaip tik tuo metu popiežius. Batorą. Stp. Posevinui tarpininkaujant. Reikalui esant. vildamasis. Kita vertus. Polocko ir Veližo. norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais. jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje. jis pats visaip išjuokė net patį popiežių. kad įsikiš užsienio valdovai ir sulaikys Stp. be to. jis vis dėlto buvo ne fanatikas. jis tikėjosi. Caras Jonas IV. Maskvos susilpnėjimas. Priešingai. J ė z u i t a i .) jis mirė. renkant karalium. Tuo metu Lietuva dar daugiau atsiėmė iš jos žemių. Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius. buvo paplitęs protestantizmas. jam buvo grąžinti tik Didieji Lukai. bet didelis tolerantas. nors Lenkijos katalikų Bažnyčios sinodas buvo iškeikęs visus tos konfederacijos gynėjus. su kurio mirtim pasibaigė Kalitos dinastija. jis vis dėlto pripažino tikėjimo laisvę ir protestantams ir uoliai saugojo 1573 metų Varšuvos konfede­ racijos akto nuostatus. 1582 m. atsiuntė savo tarpininką — žinomą diplomatą jėzuitą P o s e v i n ą ir ragino Batorą baigti ka­ rą. matydami. Labai maža tuomet buvo belikę katalikų kunigų. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais Tikybiniai santykiai. o ypač uoliausius to meto kovotojus su protestantizmu — jė­ zuitus. rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. dėl to kai kas iš pradžių jį net laikė palinkusiu į protes­ tantizmą. o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama. Kai 1581 m. Batoras išvyko į trečiąjį žygį. Dėl jo tolerancijos. ir galvojo vėl kada nors pradėti karą 288 su Lietuva. Apsidžiaugęs paly­ ginti gera taika. o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias ru­ sų žemes. kad caro pasiuntinius jis galįs priimti savo stovy­ kloje. bet puolamoji. tokio tikėjimo turėdavo būti ir bau­ džiauninkai). Kad ir užaugęs tikybinių kovų metu. sausio 15 d. tačiau jam jau nebeteko kariauti. tiek katalikus. Didikai beveik visi buvo kalvinai. nesigailėdamas savo turtų. Batoras su svarbiausiomis jėgomis apgulė Psko­ vą. kad karo sunkumus tenka nešti beveik jiems vieniems. Maskvoje tuomet prasidėjo per­ versmų periodas — užėjo vadinamoji didžioji suirutė (smuta). Po jo. jei tik caras pasiūlytų priimtinesnes sąlygas. tai sujungtos Lietuvių ir Lenkų kariuo­ menės dabar paėmė labai svarbią caro D i d ž i ų j ų L u k ų tvirtovę ir daug aplinkinių miestų.ir pranešė. o miestuose buvo įsigalėję liuterionys. 254 psl. o dar mažiau jų mokėjo lietuviškai. 19 289 . — caras pasidarė nuolaidesnis ir daug mandagesnis: jis jau nebesiplūdo. suirutės metu Maskva buvo nebe puolančioji. žygio metu lietuviai. Veng­ rijoje. Batorą. Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. 15 metų buvo caru jokiems dideliems žygiams netikęs jo silpnaprotis sūnus Teodoras. kariuomenė buvo išvargusi. caras apie perėjimą į katalikybę nebenorėjo nė kalbėti. 6. Tačiau valdydamas jis visur rėmė katalikų Bažnyčią. Dėl to po Jono IV Žiauriojo dar ilgai iš Maskvos pusės nebuvo jokio pavojaus Lietuvai. Ka­ ralius linko taikintis. Nors Stepono Batoro tėvynėje. atsikvietė į Vilnių jė­ zuitų. tačiau jis pats buvo išauk­ lėtas katalikiškai. įkalbinėjo karalių daryti taiką. buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. kaip kad anksčiau. jis mokėjo sudrausti tiek protestantus. nes netrukus (1584 m. Žygis į Pskovą ir 1582 m. kurie labai nepalankiomis sąlygomis pradėjo I ietuvos I s t o r i j a . nes užėjusi žiema labai trukdė kariauti. kad Batoras bus priverstas nutraukti kovą: mat. tik didelė dalis smulkbajorių tuomet tebuvo katalikai. vyskupas Protasevičius. (liaudies nusistatymo niekas tada nepaisė: kokį kunigą savo bažnyčioj pastatydavo ponas. Maskvoje suruošęs viešą tikybinį disputą su Posevinu.

pačių jėzuitų į katalikybę at290 verstas vyskupas J u r g i s R a d v i l a (Mik. Stp. Kai 1579 m. jis tikėjosi. Pirmuoju akademijos rektorium buvo paskirtas mozūras. kad popiežius patvirtintų ir Vilniaus akademijos įkūrimą.). hetmoną. Lietuvos didikai. Biržiečiai Radvilos visą laiką liko kalvinai. Vilniaus akademijos įkūrimas (1579 m. bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį. nes daugelis jaunimo turėjo vykti toliau mokytis į užsienio univer­ sitetus. Karalius tatai padarė. pasidarydavo ka­ talikais. o biržiečiai visi išmirė dar XVII amžiuje. Privilegiją jėzuitams karalius davė būdamas Lenkijoje. X V I I I amž. Mikalojaus Radvilos Juodojo. Todėl katalikų dvasininkams ir jėzuitams buvo labai svarbu įkurti savo aukštąją mokyklą. Akademija tada buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla.. Kadangi viskas. o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). jis atvyko į Vilnių. iš pradžių nesuradusi mokinių. per mokyklas. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai. privalė dar ir popiežiaus patvirtinimo. paprašė patvirtinti ją iškilmingu aktu. kad apsukrūs. tai reikėjo. kuris galutinai buvo uždarytas 1832 m. karaliaus pagrasintas. — būsimąjį Vilniaus vaivadą. Protasevičius ir jo koadjutorius. o vėliau dar labiau pragarsėjęs teologas. jau rusų caro įsakymu. kad iš jo būsiąs atimtas vice­ kanclerio urėdas. Batoras. Protasevičių ir J. Grigalius XIII ją patvirtino ir davė jai tokias pat teises. Tuo būdu jau buvo pakankamai kandidatų aukštajai mokyklai. kurį jis antrą kartą iškilmingai patvirtino atvykęs į Lietuvą (1579 m. Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo M i k a l o j u s R u d a s i s . Daugelis vyko į Vokietiją. dabar buvo pilnintelė: mokinių skaičius joje pasiekė 700. Radvilų šeimos buvo dvi šakos. patekę į jėzuitų mokyklas. gale buvo pradėta dėstyti ir medicina. Juodojo sūnus). jėzuitams atvykstant į Vilnių. dabar jau buvo labai sustiprėję. grįžęs iš karo žygio. Vilniaus jėzuitai per vysk. kad kuo mažiausia vyktų mokytis svetur ir kad vietoje būtų galima paruošti didžiai rei­ kalingų katalikų šviesuolių su aukštuoju mokslu. o nesvyžiečių — M i k a l o j u s J u o d a s i s . Netrukus akademijos įkūrimą pa­ tvirtino ir popiežius. Tais pačiais 1579 m. bet netrukus didelė jų dalis vėl sugrįžo į katalikybę. Kliūčių akademijai kurti atsirado pačioje Lietuvoje. bet kadangi ten universitetai buvo protestantiški. bažnyčias ir kitokiais būdais veikią jėzuitai galės būti gera jo valdžiai parama ir padės suvaldyti padriką bajorų visuomenę. kuri buvo numatyta žmona karaliui Henrikui ir kurią vedė Stp. kokias turėjo visi kiti Europos katalikiškieji universitetai ir akademijos. Jėzuitams rodė palankumą ir patsai karalius Stp. Galingasis Radvila nenusileido. Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Kat­ kevičius. Abudu kancleriai — Radvila ir Valavičius — net buvo atsisakę prispausti privilegijoje valstybinę antspaudą. Todėl kai 1578 m. eidamas į karą su Maskva.. Šios šeimos palikuonys išgyveno iki mūsų laikų. — atidavė auklėti jėzuitams. tai per jo priėmimą jėzuitai. Bet Valavičius. nusileido ir prispaudė antspaudą. 1803 m. čia jie ruošė viešus disputus (ginčus) su protestantų teologais ir visose bažnyčiose turėjo savo pamokslininkų. Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas. 291 . gerai organizuoti. tai dažnai jie iš ten grįždavo protestantai. Iš pradžių joje buvo tik du fakultetai — teologijos ir filo­ sofijos. jie jau turėjo nemaža turtų ir daug galingų globėjų. pradedant Mikalojaus Juodojo sūnu­ mis. tarpininkaujant vyskupams ir katalikams didžiū­ nams. kas buvo daroma Bažnyčios.savo darbą Lietuvoje. Jos įkū­ rimui karštai priešinosi Lietuvos didikai protestantai. Ypač didelė jų įtaka buvo Vilniuje. Akademiia greit iškilo ir ilgą laiką buvo centralinė Lietuvos švietimo įstaiga. beveik visi buvo protestantai. Jėzuitams jau nebebuvo sunku įkurti aukštąją mokyklą: jai kandidatų jau buvo pakankamai paruošta. Jėzuitų kolegija. o ypač dievobaimingoji Zigmanto Augusto sesuo Ona (ta pati. Juos rėmė ir daug kitų atverstų didikų. Jais ypatingai rūpinosi vysk. šeima. rašytojas ir pamokslininkas P e t r a s S k a r g a . kuri buvo labai reikalinga. ne tik patsai metė kalvinizmą. ji buvo paversta universitetu. buvo katalikai. Radvilą paprašė jį leisti įkurti Vilniuje akademiją. vėl atvirsdavo į pro­ testantizmą. ge­ nialųjį karo vadą. ir tada jau žinomas. tuo būdu iki pilno universiteto tetrūko tik medicinos fakulteto. 1644 m. iš vicekanclerio Kazimiero Sapiegos fundacijos buvo įsteigtas ir teisių fakultetas. išvykę į Vokietijos universitetus.). Į katalikybę sugrįžo net didžiausiojo pro­ testantų veikėjo. profesorių iš tų pačių vilniškių jėzuitų irgi buvo tinkamų. Batoras labai mielai sutiko ir davė privilegijos raštą. o nesvyžiečiai. kad jaunystėje buvę protestantai. o grįžę namo po kiek laiko vėl pereidavo į kata­ likybę. Tais laikais būdavo labai paprastas reiškinys. Batoras).

232 psl.). Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m. Iš pradžių buvo numatyta įkurti atskirą tribunolą ir Žemaičiams. ir galu­ tinai jis buvo įkurtas 1581 m. tačiau vyriau­ siuoju teisėju pasiliko didysis kunigaikštis. Tribunolo teisė­ jais buvo visų seimelių renkami bajorijos atstovai. Tatai atlikdavo ne jis pats. Be to. kuriam tekdavo 292 293 . kad vyriausiasis teismas būtų kitaip sutvarkytas ir kad sparčiau veiktų. tad iš viso tribunolo narių buvo 46. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje (žiūr. ir paliktų juos bajo­ rijai. ruošdamasis į karą prieš Maskvą (1578 m. Bet Trakuose jis netrukus nustojo rinktis. kai Steponas Batoras. o gudiškųjų sričių — Naugarduke ir Minske. 7. arba d v a s i š k a s i s t r i b u n o l a s . jis ėmė rinktis tik Vilniuje ir Gardine. Šitoksai teismas veikė labai lėtai. Todėl bajorija seimuose ir seimeliuose nuolat reikalavo. į kurį įeidavo 4 vyskupijų kapitulų skiriami kunigai ir 6 tribunolo deputatai. Tikrosios Lietuvos bylas spręsdavo Vilniuje. Jono bažnyčia ir jėzuitų akademijos (vėliau Vilniaus universiteto) kiemas. Bylos bū­ davo sprendžiamos balsų dauguma. Bet pagaliau. Jie visada bū­ davo renkami specialiai šaukiamame Grabnyčių seimely (apie va­ sario 2 d. Gana ilgą laiką bajorija čia nieko nelaimėjo. Trakai.spręsti apeliacines bylas. Tribunole pirmininkaudavo iš tų pačių deputatų renkamas pirmininkas.). vadinamas t r i b u n o l o m a r š a l k a . o maršalka ir abu kancleriai. Kiekvienas seimelis rinko po 2 atstovus.) ir darbuodavos tribunole vienus metus. V y r i a u s i o j o L i e t u v o s t r i b u n o l o reikalas buvo svarstytas net keliuose atskiruose Lietuvos seimuose. kad didysis kunigaikštis atsisakytų ir nuo apeliacinių teismų. tai netrukus tas pats buvo padaryta ir Lietuvoje. ir bylos išgu­ lėdavo jame nespręstos net dešimtimis metų. Taigi nuo to laiko jau buvo 49 tribunolo nariai. bet 1588 m. atsisakė nuo savo teismų ir įkūrė pačios bajorijos renkamą t r i ­ b u n o l ą Lenkijoje. Šv.) Lietuvoje nuo senovės visi teismai priklausė didžiajam kunigaikščiui. Tri­ bunolo posėdžiaujamomis vietomis buvo paskirti šie miestai: Vilnius. O bajorijos byloms su dvasininkais būdavo sudaromas m i š r a s i s t e i s m a s . 1564 m. kurie darydavo sprendimus didžiojo kuni­ gaikščio vardu. kaip kad atsisakė nuo žemesniųjų. X V I I I amž. ji reika­ lavo. vadinamus d e p u t a t a i s . Naugardukas ir Minskas. Žemaičiai prisijungė prie to paties tribunolo ir rinkdavo į jį 3 savo de­ putatus. Su mažais pakeitimais jis toks pat išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos.

Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis I. nei su vieno nei su antro išrinkimu. Zigmanto Vazos laikai (1587—1632 m. Valstybė Vazų dinastijos laikais ( 1 5 8 8 — 1 6 6 8 m. Jo nuopelnai dideli. Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: Zamoiskio partija pa­ skelbė išrinktu Zigman­ tą Vazą. tad nė mes jos nežinome). jis rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais. Ištisus paskutinius savo gyvenimo metus jis išgyveno Gardine ir ruošėsi dideliems žygiams: svajojo pa­ imti į savo įtaką arba net užkariauti Maskvą ir tada bendromis jėgomis išvyti iš Europos turkus. Batoras mėgo Lietuvoje medžioti ir gyventi. Visų pirma jo karo žygių dėka buvo gar­ bingai pašalintas beveik šimtą metų Lietuvą varginęs Maskvos pavojus. Stp. kad pirma lenkai savitarpyje susitaikintų ir paša­ lintų kariuomenę. ir hetmonas Jonas Zamoiskis. Jam mirus. jisai buvo jos sesers Kotrynos sūnus. gruodžio 12 d. Jo nuopelnas buvo ir akademijos įkūrimas. bet karūnacinio seimo metu Silezijoj (ties Byčina) pralaimėjo mūšį. Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Za­ moiskis. dėl kurio iš­ rinkimo labiausiai rūpi­ nosi Stp. šį palaikė daugu­ mas Lietuvos bajorijos. Trečiasis kandidatas buvo Švedų karalaitis Zigmantas. 295 C. kad nereikėtų gyventi kartu su savo sena žmona Ona). Savo paties atnaujintoje Gardino pilyje jis ir mirė 1586 m. jo laikais net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką.) a. pateko Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. bet netikėtai miręs nesuspėjo tam tikslui paruošti dirvos. kur atnaujino senąją pilį (iš dalies jis čia gyvendavo dėl to. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas Elekcija. Būdamas hetmonas. kurį rėmė ir Lietuvos didikai. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų. kaip dviejų priešų karo sto­ vykla. Lietuviai irgi atvažiavo į Varšuvą. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. kaip su atskira valstybe. Lenkijos kancleris 294 . Maksimilijoną. Mirė sunkiai sirgdamas (to meto gydytojai jo ligos nesuprato. Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai. tuojau pakėlė galvas ir ruošėsi atsiskaityti su jo bendradarbiais. Elekcijos laukas atrodė. d. vadovaudamas Lenkijos kariuo­ menei. Lietuvos kunigaikštis pareiškė. o jos priešai — Zigmantas Vaza. bet vėliau jis labai susiartino su Lietuva. Steponas Batoras svajojo savo sostą palikti bro­ lėnui Andriui. jog nesutinką ir Lenkų karalius. Batoro našlė Ona: mat.8. Ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas. dažniausiai gyvendavo Gardine. visi. Visą mėnesį seimas ne­ galėjo susitarti dėl kan­ didatų. — lietuviai iš pradžių jo neno­ rėjo net pripažinti. jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas. Be to. tačiau į elekcija nėjo: jie reikalavo. Maksimilijonas dar bandė kariauti. ir išvažiavo namo. Antrasis kandidatas bu­ vo Maskvos caras Teo­ doras. Į elekcijos seimą 1587 m. Jis buvo svetimšalis. Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Ru­ dolfo brolis Maksimilijonas. Lietuviai 1588—1632 m. jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva.) 1. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis Steponas Batoras buvo paskutinysis garbingas Lietuvos valdovas. kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka. Tačiau mirtis viską sugriovė.

Todėl. pačių lietuvių paruošta nau­ 1623—1633 m.Lietuvių reikalavimai. Netrukus jis buvo išspausdintas senąja. vieta būsianti atiduota lenkui). Tai išgirdę. Lietuvoje rašto reikalams visur vartojama 297 . Atvykusi de­ legacija pareiškė. nebesu­ tiko patvirtinto Lietuvos Statuto ( I I I laidos) įtraukti į seimo konstitucijas. protestuo­ dami prieš abu lenkų išrinktuosius karalius. nes. jį Lietuva pripažinsianti tik tada. Tuomet delegacija vi­ sos Lietuvos vardu pareiš­ kė. bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. Jie tenai tiktai pasiuntė delegaciją su tam tikrais reikalavimais. sužinoję apie Byčinos mūšio laimėjimą. o Maksi­ milijonas patekęs į nelais­ vę. tai Lietuvai turinčios būti grąžintos 1569 m. Jei lenkai to nenorėtų. Len­ kai. bet daugumas bajorijos linko caro Teodoro pusėn. turinti būti pripažinta tik vienai Lietu­ vai. vicekancleris. jie tą sužinoję per savus specia­ lius kurjerius. Vilniaus vaivada. Tų derybų metu Maksimi­ lijono kariuomenė tebebuvo Lenkijoje. kad Lie­ tuva nepripažįstanti Zig­ manto savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai. kai Lietuvos delegacija pareikalavo arba tuojau įvykdyti jos reikalavimus. Stp. vieta būsianti atiduota lietuviui. 1589—1625 m. arba ji 296 išvažiuosianti. lenkai labai gailėjosi nusileidę lietu­ viams ir kaltino lietuvius. Zigmanto būklė būtų buvusi labai sunki. Jie buvo aiškūs Maksi­ milijono šalininkai. Batorui mirus. ir priešin­ gai— mirus lietuviui. jog saugosiąs visas Lietu­ vos teises. kad Zamoiskis laimėjęs. jokių pakeitimų patvirtinta kancleris. Taip iš tikro ir buvo iki pat nepriklausomybės galo. tad buvo labai svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. — lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti S t a t u t ą .). tai vis tiek niekas negalėjo drausti lietuviams juo naudotis. o jis prisiekė. ir jam laimėjus mūšį. didysis hetmonas. Lenkai greit sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva. kai būsią įvykdyti šie trys rei­ kalavimai: 1) Livonija. lietuviai nesikišo į Lenkijoje vykstančias kovas ir. Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai: buvo sutarta. 3) Turinti būti be 1585—1589 m. Todėl. 1625—1633 m. 2) Tu­ rinčios būti patvirtintos pa­ čių lietuvių neseniai pada­ rytos 15 metų paliaubos su Leonas Sapiega. tie lenkų kaltinimai ėjo vien tik iš apmaudo. III Statuto laida. Lietuvos gyvenimui tuo metu vado­ vavo R a d v i l o s ir K a t k e v i č i a i . esą. Netrukus po to iš karo lauko atėjo žinia. nes jis esąs be jų išrinktas. joji Lietuvos Statuto laida. jog pripažįstanti Zig­ mantą savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. nesutardami savo tarpe. kad Livonija būsianti valdoma bendrai ir kad ten visos urėdų vietos būsiančios duodamos pakaitomis lietuviams ir len­ kams (mirus lenkui. kad šie. Žinoma. Maskva. grasindami išva­ žiuoti. nenuvyko net į Zigmanto karūnacinį seimą (1588 m. paliaubos su Maskva buvo nu­ trūkusios ir grėsė naujas karas. jau žinoję apie mū­ šio laimėjimą. seime atplėštosios žemės. Bet kadangi jis buvo patvirtin­ tas karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio.

visada viskam priešinos. bet krašto suvaldyti nemokėjo: tik visus su­ erzino ir susilaukė net sukilimo. Jo tėvas. tėvai jį laikė Zigmanto Augusto įpėdiniu. Zigmantas nuo pat jaunystės buvo auklėjamas taip. Karšta katalikė motina jį išauklėjo uoliu kataliku. jis galiojo Lietuvoje ne tik iki nepriklausomybės galo. Jis vadovavo ir minėtai delegacijai Zig­ manto Vazos karūnaciniam seime ir ypač jo nuopelnu Statutas buvo patvirtintas. Buvo sudarytos net kelios tam reikalui komi­ sijos. Daugiau jau niekad nebekeičiamas. Buvo labai užsidaręs ir tylus. jis buvo panai­ kintas. Taip pat jis pirmasis ir išspausdino šį 1588 m. Vėliau jis buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir dar daug kartų spausdintas. (Simlerio paveikslas). darbo nebaigusi. buvo liuterionis. į kurią. tačiau jos vis nebaigdavo darbo. religijos srityje jis svajojo išnaikinti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę pravoslavus. Dėl to jis įgavo daug simpatijų vokie­ čiams. Jokių gabumų neturėdamas. o seimelių tuo reikalu pageidavimus derino ir Statutą redagavo Lietuvos valstybės kanceliarija. 1529 ir 1566 m. ir Lietuvoje buvo įvesti rusų įstatymai. T i k 1 8 4 0 m. savo dvare visada laikė nemaža vokiečių. 2. tačiau per 44 valdymo metus mažai ką tuo reikalu tepadarė (tik prisidirbo sau priešų: visi nekatalikai tapo didžiausi jo priešai). kaip ir visi švedai. į Liublino unijos aktą lenkai. Kaip bū­ simasis Lenkijos karalius. Savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė. Jo auklėtojai daugiausia 298 Jonas III Vaza su žmona ir vaikučiu Zigmantu kalėjime. brolio Eriko buvo suimtas ir net 4 m. išlaikytas kalėjime. be Lietuvos ir Lenkijos. Zigmantas Vaza ir jo valdymas Zigmantas Vaza gavo sostą teturėdamas vos 21 m. 299 . Valstybės netvarka jam labai nepatiko. Statutą (I ir II. Sudarytoji komisija pakriko. jis buvo išmokytas ir lenkų kalbos. Kalėjime gimė ir Zigmantas. kad nenorėjo leisti jo patvirtinti ir reikalavo pakeisti. Lietuvių priimtasis Statutas visiškai nesiskaitė su Liublino aktu ir lenkų reikalavimais: ir toliau buvo draudžiama lenkams Lietu­ voje gauti vietų ir net pirkti dvarų. reikalaujantį taip pakeisti Lietuvos Statutą. Statutai anais laikais nebuvo iš­ spausdinti). ir Statuto kei­ timas buvo svarstomas pačios bajorijos seimeliuose. Jis buvo Švedų karaliaus Jono I I I ir Zigmanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus. t. 1569 m. buvo vokiečiai jėzuitai. dar būdamas Suomijos didžiuoju kunigaikščiu. Vėliau Švedų ponai pašalino Eriką ir sostą atidavė Jonui. bet ir tas jo sumanymas niekais išėjo.įrašė paragrafą. Čia daugiausia nusipelnė tuometinis vicekancleris L e o n a s S a p i e g a . Politikos srityje jis svajojo sukurti galingą imperiją. kad tiktų į Lietuvos ir Lenkijos sostus: mat. jis betgi turėjo didžią nuomonę apie save ir svajojo valdyti absoliutiškai. nors tėvas. bet lietuviai neketino ta prasme keisti Statuto. bet dar kurį laiką ir užėmus Lietuvą rusams. kad jis nebedraustų lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų ir gauti ten vietų. kodėl len­ kai juo buvo taip nepatenkinti. teklau­ sydamas tik savo artimųjų patarėjų. todėl jau iš pat pradžių pasirodė reikalingos pataisų (apie tai buvo nuolat kalbama). Tad suprantama. Pirmosios dvi Lietuvos Statuto laidos buvo paruoštos skubotai. y. Būdamas karštas katalikas. dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija.gudų kalba.

netrukus ją ir vedė. turėjo atsisakyti nuo absoliutizmo siekimų. Rytų Bažnyčia. Nuo Romos Bažnyčios ji buvo galutinai atskilusi XI amž. nepaskelbtų karalium jo brolio (Zigmanto dėdės) Karolio. kad neprijungiąs prie Livonijos Švedų valdomos Estijos. kurią dabar vadiname pravoslavų Bažnyčia. Grįžęs vėl palaikė artimus ryšius su Lenkijoje nemėgstamais Habsburgais. Vėliau bajorijai su ginklu rankose susiburti buvo paprastas dalykas: tuo pasižymėjo visos k o n f e d e r a c i j o s . Nuo to laiko popiežius veltui nuolat rūpinosi vėl sujungti Bažny­ čias. jausdamasis karaliaus dėl tikėjimo skriaudžiamas. arba g r a i k ų . 1606—1608 m. Maištas užtruko per 2 metus (1606—1608). o savo valstybėse tepalikti tik vieną katalikų tikėjimą. kalbėjo vadinamųjų H e nr i k o a r t i k u l ų punktas de non praestande aboedientia. Bažnytinė Brastos unija (1596 m. jis ketino vesti jos seserį. Nuvykęs į Švediją. ir čia jau Vytauto ir Jogailos laikais buvo pradėta rūpintis juos 301 .Jo valdymo laikotarpis buvo labai audringas ir valstybei nelai­ mingas: 3. bet kadangi jų šali­ ninkų buvo daug. kai jis pradėjo karaliauti. todėl bijojo. jis norėjo jam atkeršyti. da­ bar karalius tuo ir buvo kaltinamas. Zigman­ tas karūnavosi jos karalium. maištas pagaliau buvo numalšintas. Karalius buvo kaltinamas absoliutizmo siekimu. o jo viešpatavimo gale jų ten bebuvo likę vos keletas (liko tik patys didieji ponai. Taip antai. pagaliau jis buvo kaltina­ mas. broliui Ernestui. Šis buvo karštas kalvinas. Didžiausia jo svajonė buvo sunaikinti pro­ testantizmą ir kitas religijas. Rytų Bažnyčia ir unijos klausimas. Zigmantas labai nudžiugo ir uoliai rėmė tą sumanymą. Maksimilijono. patrauktas seimo teisman (1592 m. Apie tas derybas su­ žinojo jo priešai ir pakėlė triukšmą. Tačiau padedant ištikimiems hetmonams (Lenkų Zolkievskiui ir Lie­ tuvos J.). senate disidentai (nekatalikai) sudarė daugumą. Be to. prie maištininkų prisidėjo ir religiniai prie­ šai — visi protestantai. būdavo nukreiptas prieš karalių. tai jis būdavo vadinamas rokošu. Lenkijoje virė nuo­ latinis vidaus karas. seime 300 maištininkams buvo paskelbta amnestija. kuriems neduoti senatorių vietų buvo pavojinga). Sudermanlandijos kunigaikš­ čio. ji tada buvo vadinama r y t ų a p e i g ų . arba konfederacija. Šitas maištas nuo vado vardo yra vadinamas Z e b ž i d o v s k i o r o k o š u . Kai. Iš lietuvių prie jo prisidėjo J o n u š a s R a d ­ v i l a (Kristupo Perkūno sūnus). 4. iš savo pusės. daugiausia jėzuitai. kai buvo iškeltas sumany­ mas rytų Bažnyčią sujungti su vakarų Bažnyčia. Zigmantas Vaza buvo karštas katalikas. kad bajorija labai jautriai saugo savo laisves. Renkamas karalium jis prisiekė laikytis 1573 metų Varšuvos konfederacijos. mirus pirmajai žmonai Onai. vietoj Zigmanto. tik maištininkas J. persekioti ir jis nepersekiojo nė vieno tikėjimo.) Zigmanto tikybinė politika. Sukilimas prieš karalių buvo įstatymų numatytas: apie gali­ mybę atsisakyti nuo paklusnumo karaliui. Pasirodė. Todėl nenuostabu. Jei toks susibūrimas. 1609 m. Lietuvoje buvo ramiau. maištas (rokošas) Zigmanto tėvas Švedijoje buvo nepopuliarus. jei jis sulaužytų elekcijos metu duotus pasižadėjimus. Lietuvoje ir Lenkijoje rytų Bažnyčios pasekėjų buvo daug. K. kurių buvo labai daug. paveržusiu iš jo Švedijos sostą. kad dėl tikė­ jimo niekas nebus persekiojamas. Visi jo artimieji patarėjai taip pat buvo katalikai. tada šito vardo neturėjo. visko išsigynė. Baž­ nyčia. Radvila su savo kariuomene nuolat vykdavo į Lenkiją. kurią pagal pacta conventa punktus buvo pasižadėjęs prijungti. Be politikos priešų. Tuo metu mirė Zigmanto tėvas. Tiesa. kuri garantavo. kad Zigmanto valdymo pradžioje. jis prašė jų sesers Onos rankos. tai jie ir nugalėti nenukentėjo. Todėl jis kalbino Zigmantą grįžti į Švediją. neduodamas jiems jokių aukštesnių vietų. kad po jo mirties. Po pasimatymo su tėvu Taline (Revely) Zigmantas jau buvo pasiruošęs grįžti ir rengėsi Lietuvos ir Lenkijos sostą atiduoti buvusio savo kon­ kurento. kad pradėjęs karą su dėde. Katkevičiui). Maišto vadu buvo Krokuvos vaivada Zebžidovskis. Karalius. tačiau visus nekatalikus sten­ gėsi nustumti į užpakalį. o karalius. jo politiniai priešai apkaltino jį sulaužius pacta conventa punktus ir pakėlė maištą. — kad be senato žinios vedęs Oną Habsburgaitę. Maištininkai buvo kelis sykius sumušti.

Žiauriausia kova ėjo miestuose. Brolijas palaikė Konstantinopolio patriarchas ir metropolitai. Todėl pravoslavų tikintieji. 142. Dėl to daugelis jautėsi apsivylę ir kaip reikiant nekovojo dėl unijos. pravoslavai pasistatė savus. ir kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. Jiems buvo paliktos visos rytietiškos apeigos. pravoslavai.). kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir bazilijonų vienuoliai palengva visus atvers į uniją. Greta unitų vyskupų. jau buvo kaip reikiant susitvarkę. tačiau išėjo kitaip. tą matydami. Jis rūpinosi. sudarė ten pat. o liau­ dis ir žemesnieji dvasininkai liko. 1839 m. Brastoje buvo sušauktas pravoslavų sinodas.atversti katalikais (žiūr. kur unija turėjo būti viešai 302 paskelbta. Buvo manoma. o katalikų dvasi­ ninkai. Tikybinės kovos dėl unijos ir jos likimas. Tuo būdu Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai galėjo lengvai pakliūti į caro paskirto patriarcho globą. Ateinančiais 1 5 9 6 m. Unitai vis dėlto negavo žadėto teisių sulyginimo su katalikais. išleistas unijos panaikinimui paminėti. Bet čia įvyko skilimas: didžiausias pravoslavų ponas Ostrogo kunigaikštis Konstantinas II stojo prieš uniją ir. Nė viena pusė nenusileido ir viena kitą iškeikusios. vienuolynų ir jų turtų. kur veikė pravoslavų brolijos. Vyskupai nebenorėjo klausyti brolijas remiančio patriarcho ir patys ėmė galvoti apie pasidavimą popiežiui. Unijos su ka­ talikais mintį iš pradžių rėmė visi žymesnieji pravoslavai. kovoje su protestantizmu laikydamiesi Tridento Bažny­ čios suvažiavimo nutarimų. Tačiau brolijų kontrolė labai nepatiko žemesniesiems dvasininkams. Daugumas vyskupų tapo unitais. Per ilgas kovas pravoslavai išsilaikė ir gyveno kartu su unitais. kitą — atskirą sinodą. tą matydama. Valstybės valdžia. D i ­ džiausi jos šalininkai buvo Vladimiro vyskupas H i p a t a s P oc i e j u s ir Lucko vyskupas K i r i l a s T e r l e c k i s . Kaip tik tuo metu (1589 m.) nužudė net Polocko unitų arkivyskupą J u o z a p a t ą K u n c e v i č i ų (jis vėliau buvo paskelbtas unitų šventuoju). susibūrė į tikybines brolijas ir pradėjo reikalauti savo dvasininkų reformų. visų Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų vardu padarė bažnytinę uniją. Vėliau prisidėjo ir kiti vyskupai. 303 . o ypač vyskupams. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje tuo pradėjo rūpintis patys pravoslavai. kad jie pasiduotų popiežiui. Pociejus su Terleckiu. Jų dvasininkai tuo metu buvo labai pakrikę ir nežiūrėjo savo pareigų. Brastoje. kaip buvę. Tų kovų metu sukilę Vi­ tebsko miestiečiai pravoslavai (1623 m. kuriuo tuomet buvo R a g o z a.) Maskvos caras Borisas Godunovas buvo įkūręs naują pravoslavų patriarchatą Maskvoje. bet visgi laikomi žemesniais už kata­ likus.). Prasidėjo žiauri pravoslavų ir unitų kova dėl bažnyčių. Todėl Ragoza galėjo atsisakyti klausęs Jeremijo ir pasiduoti Maskvos patriarchui. iš savo pusės jie pripažino popiežiaus valdžią ir katalikiškąsias dogmas. kad šiam naujajam patriarchui priklausytų Kijevo metropolitas. net buvo žadėta juos įsileisti į senatą. Labai dažnai ten įvykdavo net kruvinų susirėmimų. 1595 m. galėjo tik pageidauti. Šis buvo susi­ pykęs su Konstantinopolio patriarchu Jeremiju: mat. išsiskirstė. Unijos paskelbimas Brastos sinode (1596 m. Todėl pravoslavų vyskupai buvo ypatingai skati­ nami į šitą žygį: jiems buvo pažadėtos lygios teisės su katalikų vyskupais. jie buvo prote­ guojami prieš pravoslavus. Dėl to tarp brolijų ir vyskupų kilo konfliktas. Jeremijas reikalavo iš jo per didelio mokesčio už įšventimą. Tiesa. Tas reikalas buvo pamirštas tik nuo Aleksandro laikų. jais pasekė ir metropolitas R a g o z a . Katalikų dvasi­ ninkai ir valdžia šitą vyskupų sumanymą labai mielai rėmė. nuvykę į Romą ir gavę popie­ žiaus Klemenso V I I I visišką pritarimą. 172 psl. Medalis. pasi­ kvietęs iš užsienio pravoslavų teologų.

jis nuvyko į Švediją ir karūnavosi jos karalium. Tada Zigmantas. perse­ kiojami turėjo bėgti. Tuo būdu k a r a s . Išgyvenęs ten metus. Tačiau seimas buvo nusistatęs prieš karą ir nedavė pinigų.Todėl. kuris nutarė visiškai uždrausti Švedijoj kata­ likybę. jo kariuomenė buvo maža neat­ Jono Jeronimo K. Dabar švedų jėgos buvo silpnesnės. Tas tuojau ėmė rū­ pintis paveržti sostą iš brolėno. žinomiems k a z o k ų k a r ų vardu. 20 305 . (f 1579 m. Žemaičių se­ lyginta ir nuolat kelianti maiš­ niūnas. seimas jau paskyrė karui lėšų. jei šis bus auklėjamas Švedijoje ir bus liuterionis. todėl veikiai buvo atvaduota beveik visa Li­ vonija. 5. kurios po padalinimo buvo patekusios Austrijai. Livonijos saugoti liko vienas Katkevičius. Vilniaus vaivada. Kad ir kaip spyrėsi Lietuvos hetmonas Kristupas Radvila Perkūnas. Bet ten jam nepasisekė — jis pralaimėjo mūšį. norėdamas gauti seimo paramos.). kad vado­ vybė pavesta lenkui. Jo metu vėl daugiausia teko nukentėti Lietuvai. Karų pradžia (1600 m. Tačiau ligi šiol jis to nebuvo padaręs. lauko hetmo­ tus. Sumanų ir rūpestingą savo vadą kariuomenė tiesiog dievino. bet ir tai su sąlyga. neatlyginta Lietuvos Lenkijos kariuomenė pakriko. Karoliui įsiveržus į Livoniją. tačiau Karolis užėmė beveik visą Livoniją. Tam tikslui ėmė kurstyti liuterionis švedus prieš karalių Zigmantą. Kai rusai užėmė kraštą. Jis pats sušaukė Švedijos seimą. Nors Jonas Karolis Katkevičius. Galicijoje. supykęs. kad ir nekatalikai. Vyriau­ siuoju vadu buvo paskirtas lenkų hetmonas Zamoiskis.) sū­ nus. Tačiau. 1598 m.Unitų kova su pravoslavais vėliau davė progos Maskvos carams įsileisti į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. todėl su Lietuvos Istorija. 1605—1621 m. hetmonas. Tuojau buvo pradėtos uždarinėti katalikų bažnyčios ir vienuolynai.). 1600—1605 m. Tuomet Zigmantui teko pasi­ rinkti: arba atsakyti nuo tėvų sosto arba kariauti. y. o savo valdžią Švedijoj paliko dėdei. Karolis išvyko į Švediją rinkti naujų jėgų. Mat. — 1599—1616 m. o Lietuvos kariuomenės vadovybę paėmė jos lauko het­ monas Jonas Karolis K a t k e ­ v i č i u s . ir lenkai grįžo namo. seimas buvo nusistatęs prieš karą. Jis pasi­ ryžo kariauti. Lietuviams atėjo į pagalbą ir patsai karalius su 14. Zigmantui liko tiktai Suomija ir Estija. 1601 m. genijo ir pasiaukojimo dėka 1616—1621 m. sostas turėjo atitekti Zigmanto sūnui Vladislovui. p r a s i d ė j ę s dėl Z i g m a n t o Š v e d ų s o s t o . karas vis dėlto sekėsi. Radvilai pasisekė apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą (Dūnamūnde). Kariuo­ menės atlyginimui jis išleido beveik visus savo turtus. Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą. kai dabar reikėjo kariauti dėl jo sosto Švedijoje. pasisamdė 5.600 lenkų kariuomenės. 1593 m. išvyko namo. Radvila. Unitai išliko tik tose Lenkijos dalyse. jie dėjosi pravoslavų tikėjimo gynėjais. 304 kaip Švedų karalius. v i r t o k a r u dėl Li­ v o n i j o s ir užtruko net 60 metų. Bet karas nesisekė. Karalius vis tiek įsakė Livonijoje stovinčios kariuomenės (jos ten buvo labai maža) vadams pulti švedus Estijoje. Zigmantas buvo pasižadėjęs Švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomosios Livonijos. ne­ pasiekusi galutinio laimėjimo. Zigmantas. tačiau Katkevičiaus karo nas. Bet netrukus Karolis užėmė ir jas. gavęs iš seimo pinigų. Zigmanto šalininkai. Visa Švedija buvo Karolio valdžioje. Karai su Švedais dėl Livonijos Zigmanto netekimas Švedų sosto. Sudermanlandijos kunigaikščiui Karoliui.000 kariuomenės ir išvyko į Švediją. t. Estiją prijungė prie Lietuvos ir Lenkijos. tam tikru diplomu (1600 m. did. jis grįžo į Krokuvą. Po to Karolis sušaukė Švedijos seimą ir paskelbė Zigmantą detronizuotu. Lenkijoje šitą unitų kova su pravoslavais išugdė gerą dirvą Ukrainos valstiečių sukili­ mams. Galų gale nei Lietuvoje nei Lenkijoje nelaimėjo nei unitai nei pravoslavai. Zigmantas buvo vien­ turtis Švedų karaliaus Jono sūnus. Tėvui mirus. tai unija buvo smurtu išnaikinta.

Jis paėmė net Tartus (Dorpatą). Katkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir pastojo jai kelią ties S a l a s p i l i u (vokiškai tuomet vadinamu Kirch­ holmu. Cėsy (Vendene) jis apsikasė ir pasiryžo žut būt kautis. imperatoriaus. Kosako paveikslas). išbadė­ jusi. kur Katkevičius irgi da­ lyvavo. atvaduota. Katkevičius. tik staiga aptiko jo stovyklą. jį aplenkdamas. Jo pozicija buvo tokia patogi. Jo kariuomenė buvo išvargusi. paklausęs tų patarimų.800 ka­ riuomenės. Jos buvo tiek maža. Užmuštų buvo 9. Neatlyginta kariuomenė pakriko. 20 patrankų ir keli tūkstančiai karių. Livonija Katkevičiaus pasitraukimas iš Livonijos. 2uvo daug švedų generolų ir Karolio žentas. pasiryžęs vienu smūgiu laimėti. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs. m ū š y j e t i e s S a l a s p i l i u (Kirchholmu). nutarė pulti su visa kariuomene. traukė prie apgultos jau Rygos. nuviliojo juos į pakalnę. — arti Rygos). Katkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų.). tuomet Katkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. 300 psl. pradžioje atplaukė į Estiją ir Karolis su didele ka­ riuomene. bet Karolis. išbėgiojo į namus. o dar vėliau kilo lenkų karas su turkais. Salaspilio mūšis (1605 m. Kad švedai nesusektų tikros būklės.000 armija. kad švedai juos pa­ laikytų ateinančia parama. 306 Salaspilio (Kirchholmo) mūšis. ruošėsi jau vytis. kad švedai prisiartinę jo net nepa­ stebėjo. kiti pateko į nelaisvę. Katkevičius jokios paramos negavo nė dabar. o jis pats karaliaus buvo pakviestas padėt suvaldyti rokošininkų. manydami. Vietoje rezervų švedams apgauti pamiškėje buvo pastatytos kareivių iškamšos. rugsėjo 2 7 d .000 švedų. kad jis pabėgo. jis ryžosi lai­ mėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. tai Karolis norėjo siųsti prieš jį tik dalį savo kariuo­ menės. Karolis. bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės. užkabinęs šve­ dus. rugpiūčio mėn. Kadangi jis teturėjo vos apie 3. Anglų karaliaus ir Turkų sultono. Ilgai rinkęs jėgas. neatlyginta. nes kaip tik tuo metu krašte virė opozicijos kova su karalium ir netrukus kilo Zebžidovskio rokošas (žiūr. Kat­ kevičiui teko 60 vėliavų. kad nepakako net pilių įguloms. Tačiau laimėjimu nebuvo pasinaudota. Paskum prasidėjo karas su Maskva. Švedų to meto kariuomenė buvo pavyzdinga. tačiau Katkevičiaus karo geniją pažįstą generolai jį pri­ kalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. tačiau dievinanti savo vadą. Karalius atsiųsdavo tik pažadų.mažyte jos saujele jis darė stebuklus. patsai Karolis vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvyko atgal į Švediją. kurie turėjo pasirodyti mūšio metu. kur buvo numatyta patogi vieta kautis. ( J . Katkevičius patsai pradėjo mūšį. Mažas būrelis. o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli bū­ reliai. Katkevičius su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties Tartais. Jis gavo sveikinimų iš popiežiaus. Todėl Kat­ kevičius pradėjo trauktis ir ėme deginti paliekamas pilis. Tad Livonijos reikalais jis tegalėjo rūpintis tik protar307 . taip ir padarė — puolė su visa savo 14.). 1605 m. Todėl šitoks Katkevičiaus tak­ tikos geniją parodęs laimėjimas nustebino visą Europą. Bet visų didžiausias jo laimėjimas buvo 1605 m. nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Ryga buvo išgelbėta.

tačiau didelių mūšių jau nebebuvo. kaip Lenkijos lenas. nenorėdamas atsisakyti nuo sosto. Galingiausia ir turtingiausia tuomet buvo R a d v i l ų šeima. anapus Dauguvos. Karas su Gustavu Adolfu ir Altmarko paliaubos (1629 m. nebenorėjo kariauti. negalėdama surinkti didesnės kariuome­ nės. neatsižadėdamas sosto. kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokie­ tijoje 30 metų karą. užėmęs beveik visą Livo- niją. Kai Zigmantas nesutiko taikintis nė tada. Visa Livonija. Lietuviai vieni negalėjo jo priversti taikintis. Karalius ir lenkai už tai labai pyko ant jų ir kaltino išdavikiškumu. Tuo tarpu jis vainikavosi Švedijos karalium (1607 m.). ir ta pati buvo neatlyginta ir suvargus. tai Lietuvos ponai patys padarė paliaubas su švedais (1627 m. Tik. Biržiečiai užsimuštinai veržėsi valdyti visą Lietuvą. gynimu tuomet daugiausia rūpinosi Lietuvos lauko hetmonas Kristupas II Radvila (Kristupo Perkūno sūnus). ir 1 6 2 9 m. Livonijoje kariuomenės buvo labai maža. 308 . Nesvyžiečiai turėjo aukštas vietas. jų tarpe ir K l a i p ė d a . ir karas vėl atsinaujino tik prie jo sūnų. vis nedarė taikos. lietuviai dar ir lenkams tu­ rėjo padėti. Pirmoji (gražiausioji) yra nulieta Nesvyžiaus Radvilų liejykloje 1602 m. 6. Iš karaliaus lietuviai prašydavo tik paramos. Nors di­ džiausios švedų jėgos tada buvo Prūsijoje. o kita kalvinai (biržiečiai). Juodasis jau buvo miręs (i* 1565 m. Lie­ tuvos reikalais rūpinosi jos didžiūnai. kaip kalvinams. Pagaliau įsimaišė Pran­ cūziją. paliaubų laikui ne­ pasibaigus. Radvilų viena šeima buvo katalikai (nesvyžiečiai). Ant jos yra Radvilų herbas ir atitinkamas užrašas. Taigi apie Zig­ manto ar jo sūnaus Vladislovo teises nebebuvo nė kalbos. Kariauti teko vienai Lietuvai. nes Lenkija tuo metu kariavo su Maskva ir totoriais. ir ji. o iš lenkų — talkos. pasivadinęs Karoliu I X . Ru­ dojo (*j* 1584 m. bet. pats neberengė naujo žygio. jiems labai trukdė karalius: jis jiems neduodavo aukštų vietų. Gustavas Adolfas. Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė jos priklausomą Prūsiją. proteguodavo prieš juos katalikus K a t k e v i č i u s ir iš vidutinių ponų iškilusį L e o n ą S a p i e g ą . Todėl 4 mėnesių paliaubų laikui pasibaigus. su Ryga buvo palikta švedams. Tačiau karalius Zigmantas. Švedai išvežė ją iš Biržų 1625 m.piais. Bęt kai Zigmantas. jos. Liublino unijos suda­ rymo metu M. buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti šve­ dams kai kurie uostai. karas vėl prasidėjo. Karolis. ir 1621 m. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais Lietuva tuo metu turėjo savo atskirus reikalus ir atskirai jais rūpinosi. greta M. iš savo pusės. Tuo būdu ka­ ras laikinai buvo baigtas. pykosi ir vieni prieš kitus šaukėsi karaliaus ir lenkų. bet nepasižymėjo didele energija ir valdingumu. išsiruošė j žygį prieš Zigmantą. Zigmantas mirė. Prūsijoje (ji. nieko negalėjo atsiimti iš švedų. bet Lietuvos ištek­ liai buvo išsekę. ėmė agituoti Švedijoje savo naudai. A l t m a r k e buvo padarytos 6 metams paliaubos.).). lietuviai ir jiems reikale padėdavo. Karas ėjo su pertrau­ komis iki 1626 m. Po jo mirties karalium buvo paskelbtas jaunutis jo sūnus G u s t a v a s A d o l f a s . ir karas buvo aprimęs. Tame laikotarpy daug kartų su Švedais buvo daromos paliaubos. Didžiulei švedų kariuomenei buvo neįmanoma priešintis. tada jų tarpe nebuvo sutikimo: jie patys tarpusavy varžėsi dėl vietų ir įtakos. Gustavas Adolfas už­ ė m ė R y g ą . deja. pralaimėjęs Salaspilio mūšį. patrankos Gustavo Adolfo parodoje Stokholme 1932 m.) tuomet stovėjo Žemaičių seniūnas ir Livonijos 309 XVII amž.). Zigmanto Augusto laikais visam Lietuvos gyvenimui vadovavo pusbroliai Radvilos — M i k a l o j u s J u o d a s i s (nesvyžietis) ir M i k a l o j u s R u d a s i s (biržietis). tai Gustavas Adolfas 1617 m. turėdamas daug reikalų namie.

ir tereikėjo tik kibirkšties. Katkevičiai. vadinamas N a š l a i t ė l i u ( f 1616 m. To­ dėl karalius protegavo jų konkurentus katalikus.) — didžiojo hetmono buožę ir Vilniaus vaivadiją (1616 m. Be to. jis dar pasižymėjo karuose su Maskva. buvo jam pavesta vado­ vybė. surinkus 40. iš niekur nesulaukęs paramos. o vėliau Krokuvos vyskupu ir kardinolu. tiek sūnūs buvo karšti kalvinai. Trakų vaivadiją ir Vilniaus vai­ vadiją. Iš kitų brolių žymesnis buvo vyriausiasis — M i k a ­ l o j u s K r i s t u p a s . Šita senoji karta išmirė Stp. jis buvo net kandidatas į popiežius. Su Radvilomis Katkevičiai nesugyveno. Rokošininkas Jonušas ilgai negalėjo gauti jokio aukštesnio urėdo ir tik prieš pat mirtį buvo gavęs Vilniaus kaštelioniją. kuris Liublino seime daugiausia kalbėjo Lietuvos vardu. Mat. (+ 1579 m. ties C h o c i m u. J o n u š a s (f 1620 m. Jo sūnus. Mat. buvo pavojinga paskelbti apie jo mirtį: kariuomenėje būtų kilusi panika. tiek kiti jo broliai pasižymėjo daugiau maldin­ gumu. taip pat K r i s t u p a s II (f 1640 m.). nepai­ sydami anksčiau padarytos sutarties.000 lenkų ir lietuvių.). kurie visi perėjo į katalikybę. Bet Katkevičiai pagaliau nusileido. Zigmanto Vazos priešai. kiek jo vardas reiškia. kūrėsi bendros partijos. Kai 1601 m.) mirus.). Kai 1621 m. Jis pastojo turkams kelią Dniestro paupy. Tiek jis. hetmonas K r i s t u p a s . kitas sūnus. krašto maršalkystę. J o n u i J e r o n i m u i K. ją Radvilos ir norėjo jėga pasiimti. buvo sumanę neduoti Jonušui Radvilai (rokošininkui) jų globojamos į metus suėjusios Slucko kunigaikštytės Zofijos.). kuri jau niekad nebegrįžo Respublikai. kad tarp jų vos neįvyko kautvnių (1606 m.) — buvo Vilniaus vyskupu (po Protasevičiaus) ir Livonijos gubernatorium.). ir kautynių nebeįvyko. visi žinojo. Be Livoni­ jos karų. su turkais ir toto­ riais. ir turkai pasitraukė. o vėliau didysis hetmonas. jis pasitraukė visiškai iš karo srities ir daugiau j ją ne­ begrįžo.gubernatorius J o n a s J e r o n i m a s K a t k e v i č i u s ( f 1579 m. yra žinomas rokošininkas. — vadinasi. Iš pradžių jis gavo Žemaičių seniūniją ir lauko hetmono buožę. Tiek tėvas.). Vienas iš jų — Jurgis (7 1600 m. 311 310 . to­ dėl. negu valstybine veikla. turėjo leisti švedams užimti Rygą. kad šis didysis Li- vonijos gynėjas mirė tik viena diena vėliau. Lenkiją užpuolė didžiulė 300. buvo iš karto lauko. Aišku. tai kita pusė šaukėsi į pagalbą karalių ar lenkus.000 turkų kariuo­ menė. Jų vietoje stojo jų sūnūs. Čia tenka pastebėti. buvo jau pa­ statytos patrankos. ir buvo nustelbti biržiečių Mika­ lojaus Radvilos Rudojo sūnų. Gerai sutvarkyta stovykla atsilaikė. Jis turėjo vieną po kito šiuos urėdus: kiemo maršalkystę. jo vietą užėmė sūnus J o n a s K a r o l i s . kad didysis vadas jau buvo miręs. Bet tuo momentu nei turkų nei savoji kariuomenė nežinojo. o turkai būtų įsidrąsinę. jam mirus. ir vieną metą jų san­ tykiai tiek pablogėjo. nepaprastų gabumų vadas. o taip pat su giminėmis Nesvyžiaus Radvilom buvo Lietuvoje tokia galybė. Iš šių pragarsėjo žinomas Lietuvos kalvinų galva. vadinamas P e r k ū n u (f 1603 m. kad visų tų didžiūnų varžytynių bei kovų metu tai viena. su kuria karalius negalėjo nesiskaityti. o vėliau (1605 m. Tai didysis Livonijos gynėjas. kai Radvila. o talkon atvykusių lenkų hetmonui Zamoiskiui. o visa tai ėjo Lietuvos valstybinio vieningumo nenaudai: mezgėsi tarp abiejų valstybių ponų savitarpiniai ryšiai. Livonijoje vyriausiąją vadovybę karalius pavedė ne jam. Mikalojus Juodasis paliko 4 sūnus. Tačiau abudu su broliu Kristupu. be to. Batoro laikais. — tas pats. Tai Batoro laikų Lietuvos kariuomenės vadas. visi įsakymai tebebuvo duodami jo vardu. jis pradėjo ginti Livo­ niją nuo švedų. Daugiausia buvo proteguojami K a t k e v i č i a i . Trakų kaštelioniją. o vėliau amžinas Zigmanto Vazos priešas.): abiejų pusių rūmai Vilniuje buvo paversti tvirtovėmis.

