P. 1
sapoka .Lietuvos.istorija.1989 Krantai

sapoka .Lietuvos.istorija.1989 Krantai

|Views: 626|Likes:
Published by 00tomas00

More info:

Published by: 00tomas00 on Sep 09, 2011
Copyright:Attribution Non-commercial

Availability:

Read on Scribd mobile: iPhone, iPad and Android.
download as PDF, TXT or read online from Scribd
See more
See less

09/09/2011

pdf

text

original

Lietuvos istoriografija

LIETUVOS ISTORIJA
v

Red. A. Šapoka

Vilnius „Mokslas" 1 9 8 9

BBK 63.3(21.) LÎ237

Lietuvos kultūros fondas 1989

Lietuvos kultūros rėmėjai ir skaitytojai dėkoja JAV Lietuvių Bendruomenei už 50 000 dolerių knygos popieriui įsigyti. Kultūros fondui tekęs pelnas (500 000 rublių) skiriamas Lietuvos paminklams atstatyti.
L I E T U V O S K U L T Ū R O S FONDAS SPAUDOS KOMITETAS „MOKSLO" L E I D Y K L A „SPINDULIO" SPAUSTUVĖ Fotografuotinis leidimas Serija leidžiama nuo 1988 metų

LIETUVOS ISTORIJA
RED.A.
-

Š A P O K A

0503020908—107 L M854(08)—89 ISBN 5-420-00631-6 © Apipavidalinimas „Mokslo" leidykla, 1989 Neskelbta

ŠVIETIMO M I N I S T E R I J O S K N Y G Ų LEIDIMO KOMISIJOS LEIDINYS KAUNAS 1936 M.

-

Išspausdinta 17.050 egz.: 13.500 prastesnio, 3.500 geresnio ir 50 numeruotų kreidinio popieriaus.

Nr.

Istoriškoji mūsų rašliava paskutiniaisiais metais gerokai pa­ ūgėjo. Bet ligi šiol dar niekas nebuvo bandęs paruošti platesnę mūsų tautos gyvenimo kelio apžvalgą, kuri sujungtų seniausiųjų ir naujųjų laikų įvykius. Tokio vadovėlio reikalą gyvai jautė tiek visuomenė, tiek mokykla. Ypač dėl jo sielojosi Švietimo Ministerija. Pagaliau p. Viceministerio K. Masiliūno rūpesčiu buvo suburta penketas žmonių, sutikusių imtis to darbo ir su­ tarusių parašyti kiekvienas apie atskirą mūsų tautos gyvenimo laikotarpį. Tuo būdu p. J. Jakštas parašė apie pirmąjį mūsų tautos valstybinio gyvenimo laikotarpį, iki krikščioniškųjų lai­ kų pradžios, dr. Z. Ivinskis — apie sekantį laikotarpį, iki Gediminaičių dinastijos galo; man teko tęsinys — iki nepriklausomo­ sios valstybės galo; p. P. Šležas parašė apie rusų valdymo lai­ kus, o p. P. Klimas — apie nepriklausomosios valstybės atsta­ tymą ir nepriklausomojo gyvenimo laikotarpį. Suprantama, kad penkių žmonių atskirai rašytos dalys negalėjo sudaryti vieningo ir darnaus veikalo. Todėl reikėjo jas visas suderinti, suvieno­ dinti ir surišti. Tas darbas buvo man patikėtas. Kaip ir galima buvo laukti, iš rankraščių pasirodė, kad kiek­ vieno iš bendradarbių turima kiek savotiška pažiūra į visą mūsų tautos praeitį ir, be to, skirstant medžiagą į skyrius, kiekvieno laikomasi kiek kitoniško pagrindo. Tad reikėjo pašalinti ne­ vienodą atskirų faktų interpretavimą ir įvesti vienodą padali­ nimą į skyrius bei skyrelius. Kadangi, pasiskirstant darbą, ne­ galima buvo viską smulkiai numatyti, tai paruoštoje medžiagoje pasirodė nemaža spragų. Teko ir jas užkaišioti. Taip antai, teko dar parašyti įvedamąją dalį ir atskirus skyrius apie Ma­ žosios Lietuvos lietuvių gyvenimą ir lietuvių emigraciją. Kai kur taip pat atrodė reikalinga papildyti atskirų bendradarbių V

Knygų Leidimo Komisijos leidinys Nr. Spaudė „Šviesos" spaustuvė Kaune

\

rašytas dalis — įterpti vieną kitą skyrelį. Aišku, kad bendradar­ biai, rašę atskiras dalis, už jų turinį negali būti atsakingi. Bet juos čia nurodyti, rodos, nėra jokio reikalo, nes taip pat dažnai buvo padaryta didesnių ar mažesnių pakeitimų, papildymų ar išleidimų ir visuose bendradarbių rašytuose skyriuose. Apskri­ tai, vadovėlį tvarkant pirmiausia buvo stengiamasi išlaikyti vieną vedamąją mintį bei vienodą atskirų faktų interpretavimą. Be teksto, dar buvo stengiamasi įterpti į vadovėlį kitokios aiškinamosios medžiagos, būtent žemėlapių, schemų ir iliustra­ cijų. Iliustracijas parenkant buvo laikomasi nusistatymo teimti tikrai istoriškus dalykus (dėl to, pav., pirmųjų mūsų kunigaikščių atvaizdų skaitytojas čia neras) ir meniškosios vertės istorinių paveikslų reprodukcijas. Trūkstant specialių rinkinių, buvo ne­ lengva tatai padaryti, bet pirmąjį nusistatymą vis dėlto buvo galima įvykdyti. Sunkiau buvo su antruoju: nesant geresnių reprodukcijų, kartais tekdavo padaryti kompromisą, nes nega­ lima buvo atsisakyti nuo kai kurių įsidėmėtinų faktų akcenta­ vimo ir iliustracijomis. Imantis darbo, kaip minėta, buvo turima galvoje tiek visuo­ menės, tiek mokyklos reikalas. Abu juos suderinti buvo sun­ koka, todėl teko ieškoti ir čia kompromisinio kelio. Tuo būdu vadovėlio turinys daugiau taikomas vidutiniam skaitytojui inte­ ligentui, o medžiagos paskirstymas bei dėstymas daugiau taiko­ mas mokyklos reikalui. Taigi, mokytojui tinkamai vadovaujant, rodos, nesunkiai galės juo pasinaudoti ir mokiniai. Norėtumėm pareikšti viltį, kad vadovėlis nors iš dalies pa­ tenkins gyvą visuomenės ir mokyklos reikalą, o kartu ir padė­ koti visiems, kurie prisidėjo prie jo pasirodymo. Pirmiausia tenka padėkoti p. Švietimo Ministeriui prof. J. Tonkūnui ir Viceministeriui K. Masiliūnui, kurie daugiausia rūpinosi renkant bendradarbius, o vėliau visą laiką rodė dėmesį dirbamajam dar­ bui ir teikė reikiamos paramos. Taip pat tenka padėkoti Šv. Ministerijos Knygų Leidimo Komisijai už vadovėlio išleidimą. Negalima irgi viešai nepadėkoti p. L. Kuodžiui, atidžiai taisiu­ siam vadovėlio kalbą, ir p. R. Pesiui, braižiusiam žemėlapius bei schemas. A. VI Šapoka

TURINYS
ĮVEDAMOJI DALIS

1 . Tautos istorija i r jos mokymosi tikslas 2. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 3. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai 4 . Lietuvos istorijos mokslas . . . .

.

.

.

.

Psl. 1 1 4 7

PIRMOJI DALIS. PRIEŠISTORINIS LAIKOTARPIS

1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas . 2. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos kr. kultūra 3. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas
ANTROJI DALIS. LIETUVA PRIEŠ SUSIDARANT VIENINGAI VALSTYBEI

11 13 18

1. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje . . . . 2. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai . 3 . Seniausios istorinės žinios apie aisčius . . . . 4. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis 5 . Senovės aisčių sodybos . . . . . . 6. Senovės aisčių visuomeninė santvarka 7. Senovės aisčių religija 8. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki XIII amž.) 9. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines 10. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas 11. Kryžiuočių ordino atsikraustymas Į Prūsus . . . 1. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis . 2. Mūšis ties Šiauliais (1236 m.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m.) 3. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo .

2 0 23 24 26 30 31 34 37 39 41 43 48 50 51 VII

TREČIOJI DALIS. LIETUVOS VALSTYBĖS KŪRIMO LAIKOTARPIS

4. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m.) 5. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas (1253 m.) . 6. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi 7. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų . 8. Mindaugo nužudymas (1263 m.) 9. Lietuva po Mindaugo mirties — 1263—1270 m. 10. Traidenis (1270-1282 m.)
KETVIRTOJI DALIS. LIETUVA, VALDOMA GEDIMINO GIMINĖS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ

52 54 55 57 59 60 61

A. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. Vytenio ir Gedimino laikai 1. Lietuvos būklė po Traidenio mirties 2. Gediminaičių dinastijos pradžia 3. Vytenis (1295—1316 m.) 4. Gediminas (1316-1341 m.) 5. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis . 6 . Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą . . . . 7. Gedimino valstybė 8. Gedimino valstybės santvarka 9. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda II. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. 2. 3. 4. 5. 6. Gedimino įpėdiniai Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių . . Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos santykiai su rusų kr. Algirdo ir Kęstučio laikais Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika . . III. Politinė krizė Lietuvoje 1377—1384 m. 1 . Algirdo įpėdinis Jogaila i r j o politika . . . 2. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis . 3 . Vytauto kovos s u Jogaila dėl tėviškės . . IV. Jogailos ir Vytauto laikai 1. 2. 3. 4. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium . . Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium . Lietuva, Jogailai tapus Lenkijos karalium Lietuvos krikštas (1387 m.) 102 104 108 110 . 95 97 100 79 81 90 90 91 93 63 64 65 67 68 72 74 76 76

•J. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprini­ mas Lietuvoje 6. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila 7. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Astravos sutartis (1392 m.) 8. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės su­ vienijimas 9. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m.) 10. Vytauto savarankiškumo didėjimas 11. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.) 12. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas . 13. Vytauto kovos s u ordinu dėl Žemaičių . . . . 14. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. 15. Karo pabaiga ir Tomo taika (1411 m.) 16. Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės aktai (1413 m.) 17. Žemaičių krikštas (1413 m.) ir vyskupystės įkūrimas (1417—1421 m.) . 18. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos . . . 19. Melno taika (1422 m.) ir Žemaičių ginčo pabaiga 20. Vytauto rytų politika j o gyvenimo pabaigoj . . . 21. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias 22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj . 23. Lucko suvažiavimas (1429 m.), Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis 24. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai 1. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas . 2. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis . 3. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą 4 . Senosios Lietuvos valstybinė santvarka . . . 5 . Senosios Lietuvos socialinė santvarka . . . 6 . Ekonominis senosios Lietuvos gyvenimas . . . VI. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m.) . . 2. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m.) ir jo kovos su Švitrigaila 3. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas 4. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis 5. Jogaila

111 113 117 117 120 121 122 123 124 126 129 131 136 137 139 141 142 143 144 148 150 152 153 159 161 165 168 169 172 173 174 IX

V. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų į krikščioniškuosius

. . .

VIII

B. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. Kazimiero laikai (1440—1492 m.) — pereinamasis laikotarpis 1. Kazimiero išrinkimas d. Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.) . 177 2. Žemaičių kunigaikštystės privilegija 179 3. Kazimiero išrinkimas Lenkų kar. ir 1447 m. privilegija 180 4. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva 181 5. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. Tomo taika 183 6. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais . 184 7. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais . . . 186 8. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais 187 9. Kazimiero asmuo ir jo šeima 189 I I . Lietuvos ir Lenkijos artėjimo laikai 1. Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietu­ vos kunigaikščiu . . . . . . . . 2. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais . 3. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais . 4 . Ponų tarybos įsigalėjimas i r seimai . . . . 5. Aleksandro asmuo ir jo mirtis 6. Zigmantas II (1506—1548 m.) ir jo karai su Maskva . 7. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.) . 8. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona . 9. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis (1544-1548—1572 m.) . . * 10. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais 11. Livonijos prijungimas . . . . . 12. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais 13. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos aktas 14. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis C. Lietuvos vidaus santykiai X V I amž. 1. 2. 3. 4. I. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amž. Krašto valdymo aparatas iki XVI amž. antrosios pusės Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. . Lietuvos įstatymai ir Statutas • Lietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje . . . 229 232 233 236

III. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. Švietimas ir tautiškas susipratimas 2 . Protestantizmas Lietuvoje . . 3 . Jėzuitai Lietuvoje . . . . . 247 250 254

PENKTOJI DALIS. PONŲ IR BAJORIJOS VIEŠPATAVIMO LAIKOTARPIS

A. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka, išmirus Gediminaičiams 1 . Liublino unijos atneštieji naujoviškumai . . . . 2 . Centro valdžia . . . . . 3 . Provincijų valdomieji organai . . . 4. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas . . 5. Kariuomenė 6. Iždas 7. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valst. vadai po unijos 1. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.) 2. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m.) . 3. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m.) elekcija 4. Stepono Batoro asmuo 5 . Stepono Batoro karai s u Maskva . . . . 6. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais . 7. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.) . 8. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis . C. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis L Valstybė Vazų dinastijos laikais (1588—1668 m.) a. Z i g m a n t o V a z o s l a i k a i (1588—1632 m.) 1. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas . 2. Zigmantas Vaza ir jo valdymas 3. 1606—8 m. maištas (rokošas) 4. Bažnytinė Brastos unija (1596 m.) . . . 5. Karai su Švedais dėl Livonijos . . . 6. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais 7. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva . 8 . Zigmanto Vazos valdymo charakteristika . . . . b. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m.) 9 . Vladislovo asmuo i r elekcija . . . . . . 10. Karas su Maskva ir Palianovos taika 11. Santykiai su Švedais Vladislovo laikais . 294 298 300 301 304 309 312 315 315 317 318 XI 256 259 264 265 272 273 274 277 279 282 284 285 289 292 294

191 193 196 198 201 201 205 206 209 212 213 217 218 227

B. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo

II. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai . . v 238 2. Valstybės ūkis XVI amžiuje 243 3 . Žemės reforma XVI amž. — valakų sistema . . . 245 X

12. Ramusis Vladislovo valdymo periodas 13. Ukraina ir kazokai

.

.

.

.

319 320 323 324 326 330 332 333 336 336 337 339 342 343 344 347 349 350

c. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m.) 14. Jonas Kazimieras ir jo elekcija 15. Pradžia 1654—1667 m . karo s u Maskva . . . . 16. Karas su Švedais ir Kėdainių sutartis 17. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m.) 18. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija . II. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas 2. Lietuvos sienos Vazų laikais 3. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais 4. Tikybiniai santykiai Vazų laikais 5. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos XVII amž. . 6. Kitatikių mokyklos 7 . XVII amž. mokyklose mokomieji dalykai . . . . 8. Kunigų ruošiamosios įstaigos 9. Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje 10. Lietuvos visuomenė XVII amž 11. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės; „aukso laisvė" . D. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. Valstybės pakrikimo laikai 1. Laikotarpio charakteristika s .

I Y Švedų antplūdis ir karas su jais 16. St. Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga . 17. Augusto II grįžimas į sostą 18. 1717 m. „nebylys seimas" 19. Karų padariniai Lietuvos ūkiui ir maras (1708—1711 m.) 20. XVIII amž. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui 21. Augusto II valdymo pabaiga 22. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius . 23. Augusto III laikų valstybė 24. Kotryna I I i r Čartoriskių sustiprėjimas . . . . I I . Reformų bandymų laikotarpis 1. Europa XVIII amžiuje 2. Respublika XVIII amžiuje 3. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos 4. Čartoriskių reformos 5. Radomo konfed. ir Čartoriskių ref. apkarpymas (1768 m.) 6. Baro konfed. ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas . 7. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. seime . 8. Valstybės perorganizavimas 1773—5 m. seime . . 9. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai . . III. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. gale 1. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.) 2. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais . 3. Socialinis Lietuvos gyvenimas XVIII amž. gale 4. Ekonominio gyvenimo kėlimas 5. Antanas Tizenhauzas, jo darbai ir nepasisekimai . . 1. Valstybė po pirmojo padalin. iki reformuojamojo seimo 2. Ketverių metų (1788—1792) seimas 3. Ketverių metų seimo reformos 4 . Reformos i r Lietuvos valstybės reikalai . . . . 5. Targovicos konfederacija (1792—1793 m.) . . •. . 6. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m.) . . 7 . Valstybės santvarka p o I I padalinimo . . . . 8. Kosciuškos sukilimas (1794 m.) ir nepriklausomybės galas
ŠEŠTOJI DALIS. LIETUVA RUSŲ VALDŽIOJE

379 380 383 383 384 387 388 390 391 395 396 398 402 404 406 409 412 414 415

355

a . D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m.) 2. Mykolas K. Višniaveckis (1669—1673 m.) ir jo elekcija 356 3 . Mykolo Višniaveckio valdymas i r mirtis . . . . 359 4. Lietuva M. Višniaveckio laikais 360 5 . Jono Sobieskio (1674—1696 m.) elekcija . . . . 361 6. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas . 363 7. Lietuva Jono Sobieskio laikais 365 8. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku . 367 b. S a k s ų d i n a s t i j o s l a i k a i ( 1697—1763 m.) 9 . Augustas I I (1697—1733 m.) i r j o elekcija . . . . 10. Lietuva Augusto II elekcijos metu 11. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo įstatymas" (coaequatio iurium, — 1697 m.) . . . . . 12. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose 13. Augustas II ir jo politiniai siekimai . . 1 . 14. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Valkininkų konfederacija XII 370 371 371 373 374 375

417 419 422 425 427 429 430 431 433 434 436 437 438

IV. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas

A. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. Lietuva pirmoje X I X amž. pusėje 1. D. Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje . 440 XIII

1863 m . Krašto valdymo reformos panaikinus baudžiavą 4. Lietuva didžiojo karo pradžioje 2. . . 4. . Blaivybės brolijos i r j ų uždraudimas . 8. Įstojimas į Tautų S-gą ir Lietuvos pripažinimas de jure . pradžioje . NEPRIKLAUSOMOSIOS LIETUVOS GYVENIMAS 2. . . 3 . . Galutinis baudžiavos panaikinimas ir valstiečių būklės sutvarkymas 3. . 13. Lietuvos Latvijos sienos nustatymas .) Vilniaus atgavimas. 4. . 3 . 6. Tautiškasis atgimimas 1. Valstiečių klausimas X I X amž. Sostu ir Lietuvos Bažnyčios reikalai 6. perversmas AŠTUNTOJI DALIS. 3. . 12. Gimnazijos . pradžioje 7 . . . . Specialinės Lietuvos sutartys su kitomis valstybėmis V. . Lietuviai Rusijos Dūmoje Tautos švietimo darbai po 1905 m Tautiškojo sąjūdžio santykiai su nutautusia bajorija . Klaipėdos krašto prijungimas .\ Rusų Įvestoji tvarka Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti d. 3. sukilimas . 9. Žemės reforma . Kryžiuočių ordino nukariavimai ir jo valstybė . 10. . 536 540 541 546 549 551 555 557 559 562 568 571 574 IV. 2. . 6. Latviai svetimųjų valdžioje 2. 593 594 596 598 599 603 XV I. Lietuvos k-ją Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje . ATSKIRTŲJŲ LIETUVIŲ TAUTOS DALIŲ LIKIMAS 576 577 578 582 585 586 588 Lietuvių tautos ploto siaurėjimo istorijos būvyje I. 2. 5. 1905 m. sukilimas . Santykiai su Lenkija paskutiniaisiais metais 5. . 9. 1831 m . Mokyklos Užnemunėje 8. 5. 3. O. . 3. pradžioje . Rusinimas per mokyklas 6 . 11. Baudžiavos panaikinimas 10. . Lietuva vokiečių okupacijoje 4. Šveicarijoje ir kitur . 2. Rusų valdžios pažiūros j Lietuvą ir rusinimo politika . . Mažoji Lietuva Vokiečių valdžioje 532 534 1. . Karas s u Lenkais i r byla Tautų Sąjungoje . 7. sukilimo 5. Latvių tautos kelias 1. revoliucija ir Didysis Vilniaus Seimas . Lietuvių veikla Amerikoje. Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. Ordino valstybės visuomenė . . Lietuvos rusinimas 1. . Tautiškas latvių atbudimas . . 2. 7. . . Lietuvos vidaus politinė raida ir 1926 m. . . . . . gruodžio 17 d. 4. 4. 6. . Nepriklausomosios Latvių valstybės įkūrimas . . Santykiai su Šv. . . . Tarptautinių santykių plėtimas 1. 2. Krašto gynimo organizavimas Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Kovos su bermontininkais Pradžia konflikto su lenkais Lenkų sąmokslas Lietuvoje (P. I I . . Naujoji gadynė . . . .> Tautiškojo sąjūdžio pradžia Kova dėl lietuviškosios spaudos Slaptoji periodinė lietuvių spauda ir jos programa . Želigovskio smurtas 7 . Kova su Lietuvos rusinimu ir pravoslavinimu . Lietuvių tremtiniai Rusijoje XIV I I . . Steigiamasis seimas i r konstitucija . . 441 442 448 449 455 457 459 465 469 474 476 477 478 480 485 485 486 487 488 492 494 495 497 499 507 510 512 516 518 521 524 526 530 3. . . . Tautiškas susipratimas gimnazijose ir kunigų seminarijose Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m. . Mūsų kaimo būklė prieš didįjį karą SEPTINTOJI DALIS. Nepriklausomybės kovos 1. Bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymas 10. W. 11. Užnemunė po 1863 m. III. 5. 2 . . . . Savosios valiutos įvedimas . . . . Lietuviškosios spaudos uždraudimas 9. Rusų kolonizacija Lietuvoje B. Didžiojo karo ir valstybės atstatymo laikotarpis 1.) . Valstybės tvarkymas 1 . . Kovos dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose . . V Tarybos darbai okupuotoje Lietuvoje ir nepriklausomy­ bės paskelbimas II. Suvalkų sutartis ir gen. 8 .

. istorija turi padėti suprasti ir dabartį. gale . 9. socialinių. 2monių būdas. Mūsų tauta turi dabar daug įvairių — kultūrinių. turi išaiškinti. 10. 11.3. bet ir šiek tiek numatyti. . Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti. kurių visų šaknys glūdi praeityje. Amerikos Valstybių lietuvių ryšiai su Lietuva 6. Dabartinė J. Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVIII amž. 6 . kaip gyveni­ mas plis toliau. Mažosios Lietuvos likimas ordinui žuvus . Vaizduodamas tautos pra­ eitį. istorijos mokslas rodo. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį. papročiai. vokiečiai. Lietuviai Šiaurinėje Amerikoje 3. kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. 5. nes senų senovėje lietuviai savo gyvenime apseidavo be rašto. . Parodydama. kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsi­ tiktinis. 3. . Lietuvių būklė Mažojoje Lietuvoje šiais laikais III. Lietuvos lietuvių veikla ir tautiško susipra­ timo augimas 12. Istorijos mokslas tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. Rašto paminklai Lietuvoje gana vėlyvi. d. Lietuviai Pietinėje Amerikoje 4 . K u l t ū r i n ė 605 606 608 610 611 613 616 620 624 627 Į V E D A M O J I DALIS 1. 1 XVI 1 . Lietuvių organizavimosi pradžia J. 5. Emigracijos politika 2. Lietuvių emigracijos tvarkymas Priedėlių paaiškinimai Bibliografiniai nurodymai Atitaisytinos klaidos c. socialiniai ir politiniai santykiai. Lietuvių 1. b. paniūros j įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių. kaip susidarė dabartiniai kultūriniai. bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. Lietuviai išeiviai įvairiose Europos valstybėse . Emigracijos pradžia 2. E m i g r a c i j o s p r a d ž i a ir c e n t r a i 1. . Ekonominė J. Mažosios Lietuvos lietuvių kovos dėl savo teisių . . . Lietuvoje XVIII amž. Istorija ir padeda suprasti savotiškąsias tautų savybes. — būtent skandinavai. kuriose tenka tautai gyventi. J. lietuviai . Lietuvių spauda J . kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos. kuriems tekdavo susidurti su lietuviais. tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. Lietuviai emigracijoje a. po­ litinių ir tautinių — problemų. 2. 2. Pačių pirmųjų ra­ šytinių žinių apie lietuvius duoda svetimšaliai. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Amerikos Valstybėse . Amerikos Valstybėse . . Lietuviškumas ir lietuvių kalba M. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 633 635 636 637 637 638 643 649 651 651 658 lietuviai kituose . lenkai LlCtUViM Istorija. 4 . Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVI ir XVII amž. Žo­ džiu. Geriausias isto­ rijos šaltinis yra likę s e n o v i n i a i r a š t a i . Ji parodo. A. 659 663 664 669 670 673 677 687 emigracijos problema Tikrąją tautos praeitj nelengva susekti. kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo ap­ linkybės. 8. . . parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią. V. 4. Ben­ droji žmonijos istorija nagrinėja visos žmonijos kultūros raidą. Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas Istorija yra praeities mokslas. Lietuviai kituose pasaulio kraštuose . J u n g t i n i ų Amerikos Valstybių 1. Amerikos Valstybėse 3. 7. . Kultūrinė M. Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. Pavergtųjų aisčių būklė ordino valdžioje . Lietuvių draugijos J. Lietuvių suvaržymai XVII amž. Lietuviai Pietinėje Amerikoje 2 . Lietuviai kituose n e Europos kraštuose . Lietuvių vokietinimas X I X amž. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities. . Amerikos Valstybių lietuvių būklė . . Amerikos Valstybių lietuvių būklė lietuvių išeivių būklė kraštuose 1. Tautiškasis judėjimas Lietuvoje ir J. 7.

muitinių knygos ir t. dažnai tokie rašytojai. laidojimo būdas. kapų ir t. pilys ir pi­ liakalniai). įrankiai. Ir priešingai. žinomas L i e t u v o s M e t r i k o s vardu. jau pradeda rastis ir vyskupijose. arba medžiaginės kultū­ ros palaikai. pabaigos jau pradeda rastis įvairių vi­ daus dokumentų: apdovanojimų. Šitų istorinių žinių randame jų k r o n i k o s e . valdovų įsakymų. spaudoje pradeda rastis a t s k i r ų p o l e m i n i ų b r o š i ū r ų . o vėliau — teismuose. reikia juos lyginti savitarpy arba su dokumen­ tais. randa­ mas raštuose. Tai yra savotiškos senųjų laikų istorinės knygos. prie bažny­ čių. dvarų inventorių sąrašai. Pasitaiko klausimų. no­ rint susekti tiesą. kaip žmogaus kadaise gyventa. Lietuvoje iki Jogailos ir Vytauto laikų net didžiojo kuni­ gaikščio dvare nėra buvę kanceliarijų. privilegijų. t. tai iš to daroma išvada. jog ir jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. Dažnai jų rašytojai papasakoja įvykius tendencin­ gai. kapų įrengimas ir juose randami daik­ tai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. paminklų. vadinasi i s t o r i ­ n i a i s l a i k a i s . Kuriam nors laikotarpiui neturėdami ži­ nių. Archeologiniai radiniai (iškasenos) rodo. pranešimų iš provincijų ir t. pradžioje. kurs vadinasi a r c h e o l o g i j a . su kuriais kraštais turėta prekybinių ir kitokių santykių.ir rusai. d e r y b ų p r o t o k o l a i . Dar labai didelę reikšmę istorikams turi įvairių svarbesnių įvykių aprašymai. Tai p r i e š i s t o r i n i a i l a i k a i . tai reikia manyti. Istorikai. pav. atskirų į v y k i ų a p r a ­ š y m a i ir veikėjų a t s i m i n i m a i . mokesčių knygos. Tiesa. Visais tais daiktais rūpinasi specialus se­ nienų mokslas. nes jie būdavo rašomi kokiam nors reikalui. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. s e i m ų d i e n o r a š č i a i . sutartys su už­ sieniais. kaip jo gintasi nuo priešų. neturėdami kurio nors savo žodžio. į kuriuos ne­ gali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. Tie laikai. o nuo X V I I I amž. o nuo X I V amž. t. Dvasinės kultūros palaikai yra kalba. sąskaitos. Daug ką apie senovės žmonių gyvenimą pasako likę į s t a t y m a i . nuo X V I amž. jei svetima tauta kurį daiktą vadina lietuvišku vardu. todėl tėra tik atsitiktinai išlikusių to meto raštų. arba archyvų. daug ką iškraipo. kurs išliko iki mūsų laikų. o apie anksčiau buvusius pripa­ sakoja visokių pasakų. Toliau tokių raštų vis daugėja. Pagaliau dar vienas neretas ra­ šytinis šaltinis yra įvairūs u ž r a š a i ant pastatų. Be to. jei mes. Tuo būdu susidarė tokių dokumentų a r c h y v a s . kitose valstybės įstaigose ir bajorų dvaruose. tai ir tą daiktą ji bus pasiskolinusi iš lietuvių. Tačiau yra laikų. Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. istorijos mokslui dar labai svarbi senovės k o r e s p o n d e n c i j a (laiškai).t. kurie paliko rašto paminklų. iškeldami savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. Tuo būdu archeologinės liekanos papildo istorines žinias. Bet labai dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. Be to. K a l b a yra taip pat gana svarbus istorijos šaltinis. Be reikalinių raštų. kurie vyko patiems kronikų autoriams begyvenant. pastatai (pav. Priešistoriniams laikams pagrindinis šaltinis ir yra ar­ cheologų randamos ir tiriamos senienos. arba m e t r a š č i u o s e . žodinė kūryba ir įvai­ rūs papročiai bei apeigos. Tiksliai jie aprašo tik tuos įvykius. todėl. Bet kronikų ir metraščių duodamos žinios yra labai nepilnos ir netikslios. Tada istorikai griebiasi įvairių nerašytinių m e d ž i a g i n ė s i r d v a s i n ė s k u l t ū ­ ros palaikų. jie prasimano visokių spėliojimų. kuriuose suminimi visi svarbiausi įvykiai. neturėdami tikslių žinių. Pačioje Lietuvoje metraščių pradeda rastis tik XV amž. Nuo XV amžiaus kanceliarijų ir raštų saugomųjų įstai­ gų. naudojasi d o k u m e n t a i s . norėdami atitai­ syti jų prasimanymus ir klaidas. kapai ir t. saugomi jų nuorašai. vidurio jau pa2 sirodo ir l a i k r a š č i ų . Medžiaginės kultūros palaikai yra išlikę įvairūs senovės žmo­ nių vartoti daiktai. kad tų tautų kada nors būta vienos tau- . t. Iš jų paminėtini kunigaikščių susira­ šinėjimai su užsieniais (jų ir jiems rašyti laiškai).. atsiminimų auto­ riai dažnai įvykius aprašo subjektyviai ir tendencingai. ginklai. vidurio didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau vedamos siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų knygos. Jei kelios tautos eilę daiktų vadina vienos kilmės žodžiu. Pa­ vyzdžiui. Nuo XV amž. kurie nepaliko jokių rašy­ tinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. vartojame svetimą.. kurie negali būti tendencingi.

Iš jų sudarytas vadinamasis C e n t r a l i n i s V i l n i a u s A r c h y v a s . Į tą archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklau­ somybės galo. m e t r a š č i ų . vadinamose. tam tikri įsitikinimai. dainos. atskirai dvasinės kultūros palaikai. bet ir visokių sutarčių. tautosakos kūriniai labai kinta (pav. vadinamajame C e n t r ą l i n i a m e V a l s t y b ė s A r c h y v e . Lietuvos istorijai svarbiausias yra buvusios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos archyvas.t.. senojoje Lietuvos valstybėje buvo dar t e i s m ų a r c h y v ų . Mat. prietarai ir t. tai aišku. ir visoki aktai. gali daryti tik k a l b o t y r o s specialistai. t. iš senovės dar yra likusių m i e s t ų a r ­ c h y v ų . a t s i m i n i m ų ir k. seimų nutarimai ir kiti valdžios il. tad ir jie yra senovės liudytojai. T u o bildu visas susidaręs archyvas vadinamas L i e t u v o s M e t ­ r i k a . 3. tuo tarpu kiekvienas skyrium dažnai mums nieko nepasako. a r c h y v a i s. ir juos pagimdė tam tikros gyvenimo sąlygos. Pagaliau labai daug visokių dokumentų yra prie b a ž n y č i ų . nustatydami. mokyklų) ir privačių asmenų bibliotekos. kurs tebėr ir dabar. Rusų valdymo metu taip pat buvo atsiradusių archyvų. T o ­ dėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. be to. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde. Kol buvo gyva valstybė. — daviniais. pav. Iš pradžių čia buvo saugomi tik valdovo dovanojimų raštai. Lietuvą užėmus rusams. kaip pastebėta. žinoma. kunigaikščio Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje. I š kitų dabar Kaune esančių archyvų paminėtini dar A r k i v y s k u p i j o s . jie buvo suvežti į Vilnių. Pagal šal­ tinių rūšis yra steigiamos ir jų saugomosios įstaigos: atskirai ren­ kami ir saugomi rašytiniai paminklai. jiems tenka naudotis net ir kitų mokslų — archeologijos. kur buvo saugomi miestų valdybų (magistratų) raštai. yra labai geras krašto praeities liudininkas.. ypač originalų. kuriose srityse nuo senų laikų daugybė vietovardžių yra lietuviški. turėjo būti įrašyti į teismų knygas. kad ten gyventa lietuvių. iš kurios kalbos yra kilę vietovardžiai. Be archyvų. Nemažas istorinis šaltinis dar yra žodinė kūryba. vienuolynų. labai daug medžiagos dar saugoma prie didžiųjų b i b l i o t e k ų . pasakos. testamentų ir kitokių piliečių dokumentų nuorašai. bet ir teismų sprendimai. visi tie archyvai buvo teismuose. Reikia tik mokėti juos suprasti. senų ir retų rankraščių. nors dabar jų ten ir nebebūtų. jau iš seno ji visa grupuojama ir saugojama tam tikrose įstaigose. Kai ką pa­ aiškina ir tautoje likusios apeigos. Į dabartines bibliotekas pakliūva senovės kultūrinių įstaigų (pav. Juose surinkti Vilniuje buvusių rusų valdžios įstaigų dokumentai. Šitos nuorašų knygos buvo vadinamos M e t r i k a . Tačiau kritiškasai tautosakos tyrinėjimo meto­ das gali surasti istorinės tiesos pagrindą ir tautosakoje. Lietuvos archyvas buvo pradėtas organizuoti Algirdo laikais. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai Istorijos mokslo naudojamosios medžiagos yra labai daug ir įvairios. tada nebuvo notarų. nepakeičia nė naujieji krašto gyventojai. Kaip matome.. Jei. Rašytiniai šaltiniai saugomi ir tvarkomi tam tikrose įstaigose.tai. Dabar visi tie dokumentai renkami ir saugomi mūsų valstybės archyve. kurių. juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Be šito Metrikos archyvo. Tikras išvadas čia. istorikų naudojami šaltiniai yra labai įvai­ rūs. nes tik kartu su kitais dokumentais jie gali turėti didelę reikšmę. kuriuose buvo saugomos ne tik teis­ mų bylos. 4 n vėliau tam tikrose knygose buvo surašomi ne tik dova­ nojimai. Tiesa. svar­ biausi iš jų dabar yra Vilniuje. kad gautų juridinę galią. eidami iš kartos į kartą. Be to. atskirai medžiaginės kul­ tūros paminklai. padavimai. burtai. Kad būtų visiems istorikams prieinama. arba t a u ­ t o s a k a (folkloras). D. Bet bibliotekose esti nemaža ir šiaip­ jau dokumentų. v i e n u o l y n u o s e ir senuose d v a r u o s e . Mat. Lie­ tuvą užėmus rusams. Jame buvo saugomos įvairios sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. kurios visos turi i r r a n k r a š č i ų s k y r i ų .tos ir kad su tais daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyve­ nant. kurie surenkami iš privačių asme5 . papročiai ir prietarai. K a u ­ n o m i e s t o i r įvairių v a l d ž i o s į s t a i g ų a r c h y v a i . jis buvo išvežtas į Rū­ diją ir dabar yra Maskvoje. y. t. Taigi geogra­ finiai vardai. Jie labai daug padeda istorijai. kalbotyros ir t. Buvusios Kauno gubernijos įstaigų archyvai dabar saugomi Kaune. Nemaža doku­ mentų ir šiaipjau senų raštų yra privačių asmenų rankose. kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. T u o būdu bibliotekose atsidūrė daugumas k r o n i k ų .

Nuo seniausių laikų Lietuva labai daug turėjo įvairių santykių ir su vokiečių ordinais. todėl labai daug medžiagos yra ypač K a r a l i a u č i a u s . Panevėžy. Be to. ypač jos gausu iš tų amžių. Pas mus tą darbą dabar tvaiko T a u ­ tosakos Taryba ir T a u t o s a k o s Archyvas. priežodžiai bei patarlės. Jie aprašomi. valstybėms bendraujant. Lietuvos Metrika). Biržuose ir kitur). sulenkėję mūsų dvarininkai čia perkėlė savo šeimų dokumentus. kurie. Lietuvos kaimynas. Rusijoj ir Vokietijoj. daugybė dokumentų. bet tuo pasinaudoja ir istorikai. turėdami savo tikslų. Rusija daug jos išvežė. Kėdainiuose. Telšiuose. Tuo būdu atskirais leidiniais i š s p a u s ­ d i n t i i r L i e t u v o s i s t o r i j o s š a l t i n i a i : kronikos su metraščiais. pasakos. Istorinių šaltinių spausdinimas. Archivuose esantieji svar­ biausi šaltiniai. Spausdinami padavimai. Ir Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur. papročių ir apeigų apra­ šymai ir t. bet ir susidariusios vietoje. Daug tos medžiagos visada esti saugoma kitų kraštų archyvuose ir bibliotekose: dalis jos ten atsiduria karo metu.nų. Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. o vėliau — Lietuvos Bažnyčios orga­ nizavimu). atsiminimų ir 1. Italiją ir Vokietiją. rūšiuojama ir spausdinama. 6 Senienos. Lie­ tuvoje dabar kuriamas centralinis V y t a u t o D i d ž i o j o M u z i e j u s Kaune.1.. sugrupuojami ir laikomi specialiuose muziejuose. Kaip renkami ir saugomi istoriniai rasto pamink hi pat saugomi ir archeologų surenkami medziagme kul- l:. bet ypač daug jų yra Lenkijoj. U n i ­ versiteto Bibliotekoj. dalis jos per karus buvo išvežta į Švediją.Js p a l a L i . V a r š u ­ v o s ir K r o k u v o s archyvuose. o vėliau—su vad. arba tautosaka. Mums itin svarbūs archyvai tų kraštų. Taip pat nuo senų laikų Lietuvos valstybė turėjo daug reikalų su popiežium. užėmusi Lietuvą. kai buvo rūpi­ namasi Lietuvos krikštu. Vytauto D. D a n ­ c i g o ir B e r l y n o archyvuose. Muziejus. Prūsais. Bet daugiausia medžiagos yra Lenkijoje. Čia visų pirma reikia paminėti R u s i j o s archyvus. visada turėjo su Lietuva daug vi­ sokių santykių. kuriuose yra daug medžiagos ne tik iš Lietuvos išvež­ tos (pav. Nemaža muziejų yra ir provincijoj (Klai­ pėdoj. Mūsų krašto senienos irgi išblaškytos po viso pasaulio mu­ ziejus. lig šiol viską spausdino svetimieji. taip pat yra ren­ kama. Pav. o kita susidaro ten savaime. Svetimų kraštų archyvai. dabar spe­ cialiai spausdinami. kai Lietuva gyveno susirišusi.. Šiauliuose. unijos laikais nemaža jos pa­ teko į Lenkiją. dai­ nos. Bet ne prie visų šaltinių (ypač Lenkijoj ir Ru­ sijoj) tuo tarpu dar galima prieiti. Tik. o vėlesniais laikais daug medžiagos ten išvežė sulenkėję mūsų dvarininkai. Pagaliau tų pačių dvarininkų ne­ maža jos išvežta j Prancūziją. o vėliau unijoje su Lenkija. 7 . nes šis kraštas. Visa tai svarbu daugeliui kitų mokslų. todėl nemaža medžia­ gos yra ir V a t i k a n o ar c h y v e (iš tų laikų. kurie praeityje turėjo santykių su Lietuva. Tik dabar nepriklau­ somoje Lietuvoje jau patys lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. dažnai tendencingai parinkdavo šaltinius. deja. kad būtų lengvai prieinami istorikams. Dvasinės kultūros palaikai. t. Toksai rankraščių skyrius yra ir musų V y t a u t o D.

pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai. ypač po antrojo lenk8 mečio (1863 m. Tai pirmosios Lietuvos kronikos. nukariavę lietuvių gimines. rašyti lietuviškai. Jie Lietuvos pasieny atsi­ rado kaip atėjūnai. o ne isto­ rinė tiesa.). V i j ū k a s K o j e l a v i č i u s parašė lotyniškai Lietuvos istoriją — „Historia Lituana" (2 t. todėl jo veikalas nepasižymi moksliškumu. bet iš šito tarpo išeina ir pirmieji veikalai. Lenkai ėmė rūpintis Lietu­ vos istorija. Vokiečiai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tiks­ lais. Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos" I d. todėl Ir istorijoje jie ieškojo argumen­ tų šitai savo tezei paremti. kad Lie­ tuva buvusi jų kultūros įtakoje. reikia paminėti Lydos bajorą T. kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška. vidurį. Jis buvo inžinierius. tačiau labai mylėjo savo kraštą ir didžiavosi jo garsia praeitim.). „Lietuvos istoriją" — 2 t. Daugumas jų rašo lenkiškai. kuris parašė net kelis Lietuvos isto­ rijos veikalus („Darbus senovės lietuvių ir žemaičių". kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai. Jiems. išspausdino didžiulį 9 tomų vei­ kalą. kad lenkai apšvie­ tę „barbarus" pagonis lietuvius. len­ kiškai parašyta (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamojo) lenko S t r i k a u s k i o . Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas bu­ vo tendencingas. žinoma. (Istorija spausdinta 1650 m. t. Vilniaus universiteto metu. Lietuvos Istorijos tyrinėjimas perėjo į ru»ų ir lenkų rankas. tuvos istorijos apžvalgą. Nuo tos ten­ dencijos Lietuvos istorija pra­ dėta valyti tik paskutiniais lai­ kais. Dancige). o ne istorikas. Pirmo­ (Raižinys. lenkiškai buvo rašomi Lietuvos istorijos veikalai ir anksčiau. O vysk. Tiesa. Lietuvos istorijos mokslas Pirmieji Lietuvos istoriją pradėjo moksliškai tyrinėti sve­ timšaliai — rusai. Rusai domėjosi Lietuvos Istorija dėl savo politikos tikslų.4. kad seno­ vės didžioji Lietuvos kunigaikš­ tija. įrodyti. Jiems rūpėjo įrodyti. tas d. Antroje XVI a. kai ją pradėjo tyrinėti pa­ tys lietuviai. gale (1582 m. . rusų valdžia uždarė Vilniaus universitetą. Kai 1832 m.). rašiusių lenkiškai. kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. N o rb u t ą. gudų kalba. todėl sten­ gėsi parodyti didingą savo kraš­ to praeitį. kai rusų val­ džia išdraskė visus Lietuvos bajorų kultūros židinius. Bet apie X I X a. Tą darbą tęsė Vilniuje susibūrę uždaryto universiteto auklėtiniai ir kiti švie­ sesni Lietuvos bajorai. viduryje at­ siranda visa eilė tokių kronikų. norėdami sugriauti rusų tezes ir įrodyti. kuris nuo 1835 iki 1841 m. Todėl jų isto­ rikai stengėsi iškelti savo tautos 9 Teodoras Norbutas (1784—1864 m. XVI amž. Keletas jų duoda net ištisą Lie­ 1548-1582 ra. y. O naujiesiems lenkų istorikams labiausiai rūpėjo iš­ garbinti kultūrinę Lenkijos mi­ siją. „Būdą senovės lietuvių". kad ji sudariusi su Lenkija vie­ ną valstybę ir kad jos visuo- A. lenkai ir vo­ kiečiai. V a l a n č i u s pa­ rašo Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t. Motiejus Strikauskis. bet tada rašė daugiausia iš Lie­ tuvos kilę bajorai. pusėje kaunietis jėzuitas A. Iš šito periodo Lietuvos istorikų. XVI amž.) pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija.). viršelinis lapas. jo sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. menė buvusi lenkiška. pridėtas prie jo „Kronikos" sios jų buvo rašomos ta pačia 1582 m. buvusi rusiš­ kos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė. pirmiau­ sia rūpėjo savo tikslai. kurie nors ir kalbėjo lenkiškai.). Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. leidimo). Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepri­ klausomojo gyvenimo laikais. D a u k a n t o . Toliau Lietuvos istoriją tyrinėja tik X I X a. pavadintą „Lietuvių tautos istorija". Seniausieji Lietuvos isto­ rijos raštai prasideda Vytauto laikais.ubas buvo apleistas.

ir dar nedaug jo tenudirbta. bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn. Žemės pluta. Amžiams bėgant. Lie­ tuvos istoriją rašė svetimieji. jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. iškylant ir nusi­ leidžiant. PIRMOJI DALIS Priešistorinis laikotarpis 1. Dabar vokiečiai net stengiasi įrodyti. ir čia augo šiltųjų kraštų auga­ lai. Vė­ liau. Todėl dabar lietuvių istorikams tenka iš naujo pervertinti visus tuos svetimtaučių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį. Dabartinė Lietuvos istorijos būklė. o ypač Lietuvai grįžusiam Klaipėdos krašte. kurio storis siekė net 2 klm. ne viskas dar išaiškinta. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti. ir visam Pabaltijy tėr buvę vos du. atiduodama šilimą šaltai erdvei. ji vėso ir klojosi pluta. t. Lig šiol. Jos amžius. Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. jis vis didėjo ir. Šis darbas pradėtas dar visai neseniai. jūros ir sausumos svyravimai. raukšlėjasi. kaip žinome. kad Lietuva buvusi rusiška. bet paskui šaltis pasikar­ tojo iš naujo. skaitant metais. kokia ji tikrai yra buvusi. slinkdamas į pietus. ledy­ nai ištirpo. Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai. po kelių dešimčių tūkstančių metų. y. kaip matėm. kad jų užgrobtos žemės priklau­ sančios jiems teisėtai ir kad jie turį teisių net didesniems plotams. kad jie turį istorinių teisių visam Pabaltijy. ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledy­ nas. paskui ištirpdamas jis apklojo žemę iš visur suneštomis nuosėdomis ir pagaliau žemės paviršių galutinai aplygino tirpstančių ledynų 10 11 . lenkai — kad ji buvusi lenkiška. Seniau tas atsi­ likdavo dar dažniau. atsirado augalų ir gyvulių. Ilgainiui. Bet per paskutinius 800. iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė ma­ sė. Da­ bartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros peri­ odų. klimatas vėl atšilo.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė l e d y n a i . nors labai jau sustorėjusi. Antai Lie­ tuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant. o vokiečiai norėjo įrodyti. bet pas mus. Lietuvoje. Pir­ miausia ledynas atslinkdamas išvagojo ir išrausė paviršių. bus jau milijoninis. — kiekvieni vis savo tikslais: rusai stengėsi įrodyti. kitaip sakant. Mūsų krašto paviršių galutinai suformavo tie ledynai.nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimą. Todėl turės dar kisti supratimas ir pažiūra į daugelį mūsų praeities klausimų. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas Žemė. apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą.

Nemuno žemupys tebebuvo po ledais: žemutinė jo vaga susidarė vėliau. Dabartinę išvaizdą kraštui davė antrasis ledynas. Žmogus.500 m. o į pietus ir į rytus tekančios srovės silpo. Apie 3. atsirado dabartinė žemutinio Nemuno vaga. Lietuvoje jokių ši­ tos kultūros palaikų nesurasta. apie Kauną. Vienintelis pri­ jaukintas gyvulys tuomet buvo šuo. pra­ laužęs Gardino aukštumą. Dabartinis Nemuno aukštupys tada tebetekėjo į Dniepro baseiną. arba n e o l i t u . Jie sustodavo trumpam laikui gyventi smiltynuose. iš kurių gausingų sakų laiko būvyje susidarė mūsų gintaras. Ten šis vanduo susiliedavo su dabartiniu Merkiu. Lig šiol taip pat nėra surasta jokių žmogaus gyvenimo palaikų ir pirmajam periode po ledynų. pradeda dirbti žemę. irgi priešingai šiandienineei jo stėkmei. Tuo būdu susiformavo dabartinės centrinės Lietuvos vandenų vagos. bet tirpo palengva iš pietų į šiaurę. Darbo įran­ kiai taip pat žymiai pagerėja. kurios dabar mums atrodo slėniais. lig tol buvęs klajūnas. tai paskučiausiai nuo ledo atsipalaidavo žemaičių kraštas. 2. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos krašto kultūra Pabaltijy dar prieš ledynų laikotarpį buvo labai šiltas klima­ tas. kad tuo laiku čia gyveno žmogus. kuris tada buvo didžiausia vandens nutekamoji vaga.vanduo. Ledams pasitraukus toliau į šiaurę. pr. sky­ rusi tekančias iš čia į rytus ir j vakarus upes. ir jis pasuko j šiaurę Kauno link. kurs tada vartojo prastai apdoroto akmens įran­ kius. buvo prarausta. mito žvėriena ir žuvimis. kur tada buvo sausuma. Nemuno žiotys tuomet buvo labai plačios. Ledyno vanduo tuo tarpu tekėjo j Vyslos ir Dniepro baseinus. Kr. Tačiau jis galėjo ir gyventi: jo kultūros pa­ laikus galėjo sunaikinti užslinkę ledynai. Kr. Ki­ tur Europoje kartu su mamutais tarpledyniniais laikotarpiais gy­ veno ir žmogus. vanduo sudarė gilius ežerus. dabartine Nemuno vidurupio vaga. Visas tas vanduo patekdavo į Bugą. Šiai ž a l v a r i o am­ ž i a u s (maždaug 1500—500 m. tampa sėslus. kuri tekėjo į pietus dabartine Nemuno vidur­ upio vaga. Po kiek laiko dabartinis Nemuno vidurupis pralaužė Alytaus aukš­ tumą ir. Neolitas Lietuvoje tęsėsi maždaug iki 1. Į jj taip pat pa­ tekdavo ir ta srovė. Bet ir jai susidarius. kad takoskyra. Šis laikotarpis vadinamas n a u j u o j u a k m e n s am­ ž i u m i . Jos ryšys su Merkiu nutrūko. žmogus išmoksta juos dailiai nušli­ fuoti. Tuo met ištirpęs ledyno vanduo nutekėdamas išrausė didžiules vagas. buvo daugybė susitelkusių vandenų. pakeitęs tėkmės linkmę. todėl negalima teigti.) kultūrai yra charakringi įvairūs žalvariniai kirviai.000 m. rytų Lietuvos vandens dar ilgai tekėjo senosio­ mis vagomis. Iš čia. Ta­ da pakeitė savo tėkmę Neris. Kristų.000 m. Čia vešėjo amžinai žaliuojantieji augalai ir gyveno keisčiausi didžiuliai gyviai. o juo — į Vyslą. Kr. o kai kuriose ledyno išgręžtose daubose. kartu su Merkio vandenim pri­ sijungė prie Nemuno žemupio. neprasimušdamas srovėmis. jo pakraštyje. Kadangi ledy­ nai tirpo ne vienu laiku. vanduo tekėjo priešingai šiandieninei Nemuno tėkmei — j pietus. Todėl tas laikotarpis vadinamas s e n e s n i o j o a k m e n s a m ž i a u s ( p a l e o l i t o ) l a i k o t a r p i u . pr. o jūra ilgą laiką buvo daug arčiau: ji siekė net dabartinę Tilžę ir Jūros upę. pr. pr. Kita srovė tekėjo da­ bartine Neries vaga. Jūros pakrašty ir dideliam dabartinės jūros plote. T i k apie vidurį antrojo tūkstantmečio prieš Kristų į Lietuvą patenka patys pirmieji žalvario dirbiniai. sudarė dabartines mūsų upių vagas. bet. kaulo ir rago įrankiais. Šio periodo Lietuvos gyyventojai buvo klajokliai. Tokiose vietose dabar užtinkama jų buvusių stovyklų žymių su charakteringais titnago. Kai ledynas dar tebebuvo apklojęs Žemaičius. augo ypatingos veislės pušų ir eglių. ietys ir vienas kitas papuošalas.000 iki 3. tai srovė čia buvo daug greitesnė ir vis didėjanti. sėti javus ir auginti naminius gyvulius. Lietuvoje ledyno storis buvo apie 150 metrų. kuris tęsėsi maž­ daug nuo 10. Kadangi iš minėtų Kauno apylinkėje buvusių vandenų šita vaga pasiekti jūrą buvo daug arčiau. kai mūsų kraštų augalai ir gyvuliai buvo panašūs į dabartinio Ledynuotojo vandenyno sričių tundros gamtą. Klimatas tuomet jau bu­ vo panašus į dabartinį. Pirmieji žmonės mūsų krašte jau neabejotinai gyveno v i d u r i n i o j o a k ­ m e n s a m ž i a u s ( m e z o l i t o ) laikotarpiu. 13 12 . Pagaliau vanduo tiek nuslūgo. tekančio į vakarus. žmonių gyvenime atsiranda naujų per­ mainų. taigi— į rytus. Beje. Tarpledyniniame laikotarpyje čia buvo ir didžiųjų mamutų. upių bei ežerų pakrantėse ir miškų aikštėse.

18—22 gintariniai papuošalai. 16—17 gintariniai amuletai. 23 puodas. 1 9 . 1 1 . 13—15 titnaginiai iečių galai. 22.1 3 kalavijai. 1 5 . 24 akmuo.Lietuvos akmens amžiaus dirbiniai: 1—4 kauliniai harpūnai. 10—12 akmens kirvukai. ant kurio su kitu akmeniu trindavo pabertus grūdus. 7—8 kauliniai kirvukai. 5—6 kauliniai durklai.2 1 papuošalai. . 9 apskaldyto titnago įrankis.1 0 kirviai. 14. 24—31 kirviai.2 1 iečių galai. — savotiškos girnos. statulėlė. Lietuvos žalvario (bronzos) amžiaus dirbiniai: 1 .

gražia ir savita g e l e ž i e s a mE i a u s kultūra. Akmenimis apkrauti senovės kapai. Lietuvos Istorija. 2 17 . pr. Geležis Lietuvoje pradedama vartoti ne anksčiau. Iki mūsų eros pradžios teturime labai maža senolioi kultūros liudininkų. rastas Kaune. Naujojo akmens amžiaus kirvukas su kotu. tuo metu gana dažnai dar būdavo var fcojami akmens ir kaulo Įrankiai. Kr. tiktai pirmaisiais amžiais po Kr. atkasti Mažojoje Lietuvoje. Lietu­ v o j e susiduriame su turtinga.Bc Ealvarinių dirbinių. kaip apie 500 m. Iš šio laikotarpio turime daugybę kapų.

) piūvis. estai ir suomiai. tai ten aiškiai matyti ir kultūros pasikeitimas. kas jie tokie buvo. yra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pav. kokių turėjo ištaigų. Iš jų tegalima nustatyti. bet. kuo ver­ tėsi. Aistmarės Prūsuose). Mat. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas Visi minėti kultūros periodai susekami tik iš archeologinių palaikų. kaip žmonės gyveno. kad juo dažnai pažymimos ir kitos. bet ir jų pomirtinio gyvenimo tikėjimą. Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo. tai vis tiek jis mums šiandien nebe­ žinomas. Išilginis kapo (I—II a. kai kalbėdavo apie lietuvių kilmės tau18 19 . 3. Šitame periode atskiros mūsų kiltys jau išeina į istorijos šviesą.kurie parodo ne tiktai mūsų sentėvių medžiaginę kultūrą. kur jie gyveno. ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas. Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas T a c i t a s savo veikale „Gevmania"'. palaidotas iš medžio išskaptuotame grabe. Lig šiol svetimšaliai. po Kr. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius su Būga visas tas gimines vadino aisčiais. ku­ rios tautos buvo. vartodavo baltų tautų terminą. Gale galvos puodai su maistu.. Lavonas. Kadan­ gi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo. o kad ir turėjo. kad jau nuo naujojo akmens am­ žiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai. taigi raštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis. kiekviena tauta pa­ prastai turi savą skirtingą kultūrą. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda. Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to. Tas geografinis terminas reiš­ kia Baltijos pajūrio tautas. kad taip jas vadina senieji viduramžio raštai ir kad ten. aestiorum gentes). gana sunku pasakyti. tai reikia manyti. mums visiškai negiminiškos tautos: lybiai. o iš lavonų laidojamo būdo galima su­ sekti pažiūras į pomirtinj gyvenimą. tas. Jis juos vadina aisčiais (aestii. nerodo tautų pasikeitimo nė istorinių laikų šaltiniai. argumentuodami tuo.

— maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko. Aisčiai. aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiem­ galių gyvenamame plote. kaip ir beveik visi Europos gy­ ventojai (germanai. Kai X I I I amž. vakarinių aisčių siena vakaruose buvo Vyslos upė. y. iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai. jie jau gyveno Baltijos pakrantėse. tai iš jų visų susiformavo latvių tauta. o į šiaurę nuo jų. kur teka Deimenos ir Alnos upės. tautų grupės. Prūsų. arba a r i j ų . X I I I amž.—maždaug iki dabartinės Lat­ vių sienos. — lygiai taip. Todėl dabartinė Latvija va­ karų Europos raštuose buvo pradėta vadinti L i v o n i j a . Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje. laikais. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. o dar toliau gyveno tos kiltys. į kairę nuo Dauguvos žiočių. Klaipėdos krašte ir Kurš­ marių pakrantėmis. Vėliau nuka­ riautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi va­ dino prūsais. Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. mokslo vadinamų u g r i a i s s u o m i a i s . Kai ši­ tuose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misijonieriai. lig šiol mokslas dar nėra nustatęs (yra tik keletas hipotezių). priklauso prie tos pa­ čios i n d o e u r o p i e č i ų . t.. Pir­ moji. kairiajame Dauguvos vidurupio krante. 20 Lietuvių kiltys. Slanimo ir Brastos — gyveno s ū d u v i a i . { pie­ tus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingų gyveno a u k š t a i ­ č i a i . O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. dešiniajam Dauguvos vidurupio krante gyveno l a t g a l i a i (taip šitų sričių gyven­ tojus vadina senieji raštai). y. dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi. Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje. jie užėmė visą Neries aukštupį. nuo jų į šiaurės rytus gyveno tos aisčių kiltys. kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. daugumas šitų kil­ čių pateko į vokiečių ordino valdžią. arba j o t v i n g a i . romanai ir kt. kairiajam Nemuno krante. Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariau­ tas vakarinių aisčių kraštas. gyveno k u r š i a i . Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių paverg­ tas kraštas. gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų. Čia dabartinėje savo vietoje. dabartiniam Suvalkų krašte. Bet prasidedant istoriniams laikams. tai pirmiausia jie susidūrė su lybiais. kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. 21 .ANTROJI DALIS Lietuva prieš susidarant vieningai valstybei 1. gyveno žemaičiai. Kada ir iš kur aisčiai atsikraustė į Pabaltijį. į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių. vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais. pietinėje Mažosios Lietuvos da­ lyje. ir jų vardas išnyko. tai ir ji buvo vadinama tuo pačiu Livonijos vardu. o pietuose jų siena ėjo pagal lenkų mozūrų sodybas. artėjo prie Berezinos aukštupio ir prie Dysnos Latviai. gyveno s ė l i a i . mums gerai žinomais. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę. y. kurių tik vakariausios bu­ vo vadinamos prūsais. tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas. Kadangi vokiečių ordinas buvo pa­ ėmęs į savo valdžią ir Estiją. Ry­ tinės jų sienos nėra aiškios.). Toliau nuo jų. Aisčiams jie visiškai ne giminės. t. į pietus. kairiajame Dau­ guvos žemupio krante — ž i e m g a l i a i . t. kur jie gyveno ir vėlesniais. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje. Dauguvos žiotyse ir dešiniajam jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta — l y b i a i . tarp Vyslos ir Dau­ guvos upių ir dar už Dauguvos. Jie buvo įsi­ kūrę beveik visam pajūry. maždaug iki dabartinės Estijos sienos. nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kil­ tys. Prusus sudarė keletas kilčių. siekdami dabartines Utenos ir Zarasų apskri­ tis. Tų kraštų vardai pradėti skirti tik X V I amž. slavai. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje Pirmosios mus pasiekusios istorinės žinios liudija aisčius jau gyvenus tose pačiose vietose.

— ten.. Kitas sienas sudarė jūra. Su tais pačiais gudais ry­ tuose ribojosi latgaliai. Rytuose nuo gudų juos skyrė didžiulės sausos girios. Ry­ tuose aukštaičiai susisiekė su gudais. pietuose buvo mozūrai. aisčiai galėjo turėti tik retų. Dabar­ tinėj mūsų Suvalkų krašto lygumoj. Jie gyveno tik sausesnėse girių aikš­ tėse. Šiaip visas kraštas yra ištisa lyguma. Jūrininkyste ais­ čiai nesivertė. paliai Baltijos jūrą. todėl čia gyventojų buvo tirščiau. Didžiulės. tolimojo pasaulio pasižiūrėti nenuplaukdavo. Aukštumų čia yra tik rytinėje Lietuvos da­ lyje. Mažojoj Lietuvoj ir didelėj Prūsų daly buvo pilna nepereinamų pelkių ir girių. Senieji aisčių kaimynai vakaruose buvo lenkams artimi pamarėnai (už Vyslos). y. Dar toliau į pietus jotvingai ribojosi su lenkais ir Voluinės rusais. kada susikūrusi lietuvių valstybė pradėjo su jau anksčiau įsikūrusiomis lenkų ir rusų valstybėmis varžytis dėl žemių. iš kur vienos upės pradeda tekėti į vakarus (Nemuno baseino upės). o kitos j rytus (Dniepro baseino upės). Aisčių santykiavimas su kitomis tautomis prasidėjo gana vėlai.o Latvija galutinai nustota vadinti Livonija tik susikūrus nepri­ klausomai Latvijos valstybei. Su tolimaisiais Europos pietumis. Yra dar kiek aukštumų Vilniaus srityje ir Žemaičiuose (Telšių apskrity). Gyventojų čia buvo palyginti reta. Ypatingai pelkėtos buvo jotvingų gyvenamos pietinės sritys ir jų šiaurinė dalis. atsitiktinių santykių (jie galėjo parduoti romėnų pirkliams nebent savo gražųjį gintarą). Geriau buvo įsikurti aukštesnėse Žemaitijos ir Aukštaitijos lygumose. Pirmiausia jiems bus tekę susidurti su įvairiomis rusų giminėmis. kurių sody­ bos susisiekė su prūsų giminių ir jotvingų sodybomis. ir tai tik grobiamųjų karo žygių metu. gi­ riomis apaugusios pelkės skyrė aukštaičius nuo Padauguvio giminių. Tas kraštas sudaro beveik vieną ištisinę lygumą. t. į šiaurę nuo latgalių gyveno estai. Gyvesni aisčių santykiai su kitomis tautomis prasideda vos nuo IX amž. kuri senovėje buvo apaugusi didžiulėmis girio­ mis ir daug kur buvo labai pelkėta. kur dar prieš Kristų graikai ir romėnai buvo sukūrę aukštą kultūrą. Tokie santykiai tęsėsi iki X I I I amž. Jie gyveno sunkiai įžengiamam krašte. Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte. pačiam jos pakrašty. 23 . Nuo jūros latvius skyrė lybiai. 2. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai Aisčių kraštas.

jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams. jūrininko V u l f s t a n o pasakojime. Tokių sodybų — pilių — buvo ir visam Baltijos pajūry. arba n o r m a n a i s. į aisčių gyvenamuosius kraštus atsikraustė vokiečiai ir čia sukūrė savo valstybes. Savo veikale „Germania". Tuo būdu mes randame vieną kitą kartą romėnų paminėtus ir tuos kraštus. Skandinavai. iš kur į Romą buvo gabenamas gintaras. ku­ rios X amž. Tačiau šitas vikingų įsigalėjimas mūsų kraštuose buvo neilgas: X amžiuje visos jų sodybos buvo sugriautos. Jų kraštas neturėjo jokių ypatingų turtų. Todėl. kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. kurs duoda plates­ nių žinių apie aisčius. Mat. yra I amž. Tad nemaža tokių sodybų buvo ir Padauguvy. Ten jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą. ir aisčių santykiai su skandinavais nutrūko. todėl susirūpinta ir pagonių aisčių krikštu. Vienas iš jų svar­ biųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras (čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą. jis gana smulkiai nupasakoja aisčių gyvenimo būdą ir papročius. t. aisčių kaimynijoje tuo metu jau buvo susikūrusios lenkų ir rusų valstybės. Tą. būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų. Keliautojai mums paliko savo kelionių aprašymų. jo agentai sužinojo.Vikingai. pradžioje Vakaruose ran­ dame pirmą kartą paminėtą l i e t u v i ų v a r d ą (lig tol buvo minimi tik apskritai aisčiai). kurie būtų traukę se­ nųjų tautų pirklius. Jie buvo užplūdę visą Europą. iš kurių taip pat šį tą sužinome apie aisčius. Buvęs Prūsuose. X I I I amž. tu­ rėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija. mi­ sijų atgarsiai yra išlikę ir raštuose. o kiti į Pavyslį (kryžiuočiai). su kuriomis aisčiams teko su­ sidurti ankstyvaisiais istoriniais laikais. Ka­ dangi su tomis valstybėmis aisčiams labai dažnai tekdavo ka25 . kalbėdamas apie tautas. žinoma. saugančių upe keliaujančius pirklius nuo plėšikų. Visų nenusisekusių X — X I I I amž. kai Roma nukariavo didžiąją Europos dalį. buvo ateiviai skandi­ navai ir slavai: pietuose lenkai ir voluiniečiai. o rytuose gudai. drauge su krikštu buvo gavusios ir raštą. Nuo tada pradeda rastis kaskart vis daugiau istorinių žinių apie aisčių gyve­ nimą ir jų kovas už savo nepriklausomybę. jie veržėsi į pasaulį. Tuo būdu jie pasiekė ir aisčių gyvenamus kraštus ir čia pajūriuose pristeigė savo ko­ lonijų. tikybą. Kurdamas savo imperiją. kurios yra anapus germanų. tuo metu jau visa Europa buvo krikščioniška. Po to vikingai čia daugiau jau nebeįsikūrė. kad už slavų gyvena dar lietuviai. romėnams natūraliai kilo klausimas. kurios yra anapus jų imperijos sienos. Karolis norėjo žinoti. Ypač dažnai minimi aisčiai Skandinavijos kronikose ryšium su gotų karo žygiais. t. Seniausios istorinės žinios apie aisčius Aisčiai gyveno labai nuošaliai nuo senųjų Europos centrų.už germanų ir slavų. gale gyvenęs romėnų istorikas T a c i t a s . Ilgainiui paliai šitą kelią atsirado vikingų so­ dybų: tai buvo sodybos žmonių. būtinai pami­ nėdamas ir jų gintarą. kai Karolis pasiekė slavus. Gausiau žinių apie aisčius pradeda rastis nuo X amž. Įdomiausiai minimi aisčiai IX amž. Jų pirklius į šituos kraštus traukė jau iš seno žinomas ir Romoje labai brangintas Pabaltijo g i n t a r a s . Vė­ liau. skiriantį tų upių aukštupius). IX amž. Be to. kaip tiktai čia gyvenusios aisčių giminės. ieškodami turtų ir valdžios. Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia. Vietomis tų sodybų palaikų atrandama ir giliau aisčių gyvena­ mame krašte. aisčiams dar teko susidurti su ateiviais iš už jūros — su v i k i n g a i s . Pirmas. galėjo padaryti ne kas kitas. y. Bet prieš įsikuriant lenkų ir rusų. Vieni jų atsikraustė į Padauguvį (ka­ lavijuočiai). Būdami nepaprastai karingi. 3. kas gi gyvena už tų tautų. aisčių gyvenamieji kraštai jau buvo vis dėlto žinomi. o vėliau atei­ vių vokiečių valstybėms. Tas prane­ šimas yra išlikęs iki mūsų laikų. y. Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. Viduramžio žinių apie aisčius pasitaiko daugely to meto kronikų. ir todėl apie seniausią aisčių praeitį ir jų gyvenimą nedaug teturime žinių. Tad labai ilgai senųjų kultūrų tautoms ais24 čių kraštas buvo mažai težinomas. Tuo būdu pirmosios tautos. Tuomet romėnų raštuose pradeda rastis jau platesnių aisčių paminėjimų ir trumpų jų gyvenimo aprašymų. Romėnams Pabaltijys.

nes čia nebuvo plačių ganyklų.). slyvų. aisčių krašte atsiranda vokiečių ateivių valstybės. pamatę kryžiuočius valgant kopūstus. nes X I I I amž.I riauti. vienas vokiečių kronikininkas pažymi. Be arklių. kai nuolat būdavo kariaujama savitarpy ir su svetimaisiais. todėl senovės aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. artimas vyro bičiulis. vištų. Prastai išdžiūvusius ja­ vus sunku iškulti. Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. Pirmiausia turėjo arklių.p. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pa­ siekdavo tolimus kraštus. istorinių šaltinių atsiranda ir pačioje Lietuvoje (žiūr. taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. Bet vis dėlto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas. kurių dabar mūsų kraštuose nebe­ auginama (pav. raižinio. Tada būdavo žygiuo­ jama dažniausiai upių ledu. kurie buvo reika­ lingi ypač karo žygiams. kad jų nesiaugino. kada užšaldavo pelkės. nes jų jau teikia ir vokiečiai. vyšnių. Dėl šitų sunkių keliavimo sąly­ gų aisčiai iš seno buvo sėsliai. (Iš seno XVI a. kad vokiečiai esą panašūs į arklius ar mulus — galį valgyti žolės. kiaulių. Išsiplėsti girios plotą ir prasidirbti (paversti dirva) buvo gana sunku. ar jie auginosi daržovių. anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis. Todėl žirgas. vienas prūsas net pasakęs.t. kad prū­ sai. ypač miško. kriaušių. santvarką ir tikybą. iš -kurių audėsi apdarus. Todėl. Aisčiai galėjo laikyti tik ne­ didelius būrius gyvulių. Žemė visame krašte bu­ vo derlinga. buvę labai nustebę. Įsikūrus vieningai lietuvių valstybei. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis Žemdirbystė. bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien. ožkų. aisčiai dar laikė karvių. 4. Be to. 1—3 p. Pagaliau anais neramiais laikais. todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną (taip bent liu­ dija kai kurie šaltiniai). ančių. negu dabar.. žąsų ir t. aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos. aisčiams buvo ne pramogos Zubras. Nežinia tik. Mažyčiai. Net karo žygiai buvo atliekdami daugiausia žiemos metu. Kaip ir visoms pasaulio tautoms. Medžioklė. ežerai ir upės. tad daugely vietų žemės nepakakdavo. sorą). su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. kurie ganydavosi arti sodybų( kad ne­ paklystų miškuose). Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. Jie augino ne tik tokių javų. pridėto prie Heidensteino kelionės aprašymo). Ypač jie vertino linus. turtais. o klimatas palankus žemės ūkiui. Gali būt. 27 . tai tiek lenkai. Todėl aisčiai vertėsi ž e m ė s d a r b u. vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų. gyvenant giriose. tiek rusai savo kronikose kaskart vis daž­ niau pradeda minėti atskiras aisčių gimines: duoda vis dau­ giau žinių apie tų giminių gyvenimą. Greičiausiai. kokių mes dabar auginamės. taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. Auginosi ir pluoštinių augalų — kanapių ir linų. g r e t a ž e 26 mės darbo. Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio mas­ to. tai žinių apie aisčius dar pagausėja. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. Aisčiai augino ir vaismedžių: obelių. Kai X I I I amž. Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių. Tačiau savo reikalui jie turėjo pakankamai visokių gyvulių. bet ir tokių. avių.

Žuvininkystė. — apskritai skaičiuojamoji priemonė. liko iš tų laikų. Miškas aisčiams duodavo ne vien kailių ir žvėrienos. matyt. tuose kraštuose prekybai pairus. Vėliau. Pažymėtina. Vienoj paprastos lazdelės pusėj įpiaunami randeliai. briedžių ir kitų žvėrių. kur mainėsi prekėmis su vietos gyventojais. Kitokių pirklių jie. Se­ novėje tokias lazdeles vartojo visi. negu dabar. Vi­ same Baltijos pajūry vokiečiai buvo įsikūrę savo miestų ar bent prekyviečių. bet daug ir kitų turtų. Bet svarbiausias jų centras buvo Gotlando saloje įkurtasis V i s b y miestas. be to. vadinamoji H a n z a . Tas vardas. Kas tam nu­ sikalsdavo. galima matyti. arba žvejyba. artimam draugiškumui išreikšti turime žodį b i č i u l y s t ė : mat. kurie rodo kam nors įteiktų daiktų. ir niekas kitas nedrįsdavo Bitininkas kopia medų. su kuriuo prekiavo visos aisčių giminės. padarydavo juos draugais. įvairių ginklų. tiek Skandinavijoje net šiandien dar vartojamos tam tikros lazdelės skaičiams žymėti. o vėliau dar medžius. v a i s b ū n a s — pirklį. Jos vadinamos b i r k o m i s.dalykas. tik abi puses sudėjus. 29 . Jie parduodavo savo gintarą ir miškų prekes: kailius. Antai dar X V I amž. b i č i u l i a i s . kad „visbiečiai" ir „pirkliai" senovės lietuviams buvo vienareikšmės sąvokos. Ypač daug buvo parduodama vebrų ir kiaunių kailių. (pav. kurs reiškia pre­ kybą. o vašką par•* duodavo. laukiniai arkliai. kapuose ir senųjų sodybų vietose. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį midų. tuojau įkirsdavo joje savo ženklą. Ankstyvaisiais laikais. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų. reta dabar šernų. taurai. To­ dėl net iki mūsų laikų yra išlikęs žodis v a i s b a. geležies. tom s lazdelėmis naudodamiesi. Be to. X I I I amž-je visos šiaurinės Europos prekybą suėmė į sa­ vo rankas vokiečių miestų sąjunga. miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti 28 visko. būdavo labai žiauriai baudžiamas. kuri m i r š t a . paliesti bičių. Paskui lazdelė skeliama pusiau taip. nė nepažino. žinoma. kiek yra tokių įpiovimų. gyva prekyba ėjo su rusų kraštais. tuomet jų galėjai su­ tikti kiekvienam žingsny. mainams. bendros bitės mūsų protėvius suartindavo. kad abiejose pusėse liktų randelių žymės. Kailiukai tada dažnai būdavo vartojami ir vietoj pinigų.t.. Žvėriena jie misdavo patys. pelenus ir t. Bitininkystė. aisčiai varė prekybą net su R o m a ir G r a i k i ­ j a . dar prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus. vekselis. bet labai svarbus pragyvenimo šaltinis. Jos nešė medų senų medžių drevėse. atsiskaitydavo su jo pirkliais. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis. kurių savo krašte neturėjo: druskos. Bitės buvo labai branginamos aisčių. kai lietuviai prekiavo su Birkos miestu ir. Šiandien jau išnykę lokiai. o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai. Tuo būdu tokia lazdelė yra tarsi savotiškas kvitas. Kad iš tikro buvo varoma pre­ kyba su Bizantija ir kitais Juodosios ir net Viduržemio pajū­ rio kraštais. Pirmiausia rei­ kia paminėti bites. vilnonių audinių ir t. vašką. Žvejyba. kurie gyveno prie vandenų. Netoli. žino­ ma. Tą rodo kad ir išlikę žodžiai: juk bitė — vienintelė iš visų gyvių. Medžio­ jamųjų žvėrių senovėje buvo daug daugiau. kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams. kas jas atrasda­ vo. Jie ir vadinosi kiaunininkais arba vebrininkais. Tad nė vienas lazdelės „pusininkas" čia nieko negali pakeisti. Didingi jo griuvėsiai ir dabar tebeliudija garsiąją praeitį. žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. kas reikalinga žmogaus gyvenimui. o vietomis jos tebevartoja­ mos ir dabar. Naujų įpiovimų gali­ ma padaryti. Prekyba. liudija senoviniai tų kraštų pinigai. Radusysis drevę. kaip ir žmogus. Stokholmo esąs Birkos mies­ tas tada buvo didžiausias prekybos centras. kuri mokesčius mokėjo kailiu­ kais. aisčiai prekiavo daugiau­ sia su skandinavais. o upėmis buvo pasiekiami net tolimieji Rytai. kailiukų) skaičių. galėjo verstis tik tie.t. Todėl dalį savo pro­ duktų jie parduodavo ir pirkdavosi tų prekių. Tiek Lietuvoje. elnių. Bitės priklausvdavo tam. randami Lie­ tuvos piliakalniuose. sudėjus abi puses į vieną vietą. Iš žemės. taip pat buvo labai svarbi ūkio šaka.

be to. ir laisvi likusieji lietuviai nuo jūros buvo atskirti. būdavo padegami. apsigyvendavo viena šeima. žinoma. t. susisiekti su Baltijos jūra keliaujančiais Hanzos pirk­ liais buvo sunku. Taip maždaug atrodė senosios medinės pilys (Latvių archeologų rekonstrukcijos fotografija). toje pa­ čioje vietoje jų apsigyvendavo ir daugiau. Ją sudarė ne tik tėvai su vaikais. Senesnių lietuviškų pinigų nėra surasta. tuomet jiems teko prekiauti arba rytuose su rusais arba pietuose su lenkais. prie kurios šalčių metu šildydavosi net gyvulėliai. kad jais tegalėjo eiti tik pri­ tyrusio vadovo vedami žmonės. Vidury trobos buvo kūrenama ugnis. žentų. kurie. Jų viršūnėse buvo sukraunami laužai. apkasamos grioviais. taip ir aisčių pagrindinis visuo­ menės vienetas buvo šeima. kur po vandeniu bū­ davo išgrindžiami akmens ar rąstų keliai. Seniausiais laikais aisčiai gyveno šiaudais dengtose medinėse trobose po vienu stogu su visais sa­ vo gyvuliais. statėsi namus sau ir ūkio reikalams. Kad troba nuo ugniakuro neužsidegtų. o vėliau. žmonės iš pilių vėl grįždavo į savo sodybas. Dažniausiai vie­ noje vietoje būdavo sodybos giminių: brolių. Ir dabar dar galima rasti Lietuvoje tokių kelių liekanų. aisčiai. kuriais buvo galima susisiekti su kitomis pilimis. davo slėptis miškų tankumynuose arba bėgdavo į pilis. kai Prūsuose ir Latvijoje jsikūrė vokiečių atei­ vių ordinai. kai nebebūdavo vilties išsigelbėti. Sodybos buvo išsisklaidžiusios po visą kraštą po kelias ar po vieną. Tie slaptieji keliai dažniausiai eidavo per upes.). varė mainų prekybą. bet ir 31 . Pavojui praėjus. Pinigų senovės aisčiai neturėjo. Savus pinigus lietuviai pradėjo kalti tik Kęstučio. ežerus ar neišklampojamas pelkes. žodžiu. Kaip visų tautų. dirvas praplėtus. o naudojosi svetimaisiais pinigais arba paprastais aukso ar sidabro gabalais.t. y. Vėlesniaisiais laikais buvo vartojami specialūs pailgi sidabro gabalai su pažy­ mėtąja verte. Tuo būdu gretimų pilių sargybos tuojau sužinodavo gresiantį pavojų. Bet daug daž­ niau už pinigus senovės aisčiai vartojo prekyboje įvairius bran­ giuosius kailius ir kitus daiktus. priešui už­ puolus. šiaudinio stogo apačioje būdavo klojamos storos me­ džių žievės (mauknos). niekas svetimas negalėjo jais naudotis. Tie keliai būdavo tokie vingrūs ir pilni klastingų posūkių.Dar vėliau. svainių ir t. pilies įgula galėjo iš apgultos pilies slapta per­ sikelti į gretimą pilį. Jos buvo medinės (mūrinių pilių Lietuvoj pradeda rastis tik nuo X I V amž. o ypač Vytau­ to laikais. Pilys turėjo slaptų išėjimų. dar­ žinės ir kiti trobesiai. Be to. Jie buvo vadinami m u š t i n i a i s . p i1 i ų. apylinkės gyventojai skubė30 Senovės aisčių pilis — sodyba. 5. Kur nors prasiplėšus kiek miško. dar buvo ypatingų sodybų nuo priešo gintis. Jos buvo statomos ginkliose vietose ir. dar sustiprinamos. Senovės aisčių sodybos Gyvendami nuolat vienoje vietoje. Be gyvena­ mosios trobos. Pavojingesnėse vietose tokių pilių buvo statoma ištisa virtinė. O pilys būdavo nemažos: jose sutilpdavo kartais net po keletą tūks­ tančių žmonių. Senovės aisčių visuomeninė santvarka Visuomenė. dažnai prileidžiamais vandens. 6. nuo senų senovės buvo statoma k l ė t i s ir p i r ­ t i s . o kiek vėliau atskirai buvo pradėti statyti klojimai. kurios sulaikydavo kibirkštis. Tokie akmenimis grįsti keliai žemaičių buvo vadinami k ū l g r i n d o m i s (kūlis—akmuo). Tuo būdu kartais.

—bent tie. Karo atveju va­ dovaudavo narsiausias ir sumaniausias karys.. tam tikrais paveldė­ jimo papročiais. o nusigyvenęs bajoras — paprastu ūkininku. ir bendrą vadą. Antai Lietu­ voje X I I I amž. Kiekvienas prasigyvenęs ūkininkas taip pat galėdavo tapti bajoru. Piliakalnį laikydami šventa vieta. žinoma. Tuo būdu tarp visų visuomenės sluoksnių nebuvo griežtų ribų: kiekvienas prasigyvenęs valstietis galėdavo tapti ba­ joru. Saugumo ir karo žygių sumetimais prie tokių šeimų dėdavosi kitos šeimos. Kad šeimos sukūrimas buvo laikomas labai svarbiu įvykiu. o dažnai ir po vienu stogu. kilmingaisiais. Tačiau jie. giminės. Iš pradžių tokios apylinkių sąjungos būdavo laikinės. Be laisvųjų ūkininkų. Greičiausiai tai buvo kuris nors senas žmogus. Bajorai buvo daugiausia kariai. daugybė vestuvinių dainų ir t. karaliais ir 1. o nepaklusnieji ne­ teko savo sričių. arba b a j o r i j a . tai jis nebegalėdavo eiti į karą. buvo dar vienas. kurį valdė. žmonės stato ant jo kryžius. Meškučių valsč. Tai buvo v e r g a i . Bet šitoki susijungę smulkūs vienetai. Pirmiausia čia paminėtini l a i s ­ v i e j i ū k i n i n k a i . kuni­ gaikščiais. geriau sugebėdavo tvarkyti savo ūkį ir būdavo apsukresnės. tose pačiose sodybose. Šiaulių apskr. galėjo išsikelti ir įsikurti kur tinkami. Be to. bet prieš amžiaus vidurį visa Lietuva jau priklausė vienam Mindaugui (visi kiti kunigaikščiai jo klausė. kurie paėmė mažesniuosius į savo valdžią. Tuo būdu turtingesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės ir apylinkės vadais ir savotiškais valdo­ vais. 5 Piliakalnis — Kryžių Kalnas Jurgaičių kaime. Praturtė­ jęs jis vėl galėdavo atgauti savo senąją būklę. bet ir visai giminei arba net ištisai apylinkei. Tai buvo prasiskolinę ūkininkai. Kadangi iš pradžių politiniai vienetai 32 33 . norėdami ko išprašyti iš Dievo arba reikšdami Jam padėką. Be to. ir tapdavo paprastu ūkininku. Jų valdžioje būdavo ir pilys. ne visos šeimos buvo lygios turto atžvilgiu. O praturtėti kelias buvo atviras. Jis valdė ir visą šeimą. bet palengva jų tarpe iškilo galin­ gesnieji. buvo išvaryti).saugoti ir tvirtinti pilis. žemesnių sluoksnių. — greit pralobdavo. Toksai vadas reikale dažnai vadovaudavo ne tik šeimai. Jie neturėjo jokios laisvės ir turėjo dirbti bajoro Lietuvos Istorija. Tos. apmokėję skolas arba išbuvę bajoro tarnyboje sutartą laiką. krašto gy­ nėjai ir valdė stambesnius ūkius. rodo iki mūsų laikų gausiai išlikusios įvai­ rios vedybų apeigos. bet palengva ryšiai tarp jų stiprėjo. kurie gyveno kartu. Iš pradžių ir tokių kuni­ gaikščių buvo dar gana daug.1. buvo dar kitų. Tie vadai buvo vadinami r i k i a i s ir k u n i g a i s . ir jungtinių apylinkių karo vadai tapo nuolatiniais valdovais — k u n i g a i k š č i a i s . Ūkininkai buvo ne tokie turtin­ gi. kaip 20. pradžioje kunigaikščių dar buvo daugiau. Iškilus didesnių sričių valdovams —kunigaikščiams. savo rikių vadovaujami. kurs iš savo būklės tegalėdavo išsivaduoti tik dėl kitų malonės. jie turėjo mokėti kunigaikščiams tam tikras duokles. Visa šeima turėjo bendrą turtą. Jei bajoras likdavo neturtingas ir kasdien turėdavo rūpintis šeima.buvo smulkūs. dar buvo ir n e l a i s v ų j ų . Anų laikų svetimšaliai juos vadin­ davo daugybe dar kitų vardų: vyresniaisiais. eiti jų va­ dovaujami į karą. papročiai. t. Be jų. kurie gyveno ant bajoro ar kunigaikščio žemės ir mokėjo jam tam tikrą mokestį. tai tokių vadų buvo labai daug: kartais vienam susidūrime su priešu jų žūdavo net po keliolika. nes žemės ir kitokių gamtos turtų buvo galima gauti kiek norint: reikėjo tik pasirinkti gerą vietą ir sugebėti pelnytis. kurios gyvendavo patogesnėse sąlygose. atlikdami bendrus žygius turėdavo. pats žemasis visuomenės sluoksnis. vienas šeimos narys. senieji apylinkių vadai—rikiai—tapo aukštes­ niuoju visuomenės sluoksniu. Visuomenės sluoksniai. Vergais paprastai būdavo karo belaisviai ir jų šeimos.

. Bet kartu su žemės dievu ūkininkai dar garbindavo daugybę dievybių — 34 dvasių. dažnai vienur daugiau buvo garbinami vieni. Dievais arba dievų reiškiniais aisčiai laikė taip pat saulę. kurios globojo atskiras ūkio sritis. Todėl. 7. Kultūros at­ žvilgiu visi aisčiai nesiskyrė tarp savęs. jo mėlynės valdovą. su­ žinodavo jų valią. Ji buvo ne tik dievybė — per ją žmonės susižinodavo su savo dievais. ugnyje aisčiai degindavo ir dievams aukas. Būdami pagonys. čia buvo dar židinio ir kitokių dievų. kalnai. Jei jis čia buvęs valdovas ar tarnas. arba žmogaus likimą lemiančios deivės (ateinančios prie gimstan­ čio žmogaus ir valdančios jo gyvenimą iki pat mirties). Jei nusikaltėliui būdavo dovanojama gyvybė. Pats žodis d i e v a s aisčiams. kaip gyvenęs žemėje. Tik pat­ sai laidojimo būdas buvo nevienodas. kurie jiems padėdavo ar kenkdavo. Tai vadinamoji šventoji namų ugnelė. jis tapdavo savo valdovo vergu ir galė­ davo būti kam nors dovanotas ar parduotas.. Be gamtos reiškinių. — kiekvienas turėjo savo sritį. kuri saugojusi visus namus. aušrą ir net vaivorykštę. aisčiai laikė dievais ir dvasiomis dar daugybę dalykų. taip ir aisčiams labiau­ siai krito į akis ir juos stebino dangaus mėlynė su visomis nesu­ prantamomis dienos ir nakties šviesybėmis. Į paskirtą guolį jie būdavo įvedami su tam tikromis apeigomis ir ten buvo laikomi. kur. arba gabija. visa gamta buvo pilna dievybių. slėpėsi gera ar bloga dievybė. Be karo belaisvių. kad mirusiam žmogui būsią reikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių. bet pats religijos pobūdis visur buvo vienodas: v i s i j i e g a r b i n o g a m t ą i r v i s u s n e s u p r a n t a m u s j o s r e i š k i n i u s l a i k ė ne­ žemiškomis jėgomis. bajorai galėjo atsiduoti vien tik karo reikalams. di­ dingam dangaus mėlynės valdovui. Dievai. kuriuos turėjęs šiame pasauly. tai toks pat liekas ir po mirties. Tuo būdu aistis su­ dievino patį dangų ir jo kūnus. Dar visai neseniai miškų ir pamiškių senose tro­ bose buvo laikomi žalčiai. jie įdėdavo į kapą įvai­ rių daiktų: pabalnotų arklių. Dėl savo įspūdingo apsireiš­ kimo jis buvo laikomas vienu iš galingiausių dievų. Pomirtinis pasaulis. Aisčiai vaizdavosi. Senovės aisčių religija Visi aisčiai. Be namų dvasios. Taip antai. židinio ir gy /ulių dievų. ypač ž a l č i a i . Bet buvo dievybių. Buvo net svarbes­ nių javų (pav. Jis rasit buvo svarbiausias aisčių dievas. Tokios vietos buvo savotiškos šventovės.žodžiu. Iš tikro aisčių dievai vienas kito nepriklausė. vergais ga­ lėdavo tapti dar įvairūs nusikaltėliai. laidodami lavonus. kalbininkų skirstomi į tris grupes — prūsus. Jų tarpe bene žymiausios buvo l a u m ė s . .ar kunigaikščio ūky. taip jų buvo apstu ir aisčių namuose. mėnulį. Kai kuriose^vietose ji buvo nuolat kūrenama — tai a m ž i n o j i u g n i s . namuose buvo lai­ komi šventieji gyvuliai. tas buvo dievu laikoma. Šiai dievų eilei pridera ir griausmingasai perkūnas. aisčių supratimu. augalai. aitvarų ir kitokių dievybių. o paskui buvo lai35 . ežerai. savo didybe žavinčių ar bauginančių. miškai 'r atskiri medžiai. papuošalų ir kitko. Dėl to ugnies kulto dar ir dabar pas mus ugnis tebelaikoma ypatingoj pagarboj (pav. Vieni žmonės. Aisčiai manė. Ugnis buvo gerbiama ne tik šventovėje. Kaip visoms arijų tautoms. kai kur laikoma net nuodėme užlieti ją kokiomis srutomis ar ne­ švarumais). pagal kalbos tarmę. kaip namų globėjai. kur žmogus gyvenąs taip pat. Kiekvienam gamtos reiškiny. aušrinę. girios. Taip pat vienoda buvo ir jų religija. buvo miškų. linų) globėjų. pirma buvo sudeginami ant laužo. kitur kiti dievai. jie turėjo daug dievų. ji buvo nuolat kūrenama. žemės vaisių ir žiedų davėjas. Jis — derliaus dievas. kaip priešprieša ramiam. namų. viso pasaulio valdovu. Be to. Jų tad darbu naudodamiesi. kaukų. lietuvius ir latvius. Kaip visoje gamtoje buvo pilna dievybių. Reikšmingą vietą aisčių religijoje turėjo ugnis. Bet visiš­ kai be jokio pagrindo dažnai literatūroje jis yra vadinamas vyriausiuoju aisčių dievu. Šita pagarba žalčiams tebėra kai kur išlikusi dar ir dabar. O kas buvo nesu­ prantama ir žavinga. bent žiemos metu. kad mirtis tesanti tik persikėlimas į kitą pasaulį. ir nieko bendro neturinčių su gamta ir jos reiškiniais. bet ir kiekvienų namų židiny. ginklų. sietyną. Tarminiai kalbos skirtumai tarp jų istorinių laikų pradžioje dar buvo nežymūs. Gyvuliai. reiškė dangaus tėvą. Be to. lauksargių. aisčiams žemdirbiams buvo labai reikšmingas ž e m ė s d i e v a s arba pati sudievintoji žemė. ypač žy­ mesnieji. tur būt.

Norint apsiginti arba patiems pulti savo priešus. — yra prasimanymas viduramžio rašytojų. ir būnančios savo šeimų globėjos. kurie buvo susiję su aplinkuma. Buvusiųjų šventovių vietas dar parodo ir kiti vietovardžiai. kaip nebuvo vie­ nos centrinės šventovės. Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamo­ sios šventės. Šventovės vienur buvo vadi­ namos romuvomis. O šitos šventovės būdavo rengiamos kur nors arti sodybų. ž y n i a i s ir kitokiais vardais. Ragainė. Kulto tarnai. Alkos kalnų. būtinai reikėjo pasiduoti vieno vado valdžiai. kad ten pilna visokių dvasių.: Rambynas. Kaukokalnis ir t. bet ir ištisos girios ir miškai: mat. Jie turėjo tik įvairių apeiginių statulų bei stulpų. Archeologai atkasa dabar tų šventovių. išgarsėję gydymu ar būrimu. Ragava. pav.ir r a g-. jis taip pat turėjo savo dvasių bei dievų. Tai visai suprantama. ant atskirų piliakalnių. vieninga lietuvių vals­ tybė susikūrė tik X I I I amž. kai kurie iš jų buvo žinomesni. Šventaragiai. turėjo specialių žmonių. taip nebuvo priklausomybės ryšių ir tarp dvasininkų. vė­ linių ir visokių švenčių apeigoms. Kadangi aisčių tikėjimu. augančiuose ant jų kapų. Švent36 kalnis. kad senų senovėje aisčiams daug teko kariauti su skandi­ navais (danais ir dabartiniais švedais). Jiems savaime turėjo atrodyti. Raguva. k r i v i a i s . tai šventovėse jiems nebuvo statoma jokių maldyklų. — gal būt. su jais skaitėsi valdovai. pateko į svetimųjų valdžią.: Perkūnkalnis. viską valdančio dievo. kurie nuolat puldavo aisčių kraštus. Žinoma. Miškuose dažniausiai būdavo kū­ renamos ir amžinosios ugnys. aisčiai visą gyvenimą praleisdavo nuolat susidurdami su miškų klaikuma ir slaptybėmis. nespėjusios su­ siburti. Tačiau aisčiai tikėjo. Prie mirusiųjų kulto vietų pridera kapinės. Šventovės buvo po atviru dangum. Dievai gyvenę dažniausiai medžiuose. taip ir aisčių. arba dvasininkai. Visi jie atlikinėjo įvairias apeigas. o kitose mirusiųjų kultas. buvo nęt pavergę kai kurias pajūrio gimines. nusižiūrėję į katalikų Bažnyčią.) Iš visų aisčių giminių išliko nepriklausomi ir sukūrė savo valstybę tik vieni lietuviai. Politinius vienetus kurti vertė pirmiausia atskirų šeimų santykiai. ant kurių dėjo aukas. bet tai nebuvo dievai. — tad ir jų šventovės buvo garsesnės. kaip tik medžiuose. kaip nebuvo vieno vyriausio. Yra žinių. — ypač tie. Romainiai.t. 8. kurie. tačiau nebuvo jokių dievų stabų: aisčiai jų neturėjo.dojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai. vadovavo laidotuvių. ten buvo ir šiaipjau apeigoms reikalingų įrengimų. Bet. Gyvendami giriose. r o m. Ant medžių šakų aisčiai kabindavo įvairias aukas. kurios negalinčios gyventi niekur kitur. tik. arba garbinimo apeigos. kurias apylinkės žmonės dažniausiai vadina savotiškais a l k ų vardais. dievai turėję savo būstines aplin­ kumoj. Alkakapių. vadinamosios v ė l i n ė s . jose kūrenosi amžinoji ugnis. reikalas pulti arba gintis nuo priešų. kurių vardai turi šakninį skiemenį r a m-. Jie buvo prie šventovių. tuomet joms būdavo aukojamos įvairios aukos. Raginėnai ir t. Jie buvo vadinami v a i d i l o ­ m i s . dvasių ir vėlių būs­ tinėmis. pav.. Anas pomirtinis pasaulis buvo vadi­ namas d a u s o m i s . Todėl buvo gerbiami ir garbinami ne tik atskiri medžiai. kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo šeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar medžiuose.t. o tik vienas aukuras. kad buvęs kažkoks vienas vyriausiasis kunigas ir viena vyriausioji šventovė — Romuva. Aisčiai jau tuomet turėjo savo valstybėlių. žinoma. kur krovė aukas ir būrė žmonių likimą. žinoma. dėl skirtingo savo pobūdžio arba dėl tarminių skirtumų. lavonų deginamosios ir vė­ linių apeigų atliekamosios vietos. Kaip kiekviena religija. Taigi pasakojimas. ypač šimtamečiai didingi ąžuolai. Alkaragiai. Vėlėms kiekvienos puotos metu že­ mėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto. Aisčių šventovės buvo dvejopos: vienose buvo sukoncentruo­ tas dievų. prasimanė šitą dalyką. kurie atlikdavo visas dievų ir dvasių garbinamąsias apeigas. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki X I I I amž. Rominta. Tiesa. iš me­ džių ošimo burdavo likimą. Taip pat su šventovėmis susijusios ir tos vietos. — į juos kreipėsi didesnis skaičius žmonių. kiti buvo laidojami su daiktais nesudeginti. kitur alkomis. o visos kitos giminės. o IX amž. ne­ daug težinodami apie tikrąją aisčių religiją. kurių vadai dažnai užpuldavo ne tik čia pajūryje įkurtas skandinavų kolo37 . tačiau smulkesnių valstybinių vienetų visose giminėse buvo susidariusių jau daug anksčiau. Visos tos vietos būdavo daž­ niausiai arti dievų garbinamųjų šventovių. jie buvo laikomi dievų. Alkų kaimų — pilna Lietuvoje.

Vaitiekus. pirmieji misijonieriai lankėsi vakarinėse aisčių gyvenamose srityse. juos užpuolė vietiniai gyventojai ir nužudė vyskupą Vaitiekų. Taip atsitiko dėl to. Šiaurėje. Minsko. kad jie gyveno labai nuo­ šaliai ir neturėjo artimų ryšių su vakarų Europa. kurs vėliau. pradžioje lenkų kunigaikščiai buvo užsispyrę suvaldyti aisčių gimines (prūsus ir jotvingus). X amž-je visos skandinavų kolonijos aisčių krašte buvo sunaikintos.. Ten pagyvenęs kelerius metus benediktinų vienuolyne ir negalėdamas grįžti į savo vyskupiją. O Mindaugo laikais jie pavergė ir patį Polocką. bet padarydavo karo žygių net į skandinavų kraštus. Černigovo. Tačiau tas nieko nepadėjo: misi j onieriams čia nesisekė platinti krikščionybės. Nors čekai krikštijosi jau prieš 100 metų su viršum. jis išsirengė misijų į Euro­ pos šiaurę. y. ir smulkūs kunigaikš­ čiai ne kartą būdavo priversti mokėti duoklę aisčių giminėms. pu­ sėje. pradžioje. pra­ džioje prūsų kilčių kaimynai. nieko neži­ nodami. kaip antai: Smolensko. Kad aisčių giminės į at­ vykusius labai neskersuotų. jotvingų buvusi. Tik X I I I amž. Po ilgų kovų. Aisčių kraštai tuomet labai nukentėdavo. gale. Tik nuo tada čia pradėjo lankytis misijonieriai. Vitebsko. Neturė­ dami didesnės valstybės. Atvykęs pas Lenkų kunigaikštį Boleslovą Narsųjį. bet krikš­ čionybė ten dar buvo silpna. y. Jų krikštu Baž­ nyčia susirūpino tik po lenkų krikšto. bus turėjęs kitą vardą). jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. kai visi trys misijonieriai atlaikė mišias. tačiau Polockas palengva savo sienas vis artino į aisčių kraštą. • 9. Mer­ kinė čia buvo kraštutinė didesnioji lietuvių pilis. čekai sukilo. Nors jie ir atlikdavo tolimus žygius. Europos centre gyvenę germanai galutinai buvo pakrikš­ tyti V I I I — I X amž.nijas. nuka­ riavęs didelius aisčių plotus. Bet vieną rytą. tur būt. jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais. Pasirodė. Apsigynus nuo skandinavų. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines Iš visų Europos tautų aisčiai krikštijosi patys paskuti­ niai. o prieš jotvingus pasitelkdavo Voluinės kunigaikščius. aisčių kaimynai lenkai — antroje X amž. ir iki X I I I amž. kur negalėjo įžengti joks svetimšalis. Bet jau X I I amž. surinkę jėgų. susidarė atskiros ku­ nigaikštijos. bet net paėmė į savo valdžią kai kurias jo valdytas kunigaikštijėles. ir X I I I a. aisčiai tebedarė tik plėšiamuosius žy­ gius ir negalėjo nieko nukariauti. Tokių grobiamųjų žygių jie suruošdavo net į labai tolimus kraštus. pabaigoj. Jis buvo aukštos kilmės čekas. o rusai — X amž. ir jis buvo priverstas pasišalinti į Ro­ mą. o lietuviams ir latviams — su stipria gudų Polocko kunigaikštija. Kurį laiką Padauguvio giminės net mo38 kėjo jam duoklę — buvo pripažinusios jo valdžią. mozūrų kunigaikščiai. Nuo aisčių puolimų sunkiausia buvo gintis lenkų kunigaikš­ čiams. Su prūsais jie kariaudavo vieni. Kaip tik X amž-je jų kaimynystėje įsikūrė jau stipresnės lenkų ir rusų valstybės. Voluinės kunigaikščiams geriau sekėsi kariauti su jotvingais. jie vis dar nesugebėjo suorganizuoti vienos valstvbės: suorganizuota ji greit vėl suskildavo. buvo sustoję šventajam miške. Gardino pilis (senasis Gardinas. Išplaukęs Vysla į jūrą. t. Bet. Slanimas ir atstatyta. Tuo būdu XI amž-je pagonys liko tik aisčiai ir su jais Pabaltijy gyvenusios ugrių suomių tautos — lybiai ir estai. Tada vakariniams aisčiams (Prūsuose) teko nuolat kariauti su lenkais. pradžios jie jau buvo paėmę net Gardiną. Iš jos miestų. gavo apsaugą ir išvyko į aisčių kraštą. Voluinės kunigaikš­ tijos siena ėjo aukščiau Gardino ir nyko kažkur miškuose. t. Nukariautose žemėse tada buvo įkurti Naugardukas. 24 pusk). Todėl Vaitiekus jau ryžosi išvykti misijų kur nors kitur. ais­ čiai jiems skaudžiai atkeršydavo. Taigi jie bus turėję ir laivų. o jie patys buvo išvyti ar išžudyti (žiūr. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti. kad misijonieriai. X I I I amž. atsikvietė sau į pagalbą vokiečių ordiną (kryžiuočius). kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija. nors jotvingų sodybos dar toli nuėjo į pietus. — su tais pačiais lenkais ir rusų Voluinės kunigaikščiais. pradžioje jie ne tik nebemokėjo jokių duoklių Polockui. Tuo būdu X I I I amž. X amž. pietiniams. Pagonys tuo būdu atkeršijo už savo šventovės 39 . aisčiams vis dėlto priešų nestigo. lietuvių ir latvių giminėms iš karto irgi nelabai sekėsi. Mat. Pirmasis žinomas aisčių apaštalas buvo Prahos vyskupas šv. Polocko kunigaikštija pakriko. arba Adalbertas. Kai vyskupas Vaitiekus panorėjo ją sustiprinti. kai Mindaugas pradėjo kurti Lietuvos valstybę. jotvingams. sukūrė ten savo valstybę.

Šitie kraštai. pradžioje įsikūrė vokiečių ateivių valstybės. Vaitiekaus mirtis. Kuriose vietose jis apaštalavo. Šitie ateiviai taip pat buvo vokiečiai. buvo suimtas ir su visais palydovais nužudytas. nežinia. Ir Bonifacas buvo paskelbtas šventuoju kankiniu. Su šv. aisčių giminės. o gal net pasiduos jų valdžiai.. Kadangi čia ateivių krikščionių kolonijos ir misijonieriai dažnai būdavo puo­ lami vietos pagonių. kurių tikslas buvo pakrikštyti aisčius ir paimti juos į savo valdžią. Taip tęsėsi iki pat X I I I amž. atsirado priešingoje pusėje. kur gyveno lybiai ir. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių. krikščionybės kankiniu. kad aisčiai pakrikš­ tyti bus ramesni. Tuo būdu abiejose lietuvių pašonėse X I I I amž. Jau X I I a-je jie čia turėjo nemaža prekyviečių ir kolonijų. su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. kiek toliau nuo jūros. tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. pradžios. lenkų kunigaikščiai pasikvietė į pagalbą vokiečių ordiną. Jo ir palydovų lavonai taip pat buvo išpirkti to paties Boleslovo. būdami pajūryje. y. su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija. Kalavijuočių. (Taip atvaizduota jo mirtis vienos senos Sembos bažnyčios altoriuje). būdamas vie­ nuolis. nes krikščionybės skelbėjų (o kiek vėliau ir karių). kurie ne tik rūpino čia apsigy­ venusių ar apsistojančių vokiečių dvasios reikalus. Todėl jie nuolat kvietė misijonierius. Vyskupas Vaitiekus buvo paskelbtas šventuoju. Tad pirmieji aisčių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės iš­ laikymo prasidėjo vakaruose. kurie tikėjosi. Pirmasis pago41 Šv. kai į Padauguvio kraštus liovėsi lankytis skandinavai. kad žuvo jotvingų krašte. gale jis iš­ vyko iš Lenkijos aisčių krikštyti net su 18 palydovų. nebuvo sėkmingos. buvo dar nemaža kitų. kurs. 10. t. Pagaliau pas tą patį lenkų kunigaikštį Boles­ lovą atvyko naujas misijonierius vo­ kietis Brunonas. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo. Bet ir jo misijos i'^i ii n> misijos Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų. Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikš­ čiai. jau seniai buvo pažįstami Vakarų pirkliams. su šita akcija susidūrė daug vėliau. tai jie čia įsikūrė specialią apsaugos organi­ zaciją. Jas gavo patirti tos kiltys. Vaitie­ kaus mirtimi nepa­ sibaigė pastangos krikštyti aisčius. Kartu su pirkliais pradėjo lankytis ir misijonieriai. vykdami prekiauti į rusų kraštus. Paskui juos į čia keliavo ir misijonieriai. Tas atsitiko 997 m. 40 . Pagaliau 1008 m. Bo­ leslovas jo misi­ joms pažadėjo pa­ ramos. matydamies nepajėgsią vieni nugalėti Prūsų giminių. Misijonierių la­ vonus išpirko kunigaikštis Boleslovas. arba Livonijos. nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario. bet taip pat ėmė rūpintis ir vietos gyventojų pagonių krikštu. jis 1009 metais vasario 14 d. Nuo XI amž. ku­ rios gyveno vadinamuosiuose Prūsuose ir vakarinėje Lietuvos dalyje (jotvingai).įžeidimą. ordinas Pirmosios vokiečių kolonijos Padauguvy. turėjo JBOnifaco vardą. tik tiek žinoma. kai. čia pradėjo lankytis vokiečių pirkliai. dabartinėje Lat­ vijoje. Todėl dabar tie kunigaikš­ čiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis. gyvenusios toliau į rytus ir į šiaurę. kuri paprastai buvo vadinama kalavijuočių ordinu. Toli įėjęs į aisčių kraštą. Giminės. balandžio 23 d. Bet netrukus ir jas pasiekė ta pati iš Vakarų einanti banga.

Bet vos įsikūręs. kad vienas neat­ silaikys. nes. Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus Prūsuose gyvenusios aisčių giminės anksčiau už kitas susi­ dūrė su krikščioniškuoju pasauliu. Tuomet popiežius jį paskyrė Prūsų vyskupu.). kuris buvo paskirtas ir pirmuoju Livonijos vyskupu (apie 1180 m. jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo. Olyvos cistersų ordino vienuolis K r i s t i ­ j o n a s . Jis veikė X I I I amžiaus pradžioje. jis jau nusivežė į Romą krikštyti du prūsų kunigaikščius. ordinas pasidarė beveik tikrasis krašto valdovas: jis beveik visiškai nesi­ skaitė su Rygos vyskupu. Jo pareiga buvo ginti krikščionys ir padėti atversti pagonys. joanitų ir vokiečių. Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vysku­ pijoje. Bet jam vos grįžus. Bet atvykstančių karių pagalba buvo laikinė. Tačiau visos akcijos centras jau buvo ordi­ nas. Vaitiekaus ir šv. kuri vėliau virto visos valstybės centru ir didžiausiu Livonijos miestu. bet čia buvo skaudžiai sumuštas (Šiaulių mūšyje 1236 m. Pirmasis misijonierius. Todėl trečiasis Livonijos vyskupas. Livonijos vyskupų pavyzdžiu. kuriam Prūsuose ėmė sektis. Tuo būdu Latvijoje įsikūrusi vo­ kiečių valstybė susiliejo su įsikūrusia Prūsuose. Albertas (f 1229 m. ėmė organizuoti gin­ kluotą savo tikinčiųjų apsaugą. dalis sėlių ir dalis estų. A l b e r t a s (1199—1229 m. Jo 1202 m. einant kryžiaus karams su turkais.). Kol buvo gyvas vysk. ir nuo to laiko jos abi stengėsi jau bendrai kariauti su aisčiais. todėl savanorių karių atsiras­ davo nemaža. bet dėl išsiūto ant balto jų apsiausto raudono kalavijo paprastai vadinamas k a ­ lavijuočių ordinu. ir vėl reikėdavo ieškoti naujų karių. ordinas). y. pabuvę kiek laiko (dažniausiai metus). Pabūgęs. įsikūrus kitoms Livonijos vys­ kupijoms.). ordinas bandė plėsti karo žygius ir į žemaičių bei aukštaičių kraštą. Bet Livonijos ordinas niekad nenustojo savarankišku­ mo: jis visą laiką turėjo atskirą krašto magistrą ir kitus valdžios organus. buvo iš gretimosios Pamarės. Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna. Kristijonui pasi­ sekė pakrikštyti arčiausia prie Vyslos gyvenančius prūsus. gyventojus išžudydavo.). Kalavijuočių ordino įkūrimas (1202 m. Vyskupas 1 turėjo nusileisti ir sutiko atiduoti jam ] 3 viso krašto. ir 1215 m. 11. Nukariavęs dabartinėje Latvijoje gyvenusias aisčių gimines. jie grįždavo atgal. kas dar bus nu­ kariauta. Naujasis ordinas turėjo būti nuolatinė organizuota vokiečių ir krikštytų čiabuvių karinė pajėga. Jis buvo pavestas vyskupui. Livonijoje nau­ jos vokiečių valstybės valdovas buvo jis. popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus. nauji misijonieriai čia ėjo jau kartu su lenkų ir pamarėnų kariuo­ menėmis. Kad būtų lengviau gintis. Dažnai jis pats nuvykdavo į Vokietiją ir atsiveždavo būrius karių ir riterių.). Jam mirus. Ordinas buvo pavadintas Kris­ taus Karių Brolija (Fratres Militiae Christi). Po pirmųjų nepavykusių misijų. buvo pradėti skelbti net specia­ lūs kryžiaus žygiai. ordinas turėjo būti tiktai jo įrankis. pagonys prūsai sunaikino visas įkurtas krikščionių bendruome­ nes. Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš Vokietijos. O tam krikščioniškajam pa­ sauliui iš pradžių čia atstovavo ne kolonistai ateiviai. kalavijuočių ordinas susidėjo su kariaujančiu tuo metu Prūsuose kryžiuočių ordinu. bendra buvo tik politika ir savitarpio pagalba. jis pasta­ tė R y g o s pilį (1201 m. Palestinoje. Vadovybė čia buvo pripažinta senesniam ir galingesniam vokiečių kryžiuočių ordinui. kuris. kad su neti­ kėliais pagonimis reikią kariauti. t. įkurtą ordiną 1204 m. Kadangi tuo metu Europoje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš turkus Palestinoje ir vyravo nuomonė. taip buvo sutarta dalytis ir visa. arba kryžiuočių. Bonifaco mirties. Vyskupas nebeturėjo nei tikinčiųjų nei prieglaudos. latgaliai. kurs turėjo valdyti kraštą. Tada buvo nukariauti visi lybiai. krikščionims apsaugoti ir kariauti buvo įsteigti net keli riterių vienuolių ordinai (templininkų.nių krikštu susirūpino misijonierius M e i n h a r d a s . buvo pakeltas arkivyskupu. praėjus šimtui metų po šv. bet kaimy­ nai lenkai ir pamarėnai. kurie jam padėjo ne tik saugoti esančias krikščionių bendruomenes. ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo. Neišnyko nė senas paprati­ mas kviesti svečius iš Vokietijos. bet ir plėsti krikščionybę ir stiprinti valdžią. ir čia pradėta šauktis Vakarų pa43 .). Taip buvo pasidalytas jau už42 imtas kraštas. Vyskupui 2 tuo būdu liko valdyti / 3 krašto. ordinas pajuto savo galią ir pradėjo vaduotis iš vyskupo priklausomybės. Tada.

o patys pasista­ tė Fogelzango pilį. todėl kryžiuočių vadovybė stengėsi įsistiprinti Europoj. tuo metu jis bylinėjosi su Vengrų karalium. todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kry­ žiuočiais. Todėl 1309 m. Bet netrukus naujajai Jeruzalės valstybei vėl ėmė grėsti turkų pavojus. vyskupas ir kunigaikštis Kon­ radas susižinojo su vokiečių riterių ordinu. į ją pradėjo traukti minios maldininkų. Į Vengriją ordinas buvo pakviestas kariauti su ją puo­ lančiais pagonimis kumanais. ten galutinai įsigalėjus turkams. Čia jie gavo iš Konrado žemių su Niešavos pi­ laite. Bet Vengrijos karalius.galbos. Jis įsigijo daugybę turtų ne tik Mažojoj Azijoj. kad maldininkams nieko blogo neatsitiktų kelyje. O kai X I I I amž. ordinas mielai priėmė kvietimą. iš turkų buvo išvaduota Jeruzalė. Tada Mozūrų kunigaikš­ tis Konradas. Taigi buvo įkurtas (1228 m. gale turkai galutinai išvijo ordiną su visais krikš­ čionimis iš Mažosios Azijos.Buvo paskelbta Vakaruose net keletas kryžiaus žygių. kurs pagal savo gyvenamąją vietą buvo vadinamas D o b r i n ė s o r d i n u . kurs vadi­ nosi didžiuoju magistru. Jau Dobrinės ordiną steigdami. o vysk. Albertas bu­ vo įkūręs Livonijoj. Kristijonui vis ne­ sisekė: pagonys ne tik naikino jo kuriamas krikščionių bendruo­ menes. jo centras jau buvo Italijoj. bet dar teriojo ir Lenkijos sritis. Italai čia turėjo savo joanitų ordiną. ordinu.). Mozūrus ir visus aplinkinius krikščioniškuosius kraštus. nes atvykę kryžeiviai miškuose prūsų negalė­ davo surasti. Todėl visos didesniosios valstybės ten ėmė steigti spe­ cialias brolijas savo maldininkams globoti. Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus. ir maldininkams darėsi labai pavojinga ten keliauti. Tuo būdu ordino centras pasidarė Ma­ . prūsai. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo būti veikimo bazė vyskupui. — tokios brolijos virto kariaujančiųjų riterių ordinais. rienburgas. Tada vysk. bet ir Europoj. pamatęs. Mažojoj Azijoj tuo būdu buvo likusi tik nedidelė ordino dalis. Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium. vys­ kupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) že­ mės pakraštėj. todėl ir jų pagalba buvo nedidelė: jie vos įstengdavo ap­ ginti savo pilį.bet iš to nieko neišėjo. Bet kai prasidėjo nauji karai. pirmieji ordino atstovai jau buvo Prūsų pasieny. Iš pradžių tokios brolijos globojo ligonius ir saugojo. Krikščionių būklė Mažojoj Azijoj buvo labai netikra. Kita ordino narių dalis jau kūrė Vengrijoj savo atskirą valstybę. bet ruošiasi sukurti savo valstybę. prancūzai — templininkų. Kitur juos paprastai vadino vokiečių. Ten gyveno ir ordino viršininkas. tada visas ordi­ no dėmesys nukrypo į Pabaltijį. kurs kryžiaus karų metu buvo įsteigtas Palestinoje. ir didysis magistras persikėlė į Prūsus. o trečiojo kryžiaus žygio metu vokiečiai įkūrė savo Marijos Mergelės ordiną (1190 m. norėdamas atgauti iš jo žemes. Prūsuose buvo tik vadi­ namasis krašto magis­ tras (L a n d m e i s t e r ) . kokią vysk. o ypač kai Jeruzalę vėl užėmė turkai ir kai buvo pradėta rūpintis vėl ją atgauti. Ne­ trukus iš tų pirmųjų savo sodybų jie pradėjo nuolatinį karą su aisčių kiltimis. išlindę iš miškų. 1230 m. Turė­ damas patyrimo Vengrijoje. Bet riterių buvo ne­ daug.arba Marijos Mergelės.) vyskupo priklausąs riterių ordinas. Kunigaikštis Konradas jį pakvietė persikelti į Prūsus ir paimti į savo rankas vietinių ir aplinkinių krikščionių apsaugą. jo vadovybė ir daugumas brolių persikėlė į Europą ir neturėjo ko veikti. nusiaubdavo visą Kulmą. dabar jis jau daug geriau juridiškai ap­ sidraudė savo būklę.). Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remia44 mas ir labai greit pralobo. jį išvijo (1224 m. kad or­ dinas čia ne jam tarnauja. Praėjo net keliolika metų. Kristijonas kartu su kunigaikščiu Konradu sumanė čia įkurti tokią pat pastovią or­ ganizaciją krikščionių reikalams ginti. Kai 1099 m. Nebe­ turėdamas vilties jų atgauti. Ordino centras dar ilgai liko Italijoj. kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus. 45 Kryžiuotis su karo apranga. Dar prieš Mozūrų kunigaikščio Konrado pasiūlymą ordinui. Bet vos tik jie išvykdavo namo. Į pagalbą jam atvykdavo būriai kryžeivių.

kuris pasirodė nepajėgus. Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir.Kryžiuočių ordino nukariavimai. ir joje palikta įgula turė­ davo ne tik atlaikyti aisčių giminių puolimus. Tuo tarpu visos kiltys. Kryžiuočių statomos pilys virsdavo naujos valstybės apygardų administraciniais centrais. Bet šitokiais kritiškais momentais jis pa­ sišaukdavo paramos iš Vokietijos ir iš kitų kraštų. priėjęs Nemuną. pasitelkęs riterių. Apie pilis buvo kurdinami iš Vokietijos atkviesti kolonistai. Tokiuo būdu kariaudamas. ir prūsai bū­ davo nuveikiami. Tuo būdu Prūsų ordino valstybėj nebegalėjo kilti jokių konfliktų (Dobrinės ordinas. Kartu su nukariavimu žengė ir krikščionystė: buvo statomos bažnyčios ir vienuo­ lynai. daug or­ dino pilių išgriovė. Greitai tarp jų prasidėjo net karai. Vyskupui esant nelaisvėje. ordino prašomas popiežius skelbdavo Vakaruose kryžiaus karus. O du kartus (1243 ir 1260 m. kuriai padėdavo visa Europa. buvo prijungtas prie kryžiuočių ordino). Be to. Tačiau išėjo visai ki­ taip. kaip matėme. Visą savo nukariautą kraštą ordinas vadino Prūsais. bet ir paimti į savo valdžią visą apylinkę. varžytynės dėl žemių. iš kurios ordinas nesirūpino jo išvaduoti net 5 metus. bet ordinas. ordinas turėjo ir paprastų kareivių. negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. ordinas kiekvieną kartą turėdavo iš naujo nugalėti prūsus. pasikvietė sau amžinąjį priešą. savitarpy nesugyvendami. nors prūsais buvo vadinamos tik tos vakarinės aisčių giminės. Kunigaikštis Konradas. Netrukus vyskupas Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę. taip ir čia. Tokį įžadą ordino broliai — riteriai — turėjo padaryti visam gyvenimui. jų smulkūs kunigaikštėliai. o vėliau pirmosios buvo ordino paverg­ tos. Ir kai vyskupas grįžo iš nelaisvės. Jie buvo pirmieji vokietybės daigai šiose aisčių žemėse. ir ordinui į talką plaukdavo minios karių. Prūsai ne lengvai pasidavė vokiečiams: jie nuolat kovodavo. Iš Palestinos or­ dinas atsinešė į aisčių kraštą ir kariavimo būdą. ordinas jų vardu pavadino ir visą nukariautą kraštą. 47 . nepajėgė išgriauti tik pačių stipriųjų pilių. jis žygiuodavo j kurią nors sritį. kviesdamas ordiną. kadangi netrukus vyskupais buvo skiriami vien tik ordino nariai. jau 1235 m. Prūsams dar ir dėl to buvo sun­ kiau gintis nuo ordino. tai krašto valdovą atrado ordiną. greitai pasidarė net kunigaikščio kon­ kurentas ir priešas. užpuldavo ir degindavo ordino pilis ir vokiečių kolonistų sody­ bas. Ordinas savo įstatuose tu­ rėjo įsirašęs pareigą nuolat kariauti su Kristaus vardo priešais (jam net buvo draudžiama daryti taiką su netikėliais). Tiesa. Įsikūręs pirmiausia jų krašte. liko amžinoje vokiečių vergovėje. ordinas vis dėlto sutiko užleisti vyskupams 1 / 3 visų savo žemių. ordinas pasirūpino. kviesdami į Pabaltijį vo­ kiečių ordiną. jis palengva stūmėsi vis gilyn į rytus ir į šiaurę.) net buvo sukilusios visos pa­ vergtos jų giminės. kurios anksčiau puldavo lenkus. su kuria vėl pradėjo ilgą karą. ten kariuo­ menės priedangoje pasistatydavo pilį. Ordinas turėjo būti jų įrankis. susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe. kad jie neturėjo vieningos valstybės. Ordiną atkvietė į Prūsus Mozūrų kunigaikštis ir vyskupas Kristijonas. 1231 m. Tiesa. jie dar bandė spir­ tis. ir ordinas užgrobė visą lenkiškąjį Pamarį. vadinamų jų tarnais. 46 Kai sukilimai aprimdavo. tačiau neįstengė prieš galingą ordino kariškąją organizaciją. T u o būdu lenkai. Daug kryžiuočių jos tuomet išžudė. Su atkvietusiais ir pirmutinę globą suteikusiais Mozūrų ku­ nigaikščiais ordinas taip pat niekuomet nesiskaitė. o prūsai buvo varu krikštijami. ordinas pradėjo pulti aisčių kil­ tis. tarėsi gausiąs savo politikai įrankį. buvusios anapus Nemuno. tačiau neilgai naudojosi vyskupai ir tokia teise. turėdamas plačių ryšių Vakaruose ir globojamas imperatorių. Be riterių. kad ir imperatorius ir popie­ žius pripažintų jam visus Prūsų ir kitų pagonių nukariaujamus kraštus. Kaip ten.

Aišku. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių.T R E Č I O J I DALIS Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis 1. Daug jų vienoje tautoje nega­ l ė j o taikiai sugyventi. Šitiems žygiams jie rado ir talkininkų. mirus jo įkūrėjui vyskupui Albertui (-J. Taip apsivylę lietuviai laikinai metė vokiečius ir vėl savo dėmesį nukreipė į rusų kraštus. gale Li­ vonijoje įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. Nėra žinių. nes. ne be kraujo praliejimo. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti IU abiem priešais. Tas atsitiko. lietuviai ėmė pulti ir ją. ir dažniausiai tai ruošai vadovaudavo buvu­ sysis vadas. pasidarė visos Lietuvos valdovas. jie tik apiplėšė kraštą. žinoma. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. XI-me ir net iki pusės X I I amž. Bet nuo antros X I I amž. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų lobingų miestų turtus. buvo gavęs valdžią iš tėvo. Naugardo miestiečių valstybė. ir galingesnieji pradėjo šalinti silpnesniuoNttis. susitarę Lietuvos kunigaikš­ Padarę taiką pietuose. žinoma. naikinti jo p i l i s . savo vadus turinčių. Todėl Naugardas susidėjo su lietuviais. Valstybė buvo įkurta ne viena diena. Pagaliau iš visų kunigaikš­ čių tarpo iškilo M i n d a u g a s .1229 m. Vieni iš Mindaugo konkurentų žuvo kovose. tiek aukštaičius. Tai buvo galinga 1). kuriuos sudarė gyvas reika­ las gintis ar ką nors pulti. nes po vieno žygio paprastai būdavo ruošiamasi kitam. Varydamas prekybą su vo­ kiečių Hanzos pirkliais. o kiti buvo išvaryti iš tėviškių ar per­ kelti kitur valdyti. jis visiškai susilpnėjo. ordinas nebepajėgė kariauti su lietuviais. Kai X I I amž. su ordinu jie susitikdavo tik tuomet. Todėl gana ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. Bet po sėkmingo žygio toks vadas dažnai pasilaikydavo valdžią ir taikos metu. o prasidėjus savitarpio vaidams. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis Lietuvos vidaus santvarka ir karai su kaimynais prieš įkuriant vieningą valstybę. O pasi­ laikyti ją buvo nesunku. kad šitoki dideli žygiai negalėjo apseiti be vadų. Lietuvos Istorija. darant taiką su 48 Voluinės kunigaikštyste. Jie pasiekdavo tolimus pajūrius. kai jis juos puldavo. Kuriantis valstybei. jie pradėjo č i a i padarė taiką su Voluine. pusės ir lietuviai pradėjo pulti rusus. Šitie karai su ordinu ir su rusais vers­ te vertė lietuvius jungtis į didesnius politinius vienetus. Bet labai greit kuni­ gaikščių skaičius pradėjo mažėti. X.. Naugardas labai praturtėjo ir turėjo savo kolonijų lybių ir estų žemėse. Netrukus dar prasidėjo jo nesutikimai su Rygos vyskupu. Padarę du bendrus žygius. Dabar daugumą jų buvo užėmę kalavijuočiai. kuris. Antai 1219 m. Jis. Tuo bū­ du ir kunigaikščių skaičius mažėjo. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. Taigi jau tada Lietuva b u v o tik 5 kunigikščių šeimų valdoma. Lietuvos suvienijimas. Taip palengva iš daugybės buvusių kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius. Lietuvai atstovauja net 21 kunigaikštis. ledu perėję įlanką. 4 49 . tikėdama­ sis išvyti ordiną iš tų žemių. Bet ordinas retai tepuldavo. apy­ linkių iš pradžių buvo labai daug. kurių sričių kunigaikščiu buvo Mindaugas. \H'\ jie priklauso iš viso tik 5 giminėms. Tačiau lietuviai su naugardiečiais nevieningomis jėgomis neįstengė paimti tvirtų ordino pilių. Pagaliau M i n d a u g a s pašalino visus kitus kunigaikš­ č i u s ir liko vienas valdovas visame krašte. Jis iš pra­ džios buvo renkamas susibūrusių karių. Tokių mažų. nusigaudavo net į Saremą (Eželį). kuris taip pat turėjo būti galingas kunigaikštis. pašalinęs kitus kunigaikš­ čius ir net savo brolius. X I I I amžiaus pra­ džioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas. Todėl 1219 m. prieš paimdamas į savo valdžią visą Lietuvą. žiauriai siaubti kalavijuočių ordino pavergtas sritis.). o žiemos metu. Di­ delius lietuvių būrius vedė kuris nors vienas vadas. Karai valstybės jungimo laikotarpy. — visą laiką rusai puolė tiek Padauguvio aisčius. iš kelmynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas.

Jis da­ bar jau nebebuvo atskiro ordino magistras. Be to. Mindaugo buvo išsiųsti į rusų sriiis. kada kalavijuočiai visiškai nusilpnės ir ne sąjungą siūlys. kaip su visos Lietuvos valdovu. 1249—1250 m. Mindaugas rūpinosi suimti į savo valdžią visus aukštaičius ir žemaičius. 38 psl. nėra žinių. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė su pačiu magistru ir daugybė svečių. kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukia. žemaičių kunigaikštis Vykintas. nes į augančią Mindaugo galybę labai nepalankiai žiūrėjo Voluinės kunigaikš­ čiai ir Livonijos ordinas. Aišku. Lietu­ viai siaubė D. grįžę namo vos kas dešimtas karys. kurią išsprendė tik popiežiaus legatas. kalavijuočių ordi­ nas buvo panaikintas. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo Kas vadovavo lietuvių kariuomenei mūšyje ties Šiauliais. Bet tas turėjo atsitikti dar prieš 1236 m. nes tais metais Voluinės kunigaikštis jau derėjosi su Mindaugu. Tada jie pabėgo pas savo giminaitį Voluinės kunigaikštį Danielių (jis buvo vedęs Tautvilo ir Erdvilo seserį). Mūšis ties Šiauliais (1236 m. Ordi­ nas buvo silpnas. Tuo susitarimu. Be to. popie­ žius patvirtino jų susitarimą. Norėdami pagerinti savo būklę. kurį laimėjo lietuviai. Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį. 1237 m. likusieji kalavijuočiai pa­ prašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą. Išsiųstus kariauti kunigaikščius jis laikė rusų že­ mėse. irgi nežinia. sąjunga prieš Mindaugą. daugiau kaip 150 m. bet prašys globos. 2. Todėl n prasidėjo ilga. norėdamas suvaldyti ordiną. Netrukus jie buvo pašalinti ir iš ten. Po didžiojo laimėjimo lietuviai norėjo išvyti vokiečius nors iš Kuršo. Žinome tik jo broli ir du brolio sūnus. bet tas jiems nepavyko. nes naujasis vyskupas. Pajutę susitelkusią lietuvių ka­ riuomenę. Iš totorių nugalėtų Voluinės kunigaikščių lietuviai atsi­ ėmė kadaise nustotas (žiūr. bet priklausė kry50 HllOČių didžiojo magistro. Jiems kariaujant ry­ tuose. Iš pradžių jie buvo išsiųsti kariauti j rusų že­ mes. t. jie padarė daug žygių į rytus ir į šiaurę. bet po sėkmingo žygio Mindaugas nebeleido jiems grįžti. Ka­ dangi jų čia buvo likę nebedaug. Bet aišku. kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lie­ tuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. kurie buvo išva­ ryti iš Lietuvos. Tautvilą ir Erdvilą.Bet kuo vardu buvo Mindaugo tėvas. krašto magistras (L a n d m e i s t e r).) Mirus vysk. Greičiausiai tai buvo artimas Mindaugo bendradarbis. Slanimo ir Volkovisko sritis. Todėl jis pradėjo rūpintis susijungti su kryžiuočiais. o jų tėviškes paėmė į savo valdžią. Tada lietuvių dėmesys nukrypo į rusų žemes. buvo pra­ dėjęs su juo kovą. tad jam turėjoj vadovauti arba pats Mindaugas arba kuris nors iš jam artimų kunigaikščių. taigi buvo kryžiuočių provincijos. Mindaugo brolėnai. kada buvo galutinai suvienyta Lietuva. Iš visos jų kariuomenės. Kai šie bandė priešin­ tis. Nau­ garduko. tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų.. ir į Livoniją atvyko daugy­ bė Europos riterių. Bet kryžiuočių magistras tuo tarpu nenorėjo jungtis. 1236 m. Albertui. kaip rašo kronikos. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. Jie pradėjo rūpintis pašalinti Mindaugą ir ieškojo tam tikslui sąjungininkų. Jis norėjo pa­ laukti. Naugardo žemes ir nužygiavo toli anapus Polocko. ir jų dėdė. Kryžiuočiams nenorint sąjungos. Kryžiaus karas buvo paskelbtas. kalavijuočiai ryžosi patys susitvarkyti. kad tai buvo jau suvienytos Lietuvos žy­ gis. Ties Š i a u l i a i s įvyko didelis mūšis. Danielius 51 . jie pa­ prašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. kad šitoks Mindaugo elgesys nuskriaustus kunigaikš­ čius padarė jo priešais. Susilieję vokiečių ordi­ nai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. ėjusi kova su lietuviais. kalavijuočių ordinui nekaip sekėsi.) lietuviškąsias Gardino. Kiek laiko lietuvių rankose buvo net Smolenskas. Jų greit atsirado. Tuo laiku jie paėmė ir Minską. bet lietuviai pastojo jiems kelią. Taip pat tiksliai nežinoma. Bet ilgesnį lai­ ką jie teišlaikė tik Polocką. Tuo tarpu patys kuršiai sutiko pripažinti ordino valdžią.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m. v. Tautvilas su Erdvilu. ir jam buvo sunku kariauti su stiprėjančia Lie­ tuva. bet jo siunčiami kunigaikščiai. jis atėmė iš jų ir duotas rusų kunigaikštystes. Žemaičių kunigaikštis Vykintas. o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. 3. tais pačiais metais buvo pirmas di­ delis suvienytos Lietuvos mūšis su kalavijuočiais. Visus tuos žygius atliko ne pats Mindaugas.

jis toliau nebežygiavo. T i k pačioje visuomenėje ir smulkiųjų kuni­ gaikščių tarpe buvo nepasitenkinimo dėl krikšto ir dėl susidėjimo su vokiečiais. pakrikštijus Tautvilą. Čia tų metų gale ar 1251 m. Bet kadangi nepatenkintieji neturėjo žy­ mesnių vadų. 52 Liškiavos pilies griuvėsiai.. Jiems į pagal­ bą atėjo ordinas. Tas mielai ją priėmė. Tuo būdu nei Aukštaičiuos nei Žemaičiuos nebeliko didžiųjų Mindaugo priešų. Pabėgėliai kuni­ gaikščiai visokiais pažadais ir pinigais patraukė į savo pusę jotvingus ir sukėlė žemaičius. nusiaubusi kraštą. t. pabaigoje jis su būriu palydovų atvyko į Lietuvą.. tačiau pilies neįstengė paimti. nes priešų sąjunga greit neiširo. y.) prūsų sukilimo ir kaip tik tuo metu kariavo su lenkais. Jis sugalvojo pa­ traukti į savo pusę pavojingiausią sąjungos narį — ordiną. 2) Voluinės kunigaikštystė. Lietuvoje. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m. Mindaugas sumanė iš­ ardyti sąjungą diplomatiškomis priemonėmis. Po krikšto Mindaugas kartu su ordino magistru tuojau pa­ siuntė į Romą pasiuntinius pareikšti ištikimybės popiežiui ir prašyti jo globos. bet ka­ rūnacija teįvyko tik 1253 m. jis pats žuvo mūšyje.) Kai po Vorutos apgulos Mindaugas pasiūlė ordinui taiką. Mindaugas dar neišsigel­ bėjo iš gresiančio pavojaus. Bet už­ ėmęs Slanimą ir Volkoviską. Kaip matome. siūlydamas jam sąjungą. ir ordino kariuo­ menė. kaip lygią. Kartu buvo prašoma suteikti Mindaugui ka­ rališkąją karūną. Tautvilas ir Erdvilas su savo jėgomis apsupo Min­ daugą jo pilyje. 3) žemaičiai ir 4) jotvingai. nežinia.ryžosi padėti pabėgėliams. T i k žemaičiai vis nesiliovė kovoję su Livonijos vokie­ čiais. Andrius buvo iš tikro padorus ir labai maldingas riteris: jis tikrai troško Lietuvos krikšto. Tuo tarpu Vykintas. jis nuoširdžiai rūpinosi jam padėti. Prie tos sąjungos neprisidėjo tik Prūsų ordinas. Popiežiaus sutikimas buvo duotas 1251 m. kurią kronikos vadina V o r u t a . tai Mindaugas ir krikštijosi. Ordinas padėjo jam net suvaldyti priešus. greta kitų Europos viešpatys53 . Greičiausiai ji bus buvusi kur nors Aukštaičiuose: kai kurie mokslininkai spėja tai buvus Liškiavą ar Kernavę. į kurią įėjo: 1) Livonijos ordinas. Mindaugas bandė staiga iškelti savo sukurtą valstybę ir pastatyti ją. Kunigaikštis Vykintas netrukus ties Tverais buvo nu­ galėtas. o Tautvilas su Erdvilu pabėgo. kuris dar nebuvo visiškai atsiga­ vęs po pirmojo (1243—1249 m. grįžo atgal. Iš sąjungininkų pirmasis pradėjo žygius Danielius. Jam rūpėjo ne tik paremti giminaičius. kai šis krikštysis. Mindaugą tuo būdu išgelbėjo jo stiprioji pilis. Apsigindamas pilyje nuo priešo. 4. Danielius tuojau pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną. Todėl. Vy­ kintas ir Tautvilas su Erdvilu buvo čia pat. pradžioje Mindaugas su visais savo arti­ maisiais buvo pakrikštytas. po 2 metų. liepos 17 d. besiveržiančiais į jų kraštą. pastatyti jį Min­ daugo vietoje. Livonijos magistras Andrius iš Štirlando (von Stirland) jam pa­ teikė krikšto sąlygą. tai dar ilgokai tas nepasitenkinimas neperėjo į su­ kilimą. 1250 m. Tuo būdu prieš Mindaugą susidarė galinga sąjunga. bet ir sutramdyti Mindaugo galybę ir atgauti neseniai nustotas sritis. Nerasdamas kitos išeities. O Rygos vyskupas siūlė ordinui. Popiežius su džiaugsmu sutiko delegaciją ir įgaliojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą karalium. Bet. kur buvo daug Mindaugo valdžia ne­ patenkintų kunigaikštėlių. kur ji buvo. Ka­ dangi ordinas tesutiko taikintis su Mindaugu tik tuomet. kai Mindaugas sutiko krikštytis.

kad po­ piežiaus globojamoje Mindaugo valstybėje jis vaidinsiąs tokį pat vaidmenį. gudais ir totoriais. kad naujasis vyskupas prisiektų pa­ klusnumą tiesiog popiežiui. nes 54 įam daug teko kariauti su Voluinės kunigaikščiais. iš čia visiškai išsikraustė. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. o jis pats baigė savo gyvenimą Vo­ kietijoj. kaip kad ordinas Livonijoje. Tačiau Rygos arkivyskupas Albertas. nes jis buvo laikomas Pabaltijo metropolitu. 5. bet Mindaugo sūnus V a i š v i l k a s . Mindaugo prašomas. kaip kad Kristijoną. Po Mindaugo krikš­ to popiežius pavedė Kulmo vyskupui Henrikui karūnuoti Min­ daugą ir įšventinti Lietuvai naują vyskupą. nuo 1259 m. nieko negalėdamas veikti. kuria jis pasiža­ dėjo klausyti tiesiogiai popiežiaus. todėl jis su dideliu noru paėmė į globą buvusį savo narį. Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kuni­ gaikščiai. Mindaugas ryžosi atgauti Voluinės kunigaikščio Danieliaus už­ grobtas žemes. Tuo būdu Lietuvos vyskupystė.čių. popiežius įsakė.Tose srityse vys­ kupas jautėsi labai nesaugiai. Or­ dinui tai buvo labai pelninga. todėl prašė ordiną globos. Tik jie turėjo pripažinti Mindaugo valdžią. o Mindaugas turėsiąs tenkintis tiktai pasauline valdžia. Nenorėdami pasiduoti nei vyskupui nei ordi­ nui. priėmė iš Kristijono priesaiką savo vardu. Mindaugas tuo tarpu dar tebeturėjo daug priešų. popiežius įsakė Neuburgo vyskupui priimti iš Kristijono kitą priesaiką. bet nieko negalėjo daryti. Kris­ tijoną. Kai Rygos arkivyskupas įšventino vysk. Pas vyskupą buvo nusiųsta net keletas ordino brolių su būriu karių. į kurių gyvenimą kišosi vyskupo globėjas — ordinas. Jis manė. Mindaugas vyskupui gyvenamąja vieta paskyrė Žemaičius ir dovanojo jam čia kai kurias žemes: po pusę Rasei­ nių. tuo pat metu Kulmo vyskupas Henrikas irgi rūpinosi įkurti vyskupystę. kuris atliko Mindaugo krikšto apeigas. tačiau žemaičiai žiūrėjo j j j. kuri prašė popiežių karūnuoti Mindaugą.). Neseniai tik sukurtos valstybės valdovo autoritetas viduje dar buvo per silpnas. Mindaugas net keliais dokumentais dovanojo ordinui visą Žemaitiją. Žemaičių krašte įsikūręs vyskupas Kristijonas. Danielius buvo sumuštas ir priverstas taikintis (1255 m. Mindaugui pasiskundus. Ta pačia taika buvo amnestuoti buvusieji Mindaugo priešai Taut55 . Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi Karai su Voluine. Bet dėl Rygos arki­ vyskupo pretenzijų užtruko ir karūnavimas ir naujos vysku­ pystės įkūrimas. todėl jam nepakako jėgų visiems suvaldyti. Rygos arkivys­ kupas manė. atsikračiusi Rygos vyskupo. Tačiau ki­ taip išėjo praktikoje. kaip ir Livonijoje. Maždaug kartu su Kristijonu čia vyskupu buvo įšventintas lenkų domininkonas V i t a s . Krikštijęsis ir susitaikinęs su ordinu.) Ta pati delegacija. daug kas ir pačioje Lietuvoje priešinosi jo valdžiai. Laukuvos ir kt. Jo vyskupystė išnyko. Tuo būdu Lietuvos Baž­ nyčia juridiškai buvo nepriklausoma nuo vokiečių. kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas. o be to. Todėl Žemaičių dalį jis net užrašė ordinui. visgi faktiškai susirišo per ordiną su vokiečiais. Lietuvos bažnytinės provincijos Įkūrimas (1253 m. Ir jis savo gyvenimą baigė kažkur Vakaruose. ordino. žemaičiai tuo tarpu vieni kovojo su ordinu. kad ir čia jis būsiąs laikomas aukščiausiuoju autoritetu. nepaisydamas popiežiaus įsakymo. sričių. Nors. kuriam nesisekė jų nukariauti. ordino verčiamas. kad jam turinti priklausyti ir Lietuvos Bažnyčia. Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus. už tai jis perleido ordinui kai kurias Mindaugo jam dovanotas žemes. Vyskupu buvo paskirtas tas pats ordino kunigas K r i s t i j o n a s . tai jis į savo vyskupystę greičiausiai nebuvo nė atvykęs. Mindaugas jo gyvenamajai vietai buvo paskyręs pietines Lietuvos sritis (jotvingų žemėje). Jis tai atliko per lenkų Gniezno arkivyskupą. Danieliaus sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Nau­ garduką. Mindaugas šitais vyskupo santykiais su ordinu greičiausiai buvo nepatenkintas. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. Sutartis buvo susti­ printa Mindaugo dukters ir Danieliaus sūnaus Svarno vedybo­ mis. Betygalos. Bet vėliau pasirodė. Saugumo sumetimais. 6. Bet. Tik vėliau. drauge prašė įkurti jo valstybėje ir vyskupystę. Antroji vyskupystė Lietuvos pietuose. o Vaišvilkas gavo Slanimo. Ariogalos. kaip į saviškį. Bet kadangi Vito nerėmė jokia karinė pajėga. o gal ir paties vys­ kupo prašomas.

kad iš at- Naugarduko pilies griuvėsiai. taip veikiai ir atsitraukė. bet lietuvių pakraščio giminės (su lenkais ir kryžiuočiais kariau­ jantieji jotvingai ir su Livonijos ordinu kariaujantieji žemaičiai) jam nelabai norėjo pasiduoti. Iki tėvo mirties jis nebegrįžo į Lietuvą. ir tas vienintelis jų užplūdimas neturėjo Lietuvai jokios reikšmės. katrą būtent. Mindaugas svajojo kada nors kietai suimti į savo valdžią visas lietuvių gimines. Didelių mūšių su jais neįvyko.) su­ r u o š ė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė visą rytinę jos dalį. rūpindamasis. paMI. kurį jis valdė ir prieš maištą. 7. o vyresnysis sūnus Vaišvilkas. Jis turėjo tris sūnus. Jis kietai valdė visus aukštaičius ir nukariautus rusus. kad. iš anksto gavo popiežiaus leidimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų. buvo pakrikštyti katalikais kartu su Mindaugu. totoriai ( 1 2 5 8 m. Tada ordinas pasiryžo bent atskirti žemaičius nuo jūros. Bet kaip greit jie užplūdo. 57 . krikštijosi rytų Bažnyčios apeigomis. O tuo tarpu stiprinosi viduje. Mindaugas tvarkė savo vals­ tybę. bet dėl to nė kiek nepasikeitė valstybinės sienos. Rūpindamasis sutvarkyti savo valstybę. kurs neįstengė pavergti jam Mindaugo atiduotų žemių.'. I. Mindaugo sūnaus vainikavimas. santykiaudamas su Voluinės kunigaikščiais. kariavo rytuose ir pietuose.usiais tuo metu visą Rusiją. kurių du jaunesnieji. o apie Erdvilą nuo to laiko nebe­ turime jokių žinių. o žemaičiai kovojo su ordinu. — nežinia. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų Klaipėdos įkūrimas (1252 m. nežūtų valstybė. Pagaliau po taikos su Voluine Vaišvilkas išvyko j Graikiją ir įstojo į vienuolyną. Mindaugas kartu su Voluine puolė totorius. Už tai atsilygindami. R u k l y s ir R u p e i k i s . jam mirus.HUI Karai su totoriais. Tautvilui tada buvo pavestas valdyti Polockas. Tuo būdu po taikos su Voluine Mindaugas nebeturėjo dide­ lių priešų.). po taikos su Voluine Mindaugas dar susidūrė su totoriais. 56 Klaipėda 1535 metais.Mindaugas savo įpėdiniu galėjo vainikuoti katrą nors iš Įiunesniųjų sūnų. vilas su Erdvilu. tik šiek tiek buvo apnaikintas kraštas.

žemaičiai nėjo jos ginti. Visoms žemai­ čių kovoms su ordinu vadovavo jų kunigaikštis. Livonijos ordinas vėl ėmė pulti žemaičius. Nesugriautos liko tik Karaliau­ čiaus. o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją. Bet visai priešo kariuomenei traukiant į Karšuvą. Mindaugas po pirmo nepasisekimo ėmė gailėtis nu­ traukęs su ordinu sutartį ir vėl nusigręžė į rusų kraštus. užėmus pajūrį. Po mūšio. jis išsiuntė savo kariuomenę prieš Briansko kunigaikštį. Ordinui tuomet buvo labai sun­ kūs laikai. Mindaugo se­ serėnas T r e n i o t a . 8.). Livonijoj ir Prūsuose tuojau sukilo pavergtosios kiltys. ordinas ją pavadino vokišku Nemuno vardu — Memel. Tam tikslui 1252 m. 1262 m. Mūšyje žuvo visa ordino vadovybė su Livonijos ma­ gistru ir Prūsų maršalka ir beveik visi broliai. siaubdavo Kulmo apylinkes. pačios tvirtosios pilys. neatvykus Naugardo ka­ riuomenei. po Durbės pralaimėjimo užpuolęs 1262 m. Elbingo ir Kulmo. taigi jo atsisakymas prisidėti prie bro­ liškų giminių kovos dėl laisvės buvo palaikytas tautos išdavimu. ordinas jo žemių nebepuolė. Tiesa. Tada priešais Jurbarką žemaičiai pasistatė savo pilį — K a r š u v ą . Kartu nužudė ir abu prie jo bu­ vusius sūnus — Ruklį ir Rupeikį. Po Durbės mūšio jisai. žuvus Mindaugui. kad. 59 . susvyravo net jo sukurtos valstybės pamatai. bet užtat jo akivaizdoje vergė že­ maičius. Sukilusioms giminėms padėti čia ateidavo žemaičiai. Bet ir dažnais puolimais jie neįstengė nei jos statybos sutrukdyti nei pastatytos pilies iš­ griauti. Mindaugo nužudymas (1263 m.) ir jo padariniai. kovą lai­ mėjo žemaičiai. Todėl Mindaugas priėmė pasiūlymą ir. Be to. kur Kuršmarės jungiasi su Baltija. ėmė jį įkalbinėti nutraukti ryšius su ordinu ir bend­ romis visų aisčių jėgomis išvyti vokiečius.) Mindaugas. Po kiek laiko atsigavo ir Prūsų ordinas. Bet šitas Mindaugo žygis Lietuvoje buvo palaikytas tautinių rei­ kalų apleidimu. Ordinas ketino suruošti į Žemaičius didelį žygį ir išgriauti Karšuvą. Todėl žemaičių kunigaikštis Treniota ir iš žygio grįžęs Daumantas susimokę jį nužudė. Durbės mūšis (1260 m. t. bet kol jis atgavo savo pirmykštę būklę Prū­ suose. nužygiavo į Livonijos ordino žemę net iki Cėsio (Vendeno). atvykęs pas 58 Mindaugą. O iš tikrųjų. grįžęs namo. kad iš mūšio pasitraukė ordino pavergtieji kuršiai. Livo­ nijos ordinas atsigavo gana greit. Tada. y. popiežius sušaukė Euro­ pos riterius į kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis. Mindaugas tuo metu buvo labai nusivylęs santykiais su ordinu. Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą. Kariuomenei vadovavo Nalšėnų kunigaikštis Daumantas. Mindaugo prisidėjimas prie žemaičių kovų. Livonijos ordinui atėjo į pagalbą Prūsų ordinas ir daug svečių iš Europos. nes neturėjo iš to jokios naudos. 1263 m. praėjo net 14 metų. esą. Žemaičiai tuojau suprato naujosios pilies pavojingumą ir ėmė ją pulti dar tebestatomą. Ordinas atsidūrė dideliam pavojuj. Ypač labai išsi­ plėtė sukilimas Prūsuose. Baigos. Mindaugas jau ir anksčiau buvo kaltinamas susidėjęs su vokiečiais. jo suorganizuotos valstybės jėgomis įstengs išvaduoti vi­ sas ordino pavergtas gimines ir apsaugos visą tautą. labai susilpnėjusį ordiną. pašalinę Min­ daugą. kurie čia buvo jų atvesti kartu su lybiais ir latgaliais. Abiem kariuomenėm susitikus prie D u r b ė s ežero.plaukiančių pirklių jie negalėtų pirktis ginklų ir kitokių prekių. Ordino kariuomenė nusiskubino gelbėti savo žemių. Reikia pastebėti. Livonijoje ir Prūsuose veikiančios ordino šakos galėtų susisiekti sausuma. Po ilgų kovų jis pasistatė Nemuno pakrantėje J u r b a r k o pilį (1259 m. jo prašomas. sudaręs są­ jungą su D. daugiau su ordinu nebekariavo. kad į jo šauksmus atėjo pagalba iš Vakarų: mat. daugiau jo nebelietė. Tai buvo tik siaubiamieji. ir kuršiai ir visos ordino pavergtos Padauguvio kiltys. Pasistatęs Klai­ pėdos pilį. kur buvo sunaikintos beveik visos or­ dino pilys ir išžudytos jų įgulos. Senoji tos vietos sodyba buvo vadinama K l a i p ė d a . kurie ne kartą pasiekdavo net Vyslą. Jie tikėjosi. Livo­ nijos ordinas ėmė statyti pilį toje vietoje. kurios žemaičiai taip pat neįstengė išgriauti. Naugardu. o įsibrovė naikinti ordino valdomojo Kuršo. pasiduosią jo valdžiai ir žemaičiai. Tuo metu sukilu­ sioms ordino pavergtoms giminėms kariauti tepadėdavo vien žemaičiai. o ne užkariaujamieji žygiai. jis neįstengė paimti pilies ir. Bet. jis išsigelbėjo tik dėl to.

Pabėgęs į Pskovą. norėjo eiti Treniotos keliais. nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai. tuojau ėmė galvoti apie jį. pasižymėjęs laimingais karais. 9. 61 .). Ir iš tikro jis daug joms padėjo. o vienuolis Vaišvilkas gyveno Graikijoj. Bet kad ir kaip stengėsi. kad tęs savo tėvo politiką. kaip kadaise Mindaugui. Jam. —1263—1270 m. jis pasiliko pas save į laidotuves atvykusią jos seserį. Polocko valdovas Tautvilas. todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui. tad Daumantą vertė prisidėti prie sąmokslo ir noras susigrąžinti sau žmoną. nėr žinios. kai kur net pasistū­ mėjo į Lietuvos pusę. apie sostą svajojo ir Daumantas. Todėl. Abudu stengėsi vienas kitą pašalinti. 10. Lietuvoje pakėlė galvas visi dar neišnykę kunigaikštėliai. Apskritai. Daumantienę. jis visgi negalėjo jo sugriauti. Levas pasikvietė jį į sve­ čius ir nužudė. visi stengėsi užimti Mindaugo vietą. Po Durbės mūšio sukilusias kiltis ordinas jau buvo nugalėjęs. jis sukėlė jų sąmokslą ir. bet netrukus jis turėjo bėgti iš savo tėviškės.). Nė vienas iš jų nenorėjo pasiduoti kitas kitam. ir nauja dinastija turėjo iškilti iš savų kunigaikščių tarpo. Lietuvą paliko savo sesers vyrui Š v a r n u i. Būdamas geras karys. Mindaugui žuvus. Švarnas Lietuvą valdė labai neilgai: vos vienerius metus pavaldęs. sąmoksle prieš Mindaugą daug svėrė ir kiti motyvai. 2inome tik. jis pats vienas kariavo su visais priešais. tačiau nepajėgė sugriauti jo galingų pilių. Traidenis (1270—1282 m. Jis. Bet per­ sekiodamas Lietuvoje buvusius krikščionis ir Mindaugo bendra­ darbius. y. Tuo tarpu buvo svajojęs gauti Lietuvą val­ dyti Vladimiro (Voluinėje) kunigaikštis Levas. Jis stengėsi paremti prieš ordiną sukilusias Prūsų ir Latvių gimines. jis buvo grynai t a u t i š k o s i o s i r p a g o n i š k o s i o s L i e t u v o s val­ d o v a s . Jis nesidėjo nė su vienu kaimynu. ne Mindaugo. Lietuva po Mindaugo mirties.). Traidenis sugebėdavo sumušti ordino ka­ riuomenę tik atvirame lauke: mat. Mindaugą. Tuo būdu ordinas atsilaikė. bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. Taip antai. Treniota bandė varyti tokią politiką. noras atgauti savo teises. t. Traidenis net kelis kartus skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę ir ne kartą su savo kariuomene skersai ir išilgai išvaikščiojo ordino žemes. kaip 30 metų (iki 1299 m. buvo nužudytas. atvykęs su Voluinės kuni­ gaikščių duota kariuomenės pagalba. pirmiausia jam rūpėjo valdyti ir ginti visas lietu­ viškąsias žemes. Būta čia ir šeimyni­ nių nesusipratimų: mirus Mindaugo žmonai Mortai. kad Lietuvą jis valdė iš K e r n a v ė s . tur būt. Jam buvo pa­ sisekę paimti į savo valdžią net Žiemgalos dalį. Pirmasis iškilo Kernavės kunigaikštis Traidenis. vienų paliaubų metu ordinas (1274 m. Jo teisėto įpėdinio nebuvo. 60 Bet Vaišvilkas neilgai tevaldė. jis greit įsiviešpatavo visoj Lietuvoj. Nužudžius pirmąjį valstybės vienytoją. Treniotą nužudžiusieji Mindaugo giminės šalininkai. nes ir jis dėjosi su Voluine. Matyt. Supykęs ant Vaišvilko už sosto atidavimą Švarnui. Pagaliau Tautvilas buvo nužudytas. Nemažą vaidmenį čia vaidino spaudžiamų kuni­ gaikščių reakcija. Traidenis sakė jį esant pastatytą jo paties širdy.). jis buvo ten išrinktas kunigaikščiu ir.) Ar turėjo Traidenis kokių giminystės ryšių su anksčiau veikusiais kunigaikščiais ir su Mindaugu. Lietuva liko be dinastijos. žinoma. jis mirė (1269 m. neišvaldęs visiškai 2 metų.Be politinių sumetimų. ir valdžią paėmė Treniota. tačiau jam ne­ pasisekė visiškai nugalėti ordino. 2uvus paskutiniam Mindaugo sūnui. Vaišvilkas buvo Graikijoj.) Naujinio vietoje pastatė Daugpilį. o apie nukariavimus jis mažai tesirūpino. Vaišvilkas (1265—1268 m. Ne vieną žygį atliko į Prū­ sus ir daugybę žygių padarė prieš Livonijos ordiną. Todėl jį rėmė ir jo klausė net žemaičių kunigaikščiai. nes abudu jaunesnieji sūnūs buvo nužudyti kartu su tėvu. lietuviai dar buvo neįpratę imti tvirtų mūro pilių. valdė Pskovą dar daugiau. Stipriausi konkurentai į Mindaugo sostą buvo jo žudikas Treniota ir buvęs Mindaugo priešas. turėjo santykių net su ordi­ nu ir atrodė. Treniota (1263—1265 m. tiesioginių ¡0 palikuonių daugiau nebeliko. Po trejų metų jis atsisakė nuo sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną. kokią pats buvo siūlęs Mindaugui.

po Durbės pralaimėjimo. bet ir tolimąją Krokuvą. Bet galutinai ją sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai — V y t e n i s ir G e d i m i n a s . Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir n u o 1282 m. Žodžiu. žygiuojant į Lietuvą. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I.). Ji buvo daug platesnė. Prūsijoj. Jo pastatyta Jurbarko pilis buvo sugriauta. Traidenio laikais Lietuva buvo iškilusi. Anks­ čiau Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas. jis vėliau Klaipėdą perleido Prūsų kryžiuo­ čiams (1328 m. vedė net jo dukterį. Senosios kro­ nikos mini daug ordino puolimų į Žemaičius ir Aukštaičius. Jos turėjo būti atramos punktai. o kiek vėliau ir Skirsnemunės 63 Tuo metu kryžiuočių ordinas jau buvo nugalėjęs sukilusias aisčių kiltis vad. kas tuo metu valdė Lietuvą. negu Mindaugo laikais. Tas laikotarpis betgi buvo labai svarbus. ir Traidenis juąs mielai priimdavo. Mažiausia rūpesčių Traidenis turėjo su kaimynais gudais. 1. valdoma Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių A. Tada daugelis jų ėmė bėgti nuo vokiečių Į Lietuvą. tačiau nė viena kronika aiš­ kiai nepasako. tuojau pasistatė Ragainės. 62 .K E T V I R T O J I DALIS Lietuva. kurie Mindaugo laikais labai neaiškiai laikėsi. nes Traidenio klausė ir žemaičiai ir jotvingai. Jis juos Įkurdino Voluinės pasieny. Traidenio laikais tau­ tiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti. Nustojęs vilties veikiai nuka­ riauti Žemaičius. Kryžiuočiai. Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. kaip ga­ linga karinė pajėga. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo grynai lietuviška ir tautiška. norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų. Bet dabar. jis buvo išvytas iš visos Žemai­ tijos. jis pasiekdavo ne tik Mozūrus. su Klaipėdos pilim jis jau nebeturėjo ryšio. taip pat daug mini lietuvių žygių. Tuo būdu jis norėjo ten sudaryti tvirtesnę atsparą prieš Voluinės kunigaikštystę. Jurbarko. Vytenio ir Gedimino laikai Kernavės piliakalnis. Ordinas tuojau pradėjo statyti savo pilis Nemuno pakrantėje. p r a d ė j o p u l t i lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka). Mozūrų kunigaikštis (Boleslovas I I ) . Tačiau swu lenkais jam tekdavo nemažai kariauti. Lietuvos būklė po Traidenio mirties Apie laikotarpį po Traidenio mirties iki Vytenio įsiviešpa­ tavimo (1282—1295 m. atslinkę prie Nemuno.) yra likę labai maža žinių. su kuria Trai­ denis bloguoju gyveno (jis užėmė net jos valdytą Drohičiną).

šitam laikotarpy Žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ordino šakų frontų. kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino fcivas. (lalimas dalykas. Senąja tradicija. to nebūtų buvę išvengta. kaip Traideniui. Gediminaičių dinastijos pradžia Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe. Lietuvoje jau nebebuvo.pilis (šią pastarąją netrukus turėjo vėl sugriauti. kaip geras karo vadas. tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. deja. ilgą laiką jo nebepajėgė sunaikinti nė visos Lietuvos pajėgos. kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo. tokių sumišimų. Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m. kurie išbuvo beveik 150 metų. jo sūnaus ar jo brolio sūnus). 3. kad didž. kurios stengėsi susičiaupti ir juos praryti. mes tiksliai neži­ nome nei visų jo brolių nei sūnų vardų. taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo. deja. nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietu­ voje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo.) ir Gediminas (1316—1341 m. nes 1294 m. Taip pat neaišku. Taigi visų vėlesnių Lietuvos ku64 nigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus. Jūros paupyje. buvo laikomas Pukuveras. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėto­ jas. nes sunku buvo ją atlaikyti). Vytenio ir Gedimino tėvu. Vytenis ( 1 2 9 5 . arba Budividą. tarytum tarp dviejų žiaunų. bet ir jo senelis. Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius. 2. Kai ordino pilių tinklas buvo jau nutiestas.). bet vis dėlto neaišku. pradžioje susidarė du tvirti frontai. Tik. Tuo būdu čia X I I I amž. Tik. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. Aišku. Bet jam mirus. Varydamas tautišką politiką ir kovo­ damas su ordinu. kaip po Mindaugo mirties. ir Budikidą). Taip pat gerai žinoma. Traidenis turėjo brolių ir sūnų.. sto­ vėjo vadinamoji Gedimino pilis. Bet ir Že­ maičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona. T o s Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną. kuriuo metu jis valdė. dar tebebuvo gyvas jo tėvas.) Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m. Toliau į vakarus. arba Liutauras. didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. tačiau. Dar prie gyvos tė­ vo galvos Vytenis garsėjo. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau. kad Lietuvą valdė ir jų tėvas. nes ros giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis.1 3 1 6 m. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių. Kolainiai. . Žodžiu. gale ir X I V amž. kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis. Bisėnai ir t.t. tik. Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį.

vadinamoji Juodoji Rusija su Naugar­ duku. kada arkivysku­ pas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nu­ traukti sąjungą su Vyteniu. kelias Lietuvos prekybai buvo atviras. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklau­ siusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. kad ordinas neina lietuvių krikštyti. Vytenio valstybė. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. kaip ir Traidenis. stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu.. Senasis jotvingų kraštas (t. Slanimu ir Volkovisku). Kitas jo brolis. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu. arkivyskupas ir rygiečiai. kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. kaip Vytenis. Jis pats labai retai vadovavo kariuomenei: kai tekdavo kariauti. Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams. broliui Gediminui. Kaip Vytenis. nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs. Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos. Todėl 1298 m. Per juos jis pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmė plačiai skleisti vakarų Europoje žinias. Gediminas (1316—1341 m. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį P a l e n k ė s (irgi jotvingų žemes. bet diplomatija. ku­ rias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai). su­ sidėjus su arkivyskupu ir su Ryga. Vainys. o vėliau Pskovą valdžiusio. kurs jautėsi esąs aukščiausias autori­ tetas Livonijoj. prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių Įgulą. taip ir jis palaikė sąjungą su Rygos miestu ir su jos arkivyskupu.) Gediminas buvo Vytenio brolis. Polockas. nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. kad jo grobuo­ niška politika trukdanti Lietuvai krikštytis. prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. Per ją ėjo vienin­ telis kelias į pasaulį. 4. Kai jis pats išreiškė popiežiui norą krikštytis. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. kad jis buvęs Mindaugo nužudyme dalyvavu­ sio. Gediminas nebuvo toks karingas. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. norinčių vykti Į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą. vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. 66 tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti. tai ordino vardas Europoje ėmė šlyti. Gediminas iš viso nemėgo kariauti. Be to. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką. Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Daumanto sūnus). Dabar. kad ten tuo metu ėjo kova tarp popiežiaus ir imperato­ riaus. imperatorius tyčia palaikė ordiną. nes. Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šito­ kias sąjungas. jis tepajėgė tik apginti Žemaičius. Dabar. Arkivysku­ pas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu. Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą. karo vadu dažniausiai skirdavo Gardino srities kunigaikšti Dovydą (spėjama. o tik jų pavergti ir kad. siekdamas savo galybės. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m. Jo politikos pagrindinė priemonė buvo ne ginklas. Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. kovodami su ordinu. y. Gediminas taip pat buvo pirmasis. jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais. o ne krikščionybės skleidėjas. val­ dė Polocką. nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose. kuris jau buvo pakliuvęs į ordino jtaką. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą P a g i r į—Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekono­ mišku atžvilgiu. jau buvo galima pirštu pri­ kišamai rodyti pasauliui. kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas.Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino. tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Va­ karuose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. padarius sąjungą su Rygos miestu. Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija. Tuo būdu savo įpėdiniui. kad ordinas esąs tik grobikas. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. pasikvietė Į talką Vytenį. kurs nenorėjo 2/s nukariauto krašto atiduoti arkivysku­ pui. Gediminui tik dėl to nepasisekė sugriauti pasitikėjimo ordinu Va­ karuose. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas. kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinę. Tam labai priešinosi arkivyskupas. Lig tol į lie­ tuvius buvo žiūrima. 67 .

arki­ vyskupas pasiūlė popiežiui pasirūpinti Lietuvos krikštu betar­ piškai. Gediminas stengėsi palaikyti są­ jungą su arkivyskupu. Sumanymas krikštytis. Livonijoje tuo tarpu ordinas tebesibylinėjo su arkivyskupu. pasikvietę svečių iš Vokietijos. kad Gediminas visiškai neke69 . Tik 1322 m. Tuo tarpu ordinas kaip įmanydamas stengėsi jam kliudyti.) nu­ siuntė popiežiui ilgą laišką. ir jis ėmė skelbti. rite68 Kryžiuočių užpuolimas. Žemaitijos pasieny kryžiuočiai turėjo pasistatę eilę tvirtovių ir ruošėsi slinkti tolyn. Maža to. y. Vytenis prašęs atsiųsti į Lietuvą kunigų. Bet vis dėlto jam nepasisekė. Gedimino viešpatavimo pradžia buvo rami. Popiežius parašė Gediminui laišką. kryžiuočiai suruošė žygi Į Žemaičius ir sugriovė vieną pilį. jie turį savo bažnyčių ir laisvai skelbią krikščionybę. Lietuva. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis Santykiai su ordinu. Laiškas buvo išsiųstas per Rygą. Gediminas padarė žygį į Livoniją ir ją didžiai nusiaubė. sako Gediminas. prašė padėti pas po­ piežių vykstantiems jo pasiuntiniams ir kvietė miestiečius. kad jie esą Rygos arkivyskupo fabrikuojami. jei tik pasiliautų ordino puolimai. iki 1322 m. Kosako paveikslas). tai Lietuva jau būtų krikštijusis. Ordinui šitie Gedimino laiškai labai nepatiko. Tuo metu Rygos arkivyskupas pas popiežių bylinėjosi su ordinu. kuriais jis reiškė norą susitaikinti su krikščionybe. jie didelio žygio nesuruošė: buvo daromi tik maži plėšikiški užpuolimai. Pagaliau jis prašo atsiųsti pas jį Rygos arki­ vyskupą su legatais. Miestas ir arkivyskupas remte rėmė šitą Gedimino žygį. Vienas kryžiuotis pagrobęs išsineša i nelaisvę vaiką ( J . rius ir vienuolius atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. kuriame aiškinosi. o savo kariuomenę. ir joje esą daug vienuolių pranciškonų ir domininkonų. Atsakydamas Gediminas (1323 m. nekariaujanti su krikščionybe: ji teginanti savo laisvę. ir laiškas pasiekė po­ piežių. tad irgi negalėjo surengti didelių žygių. jau Mindaugas krikštijęsis. Bet pirmaisiais 6 metais. ir jis padarysiąs su krikščionimis taiką. Esą. Atsilygindamas už tai. nes tikėjosi tuo būdu pakenksią ordinui. Krikš­ čionims Lietuvoje duota visiška laisvė. Norėdamas pakenkti savo priešui. kad jei ne gro­ buoniška ordino politika. t. Jis pats esąs pasiruošęs pasiduoti popie­ žiaus globai ir gyventi taikoje su krikščionimis. ordinas net suiminėjąs j Lietuvą vykstančius kunigus. tačiau ordino grobuoniški norai pavergti Lietuvą privertę jį nutraukti ryšius su krikščionybe. bet ordinas siun­ tęs ne kunigus. Pasiekė vakarų Europą ir kiti Gedimino laiškai..5. siūlydamas krikštytis. aplenkiant ordiną..

Saremos vyskupui buvo pavesta žiūrėti. Jam buvo žinoma.) popiežius vis dėlto atsiuntė Gediminui malonią bulę. y. Vilnių. kad. jeigu jis krikštytųsi. Nei miestas nei arkivyskupas jau nebepajėgė su juo kovoti. kad jo nebeklau­ sysiančios. atimdavo jo siunčia­ mus laiškus ir stengėsi nepraleisti nieko į Lietuvą. o jaunesniuosius — savo vai­ kais. t. kaip kad puolė ir šitų susirašinėjimų metu. 70 Ordinas iš tikrųjų per (uos 4 metus laikėsi legatų įsakytų paliaubų. ('icdiminas nenorėjo nutraukti ryšių su Vakarais ir su Ryga. Gedimino sąjunga su Lenkija. nes popiežius esąs už jį vyresnis.kad pašalinęs kliūtis Gediminas vėl užsimanys krikštytis. nes lenkai vis nesusiruošdavo. su Ryga. Sutartis buvo sudaryta 1325 m. kad ir krikštijęsis nedaug teturės naudos. galėjo suklysti. jeigu jis ją sulaužytų. Gediminas išleido už Vladislovo sūnaus. Tą numanydamas. 71 . Netrukus Gediminas nustojo pačių svarbiųjų savo sąjungi­ ninkų prieš ordiną — Rygos miesto ir arkivyskupo. Todėl buvo aišku. jis savo valstybėje nedraudžiąs krikščionių tikėjimo.). jis susiartino ir sudarė są­ jungą s u L e n k i j o s karalium Vladis­ lovu Lokietką. Ieškovodamas sąjungi­ ninkų prieš ordiną. kad jis nė nežadėjęs krikštytis: jis tik norėjęs taikos su krikščionimis. kad kiekvienam būtų galima saviškai garbinti Dievą. Paliaubos su ordinu. Gedi­ minui atsisakius krikštytis. nors sutartis galiojo visą Gedimino gyvenimą ir buvo nutraukta tik po jo mirties (1343 m. Be to. jų pasiuntiniai Vilniuje rinko žinias dar kelias savaites). karia­ vusiu su ordinu dėl lenkiškojo Pamario. ir Gediminas liko be sąjungininkų. ta­ čiau ordinas visokiais būdais kliudė jam palaikyti su jais santy­ kius: suiminėdavo Gedimino pasiuntinius. Rygos miesto ir arkivyskupo palai­ komas. Gediminas tuo metu jau kitaip galvojo. Lietuviai padėjo Aldona Gediminaitė.) buvo padaręs taiką ir prekybos sutartį su visomis Livonijos pajėgomis. jie įsakė ordinui nekariauti su Gediminu dar 4 metus. Laiške jis pareiškęs norą būti paklusniu po­ piežiaus sūnum. kokią agitaciją buvo išplėtęs prieš jį ordinas Vakaruose. ordinas užėmė Rygą. Kadangi antrajame Gedimino laiške buvo aiškiai išreikštas noras krikštytis. o tik norįs sutrukdyti iš Vakarų einančią ordinui pagalbą. lenkams kariauti vieną kartą su Brandenburgu. o žemaičiai žadėjo net susidėti su ordinu ir iš­ naikinti visą Gedimino giminę. Bet viltys pasirodė tuščios: Gediminas dau­ giau jau nebeketino krikštytis. kad ordi­ nas laikytųsi taikos. Tačiau lenkai neateidavo į pagalbą Gediminui. su ordinu vėl gali prasi­ dėti karas. ar jis tebeketinąs krikštytis. Atsisakęs krikštytis. nes ordinas vis tiek nesiliaus jo puolęs. Sunki Gedimino būklė legatams buvo gerai žinoma (daug ką jie sužinojo Rygoje.Tikėdamiesi. Vienuolis rašti­ ninkas. Todėl Gediminas pareiškė delegatams. kad jis negerai parašęs. žinoma. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute). prieš sumanymą krikštytis stojo visi lietuviai pagonys ir rusiškosios Lietuvos valsty­ bės sritys. 1330 m. Rusiškosios sritys pagrasino. lygius — broliais. būsimojo Len­ kijos karaliaus Kazi­ miero Didžiojo. tai Gediminas dėl to apkaltino laišką rašiusį vienuolį pranciškoną. savo dukterį Aldoną. Gediminas dar krikšto bylos pradžioje (1323 m.. pasibaigus paliaubų laikui. o kitą kartą su ordinu. ir nuo to laiko jis tapo Livonijos viešpa­ čiu. vyresniuosius jis laikąs tėvais. Tuo būdu neįvyko nė kelis sykius paketintas bendras ordino užpuolimas. Gediminas ir ruošėsi karui. su arkivyskupu ir su ordinu. Legatai sustojo Rygoje ir pa­ siuntė savo pasiuntinius į Gedimino sostinę. Bet (1324 m. o be to. tai galėtų būti net ekskomunikuotas.tinas krikštytis. bet tuo pat metu jis varė smarkią propagandą prieš Gediminą Vakaruose. Gediminas vėl prašė taikos. o netrukus ir legatus. kad ji būtų tvirtesnė. jis matė. klausdami. Ta­ čiau ta sąjunga nedavė Lietuvai jokios nau­ dos. bet greičiausiai Gediminas taip aiškinosi tik išsisukti tenorėdamas.

bemeilijo žūti ugny. Tačiau tikrų žinių apie Gedimino mirtį neturime. Nepajėgė Gediminas pašalinti kryžiuočių ir nuo Nemuno. kai matėsi nebeapsiginsią. jam nepasisekė: 73 . tikindamas. Gediminas parašė laiškų ne tik popiežiui. Pasibaigus pa­ liaubų laikui. daugiausia puolė Aukštaičius ir ne kartą pasiekė net Ukmergę ir Vilniaus apylinkes. jis. Hanzos miestų atstovų suvažiavimas Liubeke Gedimino laiškus sutiko la­ bai palankiai. kam galu­ tinai atiteks Žiemgala. kad jo valstybėje jau esą krikščionių. bet ir dau­ geliui Europos. riterius žadėjo aprūpinti žeme ir tt. būtent pakelti Lietuvos kultūrą. jie tikėjosi. Gediminas. kokia buvo Vakaruose. norėjo sudaryti ir Lietuvoje maždaug tokią pat socialinę santvarką. Tuo tarpu jų livoniškė šaka. pirklius. kryžiuočiai tuojau ėmė pulti Lietuvą iš Nemuno pusės. visiems žadėjo savo globos ir paramos įsikurti. Mat. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę I. turinčių ir savo bažnyčių. paliauboms pasibaigus. nors ir dažnai jis susilaukdavo svečių iš Europos ir suruošdavo didelių žygių: lietuviai didvyriškai gynėsi savo pilyse. begindamas šią sieną. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L.). Kad nelai­ kytų jo užsispyrėliu pagonim. šitais kvietimais bandė pakirsti Vakarų pasitikėjimą ordinu. vienuolių. Atvykstantiems miestiečiams jis žadėjo duoti laisvųjų miestiečių teises. Deja. Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą 1323 m. Jie iš čia veržėsi Į Žemaičius. Bet Gedimino laikais ordinas ten jau ga­ lutinai jsitvirtino. Gediminas negalėjo apginti tiktai savo pretenzijų į Žiemgalą. Tuo bū­ du Nemuno pakrantę jie buvo jau užėmę iki pat Dubysos žio­ čių. Bet ne visur ordinui sekėsi agitacija. žemdirbius ir riterius vykti į Lie­ tuvą. kad norįs gyventi taikoje su krikščionimis. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. žuvęs prie Veliuonos ar Bajerburgo pilies. Jei jis krikštytųsi. 6. miestų. Po Durbės mūšio žiemgaliai buvo atsimetę nuo ordino ir prisidėję prie Lietuvos. čia ordinas paslinko net kiek arčiau ir pasistatė net dvi naujas pilis — Marijenburgą ir Bajerburgą. Kunigaikščio Margio vadovaujami lietuviai. negu pasiduoti vokiečiams (1336 m. Priešingai. Hanzos miestai sutiko pa­ dengti net pusę krikšto išlaidų. ir kvietė amatininkus. Žodžiu. Bet giliau j kraštą įsibrauti ordinui vis dėlto nepasisekė.Kovos su ordinu. Per rygiečius jis kreipėsi į Hanzos mies­ tus. Bet savo valstybės sienų jie čia toliau nepastūmėjo. Tačiau tie jo kviečiamieji laiškai dar rodo. nuolynams jis prašė atsiųsti į Lietuvą daugiau vienuolių. toliau čia pat dar matyti: udo[vicus]. Iš šito laikotarpio yra žinomas ir Pilėnų pilies gynimas. L i e t u v ą e u r o p e i z u o t i . žinoma. T a d tuojau po Traidenio nusistoję du frontai tarp lietuvių ir vokiečių liko beveik nepasikeitę. Padavimas sako. kad krikščioniš­ koje Lietuvoje galės rasti gerą rinką prekybai. kad ir pats Ged iminas žuvęs kovoje su kryžiuočiais. be to. Ordinas tuo tarpu Vakaruose skelbė. O tuo pat laiku rašytuose laiškuose pranciškonų ir domininkonų vie72 Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. Ir Vytenio laikais dar nebuvo aišku. apsidorojusi su arkivyskupu ir rygiečiais. kad visi Gedimino laiškai esąs me­ las ir kad jais jis tik norįs sutrukdyti ordinui iš Vakarų plau­ kiančią pagalbą. jis pats pastatydinęs porą bažnyčių Vilniuje ir vieną Naugarduke. pranešė. kad jo turėta ir kitas tikslas.

Taip antai. Tačiau ir Vakarai neįvertino jo pastangų. kuri jau galutinai liko jo valdžioje). jis turėdavo tik pri­ siekti ištikimybę. Rytinės ir pietinės sienos. Popiežius iš karto labai aiškiai palaikė Gediminą: jam buvo malonu praplėsti krikščio­ nybės ribas. kurie tą pat svajojo patys padaryti. sutuokęs Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukteria. bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir net prie tikėjimo. visų ga­ lingiausia buvo Tverės kunigaikštystė. nes čia sunkiau buvo sulaukti talkininkų iš Vakarų. o kartu ir atsilyginti savo priešui ordinui. ir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai). daugelis Lietuvos kunigaikščių surusėjo. o sūnų Liu­ bartą sutuokęs su Voluinės kunigaikštyte. pasistatę Bajerburgo ir Marijenburgo pilis. todėl ir laiškuose jiems siūlė vykti per Mozūrus. palaikė imperatorių. Gedimino valstybė Vakarinės ir šiaurinės sienos. Po Ge­ dimino Lietuvai dar daug teko kariauti su ordinu. dar užėmė didelę dalį Voluinės. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštys­ čių. Gedimino rytų politika ir santykiai su rusų kunigaikščiais. nes jis žūt būt norėjo užimti Žemaičius ir sulieti abi savo valstybes į vieną. kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. tai ir jis ne tik nieko nekeisdavo. Gedi­ minas su ja susigiminiavo. greta Maskvos. nes šis. Tad nuėję valdyti į rusų kraštus. o D. Tai buvo jau galutinai nusistojusi siena. 75 7. Aukščiau Dubysos žiočių. kuri niekuomet nebepasikeitė. Daugiau pasikeitė prie Gedimino sienos rytuose ir pietuose. kur dabar eina Lietuvos siena su Latvija. Gediminas. vieni Hanzos miestai čia negalėjo daug padėti. Jei būdavo skiriamas koks nors naujas kuni­ gaikštis lietuvis. nuo jo atsitraukė ir popiežius. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą. jie buvo laikomi net krašto geradariais. Jie palaikė ordiną. Imperatorius ir daugumas Vokietijos kunigaikščių ėjo prieš Gediminą. Ir čia Lietuvos sienos jau Vytenio laik. Bet kai Gediminas atsisakė nuo krikšto. ir tuo būdu buvo sugadintas pirmasis Gedimino laiškų įspūdis. 74 . išleisdamas už Tverės kunigaikščio savo dukterį.iis buvo nukeltos toli nuo lietuviškojo krašto. turėjo susidurti su galingesniaisiais rusų kunigaikščiais. Apskritai Gediminas daug pasiekė gausingos savo šeimos vedybomis. Jungdamas savo valdžioje rusų žemes. Visas Nemuno žemupys jau Vy­ tenio laikais buvo kryžiuočių. gavo didelę dalį Voluinės. Lietuvos valstybei priklausė jau abi Nemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria.ordinas jį visur persekiojo. Ta­ čiau vėlesniaisiais laikais sunkiausia buvo apginti tik Nemuno liniją. Vakaruose siena su kry­ žiuočiais jau buvo nusistojusi. Gediminas viską pasiekė daugiausia savo gudria politika. Gediminas iš anksto žinojo. Jis su­ gebėdavo pasinaudoti kiekviena patogia proga ir tokiuo būdu laimėdavo savo naudai. nes tik šioj pusėj ordinas tebesilaikė savo senos taktikos — statytis naujų pilių ir tuo būdu skverbtis gilyn. žinoma. pastatydami tik savo kunigaikštį. remian­ čiam imperatorių. Tuo metu. todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. O dažnai bū­ davo paliekamas net tas pats ir kunigaikštis. kryžiuočiai paslinko dar arčiau. Tačiau kai ku­ rios sritys Vytenio laikais dar nebuvo visiškai prijungtos: jos tebuvo tiktai pasidavusios Lietuvos įtakai. savo rėžtu. Iš Livonijos ordinas jau tepajėgdavo daryti tik siaubiamuosius žygius. Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. Jie palikdavo visą senąją tvarką. Šitokioj dėtoj nepavyko Gedimino bandymas įžiebti Lietuvoje Vakarų kultūrą. teko dar palaukti Jogailos bei Vytauto laikų. kad į Lietuvą vykstančių miestiečių ar riterių ordinas nepraleis. Gediminas čia glau­ džiai sujungė su savo valstybe jau Vytenio užimtą Palenkį. Naugardu (Pskovą valdė buvęs Gardino kunigaikštis Dovydas. kovojantį su popiežium. jis gavo Vitebską. Kad ji nekliudytų. o Gedimino laikais. o be to. Ordinas tuo tarpu greit apšaukė Ge­ diminą klastingu apgaviku. Rusai juo lengviau priimdavo jų valdžią. Naugardą — Gedimino sūnus Narimantas). Ji ėjo maždaug ta pačia vieta. kurs tyčia apsimetęs norįs krikštytis. Pa­ girį ir gretimąsias sritis. Vytenis buvo palikęs savo bro­ liui Gediminui gana plačią valstybę. Kurį laiką Lietu­ vos įtakai buvo pasidavęs net Pskovas su D. prijungė po Mindaugo išsivaduvusį Vitebską su gretimaisiais miestais ir paėmė į savo įtaką tolimąjį Kijevą. Išvaduodami rusus nuo totorių jungo. Gedimino laikais beveik nepasikeitė siena ir su Livonijos ordino šaka (čia tuo metu ordinas pasistatė dar 4 naujas pilis Žiemga loje.

Gedimino valstybėje buvo tiek rusiškų žemių. pavyzdžiui. kurią kro­ nikos vadina V o r u t a . Gedimino valstybės santvarka Plačioji Gedimino valstybė nebuvo centralizuota. 8. Įsitvirtinę kurioje nors apylinkėje. todėl jų priklau­ somybė buvo gana silpna. Tais metais jau iš Vilniaus jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir vakarų Europos mies­ tams. Vilniuje sėdėjo pats Gediminas. pagaliau Vil­ niuje kitais metais jis turėjo pasikalbėjimą su popiežiaus legatų pasiuntiniais dėl krikšto. kad Mindaugas. prijungtos prie Lietuvos Vyte­ nio laikais. Todėl jų tėviškės pilys būdavo tarsi sostinės. Gediminas 77 . giriomis apaugę plotai. iš Vilniaus jis derėjosi su Ryga ir su ordinu. jie plėtė savo sritis. Nuo to laiko Vilnius jau tapo nuolatine Lietuvos sostine. t. Gediminas gyveno jau Vilniuje. 9. Kadangi jos centras buvo val­ dovas. būdamas ramus valdovas. nėra žinios. medžioklės metu nakvodamas ant kalno. t. Ten būdavo stipriausios jo pajėgos. Bet dažnai prijungtose rusų srityse būdavo paliekami ir jų senieji kunigaikščiai. Taip buvo iš pradžių ir Lietuvoje. tiksliai ne­ žinome. irgi nežinome. Gediminas jau aiškiai buvo nusistatęs prie savo valstybės pri­ jungti visą Rusiją. Mes tikrai žinome. Pačios tolimosios Gedimino valstybės sritys buvo valdomos kaip tik tų senųjų rusų kunigaikščių. — Gediminas turėjo pasirinkti sau nuola­ tinę gyvenamąją vietą. Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Aukštaičiai. Tokiuo kunigaikščiu daž­ niausiai būdavo kuris nors Gedimino sūnus ar giminaitis. tai sostinė būdavo ten. iškilusio kunigaikščio atramos punktas visuomet būdavo jo tėviškė. kad 1323 m. ir jas vėliau teko antrą kartą prijungti kitiems di­ diesiems kunigaikščiams. Traidenio centrinė pilis. visos pieti­ nės jotvingų žemės (vadinamoji Juodoji Rusija) ir artimos gudų sritys — Minskas. Kiekvie­ noje iš jų buvo atskiras kunigaikštis. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda Senoji Lietuvos sostinė. Kai kurie moks­ lininkai spėja Mindaugo sostinę buvus L i š k i a v ą ar K e r ­ n a v ę . Kartais jie atsisakydavo klausyti di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio. Todėl nebuvo pastovios nė jų sostinės. Ka­ dangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu. kai kurios Gedimino prijungtos sritys paskum buvo vėl laikinai atsimetusios. kad. kiti jos ieško kitur. kurs valdė daugiausia diplomatija. y. Admi76 nistracija tuomet buvo nepaini. Vitebskas. Beveik visos viduramžiais susikū­ rusios valstybės iš pradžių neturėjo pastovios sostinės. kur jisai gyvendavo. Bet kur buvo toji Voruta. tai raštuose save tituluodavo „ L i e t u v o s ir d a u ­ gelio rusų karalium" (Rex Uthuanorum et multorum ruthenorum ) . kur jis kada būdavo. tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama. Vilnius — Lietuvos sostinė. Žinome. šalindami kitus. Tik negausu ten buvo gyventojų: tai buvo milžiniški. O kadangi tuo tarpu dar jos visos nebuvo užėmęs. Ži­ noma. priešų apsuptas. Ji turėjo būti kur nors Aukštaičiuose. Nežinome taip pat. O iš kur buvo kilęs ir kur dažniausiai gyvendavo Vytenis ir jo tė­ vas. Todėl kai kurios sritys. iš kurių sričių buvo kilę pirmieji mūsų ku­ nigaikščiai. Tokia nuolatinė jo sostinė ir buvo Vilnius. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. panašius kunigaikščius. o kariuomenei vadovauti paprastai siųsdavo savo valdinius arba sūnus. Tačiau. Polockas. Tokia tvarka buvo ir prieš Ge­ diminą. o kitose kunigaikštys­ tėse — jo sūnūs. Taip būdavo ir vėlesniaisiais laikais. O kadangi viduramžių valdovai dažnai kariaudavo. arba sostinė. Polocke — jo brolis Vainys. Deja. kur buvo jų tėviškės sodybos ir pilys. ne­ buvo vieno didžiojo kunigaikščio valdoma. iš kur pradėjo valdyti Ge­ diminas. jie tik turėjo klausyti Vilniuje esančio didžiojo kunigaikščio. Tačiau ten nebūdavo jokio valdžios aparato: kunigaikštis valdė įsakinėdamas iš ten. Jos kunigaikščiai iškilo r įpylinkinių karo vadų tarpo. užsidarė savo pilyje. jau buvo atsimetusios. Bet kada Gediminas čia persikėlė. taip pat neaišku. X V I amž. ir Gediminui teko iš naujo jas prijungti. ten būdavo jo lemiamieji susitikimai su priešais ir su sukilusiais prijungtaisiais kunigaikščiais. y. Visa valstybė susi­ dėjo iš daugybės didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių. kad jos savo didumu jau kelis kartus viršijo tikrąją Lietuvą. buvo K e r n a v ė . tai jie nuolat žygiuo­ davo ir pastovioje vietoje retai tegyvendavo. Neries ir Vilnelės santakoje. yra užrašytas padavimas.

nes pro Vil­ nių. kurs tapo amžinąja Lietuvos sostine. Gedi­ minas taip ir padaręs: pastatęs pilį ir perkėlęs čia savo sostinę Bet iš tikrųjų yra žinių. Jų didingi griuvėsiai tebestovi dar ir šiandien. Jau anksčiau visi jie buvo gavę po sritį. Tik pats jaunasis sūnus. Netoli Vilniaus. valdė L i ub a r t a s . M a n v y d a s. Todėl čia greit išaugo didelis miestas. Gardiną ir Brastą. sapnavęs staugiantį geležinį vilką. Voluinę su Lucku. dar toli prieš Gediminą. Gediminas pastatė dar kitą tvirtą pilį. Gedimino įpėdiniai Gediminas mirė apie 1341 m. Jo sūnus Kęstutis vėliau pastatė kitą didingą mūro pilį to paties ežero saloje. Jo žinioje buvo ir (tada dar pusiau savarankiški) Žemaičiai. Tad Gediminas galėjo čia tiktai pastatyti naują pilį ir persikelti patsai gyventi. Tad jo bu­ vo valdoma visas kryžiuočių ir didelė dalis Lenkijos pasienio. (A. Tėvui mirus. Mirdamas jis paliko 7 sūnus. turįs pastatyti pilį. kurios garsas pasklisiąs po pasaulį. Likusiąją Lenkijos pasienio dalį. Sostinei vieta čia buvo labai patogi. Ir Vilniaus ir Trakų pilys vėliau buvo perstatytos. kur stovėjęs vilkas. valdė Kernavę ir Slanimą. Gediminas toje vietoje. sunkiai prieinamame Galvės ežero pusiasaly. J a u n u t i s . Vyriausias sūnus. Be to. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. A l g i r ­ d a s — Krėvą ir Vitebską. Trakų pilies griuvėsiai. Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m. Gedimino laikais į Vilniaus kunigaikštį jau buvo įprasta žiū79 . 78 II. K ę s t u t i s buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus.). Kunigas Lizdeika šiaip iš­ aiškinęs sapną: esą. o gyveno prie tėvų Vilniuje. kad dabartinėje Vilniaus vietoje yra buvę žmonių sodybų jau žiloje senovėje. nuo neatmenamų laikų ėjo dideli pre­ kybos keliai. K a r i j o t a s — Naugarduką ir Volkoviską. N a r i m a n t a s — Turovą ir Pinską.Vilniaus pilies griuvėsiai. Nerimi ir sausuma. nebuvo gavęs jokios srities. jis buvo pačiam valstybės branduolio cen­ tre. Palenkę. kuri ilgą laiką buvo tarytum antroji Lietuvos sostinė. — tai T r a k a i. jis automatiškai pasidarė Vilniaus ir gretimųjų sričių valdovu.

kuriam dažnai čia padėdavo ir Al­ girdas. Lietuvos valstybei grėsė pavo­ jus pakrikti. Todėl tarp Lenkijos ir Liubarto (nuo 1340 m. Daugiausia su jais teko kovoti Kęstučiui. drauge su Kęstučiu. ordino pasienį valdan­ čiam. buvo ap­ gulęs net Rygą. jog lietuviai įsiveržę į Ka­ raliaučiaus apylinkes). Tačiau niekas iš vyresniųjų brolių nenorėjo klausyti jauno ir silpno Jaunučio.rėti. Tada kryžiuo­ čiams buvo atėję į pagalbą daugybė vakarų Europos riterių. Ordinas dėl tokio savo žygio netvėrė pyk­ čiu. Al­ girdas čia jam visada padėdavo. Ir čia reikėjo visos Lietuvos jėgų. Algirdo ir Kęstučio laikais nuolat ėjo kovos su kryžiuočiais. kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos. nenorėdamas gadinti santykių su rygiečiais. Kęstučiui būtų buvę sunku atsispirti. ir svečiai išvažinėjo nieko neveikę. Viso nepasisekimo kaltininkas. Greta Algirdo. 2. Kovų pobūdis. Jaunu­ čiui buvo duota Zaslaulio kunigaikštystė. kad buvo pasklidę žinių. Kęstučiui iš Trakų buvo visai netoli Vilnius.). Grįždami jie atsigabendavo pri­ plėštus turtus. O momentas buvo labai svarbus: tuo metu smar­ kiai padidėjo ordino puolimai. atiteko Algirdui. kuris laikė save Boles­ lovo įpėdiniu. Tuo tarpu Algirdas su didele kariuomene įsiveržė į Livoniją. magistras. kaip savaitę: mat. Algirdas. T o ­ dėl du vyresnieji broliai. Jaunutis šitam reikalui netiko. Šis iš karto nenorėjo nusileisti ir pabėgo į Maskvą. bet čia pasipriešino Lenkų karalius Kazimieras. Bet iš tikro didžiuoju kunigaikščiu buvo Algirdas. jos neėmė. kryžiuočiai skubėdavo. kad svetimtaučiai dažnai nebežinojo. ypač Liubartui. Tačiau Lietuvos Istorija. Sužinoję apie kryžiuočių žygį. ir vienam. Algirdas ir Kęstutis. vos pradėjęs žygį. jis pasikvietė Algir­ dą ir užleido jam valdyti visą Vilniaus kunigaikštystę. o 80 Kęstutis buvo tik jam artimiausias brolis. Bo­ leslovui mirus. Bet ordino magistras. Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kry­ žiuočius.) kilo karas. Visi juto. T o k s žygis paprastai trukdavo ne ilgiau. tačiau. tačiau ten nieko nepešęs. svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis. Netikėtai užėmęs Vilnių. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir. Tad Vilniaus kunigaikštystė. Jo viso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. kaip buvę tėvo laikais. iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius. jų tarpe buvo net Čekų ir Vengrų karaliai. nes jis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. kurs turėjo svarbiausią postą valstybėje. Tuo būdu visas žygis nuėjo niekais. to­ dėl griebėsi kitokios taktikos. Liubartas veržėsi užimti visą Voluinę. Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kuni­ gaikštis Boleslovas. Dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kry­ žiuočių kelią staiga užvertę medžiais. tad jisai ir pradėjo veikti. kaip didžiojo kunigaikščio sritis. katras iš jų yra vyriausiasis Lietuvos valdovas. patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. nusiaubęs Žiemgalą. susitarė jį pašalinti ir paimti valdžią į savo rankas. kai buvo nuo sosto pašalintas Jaunutis (1345 m. vienas antram padėdavo. Ordinas jau gavo įsitikinti. kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės. abu eidavo į pagalbą kitiems broliams. kurs buvo pa­ bėgęs į totorius prašyti pagalbos. dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais. kaip į visos Lietuvos valdovą. nes vienam Liu­ bartui būtų buvę sunku atsilaikyti. Dar bandė priešintis Narimantas. kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai. lietuviai skubė­ davo pasislėpti miškuose. Kiti broliai noromis pripažino Vil­ nių Algirdui. kažkokiais sumetimais staiga grįžo namo (gal dėl to. bet greit ir tas nusileido. bet vis be lemiamos persvaros. 6 81 . skubiai grįždavo į savo pilis. Pirmą kartą. tapusio di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Po šito nevykusio žygio ordinas ilgą laiką didelių žygių nebėruose. sugriovė net keletą jų pilių. buvo paskelb­ tas pamišėliu ir pašalintas iš vietos. Todėl nenuostabu. atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo dau­ gybę belaisvių. kad Lie­ tuvai reikia vieno autoritetingo valdovo. sustaikino su broliais ir grįžo į Zaslaulį. Apskritai abu broliai per visą savo ilgą amžių gyveno didžiausioje santaikoje (tarp jų nebuvo kilusio jokio nesusipratimo). susidūrė su ordinu tais pačiais metais. kaip visos Lietuvos valdovas. kuris tvarkytų visos valstybės politiką ir pajėgas. apiplėšę apylin­ kę. Be to. o visa kita liko. Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Kovų pradžia. už tokiuos užpuolimus lietu­ viai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą.

ordino puolimai vis dėlto buvo daug dažnesni. iš kur daugiausia buvo puolami lietuviai. buvo ruošiama dar daufybė kitų.pirmu atveju buvo naudojamasi patogiu keliu. negu lietuvių. ir karas jau nebebuvo vien skerdynės: jau buvo laikomasi tam tikros karo etikos. Algirdo valdomoji Vilniaus sritis susisiekė tik su livoniške or­ dino šaka. kurių buvo laikomasi vakarų Europoje. O tas pasikei­ tė daugiausia dėl to meto lietuvių vado. ( J . kaip du žy­ gius: vienas paprastai būdavo sausio ar vasario mėnesi. Taigi dėl šitų svečių ordino žygiai į Lietuvą būdavo labai dažni. tiek kitų visos pilys. kai Algirdas buvo didžiuoju Lie­ t u v o s kunigaikščiu. Žodžiu. lyg į kokias pramogas. kaip su valstybe. Šitie nereguliarūs žygiai dažniausiai būdavo ruošiami tada. O atvykdavo jų apsčiai. Tai i. Jis buvo labai sąžiningas. o antras — vasaros gale. t. užšalus vandenims. per tą laiką. Tuo būdu bent po vieną kartą buvo išgriautos tiek vienų.). Kosako pav.ui dėl šitų kautynių kariaujančių valstybių sienos beveik ne­ sikeitė. reguliariai pasikartojančių žygių. Yra buvę metų. Todėl nuo jo laikų ordinas pradeda traktuoti Lie83 Kryžiuočiai grįžta iš nelaimingo žygio. Lietuviai sunaikino paruoštas maisto atsargas. Kiekvie­ na šalis norėjo išlaikyti savo ir sunaikinti priešo pilis. kai iš Vakarų atvykdavo svečių. Visa kovų su ordinu našta pir­ mučiausia gulė ant Kęstučio pečių. Kryžiuočiai su Lietuva jau skaitėsi. Kęstučio vaidmuo kovose. Tokie žygiai tuomet būdavo tarsi pramoginė medžioklė. kad nuo 1345 iki 1377 m. jis nuolat kovojo. kada būdavo suruošiama net po 8-tą lygių į Lietuvą. kariauti IU lietuviais. Antai žinoma. y. griežtai laikėsi duotojo žodžio ir buvo įgijęs pagarbos net ordino riterių tarpe. Mat. tų kariavimo papročių. Tuo būdu Kęstutis buvo Lietuvos gynėjas nuo vo­ kiečių. to meto Europos riteriai buvo kviečiami. Ordinas gebėjo kasmet suruošti j Lietuvą ne mažiau.. Bet be šitų dviejų. Kariavimo būdas jau pakitėjo. ir kryžiuočiai žūva išbadėję nuo šalčio. o iš Livonijos užpuolė apie 30 kartų. Kęstučio. Atsi­ lygindami. t. nes jis valdė kaip tik visą Prūsų ordino pasienį. lietuviai irgi puldavo kryžiuočius. nuopelnų. taurus. «> antru atveju buvo naudojamasi vasaros sausra.t. dažniausiai rugpiūčio mėnesį. kryžiuočiai nuo Nemuno buvo užpuolę Lie­ tuvą net 70 kartų. Jie būdavo iškilmingai itliekami:saugiose vietose svečių garbei būdavo ruošiamos puotos. tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą. 82 . o į Livoniją tik 11. kfti kurie svečiai būdavo keliami į riterius ir t. nes kai kuriuose vokiečių kraštuose kiekvienas garbingas riteris laikė pareiga nuplauti lavo kardą pagonių kraujyje. y. Nemuno pakrantėje ėjo nuolatinė kova dėl pilių.

Šis ir padėjo Kęstučiui pabėgti. žemiau Neries įta­ kos. išgriaudavo ne tik Ragainės. Vienam mūšy jis buvo nu­ trauktas nuo žirgo ir pakliuvo kryžiuočiams į nelaisvę (1361 m. Grįžęs padėkojo magistrui už gerą lai­ kymą Marijenburge ir ironiškai pažadėjo. tikras savo krašto gynėjas. (Veliuona čia pažymėtoji Junigėda. Tačiau Kęstutis neilgai tebuvo nelaisvėje. Todėl Kau­ no pilis saugojo kelią į Aukštaičių gilumą. nega­ lėdavo ilgiau laikytis. norėdamas šį svarbų punktą užgrobti. bet ir tolimesnes pilis. jį daug geriau laikyti. ypač Bajerburgas. Po to jis greit vėl pradėjo kovas su ordinu. Dalis čia pažymėtų lietuvių pilių trumpą laiką testovėjo. įsiveržę į vieni kitų krašto gilumą ir sudeginę pilis. Persiren­ gęs Alpio atneštais kryžiuočio drabužiais. Čia abi pusės turėjo daugybę savo pilių. muno vagas. ir jam pagaliau pasisekė sunaikinti pilį. Dažnai ordino kariuomenė įsiverždavo giliai į Žemaičius arba į Aukštaičius (čia pasiekdavo Ukmergę.tuvos kunigaikščius. kryžiuočių pilys buvo statomos paprastai greta. sučiupęs magistrą. Di­ desnieji žygiai. kurį pirmą kartą buvo pastatęs Livonijos ordinas (ta senoji pilis buvo sugriauta tuojau po didžiojo Durbės mūšio). tiek į jos valdovus ordinas žiūrėjo. 85 . Keletą kartų ordinas buvo apgu­ lęs net Vilnių. Jis taip pat atsistatė kadaise sugriautą Marijenburgą ir Jurbarką. Ligi tol tiek į visą Lietuvą. Po vieno žygio jis tuojau ruošdavo kitą. Kaip matyti iš žemėlapio.). saugojo Neries ir Ne84 o to ip 40 ep >p IOC *ni Lietuvių ir kryžiuočių kovų laukas X I I I — X I V amž. Daug kartų buvo sudegintos ir ordino pilys. prieš lietuvių pilis. kai būdavo gabenamos patrankos ir pilių griauna­ mieji pabūklai. saloje arba kitoje Nemuno pusėje. Ordinas tuo be galo apsidžiaugė. Bet dažnai kovos ei­ davo ir krašto gilumoje. Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą. tik nuo Kęstučio ir Algirdo laikų tarp ordino ir Lietuvos susidaro normalūs dviejų kariaujančiųjų valstybių santykiai. pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes. o drąsos — nepasisekimai. paprastai būdavo atliekami upėmis. jaunystėje pate­ kęs jiems į nelaisvę. kur buvo ordino ir lietuvių pilių tinklas. nei ordinas nei lie­ tuviai. Kęstutis buvo tikras karys. Tokiais žygiais būdavo tik sunaikinamos pilys ir apylinkės. o iš ten grįžo į Lietuvą. padarė daugybę užpuolimų. Ne­ atimdavo jam proto laimėjimai. Ordinas. Kęstutis paspruko iš Marijenburgo ir nuvyko pas savo žentą. kaip į naikintinus.). Upytę ir Vilniaus apylinkes). Mozūrų kunigaikštį. Strateginiu atžvilgiu ši vieta buvo labai svarbi. ke­ letą kartų net sugriovęs. Marijenburgo pily kalinamam Kęstučiui buvo duotas patarnauti kryžiuočių išauklėtas lietuvis Alpis. ir lietuvių atramos punktas liko tik netoli Kauno Neries pakrantėje buvusi Eigulių pilis. žmonių vardo nevertus pagonis. Ordinas daugelį kartų buvo ją puolęs. — taip ji kurį laiką buvo vadinama XIII amž. Ji visose šitose kovose suvaidino labai svarbų vaidmenį. Kovų su ordinu vieta dažniausiai būdavo Nemuno pakran­ tės. turinčios teisę gy­ vuoti. Žo­ džiu. kaip valdovus valstybės. Tačiau ordinas jas vėl atstatydavo. Bet sunaikintos pilies vietoje atsiras­ davo nauja. Stipriausia lie­ tuvių pilis buvo Kaunas. Karščiausios kovos ėjo Nemuno žemupy.

ker­ šydamas Kęstučiui už pabėgimą iš nelaisvės (1361 m. Magistro įsakymu.000! Laimė­ jimui atminti ordinas pastatė net du vienuolynus (Karaliaučiuje ir Vėluvoje).). kurį jis taip pat plačiai išgarsino Europoje. Po nelaimingai pasibaigusio kry­ žiuočių žygio į Lietuvą 1345 m. O paskelbti pasauliui apie didžiausią lai­ mėjimą kryžiuočiams buvo naudinga: tatai imponavo Europos riteriams ir daugiau jų viliojo į talką ordinui. Be abejo. matyda­ mas. Pilies įgula buvo negausinga ir nepasiruošusi ilgam apgu­ limui. viso 800 karių. tai būtų buvusios sunai­ kintos visos Lietuvos pajėgos. tuojau būtų suruošęs naują žygį ir užėmęs kraštą. Dalis grįžo atgal. lietu­ vių pilis. Iš tikrųjų laimėjimas buvo tik toks. broliai traukė at­ skirais keliais. Sugriovę pilį. Jei tat būtų buvęs toks didelis laimėjimas. Kęstučio sūnus V a i d o t a s . Kryžiuočiams pavyko pasprukti. buvo svarbus vokiečių ordino laimėjimas. kad lietuvių žuvę net 10. atsilaikė net keletą savaičių. Tuo būdu kiek laiko Kauno apylin­ kėje nebuvo jokios pilies: nei lietuvių nei ordino. 1362 m. o mūšyje dalyvavę 40. tai tiksliai nežinoma nė jos vieta). niekas negalėtų per kelias dienas tiek kariuomenės nė surinkti. Strėvos mūšis 1348 m. persiskyrė į dvi dalis. o Kęstutis iš Palenkės įsiveržė į Galindą ir taip pat skubėjo Karaliaučiaus link.Didesnių mūšių su ordinu buvo tik keletas. bet. tik 36. Grįžtančiai kariuomenei pastojo kelią Algirdas su Kęstučiu. Jai trūko net maisto. tačiau nepajėgė ir pakliuvo į nelaisvę. Veliuonos apylinkėje ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaičius ir. kryžiuočiai netru­ kus sugriovė Panemunėje visas kitas.jų laimėjimas buvęs nepaprastai didelis. Ordinas vėl buvo ją atstatęs.000 žmonių. persikėlęs per Nemuną. nuklydo į Aukštaičius ir pasiekė Žiežmarius. Kitais me­ tais kryžiuočiai nugriovė dar tą nebaigtą pilį ir jos vietoje pastatė savo pilį — G o t e s v e r d e r į . Kryžiuočių buvo tiek daug. o gal net būtų bandę kai kurias pilis užimti. traukė per šiaurines ordino žemių sritis į Karaliaučių. Bet įgulos vadas. Algir­ das. o kita dalis. Pakeliui sutinkamos ordino 87 . jokių didesnių padarinių jis neturėjo. į vakarus buvusias. Atsilygindamas už tuos užpuolimus. su­ ruošė didelį žygį. Bet iš tikro laimėjimas buvo tik išpūstas: 40. Kai jo karių teliko 86 Kauno pilies griuvėsiai.000.. kad taip giliai į Lietuvą įsiterpusios pilies nepajėgs išlai­ kyti.000 kariuomenės anais laikais neturėjo ne tik Lietuva. bet Nemuno saloj (kadangi dabar ten jokios salos nebėra. ir kryžiuočiai būtų galėję sumuštus lietuvius persekioti. kad atvykę Algirdas su Kęstučiu nedrįso gelbėti apgultos pilies: per maža jie turėjo jėgų. jis bandė prasimušti pro apgulusių kryžiuočių eiles. ir lietuviai ten ėmė statyti kitą pilį.). Po kelerių metų Kęstutis ją sugriovė (1369 m. kad. Lietuvių galėjo dalyvauti mūšyje ne daugiau. Ji buvo jau nebe toj pačioj vietoj. Be to. Keršydami už tai. Algirdas su Kęstučiu 1370 m. Mūšis įvyko prie S t r ė v o s upės. bet nė viena Europos valstybė. žiemą prie Kauno atvyko ir Livonijos ordino kariuomenė. kad kryžiuočiai sugebėjo pasprukti. kaip ir Strėvos mūšį. Sunaikinę Kauną. patsai ją sudegino. kaip 1. pavadintą N a u j u o j u K a u n u . Jie buvo paketinę sunaikinti Karaliaučių. Kauno užpuolimą suruošė Prūsų ordinas. Po to ordinas ėmė skelbti.). ordinas 1348 m. lietuviai nusiaubė ordino kraštą net du kar­ tus (1347 m. suruošė didelį žygį į Lietuvą. 8 dienas naikinusi kraštą. Kauno sugriovimas 1362 m. Rūdavos mūšis 1370 m. ordinas būtų nedavęs atsigauti lietuviams. kaip kad skelbė ordinas. kryžiuočiai Kaune nepasiliko. Surinkę daug kariuomenės. kai ordino išdavikas pasirodė esąs patsai magistras.

Mūšis įvyko ties R ū d a v o s bažnytkaimiu. ant tų pačių pa­ matų 1835 m. Santykiai su ordinu Algirdo gyvenimo pa­ baigoje. kita apgulė Vilnių. Vilniaus sostą užėmus Jogailai. ir iš didelio fcygio savo kraštą pasiekė vos maži išbadėjusios ir sušalusios jų kariuomenės likučiai. sieną. trys komtūrai (pilių bei sričių viršininkai) ir daugybė riterių. Tiesa. bet tai tebuvo kova dėl Nemuno vagos. o atsilikęs Algirdas buvo pri­ verstas kautis. Čia ordinas surinko didelę kariuo­ menę. Jogailos ir Vy­ tauto laikais jam tatai buvo pa­ Vinrichas von Kniprodė. Jam valdant ordinas sunkiai kovojo. o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę. prasidėjo jau kitokio pobūdžio santykiai.). o trečia naikino kitas Lietuvos sritis. trečią kartą atnaujintas. nes jie netrukus galėjo iš naujo pradėti savo puolimus. kaip apie di­ džiausią savo laimėjimą. Kad lengviau galėtų išmisti. y. Iš to ordinas suprato brolių planą ir [sakė visų pilių įguloms sku­ bėti gelbėti Karaliaučiaus. tuo bū­ du ruošdamasis galutinai pa­ siekti savo tikslą. tačiau išlaikė pasiekė aukščiausią klestėjimo vakaruose tą pačią tėvo paliktą laipsnį. Vyttutas tuo tarpu buvo sunaiki­ nęs jų atgaliniam kely paruoštą maisto atsargą. Kęstutis atsitraukė pirmas. Ordinas ir apie šį mūšį skelbė pa­ sauliui. tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė. jis dabar vėl kitaip atrodo. Viena grupė pasiekė Trakus.000). Pagaliau ir Kauno pasiekimas buvo tik laikinis kryžiuočių laimėjimas.. jie naikino miestus ir apylinkes. Žuvusiam maršalkai Schindekopui pamin­ klinis kryžius buvo pastatytas tuojau po mūšio. kryžiuočių ordino magistras (1351 Kęstutis su Algirdu. Tada ordinas jau dažnai tapda­ vo kurio nors Lietuvos kuni­ gaikščio sąjungininku. Tai buvo paskutinis susi»lu rimas su ordinu Algirdui te­ begyvenant. Vytenio ir Ge­ dimino laikais ordino pilys Nemuno pakrantėje siekė tik Du­ bysos žiotis. jam sugriuvus. kad ir — 1382 m. ėmė trauk­ tis. ji ėjo pasi­ dalinusi į 3 grupes. t. Rūdavos mūšio paminklas. nepajėgdami paimti pilių. Bet 1377 m. Ordino kariuomenė bu­ vo nepaprastai didelė Iutis. ptdare su ja sutartis. dar nespėję susijungti. prieš pat Algirdo mirtį. o Algirdo ir Kęstučio laikais pasiekė Nerį. Jame žu­ vo patsai ordino kariuo­ menės vadas — maršal­ ka. Tačiau lietuviai vis dėlto turėjo atsitraukti. Kryžiuočiai ėmė trauktis. Kęstučio ir Vytauto būriai puolė kryžiuo< u i s kur galėdami.pilys buvo paliekamos. Tada KfStutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą. buvo šis pastatytas. iš viso tebuvo sugriauta tik viena pilis. Tačiau tatai nebuvo di­ delis smūgis lietuviams. sisekę nors trumpam laikui. kaip patogiausio strateginio kelio: gilyn į kraštą jie nė kiek nepasistūmėjo. ir jų kariuome­ n ė j e kilo badas. Algirdas su Kęstučiu. Trakuose Kęs88 89 . (kronikos jos priskaito net iki 12. Vėliau. jis buvo pasiekęs net Vilnių ir Trakus. Po Rūdavos mūšio ordinas kelerius metus neruošė jokio di­ desnio žygio. užgrobti Žemaičius ir sulieti į vieną abi savo valstybes. 1870 m.

Tad L i e t u v o s v a l d o v a i p a r e i k a l a v o a t i d u o t i j i e m s b e v e i k v i s u s lie­ tuvių giminių gyvenamuosius kraštus. Vos tik Kazimieras pasitraukė iš kovų lauko. jis gavo Kęstučio sutikimą krikštytis ir tatai pranešė popiežiui (1349 m. kad Lietuva tikrai krikštysis. Nė po vieno. tuo­ met Lietuvos sienos buvo dar toliau praplėstos. kad daugumas ordino užimtų žemių būtų grąžintos Lietuvai. Lenkijoje ilgai nebuvo nuolatinio valdovo. ėmė rūpintis ir Lietuvos krikštu. jie pareikalavo. bet iš tikro jiems rūpėjo tik kraštą pavergti. ir imperatoriui būtų buvę nenaudinga panaikinti galingą ir tuo metu klestėjusią valstybę. Tuo būdu žuvo krikšto klausimas. Prasidė­ jus deryboms. iš tikro jis nė neketino krikštytis. būtų nebegalėję šauktis iš Europos kryžeivių. Algirdas. kurią taip pat tykojo pagrobti lenkai. nes šis būtų jo neklausęs. padarė su ordinu taiką. bet dažniausiai nuvykdavo Kęstutis. tai Liubartui į pagalbą ateidavo ir broliai. su ja bu­ vo net padaryta sąjunga prieš ordiną (Lenkai tada kovojo su ordinu dėl Pamario). siūlydamas krikštytis. o Algirdas pareiškė: „ V i s a R u s i j a t u r i p r i k l a u s y t i L i e t u v a i". o nuo Aiviekstės upės intako — ana­ pus Dauguvos esanti Latgala. Abu kunigaikš­ čiai pasiuntė pas imperatorių į Niurnbergą vieną savo šeimos narį (greičiausiai Kęstučio sūnų Patriką). 5. Tada imperatorius išsiuntė į Lietuvą savo delegaciją. sumušęs totorius. o Lietuva pasiliko pagoniška. savo žygio jie nereikalavo krikštytis. Popiežius pažadėjo Kęstučiui už tai karaliaus karūną. Algirdas su Kęstučiu. bet sustojo pakeliui pas kryžiuočius. visą laiką buvo aktualus Lietuvos krikšto klausimas. ėjusios net keletą dešimtmečių. jis buvo im­ perijos narys. Lietuvos interesus čia gynė L i u b a r t a s .3. Tada Kazimieras ėmė rūpintis. Kazimierui Di­ džiajam mirus. Priešingai. O kai jis savo dėmesį atkreipė į rytus ir į pietus. kad jų reikalavimas buvo teisingas. Buvo ne kartą ten nuvykęs ir Algirdas. tai pasidarė net Lietuvos priešas: dėdamasis Voluinės kunigaikščių įpėdiniu. O kai. Ji turėjo baigti derybas dėl krikšto. pareikalavo. Bet ir panorėjęs impera­ torius būtų negalėjęs iškelti ordino. 91 . Algirdas paėmė į savo valdžią dar P o d o l ę . Tada jie būtų nebegalėję toliau kariauti. Prahos arkivyskupo Ernesto vado­ vaujamą. Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių Gedimino laikais santykiai su Lenkija buvo geri. kad Lietuvai pasiūlytų krikštytis patsai popiežius ir imperatorius Ka­ rolis I V . prašydamas skelbti kryžiaus žygius. kuris įtikino impera­ torių. Voluinę Liubartas vis dėlto atlaikė. Be to. kurio valdomosios sritys buvo Lietuvos rytuose. Imperatorius parašė Algirdui ir Kęstučiui laiškus. ir vėl prasidėjo karas. Be to.). Tačiau niekas negalėjo priversti ordiną išsikelti kitur. Kryžiuočiai Europoje dė­ josi oficialiais Lietuvos krikštytojais. Delegacija neat­ vyko į Lietuvą. 4. nes Lietuvos krikštas būtų pakirtęs šaknis jų egzistencijai. Aišku. Tuo pat metu nutrūko jo sąjunga su Lietuva. Kadangi ordinas gaudavo iš Vakarų paramos prieš lietu­ vius. Jis irgi kreipėsi į popiežių. Bet Kęs90 1 učio pažadas buvo duotas sunkaus karo metu. o norėdamas pakenkti ordinui. Lietuvos santykiai su rusų kraštais Algirdo ir Kęstučio laikais Gediminas laikė save „daugelio rusų" valdovu. jis siekė užimti Voluinę. paskui — visas Kuršas ir visas kairysis Dauguvos krantas. Dėl Voluinės ir prasidėjo kovos su lenkais. atsisakęs nuo Pamario. T i k pradėjęs kariauti su lietuviais. kad kryžiuočių ordinas išsikraustytų iš Pabaltijo ir persikeltų į Rusijos tyrus ginti Europos nuo totorių. Tebegyvenant Algirdui su Kęstučiu. ir abiejų vokiečių valstybių sujungimo klausimas būtų žuvęs amžinai. Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Einant kovoms su ordinu ir su Lenkija. jis jau nebebuvo daugiau keliamas. tai panoro jos gauti ir Kazimieras. net gana sėkmingo. kurios didelę dalį valdė Kęstučio ir Algirdo brolis Liubartas. Tad ordinas pasiliko kur buvęs. Bet karalius Kazimieras Didysis. kariaująs su lietuviais dėl Voluinės. Kęstutis su Liubartu tuojau išvarė lenkų įgulas iš Voluinės pi­ lių. neatsisakydami krikštytis. — kad būtų grąžintos visos žemės anapus Ne­ muno iki Priegliaus ir Alnos upės. Bet kadangi tai bu­ vo visos valstybės interesai ir kadangi Lenkija taip pat grėsė Kęstučio valdomajai Palenkei. Derybos dėl krikšto 1358 m.

Aišku. Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes. būdamas jo valstybėje. visi rusų kraštai turėjo pri­ klausyti vienam metropolitui. tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą. Bet jam čia daug kliudė ta aplinkybė. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą. o ypač Pskove. Nors ir kliudė Maskva. Naujų žemių užėmimas šiaurinėje Rusijoje. S m o l e n s k o kunigaikštystė taip pat buvo patekusi į Lie­ tuvos įtaką dar Gedimino laikais. y. rungčiomis su Lietuva rinko smulkesnes kunigaikštystes į savo valdžią. N a ug a r d ą . kad jisai buvo pagonis. Bet užtat daug geriau Algirdui sekėsi į pietus nuo Smolensko. jie kartais ir šiems pasiduodavo. Rusijoje Al­ girdas tęsė savo tėvo politiką. dabartinių ukrainiečių srityse. tačiau iki Vytauto laikų sudarė kaip ir atskirą. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos. jis vedė T v e r ė s kunigaikščio seserį Julijoną. metropolitas savo tikinčiuosius nuteikdavo Lietuvos nenaudai. O kai Smolenskas. Bet po Algirdo mirties Lietuvai teliko tik vienas M s t i s92 I . o į jo vietą pasodintas Algirdo sūnus Vladimiras.i u 1 i s ir šiaurinės Smolensko kunigaikštijos žemės (Toropocas. kuri. Visos tos kunigaikštystės buvo . Tačiau tų miestų pasirinkimas lietuvio kunigaikščio rodė jų gerus santykius su Lietuva. Bet užtat jo darbo vaisiais vėliau pasinaudojo Vytautas. Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais. ban­ dė ta priklausomybe atsikratyti.kaip tik rūpinosi rytų sienomis ir santykiais su rusais. jam gana sunkiai sekdavosi. sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis ir paėmė K i j e v ą į savo valdžią. Abiejose respublikose kunigaikščio val­ džia buvo labai silpna: jis tebuvo tik karo vadas. Todėl Algirdas siaurėjo turėjo daug sunkumų. tačiau paties miesto nepaėmė. Bet Rusijos šiaurėje jau buvo iškilusi Maskva. Rževas. kurie čia su­ kūrė savo atskirą kunigaikštystę. Algirdas buvo nusista­ tęs suimti į savo valdžią visą Rusiją. Taigi Podolė. nors ir buvo lietuvių kunigaikščių valdoma. Todėl Algirdas 1362 m. tačiau į jj vis dar kišos totoriai. N a u miestų respublikas. Ji buvo atiduota Karijoto Gediminaičio sūnums. Čia jis užėmė visas Dniepro ir Desnos upyno kunigaikštystes — B r i a n s k ą . jis irgi susidūrė su sustiprė­ jusią Maskva. Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika Nors Algirdas su Kęstučiu po tėvo mirties turėjo nemažas kunigaikštystes. kurią jie valdė patys. Turėdamas daugybę kitų reikalų. Netrukus iš totorių buvo atimta ir P o d o l ė . suruošė į tas sritis žygį. Daug lengviau jam buvo veikti pietuose. Lietuvos valstybės mažai tepriklausomą kunigaikštystę. nebegalėtų jam kenkti. kad Maskvai susiduriant su Lietuva. o pačios kunigaikštystės buvo silpnos. tačiau didžiojo kunigaikščio sritis buvo likusi 93 . Todėl ten. T r u b č e v s k ą . S i e v e r s k ą ir kt. Pats Smolenskas išgyveno nepriklauso­ mas dar ikį Vytauto. kuris apsigyveno Kijeve. ne visada paklusnią didžia­ jam Lietuvos kunigaikščiui: turėdami daug reikalų su Lenkų karaliais. tačiau Algirdas vis dėlto laimėjo: Konstantinopolio patriarchas pa­ skyrė Lietuvai atskirą metropolitą. kur tik totorių valdžia buvo stip­ resnė. Bielaja). Rusija tada dar buvo nesustiprė­ jusi: visi kunigaikščiai dar tebepripažino totorių valdžią ir mokėjo jiems duoklę. K a r d o Algirdo įtaka šiaurėje siekė net P s k o v o ir D. Pagal senąją tradiciją. Pravoslavų metropolijos įkūrimas. Tuo tarpu iškilusi Mas­ kvos kunigaikštystė šituo atžvilgiu turėjo pirmenybę. t. nustelbusi Tverę. Algirdo laikais ji dar daugiau priklausė Lietuvos. Nukariavimai pietuose. kunigaikščius daž­ niausiai pastatydavo Algirdas (paprastai jais pastatydavo savo sūnus ir giminaičius).itįduotos valdyti Algirdo sūnums ar brolėnams. Be to. Algirdas negalėjo viso savo dėmesio skirti Rusijai. palik­ damas Kęstučiui rūpintis santykiais su ordinu ir su Lenkija. 6. kad būtų atgaivinta Kijevo me­ tropolija: tada metropolitas. joje gyveno nuo totorių iš Kijevo pabėgęs visos Rusijos pravo­ slavų metropolitas. tačiau abiejose tose respublikose. kur tekdavo susidurti su galinga Maskva. be jokio leninio kunigaikščio. Algirdas kai kuriuos jo miestus atėmė iš Smolensko kunigaikščių ir tiesiogiai prijungė prie Lie­ tuvos. Todėl Algirdas ėmė rūpintis. Senasis kunigaikštis buvo pašalintas. susidėjęs su Maskva. Nors atskiro Lietuvos pravosla­ vų metropolito paskyrimui ypatingai priešinosi Maskva. Jis buvo net kelis kartus priėjęs prie Maskvos vartų.

jis tikėjosi. Karuose su ordinu buvo taurus. iš Algirdo kilusių. negu Algirdo). Visuomet buvo nuoširdus ir atviras. Pasidalinę sritis. Tačiau jis nebuvo užsispyręs pa­ gonis fanatikas: jis niekuomet ne­ jautė neapykantos krikščionims. klausys dėdės ir draugiškai gy­ vens su jo sūnum Vy­ tautu. Susidarius normaliems Biustas jo marmurinės statulos antkapy. Susitarę. kad vargiai pa­ vyks išvaryti ordiną iš Pabaltijo. Bet pasirodė. Visi jo vaikai. Nukariautus rusų kraštus Algirdas dalino paprastai savo sūnums. 95 94 . nusižiūrėjusi į amži­ nas kovas su ordinu. Jaunystę Užrašas: SĮigillum] Kynstutte praleido rusų kraštuose. kuria ėjo Hanzos varomoji prekyba. kad gautų nemaža naudos ir ekonomiškame gyvenime. gimę Vitebske. matė. Čia jis nežinojo jokių kompromisų. Jogailai pripažino Vilnių ir didžiojo kunigaikščio titulą. buvo neblogas ir karys. bet tie. Daugumas jų. 1345 m. Prieš Dux + De + Tracken. su kuriuo kartu augo ir draugavo. Jo abidvi žmonos buvo rusės. ir kraštas galėtų ekonomiškai kilti. Ir daugelis vėlesnių. — ir patsai Kęstutis buvo įkūnėjusi lietuvybė ir uoliausias pa­ goniškosios Lietuvos gynėjas. buvo krikštyti rytų Bažny­ čios apeigomis. tikrai buvo idealus karys — riteris. kuni­ gaikščių šeimų ilgai išliko pravoslaviškos. To meto jaunoji kar­ ta. kaip brangiai atseina Lietuvai tos kovos. Jam priklausė vokiečių ordino pasienio sritis. valdė Vitebską. Krokuvos Katedroje. apie 25 m. Kitoks buvo Algirdas. kad Jogaila ne­ norėjo eiti tėvo ir dėdės pėdomis. Tai buvo grynai lietuviškas kraš­ tas. valstybė laimėtų ne vien tuo. — žodžiu. vienas antram padėdami. kad liautųsi karai. gyvendami tarp rusų. kad Jogaila va­ rys tėvo politiką. kurie gimė Vilniuje. gerb­ damas brolio atminimą. mirdamas Al«irdas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Jogailą. su­ prato. jis buvo sudegintas ant laužo Vilniuje ir palaidotas pagonių papročiais. reikalinga jo žmonos dvarui. surusėjo. Mat. bet ir katalikų bažnyčios. susi­ taikinus su ordinu. 1377 m. Jogaila. Kęstutis. buvo pagonys. prekyba pagyvėtų. Ypatingai jis gerbė nar­ sius ir taurius riterius. 1377 m. III. tapdamas didžiuoju kunigaikščiu. ordinas buvo atkirtęs Lietuvą nuo Baltijos jūros. miręs. santykiams. Algirdo įpėdinis Jogaila ir jo politika Naujoji Lietuvos politikos linkmė. Ir pat­ sai Algirdas buvo pagonis. ordino viršininkų tarpe turėjo gerų bičiulių. Tačiau religi­ niu atžvilgiu jis buvo tolerantas: Vilniuje buvo ne tiktai pra­ voslavų bažnyčia. juodu gyveno tikrai broliškai. Politinė krizė Lietuvoje 1 3 7 7 — 1 3 8 4 m. sugebėjo ne tiktai apsau­ goti tėvo palikimą. 1. jie padarė perversmą ir paėmė vals­ tybės vairą į savo rankas. Tačiau jis Kęstučio antspaudas. Kęstutis valdė Trakus nuo pat jaunystės. Iš vi­ sų Gedimino sūnų jis buvo visų gudriausias politikas.Jaunučiui. jų manymu. todėl buvo linkusi rasti su ordinu kokį nors modus viven­ di. bet ir toli praplėtė valstybės ribas. Tuo tarpu visa Kęs­ tučio šeima liko grynai lietuviška (Kęstučio palikuonys išmirė daug anksčiau. kurių turėjo net 12. prekybos keliai pasidarytų Lietuvai daug lais­ vesni. buvo lin­ kusi su juo derėtis ir daryti visokias sutartis. bet dar ir tuo.

Kęstutis po Algirdo mirties nesugyveno su Vil­ niaus dvaru. Tuo būdu J o ­ gaila pasidarė ordino sąjungininkas prieš dėdę. Ji buvo padaryta slaptai. kuriai priklausė ir Jogaila su Vytautu. kaip kad prieš metus buvo apdrausta dalis Kęstu96 t io sričių. Jas pasirašė Jogaila ir Kęstutis. Jogailą vertė artintis su kryžiuočiais dar reikalas paramos prieš pavojų jo valdžiai. Be minėtų sumetimų. Apie Jogailos išdavikišką sutartį Kęstučiui pranešė vienas aukštas ordino narys: matyt. Tad jam teko ieškoti kitokios paramos. be Kęstučio ži­ nios. sumušė toto­ rius (Kulikovos mūšyje 1380 m. Bet tais pačiais (1380) metais Jogaila padarė naują nutartį su vįsu ordinu. Tada Jogaila susidėjo su totoriais prieš Maskvą. Vytautas išvyko į Drohičiną. — kitaip sakant. Jogailos susitarimas su ordinu. ir tas nesutarimas vis didėjo. Šita Jogailos sutartis. kad Kęstutis trokštąs jį pažeminti. nuo pasirašymo vietos ji va­ dinama D o v y d i š k i ų s u t a r t i m i . tačiau karo veiksmų srityse jam galima būti. sutartys su ordinu. nenorėjo tuo tikėti. Vytautas. Vokiečių ordinas. Kad jšis nieko nesuprastų. T r a k u o s e buvo padarytos 10 metų paliaubos. Už tai Vai­ dila buvo pasidaręs klastingu Kęstučio priešu ir kartu su Jogailos jaunesniaisiais broliais. Šioje naujoje sutartyje ne tik išskiriamos Kęstučio že­ mės. negu Jogaila. Todėl. tad konfliktas tarp jo ir Kęstučio buvo neišvengiamas. 1379 ir 1380 m. ir pritarė Kijevo valdovas Vla­ dimiras. 7 cyj . taigi ordinas galėjo jas pulti.Todėl jaunoji karta. kiek giminių — brolių ir motinos Julijonos — pastangomis. Jį uoliai rėmė Maskvos kuni­ gaikštis Dimitrijas. Andrius. atsisakė klausyti Jogailos ir. Pagaliau 1380 m. Sutarties nesudarė tik livoniškė ordino šaka. Jogaila neturįs tiktai kautis su kryžiuočiais. tačiau neiširo ir Jogailai sudarė nuolatinį pavojų. ypač su Skirgaila. tai ir Kęstutis sutiko taikintis su ordinu. buvo sudaryta ne tiek Jogailos. Jogaila drauge rūpinosi susitarti ir su kryžiuočiais. nukreipta prieš dėdę. kad Kęstutis apie ją nieko nesužinotų: joje net numatomas atvejis. Briansko valdovas. nė nepra­ dėjęs karo. Sutarty net nu­ matyta. vyresnieji Jogailos broliai jautėsi turį daugiau teisių tėvo palikimui. Tiesa. val­ dęs Polocką. kad Jogaila išleido savo seserį Mariją už dvariškio V a i ­ d i l o s . įtikinėjo Jogailą. bet ji aiškiai nukreipta ir prieš patį Kęstutį. Šita sutartis dar gali būti laikoma paprastu Jogailos srities apdraudimu. ir todėl nenorėjo pripa­ žinti jo valdžios. bet apie sutartį jis greičiausiai nieko neži­ nojo. Kęstutis tuojau patikėjo žinia. bet Žemaičiai ir kitos Kęstučio žemės iš jų buvo išskirtos. kad Lietuvoje kuo greičiausiai įsivy­ rautų vaidai. Praktiškai tokią politiką varyti pirmasis pradėjo Jogaila. kuriam rūpėjo užimti Lietuvos valdomus Pavolgio miestus. ėmė ruošti koaliciją prieš Jogailą. Mat. Į medžioklę buvo pa­ kviestas ir Vytautas. Jogaila grįžo atgal. esančių Palenkės pasieny. Labai greit vyriausiasis brolis. pabėgęs į Maskvą. tikėdamasis pasinaudoti ta nesantaika. greit turėjo išeiti į aikštę. bet dėl to sutartis dar ne­ būsianti nutraukta. o Lietuva turėjo nepulti or­ dino žemių. dar prieš atvykstant Jogailai. kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą. Dėdamasis su totoriais prieš Maskvą. Jogaila tuo metu buvo išsiuntęs kariuomenę Lietuvos Istorija. atimti iš jo Vil­ nių. kad Jogaila galįs būti priverstas žygiuoti tarsi į pagalbą Kęstučiui. Susiderėti su ja buvo ypač svarbu J o ­ gailai. ji buvo pasirašyta tyčia tam reikalui suruoštoje medžioklėje. Jogaila ėmė tartis su Livonijos ordinu vienas. bu­ vo linkusi ieškoti išeities iš karų. ką reikėsią daryti. Tuo būdu šita sutar­ tis telietė tiktai pietines Kęstučio žemes. kol pagaliau pasiekė savo tikslą. įvairiais būdais stengėsi palaikyti šitą įtarimą. ir Livonijos ordinas. kilusio iš žemesniojo visuomenės sluoksnio. Prie Andriaus prisidėjo dar brolis Dimitrijas.). kuris visada rėmė kiek­ vieną neramumą Lietuvoje. kartu augęs ir draugavęs su Jogaila. Sutartyje ordinas pasižadėjo ne­ pulti Palenkės (pradedant Gardinu). Tuo būdu 1 3 7 9 m. kaip puolęs. Kęstutis negalėjo pakęsti.). ordinas trokšte troško. Tuo būdu prieš Jogailą susidarė stipri koalicija. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis Jogailos pašalinimas (1381 m. žinoma. Kadangi ir po Algirdo mirties ordinas nesiliovė puolęs Lietuvos. ji dar ilgai buvo neveikli. nes ji buvo sukilusio Andriaus sąjungininkė. Tačiau Maskvos ku­ nigaikštis Dimitrijas. vasa­ rio mėnesį buvo pasirašytos paliaubos. Tuo būdu Jogailai nepasisekė pakenkti koalicijai. 2. nes jau ir pats įtarė Jogailą. I Jogailos brolių sukilimas.

Kęstutis su Vytautu nu­ vyko pas Jogailą derybų.į Polocką. čia jam dar padėjo atėję į pagalbą kryžiuočiai. o jie patys buvo uždaryti kalėjime. nuvažiavęs į Krėvą. nes ir visuose kituose įvykiuose veikdavo ne tiek J o ­ gaila. Jis. Vytautas tuojau pra­ nešė tėvui apie įvykius. 99 . Kęstutį iš pradžių pripažino visi. — išdavimo įrodymą tu­ rėdamas savo rankose. nes jisai buvo pirmasis. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo 98 I-. Trakai buvo atiduoti valdyti Skirgailai. Greičiausiai tai buvo kitų darbas. o taika su ordinu reiškė laisvos prekybos klestėjimą. kilo vilniečių są­ mokslas (1382 m. tuojau išvyko į rytus. Į Polocką išsiųsta Jogailos kariuomenė. Kęstučio valdymas ir Jogailos šalininkų sukilimas. kaip J o ­ gailos dvaro intrygų auka. šunimis ir arkliais. Vilniaus pi­ lis labai greit pasidavė. Kęstutis ne tiktai jį paleido suimtą. Radęs sutarties su ordinu raštą. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šei­ mą. Visi kiti Jogailos šeimos nariai buvo perkelti į Vitebską. pradėjo kovas su kryžiuočiais. Iš visų savo priešų Kęstutis nubaudė tik vieną Vaidilą: jis buvo pa­ kartas. bet dar jam davė valdyti Vitebską. čia taip pat atvyko ir kryžiuočių ka­ riuomenė. metęs derybas. maža tekreipdamas dėme­ sio į rytus. Visuomenei buvo paskelbta. Kęstučio lavonas iš Krėvos buvo atvežtas į Vilnių ir iškil­ mingai palaidotas. kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas. kad pasistengė paslėpti žudikus ir jų nebaudė. Jis buvo sudegintas ant laužo su visais Kęstu­ čio mėgtaisiais daiktais. nuo dvariškių rankų. kiek kiti jo vardu. tačiau prie pat miesto Jogailos buvo sumuštas ir pasitraukė į Gardiną rinkti jėgų. ginklais ir gyvuliais: sakalais. Kas buvo didžiojo Lietuvos gynėjo m i r t i e s k a l t i n i n ­ k a s . Tuo tarpu Jogaila užėmė ir Trakus. kad prieš jį sukilo Jogailos brolis. kur buvo ir Jogaila su Skirgaila. iš­ girdusi apie perversmą. atėjo žinia. Kęstučio apsiausta.vcžė j Krėvos pilį. Kęstutį netrukus r. pranešė radęs Kęstutį negyvą. Krėvoje iška­ lėjos 5 dienas. Polocko kunigaikščiu. Kęstutis su Vytautu atvyko prie Trakų. kad jiems nieko blogo neatsitiksią. nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį. Kaip tik tuo metu. po sukilusio Andriaus. Jogaila dažniau­ siai tebūdavo tik brolių ir savo dvariškių dingstė. Grįžęs jis bandė atsiimti Vilnių.įleista. Jam nesant namie. Jogaila gal tik tiek tegalėjo būti kaltas. Krėvos pilies griuvėsiai. Tas pakvietė juos į Vilnių. kuris. — ypačiai Skirgaila. kada Kęstutis buvo apgulęs Jurbarką. Ypač mieste gyvenę vokiečiai pirkliai palaikė Jogailą. Naugardo Sieversko kunigaikštis K a r i ­ b u t a s . Pirkliams to visiškai pakako. Skir­ gailai pasiūlius ir Vytautui pritarus. Be abejo. jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. o Vytautą paliko Vilniuje. nes jis žadėjo taiką su ordinu. ir Kęstutis parsiskubino atgal. Surinkę jėgų. Dėl kažin kokių priežasčių mūšio neįvyko. Vytautas tuomet buvo medžioklėje. Kęstutis buvo nužudytas. kad jis pats'nusižudęs.). Todėl. tuojau perėjo į Kęstučio pusę. čia buvo ir Skirgaila. Bet. jis žuvo. Kęstutis tuojau pradėjo derybas su kryžiuočiais. Tačiau Kęstutis. Kęstutį nužu­ džius ypač galima įtarti Skirgailą. sunku pasakyti. paskirtas. kiek kaltas čia buvo patsai Jogaila. tebėra neaišku dar ir šiandien. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą. Paskutinės Kęstučio kovos ir mirtis. kur abudu suėmė. bet šie tyčia nenorėjo nusileisti. todėl jie bematant perdavė miestą Jogailai.

kiti buvo suimti ar no teko savo turtų ir žemių). jau svajojo apie naują sostą. Pas Vytautą. išvykdamas kariauti su Jogaila. tada buvusi nužudyta ir senutė Vytauto motina. Nuvykęs į jam paskirtą Gardiną. Vytautas. Vytautas sutiko. y. Todėl jis pasiūlė Vy­ tautui taikintis. prisipažino jų priklauso­ mas. y. Mozūrų kuni­ gaikštį Jonušą. nes buvo labai nepaten­ kinti Jogaila: mat. Trakus žadėjo atiduoti tada. žinoma. plaukė jo šalininkai iš visos Lie­ tuvos. Trakai ir visos Kęstučio valdytosios žemės. Jogaila prašė Vytautą laikinai pasitenkinti pieti­ nėmis Kęstučio srities žemėmis — Gardino ir Brastos sritimis — ir pridedama Voluinės sritimi su Lucku. lai­ kydami pas save Vytautą. vis dėlto pasidarė labai pavojingas Jogailai. netvėrė apmaudu. Taip pat buvo nužudytas Birutės brolis ir keletas giminaičių. tad kitos ordino pilys suskubo apsisaugoti. tai buvo paskutinysis senosios kartos valdovas. kurią. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvo­ nijoje būti ordino vasalu (1384 m. savo rezidencijos pilį — N. kad. Jį čia galėjo lankyti žmona Ona. rudenį toji kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. t. privers Jogailą laikytis savo pažadų. Vytautas su susirinkusiais pas jį lietuviais išėjo iš savo pilies ir. todėl Vytautas dar kartą turėjo prašyti ordiną globos ir dar kartą jį apgauti. staiga sudegino Jurbarką. Bet Jogaila savo pažado netesėjo. o be to. tačiau jo nepaėmė. Taigi ordinas tikėjosi. t. Jogaila. Marijenverderį (ties Kaunu). Mat. jis ėmė ruoštis naujiems žygiams ir kvietė ten rinktis visus savo šalininkus. išėjo su žmona iš pilies ir pa­ ruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą. nes tikėjosi. Vytautas iš Vilniaus pilies buvo irgi perkeltas j Krėvą. kai atims iš nepaklusnaus brolio Andriaus Polocką ir per­ kels ten Skirgailą. O Jogaila 1382 m. Skirgaila atsiėmė ir Trakus. buvo persekiojami ir visi jo giminės bei artimieji (vieni buvo nužudyti. palaikydamas Vytautą. Apsigy­ venęs ordino pavestoje N a u j o j o M a r i j e n b u r g o pilyje 100 (prie Nemuno). Birutė. dėdamasis einąs prieš Jogailą. Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė. jau bendromis jėgomis sudegino N. Taigi Jogaila su­ tiko klausyti kryžiuočių nurodymų. Cia visos naujosios epochos centre stovi didysis Kęstučio sūnus. Visos šitos derybos ėjo be ordino žinios. apsigy­ venusį Naujajam Marienburge. Vytauto kovos su Jogaila dėl tėviškės Vytautas pas kryžiuočius. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas (1384 m. Be to. su kuria jis ir sugalvojo būdą pabėgti. sargų nepažintas. Kęstutis buvo palikęs Bras­ tos pilyje. pasižadėjo be kryžiuočių pritarimo su niekuo nekariauti ir nedaryti jokios taikos. 1383 m. ir Jogaila kaskart nedrąsiau jautėsi. Tie jį mielai priėmė. taikindamasis su Vytautu. Tik kai dėl visko buvo susitarta. kad. privers Jogailą būti nuolaidesnį. Vytautas pasidarė paprastu sritiniu kuni­ gaikščiu ir laukė pažadėtų Trakų. kuria jis atidavė kryžiuočiams Žemaičius iki Dubysos. Vytautas. kuri atvyk­ davo drauge su Ona pas Vytautą. Visi buvusieji Kęstučio ir Vytauto Artimieji plaukte plaukė pas Vytautą. apie savo valstybės praplėtimą. Tėvui žuvus. Vytautas sutiko taikintis ir pripažinti Jogailą di­ džiuoju kunigaikščiu. Todėl. Kryžiuočiai greit sužinojo apie jo išdavimą. Persirengęs tarnaitės drabu­ žiais. Ordinas dėl to. Kariuomenei atsitraukus. Kai kurių vėlesniųjų šaltinių liudi­ jimu. Svainis Vytautui nesuteikė jokios pagalbos: jis buvo per silpnas kariauti su Jogaila. Bet Trakus tuo tarpu valdė Skirgaila. nors tuo tarpu ir nieko nelaimėjo Lietu­ voje. Bet jis nebuvo sunkiai kali­ namas.Taip tad liūdnai baigė savo dienas šviesiausia pagoniškosios Lietuvos asmenybė. nužudžius Kęstutį. buvo sudaręs su kryžiuočiais sutartį. Todėl Vytautas nuvyko į kryžiuočius prašyti pagalbos. Vytautas. kaip tik prieš susitaikinimą 101 . Bet šitos sutarties jis vis dėlto neketino laikytis. t. Vytautas. bet ir keletas tūkstančių žemaičių. y. Po jo atėjo jaunesnioji karta. Pirmojo Vy­ tauto žygio metu jo pusėje jau buvo ne vien kryžiuočių kariuo­ menė. Marijenburgą — ir Naująjį Bajerburgą.).). kuri pakreipė Lietuvos valstybės likimą kita vaga — prisidėjo prie krikščioniškosios Va­ karų kultūros. nenorėdamas skriausti savo artimiausiojo bendradarbio. Ordinas pakrikštijo Vytautą V y g a n d o vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą. Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino sąlygas. pasižadėjo 4 metų būvyje krikštytis. jei jam bus grąžinta tėviškė. susijungęs su J o ­ gaila. 3.

kaip ir Boleslovas. Tuo pat metu jisai pareiškė pretenzijas į Voluinės ir Ilaličiaus žemes. 102 . pretenduojančiu į Boleslovo valdytąjį kraštą. Kovai su ordinu jis ir buvo padaręs (1325 m. Be to. Taigi tuojau po Jogailos ir Vytauto susitaikinimo prasidėjo nauja Lietuvos istorijos gadynė. 90 psl. o ypač Kęstutis su Algirdu. jo laikais ypač pakilo ekonominė krašto gerovė. Lenkijoje po Liudviko mirties prasi­ dėjo netvarka. bet ir viduje. nepamiršdamas ir lietuviškumo. Marija ir Jadvyga. Boleslo­ vui mirus. kurie dar prie Kęstu­ čio gyvos galvos buvo pradėję ieškoti kelių suartėti su Vakarais ir buvo pradėję įvairias derybas su ordinu. Kęs­ tutis gynė lietuviškumą. nutrūko ir sąjunga su Lietuva.). Tuo būdu Lietuvos valstybės kūrimosi laikais Lenkija buvo su­ skilusi. Kazimieras buvo atkreipęs visą savo dėmesį į pietus ir pretendavo ne tik į Haličių ir Voluinę. Lenkai jam pasiūlė savo karalaitės Jadvygos ranką. o jaunoji karta susirūpino tik valstybe ir nepastebėjo. Kazimieras yra vienintelis Lenkų karalius. Susitaikinęs su ordinu ir palikęs Lenkiją atskirtą nuo jūros. Jo dukters.) sąjungą su Gediminu (žiūr. buvo sužadėtos: Marija — su imperatoriaus Karolio IV sūnum Zig­ mantu (Liuksemburgiečiu). Čia tad Kazimie­ ras ir susidūrė su Lietuva. o palikęs mūrinę. kad Lenkiją Kazimieras radęs medinę. Jis sustiprino Lenkiją ne tik užsieny. kai Lietuvą valdė Vytenis. rado kitą išeitį. susidūrė su kryžiuočiais. Vladislovas I. (Seniausias Gardino vaizdas). su Vytautu. Algirdas — ypačiai valstybę. buvo vedęs Voluinės kunigaikščių dukterį ir valdė didelę dalį Voluinės su Lucko miestu. Jam susitaikinus su ordinu.Gardinas XVI amž. kaip užtraukė vargų naštą lietuvių tautai. jis neatsisakė nė nuo Lie­ tuvos. pradžioje. kuri ėmė lenkėti. Lenkija tuo būdu atsi­ dūrė personalinėje unijoje su Vengrija. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium Lenkų valstybė atsirado jau X amž vidury. buvo val­ dęs bevaikis Mozūrų kunigaikštis Boleslovas. Eidamas karaliauti j Lenkiją. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripa103 IV. turįs Didžiojo vardą. ji suskilo į daugybę mažų kunigaikštysčių. Vis dėlto jis buvo priverstas palikti Lietuvai ne tik didžiąją dalį Voluinės. Lietuva krikštijosi ir bendromis jėgomis su Lenkija sutriuškino vokiečių ordino ga­ lybę.).). susitaikino su ordinu (1343 m. kurie buvo už­ grobę lenkiškąjį Pamarį. Tuo būdu kartu su Lietuva jis pradėjo valdyti ir Lenkiją. Kovos pasibaigė Lietuvos laimėjimu (žiūr. atsisakęs nuo ordino užgrobtojo Pamario ir Kulmo. 70—71 psl. Po poros metų Jogaila iš tikro pasidarė Lenkijos karalium. Liudvikas mirė (1382 m. tauta laiko būvyje susilaukė kitokio pavojaus. Kazimieras mirė bevaikis. su ja tuomet Lietuvai nedaug teteko kovoti. Lenkijai liko Haličius (Galicija). išmirus jų kunigaikščiams. kurių buvo net 23. bet ir į Podolę. Prieš anksčiau iškilusius ponus jis palaikė miestiečius ir ūkininkus. Vengrijos karaliui Liudvikui (iš d'Anjou giminės). Jogailos ir Vytauto laikai 1. visam krašte jis pastatė daugybę mūrinių pilių. bet ir Podolę. vienydamas valstybę. o Jadvyga — su Austrijos kunigaikš­ čiu Vilhelmu Habsburgu. Todėl lenkai tada gebėjo sakyti.). ir po jo sostas atiteko jo sesers sūnui. po 10-ties metų kovų. Todėl jis ir pradėjo karą su Kazimieru. — būtent prisijungė prie krikščioniškosios Vakarų kultūros per Lenkiją. o su ja — ir sostą. Jo sūnus K az i m i e r a s D i d y s i s (1333—1370 m. Bet X I I amž. taip pat nepalikęs sūnų. Algirdo ir Kęstučio brolis Liu­ bartas. jis tarėsi turįs teisę gauti ir šio valdytąją dalį. Vėl iš naujo visą Lenkiją suvienijo karalius V l a d i s l o v a s I L o k i e t k a — X I V amž. Tuo keliu eidama. Tie žmonės. kurių dalį.). Mat. Karalius Liudvikas ir jo įpėdinio klausimas. Liubartui padėjo broliai. Prasidėjo glaudūs Lietuvos ryšiai su Lenkija.

tik dabar ėjo ginčas. Liudvikui valdant. Toji delegacija pirmiausia susitarė su len­ kais Krokuvoje. Lengvenis. nebuvo jokia sutartis. pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delega­ cija. Todėl jie nusprendė. kad jis. y. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Po­ locką. į sostą buvo savų pretendentų. pretendavo dar nemaža savų.). tik su ta sąlyga. Su­ grįžo Jogailos delegacija. kad tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti. o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. Be to. lenkams nepatiko nė vienas iš jų sužadėtinių vokiečių. tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. jo broliai Skirgaila. kuris atiteko Vengrijai. Be to. Jiems drauge susitarus. kaip jo vasalas. joks unijos aktas. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai. pasižadąs sumokėti Vilhelmui sužadėtuvių sutarty numatytą 200. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies. Siaurės Lenkijoje. o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją (iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Skir­ gaila). bet ir čia Jogaila daug kam atrodė labai tinkamas karalius. kaip Lietuvos krikš­ tytojai. Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo. Tai buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų 105 . Lenkų rungtynės su Lietuva dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje. arba D i d ž i o j o j e L e n k i j o j e . o kara­ liaudamas pasižadąs rūpintis atgauti visas Lenkijos ir Lietuvos nustotąsias žemes. Jogaila pirmiausia susitaikino su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių (žiūr. priimdamas Lenkijos karūną. kurs būtų naudingas Lenkijai. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją. Kaributas ir Vytautas. arba iš vadinamosios M a ž o s i o s L e n k i j o s .žintas dukterims. Tačiau ponams tų Lenkijos dalių. tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Krėvos aktas. kuris tuojau po tėvo mirties buvo pra104 <l<iys organizuoti sąjungą prieš Jogailą. jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių. Kai lenkai ėmė svarstyti Jogailos kandidatūrą. Podolėje) išėjo jiems j nenaudą. nes vieno valdovo valdoma Lenkija ir Lietuva įstengtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną — kryžiuočius. kad geriausias vyras Jadvygai būtų plačiosios Lietuvos valdovas Jogaila. Kandidatų buvo nemaža. kuris yra žinomas K r ė v o s a k t o vardu (1385 m. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krė­ vos pilyje. Dabar jiems atrodė. o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. Kai kurie iš jų buvo bandę net jėga įsigalėti. ir buvo išrinktas Jogaila. kaip kad dažnai jis vadinamas. kad geriausia būtų Lenkijos karalium padaryti Jogailą — Lietuvą sulieti su Lenkija. 1385 m. Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu. be to. Krėvos aktas.000 auksinų pabaudą už sužadėtuvių sulaužymą. Haličiuje.). 1383 m. Tačiau Lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. norėdamas atgauti tėviškę. jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką. labai svarbu buvo gauti priėjimą prie Juodosios jūros. jis pasižadąs paleisti visus Lietuvoje esančius lenkus belaisvius. Be Jadvygos sužadėtinio Vilhelmo. 101 psl. Tame akte Jogaila sako. pasi­ žadąs sujungti su ja didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Len­ kijos karaliene. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. gaudamas Jadvygos ranką ir Lenkijos karūną. jo būklė buvo gana kritiška. Tai buvo ponai iš pieti­ nės Lenkijos. Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti. 1384 m. jie prarado ir Haličių. Jogailos derybos su lenkais. kad vyrą jai išrinks lenkų ponai (didikai). 2. pasižadąs su savo broliais ir visa Lietuva krikštytis. kuriai vadovavo Skirgaila. kurios suėjo su Lietuva. nes ji tebuvo dar vos 14 metų mergaitė. tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. katrai būtent jį pavesti. buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. kuri susiėjo su ginčijamomis žemėmis. rugpiūčio 14 d. o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Jo vyriausias brolis Andrius. vasarą buvo baigtos derybos. Tą aktą patvirtino pats Jogaila. lenkų kunigaikščių. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duo­ tus pažadus specialiu dokumentu. nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija. Šitų naujų per­ spektyvų akivaizdoje. gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas že­ mes.. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuo­ čius ir organizavo savo jėgas. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės. t. Po 2 metų suiručių sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei Jadvy­ gai.

Lenkai vėliau atsiuntė raštą. Tad. esančių ir nesančių brolių vardu pareiškė. o karalystei padidėjimas. k. Be to. Toks raštas buvo padarytas tiktai vienas. Jis. kur panorės. Todėl ordinas ban­ dė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu. nes Visagalis Dievas tą garbę paliko Jūsų Karališkajai Di­ denybei. žadėdamas jam padėti atgauti Skirgailos tebcvaldomus Trakus.000 auksinų. Buvo kliūčių Jogailai ir pačioj Lenkijoj. Dabar jis. Tuo būdu ordinas no­ rėjo sulaikyti Jogailą Lietuvoje. Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas. gavę Jogailos pasiža­ dėjimų patvirtinamąjį raštą. m. nes ir jaunutė Jadvyga jo geidė. Jogailos. su juo kartu atvyko ir keli jo broliai su Vy107 . Jogailos atvykimas į Lenkiją. nepaisydamas ordino pavojaus. kad Jogaila nesąs joks baidyklė. pranešęs. Zaviša grįžęs ją nuramino. neatvyko. geidė ir stengėsi su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Jo­ gaila) sudaryti artimą ir amžiną giminystės sąjungą. d. norėjusi pas jį pabėgti. Jogailos sutiktos kliūtys į Lenkų sostą. pailgo. Toliau didysis kunigaikštis Jogaila pasižada sumokėti Vengrų karalienės ir Austrijos kunigaikščio sutarties metu sulygtą piniginę sumą. Jogaila dar pasižada grą­ žinti laisvę visiems krikščionims. Skirgailos. šitaip kalbėjusi karalienei Elžbietai: „Daug imperatorių. ordinas pradėjo pulti Lietuvą.ui įtakos ir todėl rėmė jo planus. Lengvenio ir Vytauto. o tuo metu Lenkijoje galėjo vis­ kas pasikeisti Jogailos nenaudai.it y t. buvo sulaikyta ir budriai sau­ goma. kad jo delegacija. Kiekvienas iš jų galės laisvai vykti ten. ir atrodė. savo jauną sužadėtinį mylinti mergaitė bijote bijojo Jogailos. Be abejo. kaip jis atrodo. Kad ir kaip rūpinosi dau­ gelis imperatorių ir įvairių kunigaikščių. Be to. didesniaisiais ir mažesniaisiais bajorais trokšta ir nori priimti švento­ sios Romos katalikų Bažnyčios tikėjimą. Jis buvo atvykęs į Krokuvą. Kaributo. 1386 m. Jadvyga pasiuntė savo ištikimą bajorą Zavišą apžiūrėti. y.i. Jogaila pasižada ir laiduoja savo paties lėšomis ir rūpesčiu sugrąžinti Lenkijos karalystei visas bet kieno atplėštas ir atimtas žemes. Šitas aktas tebėra išlikęs iki mūsų laikų.pasižadėjimų patvirtinimas raštu. gauti Lietuvoje daur. jo žemėse gyvenančiais didikais. kunigaikštis Jogaila pasižada savo L i e t u v o s ir Ru­ sijos žemes amžinai s u j u n g t i su Lenkų karalys­ t ė s karūnos žemėmis". bū­ tent. Kai Jogaila išsirengė į Lenkiją. kartu su savo čia esančiais broliais. ir Jogaila tapo Lenkijos karalium. Jogailos kvietimas į Lenkijos sostą ypačiai nepatiko vokiečių ordinui. negu į žmogų. D. vis dėlto išsiskubino į Lenkiją. Jadvyga. Mat. Ordinas dar bandė patraukti j savo pusę Vytautą. taisyklingų bruožų veido ir tikrai didelio valdovo išvaizdos. apaugęs plaukais ir daug panašesnis į žvėrį. taigi ir Lenkijos karalium. tačiau Visagalis Dievas tą pasaugojo Jūsų Karališkajai Didenybei. kad lengvai galės pasiekti savo tikslą. žmonėms garbė. o vyras kaip reikiant: gražus. iš Krokuvos atvykusi į Vengriją. jis buvo už Jadvygą bent pustrečio karto vyresnis. bet tas. Tuo būdu pagaliau visos kliūtys buvo nugalėtos. abiejų lyčių žmonėms. kurių čia buvo 5. bus Dievui šlovė. t. Norėdamas visa tai sustiprinti. atliko savo seime karaliaus rinkimo formalumus ir atsiuntė jam specialų diplomą. Jadvygos sužadėtinis Vilhelmas taip pat rūpi­ nosi skubiai tapti Jadvygos vyru. Lenkų karalienę Jadvygą. Jogaila. tikime. sieloms išganymas. kad su tais delegacijos pažadais sutinkąs ir juos tvirtinąs. Iš to. ketino smurtu už­ grobti nuotaką. be to. — jei tik Vengrų karalienė suriš su juo moterystės ryšiu savo dukterį. atvykę pas Jogailą. sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą. tuo būdu Lenkų sostas buvo 106 alimamas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Įtūžusiam ordino magistrui jis nusiuntė laišką. linksmas. karalienės Elžbietos delegatai. tikėjosi. O kol visa tai įvyks. Krėvos akte Jogailos pasižadėjimai taip suformuluoti. didįjį kunigaikštį Viešpatį Jogailą ir duoki jam žmoną mylimiausiąją savo dukterį. žinoma. kviesdamas jį savo krikšto tėvu. — pasižada visus savo turtus paaukoti tiek Lenkijos. k. vidutinio ūgio. Pretendentas į Jad­ vygos ranką. 0 kiek vėliau livoniškė ordino šaka su pasidavusiu jai Polocko kunigaikščiu Andrium padarė kitą žygį. kai [ogtilai reikėjo vykti į Krokuvą. Jogailai išvykus į Lenkiją. Lenkų karalienę Jadvygą. savo. Jogaila at­ vyko į Krokuvą. kad jaunutė. priimki. 200. didysis kunigaikštis Jogaila su visais dar nekrikštytais broliais. tiek Lietuvos nustotosioms žemėms atgauti. pareiškę. kad jis esąs žiaurus barbaras. Vieno žygio metu kryžiuočiai buvo pasiekę net Vilnių ir Ašmeną. tik nutrupėję jo antspaudai. Šviesiausioji Valdove. kad jis tik patvirtina savo delegicijos pareiškimus Jadvygos moti­ nai: esą. kuriuo jie patvirtino Jogailą išrin­ kę karalium. didysis kunigaikštis Jogaila. tačiau negalėjo iš jo to iš­ gauti. karų metu Lenkijoje karo papročiu paimtiems ir (į Lietuvą) atkeltiems belais­ viams. Visi Jogailos priešai tuo tarpu skleidė gandus. Pa­ galiau d. Tačiau jiems su­ trukdė lenkų ponai: Vilhelmas iš Krokuvos pilies buvo išvytas. karalių ir įvairių kunigaikš­ čių troško. Toks tatai buvo Jogailos delegacijos pareiškimas. o taip pat su giminėmis. kaip sūnų. įvykdyk šį išganingą skyrimą. tačiau Vytautas nesidavė suviliojamas. Lenkai.

dėl didžiojo Lietuvos kunigaikščio sosto. gavęs Polocką. Jogailai tapus Lenkijos karalium Krėvos akto prasmė. Nusiaubęs kai kurias Lietuvos sritis. Lietuvos valdymo klausimas. bet ir dėl Vilniaus. 109 . Tam pritarė ir jo broliai. Greit pasirodė. Nugalėjimas Andriaus ir koalicijos. kad Jogaila Krė­ vos aktu Lietuvą dovanojęs Lenkijai. ir ją arba turėjo valdyti Vilniaus kunigaikštis. DUVO Trečiasis koalicijos narys ir Andriaus suverenas. manydami. Vytautui 1384 m. Be to. O tie. kad amžinai būsią ištikimi Lenkų karaliui Jogailai su karaliene Jadvyga ir kad pa­ šaukti tuojau atvyksią į Lenkiją. Jie tuojau pareikalavo garantijos. Krokuvoje tuojau buvo atliktas Jogailos ir kartu atvy­ kusių kunigaikščių krikštas. kad p a s i ž a d a L i e t u v o s n i e k a m n e a t i d u o t i . išvykdami iš Krokuvos. Lenkija buvo katalikiška. o Jogaila su broliais jį patvirtino. žuvo mūšyje. Smolensko kunigaikštis Sviatosla­ vas. Bet prieš tai Lietuvoje įvyko didelių atmainų — ji buvo pakrikštyta. Jogailos valdžiai visą laiką nepaklusnus Polocko kunigaikštis Andrius buvo nuga­ lėtas iš Krokuvos grįžusių Skirgailos su Vytautu. Tada atnaujino tikėjimo išpažinimą ir Vytautas. jis teturėjo galvoje. jis grįžo namo. Jam buvo tik svarbu. Vis dėlto lenkai klydo. Kartais yra sakoma. — ir Vytautas ir kiti kunigaikščiai. kad Lietuva tikrai niekuomet neatsiskirs nuo Lenkijos ir visuomet priklausys jų karaliui su karaliene. gaudamas A l e k s a n d r o vardą. Tuo būdu nuo Algirdo laikų atsipalaida­ vęs Smolenskas vėl pateko Lietuvos įtakai. o Jogaila ėmė jį var­ žyti.. Kiek vėliau. k a t r a v a l s t y b ė p r i e k a t r o s b u s p r i j u n g t a . metant ordiną buvo žadėta. kad iš Andriaus atimtas Polockas būsiąs pavestas Skir­ gailai. kad Lietuvą bus galima valdyti iš Krokuvos. Sitai kovai jis vėl turėjo susidėti su ordinu. Pačiam J o g a i l a i b u v o v i s t i e k . o šiojo valdomi Trakai būsią jam atiduoti. Tačiau ir dabar. Livonijos ordinas. Pagaliau konfliktas tarp jų tiek toli nuėjo. o karūnacija — kovo 4 d. k u r i ų Krokuvoje tuomet nebuvo. Pirmučiausia šitam reikalui iš Krokuvos 108 . buvo priversti tokiuos raštus atsiųsti iš namų. kad abi valstybės bus jo valdomos. vasario 15. Tam tikslui Lenkijoje buvo palikti. kaip laidas. nes turėjo pasidaryti galingesnis. tai netiesa.tautu. žadėda­ mas Lietuvą prijungti prie Lenkijos. anais laikais valdovų grada­ cijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium. kad lenkai nori žiūrėti į Lietuvą. 3. Anais laikais valdovui jungtuvėmis gauti valstybę buvo ne naujiena. Bet veikiai kunigaikščiams reikėjo grįžti namo. Akte buvo pažymėta. Mat. galėjo tik džiaugtis. gaudamas naują valstybę. bet. ir buvo paruoštas kelias jam prijungti prie Lietuvos. kad Lietuva prijungiama prie Lenkų karalystės. mažai tedalyvavo kare. kaip į jų valdžiai patekusią provinciją. Jo sąjungininkas. Išvykdami jie buvo pri­ versti duoti priesaika patvirtintus raštus. 1387 m. tapęs Lenkų karalium. Bet kaip tik dabar pradėjo bręsti naujas jo konflik­ tas su Vytautu. t. Jogaila prie krikšto gavo V l a d i s l o v o vardą. Todėl Vytautas greit ėmė trauktis nuo Jogailos. Tuo būdu.). Ir Jogaila. su J o ­ gaila nuvykę kunigaikščiai. arba jos sričių kunigaikš­ čiai turėjo jaustis visai savarankiški. nors Lietuvos valstybė buvo kelis sykius didesnė už Lenkiją.atleisti Skirgaila su Vytautu. atvykęs į Lietuvą. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Polocką už­ ėmė Skirgaila. Be abejo. Skirgaila tebevaldė Trakus. —. Lietuva. Mat. kad Vytautas nutarė pradėti kovą ne tik dėl Trakų. priešų Lietuvoje jis nebeturėjo. Lietuva buvo skirtinga valstybė. jungtuvės — 18 d.nes valstybės stiprybė visiems lygiai rūpėjo. Todėl. y. valdyti ją pats. tad negalėjo būti prijungta prie pago­ niškosios Lietuvos. nes Polocko kunigaikštis Andrius drauge su Livo­ nijos ordinu ir Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu vėl pradėjo karą prieš Jogailą. Krėvos aktą surašė lenkai. suimtasis Andrius buvo nusiųstas Jogailai į Krokuvą. Tatai atliko jau Vytautas. Po krikšto įvyko jo jung­ tuvės su Jadvyga ir karūnacija Lenkijos karalium (krikštas buvo 1386 m. tad kara­ lystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. bū­ damas Lenkijos karalium. tokiuos pat raštus davė ir kiti kunigaikščiai. Jogaila savo vietininku Lietuvoje paskyrė brolį Skir­ gailą. o šio sūnus Jurgis buvo priverstas padaryti su Lietuva sąjungą. J o ­ gaila turėjo savo rankose visą Lietuvą.

). Maišiogaloje. Jogaila. Be abejo. svyra­ vęs prie jų prisidėti. pa­ miršo ir krikštą. pasauliui jau buvo galima skelbti. lenkų dėka visiškai aplenkus ordiną. Vytautas ir visa jau­ nesnioji karta suprato krikšto reikalą. Po karūnacijos Jogaila apvažinėjo Lenkiją ir nuvyko į Lie­ tuvą. nusikalstas. 68. Lietuvos valdovams tas ypačiai ir rūpėjo. sudegusi 1399 m. Obalčiuose ir Ainoje). darydamas sutartį su ordinu. t. Lietuvos krikštas (1387 m. kad sunku bus ilgiau išlikti neprisidėjus prie krikščioniškosios Europos kultūros. bet vis nepasisekdavo dėl tos pačios grobuoniškos ordino politikos. nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį. Jogailai tapus Lenkų karalium. atsirado puiki proga bendromis jėgomis apsiginti nuo ordino ir. liet atlikus krikšto apeigas ir suorganizavus Bažnyčią. todėl jie nesugebėjo gerai išaiškinti tikėjimo tiesų. bet kadangi ordinas drau­ ge norėjo paimti į savo priežiūrą visą Lietuvą ir iššsiderėjo sau Žemaičius iki Dubysos.). Vienas būrys buvo krikštijamas vienu. Jiems teko kalbėti per vertėjus. dar praėjo pora amžių. arba įstatymas. kaip buvę. Buvo aišku. Pirmasis jos krikšto ban­ dymas Mindaugo laikais nepasisekė. Jau seniai buvo pribrendęs rei­ kalas Lietuvą padaryti krikščionišką. Vytautas. jos turėjo 111 . būtent Žemaičius. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprinimas Lietuvoje / Vilniaus vyskupystės įkūrimas. Žemaičiai betgi nepasidavė. t. Lietuvoje ka­ talikų kunigų tada nebuvo. simbolizuoją nekaltąją sielą. Ne­ menčine. tačiau niekas dėl jo nenorėjo nustoti nė ma­ žiausio žemės ploto. krikštijosi dar prieš karūna­ ciją. 59 psl. y. Nekrikštyti liko tik žemaičiaiS. kokias turėjo ir Lenki­ jos Bažnyčia. pagaliau žuvo (žiūr.) Lietuvos krikšto klausimas. grei­ tomis atliktas krikštas nieko nepakeitė krašte: žmonės liko. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vietą. Jis vyko su būriu lenkų ponų ir dvasininkų. Medininkuose. kitas kitu vardu ir t. t. ir Mindaugas. vilegija. Jis ir kunigaikščiai. buvo pasižadėjęs 4 metų būvyje krikštytis. Tiek jam. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje. pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. Jos buvo gana plačios: Bažnyčiai dovanotosios žemės buvo atleistos nuo visų prievolių valstybei. Tą iš lengvo atliko suorganizuotoji Bažnyčia. žmones 110 Iukstijo būriais. kur turėjo sutvarkyti krašto valdymo reikalus ir krikštyti šalį. prie jų pri­ sidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose. tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. tiek kitiems kunigaikščiams buvo aiš­ kus krikšto reikalas. vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karalium. 52. Taip pat buvo duota pir­ Pirmoji Vilniaus katedra. tačiau politiniais sumetimais: susitaikinęs su Jogaila. Jogaila. Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai. jį lydėję į Krokuvą.4. kad ordinas. ligi buvo išnaikinta pa­ gonybė Lietuvoje. Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vil­ niaus vyskupystę. Nuo ordino puolimų jau nebegalėjo išgel­ bėti nė krikštas: jis žūt būt stengėsi užimt Žemaičius ir sujungt abi savo šakas. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus. kad Lietuva esanti krikščioniškas kraš­ tas. įeiti į krikščioniškųjų Europos valstybių tarpą. tai Jogaila nei krikštijosi nei vykdė kitus sutarties punktus. kuriuo nusakomos Bažnyčios ir dvasininkų tei­ sės (1387 m. 90 psl. Pats krikštas dar nieko ne­ reiškė: be bažnyčių ir katalikų dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas. raštas.). Jogaila (1382 m. Krė­ voje. pabėgęs į ordiną. Todėl. pastatė ka­ tedrą ir dar 7 pirmąsias para­ pijines bažnyčias krašte (Uk­ mergėje. nesiliaudamas ją pulti. Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms iš­ laikyti jis davė keliolika dva­ rų. o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vie­ tas. Teisės duotos tokios. krikšti­ josi. pagonys. o naujai atvykę lenkai nemokėjo su­ sikalbėti su lietuviais. Vėliau buvo dar bandyta Lietuvą krikštyti Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais (žiūr..). Kaip krikšto dovana. kad greičiau eitų krikštas. y. moji Lietuvos Bažnyčiai pri­ pastatyta 1387 m. Krikštas.

Tačiau visomis teisėmis tegalėjo naudotis tik katalikai. Ta privi­ legija turėjo sustiprinti naujai įvedamą katalikybę. Jogaila. Bet dau­ gumas ir jų nemokėjo lietuviškai. Jam grįžus į Maskvą. tačiau ir jų daugumas greičiau­ siai kilimo buvo ne lietuviai. kokias ji tu­ rėjo beveik visoje Europoje. Jogaila taip pat paskelbė raštu pirmąją visam kraštui privilegiją. padėjusi pagrindus bajorijai vėliau iškilti. kad bajorai laisvai galį valdyti savo žemes ir negalį I u rėti jokių kitų prievolių. Lietuvos Istorija. tačiau. o 7 buvo lenkai ir 1 čekas. nes tuo metu. Jogaila ėmė juo nebepasitikėti ir varžyti. katalikams net draudžiamos jungtuvės su jais. Į Maskvą vykstantį sužadėtinį palydėjo Vytauto kariuomenės būrys. kurioje buvo surašytos apsikrikštijusių bajorų teisės. Kadangi tuo metu Lietuvoje teko rūpintis. visiems Lietuvos rei­ kalams tvarkyti. 8 113 . Vėliau dvasininkai buvo pri­ versti mokėti tik dalį mokes­ čių. Naugarde. kai Skirgaila gavo Polocką. kokias turėjo ir Lenkų 112 sudegusi 1530 m. Pirmoji krašto privilegija. kuriuose būdavo surašytos jų teisės. kokiomis valdė savo žemes ir patsai valdovas. kai jam nebuvo grąžinti Trakai net tada. Vytautas iš pat pra­ džių rėmė Jogailos politiką suartėti su Lenkija. Privilegijoje nustatoma. Pirmieji Lietuvos dvasininkai buvo ateiviai iš Lenkijos. Antroji Vilniaus katedra. Taigi Lietuvoje Bažnyčia iš pat pradžių gavo tokias pat teises. tiesa. kad geruoju neatgaus savo tėviškės — Trakų. norėjo patsai valdyti Lietuvą. Vytautas tuo metu ir su Skirgaila jau buvo susipykęs. tarp Maskvos ir Vytauto ėjo derybos dėl sąjungos. kiekvienas luomas ir atskiros šeimos turėdavo dokumen­ tų. Ir kitose Europos valstybėse tada nedaug te­ buvo bendrų įstatymų. — jis pradėjo šalintis nuo Jogailos. Todėl vėliau iškilusi bajorija ilgai rūpinosi. vienas kitas buvo iš miestiečių. Tuo būdu su šia pirmąja Bažnyčios privilegija atsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė be jokių prievo­ lių valstybei. t. bet ir prieš rytų apeigų Bažnyčią. bet anksčiau į Lietuvą atsikraustę svetimšaliai katalikai. Kata­ likų bajorams pirmą kartą Lietuvoje raštu nusakomos teisės ir pareigos. O jos yra maždaug tokios pat. Tai buvo vadinamosios p r i v i l e g i j o s (lex privata). o kiti — Lenkijoje gyvenę čekai ir vienas kitas vokietis. išėmus tik teisę dalyvauti valstybės valdyme. o Lietuvoje jos buvo gautos be jokio vargo. Vytautas susidėjo su jo priešu. apsilankęs pas Vytautą Lucke. kad jo klausys. anksčiau Lietuvoje buvę misijonieriai. Tai buvo nusi­ kaltimas Jogailai. jei šie nepriima katalikybės. Tik kitur dėl tų teisių teko ilgai kovoti. todėl Jogailos duotoje privilegijoje visos teisės pripažįstamos tik katali­ kams. o rytų apeigų krikščionys net suvaržomi. Bėgdamas iš totorių nelaisvės. bajorai. Vytautas ėmė ruoštis kovai. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila Jogailos ir Vytauto santykiai 1386—1389 m. Todėl iš visų sričių kunigaikščių buvo paimtos priesaikos. susižadėjo su jo dukteria Sofija. kaip Lenkų karaliaus. Lietuviškai dar mokėjo kai kurie iš Len­ kijos atvykę. gaudė jo siunčiamus laiškus ir t. tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prie­ volių. bet kiekviena valstybės sritis. Tai buvo pirmoji privilegiją. Jie daugumas buvo lenkai. buvo paskirtas Skirgaila. kiekviena įstaiga. kaip tik karo tarnybą ir pilių taisymą bei statymą. kai Maskvos kunigaikštis var­ žėsi su Jogaila dėl įtakos D. Pirmasis vyskupas buvo lenkas. persi­ kėlęs gyventi į. Tačiau bajorijai vis dėlto niekuomet nepasisekė apdėti prievolėmis bažnytinės žemės. 6. nuo kitų prievolių jie liko visada laisvi. Lietuvoje iki įvedant krikščio­ nybę nebuvo jokių rašytų įstatymų: viskas priklausydavo nuo valdovo valios. kad ir dvasininkų žemėms būtų už­ dėta karo prievolė ir mokes­ čiai. Mask­ vos kunigaikščio sūnus Vosylius. todėl negalėjo būti geri apaš­ talai. Lietuvoje. Pirmąjį nepaklusnumo ženklą Jogailai Vytautas parodė su­ siartindamas su Maskva. įvedus. krikščionybę. Tad matydamas. Iš pačių lietuvių dvasininkų negalėjo būti. Iš 12 pirmųjų Vilniaus kapitulos narių tik 4 buvo vietiniai. Krokuvą. kad katalikybė pirmautų ne tik prieš naikinamą pagonybę. Jogailos vietininku.būti valdomos tokiomis pat teisėmis.

uta miestą užgrobti netikėtai. Apie jį Lucke ėmė burtis visi Jogaila nepatenkintieji ir n u o jo nukentėjusieji kunigaikščiai ir bajorai. Vytautas antrą kartą ordino globoje. Vytautas ją iš­ leido labai iškilmingai. Vytautui ne kartą siūlė paramos prieš Jogailą. Vytautas sutiko ir pasiuntė įkaitais savo brolį Zig­ mantą su šio sūnum Mykolu. o jis turėjo pasidaryti jo vasalu (žiūr. Kadangi už sąmokslą |o laukė kerštas. kad sąmokslas iškilo aikštėn. 115 . įkeisdamas savo arti­ muosius. 100 psl. pas ordiną persikėlė ir jis pats su visa šeima ir artimaisiais. Vytauto ketinimas užimti Vilnių. Jogaila su Skirgaila išvarė Vytautą iš visų jo valdytųjų žemių. kad Vytautas laiduotų sutartį. t. po ilgų derybų jis vėl pasidavė vokiečių ordino globai (1389 m. Čia jis organizavo karą su Jogaila. Dukters vedybos su galingosios Mask­ vos kunigaikščiu Vytautui buvo svarbus laimėjimas. bet n apie didžiojo kunigaikščio sostą. kuriam ypač rūpėjo kelti Lietuvoje vidaus karus. kad į 114 Šį kartą Vytautui ordinas jau nebedavė valdyti jokios pilies. Skirgaila užėmė ir Gar­ diną. Tačiau jam buvo leista gyventi prie pat Kauno. pasinaudojant kažkokių vestuvių proga. kurį Vytautas susitarimo pradžioje buvo atidavęs ordinui. net nebandė pulti miesto ir parsiskubino su savo šalininkais į Gardiną. suži­ nojęs. Vienas iš seniausių Vytauto D.»reikalavo. Nors tuo tarpu jos nieko konkretaus jam nedavė. Ordinas.idu. tai krašte kilo didelis nepasitenkinimas. Karas jam iš pradžių nesisekė: iš jo buvo atimtos visos jo valdytosios sritys. Vytautas jau ėmė galvoti ne vien apie Trakus. vis dėlto jos buvo šioks toks baubas Jogailai.). Konfliktas su Jogaila brendo ir Lietuvoje. Vytautas sumanė pasinaudoti lituo nepasitenkinimu ir pasidarė tautiškosios Lietuvos politikos v. apie Vilnių. pra­ sidėjus karui.krašto valdymą kišasi svetimieji.). Bet po nepavykusio sąmokslo Vytautas paisai paprašė jo globos. Vosylius jau buvo tapęs kunigaikščiu ir norėjo vesti savo sužadėtinę. Bet apie sąmokslą išgirdo Jogailos broliai. jis pasisiūlė grįžti prie 1384 m. Ordinas. Buvo nul. tai. Kadangi Jogaila Į savo Vilniaus kunigaikštystę buvo atsiuntęs lenkų kariuomenės su lenkų vadais. sutar­ ties. kartą jau apgautas. Vytautas. pats neturėdamas pakankamai jėgų. Vytauto dukterį Sofiją. Surinkęs didelį nepaten­ kintųjų būrį. Ten pas jį netrukus atvyko Maskvos kunigaikščio pasiuntiniai. O kai. p. seserį Ringailę ir apie 100 bajorų. portretų. y. esąs Nesvyžiuje. kuria ordinas turėjo padėti jam atgauti tėviškę. Vėliau įkaitų skaičius buvo dar padidintas. vietoj senojo Marijenverderio pastatytoje Ritersverderio pilyje. Vytautas Didysis.

120 psl. Įtūžęs ordinas nieko negalėjo dau­ giau padaryti. todėl jis negalėjo nesu­ tikti taikintis. paliko jam po pirmo­ jo grįžimo iš ordino duotąjį Lucką ir pavedė valdyti Vilnių. kaip tik dažniau pulti kraštą. Bet būda­ mas Vilniaus srities valdovas. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės suvienijimas Senoji Lietuvos valstybė nebuvo centralizuota. Vytautas galėjo išvyti jį visai iš Lietuvos. Pagaliau jis tą pasiekė 1392 m. Sutartis buvo patvirtinta abiejų pusių atskirais dokumentais. Kadangi mozūrai su ordinu gyveno geruoju. Taip antai. bet per vietininką. kaip Jogailos vietininkas). Bet kadangi ten jų tebuvo vos 17 žmonių. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas. Iš karto tokiuo vietininku buvo numatytas Jogailos brolis Aleksandras Vygandas. sustiprino pilį ir sudegino dar porą ne­ toli Gardino pastatytų naujų ordino pilių. Buvo iškeltas sumanymas.Bet ir Jogailai nelengva buvo kovoti. 7. 1382 m. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Jie turėjo eiti į karą. Tuo­ jau ir buvo pradėtos derybos. ir piktinosi. viešėdamas pas Vytautą. Kai viskas buvo sutarta su atvykusiais naujais J o ­ gailos pasiuntiniais. Šitaip jis baigė ant­ rąją savo sąjungą su ordinu. Jogaila pasiuntė pas Vytautą jaunutį Mozūrų kunigaikštį Henriką. todėl galutinai buvo apsistota ties Vytautu. kad Lietuvoje nerei­ kalingai eikvojamos Lenkų jėgos. Tiesa. Vytautas sukūrė didingą Lietuvos istorijos epochą. 8. į Lietuvą.e į savo rankas visą valdžią. Vytautas staiga sudegino Ritersverderį. negu kad jis galėjo tikėtis sąjungoje su ordinu. Todėl J o ­ gaila ėmė linkti į taiką. tai lietuviškoji įgula. juos uždariusi vienuose namuose. tai or­ dinas jo neįtarė. kaip į tautiškųjų reikalų gynėją. paliai Lydą. Bet užtat Vytauto 116 l. santykiams aštrėjant.). Vy­ tautas už tai pasižadėjo visada pripažinti Jogailos vyriausiąją Mld£ią ir visada jį palaikyti. be to. Salyno sutarties (žiūr. Pačiam di­ džiajam kunigaikščiui priklausė tik Vilniaus sritis. o Vilnius ir toliau buvo laikomas Jogailos sritim (Vy­ tautas gavo jį valdyti tik. jis buvo visko nustojęs. kad geriau būtų Lietuvą valdyti ne tiesiog iš Lenkijos. Jogaila negalėjo pasitikėti lietuvių kariais net pilyse. Bet kartais. jis gavo dalį tėvo palikimo. Po nesėkmingų kovų su Vytautu. tik be jo centro — Trakų. Jis buvo sukėlęs visą audrą. Jogaila Vytautui siūlė daug daugiau. o. kai didžiojo kunigaikščio soste sėdė117 . kad tuo būdu lenkams čia nebereikėtų kištis. Astravos sutartimi. tuo pat jis pasidarė ir visos Lie­ tuvos valdovu. miestą atidavė Vytautui.i«>l| Zigmantą jis išlaikė savo kaliniu dar 6 metus — iki 1398 m. Astravos sutartis (1392 m. Vytautas su kryžiuočiais pasiekdavo Vilnių ir jo apylinkes ir visur rasdavo malonų su­ tikimą. Taip tad iš Jogailos vietininko pasidaręs valdovu. Be Jogailos ir Vytauto. bet jis staiga mirė. bet suėn-. o visi kiti sri­ čių kunigaikščiai buvo tik jo vasalai. jis atgavo tiktai Trakus ir visas prieš pabėgant į ordiną valdytą­ sias žemes. ir labai greit net patsai Jogaila nieko nebegalėjo veikti Lietuvoje be Vytauto. dėl Jogailos vedamos politikos Lietuvoje kilo nepasi­ tenkinimas ir lenkų tarpe. ir tuo būdu buvo slapta susitarta. sku­ biai nuvykęs į Gardiną. kad Jogaila privedė lenkų į Lietuvą. Vytautui ne­ buvo didelių kliūčių atsimesti nuo ordino: savo žmoną ir daugu­ mą artimųjų jis jau buvo parsikvietęs įvairiais pretekstais pas sa­ ve į Ritersverderį. Tuo būdu kilo rimtas pavojus. Lietuviai žiūrėjo į jį. bet svajojo ir apie visą Lie­ tuvą. Dabar jis rei­ kalavo ne tik tėvo palikimo. kai Vytautas su kryžiuočiais apgulė Gardiną (1391 m. kad vieną gražią dieną Jogaila gali netekti net Vilniaus. pabėgdamas į ordiną. Henrikas. jis pats geriausiai galėjo ją ir numalšinti. negu iš pradžių buvo tikėjęsis. tai miestą ginti tepanorėjo tiktai vieni lenkai. Vytautas susitaikino su Jogaila As­ travos dvare.) Atsimetęs nuo ordino. kuria Jotfriila grąžino Vytautui visas jo tėvo žemes. Jis nesitenkino vietininko vaidmeniu. kurio klausytų visi kunigaikščiai. Cia buvo sudaryta sutartis. mo­ kėti tam tikrus mokesčius ir negalėjo varyti savarankiškos užsie­ nio politikos. Todėl jis pradėjo naują kovą. Jie ėmė skųstis.). Tuo būdu Vytautas gavo daugiau. tą susita­ rimą atskirais dokumentais dar patvirtino ir jų žmonos — Jad­ vyga ir Ona. ( iiįžęs 1384 m. vedė jo seserį Ringailę. Marijenburge buvo likęs tik jo brolis Zigman­ tas ir keletas bajorų.

ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Len­ kijos. Algirdas turėjo tik Vilniaus sritį. — sričių kunigaikščiai pasijuto esą savarankiški. J o ­ gailos brolis V l a d i m i r a s . bet tas nesu­ tiko ir pabėgo į Vengriją. čia vėl pabėgdamas. bet net pašalinti iš savo vietų. Netrukus neteko savo srities ir K i j e v o kunigaikštis. Todėl jam pakako jėgų prie šitų savo žemių pri­ < jungti dar kitoms kunigaikščių valdomoms sritims.davo silpnas valdovas. Tad. kurs savo tiesioginėje valdžioje turėjo tokiuos didelius plotus. dėjosi tą darąs Jogailos įsakytas ir. ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. Maždaug tuo pat metu tokio pat likimo sulaukė ir kitas Jogailos brolis. Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno. ir pagaliau turėjo nusileisti. Gediminas visą Lie­ tuvą buvo išdalinęs sūnums. viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. čia susitaikindamas. Ne­ imi lusniesiems sutramdyti jam nereikėjo Jogailos pagalbos. o vėliau su Vytautu. o iš Karijoto sūnaus. kiekvienas Algirdo sū­ nus jautėsi Vilniaus sričiai turįs daugiau teisių. Kijevas buvo atiduotas Skirgailai. i > žemes. Jogailai valdant. T e o d o r o . alie et cetera. Vytautas ir ten paskyrė savo vietininką — Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. jis visą laiką kovojo su Vytautu. 119 užrašu: Didysis (majestotinis) Vytauto antspaudas Sigillum Alexandri alias Witowdi Dei graĮtia] ducis Lith . o taip pat Švitrigaila. Ilgiausiai nenusileido Švitrigaila. susidėję su vokiečių ordinu. Švitrigaila buvo apsuptas didelės Vytauto kariuomenės. Liubartaičiui Jogaila buvo davęs Kaributo valdytąjį sritį. daugelis jų nė neketino jo klausyti. o kai šis po kelerių metų (1397 m. kuris po motinos mirties savavališkai bllVO užėmęs jos valdytąjį Vitebską. o Vytautas iš pat pradžių turėjo ir Vilniaus sritį ir buvusias Kęsin. Pašalinus Karijotaitį. Kaributas. Mat. artimam Vy­ tauto šalininkui. . kaip lenas. Vytautas iš visų reikalavo nuolankaus paklusnumo. Vitebskui Vytautas paskyrė savo vietininką. . bandė kariauti su Vytautu. Ten pat pabėgo netrukus ir Karijotaitis.iik. kuris valdė Naugardą Sieverską. Šie. T e o d o r o . kai ėjo kovos su Kęstučiu. tais pačiais metais (1393 m. nemokėdavo mo­ kesčių ir varydavo savišką politiką. Iš Liubarto sūnaus.j Pirmiausia Vytautas suvaldė nepaklusnų jauniausiąjį Jogai­ los brolį Š v i t r i g a i l ą . vidurinė buvo atiduota valdyti. Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši. — Podolė. o Vy­ tauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis. kad būtų pačiam mažiau 111 Į icsčių. jin buvo pirmasis visos Lietuvos valdovas. jie nustodavo jo klausę. visus pašalintuosius kunigaikščius siuntė Jogailai.) buvo atimtas Vladimi­ ras. kol paga­ liau Vytautui mirus gavo valdyti visą Lietuvą. Iš visų čia suminėtų sri­ č i ų ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat. jų vietose buvo pastatyti Vytauto v i e t i n i n k a i bajorai. suimtas ir išsiųstas Jogailai į KroItUVą. ir visi nepaklusnūs kunigaikščiai buvo ne tik suvaldyti. Mat.) mirė nunuodytas. negu Vytautas. Bet Vytautas iš pat pradžių parodė tvirtą valdovo ranką. bet visą 118 . l. Vytautui ėmus valdyti Vilnių. Bet jiems nesisekė.

bet po kelerių metų (pirmą kartą 1395 m. Ordino siūlomos taikos sąlygos buvo gana sunkios. ordinas buvo labai ant jo įtūžęs ir tuojau pasiryžo jam atkeršyti. ki­ tais metais ordino kariuomenė sudegino Gardiną. todėl jam reikėjo turėti laisvas rankas vaka­ ruose. Tuo metu ordinui buvo jau sunkiau kariauti. kokia buvusi. kad tada. buvo padarytas laikinis susitarimas. 10. Ta proga reikia pasakyti.Šitais Vytauto žygiais buvo panaikintos visos stambiausios kunigaikštystės. Sričių santvarka buvo palikta. kad Čekų karalius ir Vokiečių imperatorius Vaclovas uždraudė ordinui kariauti su Lie­ tuva. Jis tikėjosi. Todėl ši daug kartų bandė įsikišti ir suvaržyti Vytautą. nukariaus Rusiją. kad įti ne jis pats. J o ­ gaila niekuomet neketino atsisakyti nuo Lietuvos. kad jis norįs užgrobti krikščioniškąjį kraštą. kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. o tada atsiims iš iM(lino. nes tuo metu jis turėjo daug rūpesčių rytuose: tuomet buvo atsiradus proga paimti į savo valdžią visą Rusiją. Jogaila buvo užrašęs žmonai dalį že­ mių Vytauto valdomuose kraštuose). Mat. kaltindami ordiną. tai Jogaila jam nekliudė. tai bent jo laukiamieji vaikai gaus tvirtą. Vytautas pats. jei kada ordinas reikalaudavo iš jo ko nepriimtino. Nuo pasirašymo vie­ ton ir sutartis vadinama Salyno sutartim. jis tos priklausomybės nepaisydavo. tačiau valdyti jis valdė pats vienas: Jogaila be jo nieko negalėjo padaryti Lietuvoje. 120 llldi susitaikinęs su ordinu.) ėmė tituluotis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m. tačiau pi­ lies neįstengė paimti. Vytauto savarankiškumo didėjimas Vytauto santykiai su Jogaila. bet kada rrikėdavo ginti savo ir Lietuvos reikalus. Todėl žodžiais jis dėjosi esąs ištikimas Jogailos ir Lenkijos va­ salas ir išlikusiems sričių kunigaikščiams leido reikšti ištikimybės priesaikas Jogailai. Tuo būdu jis patapo turtingesnis ir galingesnis. 9. Kadangi Vytautas viNrtda sakėsi esąs tik j o vietininkas. padarė su ordinu taiką ir net užleido ordinui didelius jam pavestos valstybės plotus. kad Lietuva išliktų tvirtoje didžiojo kunigaikščio valdžioje. jis atsikalbinėdavo negalįs to padaryti be Jogailos žinios). Šituo metu jam nebuvo jokios naudos rodyti nepaklusnumą Jogailai. Jis pats iš pradžių titulavosi tik Tra­ kų kunigaikščiu. po Lie­ tuvos krikšto Jogaila ir Vytautas varė gyvą propagandą Vaka­ ruose. o kiek vėliau ko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas. Ir Vytautui taika buvo reikalinga. Ja Vytautas sutiko užllllti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio. kad Vytau­ tas mokėtų jai duoklę (mat. Vytautui grįžus į Lietuvą. einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę. tikėjosi. Tad. tačiau nenorėjo jos sutrukdyti: mat. Vy­ tauto sutvarkytą Lietuvą. Vytautui sutinkant ati­ duoti ordinui Žemaičius. todėl jis pats norėjo. Merkinę ir Ly­ dą. Jogaila apie tą sutartį žinojo iš anksto. bet net padėti Vytautui i ytuose. Salyno sutarties sudarymo motu Vytautas juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vie­ tininku. Ordinui ypač rūpėjo gauti Žemaičius: jis jau nebeturėjo vilties nukariauti visos Lietuvos. jam nebebuvo jokios prasmės nesitaikinti. ir kairysis Šešupės krantas). nesiklausęs Jogailos.) Dusyk Vytauto apgautas. jis noriai dėdavosi Jogailos vietininku (pavyrdžiui. ta­ čiau Vytautas niekuomet nesibaidė jokių sąlygų. Už tai • •oImas sutiko ne tik nepulti Lietuvos. kai jo interesams būdavo patogu. 1398 m. ir visą pa­ ruoštą medžiagą jie nuplukdė į Ragainę. ką dabar jam turi atiduoti. be to. Susitikimas buvo S a l y n e (sala Nrinune. Bet toks Vytauto šeimininkavimas ne­ patiko lenkams ir Jadvygai. Lenkijoje U labai varžė ponai. tik vietoje kunigaikščių jas valdė Vytauto vietininkai. ordinui. Vieną kartą ji net pareikalavo. buvo pa­ likta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos. Tad jam teko ir visos buvusiųjų sritinių kunigaikščių pajamos ir ka­ riuomenė. trečiais metais vokiečiai buvo užpuolę patį Vilnių. o ne valdinys. buvusi apie dabartinę Kulautuvą). jis jau buvo apsivylęs Lenkų karūna. Vytauto sugriautą Ritersverderį jie bandė atstatyti. bet atėjęs su kariuomene Vytautas sutrukdė. Taigi ir Salyno sutartis buvo sudaryta jo paties autoritetu: Jogaila ten nė žodžiu neminimas. Jis pasidarė Jogailos są­ jungininkas. Jie galų gale pasiekė tai. Vytautas tokį reikalavimą 121 .

visi atsakė pasipiktinimo audra ir pareiškė. ir šį kartą išbuvo Lietuvos valdžioje daugiau. Vytauto apgarsinimas Salyne Lietuvos karalium. Kiek savarankiškas jautėsi Vytautas. nes būtų tekę sueiti į konfliktą su juo ir su Lenkija. 11. Vytautas tam nesiprie123 . o Tochtamyšas už tai pažadėjo atsisakyti nuo Rusijos ir Vytautui dar suteikti pagalbos.). Naujas santykių sunormavimas su Lenkija (1401 m.). kad juridiškai buvo laikomas tik Jogai­ los vietininku. kuris dėl Smo­ lensko taip pat buvo bepradedąs karą. Per suvažiavimą ordino magistras buvo iškėlęs puotą.) Vytautas tam padarė Salyno sutartį su ordinu. kad. Vytautas susitiko su totoriais prie Vorsklos upės ir skau­ džiai pralaimėjo mūšį: žuvo trys ketvirčiai jo kariuomenės ir dau­ gybė kunigaikščių. todėl jam būtų buvę nenaudinga garsintis nepriklausomu nuo Jogailos. Lenkijoj buvo kilęs nepasitenkinimas per dideliu Vytauto savarankiškumu. Bet jau pats faktas rodo. ir pagaliau visa didžiulė lltllija ištraukė į totorių kraštus. Jai mirus. Pirmučiausia nuo Vytauto atsimetė Smolenskas (jo vietininkas buvo užmuštas. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas Smolensko sukilimas. Vytautui pasisekė atsiimti Smolenską tik po kelerių metų. kuris plačiai išgarsino Vytauto vardą. Maskvos kuni­ gaikščiu Vosylium. kada k r y ž i a u s ž y g i s p r i e š n e t i k ė ­ lius t o t o r i u s buvo v a d o v a u j a m a s L i e t u v o s v a l d o v o . kad Lietuva nueisianti savais keliais. jungusi Jogailą su Lenkų karalyste. Pas Vytautą buvo atbėgęs baisaus Tamerlano išvytas iš savo valstybės totorių chanas T o c h t a m y š a s .). Vytautas nusiuntė Jadvygai neigiamą atsakymą. kaip 100 metų (iki 1514 m. Pats Vytautas kartu su broliu Zigmantu vos išsigelbėjo. kad galėtų laisvai veikti rytuose. kuri saugojo visas Padnieprės sritis. Bet šiuo tarpu karo buvo išvengta ir su Maskva ir su Pskovu. Dabar Vytautui atsirado naujų gražių per­ spektyvų.). Kaip tiktai per pat Vytauto žygį prieš totorius mirė Jogailos žmona Jadvyga (gimusi jų duktė mirė kelios valandos dar prieš motiną). Jis norėjo dar palaukti. Bet Salyne įvyko dar vienas faktas. parodo jau viena tik Salyno sutartis. Jadvyga buvo tikroji jungtis. kad jie esą laisvi ir kad niekuomet nemokėję ir nemokėsią Lenkijai duoklės. Kryžiuočiai irgi ėjo po jo vėliava (o kaip dar ne­ seniai tokie pat kryžiaus žygiai buvo ruošiami prieš Lietuvą!). Jogaila liko lyg svetimas Lenkijai. Jis pranešė Jadvygos reikalavimą sukviestiesiems bajorams. tačiau buvo išvengta karo. Čia. Kariuomenė buvo koncentruojama Kijeve. kad iš atsikviestojo Jogailos neturėsianti jokios naudos. simas aiškiau sunormuoti Vytauto būklę. Be to. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė. Užtat dėl jos paskui ilgą laiką negalėjo būti pastovios taikos su Maskva. bajori pasiprie­ šinimas jam buvo geras pretekstas atsisakyti nuo Jadv/gos rei­ kalavimo ir pačiam dėtis niekuo nekaltam. kad tai buvo pir­ mas atsitikimas.) vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. kai buvo sutvarkyti reikalai su I . Dėl Smolensko jis buvo susikirtęs su savo žentu. Suruošus naują didelį žygį (1405 m. Smolenskas liko Lietuvos valdžioj. Jis dar turėjo didelių planų. Nelaimingas Vorsklos mūšis buvo di­ delis smūgis Vytauto rytų politikai.enkija ir padaryta nauja taika su ordinu (1404 m. Tuojau buvo iškeltas klau. Smolenskas buvo vėl paimtas. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m. Įsidėmėtina. dar tebebūdamas Jogailos vietininku. jis buvo tiek iškilęs.palaikė įžeidimu. Tuojau buvo pradėta ruoštis dideliam žygiui. Jis pats iš to nepadarė jokių išvadų: viskas pasibaigė paprastu puotos epizodu. nes tik jos vaikai tegalėjo tikėtis paveldėti sostą. jog Lietuvos bajorai jį vieną telaikė savo valdovu. kur Vytautas vu. 12. kuris liudija. Jis pats tuo tarpu tenkinosi faktiškąja savo galybe. jis buvo paėmęs į savo valdžią Smolenską. ir ji bijojo. Jos metu Lietuvos bajorai triukš­ mingai apgarsino Vytautą savo karalium. pasinaudoję nakties tamsa. dar tebekariaudamas su sritiniais ku­ nigaikščiais. ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto 122 lygio. Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius. ir grįžo se­ nasis Smolensko kunigaikštis Jurgis). Vytautas pažadėjo grąžinti jam sostą. Tai buvo labai stipri ir svarbioje vietoje stovinti tvirtovė. kad ir Lietuvos bajorija jautėsi esanti visiškai nepriklausoma ir savo valdovu laikė tik vieną Vytautą. nė kiek nesirūpindamas.

bet kartu bu­ vo garantuota. bet nieko nelaimėjusi grįžo.). bet Vytautas su Jogaila linko taikintis. ir Vytautas tei­ sinosi. o tuo tarpu tas jam nieko nekliudė. J o ­ gaila. Pirmą kartą Žemaičiai bu­ vo atiduoti ordinui Jogailos dar 1382 m. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai. Lietuvos ir Lenkų bajorai. Tada ordinas ėmė reikalauti. kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti J o ­ gailai ir jo įpėdiniams. O nustatyti. 125 . Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). kad neatsisako Žemaičių. Po ilgų derybų. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. kas Žemaičiuose buvo laisvas. nes tikėjosi vėliau viską pakeisti. Or­ dinas. jis ir dabar prisipažino gavęs Lietuvą iš Jogailos. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net iš­ vežti į Pavyslį. Tada ordinas nusprendė pa­ remti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą. keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi.tad nežinia.lenkų bajorai savo dokumentą su­ rašė Radome. Atsta­ tęs Kauno ir kitas ordino pasieny sugriautas pilis. Vytautas su tuo sutiko. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. jis tuo­ jau parodė. ir bruzdėjimas ėjo atviryn. kol turėjo kitų svarbių reikalų. Pabėg­ damas į ordiną. Ir užėmęs kraštą ordinas galėjo laikytis tiktai pilyse. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį.kur jis duotas. Ordino valdžia buvo labai žiauri. nebebuvo vilties išsivaduoti. norėdamas pašalinti Vytautą ir jo vietoje pastatyti Švitrigailą. R a c i o n ž e (Lenkijoje) buvo padaryta nauja taika su ordinu. Bijodamas sukilimo. (iki Dubysos). Vytautas irgi atiduodavo jam Žemaičius (1384 ir 1390 m. kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. kovos. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuj e-Jogailos dokumentas yra žu­ vęs. — kad jis galėsiąs pasiimti iš Že­ maičių 250 gyventojų. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gy­ vulius. į tai nebūtų atsižvelgęs. jis tuojau sumažino savo draugiškumą ordinui. siaubdama kraštą. Tuo būdu dalis žemaičių buvo pri­ viliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis. Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pa­ vergti nepasiduodančius Žemaičius. popie­ žius 1403 m. 1401 m. o kas ne. Sunormavęs santykius su Lenkija. kad jis parėmė žemaičius. Vytautui remiant ordiną. nes. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams. maistą ir kūrė ūkius. Vytauto kovos su ordinu dėl Žemaičių Žemaičių būtis ordino valdžioje. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. jis pradėjo 124 raginti žemaičius keltis pas jį. kaip įkaitai. Po Salyno sutarties žemaičiai taip pat nepasidavė geruoju: juos teko jėga pavergti. uždraudė ordinui pulti krikščioniškąją Lietuvą. Tatai jam vėliau labai pravertė. ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jau 1407 m. skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos. ordinas pradėjo karą. Todėl šis susitarimas yra vadinamas V i l n i a u s R a d o m o s u s i t a r i m u . kurs buvo patvirtintas 4 atskirais do­ kumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas. Jogailai ir Vytautui pasiskundus. kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Žemaičių sukilimas 1409 m. žinoma. Tuo būdu Lietuvos savarankišku­ mas buvo paskelbtas tik laikinis — iki gyvos Vytauto galvos. Jo kariuomenė buvo pasiekusi net Vilnių. bet tuo tarpu neketino jos grąžinti. Tačiau ordinas vis nepajėgdavo jų užimti. Lenkų karaliams. Kai šis apsiėmė laikytis Salyno sutarties. kad mirus Jogailai nerinksią naujo karaliaus be lietuvių ir be Vytauto žinios. Bet Vytautas rėmė ordiną tik tol. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais. buvo labai sunku. Juo buvo patvirtintas Vytauto sava­ rankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu. remdamasis Salyno su­ tartim reikalavo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo. Ordi­ nas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. 1401—1404 m. Iš savo pusės Lenkų ba­ jorai pasižadėjo. Kai tik jo reikalai pagerėjo. Vytautui buvo svarbu turėti laisvas rankas atsimctusiam Smolenskui atgauti. Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių. buvo pa­ siektas naujas susitarimas. bet sutartyje buvo įrašytas vienas Vytau­ tui labai naudingas nuostatas. 13. Ordinas. Žemaičiai vėl buvo atiduoti ordinui. kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių. Toliau turėjo būti jau viena bendra valstybė.šino. Todėl 1404 m.

Lietuvoje buvo nederlius. o kitas paliko Pamary saugoti nuo Len­ kų. Ordino kariuomenė. kad pirmieji pultų sąjungininkai. 126 Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka.. Viskas buvo daroma taip slaptai. norėdamas ją užgrobti. Ordinas prisikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuome­ nės iš vakarų Europos. lie­ tuviai buvo dešinėje. šv. 127 . bet pirmučiausia puolė Lenkiją (1409 m. į ordino pusę patrauktas. o krikš­ čionybe visai nesirūpinąs. Mū­ šio laimėjimo nuopelnas. nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15—20. kad. kad jam teks kariauti su vienu Vytautu. o Vytau­ tas.ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų. Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Červinsku (prie Vyslos). ragindamas nesislapstyti krūmuose.). kaltindamas Vytautą su Jogaila. ir 1409 m. buvo sudegintos visos kryžiuočių pilys. ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame di­ džiame Tanenbergo mūšyje. atėjusi vėliau. o lietuvių kariuomenę — pats Vytautas. su keliais palydovais skra­ jojo tarp kariuomenės eilių. Iš Lenkijos jo kariuomenė buvo išvyta. Nuostolis dėl pairusių derybų buvo didelis: sąjunga su savo tikslų siekiančiu Zigmantu negalėjo būti naudinga Lietuvai. 14. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. kad jis puoląs Lietuvą. pasiūlė atvykusiam pas jį Vytautui karūnuotis Lietuvos karalium.000 karių. Vytautas pats dar laikėsi nuošaliai. Jogaila su Vytau­ tu apkaltino Vaclovą šališkumu ir. siuntė jai javų. Mūšis įvyko ordino žemėje. ėmė ruoštis dideliam žygiui. bet jo pasiųsti bajorai veikė kartu su žemaičiais. pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. pra­ dėjus nuo Skirsnemunės. nestatęs bažnyčių ir t. Vaclovas pripažino jam Že­ maičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino. Jono (birželio 24 d.t. imperatoriaus Vaclovo brolį Zigmantą. Jie norėjo. Bet Jogaila pareiškė. ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. norėdamas išardyti abiejų pus­ brolių vienybę. Paliaubų metu susitarta pavesti ginčą išspręsti imperatoriui Vaclovui. išklausė net kelias mišias paeiliui. todėl jisai buvo ir t i k r a s i s m ū š i o v a d a s . bet tas. Surinkę savo jė­ gas ir prisisamdę Vakaruose daug karių. kad šie apgavikiškai remia pagonis žemaičius. Jogaila. duodamas paskutinius įsakymus. kad jis eisiąs iš­ vien su Vytautu. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie 12. kad ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos. Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis. Tuo tarpu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške. norė­ damas padėti Lietuvai. ir jis. Ordi­ nas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėm su­ sijungti. jis visai nesirūpinęs jų krikštu. liepos 15 d. kurs apsaugojo juos nuo audros. Jie bandė patraukti į savo pusę Vengrų karalių. Jogaila. Norėdami sulaikyti ordinui pagalbą iš Va­ karų. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko sau­ goti pilių nuo Lietuvos. tad Vytautas atmetė Zigmanto pasiūly­ mą. Ordinas iš pradžių manė. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. ir ne­ trukus buvo padarytos vienerių metų paliaubos. jie abudu išsiuntinėjo po visą Europą skundus. Bet viskas išėjo kitaip. Ordinas savo rėžtu išsiuntinėjo raštus. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du plikus kardus. tačiau nedrįso pulti. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė. Pasiruošimas karui. Kitais me­ tais. keisdamas pavargstančius arklius. specialios sargybos saugomas. o jie patys buvo išvyti iš Žemaičių. vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo. penkerius metus valdydamas Že­ maičius. Tanenbergo mūšis 1410 m. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks.). jau nebesislėpdamas. pirmučiausia priklauso Vy­ tautui. Tada ne metas buvo pyktis su Lenkija dėl tuščio karaliaus titulo. tarp T a n e n b e r g o i r G r i u n v a l d o . Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pir­ mininkas. nes būtų tekę kautis miške. buvo išvargusi. Tais pačiais 1409 m. Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovičių. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila. bet jie buvo menkiau apginkluoti. Ordinas nesiskubino į Žemaičius. o lenkai kairėje. Ordino kariai nekantravo. ypač čekų. ir liepos 15 d. kaltindami ordiną. Po to karas su ordinu jau buvo ne­ beišvengiamas. be abejo. audra ir di­ delis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke.000 karių.

kad Vytautas. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. nes reikėjo pasilsėti. Tuo tarpu ordino Vtdovybę paėmęs komtūras H e n r i k a s v o n P l a u e n a s suskubo surinkti jėgų. ta' I M I ir ji buvo sumušta.bet greičiau pradėti mūšį. t. bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus. turėjo atsitraukti ir Jogaila. 9 129 . Jiems 128 i upaudus. bet. Vytauto ra­ ginamas. nieko daugiau nesitikėjo gauti. nes patsai. taktinis manevras). [is greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams. netrukus su savo kariuomene grįžo namo. magistras didžiausias savo rinktines jė­ gas — sunkiai šarvuotą kavaleriją.inksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. Visa • M i t i n g o j i jo stovykla ati­ Magistro Ulricho v. antrąsias kariuomenės eiles. ir sąjungininkams nebepasisekė paimti Marijenburgo. davė ženklą jį pradėti. Greičiausiai. Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams ge­ rai pažįstamas. i s patsai magistras 1 I I i i c h a s v o n J u n} \ I I I g e n a s i r daugybė rittrių. • mūšį laimėsiąs ir iš «• . par. Be vy­ prie Tanenbergo. metė prieš lietuvius. o visi kiti luvo kovos lauke arba bigdami iš jo. Dalis kariuome|)| dar bandė gintis. norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo ei­ les. Sąjungininkų kariuomenė tik po kelių dienų teišsirengė Marijenburgo link. 15. dėl gerai nežinomų priežasčių. pagaliau sėdo ant arklio ir. jie bus tyčia pasitraukę. totorių dažnai vartojamas. Jungingeno paminklas t e k o nugalėtojams. stovykloje buvo rasta daugybė pančių belaisviams sukaustyti. Mūšio vietoje krito lietuvio ietim per' H . Ordinas buvo įsitikin. Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų. y. Karo pabaiga ir Torno taika (1411 m. I u invos Istorija. Prasidėjus mūšiui. Mūšio įkaršty atsi­ rado ir pasitraukę dešiniojo sparno lietuviai. išjojęs ant kalvos stebėti mūšio. Liko tik eilių vidu­ rys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai. Jogaila ilgai delsė. Bet jie ati­ t e k o patiems vokiečiams. o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto).) Tą pačią dieną po mūšio nei lietuviai nei lenkai toli nesivijo kryžiuočių.kryžiuočių tar11| I Llo panika — jų eilės i iluko. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę. Jam pasitraukus. no ir valgymų. kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti. I Ik maži kryžiuočių likui i i fcpaspruko.lepusi už gurguolių. ypač nepasisekė dėl to.

po katastrofiško Durbės mūšio (1260 m. kai Jogaila išėjo į Lenkiją. Bet kadangi nei Vytautas nei Jogaila niekad neketino išsižadėti Žemaičių. nes. Bet per visą Vytauto viešpatavimo laiką jis dar tebebuvo gana stipri pajėga. tai. pradėjo kovą.Dar kiek laiko karas tęsėsi tarp ordino ir Lenkų. ji turėjo atitekti Jogailai ar jo įpėdiniams. Tą karą suruošė du lietuviai — Jogaila su Vytautu.). susitarimas nė kiek nekliudė Vytautui tęsti savo 131 . O kai Skirgaila nepajėgė tvarkyti Lietu­ vos ir kai Vytautas. y. Jais Vytauto savarankiškumas buvo patvirtintas. jis sutiko iš naujo sunormuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. 108—109 psl. kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis. bet ir skaudaus pralaimėjimo (prieš 500 me­ tų) vieta. tai byla dėl jų dar ilgai tęsėsi. tada IKįbuvo numatyta. Tanenbergo mūšis nebeleido susijungti abiem ordino šakom. Niekas nebeskubėjo jo gelbėti. Tanenbergo mūšyje ordino jė­ gos buvo sunaikintos. palaidojo mirusį prezidentą maršalą Hindenburgą. atsirado nesutarimų ir jo viduje. juo labiau. Po šito pralaimėjimo ordinas nebegalėjo atsilaikyti prieš sujungtas lietuvių ir lenkų jėgas ir po truputį ėmė silpnėti. Todėl vėlesniojo valstybės likimo klau­ simas daugiau rūpėjo ne jiems. Vytautas vadovavo pačiam mūšiui. kad ir klausė to paties didžiojo magistro. Pirmiausia. o Vytautas po nelaimingo Vorsklos mūšio atsidūrė keblioje politinėje painiavoje. kad jis tikėjosi Lietuvos likimą vėliau išspręsti. kas bus jam mirus. bet ir platūs slavų kraštai. 130 I > Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės C. grą­ žino kai kurias žemes Lenkijai ir iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos atsisakė nuo Žemaičių. tačiau jau ne­ begalėjo grobti Lietuvos žemių. o patiems kraštams. Tanenbergo laimėjimo reikšmė.Nors jis dar liko gana stiprus. pavyzdžiui. pastatė paminklą. jau nebegalima buvo išgauti iš popiežiaus kryžiaus žygio paskelbimo. ėmė reikalauti iš naujo sunormuoti Vytauto ir Lie­ tuvos santykius su Jogaila bei Lenkija. Tik po 11 metų ir po keleto naujų karų ordinas visiškai išsižadėjo Žemaičių. kuris ir be to jau nesugy­ veno su lenkais ir net buvo žadėjęs grįžti į Lietuvą. Ordinui ji buvo palyginti leng­ va: jis turėjo sumokėti 100. o XVI amžiuje jis visai išnyko. kad Lietuva bus su Lenkija sujungta u paties Jogailos valdoma. Tada atsirado vadinamieji Vilniaus ir Radomo aktai (žiūr. pabūgę jo sava­ rankiškumo. tačiau šitas pralaimėjimas visoms jų pastangoms pastatė ne­ peržengiamą sieną. jam mirus. Kaip ji turės būti valdoma. tačiau tu­ rėjo ir savo krašto magistrą. turėdamas daug rūpesčių Lietuvoje. Pavergę Že­ maičius ir užėmę visą Pabaltijį. O laimėta buvo daugiausia lietuvių. jie būtų ėję dar toliau. — vokiečiai ir tą mūšį pavadino Tanenbergo mū­ šiu. turės gyvuoti tik iki gyvos jo galvos. Vėliau pasirodė. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą pasaulį.). Šis 1401 m. nenorėdamas dar labiau paaštrinti santykių su Lenkija. Šitas didysis mūšis sutriuškino viso germaniškojo pa­ saulio bangą. o su dviem valdovais krikščionim. Tuo laimėjimu buvo išgelbėtos ne tik likusios nepavergtos lietuvių žemės. Lenkų karaliams. Pagaliau. kad Lietuva. Kai Lenkijoje po Jad­ vygos mirties pašlijo Jogailos būklė.000 kapų skatikų karo išlaidų. nors ten yra ne vien laimėjimo. į krašto gi­ lumą.). Todėl kai maršalas Hindenburgas nelabai toli nuo tos vietos (Tanenbergo) didžiojo karo metu sumušė rusų armiją ir tuo nulėmė viso fronto likimą. Vytautas su šitokiais lenkų reikalavimais tada sutiko. negu turėjo Skirgaila ir. aktai (1413 m. nes nei jis nei Jogaila dar neturėjo jokių įpėdinių. tęsdama kalavijuočių tradiciją. Jis gavo dar pla­ tesnes teises. bet 1411 m. kad iš Krokuvos negalima valdyti Lietuvos. visada varė atskirą politiką Todėl ji nedalyvavo net Tanenbergo mūšyje. Jogaila savo vietininku pastatė Vytautą. jis ir visi l unigaikščiai pasižadėjo. Po šio mūšio ji ėmė dar labiau tolti nuo Prūsų ordino. ir Jogaila savo vietininku paskyrė brolį Skirgai­ lą (iiūr. jis pats buvo pripažintas visos Lietuvos valdovu. kaip atskira valstybė. Lietuvai ir Lenkijai. nenorėjo nei patsai su lenkais pyktis nei padaryti keblumo Jogailai. labai greit iškilęs. apie tai jis mažai tegalvojo. ir pagaliau jos likimas nuėjo visai kita linkme. bet kartu buvo nustatyta. t. pagaliau buvo pasirašyta taika.) Lietuvos Lenkijos santykiai iki Horodlės akto keitėsi net Melą kartų. sukėlęs bajorus ir kunigaikščius. kaip kad. Tada lenkai. tad jisai buvo ir tik­ rasis nugalėtojas. ir visi žinojo. Ir dabar jie toje vietoje daro visokias iškilmes. Vytautui daug patogiau buvo dėl ramybės nusileisti. Livoniškė šaka. kuri taip triukšmingai veržėsi į rytus. turėjo ir šiaip savotiškų skirtumų ir. Vokiečiai šitą skaudų savo tautai smūgį tebejaučia dar ir da­ bar. 123 psl. pasidarė vUiškai savarankišku valdovu. nepaten­ kintus lenkų kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus. Vokiečiai lyg pasijuto atkeršiję rytams už aną skaudų smūgį tik po 500 metų.

o niekur nekalbama apie Vytauto priklausomybę Jogailai. Bet kadangi buvo du valdovai. Tuo būdu tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytas sąjungos. kad Lietuva esanti k a t a l i k i š k a s k r a š t a s ir kad ordinas. negu Lietuvos bajorai. o iš kitos pusės. Jogai­ los privilegijose paskelbtuosius dėsnius. Tam tikslui buvo nutarta dar kartą pakartoti jau 1387 m. kad Lietuva esanti amžinai surišta su Lenkija. ten pabrėžta. bet tik su Lenkų karaliaus žinia. Kartu buvo su­ tarta parodyti pasauliui. — iš vienos pusės. Be abejo. Todėl šis susitarimas jam išėjo net į nau­ dą. 1413 m. k a d L i e t u v a i r L e n k i j a e s a n č i o s n e p e r s k i r i a m o s . Vytautas vis dėlto neketino nutraukti santykių su Jogaila ir Lenkija. jis vėl davė naujus raštus. L i e t u v o s b a j o r a i Vytauto laikais jau buvo įgiję di­ delę reikšmę. vadindamas ją pagoniška. kurs vis dar nenorėjo atsisakyti nuo Žemaičių. ir tuo būdu pririšti juos prie savęs. Atskiros Lietuvos valstybės iškilimas garantuotas ir po Vytauto mirties. todėl ir bajorų reikšmė ėmė augti. ir jie visi jam prisiekė taip pat. kurią Lietuva turi duoti Lenkijai ir Lenkija Lietuvai. Be to. bet užtat jie sugalvojo naujų ryšių. Patraukęs į savo pusę daugelį Lenkų ponų ir geruoju sugyven­ damas su Jogaila. Pripažintas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. bet kartu patvirtintas Lietuvos fak­ tiškai jau pasiektas visiškas savarankiškumas. Len­ kai sutiko patenkinti lietuvių reikalavimą. Tam tikslui Lietuvos valstybė turėjo būti perorganizuota Lenkijos pavyzdžiu ir iškilę Lietuvos bajorai 132 jo būti surišti su Lenkų bajorais. Ta sąjun­ ga buvo brėžte pabrėžta. Tačiau. Be to. Įsigalėjęs ir pasidaręs tikru Lietuvos valdovu. tad ryžosi patraukti nors bajorus. Tuo būdu Lietuvoje tebuvo tik vienas valdovas — Vytautas. jis iš visų dar likusių sritinių kunigaikštėlių pareikalavo sau ištikimy­ bės priesaikos. tiktai apie pa­ ramą. kai jis buvo sumuštas Tanenbergo laukuose. Buvo paskelbta. kad jie niekuomet nebenorėtų skirtis nuo Lenkijos. buvo pradėję reikšti nepasi­ tenkinimą. kad ją matytų ordinas. Todėl jie sumanė pa­ remti ir Lietuvos bajorus. L i e t u v o s ir L e n k i j o s v a l s t y b i n i a i santy­ k i a i Horodlės aktais buvo sunormuoti ta prasme. Ypač tai buvo norima pabrėžti ordinui. Ordinas ir jį rėmiąs imperatorius Zigmantas troško atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. kad Lietuva tebesanti pagoniška ir kad Lenkų karalius Jogaila remias pagonis. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais tik ku­ nigaikščiai turėjo reikšmę valstybės gyvenime. Kunigaikščiai pasidarė nebe Jogailos. ir turint savo atskirą valdovą. kad pabrėžtų Lietuvos katalikiškumą. Lygiai taip pat lenkai pasižadėjo nerinkti sau karaliaus be lietuvių ir be jų valdovo žinios. kurie visas teises Lietu­ voje duoda tiktai katalikams. Visa tai buvo sutarta bendrame Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir bajorų suvažiavime Horodlėje. kad aktų įžangoj kalbama apie Lietuvos sujungimą su Lenkija. buvo reikalingos tam.politikos. jis elgėsi visiškai savarankiškai. kuri tokia pat turinti likti ir po Vytauto mirties. kelis sykius pakartotų pasižadėjimo raštų. o ne priklausomybės ryšys. Todėl buvo sutarta dar kartą visam pasauliui viešai pareikšti. Todėl ir išėjo. Kai lenkai. Bet nuo Kęstu­ čio laikų prasidėjusiose kovose dėl sosto kunigaikščiai turėjo remtis viso krašto visuomene. nepaisydamas šitų. nuo to laiko visais 133 . kai Vytautas panaikino visas didžią­ sias sritines kunigaikštystes ir vietoje kunigaikščių ėmė skirti sa­ vo vietininkus iš bajorų tarpo. skelbiąs me­ lą. tarp Lenkios ir ordino grėsė karas. tuo pat metu ordinas visur Europoje skelbė. kad Lietuva galės išsirinkti sau atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. tai buvo lenkų sumanyta gudry­ bė Lietuvos bajorams priartinti prie savęs. jis įgijo didelę įtaką net pačioj Lenkijoj. ten net karalius buvo nuo jų priklausomas. kuriais pasižadėjo laikytis 1401-jų metų sutarties. Kadangi jie neįstengė pa­ traukti į savo pusę valdovo. pabūgę jo savarankiškumo. Lenkų bajorai turėjo daug didesnes teises. tai liko vis tiek dvi valstybės. kaip kad anksčiau prisiekdavo Jogailai. Ypač jų reikšmė išaugo. Mirė Katalikų bajorams suteiktos privilegijos. o jo valdiniai. dėdamiesi jų užtarėjais prieš valdovus. nes byla su ordinu nepasibaigė net tada. Horodlės suvažiavimas ir jo aktai. 'Suvažiavimo nutarimai buvo surašyti trijuose do­ kumentuose: vienas bendras dokumentas buvo Jogailos ir Vy­ tauto ir po vieną dokumentą abiejų valstybių bajorų. kaip atskira valstybė. kad abidvi valstybės esančios sujungtos ir suda­ rančios vieną valstybę. kad Lietuva turės savo atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. Sąjunga su Lenkija Lietuvai bu­ vo dar reikalinga. kurie turėjo neleisti Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. o toliau visuose aktuose Lietuva traktuojama. padaryti savo bičiu­ liais.

Bet iš tikro toks jiems duotas pavadinimas yra neteisingas. vadinamas lenkiškuoju seniūno vardu. Salyne jį paskelbė net savo karalium (žiūr. urėdai turėjo būti v a i v a d o s ir k a š t e l i o n a . tačiau tuo pat metu dar buvo numatyta. kad unija turėsianti prasidėti po Vytauto mirties. kad vi­ sos steigiamos valstybės urėdų vietos bus duodamos tik ba­ jorams katalikams. Tik iš oro'no atgautuose Žemaičiuose jau nuo 1411 metų buvo Vytauto ski. bet daž­ niausiai juos vartodavo įvairių dokumentų antspauduose. ir buvo atstatyta visiškai nepriklausoma Lietuvos valstybė. Netrukus prasidėjęs Vytauto valdy­ mas išardė sugalvotą uniją. Pirmieji tokie vaivadų ir kaštelionų urėdai buvo įsteigti Vilniuje ir Trakuose. bet kartu buvo padėti pamatai suartėti abiejų valstybių ir visuomenių santvarkoms. 1401 m. Vartojusieji vienodą herbą buvo laikomi giminėmis. Visi Jogailos bei Vytauto laikais sudarytieji aktai. buvo patvirtinta savarankiškoji Lietuvos valstybė. 135 . Bet pats Krėvos aktas dar nebuvo tikras unijos aktas. 134 Lenkiškųjų herbų suteikimas Lietuvos bajorams. Tad ir čia įsivyravo mada teikti savo giminės herbą svetimiesiems. ant riterių vartojamųjų ginklų. nes Jogaila ten pasižadėjo kartu valdyti abidvi valstybes (unija juk yra tada.). lenkų pavyzdžiu naujai įvesti. (žiūr. Jie būdavo vaizduojami ant gy­ venamųjų namų sienų. b e to. kurios per kelis šimtus metų visiškai susivienodino. 1401 m.). jie vėliau buvo vadinami seniūnais). Lietuvos ir Lenkijos bajorams suartinti. kiek jis su jais skaitėsi. Taip antai. kuriomis jie jau seniai naudo­ josi. i . Pirmąsias teises bajorams dokumentaliai patvirtino Jogaila 1387 m. nes jame nebuvo pa­ sakyta. Toji privilegija lietė tik jų asmens ir turto valdymo • laisves. todėl visos kitos sritys ir toliau buvo valdomos vietininkų. jie tu­ rėjo gauti tam tikrų teisių krašto valdyme ir karo atveju turėjo vadovauti savo vaivadijos bajorams. Aukštesniojo vakarų Eu­ ropos luomo tradicijos jau buvo žinomos Lenkijoj. 1398 m. Lietuvos bajorai anksčiau savo antspauduose taip pat vartodavo tam tikrus ženklus. kaip jos santykiaus. Tai buvo luominė giminystė. pavyzdžiui. kaip tos abidvi valstybės bus valdomos. Horodlės aktais b u v o p a t v i r ­ tinta savarankiška V y t a u t o sukurtoji valstyb ė. T u o laiku visur Europoje ankštieji visuomenės sluoksniai jau vartojo tam tikrus giminių ženklus. Horodlėje buvo nutarta Lietuvos bajorams suteikti lenkiškus herbus. Lietuvos bajorai atskiru aktu patvirtino sutartį su Lenkais ir pasižadėjo jos laikytis (žiūr. 112 psl. jau ir tatai buvo atmesta. 1385 m. kuris jas suvedė į uniją tiktai po 150 metų (1569 m. Dėl to jis vis daugiau su jais skaitėsi. vadindamus herbais. 1413 m. Taigi bajorai dalyvavo ir sutarčių sudaryme. Bajorų pritari­ mas jam buvo taip pat reikalingas ir siekiant savarankiškumo. Buvo nu­ matyta ir daugiau jų įsteigti.). lenkų paprastai va­ dinami unijų aktais. Todėl jie visada palaikė Vytautą ir. Norėdami priartinti prie savęs Lie­ tuvos bajorus. lenkai pasiryžo jiems duoti savo herbus. Ir Horodlės aktais jiems nebuvo duota jokių naujų teisių dalyvauti valstybės gyvenime. 123 —4 psl. ir vėliau visi sričių vietininkai įgavo tą pat lenkiškąjį vaivadų vardą (buvo dar vietininkų didžiojo kunigaikščio dvaruose. normuoją Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tačiau Vytauto laikais sudarant svarbesniuosius aktus dalyvauja jau nebe kunigaikščiai.). Tuo būdu lenkiškus herbus gavo 47 Vytauto parinktosios Lietuvos bajorų šeimos. didžiuodamiesi savo valdovu. kokią kad turėjo Vakaruose. Todėl Horodlės aktai turėjo nepaprastą reikšmę: jie padėjo pamatus Lietuvos bajorams sulenkėti.tas vietininkas. Seniau visos svarbesnio­ sios sutartys buvo sudaromos didžiojo kunigaikščio drauge su broliais ir kitais sritiniais kunigaikščiais. tačiau tie ženklai jiems neturėjo tokios prasmės. Krėvos sutartis tikrai turėjo būti unijos pra­ džia. kiek jiems leido valdovo malonė. O tokie. 122 psl. Tačiau jiems nebuvo suteikta jokių teisių valstybės reikalų sprendime: tuose reikaluose jie galėjo daly­ vauti tik tiek. buvo garantuota. T a i buvo vadinamoji adoptacija (t. nors tarp jų ir nebūdavo kraujo giminystės. bet bajorai. Tačiau šiuo kartu jau buvo n u s p r ę s t a į k u r t i L i e ­ tuvoje t o k į pat krašto" v a l d o m ą j į aparatą. y. herbą gavęs svetimasis buvo priimamas giminės nariu). k o k s b u v o L e n k i j o j . buvo tik patvirtintos jų asmens ir turto valdymo teisės. Unijos klausimas. Horodlės aktų reikšmė. o buvo tik paliktos Jogailos teisės Lietuvai ir padėti pagrindai artimam Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui. tai buvo tik unijos programa. tačiau iki X V I amžiaus jų dau­ giau neatsirado. Krėvos ak­ tas buvo patvirtintas vienų kunigaikščių. kai kelias valstybes valdo vienas valdovas). Bet iš tiki> nei vaivados nei Žemaičių seniūnas nuo didesniųjų sričių vietininkų niekuo nesiskyrė.svarbesniais reikalais jis ėmė tartis su bajorais.

kuriame nurodė daugybę ordino nusikaltimų. tačiau nebuvo nustatyta. Vėliau jis buvo Vilniaus vyskupu ir pasižymėjo. Tam tikslui 1413 m. Greta tokių ordino apibūdinimų. prie Reino upės) buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. pavyz­ džiui.) abi pusės buvo susitarusios pasiduoti imperatoriaus Zigmanto atstovo. Vytautas ten pastatė katedrą. o Ne­ muno žemupy — dar didelis plotas dešiniojoj Nemuno pusėj ir Klaipėda. Kadangi ordinas neketino atsisakyti nuo Žemaičių. Per Torno taiką Žemaičiai buvo pripa­ žinti Lietuvai iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos. keliose vietose sunaikinę pagoniškas šventoves. 137 . Mes stebimės. skurdžiai misti su savo žmonomis ir vaikučiais. Jų valdžioje. Norėdamas suda­ ryti palankesnį sau įspūdį. Vakaruose susidarė labai neigiamas įspū­ dis apie ordiną. buvo Lietuvos vokietis. arba. palikdami mums tik mažus laukelius. Jogaila ir Vytautas laimėjo. Užėmę jų žemes. tai reikėjo skubėti juos pakrikštyti. Kražiuose ir Veliuonoje). kad negalėjo būti daug pakrikštyta. Jogailos 1387 m. Štai Makros sprendimo žodžiai dėl Klaipėdos: „Kartu mes ran­ dame. Kelmėje. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos Kovos dėl sienos. kad ordino ir Žemai­ čių siena būtų Nemunas. Žemaičių krikšto panaudojimas prieš ordiną Konstancoje. teisingiau tariant. šitoks žemaičių krikščionių pareiškimas turėjo išeiti ordinui į ne­ naudą. jie įteikė savo skundą. nes Varniai buvo Medininkais vadinamoje Žemaičių srityje. Tuo pat metu ir Lenkija ginčijosi su ordinu dėl savo sienų. Ir Žemaičiuose pirmieji kunigai buvo lenkai.. Raseiniuose. ilgame skunde žemaičiai dar daugybe kitų pavyzdžių pailiustravo ordino žiaurumus. turėjo būti sprendžiama ir Žemaičių byla. Nei ma­ gistras nei ordinas nieko priešingo negalėjo įrodyti". 1415 m. Vytautas su Jogaila patys atvyko į Že­ maičius ir. Jie krikštydino neilgai. Apie kryžiuočių valdymo laikus jie. kad žemaičiai esą krikščio­ nys (iš tikro krikščionybę ten įvedė tiktai vėliau suorganizuotoji Bažnyčia). arba Medininkų. ir todėl turinčios likti Lietuvai (Veliuona tuo metu buvo jau Vy­ tauto. Naugardo žemėse) gyvenančių katalikų globa buvo pavesta jiems. šau­ kiančių dangaus keršto. kuriuos jau seniai yra nukariavę. Vyskupystė galutinai buvo įkur­ ta ir apdovanota žemėmis 1417—1421 m. Tuo pat metu suvažiavimas pavedė Vilniaus vyskupui Pttrui ir Lvovo vyskupui Jonui nuvykti į Žemaičius. B e n e d i k t o M a k r o s . kad ir tas faktas. kad tiek Veliuona. jog visų rytuose (Pskovo ir D. pakrikštydino pirmuosius būrius.17. Tas. Tačiau Vytautas reikalavo. Tie pasiuntiniai tris mėBtlius dirbo Žemaičiuose ir įšventino pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Po Torno taikos atgavę Žemaičius. Suprantama. Vytautas nusiuntė į Konstancą 60 krikštytų žemaičių bajorų. kurs gerai mokėjo ir lietuviškai. vogti ir užmušinėti. jie atėmė mums laisvę. Arioga­ loje. šiaip pareiškė: „Jie atėmė musų žemes. kur eis siena tarp Žemaičių ir ordino. kad jis nebegalėtų Europai skardentis nešąs Žemaičiams krikščiony­ bę.. mums būtų reikėję elgetauti. Konstancoje (Šveicarijoje. Aišku. apvažiavęs ginčijamąsias Žemaičių sritis. Tuo metu. Iš ilgo kryžiuočių ir lietu­ vių ginčo Konstancoje. Kaltinėnuose. priešingai. kai Lietuva ginčijosi su ordinu dėl Žemaičių pri­ klausomybės. 136 Žemaičių vyskupystės įkūrimas. Ten. . Bet pirmasis jų vyskupas Motiejus. kad Klaipėdos pilis yra pastatyta Žemaičių žemėje.) Krikštas. kad ir tada dar ne­ buvo lietuviškai mokančių dvasininkų.. Vys­ kupystė buvo vadinama Žemaičių. Pasirodė.) ir vyskupystės įkūrimas (1417-1421 m. tiek Klaipėda esančios pastatytos Žemaičių krašte. tarp kitko. tarp kitko. Tą rodo. Prasidėjo ilga byla. jie turėtų vadintis užtvara ieškantiesiems išganymo. gimęs Lietuvoje. 18. o Klaipėda — ordino). buvo pakrikštyti tiktai Aukštai­ čiai. Ordinas reika­ lavo. kurie patys turėjo pareikšti suvažia­ vimui skundą dėl ordino puolimų ir žiaurumų. kaip jie išmokė tikėjimo tuos. sprendimui. ir politikos sumetimais jau buvo galima sakyti. todėl krikščionių mokslo tiesas turėjo aiškinti žemaičiams net patys valdovai. kaip didelis Lietuvos patriotas. kad tie (ordino) broliai dar drįso save vadinti krikščionybės durimis. Luokėje. Pažiūrėkime. vos vieną savaitę. jų prie­ spaudoje. nusprendė. tačiau formaliai krikštas buvo atliktas. Žemaičiu krikštas (1413 m. Vieną metą (1412— 1413 m. jie laiko juos sunkioje vergovėje ir varo prie sunkių dar­ bų". Vytautas su Jogaila tuojau ėmė galvoti ir apie jų krikštą. Vyskupystės centru buvo padaryti V a r n i a i . o visam krašte — 8 parapijines bažnyčias (Vi­ duklėje. ištirti jų būklės ir suorganizuoti ten vyskupystę. o ne ordinui. kad jam būtų palikta visa Panemunė iki Veliuonos.

) įvy­ kusiame Bažnyčios suvažiavime Konstancoje. Po to ordinas tikėjosi laimėsiąs bylą tuo metu (1414—1418 m. Jis nutarė tiktai gintis pilyse. norė­ damas patenkinti ordino pusėje stovinčią Vokietijos visuomenę. Po tėvo mirties imperatorium tapo Zigmanto brolis. Jogaila. kol Vy­ tautas. anų laikų įstatymais. kaip vokiečio. Zigmantas davė geležinį raštą. Pats negalėdamas vykti į Čekus. nes jis esąs Vytauto papirktas. todėl jie tikėjosi. Kai Jogaila vedė Jadvygą. Lietuvių ir lenkų kariuo­ menės nusiaubė visą kraštą. o Žemaičiuose — tokia. pripažinę sostą Jadvygai. kokia yra dabartinė mūsų siena su Vokietija. Jau vien dėl to Zigmantas negalėjo turėti geros akies Jogailai. Tačiau šito sprendimo nepripažino Jogaila su Vytautu. kokia ji buvo iki mums atgaunant Klaipėdos kraštą. Užnemunėje ji buvo nustatyta maždaug to­ kia. sujungę savo kariuomenes. tačiau daugumas lenkų jo. kad jis jų neapvilsiąs. neišsižadėjęs savo mokslo. Jogaila tuojau kreipėsi į popiežių. Marija. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir į atvirą kovą nestojo. Eretikas Husas buvo pašauktas į Konstancos bažnytinio suvažiavimo teismą. pripažino Žemaičius ordinui. vis dėlto Vytautas neatgavo Klaipėdos krašto ir nepasiekė Nemuno žemupio. ordinas paskelbė. Jie pradėjo karą su Zigmantu ir į sostą pakvietė Jogailą su Vytautu. 1419 m. Kadangi Vengrija su kaimyne Lenkija turėjo daug priešybių. Jis turėjo ir šalininkų Lenkijoj. Užtat likusi didžioji Žemaičių dalis buvo pripažinta Lietuvai nebe iki gy­ vos Vytauto ir Jogailos galvos. 19. susitaikinęs su imperatorium Zigmantu. at­ sisakė nuo sosto: mat. rugsėjo 27 d. Suvažiavimas pavedė Vy­ tautui ir Jogailai išplatinti Žemaičiuose krikščionybę. norėdamas atkeršyti Zigmantui už neteisingą Vroclavo sprendimą. jį atšaukė. Pagaliau magistras paprašė taikos. todėl. bet čekai tam pasipriešino. Melno taika (1422 m. Pagaliau Vytautas su Jogaila sutiko. pasiūlytąjį sostą priėmė. Tas išbuvo Čekijos valdovu net kelerius metus. 136—7 psl. ten buvo įsigalėję Čekų Itažnyčios reformatoriaus. tada jam liko tiktai vieni Čekai. sutuokė ją su Jogaila. mirus Vaclovui. Tas buvo padaryta imperijos ku­ nigaikščių suvažiavime V r o c l a v e (Breslau) 1420 m. imperatorium pasidarė Zigmantas. šalininkai. 1411 m. o Vytau­ tas nutarė už tai atkeršyti Zigmantui. Pagaliau 1422 m. kurs betgi 1400 m. Kadangi jų santykiai su Zigmantu buvo geri. tai Zigmantas visą laiką rūpinosi susilpninti Lenkiją ir atskirti ją nuo Lietuvos. 139 . ir jos tėvo Liudviko buvo skiriamas Lenkijos karalium. Ja Lietuvos siena su ordinu buvo nustatyta ir ilgus am­ žius išliko maždaug ta pati. ir todėl čekai nenorėjo pripažinti jo savo karalium. Kadangi jam. Vadinasi.) ir Žemaičių ginčo pabaiga Diplomatinė kova dėl Žemaičių ir kai kurių Lenkijos sričių ėjo visą laiką. kuri vėliau ėjo tarp Rusijos ir Vo­ kietijos. Vytautas. kuris. tai jis atrodė tikrasis Huso mirties kaltininkas. Imperatoriaus Zigmanto sprendimas. ta­ čiau pasmerktojo vėliau nebegynė. jis buvo pripažintas atkakliu eretiku. Jogaila su Vytautu paskelbė ordinui karą ir. Zig­ mantą. Vytautas priima Čekų sostą. kuris Algirdui su Kęstučiu buvo siūlęs krikštytis. vykstančiam į Konstancą. buvo sudegintas.Sulaukęs tokio sprendimo. Bylos metu kelis sykius buvo net prasidėjęs karas tarp ordino ir Lietuvos bei Lenkijos. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo sūnus to paties Karolio IV. pasiuntė ten su ka­ riuomene savo vietininką — Jogailos brolio Kaributo sūnų. panoro gauti ir Čekų 138 sostą. kurie negalėjo dovanoti Zigmantui dėl Huso mirties. iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. Bet imperatorius. Tačiau suvažiavi­ mas sienos klausimo nesprendė. Byla dėl Žemaičių dar nepasibaigė Konstancoje. pabijojęs susidėti su eretikais. kad klausimą išspręstų imperatorius Zigmantas.). visais kitais klausimais ordi­ nas ten pralaimėjo (žiūr. 1422 m. kariuomenės sto­ vykloje. jis varė labai ne­ draugišką Jogailai politiką. Šia taika buvo galutinai išspręstas ginčijamų teritorijų klau­ simas. Tuo bū­ du ir Bažnyčia surišo Žemaičius su Lietuva. Zigmantas buvo susižadėjęs su vyresniąja jos seseria. Bet tas jam vis nesisekė. kad nebepripažįstąs Makros teisėju. tik retkarčiais politinių sumeti­ mų buvo verčiamas gyventi su juo geruoju. H u s o . Taigi kad ir daug padėjo pastangų. prašydamas panaikinti sprendimą. jis bijojo sueiti į konfliktą su popiežium ir visu katalikiškuoju pasauliu. Čekų karalius Vaclovas. bet amžinai. nenorėjo ir. Ga­ vęs žmonos Marijos paveldėtą Vengrų sostą. ji buvo padaryta netoli M e l n o e ž e r o . buvo pašalintas nuo sosto. Mat.

vis dėlto liko vokiečiams. nes toji žemė ir jos gyventojai yra t a • I t i L i e t u v a ir t i e p a t y s l i e t u v i a i . o paskui į K a r a l i a u č i ų . Tomo sutartim.. pagaliau net pasodino į ordos sostą Tochtamyšo sūnų Soldaną. tas pilis pastatęs p r i e š v o k i e č i u s . Paties Pskvo jis nepaėmė. kunigaikštis Vytautas. Jie yra mano tėvų palikimas. Nuo pat Melno taikos jis jau ėmė galvoti apie žygį į Pskovą. Vytautas susitiko su ordino maršalka derėtis dėl išpirkimo ordino belaisvių.pinničiai yra žemesnėj vietoj. dar turės ne viena galva nusiristi. kad p i k t u o j u iš m a ­ nęs dar n i e k a s n i e k o n e l a i m ė j o . paimtų Tanenbergo mūšyje. O Jūsų Karališkoji I Hilcnybė tą žemę priteisė atiduoti. iki gyvos jo galvos turinti tekti Lietuvai (visiems. mes to visai ne­ norėtumėm reikalauti. bet. — Paskum ne be ironijos jis dar pri­ dūrė: — O kur yra ordino tėvų palikimas? Maršalka dar bandė įrodinėti.. tačiau Vytautas nutraukė pasikalbėjimą. sausio mėn. Įdomus yra jo raštas ImpH'Atoriui Zigmantui. charakterizuoją jo politiką ir jo asmenį. Į jo valdžią nebuvo pakliuvę tiktai Pskovas su Naugardu ir Maskva. Savo nusistatymo aš nekeičiu. Maskvos kunigaikštis Vosylius. to n e v e r t i n u nė aš. Nors jisai ir pralaimėjo prie Vorsklos.Žemaičiai visada buvo ir tebėra ta pati l. niekad ne ncsivadino žemaičiais. bet jaunučio Maskvos kunigaikš141 . su kuriuo jam taip pat ne kartą buvo tekę susidurti. nebflsiu Jūsų bičiuliui". padaryto /Irmanto sprendimo neteisingumą. vadinamoje Salynu. — Mielas valdove. 20. Kas manęs ne­ g e r b i a . Kas mums nepriklauso. j neįrašome Žemaičių. Kai atgavęs Žemaičius Vytautas atstatė Veliuonos ir kitas pilis. Vytautas supykęs atrėžė: — Maršalka.000 rublių kon­ tribucija (anais laikais tai buvo milžiniška suma). Po Melno taikos kryžiuočiai visiškai nustojo vilties sujungti abi savo dalis. Dėl tos pačios tautinės vienybės mes į savo n i n l . Vytautas vėl galėjo laisvai nukreipti savo dėmesį į rytus. buvo aišku. ordino maršalka pranešė magistrui šitokią savo agento žinią: „Jo aki­ vaizdoje (bajoras) Nigaila garsiai pranešė susirinkusiems pilyje ka­ riams. juo* ir dabar mes valdome. Rytuose tuo metu jis laikėsi labai tvirtai. Visa tai buvo pa­ siekta ramiu diplomatijos keliu. su kuriais jis dar turįs daug reikalų. Žygiai j rusų kraštus Vytauto gyvenimo pabaigoj. O Vytauto bajorai tam agentui pareiškę: „Mūsų kunigaikštis t u r i a t s i i m t i K a r a l i a u č i ų . tačiau diplomatiškumas jam neleido tada apie tai kal­ bėti). nes visur čia kalbama ta pačia lietuvių kalba. o d a b a r n o r i ir m u s iš m ii s ų ž e m ė s i š v a r y t i . — P r ū s a i yra taip pat mano p r o t ė v i ų žemė. Ordinas jau nebepajėgė toliau kariauti. — mes tam turime labai gerų įrodomųjų dokumentų. k a tl j i e u ž g r o b ė P r ū s u s . Bet kadangi ?. Vytautas tvirtino.. ir kiekviena iš jo valstybių nuėjo visai skirtingais keliais. o juk tai yra mūsų senelių ir prosenelių palikimas. tačiau įgijo didelę įtaką totorių tarpe. Makrai tarpininkaujant. Že­ maičiai nuo jo buvo apginti. negu Lietuva. 1413 m. kad Klaipėda esanti Žemai­ čių krašte ir. visos žemės. reikėjo gerai atminti. Tada maršal­ ka užsiminė apie Veliuoną ir apie Vytauto norus atsiimti dar dau­ giau žemių. jau buvo pa­ tekusios į Vytauto valdžią. tai tas kraštas lietuviškai ii v. O Žemaičiai Lietuvą — kraštą. Jei tas sprendimas nebus pakeistas. kad jis nori amžinai ją prijungti prie Lietuvos. Bet Žemaičiai visada vadinosi lietuviais. Bai­ gęs ilgą bylą su ordinu dėl Žemaičių. pasitenkindamas 1. kad mirė jo žentas. Prasidėjus kovoms NU kryžiuočių ordinu. n e s t a i y r a j o t ė v o n i j a". Dabar jis trauksiąs į Ragainę. Vadina Aukštaičiais. dėl kurių dar Algirdas varžėsi su Maskva. vadinamoji Mažoji Lietuva. Vytautui teko visą savo dėmesį kreipti į vakarus. tačiau vakarinė jų dalis. kad k r y ž i u o £ i a i yra a t ė j ū n a i iš s v e t i m ų V o k i e t i j o s k r a š t u .ulinamas Žemaičių kraštu. Iš Vytauto diplomatinės kovos su ordinu dėl Žemaičių sienos įsidėmėtini keli gražūs epizodai. Jis čia šiaip rašo: „Žemaičius .Melno taika buvo baigtos ilgai ėjusios Lietuvos kovos su vokiečių ordinu. — atsakė maršalka. — atsakė jam supykęs Vytautas. kol jūs iš manęs tai atimsite. Vytauto rytų politika jo gyvenimo pabaigoj Rytų būklė kovų su ordinu metu. kad jie karo nenorį ir kad turį vilties geruoju įrodyti teises jiems priklausomoms žemėms. 140 7. o jų ginčijamus ir kitas žemes — savo tėvų palikimu. — ir aš reikalausiu jų iki pat Osos. į kurį teišsiruošė vos 1426 m. įsei ne mums. Vytautas tuojau išžygiavo į Maskvą. grasino Vytautas. ir niekas negali manęs priversti.letuva. tu labai gerai žinai.—kol gyvas.9mAičius Vytautas kryžiuočius laikė atėjūnais grobikais. kur jis nurodo Vroclave 1420 m. esantį aukštesnėj vietoj. Jeigu Jūsų Karališkoji Dide­ nybė norėjo teisingai spręsti. Jūs norite man išplėšti mano tėvo palikimą ir atimti Veliuonos pilį. kad jų valdovas. nes t o s ž e m ė s k i t a d o s p r i k l a u s i u s i o s L i e t u v a i". Kai atvyko Makra. Nemuno saloje. Kitais metais atėjo žinia. žinoma.). baigdamas laišką imperatoriui.. nes taip lietuviškai yra vadinama že­ minu.

Pagaliau 1428 m. reikėjo rasti išeitį — suvienodinti teises. nes ten veikė Foti(u |taka. Kaip tik tuo metu Konstancoje bu­ vo Bažnyčios suvažiavimas. jungiančio rei­ kalo. metropolitu buvo įšventintas graikas Fotijas. Bet pagaliau (1424 m. Jogailos privilegija. o vėliau ir 1413 m. Kur tik Vytautas ėjo. Suva­ žiavimas nutarė nutraukti visus ryšius su Fotiju ir nauju Kijevo metropolitu išsirinko unijai pritariantį graiką vienuolį C e m142 I.i k ą. Todėl buvo pradėta galvoti apie abiejų krikščioniškųjų Bažnyčių su­ jungimą. pasiuntė ten Cemblaką su kitais pravoslavų dvasininI . Alšėnų kunigaikštytė Zofija). Maskvos kunigaikščio. Buvo dar ir kitas motyvas siekti bažnytinės unijos. Jis nebuvo linkęs nu­ traukti gerų santykių su Jogaila ir Lenkija net po Melno tai­ kos. nes rusų kunigaikštėliai net ne­ išdrįso kariauti.000 rublių kontribucijos. kuri ėmė reikšti nepasitenkinimą Lietuvos savaran­ kiškumu. v c jokių vaisių.1 . ir paskyrė juos pravoslavų kraštuose gyvenančių katalikų globėjais (žiūr. kad po Jogailos mirties nenutruktų Lietuvos ryšiai su Lenkija. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu. kovodainas ginklu ir diplomatija su ordinu. Vytautas. Šito žygio metu buvo pasiekta net Tula. įkūrė Lietu­ vai atskirą metropoliją Kijeve (žiūr. Kad vals­ tybė neskiltų. permaldavo Vytautą. i r . ir todėl nebega­ lėjo valdyti metropolijos. ir jis tuo metu teprijungė prie Lietuvos tik keletą kunigaikštysčių. t. Kai Cemblakas. o vien kelionės žygis. Cemblakas net buvo ekskomunikuotas. kur buvo jų Bažnyčios metropolitas. kai buvo baigta byla su ordinu. 93 psl. Iš jo buvo paimta net 10. I . Horodlės privilegija visos teisės valstybėje buvo pripažintos tik katalikams. kurs ir pats buvo palankus bažnytinei unijai. Bet kai jau nebebuvo bendros bylos su ordinu. ir 1418 m. Šis buvo visiškai priešingas Vytauto planams ir apsigyveno Maskvoje.čio Vosyliaus II motina. Vytauto duktė Sofija. joje greta viena kitos atsirado dvi krikščionių Bažnyčios. Kaluga ir Riazanė. Tam reikėjo. 137 psl \ Unijos projektas vėl buvo iškilęs tik naujajam Bažnyčios suvažiavime Bazely. ir Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta l i k X V I amžiaus gale. derėtis dėl unijos. kurios anksčiau svyravo tarp Maskvos ir Lietuvos. Vy­ tautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija.is negavo išrinkimo patvirtinimo. kaip ir Vytautas. bijodamas. Naugardą. Jogaila tuojau ėmė rūpintis. kai Vytautas jau buvo miręs. Tebebuvo me­ tropolitas Kijeve ir Vytauto laikais. kad rusai neparinktų prie Maskvos. Vytautas suruošė paskutinį savo žygį į tolimąjį D. Bet nuvykęs į Konstantinopolį pas patriarchą. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas. grįžęs į Lietuvą. Tokiuo būdu dingo unijos projektas. Tačiau derybos ėjo nesklandžiai ir nel . Tačiau ir pravoslaviškieji kraštai reikalavo sau lygių teisių. nes senelis Jogaila. globėju. kai nebebuvo bendro.) Jogaila su ketvirtąja sa­ vo žmona susilaukė vieno. Jogailos re­ m i . arba apie bažnytinę uniją. jis pats pasidarė savo vaikaičio. Kadaise Algirdas. dvasininkų ir kunigaikščių suvažiavimą Naugarduke. Tada Vytautas sušaukė visų savo valstybės pravoslavų vysku­ pų. Sugadino juos patys lenkai.). CemII . pravoslavai galėjo linkti į Maskvą. Čia metropolitu tada buvo Kiprijonas. o vėliau ir kito sūnaus (jo 4-oji imona buvo Vytauto išpiršta ir jo dvare išaugusi lietuvaitė. Jau pirmąja 1387 m. Be to. Tada unijos reikalu daugiausia rūpinosi Švitrigaila. ten buvo sutinkamas su dovanomis ir skelbiamas globėju bei tėvu. Ilgo logailos ir Vytauto valdymo metu Lenkijoje išaugo nauja po­ litikų karta. Bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopel­ nu-. kad lenkai iš anksto pripažintų 143 . 22. Ne­ gaudami lygių teisių su katalikais. mirė. y. Pravoslavams ne­ galima buvo gauti net aukštesniųjų valstybės tarnybų. 21. atvykusi jo pa­ sitikti į Smolenską. kad pravosla­ vai pripažintų popiežiaus valdžią ir priimtų katalikų dogmas. i m a s . Iš tikro tai buvo ne karas. Jam mirus. Jie ėmė bijoti. buvo bevaikis. Vy­ tautas susitaikino su Fotiju ir savo valstybės pravoslavams lei­ do pripažinti jį metropolitu. Bet ir tada nepasisekė (vesti unijos. tie santykiai ėmė gesti. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias Lietuvai tapus katalikiškai valstybei.

Lietuvos Istorija. — kaip Jogailos priklausomas valdovas. — taip bent svajojo lenkai. kuriai vado­ vavo Lietuvos savarankiškumo priešas. Iš­ važiavo su jais ir Jogaila. 1429 m. . Sumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. ir mes jo nelaikome kitokiu. ką norėję. Kai Jogaila savo suti­ kimo vis dėlto neatšaukė. nes jis pats nemokąs skaityti. . kad jau viskas bus gerai. Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis Lucko suvažiavimas ir karūnacijos sumanymas. galėtų po Vytauto sau išsirinkti kitą karalių. o ponai parašę. ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar ne­ laisvais. Bet toks pasiaiškinimas Vytauto ne­ patenkino. jis turėjo būti išspręstas vėliau. Taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei bajorus laikome laisvais. turėjo progos parodyti savo vaišingumą. pagaliau atvyko pats imperatorius Zigman­ tas. Lucke. Įsižeidęs jis nusprendė karūnuotis. Suvažiavimo šeimininkas. kad Jogaila atsakytų. Vytautas. kad Jogailos laiške Lietu­ va buvo traktuojama.jo sūnums sostą. o į kairę imperatoriaus žmona. Jogaila tam pritarė. turėjo įvykti valdovų suvažiavimas rytų Europos politikos klau­ simams apsvarstyti. kad sutikimą davęs. nepasitaręs su savo ponų taryba. kad. kaip tik mūsų broliu. Atšaukimas buvo laišku praneštas imperatoriui Zigman­ tui. Tiesa. Lenkų ponai įrodinėjo. popiežiaus legatas ir daugelio Vokietijos miestų ir kunigaikš­ čių atstovų. esą. per savo delegaciją jis pareikalavo. Be paties Vytauto ir Jogailos. galėtų po Vytauto išsirinkti sau kitą karalių. Esą.). Lenkų bajorai. Riazanės kunigaikščiai. ir tuo būdu jis (Jogaila). netektų Lietuvos. 10 145 . į nieką neatsi­ žvelgdamas. pasi­ taręs dabar matąs. išdidę Lietuvos bajorai. Tačiau visus pla­ nus išardė staiga iškilęs Vytauto sumanymas karūnuotis Lietu­ vos karalium. rūnacija galinti sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. kaip ir mes. už tai išsireikalavę iš Jogailos sau privilegijų praplėtimo. Tuo būdu Vytauto karūnacijos klau­ simas Lucke liko neišspręstas. Be to. o taip pat ir jo vaikai. kaip Lenkijos priklausoma valstybė. Lenkijos) ponus. sutiko. (Dailininko Mackevičiaus paveikslas. Dėl to iširo visi geri abiejų valdovų ir valstybių santykiai. nes tada Lie­ tuva. Šitas Jogailos atsakymas labai įžeidė Vytautą. esą. Jis buvo sušauktas Vytauto pily. kad jo vardu Zigmantui nusiųsto laiško tu­ rinys jam nebuvęs žinomas. originalas — Karo Muziejuje). Atrodė. Z b i g n e v a s O 1 e s n i c k i s. nuo jo į dešinę Vytautas su žmona Julijona. Jogaila vėliau pasiaiškino. o ne tą. Jame Jogaila rašo. Lucko suvažiavimas (1429 m. Stovi imperatorius Zigmantas. Maža to. lenkų ponai išvažiavo iš Lucko. vysk. čia atvyko Maskvos. kurį išsirinktų po Jogailos mirties lenkai. Jogaila atsakė labai nuolaidžiai: „Mūsų brolis yra lais­ vas. y. Jam ir Lie­ tuvos bajorams buvo skaudžiausia. atvyko daugybė Vytauto priklausomų rusų kunigaikščių. kaip ir mūsų (t. Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiau­ siųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium. abudu sostus gaus Jogailos sūnūs. Tverės. ir lygiais su jais" . bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba. kurs laiško nuorašą tuojau nusiuntė Vytautui. Jogailos žmona Zofija ir Jogaila. Lenkų ponai prispyrė grįžusį į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karū­ nacijos. Vytauto ka144 Lucko suvažiavimas. seniesiems valdovams mirus. 23. kad Vytauto karūnavi­ mas būtų priešingas Lietuvos ir Lenkijos sutartims. kad turįs atšaukti sutikimą. o Vy­ tautas. Karūnacijos byla 1430 m.

Lenkai dar visaip bandė sutrukdyti Vytauto sumanymą. Tačiau Vytautas viską atmetė. Bet lenkai buvo pasiryžę nieku būdu neleisti įvykdyti karūnacijos. Katedrą re­ montuoją lenkai sten­ giasi įtikinti. jie buvo įmūryti į rūsio sienas. Jo pasiuntiniai pareiškė Jogailai ir lenkams. turėdamas 80 metų su viršum. kurie net nujaučia kapo vietą. perstatant katedrą. mirė jau senelis. kurs švenčiausiai tiki Vytauto kaulus tebesant ir kuris iš padavimo numano. Tada lenkai pradėjo ginkluotis. kad Vytauto kapas dar turįs būti nepaliestas. rudenį į Vilnių atvyko Jogaila. bet 1655 m. ir Vytautas su sve­ čiais jų nesulaukė.. bet lenkai to grabo nepriėmė į katedrą. Didžiojo valdovo lavonas buvo laikomas 8 die­ nas gimtojoje pilyje.). kad Vytauto kapas kada nors bus surastas. padirbdino puikų grabą Vytauto kau­ lams sudėti. o Jogaila davė savo sutikimą dėl karūnacijos. Susitikę abudu pusbroliai tuo­ jau susitarė: Vytautas sutiko garantuoti. — bu­ vo atrasti didžiojo ku­ nigaikščio Aleksandro ir Zigmanto Augusto žmonos. Nuvykęs į Trakus. ruošėsi karūnuotis. Kai 1931 m. Dabar Jogailai dar rei­ kėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą. jis nuvargo ir. kad jo ka­ po nė nebesą. s p a l i ų m ė n . Už­ sitęsusio karo metu mi­ rė vyskupas ir daugy IK. paskui jis buvo pervežtas į Vilnių ir palaidotas katedros rūsyje. Susitrenkęs nebegalėjo toliau joti. altorius žuvo. kad Vytautas. Barboros Rad­ vilaitės. susikvietę svečių ir laukė imperatoriaus atsiunčiamos žadėtosios karūnos su karūnacijos dokumentais. susitaręs šu imperatorium. atsigulė ir daugiau nebekėlė. kaip tik Jogailos sūnui. Paaštrėjus ginčui dėl karūnacijos. kurie įrodinėja. Vytauto įnirtis. pabaigoj. Malinauskas. esą. Suvažiavusių į karūnaciją svečių akivaiz­ doje iškilmingai priimdamas Jogailą su palydovais. Jis jau paskyrė karūnaci­ jos terminą (rugsėjo 8 d. D. apdegė katedra. O vis dėlto yra daug vilties. 1430 m.pralotų.Tačiau tas nieko nepadėjo. Buvo jau paskirta nauja karū­ nacijos data. bet lenkai jiems neleidžia jo ieškoti. Tada Zigmanto Augusto motina ka­ ralienė Bona. nes bijota. Yra žmonių net iš pačių lenkų. ir dabar jis saugomas Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijoje. yra lietuvių. Tačiau Vytautas net ir po to neketino nu­ sileisti. Vytauto kapas. kapai. Vytauto D. bet kai 1610 m. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai. vis tiek karūnuosis. kad po jo mirties Lie­ tuva neatiteks niekam kitam. prašė Vytautą nors nesiskubinti ir buvo pasiūlę jam įteikti net Lenkų karūną (tuo būdu Jogailai būtų tekę atsisakyti nuo sosto). žuvo ir šis paminklas. Mirties priežastį vieni šaltiniai nurodo votį ant pe­ ties. nebe per Lenkiją. Tačiau tai tėra tik spė­ liojimas. Bet Vy­ tautas ponų susitarimo jau nebesulaukė: j i s m i r ė 1 4 3 0 m. — surinkęs aukų. todėl važiavo žmonos vežime. kad jis būsiąs rusų išplėštas 1655 m. drauge su jais žuvo ir valdovų kapų vietos paslaptis Jie neatrasti nė XVIII a. Todėl jie suėmė imperatoriaus pasiuntinius. Tik ne­ galėjo rasti Vytauto ir kitų valdovų kapų. 147 . altoriaus vietoje buvo pastačiusi marmurinį paminklą. ieškodami brangenybių. Beje. 1530 m. XVII amžiuje 146 kapitula ruošėsi atnaujinti paminklą. ka­ tedrai sudegus. 27 d. Iš tikrųjų rusai visus likusius kapus išdraskė. nes tik karūnavęsis tega­ lįs nuplauti padarytą gėdą ir pasirodyti iš tikrųjų laisvas. raitas jodamas su svečiais iš Vilniaus į Trakus. bet Vytautas jos jau nebesulaukė. tačiau Vytauto kapas tebėr nesurastas. ir kad Vytauto kaulai buvę išmėtyti kartu su daugybe kitų rūsy buvusių kaulų. Taip pat buvo paslėpti katedroje buvę valdovų kapai. katedros rūsy atsiradęs vanduo ėmė plauti jos pamatus ir ji buvo pra­ dėta remontuoti. ir jo kaulai bus padėti katedroje garbingoje vietoje. po šv. kur jie galėtų būti. kiti susitrenkimą. nukrito nuo žirgo. Buvo paruoštos betgi ir Vytauto jėgos. kad rusai. Tuomet iš katedros buvo išvežtos visos brangenybės ir paslėptos nuo rusų. Mykolo Arkangelo altorium. kaulus išmėtė. Vilnių užėmė ruNAI. Imperatorius tuojau pažadėjo nusiųsti jam karūną ki­ tais keliais. Vytautas. paminklas Vilniaus katedroje. jų nesunaikintų.

ypač kovai su ordinu. lotyniškai.t. Valstybės pertvarkymas. Lietuviškąją Klaipėdą mes atga­ vome tik sukūrę naują nepriklausomąją Lietuvą. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį. kokia bu­ vo ir Traidenio laikais. tokio įpėdinio Vytautas neturėjo. kai jis panoro Lietuvos savarankiškumą apdrausti karališkąja karūna. svajodamas užimti visą Rusiją. Jo nuopel­ nai valstybei yra nepaprastai dideli. Vytautas mokėjo paša­ linti visą lenkų įtaką Lietuvos valstybės valdyme. Kaip valstybės vyras. 149 . labai greit pasidarė tikruoju Lietuvos valdovu ir net įgijo Lenkuose įtakos. O ta siena buvo maždaug tokia pat. paėmęs Lietuvą valdyti. pavyzdžiui. išsprendusią tą bylą. Vytautas dabar nebepabūgo sueiti su jais į atvirą kovą ir nė neketino išsižadėti karūnos. Čia jam reikėjo didelio sugebėjimo ir politiško takto. Tiškevičius toje vietoje. Vy­ tautas mokėjo laviruoti. troš­ ko įsigalėti ir Lietuvoje. Vytautas apgy­ nė nuo vokiečių puolimo Žemaičius ir pirmas tvirtai juos pri­ jungė prie Lietuvos valstybės. Tad santykių klausimas išbuvo ne­ judintas iki Vytauto gyvenimo galo. dar mokėjo vokiškai. smulkių veido bruožų. Vytauto išorinė išvaizda yra žinoma: jis buvo nedidelio ūgio. po Tanenbergo laimėjimo jau niekas jam to nebepriminė. Per Jogailą Lietuva bu­ vo surišta su Lenkija. Tik čia jis jau veikė kartu su Jogaila. Labai sunkiomis sąlygomis jis paėmė valdžią. jis yra pats žymusis iš visų Lietuvos valdovų. suvaržę savo karalių namie. paskelbė savo valdovu Švitrigailą. ir lenkai jam drįso priminti priklauso­ mybę tik jo valdymo pradžioje. kurie Lietuvą laikė jų priklausoma. Mokėjo jis ir rašyti. vis dėlto Klaipėda su platoka vakarinių žemaičių juosta paliko ordinui. Tačiau Vytautas. Pagaliau abudu sujungtomis sa­ vo valstybių pajėgomis sutriuškino ordino galybę ties Tanenbergu. T i k tada. grafas E. kaip Jogailos vietininkas. Todėl visi anksčiau ordino nukariauti lietuvių ir jų giminių kraštai ilgus amžius liko vokiečių valdžioje. mat. temperamentin­ gas ir labai greitas savo veiksmuose. turėjo sutikti su įvykusiu faktu. vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų visai nevartojo. tuo metu buvęs Vilniuje ar Trakuose. taip ir tesie!" Sutvarkymas santykių su Lenkais. ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties. Tik 1853 m. Tačiau kad ir daug jis padėjo pa­ stangų. Labai dideli Vytauto nuopelnai buvo ir valstybės vidaus tvarkyme. Vytautas čia tik nustatė tvirtą sieną ir užkirto kelią vo­ kiečių ekspansijai. kur turėjo būti senasis šv. Jis r a d o L i e t u v ą . gaisro. s u ­ darytą iš daugybės sritinių kunigaikštysčių. Pats Jogaila. buvo svarbi sąjunga. Tas pa­ minklas tebėra dar ir dabar. pastatė naują paminklą. bet jo rašto nėra likę nė žodžio. kad jis daug dėmesio kreipė į rytus. vie­ no ginčo su ordinu metu Lenkų ponai Jogailai su Vytautu pa­ sakė: „Jūs abudu esate mūsų valdovai. tik jis vienas tėra vadinamas Didžiuoju. Be lietuvių kalbos. Kartu jie krikštydino Lietuvą. nes reikėjo likti ir savarankiškam ir bičiuliškai gyventi su Lenkais. ir vėlesni didieji Lietuvos kunigaikščiai visais atžvilgiais jį laikė sau pavyzdžiu. Bet tas didelių savo jėgų ir dėmesio nukreipimas į rytus atitraukė jį nuo artimųjų tautiškosios Lietuvos uždavinių. nieko nesi­ klausę. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai Asmuo. 24. Be atpalaidavimo Lietuvos iniO Lenkijos. kad ordinas grobuoniškais tikslais kariaująs NU krikščioniškąja Lietuva. Deja. kaip jūs nuspręsite. kartu varė Europoje prieš ordiną karštą agi­ taciją. Vokiečių pavojaus pašalinimas. lenkai. tačiau ne­ norėjo nutraukti su jais ryšių: jam. vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau. kad dėl jo puolimų Lietuva nega­ lėjusi anksčiau krikštytis ir t. ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek Mitvirtėjo. judrus. Buvo santūrus valgyme. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lie­ tuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. ir. nurodinėjo. jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos. Viršum jo buvo pakabintas senas Vytauto portretas. Vytautui čia nepavyko dėl to. tačiau jo pastangas pakirto mirtis. lenkai 148 pakėlė didžiausią triukšmą.Vilniaus katedroje Vytauto kapo paminklo jau nebebuvo nuo 1610 m. Nuo to savo tikslo jis jau buvo visiškai nebetoli. tai marmurinė lenta su atkartotu karalienės Bonos užrašu ir nauju prie­ rašu. kitas didelis Vytauto nuopelnas yra ordino nuga­ lėjimas. nes visi laiš­ kai anais laikais buvo rašomi sekretorių. kartu paskum ilgai bylinėjosi su juo dėl sienos ir pagaliau kartu padarė Melno taiką. rusiškai ir suprato totoriškai. Mykolo altorius.

t. žinoma. Europa juos už tai iškoneveikė ir per 150 m. Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės. ži­ noma. tolesni politiniai įvykiai jai sutrukdė tinkamai plėtotis ir stiprėti. Šiaipjau navo kultūra ji buvo lygi su visais savo kaimynais. Jie turėjo savotišką kultūrą. Karai su visos Europos remiamu vokiečių ordinu iš tikro sutrukdė normalią Lietuvos gyvenimo raidą. barbarišku kraštu. dar nelemia. keistas tikybines apeigas. lygi su visomis kitomis. kad juose Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu. o jie vis dėlto atsilaikė. su ja jau visur buvo skaitomasi. 151 . kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai. Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis. o kad nebuvo krikščionys. — ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose. kad 150 illrriai. karingieji lietuviai patys ieškojo naujų že­ mių ir naujų jėgų rytuose. vienintelis skirtumas. Prasi­ dėjo glaudūs prekybos ryšiai su Vakarais. jų nuomonė. be nbcjo. Pa­ goniškoji. rodančių. arba su diplomatine misija arba šnipinėjimo tikslu. kas jiems būdavo nesuprantama ir nepaprasta: šventuosius miškus. o tai tik todėl. Jo valdoma Lietuva. bendradarbiaudama su Lenkija pasidavė jos kultūrinei įtakai. Lietuvos žmonės pradėjo šviestis. jie tik būdavo girdėję apie ją iš kitų. jie ne­ būtų galėję ir nuo ordino apsiginti. Bet tatai krašto kultūros lygio. žinoma. o kartu patarnauti ir krikš­ čionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą. amži­ nąsias ugnis. surusėjo daugelis Lie­ tuvos kunigaikščių ir bajorų. tuose užimtuose rusų plotuose jų sau­ jelė. Žo­ džiu. Tai geriausias tautos atsparumo ir neišsenkančios energijos liudijimas. Ano meto Lietuva savo kultūra. v i e n o d i d ž i o j o kuni­ g a i k š č i o v a l d o m ą . kurie buvo papratę savo kraštuose ant aukštų uolinių kalnų matyti galingas akmens pilis.o p a l i k o ją vieningą. buvo tik tas. sutrukdė kultūros kilimą. J e i l i e t u v i a i b ū t ų b u v ę b a r b a r a i . vakarų Europoje sklei­ džiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius. negalėjo žavėti svetimšalių. kurių buvo pilna vidurinėje Europoje. jie čia pastebėdavo daug to. ir jos vidaus kultūra ne­ galėjo kilti reikiamu greičiu. be to. jie svajojo sukurti pasaulinę galybę. Ten nuklydo ir dingo daugelis energingiausių tautos sūnų. kuriems tekdavo būti Lietuvoje arba karo žy­ gio metu. Tik. pripasakodavo vienuoliams kronikininI i m s apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų. grįžę iš tokių žygių. bet vėliau ėmė silpnėti. Tai buvo savotiškas Lietuvos skriaudimas. Visa tai tūlam maldingam ir prietaringam viduramžių krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis. vyko mokytis į Europos universitetus. keistus dievų vardus. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių". įstojo į pasaulio valstybių tarpą. Lietuvą liečiančius raštus. sulaikė kūrybinį darbą. turėjo pati persidirbti. tolimąją Galiciją ir iš ten suskubti grįžti į Nemuno pa­ krantes atremti ordino puolimų — reikėjo ir ištvermės ir energijos. Bet užtat kiek lietuviai parodė suma­ numo. — čia buvo ne jų vienų kaltė: ordinas jiems atnešė kryžių ant kardo. svetimuose rusų kraštuose. gyveno savotišką gyvenimą. Kurdami didingą valstybę.ruošė prieš juos žygius. kokiuos vartojo jos kaimynai ir visa Europa. nuo Europos atskirta ir jos ujama Lietuva tapo krikš­ čioniška valstybe. šėtono tarnais ir t. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas Skaitydami senuosius. apie jos gyventojų nežmoniškumą. norė­ damas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisi­ vilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. neturėdama tinkamo vado. negalėjo būti palanki lietuviams. Juo­ dąją jūrą. puolančius Lietuvą. bet tuo būdu silpnino tautos jėgas. Tiesa. dažniausiai jos visai nebūdavo matę. Bet Lietuva iš tikrųjų nebuvo laukinė. Todėl ir kronikos lietuvius paprastai vadina įvairiais žeminamais vardais: laukiniais. Be to. negalėdavo stebinti Europos riterių. Bet tai nenuostabu: visi tie raštai (kronikos) buvo rašomi dažniausiai mal­ dingų vienuolių. valstybinės išminties ir energijos! Juk pasiekti Volgą. V. matome. kad čia nebuvo uolinių kalnų. deja. nusėtas medinėmis pilaitėmis. joje nebuvo galingų ikmens pilių. Iš tikro. lietuviai sekė net naujuosius Euro­ pos išradimus. negalėdama perdirbti visos visuomenės. kurios ištikdavo riterius. susidurdami su lietuviais. tuo jis. Be to. eikvo­ dami jas plačiuose. tad jie ir negalėjo jo priimti. Be to. kurie tuomet apie Lie­ tuvą rašydavo. Tačiau tie. Bet geriausias lietuvių kaltūros rodiklis yra jų nu­ veiktieji darbai. ir Lietuva žymiai praturtėjo. tai mes dabar lirai matome iš archeologinių iškasenų. Aišku. Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai. K e l e t ą d e š i m t m e č i ų ji dar v i e n o d a i laikėsi. Tada ui'huvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo. nustojo daugelio žemių ir. Vilnius pasidarė didelis rytų Europos miestas. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų j krikščioniškuosius 1. Be to. kurs skyrė Lietuvą nuo kaimynų. kad ji nebuvo krikščioniška. Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas. n e b ū t ų s u k ū r ę t o k i o s g a l i n g o s v a l s t y b ė s . kad lietuviai var­ tojo tokiuos pat ginklus ir tokiuos pat įrankius.

tuomet jų dalies apginklas būdavo daug prastesnis: paprasti ūkininkai. Lietuviai turėjo susidarę ir savo kariavimo būdą. Diplomatiškų ga­ bumų parodė jau Mindaugas. su mediniais iešmais gele­ žiniais smaigaliais. taip pat patranko­ mis griovė jų pilis. turinčios tokią aiškią politikos liniją. tiek krikščioniškoms. galvai ir krūtinei pridengti — geležiniai šarvai. Pilims griauti čia pat. Nestigo Lietuvoje nė gerų d i p l o m a t ų . Apsileidusi miškinė tauta nebūtų galėjusi sukurti tokios galingos valsty­ bės. o ne vien turtingesnieji bajorai. jie greit perimdavo naujuosius priešų ginklus. be abejo. Jei ji diplomatiš­ kai laimėdavo. Traidenis. kaip karių ir gamtos tauta. prisikirtę medžių. kad visa tai nėra barbarų pažymiai. Kitą kartą lietuvių kariuomenė per vieną naktį pasidirbo tiltą ir perėjo plačią Dauguvos upę. apgulęs Daugpilio pilį. o Gediminas. Pavyzdžiui. Kryžiuočių ordino kronikininkas Dusburgas vadina juos kietasprandžiais. o karu reiškė savo valstybinę veiklą.). nenugalimais. ir ne kartą ordinas gaudavo iš popiežiaus įspėjimų. taip gražiai sugeban­ čios palenkti savo naudai visas kaimynijoj iškylančias problemas.t. . nepraėjo nė metų. Jie buvo veiklesni ir karingesni už visus savo kaimynus. Jų ginklai buvo panašūs į visos Europos karių ginklus. Senoji Lietuva sukūrė savo galin­ gą valstybę. nepaliko mums ra­ šytinių savo gyvenimo paminklų. Prie sienų pristumdavo aukš­ tus bokštus. raiteliai turėjo pentinus. Bet kadangi visus metalinius daiktus lietuviams tekdavo pirktis arba grobtis iš užsienio. visi slėpdavosi miškų tanku­ mynuose. o jų arkliai būdavo puošiami žalvariniais papuošalais. . Taigi lietuvių karo technika buvo gana aukšta. kaip kad bėga kiškiai nuo medžiotojų" . Būdami pagonys. Tad pagoniškoji Lietuva turėjo turėti gana aukštą kultūrą. prity­ rusiais kariais. tačiau. Į karo žygius lietuviai jodavo raiti ir dideliais būriais. Algirdas ir Vytautas buvo tiesiog nepaprasti diplomatai: jie sugebėjo kovoti net su didžiai įsigudrinusia ir poros šimtmečių praktikos turinčia ordino diplomatija. tačiau nė tokiuo būdu negalėdavo ištrūkti iš lietuvių. nesudariusi savo rašto. Pagrin­ dinis raitelio ginklas buvo kardas. Be to. su kirviais ir t. kad Lietuva visai nebuvo uždara Europai. pasidirb­ davo specialias mašinas — taranus. kuri. Lietuvių žygiai būdavo gerai organizuoti. net būdavo ekskomunikuojamas. buvo pasidirbęs akmenų svai­ domąją mašiną. X I I I amžiuje kaimynių tautų kronikos rašo apie juos.2. Iš savo gamtos turtų jie maitinosi. kaip apie narsius karius. Vakaruose išradus pa152 liaukas. Todėl kai į karą išeidavo visi vyrai. 3. kryžiuočiai jas pirmą kartą pavartojo prieš lietuvius Kęstučio laikais. Ir nuo mažo lietuvių skaičiaus rusai bėgo per miškus ir sodžius. tai. Arkliai buvo balnojami tokiais pat balnais ir taip pat žabojami. Be to. miške. Tik todėl reikale ji sugebėdavo čia rasti sau sąjungininkų. tačiau tas jos vertės nemažina. Tuo būdu priešas niekad negalėdavo iš netyčių užklupti pilies ir jos lengvai iš­ griauti. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis Lietuviai istorijos arenoje pasirodė. Visose pilyse nuolat budėjo pasikeisdama tam tikra įgula. . tai ne visi jų turėdavo. Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose . čia jai buvo žinomi visi tarptautiniai santykiai. buvo kitoniška. |oinis buvo nusėtas visas ordino pasienis. todėl jis mums mažai ir te153 . todėl galėdavo pasiekti labai tolimus kraštus. Bet dar geriau Lietuva paži­ no Rytus. Tas jau rodo. ne­ galėdami įsigyti visų brangiųjų ginklų. dažnai išeidavo kovoti ir su paprastomis medžio buožėmis. kuri buvo sudaroma iš tų pačių apylinkės žmonių. O Livonijos ordino kronikininkas Henrikas (va­ dinamas Henriku Latviu) šiaip juos apibūdina: „Lietuviai tuose kraštuose viešpatavo visoms tautoms. kaip ir Vakaruose. skirtinga nuo krikščioniškųjų Vakarų kultūros. pasinaudoti aplinkinių valstybių sunkumais ir be vargo paimti jas į savo valdžią. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą Rašto vartojimo pradžia. atsilygindamas kryžiuočiams. savo taktiką. 85 psl. kad turėjo sekti vakarų Europos gyvenimą ir pažinti jos santykius. jie visgi kartais sugebėdavo pakirs­ ti visos Europos pasitikėjimą ordinu. Palikę savo namus. 30.. pilna jų buvo ir visam krašte (jų liekanų gausu Lietuvoj—tai gražūs piliakalniai). kurs. žinoma. patrankų jau turėjo ir Kęstutis. jie turėjo puikių karo vadų. iš kurių būdavo galima nusileisti į apgultąją pilį. Aišku. tiek pagoniškoms. Savo kraštui ginti lietuviai statėsi p i l i s (žiūr.

vėl kitokia buvo kitur. būdavo rašoma lotyniškai. kad. rašė apie ją dažniausiai tik iš kitų pasakojimų ir labai dažnai dar tyčia ją juodindavo. Lietuvos valdžiai patekusieji rusų kraštai. įsivedė buvusius rusiškuose kraštuose urėdus. Be to. Kaip Europos vakaruose buvo rašoma lotyniškai. ta kalba buvo pradėtos rašyti jų tikybinės knygos. geriausiai rodo tas faktas. turėjusiai savo raštų (daugiausia tai buvo tikybiniai ir įvairūs istori­ niai raštai. bebendraudami su savo priešais katalikais. priklausiusiomis rytų apeigų Bažnyčiai. arba kronikos)). Pirmieji Lietuvos raštai buvo įvairūs laiškai į užsienį ir sutartys su svetimomis valstybėmis. o kartais ir vokiškai. užėmę tokiuos didelius rusų plotus. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke. Visa valstybė tautiniu ir tikybiniu atžvilgiu dalijosi į dvi dalis: į lietuviškąją pagoniškąją. Slavų rašto kalba Lietuvoje. kurie prisigerdavo rusiškosios kultūros. turėjo nemaža įtakos ir Lie154 !nvos rašto kalbai. Ką apie jį žinome. kad joje neįsigalėjo pravoslavija.žinomas. Pravoslavai. Ji buvo vartojama visose pravoslaviškose slavų tautose ir romaniškoj Rumunijoj. — juo labiau. bet ir Bažnyčios reikalams. ir į rusiškąją pravoslaviškąją. kuri buvo kilusi Bulgarijoj. o ypač gudų kalbų įtakoje. kad galėtų rašyti ir IIVO šnekamąja kalba. kai būdavo koks reikalas su Rytais. Valstybėje vidaus reikalams raštas nebuvo vartojamas net iki X I V amžiaus pabaigos. kad į rusiškuosius kraštus nusikeldavo dalis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų. Žinoma. Tas jau rodo. Visi lietuviai iki pat krikšto išliko pagonys. Bet nei vakarų Europa nebuvo lotyniška nei Lietuvn nebuvo slaviška ar rusiška. Kid ano meto Lietuva būtų buvusi aprusėjusi. kaip kad paskutiniais laikais bandė įrodinėti rusai. todėl ji negalėjo nepaveikti ir pačios Lietuvos. atsirado vienuolių misijonierių. Patys lietuviai tada apseidavo iš viso be jokio rašto. Kultūriniai lietuvių santykiai su katalikiškaisiais Vakarais ypač pagyvėjo susidūrus su vokiečių ordinu. Lietuviai visai ne­ liesdavo rastosios rusų kraštuose valstybinės ir socialinės san­ tvarkos. Kad Lietuva iš tikro nebuvo surusė­ jusi. žinome tik iš svetimųjų. žinoma. Tikrojoje Lietuvoje pravoslavais buvo tik į ją atsikėlę rusai. Kiekviena iš jų gy­ veno skirtingą gyvenimą. visas savo tikybines knygas rašė pažodžiui. būdavo rašoma rytų slavų var­ tojamąja rašto kalba. Nuo pat Mindaugo laikų Lie­ tuvos valstybei teko dideli rusų žemės plotai. Todėl ji kitokia bu­ vo tuose rusų kraštuose. taip Lietuvoje ir visuose rytuose — specialia slavų rašto kalba. Lietuvoje ji plėtojosi labiausiai ukrainiečių. Kai būdavo koks reikalas su Vakarais. Nuo to meto į Lie­ tuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė. Čia lietuviai su­ sidūrė su senomis valstybėmis. Pravoslavais virto tik tie. arba tik­ rąją Lietuvą. Net pats didžiojo kunigaikščio titulas yra skolintas iš rusų. ši pasaulinė raštų kalba plėtojosi šnekamosios kalbos įtakoj. vėliau pramintai pravoslavų Bažnyčia. kito­ kia buvo Maskvos kunigaikštystėje. Visi rytų slavai vartojo specialią rašto kalbą. Ir iš tikro lietuviai pasiskolino iš rusų kai kurias valdymo for­ mas. prasidėję prekybos santykiai 155 . o gal net ir ki­ tur buvo katalikų bažnyčių. kurie nusikėlė gyventi į rusiškuosius kraštus. Tačiau ir ji buvo visai savotiška — niekas gyvas ja nekalbėjo. kurie pateko į Lietuvos valdžią. senoviška. Net Lietuvos katalikų dvasininkai ją vartojo greta lotynų kal­ bos. O kai valstybės gyvenime pradėjo vartoti raštą. jį pasiskolino iš kitų. bijodami iškreipti savo tikėjimo tiesas. ypač juos paveikė rusų valsty­ binė organizacija ir visuomeniniai santykiai. be jokių svy­ ravimų atsigręždami į Vakarų krikščionybę. tėvūnai (tijun) ir kt. kai nuo X I V amžiaus pa­ baigos ji pasidarė valstybine rašto kalba. Žmonėms neateidavo nė į galvą. Viduramžiuose beveik visur pasauly rašto kalba skyrėsi nuo šnekamosios tau( I I N kalbos. tad dažnai ji yra vadinama gudų rašto kalba. kaip kad buvo parašytos pirmosios knygos. lietuviai buvo gana gerai pažinę katalikiškąją Vakarų kultūrą. kurių jau nebevaržė jokie erezijų pavojai. o iš lietuvių nežinome Rytų Bažnyčios apeigomis apsikrikštijusios nė vienos bajorų šeimos. Iš rusų yra skolinti ir vietininkai (namiestnik). kai ja buvo rašoma daugumas raštų ne tik valstybės. Todėl jų tikybinės lite­ ratūros kalba ilgus amžius išliko nė kiek nepakitusi. po krikšto jie labai greit virto katalikais. Tos kalbos vartojimas betgi nė kiek nerodo. Kultūriniai lietuvių santykiai su rusais. Bet šiaipjau Lietuva nesurusėjo. Kiekvienoj valstybėj ji plėtojosi skirtingai. lietuviai šiek tiek buvo paveikti jų kultūros. Ta pačia religinių raštų kalba buvo pradėti rašyti ir kiti raštai. Ypač skirtingai ji ėmė plėtotis Lietuvoj. kurie betgi Lietuvos nepažino.

Mat. Čia ir prasidėjo lietuvių 156 Mokyklų Lietuvoje ilgą laiką kaip ir nebuvo. Bet glaudesni Lietuvos santykiai su Vakarais iš tikrųjų pra­ sideda tik nuo Jogailos ir Vytauto laikų. bet Vakaruose. kurios paruoštų mokytų žmonių. įkūrus Vilniaus vyskupystę.uitos nelaimės. Kadangi jis buvo Lietuvai artimiaulias. Anais laikais visur pasauly mokyklas laikydavo tik bažnyčios ir vienuolynai. t. Bet šitų pirmųjų mokytų žmonių vis dėlto dar nepakako. antroje pusėje. 157 . Tuo būdu prasidėjo su Lenkija pirmieji kultūriniai ryšiai. ji turėjo jų kviestis iš svetur. jei mokėdavo paskaityti li­ turgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. bet ir ji dažniausiai i uošėsi. 1400 m. lietuviai po krikšto pradėjo lankyti va­ karų Europos universitetus. deja. T o meto L i e t u v a k u l t ū r o s i r šviesos i e š k o j o ne Rytuose. Tačiau šitų mokyklų dar nepakako. X V I amž. prie jos atsirado ir pirmoji Lietuvos mokykla. tai palengva ėjo ir Lietuvos šviesuomenės lenkėjimas. iš eilinio anų laikų kunigo ma­ žai tebuvo reikalaujama: pakakdavo. pirklių ir riterių iš Vakarų. taip antai. bet suny­ kusį Krokuvos universitetą. daugiausia iš Lenkijos. Jogailos val­ dymo pradžioje net Vilniaus miesto viršininkas buvo pirklys vokietis Hanulonas. Dalis vakarų Eu­ ropos pirklių net apsigyveno Lietuvoje. Jogaila atgaivino jau seniai įkurtą. ir Lietuvai dar ilgai teko skolintis inteligentų iš svetur. trūkstant savos švie­ suomenės. Taip pat nuo jo laikų korespondencijai su Vakarų valdovais buvo pradėta naudotis Lietuvoje gyvenusių vienuolių patarnavimais: mat. bū­ davo įšventinami į kunigus. Bet tai buvo tik pradžios mokyklos. dar kiek pamokyti. iki pat X V I amžiaus jų buvo labai nedaug. Siek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos. sulyginti ją su visomis kitomis valstybėmis. y. ilgainiui palengva sulenkinę aukš­ tesnįjį Lietuvos visuomenės sluoksnį. Tačiau jų ten studijavo dar labai nedaug. o įvedus krikštą jau norima visai priartinti Lietuvą prie vakarų Europos.I. jose mokė bažnyčios reikalui truputį lotyniškai skai­ tyti ir rašyti. Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kul­ tūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. Iš pradžių vaikai buvo ruošiami patarnauti baž­ nyčiose pamaldų metu. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi amatininkų. O aukštesnioji ir aukštoji mokykla (akademija) Lietuvoje atsirado tik su jėzuitų atėjimu. ypač daug lie­ tuvių čia studijavo teologiją ir ruošėsi bažnytinei veiklai. Bet. Tiesa. Krokuvos universitete. Lydos pilies griuvėsiai. tik jie ge­ riausiai galėjo rašyti lotyniškai. O jie ypač bu­ vo reikalingi diplomatijai ir Bažnyčiai. pasikeitimai laiškais ir delegacijomis. Po krikšto Lietu­ vai reikėjo daugiau šviesuomenės. Neturėdama tam reikalingų žmonių iš saviškių tirpo. Jos daugumas mokėsi Lenkijoje. mokslinosi Lenkijoj. tai daugumas lietuvių ir vyko į jį mokytis. Mokytųjų žmonių paruošimo klausimas. Tad iki tol visa šviesuomenė buvo ruošiama svetur. O kadangi. nei Jogaila nei Vy­ tautas nepasirūpino įsteigti Lietuvoje mokyklų. anksčiau eidavo tik diplomatiniai susižinojimai. (ypač su Ryga) lietuvius jungė su Vakarais. Po kelerių metų atsirado dar keletas mokyklų prie vienuolynų ir parapijinių bažnyčių. jos tekdavo kviestis dažniausiai iš Lenkijos ir ka­ dangi su Lenkija visą laiką buvo palaikomi politiniai ryšiai. Todėl ji visada jautė tam tikrą kultūrinę giminystę su lenkais. paskui gabesnieji.

Iš jų jau aiškiai matyti didelis valstybinis susipratimas. Buvusi didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija prie Vilniaus. kiekvienas iš 7 Gedimino sūnų. pavyzdžiui. Kai kuriose ku­ nigaikštystėse kurį laiką buvo paliekami net tie patys. senieji rusų kunigaikščiai. kad Prahoje galėtų mo­ kytis teologijos ir lietuviai. Tam reikalui buvo paskirta speciali suma pinigų ir nupirkti namai. ir visi studentai galėdavo mokytis pas ten pat gyvenančius profesorius. Senosios Lietuvos valstybinė santvarka Valstybės teritorija ir jos valdymas. To­ kie bendrabučiai buvo vadinami k o l e g i j o m i s .Prahos lietuvių kolegija. kuriems buvo įteikti pinigai. Kadaise Kazimiero Di­ džiojo įkurtas universitetas buvo sunykęs (jį 1400 m. o kitos — jos užimtose rusiš159 158 . jos tik turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duoklę ir eiti jo įsakymu į karą. o gal net jo paties įsakymu. o daugumas iš 12 Algirdo sūnų gavo valdyti po atskirą kunigaikštystę. nes nebuvo kas juos paskatintų ten važiuoti. Lietuvos raštų pradžia. Atskirų kunigaikštysčių Lietuvos valstybėje buvo gana daug. Pirmieji Lietuvos raštai buvo savos kronikos. Todėl Jogailos žmona Jadvyga. atsirasdusios Vytauto laikais. iš čia Lietuvos valstybė sparčiai ėmė plėstis į rytus. Netrukus Čekijoje prasidėjo didelės suirutės ir tarpusavio karai (žiūr. Jose gėrimasi ir didžiuojamasi Lietuvos praeitimi. nemokėdami kalbos. o viena tuojau buvo išversta ir į lotynų kalbą. Vėliau daugelis rusų kuni­ gaikštysčių buvo prijungtos įvairiomis sutartimis ar paimtos Lietuvos kunigaikščių globon. kuria buvo rašomi ir visi vidaus reikalų raštai. Iš pradžių į ją ne­ atvyko nė vieno lietuvio. nutarė sudaryti sąlygas. Vie­ nos jų buvo tikrojoje Lietuvoje. 76 psl. nes pirmieji Lietuvos kunigai lenkai. Jos rašytos ta pačia gudų rašto kalba. 138—9 psl. Iki jėzuitų pačioje Lietuvoje niekas nemėgino įsteigti aukštesniosios ar aukštosios mokyklos. Tų kro­ nikų atsirado net keletas. Tai pirmosios Lietuvos istorijos. Anais laikais prie universitetų paprastai būdavo steigiami tam tikri studentų bendrabučiai. susitarusi su savo kapelionu čeku. Anais laikais įsteigti aukštojo mokslo įstaigą buvo nelengva.). garbinamas Vytautas ir jo darbai. ne­ galėjo apaštalauti. kolegiją įsteigė tik po kelerių metų. juose turėjo gyventi ir mokytis teologijos 12 studentų lietuvių. Aukštuosius teologijos mokslus lenkų dvasininkai ėjo Prahos universitete. Tuojau po Lietuvos krikšto buvo reikalinga jai paruošti lietuvių kunigų. Daugybė rytuose esančių rusų kunigaikštys­ čių buvo jungiamos prie Lietuvos. 4. atgaivino Jogaila). Bet Jadvyga mirė ne­ spėjusi įvykdyti savo sumanymo. Jos buvo parašytos jo rūmų įtakoje. Ta pačia gudų kanceliarine kalba buvo rašytos ir vėlesniosios Lietuvos kronikos. Bet dažniausiai didesnieji kunigaikščiai buvo pa­ šalinami ir jų kunigaikštystės buvo pavedamos valdyti didžiojo kunigaikščio sūnums ar broliams. Tik X V I amžiaus antrojoje pusėje Lietuvoje ima rastis ir lenkiškų raštų. Juose nereikėdavo nieko mokėti. Pagoniškoji Lietuva nepaliko apie save jokių raštų. senieji rusų kunigaikščiai ilgiau išliko tik smulkiosiose kunigaikštystėse (žiūr.). Lenkai Lietuvos krikšto metu taip pat neturėjo aukštosios mokyklos. kad lietuviai galėtų ruoštis į kunigus Prahos universitete. Tuo būdu lietu­ viai nepasinaudojo ta malone. nes trūko mokomojo personalo. Iš pradžių Lietuvos sie­ nos buvo plečiamos karu. Jadvyga ir su­ galvojo įsteigti Prahoje tokią kolegiją lietuviams. Medininkų pilies griuvėsiai. Lietuvos valstybės bran­ duolys buvo Aukštaičiai. Bet jau ne­ trukus po krikšto buvo bandyta sudaryti sąlygas. ir universitetas bei kolegijos sunyko. o jos įgaliotiniai.

Iš nepaklusniojo jis galėjo atimti valdomąją sritį ir duoti jam kitą arba ir visai neduoti. Vytautas patsai valdė VilllllUl ir Trakų sritis (kitos žemės buvo valdomos jo vietininkų). karo vadai. Praturtėjęs valstietis. Jau Vytauto laikais jie niekuo nesiskyrė nuo turtinges­ niųjų bajorų. kurią valdė patsai didysis kunigaikštis. vėliau tie vietininkai virto vaivadomis. Jai. lenkų pavyzdžiu. pradėjęs eiti kario pareigas. buvo vienas iš vidutiniųjų jo sūnų. buvo Polocko. kurių be specialių urėdų nebuvo galima lldyti. Pagaliau Algirdo paskirtas įpėdinis. pav.. I rti buvo dideli plotai. Taip buvo iki Vytauto laikų. jie buvo pradėti vadinti p o n a i s .kose žemėse. Kiekvienas iš kunigaikščių savo srityje vėl savo rėžtu skirstė žemes sūnums. Dar žemiau už juos stovėjo įvairios vals­ tiečių rūšys. dar nebuvo luomai: perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą tebebuvo dar atviras. šie buvo visiškoje savo srities kunigaikš­ čio valdžioje. Juo būdavo pasirenkamas ne būtinai vyriausiasis sūnus. turinčių net po kelias kunigaikš­ tystes. Po valdančiosios ku­ nigaikščių šeimos. Visuomenė buvo susiskirsčiusi į sluoksnius. Vietoj kunigaikščių srityse buvo paskir­ ti vietininkai. Todėl visi svarbesnieji žygiai didžiojo kunigaikščio buvo atliekami tik pasitarus su broliais. o iškilęs bajoras galėjo pasidaryti artimu didžiojo kunigaikščio padėjėju ir įeiti į vadinamųjų ponų tarpą. ėjo smulkesnieji k u n i g a i k š t ė l i a i . 11 161 . Jogaila. Senosios Lietuvos socialinė santvarka Visuomenės sluoksniai. Vėliau su jais susilygino ir daugelis kunigaikščių. buvo Alšėnų. Naugardo Sieversko. sričių vietininkai ir patarėjai. bet tas atsitiko daug vėliau. Didžiojo kunigaikščio sostui pavel­ dėti nebuvo susidariusios tradicijos. paveldėdami juos iš tėvų. Tačiau. Tačiau visi tie sluoksniai dar nebuvo uždari. Šiaipjau. Svyrio kunigaikši ui ir kt. o kai kurie valdė vos po vieną ar po dvi pilis su mažomis apylinkėmis. nuo XV amžiaus. 117—120 psl. po Gedimino mirties Vilnių ėmė valdyti jauniausiasis jo sūnus.lctuvos Istorija. turėdami savo sritis. Galėjo būti ir priešingas kelias: nuskurdęs didikas (ponas) savaime virsdavo eiliniu bajoru. Didžiausia buvo Vilniaus sritis. ne su jo valdiniais. pavyzdžiui. O tie ne būtinai turėdavo gauti ištisinį žemės plotą: kartais jie gaudavo porą ar kelias pilis. Taip pat visi šeimos nariai.i*> (iiūr. Sosto paveldėjimas. dar priklausė dideli Gudų plotai. turinčius nelygias pareigas ir nelygias teises. Be jų. Bajorai iš seno valdė tam tikrus žemės plotus. Giedraičių. Didžiojo kunigaikščio valdžia valstybėje buvo suvaržyta. Smolensko. buvo dar žemesnysis bajorijos sluoksnis. Kijevo ir kitos kuni­ gaikštystės. kurių žemės plotai ir nesueidavo. Bet vis dėlto visi turėjo klausyti didžiojo kunigaikš­ čio. Sričių naikinimą ir valstybės centralizavimą pradėjo Vytau160 l. pavyzdžiui. 5. Iš jų ir turtingųjų bajorų kilo artimesnieji didžiojo kunigaikščio bendradarbiai. Socialinė nelygybė Lietuvoje. Daugumas didžiųjų sritinių kunigaikši t'uj buvo panaikintos. jau po Vytauto. Kadangi jos buvo per didelės. Jaunutis. Iš tų žemių jie turėjo eiti į didžiojo kunigaikščio kaI. kaip u visuose kraštuose.). tai vėliau iš jų dar bllVO išskirtos kelios kitos vaivadijos. Didelių sričių. Sričių suskirstymas buvo nevienodas: kai kurie kunigaikščiai valdė labai dideles sritis. o buvusios kunigaikštystės — vaivadijomis. bet visos jo šeimos nuosa­ vybe. tokie. Įpėdinį pasirinkdavo pats tėvas. buvo ir paimtose rusų žemėse. prasidėjo labai anksti. didžiojo kunigaikščio valdžios nevaržė niekas: jis buvo visos valstybės savininkas ir valdovas. galėjo virsti bajoru. kurie \H valstybės kūrimosi laikų buvo išlikę savo mažytėse sritelėse. tokios. be didelės dalies Aukštaičių. jį pakeitė Algirdas — irgi ne visų vyriau­ siasis iš brolių. iš kurių Vytautas atėmė sritis. Iš jų vėliau išsiplėtojo uždari luomai. Valstybė buvo laikoma ne jo vieno. tol didysis kunigaikštis turėjo reikalą tik su juo. iš tų sričių buvo sudarytos dvi pirmosios ^ilvadijos. todėl visi šeimos nariai turėjo teisę joje gauti savo dalį. o nuskurdęs bajoras — paprastu vals­ tiečiu. išskyrus šeimą. Tuo būdu visa valstybės valdymo sistema virto sritinių kunigaikštysčių sistema. vaidino tam tikrą vaidmenį ir valstybės politikoje. kol kurioje nors srityje buvo koks kunigaikštis. kurio svarbiausias darbas ir pa­ reiga buvo eiti į karą. Nuo Gedimino laikų taip pat gana didelė buvo Kęstučio valdytoji Trakų sritis. sutartys su kitomis valstybėmis taip pat buvo daromos visos šei­ mos vardu. Todėl 1413 m. jo diplomatai.

tais verslais vertėsi žmonės. valstiečiai ir mokesčius mokėjo savo ūkio produktais: javais. atlikdavo per savo tarnus. jų sritys galėjo būti karpomos. jie turėjo statyti naujas ir taisyti senas pilis. žinoma. netekdavo žemės. O jam buvo svarbu. Taigi ir pas mus buvo maždaug tokia pat santvarka. Jie buvo taip pat nevienodi. be to. Todėl nu­ manu. Smulkesnioji bajorija dar turėjo daugybę pareigų. Lietuvos feodalizmas. ėjo kai kurias pareigas ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajo­ rijos. visais kitais atvejais bajorija savo turtui turėjo visišką laisvę. Šalia žemdirbystės. kurią jiems duodavo kunigaikštis valdyti iki gyvos jų galvos ar iki pasikeis jo malonė: ta žemė galėjo būti atimta ir kitam atiduota kiekvienu momentu arba iš­ ėjus kunigaikščio skirtajam laikui. Tad šiuo atveju bajorų privatinės nuosavybės laisvė buvo suvaržyta. tai jų tur­ tai ir dvarai atitekdavo kunigaikščiui. kaip Vakaruose vadinamasis f e o d a l i z m a s . Karinė prievolė bajorijai nebuvo lengva: kasmet vieną ar ke­ letą kartų tekdavo eiti į karą pačiam su savo ginklais. daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo l a i s v i e j i ū k i n i n k a i . Tik Lietuvos f eoda162 lizinas buvo kiek kitoks: jis skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo nc tiek bajorijos. O nesant pi­ nigų arba labai maža jų esant. su savu arkliu ir su savo maistu. Be to. šienu. tai turėdavo patsai atsivesti ir išlaikyti dar keletą gink­ luotų savo tarnų. perleisdami žemę kitiems. tai kunigaikštis rūpindavosi išleisti jas už tokių vyrų. buvo nelengva rasti žmogų. Kiekvienas iš jų mokėjo mo­ kesčius savo verslo produktais. Lietuvos sriimcs kunigaikštystės buvo laikomos ne tiek jas gavusio kunigaikšEo nuosava valstybe. bajorai turėjo dar ir kitų pareigų. todėl ėjo mainų prekyba. |os buvo kunigaikščių gaunamos iš tėvų. XV amžiaus pradžioje. ta­ čiau jos tikruoju savininku vis dėlto buvo laikomas kunigaikštis. turėdavo gauti kunigaikščio sutikimą. tai virsdavo net tikraisiais bajorais. kurie galėtų atlikti karo tarnybą. Kadangi kunigaikštis kai o 163 . Jie mokėjo tam tikrą nustatytą mokestį. iš jos jau retai kada be­ išeidavo. kurie mokėjo medum ir vašku. buvo valstiečių. kiek administracine apygarda. Bet faktiškai ir ta žemė. Tokio pat sutikimo reikėdavo ir žemę parduodant ar dovanojant. kad privatinė bajorų žemė visada liktų ran­ kose tų žmonių. D i ­ desnieji bajorai visus tuos darbus. Jį sudarė krašto ūkininkai. va­ dinami m e z l i a v o m i s . Todėl žemės savininkai. kurs neatlikdavo karinės prievolės. pagal kurias ji buvo skirstoma į daugelį rūšių. vadinosi d u o k l ė m i s . kurie galėtų atlikti karo tarnybą. bajorija dar turėjo išlai­ kyti pravažiuojančius kunigaikščio pasiuntinius. Bajoras. kiaušiniais ir t. Už parduo­ damus produktus būdavo gaunamos įprastesnės prekės (dažniau­ siai brangūs kailiai). kaip matome. kad kai kurios prekės turėjo atstoti pinigus. Tuo tarpu Vakaruose vasalų valstybės buvo pastovios ir neliečiamos. Jie turėjo išlaikyti ir kelionėje pas juos sustojantį kunigaikštį su visu jo dvaru. Negalėjo jie laisvai elgtis tik su ta žeme. pa­ tekusi į kurios nors šeimos rankas. kurie žuvimis — ž u v i n i n k a i s . o jei karinės prievolės neatlikdavo neturtingas bajorėlis. parūpinti jiems arklių. Vėlesniais laikais ir vietoj galvijų buvo mokami mokesčiai. Jei lik­ davo vienos tik dukterys. O jei kuris nors bajoras būdavo tur­ tingesnis. o ne iš suvereno malonės. Jei išmirdavo kuri nors bajorų šeima be įpėdinių. kurie buvo pririšti prie pavestojo žemės ploto ir turėjo nustatytas pareigas. Vytauto laikais. t. svarbios ūkio šakos tada dar buvo bi­ tininkystė. tai jis turėdavo eiti valstiečio pareigas. duokles. o neturtingieji — patys. mažinamos ir didinamos. Bet jau tada. o taip pat ir ją perleidžiant vedybų keliu. Tais laikais Lietuvoje dar tebevyravo natūralinis ūkis. Todėl jos DUVO nepastovios: kunigaikščiai galėjo būti kilnojami iš vienos vie­ los į kitą. už kurias jau iš kitų būdavo perkami reika­ lingieji daiktai. buvo vadinami b i t i n i n k a i s . gy­ veną miškuose ir prie vandens. gyvuliais. Pinigų tuomet buvo labai maža. Lietuvos bajorijos pareigos valstybei priklausydavo nuo jų val­ domosios žemės. Jų valdomoji žemė iš tėvų pereidavo vaikams. jei kurie pradėdavo eiti karinę tarnybą. visa. vežimų. Be karo tarny­ bos. jų pareiga buvo ir saugoti pilis. t. tokie valstiečiai vadi­ nosi n e l a i s v a i s i a i s . kas į dvarą buvo sunešama produktais. Valstiečiai buvo žemesnysis ir gausingiausias Lietuvos visuo­ menės sluoksnis. nebuvo galutinai išsiplėtojęs. ir jis savo valia atiduodavo juos kam nors kitam (tai vadinamoji kaduko teisė). kurie mokėjo kiaunių ir vebrų kailiukais — k i a u n i n i n k a i s ir v e b r i n i n k a i s . darbininkai.riuomenę. ypač ponų ir turtingesniųjų ba­ jorų žemėse. kiek sritinių kunigaikščių teisėmis. Tie. y. kurs turėtų nori­ mųjų prekių ir norėtų gauti pirkėjo turimųjų produktų. Mat. medžioklė ir žvejyba.

Jie galėjo būti kam dovanojami ar parduodami. O ir čia jų buvo ne kažin kiek. 164 6. t. Seniausiais laikais lietuviai prekiavo su skandina­ vais ir su rusais. ir toks vergas tapdavo pa­ prastu valstiečiu. ku­ rie dirbo žemę ir kitus darbus. Ano meto Lietuvos valstybės gyven­ tojų skaičius nėra žinomas. didžiu­ lių girių buvo pilna ir visam krašte. y. kad X I V amžiaus pradžioje tikrojoje Lietuvoje gyventojų galėjo būti tik apie 300. Tuo tarpu bajorai stengėsi kuo dau­ giausia išnaudoti savo valstiečius.000—400. Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. taip pat dar ilgai dirbo net Vakaruose). kokios buvo kunigaikščio nustatytos. tada pamažu visai Euro165 . didesniosios Tauragės. kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mo­ kėjo ir vadinamąją s i d a b r i n ę (sidabrinę duoklę. tų verslų pro­ duktus buvo galima parduoti ir už gautuosius pinigus pirktis Lietuvoje nesančių prekių. Tačiau jis negalėjo būti labai dide­ lis. Kunigaikščiai valdė savo žemes ir teisė jose gyvenančius žmones per savo v i e t i ­ n i n k u s ir dvarų prievaizdus. Jei kuriam iš jų pasisekdavo gauti žemės plotą ir jį dirbti už tam tikrą mokestį ir pareigas. pavyzdžiui. Kadangi javų eksporto tuomet nebuvo. kurie dirbo kunigaikščiui ar ponui reika­ lingus vežimus ir ratus (tai vadinamieji r a t i n i n k a i) ir t. Jie atsirado iš karo belais­ vių ir prasiskolinusių ar mirti nuteistų ir pasigailėtų valstiečių.reikalui privalė arklių. Arkliams prižiūrėti ir šerti buvo spe­ cialūs valstiečiai. bitininkystė ir žvejyba. t. šalia žem­ dirbystės. kai čia nebe­ augdavo. netoli Kauno buvo 800 arklių žirgynas. Mat. Be įvairių rinkliavų ir mokesčių. tačiau daugiau jų buvo kalama Vytauto ir vėlesniaisiais laikais. Todėl apskaičiuojama. vėliau ordino pinigai ir pagaliau Prahos skatikai. visas dabartinis Suvalkų kraštas. Todėl nei bajorų nei di­ džiojo kunigaikščio dvaruose (vadinamuosiuose domenuose) valstiečiams dar nereikėjo daug dirbti. o buvo tik darbo jėga. tačiau tokios vergų prekybos. buvo spe­ ciali rūšis amatininkų. Vienoje vietoje tol sėdavo. nes ir Lietuva dau­ gely vietų buvo apaugusi didžiulėmis. vadinami a r k l i n i n k a i s . o šie iš valstiečių galėjo reikalauti tik tokių prievolių. Iš pradžių Lietuvoje savų pinigų ne­ buvo iš viso. klm. Anais laikais dar nie­ kas nesistengė daug žemės dirbti. Antai ištisa didžiulė giria buvo kryžiuočių pasienis. tačiau gyventojų ten buvo vis dėlto ne daugiau.1. Nors teritorijos atžvilgiu ru­ siškosios žemės bent 10 kartų buvo didesnės už tikrąją Lietuvą. prekybos cent­ rai. valstiečiai dar buvo ver­ čiami statyti pilis.). Ekonorriinis senosios Lietuvos gyvenimas Gyventojų skaičius. kol augdavo. tiesti kelius ir 1. Vaismainio ir laukų tręšimo lietuviai dar nežinojo. Visi vergų vaikai taip pat virsdavo vergais. metę tą plotą. kurie grupavosi Viduržemio jūroje. kaip kad tikro­ joje Lietuvoje. kad taip buvo dirbama tik Lietuvoje. Be to. tiltus. t. dar didelę reikšmę Lietuvos ūkiui turėjo gyvulių au­ ginimas. greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų ga­ miniais. Kai kur buvo auginama šimtai arklių. Ir patys žemdirbystės pabūklai buvo dar menki: žemė dažniausiai būdavo ariama mediniu arklu (be gele­ žinio norago) ir akėjama šakotu medžio kamienu (tačiau nereikia manyti. Antra tokia pat didžiulė giria buvo Livonijos pasienis (šiaurinė Lietuvos dalis). Bet toto­ riams užėmus Dniepro žiotis. prekyba su tais kraštais sumažėjo. sėdavo kitur: žemės tuomet buvo kiek reikiant. nes dar X V I amžiuje didžiuliai Lietuvos valstybei tekę ru­ siškųjų žemių plotai buvo dykumos. kur juos veždavo parduoti į specialias rin­ kas. Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių už­ puolimai. ir todėl nebūtų buvę kur dėti javų. medžioklė. mo­ kestį sidabriniais pinigais). nes tuomet javų eksporto ne­ buvo. y. tai krašte buvo daug žirgynų. Kiek vėliau Mažoji Azija pateko į Turkų valdžią. Bet. kokia kad buvo Rytuose. Ūkis. kurs neturėjo jokių teisių. kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus. Jie buvo tik nelaisvi dvaro bernai. mažai tegyvenamomis gi­ riomis. Savi pinigai buvo pradėti kalti greičiausiai tik Algirdo ir Kęstučio lai­ kais. Be to. upėmis buvo pasiekiama net Juodoji jūra.000 (4—6 žmonės 1 kv. Kre­ tingos ir Telšių apskričių dalys. vadinamus t ė v ū n a i s . sidabro lazdelės. buvo vartojami svetimieji: rusų muštiniai. tai dažnai tokio vergystę pamiršdavo. Prekyba. tai. Ypač lengva valstiečių būklė buvo didžiojo kunigaikščio dvaruose. Vergai buvo žemiausias visuomenės sluoksnis. to­ limi vakarinės Azijos kraštai ir Viduržemio pajūris. Lietuvoje nebuvo.

kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos pre­ kybą. Abiejuose tuose centruose Hanza veikiai įsteigė savo agentūras (vadinamąsias pirklių kontoras). su svetimais kraštais darė pre­ kybos sutartis. prekybai labai patogi jo vieta — dvie­ jų didelių upių santakas. Arkivys­ kupo ir rygiečių dėka dažnai būdavo sudaromos Lietuvos pre­ kybos sutartys net su ordinu. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo ga­ na sunkus. dar labai daug buvo eksportuojama įvairių k a i l i ų (kiaunių. Prekybos klestėjimas. Ypač svarbus centras buvo Kaunas: mat. 28—30 psl. buvo sukalbamesnis. labai vertino prekybą. kurių ordinas niekuomet nepra­ leisdavo. I m p o r t u o j a m o s į Lietuvą buvo tokios prekės. atgijo pre­ kyba Nemunu. Visais laikais prekyba ir amatai koncentravosi mies­ tuose. įvairūs papuošalai ir 1. Bet vis dėlto X I I I ir X I V amžiuje Lietuvai pats svarbusis pre­ kybos punktas buvo Rygos miestas. o tikrosios Lie­ tuvos ir jai artimųjų sričių — Nemunu. kurioms lengviau buvo pasiekti Vyslos intaką Bugą (Bugu Lietuvos prekės eidavo į Vyslą. Vytauto laikais. ūkio padargai. Ka­ raliaučiaus ir Dancigo rinkose. Lietuvos prekybą varžant ordinui. Nuo to tad laiko ( X I I I amžiaus) ir Lietuvos prekyba ėmė krypti į Baltijos jūrą. — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat. Todėl tik Vytauto laikais daugiau iškilo Vilnius. — pirmučiausia d r u s k a ir įvairūs meta­ lų. voverių. Taip pat gana pelninga eksporto prekė buvo m e d i s . kartys (buriniams stiebams) ir t. užgrobusiam upių žiotis. pajamos iš prekybos papildydavo jo neišsenkantį iždą. didelė dalis pietų Lietuvos prekių ėmė plaukti per Lenkiją. Tuo metu rytų Lietuvos. dar buvo impor­ tuojami v i l n o n i a i a u d e k l a i (jų patys lietuviai dar tada beveik neaudė). — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai. lapių ir t. Ryga buvo laisvas miestas. Naugardas (žiūr.1. o prie Nemuno — K a u n a s . jis įsakydavo sulai­ kyti į Lietuvą atgabentas tų kraštų prekes. kur tatai atsitikdavo. Išvežami buvo pelenai. Vakaruose miestai turėjo tam tikras teises ir valdėsi pa­ tys. — žiūr. t. 65. ir šiaurėje ėmė kurtis nauji prekybos centrai. čia kryžiuo­ čiams buvo priešingas Rygos arkivyskupas. Per Lenkiją ypač buvo pa­ togu gabentis reikalingų ginklų.). pipirai ir įvairios kitos reikmenės. kirviai. žinodamas. Gardi167 . Jis. len­ tos (dažniausiai laivų statybai). y. Tuomet Vytautas tyčia ėmė spausti į Lietuvą atvyks­ tančius vokiečių pirklius ir proteguoti lenkų pirklius. Pirkliai jį laikė savo globėju ir apipildavo jį dovanomis. kurių ji pati neturėjo.t. silkės. Miestai. aprimus karams su kryžiuočiais. Pasibaigus karams su ordinu.pai nustojo savo reikšmės. būdamas geras krašto šeimi­ ninkas. ne kartą eidavo išvien su Lie­ tuva (Vytenio ir Gedimino laikais. ypač g e l e ž i e s . kailiai. Nemuno žiotys buvo ap­ gultos kryžiuočių. dirbiniai: ginklai. peiliai. Tuo būdu. Hanzos pirklių prekybos centras Bal­ tijos jūroje buvo V i s b y miestas Gotlando saloje. šiaurėje prie Hanzos prisidėjo D. ru­ siškųjų žemių prekyba daugiausia ėjo Dauguva. Todėl prie Dauguvos iškilo didelis prekybos centras P o l o c k a s . 68 psl. anglys. kovodamas su ordinu drauge su rygiečiais. Prekybą jis rėmė visokiais būdais. medis ir jo įvairūs gaminiai — buvo pagrindinės Lietuvos eksportinės prekės (javų tada Vakarai nei iš Lietuvos nei iš kitų artimųjų kraštų nepirko). Lietuvoje miestams iškilti nebuvo gerų sąlygų. svetur nuskriaustus. Vaškas. Jei kur nors Lietuvos pirkliai būdavo nuskriausti ar būdavo atimtos iš jų prekės. Eksportuojamos ir importuojamos prekės. Lietuvos prekyba labiausiai pagy­ veno V y t a u t o l a i k a i s . o šia — į Dancigą). ateityje per LenI ėjo prekės tik iš tų Lietuvos dalių.t. Trakai. Be to. Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais. Seniausioji Lietu­ vos e k s p o r t o prekė buvo v a š k a s . bu­ vo gabenami neapdirbti rąstai ir apdirbta medžiaga: sienojai.). derva. vadinamoji H a nz a. Brasta. kuris. nes kraštas buvo nuolat karų naikinamas ir buvo trukdoma prekyba. — kai su šia prasidėjo Lietuvos santykiai. vokiečių pirkliai vėl įsiga­ lėjo Lietuvoje ir nukonkuravo lenkų pirklius. O be to. Užsimezgė gyvi ryšiai su ordino prekybos cent­ rais—Karaliaučium ir Dancigu. kuris. Be to. kad ji turtina kraštą. Ypač jis protegavo savo pirklius ir užstodavo |uos. čia įsigalėjo vokiškųjų miestų pirklių sąjunga. nors ir neilgam. garsus Rygos. svarbus prekybos centras Lietuvai tapo K r o 166 I n v a. Be to. nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. vebrų. Itin gyva pasidarė prekyba Šiaurės ir Baltijos jūrose. dalgiai. Dar ilgai po jo mirties pirkliai jo laikus vadino aukso laikais.). no­ rėdamas pasipelnyti.

Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis. ir tuo būdu įprato jomis pre­ kiauti. tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Gardine ir Trakuose. Tik pa­ skutinius 10 metų prieš Vytauto mirtį Švitrigaila aprimo ir. Jo­ gailos išlaikomas. Gardinas (1391 m. jie gaudavo metams ar ilgesniam laikui teisę rinkti iš pirklių nustatytus muitus. S k i r s n e m u n ė j e buvo padaryta su ordinu sąjunga.nas. Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį. kurs tikėjosi. Pirmas Magdeburgo teises gavo Vilnius (1387 m. kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai. be to. kurie reikale teiktų kredito. — vėliau jų atsirado visame krašte.MIK kartų buvo pakliuvęs į Vytauto rankas ir kalėjo. Karas su Lenkija. nelyginant mūsų laikų bankininkai. ir užėmė pilis. Vytauto laikais buvo tik trys žydų bendruomenės. sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą su­ mą. pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vy­ tauto brolį Zigmantą.) Švitrigaila. Taigi buvo aišku. d. Tačiau jis kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir. Švitrigailą. jie įsigalėjo daug vėliau. Mat. miestai. lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupė. kaip ir už bajoro nužudymą). Tačiau.) ir jo kovos su Švitrigaila 1432 m. — kaip tik tuo metu. nepatenkinti Švitrigailos politika. bet dar jiems davė privilegijų. vėliau Brasta (1390 m. Daug kur Europoje jie buvo smarkiai persekiojami. kurie palengva suėmė į savo rankas pinigus. 2. iš­ varomi. Vėliau jie ypatingai daug pel­ nydavo iš muitų. noromis nenoromis turėjo su­ tikti su įvykusiu faktu. Šia sutartim Švitrigaila sutiko ati­ duoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. jie daug pelno gaudavo ir iš kitų verslų. ypač prekiaudami brangenybėmis: mat. Kai kuriems jų buvo duotos savivaldybės (vadina­ mosios Magdeburgo teisės). o dar vėliau Kaunas ir kt. bet dar buvo ir žiaurus. kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausi­ mo. kad jis nesugyvens su Lenkija. Mat. Ir tikrai. Vos tik Vytautas pradėjo valdyti Lietuvą. lenkai. apdraudė jų gyvybę ir turtą (už žydo nužudymą buvo paskirtos tokios pat bausmės. Perversmą suruošė buvusieji Vytauto padėjėjai. gyveno Černigove. jų turtas būdavo atimamas. dar susiartino su imperatorium Zigmantu. kad ekonomiškam Lietuvos kilimui reikalingi ir piniguočiai. jie vertėsi vietine pre­ kyba. 169 VI.). parei­ kalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio logailos ir jo palydovų. Tuo būdu nuo Vytauto laikų Lietuvoje dau­ giau atsirado žydų.ilsiiĮsti jam Vytautui žadėtąją karūną. jis tuojau paprašė imperatorių . bet tie nepaklausė. Žydai visur vaduramžių Europoje buvo pinigų skolintojai. kad po Vy­ tauto mirties Lietuva jam sugrįš. leido laisvai išpažinti savo tikėjimą. nes čia jam šmėkštelėjo viltis revi­ duoti Melno taikos sąlygas. perversmas. po pirmų nepasisekusių žygių. Daug kartų jis buvo nubėgęs pas imperatorių ir pas vokiečių ordiną prašyti paramos. beskolindami pini­ gus. jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Po­ dolėje. Pa­ grindinis žydų verslas iš pradžių buvo pinigų skolinimas už įvai­ rius laidus.). jis ne tik kad nesugebėjo varyti Vytauto politikos. gaudavo laidų brangenybių.). Išrinktas didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu. norėdamas paveržti iš jo Lietuvos sostą. Jogaila nors ir įsakė savo ponams grą­ žinti Podolę. tą sužinojęs. jis tuoj ėmė su juo kovoti. Švitrigaila. Kaunas. Švit­ rigaila. padariusi sąmokslą. Be to. Tada ginčą teko spręsti karu. Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m. 168 . Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m. tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. J o ­ gaila (tuo metu jisai buvo Lietuvoje). kuri or­ dinui buvo ypatingai maloni. Tuo būdu žydų tarpe atsirado didelių piniguočių. Lenkams negrąžinant Podolės. Todėl atvykusių žydų jis ne tik nespaudė. Vos gavęs sostą. suteikė jiems savivaldybę. Be to. padarė 2 metų paliaubas. o paskui — prekyba. dar nepasibaigus paliauboms. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m. Vytautui mirus. Tačiau tai buvo tik pati miestų kili­ mo pradžia.). — Brastoje. Bet Vytautas suprato. Švitrigailos konfliktas su Lenkija. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. Daugirdą. Švitrigaila nuo pat jaunystės buvo didelis nenuorama.

Dėl to jis ir vėliau dar ne kartą davė Lenkams panašių pasižadėjimų. tu­ rėjo pasiduoti Lietuvos globai. Švitrigailos pajėgos dar buvo gana didelės. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti j Polocką ir paimti j savo valdžią Polocko. Švitrigaila daug kartų puolė Zigmantą ir kartą net pasiekė Vilnių ir Trakus. kad ginčą turės išspręsti ginklas. tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai. liko tiktai Palenkės. Jogailos atstovai tuojau po perversmo atvyko į Gardiną. be tikrosios Lietu­ vos. buvo aišku. palikti Jogailai arba jo įpėdi­ prisegtas prie 1436 metų dokumento. Vadinasi b u v o s u d a ­ r y t a m a ž d a u g p a n a š i s u t a r t i s . totorius. Be to. Sąmokslininkams padėjo. tuo būdu Zig­ mantui. kuria ir Lietuvoje buvo įvesta teisė. po 100 su viršum metų visiškai sunykęs. netoli Ukmergės (ties Pa­ baisku). Tuo būdu Lietuva ga171 . žuvo daugybė rusų kunigaikščių. Zigmanto ryšiai su Lenkija. dabar palaikęs Švitrigailą). Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu. niams. kad tada nema­ žai pasidarbavo vienas atvykęs Lenkų ponas — Zaremba. ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek. 1435 m. Smolensko. Smolenskas. bet dar pa­ darė naują sąjungą su Maskva ir Tverė. Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę.). o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis.). rusų kunigaikščius — ir išsiruošė į didelį žygį. Be to. Tad Zigmantui nebeliko kito sąjungininko. jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus M y k o l o vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė.su niekuo nesiskaitąs karštuolis. bajorų pravoslavų teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis. bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigman­ tu.). neleidžianti nė vieno bajoro suimti bc teismo sprendimo (tai vadinamoji „neminem captivabimus nisi jure vidum" privilegija). tačiau vis nieko nelaimėdavo. kai.). žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje. ir savo gyvenimą jis baigė Voluinė j e (Lucke). daugelis pateko į nelaisvę. kuri jam padėjo net ruo­ šiant sąmokslą. Švitrigaila ne tik kad nenutraukė ryšių su savo sąjungininku ordinu. po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir. Bajorijos privilegijos. su kuriais jis susiartino dar gyvendamas rusų kraštuose. kuria pripažino savo viršininku Lenkų karalių Jogai­ lą. (Šitų paskutinių įvykių metu Jogaila jau nebegyveno: jis mirė dar prieš Ukmergės mūšį — 1434 m. Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Ki­ jevas ir Voluinė su Lucku. jis išvyko į užsienius ir atgal grįžo tik žuvus Zigman­ tui (1440 m. Jame žuvo patsai Livonijos magistras su dau­ gybe riterių. Kaip sąmokslas buvo ruošiamas. kaip tik Len­ kija. Ukmergės mūšis (1435 m. bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. Tada gauti didžiojo kunigaikščio sosto jam vėl nepasisekė. paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu. Ne­ trukus Zigmantui pasidavė Polockas. kad apie Švitrigailą susi­ spietė daugybė naujų žmonių. norėdamas patraukti į 170 •avo pusę bajoriją. be to. Pagirio ir Minsko žemės. davė jai naują privilegiją (1434 m. Valstybei pasidalinus pusiau. k o k i ą 1401 m . Naugardo Sieversko.). ir Zigmantas sudarė su jais sutartį. pravoslavams be­ liko tik vienas suvaržymas: jie negalėjo būti tiktai aukštaisiais urėdais. Bet. Černigovo ir Kijevo sritis. b u v o p a d a r ę s i r V y t a u t a s . nes kovai su Švitrigaila jam būti­ nai buvo reikalinga Lenkijos parama. tik žinome. Lenkija. pasiekus Šventąją. nakvojo sustojęs A š m e n o j e . Į jo pusę linko beveik visa rusiškųjų žemių bajorija ir visi Lenkijos priešai. Vitebskas ir Naugardas Sieverskas. Zigmantas dabar sutiko su visais Lenkų reikalavimais. Mūšį pralai­ mėjo Švitrigaila. tikslių žinių neturime. Vitebsko. Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams. tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis. jis sukvietė visus savo sąjungininkus — Livonijos ordiną. buvusiems Vytauto ben­ dradarbiams labiausiai nepatiko tas. Po šito mūšio ne tik Livonijos. vyk­ damas į derybas su Jogaila. mirdamas jis žadėjo Lietuvą Zigmanto Kęstutaičio antspaudas. Todėl Zigmantas. o gal net paskutinio sąmokslą suruošti. Pagaliau išstumtas ir iš tų sričių (1438 m. kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą.