Tuo būdu susidarė net kelios iš tokių lenkų ir lietuvių būrių sudarytos kariuomenės. jis pabė­ gęs. nenorėdamas atiduoti tų vietų protestantui Radvilai. bet vis dėlto atsirado ir jį remiančių. o kiti už pinigus. jau buvo per vėlų: įgula buvo priversta iš bado pa­ siduoti. Visi gerai ži­ nojo. Zigmantas paskelbė Maskvai karą. kad neapkentė Šuiskio. Lenkų ponų padedamas. gavo didžiojo hetmono ir Vil­ niaus vaivados urėdus. tai jo paskyrimas galėjo duoti mažiausia progos skųstis Radvilai. ir įvyko vestuvės. L. o Lenki­ joje ėjo vidaus karas. o jo sūnus buvo nunuodytas. Caru buvo paskelbtas bajoras V a s y l i u s Š u i s k i s . Jo buvo padarytos ir separatinės 1627 metais paliaubos su švedais.). jį vis dėlto paėmė. Sapiega nelabai tiko hetmonu. Teodoro jaunutis brolis D i m i t r i j a s bu­ vo nužudytas. bet pagaliau atidavė jas tada jau 68 m. kaip labai netolerantingas katalikas. Paskutiniai Zigmanto Vazos laikų karai su švedais ėjo jau Sapiegai hetmonaujant. sūnus Mykolas (1613 m. Karalius Zigmantas taip pat jį maloniai priėmė.Be Radvilų ir Katkevičių. Zigmantas Vaza. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmė Maskvą ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. ne tik patsai jo negavo. Tuo tarpu lenkų hetmono Žolkievskio sumuštą Šuiskį Maskvos bajorai pašalino nuo sosto ir caru pažadėjo išrinkti Zigmanto sū­ nų Vladislovą. užėmė Maskvą. O kadangi caras Šuiskis buvo padaręs sutartį su Švedais. Jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas Katkevičius. O kai jos gelbėti išsiruošė patsai karalius Zigmantas su didesnėmis jėgomis. Sapiegai. bet dar pa313 7. o Sandomiero vaivada Mniškas (Mniszek) net pasiskubino išleisti už jo savo dukterį Mariną. Karas su Maskva. Vieni jį rėmė dėl to. Bet ir hetmonaudamas jis liko tik diplomatu. dėl kurių lenkai taip širdo. žuvo. būtent L e o n a s S a p i e g a . o Marina su tėvu ir daugybė lenkų buvo suimti. Bet karalius Zigmantas nesutiko savo sūnaus leisti į Maskvą: jis už­ sigeidė pats būti Maskvos caru. visą valdžią turėjo energingas ir sumanus bajoras (taip Mas­ kvoje buvo vadinami didžiūnai). o Zigmanto Vazos valdymo pradžioje gavo kanclerystę. Su juo prasidėjo nau­ joji Maskvos. Krašte prasidėjo nauji su­ kilimai. Niekuo­ met su karo reikalais nesusidūręs. kad jis apgavikas. tačiau carai tebesivadino Roma­ novais iki pat galo). jų dvariškis ir giminė (buvo vedęs Kristupo Radvilos Perkūno dukterį Elžbietą). Teodoro Romanovo. Lietuvoje tada tik ką buvo aprimęs karas su švedais. seneliui L. Po 6 metų Lenkijoje atsirado kažkoks jaunikaitis. o vietoj jo buvęs nužudytas kas kitas. 1623 m. o vėliau „visos Rusijos" carų dinastija. Tai buvo ne karys. jis 1605 m. Godunovas kaip tik tuo metu staiga mirė. kuris sakėsi esąs caraitis Dimitrijas: esą. vadinamasis Zebžidovskio rokošas. kanclerystę užleidęs A l b e r t u i St. į hetmono ir Vilniaus vaivados urėdus veržte veržėsi Kristupas II Radvila. o valstybininkas diplomatas. Po jo hetmono ir Vilniaus vaivados urėdai atiteko Kristupui II Radvilai (Kristupo Perkūno sūnui). pasibaigė rokošas. pasišalino nuo Maskvos ir netrukus žuvo. tai karalius Zigmantas ir jį laikė savo priešu.). Deryboms ilgai užtrukus. Savo karjeros pradžioje jis buvo Radvilų auklėtinis. darbo netekę. šitam laikotarpy iškilo dar vienas žmogus iš vidutinės ponijos tarpo. apsimetėlis (samozvancas) Dimitrijas 312 . Batoro lai­ kais jis gavo vicekanclerystę. Dvejus metus karaliaus kariuomenė iš­ stovėjo apgulusi S m o l e n s k ą ir 1611 m. Maskvai jo pretenzijos buvo labai nemalonios. Vladislovo žygis ir Divilino paliaubos. o Teodoras mirė bevaikis. Tam tariamajam Dimitrijui užėmus sostą. pasitraukus nuo jo samdytiems lenkams ir lietu­ viams. jo žmonos brolis B o r i s a s G o d u n o v a s . Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva Maskvos suirutė. ir atsirado antras apsimetėlis Dimitrijas. revoliucijos (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau X V I I I amžiuje. Bet iškilęs ir jis pasidarė jų konku­ rentas. R a d v i l a i (iš Nesvyžiaus šakos). Bet netrukus kilo maištas. todėl 1609 m. palaidų kariuomenės būrių alinamas kraštas sukilo. Sapiega mirė 1633 m. Caro Jono IV Žiauriojo sūnus Teodo­ ras buvo silpnos sveikatos ir silpno proto. bet kadangi jis buvo autoritetingiausias to meto Lietuvos ponas. nes jis buvo žinomas. iš pradžių nedavė jų niekam. Jį rėmė kai kurie Lenkijos ponai. Tačiau Maskvoj nebuvo ramybės nė dabar. o kariuomenei vadovavo jo sūnus Stanislovas. Karalius. Kai 1608 m. plėšikauti įpratę ka­ reivių būriai nuvyko padėti tam apsimetėliui Dimitrijui I I . Caru buvo išrinktas metropolito Filareto. kuri iš­ gyvavo iki 1917 m. ir po jo caru pasiskelbė Godunovas (1597 m. Stp. Jam tebegyvenant. besiverždamas į carų sostą. Apsime­ tėlis Dimitrijas. tuojau atvyko Marina. Mirus Katkevičiui. Maskvos įgulai buvo sunku iš­ silaikyti.

o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardukas Sieverskas. jis užtraukė savo valsty­ bėms tik daug vargo. Vladislovo asmuo ir elekcija Zigmantas Vaza mirdamas paliko 5 sūnus ir 2 dukteris. Maskva buvo pasiekta. bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kas­ kart vis labiau augo nesantaika. Maskva būtinai reikalavo. kad Vladislovas būtų karūnuotas ka­ ralium dar prie gyvos jo galvos. Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga: ja Lietuvai buvo patvirtinta 1611 m. kai žlugo viltys atgauti Švedijos sostą: mat. kariuomenei vadovavo Kat­ kevičius. išrinkus Lietuvos Lenkijos valdovu ką kitą. 314 . b . V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m. bet tas neatsisakė nuo titulo.caru. tačiau jos paimti nepavyko. turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą. visa jo šeima būtų likusi visiškai neaprūpinta. titulavosi caru ir 1617 m.) paliaubų svarbiausias Zigmanto rūpes­ tis buvo laiduoti vyriausiam sūnui Vladislovui sostą.) 9. griovė jos pamatus. kad Vladislovas nebesivadintų . dėl jo svajonės su­ kurti vieną didžiulę valstybę. kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m. įsiga­ lėjo vadinamoji „ a u k s o l a i s v ė " : kas tik buvo galin­ gas. Zigmanto Vazos valdymo charakteristika Zigmantas mirė 1632 m. iškaraliavęs net 44 m.). atgauta S m o l e n s k o s r i ­ t i s . Tas klausimas jam ypač parūpo į valdymo pabaigą. tiek Lietuvoje įsi­ galėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. kurių nemokėjo siekti. (žiūr. Tačiau karalaitis Vladislovas. Jo nevy­ kusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuo­ sius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms aud­ roms ir Maskvos įsikišimui.8.. kenkė ir savo sūnui. ir 1618 m. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko be­ veik visos bendrai valdytosios Livonijos. Ir anks­ čiau jis ne kartą rūpinosi. žygiavo užimti Maskvos. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę. Visas jo valdymo periodas pilnas sun­ kių karų. Didžiū­ nams bekovojant su užsispyrėliu karalium ir tarpusavy. Jo valdy­ mas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė. jo sūnus negavo Maskvos sosto. (Senas raižinys). kad Lietuvos ir Lenkijos sostai atitektų vienam iš jo sūnų. Šitas klau­ simas tuo būdu ir liko neišspręstas. užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų. bet sienų klausimas ir kiti reikalai buvo sutvarkyti. Jo griežtai palaikomi katalikai įsi­ galėjo. Nuo pat valdymo pradžios tėvas buvo pradėjęs rūpintis. D i v i l i n o kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip tinkamas. Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus. Kaip tik Zigmanto laikais tiek Lenkijoje. 204 psl. kelianti netvarką. tačiau daugumas ponų visada 315 Smolenskas XVII amžiuje. Būdamas di­ delis savimyla. Dėl to po Altmarko (1629 m.

nes tarpuvaldis buvo labai ra­ mus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekcija). nes ji turėjo užleisti Lietuvai ir Lenkijai nemaža žemių. vasarą. derybų P o l i a n o ­ v o s kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo padaryta am317 . taip antai. Todėl caras vis laukė progos atsigriebti. tai jį palaikė ir visa opozicija. todėl Vladislovo karūnavimui būdavo priešinamasi vien tik iš opozicijos tėvui. be to. Mat. Tai buvo i š viso p i r m o j i i r p a s k u t i n i o j i t o k i a t r u m p a i r rami elekcija. kad jis jiems pažadėjo atitaisyti savo tėvo padarytas skriau­ das. siekdamas abso­ liutizmo ir spausdamas nekatalikus. Po IV2 mėn. Visiems nekatalikams. kaip tiktai taikintis. Mat. caras Myko­ las. Visas tarpuvaldis buvo labai trumpas ir ramus. Savo taktu ir gabumais jis nusipelnė visų pa­ garbą. Tėvas visose iškilmėse jį laikydavo greta savęs. 10. Katalikai Vladislovą pa­ laikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima. Mat. atėjo žinia. Todėl tėvui mirus jokio kito kandidato nebuvo. kaip paprastai. labai maža teturėdamas kariuomenės. nelaukdamas paliaubų galo. Zigmantas. Karas su Maskva ir Polianovos taika Divilino paliaubų sutartis (1618 m. kol pagaliau patsai karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. Be to. tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdomąjį darbą. kad tarpu­ valdis ilgai užtruks. buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė. Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. o protestantai dėl 316 to. priešų nebuvo. Radvila. Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko hetmonas Kr. ir Maskva ruošėsi naujam karui. jis tikėjosi.000 lietuvių ir lenkų.000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15. Vla­ dislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė: nekatalikų jis niekad nespaudė ir visus laisvuosius urėdus tuojau išdalino kaip tik tiems. jis buvo jau subrendęs vyras — turėjo 36 m. Kai 1632 m. ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. Lietuva dabar dalyvavo ir konvokaciniam. amžiaus. ir karūnaciniam seime ir pirmą kartą. Prieš 100. Tačiau sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgel­ bėtas: caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti (ji buvo paleista tik padėjusi ginklus). krašte kils ne­ ramumų. Pati elekcija užtruko vos V2 Vladislovas Vaza. Netrukus.).būdavo prieš tai nusistatę. Carui nebeliko kitos iš­ eities. Tuo tarpu patsai Vladislovas krašte buvo labai mėgiamas. kad po tėvo mirties sūnus atitaisys jiems skriaudas. nepateikė len­ kams jokių savo reikalavimų. Ne kartą jis vadovavo karo žy­ giuose ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų. kuriuos spaudė jo tėvas. pirmieji urėdai Lietuvoje iš tikro atiteko Kristupui Radvi­ lai. abi to meto Lietuvos par­ tijos — velionies karaliaus proteguoti katalikai ir jo neapkęsti protestantai — palaikė Vladislovą. O kadangi jis palaikė draugiškus san­ tykius su visais tėvo skriaudžiamaisiais. Nuo to laiko. ir elekciniam. didžiulę savo kariuomenę iš­ siuntė užimti Lietuvos Smolensko. kurs betgi. Tačiau caras apsivylė. negalėjo jos sulaikyti. Tėvui mirštant.) Maskvai buvo labai negarbinga. valandos. d. nes Vladislovo 1632—1648 m. tikėdamasi. ir naujasis karalius veikiai galėjo išžygiuoti į karą. Paliaubos baigėsi 1633 m. kad jo metu. renkant karalių. iki galutinai išmirė (1655 m. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. mirus Leonui Sapie­ gai. kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos: beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas. kad mirė karalius Zigmantas. protestantų vadui Kristupui II Radvilai Vla­ dislovas pažadėjo po senelio Leono Sapiegos mirties jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo hetmono urėdą. buvo įsigijęs daug priešų. Greit caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko. biržiečiai Rad­ vilos vėl tapo vadovaujančiąja Lietuvos didžiūnų šeima.

bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai. Lietuva jokių nesu­ sipratimų nebeturėjo. Ramusis Vladislovo valdymo periodas Padarius taiką su Maskva ir Švedais. tačiau imperatorius ir Ispanijos karalius. į jas at­ vyko Prancūzijos. kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika. bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. sukelto kazokų sukilimų. o Vladislovas už tai pripažino ji caru ir atsisakė nuo visų pretenzijų j Maskvos sostą. žadėdami kitur atsilyginti. Ir iš tikro 1635 m. kad švedai žadėjo pasitraukti iš Prūsijos miestų. kuriai rūpėjo atgauti Livoniją.: jiems rū­ pėjo tik. ir sutartis buvo ratifikuota. Anglijos ir Olandijos atstovai rūpintis taika. Jomis Vladislovo tei­ sės Švedų sostui buvo paliktos neišpręstos. kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos. 1635—1640 m. Santykiai su Švedais Švedijos sosto klausimas. jis tebekariavo su jais net po paliaubų. tačiau vaivada. Ja caras atsisakė nuo visų jau Divilino paliaubų sutartimi perleistų žemių. Tiesa. fo dukterį Kristiną. jis dar tikėjosi. Vos padarius taiką su Mask­ va. didelis kalvinų globėjas. kuriuo (1610 m. bet 1655 m. atsisakė nuo pretenzijų j Livoniją ir sutiko sumokėti 200. padarytos Altmarko paliaubos baigėsi 1635 m. Karalius Vladislovas. paliaubas. jo tin­ kamai neparėmė. Karalius dėl šitokios sutarties netvėrė apmaudu. paliauboms pasibaigus. Todėl jos atstovai seime kėlė protestą. hetmonas. Tuo būdu su Švedais turėjo būti ilga taika. Vilniaus vas pasiryžo vesti ją. jų valdomų nuo 1629 m. 318 Štumdorfo paliaubos (1635 m. teko rūpintis santykiais su Švedija.. Tuo metu Vokietijoje tebe­ ėjo vadinamasis 30 metų karas. jai pakako ir to. nebelaukdami paliaubų galo. o Lietuvos hetmonas Kris­ tupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje. kad tarp Švedų ir Lietuvos Lenkijos kiltų karas. lauko hetmonas. Švedijos ponai ir tam pasi­ priešino. Vla­ dislovas ketino vesti jo našlę žmoną. Turėdamas dėl to daug nemalonumų ir dide319 . ėjusiems prieš imperatorių. kad palengvėtų prekyba ir kad jie galėtų lengviau par­ duoti savo ūkio produktus. Protestantų šalininkams.000 rublių karo išlaidų. bet jo planams pasipriešino senatas ir seimas. Vla­ dislovas karo metu parodė didelių vado gabumų. buvo labai svarbu. 1632 m. tad reikėjo arba ruoš­ tis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. švedai pasitraukia iš Prūsijos. geidė kariauti. pradėti karą su Švedais. karo. Dabar nustatyta siena su Mas­ kva išbuvo iki naujojo 1654 m. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties. Nors ren­ kamas karalium Vladislovas ir buvo pasižadėjęs nebesirūpin­ ti Švedijos sostu.) buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. Tuo tarpu Rad­ vila Livonijoj buvo išvaręs švedus iš visos Cėsio (Vendeno) vaivadijos. Tada jis nusprendė. nieku būdu nenorėdamas atsisakyti nuo Švedų sosto. 1629 m. jis buvo surinkęs didelę ka­ riuomenę. lenkų bajorija reikalavo taikos ir gra­ sino neduoti karui lėšų. tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. jis pats su lenkų kariuo­ mene pradėjo pulti švedus Prūsijoje.). 12. 1633—1640 m. rudenį ties Liucenu (Vo­ kietijoje) žuvo Švedų kara­ lius Gustavas Adolfas. kuriems rū­ pėjo. Vladislo­ did. tačiau buvo priverstas ją pasirašyti. jie vėl pradėjo karą. Karalių palaikė tik Lietuva. Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 m. — 1615— skelbė jaunutę Gustavo Adol­ 1635 m. kad seime jai pasipriešins lietuviai ir kad ji nebus rati­ fikuota. netoli Marijenburgo) tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti tą Maskvos bajorų raštą. bet jiems paliekama visa Livonija. bet jo priešai Švedi­ Kristupas II Radvila. joje sosto paveldėtoja pa­ Kristupo I Perkūno sūnus. Karalius Vladislovas buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus.žinoji taika. Be to. tačiau len­ kai juos nuramino. ir jo populia­ rumas krašte dar labiau pakilo. ką buvo nukariavusi Livonijoje. Dėl to Štumdorfe (Prūsijoje.. 11.

nes Juodosios jūros pakrantėse gyvenę totoriai nesiliovė užpul­ dinėti to krašto. o kiti priversti užsiimti ramiu žemės darbu. be jokių pastangų krašto ge­ rovei pakelti. Todėl jau Zigmanto Augusto laikais rūpintasi juos sutvarkyti. valstie­ čiai sunkiai davėsi baudžiauninkais paverčiami.) kazokai buvo surašyti į vadina­ muosius r e g e s t r u s . Bet karo metu būdavo suorganizuojama daug didesnė kazokų kariuomenė. bet tam reikalui sušauktas suvažiavimas (1645 m. todėl visi tie. Jie save laikė priešakiniais krikščioniškojo pa­ saulio sargais ir puolė totorius ar turkus. Jie gyveno iš medžioklės ir plėšimų. Iš visų pusių varžomas. kovojo dėl vietų. Steponas Batoras buvo sudaręs iš jų 500 raitelių vėliavą. visiškai nepaisydami. jis įpuolė į apatiją ir leido gyvenimui eiti savo vaga. bastūną). ir ten rinkdavosi būriai visokių pabėgėlių. o jie patys — k a z o k a i s (kazokas totoriškai reiškia valkatą. Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai. duoti jiems vadą ir mokėti algas.lių nuostolių. tai kraštas po Zigmanto laikų suiručių ir vidujinių vaidų ėmė atsi­ gauti savaime. sukrėtė audringas kazokų sukilimas. 13. o kiti — vi­ sokį nuo bausmių pabėgę nusikaltėliai ir šiaip avantiūristai. 21 321 . kartais net iki 40 metų. Didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkų kara­ liai tuščius jos žemių plotus dalino bajorams arba kūrė ten se­ niūnijas. pradėjus vykdyti bažnytinę uniją. būdamas suvaržytas. Todėl net X V I I amžiaus pradžioje Dnie­ pro žemupys dar tebebuvo negyvenamas: gyvenamosios sodybos baigėsi kiek žemiau Kijevo. kaip ėję. Dėl šitų priešybių kiekvienas tose žemėse neramumas 320 grėsė dideliu visų valstiečių sukilimu. Ypač dėl to buvo pavojinga gyventi tos dy­ kumos pakraščiuose. Toliau nuolatinių gyvenamųjų so­ dybų nebebuvo. jie buvo pašaukti kariauti ir prieš Maskvą ir prieš švedus. nuolatiniai kivir­ čai dėl tikybos. valstiečiai ten buvo pravoslavai). santykiai tarp bajorijos ir valstiečių dar labiau paaštrėjo. Jokių reformų nė nebuvo galima padaryti. Daugumas jų buvo nuo ponų pabėgę valstiečiai.) nieko nepa­ siekė. Ukraina ir kazokai Ukraina. Zig­ manto Vazos laikais (1590 m. o ne baudžiauninkais. tiktai po sutarto laiko iš jų pareikalau­ davo tokių pat pareigų. kad bajorija juos nori atitraukti nuo tikrojo Dievo. o seimas. o vėliau (1569 m. Beje. nieko negalėjo veikti. nuolat puldavo totorius. o iš dalies ir Lietuvą. o seimai dažniausiai būdavo netvarkingi ir dažnai iširdavo. nes karalius. Daugumas laisvę pamėgusių ka­ zokų bemeilijo likti kariais.) į Lenkijos valdžią. Po 13 ramių metų. nieko svarbesnio negalėjo nutarti. Valstiečiai ten buvo kviečiami gyventi lengvesnėmis sąlygomis. Tuo būdu krašte ir toliau ėjo. Taip antai. Kazokai. Len­ kiją. kaip ir kitur. visą laiką būdamas pakrikęs. be jokių reformų. pačiam Vladislovo gyvenimo gale. kurie nepatekdavo į regestrus. savo drąsių vadų vedami. Da­ rant taiką tiek totoriai. ir nuo to laiko nuolatinio rūpesčio su kazokais turėjo vieni lenkai. kad suvaldytų kazokus. ponai rungėsi tarp savęs. Bet kadangi tuomet nebebuvo su niekuo karų. negu gyveno kitur: ilgą laiką. nieko nenutarę. visuomet būdavo nusiteikę maišLletuvos Istorija. todėl ten nuo­ lat būdavo visokių neramumų. o kitus totoriai pa­ ėmė į vergiją ir pardavinėjo. o neramumų ten dažnai sukeldavo k a z o k a i . Valstiečiai nekentė bajorų ne tik kaip skriaudėjų. jame vėl palengva pradėjo rastis gyventojų. Pietinėje jos dalyje gy­ ventojai buvo visiškai išnykę: vieni išbėgiojo. jie ten išbūdavo laisvi. Buvusių dykumų kolonizacija ėjo palengva. Įpratę būti laisvi. Tik kai tas kraštas pateko į Lietuvos. Todėl. tiek turkai visada reikalaudavo iš Len­ kų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. Už jų puolimus totoriai dažnai atkeršydavo Kijevo ir Podolės sritims. bet ir kaip katalikų (mat. jis dar bandė sutaikinti protestantus su katalikais. ar šie tuo metu su krikščionimis kariavo ar gyveno taikoje. įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija. Po Liublino unijos visos dabartinės Ukrainos žemės buvo priskirtos prie Lenkijos. nes valstiečiams atrodė. Buvo galvota juos paversti pasienio kariuomene. karalius nebekūrė jokių didelių planų. Dabar vadinamoji Ukraina X I I I amžiuje buvo bai­ siai nuteriota užplūdusių totorių ordų. Vyriausioji jų stovykla Padnieprėje buvo vadinama S i č e. o valtimis nuplaukdavo į turkų pasienius ir ne kartą apiplėšdavo net Konstantinopolio priemiesčius.

tui. tai niekas apie kitus kandidatus nė negalvojo. ji išbė­ giojo be mūšio. Nugalėti kazokai nutildavo. tačiau susitikusi su Chmelnickio kazo­ kais ir totoriais. Rei­ kėjo tik išspręsti ginčą tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių — Karolio ir Jono Kazimiero. o dalis bėgdavo į tolimą ir nepasiekiamą Sičę. dvie­ juose mūšiuose ties Gel­ tonaisiais Vandenimis ir Korsūne jis sunaikino visą Lenkų kariuomenę. c .. Nuskriaus­ tas vieno lenkų bajoro. 1648 m. suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną. nebegalėdami kada pano­ rėję pulti totorių. kaip į savą di­ nastiją. 10 metų praėjo ramiai. jos neradęs. kurį sukėlė buvęs kazokų kariuo­ menės raštininkas B a g d o n a s C h m e l n i c k i s . ir kazokų bylą jau teko baigti 1648—1668 m. Jos susirinko apie 200 tūkst. ir labai dažnai tekdavo žy­ giuoti prieš kazokus Lenkijos hetmonams. dalis jų pakliūdavo į regestrus. raliaus elekciją. Bet kadangi kraštas jau buvo apsipratęs su Vazų šeima ir į ją žiūrėjo. Kaip tik tokiuo kritišku momentu Mer­ kinėje mirė karalius Vla­ dislovas. Abu jie ligi tol nebuvo 323 . Jonui Kazimierui. tačiau ne visada apsigindavo patys. dar pasikvietęs į pagalbą totrių. Po to buvo palikta 6. d. Vladislovo laikais ka­ zokų sukilimų buvo net keletas. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m. Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir seime. pabėgo į Sičę. prie kurių prisidėjo daugumas ramių valstiečių. Bet tuo laiku pra­ dėjo bręsti n mjas sukilimas. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras.) 14. Tokių didesnių ir mažesnių sukilimų buvo nemaža. prie jų bematant prisidėdavo gyvenę kazokišką gy­ venimą ir visi savo ponų nekenčia valstiečiai. Todėl dėl menkos priežasties jie labai dažnai sukildavo. Bet po kiek laiko ir vėl dėl kokios nors priežasties prasidėdavo naujas sukilimas.000 regestrinių kazokų. Nelabai džiaugėsi ir regestriniai. Tai įvy­ ko prieš pat naujojo kajonas Kazimieras. Ten jis sukėlė visus kazokus. tai konvokacinis seimas pašaukė į karą visą Lenkijos bajoriją. daugumas turėdavo eiti dirbti žemės. Paskutinysis buvo žiau­ riai numalšintas 1637—1638 m. Tų sričių ponai savo dvaruose laikė ištisus kariuomenės pulkus. Bagdono Chmelnickio sukilimas. ir kiekvienu mo­ mentu tose srityse grėsė visuotinis liaudies maištas prieš bajo­ riją. bet. sumušusio sūnų ir išvijusio jį patį iš ūkio. Jonas Kazimieras ir jo elekcija Vladislovas įpėdinių nepaliko. Kadangi visa kariuomenė buvo sunai­ kinta. į nelaisvę pakliuvo net abu hetmonai. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius.

jis šaukė Lietuvos bajoriją suvažiuoti į Gar­ diną.000. o lauko hetmonu — jo priešas Gansiauskas). o kiti miestai — Polockas. Lietuvos hetmonai netu- Jono Kazimiero elekcija. Tam tikslui jis buvo pasidavęs turkų sultono globai. Neturėjo jokių didelių planų ir visą laiką išbuvo visiškoje savo žmonos įtakoje. į kurį jį įtraukė išdykusi ponija ir žmonos intrygos.niekuo pasižymėjęs. visą savo viešpatavimo laiką jis daugiausia rūpinosi asmeniškais reikalais. ir nepajėgė sulaikyti rusų. nesutarė jos vadai (tuomet didžiuoju hetmonu buvo Jonušas Radvila. Keletą tokių užpuo­ limų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams. Negalėdamas išsinarplioti iš to chaoso. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą. už jį pasisakė ir Chmelnickis. kuris sutiko kazokų kariuomenės palikti net 60. kazokai buvo sumušti. o. Energinga intrigantė.000 regestrinių. 1654 m. Jonas Kazimieras pagaliau net atsi­ sakė nuo sosto. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. ir karalius išvyko į Lenkiją. o jų hetmonu pa­ skyrė Chmelnickį. nieko nenuveikęs. 325 . bet jau svajojo sukurti atskirą Ukrainos valstybę. be to. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenę. Mozyrius — greit pasidavė. o Lietuvoje — net Pinską ir Mozyrių. T i k Smolensko tvirtos sienos sulaikė rusus net 4 mėnesius. Tačiau netrukus jis atsimetė nuo turkų ir pasidavė Maskvos carui Aleksiejui (1653 m. Todėl buvo sunku laukti ramybės. be to. 15. ir Chmel­ nickis pasižadėjo palikti vos 20. jie veikė atskirai. prancūzė M a r i j a L i u d v i k a . 324 t a r Pradžia karo su Maskva. nes buvo neįmanoma laisvuosius kazokus paversti bau­ džiauninkais. Bagdonas Chmelnickis. Jo žmona buvo velionies karaliaus Vladislovo našlė. Kosako paveikslas). Gintis buvo neįmanoma: Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė. karališkuosiuose rūmuose ji daugiau reiškė. Todėl jis ir buvo išrinktas. Norėdamas gauti karui jėgų ir sutaikinti ponus. negu pats karalius.). Karalius Jonas Kazi­ mieras atvyko Lietuvos gelbėti. Jis neturėjo jokių valstybinių gabumų.000. Pagaliau 1651 m. ( J . karo su Maskva Kazokų pasidavimas Maskvai. nors prieš porą metų jam buvo leista jų laikyti net 40. o kita su kazokais — į Lenkiją. bet vis dėlto Jonas Kazimieras turėjo dau­ giau simpatijų. Mogilevas. Caro sutikimas priimti į savo globą kazokus reiškė Polianovos taikos sulaužymą. Lenki­ joje jie pasiekdavo net tolimąjį Lvovą. Pradžia 1654—1667 m. Priešas ėmė vieną miestą po kito. Jono Kazimiero valdymo laikai Lietuvai ir Lenkijai buvo sunkiausi. Chmelnickis tuo P U nesitenkino gindamas ka­ zokų teises ir pravoslaviją. Vitebskas. bet jos atvyko labai maža. Jonui Kazimierui nesisekė tvarkyti kazokų reikalo. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą. bet 1655 m.

kuriai buvo pripažintas sostas. siūlydamas sąjungą prieš rusus ir prašyda­ mas paramos. rusams užėmus Vilnių. Taigi. Bet Švedijoje tuo tarpu įvyko permainų. Be to. vasarą staiga su dviem armijom per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją. Kėdainių sutartis. daugumas išbėgo į Prūsus. o trečia jo armija buvo organizuojama Livonijoj ir. Po karo Vil­ niaus nebegalima buvo nė pažinti. tikėdamasis lengvai laimėsiąs. — žr. Gustavo Adolfo sesers ir Vokietijos Cveibriukeno kunigaikščio sūnui. Karas su švedais ir Kėdainių sutartis Karo pradžia. Radvila su 5. Neuž­ imta liko tik Žemaitija. Jam atė­ jus į Kėdainius. ir tartis su Gardžiu teko beveik vienam Jonušui Radvilai. Štumdorfe padarytų paliaubų laikas baigėsi 1661 m.). (Šito rusų antplūdžio metu kažkur buvo paslėptas ir ligi šiol nerandamas Vytauto grabas. Karolis X Gustavas 1655 m. Adolfo duktė Kristina. visos brangeny­ bės buvo gabenamos į Maskvą.rėjo jėgų jai sulaikyti. generolo Gardžio (Magnus de la Gardie) vadovaujama. kas dar buvo likę neišplėšta. kad pripažins jį di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos. nes ir Boguslovas pabėgo į Palenkę. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Kaip tik tuo laiku į Stokholmą atvyko ištremtas Lenkijos vice­ kancleris Radziejovskis. Vėliau. o visų pirma hetmonas Jonušas Radvila. Tuo aktu buvo n u t r a u k i a m a u n i j a su L e n k i j a ir užmezgami tokie pat ryšiai su Š v e d i j a . jis kartu su savo pusbroliu Boguslovu ir Vilniaus vyskupu Tiškevičium kreipėsi į Švedų kariuomenės va­ dą. turėjo įsiveržti į Lietuvą. Be to. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje. jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. Caro kariuomenei dar tebesiartinant prie Vilniaus. Gardys su kariuomene įžengė į Lietuvą. jam siūlė sąjungą Chmelnickis. norėjo pasiplėšti ir dar kartą parodyti pasauliui švedų ginklo garbę. generolą Gardį. Gardys sutiko. Sostas atiteko K a r o ­ l i u i X G u s t a v u i . atsisakė nuo sosto. kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. nedavęs Lietuvai jokios para327 16. Pirmieji Karolio X pasisekimai Lenki­ joje įvyko tuo metu. Gustavo 326 . Šitų plėšimų metu mieste kilo gaisras. Jonas Kazimieras. kurio­ mis jam buvo paliktos visos užimtosios žemės (tuo laiku rusų neužimtąsias Lietuvos sritis jau buvo užėmę švedai). kad Joną Kazimierą tiktai karu tegalima priversti atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo ir kad kariauti su juo būtų labai leng­ va. lauko hetmonas Gansiauskas — Žemaitijoje.. kuris veikė atskirai ir nuo rusų traukėsi Lenkijos link. o iš ten į Prūsus. visi Lietuvos ponai pakriko. — su juo buvo padarytos paliaubos. liepos 25 d. Miestas buvo turtingas ir gražus. Hetmonas Radvila su nedidele Lietuvos kariuomene sustojo Kėdainiuose. Lenkijoje švedams pasisekė: pašaukta Lenkijos bajorija pasi­ davė be mūšio (ties Uiste. dar turėjo savo paties pinigais surinktos kariuomenės Vi­ tebsko vaivada Povilas Sapiega. kai jam buvo duota vilties po Jono Kazimiero gauti visos Respublikos sostą. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai. susipy­ kusi su savo ponais. kad priešas užėmė jos sostinę (nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta). Caras tuo tarpu pats atvyko į Vilnių ir reikalavo iš likusios bajorijos prisiekti.). rusai ėmė baisiausiai jį plėšti ir naikinti. kuris visą laiką įtikinėjo Karolį Gus­ tavą. 146—148 psl. Netrukus rusai taip pat užėmė Gardiną ir Kauną. kurs truko net 17 dienų ir sunaikino viską. miestą baisiausiai naikino pakrikę karei­ viai: buvo išplėšti net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai. Dabar jį gavo be jos. išmėtyti juose esantieji kaulai ir išneštos grabuose rastos brangenybės. Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai. Jis buvo auklėjamas Švedi­ joje ir sostą turėjo gauti kartu su Kristinos ranka. Nei iš karaliaus nei iš lenkų ji negalėjo gauti jokios paramos. Jis jau buvo pradėjęs net ofi­ cialiai vartoti didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. Be jų. Nieko to nematę savo tėvy­ nėje.000 kariuomenės paliko net Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Iš anksto pasisakęs būsiąs sąjungininku. kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. kitą dalį teriojo rusai su kazokais. Tik 1656 m. Rusai užėmė miestą be kovos. Aukštaitijos šiaurė ir Brastos sritis. o ka­ ralius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją. Jaunutis karalius troško pasižymėti kare. buvo sukviesta bajorija.

Radvilai mirus. Vitebsko vaivada. Pasipiktinęs plėšimais. ieškojo pagalbos pas hetmoną Radvilą. nė hetmonas. tais pačiais metais O I i v o j e su Švedais buvo padaryta amžinosios taikos sutartis. nusprendęs pirmiausia sunai­ kinti Radvilą. prieš juos sukilo visas kraštas. tiesa. Lietuvos. Kovos su švedais Lenki­ 1656—1657 m. ir 1660 m. atradęs ten Radvilą tik ką mirusį. y. nuėjo į Lenkiją ieškoti karaliaus Jono Kazimiero. — 1646—1654 m. hetmonas. bet ir tas nieko negalėjo padaryti. o liau jie buvo išvyti ir iš Len­ 1658—1665 m. Bet visų labiau­ siai troško pražudyti Radvilą Vitebsko vaivada P. o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai Lenkijai dalį Livonijos (iki Aiviekstės upės ir Lubano ežero). šis tuo tarpu jau buvo išvykęs iš Lietuvos ir užsidaręs Tikocino pily. 1656—1665 m. su maža kariuomene (švedai bu­ vo toli) Radvilai nebeįma­ noma buvo apsiginti. Švedų karo pabaiga ir Olivos taika (1660 m. ir jų likučiai greit buvo išvyti iš Povilas Sapiega. naujųjų metų išvakarėse Sa­ piega paėmė Tikociną. Prieš jį stojo ir lauko hetmonas Gansiauskas. 329 . jo priešai rinko jėgas. Jų karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė. paskui Žemaičių vyskupas Parčiauskas. Jau anksčiau savo surinktą ka­ riuomenę jis dabar padidino. rijos reikalavimus. Lenkijoj švedams pradėjo nebesisekti. niekas jau nebegynė unijos su Švedais. Pa­ lenkėję. tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos ku­ nigaikščiu skelbiamas švedų karalius Karolis X Gustavas. Pagaliau ir čia kilo smarkus partizaniškas karas.). Jo kariuomenės dalis sukilo ir.mos. t. Jonas Kazimieras sutiko atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo. Sapiega. Bet Švedai neįverti­ no unijos su Lietuva. Švedų karininkai Jonušas Radvila. Radvilą apšaukę išdaviku. did. bet kaip okupantų kariuo­ menė. po pavietus rinko mokes­ Kristupo II sūnus. Ba1653—1655 m. neatsižvelgdami į bajo­ 1646—1653 m. nes tuo metu dar tebebuvo nebaigtas karas su Maskvos caru. tačiau geresnių nebuvo galima pasiekti. 1654—1655 m. 1646—1656 m. Iš jos buvo sudaryta vadinamoji Livonijos vaivadija. Su­ tartį pasirašė pirmiausia Jonušas Radvila. Žemaičių seniūnas. mažesni švedų būreliai 328 buvo naikinami. mirus Karo­ liui X Gustavui. šve­ dai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. Gene­ rolas Gardys su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos į Len­ kiją. kijos. Lietuvoje liko tik mažos švedų jėgos.000 bajorijos. karaliui ištikimos Lie­ joje ėjo dar gana ilgai. lauko čius ir viską tvarkė. Netekusiam turtų. Tuo būdu karas su Švedija buvo baigtas. Tuo tarpu ir Lietuvos bajorija kaskart vis labiau ėmė bruzdėti prieš švedus. rija skundėsi. — ne tik bajorija. o švedų kariuomenė ėmė šeimi­ ninkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų. Latgalą. Paga­ tuvos kariuomenės regimentorius. o bajorija visą kaltę vertė ant jo. kuris pa­ siskelbė Kėdainių sutartį pasirašęs priverstas. 1656 m. lauko hetmonas Gansiauskas ir per 1. Vilniaus vaivada. Taikos sąlygos. Vilniaus vys­ kupo įgaliotinis kanau­ ninkas Bialozoras. jį pametusi. Vilniaus vaivada. nebuvo naudingos Lietuvai. švedai su juo mažai tesiskaitė. didysis hetmonas. bet ir valstiečiai.

000 rublių.300.) J o ­ nui Kazimierui. Andrusavos taika. kaip atlyginimą bajorijai už dvarus. tada buvo atsiimtas Gardinas. Kariuomenė nurimo tik tada. Prieš karalių ir jo politiką su ginklu rankoje sukilo Lenkijos hetmonas Liubomirskis. A d r u s a v o s kaime (į šiaurę nuo Mstislaulio) buvo pasirašyta taika. Mogilevas ir Vilnius. 330 Kariauti su Maskva buvo sunku. Kitais metais į Lietuvą atvyko su len­ kų kariuomene pats karalius padėti hetmonui Sapiegai. Kadangi tas sumanymas tiek Lietuvoje. bet užtat jis sau pasiliko Smolensko vaivadiją. pir­ mininkaujant Gžimultovskiui. lenkai Ukrainoje negalėjo įsistip­ rinti net ir po kelių laimėtų mūšių. žinoma. tai derybos ėjo tik dėl karo baimės. kad Respublikoje nebūsią spaudžiami pravoslavai. ir dėl to vėliau vadinama Gžimultovskio traktatu. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė — jos ka­ riuomenė buvo sumušta. nes nuteriotas kraštas ne­ pajėgė net kariuomenei atlyginti. Tiesa. tik. (Brandto paveikslas). Galutinės derybos ir amži­ noji taika tomis pačiomis sąlygomis teįvyko tik 1686 m. o caro valstybėje katalikai. Be to. Paliaubų metu ėjo derybos dėl caro sūnaus pripažinimo Jono Kazimiero įpėdiniu. Gar­ sioji Sičė turėjo pasilikti abiejų valstybių žinioje. tiek Lenkijoje turėjo daug priešų. Todėl ir caras pradėjo linkti į taiką. B. Tačiau karas tebeėjo ir konfederacijų metu. Starodubo pavietą ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. caras apsiėmė sumokėti 1 milijoną auksinų. dabar su tomis sritimis Maskvai atitenkančius ir Maskvos ka­ riams išdalintus.) Kaip matėm. Kadangi šito karo metu caras skelbėsi esąs Respublikoje spaudžiamų pravoslavų gynėjas. Lenkijoje tuo tarpu ėjo tiesiog vidaus karas.Susidūrimas su švedais pamiškėje. Vėliau betgi karas pakrypo Maskvos nenaudai. tai į sutartį taip pat buvo įra­ šyta.). kai jai buvo prižadėta iš Lenkijos iždo sumo­ kėti 9. kol bus sumokėta alga. labai sunkiai. Bet kai. ir Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės. nes buvo prasidėję nuo­ latiniai kazokų maištai (jų hetmonai. Todėl didžioji Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalis susibūrė į konfederaciją ir atsisakė klausyti vadų ir karaliaus.000 auksinų. bet Lietuvoje caro kariuomenei tikrai ėmė nebesisekti. arba 200. Bet kai kazokai pasidavė turkų sultonui. o iš Lietuvos iždo 4 milijonus auksinų. Lenkija užleido Maskvai dalį Ukrainos — visą kairįjį Dniepro krantą. Maskvos ka­ riuomenė prie pat Vilniaus sumušė ir net paėmė į nelaisvę Lie­ tuvos lauko hetmoną Gansiauską. ketinusį išardyti konfederaciją. Be to. abi pusės pasižadėjo bendrai suvaldyti kazokus. tai su Maskva). Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m. žiūrėti. 1656 m. 17. 1660 m. karas su Maskva vėl prasidėjo. buvo padarytos paliaubos su Maskva. — turėjo labai didelę reikšmę vėlyvesniems santy331 . Po ilgų derybų 1667 m. tarp Maskvos ir Respublikos nebebuvo didžiausio ginčo objekto Be to. Maskvos globa apsivylęs. Ilgai pati sutartis išbuvo nepatvirtinta. Ne visos šitos sutarties sąlygos buvo caro įvykdytos. dažnai nuverčiami. — patvirtinta 1686 metais derybose. Ja caras sutiko grąžinti Lietuvai dar neatsiimtą Polocką su Vi­ tebsku. Chmelnickio įpėdinis Vihovskis su kazokais pasidavė (1658 m. kai­ taliojosi ir dėjosi tai su lenkais. Tačiau dabar nustatytoji siena su Maskva išbuvo nepakitus iki pat pirmojo Respublikos padalinimo (1772 m. k?d jie nebepultų totorių su turkais ir tuo nesukeltų karo. Lie­ tuvos konfederatų kariuomenė net nužudė savo lauko het­ moną Gansiauską.

tiek kartų seimai tą klausimą atmesdavo. o už pripa333 . Kiek kartų karalius sei­ muose iškeldavo įpėdinio klausimą. Kadangi egzuliantų dvarai buvo caro konfiskuoti ir išdalinti sa­ viškiams. būdama prancūzė. apsivylęs ir nepajėg­ damas sutvarkyti valstybės. Todėl jis iškėlė mintį. Verkė ir jis pats ir visas seimas. be to. Tai buvo pabėgėliai iš Maskvai atitekusių ir jau niekuomet Respubli­ kai nebegrįžusių žemių. nieko ne­ paaukodamas iš jos kariuomenės organizavimui.000 auksinų. atsisakė nuo sosto (1668 m. 18. dedantis pravoslavų gynėjais. labai rūpinosi. miestai sunaikinti. šitaip iširo net 4 seimai. Šios atkaklios kovos metu net kilo Lenkijos hetmono Liubomirskio maištas. Graudinga buvo 1668 m. kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei (Condė). jis kartu vežiojosi savo aukso dėžę. taigi galėjo prasidėti vidaus karas. Todėl Lietuvoje visą laiką tebebuvo Smolensko vyskupas. Šitą mintį jam labiausiai piršo žmona Marija Liudvika. Trys Vazų* šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų (Zigmantas vienas iškaraliavo net 44 metus).kiams su Maskva. Visą karų metą pačioje bajorijoje ir ponų tarpe virė vaidai. kad naujas karalius būtų išrinktas jam dar tebegyvenant. Lenkijoj jų buvo iš Černigovo vaivadijos. kad po 332 jo mirties bus daug kandidatų į sostą. kad ji būtų atiduota daugiau jėgų turinčiam naujajam karaliui. ten jis ir mirė 1672 m. kad švedų antplūdžių metu. o visi jo broliai buvo mirę. kurie. tai seimeliai negalėjo rinktis buvusiose savo ribose. o iš Lietuvos iždo po 50. Buvo taip pat vaivadijos pilies ir žemės teismai ir jų kanceliarijos. matome ir iš to. vadinama tremtiniais. arba iš lotyniško e g z u l i a n t a i s (exules). Vėliau smolenskiečių sei­ melis buvo perkeltas į A 1 y t ų. sau didįjį kunigaikštį ji rinkdavosi atskirai. seimo scena. Liubomirskis pakėlė maištą. Vaikų jis neturėjo. Jis bajo­ rijai davė suprasti. Jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. tai karaliai ir toliau tebesititulavo Smolensko ir Černigovo kunigaikš­ čiais. Netrukus po to mirė karaliaus žmona. o jei ir neiširdavo. o Lietuvoje iš Smolensko vaivadijos ir iš Starodubo pavieto. Žmonos įtakoje Jonas Kazimieras pradėjo veikti to prancūzų kandidato naudai. Pasmerktas už kariuomenės kurs­ tymą prieš karalių. todėl ji apskri­ tai buvo nusistačiusi prieš elekciją. Seimai vienas po kito pradėjo irti. kad po karaliaus mirties jį bus lengviau išrinkti.). kuri. atsirado nauja bajorijos grupė. tai juose vis tiek nieko svar­ besnio negalima būdavo nutarti. tai egzuliantams pragyventi buvo išdalintos kai kurios seniūnijos. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. tad buvo aišku. kai jam pačiam te­ ko bėgti į užsienj. Opozicija turėjo savo kandidatą ir tikėjosi. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas Lietuvos ir Lenkijos valstybių susigyvenimas. Bet kadangi visa Smo­ lensko vaivadija ir visas Starodubo pavietas atiteko Maskvai. II. iš pradžių jos buvo duotos jiems laikinai valdyti.) ir iš­ važiavo į Prancūziją. rinkdavo atstovus į seimą ir į tribunolą. Patsai karalius. Todėl jis grąžinąs karūną. nes kitaip valstybė sulauks liūdno galo. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija Iš Jono Kazimiero buvo menkas karalius: jis neturėjo nei gabumų nei noro valstybę tvarkyti. ir būdavo pasinau­ dojama liberum veto teise. Todėl tų sričių seimelio vieta buvo paskirtas Vilnius. kaip ir anksčiau. susirišusi su Habsburgais. Ka­ dangi visą laiką nebuvo atsisakyta nuo pretenzijų į tas žemes. Bet prieš šį buvo stipri opozicija. vaivada ir kaštelionas. Kiek jis buvo tik savimi susirūpinęs. Buvo šaukiami ir tų žemių bajorijos seimeliai. Atsisakiusiam nuo sosto karaliui pragyventi buvo paskirta iš Lenkijos iždo kasmet po 100. sumušė karaliaus kariuomenę (1665 m. dvarai išplėšti. Po šitos taikos. ir karalius turėjo nusileisti.000. nes kiekvienas svarbesnis klau­ simas sukeldavo kieno nors pasipriešinimą. Karalius d^l visų nelaimių ir netvarkos labai sielojosi. o vėliau buvo atiduotos visiškon nuosavybėn. kai karalius įteikė atsisa­ kymo aktą ir pasakė paskutinę kalbą. Buvo skiriami ir tų žemių senatoriai. Savo kalboje jis sakėsi esąs senatvės prislėgtas. kad reikia panaikinti visą netvarką. ir karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. Joje įrašytas pasižadėjimas suteikti laisvę Res­ publikos pravoslavams davė juridinį pretekstą carams kištis į Res­ publikos vidaus reikalus. karų ir vidaus netvarkos nuvargintas. o starodubiečių į Ž i e ž m a r i u s . Todėl ir jo valdymas buvo labai nelaimingas: valstybė buvo perdėm nuteriota priešų kariuomenių. Anksčiau Lietuva jautėsi visiškai atskira valstybė: labai dažnai būdavo šaukiami visai atskiri jos sei­ mai.

lietuviams atsirasdavo vis daugiau bendrų reikalų su lenkais. kaip matėm. Bet šiaip­ jau visais kitais atžvilgiais jie laike save lietuviais. Taip antai. Vazų karaliavimo metu ėmė nykti ir atskiri Lietuvos sei­ mai: jie kaskart vis rečiau būdavo šaukiami. tai lenkas turįs būti įsileistas į Vilnių. Tuo būdu ir Lietuvos bajorija. tai jie pastatytų kariuomenę ir jo neįsileistų nė į miestą. Nors. nuolat reikalavo. todėl ir jungtinė valstybė buvo vadinama „ a b i e j ų t a u t ų r e sp u b 1 i k a". Kadangi visos laisvės. atsirado Lenkijoje ir tik iš jos atėjo į Lietuvą. 334 kaip visuomenę. kad karalius taip pat kurį laiką gyventų Lietuvoje. Dabar lietuviškoji sąmonė pradėjo gesti. Tai atsitiko dėl to.. ji visą laiką kovojo. vieną „tautą". Rūpinimasis Lietuvos valstybės reikalais. Tuo metu Krokuvos vyskupu buvo paskirtas buvęs Vilniaus vyskupas Jurgis Rad­ vila. tuo tarpu Lietuva. apie Zebžidovskio rokošą. Lietuvos se­ natoriai ir bajorija tam griežčiausiai pasipriešino. kaip tada sakydavo. ko­ kią turėjo Lenkija. Savo valstybinio savarankiškumo Lietuva nie­ kad neišsižadėjo ir jį labai budriai saugojo: ji išlaikė savo atskirą valdžią. o karalius buvo laikomas tik bajorijos pasikviestuoju valdovu. Lenkai į jokias valstybines vietas Lietuvoje nebuvo įsileidžiami. bet vis dėlto jautėsi lietuviška ir gynė Lietuvos reikalus. vie­ ną bajorų visuomenę. jie daug kartų reika­ lavo jiems priešingus Lietuvos Statuto nuostatus panaikinti. kartais net nesiklausdama lenkų. Ta­ čiau lietuviai nieku būdu nenusileido. kad. apie tai pagaliau buvo rašoma ir kny­ gose. kaip minėta. jeigu lietuvis vyskupas esąs įsi­ leistas į Krokuvą. Bet per ilgą Zigmanto Vazos viešpatavimą Lietuvos bajo­ rija suartėjo su lenkais. 300 pusi. kuris buvo toks ryškus tuojau po Liublino uni­ jos. O tam ypatingai daug padėjo Zigmanto Vazos charakteris. palengva ėmė vis nykti. laikė save „lenkų tautos" žmonėmis. Visur buvo kalbėte kalbama apie karaliaus norą pri­ spausti „tautą" („tauta" čia reiškė tiktai Lietuvos ir Lenkijos bajoriją). Lietuvos ir Lenkijos bajorijų susigyvenimas. Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. kalbėdama apie save. tai Lietuvos ir Lenkijos bajorija tam drauge pasi­ priešino. Tad jis buvo pirmasis bendrai lietuvių ir lenkų išrinktas valdovas. buvo laisvos bajorų respublikos. buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija. Jis visą laiką siekė absoliutizmo. Lietuvos bajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą. kad jeigu jis išdrįstų atvažiuoti. bet apie tai buvo kalbama ir seimeliuose ir bajorijos suvažiavimuose.). kur ji perėjo net į sukilimą prieš karalių (žiūr. Lietuvos po­ nai pareiškė. Karaliui užsi­ spyrus ir Maciejevskiui būtinai veržiantis į Vilnių. 335 . kovojančią su karalium dėl savo teisių. ir pagaliau Vilniaus vyskupu buvo paskirtas lietuvis Voina.žinimą lenkų išrinktojo karaliaus pateikdavo tam tikras sąlygas (žiūr. Dėl to kova su karalium ėjo ne tik seimuose. Batoro ir Zigmanto Vazos elekcijų aprašymus). 1655 m. Jis turėdavo tik tiek valdžios. Taigi luominiais interesais Lietuvos bajorai ėmė vadintis lenkais. darė atskiras sutartis. Byla traukėsi 8 metus (1592—1600 m. kiek bajorija jam duoda­ vo jo išrinkimo metu sudaromąja sutartimi — pacta conventa. tad kartu reikėdavo dėl jų ir tartis.). o vėliau iš dalies ir jo sūnūs ėmė siekti absoliutizmo. pati. kad seimai būtų šaukiami vieną kartą Lietuvoje. Tuos reikalus reikėdavo atlikti kartu. Stp. Karaliaus paskirtim (nominuotam) vyskupui dar reikėdavo popiežiaus pa­ tvirtinimo. Zigmantui Va­ zai paskyrus Vilniaus vyskupu lenką Maciejevskį. Po to ir visi kiti valdovai jau visada būdavo bendrai renkami. ir Vladislovas jau buvo išrinktas kartu lenkų ir lietuvių. Tad kai Zigmantas Vaza.Todėl pasiprieši­ nimas lenkams. kuriomis naudojosi ir Lietu­ vos bajorija. Žodžiu. arba. arba l e n k ų t a u t o s l a i s ė m i s. bet lietuviai to nepadarė ir karščiausiai priešinosi kiekvienam lenkų bandymui gauti vietą Lietuvoje. To patvirtinimo prašomasis raštas turėdavo būti ant­ spauduotas Lietuvos antspaudu. Tačiau šiuo atveju Lietuvos kancleris L. o ypač Lenkija. o kitą kartą Lenkijoje. gyvenant vieno karaliaus valdžioje. kad Lietuva gautų tokią pat reikšmę jungtinėje valstybėje. Sapiega atsisakė prispausti antspaudą. Nors ji tarp savęs kalbėjosi lenkiškai. Lietuvos po­ nija ir aukštesnioji bajorija buvo jau aplenkėjusi. Bajorija laikė save visagalia: kiekvienas bajoras tarėsi galįs būti išrinktas net karalium. kad. tačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų. Lenkai įrodinėjo. tai jo? buvo vadinamos lenkiškomis.