Herasimui mirus. Tas klausimas vėl iškilo tik X V I amžiaus antrojoje pusėje (žiūr. jis buvo priverstas pasi­ žadėti. buvo sudegintas ant laužo. 301 psl. Zigmantas pradėjo ieškoti sąjungininkų prieš Lenkiją ir ruošėsi panaikinti savo duotus priklausomybės pasižadėjimus. 173 . kuris padarė ordiną Len­ kijos vasalu. imperija žlugo. arba konsiliumas. daug ilgiau. kad. ir turkai jau grėsė Konstantinopoliui. Juo ėmė rūpintis kiti kraštai. 142—143 psl. Norėdamas patraukti į savo pusę Bažnyčios suvažiavimą. Jis tuojau susiartino su Lenkų priešu impe­ ratorium Albrechtu (Zigmanto įpėdiniu). t. Anuomet bažny­ tine unija rūpinosi Vytautas. Jis net buvo pasiun­ tęs j suvažiavimą unijos šalininką. ir Zigmantas pradėjo eiti tuo pačiu keliu. y. prasidėjęs 1431 m. Horodlės susitarimas. kad bijojo nustoti Lenkų paramos prieš Švitrigailą. sutarties. unijos reikalais imsiąsis rūpintis Zigmantas. ku­ ris jau buvo spręstas Konstancos suvažiavime.) Konstantinopolį užėmė turkai. tačiau jam tatai nepasisekė (žiūr. Lenkai net privertė Zigmantą duoti pa­ žadą. jis turėsiąs juos pri­ saikdinti. bet iš Dievo: jis pavel­ dėjęs ją po savo brolio. Lenkija vėliau su Prūsų ordinu pradėjo dar naują karą. buvo iškeltas ir bažnytinės unijos klausimas. tie patys Lenkai jam padėjo ir Švitrigailą nugalėti. kad šis abso­ liučiai nenorėjo pripažinti Lenkijos karaliaus priklausomybės. norėdamas gauti Vakarų para­ mos prieš turkus. Nuo Švitrigailos jis skyrėsi tik tuo. Imperatorius. Tačiau staigi mirtis jam neleido pasiekti savo tikslo. Todėl iš pradžių jis tenkino visus jų reikalavimus ir ne kartą davė pa­ kartotinių raštų. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis Santykiai su Lenkija. tik jau nebebuvo laiko jam įvykdyti: po pusės metų (1453 m.). Tuo būdu buvo panaikintas 1413 m. Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino.. Tačiau patsai unijos klausimas nemirė. tęsėsi iki 1449 m. kad Lie­ tuva visada turėsianti savo atskirą valdovą. Laiške imperatoriui jis rašo. Zigmantas gavo sostą su Lenkų pa­ galba. o su ja žlugo ir unija. tačiau Lietuva tame kare jau nebedalyvavo. esą. kad Lietuvos priklausomybė Lenkų karaliams esanti tik pra­ simanymas: kiek tik žmonės galį atsiminti. nors buvo valdoma to paties valdovo — Kazimiero. Tas susitarimas buvo paskelbtas Konstantino­ poly 1452 m. ir Bažnyčių unija jau niekas nebe­ sirūpino Lietuvoje. Tiesa. Šitaip jis pasižadėjo ir Jogailai ir jo sūnui Vladislovui. 3. Švitrigaila jau nebegalėjo rūpintis tuo klausimu. Tačiau galutinai dėl unijos buvo susitarta kiek vė­ liau Florencijoje. Tuo būdu po kiek laiko unijos šalininkai vi­ sai išnyko. o Zigmantas taip pat turėjo daug kitų rūpesčių. dingo ir unijos klausimas. Lietuva niekad nebu­ vusi jokios kitos valstybės valdžioje. Bet Herasimo sąmokslas buvo susektas. ir buvo sugrįžta prie 1401 m. Tačiau^ Švitrigailai tą darbą sutrukdė Zigman­ tas ir lenkai. negu gyveno Zigmantas (f 1440 m. o Zigmantas. O kai Švitrigaila buvo nugalėtas. Be to.lutinai baigė ilgas kovas su vokiečiais. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą 172 pakeitė kitu. Jis pats Lietuvos kuni­ gaikštystę gavęs ne iš Lenkų karaliaus. Tuo tarpu Bizantijos imperija jau merdėjo. o Smolenskas liko. Netrukus.. tuo pat susirūpino Švitrigaila. Ja­ me. tą priklausomybę pripažino. kai buvo naudinga.. Tuo būdu Zigmantas ėjo visiškai savo brolio Vytauto pėdomis. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas Švitrigailos ir Zigmanto kovos metu Bazely (Šveicarijoj) vyko visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. jog tų pilių po jo mirties neatiduosią niekam kitam. lauk­ damas tinkamo momento ja nusikratyti.). tarp kitko. o tik Lenkų karaliui. Bazelio suvažiavimas. Švitrigailos valdžioje. kaip buvęs.). pavesdamas savo ponams pilis. pralaimėjęs mūšį ties Ukmerge. Visus tuos pasižadėjimo raštus Zigmantas davė tik dėl to. rytų apeigų Bažnyčios metro­ politą Herasimą. Santy­ kiuose su Lenkija Zigmantas taip pat siekė visiško savaran­ kiškumo. Švitrigailos didelis priešas (Zigmanto šalininkas). kuriuo ėjo ir jo priešas. kad mirdamas visą Lietuvą pavešiąs Lenkų karaliui. 4. Švit­ rigailos įsakymu. kad būsiąs jiems ištikimas. ir jis. Vilniaus vyskupas Motiejus slapta prikalbėjo Smolenske gyve­ nantį Herasimą sukelti maištą ir pavesti Zigmanto valdžiai visą Smolensko žemę: tuomet. taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias.

betgi visai neketino pasiduoti Lenkijos karaliui Vladislovui. Jogaila visai neketino padovanoti Lietuvos Lenkijai. Zigmantas. buvo nužudytas. Imdamas Lenkų sostą. norėdama su­ trukdyti Zigmanto planus. Tačiau tikroji sąmokslo priežastis ir sąmokslininkų tikslai lig šiol tebėra neišaiškinti. kad Kęstutis buvo nužudytas Jogailos artimų žmo­ nių įsakymu. ir bylos pabaigos ne­ begalėjo matyti. o vėliau. Bet kadangi jis susidėjo su vokiečių ordinu. Jogailos šeima ir jos teisės Lietuvai.). Zigmantas). kad jo įpėdi­ niu būtų pripažintas sūnus Mykolas. ar dėl Kęstučio mirties buvo kaltas Jogaila. Lenkų karaliaus Vladislovo. jis tik pasižadėjo patsai valdyti Lie­ tuvą jr niekam jos neatiduoti. jaunutį K a z i m i e r ą . tik su ketvirtąja jis susilaukė dviejų sūnų. ir padarė jį nepriklausomos Lietuvos valdovu.. Čia. jos padedami. neatsižadėdamas Lietuvos. Tad Jogaila susilaukė sūnų. 174 Jogaila ir Lenkija. nes svajojo ją kartu su Lenkija palikti savo vaikams. kai buvo pašalintas Švitrigaila ir kai Zigmantas. di­ džiuoju kunigaikščiu paskelbė Švitrigailą. o Kazimieras — 1427 m. jis dar tikėjosi atgauti Lietuvą. kai Kazimieras buvo išrink­ tas ir jų karalium. visiškai nepriklausomą nuo vyresniojo jo brolio. kad po Vytauto mirties Lietuvos bajorija. rūpindamasis. Tos dinastijos valdovų valdoma. kad sostas atitektų ne Jogailos sūnums. kai tik atsirado proga įžengti Į Lenkų sostą. Kazimie­ ras tuo tarpu tebuvo tik 13 metų vaikas. Jadvyga. ir buvo skelbiama. Tuo tarpu netrukus sustiprėjęs Zigmantas ryžosi su­ laužyti savo pasižadėjimus ir ėmė rūpintis. pasižadėjo sostą mirdamas palikti jam arba jo sūnums. Jogaila pradėjo valdyti. kurios padedami išsprendė sunkų klausimą savo santykių su vokiečiais. Lenkijai Jogaila pa­ liko savo dinastiją. ir negalėjo patsai valdyti. nes vėliau jis nenubaudė nė vieno kaltininko. Trečioji |o žmona buvo bevaikė. Nepasisekė Jogailai tik Lie­ tuvoje. Jogaila Jogaila ir Kęstutis. tačiau jo siekiamasis tikslas drauge su juo ne­ žuvo. jo sūnaus Mykolo neįsileido į sostą ir valstybės vairą paėmė į savo rankas. kaip teisėtas tėvo įpėdinis. Tiesa. Į gyvenimo pabaigą jis. pasidarė visiškai savarankišku valdovu. Tuo pat metu jis gavo Lenkų karaliaus sostą. Jam betgi nepavyko to pa­ siekti: jis žuvo nesutvarkęs reikalų. Jogailos reikšmė Lietuvai. lietuvių savarankiškumas ir valstybinė sąmonė jau buvo tiek subrendusi. kuri mirė vos gimusi. Su antrąja žmona sulaukė taip pat tik vienos dukters. bet ne Lenkijos karaliams. Švitrigaila. jis rūpinosi ne Lenkija. Tačiau jį išsirinko. Jogailai teko vėliau kovoti su Vytautu. staiga buvo nužudytas savo paties ponų. — taigi tiktai po 7 metų. Už tai jis turėjo duoti lenkų bajorams naujų privilegijų. bijodami keršto už tėvo mirtį.). pradedant nuo Kazimiero.Zigmanto nužudymas 1440 m. kuria anksčiau rūpinosi didieji kunigaikščiai (Vytautas. jis susilau­ kė tik vienos dukters. besiruošdamas kovai dėl Lietuvos savarankiškumo. tai Kęstutis jį pašalino nuo sosto. buvo pasidaręs žiaurus ir persekiojo visus sau priešingus ponus: nemaža jų buvo nužudyta. ieškodamas Lenkų pa­ ramos. Vargais negalais Jogailai vis dėlto pasisekė išgauti Lenkų sutikimą. Ši ketvirtoji Jogailos žmona buvo lietuvaitė. Tiesa. Nors Zigmantas ir žuvo. ruošęsis atgauti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi bajorijai nebuvo priimtino kandidato į sostą iš savo kunigaikščių tarpo. Jogaila ir Vytautas. šiandien sunku pa­ sakyti. bet savo ir savo dinastijos reikalais. Jo­ gaila vėl atgavo Vilnių. kuri. bet ir ta mirė dar neištekėjusi. tai ji išsirinko savo valdovu jaunėlį Jogailos sūnų. nemaža sukišta j kalėjimus. ponai. Pagaliau Lietuvos ponų grupė. Lietuvos sava­ rankiškumo sargyba. suruošė sąmokslą ir jį nužudė. — kai Lietuvoje negalėjo suvaldyti Vy­ tauto sukelto nepasitenkinimo lenkų kišimusi į lietuvių reikalus. ieš­ kančiu tėvo palikimo. Pirmą kartą jis susitaikino su Vytautu. Todėl valdžios vairą paėmė į savo rankas didesnieji bajorai. padaręs sąmokslą. Nuo to meto ir prasidėjo Lietuvos didikų įsigalėjimas. Kazimierą. varė didelės valstybės politiką. Vadinasi. Aišku tik. 4. Alšėnų kunigaikščio duktė (ją išpiršo Jogailai Vytautas). Lenkija galėjo stoti į varžytynes su galingais imperatoriais 175 . kaltininkai buvo nuslėpti. Zigmanto santykiai su ponais labai paaštrėjo. Nauji ryšiai su Lenkais prasidėjo tik tada. kaip jo vietininkas. kaip savo atskirą valdovą. bet jo sūnui Mykolui. Bet ir po to Lietuvos bajorija neketino pripažinti ankstyvesniųjų pasižadėjimų Lenkijai. Bet Jogaila mirė anksčiau už Zigmantą (1434 m. Be to. nebenorėdama pripažinti savo valdovu Lenkų karaliaus. nors politiniais sumetimais visą laiką sakėsi pripažįstąs Jogailos vyriau­ siąją valdžią. Tuo būdu patsai Jogaila ir jo sūnūs buvo aplenkti. Jogaila ilgai neturėjo jokių vilčių sukurti savo dinastijos. Kęstutis. Tada jis ryžosi pavesti Lietuvą Vytautui. vėliau. valdė ją kartu su Lietuva dar beveik pusantro amžiaus. Su pirmąja žmona. Vytautui valdant. Bet. paėmęs į savo rankas valdžią. nes per jį jie susiartino su Lietuva. Tuo būdu Lie­ tuva grįžo Jogailos giminei. dabar atiteko bajorijai. Jogailos suimtas. kad Kęstutis patsai nusižudęs. o antrą kartą. Jie pasikvietė į Lietuvą antrąjį Jogailos sūnų. kad po jo mirties sostas bus pripažintas jo sūnums. Bet Vytautas nesitenkino vietininko role. kuris turėjo valdyti. Lenkai Jogailą laiko vienu didžiųjų savo valdovų. jau būda­ mas senelis (Vladislovas gimė 1424 m.

didįjį Lietuvos kunigaikštį Kazi­ mierą. amžiaus. Vladislovas. o kiti. tačiau gerai orientavosi politikos problemose. jam valdant Lenkiją. buvo palaidotas Krokuvoj. buvo nusistatę prieš jį.) Išrinkimas. jo dėka Lietuva tapo krikščioniška ir priartėjo prie vakarų Europos. ne jis pats buvo viso to kaltininkas. Nuo to laiko iki pat Jogailos giminės galo jau beveik visada lenkai savo karaliais rinkdavosi tuos pat asmenis. susirinkę į Alšėnus. Mirė turėdamas apie 85 m. Žodžiu. Tuo tarpu Lietuvai patsai Jogaila nepaliko nieko atmintino. Tiesa. mėgo Lietuvos žmo­ nes: jo Krokuvos dvare daugelis tarnų buvo lietuviai. Kazimiero išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1440 m. Nei jis nei kas kitas nepasirūpino sudaryti sąlygų. Švitrigailos ir Mykolo šalininkai turėjo nusileisti. todėl jis dažnai pagyvendavo Lietuvoj. Lietuvą jis labai mylėjo: ji nuolat traukė jo širdį. Mykolo šalininkai tuojau ir užėmė žemutinę Vilniaus pilį. Ypatingai suvaržytas Jo­ gaila buvo Lenkijoj. Nors tuo pat metu pa­ reiškė savo pretenzijas į sostą ir Švitrigaila. Krikštijęsis tapo labai maldingas. Traukė jį ir Lietuvos gamta. Po 10 m. 176 177 . Labai mėgo medžioti ir tuo tikslu dažnai atvykdavo į Lietuvos girias. kuriuos lietuviai iš­ sirinkdavo savo didžiaisiais kunigaikščiais. kur ponai turėjo teisę kištis į visus valstybės rei­ kalus. Kadangi Kazimieras te­ turėjo vos 13 m. daugiausia veikė jo broliai (ypač Skirgaila). Jis ir mirė persišaldęs. tai jo vardu kraštą valdė skirtieji paLietuvos Istorija. Tačiau visi tie nuopelnai neat­ sveria vienos didelės blogybės: Jogailos užmegzti ryšiai su Lenkija ilgainiui visiškai nutautino Lietuvos bajoriją ir sulenkino didelių jos plotų gyventojus. Tačiau daugumas didikų. mėgo klausytis jos miškų ošimo ir paukščių čiul­ bėjimo. Jogaila kad ir nebuvo didelė asmenybė.) — pereinamasis laikotarpis 1. bet galinges­ nieji Lietuvos didikai. Jogailos asmuo. Tiesa. Šiaip jis buvo malonus ir ramus žmogus. didžiuoju ku­ nigaikščiu išrinko jaunėlį Jogailos sūnų. B. Kazimierą. Žemaičiai taip pat palaikė jo pusę. tada teturėjo vos 10 metų. Todėl beveik viskas buvo daroma ne jo paties. bet jam artimų žmonių.Habsburgais dėl Vengrijos ir Čekijos. 12 J o g a i l o s antkapis K r o k u v o s Vavelio katedroje. pro atvirą langą beklausydamas lakš­ tingalos (bet tai buvo ne Lietuvoj. natūraliu kandidatu į Lie­ tuvos sostą tapo jo sūnus Mykolas. Zigmantui žuvus. priversti ginklu. Jogailos dinastijos metu Lenkija klestėte klestėjo. Kol jis buvo Lietuvoj. kurios būtų atitolinusios šitą blogybę. — vieni geruoju. jis žuvo Vengrijoj. amžiaus. o Lenkijoj). Jis buvo iškviestas į Vilnių ir čia paskelbtas didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu. Jo vyresnysis sūnus. Dėl tos priežasties jis buvo didžiai nusivylęs Lenkija. ir lenkai pasikvietė į sostą jo brolį. taigi jo buvo pravertos durys nutautėti. bijodami kerš­ to už tėvo mirtį. Kazimiero laikai ( 1 4 4 0 — 1 4 9 2 m. o kai buvo Lenkijoj — ponai. Trakus ir Brastą. bendromis Lietuvos ir Lenkijos jėgomis buvo sutriuškintas pavojingiausias Lie­ tuvos priešas — kryžiuočių ordinas. Jam ypač trūko energijos ir ryžtumo. tačiau jam lemta buvo valdyti to įvykio pradžioje. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. ir jam dar labiau trūko energijos dideliems darbams.

Tik. 2. jie laikėsi visiškai nuoša­ liai. Jogailos ir Vytauto laikais jie buvo kelis sykius dovanoti ordinui. ir 1418 m. Nors Lenkija ir Vladislovas su šituo lietuvių žygiu ir ne­ sutiko. norėdami atgauti senąsias laisves. kad Lietuva da­ bar nebeturėtų savo at­ skiro didžiojo kuni­ gaikščio. bet 1409 m. sudraskė Len­ kų karaliams duotus saKazimieras. Mykolas. išvažiavo iš Vilniaus ir Kazimierą atlydėję lenkų ponai. kuris paskutines savo gyvenimo dienas praleido Voluinėje. baigė savo amžių kitas Kazimiero konku­ rentas. 178 (J. nuo v o ankstyvesniųjų pasi1447 m. kuri apdraudė visas jų teises ir visiems laikams laidavo jiems savotišką vidaus tvarkymąsi. kad jam būtų palikti Trakai ir kad būtų nubausti tėvo užmušėjai. kuriems vadovavo išmintingasai politikas J o n a s G o š ­ tautas. O tų 7 metų būvyje Lietuva buvo net pradėjusi su Lenkijos lenininku. Žemaičių kunigaikštystės privilegija Nesutikimai. po trejų metų derybų.tarėjai. Žemaičiai visą laiką Lietuvos valstybėje buvo ypatingoje būklėje. Tačiau netrukus jis bandė suruošti prieš Kazimierą sąmokslą. vadinamą seniūnu. nusilenkęs Kazimie­ rui. Mat. . ryšys su Lenkija buvo nutrauktas. ir Lenkų karalius. Lietuvos kunigaikštis. lietuviai paskelbė jį savo valdovu. . . buvęs Lietuvos valdovas — Švitrigaila. Jis taip pat buvo palaidotas Vilniaus katedroje. len­ kai išsirinko tą patį Kazimierą ir savo karalium. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais jie priklausė di­ džiajam kunigaikščiui. remdamiesi Zigmanto duotais raštais. y. Mo­ zūrų kunigaikščiu. jie padarė sukilimą. jie rei­ kalavo. ir apie įvykį jiems pranešė tik Vilniaus bažnyčių varpų gaudesys ir iškilmių triukšmas. Bet Vytautas numalšino sukilimą (tuo­ met buvo nužudyta 60 sukilimo vadų). Kazimierą paskelbus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. pa­ bėgo į Maskvą. žuvus. karą dėl Drohičino. Santykiai su Lenkija renkant Kazimierą. prijungti prie didžiosios kunigaikštystės. jis tik prašė. Nuo to laiko Žemaičiuo­ se buvo visiškai ramu. Tais pačiais 1452 m. kurį šis po Zigmanto mirties buvo užėmęs. Lenkų pastan­ gomis išrinktas Vengrų karalium (po imperato­ riaus Albrechto mirties). buvo galutinai atvaduoti ir. Mirdamas jis prašė. bet tik kaip Vladis­ lovo vietininkui. Ten jis ir mirė nunuodytas (1452 m. jis tuo metu ruošėsi į Vengriją. Mateikos piešinys). kaip atskira provincija. Mindaugui valstybę kuriant. Kazimiero konkurentų likimas. Lenkiją tuomet valdė vyresnysis Jogailos sūnus Vladislovas. tas jo prašymas buvo įvykdytas. Kadangi lenkai troško sau tų žemių. . t. Vil­ niaus katedroje ant Kazimiero galvos uždėjo didžiojo kuni­ gaikščio kepurę. Jie gavo atskirą savo krašto valdytoją.). kad jo kaulai būtų palaidoti Vilniuje. o priklausytų Vladislovui. žadėjimų dokumentus ir vieną rytą. Mirdamas jis įsakė pilių komendantams ati­ duoti Lietuvai visas savo valdytąsias žemes. tačiau tvarkėsi savarankiškai. Vladislovui 1444 m. Vis dėlto išėjo kitaip: nepaisyda­ mi Kazimierą atlydėjusių lenkų ponų protestų. atliko valdovo pakeliamąsias apeigas. Į Vilnių atvykę lenkų ponai tuo metu dar tebemiegojo. renkant Kazimierą. Jiems buvo sudaryta ir atskira vyskupystė. tačiau Lietuva be jokio ryšio su Lenkija išgyveno net 7 metus. Naujoji Vytauto įvesta tvarka Žemaičių valstie­ čiams atrodė sunki. teturėjo tam tikrų padarinių tik Žemaičiams: konkurentų kovų metu jie išgavo iš Kazimiero privilegiją. d. tai dėl jų tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilga byla. Tai buvo paskutinė Kęstučio giminės atžala. kilę po Zigmanto mirties. kuriam nepavykus. Nebeturėdami ko Lietuvoje beveikti. Lietuvių kvie­ čiamam Kazimierui len­ kai 4eido vykti į Lietu­ vą. žadėjo būti jam paklusnus. nieko nepra­ nešę Lenkų ponams. jie atsiminė 179 1440-1492 m.

jie buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dva­ rų savininkams — bajorams. Lie­ tuviai sutiko Kazimierą išleisti į Lenkiją. tai lietuviai pagaliau nusileido: Boleslovas buvo Ka­ zimiero konkurento. lenkai pareikalavo sau tų žemių. be to. spaudė savo valstiečius. privilegija. kad Žemaitijoje daugiau nebebus kuriama nė vieno didžiojo kunigaikščio dvaro (mat. kad didysis kunigaikštis negalįs duoti Lieluvoje nei urėdų nei žemių jokiam svetimšaliui. kad jo brolis. jis buvo dingęs. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją. nesiskaitydami su visa Lietuva. kokias ji turėjo Vytauto lai180 kais. kaskart vis labiau. Ją išsirūpindama. bet išreikalavo iš jo privilegiją. kad savo krašto seniūną jie patys sau rinksis. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva Išleisdami Kazimierą į Lenkiją. Juos teko jėga numalšinti. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. kuri apdraudė Lietuvos interesus ir praplėtė bajori­ jos teises. Tai reiškė. vietoj buvusių pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui. atėjo žinia.) nuo mokesčių javais. Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium ir 1447 m. kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai. jog sostą atiduosią Mozūrų kunigaikščiui Boleslovui. 181 . galėjo paremti Mykolo pretenzijas į Lietuvos sostą. Nuo to laiko visi bajorų dvaruose gyveną valstiečiai liko visiškoje savo ponų val­ džioje. — 141 psl. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Len­ kijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės. lietuviai į privileįrašė nuostatą. jie nebeturėjo jokių pareigų didžia­ jam kunigaikščiui (valstybei). Todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mielai kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. bajorija nepamiršo nė savęs. No­ rėdama pastoti tam kelią. buvo atleisti ir nuo pastočių. kur ir anksčiau medžiodavo ir žūklaudavo. ir didieji Lietuvos kunigaikščiai visada ją mini savo titule (pal. Ši privilegija Žemaičių kraštui buvo pagrindinė. nuo pilių statymo ir remontavimo. bajorija išreikalavo. savo valdovu pripažino Mykolą. Kazi­ mieras pažadėjo. Mat. giminė. Pagaliau jiems buvo leista laisvai medžioti ir žūklauti ten pat. Ta privilegija patvirtino visas Vytauto laikais jų tu­ rėtąsias teises ir garantavo. žuvo mūšyje su turkais (jis žuvo prie Varnos miesto. nes Vladislovas dar galįs atsirasti (mat. be to. o vien tik ponams ir niekur ne­ begalėjo išsikelti iš jų žemių. Kazimiero valdžiai Lietuvoje jau įsigalėjus. draudžiąs didžiajam kunigaikš­ čiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. vėliau ji daug kartų buvo tvirtinama. tapęs Lenkijos ka­ ralium. Bet kadangi Lietuva su Lenkija tada turėjo daug ginčų. lietuviai lljojo. Vytauto laišką imperatoriui. o didysis kunigaikštis jį tik tvirtins. lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą. Ta privilegija. kuriuo Kazimieras pasižadėjo iš­ laikyti Lietuvą tose pačiose ribose. 3. tai lietu­ viai nenorėjo Kazimiero išleisti ir jo vardu atsakė lenkų po­ nams. Bet kai lenkai pagrasino. todėl paprastai vadinamas Var­ niečiu). dabar jie. kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. bet vis dėlto Kazimieras buvo priverstas duoti jų laisves laiduojančią privi­ legiją. dar turėjo labai didelę socialinę reikšmę.savo laisves ir. Bajorija. nuo pareigos piauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir pagaliau nuo piniginio mokesčio (sidabrinės). Tuo būdu privilegija visą laiką saugojo Lietuvos valstybę nuo lenkų kišimosi. Lenkų ponai tuojau pakvietė į sostą Kazimierą. Nuo jos davimo laikų Žemaitija vadinama kunigaikštyste. trokšdama pelno. ir apie jo mirtį tikrų žinių nebuvo). Len­ kų ir Vengrų karalius Vladislovas. Mykolo. norėdami apsidrausti nuo lenkų įtakos. 4.). privilegija Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium. Didysis kunigaikštis pasižadėjo nesiuntinėti į jų dvarus jokių savo teisėjų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų valstybei. Nors ir daug kartų lenkai bandė sugriauti tą privilegijos nuostatą. Taigi privilegija pa­ dėjo pamatą visuotinei baudžiavai: bajorų valstiečiai liko visiš­ koje savo ponų valdžioje. Be to. 1447 m. nes. kad gyvendamas Krokuvoje Kazimieras nepradėtų linkų skirti Lietuvoje urėdais ir dovanoti jiems čia dvarų. tačiau jis išliko iki pat valstybės galo. kad į šitą pri­ vilegiją būtų įrašytas nuostatas. nauji dvarai visada buvo tam tikra našta gyventojams). Be t c >. kad reikią dar palaukti. tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą. Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m. todėl. 1444 m. Tačiau bajorų valstiečių būklė dėl to nepalengvėjo.

buvo priverstas Petrakavos seime patvirtinti lenkų pri­ vilegijas. kad jiems būtų atiduota visa Padolė ir Voluinė. 1466 m. Kazimieras negalėjo to padaryti. ordino valsty­ bėje. kad jis buvo suėmęs į savo rankas visą prekybą. Torno taika 13 metų karas. ordinas 183 .O kadangi lietuviai neketino atsisakyti nuo savo teisių. pagaliau ir turtingų miestiečių. Tame pat seime dalis Lietuvos ponų. nepanorėjo su jais dėtis. 1413 m. ir prasidėjo miestiečių ir bajorijos sukilimas. Savo seimuose lenkai išplūsdavo atvykstančius Lie­ tuvos delegatus. Per 4 savaites į sukilėlių pusę perėjo 56 miestai ir pilys.. o gal net būtų atgavusi anapus Nemuno esančias lietuviškąsias žemes. tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės.). Lietuva 13 m. Kazimieras šitam ginče palaikė lietuvius. būtų pasiekusi bent Vytauto svajotąją sieną. Pagaliau ordinas buvo nu­ galėtas. be abejo. Žino­ dami. o kartą juos net sumušė. tai ginčas dėl tų žemių ėjo ištisus 6 metus. Gal tik Lietuvos neprisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. Tuo būdu prasidėjo karas. Todėl 1454 m. Olesnickis. Vladislovui esant Vengrijoj ir 182 po jo mirties.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai. nieko neišsprendę. o visi kiti buvo nepatenkinti ordinu dėl to. tačiau lietu­ viai nenusileido. būtent vyskupų. o kai kurie net galvojo pašalinti nuo savo sosto Ka­ zimierą. grasino jį pašalinti. Olesnickis mirė 1455 m. likęs Lenkijos vasalu. Todėl Kazimiero valdymo pradžia Lenkijoje buvo itin sunki: lenkai reikalavo patvirtinti jų privilegijas ir pripažinti ginčijamąsias žemes Lenkijai. Lenkija atgavo savo Pamarį. Kad dėl to nekilo karo tarp Lietuvos Len­ kijos. nepatenkintos Kazimieru. sukilėliai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui. Lenkai visą laiką reikalavo. Nemuną. Labiausiai jis iškilo. Tačiau jis nesuge­ bėjo paimti į savo įtaką Kazimiero. buvo dar ir kitų socialinių pajėgų. Lenkija kvietė prisidėti prie jo ir Lietuvą. nes tęsėsi net 13 metų. 5. valdžiusių daugybę žemių. Olesnickis taip pat valdė Lenkiją. Smarkiai apkarpytas. kurs Lenkijai buvo nelengvas. kad jis vienas valdė kraš­ tą. Tačiau Lietuvos po­ litikos vadai. jie galvojo atsiimti iš jų visą Podolę. Lietuviai irgi atsi­ kirsdavo aštriais žodžiais ir demonstratyviai išvažiuodavo na­ mo. pasibaigdavo gana triukšmingai. tai buvo Kazimiero nuopelnas: jis savo šaltu elgesiu ir atsargumu jo išvengė. t. grą­ žino jiems herbus. o Podolė buvo valdoma Lenkų. Lietuva. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną. pasipiktinusių lenkais. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas. Kazimiero būklė pamažu Lenkijoje ėmė stiprėti. ir į vieną seimą (Parčavoj) jie sutiko nuvažiuoti tik tada. kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. bet dar praleido puikią progą reviduoti Melno taikai. kuris daugiausia priešinosi Vy­ tauto karūnavimui ir kuris vadovavo Lenkijos politikai jau nuo Jo­ gailos valdymo pabaigos. Susidė­ jusi su Lenkais. ir reikalavo. Tai buvo lietuvių klaida: jie ne tik neatgavo Podolės. Švitrigaila mirdamas (1452 m. todėl lenkai ruošėsi jį už tai pašalinti ir pradėti su Lietuva karą. Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. būdamas regentų va­ das karaliaujant mažajam Vladislovui. kuris vadovavo visai prieš Kazimierą ir Lietuvą nukreiptai ak­ cijai. pagaliau visiškai nustojo įtakos. pasaulinių riterių — bajorų. Kartais lietuviams Lenkijoje būdavo pavojinga net pasi­ rodyti. kai Kazimieras pats atvyko nuo pat sienos jų palydėti (1451 m. bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Vo­ luinę. Miestiečiams ordinas labiausiai nepatiko tuo. ordinas savo sostinę per­ kėlė į Karaliaučių. pasku­ tinius 10 m. ir abi pusės. o lietuviai tuo atveju grasino. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. y.). Nors ir merdėdamas. gautus iš lenkų. Torne buvo pasirašyta taika. Mat. Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs. Šitokioj dėtoj karalius 1453 m. o didžiausias jo priešas — kardinolas Z. bet žemių jiems prisiekė grąžinti tik tas. Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — (Elbingą. Kariaudama sunkų karą su ordi­ nu. kad vieni neatsilaikys. nes tada galėjo visiškai netekti Lietuvos. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo jos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m. Buvo sušaukta nemaža bendrų seimų. Tai buvo tas pats Olesnickis. Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos. bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai. einant ginčams su lenkais dėl Voluinės ir Podolės. Priešingai. jog susidėsią su Maskva ir totoriais. be jo. kad Kazimieras paskirtų Lietuvai valdyti atskirą didįjį kunigaikštį. gyvendamas nuošaliai. tačiau jie. todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. karo metu. kurios n e ­ t e i s i n g a i esančios kitų užgrobtos.

Nuo jo laikų pra­ sidėjo Lietuvos nepasisekimai ir traukimasis atgal nuo Maskvos. Tikroji Mask­ vos galybė betgi prasidėjo nuo Jono III-jo (1462—1505 m. Psko­ vas jai buvo palankus. bet Lenki­ jos reikalais užsiėmęs Kazimieras į tą jo šauksmą neatsiliepė. Nuo to laiko Maskva nuolat kyla. ir Krime atsi­ rado kitas — Perekopo chanatas (Perekopu vadinosi jų sosti­ nės pilis).).). Dėl šio kunigaikščio titulo varžėsi Vladimiro. o D. Tuo būdu žuvo galingoji D. Lietuvos kovos su Maskva. žadėdami pripažinti Kazimiero vy­ riausiąją valdžią. ir J o ­ nas I I I pasijuto esąs teisėtas savo žmonos tėvų sosto įpėdinis. pradėjo rinkti rusų žemes. Tačiau neparemti jie pralaimėjo. jo valstybė išaugo j pavojingą kaimyną ir to­ liau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius. o to­ limesnieji — jau ir žemes. antrasis — 1479 m. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. Atitekusi Branden­ burgo hercogams. Ordos chanai (iš Sarajaus) rinkdavo iš jų mokesčius ir skirdavo jiems kunigaikščius. ' Pirmieji Maskvos laimėjimai lietė tik Lietuvos įtaką. Ketvirtasis jo įpėdinis. Naugardą Jonas I I I po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m. Ten būdamas. pradžios didžiojo kunigaikščio titulas išlaikomas jau tik vienų Maskvos kunigaikš­ čių. nes Maskvoje sėdįs imperijos įpėdinis. Naugardu. jog Maskva turinti būti toks pat pravoslaviškojo pasaulio centras. Chanų padedami. Naugardas prašė Lietuvą paramos. Tad Maskva galėjo laisvai veikti. kurioje pravoslavams nebuvo jokio moralinio autoriteto. nes jos kunigaikščio Vosyliaus sukilę priešai . o Lie­ tuvos įtakoje — Tverė. Tačiau nuo X I V amž. ir Kazi­ mierui teko padaryti su Maskva amžinąją taiką (1449 m. po pirmojo žygio D. Jonas I I I buvo vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Zofiją. kuriuos (1380 m. 6. Dimitrijas. kaip 50 metų. tuo tarpu Lietuvos didikai daugiausia dėmesio kreipė į konfliktą su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės. Kipčako. bet pradėjo pulti net ir Lietuvą. Pirmieji Lietuvos žygiai buvo gana sėkmingi: ji už­ kariavo net keletą pasienio sričių. arba vadinamosios Auksinės. išdrįso net stoti į kovą su totoriais.. kuri skelbė. ir Lietuvai. Tuo būdu Maskva atsipalaidavo nuo totorių (1480 m. Maža to. Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis: Maskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. Šitas Mask­ vos iškilimas prasidėjo nuo kunigaikščio Jono Kalitos laikų (1328—1340 m. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais Maskvos iškilimas.betgi dar išgyveno daugiau. kuris ne tik kad suėmė į savo valdžią visas aplinkines kuni­ gaikštystes. Jonas I I I su naujuoju chanu padarė sąjungą ir su­ naikino Auksinę Ordą. Jis perėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį ir nu­ sistatė suimti į savo valdžią visas rusiškąsias žemes. 185. O tuomet buvo pasitaikiusi kaip tik gera proga nu­ galėti Maskvai. s u t a r t i s b u v o pirmasis didelis Maskvos laimėjimas Lietu­ v o s n e n a u d i .šaukėsi Lietuvos paramos. vis Niinkiau buvo kovoti su Maskva. koks anksčiau buvo 184 Konstantinopolis. Naugardo respublika. kai Kazimieras išvyko į Lenkiją. Pačioje Lietuvoje tuo metu ėjo ponų rungtynės dėl valdžios ir buvo daromi įvairūs sąmokslai prieš Kazimierą. Beje.). Tuo metu totorių Auksinė Orda suskilo. kuris geriau jam įsiteikdavo ir daugiau sumokėdavo pinigų. kurių vienas buvo laikomas didžiuoju. Tuob u d u į Maskvą dar labiau sužiuro visų rusų akys. teko pripažinti Maskvą esant visiškai lygią su Lietuva. jis pats nebegalėjo rūpintis tolimųjų rytų reikalais. Kazimierą tuo laiku nuo Maskvos reikalų atitraukė 13-kametis Lenkų karas su vokiečių ordinu. Taigi 1 4 4 9 m. Chanas tą titulą atiduodavo tam. — vadinasi. jie suėmė į savo rankas visas Lietuvos kunigaikščiams nepatekusias rusų kunigaikštystes. ir vienintelis galingas jos konkurentas liko Lietuva.) prijungė prie Maskvos. . Kai Lietuva X I I I amž.). Pirmieji Lietuvos susidūrimai BU Maskva Kazimiero laikais prasidėjo tada. visos jų kunigaikštystės priklausė totorių. o Lietuva pralaimi. Bizantijos imperija jau buvo žlugusi. kai Maskva pri­ gaudė Kazimiero konkurentą Mykolą ir kitus Kazimiero prie­ šininkus.) smarkiai sumušė Dono paupy (todėl jis ir vadinamas Doniečiu). Tverės ir Maskvos kunigaikščiai. Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasi­ duoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. Bet visiškai kitaip virto. Tuomet Maskvoje ir susidarė teorija. o vėliau—susirūpinimas gauti Čekų ir Vengrų sostus savo sūnums.

Nors jis ir buvo jėga pašalintas. Bet vis dėlto labai mažai buvo rūpintasi savo kultūros kėlimu. siūlydami Simaną (1461 m. ta­ čiau. bandžiusį net sąmokslu užgrobti sostą. Kazimieras stengėsi visą kraštą suimti į savo valdžią. Lietuviai. sūnų). Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje. Jo laikais Lietuvoje atsirado daugiau pradžios mokyklų. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais Atskiro Lietuvos kunigaikščio klausimas buvo iškilęs tuo­ jau. — būtent Ugros ir Okos paupių. Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis. ir jo vadai buvo nubausti mirtimi. brolis Mykolas Olel186 kaitis. Kazimieras. Vytauto pavyzdžiu. Tiesa. sąmokslas prieš Kazimierą. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios. totoriai dažnai nusiaub­ davo Kijevo apylinkes. vienas Alšėniškis ir Bielskis. ta­ čiau Smolenskui teko duoti privilegiją. Maskvos pasieny esančios Lietuvai pa­ klusnios. kad Lietuvos kunigaikščiu būtų tekę skirti Mykolą. 8. Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos. Pir­ miausia tokia privilegija buvo duota Žemaičiams (žiūr. todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. bet ir jo sūnui Simanui. Pinske. Prie viso krašto ne­ pasitenkinimo Kazimieru dar prisidėjo ir kunigaikščių pasiprie­ šinimas. ir Kazimieras buvo priverstas Kijevą palikti ne tik jam. Smolenske buvo įsigalėjęs Lengvenio Algirdaičio sūnus Jurgis. tei­ kė Kazimierui sąlygą arba jį skirti arba pačiam persikelti gy­ venti į Lietuvą. Sudaręs sąjungą su Krimo chanu. Nuo jo laikų visą kraštą valdė patsai didysis kunigaikštis per savo vietininkus. kai tik Kazimieras išsikėlė į Lenkiją.) jis Kijevo nebeatidavė jo broliui Mykolui. skir­ damas atskirą Lietuvos valdovą.Netrukus buvo visiškai panaikinta ir Maskvai nepaklusni Tve­ rės kunigaikštystė. būtų rizikavęs visiškai netekti Lietuvos. Vilniuje 187 . tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė. Bet Kazimiero valdžia iš pradžių buvo silpna. arba Aleksandro. Net tie patys ponai. Bet sąmokslas buvo su­ noktas. kurie jį dar mažą buvo iškėlę Lietuvos kunigaikščiu. keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Patsai Jonas I I I Kazimiero laikais karo su Lietuva nepradėjo. Kazimieras. maža to. ir jis buvo pri­ verstas kai kurioms sritims duoti daugiau savarankiškumo. o vėliau — Smolenskui. — kunigaikštystės jau ėmė svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos. tačiau Jonas I I I vienų žodžių neklausė. nebeduodavo kunigaikštystės įpėdiniams. Simano. nes ir be to turėjo pakankamai darbo. bet. jis ragino chaną pulti Lietuvą. bet nenorėjo kištis į Lie­ tuvai rūpimą Maskvos šeimininkavimą Rusijoje. Jis norėjo valdyti Lietuvą iš Lenkijos. garantuojančią jam dalį savarankiškumo.). Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas. jis jautėsi gana stiprus. Sritinių kunigaikštysčių naikinimas. Tuo būdu Lietuvos galybė rytuose pašlijo. Mat. pasidarė jo priešais. Blogiau Kazimierui išėjo su Kijevu.). Taip pat jis darė ir su kitomis mažesnėmis kunigaikštystėmis. Vytauto laikais sriti­ nių kunigaikštysčių buvo likę nebedaug. tačiau Kazimieras nei šiaip nei taip nepadarė. Ten įsi­ galėjo Vytauto pašalinto Vladimiro Algirdaičio sūnus Aleksan­ dras (Olelka). kaip kad darė Vytautas. prieš Kazimierą susidarė sąmokslas. Bet einant karštoms lietuvių lenkų kovoms dėl Voluinės ir Podolės. visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. Tačiau Kazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po My­ kolo mirties (1452 m. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazi­ mieras išbuvo net 52 m. — juo labiau. Todėl nepasi­ tenkinimas juo Lietuvoje nuolat augo. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai. augant jo galybei. Jis nešalino kunigaikščių jėga. kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu Algirdo palikuonį.). Slucke. Todėl 1481 m. Kazimieras bandė užtarti pabėgusį Tverės kunigaikštį. 7. o paskyrė čia savo vietininką. ėmė naikinti likusias sritines kunigaikštystes. o buvęs Kazimiero globėjas Jonas Goštautas (f 1488) pasidarė opozicijos vadu jau bylos su lenkais metu. kuriam nors jų mirus. mirus Kijevo kunigaikščiui Simanui (f 1471 m. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais Kultūrinė būklė. Taip an­ tai. 1481 m. kuriam vadovavo kunigaikščiai — buvusiojo kandidato į Lietuvos valdovus. Todėl totoriai ne kartą nusiaubė Kijevo apylinkes. 179 psl.

Savų kunigų dar nepakako — vis dar daug jų tekdavo kviestis iš Lenkijos. ( F . Lenkijoje iš seimų jam daž­ nai tekdavo išgirsti gana griežtų žodžių. Neturėjo jokių didingų politinių planų. nors savo valstybinius reikalus jie dar gana atkakliai tebegynė. Tad gyventojų Lietuvoje turėjo būti bent 3 ar 4 kartus rečiau. O rytinės Lietuvos žemės. kailiais. jis nepasižymėjo griežtumu. Voluinėj ir Podo­ lės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). galima sakyti. Kaip Vy­ tauto (žiūr. t. į kurių sostus jam pasisekė pasodinti sūnų Vladislovą. Dlugošas ir karalaičiai. Savo valstybėje stengėsi viską suimti į savo rankas. Taigi nors ir blogi buvo politiniai santy­ kiai su Lenkija. Valdyti Kazimierui buvo nelengva.). jis. Tuo būdu lietuviai turėjo vykti mokytis svetur. daugelis didikų labai praturtėjo. su lenkais artėjo ir Lietuvos bajorija. Kazimiero asmuo ir jo šeima Asmuo. jis vis tiek darydavo saviškai. negu Lenkijoje. krašte buvo statoma daug stiprių mūro pilių ir rūmų. nes joje buvo daugybė didžiojo kunigaikščio dvarų (domenų).buvo įsteigta net vidurinė mokykla. Tačiau pajamų iš Lie­ tuvos Kazimieras gaudavo ne mažiau. Lietuvoj jam pasisekė su­ griauti atsigavusių kunigaikščių galią. privilegijos palengva prasidėjo tikroji bau­ džiava (žiūr. buvo beveik negyvenamos. Kazimieras buvo santūrus ir kieto būdo žmogus. Kazimierui gyvenant Krokuvoje ir su Lenkų dvaru dažnai atvykstant į Lietuvą. bet užtat iškilo nepalan189 188 . bet dar pablogėjo (ypač bajorijos dva­ ruose). 180 psl. juos kantriai iš­ klausęs. Piniginių mo­ kesčių už žemę tada dar labai mažai temokėdavo. dau­ gelis vyko į vakarų Europos universitetus. Po 1447 m. čia ypač daug mokėsi būsimųjų kunigų. Tačiau valstiečių būklė ne tik nepagerėjo.000. taip pat buvo pastatyta ne­ maža net iki mūsų laikų išlikusių bažnyčių. Tuo būdu mūsų bajorijos ryšiai su lenkų ponais darėsi vis glaudesni. Kazimiero vaikų auklėtojas istorikas J. taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoj Lietuvoj. dau­ gelis Lietuvos didikų vedė žmonas lenkes. tebuvo tik geras ūkininkas ir rūpestingas šeimos tėvas. Ekonominė būklė ramiaisiais Kazimiero laikais Lietuvoje pagerėjo. bet vis dėlto dau­ giausia mokėsi Krokuvoje. bet aukštesniosios mokyklos nebuvo. I iesa. o pelną iš savo dvarų gaudavo daugiausia natūra: grūdais. bet. medum. Be to. tačiau Lietuvos dvasininkai nesulietuvėjo. bet savo tikslų sieke kant­ ini ir patvariai. galvijais ir t. kaip ir iš Lenkijos kara­ lystės žemių. Cynko paveikslas). Čia jam daugiausia teko turėti reikalų su Vengrais ir Čekais. Pinigines pajamas jis gaudavo iš muitų ir teismo mokesčių. Kazimiero laikais Lietuva pajėgdavo pastatyti 40. Palenkėj. o užsienio politikoj ypač stengėsi savo sūnus aprūpinti sostais.000 kariuomenės. o tris sykius už ją mažesnė Lenkija — net 60. išskyrus didesniųjų miestų apy­ linkes. 165 psl.): iš savo vietų nebegalį išsikelti valstie­ čiai buvo apkraunami vis didesniais mokesčiais ir darbais. Gyventojų krašte tebebuvo dar nedaug. 9.

bet. Šv. tačiau koplyčią baigė statyti tik jo brolis Zigmantas. (Vičulkovskio paveikslas). kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras valdovas. Bet iš tikro to testamento niekas iš istorikų niekur nėra matęs. pripažintas šventuoju. ryšys su Lenkija buvo visiškai nutrauktas. Tik per paskutinius trejus jo gyvenimo me­ tus jam Lietuvoje atstovavo sūnus Aleksandras. Jonas Albrechtas. o 1602 m. Pagaliau dar vienas Kazimiero sūnus. Aleksandras buvo išrinktas ir Lenkų karalium. Besirūpinda­ mas savo dinastiniais reikalais. II. taip pat Kazimieras. Todėl per paskutinius trejus savo gyvenimo me­ tus (1490—1492 m. Šeima. tvarkė visus Lietuvos valstybės reikalus.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazimiero laikais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo la­ bai įtempti. Kazimieras mirė 65 m. Bet ir po to lietuviai nuo­ lat reikalavo. Gniezno arkivyskupas ir primas. o sūnus Alek­ sandras — didysis Lietuvos kunigaikštis. bet žygis pasibaigė nelaimingai. Išrenkant jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. 1521 m. Sūnus Fridrikas buvo Krokuvos vyskupas. Aleksandro (1492—1506 m. esą. Buvo labai maldingas ir didelis asketas. jis tik rėmė katalikų Bažnyčią. Paaugęs jis visiškai pasitraukė nuo užsienio politikos.) Kazimieras savo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą. kitas jo sūnus. jis buvo atnaujintas tik Kazimierui tapus ir Lenkų karalium. Šis neturėjo jokio juridinio titulo. Viena iš 11 f ištekėjo už Hohencolerno. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo' laikai 1. Žmonės rytą pastebi šv. buvo kilęs net sąmokslas jį pašalinti nuo Lietuvos sosto. Jonui Al­ brechtui ir Aleksandrui testamentu padalinęs Lietuvą ir Lenkiją. Kazimieras gimė 1458 m. Atsidavęs maldoms. ir Kazimieras grįžo tuščiomis. palikęs gausingą šeimą Is viso jis turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. tėvas jį buvo išsiuntęs į Vengriją sosto užimti. Kazimieras buvo paskelbtas palaimin­ tuoju. teturėdamas vos 13 metų. Todėl Kazimieras Lietuvoje nebuvo populiarus. kur išbuvo iki pat mirties. jis dažnai apleisdavo Lietuvos reikalus. jos sūnus buvo paskutinysis kryžiuočių magistras ir pirmasis pasaulinis Prūsų kunigaikštis. kurie. Kazimiero sūnus Vladislovas buvo Čekų ir Vengrų karalius. jam esant Lenkijoje. Po jo mirties tėvas pradėjo statyti prie katedros koplyčią. Kazimieras prie bažnyčios durų. atvyko į Vilnių. Mirė 1484 m. 1479 m. amžiaus. Didysis kunigaikštis Kazimieras mirė Gardine. buvo net kandidatas į Vengri­ jos sostą. kaip 191 Šv. buvo tėvo įpėdinis — Lenkų karalius.kus didikai. Jonui Albrechtui mirus. 1471 m. 190 . abi valstybes val­ džiusio. Iš pradžių jis dalyvavo politikos gyvenime ir. Jis buvo kelis kartus vedęs bet visų jo vaikų motina buvo austrė Elžbieta Habsburgaitė Visos jo dukterys buvo ištekėjusios už Vokietijos kunigaikščių. — šventuoju. Kazimierą besimeldžiantį dar prie uždarų bažnyčios durų. Lietuva nebuvo patenkinta bendru valdovu iki pat Kazi­ miero mirties. kur turėjo būti palaidotas jo kūnas. o Zigmantas buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinio. Gediminaičio Zigmanto Augusto tėvas. o kai Kazimieras su tuo nenorėjo sutikti.

kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. Krimo chanu Mengli-Girėju. Nuo to meto jos jau visą laiką. kaip ji turi laikytis Vilniuje. k. o nuo 1501 m. tai abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje. I Ii luvos I s t o r i j a . kaip kad seniau titulavosi 1492—1506 m. mirus Gardine.valdovo sūnus. Kazimierui viešpataujant. nes vėl norėjo bend­ ro valdovo. Ta> I I u pasiliko neaišku. Tad A l e k ­ sandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas. ir Lenkų karalius. bet po Kazimiero mir­ ties jis užėmė nemaža Lietuvai paklusnių pakraščio kunigaikš­ ty M ių.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas I I I ir toliau palaikė ryšius su Lietuvos priešu. ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. bet u karų. ir savo karalium jie išrinko lie­ tuvių siūlomąjį Joną Al­ brechtą. Todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas.įsiustas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dva­ sininkų. pradėjusi sunkų karą su Maskva. buvo valdomos vieno valdovo. d. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lie­ tuva. O kai mirė Jonas Albrechtas ir Lenkai savo kara­ lium išsirinko Aleksandrą. kad ją įvykdysią ir lenkai. ėmė ieškoti Lenkų para­ mos.iskva. kad abi vals­ tybės pasilaiko sau tai. Lie­ tuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikš­ čiu išrinko Aleksandrą. Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus su­ sivienijimo dokumentus. jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir da­ vė progos Jonui I I I rasti naujų priekabių. kuriuo Lietuvai valdovu paskyręs Alek­ sandrą. 13 193 . Lenkams jie pranešė. I . kad ji liktų pravoslavė.i tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka. Jonas Albrech­ tas titulavosi ir didžiuo­ ju Lietuvos kunigaikščiu. o Lenkijai — jo vyresnįjį brolį Joną Al­ brechtą. Tuo būdu Lie­ tuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos. Jogaila ir jo sūnus Vla­ dislovas. Tačiau nebu­ vo kitos išeities.t. Tuo būdu iš padai\ tosios (1494 m. nors iš tikrųjų jis Lietuvoje neturėjo jokios valdžios. Aleksandras. kad Kazimieras mirdamas palikęs testa­ mentą. Bet Jonas I I I sutiko leisti dukterį tik padarius taiką. Lenkai šiuo lietuvių žings­ niu buvo labai nepaten­ kinti. palienio kunigaikščiai bu­ vo beveik nepriklauso­ mi.i buvo valdžiusios tai­ kos sudarymo metu. Kazimierui 1492 m. bu­ vo sutarta. iki pat vals­ tybės pabaigos. 192 2. Po ilgų derybų 1494 m. su ja į Vilnių buvo p. bot pasirodė. vėliau kiekvienu momenlu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų. Lietuvos kunigaikštis. jie įvykdę velionies valią ir turį viltį. Dėl tos priežasties Aleksandro antspaudas.i priklauso: mat. Maskvos kuni­ gaikštis Jonas I I I vengė karo su Lietuva.kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t. Pirmiausia jos irvas pareikalavo. Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos. taika. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais 1494 m. Kunigaikštienė Eleii. kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su M. ją v a l d ę s a t s k i r a i nuo L e n k i j o s .n Alenai. todėl pasipiršo jo dukteM. Aleksandras su­ manė tą pavojingą prie­ še nulenkti giminyste. Priešingai. u n kurios sritys iš tik­ iu U. pagaliau buvo padaryta taika. Karai iš tikro greit ir prasidėjo. Esą.

Aleksandro broliai.t. nutarė pulti Lietuvą. Jo pasiun­ tiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą" ir nuo­ lat šnipinėjo. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. padarė sąjungą kariauti su Turkais. Alek­ sandras pradėjo derybas dėl taikos. Buvo aišku. o patsai Bach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. vedama kunigaikščio Konstanti­ no Ostrogiškio. kad spau­ džias pravoslavus ir t. Prie jos turėjo pri­ sidėti ir Aleksandras. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską. Lenkų ka­ ralius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislo­ vas.ir kurstė jį pulti Lietuvą. nes tikėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. Glinskis. Kaip ir prieš karą. 1499 m. tačiau gausinga jo kariuo­ menė. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų že­ mių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiun­ tinius ir pirklius.. Naugardas Sieverskas. kuriuos Jonas I I I visada pa­ laikė ir kurstė prieš Lietuvą. kad Lenkija. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livo­ nijos ordino magistras Valteris P l e t e n b e r g a s ir Užvolgio totorių chanas Šach-Achmetas. negaudama iš Aleksandro paramos. tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. ta­ čiau. nuolat puolama. Už tai jis buvo suimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį. nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Kunigaikščių Ostrogiškių tėviškė. buvo sumušta ties V e d r o š a. Pagaliau 1499 m. matydamas. dėl Aleksandro nerangumo. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. kad jam tektų Lenkų karūna. Jį Lietuva pralaimėjo. Krimo totorių. Aleksandras kaip tik tada mirė. Užvolgio chanas Šach-Achmetas. prisidengdamas pra­ voslavų gynimu. Voluinės ir Galicijos žemes). paliaubos. ir pats vadas pateko j nelaisvę. Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą. negalėjo spirtis prieš Maskvą. su­ sirūpinusi karu su Turkais. negaudamas iš Aleksandro paramos. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas. visos sąjungininkų pastangos nuėjo niekais. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką). Alek­ sandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą. 1503 m. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m. santykiai su Maskva nė kiek ne­ pagerėjo. Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi. nors buvo paskelbtas tik 1500 m. užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Per karą su Maskva mirė Lenkų kara­ lius Jonas Albrechtas. Tačiau amžinosios taikos jam nepasisekė padaryti. kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis. pritrūkusi maisto ir Maskvos sąjungininkų. tarsi gindamas pravoslavus. Alek­ sandras iš tikro gavo karūną. Jonas I I I nuolat kišdavosi į Lietu­ vos vidaus reikalus. Jonas I I I . Karas su Maskva. buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dniep­ rą. Tuo būdu. bet pagaliau ties K l e c k u juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas. negalės duoti Lietuvai pagalbos. kad šis nestatąs Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą. Maskvai buvo paliktas Černigovas. Nebuvo taikos nė su totoriais. jis net pradėjo karą su Lietuva. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpa­ tavimo" metu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo.. 195 Ostrogo pilies griuvėsiai. Podolės. ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę. ėmė nykti. kad Elenai negalima priimti katalikybės. 194 . Starodubas ir Okos paupiai. Bet ir padarius taiką. Iš čia didžioji SachAchmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui. net jeigu ji ir pati pano­ rėtų.

Vytautas pirmasis mokėjo naudotis totorių savitarpio nesantaika ir pasinaudoti jais savo tikslams. — juo labiau. o kiek vėliau Melnike tą susita­ rimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras. buvo numa­ tyta užimti Dunojaus ir Dniestro žiočių sritis (Kiliją. Naujasis 1499 m. tai jis paprastai yra vadinamas M e l n i k o a k t u . 1501 m. kuriuo norėta Lietuvos Lenkijos santykius kitaip su­ tvarkyti. vienas karalius. užsi­ gavęs. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių." Bet kaip tu­ rėjo būti atliekami tie bendrieji seimai ir bendroji elekcija. bendrą apsaugą ir bendrus pinigus. Taigi pietinėms Lietuvos ir Lenkijos sritims pavojingiausias kaimynas buvo totoriai. išsirinko savo valdovu Aleksandrą. . ėmęs valdyti Mengli-Girėjas. aktas. juo turėjo įvykti tikroji valstybių unija. Mat. kad susitarimą patvirtins visos Lie­ tuvos seimas.. Belgradą) ir išardyti plėšikų lizdą — Krimo ordą. Kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike. abi valstybes rišo tik jų bro­ liški santykiai. o be to. Kazimierui mirus. Mat. Naują susitarimą patvirtino trys doku­ mentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių de­ legatai susikeitė dokumentais. apsiėmė jam daugiau mokėti už sąjungą. ir Lietuvos Lenkijos santykiai liko nesunormuoti. o jo broliui Jonui Albrechtui Lenkiją. Kad būtų viena tauta. tuo tarpu nebuvo pasakyta. aktas. norėdami gauti Lietuvos pa­ ramos. Aleksandras ir jo broliai. kad nelaimingai pasibai­ gęs karas su Maskva įrodė. lietuviai tam ne tik nesipriešino. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo. 3. susitarimo likimas. 1495 m. su­ sitarimu. Bet seimas jo nepatvirtino. kaip šimtmetį. jog iš Lenkų vis tiek negalima gauti 197 . o be to. nes 1501 m. k u r i t u r ė ­ tų bendrą seimą. jie sutiko pasirašyti naują aktą. normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius. tačiau jis nepavyko: beveik visa Lenkų kariuomenė žuvo Bukovinos miškuose. pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitari­ mu. be valdovo asmens. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais 1499 m. Todėl. visa Lietu­ va pasirodė jam priešinga. Tad. Taip truko daugiau. lenkai. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga. tai turėjo būti vėliau nustatyta. Jam valdant Lietuvą.Totoriai. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva turėjo vieni kariauti. Šiuo susita­ rimu buvo norima įkurti viena jungtinė valstybė. o tam vienam kūnui — viena galva. Krimo ordos chanas Hadži-Girėjas buvo ištikimas Lietuvos sąjungininkas. Lietuvių Lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. dar buvo sutarta. bet dar ir patys tuo rūpinosi. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums. Jonas Albrechtas buvo suruošęs žygį j Moldaviją. . perėjo į Jono III pusę. Lenkų ir Čekų bei Vengrų karaliai (Jonas Albrechtas ir Vladislovas). kuris paskirtu laiku ir paskirtoje vietoje bus visų į elekciją atvykusiųjų bendrai renkamas. nieko nesakę lenkams. Akte yra sakoma: „ . Len­ kai nutarė savo karalium išrinkti Aleksandrą.. Aleksandro išrinkimas Lenkų karalium ir 1501 m.) ir apie tą susitarimą nė nekalbėjo. bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą. kad Kazimieras užmezgė ryšius su didžiausiu jo priešu — Užvolgio ordos chanu Achmetu. buvo sudarytas naujas ak­ tas. Todėl 1499 m. Lietuvai tuo pačiu metu irgi rūpėjo gauti Lenkijos para­ mos prieš Maskvą. Tuomet totoriai ėmė dar smarkiau pulti ir plėšti pietines Lietuvos ir Lenkų valdomąsias sritis. jis susirinko labai vėlai (vos 1505 m. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga vėl sujungti abi valstybes vieno valdovo ran­ koje. nes jie visi jautėsi turį teisių Lietuvai. buvo suda196 ryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo. Bet nuo 1466 m. Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai. mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. Po to prasidėjo baisūs Krimo totorių puolimai. lietuviai. Podolės ir Galicijos sritis. Tiktai kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais. Į Lenkų elekcinį seimą Petrakavoj. ypač jie puolė Kijevo. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams. kad nė viena valstybė be antrosios vals­ tybės žinios negali rinktis sau valdovo. viena visuomenė. atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Alek­ sandras. buvo sutarę bendrai kariauti su turkais. Jo­ nas III buvo taip pat Achmeto priešas. viena brolija (fraternitas) ir bendri seimai. Vadinasi. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandida­ tūrą. norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Len­ kija. Naudojosi jais ir Kazi­ mieras. Tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. remdamiesi 1499 m. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikš­ mės. Lenkų reikalaujami.

savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. kad kraštas uoliau remtų jo politiką. Švitrigailos. — Lietuvoje ji įsigalėjo ypač povytautiniais laikais. Ir vėlesnės — Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi pa­ imti iš to paties Melniko akto. Čekų karalius Vladislovas. kada didysis kunigaikštis jau būtinai turėjo skaitytis su ta­ rybos nuomone. 170 180 psl. nepasitaręs su taryba. Bet su tarybos nuomo­ ne sutikęs. Bet vis dėlto. nes tik nuo jų paramos priklausydavo. Tuo būdu 1492 m. tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičių šeimai. kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. išrinkusi Aleksandrą. Į pasitarimą jis kviesdavo tuos. Lenkijoje prie karaliaus buvo ponų taryba. Dabar didysis kunigaikštis pasižadėjo. kai po 50 m. Didysis kunigaikštis su didesniaisiais ponais tarėsi tik tam. jis pasižadėjo. lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu. 198 Tarybos valdžios ribos ilgai buvo nenustatytos ir neaiš­ kios. O nebetrukus atėjo ir tie lai­ kai. jis prilei­ do tarybą prie valstybės f i n a n s ų t v a r k y m o . 133 psl. jog. 1413. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Todėl tuo laiku at­ sirado nuolatinė grupė aukštesniųjų valstybės urėdų. kurie tuo metu buvo arti jo. Bet palengva nusistojo į pasitarimus kviečiamų žmonių rūšis: buvo šaukiami v y s k u p a i . Ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai Tarybos atsiradimas. 4. 1447 m. pareikalavo. jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti. kad jis nustatytų jos kompe­ tencijos ribas. todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti.). tik neaiškios pasiliko jos valdžios (kompetencijos) ribos. 1434. Be to. Nuo to 199 . 112. dar išlikę k u n i ­ g a i k š č i a i ir a u k š t e s n i ą s i a s pareigas valsty­ b ė j e e i n ą d i d i k a i . Ligi tol valstybės dvarai buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe. tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų galybei. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam v i s i š k a i l a i s v a i k a l ­ b ė t i .) privilegijomis buvo apdrausta jų asmens ir tur­ to laisvė (žiūr. patys už jį valdė. Vis dėlto šia privilegija ta­ ryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai nega­ lėjo varžyti didžiojo kunigaikščio. tuo atžvilgiu jis jau buvo tarybos suvaržytas. privilegi­ joje. o tuo susitarimu buvo norima jvesti elekciją. Ankstyvesnėmis (1387. Jam išvykus į Lenkiją. Nors lietuviai jau nuo Švitrigailos laikų rinkosi sau kunigaikščius. Tai ir buvo vadinamoji didžiojo kunigaikščio taryba. Kazimiero viešpatavimo metu taryba taip sutvirtėjo. kurioje jis pirmiausia pasižadėjo tartis su taryba. Aleksandro brolis. tiek valstybės reikalams. išklausęs tarybos nuomonės. n e b e ­ d a r y t i j o k i ų i š l a i d ų . Tuo būdu šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva ir Lenkija. Bet ypa­ tingai bajorija iškilo prie Kazimiero. o dabar jiems buvo pa­ tvirtinta jų pačių užimtoji vieta valstybės valdyme.). Lietuva savo viduje dar tebebuvo visiškai savarankiška valstybė. kam teks didžiojo kunigaikš­ čio sostas. nebedalinti niekam valstybinių vietų. tačiau Jogailos palikuonys manė. taigi visai nebuvo atsižvelgiama j jų tei­ ses. o ypač Zigmanto laikais jų reikšmė dar labiau padidėjo. liko atskiros valstybės. jam tebesant mažam.pagalbos. valdžia pasiliko ponų rankose. 132. tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. Tuo būdu tarybos sudėtis pasidarė pastovi. didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų. B e to. o kartais sušaukdavo ir platesnių pasitarimų. nepasita­ ręs su taryba. kurį ponai išrinko val­ dovu ir. kad bent Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai. arba p o n ų t a r y b a atsirado ir Lietuvoje. Iš pradžių ji nebuvo laikoma net pastovia institucija (įstaiga). s i ų s ­ d a m a s į u ž s i e n i u s p a s i u n t i n i u s . tad jis visiškai laisvai juose šeimininkavo: kiek norėdamas ga­ lėdavo leisti pinigų tiek savo. savo iš­ vaizda ji betgi jau artėjo prie Lenkijos: Lenkijoje ponija buvo įsigalėjusi dar prieš Jogailos laikus. Kartais tardavosi tik su tais. Kazimiero ir Aleksandro laikais nutrūko senasis Lietuvos ryšys su Lenkija. kurie spręsdavo visus valstybės reikalus. — panaši d i d ž i o j o k u n i g a i k š ­ č i o . Bajorijos reikšmė pradėjo kilti Vytauto laikais (žiūr. vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas. jis jau nebegalėjo savo sutikimo atšaukti. kuriuos norėjo. kaip ir anksčiau. B e to. vadinama senatu. Aleksandras tatai padarė savo 1492 m.

Aleksandro asmuo ir jo mirtis Aleksandras buvo kaulingas ir petingas. kunigaikštis bajorijos pageidavimų daž­ niausiai klausydavo. kaip kad medžioklė. Ir Jonas Albrechtas ir Aleksandras mi­ rė bevaikiai. bet ir praskolino daugybę valstybinių dvarų. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalingas tada.). juo toliau. 1501 m. Mėgo gerai išgerti ir pavalgyti. nemokėti mokesčių ir t. Bet jisai nemėgo net tokios tradicinės valdovų pramogos. 200 jis tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti. atsirado ir seimai. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. kai po d. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakin­ gesni bajorai. Tuo būdu bajorijos seimai. vidury (1566 m. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymų. Seimai. lenkai nesu­ tiko jos karūnuoti karaliene. juo seimas darėsi vis įtakingesnis. Buvo labai išlaidus ir išeikvojo ne tik visus savo turtus. nes nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti į karą. Lietuva turėjo rem­ tis savo visuomenės balsu. sužinojęs apie sunkią brolio ligą. Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą. juo būdavo dažniau šaukiami: mat. jauniausiasis sūnus Zigmantas. Pagaliau X V I amž. kur iš brolio. kad Lenki­ joje nenorėjo gyventi jo žmona. kuriuo po jo mirties Lietuva ir Lenkija turėjo bendrai išrinkti sau naują valdovą. Pagaliau reikėdavo atsiklausti seimo ir pradedant karą. tačiau be jokių gabumų vyras. Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svar­ būs. Aleksandras mirė 1506 m. kad susirinkusi bajori­ ja ir rinkdavo atstovus. privilegija at­ leidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valsty­ bei. tas ir tapdavo įstatymu. iš pradžių šaukiami retai. renkamas Lenkų ka­ ralium Aleksandras buvo patvirtinęs dokumentą. kaip pravoslavės. jo kapas buvo surastas). Šie ir išrinko. nenorėdami didinti laidotuvių išlaidų. 5. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kuni­ gaikštį. Zigmantas II (Senasis. o ką į tai atsakydavo didysis kunigaikštis. o pereiti į katalikybę jai draudė tėvas. Mat. nes bijojo. 201 . pajutusi savo reikšmę. ir pavietų seimeliai ėmė rinkti atstovus. Taigi jokių seimo rinkimų ne­ buvo. Mat. nes kiek­ vienas karas buvo susijęs su išlaidomis. Netrukus jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai. tai įėjo į pa­ protį. O nuo X V I amž. Čekų karaliaus Vladislovo. tačiau būdavo atsitikimų. Lietuvos ponai tuojau paskelbė jį di­ džiuoju kunigaikščiu ir pasiūlė lenkams išsirinkti jį ir savo ka­ ralium. Tai vienintelis iš Lenkijos ka­ ralių. Jis tuo tarpu gyveno Silezijoje. medžioti pagaliau jam trūko ir vikrumo. Tad d. t. o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones.) ir jo karai su Maskva Zigmanto elekcija. į savo karalių kapus (1931 m. Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba. visi aukštes­ nieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais. Kazimierui 1447 m. Bet ilgainiui provincijos atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės. Zig­ mantas. jo kūno nevežė į Kro­ kuvą. — 1506—1548 m. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. galė­ davo atvykti į seimą ir nekviestas. o apie Lenkų sostą nieko nekalbėjo. o iš tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo. Lietuvoje jis daugiausia gyveno dėl to. su kuriais no­ rėdavo pasitarti. Įsigalėjus tarybai. nes lenkai. kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. 6. kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. bet mirdamas testamentu jis skyrė Lietuvos sostą bro­ liui Zigmantui. Juo toliau. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti. Bet kadangi dažnai į seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija.laiko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo japonų rankas. bet rado jį jau mirusį. kuris daug daugiau savo gyvenimo praleido Lietuvoje ir joje buvo palaidotas. bajorija nebenorėjo sutikti. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesnis reikalas. kad be jos žinios būtų kas nors valstybėje daroma. sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu. skubėjo į Lietuvą. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje. kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos ma­ sių žinios. Iš gausingos Kazimiero šeimos teliko tik vienas. pradėjus kasinėti Vilniaus ka­ tedros rūsį. kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis). būdavo reikalų. buvo gavęs valdyti keletą mažų kunigaikštysčių. karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mo­ kesčiais bajoriją.

Visa tai matydamas.). Imperatorius į Maskvą nusiuntė daugybę karo spe­ cialistų inžinierių ir artileristų. jis buvo svarbiausias naujų karų su Lietuva organizatorius.500 bajorų ir daugybe karių pateko į nelaisvę. Lietuvos po­ nai. Netrukus po to atvykęs K. Černigovas ir Starodubas. grasino jam iš1506-1548 m. jam tepasisekė užimti tik Mozyrių ir Turovą. norėdami jį Zigmantas II (Senasis). kur mirė badu (1534 m. Tuo pat metu betgi pradėjo karą su Lietuva Glinskio pasikviestas Vosylius I I I . dro nužudymą.). Vėliau.). Maskvai liko Homelis. Laimėjimas buvo didžiausias. Tačiau jau pačio­ je Zigmanto valdymo pra­ džioje jis pamatė.). (jam imperatorius uždraudė prisiekti Zigmantui vasalystę. Jis buvo ar­ timas Aleksandro patarė­ jas. — prie Smolensko. šį kartą Maskvai pasisekė gauti daug paramos iš imperatoriaus Maksimilijono. Lietuvos kunigaikštis ir Kelti bylą tarsi uz AleksanLenkų karalius (taip jis atvaizduotas Krokuvos katedroje esančiam antkapy). naudojantis to meto karo technika. Mat. y. Be to.000 kariuomenės. paketinęs išduoti ir Maskvą. kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. jis sumanė už­ grobti kuo daugiausia Lie­ tuvos žemių ir pasiduoti Maskvos kunigaikščiui Vosyliui I I I (1505—1535 m. 195 psl. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės surusėjęs kunigaikštis M. Ankstyves­ nieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to.).000 krito karo lauke. ko­ kią kad turėjo Aleksandro laikais. Jis pats apsigyveno Maskvoje.). Trečiasis karas su Maskva (1534—1537 m. Alek­ sandro laikais Lietuvos po­ nų tarpe kaskart vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. jo priešai. ta­ tai magistras turėjo padaryti pagal 1466 m. Pasidaręs artimu Vosyliaus I I I patarėju ir išleidęs už jo savo dukterį. o paimti pilį. Karas prasidėjo 1512 m. Jis irgi gana daug prisidėjo prie Zigmanto iš­ rinkimo. su Maskva buvo padaryta amžinoji taika 1503 m. Jis buvo net 3 sykius apgultas ir pagaliau. 1611 m. kuris skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamųjų pravoslavų.Glinskio maištas. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė. Glinskio rūpesčiu. Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. kad Habsburgai negautų jo brolio Vladislovo valdomosios Vengrijos bei Čekijos. 1509 m. Antrasis karas su Maskva Lietuvai buvo daug nelaiminges­ nis. paliaubos. prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočių magistras. — žiūr. Tačiau jis kiek apsivylė: Maskvos pasienio sritys prie jo maišto neprisidėjo. iš jų 30. d. Turėdamas 30. Smolenskas buvo paliktas Maskvai. o pats vadas su 1. Bet tuo tarpu atvykęs Lietuvos hetmonas kunigaikštis K o n s t a n t i n a s O s t r o g i š k i s ties O r š a sumušė priešą ir privertė jį trauktis. paliaubų sąlygomis (žiūr. jis grįžo Lietuvai tik maždaug po 100 metų (t. nes po jų maskviečiai užsi­ darydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių. buvo gana sunku. buvo padarytos 11 m. Pirmasis karas su Maskva (1507—8 m.). Pir203 . saugančio Dniepro aukštupį. pražudyti. Maskvos jėgos buvo sunaikintos. Ostrogiškis smarkiai sumušė Mas­ kvos kariuomenę ties O r š a . Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą. o užpultieji Sluckas ir Minskas jam nepasidavė. Pagaliau 1522 m. nors karas po to dar truko 8 metus. Glinskis ir jo ša202 lininkai neteko savo žemių Lietuvoje. 183 psl. Glinskis savo gyvenimą baigė kalėjime. kad ne­ beturės tokios įtakos. imperatorius norėjo susilpninti Zigmantą. jis sumušė priešo 80.). T o m o sutartį. Visos Maskvos jėgos buvo nu­ kreiptos į Smolenską. Kad Lenkija neitų į pagalbą Lie­ tuvai. kurs ypatingai rūpinosi. Tuo būdu Maskva nieko nelaimėjo. tačiau lietuviams jau nebepasisekė atsiimti Smolens­ ko tvirtovės. Be to.000 kariuomenės. gavęs iš jo nemaža že­ mių. Kar­ tu su Glinskiu jis apgulė daugelį Lietuvos miestų ir artinosi prie svarbiausiojo strateginio punkto. buvo paimtas (1514 m. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai. G l i n s k i s .

kuris savo jėgomis galėtų spirtis prieš Lenkiją. Be to. tai buvo sudaryta regencija. Buvo tikimasi. 204 . dar vienuoliai.) Ansbacho Hohencolernų šeimos narys. 205 Mūšis ties Orša. tačiau bajorija nėjo į karą. Tuo tarpu ordino valstybėje buvo labai neramu: visi reikalavo ordino reformos. — juo labiau. kuriais Lietuva tikė­ josi pasinaudoti. kara­ liaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. būdami ateiviai iš tolimųjų Vokietijos kraštų ir. apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15. Tada magistras Albrechtas patsai užmezgė ryšius su Liuteriu. bet užtat kitose sri­ tyse šį tą užleido Maskvai. Kai 1533 m. ir ordinui paskutinis kryžiuočių magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis (f 1568 m. Tačiau visi mėgini­ mai nenusisekė. Bet ir dabar karas vis dėlto nesisekė. (Senas nežinomojo autoriaus paveikslas). ir teko padaryti paliaubas. bet šį trečiąjį — Lietuva. kad bus ga­ lima išsilaisvinti. su Maskva buvo pa­ darytos 7 metų paliaubos.000 dukatų. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški. dalis ordino žemių buvo prijungta prie Lenkijos. ralium. kurie. tačiau nenustojo vilties išsilaisvinti. Nors lėšų bu­ vo pakankamai surinkta. o jis pats pasi­ darė Lenkų karaliaus vasalu (žiūr. neturėjo jokių ryšių su vietos gyventojais. kurie jį griovė. Or­ dinui atrodė. krašto sukilimas. kad krašte buvo smarkiai įsigalėjęs naujai pradėtas skelbti Liuterio mokslas. Dėl to ir įvyko 1454 m. Su ja Maskvos kuni­ gaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai.). muosius du karus Zigmanto laikais pradėjo Maskva. ir Zig­ manto II laikais naujo karo jau nebekilo. ir visi di­ deli pasiryžimai nuėjo niekais. išrinkus magistru Vokietijos kunigaikštį. kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri­ pažinta katalikiška valstybe. be to. kad 1466 m. Lietuvai nepasisekė atgauti nei Smolensko nei Sieversko žemių. kad Zigmantas buvo pa­ traukęs į savo pusę Krimo totorius. Pirmieji 5 magisIrai vykdė sutartį. todėl krikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas.) Nuo to laiko. nieko ne­ laimėjus. Kadangi jis tuomet buvo dar mažas. 1537 m. ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m. Juo buvo pasekę net kai kurie vyskupai. Neprileisdami prie valdžios vutos bajorų ir miestiečių. Karas ordinui nesisekė. jie nustatė juos prieš save. Ypač didelis nepasitenkinimas ordi­ nu ėjo iš to. ji atgavo tik Homelį.7. ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių. Maskvos kunigaikščiu tapo Jonas IV Žiaurusis. 183 psl. lokiais sumetimais ir bu­ vo išrinktas magistru (1511 m. kurs pasibaigė tuo. kad jis sugebės geriau su­ sitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su ka­ Albrechtas Hohencolernas.) teko pradėti su Lenkais ka­ rą. kryžiuočių ordinas buvo nebepaleisinamas. Valstybė buvo valdoma ordino narių. mirė Vosylius I I I . Siena su Maskva da­ bar mažai tepasikeitė. kurios vėliau buvo pratęstos.

su­ tikimą. ji dar go207 . Bet kunigaikščio valdžia nuo­ lat silpnėjo. mirus Albrechto sūnui. kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Karalienė Bona. ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. o Austrijoje pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvar­ kytas. kad val­ dovas turįs siekti valdžios. Bona atsinešė iš Italijos įsitikinimus. Vėliau iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė (nuo 1701 m. Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasauline kunigaikštyste. Gavęs dėdės. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją. Savo gyvenimo pa­ baigoje jis jau nebeturėjo jokių planų. Kai Zigmantas jau buvo palaužtas sunkios valdymo naštos. daugelis jo įskolintų dvarų buvo išpirkta ir buvo įvesta pavyzdingų ūkių. Prūsai atiteko jo giminaičiams. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. tiek Lenki­ joje. ordino valstybė. Todėl didžiausią išlaidų dalį teko padengti pačiam didžiajam kunigaikščiui. vesti žmoną ir pasiskelbti kunigaikščiu. ypač padaugėjo mokyklų. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteranizmą ir virto dvari­ ninkais. kaip Prūsų kunigaikštis. brolio Vladislovo. Krokuvoje iškilmingai prisiekė Zigmantui.). Tačiau bajorija nenorėjo mokėti net tos kariuomenės išlaikymui reikalingų mokesčių. Abramavičiaus paveikslas). Lenkijoje ji įgijo didelę val­ džią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Brandenburgo elektoriams. dar būdamas Silezijoje. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose. mirties ir užleido jas Habsburgams. Be valdžios. Be­ kovojant su įvairiausiais sunkumais tiek Lietuvoje. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona Zigmantas valdovas. 206 Paskutinės Zigmanto II dienos.. karaliaus Zigmanto. Ten ordinas išliko iki 1809 m. 1618 m. jis visa tai įvykdė ir 1525 m.. nesiskaitydamas su jokiomis prie­ monėmis (Machiavellio mokslas). kada jį panaikino Napoleo­ nas. Į ūkį jam teko kreipti daugiau dėmesio. Ieškodamas ramybės. net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją bei Vengriją po jų valdovo. valstybėje didžiausią įtaką įgijo gobši intri­ gantė jo antroji žmona. Apskritai Zigmanto laikais gyvenimas Lietuvoje labai pa­ gerėjo. tai jos vietoje buvo įves­ t a s a m d y t i n ė k a r i u o m e n ė . Zigmanto energija pagaliau išseko. Milano ir Bario kunigaikštytė B on a S f o r z a. Zigmantas. balandžio 1 d. (f 1548 m. Lenkų pavyzdžiu einanti bajorija kaskart vis dau­ giau reikalavo sau teisių ir nuolat mažino sau pareigas. ja*u pasirodė geras valdytojas.Liuteris jam patarė mesti vienuolio apdarus. pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešaky. 8. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą.

Zigmanto II asmuo. Motina Bona pradėjo rūpintis patikrinti jam sostą. Zigmantas kaskart vis labiau ėmė pasiduoti favoritų apsuptos žmonos įtakai. Pir­ miausia buvo rūpinama­ si Lietuvos sostu: mat. Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuo­ jautą. kad po tėvo jis bus valdovas abiejose valstybėse. pa­ prastai ir Lenkai išrink­ davo savo karalium. Zigmanto II antkapis Krokuvos katedroje. 14 209 . Jo sveikata pairo tik į gyvenimo pabaigą. Jaunystę praleido I . Užsieny jau daug kas manė. formaliai paskelbtas d.. Visi jį gerbė ir l. pripažintas Lietuvos sosto įpėdi­ mantą Augustą paskel­ niu. Tiek Lietuvoje. 1530 m. ir Lenkų lenkai (1530 m. Vengrijoje. Mirdamas paliko vieną sūnų. d. Lie­ bė didžiuoju kunigaikš­ tuvos kunigaikščiu. kad jis miręs. Bonai vi­ sokiomis intrygomis pa­ lenkus į savo pusę didi kus. o netrukus jį karū­ Lenkų karalium. kur susipažino su tenykščia vals­ tybės santvarka ir gerai vedamu ūkiu. Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva. dar labiau praplėtusį bajorijos teises. Tuo tarpu energijos netekęs ir sunkios ligos kan­ kinamas. Zigmantą Augustą. karūnuotas čiu. ir 3 dukteris. siunčiamiems į Krokuvą. Vienintelis Zigmanto II sūnus gimė 1520 m. Tik jo antrosios vedybos buvo vienas nelaimin­ giausių jo gyvenimo įvykių. — Lietuvos seimas Zig1522 m. To­ dėl Bonos rūpesčiu dar 1522 m. pavyzdžiui. H i . o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams. lėtos eisenos ir nekalbus. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis ( 1 5 4 4 . nenorėdami nutrauk­ ti ryšių su Lietuva. rimtas ir atsargus. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebebuvo girdėt Zigmanto. 1529 m. 9. o tėvui sutikus pa­ tvirtinti pirmąjį Lietuvos statutą.1 5 4 8 . 208 I I t t u v o s I s t o r i j a . Zigmantas Au­ gustas buvo pripažintas Lietuvos sosto paveldė­ toju. sulaukęs 81 m. jau tuomet buvo aišku. — pa­ reikšti užuojautą".) Išrinkimas. tiek Lenkijoje ji savo pinigais ėmė išpirkinėti anksčiau Aleksandro už skolas įkeistuosius dva­ rus ir tuo būdu įgijo daugybę turtų: jos valdžioje buvo ištisos teritorijos.nkc' teisingu vyru. Zigmantas Augustas.bejosi ir turtų.). Čekijoje ir Silezijoje. Šiaipjau mėgo juoką ir sąmojį.1 5 7 2 m. ) su kryžiuočių ordinu ir daug kartų su totoriais. amžiaus. sako jį galėdavus perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. o nuo 1548 m. 1529 m. Buvo šaltas. Visuomet buvo ramus. Lietu­ navo savo karalium ir vos kunigaikštis. Karo betgi jis ntmėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu. 1544—1572 m. instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs. Zigmantas buvo augalotas ir tvirtas vyras. kai dar jis tebebuvo kūdikis. Zigmantas mirė 1548 m. Tad karalius. išrinktąjį į Lietuvos sos­ tą.

Todėl 1543 m. o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Tačiau. lenkai. Ji skundėsi. labai lepinamas. itališkai ir vokiškai. viską atidėliojąs kitai dienai ir dėl to pramintas „Rytdiena". Matydamas netikusį jo auklėjimą. rūpinęs net Lenkų senatas. turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą. puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai. Būdamas humanistiškų palin­ kimų. Jaunutis karalaitis motinos Bonos dvaro damų tarpe. Tas buvo pareikšta Zigmantui II per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu. išaugo be charakterio.). Bet tas jo išrinkimas reiškė tik tą.Zigmanto Augusto auklėjimas. 211 . Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu. ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj. Zigmantas Au­ gustas teturėjo vos 8 m. Apskritai Zigmantas Augustas buvo gana išmintingas. nepaslankus. jį veikdami. tėvas turėjo pa­ silikti tik priežiūrą. Tuo būdu 1544 m. Zigmantas Augustas — tėvo vietininkas Lietuvoje (1544 —1548 m. rei210 Dalis Vilniaus didžiųjų kunigaikščių rūmų griuvėsių.Jis išmoko kalbėti lotyniškai. tačiau niekaip neįmanė paveikti Bonos. kurie vėliau apleisti apgriuvo ir. Zigmantas Augustas ir Vilnius. Mat. didžiajam kunigaikščiui gy­ venant Krokuvoje. tačiau svy­ ruoklis. tėvo pradėti statyti. Simlerio paveikslas). nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. buvo susi- kilavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. (Smuglevičiaus piešinys). minkštas. Lie- Zigmanto Augusto jaunystė. galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Motinos dvare anksti priprato prie palaidų pasilinksminimų. tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija. Lietuvos ponams ta mintis patiko. kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje.). kad po tėvo mirties jis savaime taps valdovu. Po tėvo mirties 1548 m. kilo mintis jau 23 m. nedarbštus. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje. Motina italė Zigmantą Augustą auklėjo apsupusi italais humanistais. kad nebereikės naujų rinkimų. augdamas morališkai pakrikusiame mo­ tinos dvare. ištvirkavimo ir neįgijo jokių tvirtų principų. kaip didysis Lietuvos kunigaikštis. Zigmantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą: prie pilies kalno buvo baigti. ( J .

Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus. kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei. Jį visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas. Vie­ ną kartą Barboros brolis M i k a l o j u s. Zigmantas Augustas stengėsi jos nieku būdu neprileisti prie žmonos: bijojo. esą. jog norįs vesti Barborą. kur tiek daug iškentėjo. W J^gtuvės Jose dalyvavo naitis Kęsgailą. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą. vadinamas R ud u o j u .tuvą užėmus rusams. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusi­ leido. ir 1550 m. kad ją palaidotų ne Lenkijoje. kad motina jos nenu­ nuodytų. Zigmantas Au­ gustas atlydėjo jos kūną į Vilnių. Zigmantas Augustas šį kartą parodė didelį atkaklumą: Jis nė neketino išsižadėti mylimosios žmonos. šiaip būdamas silpnavalis. lenkai griežčiausiai reikalavo. Sūnui su liarbora atvykstant į Lenkiją. karalius. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare. ir vėliau liko mėgiamiausias Zigmanto Augusto miestas. kad jungtuvėms priešinsis tiek Zigmanto Augusto tėvas. jis ne­ pasakė tėvams tiesos. Tais laikais Vilnius pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų. nežinomos ligos pakirsta.). Jos kurstomi. 1931 m. Zigmantas Augustas. iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. nes. slapta ko Barbora Radvilaitė. Karalienė Bona vis dar tebebuvo didžiausias jos priešas. Mirus žmonai. netrukus miręs. kad Z. greta pirmosios Z. Au­ gustas vestų Barborą. Ji buvo palaidota katedros rūsy. Livonijos valstybė nebuvo vienalytė. tačiau buvo aišku. Livonijos prijungimas Livonijos būklė X V I amžiuje. Bet. Z. bet Lietuvoje. Bet tėvas. t l k p a t y S R a d v l I o s i r apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Iš kuni­ gaikščių rūmų iki Radvilų rū­ mų per sodą Z. ir tuo­ jau. pradėjus katedros remontą. buvo atrasti ir jos kaulai. bet jau nebebuvo kada: sunkios. kur jis praleido gražiausią savo jaunystę. Zigmantui Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. jog esąs surištas visomis bažny­ tinėmis apeigos ir neturįs tokios sąžinės. pasirodė nesukalbami. pats visą kelią arba jodamas arba eidamas pėsčias. Augusto žmonos — Elžbietos. kurią vėliau pado­ vanojo jėzuitų kolegijai. Z. pareiškė tėvui. Grįždamas į Vilnių. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė juodai išmušti. Zigmantas tuojau įsakė tarybos ponams a f lydėti žmoną į Vilnių. greta didžiojo kunigaikščio rūmų. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene. o ypač motina. 10. Zigmantas Augustas ir ji pati vis svajojo nuvykti į Lietuvą ir pasi­ rodyti visoje karališkoje didybėje. Greit pasirodė. nes vedybos esančios nelygios. joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valsty­ bės: 4 vyskupystės. Augustas persi­ skirtų su Barbora. nebesužinojo apie sū­ naus vedybas. Vilnius. kur abu įsimylėjusieji susitikdavo. Bet jo žmona Habsburgaitė netrukus mirė. ir tėvas. vadinamas J u o ­ d u o j u . nu­ vykęs į Krokuvą. ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. kad galėtų ardyti tą ryšį. tačiau šeimos laimės jau nebesulaukė: gyvenimo pabaigoje net persiskyrė su žmona. Todėl iš pradžios 212 (f 1551 m.Į seimo ir senato reikalavimus persiskirti jis atsakė. Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima. Nors vėliau ir vedė Habsburgaitę. buvusiuose Radvilų rūmuose. Augustas. Tačiau ji ir jos šeima neilgai tesidžiaugė karūna. buvo visiškai nugriauti. Zigmantas Augustas jau buvo vedęs. plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. kad Z. visas d varas paskendo gedule. gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. ordinas ir Rygos miestas. Zigmantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais Įsikurdamas Vilniuje. tiek Lenkų ir Lietuvos ponai. (lavęs žinią apie tėvo mirtį. laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė lokio nepasitenkinimo. Zigmantas Augustas su tuo sutiko. Jis pats niekad neužmiršo mylimosios žmo­ nos. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. begyvendamas Vilniuje. Mirdama Barbora pareiškė norą. Tuo metu. atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo. pakvietus kunigą. Tada ir ponai prisi­ statė Vilniuje daugybę rūmų. ji mirė 1551 m. Dubingiuose. Prieš Marborą betgi griežčiausiai buvo nusistačiusi karalienė Bona. prisidarė daugybę skolų. Kai prieš pat Barboros mirtį Bona pareiškė norą pripažinti ją savo marčia. 11. Iš pradžių ir 213 JU go­ . Jame tada buvo pilna italų staty­ bininkų ir mokslininkų humanistų. ir jos pusbrolis M i ­ k a l o j u s . Au­ gustas veikiai susiartino su ja ir karštai įsimylėjo. čia jis dažnai atvažiuo­ davo iš Krokuvos ir pagyvendavo. jog senatas ir seimas perdėjo.

kurias po karo šie galėjo išsi­ pirkti. buvo sunku dėl to susitarti ir sunku apsiginti nuo Maskvos. Jis norėjo pasekti Prūsų ordino magistro pėdomis — pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. Ji plito labai greitai. Livonijos valstybės vadams reikėjo ne tik ap­ sisaugoti nuo Maskvos. Apie X V I amžiaus vidurį krašto diduma jau buvo protestantiška. Tačiau. kuri norėjo pasiekti jūrą. tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus.000. ir Pasvaly tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis (1557 m. jų vasalai — riteriai bajorai ir miestai pagaliau sukūrė organizacijas su po­ litinėmis teisėmis ir su savo seimais. — žiūr. — magistras už 600. tačiau dar tebebuvo. rugsėjo 14 d. senoji ka­ talikų Bažnyčios sukurtoji organizacija. ordinas buvo sudaręs 15 mt. Livonijos pasidavimas Zigmantui Augustui. Tuo tarpu Zigmantas Augustas. Bet Livonijos klausimas tuo būdu dar nebuvo išspręstas. kuria Zigmantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją. jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys. surinkęs didelę lie­ tuvių ir lenkų kariuomenę.). nes kaip tik tuo metu Livonijos valstybių žemes pradėjo smarkiai pulti Maskva. ją tik sulaikė atvykusi Lietuvos kariuomene. nes krašte labai sparčiai plito protestantiz­ mas.) jis nusikratė ta priklausomybe. vadovavo tai partijai. 50—51 psl. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikš­ tyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai. turėdamas skirtingas sąlygas. kad ir pakrikusi. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos. tad būtinai reikėjo šauktis į pagalbą kaimynę Lietuvą. bet ir išspręsti bažnytinės valstybės pa­ naikinimo klausimą. kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. kuria pasižadėjo nesidėti su Lietuva. Maskvos kariuomenė tuo tarpu skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją. 1559 m. ryžosi ją paimti į savo valdžią. o arkivyskupas už 100.000 auk­ sinų. Daugpilio komtūras G o t a r d a s K e t l e r i s . 71 psl. Vyskupų valdžia toliau dar labiau susilpnėjo. 1554 m. Jo partija lai214 Livonijos ordino magistras Fūrstenbergas Pasvaly atsiprašo Zigmantą Augustą 1557 m. Magistras Fūrstenbergas buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklau­ somybę. išsiruošė į žygį ir sustojo P a s v a l y . 215 . Zigmantas Augustas. prašydami pagalbos. Magistro ir Rygos arkivyskupo pasiun­ tiniai atvyko į Lietuvą. jis buvo tų pačių kry­ žiuočių ordino šaka (žiūr. nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai. tačiau nebeturėjo jėgų. Todėl caras J o ­ nas IV Pasvalio sutartį palaikė 1554 m. Tuo tarpu į pasenusio ir atsisakyti priversto Fūrstenbergo vietą buvo pastatytas K e t l e r i s . bet X I V amžiuje (Ge­ dimino laikais.ordinas priklausė Rygos arkivyskupui. paliaubų sutartį su Maskva. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą. (Ano meto paveikslas). Reformacija Livonijoje pirmiausia atsirado miestuose. Tik čia tuo atžvilgiu buvo sunkiau. matydamas irstan­ čią ordino valstybę. bet. Lietuvos seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis. Tuo tarpu jo pagalbininkas. Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m. ir ordino magistras vis dar spyrėsi. nesant vieno valdovo. įnėjo.). Tuo metu Rygoje buvo užmuštas Lietuvos pasiuntinys. Pakrikusi ordino valstybė negalėjo viena apsiginti nuo Maskvos. ir bažnytinės — ordino ir vyskupų — valstybės pamatai ėmė braškėti. jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką po­ litiką. sutarties sulaužymu iš ordino pusės ir tuojau paskelbė Livonijai karą.

217 . Lietuva šito titulo jam nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. ir 1566 m . Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį (1557 m. Livonijos administratorium 1561 m. jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą. Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies. Ji gavo teisę savo atstovus lygiai su visomis Lietuvos provincijomis siųsti į Lietuvos seimą. nes tikėjosi. 12. paliaubos. Jis įgi­ jo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susi­ jungti su Lietuva. bet kartu ir su Lenkija. vad. Kaip ir jo pirmatakai. pradžioje.. Liublino seime sudarant Lietuvos Lenkijos uniją. pabėgo be kovos.). ir derybos buvo sunkios. kita Maskvos armija. ji buvo protestantiška) ir plati savivaldybė. T i k didžiąją Uždauguvio Livonijos dalį. ir 1571 m. kada jį nukariavo Steponas Batoras. Vykdyti su­ tarties į Livoniją buvo pasiųstas galingiausios to meto Lietu­ vos didžiūnų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris M i k a l o j u s R a d v i l a . buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris. tik 1795 m. valdytoju buvo paskirtas J o n a s J e r o n i m a s K a t k e ­ v i č i u s . Len­ kai be galo buvo pasipiktinę dėl šito lietuvių laimėjimo. Taip buvo iki pat abiejų valstybių galo. smarkiai sumušė caro kariuo­ menę ties U l a (1564 m. kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui.000 lietuvių sumušė apie 10.). pa­ tekusi į Rusų valdžią. kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. nes tikėjosi. Ž i a u ­ r i u o j u (1533—1584 m.). 4. mirus bevaikiui karaliui. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: hetmonas M i k a l o j u s R a d v i l a .000 maskviečių. sužinojusi apie pirmo­ s i o s pralaimėjimą.). Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis. nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui.) padarytos paliaubos (žiūr. vadinamas J u o d u o j u . Tuo būdu tais pat 1566 m. kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos.). Kuršo kunigaikštystė visą laiką buvo 216 Lietuvos ir Lenkijos lenas. 204 psl. ir Saremos (Eželio) vyskupystę. ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m. T o ­ dėl 1569 m. Livonijai pasiI lavus Zigmantui Augustui. kad Livonija lygia dalia ir jiems priklausytų. siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiš­ kąsias žemes. Zigmantas Augustas riipinosi jų pasiskolinti. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais Naujasis Maskvos kunigaikštis J o n a s IV. vadinamas R u d u o j u (Juodojo pusbrolis). jis pirmasis pasivadino M a s k v o s c a r u . Jam pasisekė prikalbėti livoniečius visai susijungti su Lietuva. Pritrūkus karui pinigų. Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vys­ kupystę. o Danai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes. ji buvo panaikinta. 1559 m. tačiau niekur negavo. vėl buvo padarytos 3 mt. iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m. Bet didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai. buvo galutinai paskelbta. jie nuo­ lat reikalavo.). kad Livonija lygiai priklausanti abiem valstybėm. Livonijos delegatai pareiškė Zigmantui Augustui. Gardino seime buvo su­ daryta nauja sutartis. abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui. kuria Livonija pasidarė Lietuvos provin­ cija su kunigaikštystės titulu. kad norį susijungti ne su viena Lietuva. nors ši ir kariavo su juo Livo­ nijoje). Tačiau jis negalėjo suvaldyti krašto. 1560 m. o iš Kuršo ir Žiemgalos buvo sudaryta ku­ nigaikštystė su sostine Jelgavoje (Mintaujoje). Šitos sutarties nepripažino tik Rygos miestas. Tuo laiku (1562 m. Zigmanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebepuolė Lietuvos. pasirodė esąs gabus valdovas. Visai Livonijai bu­ vo pripažinta tikėjimo laisvė (mat. jau karalių Vazų laikais ( X V I I a. atvykę į Vilnių. nes bajorija atsi­ likę ir kariauti ir mokesčius mokėti. Dėl to ir taip jau painūs Lietuvos santykiai su Maskva pasidarė dar painesni. Tačiau. Lietuva stojo jos ginti. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m. Bet karo su Maskva nebuvo iki Lietuvai stojant ginti Livonijos. kad. palikdama didelį grobį). ligi pasibaigs jo giminė. jis liko nepri­ klausomos iki 1582 m. Tuo būdu Maskva jau prisiarti­ no prie etnografinių Lietuvos žemių.Livonijos prijungimas prie Lietuvos valstybės. vadinamąją Piltenę. kuri buvo pa­ vesta vasalo teisėmis valdyti Ketleriui. pra­ sidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos (ligi tol caras pačios Lietuvos nepuolė. užgrobė švedai.

Lie­ tuviai. tas darbas iki 1529 m. visuomet keldavo unijos klausimą. Kai 1562 m. visiškai neatsižiūrint į ankstyves­ niuosius dokumentus. 197 psl. krašty. Len­ kams tas kaip tik labiausiai nepatiko.). šie tatai ir padarė.) ir Vilniaus vai­ va prašydavo lenkus pa­ vada (nuo 1551 m. jau buvo aplen­ kėję. Tačiau senuosius aktus laikydami sau negarbingais ir negaliojančiais. lenkų seime Varšuvoje. todėl jiems buvo ne­ lengva nutraukti ryšius su lenkais. nenorėjo visiškai nu218 traukti ryšių su lenkais. Lietuvos bajorija. buvo baigtas. O be to. prasidėjus karams su Maskva dėl Livonijos. kad pagal senuosius aktus jie negalį būti laikomi svetimšaliais. ramos prieš Maskvą. rinkdama savo naują didįjį kunigaikštį. jie reikalavo pradėti derybas. apie ryšį su Lenkija jame ne­ buvo nė žodžio. visada iš jo išsireikalaudavo sau kokių nors naujų teisių. Taip pat buvo ir Zigmantą Augustą renkant. jos sudarymui jau buvo ir padedamųjų aplinky­ bių: to meto Lietuvos didikai. O lietuviai tenorėjo sąjun­ gos su Lenkija tik dėl tolydžio einančio karo su Maskva. jie Livonijos vietininkas (f 1565 m. todėl nevengė su jais derybų. negaliojo. Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi. Svarbiausia ap­ linkybė. nuolat reikalingi Lenkų paramos. len­ kai tuojau išrinko jį ir savo karalium. Liublino unijos aktas Lietuvos Lenkijos santykių klausimas iki karų dėl Livoni­ jos. ku­ rios vis dėlto pasibaigė unijos akto sudarymu. Tad. visą laiką svajodami vi­ siškai sujungti Lietuvą su Lenkija. bajorija pažadėjo jį išrinkti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. kad lenkai ne­ begalėtų kalbėti apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Lietuvos Lenkijos santykiai nebuvo sutvarkyti nei Aleksan­ dro nei Zigmanto II laikais. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo veiksniai. Aleksandrą renkant Lenkų kara­ lium 1501 m. A l b e r t o G o š t a u t o vadovau­ jamas. kai Lietu­ kancleris (nuo 1550 m.Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos su­ tartį. atsilygindamas už savo sūnaus išrinkimą. Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsi­ kurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Mikalojus Radvila Juodasis. bendraudami su lenkais. ir jie norėjo įrodyti. kuris turėjo ap­ imti visas krašto teises. o tik apie santykius tarp dviejų lygių karalysčių. Be to. Zigmanto II rūpesčiu. Derybos dėl unijos 1563—4 m. buvo Mask­ vos pavojus ir Lenkų paramos viltis. Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija. Tad. jie atskirai sau išsirinko Zigmantą II ir pasiūlė jį išsirinkti ir lenkams. lietuviai vėl be lenkų žinios paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu Zigmantą Augustą. 1561—1562 m.).). ir Zigmantas I I . Kai 1522 m. glaudžiam susiar­ tinimui su Lenkija ir uni. padarytieji aktai (žiūr. kad rodė Lietuvą esant vi­ siškai savarankišką valstybę. mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes. Tad Aleksandrui mi­ rus. Vi­ sas statutas buvo taip sutvarkytas. Į jį buvo įtraukti ir senieji nuostatai. Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. unijos 219 . Šiaipjau Lietuva vieną metą net reikalavo iš Zigmanto II ka­ rūnuoti Zigmantą Augustą Lietuvos karalium. jo tėvas sutiko patvirtinti numatytą ruošti s t a t u t ą . kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. kad Lietuvos urėdais negalį būti skiriami jokie svetimšaliai.). Lietuviai nesilaikė nė jų reikalavimo turėti vieną bendrą valdovą ir bendrai jį rinkti. Lietuvos nepa­ tvirtinti. 1529 m. 13. Ukraina Lenkijos pa­ Lietuvos krašto maršalka (nuo 1542 m. patvirtino statutą. Apie savos tautiškosios kultūros kė limą retai kas tegalvo­ jo. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. lietuviai su šitokiu nusistaytmu ėjo į derybas. su jais susigiminia­ vę.

Jie reikalavo. Tuo metu buvo surašytas specialus aktas. tik nieku būdu nesutiko atsisakyti nuo savo atskiro seimo. Lietuvos delegacijos pirmininkas Radvila pasisakė abejojąs. specialiai unijos reikalui sušauktam. Tuo būdu Lie­ tuva grasino susitaikinti ir susijungti ne tik su Maskva. Dėl to suirzę. o neišspręstieji turėjo būti sprendžiami specia­ liam seime. dėl kurių abi valstybės rungėsi X I V ir XV amž. nepaisant senųjų aktų. seimą. kad ginčą išspręstų karalius savo nuožiūra. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas spe­ cialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). kad lietuvių ir lenkų rinkėjų būtų po lygiai. gale. Tai buvo įspėjimas lenkams. iš Varšuvos išvažiuodamas. Bendram seime jie reikalavo sau irgi garbingų vietų. Jei tas įvyks. ir nieku būdu nenorėjo išsižadėti savo atskirų seimų. Bajorija nebenorėjo kariauti. iki 1564 m. sutikdami tik su bendru valdovu. bet ir su Lenkijai baisiais totoriais. kuriuo turėjo likti bendras kar­ tu renkamasis karalius ir bendra užsienio politika. Varšuvos seime derybos užtruko gana ilgai — nuo 1563 m. teko iš naujo pradėti derybas. lenkai reikalavo. Bet lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis pareiškė. mes ieškosim paramos ir dė­ simės pirmiausia su valdovais krikščionimis. Jie sutiko atva­ žiuoti ir į bendrus seimus. Iš tikro jis nebuvo pa­ tvirtintas. (lietuviams išvažiavus. reikalavo su ja unijos. Unijos klausimą vertė baigti jau minėti veiksniai. kad karalius neturįs teisės spręsti jų likimo. Bendrasis unijos seimas buvo sušauktas vos 1568 m. ir todėl. kad kuo greičiausiai būtų įvykdyta unija: ji tikėjosi tuo bū­ du gausianti Lenkų paramos. Ir iš tikro. tikėdama. Bajorija kartu nusiuntė ir suprojektuo­ tas unijos sąlygas. . Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. į kurį buvo įtraukti visi iš­ spręstieji klausimai. Voluinę ir Lietuvai likusį Podolės Braclavą). kurios buvo labai artimos lenkų reikalavimams. kad bendri seimai būtų šaukiami pačiame pasienyje ir spręstų tik abudu kraštus liečiančius klausimus. o jie neturį tam įgaliojimų. lietuviai kaip įmanydami spyrėsi. kad jis abe­ jojąs. o lietuviai pareiškė. Todėl į 1563 m. „nes Vilnius yra lygus su Krokuva. kai tatai bus reikalinga pačiai Lietuvai.). Lietuvos delegacija. visais kitais atžvilgiais valstybės turėjo būti savarankiškos. Bet vis dėlto. Lenkai už tai jam padėkojo. vėl siūlė naujus unijos projektus ir vėl reikalavo iš naujo pradėti derybas. bet tik ne Lenkijos centre. Nesusitariant tuo klausimu. Prieš bendrąjį seimą buvo sušauktas dar atskiras Lietuvos sei­ mas. gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. buvo vadinamas r e c e s u (nuo lotyniškojo žodžio vecedere). Šitas bajorijos reikalavimas atėjo į seimą per patį ginčų įkarštį ir pa­ sunkino Lietuvos delegatų būklę. būtent b a j o r i j o s n o r a s g a u t i Lenkų paramos ir jos noras gauti lygias su l e n k ų b a j o r a i s t e i s e s . ar tam aktui pritarsiąs kraštas. o pačiame pasieny. Z220 Augustas viešai pareiškė. kad jai padės Lenkija. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises. Karalių sutiko rinkti bendrai. atvykusi į 1569 m. lap­ kričio 21 d. anų laikų įpročiu. norintiems atplėšti kai kurias Lietuvos žemes (Palenkę. susirin­ kusi ties Vitebsku. jog tai galįs spręsti tik Lietuvos seimas. ir jis pats greičiau Įeisiąs nudeginti savo ranką. jis buvo atidėtas bendram. reikalaudami derėtis visiškai iš naujo. kuriuose turėjo būti renkami pavieto teisėjai. negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą. Lenkų seimą Varšuvoje Z. ar kraštas su­ tiksiąs su Lenkų reikalavimais ir su receso nuostatais. Tuo būdu visi bajorai per savo atstovus galėjo dalyvauti valstybės 221 . Lenkams reikalaujant sutvarkyti santykius pagal senuosius aktus. Augustas pakvietė ir Lie­ tuvos delegaciją derėtis dėl unijos.—1564 m. Kai prasidėjo derybos. ir reikalavo. užuot kariavusi. Tačiau lietuvių delegacijos pirmininkas M ik a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s tada pareiškė. sutiko su bendrais pinigais ir net sutiko leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. urėdai ir seimo atstovai. jog jis atsisakąs nuo savo paveldėjamųjų leisiu Lietuvos sostui: po jo abi valstybės galėsiančios laisvai rinkti sau valdovą. 1569 m. seimui. len­ kai reikalavo tik įvykdyti senesniųjų aktų nuostatus. Toliau jis pasakė: „Taip pat protestuoju prieš neteisybę. o Trakai — su Poznane". o iš tikro susirinko tik 1569 m. kuri mums būtų padaryta. . Jie daugeliu atžvilgių turėjo nu­ sileisti: atsisakė nuo reikalavimo atlikti atskiras išrinkto didžiojo kunigaikščio pakeliamąsias ceremonijas Vilniuje. ka­ dangi jie jau nebegalioja. Liublino seimo išvakarėse. o paskui net su pagoni­ mis" . O kadangi šis aktas buvo sudarytas Varšuvoj. o lietuviai pateikė visiškai naują projektą. bet tik tada. tačiau jame unijos klausimas nė kiek nepasistūmėjo. ėmė seimuoti ir nutarė prašyti karalių. Ginčai buvo itin karšti. visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus. seime: Lietuvos bajorijai buvo duo­ tos visos Lenkijos bajorų turimosios teisės. Šitas nebaigto spręsti klausimo nukėlimas į kitą seimą. kai vėliau buvo sušauktas Liubline specialus unijai seimas. Lietuvos bajorija. o juose buvo įsteigti pačios bajorijos teismai (ligi tol visus teisdavo didžiojo kunigaikščio skirtieji urėdai) ir įkurti seimeliai. lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d. sausio 10 d. pa­ keičiant tik kai kuriuos jų punktus.klausimas pasidarė ypač opus. vasario 22 d. lenkų spiriamas. tai jis vadinamas V a r š u v o s r e c e s u . Pastarasis bajorijos reikalavimas buvo patenkintas 1566 m.

nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. reikalaudami sau vietos senate.). visi tie urėdai. kad jos kadaise priklausiusios Lenkijai (iš tikro dėl Palenkės ir Voluinės kadaise tarp lietuvių ir lenkų ėjo ginčai. Kadangi Lie­ tuvos statute buvo nuostatų. tačiau. Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat. Jei dėl kurių nors priežasčių atstovai ten negalėtų susirinkti. tuomet karalius galįs šaukti seimus kitur. todėl į unijos aktą jie įtraukė paragrafą. Jie sutiko ir su bendrais pinigais. gavus visas teises. kad ji prisiekusi karaliui. kurs pagaliau susirinko 1569 m. I s e ­ n a t ą p a t e k o visi vyskupai ir aukštieji urėdai (vaivados. iš vienos pusės. jie nutarė grįžti atgal į Liubliną derybų. o lietuviai atsivežė savo projektus. kad karalius būtų bendrai renkamas. Liublino seimo eiga ir unijos aktas. Pir­ miausia buvo nustatyta būsimo bendrojo senato sudėtis. ir Lietuvos bajorijos tei­ sės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. Po ilgų ginčų buvo sutarta. Be to. kurie jau anksčiau Lenkijoje yra buvę senato nariais. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą. Voluinė. reikalaudami. ir atsisakė nuo reikalavimo.t. Bu­ vo sprendžiami kiti. unijos klausimas turėjo palengvėti. Grįžę į seimą. reikalaujantį visus tuos nuostatus panaikinti. seimo darbai tęsėsi dar iki rugpiūčio 12 d. atskiras iždas. buvo patvirtinta trimis unijos aktais — dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu. kuria buvo paskirta Var­ šuva. koks jis buvo ir Lenkijoje. unijos akto nesureguliuoti. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo sei­ mų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. — todėl dėl paties statuto pataisymo klausimo lietuviai nė nesispyrė.valdyme. Prijungtųjų žemių urėdai ir didesnieji ponai kiekvienas skyrium buvo prisaikdinti Lenkų karaliui. buvo priversti nusileisti. kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių. Pagaliau lenkams labai rūpėjo iškovoti sau teisę L i e t u y O j e r į s i g y t i d v a r ų ir g a u t i u r ė d ų . Tačiau visa kita pasiliko. tik ilgai spyrėsi. Statutui pataisyti buvo 223 . karaliui palaikant lenkus. taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals­ tybių sujungimo. Bet jie dėl to nekėlė triukšmo. kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm. Unijos aktą priėmus. t. Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau kartu sėdėjo. atskira kariuomenė ir t. sausio 10 d. iš kitos pusės. kaštelionai. — apie jo pataisymą jau buvo kalbama ir ankstyvesniuose Lietuvos seimuose. Su­ vienodinus valstybes. atskiras valdžios aparatas. kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo senatoriais.). Kaip Varšuvos seime (1563—4 m. Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungiamos prie Lenkijos Lenkai jau seniai geidė tų žemių ir tvirtino. karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu. ministeriai). todėl ir jiems priklausanti. bet kitos sritys niekad nie­ ko bendro nebuvo turėjusios su lenkais). sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija. nenorinčių jų prisiekti vietoj karalius paskyrė kitus urėdus. Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažia­ vus. Tuo būdu jie sutiko. Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji digni­ toriai. Tačiau. kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai. bet tik Lenkijoj. klausimai. Savo statuto antrąja laida buvo nebepatenkinti ir patys lietuviai. Bet vis dėlto pasiliko svar­ biausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva. lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d. negalėdami sukelti Maskvos karų suvargintos bajorijos. Visa tai liepos 1 d. o Lenkai tvirtino. y. dar buvo nu­ statyta bendrųjų s e i m ų v i e t a . Tuo tarpu į Lietuvą grįžę ponai išleido visam kraštui įsakymus ruoštis karui. ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos. stengdamiesi iš­ siderėti sau palankesnes sąlygas. Po ilgokų derybų. nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti. tai jie vis dėlto nepateko į senatą. kuriais Palenkė. kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pa­ 222 keliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuodamasis. Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje ant­ rojoje statuto laidoje. tatai draudžiančių. lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų. Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems prie­ šingi. Nemaža dar ginčų sukėlė ir L i v o n i j o s k l a u ­ s i m a s . lietuviai dar ilgai kovojo.

Deja. jiems buvo leista įsigyti Lietuvoje dvarų. Tad kiekvieną. paėmus pagrindui se­ nuosius abiejų valstybių sutarčių aktus. išvažiuoti. Šaukiant seimą. Augustas šitą savo garantiją sulaužė. pagaliau sugrįžo Lietuvos ponai ir seimelių naujai išrinkti atstovai. Tuo tarpu lenkai siūlė derėtis.karštą ir graudingą kalbą. Pagaliau atėjo lemiamoji birželio 27 d. Tada Katkevičius ironiškai atkirto: „Jei mes jums dovanoti. ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų. kurie tuojau pareikalavo atšaukti karaliaus raštus. bendrai rinktas karalius tu­ rįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu. garantuojantį. Atvykę išvažiavusiųjų lietuvių delegatai savo išvažiavimą iš seimo pateisino karaliaus prieš seimą duotuoju raštu. kad 1501 m. kad karalius duotų garantiją. ir ji buvusi atskirai valdoma tik iš lenkų karalių malonės. jie rėmėsi ir tuos pačius dėsnius tvirtinančiomis senosiomis privilegijomis. p 1563—4 m. kai Zigmantas jiems davė raštą. kol nebūsiąs pakeltas. Dabar lietuviams buvo jau daug sunkiau spirtis. tirštai gyvenamų žemių. niekieno nekliu­ domi. kurioms bajorai neturėjo nuosavybės dokumentų. Piniginis vienetas turįs būti vie­ nodas. kuriais Lenkijai buvo prijungtos Lietuvos provin­ cijos. Tiesa. ir iš­ važiavę. Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino. Liublino seimo scenos. — ypač Aleksandro laikais. Derybos buvo gana sunkios. būdamas įsitikinęs unijos naudingumu. Varšuvos receso aktų. Melniko ir 1564 m. jog Lietuvoje nebu­ sianti vykdoma vadinamoji e g z e k u c i j a .. Tada lenkai pradėjo grobti Lietuvos provincijas. ir nebe­ galėjo ryžtis atvirai kovai su Lenkija. Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos Ir ponų rankas. Padnievskis pareiškė. Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo. aš laikyčiau tironu. birželio 6 d. Lietuvos atstovai pir­ miausia susivažiavo atskirai pasitarti. Savitiems reikalams abiejose valsty­ bėse turį būti atskiri seimai. Tačiau. bet Lietuvos iždas tvarkomas Lietuvos iždininko. jie buvę atvykę tik dėl unijos.sudaryta speciali komisija. ma­ tydami. Be to. Seimai turį rinktis pakai­ tomis Lietuvoj ir Lenkijoj. kad ten niekas jų neversiąs sudaryti jiems nepriimtinos unijos: jei nesusitarsią.). Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Katkevičius ir vicekancleris Eustachijas Valavičius. laisvus ir garbingus žmones. Katkevičius pasakė. Ją baigdamas. Z. Vėliau ji buvo pakeista kita komi­ sija. kad dėl jos nesusikalbėsią. bet. galėsią laisvai. Lenkams nenusileidžiant. Tuo būdu vėl praėjo kelios dienos. šaukti jos seimus ir neduoti jokiems svetimšaliams urėdų Lietuvoje. ta­ čiau tas nieko nepadėjo: užgrobtųjų provincijų atstovai buvo saikdinami. jau posėdžiavusios kartu su lenkais. bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečia reikalai. Pagaliau karalius įsakė lietuviams vasario 28 d. pranešę. Gavę juos. Jie ilgai tarėsi dėl savo po­ zicijos ir sutiko važiuoti į Liubliną tik tada. ieškodamas kompromisų. derybų pradžioje. žirgelių žemai­ tukų. Lietuvos atstovai jautėsi daug silpnesni. esą. Lietuvių vadai seime buvo Mik. be jų nieko nebūsią daroma. Bet lietuviai sakė. 1588 m. Šita politika buvo vadinama įstatymų vykdymu. aktų Lietuva neprisiekusi. ateiti į lenkų seimą ir kartu posėdžiauti. kuriuo karalius pasižadėjo išsaugoti Lietuvos sienų neliečiamybę. taip pat išvažiavo (buvo paliktas tik vienas vicekancleris Valavičius). po trijų dienų lietuviai atnešė len­ kams savo projektą. Tai matydami. Lietuviams vadovavo Kat­ kevičius su Valavičium. 15 225 . Netekę didžiulių. 224 Tuo metu Lenkų valstybė stengėsi susigrąžinti sau visus bajori| kuriuo nors būdu pasisavintus dvarus ir atiminėjo visas žemes. Karalius nuolat lankėsi ir pas vienus ir pas kitus. Trys pasilikę Lietuvos senatoriai. ji buvusi duodama didiesiems kunigaikščiams tik iki gyvos jų galvos.. paruošta trečioji statuto laida vis dėlto nepanaikino lenkams nepatikusių nuostatų. arba — iš lotyniško — e g z e k u c i j a . kad Lietuva dėl unijos daugiau nebesiderėsianti.nes mes esame laisvi žmonės. ir pašalinti iš Lenkų senato ir seimo užgrobtųjų žemių atstovus. lietuvių projektu. bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lie­ tuvoje. nes senelis M. Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai. didysis Livonijos gynėjas net Lietuvos Istorija. Radvila dabar jau nebeatvyko. tiek lietuviams Lenkijoje. kad Lietuvą Lenkijos karūnai dovanojęs Jo­ gaila. kurs norėtų mane pavergti. naktį jų išvažiuota iš Liublino. Jie rei­ kalavo derybų pagrindui 1501 m. betgi jiems niekad nebuvo leista gauti Lietuvoje urėdų. Besiginčijant Krokuvos vysk. maldaudamas karalių neskriausti Lietuvos. tačiau 1588 m. vėl prasidėjo derybos. Nors jie ir protestavo prieš Lietuvos žemių grobimą. Rad­ vila Rudasis (Juodasis jau buvo miręs 1565 m. Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo. tai kam jums dar derėtis dėl unijos?" O Radvila dar griežčiau pareiš­ kė: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti. lietuviai rėmėsi savo naujuoju statutu. Seime. seime jos delegatai neturėję neribotų įgiliojimų. o ne savo viešpačiu". jis vis dėlto daugiau rėmė lenkų reikalavimus. jų grįžimas dar paaukštino lenkų toną. Kelis sykius tų derybų metu jis buvo net susirgęs iš nuovargio. Cia jis parodė nemaža politinio takto ir pasiaukojimo. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams. Tikslios sienos tarp abiejų valstybių turinčios būti nustatytos specialios ko­ misijos. Ponams lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų. jie nebeturėję ką veikti. Bet tą dieną susirinkęs lenkų seimas nieku būdu negalėjo sulaukti lietuvių: mat. nes jis juos dalino be atodairos. bet ne mus. tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios. kad lenkai savo pa­ siūlymus pateiktų raštu. Todėl dabar lietuviai dau­ giausia pasitikėjo karalium ir net maldavo jį nesiaurinti savo tėviš­ kės teisių.

Lietuvos nesuliejo su Lenkija nė pats aktas: liko visiškai atskira valstybės teritorija. aktas. niekas su tais aktais nebesiskaitė. Tačiau t ą r y š į p a l a i k ė ne a k t a i . Todėl. bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau rei226 kalingus įstatymus. sulied. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis Liubline darant uniją karas su Maskva tebebuvo dar ne­ baigtas. tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų. 1564 m. Zigmantui Augustui mirus.apsiašarojo. Tai buvo lenkų reikalavimas.unas valstybes. jie dar ilgai šaukdavo ir savo atskirus seimus. Po to prasidėjo priesaika. atskira jos valdžia. lietuviai tarėsi dar 3 valandas ir tą pačią dieną pranešė. ir jų žemės buvo užgrobtos kai­ mynų (žiūr. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. nuo Kazimiero laikų lenkai ėmė rinktis sau karaliais visada tuos pačius asmenis. Tuo būdu X V I I I amž. jog sutinką su visais lenkų paruoštojo akto nuostatais. kurį galima pavadinti unijos aktu. šis aktas buvo pirmasis. kad jie norį tik gero ir kad unija išeisianti tik įnaudą Lietuvai. tai buvo tik sutikimas laikytis pateiktų sąlygų už paramą prieš Švitrigailą. o visi kiti (1499. gale. atskira kariuo­ menė. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys. buvo ban­ dyta galutinai sujungti ir valstybes. Gavę karaliaus atsakymą. Bet po trejų metų. bet jau nebepavyko. Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Au­ gusto mirties.. prie­ šingai. rinkosi sau valdovus. kurio lietuviai gal irgi būtų nesilaikę. bet Lenkijos. kuriuos išsirinkdavo Lietuva sau didžiaisiais kunigaikščiais. ta­ čiau jos negavo.) aktai buvo lietuvių nepatvirtinti. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi visiškai savarankiškai. Scena sugraudino net karalių ir lenkus: beveik visi verkė. Augustui. 1501. tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs. paliko daug spragų. ir Zigmanto Kęstutaičio aktai. nes kaip tik tada abi valstybės žuvo. (liepos 7 d . Unijos aktas. 14. kai abiejų valstybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus. Tačiau tas nieko nepadėjo. padėkos pa­ maldos. pavojui praėjus. Tuo būdu išliko personalinės valstybių unijos ryšys: abi valstybės buvo vieno valdovo valdomos. Tačiau Lietuva palengva ar­ tėjo prie Lenkijos: Lietuvos bajorija nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų bajorija kovojo dėl savo luominių teisių praplėtimo. kurių viena — Ona — tebebuvo netekėjusi). Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva: jis nenorėjo tuo būdu jai įsipykti. kokio ligi tol dar nebuvo. kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. o ypač tuo rūpinosi Aus­ trų Habsburgai ir caras Jonas I V . buvo padarytos paliaubos. o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų. nes Lietuva. o visi Lietuvos atstovai suklaupė. o liepos 1 d. nepaisydama jo nuostatų. Jau buvo nustojęs savo reikšmės ir 1413 m. mirus bevaikiui Z. silpnas senelis. tad noromis nenoromis jie turė­ davo rinktis tą patį valdovą. Jis sukūrė savotišką dviejų valsty­ bių junginį. iki tol abiejų pusių bu­ vo pripažinti tik 1413 m. o kartais ir Lietuvos noras jo nenu­ traukti. atskiros teisės. kurias dar labiau padi­ dino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos. Dabar jau buvo susitarta kartu rinkti valdovą ir tu­ rėti bendrą seimą. Mirė savo mėgiamajame Knišine.). kurį rinkdavosi ir lenkai. kaip kad nesilaikė daugelio ankstyvesnių susitarimų. Seimai buvo bendri. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą. visiškai neatsiklausdama lenkų. Karas tuo būdu lai­ kinai pasibaigė. tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Palenkėję. Tiesa. nebebuvo ko rinkti valdovu. nepaisydami unijos akto nuostatų. palengva taip pat buvo vienodanami išlikę skirtumai ir vals­ tybinėje organizacijoje. Jam tada dar te­ buvo tik 52 m. grasindamas karu galėjo rei­ kalauti sosto sau arba sūnui. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti Lenkų paramos. Taip pat. tai karas savaime aprimo. Sostą valdžiusi 227 . T u o būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir to­ liau išliko visiškai savarankiška. Karalius ir lenkai ramino. Pa­ galiau 1571 m. ) mirė Zigmantas Augustas. Zig­ manto Kęstutaičio aktai nė kiek nepakeitė buvusios santvarkos. atskiras iždas. Maskvos pavojus lietuviams ne­ leido rinktis sau atskiro valdovo. Liublino unijos akto reikšmė. 433—434 psl. buvo patvirtinti patys aktai. Pagaliau 1572 m. Nors unijos aktas ir leido.

Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras. Barborai mirus. mokėjo pastebėti žmonių silpnu­ mus ir jais pasinaudoti. Augusto laikai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. Vis tai buvo svarbūs faktai. kad galėtų gauti persiskyrimą su žmona. Jis pats buvo svyruo­ jąs katalikas. Po Vytauto mirties Lie­ tuvos valdovai visada būdavo renkami. Mokėjo laukti patogaus mo­ mento. Tačiau jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat jos liūdėjo. Negaudamas persisky­ rimo. nešiojo juodus apdarus. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovoti su pasitaikančiais sunkumais. visokių dvaro patai­ kūnų apsupamas dažnai keičiamomis favoritėmis. Gyveno atsiskyręs. Tiesa. bet dėl tos pačios priežasties nesiryžo. bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į ka­ talikybę.Zigmanto Augusto antkapis Krokuvos katedroje. jis nebegalėjo vesti. tiek ūkyje: buvo įvykdyta valakų reforma. Jis ir pats buvo linkęs pereiti 228 į protestantizmą. ji išvažiavo į Vieną. Krašto valdymo aparatas iki X V I amž. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėjo kova tarp p r o t e s t a n t ų ir k a t a l i k ų . bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje. ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas). gerai pažino savo valdinius. pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. (Gersono paveikslas). Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. nusigyvenę. Buvo labai išlaidus ir duodavosi iš­ naudojamas visokiems intrigantams. jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę. tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvasi­ ninkais. C. Gedimino šeimos šaka pasibaigė. Z. todėl nerėmė protestantų. bet iš tėvų gautas brangenybes jis vis dėlto išsaugojo. D i p l o m a t a s jis buvo neblogas. ta­ čiau su ja negyveno. tiek visuomenėje. bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto. Todėl jam nuolat trūko pini­ gų. Bet kadangi. Lietuvos vidaus santykiai XVI amžiuje I. antrosios pusės Didysis kunigaikštis ir jo valdžia. gyveno juodai išmuštuose kambariuose. pradedant 229 . Zigmantas Augustas liūdi mirusios Barboros. ir todėl nebetiko kandidatais į valdovus. dar buvo gyvų daug Gedimino giminės kunigaikščių. kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę.

t. vyriausiųjų virėjų. o ma­ žesnieji vietininkai. duonos raikytojų. todėl jo valdymas buvo pa­ našus į didelių žemės plotų savininko valdymą. (Bet tose dviejose di­ džiulėse vaivadijose buvo taip pat ir vietininkų. Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus. Vieni bajorai valdė že­ mes iš senovės. pristovų.. o k i e m o h e t m o n a s . t. tie. kitiems žemių duodavo kunigaikštis. įvairiausiems didžiojo kunigaikščio kanceliarijos reikalams vesti buvo k a n c l e r i a i ir jų pavaduotojai v i c e k a n c l e r i a i (nuo 1566 m. Jų buvo visoje valstybėje. Didžiojo kunigaikščio rūmų saugumui. 198—201 psl. bet v a i v a d o m i s . Jų buvo įvai­ rių. arklininkų. tačiau valstybės politikoje jį varžė įsigalėjusi p o n ų t a r y b a ir s e i m a i (žiūr. Lietuvoje valdovas buvo laikomas visos valstybės šeimininku. vadinamus ne vieti­ ninkais. ir jie buvo svar­ biausi urėdai. Provincijų valdymas. y. valdančių di­ džiojo kunigaikščio dvarus su mažesnėmis apylinkėmis). Vieti­ ninko neturėjo ir Žemaitija. Taip buvo valdomas visas kraštas.Kazimieru. Pagal seną paprotį.) buvo išskirtos kai kurios sritys. kiti — iki savo ar vaikų gyvos galvos. Vieni žemes gaudavo amžinai. Didžiojo kunigaikščio rūmų urėdai. kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse. o dar kiti — iki norėjo didysis kunigaikštis. Čia nuo Vytauto laikų buvo krašto viršininkas. Kadangi Vilniaus ir Trakų vaivadijos buvo labai didelės. Hetmonų buvo du: k r a š t o h e t m o n a s vadovaudavo į karą susirinkusiai bajorijai. Todėl visi žemės valdytojai turėjo jam atlikti tam tikras pa­ reigas: bajorai eidavo į karą. Vė­ liau visų tų urėdų vardai virto savotiškais garbės titulais. Tai buvo lenkiškojo tipo urėdai. Maždaug tuo pat metu didžiųjų sričių (buvusiųjų atskirų kunigaikštys­ čių) vietininkai gavo irgi lenkiškuosius vaivadų vardus. Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogai­ los palikuonys.).). vėliau ypatingą reikšmę įgavusių ministerių. kurie valdė paprastus dvarus ir ne­ didelius valsčius. dar buvo nemaža smulkesnių urėdų: kambarinių. jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1I% visų dvaro pajamų. Tik Vilniaus ir Trakų sritys nuo 1413 m. Didysis kunigaikštis. Jis buvo lygus su vaiva­ domis. o iš Trakų — Brastos vaivadija. Jiems karo reikaluose ir teismuose tarsi padėjėjai buvo k a š t e l i o n a i . stalininkų. o kariuomenei vadovauti — h e t m o n a i . 231 . vadovaudavo samdytajai kariuomenei (vėliau kiemo hetmonas buvo pradėtas vadinti lauko hetmonu). vadinamas s e n i ū n u . iš kurių pajamų padeng­ davo valstybės išlaidas. būtent ministerių. atsiradęs nuo 1521 m. kurie buvo vadinami v i e t i n i n k a i s . 230 į vietininkų panašių. kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. tai iš jų ( X V I a. turėjo savo viršininkus. taurininkų ir t. Be to. t. bet buvo ir viso krašto savininkas. Be šių. bet ir apylinkės bajorų bylas. jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių. tačiau visų pareigos buvo vienodos. Vėliau Žemaitijai buvo paskirtas ir kaštelionas (1566 m. pini­ giniams reikalams tvarkyti buvo i ž d i n i n k a i . Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo ku­ nigaikščio t u r t o v a l d y t o j o . iš Vilniaus vaivadijos buvo išskir­ ta Naugarduko. valstiečiai mokėdavo tam tikrus mokesčius ir atlikdavo darbus. turinčių tam tikrų pareigų. tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių. tie urėdai gaudavo pareigas tiktai iškilmėse (ir tai ne visi). Visa tai jis galėjo daryti laisvai. bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys. Todėl jau nuo senų laikų jo rūmuose buvo eilė žmonių. kurie vesdavo savo srities bajoriją į karą ir turėdavo kitokių. tvarkai ir iškilmių cere­ monijoms prižiūrėti buvo m a r š a l k o s . šimtininkų ir t. valdydamas kraštą per vietininkus ir vaivadas bei seniūnus. pats negalėjo atlikti visų reikalų.). gavusios savo atski­ rus vaivadas. buvo pradėti vadinti s e n i ū n a i s . Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis. pareigų. Taip antai. 2 ) p i l i e s k o m e n d a n ­ to ir 3) t e i s ė j o. Jis ne tiktai patsai valdė daugybę didžiulių dvarų. T i k dvarų administracijai ir valstiečiams val­ dyti jie turėjo sau padėjėjų: tėvūnų. Savo dvarams administruoti ir tvar­ kai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus.