253. ir sienos su ja liko beveik tokios pat. Jos čia viską plėšė. Batoras palaikė jėzuitus. Lietuvos sienos Vazų laikais Ilgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lie­ tuvos ir Lenkijos laimėjimu: Stepono Batoro laikais buvo atgautas Polockas ir visa Livonija (žiūr. Dėl visų šitų priežasčių sugriautam Lietuvos ūkiui buvo sunku atsigauti. be paties karo. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai. nes prekes buvo leng­ viausia vežioti vandeniu. Po karų prekyba Nemunu dar labiau pasunkėjo. tačiau nespaudė nė protestantų. 285—289 psl. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta. Prekyba karų metu nuskurdo. kai Prūsų pakrantės miestus.2. Rusai iš Vilniaus į Maskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus. Priešams naikinant miestus. kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti. Vazų laikais. bet vis dėlto daug kas buvo išvežta. Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. gais­ ras jame siautė net 17 dienų). Tas pats atsitiko ir kitam Lietuvos prekybos keliui. Nespėjus jam atlyžti. Kai 1621 m. o jų tarpe ir Klaipėdą. priešams užplūdus.. daug sričių kelerius metu teko atleisti arba nuo visų arba nuo dalies mokesčių. Todėl suprantama. X V I am­ žiuje užplūdusi protestantizmo banga išjudino iš pamatų kata­ likybę Lietuvoje.) tebuvo atgauta tik viena Latgala. gyventojus naikinte naikino ir li­ gos.). muitų tvarkyme jau nebepriklausė karaliaus. Kiek mažiau jų buvo tik Vladislovo laikais. daugumas iš­ bėgo į Prūsiją. Kadangi jis buvo Lenkijos karaliaus lenininkas. To meto prekyba beveik išimtinai ėjo upėmis. buvo atgautas Smolenskas (žiūr. tai negalėjo labai varžyti Lietuvos prekybos. ten kilo baisios epidemijos. Karalius Stp. nes Prūsų kunigaikštis. ta­ čiau Jono Kazimiero laikais Andrusavos sutartimi (žiūr.) jis vėl buvo atiduotas Maskvai. Zigmanto Vazos laikais. 22 337 .). o švedai vežėsi į Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultū­ ros turtų. o kai kas tenai tebėra dar ir šiandien. ėju­ siam Dauguvos upe per Rygą. o kiti pabėgo nuo karo baisenybių net į už­ sienius. 290 psl. T i k labai suma­ žėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji jos dalis su Ryga liko Švedijai. Lietuvą užplūdo rusai su švedais (1654—1655 m. Ryga atiteko Šve­ dams. kai Maskvoje siautė di­ džioji suirutė. pasiekė ir Lie336 tuvą. kokios buvo Stp. šiam pradėjus karą dėl Švedijos sosto. 318 psl. bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nuteriota Maskvos ir Švedų kariuomenių. Tada net buvo kilusi mintis įkurti Šventosios uostą. atsipa­ laidavęs nuo leninės priklausomybės (1660 m. Livonija buvo prarasta: ji net iki Dauguvos upės atiteko Švedijai (žiūr. katalikai ir protestantai. Taigi. 313 p s l ) . Kaip paprastai karų metu. Čia prekyba buvo daugiau suvaržyta tik 1629—1635 m. ir daugelis didžiųjų ponų šeimų sugrįžo atgal į katalikybę (žiūr. Taigi tie visi sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos nenaudai. O fanatiškojo kataliko karaliaus Zigmanto laikais katalikybė galutinai laimėjo.). Beveik visos didžiųjų ponų šeimos buvo išvir­ tusios protestantais. Maras. Tuo metu (nuo 1618 m. 3. 330 psl. be to. Daugelis brangeny­ bių buvo išvežta j Maskvą ir į Švediją. dar pablogėjo ir sąlygos prekybai. Daugelis valstiečių įstojo į kariuomenę.Bet jau to pat amžiaus gale atvykusių jėzuitų pastangomis katalikybė ėmė atsigauti. Nemuno žiotys buvo Prūsų kunigaikščio valdomos. Zigmanto Vazos laikais. laisvajai prekybai užsidarė ir šis kelias. Batoro laikais. pirkliai išbėgiojo. rusams užėmus Vilnių.). Zigmanto Vazos artimieji patarėjai buvo jėzuitai arba karšti katalikai. Maras 1652 m.). nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais Krašto nualinimas karo metu. vėl atsinaujinęs. 4. protestantų jis ne tik prie Lietuvos Istorija. Tuomet maras. ypač į Karaliaučių. jog po karų valstybė jau nebegalėjo išrinkti nė mokesčių. Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti. kurie. Ūkis taip sunyko. o jų valstiečiai išbėgioję. dar labiau plito. valdė švedai. Štumdorfo taika (žiūr. Tikybiniai santykiai Vazų laikais Tikybiniai santykiai. 328 psl.) vidurinėje Europoje ėjo žiaurus vadinamasis 30 metų karas. Beveik visas trijų Vazų val­ dymo periodas buvo pilnas sunkių karų. 304.

protestantizmas įsigalėjo visuose Vokietijos universitetuose. kurios prilygo universitetams.savęs neprisileido. Prasidėjus reformacijai. Miestuose. Ostijos garbinimą išvadinęs stabmeldyste. katalikų buvo daugumas ne tik seimuose. kada ypatingai vieni kitus gebėdavo įžeisti. iš pradžių — Mikalojus Rudasis. per procesijas. buvo minios apkultas. varžančių kitas tikybas. ypač Vil­ niuje. vėliau—kitas sūnus Kristu­ pas (f 1640 m. Katalikai pasirodė stipresni ne tik valdžioje: jie taip pat sugebėjo suimti į savo rankas visą kultūrinį gyvenimą. Tam pa­ čiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. bet net stengėsi jiems neduoti jokių aukš­ tesnių vietų valstybėje. Vie­ nas iš jų šeimos visada būdavo protestantų galva. todėl jie daugiau ir nu­ kentėdavo.) ir pagaliau — šio sūnus Jonušas. Paskui prasidėjo ilga byla. Čia jie pir­ miausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją. jie ėmė steigti savo mokyklas. Lietuvoje protestantų židinys buvo galingieji biržiečiai Radvilos. Jėzuitų mokyklos. Apskritai karalių Vazų laikais jau visiškai paaiškėjo. Dažniausiai muštynių atsitikdavo švenčių metu. Taip pat nemaža rietenų ir muštynių būdavo ir per iškilmingas lai­ dotuves. kurs 1655 m. ir minia už tai apgriovė jų bažnyčią.). Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos X V I I amž. — tas pats. paskui — jo sūnus Kristupas Perkūnas 1603 m. kur tik leido valdžia. suimtas. Kitatikius varžančių įstatymų atsirado tik X V I I amž. Mieste tuojau kilo triukšmas: kalvinai buvo apkaltinti išniekinę baž­ nyčią. Protestantizmo gy­ nėjų nebeliko.). 1611 m. o vėliau pasmerktas mirti ir nu­ kankintas. vadinamosios a k a d e m i j o s . arijonys) buvo išvarytos iš krašto. jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr. vadinamųjų k o l e g i j ų . po jo — jo sūnus Jonušas (rokošininkas — f 1620 m. kurie norėjo sugrąžinti mokslą katalikybei. Pavyzdžiui. bet 338 čia nuo teismo vieną kartą nukentėjo ir katalikai: 1686 m. pa­ baigoje ir X V I I I amžiuje. kad protestantizmas Lietuvoje išnyks. o vėliau ir akademiją. 289—291 psl. du akademijos studentai buvo net myriop nuteisti. Todėl daugelis protestantų jo laikais perėjo į katalikybę. Todėl iki mūsų laikų Lie­ tuvoje protestantų išliko tik mažos salelės apie buvusius Rad­ vilų centrus. padarė sutartį su Švedais. Ta naujoji irgi ne kartą buvo užpulta. Karalius negalėjo jų visiškai nustumti. tyčia ar netyčia iš kalvinų bažnyčios šventoriaus kaž­ kas įšovė pro langą į pranciškonių vienuolyno bažnyčią. Ypač jo būklė pasunkėjo. Vilniuje liuterionys ir kalvinai turėjo po bažnyčią. Nesitenkindami Vilnium. bet ir tribunoluose ir visuose valdžios orga­ nuose. nes jie buvo perdaug turtingi ir galingi.). Kita kalvinų bažnyčia buvo pastatyta už miesto (1640 m. kur mišrai gyveno katali­ Ketvirtoji Vilniaus katedra. kuriuo į senatą ir į seimą galėjo patekti tiktai katalikai. kai išmirė protestantiškoji Radvilų šaka. Tačiau protestantizmas galėjo klestėti tik jų dvaruose: į katalikų ponų žemes jis nepa­ tekdavo. Nors ir nebuvo įstatymų. Pagaliau buvo išleistas įstaty­ mas. per Dievo Kūno procesiją vie­ nas protestantas. 1639 m. kai su protestantais. tačiau katalikiškoji bajorijos dauguma jautėsi galinti savo tikėjimo pirmavimą apginti ir be įstatymų: mat. Jų buvo visose didesnėse parapijose ir vienuoly­ nuose. vėliau stambesniuose centruose buvo kuriamos aukštosios mokyklos. Visur. Protestantai buvo silpnesni.). Prieš jėzuitų atsikraustymą Lietuvoje tebuvo tik p r a d ž i o s m o k y k l ų . Tuo339 . 5. visą švie­ timą ir mokyklas. Kai kurios sektos (pavyzdžiui. Jėzuitai tuojau ėmė steigti visam krašte k o l e g i j a s . pradėdami nuo vidu­ rinių mokyklų. ir galų gale seimo sprendimu kalvinų bažnyčia Vil­ niuje buvo nugriauta. o be galingų gynėjų ano meto sąlygomis protes­ tantizmui laikytis buvo neįmanoma. Mokslas vidurinėje Europoje nusidažė protestantizmu. Į kovą su juo stojo jėzuitai. sokių nesusipratimų ir muš­ tynių. kildavo vi­ perstatyta 1632 m.

tų rungtynių metu abi pusės stengdavosi kuo ge­ riausiai tvarkyti savo mokyklas. B o b r u i s k e (Triznos fun­ dacija). Vėliau dar labiau paplito jėzuitų būstinės ir mokyklos. Kartais jėzuitų pasikviesdavo ir vie­ tos klebonas ar bent keli susidėję bajorai. visuomenė buvo jų įtakoje. Tiesa. o patys jėzuitai nenorėjo užleisti savo pozicijų. Gansiausko f-ja). Mstislauly. dar rūpinosi šių ordinų vienuoliai: domininkonai. ir t. Sa­ piegos f-ja). Bet dažniausiai jėzuitų atsikviesdavo į savo centrinius dvarus didžiūnai. O kadangi jė341 . P i n s k e (kanclerio Albr. — ar kas dirbo kokį nors visuomenišką darbą. Mat. didžiūnų dvarų. jėzuitai. S l u c k e (sudėtinė f-ja). Jei vis dėlto. Jie mokė beveik tik to. K a u n e (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija). Ilūkštoje. Jėzuitai mokydami pirmučiausia stengėsi išauklėti gerus katalikus ir paklusnius Bažnyčios sūnus. Pradžios mokslu. Jie nesteigė tik pradžios mokyklų. ir į Lietuvą atsikraustė specialiai jaunuomenės auklėjimu rūpinąsis p i j a r ų ordinas (pijarai kurdavo vadinamąsias dievobaimingąsias mokyklas. įkūrė jė­ zuitų kolegiją buvusiam kalvinų centre — Nesvyžiuje (1582 m. Daugpily. nepaisydamas jų pasipriešinimo. kur būdavo jų mokyklos. kad mokyklų teikiamasai mokslas būtų platesnis. Mogileve.jau po laimingųjų Stepono Batoro karų su Maskva. švie­ sesnieji žmonės norėjo. Jos kar­ tais būdavo kuriamos karaliaus lėšomis. kad pijarų mokslas esąs niekam vertas. M i n s k e (kanclerio Martyno Oginskio ir K. be parapijų kunigų. bet ir tokių pat kolegijų. pranciškonai. Iš pradžių kas nors paskirdavo lėšų apsigyventi tik keletui jėzuitų. kur jėzuitų mokyklos dar nebuvo. savo mokyklas labiau pritaikė gyvenimui. dėl to jie ir buvo vadinami pijarais). jėzuitų kolegijos buvo įkurtos ir Polocke. karmelitai. tai jėzuitų mokykla atkakliai ko­ vodavo su naująja mokykla: agituodavo bajoriją neleisti į ją vaikų. jėzuitai turėjo įsikūrę ir mažesnių mokyklų — Varniuose. K. mokyklose atsirado ir laboratorijų. Žinoma. bet neturėdavo pakankamai lėšų kolegijai įkurti). koks nors didžiūnas duodavo pijarams lėšų įkurti mokyklai. reikėjo stiprios katalikybės atramos tuose nekatalikiškuose kraštuose. augustinijonai ir kt. Tačiau pijarams buvo sunku įsigalėti: jėzuitų mo­ kyklų tinklas buvo jau išplėstas. O tarp abiejų mo­ kyklų mokinių dažnai atsitikdavo tokių pat kivirčų. Ypač dėl to jie ir buvo pakviesti. miestų ir vienuolynų mokyklose. Taip antai. S m o l e n s k e (klebono Lempickio ir kt. lotyniškai scholae piae. Kolegijos dažniausiai ne iš karto būdavo įkuriamos. turėjusias įstatymo galią ir leidusias tik jiems vieniems tuo verstis. Tuo metu Mikalojus Kristupas Radvila. Jelgavoj ir kitur. Bžostausko fundacija). fun­ dacija).t. St. ilgainiui jose buvo pradėta mokyti ir gamtos mokslų. kad tik vidurinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje tebuvo jėzuitų rankose. Bet galima sakyti. Radvilos fundacija). kaip ir jėzuitai. — gaudavo tam tikras privilegijas. Našlaitėlis. t. kai buvo atsi­ imtas Polockas ir įsistiprinta Livonijoje. X V I I I amž. V i t e b s k e (Smolensko vaivados A. Mat. pritaikytas ir kitiems gyvenimo reikalams. G a r d i n e (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. užtat jie trukdydavo pijarams kurti mokyklas tose vietose. B r a s t o j e (vicekanclerio L. Slanime. O r š o j e (karaliaus Zig­ manto fundacija). Pijarų mokyklos. fundacija). tai šie būtinai ten skubindavosi įkurti ir savąją. Ž o d i s k i u o s e (Minkevičių f-ja). Pijarai daugiau rūpinosi pačiu mokslu ir praktiškojo gyvenimo reikalais. Jėzuitai į savo kolegijas pri­ imdavo jau pramokusius rašyti ir skaityti. Be to. kur-ne-kur jie įsteigdavo ir pradžios mokyklų (kur turėdavo keletą savo žmonių. ir t. Tokių leidimų privile­ gijų gaudavo ir jėzuitai kiekvienai savo mokyklai. Pa­ š i a u š ė j e (bajoro Beinarto f-ja). kokių bū­ davo tarp jų ir protestantų mokyklų mokinių. N a u ­ g a r d u k e (sudėtinė fundacija). Jei pijarai įkurdavo savo mokyklą ten. vėliau kas nors pridėdavo lėšų mo­ kyklos pradžiai. kurie paskirdavo ir turtų mokyklai išlaikyti. ar mokė ar vertėsi prekyba. kas buvo reikalinga to meto katalikų Bažnyčios mokslui įgyti. Todėl jie tarėsi vieni teturį teisę mokyti. jėzuitai beveik visą Lietuvos švietimą su­ ėmė į savo rankas. kiti pridėdavo lėšų aukštesniajai mokyklai. Prisisteigę kolegijų ir turėdami savo akademiją Vilniuje. amatais ar kuo nors kitu. Anais laikais visi. nusižiūrėję į pijams. Pradžios mokslas ir toliau buvo gaunamas parapijų. Tuo būdu kolegijos išaugdavo palaipsniui. Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos K r a ž i u o s e (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija). Pilnai kolegijai išlai­ kyti lėšų pakakdavo tik iš pačių didžiųjų ponų fundacijų. bylinėdavosi su jais dėl teisės mokyti. ne vien Bažnyčiai. ber­ nardinai. Jų vienuolynų Lie340 tuvoje buvo jau gana daug. tikindavo.). iš to galėjo išeiti tik didesnė nauda. vad. ir Rygoje ir Tartuose (Dorpate). Lauksodyje. Jie turėjo ne vien pradinių mokyklų. Šeduvoje. Be to.

ir pijarų mokyklos nebegalėjo su jomis konkuruoti (pijarų mokyklų buvo daug ma­ žiau. Biržuose. kurs turėjo Lietuvoje net keletą dešimčių savo vienuolynų. kunigų seminariją. Jie irgi mokė vienuolynuose. Tokios pat mokyklėlės liko Biržuose ir Slucke. kad mokiniai atliktų religinę praktiką. Iš visų šių mokyklų iš pradžių žymiausioji buvo vilniškė. ruošiami disputai ir t. X V I I amž. Kėdainiuose teliko tik magistrato išlaikoma silpna mokyklėlė. o kai kur ir miestiečių. Jonušo duktė buvo ištekėjusi už dėdės Boguslovo Radvilos (Dubingių ir Slucko pono). čia mokė dar graikų (vėliau kai kur dar mokė vokiečių. Semetyčiuose. Ščucine. steigė savo mokyklas iš atskirų didžiū­ nų ir bajorijos fundacijų. Minske). jėzuitai labai greit pasisavino ir pradėjo mokyti nau­ joviškai. Skaityti mokė lenkiškai. Naujajam Dolske. Protestantų mokyklos buvo įkurtos Vilniuje. kurioms atiteko daugumas Vilniaus mokyklos turtų. Pijarų atneštąsias mintis. kada buvo panaikintas jėzuitų ordinas. jų mokyklos nenustojo klestėjusios. Beveik visur. niekuo daugiau neužsiimdami. Kėdainiuose. kurios dvarai. mokiniai turėdavo išmokti lotyniškai kalbėti ir rašyti. o jėzui­ tai stengėsi visur apsigyventi. Daugumas mokinių gyveno kolegijose ir ištisą dieną iš­ būdavo mokytojų priežiūroje. Dambravicoje. Blotnoje. rašyti. kurios nustelbė protestantiškąsias. Ukmergėje. o kai kur ir lietuviškai. Po protes­ tantų susidūrimų su katalikais. Čia net buvo įsteigta spaustuvė. t. Verenavoj. Ypatingai buvo žiūrima. Katalikams pačios pavojingosios buvo p r o t e s t a n t ų mokyklos. mokyklose mokomieji dalykai Kad ir įvairių buvo mokyklų steigėjų ir laikytojų. nors ten nei pravoslavų nei unitų nebuvo iš viso. švietimu dar rūpinosi ir kitatikiai. o katalikiškųjų mokyklų tarpe 342 vyravo jėzuitų mokyklos. Bet šis protestantizmo centras neil­ gai tegyvavo. būdavo ir katalikų mokyklų. Raseiniuose. ir jų mokyklos taip pat dau­ giausia buvo pritaikytos bažnytiniams reikalams. didesnio vaidmens nesuvaidinusios. kolegijose. Čia dėstomoji kalba buvo lotynų. katekizmo. o kai kur dar ir skaičiuoti. popiežiaus iš­ laikomą. Aukštesnėse mokyk­ lose. Jų vienuolynų buvo net Žemaičiuose (Padu­ bysy). visur pradžios mokyklose buvo mokoma skaityti. ministrantūros. y. kaip ir jėzuitai. niekur nemokė lietuviškai. t. Šitaip buvo iki 1773 m. o pra­ džios mokyklų buvo beveik kiekvienoj jų parapijoj. Tad X V I I amžiuje katalikiškosios mokyklos Lietuvoje nustelbė kitų tikybų mokyklas. pasibaigė protes­ tantų Radvilų giminė. Vilniuje šie turėjo net savą. ji buvo panaikinta kartu su kalvinų bažnyčia. Šiam mirus 1669 m. negu jėzuitų). gyveno tik ten. kur tik būdavo jų. Radvilų pastangomis Kėdainiai buvo daromi protestantų kultūros centru. kur buvo jų mokyklų. kaip tik mokymu. Panevėžy. Daug geriau buvo sutvarkytas u n i t ų švietimas. Valeranavoj. Jos buvo steigiamos protestantų didikų. Šiluvoje. Taip pat išeidavo filosofijos.zuitai turėjo puikią organizaciją ir daugybę turtų. kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie­ tose: Vilniuje. kurioje buvo spausdina­ mos religinio turinio knygos. Po Jonušo Radvilos mirties Kėdainiai nebeturėjo pono. Be lotynų kalbos. 7. prancūzų ir italų kalbų). ir švedų antplūdžio metu sunyku­ sios jų mokyklos vėliau jau nebeatsigavo. tačiau mokymas jose visose buvo beveik vienodas. Visur prie jų vienuolynų buvo bent pradžios mokyklų. Kolegijoje mokslas buvo suskirstytas į 5 klases ir ėjo 5 metus. Taip antai. o kai kur net ir aukštesniųjų. Pijarai. sakomos kalbos. Lotyniškai buvo rašomos eilės. Ypač dėl šito jėzuitų prisitaikymo prie naujųjų reika­ lavimų. Jie dau­ giausia rūpinosi tikybos reikalais. Tada pražydo protestantų Radvilų centruose esančios Kėdainių ir Slucko mokyklos. Kultūrinės pro­ testantų įstaigos pradėjo nykti. mokymu daugiausia užsiėmė jų b az i 1 i j o n ų ordinas. lankytų mišias ir kitas pa343 . Vitebske. kokių pijarai niekad neturėjo. perėję per daugelį rankų. Ypač garsėjo Kėdainių mokykla: mat. Bet jau X V I I amžiuje jos ėmė nykti.. kurioms pritarė vi­ suomenė. tai labai greit jie sugebėjo tinkamai pakelti ir savo mokyklas. Bažnyčios reikalui lotynų kalbos buvo mokoma net pradžios mokyklose. Nesvy­ žiuje. Kitatikių mokyklos Be katalikų. Slucke.. Brastoje. Polocke. Geranainyse. o kai kur net teologijos kursą. 6. Pijarai. Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos. Želviuose ir dar vienur kitur. Keletą mokyklų turėjo p r a v o s l a v a i (Vilniuje. pa­ galiau atiteko katalikams Nesvyžiaus Radviloms. 1640 m.

kad užplūdus protestantizmo bangai. t. Todėl nenuostabu. tarp kitko. tik kiek giliau. visai nemokančių lietuviškai ir negalinčių susi­ kalbėti su žmonėmis. Vilniaus kunigų seminarijos. Prie savo paties atkviestų jėzuitų kolegijos jis įkūrė klierikų bursą (bendrabutį). Daug kam būdavo lengva gauti tokias vietas. Jurgis Radvila 1582 m. Aukštesniojo mokslo įgydavo tik turtingieji. Tiek Protasevičiaus bursai. nes visi bemeilijo pakliūti į akademiją. nes daugumas iš jų tapdavo dvasininkais tik dėl pelningumo. tai jiems priklausydavo ir tų vietų dali­ nimas. išėję iš tų pačių bažnytinių mokyklų. persiorgani­ zavo Tridento bažnytiniam suvažiavime (1545—1563 m. katalikų Bažnyčia. Jų mokiniai vaidin­ davo seimelį.000. Aka­ demijoje buvo trys fakultetai — filosofijos. o jo įpėdinis vysk. Pagaliau nelabai į jas ėjo ir jaunimas. antrosios pusės beveik niekur pasauly specialių kunigų ruošiamųjų įstaigų nebuvo: visur kunigais buvo įšventinami žmonės. nes jų labai trūko. Vilniaus akademijoje bu­ vo mokoma maždaug tų pat dalykų. Lietuvoje pirmas tuo susirūpino Vilniaus vyskupas Protasevičius. stodama su juo į kovą. kapitulas ir daugelį parapijų buvo įkūrę ir išlaikydavo valdovai. Žodžiu. ir ku­ nigai daugumas buvo ruošiami senoviškai arba atvykdavo iš Lenkijos. čia mokiniai buvo ruošiami gyvenimui. nuodugniau. pas kurį kunigą. rinkdavo atsto­ vus į tribunolą ir t. kaip ir kolegijose. t e i s ė s tas. O kadangi vyskupystes. teologijos ir tei­ sių. 8. kanonijas ar net vyskupijas — jie gaudavo dar būdami vaikai. pakakdavo kiek pramokti loty­ niškai skaityti ir išmokti bažnytines apeigas. nors jų auklėtiniai ne kiekvienas bū­ tinai turėdavo išeiti kunigu. _ V Q S y i e _ nasj. Pijarai tuo atžvilgiu buvo ne tokie uolūs. teisę. todėl jose buvo išlaikoma vos po keletą klierikų. kuris jų laukė iš­ ėjus iš mokyklos. o seminarijai po 10. arba kanonų. todėl jiems priklausė klebonų skyrimas. Ir didžiūnai savo dvaruose buvo įkūrę nemaža parapijų. šioms įstaigoms nepakako užrašytųjų turtų. jėzuitai daugiau dėmesio kreipė į savo pačių mokyklas. Parapijos būdavo be kunigų arba turėdavo kunigų. Dažnai jaunuolis pasiruošdavo kunigu vienuolyno ar parapijinėj mokykloj arba ir privačiai.). buvo susirūpinta ir geresniu dvasininkų paruošimu.000 auksinų. Visos mokyklos anuomet tar­ navo Bažnyčios reikalams. Be to. o teologijos mokslus vėliau išeidavo. į jį palinko net daugelis aukštųjų dvasininkų. Iki X V I amž. Vilniaus vyskupiją vi­ zitavęs nuncijo atsiųstas pralotas Komuliejus (Comuleus) įsakė kasmet iš vyskupijos pajamų pridėti klierikų bursai po 3. Todėl seminarijos negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. Be abejo. Geriausiai laikėsi pirmieji du. Tačiau ir jiems jokių ypatingų reikalavimų nebūdavo: jų išsimokslinimas būdavo toks pat. Tada. Užtat jų dis­ putai būdavo visuomeninėmis temomis. Todėl 1595—1597 m.). o antra.maldas. Vilniaus ir Kražių jėzuitų mokyklų protesonus. Žemesnioji kunigija dažniausiai būdavo labai mažai temokyta. Bent daugumas jų 345 Motiejus Kazimieras Sarbievskis (Sarbievius). kurios mokė net 3 profesoriai (civilinės >. Jėzuitų kolegijose mokiniai ruošdavo religinio turinio vaidinimus ir disputus. įkūrė visiškai atskirą kunigų seminariją (joje turėjo būti 12 klierikų). kad šitokiu būdu skiriami dvasininkai labai dažnai nepasižymėdavo savo vertybe. žymus poetas (t 1640 m. Norint būti kunigu. nes jas dalindavo valdovas arba ponai. Kunigų ruošiamosios įstaigos Kunigų ruošimas ir skyrimas. Tačiau nė viena iš tų įstaigų kaip reikiant neišsiplėtė: viena. tiek seminarijai vadovavo jė­ zuitai. kurie gaudavo aukštesnes Bažnyčios dignitorių vie344 . Protestantizmo skaudžiai pa­ liesta. labai dažnai aukštąsias bažnytines vietas — klebonijas. kaip ir visų pasaulininkų. o teisių fakultete daugiau dėmesio buvo kreipiama tik į bažnytinę. Kolegijose visur buvo religinių mo­ kinių brolijų. Šitokiu būdu turėjo būti iš­ laikoma ir mokoma apie 15—20 klierikų. vyskupijoms buvo įsakyta kurti kunigų seminarijas.

reikėjo paruošti daugiau lietuvių kunigų ir parūpinti rei­ kalingų lietuviškų knygų. kaskart vis la­ biau ėmė vartoti lenkų kalbą. Merkelis Giedraitis. buvo grieb­ tasi ir lietuvių kalbos. kuriuos jau patriotas. įšvęsti kunigais. lotynų. Norint ją pamokyti tikėjimo tiesų. Žemaičių vyskupas. Kadangi neapšviesta kunigija negalėdavo sakyti pamokslų. T i k prasidėjus katalikų kovai su protestantizmu. o pirmučiausia katekizmų. uolus katalikybės gynėjas ir didelis lietuvis jonieriams.turėjo būti lietuviai. PirDaukšos postilė. Vyskupas Petkevičius ir jo įpėdinis Merkelis Gied­ raitis paaukojo pinigų ir prie jėzuitų mokyklų Vilniuje pastatė žemaičiams klierikams specialią bursą. Lietuvių kalba buvo tik šne­ kamoji kalba. ir kunigai Žemaičiams buvo pra­ dėti ruošti prie Kražių jėzuitų kolegijos. Nė Žemaičių seminarija negalėjo paruošti reikalingo skai346 čiaus kunigų nei X V I I nei X V I I I amžiuje: kunigai ir toliau ruošėsi kaip įmanydami. mieji lietuviškąsias knygas ti­ kybos reikalams pradėjo spausdinti pro'testantai Mažojoje Lietu­ voje. seminarija buvo Vysk. Tačiau liaudis tebebuvo tamsi ir dar beveik pagoniška. Tik 1773 panaikinus jėzuitų ordiną. Tačiau dar ir po to seminarijos ilgai skurdo ir iki pat X V I I I amž. Iš tų pinigų turėjo būti nuolat išlaikoma ir mokoma 12 klierikų (8 bajoraičiai ir 4 valstie­ čiai). 9. galėtų sakyti lietu­ viškus pamokslus ir susikalbėti su žmonėmis. įvairiose mo­ kyklose arba privačiai pasiruošusių. Mokyklose jos irgi ilgai nemokė. Ypač jos sunyko po Maskvos ir švedų antplūdžio (1654—1667 m. — kad bent galėtų parapijonims lietuviš­ kai paskaityti Evangelijų iš­ traukas. Lietuvos ponija greit buvo atversta į katalikybę. tai ir tikėjimo reikalai Lietuvoje buvo labai apleisti. Taigi dar ilgai kuniguose būdavo žmonių. mokymas joje buvo pa­ vestas jėzuitams.). Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje Lietuvių kalbos vartojimas. Ten tam tikslui buvo pasta­ tyta speciali seminarija. O kadangi jie tuo būdu negalėjo kaip reikiant pasiruošti. Katalikiškoji spauda. imta reikalauti. Bet ir čia seminarija visą laiką skurdo. kad ir kunigai mo­ kėtų lietuviškai. perkelta į Varnius ir pavesta pijarams. Valstybės reikalams Lietuvoje buvo vartojama senoji gudų. tai visur tada 347 . dažnai vikarais tapdavo net vargonininkai. vidury pakeitė pasauliniai kunigai. bet vėliau ji vėl buvo grą­ žinta jėzuitams. Kurį laiką iš jėzuitų ji buvo atimta. Prasidėjus katalikų reakcijai prieš protestantizmą. Kunigų ruošimas Žemaičių vyskupijoje irgi buvo nesu­ tvarkytas. o pra­ džios mokyklose pradėta mo­ kyti skaityti iš lietuviškų ka­ tekizmų. pavesta kunigams misi1576—1609 m. kad galėtų lietuviš­ kai bent katekizmo pamo­ kyti. kad. Tam tikslui buvo pra­ dėtos spausdinti reikiamos lietuviškos knygos. galo negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. nes nebuvo jokių lietuviškų knygų. o nuo X V I a. X I X am. Bet šita fundacija greit išseko.

išleido savąją. Juozapo Giedraičio.). Jie buvo visiškoje žemės savininkų valdžioje. kas reikalinga lietuviams bažnyčioje ir apskritai religinėje praktikoje. Todėl vėlesniai­ siais laikais lietuviškų protestantiškųjų knygų spausdinimas ėjo labai lėtai. Be Sir­ vydo. Antrasis luomas buvo m i e s t i e č i a i . 10. Vieni toliau rūpinosi Evangelijų bei pamokslų medžiagos ir katekizmų leidimu. į miestų reikalus kaskart vis daugiau pradėjo kištis se­ niūnai. bet tiems. Spaustuvė te­ veikė vos porą metų: greičiausiai. lenkiškai buvo mokoma ir jų mokyklose (jie irgi nekreipė dėmesio į liaudį). tačiau ir juos labai varžė bajorija. kaip Daukšos ir Sir­ vydo. protes­ tantų sinodo rūpesčiu buvo paruoštas kitas. pagaliau. mies­ tiečiai negalėjo su ja konkuruoti. pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus. jo lėšomis išleido ka­ tekizmo vertimą. kuriose buvo Evangelijų ištraukų arba atpasakojimų. kai katalikai ėmė rūpintis liaudim. Lietuvos visuomenė X V I I amžiuje Valstiečiai ir miestiečiai. Tatai turėjo padėti ne pačiam kalbos mokslui. Tai buvo vadinamosios p o s t i l ė s . Nugalėjus protestantizmą ir liaudį su­ pažindinus su tikėjimo dalykais. Netrukus Maskvos ir Švedų karai sunaikino visą kėdainiškių Radvilų galybę. giesmių rinkinys. iš vysk. kurie leido jai prekiauti be jokių muitų. o kiti dar rūpino ir lietuviškų giesmynų. nes. Miestiečiai skurdo ir ekonomiškai. lietuvių kalba ne­ paprastai buvo darkoma: tokios kalbos. Pats žemasis. Be katalikų. hetmonas Jonušas Radvila Kėdainiuose įkūrė specialią lietuviškoms knygoms spaustuvę. — išleido jai lietuviškų šventaknygių. — postilės vertimą. 1599 m. o 1599 m. nes bajorija sei­ muose išsileisdavo įstatymų. o Naujasis — 1727 m.. Iš pradžių ir jų kunigai dažniausiai būdavo lenkai. Tačiau šitas rū­ pestis greitai pasibaigė. Netrukus jis parašė net lotynišką lenkišką lietuvišką žodyną ir lietuvių kal­ bos gramatiką lotyniškai. Lietuvos protestantų rūpesčiu Angli­ joje buvo išspausdinta didelė dalis lietuviškai išverstos Bibli­ jos. iš kurių kunigas paskaitydavo tikintiesiems. vidurio jau ilgai lietuvių rašliavoje nebepasirodė nieko naujo.buvo madoje specialios knygos. Kai tas vertimas buvo pripažintas nevykusiu. X V I amž. Be to. lenkų kalba būdavo atliekamos visos pamaldos. katalikų Bažnyčios akcija liau­ dies tarpe vėl apmirė. T i k 1660 m. Jėzuitas K o n s t a n t i ­ n a s S i r v y d a s 1629 m. tuo tarpu miestiečiai turėjo juos mokėti. Religinėje literatūroje jie sekė katalikais. kad ir turėjo savo teismus. Trys buvo tuo metu Lietuvoje luomai (tiek pat jų buvo tada ir visose kitose valstybėse). Tuo tarpu katalikai lietuviškojo Šv. nes liaudis turėjo būti tokios pat tikybos. — susirūpino liaudimi ir kalvinai. mokėdami muitus. Kad ir patys tvarkėsi miestuose. Religinė kova ėjo tik ponų ir bajorų tarpe. Žodžiu. Pirmasis lietuviškomis katalikiškomis knygomis susirūpino didysis Žemaičių katalikybės gaivintojas vysk. taip antai. Taip tad tęsėsi iki pat X I X amžiaus. T i k dabar. M e r k e l i s G i e d r a i t i s . lietuviš­ komis knygomis susirūpino ir jėzuitai. buvo spausdinama visa tai. po 3 metų ir jie išleido savo pro348 testantiškąjį katekizmą (1598 m. protestantai 1600 m. Vyskupo raginamas kanau­ ninkas M i k a l o j u s D a u k š a 1595 m. kurie gamino religinę literatūrą. Jokių politinių teisių jie taip pat ne­ turėjo ir valstybės gyvenime nedalyvavo. pasiro­ džius Daukšos katekizmui. Senasis Testa­ mentas buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1701 m. pačiai ba349 . Vėliau Biblijos leidimai buvo dar kelis kartus pa­ kartoti. katekizmas ir nauja postilė. gale pra­ dėjo spausdinti lietuviškąsias knygas savo tikybos reikalams ir kalvinai. atsirado jėzuitų tarpe ir daugiau lietuviškai rašančiųjų. Tom dviem kny­ gom buvo aprūpinti gyvieji protestantų reikalai. pasirodžius Daukšos postilei. Tad reikėjo tokią pos­ tilę išleisti ir lietuviškai. T i k kai apie 1652 m. ir per 50 metų jie nieko daugiau nebeišleido. ji sudegė (1654 m. Rašto (tik Naujojo Testamento) vertimo tesulaukė tik 1816 m. ir po X V I I amž. Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu Brastoje buvo net lenkiškai išspaus­ dinta Biblija protestantams. jie turėdavo brangiau savo prekes pardavinėti. Todėl pa­ čiai bajorijai savo prekes išvežant ir iš užsienio atsivežant.). jau nebematyti. išleido pamokslų rinkinį. Protestantiškoji spauda. čia buvo išspausdinta maldaknygių. tiktai buvo perspausdinėjami ir perdirbinėjami tie patys seni dalykai. be jokių pilietinių teisių luomas buvo v a l s t i e č i a i . kokios buvo ir jų ponai. dažniausiai būdavo išleidžiamos tik naujos minėtų knygų laidos. ir nebebuvo kas įtaisytų spaustuvę.

o svarbiausia. Vieni bajorai teturėjo vi­ sas teises. niekieno nevaržoma valsty­ bės šeimininkė: valstybė buvo jos vienos. jei jis pats jos neprisiimąs. Dažnai instrukcijose būdavo reikalaujama prie­ šintis naujiems mokesčiams. Nuolatinių mokesčių nebuvo. Seimas. Priimti seime konstituciją būdavo labai sunku. at­ siveždavo rinkėjų duotas i n s t r u k c i j a s . Jei kurio nors pavieto at­ stovai dėl ko nors priešindavosi. kurių būtinai tu­ rėdavo laikytis. Visa valdžia joje priklausė bajorijai: be jos niekas nieko negalėjo padaryti. skelbdamiesi karaliaus var­ žomųjų bajorijos laisvių gynėjais (pav. kaip jam liepdavo koks didžiūnas. „aukso laisvė" Karalius. nebebūdavo nė pirkėjų. kėlė maištus. tačiau seime­ liuose jai neįmanoma buvo spirtis prieš didžiūnus: didžiūnai iš savo ir valdomųjų valstybinių dvarų atsiveždavo į seimelį daugybę p l i k b a j o r i ų . Stambesnioji bajorija savo dvaruose turėjo amatininkų. kol mo­ kesčius sumokės nemokančiosios sritys. Pirmiausia jis nieko svarbesnio negalėjo atlikti be senato. o mažesniems reikalams prie jo visada buvo s e n a t o r i a i r e z i d e n t a i (senatus ad latus). Be to. buvo galima jo ne­ klausyti. Visa smul­ kioji bajorija buvo priklausoma didžiūnų: ji valgė jų duoną ir tik per juos tegalėjo gauti kokią aukštesnę vietą. Ir iš tikro silpnesnių karalių laikais kai kurie ponai. Jam nevykdant sąlygų. atvykdami į seimą. kurios trukdavo dešimtimis metų.). skelbti karą. jie vieni tebuvo laikomi piliečiais. tik jis tegalėjo uždėti mokesčius. jie būdavo skiriami kiekvienam iškylančiam reikalui atskirai. Tad iš tikro valstybė buvo valdoma didžiūnų oligarchų. nes jie visi buvo skiriami iki gyvos galvos. Vaivadijų ir pavietų atstovai. Zebžidovskio. nes kiek­ vieną kartą būdavo reikalingas v i s ų s e i m o n a r i ų s u t i ­ k i m a s . Tiesa. Bet iš tikro bajorėlis visada bal­ suodavo taip. nes buvo lai­ koma. Karalius buvo laikomas pa­ kviestuoju ir valdančiu pagal prisiimtas ir prisiektas sąlygas. Tas pats buvo ir amatų atžvilgiu. Ministeriams karalius galėdavo dar asmeniškai padaryti įtakos. Jie vieni turėjo teisę atvykti į karalių rinkimus. nes nebuvo kas perka jų gaminius. Oficialiai visi bajorai buvo lygūs: kunigaikščio ar grafo titulas nedavė jokių pirmeny­ bių. 11. šie pavartodavo net kardą. jie tą klausimą palikdavo spręsti savo seimeliui. jie turėjo savo aukščiausiąjį teismą — tribunolą. subūrę savo šalininkus. Jungtinė Lietuvių Lenkų valstybė buvo vadinama R e s p u b l i k a . Taigi išeidavo didžiau­ sių painiavų. išvaikydami savo pono priešus.. — įstatymai net draudė taip tituluotis. kurie galėjo viską nubalsuoti. jie rinko savo atstovus į seimą. Niekas nega­ lėjo tokios užsispyrėlės srities priverst nusileisti. 300. kurs tik vienas tegalėjo leisti įstatymus. o kitos ne. Liubo350 mirskio rokošai. Bajorija jautėsi tikra. kaip pagal sutartį. tai ir paskutinio vyžoto bajorėlio ir didžiū­ no balsai būdavo lygūs. Tuo būdu dažnai atsitikdavo. Tuo būdu pavietai ir vaivadijos buvo tarytum atskiros valstybės. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės. todėl miestų amatininkų cechai savaime turėjo nykti. Vienam atstovui 351 . — žiūr. o bendrasis seimas buvo tik tų valstybėlių kongresas. Rei­ kalui esant. kur jų atstovai derino savo nuomones dėl bendrų politikos reikalų. Visur reikėjo visuotinio sutikimo. jų nebuvo galima nė pašalinti. kar­ tais jiems bandė pasipriešinti vidutinioji bajorija. kurs leido įstatymus. Kitiems sutinkant su mo­ kesčiais. kad niekas negalįs bajorui uždėti jokios pareigos. Bet ir šiaipjau karalius buvo labai suvaržytas. ir pavieto ar vaivadijos atstovai tuomet neleisdavo uždėti mokesčių. o bajorija kiekvieną kartą vis prie­ šinosi. kurių jis negalėjo priversti elgtis pagal savo norą. jį varžė ministeriai. Tačiau daug sunkiau būdavo susikalbėti su visagaliu seimu. O seimeliai ne visada nusileisdavo. kai tekdavo bal­ suoti (seimely). O prisiimti kokią pareigą jis galėjo tik savo srities seimely. kurie pagamindavo jai visa reikalinga. „Liberum veto" ir seimų irimas. — kurs irgi būdavo renkamas seimeliuose iš tų pačių bajorų. Bajorija buvo visagalis luomas. Mokan­ čiosios tuo atveju kitame seime nebenorėdavo mokėti. kurios viską spręsdavo savo seime­ liuose. tai turėdavo nusileisti visas seimas. kad vienos sritys mokesčius mokėdavo.jorijai apsirūpinant prekėmis. 333 psl.

Zigmantas Vaza visada laikė prie savęs daug svetimšalių. piliečiai. 2odžiu. kurį paremdavo kiti to paties didžiūno šalininkai ir tar­ nai. Taip antai. praėjo daugiau. priešinosi karaliui. seimas. tas. Laisvės ideologai matė netvarką. turėjo savo rūmų ministerių. — todėl jos niekas nepulsiąs. tuo pat atkrisdavo ir visi. bet ir privačių asmenų arba net ir svetimų valstybių su­ metimais. Taigi kiekvienas bandymas daryti ko­ kių nors reformų reiškė seimo iširimą. kaip pusantro amžiaus. o vienas ištisas amžius skendėjo visiškoje anarchijoje. Didžiūnų galia. todėl seimui nuolat grėsė pavojus iširti. tačiau brangino savo laisvę. ypač nuo Zigmanto Vazos laikų. pešėsi tarp savęs. jog net ištisus dešimtmečius seime ničnieko nenutardavo. niekur nesanti tokia laisva ir niekur taip savo likimo pati nesprendžianti. kaip viduramžiais feodalinėje Europoje (kunigaikščių rolę čia vaidino didžiūnai). netvarkos dėka): esą. krašte visada buvo pilna karaliaus priešų. visas seimas tu­ rėdavo nusileisti. o jų žmo­ nos — rūmų ponių (freilinų) iš vidutiniosios bajorijos tarpo. Nors gyvenimas labai greit parodė šito įsitikini­ mo klaidingumą. buvo panašus vaizdas. Ir iš tikro kaskart vis dažniau pradėjo irti seimai. kaip Respublikoje. laisva bajorų Respublika esanti netvarkinga. Valsty­ bėje buvo didžiausia netvarka. neturėda­ mas seime bičiulio. Veikiant veto teisei. kurs tą veto ištardavo (mat. Vienas kitas šviesesnis protas skundėsi dėl augančios netvarkos. kuriuose didžiūnai bu­ vo puikiausiai įsitaisę. o bajorija. užtat niekam ir nepavojinga. Pati bajorija iš tikro nevaldė: valdė ir ardė seimus didžiūnai. kaip akies lėlytė. Šiame sename raižiny vaizduojamas 1619 m. tačiau veto teisę laikė šventa: esą. Kiek vėliau įėjo į madą posakis: „ R e s p u b l i k a l a i k o s i n e t v a r k a " (t. bet bajorijos daugu­ mas šita „aukso laisve" džiaugėsi ir didžiavosi: esą. o pasiųsdavo jo priklausomą bajorą.Seimo vaizdas. Nie­ kas nesirūpino perorganizuoti valstybės. seimai kaskart vis dažniau iro. Jei ne vienam. bajorija. varžančiųsi partijų ir nesugyvenančių didžiūnų). saugotinas. di­ džiūnas to nedarydavo patsai. visada galėdavo ką nors pasamdyti. t. Jono Kazimiero laikais iširo net 4 seimai. nes visada atsirasdavo vadinamosios „ a u k s o l a i s v ė s " šalininkų ir garbintojų. 23 353 . nors ir jautė neapykantą didžiūnams. Didžiūnai X V I I am-je. tačiau. savo pavieto vardu ištarus veto — draudžiu. Mat. y. Jie varė savo politiką. tai kitam tūlo seimo nutarimai galėdavo atrodyti nepriimtini. net jau priimti nutarimai. Lietuvos Istorija. O šitas veto buvo pradėtas vartoti ne tik sri­ čių. O X V I I I amžiuje ta seimų liga taip įsivyravo. y. tai visų bajoriškųjų laisvių perlas. Galingieji didžiūnai nieko ne­ klausė. kad kam nors protestuojant vienu klausimu. ir karaliaus rūmai dėl to pasidarė nebepopuliarūs. Bet nuo Zigmanto Vazos laikų ji jau ėmė burtis apie didžiūnų dvarus. negalėjo būti padaryta jokių r e f o r352 m ų. Anksčiau bajorų jaunuomenė vyk­ davo auklėtis į karaliaus rūmus. Tik kai reikėdavo viešai ištarti veto. pasidarė lyg kokie karaliukai. taigi bajorija galinti džiaugtis savo laisve ir niekuo nesirūpinti. kol buvo pažabota išsikerojusi savavalia ir reformuota valstybės santvarka. — juo labiau. Jei kam nors reikėdavo išardyti seimą.

kad Čičinskas arba kas kitas būtų galėjęs kada nors išardyti seimą vienas: vienam tekdavo tik ištarti veto. o 1639 m. Tačiau ilgų karų metu jie pradėjo jaustis turį bendrą su Lenkija užsienio politiką. niekas nedrįsdavo ištarti veto. bet pasiliko gyventi Karaliaučiuje. patys užimdavo visas valstybines vietas (urėdus). kuris netiko vadovauti Lietuvos gyvenimui. Boguslovo Radvilos. Bet Vladislovas Vaza jau buvo bendrai išrinktas. hetmonas Jonušas Rad­ vila mirė (1655 m. Tačiau karalių jau pradėjo rinkti bendrai su lenkais. iki 1569 m. Laikotarpio charakteristika Lietuva ir Lenkija.. Tik 1639 m. Tiesa. — už Neuburgo kunigaikščio. ir seimai išsiskirstė.Vazų karaliavimo laikai yra netvarkos įsigalėjimo laikotarpis: seimai kaskart vis dažniau ėmė irti. bendrai gindamos savo teises nuo karaliaus pasikėsinimų. o šiam mirus. kad šis atšauktų savo veto: mat. ir be seimo grėsė didelis pavojus (ypač Lenkijai). negyvendamas Lietuvoje. Todėl pamažu ėmė nykti savarankiška Lietuvos politika. Nuo 1536 m. Neturėdamas tokios paramos. Jis mirė 1669 m. Vadovaujančiosios Lietuvos ponų šeimos. o 1652 m. ir kiti tuojau jį paremdavo. skelbdamas konstitucijas. D. saugodami atskirą valstybės orga­ nizaciją: patys rūpinosi Lietuvos reikalais. iširo dar 13 bendrųjų sei­ mų. negalėjo čia turėti didelės įtakos. kada seimą išardė Čičinskas. Lietuvai vis dar tebevadovavo viena kuri didikų šeima. Šio dėka jis atgavo vi­ sus. susigyveno ir pra­ dėjo jaustis sudarą vieną visuomenę. liberum veto įėjo į kasdieninę gyvenimo praktiką. palikęs vienturtę dukterį. Liublino seimo. Stp. Bet vis dėlto tai nebuvo pirmas toks atsitikimas. pusės vadovavę Lietuvos gyvenimui. kuri ištekėjo už Brandenburgo hercogo sūnaus Liudviko. bet Liu­ bomirskis. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. patys rūpinosi sau reikalingais įstatymais. Pasibaigus tam laikui. kaip vienu balsu priimtas. Būdavo atsitikimų. Bet negalima naiviai manyti. Biržiečiai Radvilos. ir šis turėdavo sprukti lauk iš salės. Pirmieji 3 karaliai dar buvo rinkti atskirai. Čičinskas pasisakė nesutinką pratęsti seimui laiko. kuri betgi visą Lietuvą jau surišdavo su sau artimų Lenkijos ponų partijomis. o 1652 m. keletui dešimčių ar bent keliolikai seimo at­ stovų. Po jo L i e t u v a j a u n i e ­ kad n e b e s i ū l ė nei savo a t s k i r o k a n d i d a t o nei a t s k i r ų n a u j a m k a r a l i u i s ą l y g ų . Abiem atvejais aplinkybės buvo labai panašios. kaip dirbęs. o seimas dirbdavo sau toliau. — jų tarpe turėdavo būti nors vienas galingas didžiūnas: kitaip veto nuskambėdavo veltui. Batoro ir Zigmanto Vazos lietuviai iš pradžių net nepripažino savo didžiaisiais kunigaikščiais. o ištaręs gaudavo labai apsivilti. kada prasidėjo bendrieji lietuvių lenkų seimai. Ne kartą ant veto iš­ tarusio galvos sušvytruodavo kitų bajorų kardai. Be to. Ir štai 1639 m. išmirė. ir lenkų neįsileido. Ilgas 3 Vazų karaliavimo periodas visiškai suartino Lietuvą su Lenkija. po karo nebe­ grįžo į Lietuvą.). po švedų karo konfiskuotus. Taigi tą paprotį vienam atstovui išardyti seimą įvedė ne Čičinskas. Elekcijoje jie da­ lyvaudavo bendrai ir sudarydavo tik atskirą partiją. Lietuvos bajorija ir didikai savo valstybines teises vis dėlto saugojo. Liubomirskis. patys padengdavo visas savo valstybės išlaidas. Po ne­ nusisekusios Kėdainių sutarties su Švedais. Dažnai girdime. šitų gynėjų turėdavo būti nemaža. tuomet buvo sunkūs kazokų karų laikai. Žodžiu. posėdžiauti buvo galima tik visiems atstovams sutikus. — Lenkijoje iš viso iširo 7 seimai. Lietuviai stengėsi išlai­ kyti savarankiškumą tik viduje. palikęs jaunutę dukrelę. Abiejų valstybių bajorijos. norėdami pasilaikyti Lie­ tuvą tik sau. iki XVII amž. seimas iširo. Valstybės pakrikimo laikai 1. kada iširo pirmasis Lenkijos seimas. anksčiau seimai daugiausia iširdavo. Tatai netiesa: daug kartų seimai iširo ir prieš 1652 m. visi seimo atstovai lengvai išsiskirstė. O po Liublino unijos iki 1652 m. kaip 6 savaites. Antai vienas atstovas bandė sukliudyti viso seimo darbą dar 1596 m. kad liberum veto teise pirmą kartą pasinaudojęs ir seimą išardęs Upytės atstovas Čičinskas (Sicinskis) 1652 m. protestuojant di­ desnei atstovų grupei. kaip Fridriko Vilhelmo patarėjas ir Prūsijos valdytojas.. dalis atstovų labai norėjo tęsti seimą ir ieškojo pasislėpusio Čičinsko. Tuo būdu didžiulių biržiečių Radvilų turtų savininku pasidarė Vokietijos kunigaikštis. bet. protestuojant tiktai vienam Čičinskui. Seimas turėdavo tęstis ne ilgiau. kuri visada būdavo susirišusi su viena ar kita lenkų partija. kuri ištekėjo už tėvo pusbrolio ir artimo jo draugo. Atstovo veto teisė buvo tik teorijoje. Todėl Lietuvoje po Radvilų iškilo kitos di355 354 V . savo ir žmonos paveldėtuosius dvarus. o 1652 m. niekad vienam atstovui iš tikro nepasisekė išardyti seimo. Ne kartą jis veltui ir nuskam­ bėjo: seimas dirbo sau. praktikoje ji galiodavo tik tada. seimą ir išardė. vienas Krokuvos atstovas. Liubomirskis. Karo metu jis gyveno pas savo giminaitį Brandenburgo ir Prūsų kunigaikštį.. kad net keletą protestuo­ jančių išmesdavo lauk. kai ją remdavo koks didžiūnas su visais savo šalininkais. dėdamies bajorų laisvių gynėjais.. Švedų karų metu jis irgi palaikė sąjungą su Švedais.

pajėgė nustelbti visus kitus ponus. palai­ kiusi Habsburgų kandi­ datą. partijų kova labai griežta. Mykolas. — Žemaičių vyskupas. Jo kandidatūrą palaikė ir didieji Lietuvos Lenkijos ponai. valdoma kar­ dinolo Rišeljės (Richelieu). nes jis nepriklausė prie nekenčiamųjų didikų — buvo sū­ nus Jeremijo Višniaveckio. Kitos Europos valstybės grupa­ vosi apie Austriją ir Prancūziją ir veikė vienos ar kitos naudai. Lietuvos kunigaikštis ir riant didikams. To sumanymo prie­ šaky stovėjo Lenkijos vicekancleris Olšovskis. o iš tikrųjų tapo jų sam­ dytais agentais. visai netikėtai karalium buvo paskelbtas Mykolas Kaributas Viš­ niaveckis. Audringaisiais Jono Kazimiero laikais didikų savavalia ir nešvarios intrygos buvo pasiekusios aukščiausią laipsnį. savo rėžtu. Vidutiniosios bajorijos masėse buvo kilęs didelis nepasi­ tenkinimas jais. Vienas iš jų. kurie sumanė pasinaudoti šituo bajorijos nepasitenki­ nimu ir išrinkti karalių. B. kada Austrija su Prancūzija ypa­ tingai varžėsi dėl pirmenybės. Imperatorius. susirėmimo metu buvo ir aukų. d. o penktas. Svetimų valstybių papirkinėjimai. Tuo būdu atskiri Lietuvos didžiūnai užmezgė artimus santykius su užsienio rūmais. bajorija neturėjo nė ko veikti. Jie pradėjo jaustis esą svetimų karalių sąjungininkai. o vėliau Sapiegų viešpatavimas Lietuvoje buvo neribotas: jie darė. didžiuodamiesi. Visą laiką senate einant ginčams dėl kandidato. Todėl Mykolas K. Todėl ji pasipiktinusi kartą net išvaikė posėdžiaujantį senatą. atsive­ Lenkų karalius. Mykolas Kaributas Višniaveckis (1669—1673 m. ta­ čiau elekcijoje nelaimėjo nė vienas tų didžiųjų par­ tijų kandidatas. Višniaveckis. Kazimieras. 30 m. kad su jais skaitosi net karaliai. būtent svetimų valstybių kišimasis į Respublikos vidaus reikalus ir papirkinėjimas. Jie kad ir nebuvo labai turtingi. trečias. Kristupas. tačiau. kad su jais kariautų viena Austrija. tačiau jo galybė dar nebuvo visiš­ kai sunaikinta. Lenkijos bajorijai jo vardas buvo priimtinas ir arti­ mas. kaip ir pirmųjų 3 elekcijų metu. Todėl 356 varžytynės dėl sosto įgavo tokias pat formas. Pirmučiausia iškilo P a c a i . a . Persvara jau rodėsi būsianti Prancūzi­ jos kandidato pusėje. ketvirtas. norė­ dama sunaikinti Austrijos imperatoriaus galybę. Seimas užtruko net l 1 ^ mėn. nes jų urėdai buvo įtakingiausi. Krašte tolydžio augo anarchija. O kadangi šitam periode ypatingai pražydo „aukso laisvė" ir vals­ tybėje viską svėrė atskiri ponai ir jų partijos. Todėl Prancūzijos ir Austrijos varžytynės tuo dar ne­ pasibaigė. Tačiau krašte buvo dar gana stipri partija. D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m ) 2. Steponas. — Vilniaus vyskupas. kitas. nebeliko šeimos. — kancleris. — Žemaičių seniūnas. stengdamosi įpiršti į Res­ publikos sostą savo kandidatus. stengėsi patraukti Respubliką į savo pusę. Pagaliau atsirado žmonių. kad Respublika su turkais gyventų taikoje. aplenkiant didikus. dusiems gausingas ka­ riuomenes. Lietuvoje va­ dovavo jau Pacai. Chmelnickio laikais pasižymė357 . bajorija tik piktinosi. Šitam laikotarpiui labai cha­ rakteringas dar vienas bruožas. kuriuos pakeitė S ap i e g o s. Nors karas ir pasi­ baigė imperatoriaus pralaimėjimu. Katalikiškoji Prancūzija. nerimavo ir keikė ponus senatorius. norėdamos papirkti ir patraukti į savo pusę visa­ galius Lenkijos ir Lietuvos didikus. Įsigalėjęs pinigų ėmimas iš užsienio neišnyko iki pat Respublikos gyvenimo pabaigos. Jonas Kazimieras atsisakė nuo sosto. norėdamas jį užleisti Prancūzų kandidatui princui Kondei (Condė). kad duoda jiems pinigų savo šalininkams verbuoti. karo. kuri būtų buvusi surišta su Respublikos sostų tradicija. Jonui Kazimierui atsisakant nuo sosto. ką tik norėjo. elekcijos lauke nesusita­ 1669—1674 m. Europoje tuomet buvo laikotarpis po 30 m. kare stojo į protestantų pusę. Dabar Prancūzija dėjosi prieš Austriją net su turkais ir kaip įmanydama stengėsi paimti į savo įtaką Respubliką. Labiausiai iš jų pasižymėjo hetmonas ir kancleris. Sitų varžytynių metu abi pusės leido di­ džiausias sumas.) ir jo elekcija Atsisakius nuo sosto paskutiniam Vazai. Tarpuvaldis buvo gana ilgas.dikų šeimos. Jam metus šūkį. buvo hetmonas ir Vil­ niaus vaivada. turėdami tiek įtakingų vietų ir daugybę valsty­ binių dvarų. Ji rū­ pinosi. tai Pacų. Petras.

bet kartu statė ir savo kandidatūrą. Prancūzijos kan­ didato partija tuojau pradėjo ruoštis jį pašalinti. Boguslavas Radvila mirė (netoli Karaliaučiaus). Partijų kovų metu krašte nebuvo jokios tvarkos. buvo kancleris Kristupas Pacas. kuris neturėjo nei turtų nei plačių ryšių. Už jų pečių tuomet jau stovėjo visa Lietuva. Lietuviai Mykolo elekcijoje nebuvo visiškai vieningi. Sako. Didikai bandė šitą elekciją sutruk­ dyti. princas Kondė atskiru bajorijos nutarimu buvo išbrauktas į| kandidatų. priklausė Lenkijai. ir sūnus Mykolas nieko nebeturėjo. Čia jie turėjo milžiniškų dvarų. nes visa Ukraina nuo 1569 m. Kadangi jo didieji priešai buvo susirišę su Prancūzija. Likę gyventi Ukrainoje. Apie karaliavimą jis. be abejo. Tuo tarpu jis buvo labai nusigyvenęs ir gyveno tik iš kitų malonės. kaltin­ dama išdavimu. Elekcijos metu Boguslovas Radvila. Sobieskiui tuo tarpu pasisekė sumušti turkus. 358 paskutinysis iš Dubingių Radvilų (f 1669 m. Vėliau jie liko artimiausiais Višniaveckio patarėjais ir rėmėjais. Galin­ gieji P a c a i savo pusėje tu­ rėjo beveik visus Lietuvos atstovus. žinoma. jis net turėjęs pasiskolinti pinigų į seimą atvažiuoti. nes mirė jos kandidatas (1672 m.). Radvila. apiplėšti.). karas labai ne­ sisekė: turkai užėmė stipriausią Podolės tvirtovę Kameniecą ir veržėsi į Lvovo apylinkes. atimti iš jų apie 10. Lenkams. Pacai su Radvila negalėjo remti vieno kandi­ dato. -Dėl to jo dvarai buvo su­ naikinti. tačiau bajorija dėjo galvą už savo išrinktąjį karalių. buvo išvengta konflikto. Mykolo Višniaveckio valdymas ir mirtis Naujajam karaliui. Prancūziškoji partija pa­ galiau apie karaliaus pašalinimą jau nebegalvojo. — buvo nelengva karaliauti. kiek pasvyravę. lenkai į elekciją susirinko visi (viritim). ku­ riems vadovavo iš Karaliau­ čiaus į seimą atvykęs Boguslovas Radvila. taigi ir visos Lietuvos politikos vadu. Jo kariuomenė palaikė savo vadą. Lenkijos hetmonu Sobieskiu. netvarkingai kariaujantiems. 359 . o su karaliaus priešu. kaip Branden­ burgo elektoriaus ministeris. 3. grįždamas iš elekcinio seimo. Kaip paprastai. kurio krikščioniškas vardas buvo Dimitrijas. Kartu su jo viešpatavimu Lenkijoje prasidėjo sunkus ka­ ras su Turkais. Pacų šeimos priešaky. kuris pastatė gra­ žųjį Pažaislio vienuolyną paliai Kauną (jo brolis hetmonas My­ kolas pastatė taip pat gražiausią Vilniuje barokinę šv.jusio bajorijos gynėjo nuo sukilusių kazokų. kuriems pasidavė ir kazokų hetmonas Dorošenko. jie surusėjo ir šiuo metu jautėsi Lenkijos piliečiai. ir išrinkimas jam pačiam buvo labai netikėtas. o lietuviai atsiuntė tik atstovus. Mykolo tėvas Jeremijas kazokų maištų metu buvo turtingiausias Ukrainos ponas ir didžiausias kazokų priešas. tai jis pats tuojau užmezgė ryšius su Austrų Habsburgais ir iš jų šeimos net vedė žmoną. ir galingų konkurentų Pacams daugiau jau nebeliko Lietuvoje. kuri keletą prancūziškosios partijos žmonių. kaip sunaikinti ba­ jorų partiją. nes. Jo šalininkais buvę Pacai. nė svajote nesvajojo. savo jėgomis. todėl. Višniaveckiai buvo kilę iš Algirdo sūnaus Kaributo. ji dabar tik galvojo. Jis su kazokais kariavo net pats vienas. Į karą pašaukta bajorija susikonfederavo ir ruošėsi kariauti ne su turkais. Tik abiem pusėm nusileidus. o prieš juos buvo Radvilų galybės likučiai. sei­ mai nuolat iro. nega­ lėjo pereiti į Radvilos remiamo Neuburgiečio pusę. galingiausiu prancūziškosios partijos didiku. ir Lenkijoje grėsė vidaus karas. oficialiai rėmė imperatoriaus ir elektoriaus peršamą Neuburgo princą. nes karų metu buvo žuvę visi tėvo turtai. jie pagaliau parėmė Višniaveckį. — tas pats. Jo parama buvo tik Pacų vadovaujamoji Lietuva ir Lenkijos bajorų par­ tija. buvo patraukusi į seimo teismą ir pasmerkusi ištremti. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalny). Pacų vadovaujamoji Lietuva irgi pasisakė už jį. kurį visi didikai laikė už save mažesniu ir tapusiu karalium tik per nesusipratimą. ir tuo būdu Višniaveckis tapo karalium.000 belaisvių ir dalį žemių.

Tuo būdu Gardinas pasidarė tarytum antrąją Lietuvos sostine. nuošaliai. Tuo būdu priimtas įstatymas. ruoš­ damiesi surinkti prieš turkus 60. sunkiu Lenkijai. Naudodamiesi sunkia Len­ kijos būkle. Kadangi 1569 m . tik netikėta karaliaus mirtis abiejų partijų dėmesį nukreipė į naująją elekciją. kad jie sudarysią tik 6. prieš hetmoną Sobieski. todėl Pacai tuojau pradėjo stengtis jam trukdyti patekti į sostą. o ypač su hetmonu Sobieskiu. cas atsisakinėjo eiti len­ 1658—1684 m. 1672 m. Pacai su Lietuva palaikė Lotaringietį.000 karių. kams į pagalbą. atrodė. Paga­ liau buvo priversti jį pripažinti ir Pacai. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje. k a d k a s t r e č i a s seimas. unijos aktai leido šaukti seimus tik Lenkijoje. 5. Hetmonas Pa­ 1656—1658 m. buvo daug pavojaus. Mirus karaliui Višniaveckiui. Jono Sobieskio (1674—1696 m. ir dėl to jie niekad nenorėjo padėti jam kariauti.) elekcija Kaip ir ankstyvesnio j e elekcijoje. Kai lenkai pagaliau nusileido. reikalavo. dėl kurių pirmą kartą istorijoje buvo nutrauktas net karūnacinis seimas.000 karių. Didieji Lenkijos ponai su pačiu het361 . kaip gerą vadą. o į Lenkiją jos neleisią. kancleris. kad Lietuvos kariuomenė neturinti teisės peržengti Len­ kijos sienos. nes lie­ tuviai kitaip nesutiko jiems duoti paramos. kad jau turės prasidėti vidaus karas: mat. Pasibaigus karui. Lietuvai vado­ vaujantieji Pacai stovėjo karaliaus pusėje ir labai nesugyveno su abiem prancūziškosios partijos vadais — primų ir Len­ kijos hetmonu Sobieskiu. Išimčių buvo padaryta tik didžiausios netvarkos laikais X V I I I amž-je. drauge augo ir hetmono Sobieskio populiarumas. seime išreika­ lavo iš lenkų priimti įstatymą. teisin­ damasis. vėl būtų susikirtusios. bajorija vėl pastatė savo kariuomenę. kariaujanti su turkais. o Sobieskio kariuomenė pasisakė guldysianti galvą už savo het­ moną. jei lenkai nesutiksią. tačiau buvo priversti nusileisti. taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą — vėl Prancūzijos princas Kondė (nebe tas pats) ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis. lenkai.000 karių ir padėti lenkams kovoje su turkais. kad kas trečias sei­ mas turi būti šaukiamas Lietuvoje. So­ bieskio populiarumo didėjimas ir pasisekimai karuose su turkais jiems buvo itin nemalonūs. 4.Stiprėjant lenkų bajorų partijai. kuris būtų vedęs Mykolo našlę Eleonorą. Visą Višnia­ veckio valdymo laiką Lenkijoje virte virė par­ tijų kovos. Lietuva M. palaikė kariuomenė ir Lenkijos pietinių sričių bajorija. Mat. Visiškai savarankiškas Lietuvos laikymasis Višniaveckio lai­ kais priklausė nuo Pacų. Tačiau jiems nepasisekė: Sobieskį vis dėlto lenkai išrinko. ir buvo pradėta ruoštis nau­ jam turkų puolimui atremti. vicekancleris. kurio maršalka esti lietuvis. Bendrieji seimai Lietuvoje.) seimas nuramino partijas. Karų su turkais metu. Višniaveckio laikais Lenkų partijų kovos ir Lietuva. jis 360 vis dėlto nesutiko sutartinai veikti su savo priešu Sobieskiu — nieku būdu nepasidavė jo vadovybei. tačiau sušauktas (1673 m. buvo vykdomas iki pat Respublikos galo. o su jais — ir visa Lietuva. kad išgarsėjęs turkų nugalėtojas gali būti lenkų paskelbtas karalium. kilus naujam karui su Turkija. partijos. kad Lie­ tuva tam tikslui sudarytų 30. Lietuvos atstovai 16 7 3 m. be abejo. kai iširdavo beveik visi seimai. Lietuva stengėsi laikytis Kristupas Pacas. o taip pat nemaža iširo ir kitų seimų. kurie nenorėjo bendrauti su didžiaisiais savo partiniais priešais lenkais. kurią jis apgynė nuo turkų.000 karių ir tik savo sienoms saugoti. Susirėmimas atrodė neišvengiamas. būtų š a u k i a m a s L i e t u v o j e ( G a r d i n e ) . Ypač jį. tad lenkai dėl šito labai spyrėsi. Lietuviai tada pareiškė. Pagaliau po ilgų ginčų nuvykęs į karo lauką. tai lie­ tuviai sutiko sudaryti 12.

bet visą laiką darė kliūčių ir. prieš kurio kandidatūrą jau keliolika metų kovojo bajorija (Jono Kazimiero ir Mykolo lai­ kais). Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo. švedų pulkus apstatęs Lietuvos kariuomene. tuomet prancūziškoji partija pastatė kandidatu savo vadą hetmoną Sobieskį. kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją. Radvila. Nedaug teturėdamas ka­ riuomenės.). Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Tačiau šis planas nepa­ sisekė: seimas karaliaus neparėmė. lietuviai pareiškė protestą ir. 1674—1696 m. Elekcinio seimo pradžioje jų vadovaujami lietuviai reikalavo atmesti „piasto" kandidatūrą (piastu tada buvo vadinamas kiekvie­ nas kandidatas iš saviš­ kių). viduje prieš prancūziškąją politiką vis didėjo opozicija. Iš kitos pusės. nes. Sapiegos ir kiti Pacų priešai. žiūrėdamas. nukariauta Prūsija Sobieskiui turėjo likti. jog nebus galima išrinkti Kondės. lietuv i į Pleiskė. prieš Prancūziją jį ėmė kurstyti ir žmona: ji buvo užsigavusi ant Liudviko X I V . Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas Sobieskio ryšiai su Prancūzija. per partiją ir per savo žmoną prancūzę Mariją Ka­ zimierą (kuri. Kai lenkai to rei­ kalavimo nepriėmė. Pacai. kad jie eitų siauru ruožu. atvykęs į elekcinį seimą tiesiog iš karo lauko. Tačiau Pacai vis dėlto liko am­ žini jo priešai. į elekcijos lauką neėjo. kad tas nesutiko jos tėvo padaryti kunigaikščiu. Sobieskio priešas hetmonas Pacas neleido jų kariuomenei laisvai pereiti per Žemaičius (1678 m. Todėl po pirmų karų. Todėl jis ėmė artintis su Austrija. tapusi karaliene. Kai pasirodė. Prūsijoje kariavo tiktai vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė. Po kiek laiko tuomet nusileido ir Pacai. kad Len­ kijos ir Lietuvos sostas jiems atiteks). kai jie grįžo karą pralaimėję (1679 m. nuo kurių Fridrikas Vilhelmas (vadinamas didžiuoju elektorium) lengvai apsigynė. tėvui mirus. jog nepri- 6. čia jam reikėjo dėtis su Austrų Habsburgais. Tačiau lietuvių tarpe buvo ir Sobieskio šalininkų: jį palaikė jo sesers vyras. Be to. buvo pra­ dėję prieš jį veikti dar tarpuvaldžio pradžioje. jis negalėjo visiškai neleisti švedų. Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų. pažinsią piasto savo valdovu. — juo labiau. Sobies­ kis vėl atsigręžė į turkus ir susidėjo su Austrija. Išgar­ sėjęs Lenkijos gynėjas nuo turkų. nors lenkai jį ir išrinktų. Lenkams išrin­ kus Sobieskį. Nepasisekė Prūsijoje nė Šve­ dams.monu Sobieskiu palaikė Prancūzų kandidatą. jis tikrai būtų galėjęs tikėtis. su turkais buvo padaryta taika. Sobieskis padarė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. palikęs sūnums kunigaikštiją. Sobieskis karštai mylėjo savo žmoną ir visada buvo jos įtakoje. kaip jo šeimos kunigaikštija (jam tat buvo labai svarbu. Sobieskio politika buvo dvilypė. sustoję kitoje Vyslos pusėje.). jis pirmučiau­ sia svajojo nugalėti turkus ir pašalinti jų pavojų krikščioniška­ jai Europai. svajojo iškelti savo gimines Pran­ cūzijoje). Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liud­ vikas X I V . Susiartinimas su Austrija. lydėjo per visus Žemaičius. K. buvo labai palan­ kiai lenkų bajorijos su­ tiktas. 362 . jis buvo susirišęs su Prancūzija. neišsuktų iš kelio ir neplėštų. ir So­ bieskis buvo visų pripažintas. Lietuvos lauko hetmonas ir vicekancleris M. kad imperatorius žadėjo padėti jo sūnui Jokūbui nukariauti Moldaviją. paremti jo kan363 Jonas Sobieskis. Prancūzijai tarpininkaujant. pažadėjo išleisti už Jokūbo savo dukterį ir. o be to. Po nepavykusio bandymo Prūsijoje. Mat. bijodami jo kandidatūros. d. Kaip įgudęs karys ir karštas katalikas.

kai So­ bieskis dar tebebuvo hetmonu. Jie laikė jį sau lygiu ponu: mat. o savavaliauti įpratę didikai visur jam priešinosi. Daug dirbęs. kokie buvo ir Pacai: seimuose jie taip pat ėjo prieš karaliaus pa­ siūlymus. Sobieskio politinių planų iširimas. tačiau hetmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo. Prie Prancūzijos jis nebegrįžo. Mat. ir turkai buvo išvaryti net iš dalies Vengrijos. o jo brolis J. nors šie ėjo. Padarius sąjungą su Austrija. Tačiau. Ruošdamasis koalicijai prieš Turkus. visa tai pasirodė be vertės: imperatorius Jokūbo neparėmė. kurie buvo jam priešingai nusistatę. ir todėl nenorėjo jam pripa­ žinti karališkosios didybės. Jo žmona Marija Kazimiera be galo nekentė sūnaus Jokūbo žmonos. Kazimieras didžiojo hetmono urėdą. jam mirus. Planuota koalicija prieš Turkus ne­ įvyko. Jis rūpinosi kaip įmanydamas laiduoti sostą vyriausiajam savo sūnui Jokūbui. bet iškilę. Viena buvo išgelbėta (1683 m. karštai gindamas savo žmoną. Jie visi nuolat priešinosi karaliui. Pacai vienas po kito pagaliau išmirė. ir tie pasirodė esą jo priešai.didatūrą į sostą. turkai užpuolė šią ir pasiekė net Vieną. 365 . tačiau tam griežčiausiai priešinosi didikai.) vykstant vaduoti Vienos. Jokūbui žadėtą dukterį išleido už Bavarijos elektoriaus Maksimilijono. Nesantaika Sobieskio šeimoje. tuo būdu ją vėl patraukė į savo pusę. Vėliau jis išpiršo Jokūbui savo žmo­ nos seserį. neklau­ sydamas karaliaus. Sapiega nesiskubino su Lietuvos kariuomene ir atvyko tik po didžiojo mūšio. Tėvo nusivylimas buvo neapsakomas. Kaip matėm. visi atsiminė partinį bendradarbiavimą ir kovas. ir padėjo iškilti bu­ vusiems savo draugams. dėl jos susipykęs su motina. jie nenorėjo leisti pereiti švedams per Že­ maitiją į Prūsus. Užtat jis pasistengė nustumti visus tuos. Bet galų gale Sobieskis vis dėlto apsivylė ir čia. daug ka­ riavęs. Visas kraštas buvo nepatenkintas jo pastangomis tvirtai valdyti. o turtai ne­ buvo sunaudoti jo kandidatūrai į sostą. Į gyvenimo pabaigą Sobies­ kis susilaukė nesantaikos net savo šeimoje. Tačiau karalium buvo išrinktas Saksonijos elektorius Fri­ drikas Augustas. kovojo su jo pastangomis palikti sostą sūnui. Benediktas. Motina buvo didžiausia sūnaus kandidatūros į sostą priešininkė ir agitavo už Prancūzijos prin­ cą. Jokū­ bas. nors Liudvikas X I V . Vienas iš jų. nes dėl jų ėmė var­ žytis sūnūs ir gobši motina. 7. Sobieskis padarė a mž i n ą j ą t a i k ą s u M a s k v a . jam padedant. nie­ kad nenorėjo duoti pinigų jo planams vykdyti. kurie jautėsi patys turį ne mažiau teisių sostui. kaip karaliaus sąjungininkai. čia pagaliau iškilo S ap i e g o s. kad Sobieskis atitraukė nuo jo dalį Tur­ kų jėgų). Buvo patvirtinta (1686 m. Seime lenkai su karalium priversdavo ir Lietuvos ka­ riuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus. 364 ketino net išvažiuoti iš savo krašto. Kritiškuoju momentu Sobieskis atskubėjo imperatoriui į pagalbą. Todėl Sobies­ kis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas di­ dikų šeimas. Neuburgo princesę Jadvygą.). Tuo būdu. tačiau caras prie karo su Turkais neprisidėjo. Sobies­ kio pastangos nuėjo niekais. Net (1683 m. jis sosto negavo. Sąjunga su imperatorium nedavė jokios naudos (impera­ torius tiktai džiaugėsi.) Andrusavos sutartis su didelėmis nuolaidomis Maskvai. o het­ monas Sapiega taip pat nenorėjo klausyti karaliaus ir karuose.. Bet ne kartą hetmonas Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus. paprastai remdamasis tuo. kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė tegalinti išeiti už savo valstybės sienų. ir jų turėtieji urėdai atiteko kitiems. tik seimui įsakius. ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. imperatorius tesirūpino tik savo reikalais: Moldaviją jis nu­ kariavo pats sau. Bet nepasisekė nė čia. nieko nepasiekęs. Kliudydavo Pacai karaliui ir visuose kituose reika­ luose. gavo Lietuvos iždininko. Visos karaliaus J. tačiau nė po to impe­ ratorius tinkamai neparėmė savo svainio: tėvui mirus. Jonas Sobieskis mirė 1696 m. Visa jo viltis dar buvo karaliaujant sukrauti turtai ir giminystė su imperatorium. įvykdęs jo žmonos reikalavimus tėvui. Lietuva Jono Sobieskio laikais Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Len­ kijos reikalais. Taip pat jie buvo griežti karaliaus priešai ir seimuose. tai visada veikdavo savarankiškai. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje visam kam vadovavo dideli jo priešai — Pacai. Tačiau iškilę Sapiegos pasidarė tokie pat nesukalbami.

duodavo atlikti kitokių valstybinių darbų ir visuose iškilminguose aktuose laikydavo jį greta savęs. kurie nepanorė­ jo būti Sapiegų nustelbti. Karalius galingajam didikui nieko negalėjo padaryti: seime jam reikėjo būti labai atsargiam. Taip apgautas. Karalaitis Jokūbas net pats atvyko į Berlyną ir išgavo iš jaunos našlės raštu pasižadėjimą. bet ir su Nesvyžiaus Radvilomis. 8. Todėl su visa savo vadovaujamąja Lietuva jie pa­ reiškė. Tačiau dėl to jis susipyko ne tik su ka- Paskutinės Biržų Radvilaitės medalis. 366 Tie dvarai tuo būdu ir liko Neuburgo kunigaikščiams.Kiek su karalium nebesiskaitė sustiprėję jo buvusieji favori­ tai. be jo. Už dvarų globojimą jis gaudavo kasmet po 40. išėjusios už vyro be dėdžių ir giminių sutikimo. pav.000 auksinų. augo globojama Brandenburgo elektoriaus Berlyne. be elektoriaus. Visų tų turtų savininkė Rad­ vilaitė mirė 1695 m. kad jos dvarai būtų konfiskuoti valstybės naudai. kuri ištekėjo už Zulbacho kunigaikščio ir paliko taip pat vieną dukterį. dar pir­ šosi vienas iš Radvilų. Tuo būdu biržiečių Radvilų dvarai atiteko nesvyžiečiams. iš 1688 metų Gardino seimo atidarymo. ir vėl prasidėjo varžytynės dėl jos rankos. Lietuvoje betgi buvo grupė didikų. Tuo būdu žuvo viltis. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku Sapiegos įsigalėję šeimininkavo Lietuvoje. Karalius Sobieskis. Karalius turėjo nusileisti. hetmonas Sapiega. kurie jautėsi jiems turį daugiau teisių. Bet dar aiškiau Sapiegų priešingumas karaliui pasirodė byloje dėl Radvilaitės turtų ir jos rankos. jie svajojo pigiai juos nupirkti. O pareigos jam buvo nedidelės — tik nieko kito neįleisti į tuos dvarus. Tačiau seimai ir be to iširdavo (Sobieskio laikais iš 11 seimų iširo net 6. kuriuo našlaitės. kad ji ištekėsianti tik už jo. ir jų glo­ bėju liko hetmonas Sapiega (jo žmona Glebavičiūtė buvo vienos Radvilaitės duktė).. dar labiau padidindami jau ir be to didelius jų turtus. o jei ištekėtų už kito. Pamato tam buvo. Be to. pamatęs greta sosto krėslą sūnui.) duktė.. nes kiekvieną seimą buvo galima lengvai išardyti. Suvaldyti jų niekas negalėjo. Tėvo testamente jaunutės kunigaikštytės globė­ jais. Bet elektorius pažadėjo karaliui sumokėti 40. Jie buvo gavę iš Karolio Neuburgiečio 60.000 talerių ir pažadą. o tatai vėlesniam Sapiegų šeimos likimui turėjo daug reikšmės. sutuokė auklėtinę su savo sūnum Liudviku (1681 m. Jie buvo visagaliai: hetmonas savo rankose turėjo kariuomenę. jog neleisią skriausti našlaitės ir jos teises ginsią net ginklu. Pirmasis konkurentas vėl buvo karalaitis Jokūbas. ir byla buvo numarinta. nuspyrė jį koja į šalį. 1688—1696 m. Jos paveldėtieji turtai buvo milžiniški — 185 dvarų kompleksai! Todėl. norėdamas. nukaltas jai turint 8 metus. visiškai nepaisydamas kitų glo­ bėjų. ji slapta ištekėjo už Neuburgo princo Karolio Pilypo iš Heidelbergo (1688 m. Po 6 metų ta pati kuni­ gaikštytė tapo našle. ka­ raliui įeinant į salę. jam pavesdavo kariuome­ nės vadovybę. bet tam pasipriešino Nesvyžiaus Radvilos. vienas iš Sapiegų ir keletas vokiečių kuni­ gaikščių. laikotarpy iširo visi seimai). Tik ilgai niekas neišdrįso atvirai kovoti su 367 . Seimo atidarymo metu. galima matyti. ir dėl to negalima buvo net atkeršyti.). karalius tų pat metų seime pasiūlė. nes įstatymai draudė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti dvarų. Statute buvo nuostatas. Ir štai Gardino seimo pradžioje. tai nustotų visų savo dvarų. be to. kada į vieną salę sueidavo seimas ir senatas. o jo brolis iždininkas valdė visas krašto pajamas. Boguslovo Radvilos (f 1669 m. Vis dėlto niekas tų dvarų nenupirko. kad visi tie dvarai bus pavesti jiems globoti. vėl palikusi vos 2 metų dukrelę. kurie dėl to dėjosi su karalium ir sten­ gėsi jiems pakenkti. vidury) nupirko vienas iš Nesvyžiaus Radvilų. Bet elektorius. reikalaujančių visus kunigaikštytės dvarus konfiskuoti. o ne sėdėti". atsirado daugybė kon­ kurentų dėl jos rankos. Bet vos Jokūbas parvyko namo ir ėmė ruoštis vestuvėms. Seime dėl to pasigirdo balsų. nustoja paveldėjamųjų teisių. kad jo sūnus pa­ sidarys turtingiausiu ponu.000 talerių. Vienas iš tų konkurentų buvo ir karaliaus sūnus Jokūbas. ralium. buvo dar paskirti Nesvyžiaus Radvilos ir kiti tolimesni giminės. kai tik ji suėjo į metus.). šios paveldėtuosius dvarus vėliau (XVIII amž. Bet tam pasipriešino Sapiegos. likusi mažytė. jis taip pat pasi­ sodindavo sūnų šalia savęs. tardamas: „Greta karaliaus pritinka stovėti. kad bajorija įprastų jo sūnų Jo­ kūbą laikyti jo pavadutoju ir įpėdiniu. nes kiekvienas konfliktas galėjo išardyti seimą. su niekuo ne­ siskaitydami. Sa­ piegos buvo ketinę juos nupirkti ir net buvo padarę užpirkimo aktą.

Vyskupas uždraudė dva­ sininkams. bet ka­ dangi beveik visi Vilniaus vienuolynai gyveno iš jų aukų. bet vis dėlto byla veikė ne jų naudai: visi.Sapiegomis. 1696 m. Byla tęsėsi labai ilgai. kaip tik stengėsi pasinaudoti prieš juos tarpuvaldžiu. Pirmasis stojo su jais į kovą artimas karaliaus. Pa­ galiau byla pateko į Romą. todėl. uždraudęs tikintiesiems su juo ir jo šalininkais bendrauti. nes jiems vir­ šininkai esą tik jų ordinų generolai. tačiau bajorijai pradėjo sektis. Vyskupas už tai jį net ekskomunikavo. Sprendė ją karalius. neklausė vyskupo. nedrįsdami nusikalsti Sapiegoms. Kadangi pagal įstatymus bažnytiniuose dvaruose nebuvo galima laikyti kariuomenės (ją pagal įstatymus galima buvo laikyti tik valstybiniuose dvaruose). Pasidarė didelė painiava. primas ir popiežiaus nuncijas. nepatenkinti Sapiegomis. Hetmono atsiųsta kariuomenė juos išsklaidė. Sapiegos visiškai nepaisė vyskupo ir jo dvasininkų agitacijos. daugiau nusverti renkant karalių ir kad naujasis karalius turėtų labiau su jais skaitytis. o het­ monas — išvesti iš bažnytinių dvarų kariuomenę. Bet hetmonas tą pačią ekskomunikos dieną tyčia suruošė Vilniuje triukšmingą balių. ėmė naikinti Žemaitijoje esančius Sapiegų dvarus. bajorija jau buvo sukelta. T o ­ dėl hetmonas pasiskubino susitaikinti nors su dvasininkais. kuris niekad nebuvo labai maldingas. ir niekas neišdrįso neatvykti. Po trejų metų Sapiegos buvo visiškai nugalėti. Sapiegoms dalyvaujant. suorganizavę bajo­ rijos būrius. Deja. Nors ir nelengva buvo sunaikinti Sapiegų galybę. vienuoliai aiškinosi galį jo neklausyti. tai vyskupas pradėjo bylą. kad tuo būdu galėtų Sapiegų rūmai Antakalny (dabar ligoninė). Hetmo­ nas. — dažnai juose net kraujas pasipildavo. Hetmonas Sapiega pastatė vyskupo dvaruose kariuomenės. o ypač karalienės vedamai politikai vysk. Daugiau kon­ fliktų tarp hetmono ir vyskupo nebebuvo. vedami Oginskio. ir vėlesnėse bajo­ rijos kovose su Sapiegomis vyskupas jau nebedalyvavo. iš abiejų pusių pasipylė daugybė pamfletų. Minsko srityse) prasidėjo atviras judėjimas prieš Sapiegas. ėmė kelti prieš juos galvas. Visam krašte virte virė agitacija. tačiau jie nenu­ rimo ir vėliau dar labiau išplėtė savo akciją. ir Sapiegų priešai. bylos metu jis dar daugiau pastatė kariuomenės bažnytiniuose dvaruose. ir seimeliai kaskart vis darėsi triukšmingesni. O Lietuvoje jau buvo prasidėjusi atvira kova prieš juos ir dar tebebuvo nebaigta byla su vyskupu. Pasirašytąja taika vyskupas turėjo atšaukti ekskomuniką. Vitebsko. jis net stengėsi sutaikinti kovojančius. tuo metu tyčia kas­ dien atvykdavo į vienuolynų bažnyčias mišių klausyti. Oginskis ir keletas kitų bajorų. B ž o s t a u s k a s . Tad ir dabar Sapiegoms buvo itin svarbu į elekcinį seimą kaip galint daugiau įvesti sau paklusnių atstovų. gale buvo pasirašyta su vyskupo įgaliotiniais taika (pats vyskupas tos pačios bylos reikalu tada buvo išvykęs į Romą). O kai 1696 m. seimely triukš­ maujančią bajoriją suvaldydavo su kariuomene. tai Žemaičiuose ir Lietuvos rytuose (Polocko. sprendė senatas. Vyskupo spiriami. Elekcijoje jiems rūpėjo stoti vieningos Lietuvos priešaky. Lietuvos Istorija. ir dėl jos iširo ne vienas seimas. T a r p u v a l d i s didikams visada būdavo be galo svar­ bus. mirė karalius Sobieskis. 24 369 368 . laikyti pamaldas. Tačiau hetmonas vis nenusileido.

maža to. tuščia. bet ir nuo Jokūbo atsimetusio imperatoriaus atstovas. Lietuva Augusto II elekcijos metu Lietuvoje tarpuvaldžio metu tarp Sapiegų ir jų priešų te­ beėjo smarkios varžytynės. sužinojęs tikrąjį karaliaus norą. jų priešai pa­ laikė Augustą. jie bematant išsisklaidydavo. Bet jis per anksti iššvaistė pinigus. tai vienoje. kad naujasis karalius Augustas juos parems prieš savo paties priešus. S a k s ų dinastijos laikai ( 1 6 9 7 . Tuomet daugumas. išreikalavo iš jo raštą. darydavo seimuose jiems daug nemalonumų. ir Kontys sugrįžo į Pran370 cuziją. pereidami Augusto pusėn. vas.— 1697 m. Augustas II ( 1 6 9 7 .) Visa valstybinė santvarka. Kai po elekcijos hetmonas Sapiega ruošėsi su visa kariuomene eiti prie Dancigo padėti princui Končiui. perėjo į Augusto pusę. tik kai kuriais 371 . Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo" Įstatymas (coaeąuatio iurium. Sapiegoms jau nebepavykdavo vi­ sų savo atstovų įvesti į seimus. Be to. jo priešas Oginskis su draugais (Krišpinais. 1694-1733 Fridriko Augusto atsto­ m.1 7 0 6 ir 1709-1733 m. kai jo piniginė jau buvo Fridrikas Augustas II. jie naikino Sapiegų dvarus Žemaitijoj. nusileido ir pripažino jį karalium. Kontys irgi atplaukė į Dancigą. Iš daugybės kandidatų (jų buvo net 18) stipriausi atrodė Prancūzų princas Kontys (de Conti) ir Au­ strų remiamas velionies karaliaus sūnus Jokūbas. jo šei­ moje ėjo kivirčai dėl tėvo palikimo pasidalinimo. Liudviko X I V atstovas atsivežė milžiniškų sumų. Gavę 100. lenkų remiami. galutinai perorganizuota Lietuvoje Zigmanto Augusto laikais. gavę iš Augusto dovanų ir malonių pa­ žadų. plačiai atskleidė 1 6 9 7 . Bet Jokūbas buvo nepo­ puliarus. Saksonijos elektorius (kurfiurstas). 10. Todėl stipriausia atrodė Prancūzų partija. d.000 talerių. 11. Bet Augus­ tas jau su paruošta kariuomene atskubėjo į Krokuvą ir čia ka­ rūnavosi. su­ būrę bajoriją.) 9. visus urėdus. jam pavykdavo sutramdyti bajorijos būrius.1 7 6 3 m. jie tikėjosi. Be to. Bet kai hetmonas su kariuomene buvo iškviestas į Lenkiją kariauti su turkais. buvo lenkiška. Žemaičiuose ir Guduose vėl pradėjo bruzdėti bajorija ir naikinti Sapiegų dvarus. kuriuo buvo įsakoma Oginskiui ir jo draugams nurimti ir išsiskirstyti. Lietuvos savąją Saksų elektoriaus kunigaikštis ir Lenkų karalius. Sapiegos palaikė Prancūzijos kandidatą. kaip Lenkijoje. ir jų priešai. Karalius tą raštą davė nenuoširdžiai: Sapiegų galybės sunaikinimas ir jam buvo pagei­ daujamas. Jo šalininkai sudarė konfederaciją jam paremti.b. Taip pгlt iš Lenkijos buvo imtos ir bajorų laisvės. Zaranka.) ir jo elekcija Elekcija po Jono Sobieskio buvo viena iš nešvariausių vi­ soje Respublikos istorijoje: joje viską lėmė papirkimai. o jo šalininkai. Bet tuo tarpu Sapiegos. jį parėmė ne tik Maskvos caro. bajorija reikalavo net atimti iš jų visą valdžią. Kol hetmonas tebeturėjo savo ran­ kose Lietuvos kariuomenę. ir prieš ji veikė net pati motina. T u o būdu didelė dalis ba­ jorijos paskelbė karalium Fridriką Augustą. Kal­ tindama Sapiegas savavalia. ir daugumas didikų buvo jo papirkti. tai Sapiegų priešai galėjo Lietuvoje šeimininkauti kaip tinkami ir prieš grįžtantį hetmoną jau stoti su didelėmis pajėgomis. Prancūziškoji par­ tija tačiau atskirai paskelbė išrinktu princą Kontj. Pagrindiniai Lietuvos valdžios aparato bruožai buvo tokie pat. Pociejum. ypač iš karalaičio Jokūbo partijos. Mat. Todėl.1 7 3 3 m. tai kitoje vietoje siaučiančius: susidūrę su kariuomenę. Oginskis vėl atnaujino savo žygius prieš Sapiegas. Tačiau sunku buvo spirtis prieš tvirtą Augusto saksų kariuomenę. Katilu) stengėsi patraukti į savo pusę dalį kariuomenės.

ir tada. 372 12. Lenkijos valdomoje Galicijoje ir Rumu­ nijoje. Pav. ką norėjo. pav. darė.. coaeąuatio iurium įstatyme buvo dar pasakyta. Kadangi didžiojo kunigaikščio dvaras tada jau buvo lenkiškas. Lietuvoje iki Jogailos Vytauto laikų nebuvo jokių raštų vidaus reikalams: visi dovanojimai ir teismo sprendimai būdavo atliekami žodžiu arba žymimi kokiais nors kitais ženklais. kuriais buvo Sapiegos. nė neketino laikytis šito įstatymo. turėdami savo rankose krašto kariuomenę ir iždą. Greta jos. XVIII amž-je kartais lietuviškai būdavo skelbiamos valstiečių pa­ reigos: mat. dažnai lietu­ viškai būdavo skelbiami teismų sprendimai). kai Lietuvoje jie jau buvo rašomi lenkiškai. Taip antai. kad ji buvo artima visoms slavų kalboms. buvo vartojamos dar ir kitos kalbos). ir buvo vartojama visose rusų kunigaikštijose. Vėliau. Raštas buvo reika­ lingas tik susižinoti su užsieniu. Pagaliau ji ir raštuose buvo nevienoda. šie kitos kalbos nesuprato. kol raštai buvo pra­ dėti rašyti šnekamąja kalba. t. o nuo XVI amž. vieni Sapiegos nepajėgė apginti ministerių teisių. Be abejo. atimant iš jo teismo sprendimų priežiūrą. kol jį patvirtindavo kancleris. Di­ džiojo kunigaikščio raštai buvo rašomi lotyniškai ir gudiškai (rašant į užsienius. dar XVI a. kad tik būtų suvaržyti Sapiegos. pagaliau ėmė reikalauti susiaurinti teises tų ministerių. iš kur jas hetmonas paimdavo kariuomenės reikalams. Iždi­ ninkas taip pat tebereikalavo. — tačiau niekur ta kalba niekas nebekalbėjo. Ta pačia proga dar buvo reikalaujama susiau­ rinti kanclerio teises. Taip antai. Veikiai vidaus reikalams įsigalėjo gudų rašto kalba. Dėl to Maskvoje Lietuvos raštų kalbą net vadino lietuvių kalba. Toliau. Ir vi­ sose kitose valstybėse praėjo nemaža laiko. Nors ji. įgaudama daug vietos gyventojų vartojamų žodžių. Todėl visa tolimesnė kova su Sapiegomis ėjo šio įsta­ tymo apsaugos šūkiais. jis tik tam tikru seimo nutarimu tegalėdavo gauti tuos pinigus. Kanclerį šitas teisių susiaurinimas ne taip skaudžiai lietė. įvesdami jį savo kanceliarijose. Todėl Sapiegų priešams buvo dar daugiau pagrindo kelti prieš juos bajoriją: buvo šaukte šaukia­ ma. seimas paskyrė kariuomenei stovyklas Gardino. Visa tai ėjo L i e t u v o s i r L e n k i j o s t e i s i ų s u l y ­ g i n i m o (coaeąuatio iurium) šūkiu. Kancle­ riui nesipriešinant. dar buvo vartojama lotynų kalba. nes ji jau buvo vartojama Lie­ tuvai tekusiose rusų srityse ir lengviau buvo rasti žmonių. Mat. Tikrojoje Lietuvoje buvo šne­ kama lietuviškai. be to. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose Tame pačiame 1697 m. Jogaila su Vytautu pirmieji pradėjo vartoti raštą ir vidaus reikalams. Lenkijos teismuose sprendimai tebebuvo rašomi lotyniškai iki pat nepriklausomybės galo. nes tuo buvo norima su­ vienodinti Lietuvos ir Lenkijos ministerių teises. nes kiekvienam krašte ji savotiškai plėtojosi. kad visi Lietuvos teismų sprendimai turį būti rašomi nebe senąja kanceliarine gudų kalba. kad Sapiegos laužą tik ką priimtą įstatymą. nenorėdami išsiža­ dėti savo galybės. o Lenkijoje jis turėjo ją laikyti tiktai seimo nurodytose srityse. Lenkijoje šito nereikėjo. Taigi ja rašytuose Lietuvos raštuose daug yra ir lietuviškų žodžių. vidurio pradėta var­ toti ir lenkų kalba. bet raštai visur buvo rašomi ta pačia įprastine gudų kalba. nesiliaudami su jais kovoję. Juo tada buvęs Sapiegų priešas D. tai su juo reikalų turį didžiūnai palengva išmoko lenkų kalbą ir pradėjo ją vartoti net savo tarpe. ir patsai kunigaikštis dažniausiai gyvendavo Lenkijoje. Alytaus ir Pinsko apylinkėse. Be to. abu broliai. kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos. o Lenkijoje pajamos buvo laikomos pavietų kasose. kai buvo įvesti 373 . Lenkijoje nuo pirmųjų lotyniškų raštų pasirodymo ligi lenkiškų įsigalėjimo praėjo net 400 metų. Nenuostabu. be to. bet hetmonas ją laikė visam krašte. Radvila bemeilijo atsisakyti nuo tų savo teisių. y. bet lenkų kalba. guduose — gudiškai. O lietuviškoji kalba valstybės reikalams buvo vartojama tik vėlesniais laikais.atžvilgiais jie šiek tiek skyrėsi. Tačiau Sapiegos. ir coaeąuatio iurium įstatymas buvo priimtas elekciniame seime (1697 m. kad mokesčių rinkėjai ir toliau pinigus teiktų jam pačiam. nes šnekamoji kalba buvo ne viena. Tačiau ta gudų kalba jau nebekalbėjo nė viena slavų tauta.. Lietuvos iždininkas visas krašto pajamas paimdavo į savo rankas. kai kurių Lietuvos ministerių teisės buvo platesnės už Lenkijos ministerių teises. labai retai (pav. Buvo pa­ leistas šūkis suvaržyti hetmono teisę iš vienos vietos į kitą kiloti kariuomenę ir suvaržyti iždininko teisę savo nuožiūra valdyti pinigus.. ją mo­ kančių.). Lietuvoje hetmonas galėjo laikyti kariuomenę kur tinka­ mas. Sapiegų priešai. Lietuvoje jokio teismo sprendimas nubausti ką nors infamija ar banicija (visų teisių atėmimu ar ištrėmimu) tol ne­ galiodavo. kad jie savavaliaują. būtent hetmono ir iždininko. kad tuomet nebuvo rašoma lietuviškai. Lietuvoje juo sunkiau buvo susidaryti valstybinei kalbai.

jis saksų kariuomenės namo negrąžino. Todėl savo gimtinėje jis buvo vadinamas T v i r t u o j u (Der Starke). Augustas II ir jo politiniai siekimai Augustas II buvo stambaus sudėjimo.bendrieji seimai ir kai atsirado daugiau bendrų reikalų su lenkais. o paskui ir į Lenkiją. Tam tikslui reikėjo išvyti švedus. jog tai tarsi viena valstybė.. gale lenkiškai jau buvo rašomi beveik visi dokumentai. jis padarė slaptą sutartį su Petru I prieš Švedus. neno­ rėdamas likti be savo kariuomenės. lenkų kalbos pramoko ir vidutinioji bajorija. Valkininkų konfederacija Gardino paliaubos. saksų kariuomenę reikėjo išsiųsti. Vladislovo Va­ zos laikais. o iš kitos pusės. Livonijos link karaliaus siunčiama saksų kariuomenė tuo metu irgi pasiekė Gardiną. dar turkų karo metu. 374 apsiimdamas atkariauti turkų užimtas Podolės sritis. hetmonui Sapie­ gai grįžus iš karo su turkais. Kadangi pagal pacta conventa jis negalėjo prie savęs laikyti tos kariuomenės.). kada buvo pradėtos didžiosios Respublikos reformos. abi valstybės išgyveno viena greta kitos beveik iki pat savo pabai­ gos. Unijos akto metu Lietuvoje dar nebuvo kai kurių urėdų. tai iš pirmo žvilgsnio atrodė. nes jis 375 . Čia jis ketino susikurti savo nuo­ savą kunigaikštiją. Jo generolas Flemingas pasidarė tarpininku tarp bajorijos ir Sapiegų. Tam tikslui. XVII a. kurių buvo Lenkijoj. coaeąuatio iurium įstatymu teis­ muose buvo panaikinta gudų kalba. absoliutiškai valdomą valstybę. Padarius su jais taiką (1698 m. Petrui palikęs Estiją. Iš jaunumės buvo pilnas didybės manijos ir svajojo sukurti galingą. sutelkę bajoriją. Augustas irgi pasi­ ryžo prie jo prisidėti. Jo prie­ šai tuo tarpu įsigalėjo Lietuvoje. bet teismų knygos dar tebebuvo vedamos^ gudų kalba. Bet karalius Augustas. Tuomet. iš vienos pusės. Tuo būdu prasidėjo didelis vadinamasis š i a u r ė s k a r a s . tačiau jos jau buvo visiškai vienodos. Švedų karalius K a r o l i s X I I . Suvaldyti išdykusius didžiūnus ir jo­ kios valdžios nepripažįstančią bajoriją jam turėjo padėti saksų kariuomenė. jis svajojo nusikariauti sau Livoniją (Vidžemę). Tačiau karalius nenorėjo leisti jiems nugalėti bajorijos. y. sutiko grįžtantį hetmoną paliai Gardiną (1698 m. Augustui buvo geras pretekstas siųsti kariuomenę į Lie­ tuvą: jis sakėsi norįs sutvarkyti Lietuvą. Tačiau jie pamažu vėliau atsi­ rado. Todėl metęs protestantizmą. jie tas že­ mes atidavė be didelių kovų. turėdamas savo ka­ riuomenę Vidžemėje. vėl rado išeitį. Tik Bažnyčia dar ilgai tebevartojo lotynų kalbą. Vilniaus kapitula savo aktus pradėjo rašyti lenkiškai tik nuo 1783 m. antrosios pusės.. Gavęs didžiulę jung­ tinę valstybę. t. įsiveržė iš pradžių į Lietuvą. jis perėjo į katalikybę ir išsirūpino sau Lietuvos Lenkijos sostus. y. Visame kame jis no­ rėjo sekti Liudviku X I V . Tuo būdu varydamos bendrą užsienio politiką. jis būtų galėjęs lengviau suvaldyti ir didikus ir bajoriją ir pasiekti absoliutiškos val­ džios. 13. t. Tuo pat metu Maskvos caras Petras I Didysis ruošėsi pra­ siveržti į Baltijos jūrą. Coaeąuatio iurium įstatymas buvo naujas Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo įrodymas. Pav. jog jautėsi sudarančios vieną visuomenę. Tuo būdu palengva Lietuvoje ėmė rastis ir lenkiškų raštų. susirinkusį bajorija ruošėsi pradėti su juo vidaus karą. jau nieko daugiau nebedaryta Lietuvos ir Lenkijos suartinimui: nors abiejų valstybių organizacijos buvo atskiros. val­ dančius visą pajūrį nuo Rygos iki Estijos. Lietuvos pasieny. Iš čia ji vėliau pradėjo pulti švedus. nuo Lenkijos netolimoje Saksonijoje. su lenkų refendoriais jie buvo sulyginti 1635 m. tačiau mažytė Saksonija netiko tam tikslui. Po Liublino unijos tarp abiejų valstybių sa­ vaime palengva ėjo dar buvusių skirtumų susilyginimas ir valdžios organų susivienodinimas.). bet išsiuntė ją arčiau Livonijos — į Lietuvą. Sapiegų pusė buvo tvirtesnė. Nuo tada visi oficialūs raštai pradėti rašyti vien tik lenkiškai. referendoriai Lietuvoje atsirado tik Batoro laikais. apnaikino Sapiegų dvarus ir. tvirtas vyras. išvijęs ją iš Livonijos. Po šito įstatymo. Dabar štai buvo panaikinti dar likę ministerių kompe­ tencijų skirtumai. Kai Podolėje ėjo karas su turkais. Lenkiškai kalbančiai bajorijai tas atrodė jau nebenaturalu. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. nors kitus raštus daug anksčiau rašė lenkiškai. tai jis sugalvojo ją pasilikti. kur. Bet karas su turkais greitai pasibaigė: Austrijos sumušti. Todėl karui su turkais pasibaigus.. te­ nai su kariuomene buvo išvykęs ir hetmonas Sapiega. svajojo įvesti tvirtą valdžią ir sukurti galingą rytų Europos imperiją. 14. Kadangi bajorijos jau buvo tiek susigyvenusios. iki pat XVIII amž. ir todėl šituo 1697 m.

pabėgo j Vilnių) va­ karop buvo apsuptas ir turėjo pasiduoti. tačiau. Tuo tarpu bajorų minia lauke siuto. o jis pats. Šitokių kruvinų vaizdų atsitikdavo dažnuose bajorijos susibūrimuose. Apsvaigusį išsitęsė jį į kiemą ir ten baigė savo kruviną darbą . Visa tai labai charakteringa to meto bajorijos nuotaikai ir jos veikimo būdui. Konfederacijos maršalka buvo išrinktas Katilas. Ten be­ būdama. Žuvo dėl to. Leipūnuose). greta savęs. kur kitą rytą įsiutusi bajorų minia. Sapiegos betgi ėmė remti karaliaus sumanytą karą su Švedais. kurie pagaliau susi­ spietė Lydos ir Ašmenos apylinkėse. rytą minia apsupo vienuolyną. Sapiegoms visus jėga tramdant. nes. Višniaveckis jį nu­ sivežė į Valkininkus. Taip žuvo jaunas. visam krašte atsirado daugybė jų dvarus plėšiančių būrių. — kad karaliaus kariuomenė neberemtų bajorijos. o likusiąją laikyti seimo nurodytose vietose. dar buvo mėginta tar­ tis. Kur mano brolis? ! . Valkininkų konfederacija ir Sapiegų pralaimėjimas (1700 m. kad buvo Sapiega. atidarė duris. ji didžiai įsipyko Žemaičių bajorijai.. 377 . Kurį laiką pasto­ vėjusi. Kai Mykolas Sapiega pasidavė. nors pats bajorijai buvo kuo mažiausiai nusikaltęs. daug gražių vilčių turėjęs didikas. Tačiau Sapiegų priešų jėgos buvo didesnės: prieš Sapiegas buvo susirinkusi beveik visos Lietuvos bajorija ir visi didžiūnai. Tuojau po to žiauraus darbo ta pati bajorija užkapojo kardais bandžiusį pabėgti belaisvį Voiną ir jį gynusį Kuravičių. vos spėjo pasprukti į nuošalesnę vietą. bijodami būti įtarti Sa­ piegų bičiuliais. ir kiekvienu momentu vėl reikėjo laukti naujo susirė­ mimo. mažiau girtų padedamas. Sapiegų susiartinimas su karalium. Per naktį miestely girtuoklia­ vusi ir siautėjusi. vos prasidėjus kautynėms. Atvy­ kusio vyskupo Bžostausko pastangos irgi nuėjo niekais: bajorai kardais sukapojo jo karietą. . netrukus jie to ir pasiekė. Sapiegos atleistą kariuomenę pasisamdė savo pačių pini­ gais ir nė neketino nusileisti.). . — nesutiko tik jo dėdė iždininkas ir tėvas hetmonas. su niekuo nebesiskaitydami. Minia pagaliau atsidūrė prieš belaisvio celę. o ypač seimeliuose. kad karalius ją grąžintų atgal į Saksoniją. tai keletas bajorų užsiritę praardė stogą ir. Todėl abi pusės išsiskirstė nepaten­ kintos. Jaunojo Sapiegos prašomas. Nebebuvo jokios vilties. Visą dieną užtrukusios kautynės pasibaigė Sapiegų pralaimėjimu. Hetmonas pasižadėjo d a l į k a ­ r i u o m e n ė s p a l e i s t i . minia staiga nustūmė Višniaveckį į šalį ir įsiveržusi ėmė ka­ poti belaisvį kardais. . teko pagaliau kautis. reikalaudama be­ laisviui mirties. sutramdęs Sapiegas. o iš ten atėjo prie V a l ­ k i n i n k ų . Čia jis uždarė belaisvį pranciškonų vienuolyno celėje. Jie kiekvienas irgi atsivedė samdytos kariuomenės — savo dvarų milicijos. įlindę vidun. Dėl to karalius palinko į jų pusę ir net pavedė jiems dar daugiau pasamdyti kariuomenės. Pasku­ tiniame susirėmime jis kaip tik buvo linkęs taikintis. rodo Valkininkų įvy­ kiai ir belaisvių sukapojimas. nepai­ sydama Višniaveckio pasipriešinimo. Ka­ dangi vienuolynas buvo uždarytas. Bajorija iš savo pusės turėjo atsisakyti reikalavusi atimti iš Sapiegų visus urėdus.. Oginskis nė nepasirodė. vis dėlto 1700 m. o regimentorium (karo vadu) — Mykolas Višniaveckis. Jų kariuomenei vadovavęs hetmono sūnus Mykolas (visi kiti 376 Sapiegos. Jų visų lavonai ištisas 3 dienas išgulėjo kieme. bet iš tikro ji ten turėjo laukti patogaus momento įsiveržti į Livoniją. nė vienai pusei nenusileidžiant. kiti iškinkę nusivedė arklius. kur jai buvo tarsi pavestas pastatyti Šventosios uostas (prie Palangos). tėvus ir kitus gimines. kurią užstojo Višniaveckis. bajo­ rijos regimentorius. niekas nedrįso atiduoti jiems paskutinės paslaugos. Kiek bajorija degė neapykanta Sapiegoms. jų priešų kurstoma bajorija ir vėl ėmė bruzdėti. Nieko nepadėjo nė pakviestas bajorijai artimesnis Katilas. Vilniaus vyskupui Bžostauskui tarpininkaujant. Čia jau buvo sutraukta visa Sapiegų kariuomenė ir dalis jiems ištikimos bajorijos. kol bus sunaikinti Sapiegos. " Kiti minėjo Leipunų laukuose žuvusius sūnus. Todėl Flemingas palaikė bajorijos pusę ir privertė Sapiegas pada­ ryti sau nenaudingą taiką. Tada Sapiegos vėl pradėjo drąsiai šeimininkauti Lietuvoje.norėjo. nusivežė jį savo karietoje į Valkininkus (kautynės įvyko į šiaurę nuo Valkininkų. patsai valdyti Lietuvą. o vargšai bajorai jų fantaziją turės apmokėti savo gyvybe ir turtu. Višniaveckis išėjo jos nuraminti bet ant didžiūnų įtūžusi minia nenorėjo jo nė klausyti. ir visa Lietuva kartu su Lenkais ėmė reikalauti. Po šitos taikos karaliaus kariuomenė buvo išsiųsta į Žemaitiją. . grąžinęs jam kardą. impera­ toriaus tarnyboje pasižymėjęs generolas. buvo girdėti balsų: „Jie visi lygūs! Tarp savęs susitars. Tik ketvirtą dieną vyskupo Bžostausko ir Višniaveckių rūpesčių jie buvo palaidoti. jį kardais sukapojo (kartu buvo sukapoti dar du belaisviai). Jiems tik vieno tereikėjo pasiekti. Bajorija sudarė konfederaciją ir pasižadėjo tol nesiskirstyti.