Taip pat seimeliuose buvo renkami at­ stovai į seimą ir surašomos jiems instrukcijos. Dėl to bajorija seimuose nuolat kėlė teismų klausimą. Naujieji teismai buvo trejopi. ir kiekvienas iš jų turėjo atskirus vardus: p r i e š s e i m i n i u o s e s e i m e l i u o s e bū­ davo renkami atstovai į seimą. didžiojo kunigaikščio dvarų val232 d y tojai. Bet ir tokiais atvejais bylas paprastai spręsdavo ne jis vienas: kai kurias iš jų jis spręsdavo kartu su taryba. Tik bylos dėl žemės ribų (ežių) buvo pa­ vestos atskiram p a k a m o r ė s teismui. kaip kad anksčiau. Dvasininkai. Seimeliuose bajorija apsvarstydavo savo reikalus. Renkamas buvo tik žemės teismas. Tuo būdu visi kiti vietininkai. Gyvenimas bu­ vo tvarkomas p a p r o č i ų t e i s e . vaivados. vadinami s e i m e l i a i s . y. Kiekviename dabar naujai sudarytame paviete buvo vienas didžiojo kunigaikščio skiriamas urėdas — pakamorė. kuris visas tokias bylas spręs­ davo vietoje. Jiems buvo pavestos spręsti visos bylos dėl turto. Šių sprendimus buvo galima apskųsti pačiam didžiajam kunigaikščiui. Toks krašto padalinimas į vaivadijas ir pavietus išbuvo iki valstybės pabaigos. Pilies teismai pavietuose priklausė seniūnams. Pagaliau baudžiamosios (kriminalinės) bylos buvo pavestos spręsti trečiam. tai paprastai ir bajorus teisdavo jo paskirti urė­ dai — vietininkai. seniūnai. kokie buvo Lenkijoje. Kauno ir Upytės pavietai. 3. nebeteko teisės teisti bajorus. Ji reikalavo. kad Lietuvoje būtų įvesti tokie pat pačių bajorų teismai. jis susidėjo iš teisėjo. Krašto padalinimas į pavietus ir vaivadijas. reikalaudama reformos. Tad administracijos urėdai ir teismai buvo sujungti. jos labai ilgai užsigulėdavo. Vėliau seimeliai buvo šaukiami vienam kuriam reikalui. išsirinkdavo teismą ir kitus urėdus. jis irgi buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio. miestiečiai ir žydai turėjo savo atskirus teismus. Dažniausiai teisdavo ne patys seniūnai. Teismų reforma 1564 m. vadinami ž e m ė s t e i s m a i s . ir didelių sričių. teisėjo pavaduotojo ir raštininko. kad teismai priklauso didžiojo kunigaikščio skirtiems urėdams. ir buvo pradėti steigti nauji bajorijos teismai. o jų paskirti vietininkai ir teisėjai. ir valstiečių teisėjais pasidarė tie. pav. buvusiųjų kunigaikštysčių. Visas kraš­ tas jau anksčiau buvo padalintas į vaivadijas. ir bylos iš vieno teismo eidavo į kitą be jokios tvarkos. vadinamajam p i l i e s t e i s m u i . iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Ašmenos. Teismai buvo nevienodi: jie buvo atskiri kiekvienam luo­ mui. Valstiečiai anksčiau turėjo savo teismus. Pakamorė teisė patsai. Kai kurie iš jų sutapo su vaivadijomis. Lydos. grįžę iš seimo. Sprendimams rašyti ir teismo kny­ goms vesti buvo seniūno arba vaivados skiriamas „pilies rašti­ ninkas". Įvedant naujuosius teismus. Lietuvos įstatymai ir Statutas Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. Pirmiausia buvo įkurti pa­ čių bajorų renkamieji teismai. r e l i a c i n i u o s e atstovai. 2emės teismams rinkti buvo įvesti viso pavieto arba vaivadijos bajorų suvažiavimai. padarydavo pranešimus apie seimo darbus. jie galutinai buvo sutvarkyti tiktai 1566 m. e l e k c i n i u o s e būdavo renkami pavieto arba vaivadijos urė­ dai. vadinamo­ sios civilinės bylos. Pilies teismas priklausė vaivadai arba didžiojo kunigaikščio skirtajam seniūnui. o kitas — viena taryba. kurie valdė dvarą. pradžioje. t. kurios laikėsi tiek valdo233 .. Seimeliai. Bet kadangi pats didysis kunigaikštis negalėjo iš­ spręsti visų bylų. Ukmergės ir Breslaujos. Apskri­ tai teismų srity buvo painiava. o bajorai nuo seno priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. bet iš kai kurių didelių vaivadijų buvo išskirti net keli pavietai. o tik po vieną kiekvienam paviete. t. vietininkai jau buvo gavę vaivadų vardą dar X V I amž. Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. taigi valdovo dvaruose teisė vietininkai. Pagaliau 1564 metų sei­ me didysis kunigaikštis su tuo bajorijos reikalavimu sutiko.2. o vaivadijose — vaivadoms. buvo sudaryti teisminiai p a v i e t a i . kurių buvo palikta nebe tiek daug. be to. Pilies teismai priklausė seniūnams. o iš Trakų vaiva­ dijos — Gardino. kuriems rinkti buvo šaukiamas pavieto bajorų seimelis. kurie palengva išnyko. o bajorų dvaruose — bajorai. vėliau jie paprastai buvo vadinami l a i k y t o j a i s (tenutarii). Lietuvos bajorijai labiausiai ne­ patiko. ir t.

o 1522 m. jos niekad nebuvo išspausdintos (tik dabar jos yra išspausdintos 235 . Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams. už Zigmanto Augusto išrinkimą didžiuoju kunigaikščiu jo tėvas Zigmantas II pažadėjo išleisti sta­ tutą. Seimų pataisytas. veikiantį visame krašte.). tačiau ji. Statutas. 180 psl. Jogailos ir Vytauto privilegija. Kiekvienas skyrius liečia kurį nors atskirą dalyką: vienas — valdovą ir nusikaltimus prieš jį. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rin­ kinį. nuo X I V amž.). o Lietuvos Statute yra savotiška sistema. Vėliau jos buvo išverstos į lotynų ir į lenkų kalbas. — teišėjo vos 1588 m. buvo taisomas kelių komisijų. išleidus vadinamąjį K az i m i e r o T e i s y n ą .. Dar daugiau padarė teisinių atmainų 1447 m. kad teisės būtų surašytos. miestams. kurių viena apibrėžė bajorijos. ketvirtas — paveldėjimo teises. penktas — įvairiausius krimina­ linius nusikaltimus. kad ir antroji Statuto laida dar reikalinga pataisų. tačiau jos visos pritaikytos Lietuvos gyvenimui.. ji ėmė rei­ kalauti. kam priklausė dvarai. daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. Naujos Statuto laidos. Po jo. Apie naująją laidą buvo pradėta rūpin­ tis dar tais pačiais 1566 m. panašią į Lenkijos. pasiskolintų iš lenkų ir iš rusų. kuriomis buvo sunormuotos ponų tarybos teisės dalyvauti valstybės valdyme. t. tačiau tuo tarpu su Maskva ėjusio karo reikalai tatai sutrukdė. nes yra visiškai lietuviškas. Jame surinktos teisės pa­ imtos iš privilegijų ir gyvenime veikusiųjų papročių.vai. kuriame turėjo būti surinktos visos krašte veikiančiosios tei­ sės. ir kūrė naują. 170 psl. Medžiagos ruošiamajam Statutui buvo nemaža. suteikta Horodlėje (žiūr. 1492 ir 1506 m. be to. duo­ damų Bažnyčiai. Vislicos Ko­ dekse mechaniškai sukrautos įvairios privilegijos ir įstatymai. vadinamąjį Vislicos Kodeksą. jei tik vieną sritį — p r o v i n ­ c i j o s p r i v i l e g i j a . jis buvo nutartas įvesti 1564 m. L i e t u v o s S t a t u t o vardu. tu­ rinčiu visas teises. t.. krikštydamas Lietuvą. I-sis Lietuvos Statutas visas krašte veikiančiąsias teises su­ vedė į vieną gerai apgalvotą sistemą. privilegija (žiūr. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės. Jis daug kuo pra­ lenkė tuo metu Lietuvos kaimynų turėtus teisių rinkinius. Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose. bajorams arba dvasininkams. o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. Antai dar 1387 m. Pirmosios dvi laidos buvo rankraštinės. — vadinasi. dar buvo paskelbtos dvi krašto privilegijos. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug. veikiai pa­ sirodė. 131 psl. jis būdavo vadina­ mas k r a š t o p r i v i l e g i j a . Pirmasis bandymas įstaty­ mus kodifikuoti buvo padarytas 1468 m. Jei dokumentas liesdavo visą kraštą. jame yra nemaža bajorijos teisių. Kaip tik tuo metu Lietu­ voje vyko didelės atmainos teisiniuose santykiuose: bajorija kaskart vis daugiau įgavo teisių. ir t. t. Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti. Ši a n t r o j i l a i d a buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. ir Zigmanto Kęstutaičio 1434 m. tačiau Lietu­ vos Statutas jį toli praneša savo sistemingumu. ir jis tebuvo paskelb­ tas tik 1 5 6 6 m. vadinamuose privilegijomis. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. paruoštas vadovaujant kancleriui Albertui Goš­ tautui. Tad teismams būdavo labai sunku susivaikyti vi­ soje toje painiavoje. atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos. kartais tik vienos kurios srities. 111 psl. darėsi vieninteliu luomu. trečias — bajorų žemės teises. Tuo jis ir reikšmingas. Jogaila. valstybinę santvarką. t.). ir daugely atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas. Kai bajorija pradėjo įgauti kaskart vis daugiau reikšmės. y. Tačiau jis teapėmė tik kai kuriuos baudžia­ mosios teisės ir teismo proceso dalykus. jos būdavo nevienodos. o šie — į 282 straipsnius. y. — t r e č i a ir p a s k u ­ t i n ė l a i d a . Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo abso­ liutiška. nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui. Buvo nemaža ir provincijų privilegijų.). Visas Statutas padalintas 234 j 13 skyrių. Tas laukiamasis statutas ir buvo paskelbtas 1529 m. Be to. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai. buvo davęs dvi krašto privilegijas. atsakiusi to meto tei­ sių mokslo reikalavimams. žydams ir t. Tiesa. turėjo savo teisių rinkinį. o kita katalikų Bažnyčios ir kata­ likiškosios bajorijos teises (žiūr. didžioji Kazimiero privilegija (žiūr. dar būdavo privilegijų. tiek gyventojai. kad jis reikalingas pataisų.. Nauj5s Statuto laidos klau­ simas buvo keliamas net keliuose seimuose. Naujų teisinių normų davė 1413 m. tam. kitas — valstybės gynimą. Visos trys Statuto laidos buvo parašytos to meto Lietuvoje vartojama gudų rašto kalba. Len­ kai nuo Kazimiero Didžiojo laikų. Išleidus pirmąjį Statutą. Todėl netrukus pasirodė.

ne kokie iš bajorų buvo ir kariai: nedrausmingi. per metus būdavo sumokama 20 auksinų. Tik trečioji laida buvo išspausdinta iš pra­ džių gudų kalba. artilerijai. arba 15 milijonų litų (iš tos algos kareiviai turėdavo ir pragyventi). Tatai buvo įtraukta ir į visas tris Statuto laidas. tartis. kad jie eitų į karą. gaunantieji valdyti valstybės dvarus. ir siųsdavo didžiajam kunigaikščiui įvairiau• . kiek dabar už 5 litus). taigi jai būdavo išmokama apie 3 milijonus skatikų. Neišnyko jie ir vėliau. O iždas tam reikalui pinigų surinkdavo iš valstybės dvarų. daugiau turėjo žemės. kiek kuris bajoras turi statyti ginkluotų karių. Samdyta kariuomenė. turėjo būti atimta žemė. y. arba 600 skatikų (vieno skatiko vertė tada buvo lygi maždaug 5 litams. ypač čekų. bet ir su savo tar­ nais. kurios bū­ davo hetmonų žinioje. Todėl. Pinigai būdavo įteikiami karininkams. jie buvo pradėti samdyt Vytauto laikais. bet dar ilgai ir Lietuvą užėmus rusams (iki 1840 m. M / reikalavimų. Bajorai turėjo eiti kariauti ne tik patys. juo labiau jie pradėjo jos vengti. nes yra visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezul­ tatas. Kariuomenei samdyti būdavo skiriamos tam tikros sumos pinigų. Zigmanto I I . Kareiviui. Tuo būdu buvo pradėtos laikyti nuolatinės samdytosios kariuomenės dalys. o vėliau daug kartų perspausdinta lenkiškai. kai daugiau reikėdavo samdyti kariuomenės. lietuviai išrei­ kalavo. valstybei dar atsėjo artilerija ir kitos karo reikmenės. 237 . Buvo net toks įstatymas. laikais jau daug daugiau buvo pradėta samdyti kariuomenės. Duodamas bajorams naujų žemių. Jos pagrindinė pareiga buvo kariauti. kuriuo iš bajoro. kad jis savo 1447 m. turi atiduoti kariuomenės reikalams 1U seniūnijos dvarų pajamų (tas mokestis buvo vadinamas k v a r t a ) . Ramiu laiku tų mokes­ čių pakakdavo. o ba­ jorijos buvo šaukiamasi tik ypatingai sunkiais laikais. didysis kunigaikštis visada reikalaudavo. buvo jau garsiame Tanenbergo mū­ ryje. Buvo sudaryti sąrašai. Lietuvos apsaugos organizacija X V I amžiuje. kurie kiekvienas susamdydavo sau pavestą dalį. t. Kadangi Lietuvos Statutas galiojo ne tiktai iki nepriklausomybės pabaigos.mokslo reikalams). Be to. Paprastai nuo 5—8-nių bajoro valdomų valstiečių sodybų (vėliau — valakų) turėjo būti duodamas vienas karys. juo daugiau turėjo vestis į karą tarnų. kariuomenei bū­ davo išleidžiama didžiausia visų valstybės pajamų dalis. Pirmiausia jis yra geras visuomeninės ir valstybinės to meto Lietuvos kultūros rodiklis. pradėdavo svarstyti valstybės reikalus. Lietuvoje ji atsirado ne iš karto. Bajorų karinė prievolė. tai jis išsaugojo Lietuvą lietuviams: jo dėka svetimšaliai negalėjo įsigyti dvarų Lietuvoje. Pirmieji samdiniai kareiviai buvo svetimšaliai. kaip apsisaugoti nuo lenkų įtakos Lietuvos vidaus gyvenime. Toliau algas kareiviams mo­ kėdavo iždas. jis turėjo nepaprastą reikšmę tolimesniam Lietu­ vos valstybės gyvenimui. tuo metu buvo labai aktualus klausimas. Zigmanto Augusto laikais buvo nustatyta. Pirmoji krašto gynėja nuo senų senovės buvo bajorija. seniūnai ir laikytojai. būdavo uždedami specialūs mokesčiai. išleisdami į Lenkiją savo kunigaikštį Kazimierą. Ypač jie buvo reikalingi specia­ l i o m s kariuomenės rūšims. Neturtingas bajoras turėdavo eiti kariauti pats vienas. Be to. už skatiką buvo galima nupirkti maždaug tiek pat. vadinamo Senuoju. dažnai. o patys neturtingieji bajorai pastaty­ davo vieną karį bent keliese susidėję. nes šauktiniai bajorai sudarydavo vien kavaleriją. nes lenkai iš Lenkijoj gyvenančio didžiojo kuni­ gaikščio stengėsi išgauti sau teisių ir vietų Lietuvoje. Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė. Samdytinių. Mat. Kiekvieną metų ketvirtį kareiviai gaudavo po 5—6 auksinus. Karo prievolė bajorams buvo labai nemaloni. — pavyzdžiui. Tuo metu ir visoje Europoje kariuomenė buvo samdyta. y. kad nesusiaurėtų Lietuvos sienos. Juo kuris bajoras buvo turtingesnis. tad juo toliau. 4. 236 |uip išvengti karo.). privilegijoje pasižadėtų neduoti jokiam svetimšaliui vietų ir dvarų Lietuvoje ir saugoti. t. O be to. pagaliau buvo kariaujama vien tik su samdyta kariuomene. Dėl to pamažu bajorų kariuomenė buvo keifiama samdyta kariuomene. mokant vidutiniškai po 5 auksinus už metų ketvirtį. Taikos metu samdi­ niai buvo reikalingi pilių įguloms. o karo metu. Kariuo­ menės Zigmanto II laikais Lietuvoje buvo išlaikoma apie 5. Žodžiu.000. susirinkę į karą. neinančio į karą. kai sam­ dyta jai kariuomenei reikėdavo pagalbos. kad visi.

kurie sudarė pereinamąjį sluoksnį tarp bajorų ir valstiečių. Valstybėje jie turėjo tik parei­ gas. buvo dar vi­ siškai neturtingų bajorų. gavo po plotą žemės ir virto paprastais pririštaisiais valstiečiais baudžiauninkais. 239 . Kai pagaliau išnyko ir ši prievolė. Daugiausia reikšmės ir teisių turėjo didžturčiai po­ nai.). Valstiečių būklė didžiojo kunigaikščio dvaruose buvo daug geresnė. kurie įėjo į didžiojo kunigaikščio tarybą ir turėjo visas svar­ biausias vietas valstybėje. Praturtėję. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai Bajorai buvo aukščiausiasis luomas. o treti — vergai. 238 Pašauktas į karą. kurie betgi X V I amž. o sudarydavo savo atskirus. Iki tol vieni buvo laisvi. Greta turtingų ponų ir vidutinės bajorijos.II. jiems nereikėjo eiti į darbą ir mokėti valstiečių mokamųjų mo­ kesčių. tačiau. Bet ponai ir kare turėdavo privilegijų. Vieni iš jų tiktai mokėjo tam tikras pinigines ar natūralines duokles. o didžiojo kunigaikščio vietininkų ar seniūnų. ne­ turįs betgi jokių politiniu. o šis ją pavesdavo hetmono žiniai. Jis nuvesdavo pavieto bajoriją pas vaivadą. kurie iš savo gyvenamųjų vietų galėjo laisvai kitur persikelti. Nors ir labai spaudžiami. teisių. kiekvienas bajoras turėdavo stoti po savo pavieto vėliava. Bet šitam laikotarpy jų būklė ėmė vienodėti: laisvieji neteko savo laisvės. dar eidavo dvarui dirbti. privilegija didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo tokių pabėgėlių valstiečių nebepriimti į savo dvarus (žiūr. kad visos aukš­ tesniosios dvasininkų vietos būtų skiriamos tiktai bajorams. kaip kokie ku­ nigaikščiai. Ne kiekvienam iš jų pasisekdavo įrodyti savo bajorystę. jie būdavo teisiami ne turtingesniųjų bajorų teismų. jog ne­ bepajėgė net išsilaikyti ponų tarpe ir susiliejo su paprastaisiais bajorais. nes jiems priklausė ne tik valstiečiai. Kadangi jų žemių būdavo daugely pavietų. Dažnai keli tokie neturtingi bajorai susidėję statydavo vieną karį. Mokesčius jie mokėdavo tik tada. tačiau valstiečiai jau nebegalėjo išsikelti iš savo pono dvaro. Tiesa. o kiti. Nuo X V I amž. ir dalis jų virsdavo vals­ tiečiais. ku­ rie anksčiau buvo bežemiai dvaro bernai. Tačiau bajorų luomo sudėtis buvo labai marga. Nuo valstiečių jie skyrėsi tik tuo. kai juos patys seime užsidėdavo. Iš visų pareigų jiems buvo likusi tiktai vienintelė karo prievolė. visi virto lygiais bau­ džiauninkais. jie ga­ lėdavo tapti pilnateisiais bajorais. nebeturėjo nė kam pasiskųsti. buvo daug laisvųjų valstiečių. ir savo didžiuliuose dvaruose jautėsi. Ilgiausiai išsilaikė savo srityje Slucko kunigaikščiai. tų vietų faktiškai negaudavo nebajorai ir anksčiau. kurią nešdavo pavieto v ė l i a v i n i n k a s . Todėl ji pa­ dėjo p a g r i n d ą b a u d ž i a v a i . Dar X V . netekę savo sričių ir pasidarę paprastais žemvaldžiais. Dvasininkai buvo toks pat privilegijuotas luomas. Ta pati privilegija pripažino bajorams teisę ir teisti savo valstiečius. nes visas jų bylas sprendė pats ponas. o vergai. o kai kurie net bėgdavo ir į užsienius. Palengva kai kurie iš jų nepaprastai praturtėjo. 245 psl. Be to. kaip ir bajorai. turėjęs daugiausia tei­ sių ir mažiausia pareigų. bajorai beturėjo tik teises. gale išmirė. Kai kurie iš jų tiek nusmuko. Prie šito ponų sluoksnio prisi­ jungė ir visi senieji kunigaikščiai. bajorija išreikalavo. tai savo statomųjų karių jie nesiųsdavo po pavieto vėliava. Valstiečiai buvo gausingiausias visuomenės sluoksnis. eidavo į karą arba atlikdavo pasiuntinių ir laiškanešių pareigas. Tuo būdu visi valstiečiai susilygino (žiūr. Bet X V I amžiuje jie visi suvienodėjo.. XV ir X V I amž. pablo­ gėjo ir ekonominė jų būklė. negu bajorų dvaruose. 1447 m. o pareigų — jokių. pri­ vilegijuotus pulkus. bet ir jų že­ mėse gyveną smulkbajoriai. ir jų žemės su paskutine jų giminės dukteria atiteko galingiausiajai to meto ponų šeimai. — nelygu jų turtas. kad. bajorai susigrąžindavo pabėgusius savo valstiečius. kiti — pririšti prie žemės.). ir pagaliau iš jo būdavo reikalaujama valstiečių pareigų. o daug kur ir X V I amž. nei­ davo jokių pareigų. be to. Kartais koks nors iš tokių bajorų. Remdamiesi ta privilegija. jo bajorystė būdavo pamirštama. o iš jos negaudavo nieko. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. Todėl iš bajorų dvarų daugelis jų bėgdavo į didžiojo kunigaikščio dvarus. 181 psl. būtent Radviloms. gyvendamas tarp valstiečių ar kur nors nuošaliai.

nebajorams patekti į aukštesniąsias dvasi­ ninkų vietas jau nebebuvo jokios vilties. privilegijos pravoslavams ne­ leido gauti valstybinių vietų. visas jų pelnas eidavo bažnyčioms ir dvasininkams. kurie rūpinosi vienos profesijos reikalais. 241 . Kas nepriklausė prie atitinkamo cecho. kurpių. Be to. kurių dvasininkai betgi neturėjo jokių politinių teisių. 1387 ir 1413 m. Tokias teises turį miestai pa­ tys rinkdavo savo viršininkus ir teisėjus (nepriklausė bajorų teismams). Žydai buvo ne tik atskira tauta. Tos jų savivaldybių teisės buvo vadi­ namos m a g d e b u r g i n ė m i s m i e s t ų t e i s ė m i s . tiek dvasininkų mokesčiai buvo ne nuolatiniai. Miestiečiai. savivaldybes ir s . Prekybą ir amatus bajorai laikė žeminančiais verslais. tai nuo karinės prievolės jie vis dėlto apsi­ gynė. 240 I IIįtUVOS I s t o r i j a . i v o teismus. Jų savivaldybiniai organai buvo vadinami k abalais. Zigmanto Kęstutaičio privilegija suly­ gino civilines pravoslavų teises su katalikų teisėmis. Lietuvos valsty­ bės ribose buvo daug ir pravoslavų. kurie su parapija gaudavo ir žemės. ir daugelis ėmė virsti katalikais. Visi vyskupai buvo tarybos nariai. buvo ke­ letas urėdų. todėl jų mokesčiai būdavo vadinami aukomis (sub • sidium charitativum). i j o m i s . Jais galėjo verstis lik miestiečiai. todėl tik katalikų dvasininkai teturėjo visas teises. kuriuos visada gaudavo dvasininkai (po vieną sek­ retorių ir po vieną referendorių visada būdavo iš dvasininkų). bet ir visai atskiras visuo­ menės sluoksnis. tas neturėjo teisės verstis tuo verslu. dva­ sininkai mokėdavo mokesčius tarsi iš savo geros valios. arba tiesiog m a g d e b u r g . jis netekdavo bajorystės. Bažnyčiai X V I amž. Lietuvoje nebuvo gerų sąlygų miestams klestėti. mėsi­ ninkų. 1387 m. o vėliau — senatoriai. Jų visų vietos buvo garbingesnės už pasaulinių senatorių vietas. Tačiau seimeliuose ir seimuose dvasininkai nedalyvavo. Vieni jų buvo gauti. Tie cechai buvo irgi tam tikri savivaldybės organai. Todėl Lietuvos miestuose emė koncentruotis svetimtaučiai. Bet kadangi kunigams kariauti draudžia kanonai. 16 Vilnius XVI amž. Buvo atskiri stalių. Tik Zigmantas Augustas 1551 m. jeigu bajoras pradėdavo verstis šituo miestie­ čio darbu. nuo bažnytinių dvarų būdavo imami tam tikri mokesčiai tik karo reikalams. Nebajorai galėjo būti tik paprastais vikarais. o ne iš pareigos. bet klebonais. aludarių ir daugybė kitų cechų. jau turėjo būti bajorai. ypač vokiečiai ir žydai. tačiau valstybinių vietų jie vis tiek negalėjo gauti. kad karo prievolė ir mokesčiai ne­ aplenktų nė dvasininkų žemių. Lietuvoje valstybinė tikyba buvo katalikų. pri­ vilegija visiškai sulygino pravoslavus bajorus su katalikais. o kiekvieną kartą atskirai uždedami. kaip fundacija kuriant bažnyčias. Tikybų santykiai. (Ano meto piešinys — planas). Apskritai dvasininkų įtaka buvo didelė. Jogailos duota privilegija visos baž­ nytinės žemės buvo atleistos nuo bet kokių pareigų valsty­ bei. Be to. kiti buvo pa­ likti testamentais. T o ­ dėl bajorija ėmė reikalauti. Visi miestiečiai pagal verslus buvo susiorganizavę į c e c h u s . kuris turėjo savotiškas teises. Tiek bajorijos. jau priklausė daugybė dvarų. Didesniųjų miestų gyventojai gavo teises sa­ varankiškai tvarkytis. Bet vėliau jie vėl buvo spaudžiami.priėmus įstatymą.

po tam tikros valandos. Be to. Ligi tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis. jų turtus didysis kunigaikštis sau konfiskavo. nenustodami. Totoriai sudarė taip pat atskirą visuomenės sluoksnį su savo teisėmis. žino­ ma. Miestuose žydai turėjo gyventi tam tikruose. Taip tada buvo visoje Europoje. Įkeistuosius daiktus. ir nepriklausė bajorams. Įsigalėję žydai išgaudavo kaskart vis naujų savo privile­ gijų patvirtinimų. Aleksandras 1495 m. ir daugelis jų atbėgo į Lenkiją. y. vertęsi pinigų skolinimu. X V I amž. ir bažnytines brangenybes. kurie skolindavo pinigus už tam tikrus laidus. žvėrių kailių. jie nebegalėdavo net išeiti iš savo kvartalo. Lietuvos ūky įvyko daug permainų. t. Tuo būdu jie buvo pirmieji Lietuvos bankininkai. Bet netrukus jiems vėl buvo leista grįžti atgal ir net buvo sugrą­ žinti turtai. iš Ispanijos (1492 m. taip ir Lietuvoje. X V I amžiaus pra­ džioje atsirado javų pareikalavimas eksportui. už kurias didžiajam kunigaikščiui sumokėdavo tam tikrą sumą pinigų. kaip visur. Tuo pat metu jie pradėjo verstis prekyba. negu valstiečiai. y. jie buvo apsiėmę išlaikyti 1. jiems buvo duo­ tos savivaldybės. Jų atsirado Lietuvoje Vytauto laikais. Kai žydų atsirado visame krašte. • • 2. pradžioje Lietuvoje buvo jau keletas žydų bend­ ruomenių. Kai kurie žydai Lietuvoje greit pralobo ir tapo dideliais pi­ niguočiais. o iš ten persikėlė į Lietuvą.) jie buvo net išvaryti. bet užtat turėjo dides­ nes teises. Į dva­ rus sunešdavo kiaušinių. o paskui patys iš pirklių imdavo muitus. Pagrindinis jų verslas buvo p i n i g ų s k o ­ l i n i m a s . Tačiau Aleksandro laikais vieną metą jiems buvo užėję sunkūs laikai. O kadangi pra­ sidėjusiems sunkiems karams su Maskva reikėjo pinigų.000 auksinų mokesčiu (apie 20. Tie mokesčiai iš pradžių buvo vadinami 243 . tuo metu žydai buvo išvaryti iš Čekijos. Daugelis jų buvo karo belaisviai ar politinių priešų persekiojami pabėgėliai. kitus atviliojo į Lietuvą geresnio gyvenimo perspektyvos. suvarydavo galvijų ir t. įsiga­ lėjo pačių žydų seimai. žąsų. tačiau X V I I amž. jie turėjo nešioti skirtingus apdarus ir geltonas kepuraites. tikrai nežinom. tam tikru įsakymu išvarė žydus iš Lietuvos. rasit sekdamas tuo pavyz­ džiu. na­ mus). Jie. Tie žydų seimai dažniausiai rinkdavosi Brastoje. taip antai. Valstybei žydai mokėjo pagalvinį mokestį. jiems skir­ tuose kvartaluose. žydai galėdavo pardavinėti. suveždavo grūdų. kad ir neturėjo savo atskirų savivaldybių. Visus tuos produktus būdavo sunku paversti pinigai. jei savininkai jų neišsipirkdavo. Mat. Bet pir­ mieji jų kahalai atsirado jau Vytauto laikais. Senuose miestuose 242 (n mūsų Vilniuje) dar ir dabar galima matyti tų žydų kvartalų palaikų. X V I amž. valdžia atskiroms jų ben­ druomenėms bandė skirti viršininkus. Žo­ džiu. Jiems tuomet buvo įsiskolinę daug ba­ jorų ir net patsai didysis kunigaikštis. bet vėliau jiems pasisekė tą pareigą pakeisti metiniu 1. Žemdirbystė ir girių eksploatavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. tad didysis kunigaikštis taip pradėjo tvarkyti savo ūkį. Zigmanto II laikais vienas krikštytas žydas Abraomas Juozapavičius buvo net Lietuvos iždininku. išskyrus kruvinus rūbus. vadinamuose g e t o m i s (ghetto). Ypač daug pelno jie gaudavo iš nuomojamų mui­ tinių.000 litų. kurių perkamoji vertė tada buvo apie 150. iš kur ir atsikraustė į Lietuvą. Ir jie turėjo eiti į karą. Seimai išrinkdavo vieną visai Lietuvai žydų mokesčių rinkėją ir gynė žydų reikalus prieš valdžią. O tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs žydų persekiojimas Vakaruose.000 ka­ rių. Mat. jokių kitų pa­ reigų jie neturėjo. Tais laikais jie pa­ našiai vertėsi ir vakarų Europoje. nes ten buvo seniausioji žydų bendruomenė. Tad.Kada Lietuvoje atsirado žydų. 1503 m. žemės ūkio produktais. todėl Zigmanto II laikais buvo stengiamasi natūralijų duokles pakeisti piniginėmis: vietoj produktų buvo įvedami mokesčiai. jie buvo visų žydų bendruomenių centras. bet ypač jų padaugėjo Zigmanto II laikais. kad kuo daugiausia gautų pinigų. ministeriu.t. aiškiai įrodančius plėšimą. t. Vaka­ rais.000 litų). Vytautas pir­ masis davė privilegijas atskirų miestų žydams. Kai kurie apsukrūs žydai įga­ vo net didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą. Valstybės ūkis X V I amžiuje Žemės ūkis. Laidais jie ga­ lėdavo imti visokius daiktus ir nejudamąjį turtą (dvarus.

tuo metu Kaune jie turėjo didelę savo organizaciją — buvo suėmę į savo rankas beveik visą prekybą. atsi­ darė prekybos keliai į Baltijos jūrą. kur prekybos centras buvo Polockas. t. tačiau jų rezultatai buvo menki. Tuomet Europos prekybos centrai pradėjo keltis į kitus kraštus (kaip tik tuo metu buvo pradėta ieškoti naujų kelių į turtingąją Indiją ir buvo atrasta daug naujų žemių). kailiai. nesiskaitė su vietos sąly­ gomis. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu. tada su­ klestėjo prekyba ir Baltijos jūroje. t. įvedęs valakų sistemą. X V I amžiuje. abiejose kelio pusėse. Be to. galo Lietuvos e k s p o r t o p r e k ė s daž­ niausiai būdavo miško medžiaga.). tinkliniai ir kitoki „pinigėliai". jos visai netręšdami. Tarp kitko. pagaliau į Dancigą. kur iš pirklių buvo renkami muitai (jie buvo vienas didžiausių valstybės pajamų šaltinių). Visų pirma reikėjo taip sutvarkyti ūkį. kur ėmė klestėti prekyba. Prie tų kelių ir valstybės pasieny buvo daugybė 244 muitinių. ir daugelis vals­ tiečių net išbėgiojo. Kunigaikščio vietininkai taikydami tas instrukcijas. 1453 m. kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais. kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų. bet ir Dauguva. iš Nemuno kelias ėjo per jo šaką Giliją. y. Buvo didinami ariamosios žemės plotai. y. stengiamasi intensyviau ūkininkauti ir įvesti geresnius padargus. Prekyba. Prekyba ėjo ne tik Nemunu. Paties didžiojo kuni­ gaikščio vardu buvo išleista nemaža aplinkraščių. Kai 1466 m. o kiekviena šeima—po plotą žemės kiekviename lauke. toliau būdavo plaukiama Deimena pro Labguvą į Prieglių. kaskart vis labiau ėmė augti javų eksportas. juo — pro Kara­ liaučių į Aistmares. Toksai ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. buvo sta­ tomos kaimo trobos. todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami. Į Lenkiją ir į Lietuvą ji atėjo iš Vokie­ tijos. o javai beveik visiškai nebuvo eksportuojami. O jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau. kaip įmanydavo. mokesčiai. Lietuva kad ir neturėjo savo uosto. Lietuvoje didžiau­ sias prekybos centras buvo Kaunas. buvo prekiaujama ir su rytų kraštais. 3.tais pačiais duoklių vardais. iš čia — Nogatu į Vyslą. Lenkijoje X I I I amž. Dažniau­ siai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj. kuriuose buvo mokoma ūkininkauti. palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. — valakų sistema Trilaukis žemės apdirbimas. todėl jam pirmiausia teko susirūpinti. kitame vasarojų. Iki XV amž. buvo įkurta daug vokiečių kolonistų. o į šią ji pateko iš tolimesniųjų kraštų. X V I amžiuje vakaruose Lietuva karų jau nebeturėjo. greta tų senųjų prekių. 183 psl. todėl rei­ kėjo rūpintis. Lenkija gavo Dancigą (žiūr. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui. tačiau ir ji stengėsi ekspor­ tuoti savo javus. Čia valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis. Pirmiausia tokie kaimai su trilaukiais buvo įvesti Lenkijos kaimynijoje — Pa­ lenkėję. Žemės reforma X V I amž. Tačiau X V I amžiuje ir visoje Lietuvoje buvo įvesta tri­ laukio sistema. vaškas. pasiekus Kuršmares. Naujomis instrukci245 . kurias jie astojo. Paprastai bū­ davo eksportuojama į Dancigą ar į Karaliaučių. tačiau ji eidavo ir sau­ sumos keliais. Ji veždavo savo prekes Nemunu. kad būtų daugiau ką parduoti. turkai užėmė Konstantinopolį ir pakirto Viduržemio jūrose klestėjusią prekybą su Rytais.). Viduryje laukų. X V I amžiaus pradžioje Lietuvai pasidarė palan­ kios prekybos sąlygos. Jie buvo kurdinami kai­ mais. o trečią laikydavo pūdymu žiem­ kenčiams sėti. Ir Lietuvos prekyba buvo vokiečių pirklių rankose. be to. prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo. Viename lauke sėdavo žiemkenčius. o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo. Zigmantas II rūpinosi sutvarkyti patį dvarų ūkį. padaręs pagrindinę žemės reformą. Pastangos sutvarkyti ūkį. Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus. jis pasi­ darė svarbiausias Lenkijos žemės produktų eksporto centras. kiauniniai. Ta kryptimi jau Zigmantas II buvo išleidęs keletą instrukcijų (1514 ir 1529 m. tuo būdu atsi­ rado vebriniai. Todėl ir Lietuvai buvo lengviau parduoti savo prekes. Prekyba daugiausia ėjo upėmis. o ne ūkio produktais. Iš čia prekės buvo vežamos į tolimuosius Vakarus. Ėmęs valdyti Lietuvą Zigmantas Augustas tuojau pasirūpino sutvarkyti tą reikalą. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų. Tuo tarpu visose kitose Lietuvos srityse vyravo kito­ niškas ūkis.

Švietimas ir tautiškas susipratimas Švietimas. Valstiečiams duodamieji valakai ne­ buvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė. Be to. o dabar joms buvo paskirti specialūs žmonės. Anksčiau jie turėjo po labai nelygiai žemės ir mo­ kesčius mokėjo ne nuo žemės ploto. tų žemės buvo prijungiamos prie kunigaikščio dvarų. žiūrėti valstiečių turtingumo. Tik Vilniuje prie šv. o jie patys apgy­ vendinti kaimuose. Darant reformą. XV amž. buvo padaryta ir didžiojo kunigaikščio girių revizija. Buvo išvestos jų sienos ir patikrintos naudojimosi teisės. Anksčiau pats miškas neduodavo jokios naudos. kad bajorai do­ kumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei. Iš pradžių ją įvykdė tiktai didysis kunigaikštis vien savo žemėse. o be to. tiems buvo duodama žemės kitur. Dabar buvo nustatyta visiems duoti po vienodą žemės kiekį — po vadinamąjį valaką. nuo gyvenamųjų namų. kiti negalėjo įrodyti net bajo­ rystės. žemė buvo atimta. kaip ir anksčiau. o aplink juos buvo duodama po valaką valstie­ čiams. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. Ypač daug buvo eksportuojama iš Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto) girių. o kitur jie dar nebaigė skirstytis nė dabar. kuri tada buvo panaikinta). Maždaug tuo pat metu. Kurį laiką buvo įvesta medžių išvežimo monopolija. kurie anksčiau apdirbdavo dvaro žemę. Bet vis tai buvo tiktai pradžios mokyklos. Jono bažnyčios buvo aukštes­ nioji teisės mokykla. dar buvo eksportuojama. Daugiausia buvo išvežama šulų bo­ sams. o nuo sodybos ir nuo „dūmo". Tuo būdu X V I amž. nes daugeliui žemių jie neturėjo dokumentų. kaip ir seniau. Bažny­ čioms. degutas ir pelenai. pra­ džioje jų dar daugiau atsirado. uždedant mokesčius. per brangiai atseidavo. todėl jie nedaug jo teišveždavo. vidury pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. kieno. O iš kai kurių net buvo reikalaujama bajorystės įrodymų. Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Daugiausia miš­ ko išveždavo į užsienį valstybės iždas. Šiaip. karčių laivų stiebams ir rąstų. y. 1557 m. Valakų sistema. Anksčiau girios buvo prižiū­ rimos vaivadų ir seniūnų. y. Valakas kai kur buvo 30—33 margų. nuo jo buvo einamos ir pareigos. Išmatavus žemę. Girios. — didesni. gale ir X V I amž. pradžioje jau buvo galima jį eksportuoti. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais X I X amž. Miestų žemės irgi buvo atskirtos. valstiečiai. 246 Kadangi dvaro bernai — vergai. o valstiečius apgyvendinti kaimuose. turėjo eiti dvarui dirbti. visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą. kurie negalėjo įrodyti. į didžiojo kunigaikščio žemes įsiterpusi. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais. Miškas buvo plukdomas į Karaliaučių arba į Dancigą. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius (duoklės ūkio produktais pamažu visiškai išnyko). tai jie iš dvarų buvo iškelti ir apgyvendinti kaimuose. kurios neturėjo žemės. daug kur jų laukai įsikišdavo į didžiojo kunigaikščio žemes. t. bet greit juo pasekė ir bajorai. tikrojoje Lietuvoje. kas norėdavo gauti aukštesniojo ir 247 . geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir palivarkai. bet greit ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. Bajorai galėjo išvežti tik savo pačių apdirbtą mišką. Kunigaikštis reikalavo. lentų laivams. o kai kur siekė net 44 margus. pirmiausia reikėjo atlikti didelis parengia­ masis darbas — atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo priva­ tinių savininkų žemių. Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai. Pagaliau didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiš­ kiomis ribomis. Jie rėmė savo teises valdymo senumu ir liudininkų paro­ dymais. valakai būdavo mažesni. III. t.jomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė. Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. Dėl to susidarė daugybė bylų. derva.. jis paskelbė įstatymą. Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje ėmė rastis mokyklų. Maža to. o kur žemė būdavo prastesnė. Bet XVI amž. Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės da­ lyje. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti. Taip pat buvo išmėtyta ir bajorų žemė. kai buvo išmatuota žemė. buvo jos duota po 2 valakus (tatai buvo laikoma atlyginimu už dešimtinę. Ba­ jorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma. nes jos buvo arčiau prekybos rinkų.

Lenkijoje atsirado publicistiškų raštų. ir visos blogybės — valstybinis pakrikimas.). Bet tuo pat metu Lietuvos bajorija nuolat kovojo su Lenkijos noru pasinaudoti Lietuva savo reikalams ir paversti ją savo provincija. Žodžiu. Lietuvos bajorai išgalvojo teoriją. Ten jie įrodinėja Ožechovskio tvirtinimų neteisingumą. Tos kovos sustiprino Lietuvos bajorijos tau­ tiškąją sąmonę. o visi kiti vykdavo į vakarų Europos universitetus: į Vokietiją. pirmoji Lietuvos rašliava buvo istorinė ir turėjo publicistišką charakterį. kad iš romėnų kilę lietuviai esą kilnesni už len­ kus. Rašliava. kad Lietuvos vargai prasidėję tik susidėjus su Lenkija. istorijoje žinomas romėnų karvedys Publijas Libonas. 248 Toji teorija greičiausiai atsirado dar Vytauto laikais. X V I amžiuje atsirado daugiau Lietuvos kronikų. kurios stengėsi iškelti Lietuvos valdovus ir valstybę. kuriuose Lietuva buvo žeminama. tuo būdu jie padarė išvadą. Kadangi pirmieji Lietuvos kunigaikščiai yra žinomi tik iš X I I I amž. Italiją ir Prancūziją. Vienas iš žymiau­ siųjų tokių lenkų publicistų buvo Ožechovskis. todėl tų istorijų (kronikų) autoriai savo veikaluose stengdavosi Lietuvos didikų kilmę išvesti iš Lietuvos kuni­ gaikščių. maištaujanti lenkų globojama valstybė. todėl mokytų žmo­ nių buvo nedaug. Jo vardas čia buvęs iškreiptas į Pale­ moną. kad tarp abiejų valstybių jau seniai esanti padaryta unija ir kad Lietuva prie Lenkijos jau esanti prijungta. Radvilos Juodojo. Kalbų vartojimas. Lenkai tada didžiuodamiesi pabrėždavo. Kai X V I amžiaus antrojoje pusėje buvo pradėtos derybos dėl sutvarkymo santykių su lenkais. paprastai vykdavo mokytis į Krokuvos universitetą. nes tada Europoje visur buvo įprasta save kildinti iš romėnų arba graikų. vadovaujami M. Net Lietuvai labai nepalankūs lenkų istorikai tikėjo ta teorija ir ją savo veikaluose atpasakojo. šie. kuriose. Ano meto žmo­ nėms ji atrodė visiškai patikima. Lietuvos bajorija jau buvo pasidavusi lenkų įtakai. Tas atsitikę I-II amžiuje po Kristaus. iš Italijos atbėgęs į Lietuvą ir čia sukūręs valstybę. greta 249 . suorganizavo mokslintus lietuvius. Jie nuro­ dinėja. Nenorėdami pasirodyti menkesni už lenkus. savo priešų persekiojamas. iškeliami Lietuvos valdovai ir valstybė. l i e t u v i a i e s ą k i l ę i š s e n o v ė s r o m ė n ų . istoriškais duome­ nimis ir dokumentais pasiremdami. kad daugelis lietuviškųjų žodžių skamba panašiai į lotyniškuosius. Tada lietuviai taip pat istorijos duomenimis griovė jų teigimus. Kadangi į tolimuosius kraštus tegalėjo vykti mokytis tik turtingųjų bajorų vaikai. ir visus Lietuvos kunigaikščius kildino iš to Palemono. bet buvo užrašyta keletą dešimčių metų vėliau. Iš pradžių. Tai romėniškajai kilmei paremti ir buvo sudaryta ištisa teorija. XV ir X V I amž. taigi jie esą kilnesni už savo kaimynus. Lietuvos didikai. kurie paskelbė atsakymą Ožechovskiui (1564 m. Tuo tarpu Lietuvos istorikai ėmė teigti. kurie ruošėsi dvasi­ ninkais. Jose taip pat pirmučiausia atpasakojama lietuvių Romos kilimo teorija. Vis dėlto didikai buvo visi baigę aukštuosius mokslus. tarpusavio nesantaika — ateinančios tik iš Lenkijos. anksčiau Lietuvoje to nebuvę. Tuo pat metu daugelis lietuvių pramoko lotyniškai. būsią kilę iš romėnų. jų nuomone. kaip ir Vytauto laikais rašytose. Tuo būdu tie ginčai paskatino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi. Lenkino ją artimi politiniai santykiai su Lenkija. Iškilus unijos klausimui. tai tos teori­ jos autoriai išgalvojo nemaža kunigaikščių vardų. įrodinėjo. Tie. ir tais laikais dar daugiau atsirado istorinių raštų. nė kiek neabejodami. kaip nedė­ kinga. o bajorijai davę savo herbus. Kadangi jais ypačiai rūpinosi Lie­ tuvos didikai. Jau tada atsirado pirmosios Lietuvos kronikos. o šie savo rėžtu — iš romėnų.aukštojo mokslo. kad lenkai herbus pasi­ savinę iš čekų. kad jie atnešę Lie­ tuvai vakarų Europos kultūrą. lenkino didžiojo kunigaikščio dvaras ir lenkai dvasi­ ninkai.. Savo istorija lietuviai pradėjo domėtis Vytauto laikais. to­ dėl dėtis į uniją su tokia valstybe Lietuvai nesą jokio reikalo. vaizduojama. Esą. kad lietuviai ir romėnai seniau būsią kalbėję viena kalba. galo buvo vartojama gudų rašto kalba. turėdavo vykti j užsienį. kurie už­ pildė tą didelę spragą ( I I — X I I amž. Iš to jie padarė išvadą. gina Lietuvos valstybės garbę ir jos teises gyventi savarankiškai. pavadintoje „Lenko pasikalbėjimu su lietuviu". Lietuvoje vidaus reikalams jau nuo X I V amž. taigi lietuviai.) kny­ gutėje. susipažino su Romos imperijos istorija ir pastebėjo.

tačiau didysis kunigaikš­ tis to nepaisė. temokėdavo tik paskaityti liturgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. skiriami net nekunigai. dvasininkai dažniausiai būdavo lenkai. kuriose jie būtų galėję išmokti. paperstatyta 1538 m'. dar buvo pradėta vartoti lotynų kalba. Didikai tuo tarpu kaskart vis daugiau įprato į lenkų kalbą. Be to. nes Lietuvoje ne­ buvo mokyklų. 1570 m. kas kuriuo nors būdu nusipelnydavo didžiajam kunigaikščiui. Tuo pat metu visi publicistiški ginčai jau ėjo lenkų kalba. Tuo pat metu ėmė kilti reakcija prieš gudų rašto kalbą. Dar ilgai buvo vartojama ta pati gudų kalba. X V I amžiuje krikščionybė Lietuvoje dar tebebuvo silpna. taip pat mažai tesirūpin­ davo tikybos reikalais. buvusi seniausioji lietuvių kalba. rašytas lenkiškai. Bet dažnai nebūdavo nė jų. Lietuvių kunigų buvo labai maža. Bet ta savoji kalba turėjo būti ne lietuvių. tik nuo to laiko ėmė rastis vienas kitas raštas. be to. Tik vyskupai būdavo skiriami iš lietuvių tarpo. Liaudies tikybinius reikalus tada aprū­ pindavo iš jos pačios kilę vikarai.jos. tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis. unijos atsiradusiuose bendruose seimuose vertė bajoriją dar daugiau mokytis lenkiškai. Lietuvių bajorų tarpe pasigirsdavo balsų. nes Lietuvos įstatymai draudė svetimšaliams užimti vyskupų vietas. kurie nieko bendro neturėdavo su Bažnyčia. lenkiškais raštais kovojo ir katalikai su tuo metu iškilusiu protestantizmu. 2. šitaip organi­ zuota Bažnyčia negalėjo pakelti visuomenės religingumo. kad iš lietuvių tarpo nesą kandidatų. Tačiau judėjimas dėl lotynų kalbos veikiai aprimo. to meto žmonėms. Tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima. Protestantizmas Lietuvoje Katalikų Bažnyčios būklė prieš reformaciją. pasigirsdavo balsų. Bažnyčių tebebuvo dar reta. aiškindamasis. Dvasi­ ninkai buvo ne Kristaus mokslo skelbėjai. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio. matyti. o po unijos kaskart vis labiau ėmė įsigalėti lenkų kalba. Todėl liaudis daug kur tebebu­ vo pagoniška. Be abejo. Kad galima būtų rašyti ir lietuviškai. Dažnai kanau­ ninkais ir klebonais būdavo Trečioji Vilniaus katedra. o tiktai norėdavo pasipelnyti. tačiau valstybės reikalams ji dar nebuvo niekur vartojama iki pat X V I amž. dar reikia priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį. Plačiosios bajorų masės lotynų kalbos nemokėjo. Tuo bū­ du Lenkijoje gyvenąs didysis kunigaikštis daugumą bažny­ tinių vietų Lietuvoje atiduo­ davo lenkams. vidurio. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius. buvusį tuomet visoje Europoje. Įstatymai taip pat draudė užimti sve­ timšaliams ir kanauninkų vie­ tas. o be to. dar daug kur tebe­ buvo išlikusi pagonybė. o aukštesnysis visuomenės sluoksnis bematant pe251 . tačiau ji neįsigalėjo. Bendrieji valstybiniai reikalai. turįs turtų ir tam tikrų teisių. Tuo būdu į dvasininkus įsibraudavo daug žmonių. tai lietuviškieji raštai negreit teįsigalėjo. reikalaujančių grįžti prie savo kalbos. kurie atkildavo iš Lenkijos. negalėję susikalbėti su žmonėmis. dalyvavimas po 1569 m. kuri jiems atrodė sava. nes nebuvo mokyklų. Bet kadangi protestantizmo sukeltas sąjūdis veikiai aprimo. kuri. tik tas vienas tebuvo lietuvis. ir gyvenimas nuėjo savo vaga. būtent klebonus skirdavo tas. iš 9 Vil­ niaus kapitulos kanauninkų vos vienas tebuvo su šventimais. reika­ laujančių įkurti lotyniškų aukštesniųjų mokyklų. o vien socialinis sluoks­ nis. Lietuviškieji raštai buvo pradėti leisti tiktai tikybos reika­ lams. ir pagaliau visur įsigalėjo lenkų kalba. Tie kunigai. o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. nes panaši kalba buvo vartojama ir didžiausio Lietuvos priešo — Maskvos. o lotynų. Be to. Jie norėjo tiktai pasirinkti vieną iš esamų rašto kalbų. ir jos būdavo atiduodamos tam. kurie neturėdavo jokio mokslo. neatėjo nė į galvą. kas pastatydavo ir 250 aprūpindavo bažnyčią. kaip į pel­ ningą pragyvenimo šaltinį. o ku­ nigų — vyskupas. to meto bajorų supratimu. o visi kiti buvo lenkai. vyzdžiui. kuriose jie būtų galėję ruoštis.

Lietuvos pašonėje priėmė protestantizmą kryžiuočių ordino magistras ir daugumas brolių. 1525 m. tačiau veikiai buvo priverstas ją uždaręs pasišalinti. ir visuomenė sugrįžo prie jos. katalikų Bažnyčia pradėjo su juo kovą. pakeisdamas juos kalvinais. esant tokiai liūdnai Bažnyčios būklei. Bet Zig­ manto Augusto laikais virto kitaip: tuomet protestantų buvo pilnas Vilnius. platindami naująjį mokslą. Tam tikslui jis nau­ dojo visą savo valdžią ir turtą. Radvila Rudasis. mokydamiesi Lietuvos ir užsienio katalikiškose mokyklose. Tuo metu kai kurie Lietuvos didikų protestantų sūnūs. Bet užtat visi slaptieji protestantai jo laikais pakėlė galvas. visos jos tarp savęs ginčijosi. Valavičiai. ku­ riai buvo spausdinamos lietuviškos protestantiškos knygos. 1538 m. todėl. katalikų Bažnyčia palengva atsigavo. daugelis jų buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos. Protestantizmas labai greitai pa­ siekė Lietuvą. ir visos pamaldos iš pradžių buvo atliekamos vien len­ kiškai. Ten buvo pradėta rūpintis liaudim. kurių buvo pilna Lietuva. kurie. o vėliau — jo sūnūs — Biržų Radvilos. Abraomas Kul­ vietis buvo atidaręs Vilniuje savo protestantiškąją mokyklą.rėjo į protestantizmą. Lietuvos protestantai suskato lietuviškai sakyti pamokslus ir spausdinti lietuviškuosius raštus tik tada. Miestuose protestantizmas plito per vokiečius. Jo bibliotekoje buvo daugybė protestantiškų knygų. Radvilos Juodojo įkurtas protestantiškąsias bažnyčias jo sūnūs vertė į katalikiškas. Mažvydas. jie neužmezgė jokių ryšių su Mažosios Lietuvos protestantais. Radvila Juodasis įkūrė Brastoje spaustuvę. Tačiau buvo nemaža ir kitų sektų. Tuo pat metu protestantizmas labai uoliai buvo platinamas ir Mažojoje Lietuvoje. jam buvo labai patogi dirva plisti. bet ėjo išvien su lenkais. kai to griebėsi atsigavę katalikai. čia. daug didi­ kų vaikų. Tuo pat metu Vaka­ ruose prieš jį kilo reakcija. kaip reakcija prieš šitokią Bažnyčios organizaciją. kuris ir Vakaruose buvo kilęs. jų mokslas buvo skelbiamas net iš didžiojo kuni­ gaikščio koplyčios. Tie ginčai eidavo dažnai ruošiamuose disputuose. Tik vyskupų spiriamas. 253 . Kiškos ir kiti. jis dar laikėsi katalikybės. Kulvietis. niekas nedrįso Lie­ tuvoje atvirai skelbti protestantizmo. Be to. nenutraukdavo ryšių su savo tėvyne. grįždavo namo katalikai. Panašiai elgėsi ir jo pusbrolis M. o protestantiškąsias knygas degino. Tų galingųjų šeimų atvirtimas buvo didelė parama katalikybei. Radvila Rudasis ir daug kitų didikų: Katke­ vičiai. Bretkūnas ir daug kitų lietuvių. užsikrėsdavo protestantų mokslu. Savo dvaruose. Visas jų gyvenimas buvo susijęs su Lenkija. Didžiausias protestantizmo rėmėjas dar liko M. Lietuvos didikų tarpe labiausiai buvo įsigalėjęs kalvinizmas. Glebavičiai. Jį labai greit nustelbė lenkiškoji protestantų akcija. Protestantizmo atoslūgis. išvažiavę mokytis j Vokietijos universitetus. Lukiškiuose (Vilniaus prie­ miesty) jis pastatė kalvinų bažnyčią ir traukė į ją visus vilnie­ čius. Be to. Kol buvo gyvas Zigmantas II Senasis. kur tuo pat metu irgi buvo labai paplitęs pro­ testantizmas. o vėliau — Katkevičiai. čia gyvendami. Protestantizmo antplūdis Lietu­ voje vis dėlto tebuvo laikinio pobūdžio. Tuo būdu palengva visos didikų šeimos išvirto i protestantizmą. Tatai pakirto pasitikėjimą protestantizmu. o miestuose ir kai kur vidutinės bajo­ rijos tarpe — liuteranizmas. Taip atvirto į katalikybę Radvilos Juodojo sūnūs. Bet vis dėlto svarbiausi protestan252 tizmo skleidėjai Lietuvoje buvo didikai. Lietuviškai protestantizmas tebuvo skelbiamas žmonių. kur j parsiveždavo kartu ir į Lietuvą. Užtat kai atsikraustę į Lietuvą jėzuitai pradėjo varyti smarkią akciją už katalikybę. Patsai M. vienos kitass smerkdamos. kur irgi buvo skleidę protestantizmą. Jas rašė Rapagelionis. Protestantizmo plitimas. labai daug pakenkė protestantizmui įvairių jo sektų savitarpio nesutikimai. jis pašalino katalikų kunigus. kur buvo spausdinamos lenkiškos protestantų knygos ir buvo lenkiškai išspausdinta Biblija. bet tas judė­ jimas buvo labai silpnas ir trumpas. Lietuvoje protestantų galva ir uoliausias protestantizmo skleidėjas pasidarė artimiausias Zigmanto Augusto patarėjas M i k a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s . atėjusių iš Mažosios Lietuvos. { protestantizmą linko ir patsai Zigmantas Augustas: mat. Jie kvietėsi į Lietuvą lenkų protestantų pamoksli­ ninkų. protestantizmas jam būtų leidęs persiskirti su nekenčiama žmona ir vesti kitą.

ir protestantizmas palengva silpo. Hozijas (1564 m. o kitas. Be mokyklų. jėzuitai sukūrė savo epochą ne tik tikybiniam gyvenime. netrukus kolegijų atsirado ir visame krašte. tačiau jie veikė ir kito­ kiais būdais. kad jie pirmieji susirūpino liaudimi. Ypatingai jie stengdavosi tapti valdovų ir didžiūnų išpažinčių klausytojais ir kapelionais. ginąs katalikybę. į jas pradėjo leisti savo vaikus net protestantai. Iš tų pačių savo mokinių jie išskirdavo gabesniuosius ir juos patraukdavo į ordino narius. sugriaudavo tuos argumentus. ir akademijas. o iš ten paplito po visą Lenkiją. Kai protestantai pradėjo vengti disputų. Jėzuitai Lietuvoje Jėzuitų ordinas buvo pati jaunoji vienuolių organizacija. pirmas jėzuitų darbas buvo steigti mokyklos. Vilniaus vyskupas. šv. Jėzuitai ypatingai rūpinosi į kolegijas surinkti didikų ir bajorų vaikus. greit paplisdami po visą Lietuvą. 1569 m. Kaip visoje Europoje. Kai jų mokyklos išgarsėjo. misijose ir t. Jono bažny­ čią ir keletą dvarų. visokiomis procesijomis ir iškilmėmis. Lietuvos mokyklos. o 1556—1580 m. vadinamas k o l e g i j o m i s . jie nuolat ragino juos veikti katalikų Bažnyčios naudai. Merkelis Gied­ r a i t is. Dar ir šiandien jų palikimą galime pažinti iš gausių barokinių bažnyčių. Jie buvo įkurdinti Varmijos vys­ kupystės centre Braunsberge. Būdami valdovų rūmuose. Jie skelbė katalikybę dar pago­ niškiems daugelio Lietuvos. jėzuitai dar kovojo su protestantais ir kitokiais būdais. 1540 m. Šie buvo leidžiami į aukštąsias užsienio mo­ kyklas ir. Be to. Valerijonas Protasevičius. bet ir visose kultūrinio gyvenimo srityse. į Lietuvą jų parsi­ kvietė Vilniaus vys­ kupas Protasevič i u s. Mokinius jėzuitai auklėjo tvirtoje katalikiškoje dvasioje. Vysk. išdėstydamas protestantų argumentus.3. jie sakydavo pamokslus lietuviškai. Tam tikslui vyskupas Protasevičius net buvo išleidęs specialių paraginimų. Jėzuitų į Lenkiją atkvietė garsus katali­ kybės gynėjas Varmi­ jos vyskupas St. kuriuose savo moksliškumu nugalėdavo protestantų teologus. Didikai vienas po kito ėmė grįžti į katalikybę. Apskri­ tai jų veikimas visur buvo sėkmingas. vienas iš didžiausių jėzuitų nuopelnų buvo tas. Pa­ mažu jėzuitai įgavo visuomenės simpatijų: jų mokyklos buvo pilnos mokinių. Kaip visur. Vilniuje jų buvo įsteigta pirmoji kolegija. 1554—1556 rri. Todėl ir visi kovotojai su protestantizmu juos kvietėsi į savo kraštą. jie tokiuos disputus rengdavo vieni. Ypač jie garsėjo savo mokyklomis ir pamokslais. Tuo būdu daugumą protes­ tantų vaikų jėzuitai patraukė į katalikybę. jie stengėsi patraukti visuomenę į bažnyčią gražiomis iškilmin­ gomis pamaldomis. jie sukūrė ištisą barokinę epochą tiek Europoje. Jie gavo Vilniuje namus. o tik aukštes­ niąsias. Jie ruošdavo tikybinius disputus. vienas jų narys stodavo ginti protestantizmo. o ypač švietime. Tai buvo pirmosios aukštesniosios 254 255 . Kad sėkmingiau eitų darbas. Lucko.t. tiek Lietuvoje. Žodžiu. 1570 m. įkurta kovai su plintančiu protestantizmu. Jėzuitai greit išgarsėjo savo veiklumu ir paplito visoje Europoje.). Vėliau jie įsteigė ir Vilniaus aka demiją. gerai išmokslinti. Pradžios mokyklų jie nesteigė. o vėliau net pradėjo spausdinti lietuviškas knygas. Be to. vietų gyventojams. grįždavo namo dirbti mokyklose. jie patys tapo įtakingiausiųjų didikų kapelionais ir artimaisiais jų patarėjais. taip ir Lietuvoje. katalikiškai auklėjančių jaunąją kartą. taip ir Lietuvoje. ypač Žemaičių. Čia jie pradėjo savo darbą. \ Žemaičius jų atsikvietė uolusis katali­ kybės stiprintojas vysk.

kad kartu renkant valdovą būtų skaitomasi su dviem sostais. kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir ka­ rūnuojamas Krokuvoje (§ 4 ) . Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva. Tuo būdu pasikeitė tiktai rolės: anksčiau lietuvių išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lenkai. kad seimai turės rinktis Varšuvoje). o lenkai reikalavo. tarp abiejų valstybių faktiškai buvo p e r s o ­ nalinė unija. abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val­ dovus. D a r a n t uniją. jos skyrėsi tik dėl forma­ lumų. kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą. sudarius uniją. Toliau sakoma. T o ­ liau dar nustatoma. l a i m ė j o lenkai. kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinas­ tija — Jogailos palikuonys. T i k intereso verčiamos. abi vals­ tybės nenorėjo visiškai nutraukti ryšio ir rinkdavosi sau bendrus valdovus. baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio. Lietuvai buvo paliktas I i c l u v o s I s t o r i j a . Unijos akto § 3-me išreikšta visa jo autorių lenkų idėja: „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas. ar jos liks tik personalinėje unijoje ar pereis į realinę. įtraukti į jį. Pirmuosius tris val­ dovus lietuviai rinkosi visiškai atskirai. Pagaliau įveda­ mas dar vienas — lenkams pats svarbusis — nuostatas. tas pats Liublino seimas nutarė. jau nebegaliojo. Tokie buvo unijos akto nuostatai. kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę". kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir­ tingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus. Senieji aktai. 17 257 . Iki 1569 m. iš kurių turėjo išeiti. bet viena bendra valstybė. Taip tad buvo. Jie nerinko sau atskiro valdovo tik todėl. o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija. Taigi tą pat valdovą. reikalaująs panaikinti visus Lietuvos įstatymus (statuto dėsnius). ir faktiškai ir juridiškai Lietuva buvo visiškai nepriklausoma valstybė. Zigmantas Augustas.P E N K T O J I DALIS Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis A. Kitais unijos akto paragrafais nusta­ toma. o ne skyrium (§ 7 ) . Lietuviams reikalaujant. kurį išsirinkdavo sau lenkai. Liublino unijos atneštieji naujoviškumai Valdovo klausimas. dabar priešin­ gai — lenkų išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lietuviai. išmirus Gediminaičiams 1. kad būtų skai­ tomasi tik su vienu dviejų jungtinių valstybių sostu. išsirinkdavo taip pat ir lietuviai. jų niekad nebuvo laikytasi. Liublino unijos dėsniai. be jokių sutarčių. Tiesą sakant. t a č i a u gyvenime lietu­ v i a i l a i k ė s i s a v o n u s i s t a t y m o . nenorėjo nutraukti ryšio su Lenkija. darant uniją daugiausia dėmesio 256 ir buvo kreipiama į susitarimą dėl bendro valdovo. kurių teisės sostams buvo pripa­ žįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo). kuriais ji buvo surišta su Lenkija. drau­ džiančius lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. kad turėsianti būti bendra abiejų valstybių užsienio poli­ tika (§ 11) ir bendras piniginis vienetas (§ 12). kad abi jungtinės valstybės turėsiančios bendrus seimus (§ 8 ) . Lietuvos valstybės buitis ir santvarka. bijodami pavojaus iš Maskvos pusės. kad. pateikę tam tikras sąlygas. Tuo būdu. lenkams reikalaujant. Lietuvoje jau nebeturėsią būti atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų (§ 5 ) . o taip pat ne skirtinga. Abidvi pusės sutiko turėti bendrą valdovą. kurie visada rinksiąsi Lenkijoje (§ 16. kai paskutinysis tos dinastijos valdovas. Tuo būdu abi valstybės galėjo nueiti visiškai skirtingais keliais. Būtent jie reikalavo. Tačiau. Kad būtų galima to išvengti. Toks naujai išrinktasai valdovas abiejų valstybių turimąsias teises turėsiąs patvirtinti vienu bendru raštu. Savotiškos personalinės unijos reikalavo lie­ tuviai.

karaliaus titulas yra aukštesnis.nepaliestas visas valdžios aparatas (§§ 10 ir 17). Juose lietuviai ir lenkai tarėsi atskirai: mat. žinoma. išvažiuodavo namo nieko 259 . ir bendrieji seimai nebuvo vieningi. dalyvaujant visiems abiejų valstybių bajorams. liko savas iždas. Įstatymą priimant tebuvo kartu balsuojama. akte nustatytas monetos suvienodinimas niekuomet nė nebuvo iš tikrųjų įvykdytas. ir laikydavosi vieningai. Apskritai. o kiti buvo visiškai nevykdomi. be to. be kurių valdovas negalėjo išleisti jokio Lie­ tuvai skiriamo rašto. tai ir seimuose leidžiami naujieji įstatymai turėjo būti atskirai paruošiami. įstatymai ir teismai. liko taip pat savos skirtingos Lietuvos teisės. nes į valdovą lietuviai žiūrėjo. kaip į savo didįjį kunigaikštį. iki pat valstybės galo Lietuvos pinigai buvo brangesni už Lenkijos. Tiek Lietuvoj. tik turtingesnieji bajorai. ir iš pradžių net atskirai jį rinkdavosi. Seime buvo drauge svarstomi tik bendrieji reikalai. O be to. kad viena nepriimtų nieko nenaudingo kitai. Kai kurie akto nuostatai gyvenimo praktikoje buvo pa­ keisti lietuvių naudai. Centro valdžia Karalius. Iš tolimosios Lietu­ vos paprastai atvykdavo tik senatoriai ir tuo pat metu šaukiamojo seimo atstovai. nes unijos akte reikalaujamieji pakeisti statuto nuo­ statai niekad nebuvo pakeisti. Tuo būdu jai liko atskiri savi ministeriai. netoli Varšuvos. o tik arti­ mųjų sričių ir. Dažnai lietuviai laikydavosi savo kandidato ir. tiek Lenkijoj vykdomoji valdžia priklausė karaliui. o lietuviškoji kapa (60) skatikų buvo lygi 75 lenkiš­ kiesiems skatikams. sava kariuomenė ir sava teritorija su aiškiai nustatyta siena su Lenkija. Vėliau jiems buvo leista įsigyti dvarų tik ve­ dybomis. 258 2. Taip antai. vieni ir kiti turėjo skirtingus reikalus ir skirtingas teises. Be to. o buvo du rinkėjai — Lenkija ir Lietuva. nuo savo atskirų seimų lietuviai taip pat negreit atsisakė. Liublino aktu abi valstybės nebuvo sulietos į vieną. nors ir vienodai vadinosi: l i e t u v i š k a s i s a u k s i n a s buvo lygus l x / 4 lenkiškojo auksino. tai ir Lietuvoje jis paprastai būdavo vadinamas karalium. Jie visada sustodavo Varšuvos priemiestyje. bet kadangi jis visada būdavo ir Lenkų ka­ ralius. susirinkdavo ne visi. Tuo būdu jungtinės valstybės tik viena kitą prižiūrėjo. Bet į elekciją. savi valstybiniai kanclerių saugo­ mieji antspaudai. Valstybės valdovas Lietuvoje turėjo didžiojo kunigaikščio titulą. Tuo būdu a k t o p r a d ž i o j e a k c e n t u o j a m a s v a l s t y b i ų su­ jungimas į vieną vienalytį kūną jau buvo išardytas pačių to paties akto nuostatų. Tuo būdu iš visos unijos liko tik b e n d r a s v a l d o v a s i r b e n d r i s e i m a i . Bet i r čia bendrumas nebuvo didelis. O valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Pragoję. nepripažindami lenkų išrinktojo. Lenkai taip pat negavo teisės laisvai įsigyti Lietuvoje dvarų. todėl vien tik mandagumas neleido jo vadinti didžiuoju kunigaikščiu. savotiškos Lietuvos valstybinės tradicijos ir nenoras susijungti su Lenkija ilgainiui dar daugiau pridarė spragų unijoj. Mat. Tad iš tikrųjų būdavo renkama ne bendrai. liko savi provincijų valdomieji organai ir valstybės urėdai. Jis turėjo būti bendrai renkamas V o l o s k a i m o l a u k e . dešiniajam Vyslos krante. nors tas valstybių junginys ir buvo vadinamas „ a b i e j ų tautų respublika".

seimų šaukimo ir kitokius universalus. Juos laikydavo pir­ maisiais valstybės urėdais. Tuo būdu jis buvo krašto apsaugos ministeris. Kadangi kancleriai 260 antspauduodavo visus į užsienį siunčiamus raštus. kurių niekas be seimo negalėjo jai uždėti. lauko (kiemo) samdytajai kariuomenei. kad Lietuva sudaranti 3 / 3 visos jungtinės valstybės. Biržų Radvilų šakos tėvas. Tad jie iš dalies buvo ir teisingu­ mo ministeriai. jie galėdavo jo neantspauduoti. Kiekvieno antspaudo vertė buvo lygi: kai nebūdavo kanclerio. Tai buvo mar­ šalkos. d. kas daryti. o lauko 1514m. Tik vėliau sušauktame Lietuvos seime būdavo taria­ masi. arba krašto. nesant didžiojo hetmono. 1510— ginkluotai bajorijai. buvo laikoma. Kancleris turėjo savo žinioje didįjį. nuo X V I I amžiaus bajorija beveik visiškai nebedalyvavo karuose. Tuo būdu jie buvo kaip ir užsienių reikalų ministeriai. bet dažniausiai jis gyvendavo Lenkijoje. ypač Lietuvos ministeriai. tai jie ir vedė visus užsienio reikalus. hetmonai ir iždininkai. kancleriai vadovavo vadinamiesiems valdovo rūmų teismams. hetmonas. o atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų Vilniuje jau nebegalėjo būti. Visų pirma jo veikimą varžė seimas. kad bent trečdalį laiko karalius gyventų Lietuvoje: mat. Tačiau buvo reikalaujama. Kiekvienoje val­ stybėje jų buvo taip pat po du — didysis ir lauko hetmonas. 261 . Ministeriai. tai karalius vėliau turėdavo jiems pakartoti priesaiką. palikusi tą pareigą sam­ dytai kariuomenei.Kijevo vaivada. garbės atėmimu (infamia) ir mirtimi (Lenkijoje toks teismo spren­ dimas nebuvo reikalingas kanclerio patvirtinimo). Jei koks karaliaus raštas būdavo nesude­ rinamas su įstatymais. raštus antspauduodavo vicekancleris. pateikdamas jam tam tikras sąlygas. bajorija galėjo jo nebeklausyti ir nebemokėti mokesčių. apginklavimu. Be to. Bet hetmonas. kancleris ir vicekancleris. kancleriai. — kai kalti­ ninkas būdavo nubaudžiamas ištrėmimu (banitia). o karo atvejais jis jai ir vadovavo. o vicekancleris mažąjį antspaudą. Todėl jie dar ėjo maždaug vidaus reikalų nūnisterių pareigas. kurių pareiga būdavo rūpintis karaliaus saugumu ir tvarka jo reziduojamoje ar sustojamoje vietoje. Liublino aktu išrinktasis karalius turėjo būti karūnuojamas Krokuvoje. Vilniaus kaš­ sis kiemo hetmonu. iš pradžių vadinęTrakų. vadovavo telionas. vadovavo jam pavestai ka­ riuomenės daliai ir. maršalkos ir jų pavaduotojai — kiemo mar­ šalkos. K a n c l e r i ų kiekvienoje valstybėje buvo taip pat po du: buvo didysis. — ypač tai ga­ lima pasakyti apie Lietuvos kanclerį. tik šie neturi teisiamosios galios. o 1527—1541 m. 1522—1527 m hetmonas. Dėl to lietuviai jautėsi nuskriausti ir dažnai reikalavo. 1531—1541 m. 1521—1531 m. Nuo to laiko didysis hetmonas jau rū­ pinosi visos kariuomenės reikalais: jos išlaikymu. Karaliui peržengus seimo valią. Be to. ir paprastai seimas sutikdavo pripažinti lenkų išrinktąjį valdovą. samdymu. Mūsų laikais jiems maždaug atsako didžiųjų valstybių policijos ministeriai. H e t m o n a i vadovavo kariuomenei. kuris iki pat X V I I amžiaus galo tvirtindavo teis­ mų sprendimus. o drauge ir kariuomenės vadas. eidavo jo pareigas. jie antspauduodavo visus karaliaus jsakymus. Karaliaus reziduojamoji vieta nebuvo įstatymais nustatyta. Paskum karalių dar varžė specialūs aukštieji urėdai — ministeriai. arba krašto. o už kriminalinius nusikaltimus karaliaus gyvenamoje vietoje jie turėjo teisę bausti net mirtimi. Lauko hetmonas buvo jo padėjėjas. Jei kada per priesaiką lietuvių nebūdavo. Tik labai iškilmingiems aktams būtinai būdavo kviečiamas kancleris su didžiuoju ant­ spaudu. M a r š a l k ų Lietuvoje ir Lenkijoje buvo po du: buvo didieji. Be antspaudo negalėjo būti siunčiamas joks karaliaus oficialinis raštas nei į užsienį nei viduje.neišrinkc. Karaliaus valdžia nebuvo neribota. Iš pradžių didysis hetmonas vadovavo į karą einančiai Jurgis Radvila. urėdų paskyrimo dokumentus. Tam reikalui jie turėjo savo valdžioje net dalį kariuomenės. kad per karūnaciją ir per priesaiką būtinai dalyvautų ir lietuviai. Maršalkų valdžios ženklas buvo lazda.

Lietuvos ir Lenkijos urėdų santykiai. kaip ir abudu hetmonai. taurininkų. kaip ir Lenkijoj. Dėl tos priežasties suvaržyta karaliaus valdžia vis silpnėjo. savo pareigas ėjo tik iki Lietuvos sienos. Iš jiems duodamų valdyti dvarų dažnas ne tik pa­ dengdavo valstybės pareigas einant padarytas išlaidas. Be ministerių. buvo įstatymas. jam važiuojant į Lietuvą. gavę aukštuosius urėdus. O kad jie galėtų dalyvauti senate. jei kas būdavo nuteisiamas ištrėmimu (banitia) arba garbės atėmimu (infamia). 263 . Vieni iš jų turėjo tam tikras pareigas valstybės valdyme. karaliaus rūmuose dar buvo daugybė visokių urėdų ir šiaipjau tituluotų valstybės žmonių. didinę karaliaus palydovų skaičių įvairiose iškilmėse (žiūr. o nebūtų buvęs Lietuvoje. arklininkų ir t. nebent tik paaukštinti. dar buvo po dvasinį ir po pasaulinį r e f e r e n d o r i ų . Kiemo iždininkai. bet ir valstybės dvarų. pavyz­ džiui. pajamas. ir po unijos abiejose valstybėse valdžia buvo tik savo piliečių rankose. juos galėjo tik seimas kontroliuoti. Taip pat neturėjo jokios valdžios Lenkijoje nė Lie­ tuvos urėdai. rinko mokesčius. Atimti urėdą galėdavo tik už valstybės išdavimą ar šiaip už didelius nusikaltimus. Rūmų urėdai. I ž d i n i n k a i tvarkė iždą. o didikų galybė vis kilo. nes jos duodavo ne tik įta­ kos valstybėje. bet greit jų atsi­ rado ir Lietuvoj. Tačiau ilgą laiką hetmonai nebuvo laikomi senatoriais. be jų karalius nieko negalėjo veikti su kariuomene. Jų — krašto ir kiemo iždininkų — taip pat buvo po du Lietuvoje ir Lenkijoje. Sudarant uniją. Jie turėjo valdovo kanceliarijos (ne valstybės) antspaudus ir antspauduodavo smulkesniuosius raštus. kiemo iždininkas taip pat perimdavo tvarkyti ir valstybės iždą.t. Jie taip pat vadovavo ir kanc­ lerių priežiūroje esančiam aukščiausiajam miestiečių teismui. galėjo šeimininkauti kaip tinkami. Visi urėdai buvo skinami karaliaus. Įtakingiausias vietas karalius paprastai atiduodavo patiems ga­ lingiesiems ponams. Kiekvienoje valstybėje jų buvo po du — po dvasinį ir po pasaulinį. taip pat nebuvo senatoriai. kuris būtų buvęs Lenkijoje. kardininkų. ir niekas jo nusikaltusio negalėdavo pašalinti iki mirties. kuris turėtų kokios nors valdžios a b i e j o s e v a l s t y b ė s e . Buvo dar p a k a m o r ė s . paprastai jie dar turėdavo vaivados arba kašteliono urėdą. vėliavi­ ninkų. 262 už kurias jie palaikydavo karaliaus politiką. buvo daugybė mažesnių urėdų ir jokių pareigų neturinčių dignitorių: stalininkų. nes nebuvo jokios kon­ trolės. Iš žymesnių rūmų urėdų visų pirma paminėtini s e k r e ­ t o r i a i . kai kurių Lenkijoje esančių urėdų Lietuvoje dar nebuvo. Visų jų buvo po vieną Lie­ tuvoje ir po vieną Lenkijoje. Lenkų kancleriai negalėjo antspauduoti jokio Lietuvai skirto rašto ir t. Aukštosios vals­ tybinės vietos nebuvo atlyginamos iki pat X V I I I amžiaus. tiesa. bet ir nemažus turtus susikraudavo. Nebuvo nė vieno aukštesnio urėdo. Valstybės iždą tvarkė krašto iždininkas. o kiemo iždininkas tvarkė valdovo iždą. Lenkijoje tokio įstatymo nebuvo. o kiti buvo tik titulais pasipuošę d i g n i t o r i a i . Visi urėdai buvo duodami iki gyvos galvos. kurių priežiūroje buvo valdovo gy­ venamieji kambariai.Kadangi karinė valdžia visada esti labai svarbi. arba priešingai. bet praktiškai lietuviai ten taip pat jokių aukštesnių vietų negaudavo. n e b u v o n e i m i n i s t e r i o n e i š i a i p j a u u r ė d o . Be to. Lenkų hetmonai negalėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei. Net karaliaus rūmų valdininkai. mokėjo algas ir prižiūrėjo pinigų kalimą. Kaip matome. kol būdavo paskirtas naujas krašto iždininkas. B e to. Valstybės urėdų galia. — o hetmonas kariuomenę galėjo tvarkyti niekieno nevaržomas. t. Ypač lengva buvo su niekuo nesiskaityti hetmonams. ir nė vieno ministerio ar šiaipjau urėdo niekas negalėjo nei pašalinti nei pažeminti. y. jie čia gavo tokias pat teises. draudžiąs lenkams duoti Lietuvoje kokį nors urėdą. — tai ta ministerija buvo pati įtakingoji ir visada tekdavo didesniesiems ponams. kurie tu­ rėjo savo valdžioje kariuomenę. Lietuvos reikalais visada rūpinosi tik jos urėdai. Be to. kiekvienas ministeris ir urėdas savo srity galėjo veikti niekieno nevaržomas. o prie sienos juos pakeisdavo tokie pat Lietuvos valdininkai. Krašto iždininkui mirus.t. Jiems vietos paprastai būdavo dovanos. vadinamųjų s e n i u n i j ų. T i k 1768 metais išleistuoju įstatymu jie buvo padaryti senatoriais. skirtas valdovo reikalams. Todėl didieji mag­ natai. 231 psl. Jie buvo pripažinti tikrais ministeriais ir senatoriais tiktai 1775 m. Tuo būdu jie lyg ir pavaduodavo kanclerius. kurie rinkdavo skun­ dus ir pateikdavo juos valdovui. Be to.). bet kandidatų į jas niekad netrūkdavo.

o kitais metais Lenkijos erelis. Voluinės. kuria karalius buvo pasižadėjęs neįvesti „ n i e k o n a u j o " be senato ir bajorijos atstovų sutikimo (dėl to ta privilegija ir vadinama „nihil novi" — „nieko naujo"). Liublino unijos aktu buvo nustatyta. kokia kad buvo Lenki265 . Visus raštus j Maskvą antspauduodavo Lietuvos kancleriai. 4. Prieš Liublino uniją tiek Lietuva. Jie abudu vadovavo vaivadijos bajorijai.Santykiai su užsieniu ir reprezentacija. Užsienio politika buvo vienodinama tik paties karaliaus. Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažė­ jusi. Tačiau tiek vaivados. . ginčams spręsti būdavo sudaromos specialios ko­ misijos. Viršuj parašo kesčiai iš jos vienais metais ei­ lentos matyti Lietuvos Vytis ir davo į Lietuvos. kokią turėjo Lenkijos seimas. Lietuviai savo valstybės žemes rūpestingai saugojo ir nie­ kam geruoju jų nė pėdos neuž­ leido. senatui ir pavietų atstovams. Dažna vaivadija buvo dar suskaldyta į pavietus (žiūr. tai ji paprastai bū­ davo mišra — iš lietuvių ir iš lenkų. veikė privilegija. o iš Maskvos gaunami raštai ir su ja padarytos sutartys būdavo įteikiamos Lietuvos kancleriams ir saugomos Lietuvos valstybės archyve (metrikoje). einančiai į karą. Jei kokia delegacija vykdavo į užsienį. buvo ir pavietinio pilies teismo pirmininkas. pilies teismus ir teisė savo vaivadijoje žydus. ir ark­ lininkų. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas Seimas. Tačiau Lietuvos seimas neturėjo tokios galios. nes visi santykiai su užsieniu buvo atliekami jo vardu. Tuo būdu įstatymų leidimas Lenkijoje pri­ klausė karaliui. val­ dydamas tam tikrus valstybės dvarus. Juose vyriausiuoju urėdu buvo s e n i ū n a s . visoki smulkesni teismo ir mokesčių rinkimo urėdai ir daugybė dignitorių be jokių pareigų. Pasienio stulpas. 233 psl. kad lenkai tas žemes jiems grąžintų. kai ją pavadavo samdytoji kariuomenė. kurs. Tačiau su Lietuvos kaimynais visus reikalus atlikdavo Lietuvos ministeriai. tiek Lenkija turėjo atskirus seimus. o su Lenkijos kaimynais — Lenkų ministeriai. Vai­ vadijos priešaky stovėjo v a i v a d a ir k a š t e l i o n a s . Po jo ėjo p a k a m o r ė . tai delegacijoje lie­ tuvių būdavo bent vienu daugiau. kuris. į Lenkijos iždą.). ir v ė l i a v i n i n k a s . bet jeigu derybos eidavo su Lenkijos kaimynu. raštininkai. nešdavo pavieto vėliavą. mo­ gaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m. tada kaštelionai nebeturėjo beveik jokių pareigų. L i v o n i j a buvo valdoma Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kuni­ abiejų jungtinių valstybių. Kai atvykdavo kokia nors delegacija ar užsienio valdovo atstovų.» 3. tai ir jų sudėtis ir kompetencija liko tokia pat. Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat. Kai po unijos buvo įvesti bendrieji seimai. ir kardininkų ir daugy­ bė kitų. Bet iš tikro ir čia kiekviena valstybė pirmučiausia rūpinosi tiktai savo reikalais. Lietuviai veltui reikalavo. tai delegacijoje daugiau narių būdavo lenkų. bajorijai einant į karą. Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Kai bajo­ rija ėmė šalintis karo. o vaivados prižiūrėjo prekybą. todėl buvo sakoma. Lenkijoje nuo 1505 m. kad seimas susidedąs iš trijų „luomų". nes didžiuliai Palenkės. Provincijų valdomieji organai Visa valstybė buvo padalinta į vaivadijas ir pavietus. Visose derybose su užsie­ nio valstybėmis delegacijos irgi būdavo sudaromos mišros. tiek kaštelionai visada liko senatoriais. Jie visi sudarė s e i m ą . Lie­ tuva daugiausia turėdavo reikalų su sau artimiausia Maskva. pirmininkas tada irgi būdavo lenkas. sprendęs žemės ribų bylas. tai jų priėmime taip pat dalyvaudavo drauge lietuviai su lenkais. kad abi valstybės turės bendrą užsienio politiką. Toliau ėjo pilies ir žemės teismo tei264 nėjai. kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų. Dėl atski­ rų pasienio sričių su lenkais nuo­ lat ėjo ginčai. o taip pat ir jos pirmininkas būdavo lietuvis. Jeigu derybos eidavo su Lietuvos kaimynu. ir taurininkų. jo kompetencija ir sudėtis.

t. Juose pirmasis „luomas" liko. tarp kurių buvo Krokuvos. Ministeriai jame sėdėjo visiškai atskirai. tik kai kurios didesnės vaivadijos rinkdavo ir po daugiau. Valstybės gyvenime. tiek Atstovų iš Lenkijos buvo daug daugiau. ant­ rosios pusės nebuvo laikomi senatoriais. A t s t o v ų r ū m u s sudarė visų vaivadijų ir pavietų sei­ melių rinktieji atstovai. kad seimai turi rinktis kas dveji metai. paskui — vaivados. reikalui esant. Bet tiek vienų. Be to. tiek kitų seimų laikas. o po to kancleris arba vicekancleris pareikšdavo kara­ liaus pasiūlymus. Tai buvo vadinamieji o r d i n a r i n i a i s e i m a i . tai buvo didelė blogybė. ir niekas negalėdavo jų priversti sutikti su bendru nusistatymu. galėjo būti šaukiami ir vadinamieji e k s t r a o r d i n a r i n i a i seimai. pareikšdami savo nuomones. Pradžioje visi eidavo pabučiuoti soste sėdinčiajam karaliui rankos. Žemiausias vietas seime turėjo kaštelionai. išrinkę seimo atstovus. negu iš Lietuvos. lie­ 1 tuviai seime nesudarė nė / 3 . Žemaičių seniūnija X V I I I amž. pakartodavo ir papildydavo seimeliams praneštus svarstyti klausimus. senatas eidavo į savo 267 . kokia sėdėdavo jų atstovaujamų vaivadijų senatoriai. Kiekvienas seimas prasidėdavo pamaldomis ir pamokslu. tik viena ar dvi vaivadijos nesutikdavo. Tą dalyką turėdavo išspręsti tuojau po seimo įvyksta vadinamieji r e l i a c i n i a i seimeliai. o atstovai susėsdavo vaivadijomis tokia pat eile. Tik hetmonai ir kiemo iždininkai iki X V I I I amž. ir iš tokių vaivadijų nebūdavo galima išrinkti mokesčių.joje. kurių darbas trukdavo šešetą savaičių. duodavo jiems rašytąsias i n s t r u k c i j a s . jog jie klausimą palieką spręsti „broliams". Ta procedūra buvo vadinama r u g o m i s. Toliau buvo tikrinamas atstovų išrinkimo teisėtumas. Vilniaus ir Trakų kaštelionai ir Žemaičių seniūnas. Apskritai tiek senatorių. Seimo eiga. arba direktorium. Ypač dažnai būdavo nesutikimų dėl mokesčių apdėjimo. Tą atlikus. Po to senatas ir atstovai sueidavo į vieną salę (tatai buvo tikroji seimo darbų pradžia). Po to atstovai susirinkdavo į savo rūmus ir išsirinkdavo pirmi­ ninką. Atstovai negalėdavo peržengti duotųjų instrukcijų. be abejo. vadinamą m a r š a l k a . Čia senatas susėsdavo priešaky. Kadangi seime viskas turėjo būti sprendžiama vienu balsu. gale pradėjo rinkti net po 6 atstovus. Seime visiems sena­ toriams vietos buvo nustatytos pagal kilnumą: pirmučiausia ėjo visi Lenkijos ir Lietuvos vyskupai. y. kuriose pažymė­ davo. pačiam seimui sutinkant. Prieš seimą karalius paskirdavo seimeliams datą ir praneš­ davo. t. kartais visi sutikdavo dėl apdedamųjų mokesčių. Tokia pat tvarka senatoriai ir kalbėdavo. pavyzdžiui. y. Bet dažnai seimeliai dėl to pareikšdavo savo nesutikimą. Kiekvienas seimelis paprastai jų rink­ davo po du. Buvo nustatyta. galėjo būti ir pratęstas. kuriems buvo skiriamos dvi savaitės. koks buvęs. vaivados. kaip jie turi laikytis karaliaus keliamųjų klausimų atžvilgiu ir ko turi reikalauti. Tokiuo atveju nesutinkančiųjų vaivadijų atstovai pareikšdavo. tai įvairios instrukcijos labai varžė jo darbus. savo seimeliui. — pavyzdžiui. Seimeliai. kaštelionai ir ministeriai. kas seime bus svarstoma. o senatas ir atstovų „luomai" buvo papildyti Lietuvos senatoriais ir atstovais. Į s e n a t ą įėjo visi vyskupai.

tačiau j i s l a b a i s k y r ė s i n u o L e n k i j o s p r o v i n c i j ų s e i m e l i ų . Tos „sesijos" atlikdavo tą patį darbą. atstovai savo misijoje turėdavo ilgiau už­ trukti. todėl jiems daugiau reikėdavo išmokėti ir pinigų (mat. kaip laikytis prieš len­ kus vienu ar kitu klausimu. kaip į savo seimus. ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo neišnykusios. Tačiau Lietuvos atstovai savo atskirus posėdžius visada darydavo. Generaliniai seime­ liai. d ė j u s i iš d v i e j ų y a l s t y _ bių. anksTaip susėsdavo senatoriai ir atstovai bendruose čiau Lenkija buvo susiposėdžiuose. vidury šitie atskiri gene­ raliniai seimeliai išnyko. visi tie skirtingi Lietuvos reikalai ir būdavo apsvarstomi jos suvažiavimuose. vietoj iširusiųjų seimelių. a t s k i ­ rai l e n k a i . vadinami g e n e r a l i n i a i s sei­ Senato salės planas. m e l i a i s . kurį anksčiau atlikdavo generaliniai seimeliai. jie būdavo lai­ komi priimtais. Jei būdavo reikalo. ir nebebūdavo laiko atskirai suva­ žiuoti. kaip turi laikytis seime visi Lietuvos atstovai ir senatoriai. X V I I I amž. skirdavo naujus. Ir Lietuvoje prieš kiekvieną bendrąjį seimą taip pat buvo pradėti daryti tokie pat į seimą vyks­ tančių atstovų ir senatorių suvažiavimai. dabar sesijomis va­ dinamas visas parlamento veikimo metas tarp dviejų atostogų arba šiaip tarp dviejų pertraukų). be sei­ melių. suderinamos instruk­ cijos ir nusistatoma. Mat. Lenkai ten paprastai susitardavo dėl mokesčių ir kitų bajorijai rūpimų klausimų. — atmestais. Nors lenkai. išnykus atskiriems suvažiavimams. atstovus turėjo išlaikyti pati vaivadija iš specialaus mokesčio. žiūrė­ dami į Lietuvą. Kadangi tarp Lenkijos provincijų ne­ buvo jokio valstybinio skirtumo. atskiras teises bei įstatymus. ir pas juos kartais ateidavo net patsai karalius. tai šitie suvažiavimai jai buvo labai svarbūs. Juose būdavo paruošiami ir Lietuvai reikalingi įstatymai. Pagaliau sei­ mas būdavo baigiamas atsisveikinimu su kara­ lium. kaip į trečiąją Respublikos provinciją. Tada karalius. be to. Vaivadijų seimeliai darėsi kaskart vis netvarkingesni ir labai dažnai iširdavo. Ten lietuviai taip pat spręsdavo. Tuo būdu bendrasis seimas iš tikro buvo dvilypis. abeji rūmai vėl susitikdavo arba susižinodavo per delegacijas. Iš pradžių jie įvyk­ davo Volkoviske. o kam nors priešinantis ir savo protesto neatsiimant. Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bend­ rą su lietuviais seimą. vadovaujant karaliui. kur a t s k i r a i t a r d a v o s i l i e t u v i a i . Lietuvos seimelį irgi vadino provincijos seimeliu. kur būdavo perskaitomi apsvarstytieji įstatymai. o atstovai posė­ džiaudavo. Be to. tai jos dažnai posėdžiaudavo ir kartu arba net visiškai nedarydavo atskirų posėdžių. prisiartindavo ir seimo metas. o lietuviai. Ten atskirai darydavo savo posė­ džius abidvi Lenkijos provincijos ir Lietuva. Čia būdavo apsvarstomi iš karaliaus gauti pasiūlymai. vis tiek reikėdavo atskirai aptarti savo reikalus. Sudarant Liublino uniją. Mat. o seimą baigiant vėl susirinkdavo į vieną salę. vadovaujant maršalkai. Bet. o vėliau Slanime.rūmus ir posėdžiaudavo. vadinamo š e i m i n i u ) . ir 268 Lietuva žiūrėjo į juos. kurie vėliau bendram seimui buvo pateikiami tik pa­ tvirtinti. Čia niekam nepriešta­ raujant. nes. tačiau. dar būdavo daro­ mi dviejų jos provincijų — Didlenkių ir Mažlenkių — atskiri astovų su­ važiavimai. Tie posėdžiai buvo vadinami „ p r o v i n c i j ų s e s i j o m i s " (sesijomis tada va­ dindavo ir kiekvienos dienos seimo posėdį. tų atskirų suvažiavimų nebenorėdavo nė bajorija. — ir vėl visi bu­ čiuodavo jam ranką. Lenkijoje. į juos vykdami. o viską spręsdavo bendrajam seime. kol jie įvykdavo. Lietuva turėjo atskirą valstybinę organizaciją. „Provincijų sesijos". paruošdavo ir visus sau reikalingus įstatymus. O tai jau bū­ davo atliekama seimo vietoje. Kadangi Lietuva visada turėjo daug skir­ tingų reikalų. o k a r t u s u ė j ę t i k savo n u t a r i m u s 269 .

kurio maršalka esti lietuvis. Be atskirų atstovų posėdžių. net pats karalius sušaukdavo atskirus seimus. Tuo būdu ir seime v i s u s Lietuvos reikalus atlikdavo tik jos minis­ t e r i a i. ir be ekstraordinarinių seimų. tai vietoje jų pranešimą padarydavo Lietuvos maršalka arba kuris kitas Lietuvos ministeris. tačiau jokių įstatymų neleido. Pagaliau tarpuvaldį pabaigdavo k a r ū n a c i n i s s e i m a s. Pasipriešinimo teisė visų buvo labai branginama. Dažnai vienas ar keli papirkti atstovai pareikšdavo protestą prieš viso seimo nu­ tarimą. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje ar bent pa­ sienyje. vadinamų pagal jų paskirtį. Visuose seimuose būdavo reikalau­ jama. Šita pasipriešinimo teisė ilgainiui buvo pradėta ir blogam naudotis. kad seimas prieš įstatymus buvo sušauktas Lietuvoje.. Ypač dažnai būdavo šaukiami atskiri Lietuvos seimai. Tuo būdu k i e k v i e n o t r e č i o s e i m o m a r š a l k a b ū d a v o l i e t u v i s . taip pat primas šaukdavo e 1 e k c i n į seimą. einant karui su Maskva (mat. Tuojau po Liublino unijos abi valstybės turėjo labai daug skir­ tingų reikalų. Tatai vadinosi liberurn veto. laisvojo pasipriešinimo teisė. kad seimo mar­ šalkos turi būti renkami pakaitomis iš mažlenkių. nes ten įvyk­ davo karūnacija. tad. — kas liesdavo Lietuvą. kuris visada būdavo šaukiamas Krokuvoje. kuriame būdavo sprendžiami visi karaliaus rinkimo formalumai ir surašomos jam pateikiamos sąlygos. Juos šauk­ davo Bažnyčios galva. kad. Seimų rūšys. ir niekas nega­ lėdavo jo priversti kitaip pasielgti. Seimų vieta. po Zigmanto Augusto ir po vėlesniųjų karalių mirties visada susirinkdavo atskiri Lietuvos seimai ir atskirai spręsdavo. Be ordinarinių seimų. tie atskiri Lietuvos seimai ėmė nykti.s u v i e n o d i n d a v o ir prižiūrėdavo. Lietuvos ir Lenkijos santykiai bendrajam seime. naujasis įstatymas nustatė. kad k a s t r e č i a s s e i m a s . derėdamiesi su jais tik per delegatus. Seime kancleriai dar turėdavo pranešti. tik ne lenkas. kurie kartais visai neliesdavo antrosios valstybės. Konfederaciniai seimai. ką rinkti. Keletą kartų jie vis dėlto pasiekė tai. jei dėl kokių nors dalykų vaivadija nesutikdavo (ji instrukcijomis įpareigodavo savo atstovus to nusistatymo laikytis). Labai dažnai bendrojo seimo nepakakdavo. Dėl jos daugybė seimų turėjo išsiskirstyti. seimo pradžioje karaliaus vardu darant pasiūlymus. Pačius karaliaus rinkimus atlikdavo visa susirinkusi bajorija. ją užpuolus Maskvai su Švedais). Tas seimas turėjo susitarti dėl karaliaus rinkimo datos ir dėl kitų su elekcija susijusių klausimų. kad viskas būtų sprendžiama vienu balsu. Jie dar keletą kartų buvo sušaukti ir vėliau. nes įstatymai ga Įėjo būti leidžiami tik karaliaus vardu. lietuviai ėmė rinkti karalius bendrai su lenkais. kai Lietuvą užpuldavo koks priešas (pav. Bet dar dažniau atskirus Lietuvos seimus šaukdavo patys Lietuvos ponai tarpuvaldžiuose (karalių nebuvimo metu). Gniezno arkivyskupas. o Lietuvos kancleriai. t. Jei kartais seimo pradžioje Lietuvos kanclerių nebūdavo. kas lies­ davo Lenkiją. Be to. buvo pakeistas ir patsai seimų vietos įstatymas. y. r i n k ­ t ų s i L i e t u v o j e — G a r d i n e . pagal reikalą šaukiamų. jis nelietė Lenkijos). — to nusistatymo turė­ davo laikytis ir atstovai. Lenkų kancleriai pranešdavo visa. Taip pat jis spręsdavo einamuosius valstybės reikalus. kurs tarpuvaldyje būdavo laikomas valstybės galva — interrex. dar buvo seimų. Atstovai buvo savo vaivadijos ar pavieto įgaliotiniai. B e to. 271 . Liublino seimas seimų vieta paskyrė Varšuvą arba kurį nors kitą Lenkijos miestą. neatsižvelgdamas į unijos akto nuostatus. kai. Pirmiausia buvo nustatyta. vadinamas p r i m ų . pradedant Vladis­ lovu Vaza. kas dveji metai šaukiamų. Todėl atstovo pasipriešinimas būdavo laikomas vaivadijos ar pavieto pasipriešinimu. Taip antai. Po konvokacinio seimo. Lietuvos teisės seime dar buvo apdraustos ir kitokiu būdu. o Lie­ tuvos kancleris apie Lietuvos urėdus. nes visi savo laisvės pagrindu laikė šį dėsnį: „Be manęs nieko negali būti sprendžiama apie mane" (nihil de me. jo nustatytu laiku.. Todėl buvo nemaža atsitikimų. Į tuo pat metu lenkų šaukiamus seimus jie nevažiuodavo. kam naujai yra duoti kokie urėdai. 1654—5 m. bet pagaliau jie visiškai išnyko. Bet X V I I amžiuje. Ir čia Lenkijos kancleris visada pranešdavo tik apie Lenkijos. Taip antai. vadinamieji k o n v o k a c i n i a i seimai būdavo šaukiami mirus karaliui. kad viena pusė nenutartų nieko priešingo kitai. tas pats įstatymas pripažino pirmenybę Lietuvos ministeriams. Atskiri seimai. didlenkių ir lietuvių. ir visas seimas turėdavo nusileisti. Tačiau lietuviai visą laiką 270 reikalavo. sine me). seimas tik atlikdavo visus for­ malumus. kai seimas būdavo Lietuvoje. o 1673 m.

6. Anksčiau tie du iždai nebuvo atskirti. Kai nemokėdavo algos. Jei kuri konstitucija būdavo bendrai priimama. kas sveikas galįs. bet ir svetur. iždo pajamos ėjo ne vien karaliaus ir jo šeimos reikalams: iš jo nemažai tekdavo ir vals­ tybės reikalams. kuriame buvo surinktos paskutinių seimų konstitucijos. Karalius galėjo bajoriją šaukti į karą tik seimui nutarus. išspausdino dar vieną tomą. vadovaujamas savų hetmonų. Todėl X V I I amžiuje bajorija jau visai nebešaukiama į karą: ją pakeičia samdytoji kariuomenė. bet dar ir vestis tam tikrą skaičių tarnų. Kiekvienas toksai šaukimas buvo vadinamas v i s u o t i n i u b a j o r i j o s s t o j i m u . imamų iš karaliaus ir bažnytinių dvarų valstiečių. arba kiemo. j i buvo v a d o v a u j a m a t i k s a v o h e t m o n ų . Kariuomenė Krašto ginti iš seno būdavo šaukiama bajorija. buvo įstatymai. Po seimo paprastai jie būdavo išspaus­ dinami ir pranešami visam kraštui. tai ji likdavo ir taikos metu. bet. Kadangi seimo iširimas dažnai grėsdavo vals­ tybei dideliais pavojais. Iždas Valstybės ir valdovo iždas. Tuo būdu šitokiam seime veto teisė jau nebeveikė. Jų tada buvo iš viso iš­ spausdinta 8 tomai. iždo pajamų šaltinis Lietuvos Istorija. Krokuvos Mokslų Akademija mokslo reika­ lams 1889 m. Bet kadangi dvarų ponai ne­ norėjo jų duoti. todėl kaskart vis dau­ giau tekdavo naudotis samdyta kariuomene. Kiekvienas karys gaudavo algą.nieko nenuveikę. svetimų pasiuntinybių priėmimui. vos nesusikaudavo. Kiekvienos valstybės kariuomenė nuolat s t o v ė ­ j o t i k s a v o v a l s t y b ė j e . J a s i š l a i ­ k y d a v o k i e k v i e n a v a l s t y b ė p a t i i š savo pajamų ir mokesčių. specialiai seimo patvirtintu. Toks jų susibūrimas vadinosi k a r i u o m e n ė s k o n f e d e r a c i j a . iš muitų ir iš kitokių nuolatinių šal­ tinių. Kariuomenė daugiau­ sia buvo raita. tai prie jos būdavo pastaba. 272 Kariuomenė paprastai būdavo samdoma tik karo metui. iš kurios turėdavo ir pragyventi. jie paprastai visi atsisakydavo klausyti savo vadų. be jo nė viena lenkų priimtoji konstitucija negaliodavo Lietuvoje. pavyzdžiui. Stepono Batoro laikais buvo atsiradę ir pėsti­ ninkų. Vėliau. kad jos. turėjo ne tik patys eiti. Valdovo. Ją samdydavo ne tik savo krašte. tik visada su tam tikru. Tatai buvo vadinama seimo limitą. be to. iš kurių padengdavo visas savo išlaidas. tokia bajorų kariuomenė buvo ir netinkama karui: susirinkusi ji daugiau mėgo seimuoti ir linksmintis. vadlnęsi k o n s t i t u c i ­ j o m i s . Būdavo atsitikimų. kad dažnai jiems ilgai nemokėdavo algos. nutarimu. O atskiri valdovo iždai buvo valdomi kiemo iždininkų. negu kariauti. Be to. tik suvažiavę. pasiūlius kara­ liui ar kam nors kitam. Dabar dar tebėra nesurinktos ir neišspausdintos tik paties paskutinio (1793 m. būdavo ir tokių atsitikimų. — tik ištikus staigiam pavojui. tai netrukus tokie rinktiniai pėstininkai turėjo išnykti. jų imdavo po vieną nuo 20 kiemų. Visi seimo nutarimai. be seimo nutarimo karalius ją šaukdavo labai retai. Lietuva ir Lenkija visada turėjo atskiras k a r i u o m e n e s . kad bajorija labai nenoriai eidavo į karą. jei būdavo lėšų. Seimo aktai. jie galutinai buvo at­ skirti tik 1590 m. Svarbiausias krašto. Tačiau i r bendrai kovodama. Visi bajorai. kad seimas dėl kokių nors priežasčių tu­ rėdavo pertraukti savo darbus. o lietuvių priimtoji — Lenkijoje. tiktai seimui nutarus. kad numatomus klausimus spręsią balsų dauguma. Jau minėjome. išsirinkdavo savus viršininkus ir tol plėši­ kaudavo. vadinamuose Volumina Legum. visos konstitucijos buvo surinktos ir išspausdintos specialiuose rinki­ niuose. savų pasiuntinybių išsiuntimui ir t. jie pasirašydavo tam tikrą pasižadėjimo aktą. Kartais viena valstybė vėliau priimdavo ir kitos valstybes konstituciją. galėdavo netekti žemės. Atstovai į juos būdavo renkami paprasta tvarka. XVIII amžiuje. Kiekviena valstybė turėjo ir visiškai atskirus savo iždus. Jei kas neidavo.t.) seimo konstitucijos. tai prieš tą blogybę būdavo nukreipti vadinamieji k o n f e d e r a c i n i a i s e i m a i . arba valstybės. 18 273 . Labai dažnai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė savitarpy nesutikdavo. kitai valstybei į pagalbą j i ga­ lėdavo eiti tik karo metu ir. Konstitucijos Lietuvai ir Lenkijai būdavo rašomos atskirai. Į jį pinigai suplaukdavo iš visų karališkųjų dvarų. Todėl kareiviai labai dažnai plėšikaudavo. Po to vėl susirinkęs seimas tęsdavo toliau savo darbus. — juo labiau. Atskiri valstybės iždai buvo valdomi krašto iždininkų. turė­ damos prieš save bendrą priešą. Bet jau X V I amžiuje ji labai nenoriai eidavo Į karą. kol gaudavo algą. 5.

Bet ilgainiui tie abudu iždai beveik su­ siliejo. Ji buvo skiria­ ma kariuomenei išlaikyti. Jos. Todėl bajorija jas paprastai vadindavo „nusipelnusiųjų duona" (panis bene merentium). taip pat kariuomenės reika­ lams iš visų valstybinių ir bažnytinių dvarų buvo imamas mo­ kestis. jų pa­ jamas jis galėdavo sunaudoti kaip tinkamas. įsigalėjo įsitikinimas. vadinama k v a r t a (ąuarta). kaip atskiras sluoksnis. Jie dažniausiai būdavo užde­ dami karo reikalams. tai už jį valdo patys didikai. dar nebuvo pri­ pažintas. vadinamų k o n f e ­ d e r a c i j o m i s . bajorijos reikšmė padidėjo. pabaigos atsiradusiuose sei­ muose dalyvauja ir bajorija. Toliau taip pat didikai pasodina į sostą jaunutį Jogailos sūnų Kazimierą. įgavusiu tokį vardą (hiberna). Dėl to Lietuvos bajorija Lenkiją laikė sau siektinu pavyzdžiu. visos bajorijos reikšmė vis dėlto netaip sparčiai augo. buvo nenuolatiniai: juos paskirdavo seimas tik vieneriems ar keleriems metams. savivaldybes ir savus teismus. Kylant didikų galiai. Palengva Lietuvoje taip pat atsirado ir ginkluotų bajorijos susibūrimų. Valdant Gediminaičiams. kurios būdavo skiriamos jo asmeniškiems reikalams. Iš visų seniūnijų valstybės naudai buvo imama 1 U pelno dalis. nuo kurių jie dažnai priklausydavo ekonomiškai. Mokesčiai. Lietuvos bajorija daugeliu atžvilgių susilygino su Lenkų bajorija: ji taip pat gavo savus teismus. Mat. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valstybės vadai po unijos Laisvės. o netrukus jie patys jį pašalina ir jo vietoje pastato Zigmantą. bet jos reikšmė ten dar labai nedidelė: bajorija. išdalinamų valdyti bajorams. vadinosi s eni ū n i j o m i s. Daugumas jų. Tenutomis (iš lotyniško žodžio tenere — laikyti. kurių valdytojai krašto valdyme nedalyvaudavo. eidavo į krašto iždą. Jos buvo paliktos karaliui pra­ gyventi. kitą kartą kitų. Vytauto laikais bajorija pradeda dalyvauti vals­ tybės gyvenime. Bajorija drauge su didikais gavo tik plačias luomines teises. Pilies seniūnijų paviete ir vaivadijoje buvo po vieną.buvo seimo uždedami mokesčiai. Taip antai. todėl nelabai tegalėjo ginti seime savo interesus.t. kuri faktiškai laiko savo rankose visą valdžią. o kurios būdavo skiriamos valstybei. Zigmantui ėmus kietai valdyti. ta prievolė buvo pakeista piniginiu mokesčiu. Tačiau senoji didikų galia Lietuvoje dar nebuvo sugriauta nė po pavietų bei seimelių reformos: visur tebevadovavo didi­ kai. Kitos rūšies valstybės dvarai buvo vadinami k a r a l i š ­ k o s i o m i s e k o n o m i j o m i s . Tiesa. o po jo mirties iš bajorijos išsiskyrusi didikų grupė jau ima spręsti valstybės likimą. Tačiau jų buvo daugybė rūšių. todėl jie čia taikydavosi prie didikų. Į karaliaus iždą pagaliau patekdavo tik tos pajamos. didikai pa274 f kelia didžiuoju kunigaikščiu Švitrigailą. Ten bajorija (šlėkta) jau turėjo plačias politines teises. — jautėsi krašto valdovė. Vieną kartą buvo daugiau uždedama vienų mokesčių. Kitaip tuo tarpu buvo Lenkijoje. siųsti tam tikro luomo ar apylinkės. nuo XV amž. pamažu augo Lietuvos bajorijos teisės. pilies seniūnas turėjo savo valdžioje pilies teismą ir policines teises. Valstybės dvarai buvo pagrindinis nuolatinių pajamų šal­ tinis. kaip ir seniūnijos. be įvairiausių vidaus ir užsienio muitų. didikų grupė jį nužudo. Naujoje santvarkoje ir bendruose seimuose buvo laikomasi visų lenkų teisių. būdavo duodamos iki gyvos galvos ir buvo tik bajorų pasipelnymo šaltinis. Į seimą bajorai atvykdavo ne kaip atstovai. Bet atsiradus bendriems su lenkais seimams. jei jis nevykdo renkant duotų pasižadėjimų. Jas valdydavo ar išnuomodavo patsai karalius. Be to. Visi mokesčiai. o nuo 1649 m. kad galima priešintis net valdovui. anks­ čiau tie dvarai turėdavo duoti maistą ir pašarą kariuomenei žie­ mos metu. kuriems jau buvo galima pavesti ginti rūpimuosius reikalus. Ka­ dangi jis pats tuo tarpu dar per jaunas. tradicijų ir papročių. Ponų tary­ ba (žiūr. Seniūnijų buvo dvejopų — p i l i e s s e n i ū ­ n i j ų ir t e n u t ų . tačiau plačių politinių teisių ji negreit tesu­ silaukė. 275 .) pasidaro valstybine institucija. bet kaip paprasti asmens. ir t. lenkiškai tenuta vadinosi dzieržawa) vadinosi paprasti dvarai. 198 psl. privilegijos dėsnis nihil novi buvo pritai­ kytas ir Lietuvos bajorijai. Lenki­ joje veikęs 1505 m. Pa­ galiau 1566 m. Tuo būdu Lietuvos bajorija dar prieš Liublino uniją beveik susilygino teisėmis su Lenkijos šlėkta. teisę siųsti į seimą rinktuosius atstovus. 7. ir tuo būdu jų reikšmė dar labiau išauga. vadinamas h i b e r n a (žiemos mokestis). Ji taip pat įgavo visas kitas lenkų teises ir pradėjo gyventi lenkų šlėktos viešojo gyvenimo papro­ čiais.

bandė konkuruoti gudų kilimo K a t k e v i č i a i . Goštautų šeimos reikšmė nesuma­ žėjo nė po Jono Goštauto mirties. kuriam abi v a l s t y b ė s b u v o l y g i o s . bet. Tuo būdu tokios šei­ mos galvos darėsi tarsi Lietuvos nevainikuotais kunigaikščiais. Bet ir išaugus bajorijos reikšmei. neturėjo net pilietinių teisių. Be vadovaujančiosios didžiūnų šeimos Lietuva 276 niekad neapsėjo. B. Luominėje valstybėje. 277 . be bajorų. gale jie išmirė). Jis buvo taip pat ir tikrasis Lietuvos valdytojas. nepaver­ žė iš jų įtakos. Pirmoji ne­ paprastą reikšmę įgijusi Lietuvos didžiūnų šeima buvo G o š ­ t a u t a i . Dėl to veikiai kilo nesantaika ir prasi­ dėjo partijų kovos. Jie ypačiai iškilo nuo Jono Goštauto laikų. Liublino unijos aktu. kas turi būti laikomas valsty­ bės galva tarpuvaldžio (kara­ liaus nebuvimo) metu. O kadangi valstybinis savarankiškumas ne tik ne­ buvo priešingas bajorijos luominėms teisėms. ir tolimi jo giminės. didžiūnų galia vis dėlto nesumažėjo. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo 1. liko tik ne­ tekėjusi Zigmanto Augusto sesuo. Suburti apie save ba­ joriją jiems buvo nesunku: čia jiems padėjo jų milžiniški turtai ir senoji tradicija. bet kaip bajorijos vadai. kad jie yra valstybinio Lietuvos savarankiškumo saugotojai. kurį gyveno lenkų šlėkta. esančio Krokuvos katedroje). Lietuvos bajorija ėmė gyventi tą patį gyvenimą. kol Kazimieras išaugo iš vaiko amžiaus. apsaugodamas nuo lenkų konkurencijos. Šioje parti- Zigmanto Augusto sesuo Ona.Žodžiu. kuri daugiausia šalininkų turė­ jo Didlenkiuose. Viena iš jų. visuomenės dėmesys juk turėjo kur nors krypti. 181 psl. kad ji su Lenkijos šlėkta sudaro vieną bendrą luomą. Su jais. Tatai visai suprantama: g y v e n a n t sava­ rankiškoje valstybėje. (biustas iš antkapio. kurs vadovavo Lietuvos didžiūnams. nei kur nei kada. giminiškos didikų R a d v i l ų ir A st i k ų šeimos. ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms. Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė — išmirė. Tuo būdu palengva įsigalėjo ir valstybinio vienin­ gumo jausmas. jas dar didino. Tada iškilo greta jų sto­ vėjusios. t o d ė l k r y p o į g a l i n g i a u s i ą j ą L i e t u v o s š e i m ą . valdovą reikėjo rinkti bendrai su lenkais. Vadovaujančiosios Lietuvos didžiūnų šeimos. tarpuvaldyje valstybės galva norėjo laikyti aukščiausiąjį Bažnyčios dignito­ rių. renkant didžiuoju kunigaikš­ čiu Kazimierą. kurie betgi. Tačiau rinkimo tvarka dar ne­ buvo nustatyta: nebuvo aišku. Tik dabar jie valstybės vairą valdė ne kaip ponų tarybos nariai. taip pat senos. nei kas turi rinkti. f 1596 m. O ta bendrumo sąmonė ir bendruose seimuose vedama bendra kova dėl savo luominių interesų buvo didžiausias Lietuvos bajo­ rijos galutinio sulenkėjimo veiksnys. nors iš pradžių savi Lietuvos valstybės reikalai dar buvo labai uoliai ginami. jis perėjo į opo­ ziciją ir vadovavo Lietuvai kovojant su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės (žiūr.) Tarpuvaldžio tvarka. negalėdami prilygti Radviloms turtingumu. Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti ( X V I amž. tai bajorija ir iš inte­ reso sekė paskui didžiūnus. jau tada ir kiek vėliau.). L e n k i j o j buvo dvi prie­ šingos partijos. Gniezno arkivyskupą — primą Uchanskį. Nebuvo taip pat nustaty­ ta. o kita tuo me­ tu norėjo pripažinti valdžią pir­ majam Lenkijos ministeriui — maršalkai Firlėjui. Aukščiausiai iškilo Radvilos. j i s n e g a l ė j o k r y p t i į L e n k i j o j e g y v e ­ nantį ir dar iš svetur a t ė j u s į valdovą. Kazimierui persikėlus į Lenkiją ir pradėjus vesti savarankišką politiką. Tuo būdu bajorijoje atsirado įsitikinimas. Su Zigmantu Augustu pasibaigė Lie­ tuvą ir . Lietuvos bajorija ir Lenkijos šlėkta savaime jautėsi esanti viena visuomenė. Ona. kur joks kitas luomas. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka.

vadovaujama J. Konvokaciniam seime laimėjo katalikai. vadina­ mus k a p t u r i n i a i s t e i s m a i s . Vėliau jis buvo tvirtina­ mas kiekvieno naujojo karaliaus. nes kaip tik tada grėsė naujas sunkus karas su Maskva. Radvilos. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m. kad elekcija turinti įvykti l a u k e t a r p V a r š u v o s i r V o l o s k a i m o . d i s i d e n t ų vardu.joje daugiausia buvo mažlenkių ir protestantų. be to. buvo vadinamas k o n v o k a c i n i u s e i m u . Kadangi visi teismai veikdavo karaliaus vardu. Tuo būdu šis V a r š u v o s konfedaracij os aktas pasidarė pamatiniu protestantų ir visų nekatalikų tikėjimo lais­ vės įstatymu. Jie būdavo renkami pačios bajorijos iš savo tarpo ir nuo šio laiko būdavo sudaromi kiek­ vienam tarpuvaldžiui. Ji dabar buvo susirūpinusi pataisyti Liublino unijos aktą. Jei karalius būtų išrinktas karš­ tas katalikas. išreikalauti iš Lenkų grąžinti Liublino seime nuo Lietuvos atplėštąsias žemes ir gauti iš jų paramos prieš Maskvą. Šitas susitarimas buvo pavadintas konfederacija. Baltramiejaus naktį — 1572 m. garantuojama. Varšuvos konfederacija. bet apskri­ tai. kad n i e k a s dėl t i k ė j i m o n e b ū s i ą s p e r s e k i o j a m a s . tai iš pradžių to Augusto valdymo gale ir pirmojo tarpuvaldžio metu. Tame seime. tiek Lietuvoje buvo pradėti vadinti vienu bendru J. ir jie tikėjosi gauti Lenkų paramos. Jie seimo metu susitarė ginti savo teises ir tam tikslui paruošė specialų aktą. Šitas konfederacijos aktas buvo pateiktas seimui. įtrauktas į Lietuvos Statutą. Tame konfedera­ cijos akte kalbama ne apie vie­ ną kurią nors tikybą. jis teturėjo juridinę galią tiktai Lenkijoje. J. į Varšuvą jie nusiuntė tik savo delegaciją. kuriame pripažįstama visiška tikybų laisvė. Taip pat visiems laikams buvo nustatyta karaliaus elekcijos tvar­ ka: buvo nutarta. Dėl to nuo to laiko visi nekatalikai tiek Lenkijoje. kad karaliui mirus aukščiausioji valdžia priklausanti primui (dėl to jis dar buvo vadinamas intevvex). tačiau visiškai nutraukti ryšių su lenkais nesi­ ryžo. — kad s k i r i a s i t i k ė j i ­ mu (dissidentes de religione) vieni kitų nepersekiosią. vėliau visada šaukiamas po karaliaus mir­ ties. laikėsi nuošaliai. jie norėjo pakeisti neseniai padarytos unijos sąlygas ir atsiimti lenkų užgrobtas žemes. tai buvo nutarta tarpuvaldyje sudaryti atskirus teismus. galutinai visiems laikams buvo pripažinta. bet vėliau. Bet pagaliau jie lenkams 279 . Jį pasirašė visi pasaulininkai ir net vienas vysku­ pas. tai tikrai buvo galima laukti nekatalikų persekio278 jimų. kurs turėjo nustatyti elekcijos tvarką ir paruošti kai kuriuos įstaty­ mų pataisymus. arba tiesiog konvokacija. Varšuvos konfederacijoj nekatalikai susitarė ginti savo teises nuo galimų persekiojimų.) Lietuviai konvokacijoj nedalyvavo: nepatenkinti lenkais. pradėjo veikti ir Lietuvoje. kurie naujojo karaliaus turėjo būti patvirtinti. bet ir kalvinas. rugpiūčio 24 d. įvykusias hugenotų sker­ dynes Paryžiuje šv. Katkevičiaus ir M. Commendoni. o elekcijoj dalyvauti i r balsuoti galįs kiekvienas bajoras (taigi buvo sakoma. Tačiau buvo galingi ir protestantai. reika­ laudami patogesnės vietos elekcijai. kurių metu įvyko daug atskirų lietuvių ir lenkų seimų ir kurių metu daug kartų • buvo susikeista pasiunti­ niais. F. L i e t u v a . nes Firlėjas buvo ne tiktai įtakingiausias Mažlenkių ponas. Varšuvoje buvo sušauktas seimas. ir seimas jį patvirtino. nes kaip tik tuo metu visoje Europoje ėjo žiauri kova tarp protestantų ir katalikų (kaip tik tuo metu sklido visokių gandų apie pragarsėjusias. Kadangi nuncijas. kad į elek­ cija bajorai vykstą viritim). Primui šaukiant konvokacinį seimą. turėjęs didelę įtaką katali­ konfederacijos aktas buvo suda­ kų kovose su protestantais Zigman­ rytas vienų lenkų. Šitoksai seimas. vos prieš 5 mėn.). Po ilgų derybų. galutinai laimėjo didlenkių primo partija. Gniezno arki­ vyskupui vadovaujant. kuri nuo akto surašymo vietos paprastai vadinama V a r š u v o s k o n f e d e ­ r a c i j a (konfederacija tais laikais buvo vadinamas bajorijos susitelkimas ir susitarimas ginti bet kokiuos savo reikalus net ginklu). 2.

Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai. Žo­ džiu. mas. Tačiau tas neri­ 1573—1574 m. Tarp kitko. pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti. jis išvyko į Prancūziją ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko I I I vardu. vyras — Švedų karalius Jonas. slapta. tačiau labiau­ siai rūpinosi gauti sostą Prancūzų karaliaus Karolio IX brolis H e n r i k a s V a l u a (Valois). kad karalius saugosiąs krašto sienas. PaLenkų karalius (vėliau Prancūzijos karalius karaliavęs vos 5 mė­ Henrikas III). Jame kara­ lius pirmučiausia pasižada niekad nesiekti padaryti sostą pavel­ dimuoju ir garantuoja. Lietuvos didžiūnai (Kat­ kevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimili­ jono II sūnų Ernestą. pra­ dėjo kilti nepasitenkini­ Henrikas Valois. Dėl to Lenkijoje. o smulkbajoriai buvo linkę rinkti Mask­ vos carą Joną IV Žiaurųjį. y. niekam nieko nesakęs. Atvykęs ir vainikavęsis Krokuvoje. Naujojo karaliaus aktai. kaip buvo valdoma Prancūzi­ ja. Henrikas per savo atstovą elekciniam seime sutiko su viso­ mis sąlygomis.). vėliau vadinamas H e n r i k o a r t i k u l a i s . kuri vėliau bū­ davo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos. bet. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant. kaip kas 2 metai. naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos. nesius. ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. pagal Liublino unijos aktą. jis pasižadėjo vesti Zig­ manto Augusto seserį Oną. Be vadinamųjų Henriko artikulų. — nors. apmokėti Zigmanto Augusto skolas. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. gyventi santarvėje su 280 Prancūzija. liečiančios jį patį. Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų. d. kurs žinomas. jis savo pa­ žadų nepaisė. Jos buvo surašytos kitam rašte. o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis. vadinamam pacta conventa. Henrikas suži­ nojo. o iš dalies ir Lietuvoje. Tie abudu aktai buvo ne kas kita. tuo būdu tikėdamiesi išvengti sun­ kaus karo su juo. delegacijoms nenusilei­ dus. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą skyrium nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją. kad mirė jo brolis Karolis I X . Lietuvos kunigaikštis ir mas greit pasibaigė. o jai 55 m. Savo kandidatūrą statė ir Zigmanto Augusto sesers. Išrinkus lenkams. ir t. o tik bajorijos sutartis su kara­ lium. kad seimai būsią šau­ kiami ne rečiau.t. t. karo atveju sa­ vo pinigais pasamdyti kariuomenės. kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos. Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas de non praestanda oboedientia — apie atsisakymą nuo paklusnuo). viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais.. ir buvo pradėta ruoš­ tis kito karaliaus rinkimams.nusileido ir balandžio mėnesį atvyko į sušauktą elekcinį seimą. taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu ir lietuviai. Kandidatų į sostą buvo nemaža. nors jam tebebuvo tik 23 m. Kotrynos. kaip vienas iš blogiausių Pran­ cūzijos karalių). Toksai aktas (pacta conventa) vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam kara­ liui. tai buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1574 m. paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija. kad po jo mirties bajorija galėsianti pati laisvai išsirinkti sau naują karalių. 281 . įsteigti laivyną. Laimėjo šis pastarasis. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas. vedybas su Ona vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip. Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Pa­ ryžių. absoliutiškai. garantuojama. Taip antai. tai yra suglausta valstybės konstitucija. taikomi ir vėliau renkamiems kara­ liams. Kai reikalaujamas jis atgal nebegrįžo. su viskuo sutiko ir prisiekė.

Batoro elekcija ir Lietuva. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Henrikui pabė­ gus. O pačia conventa akte jam buvo įrašytos šito­ kios sąlygos: jis pasižada atkariauti Maskvos užimtąsias žemes (tas lietė Lietuvą) ir gyventi taikoje su turkais ir totoriais. ir šaukti naują seimą. maža to. kurs betgi buvo ginklu priverstas jam nusilenkti. pakeisti unijos aktą ir atgaivinti atskirus Lie­ tuvos seimus. kovai su Maskva pasižada panaudoti ir savo kunigaikštystės kariuomenę. tačiau kita dalis lenkų didžiūnų ir daugumas bajorijos pareiškė prieš jį protestą ir karalium paskelbė Turkų sultono rekomen­ duojamą S e p t y n p i l i o (Vengrijoje) kunigaikštį S t e p o n ą B a t o r ą . jie stabdė nuo to žygio ir lenkus. prieš atvykdamas į savo naująją valstybę pasižada atsiųsti valstybės reikalams 200. Jiems tik rūpėjo rasti sau tinkamiausią kandi­ datą. jis karūnavosi ir vedė kunigaikštytę Oną. pagaliau sutiko ir lie­ tuviai rinkti naują kara­ lių. kurs turėjo vesti kunigaikštytę Oną. kad jis n e s i v a d i n t ų d i d ž i u o j u L i e t u v o s k u n i g a i k š č i u .ir nuo to pasiūlymo atsisakė. Dar tebekaraliaujant Hen­ rikui. Batoras taip pat prisiekė laikytis H e n r i k o a r t i k u l ų ir pacta conventa punktų. Kadangi netrukus mirė jo konlturentas im­ peratorius Maksimilijonas. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m. Tad veikiai. dangi Lenkijos bajorija labai nemėgo vokiečių Habsburgų. kad jis buvo išrinktas. todėl įsiviešpatauti Lenkijoje jam buvo nesunku. nes tuo tarpu grėsė karas su Maskvos caru Jonu I V . o vėliau išpirkti totoriams patekusius belaisvius. bet jį palaikė daugumas bajorijos. Batoro įsiviešpatavimas. savo pinigais pasamdyti 1. kad tuo būdu Lietuva visai nepersiskirtų su Lenkija . y. Ta282 čiau išėjo kitaip. Lietuviai tikino imperatorių. kur jis būtų pakeltas didžiuoju kunigaikščiu be lenkų. lenkai sušaukė net ke­ letą seimų. lietuviai svajojo jo padedami pakeisti Liublino unijos nuo­ status ir susigrąžinti sau Lenkų užgrobtąsias že­ mes. Nors didelė Lenkijos didponių dalis ir buvo nusistačiusi prieš Batorą. Lietuviai protestavo. jie siūlė lenkams panaikinti rinki­ mus. Tik už tai jisai iš anksto turėjo pasižadėti grąžinti Lietuvai atplėštąsias žemes. t. nepripažino jo tiktai vienintelis pirklių valdomas Dancigo miestas. tai jį bematant pripažino visa Lenki­ ja. Ka­ 1576—1586 m. jie neskubėjo pa­ skelbti j j netekus sosto. kurį buvo norima išrinkti jau 1573 m. pirmučiausia jie reikalavo. t. (S. tikėda­ masis.000 auksinų. Elekciniam seime lietuviai ir dalis lenkų di­ džiūnų nutarė rinkti karalium patį imperatorių Maksimilijoną. kai Batoras prižadėjo lietuviams saugoti visas jų teises. tai Lietuvos ponai net buvo pasiūlę impe­ ratoriui atsiųsti Ernestą su būriu kariuomenės į Lietuvą. tačiau lietuviai nė viename iš jų nedalyvavo. Vitkevičiaus piešinys). Stp. patvirtinti visas senąsias teises. sušaukę savo atskirą seimą Gardine. Kol Batoras įsiviešpatavo. atvykęs į Krokuvą.000 raitelių ir 500 pėstininkų.3. tas. kad po to jį išsirinksią savo karalium ir lenkai. nelaikyti išrinktu nei Batoro nei imperatoriaus Mak­ similijono I I . d. Nedalyvavo lietuviai nė Batoro karūnaciniame seime. jiems ne­ dalyvaujant. kad jis atsisakytų Lietuvos iždo naudai nuo visų 283 . vesti kunigaikštytę Oną. Bet imperatorius pabijojo. Ta­ čiau kai pasibaigė Hen­ rikui grįžti paskirtas lai­ kas. kad jo sūnus bus bendrai išrinktas abiejų valstybių.) elekcija Stp. antrasis Lietuvos seimas nutarė jį pripažinti savo valdovu. Atvykusi speciali lietuvių de­ legacija pareiškė griežtą protestą pačiam karaliui ir rei­ kalavo. Tačiau lietuviai pateikė jam tam tikras sąlygas. Lietuvos ponams tinkamiausias atrodė kuris nors iš imperato­ riaus Maksimilijono sū­ nų arba ir jis pats. ir t. Tik. Dau­ giausia lietuvių simpati­ jos turėjo tas pats impe­ ratoriaus sūnus Ernes­ Steponas Batoras. L i e t u v a iš pradžių visai nepripažino Batoro savo val­ dovu.

bet slaptai veikė vien savo naudai ir planavo net Lietuvos Lenkijos pasidalinimą: jam turėjo tekti Lietuva. padarė daug gero tiek Lie­ tuvai. birželio 29 d. Šiaipjau buvo žmo­ gus protingas. Įsiviešpatavęs Lenkijoje ir Lietuvoje. Taip susitaręs su Magnusu. dar geras karo vadas. kad Lenkija. amžiaus. tai delegacija visos Lietuvos vardu paskelbė. o vėliau ir Lietuva. tad nepa­ kęsiu. jis pasakė: „Gimiau ne arklidėje. kad Lietuvos kariuomenės vadais nebūtų skiriami nei lenkai nei kiti svetim­ šaliai. 1571 m. Stepono Batoro karai su Maskva Santykiai su Maskva iki 1579 m. Caras tuo tarpu sugalvojo lengvesnį būdą Livonijai įgyti. kad toliau neišvengs karo. tačiau visų Lietuvos reikalavimų neįvykdė. karalius ją galėjo labai gražiai tvarkyti). Į tvirtą ranką paėmęs valstybės vairą. y. o ne vien tik Lenkijoje. kad kas nors man įsakinėtų. kad norėjo jį sulaikyti nuo karo. Jis buvo silpnokos sveikatos ir dažnai sirguliavo. Stepono Batoro asmuo 1576 m. dide­ lės valstybės valdovą. Jis mokėjo ir sugebėjo valdyti net tokią netvarkingą valstybę. kuri tuo metu buvo suskaldyta tarp turkų ir austrų. Caras viešai į Lietuvos Lenkijos sostą rėmė imperatoriaus kandidatūrą. Lietuvos kariuomenės čia buvo labai nedaug (o lenkų visiškai nebuvo). kad jis pats arba jo sūnus Teodoras gaus Lietuvos ir Lenkijos sostus. kai jis buvo lenkų išrinktas. Steponas Batoras. kad bendrieji seimai rinktųsi pakaito­ mis Lietuvoje ir Lenkijoje. tad jai buvo labai sunku gintis. Batoras. tačiau didikai buvo griežtai prieš jį nusistatę: mat. o ketvirtą buvo užgrobęs caras. būtų caro va­ salas. tai karas laikinai aptilo... nes vis dar tikėjosi. o ne koks nors nulipdytas ar nutep­ liotas. deja. valgio ir apdaro man pakako. Livonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį valdė Lietuva su Lenkija. 1575 m. ir caras vis dar tikėjosi sosto. y. N o r i u p a t s a i v a l d y t i i r į s a k i n ė t i . caras sumanė padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karalaičiui M a g n u s u i. Todėl myliu ir saugau savo laisvę. bemeilijo priimti sau val­ dovu mažytį kunigaikštėlį. tarp Lietuvos ir Maskvos tebebuvo neišspręstas ginčas dėl Li­ vonijos (žiūr. Prieš atvykstant pas jus. Turkų sultono vasalą. trečią — Danija. 4. Jau 1570 m. o imperatoriui Lenkija. praėjus 7 mėn. jis svajojo išvaduoti savo tėvynę Vengriją. Kadangi tada buvo tarpuvaldis. tarp jų buvo pasirašytos 3 me­ tų paliaubos. Steponas Batoras turėjo 43 m. jog pripažįstanti jį savo. caro kariuomenė įsiveržė ir į Lietuvos Len­ kijos valdomąsias sritis. bijojo gauti tokį savo žiaurumu išgarsėjusį valdovą. gavęs Livonijos karaliaus titulą. o ne jį. Kai karalium buvo išrinktas Stp. o vien tik lietuviai. t. tiek Lenkijai. bet tik tokiais. kai buvo karūnuotas karalium). neilgai jam teko valdyti — vos 10 metų. kuris. Lietuvos bajorija gal būtų ir su­ tikusi jį rinkti. Lietuva. Dievo valia tapau šios valstybės karalium. o laisvėje. t. caras dar nepradėjo karo. caras pradėjo kariauti su Švedais. kitą — Švedija. Batoras gražiai žadėjo atsižvelgti į vi­ sus Lietuvos reikalavimus ir kai prisiekė saugoti visas jos teises. Nors Batoras visą savo karaliavimą buvo palankus Lietuvai. o iš dalies ir Lenkija.).. o 1575 m. be to. didžiuoju kunigaikščiu (tai įvyko 1576 m. ir 24 d. Liublino seime. Kartą 1576 m. ir 2 mėn. kokia tuo metu buvo Lenkija (didžiūnų valdoma Lietuva tuo metu dar buvo daug tvarkinges­ nė. caras jautėsi labai įžeistas: jam buvo pikta. bū­ damas. susitaręs su didžiūnais. užimti didžiąją dalį Livonijos. Taigi esu tikras jūsų karalius. Saugokit savo laisves. atvykau jūsų kviečiamas. kai Lenkų seimas atsisakinėjo duoti karo rei­ kalui mokesčių ir reikalavo iš Batoro Zigmanto Augusto turtų apyskaitos. Būkit laisvių sar­ gais. šias neseniai įsigytas žemes norėjo apginti. ir 13 d. Tik. pasibaigus paliaubų laikui. bet ne­ būkit mano ir senatorių auklėtojais pedagogais. T o ­ liau lietuviai reikalavo. 217 psl. Jie tik dėl to derėjosi su juo dėl sosto. didelės energijos. kad Lietuvai būtų pridėta tiek naujų žemių. ir jūs man uždėjote ant galvos karūną. Batorui ateinant į sostą. nes caras Jonas IV žūt būt norėjo gauti sau patogų išėjimą į Baltijos jūrą. 5. ir abi pusės žinojo. nuo to laiko.Zigmanto Augusto seseriai Onai paliktų privatinių dvarų. mokąs valdyti ir turįs didelių politinių sumanymų. Kai Stp. kiek buvo nuo jos atplėšta ir priskirta Lenkijai 1569 m. kurie laisvių nenaudoja piktam". 285 284 .

nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais ir nebuvo dar pasiruošęs. kad Stp. kurį po 3 savaičių apgulties paėmė (tuo būdu nuo 1563 m. ) . todėl reikalavo. jis net atsisakė nuo savo pareigų. karalius vėl išžygiavo į karą. Lietuva noriai pasižadėjo duoti 10. Tačiau. kad valdovai vienas kitą vadin­ davo broliu. Mikalojaus R. vėl išžygiavo į karą 287 .). Caras tuo metu vis siūlė taiką. kariškai nemo­ kyta. ir vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis. Tuo tarpu Livonijos būklė buvo labai kritiška: kraštas. 1579 m. Po Var- Kristupas I Radvila Perkūnas. kad būtų galima laimėti laiko. laikydamas jį paprastu kunigaikštėliu. pra­ dėjo bruzdėti prieš Lietuvių ir Lenkų valdžią. ir 1577 m. pramintas Perkūnu. atsirado nemaža Magnuso šalininkų. Tačiau lietuviai nenorėjo įsileisti į savo kraštą ginkluotos lenkų bajo­ rijos. Mas­ kvos valdžioje išbuvęs Poloc­ kas sugrįžo Lietuvai ir liko jos iki pirmojo padalinimo). Nenorėjo bajorų kariuomenės nė karalius. nuo 1579 m. Tuo būdu surinkus pinigų. o nuo 1589 m. nuolatinių karų labai nuvargintas. — pradėjo va­ dintis lauko hetmonu). Pagaliau laimėjo lietuviai ir karalius. kad jie duotų samdytos kariuomenės. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė (lietuviai dabar davė net 12.600 karių (jų tarpe lenkų te­ buvo vos 300). kam karalius nepripažįstąs jam Polocko. žygis ir Polocko atgavimas.Buvo aišku. kur padė­ kojęs jiems už uolų dalyvavimą kare. 286 1 5 7 9 m. Trakų kaštelionas ir vicekancleris. Vilniaus vaivada. prisisamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių. Todėl jis pradėjo su caru derybas. Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų. nenorėjo pripažinti jo sau lygiu. Batoras labai atsidėjęs ruošėsi karui. buvusiu net kitų vasalu . Magnusas net buvo karūnuotas Livonijos karalium. o pinigai jau buvo išsekę. Katkevičius teturėjo vos apie 4. lenkai irgi sutiko apsidėti mokesčiais. kuri buvo suspiesta Pskove. Karalius Stp. — nuo 1572 m. tačiau caras. nes tokia kariuomenė visada buvo labai nedisciplinuota. tik iš pradžių labai sunkio­ mis sąlygomis: reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grą­ žinti pirmojo žygio metu užimtus miestus. Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai. kaip toliau veikti. kad vis tiek teks kariauti. Neprisišaukdamas pa­ galbos. . Atėjus 1 5 8 0 m. jau nebelinko į caro pusę. Len­ kai ir šitam seime nenorėjo duoti daugiau mokesčių. Todėl karalius tuojau grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. Buvo aišku. kuriam padėjo sūnus. Rudojo sūnus. Su Po­ locko paėmimu karas dar ne­ pasibaigė. ir su ja būdavo sunku kariauti. todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam. todėl negalėjo spirtis. karalius su vyriausiomis jėgomis iš Vil­ niaus išžygiavo į Polocką. žygis. pykdamas ant Stp.700 karių. o tuos titulus patsai vartojąs. o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J. prisipirkus ir prisi­ gaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla). kiek šį kartą buvo lenkų karių. pyko. o kraštas. Batoro už paveržtą sostą. ta­ čiau karaliui vis dėlto pa­ sisekė juos palenkti. susitarė. Tuo tarpu Steponas Batoras negalėjo pradėti karo. Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau nuo seno buvo toks paprotys.000 karių. nepaisydamas jo laiškų ir siūlomų derybų. Batoras. nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje. nuo 1584 m. di­ delis kalvinų globėjas (f 1603 m. vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę. nesulaukdamas taikos. Bet kai Stp. jis čia sušaukė vienų l i e t u v i ų s e i m ą . Caro ir Magnuso kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kito. Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas. 1580 m. didysis hetmonas. kad karas Livonijoje turės labai greit vėl pra­ sidėti. lauko hetmonas Kristupas. nepaklusni. Lenkai iš pradžių nesutiko apsidėti mokesčiais karo reikalui: jie bemeilijo eiti patys kariauti. vasarai. kad ruošiamasi rimtam karui. kiemo hetmonas (jis pirma­ sis — nuo 1579 m. šuvos seimo atvykęs į Vil­ nių. ir Lietuvos kariuo­ menei be didelio vargo pasi­ sekė atsiimti nemaža miestų. . piktinosi. matydamas. tikrai nežinoma).

kad įsikiš užsienio valdovai ir sulaikys Stp. žygio metu lietuviai. suirutės metu Maskva buvo nebe puolančioji. kad karo sunkumus tenka nešti beveik jiems vieniems. paliaubos. ir savo pasiuntiniams įsakė labai švelniai elgtis. o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama. jam buvo grąžinti tik Didieji Lukai. nes užėjusi žiema labai trukdė kariauti. tai sujungtos Lietuvių ir Lenkų kariuo­ menės dabar paėmė labai svarbią caro D i d ž i ų j ų L u k ų tvirtovę ir daug aplinkinių miestų. Livonija nuo Maskvos buvo apginta.) jis mirė. Kita vertus. su kurio mirtim pasibaigė Kalitos dinastija. o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias ru­ sų žemes. gal būt. Tačiau valdydamas jis visur rėmė katalikų Bažnyčią. matydami. tačiau jis pats buvo išauk­ lėtas katalikiškai. Apsidžiaugęs paly­ ginti gera taika. kariuomenė buvo išvargusi. jis tikėjosi. Jau 1580 m. renkant karalium. net nepaėmus Didžiųjų Lukų tvirtovės. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams. Batorą. vyskupas Protasevičius.ir pranešė. kuriam už karo sulaikymą caras buvo pasiža­ dėjęs priimti katalikybę. nesigailėdamas savo turtų. buvo paplitęs protestantizmas. buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. caras apie perėjimą į katalikybę nebenorėjo nė kalbėti. Todėl po ilgų derybų. Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius. nes netrukus (1584 m. Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. kaip tik tuo metu popiežius. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais Tikybiniai santykiai. vildamasis. išgavęs iš seimo naujų kre­ ditų. bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija. Nors Stepono Batoro tėvynėje. vadi­ namą kolegija (žiūr. bet didelis tolerantas. jis vis dėlto pripažino tikėjimo laisvę ir protestantams ir uoliai saugojo 1573 metų Varšuvos konfede­ racijos akto nuostatus. Kai Stp. Maža to. Kai 1581 m. sausio 15 d. Ka­ ralius linko taikintis. Maskvoje suruošęs viešą tikybinį disputą su Posevinu. Batoras su svarbiausiomis jėgomis apgulė Psko­ vą. J ė z u i t a i . jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje. kaip kad anksčiau. kad Batoras bus priverstas nutraukti kovą: mat. — caras pasidarė nuolaidesnis ir daug mandagesnis: jis jau nebesiplūdo. atsikvietė į Vilnių jė­ zuitų. (liaudies nusistatymo niekas tada nepaisė: kokį kunigą savo bažnyčioj pastatydavo ponas. norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais. Tuo tarpu caras dar tikėjosi atsigauti ir pradėjo ieškoti paramos svetur. nors Lenkijos katalikų Bažnyčios sinodas buvo iškeikęs visus tos konfederacijos gynėjus. prasidėjo derybos.). tokio tikėjimo turėdavo būti ir bau­ džiauninkai). Tuo metu Lietuva dar daugiau atsiėmė iš jos žemių. Bet kadangi nuo pagrindinių savo reikalavimų jis vis dėlto neatsisakė. jis mokėjo sudrausti tiek protestantus. o dar mažiau jų mokėjo lietuviškai. 1582 m. tačiau jam jau nebeteko kariauti. Sutartyje caras atsisakė nuo Livonijos. Maskvos susilpnėjimas. Batorą. įkalbinėjo karalių daryti taiką. ir galvojo vėl kada nors pradėti karą 288 su Lietuva. kurie labai nepalankiomis sąlygomis pradėjo I ietuvos I s t o r i j a . 19 289 . Veng­ rijoje. Po jo. dary­ damas šias paliaubas. 6. Didikai beveik visi buvo kalvinai. Priešingai. jei tik caras pasiūlytų priimtinesnes sąlygas. joje prasidėjo ligos. caras staiga atšaukė visus savo anksčiau padarytus nusileidimus ir savo laiškuose vėl ėmė visaip niekinti ir plūsti Stp. 15 metų buvo caru jokiems dideliems žygiams netikęs jo silpnaprotis sūnus Teodoras. Maskvoje tuomet prasidėjo per­ versmų periodas — užėjo vadinamoji didžioji suirutė (smuta). tiek katalikus. Žygis į Pskovą ir 1582 m. 254 psl. be to.. Posevinui tarpininkaujant. tik didelė dalis smulkbajorių tuomet tebuvo katalikai. o miestuose buvo įsigalėję liuterionys. Reikalui esant. o ypač uoliausius to meto kovotojus su protestantizmu — jė­ zuitus. rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. Tuo metu protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs. jis vis dėlto buvo ne fanatikas. Dėl to po Jono IV Žiauriojo dar ilgai iš Maskvos pusės nebuvo jokio pavojaus Lietuvai. Kad ir užaugęs tikybinių kovų metu. Dėl jo tolerancijos. Labai maža tuomet buvo belikę katalikų kunigų. kad caro pasiuntinius jis galįs priimti savo stovy­ kloje. Batoras išvyko į trečiąjį žygį. jį palaikė beveik visi protes­ tantai. Polocko ir Veližo. bet puolamoji. jis pats visaip išjuokė net patį popiežių. Caras Jonas IV. dėl to kai kas iš pradžių jį net laikė palinkusiu į protes­ tantizmą. atsiuntė savo tarpininką — žinomą diplomatą jėzuitą P o s e v i n ą ir ragino Batorą baigti ka­ rą. Stp.

Tais pačiais 1579 m. kad apsukrūs. Privilegiją jėzuitams karalius davė būdamas Lenkijoje.savo darbą Lietuvoje. Iš pradžių joje buvo tik du fakultetai — teologijos ir filo­ sofijos.). Todėl kai 1578 m. profesorių iš tų pačių vilniškių jėzuitų irgi buvo tinkamų. Į katalikybę sugrįžo net didžiausiojo pro­ testantų veikėjo.. bet netrukus didelė jų dalis vėl sugrįžo į katalikybę. gale buvo pradėta dėstyti ir medicina. o biržiečiai visi išmirė dar XVII amžiuje. Tuo būdu jau buvo pakankamai kandidatų aukštajai mokyklai. Tais laikais būdavo labai paprastas reiškinys. Todėl katalikų dvasininkams ir jėzuitams buvo labai svarbu įkurti savo aukštąją mokyklą. tai reikėjo. pasidarydavo ka­ talikais. Akademiia greit iškilo ir ilgą laiką buvo centralinė Lietuvos švietimo įstaiga. Radvilą paprašė jį leisti įkurti Vilniuje akademiją. Pirmuoju akademijos rektorium buvo paskirtas mozūras. Mikalojaus Radvilos Juodojo. X V I I I amž. kad iš jo būsiąs atimtas vice­ kanclerio urėdas. Lietuvos didikai. jėzuitams atvykstant į Vilnių.. privalė dar ir popiežiaus patvirtinimo. išvykę į Vokietijos universitetus. kuri buvo numatyta žmona karaliui Henrikui ir kurią vedė Stp. pradedant Mikalojaus Juodojo sūnu­ mis. kad kuo mažiausia vyktų mokytis svetur ir kad vietoje būtų galima paruošti didžiai rei­ kalingų katalikų šviesuolių su aukštuoju mokslu. Juos rėmė ir daug kitų atverstų didikų. Grigalius XIII ją patvirtino ir davė jai tokias pat teises. jis atvyko į Vilnių. Radvilų šeimos buvo dvi šakos. ji buvo paversta universitetu. o nesvyžiečių — M i k a l o j u s J u o d a s i s . Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Kat­ kevičius. 1644 m. — būsimąjį Vilniaus vaivadą. beveik visi buvo protestantai. ne tik patsai metė kalvinizmą. o grįžę namo po kiek laiko vėl pereidavo į kata­ likybę. ir tada jau žinomas. bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį. Jėzuitams rodė palankumą ir patsai karalius Stp. grįžęs iš karo žygio. tarpininkaujant vyskupams ir katalikams didžiū­ nams. eidamas į karą su Maskva. rašytojas ir pamokslininkas P e t r a s S k a r g a . kas buvo daroma Bažnyčios. čia jie ruošė viešus disputus (ginčus) su protestantų teologais ir visose bažnyčiose turėjo savo pamokslininkų. kuris galutinai buvo uždarytas 1832 m. Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo M i k a l o j u s R u d a s i s . o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). Batoras). bet kadangi ten universitetai buvo protestantiški. Kliūčių akademijai kurti atsirado pačioje Lietuvoje. Batoras labai mielai sutiko ir davė privilegijos raštą. Abudu kancleriai — Radvila ir Valavičius — net buvo atsisakę prispausti privilegijoje valstybinę antspaudą. Akademija tada buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla. Jais ypatingai rūpinosi vysk. jis tikėjosi. dabar buvo pilnintelė: mokinių skaičius joje pasiekė 700. o vėliau dar labiau pragarsėjęs teologas. Jėzuitams jau nebebuvo sunku įkurti aukštąją mokyklą: jai kandidatų jau buvo pakankamai paruošta. Karalius tatai padarė. Galingasis Radvila nenusileido. buvo katalikai. jie jau turėjo nemaža turtų ir daug galingų globėjų. o nesvyžiečiai. Netrukus akademijos įkūrimą pa­ tvirtino ir popiežius. gerai organizuoti. Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas. nusileido ir prispaudė antspaudą. vėl atvirsdavo į pro­ testantizmą. Daugelis vyko į Vokietiją. kad popiežius patvirtintų ir Vilniaus akademijos įkūrimą. patekę į jėzuitų mokyklas. Kai 1579 m. šeima. kokias turėjo visi kiti Europos katalikiškieji universitetai ir akademijos. tai per jo priėmimą jėzuitai. Vilniaus jėzuitai per vysk. Bet Valavičius. per mokyklas. paprašė patvirtinti ją iškilmingu aktu. Protasevičius ir jo koadjutorius. karaliaus pagrasintas.). jau rusų caro įsakymu. Batoras. Protasevičių ir J. Jos įkū­ rimui karštai priešinosi Lietuvos didikai protestantai. pačių jėzuitų į katalikybę at290 verstas vyskupas J u r g i s R a d v i l a (Mik. ge­ nialųjį karo vadą. Ypač didelė jų įtaka buvo Vilniuje. kad jaunystėje buvę protestantai. Šios šeimos palikuonys išgyveno iki mūsų laikų. Vilniaus akademijos įkūrimas (1579 m. kurį jis antrą kartą iškilmingai patvirtino atvykęs į Lietuvą (1579 m. Juodojo sūnus). iš pradžių nesuradusi mokinių. 1803 m. Kadangi viskas. tuo būdu iki pilno universiteto tetrūko tik medicinos fakulteto. bažnyčias ir kitokiais būdais veikią jėzuitai galės būti gera jo valdžiai parama ir padės suvaldyti padriką bajorų visuomenę. nes daugelis jaunimo turėjo vykti toliau mokytis į užsienio univer­ sitetus. iš vicekanclerio Kazimiero Sapiegos fundacijos buvo įsteigtas ir teisių fakultetas. 291 . dabar jau buvo labai sustiprėję. — atidavė auklėti jėzuitams. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai. Jėzuitų kolegija. hetmoną. kuri buvo labai reikalinga. o ypač dievobaimingoji Zigmanto Augusto sesuo Ona (ta pati. Biržiečiai Radvilos visą laiką liko kalvinai. tai dažnai jie iš ten grįždavo protestantai. Stp.

232 psl. Su mažais pakeitimais jis toks pat išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos. ir paliktų juos bajo­ rijai. kai Steponas Batoras. Tri­ bunolo posėdžiaujamomis vietomis buvo paskirti šie miestai: Vilnius. kurie darydavo sprendimus didžiojo kuni­ gaikščio vardu. kuriam tekdavo 292 293 . jis ėmė rinktis tik Vilniuje ir Gardine. tad iš viso tribunolo narių buvo 46. Iš pradžių buvo numatyta įkurti atskirą tribunolą ir Žemaičiams. Bet Trakuose jis netrukus nustojo rinktis. Be to. ir bylos išgu­ lėdavo jame nespręstos net dešimtimis metų. Jono bažnyčia ir jėzuitų akademijos (vėliau Vilniaus universiteto) kiemas. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.). o maršalka ir abu kancleriai. Jie visada bū­ davo renkami specialiai šaukiamame Grabnyčių seimely (apie va­ sario 2 d. bet 1588 m. Todėl bajorija seimuose ir seimeliuose nuolat reikalavo. ir galu­ tinai jis buvo įkurtas 1581 m. o gudiškųjų sričių — Naugarduke ir Minske. arba d v a s i š k a s i s t r i b u n o l a s . Šv. Trakai. Gana ilgą laiką bajorija čia nieko nelaimėjo.) Lietuvoje nuo senovės visi teismai priklausė didžiajam kunigaikščiui. Žemaičiai prisijungė prie to paties tribunolo ir rinkdavo į jį 3 savo de­ putatus. kaip kad atsisakė nuo žemesniųjų. tai netrukus tas pats buvo padaryta ir Lietuvoje. 7. Šitoksai teismas veikė labai lėtai. į kurį įeidavo 4 vyskupijų kapitulų skiriami kunigai ir 6 tribunolo deputatai.) ir darbuodavos tribunole vienus metus. O bajorijos byloms su dvasininkais būdavo sudaromas m i š r a s i s t e i s m a s . kad didysis kunigaikštis atsisakytų ir nuo apeliacinių teismų. X V I I I amž. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje (žiūr. V y r i a u s i o j o L i e t u v o s t r i b u n o l o reikalas buvo svarstytas net keliuose atskiruose Lietuvos seimuose. kad vyriausiasis teismas būtų kitaip sutvarkytas ir kad sparčiau veiktų.spręsti apeliacines bylas. Kiekvienas seimelis rinko po 2 atstovus. Tribunolo teisė­ jais buvo visų seimelių renkami bajorijos atstovai.). Bylos bū­ davo sprendžiamos balsų dauguma. tačiau vyriau­ siuoju teisėju pasiliko didysis kunigaikštis. ruošdamasis į karą prieš Maskvą (1578 m. atsisakė nuo savo teismų ir įkūrė pačios bajorijos renkamą t r i ­ b u n o l ą Lenkijoje. Naugardukas ir Minskas. vadinamas t r i b u n o l o m a r š a l k a . 1564 m. vadinamus d e p u t a t a i s . Taigi nuo to laiko jau buvo 49 tribunolo nariai. Bet pagaliau. Tikrosios Lietuvos bylas spręsdavo Vilniuje. ji reika­ lavo. Tatai atlikdavo ne jis pats. Tribunole pirmininkaudavo iš tų pačių deputatų renkamas pirmininkas.

tuojau pakėlė galvas ir ruošėsi atsiskaityti su jo bendradarbiais. bet karūnacinio seimo metu Silezijoj (ties Byčina) pralaimėjo mūšį. Maksimilijonas dar bandė kariauti. kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka. Be to. Lenkijos kancleris 294 . jisai buvo jos sesers Kotrynos sūnus. Ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas. Stp. vadovaudamas Lenkijos kariuo­ menei. Steponas Batoras svajojo savo sostą palikti bro­ lėnui Andriui. Elekcijos laukas atrodė. jog nesutinką ir Lenkų karalius. jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas. nei su vieno nei su antro išrinkimu. 295 C. Trečiasis kandidatas buvo Švedų karalaitis Zigmantas. Būdamas hetmonas. Valstybė Vazų dinastijos laikais ( 1 5 8 8 — 1 6 6 8 m. kaip dviejų priešų karo sto­ vykla.) a. kur atnaujino senąją pilį (iš dalies jis čia gyvendavo dėl to. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. Batoro našlė Ona: mat. gruodžio 12 d. ir išvažiavo namo. jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva. Į elekcijos seimą 1587 m. jo laikais net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką. Mirė sunkiai sirgdamas (to meto gydytojai jo ligos nesuprato. dėl kurio iš­ rinkimo labiausiai rūpi­ nosi Stp. — lietuviai iš pradžių jo neno­ rėjo net pripažinti. Jo nuopelnai dideli. Maksimilijoną. bet vėliau jis labai susiartino su Lietuva. jis rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas Elekcija. d. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų. Tačiau mirtis viską sugriovė. kurį rėmė ir Lietuvos didikai. o jos priešai — Zigmantas Vaza. pateko Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. tad nė mes jos nežinome).8. kad nereikėtų gyventi kartu su savo sena žmona Ona). Savo paties atnaujintoje Gardino pilyje jis ir mirė 1586 m. kaip su atskira valstybe. dažniausiai gyvendavo Gardine. bet netikėtai miręs nesuspėjo tam tikslui paruošti dirvos. Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Ru­ dolfo brolis Maksimilijonas. Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai. Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: Zamoiskio partija pa­ skelbė išrinktu Zigman­ tą Vazą. Jo nuopelnas buvo ir akademijos įkūrimas. Ištisus paskutinius savo gyvenimo metus jis išgyveno Gardine ir ruošėsi dideliems žygiams: svajojo pa­ imti į savo įtaką arba net užkariauti Maskvą ir tada bendromis jėgomis išvyti iš Europos turkus. tačiau į elekcija nėjo: jie reikalavo. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis I. Antrasis kandidatas bu­ vo Maskvos caras Teo­ doras. šį palaikė daugu­ mas Lietuvos bajorijos. Visų pirma jo karo žygių dėka buvo gar­ bingai pašalintas beveik šimtą metų Lietuvą varginęs Maskvos pavojus. Zigmanto Vazos laikai (1587—1632 m. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis Steponas Batoras buvo paskutinysis garbingas Lietuvos valdovas. Jam mirus. Lietuvos kunigaikštis pareiškė. Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Za­ moiskis. kad pirma lenkai savitarpyje susitaikintų ir paša­ lintų kariuomenę. Lietuviai 1588—1632 m. Jis buvo svetimšalis. Lietuviai irgi atvažiavo į Varšuvą. ir hetmonas Jonas Zamoiskis.) 1. Batoras mėgo Lietuvoje medžioti ir gyventi. visi. Visą mėnesį seimas ne­ galėjo susitarti dėl kan­ didatų.

kai būsią įvykdyti šie trys rei­ kalavimai: 1) Livonija. Batorui mirus. Lietuvoje rašto reikalams visur vartojama 297 . turinti būti pripažinta tik vienai Lietu­ vai. jog saugosiąs visas Lietu­ vos teises. paliaubos su Maskva buvo nu­ trūkusios ir grėsė naujas karas. 3) Turinti būti be 1585—1589 m. kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai. 2) Tu­ rinčios būti patvirtintos pa­ čių lietuvių neseniai pada­ rytos 15 metų paliaubos su Leonas Sapiega. bet daugumas bajorijos linko caro Teodoro pusėn. Maskva. kad šie. lietuviai nesikišo į Lenkijoje vykstančias kovas ir. tad buvo labai svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. o jis prisiekė. 1625—1633 m. Jie tenai tiktai pasiuntė delegaciją su tam tikrais reikalavimais. jau žinoję apie mū­ šio laimėjimą. Lenkai greit sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva. bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. lenkai labai gailėjosi nusileidę lietu­ viams ir kaltino lietuvius. ir priešin­ gai— mirus lietuviui. jie tą sužinoję per savus specia­ lius kurjerius. nes. esą. nenuvyko net į Zigmanto karūnacinį seimą (1588 m. Zigmanto būklė būtų buvusi labai sunki. Tai išgirdę. kai Lietuvos delegacija pareikalavo arba tuojau įvykdyti jos reikalavimus. Taip iš tikro ir buvo iki pat nepriklausomybės galo. Atvykusi de­ legacija pareiškė. sužinoję apie Byčinos mūšio laimėjimą. arba ji 296 išvažiuosianti. Tuomet delegacija vi­ sos Lietuvos vardu pareiš­ kė. 1589—1625 m. joji Lietuvos Statuto laida. Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai: buvo sutarta. Bet kadangi jis buvo patvirtin­ tas karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio. jog pripažįstanti Zig­ mantą savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. tai vis tiek niekas negalėjo drausti lietuviams juo naudotis. Tų derybų metu Maksimi­ lijono kariuomenė tebebuvo Lenkijoje. vieta būsianti atiduota lenkui). Todėl. Stp. Netrukus po to iš karo lauko atėjo žinia. kad Zamoiskis laimėjęs. nebesu­ tiko patvirtinto Lietuvos Statuto ( I I I laidos) įtraukti į seimo konstitucijas. vicekancleris.Lietuvių reikalavimai. — lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti S t a t u t ą . kad Livonija būsianti valdoma bendrai ir kad ten visos urėdų vietos būsiančios duodamos pakaitomis lietuviams ir len­ kams (mirus lenkui. nes jis esąs be jų išrinktas. jį Lietuva pripažinsianti tik tada. III Statuto laida. Jie buvo aiškūs Maksi­ milijono šalininkai. Vilniaus vaivada. tie lenkų kaltinimai ėjo vien tik iš apmaudo.). Len­ kai. vieta būsianti atiduota lietuviui. didysis hetmonas. Todėl. pačių lietuvių paruošta nau­ 1623—1633 m. Žinoma. Netrukus jis buvo išspausdintas senąja. o Maksi­ milijonas patekęs į nelais­ vę. Jei lenkai to nenorėtų. tai Lietuvai turinčios būti grąžintos 1569 m. kad Lie­ tuva nepripažįstanti Zig­ manto savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. grasindami išva­ žiuoti. jokių pakeitimų patvirtinta kancleris. ir jam laimėjus mūšį. nesutardami savo tarpe. protestuo­ dami prieš abu lenkų išrinktuosius karalius. Lietuvos gyvenimui tuo metu vado­ vavo R a d v i l o s ir K a t k e v i č i a i . seime atplėštosios žemės.

į Liublino unijos aktą lenkai. kaip ir visi švedai. Buvo labai užsidaręs ir tylus. į kurią. Būdamas karštas katalikas. bet dar kurį laiką ir užėmus Lietuvą rusams. Valstybės netvarka jam labai nepatiko. buvo liuterionis. Lietuvių priimtasis Statutas visiškai nesiskaitė su Liublino aktu ir lenkų reikalavimais: ir toliau buvo draudžiama lenkams Lietu­ voje gauti vietų ir net pirkti dvarų. 1529 ir 1566 m. 1569 m. Daugiau jau niekad nebekeičiamas. Čia daugiausia nusipelnė tuometinis vicekancleris L e o n a s S a p i e g a . Jo auklėtojai daugiausia 298 Jonas III Vaza su žmona ir vaikučiu Zigmantu kalėjime. be Lietuvos ir Lenkijos. teklau­ sydamas tik savo artimųjų patarėjų. kodėl len­ kai juo buvo taip nepatenkinti. Taip pat jis pirmasis ir išspausdino šį 1588 m. Zigmantas nuo pat jaunystės buvo auklėjamas taip. bet krašto suvaldyti nemokėjo: tik visus su­ erzino ir susilaukė net sukilimo. Jokių gabumų neturėdamas. jis galiojo Lietuvoje ne tik iki nepriklausomybės galo. visada viskam priešinos. Sudarytoji komisija pakriko. bet lietuviai neketino ta prasme keisti Statuto. bet ir tas jo sumanymas niekais išėjo.įrašė paragrafą. tačiau per 44 valdymo metus mažai ką tuo reikalu tepadarė (tik prisidirbo sau priešų: visi nekatalikai tapo didžiausi jo priešai). todėl jau iš pat pradžių pasirodė reikalingos pataisų (apie tai buvo nuolat kalbama). Jis buvo Švedų karaliaus Jono I I I ir Zigmanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus. brolio Eriko buvo suimtas ir net 4 m. kad nenorėjo leisti jo patvirtinti ir reikalavo pakeisti. Zigmantas Vaza ir jo valdymas Zigmantas Vaza gavo sostą teturėdamas vos 21 m. jis betgi turėjo didžią nuomonę apie save ir svajojo valdyti absoliutiškai. (Simlerio paveikslas). T i k 1 8 4 0 m. Vėliau Švedų ponai pašalino Eriką ir sostą atidavė Jonui. ir Statuto kei­ timas buvo svarstomas pačios bajorijos seimeliuose. religijos srityje jis svajojo išnaikinti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę pravoslavus. jis buvo panai­ kintas. ir Lietuvoje buvo įvesti rusų įstatymai. tačiau jos vis nebaigdavo darbo. 299 . reikalaujantį taip pakeisti Lietuvos Statutą. kad tiktų į Lietuvos ir Lenkijos sostus: mat. Jo tėvas. Statutai anais laikais nebuvo iš­ spausdinti). o seimelių tuo reikalu pageidavimus derino ir Statutą redagavo Lietuvos valstybės kanceliarija. Karšta katalikė motina jį išauklėjo uoliu kataliku. Vėliau jis buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir dar daug kartų spausdintas.gudų kalba. savo dvare visada laikė nemaža vokiečių. Kalėjime gimė ir Zigmantas. 2. t. Statutą (I ir II. kad jis nebedraustų lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų ir gauti ten vietų. dar būdamas Suomijos didžiuoju kunigaikščiu. tėvai jį laikė Zigmanto Augusto įpėdiniu. išlaikytas kalėjime. Pirmosios dvi Lietuvos Statuto laidos buvo paruoštos skubotai. dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija. Kaip bū­ simasis Lenkijos karalius. jis buvo išmokytas ir lenkų kalbos. Dėl to jis įgavo daug simpatijų vokie­ čiams. Buvo sudarytos net kelios tam reikalui komi­ sijos. Tad suprantama. Savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė. Jis vadovavo ir minėtai delegacijai Zig­ manto Vazos karūnaciniam seime ir ypač jo nuopelnu Statutas buvo patvirtintas. buvo vokiečiai jėzuitai. nors tėvas. darbo nebaigusi. Politikos srityje jis svajojo sukurti galingą imperiją. y.

jo politiniai priešai apkaltino jį sulaužius pacta conventa punktus ir pakėlė maištą. kad po jo mirties. todėl bijojo. Iš lietuvių prie jo prisidėjo J o n u š a s R a d ­ v i l a (Kristupo Perkūno sūnus).). kad bajorija labai jautriai saugo savo laisves. Grįžęs vėl palaikė artimus ryšius su Lenkijoje nemėgstamais Habsburgais. Nuo to laiko popiežius veltui nuolat rūpinosi vėl sujungti Bažny­ čias. Zigmantas Vaza buvo karštas katalikas. Lietuvoje ir Lenkijoje rytų Bažnyčios pasekėjų buvo daug. būdavo nukreiptas prieš karalių. o savo valstybėse tepalikti tik vieną katalikų tikėjimą. daugiausia jėzuitai. Zigman­ tas karūnavosi jos karalium. persekioti ir jis nepersekiojo nė vieno tikėjimo. Bažnytinė Brastos unija (1596 m. Karalius. Zigmantas labai nudžiugo ir uoliai rėmė tą sumanymą. maištas (rokošas) Zigmanto tėvas Švedijoje buvo nepopuliarus. Lietuvoje buvo ramiau. senate disidentai (nekatalikai) sudarė daugumą. kad neprijungiąs prie Livonijos Švedų valdomos Estijos. Todėl jis kalbino Zigmantą grįžti į Švediją. Maištininkai buvo kelis sykius sumušti. kalbėjo vadinamųjų H e nr i k o a r t i k u l ų punktas de non praestande aboedientia. Nuo Romos Bažnyčios ji buvo galutinai atskilusi XI amž. kad pradėjęs karą su dėde. Sukilimas prieš karalių buvo įstatymų numatytas: apie gali­ mybę atsisakyti nuo paklusnumo karaliui. Po pasimatymo su tėvu Taline (Revely) Zigmantas jau buvo pasiruošęs grįžti ir rengėsi Lietuvos ir Lenkijos sostą atiduoti buvusio savo kon­ kurento. 1606—1608 m. Lenkijoje virė nuo­ latinis vidaus karas. tada šito vardo neturėjo. Renkamas karalium jis prisiekė laikytis 1573 metų Varšuvos konfederacijos. Baž­ nyčia. tik maištininkas J. maištas pagaliau buvo numalšintas. Maišto vadu buvo Krokuvos vaivada Zebžidovskis. 1609 m. tai jie ir nugalėti nenukentėjo. jis norėjo jam atkeršyti. prie maištininkų prisidėjo ir religiniai prie­ šai — visi protestantai. Maištas užtruko per 2 metus (1606—1608). jis prašė jų sesers Onos rankos. kai jis pradėjo karaliauti. Maksimilijono. kurią dabar vadiname pravoslavų Bažnyčia. kuri garantavo. visko išsigynė. Kai. da­ bar karalius tuo ir buvo kaltinamas. iš savo pusės. kad dėl tikė­ jimo niekas nebus persekiojamas. tačiau visus nekatalikus sten­ gėsi nustumti į užpakalį. broliui Ernestui. Šis buvo karštas kalvinas. Tuo metu mirė Zigmanto tėvas. Be politikos priešų. arba g r a i k ų . o jo viešpatavimo gale jų ten bebuvo likę vos keletas (liko tik patys didieji ponai. tai jis būdavo vadinamas rokošu. jausdamasis karaliaus dėl tikėjimo skriaudžiamas. Radvila su savo kariuomene nuolat vykdavo į Lenkiją. Didžiausia jo svajonė buvo sunaikinti pro­ testantizmą ir kitas religijas. arba konfederacija. kuriems neduoti senatorių vietų buvo pavojinga). ji tada buvo vadinama r y t ų a p e i g ų . Taip antai. jei jis sulaužytų elekcijos metu duotus pasižadėjimus. jis ketino vesti jos seserį. Be to. K. Karalius buvo kaltinamas absoliutizmo siekimu. Katkevičiui). nepaskelbtų karalium jo brolio (Zigmanto dėdės) Karolio. kad Zigmanto valdymo pradžioje. seime 300 maištininkams buvo paskelbta amnestija.Jo valdymo laikotarpis buvo labai audringas ir valstybei nelai­ mingas: 3. Sudermanlandijos kunigaikš­ čio. vietoj Zigmanto. bet kadangi jų šali­ ninkų buvo daug. ir čia jau Vytauto ir Jogailos laikais buvo pradėta rūpintis juos 301 . neduodamas jiems jokių aukštesnių vietų. Vėliau bajorijai su ginklu rankose susiburti buvo paprastas dalykas: tuo pasižymėjo visos k o n f e d e r a c i j o s . Šitas maištas nuo vado vardo yra vadinamas Z e b ž i d o v s k i o r o k o š u . kurią pagal pacta conventa punktus buvo pasižadėjęs prijungti.) Zigmanto tikybinė politika. 4. Todėl nenuostabu. mirus pirmajai žmonai Onai. Tačiau padedant ištikimiems hetmonams (Lenkų Zolkievskiui ir Lie­ tuvos J. Pasirodė. Tiesa. kai buvo iškeltas sumany­ mas rytų Bažnyčią sujungti su vakarų Bažnyčia. Rytų Bažnyčia ir unijos klausimas. Visi jo artimieji patarėjai taip pat buvo katalikai. Nuvykęs į Švediją. patrauktas seimo teisman (1592 m. kurių buvo labai daug. Jei toks susibūrimas. o karalius. — kad be senato žinios vedęs Oną Habsburgaitę. Apie tas derybas su­ žinojo jo priešai ir pakėlė triukšmą. pagaliau jis buvo kaltina­ mas. turėjo atsisakyti nuo absoliutizmo siekimų. Rytų Bažnyčia. netrukus ją ir vedė. paveržusiu iš jo Švedijos sostą.

nuvykę į Romą ir gavę popie­ žiaus Klemenso V I I I visišką pritarimą. Prasidėjo žiauri pravoslavų ir unitų kova dėl bažnyčių. kad šiam naujajam patriarchui priklausytų Kijevo metropolitas. jau buvo kaip reikiant susitvarkę. Brastoje buvo sušauktas pravoslavų sinodas. kuriuo tuomet buvo R a g o z a. Jų dvasininkai tuo metu buvo labai pakrikę ir nežiūrėjo savo pareigų. tą matydama. net buvo žadėta juos įsileisti į senatą. Tuo būdu Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai galėjo lengvai pakliūti į caro paskirto patriarcho globą. Unijos su ka­ talikais mintį iš pradžių rėmė visi žymesnieji pravoslavai.). Vėliau prisidėjo ir kiti vyskupai. išsiskirstė. išleistas unijos panaikinimui paminėti. Tikybinės kovos dėl unijos ir jos likimas. kaip buvę. Bet čia įvyko skilimas: didžiausias pravoslavų ponas Ostrogo kunigaikštis Konstantinas II stojo prieš uniją ir. kur veikė pravoslavų brolijos. Dėl to tarp brolijų ir vyskupų kilo konfliktas. Todėl Ragoza galėjo atsisakyti klausęs Jeremijo ir pasiduoti Maskvos patriarchui. 303 . o ypač vyskupams.). Zigmanto Vazos valdymo pradžioje tuo pradėjo rūpintis patys pravoslavai. Ateinančiais 1 5 9 6 m. Per ilgas kovas pravoslavai išsilaikė ir gyveno kartu su unitais. kad jie pasiduotų popiežiui. Vyskupai nebenorėjo klausyti brolijas remiančio patriarcho ir patys ėmė galvoti apie pasidavimą popiežiui. o liau­ dis ir žemesnieji dvasininkai liko. 172 psl. tačiau išėjo kitaip. jais pasekė ir metropolitas R a g o z a . Nė viena pusė nenusileido ir viena kitą iškeikusios. Katalikų dvasi­ ninkai ir valdžia šitą vyskupų sumanymą labai mielai rėmė. pasi­ kvietęs iš užsienio pravoslavų teologų. Unijos paskelbimas Brastos sinode (1596 m. sudarė ten pat. Brastoje. visų Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų vardu padarė bažnytinę uniją. galėjo tik pageidauti. 142.atversti katalikais (žiūr. Tų kovų metu sukilę Vi­ tebsko miestiečiai pravoslavai (1623 m. Medalis. Daugumas vyskupų tapo unitais. Tačiau brolijų kontrolė labai nepatiko žemesniesiems dvasininkams. bet visgi laikomi žemesniais už kata­ likus. kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir bazilijonų vienuoliai palengva visus atvers į uniją. Dėl to daugelis jautėsi apsivylę ir kaip reikiant nekovojo dėl unijos. iš savo pusės jie pripažino popiežiaus valdžią ir katalikiškąsias dogmas. kur unija turėjo būti viešai 302 paskelbta. susibūrė į tikybines brolijas ir pradėjo reikalauti savo dvasininkų reformų. tą matydami. vienuolynų ir jų turtų. Pociejus su Terleckiu. o katalikų dvasi­ ninkai. jie buvo prote­ guojami prieš pravoslavus. Todėl pravoslavų vyskupai buvo ypatingai skati­ nami į šitą žygį: jiems buvo pažadėtos lygios teisės su katalikų vyskupais. kitą — atskirą sinodą. Labai dažnai ten įvykdavo net kruvinų susirėmimų. 1839 m.) Maskvos caras Borisas Godunovas buvo įkūręs naują pravoslavų patriarchatą Maskvoje. pravoslavai pasistatė savus. pravoslavai.) nužudė net Polocko unitų arkivyskupą J u o z a p a t ą K u n c e v i č i ų (jis vėliau buvo paskelbtas unitų šventuoju). ir kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. Greta unitų vyskupų. Kaip tik tuo metu (1589 m. D i ­ džiausi jos šalininkai buvo Vladimiro vyskupas H i p a t a s P oc i e j u s ir Lucko vyskupas K i r i l a s T e r l e c k i s . Jeremijas reikalavo iš jo per didelio mokesčio už įšventimą. Jiems buvo paliktos visos rytietiškos apeigos. Brolijas palaikė Konstantinopolio patriarchas ir metropolitai. Šis buvo susi­ pykęs su Konstantinopolio patriarchu Jeremiju: mat. kovoje su protestantizmu laikydamiesi Tridento Bažny­ čios suvažiavimo nutarimų. 1595 m. Tas reikalas buvo pamirštas tik nuo Aleksandro laikų. Valstybės valdžia. Jis rūpinosi. Buvo manoma. Tiesa. Žiauriausia kova ėjo miestuose. Todėl pravoslavų tikintieji. Unitai vis dėlto negavo žadėto teisių sulyginimo su katalikais.

Estiją prijungė prie Lietuvos ir Lenkijos. Bet karas nesisekė. Lenkijoje šitą unitų kova su pravoslavais išugdė gerą dirvą Ukrainos valstiečių sukili­ mams. Bet netrukus Karolis užėmė ir jas. Po to Karolis sušaukė Švedijos seimą ir paskelbė Zigmantą detronizuotu. Tuo būdu k a r a s . jis grįžo į Krokuvą. Karalius vis tiek įsakė Livonijoje stovinčios kariuomenės (jos ten buvo labai maža) vadams pulti švedus Estijoje. neatlyginta Lietuvos Lenkijos kariuomenė pakriko. Radvila. hetmonas.000 kariuomenės ir išvyko į Švediją. kad vado­ vybė pavesta lenkui. ne­ pasiekusi galutinio laimėjimo. Nors Jonas Karolis Katkevičius. Visa Švedija buvo Karolio valdžioje. 304 kaip Švedų karalius. jie dėjosi pravoslavų tikėjimo gynėjais. 1600—1605 m. p r a s i d ė j ę s dėl Z i g m a n t o Š v e d ų s o s t o . jo kariuomenė buvo maža neat­ Jono Jeronimo K. Tuojau buvo pradėtos uždarinėti katalikų bažnyčios ir vienuolynai. Išgyvenęs ten metus. todėl veikiai buvo atvaduota beveik visa Li­ vonija. Zigmantas buvo vien­ turtis Švedų karaliaus Jono sūnus. gavęs iš seimo pinigų. Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą. genijo ir pasiaukojimo dėka 1616—1621 m. Bet ten jam nepasisekė — jis pralaimėjo mūšį. Zigmanto šalininkai. o Lietuvos kariuomenės vadovybę paėmė jos lauko het­ monas Jonas Karolis K a t k e ­ v i č i u s .). Kariuo­ menės atlyginimui jis išleido beveik visus savo turtus. o savo valdžią Švedijoj paliko dėdei. išvyko namo.). Vilniaus vaivada. Karų pradžia (1600 m. Kai rusai užėmė kraštą. — 1599—1616 m.600 lenkų kariuomenės. Karai su Švedais dėl Livonijos Zigmanto netekimas Švedų sosto. seimas jau paskyrė karui lėšų. Žemaičių se­ lyginta ir nuolat kelianti maiš­ niūnas. Radvilai pasisekė apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą (Dūnamūnde). Mat. Tada Zigmantas. 1593 m. karas vis dėlto sekėsi. kad ir nekatalikai. Tam tikslui ėmė kurstyti liuterionis švedus prieš karalių Zigmantą. Tas tuojau ėmė rū­ pintis paveržti sostą iš brolėno. todėl su Lietuvos Istorija.Unitų kova su pravoslavais vėliau davė progos Maskvos carams įsileisti į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Tačiau ligi šiol jis to nebuvo padaręs. Zigmantas. Vyriau­ siuoju vadu buvo paskirtas lenkų hetmonas Zamoiskis. Livonijos saugoti liko vienas Katkevičius. žinomiems k a z o k ų k a r ų vardu. Unitai išliko tik tose Lenkijos dalyse. 1605—1621 m. Galų gale nei Lietuvoje nei Lenkijoje nelaimėjo nei unitai nei pravoslavai. Zigmantas buvo pasižadėjęs Švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomosios Livonijos. Karolis išvyko į Švediją rinkti naujų jėgų. ir lenkai grįžo namo. Tuomet Zigmantui teko pasi­ rinkti: arba atsakyti nuo tėvų sosto arba kariauti. 1601 m. y. 5. (f 1579 m. 1598 m. Tėvui mirus. Kad ir kaip spyrėsi Lietuvos hetmonas Kristupas Radvila Perkūnas. bet ir tai su sąlyga. lauko hetmo­ tus.Todėl. Karoliui įsiveržus į Livoniją. tai unija buvo smurtu išnaikinta. kurios po padalinimo buvo patekusios Austrijai. Jo metu vėl daugiausia teko nukentėti Lietuvai. t. seimas buvo nusistatęs prieš karą. tam tikru diplomu (1600 m. jei šis bus auklėjamas Švedijoje ir bus liuterionis. norėdamas gauti seimo paramos. Dabar švedų jėgos buvo silpnesnės. perse­ kiojami turėjo bėgti. pasisamdė 5. sostas turėjo atitekti Zigmanto sūnui Vladislovui. 20 305 . Jis pats sušaukė Švedijos seimą. Zigmantui liko tiktai Suomija ir Estija. Tačiau.) sū­ nus. Sudermanlandijos kunigaikščiui Karoliui. did. tačiau Karolis užėmė beveik visą Livoniją. kai dabar reikėjo kariauti dėl jo sosto Švedijoje. Lietuviams atėjo į pagalbą ir patsai karalius su 14. Galicijoje. jis nuvyko į Švediją ir karūnavosi jos karalium. Sumanų ir rūpestingą savo vadą kariuomenė tiesiog dievino. kuris nutarė visiškai uždrausti Švedijoj kata­ likybę. v i r t o k a r u dėl Li­ v o n i j o s ir užtruko net 60 metų. Tačiau seimas buvo nusistatęs prieš karą ir nedavė pinigų. supykęs. Jis pasi­ ryžo kariauti. tačiau Katkevičiaus karo nas.

Katkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir pastojo jai kelią ties S a l a s p i l i u (vokiškai tuomet vadinamu Kirch­ holmu. atvaduota. rugpiūčio mėn. Kat­ kevičiui teko 60 vėliavų. kur buvo numatyta patogi vieta kautis.). Katkevičius. Karolis. o dar vėliau kilo lenkų karas su turkais. 300 psl. tačiau Katkevičiaus karo geniją pažįstą generolai jį pri­ kalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. — arti Rygos). neatlyginta. Paskum prasidėjo karas su Maskva. Katkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų. rugsėjo 2 7 d . Užmuštų buvo 9. Jo kariuomenė buvo išvargusi. tai Karolis norėjo siųsti prieš jį tik dalį savo kariuo­ menės.000 švedų. Salaspilio mūšis (1605 m. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs. tačiau dievinanti savo vadą. Kosako paveikslas). o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli bū­ reliai. patsai Karolis vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvyko atgal į Švediją. Švedų to meto kariuomenė buvo pavyzdinga. kad jis pabėgo. kad nepakako net pilių įguloms. tik staiga aptiko jo stovyklą. 306 Salaspilio (Kirchholmo) mūšis. Jis gavo sveikinimų iš popiežiaus. Mažas būrelis.800 ka­ riuomenės. taip ir padarė — puolė su visa savo 14. paklausęs tų patarimų.mažyte jos saujele jis darė stebuklus. kur Katkevičius irgi da­ lyvavo. ( J . Katkevičius patsai pradėjo mūšį. Tad Livonijos reikalais jis tegalėjo rūpintis tik protar307 . Kad švedai nesusektų tikros būklės. Cėsy (Vendene) jis apsikasė ir pasiryžo žut būt kautis. manydami. 2uvo daug švedų generolų ir Karolio žentas. kurie turėjo pasirodyti mūšio metu. bet Karolis. Ilgai rinkęs jėgas. Tačiau laimėjimu nebuvo pasinaudota. o jis pats karaliaus buvo pakviestas padėt suvaldyti rokošininkų. pasiryžęs vienu smūgiu laimėti. nes kaip tik tuo metu krašte virė opozicijos kova su karalium ir netrukus kilo Zebžidovskio rokošas (žiūr. nutarė pulti su visa kariuomene. Neatlyginta kariuomenė pakriko. Kadangi jis teturėjo vos apie 3. Jis paėmė net Tartus (Dorpatą). 1605 m. Todėl Kat­ kevičius pradėjo trauktis ir ėme deginti paliekamas pilis. pradžioje atplaukė į Estiją ir Karolis su didele ka­ riuomene. Livonija Katkevičiaus pasitraukimas iš Livonijos. Karalius atsiųsdavo tik pažadų. tuomet Katkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. traukė prie apgultos jau Rygos. išbėgiojo į namus. Anglų karaliaus ir Turkų sultono. kad švedai prisiartinę jo net nepa­ stebėjo. Katkevičius su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties Tartais. m ū š y j e t i e s S a l a s p i l i u (Kirchholmu). bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės. Bet visų didžiausias jo laimėjimas buvo 1605 m. jį aplenkdamas. Vietoje rezervų švedams apgauti pamiškėje buvo pastatytos kareivių iškamšos. Katkevičius jokios paramos negavo nė dabar. Jo pozicija buvo tokia patogi.). nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Todėl šitoks Katkevičiaus tak­ tikos geniją parodęs laimėjimas nustebino visą Europą. ruošėsi jau vytis.000 armija. imperatoriaus. 20 patrankų ir keli tūkstančiai karių. kad švedai juos pa­ laikytų ateinančia parama. Jos buvo tiek maža. išbadė­ jusi. užkabinęs šve­ dus. nuviliojo juos į pakalnę. kiti pateko į nelaisvę. Ryga buvo išgelbėta. jis ryžosi lai­ mėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene.

Ru­ dojo (*j* 1584 m.piais. Ant jos yra Radvilų herbas ir atitinkamas užrašas. tada jų tarpe nebuvo sutikimo: jie patys tarpusavy varžėsi dėl vietų ir įtakos. Juodasis jau buvo miręs (i* 1565 m. Po jo mirties karalium buvo paskelbtas jaunutis jo sūnus G u s t a v a s A d o l f a s .) tuomet stovėjo Žemaičių seniūnas ir Livonijos 309 XVII amž. Todėl 4 mėnesių paliaubų laikui pasibaigus. Kai Zigmantas nesutiko taikintis nė tada. ir karas vėl atsinaujino tik prie jo sūnų. Švedai išvežė ją iš Biržų 1625 m. greta M. Tuo tarpu jis vainikavosi Švedijos karalium (1607 m. jos. ėmė agituoti Švedijoje savo naudai. Nesvyžiečiai turėjo aukštas vietas. pralaimėjęs Salaspilio mūšį. Prūsijoje (ji.). gynimu tuomet daugiausia rūpinosi Lietuvos lauko hetmonas Kristupas II Radvila (Kristupo Perkūno sūnus).). Lietuviai vieni negalėjo jo priversti taikintis. nebenorėjo kariauti. turėdamas daug reikalų namie. Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė jos priklausomą Prūsiją. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais Lietuva tuo metu turėjo savo atskirus reikalus ir atskirai jais rūpinosi. Visa Livonija. iš savo pusės. anapus Dauguvos. užėmęs beveik visą Livo- niją. nenorėdamas atsisakyti nuo sosto.). Lie­ tuvos reikalais rūpinosi jos didžiūnai. jų tarpe ir K l a i p ė d a . lietuviai ir jiems reikale padėdavo. Pirmoji (gražiausioji) yra nulieta Nesvyžiaus Radvilų liejykloje 1602 m. bet nepasižymėjo didele energija ir valdingumu. bet Lietuvos ištek­ liai buvo išsekę. 6. patrankos Gustavo Adolfo parodoje Stokholme 1932 m. ir karas buvo aprimęs. 308 . ir 1621 m. Tame laikotarpy daug kartų su Švedais buvo daromos paliaubos. Karolis. lietuviai dar ir lenkams tu­ rėjo padėti. Karas su Gustavu Adolfu ir Altmarko paliaubos (1629 m. Nors di­ džiausios švedų jėgos tada buvo Prūsijoje. Taigi apie Zig­ manto ar jo sūnaus Vladislovo teises nebebuvo nė kalbos. ir ji. ir ta pati buvo neatlyginta ir suvargus. Tačiau karalius Zigmantas. Iš karaliaus lietuviai prašydavo tik paramos. neatsižadėdamas sosto. paliaubų laikui ne­ pasibaigus. Gustavas Adolfas. kaip Lenkijos lenas. Zigmantas mirė. su Ryga buvo palikta švedams. karas vėl prasidėjo. kaip kalvinams. Karalius ir lenkai už tai labai pyko ant jų ir kaltino išdavikiškumu. Galingiausia ir turtingiausia tuomet buvo R a d v i l ų šeima. A l t m a r k e buvo padarytos 6 metams paliaubos. nieko negalėjo atsiimti iš švedų. vis nedarė taikos. tai Gustavas Adolfas 1617 m. negalėdama surinkti didesnės kariuome­ nės. Gustavas Adolfas už­ ė m ė R y g ą . o kita kalvinai (biržiečiai). pykosi ir vieni prieš kitus šaukėsi karaliaus ir lenkų. Bęt kai Zigmantas. nes Lenkija tuo metu kariavo su Maskva ir totoriais. Liublino unijos suda­ rymo metu M. Livonijoje kariuomenės buvo labai maža. Kariauti teko vienai Lietuvai. proteguodavo prieš juos katalikus K a t k e v i č i u s ir iš vidutinių ponų iškilusį L e o n ą S a p i e g ą . Pagaliau įsimaišė Pran­ cūziją. Radvilų viena šeima buvo katalikai (nesvyžiečiai).). Tik. jiems labai trukdė karalius: jis jiems neduodavo aukštų vietų. deja. kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokie­ tijoje 30 metų karą. išsiruošė j žygį prieš Zigmantą. Didžiulei švedų kariuomenei buvo neįmanoma priešintis. Biržiečiai užsimuštinai veržėsi valdyti visą Lietuvą. Zigmanto Augusto laikais visam Lietuvos gyvenimui vadovavo pusbroliai Radvilos — M i k a l o j u s J u o d a s i s (nesvyžietis) ir M i k a l o j u s R u d a s i s (biržietis). tačiau didelių mūšių jau nebebuvo. Karas ėjo su pertrau­ komis iki 1626 m. pats neberengė naujo žygio. tai Lietuvos ponai patys padarė paliaubas su švedais (1627 m. ir 1 6 2 9 m. pasivadinęs Karoliu I X . o iš lenkų — talkos. Tuo būdu ka­ ras laikinai buvo baigtas. bet. buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti šve­ dams kai kurie uostai.

o vėliau amžinas Zigmanto Vazos priešas. Be Livoni­ jos karų. surinkus 40. kad šis didysis Li- vonijos gynėjas mirė tik viena diena vėliau. kurie visi perėjo į katalikybę. kitas sūnus. to­ dėl. vadinamas P e r k ū n u (f 1603 m. Jis turėjo vieną po kito šiuos urėdus: kiemo maršalkystę. Bet tuo momentu nei turkų nei savoji kariuomenė nežinojo. Iš kitų brolių žymesnis buvo vyriausiasis — M i k a ­ l o j u s K r i s t u p a s . ir tereikėjo tik kibirkšties.). Daugiausia buvo proteguojami K a t k e v i č i a i . nepaprastų gabumų vadas. buvo iš karto lauko. buvo jam pavesta vado­ vybė. Tiek tėvas. Trakų vaivadiją ir Vilniaus vai­ vadiją. o turkai būtų įsidrąsinę. tai kita pusė šaukėsi į pagalbą karalių ar lenkus. negu valstybine veikla. taip pat K r i s t u p a s II (f 1640 m. kai Radvila. o vėliau Krokuvos vyskupu ir kardinolu. jis pradėjo ginti Livo­ niją nuo švedų. tiek sūnūs buvo karšti kalvinai.) — didžiojo hetmono buožę ir Vilniaus vaivadiją (1616 m. visi žinojo. Lenkiją užpuolė didžiulė 300. tiek kiti jo broliai pasižymėjo daugiau maldin­ gumu. Čia tenka pastebėti. ją Radvilos ir norėjo jėga pasiimti. kūrėsi bendros partijos. Mikalojus Juodasis paliko 4 sūnus. su turkais ir toto­ riais. Be to. Jo sūnus. jis dar pasižymėjo karuose su Maskva. vadinamas N a š l a i t ė l i u ( f 1616 m. o vėliau (1605 m. jis buvo net kandidatas į popiežius. J o n u š a s (f 1620 m. Šita senoji karta išmirė Stp. kiek jo vardas reiškia. (+ 1579 m. Rokošininkas Jonušas ilgai negalėjo gauti jokio aukštesnio urėdo ir tik prieš pat mirtį buvo gavęs Vilniaus kaštelioniją.): abiejų pusių rūmai Vilniuje buvo paversti tvirtovėmis. buvo jau pa­ statytos patrankos. Jis pastojo turkams kelią Dniestro paupy. ir vieną metą jų san­ tykiai tiek pablogėjo. ir turkai pasitraukė. su kuria karalius negalėjo nesiskaityti. buvo sumanę neduoti Jonušui Radvilai (rokošininkui) jų globojamos į metus suėjusios Slucko kunigaikštytės Zofijos. o talkon atvykusių lenkų hetmonui Zamoiskiui. iš niekur nesulaukęs paramos. visi įsakymai tebebuvo duodami jo vardu. o visa tai ėjo Lietuvos valstybinio vieningumo nenaudai: mezgėsi tarp abiejų valstybių ponų savitarpiniai ryšiai. Tačiau abudu su broliu Kristupu. Livonijoje vyriausiąją vadovybę karalius pavedė ne jam. Kai 1601 m. Jų vietoje stojo jų sūnūs. To­ dėl karalius protegavo jų konkurentus katalikus. be to.) — buvo Vilniaus vyskupu (po Protasevičiaus) ir Livonijos gubernatorium. Mat. Mat. Bet Katkevičiai pagaliau nusileido. — vadinasi. kad didysis vadas jau buvo miręs. jis pasitraukė visiškai iš karo srities ir daugiau j ją ne­ begrįžo. Tiek jis.000 turkų kariuo­ menė. Trakų kaštelioniją. turėjo leisti švedams užimti Rygą.). o taip pat su giminėmis Nesvyžiaus Radvilom buvo Lietuvoje tokia galybė. kad visų tų didžiūnų varžytynių bei kovų metu tai viena. Batoro laikais. Tai didysis Livonijos gynėjas. Tai Batoro laikų Lietuvos kariuomenės vadas. ir buvo nustelbti biržiečių Mika­ lojaus Radvilos Rudojo sūnų. 311 310 . o vėliau didysis hetmonas. J o n u i J e r o n i m u i K. ties C h o c i m u.). Kai 1621 m. Zigmanto Vazos priešai. Aišku. hetmonas K r i s t u p a s . nepai­ sydami anksčiau padarytos sutarties. Iš pradžių jis gavo Žemaičių seniūniją ir lauko hetmono buožę.gubernatorius J o n a s J e r o n i m a s K a t k e v i č i u s ( f 1579 m. kuris Liublino seime daugiausia kalbėjo Lietuvos vardu. kad tarp jų vos neįvyko kautvnių (1606 m.).). jam mirus. ir kautynių nebeįvyko. Gerai sutvarkyta stovykla atsilaikė. — tas pats. krašto maršalkystę.000 lenkų ir lietuvių. Iš šių pragarsėjo žinomas Lietuvos kalvinų galva. Su Radvilomis Katkevičiai nesugyveno. jo vietą užėmė sūnus J o n a s K a r o l i s .).) mirus. Katkevičiai. kuri jau niekad nebegrįžo Respublikai. Vienas iš jų — Jurgis (7 1600 m. buvo pavojinga paskelbti apie jo mirtį: kariuomenėje būtų kilusi panika. yra žinomas rokošininkas.

Paskutiniai Zigmanto Vazos laikų karai su švedais ėjo jau Sapiegai hetmonaujant. Niekuo­ met su karo reikalais nesusidūręs. užėmė Maskvą. o kiti už pinigus. o kariuomenei vadovavo jo sūnus Stanislovas. Deryboms ilgai užtrukus.). darbo netekę. gavo didžiojo hetmono ir Vil­ niaus vaivados urėdus. jo žmonos brolis B o r i s a s G o d u n o v a s . Teodoro Romanovo. Vladislovo žygis ir Divilino paliaubos. pasitraukus nuo jo samdytiems lenkams ir lietu­ viams. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmė Maskvą ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. Sapiega nelabai tiko hetmonu. Godunovas kaip tik tuo metu staiga mirė. Lenkų ponų padedamas. Caru buvo išrinktas metropolito Filareto. Karalius Zigmantas taip pat jį maloniai priėmė. tai karalius Zigmantas ir jį laikė savo priešu. o vietoj jo buvęs nužudytas kas kitas. Vieni jį rėmė dėl to. Kai 1608 m. tai jo paskyrimas galėjo duoti mažiausia progos skųstis Radvilai. o jo sūnus buvo nunuodytas. Tuo būdu susidarė net kelios iš tokių lenkų ir lietuvių būrių sudarytos kariuomenės. O kadangi caras Šuiskis buvo padaręs sutartį su Švedais. jau buvo per vėlų: įgula buvo priversta iš bado pa­ siduoti. Jam tebegyvenant. kad jis apgavikas.). ir įvyko vestuvės. Zigmantas Vaza. Maskvai jo pretenzijos buvo labai nemalonios. pasibaigė rokošas. Krašte prasidėjo nauji su­ kilimai. o Marina su tėvu ir daugybė lenkų buvo suimti. jis pabė­ gęs. Karalius. vadinamasis Zebžidovskio rokošas. o valstybininkas diplomatas. o Zigmanto Vazos valdymo pradžioje gavo kanclerystę. Dvejus metus karaliaus kariuomenė iš­ stovėjo apgulusi S m o l e n s k ą ir 1611 m. besiverždamas į carų sostą. jį vis dėlto paėmė. būtent L e o n a s S a p i e g a . Batoro lai­ kais jis gavo vicekanclerystę. kanclerystę užleidęs A l b e r t u i St. Caru buvo paskelbtas bajoras V a s y l i u s Š u i s k i s . dėl kurių lenkai taip širdo. ir atsirado antras apsimetėlis Dimitrijas. kaip labai netolerantingas katalikas. Caro Jono IV Žiauriojo sūnus Teodo­ ras buvo silpnos sveikatos ir silpno proto. Stp. iš pradžių nedavė jų niekam. Apsime­ tėlis Dimitrijas. kuri iš­ gyvavo iki 1917 m. bet dar pa313 7. Tačiau Maskvoj nebuvo ramybės nė dabar. R a d v i l a i (iš Nesvyžiaus šakos). ne tik patsai jo negavo. tačiau carai tebesivadino Roma­ novais iki pat galo). Bet karalius Zigmantas nesutiko savo sūnaus leisti į Maskvą: jis už­ sigeidė pats būti Maskvos caru. revoliucijos (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau X V I I I amžiuje. Sapiegai. Po jo hetmono ir Vilniaus vaivados urėdai atiteko Kristupui II Radvilai (Kristupo Perkūno sūnui). o Sandomiero vaivada Mniškas (Mniszek) net pasiskubino išleisti už jo savo dukterį Mariną. jų dvariškis ir giminė (buvo vedęs Kristupo Radvilos Perkūno dukterį Elžbietą). tuojau atvyko Marina. nes jis buvo žinomas. Bet netrukus kilo maištas. Zigmantas paskelbė Maskvai karą. o Lenki­ joje ėjo vidaus karas. bet kadangi jis buvo autoritetingiausias to meto Lietuvos ponas. visą valdžią turėjo energingas ir sumanus bajoras (taip Mas­ kvoje buvo vadinami didžiūnai). Mirus Katkevičiui. Po 6 metų Lenkijoje atsirado kažkoks jaunikaitis. šitam laikotarpy iškilo dar vienas žmogus iš vidutinės ponijos tarpo. kad neapkentė Šuiskio. sūnus Mykolas (1613 m. Tam tariamajam Dimitrijui užėmus sostą. pasišalino nuo Maskvos ir netrukus žuvo. Bet ir hetmonaudamas jis liko tik diplomatu. Lietuvoje tada tik ką buvo aprimęs karas su švedais. Jo buvo padarytos ir separatinės 1627 metais paliaubos su švedais. plėšikauti įpratę ka­ reivių būriai nuvyko padėti tam apsimetėliui Dimitrijui I I . apsimetėlis (samozvancas) Dimitrijas 312 . Tai buvo ne karys.Be Radvilų ir Katkevičių. žuvo. Bet iškilęs ir jis pasidarė jų konku­ rentas. jis 1605 m. Jį rėmė kai kurie Lenkijos ponai. Karas su Maskva. Teodoro jaunutis brolis D i m i t r i j a s bu­ vo nužudytas. L. kuris sakėsi esąs caraitis Dimitrijas: esą. Sapiega mirė 1633 m. Visi gerai ži­ nojo. Savo karjeros pradžioje jis buvo Radvilų auklėtinis. seneliui L. į hetmono ir Vilniaus vaivados urėdus veržte veržėsi Kristupas II Radvila. O kai jos gelbėti išsiruošė patsai karalius Zigmantas su didesnėmis jėgomis. todėl 1609 m. o Teodoras mirė bevaikis. o vėliau „visos Rusijos" carų dinastija. ir po jo caru pasiskelbė Godunovas (1597 m. nenorėdamas atiduoti tų vietų protestantui Radvilai. Su juo prasidėjo nau­ joji Maskvos. bet vis dėlto atsirado ir jį remiančių. 1623 m. palaidų kariuomenės būrių alinamas kraštas sukilo. bet pagaliau atidavė jas tada jau 68 m. Jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas Katkevičius. Tuo tarpu lenkų hetmono Žolkievskio sumuštą Šuiskį Maskvos bajorai pašalino nuo sosto ir caru pažadėjo išrinkti Zigmanto sū­ nų Vladislovą. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva Maskvos suirutė. Maskvos įgulai buvo sunku iš­ silaikyti.

Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus. tačiau daugumas ponų visada 315 Smolenskas XVII amžiuje. (Senas raižinys). Jo griežtai palaikomi katalikai įsi­ galėjo. griovė jos pamatus. Zigmanto Vazos valdymo charakteristika Zigmantas mirė 1632 m. Jo nevy­ kusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuo­ sius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms aud­ roms ir Maskvos įsikišimui. jis užtraukė savo valsty­ bėms tik daug vargo. žygiavo užimti Maskvos. galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip tinkamas. (žiūr.) 9. išrinkus Lietuvos Lenkijos valdovu ką kitą. kad Lietuvos ir Lenkijos sostai atitektų vienam iš jo sūnų. Visas jo valdymo periodas pilnas sun­ kių karų. turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę. užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų. kenkė ir savo sūnui. jo sūnus negavo Maskvos sosto. Tas klausimas jam ypač parūpo į valdymo pabaigą. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko be­ veik visos bendrai valdytosios Livonijos. kad Vladislovas būtų karūnuotas ka­ ralium dar prie gyvos jo galvos.). Nuo pat valdymo pradžios tėvas buvo pradėjęs rūpintis. b . bet sienų klausimas ir kiti reikalai buvo sutvarkyti.) paliaubų svarbiausias Zigmanto rūpes­ tis buvo laiduoti vyriausiam sūnui Vladislovui sostą. kai žlugo viltys atgauti Švedijos sostą: mat. 314 . kurių nemokėjo siekti. bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kas­ kart vis labiau augo nesantaika. visa jo šeima būtų likusi visiškai neaprūpinta. 204 psl. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m. Būdamas di­ delis savimyla. Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga: ja Lietuvai buvo patvirtinta 1611 m. Maskva buvo pasiekta. D i v i l i n o kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. Didžiū­ nams bekovojant su užsispyrėliu karalium ir tarpusavy. dėl jo svajonės su­ kurti vieną didžiulę valstybę. kad Vladislovas nebesivadintų .caru. Dėl to po Altmarko (1629 m. Ir anks­ čiau jis ne kartą rūpinosi. titulavosi caru ir 1617 m. įsiga­ lėjo vadinamoji „ a u k s o l a i s v ė " : kas tik buvo galin­ gas. ir 1618 m. Kaip tik Zigmanto laikais tiek Lenkijoje. Maskva būtinai reikalavo. Šitas klau­ simas tuo būdu ir liko neišspręstas. Jo valdy­ mas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė. tiek Lietuvoje įsi­ galėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m. kariuomenei vadovavo Kat­ kevičius. kelianti netvarką. Tačiau karalaitis Vladislovas. bet tas neatsisakė nuo titulo.8. atgauta S m o l e n s k o s r i ­ t i s . tačiau jos paimti nepavyko. o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardukas Sieverskas.. iškaraliavęs net 44 m. Vladislovo asmuo ir elekcija Zigmantas Vaza mirdamas paliko 5 sūnus ir 2 dukteris.

nepateikė len­ kams jokių savo reikalavimų. siekdamas abso­ liutizmo ir spausdamas nekatalikus. Visiems nekatalikams. nelaukdamas paliaubų galo.000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15. buvo įsigijęs daug priešų. Netrukus. priešų nebuvo.būdavo prieš tai nusistatę. labai maža teturėdamas kariuomenės. Tuo tarpu patsai Vladislovas krašte buvo labai mėgiamas. Katalikai Vladislovą pa­ laikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima. Zigmantas. Po IV2 mėn. kaip tiktai taikintis. Be to. Prieš 100.) Maskvai buvo labai negarbinga. vasarą. iki galutinai išmirė (1655 m. Carui nebeliko kitos iš­ eities. amžiaus. ir karūnaciniam seime ir pirmą kartą. buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė. ir Maskva ruošėsi naujam karui. jis tikėjosi. protestantų vadui Kristupui II Radvilai Vla­ dislovas pažadėjo po senelio Leono Sapiegos mirties jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo hetmono urėdą. d. o protestantai dėl 316 to. renkant karalių. Todėl caras vis laukė progos atsigriebti. kad mirė karalius Zigmantas. ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. kuriuos spaudė jo tėvas. biržiečiai Rad­ vilos vėl tapo vadovaujančiąja Lietuvos didžiūnų šeima. Mat. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Tačiau sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgel­ bėtas: caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti (ji buvo paleista tik padėjusi ginklus). negalėjo jos sulaikyti. nes Vladislovo 1632—1648 m. Kai 1632 m.). Mat. atėjo žinia. kad tarpu­ valdis ilgai užtruks. Radvila. kaip paprastai. kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos: beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas. Vla­ dislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė: nekatalikų jis niekad nespaudė ir visus laisvuosius urėdus tuojau išdalino kaip tik tiems. nes ji turėjo užleisti Lietuvai ir Lenkijai nemaža žemių. Tačiau caras apsivylė. kad po tėvo mirties sūnus atitaisys jiems skriaudas. valandos. ir elekciniam. caras Myko­ las. Mat. Todėl tėvui mirus jokio kito kandidato nebuvo. Savo taktu ir gabumais jis nusipelnė visų pa­ garbą. mirus Leonui Sapie­ gai. kol pagaliau patsai karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. Pati elekcija užtruko vos V2 Vladislovas Vaza. Karas su Maskva ir Polianovos taika Divilino paliaubų sutartis (1618 m. Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko hetmonas Kr. taip antai. derybų P o l i a n o ­ v o s kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo padaryta am317 . tai jį palaikė ir visa opozicija. Paliaubos baigėsi 1633 m. Tai buvo i š viso p i r m o j i i r p a s k u t i n i o j i t o k i a t r u m p a i r rami elekcija. didžiulę savo kariuomenę iš­ siuntė užimti Lietuvos Smolensko. kurs betgi. be to. krašte kils ne­ ramumų.000 lietuvių ir lenkų. kad jo metu. Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. kad jis jiems pažadėjo atitaisyti savo tėvo padarytas skriau­ das. jis buvo jau subrendęs vyras — turėjo 36 m. pirmieji urėdai Lietuvoje iš tikro atiteko Kristupui Radvi­ lai. Greit caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko. O kadangi jis palaikė draugiškus san­ tykius su visais tėvo skriaudžiamaisiais. tikėdamasi. todėl Vladislovo karūnavimui būdavo priešinamasi vien tik iš opozicijos tėvui. tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdomąjį darbą. Tėvui mirštant. Visas tarpuvaldis buvo labai trumpas ir ramus. nes tarpuvaldis buvo labai ra­ mus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekcija). 10. ir naujasis karalius veikiai galėjo išžygiuoti į karą. Lietuva dabar dalyvavo ir konvokaciniam. Ne kartą jis vadovavo karo žy­ giuose ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų. Tėvas visose iškilmėse jį laikydavo greta savęs. Nuo to laiko. abi to meto Lietuvos par­ tijos — velionies karaliaus proteguoti katalikai ir jo neapkęsti protestantai — palaikė Vladislovą.

jis buvo surinkęs didelę ka­ riuomenę. Dėl to Štumdorfe (Prūsijoje. Tiesa. 11. jis dar tikėjosi. teko rūpintis santykiais su Švedija. didelis kalvinų globėjas. 12. tačiau vaivada. lenkų bajorija reikalavo taikos ir gra­ sino neduoti karui lėšų. Vos padarius taiką su Mask­ va. buvo labai svarbu.žinoji taika. kuriems rū­ pėjo. Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 m. tačiau len­ kai juos nuramino. jo tin­ kamai neparėmė. kad tarp Švedų ir Lietuvos Lenkijos kiltų karas. o Vladislovas už tai pripažino ji caru ir atsisakė nuo visų pretenzijų j Maskvos sostą. kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika. Todėl jos atstovai seime kėlė protestą. tačiau buvo priverstas ją pasirašyti. ir jo populia­ rumas krašte dar labiau pakilo. pradėti karą su Švedais. ėjusiems prieš imperatorių. Dabar nustatyta siena su Mas­ kva išbuvo iki naujojo 1654 m. Švedijos ponai ir tam pasi­ priešino. Karalius dėl šitokios sutarties netvėrė apmaudu. fo dukterį Kristiną. kuriai rūpėjo atgauti Livoniją. Karalių palaikė tik Lietuva. 1629 m. 1632 m. Vla­ dislovas karo metu parodė didelių vado gabumų. Vla­ dislovas ketino vesti jo našlę žmoną. ką buvo nukariavusi Livonijoje. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties. Santykiai su Švedais Švedijos sosto klausimas. nebelaukdami paliaubų galo. kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos.: jiems rū­ pėjo tik. Anglijos ir Olandijos atstovai rūpintis taika. hetmonas.). padarytos Altmarko paliaubos baigėsi 1635 m. kad seime jai pasipriešins lietuviai ir kad ji nebus rati­ fikuota. Jomis Vladislovo tei­ sės Švedų sostui buvo paliktos neišpręstos.. nieku būdu nenorėdamas atsisakyti nuo Švedų sosto. karo. jų valdomų nuo 1629 m. joje sosto paveldėtoja pa­ Kristupo I Perkūno sūnus. o Lietuvos hetmonas Kris­ tupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje.. jai pakako ir to. ir sutartis buvo ratifikuota. bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. Ir iš tikro 1635 m. sukelto kazokų sukilimų. tad reikėjo arba ruoš­ tis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. jis tebekariavo su jais net po paliaubų. Lietuva jokių nesu­ sipratimų nebeturėjo. į jas at­ vyko Prancūzijos. bet jiems paliekama visa Livonija. Protestantų šalininkams. kad švedai žadėjo pasitraukti iš Prūsijos miestų. rudenį ties Liucenu (Vo­ kietijoje) žuvo Švedų kara­ lius Gustavas Adolfas. jis pats su lenkų kariuo­ mene pradėjo pulti švedus Prūsijoje.) buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. žadėdami kitur atsilyginti. kad palengvėtų prekyba ir kad jie galėtų lengviau par­ duoti savo ūkio produktus. 1633—1640 m. — 1615— skelbė jaunutę Gustavo Adol­ 1635 m. Vladislo­ did. bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai. švedai pasitraukia iš Prūsijos. tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. Tuo metu Vokietijoje tebe­ ėjo vadinamasis 30 metų karas. paliaubas. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti tą Maskvos bajorų raštą. 1635—1640 m. Vilniaus vas pasiryžo vesti ją. lauko hetmonas. Be to. Turėdamas dėl to daug nemalonumų ir dide319 . geidė kariauti. netoli Marijenburgo) tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos. bet jo priešai Švedi­ Kristupas II Radvila.000 rublių karo išlaidų. Ja caras atsisakė nuo visų jau Divilino paliaubų sutartimi perleistų žemių. kuriuo (1610 m. Nors ren­ kamas karalium Vladislovas ir buvo pasižadėjęs nebesirūpin­ ti Švedijos sostu. Tada jis nusprendė. Karalius Vladislovas. Tuo būdu su Švedais turėjo būti ilga taika. tačiau imperatorius ir Ispanijos karalius. Karalius Vladislovas buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus. 318 Štumdorfo paliaubos (1635 m. Tuo tarpu Rad­ vila Livonijoj buvo išvaręs švedus iš visos Cėsio (Vendeno) vaivadijos. paliauboms pasibaigus. bet jo planams pasipriešino senatas ir seimas. Ramusis Vladislovo valdymo periodas Padarius taiką su Maskva ir Švedais. jie vėl pradėjo karą. bet 1655 m. atsisakė nuo pretenzijų j Livoniją ir sutiko sumokėti 200.

visiškai nepaisydami. ir nuo to laiko nuolatinio rūpesčio su kazokais turėjo vieni lenkai. Jie gyveno iš medžioklės ir plėšimų. Len­ kiją. Buvo galvota juos paversti pasienio kariuomene. sukrėtė audringas kazokų sukilimas. visą laiką būdamas pakrikęs. Buvusių dykumų kolonizacija ėjo palengva. Bet karo metu būdavo suorganizuojama daug didesnė kazokų kariuomenė. Jie save laikė priešakiniais krikščioniškojo pa­ saulio sargais ir puolė totorius ar turkus. Po Liublino unijos visos dabartinės Ukrainos žemės buvo priskirtos prie Lenkijos. Tuo būdu krašte ir toliau ėjo. savo drąsių vadų vedami. 13. tiktai po sutarto laiko iš jų pareikalau­ davo tokių pat pareigų. tiek turkai visada reikalaudavo iš Len­ kų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. o iš dalies ir Lietuvą. kaip ir kitur. Tik kai tas kraštas pateko į Lietuvos. nieko nenutarę. karalius nebekūrė jokių didelių planų. kartais net iki 40 metų. kaip ėję. o kitus totoriai pa­ ėmė į vergiją ir pardavinėjo.lių nuostolių. Beje. be jokių reformų. Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai. kad suvaldytų kazokus. įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija. o valtimis nuplaukdavo į turkų pasienius ir ne kartą apiplėšdavo net Konstantinopolio priemiesčius. Už jų puolimus totoriai dažnai atkeršydavo Kijevo ir Podolės sritims. valstiečiai ten buvo pravoslavai). Zig­ manto Vazos laikais (1590 m. Iš visų pusių varžomas. bastūną). o kiti priversti užsiimti ramiu žemės darbu. nieko svarbesnio negalėjo nutarti. Todėl. Kazokai. jie buvo pašaukti kariauti ir prieš Maskvą ir prieš švedus. Didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkų kara­ liai tuščius jos žemių plotus dalino bajorams arba kūrė ten se­ niūnijas. Daugumas jų buvo nuo ponų pabėgę valstiečiai. Bet kadangi tuomet nebebuvo su niekuo karų. būdamas suvaržytas. o vėliau (1569 m. nieko negalėjo veikti. o kiti — vi­ sokį nuo bausmių pabėgę nusikaltėliai ir šiaip avantiūristai.) į Lenkijos valdžią. Dabar vadinamoji Ukraina X I I I amžiuje buvo bai­ siai nuteriota užplūdusių totorių ordų. tai kraštas po Zigmanto laikų suiručių ir vidujinių vaidų ėmė atsi­ gauti savaime. o seimas. Toliau nuolatinių gyvenamųjų so­ dybų nebebuvo.) nieko nepa­ siekė. Įpratę būti laisvi. todėl ten nuo­ lat būdavo visokių neramumų. Ukraina ir kazokai Ukraina. visuomet būdavo nusiteikę maišLletuvos Istorija. Po 13 ramių metų. o ne baudžiauninkais. ir ten rinkdavosi būriai visokių pabėgėlių. nes karalius. bet tam reikalui sušauktas suvažiavimas (1645 m. o seimai dažniausiai būdavo netvarkingi ir dažnai iširdavo. Jokių reformų nė nebuvo galima padaryti. o jie patys — k a z o k a i s (kazokas totoriškai reiškia valkatą. jis dar bandė sutaikinti protestantus su katalikais. Taip antai.) kazokai buvo surašyti į vadina­ muosius r e g e s t r u s . Valstiečiai nekentė bajorų ne tik kaip skriaudėjų. Todėl jau Zigmanto Augusto laikais rūpintasi juos sutvarkyti. duoti jiems vadą ir mokėti algas. o neramumų ten dažnai sukeldavo k a z o k a i . nes valstiečiams atrodė. negu gyveno kitur: ilgą laiką. nuolatiniai kivir­ čai dėl tikybos. jame vėl palengva pradėjo rastis gyventojų. pačiam Vladislovo gyvenimo gale. Da­ rant taiką tiek totoriai. Daugumas laisvę pamėgusių ka­ zokų bemeilijo likti kariais. ar šie tuo metu su krikščionimis kariavo ar gyveno taikoje. nuolat puldavo totorius. Pietinėje jos dalyje gy­ ventojai buvo visiškai išnykę: vieni išbėgiojo. Steponas Batoras buvo sudaręs iš jų 500 raitelių vėliavą. santykiai tarp bajorijos ir valstiečių dar labiau paaštrėjo. jie ten išbūdavo laisvi. kovojo dėl vietų. jis įpuolė į apatiją ir leido gyvenimui eiti savo vaga. Todėl net X V I I amžiaus pradžioje Dnie­ pro žemupys dar tebebuvo negyvenamas: gyvenamosios sodybos baigėsi kiek žemiau Kijevo. Valstiečiai ten buvo kviečiami gyventi lengvesnėmis sąlygomis. Ypač dėl to buvo pavojinga gyventi tos dy­ kumos pakraščiuose. nes Juodosios jūros pakrantėse gyvenę totoriai nesiliovė užpul­ dinėti to krašto. 21 321 . valstie­ čiai sunkiai davėsi baudžiauninkais paverčiami. be jokių pastangų krašto ge­ rovei pakelti. ponai rungėsi tarp savęs. Dėl šitų priešybių kiekvienas tose žemėse neramumas 320 grėsė dideliu visų valstiečių sukilimu. pradėjus vykdyti bažnytinę uniją. kad bajorija juos nori atitraukti nuo tikrojo Dievo. kurie nepatekdavo į regestrus. bet ir kaip katalikų (mat. todėl visi tie. Vyriausioji jų stovykla Padnieprėje buvo vadinama S i č e.

bet. tai konvokacinis seimas pašaukė į karą visą Lenkijos bajoriją. Po to buvo palikta 6.. Tokių didesnių ir mažesnių sukilimų buvo nemaža. prie jų bematant prisidėdavo gyvenę kazokišką gy­ venimą ir visi savo ponų nekenčia valstiečiai. prie kurių prisidėjo daugumas ramių valstiečių. Tai įvy­ ko prieš pat naujojo kajonas Kazimieras. Rei­ kėjo tik išspręsti ginčą tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių — Karolio ir Jono Kazimiero. dar pasikvietęs į pagalbą totrių. jos neradęs. Kadangi visa kariuomenė buvo sunai­ kinta. Ten jis sukėlė visus kazokus. c . Kaip tik tokiuo kritišku momentu Mer­ kinėje mirė karalius Vla­ dislovas. kaip į savą di­ nastiją. Bet po kiek laiko ir vėl dėl kokios nors priežasties prasidėdavo naujas sukilimas. Nugalėti kazokai nutildavo. o dalis bėgdavo į tolimą ir nepasiekiamą Sičę. kurį sukėlė buvęs kazokų kariuo­ menės raštininkas B a g d o n a s C h m e l n i c k i s . ir labai dažnai tekdavo žy­ giuoti prieš kazokus Lenkijos hetmonams. tai niekas apie kitus kandidatus nė negalvojo.tui. Vladislovo laikais ka­ zokų sukilimų buvo net keletas. Bet tuo laiku pra­ dėjo bręsti n mjas sukilimas. 10 metų praėjo ramiai. d.000 regestrinių kazokų. Jonas Kazimieras ir jo elekcija Vladislovas įpėdinių nepaliko. Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir seime. ir kiekvienu mo­ mentu tose srityse grėsė visuotinis liaudies maištas prieš bajo­ riją. Nelabai džiaugėsi ir regestriniai. Bet kadangi kraštas jau buvo apsipratęs su Vazų šeima ir į ją žiūrėjo. Tų sričių ponai savo dvaruose laikė ištisus kariuomenės pulkus. nebegalėdami kada pano­ rėję pulti totorių. daugumas turėdavo eiti dirbti žemės. tačiau susitikusi su Chmelnickio kazo­ kais ir totoriais. tačiau ne visada apsigindavo patys. Paskutinysis buvo žiau­ riai numalšintas 1637—1638 m. pabėgo į Sičę. Todėl dėl menkos priežasties jie labai dažnai sukildavo. Jonui Kazimierui. 1648 m. dvie­ juose mūšiuose ties Gel­ tonaisiais Vandenimis ir Korsūne jis sunaikino visą Lenkų kariuomenę. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras. raliaus elekciją. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m. suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną. į nelaisvę pakliuvo net abu hetmonai.) 14. ji išbė­ giojo be mūšio. Abu jie ligi tol nebuvo 323 . sumušusio sūnų ir išvijusio jį patį iš ūkio. Bagdono Chmelnickio sukilimas. Nuskriaus­ tas vieno lenkų bajoro. dalis jų pakliūdavo į regestrus. ir kazokų bylą jau teko baigti 1648—1668 m. Jos susirinko apie 200 tūkst. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius.

niekuo pasižymėjęs. o lauko hetmonu — jo priešas Gansiauskas). o Lietuvoje — net Pinską ir Mozyrių. 324 t a r Pradžia karo su Maskva. Jonui Kazimierui nesisekė tvarkyti kazokų reikalo. Pradžia 1654—1667 m. o kita su kazokais — į Lenkiją. Chmelnickis tuo P U nesitenkino gindamas ka­ zokų teises ir pravoslaviją.). prancūzė M a r i j a L i u d v i k a . o jų hetmonu pa­ skyrė Chmelnickį. nieko nenuveikęs. Gintis buvo neįmanoma: Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė. 325 . nesutarė jos vadai (tuomet didžiuoju hetmonu buvo Jonušas Radvila. Negalėdamas išsinarplioti iš to chaoso. jis šaukė Lietuvos bajoriją suvažiuoti į Gar­ diną. Neturėjo jokių didelių planų ir visą laiką išbuvo visiškoje savo žmonos įtakoje. bet vis dėlto Jonas Kazimieras turėjo dau­ giau simpatijų. karo su Maskva Kazokų pasidavimas Maskvai. Tam tikslui jis buvo pasidavęs turkų sultono globai.000. Mogilevas. Karalius Jonas Kazi­ mieras atvyko Lietuvos gelbėti. nes buvo neįmanoma laisvuosius kazokus paversti bau­ džiauninkais. Jonas Kazimieras pagaliau net atsi­ sakė nuo sosto. už jį pasisakė ir Chmelnickis. T i k Smolensko tvirtos sienos sulaikė rusus net 4 mėnesius. negu pats karalius. ir karalius išvyko į Lenkiją. Jis neturėjo jokių valstybinių gabumų. Keletą tokių užpuo­ limų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams. Tačiau netrukus jis atsimetė nuo turkų ir pasidavė Maskvos carui Aleksiejui (1653 m. visą savo viešpatavimo laiką jis daugiausia rūpinosi asmeniškais reikalais. kuris sutiko kazokų kariuomenės palikti net 60. Todėl buvo sunku laukti ramybės. Vitebskas. ( J .000. Kosako paveikslas).000 regestrinių. 1654 m. Priešas ėmė vieną miestą po kito. į kurį jį įtraukė išdykusi ponija ir žmonos intrygos. o kiti miestai — Polockas. Caro sutikimas priimti į savo globą kazokus reiškė Polianovos taikos sulaužymą. Todėl jis ir buvo išrinktas. bet jau svajojo sukurti atskirą Ukrainos valstybę. bet jos atvyko labai maža. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą. Bagdonas Chmelnickis. karališkuosiuose rūmuose ji daugiau reiškė. Jono Kazimiero valdymo laikai Lietuvai ir Lenkijai buvo sunkiausi. Pagaliau 1651 m. ir Chmel­ nickis pasižadėjo palikti vos 20. o. kazokai buvo sumušti. jie veikė atskirai. Jo žmona buvo velionies karaliaus Vladislovo našlė. ir nepajėgė sulaikyti rusų. be to. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenę. bet 1655 m. Mozyrius — greit pasidavė. 15. Norėdamas gauti karui jėgų ir sutaikinti ponus. Energinga intrigantė. Lietuvos hetmonai netu- Jono Kazimiero elekcija. be to. Lenki­ joje jie pasiekdavo net tolimąjį Lvovą. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą. nors prieš porą metų jam buvo leista jų laikyti net 40. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui.

Jam atė­ jus į Kėdainius. Dabar jį gavo be jos. 146—148 psl. ir tartis su Gardžiu teko beveik vienam Jonušui Radvilai. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Nei iš karaliaus nei iš lenkų ji negalėjo gauti jokios paramos. Gardys sutiko. kurs truko net 17 dienų ir sunaikino viską. nedavęs Lietuvai jokios para327 16. Gustavo Adolfo sesers ir Vokietijos Cveibriukeno kunigaikščio sūnui. Be jų. (Šito rusų antplūdžio metu kažkur buvo paslėptas ir ligi šiol nerandamas Vytauto grabas. — su juo buvo padarytos paliaubos. Be to.. generolą Gardį. Miestas buvo turtingas ir gražus. išmėtyti juose esantieji kaulai ir išneštos grabuose rastos brangenybės. liepos 25 d. miestą baisiausiai naikino pakrikę karei­ viai: buvo išplėšti net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai. Iš anksto pasisakęs būsiąs sąjungininku. rusai ėmė baisiausiai jį plėšti ir naikinti. susipy­ kusi su savo ponais. Adolfo duktė Kristina. kas dar buvo likę neišplėšta. Caro kariuomenei dar tebesiartinant prie Vilniaus. siūlydamas sąjungą prieš rusus ir prašyda­ mas paramos. lauko hetmonas Gansiauskas — Žemaitijoje. Be to. Kaip tik tuo laiku į Stokholmą atvyko ištremtas Lenkijos vice­ kancleris Radziejovskis. Rusai užėmė miestą be kovos. Aukštaitijos šiaurė ir Brastos sritis. visi Lietuvos ponai pakriko.). kad pripažins jį di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tuo aktu buvo n u t r a u k i a m a u n i j a su L e n k i j a ir užmezgami tokie pat ryšiai su Š v e d i j a . Kėdainių sutartis. o iš ten į Prūsus. o ka­ ralius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją. Šitų plėšimų metu mieste kilo gaisras. dar turėjo savo paties pinigais surinktos kariuomenės Vi­ tebsko vaivada Povilas Sapiega. Po karo Vil­ niaus nebegalima buvo nė pažinti. Jaunutis karalius troško pasižymėti kare. o trečia jo armija buvo organizuojama Livonijoj ir.). jis kartu su savo pusbroliu Boguslovu ir Vilniaus vyskupu Tiškevičium kreipėsi į Švedų kariuomenės va­ dą. Štumdorfe padarytų paliaubų laikas baigėsi 1661 m. buvo sukviesta bajorija. Karas su švedais ir Kėdainių sutartis Karo pradžia. generolo Gardžio (Magnus de la Gardie) vadovaujama. kai jam buvo duota vilties po Jono Kazimiero gauti visos Respublikos sostą. Pirmieji Karolio X pasisekimai Lenki­ joje įvyko tuo metu. atsisakė nuo sosto. Taigi. Jonas Kazimieras. kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. Neuž­ imta liko tik Žemaitija. rusams užėmus Vilnių. kurio­ mis jam buvo paliktos visos užimtosios žemės (tuo laiku rusų neužimtąsias Lietuvos sritis jau buvo užėmę švedai). kad priešas užėmė jos sostinę (nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta). Gustavo 326 . Gardys su kariuomene įžengė į Lietuvą. kuris visą laiką įtikinėjo Karolį Gus­ tavą. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai. Sostas atiteko K a r o ­ l i u i X G u s t a v u i . Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos. Hetmonas Radvila su nedidele Lietuvos kariuomene sustojo Kėdainiuose. Bet Švedijoje tuo tarpu įvyko permainų. kuriai buvo pripažintas sostas.rėjo jėgų jai sulaikyti. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje. jam siūlė sąjungą Chmelnickis. Caras tuo tarpu pats atvyko į Vilnių ir reikalavo iš likusios bajorijos prisiekti. turėjo įsiveržti į Lietuvą. — žr. norėjo pasiplėšti ir dar kartą parodyti pasauliui švedų ginklo garbę. Nieko to nematę savo tėvy­ nėje. Lenkijoje švedams pasisekė: pašaukta Lenkijos bajorija pasi­ davė be mūšio (ties Uiste. kuris veikė atskirai ir nuo rusų traukėsi Lenkijos link. daugumas išbėgo į Prūsus. nes ir Boguslovas pabėgo į Palenkę. Radvila su 5. tikėdamasis lengvai laimėsiąs. Tik 1656 m. Netrukus rusai taip pat užėmė Gardiną ir Kauną.000 kariuomenės paliko net Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. kitą dalį teriojo rusai su kazokais. Jis jau buvo pradėjęs net ofi­ cialiai vartoti didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. Karolis X Gustavas 1655 m. o visų pirma hetmonas Jonušas Radvila. Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai. Jis buvo auklėjamas Švedi­ joje ir sostą turėjo gauti kartu su Kristinos ranka. kad Joną Kazimierą tiktai karu tegalima priversti atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo ir kad kariauti su juo būtų labai leng­ va. jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. Vėliau. vasarą staiga su dviem armijom per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją. visos brangeny­ bės buvo gabenamos į Maskvą. kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė.

jį pametusi. šis tuo tarpu jau buvo išvykęs iš Lietuvos ir užsidaręs Tikocino pily. did. bet ir tas nieko negalėjo padaryti. Latgalą. Prieš jį stojo ir lauko hetmonas Gansiauskas. Tuo būdu karas su Švedija buvo baigtas. bet kaip okupantų kariuo­ menė. Lenkijoj švedams pradėjo nebesisekti. rijos reikalavimus. y. šve­ dai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes.000 bajorijos. tais pačiais metais O I i v o j e su Švedais buvo padaryta amžinosios taikos sutartis. 1656—1665 m. o švedų kariuomenė ėmė šeimi­ ninkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų. atradęs ten Radvilą tik ką mirusį. Žemaičių seniūnas. 329 . neatsižvelgdami į bajo­ 1646—1653 m. kijos.). ir jų likučiai greit buvo išvyti iš Povilas Sapiega. Kovos su švedais Lenki­ 1656—1657 m. Ba1653—1655 m. švedai su juo mažai tesiskaitė. Taikos sąlygos. nusprendęs pirmiausia sunai­ kinti Radvilą.mos. niekas jau nebegynė unijos su Švedais. Paga­ tuvos kariuomenės regimentorius. nes tuo metu dar tebebuvo nebaigtas karas su Maskvos caru. mažesni švedų būreliai 328 buvo naikinami. su maža kariuomene (švedai bu­ vo toli) Radvilai nebeįma­ noma buvo apsiginti. mirus Karo­ liui X Gustavui. Vilniaus vaivada. nuėjo į Lenkiją ieškoti karaliaus Jono Kazimiero. Lietuvoje liko tik mažos švedų jėgos. — ne tik bajorija. Švedų karininkai Jonušas Radvila. Švedų karo pabaiga ir Olivos taika (1660 m. Bet Švedai neįverti­ no unijos su Lietuva. bet ir valstiečiai. kuris pa­ siskelbė Kėdainių sutartį pasirašęs priverstas. t. naujųjų metų išvakarėse Sa­ piega paėmė Tikociną. tiesa. po pavietus rinko mokes­ Kristupo II sūnus. Pa­ lenkėję. Vitebsko vaivada. Gene­ rolas Gardys su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos į Len­ kiją. Radvilą apšaukę išdaviku. nebuvo naudingos Lietuvai. lauko čius ir viską tvarkė. Tuo tarpu ir Lietuvos bajorija kaskart vis labiau ėmė bruzdėti prieš švedus. Bet visų labiau­ siai troško pražudyti Radvilą Vitebsko vaivada P. Jų karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė. ieškojo pagalbos pas hetmoną Radvilą. karaliui ištikimos Lie­ joje ėjo dar gana ilgai. ir 1660 m. Vilniaus vys­ kupo įgaliotinis kanau­ ninkas Bialozoras. prieš juos sukilo visas kraštas. nė hetmonas. Lietuvos. Sapiega. Radvilai mirus. 1656 m. paskui Žemaičių vyskupas Parčiauskas. Vilniaus vaivada. lauko hetmonas Gansiauskas ir per 1. didysis hetmonas. Iš jos buvo sudaryta vadinamoji Livonijos vaivadija. Pagaliau ir čia kilo smarkus partizaniškas karas. o bajorija visą kaltę vertė ant jo. 1646—1656 m. o liau jie buvo išvyti ir iš Len­ 1658—1665 m. Pasipiktinęs plėšimais. rija skundėsi. hetmonas. Jo kariuomenės dalis sukilo ir. jo priešai rinko jėgas. Jonas Kazimieras sutiko atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo. 1654—1655 m. o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai Lenkijai dalį Livonijos (iki Aiviekstės upės ir Lubano ežero). Su­ tartį pasirašė pirmiausia Jonušas Radvila. tačiau geresnių nebuvo galima pasiekti. Jau anksčiau savo surinktą ka­ riuomenę jis dabar padidino. Netekusiam turtų. tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos ku­ nigaikščiu skelbiamas švedų karalius Karolis X Gustavas. — 1646—1654 m.

Lie­ tuvos konfederatų kariuomenė net nužudė savo lauko het­ moną Gansiauską. Paliaubų metu ėjo derybos dėl caro sūnaus pripažinimo Jono Kazimiero įpėdiniu. Kariuomenė nurimo tik tada. Bet kai kazokai pasidavė turkų sultonui. tai derybos ėjo tik dėl karo baimės. Be to. Ilgai pati sutartis išbuvo nepatvirtinta. Vėliau betgi karas pakrypo Maskvos nenaudai. buvo padarytos paliaubos su Maskva. kad Respublikoje nebūsią spaudžiami pravoslavai. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m. tik. Ne visos šitos sutarties sąlygos buvo caro įvykdytos. Maskvos globa apsivylęs. (Brandto paveikslas). 17. Ja caras sutiko grąžinti Lietuvai dar neatsiimtą Polocką su Vi­ tebsku. Chmelnickio įpėdinis Vihovskis su kazokais pasidavė (1658 m. lenkai Ukrainoje negalėjo įsistip­ rinti net ir po kelių laimėtų mūšių. Lenkija užleido Maskvai dalį Ukrainos — visą kairįjį Dniepro krantą. pir­ mininkaujant Gžimultovskiui. Prieš karalių ir jo politiką su ginklu rankoje sukilo Lenkijos hetmonas Liubomirskis.300. bet Lietuvoje caro kariuomenei tikrai ėmė nebesisekti. ir dėl to vėliau vadinama Gžimultovskio traktatu. tarp Maskvos ir Respublikos nebebuvo didžiausio ginčo objekto Be to. nes nuteriotas kraštas ne­ pajėgė net kariuomenei atlyginti. 1660 m. Todėl ir caras pradėjo linkti į taiką. tai su Maskva). Lenkijoje tuo tarpu ėjo tiesiog vidaus karas.Susidūrimas su švedais pamiškėje. Todėl didžioji Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalis susibūrė į konfederaciją ir atsisakė klausyti vadų ir karaliaus. tai į sutartį taip pat buvo įra­ šyta. k?d jie nebepultų totorių su turkais ir tuo nesukeltų karo. o iš Lietuvos iždo 4 milijonus auksinų. žinoma. kai jai buvo prižadėta iš Lenkijos iždo sumo­ kėti 9. Bet kai. Tačiau dabar nustatytoji siena su Maskva išbuvo nepakitus iki pat pirmojo Respublikos padalinimo (1772 m. — turėjo labai didelę reikšmę vėlyvesniems santy331 . Andrusavos taika. Tiesa.000 auksinų. karas su Maskva vėl prasidėjo. dažnai nuverčiami. caras apsiėmė sumokėti 1 milijoną auksinų. Mogilevas ir Vilnius. o caro valstybėje katalikai. dabar su tomis sritimis Maskvai atitenkančius ir Maskvos ka­ riams išdalintus.) Kaip matėm. Kadangi tas sumanymas tiek Lietuvoje. arba 200. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė — jos ka­ riuomenė buvo sumušta. Tačiau karas tebeėjo ir konfederacijų metu.). labai sunkiai. A d r u s a v o s kaime (į šiaurę nuo Mstislaulio) buvo pasirašyta taika. ir Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės. 1656 m. — patvirtinta 1686 metais derybose. nes buvo prasidėję nuo­ latiniai kazokų maištai (jų hetmonai. 330 Kariauti su Maskva buvo sunku. Maskvos ka­ riuomenė prie pat Vilniaus sumušė ir net paėmė į nelaisvę Lie­ tuvos lauko hetmoną Gansiauską. bet užtat jis sau pasiliko Smolensko vaivadiją. Starodubo pavietą ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. kol bus sumokėta alga. kai­ taliojosi ir dėjosi tai su lenkais. tada buvo atsiimtas Gardinas. B. kaip atlyginimą bajorijai už dvarus. Po ilgų derybų 1667 m. abi pusės pasižadėjo bendrai suvaldyti kazokus. žiūrėti. Be to.) J o ­ nui Kazimierui. Kitais metais į Lietuvą atvyko su len­ kų kariuomene pats karalius padėti hetmonui Sapiegai.000 rublių. Kadangi šito karo metu caras skelbėsi esąs Respublikoje spaudžiamų pravoslavų gynėjas. tiek Lenkijoje turėjo daug priešų. Galutinės derybos ir amži­ noji taika tomis pačiomis sąlygomis teįvyko tik 1686 m. ketinusį išardyti konfederaciją. Gar­ sioji Sičė turėjo pasilikti abiejų valstybių žinioje.

o už pripa333 . kurie. o jei ir neiširdavo. Kiek jis buvo tik savimi susirūpinęs. Šitą mintį jam labiausiai piršo žmona Marija Liudvika. o visi jo broliai buvo mirę. ten jis ir mirė 1672 m. o iš Lietuvos iždo po 50. tad buvo aišku. kad naujas karalius būtų išrinktas jam dar tebegyvenant. kai karalius įteikė atsisa­ kymo aktą ir pasakė paskutinę kalbą. nieko ne­ paaukodamas iš jos kariuomenės organizavimui. Opozicija turėjo savo kandidatą ir tikėjosi. arba iš lotyniško e g z u l i a n t a i s (exules). o vėliau buvo atiduotos visiškon nuosavybėn. Todėl jis grąžinąs karūną. Vaikų jis neturėjo. Anksčiau Lietuva jautėsi visiškai atskira valstybė: labai dažnai būdavo šaukiami visai atskiri jos sei­ mai. Po šitos taikos. vaivada ir kaštelionas.000. ir karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. labai rūpinosi. Vėliau smolenskiečių sei­ melis buvo perkeltas į A 1 y t ų. Kiek kartų karalius sei­ muose iškeldavo įpėdinio klausimą. II. rinkdavo atstovus į seimą ir į tribunolą. ir būdavo pasinau­ dojama liberum veto teise. Trys Vazų* šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų (Zigmantas vienas iškaraliavo net 44 metus). sau didįjį kunigaikštį ji rinkdavosi atskirai. dedantis pravoslavų gynėjais. Pasmerktas už kariuomenės kurs­ tymą prieš karalių. Graudinga buvo 1668 m. būdama prancūzė. Buvo skiriami ir tų žemių senatoriai. Lenkijoj jų buvo iš Černigovo vaivadijos. Bet kadangi visa Smo­ lensko vaivadija ir visas Starodubo pavietas atiteko Maskvai. Verkė ir jis pats ir visas seimas. Savo kalboje jis sakėsi esąs senatvės prislėgtas. Netrukus po to mirė karaliaus žmona. matome ir iš to. Todėl tų sričių seimelio vieta buvo paskirtas Vilnius. tai karaliai ir toliau tebesititulavo Smolensko ir Černigovo kunigaikš­ čiais. nes kiekvienas svarbesnis klau­ simas sukeldavo kieno nors pasipriešinimą. Buvo šaukiami ir tų žemių bajorijos seimeliai. tai seimeliai negalėjo rinktis buvusiose savo ribose. Todėl jis iškėlė mintį. 18. kad ji būtų atiduota daugiau jėgų turinčiam naujajam karaliui. Visą karų metą pačioje bajorijoje ir ponų tarpe virė vaidai. Patsai karalius. kuri. Žmonos įtakoje Jonas Kazimieras pradėjo veikti to prancūzų kandidato naudai. todėl ji apskri­ tai buvo nusistačiusi prieš elekciją. jis kartu vežiojosi savo aukso dėžę. tai egzuliantams pragyventi buvo išdalintos kai kurios seniūnijos. Todėl ir jo valdymas buvo labai nelaimingas: valstybė buvo perdėm nuteriota priešų kariuomenių. kad reikia panaikinti visą netvarką. Atsisakiusiam nuo sosto karaliui pragyventi buvo paskirta iš Lenkijos iždo kasmet po 100. Ka­ dangi visą laiką nebuvo atsisakyta nuo pretenzijų į tas žemes. kad švedų antplūdžių metu.kiams su Maskva. Jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. tiek kartų seimai tą klausimą atmesdavo. Joje įrašytas pasižadėjimas suteikti laisvę Res­ publikos pravoslavams davė juridinį pretekstą carams kištis į Res­ publikos vidaus reikalus. Šios atkaklios kovos metu net kilo Lenkijos hetmono Liubomirskio maištas. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. Todėl Lietuvoje visą laiką tebebuvo Smolensko vyskupas. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija Iš Jono Kazimiero buvo menkas karalius: jis neturėjo nei gabumų nei noro valstybę tvarkyti. tai juose vis tiek nieko svar­ besnio negalima būdavo nutarti. Buvo taip pat vaivadijos pilies ir žemės teismai ir jų kanceliarijos. sumušė karaliaus kariuomenę (1665 m. Kadangi egzuliantų dvarai buvo caro konfiskuoti ir išdalinti sa­ viškiams. apsivylęs ir nepajėg­ damas sutvarkyti valstybės.000 auksinų. atsirado nauja bajorijos grupė. kad po karaliaus mirties jį bus lengviau išrinkti. kai jam pačiam te­ ko bėgti į užsienj. Seimai vienas po kito pradėjo irti. kad po 332 jo mirties bus daug kandidatų į sostą. Jis bajo­ rijai davė suprasti. taigi galėjo prasidėti vidaus karas. kaip ir anksčiau. be to. o Lietuvoje iš Smolensko vaivadijos ir iš Starodubo pavieto. o starodubiečių į Ž i e ž m a r i u s .) ir iš­ važiavo į Prancūziją. karų ir vidaus netvarkos nuvargintas. Bet prieš šį buvo stipri opozicija. Tai buvo pabėgėliai iš Maskvai atitekusių ir jau niekuomet Respubli­ kai nebegrįžusių žemių. iš pradžių jos buvo duotos jiems laikinai valdyti. susirišusi su Habsburgais.). seimo scena. šitaip iširo net 4 seimai. miestai sunaikinti. nes kitaip valstybė sulauks liūdno galo. Liubomirskis pakėlė maištą. dvarai išplėšti. ir karalius turėjo nusileisti. vadinama tremtiniais. kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei (Condė). Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas Lietuvos ir Lenkijos valstybių susigyvenimas. atsisakė nuo sosto (1668 m. Karalius d^l visų nelaimių ir netvarkos labai sielojosi.

Nors. buvo laisvos bajorų respublikos. nuolat reikalavo. Lietuvos se­ natoriai ir bajorija tam griežčiausiai pasipriešino. Tuos reikalus reikėdavo atlikti kartu. tuo tarpu Lietuva. 335 . kuriomis naudojosi ir Lietu­ vos bajorija. vie­ ną bajorų visuomenę. Tad kai Zigmantas Vaza. Savo valstybinio savarankiškumo Lietuva nie­ kad neišsižadėjo ir jį labai budriai saugojo: ji išlaikė savo atskirą valdžią. kad karalius taip pat kurį laiką gyventų Lietuvoje. tačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų. apie Zebžidovskio rokošą.). O tam ypatingai daug padėjo Zigmanto Vazos charakteris. Po to ir visi kiti valdovai jau visada būdavo bendrai renkami. kad seimai būtų šaukiami vieną kartą Lietuvoje. ji visą laiką kovojo. tai jo? buvo vadinamos lenkiškomis. Taigi luominiais interesais Lietuvos bajorai ėmė vadintis lenkais. Batoro ir Zigmanto Vazos elekcijų aprašymus). Lietuvos ir Lenkijos bajorijų susigyvenimas. Tad jis buvo pirmasis bendrai lietuvių ir lenkų išrinktas valdovas. gyvenant vieno karaliaus valdžioje. kur ji perėjo net į sukilimą prieš karalių (žiūr. pati. Lietuvos bajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą. tai lenkas turįs būti įsileistas į Vilnių. bet lietuviai to nepadarė ir karščiausiai priešinosi kiekvienam lenkų bandymui gauti vietą Lietuvoje. ir pagaliau Vilniaus vyskupu buvo paskirtas lietuvis Voina. Dabar lietuviškoji sąmonė pradėjo gesti. lietuviams atsirasdavo vis daugiau bendrų reikalų su lenkais. kad jeigu jis išdrįstų atvažiuoti. Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. Nors ji tarp savęs kalbėjosi lenkiškai. jeigu lietuvis vyskupas esąs įsi­ leistas į Krokuvą. o vėliau iš dalies ir jo sūnūs ėmė siekti absoliutizmo. kaip tada sakydavo. Bajorija laikė save visagalia: kiekvienas bajoras tarėsi galįs būti išrinktas net karalium. arba l e n k ų t a u t o s l a i s ė m i s. Tuo būdu ir Lietuvos bajorija. Kadangi visos laisvės. Bet per ilgą Zigmanto Vazos viešpatavimą Lietuvos bajo­ rija suartėjo su lenkais. vieną „tautą". tai Lietuvos ir Lenkijos bajorija tam drauge pasi­ priešino. Dėl to kova su karalium ėjo ne tik seimuose. 334 kaip visuomenę. Jis turėdavo tik tiek valdžios. Vazų karaliavimo metu ėmė nykti ir atskiri Lietuvos sei­ mai: jie kaskart vis rečiau būdavo šaukiami.Todėl pasiprieši­ nimas lenkams. Tai atsitiko dėl to. kad. o kitą kartą Lenkijoje. Tačiau šiuo atveju Lietuvos kancleris L. todėl ir jungtinė valstybė buvo vadinama „ a b i e j ų t a u t ų r e sp u b 1 i k a". 1655 m. arba. Ta­ čiau lietuviai nieku būdu nenusileido. o karalius buvo laikomas tik bajorijos pasikviestuoju valdovu. Lietuvos po­ nai pareiškė. darė atskiras sutartis. kiek bajorija jam duoda­ vo jo išrinkimo metu sudaromąja sutartimi — pacta conventa. ir Vladislovas jau buvo išrinktas kartu lenkų ir lietuvių. Karaliui užsi­ spyrus ir Maciejevskiui būtinai veržiantis į Vilnių. buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija. laikė save „lenkų tautos" žmonėmis. o ypač Lenkija. palengva ėmė vis nykti. ko­ kią turėjo Lenkija. tai jie pastatytų kariuomenę ir jo neįsileistų nė į miestą. 300 pusi. Bet šiaip­ jau visais kitais atžvilgiais jie laike save lietuviais. kartais net nesiklausdama lenkų. kuris buvo toks ryškus tuojau po Liublino uni­ jos. Lenkai į jokias valstybines vietas Lietuvoje nebuvo įsileidžiami. kovojančią su karalium dėl savo teisių.. Karaliaus paskirtim (nominuotam) vyskupui dar reikėdavo popiežiaus pa­ tvirtinimo. Jis visą laiką siekė absoliutizmo.žinimą lenkų išrinktojo karaliaus pateikdavo tam tikras sąlygas (žiūr. Sapiega atsisakė prispausti antspaudą. apie tai pagaliau buvo rašoma ir kny­ gose. Zigmantui Va­ zai paskyrus Vilniaus vyskupu lenką Maciejevskį. Žodžiu. kaip minėta. Lietuvos po­ nija ir aukštesnioji bajorija buvo jau aplenkėjusi. bet apie tai buvo kalbama ir seimeliuose ir bajorijos suvažiavimuose. kalbėdama apie save. tad kartu reikėdavo dėl jų ir tartis. To patvirtinimo prašomasis raštas turėdavo būti ant­ spauduotas Lietuvos antspaudu. Visur buvo kalbėte kalbama apie karaliaus norą pri­ spausti „tautą" („tauta" čia reiškė tiktai Lietuvos ir Lenkijos bajoriją). Taip antai. kad Lietuva gautų tokią pat reikšmę jungtinėje valstybėje. Stp. bet vis dėlto jautėsi lietuviška ir gynė Lietuvos reikalus. Lenkai įrodinėjo. jie daug kartų reika­ lavo jiems priešingus Lietuvos Statuto nuostatus panaikinti. kaip matėm.). Tuo metu Krokuvos vyskupu buvo paskirtas buvęs Vilniaus vyskupas Jurgis Rad­ vila. Byla traukėsi 8 metus (1592—1600 m. atsirado Lenkijoje ir tik iš jos atėjo į Lietuvą. kad. Rūpinimasis Lietuvos valstybės reikalais.

Prekyba karų metu nuskurdo.).). tai negalėjo labai varžyti Lietuvos prekybos. Maras 1652 m. nes Prūsų kunigaikštis. pirkliai išbėgiojo. Tada net buvo kilusi mintis įkurti Šventosios uostą. 328 psl. gyventojus naikinte naikino ir li­ gos. 318 psl.). o kiti pabėgo nuo karo baisenybių net į už­ sienius. Lietuvos sienos Vazų laikais Ilgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lie­ tuvos ir Lenkijos laimėjimu: Stepono Batoro laikais buvo atgautas Polockas ir visa Livonija (žiūr. nes prekes buvo leng­ viausia vežioti vandeniu. ten kilo baisios epidemijos. Todėl suprantama.) tebuvo atgauta tik viena Latgala. laisvajai prekybai užsidarė ir šis kelias. kurie. O fanatiškojo kataliko karaliaus Zigmanto laikais katalikybė galutinai laimėjo. Beveik visas trijų Vazų val­ dymo periodas buvo pilnas sunkių karų. Tuo metu (nuo 1618 m. 285—289 psl. X V I am­ žiuje užplūdusi protestantizmo banga išjudino iš pamatų kata­ likybę Lietuvoje. Daugelis brangeny­ bių buvo išvežta j Maskvą ir į Švediją. o jų tarpe ir Klaipėdą. 313 p s l ) . Tuomet maras. Kaip paprastai karų metu. Kai 1621 m. pasiekė ir Lie336 tuvą. Jos čia viską plėšė. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai. 290 psl. gais­ ras jame siautė net 17 dienų). Lietuvą užplūdo rusai su švedais (1654—1655 m.). Po karų prekyba Nemunu dar labiau pasunkėjo. o kai kas tenai tebėra dar ir šiandien. 330 psl. šiam pradėjus karą dėl Švedijos sosto. Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti. o švedai vežėsi į Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultū­ ros turtų. kai Prūsų pakrantės miestus. T i k labai suma­ žėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji jos dalis su Ryga liko Švedijai. To meto prekyba beveik išimtinai ėjo upėmis. be paties karo.. valdė švedai. Nespėjus jam atlyžti.2. muitų tvarkyme jau nebepriklausė karaliaus.Bet jau to pat amžiaus gale atvykusių jėzuitų pastangomis katalikybė ėmė atsigauti. 253. nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. kai Maskvoje siautė di­ džioji suirutė. Taigi tie visi sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos nenaudai. Beveik visos didžiųjų ponų šeimos buvo išvir­ tusios protestantais. ypač į Karaliaučių. Livonija buvo prarasta: ji net iki Dauguvos upės atiteko Švedijai (žiūr. rusams užėmus Vilnių. priešams užplūdus. Ūkis taip sunyko. 3. Čia prekyba buvo daugiau suvaržyta tik 1629—1635 m. Zigmanto Vazos artimieji patarėjai buvo jėzuitai arba karšti katalikai. Taigi. Priešams naikinant miestus. tačiau nespaudė nė protestantų. Batoro laikais. protestantų jis ne tik prie Lietuvos Istorija. Ryga atiteko Šve­ dams. be to. o jų valstiečiai išbėgioję. Dėl visų šitų priežasčių sugriautam Lietuvos ūkiui buvo sunku atsigauti. Kadangi jis buvo Lenkijos karaliaus lenininkas. Karalius Stp.). ir sienos su ja liko beveik tokios pat. kokios buvo Stp. 4. Nemuno žiotys buvo Prūsų kunigaikščio valdomos. vėl atsinaujinęs. 304. ėju­ siam Dauguvos upe per Rygą. Štumdorfo taika (žiūr. Vazų laikais. daugumas iš­ bėgo į Prūsiją. dar labiau plito. buvo atgautas Smolenskas (žiūr. daug sričių kelerius metu teko atleisti arba nuo visų arba nuo dalies mokesčių. kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti. jog po karų valstybė jau nebegalėjo išrinkti nė mokesčių.) vidurinėje Europoje ėjo žiaurus vadinamasis 30 metų karas. Zigmanto Vazos laikais.) jis vėl buvo atiduotas Maskvai. Maras. bet vis dėlto daug kas buvo išvežta. katalikai ir protestantai. Daugelis valstiečių įstojo į kariuomenę. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta. Rusai iš Vilniaus į Maskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus. Kiek mažiau jų buvo tik Vladislovo laikais. atsipa­ laidavęs nuo leninės priklausomybės (1660 m. bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nuteriota Maskvos ir Švedų kariuomenių. Tas pats atsitiko ir kitam Lietuvos prekybos keliui. dar pablogėjo ir sąlygos prekybai. Zigmanto Vazos laikais. 22 337 . ir daugelis didžiųjų ponų šeimų sugrįžo atgal į katalikybę (žiūr. Batoras palaikė jėzuitus. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais Krašto nualinimas karo metu. Tikybiniai santykiai Vazų laikais Tikybiniai santykiai. ta­ čiau Jono Kazimiero laikais Andrusavos sutartimi (žiūr.

buvo minios apkultas. bet ir tribunoluose ir visuose valdžios orga­ nuose. Tuo339 . kurios prilygo universitetams. — tas pats. Lietuvoje protestantų židinys buvo galingieji biržiečiai Radvilos. jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr. kai su protestantais. per Dievo Kūno procesiją vie­ nas protestantas. 1611 m. padarė sutartį su Švedais. kuriuo į senatą ir į seimą galėjo patekti tiktai katalikai. po jo — jo sūnus Jonušas (rokošininkas — f 1620 m. kada ypatingai vieni kitus gebėdavo įžeisti. Paskui prasidėjo ilga byla. 289—291 psl. Pavyzdžiui.) ir pagaliau — šio sūnus Jonušas. Jų buvo visose didesnėse parapijose ir vienuoly­ nuose. o vėliau pasmerktas mirti ir nu­ kankintas. kur mišrai gyveno katali­ Ketvirtoji Vilniaus katedra. vadinamosios a k a d e m i j o s . Protestantizmo gy­ nėjų nebeliko. tyčia ar netyčia iš kalvinų bažnyčios šventoriaus kaž­ kas įšovė pro langą į pranciškonių vienuolyno bažnyčią. pa­ baigoje ir X V I I I amžiuje. vėliau—kitas sūnus Kristu­ pas (f 1640 m. Kitatikius varžančių įstatymų atsirado tik X V I I amž. Katalikai pasirodė stipresni ne tik valdžioje: jie taip pat sugebėjo suimti į savo rankas visą kultūrinį gyvenimą. Tačiau protestantizmas galėjo klestėti tik jų dvaruose: į katalikų ponų žemes jis nepa­ tekdavo. katalikų buvo daugumas ne tik seimuose. tačiau katalikiškoji bajorijos dauguma jautėsi galinti savo tikėjimo pirmavimą apginti ir be įstatymų: mat. per procesijas. kad protestantizmas Lietuvoje išnyks. sokių nesusipratimų ir muš­ tynių. kildavo vi­ perstatyta 1632 m. Apskritai karalių Vazų laikais jau visiškai paaiškėjo. jie ėmė steigti savo mokyklas. Mieste tuojau kilo triukšmas: kalvinai buvo apkaltinti išniekinę baž­ nyčią.). bet net stengėsi jiems neduoti jokių aukš­ tesnių vietų valstybėje. vėliau stambesniuose centruose buvo kuriamos aukštosios mokyklos. Taip pat nemaža rietenų ir muštynių būdavo ir per iškilmingas lai­ dotuves. bet 338 čia nuo teismo vieną kartą nukentėjo ir katalikai: 1686 m. Dažniausiai muštynių atsitikdavo švenčių metu. ypač Vil­ niuje. Karalius negalėjo jų visiškai nustumti. ir galų gale seimo sprendimu kalvinų bažnyčia Vil­ niuje buvo nugriauta. 5.savęs neprisileido. Miestuose. o vėliau ir akademiją. kurie norėjo sugrąžinti mokslą katalikybei.).). Jėzuitai tuojau ėmė steigti visam krašte k o l e g i j a s . Tam pa­ čiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. Nors ir nebuvo įstatymų. Prieš jėzuitų atsikraustymą Lietuvoje tebuvo tik p r a d ž i o s m o k y k l ų . visą švie­ timą ir mokyklas. Mokslas vidurinėje Europoje nusidažė protestantizmu. Vilniuje liuterionys ir kalvinai turėjo po bažnyčią. Ypač jo būklė pasunkėjo. suimtas. vadinamųjų k o l e g i j ų .). ir minia už tai apgriovė jų bažnyčią. Jėzuitų mokyklos. kur tik leido valdžia. Ta naujoji irgi ne kartą buvo užpulta. kurs 1655 m. Pagaliau buvo išleistas įstaty­ mas. Kai kurios sektos (pavyzdžiui. Čia jie pir­ miausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją. protestantizmas įsigalėjo visuose Vokietijos universitetuose. iš pradžių — Mikalojus Rudasis. Ostijos garbinimą išvadinęs stabmeldyste. Todėl iki mūsų laikų Lie­ tuvoje protestantų išliko tik mažos salelės apie buvusius Rad­ vilų centrus. arijonys) buvo išvarytos iš krašto. Vie­ nas iš jų šeimos visada būdavo protestantų galva. pradėdami nuo vidu­ rinių mokyklų. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos X V I I amž. Kita kalvinų bažnyčia buvo pastatyta už miesto (1640 m. Nesitenkindami Vilnium. Prasidėjus reformacijai. o be galingų gynėjų ano meto sąlygomis protes­ tantizmui laikytis buvo neįmanoma. varžančių kitas tikybas. Protestantai buvo silpnesni. Visur. Į kovą su juo stojo jėzuitai. du akademijos studentai buvo net myriop nuteisti. nes jie buvo perdaug turtingi ir galingi. 1639 m. kai išmirė protestantiškoji Radvilų šaka. paskui — jo sūnus Kristupas Perkūnas 1603 m. Todėl daugelis protestantų jo laikais perėjo į katalikybę. todėl jie daugiau ir nu­ kentėdavo.

Jėzuitai mokydami pirmučiausia stengėsi išauklėti gerus katalikus ir paklusnius Bažnyčios sūnus. B o b r u i s k e (Triznos fun­ dacija). Kartais jėzuitų pasikviesdavo ir vie­ tos klebonas ar bent keli susidėję bajorai. Ž o d i s k i u o s e (Minkevičių f-ja). Be to. Vėliau dar labiau paplito jėzuitų būstinės ir mokyklos. amatais ar kuo nors kitu. Pijarai daugiau rūpinosi pačiu mokslu ir praktiškojo gyvenimo reikalais. Jie turėjo ne vien pradinių mokyklų. vad. kur-ne-kur jie įsteigdavo ir pradžios mokyklų (kur turėdavo keletą savo žmonių. tų rungtynių metu abi pusės stengdavosi kuo ge­ riausiai tvarkyti savo mokyklas. Kolegijos dažniausiai ne iš karto būdavo įkuriamos. fundacija). nusižiūrėję į pijams. Mat. kur būdavo jų mokyklos. Jų vienuolynų Lie340 tuvoje buvo jau gana daug. Bet galima sakyti. savo mokyklas labiau pritaikė gyvenimui. o patys jėzuitai nenorėjo užleisti savo pozicijų. be parapijų kunigų. kad tik vidurinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje tebuvo jėzuitų rankose. O tarp abiejų mo­ kyklų mokinių dažnai atsitikdavo tokių pat kivirčų. fun­ dacija). mokyklose atsirado ir laboratorijų. Tačiau pijarams buvo sunku įsigalėti: jėzuitų mo­ kyklų tinklas buvo jau išplėstas.). ar mokė ar vertėsi prekyba. O kadangi jė341 . kiti pridėdavo lėšų aukštesniajai mokyklai. kai buvo atsi­ imtas Polockas ir įsistiprinta Livonijoje. jėzuitai turėjo įsikūrę ir mažesnių mokyklų — Varniuose. kur jėzuitų mokyklos dar nebuvo. lotyniškai scholae piae. vėliau kas nors pridėdavo lėšų mo­ kyklos pradžiai. visuomenė buvo jų įtakoje. tai jėzuitų mokykla atkakliai ko­ vodavo su naująja mokykla: agituodavo bajoriją neleisti į ją vaikų. Jie nesteigė tik pradžios mokyklų. pranciškonai. tai šie būtinai ten skubindavosi įkurti ir savąją. jėzuitų kolegijos buvo įkurtos ir Polocke. Šeduvoje. Sa­ piegos f-ja). ne vien Bažnyčiai. Taip antai. Pilnai kolegijai išlai­ kyti lėšų pakakdavo tik iš pačių didžiųjų ponų fundacijų. Jei vis dėlto. Jos kar­ tais būdavo kuriamos karaliaus lėšomis. P i n s k e (kanclerio Albr. S l u c k e (sudėtinė f-ja). kokių bū­ davo tarp jų ir protestantų mokyklų mokinių. kaip ir jėzuitai.t. Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos K r a ž i u o s e (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija). miestų ir vienuolynų mokyklose. jėzuitai. Be to. koks nors didžiūnas duodavo pijarams lėšų įkurti mokyklai. tikindavo. ir į Lietuvą atsikraustė specialiai jaunuomenės auklėjimu rūpinąsis p i j a r ų ordinas (pijarai kurdavo vadinamąsias dievobaimingąsias mokyklas. iš to galėjo išeiti tik didesnė nauda. užtat jie trukdydavo pijarams kurti mokyklas tose vietose. didžiūnų dvarų. Našlaitėlis. Tuo metu Mikalojus Kristupas Radvila. ilgainiui jose buvo pradėta mokyti ir gamtos mokslų. pritaikytas ir kitiems gyvenimo reikalams. Pradžios mokslas ir toliau buvo gaunamas parapijų. Tokių leidimų privile­ gijų gaudavo ir jėzuitai kiekvienai savo mokyklai. bylinėdavosi su jais dėl teisės mokyti. dėl to jie ir buvo vadinami pijarais). ir Rygoje ir Tartuose (Dorpate). O r š o j e (karaliaus Zig­ manto fundacija). — ar kas dirbo kokį nors visuomenišką darbą. bet neturėdavo pakankamai lėšų kolegijai įkurti). ir t. Radvilos fundacija). švie­ sesnieji žmonės norėjo. Slanime. S m o l e n s k e (klebono Lempickio ir kt. kad pijarų mokslas esąs niekam vertas. Prisisteigę kolegijų ir turėdami savo akademiją Vilniuje. M i n s k e (kanclerio Martyno Oginskio ir K. augustinijonai ir kt. Bžostausko fundacija). Anais laikais visi. kurie paskirdavo ir turtų mokyklai išlaikyti. X V I I I amž. Ypač dėl to jie ir buvo pakviesti. Jelgavoj ir kitur. įkūrė jė­ zuitų kolegiją buvusiam kalvinų centre — Nesvyžiuje (1582 m. Tuo būdu kolegijos išaugdavo palaipsniui. Lauksodyje. B r a s t o j e (vicekanclerio L. Gansiausko f-ja). N a u ­ g a r d u k e (sudėtinė fundacija). ber­ nardinai. karmelitai. nepaisydamas jų pasipriešinimo. Tiesa. Ilūkštoje. ir t. Jei pijarai įkurdavo savo mokyklą ten. St. Iš pradžių kas nors paskirdavo lėšų apsigyventi tik keletui jėzuitų. Daugpily. Žinoma. dar rūpinosi šių ordinų vienuoliai: domininkonai. Mogileve. jėzuitai beveik visą Lietuvos švietimą su­ ėmė į savo rankas. Jėzuitai į savo kolegijas pri­ imdavo jau pramokusius rašyti ir skaityti. G a r d i n e (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. bet ir tokių pat kolegijų. Bet dažniausiai jėzuitų atsikviesdavo į savo centrinius dvarus didžiūnai. turėjusias įstatymo galią ir leidusias tik jiems vieniems tuo verstis. Pradžios mokslu.jau po laimingųjų Stepono Batoro karų su Maskva. Pa­ š i a u š ė j e (bajoro Beinarto f-ja). K. Todėl jie tarėsi vieni teturį teisę mokyti. Pijarų mokyklos. V i t e b s k e (Smolensko vaivados A. K a u n e (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija). kad mokyklų teikiamasai mokslas būtų platesnis. kas buvo reikalinga to meto katalikų Bažnyčios mokslui įgyti. — gaudavo tam tikras privilegijas. Jie mokė beveik tik to. t. Mstislauly. reikėjo stiprios katalikybės atramos tuose nekatalikiškuose kraštuose. Mat.

lankytų mišias ir kitas pa343 . kunigų seminariją. Pijarai. kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie­ tose: Vilniuje. sakomos kalbos. Tokios pat mokyklėlės liko Biržuose ir Slucke. pasibaigė protes­ tantų Radvilų giminė. Bažnyčios reikalui lotynų kalbos buvo mokoma net pradžios mokyklose. kaip ir jėzuitai. Šiluvoje. mokymu daugiausia užsiėmė jų b az i 1 i j o n ų ordinas. pa­ galiau atiteko katalikams Nesvyžiaus Radviloms. kolegijose. Taip pat išeidavo filosofijos. Ypatingai buvo žiūrima. Radvilų pastangomis Kėdainiai buvo daromi protestantų kultūros centru. Nesvy­ žiuje. Taip antai. o kai kur dar ir skaičiuoti. o kai kur ir miestiečių. kad mokiniai atliktų religinę praktiką. Polocke. niekur nemokė lietuviškai. Čia net buvo įsteigta spaustuvė. jėzuitai labai greit pasisavino ir pradėjo mokyti nau­ joviškai. Ypač dėl šito jėzuitų prisitaikymo prie naujųjų reika­ lavimų. Tada pražydo protestantų Radvilų centruose esančios Kėdainių ir Slucko mokyklos. gyveno tik ten. būdavo ir katalikų mokyklų.. X V I I amž. kurioje buvo spausdina­ mos religinio turinio knygos.zuitai turėjo puikią organizaciją ir daugybę turtų. Čia dėstomoji kalba buvo lotynų. Kitatikių mokyklos Be katalikų. kurios dvarai. ministrantūros. 6. katekizmo. mokiniai turėdavo išmokti lotyniškai kalbėti ir rašyti. Daug geriau buvo sutvarkytas u n i t ų švietimas. Jie dau­ giausia rūpinosi tikybos reikalais. kokių pijarai niekad neturėjo. kurioms pritarė vi­ suomenė. Vilniuje šie turėjo net savą. Biržuose. jų mokyklos nenustojo klestėjusios. Semetyčiuose. Želviuose ir dar vienur kitur. Daugumas mokinių gyveno kolegijose ir ištisą dieną iš­ būdavo mokytojų priežiūroje. Šiam mirus 1669 m. Aukštesnėse mokyk­ lose. niekuo daugiau neužsiimdami. Blotnoje. t. Brastoje. Ukmergėje. o jėzui­ tai stengėsi visur apsigyventi. Naujajam Dolske. čia mokė dar graikų (vėliau kai kur dar mokė vokiečių. Vitebske. prancūzų ir italų kalbų). kur tik būdavo jų. Geranainyse. Bet šis protestantizmo centras neil­ gai tegyvavo. Kultūrinės pro­ testantų įstaigos pradėjo nykti. Verenavoj.. Panevėžy. švietimu dar rūpinosi ir kitatikiai. Ypač garsėjo Kėdainių mokykla: mat. o katalikiškųjų mokyklų tarpe 342 vyravo jėzuitų mokyklos. Tad X V I I amžiuje katalikiškosios mokyklos Lietuvoje nustelbė kitų tikybų mokyklas. Keletą mokyklų turėjo p r a v o s l a v a i (Vilniuje. Bet jau X V I I amžiuje jos ėmė nykti. Kėdainiuose teliko tik magistrato išlaikoma silpna mokyklėlė. t. Po protes­ tantų susidūrimų su katalikais. Jos buvo steigiamos protestantų didikų. Dambravicoje. Valeranavoj. Raseiniuose. Jonušo duktė buvo ištekėjusi už dėdės Boguslovo Radvilos (Dubingių ir Slucko pono). Iš visų šių mokyklų iš pradžių žymiausioji buvo vilniškė. o kai kur net teologijos kursą. ir jų mokyklos taip pat dau­ giausia buvo pritaikytos bažnytiniams reikalams. Protestantų mokyklos buvo įkurtos Vilniuje. ir pijarų mokyklos nebegalėjo su jomis konkuruoti (pijarų mokyklų buvo daug ma­ žiau. kaip tik mokymu. Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos. perėję per daugelį rankų. Šitaip buvo iki 1773 m. 7. Kolegijoje mokslas buvo suskirstytas į 5 klases ir ėjo 5 metus. tai labai greit jie sugebėjo tinkamai pakelti ir savo mokyklas. mokyklose mokomieji dalykai Kad ir įvairių buvo mokyklų steigėjų ir laikytojų. kur buvo jų mokyklų. kurioms atiteko daugumas Vilniaus mokyklos turtų. Pijarai. Katalikams pačios pavojingosios buvo p r o t e s t a n t ų mokyklos. nors ten nei pravoslavų nei unitų nebuvo iš viso. Kėdainiuose. Slucke. tačiau mokymas jose visose buvo beveik vienodas. o kai kur ir lietuviškai. popiežiaus iš­ laikomą. kada buvo panaikintas jėzuitų ordinas. Skaityti mokė lenkiškai. rašyti. ir švedų antplūdžio metu sunyku­ sios jų mokyklos vėliau jau nebeatsigavo. o kai kur net ir aukštesniųjų. didesnio vaidmens nesuvaidinusios. Minske). steigė savo mokyklas iš atskirų didžiū­ nų ir bajorijos fundacijų. y. Beveik visur. Lotyniškai buvo rašomos eilės. o pra­ džios mokyklų buvo beveik kiekvienoj jų parapijoj. Po Jonušo Radvilos mirties Kėdainiai nebeturėjo pono. visur pradžios mokyklose buvo mokoma skaityti. Pijarų atneštąsias mintis. Be lotynų kalbos. kurios nustelbė protestantiškąsias. ji buvo panaikinta kartu su kalvinų bažnyčia. Jie irgi mokė vienuolynuose. ruošiami disputai ir t. kurs turėjo Lietuvoje net keletą dešimčių savo vienuolynų. Jų vienuolynų buvo net Žemaičiuose (Padu­ bysy). 1640 m. negu jėzuitų). Ščucine. Visur prie jų vienuolynų buvo bent pradžios mokyklų.

kuris jų laukė iš­ ėjus iš mokyklos. nes visi bemeilijo pakliūti į akademiją. Visos mokyklos anuomet tar­ navo Bažnyčios reikalams. Užtat jų dis­ putai būdavo visuomeninėmis temomis.). nes jų labai trūko. nes daugumas iš jų tapdavo dvasininkais tik dėl pelningumo. o teologijos mokslus vėliau išeidavo. Todėl 1595—1597 m. buvo susirūpinta ir geresniu dvasininkų paruošimu. tiek seminarijai vadovavo jė­ zuitai. jėzuitai daugiau dėmesio kreipė į savo pačių mokyklas. Tačiau nė viena iš tų įstaigų kaip reikiant neišsiplėtė: viena. žymus poetas (t 1640 m. Jų mokiniai vaidin­ davo seimelį. todėl jiems priklausė klebonų skyrimas. Aka­ demijoje buvo trys fakultetai — filosofijos. Kolegijose visur buvo religinių mo­ kinių brolijų. Be to. Jėzuitų kolegijose mokiniai ruošdavo religinio turinio vaidinimus ir disputus. Tada. pas kurį kunigą. t e i s ė s tas. Prie savo paties atkviestų jėzuitų kolegijos jis įkūrė klierikų bursą (bendrabutį). Todėl seminarijos negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. t. šioms įstaigoms nepakako užrašytųjų turtų. kad užplūdus protestantizmo bangai. į jį palinko net daugelis aukštųjų dvasininkų. Norint būti kunigu.000. Žodžiu. teologijos ir tei­ sių.). Parapijos būdavo be kunigų arba turėdavo kunigų.000 auksinų. o seminarijai po 10. Be abejo. _ V Q S y i e _ nasj. O kadangi vyskupystes. vyskupijoms buvo įsakyta kurti kunigų seminarijas. o teisių fakultete daugiau dėmesio buvo kreipiama tik į bažnytinę. Tačiau ir jiems jokių ypatingų reikalavimų nebūdavo: jų išsimokslinimas būdavo toks pat. išėję iš tų pačių bažnytinių mokyklų. Kunigų ruošiamosios įstaigos Kunigų ruošimas ir skyrimas. Dažnai jaunuolis pasiruošdavo kunigu vienuolyno ar parapijinėj mokykloj arba ir privačiai. o antra. Pagaliau nelabai į jas ėjo ir jaunimas. 8. nuodugniau. labai dažnai aukštąsias bažnytines vietas — klebonijas. kaip ir kolegijose. čia mokiniai buvo ruošiami gyvenimui. nes jas dalindavo valdovas arba ponai. Iki X V I amž. Vilniaus kunigų seminarijos. visai nemokančių lietuviškai ir negalinčių susi­ kalbėti su žmonėmis. nors jų auklėtiniai ne kiekvienas bū­ tinai turėdavo išeiti kunigu. Geriausiai laikėsi pirmieji du. Lietuvoje pirmas tuo susirūpino Vilniaus vyskupas Protasevičius. kanonijas ar net vyskupijas — jie gaudavo dar būdami vaikai. kaip ir visų pasaulininkų. Vilniaus akademijoje bu­ vo mokoma maždaug tų pat dalykų.maldas. tai jiems priklausydavo ir tų vietų dali­ nimas. teisę. Aukštesniojo mokslo įgydavo tik turtingieji. o jo įpėdinis vysk. Žemesnioji kunigija dažniausiai būdavo labai mažai temokyta. Vilniaus vyskupiją vi­ zitavęs nuncijo atsiųstas pralotas Komuliejus (Comuleus) įsakė kasmet iš vyskupijos pajamų pridėti klierikų bursai po 3. kurie gaudavo aukštesnes Bažnyčios dignitorių vie344 . katalikų Bažnyčia. arba kanonų. Jurgis Radvila 1582 m. ir ku­ nigai daugumas buvo ruošiami senoviškai arba atvykdavo iš Lenkijos. antrosios pusės beveik niekur pasauly specialių kunigų ruošiamųjų įstaigų nebuvo: visur kunigais buvo įšventinami žmonės. todėl jose buvo išlaikoma vos po keletą klierikų. pakakdavo kiek pramokti loty­ niškai skaityti ir išmokti bažnytines apeigas. Protestantizmo skaudžiai pa­ liesta. stodama su juo į kovą. kapitulas ir daugelį parapijų buvo įkūrę ir išlaikydavo valdovai. kad šitokiu būdu skiriami dvasininkai labai dažnai nepasižymėdavo savo vertybe. Bent daugumas jų 345 Motiejus Kazimieras Sarbievskis (Sarbievius). Šitokiu būdu turėjo būti iš­ laikoma ir mokoma apie 15—20 klierikų. kurios mokė net 3 profesoriai (civilinės >. tik kiek giliau. Todėl nenuostabu. tarp kitko. Vilniaus ir Kražių jėzuitų mokyklų protesonus. Pijarai tuo atžvilgiu buvo ne tokie uolūs. Ir didžiūnai savo dvaruose buvo įkūrę nemaža parapijų. Daug kam būdavo lengva gauti tokias vietas. įkūrė visiškai atskirą kunigų seminariją (joje turėjo būti 12 klierikų). Tiek Protasevičiaus bursai. rinkdavo atsto­ vus į tribunolą ir t. persiorgani­ zavo Tridento bažnytiniam suvažiavime (1545—1563 m.

lotynų. Bet šita fundacija greit išseko. pavesta kunigams misi1576—1609 m. Žemaičių vyskupas. įšvęsti kunigais. Lietuvių kalba buvo tik šne­ kamoji kalba. X I X am. buvo grieb­ tasi ir lietuvių kalbos. Valstybės reikalams Lietuvoje buvo vartojama senoji gudų. o pirmučiausia katekizmų. Nė Žemaičių seminarija negalėjo paruošti reikalingo skai346 čiaus kunigų nei X V I I nei X V I I I amžiuje: kunigai ir toliau ruošėsi kaip įmanydami. galo negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. Bet ir čia seminarija visą laiką skurdo. Prasidėjus katalikų reakcijai prieš protestantizmą. Norint ją pamokyti tikėjimo tiesų. 9. Tačiau dar ir po to seminarijos ilgai skurdo ir iki pat X V I I I amž. seminarija buvo Vysk. Mokyklose jos irgi ilgai nemokė. Tačiau liaudis tebebuvo tamsi ir dar beveik pagoniška. Lietuvos ponija greit buvo atversta į katalikybę. Taigi dar ilgai kuniguose būdavo žmonių. Ten tam tikslui buvo pasta­ tyta speciali seminarija. kaskart vis la­ biau ėmė vartoti lenkų kalbą. Kurį laiką iš jėzuitų ji buvo atimta. nes nebuvo jokių lietuviškų knygų. Tam tikslui buvo pra­ dėtos spausdinti reikiamos lietuviškos knygos. Ypač jos sunyko po Maskvos ir švedų antplūdžio (1654—1667 m. PirDaukšos postilė. mieji lietuviškąsias knygas ti­ kybos reikalams pradėjo spausdinti pro'testantai Mažojoje Lietu­ voje. Tik 1773 panaikinus jėzuitų ordiną. kad. tai visur tada 347 . — kad bent galėtų parapijonims lietuviš­ kai paskaityti Evangelijų iš­ traukas. Kunigų ruošimas Žemaičių vyskupijoje irgi buvo nesu­ tvarkytas. bet vėliau ji vėl buvo grą­ žinta jėzuitams. ir kunigai Žemaičiams buvo pra­ dėti ruošti prie Kražių jėzuitų kolegijos. kad ir kunigai mo­ kėtų lietuviškai. tai ir tikėjimo reikalai Lietuvoje buvo labai apleisti. dažnai vikarais tapdavo net vargonininkai. o nuo X V I a. mokymas joje buvo pa­ vestas jėzuitams. kad galėtų lietuviš­ kai bent katekizmo pamo­ kyti. vidury pakeitė pasauliniai kunigai. Kadangi neapšviesta kunigija negalėdavo sakyti pamokslų. Iš tų pinigų turėjo būti nuolat išlaikoma ir mokoma 12 klierikų (8 bajoraičiai ir 4 valstie­ čiai). Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje Lietuvių kalbos vartojimas. O kadangi jie tuo būdu negalėjo kaip reikiant pasiruošti. galėtų sakyti lietu­ viškus pamokslus ir susikalbėti su žmonėmis. imta reikalauti. perkelta į Varnius ir pavesta pijarams. įvairiose mo­ kyklose arba privačiai pasiruošusių. Merkelis Giedraitis.). uolus katalikybės gynėjas ir didelis lietuvis jonieriams. T i k prasidėjus katalikų kovai su protestantizmu.turėjo būti lietuviai. reikėjo paruošti daugiau lietuvių kunigų ir parūpinti rei­ kalingų lietuviškų knygų. Vyskupas Petkevičius ir jo įpėdinis Merkelis Gied­ raitis paaukojo pinigų ir prie jėzuitų mokyklų Vilniuje pastatė žemaičiams klierikams specialią bursą. Katalikiškoji spauda. kuriuos jau patriotas. o pra­ džios mokyklose pradėta mo­ kyti skaityti iš lietuviškų ka­ tekizmų.

Lietuvos protestantų rūpesčiu Angli­ joje buvo išspausdinta didelė dalis lietuviškai išverstos Bibli­ jos. pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus. Be to. Pirmasis lietuviškomis katalikiškomis knygomis susirūpino didysis Žemaičių katalikybės gaivintojas vysk. Taip tad tęsėsi iki pat X I X amžiaus. gale pra­ dėjo spausdinti lietuviškąsias knygas savo tikybos reikalams ir kalvinai. M e r k e l i s G i e d r a i t i s . čia buvo išspausdinta maldaknygių. Todėl vėlesniai­ siais laikais lietuviškų protestantiškųjų knygų spausdinimas ėjo labai lėtai. hetmonas Jonušas Radvila Kėdainiuose įkūrė specialią lietuviškoms knygoms spaustuvę. Žodžiu. kokios buvo ir jų ponai.). o 1599 m. Jokių politinių teisių jie taip pat ne­ turėjo ir valstybės gyvenime nedalyvavo. 1599 m. Tuo tarpu katalikai lietuviškojo Šv. mies­ tiečiai negalėjo su ja konkuruoti. Trys buvo tuo metu Lietuvoje luomai (tiek pat jų buvo tada ir visose kitose valstybėse). Tačiau šitas rū­ pestis greitai pasibaigė. išleido pamokslų rinkinį. kas reikalinga lietuviams bažnyčioje ir apskritai religinėje praktikoje. — išleido jai lietuviškų šventaknygių. taip antai. Kai tas vertimas buvo pripažintas nevykusiu. protes­ tantų sinodo rūpesčiu buvo paruoštas kitas. jo lėšomis išleido ka­ tekizmo vertimą. Be Sir­ vydo. Lietuvos visuomenė X V I I amžiuje Valstiečiai ir miestiečiai. pasirodžius Daukšos postilei. kuriose buvo Evangelijų ištraukų arba atpasakojimų. tuo tarpu miestiečiai turėjo juos mokėti. Pats žemasis. dažniausiai būdavo išleidžiamos tik naujos minėtų knygų laidos. kad ir turėjo savo teismus. kurie leido jai prekiauti be jokių muitų. iš vysk. Tai buvo vadinamosios p o s t i l ė s . Netrukus jis parašė net lotynišką lenkišką lietuvišką žodyną ir lietuvių kal­ bos gramatiką lotyniškai. Protestantiškoji spauda.buvo madoje specialios knygos. nes. T i k kai apie 1652 m. Netrukus Maskvos ir Švedų karai sunaikino visą kėdainiškių Radvilų galybę. giesmių rinkinys. jie turėdavo brangiau savo prekes pardavinėti. Spaustuvė te­ veikė vos porą metų: greičiausiai. — postilės vertimą. mokėdami muitus. ir nebebuvo kas įtaisytų spaustuvę. Tatai turėjo padėti ne pačiam kalbos mokslui. 10. Vyskupo raginamas kanau­ ninkas M i k a l o j u s D a u k š a 1595 m. T i k 1660 m. iš kurių kunigas paskaitydavo tikintiesiems. į miestų reikalus kaskart vis daugiau pradėjo kištis se­ niūnai. Jie buvo visiškoje žemės savininkų valdžioje. Religinė kova ėjo tik ponų ir bajorų tarpe. Antrasis luomas buvo m i e s t i e č i a i . Nugalėjus protestantizmą ir liaudį su­ pažindinus su tikėjimo dalykais. jau nebematyti. Vėliau Biblijos leidimai buvo dar kelis kartus pa­ kartoti. o Naujasis — 1727 m. Tom dviem kny­ gom buvo aprūpinti gyvieji protestantų reikalai. katekizmas ir nauja postilė. Jėzuitas K o n s t a n t i ­ n a s S i r v y d a s 1629 m. Vieni toliau rūpinosi Evangelijų bei pamokslų medžiagos ir katekizmų leidimu. lenkiškai buvo mokoma ir jų mokyklose (jie irgi nekreipė dėmesio į liaudį). Tad reikėjo tokią pos­ tilę išleisti ir lietuviškai. tiktai buvo perspausdinėjami ir perdirbinėjami tie patys seni dalykai.. Senasis Testa­ mentas buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1701 m. protestantai 1600 m. nes bajorija sei­ muose išsileisdavo įstatymų. ji sudegė (1654 m. atsirado jėzuitų tarpe ir daugiau lietuviškai rašančiųjų. Todėl pa­ čiai bajorijai savo prekes išvežant ir iš užsienio atsivežant. X V I amž. pasiro­ džius Daukšos katekizmui. pagaliau. be jokių pilietinių teisių luomas buvo v a l s t i e č i a i . tačiau ir juos labai varžė bajorija. Be katalikų. katalikų Bažnyčios akcija liau­ dies tarpe vėl apmirė. vidurio jau ilgai lietuvių rašliavoje nebepasirodė nieko naujo. kaip Daukšos ir Sir­ vydo. buvo spausdinama visa tai. po 3 metų ir jie išleido savo pro348 testantiškąjį katekizmą (1598 m. ir per 50 metų jie nieko daugiau nebeišleido. Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu Brastoje buvo net lenkiškai išspaus­ dinta Biblija protestantams. Iš pradžių ir jų kunigai dažniausiai būdavo lenkai. o kiti dar rūpino ir lietuviškų giesmynų. lenkų kalba būdavo atliekamos visos pamaldos. Kad ir patys tvarkėsi miestuose. lietuviš­ komis knygomis susirūpino ir jėzuitai. Rašto (tik Naujojo Testamento) vertimo tesulaukė tik 1816 m. kai katalikai ėmė rūpintis liaudim. pačiai ba349 . nes liaudis turėjo būti tokios pat tikybos. Miestiečiai skurdo ir ekonomiškai. išleido savąją. T i k dabar. — susirūpino liaudimi ir kalvinai. Juozapo Giedraičio.). Religinėje literatūroje jie sekė katalikais. kurie gamino religinę literatūrą. ir po X V I I amž. bet tiems. lietuvių kalba ne­ paprastai buvo darkoma: tokios kalbos.

„aukso laisvė" Karalius. nes buvo lai­ koma. Priimti seime konstituciją būdavo labai sunku. Jam nevykdant sąlygų. Bajorija jautėsi tikra. Ministeriams karalius galėdavo dar asmeniškai padaryti įtakos. buvo galima jo ne­ klausyti. Jie vieni turėjo teisę atvykti į karalių rinkimus. o mažesniems reikalams prie jo visada buvo s e n a t o r i a i r e z i d e n t a i (senatus ad latus). „Liberum veto" ir seimų irimas. Tas pats buvo ir amatų atžvilgiu. ir pavieto ar vaivadijos atstovai tuomet neleisdavo uždėti mokesčių. 333 psl. kurs leido įstatymus. Tuo būdu pavietai ir vaivadijos buvo tarytum atskiros valstybės. jie tą klausimą palikdavo spręsti savo seimeliui. kurios trukdavo dešimtimis metų. jie rinko savo atstovus į seimą. O seimeliai ne visada nusileisdavo. Karalius buvo laikomas pa­ kviestuoju ir valdančiu pagal prisiimtas ir prisiektas sąlygas. Vienam atstovui 351 . kaip jam liepdavo koks didžiūnas. Nuolatinių mokesčių nebuvo. Jei kurio nors pavieto at­ stovai dėl ko nors priešindavosi. 11. išvaikydami savo pono priešus. Vieni bajorai teturėjo vi­ sas teises. jie vieni tebuvo laikomi piliečiais. o kitos ne. Taigi išeidavo didžiau­ sių painiavų. o bajorija kiekvieną kartą vis prie­ šinosi. kad niekas negalįs bajorui uždėti jokios pareigos. Vaivadijų ir pavietų atstovai. 300. kurių būtinai tu­ rėdavo laikytis. — žiūr. nes jie visi buvo skiriami iki gyvos galvos. O prisiimti kokią pareigą jis galėjo tik savo srities seimely. Jungtinė Lietuvių Lenkų valstybė buvo vadinama R e s p u b l i k a . o bendrasis seimas buvo tik tų valstybėlių kongresas. kad vienos sritys mokesčius mokėdavo. kol mo­ kesčius sumokės nemokančiosios sritys. kai tekdavo bal­ suoti (seimely). — įstatymai net draudė taip tituluotis. Kitiems sutinkant su mo­ kesčiais.. o svarbiausia. nebebūdavo nė pirkėjų. tai ir paskutinio vyžoto bajorėlio ir didžiū­ no balsai būdavo lygūs. Oficialiai visi bajorai buvo lygūs: kunigaikščio ar grafo titulas nedavė jokių pirmeny­ bių. Mokan­ čiosios tuo atveju kitame seime nebenorėdavo mokėti. jie turėjo savo aukščiausiąjį teismą — tribunolą. — kurs irgi būdavo renkamas seimeliuose iš tų pačių bajorų. Dažnai instrukcijose būdavo reikalaujama prie­ šintis naujiems mokesčiams. nes nebuvo kas perka jų gaminius. jei jis pats jos neprisiimąs. Bet iš tikro bajorėlis visada bal­ suodavo taip. skelbdamiesi karaliaus var­ žomųjų bajorijos laisvių gynėjais (pav. Visa valdžia joje priklausė bajorijai: be jos niekas nieko negalėjo padaryti. jį varžė ministeriai. tai turėdavo nusileisti visas seimas. jie būdavo skiriami kiekvienam iškylančiam reikalui atskirai. kurios viską spręsdavo savo seime­ liuose. Tuo būdu dažnai atsitikdavo. subūrę savo šalininkus. nes kiek­ vieną kartą būdavo reikalingas v i s ų s e i m o n a r i ų s u t i ­ k i m a s . Pirmiausia jis nieko svarbesnio negalėjo atlikti be senato. todėl miestų amatininkų cechai savaime turėjo nykti. Stambesnioji bajorija savo dvaruose turėjo amatininkų. Bet ir šiaipjau karalius buvo labai suvaržytas. jų nebuvo galima nė pašalinti. skelbti karą. Tiesa. Ir iš tikro silpnesnių karalių laikais kai kurie ponai. Zebžidovskio. kaip pagal sutartį. kurie pagamindavo jai visa reikalinga. kurs tik vienas tegalėjo leisti įstatymus. kurių jis negalėjo priversti elgtis pagal savo norą. Tad iš tikro valstybė buvo valdoma didžiūnų oligarchų. atvykdami į seimą. Visur reikėjo visuotinio sutikimo. at­ siveždavo rinkėjų duotas i n s t r u k c i j a s . Niekas nega­ lėjo tokios užsispyrėlės srities priverst nusileisti.jorijai apsirūpinant prekėmis. šie pavartodavo net kardą. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės. Liubo350 mirskio rokošai. Tačiau daug sunkiau būdavo susikalbėti su visagaliu seimu. tačiau seime­ liuose jai neįmanoma buvo spirtis prieš didžiūnus: didžiūnai iš savo ir valdomųjų valstybinių dvarų atsiveždavo į seimelį daugybę p l i k b a j o r i ų . tik jis tegalėjo uždėti mokesčius. kur jų atstovai derino savo nuomones dėl bendrų politikos reikalų. Seimas. kurie galėjo viską nubalsuoti. Bajorija buvo visagalis luomas. niekieno nevaržoma valsty­ bės šeimininkė: valstybė buvo jos vienos. Rei­ kalui esant. kėlė maištus. Be to.). Visa smul­ kioji bajorija buvo priklausoma didžiūnų: ji valgė jų duoną ir tik per juos tegalėjo gauti kokią aukštesnę vietą. kar­ tais jiems bandė pasipriešinti vidutinioji bajorija.

Anksčiau bajorų jaunuomenė vyk­ davo auklėtis į karaliaus rūmus. kurį paremdavo kiti to paties didžiūno šalininkai ir tar­ nai. 23 353 . savo pavieto vardu ištarus veto — draudžiu. tačiau. Didžiūnų galia. Lietuvos Istorija. praėjo daugiau. pasidarė lyg kokie karaliukai. Tik kai reikėdavo viešai ištarti veto. niekur nesanti tokia laisva ir niekur taip savo likimo pati nesprendžianti. priešinosi karaliui. o vienas ištisas amžius skendėjo visiškoje anarchijoje. kuriuose didžiūnai bu­ vo puikiausiai įsitaisę. piliečiai. bet ir privačių asmenų arba net ir svetimų valstybių su­ metimais. todėl seimui nuolat grėsė pavojus iširti. Taigi kiekvienas bandymas daryti ko­ kių nors reformų reiškė seimo iširimą. seimas. pešėsi tarp savęs. kaip akies lėlytė. Šiame sename raižiny vaizduojamas 1619 m. neturėda­ mas seime bičiulio. o jų žmo­ nos — rūmų ponių (freilinų) iš vidutiniosios bajorijos tarpo. kaip pusantro amžiaus. Nors gyvenimas labai greit parodė šito įsitikini­ mo klaidingumą. kaip viduramžiais feodalinėje Europoje (kunigaikščių rolę čia vaidino didžiūnai). di­ džiūnas to nedarydavo patsai. Bet nuo Zigmanto Vazos laikų ji jau ėmė burtis apie didžiūnų dvarus. saugotinas. Didžiūnai X V I I am-je. tačiau veto teisę laikė šventa: esą. tuo pat atkrisdavo ir visi. — juo labiau. nors ir jautė neapykantą didžiūnams. kad kam nors protestuojant vienu klausimu. Galingieji didžiūnai nieko ne­ klausė. Kiek vėliau įėjo į madą posakis: „ R e s p u b l i k a l a i k o s i n e t v a r k a " (t. varžančiųsi partijų ir nesugyvenančių didžiūnų). taigi bajorija galinti džiaugtis savo laisve ir niekuo nesirūpinti. 2odžiu. tai kitam tūlo seimo nutarimai galėdavo atrodyti nepriimtini. o pasiųsdavo jo priklausomą bajorą. kurs tą veto ištardavo (mat. bet bajorijos daugu­ mas šita „aukso laisve" džiaugėsi ir didžiavosi: esą. O šitas veto buvo pradėtas vartoti ne tik sri­ čių. O X V I I I amžiuje ta seimų liga taip įsivyravo. ypač nuo Zigmanto Vazos laikų. Mat. t. Veikiant veto teisei. Ir iš tikro kaskart vis dažniau pradėjo irti seimai. tai visų bajoriškųjų laisvių perlas. seimai kaskart vis dažniau iro. ir karaliaus rūmai dėl to pasidarė nebepopuliarūs.Seimo vaizdas. netvarkos dėka): esą. krašte visada buvo pilna karaliaus priešų. nes visada atsirasdavo vadinamosios „ a u k s o l a i s v ė s " šalininkų ir garbintojų. visada galėdavo ką nors pasamdyti. Pati bajorija iš tikro nevaldė: valdė ir ardė seimus didžiūnai. Jie varė savo politiką. Laisvės ideologai matė netvarką. bajorija. laisva bajorų Respublika esanti netvarkinga. kol buvo pažabota išsikerojusi savavalia ir reformuota valstybės santvarka. y. net jau priimti nutarimai. tas. tačiau brangino savo laisvę. Valsty­ bėje buvo didžiausia netvarka. Vienas kitas šviesesnis protas skundėsi dėl augančios netvarkos. Jei kam nors reikėdavo išardyti seimą. buvo panašus vaizdas. y. Jei ne vienam. Nie­ kas nesirūpino perorganizuoti valstybės. užtat niekam ir nepavojinga. Taip antai. negalėjo būti padaryta jokių r e f o r352 m ų. visas seimas tu­ rėdavo nusileisti. — todėl jos niekas nepulsiąs. jog net ištisus dešimtmečius seime ničnieko nenutardavo. Jono Kazimiero laikais iširo net 4 seimai. o bajorija. Zigmantas Vaza visada laikė prie savęs daug svetimšalių. kaip Respublikoje. turėjo savo rūmų ministerių.

praktikoje ji galiodavo tik tada. Po jo L i e t u v a j a u n i e ­ kad n e b e s i ū l ė nei savo a t s k i r o k a n d i d a t o nei a t s k i r ų n a u j a m k a r a l i u i s ą l y g ų . Elekcijoje jie da­ lyvaudavo bendrai ir sudarydavo tik atskirą partiją. Bet negalima naiviai manyti. išmirė. liberum veto įėjo į kasdieninę gyvenimo praktiką. patys užimdavo visas valstybines vietas (urėdus).. Boguslovo Radvilos.).Vazų karaliavimo laikai yra netvarkos įsigalėjimo laikotarpis: seimai kaskart vis dažniau ėmė irti. Žodžiu. visi seimo atstovai lengvai išsiskirstė. Jis mirė 1669 m. anksčiau seimai daugiausia iširdavo. patys rūpinosi sau reikalingais įstatymais. Bet Vladislovas Vaza jau buvo bendrai išrinktas. Vadovaujančiosios Lietuvos ponų šeimos. Ne kartą jis veltui ir nuskam­ bėjo: seimas dirbo sau. Tiesa. hetmonas Jonušas Rad­ vila mirė (1655 m. Biržiečiai Radvilos. Tik 1639 m. — Lenkijoje iš viso iširo 7 seimai. po švedų karo konfiskuotus. Ilgas 3 Vazų karaliavimo periodas visiškai suartino Lietuvą su Lenkija. ir šis turėdavo sprukti lauk iš salės. iširo dar 13 bendrųjų sei­ mų. bendrai gindamos savo teises nuo karaliaus pasikėsinimų. ir be seimo grėsė didelis pavojus (ypač Lenkijai). kada seimą išardė Čičinskas. o seimas dirbdavo sau toliau. posėdžiauti buvo galima tik visiems atstovams sutikus. bet pasiliko gyventi Karaliaučiuje. o ištaręs gaudavo labai apsivilti. kai ją remdavo koks didžiūnas su visais savo šalininkais. Ne kartą ant veto iš­ tarusio galvos sušvytruodavo kitų bajorų kardai. Po ne­ nusisekusios Kėdainių sutarties su Švedais. Šio dėka jis atgavo vi­ sus. Be to. Pirmieji 3 karaliai dar buvo rinkti atskirai. šitų gynėjų turėdavo būti nemaža. Bet vis dėlto tai nebuvo pirmas toks atsitikimas. kada prasidėjo bendrieji lietuvių lenkų seimai. protestuojant di­ desnei atstovų grupei. Tuo būdu didžiulių biržiečių Radvilų turtų savininku pasidarė Vokietijos kunigaikštis.. niekad vienam atstovui iš tikro nepasisekė išardyti seimo. iki XVII amž. kuri ištekėjo už tėvo pusbrolio ir artimo jo draugo. Batoro ir Zigmanto Vazos lietuviai iš pradžių net nepripažino savo didžiaisiais kunigaikščiais. susigyveno ir pra­ dėjo jaustis sudarą vieną visuomenę.. Laikotarpio charakteristika Lietuva ir Lenkija. kad liberum veto teise pirmą kartą pasinaudojęs ir seimą išardęs Upytės atstovas Čičinskas (Sicinskis) 1652 m. Antai vienas atstovas bandė sukliudyti viso seimo darbą dar 1596 m. o 1652 m. Dažnai girdime. ir kiti tuojau jį paremdavo. kuri ištekėjo už Brandenburgo hercogo sūnaus Liudviko. tuomet buvo sunkūs kazokų karų laikai. skelbdamas konstitucijas. O po Liublino unijos iki 1652 m. Atstovo veto teisė buvo tik teorijoje. niekas nedrįsdavo ištarti veto. o 1652 m. Lietuvos bajorija ir didikai savo valstybines teises vis dėlto saugojo. kaip vienu balsu priimtas. savo ir žmonos paveldėtuosius dvarus. palikęs jaunutę dukrelę. Seimas turėdavo tęstis ne ilgiau. kad Čičinskas arba kas kitas būtų galėjęs kada nors išardyti seimą vienas: vienam tekdavo tik ištarti veto. bet. — už Neuburgo kunigaikščio. po karo nebe­ grįžo į Lietuvą. Stp. Neturėdamas tokios paramos. Liubomirskis. Pasibaigus tam laikui. Būdavo atsitikimų. Lietuvai vis dar tebevadovavo viena kuri didikų šeima. kuri betgi visą Lietuvą jau surišdavo su sau artimų Lenkijos ponų partijomis. Ir štai 1639 m. protestuojant tiktai vienam Čičinskui. vienas Krokuvos atstovas. — jų tarpe turėdavo būti nors vienas galingas didžiūnas: kitaip veto nuskambėdavo veltui. D. o 1639 m. Todėl pamažu ėmė nykti savarankiška Lietuvos politika. keletui dešimčių ar bent keliolikai seimo at­ stovų. kaip dirbęs. Valstybės pakrikimo laikai 1. kaip Fridriko Vilhelmo patarėjas ir Prūsijos valdytojas. negyvendamas Lietuvoje. Švedų karų metu jis irgi palaikė sąjungą su Švedais. negalėjo čia turėti didelės įtakos. Liubomirskis. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. seimą ir išardė. Todėl Lietuvoje po Radvilų iškilo kitos di355 354 V . dėdamies bajorų laisvių gynėjais. bet Liu­ bomirskis. o šiam mirus. pusės vadovavę Lietuvos gyvenimui. Lietuviai stengėsi išlai­ kyti savarankiškumą tik viduje. kad šis atšauktų savo veto: mat. Abiem atvejais aplinkybės buvo labai panašios. kaip 6 savaites. Taigi tą paprotį vienam atstovui išardyti seimą įvedė ne Čičinskas. iki 1569 m. saugodami atskirą valstybės orga­ nizaciją: patys rūpinosi Lietuvos reikalais. Čičinskas pasisakė nesutinką pratęsti seimui laiko. Tačiau karalių jau pradėjo rinkti bendrai su lenkais. Karo metu jis gyveno pas savo giminaitį Brandenburgo ir Prūsų kunigaikštį. Liublino seimo. kad net keletą protestuo­ jančių išmesdavo lauk. kuri visada būdavo susirišusi su viena ar kita lenkų partija. o 1652 m. seimas iširo. palikęs vienturtę dukterį. Tatai netiesa: daug kartų seimai iširo ir prieš 1652 m.. norėdami pasilaikyti Lie­ tuvą tik sau. Abiejų valstybių bajorijos. patys padengdavo visas savo valstybės išlaidas. Tačiau ilgų karų metu jie pradėjo jaustis turį bendrą su Lenkija užsienio politiką. kada iširo pirmasis Lenkijos seimas. Nuo 1536 m. ir lenkų neįsileido. dalis atstovų labai norėjo tęsti seimą ir ieškojo pasislėpusio Čičinsko. ir seimai išsiskirstė. kuris netiko vadovauti Lietuvos gyvenimui.