Išsižadame visų savo beverčių lenkiškų didžiosios Lietuvos kunigaikštijos. Iš visų pusių apsuptas. Čia dar verta plačiau paminėti Lietuvos bajorijos raštą. ir pagaliau jo visi išsigynė. — „kaip maištininką. Oginskio. šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui. šviesausiašis kunigaikštis Fridrikas Augustas. savo. Ir iš tikro Karolis X I I pasirodė ge­ nialus ir drąsus karo vadas. kad atsigavę neatkeršytų. įtraukė į sąjungą Daniją ir Brandenbur­ go kunigaikštį. . apgulusią Rygą. tačiau buvo prastas politikas: net nežinojo. Staiga vienu puolimu jis su­ valdė Daniją. kai buvo padarytas nutarimas. ir tuo būdu jis be jokio pasipriešinimo buvo Varšu­ vos aikštėje budelio sudegintas. Varšuvos seimo buvo viešai sudegintas. kaip baubą Lietuvos bajorijai. Tam tikslui tuojau buvo nusiųsta pas karalių delegacija. Atmetame laisvą priešinimosi žodį (t. Varšuvos seime vis dėlto niekas neišdrįso jo ginti. visus Sapiegas ji paskelbė krašto išdavikais. Jam buvo svarbu tiktai pats karas. karalius ruošėsi Lietuvą valdyti kitokiomis teisėmis. jų turėtus urėdus atimtais. neatsižvelgdamas į luomą. . kuriuo jie v i s o s Lietuvos vardu atsižadėjo savo teisių rink­ t i s v a l d o v u s i r p a s k e l b ė j į a b s o l i u t i š k a i val­ dančiu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu su p a v e l d ė j a m ą j a t e i s e . " Toliau jie pasižada laikytis savo valdovo duotų įstatymų. Kai Augustas II su Petru I padarė sutartį atimti iš Švedų Baltijos pajūrį.Valkininkų konfederacijos nutarimas. svajojo tik apie didžius laimėjimus. y. skelbiąs Sapiegas išdavikais. o padaręs čia taiką. Sapiegos pasidavė tuo metu į Lietuvą įžengiančio Karolio X I I globai. karalius. lapkričio 24 d. bet vis dėlto tatai rodo. kariuomenę 2 metam pavedė Višniaveckiui. kad jaunutis Karolis X I I sugebės prieš visus priešus atsispirti. Sapiegų byla ir jų pasidavimas Karoliui X I I . jis pasiryžo nugalėti priešus vieną po kito.. tuo metu Švedų karalium buvo jaunutis Karolis X I I . Jis datuotas Valkininkuose 1700 m. Byla dar ilgai buvo neišpręsta. Tačiau švedų antplūdis atnešė visai kitoniškų rūpesčių. Švedų antplūdis ir karas su jais Karo pradžia. Radvilos. klauzulėmis ir paragrafais . Tuo tarpu buvo pradėti naikinti Sapiegų dvarai. skelbiantį karalių Augustą absoliutišku didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu su paveldėjamąja teise. jų dvarus konfiskuotais. Valkininkuose. bajorijos vadų (Višniaveckio. Štai charakteringa jo ištrauka: . Negaudami niekur pa­ ramos ir matydami naikinamus savo dvarus. Jogailos viešpatavo absoliutiškai. " Tas raštas pasirašytas visų žymesniųjų Sapiegų priešų. tai. Amžinai išsižadame lais­ vojo Lenkų karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rinkimo tei­ sių su visais jų punktais. be to. 378 Algirdai. Norėdami tuo reikalu laimėti. . . kaip aukščiausiojo ir amžinojo didžiosios Lietuvos kunigaikštijos viešpaties teise ir autoritetu . ką veiktų. t. y. viskas iš jų buvo atimta. lytį ir padėtį. Valdžią ir jos dis­ poziciją taip pat pavedame ir įteikiame mūsų absoliutiškajam ir aukščiausiajam viešpačiui. kad ji per daug neišdidėtų. Neprisipažino jo nė karalius. 15. su savo saksų kariuomenės pagalba būtų bandęs pradėti valdyti Lietuvą absoliutiškai. o Katilui su Oginskiu davė teisę per tuos 2 metus skirti ir rinkti mokesčius. ir parašai surinkti atskirai. . kad ir šiuo metu Lietuva amžinojo ryšio su Lenkija dar nebrangino: jos bajorijos vadams sutinkant. Augus­ tas II su Petru I. be jokio teismo ir įstatymo baus mūsų paveldėjamasis monarchas. Lietuvos bajorija tuo tarpu pa­ siryžo juos visiškai sunaikinti. Lenkų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių mūsų protėviams duotų laisvių. be abejo. liberum veto) ir apie valstybę galvojimo laisvę. 1701—2 m. Išvijęs ją iš Livonijos. bet iš tikro jis buvo surašytas vėliau. Ir jei ne švedų antplūdis. ties Narva (Estijoje) visiškai sunaikino caro kariuomenę. Ten jie ėmė ieškoti paramos pas karalių ir seime. remdamasis šituo raštu. jei nukariautų ir visą pasaulį. Jis laikė juos prie savęs. Tuo būdu Švedija buvo iš visų pusių apsupta. Bajorija tuojau sudarė savo valdžią. . o kas drįstų tam vis­ kam priešintis. tą pačią dieną. Gediminai. Jis buvo ištroškęs karo laurų. Tačiau bajorija suprato. ir niekas negalėjo tikėtis. Po šitų kruvinų įvy­ kių Sapiegos pabėgo iš Vilniaus į Lenkiją. kuri turėjo prašyti paimti bajoriją į savo globą ir patvirtinti jos nutarimus. Bet tas raštas pasipiktinusio 1701 m. Po to jis atsigręžė į Augusto ka­ riuomenę. Karalius Sapiegų nerėmė. tokį. jam tebuvo vos 18 metų amžiaus. kai ją parems karalius ir kai seime laimės bylą. pasiskelbė 379 . Jis neturėjo jokių padarinių. Ten pat. kaip kadaise ją turėjo paveldėjamieji Lietuvos kunigaikščiai. bet ir neatstūmė. Pociejaus ir kt. pagaliau ir pavojinga buvo jiems ką nors palikti. kad jai tik tada pasiseks sunaikinti Sapiegas ir įvykdyti savo siekimus. negu Lenkiją.). Katilo. žymesnieji bajorijos vadai net buvo pasirašę Augusto reikalaujamą raštą. . Žodžiu. .

atėjus jo kariuomenei. Nerasdami paramos nei seime nei pas karalių. susitaręs su Augustu. apstatytas švedų ka­ riuomene. kad primas šauktų seimą ir paskelbtų Augustą netekus sosto. hetmonas gavo dalį švedų kariuomenės ir liko Vilniuje. Sapiegos tuo tarpu grįžo į Lie­ tuvą. organi­ zuodamas jėgas. saugoti bajorijos plėšiamų Sapiegų dvarų. nes tiek sava. ir šis 1706—1079 m. Iš čia. bet į sostą nepateko . su visa savo kariuomene užėmė Žemaitiją. ku­ ris. Su ta kariuomene ir suor­ ganizuotais bajorijos būriais (konfederacijomis) jie puolė šve­ dus ir Sapiegas. Tartus ir Nevos paupy pradėjo statyti būsimąją Rusijos sostinę — P e t r a p i l į (dabartinį Le­ ningradą). atsižadėjo Respublikos sosto ir pripažino karalium Leščinskį (1706 m. caro kariuomenė iš Brastos pati pasitraukė. Atėjęs į Lenkiją. Lietuva ir Lenkija buvo naikinamos. Lietuva karo pradžioje. galutinai nelaimėdami nei vieni nei kiti. jie už­ mezgė ryšius su Švedais. Vilnių (1702 m.einąs pašalinti Augusto nuo sosto ir per Lietuvą traukė į Lenkiją. Sumanęs suduoti Augustui smūgį skaudžiausioje vietoje. o Karolis tolydžio reikalavo. Pabūgęs visko netekti. Pagaliau 1704 m. teriojo kraštą. ir Karolis X I I nusiuntė j Že­ maitiją savo kariuomenės apKarolis XII. Augustas Altrandštate (Saksonijoje) padarė su Karoliu taiką. tiek priešo kariuomenė turėjo pragyventi iš vietos gyventojų. — užėmė Narvą. Tad Karoliui X I I iš pradžių nebuvo pagrindo veržtis j Lietuvą ir Lenkiją.). buvo išrinktas pabėgo į Saksoniją. Lietuvoje tuo tarpu (po Valkinin­ kų konfederacijos) šeimininkavo Sapiegų priešai. už Lenkijos sienų. bet ir prieš Augustą. Kauną. ir Augustas gana ilgai jau ne380 1697—1718 m. d. Todėl visuotinio sukilimo prieš švedus. Į Brastą atvyko ir Augustas. paskelbė kara­ lium Poznanės vaivadą Stanislovą Leščins k į. kurios Augustas kaskart vis daugiau gabenosi iš Saksonijos. Karolis X I I sumušė Augusto kariuomenę. kaip 1656 m. Tuo tarpu caras Petras I sėkmingai kariavo su švedais Estijoje. 381 antrą kartą. Viš­ niaveckis. Saksoniją ir Altrandštato taika (1706 m. Bajorijai ir vals­ tybės kariuomenei vadovaująs Višniaveckis puolė švedų kariuomenę. pra­ dėjo naują karą su švedais. Karolio X I I žygis į ( t 1766 m. plėšiamos. bet stipriausios jo pajėgos stovėjo Kijeve. Karolis privertė sušaukti elekcinį seimą.) ir nužygiavo į Lenkiją. 16. nebegalėjo būti. ir todėl nesiuntė prieš švedus valstybės ka­ riuomenės. Karolis nužygiavo į Saksoniją. Stanislovo Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga St. tačiau Karolis X I I vienu žygiu išvijo Augustą net Stanislovas Leščinskis. Augustas tada atnau­ jino sutartį su Petru I ir. Bet čia jam padėjo Sapiegų byla.). pasi­ skelbęs esąs puolamas.). Oginskis ir kiti Sapiegų priešai su savo kariuomenės būriais tuo tarpu tebebuvo krašte. jis atvyko į Lietuvą ir už­ ėmė Vilnių. Karolis X I I staiga sumušė Augusto kariuomenę. Leščinskio išrinkimas. Livonijoje su švedais kariavo tik saksų ka­ riuomenė. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Tada Karolis X I I .. Viena jo armija atėjo į Brastą. Jis klajojo po kraštą. Švedų karalius bedrįso stoti į viešą mūšį. Krašte kilo ne­ apykanta ne tik prieš šve­ dus. Iki pat karo pabaigos vieni kitus naikino. ketindamas Au­ gusto vietoje pastatyti kitą karalių. 1733 m. Seimas ir sena­ tas visą laiką rūpinosi iš­ vengti karo.

kuris turėjo su­ kilusią bajoriją sutaikinti su karalium. ties Prutu caras vos nežuvo su visa savo kariuomene. sušauktas seimas. Tuo tarpu 1707 m. Prieš juos te­ beveikė Oginskio ir kitų būriai. Todėl jam dabar beliko tiktai vienas priešas — caras Petras Didysis. Sapiegos ir. Ta­ čiau caras. sužinojęs apie Mazefos sąmokslą. generolas Dolgorukis jame padiktavo iš anksto tam tikroje taryboje nustatytas sąly­ gas. Augustas tyčia leido kariuomenei savavaliauti. kad geresnių są­ lygų nebegalima tikėtis. Net jo saksų kariuomenei buvo atlyginama iždo pinigais. Augustui atsisakius nuo sosto. Trauk­ damiesi jie viską naikino. apsiautęs su kariuomene iš visų pusių.). Todėl Karolis skubėjo pas Mazefą. Visi buvo labai nepatenkinti. Taip pat papirkimais jis išvengė naujų turkų puolimų. kita pateko į nelaisvę (1709 m. seimui buvo tik pažadėta pašalinti rusų kariuomenę. Pakeliui caras viską naikino. kuris tuo tarpu su kariuomene buvo jau Lenkijoje ir skelbėsi esąs lenkiškųjų laisvių gynėjas. 17.) taiką tuojau po Leščinskio karūnacijos. tai jis žygiavo į Ukrainą. nes įsimaišė caras. buvo priverstas priimti visus Augusto ir caro reikalavimus.). norėdamas tuo būdu sukelti bajoriją. Augustas II pa­ siskelbė grįžtąs. Ji reikalavo. pradžioje grįžo iš Saksonijos Karolis X I I . kaip namie. galėtų padiktuoti naujos absoliutiškosios santvarkos sąly­ gas. tik papirkęs sul­ tono ministerius. tačiau prieš jėgą teko nusilenkti. Augustas II siūlė carui pasidalinti Respubliką (tą jis ne kartą buvo siūlęs ir anksčiau) ir šeimininkavo. Po šitų nenaudingų karų. bet Karolis X I I vyko. o jo kariuomenės viena dalis žuvo. Iš tikro jam pasisekė: 1711 m. Visa Lenkija buvo rusų užimta. 18. 328 psl. Karolis X I I dar tikėjosi atsigauti. prieš tą jis pagrasino čia pat stovinčia caro armija. o caro generolas Dolgorukis. Nors šiaipjau visi seimai būdavo labai audringi. Naujo karo metu jis ir žuvo (1718 m. ir po ilgų kalbų 383 . miestai nepasidavė. Mat. ir rusai pradėjo trauktis.) pradėjo kurti konfederacijas.Karolio X I I žygis į Rusiją ir Poltavos mūšis. tačiau pasiliko Lie­ tuvoje. imdamas Norvegijoje Fridrichshalės tvirtovę. išsklaidė jo jėgas. Sužeistas Karolis X I I išsigelbėjo pabėgęs į Turkus. pasiskelbęs gi­ nąs bajorijos laisves. Augusto II grįžimas į sostą Karoliui X I I pralaimėjus Poltavos mūšį. Bajorija iš tikro sukilo ir (1714—1715 m. nes buvęs smurtu priverstas atsisakyti nuo sosto. Pasiekęs P o l t a v ą . atstovai juose mėgdavo daug kalbėti. kad visus ginčus išspręstų seimas ir kad caras ati­ trauktų savo kariuomenę. Tačiau po seimo rusų kariuomenė nebuvo išvesta. ir Mazefa prisijungė prie švedų tik su mažu kariuomenės bū­ reliu. išsigelbėjo ir padarė gana palankią sau tai­ ką. tą degino. kuri viską plėšė. pailsėti ir sutriuškinti caro kariuomenę. gąsdina­ mas netoli stovinčios caro kariuomenės. Jei kuri pusė jų nepriimtų. 1710 m. Tuo tarpu caro kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvą ir Lenkiją. tikėdamasis visko gauti. „nebylys seimas" Seimas ir taikos sąlygos. 1717 m. prie jų prisidėjęs Višniaveckis su Zavišos vadovaujama bajorijos konfederacija. Karo pabaiga. ją numalši­ nęs. ir Karolis pagaliau buvo priverstas išsidanginti iš Turkijos. Caro ka­ riuomenė pagaliau pasitraukė iš Lenkijos. Lietuvoje dar tebe­ buvo švedų kariuomenė. Taikos sąlygas bajorijai padiktavo ne Augustas. Tačiau bajorija nenorėjo nusileisti Augustui. Sušaukus seimą. su niekuo nesiskaitydamas. gabenosi į Rusiją turtus ir belaisvius. palikdamas juos užpakaly nepaimtus. naikino. o Leščinskis pabėgo į užsienį. kad. Lietuvoje liko dalis ir saksų kariuomenės. visiškai nesiskaitydamas su Leščinskiu. Karolis X I I buvo padaręs su respublika Olivos sutarties sąlygomis (žiūr. Caras čia šeimininkavo. palankia Leščinskiui. Jį lydėjo caras. 382 prieš Švediją būrėsi nauja koalicija. Su mažu palydovų būreliu jis grįžo per Vokietiją į Švediją. Kadangi jam buvo pa­ žadėjęs sąjungą kairėje Dniepro pusėje caro valdomų kazokų hetmonas M a z e f a. sukėlęs prieš carą turkus. Tačiau Augustui nepasisekė jo* suvaldyti ir pa­ diktuoti jai savo sąlygų. Karolis X I I svajojo pasiekti Maskvą ir pašalinti nuo sosto Petrą I. kur jo jau seniai laukė nauji rūpesčiai. Karolis pamatė. ir švedų kariuomenei trūko net maisto. ir todėl pasiryžo laimėti arba žūti Mūšis pasibaigė švedų pralaimėjimu. o ko negalėjo išsivežti.

svetimos kariuomenės ir saviškių. Iki didžiojo švedų. kaip Va gyventojų. galvijai išplėšti svetimų ir savų karei­ vių. pranešime apie Alytaus karaliaus ekonomijos dvarus štai kas pasakyta: „Ekonomija. daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus. Užplūdus švedams. Tas pats buvo ir visame krašte.862 lavonus.. rašo: „. Jų lavonų buvo pilna gatvėse. palikusi visiškai be gyventojų. Kaimuose. pav. o visoje Maž. nes. 20. Buvo užmiršti ir senieji nesutikimai su bajorija. kurią patvirtino 1717 m. karo Lietuvoje vadovaujamąją rolę visada turėjo kuri nors viena didžiūnų šeima. influenca ir kt. ir jis galėjęs tęsti darbą. tais pa­ čiais metais atvykę į Brastos ekonomiją. laukai apžėlę mišku. Bado metais. negalėdami išmokėti skolų.000 krikščionių ir 4. kurie. dczinterija.maičiuose —. „nebylys seimas".. kurių daugumas irgi buvo išbėgioję. 2e386 slapta kažkur nuvežtos. ma­ ras aprimo. išrinkus karalium Leščinskį. užpuldami žudydavo praeivius ir misdavo jų lavonais. o ypač nuo kunigaikščio M. Višniaveckio kariuomenės. Paliai Vilnių buvo sugauti 8 plėšikai. šventoriuose. Nuo 170S m. o kitus trobesius maskoliai ir kiti kareiviai išardę sukūreno"Tokį pat nykų vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai pavirtę dykuma. nukentėjusi nuo maro. Yra likę žinių apie vieną vienuolį. Mieste kasdien nuo bado ir maro mirdavo dešim­ tys ir šimtai žmonių. jų dva­ rai buvo sunykę. daugybė dvarų ir kaimų sulyginti su žeme. kur anksčiau būdavo apie 100 gy­ ventojų. gyventojai išmirę nuo ligų ir bado. Lietu­ voje — apie 150. kuris kasdien palaidodavęs po keletą dešimčių lavonų. 2 (A. kur gyveno paseniūnis. R o k o v i e n u o l i a i e r e m i t a i . Grotgero paveikslas). Taip antai. niekas jų nesaugojo . Po šitų visų sąmyšių tokios šeimos jau nebebuvo. jie. 1710 m. Maras siautė kartu su raupais. patiltėse ir ant rūmų laiptų. X V I I I amž. jam vežant laidoti 60—70 gatvėse surinktų lavonų. arba vadinamojo šiaurės. Tačiau po naujų vidaus kovų padarius santaiką. Nebūdavo galima jų spėti nė laidoti. 1712 m. Kur anksčiau buvo platūs kaimai.000. ir sodybų vietoje žėlė miškas. iki 1709 m. išdykaudami Maskvos ka­ reiviai. kai kur nieko neliko. nesant žmonių. Velykų jis palaidojęs 22.. Mirus hetmonui Sa­ piegai. Apskritai Lietuvoje nuo visų tų baisenybių išnyko ne mažiau. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui Viešpataujančiųjų didžiūnų šeimų išnykimas. nužudę ir su­ valgę savo žmonas ir vaikus. visus tėvo dvarus 387 Valstiečių lūšnos nugriautos ir nakčia . kurie dažnai apie Brastą stoviniavusios Lietuvos kariuomenės buvo su­ griauti ir sukūrenti sulig paskutiniu pagaliu". bet netrukus gyventojai jam kitą parūpinę. bet ir krūmais. mirė 1. tiek kiti buvę karaliaus priešai galėjo ramiai gyventi. . " Kiti karaliaus komisarai. jo sūnūs. . Jį sudegino ganydami arklius. Apie Gardino eko­ nomijos dvarą šiaip rašoma: „Čia buvo dvaras. dabar — tik „locus ubi Troia fuit". apaugo ne tik piktžolėmis. Krašto sunykimas. — buvo paskelbta visuotinė amnestija..000 žydų. o kur — vienas Dievas težino. Jis nesiliovė nė ateinančiais metais. švedų kareiviai atėmę jo arklį. vie­ name tik Vilniuje mirė apie 20. teliko vietomis vos 2—3. Klaipėdoje 1710 m.883 žmonės.Nerasta nė ma­ žiausio daiktelio. kur vėliau Į lietuvių gyventojų tarpą buvo atgabenta kolonistų iš Vokietijos.apie /s.. O grįžus į sostą Augustui. daugybė išbėgioję nuo plėši­ kaujančių būrių į užsienį arba įstoję į kariuomenę. ėdrų. jie buvo šio pusėje. Ir ten atsirado dykumų. Tačiau Sapiegų galia jau buvo sunaikinta. Sapiegų galybė buvo sugriauta Valkininkų konfederacijos. apiplėšti ir praskolinti. li­ gomis. liepos mėn. Pav. Vieną kartą. ir tiek Sapiegos. o kai kuriose srityse. Nerasta net nei paties dvaro nei palivarko. bet galutinai pasibaigė vos 1717 m. žinoma. Eko­ nomijos dirvos. buvo jo nemalonėje. kur anksčiau būdavo sėjami kviečiai. Maras buvo pasiekęs ir Mažąją Lietuvą. 1711 m. jie pasidavė Karolio X I I globai. Laidojo daugiausia Š v. pav.

bet jų tarpe nebeatsirado nė vieno energingo. ir i k i Respublikos nepriklausomybės pabaigos Lietuvoje nebebuvo nė vienos vadovaujan­ č i o s i o s š e i m o s . Tapę neturtingi. mėgstąs ne­ blaivas pramogas ir nepadorias linksmybes. jis buvo besigriebiąs kito­ kių priemonių savo svajonėms įvykdyti. caras vis dėl­ to neišvedė kariuomenės iš Respublikos. Po „nebylio seimo" Augustas sušau­ kė dar 18 seimų. val­ džios ir turtų. Augustui nelengva būtų buvę su­ sidoroti viduje ir be caro kišimosi. bet čia vėl jam sutruk­ dė caras Petras. jiems atliko tiktai motinos pasoginiai dva­ rai. Nenorėdama Respublikos sosto palikti Saksonijos elektoriams. Be to. kad jau niekas juo nebesirūpino: kiekvienas žiūrėjo tik savo naudos. „Jupiterio šventė" 1818 m.) Rusų ir Prūsų bend­ ra Respublikos vidaus priežiūra truko iki pat valstybės pabaigos (panašios Rusų ir Prūsų sutartys buvo dar daug sykių pakar­ totos). Buvo nemaža gangreit vienodo turtin­ gumo šeimų. kai buvo Karolio X I I gainio­ jamas iš vienos vietos į kitą. Po „nebylio seimo" pri­ verstas išdanginti saksų kariuomenę. Atsakydamas į tai. ir visiškai ne­ beliko jokios tvarkos. kad Augusto II planai nepavyktų. valstybės gyvenimas po 388 Augustas II pramogauja Drezdene. o pralobęs paūžauti. Leščinskį rėmė Prancūzija. Rūpindamasis patraukti į savo pusę kaimynes valstybes. bet 13 iš jų iširo. Matydamasis nebegalėsiąs pasiekti absoliutiškosios valdžios. Tada Augustas ban­ dė susitarti prieš carą su Austrija ir Anglija. Augusto II įpėdinio klausimas. (Senas raižinys). Tiesa. Augusto II valdymo pabaiga Augusto II asmuo ir jo planų nepasisekimas.atidavė skolininkams. Jis suti­ ko joms duoti po dalį valstybės. Valsty­ bės gyvenimas ėjo nebevaldomas. tačiau nebepajėgė viena kitos nustelbti. o kiti kad ir neiširo. Norėdamas su juo susiartinti. Valstybinis pakrikimas. Mat. Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos jis nemetė savo minties ab­ soliutiškai įsiviešpatauti Respublikoje. kovojo dėl. Augustas iškėlė net Respublikos pasidalinimo planą. Jų vietoje betgi neiškilo nė viena kita šeima. kad negrįžtų tuo tarpu Lotaringijoje gyvenąs Leščinskis. Augustas kaip įmanydamas ėmė rūpintis laiduoti sostą savo sūnui. verdant smulkioms didžiūnų ir jų partijų kovoms. jis baiminosi. Liudvikas XV net vedė Leščinskio dukterį. kišantis svetimiesiems. Nepaisydamas 1717 m. Augustas II buvo didelis betvarkis. ir jo generolai ėmė nuolat kištis į kiekvieną valstybės reikalą. To savo būdo jis nepametė net sunkiausiais laikais. žmogus labai nerūpestingas. caras padarė su Prūsija sutartį kartu saugoti. Nuo to laiko (1719 m. savo duotų pažadų. Sapiegos jau nebeįstengė atgauti savo ga­ lybės. Mat. kad tik likusioji dalis būtų pa389 . kurios tolydžio rungėsi tarp savęs. 21. visų sąmyšių buvo taip pakrikęs. plataus masto politiko. tenorėdamas pralobti. tačiau nieko svarbesnio juose nebuvo nutarta. Jis ir tuomet iš caro gautus karo reikalams pinigus švaistė savo favoritėms ir girtoms pramogoms. visų turtingiausi buvo dabar Radvilos.

) pasiliko sau visą Švedų valdytąją Li­ voniją su Estija ir jau grėsė Kuršui. bet Leš­ činskio pusę laikančioms konfederacijoms buvo sunku kariauti prieš rusų ir saksų kariuomenę. ir jis mėgo medžioti. tiek Lenkijai buvo vienų nelaimių virtinė. pasižadėjo jai nereikšti pretenzijų į imperatoriaus Karolio VI palikimą (mat. negausingas antrasis elekcinis seimas paskelbė karalium Fridriką Augustą. mirštant nepalikusio vyriškių įpėdinių). Fridrikas Augustas. palaikė Fridriką Augustą. gavo bėgti į Ka­ raliaučių. gavęs sostą. Rusijai buvo daug patogiau. sušauktas vadina­ masis pacifikacinis (krašto raminamasis) seimas Augustą I I I pri­ pažino karalium ir tuo būdu likvidavo visus ginčus dėl jo iš­ rinkimo teisėtumo. greta Rusijos. Visas tas periodas yra didžiausio vidaus pakrikimo metas. Prašydamas Rusijos paramos. o ji vis smuko. Apsuptas rusų kariuomenės. Fridriko Augusto žmo­ na buvo iš šeimos Austrijos imperatoriaus. Krašte iki pat 1735 m. medžiodavo tik paleidžiamus sugautus žvėris. kuris karūnavosi Augusto I I I vardu (jis buvo išrinktas 1733 m. Fridriko Augusto. labai maža jos te­ sulaukęs. Tačiau. Tuo viskas dar nepa­ sibaigė. Didžiausias jo tikslas buvo lobis ir gražus gyve­ nimas.likta jo sūnui. Kai susirinkęs elekcinis seimas paskelbė karalium atvykusį Leščinskį. Leščinskis gavo iki gyvos galvos valdyti Lo­ taringiją ir Barą. Austrijai ir Prūsijai. sausio 20 d. Tuo būdu 1733 m. Bet čia vėl sutrukdė caras Petras. 22. spalių 5 d. ne­ paisydamos savitarpio sutarties. Augustas mirė neišsprendęs to klausimo.). 1736 m. Ap­ link Respubliką iškilo naujos galybės. Tuo me­ tu iškilo Maskvos caras. Taip pat šitų karų metu sustiprėjęs Brandenburgo elektorius vainikavosi Prūsų karalium (1701 m. Tuo pat metu caras pa­ siskelbė v i s o s R u s i j o s i m p e r a t o r i u m . šaudydamas juos iš specialiai 391 . 1733—1763 m. kad vos galėjo pajudėti. Augustas I I I karaliavo beveik 30 metų. Pran­ cūzija pagaliau visiškai atsisakė nuo savo kandi­ dato. nei Leščinskio. negalėdamas pajoti.) laikų valstybė Augusto III asmuo. kurs. daugumas bajorijos panoro grąžinti iš­ tremtąjį karalių Leščinskį. Nebuvo toks palaidūnas. kurs nenorėjo niekam leisti iš to pasipelnyti: mat. — tačiau neturėjo nei savo tėvo energijos nei iniciatyvos. 390 Tuo tarpu Leščinskis. Lenkų karalius ir Saksų elektorius. Prancūzijos leną. o karūnavosi 1734 m. kurio kandidatūrą rėmė Prancūzija. Jaunystėje jis buvo visų mylimas gražuolis.. laukdamas Prancūzijos pa­ ramos. d. Augustas I I I buvo visiškai netikęs valdovas. Augusto III (1733—1763 m. ramus gausingos šei­ mos galva.). Anų laikų papratimu. kaip Augustas III. kad jos įtakoje esanti Respublika liktų sveika. ir Augustas pirmasis jį pripažino. vasalinį Respublikos Kuršą atiduoti carienės Onos mylimajam Bironui. jis pažadėjo. Tačiau svarbiausias tuo reikalu balsas priklausė kaimynėms valstybėms — Rusijai. prašy­ damas Austrijos paramos. Lietuvos kunigaikštis. Augusto II valdymo reikšmė. Todėl tos abidvi kaimynės valstybės. O ta naujoji karalystė veikiai. tačiau. N iš t a t o sutartimi (1721 m. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius Augustui II mirus. sustojo Dancige. ėjo karas tarp abiejų kandidatų. atėjusi didžiulė carienės Onos kariuomenė jį išvijo. 23. ilgai kariavęs su švedais. bet vėliau taip nutuko. O jos specialia su­ tartimi buvo įsižadėjusios neleisti į sostą nei Augusto II sūnaus. kaip tėvas. pasidarė pavojingiausiuoju Respublikos priešu. Augusto II valdymo peri­ odas tiek Lietuvai. — buvo geras. Ten jis ir baigė savo gyvenimą.

Iš pradžių Rusija ir Aus­ trija kariavo su Tur­ kais. Austrų. Didikų partijos ir jų ko­ vos. Abeji rūpinosi sustiprinti valstybę. — n ė v i e n a s s e i m a s g r a ž i a i n e p a s i b a i ­ gė _ v į s į įširo. nebuvo uždėta jokių naujų mokesčių. Tuo būdu nebuvo priimta nė vieno naujo įstatymo. Daugiausia ( f 1763 m. pij i popuszczaj pasa"). mokėdami jam milžiniškas su­ mas pinigų. girdi. Buvo girdėti balsų. jie norėjo įsiteikti visagaliui Brūhliui. Tuo tarpu krašte virte vi­ rė kova tarp didikų. valgyk ir atsileisk sagtį" (Za kvola Sasa. gindama savo kišeninius reikalus. Ėmė iš Rusų pinigus ir Brūhlis ir net pats karalius. filosofavo. kad ji gali laisvai tarp savęs peštis ir puotauti. o vėliau prieš tuos pačius Prūsus (Fridriką Didį­ jį) kariavo. gerk. Tada ir įsigalėjo žinomas prie­ žodis: „Valdant karaliui saksui. tuojau ta išardydavo seimą. Juos pa­ pirkinėjo įvairios svetimos valstybės. o be pinigų negalima buvo nieko padaryti. Karalius tik atvykdavo j seimą.). geriau esą pasilikti be kariuomenės: Respublika laikantisi 393 . tačiau abejiem buvo svarbiausia. bajoro tipas. (Norblino piešinys). kad kita gali 392 ką nors seime laimėti.—Rusija. Todėl per visą ilgą Augusto I I I karaliavimo metą. padidinti kariuomenę. Todėl aišku. Todėl jie niekad negalėjo tarp savęs susitarti ir visada vieni kitiems trukdė. Vals­ tybės reikalais nesirūpino — viską tvarkė jo artimas ministeris. visi jos galvos buvo giminės. — neskaitant šiaip taip pavykusio 1736 m. reikalaujančių reformų — su­ Augusto III visagalis ministeris stiprinti valstybę. kuris likvidavo tarpuvaldyje kilusius kivirčus. Jei kada nebūdavo sugautų žvėrių. XVIII amž. patogus buvo momen­ tas susitvarkyti viduje. Čartoriskių partija tada dar buvo vadinama „f a m i 1 i j a": mat. Kai kaimynės valstybės bu­ vo šitaip užsiėmusios. jedz. Henrikas Brūhlis. Bajorija džiaugėsi. o Čartoriskiai — Rusų. Tam buvo nemaža pri­ tariančių ir pačios bajorijos tarpe. išvien su Austrija. seimo. Jei tik viena partija matydavo. Prancū­ zų ar kitų valstybių. kad taip reformuotoje valstybėje valdžia būtų jų rankose.paruoštos palapinės arba iš rūmų balkono. Potockiai svajojo daryti reformas. paskui Austrija kariavo su Prūsais. Reformų klausimas ir santykiai su užsieniu. kuriuos jie gau­ davo iš Rusų. Pran­ cūzija ir Saksonija. kad negalėjo būti valstybėje tvarkos. išdalindavo Brūhlio nurodytiems žmonėms tarnybas (urėdus) ir vėl užsiimdavo savo nekaltomis pramogomis arba važiuodavo į Saksoniją. saksas B r ü h l i s. apie tai svajojo galingoji Len­ kijos didikų P o t o c k i ų šeima ir abiejose valstybėse įsigalėję Č a r t o r i s k i a i su savo giminėmis Poniatauskais ir kt. tačiau ji nenorėjo užsidėti jokių mokesčių. kad. Tai būdavo tie pa­ tys pinigai. nors senųjų pajamų jau seniai nebepakako. padedami Prancūzų. Augusto I I I laikais kai­ mynijoje ėjo karai. jis šaudydavo tyčia paleidžiamus šunis. kad nereikia mokėti jokių mokesčių. Bajorija. ir jie grupavosi į partijas. Stengdamiesi nukon­ kuruoti kits kitą ir gauti kuo daugiausia valstybinių dvarų (seniūnijų) ir urėdų. kur dažniausiai ir gyvendavo.

Kiekvienas tik stengėsi susibičiuliauti su Rusais ar Prūsais. kurie. iš čia ėjo derybos su užsieniu. vėliau iškilo Oginskių dvaras Slanime. Valstybė kariuomenės nebegalėjo net tiek išlaikyti. kaip per savo kraštą. o su jo žmona Kotryna suėjo net į labai intimius santykius. Didikai po visų XVIII a. pradžios suiručių vis dėlto atsigavo. Potockiai Tulčine. bet Anhalt-Cerbsto kunigaikštytė vokietaitė). kaip į tikrą grobį. o plėštų kitų. Tribunolo narius renką seimeliai būdavo triukšmingiausi. bet didikų dvarai. ir visą valdžią paėmė Kotryna II (ji buvo ne rusė. Lenkijoje prieš juos kovojo Potockiai ir hetmonas Branickis. negu visos valstybės. Tam buvo grie­ biamasi įvairiausių priemonių. Tuo metu Čartoriskiai pasiun­ tė į Petrapilį savo sesers sūnų S t a n i s l o v ą A u g u s t ą P o n i a t a u s k ą . ir jos niekas neliesiąs. Po Petro Didžiojo carų sostą iš eilės valdė net kelios moterys. tuo tarpu savo giminėje jam būtų tekęs tik antraeilis vaidmuo. naikinamas. buvo nemaža. Lietuvoje puikiausias dvaras buvo Radvilų Nesvyžiuje. Lietuvoje prieš Čartoriskius veikė. rinko rekrūtus. tribunolas buvo likęs vienin­ telė įstaiga. seimo nutarimą. O tuo tarpu su Respublika niekas nebesiskaitė. nes visi norėjo išrinkti saviškius. Čia jas atsiųsdavo net žiemoti ar šiaip pailsėti. Kai per septy­ nerių metų karą Prūsų kariuomenė užėmė Drezdeną. Taip pat visiems rūpėjo. nes jie visada iširdavo. tiek Lietuvoje ir stengėsi abiejose valstybėse suimti į savo rankas valdžią. Jei nie­ kas tuo tarpu dar neišdrįso pasisavinti kurio nors jos ploto. Valstybės gyvenimo centru pasidarė nebe karaliaus rūmai. Kotryna II ir Čartoriskių sustiprėjimas Nuo Petro pradėto kišimosi į Respublikos reikalus Ru­ sija jau niekuomet nebeatsisakė. Lenkijoje taipgi rinko rekrūtus Fridriko Didžiojo kariuomenė. Mat. Kiekvienas iš jų jautėsi esąs karaliukas. kad ten buvo laikomas partijos vadas. turtingiausias Lietuvos ponas. hetmonas Radvila su visais savo giminėmis ir šalininkais. ir labai dažnai bū­ davo pavartojama net kariuomenė. Vienas jų brolis buvo Rusų vaivada Lenkijoje. kol ji būsianti silpna. sauganti 1717 m. Jie turėjo daug šalininkų tiek Lenkijoje. Bet Augusto III karaliavimo gale partijų kovose persvara jau aiškiai linko į Čarto­ riskių pusę. atsisakė mokėti mokesčius. šis greit su­ siartino su sosto įpėdinio rūmais. Svetimų vals­ tybių kariuomenės žygiuodavo per Lenkiją ir Lietuvą. Čia buvo kuriami visi poli­ tiniai planai. ne­ trukus mirė carienė Elžbieta. — Fri­ drikas D. Atsi­ rado net tokių. Poniatauskui grįžus namo. kad saviškis būtų išrinktas tribunolo maršalka. Kraštas buvo apipiltas netikrais pinigais. čia lankydavosi arba nuolat gyvendavo užsienio valstybių agentai. Su karalium arba su jo ministeriu Brūhliu buvo skaitomasi tik tiek. Ru­ sai plėšė iš gyventojų maistą. šiems mažai kuo tenusileidžiančių. Ir vis dėlto net šitokioje būklėje didikai negalėjo tarp savęs susitarti. ėmė kalti netikrus pinigus ir gabeno juos į Lenkiją ir Lietuvą. visi žiū­ rėjo j ją. kad būtų neleidusios kitos valstybės. 394 kiek leido Rusija. tiek tribunolo darbo pradžioje renkant maršalkas. būdavo kruvinų susirėmimų. o ypač t r i b u n o l ą . Be to. ir užsienio pirkliai jų nebeėmė. nesiprašydamos jokio leidimo. o kitas buvo Lietuvos kancleris. per kurią perėjo net kelios į Prūsiją žygiavusios Rusų armijos. laikydami savo didžiules kariuomenes. caras Petras I I I buvo pašalintas nuo sosto ir nužudytas. nieko nenuveikę. kaip j pasipelnymo šaltini. kuris buvo Čartoriskių giminė. Tūlo pono ka­ riuomenės skaičius buvo daug didesnis. jie atkuto daugiausia iš kitų valstybių gaunamais pinigais. kad tie neplėštų jo dvarų. Čartoriskiai. kuri galėjo padaryti ponams nemalonumų — pasmerkti jų savavalią. Ga395 . jų vertė nukrito. bet perėjo Potockių pusėn tik dėl to.). kiek nuo jo priklausė vietų ir valstybės dvarų dalinimas. dėjosi nepriklausomais valdovais. bet menkas politikas. kur buvo karaliaus perkelta Lenkijos ir Lietuvos pinigų kalykla. dėdamasis su Potockiais ir Branickiu. Kilus vadinamajam 7 metų karui (1756—1763 m. Šiaip ponai viską sprendė patys. tol būsianti nepavojinga savo kaimynams. o jos mirties nekantriai laukė sosto įpėdinis Petras ( I I I ) . gyveno karališkai įsirengtuose dvaruose ir veržėsi nustelbti kitus. Todėl tiek seimeliuose renkant tribunolo narius.netvarkos dėka (Polska nievządem stoi). Augusto I I I val­ dymo gale Rusiją valdė carienė Elžbieta. Tuo būdu jos čia ir maitindavosi: kraštas būdavo plėšiamas. Todėl ponai daugiausia rūpinosi suimti j savo rankas teismus. Seimai jau buvo nebepavojingi. ypatingai nukentėjo Lietuva. nes pasmerktojo pono priešai visada lengviau galėjo visuo­ menėje prieš jį agituoti. kartais kuri nors pusė pasišauk­ davo net Rusų kariuomenės pagalbos. Lenkijoje tokiuos žy­ mius dvarus turėjo — Čartoriskiai Pulavuose. Pro galingiausias šeimas kaskart vis labiau ėmė prasikišti Rusų šalininkai Čartoriskiai. mažesnių ponų dvarų. Gavęs Saksonijos atstovo titulą. Kiekvieno pono svajonė buvo nustelbti kitus. 24. tai tik dėl to. ir niekas nega­ lėjo jų suvaldyti. Branickis Balstogėje. Ypač jiems padėjo artimi ryšiai su Petrapilio rūmais. O išsipainioti iš tribunolo sprendimo visada būdavo nelengva.

Senoji rytietiško tipo valstybė. remiančiosi feodalizmo laikotarpį išgyvenusia aristo­ kratija. 1 7 5 2 .Fridrikas Mykolas Čartoriskis. Rusija. Turint Kot­ rynos paramą. — f 1642 m. Pradėjo klestėti literatūra. Antrojo švedų antplūdžio metu elektorius F r i d r i k a s V i l h e l m a s 1701 m. kancleris. Lietuvos vicekancleris. Prancūzijos. Po XVII amž. Reformų bandymų laikotarpis 1. tas sluoksnis su­ kūrė visas senąsias tradicijas paneigusį judėjimą. bet ėmė kištis net į centro ir va­ karų Europos konfliktus. O K o t r y n o s II (1762—1796 m. iki 1780 m. vusi sostą.). Nuo Petro laikų su ja jau buvo skaitomasi. taip pat kardinolas. — nustebino visus ir pastatė Prūsiją pačių pirmųjų valstybių tarpe. Olivos taikos traktatu). stengdamosios ją patraukti į savo pusę. dabar ji pasidarė vienu pavojingiausių Respublikos kaimynų.). Centralizuota. kurios dalis kadaise buvo net Lenkų karaliaus lenas. Europa X V I I I amžiuje Valstybės. ji tuojau aiš­ kiai pažadėjo savo pa­ ramą Čartoriskiams.) griežtomis priemonėmis pakirto jos rytietiškos san­ tvarkos šaknis ir išvedė ją į europėjamąjį kelią. Jo įpėdinis. kad Rusija taip pat įžengė į pirmaeilių Europos galybių tarpą. Nesiskaity­ dami su niekuo. II.1 7 7 5 m. įvykdžius savo sugalvo­ tas valstybės reformas. įsiviešpatavus naujajai R o m a n o v ų dinastijai.) laikais Rusija jau pradėjo vado­ vauti ne tik rytų Europos politikai. Prancūzijoje ėmė stiprėti trečiasis luomas — miestiečiai pi­ niguočiai. Europoje užėjo griežto absoliutizmo periodas. pasipylė mokslo veikalai. jis buvo motinos bendravaldis) Austrija. būdami įsitiki­ nę savo laimėjimu. jau drąsiai pradėjo siekti savo tikslo. rašytojas. kuris vadinamas š v i e t i m o p e r i o d u . suiručių ir audringų 30 metų karų.) ir J u o z a p o II (1765—1790 m. 1724—1752 m.). o savo buvusiam mylima­ jam Poniatauskui — Respublikos sostą. Die­ nos dievaičiu pasidarė mokslo žmogus. Prūsijos armija įgijo nenugalimosios vardą. XVIII a. 396 Netrukus tas pats ir visur įsivyravo: visur buvo įvesta kieta abso liūtiškoji valdžia su galingomis armijomis. filosofas. kai visur Europoje kilo absoliutizmas ir kūrėsi militariškai galin­ gos valstybės. iš pradžių. pasidaryti vieninteliais viešpačiais.) ranka. Rusijos ir jų sąjungininkių. Lietuvos pastalininkis. Vi­ sos valstybės rungėsi. Tuo pat metu. Jie dabar mums atrodo 397 ..). arba buržuazija. militariškai galinga. ir jos žodis ten nusverdavo. 1722—1724 m. su puošniais karaliaus rūmais Prancūzija pasidarė visų Europos valdovų sekimo objektu. Tai linkmei vadovavo Prancūzija. s p r e n d ž i a n t k o k į s v a r b e s n į E u r o p o s p o l i t i k o s k l a u s i m ą . „familijos" galva. Kartu jis atsuko į Europą jos politinį veidą ir eile sėkmingų karų pasiekė tai. Energingasis P e t r a s I D i d y s i s (1682—1725 m. Jo įpėdinis F r i d r i k a s II D i d y s i s (1740—1786 m. Štai kaip tik ta sustiprėjusioji Rusija nuo Petro I Didžiojo laikų sutartinai su Prūsija pasidaro padrikos Respublikos globėja. jie ėmė ruoštis pašalinti Au­ gustą I I I nuo sosto. Ten kieta ministerio kardinolo R i š el j ės (Rischelieu.. Šviečiamoji literatūra ir šviesusis absoliutizmas. Pirmojo švedų antplūdžio metu Prūsiją valdąs Brandenburgo elektorius išsi­ vadavo iš leninės priklausomybės (tas faktas buvo patvirtintas 1660 m. tatai at­ likti nebebuvo sunku. 1720—1722 m. galuti­ nai nugalėti priešus ir. o ypač pažengė tuo keliu. bet kaip tik tuo momentu jis mirė (1763 m. Tuo pat metu plačiais užsimojimais išgarsėjo taip pat absoliu­ tiškoji M a r i j o s T e r e z i j o s (1740—1780 m. Į pirmųjų Europos galybių tarpą stojo puikiai organizuota Prūsija. į Europos valstybių tarpą buvo pradėjusi veržtis jau nuo J o n o IV Ž i a u r i o j o l a i k ų (1533—1584 m. ir didžiausią klestėjimo laikotarpį ji pa­ siekė „ k a r a l i a u s s a u l ė s " L i u d v i k o X I V laikais (1643— 1715 m. jos jau n e b e a p l e n k ė . tad beliko tik išsirinkti savo giminės karalių.) ją galutinai sukonsolidavo. karūnavosi Prūsų karalium. Vilniaus kašte­ lionas. iš jo išsiskyrė šviesusis sluoksnis. Mazarini (f 1661 m. kurį mes šiandien vadintumėm inteligentija. savotišką kultūros gyvenimo periodą. užgniaužusi feodalizmą. sėkmingai apgynęs iškilusią Prūsiją nuo nepripažįstančių jai vietos savo tarpe senųjų galybių — Austrijos. sukūrė centralizuotą karalystę. Nuo to laiko Čar­ toriskiai.

aprašyti daugelio ano meto žmonių.' Eilė autorių užsiėmė visuomenės san­ tvarkos. Nebuvo jokio kultūrinio intereso.) ir naujus universitetus. kaip turi seimely elgtis. kurie galėjo d a u g i a u s i a i š g e r t i ir nepasi­ gerti. salionuose buvo ruošiami pasikalbėjimai ir disputai. kuris didikas yra galingesnis ir kurio laukia nemalonumai iš seimo ar tribunolo pusės. Iškilo girtuoklia398 vimo kultas: didikai ir bajorija savo šeimos brangenybių tarpe turėjo su įvairiomis iškilmėmis susijusių taurių. Visą seimelio laiką nesiliaudavo girtuokliavimas. A rm i j o s ji beveik jokios neturėjo. o kar­ tais net ir jis pats. O ją patraukti tebuvo galima tik protek­ cijomis ir nuolatinėmis puotomis savo dvaruose. Dėl šitų reiškinių visas perio­ das vadinamas š v i e s i o j o a b s o l i u t i z m o laikotarpiu. nepasižymį gilumu. Taip antai. apie kurią buvo suburtos visos žymiausios to meto pajėgos. t. Mokslas ir literatūra įsiskverbė ir į aukštąjį luomą.000 kariuomenės. Respublika gyveno visiško pakrikimo laikus. Per kiekvieną puotą šeimininko pareiga buvo žiūrėti. viską. savo sosti­ nėse kūrė mokslų akademijas (Berlyne. išmoko tik puotauti ir girtauti. Kotryna II taip pat kvietė į Rusiją išgarsėjusius rašytojus ir pati rašė. net Bažnyčią. kuris gerai užmokėdavo. Kiekvienas didikas ir stipresnis bajoras nusiųsdavo į okolicas vežimų ir atgabendavo keletą dešimčių ar keletą šimtų plikba­ jorių. ir žudynės būdavo neišvengiamos. o Respublikoje karalius neturėjo jokios valdžios. 1717 m. pats rašė poezijos ir net mokslo veikalus. kam nors tarti įžeidžiamą žodį. jis darė reformas.000. Diderot (f 1784 m. Kai kurie didikai tokių taurių parodymui svečiams buvo išgalvoję net specialų ceremonialą. o nuo jų ir bajorija. viską neigiančių iš­ vadų dialektika. Politinis gyvenimas ėjo seimeliuose. Buvo per­ kainojamos visos senosios vertybės: jos buvo paneigiamos.). Nebuvo iš viso jokios centro valdžios.). Voltaire (f 1778 m. Stok­ holme ir kt. — įžeistojo palydovai tuojau čiup­ davo kardus. bajorija.) ir eilė kitų autorių pasidarė epochos dievaičiais. o likusieji kartais pakeliui sutikdavo savo vado priešą. Diderot suorganizuota e n c i k l o p e d i j a . y. į aristokratų saliomis. Ir. Dažnai didelė dalis suvirsdavo į patvorius išsimiegoti. Reikėdavo tik vadams susikirsti. pagarbioje vietoje. D'Alembcrt (f 1783 m. kaip ypatingos švente­ nybės. Respublika XVIII amžiuje Valstybė ir visuomenė. jokių kultūrinių pramogų. tai taurės buvo laikomos. Prie jų dar prisidėjo Austrijos Juozapas II. Todėl jie va­ žiuodavo triukšmingai garbindami juos vežantį didiką. einantį padaryti vizitų sau lygiems ponams. Drezdene. duodamas visiškas išlaikymas seimelio metu. visiems duodavo instrukcijų. Fridrikas Didysis savo dvare laikė Volterą. lydėdamas savo vadą. Ja užsi­ krėtė Europos valdovai. Mat. Susižavėjęs švie­ čiamąja literatūra. Tuo pat metu. vienas pasi­ gesdavo ausies ar nosies. kuriems nesutariant ir nė vienai partijai neįsigalint. Seimeliai. 2. Visas būrys išgriūdavo į miestelį. žodis po žodžio susipešdavo. su kuria kas nors būtų skaitęsis. Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės p l i k b a j o r i ų . žiūrėk. nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir. tiesiog šiurpūs. kad nė vienas svečias negalėtų išeiti namo. pajungda­ mas valstybės valdžiai (jozefinizmas). Iš Prancūzijos ta pati srovė paplito po visą Europą. svarbiausia. nuomonei paremti. ko laikytis ir kieno nurodymų klausyti. turėjo prie šono bajoriškąjį ženklą — kardą. mo­ narchui.). Atvežti jie tuojau būdavo sutalpinami iš anksto pasamdytose smuklėse ir šiaipjau patalpose. tarnų nepalaikomas. seimai irte iro. kitas ncbevaldydavo rankos. išsitraukdavo kardus ir puldavo vieni kitus.menkaverčiai. Vietoj senųjų aristokratijos turnyrų. Visuomenės masės gyvenimo klausimais nė nesirūpino. Į seimelius tokių plikbajorių atsigabendavo visi didikai. ir krašte neliko jokios valdžios. tuo būdu svetimųjų papirkimams ir didikų savavaliai kelias buvo laisvas. Todėl didikai stengėsi patraukti į savo pusę daugumą bajorijos. visi apie tai tekalbėjo. Rousseau (f 1778 m. o Lietuvai 6. kai visur Europoje iš­ augo galingos absoliutiškosios monarchijos su didžiulėmis nuolati­ nėmis armijomis. Dar patvirkusio girtuoklio karaliaus Augusto II laikais didikai. o kai kurie net ir gyvybės netekdavo. Montesquieu (f 1755 m. kūrė naują pasauližiūrą. jei iš jų kada nors buvo gėręs koks karalius. Jie palaikė ryšius su išgarsėjusiais litera­ tais ir mokslininkais. įsiskverbė net į karaliaus rūmus. valstybės ir ūkio klausimais. bet to meto žmogui tai buvo viskas. Jiems iš anksto būdavo pažadama po kokį auksiną ar du ir. kurį kiekvienu momentu galėdavo vartoti savo pono ar to. Seimelio vaizdai. iš visko buvo sumaniai juokiamasi. Taip pat iš anksto didiko atgabentos virtuvės pa­ gamindavo jiems valgyti.). Bajorijos tarpe garsėjo ypač tie. nes nuskurę plikbajoriai visada būdavo alkani ir tikrai sočiai pavalgydavo tik seimelio metu. nes nebuvo pinigų jai išlaikyti. bet iš tikro ji ničnieko negalėjo. Petrapily. ir todėl seimeliai buvo nuolatinių muštynių vieta. Lenkijai buvo nustatyta 18. patys užsiėmė literatūra ir mokslu. Visi tuo domėjosi. prieš darbus di399 . Paties seimelio metu muštynės kardais taip pat būdavo paprastas dalykas. ypatingai jis įsismagindavo. Ji buvo susibūrusi apie tarpusavy kovo­ jančius didikus. Čia pat didiko agentai. Teo­ riškai čia visą valdžią turėjo patys piliečiai. o tik drąsių. bet iš tikro jos nebuvo nė pu­ sės to skaičiaus. einantį su tokiuo pat būriu. o kartais net vietoj medžioklių. be to. seimelio darbams pasibaigus. Kitur visas gyvenimas buvo paklusnus valstybės valdžiai. Čia buvo spren­ džiama. Tuojau prasi­ dėdavo jų valgydinimas ir girdymas.