Todėl 356 varžytynės dėl sosto įgavo tokias pat formas. Dabar Prancūzija dėjosi prieš Austriją net su turkais ir kaip įmanydama stengėsi paimti į savo įtaką Respubliką. stengėsi patraukti Respubliką į savo pusę. Jie kad ir nebuvo labai turtingi. Tarpuvaldis buvo gana ilgas. Audringaisiais Jono Kazimiero laikais didikų savavalia ir nešvarios intrygos buvo pasiekusios aukščiausią laipsnį. Lietuvos kunigaikštis ir riant didikams. Sitų varžytynių metu abi pusės leido di­ džiausias sumas. elekcijos lauke nesusita­ 1669—1674 m. Jam metus šūkį. ta­ čiau elekcijoje nelaimėjo nė vienas tų didžiųjų par­ tijų kandidatas. dusiems gausingas ka­ riuomenes. — Žemaičių seniūnas. tai Pacų. kad su jais skaitosi net karaliai. Visą laiką senate einant ginčams dėl kandidato. ką tik norėjo. Europoje tuomet buvo laikotarpis po 30 m. nerimavo ir keikė ponus senatorius. nebeliko šeimos. kad su jais kariautų viena Austrija. kad duoda jiems pinigų savo šalininkams verbuoti. Svetimų valstybių papirkinėjimai. Kazimieras. — kancleris. Pagaliau atsirado žmonių. Lenkijos bajorijai jo vardas buvo priimtinas ir arti­ mas. tačiau jo galybė dar nebuvo visiš­ kai sunaikinta. kurie sumanė pasinaudoti šituo bajorijos nepasitenki­ nimu ir išrinkti karalių. bajorija neturėjo nė ko veikti. Ji rū­ pinosi. Vienas iš jų. bajorija tik piktinosi. Jonas Kazimieras atsisakė nuo sosto. norė­ dama sunaikinti Austrijos imperatoriaus galybę. 30 m. Višniaveckis. B. Tačiau krašte buvo dar gana stipri partija. partijų kova labai griežta. Katalikiškoji Prancūzija. Todėl Prancūzijos ir Austrijos varžytynės tuo dar ne­ pasibaigė.dikų šeimos. kaip ir pirmųjų 3 elekcijų metu. kad Respublika su turkais gyventų taikoje. nes jų urėdai buvo įtakingiausi. o penktas. Krašte tolydžio augo anarchija. Persvara jau rodėsi būsianti Prancūzi­ jos kandidato pusėje. Seimas užtruko net l 1 ^ mėn. nes jis nepriklausė prie nekenčiamųjų didikų — buvo sū­ nus Jeremijo Višniaveckio. valdoma kar­ dinolo Rišeljės (Richelieu). Kitos Europos valstybės grupa­ vosi apie Austriją ir Prancūziją ir veikė vienos ar kitos naudai. kada Austrija su Prancūzija ypa­ tingai varžėsi dėl pirmenybės. Įsigalėjęs pinigų ėmimas iš užsienio neišnyko iki pat Respublikos gyvenimo pabaigos. kitas. Nors karas ir pasi­ baigė imperatoriaus pralaimėjimu. D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m ) 2. Petras. aplenkiant didikus. Jonui Kazimierui atsisakant nuo sosto. buvo hetmonas ir Vil­ niaus vaivada. o iš tikrųjų tapo jų sam­ dytais agentais. atsive­ Lenkų karalius. norėdamos papirkti ir patraukti į savo pusę visa­ galius Lenkijos ir Lietuvos didikus. Lietuvoje va­ dovavo jau Pacai. Jo kandidatūrą palaikė ir didieji Lietuvos Lenkijos ponai. ketvirtas. Vidutiniosios bajorijos masėse buvo kilęs didelis nepasi­ tenkinimas jais. To sumanymo prie­ šaky stovėjo Lenkijos vicekancleris Olšovskis. trečias. O kadangi šitam periode ypatingai pražydo „aukso laisvė" ir vals­ tybėje viską svėrė atskiri ponai ir jų partijos. Pirmučiausia iškilo P a c a i . turėdami tiek įtakingų vietų ir daugybę valsty­ binių dvarų.) ir jo elekcija Atsisakius nuo sosto paskutiniam Vazai. Todėl Mykolas K. Steponas. Todėl ji pasipiktinusi kartą net išvaikė posėdžiaujantį senatą. Labiausiai iš jų pasižymėjo hetmonas ir kancleris. visai netikėtai karalium buvo paskelbtas Mykolas Kaributas Viš­ niaveckis. būtent svetimų valstybių kišimasis į Respublikos vidaus reikalus ir papirkinėjimas. Šitam laikotarpiui labai cha­ rakteringas dar vienas bruožas. karo. kuriuos pakeitė S ap i e g o s. d. kare stojo į protestantų pusę. Mykolas Kaributas Višniaveckis (1669—1673 m. stengdamosi įpiršti į Res­ publikos sostą savo kandidatus. tačiau. — Vilniaus vyskupas. Imperatorius. — Žemaičių vyskupas. a . Chmelnickio laikais pasižymė357 . didžiuodamiesi. norėdamas jį užleisti Prancūzų kandidatui princui Kondei (Condė). pajėgė nustelbti visus kitus ponus. o vėliau Sapiegų viešpatavimas Lietuvoje buvo neribotas: jie darė. Jie pradėjo jaustis esą svetimų karalių sąjungininkai. savo rėžtu. Mykolas. palai­ kiusi Habsburgų kandi­ datą. Kristupas. susirėmimo metu buvo ir aukų. Tuo būdu atskiri Lietuvos didžiūnai užmezgė artimus santykius su užsienio rūmais. kuri būtų buvusi surišta su Respublikos sostų tradicija.

kurio krikščioniškas vardas buvo Dimitrijas. Jo šalininkais buvę Pacai. Kadangi jo didieji priešai buvo susirišę su Prancūzija. Vėliau jie liko artimiausiais Višniaveckio patarėjais ir rėmėjais. netvarkingai kariaujantiems. kuriems pasidavė ir kazokų hetmonas Dorošenko. Sobieskiui tuo tarpu pasisekė sumušti turkus.jusio bajorijos gynėjo nuo sukilusių kazokų. Višniaveckiai buvo kilę iš Algirdo sūnaus Kaributo. kaip Branden­ burgo elektoriaus ministeris. nes visa Ukraina nuo 1569 m. sei­ mai nuolat iro. ir galingų konkurentų Pacams daugiau jau nebeliko Lietuvoje. kaltin­ dama išdavimu. Pacų vadovaujamoji Lietuva irgi pasisakė už jį. kuri keletą prancūziškosios partijos žmonių. taigi ir visos Lietuvos politikos vadu. nes karų metu buvo žuvę visi tėvo turtai. Pacai su Radvila negalėjo remti vieno kandi­ dato. Sako. ji dabar tik galvojo. žinoma. nė svajote nesvajojo. o prieš juos buvo Radvilų galybės likučiai. jie pagaliau parėmė Višniaveckį. ku­ riems vadovavo iš Karaliau­ čiaus į seimą atvykęs Boguslovas Radvila. galingiausiu prancūziškosios partijos didiku. tačiau bajorija dėjo galvą už savo išrinktąjį karalių. kurį visi didikai laikė už save mažesniu ir tapusiu karalium tik per nesusipratimą. -Dėl to jo dvarai buvo su­ naikinti. — tas pats. kiek pasvyravę. nega­ lėjo pereiti į Radvilos remiamo Neuburgiečio pusę.). apiplėšti. grįždamas iš elekcinio seimo. Mykolo tėvas Jeremijas kazokų maištų metu buvo turtingiausias Ukrainos ponas ir didžiausias kazokų priešas. Kartu su jo viešpatavimu Lenkijoje prasidėjo sunkus ka­ ras su Turkais. karas labai ne­ sisekė: turkai užėmė stipriausią Podolės tvirtovę Kameniecą ir veržėsi į Lvovo apylinkes. Radvila. buvo kancleris Kristupas Pacas. 359 . — buvo nelengva karaliauti. Į karą pašaukta bajorija susikonfederavo ir ruošėsi kariauti ne su turkais. buvo patraukusi į seimo teismą ir pasmerkusi ištremti. bet kartu statė ir savo kandidatūrą. Jo parama buvo tik Pacų vadovaujamoji Lietuva ir Lenkijos bajorų par­ tija.000 belaisvių ir dalį žemių. 3. Boguslavas Radvila mirė (netoli Karaliaučiaus). nes mirė jos kandidatas (1672 m. 358 paskutinysis iš Dubingių Radvilų (f 1669 m. Už jų pečių tuomet jau stovėjo visa Lietuva. ir išrinkimas jam pačiam buvo labai netikėtas. priklausė Lenkijai. Kaip paprastai. be abejo. Partijų kovų metu krašte nebuvo jokios tvarkos. Tik abiem pusėm nusileidus. Prancūziškoji partija pa­ galiau apie karaliaus pašalinimą jau nebegalvojo. lenkai į elekciją susirinko visi (viritim). jie surusėjo ir šiuo metu jautėsi Lenkijos piliečiai. o lietuviai atsiuntė tik atstovus. Galin­ gieji P a c a i savo pusėje tu­ rėjo beveik visus Lietuvos atstovus. ir tuo būdu Višniaveckis tapo karalium. tai jis pats tuojau užmezgė ryšius su Austrų Habsburgais ir iš jų šeimos net vedė žmoną. Lietuviai Mykolo elekcijoje nebuvo visiškai vieningi. princas Kondė atskiru bajorijos nutarimu buvo išbrauktas į| kandidatų.). Likę gyventi Ukrainoje. Lenkijos hetmonu Sobieskiu. Pacų šeimos priešaky. Lenkams. nes. savo jėgomis. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalny). Tuo tarpu jis buvo labai nusigyvenęs ir gyveno tik iš kitų malonės. kaip sunaikinti ba­ jorų partiją. atimti iš jų apie 10. ir sūnus Mykolas nieko nebeturėjo. oficialiai rėmė imperatoriaus ir elektoriaus peršamą Neuburgo princą. o su karaliaus priešu. Didikai bandė šitą elekciją sutruk­ dyti. Prancūzijos kan­ didato partija tuojau pradėjo ruoštis jį pašalinti. kuris pastatė gra­ žųjį Pažaislio vienuolyną paliai Kauną (jo brolis hetmonas My­ kolas pastatė taip pat gražiausią Vilniuje barokinę šv. ir Lenkijoje grėsė vidaus karas. Jis su kazokais kariavo net pats vienas. Jo kariuomenė palaikė savo vadą. Čia jie turėjo milžiniškų dvarų. Apie karaliavimą jis. kuris neturėjo nei turtų nei plačių ryšių. Elekcijos metu Boguslovas Radvila. buvo išvengta konflikto. Mykolo Višniaveckio valdymas ir mirtis Naujajam karaliui. todėl. jis net turėjęs pasiskolinti pinigų į seimą atvažiuoti.

Bendrieji seimai Lietuvoje. kad Lietuvos kariuomenė neturinti teisės peržengti Len­ kijos sienos. nuošaliai. o taip pat nemaža iširo ir kitų seimų. Pacai su Lietuva palaikė Lotaringietį. Karų su turkais metu. Kadangi 1569 m . Tuo būdu Gardinas pasidarė tarytum antrąją Lietuvos sostine. Pagaliau po ilgų ginčų nuvykęs į karo lauką. ir dėl to jie niekad nenorėjo padėti jam kariauti. be abejo. dėl kurių pirmą kartą istorijoje buvo nutrauktas net karūnacinis seimas. Paga­ liau buvo priversti jį pripažinti ir Pacai.Stiprėjant lenkų bajorų partijai. unijos aktai leido šaukti seimus tik Lenkijoje. ir buvo pradėta ruoštis nau­ jam turkų puolimui atremti. bajorija vėl pastatė savo kariuomenę. tačiau buvo priversti nusileisti. Naudodamiesi sunkia Len­ kijos būkle. drauge augo ir hetmono Sobieskio populiarumas. Išimčių buvo padaryta tik didžiausios netvarkos laikais X V I I I amž-je. kurio maršalka esti lietuvis. kad Lie­ tuva tam tikslui sudarytų 30. buvo vykdomas iki pat Respublikos galo. tik netikėta karaliaus mirtis abiejų partijų dėmesį nukreipė į naująją elekciją. Tačiau jiems nepasisekė: Sobieskį vis dėlto lenkai išrinko. tačiau sušauktas (1673 m. kancleris. vėl būtų susikirtusios. Visiškai savarankiškas Lietuvos laikymasis Višniaveckio lai­ kais priklausė nuo Pacų. ruoš­ damiesi surinkti prieš turkus 60. Mirus karaliui Višniaveckiui. kad išgarsėjęs turkų nugalėtojas gali būti lenkų paskelbtas karalium. todėl Pacai tuojau pradėjo stengtis jam trukdyti patekti į sostą. cas atsisakinėjo eiti len­ 1658—1684 m. 1672 m. jis 360 vis dėlto nesutiko sutartinai veikti su savo priešu Sobieskiu — nieku būdu nepasidavė jo vadovybei. Susirėmimas atrodė neišvengiamas. prieš hetmoną Sobieski. kams į pagalbą.) seimas nuramino partijas. kaip gerą vadą. kilus naujam karui su Turkija. Visą Višnia­ veckio valdymo laiką Lenkijoje virte virė par­ tijų kovos. kuris būtų vedęs Mykolo našlę Eleonorą. kariaujanti su turkais. jei lenkai nesutiksią.) elekcija Kaip ir ankstyvesnio j e elekcijoje.000 karių ir padėti lenkams kovoje su turkais. Mat. sunkiu Lenkijai. 4. Kai lenkai pagaliau nusileido. partijos. reikalavo. 5.000 karių ir tik savo sienoms saugoti. o į Lenkiją jos neleisią. nes lie­ tuviai kitaip nesutiko jiems duoti paramos. taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą — vėl Prancūzijos princas Kondė (nebe tas pats) ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis. o su jais — ir visa Lietuva. vicekancleris. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje. teisin­ damasis. Pasibaigus karui. kad jau turės prasidėti vidaus karas: mat. Lietuva M. tad lenkai dėl šito labai spyrėsi. Lietuva stengėsi laikytis Kristupas Pacas.000 karių. Jono Sobieskio (1674—1696 m. o Sobieskio kariuomenė pasisakė guldysianti galvą už savo het­ moną. buvo daug pavojaus. So­ bieskio populiarumo didėjimas ir pasisekimai karuose su turkais jiems buvo itin nemalonūs. palaikė kariuomenė ir Lenkijos pietinių sričių bajorija. Lietuvos atstovai 16 7 3 m. tai lie­ tuviai sutiko sudaryti 12. kad jie sudarysią tik 6. Didieji Lenkijos ponai su pačiu het361 . atrodė. būtų š a u k i a m a s L i e t u v o j e ( G a r d i n e ) .000 karių. Lietuviai tada pareiškė. Hetmonas Pa­ 1656—1658 m. Tuo būdu priimtas įstatymas. Višniaveckio laikais Lenkų partijų kovos ir Lietuva. lenkai. kurie nenorėjo bendrauti su didžiaisiais savo partiniais priešais lenkais. Ypač jį. k a d k a s t r e č i a s seimas. Lietuvai vado­ vaujantieji Pacai stovėjo karaliaus pusėje ir labai nesugyveno su abiem prancūziškosios partijos vadais — primų ir Len­ kijos hetmonu Sobieskiu. o ypač su hetmonu Sobieskiu. seime išreika­ lavo iš lenkų priimti įstatymą. kad kas trečias sei­ mas turi būti šaukiamas Lietuvoje. kai iširdavo beveik visi seimai. kurią jis apgynė nuo turkų.

pažinsią piasto savo valdovu. nes. Todėl po pirmų karų. Mat. Sobieskis padarė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. bijodami jo kandidatūros.monu Sobieskiu palaikė Prancūzų kandidatą. Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liud­ vikas X I V . prieš kurio kandidatūrą jau keliolika metų kovojo bajorija (Jono Kazimiero ir Mykolo lai­ kais). paremti jo kan363 Jonas Sobieskis. buvo pra­ dėję prieš jį veikti dar tarpuvaldžio pradžioje. Todėl jis ėmė artintis su Austrija. svajojo iškelti savo gimines Pran­ cūzijoje). Sapiegos ir kiti Pacų priešai. Lenkams išrin­ kus Sobieskį. palikęs sūnums kunigaikštiją. Tačiau lietuvių tarpe buvo ir Sobieskio šalininkų: jį palaikė jo sesers vyras. jog nebus galima išrinkti Kondės. Nepasisekė Prūsijoje nė Šve­ dams. į elekcijos lauką neėjo. — juo labiau. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo. Tačiau šis planas nepa­ sisekė: seimas karaliaus neparėmė. Iš kitos pusės. Po kiek laiko tuomet nusileido ir Pacai. tėvui mirus. prieš Prancūziją jį ėmė kurstyti ir žmona: ji buvo užsigavusi ant Liudviko X I V . Elekcinio seimo pradžioje jų vadovaujami lietuviai reikalavo atmesti „piasto" kandidatūrą (piastu tada buvo vadinamas kiekvie­ nas kandidatas iš saviš­ kių). Išgar­ sėjęs Lenkijos gynėjas nuo turkų. Pacai.). kad jie eitų siauru ruožu. lietuv i į Pleiskė. kai jie grįžo karą pralaimėję (1679 m. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas Sobieskio ryšiai su Prancūzija. ir So­ bieskis buvo visų pripažintas. Nedaug teturėdamas ka­ riuomenės. Radvila. čia jam reikėjo dėtis su Austrų Habsburgais. tapusi karaliene. jis pirmučiau­ sia svajojo nugalėti turkus ir pašalinti jų pavojų krikščioniška­ jai Europai. kad imperatorius žadėjo padėti jo sūnui Jokūbui nukariauti Moldaviją. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. 362 . Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų. buvo labai palan­ kiai lenkų bajorijos su­ tiktas. Tačiau Pacai vis dėlto liko am­ žini jo priešai. Sobies­ kis vėl atsigręžė į turkus ir susidėjo su Austrija. jis negalėjo visiškai neleisti švedų. Prūsijoje kariavo tiktai vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė. per partiją ir per savo žmoną prancūzę Mariją Ka­ zimierą (kuri. švedų pulkus apstatęs Lietuvos kariuomene. K. lydėjo per visus Žemaičius. jis tikrai būtų galėjęs tikėtis. Kaip įgudęs karys ir karštas katalikas. Sobieskis karštai mylėjo savo žmoną ir visada buvo jos įtakoje. bet visą laiką darė kliūčių ir. Lietuvos lauko hetmonas ir vicekancleris M.). Kai lenkai to rei­ kalavimo nepriėmė. kaip jo šeimos kunigaikštija (jam tat buvo labai svarbu. atvykęs į elekcinį seimą tiesiog iš karo lauko. Po nepavykusio bandymo Prūsijoje. lietuviai pareiškė protestą ir. d. Sobieskio priešas hetmonas Pacas neleido jų kariuomenei laisvai pereiti per Žemaičius (1678 m. kad Len­ kijos ir Lietuvos sostas jiems atiteks). Kai pasirodė. nors lenkai jį ir išrinktų. tuomet prancūziškoji partija pastatė kandidatu savo vadą hetmoną Sobieskį. nukariauta Prūsija Sobieskiui turėjo likti. nuo kurių Fridrikas Vilhelmas (vadinamas didžiuoju elektorium) lengvai apsigynė. kad tas nesutiko jos tėvo padaryti kunigaikščiu. kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją. jis buvo susirišęs su Prancūzija. Be to. viduje prieš prancūziškąją politiką vis didėjo opozicija. su turkais buvo padaryta taika. Susiartinimas su Austrija. žiūrėdamas. Prancūzijai tarpininkaujant. jog nepri- 6. sustoję kitoje Vyslos pusėje. 1674—1696 m. pažadėjo išleisti už Jokūbo savo dukterį ir. o be to. neišsuktų iš kelio ir neplėštų. Sobieskio politika buvo dvilypė.

Kaip matėm. jie nenorėjo leisti pereiti švedams per Že­ maitiją į Prūsus. o het­ monas Sapiega taip pat nenorėjo klausyti karaliaus ir karuose. Sapiega nesiskubino su Lietuvos kariuomene ir atvyko tik po didžiojo mūšio. Net (1683 m. Taip pat jie buvo griežti karaliaus priešai ir seimuose. Sobieskio politinių planų iširimas. visi atsiminė partinį bendradarbiavimą ir kovas. Vienas iš jų. nieko nepasiekęs. kovojo su jo pastangomis palikti sostą sūnui. Tačiau. Bet nepasisekė nė čia. gavo Lietuvos iždininko. Motina buvo didžiausia sūnaus kandidatūros į sostą priešininkė ir agitavo už Prancūzijos prin­ cą. tačiau hetmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo. nors šie ėjo. Visos karaliaus J. Lietuva Jono Sobieskio laikais Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Len­ kijos reikalais. tačiau nė po to impe­ ratorius tinkamai neparėmė savo svainio: tėvui mirus. jis sosto negavo. Ruošdamasis koalicijai prieš Turkus. Todėl Sobies­ kis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas di­ dikų šeimas. o savavaliauti įpratę didikai visur jam priešinosi. ir tie pasirodė esą jo priešai. paprastai remdamasis tuo. Daug dirbęs. Nesantaika Sobieskio šeimoje. kad Sobieskis atitraukė nuo jo dalį Tur­ kų jėgų). ir turkai buvo išvaryti net iš dalies Vengrijos. Padarius sąjungą su Austrija. Kliudydavo Pacai karaliui ir visuose kituose reika­ luose. Jonas Sobieskis mirė 1696 m. Jokū­ bas. Mat. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje visam kam vadovavo dideli jo priešai — Pacai. Benediktas. 365 . daug ka­ riavęs. kurie jautėsi patys turį ne mažiau teisių sostui. Kazimieras didžiojo hetmono urėdą. ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. o turtai ne­ buvo sunaudoti jo kandidatūrai į sostą. įvykdęs jo žmonos reikalavimus tėvui. Neuburgo princesę Jadvygą. nie­ kad nenorėjo duoti pinigų jo planams vykdyti. kokie buvo ir Pacai: seimuose jie taip pat ėjo prieš karaliaus pa­ siūlymus. kurie buvo jam priešingai nusistatę. 7. 364 ketino net išvažiuoti iš savo krašto. o jo brolis J. Sobies­ kio pastangos nuėjo niekais. kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė tegalinti išeiti už savo valstybės sienų. tuo būdu ją vėl patraukė į savo pusę. Viena buvo išgelbėta (1683 m. ir todėl nenorėjo jam pripa­ žinti karališkosios didybės. Visa jo viltis dar buvo karaliaujant sukrauti turtai ir giminystė su imperatorium. Sąjunga su imperatorium nedavė jokios naudos (impera­ torius tiktai džiaugėsi. Tačiau karalium buvo išrinktas Saksonijos elektorius Fri­ drikas Augustas. tik seimui įsakius. Jie visi nuolat priešinosi karaliui. jam mirus.) vykstant vaduoti Vienos. Sobieskis padarė a mž i n ą j ą t a i k ą s u M a s k v a . Tuo būdu. Jie laikė jį sau lygiu ponu: mat.) Andrusavos sutartis su didelėmis nuolaidomis Maskvai.. čia pagaliau iškilo S ap i e g o s. jam padedant. tačiau caras prie karo su Turkais neprisidėjo. Seime lenkai su karalium priversdavo ir Lietuvos ka­ riuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus. karštai gindamas savo žmoną. Pacai vienas po kito pagaliau išmirė.didatūrą į sostą. visa tai pasirodė be vertės: imperatorius Jokūbo neparėmė. ir padėjo iškilti bu­ vusiems savo draugams. ir jų turėtieji urėdai atiteko kitiems. nes dėl jų ėmė var­ žytis sūnūs ir gobši motina. Planuota koalicija prieš Turkus ne­ įvyko. Jokūbui žadėtą dukterį išleido už Bavarijos elektoriaus Maksimilijono. tai visada veikdavo savarankiškai. imperatorius tesirūpino tik savo reikalais: Moldaviją jis nu­ kariavo pats sau. kaip karaliaus sąjungininkai. Vėliau jis išpiršo Jokūbui savo žmo­ nos seserį. Bet ne kartą hetmonas Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus. nors Liudvikas X I V . Užtat jis pasistengė nustumti visus tuos. Jis rūpinosi kaip įmanydamas laiduoti sostą vyriausiajam savo sūnui Jokūbui. Visas kraštas buvo nepatenkintas jo pastangomis tvirtai valdyti. Tėvo nusivylimas buvo neapsakomas. Prie Prancūzijos jis nebegrįžo.). tačiau tam griežčiausiai priešinosi didikai. turkai užpuolė šią ir pasiekė net Vieną. dėl jos susipykęs su motina. Kritiškuoju momentu Sobieskis atskubėjo imperatoriui į pagalbą. Jo žmona Marija Kazimiera be galo nekentė sūnaus Jokūbo žmonos. Buvo patvirtinta (1686 m. Bet galų gale Sobieskis vis dėlto apsivylė ir čia. Į gyvenimo pabaigą Sobies­ kis susilaukė nesantaikos net savo šeimoje. Tačiau iškilę Sapiegos pasidarė tokie pat nesukalbami. neklau­ sydamas karaliaus. bet iškilę. kai So­ bieskis dar tebebuvo hetmonu.

Už dvarų globojimą jis gaudavo kasmet po 40. dar pir­ šosi vienas iš Radvilų. Bet elektorius pažadėjo karaliui sumokėti 40. Vis dėlto niekas tų dvarų nenupirko. o jei ištekėtų už kito. be elektoriaus. reikalaujančių visus kunigaikštytės dvarus konfiskuoti. Boguslovo Radvilos (f 1669 m. Todėl su visa savo vadovaujamąja Lietuva jie pa­ reiškė.. hetmonas Sapiega. ir byla buvo numarinta. tardamas: „Greta karaliaus pritinka stovėti. Karalius turėjo nusileisti. ir vėl prasidėjo varžytynės dėl jos rankos. kurie jautėsi jiems turį daugiau teisių. Tuo būdu žuvo viltis. atsirado daugybė kon­ kurentų dėl jos rankos. nes kiekvienas konfliktas galėjo išardyti seimą. sutuokė auklėtinę su savo sūnum Liudviku (1681 m. nes įstatymai draudė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti dvarų.). Tėvo testamente jaunutės kunigaikštytės globė­ jais. laikotarpy iširo visi seimai). Lietuvoje betgi buvo grupė didikų. Be to. vėl palikusi vos 2 metų dukrelę.000 auksinų. kai tik ji suėjo į metus. Tačiau dėl to jis susipyko ne tik su ka- Paskutinės Biržų Radvilaitės medalis. kada į vieną salę sueidavo seimas ir senatas. Bet tam pasipriešino Sapiegos. nes kiekvieną seimą buvo galima lengvai išardyti. Karalius Sobieskis. kad visi tie dvarai bus pavesti jiems globoti. pav. duodavo atlikti kitokių valstybinių darbų ir visuose iškilminguose aktuose laikydavo jį greta savęs. be jo.Kiek su karalium nebesiskaitė sustiprėję jo buvusieji favori­ tai. kuriuo našlaitės. bet tam pasipriešino Nesvyžiaus Radvilos. pamatęs greta sosto krėslą sūnui. Jie buvo visagaliai: hetmonas savo rankose turėjo kariuomenę. Sa­ piegos buvo ketinę juos nupirkti ir net buvo padarę užpirkimo aktą. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku Sapiegos įsigalėję šeimininkavo Lietuvoje. kurie dėl to dėjosi su karalium ir sten­ gėsi jiems pakenkti. Jos paveldėtieji turtai buvo milžiniški — 185 dvarų kompleksai! Todėl. nuspyrė jį koja į šalį. Ir štai Gardino seimo pradžioje. kuri ištekėjo už Zulbacho kunigaikščio ir paliko taip pat vieną dukterį. su niekuo ne­ siskaitydami. Suvaldyti jų niekas negalėjo. 8. Statute buvo nuostatas. Bet vos Jokūbas parvyko namo ir ėmė ruoštis vestuvėms. išėjusios už vyro be dėdžių ir giminių sutikimo.000 talerių. kad jos dvarai būtų konfiskuoti valstybės naudai. Karalius galingajam didikui nieko negalėjo padaryti: seime jam reikėjo būti labai atsargiam. be to. Tik ilgai niekas neišdrįso atvirai kovoti su 367 . likusi mažytė. Bet elektorius. šios paveldėtuosius dvarus vėliau (XVIII amž. norėdamas. tai nustotų visų savo dvarų. Karalaitis Jokūbas net pats atvyko į Berlyną ir išgavo iš jaunos našlės raštu pasižadėjimą. Seimo atidarymo metu. vidury) nupirko vienas iš Nesvyžiaus Radvilų. kad jo sūnus pa­ sidarys turtingiausiu ponu. iš 1688 metų Gardino seimo atidarymo. Bet dar aiškiau Sapiegų priešingumas karaliui pasirodė byloje dėl Radvilaitės turtų ir jos rankos. jis taip pat pasi­ sodindavo sūnų šalia savęs. Po 6 metų ta pati kuni­ gaikštytė tapo našle.. 366 Tie dvarai tuo būdu ir liko Neuburgo kunigaikščiams. nukaltas jai turint 8 metus. ir dėl to negalima buvo net atkeršyti.000 talerių ir pažadą. jie svajojo pigiai juos nupirkti. ir jų glo­ bėju liko hetmonas Sapiega (jo žmona Glebavičiūtė buvo vienos Radvilaitės duktė). Tuo būdu biržiečių Radvilų dvarai atiteko nesvyžiečiams. kurie nepanorė­ jo būti Sapiegų nustelbti. karalius tų pat metų seime pasiūlė. Tačiau seimai ir be to iširdavo (Sobieskio laikais iš 11 seimų iširo net 6. nustoja paveldėjamųjų teisių. vienas iš Sapiegų ir keletas vokiečių kuni­ gaikščių. buvo dar paskirti Nesvyžiaus Radvilos ir kiti tolimesni giminės. o ne sėdėti". ji slapta ištekėjo už Neuburgo princo Karolio Pilypo iš Heidelbergo (1688 m. Taip apgautas. jog neleisią skriausti našlaitės ir jos teises ginsią net ginklu. Pamato tam buvo. Jie buvo gavę iš Karolio Neuburgiečio 60.). Visų tų turtų savininkė Rad­ vilaitė mirė 1695 m. Vienas iš tų konkurentų buvo ir karaliaus sūnus Jokūbas. 1688—1696 m. o tatai vėlesniam Sapiegų šeimos likimui turėjo daug reikšmės. kad ji ištekėsianti tik už jo. kad bajorija įprastų jo sūnų Jo­ kūbą laikyti jo pavadutoju ir įpėdiniu. Seime dėl to pasigirdo balsų. Pirmasis konkurentas vėl buvo karalaitis Jokūbas.) duktė. O pareigos jam buvo nedidelės — tik nieko kito neįleisti į tuos dvarus. dar labiau padidindami jau ir be to didelius jų turtus. galima matyti. bet ir su Nesvyžiaus Radvilomis. o jo brolis iždininkas valdė visas krašto pajamas. jam pavesdavo kariuome­ nės vadovybę. visiškai nepaisydamas kitų glo­ bėjų. ralium. augo globojama Brandenburgo elektoriaus Berlyne. ka­ raliui įeinant į salę.

bet vis dėlto byla veikė ne jų naudai: visi. iš abiejų pusių pasipylė daugybė pamfletų. Pasirašytąja taika vyskupas turėjo atšaukti ekskomuniką. Elekcijoje jiems rūpėjo stoti vieningos Lietuvos priešaky. Hetmonas Sapiega pastatė vyskupo dvaruose kariuomenės. kad tuo būdu galėtų Sapiegų rūmai Antakalny (dabar ligoninė). seimely triukš­ maujančią bajoriją suvaldydavo su kariuomene. tai Žemaičiuose ir Lietuvos rytuose (Polocko. laikyti pamaldas. Tačiau hetmonas vis nenusileido. ir seimeliai kaskart vis darėsi triukšmingesni. — dažnai juose net kraujas pasipildavo. Pirmasis stojo su jais į kovą artimas karaliaus. kuris niekad nebuvo labai maldingas. Kadangi pagal įstatymus bažnytiniuose dvaruose nebuvo galima laikyti kariuomenės (ją pagal įstatymus galima buvo laikyti tik valstybiniuose dvaruose).Sapiegomis. ir vėlesnėse bajo­ rijos kovose su Sapiegomis vyskupas jau nebedalyvavo. Visam krašte virte virė agitacija. ėmė kelti prieš juos galvas. O Lietuvoje jau buvo prasidėjusi atvira kova prieš juos ir dar tebebuvo nebaigta byla su vyskupu. Sapiegoms dalyvaujant. todėl. tuo metu tyčia kas­ dien atvykdavo į vienuolynų bažnyčias mišių klausyti. Sapiegos visiškai nepaisė vyskupo ir jo dvasininkų agitacijos. primas ir popiežiaus nuncijas. Sprendė ją karalius. Deja. tačiau jie nenu­ rimo ir vėliau dar labiau išplėtė savo akciją. jis net stengėsi sutaikinti kovojančius. kaip tik stengėsi pasinaudoti prieš juos tarpuvaldžiu. tai vyskupas pradėjo bylą. vedami Oginskio. ir dėl jos iširo ne vienas seimas. tačiau bajorijai pradėjo sektis. gale buvo pasirašyta su vyskupo įgaliotiniais taika (pats vyskupas tos pačios bylos reikalu tada buvo išvykęs į Romą). T a r p u v a l d i s didikams visada būdavo be galo svar­ bus. Byla tęsėsi labai ilgai. Bet hetmonas tą pačią ekskomunikos dieną tyčia suruošė Vilniuje triukšmingą balių. daugiau nusverti renkant karalių ir kad naujasis karalius turėtų labiau su jais skaitytis. Tad ir dabar Sapiegoms buvo itin svarbu į elekcinį seimą kaip galint daugiau įvesti sau paklusnių atstovų. nedrįsdami nusikalsti Sapiegoms. B ž o s t a u s k a s . suorganizavę bajo­ rijos būrius. o het­ monas — išvesti iš bažnytinių dvarų kariuomenę. O kai 1696 m. Nors ir nelengva buvo sunaikinti Sapiegų galybę. Daugiau kon­ fliktų tarp hetmono ir vyskupo nebebuvo. Vyskupas uždraudė dva­ sininkams. Pa­ galiau byla pateko į Romą. Lietuvos Istorija. Vyskupas už tai jį net ekskomunikavo. Hetmo­ nas. neklausė vyskupo. ir Sapiegų priešai. Hetmono atsiųsta kariuomenė juos išsklaidė. ir niekas neišdrįso neatvykti. mirė karalius Sobieskis. nes jiems vir­ šininkai esą tik jų ordinų generolai. sprendė senatas. o ypač karalienės vedamai politikai vysk. bylos metu jis dar daugiau pastatė kariuomenės bažnytiniuose dvaruose. Po trejų metų Sapiegos buvo visiškai nugalėti. T o ­ dėl hetmonas pasiskubino susitaikinti nors su dvasininkais. Vitebsko. vienuoliai aiškinosi galį jo neklausyti. uždraudęs tikintiesiems su juo ir jo šalininkais bendrauti. 1696 m. ėmė naikinti Žemaitijoje esančius Sapiegų dvarus. nepatenkinti Sapiegomis. Minsko srityse) prasidėjo atviras judėjimas prieš Sapiegas. Vyskupo spiriami. bet ka­ dangi beveik visi Vilniaus vienuolynai gyveno iš jų aukų. Pasidarė didelė painiava. Oginskis ir keletas kitų bajorų. bajorija jau buvo sukelta. 24 369 368 .

Bet jis per anksti iššvaistė pinigus. darydavo seimuose jiems daug nemalonumų. jų priešai pa­ laikė Augustą. bet ir nuo Jokūbo atsimetusio imperatoriaus atstovas. galutinai perorganizuota Lietuvoje Zigmanto Augusto laikais.) Visa valstybinė santvarka. Lietuva Augusto II elekcijos metu Lietuvoje tarpuvaldžio metu tarp Sapiegų ir jų priešų te­ beėjo smarkios varžytynės.b. tai vienoje. jo priešas Oginskis su draugais (Krišpinais. tuščia. ir jų priešai. jie tikėjosi. Bet kai hetmonas su kariuomene buvo iškviestas į Lenkiją kariauti su turkais. 10. 1694-1733 Fridriko Augusto atsto­ m. Todėl. o jo šalininkai.1 7 3 3 m. Kai po elekcijos hetmonas Sapiega ruošėsi su visa kariuomene eiti prie Dancigo padėti princui Končiui. Sapiegoms jau nebepavykdavo vi­ sų savo atstovų įvesti į seimus. visus urėdus. T u o būdu didelė dalis ba­ jorijos paskelbė karalium Fridriką Augustą. Liudviko X I V atstovas atsivežė milžiniškų sumų. Žemaičiuose ir Guduose vėl pradėjo bruzdėti bajorija ir naikinti Sapiegų dvarus. Kal­ tindama Sapiegas savavalia. Bet Jokūbas buvo nepo­ puliarus. vas. perėjo į Augusto pusę. jį parėmė ne tik Maskvos caro. lenkų remiami. pereidami Augusto pusėn. Lietuvos savąją Saksų elektoriaus kunigaikštis ir Lenkų karalius. jie bematant išsisklaidydavo. Kontys irgi atplaukė į Dancigą. Saksonijos elektorius (kurfiurstas). ypač iš karalaičio Jokūbo partijos. d. kai jo piniginė jau buvo Fridrikas Augustas II. jo šei­ moje ėjo kivirčai dėl tėvo palikimo pasidalinimo. jam pavykdavo sutramdyti bajorijos būrius.1 7 6 3 m. išreikalavo iš jo raštą. ir daugumas didikų buvo jo papirkti.) ir jo elekcija Elekcija po Jono Sobieskio buvo viena iš nešvariausių vi­ soje Respublikos istorijoje: joje viską lėmė papirkimai. 11. jie naikino Sapiegų dvarus Žemaitijoj. nusileido ir pripažino jį karalium. S a k s ų dinastijos laikai ( 1 6 9 7 . buvo lenkiška. maža to. kuriuo buvo įsakoma Oginskiui ir jo draugams nurimti ir išsiskirstyti. sužinojęs tikrąjį karaliaus norą. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo" Įstatymas (coaeąuatio iurium.1 7 0 6 ir 1709-1733 m. tai kitoje vietoje siaučiančius: susidūrę su kariuomenę. Iš daugybės kandidatų (jų buvo net 18) stipriausi atrodė Prancūzų princas Kontys (de Conti) ir Au­ strų remiamas velionies karaliaus sūnus Jokūbas. ir Kontys sugrįžo į Pran370 cuziją. Taip pгlt iš Lenkijos buvo imtos ir bajorų laisvės. plačiai atskleidė 1 6 9 7 . Todėl stipriausia atrodė Prancūzų partija. Tuomet daugumas. tai Sapiegų priešai galėjo Lietuvoje šeimininkauti kaip tinkami ir prieš grįžtantį hetmoną jau stoti su didelėmis pajėgomis. Karalius tą raštą davė nenuoširdžiai: Sapiegų galybės sunaikinimas ir jam buvo pagei­ daujamas. Zaranka. Gavę 100. Augustas II ( 1 6 9 7 . Katilu) stengėsi patraukti į savo pusę dalį kariuomenės. tik kai kuriais 371 . Pociejum. su­ būrę bajoriją. Be to. Bet tuo tarpu Sapiegos.— 1697 m. kaip Lenkijoje. bajorija reikalavo net atimti iš jų visą valdžią. Kol hetmonas tebeturėjo savo ran­ kose Lietuvos kariuomenę. Prancūziškoji par­ tija tačiau atskirai paskelbė išrinktu princą Kontj.000 talerių. Bet Augus­ tas jau su paruošta kariuomene atskubėjo į Krokuvą ir čia ka­ rūnavosi. kad naujasis karalius Augustas juos parems prieš savo paties priešus. Sapiegos palaikė Prancūzijos kandidatą. Mat. Oginskis vėl atnaujino savo žygius prieš Sapiegas. gavę iš Augusto dovanų ir malonių pa­ žadų. Be to. Pagrindiniai Lietuvos valdžios aparato bruožai buvo tokie pat. Tačiau sunku buvo spirtis prieš tvirtą Augusto saksų kariuomenę. Jo šalininkai sudarė konfederaciją jam paremti. ir prieš ji veikė net pati motina.) 9.

ir buvo vartojama visose rusų kunigaikštijose. nes šnekamoji kalba buvo ne viena. Alytaus ir Pinsko apylinkėse.atžvilgiais jie šiek tiek skyrėsi. kad ji buvo artima visoms slavų kalboms.). o Lenkijoje pajamos buvo laikomos pavietų kasose. Greta jos. Kanclerį šitas teisių susiaurinimas ne taip skaudžiai lietė. be to. ir tada. coaeąuatio iurium įstatyme buvo dar pasakyta. Veikiai vidaus reikalams įsigalėjo gudų rašto kalba. bet hetmonas ją laikė visam krašte. Lenkijos valdomoje Galicijoje ir Rumu­ nijoje. Pav. Taigi ja rašytuose Lietuvos raštuose daug yra ir lietuviškų žodžių. kad visi Lietuvos teismų sprendimai turį būti rašomi nebe senąja kanceliarine gudų kalba. Raštas buvo reika­ lingas tik susižinoti su užsieniu. nes tuo buvo norima su­ vienodinti Lietuvos ir Lenkijos ministerių teises. kad tik būtų suvaržyti Sapiegos. Radvila bemeilijo atsisakyti nuo tų savo teisių. y. nes kiekvienam krašte ji savotiškai plėtojosi. tai su juo reikalų turį didžiūnai palengva išmoko lenkų kalbą ir pradėjo ją vartoti net savo tarpe. seimas paskyrė kariuomenei stovyklas Gardino. Todėl Sapiegų priešams buvo dar daugiau pagrindo kelti prieš juos bajoriją: buvo šaukte šaukia­ ma. kad jie savavaliaują. iš kur jas hetmonas paimdavo kariuomenės reikalams. ją mo­ kančių. O lietuviškoji kalba valstybės reikalams buvo vartojama tik vėlesniais laikais. Kadangi didžiojo kunigaikščio dvaras tada jau buvo lenkiškas. Visa tai ėjo L i e t u v o s i r L e n k i j o s t e i s i ų s u l y ­ g i n i m o (coaeąuatio iurium) šūkiu. Di­ džiojo kunigaikščio raštai buvo rašomi lotyniškai ir gudiškai (rašant į užsienius. Vėliau. Taip antai. šie kitos kalbos nesuprato. kad tuomet nebuvo rašoma lietuviškai. vieni Sapiegos nepajėgė apginti ministerių teisių. kuriais buvo Sapiegos. ir patsai kunigaikštis dažniausiai gyvendavo Lenkijoje. Lietuvoje jokio teismo sprendimas nubausti ką nors infamija ar banicija (visų teisių atėmimu ar ištrėmimu) tol ne­ galiodavo. pagaliau ėmė reikalauti susiaurinti teises tų ministerių. vidurio pradėta var­ toti ir lenkų kalba. labai retai (pav.. 372 12. Lietuvoje iki Jogailos Vytauto laikų nebuvo jokių raštų vidaus reikalams: visi dovanojimai ir teismo sprendimai būdavo atliekami žodžiu arba žymimi kokiais nors kitais ženklais. Lietuvos iždininkas visas krašto pajamas paimdavo į savo rankas. atimant iš jo teismo sprendimų priežiūrą. kad Sapiegos laužą tik ką priimtą įstatymą. dar buvo vartojama lotynų kalba. kai Lietuvoje jie jau buvo rašomi lenkiškai. abu broliai. ką norėjo.. Lietuvoje juo sunkiau buvo susidaryti valstybinei kalbai. Buvo pa­ leistas šūkis suvaržyti hetmono teisę iš vienos vietos į kitą kiloti kariuomenę ir suvaržyti iždininko teisę savo nuožiūra valdyti pinigus. Tikrojoje Lietuvoje buvo šne­ kama lietuviškai. Nors ji. Taip antai. o Lenkijoje jis turėjo ją laikyti tiktai seimo nurodytose srityse. dar XVI a. Lenkijos teismuose sprendimai tebebuvo rašomi lotyniškai iki pat nepriklausomybės galo. Kancle­ riui nesipriešinant. XVIII amž-je kartais lietuviškai būdavo skelbiamos valstiečių pa­ reigos: mat. — tačiau niekur ta kalba niekas nebekalbėjo. Be to. Jogaila su Vytautu pirmieji pradėjo vartoti raštą ir vidaus reikalams. nenorėdami išsiža­ dėti savo galybės. Todėl visa tolimesnė kova su Sapiegomis ėjo šio įsta­ tymo apsaugos šūkiais. įgaudama daug vietos gyventojų vartojamų žodžių. Dėl to Maskvoje Lietuvos raštų kalbą net vadino lietuvių kalba. Nenuostabu. Pagaliau ji ir raštuose buvo nevienoda. turėdami savo rankose krašto kariuomenę ir iždą. bet raštai visur buvo rašomi ta pačia įprastine gudų kalba. Ir vi­ sose kitose valstybėse praėjo nemaža laiko. Toliau. Lenkijoje šito nereikėjo.. kad mokesčių rinkėjai ir toliau pinigus teiktų jam pačiam. dažnai lietu­ viškai būdavo skelbiami teismų sprendimai). darė. ir coaeąuatio iurium įstatymas buvo priimtas elekciniame seime (1697 m. kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos. guduose — gudiškai. jis tik tam tikru seimo nutarimu tegalėdavo gauti tuos pinigus. nes ji jau buvo vartojama Lie­ tuvai tekusiose rusų srityse ir lengviau buvo rasti žmonių. Juo tada buvęs Sapiegų priešas D. pav. Mat. t. Lenkijoje nuo pirmųjų lotyniškų raštų pasirodymo ligi lenkiškų įsigalėjimo praėjo net 400 metų. buvo vartojamos dar ir kitos kalbos). bet lenkų kalba. nesiliaudami su jais kovoję. kai kurių Lietuvos ministerių teisės buvo platesnės už Lenkijos ministerių teises. nė neketino laikytis šito įstatymo. būtent hetmono ir iždininko. o nuo XVI amž. Be abejo. Sapiegų priešai. Ta pačia proga dar buvo reikalaujama susiau­ rinti kanclerio teises. Tačiau ta gudų kalba jau nebekalbėjo nė viena slavų tauta. įvesdami jį savo kanceliarijose. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose Tame pačiame 1697 m. kol raštai buvo pra­ dėti rašyti šnekamąja kalba. kol jį patvirtindavo kancleris. Tačiau Sapiegos. kai buvo įvesti 373 . Lietuvoje hetmonas galėjo laikyti kariuomenę kur tinka­ mas. Iždi­ ninkas taip pat tebereikalavo. be to.

nes jis 375 . Čia jis ketino susikurti savo nuo­ savą kunigaikštiją. bet teismų knygos dar tebebuvo vedamos^ gudų kalba. Kadangi bajorijos jau buvo tiek susigyvenusios. Valkininkų konfederacija Gardino paliaubos. Todėl metęs protestantizmą. Tačiau karalius nenorėjo leisti jiems nugalėti bajorijos. sutelkę bajoriją.. coaeąuatio iurium įstatymu teis­ muose buvo panaikinta gudų kalba. Tik Bažnyčia dar ilgai tebevartojo lotynų kalbą. iki pat XVIII amž. jis padarė slaptą sutartį su Petru I prieš Švedus. te­ nai su kariuomene buvo išvykęs ir hetmonas Sapiega. Tuo būdu palengva Lietuvoje ėmė rastis ir lenkiškų raštų. dar turkų karo metu. Petrui palikęs Estiją. jis perėjo į katalikybę ir išsirūpino sau Lietuvos Lenkijos sostus. Jo generolas Flemingas pasidarė tarpininku tarp bajorijos ir Sapiegų. val­ dančius visą pajūrį nuo Rygos iki Estijos. su lenkų refendoriais jie buvo sulyginti 1635 m. Coaeąuatio iurium įstatymas buvo naujas Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo įrodymas. Kai Podolėje ėjo karas su turkais. Bet karas su turkais greitai pasibaigė: Austrijos sumušti. Po Liublino unijos tarp abiejų valstybių sa­ vaime palengva ėjo dar buvusių skirtumų susilyginimas ir valdžios organų susivienodinimas. tačiau jos jau buvo visiškai vienodos. abi valstybės išgyveno viena greta kitos beveik iki pat savo pabai­ gos. apnaikino Sapiegų dvarus ir. Gavęs didžiulę jung­ tinę valstybę. Švedų karalius K a r o l i s X I I . bet išsiuntė ją arčiau Livonijos — į Lietuvą. saksų kariuomenę reikėjo išsiųsti. jie tas že­ mes atidavė be didelių kovų. absoliutiškai valdomą valstybę. Tuo būdu prasidėjo didelis vadinamasis š i a u r ė s k a r a s . Iš čia ji vėliau pradėjo pulti švedus. Visame kame jis no­ rėjo sekti Liudviku X I V . ir todėl šituo 1697 m. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Po šito įstatymo. Padarius su jais taiką (1698 m. Dabar štai buvo panaikinti dar likę ministerių kompe­ tencijų skirtumai. Tuo būdu varydamos bendrą užsienio politiką. y. vėl rado išeitį. sutiko grįžtantį hetmoną paliai Gardiną (1698 m. Vilniaus kapitula savo aktus pradėjo rašyti lenkiškai tik nuo 1783 m. Todėl savo gimtinėje jis buvo vadinamas T v i r t u o j u (Der Starke). Livonijos link karaliaus siunčiama saksų kariuomenė tuo metu irgi pasiekė Gardiną. susirinkusį bajorija ruošėsi pradėti su juo vidaus karą. 374 apsiimdamas atkariauti turkų užimtas Podolės sritis.). Augustui buvo geras pretekstas siųsti kariuomenę į Lie­ tuvą: jis sakėsi norįs sutvarkyti Lietuvą. jis svajojo nusikariauti sau Livoniją (Vidžemę). Todėl karui su turkais pasibaigus. 13. Sapiegų pusė buvo tvirtesnė. Vladislovo Va­ zos laikais. lenkų kalbos pramoko ir vidutinioji bajorija. iš vienos pusės. neno­ rėdamas likti be savo kariuomenės. Tam tikslui reikėjo išvyti švedus. Augustas irgi pasi­ ryžo prie jo prisidėti. jog jautėsi sudarančios vieną visuomenę. Kadangi pagal pacta conventa jis negalėjo prie savęs laikyti tos kariuomenės. nors kitus raštus daug anksčiau rašė lenkiškai. Tuo pat metu Maskvos caras Petras I Didysis ruošėsi pra­ siveržti į Baltijos jūrą.. tai jis sugalvojo ją pasilikti. jog tai tarsi viena valstybė. Bet karalius Augustas. Suvaldyti išdykusius didžiūnus ir jo­ kios valdžios nepripažįstančią bajoriją jam turėjo padėti saksų kariuomenė. kur. įsiveržė iš pradžių į Lietuvą. referendoriai Lietuvoje atsirado tik Batoro laikais. kurių buvo Lenkijoj. Tuomet. išvijęs ją iš Livonijos. Unijos akto metu Lietuvoje dar nebuvo kai kurių urėdų. antrosios pusės. Tačiau jie pamažu vėliau atsi­ rado. turėdamas savo ka­ riuomenę Vidžemėje. kada buvo pradėtos didžiosios Respublikos reformos. jis saksų kariuomenės namo negrąžino. jau nieko daugiau nebedaryta Lietuvos ir Lenkijos suartinimui: nors abiejų valstybių organizacijos buvo atskiros.). tvirtas vyras. y. t. o paskui ir į Lenkiją. Iš jaunumės buvo pilnas didybės manijos ir svajojo sukurti galingą. 14. Tam tikslui. XVII a. Augustas II ir jo politiniai siekimai Augustas II buvo stambaus sudėjimo. hetmonui Sapie­ gai grįžus iš karo su turkais. Nuo tada visi oficialūs raštai pradėti rašyti vien tik lenkiškai. svajojo įvesti tvirtą valdžią ir sukurti galingą rytų Europos imperiją. Pav.. gale lenkiškai jau buvo rašomi beveik visi dokumentai. tai iš pirmo žvilgsnio atrodė. tačiau mažytė Saksonija netiko tam tikslui. o iš kitos pusės. jis būtų galėjęs lengviau suvaldyti ir didikus ir bajoriją ir pasiekti absoliutiškos val­ džios. Lenkiškai kalbančiai bajorijai tas atrodė jau nebenaturalu.bendrieji seimai ir kai atsirado daugiau bendrų reikalų su lenkais. Jo prie­ šai tuo tarpu įsigalėjo Lietuvoje. t. nuo Lenkijos netolimoje Saksonijoje. Lietuvos pasieny.

niekas nedrįso atiduoti jiems paskutinės paslaugos. jų priešų kurstoma bajorija ir vėl ėmė bruzdėti. įlindę vidun. Per naktį miestely girtuoklia­ vusi ir siautėjusi. o iš ten atėjo prie V a l ­ k i n i n k ų . Konfederacijos maršalka buvo išrinktas Katilas. Šitokių kruvinų vaizdų atsitikdavo dažnuose bajorijos susibūrimuose. . Tuo tarpu bajorų minia lauke siuto. Višniaveckis jį nu­ sivežė į Valkininkus. Pasku­ tiniame susirėmime jis kaip tik buvo linkęs taikintis. Bajorija iš savo pusės turėjo atsisakyti reikalavusi atimti iš Sapiegų visus urėdus.norėjo. kiti iškinkę nusivedė arklius. tai keletas bajorų užsiritę praardė stogą ir. minia staiga nustūmė Višniaveckį į šalį ir įsiveržusi ėmė ka­ poti belaisvį kardais. Visa tai labai charakteringa to meto bajorijos nuotaikai ir jos veikimo būdui. kad buvo Sapiega. o jis pats. Dėl to karalius palinko į jų pusę ir net pavedė jiems dar daugiau pasamdyti kariuomenės. sutramdęs Sapiegas. Kurį laiką pasto­ vėjusi. Jiems tik vieno tereikėjo pasiekti. Hetmonas pasižadėjo d a l į k a ­ r i u o m e n ė s p a l e i s t i . kol bus sunaikinti Sapiegos. " Kiti minėjo Leipunų laukuose žuvusius sūnus. ji didžiai įsipyko Žemaičių bajorijai. . tačiau. atidarė duris. nė vienai pusei nenusileidžiant. — kad karaliaus kariuomenė neberemtų bajorijos. Tačiau Sapiegų priešų jėgos buvo didesnės: prieš Sapiegas buvo susirinkusi beveik visos Lietuvos bajorija ir visi didžiūnai. Jaunojo Sapiegos prašomas. Leipūnuose). Vilniaus vyskupui Bžostauskui tarpininkaujant. grąžinęs jam kardą. Čia jis uždarė belaisvį pranciškonų vienuolyno celėje. impera­ toriaus tarnyboje pasižymėjęs generolas. kur kitą rytą įsiutusi bajorų minia. o likusiąją laikyti seimo nurodytose vietose. Sapiegoms visus jėga tramdant. Todėl Flemingas palaikė bajorijos pusę ir privertė Sapiegas pada­ ryti sau nenaudingą taiką.. Tik ketvirtą dieną vyskupo Bžostausko ir Višniaveckių rūpesčių jie buvo palaidoti. o ypač seimeliuose. patsai valdyti Lietuvą. bet iš tikro ji ten turėjo laukti patogaus momento įsiveržti į Livoniją. . ir kiekvienu momentu vėl reikėjo laukti naujo susirė­ mimo. Tuojau po to žiauraus darbo ta pati bajorija užkapojo kardais bandžiusį pabėgti belaisvį Voiną ir jį gynusį Kuravičių. . nors pats bajorijai buvo kuo mažiausiai nusikaltęs. pabėgo j Vilnių) va­ karop buvo apsuptas ir turėjo pasiduoti. Čia jau buvo sutraukta visa Sapiegų kariuomenė ir dalis jiems ištikimos bajorijos. mažiau girtų padedamas. — nesutiko tik jo dėdė iždininkas ir tėvas hetmonas. Sapiegos betgi ėmė remti karaliaus sumanytą karą su Švedais. Kiek bajorija degė neapykanta Sapiegoms. Todėl abi pusės išsiskirstė nepaten­ kintos. Oginskis nė nepasirodė. Nebebuvo jokios vilties. bajo­ rijos regimentorius. Jie kiekvienas irgi atsivedė samdytos kariuomenės — savo dvarų milicijos. Valkininkų konfederacija ir Sapiegų pralaimėjimas (1700 m.. visam krašte atsirado daugybė jų dvarus plėšiančių būrių. Taip žuvo jaunas. reikalaudama be­ laisviui mirties. buvo girdėti balsų: „Jie visi lygūs! Tarp savęs susitars. Ka­ dangi vienuolynas buvo uždarytas. Apsvaigusį išsitęsė jį į kiemą ir ten baigė savo kruviną darbą . o regimentorium (karo vadu) — Mykolas Višniaveckis. nusivežė jį savo karietoje į Valkininkus (kautynės įvyko į šiaurę nuo Valkininkų. Žuvo dėl to. nes. kad karalius ją grąžintų atgal į Saksoniją. nepai­ sydama Višniaveckio pasipriešinimo. Višniaveckis išėjo jos nuraminti bet ant didžiūnų įtūžusi minia nenorėjo jo nė klausyti. Po šitos taikos karaliaus kariuomenė buvo išsiųsta į Žemaitiją. vos prasidėjus kautynėms.). Ten be­ būdama. Bajorija sudarė konfederaciją ir pasižadėjo tol nesiskirstyti. Jų visų lavonai ištisas 3 dienas išgulėjo kieme. kurią užstojo Višniaveckis. daug gražių vilčių turėjęs didikas. 377 . Tada Sapiegos vėl pradėjo drąsiai šeimininkauti Lietuvoje. bijodami būti įtarti Sa­ piegų bičiuliais. Kai Mykolas Sapiega pasidavė. Sapiegos atleistą kariuomenę pasisamdė savo pačių pini­ gais ir nė neketino nusileisti. kurie pagaliau susi­ spietė Lydos ir Ašmenos apylinkėse. tėvus ir kitus gimines. kur jai buvo tarsi pavestas pastatyti Šventosios uostas (prie Palangos). rytą minia apsupo vienuolyną. Atvy­ kusio vyskupo Bžostausko pastangos irgi nuėjo niekais: bajorai kardais sukapojo jo karietą. rodo Valkininkų įvy­ kiai ir belaisvių sukapojimas. vos spėjo pasprukti į nuošalesnę vietą. Kur mano brolis? ! . Nieko nepadėjo nė pakviestas bajorijai artimesnis Katilas. Jų kariuomenei vadovavęs hetmono sūnus Mykolas (visi kiti 376 Sapiegos. su niekuo nebesiskaitydami. netrukus jie to ir pasiekė. vis dėlto 1700 m. Visą dieną užtrukusios kautynės pasibaigė Sapiegų pralaimėjimu. greta savęs. jį kardais sukapojo (kartu buvo sukapoti dar du belaisviai). teko pagaliau kautis. ir visa Lietuva kartu su Lenkais ėmė reikalauti. o vargšai bajorai jų fantaziją turės apmokėti savo gyvybe ir turtu. Minia pagaliau atsidūrė prieš belaisvio celę. Sapiegų susiartinimas su karalium. dar buvo mėginta tar­ tis.

" Toliau jie pasižada laikytis savo valdovo duotų įstatymų. svajojo tik apie didžius laimėjimus. . Sapiegų byla ir jų pasidavimas Karoliui X I I . Varšuvos seimo buvo viešai sudegintas. kad jai tik tada pasiseks sunaikinti Sapiegas ir įvykdyti savo siekimus. o Katilui su Oginskiu davė teisę per tuos 2 metus skirti ir rinkti mokesčius. Jis neturėjo jokių padarinių. tokį. lapkričio 24 d. y. tai. . pagaliau ir pavojinga buvo jiems ką nors palikti. kad ir šiuo metu Lietuva amžinojo ryšio su Lenkija dar nebrangino: jos bajorijos vadams sutinkant. . . Lietuvos bajorija tuo tarpu pa­ siryžo juos visiškai sunaikinti. kuriuo jie v i s o s Lietuvos vardu atsižadėjo savo teisių rink­ t i s v a l d o v u s i r p a s k e l b ė j į a b s o l i u t i š k a i val­ dančiu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu su p a v e l d ė j a m ą j a t e i s e . Tuo būdu Švedija buvo iš visų pusių apsupta. jų turėtus urėdus atimtais. Tam tikslui tuojau buvo nusiųsta pas karalių delegacija. Bajorija tuojau sudarė savo valdžią. ir parašai surinkti atskirai. Žodžiu. ir tuo būdu jis be jokio pasipriešinimo buvo Varšu­ vos aikštėje budelio sudegintas. tuo metu Švedų karalium buvo jaunutis Karolis X I I . Ir jei ne švedų antplūdis. kaip kadaise ją turėjo paveldėjamieji Lietuvos kunigaikščiai. Pociejaus ir kt. Negaudami niekur pa­ ramos ir matydami naikinamus savo dvarus. savo. Tuo tarpu buvo pradėti naikinti Sapiegų dvarai. ties Narva (Estijoje) visiškai sunaikino caro kariuomenę. 1701—2 m. be abejo. Jogailos viešpatavo absoliutiškai. kad jaunutis Karolis X I I sugebės prieš visus priešus atsispirti. kad atsigavę neatkeršytų. jam tebuvo vos 18 metų amžiaus. kaip aukščiausiojo ir amžinojo didžiosios Lietuvos kunigaikštijos viešpaties teise ir autoritetu . . neatsižvelgdamas į luomą. Čia dar verta plačiau paminėti Lietuvos bajorijos raštą. negu Lenkiją. apgulusią Rygą. be to. klauzulėmis ir paragrafais . lytį ir padėtį. Štai charakteringa jo ištrauka: . Kai Augustas II su Petru I padarė sutartį atimti iš Švedų Baltijos pajūrį. bet vis dėlto tatai rodo. visus Sapiegas ji paskelbė krašto išdavikais. kad ji per daug neišdidėtų. bajorijos vadų (Višniaveckio. kariuomenę 2 metam pavedė Višniaveckiui. . Po to jis atsigręžė į Augusto ka­ riuomenę. karalius ruošėsi Lietuvą valdyti kitokiomis teisėmis. Neprisipažino jo nė karalius. kaip baubą Lietuvos bajorijai.. kuri turėjo prašyti paimti bajoriją į savo globą ir patvirtinti jos nutarimus. Sapiegos pasidavė tuo metu į Lietuvą įžengiančio Karolio X I I globai. su savo saksų kariuomenės pagalba būtų bandęs pradėti valdyti Lietuvą absoliutiškai. Valdžią ir jos dis­ poziciją taip pat pavedame ir įteikiame mūsų absoliutiškajam ir aukščiausiajam viešpačiui. Norėdami tuo reikalu laimėti. o kas drįstų tam vis­ kam priešintis. 378 Algirdai. Varšuvos seime vis dėlto niekas neišdrįso jo ginti. skelbiantį karalių Augustą absoliutišku didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu su paveldėjamąja teise. žymesnieji bajorijos vadai net buvo pasirašę Augusto reikalaujamą raštą. Tačiau švedų antplūdis atnešė visai kitoniškų rūpesčių. Augus­ tas II su Petru I. jis pasiryžo nugalėti priešus vieną po kito. ir niekas negalėjo tikėtis. Radvilos. įtraukė į sąjungą Daniją ir Brandenbur­ go kunigaikštį. ir pagaliau jo visi išsigynė. Oginskio. Ten jie ėmė ieškoti paramos pas karalių ir seime. kai ją parems karalius ir kai seime laimės bylą.Valkininkų konfederacijos nutarimas. šviesausiašis kunigaikštis Fridrikas Augustas. Amžinai išsižadame lais­ vojo Lenkų karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rinkimo tei­ sių su visais jų punktais. kai buvo padarytas nutarimas. — „kaip maištininką. Valkininkuose. be jokio teismo ir įstatymo baus mūsų paveldėjamasis monarchas. Iš visų pusių apsuptas. karalius. tą pačią dieną. Katilo. t. bet ir neatstūmė. tačiau buvo prastas politikas: net nežinojo. Po šitų kruvinų įvy­ kių Sapiegos pabėgo iš Vilniaus į Lenkiją. Staiga vienu puolimu jis su­ valdė Daniją. ką veiktų. Jis datuotas Valkininkuose 1700 m.). liberum veto) ir apie valstybę galvojimo laisvę. Jis laikė juos prie savęs. Ten pat. Ir iš tikro Karolis X I I pasirodė ge­ nialus ir drąsus karo vadas. o padaręs čia taiką. . Jis buvo ištroškęs karo laurų. Gediminai. " Tas raštas pasirašytas visų žymesniųjų Sapiegų priešų. Jam buvo svarbu tiktai pats karas. jei nukariautų ir visą pasaulį. skelbiąs Sapiegas išdavikais. Byla dar ilgai buvo neišpręsta. Lenkų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių mūsų protėviams duotų laisvių. remdamasis šituo raštu. 15. . bet iš tikro jis buvo surašytas vėliau. Atmetame laisvą priešinimosi žodį (t. šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui. jų dvarus konfiskuotais. Išvijęs ją iš Livonijos. Išsižadame visų savo beverčių lenkiškų didžiosios Lietuvos kunigaikštijos. viskas iš jų buvo atimta. Karalius Sapiegų nerėmė. Tačiau bajorija suprato. y. Bet tas raštas pasipiktinusio 1701 m. pasiskelbė 379 . Švedų antplūdis ir karas su jais Karo pradžia.

381 antrą kartą. — užėmė Narvą. Pagaliau 1704 m. bet ir prieš Augustą. Atėjęs į Lenkiją. jis atvyko į Lietuvą ir už­ ėmė Vilnių. Jis klajojo po kraštą. ku­ ris. bet į sostą nepateko . kaip 1656 m. kurios Augustas kaskart vis daugiau gabenosi iš Saksonijos. ir Karolis X I I nusiuntė j Že­ maitiją savo kariuomenės apKarolis XII. organi­ zuodamas jėgas. atsižadėjo Respublikos sosto ir pripažino karalium Leščinskį (1706 m. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Švedų karalius bedrįso stoti į viešą mūšį. kad primas šauktų seimą ir paskelbtų Augustą netekus sosto. buvo išrinktas pabėgo į Saksoniją. 16. Nerasdami paramos nei seime nei pas karalių. Karolis privertė sušaukti elekcinį seimą. nebegalėjo būti.). Karolis X I I staiga sumušė Augusto kariuomenę. pasi­ skelbęs esąs puolamas. Pabūgęs visko netekti.). 1733 m. Viena jo armija atėjo į Brastą. paskelbė kara­ lium Poznanės vaivadą Stanislovą Leščins k į. Lietuva karo pradžioje. Tuo tarpu caras Petras I sėkmingai kariavo su švedais Estijoje. bet stipriausios jo pajėgos stovėjo Kijeve.einąs pašalinti Augusto nuo sosto ir per Lietuvą traukė į Lenkiją. nes tiek sava. Augustas Altrandštate (Saksonijoje) padarė su Karoliu taiką. tačiau Karolis X I I vienu žygiu išvijo Augustą net Stanislovas Leščinskis. Vilnių (1702 m. Viš­ niaveckis. tiek priešo kariuomenė turėjo pragyventi iš vietos gyventojų. ir Augustas gana ilgai jau ne380 1697—1718 m. susitaręs su Augustu. Krašte kilo ne­ apykanta ne tik prieš šve­ dus. hetmonas gavo dalį švedų kariuomenės ir liko Vilniuje. Tada Karolis X I I . Stanislovo Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga St.. Leščinskio išrinkimas. jie už­ mezgė ryšius su Švedais. apstatytas švedų ka­ riuomene. Tartus ir Nevos paupy pradėjo statyti būsimąją Rusijos sostinę — P e t r a p i l į (dabartinį Le­ ningradą). saugoti bajorijos plėšiamų Sapiegų dvarų. Todėl visuotinio sukilimo prieš švedus. su visa savo kariuomene užėmė Žemaitiją. Bet čia jam padėjo Sapiegų byla. ir šis 1706—1079 m. ketindamas Au­ gusto vietoje pastatyti kitą karalių. o Karolis tolydžio reikalavo.) ir nužygiavo į Lenkiją. Į Brastą atvyko ir Augustas. Iš čia. Kauną. Livonijoje su švedais kariavo tik saksų ka­ riuomenė. plėšiamos. ir todėl nesiuntė prieš švedus valstybės ka­ riuomenės. Seimas ir sena­ tas visą laiką rūpinosi iš­ vengti karo. Sapiegos tuo tarpu grįžo į Lie­ tuvą. Iki pat karo pabaigos vieni kitus naikino. Augustas tada atnau­ jino sutartį su Petru I ir. Bajorijai ir vals­ tybės kariuomenei vadovaująs Višniaveckis puolė švedų kariuomenę. pra­ dėjo naują karą su švedais. Saksoniją ir Altrandštato taika (1706 m. Oginskis ir kiti Sapiegų priešai su savo kariuomenės būriais tuo tarpu tebebuvo krašte. Lietuvoje tuo tarpu (po Valkinin­ kų konfederacijos) šeimininkavo Sapiegų priešai. Karolio X I I žygis į ( t 1766 m. Karolis X I I sumušė Augusto kariuomenę. caro kariuomenė iš Brastos pati pasitraukė. Lietuva ir Lenkija buvo naikinamos. Tad Karoliui X I I iš pradžių nebuvo pagrindo veržtis j Lietuvą ir Lenkiją. Karolis nužygiavo į Saksoniją. už Lenkijos sienų. d. teriojo kraštą. atėjus jo kariuomenei.). Sumanęs suduoti Augustui smūgį skaudžiausioje vietoje. Su ta kariuomene ir suor­ ganizuotais bajorijos būriais (konfederacijomis) jie puolė šve­ dus ir Sapiegas. galutinai nelaimėdami nei vieni nei kiti.

ir švedų kariuomenei trūko net maisto. o ko negalėjo išsivežti. Po šitų nenaudingų karų. apsiautęs su kariuomene iš visų pusių. išsklaidė jo jėgas. buvo priverstas priimti visus Augusto ir caro reikalavimus. Sužeistas Karolis X I I išsigelbėjo pabėgęs į Turkus. Pakeliui caras viską naikino. Tuo tarpu 1707 m. ir Karolis pagaliau buvo priverstas išsidanginti iš Turkijos. sužinojęs apie Mazefos sąmokslą. Sapiegos ir. pradžioje grįžo iš Saksonijos Karolis X I I . ir Mazefa prisijungė prie švedų tik su mažu kariuomenės bū­ reliu. tai jis žygiavo į Ukrainą. Todėl jam dabar beliko tiktai vienas priešas — caras Petras Didysis. Augustas II pa­ siskelbė grįžtąs. Naujo karo metu jis ir žuvo (1718 m. Lietuvoje dar tebe­ buvo švedų kariuomenė. Karolis X I I dar tikėjosi atsigauti. generolas Dolgorukis jame padiktavo iš anksto tam tikroje taryboje nustatytas sąly­ gas. 18.Karolio X I I žygis į Rusiją ir Poltavos mūšis. Su mažu palydovų būreliu jis grįžo per Vokietiją į Švediją. ties Prutu caras vos nežuvo su visa savo kariuomene. kaip namie. Caras čia šeimininkavo. tą degino. ir rusai pradėjo trauktis. „nebylys seimas" Seimas ir taikos sąlygos. Augustas II siūlė carui pasidalinti Respubliką (tą jis ne kartą buvo siūlęs ir anksčiau) ir šeimininkavo. pasiskelbęs gi­ nąs bajorijos laisves. Tačiau Augustui nepasisekė jo* suvaldyti ir pa­ diktuoti jai savo sąlygų. sušauktas seimas. kad. Karolis X I I svajojo pasiekti Maskvą ir pašalinti nuo sosto Petrą I. nes įsimaišė caras. Karo pabaiga.) pradėjo kurti konfederacijas. Mat. Tačiau bajorija nenorėjo nusileisti Augustui. visiškai nesiskaitydamas su Leščinskiu. Taikos sąlygas bajorijai padiktavo ne Augustas. Jei kuri pusė jų nepriimtų. seimui buvo tik pažadėta pašalinti rusų kariuomenę. Pasiekęs P o l t a v ą . kuris turėjo su­ kilusią bajoriją sutaikinti su karalium. išsigelbėjo ir padarė gana palankią sau tai­ ką. Tuo tarpu caro kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvą ir Lenkiją.) taiką tuojau po Leščinskio karūnacijos. 1710 m. 17. kur jo jau seniai laukė nauji rūpesčiai. 328 psl. tačiau prieš jėgą teko nusilenkti. tikėdamasis visko gauti. Todėl Karolis skubėjo pas Mazefą. palankia Leščinskiui. gąsdina­ mas netoli stovinčios caro kariuomenės. ją numalši­ nęs. ir todėl pasiryžo laimėti arba žūti Mūšis pasibaigė švedų pralaimėjimu. ir po ilgų kalbų 383 .). Ta­ čiau caras. o caro generolas Dolgorukis. tik papirkęs sul­ tono ministerius. tačiau pasiliko Lie­ tuvoje. kuri viską plėšė. Augustas tyčia leido kariuomenei savavaliauti. su niekuo nesiskaitydamas. prie jų prisidėjęs Višniaveckis su Zavišos vadovaujama bajorijos konfederacija. Caro ka­ riuomenė pagaliau pasitraukė iš Lenkijos. Nors šiaipjau visi seimai būdavo labai audringi. kad geresnių są­ lygų nebegalima tikėtis. kad visus ginčus išspręstų seimas ir kad caras ati­ trauktų savo kariuomenę. galėtų padiktuoti naujos absoliutiškosios santvarkos sąly­ gas. 1717 m. imdamas Norvegijoje Fridrichshalės tvirtovę. miestai nepasidavė. sukėlęs prieš carą turkus. Trauk­ damiesi jie viską naikino. prieš tą jis pagrasino čia pat stovinčia caro armija. Kadangi jam buvo pa­ žadėjęs sąjungą kairėje Dniepro pusėje caro valdomų kazokų hetmonas M a z e f a. Jį lydėjo caras. Prieš juos te­ beveikė Oginskio ir kitų būriai. o jo kariuomenės viena dalis žuvo. Augustui atsisakius nuo sosto. Bajorija iš tikro sukilo ir (1714—1715 m. norėdamas tuo būdu sukelti bajoriją. bet Karolis X I I vyko. Ji reikalavo. Net jo saksų kariuomenei buvo atlyginama iždo pinigais. kita pateko į nelaisvę (1709 m. nes buvęs smurtu priverstas atsisakyti nuo sosto. naikino. Augusto II grįžimas į sostą Karoliui X I I pralaimėjus Poltavos mūšį. Tačiau po seimo rusų kariuomenė nebuvo išvesta. Sušaukus seimą. Visi buvo labai nepatenkinti. o Leščinskis pabėgo į užsienį. Karolis pamatė. gabenosi į Rusiją turtus ir belaisvius. Lietuvoje liko dalis ir saksų kariuomenės.). Karolis X I I buvo padaręs su respublika Olivos sutarties sąlygomis (žiūr. 382 prieš Švediją būrėsi nauja koalicija. atstovai juose mėgdavo daug kalbėti. palikdamas juos užpakaly nepaimtus. Iš tikro jam pasisekė: 1711 m. Visa Lenkija buvo rusų užimta. kuris tuo tarpu su kariuomene buvo jau Lenkijoje ir skelbėsi esąs lenkiškųjų laisvių gynėjas. pailsėti ir sutriuškinti caro kariuomenę. Taip pat papirkimais jis išvengė naujų turkų puolimų.

nesant žmonių. daugybė dvarų ir kaimų sulyginti su žeme. kuris kasdien palaidodavęs po keletą dešimčių lavonų. dabar — tik „locus ubi Troia fuit". 1710 m. kur gyveno paseniūnis. apaugo ne tik piktžolėmis. ėdrų.. Nuo 170S m. " Kiti karaliaus komisarai. Maras buvo pasiekęs ir Mažąją Lietuvą. negalėdami išmokėti skolų. bet galutinai pasibaigė vos 1717 m.000 krikščionių ir 4. Kur anksčiau buvo platūs kaimai. o kai kuriose srityse. Pav. Klaipėdoje 1710 m. Apie Gardino eko­ nomijos dvarą šiaip rašoma: „Čia buvo dvaras. kaip Va gyventojų. X V I I I amž. Višniaveckio kariuomenės. Mirus hetmonui Sa­ piegai. kur anksčiau būdavo apie 100 gy­ ventojų. Taip antai. liepos mėn. rašo: „. o kur — vienas Dievas težino. pav. o ypač nuo kunigaikščio M.000. . daugybė išbėgioję nuo plėši­ kaujančių būrių į užsienį arba įstoję į kariuomenę. švedų kareiviai atėmę jo arklį.apie /s. apiplėšti ir praskolinti. kurie dažnai apie Brastą stoviniavusios Lietuvos kariuomenės buvo su­ griauti ir sukūrenti sulig paskutiniu pagaliu". 1711 m. šventoriuose. Yra likę žinių apie vieną vienuolį. Velykų jis palaidojęs 22... 2 (A. 1712 m. galvijai išplėšti svetimų ir savų karei­ vių. pranešime apie Alytaus karaliaus ekonomijos dvarus štai kas pasakyta: „Ekonomija. 2e386 slapta kažkur nuvežtos. patiltėse ir ant rūmų laiptų. Iki didžiojo švedų. kurie. karo Lietuvoje vadovaujamąją rolę visada turėjo kuri nors viena didžiūnų šeima. nes. laukai apžėlę mišku. Nerasta net nei paties dvaro nei palivarko. dczinterija. „nebylys seimas". o visoje Maž. jie pasidavė Karolio X I I globai. daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus. kai kur nieko neliko.. Jų lavonų buvo pilna gatvėse. O grįžus į sostą Augustui. visus tėvo dvarus 387 Valstiečių lūšnos nugriautos ir nakčia . Jis nesiliovė nė ateinančiais metais. iki 1709 m. Nebūdavo galima jų spėti nė laidoti. teliko vietomis vos 2—3.883 žmonės. ma­ ras aprimo. kurią patvirtino 1717 m. jų dva­ rai buvo sunykę. mirė 1. tiek kiti buvę karaliaus priešai galėjo ramiai gyventi. Mieste kasdien nuo bado ir maro mirdavo dešim­ tys ir šimtai žmonių. svetimos kariuomenės ir saviškių. 20.Nerasta nė ma­ žiausio daiktelio. Krašto sunykimas. bet ir krūmais. kur vėliau Į lietuvių gyventojų tarpą buvo atgabenta kolonistų iš Vokietijos. Užplūdus švedams. Grotgero paveikslas). jo sūnūs. Jį sudegino ganydami arklius. li­ gomis. pav. Tačiau Sapiegų galia jau buvo sunaikinta. Maras siautė kartu su raupais. Bado metais. arba vadinamojo šiaurės. ir sodybų vietoje žėlė miškas. Tačiau po naujų vidaus kovų padarius santaiką. buvo jo nemalonėje.maičiuose —. Apskritai Lietuvoje nuo visų tų baisenybių išnyko ne mažiau. gyventojai išmirę nuo ligų ir bado. nukentėjusi nuo maro. niekas jų nesaugojo . bet netrukus gyventojai jam kitą parūpinę. R o k o v i e n u o l i a i e r e m i t a i . Eko­ nomijos dirvos. išdykaudami Maskvos ka­ reiviai. Tas pats buvo ir visame krašte. ir jis galėjęs tęsti darbą. Ir ten atsirado dykumų. o kitus trobesius maskoliai ir kiti kareiviai išardę sukūreno"Tokį pat nykų vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai pavirtę dykuma. kur anksčiau būdavo sėjami kviečiai. Kaimuose. Buvo užmiršti ir senieji nesutikimai su bajorija. jie buvo šio pusėje. — buvo paskelbta visuotinė amnestija. nužudę ir su­ valgę savo žmonas ir vaikus. Lietu­ voje — apie 150.000 žydų. palikusi visiškai be gyventojų. kurių daugumas irgi buvo išbėgioję. jam vežant laidoti 60—70 gatvėse surinktų lavonų. užpuldami žudydavo praeivius ir misdavo jų lavonais. tais pa­ čiais metais atvykę į Brastos ekonomiją. Po šitų visų sąmyšių tokios šeimos jau nebebuvo. ir tiek Sapiegos.. .862 lavonus. jie. Laidojo daugiausia Š v. žinoma. Sapiegų galybė buvo sugriauta Valkininkų konfederacijos. išrinkus karalium Leščinskį. influenca ir kt. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui Viešpataujančiųjų didžiūnų šeimų išnykimas. vie­ name tik Vilniuje mirė apie 20. Vieną kartą. Paliai Vilnių buvo sugauti 8 plėšikai.

Mat. plataus masto politiko. Augustas kaip įmanydamas ėmė rūpintis laiduoti sostą savo sūnui. o pralobęs paūžauti. Sapiegos jau nebeįstengė atgauti savo ga­ lybės. Atsakydamas į tai. val­ džios ir turtų. kad jau niekas juo nebesirūpino: kiekvienas žiūrėjo tik savo naudos. To savo būdo jis nepametė net sunkiausiais laikais. Tiesa. savo duotų pažadų. Tada Augustas ban­ dė susitarti prieš carą su Austrija ir Anglija. verdant smulkioms didžiūnų ir jų partijų kovoms. kai buvo Karolio X I I gainio­ jamas iš vienos vietos į kitą. Valsty­ bės gyvenimas ėjo nebevaldomas. visų turtingiausi buvo dabar Radvilos. Augustui nelengva būtų buvę su­ sidoroti viduje ir be caro kišimosi. jiems atliko tiktai motinos pasoginiai dva­ rai. ir i k i Respublikos nepriklausomybės pabaigos Lietuvoje nebebuvo nė vienos vadovaujan­ č i o s i o s š e i m o s . visų sąmyšių buvo taip pakrikęs. Mat. Po „nebylio seimo" Augustas sušau­ kė dar 18 seimų. Tapę neturtingi. kurios tolydžio rungėsi tarp savęs. Rūpindamasis patraukti į savo pusę kaimynes valstybes. žmogus labai nerūpestingas. Valstybinis pakrikimas. tenorėdamas pralobti. 21. caras vis dėl­ to neišvedė kariuomenės iš Respublikos. Nenorėdama Respublikos sosto palikti Saksonijos elektoriams. mėgstąs ne­ blaivas pramogas ir nepadorias linksmybes. Augusto II įpėdinio klausimas. valstybės gyvenimas po 388 Augustas II pramogauja Drezdene. ir jo generolai ėmė nuolat kištis į kiekvieną valstybės reikalą. Matydamasis nebegalėsiąs pasiekti absoliutiškosios valdžios. kovojo dėl. Jis ir tuomet iš caro gautus karo reikalams pinigus švaistė savo favoritėms ir girtoms pramogoms. kad negrįžtų tuo tarpu Lotaringijoje gyvenąs Leščinskis. Be to. Liudvikas XV net vedė Leščinskio dukterį. tačiau nieko svarbesnio juose nebuvo nutarta. o kiti kad ir neiširo. Nuo to laiko (1719 m. Augusto II valdymo pabaiga Augusto II asmuo ir jo planų nepasisekimas.) Rusų ir Prūsų bend­ ra Respublikos vidaus priežiūra truko iki pat valstybės pabaigos (panašios Rusų ir Prūsų sutartys buvo dar daug sykių pakar­ totos). tačiau nebepajėgė viena kitos nustelbti. (Senas raižinys). jis buvo besigriebiąs kito­ kių priemonių savo svajonėms įvykdyti. ir visiškai ne­ beliko jokios tvarkos. Norėdamas su juo susiartinti. bet čia vėl jam sutruk­ dė caras Petras. kad Augusto II planai nepavyktų. bet 13 iš jų iširo. bet jų tarpe nebeatsirado nė vieno energingo.atidavė skolininkams. Jų vietoje betgi neiškilo nė viena kita šeima. jis baiminosi. Nepaisydamas 1717 m. caras padarė su Prūsija sutartį kartu saugoti. Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos jis nemetė savo minties ab­ soliutiškai įsiviešpatauti Respublikoje. Leščinskį rėmė Prancūzija. kišantis svetimiesiems. Jis suti­ ko joms duoti po dalį valstybės. Augustas iškėlė net Respublikos pasidalinimo planą. Po „nebylio seimo" pri­ verstas išdanginti saksų kariuomenę. kad tik likusioji dalis būtų pa389 . Augustas II buvo didelis betvarkis. Buvo nemaža gangreit vienodo turtin­ gumo šeimų. „Jupiterio šventė" 1818 m.

medžiodavo tik paleidžiamus sugautus žvėris. Nebuvo toks palaidūnas. atėjusi didžiulė carienės Onos kariuomenė jį išvijo.). o karūnavosi 1734 m. Tuo me­ tu iškilo Maskvos caras. Visas tas periodas yra didžiausio vidaus pakrikimo metas.. Augustas mirė neišsprendęs to klausimo. ėjo karas tarp abiejų kandidatų. sustojo Dancige. kad vos galėjo pajudėti. Augustas I I I karaliavo beveik 30 metų. negalėdamas pajoti. Jaunystėje jis buvo visų mylimas gražuolis. — tačiau neturėjo nei savo tėvo energijos nei iniciatyvos. — buvo geras. palaikė Fridriką Augustą. 22. bet Leš­ činskio pusę laikančioms konfederacijoms buvo sunku kariauti prieš rusų ir saksų kariuomenę. Didžiausias jo tikslas buvo lobis ir gražus gyve­ nimas. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius Augustui II mirus. Tuo pat metu caras pa­ siskelbė v i s o s R u s i j o s i m p e r a t o r i u m . O jos specialia su­ tartimi buvo įsižadėjusios neleisti į sostą nei Augusto II sūnaus. Augusto III (1733—1763 m. Ten jis ir baigė savo gyvenimą. labai maža jos te­ sulaukęs. Tuo viskas dar nepa­ sibaigė. Pran­ cūzija pagaliau visiškai atsisakė nuo savo kandi­ dato. gavo bėgti į Ka­ raliaučių. O ta naujoji karalystė veikiai. Tačiau svarbiausias tuo reikalu balsas priklausė kaimynėms valstybėms — Rusijai. Rusijai buvo daug patogiau. Tuo būdu 1733 m.likta jo sūnui. bet vėliau taip nutuko. nei Leščinskio. kuris karūnavosi Augusto I I I vardu (jis buvo išrinktas 1733 m. kurs. 1736 m. 1733—1763 m. Ap­ link Respubliką iškilo naujos galybės. laukdamas Prancūzijos pa­ ramos. pasidarė pavojingiausiuoju Respublikos priešu. pasižadėjo jai nereikšti pretenzijų į imperatoriaus Karolio VI palikimą (mat. sušauktas vadina­ masis pacifikacinis (krašto raminamasis) seimas Augustą I I I pri­ pažino karalium ir tuo būdu likvidavo visus ginčus dėl jo iš­ rinkimo teisėtumo. spalių 5 d.) pasiliko sau visą Švedų valdytąją Li­ voniją su Estija ir jau grėsė Kuršui. gavęs sostą. Kai susirinkęs elekcinis seimas paskelbė karalium atvykusį Leščinskį. kurs nenorėjo niekam leisti iš to pasipelnyti: mat. Fridrikas Augustas. Augusto II valdymo peri­ odas tiek Lietuvai. d. 23. daugumas bajorijos panoro grąžinti iš­ tremtąjį karalių Leščinskį. ilgai kariavęs su švedais.) laikų valstybė Augusto III asmuo. jis pažadėjo. 390 Tuo tarpu Leščinskis. Austrijai ir Prūsijai. Bet čia vėl sutrukdė caras Petras. sausio 20 d.). kaip tėvas. Fridriko Augusto. mirštant nepalikusio vyriškių įpėdinių). Prašydamas Rusijos paramos. kurio kandidatūrą rėmė Prancūzija. vasalinį Respublikos Kuršą atiduoti carienės Onos mylimajam Bironui. N iš t a t o sutartimi (1721 m. ir Augustas pirmasis jį pripažino. Lietuvos kunigaikštis. Lenkų karalius ir Saksų elektorius. Taip pat šitų karų metu sustiprėjęs Brandenburgo elektorius vainikavosi Prūsų karalium (1701 m. tačiau. šaudydamas juos iš specialiai 391 . prašy­ damas Austrijos paramos. Krašte iki pat 1735 m. Leščinskis gavo iki gyvos galvos valdyti Lo­ taringiją ir Barą. Tačiau. ne­ paisydamos savitarpio sutarties. Augustas I I I buvo visiškai netikęs valdovas. greta Rusijos. ir jis mėgo medžioti. negausingas antrasis elekcinis seimas paskelbė karalium Fridriką Augustą. kad jos įtakoje esanti Respublika liktų sveika. tiek Lenkijai buvo vienų nelaimių virtinė. Augusto II valdymo reikšmė. Fridriko Augusto žmo­ na buvo iš šeimos Austrijos imperatoriaus. Todėl tos abidvi kaimynės valstybės. Anų laikų papratimu. kaip Augustas III. o ji vis smuko. ramus gausingos šei­ mos galva. Prancūzijos leną. Apsuptas rusų kariuomenės.

valgyk ir atsileisk sagtį" (Za kvola Sasa. Juos pa­ pirkinėjo įvairios svetimos valstybės. Karalius tik atvykdavo j seimą. reikalaujančių reformų — su­ Augusto III visagalis ministeris stiprinti valstybę. Vals­ tybės reikalais nesirūpino — viską tvarkė jo artimas ministeris. Todėl jie niekad negalėjo tarp savęs susitarti ir visada vieni kitiems trukdė. tačiau abejiem buvo svarbiausia. Tam buvo nemaža pri­ tariančių ir pačios bajorijos tarpe. Henrikas Brūhlis. kad ji gali laisvai tarp savęs peštis ir puotauti. Stengdamiesi nukon­ kuruoti kits kitą ir gauti kuo daugiausia valstybinių dvarų (seniūnijų) ir urėdų. Buvo girdėti balsų. Daugiausia ( f 1763 m. Tuo būdu nebuvo priimta nė vieno naujo įstatymo. tačiau ji nenorėjo užsidėti jokių mokesčių. jedz. Jei kada nebūdavo sugautų žvėrių. — n ė v i e n a s s e i m a s g r a ž i a i n e p a s i b a i ­ gė _ v į s į įširo. Iš pradžių Rusija ir Aus­ trija kariavo su Tur­ kais. paskui Austrija kariavo su Prūsais. visi jos galvos buvo giminės. Augusto I I I laikais kai­ mynijoje ėjo karai. o be pinigų negalima buvo nieko padaryti. Tuo tarpu krašte virte vi­ rė kova tarp didikų. kad. kad nereikia mokėti jokių mokesčių. Austrų. Bajorija. seimo. gerk. kad negalėjo būti valstybėje tvarkos. Reformų klausimas ir santykiai su užsieniu. pij i popuszczaj pasa"). Pran­ cūzija ir Saksonija. apie tai svajojo galingoji Len­ kijos didikų P o t o c k i ų šeima ir abiejose valstybėse įsigalėję Č a r t o r i s k i a i su savo giminėmis Poniatauskais ir kt. padedami Prancūzų. Tada ir įsigalėjo žinomas prie­ žodis: „Valdant karaliui saksui. Bajorija džiaugėsi. geriau esą pasilikti be kariuomenės: Respublika laikantisi 393 . Potockiai svajojo daryti reformas. Didikų partijos ir jų ko­ vos. o Čartoriskiai — Rusų. tuojau ta išardydavo seimą. Tai būdavo tie pa­ tys pinigai. ir jie grupavosi į partijas. kad taip reformuotoje valstybėje valdžia būtų jų rankose. bajoro tipas.). kuriuos jie gau­ davo iš Rusų. padidinti kariuomenę. kuris likvidavo tarpuvaldyje kilusius kivirčus. (Norblino piešinys). girdi. — neskaitant šiaip taip pavykusio 1736 m. išvien su Austrija. Todėl aišku. o vėliau prieš tuos pačius Prūsus (Fridriką Didį­ jį) kariavo. filosofavo. mokėdami jam milžiniškas su­ mas pinigų. nebuvo uždėta jokių naujų mokesčių. jie norėjo įsiteikti visagaliui Brūhliui. Jei tik viena partija matydavo. Čartoriskių partija tada dar buvo vadinama „f a m i 1 i j a": mat. išdalindavo Brūhlio nurodytiems žmonėms tarnybas (urėdus) ir vėl užsiimdavo savo nekaltomis pramogomis arba važiuodavo į Saksoniją. Kai kaimynės valstybės bu­ vo šitaip užsiėmusios. saksas B r ü h l i s. jis šaudydavo tyčia paleidžiamus šunis. Prancū­ zų ar kitų valstybių.paruoštos palapinės arba iš rūmų balkono. patogus buvo momen­ tas susitvarkyti viduje. XVIII amž. Abeji rūpinosi sustiprinti valstybę. kur dažniausiai ir gyvendavo. Todėl per visą ilgą Augusto I I I karaliavimo metą. gindama savo kišeninius reikalus.—Rusija. kad kita gali 392 ką nors seime laimėti. nors senųjų pajamų jau seniai nebepakako. Ėmė iš Rusų pinigus ir Brūhlis ir net pats karalius.

Poniatauskui grįžus namo. Kiekvienas iš jų jautėsi esąs karaliukas. 394 kiek leido Rusija. bet didikų dvarai. Čia buvo kuriami visi poli­ tiniai planai. ypatingai nukentėjo Lietuva. bet perėjo Potockių pusėn tik dėl to. kurie. turtingiausias Lietuvos ponas. Šiaip ponai viską sprendė patys. o jos mirties nekantriai laukė sosto įpėdinis Petras ( I I I ) . Pro galingiausias šeimas kaskart vis labiau ėmė prasikišti Rusų šalininkai Čartoriskiai. ir visą valdžią paėmė Kotryna II (ji buvo ne rusė. šiems mažai kuo tenusileidžiančių. Ru­ sai plėšė iš gyventojų maistą. Vienas jų brolis buvo Rusų vaivada Lenkijoje. tuo tarpu savo giminėje jam būtų tekęs tik antraeilis vaidmuo. Kilus vadinamajam 7 metų karui (1756—1763 m. Tribunolo narius renką seimeliai būdavo triukšmingiausi. Jei nie­ kas tuo tarpu dar neišdrįso pasisavinti kurio nors jos ploto. kad ten buvo laikomas partijos vadas. Kiekvienas tik stengėsi susibičiuliauti su Rusais ar Prūsais. kaip j pasipelnymo šaltini.netvarkos dėka (Polska nievządem stoi). o plėštų kitų. Valstybė kariuomenės nebegalėjo net tiek išlaikyti. Didikai po visų XVIII a. Lenkijoje taipgi rinko rekrūtus Fridriko Didžiojo kariuomenė. ir jos niekas neliesiąs. Bet Augusto III karaliavimo gale partijų kovose persvara jau aiškiai linko į Čarto­ riskių pusę. per kurią perėjo net kelios į Prūsiją žygiavusios Rusų armijos. Branickis Balstogėje.). naikinamas. negu visos valstybės. sauganti 1717 m. ir užsienio pirkliai jų nebeėmė. Tam buvo grie­ biamasi įvairiausių priemonių. bet menkas politikas. Taip pat visiems rūpėjo. bet Anhalt-Cerbsto kunigaikštytė vokietaitė). mažesnių ponų dvarų. Kraštas buvo apipiltas netikrais pinigais. kur buvo karaliaus perkelta Lenkijos ir Lietuvos pinigų kalykla. Lietuvoje puikiausias dvaras buvo Radvilų Nesvyžiuje. ir niekas nega­ lėjo jų suvaldyti. jie atkuto daugiausia iš kitų valstybių gaunamais pinigais. rinko rekrūtus. nieko nenuveikę. kad tie neplėštų jo dvarų. Lenkijoje prieš juos kovojo Potockiai ir hetmonas Branickis. būdavo kruvinų susirėmimų. čia lankydavosi arba nuolat gyvendavo užsienio valstybių agentai. kuris buvo Čartoriskių giminė. Ga395 . kaip per savo kraštą. gyveno karališkai įsirengtuose dvaruose ir veržėsi nustelbti kitus. Valstybės gyvenimo centru pasidarė nebe karaliaus rūmai. nes pasmerktojo pono priešai visada lengviau galėjo visuo­ menėje prieš jį agituoti. nes jie visada iširdavo. Augusto I I I val­ dymo gale Rusiją valdė carienė Elžbieta. hetmonas Radvila su visais savo giminėmis ir šalininkais. Be to. dėjosi nepriklausomais valdovais. o su jo žmona Kotryna suėjo net į labai intimius santykius. Atsi­ rado net tokių. ėmė kalti netikrus pinigus ir gabeno juos į Lenkiją ir Lietuvą. kiek nuo jo priklausė vietų ir valstybės dvarų dalinimas. ne­ trukus mirė carienė Elžbieta. Kai per septy­ nerių metų karą Prūsų kariuomenė užėmė Drezdeną. Čartoriskiai. Gavęs Saksonijos atstovo titulą. Po Petro Didžiojo carų sostą iš eilės valdė net kelios moterys. Kiekvieno pono svajonė buvo nustelbti kitus. atsisakė mokėti mokesčius. Tuo metu Čartoriskiai pasiun­ tė į Petrapilį savo sesers sūnų S t a n i s l o v ą A u g u s t ą P o n i a t a u s k ą . Čia jas atsiųsdavo net žiemoti ar šiaip pailsėti. kuri galėjo padaryti ponams nemalonumų — pasmerkti jų savavalią. Lenkijoje tokiuos žy­ mius dvarus turėjo — Čartoriskiai Pulavuose. Potockiai Tulčine. Seimai jau buvo nebepavojingi. seimo nutarimą. Todėl tiek seimeliuose renkant tribunolo narius. Jie turėjo daug šalininkų tiek Lenkijoje. tai tik dėl to. o ypač t r i b u n o l ą . nes visi norėjo išrinkti saviškius. iš čia ėjo derybos su užsieniu. O išsipainioti iš tribunolo sprendimo visada būdavo nelengva. caras Petras I I I buvo pašalintas nuo sosto ir nužudytas. buvo nemaža. tribunolas buvo likęs vienin­ telė įstaiga. tol būsianti nepavojinga savo kaimynams. pradžios suiručių vis dėlto atsigavo. Todėl ponai daugiausia rūpinosi suimti j savo rankas teismus. Tuo būdu jos čia ir maitindavosi: kraštas būdavo plėšiamas. laikydami savo didžiules kariuomenes. Tūlo pono ka­ riuomenės skaičius buvo daug didesnis. Su karalium arba su jo ministeriu Brūhliu buvo skaitomasi tik tiek. dėdamasis su Potockiais ir Branickiu. visi žiū­ rėjo j ją. Ir vis dėlto net šitokioje būklėje didikai negalėjo tarp savęs susitarti. vėliau iškilo Oginskių dvaras Slanime. kad būtų neleidusios kitos valstybės. Lietuvoje prieš Čartoriskius veikė. Svetimų vals­ tybių kariuomenės žygiuodavo per Lenkiją ir Lietuvą. tiek tribunolo darbo pradžioje renkant maršalkas. kartais kuri nors pusė pasišauk­ davo net Rusų kariuomenės pagalbos. kol ji būsianti silpna. kad saviškis būtų išrinktas tribunolo maršalka. šis greit su­ siartino su sosto įpėdinio rūmais. Mat. tiek Lietuvoje ir stengėsi abiejose valstybėse suimti į savo rankas valdžią. — Fri­ drikas D. ir labai dažnai bū­ davo pavartojama net kariuomenė. nesiprašydamos jokio leidimo. O tuo tarpu su Respublika niekas nebesiskaitė. 24. Kotryna II ir Čartoriskių sustiprėjimas Nuo Petro pradėto kišimosi į Respublikos reikalus Ru­ sija jau niekuomet nebeatsisakė. kaip į tikrą grobį. Ypač jiems padėjo artimi ryšiai su Petrapilio rūmais. jų vertė nukrito. o kitas buvo Lietuvos kancleris.

vusi sostą. 1722—1724 m. Tai linkmei vadovavo Prancūzija. Jo įpėdinis F r i d r i k a s II D i d y s i s (1740—1786 m. Pirmojo švedų antplūdžio metu Prūsiją valdąs Brandenburgo elektorius išsi­ vadavo iš leninės priklausomybės (tas faktas buvo patvirtintas 1660 m.) griežtomis priemonėmis pakirto jos rytietiškos san­ tvarkos šaknis ir išvedė ją į europėjamąjį kelią. savotišką kultūros gyvenimo periodą.) ranka. ir didžiausią klestėjimo laikotarpį ji pa­ siekė „ k a r a l i a u s s a u l ė s " L i u d v i k o X I V laikais (1643— 1715 m. jie ėmė ruoštis pašalinti Au­ gustą I I I nuo sosto. pasidaryti vieninteliais viešpačiais.. ji tuojau aiš­ kiai pažadėjo savo pa­ ramą Čartoriskiams.) laikais Rusija jau pradėjo vado­ vauti ne tik rytų Europos politikai. s p r e n d ž i a n t k o k į s v a r b e s n į E u r o p o s p o l i t i k o s k l a u s i m ą . filosofas. Lietuvos vicekancleris. Die­ nos dievaičiu pasidarė mokslo žmogus.). Turint Kot­ rynos paramą. Senoji rytietiško tipo valstybė. Energingasis P e t r a s I D i d y s i s (1682—1725 m. Nuo to laiko Čar­ toriskiai. iki 1780 m. bet ėmė kištis net į centro ir va­ karų Europos konfliktus. dabar ji pasidarė vienu pavojingiausių Respublikos kaimynų. Po XVII amž. Centralizuota. Reformų bandymų laikotarpis 1. su puošniais karaliaus rūmais Prancūzija pasidarė visų Europos valdovų sekimo objektu. rašytojas. Rusijos ir jų sąjungininkių. kurios dalis kadaise buvo net Lenkų karaliaus lenas. Jo įpėdinis. iš jo išsiskyrė šviesusis sluoksnis. kancleris. Prancūzijos. kurį mes šiandien vadintumėm inteligentija. — nustebino visus ir pastatė Prūsiją pačių pirmųjų valstybių tarpe. Jie dabar mums atrodo 397 . tas sluoksnis su­ kūrė visas senąsias tradicijas paneigusį judėjimą. o ypač pažengė tuo keliu. kuris vadinamas š v i e t i m o p e r i o d u . sukūrė centralizuotą karalystę. įsiviešpatavus naujajai R o m a n o v ų dinastijai. arba buržuazija. Europoje užėjo griežto absoliutizmo periodas. užgniaužusi feodalizmą. bet kaip tik tuo momentu jis mirė (1763 m. militariškai galinga. 1 7 5 2 . 1720—1722 m. Lietuvos pastalininkis. Nuo Petro laikų su ja jau buvo skaitomasi. kai visur Europoje kilo absoliutizmas ir kūrėsi militariškai galin­ gos valstybės. Ten kieta ministerio kardinolo R i š el j ės (Rischelieu. tad beliko tik išsirinkti savo giminės karalių. stengdamosios ją patraukti į savo pusę.1 7 7 5 m. Olivos taikos traktatu). kad Rusija taip pat įžengė į pirmaeilių Europos galybių tarpą. pasipylė mokslo veikalai. Tuo pat metu. iš pradžių. Rusija. o savo buvusiam mylima­ jam Poniatauskui — Respublikos sostą. 1724—1752 m.Fridrikas Mykolas Čartoriskis.) ir J u o z a p o II (1765—1790 m. II. Europa X V I I I amžiuje Valstybės. „familijos" galva. — f 1642 m. Pradėjo klestėti literatūra. karūnavosi Prūsų karalium. tatai at­ likti nebebuvo sunku. būdami įsitiki­ nę savo laimėjimu. galuti­ nai nugalėti priešus ir. Vi­ sos valstybės rungėsi. jau drąsiai pradėjo siekti savo tikslo. Antrojo švedų antplūdžio metu elektorius F r i d r i k a s V i l h e l m a s 1701 m. įvykdžius savo sugalvo­ tas valstybės reformas. sėkmingai apgynęs iškilusią Prūsiją nuo nepripažįstančių jai vietos savo tarpe senųjų galybių — Austrijos. O K o t r y n o s II (1762—1796 m. Kartu jis atsuko į Europą jos politinį veidą ir eile sėkmingų karų pasiekė tai. į Europos valstybių tarpą buvo pradėjusi veržtis jau nuo J o n o IV Ž i a u r i o j o l a i k ų (1533—1584 m. jis buvo motinos bendravaldis) Austrija.). Prancūzijoje ėmė stiprėti trečiasis luomas — miestiečiai pi­ niguočiai.) ją galutinai sukonsolidavo.). Mazarini (f 1661 m. taip pat kardinolas. Vilniaus kašte­ lionas. jos jau n e b e a p l e n k ė . Štai kaip tik ta sustiprėjusioji Rusija nuo Petro I Didžiojo laikų sutartinai su Prūsija pasidaro padrikos Respublikos globėja. Tuo pat metu plačiais užsimojimais išgarsėjo taip pat absoliu­ tiškoji M a r i j o s T e r e z i j o s (1740—1780 m. 396 Netrukus tas pats ir visur įsivyravo: visur buvo įvesta kieta abso liūtiškoji valdžia su galingomis armijomis. Nesiskaity­ dami su niekuo.. remiančiosi feodalizmo laikotarpį išgyvenusia aristo­ kratija. XVIII a.). Į pirmųjų Europos galybių tarpą stojo puikiai organizuota Prūsija. Šviečiamoji literatūra ir šviesusis absoliutizmas. Prūsijos armija įgijo nenugalimosios vardą. ir jos žodis ten nusverdavo. suiručių ir audringų 30 metų karų.

) ir naujus universitetus. žodis po žodžio susipešdavo. Visą seimelio laiką nesiliaudavo girtuokliavimas. ypatingai jis įsismagindavo. Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės p l i k b a j o r i ų . Susižavėjęs švie­ čiamąja literatūra. viską neigiančių iš­ vadų dialektika. Per kiekvieną puotą šeimininko pareiga buvo žiūrėti. Taip antai. Paties seimelio metu muštynės kardais taip pat būdavo paprastas dalykas. tuo būdu svetimųjų papirkimams ir didikų savavaliai kelias buvo laisvas. Mokslas ir literatūra įsiskverbė ir į aukštąjį luomą.). o tik drąsių. kaip turi seimely elgtis. o kai kurie net ir gyvybės netekdavo. žiūrėk. einantį su tokiuo pat būriu. Petrapily. lydėdamas savo vadą. Seimelio vaizdai. Nebuvo jokio kultūrinio intereso. aprašyti daugelio ano meto žmonių. bet iš tikro ji ničnieko negalėjo. Kitur visas gyvenimas buvo paklusnus valstybės valdžiai. Tuo pat metu. nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir. su kuria kas nors būtų skaitęsis. Teo­ riškai čia visą valdžią turėjo patys piliečiai. jis darė reformas. Voltaire (f 1778 m. nepasižymį gilumu. Montesquieu (f 1755 m. net Bažnyčią. Čia pat didiko agentai.). Atvežti jie tuojau būdavo sutalpinami iš anksto pasamdytose smuklėse ir šiaipjau patalpose. y.000. į aristokratų saliomis. Reikėdavo tik vadams susikirsti.). Kotryna II taip pat kvietė į Rusiją išgarsėjusius rašytojus ir pati rašė. jokių kultūrinių pramogų. Visas būrys išgriūdavo į miestelį. Iš Prancūzijos ta pati srovė paplito po visą Europą. kuriems nesutariant ir nė vienai partijai neįsigalint. išsitraukdavo kardus ir puldavo vieni kitus. mo­ narchui. o kar­ tais net ir jis pats. pagarbioje vietoje. Buvo per­ kainojamos visos senosios vertybės: jos buvo paneigiamos. Vietoj senųjų aristokratijos turnyrų. Mat. Nebuvo iš viso jokios centro valdžios. O ją patraukti tebuvo galima tik protek­ cijomis ir nuolatinėmis puotomis savo dvaruose. Ji buvo susibūrusi apie tarpusavy kovo­ jančius didikus. A rm i j o s ji beveik jokios neturėjo. bet to meto žmogui tai buvo viskas. einantį padaryti vizitų sau lygiems ponams. visi apie tai tekalbėjo. Rousseau (f 1778 m. prieš darbus di399 . Į seimelius tokių plikbajorių atsigabendavo visi didikai. visiems duodavo instrukcijų. D'Alembcrt (f 1783 m. kuris gerai užmokėdavo. — įžeistojo palydovai tuojau čiup­ davo kardus. seimelio darbams pasibaigus. Čia buvo spren­ džiama. nes nebuvo pinigų jai išlaikyti. Kai kurie didikai tokių taurių parodymui svečiams buvo išgalvoję net specialų ceremonialą. Dėl šitų reiškinių visas perio­ das vadinamas š v i e s i o j o a b s o l i u t i z m o laikotarpiu. Jie palaikė ryšius su išgarsėjusiais litera­ tais ir mokslininkais. Iškilo girtuoklia398 vimo kultas: didikai ir bajorija savo šeimos brangenybių tarpe turėjo su įvairiomis iškilmėmis susijusių taurių. kuris didikas yra galingesnis ir kurio laukia nemalonumai iš seimo ar tribunolo pusės. Taip pat iš anksto didiko atgabentos virtuvės pa­ gamindavo jiems valgyti. patys užsiėmė literatūra ir mokslu. duodamas visiškas išlaikymas seimelio metu. ir todėl seimeliai buvo nuolatinių muštynių vieta. tiesiog šiurpūs. ko laikytis ir kieno nurodymų klausyti. Stok­ holme ir kt. kam nors tarti įžeidžiamą žodį.' Eilė autorių užsiėmė visuomenės san­ tvarkos. Respublika XVIII amžiuje Valstybė ir visuomenė.). Prie jų dar prisidėjo Austrijos Juozapas II. iš visko buvo sumaniai juokiamasi. kad nė vienas svečias negalėtų išeiti namo. seimai irte iro. Ir. Respublika gyveno visiško pakrikimo laikus. turėjo prie šono bajoriškąjį ženklą — kardą. Ja užsi­ krėtė Europos valdovai. kurie galėjo d a u g i a u s i a i š g e r t i ir nepasi­ gerti. Todėl didikai stengėsi patraukti į savo pusę daugumą bajorijos. Visi tuo domėjosi. nuomonei paremti. Fridrikas Didysis savo dvare laikė Volterą. Lenkijai buvo nustatyta 18. 1717 m. valstybės ir ūkio klausimais. Kiekvienas didikas ir stipresnis bajoras nusiųsdavo į okolicas vežimų ir atgabendavo keletą dešimčių ar keletą šimtų plikba­ jorių. Dažnai didelė dalis suvirsdavo į patvorius išsimiegoti. tarnų nepalaikomas. vienas pasi­ gesdavo ausies ar nosies. ir krašte neliko jokios valdžios. salionuose buvo ruošiami pasikalbėjimai ir disputai. o Respublikoje karalius neturėjo jokios valdžios.menkaverčiai.000 kariuomenės. kaip ypatingos švente­ nybės. išmoko tik puotauti ir girtauti. o kartais net vietoj medžioklių. pats rašė poezijos ir net mokslo veikalus. Visuomenės masės gyvenimo klausimais nė nesirūpino. Seimeliai. Politinis gyvenimas ėjo seimeliuose. kūrė naują pasauližiūrą. kitas ncbevaldydavo rankos. o Lietuvai 6. apie kurią buvo suburtos visos žymiausios to meto pajėgos. 2. jei iš jų kada nors buvo gėręs koks karalius. Dar patvirkusio girtuoklio karaliaus Augusto II laikais didikai. kurį kiekvienu momentu galėdavo vartoti savo pono ar to. o likusieji kartais pakeliui sutikdavo savo vado priešą. kai visur Europoje iš­ augo galingos absoliutiškosios monarchijos su didžiulėmis nuolati­ nėmis armijomis. bajorija. ir žudynės būdavo neišvengiamos. pajungda­ mas valstybės valdžiai (jozefinizmas). savo sosti­ nėse kūrė mokslų akademijas (Berlyne. Drezdene. Jiems iš anksto būdavo pažadama po kokį auksiną ar du ir. t. Tuojau prasi­ dėdavo jų valgydinimas ir girdymas. Diderot (f 1784 m. o nuo jų ir bajorija. nes nuskurę plikbajoriai visada būdavo alkani ir tikrai sočiai pavalgydavo tik seimelio metu. viską. be to. Bajorijos tarpe garsėjo ypač tie. Todėl jie va­ žiuodavo triukšmingai garbindami juos vežantį didiką. bet iš tikro jos nebuvo nė pu­ sės to skaičiaus. svarbiausia. Diderot suorganizuota e n c i k l o p e d i j a . įsiskverbė net į karaliaus rūmus.) ir eilė kitų autorių pasidarė epochos dievaičiais. tai taurės buvo laikomos.

jau iš anksto žinodamas. tačiau viso gyvenimo jos čia nepavergė. batų ar ko kito. kituose kitas. Partijos ir reformų klausimas. O šis. kad ji nebūtų pakeista. šliaužioti prieš galinguosius. joms net pritardama. tai nieko negaudavo nė nuken­ tėję. Jie tas reformas ir pradėjo. Ir kai XVIII a. Taip pat buvo aišku. vidury čia pradėjo plisti šviečiamosios literatūros raštai. Dažnas ten sušaldavo ir galą gaudavo.). Rytą dažnas pasigesdavo kardo.. kad taip bus. iškalbos. Valstybės reformų klausimas. Reformuota so­ cialinę santvarką — palengvinti miestiečių. Seimai. Bajorijos švietimas XVIII amž. Šviesesniųjų asmenų pasitaikydavo tik vienas kitas. Šitokioje būklėje dėl valdžios kovojančios Čartoriskių ir Potockių partijos gerai suprato reformų reikalą. Visos mo­ kyklos buvo jėzuitų ir pijarų rankose. Suprasdami visas savo krašto visuomenės santvar­ kos blogybes. sakyti kalbas. kada jie grįš. Aiškus dalykas. kad be užsienio paramos nebus galima vis tiek atsilaikyti prieš kitos partijos kurstomą bajoriją. turėdavo atsivežęs vežimus apne­ šiotų ir krautuvėse pripirktų įvairiausių rūbų. kokių norėdavo tie patys didikai. nes ponui būdavo nebesvarbu. Jei kam nepakakdavo rūbų. tik tada buvo galima imtis reformų. seimeliui pasibaigus. nieko neišmokęs. todėl kai jų atstovai suvažiuodavo į seimą. jie ėmė ieškoti išeities. pilnas didybės. Todėl po seimelio ateinančią naktį jų būdavo pilna pusgyvių ne tik visose palėpėse. kartais duodavo kokį nors savo daiktą. kuris greičiau prasigerdavo ir greičiau išsipagiriodavo. vis tiek būtų stojusi į opoziciją ir savo priešus paskelbusi bajorijos priešais ir laisvių išdavikais. Tuo būdu į seimą būdavo išrenkami tokie atstovai. Žodžiu. Mably ir kt. o tik paskui imtis reformų. kai turės savo rankose visą val­ džią ir kai turės užsienio paramos. Pačios bajorijos matoma didžiau­ sia negerovė Respublikoje buvo centro ir visos valstybės valdžios aparato pakrikimas. bet ir visuose patvoriuose. — ir viskas. paniekos visam tam. plikbajoriai būdavo taip vaišinami. Kaip ir XVII a. taip ir dabar tebebuvo mokoma pirmiausia klasinių kalbų. Tad buvo aišku. savo išLietuvos Istorija. kad reformuoti ką nors galės viena partija. Po seimelio ponas plikbajoriams dar padalindavo po truputį pinigų. Šviečiamojo periodo literatūros idėjos į Respubliką atėjo XVIII amž. Mat. Čartoriskiai Rusų padedami pasidarė vieninteliais viešpačiais. kepurės. Mokymas buvo vien tiktai formalinis. Ir kai. Ir didikų švietimas taip pat buvo labai žemas. didikų jaunuomenė parsiveždavo Vakarų madų. nes tik tokioje santvarkoje kiekvienas jautėsi turįs didelę vertę ir galįs pasipelnyti. Kiekviena sva­ jojo pirma viską suimti į savo rankas. Vienuose pavie­ tuose būdavo įtakingesnis vienas didikas. jei kuri iš jų būtų bandžiusi siūlyti reformas. tiek kalbos. pilnas tuščių žo­ džių. kas sava. tik tada. visa valstybės santvarka mažesniuosius vertė pataikauti. tam išmokėdavo pinigais ar. Bet jei taip nukentėjusių vadas seimely nieko nelaimėdavo arba būdavo priešingos partijos priverstas pabėgti. Į namus tas iš jų greičiau grįždavo. kuris 4 tomų savo veikale „Apie sėkmingą seimavimą" pirštu prikišamai įrodė. Jiems tekdavo laukti kito seimelio ir tikėtis savo poną apginti. kaip ypatingą malonę. o kiti net siūlė panaikinti pagrindinę blogybę — liberum veto. nuo kurių tuo būdu priklausydavo ir seimelių rezultatai. Iš visų autorių buvo žy­ miausias piaras K o n a r s k i s (1700—1773 m. kad kitokioje santvarkoje su juo niekas nebesiskaitys. tiek eilėraščiai. stropiai žiūrėjo. kuriuos bematant iš­ dalindavo. buvo labai žemas. visiš­ kai nepritaikytos gyvenimui. Toksai ponaitis grįždavo. Bajorija. bet kiekviena tuo tarpu apie tai nekalbėjo. kad ilgai atsimintų. Tad vidutinė bajorija turėdavo glaustis prie didikų. kad iš­ sigelbėti ir panaikinti netvarką bus galima tik panaikinus liberum veto. Tačiau tamsios bajorijos masės buvo griežčiausiai nusistačiu­ sios prieš reformas ir kiekvieną reformos pasiūlymą laikė pasikėsi­ nimu ant laisvės. pabūgę bajorijos neapykantos. o vien tik trindavosi po vakarų Europos kunigaikščių ir aristo­ kratijos salionus. jau išspausdintas savo kny­ gutes išpirkdavo ir sunaikindavo. tai daugiausia buvo domimasi tais autoriais. ir seimas turėdavo iširti. kad privežti plikbajorių į seimelius tegalėdavo tik didikai. žinoma. jiems ir instrukcijos būdavo duodamos tokios. Vieni bandė siūlyti aptvarkyti gyvenimą. seimeliui pasibaigus. Vežti jų niekas namo jau nebeveždavo. buvo tik gaudomos senųjų laikų išminčių mintys. Bet. nes kitaip galėdavo labai nukentėti. mat. bet jokio turinio. Visada atsirasdavo. Kiekvienas bijojo. o ypač valstiečių būklę — buvo pavojinga. mirus Augustui III. eilėraščių kūrimo. Lengviausia buvo reformuoti valstybę.dikų agentai stengdavosi neleisti plikbajoriams pasigerti. švarko. kurie rašė apie valstybę (Rousseau. nes jos reformą bajorija mažiausiai tegalėjo pajusti. 26 401 . nes tat tiesiogiai paliestų kiekvieną bajorą ir tuo būdu sukeltų jų didžiausią pasipriešinimą. girtuokliavimas trukdavo dar keletą dienų. Tada nukentėjusieji puldavo prašyti savo pono pagalbos. Bajorijos masės ją brangino. antrojoje pusėje. būdavo skiriamos vien galingųjų garbei. nesiskaitydama su bajorijos masių nuotaika. Socialinių reformų klausimas. negalėdavo tarp savęs susikalbėti. Mo­ kiniai išmokdavo rašyti eilėraščius. paliekant nepaliestus pagrindinius „ a u k s o l a i s v ė s " principus. kokių norėdavo didikai. Todėl. O visa ta santvarka vis dėlto būdavo vadinama tik­ rąja laisve. kur retai kada studijuo400 davo. kas pasakydavo „veto". o kiekvieną reformos siūlytoją — bajorijos priešu. Kai kurie autoriai. Mat. Atsirado tais klausimais ir knygų. o dar dažniau juos pusgyvius apdorodavo visoki vagys ar blaivesni draugai. Kiekvienas di­ diko sūnus paprastai vykdavo į užsienius. nes tuomet jie nieko negalėtų padėti.). Todėl visi reformų siūlomieji raštai buvo anonimiški. Apie tai buvo daugiausia ir kalbama. tai priešingoji partija.

pravosla­ vų ir protestantų teisės būtų sulygintos su katalikų teisėmis. kandidatų į sostą atsirado nemaža. Čar­ toriskio. Augustui I I I mirus. Čarto­ riskiai. 1764—1795 m. Pirmiausia tai buvo jo vyresnysis sūnus. kai Zamoiskis savo paruoštam įstatymų kodekse pasiūlė duoti valstie­ čiams laisvę. be to. mažiausia turėda­ mas šansų. St. kad kitatikių. Taip ir įvyko. Radvila išbuvo ištremtas net 3 metus. y. Čartoriskiai dabar galėjo pradėti savo reformas. Kotryna II tuojau po Augusto I I I mir­ ties užmezgė santykius su Prūsų Fridriku II ir jam pasiūlė bendromis jėgomis paLenkų karalius (f 1798 m. tai bajorija atmetė net nesvarsčius visą projektą (1780 m. visada turėtų remtis tik savo protektoriais. rūpinosi pastatyti karalium savo šeimos narį.). Stanislovas Augustas Poniatauskas. Lietuvos kunigaikštis ir remti Poniatausko kandidatūrą. 3. kada daug gero buvo padaryta miestams ir kada buvo perorganizuotas visas valstybės aparatas. Bet taip pat daug šalininkų tu­ rėjo išvien su Potockiais ir Radvilomis ei­ nąs Lenkų hetmonas B r a n i c k i s. tegalvojo tik apie valdžios refor­ mas: socialinio gyvenimo jie visiškai nelietė. Mat. Be Ad. kišdamosi į Respublikos vidaus reikalus. pavyzdžiui. imdamiesi reformų. Tapę visagaliais. ir stipriau­ siais kandidatais liko keletas saviškių ponų. Augusto elekcija 1764 m. Taip pat jos įsipareigojo priversti seimą. 402 403 .). (Beloto paveikslas). Čartoriskių priešai buvo išvyti iš krašto. Tarp Ru­ sijos ir Prūsijos buvo atnaujinta jau daug kartų daryta sutartis. kuria abi valstybės pasižadėjo remti Poniatausko kandidatūrą ir žiūrėti. Pasitaikydavo tik. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos Kandidatai. d. gavęs sostą už viską turėtų būti dėkingas jį pasta­ čiusiems. neturėdamas stiprios paramos krašte. Ogin­ skis. Tad suprantama. Atrodė. kuris betgi greit mirė. jog daugiausia šansų turi Adomas Čartoriskis (Rusų vaivados Augusto sūnus). žinoma. Čartoriskio žentas. karalium buvo išrinktas Sta­ nislovas Augustas. vėlesnis Lietu­ vos hetmonas M. kodėl ir Čartoriskiai. kad Respublikoje nebūtų padaryta jokių reformų. jų kandidatu dar buvo M. Nuo to meto Rusija ir Prūsija pradėjo nuolat glaudžiai bendradarbiauti. Rusų kariuomenei parėmus. kad vienas kitas ponas atleisdavo nuo baudžiavos savo valstiečius. o jį patį apšaukė bajorijos išdaviku. Šiaipjau valstiečių būklės pagerinimui nebuvo nieko padaryta net paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais įvykusiame reforminiame seime.imtinę padėtį laikė nepaliečiamu šventu dalyku. visi jo turtai tuo tarpu buvo konfiskuoti. jis. t.

" t. jie liko vien kariuomenės vadais. Jis neturėjo jokio išmokslinimo. net 3 metus (pagaliau jį sugrąžino ant Čartoriskių supykusi Kotryna). o visas kariuomenės aprūpinimas ir jos surinkimas ati­ teko komisijai. kai seimas buvo apsuptas Čartoriskių milicijos ir rusų kariuomenės. Visi komisijų nutarimai turėjo būti atliekami balsų dauguma. o jo turtus konfiskavo. toje turėjo būti svarstomi sei­ melių pageidavimai. Augusto sesuo) ir sugrįžo. vaišin­ gumas. be to. y. Jose visada turėjo būti po 4 senatorius ir po 12 bajorų. Jis buvo jų sesers sūnus. ir pačiam gale — visoki privatūs prašymai.Čartoriskių priešai ir jų nugalėjimas. kad nega­ lima visų reikalų svarstyti kar­ tu. Branickis netrukus susitaikino su savo giminėmis (jo žmona buvo St. y. tačiau. ir bajorija žiūrėjo į jį. Tą meilę jis buvo įgijęs savo paprastumu ir amžinai gir­ tuokliaudamas su bajorija. Kadangi anksčiau daug seimų iširdavo dėl to. jie išvyko iš Varšuvos pasiruošę pra­ dėti karą. jis vis dėlto nenusileido ir. t. surašyti instrukcijose. To jie siekė dar konvokaciniam seime. pirmiausia turėjo būti svarstoma iždo ko­ M. jis betgi nebuvo kvailas. karo komi­ sijose — hetmonams. kad be Rusijos paramos nepajėgs apsidirbti su savo priešais. Hetmonams 404 liko tik kariuomenės vadovybė. Rusų kariuomenės išvytas į Mol­ daviją. kuri paskelbė jį bajorijos iš­ daviku. Visos teisės. tai tuo tarpu veto buvo paliktas. bet kadangi tam pasi­ priešino Rusų ir Prūsų atsto­ vai. buvo pavestos iždo komisijai. paskui — ka­ 1764—1769 m. vienas klajodamas po Europą. o iždo komisijose — iždininkams. Čartoriskių reformos Čartoriskiai turėjo didelių planų: jie svajojo panaikinti ne­ tvarką ir pakelti Respublikos prestižą kitų valstybių tarpe. Lietuvoje buvo padaryta konfederacija. Pirmiausia buvo įkurta kiekvienoj jungtinėj valstybėj po dvi komisijas — iždo ir karo. kad niekas neišdrįso stoti prieš Rusiją. numany­ dami. T o ­ liau buvo nustatyta. Čartoriskiai. Radvila betgi nenusileido. o krašte šeimininkavo Čartoriskiai. Ten jis išbuvo. tačiau veikiai rusų kariuomenės pajėgomis jie buvo išvyti iš krašto. Todėl dabar buvo nusta­ tyta. veto panaikinimui pasipriešino Rusų atstovas R e p n i n a s . labai daug reiškė. Iš visų jų re­ formų didžiausia naujenybė buvo valdžios aparato pertvarkymas ir seimo darbų sutvarkymas. jų pačių išauklėtas ir be jų krašte neturįs jokios reikšmės. Išrinkus maršalką. 1794—1799 m. ieškojo paramos prieš naująjį karalių. nes jau konvokacinio seimo metu visa valdžia perėjo į jų rankas. Jis buvo gana pavojingas. o pirmininkavimas jose priklausė ministeriams. ir jie daž­ niausiai iširdavo. Be to. Antroji Čartoriskių svarbi reforma lietė s e i m ą . trečioje vie­ generalgubernatorius Lietuvoje. nuolat gir­ taudamas. Bet neprityrusį atstovą Čartoriskiai ap405 . Nugalėti priešingą partiją buvo nesunku. kad maršalka turi būti renkamas balsų dauguma. pirmasis Rusų raliaus pasiūlymai. Jie sva­ jojo net panaikinti liberum veto. 4. O jo dosnumas. sutiko su Poniatausko kandidatūra. šalia jo milijoninių turtų ir Radvilos vardo. Repninas. Užtat buvo priimtas seimo darbų statutas. kad valdžia vis tiek liks jų rankose. o hetmonų turėtosios teisės atiteko karo komisijai. Tam tikslui jie pirmiausia pasirūpino bent kiek sutvarkyti valstybę viduje. nes turėjo daugybę turtų ir Lietuvos bajorijos tarpe buvo labai populiarus ir mylimas. tai šitokios priesaikos dabar buvo uždraustos. kad atstovai seimeliuose būdavo saikdinami griežtai lai­ kytis instrukcijų. Tuo tarpu jo turtai buvo naikinami. Priimant seimo tvarkos įstatymą. jam sunku buvo gauti kokios nors paramos dar ir dėl to. Čartoriskius ir Rusiją. Komisijos kiekvieno ordinarinio seimo turėjo būti u n karnos naujos. bet numatyta darbų tvarka. niekad nesugebėjo įgyti politikų pasitikėjimo. Būdamas didelis girtuoklis nutrūktgalvis. atstovams ne­ susitariant išrinkti net maršal­ kos. kaip į savą žmogų. Rusijos ambasado­ rius. Didžiausią pasipriešinimą parodė tik Lenkų hetmonas B r a n i c k i s ir Vilniaus vaivada K a r o l i s R a d v i l a (mirusio hetmono sūnus). misijos apyskaita. prieinamumas. kleisdamas išsivežtas brangenybes. Lig šiol seimo darbai eidavo be jokios tvarkos. kurias turėjo iždininkai. netiesiogiai buvo apribotas ir liberum veto. Todėl jie tikėjosi. Vis dėlto Čartoriskiai nepabūgo ir jo pašalinti.

kad nebūtų priimtas nė ka­ raliaus ir Čartoriskių remiamas siūlymas visus ekonominius rei­ kalus seime spręsti balsų dauguma. seime nebuvo priimtas pasiūlymas sulyginti ki­ tatikių teises. tuo atveju ji pažadėjo leisti padidinti Respublikos kariuomenę net iki 50. ko reikalavo Repninas. das. seimą Rusija kartu su Prūsija pareikalavo sulyginti R e s p u b l i k o j e k i t a t i k i ų teises su katalikų. jis svajojo juos sunaikinti. Jie manė.) Čartoriskių konfliktas su Rusija. Vilniaus metus. Tam tikslui Kotryna pasiūlė Respu­ blikai sudaryti su ja gynimosi ir puolimo sutartį. kai ši panoro. Tada konfederacija iš Radomo buvo perkelta į Varšuvą.gavo. 1767 m. Radomo konfederacija. o jų tur­ tus pasiimti sau už visas skriauKarolis St. Radvila. Noroms nenoroms konfederatai turėjo pasirašyti aktą. tai ir Čartoriskiai. iš Rusijos buvo paprašyta g a r a n t i j o s . nebuvo. Tačiau ir jis ir visi konvaivada. Degdamas neapykan­ ta Čartoriskiams ir karaliui. todėl sutiko. o Rusija dėl to pasiryžo juos ir jų valdomą karalių pamokyti. kad prie jo būtų prikomandiruotas rusų pulkininkas Karas. darančius reformas. kad nė viena iš tų teisių nebus pa­ keista. Prieš 1766 m. Bet išėjo kitaip: bajorijos tas nesužavėjo. tai ir reformos buvo apkarpytos.) turėjo patvirtinti viską. kaip ją tada vadino. Todėl jie atmetė sutarties pa­ siūlymą. bet jos tuo tarpu tebuvo tik popieriuje. ir tikėjosi. Visi džiaugėsi galėsią atsikratyti nekenčiamo karaliaus ir numesti Čartoriskių jungą. Kai 1766 m. kad susitvarkęs kraštas liks jos vienos įtakoje. kuris būtų tiek kentėjęs nuo Čartoriskių. federatai labai apsivylė: Rado­ me rusų kariuomenės apsupti.000. o jos priešaky buvo pastatytas Rusų iš emigracijos atšauktasis K. Jie ir karalius svajojo. stojo irgi prieš kitatikių teisių sulyginimą. Stačiūkas. Krašte daugybė Čartoriskių priešų laukė progos sukilti prieš juos ir tuo tarpu bijojo tik Kotrynos ambasadoriaus Repnino. kur gyveno patsai Repninas. Už sugrąžinimą jis buvo dėkingas tik Kotrynai. Čartoriskius. visuose pavietuose ėmė kurtis prieš karalių ir Čartoriskius nukreiptos konfederacijos. jie buvo priversti pasirašyti konfe­ deracijos aktą. kuris savo valiai paremti turėjo čia pat stiprią kariuomenę ir tuo tarpu pa­ laikė Čartoriskius. arba. Kotryna leido Repninui sukelti prieš karalių ir Čartoriskius visą nepatenkintą bajoriją. kuriuo kvietė prisidėti prie konfederacijos ir kara­ lių. Varšuvos konfederacinis seimas (1768 m. Repninui kurstant. patirtas per 3 ištrėmimo 1762—1764 ir 1768—1790 m. kad seime visi iždo reikalai turi būti sprendžiami balsų dauguma. kad per didele netvarka naudotųsi kiti kaimynai (Prūsija ir Austrija). — sudarydami iždo komisijos įstatymą įrašę. Jam buvo grąžinti visi dvarai. k a r d i n a l i n e s t e i s e s . Visos šitos reformos turėjo atsiliepti Respublikos gyvenime labai teigiamai. šiurkštus Repninas labai 407 . O norėdama įvykdyti di406 sidentų teisių sulyginimą. Radvila. kad tuo būdu patrauks į savo pusę visą bajoriją. Kadangi fanatiškoji bajorija buvo griežčiausiai prieš tai nusistačiusi. pripažino lygias teises kitatikiams. Repninas pasirūpino. Radomo konfederacija ir Čartoriskių reformų apkarpymas (1768 m. kad susitvarkiusi Respublika galėsianti vesti savarankišką užsienio politiką. Bet Čartoriskiai nenorėjo pasidaryti Rusijos žaisleliu. tuo būdu dabar kilo pavojus. Taigi viskas priklausė nuo Rusijos. 5. o Kotryną II prašė „priimti pareigą" saugoti Respublikos konstituciją. be to. ir Čartoriskių priešų skaičius nesumažėjo. kurie anksčiau šitą reikala­ vimą rėmė. kad Rusija pasistengs jiems pakenkti viduje. Rusų reikalams jis geriausiai tiko: kito tokio žmo­ gaus. Rusija rėmė: ji nenorėjo. Konfederacijos centru buvo numatytas R a d o m a s. su ku­ riuo jis kiekvienu reikalu galėtų pasitarti. nes visą laiką bus reikalingas jos paramos.