Bet jei taip nukentėjusių vadas seimely nieko nelaimėdavo arba būdavo priešingos partijos priverstas pabėgti. ir seimas turėdavo iširti. kepurės. Valstybės reformų klausimas. Žodžiu. kad privežti plikbajorių į seimelius tegalėdavo tik didikai. seimeliui pasibaigus. Po seimelio ponas plikbajoriams dar padalindavo po truputį pinigų. kuriuos bematant iš­ dalindavo. Todėl po seimelio ateinančią naktį jų būdavo pilna pusgyvių ne tik visose palėpėse. visiš­ kai nepritaikytos gyvenimui. tik tada.dikų agentai stengdavosi neleisti plikbajoriams pasigerti. Čartoriskiai Rusų padedami pasidarė vieninteliais viešpačiais. Bajorijos švietimas XVIII amž. Mat. Visada atsirasdavo. kada jie grįš. o dar dažniau juos pusgyvius apdorodavo visoki vagys ar blaivesni draugai. Vienuose pavie­ tuose būdavo įtakingesnis vienas didikas. jie ėmė ieškoti išeities. paniekos visam tam. žinoma. Iš visų autorių buvo žy­ miausias piaras K o n a r s k i s (1700—1773 m. kaip ypatingą malonę. stropiai žiūrėjo. švarko. bet kiekviena tuo tarpu apie tai nekalbėjo. kad ji nebūtų pakeista. kai turės savo rankose visą val­ džią ir kai turės užsienio paramos. Apie tai buvo daugiausia ir kalbama. Ir kai. Mo­ kiniai išmokdavo rašyti eilėraščius. Kiekvienas di­ diko sūnus paprastai vykdavo į užsienius. didikų jaunuomenė parsiveždavo Vakarų madų. Bajorijos masės ją brangino. nuo kurių tuo būdu priklausydavo ir seimelių rezultatai. kad kitokioje santvarkoje su juo niekas nebesiskaitys. Dažnas ten sušaldavo ir galą gaudavo. Kiekvienas bijojo. nes tik tokioje santvarkoje kiekvienas jautėsi turįs didelę vertę ir galįs pasipelnyti.. Mat. Seimai. Rytą dažnas pasigesdavo kardo. O šis. kad ilgai atsimintų. Į namus tas iš jų greičiau grįždavo. kuris greičiau prasigerdavo ir greičiau išsipagiriodavo. tik tada buvo galima imtis reformų. Bajorija. tai daugiausia buvo domimasi tais autoriais. nes jos reformą bajorija mažiausiai tegalėjo pajusti. mat. nes ponui būdavo nebesvarbu. jau išspausdintas savo kny­ gutes išpirkdavo ir sunaikindavo. Toksai ponaitis grįždavo. Vieni bandė siūlyti aptvarkyti gyvenimą.). nes kitaip galėdavo labai nukentėti. iškalbos. Kaip ir XVII a. o ypač valstiečių būklę — buvo pavojinga. tiek eilėraščiai. Kiekviena sva­ jojo pirma viską suimti į savo rankas. kad iš­ sigelbėti ir panaikinti netvarką bus galima tik panaikinus liberum veto. Aiškus dalykas. vis tiek būtų stojusi į opoziciją ir savo priešus paskelbusi bajorijos priešais ir laisvių išdavikais. O visa ta santvarka vis dėlto būdavo vadinama tik­ rąja laisve. turėdavo atsivežęs vežimus apne­ šiotų ir krautuvėse pripirktų įvairiausių rūbų. Vežti jų niekas namo jau nebeveždavo. o kiti net siūlė panaikinti pagrindinę blogybę — liberum veto. Ir kai XVIII a. kokių norėdavo didikai. Mably ir kt. šliaužioti prieš galinguosius. plikbajoriai būdavo taip vaišinami. visa valstybės santvarka mažesniuosius vertė pataikauti. joms net pritardama. pilnas tuščių žo­ džių. tai priešingoji partija. kad be užsienio paramos nebus galima vis tiek atsilaikyti prieš kitos partijos kurstomą bajoriją. kas pasakydavo „veto". Bet. Šviesesniųjų asmenų pasitaikydavo tik vienas kitas. Todėl. Tuo būdu į seimą būdavo išrenkami tokie atstovai. pilnas didybės. o vien tik trindavosi po vakarų Europos kunigaikščių ir aristo­ kratijos salionus. kuris 4 tomų savo veikale „Apie sėkmingą seimavimą" pirštu prikišamai įrodė. kartais duodavo kokį nors savo daiktą. Mokymas buvo vien tiktai formalinis. Tačiau tamsios bajorijos masės buvo griežčiausiai nusistačiu­ sios prieš reformas ir kiekvieną reformos pasiūlymą laikė pasikėsi­ nimu ant laisvės. Todėl visi reformų siūlomieji raštai buvo anonimiški. tiek kalbos. buvo tik gaudomos senųjų laikų išminčių mintys.). negalėdavo tarp savęs susikalbėti. kurie rašė apie valstybę (Rousseau. Socialinių reformų klausimas. Jei kam nepakakdavo rūbų. — ir viskas. jau iš anksto žinodamas. Jiems tekdavo laukti kito seimelio ir tikėtis savo poną apginti. todėl kai jų atstovai suvažiuodavo į seimą. Visos mo­ kyklos buvo jėzuitų ir pijarų rankose. pabūgę bajorijos neapykantos. Kai kurie autoriai. nieko neišmokęs. sakyti kalbas. Lengviausia buvo reformuoti valstybę. kad reformuoti ką nors galės viena partija. 26 401 . eilėraščių kūrimo. Pačios bajorijos matoma didžiau­ sia negerovė Respublikoje buvo centro ir visos valstybės valdžios aparato pakrikimas. kokių norėdavo tie patys didikai. jiems ir instrukcijos būdavo duodamos tokios. paliekant nepaliestus pagrindinius „ a u k s o l a i s v ė s " principus. nes tuomet jie nieko negalėtų padėti. tačiau viso gyvenimo jos čia nepavergė. antrojoje pusėje. savo išLietuvos Istorija. girtuokliavimas trukdavo dar keletą dienų. batų ar ko kito. kad taip bus. Šitokioje būklėje dėl valdžios kovojančios Čartoriskių ir Potockių partijos gerai suprato reformų reikalą. mirus Augustui III. bet ir visuose patvoriuose. Jie tas reformas ir pradėjo. nesiskaitydama su bajorijos masių nuotaika. Tad vidutinė bajorija turėdavo glaustis prie didikų. seimeliui pasibaigus. o tik paskui imtis reformų. taip ir dabar tebebuvo mokoma pirmiausia klasinių kalbų. buvo labai žemas. būdavo skiriamos vien galingųjų garbei. kur retai kada studijuo400 davo. jei kuri iš jų būtų bandžiusi siūlyti reformas. nes tat tiesiogiai paliestų kiekvieną bajorą ir tuo būdu sukeltų jų didžiausią pasipriešinimą. Tada nukentėjusieji puldavo prašyti savo pono pagalbos. Ir didikų švietimas taip pat buvo labai žemas. bet jokio turinio. vidury čia pradėjo plisti šviečiamosios literatūros raštai. Tad buvo aišku. kas sava. Reformuota so­ cialinę santvarką — palengvinti miestiečių. Atsirado tais klausimais ir knygų. tam išmokėdavo pinigais ar. Suprasdami visas savo krašto visuomenės santvar­ kos blogybes. Taip pat buvo aišku. Šviečiamojo periodo literatūros idėjos į Respubliką atėjo XVIII amž. kituose kitas. tai nieko negaudavo nė nuken­ tėję. o kiekvieną reformos siūlytoją — bajorijos priešu. Partijos ir reformų klausimas.

t. visada turėtų remtis tik savo protektoriais. pavyzdžiui. jog daugiausia šansų turi Adomas Čartoriskis (Rusų vaivados Augusto sūnus). (Beloto paveikslas). kišdamosi į Respublikos vidaus reikalus. pravosla­ vų ir protestantų teisės būtų sulygintos su katalikų teisėmis. kuris betgi greit mirė. Ogin­ skis.). Nuo to meto Rusija ir Prūsija pradėjo nuolat glaudžiai bendradarbiauti. rūpinosi pastatyti karalium savo šeimos narį. Radvila išbuvo ištremtas net 3 metus. kad kitatikių. Tad suprantama. Taip ir įvyko. d. Taip pat jos įsipareigojo priversti seimą. be to. Čartoriskiai dabar galėjo pradėti savo reformas. Atrodė. Čar­ toriskio. kandidatų į sostą atsirado nemaža. kada daug gero buvo padaryta miestams ir kada buvo perorganizuotas visas valstybės aparatas. karalium buvo išrinktas Sta­ nislovas Augustas. Mat. imdamiesi reformų. 1764—1795 m. visi jo turtai tuo tarpu buvo konfiskuoti. jų kandidatu dar buvo M. Tapę visagaliais. Čarto­ riskiai. kuria abi valstybės pasižadėjo remti Poniatausko kandidatūrą ir žiūrėti. Čartoriskių priešai buvo išvyti iš krašto. tai bajorija atmetė net nesvarsčius visą projektą (1780 m. Kotryna II tuojau po Augusto I I I mir­ ties užmezgė santykius su Prūsų Fridriku II ir jam pasiūlė bendromis jėgomis paLenkų karalius (f 1798 m. Rusų kariuomenei parėmus. Pasitaikydavo tik. tegalvojo tik apie valdžios refor­ mas: socialinio gyvenimo jie visiškai nelietė. 402 403 . Bet taip pat daug šalininkų tu­ rėjo išvien su Potockiais ir Radvilomis ei­ nąs Lenkų hetmonas B r a n i c k i s. kai Zamoiskis savo paruoštam įstatymų kodekse pasiūlė duoti valstie­ čiams laisvę. kad Respublikoje nebūtų padaryta jokių reformų. žinoma. Tarp Ru­ sijos ir Prūsijos buvo atnaujinta jau daug kartų daryta sutartis. Čartoriskio žentas. ir stipriau­ siais kandidatais liko keletas saviškių ponų. neturėdamas stiprios paramos krašte. 3. kad vienas kitas ponas atleisdavo nuo baudžiavos savo valstiečius. Šiaipjau valstiečių būklės pagerinimui nebuvo nieko padaryta net paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais įvykusiame reforminiame seime. Lietuvos kunigaikštis ir remti Poniatausko kandidatūrą. Pirmiausia tai buvo jo vyresnysis sūnus. o jį patį apšaukė bajorijos išdaviku. Stanislovas Augustas Poniatauskas.imtinę padėtį laikė nepaliečiamu šventu dalyku. vėlesnis Lietu­ vos hetmonas M. Be Ad. y. jis. St. mažiausia turėda­ mas šansų. kodėl ir Čartoriskiai. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos Kandidatai. Augusto elekcija 1764 m. gavęs sostą už viską turėtų būti dėkingas jį pasta­ čiusiems.). Augustui I I I mirus.

tačiau veikiai rusų kariuomenės pajėgomis jie buvo išvyti iš krašto. kad maršalka turi būti renkamas balsų dauguma. surašyti instrukcijose. Būdamas didelis girtuoklis nutrūktgalvis. kad niekas neišdrįso stoti prieš Rusiją. Todėl jie tikėjosi. Bet neprityrusį atstovą Čartoriskiai ap405 . veto panaikinimui pasipriešino Rusų atstovas R e p n i n a s . Priimant seimo tvarkos įstatymą. misijos apyskaita. 4. o krašte šeimininkavo Čartoriskiai. o iždo komisijose — iždininkams. T o ­ liau buvo nustatyta. karo komi­ sijose — hetmonams. kuri paskelbė jį bajorijos iš­ daviku. Jis buvo gana pavojingas. jų pačių išauklėtas ir be jų krašte neturįs jokios reikšmės. Iš visų jų re­ formų didžiausia naujenybė buvo valdžios aparato pertvarkymas ir seimo darbų sutvarkymas. O jo dosnumas. 1794—1799 m. Lig šiol seimo darbai eidavo be jokios tvarkos. paskui — ka­ 1764—1769 m. Tą meilę jis buvo įgijęs savo paprastumu ir amžinai gir­ tuokliaudamas su bajorija. pirmasis Rusų raliaus pasiūlymai. To jie siekė dar konvokaciniam seime. tai šitokios priesaikos dabar buvo uždraustos. Tuo tarpu jo turtai buvo naikinami. Nugalėti priešingą partiją buvo nesunku. y. kaip į savą žmogų. vienas klajodamas po Europą. kad valdžia vis tiek liks jų rankose. Čartoriskius ir Rusiją. Didžiausią pasipriešinimą parodė tik Lenkų hetmonas B r a n i c k i s ir Vilniaus vaivada K a r o l i s R a d v i l a (mirusio hetmono sūnus). t. Rusijos ambasado­ rius. Jis buvo jų sesers sūnus. net 3 metus (pagaliau jį sugrąžino ant Čartoriskių supykusi Kotryna). ir bajorija žiūrėjo į jį. nuolat gir­ taudamas. Užtat buvo priimtas seimo darbų statutas. Augusto sesuo) ir sugrįžo. trečioje vie­ generalgubernatorius Lietuvoje. Visi komisijų nutarimai turėjo būti atliekami balsų dauguma. jam sunku buvo gauti kokios nors paramos dar ir dėl to.Čartoriskių priešai ir jų nugalėjimas. y. atstovams ne­ susitariant išrinkti net maršal­ kos. Čartoriskių reformos Čartoriskiai turėjo didelių planų: jie svajojo panaikinti ne­ tvarką ir pakelti Respublikos prestižą kitų valstybių tarpe. prieinamumas. vaišin­ gumas. kleisdamas išsivežtas brangenybes. Išrinkus maršalką. be to. Čartoriskiai. Be to. niekad nesugebėjo įgyti politikų pasitikėjimo. Hetmonams 404 liko tik kariuomenės vadovybė. kurias turėjo iždininkai. kai seimas buvo apsuptas Čartoriskių milicijos ir rusų kariuomenės. bet kadangi tam pasi­ priešino Rusų ir Prūsų atsto­ vai. Antroji Čartoriskių svarbi reforma lietė s e i m ą . pirmiausia turėjo būti svarstoma iždo ko­ M. ieškojo paramos prieš naująjį karalių. numany­ dami. Jis neturėjo jokio išmokslinimo. jis betgi nebuvo kvailas. toje turėjo būti svarstomi sei­ melių pageidavimai. o hetmonų turėtosios teisės atiteko karo komisijai. tačiau. tai tuo tarpu veto buvo paliktas. Pirmiausia buvo įkurta kiekvienoj jungtinėj valstybėj po dvi komisijas — iždo ir karo. netiesiogiai buvo apribotas ir liberum veto. buvo pavestos iždo komisijai. Tam tikslui jie pirmiausia pasirūpino bent kiek sutvarkyti valstybę viduje. Jie sva­ jojo net panaikinti liberum veto. jie išvyko iš Varšuvos pasiruošę pra­ dėti karą. nes turėjo daugybę turtų ir Lietuvos bajorijos tarpe buvo labai populiarus ir mylimas. sutiko su Poniatausko kandidatūra. Lietuvoje buvo padaryta konfederacija. ir jie daž­ niausiai iširdavo. Vis dėlto Čartoriskiai nepabūgo ir jo pašalinti. bet numatyta darbų tvarka. jis vis dėlto nenusileido ir. Rusų kariuomenės išvytas į Mol­ daviją. Ten jis išbuvo." t. kad atstovai seimeliuose būdavo saikdinami griežtai lai­ kytis instrukcijų. o visas kariuomenės aprūpinimas ir jos surinkimas ati­ teko komisijai. kad nega­ lima visų reikalų svarstyti kar­ tu. šalia jo milijoninių turtų ir Radvilos vardo. Radvila betgi nenusileido. nes jau konvokacinio seimo metu visa valdžia perėjo į jų rankas. Kadangi anksčiau daug seimų iširdavo dėl to. labai daug reiškė. Todėl dabar buvo nusta­ tyta. Branickis netrukus susitaikino su savo giminėmis (jo žmona buvo St. Jose visada turėjo būti po 4 senatorius ir po 12 bajorų. ir pačiam gale — visoki privatūs prašymai. kad be Rusijos paramos nepajėgs apsidirbti su savo priešais. Komisijos kiekvieno ordinarinio seimo turėjo būti u n karnos naujos. Repninas. jie liko vien kariuomenės vadais. o pirmininkavimas jose priklausė ministeriams. o jo turtus konfiskavo. Visos teisės.

kurie anksčiau šitą reikala­ vimą rėmė. kad nebūtų priimtas nė ka­ raliaus ir Čartoriskių remiamas siūlymas visus ekonominius rei­ kalus seime spręsti balsų dauguma. Kadangi fanatiškoji bajorija buvo griežčiausiai prieš tai nusistačiusi. kad nė viena iš tų teisių nebus pa­ keista. tuo atveju ji pažadėjo leisti padidinti Respublikos kariuomenę net iki 50.) turėjo patvirtinti viską. kad Rusija pasistengs jiems pakenkti viduje. kad seime visi iždo reikalai turi būti sprendžiami balsų dauguma. Konfederacijos centru buvo numatytas R a d o m a s. O norėdama įvykdyti di406 sidentų teisių sulyginimą. Stačiūkas. be to. k a r d i n a l i n e s t e i s e s . arba. Rusų reikalams jis geriausiai tiko: kito tokio žmo­ gaus. stojo irgi prieš kitatikių teisių sulyginimą. kad susitvarkiusi Respublika galėsianti vesti savarankišką užsienio politiką. Bet išėjo kitaip: bajorijos tas nesužavėjo. kaip ją tada vadino. federatai labai apsivylė: Rado­ me rusų kariuomenės apsupti. Radvila. seime nebuvo priimtas pasiūlymas sulyginti ki­ tatikių teises. Už sugrąžinimą jis buvo dėkingas tik Kotrynai. 1767 m. Tačiau ir jis ir visi konvaivada. tai ir reformos buvo apkarpytos. Rusija rėmė: ji nenorėjo. kai ši panoro. Radomo konfederacija ir Čartoriskių reformų apkarpymas (1768 m. kur gyveno patsai Repninas. pripažino lygias teises kitatikiams. Varšuvos konfederacinis seimas (1768 m. kad prie jo būtų prikomandiruotas rusų pulkininkas Karas.) Čartoriskių konfliktas su Rusija.gavo. Tada konfederacija iš Radomo buvo perkelta į Varšuvą. visuose pavietuose ėmė kurtis prieš karalių ir Čartoriskius nukreiptos konfederacijos. Kotryna leido Repninui sukelti prieš karalių ir Čartoriskius visą nepatenkintą bajoriją. šiurkštus Repninas labai 407 . kuris savo valiai paremti turėjo čia pat stiprią kariuomenę ir tuo tarpu pa­ laikė Čartoriskius. ir Čartoriskių priešų skaičius nesumažėjo. Jam buvo grąžinti visi dvarai. das. o jų tur­ tus pasiimti sau už visas skriauKarolis St. ir tikėjosi. Noroms nenoroms konfederatai turėjo pasirašyti aktą. Jie ir karalius svajojo. Bet Čartoriskiai nenorėjo pasidaryti Rusijos žaisleliu. Kai 1766 m. 5. Visi džiaugėsi galėsią atsikratyti nekenčiamo karaliaus ir numesti Čartoriskių jungą. tai ir Čartoriskiai. Todėl jie atmetė sutarties pa­ siūlymą. su ku­ riuo jis kiekvienu reikalu galėtų pasitarti. o Rusija dėl to pasiryžo juos ir jų valdomą karalių pamokyti. ko reikalavo Repninas. kad tuo būdu patrauks į savo pusę visą bajoriją. seimą Rusija kartu su Prūsija pareikalavo sulyginti R e s p u b l i k o j e k i t a t i k i ų teises su katalikų. Taigi viskas priklausė nuo Rusijos. o Kotryną II prašė „priimti pareigą" saugoti Respublikos konstituciją. darančius reformas. Radomo konfederacija. bet jos tuo tarpu tebuvo tik popieriuje. Vilniaus metus. tuo būdu dabar kilo pavojus. o jos priešaky buvo pastatytas Rusų iš emigracijos atšauktasis K. iš Rusijos buvo paprašyta g a r a n t i j o s . Radvila. jie buvo priversti pasirašyti konfe­ deracijos aktą. kuriuo kvietė prisidėti prie konfederacijos ir kara­ lių. nes visą laiką bus reikalingas jos paramos. Repninui kurstant. nebuvo. todėl sutiko. patirtas per 3 ištrėmimo 1762—1764 ir 1768—1790 m. Repninas pasirūpino.000. Jie manė. Degdamas neapykan­ ta Čartoriskiams ir karaliui. kad per didele netvarka naudotųsi kiti kaimynai (Prūsija ir Austrija). jis svajojo juos sunaikinti. Tam tikslui Kotryna pasiūlė Respu­ blikai sudaryti su ja gynimosi ir puolimo sutartį. kuris būtų tiek kentėjęs nuo Čartoriskių. Krašte daugybė Čartoriskių priešų laukė progos sukilti prieš juos ir tuo tarpu bijojo tik Kotrynos ambasadoriaus Repnino. Prieš 1766 m. Visos šitos reformos turėjo atsiliepti Respublikos gyvenime labai teigiamai. — sudarydami iždo komisijos įstatymą įrašę. kad susitvarkęs kraštas liks jos vienos įtakoje. Čartoriskius.

Kai pagaliau seimas pasibaigė. Konfederatai ir jų kovos. Tad vieną naktį Repinas įsakė savo kariams juos suimti. jis vy408 lėsi. Jie ėjo tik prieš karaliaus ir Čartoriskių siekiamas reformas. tai ir prasidedąs judėjimas buvo nukreiptas drauge ir prieš jį. neleidimu gauti jokio urėdo. Konfederatų žymiausios jėgos buvo išblaškytos. Radomo konfederacijos ir 1768 m. grasino bausmėmis. negalima buvo rasti. jis manė. prievarta.) metu jis nedrįso priešintis Repninui. kaip į savo carienės samdinius. Tuo būdu Repninas į juos žiūrėjo. būrėsi pašalinti kara­ lių. Tos kardinalinės teisės buvo surašytos atskirame įstatyme. kuris drįso kalbėti prieš jo siūlymą. kaip troško į konfederaciją einanti bajorija. seimo metu Repninas jau perdaug aiškiai išėjo iš tokių bičiuliškų ribų: panieka. Be to. Jis tik buvo pamokytas: jam buvo parodyta. T o ­ dėl. Buvo gana apsišvietęs ir suprato valstybės reikalus. Visur bajorija ėmė burtis ir dėtis prie konfederatų. o karalius tik vyk­ dė jų valią. kuris tiek priklausytų nuo jos ir tiek lenktųsi prieš ją. Čartoriskių pradėtos reformos nuėjo vėjais. kad nebūtų pakeistos kardinalinės teisės. T o ­ dėl visi. neketindamas priešintis. kas palaikė reformas. pasitaręs su senatu. Tuo tarpu jis iš tikro troško pakelti savo valstybės gerovę. seimui. norėjusiam juos užtarti. o dabar jai buvo duotas juridinis pagrindas. ruo­ šėsi valdyti valstybę. nes tikrai neturėjo su kuo skaitytis: karalius buvo jo valdovės pastatytas. kaip tada buvo sakoma. gali visko nustoti. Karalius buvo įsitikinęs. jis plūdo biauriausiais žodžiais. jis. Konfederatai nors daugumas bu vo karaliaus priešai. su kuria jis žiūrėjo į seimą. kurie 1767 m. Kijevo vysk.t. tačiau iš karto nesiskelbė prieš jį kovoja. su­ sirinkusi B a r o miestely (Podolėje). arba. visur prieš jį tik lanks­ tėsi. Kiek­ vieną. Seimas buvo priverstas įvykdyti visus jo reikalavimus. jis atsakė. kad su rusais kovoti neįmanoma. o Kotryną tik maldavo neardyti valstybės. Tuo būdu buvo paliktas nepaliestas libetum veto. darniai sugyvendamas su Repninu. Zaluskis ir Lenkijos lauko hetmonas Ževuskis su sūnum. jam pataikavo. dalis Lenkų bajorijos. Anksčiau Rusija viską darė per Čartoriskius. Tikėdamas senąja Kotrynos meile. kad Rusijai buvo pripažinta teisė p r i ž i ū r ė t i R e s p u b l i k o s v i d a u s g y v e n i m ą . vadai persikėlė į užsienį. tik neturėjo energijos valdyti. pats karalius ir daugybė didikų per jį gaudavo iš Kotrynos pinigų. ką jie leidžia.griežtai elgėsi. kad ji leis jam tvarkyti savo valstybė. jie buvo išsiųsti į Rusijos gilumą ir net 5 metus išbuvo Kalugoje. kad tegalima daryti tik tai. li­ teratūra. Labai greit judėjimas apėmė visą Lenkiją ir Lietuvą. Tuo būdu Rusijai buvo pripažinta teisė žiūrėti. Šis judėjimas prasidėjo dar ne­ pasibaigus Repnino komanduojamam seimui. Anksčiau Rusija vis dėjosi ba­ jorijos laisvių gynėja ir. jam priešinančiųsi dvarų sunaikinimas ir senatorių ištrėmimas į Rusijos gilumą buvo jau visai nepanašūs į bičiulišką globą veiksmai. kad jai priešintis neprotinga. Rusijai nebuvo jokio reikalo: kito karaliaus. jog taip pasielgsiąs su kiekvienu carienės priešu. pradėjo su konfederatais derybas. sa­ kėsi ginanti jos laisvę. buvo per daug užsiėmęs savo asmeniniais malonumais. Matydamas Rusijos galybę. dar nepasibaigus 1768 m. Čar­ toriskiai buvo nustumti į užpakalį. jai buvo pripažinta g ar a n t i j a. o blogiausia buvo tai. Griežčiausi Repnino priešai buvo Krokuvos vyskupas Soltykas. kad kitatikiai turės lygias teises su katalikais. tik buvo sugriauta jų galybė. Ka­ dangi karalius laikėsi Rusijos. iškilo pasipriešinimas žiauriajai Repnino priespaudai. neklausyda­ mas Rusijos. Karaliaus ryšiai su Rusija. nuo šiol Repninas ir jo įpėdiniai darė vis­ ką patys. konfede­ ratams pasisekė gauti paramos: tuo tarpu Rusijai paskelbė karą 409 . kad. Baro miestely. susimetė į konfederaciją kovoti su Rusijos priespauda ir už senąsias bajorų laisves. Baro konfederacija ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas Konfederacijos kūrimasis. o kar­ tu nusiuntė prieš juos savo ir rusų kariuomenę. Tad ir šito seimo (1768 m. nors ir pik­ tinosi rusais. bet visame krašte liko atskiri partizanų būriai. o save laikė jos įgaliotiniu. ir t. menu. 6. neturėjo va­ lios. kuriuo ji naudojosi jau iki pat Respubli­ kos galo. — tais pačiais 1768 m. kišdamasi į Respublikos reikalus. Pašalinti karalių. Karalius ir Čartoriskiai liko ne­ paliesti. Jie pasidarė tikraisiais valdovais. Seimui. Anksčiau ji kišosi tik jėgos teise. ga­ rantuota. Todėl jis. Bet iš tų pačių žmonių. negalėjo prie jų dėtis. kad karaliai bus tik renkami.

Bet tuo atveju prieš ją galėjo stoti Austrija drauge su Prūsija. Bet išėjo kitaip. O be to. rugpiūčio 5 d. Todėl po ilgų derybų ji pagaliau su­ tiko su pasidalinimo mintim. kad Rusija tas žemes grąžintų Turki­ jai. kaip tik tuo metu ir tarptautinė politika pakrypo konfe­ deratų nenaudai. kad Respublikos sostą paskelbus laisvu. juo kiekvienai buvo numatyta tam tikra dalis. Tuo būdu Prūsų karaliaus valdomas Brandenburgas buvo sulietas į vieną valstybę su Prūsija. Žodžiu. Tai buvo karališkosios didybės įžei­ dimas. Pirmasis Respublikos padalinimas (1772 m. Į sostą daug konkurentų nebuvo. jų pusėn stojo visi Rusijos priešai ir konkurentai. Tad Austrija. iš ten turėjo išsikelti ir. Tuo būdu 1772 m. kviesdama ir Prancūziją į pagalbą prieš Respublikos pa­ dalinimą. juos pa­ laikė ir Austrija. Konfe­ deratai pakriko. kurios i sostą norės pasodinti savo kandi­ datą. Tuo būdu R u s i j a i t e k o Lat­ gala. Netvarkingas partiza­ niškas kovas jis bandė perorga­ nizuoti į reguliarų karą. beveik visos Vitebsko ir Mstislaulio vaivadijos ir dalis Minsko vaivadi­ jos. ji tik pareikalavo ir sau dalies. Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. Apgautas Repinino Radomo konfederacijos metu. kuriam nė vienas Europos valdovas negalėjo pritarti. iki tol gyvenusi Austrijoj. Konfederacijos galas. Prancūzija net davė pinigų ir atsiuntė karui va­ dovauti karininkų. Tam kurį laiką priešinosi tiktai Ma­ rija Terezija. turėjo grįžti ir nusileisti. vėliau Tarskelbė nepripažįstą Stanislovo govicos konfederatas ir paskuti­ Augusto ir kovoja už jo pašali­ nysis Lietuvos didysis hetmonas ( 1 7 9 3 . jau ruošėsi įsikišti į karą. jų vyriau­ siasis buvo vėliau Prancūzų re­ voliucijos metu labai pasižymė­ jęs generolas Diumurjė (Dumouriez). Kotryna bemeilijo palikti Respubliką neliestą. pasi­ kėsindami ant karaliaus laisvės. Rusija užėmė rytinę didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro. Jie manė. Turkijai karas su Rusija nesisekė: Rusija užėmė Moldaviją su Va­ lakija. Bet Prancūzijoje jau buvo pasikeitę ministeriai.). buvo pasirašytas visų 3 valstybių traktatas. jau niekur neberasdama paramos. jis prisidėjo 411 . Tačiau Austrija. nau­ jasis užsienių ministeris vengė konfliktų ir Austrijos siūlymui bu­ vo abejingas. Maža to. Už lei­ dimą užimti dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių jis reikalavo ir sau dalies.1 7 9 4 m. kurias jos tuojau po to ir okupavo. sutiko su padalinimu. Lenkijai Prūsijoj buvo paliktas tik laisvasis Dancigo miestas ir kyliu į ją įsikišęs Tornas. nenorėdama leisti Rusijai pasilikti tų 410 žemių. juos jau nebekariavo). jie visi norėjo būti pirmaisiais ir nenorėjo pasiduoti kieno nors valdžiai. nes patys konfedera­ tų vadai tarp savęs nesutiko. nimą. jų vadovybė. konfederatams padėti apsiėmė Prancūzija. šiaurinė dalis Polocko vaivadijos su pačiu miestu. karaliui pasisekė grįžti į Varšuvą. Tuo tarpu Prūsų Fridri­ kas Didysis iškėlė mintį. o P r ū s i j a — Lenkijos Pavyslį ir Varmijos vyskupystę. Europos valdovus konfederatai nuteikė net prieš save. Iš visų tų trijų vals­ tybių daugiausia pasinaudojo Prūsija. Bet kaip vienas energingiausių Lietuvos tik tuo metu konfederatai pasi­ konfederatų vadų.Turkija. jų pusėn stos visos valstybės. Karalius tuo tarpu jau buvo beketinąs irgi prisidėti prie kon­ federatų (jo kariuomenė prieš Simanas Kasakauskas. kuri net padarė puolimo bei gynimosi sutartį su Tur­ kija. gaudama už tai atlyginimą iš Respublikos žemių.). negu leisti pasinaudoti Prūsijai. Ir šiuo metu didžiausią atsparumą parodė tas pats Radvilą. Sujungus savo valsty­ bę į vieną plotą ir ją žymiai padidinus. Tik tamsią naktį jiems paklydus ir pakrikus. buvo pagaliau įvykdytas Prūsų karalių siekimas iškelti savo valstybę į pirmaeilių Europos galybių tarpą. bet jam nepasisekė. Vieną naktį konfederatų būrys Varšuvos gatvėje sučiupo važiuojantį karalių ir gabeno jį į savo stovyklas. A u s t r i j a užėmė dalį Mažlenkių ir Galicijos. nenorėdama viena kariauti prieš Rusiją ir Prūsiją.

Šitaip buvo patvirtintas padalinimas. protarpiais susirinkdamas. y. net visiems nusileidus. (Mateikos paveikslas). 413 . bet nebegalima buvo aplenkiu ir sąjungininkių. tačiau niekas nedrįso kariauti prieš 3-jų tokių galingų valstybių sąjungą. doresnieji bajorai seimo šalinosi (daugelis. o kitoje carų herbas — dvigalvis erelis ir Rusijos užgrobtų žemių žemėlapis. nes buvo bijomasi. Jam vadovavo vieni parsidavėliai. kuri dar ilgai laikė Lietuvoje ir Lenkijoje Scena iš 1773—1775 m. 7. ragindamas normalia tvarka išsirinkti maršalką ir pradėti seimą. Protestuodamas prieš seimo sukonfederavimą ir Rusų skiriamą maršalką Poninskį. Todėl.). Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. ir į seimą prilindo daugiausia visokių svetimųjų papirktų atstovų. Tuo tarpu Respublikoje visi buvo apkvaišinti padalinimo ir nežinojo. Jis ilgai ne­ grįžo. ir išrinkti atstovais. daugiausia Rusi­ jos papirkti. Reitanas. Rusų ir Prūsų atstovų pastangomis seimas 412 buvo sukonfederuotas. ką veikti. karalius sušaukė seimą (1773 m. tik patvirtinda­ vo jos priimtus įstatymus. seime Rusijai. vėl iš­ vyko j užsienį ir užsiėmė daugiausia diplomatija. kad esančios susigrąžintos atplėštosios žemės. Viršuje užrašas. Naugarduko atstovas T. ne­ atvažiavo į seimą). 1768 metais garantija buvo pripažinta vienai Rusijai.. Vienoje jo pusėje yra Kotrynos atvaizdas. turėjo pagaliau grįžti ir susitaikinti su karalium (1777 m. bet.I ir II padalinimui paminėti Kotrynos II išleistas medalis. dabar garantijos idėja buvo taip pat jos iškelta. perorganizuotas visas valstybės aparatas ir naujosios santvarkos neliečiamybės g a r a n t i j a pripažinta visoms trims padalinimo dalyvėms valstybėms. Ant erelio skyde — Lietuvos Vytis. kad kas nors jo ne­ išardytų. seimo pradžios. Karalius iš pradžių dar bandė rasti sąjun­ gininkų kitose valstybėse ir gintis. o seimas. joms reikalau­ jant. visas seimas nedirbo: visus reika­ lus svarstė tik iš seimo narių ir senatorių sudaryta 30 žmonių delegacija. dėl ko nebūtų gautas tų trijų valstybių sutikimas. neleidžia atstovams išeiti iš salės. Kad darbas lengviau eitų. Reikėjo gauti iš jos padalinimo patvirtinimą ir padaryti su ja taikos sutartį. atsigulęs ant slenksčio. Tuo būdu toliau Respublikoje nieko nebegalėjo būti pakeista. reikėjo dar sutvarkyti santykius su pačia Respublika. prie Baro konfederacijos. Vėliau betgi vėl visą globą pasiėmė viena Rusija. vis svajodamas prieš Rusiją su­ kelti Prancūziją ir Turkiją. Krašte visur buvo pilna svetimos kariuomenės. Visiems darbams vadovavo naujas Kotrynos II atstovas Štakelbergas. Bet jam nesisekė: išbuvęs emigra­ cijoj net kelerius metus. kad leng­ viau būtų suvaldyti atstovus. neilgai laikęsis Lietuvoje. Prūsijai ir Austrijai užėmus sau pasiskirtas sritis ir likvidavus konfederatus. t.).

Respublika turėjo teisę laikyti tik 24.). Didlenkių ir Mažlenkių. valstybės dvarų ir vietų dalinimas iš jo buvo atimtas: urėdus turėdavo atiduoti visada vienam iš 3 Nuolatinės Tarybos pasiūlomų kandidatų. Jose buvo pakeistas tik vienas kitatikius (disi­ dentus) lietęs punktas: jų teisės buvo suvaržytos. N u o l a t i n ė T a r y b a susidėjo iš 18 senatorių ir 18 at­ stovų. Karaliaus valdžia buvo labai susiaurinta: jis pasidarė tik Nuolatinės Tarybos pirmininku ir turėjo pasirašinėti visus Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus. teis­ mai. ir teisingumo. seimo patvirtintos konstitucijos nespėjo įsigalioti gyvenime. Pirmoje valdymo pusėje jis buvo nekenčiamas ir niekinamas. kad suvaldyti padriką valstybę. Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo 415 . o atskiri Lietuvos ir Lenkijos valdžios aparatai (komisijos. Vis dėlto per keliolika savo veikimo metų Taryba daug ką padarė. k a r d i ­ n a l i n ė s t e i s ė s . jis palengva su­ gebėjo patraukti į savo pusę didžiąją dalį bajorijos. Nuolatinė Taryba visą veikimą turėjo tik prižiūrėti. 2 / 3 jų turėjo būti lenkai ir 1 / 3 lietuviai. Valstybės perorganizavimas 1773—1775 m. Bet kariuomenės skaičių buvo leista padidinti iki 30. taikydamasis prie Kotrynos II ir jos ambasadoriaus noro. Jis palengva paėmė Tarybą į savo įtaką. Visa taryba buvo padalinta į 5 departamentus (jų kiekvienas vedė atskirus reikalus) — karo. Visų pre­ tenzijas sutaikinti jam buvo nelengva. Per 5-ius konfederacinių karų metus visa valdžia iširo. Todėl ir valdžios apkarpymas jam neišėjo į bloga. gavo iš jos teisę padaryti kai kurių administracinių pagerinimų. kurių garantu vėl tapo Rusija ir jos są­ jungininkės. užsienio. 8. 1768 m. karalius stengėsi visą laiką veikti. neleistų jam niekad iš Rusijos įtakos išsprūsti. po 1 iš Lietuvos. Ji buvo pirmoji centro valdžia. Kaip ir anksčiau. įvedus Nuo­ latinę Tarybą. arba administracijos. kad. atskiri. kurioje kiekviena jos priešininkė valstybė galėjo su­ kelti bajoriją. nevykdant pacta conventa punktų. Tuo pat metu buvo suorganizuotas lig šiol nebuvęs centralinės val­ džios organas. Rusija norėjo Respubliką pasilaikyti savo įtakoje. Iš tikro ji visą laiką liko Rusijos ambasadoriaus įtakoje.000 kariuomenės). savas. kaip malonę. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai Nuolatinė Taryba išgyvavo 14 metų (iki 1789 m. ir į seimą galėjo pakliūti tik 3 disidentų atstovai. Austrija čia kišosi kuo mažiausiai. Ji turėjo didelę reikšmę ir Lietuvai. aiškinti įstatymus ir spręst kylančius konfliktus. Buvo paliktos taip pat Čartoriskių įsteigtos karo ir iždo komisijos. Šitoks organas turėjo būti N u o l a t i n ė T a ­ r y b a . policijos. stengdamasis būti tei­ singas. pavadintas Nuolatine Taryba. Tačiau visi anarchijos pradmenys pasiliko. Tuo būdu Nuo­ latinė Taryba tų atskirų organų veikimą tik prižiūrėjo.000 (nuo 1717 m. o per ją tikėjosi valdysianti visą kraštą. vad. kuri geriau val­ dytų ir kartu varžytų karalių. iždo. ministeriai) vykdė įstatymus gyvenime. Karalius ir da­ bar nusileido Kotrynai. seime Kardinalinės teisės. Su ja Respublikos reikalais artimai bendradarbiavo tiktai Prūsija. Buvo patvirtintos 1768 m. Ji buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai. Po ilgų derybų Nuolatinė Taryba buvo sudaryta. ir karalių elekcija ir bajorijos teisė neklausyti karaliaus. o svarbiausia. y. Buvo palikta ir liberum veto. t. nepamiršdamas nė vieno prašančio. jį derino. jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir tapo iš tikro mylimas. Be to. kaip vykdomieji organai. Bet ji iš praktikos žinojo. jų senatorių negalėjo būti nė vieno. o Nuolatinės Tarybos veikimo metu pasidarė visiems artimas. nes jis 414 stropiai prižiūrėjo jos narių parinkimą. Todėl šitam padalinamajam seime kilo rei­ kalas Respublikos gyvenimą geriau sutvarkyti. 9. Todėl ji nu­ sprendė suorganizuoti tvirtesnę centro valdžią. Kiekvienas or­ dinarinis seimas (jis susirinkdavo kas 2 metai) pusę tarybos na­ rių turėdavo pakeisti naujais arba perrinkti iš naujo. bet.savo kariuomenę: garantija jai dar buvo pripažinta atskiru aktu. Nuolatinė Taryba. ištisą eilę metų nebebuvo jokių sąmyšių. jų naujai pastatytose bažnyčiose buvo uždrausta skambinti varpais. o anos komisijos ir kiti organai liko. Bet vis dėlto tatai karaliui neišėjo blogan. Rusija tikėjosi galėsianti ją laikyti savo įtakoje. kaip buvę. yra labai sunku ir daug atseina. prižiū­ rėdama jos narių parinkimą. nes buvo užsiėmusi savo reikalais ir į savo sąjungininkių šeimininkavimą žiūrėjo la­ bai nepalankiai.

Protasevičiaus. Batoro. Todėl pati Taryba dar labiau artino jau gana glaudų Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimą. o dešinėje — Sapiegų. kuria jis uždarė visų pulte puolamą jėzuitų ordiną. gale 1. o taip pat ir Vilniaus akademija buvo kaip tik jėzuitų išlaikomos. Tiesa. kad nepriklauso tai pačiai valstybei. kurie abiejų valstybių artėjimui jau buvo labai dideli veiksniai. jie būtų galėję kliudyti. ją dar labiau artino. jei Lietuva būtų pradėjusi kokią nors savarankišką politiką. y. pačioje apačioje — vysk. Pirmiausia visi bendrai kovojo prieš karalių (todėl Radomo konfederacijai net Lenkijoje va­ dovavo lietuvis Radvila). Taip pat jai buvo pavesta Jėzuitų akademijos antspaudas (XVIII amž. Lietuvos Istorija. Bendrą jos turėjo tik valdovą ir retai tesusirenkantį seimą. bet net ir vieną valstybę. kuris Stanislovo Augusto laikais ir be Tarybos buvo gerokai pažengęs. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.) Edukacinė Komisija. daug reiškė pats faktas. Visa tai. Nuolitinė Taryba nė vienoje vals­ tybėje nieko nevaldė. 416 III. buvo svarbu tik gauti daugiau sąjungininkų ir nugalėti savo konkurentą. kuri perėmė kaip tik tuo metu panaikinto jėzuitų ordino mokyklas ir ėmė rūpintis visu švietimu. kad joje visada daugiau galėjo lenkai.) ir rektoriaus valdžios ženklas. kad stengėsi pasidaryti jos nariais arba jos nariams pasigerinti. Lietuvos ir Lenkijos didikai ypatingai ėmė bendrauti. Buvo nu­ tarta visus jėzuitų turtus sunaudoti švietimo reikalams ir įsteigti vadinamąją E d u k a c i n ę K o m i s i j ą . ji tik prižiūrėjo atskirų valstybių valdžių veikimą. Tai buvo vadinamoji E d u k a c i n ė K o m i s i j a . tiek Lenkijoj daugumas mokyklų. Be Nuolatinės Tarybos. kurio skyde vietoje dvigubo kryžiaus yra vadinamoji Jėzaus monograma (I H S). Bet jau tas vienas dalykas. kuri rūpintųsi mo­ kyklomis. kad Nuo­ latinėje Taryboje sėdėjo lietuviai kartu su lenkais. kai susirinko 1773 m. žemiau kairėje — Vazų. Todėl tuojau kilo klausimas. seimas. Tiek Lietuvoj. Todėl bajorija dar labiau pra­ dėjo jaustis sudaranti ne tik vieną visuomenę. nepaisydami. Tada besivaržydami didikai būrėsi į partijas. Vienodos abiem valsty­ bėm problemos ir vienodi pavojai abiejų kraštų bajorijai ėmė atrodyti vienu bendru pavojum. deši­ nėje — St. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. Baro konfederacijos metu vėl abiejų valstybių bajorija bendrai kovojo su Rusų priespauda. ir. Tačiau tuo pat metu ne tik didikus. bet ir visą abiejų valstybių bajoriją artino jau kiti reikalai. Be to. tiek lietuviai žiūrėjo į Tarybą.visiškai atskiros valstybės. kad tiek lenkai. kaip j savą valdžios organą. Antspaudo viduryje — Vytis. Jos viršuje esančio Vyties skyde yra tas pats I H S ženklas. 27 417 . Be to. Ji tuojau turėjo perimti į savo žinią visas buvusias jėzuitų mokyklas ir jų turtų pajamas. Rektoriaus lazda (sidabrinė) pradėta vartoti Vazų laikais. jo kairėje — Radvilų. Stanislovo Augusto laikais ponų varžytynės tokių griežtų formų jau nebeįgaudavo. perėmė maždaug karaliaus turėtąsias teises. kurios turėjo visiškai atskirai orga­ nizuotą savo valdžią. kai ėjo didžiausios jų varžytynės dėl valdžios karalių Saksų laikais. Aplink Vytį — dar 8 kiti herbai: viršuje — popiežiaus Grigaliaus XIII. t. žinoma. rodo. kaip tik to pat padalinamojo seimo metu buvo įkurtas dar vienas bendras Lietuvai ir Lenkijai orga­ nas. ką daryti su liekan­ čiais didžiuliais jų turtais ir kam pavesti mokyklas. kad Taryboje buvo net 2 / 3 lenkų ir tik 1 / 3 lietuvių. o dešinėje — Poniatauskų. nes dabar karalius kaskart vis labiau ėmė varyti savo politiką. Kaip tik tuo metu. jo kairėje — Zigmanto Augusto. atėjo popiežiaus bulė.

pasirodė. o Lenkijoje net 4. netru­ kus įkūrė kadetų korpusą Varšuvoje. o šios apygardėlėmis. Šitam darbui atlikti Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo sudaryta po atskirą D a l o m ą j ą K o m i s i j ą . Lenkijos moky­ kloms savų pajamų nepa­ kankant. kinta ir nuolat reikalavo. Tačiau varšuviškė kadetų mokykla visiems buvo pavyzdžiu.visų kitų mokyklų priežiūra. ir visi žymesnieji bajoraičiai vyko tenai mokytis. tai ir pa­ jamų Lietuvoje buvo dau­ giau. vadovėliais ir pinigų sunaudojimu. Toliau visas kraštas buvo padalintas apygar­ domis. ir jos pradėjo skursti. renkamas karalium pasižadėjęs. Pinigai.339. Tik Radvilos savo Nesvyžiaus dvare įsteigė mažesnę kadetų mokyklą daugiausia savo reikalams. o joms reikalingiems mokytojams paruošti Vilniuje buvo įsteigta mokytojų seminarija Be tų. tebebuvo dar keletas ir protestantų mokyklų. Tokia V y r i a u s i ą j a L i e t u v o s M o k y k l a buvo pavadinta buvusi jėzuitų Vil­ niaus akademija.753. Vilniaus vyskupas. Be to. Todėl 1776 m. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais Jėzuitų turtai. Sta­ nislovas Augustas. Bet kadangi Lietuvoje jėzuitų turtų buvo daug daugiau.819 auksinų. o ne Lenkijos mokykloms. Bet pinigų grobstymas nesi­ liovė: dažnai jų pritrūkdavo net mokykloms. ypač Lietuvoje. Pirmiausia Lietuvoje ir Lenkijoje buvo padaryta po vieną vyriausiąją mokyklą. o Lenkijoje — 383.877 auks. buvo išnuomoti neribotam laikui bajorams iš 4 ^ 2 % nuo įkainotos dvaro vertės. tad iš viso buvo 25 mokyklos. buvo nepaprastai dideli. Komisija turėjo rūpintis tik pačiu mokymu. kad Dalomosios Komisijos su tais turtais daro biznį — dvarus labai pigiai dalina savo artimiesiems. Ten irgi mokėsi daugelis Lietuvos bajoraičių karininkais. dar buvo likusių ir tebe­ veikė nemaža vienuolynų mo­ kyklų. Todėl Lietuvos 1762—1794 m. Tiek už išnuomotus dvarus. pačios Edukacinės Komisijos išlaikomų moky­ klų. tos komisijos buvo panaikintos. Visi buvusieji jėzuitų dvarai. o apygardėlinių mokyklų su 6 metų 418 419 . Lietuvoje jų buvo išskolinta 2. bajorija nuolat reikalavo nuo pyko ir mokyklų kursu buvo 21. pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. Naujoji mokyklų sistema. 2.V y r i a u s i o s i o s Lietuvos Mokyklos tuvos bajorija buvo nepatenantspaudas. Ignas Masalskis. jėzuitai turėjo daug išskolintų kapitalų. tiek už kapitalus Edukacinei Komisijai buvo mokama 4 / 2 % Greit pasirodė. negu Lenkijoj. todėl Lie. Lietuvoje tokių apygardų su 7 metų mokyklomis buvo 4. joms būdavo pridedama dalis Lietuvos Vysk. Visus jų turtus surašius.438. o pinigus tie­ siog vagia. gaunami iš Lietuvoje bu­ vusių jėzuitų dvarų. dar buvo įkurta kadetų mokyklėlė Gardine. seimo nu­ tarimu. kad už tuos pinigus ir Lietuvai būtų įsteigta tokia pat mokykla Vil­ niuje.847. kuriai priklausė visų kitų krašto mokyklų priežiūra. Šios mokyklos išlaikymui Lietuvos iždas duodavo Va lėšų. pir­ mučiausia ėjo Lietuvos mokyklų reikalams. Edukacinė Komisija perorgani­ zavo visą mokyklų tinklą. ir visi turtai pavesti Edukacinei Komisijai. Pradžios mo­ kyklos buvo kuriamos prie visų parapijų. Be to. kad metinės pajamos iš jų Lietuvoje siekė 522. pajamų. Mokyklų priežiūra dabar buvo pavesta V y r i a u s i a j a i L i e] atliekamas sumas skirti Lietuvos kariuomenei. Tačiau šitas klausimas visą laiką liko neišspręstas. Komisija buvo įkurta bendra Lie­ tuvai ir Lenkijai.

ir jų sukurtoji mokykla buvo jau liberališka. Kretingoje. Volkoviske. kurie rūpinosi Lietuvos mokyklomis. Ji buvo suskirstyta į dvi kolegijas. Edukacinės Ko­ savo reikalams dalį mokyklų lėšų. Bialoje. Berezvieče ir Lužkose. jis buvo gobšus turtų graibstytojas. Kai naujoji mokykla išauklėjo jaunąją kartą. jis įsakė visiems savo kunigams steigti mokyklas. Višniove. Bobruiske. apygardėlinėse mokyklose visos klasės buvo dvimetės. žymiausias buvo vicekancleris J o k i m a s C h r e pt a v i č i u s . tekdavo būti 2 m. Apygardinėse mokyklose mokslas buvo išeinamas per 7 m. Masalskis liko komisijos nariu. Ypač didelis jo nuopelnas buvo tas. Iš vienos pusės. nes Vilniaus vysku­ pija tada apėmė visą didžiąją kunigaikštiją. Tai buvo labai mokslintas. Naujoviška mokyklų linkmė. Visam krašte. O tat reiškė. didžios išminties. Lydoje. ir sunaudojo 1795 m. matematikos ir medicinos. Ne mažiau nuopelnų iš pradžių turėjo ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . Nesvyžiuje.000 auksinų išeik­ vojimą (didelę tos sumos dalį buvo išeikvoję vyskupo agentai. Daugumas dalykų tebebuvo dėstoma lotyniškai. kurių kiekvie­ noje buvo po vieną 6 klasių a p y g a r d i n ę ir po keletą triklasių a p y g a r d ė l i n i ų mokyklų. I G a r d i n o apygardoj apygardėlinių mokyklų buvo šiose vie­ tose: Vilniuje. kuris daug sunau­ dojo visuomenės pinigo. Liubešave ir Žuravicuose. Pirmininku tuomet tapo karaliaus brolis — primas.). jis buvo didelis mokslo ir meno globėjas. Slucke. jau universiteto laikais). Jo pastangomis buvo pastatyta ir dabar tebestovinti gražioji Vilniaus katedra ir di­ dingi vyskupų rūmai Verkiuose (dabar jų jau nebėra). Pradžios mokyklos ir toliau liko prie vienuolynų ir parapijų. nors mokymą jose vis dėlto prižiūrėjo. be to. Užtat daugumas mokykloms skirtų pinigų žūdavo visokių agentų kišenėse. todėl mokslas jose trukdavo tik 6 metus.t u v o s M o k y k l a i . Iš to būtų galėję išeiti nemaža naudos. jis buvo viso to darbo siela. teisingas. kad švietimą paėmė į savo žinią pati valstybė. būtų buvę sąžingesni. kad visose plačios Vilniaus vyskupijos para­ pijose buvo įsteigtos pradžios mokyklos (būdamas vyskupas. Mokyklų reformatoriai buvo kupini šviečiamosios prancūzų literatūros idėjų. Cholopieničiuose. išskyrus Žemaičius. Edukacinė Komisija nė vienos vienuolynų mokyklos neperėmė į savo žinią. taip pat jis buvo ir vienas iš daugelio rusų parsidavėlių. Ypač daug mokyklų tebe­ turėjo pijarai. t. Vėliau. ir jo vyskupijoje gražiai klestėjusios pradžios mokyklos vėl sunyko. Jokimas Chreptavičius. II N a u g a r d u k o apygardoje jų buvo Minske. Tuo būdu V. kurie stovėjo prie to darbo. tik dabar jų buvo daug daugiau pristeigta. Merkinėje. Tad paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais padarytosios reformos buvo j a u n o s i o s k a r t o s darbas. jis pri­ 1773—1793 m. bet įsižeidęs jau nebesirūpino mokyklomis. atidengė 300. darbštus. 421 . teologijos ir teisės mokslų. F i z i n ė j e k o l e g i j o j e buvo mokoma gamtos mokslų. kur tik prikišdavo savo pirštus. bet menkos moralės vyras. Tačiau. ir Ščucine. kad jos sunyko beveik visoje Lietuvoje. netvarkingai gyvendamas. Pastoviuose. tvarkant Lietuvos mo­ kyklas. misijos iniciatorius ir Lietuvos mo­ Po kelerių metų padaryta revizija kyklų globėjas (t 1812 m. ši jau nebegalėjo susikalbėti su senąja. Žymesnieji mokyklų kūrėjai. Bet to meto bajorija ir didikai buvo įpratę visur. kancleris. (V kl. Dėl to jis buvo pašalintas iš komisijos pirmininko vietos. Panevėžy. doras.. 1793— trūkdavo pinigų. nepaprastai mokslintas ir didelis knygų mėgėjas. pabaigos Lietuvos asme420 nybė. III B r a s t o s apygardoje tų pat mokyklų buvo Pinske.). Edukacinės Komi­ sijos įkūrimas buvo jo sumanymas. Todėl ir jo reikšmė nevienoda. Tuo būdu bajorų visuomenė kultūriškai suskilo. tik kai kurie daly­ kai—lenkiškai (galutinai lenkų kalba čia buvo įvesta tik 1816 m. Va­ dinamoje m o r a l i n i ų m o k s l ų k o l e g i j o j e buvo mokoma filosofijos. Tai šviesiausioji XVIII amž. pasipel­ nyti. y. tačiau už viską teko jam atsa­ kyti). Mokykloje buvo dėstomi visi to meto universitetiniai mokslai. o jaunoji karta išdidžiai siekė reformų. — žmogus morališkai nesusiteršęs. vicekancleris. IV K r a ž i ų apygar­ doje buvo Kaune. ir mokyklos pradėjo skursti. Dombrovicoje. Bet iš kitos pusės. Edukacinės Komisijos idėja buvo tikrai vykusi: tai buvo iš viso pirmas atsitikimas Europoj. Jis buvo ir pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. Iš žmonių. Raseiniuose ir Ukmergėje Ne visos tos mokyklos buvo išlaikomos Edukacinės Komisijos — dalis jų tebebuvo išlaikoma vienuolynų. Valstybės atžvilgiu senoji karta buvo kon­ servatyvi ir bajoriškųjų laisvių garbintoja. jei žmonės. o vėliau per dekanus jas prižiūrėjo). buvo sudarytos 4 apygardos.

3. Kaunui. Tuo būdu miestiečiai pasidarė tokie pat beteisiai. o mokėjo mokesčius. kad Respublika laikantisi netvarka. Bet vis dėlto perdaug toli nukrypti nuo inventoriuose pažymėtų pareigų. Jas apgriovė Rusija. Jie tik tuo tesiskyrė nuo vals­ tiečių. seimas iš visų mažesniųjų Lietuvos miestų atėmė savivaldybes. tai jų teisėju ir valdovu būdavo jo savininkas (savivaldybės. tatai vertė ją susirūpinti. kad jie visiškai neturėjo jokių teisių. priešingai. Miestuose gyvenę ž y d a i taip pat skurdo. O visa tai pirštu prikišamai rodė bajo­ rijai. visuomenės švietimas pakilo. o ypačiai po mokyklų re­ formos. kiek tik ga422 Valstiečio sodyba XVIII amž. kuri karskart vis labiau ėmė kištis į Respublikos vidaus reikalus. Žinoma. Jei kartais koks seniūnas nenorė­ davo to laikytis. Miestai buvo net dar labiau suvaržyti. Miestai. kad nėjo baudžiavos. Brastai ir Gardinui). darbas buvo pavestas vienam mokslintam Lenkijos 423 . Trakams. darytas 1777 m. buvo spausdinama daugybė visuomenės santvarkos nagrinėja­ mųjų ir reformų siūlomųjų raštų. Jos ambasadorius čia pasidarė visagalis. kaip ir valstiečiai. teisės buvo paliktos tiktai Vilniui. Atsirado net laikraščių. jog senasis posakis. reikėdavo žinoti. jie priklausė pono. Kiek geriau buvo b a ž n y t i ­ n i u o s e i r v a l s t y b i n i u o s e d v a r u o s e . o 1776 m. Blogiausia. visi miestai buvo pavesti seniūnų priežiūrai. kur nuomojo bajorų pastatytas smukles. ir dažniausiai jie nieko nelai­ mėdavo. beveik vienin­ teliu jų verslu pasidarė smuklių laikymas. valstiečiams skųsti poną jo paties draugams ar giminėms buvo gana sunku. Privatiniuose bajorų dvaruose jie buvo visiškoje pono valdžioje. arba vadinamosios magdeburginės. kad būtų galima pašalinti tą priespaudą. Valstiečiai dar labiau skurdo. ir ponas juos išnaudojo. kiek iš jų imti mokesčio (V4 visų karališkųjų dvarų — seniūnijų ir tenutų — pajamų būdavo atiduodama kariuomenės reikalams). Be to. Įėjo. kokias pa­ reigas eina valstiečiai: kai tekdavo tuos dvarus perduoti nau­ jam ponui arba kai tam tikra komisija tikrindavo dvaro pa­ jamas.). Stanislovo Augusto laikais valstybės gy­ venime pradėjo rodytis gerėjimo žymių — buvo padaryta reformų. pla­ čiųjų visuomenės sluoksnių būklė beveik nepasikeitė. Mozyriui. daug daugiau reikalauti iš valstiečių būdavo nepatogu. iš Vakarų atėju­ sios šviečiamosios literatūros įtakoj. tenai reikėdavo žinoti. vadinamuo­ siuose inventoriuose. kaip ir valstiečiai. Tačiau visas tas judėjimas lietė tiktai bajoriją. Apie baudžiavos pa­ naikinimą bajorijos daugumas nenorėjo nė girdėti. yra neteisingas. Lydai. Baudžiavos panaikinimo klausimas. tai jų teisėju ir valdovu būdavo seniūnas. Naugardukui. Po I pada­ linimo buvo ketinta paruošti visų Respublikos įstatymų ko­ deksą. nes ten vals­ tiečių teisės buvo surašytos tam tikruose aktuose. tik spaudė. Volkoviskui. Kokios pareigos bū­ davo pažymėtos tuose inventoriuose. kad jie sumokėtų daugiau mokesčių. Daugelis jų išsikėlė į kaimus. Jei jie priklausydavo karališ­ kojo dvaro. Socialinis Lietuvos gyvenimas X V I I I amž. tokias valstiečiai turė­ davo ir eiti tiems dvarams. pakvietus kariuomenę. gale. 1768 m. Pakilo net ekonominis gy­ venimas. reikalaudavo daugiau. Pinskui. beveik nuolat Lenkijoje ar Lietuvoje buvo Rusų kariuomenės dalių. tai valstiečiai galėjo skųstis. (Norblino braižinys. Tiesa. gale Reformų kryptis. skaudžiai nubaudžiami. kartais būdavo net jie patys apkaltinami maišto kėlimu ir. Miestiečiais ir valstiečiais tuo tarpu niekas nesi­ rūpino. kaip susitvarkyti. Mat. o jei priklausydavo privatinio dvaro. Šiaip. Pasiskųsti nebuvo kam. pirmosios Čartoriskių reformos buvo tuojau apgriautos. Minskui.

Kiti nenorėjo sekti ir net labai tuo piktinosi: mat. X V I I I amž. Kadangi projektas buvo iš anksto išspausdintas. pasitardamas su visais mokytesniais žmonėmis. Šiauliškiai buvo norėję net susidėti su jais ir bendrai kovoti. netoli Vilniaus) valstiečius atleido vien už piniginį mokestį ir net davė jiems savivaldybę. buvo pateiktas seimui pa­ tvirtinti. matydami. bet ir nenau­ dinga patiems dvarininkams. kai krašte šeimininkavo visoki rusų parsidavėliai. vidury. O kadangi ižde pinigų tada nebuvo. vicekancleris C h r e p t av i č i u s ėmė iš visų savo atleis­ tųjų valstiečių 1Į3 derliaus). t. be to. Ypatingai buvo sunykęs ūkis po didžiojo švedų karo. Baudžiavos naikinimas atskiruose dvaruose. tai bajorija šaukte šaukė ant jo dar seimeliuose. Ypač garsus buvo 1769 m. palengvinančių valstiečių būklę ir paimančių juos įstatymo globon.). kad valstiečiai kai kur net su­ kildavo. dvaro reikalais.ponui — Zamoiskiui. Ekonominio gyvenimo kėlimas Ūkis X V I I I amž. atmetė jį net ne­ svarstę. Iš dalies atleido nuo baidžiavos kai 424 kurių savo dvarų valstiečius ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . kad kitur geriau gyventi. bet atvykusi kariuomenė labai žiauriai numalšino jų sukilimą. (Lietuvos bajo­ rija to kodekso įvedimui priešinosi dar ir dėl to. Būdavo taip pat atsitikimų. „Mužikus nori padaryti bajorais. Bet vis dėlto tokių ponų buvo labai maža. y. Tuo pat metu buvo sukilę Ukrainos valstiečiai ir išpiovę daugybę bajorijos ir jų tarnų. ligi bus sumokėtos dovanotosios pinigų sumos. o mus — mužikais". Paulovo rendorius kanauninkas Povilas dvaro valstiečių savivaldybės Bžostauskas visus savo kūrėjas (f 1827 m. vėliau — Radomo konfedera­ cijos metu. daug daugiau laimėjo. jų dvarų valstiečiai. Iš tikro tie. Lietuvos refedidelis valstiečių globėjas. Jis dirbo kelerius metus. kur nebebūdavo baudžia­ vos. susirinkę į seimą. O kadangi 425 . konfederacijas ir rusų kariuomenės nuolatinį lankymąsi Stanis­ lovo Augusto valdymo pirmoje pusėje. Seimas priėmė eilę konstitucijų. jie išgrobstė ir visus ižde buvusius pinigus. padalinamąjį seimą. dvaro sargyba ir važinėjimas Kanauninkas Povilas Bžostauskas. Su tokiais laisvaisiais valstiečiais jie darė sutartis. A t m e t ė j į s v a r b i a u s i a d ė l v a l s t i e č i a m s d u o d a m ų j ų p a l e n g v i n i m ų . Tuo metu pirmiausia kraštą naikino tarpuvaldžio kovos. nes į jų dvarus pribėgdavo valstiečių net iš užsienio. kurie buvo panaikinę baudžiavas. Vienas artimiausiųjų jo bendradarbių buvo Lietuvos vicekancleris Jokimas Chreptavičius. kuriomis Rusams pasidarbavę didikai „už nuopelnus kraštui" buvo apdovanoti milžiniškomis sumomis pinigų. taip pat buvo visiškai sunaikintos: daugumas valstybės dvarų buvo jų iš­ grobstyta (seimas tą patvirtino). Todėl kai kurie iš jų patys savo iniciatyva išlaisvino valstiečius.. kad valstiečių vergovė ne tik nežmoniška. Pagaliau jis vėl buvo suardytas per vidaus karus. pradžioje (žiūr. sau pasilikdami tik žemę. nerimo. At­ leistiesiems valstiečiams parei­ gų buvo paliktos tiktai talkos. Nelabai jis teatsipeikėjo ir vidaus sąmyšių pilname Saksų val­ dymo periode.). bet ir daugybė plėšikų gaujų (jos dažnai dėjosi kovojančiais konfederatais. pa­ galiau visas kraštas buvo nuteriotas Baro konfederacijos metu: tada viską plėšė ir naikino ne tik būriai konfederatų ir rusų kariuomenė. bėgdavo nuo savo ponų ir slapta apsigyvendavo kur nors tokiam dvare. Merkinės dvaro (prie Turgelių. savo atskirų teisių). Valstybės pajamos per 1773—1775 m. — šaukė bajorija. Kodeksas (statutas) 1780 m. 384 psl. tai jiems buvo įkeisti valstybiniai dvarai. — savo priešus persekiojanti rusų kariuomenė. Tai buvo neramūs tik ką prasidėjusios Baro konfederacijos laikai. kad jis buvo skiriamas abiem jungtinėm valstybėm: Lietuva nenorėjo išsiža­ dėti savo statuto. Šiaulių ekonomijos vals­ tiečių sukilimas. Tačiau šiuo metu vienas kitas iš šviesesniųjų bajorų ir didžiūnų suprato. o atstovai. Jame buvo nuostatų. pagal kurias vals­ tiečiai apsiėmė dirbti pono žemę ir mokėti jam tam tikrą mokestį arba duoti tam tikrą dalį derliaus (pav. 4. bet iš tikro teužsiėmė tik plėšimais).

Miestiečiai rūpinosi tik kraštui reikalingų prekių atgabenimu iš užsienio.. ir prekybos balansas būdavo pasyvus. Tuo būdu iš Juodosios jūros į Baltiją atsirado dar vienas kelias. būtent Dniepras—Vysla. Slucke įsteigta juostų dirbtuvė (juostos to meto rūbams buvo būtinas dalykas). pirmoje pusėje. 1778 ir 1780 m. Sapiegos. Tuo būdu bajorija pasidarė uniformuota. tai iš užsienio reikėjo įvežti labai daug prekių. kad nebereikėtų per upes kilotis keltais. Tad. 5. buvo iškastas 7^2 mylių ilgumo kanalas. pagaliau šie buvo arba pirkliai arba bankininkai. Dėl visų tų priežasčių krašto ūkis labai sunyko. Oginskiai — kilimų dirbtuves. vertė eiti baudžiavą ar mokėti mokesčius. pav. Beveik visos tos dirbtuvės buvo įkurtos gudų srityse. o iš to įstatymo buvo įvykdytas tik vienas įsakymas. seimas išleido gyventojų išlaidų normuojamąjį įstatymą (lex sumptuaria). nes miestiečiai buvo per daug prispausti ir neturtingi. kaip kad. Pramonės miestuose nebuvo jokios. rašalinės. kas ir kaip turi prižiūrėti jo vykdymą. tai daugelis tų dvarų tuo būdu ir liko jų rankose. akmens dirbiniai (pav.pinigų niekad nebebuvo. tiek valdžia. Be to. Daug buvo rūpinamasi k e l i ų ir kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. Be to. Labai dažnai bajorai versdavo valstiečius pirkti tam tikrą kiekį degtinės. Dirbtuves steigti pra­ dėjo ne miestiečiai. bet didikai. ką norėjo. Pasitaikydavo vienas kitas turtingesnis miestietis. atliktas šioje srityje. Taip pat dažnai iš užsienio būdavo perkama medžiaga ir kareivių mundiruotei. Antanas Tizenhauzas. Tuo pat metu daug dėmesio buvo kreipiama ir į vandens kelius. įkūrė pirmąją Lietuvoje metalo liejyklą (anksčiau buvo tik ginklų ir varpų liejyklų). Bet ir mundierių medžiaga labai dažnai būdavo užsie­ ninė. nes tik jie turėjo pakankamai reikalingo kapitalo. pasta­ tyta daugybė tiltų. stikliniai daiktai. Iš jos dirb­ tuvių dirbinių ypač išgarsėjo veidrodžiai ir kt. — našlės) dirbtuvės. Kanalas atsėjo apie 12 milijonų auksinų. o vicekancleris Chreptavičius 1790 m. Tikro­ joje Lietuvoje iš pramonės. kurie liko nebaigti. įvairios stalo reikmenės). lyg atskirų pulkų kariai. tačiau nė vieno iš jų nebuvo pramonininko. Tai buvo Onos Sanguškaitės Radvilienės (kanclerio Karolio Stanislovo — f 1719 m. Taip pat tuo metu buvo žinomos ir Radvilų laikomos medžio apdirbimo dirbtuvės. Kai karalius jam pigiai 427 . Dirbtuvės meistras ten buvo iš Konstantinopolio atvykęs armėnas. ponams buvo įsakyta savo tarnus taisyti kuo pigiausiai. tebuvo tik kiekvieno turtingesnio bajoro laikomas bravoras. Buvo valoma nuo akmenų Nemuno ir Neries vagos. Oginskiai. Butrimavičius ir hetmonas Oginskis). valstybės iždas amžinai ištuštėjo. Sapiegos turėjo dideles audyklas. Jo vadovybėje dirbo 30 žmonių su 24 staklėmis. Tuo metu buvo pradėta ir daugiau darbų. bet ir tai tik didžiuosiuose miestuose. kuris jungia Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu. keramika ir gobelinai. bet ir praktiškai veikiama. jo darbai ir nepasisekimai Tizenhauzas buvo gana turtingas ponas.. tiek atskiri žmonės. Nešioti gražiąją Slucko juostą buvo garbė. Jį iškasė savo lėšomis hetmonas O g i n s k i s (todėl jis ir šiandien dar tebevadinamas Oginskio kanalu). seimuose tas įstatymas buvo pakartotas ir praplėstas. Tuo reikalu ne tiktai buvo kalbama ir spaudoje rašoma (buvo pra­ dėti leisti net specialūs ūkio reikalams skiriami žurnalai). Buvo išvesta ir daug trumpesnių kelių. Tuo ėmė rūpintis tiek karalius. tabokinės. 1776 m. lietęs vaivadijų uniformas. o visų vai­ vadijų bajorijai įsakyta nešioti tam tikros spalvos vietinės medžiagos mundierius. Pirmosios dirbtuvės Lietuvoje buvo įsteigtos dar XVIII amž. Chreptavičius. tačiau niekuomet nebuvo nustatyta. Lietuvoje iš didikų savo dvaruose steigė 426 fabrikus Radvilos. Kadangi visas aukštesnysis sluoksnis buvo užsikrėtęs vakarų Europos madomis. Lietuvos kiemo iždininkas ir artimas karaliaus bičiulis. Pirmiausia buvo pagerinti visi senieji vieškeliai ir pradėti tiesti nauji. ir iš Baltijos jūros į Juo­ dąją jau buvo galima patekti vandens keliu. norėdamas sumažinti im­ portą ir paremti savąją pramonę. Juo visiems mies­ tiečiams ir bajorijai buvo uždrausta taisytis užsienio medžiagomis. kuris jungia Ščarą su Jaselda. Bet didžiausias darbas. galima sakyt. Todėl ir toliau visi dėvėjo. Tuo būdu Ne­ munas buvo sujungtas su Dniepru. Karaliaus lėšomis buvo iškastas kitas kanalas. Nesvyžiuje buvo kilimų dirbtuvė. Čia didžiausias darbas buvo sutvarkymas susisiekimo per nepereinamą pelkėtą Pagirį. Pastangos ūkį pakelti prasidėjo po padalinimo. o visam krašte ypatingai garsėjo hetmono Mykolo Kazimiero Radvilos 1758 m. Bet di­ džiausių užsimojimų šioje srityje parodė Tizenhauzas. Vietos bajorijos rūpesčiu buvo išvesti du magistraliniai vieš­ keliai — iš Pinsko į Slanimą ir iš Pinsko j Voluinę (čia dau­ giausia pasidarbavo Pinsko bajoras T.

Taip antai. bet jau nebeidamas jokių pareigų. segtukai. nei karalius nei Nuolatinė Taryba nieko negalėjo pa429 . nesiskaitydamas su niekuo. Jis mirė. iš kurių ypač buvo garsi G o r o d n i c a . Mat.t.išnuomojo visas Lietuvos ekonomijas (karaliaus pragyvenimui skirtuosius valstybinius dvarus). Dirbtuvėms specialistų buvo pakviesta iš užsienio. IV. Tose dirbtuvėse buvo ga­ minamos įvairiausios gyvenimo reikmenės — adatos. nes patys negalėjo išsilaikyti. Todėl daugelis juo buvo nepatenkinti. Tam tikslui jiems buvo įsteigta ir speciali bendrojo lavinimo mokykla. Visos padalinime dalyvavusios valstybės kartu. ką 428 Gorodnica 1789 m. kad jis yra išeikvojęs net iždo pinigų. skrybėlės. Gardino priemiestis. Tizenhauzas buvo už­ simojęs padaryti Gar­ diną didžiuliu pramonės Antanas Tizenhauzas. pora dirbtuvių buvo įsteigta Brastoje ir jos apylin­ kėje. jo priešai privertė karalių nuo jo nusitolinti. Jo nuosavam Pasto­ vių dvare buvo įsteigtos tik drobės ir popieriaus dirbtuvės. Net daugumą seimelių jis sugebėjo paimti į savo rankas. ir Tizenhauzas turėjo bankrotuoti. kur iTizenhauzas buvo įrengęs fabrikų. Daugiausia ta teise ėmė naudotis Rusija. Ilgai užtrukusi byla ir kaltinimas išeikvojus apie 800. Ekonomijos iš jo buvo atimtos ir išnuomotos kitam. bet ir politikas. Veikiai jis įsteigė net 25 fabri­ kus. karalius darė Lietuvoje. tebeturėdamas kiemo iždi­ ninko titulą. Karaliaus palaikomas. Čia jis šeimininkavo. statęs net 2 pramonės priemiesčius. kilimai. įvairios medžiagos. ėjo per jo rankas. kiemo iždininkas. ko tik buvo rei­ kalinga Lietuvai. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas 1. o ateičiai jie buvo ruošiami iš valstiečių tarpo. kur buvo su­ rinkta 300 berniukų ir 100 mergaičių. jis sumanė pasidaryti pramo­ nininku ir pagaminti visko. (Sena graviūra'). o Rusija dar atskiru seimo patvirtintu aktu gavo teisę kontroliuoti Respublikos vidaus gyvenimą. o kai 1780 m. Visa. Tizenhauzas buvo ne vien pramonininkas. jis labai greit pasidarė pirmąja asmenybe Lietuvoje.000 auk­ sinų jį visiškai sunaikino. o visos kitos dirbtuvės buvo karaliaus ekonomijose. Be jos ambasadoriaus Š t a k e l b e r g o sutikimo. Jo įkurti fabrikai visai sunyko. dirbtuvės betgi ėmė duoti nuostolių. o jų palaikyti niekas nesirūpino. seime pasirodė. kortos. Šiauliuose buvo įsteigta drobės dirbtuvė. Valstybė po pirmojo padalinimo iki reformuojamojo seimo Rusų priežiūra. Visoms toms dirbtuvėms įrengti reikėjo didelių sumų. pakink­ tai. karietos ir t. tačiau daugumas dirbtuvių buvo sukon­ centruota Gardine. kojinės. centru ir buvo čia pa­ 1765—1785 m.

daugiau galios įgavo karalius. Jos vietoje buvo suorganizuota vadinamoji Į s t a t y m ų S a r g y b a . o ypač patriotiškai išauklėtam jaunimui atrodė ne­ pakenčiama. viena įtakingiausių reformipubliką savo kariuomenę ir su­ nio seimo vadų (f 1809 m. Pirmas jo darbas buvo nutarimas suorga­ nizuoti 100. reformų mintį parėmė ir Prūsija. Rusija iš karto protestavo. griovė visas reformas. Prie jų dėjosi ir visi tie.daryti. Visi ministeriai turėjo būti b e n d r i L i e431 . norėdama įgelti Respublikoje per daug šeimi­ ninkaujančiai Rusijai. Tačiau Ignas Potockis. jam pataikaudamas. kad jame daugiau šalininkų turėjo Rusijos priešai. kurie nepajėgė prisiplakti prie Štakelbergo ar prie pačios Kotrynos I I . paėmė į savo rankas Nuo­ latinę Tarybą ir visą valdžią. buvo priversta nuty­ lėti. Tuo būdu krašte šeimi­ ninkavo ambasadorius. Rusų įtakoje esančia valstybės organizacija. užsienio. Ketverių metų seimo reformos Valdžios reforma. ministerių kabinetas. savo mylimuoju Stanislovu Augustu. Visais svarbesniaisiais reikalais. Šitaip seimas veikė net ištisus 4 metus ir per tą laiką pakeitė visą valstybės santvarką. iš pradžių mėgino sulai­ kyti reformatorius ir dėl kiek­ vienos naujovės prašė Rusijos sutikimo. nes jis mokėjo sugyventi su Štakelbergu ir. o netrukus ir Švedija. Bet kai susirinko seimas. o Kotryna už tai ž a430 d ė j o l e i s t i padidinti Respublikos kariuomenę ir bent kiek praplėsti karaliaus valdžią. Namie. Be jo pritarimo niekas negalėjo gauti net jokio žymesnio urėdo. — Rusijos rankos jau „buvo suvaržytos. šių paskutinių reformų jis jau 1783—1791 m. T i k kai 1787 m. Rusijos priežiūra visiems padoresniems žmonėms. bet atsakingi prieš seimą: seimui nepriimtiną menisterį karalius turėjo pakeisti. Didikai laisvai šeimininkauti jau nebegalėjo: turėjo arba jam gerintis arba ieškoti protekcijos Petra­ pily (kuriam nors pasisekus prieiti prie Kotrynos. Dar kelerius metus Štakelbergo žinioje Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo laikoma rusų kariuomenė. Pakeliui (Kaneve) ji susitiko su buvusiu prieš 25 m. policijos. palyginti su ankstyvesniaisiais laikais. — didikai kreipdavosi į Petrapilį. Reformų mintis. arba reformų^ seime.000 kariuomenės (maždaug 1 / 3 to skaičiaus turėjo būti suorganizuota Lietuvoje ir 2 / 3 Lenkijoje). Susirinkęs seimas pasirodė turįs labai plačių užsimojimų. krašto mar­ karus. ėmėsi reformų. karo ir iždo. Tad šituo patogiu mo­ mentu reformų šalininkai ir bandė perorganizuoti visą valstybę. Lietuvos kiemo mar­ nebespėjo įvykdyti. Pir­ miausia buvo p a n a i k i n t a N u o l a t i n ė T a r y b a . o vėliau prieš Rusiją ruošėsi stoti ir Anglija.). Rusijai paskelbė karą Turkija. norėdami gauti žymesnę ministeriją. 2. Rusija nusiuntė į Res­ šalka. Atrodė. To susitikimo metu buvo sutarta. tai pasi­ rodė. Toliau jis pradėjo kovą su senąja. nes ji visada buvo pasiryžusi kiekvieną pasipriešinimą ginklu numalšinti. Ilgai vis neatsirado progos pabandyt nusikratyti Rusija. 3. Jie jautėsi skriau­ džiami ir visada buvo pasiruošę kovoti prieš Rusų įtaką. Karalius. Nepaisydamas karaliaus pa­ stangų. baigusi šalka. Joje buvo 5 ministerijos: vidaus reikalų. nesiskaitydama su Rusija. Štakelbergas gaudavo įsakymą tokį palaikyti). bet. t. 1791 — 1793 m. nes. — pav. seimas atmetė pasiūlymą sudaryti karinę sąjungą su Ru­ sija ir. Prūsijos palaikomas. Tada Res­ publika galėjo laisviau atsidusti ir pabandyti padaryti reformų. bijodamas Rusijos keršto. Ketverių metų (1788—1792) seimas 1787 m. kad karalius siekiąs absoliutizmo.. bet vėliau ir jis pats perėjo į reformų partijos pusę. Kotryna Dniepru keliavo aplankyt Rusijos neseniai užkariauto Krimo. kad tą padaryti bus juo lengviau. y. neturėdama atlie­ kamų jėgų. nes. kad kitų metų seime karalius išgaus Respublikos su­ tikimą padėti Rusijai kariauti su Turkais. Ministeriai turėjo būti karaliaus skiriami. ketverių metų. Tatai buvo daroma 1788—1792 m. Todėl didikai visą laiką įtarinėjo.

Daugiau teisių gavo m i e s t i e č i a i . Lietuvos referando» seimeliuose turi būti rius. Karalius neatsakė už nieką. Tai buvo pačios ministerijos.). kai Rusija suor­ ganizavo reformų priešų konfederaciją ir. Pagrindiniai reformos principai seimo buvo surašyti į 1791 m. kad ji galėsianti būti pataisyta tik po 25 metų tam reikalui sušaukto specialaus seimo. kaip lygią su kitomis valstybėmis. kad seimely gali dalyvauti tik tie. . kurie buvo jų netekę. Be to. Pirmasis pavelde j amasis kara­ lius turėjo būti Stanislovo Au­ gusto įpėdinis. be to. Nebuvo tik užsienių ir vidaus reikalų komisijų. kuris būtų nesuderinamas su įstatymais (už tai jie turėjo atsakyti). Be to. Tačiau pilnas piliečio teises jie galėjo gauti tik t a p ę b a j o r a i s . Šito centro valdžios sustiprinimo siekiant. 28 „ „. miestiečiai gavo teisę būti karininkais. . įkurti jų pačių renkamieji teismai. karalius vėl suteikė laisvųjų miestų teises daugeliui mies­ telių. Buvo pa­ daryta reformų ir seimo darbui sutvarkyti. davusi jai savo ka­ riuomenės. kurie turi savo že­ mės arba yra nuomininkai ir moka valstybei mokesčius. per kurias turėjo būti valdomas kraštas. o v a l s t i e č i a i ir toliau liko beteisiai baudžiauninkai. bet vis dėlto bajorai buvo palikti vienin­ teliais pilnateisiais piliečiais. Pro­ vincijoms administruoti visuose pavietuose buvo suorganizuo­ tos vadinamosios t v a r k o ­ m o s i o s k o m i s i j o s . Nustatyta. prisivežę į seimelį iš savo dvarų plikbajorių. kancleris. bet ir atskiriems jungtinės vals­ tybės vienetams. — buvo nustatyta. negalėtų nustelbti vidutinės bajorijos. Kadangi buvo stengiamasi viską centralizuoti. . Buvo tik nustatyta. kad viskas seim U O S e socialiniam gyvenime. Socialinės reformos. Reformos ir Lietuvos valstybės reikalai Ketverių metų seimo reformų pagrindinis tikslas buvo nusi­ kratyti Rusijos globa ir Respubliką pastatyti Europos valstybių tarpe. . Bet reformuoja­ masis seimas dar nespėjo baigti savo darbo.. Buvo bandyta padaryti reformų ir 432 433 . Gegužės 3 d. ku­ rios turėjo įvykdyti centrinių komisijų įsakymus. Savaime aišku. 4. Seimo reforma. reikėjo daug ko atsisakyti ne tik bajorijai.. O norint valstybę sustiprinti ir tuo būdu padidinti jos reikšmę užsieny. buvo įsteigtos trys taip pat b e n d r o s k o m i s i j o s . reikėjo sustiprinti centro valdžią. Miestai gavo teisę net siųsti į s e imą s a v o a t s t o v u s su sprendžiamuoju balsu. Tatai vienodai lietė abidvi jungtines valstybes. Tas pats seimas jau nemaža turtingesnių mies­ tiečių padarė bajorais. buvo p a n a i k i n a m a e l e k c i j a i r sostas skelbiamas paveldėjamuoju. kad visi miestiečiai tapo karšti reformuojamojo seimo ir pačių reformų šalininkai. Šių pa­ reiga buvo nedėti antspaudo ant jokio karaliaus rašto. priimtą konstituciją. Priimtoje konsti­ tucijoje buvo pasakyta. kaip vykdomieji vyriausiosios val­ džios organai. taip pat vy­ riausiąją kariuomenės vadovybę ir teisę skirti visus aukštuosius karininkus. Visų reformų seimas nespėjo įvykdyti. gegužės 3 d. 1791—1793 m. o jų ministeriai turėjo tik antspaudus saugoti. buvo numatyta būsimuose sei­ muose dar daugiau miestiečių padaryti bajorais. konstitucija. — būtent karo.t u v a i ir L e n k i j a i . viską sugriovė. kurie atleisti pačių dvarininkų. Be to. žymiausias reformų parO kad seimeliai būtų tvarkintijos publicistas (f 1812 m. Lietuvos Istorija. gesni. 1787-1791 m. kas eina už ar prieš tą konstituciją. kad nebegalima bus grąžinti į baudžiavą tų. Ta konfederacija dėl jos akto pa­ skelbimo vietos yra vadinama Targovicos konfederacija. Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas (Augusto I I I anūkas). Todėl vėlesnėje kovoje dėl reformų buvo tolydžio kalbama. Jo teisės buvo žymiai praplės­ tos: jis atgavo teisę laisvai d a l i n t i u r ė d u s . be to. — kad susivaržę didikai Hugonas Kolontajus. iždo ir policijos. Lenkijos vicesprendžiama balsų daugumu. Visi miestai buvo suor­ ganizuoti apygardomis. Pirmiausia buvo p a n a i k i n t a s liberum veto. svarstant miestų reikalus. tie reikalai buvo palikti karaliui.

bet Lietuvos pinigų kasa buvo pa­ likta Lietuvoje. Be to. Tuojau visi didieji reformų priešininkai buvo sukviesti į Petrapilį. Lietuvos konfederacijos organizatorius. Karo lauke buvo pastatyta vos apie 45. Dalis reformų priešininkų pareiškė protestą ir išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. Rusija tylėjo ir elgėsi atsargiai. Visa centro valdžia — ministeriai ir komisijos — buvo įvesta bendra. Ši konfederacija lie­ tė tiktai Lenkiją.tai buvo ardoma ir Lietuvos savarankiškoji valstybės orga­ nizacija. Gintis buvo sunku. pav. kuri pasiskelbė prisidedanti prie Tar­ govicos konfederacijos. reikalaudami.000 rusų kariuomenės. Bet tuojau po to Vilniuje buvo suorganizuota to­ kia pat Lietuvos konfe­ deracija. ir ta pati buvo dar nemokyta. kuri ėjo prieš visas reformas — už senąją santvarką. sugrąžino ir senąjį Lietuvos Lenkijos valstybių atskirumą. rusai esą jų sąjungininkai. Tuo būdu ketverių metų seimas bandė pabaigti uniją ir Lietuvą galutinai sulieti su Lenkija į vieną valstybę. buvusią bendrą Edu­ kacinę Komisiją: vietoje vienos buvo sudarytos dvi atskiros Lietuvos ir Lenkijos komisijos. Kariuomenė buvo palikta atskira kiekvienoje valstybėje. Tačiau Targovicos konfederacija. o k i t a p u s ė l i e t u v i ų . Targovicos konfederacija (1792—1793 m. Buvo nutarta surinkti 100. ir viskas buvo balsuojama. Tuos dvejus metus. Juozas Kasakauskas.) Konfederacijos pradžia. kad komisijos būtų atskiros. atvykę į Targovicos miestelį (Ukrainoje. jos turėjo perimti į savo rankas valdžią Karas ir Rusų lai­ mėjimas.000 kariuo­ menės. Bet kol buvo nebaigtas karas su Turkais. Iždai buvo sujungti. 1792 m. Viskas sugrįžo į senąją būklę. Lietuva labai greit buvo rusų užimta. nes ir per 4 seimo veikimo metus nebuvo tam pa­ siruošta. apie 60. Rusija vėl pasiryžo veikti. seimas ne­ buvo vieningas. 5. Darydamas reformas.000 karių. tai lenkų dauguma privertė lietuvius nusileisti. Lietuvos kariuomenės likučiai pasitraukė į Lenkiją. Tokiais pat šūkiais buvo organizuojamos konfederacijos ir pavie­ tuose. Jie skelbėsi einą sugrąžinti seimo sulaužytų krašto laisvių. o kai kuriais atžvil­ giais valstybių atskirumas net dar padidėjo. čia tu­ rėjo posėdžiauti ir visos komisijos. seimas pertraukė sa­ vo darbus ir visą gyni­ mąsi pavedė karaliui. Rekrūtus rinkti Lietuvoje buvo galima tik į Lietuvos. prie Sieniuchos) paskelbė konfederacijos aktą. kur buvo nutarta suorganizuoti re­ formoms priešingą konfederaciją. Daugiausia pagalbos jie laukė iš Rusijos. Livonijos vyskupas. o visą valdžią joje paėmė konfe435 .. Targovicos konfederacija net perskyrė nuo 1773 m. karas su Turkais buvo baigtas. o Lenkijoje tik į Lenkijos kariuo­ menę. nors per ją buvo patogiau žygiuoti prieš Turkus. Kotryna net išsi­ gabeno Lenkijoje įrengtus savo kariuomenės sandėlius ir nebesiuntė savo kariuomenės per Lenkų Ukrainą.000. tam tikslui buvo išsiųsta 64. Lietuvos atstovai seime ilgai spyriavosi. 1781 — 1794 m. Ji taip pat atšaukė iš Var­ šuvos nuo I padalinimo ten buvusį ir labai įkyrėjusį savo amba­ sadorių Stakelbergą. bet kadangi seimas buvo konfedera­ cinis. Seimui reikalaujant. Prasidėjus ka­ rui. Lietuvos tik tiek buvo atsižvelgta. ji ėmė trauktis. kada seimas turėjo rinktis Lietuvoj. kad visuose bendruose valdžios organuose p u s ė n a r i ų t u r i b ū t i l e n k ų . Negalėdama atsilaikyti prieš rusus. buvo nustatyta. Opozicionieriai. 434 Bet kai tik 1792 m. o tuo tarpu jos tebebuvo surinkta vos Vysk. kad seno­ viškai kas trečias seimas buvo paliktas Lietuvoje (Gardine).

Tam tikslui Gardine buvo sušauktas seimas. Bet šita naujoji santvarka neilgai tegyvavo. kol neprisidės prie konfederacijos. su kuria seimo (1790 m. kaip ir 1772 m. buvusi po I padalinimo. Dabar tarp Prūsijos ir Rusijos jau ėjo derybos.) buvo padaryta karinė sutartis. Kaip pirmą padalinimą patvirtinusiame seime. Todėl Rusija norėjo sugrąžinti tokią tvarką. nes nebebuvo vilties laimėti. siūlydamasis užleisti jos anūkui Konstantinui sostą. Kaip ir seniau. kad jai būtų ati­ duotas Dancigas su Tornu ir kai kurios kitos Lenkijos sritys. Kariuo­ menės buvo palikta 5. ir Prūsija buvo įsitikinusi. Ziversas. 437 . Lig šiol čia šeimininkavo konfederatai. kurie komandavo konfederatus. kad norėjo įgelti Rusijai. Taigi minėtame Gardino seime (1793 m. Tačiau Rusijai buvo patogiau. Grasydama padaryti taiką su Prancūzija. taip ir šitame šeimininkavo Kotrynos ambasadorius. iš karaliaus ir seimo tereikėjo gauti tik padalinimo patvirtinimą. 436 Rusija sau tenkančias žemes tuo metu jau buvo užėmusi. kokia buvo po I padali­ nimo. bet net išlygintos ir labai praplėstos jos sienos. kuria P r ū s i j a i turėjo tekti dideli Lenkijos plotai. kai seimo sukurtoji valstybės valdžia buvo su­ griauta ir atiteko konfederacijai (ši savo centru padarė Gardiną).000 Lietuvoje ir 10. Buvo atgaivinta Nuolatinė Taryba ir tada veikusios karo ir iždo komisijos. kad valstybės priešaky liktų ka­ ralius: mat. 7. Karalius tuo tarpu kreipėsi pagalbos į Prūsiją. Be to. Prūsija ir Austrija tada kariavo su revo­ liucine Prancūzija. Prū­ sija savąsias irgi tuojau okupavo. esantieji tarp abiejų Prūsų karalystės dalių. Todėl 1793 m. Prūsijos ir Austrijos ėjo derybos dėl tolimesnio Respublikos likimo. Dabar buvo atskirta ir anksčiau buvusi bendra Edukacinė Komisija. 6.000 Lenkijoje. R u s i j a i pagal sutartį turėjo atitekti Lenkijos Ukraina. su ja buvo padaryta puolimo bei gynimosi sutartis. atpalaidavusi rankas ir įsikišusi į Respublikos reikalus. o kai kurių atstovų sunaikino dvarus. kad po šito karo teks ir jai šis tas. privertė viską patvirtinti. bet priešintis buvo sunku: Kotrynos atstovas Ziversas (Siewers) keletą atstovų areštavo. palikus bajoriškąją demokratiją.) Rusija pasirašė dalybų su­ tartį. o daugelį suvaldyti visada sunkiau. visa valdžia atiteko konfe­ deratams. jos buvo atskiros Lietuvai ir Lenkijai. Mat.. Valstybės santvarka po II padalinimo Išgavus iš seimo padalinimo patvirtinimą. Austrija bijojo likti viena prieš Prancūziją.deratai. Tada karalius kreipėsi į Kotryną. (sausio 23 d. Po to visi didieji re­ formų šalininkai emigravo į užsienį.) ir reikėjo tatai padaryti. tarp Rusijos. kurie troško visiškai sunaikinti ketverių metų seimo reformas ir sugriauti karaliaus valdžią. Naugarduko ir Brastos vaivadijų. pagaliau visą seimą apstatęs kariuomene ir į salę su­ vedęs rusų karininkus. Jis dar bandė prie­ šintis. Rusijai reikalaujant. reikėjo dar su­ tvarkyti likusios Respublikos vidaus gyvenimą. Po keleto mė­ nesių įvyko sukilimas. Karalius pa­ galiau prisidėjo prie konfederacijos ir sulaikė savo kariuomenės veiksmus. Tuomet. laikant jį savo įtakoj. Mat. anksčiau Prūsija seimą rėmė tik dėl to.) Tuo metu. Prūsija gali privirti daug košės ar net sugriauti visus laimėji­ mus. kuris pastatė savo valdžią. o didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos visa Minsko vaivadija ir dalis Vilniaus. Tuo būdu prieš pirmąjį Respublikos padalinimą buvusi perskirta Prūsų Bran­ denburgo valstybė dabar turėjo būti ne tik galutinai sujungta į vie­ ną plotą. Bet Kotryna nenorėjo su juo nė kalbėti. Prūsija išgavo Austrijos ir Rusijos sutikimą. vadovaujamas Kosciuškos. nes buvo įsivėlusi į karą su Prancūzijos revoliucionieriais. kad tik ji paliktų seimo padarytąsias reformas. Buvo sudaryta naujoji valstybės konstitucija. tačiau ši atsisakė padėti. tektų skaitytis su daugybe ponų. ir tolimesnis valstybės likimas jau priklausė nuo sve­ timųjų. Austrija čia negalėjo padėti. o netrukus po to buvo atliktas paskutinis Res­ publikos padalinimas. lengviau prižiūrėti visą vals­ tybės politiką. kad. su apkarpyta Respublika reikėjo padaryti naują taikos sutartį. o Rusija bijojo. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m. kuria buvo grąžinta santvarka. kuri nesutiko leisti jai užimti Dancigo ir Torno. likusioji jos dalis arba turėjo pereiti Rusų žiniai arba turėjo būti atleista.

Dabar daugiausia veikė iš emigracijos grįžę buvusieji reforminio seimo vadai ir kari­ ninkai. o Lietuva beveik visa atiteko vienai Rusijai. tik visas kairysis Nemuno krantas (Užnemunė) atiteko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje iki Napoleono laikų (žiūr. prie sukilimo prisidėjusiems. žadėdamas visiems.). — sutarė pasidalinti visą valstybę. Krokuva ir Varšuva buvo išvaduoti iš rusų. kurie Varšuvoje pakorė keletą rusams parsidavusių ponų. Rusų belaisvis (f 1817 m. Jam gyventi buvo paskirtas Gardinas. Kosciuška. Rusija su Prūsija ir Austrija. pasižymėjęs Amerikos nepriklauso­ mybės kovose generolas. Vilniuje buvo nuteistas ir pakartas rusų pastatytas Lietuvos hetmonas Simanas Kasakauskas. Stanislovas Augustas Gardine. kuri. tai Rusų ambasadorius reikalavo kuo greičiausiai įvykdyti seimo nu­ tarimą dėl kariuomenės — pa­ likti jos tiktai 15. Lenkijos dabar po gabalą teko visoms trims valstybėms. Kosciuškos sukilimas (1794 m. Prie jo buvo suorga­ nizuota vadinamoji T a u t o s Taryba. suki­ limo vadas. Po vieno mūšio sužeistas Kosciuška pateko į nelaisvę. Jurgio Vašingtono draugas. taip pat okupavo dalį Lenkijos. o Kotrynai mirus (1796 m. Sukilo taip pat ir Lietuva.). Daugelis buvusių žuvusios valstybės veikėjų emigravo arba kartu su Kosciuška pakliuvo į Rusų kalėjimus. Suki­ lėliai stengėsi įtraukti į sukilimą visą kariuomenę. skubiai pradėdami ginkluotą pasipriešinimą. 1794 m. kur ir mirė (1798 m. Tačiau kai kurie kariuomenės vadai atsisakė atleisti savo dalis. Kadangi krašte visur virė nepasitenki­ nimas rusais ir buvo ruošiama­ si prieš juos sukilti. 1794—1796 m. Greit Vilnius. (Moniuškos paveikslas). išleido atsišau­ kimų. Lenkijoje dar tebebuvo ir dalis Prūsų kariuomenės.000. Sukilėliai visą valdžią atidavė generolui K o s č i u šk a i (jis buvo kilęs iš Naugar­ duko vaivadijos ir laikė save lietuviu). Stanislovas Augustas buvo priverstas atsisakyti nuo sosto.) ir nepriklausomybės galas Po seimo karalius ir Nuolatinė Taryba iš Gardino grįžo į Varšuvą. Čia taip pat apsigyveno ir Kotrynos ambasadorius (Igelstrom).000 kariuomenės. prasidėjus sukilimui. jis buvo perkeltas į Petrapilį. kuris savo žinioje turėjo net 30. kuri nugalėtų Rusų ir Prūsų kariuomenes. Veikiai prie sukilimo prisidėjo ir miestiečiai.). Vėl užėmę visą kraštą ir sunaikinę sukilėlius. laisvę (tokių atsišaukimų buvo išleistų ir lietuviškų). Netrukus po to buvo likviduotas ir visas sukilimas. kur karinę vadovybę paėmė pulkininkas J a s i n s k i s . nepavyko suorganizuoti stiprios pajėgos. Bet vis dėlto 438 Tadas Kosciuška.8. ir juos paleido tik Kot­ rynos įpėdinis caras Povilas. norėdamas sukelti valstiečius. Trečiasis Respublikos padalinimas 1795 m. žemėlapy). 439 .

o 1569 m. Batoro ir Zigmanto Vazos laikais daugumas prarastųjų žemių buvo atgauta (Polockas.). Kai Napoleonas sudarė Varšuvos ku440 Rusų valdžia. Tačiau. Per pirmąjį padalinimą Rusija užėmė Latgalą. sukilimo buvo visiškai pa­ naikinta. Kaip ir anksčiau. Siena su Maskva dar keitėsi keletą kartų. Visos po trečiojo padalinimo Rusijai teku­ sios žemės iš pradžių buvo padalintos į dvi g u b e r n i j a s — V i l n i a u s ir S l a n i m o . Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. kurie turėjo savo magistratus ir savo teismus. Gubernija buvo administracijos vienetas. Joje taip pat buvo t e i s m o r ū m a i . Tik valstybinių dvarų valstiečiams buvo įsteigti tam tikri teismai apskrityse ir gubernijose. prie jos buvo priskirta ir Užnemunė. pradžioje (1629 m. Andrusavos taika (1667 m. Nuo to laiko siena su Rusija jau nebesikeitė iki pat padalinimų.) ta kunigaikštija buvo pavadinta Lenkų karalyste ir pateko į Ru­ sijos carų valdžią. ten būdavo renkami atsto441 . 1721 m. kurie tebebuvo visiškoje ponų valdžioje. pusėje 1.ŠEŠTOJI DALIS nigaikštiją (1807 m. Nuo to laiko ir Užnemunė virto paprasta Rusijos provincija. Liublino seime taip pat dideli plotai buvo priskirti prie Lenkijos.). B a j o r i j a i vadovavo apskričių ir gubernijų m a r š a l ­ k o s .) Lietuva ir Lenkija taip pat prarado beveik visą Livoniją. o ne Vilniaus general­ gubernatoriui. K a u n o i r G a r d i n o — gu­ bernijas. X V I I amž. Paskutinių Gediminaičių laikais dideli Lie­ tuvos žemių plotai atiteko Maskvai. Rusai senųjų krašto savivaldybių nepanai­ kino. Šitoks padalinimas jau liko iki pat Rusų valdymo galo. Lietuva pirmoje X I X amž. kurie prižiūrėjo žemesniuosius teismus. Tačiau. Kas treji metai bajorija galėjo rinktis į s e i m e l i u s Apskrities seimely ji svarstydavo savo reikalus ir išrinkdavo atstovus į apskrities įstaigas. Rusų įvestoji tvarka Lietuva Rusų valdžioje A. 2. Visos tos trys gubernijos iš pradžių ir Rusų valdžios buvo vadinamos L i e t u v o s g u b e r n i j o m i s . Po padalinimų visos didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės atsidūrė Rusų valdžioje. Savivaldybės. valdomas g ub e r n a t o r i a u s i r g u b e r n i j o s v a l d y b o s . Toliau ėjo m i e s t i e ­ č i a i . jos sienos žymiai susiaurėjo. Respubli­ kai liko tik Latgala (vadinamoji Livonijos vaivadija) ir leninė Kuršo kunigaikštija. St. kuriai buvo paliktos gana plačios teisės. sukilimo jos autonominė konsti­ tucija buvo pakeista. X V I amž. kuri atiteko Švedams. o po trečiojo padalinimo jai atiteko ir Kuršas. Po kiek laiko jos buvo sujungtos į vieną L i e t u v o s g u b e r n i j ą . J į valdė Vilniaus generalgu­ bernatorius. Po 1831 m. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į a p s k r i t i s . Napoleono galybei žlugus. rusai jas ėmė vadinti R u s i j o s š i a u r ė s v a k a r ų k r a š t u . Zemiausiasis luomas buvo valstiečiai baudžiauninkai. bet tebepriklausė Varšuvos. Vienos kongrese (1815 m. bet netrukus vėl buvo pa­ dalintos net į 3 — V i l n i a u s . pirmuoju luomu buvo laikoma bajorija. Smolenskas ir kt. kuriose buvo atskiri valdininkai ir teismai. Vė­ liau. Be to. o po 1863 m. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje XV amžiuje didžioji Lietuvos kunigaikštija buvo pasiekusi didžiausią savo teritorinį išsiplėtimą. kai pra­ sidėjo rusinimo pastangos. Tik viena Užnemunė (Suvalkų kraštas) teko Prūsams. Švedų valdytoji Livonija atiteko Rusijai.) nemaža dalis tų žemių vėl sugrįžo Maskvai (Smolenskas).

buvo paimti į valdžios globą. Projektai atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją. 442 Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Nemune prie Tilžės (1807 m. todėl carui buvo svarbu turėti bajoriją savo pusėje. jokių palengvinimų kraš­ tui nedarė. daugelis dvarų nepajėgė jų sumokėti.) palaidojo Lietuvos bajorų viltis. kad prie Varšuvos kunigaikštijos bus prijungtos ir Ru­ sijos valdomos lenkiškosios žemės. kai kurios iš jų net nukentėjo. ku­ rių sūnūs pasiskubino įstoti į Napoleono kariuomenę.). čia veikusį net iki 1840 m. Lietuvoje veikusios teisės. nes Napoleonas nenorėjo kariauti su caru Alek­ sandru I (1801 — 1825 m.). 3. įkūrė nepriklausomą Varšu­ vos lenkų kunigaikštiją. kai Napoleonas. Kotryna II buvo įvedusi joje ir rusų teisę (įstatymus). nugalėjęs Prūsiją.). Kai Lietuvoje buvo vartojamos skaudžios valdžios represijos. Bet jos įpėdinis Povilas I (1796—1801 m. Tačiau Rusų valdžia. Daugelis dvarų. tardavosi savo rei­ kalais ir galėjo kreiptis į gubernatorių (bajorai savo reikalais galėjo kreiptis net į carą). bajo­ rijos tarpe kilo sumanymas rasti modus vivendi.vai į gubernijos seimelį. Ji bu­ vo sudaryta iš Lenkijos žemių. susikom­ promitavo prieš Rusų valdžią. Kunigaikščiu buvo paskirtas Saksų karalius. Visas kraštas jau iš seno buvo apdėtas dideliais mokesčiais. birželio 25 d. Momentas buvo gana patogus: bu­ vo aiškiai matyti. Tilžėje padaryta su Aleksandru I taika (1807 m. Jų viltys dar labiau sustip­ rėjo. grąžino Lietuvai senąjį jos statutą. per trečiąjį padalinimą taip pat tekusios Prūsijai. Varšuvos kunigaikštija kartu su Saksonija įėjo į Na­ poleono protektorate esančią Pareinės valstybių sąjungą. 1807 m. o šis savo rėžtu rinkdavo gubernijos vadovybę ir atstovus į visas gubernijos įstaigas. kurie nepajėgė sumokėti mokesčių. keršydama už palankumą Napoleonui. M i e s t i e č i a i savo magistratus ir teismus taip pat rink­ davosi patys. ir iš Lietuvos Užnemunės. kad naujas karas su Napoleonu neišvengiamas. Varšuvos kunigaikštijos įkūrimas sukėlė vilčių nusikratyti Rusų valdžia ir Lietuvoje. Tuo tikslu pas Napoleoną į Tilžę buvo nuvykusi net slapta Lietuvos bajorų delegacija. Daugelis šeimų. prijungė prie Varšuvos kunigaikštijos dalį Galicijos (1809 m. nugalėjęs Austriją. Bet iš to nieko neišėjo. Jie patys valdė miesto turtą. Lietuvos bajorija pasistengė šituo momentu pasinaudoti. Su ta misija buvo pasiųstas ap­ sukrus diplomatas. kuris patenkin­ tų ir Rusų valdžią ir bajoriją. (tada buvo įvesti rusų įstatymai). Užėmusi Lietuvą. Visa Lenkų visuomenė tuo tarpu jau aiškiai stojo už Napoleoną ir turėjo vilties. Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją Varšuvos kunigaikštija ir Lietuvos bajorijos viltys. Napo­ leonas I.). kurie buvo bent 5 kartus didesni už kitų Rusijos kraštų mokes­ čius. tekusių Prūsijai per I ir II pa­ dalinimus. Tik vieni valstiečiai neturėjo jokių savivaldybės organų. Gausus Vilniuje sušauktas bajorijos suvažiavimas nutarė pačiam carui išdėstyti sunkią savo būklę. caro pakeltas senatorium M y k o l a s K l e o f a s O g i n s k i s (buvęs paskutinysis Lietuvos iždi­ ninkas). Jo misija pasisekė: mokesčiai buvo palengvinti ir su443 . kuris vedė priešingą motinos linijai politiką.

Lietuva Napoleono žygio metu (1812—1813 m. Po triukšmingų puotų jis išvyko iš Vilniaus. įtei­ kė carui memorialą — ku­ nigaikštijos sudarymo pro­ jektą. Jis pats tuo tarpu pradėjo rūpintis. kurios nuo 1569 m. Su jais išsikraustė ir Oginskis ir kiti Rusijos globos šalininkai. Be to. Juo buvo siūloma iš 8 Rusijos gubernijų. kuris vadovavo vi­ sam lenkų judėjimui. tam tikslui 1811 m. o to ne­ padarius. sukūrus Lietuvos kunigaikštiją. Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti lai­ kinę savo valdžią. Kadangi caras. Podolės ir Kijevo sritis. kuriam tuo metu rūpėjo ne­ išvengiamas karas su Napoleonu. sudaryti didžiąją Lie­ tuvos kunigaikštiją (įsidė­ mėtina. Per pasikalbėjimus jis pareikšdavo jam daugybę komplimentų. juo buvo norima nesugriauti Lietuvos bajorijos vilčių. carui at­ silankius Vilniuje. Bajorijos atsiunčiamoms de­ legacijoms jis nieko tikro nežadėjo. paskutinysis Lietuvos iždininkas. nes dar tebebuvo neaiški karo pabaiga. kad caras jau sutikęs at­ gaivinti kunigaikštiją. o Petrapily prie caro turėjo būti tik atskira Lietuvos reikalams kanceliarija. klausomą tribunolą (mat. Mat. bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono glo­ boje. Paskelbęs karą. kad tuo būdu kelias Nepoleono įtakai Lietuvoje būtų už­ kirstas. jose taip pat visą laiką veikė Lietuvos statutas). d. tik kai kuriuos ponus apdovanojęs Rusijos ordinais. kuris tuo tarpu su savo kariuo­ mene stovėjo Vilkavišky ir jau buvo paskelbęs Rusijai karą. būtų reikėję ir Rusijos valdo­ mąsias Lenkijos žemes priskirti prie nepriklausomos Varšuvos kunigaikštijos (tatai carui būtų buvę labai nenaudinga). ku­ riose veikė Lietuvos statu­ tas. Bet Napoleonui pirmučiausia rūpėjo. Carui Aleksandrui I Lietuvos atstatymo pro444 jektas buvo nebenaujas. o visos vietos turėjo būti pavedamos tiktai kunigaikštijos piliečiams. Bet tai tebuvo tik diplomatiškas atsikalbėjimas. kiek Lietuva galėtų duoti jo armijai maisto ir kareivių.). kiek Lie­ tuva galėtų pastatyti kariuomenės. Ogins­ kis nurodinėjo. Tuo tarpu bajorijoje plito gandai. Todėl Lietu­ vos atgaivinimo klausimas nebuvo paliestas nė 1812 m. 445 . Kiek vėliau buvo paruošti keli numatomos kunigaikštijos konstitucijos projektai. Lietuvos kuni­ tada aukščiausioji instan­ gaikštijos atgaivinimo projekto auto­ cija buvo Rusijos senatas).lyginti su kitų Rusijos sričių mokesčiais. juo labiau. jis siūlė pa­ likti toje kunigaikštijoje Lietuvos statutą be jokių apribojimų ir įsteigti nuo Petrapilio visiškai nepri­ Mykolas Kleofas Oginskis. kad krašto valdžia nieko nesanti padariusi patraukti bajorijai į savo pusę.). Pa­ galiau gal didžiausia tam kliūtis buvo lenkų klausimas. kad be savarankiškos organizacijos kraš­ tas negalįs sudaryti kariuomenės. Tačiau caras niekad nieko tikro nepasaky­ davo Oginskiui. Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą. rius (f 1833 m. tai Oginskis tame antrame memoriale ir pabrėžė. kad Lietuvos reikalų neleidusi sutvarkyti laiko stoka. pasitaręs su žymesniaisiais Lietuvos ponais. bet vengdavo pažadų. Rusų imperijos senatorius. nuolat klausinėdavo. o atsisvei­ kindamas Oginskiui pareiškė. Napoleonas su kariuomene persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir greit nužygiavo į Vilnių. įteikė konkrečius pasiūlymus ir naują memorialą. Iš visos Lietuvos rusai pa­ sitraukė be mūšio. Pagaliau Oginskis. kad iš buvusių didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mių būtų sudaryta autonomiška valstybė. kad į ją buvo siū­ loma įterpti ir Voluinės. Patsai Oginskis dėl to pasidarė populiariu bajorijos vadu. Jis daug kartų buvo jo svarstytas su ar­ timu bičiuliu A d o m u Č a r t o r i s k i ų . Pagal juos visi reikalai kunigaikštijoje turėjo būti atliekami lenkų kalba. Bet iš tikro tie planai jam nerūpėjo. buvo Lenkijos ribose: mat. kad ši nepultų į Napoleono glėbį. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos klausimas Napoleono žygio išvakarėse. joje turėjo būti savi ministeriai ir Vilniuje gyvenąs caro vietininkas. jo valdomieji lenkai irgi būtų nerime.

liepos 14 d. Apskritai per vadinamąjį prancūzmetį Lietuva labai nuken­ tėjo: apiplėšė ją Napoleono kariuomenė. nes nenorėjo įžeisti Austrijos ir. Bet bajorija į laikinę vy­ riausybę žiūrėjo. nepasigailėjo jos nė ru­ sai. Lietuvos kunigaikštijos klausimas žuvus Nepoleono imperi­ jai. Po žiauraus mūšio prie Berezinos pavedęs kariuomenę savo maršalui Miuratui. kad tikrojoje Lietuvoje (to meto Vilniaus gubernijoje) turto buvo sunaikinta apie 20 milijonų rublių. Jos iniciatyva 1812 m. Pasitraukus Napoleono kariuomenei. Jis nepatvirtino Varšuvos konfederacijos. entuziazmo pa­ gauta. kuri skelbėsi norinti sujungti į vieną kūną visas buvusios Respubli­ kos žemes ir visus kvietė į bendrą darbą. kaip į valstybės užuomazgą. ėmė rūpintis atnaujinti unijos ryšius su Lenkija. pilnas ligonines sergančių ir sužeistų. Napoleono pavesta. Apskaičiuojama.Laikinės Lietuvos vyriausybės priešaky atsistojo grafas Soltanas. Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas pasi­ žadėjimas atnaujinti uniją. tuojau buvo sugrąžinta senoji Rusų valdžia. ji čia paliko daug iš Rusijos atsinešto grobio. Rusų valdžios sugrįžimas. Varšuvos ku­ nigaikštija buvo paversta L e n k ų k a r a l y s t e . naujas Europos pertvarkymas buvo sprendžiamas V i e n o s k o n g r e s e (1815 m. Lietuvą buvo pavadinęs priešo kraštu — iš visos Rusijos jos neišskyrė). kad jis vis nieko aiškaus nepasakė dėl Lietuvos ateities. netrukus žuvo ir visa Napoleono galybė. skelbdamas karą. dar tikėjosi susitaikinti su Rusija. Tačiau jis nerado taikos nė tenai. Pagaliau per Kauną ji pasitraukė į Prūsus. Pats Napoleonas į visas pastangas žiūrėjo abe­ jingai.500 lavonų. Tuojau po unijos atnaujinimo iškilmių jis išžygiavo iš Vilniaus į Maskvą. kad jos viltys ir ištikimybė jam priklausančios iki mirties. — per Vil­ nių. Išbadėjusi ir nuskurusi ka­ riuomenė pakeliui viską plėšė. buvo įvestos rekvizicijos. Tą pakvietimą ypač karštai sutiko Vilniaus universiteto jaunuomenė. Kad ir buvo caro paskelbta amnestija. ji pradėjo formuoti ir Lietuvos kariuomenę — 4 pėstininkų ir 5 raitelių pul­ kus. Bet viltis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje greit ėmė gesti. Be to. tur būt. 447 Napoleono kariuomenė keliasi per Nemuną ties Kaunu. o bazilijonų vie­ nuolyne net 7. Laikinė Lietuvos vyriausybė pasitraukė kartu su Napoleo­ no kariuomene ir apsistojo Drezdene. siunčiamą prieš Napoleoną. Ypač nuo jos nukentėjo Vilnius. o jos kara­ lium pripažintas caras. kad bus daug daugiau sudaryta ka­ riuomenės. O taip sunaikintas kraštas dar turėjo maitinti didžiulę Rusijos ar­ miją.). Paskui Napoleoną atslinko į Lietuvą ir jo kariuomenės likučiai. Nugalėjus Napoleoną. ta­ čiau Napoleono šalininkai tuojau buvo pradėti persekioti: nepa­ bėgusius į užsienį išsiuntė į Rusiją. Apiplėšusi gyventojus. kuri ketino sujungti visas Respublikos žemes. Kauną. ir. Tas jo apsivylimas daug prisidėjo. Napoleonas tikėjosi. Tuo tarpu ji dar tebetikėjo Napoleono žvaigžde ir prieš likviduodamasi pareiškė. Marijampolę ir Varšuvą jis parskubėjo į Paryžių rinkti naujų jėgų. Bado ir didelių šalčių vejamas. Toji vyriausybė turėjo tvarkyti krašto reikalus ir parūpinti armijai maisto. kai kuriems iškėlė bylas ir atėmė dvarus. Kaip tik tuo metu Varšuvoje susidarė bajorijos konfederacija. Visa Europa sukilusi jį nu­ galėjo ir net pašalino iš Prancūzijos. Tačiau jam nebuvo lemta nei savo galybės atgauti nei grįžti atgal į Lietuvą. Tokių iškilmių įvyko ir kitur. Be to. Jo kariuomenė tuo 446 . Tam tikslui tarpu be galo plėšė kraštą (jis pats. Lietuvos bajorijoje vėl kilo judėjimas. grįžo atgal.

Podolė ir Kijevo sritis (vėliau tos apy­ gardos ribos buvo kaitaliojamos. O ten tuo tarpu kaip tik buvo palaipsniui naikinama baudžiava. tiesiog popiežiaus priklausomą vyskupiją V i gr i u o s e (1798 m. — tebeveikia dar ir dabar. Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. 1818 m. Prūsijos valdžia įsteigė atskirą. Vienos tokios apygardos centru buvo Vilnius. Prūsija per trečiąjį padalinimą gautąsias žemes pavadino N a u j a i s i a i s R y t p r ū s i a i s .) visada atsakydavo. Pir­ muoju vyskupu valdžia pasirinko garsųjį pamokslininką Prienų kleboną pralotą Karpavičių. 448 Vyskupystė. Visos mokyklos liko veikti. bet jos centras visą laiką buvo Vilnius). ir Vyriausioji Mokykla buvo pava­ dinta u n i v e r s i t e t u (1803 m.). tiek Mikalojus I (1825— 1855 m. Užnemunė taip pat pasiliko Lenkų karalystėje. kuriuo valstiečiai buvo atleisti nuo baudžia­ vos. Norėdama atskirti ją nuo Vilniaus ir Žemaičių vyskupų įtakos. Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės departamentui. — žinoma. Žuvus Napoleono galybei. o pietinė — Vilniaus vyskupijai. Prūsija buvo Napoleono užimta. 4. bet jau ir ponas nebegalėjo jų nei parduoti nei dova­ noti (nebent tik su visu dvaru kam galėjo parduoti ar pado­ vanoti). ji buvo perkelta į Seinus). Tik Vyriausioji Lietuvos Mokykla dabar buvo pa­ vadinta V y r i a u s i ą j a V i l n i a u s M o k y k l a i r buvo pašalinti kai kurie rusams neištikimi profesoriai. surištą su ta Lenkų karalyste. kaip veikusios. Jos visos buvo padalintos į Plocko ir Balstogės departamentus. kur veikė Napoleono įstatymai. Kaip visoje kunigaikštystėje. be to. pradėjo kraštą ko­ lonizuoti: buvusiose valstybinėse ir bažnytinėse žemėse įkur­ dino daug įvairių kolonistų. būtent Užnemunė (Suvalkų kraštas). tikėdamasi. Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje Užnemunė Prūsų karalystėje.Caras Aleksandras I. jie čia išliko ir panaikinus Lenkų karalystę. Prūsijos valdžia naujai įgytąjį kraštą bandė vokietinti: tam tikslui paskyrė vokiečius valdininkus. 1807 m. rusai švietimo įstaigų nepanaikino. Užėmę Lietuvą. Apygardos viršininku — kuratorium buvo pa­ skirtas caro Aleksandro jaunystės draugas ir artimas patarėjas L i e t u v o s I s t o r i j a . Tiek Aleksand­ ras I. Šiaurinė Užnemunės dalis anksčiau priklausė Žemaičių. To pat siekė ir vokiškos mo­ kyklos. Netrukus bu­ vo padaryta nauja reforma. kad jis bus jai pa­ lankus. dar Voluinė. Se­ noji santvarka čia buvo panaikinta. Bet visos pastangos buvo tuščios. 5. Rusi­ joje įsteigė švietimo ministeriją ir visą imperiją padalino į 6 švie­ timo apygardas. Tais pačiais metais Užnemunė buvo priskirta prie Varšuvos kunigaikštystės. kuri buvo patekusi j Len­ kų karalystę. dėl to jam teko net nukentėti.. Tačiau per trumpą vokiečių valdymą vokietinimo pa­ stangos nedavė didesnių vaisių. Tačiau vyskupas stengėsi ginti Bažnyčios teises ir su valdžia nesugyveno. Naujasis caras Aleksandras I (1801 — 1825 m) 1802 m. Užnemunėje Napoleono kodek­ sas. siekęs atgaivinti Lietuvos ku­ nigaikštiją. be to. Užnemunė Varšuvos kunigaikštystėje ir Lenkų karalystėje. (1801—1825 m. nes jie buvo sulyginti su visos Prūsijos valstiečiais. taip ir Užnemunėje buvo įvestas Na­ poleono kodeksas. Tuo būdu skirtingai nuo visos Ru­ sijos gyveno tiktai ta Lietuvos dalis. prie jos priklausė visos buvusios Lietuvos kunigaikštijos žemės ir. 29 449 I . Valstiečių būklė Prūsų valdžioje palengvėjo. kokias turėjo Prūsijos bajorija (o absoliutiškai valdomoje Prūsijoje bajorija jau nebedaug beturėjo teisių). ir bajorai gavo tik tokias tei­ ses. kad Lietuva tesanti Rusijos provincija ir todėl jos negalima prijungti prie Lenkijos.). labai papildytas. tik be žemės. Kilnotis laisvai jie dar negalėjo. pradžioje Universitetas ir švietimo apygarda.

) buvo priverstas pasitraukti. Jie skelbė. ligi tol ren­ kami. Martynas Odlanickis Počobutas. dabar buvo pradėti skirti. Bet tiek kura­ torius Cartoriskis. garsus tos visos Lietuvos mokyklos. jų tebuvo vos apie 150. astronomas (f 1810 m . Buvo pašalintas net universiteto rektorius. Tuo pat metu labai išaugo ir studentų skaičius: tuojau po Na­ poleono karų. su kuriuo bendrai reikėjo kovoti. kurie kaip tik tuo metu Petrapily susiorganizavo į draugiją. Lenkiškasis universitetas ir taip pat jo prižiūrimos len451 .500. Jis tuojau pa­ naikino lenkų kalbą universiteto kanceliarijoje. buvo pašalinti. Tuo pat metu įsteigtas Vilniaus universitetas taip pat priklausė apygardos kuratoriui ir turėjo prižiūrėti visas apygardoje esančias žemesniąsias moky­ klas. Slavofilų pastangos nenuėjo niekais. Tautiškoji len­ kų idėja universitete ir studentų bajorų tarpe jau buvo įsi­ galėjusi. Profesoriai. Kad per jas nebūtų skleidžiamos valdžiai nepalankios mintys.A d o m a s C a r t o r i s k i s . Bet švietimo ministeris pirmiausia pasirūpino apvalyti jį nuo rusams nepalankaus ele­ mento. Tuomet valdžia pasiryžo jį visai panaikinti ir 1832 m. todėl veikiai visos vie­ tos buvo užimtos lenkų. Universitetas vėl senoviškai susitvarkė ir veikiai išgarsėjo. 1831 m. tačiau savo kraštą norėjo išlaikyti savaimingą. Universiteto rektoriai. Napoleono antplūdžio metu universiteto studentija pasirodė karščiausia senosios Respubli­ kos atgaivinimo šalininkė. Dabar išsigelbėjimo ir valstybės atgaivinimo viltis tebuvo bendrai veikti su lenkais. Todėl po karo Rusų valdžia ėmė rū­ pintis tą lenkiškosios kultūros centrą paimti į savo įtaką. Apie pasipriešinimą kultūrinei lenkų veiklai Lietuvoje nebebuvo nė kalbos. suki­ limas parodė. Ka­ dangi karo metu universitetas buvo sunykęs. kad iš universiteto negalima laukti ištikimumo valdžiai. Apygardos kuratorius Cartoriskis (1824 m. Taip pat Čartoriskio ir jo pa­ 1780—1799 m. tai po karo caras įsakė sutvar­ kyti universitetą pagal senąsias teises. ir jos jau nebegalima buvo nuslopinti. pasirodę rusams neištikimi. daugumas studen­ tijos ir profesorių buvo išvažinėje. kaip geriausioji lenkų mokslo įstaiga: su juo nebegalėjo lygintis nei Lenkijos nei Rusijos mokslo įstaigos. kad didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės n u o a m ž i ų b u v u s i o s r u s ų k u l t ū r o s į t a ­ k o j e . Tačiau visos tos priemonės mažai tepadėjo. ir visi raštai bu­ vo pradėti rašyti rusiškai. garsus mokslininkas Jonas Sniadeckis. tiek uni­ versiteto vadovybė buvo uolūs lenkai. Nepriklau­ somojo gyvenimo laikais nors bajorija ir didikai buvo sulenkėję. Universitete dėstomoji kalba buvo lenkiškoji. Dabar jie jautėsi turį vieną bendrą priešą. Vyriausiosios Lietu­ dėjėjų rūpesčiu buvo sulenkin­ vos Mokyklos rektorius. jos ir baigė galutinai lenkinti Lietuvos bajoriją. Pastangos rusinti universitetą. Be to. ) . Tačiau lenkiškasis universiteto charakteris 450 vis tiek nesusilpnėjo. jos bajorija jau buvo aplenkėjusi. ypač slavofilams. uždarė. Toks universiteto klestėjimas nepatiko rusams. Jo vietą už­ ėmė ištikimas caro tarnas N o v o s i l c e v a s . Iš pačios studentijos parinktiems šnipams buvo pavesti sekti jos gyvenimą. Tam tikslui jie reikalavo pa­ keisti visą Vilniaus apygardos švietimo sistemą. Rusams užimant Lie­ tuvą. ypač lotyniškai ir prancūziškai. Lenkiškas universiteto cha­ rakteris. profesoriams buvo įsakyta iš anksto pateikti švietimo ministeriui paskaitų konspektą. Drauge buvo atgaivinta ir kadaise Edukacinės Komisijos įsteigta mokytojų seminarija. bet vėliau išaugo iki 1. Kadangi daugelis profesorių buvo nelenkai. Bendroji nelaimė ją dar labiau suartino su lenkais. Susirūpinta ir studen­ tija. jis ėmė kontroliuoti ir profesorių paskaitas. tai iš pradžių daugelis kursų buvo skaitoma įvairio­ mis kalbomis. kad lenkai ten tesą tik atėjūnai ir kad todėl negalima jiems leisti toliau lenkinti krašto. ir Vil­ niaus universitetas pasidarė grynai lenkiška įstaiga ir lenkų kultūros skleidėju Lietuvoje. Lietuviškumas Vilniaus universitete.

). be to. kad lietuvių pro­ senoliai buvę Romos nukariautojai geruliai ir kad senovėje jie tu­ rėję didelę literatūrą. o vėliau iš Rėzos leidinių pa­ žintoji lietuvių tautosaka sudomino pačius žymiuosius mokslininkus. kad nekurianti savos literatūros.). ne jo kultūra: be­ veik visi tarė Lietuvą esant neabejojamai lenkiškosios kultūros kraštą. iš dalies ir Karaliaučiuj lietuviškai esą atliekami net prekybos reikalai. kurie norį gauti vietas lietuviškose apskrityse. Lenkijos. ir universitetas pasidarė jos p r a e i t i e s ir j o s k r a š t o t y r i n ė j i m o c e n t r u . — visuomenė seniai pageidaujanti. Ypač juo buvo 'susižavėjęs D. o tatai. kurioje ragina gelbėti lietuvybę. tačiau turinti mokytis lenkiškai. nių prašymas. B a u ž a . Mat. Esą. dalis mokytojų seminarijos mokinių. tose srityse lietuviškai atliekama dalis pamaldų ir lietuviškai žmonės mokomi tikybos. Be lietuvių kalbos ten negalima užimti klebonų ir valdininkų vietu. kuri žuvusi dėl nelemtų istorinių aplinkybių. kas pasiekta. Toji kadaise galingos tautos kalba galinti paaiškinti daugelį Lietuvos. rašo Kantrimas. Baužos mintys sukėlė didelį atgarsį mokslininkų ir lietuvių veikėjų tarpe. Tačiau projektas nebuvo įvykdytas. jis įrodinėja. o verčią 452 lietuvius mokytis lenkiškai. Tilžėj. Liaudis tebekalbanti lietu­ viškai. Lietuviškai. ypač Kara­ liaučiaus universitete. Iš Krokuvos atėjo į Vil­ Adomas Jurgis Čartoriskis. o. esą. kuri rinktų tautosaką. lietuvių kalbos mo­ koma jau keli amžiai. Prūsuose. nėra žinių. Ten iš pareigos jos mokąsi dvasininkai ir tie pasaulininkai. ir vadovybei nebebuvo kada galvoti apie savo darbo plėtimą. kur esanti speciali katedra. Kantrimas. Tiek Lietuvos kilimo. isto­ rikas profesorius L e l e v e l i s . Kai Lesingas. P o š k a . turėtų mokytis ypač Že­ maičių. kad ji nesirūpi­ nanti savo kalba. Prūsijos. Herderis ir Goethė parodė savo susidomėjimą lietuvių tautosaka. jis siūlo įsteigti Lietuvą mylinčių ir lietuvių kalbą mokančių draugiją. reikėjo tik rūpintis išlaikyti tai. Lietuvių kalbos katedros klausimas universitete.). galima lengvai įvykdyti. Rusijos ir totorių istorijos smulkmenų. iš to turėtų naudos ir tie. ne be sąryšio su Baužos darbais. Bauža savo knygoje kaltina Lietuvos bajoriją. kurie ir moką. Projekto autorius buvo universiteto bibliotekininkas K. kad arčiau Vilniaus švietimo apygardos kuratorius lietuvių stovįs universitetas (1770—1861 m. tiek ateiviams uni­ versiteto nariams daugiau­ sia rūpėjo politinė krašto praeitis. didesnėje lietuviškųjų gubernijų dalyje kaimiečiai kalbą lietuviškai. Tačiau didžiosios Lietuvos kunigaikštijos tradicijos dar tebe­ buvo gyvos. Kad Vilniaus universitete būtų dėstoma lietuvių kalba. Tokį pra­ nešimą Krokuvoje padarė Vilniaus universiteto garbės narys. Katedros vedėju buvo numatytas raseiniškis mokslintas ba­ joras Uvainis. kurie nesimoką lietuviškai. Nemaža lietuviškai kalbančių esą ir Lenkų karalystėj (t. Savo tyrinėjimus jis paskelbė ir atskira knyga — „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę" (1806 m. kad galėtų susikalbėti su ponais. Šito sąjū­ džio metu. o iš dalies ir Vilniaus vyskupijos klierikai. įrodinėjo Baužos lietuvių kildinimo iš gerulių nemoksliškumą. senienas ir rūpintųsi leisti liaudžiai ir kunigams reikalingas lietuviškas knygas. y. su ja panoro susi­ pažinti ir lenkų mokslinin­ kai. ir nebran­ giai teatseitų.. uk­ mergiškis kunigas K s. patyrinėtų jų praeitį ir šį tą praneštų Mokslo Mėgėjų Draugijai Krokuvoj. T i k to meto Vilniaus universiteto garsenybė. Kaip į tą memorialą pažiūrėjo Čartoriskis.kiškosios mokyklos lenkino dar išlikusią nesulenkėjusią smul­ kiąją bajoriją ir j mokyklas patenkančius valstiečių vaikus. Bet tuo pačiu metu va­ karų Europoje iš Rugio. Be to. Klaipėdoj. 453 . esą. Užnemu­ nėj) ir Prūsuose. Tik jis maža tekreipė dė­ mesio j krašto tautiškumo klausimą. pats globojęs lietuviškosios kultūros palaikus savo Baubly ir rašęs žemaitiškai. Kantrimas savo memoriale kuratoriui Čartoriskiui rašo. iškilo projektas įkurti Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą (1822 m. kurie ruošiasi teisėjais ir policijos valdininkais. Kalti esą ir dvasininkai. kaip tik tuo metu prasidėjo rusų reakcija prieš lenkiškąją universiteto linkmę. nenorį lie­ tuviškai kalbėti net tie. Kad lietuvių kalba nežūtų.

Universitetui sukėlus susidomėjimą Lietuvos senove. nes visur buvo įvesta sunki baudžiava. 6. Ir neturtingų bajorų tarpe atsirado apsišvietusių žmonių.) ir dviejų tomų „Lietuvos istoriją" (išspausdintą tik 1893 m. bet valstybės valdymo inicia­ tyva iš jos jau buvo atimta. ji tik tu­ rėjo politines teises ir galėjo užimti valstybines vietas. o pradžios mokyklas ir toliau iš­ laikė parapijos. nepaisant Rusų valdžios pastangų. Valančius taip pat parašė pirmą savo istorinį vei­ kalą — „Žemaičių vyskupystę" (2 tomus. joje tebuvo apie 80 mokyklų. 1848 m. Ir vėliau. Neužmiršo jie nė savo kal­ bos. Patys rusai bandė steigti ir savo pradžios mokyklų. Kitos Lietuvos mokyklos X I X amž. tie patys raštai kiek vėliau labai paveikė iš liaudies tarpo kilusią lietuviškąją inteligentiją. kas sava. tačiau jiems nesisekė. pradžioje Žemaičiuose visuomenė buvo kiek kitokia. išidealizavę Lietuvos senovę. — rusų mokyklos Lietuvoje dides­ nės reikšmės neturėjo. mylėdami savo kraš­ tą. — abudu Vilniaus universiteto auklėtiniai. daugelis jų iki pat rusų valdymo pradžios tebebuvo činšininkai. parašyti lietuviškai. sukilimo. išauklėjo Lie­ tuvos bajoriją. Kraševskis. kūrė muziejus ir t. Jų tad raštai. Taip pat universiteto įtakoje kiek vėliau Lydos bajoras T. būdamas Lietuvos centre. nes jos buvo taikomos rusams pravoslavams. Tai buvo pirmieji mokslo veikalai. Edukacinė Komisija teprižiū­ rėjo tik mokymą. Čia ypač pasižymėjo universiteto auklėtiniai Mickevičius. veikiant Edukacinės Komisijos moky­ kloms. Todėl. rinko senienas. negu kitose Lietu­ vos dalyse. Valstiečiai čia taip pat buvo geresnėje būklėje. tačiau nesi454 ėmė išlaikyti mokyklų. ir lenkiškai kalbėdama. bajorai čia tebebuvo nenutolę nuo liaudies ir tebekalbėjo lietuviškai.).). buvo pa­ vestos išlaikyti vienuolynams. Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. Kovodama dėl savo tautos teisių. vienas kitas pradėjo bandyti žemaitiškai rašyti ir rinkti savo krašto padavimus ir įvairias senienas. Todėl ir Kudirka į mūsų himną įrašė: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia". kurį paskatino Vilniaus universitetas. Norbutas parašė pirmąją didžiulę (9 tomų) Lietuvos isto­ riją. ji labiausiai gaivinosi ta išidealizuotąja seno­ ve. Lietuvos kilimo jo profesoriai ir stu­ dentai iš tradicijos ir iš savo krašto meilės daug dėmesio kreipė į Lietuvos praeitį. galo. jis turėjo di­ delę reikšmę ir Lietuvai. Daukantas dar tebestudentaudamas (1822 m. o vėliau — universitetui. Tos mokyklos. kuri beveik visas temas ėmė iš Lietuvos istorijos. bet ji išlaikymą tedavė tik vienai Vilniaus Vyriausiajai Mo­ kyklai. buvę aiškioje Vilniaus uni­ versiteto dvasios Įtakoje. Dėl karų. o save laikė tik lenkiškos kultūros lietu­ viais. apie jį susibūrusi krašto ir jo seno­ vės mylėtojų grupė liko Vilniuje ir iki pat Muravjovo laikų varė Lietuvos tyrinėjimo darbą. Šitą sąjūdį dar labiau sustiprino susidomėjimas lietuviš­ kumu. — iki pat smarkios rusifikacijos pradžios. Kondratavičius ir daugelis kitų. Daug labiau pablogėjo valstiečių būklė.) parašė pirmą savo istorinį veikalą — „Darbus senovės lietuvių ir žemaičių" (išspausdintą vos 1929 m. Iš antros pusės. pra­ džioje pasirodęs visuotinis susidomėjimas lietuvių kalba ir lie­ tuviškosios rašliavos pagyvėjimas Mažojoje Lietuvoje (kaip tik 455 . Rusų valdžia Edukacinę Komisiją paliko. kurios liko. kurie. Todėl jie beveik buvo lygūs su smulkbajoriais. Rusų valdžioje visų būklė pakitėjo. t. kurių Lietuvoje beveik nebuvo. švietimas Žemaičiuose buvo pakilęs. buvo D a u k a n t a s ir V a l a n ­ č i u s . Todėl kaip tik šituo metu prasidėjo m o k s ­ l i š k a s L i e t u v o s i s t o r i j o s t y r i n ė j i m a s i r bu­ vo išspausdinta nemaža istorinių veikalų.Universiteto reikšmė Lietuvai. Tuo tarpu jau nuo X V I I I amž. Čia bajorijos buvo labai daug. kuri prasi­ dėjo po 1863 m. Bajorija tebebuvo laisva ir tebeturėjo savivaldybę. kuri. Nors universitetas buvo grynai lenkiškas. gerbė ir mylėjo savo tėvynę Lietuvą. ėmė domėtis viskuo. ir X I X amž. Kai rusai užėmė Lietuvą. daugelis mokyklų išnyko. kai univer­ sitetas jau buvo uždarytas. Edukacinės Komisijos turtai buvo valdžios per­ imti. Tačiau būdami neturtingi. tačiau. iš­ kilo gausi lenkų romantiškoji literatūra. bet ji daugiausia buvo neturtinga ir mažai kuo tesiskyrė nuo valstiečių. Pirmieji tikri.). susipratę lietuviai. Vėliau jis dar parašė „Būdą senovės lietuvių" (1845 m. pradžioje. o ne baudžiauninkai. ėjusių paskutiniais Respublikos gyvenimo metais.

Valstiečių klausimas X I X amž. Todėl veikiai nauji politiniai įvykiai — skaudžiai rusų nu­ malšintas 1831 m. žmonės vie457 . — ir išgarsėjusį savo dainų rinkinį). Tautiškasis ju­ dėjimas vėl atgijo ir šį kartą jau nebepasiliovė. V i l e n t a s i r nemaža padarė 3 trobeles. anot vyskupo. Įsitraukę į tą sąjūdį. t. Lietuviškai rašė Poška. buvo renkamos se­ nienos ir seni istoriniai doku­ mentai.). nuo sodybos. tik prasiveržus j viešąjį gyvenimą iš lietuviškojo kaimo kilusiai inteligentijai. jo raginami kunigai prie bažnyčių steigė mokyklas. neišspausdinti. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai. prakortuoti. Tuo pat metu net pradėta lietuviškai kurti ir versti sve­ timų kūrinių į lietuvių kalbą. pats vykupas buvo karštas žemaičių patriotas ir uolus švietimo rėmėjas. sukilimas — sustabdė tą judėjimą. Be to. čiuose. Poška savo Baubly įtaisė net senienų mu­ ziejų. kad ir rūpinosi lietuviškosios kalbos grynumu. panorėjęs į katorgą išsiųsti ir vėl susigrąžinti. ta­ čiau čia tokie nežmoniški papročiai buvo retas dalykas. pradėjo įsigalėti jų baudžiavos papročiai ir Lie­ tuvoje. su ku­ riais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas: galėjo juos pardavinėti. Poškos Baublys. tačiau neskelbė jokių — 456 nei socialinių nei tautinių — idėjų. tik ragina kantriai nešti savo naštą. y. Z abitis N e z a b i t a u s k a s išleido lietuviškųjų knygų bi­ bliografiją. Visi to sąjūdžio bajorai. kad ir mylėjo savo kraštą. Nors ir Lie­ tuvoje tuo metu nebuvo jokių valstiečius ginančių įstatymų. Kad nebūtų darkoma žemaičių kalba. kad galėtų veržtis iš nusistojusios santvarkos formų. o netru­ kus — 1825 m. jos dar tebestovi. K. Lietuvai patekus į Rusų valdžią. Ypač pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dva­ ruose. šie tuojau čia įvedė savo papročius ir ėjo pavyzdžiu Lietuvos bajorams. Nauja priespauda kil­ nesniųjų žmonių tarpe sukėlė užuojautos valstiečiams. Kasakauskas išleido atsišaukimą (1800 m. Bijotuose.). Valstiečiams buvo uždrausta kam nors pasiskųsti. D. nė neketina jo kurs­ tyti. Mylėdami savo kraštą. bajorai ir ku­ nigai pradėjo spausdinti nau­ jų maldaknygių. D. — toliau jie nesiekė. Taip pat nepaprastai valstiečius vargino rekrūtų pareiga (vyrus paimdavo į kariuomenę net 25 metams). Įsivieš­ patavus rusams. pradžioje Valstiečių būklė. Jis taip pat bandė rašyti ir Lietuvos istoriją. S. — Rėza išleido Duonelaičio raštus. Stanevi­ č i u s — lietuviškų dainų rin­ kinį. Be to. Jis išleido savo lietuviškąjį Šv. Poška iš tuščiavidurio ąžuolo t a s . Rašto vertimą (1816 m. o D. Sumanymai panaikinti baudžiavą. P o š k a net ėmė rašyti žemaitišką žodyną ir tam tikslui rinko senas knygas. kuriose buvo įtaisyti kitų. Vilniaus vysk. Stanevičius. kuriuo ragino bajoriją parodyti daugiau žmoniškumo ir rūpintis valstiečiais. o rusai įvedė mokestį nuo žmogaus (nuo „dūšios"). Žemaičių tautiškojo ir kultūriškojo judėjimo centras buvo vyskupo Juozo Arnulfo G i e d r a i č i o rezidencija — A l s ė ­ d ž i a i . žemaičiai pirmiausia susirūpino kalba. „yra mūsų artimi ir broliai. paliai Skaud­ rinių ir vertimų liko rankraš­ vilę. 7.tuo metu — 1818 m. Anksčiau buvo mokėta nuo valdomosios žemės ir nuo „dūmo". nes lietuviškasis elementas dar nebuvo tiek susipratęs. nes jie. buvo padidinti ir valstiečių mokesčiai. tačiau daugumas jų kū­ muziejėliai. giesmynų ir elementorių. žymiai pa­ blogėjo. ir gražus Žemaičių bajorijos tautiškasis sąjūdis apmirė. Net Poška. Par­ davinėdavo net išskirdami vyrus nuo žmonų ir tėvus nuo vaikų. apdainuodamas mužiko vargus. kurių daugumas buvo išdalinta rusų generolams. Klemen­ 1812 m. jie b u v o ž l u ­ g u s i o s s e n o s i o s v a l s t y b ė s p a t r i o t a i i r kartu s u visa bajorija svajojo apie jos atgaivinimą.

kraštas nušvisiąs revoliucijos ugnimi. Baudžiavos panaikinimą siūlė ir Oginskis savo būsimosios didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos projekte. kai rusai pradėjo spausti Vilniuje klestėjusi 459 Rekrūtas atsisveikina su savo šeima. Ginčai pagaliau išardė visą sei­ melį. Todėl caras Mikalojus I (1825—1855 m. Nesulaukdami laisvės. kad.000 valstiečių. sukilimas Slaptosios organizacijos Lietuvoje. Ir iš tikro 1817 metų seimeliai rinkosi baudžiavos pa­ naikinimo šūkiais.Bet kai po to bajoriją prislėgė nusivylimas ir rusų kerštas. Lat­ vijoje be Latgalos. Tuo būdu tas klausimas nebebuvo pajudintas iki X I X amž. kurie mums darbuojasi. 424 psl. ji matė. ženg­ damas į sostą. savo manifeste pabrėžė. kad valstiečiai savo pa­ reigas eitų ir toliau. o iš Petrapilio po to atėjo perspėjimas. jie nerimo ir visą kaltę metė ant savo ponų. kad ji buvo panaikinta Napoleono sukurtoje Varšuvos kunigaikštijoje. 1831 m. kiek laiko buvo liautasi galvoti apie palengvinimus valstiečiams. Vienas joniškėlietis I g. kurie pranašavo. į kurią buvo patekusi ir lietuviškoji Užnemunė. kurioje baudžiava buvo vėliau panaikinta (kartu su Lietuva ir visa Rusija). Kai prieš bajorijos pa­ stangas įgyti daugiau laisvių prasidėjo Rusų valdžios reakcija ir persekiojimai. kiti. labiau nuskurdę. Vieni jų iš to tikėjosi pigių darbininkų.). (Mašinsko paveikslas). Ypač radikalus pasirodė Ukmergės apskri­ ties (pavieto) seimelis. — Kurše ir Vidžemėje. baudžiavos pa­ naikinimas Estijoje. 458 . Ypač už bau­ džiavų panaikinimą stojo Vakarų idėjomis susižavėjusi jaunuo­ menė. Tik prasidėjusio su­ kilimo metu valstiečiai vėl gavo vilčių. kaip ėję. caras „laisvųjų artojų" įstatymu leido iš baudžiavos atleisti valstiečius. kaip grįžo į ją ir prieš rusams užimant kraštą atlei­ stieji (žr. Ne tiktai paprastas žmoniškumas baudžiauninkams. y. Taip antai. Vals tiečių atleidimo klausimą vėl išjudino 1816 m. kad jų būklė bus pa­ gerinta. 8. tai keletas bajorų tuo pasinaudojo ir mirdami testamentais atleido savo valstiečius. t. kiti vėliau. kaip kad buvę Europos vakaruose. Tuo būdu vėl atsirado valstiečių činšininkų. kad bajorija be vy­ riausybės žinios tokių opių klausimų nesvarstytų. Atsirado tokių. jie vėl buvo grąžinti į baudžiavą. Instrukcijoje savo atstovams į guberni­ jos seimelį ukmergiškiai aiškiai reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos. o 1817 m. liedami prakaitą". tikėjosi tuo būdu atsikratyti karo nuvargintiems valstiečiams reikalingų pa­ šalpų ir atsikratyti valdžios bylų dėl rekrūtų. atleido ir kai kurie kiti bajorai. paskelbus laisvę. Tačiau neilgai laisvi išbuvo ir šitie atleistieji: vieni anksčiau.). seimeliuose. Baudžiavos panaikinimo klausimas 1817 m. Tačiau Vilniuje gubernijos seimely dėl to kilo didelis triukšmas. Tuojau buvo pradėta svarstyti. tik be žemės. apie valstiečių būklės palengvi­ nimą daug buvo kalbėta ypač Napoleono žygio į Rusiją metu. antrosios pusės. Tuo pat metu apie valstiečių atleidimą pradėjo galvoti ir Lietuvos bajorai.). bet ir pavyzdys. kaip įvykdyti tą atleidimą. K a r p i s atleido be žemės net 7. Tuo tarpu valstiečius pasiekė žinios apie laisvės sumany­ mus. vieno tikėjimo. kad baudžiava naikinama Mažojoje Lietuvoje (1807 m. Tas klausimas tuo ir pasibaigė. o taip pat ir iš Vakarų ateinančios prancūzų revoliu­ cijos idėjos veikė Lietuvos bajoriją. nos su mumis prigimties. Kai 1803 m.

kuri. Lenkų sukilimas. Savo idėjoms skleisti ji turėjo net laikraštį — „ G a t v ė s Ž i n i a s " (Wiadomošci Brukowe). jos savaime kėlė nepasitenkinimą tais. jame skaudžiai išplakdavo savo visuomenės ne­ rangumą ir apsileidimą. ku­ rie tą darbą trukdė.t.). kurios rusų priespaudos įtakoje įsikūrė Vilniaus universitete ir kitose mokyklose. O ji buvo lenkų mesta: 1830 m. rašytojai. be masonų ir jaunimo organizacijų. ši reforminio seimo konstitucija lenkų ir Lietuvos bajorijos buvo laiko­ ma siektinu idealu ir laisvės garantija).t. vakarėlius ir t. Taip pat buvo ištremtas į Rusiją ir Ad. išvaduoti savo kraštą iš Rusų jungo. reikėjo tik kibirkšties. Napoleono nugalėtojai 1815 m. Tuojau po to prasi­ dėjo kratos ir areštai mokinių ir studentų tarpe. Kražių ir kt. ten įvyko nauja revoliucija. tačiau žadindamos patriotizmą ir ragindamos rūpintis savo krašto reikalais. Prancūzų ir Belgų sukilimų pasisekimas.). kuris pa460 siryžo. Restauruotoji monarchija neatsilai­ kė nė Prancūzijoje: 1830 m. Kražiuose tais pačiais 1823 m. bet ir daugybė vilniečių. kurio paskaitų su­ sirinkdavo klausyti ne vien studentai. Draugija buvo negausinga. norėjo pakelti ekono­ minę ir kultūrinę krašto gerovę. Vienas Vilniaus gimnazijos mokinys ant lentos užrašė: „Te­ gyvuoja gegužės 3 d. mokyklose buvo įsikūrusių į vilniškes panašių organizacijų. Vienos kongrese stengėsi atstatyti Europoje senąją priešrevoliucinę san­ tvarką. Visi buvo pasiruošę sukilti. Tai buvo liberališka šviesuomenės organizacija. Pran461 . Mickevičius.universitetą. Tačiau revoliucijos paleisti žmogaus laisvės šūkiai Napoleono šeimininkavimo metu Europoje jau buvo su­ kėlę ir tautų laisvės šūkius. Tada ji dar nebuvo priešbažnytinė. Kėdainių. T i k visai netikėtai beplintantį judėjimą 1823 m. jie sukilo. Lietu­ voje tuo tarpu įsikūrė net kelios masonų ložės (Vilniuje. kuri taip pat jau vie­ šai buvo pradėjusi rodyti savo veikimą. o ypač iškalbingas ir gabus istorijos profesorius L e l e v e l i s . Tą nuotaiką ugdė ir pats universitetas. d r a u g i š k u m a s i r t ė v y n ė s m e i l ė . Prof. gėrėdamasi švietimo ir prancūzų revoliucijos idėjomis. Lelevelis turėjo pasišalinti į Lenkiją. Buvo ištremtas ir patsai filaretų vadas T o m a s Ž a n a s . Rasei­ niuose ir kt. tačiau su studen­ tais tebepalaikė glaudžius ryšius. bendraudama su pla­ čiaisiais jaunuomenės sluoksniais. Kadangi Lenkų karalystėje tuo tarpu jau buvo išaugęs griežtas konfliktas tarp daugiau laisvės trokštan­ čios lenkų visuomenės ir tas laisves dar labiau siaurinančios Rusų valdžios. išardė rusai. siuntinėjo jiems savo raštų ir t. Bajorija ėmė nerimauti ir tartis. Ir jos tikslas buvo panašus — m o k s l a s . Tuo pat metu prasidėjo kratos ir kitose vietose. Taip buvo auklėjamas jaunimas. nes į ją buvo priimami tik visiškai patikimi ir kuo nors pasižymėję studentai (poetai. o visi žymesnieji studentų vadai buvo ištremti. kurios tikslas buvo l a v i n t i s i r d i r b t i v i s u o m e n e i . Su revoliucijos idėjomis kovoti buvo sudaryta Š v e n ­ t o j i S ą j u n g a . Be to. ir jos narių tarpe buvo nemaža aukštų dvasininkų. Viena iš stipriausiųjų to meto organizacijų buvo m a s o n a i . o tuo­ jau po to sukilo ir išsiskyrė iš bendrosios su olandais valstybės (Niderlandų) belgai. Nė viena tų organizacijų savo įstatuose neturėjo politinių tikslų. Pagaliau. Netrukus buvo įkurta F i l a ­ r e t ų (doros mėgėjų) Draugija. Jų tarpe buvo ir didysis poetas Mickevičius. — bajorijos tarpe ėmė plisti slaptos organizacijos. konstitucija!" (mat. Dau­ gelis buvo areštuota ir ištremta. tai tų pačių metų lapkričio mėnesį Varšuvoje įvy­ ko sukilimas. kurio raštai jau tada susirinkusio būrelio tarpe su­ keldavo nepaprastą entuziazmą. Bet daug veiklesnės buvo slaptosios jaunimo organizacijos. Vilniuje vei­ kė dar savotiška. buvo išardyta Juodųjų Brolių Draugija. pasivadinusių J u o d a i s i a i s B r o l i a i s . kuris tuo tarpu jau buvo mokytoju Kaune. kad ir maišto keliu. Panašiais tikslais buvo įsteigta ir vadinamoji S p i n d u l i n g ų j ų Draugija (Promienišci). tų pačių tikslų organizacija — N e n a u d ė l i ų D r a u g i j a (Towavzystwo Szubrawc6w). Bet šitie Rusų valdžios persekiojimai nesustabdė judėjimo. norėdami savo karalystę išvaduoti iš Rusų caro valdžios ir suvienyti visas iki pirmojo padalinimo turėtąsias žemes. kuri buvo grynai visuomeniška ir rūpinosi skleisti kilnias žmoniškumo ir patriotizmo idėjas.t. Veiklesnieji universiteto studentai pir­ miausia įkūrė slaptą F i l o m a t ų (mokslo mėgėjų) Draugiją. Tam tikslui ji rengė visokius pasilinksminimus. į kurią buvo stengiamasi įtrauk­ ti daugiau narių. ką daryti. rimtai ruošiasi mokslui ir t.

ir Varšuvoje tuojau susi­ darė iš Lietuvos kilusių bajorų komitetas. Rusų valdžia dar prieš sukilimą gabesniuosius žmones buvo ištrėmusi. V a l s t i e č i ų s u k i l i m a s .). Radvila. buvo sunku susi­ siekti su Varšuva. Pirmiausia reguliarinė ka­ riuomenė ir visos sukilė­ lių pajėgos buvo suburtos Vilniui pulti. Tuo tarpu rusai atsiėmė Ukmergę. Šis komitetas suki­ limo vadovybei įteikė pa­ reiškimą. kaip į savo socialinį išsilaisvinimą. kuris turėjo vadovauti Lietuvos sukilimui. Jų būriai turėjo išsislapstyti miškuose ir. Nepaisydami to nepasisekimo. vadai nu­ sprendė pulti Šiaulius. džiausia tarp jų nesantar­ heroiška sukilėlių vadė. Komitetas nežinojo. Jau vienas jo vardas rodė Len­ kijos sukilėlių bendrumą su Lietuva.000 žmonių.cūzų ir Anglų suteiktoji belgams parama davė vilties lenkams. Nors atskiri bajorai vadova­ vo ir valstiečių bruzdėjimui. Tačiau puo­ limas nepasisekė. Bet toliau sukilėliams jau nebesisekė.). ir labai greit sukilėlių rankose atsidūrė visa Lie­ tuva. kurio vadovybėje buvo ir Gelgaudas. jie vienoje kitoje vietoje pasipriešino. ir visam krašte neatsirado tinkamo vadovauti žmogaus. Šitas raseiniškių pa­ sisekimas sujudino visus kitus. skelbti sukilimo aktus. gavusi vė: vieni kitiems prikai­ kapitono laipsnį (f 1831 m. tačiau organizuotai jie sukilo vėliau. Tuo pat metu ten buvo atžygiavęs ir Rohlandas. 462 Kariuomenės žygiai. jie pirmieji sukilo: rusams pradėjus rinkti re­ krūtus. Nuo Vilniaus jie buvo atmušti. val­ stiečiai buvo sukilę ir kitose srityse. Komitetas laukė. Netrukus sukilėliai buvo visiškai išblaškyti. B a j o r i j o s s u k i l i m a s . Tą pačią dieną 50 raitelių. ir po kruvinų kovų Lenkų karalystės autonomija buvo panaikinta. nė ką veikti. kiekvienas norėjo vadovauti. kad ir jiems pasiseks. nes len­ kams nesisekė. Krašto bajorija buvo labai nepatenkinta generolais. kur pasirodė di­ Emilija Pliaterytė. jie taip pat negalėjo prisimušti ir prie Palangos. padėjo gink­ lus. nuotaika dar labiau nukri­ to. Ta­ da buvo išsiųsta į Lietuvą kariuomenės. kad ponai nė negalvoja apie baudžiavos panaikinimą. Chlapovskio kariuomenei padedant ginklus. šiojo. tiktai paradavo ir puotavo. iš Rohlando būrio pasi463 . bet nieko neveikė. Kaip tik tuo metu ėmė bruzdėti v a l s t i e č i a i . Tuojau visose apskrityse ėmė rinktis bajorai. Rusai liko tik Kaune ir Vilniuje.). kai pamatė. užuot kovojęs su rusais. Tačiau jie apsivylė: niekas neatėjo į pagalbą. Gelgaudas pasitraukė į Raseinius. 100 pėsčiųjų šaulių ir 400 valstiečių užėmė Raseinius. Tada K u r š ė n u o s e įvyko paskutinis vadų pa­ sitarimas. laukti lenkų paramos. kuriai vado­ vavo generolas Gelgaudas. Trokšdami baudžiavos panaikinimo. pasižadėjimus susijungti su Lenkija. Sukilimas Lietuvoje. Rusams kontroliuojant kelius. Atėjus lenkų sukilimo žiniai. prieš pereidamas Prūsijos sieną. — jie pradėjo bėgti iš sukilėlių eilių. kad Anglija su Prancūzija parems ir juos. Ypač plačiai išsiplėtė valstiečių sukilimas Gintiliškių ir Salantų parapijose (Telšių apskr. kad prie jo pri­ sidedanti ir Lietuva. rinkdami jėgas. Bet sąlygos sukilti buvo labai nepalankios: jam nebuvo dar pasiruošta ir nebuvo ginklų. Tik vėliau. Netekęs 2. Norėdami sukilėlių nuotaiką pakelti. kad len­ kai tuojau atsiųs j Lietuvą savo kariuomenės. Po kurio laiko Varšuvos sukilėlių priešaky atsistojo M. Jonavą ir Šiau­ lius. o Rohlandas į Palangą. bet veltui. Bet Chlapovskis. kur turėjo būti atgabenti Anglijoje nupirkti ginklai. Ta­ čiau ir čia nepasisekus. Pirmieji nutarė sukilti ir surašė sukilimo aktą Raseinių bajorai (1831 m. Pagaliau generolai sutarė savo jėgas perskirti: Chlapovskis ir Gelgaudas turėjo eiti į Kauną. kovo 25 d. kurie pažiūrėjo į sukili­ mą. Dembinskis į Kuršo pasienį. Vilniu­ je tuojau susidarė specialus komitetas. Bet čia sukilėliai buvo rusų kariuomenės iš­ vaikyti ir pabėgo į Prūsiją.

Tam tikslui buvo įsakyta paruošti vadinamuo­ sius i n v e n t o r i u s . išžudė apie 80 žmonių. Vienu žodžiu. Rusai tuo tarpu atga­ beno į Lietuvą daugiau savo kariuomenės. Dar smarkiau buvo pradėti persekioti unitai. Lietuva ir Len­ kija buvo nuteriotos. pradėjusi kalbėti apie baudžiavos panaikinimą. Baudžiavos panaikinimas Valstiečių būklė X I X amž. Užėmę miestelį. po sukilimo prasidėjo daug smarkesnė Lietuvos rusinimo politika. ir Dembinskiui nebe­ įmanoma buvo kariauti. o Kražių mokykla perkel­ ta į Kauną. nes kunigai taip pat buvo prisidėję prie sukilėlių. Za­ rasuose. suartinti su Ru­ sija. Lietuvoje nebeliko jokios stipresnės pajėgos. bajorija.). Valdžia. Užimdama miestus ir miestelius. norėdama sudaryti krašte carui atsidavusį visuomenės sluoksnį. Panevėžy. Buvo uždaryta daugybė vienuolynų (Kaune. Kaip tik tuo metu Rusų valdžia įkūrė savo uni­ versitetą Kijeve.girdo šauksmas: „Klastai" — ir vienas karininkas prijojęs nu­ šovė Gelgaudą. Bet po keleto dienų. Pažaisly. Sukilimas nedavė niekam naudos. norėdama užgrobtuosius kraštus. panaikino ir L i e t u v o s s t a t u t ą (1840 m. tų dvarų žemę išdalino valstiečiams. Tokiomis žiauriomis priemonėmis 1831 m. Rusų valdžia žadėjo laisvę tiems valstiečiams. Tačiau jis neketino pasiduoti. kurie neprisidės prie sukilėlių. Ukmergėje. Nukentėjo taip pat ir bažnyčios. Rusai nepaliko ramybėje nė Vilniaus u n i v e r s i t e t o . ji viską plėšė ir žudė nekaltus žmones. Tuo būdu reguliarinės kariuomenės Lietuvoje teliko tik Dembinskio rinktinė (apie 3.500 karių). Valdžia. rusai išplėšė ne tik gyven­ tojų namus. Privatiniuose dvaruose tebuvo tik suvienodintos vals­ tiečių prievolės. Tik po sukilimo konfiskuotose ba­ jorų ir dvasininkų žemėse valstiečių būklė žymiai pagerėjo. Kėdainiuose ir Jurbarke buvo pastatytos naujos cerk­ vės. Padubysio ir Kolainių mokyklos buvo uždarytos.) sukilimo pasidarė dar griežtesnė. kurie veikiai visai išnyko — buvo varu suvaryti į pravoslaviją (žiūr. o dvasinė akademija buvo per­ kelta į Petrapilį. Tuo buvo norima atkreipti valstiečių akis į carą. Ukmergėje. 3 0 465 . prisirišę prie patrankų nusivarė į Vilnių. sukilimą.t. kuriam ir atiteko beveik visas Vilniaus uni­ versiteto turtas (biblioteka. Kauno buvusi jėzuitų bažnyčia. Padaręs tikrai didelį žygį. Panevėžio ir Raseinių pijarų bažnyčios buvo paverstos cerkvėmis. vidury beveik nepakitėjo. kur buvo iškilmingai sutiktas ir už nuo­ pelnus paskirtas Varšuvos gubernatorium.). mokslo priemonės ir t. o Pažaislio vienuolyne apsigyveno pravoslavų vyskupas — archieriejus. nugalėjęs daugybę kliūčių. Uždarytų mokyklų vietoje veltui buvo bandomos kurti rusiškos mokyklos: jos neturėdavo mokinių. kuriuose nuo seno buvo surašomos visos valstiečių pareigos. Kai 1817 m. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfis­ kuoti. Nebuvo aplenktos nė mokyklos: Kalvarijos. Raseiniuose. Tačiau tie inventoriai nega­ lėjo daug padėti. Rusų kariuomenei jau nebeteko kovoti. 303 psl. o tik sukilėlius gaudyti. Inventoriams suvienodinti visose gubernijose buvo įsteigti specialūs komitetai. Sukilimo padariniai. bet netrukus medicinos fakultetas buvo panaikintas. Sukilimo numalšinimas. nes valstiečiai vis tiek pasiliko beteisiai: jei L i e t u v o s fstorija. bet ir bažnyčią. rudenį buvo likviduotas sukilimas. — 1832 m. 9. Tik malšindamas 1831 m. o tuos. jis laimingai pra­ simušė iki Varšuvos. kad tik iš jo tegalima laukti malonių. Lenkijos autonominė karalystė buvo panaikinta. į Prūsiją perėjo ir Rohlando būrys. Visa tai buvo daroma rusiškajam gaivalui su­ stiprinti. o dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilumą.). ku­ riuos įtarė dalyvavus sukilime. duodant jiems suprasti. Telšiuose ir kt. jo vie­ toje įvedė rusų įstatymus. Dembinskiui išvykus. Iš pradžių buvo dar paliktas me­ dicinos fakultetas ir dvasinė akademija. padėjęs ginklus. tereikalaudama mokėti palyginti labai mažą činšą (bajoriškųjų valstiečių būklė buvo daug sunkesnė). kurie turėjo pasidaryti caro valdžios atrama. Į ištremtųjų vietas buvo privežta rusų. Be to. buvo konfiskuoti ir visi dvasininkų dvarai (jiems buvo palikti tik maži sklypeliai žemės). laikydamas jį to negarbingo žygio kaltininku. jį uždarė. kuri po naujojo (1863 m. Ypač nukentėjo Ašmena. buvo sudrausta. daug žmonių žuvo sukilimo maišaty. — tas klausimas daugiau jau nebeiškilo.). tačiau tatai buvo vien tik gražūs pažadai.

Pačios Ru­ sijos bajorija pasisakė neigiamai. Lietuvos bajorijos dauguma jau buvo supratusi baudžiauninko darbo neproduk­ tyvumą ir tikėjosi. nebuvo kada rūpintis valstiečiais. Mat. Bet vis dėlto vienur daugumas. buvo pra466 sidėjusi didelė javų paklausa eksportui. su kuriais bus galima pakelti ūkį. Mat. tačiau jo vyriausybės dėmesį vis nukreip­ davo polit niai įvykiai. vasario 19 d.ponas didino prievoles. suteikiamos Europos valdovams kiekvieno revoliucinio judėjimo metu. Apie baudžiavos panaikinimą jau galvojo ir caras Mikalojus I. turėsią būti jiei . ir vals­ tiečiai buvo verčiami dirbti dvare didesnį skaičių dienų ir už tai jokio atlyginimo negaudavo. — ir Rusų užgrobtoje Lenkijoje ir Lietuvoje. o v a l s t i e č i a m s d u o t a t e i s ė p e r 4 9 m e t u s i š s i p i r k t i žemę. Aišku. pavyzdžiui. Lietuvos komitetų darbas ėjo ne be kliūčių. buvo nustatyta. kad nuo valako turi eiti dva­ rui baudžiavą 3 dienas savaitėje vyras su arkliu ir 1 dieną mo­ teris.). kitur bent dalis bajorų stojo už tai. kad baudžiava būsianti panaikinta. kad tai. nes tik Rusija tebebuvo vienintelis Europos kraštas. kad pir­ mąja sąlyga jie laiką baudžiavos panaikinimą ir kad jie patys mielai atsižadą savo teisių valstiečiams. revoliuciniai judėjimai Europoje. Todėl buvo labai nau­ dinga gerai sutvarkyti ūkį.) valstiečių at­ leidimo projektui pa­ ruošti visose Lietuvos gubernijose buvo suda­ ryti bajorų komitetai. kurių -darbą turėjo su­ vienodinti centralinė komisija Vilniuje. jie neturėjo kam pasiskųsti. kur tokį (1855—1881 m. Po karūnacijos visi Lietuvos gubernijų sei­ meliai. Rūpestis panaikinti baudžiavą išėjo iš pačios caro valdžios. bet galų gale visi sutiko. daugelis ponų valstiečių valdo­ mąją žemę prijungė prie savo dvaru (mat. panaikinus baudžiavą. Po to (1858 m. caras buvo net pramintas „Europos žan. pat darbą dirbo speciali komisija visai Rusijai. reikėtų pagerinti valstiečių būk­ lę. Tad baudžiavos panaikinimu susirūpino jau naujasis caras A l e k s a n d r a s II (1855—1881 m. y. —' pareiškė. bet Lietuvos atstovai aiš­ kiai pasisakė už valstiečių atleidimą. Dėl pa­ ramos. — atsakydami į klausimą. nes bajorijos tarpe atsirado nemaža baudžiavos šalininkų. ką valstiečiai valdą. kad valstiečius reikia paversti činšininkais. Kai ėmė plisti gandai. Invento­ riuose. Juo visoje Rusijos impe­ rijoje buvo p a n a i k i n t a b a u d ž i a v a . kuris reakcionieriška jai politikai sudavė didelį smūgį. Nebuvo tik sutikimo dėl tolimesnio jų li­ kimo. mokan­ čiais tik mokesčius. atsiras pigių dar­ bininkų. O kaip tik tuo metu. kad. Rusų valdžios sluoksniuose buvo įsigalėjusi reakcionieriškoji linkmė prieš visas liberališkąsias sroves. ir todėl buvo priešinga kiekvienam liberališkajam judėjimui. Anglijai panaikinus įvežamuosius muitus (1846 m. nebuvo galima atimti valstiečių valdomos žemės. Dar per karūnaciją caras įsakė atsiklausti dėl baudžiavos panaikinimo į iškilmes suvažiavusios bajorijos. Be to. jų nuomone. kur dar tebebuvo baudžiava. už kitų dienų darbus turėjo būti atlyginama nustatyta taksa. tuo metu Rusijos valdžia buvo uoliausia absoliutiškosios Europos tvarkos saugotoja. Ši­ tos komisijos sudarytas projektas buvo nusiųs­ Caras Aleksandras II tas į Petrapilį. kad siaučiant reakcijai. Baudžiavos panaikinimo manifestas buvo paruoštas Petra­ pily ir paskelbtas 1861 m. O tą reakcionieriškumą dar labiau žadino 1830 ir 1848 m. Valstiečiais susirūpinta tik po nelaimingojo Krimo karo (1853—1855 m. Ta čiau dvarininkai šitų nuostatų labai retai tesilaikydavo. kad valstiečiams turi būti leista išsipirkti savo val­ domąją žemę ir pasidaryti jos savininkais. o 1830—1831 m.s ir palikta). t.). ėjo gandai.). 467 . kuris tėvo politikos nepasisekimus norėjo pataisyti vidaus reformomis. kuriuo būdu.daru".).

kaip į ne­ paklusnumą ir galimo maišto pradžią. apskritys padalintos į apylinkes. įvyko sukilimas prieš Rusų valdžią. bet juridiškai bu­ vo laikoma tebesančia. naikino jų turtą. Lenki­ jai buvo duota net autonomija. pusiau religiškos manifestacijos. nei rusų įvestoji karo būklė nei smarkios bausmės bei areštai ir trėmimai į Rusiją — nieko negelbėjo. pabūgę. Baudžiavos panaikinimo vykdymas buvo pačių dvarininkų rankose. Jomis buvo norima sukelti patriotizmą. jos reikalams tvarkyti buvo įsteigta iš pačių lenkų sudaryta V a l s t y b ė s T a r y b a . Naujasis caras Aleksandras II (1855—1881 m. Vykdant reformą taip pat turėjo atsirasti bežemių: mat. Dvarininkai. bet jų buvo per maža. vadus pradėjo sodinti į kalėjimą ir tremti į Rusiją. o ne autonomijos. Tos manifestacijos persimetė ir į Lie­ tuvą (mat. be to. Valstiečius apėmė siaubas: daugelis jų išbėgiojo. Varšuvoje ir visame krašte prasidėjo pusiau tautiškos. kad grąžintų baudžiavą. ir vėl pra­ sidėjo bruzdėjimas. Kariuomenės šaukėsi tiek daug dvarininkų. žinoma. jos įvykdyti nepasisekė. Tik sukilimo mal468 šintojas Murajovas 1861 m. o didesniesiems nesu­ sipratimams spręsti — visų tarpininkų suvažiavimai. kad iš skelbiamo­ sios laisvės nieko neišeis. — juo labiau. kurių priešaky bu­ vo pastatyti t a i k o s t a r p i n i n k a i . Kareiviai. o tokių sutarčių teatsirado vos tiktai keletas. Žemaičių vysk. Tačiau praėjo paskirtasis laikas (2 metai). Rusai ėniė drausti tokias manifestacijas ir patriotiškų giesmių giedo­ jimą' bažnyčiose. Tačiau daugumui lenkų šitie naujumai nepatiko. o kai kur jie net pradėjo prašyti. Skaudžiai numalšintas 1831 m. kaip Vs visos jo turėtosios že­ mės. nes visi taikos tarpininkai buvo renkami iš jų tarpo. Daugelis valstiečių buvo skaudžiai išplakti rykštėmis. nes toks gyve­ nimas atrodė nebeįmanomas. sukili­ mas nepanaikino vilčių atgaivinti nepriklausomą Respubliką. kad 1863 m. kad už patrio­ tiškų giesmių giedojimą bažnyčiose valdžia nusistačiusi bausti. V a l a n č i u s net išleido savo kunigijai aplinkraštį. Norėdama nuraminti patriotiškąjį len­ kų judėjimą. kuriuo ją perspėjo. bijodami. Su valstiečiais turėjo būti sudarytos specialios sutartys. kad dvarininkui turi likti ne mažiau. reformą pakreipė valstiečiams nau­ dingesne linkme. ir atsisakinėjo daryti sutartis. Sukilimas Lenkijoje. Gu­ bernijose buvo įsteigtos taip pat rinktosios tarybos. Karštesnieji lenkai. Jei kur valstiečių dirbama žemė sudarė daugiau. Vien Kauno gubernijoje tokių žiaurių egzekucijų buvo padaryta net 117. Valstiečiai tuo tarpu pradėjo būkštauti.) Vie­ nos kongrese. Į tokį valstiečių elgesį ponai žiūrėjo. Rusų valdžia griebėsi nuosaikių priemonių. Todėl jie ėmė kviestis į savo dvarus rusų kareivių. kaip atskirą politinį vienetą. paskirtus reformai. kad valdžios daromos reformos ir palengvinimai gali nuraminti 469 . Visą reformą pagal manifestą ir papildomuosius įsakymus (ukazus) reikėjo atlikti per 2 metus (tuo laiku valstiečiai dar turėjo eiti baudžiavą). nenorėjo atiduoti vals­ tiečiams geresnės žemės ir stengėsi juos perkelti į prastesnes so­ dybas. kad neįsikištų kitos valstybės — kongreso dalyvės. ėmė net bruzdėti. ir bijojo ją panaikinti. kad iš sutarčių su ponais gali sulaukti naujų prievolių. Taip pat jis įspėjo kunigus nedalyvauti ruošiamose manifestacijose ir neduoti joms bažnytinių vėliavų ir kitokių insignijų. Lietuva nuo jos irgi neatsiliko. tai iš dalies valstiečių ji turėjo būti atimta. Judėjimas ypač plėtėsi Lenkijoje. Tuo būdu per tuos dvejus metus. tik savimi tesirūpino. valdžia ėmė spausti ku­ nigus. nes Rusija ją buvo gavusi (1815 m. Manifestacijoms nesiliaujant. Lenkų karalystė faktiškai buvo panaikinta. 10. Dvarininkai.Reformai atlikti buvo sudarytos apskrityse v a l s t i e č i ų k o ­ m i s i j o s . apsigyvenę kaimuose. buvo nustatyta. kaip 2 /s visos pono nuosavybės. nes jie reikalavo ne­ priklausomybės. vadinami taikos suvažiavimais. ir įsakė tokiuos giedojimus kiek galint stabdyti. Jos spiriamas. susodinti į kalėjimus arba kitur išgabenti. Bet nei vyskupo įspėjimas. Griežtas rusų režimas dar labiau kėlė lenkų nepasitenkinimą. kad reikėjo jos atvežti net iš kitų gubernijų. 1863 metų sukilimas Sukilimo išvakarės. ir šie nurimo.) valdymo pradžioje Lenkijai davė šiokių tokių palengvinimų. Lietuvos bajorija visą laiką sekė lenkais). Daugelis dvarininkų jau iš anksto išvarė valstiečius iš geresnių sodybų ir paliko juos be žemės. ištisus mėnesius kankino vals­ tiečius.

Mackevičius). Pagaliau į sukilimo malšinimą buvo įtraukti ir valstiečiai. dalgiais ir kitais menkais ginklais. jis įsakė Vilniaus pre­ kyvietėje (dabartinėj Lukiškio aikštėj) pastatyti kartuves. kur jie beveik visai neprisidėjo). nes du pereinamieji baudžiavos naikinimo metai jiems pakirto pasitikėjimą dva­ rininkais. karo lauko t e i s m u s i r t a r d o m ą s i a s k o m i s i j a s . nes visiems rūpėjo numesti Rusų jungą. Jiems va­ dovavo karininkai. ypač Žemaičiuose ir Panevėžio apskrity. Be to. Kai sukilimas jau buvo išsiplėtęs vi­ soje Lietuvoje. Vos atvykęs į Vilnių. bajorai ir keli kunigai (garsiausias iš jų buvo kunigas A. prisidėjo ir valstiečiai. bet prie jo pri­ sidėjo visa bajorija. dalyvaujant žmonėms. jis tuojau įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą. tos įstaigos gavo teisę savarankiškai veikti. Tam tikslui buvo sudarytos v a l s t i e č i ų s a r g y b o s . Sukilimo malšinimas. Greta bajorų ir kunigų. kur sukilėliai buvo kariami dienos metu. miškus ir tikrinti visus pravažiuojančius ar pra