Jis tik buvo pamokytas: jam buvo parodyta. kad. jis. nors ir pik­ tinosi rusais. kad tegalima daryti tik tai. Tuo būdu Repninas į juos žiūrėjo. su­ sirinkusi B a r o miestely (Podolėje). susimetė į konfederaciją kovoti su Rusijos priespauda ir už senąsias bajorų laisves. T o ­ dėl. Seimui. gali visko nustoti. o Kotryną tik maldavo neardyti valstybės. Labai greit judėjimas apėmė visą Lenkiją ir Lietuvą. Kai pagaliau seimas pasibaigė. Karaliaus ryšiai su Rusija. Karalius buvo įsitikinęs. konfede­ ratams pasisekė gauti paramos: tuo tarpu Rusijai paskelbė karą 409 . kad nebūtų pakeistos kardinalinės teisės. dalis Lenkų bajorijos. arba. kad kitatikiai turės lygias teises su katalikais. menu. tai ir prasidedąs judėjimas buvo nukreiptas drauge ir prieš jį. visur prieš jį tik lanks­ tėsi. Todėl jis. Karalius ir Čartoriskiai liko ne­ paliesti. ir t. tačiau iš karto nesiskelbė prieš jį kovoja. prievarta. pradėjo su konfederatais derybas. jai buvo pripažinta g ar a n t i j a. o kar­ tu nusiuntė prieš juos savo ir rusų kariuomenę. neleidimu gauti jokio urėdo. Anksčiau Rusija viską darė per Čartoriskius. neturėjo va­ lios. buvo per daug užsiėmęs savo asmeniniais malonumais. Baro konfederacija ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas Konfederacijos kūrimasis. o dabar jai buvo duotas juridinis pagrindas. kaip troško į konfederaciją einanti bajorija. nuo šiol Repninas ir jo įpėdiniai darė vis­ ką patys. Buvo gana apsišvietęs ir suprato valstybės reikalus. Be to. jis vy408 lėsi. — tais pačiais 1768 m. Matydamas Rusijos galybę. Rusijai nebuvo jokio reikalo: kito karaliaus. Zaluskis ir Lenkijos lauko hetmonas Ževuskis su sūnum. Konfederatai nors daugumas bu vo karaliaus priešai. Tuo tarpu jis iš tikro troško pakelti savo valstybės gerovę. jie buvo išsiųsti į Rusijos gilumą ir net 5 metus išbuvo Kalugoje. Tad ir šito seimo (1768 m. kad karaliai bus tik renkami. Tikėdamas senąja Kotrynos meile. kad jai priešintis neprotinga. neketindamas priešintis. Kiek­ vieną. ga­ rantuota.griežtai elgėsi. pasitaręs su senatu. seimui. kas palaikė reformas. tik buvo sugriauta jų galybė. Kijevo vysk. Tad vieną naktį Repinas įsakė savo kariams juos suimti. Visur bajorija ėmė burtis ir dėtis prie konfederatų. jog taip pasielgsiąs su kiekvienu carienės priešu. negalėjo prie jų dėtis. kad Rusijai buvo pripažinta teisė p r i ž i ū r ė t i R e s p u b l i k o s v i d a u s g y v e n i m ą . darniai sugyvendamas su Repninu. seimo metu Repninas jau perdaug aiškiai išėjo iš tokių bičiuliškų ribų: panieka. neklausyda­ mas Rusijos. jam pataikavo. Griežčiausi Repnino priešai buvo Krokuvos vyskupas Soltykas. jam priešinančiųsi dvarų sunaikinimas ir senatorių ištrėmimas į Rusijos gilumą buvo jau visai nepanašūs į bičiulišką globą veiksmai. su kuria jis žiūrėjo į seimą. Konfederatai ir jų kovos. iškilo pasipriešinimas žiauriajai Repnino priespaudai. būrėsi pašalinti kara­ lių. o save laikė jos įgaliotiniu. jis manė. o blogiausia buvo tai. Ka­ dangi karalius laikėsi Rusijos. tik neturėjo energijos valdyti. li­ teratūra. jis plūdo biauriausiais žodžiais. T o ­ dėl visi. sa­ kėsi ginanti jos laisvę. kaip tada buvo sakoma. Jie pasidarė tikraisiais valdovais. Bet iš tų pačių žmonių. o karalius tik vyk­ dė jų valią. Radomo konfederacijos ir 1768 m. pats karalius ir daugybė didikų per jį gaudavo iš Kotrynos pinigų. negalima buvo rasti. vadai persikėlė į užsienį. Seimas buvo priverstas įvykdyti visus jo reikalavimus. 6. kad su rusais kovoti neįmanoma. kaip į savo carienės samdinius. kurie 1767 m. ruo­ šėsi valdyti valstybę. Čartoriskių pradėtos reformos nuėjo vėjais. Jie ėjo tik prieš karaliaus ir Čartoriskių siekiamas reformas. ką jie leidžia. kuriuo ji naudojosi jau iki pat Respubli­ kos galo. Tos kardinalinės teisės buvo surašytos atskirame įstatyme. Konfederatų žymiausios jėgos buvo išblaškytos. kuris tiek priklausytų nuo jos ir tiek lenktųsi prieš ją. kišdamasi į Respublikos reikalus. Tuo būdu buvo paliktas nepaliestas libetum veto. dar nepasibaigus 1768 m. Baro miestely. Tuo būdu Rusijai buvo pripažinta teisė žiūrėti.t. grasino bausmėmis. kuris drįso kalbėti prieš jo siūlymą. norėjusiam juos užtarti. kad ji leis jam tvarkyti savo valstybė.) metu jis nedrįso priešintis Repninui. Čar­ toriskiai buvo nustumti į užpakalį. nes tikrai neturėjo su kuo skaitytis: karalius buvo jo valdovės pastatytas. bet visame krašte liko atskiri partizanų būriai. jis atsakė. Anksčiau ji kišosi tik jėgos teise. Anksčiau Rusija vis dėjosi ba­ jorijos laisvių gynėja ir. Šis judėjimas prasidėjo dar ne­ pasibaigus Repnino komanduojamam seimui. Pašalinti karalių.

negu leisti pasinaudoti Prūsijai. nenorėdama viena kariauti prieš Rusiją ir Prūsiją. Iš visų tų trijų vals­ tybių daugiausia pasinaudojo Prūsija. buvo pasirašytas visų 3 valstybių traktatas. kad Rusija tas žemes grąžintų Turki­ jai.). Konfe­ deratai pakriko. Bet išėjo kitaip. jų vadovybė. karaliui pasisekė grįžti į Varšuvą. iki tol gyvenusi Austrijoj. Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. turėjo grįžti ir nusileisti. Tuo būdu R u s i j a i t e k o Lat­ gala. juos pa­ laikė ir Austrija. kurios i sostą norės pasodinti savo kandi­ datą. konfederatams padėti apsiėmė Prancūzija. juos jau nebekariavo). Maža to. O be to. bet jam nepasisekė. ji tik pareikalavo ir sau dalies. Jie manė. Prancūzija net davė pinigų ir atsiuntė karui va­ dovauti karininkų. nenorėdama leisti Rusijai pasilikti tų 410 žemių. nimą. Lenkijai Prūsijoj buvo paliktas tik laisvasis Dancigo miestas ir kyliu į ją įsikišęs Tornas. jų pusėn stojo visi Rusijos priešai ir konkurentai. nes patys konfedera­ tų vadai tarp savęs nesutiko. Bet tuo atveju prieš ją galėjo stoti Austrija drauge su Prūsija. Tačiau Austrija. Tuo būdu 1772 m. Pirmasis Respublikos padalinimas (1772 m. Kotryna bemeilijo palikti Respubliką neliestą. Turkijai karas su Rusija nesisekė: Rusija užėmė Moldaviją su Va­ lakija. kad Respublikos sostą paskelbus laisvu. iš ten turėjo išsikelti ir. juo kiekvienai buvo numatyta tam tikra dalis. Žodžiu. Bet Prancūzijoje jau buvo pasikeitę ministeriai. Bet kaip vienas energingiausių Lietuvos tik tuo metu konfederatai pasi­ konfederatų vadų. Į sostą daug konkurentų nebuvo. Tam kurį laiką priešinosi tiktai Ma­ rija Terezija. kuriam nė vienas Europos valdovas negalėjo pritarti. jis prisidėjo 411 . kuri net padarė puolimo bei gynimosi sutartį su Tur­ kija. Rusija užėmė rytinę didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro. rugpiūčio 5 d. Vieną naktį konfederatų būrys Varšuvos gatvėje sučiupo važiuojantį karalių ir gabeno jį į savo stovyklas. Už lei­ dimą užimti dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių jis reikalavo ir sau dalies. Europos valdovus konfederatai nuteikė net prieš save. vėliau Tarskelbė nepripažįstą Stanislovo govicos konfederatas ir paskuti­ Augusto ir kovoja už jo pašali­ nysis Lietuvos didysis hetmonas ( 1 7 9 3 . jie visi norėjo būti pirmaisiais ir nenorėjo pasiduoti kieno nors valdžiai.1 7 9 4 m. šiaurinė dalis Polocko vaivadijos su pačiu miestu. jau niekur neberasdama paramos. Todėl po ilgų derybų ji pagaliau su­ tiko su pasidalinimo mintim. nau­ jasis užsienių ministeris vengė konfliktų ir Austrijos siūlymui bu­ vo abejingas. o P r ū s i j a — Lenkijos Pavyslį ir Varmijos vyskupystę. kaip tik tuo metu ir tarptautinė politika pakrypo konfe­ deratų nenaudai. Konfederacijos galas. kviesdama ir Prancūziją į pagalbą prieš Respublikos pa­ dalinimą. jų pusėn stos visos valstybės. jų vyriau­ siasis buvo vėliau Prancūzų re­ voliucijos metu labai pasižymė­ jęs generolas Diumurjė (Dumouriez). Tai buvo karališkosios didybės įžei­ dimas. Karalius tuo tarpu jau buvo beketinąs irgi prisidėti prie kon­ federatų (jo kariuomenė prieš Simanas Kasakauskas. pasi­ kėsindami ant karaliaus laisvės.). buvo pagaliau įvykdytas Prūsų karalių siekimas iškelti savo valstybę į pirmaeilių Europos galybių tarpą. Tad Austrija. beveik visos Vitebsko ir Mstislaulio vaivadijos ir dalis Minsko vaivadi­ jos. A u s t r i j a užėmė dalį Mažlenkių ir Galicijos. gaudama už tai atlyginimą iš Respublikos žemių. sutiko su padalinimu. Ir šiuo metu didžiausią atsparumą parodė tas pats Radvilą. kurias jos tuojau po to ir okupavo. jau ruošėsi įsikišti į karą. Netvarkingas partiza­ niškas kovas jis bandė perorga­ nizuoti į reguliarų karą. Tuo būdu Prūsų karaliaus valdomas Brandenburgas buvo sulietas į vieną valstybę su Prūsija. Tik tamsią naktį jiems paklydus ir pakrikus. Tuo tarpu Prūsų Fridri­ kas Didysis iškėlė mintį. Apgautas Repinino Radomo konfederacijos metu.Turkija. Sujungus savo valsty­ bę į vieną plotą ir ją žymiai padidinus.

prie Baro konfederacijos. dėl ko nebūtų gautas tų trijų valstybių sutikimas. net visiems nusileidus. tik patvirtinda­ vo jos priimtus įstatymus. neilgai laikęsis Lietuvoje. o kitoje carų herbas — dvigalvis erelis ir Rusijos užgrobtų žemių žemėlapis. reikėjo dar sutvarkyti santykius su pačia Respublika. doresnieji bajorai seimo šalinosi (daugelis. seime Rusijai. Kad darbas lengviau eitų. daugiausia Rusi­ jos papirkti.). (Mateikos paveikslas). ir išrinkti atstovais. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. joms reikalau­ jant. Jam vadovavo vieni parsidavėliai.I ir II padalinimui paminėti Kotrynos II išleistas medalis. Viršuje užrašas. ir į seimą prilindo daugiausia visokių svetimųjų papirktų atstovų. vis svajodamas prieš Rusiją su­ kelti Prancūziją ir Turkiją. Reitanas. Vėliau betgi vėl visą globą pasiėmė viena Rusija. Todėl. o seimas. seimo pradžios. bet nebegalima buvo aplenkiu ir sąjungininkių. Reikėjo gauti iš jos padalinimo patvirtinimą ir padaryti su ja taikos sutartį. Vienoje jo pusėje yra Kotrynos atvaizdas. kad kas nors jo ne­ išardytų. Visiems darbams vadovavo naujas Kotrynos II atstovas Štakelbergas. karalius sušaukė seimą (1773 m.). kad leng­ viau būtų suvaldyti atstovus. ne­ atvažiavo į seimą). perorganizuotas visas valstybės aparatas ir naujosios santvarkos neliečiamybės g a r a n t i j a pripažinta visoms trims padalinimo dalyvėms valstybėms.. t. kad esančios susigrąžintos atplėštosios žemės. Prūsijai ir Austrijai užėmus sau pasiskirtas sritis ir likvidavus konfederatus. Ant erelio skyde — Lietuvos Vytis. 7. Bet jam nesisekė: išbuvęs emigra­ cijoj net kelerius metus. protarpiais susirinkdamas. tačiau niekas nedrįso kariauti prieš 3-jų tokių galingų valstybių sąjungą. neleidžia atstovams išeiti iš salės. Krašte visur buvo pilna svetimos kariuomenės. y. bet. turėjo pagaliau grįžti ir susitaikinti su karalium (1777 m. ką veikti. Tuo tarpu Respublikoje visi buvo apkvaišinti padalinimo ir nežinojo. kuri dar ilgai laikė Lietuvoje ir Lenkijoje Scena iš 1773—1775 m. Rusų ir Prūsų atstovų pastangomis seimas 412 buvo sukonfederuotas. Karalius iš pradžių dar bandė rasti sąjun­ gininkų kitose valstybėse ir gintis. ragindamas normalia tvarka išsirinkti maršalką ir pradėti seimą. dabar garantijos idėja buvo taip pat jos iškelta. 413 . Naugarduko atstovas T. atsigulęs ant slenksčio. Šitaip buvo patvirtintas padalinimas. Protestuodamas prieš seimo sukonfederavimą ir Rusų skiriamą maršalką Poninskį. vėl iš­ vyko j užsienį ir užsiėmė daugiausia diplomatija. visas seimas nedirbo: visus reika­ lus svarstė tik iš seimo narių ir senatorių sudaryta 30 žmonių delegacija. Tuo būdu toliau Respublikoje nieko nebegalėjo būti pakeista. 1768 metais garantija buvo pripažinta vienai Rusijai. Jis ilgai ne­ grįžo. nes buvo bijomasi.

o per ją tikėjosi valdysianti visą kraštą. t. Ji buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai. ir teisingumo. Kiekvienas or­ dinarinis seimas (jis susirinkdavo kas 2 metai) pusę tarybos na­ rių turėdavo pakeisti naujais arba perrinkti iš naujo.savo kariuomenę: garantija jai dar buvo pripažinta atskiru aktu. Kaip ir anksčiau. Pirmoje valdymo pusėje jis buvo nekenčiamas ir niekinamas. kurioje kiekviena jos priešininkė valstybė galėjo su­ kelti bajoriją. Jose buvo pakeistas tik vienas kitatikius (disi­ dentus) lietęs punktas: jų teisės buvo suvaržytos. Tuo būdu Nuo­ latinė Taryba tų atskirų organų veikimą tik prižiūrėjo. ir į seimą galėjo pakliūti tik 3 disidentų atstovai.). Vis dėlto per keliolika savo veikimo metų Taryba daug ką padarė. teis­ mai. 9. užsienio. jų senatorių negalėjo būti nė vieno. Todėl ji nu­ sprendė suorganizuoti tvirtesnę centro valdžią. nevykdant pacta conventa punktų. Karaliaus valdžia buvo labai susiaurinta: jis pasidarė tik Nuolatinės Tarybos pirmininku ir turėjo pasirašinėti visus Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus. Ji turėjo didelę reikšmę ir Lietuvai. Visų pre­ tenzijas sutaikinti jam buvo nelengva. Tačiau visi anarchijos pradmenys pasiliko. Šitoks organas turėjo būti N u o l a t i n ė T a ­ r y b a . stengdamasis būti tei­ singas. o svarbiausia. ministeriai) vykdė įstatymus gyvenime. karalius stengėsi visą laiką veikti. policijos. Su ja Respublikos reikalais artimai bendradarbiavo tiktai Prūsija. pavadintas Nuolatine Taryba. 1768 m. taikydamasis prie Kotrynos II ir jos ambasadoriaus noro. yra labai sunku ir daug atseina. Todėl šitam padalinamajam seime kilo rei­ kalas Respublikos gyvenimą geriau sutvarkyti. Respublika turėjo teisę laikyti tik 24.000 (nuo 1717 m. neleistų jam niekad iš Rusijos įtakos išsprūsti.000 kariuomenės). seimo patvirtintos konstitucijos nespėjo įsigalioti gyvenime. iždo. kaip malonę. Buvo patvirtintos 1768 m. vad. 2 / 3 jų turėjo būti lenkai ir 1 / 3 lietuviai. Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo 415 . Karalius ir da­ bar nusileido Kotrynai. o anos komisijos ir kiti organai liko. Po ilgų derybų Nuolatinė Taryba buvo sudaryta. Bet ji iš praktikos žinojo. Iš tikro ji visą laiką liko Rusijos ambasadoriaus įtakoje. Be to. Valstybės perorganizavimas 1773—1775 m. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai Nuolatinė Taryba išgyvavo 14 metų (iki 1789 m. po 1 iš Lietuvos. prižiū­ rėdama jos narių parinkimą. Nuolatinė Taryba visą veikimą turėjo tik prižiūrėti. nes jis 414 stropiai prižiūrėjo jos narių parinkimą. Per 5-ius konfederacinių karų metus visa valdžia iširo. o Nuolatinės Tarybos veikimo metu pasidarė visiems artimas. Ji buvo pirmoji centro valdžia. aiškinti įstatymus ir spręst kylančius konfliktus. k a r d i ­ n a l i n ė s t e i s ė s . valstybės dvarų ir vietų dalinimas iš jo buvo atimtas: urėdus turėdavo atiduoti visada vienam iš 3 Nuolatinės Tarybos pasiūlomų kandidatų. Bet vis dėlto tatai karaliui neišėjo blogan. jį derino. 8. jis palengva su­ gebėjo patraukti į savo pusę didžiąją dalį bajorijos. jų naujai pastatytose bažnyčiose buvo uždrausta skambinti varpais. nes buvo užsiėmusi savo reikalais ir į savo sąjungininkių šeimininkavimą žiūrėjo la­ bai nepalankiai. arba administracijos. Jis palengva paėmė Tarybą į savo įtaką. atskiri. bet. Rusija tikėjosi galėsianti ją laikyti savo įtakoje. Buvo palikta ir liberum veto. ir karalių elekcija ir bajorijos teisė neklausyti karaliaus. kaip buvę. gavo iš jos teisę padaryti kai kurių administracinių pagerinimų. kad suvaldyti padriką valstybę. Visa taryba buvo padalinta į 5 departamentus (jų kiekvienas vedė atskirus reikalus) — karo. ištisą eilę metų nebebuvo jokių sąmyšių. y. savas. kuri geriau val­ dytų ir kartu varžytų karalių. o atskiri Lietuvos ir Lenkijos valdžios aparatai (komisijos. kad. Tuo pat metu buvo suorganizuotas lig šiol nebuvęs centralinės val­ džios organas. nepamiršdamas nė vieno prašančio. N u o l a t i n ė T a r y b a susidėjo iš 18 senatorių ir 18 at­ stovų. seime Kardinalinės teisės. Nuolatinė Taryba. Austrija čia kišosi kuo mažiausiai. jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir tapo iš tikro mylimas. Buvo paliktos taip pat Čartoriskių įsteigtos karo ir iždo komisijos. Didlenkių ir Mažlenkių. kaip vykdomieji organai. įvedus Nuo­ latinę Tarybą. Todėl ir valdžios apkarpymas jam neišėjo į bloga. kurių garantu vėl tapo Rusija ir jos są­ jungininkės. Rusija norėjo Respubliką pasilaikyti savo įtakoje. Bet kariuomenės skaičių buvo leista padidinti iki 30.

ją dar labiau artino. perėmė maždaug karaliaus turėtąsias teises. kurie abiejų valstybių artėjimui jau buvo labai dideli veiksniai. Stanislovo Augusto laikais ponų varžytynės tokių griežtų formų jau nebeįgaudavo. pačioje apačioje — vysk. Tada besivaržydami didikai būrėsi į partijas. kad nepriklauso tai pačiai valstybei. Lietuvos Istorija. rodo. Rektoriaus lazda (sidabrinė) pradėta vartoti Vazų laikais. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m. Tačiau tuo pat metu ne tik didikus. kad stengėsi pasidaryti jos nariais arba jos nariams pasigerinti. Ji tuojau turėjo perimti į savo žinią visas buvusias jėzuitų mokyklas ir jų turtų pajamas. atėjo popiežiaus bulė. kad tiek lenkai.) Edukacinė Komisija. o taip pat ir Vilniaus akademija buvo kaip tik jėzuitų išlaikomos. buvo svarbu tik gauti daugiau sąjungininkų ir nugalėti savo konkurentą. žemiau kairėje — Vazų. Tai buvo vadinamoji E d u k a c i n ė K o m i s i j a . Protasevičiaus. kaip j savą valdžios organą. y. kad joje visada daugiau galėjo lenkai. bet net ir vieną valstybę. Todėl tuojau kilo klausimas. Buvo nu­ tarta visus jėzuitų turtus sunaudoti švietimo reikalams ir įsteigti vadinamąją E d u k a c i n ę K o m i s i j ą . 416 III. Vienodos abiem valsty­ bėm problemos ir vienodi pavojai abiejų kraštų bajorijai ėmė atrodyti vienu bendru pavojum. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. Tiek Lietuvoj. o dešinėje — Sapiegų.visiškai atskiros valstybės. kurios turėjo visiškai atskirai orga­ nizuotą savo valdžią. kurio skyde vietoje dvigubo kryžiaus yra vadinamoji Jėzaus monograma (I H S). Lietuvos ir Lenkijos didikai ypatingai ėmė bendrauti. Antspaudo viduryje — Vytis. Be to. Nuolitinė Taryba nė vienoje vals­ tybėje nieko nevaldė. gale 1. tiek lietuviai žiūrėjo į Tarybą. Bendrą jos turėjo tik valdovą ir retai tesusirenkantį seimą. daug reiškė pats faktas. jo kairėje — Radvilų. Be Nuolatinės Tarybos. ką daryti su liekan­ čiais didžiuliais jų turtais ir kam pavesti mokyklas.) ir rektoriaus valdžios ženklas. ji tik prižiūrėjo atskirų valstybių valdžių veikimą. žinoma. kad Taryboje buvo net 2 / 3 lenkų ir tik 1 / 3 lietuvių. Jos viršuje esančio Vyties skyde yra tas pats I H S ženklas. jei Lietuva būtų pradėjusi kokią nors savarankišką politiką. jo kairėje — Zigmanto Augusto. kuri rūpintųsi mo­ kyklomis. Baro konfederacijos metu vėl abiejų valstybių bajorija bendrai kovojo su Rusų priespauda. o dešinėje — Poniatauskų. nepaisydami. kuri perėmė kaip tik tuo metu panaikinto jėzuitų ordino mokyklas ir ėmė rūpintis visu švietimu. Pirmiausia visi bendrai kovojo prieš karalių (todėl Radomo konfederacijai net Lenkijoje va­ dovavo lietuvis Radvila). Batoro. ir. t. tiek Lenkijoj daugumas mokyklų. Aplink Vytį — dar 8 kiti herbai: viršuje — popiežiaus Grigaliaus XIII. Bet jau tas vienas dalykas. seimas. Visa tai. nes dabar karalius kaskart vis labiau ėmė varyti savo politiką. Taip pat jai buvo pavesta Jėzuitų akademijos antspaudas (XVIII amž. kad Nuo­ latinėje Taryboje sėdėjo lietuviai kartu su lenkais. Todėl pati Taryba dar labiau artino jau gana glaudų Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimą. Tiesa. kai susirinko 1773 m. kai ėjo didžiausios jų varžytynės dėl valdžios karalių Saksų laikais. deši­ nėje — St. Todėl bajorija dar labiau pra­ dėjo jaustis sudaranti ne tik vieną visuomenę. Be to. 27 417 . Kaip tik tuo metu. kuris Stanislovo Augusto laikais ir be Tarybos buvo gerokai pažengęs. jie būtų galėję kliudyti. bet ir visą abiejų valstybių bajoriją artino jau kiti reikalai. kaip tik to pat padalinamojo seimo metu buvo įkurtas dar vienas bendras Lietuvai ir Lenkijai orga­ nas. kuria jis uždarė visų pulte puolamą jėzuitų ordiną.

Bet pinigų grobstymas nesi­ liovė: dažnai jų pritrūkdavo net mokykloms. Sta­ nislovas Augustas. Tačiau varšuviškė kadetų mokykla visiems buvo pavyzdžiu. negu Lenkijoj. pasirodė. Vilniaus vyskupas. Pirmiausia Lietuvoje ir Lenkijoje buvo padaryta po vieną vyriausiąją mokyklą. Edukacinė Komisija perorgani­ zavo visą mokyklų tinklą. o Lenkijoje net 4.339. joms būdavo pridedama dalis Lietuvos Vysk. Mokyklų priežiūra dabar buvo pavesta V y r i a u s i a j a i L i e] atliekamas sumas skirti Lietuvos kariuomenei. buvo išnuomoti neribotam laikui bajorams iš 4 ^ 2 % nuo įkainotos dvaro vertės. bajorija nuolat reikalavo nuo pyko ir mokyklų kursu buvo 21. Be to. todėl Lie. Tokia V y r i a u s i ą j a L i e t u v o s M o k y k l a buvo pavadinta buvusi jėzuitų Vil­ niaus akademija. o pinigus tie­ siog vagia. kuriai priklausė visų kitų krašto mokyklų priežiūra. pačios Edukacinės Komisijos išlaikomų moky­ klų. tad iš viso buvo 25 mokyklos. Lietuvoje tokių apygardų su 7 metų mokyklomis buvo 4. Naujoji mokyklų sistema. Tačiau šitas klausimas visą laiką liko neišspręstas.819 auksinų. o apygardėlinių mokyklų su 6 metų 418 419 . tiek už kapitalus Edukacinei Komisijai buvo mokama 4 / 2 % Greit pasirodė. Toliau visas kraštas buvo padalintas apygar­ domis.877 auks. Komisija buvo įkurta bendra Lie­ tuvai ir Lenkijai. ir visi žymesnieji bajoraičiai vyko tenai mokytis. Lenkijos moky­ kloms savų pajamų nepa­ kankant. ir visi turtai pavesti Edukacinei Komisijai.438. Ignas Masalskis. Tik Radvilos savo Nesvyžiaus dvare įsteigė mažesnę kadetų mokyklą daugiausia savo reikalams.V y r i a u s i o s i o s Lietuvos Mokyklos tuvos bajorija buvo nepatenantspaudas. renkamas karalium pasižadėjęs. pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. tai ir pa­ jamų Lietuvoje buvo dau­ giau.visų kitų mokyklų priežiūra. Visus jų turtus surašius. Todėl Lietuvos 1762—1794 m. Šios mokyklos išlaikymui Lietuvos iždas duodavo Va lėšų. ir jos pradėjo skursti. Tiek už išnuomotus dvarus. Ten irgi mokėsi daugelis Lietuvos bajoraičių karininkais.753. Bet kadangi Lietuvoje jėzuitų turtų buvo daug daugiau. pajamų. Visi buvusieji jėzuitų dvarai. Lietuvoje jų buvo išskolinta 2. vadovėliais ir pinigų sunaudojimu. kad Dalomosios Komisijos su tais turtais daro biznį — dvarus labai pigiai dalina savo artimiesiems. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais Jėzuitų turtai.847. kad metinės pajamos iš jų Lietuvoje siekė 522. o Lenkijoje — 383. pir­ mučiausia ėjo Lietuvos mokyklų reikalams. Šitam darbui atlikti Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo sudaryta po atskirą D a l o m ą j ą K o m i s i j ą . Todėl 1776 m. seimo nu­ tarimu. tebebuvo dar keletas ir protestantų mokyklų. Pinigai. gaunami iš Lietuvoje bu­ vusių jėzuitų dvarų. jėzuitai turėjo daug išskolintų kapitalų. netru­ kus įkūrė kadetų korpusą Varšuvoje. ypač Lietuvoje. tos komisijos buvo panaikintos. 2. kinta ir nuolat reikalavo. kad už tuos pinigus ir Lietuvai būtų įsteigta tokia pat mokykla Vil­ niuje. o joms reikalingiems mokytojams paruošti Vilniuje buvo įsteigta mokytojų seminarija Be tų. Pradžios mo­ kyklos buvo kuriamos prie visų parapijų. o šios apygardėlėmis. dar buvo likusių ir tebe­ veikė nemaža vienuolynų mo­ kyklų. Be to. o ne Lenkijos mokykloms. dar buvo įkurta kadetų mokyklėlė Gardine. Komisija turėjo rūpintis tik pačiu mokymu. buvo nepaprastai dideli.

buvo sudarytos 4 apygardos. Volkoviske. ši jau nebegalėjo susikalbėti su senąja. Dėl to jis buvo pašalintas iš komisijos pirmininko vietos. tik kai kurie daly­ kai—lenkiškai (galutinai lenkų kalba čia buvo įvesta tik 1816 m. Masalskis liko komisijos nariu.. kurių kiekvie­ noje buvo po vieną 6 klasių a p y g a r d i n ę ir po keletą triklasių a p y g a r d ė l i n i ų mokyklų.000 auksinų išeik­ vojimą (didelę tos sumos dalį buvo išeikvoję vyskupo agentai. Pradžios mokyklos ir toliau liko prie vienuolynų ir parapijų. jis įsakė visiems savo kunigams steigti mokyklas. matematikos ir medicinos. Ypač didelis jo nuopelnas buvo tas. Bet to meto bajorija ir didikai buvo įpratę visur. atidengė 300. Tačiau. Liubešave ir Žuravicuose. kur tik prikišdavo savo pirštus. Ypač daug mokyklų tebe­ turėjo pijarai. būtų buvę sąžingesni.). nepaprastai mokslintas ir didelis knygų mėgėjas. 421 . Pastoviuose. Žymesnieji mokyklų kūrėjai. Tuo būdu bajorų visuomenė kultūriškai suskilo. Jis buvo ir pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. tik dabar jų buvo daug daugiau pristeigta. Tuo būdu V. t. tačiau už viską teko jam atsa­ kyti). 1793— trūkdavo pinigų. Naujoviška mokyklų linkmė. o jaunoji karta išdidžiai siekė reformų. ir jo vyskupijoje gražiai klestėjusios pradžios mokyklos vėl sunyko. Užtat daugumas mokykloms skirtų pinigų žūdavo visokių agentų kišenėse. ir mokyklos pradėjo skursti. Mokyklų reformatoriai buvo kupini šviečiamosios prancūzų literatūros idėjų. tekdavo būti 2 m. o vėliau per dekanus jas prižiūrėjo). Iš žmonių.t u v o s M o k y k l a i . Ne mažiau nuopelnų iš pradžių turėjo ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . nors mokymą jose vis dėlto prižiūrėjo. ir Ščucine. kad jos sunyko beveik visoje Lietuvoje. IV K r a ž i ų apygar­ doje buvo Kaune. nes Vilniaus vysku­ pija tada apėmė visą didžiąją kunigaikštiją. Edukacinė Komisija nė vienos vienuolynų mokyklos neperėmė į savo žinią. jis pri­ 1773—1793 m. Visam krašte. Merkinėje. Iš vienos pusės. III B r a s t o s apygardoje tų pat mokyklų buvo Pinske. Edukacinės Komi­ sijos įkūrimas buvo jo sumanymas. jis buvo gobšus turtų graibstytojas. pabaigos Lietuvos asme420 nybė. Jo pastangomis buvo pastatyta ir dabar tebestovinti gražioji Vilniaus katedra ir di­ dingi vyskupų rūmai Verkiuose (dabar jų jau nebėra). Daugumas dalykų tebebuvo dėstoma lotyniškai. kurie stovėjo prie to darbo. kad visose plačios Vilniaus vyskupijos para­ pijose buvo įsteigtos pradžios mokyklos (būdamas vyskupas. Edukacinės Ko­ savo reikalams dalį mokyklų lėšų. Kai naujoji mokykla išauklėjo jaunąją kartą. darbštus. Edukacinės Komisijos idėja buvo tikrai vykusi: tai buvo iš viso pirmas atsitikimas Europoj. misijos iniciatorius ir Lietuvos mo­ Po kelerių metų padaryta revizija kyklų globėjas (t 1812 m. netvarkingai gyvendamas. todėl mokslas jose trukdavo tik 6 metus. didžios išminties. Va­ dinamoje m o r a l i n i ų m o k s l ų k o l e g i j o j e buvo mokoma filosofijos. kad švietimą paėmė į savo žinią pati valstybė. bet įsižeidęs jau nebesirūpino mokyklomis. be to. Iš to būtų galėję išeiti nemaža naudos. Bobruiske. kuris daug sunau­ dojo visuomenės pinigo. Mokykloje buvo dėstomi visi to meto universitetiniai mokslai. žymiausias buvo vicekancleris J o k i m a s C h r e pt a v i č i u s . bet menkos moralės vyras. (V kl. jis buvo viso to darbo siela. Kretingoje. O tat reiškė. Bialoje. Todėl ir jo reikšmė nevienoda. Bet iš kitos pusės. ir sunaudojo 1795 m. Berezvieče ir Lužkose. Ji buvo suskirstyta į dvi kolegijas.). teologijos ir teisės mokslų. Višniove. apygardėlinėse mokyklose visos klasės buvo dvimetės. tvarkant Lietuvos mo­ kyklas. Tai šviesiausioji XVIII amž. Panevėžy. Tad paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais padarytosios reformos buvo j a u n o s i o s k a r t o s darbas. Pirmininku tuomet tapo karaliaus brolis — primas. y. išskyrus Žemaičius. Jokimas Chreptavičius. teisingas. — žmogus morališkai nesusiteršęs. Nesvyžiuje. Tai buvo labai mokslintas. vicekancleris. I G a r d i n o apygardoj apygardėlinių mokyklų buvo šiose vie­ tose: Vilniuje. Lydoje. F i z i n ė j e k o l e g i j o j e buvo mokoma gamtos mokslų. jau universiteto laikais). Vėliau. Dombrovicoje. kancleris. kurie rūpinosi Lietuvos mokyklomis. Slucke. Cholopieničiuose. Apygardinėse mokyklose mokslas buvo išeinamas per 7 m. taip pat jis buvo ir vienas iš daugelio rusų parsidavėlių. ir jų sukurtoji mokykla buvo jau liberališka. Valstybės atžvilgiu senoji karta buvo kon­ servatyvi ir bajoriškųjų laisvių garbintoja. II N a u g a r d u k o apygardoje jų buvo Minske. doras. Raseiniuose ir Ukmergėje Ne visos tos mokyklos buvo išlaikomos Edukacinės Komisijos — dalis jų tebebuvo išlaikoma vienuolynų. jei žmonės. pasipel­ nyti. jis buvo didelis mokslo ir meno globėjas.

Pakilo net ekonominis gy­ venimas. Naugardukui. Atsirado net laikraščių. 1768 m.). o jei priklausydavo privatinio dvaro. daug daugiau reikalauti iš valstiečių būdavo nepatogu. kartais būdavo net jie patys apkaltinami maišto kėlimu ir. Jie tik tuo tesiskyrė nuo vals­ tiečių. kuri karskart vis labiau ėmė kištis į Respublikos vidaus reikalus. Šiaip. o 1776 m. Jos ambasadorius čia pasidarė visagalis. tai jų teisėju ir valdovu būdavo seniūnas. visuomenės švietimas pakilo. Privatiniuose bajorų dvaruose jie buvo visiškoje pono valdžioje. kad būtų galima pašalinti tą priespaudą. Jei jie priklausydavo karališ­ kojo dvaro. visi miestai buvo pavesti seniūnų priežiūrai. seimas iš visų mažesniųjų Lietuvos miestų atėmė savivaldybes. tokias valstiečiai turė­ davo ir eiti tiems dvarams. Miestai. valstiečiams skųsti poną jo paties draugams ar giminėms buvo gana sunku. kaip susitvarkyti. Mozyriui. teisės buvo paliktos tiktai Vilniui. Žinoma. vadinamuo­ siuose inventoriuose. kaip ir valstiečiai. Minskui. Pinskui. pla­ čiųjų visuomenės sluoksnių būklė beveik nepasikeitė. pirmosios Čartoriskių reformos buvo tuojau apgriautos. Baudžiavos panaikinimo klausimas. kad jie visiškai neturėjo jokių teisių. Volkoviskui. kad jie sumokėtų daugiau mokesčių. Miestiečiais ir valstiečiais tuo tarpu niekas nesi­ rūpino. beveik nuolat Lenkijoje ar Lietuvoje buvo Rusų kariuomenės dalių. Trakams. tai valstiečiai galėjo skųstis. tai jų teisėju ir valdovu būdavo jo savininkas (savivaldybės. yra neteisingas. buvo spausdinama daugybė visuomenės santvarkos nagrinėja­ mųjų ir reformų siūlomųjų raštų. kad nėjo baudžiavos. Kiek geriau buvo b a ž n y t i ­ n i u o s e i r v a l s t y b i n i u o s e d v a r u o s e . reikalaudavo daugiau. ir ponas juos išnaudojo. kiek tik ga422 Valstiečio sodyba XVIII amž. Po I pada­ linimo buvo ketinta paruošti visų Respublikos įstatymų ko­ deksą. o ypačiai po mokyklų re­ formos. O visa tai pirštu prikišamai rodė bajo­ rijai. tik spaudė. jie priklausė pono. kur nuomojo bajorų pastatytas smukles. Tuo būdu miestiečiai pasidarė tokie pat beteisiai. jog senasis posakis. pakvietus kariuomenę. reikėdavo žinoti. Tačiau visas tas judėjimas lietė tiktai bajoriją. iš Vakarų atėju­ sios šviečiamosios literatūros įtakoj. beveik vienin­ teliu jų verslu pasidarė smuklių laikymas. nes ten vals­ tiečių teisės buvo surašytos tam tikruose aktuose. o mokėjo mokesčius.3. kiek iš jų imti mokesčio (V4 visų karališkųjų dvarų — seniūnijų ir tenutų — pajamų būdavo atiduodama kariuomenės reikalams). Bet vis dėlto perdaug toli nukrypti nuo inventoriuose pažymėtų pareigų. Blogiausia. ir dažniausiai jie nieko nelai­ mėdavo. Miestuose gyvenę ž y d a i taip pat skurdo. Įėjo. Mat. Pasiskųsti nebuvo kam. Valstiečiai dar labiau skurdo. Brastai ir Gardinui). Jei kartais koks seniūnas nenorė­ davo to laikytis. priešingai. Daugelis jų išsikėlė į kaimus. gale Reformų kryptis. Apie baudžiavos pa­ naikinimą bajorijos daugumas nenorėjo nė girdėti. Jas apgriovė Rusija. gale. Be to. skaudžiai nubaudžiami. Tiesa. darytas 1777 m. Socialinis Lietuvos gyvenimas X V I I I amž. (Norblino braižinys. Stanislovo Augusto laikais valstybės gy­ venime pradėjo rodytis gerėjimo žymių — buvo padaryta reformų. arba vadinamosios magdeburginės. kad Respublika laikantisi netvarka. kokias pa­ reigas eina valstiečiai: kai tekdavo tuos dvarus perduoti nau­ jam ponui arba kai tam tikra komisija tikrindavo dvaro pa­ jamas. Miestai buvo net dar labiau suvaržyti. darbas buvo pavestas vienam mokslintam Lenkijos 423 . tatai vertė ją susirūpinti. Kaunui. kaip ir valstiečiai. Lydai. Kokios pareigos bū­ davo pažymėtos tuose inventoriuose. tenai reikėdavo žinoti.

o mus — mužikais". konfederacijas ir rusų kariuomenės nuolatinį lankymąsi Stanis­ lovo Augusto valdymo pirmoje pusėje. Merkinės dvaro (prie Turgelių. X V I I I amž. Ypač garsus buvo 1769 m. 4. Kiti nenorėjo sekti ir net labai tuo piktinosi: mat. palengvinančių valstiečių būklę ir paimančių juos įstatymo globon. bėgdavo nuo savo ponų ir slapta apsigyvendavo kur nors tokiam dvare.. bet ir nenau­ dinga patiems dvarininkams. Kadangi projektas buvo iš anksto išspausdintas. Tačiau šiuo metu vienas kitas iš šviesesniųjų bajorų ir didžiūnų suprato. Pagaliau jis vėl buvo suardytas per vidaus karus. y. be to. sau pasilikdami tik žemę. bet ir daugybė plėšikų gaujų (jos dažnai dėjosi kovojančiais konfederatais. pagal kurias vals­ tiečiai apsiėmė dirbti pono žemę ir mokėti jam tam tikrą mokestį arba duoti tam tikrą dalį derliaus (pav. Lietuvos refedidelis valstiečių globėjas. Ekonominio gyvenimo kėlimas Ūkis X V I I I amž. Šiauliškiai buvo norėję net susidėti su jais ir bendrai kovoti. padalinamąjį seimą. atmetė jį net ne­ svarstę. Ypatingai buvo sunykęs ūkis po didžiojo švedų karo. matydami. kurie buvo panaikinę baudžiavas. nerimo. pasitardamas su visais mokytesniais žmonėmis.ponui — Zamoiskiui. kuriomis Rusams pasidarbavę didikai „už nuopelnus kraštui" buvo apdovanoti milžiniškomis sumomis pinigų. (Lietuvos bajo­ rija to kodekso įvedimui priešinosi dar ir dėl to. Tai buvo neramūs tik ką prasidėjusios Baro konfederacijos laikai. bet atvykusi kariuomenė labai žiauriai numalšino jų sukilimą. t. pa­ galiau visas kraštas buvo nuteriotas Baro konfederacijos metu: tada viską plėšė ir naikino ne tik būriai konfederatų ir rusų kariuomenė. Jis dirbo kelerius metus. kur nebebūdavo baudžia­ vos. vidury. bet iš tikro teužsiėmė tik plėšimais). pradžioje (žiūr. o atstovai. tai bajorija šaukte šaukė ant jo dar seimeliuose. taip pat buvo visiškai sunaikintos: daugumas valstybės dvarų buvo jų iš­ grobstyta (seimas tą patvirtino). Paulovo rendorius kanauninkas Povilas dvaro valstiečių savivaldybės Bžostauskas visus savo kūrėjas (f 1827 m. jie išgrobstė ir visus ižde buvusius pinigus.). kad valstiečiai kai kur net su­ kildavo. Kodeksas (statutas) 1780 m. ligi bus sumokėtos dovanotosios pinigų sumos. vicekancleris C h r e p t av i č i u s ėmė iš visų savo atleis­ tųjų valstiečių 1Į3 derliaus). Vienas artimiausiųjų jo bendradarbių buvo Lietuvos vicekancleris Jokimas Chreptavičius. — šaukė bajorija. Valstybės pajamos per 1773—1775 m. Šiaulių ekonomijos vals­ tiečių sukilimas. Iš tikro tie. Tuo pat metu buvo sukilę Ukrainos valstiečiai ir išpiovę daugybę bajorijos ir jų tarnų. A t m e t ė j į s v a r b i a u s i a d ė l v a l s t i e č i a m s d u o d a m ų j ų p a l e n g v i n i m ų . kad jis buvo skiriamas abiem jungtinėm valstybėm: Lietuva nenorėjo išsiža­ dėti savo statuto. Seimas priėmė eilę konstitucijų. „Mužikus nori padaryti bajorais. — savo priešus persekiojanti rusų kariuomenė. dvaro reikalais. O kadangi ižde pinigų tada nebuvo. Nelabai jis teatsipeikėjo ir vidaus sąmyšių pilname Saksų val­ dymo periode. kad valstiečių vergovė ne tik nežmoniška. dvaro sargyba ir važinėjimas Kanauninkas Povilas Bžostauskas. Iš dalies atleido nuo baidžiavos kai 424 kurių savo dvarų valstiečius ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . kad kitur geriau gyventi. daug daugiau laimėjo. netoli Vilniaus) valstiečius atleido vien už piniginį mokestį ir net davė jiems savivaldybę. nes į jų dvarus pribėgdavo valstiečių net iš užsienio. tai jiems buvo įkeisti valstybiniai dvarai. vėliau — Radomo konfedera­ cijos metu.). kai krašte šeimininkavo visoki rusų parsidavėliai. 384 psl. susirinkę į seimą. buvo pateiktas seimui pa­ tvirtinti. Tuo metu pirmiausia kraštą naikino tarpuvaldžio kovos. savo atskirų teisių). jų dvarų valstiečiai. Būdavo taip pat atsitikimų. At­ leistiesiems valstiečiams parei­ gų buvo paliktos tiktai talkos. Bet vis dėlto tokių ponų buvo labai maža. Jame buvo nuostatų. Baudžiavos naikinimas atskiruose dvaruose. O kadangi 425 . Su tokiais laisvaisiais valstiečiais jie darė sutartis. Todėl kai kurie iš jų patys savo iniciatyva išlaisvino valstiečius.

nes miestiečiai buvo per daug prispausti ir neturtingi. Vietos bajorijos rūpesčiu buvo išvesti du magistraliniai vieš­ keliai — iš Pinsko į Slanimą ir iš Pinsko j Voluinę (čia dau­ giausia pasidarbavo Pinsko bajoras T. Miestiečiai rūpinosi tik kraštui reikalingų prekių atgabenimu iš užsienio. Nesvyžiuje buvo kilimų dirbtuvė. Tuo būdu iš Juodosios jūros į Baltiją atsirado dar vienas kelias. 5. Pirmosios dirbtuvės Lietuvoje buvo įsteigtos dar XVIII amž. Tai buvo Onos Sanguškaitės Radvilienės (kanclerio Karolio Stanislovo — f 1719 m. keramika ir gobelinai. ką norėjo. o iš to įstatymo buvo įvykdytas tik vienas įsakymas. kaip kad. Daug buvo rūpinamasi k e l i ų ir kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. tai iš užsienio reikėjo įvežti labai daug prekių. o visam krašte ypatingai garsėjo hetmono Mykolo Kazimiero Radvilos 1758 m. nes tik jie turėjo pakankamai reikalingo kapitalo.pinigų niekad nebebuvo. Iš jos dirb­ tuvių dirbinių ypač išgarsėjo veidrodžiai ir kt. lyg atskirų pulkų kariai. tabokinės. Be to. Pastangos ūkį pakelti prasidėjo po padalinimo. Lietuvos kiemo iždininkas ir artimas karaliaus bičiulis. Tuo reikalu ne tiktai buvo kalbama ir spaudoje rašoma (buvo pra­ dėti leisti net specialūs ūkio reikalams skiriami žurnalai). lietęs vaivadijų uniformas. seimas išleido gyventojų išlaidų normuojamąjį įstatymą (lex sumptuaria).. kad nebereikėtų per upes kilotis keltais. Pasitaikydavo vienas kitas turtingesnis miestietis. Todėl ir toliau visi dėvėjo. tiek atskiri žmonės. Be to. tačiau nė vieno iš jų nebuvo pramonininko. jo darbai ir nepasisekimai Tizenhauzas buvo gana turtingas ponas. Sapiegos. Pirmiausia buvo pagerinti visi senieji vieškeliai ir pradėti tiesti nauji. kas ir kaip turi prižiūrėti jo vykdymą. kurie liko nebaigti. Juo visiems mies­ tiečiams ir bajorijai buvo uždrausta taisytis užsienio medžiagomis. 1776 m. Dirbtuvės meistras ten buvo iš Konstantinopolio atvykęs armėnas. 1778 ir 1780 m. bet ir tai tik didžiuosiuose miestuose. ponams buvo įsakyta savo tarnus taisyti kuo pigiausiai. o vicekancleris Chreptavičius 1790 m.. Kadangi visas aukštesnysis sluoksnis buvo užsikrėtęs vakarų Europos madomis. Tuo metu buvo pradėta ir daugiau darbų. ir iš Baltijos jūros į Juo­ dąją jau buvo galima patekti vandens keliu. Tad. Butrimavičius ir hetmonas Oginskis). pirmoje pusėje. Bet ir mundierių medžiaga labai dažnai būdavo užsie­ ninė. tiek valdžia. Dirbtuves steigti pra­ dėjo ne miestiečiai. Dėl visų tų priežasčių krašto ūkis labai sunyko. Jį iškasė savo lėšomis hetmonas O g i n s k i s (todėl jis ir šiandien dar tebevadinamas Oginskio kanalu). Tuo ėmė rūpintis tiek karalius. tebuvo tik kiekvieno turtingesnio bajoro laikomas bravoras. Taip pat dažnai iš užsienio būdavo perkama medžiaga ir kareivių mundiruotei. būtent Dniepras—Vysla. Karaliaus lėšomis buvo iškastas kitas kanalas. Antanas Tizenhauzas. Buvo išvesta ir daug trumpesnių kelių. įvairios stalo reikmenės). galima sakyt. Tuo būdu bajorija pasidarė uniformuota. Pramonės miestuose nebuvo jokios. Slucke įsteigta juostų dirbtuvė (juostos to meto rūbams buvo būtinas dalykas). norėdamas sumažinti im­ portą ir paremti savąją pramonę. įkūrė pirmąją Lietuvoje metalo liejyklą (anksčiau buvo tik ginklų ir varpų liejyklų). seimuose tas įstatymas buvo pakartotas ir praplėstas. Čia didžiausias darbas buvo sutvarkymas susisiekimo per nepereinamą pelkėtą Pagirį. tai daugelis tų dvarų tuo būdu ir liko jų rankose. pav. tačiau niekuomet nebuvo nustatyta. akmens dirbiniai (pav. Nešioti gražiąją Slucko juostą buvo garbė. Taip pat tuo metu buvo žinomos ir Radvilų laikomos medžio apdirbimo dirbtuvės. pasta­ tyta daugybė tiltų. kuris jungia Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu. buvo iškastas 7^2 mylių ilgumo kanalas. Kai karalius jam pigiai 427 . Tuo būdu Ne­ munas buvo sujungtas su Dniepru. Oginskiai — kilimų dirbtuves. stikliniai daiktai. Jo vadovybėje dirbo 30 žmonių su 24 staklėmis. Sapiegos turėjo dideles audyklas. Tikro­ joje Lietuvoje iš pramonės. Beveik visos tos dirbtuvės buvo įkurtos gudų srityse. Lietuvoje iš didikų savo dvaruose steigė 426 fabrikus Radvilos. Buvo valoma nuo akmenų Nemuno ir Neries vagos. atliktas šioje srityje. o visų vai­ vadijų bajorijai įsakyta nešioti tam tikros spalvos vietinės medžiagos mundierius. rašalinės. vertė eiti baudžiavą ar mokėti mokesčius. ir prekybos balansas būdavo pasyvus. — našlės) dirbtuvės. Bet didžiausias darbas. valstybės iždas amžinai ištuštėjo. Tuo pat metu daug dėmesio buvo kreipiama ir į vandens kelius. Oginskiai. pagaliau šie buvo arba pirkliai arba bankininkai. kuris jungia Ščarą su Jaselda. Chreptavičius. bet ir praktiškai veikiama. Kanalas atsėjo apie 12 milijonų auksinų. Labai dažnai bajorai versdavo valstiečius pirkti tam tikrą kiekį degtinės. bet didikai. Bet di­ džiausių užsimojimų šioje srityje parodė Tizenhauzas.

segtukai. kojinės. karietos ir t. ėjo per jo rankas. Taip antai. Ilgai užtrukusi byla ir kaltinimas išeikvojus apie 800. o visos kitos dirbtuvės buvo karaliaus ekonomijose. (Sena graviūra'). Daugiausia ta teise ėmė naudotis Rusija. o kai 1780 m. o ateičiai jie buvo ruošiami iš valstiečių tarpo. kilimai. Net daugumą seimelių jis sugebėjo paimti į savo rankas. pakink­ tai. iš kurių ypač buvo garsi G o r o d n i c a . Jis mirė. tebeturėdamas kiemo iždi­ ninko titulą. Valstybė po pirmojo padalinimo iki reformuojamojo seimo Rusų priežiūra. Ekonomijos iš jo buvo atimtos ir išnuomotos kitam. nesiskaitydamas su niekuo. Visos padalinime dalyvavusios valstybės kartu. Be jos ambasadoriaus Š t a k e l b e r g o sutikimo. ko tik buvo rei­ kalinga Lietuvai. ir Tizenhauzas turėjo bankrotuoti. bet jau nebeidamas jokių pareigų. Mat. Todėl daugelis juo buvo nepatenkinti. Čia jis šeimininkavo. bet ir politikas. tačiau daugumas dirbtuvių buvo sukon­ centruota Gardine. įvairios medžiagos. Dirbtuvėms specialistų buvo pakviesta iš užsienio. kur iTizenhauzas buvo įrengęs fabrikų. statęs net 2 pramonės priemiesčius. Tose dirbtuvėse buvo ga­ minamos įvairiausios gyvenimo reikmenės — adatos. jo priešai privertė karalių nuo jo nusitolinti. Jo įkurti fabrikai visai sunyko. kortos.išnuomojo visas Lietuvos ekonomijas (karaliaus pragyvenimui skirtuosius valstybinius dvarus). centru ir buvo čia pa­ 1765—1785 m. Tizenhauzas buvo ne vien pramonininkas. Karaliaus palaikomas. karalius darė Lietuvoje. pora dirbtuvių buvo įsteigta Brastoje ir jos apylin­ kėje. IV. kiemo iždininkas. Gardino priemiestis. kad jis yra išeikvojęs net iždo pinigų. o jų palaikyti niekas nesirūpino. Tizenhauzas buvo už­ simojęs padaryti Gar­ diną didžiuliu pramonės Antanas Tizenhauzas. seime pasirodė. nei karalius nei Nuolatinė Taryba nieko negalėjo pa429 . Visoms toms dirbtuvėms įrengti reikėjo didelių sumų. Jo nuosavam Pasto­ vių dvare buvo įsteigtos tik drobės ir popieriaus dirbtuvės.000 auk­ sinų jį visiškai sunaikino. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas 1. o Rusija dar atskiru seimo patvirtintu aktu gavo teisę kontroliuoti Respublikos vidaus gyvenimą.t. jis labai greit pasidarė pirmąja asmenybe Lietuvoje. nes patys negalėjo išsilaikyti. Visa. ką 428 Gorodnica 1789 m. dirbtuvės betgi ėmė duoti nuostolių. Tam tikslui jiems buvo įsteigta ir speciali bendrojo lavinimo mokykla. kur buvo su­ rinkta 300 berniukų ir 100 mergaičių. skrybėlės. Veikiai jis įsteigė net 25 fabri­ kus. jis sumanė pasidaryti pramo­ nininku ir pagaminti visko. Šiauliuose buvo įsteigta drobės dirbtuvė.

Štakelbergas gaudavo įsakymą tokį palaikyti). Nepaisydamas karaliaus pa­ stangų. 2. Prie jų dėjosi ir visi tie. buvo priversta nuty­ lėti. Susirinkęs seimas pasirodė turįs labai plačių užsimojimų. kad karalius siekiąs absoliutizmo. T i k kai 1787 m. 1791 — 1793 m.. šių paskutinių reformų jis jau 1783—1791 m. Rusijos priežiūra visiems padoresniems žmonėms. nes jis mokėjo sugyventi su Štakelbergu ir. ketverių metų. Dar kelerius metus Štakelbergo žinioje Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo laikoma rusų kariuomenė.daryti. paėmė į savo rankas Nuo­ latinę Tarybą ir visą valdžią. Visi ministeriai turėjo būti b e n d r i L i e431 . krašto mar­ karus. Rusijai paskelbė karą Turkija. baigusi šalka. Rusija iš karto protestavo. kurie nepajėgė prisiplakti prie Štakelbergo ar prie pačios Kotrynos I I . Pakeliui (Kaneve) ji susitiko su buvusiu prieš 25 m. kad jame daugiau šalininkų turėjo Rusijos priešai. daugiau galios įgavo karalius. Jie jautėsi skriau­ džiami ir visada buvo pasiruošę kovoti prieš Rusų įtaką. ministerių kabinetas. kad kitų metų seime karalius išgaus Respublikos su­ tikimą padėti Rusijai kariauti su Turkais. Toliau jis pradėjo kovą su senąja. nes. Atrodė. Namie. Tuo būdu krašte šeimi­ ninkavo ambasadorius. Pir­ miausia buvo p a n a i k i n t a N u o l a t i n ė T a r y b a . Prūsijos palaikomas. Didikai laisvai šeimininkauti jau nebegalėjo: turėjo arba jam gerintis arba ieškoti protekcijos Petra­ pily (kuriam nors pasisekus prieiti prie Kotrynos. bet vėliau ir jis pats perėjo į reformų partijos pusę. savo mylimuoju Stanislovu Augustu. o netrukus ir Švedija. užsienio. — pav. Rusija nusiuntė į Res­ šalka. — didikai kreipdavosi į Petrapilį. norėdami gauti žymesnę ministeriją. arba reformų^ seime. o vėliau prieš Rusiją ruošėsi stoti ir Anglija. jam pataikaudamas. reformų mintį parėmė ir Prūsija. bet. nes. t. Šitaip seimas veikė net ištisus 4 metus ir per tą laiką pakeitė visą valstybės santvarką. Ilgai vis neatsirado progos pabandyt nusikratyti Rusija. nesiskaitydama su Rusija. Joje buvo 5 ministerijos: vidaus reikalų. nes ji visada buvo pasiryžusi kiekvieną pasipriešinimą ginklu numalšinti.). neturėdama atlie­ kamų jėgų. griovė visas reformas. Tad šituo patogiu mo­ mentu reformų šalininkai ir bandė perorganizuoti visą valstybę. Bet kai susirinko seimas. viena įtakingiausių reformipubliką savo kariuomenę ir su­ nio seimo vadų (f 1809 m. ėmėsi reformų. Kotryna Dniepru keliavo aplankyt Rusijos neseniai užkariauto Krimo. Todėl didikai visą laiką įtarinėjo. Be jo pritarimo niekas negalėjo gauti net jokio žymesnio urėdo. Tatai buvo daroma 1788—1792 m. karo ir iždo. kad tą padaryti bus juo lengviau. To susitikimo metu buvo sutarta. Pirmas jo darbas buvo nutarimas suorga­ nizuoti 100. 3. seimas atmetė pasiūlymą sudaryti karinę sąjungą su Ru­ sija ir. Reformų mintis. y. Tada Res­ publika galėjo laisviau atsidusti ir pabandyti padaryti reformų. policijos. Ketverių metų seimo reformos Valdžios reforma. palyginti su ankstyvesniaisiais laikais. Tačiau Ignas Potockis. Ketverių metų (1788—1792) seimas 1787 m. Lietuvos kiemo mar­ nebespėjo įvykdyti. o ypač patriotiškai išauklėtam jaunimui atrodė ne­ pakenčiama. bijodamas Rusijos keršto. — Rusijos rankos jau „buvo suvaržytos.000 kariuomenės (maždaug 1 / 3 to skaičiaus turėjo būti suorganizuota Lietuvoje ir 2 / 3 Lenkijoje). Ministeriai turėjo būti karaliaus skiriami. Rusų įtakoje esančia valstybės organizacija. o Kotryna už tai ž a430 d ė j o l e i s t i padidinti Respublikos kariuomenę ir bent kiek praplėsti karaliaus valdžią. Jos vietoje buvo suorganizuota vadinamoji Į s t a t y m ų S a r g y b a . iš pradžių mėgino sulai­ kyti reformatorius ir dėl kiek­ vienos naujovės prašė Rusijos sutikimo. bet atsakingi prieš seimą: seimui nepriimtiną menisterį karalius turėjo pakeisti. Karalius. norėdama įgelti Respublikoje per daug šeimi­ ninkaujančiai Rusijai. tai pasi­ rodė. Visais svarbesniaisiais reikalais.

. Tačiau pilnas piliečio teises jie galėjo gauti tik t a p ę b a j o r a i s . kaip lygią su kitomis valstybėmis. kad visi miestiečiai tapo karšti reformuojamojo seimo ir pačių reformų šalininkai. . — buvo nustatyta.t u v a i ir L e n k i j a i . kurie buvo jų netekę. Tatai vienodai lietė abidvi jungtines valstybes. Tas pats seimas jau nemaža turtingesnių mies­ tiečių padarė bajorais. 1791—1793 m. kad seimely gali dalyvauti tik tie. Gegužės 3 d. Bet reformuoja­ masis seimas dar nespėjo baigti savo darbo. Buvo pa­ daryta reformų ir seimo darbui sutvarkyti. buvo numatyta būsimuose sei­ muose dar daugiau miestiečių padaryti bajorais. Ta konfederacija dėl jos akto pa­ skelbimo vietos yra vadinama Targovicos konfederacija. bet ir atskiriems jungtinės vals­ tybės vienetams. kurie turi savo že­ mės arba yra nuomininkai ir moka valstybei mokesčius. miestiečiai gavo teisę būti karininkais. Daugiau teisių gavo m i e s t i e č i a i . kad nebegalima bus grąžinti į baudžiavą tų. Lietuvos referando» seimeliuose turi būti rius. — būtent karo. Buvo tik nustatyta. kaip vykdomieji vyriausiosios val­ džios organai. Pro­ vincijoms administruoti visuose pavietuose buvo suorganizuo­ tos vadinamosios t v a r k o ­ m o s i o s k o m i s i j o s . viską sugriovė. įkurti jų pačių renkamieji teismai. reikėjo sustiprinti centro valdžią. Seimo reforma. negalėtų nustelbti vidutinės bajorijos. buvo p a n a i k i n a m a e l e k c i j a i r sostas skelbiamas paveldėjamuoju. Pagrindiniai reformos principai seimo buvo surašyti į 1791 m. kuris būtų nesuderinamas su įstatymais (už tai jie turėjo atsakyti). — kad susivaržę didikai Hugonas Kolontajus. priimtą konstituciją. o jų ministeriai turėjo tik antspaudus saugoti. tie reikalai buvo palikti karaliui. Be to. Nustatyta. Pirmasis pavelde j amasis kara­ lius turėjo būti Stanislovo Au­ gusto įpėdinis. kai Rusija suor­ ganizavo reformų priešų konfederaciją ir. buvo įsteigtos trys taip pat b e n d r o s k o m i s i j o s . Visi miestai buvo suor­ ganizuoti apygardomis. Jo teisės buvo žymiai praplės­ tos: jis atgavo teisę laisvai d a l i n t i u r ė d u s . Lenkijos vicesprendžiama balsų daugumu. Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas (Augusto I I I anūkas). per kurias turėjo būti valdomas kraštas. Lietuvos Istorija. Priimtoje konsti­ tucijoje buvo pasakyta. Buvo bandyta padaryti reformų ir 432 433 . kurie atleisti pačių dvarininkų. be to. žymiausias reformų parO kad seimeliai būtų tvarkintijos publicistas (f 1812 m. Tai buvo pačios ministerijos.). reikėjo daug ko atsisakyti ne tik bajorijai. Visų reformų seimas nespėjo įvykdyti. kad viskas seim U O S e socialiniam gyvenime. be to. kas eina už ar prieš tą konstituciją. Nebuvo tik užsienių ir vidaus reikalų komisijų. kad ji galėsianti būti pataisyta tik po 25 metų tam reikalui sušaukto specialaus seimo. Socialinės reformos. svarstant miestų reikalus. 28 „ „. kancleris.. Be to. bet vis dėlto bajorai buvo palikti vienin­ teliais pilnateisiais piliečiais. Reformos ir Lietuvos valstybės reikalai Ketverių metų seimo reformų pagrindinis tikslas buvo nusi­ kratyti Rusijos globa ir Respubliką pastatyti Europos valstybių tarpe. gegužės 3 d. taip pat vy­ riausiąją kariuomenės vadovybę ir teisę skirti visus aukštuosius karininkus. karalius vėl suteikė laisvųjų miestų teises daugeliui mies­ telių. davusi jai savo ka­ riuomenės. . Savaime aišku. gesni. 4. iždo ir policijos. . Pirmiausia buvo p a n a i k i n t a s liberum veto. 1787-1791 m. Šito centro valdžios sustiprinimo siekiant. ku­ rios turėjo įvykdyti centrinių komisijų įsakymus. prisivežę į seimelį iš savo dvarų plikbajorių. konstitucija. Miestai gavo teisę net siųsti į s e imą s a v o a t s t o v u s su sprendžiamuoju balsu. . Karalius neatsakė už nieką. o v a l s t i e č i a i ir toliau liko beteisiai baudžiauninkai. Todėl vėlesnėje kovoje dėl reformų buvo tolydžio kalbama. O norint valstybę sustiprinti ir tuo būdu padidinti jos reikšmę užsieny. Kadangi buvo stengiamasi viską centralizuoti. Be to. Šių pa­ reiga buvo nedėti antspaudo ant jokio karaliaus rašto.

o visą valdžią joje paėmė konfe435 . Ši konfederacija lie­ tė tiktai Lenkiją. Tačiau Targovicos konfederacija. rusai esą jų sąjungininkai. čia tu­ rėjo posėdžiauti ir visos komisijos. sugrąžino ir senąjį Lietuvos Lenkijos valstybių atskirumą. Rusija tylėjo ir elgėsi atsargiai. Negalėdama atsilaikyti prieš rusus. 5. buvo nustatyta. o k i t a p u s ė l i e t u v i ų . Lietuvos atstovai seime ilgai spyriavosi. kuri pasiskelbė prisidedanti prie Tar­ govicos konfederacijos. tai lenkų dauguma privertė lietuvius nusileisti. o kai kuriais atžvil­ giais valstybių atskirumas net dar padidėjo. Darydamas reformas. Buvo nutarta surinkti 100. ir viskas buvo balsuojama. o tuo tarpu jos tebebuvo surinkta vos Vysk. o Lenkijoje tik į Lenkijos kariuo­ menę. kada seimas turėjo rinktis Lietuvoj. kad visuose bendruose valdžios organuose p u s ė n a r i ų t u r i b ū t i l e n k ų . kad komisijos būtų atskiros. Tuo būdu ketverių metų seimas bandė pabaigti uniją ir Lietuvą galutinai sulieti su Lenkija į vieną valstybę. karas su Turkais buvo baigtas. Gintis buvo sunku. jos turėjo perimti į savo rankas valdžią Karas ir Rusų lai­ mėjimas. Bet tuojau po to Vilniuje buvo suorganizuota to­ kia pat Lietuvos konfe­ deracija. Rekrūtus rinkti Lietuvoje buvo galima tik į Lietuvos.. tam tikslui buvo išsiųsta 64. buvusią bendrą Edu­ kacinę Komisiją: vietoje vienos buvo sudarytos dvi atskiros Lietuvos ir Lenkijos komisijos. Bet kol buvo nebaigtas karas su Turkais.) Konfederacijos pradžia. atvykę į Targovicos miestelį (Ukrainoje. Kotryna net išsi­ gabeno Lenkijoje įrengtus savo kariuomenės sandėlius ir nebesiuntė savo kariuomenės per Lenkų Ukrainą. reikalaudami. Tokiais pat šūkiais buvo organizuojamos konfederacijos ir pavie­ tuose. kad seno­ viškai kas trečias seimas buvo paliktas Lietuvoje (Gardine). Targovicos konfederacija (1792—1793 m. Livonijos vyskupas. Tuos dvejus metus. 1792 m. Prasidėjus ka­ rui. Lietuvos konfederacijos organizatorius. pav.000 kariuo­ menės. nors per ją buvo patogiau žygiuoti prieš Turkus. Kariuomenė buvo palikta atskira kiekvienoje valstybėje. prie Sieniuchos) paskelbė konfederacijos aktą. Juozas Kasakauskas. Dalis reformų priešininkų pareiškė protestą ir išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. apie 60. seimas pertraukė sa­ vo darbus ir visą gyni­ mąsi pavedė karaliui.tai buvo ardoma ir Lietuvos savarankiškoji valstybės orga­ nizacija. Seimui reikalaujant. Rusija vėl pasiryžo veikti.000. bet Lietuvos pinigų kasa buvo pa­ likta Lietuvoje. Opozicionieriai. seimas ne­ buvo vieningas. Daugiausia pagalbos jie laukė iš Rusijos.000 karių. Targovicos konfederacija net perskyrė nuo 1773 m. ji ėmė trauktis. Be to. Viskas sugrįžo į senąją būklę.000 rusų kariuomenės. Jie skelbėsi einą sugrąžinti seimo sulaužytų krašto laisvių. ir ta pati buvo dar nemokyta. kur buvo nutarta suorganizuoti re­ formoms priešingą konfederaciją. 434 Bet kai tik 1792 m. Karo lauke buvo pastatyta vos apie 45. Tuojau visi didieji reformų priešininkai buvo sukviesti į Petrapilį. Lietuvos tik tiek buvo atsižvelgta. Ji taip pat atšaukė iš Var­ šuvos nuo I padalinimo ten buvusį ir labai įkyrėjusį savo amba­ sadorių Stakelbergą. bet kadangi seimas buvo konfedera­ cinis. 1781 — 1794 m. nes ir per 4 seimo veikimo metus nebuvo tam pa­ siruošta. Lietuva labai greit buvo rusų užimta. kuri ėjo prieš visas reformas — už senąją santvarką. Visa centro valdžia — ministeriai ir komisijos — buvo įvesta bendra. Lietuvos kariuomenės likučiai pasitraukė į Lenkiją. Iždai buvo sujungti.

Taigi minėtame Gardino seime (1793 m. kad norėjo įgelti Rusijai. Ziversas. kaip ir 1772 m. bet priešintis buvo sunku: Kotrynos atstovas Ziversas (Siewers) keletą atstovų areštavo. Karalius tuo tarpu kreipėsi pagalbos į Prūsiją. Lig šiol čia šeimininkavo konfederatai. Naugarduko ir Brastos vaivadijų. Po to visi didieji re­ formų šalininkai emigravo į užsienį. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m. Valstybės santvarka po II padalinimo Išgavus iš seimo padalinimo patvirtinimą. nes buvo įsivėlusi į karą su Prancūzijos revoliucionieriais. 6. Prū­ sija savąsias irgi tuojau okupavo. jos buvo atskiros Lietuvai ir Lenkijai. o daugelį suvaldyti visada sunkiau. Prūsija ir Austrija tada kariavo su revo­ liucine Prancūzija. 7. Jis dar bandė prie­ šintis. Austrija bijojo likti viena prieš Prancūziją.deratai. Buvo atgaivinta Nuolatinė Taryba ir tada veikusios karo ir iždo komisijos. Tačiau Rusijai buvo patogiau. su kuria seimo (1790 m. anksčiau Prūsija seimą rėmė tik dėl to. pagaliau visą seimą apstatęs kariuomene ir į salę su­ vedęs rusų karininkus. Tam tikslui Gardine buvo sušauktas seimas. visa valdžia atiteko konfe­ deratams. Kaip ir seniau. privertė viską patvirtinti. Kaip pirmą padalinimą patvirtinusiame seime. Kariuo­ menės buvo palikta 5. su apkarpyta Respublika reikėjo padaryti naują taikos sutartį. taip ir šitame šeimininkavo Kotrynos ambasadorius. atpalaidavusi rankas ir įsikišusi į Respublikos reikalus.) ir reikėjo tatai padaryti. o netrukus po to buvo atliktas paskutinis Res­ publikos padalinimas. palikus bajoriškąją demokratiją. laikant jį savo įtakoj. Dabar tarp Prūsijos ir Rusijos jau ėjo derybos. kuri nesutiko leisti jai užimti Dancigo ir Torno.000 Lenkijoje. Prūsija išgavo Austrijos ir Rusijos sutikimą. Be to. kol neprisidės prie konfederacijos.) buvo padaryta karinė sutartis. (sausio 23 d. ir tolimesnis valstybės likimas jau priklausė nuo sve­ timųjų. esantieji tarp abiejų Prūsų karalystės dalių. Tada karalius kreipėsi į Kotryną. Karalius pa­ galiau prisidėjo prie konfederacijos ir sulaikė savo kariuomenės veiksmus. kad tik ji paliktų seimo padarytąsias reformas. 436 Rusija sau tenkančias žemes tuo metu jau buvo užėmusi. Bet Kotryna nenorėjo su juo nė kalbėti. kurie komandavo konfederatus. Dabar buvo atskirta ir anksčiau buvusi bendra Edukacinė Komisija.) Rusija pasirašė dalybų su­ tartį. Prūsija gali privirti daug košės ar net sugriauti visus laimėji­ mus. tektų skaitytis su daugybe ponų. kurie troško visiškai sunaikinti ketverių metų seimo reformas ir sugriauti karaliaus valdžią. o Rusija bijojo. kuria P r ū s i j a i turėjo tekti dideli Lenkijos plotai. likusioji jos dalis arba turėjo pereiti Rusų žiniai arba turėjo būti atleista. Bet šita naujoji santvarka neilgai tegyvavo. Mat. 437 .) Tuo metu. tarp Rusijos. Prūsijos ir Austrijos ėjo derybos dėl tolimesnio Respublikos likimo. Buvo sudaryta naujoji valstybės konstitucija. iš karaliaus ir seimo tereikėjo gauti tik padalinimo patvirtinimą. kad valstybės priešaky liktų ka­ ralius: mat. buvusi po I padalinimo. kad po šito karo teks ir jai šis tas. ir Prūsija buvo įsitikinusi. reikėjo dar su­ tvarkyti likusios Respublikos vidaus gyvenimą. su ja buvo padaryta puolimo bei gynimosi sutartis.. kuria buvo grąžinta santvarka. kad jai būtų ati­ duotas Dancigas su Tornu ir kai kurios kitos Lenkijos sritys. kokia buvo po I padali­ nimo. lengviau prižiūrėti visą vals­ tybės politiką. R u s i j a i pagal sutartį turėjo atitekti Lenkijos Ukraina. kad. kuris pastatė savo valdžią. o kai kurių atstovų sunaikino dvarus. Tuomet.000 Lietuvoje ir 10. Grasydama padaryti taiką su Prancūzija. Todėl 1793 m. Rusijai reikalaujant. bet net išlygintos ir labai praplėstos jos sienos. Mat. nes nebebuvo vilties laimėti. Tuo būdu prieš pirmąjį Respublikos padalinimą buvusi perskirta Prūsų Bran­ denburgo valstybė dabar turėjo būti ne tik galutinai sujungta į vie­ ną plotą. Todėl Rusija norėjo sugrąžinti tokią tvarką. kai seimo sukurtoji valstybės valdžia buvo su­ griauta ir atiteko konfederacijai (ši savo centru padarė Gardiną). siūlydamasis užleisti jos anūkui Konstantinui sostą. Po keleto mė­ nesių įvyko sukilimas. o didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos visa Minsko vaivadija ir dalis Vilniaus. tačiau ši atsisakė padėti. Austrija čia negalėjo padėti. vadovaujamas Kosciuškos.

Dabar daugiausia veikė iš emigracijos grįžę buvusieji reforminio seimo vadai ir kari­ ninkai. o Kotrynai mirus (1796 m. Vėl užėmę visą kraštą ir sunaikinę sukilėlius. Daugelis buvusių žuvusios valstybės veikėjų emigravo arba kartu su Kosciuška pakliuvo į Rusų kalėjimus. kuri nugalėtų Rusų ir Prūsų kariuomenes. taip pat okupavo dalį Lenkijos. Krokuva ir Varšuva buvo išvaduoti iš rusų. Netrukus po to buvo likviduotas ir visas sukilimas. Greit Vilnius. suki­ limo vadas. Rusija su Prūsija ir Austrija. Jam gyventi buvo paskirtas Gardinas. Rusų belaisvis (f 1817 m. — sutarė pasidalinti visą valstybę. Veikiai prie sukilimo prisidėjo ir miestiečiai. nepavyko suorganizuoti stiprios pajėgos. kuri.). kur ir mirė (1798 m. 439 . Lenkijos dabar po gabalą teko visoms trims valstybėms.8. žemėlapy).000 kariuomenės. Kadangi krašte visur virė nepasitenki­ nimas rusais ir buvo ruošiama­ si prieš juos sukilti. Sukilo taip pat ir Lietuva. Sukilėliai visą valdžią atidavė generolui K o s č i u šk a i (jis buvo kilęs iš Naugar­ duko vaivadijos ir laikė save lietuviu). Bet vis dėlto 438 Tadas Kosciuška. Čia taip pat apsigyveno ir Kotrynos ambasadorius (Igelstrom). Tačiau kai kurie kariuomenės vadai atsisakė atleisti savo dalis. prie sukilimo prisidėjusiems. tai Rusų ambasadorius reikalavo kuo greičiausiai įvykdyti seimo nu­ tarimą dėl kariuomenės — pa­ likti jos tiktai 15. išleido atsišau­ kimų. Stanislovas Augustas buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. skubiai pradėdami ginkluotą pasipriešinimą. kurie Varšuvoje pakorė keletą rusams parsidavusių ponų. tik visas kairysis Nemuno krantas (Užnemunė) atiteko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje iki Napoleono laikų (žiūr. Vilniuje buvo nuteistas ir pakartas rusų pastatytas Lietuvos hetmonas Simanas Kasakauskas. kuris savo žinioje turėjo net 30.).) ir nepriklausomybės galas Po seimo karalius ir Nuolatinė Taryba iš Gardino grįžo į Varšuvą. žadėdamas visiems. Kosciuška. Kosciuškos sukilimas (1794 m. laisvę (tokių atsišaukimų buvo išleistų ir lietuviškų). 1794—1796 m.000. norėdamas sukelti valstiečius.). jis buvo perkeltas į Petrapilį. Stanislovas Augustas Gardine. Jurgio Vašingtono draugas. Prie jo buvo suorga­ nizuota vadinamoji T a u t o s Taryba. o Lietuva beveik visa atiteko vienai Rusijai. 1794 m. prasidėjus sukilimui. pasižymėjęs Amerikos nepriklauso­ mybės kovose generolas. Suki­ lėliai stengėsi įtraukti į sukilimą visą kariuomenę. ir juos paleido tik Kot­ rynos įpėdinis caras Povilas. Lenkijoje dar tebebuvo ir dalis Prūsų kariuomenės. Po vieno mūšio sužeistas Kosciuška pateko į nelaisvę. kur karinę vadovybę paėmė pulkininkas J a s i n s k i s . (Moniuškos paveikslas). Trečiasis Respublikos padalinimas 1795 m.

Visos po trečiojo padalinimo Rusijai teku­ sios žemės iš pradžių buvo padalintos į dvi g u b e r n i j a s — V i l n i a u s ir S l a n i m o . Andrusavos taika (1667 m. o po trečiojo padalinimo jai atiteko ir Kuršas.). Po kiek laiko jos buvo sujungtos į vieną L i e t u v o s g u b e r n i j ą . Savivaldybės. Vienos kongrese (1815 m. bet tebepriklausė Varšuvos. kurie prižiūrėjo žemesniuosius teismus. pirmuoju luomu buvo laikoma bajorija. kai pra­ sidėjo rusinimo pastangos. Tačiau. Rusų įvestoji tvarka Lietuva Rusų valdžioje A. Tik viena Užnemunė (Suvalkų kraštas) teko Prūsams. bet netrukus vėl buvo pa­ dalintos net į 3 — V i l n i a u s . Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje XV amžiuje didžioji Lietuvos kunigaikštija buvo pasiekusi didžiausią savo teritorinį išsiplėtimą. Švedų valdytoji Livonija atiteko Rusijai. Paskutinių Gediminaičių laikais dideli Lie­ tuvos žemių plotai atiteko Maskvai. B a j o r i j a i vadovavo apskričių ir gubernijų m a r š a l ­ k o s . Joje taip pat buvo t e i s m o r ū m a i . kurie tebebuvo visiškoje ponų valdžioje. kuriose buvo atskiri valdininkai ir teismai. sukilimo jos autonominė konsti­ tucija buvo pakeista. J į valdė Vilniaus generalgu­ bernatorius. kurie turėjo savo magistratus ir savo teismus.) Lietuva ir Lenkija taip pat prarado beveik visą Livoniją. Tačiau. kuri atiteko Švedams. Vė­ liau. Napoleono galybei žlugus. Nuo to laiko ir Užnemunė virto paprasta Rusijos provincija. X V I I amž. o 1569 m. pusėje 1. o ne Vilniaus general­ gubernatoriui. rusai jas ėmė vadinti R u s i j o s š i a u r ė s v a k a r ų k r a š t u . Visos tos trys gubernijos iš pradžių ir Rusų valdžios buvo vadinamos L i e t u v o s g u b e r n i j o m i s . Batoro ir Zigmanto Vazos laikais daugumas prarastųjų žemių buvo atgauta (Polockas. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. Zemiausiasis luomas buvo valstiečiai baudžiauninkai.) ta kunigaikštija buvo pavadinta Lenkų karalyste ir pateko į Ru­ sijos carų valdžią. Rusai senųjų krašto savivaldybių nepanai­ kino. 2. valdomas g ub e r n a t o r i a u s i r g u b e r n i j o s v a l d y b o s . Be to. ten būdavo renkami atsto441 . Respubli­ kai liko tik Latgala (vadinamoji Livonijos vaivadija) ir leninė Kuršo kunigaikštija. Nuo to laiko siena su Rusija jau nebesikeitė iki pat padalinimų.ŠEŠTOJI DALIS nigaikštiją (1807 m. Siena su Maskva dar keitėsi keletą kartų. Kai Napoleonas sudarė Varšuvos ku440 Rusų valdžia. Per pirmąjį padalinimą Rusija užėmė Latgalą. sukilimo buvo visiškai pa­ naikinta. Po padalinimų visos didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės atsidūrė Rusų valdžioje. Gubernija buvo administracijos vienetas. Lietuva pirmoje X I X amž. X V I amž. kuriai buvo paliktos gana plačios teisės. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į a p s k r i t i s . 1721 m. Liublino seime taip pat dideli plotai buvo priskirti prie Lenkijos. Po 1831 m. pradžioje (1629 m.). jos sienos žymiai susiaurėjo. Smolenskas ir kt. Kas treji metai bajorija galėjo rinktis į s e i m e l i u s Apskrities seimely ji svarstydavo savo reikalus ir išrinkdavo atstovus į apskrities įstaigas.) nemaža dalis tų žemių vėl sugrįžo Maskvai (Smolenskas). prie jos buvo priskirta ir Užnemunė. St. Toliau ėjo m i e s t i e ­ č i a i . o po 1863 m. Kaip ir anksčiau. Tik valstybinių dvarų valstiečiams buvo įsteigti tam tikri teismai apskrityse ir gubernijose. K a u n o i r G a r d i n o — gu­ bernijas. Šitoks padalinimas jau liko iki pat Rusų valdymo galo.

Jie patys valdė miesto turtą.).). kad prie Varšuvos kunigaikštijos bus prijungtos ir Ru­ sijos valdomos lenkiškosios žemės. buvo paimti į valdžios globą. keršydama už palankumą Napoleonui. caro pakeltas senatorium M y k o l a s K l e o f a s O g i n s k i s (buvęs paskutinysis Lietuvos iždi­ ninkas). Napo­ leonas I. Daugelis dvarų. Varšuvos kunigaikštija kartu su Saksonija įėjo į Na­ poleono protektorate esančią Pareinės valstybių sąjungą. prijungė prie Varšuvos kunigaikštijos dalį Galicijos (1809 m. daugelis dvarų nepajėgė jų sumokėti. kai Napoleonas. kurie buvo bent 5 kartus didesni už kitų Rusijos kraštų mokes­ čius.). ku­ rių sūnūs pasiskubino įstoti į Napoleono kariuomenę. kad naujas karas su Napoleonu neišvengiamas. todėl carui buvo svarbu turėti bajoriją savo pusėje. Daugelis šeimų. 3. nugalėjęs Prūsiją. Tik vieni valstiečiai neturėjo jokių savivaldybės organų. Užėmusi Lietuvą. Bet iš to nieko neišėjo. Lietuvos bajorija pasistengė šituo momentu pasinaudoti. Jo misija pasisekė: mokesčiai buvo palengvinti ir su443 . Tačiau Rusų valdžia. Projektai atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją. ir iš Lietuvos Užnemunės. Visas kraštas jau iš seno buvo apdėtas dideliais mokesčiais. Tilžėje padaryta su Aleksandru I taika (1807 m.). Varšuvos kunigaikštijos įkūrimas sukėlė vilčių nusikratyti Rusų valdžia ir Lietuvoje. Lietuvoje veikusios teisės. Ji bu­ vo sudaryta iš Lenkijos žemių. Gausus Vilniuje sušauktas bajorijos suvažiavimas nutarė pačiam carui išdėstyti sunkią savo būklę. (tada buvo įvesti rusų įstatymai).) palaidojo Lietuvos bajorų viltis. įkūrė nepriklausomą Varšu­ vos lenkų kunigaikštiją. Kai Lietuvoje buvo vartojamos skaudžios valdžios represijos. Visa Lenkų visuomenė tuo tarpu jau aiškiai stojo už Napoleoną ir turėjo vilties. nugalėjęs Austriją. kurie nepajėgė sumokėti mokesčių. Momentas buvo gana patogus: bu­ vo aiškiai matyti. 442 Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Nemune prie Tilžės (1807 m. Tuo tikslu pas Napoleoną į Tilžę buvo nuvykusi net slapta Lietuvos bajorų delegacija. per trečiąjį padalinimą taip pat tekusios Prūsijai. tardavosi savo rei­ kalais ir galėjo kreiptis į gubernatorių (bajorai savo reikalais galėjo kreiptis net į carą). kai kurios iš jų net nukentėjo. Su ta misija buvo pasiųstas ap­ sukrus diplomatas. Jų viltys dar labiau sustip­ rėjo. o šis savo rėžtu rinkdavo gubernijos vadovybę ir atstovus į visas gubernijos įstaigas. Kunigaikščiu buvo paskirtas Saksų karalius. M i e s t i e č i a i savo magistratus ir teismus taip pat rink­ davosi patys. susikom­ promitavo prieš Rusų valdžią.vai į gubernijos seimelį. nes Napoleonas nenorėjo kariauti su caru Alek­ sandru I (1801 — 1825 m. tekusių Prūsijai per I ir II pa­ dalinimus. Bet jos įpėdinis Povilas I (1796—1801 m. bajo­ rijos tarpe kilo sumanymas rasti modus vivendi. Kotryna II buvo įvedusi joje ir rusų teisę (įstatymus). kuris vedė priešingą motinos linijai politiką. Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją Varšuvos kunigaikštija ir Lietuvos bajorijos viltys. čia veikusį net iki 1840 m. kuris patenkin­ tų ir Rusų valdžią ir bajoriją. birželio 25 d. grąžino Lietuvai senąjį jos statutą. 1807 m. jokių palengvinimų kraš­ tui nedarė.

o to ne­ padarius. 445 . Juo buvo siūloma iš 8 Rusijos gubernijų. Tačiau caras niekad nieko tikro nepasaky­ davo Oginskiui.). Pa­ galiau gal didžiausia tam kliūtis buvo lenkų klausimas. Mat. nuolat klausinėdavo. ku­ riose veikė Lietuvos statu­ tas. kuris vadovavo vi­ sam lenkų judėjimui. joje turėjo būti savi ministeriai ir Vilniuje gyvenąs caro vietininkas. juo buvo norima nesugriauti Lietuvos bajorijos vilčių. kad ši nepultų į Napoleono glėbį. Bet tai tebuvo tik diplomatiškas atsikalbėjimas. kiek Lietuva galėtų duoti jo armijai maisto ir kareivių. juo labiau. sudaryti didžiąją Lie­ tuvos kunigaikštiją (įsidė­ mėtina. tam tikslui 1811 m. Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą. kuriam tuo metu rūpėjo ne­ išvengiamas karas su Napoleonu. kad iš buvusių didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mių būtų sudaryta autonomiška valstybė. Kiek vėliau buvo paruošti keli numatomos kunigaikštijos konstitucijos projektai. Pagaliau Oginskis. kad caras jau sutikęs at­ gaivinti kunigaikštiją. tai Oginskis tame antrame memoriale ir pabrėžė. Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti lai­ kinę savo valdžią. Paskelbęs karą. Bajorijos atsiunčiamoms de­ legacijoms jis nieko tikro nežadėjo. Su jais išsikraustė ir Oginskis ir kiti Rusijos globos šalininkai. Pagal juos visi reikalai kunigaikštijoje turėjo būti atliekami lenkų kalba. Per pasikalbėjimus jis pareikšdavo jam daugybę komplimentų. Kadangi caras. Jis pats tuo tarpu pradėjo rūpintis. Tuo tarpu bajorijoje plito gandai. kurios nuo 1569 m. kad tuo būdu kelias Nepoleono įtakai Lietuvoje būtų už­ kirstas. Lietuva Napoleono žygio metu (1812—1813 m. įtei­ kė carui memorialą — ku­ nigaikštijos sudarymo pro­ jektą. paskutinysis Lietuvos iždininkas. Carui Aleksandrui I Lietuvos atstatymo pro444 jektas buvo nebenaujas. sukūrus Lietuvos kunigaikštiją. Po triukšmingų puotų jis išvyko iš Vilniaus. o atsisvei­ kindamas Oginskiui pareiškė. bet vengdavo pažadų.lyginti su kitų Rusijos sričių mokesčiais. Ogins­ kis nurodinėjo. įteikė konkrečius pasiūlymus ir naują memorialą. Iš visos Lietuvos rusai pa­ sitraukė be mūšio. d. pasitaręs su žymesniaisiais Lietuvos ponais. o Petrapily prie caro turėjo būti tik atskira Lietuvos reikalams kanceliarija. kad į ją buvo siū­ loma įterpti ir Voluinės. carui at­ silankius Vilniuje. jo valdomieji lenkai irgi būtų nerime. jose taip pat visą laiką veikė Lietuvos statutas). tik kai kuriuos ponus apdovanojęs Rusijos ordinais. nes dar tebebuvo neaiški karo pabaiga. Bet Napoleonui pirmučiausia rūpėjo. Todėl Lietu­ vos atgaivinimo klausimas nebuvo paliestas nė 1812 m. Jis daug kartų buvo jo svarstytas su ar­ timu bičiuliu A d o m u Č a r t o r i s k i ų . Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos klausimas Napoleono žygio išvakarėse. Lietuvos kuni­ tada aukščiausioji instan­ gaikštijos atgaivinimo projekto auto­ cija buvo Rusijos senatas). Napoleonas su kariuomene persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir greit nužygiavo į Vilnių. Podolės ir Kijevo sritis. Be to. kad Lietuvos reikalų neleidusi sutvarkyti laiko stoka. Rusų imperijos senatorius. kiek Lie­ tuva galėtų pastatyti kariuomenės. Bet iš tikro tie planai jam nerūpėjo. jis siūlė pa­ likti toje kunigaikštijoje Lietuvos statutą be jokių apribojimų ir įsteigti nuo Petrapilio visiškai nepri­ Mykolas Kleofas Oginskis.). būtų reikėję ir Rusijos valdo­ mąsias Lenkijos žemes priskirti prie nepriklausomos Varšuvos kunigaikštijos (tatai carui būtų buvę labai nenaudinga). klausomą tribunolą (mat. buvo Lenkijos ribose: mat. Patsai Oginskis dėl to pasidarė populiariu bajorijos vadu. o visos vietos turėjo būti pavedamos tiktai kunigaikštijos piliečiams. kad krašto valdžia nieko nesanti padariusi patraukti bajorijai į savo pusę. kad be savarankiškos organizacijos kraš­ tas negalįs sudaryti kariuomenės. bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono glo­ boje. rius (f 1833 m. kuris tuo tarpu su savo kariuo­ mene stovėjo Vilkavišky ir jau buvo paskelbęs Rusijai karą.

kuri skelbėsi norinti sujungti į vieną kūną visas buvusios Respubli­ kos žemes ir visus kvietė į bendrą darbą. Varšuvos ku­ nigaikštija buvo paversta L e n k ų k a r a l y s t e . Po žiauraus mūšio prie Berezinos pavedęs kariuomenę savo maršalui Miuratui. Toji vyriausybė turėjo tvarkyti krašto reikalus ir parūpinti armijai maisto. Jis nepatvirtino Varšuvos konfederacijos. 447 Napoleono kariuomenė keliasi per Nemuną ties Kaunu. Lietuvą buvo pavadinęs priešo kraštu — iš visos Rusijos jos neišskyrė). Visa Europa sukilusi jį nu­ galėjo ir net pašalino iš Prancūzijos. entuziazmo pa­ gauta. Napoleonas tikėjosi. ji pradėjo formuoti ir Lietuvos kariuomenę — 4 pėstininkų ir 5 raitelių pul­ kus. kaip į valstybės užuomazgą.500 lavonų. Apskaičiuojama. Kad ir buvo caro paskelbta amnestija. ėmė rūpintis atnaujinti unijos ryšius su Lenkija. Tačiau jam nebuvo lemta nei savo galybės atgauti nei grįžti atgal į Lietuvą. grįžo atgal. Napoleono pavesta. Tą pakvietimą ypač karštai sutiko Vilniaus universiteto jaunuomenė. Apskritai per vadinamąjį prancūzmetį Lietuva labai nuken­ tėjo: apiplėšė ją Napoleono kariuomenė. pilnas ligonines sergančių ir sužeistų. Tuo tarpu ji dar tebetikėjo Napoleono žvaigžde ir prieš likviduodamasi pareiškė. Jos iniciatyva 1812 m. liepos 14 d. Kaip tik tuo metu Varšuvoje susidarė bajorijos konfederacija. kad tikrojoje Lietuvoje (to meto Vilniaus gubernijoje) turto buvo sunaikinta apie 20 milijonų rublių. Marijampolę ir Varšuvą jis parskubėjo į Paryžių rinkti naujų jėgų. Tam tikslui tarpu be galo plėšė kraštą (jis pats. Paskui Napoleoną atslinko į Lietuvą ir jo kariuomenės likučiai. kuri ketino sujungti visas Respublikos žemes. kad jos viltys ir ištikimybė jam priklausančios iki mirties. tuojau buvo sugrąžinta senoji Rusų valdžia. netrukus žuvo ir visa Napoleono galybė. nepasigailėjo jos nė ru­ sai. Kauną. Tas jo apsivylimas daug prisidėjo. tur būt. Pasitraukus Napoleono kariuomenei. ji čia paliko daug iš Rusijos atsinešto grobio. Bet viltis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje greit ėmė gesti. Jo kariuomenė tuo 446 . naujas Europos pertvarkymas buvo sprendžiamas V i e n o s k o n g r e s e (1815 m. Be to. o bazilijonų vie­ nuolyne net 7. Tokių iškilmių įvyko ir kitur. Bet bajorija į laikinę vy­ riausybę žiūrėjo. Apiplėšusi gyventojus. O taip sunaikintas kraštas dar turėjo maitinti didžiulę Rusijos ar­ miją. nes nenorėjo įžeisti Austrijos ir. Lietuvos bajorijoje vėl kilo judėjimas.Laikinės Lietuvos vyriausybės priešaky atsistojo grafas Soltanas. o jos kara­ lium pripažintas caras. Tačiau jis nerado taikos nė tenai. Pats Napoleonas į visas pastangas žiūrėjo abe­ jingai. Lietuvos kunigaikštijos klausimas žuvus Nepoleono imperi­ jai. Tuojau po unijos atnaujinimo iškilmių jis išžygiavo iš Vilniaus į Maskvą. dar tikėjosi susitaikinti su Rusija. kad bus daug daugiau sudaryta ka­ riuomenės. Pagaliau per Kauną ji pasitraukė į Prūsus. Ypač nuo jos nukentėjo Vilnius. Bado ir didelių šalčių vejamas. Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas pasi­ žadėjimas atnaujinti uniją. kai kuriems iškėlė bylas ir atėmė dvarus. ta­ čiau Napoleono šalininkai tuojau buvo pradėti persekioti: nepa­ bėgusius į užsienį išsiuntė į Rusiją. siunčiamą prieš Napoleoną. Rusų valdžios sugrįžimas.). Laikinė Lietuvos vyriausybė pasitraukė kartu su Napoleo­ no kariuomene ir apsistojo Drezdene. Išbadėjusi ir nuskurusi ka­ riuomenė pakeliui viską plėšė. Be to. kad jis vis nieko aiškaus nepasakė dėl Lietuvos ateities. buvo įvestos rekvizicijos. skelbdamas karą. Nugalėjus Napoleoną. ir. — per Vil­ nių.

Tačiau vyskupas stengėsi ginti Bažnyčios teises ir su valdžia nesugyveno. kad jis bus jai pa­ lankus. Prūsija buvo Napoleono užimta. Tuo būdu skirtingai nuo visos Ru­ sijos gyveno tiktai ta Lietuvos dalis..Caras Aleksandras I. Tik Vyriausioji Lietuvos Mokykla dabar buvo pa­ vadinta V y r i a u s i ą j a V i l n i a u s M o k y k l a i r buvo pašalinti kai kurie rusams neištikimi profesoriai. surištą su ta Lenkų karalyste. nes jie buvo sulyginti su visos Prūsijos valstiečiais. o pietinė — Vilniaus vyskupijai. ir Vyriausioji Mokykla buvo pava­ dinta u n i v e r s i t e t u (1803 m. būtent Užnemunė (Suvalkų kraštas). pradėjo kraštą ko­ lonizuoti: buvusiose valstybinėse ir bažnytinėse žemėse įkur­ dino daug įvairių kolonistų. Jos visos buvo padalintos į Plocko ir Balstogės departamentus.) visada atsakydavo. tiesiog popiežiaus priklausomą vyskupiją V i gr i u o s e (1798 m. 1807 m. dar Voluinė. kad Lietuva tesanti Rusijos provincija ir todėl jos negalima prijungti prie Lenkijos. kuriuo valstiečiai buvo atleisti nuo baudžia­ vos. labai papildytas. pradžioje Universitetas ir švietimo apygarda. Vienos tokios apygardos centru buvo Vilnius. 5. Užnemunė Varšuvos kunigaikštystėje ir Lenkų karalystėje. bet jau ir ponas nebegalėjo jų nei parduoti nei dova­ noti (nebent tik su visu dvaru kam galėjo parduoti ar pado­ vanoti). ir bajorai gavo tik tokias tei­ ses. 448 Vyskupystė. Kilnotis laisvai jie dar negalėjo. Žuvus Napoleono galybei. Netrukus bu­ vo padaryta nauja reforma. Se­ noji santvarka čia buvo panaikinta. Norėdama atskirti ją nuo Vilniaus ir Žemaičių vyskupų įtakos. 4. Prūsija per trečiąjį padalinimą gautąsias žemes pavadino N a u j a i s i a i s R y t p r ū s i a i s . tikėdamasi. Pir­ muoju vyskupu valdžia pasirinko garsųjį pamokslininką Prienų kleboną pralotą Karpavičių. Kaip visoje kunigaikštystėje. Naujasis caras Aleksandras I (1801 — 1825 m) 1802 m. tiek Mikalojus I (1825— 1855 m. 1818 m. Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės departamentui. Prūsijos valdžia naujai įgytąjį kraštą bandė vokietinti: tam tikslui paskyrė vokiečius valdininkus. Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. 29 449 I . tik be žemės. Bet visos pastangos buvo tuščios. kokias turėjo Prūsijos bajorija (o absoliutiškai valdomoje Prūsijoje bajorija jau nebedaug beturėjo teisių). Tais pačiais metais Užnemunė buvo priskirta prie Varšuvos kunigaikštystės. kur veikė Napoleono įstatymai. (1801—1825 m. To pat siekė ir vokiškos mo­ kyklos. Valstiečių būklė Prūsų valdžioje palengvėjo. kaip veikusios. — tebeveikia dar ir dabar. O ten tuo tarpu kaip tik buvo palaipsniui naikinama baudžiava. be to. Tačiau per trumpą vokiečių valdymą vokietinimo pa­ stangos nedavė didesnių vaisių. Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje Užnemunė Prūsų karalystėje. Visos mokyklos liko veikti. Apygardos viršininku — kuratorium buvo pa­ skirtas caro Aleksandro jaunystės draugas ir artimas patarėjas L i e t u v o s I s t o r i j a . ji buvo perkelta į Seinus). kuri buvo patekusi j Len­ kų karalystę. Prūsijos valdžia įsteigė atskirą. rusai švietimo įstaigų nepanaikino.).). prie jos priklausė visos buvusios Lietuvos kunigaikštijos žemės ir. Užnemunė taip pat pasiliko Lenkų karalystėje. — žinoma. Šiaurinė Užnemunės dalis anksčiau priklausė Žemaičių. Tiek Aleksand­ ras I. Rusi­ joje įsteigė švietimo ministeriją ir visą imperiją padalino į 6 švie­ timo apygardas. Užėmę Lietuvą. Podolė ir Kijevo sritis (vėliau tos apy­ gardos ribos buvo kaitaliojamos. dėl to jam teko net nukentėti. jie čia išliko ir panaikinus Lenkų karalystę. Užnemunėje Napoleono kodek­ sas. be to. taip ir Užnemunėje buvo įvestas Na­ poleono kodeksas. siekęs atgaivinti Lietuvos ku­ nigaikštiją. bet jos centras visą laiką buvo Vilnius).

ypač lotyniškai ir prancūziškai. Nepriklau­ somojo gyvenimo laikais nors bajorija ir didikai buvo sulenkėję. Iš pačios studentijos parinktiems šnipams buvo pavesti sekti jos gyvenimą. bet vėliau išaugo iki 1.A d o m a s C a r t o r i s k i s . Universitetas vėl senoviškai susitvarkė ir veikiai išgarsėjo. Rusams užimant Lie­ tuvą. jos bajorija jau buvo aplenkėjusi. Lietuviškumas Vilniaus universitete. Ka­ dangi karo metu universitetas buvo sunykęs. Be to. Lenkiškasis universitetas ir taip pat jo prižiūrimos len451 . Buvo pašalintas net universiteto rektorius. todėl veikiai visos vie­ tos buvo užimtos lenkų. Jie skelbė. ir jos jau nebegalima buvo nuslopinti. Bet švietimo ministeris pirmiausia pasirūpino apvalyti jį nuo rusams nepalankaus ele­ mento. Napoleono antplūdžio metu universiteto studentija pasirodė karščiausia senosios Respubli­ kos atgaivinimo šalininkė. tiek uni­ versiteto vadovybė buvo uolūs lenkai. buvo pašalinti. Kad per jas nebūtų skleidžiamos valdžiai nepalankios mintys. kad didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės n u o a m ž i ų b u v u s i o s r u s ų k u l t ū r o s į t a ­ k o j e . tai po karo caras įsakė sutvar­ kyti universitetą pagal senąsias teises. Martynas Odlanickis Počobutas. ) . kaip geriausioji lenkų mokslo įstaiga: su juo nebegalėjo lygintis nei Lenkijos nei Rusijos mokslo įstaigos. Kadangi daugelis profesorių buvo nelenkai. 1831 m. kad lenkai ten tesą tik atėjūnai ir kad todėl negalima jiems leisti toliau lenkinti krašto. ir visi raštai bu­ vo pradėti rašyti rusiškai. Toks universiteto klestėjimas nepatiko rusams. Tačiau lenkiškasis universiteto charakteris 450 vis tiek nesusilpnėjo. Jis tuojau pa­ naikino lenkų kalbą universiteto kanceliarijoje. tačiau savo kraštą norėjo išlaikyti savaimingą.500. Dabar išsigelbėjimo ir valstybės atgaivinimo viltis tebuvo bendrai veikti su lenkais. ir Vil­ niaus universitetas pasidarė grynai lenkiška įstaiga ir lenkų kultūros skleidėju Lietuvoje. dabar buvo pradėti skirti.) buvo priverstas pasitraukti. Todėl po karo Rusų valdžia ėmė rū­ pintis tą lenkiškosios kultūros centrą paimti į savo įtaką. Tautiškoji len­ kų idėja universitete ir studentų bajorų tarpe jau buvo įsi­ galėjusi. pasirodę rusams neištikimi. Tuomet valdžia pasiryžo jį visai panaikinti ir 1832 m. Tuo pat metu įsteigtas Vilniaus universitetas taip pat priklausė apygardos kuratoriui ir turėjo prižiūrėti visas apygardoje esančias žemesniąsias moky­ klas. Jo vietą už­ ėmė ištikimas caro tarnas N o v o s i l c e v a s . Bet tiek kura­ torius Cartoriskis. Drauge buvo atgaivinta ir kadaise Edukacinės Komisijos įsteigta mokytojų seminarija. Lenkiškas universiteto cha­ rakteris. Slavofilų pastangos nenuėjo niekais. tai iš pradžių daugelis kursų buvo skaitoma įvairio­ mis kalbomis. kurie kaip tik tuo metu Petrapily susiorganizavo į draugiją. Apygardos kuratorius Cartoriskis (1824 m. Tačiau visos tos priemonės mažai tepadėjo. jis ėmė kontroliuoti ir profesorių paskaitas. Susirūpinta ir studen­ tija. profesoriams buvo įsakyta iš anksto pateikti švietimo ministeriui paskaitų konspektą. Apie pasipriešinimą kultūrinei lenkų veiklai Lietuvoje nebebuvo nė kalbos. Dabar jie jautėsi turį vieną bendrą priešą. jos ir baigė galutinai lenkinti Lietuvos bajoriją. garsus mokslininkas Jonas Sniadeckis. Universitete dėstomoji kalba buvo lenkiškoji. kad iš universiteto negalima laukti ištikimumo valdžiai. garsus tos visos Lietuvos mokyklos. su kuriuo bendrai reikėjo kovoti. Tuo pat metu labai išaugo ir studentų skaičius: tuojau po Na­ poleono karų. Pastangos rusinti universitetą. ypač slavofilams. daugumas studen­ tijos ir profesorių buvo išvažinėje. Tam tikslui jie reikalavo pa­ keisti visą Vilniaus apygardos švietimo sistemą. jų tebuvo vos apie 150. ligi tol ren­ kami. suki­ limas parodė. uždarė. Taip pat Čartoriskio ir jo pa­ 1780—1799 m. Universiteto rektoriai. Vyriausiosios Lietu­ dėjėjų rūpesčiu buvo sulenkin­ vos Mokyklos rektorius. Profesoriai. Bendroji nelaimė ją dar labiau suartino su lenkais. astronomas (f 1810 m .

isto­ rikas profesorius L e l e v e l i s . Užnemu­ nėj) ir Prūsuose. įrodinėjo Baužos lietuvių kildinimo iš gerulių nemoksliškumą. turėtų mokytis ypač Že­ maičių. Kad Vilniaus universitete būtų dėstoma lietuvių kalba. iš dalies ir Karaliaučiuj lietuviškai esą atliekami net prekybos reikalai. pats globojęs lietuviškosios kultūros palaikus savo Baubly ir rašęs žemaitiškai. B a u ž a . galima lengvai įvykdyti. P o š k a .).). be to. senienas ir rūpintųsi leisti liaudžiai ir kunigams reikalingas lietuviškas knygas. Kaip į tą memorialą pažiūrėjo Čartoriskis. ne jo kultūra: be­ veik visi tarė Lietuvą esant neabejojamai lenkiškosios kultūros kraštą. Klaipėdoj. Tiek Lietuvos kilimo. Kalti esą ir dvasininkai. ypač Kara­ liaučiaus universitete. kad lietuvių pro­ senoliai buvę Romos nukariautojai geruliai ir kad senovėje jie tu­ rėję didelę literatūrą. kaip tik tuo metu prasidėjo rusų reakcija prieš lenkiškąją universiteto linkmę. Katedros vedėju buvo numatytas raseiniškis mokslintas ba­ joras Uvainis. o iš dalies ir Vilniaus vyskupijos klierikai. Tik jis maža tekreipė dė­ mesio j krašto tautiškumo klausimą. Liaudis tebekalbanti lietu­ viškai. kad nekurianti savos literatūros. o vėliau iš Rėzos leidinių pa­ žintoji lietuvių tautosaka sudomino pačius žymiuosius mokslininkus. kas pasiekta. Lietuvių kalbos katedros klausimas universitete. Esą. su ja panoro susi­ pažinti ir lenkų mokslinin­ kai. o.. Prūsuose. kur esanti speciali katedra. jis siūlo įsteigti Lietuvą mylinčių ir lietuvių kalbą mokančių draugiją. Lietuviškai. Tilžėj. iškilo projektas įkurti Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą (1822 m. kurie ir moką. Prūsijos. Bet tuo pačiu metu va­ karų Europoje iš Rugio. nenorį lie­ tuviškai kalbėti net tie. o tatai. Projekto autorius buvo universiteto bibliotekininkas K. ir universitetas pasidarė jos p r a e i t i e s ir j o s k r a š t o t y r i n ė j i m o c e n t r u . Rusijos ir totorių istorijos smulkmenų. o verčią 452 lietuvius mokytis lenkiškai. lietuvių kalbos mo­ koma jau keli amžiai. Ten iš pareigos jos mokąsi dvasininkai ir tie pasaulininkai. Kantrimas savo memoriale kuratoriui Čartoriskiui rašo. Herderis ir Goethė parodė savo susidomėjimą lietuvių tautosaka. dalis mokytojų seminarijos mokinių. Tačiau projektas nebuvo įvykdytas. kad arčiau Vilniaus švietimo apygardos kuratorius lietuvių stovįs universitetas (1770—1861 m. 453 . ir nebran­ giai teatseitų.kiškosios mokyklos lenkino dar išlikusią nesulenkėjusią smul­ kiąją bajoriją ir j mokyklas patenkančius valstiečių vaikus. T i k to meto Vilniaus universiteto garsenybė. Ypač juo buvo 'susižavėjęs D. Be lietuvių kalbos ten negalima užimti klebonų ir valdininkų vietu. esą. Savo tyrinėjimus jis paskelbė ir atskira knyga — „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę" (1806 m. kurie ruošiasi teisėjais ir policijos valdininkais. kad ji nesirūpi­ nanti savo kalba. ir vadovybei nebebuvo kada galvoti apie savo darbo plėtimą. Nemaža lietuviškai kalbančių esą ir Lenkų karalystėj (t. Be to. kad galėtų susikalbėti su ponais. ne be sąryšio su Baužos darbais. tose srityse lietuviškai atliekama dalis pamaldų ir lietuviškai žmonės mokomi tikybos. Bauža savo knygoje kaltina Lietuvos bajoriją. jis įrodinėja. Kantrimas. kuri žuvusi dėl nelemtų istorinių aplinkybių. nėra žinių. Baužos mintys sukėlė didelį atgarsį mokslininkų ir lietuvių veikėjų tarpe. patyrinėtų jų praeitį ir šį tą praneštų Mokslo Mėgėjų Draugijai Krokuvoj. Toji kadaise galingos tautos kalba galinti paaiškinti daugelį Lietuvos. Kad lietuvių kalba nežūtų. esą. didesnėje lietuviškųjų gubernijų dalyje kaimiečiai kalbą lietuviškai. reikėjo tik rūpintis išlaikyti tai. Šito sąjū­ džio metu. Iš Krokuvos atėjo į Vil­ Adomas Jurgis Čartoriskis. kurioje ragina gelbėti lietuvybę. iš to turėtų naudos ir tie. kurie nesimoką lietuviškai. Tokį pra­ nešimą Krokuvoje padarė Vilniaus universiteto garbės narys. tačiau turinti mokytis lenkiškai. — visuomenė seniai pageidaujanti. nių prašymas. Mat. rašo Kantrimas. uk­ mergiškis kunigas K s. kurie norį gauti vietas lietuviškose apskrityse. kuri rinktų tautosaką. tiek ateiviams uni­ versiteto nariams daugiau­ sia rūpėjo politinė krašto praeitis. Lenkijos. Kai Lesingas. y. Tačiau didžiosios Lietuvos kunigaikštijos tradicijos dar tebe­ buvo gyvos.).

Tos mokyklos. Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. galo. Universitetui sukėlus susidomėjimą Lietuvos senove. Čia ypač pasižymėjo universiteto auklėtiniai Mickevičius. Todėl ir Kudirka į mūsų himną įrašė: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia". gerbė ir mylėjo savo tėvynę Lietuvą. ėjusių paskutiniais Respublikos gyvenimo metais. ji labiausiai gaivinosi ta išidealizuotąja seno­ ve. kuri prasi­ dėjo po 1863 m. Jų tad raštai. pra­ džioje pasirodęs visuotinis susidomėjimas lietuvių kalba ir lie­ tuviškosios rašliavos pagyvėjimas Mažojoje Lietuvoje (kaip tik 455 .) ir dviejų tomų „Lietuvos istoriją" (išspausdintą tik 1893 m. Lietuvos kilimo jo profesoriai ir stu­ dentai iš tradicijos ir iš savo krašto meilės daug dėmesio kreipė į Lietuvos praeitį. rinko senienas. Čia bajorijos buvo labai daug. išauklėjo Lie­ tuvos bajoriją. Ir neturtingų bajorų tarpe atsirado apsišvietusių žmonių. tie patys raštai kiek vėliau labai paveikė iš liaudies tarpo kilusią lietuviškąją inteligentiją. vienas kitas pradėjo bandyti žemaitiškai rašyti ir rinkti savo krašto padavimus ir įvairias senienas. Vėliau jis dar parašė „Būdą senovės lietuvių" (1845 m. Kitos Lietuvos mokyklos X I X amž. nepaisant Rusų valdžios pastangų. buvo pa­ vestos išlaikyti vienuolynams. o vėliau — universitetui. — abudu Vilniaus universiteto auklėtiniai. Norbutas parašė pirmąją didžiulę (9 tomų) Lietuvos isto­ riją. Tai buvo pirmieji mokslo veikalai. — rusų mokyklos Lietuvoje dides­ nės reikšmės neturėjo. Tačiau būdami neturtingi. Valstiečiai čia taip pat buvo geresnėje būklėje. kas sava. Kovodama dėl savo tautos teisių. Bajorija tebebuvo laisva ir tebeturėjo savivaldybę. Daug labiau pablogėjo valstiečių būklė. pradžioje. buvę aiškioje Vilniaus uni­ versiteto dvasios Įtakoje. tačiau nesi454 ėmė išlaikyti mokyklų. Kraševskis. daugelis jų iki pat rusų valdymo pradžios tebebuvo činšininkai. Iš antros pusės. negu kitose Lietu­ vos dalyse. Edukacinės Komisijos turtai buvo valdžios per­ imti. Patys rusai bandė steigti ir savo pradžios mokyklų. būdamas Lietuvos centre. Neužmiršo jie nė savo kal­ bos. nes jos buvo taikomos rusams pravoslavams. Šitą sąjūdį dar labiau sustiprino susidomėjimas lietuviš­ kumu. kuri beveik visas temas ėmė iš Lietuvos istorijos. Valančius taip pat parašė pirmą savo istorinį vei­ kalą — „Žemaičių vyskupystę" (2 tomus. Kai rusai užėmė Lietuvą. Todėl kaip tik šituo metu prasidėjo m o k s ­ l i š k a s L i e t u v o s i s t o r i j o s t y r i n ė j i m a s i r bu­ vo išspausdinta nemaža istorinių veikalų. ir lenkiškai kalbėdama. veikiant Edukacinės Komisijos moky­ kloms. kuri. Ir vėliau. parašyti lietuviškai. buvo D a u k a n t a s ir V a l a n ­ č i u s . bet ji išlaikymą tedavė tik vienai Vilniaus Vyriausiajai Mo­ kyklai. Nors universitetas buvo grynai lenkiškas. kurį paskatino Vilniaus universitetas. Todėl.Universiteto reikšmė Lietuvai. Todėl jie beveik buvo lygūs su smulkbajoriais. Kondratavičius ir daugelis kitų. iš­ kilo gausi lenkų romantiškoji literatūra.) parašė pirmą savo istorinį veikalą — „Darbus senovės lietuvių ir žemaičių" (išspausdintą vos 1929 m.). o ne baudžiauninkai. Tuo tarpu jau nuo X V I I I amž. susipratę lietuviai. sukilimo. bet ji daugiausia buvo neturtinga ir mažai kuo tesiskyrė nuo valstiečių.). Dėl karų. tačiau. jis turėjo di­ delę reikšmę ir Lietuvai. 6. ir X I X amž. Rusų valdžia Edukacinę Komisiją paliko. pradžioje Žemaičiuose visuomenė buvo kiek kitokia. mylėdami savo kraš­ tą. joje tebuvo apie 80 mokyklų. tačiau jiems nesisekė. nes visur buvo įvesta sunki baudžiava.). 1848 m. kurie. Taip pat universiteto įtakoje kiek vėliau Lydos bajoras T. ji tik tu­ rėjo politines teises ir galėjo užimti valstybines vietas. išidealizavę Lietuvos senovę. ėmė domėtis viskuo. kūrė muziejus ir t. bet valstybės valdymo inicia­ tyva iš jos jau buvo atimta. Daukantas dar tebestudentaudamas (1822 m. kai univer­ sitetas jau buvo uždarytas. švietimas Žemaičiuose buvo pakilęs. — iki pat smarkios rusifikacijos pradžios. t. kurių Lietuvoje beveik nebuvo. Edukacinė Komisija teprižiū­ rėjo tik mokymą. bajorai čia tebebuvo nenutolę nuo liaudies ir tebekalbėjo lietuviškai. Rusų valdžioje visų būklė pakitėjo. daugelis mokyklų išnyko. o pradžios mokyklas ir toliau iš­ laikė parapijos. o save laikė tik lenkiškos kultūros lietu­ viais. Pirmieji tikri. kurios liko. apie jį susibūrusi krašto ir jo seno­ vės mylėtojų grupė liko Vilniuje ir iki pat Muravjovo laikų varė Lietuvos tyrinėjimo darbą.

pradžioje Valstiečių būklė. tik ragina kantriai nešti savo naštą. buvo renkamos se­ nienos ir seni istoriniai doku­ mentai. Jis išleido savo lietuviškąjį Šv. paliai Skaud­ rinių ir vertimų liko rankraš­ vilę. Poška savo Baubly įtaisė net senienų mu­ ziejų. V i l e n t a s i r nemaža padarė 3 trobeles.tuo metu — 1818 m. nė neketina jo kurs­ tyti. ir gražus Žemaičių bajorijos tautiškasis sąjūdis apmirė. Be to. Nors ir Lie­ tuvoje tuo metu nebuvo jokių valstiečius ginančių įstatymų. Įsitraukę į tą sąjūdį. Lietuviškai rašė Poška. Anksčiau buvo mokėta nuo valdomosios žemės ir nuo „dūmo". D. nes jie. žemaičiai pirmiausia susirūpino kalba. y. Par­ davinėdavo net išskirdami vyrus nuo žmonų ir tėvus nuo vaikų.). Tuo pat metu net pradėta lietuviškai kurti ir versti sve­ timų kūrinių į lietuvių kalbą. pats vykupas buvo karštas žemaičių patriotas ir uolus švietimo rėmėjas. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai. Poška iš tuščiavidurio ąžuolo t a s . šie tuojau čia įvedė savo papročius ir ėjo pavyzdžiu Lietuvos bajorams. nes lietuviškasis elementas dar nebuvo tiek susipratęs. Žemaičių tautiškojo ir kultūriškojo judėjimo centras buvo vyskupo Juozo Arnulfo G i e d r a i č i o rezidencija — A l s ė ­ d ž i a i . anot vyskupo. Poškos Baublys. tačiau daugumas jų kū­ muziejėliai. Tautiškasis ju­ dėjimas vėl atgijo ir šį kartą jau nebepasiliovė. ta­ čiau čia tokie nežmoniški papročiai buvo retas dalykas. Sumanymai panaikinti baudžiavą. tačiau neskelbė jokių — 456 nei socialinių nei tautinių — idėjų. neišspausdinti. D. — ir išgarsėjusį savo dainų rinkinį). pradėjo įsigalėti jų baudžiavos papročiai ir Lie­ tuvoje. panorėjęs į katorgą išsiųsti ir vėl susigrąžinti. bajorai ir ku­ nigai pradėjo spausdinti nau­ jų maldaknygių. kurių daugumas buvo išdalinta rusų generolams. Be to. o D. o netru­ kus — 1825 m. Stanevi­ č i u s — lietuviškų dainų rin­ kinį. — Rėza išleido Duonelaičio raštus. S. Lietuvai patekus į Rusų valdžią. jie b u v o ž l u ­ g u s i o s s e n o s i o s v a l s t y b ė s p a t r i o t a i i r kartu s u visa bajorija svajojo apie jos atgaivinimą. kad ir mylėjo savo kraštą. jo raginami kunigai prie bažnyčių steigė mokyklas. giesmynų ir elementorių. Z abitis N e z a b i t a u s k a s išleido lietuviškųjų knygų bi­ bliografiją. P o š k a net ėmė rašyti žemaitišką žodyną ir tam tikslui rinko senas knygas. kad ir rūpinosi lietuviškosios kalbos grynumu. — toliau jie nesiekė. jos dar tebestovi. tik prasiveržus j viešąjį gyvenimą iš lietuviškojo kaimo kilusiai inteligentijai. Kad nebūtų darkoma žemaičių kalba. Rašto vertimą (1816 m. Stanevičius. Nauja priespauda kil­ nesniųjų žmonių tarpe sukėlė užuojautos valstiečiams. Taip pat nepaprastai valstiečius vargino rekrūtų pareiga (vyrus paimdavo į kariuomenę net 25 metams). Net Poška. 7. kuriuo ragino bajoriją parodyti daugiau žmoniškumo ir rūpintis valstiečiais. prakortuoti. K. Visi to sąjūdžio bajorai.). buvo padidinti ir valstiečių mokesčiai. kad galėtų veržtis iš nusistojusios santvarkos formų. žmonės vie457 . apdainuodamas mužiko vargus. Mylėdami savo kraštą. Jis taip pat bandė rašyti ir Lietuvos istoriją. Todėl veikiai nauji politiniai įvykiai — skaudžiai rusų nu­ malšintas 1831 m. Valstiečiams buvo uždrausta kam nors pasiskųsti. sukilimas — sustabdė tą judėjimą. kuriose buvo įtaisyti kitų. t. Klemen­ 1812 m. Kasakauskas išleido atsišaukimą (1800 m. o rusai įvedė mokestį nuo žmogaus (nuo „dūšios"). „yra mūsų artimi ir broliai. žymiai pa­ blogėjo. Ypač pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dva­ ruose. nuo sodybos. Įsivieš­ patavus rusams. su ku­ riais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas: galėjo juos pardavinėti. Valstiečių klausimas X I X amž. čiuose. Vilniaus vysk. Bijotuose.

). kad. tikėjosi tuo būdu atsikratyti karo nuvargintiems valstiečiams reikalingų pa­ šalpų ir atsikratyti valdžios bylų dėl rekrūtų. (Mašinsko paveikslas). Todėl caras Mikalojus I (1825—1855 m. Kai 1803 m. Tuojau buvo pradėta svarstyti. Vienas joniškėlietis I g. Nesulaukdami laisvės. Vals tiečių atleidimo klausimą vėl išjudino 1816 m. baudžiavos pa­ naikinimas Estijoje. y. atleido ir kai kurie kiti bajorai. kad jų būklė bus pa­ gerinta. kiti. Tačiau Vilniuje gubernijos seimely dėl to kilo didelis triukšmas. kaip įvykdyti tą atleidimą. vieno tikėjimo. Tik prasidėjusio su­ kilimo metu valstiečiai vėl gavo vilčių. 1831 m. sukilimas Slaptosios organizacijos Lietuvoje. į kurią buvo patekusi ir lietuviškoji Užnemunė. kad bajorija be vy­ riausybės žinios tokių opių klausimų nesvarstytų. Instrukcijoje savo atstovams į guberni­ jos seimelį ukmergiškiai aiškiai reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos. Ypač už bau­ džiavų panaikinimą stojo Vakarų idėjomis susižavėjusi jaunuo­ menė. jie vėl buvo grąžinti į baudžiavą. ženg­ damas į sostą. 458 . Ypač radikalus pasirodė Ukmergės apskri­ ties (pavieto) seimelis. Ginčai pagaliau išardė visą sei­ melį. Tas klausimas tuo ir pasibaigė. Baudžiavos panaikinimo klausimas 1817 m. kiti vėliau. t. Tuo pat metu apie valstiečių atleidimą pradėjo galvoti ir Lietuvos bajorai. o 1817 m. kad valstiečiai savo pa­ reigas eitų ir toliau. savo manifeste pabrėžė. o taip pat ir iš Vakarų ateinančios prancūzų revoliu­ cijos idėjos veikė Lietuvos bajoriją. ji matė. Ne tiktai paprastas žmoniškumas baudžiauninkams. liedami prakaitą". o iš Petrapilio po to atėjo perspėjimas. labiau nuskurdę. Tuo tarpu valstiečius pasiekė žinios apie laisvės sumany­ mus.Bet kai po to bajoriją prislėgė nusivylimas ir rusų kerštas. Kai prieš bajorijos pa­ stangas įgyti daugiau laisvių prasidėjo Rusų valdžios reakcija ir persekiojimai. 8.). kurie mums darbuojasi. caras „laisvųjų artojų" įstatymu leido iš baudžiavos atleisti valstiečius. Tuo būdu vėl atsirado valstiečių činšininkų. Ir iš tikro 1817 metų seimeliai rinkosi baudžiavos pa­ naikinimo šūkiais. bet ir pavyzdys. kaip kad buvę Europos vakaruose. Tačiau neilgai laisvi išbuvo ir šitie atleistieji: vieni anksčiau. paskelbus laisvę. Lat­ vijoje be Latgalos. Taip antai. Baudžiavos panaikinimą siūlė ir Oginskis savo būsimosios didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos projekte. kurioje baudžiava buvo vėliau panaikinta (kartu su Lietuva ir visa Rusija). kai rusai pradėjo spausti Vilniuje klestėjusi 459 Rekrūtas atsisveikina su savo šeima. kurie pranašavo. Tuo būdu tas klausimas nebebuvo pajudintas iki X I X amž.000 valstiečių.). 424 psl. nos su mumis prigimties. kad baudžiava naikinama Mažojoje Lietuvoje (1807 m. kraštas nušvisiąs revoliucijos ugnimi. tai keletas bajorų tuo pasinaudojo ir mirdami testamentais atleido savo valstiečius. Vieni jų iš to tikėjosi pigių darbininkų. jie nerimo ir visą kaltę metė ant savo ponų. kiek laiko buvo liautasi galvoti apie palengvinimus valstiečiams. Atsirado tokių. seimeliuose. kaip grįžo į ją ir prieš rusams užimant kraštą atlei­ stieji (žr. kaip ėję. K a r p i s atleido be žemės net 7. apie valstiečių būklės palengvi­ nimą daug buvo kalbėta ypač Napoleono žygio į Rusiją metu. — Kurše ir Vidžemėje. kad ji buvo panaikinta Napoleono sukurtoje Varšuvos kunigaikštijoje. tik be žemės. antrosios pusės.

ten įvyko nauja revoliucija. d r a u g i š k u m a s i r t ė v y n ė s m e i l ė . Be to. bet ir daugybė vilniečių. o tuo­ jau po to sukilo ir išsiskyrė iš bendrosios su olandais valstybės (Niderlandų) belgai. Vienos kongrese stengėsi atstatyti Europoje senąją priešrevoliucinę san­ tvarką. ir jos narių tarpe buvo nemaža aukštų dvasininkų. T i k visai netikėtai beplintantį judėjimą 1823 m. Bet daug veiklesnės buvo slaptosios jaunimo organizacijos. Netrukus buvo įkurta F i l a ­ r e t ų (doros mėgėjų) Draugija. — bajorijos tarpe ėmė plisti slaptos organizacijos. Lenkų sukilimas. Tuo pat metu prasidėjo kratos ir kitose vietose. rašytojai. Kėdainių. Prancūzų ir Belgų sukilimų pasisekimas. nes į ją buvo priimami tik visiškai patikimi ir kuo nors pasižymėję studentai (poetai. pasivadinusių J u o d a i s i a i s B r o l i a i s . konstitucija!" (mat. reikėjo tik kibirkšties. Restauruotoji monarchija neatsilai­ kė nė Prancūzijoje: 1830 m.). Panašiais tikslais buvo įsteigta ir vadinamoji S p i n d u l i n g ų j ų Draugija (Promienišci). o ypač iškalbingas ir gabus istorijos profesorius L e l e v e l i s . kurios tikslas buvo l a v i n t i s i r d i r b t i v i s u o m e n e i . Buvo ištremtas ir patsai filaretų vadas T o m a s Ž a n a s . tų pačių tikslų organizacija — N e n a u d ė l i ų D r a u g i j a (Towavzystwo Szubrawc6w). Jų tarpe buvo ir didysis poetas Mickevičius. jame skaudžiai išplakdavo savo visuomenės ne­ rangumą ir apsileidimą. ką daryti. Vilniuje vei­ kė dar savotiška.t.). norėjo pakelti ekono­ minę ir kultūrinę krašto gerovę. kuri taip pat jau vie­ šai buvo pradėjusi rodyti savo veikimą. Veiklesnieji universiteto studentai pir­ miausia įkūrė slaptą F i l o m a t ų (mokslo mėgėjų) Draugiją. Lelevelis turėjo pasišalinti į Lenkiją. Su revoliucijos idėjomis kovoti buvo sudaryta Š v e n ­ t o j i S ą j u n g a .t. Pagaliau. kuri. buvo išardyta Juodųjų Brolių Draugija. tačiau žadindamos patriotizmą ir ragindamos rūpintis savo krašto reikalais. kad ir maišto keliu. Draugija buvo negausinga. Napoleono nugalėtojai 1815 m. Pran461 .universitetą. Lietu­ voje tuo tarpu įsikūrė net kelios masonų ložės (Vilniuje. ku­ rie tą darbą trukdė. kuri buvo grynai visuomeniška ir rūpinosi skleisti kilnias žmoniškumo ir patriotizmo idėjas. kuris pa460 siryžo. išardė rusai. Tada ji dar nebuvo priešbažnytinė. Tai buvo liberališka šviesuomenės organizacija. Ir jos tikslas buvo panašus — m o k s l a s . Tą nuotaiką ugdė ir pats universitetas. siuntinėjo jiems savo raštų ir t. Tuojau po to prasi­ dėjo kratos ir areštai mokinių ir studentų tarpe. Savo idėjoms skleisti ji turėjo net laikraštį — „ G a t v ė s Ž i n i a s " (Wiadomošci Brukowe). tačiau su studen­ tais tebepalaikė glaudžius ryšius. rimtai ruošiasi mokslui ir t. Taip buvo auklėjamas jaunimas. Tam tikslui ji rengė visokius pasilinksminimus. bendraudama su pla­ čiaisiais jaunuomenės sluoksniais. mokyklose buvo įsikūrusių į vilniškes panašių organizacijų. Rasei­ niuose ir kt.t. Tačiau revoliucijos paleisti žmogaus laisvės šūkiai Napoleono šeimininkavimo metu Europoje jau buvo su­ kėlę ir tautų laisvės šūkius. Dau­ gelis buvo areštuota ir ištremta. ši reforminio seimo konstitucija lenkų ir Lietuvos bajorijos buvo laiko­ ma siektinu idealu ir laisvės garantija). Kadangi Lenkų karalystėje tuo tarpu jau buvo išaugęs griežtas konfliktas tarp daugiau laisvės trokštan­ čios lenkų visuomenės ir tas laisves dar labiau siaurinančios Rusų valdžios. Bajorija ėmė nerimauti ir tartis. Taip pat buvo ištremtas į Rusiją ir Ad. tai tų pačių metų lapkričio mėnesį Varšuvoje įvy­ ko sukilimas. kurio paskaitų su­ sirinkdavo klausyti ne vien studentai. be masonų ir jaunimo organizacijų. Viena iš stipriausiųjų to meto organizacijų buvo m a s o n a i . kuris tuo tarpu jau buvo mokytoju Kaune. jos savaime kėlė nepasitenkinimą tais. Vienas Vilniaus gimnazijos mokinys ant lentos užrašė: „Te­ gyvuoja gegužės 3 d. Kražių ir kt. į kurią buvo stengiamasi įtrauk­ ti daugiau narių. Mickevičius. kurio raštai jau tada susirinkusio būrelio tarpe su­ keldavo nepaprastą entuziazmą. išvaduoti savo kraštą iš Rusų jungo. Nė viena tų organizacijų savo įstatuose neturėjo politinių tikslų. Kražiuose tais pačiais 1823 m. jie sukilo. Bet šitie Rusų valdžios persekiojimai nesustabdė judėjimo. O ji buvo lenkų mesta: 1830 m. Prof. Visi buvo pasiruošę sukilti. vakarėlius ir t. kurios rusų priespaudos įtakoje įsikūrė Vilniaus universitete ir kitose mokyklose. gėrėdamasi švietimo ir prancūzų revoliucijos idėjomis. o visi žymesnieji studentų vadai buvo ištremti. norėdami savo karalystę išvaduoti iš Rusų caro valdžios ir suvienyti visas iki pirmojo padalinimo turėtąsias žemes.

ir Varšuvoje tuojau susi­ darė iš Lietuvos kilusių bajorų komitetas. Tą pačią dieną 50 raitelių. iš Rohlando būrio pasi463 . Kaip tik tuo metu ėmė bruzdėti v a l s t i e č i a i . tiktai paradavo ir puotavo. Ta­ čiau ir čia nepasisekus. džiausia tarp jų nesantar­ heroiška sukilėlių vadė. Tačiau puo­ limas nepasisekė. užuot kovojęs su rusais. laukti lenkų paramos. kad ir jiems pasiseks. skelbti sukilimo aktus. pasižadėjimus susijungti su Lenkija.). prieš pereidamas Prūsijos sieną. Bet čia sukilėliai buvo rusų kariuomenės iš­ vaikyti ir pabėgo į Prūsiją.000 žmonių. Šis komitetas suki­ limo vadovybei įteikė pa­ reiškimą. Atėjus lenkų sukilimo žiniai. kad ponai nė negalvoja apie baudžiavos panaikinimą. 462 Kariuomenės žygiai. gavusi vė: vieni kitiems prikai­ kapitono laipsnį (f 1831 m. Dembinskis į Kuršo pasienį. Pirmiausia reguliarinė ka­ riuomenė ir visos sukilė­ lių pajėgos buvo suburtos Vilniui pulti. kur turėjo būti atgabenti Anglijoje nupirkti ginklai. Netekęs 2. Bet toliau sukilėliams jau nebesisekė. kovo 25 d. Radvila. Ta­ da buvo išsiųsta į Lietuvą kariuomenės. Bet Chlapovskis. tačiau organizuotai jie sukilo vėliau. o Rohlandas į Palangą.). kad Anglija su Prancūzija parems ir juos. padėjo gink­ lus. Tačiau jie apsivylė: niekas neatėjo į pagalbą. kiekvienas norėjo vadovauti. Trokšdami baudžiavos panaikinimo. Nuo Vilniaus jie buvo atmušti. Tuojau visose apskrityse ėmė rinktis bajorai. Rusams kontroliuojant kelius. Tuo pat metu ten buvo atžygiavęs ir Rohlandas. ir visam krašte neatsirado tinkamo vadovauti žmogaus. kuriai vado­ vavo generolas Gelgaudas. kurio vadovybėje buvo ir Gelgaudas. jie taip pat negalėjo prisimušti ir prie Palangos. nuotaika dar labiau nukri­ to. Tada K u r š ė n u o s e įvyko paskutinis vadų pa­ sitarimas. Netrukus sukilėliai buvo visiškai išblaškyti. kad len­ kai tuojau atsiųs j Lietuvą savo kariuomenės. Jonavą ir Šiau­ lius. Rusai liko tik Kaune ir Vilniuje.cūzų ir Anglų suteiktoji belgams parama davė vilties lenkams. kad prie jo pri­ sidedanti ir Lietuva. Ypač plačiai išsiplėtė valstiečių sukilimas Gintiliškių ir Salantų parapijose (Telšių apskr. bet veltui. Šitas raseiniškių pa­ sisekimas sujudino visus kitus. Tik vėliau. kaip į savo socialinį išsilaisvinimą. Bet sąlygos sukilti buvo labai nepalankios: jam nebuvo dar pasiruošta ir nebuvo ginklų. kai pamatė. Krašto bajorija buvo labai nepatenkinta generolais. val­ stiečiai buvo sukilę ir kitose srityse. Po kurio laiko Varšuvos sukilėlių priešaky atsistojo M. nes len­ kams nesisekė. Rusų valdžia dar prieš sukilimą gabesniuosius žmones buvo ištrėmusi. 100 pėsčiųjų šaulių ir 400 valstiečių užėmė Raseinius. Gelgaudas pasitraukė į Raseinius. B a j o r i j o s s u k i l i m a s . jie pirmieji sukilo: rusams pradėjus rinkti re­ krūtus. nė ką veikti. Nepaisydami to nepasisekimo. Sukilimas Lietuvoje. Komitetas nežinojo. Jų būriai turėjo išsislapstyti miškuose ir. Komitetas laukė. vadai nu­ sprendė pulti Šiaulius. ir labai greit sukilėlių rankose atsidūrė visa Lie­ tuva. Jau vienas jo vardas rodė Len­ kijos sukilėlių bendrumą su Lietuva. rinkdami jėgas. kurie pažiūrėjo į sukili­ mą. Chlapovskio kariuomenei padedant ginklus. Nors atskiri bajorai vadova­ vo ir valstiečių bruzdėjimui. Vilniu­ je tuojau susidarė specialus komitetas. — jie pradėjo bėgti iš sukilėlių eilių. Tuo tarpu rusai atsiėmė Ukmergę. kuris turėjo vadovauti Lietuvos sukilimui. bet nieko neveikė. šiojo.). kur pasirodė di­ Emilija Pliaterytė. Norėdami sukilėlių nuotaiką pakelti. Pagaliau generolai sutarė savo jėgas perskirti: Chlapovskis ir Gelgaudas turėjo eiti į Kauną. jie vienoje kitoje vietoje pasipriešino. buvo sunku susi­ siekti su Varšuva. ir po kruvinų kovų Lenkų karalystės autonomija buvo panaikinta. Pirmieji nutarė sukilti ir surašė sukilimo aktą Raseinių bajorai (1831 m. V a l s t i e č i ų s u k i l i m a s .

buvo sudrausta. Raseiniuose. kuriam ir atiteko beveik visas Vilniaus uni­ versiteto turtas (biblioteka. Tačiau tie inventoriai nega­ lėjo daug padėti. pradėjusi kalbėti apie baudžiavos panaikinimą. ji viską plėšė ir žudė nekaltus žmones. Tam tikslui buvo įsakyta paruošti vadinamuo­ sius i n v e n t o r i u s . Kauno buvusi jėzuitų bažnyčia. rudenį buvo likviduotas sukilimas. 3 0 465 . tų dvarų žemę išdalino valstiečiams. Užėmę miestelį. po sukilimo prasidėjo daug smarkesnė Lietuvos rusinimo politika. 9. nes valstiečiai vis tiek pasiliko beteisiai: jei L i e t u v o s fstorija. kurie turėjo pasidaryti caro valdžios atrama. o dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilumą. tačiau tatai buvo vien tik gražūs pažadai. Uždarytų mokyklų vietoje veltui buvo bandomos kurti rusiškos mokyklos: jos neturėdavo mokinių.) sukilimo pasidarė dar griežtesnė. nes kunigai taip pat buvo prisidėję prie sukilėlių. į Prūsiją perėjo ir Rohlando būrys. Lenkijos autonominė karalystė buvo panaikinta. jo vie­ toje įvedė rusų įstatymus. jis laimingai pra­ simušė iki Varšuvos. bet netrukus medicinos fakultetas buvo panaikintas.). sukilimą. Tik po sukilimo konfiskuotose ba­ jorų ir dvasininkų žemėse valstiečių būklė žymiai pagerėjo. Rusų valdžia žadėjo laisvę tiems valstiečiams. Sukilimo numalšinimas. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfis­ kuoti. — tas klausimas daugiau jau nebeiškilo.). Ukmergėje.500 karių). Bet po keleto dienų. Nebuvo aplenktos nė mokyklos: Kalvarijos. prisirišę prie patrankų nusivarė į Vilnių. daug žmonių žuvo sukilimo maišaty. Lietuva ir Len­ kija buvo nuteriotos. kurie neprisidės prie sukilėlių. Rusų kariuomenei jau nebeteko kovoti. padėjęs ginklus. Lietuvoje nebeliko jokios stipresnės pajėgos. Kaip tik tuo metu Rusų valdžia įkūrė savo uni­ versitetą Kijeve. panaikino ir L i e t u v o s s t a t u t ą (1840 m. išžudė apie 80 žmonių. Tokiomis žiauriomis priemonėmis 1831 m. kuri po naujojo (1863 m. Kai 1817 m. buvo konfiskuoti ir visi dvasininkų dvarai (jiems buvo palikti tik maži sklypeliai žemės). bajorija. Telšiuose ir kt. o tik sukilėlius gaudyti. Privatiniuose dvaruose tebuvo tik suvienodintos vals­ tiečių prievolės. laikydamas jį to negarbingo žygio kaltininku. Dembinskiui išvykus. Tik malšindamas 1831 m. tereikalaudama mokėti palyginti labai mažą činšą (bajoriškųjų valstiečių būklė buvo daug sunkesnė).girdo šauksmas: „Klastai" — ir vienas karininkas prijojęs nu­ šovė Gelgaudą. Pažaisly. norėdama užgrobtuosius kraštus. ku­ riuos įtarė dalyvavus sukilime. Rusai nepaliko ramybėje nė Vilniaus u n i v e r s i t e t o . kad tik iš jo tegalima laukti malonių. suartinti su Ru­ sija. Iš pradžių buvo dar paliktas me­ dicinos fakultetas ir dvasinė akademija. Za­ rasuose.). Visa tai buvo daroma rusiškajam gaivalui su­ stiprinti. o tuos. nugalėjęs daugybę kliūčių. o Kražių mokykla perkel­ ta į Kauną. mokslo priemonės ir t. Rusai tuo tarpu atga­ beno į Lietuvą daugiau savo kariuomenės. Dar smarkiau buvo pradėti persekioti unitai. ir Dembinskiui nebe­ įmanoma buvo kariauti. Sukilimo padariniai. Padaręs tikrai didelį žygį. 303 psl. Be to.t. jį uždarė. norėdama sudaryti krašte carui atsidavusį visuomenės sluoksnį. Sukilimas nedavė niekam naudos. Panevėžy. Kėdainiuose ir Jurbarke buvo pastatytos naujos cerk­ vės. Baudžiavos panaikinimas Valstiečių būklė X I X amž. Tačiau jis neketino pasiduoti. Padubysio ir Kolainių mokyklos buvo uždarytos. Tuo būdu reguliarinės kariuomenės Lietuvoje teliko tik Dembinskio rinktinė (apie 3. Tuo buvo norima atkreipti valstiečių akis į carą. Užimdama miestus ir miestelius. Nukentėjo taip pat ir bažnyčios. o dvasinė akademija buvo per­ kelta į Petrapilį. kur buvo iškilmingai sutiktas ir už nuo­ pelnus paskirtas Varšuvos gubernatorium. Buvo uždaryta daugybė vienuolynų (Kaune. bet ir bažnyčią. Panevėžio ir Raseinių pijarų bažnyčios buvo paverstos cerkvėmis. Ypač nukentėjo Ašmena. rusai išplėšė ne tik gyven­ tojų namus. Į ištremtųjų vietas buvo privežta rusų. Ukmergėje. kuriuose nuo seno buvo surašomos visos valstiečių pareigos. Valdžia. Inventoriams suvienodinti visose gubernijose buvo įsteigti specialūs komitetai. vidury beveik nepakitėjo. Vienu žodžiu.). Valdžia. — 1832 m. o Pažaislio vienuolyne apsigyveno pravoslavų vyskupas — archieriejus. kurie veikiai visai išnyko — buvo varu suvaryti į pravoslaviją (žiūr. duodant jiems suprasti.

Po to (1858 m. Aišku. ir todėl buvo priešinga kiekvienam liberališkajam judėjimui. Ši­ tos komisijos sudarytas projektas buvo nusiųs­ Caras Aleksandras II tas į Petrapilį. Pačios Ru­ sijos bajorija pasisakė neigiamai. kurių -darbą turėjo su­ vienodinti centralinė komisija Vilniuje. bet galų gale visi sutiko. y. kad tai. reikėtų pagerinti valstiečių būk­ lę. jų nuomone. buvo pra466 sidėjusi didelė javų paklausa eksportui.ponas didino prievoles. daugelis ponų valstiečių valdo­ mąją žemę prijungė prie savo dvaru (mat. turėsią būti jiei . Bet vis dėlto vienur daugumas. už kitų dienų darbus turėjo būti atlyginama nustatyta taksa. Baudžiavos panaikinimo manifestas buvo paruoštas Petra­ pily ir paskelbtas 1861 m. buvo nustatyta. tuo metu Rusijos valdžia buvo uoliausia absoliutiškosios Europos tvarkos saugotoja. su kuriais bus galima pakelti ūkį. tačiau jo vyriausybės dėmesį vis nukreip­ davo polit niai įvykiai. mokan­ čiais tik mokesčius. Mat. caras buvo net pramintas „Europos žan. o 1830—1831 m. atsiras pigių dar­ bininkų. nebuvo galima atimti valstiečių valdomos žemės. kad pir­ mąja sąlyga jie laiką baudžiavos panaikinimą ir kad jie patys mielai atsižadą savo teisių valstiečiams. nebuvo kada rūpintis valstiečiais. Dar per karūnaciją caras įsakė atsiklausti dėl baudžiavos panaikinimo į iškilmes suvažiavusios bajorijos. t. pavyzdžiui. Dėl pa­ ramos. kuriuo būdu.s ir palikta). kuris reakcionieriška jai politikai sudavė didelį smūgį. revoliuciniai judėjimai Europoje. Apie baudžiavos panaikinimą jau galvojo ir caras Mikalojus I. kad. Valstiečiais susirūpinta tik po nelaimingojo Krimo karo (1853—1855 m. Juo visoje Rusijos impe­ rijoje buvo p a n a i k i n t a b a u d ž i a v a . kad valstiečius reikia paversti činšininkais. ir vals­ tiečiai buvo verčiami dirbti dvare didesnį skaičių dienų ir už tai jokio atlyginimo negaudavo. Be to. kur dar tebebuvo baudžiava. —' pareiškė.). Rūpestis panaikinti baudžiavą išėjo iš pačios caro valdžios. Lietuvos komitetų darbas ėjo ne be kliūčių. suteikiamos Europos valdovams kiekvieno revoliucinio judėjimo metu. 467 .daru". jie neturėjo kam pasiskųsti. — ir Rusų užgrobtoje Lenkijoje ir Lietuvoje. ką valstiečiai valdą. kad valstiečiams turi būti leista išsipirkti savo val­ domąją žemę ir pasidaryti jos savininkais. O kaip tik tuo metu. kad siaučiant reakcijai. nes bajorijos tarpe atsirado nemaža baudžiavos šalininkų. kur tokį (1855—1881 m. Todėl buvo labai nau­ dinga gerai sutvarkyti ūkį. vasario 19 d. O tą reakcionieriškumą dar labiau žadino 1830 ir 1848 m. ėjo gandai. Po karūnacijos visi Lietuvos gubernijų sei­ meliai. kitur bent dalis bajorų stojo už tai. panaikinus baudžiavą.) valstiečių at­ leidimo projektui pa­ ruošti visose Lietuvos gubernijose buvo suda­ ryti bajorų komitetai. Invento­ riuose.). Mat. Nebuvo tik sutikimo dėl tolimesnio jų li­ kimo. Rusų valdžios sluoksniuose buvo įsigalėjusi reakcionieriškoji linkmė prieš visas liberališkąsias sroves. kuris tėvo politikos nepasisekimus norėjo pataisyti vidaus reformomis. Tad baudžiavos panaikinimu susirūpino jau naujasis caras A l e k s a n d r a s II (1855—1881 m. o v a l s t i e č i a m s d u o t a t e i s ė p e r 4 9 m e t u s i š s i p i r k t i žemę. kad baudžiava būsianti panaikinta. bet Lietuvos atstovai aiš­ kiai pasisakė už valstiečių atleidimą. kad nuo valako turi eiti dva­ rui baudžiavą 3 dienas savaitėje vyras su arkliu ir 1 dieną mo­ teris. Kai ėmė plisti gandai.). nes tik Rusija tebebuvo vienintelis Europos kraštas. pat darbą dirbo speciali komisija visai Rusijai. Anglijai panaikinus įvežamuosius muitus (1846 m. — atsakydami į klausimą. Lietuvos bajorijos dauguma jau buvo supratusi baudžiauninko darbo neproduk­ tyvumą ir tikėjosi.). Ta čiau dvarininkai šitų nuostatų labai retai tesilaikydavo.

o kai kur jie net pradėjo prašyti. Dvarininkai. apskritys padalintos į apylinkes. Sukilimas Lenkijoje. kad valdžios daromos reformos ir palengvinimai gali nuraminti 469 . 1863 metų sukilimas Sukilimo išvakarės. paskirtus reformai. valdžia ėmė spausti ku­ nigus. jos įvykdyti nepasisekė. Naujasis caras Aleksandras II (1855—1881 m. Lietuva nuo jos irgi neatsiliko. Karštesnieji lenkai. Norėdama nuraminti patriotiškąjį len­ kų judėjimą. kaip Vs visos jo turėtosios že­ mės. Rusai ėniė drausti tokias manifestacijas ir patriotiškų giesmių giedo­ jimą' bažnyčiose. Lietuvos bajorija visą laiką sekė lenkais). kaip 2 /s visos pono nuosavybės. nes toks gyve­ nimas atrodė nebeįmanomas. Bet nei vyskupo įspėjimas. Kariuomenės šaukėsi tiek daug dvarininkų. žinoma. Daugelis valstiečių buvo skaudžiai išplakti rykštėmis. kuriuo ją perspėjo. pabūgę. Judėjimas ypač plėtėsi Lenkijoje. kad dvarininkui turi likti ne mažiau. Tačiau praėjo paskirtasis laikas (2 metai). ir šie nurimo. bijodami. o tokių sutarčių teatsirado vos tiktai keletas. Baudžiavos panaikinimo vykdymas buvo pačių dvarininkų rankose. susodinti į kalėjimus arba kitur išgabenti.) valdymo pradžioje Lenkijai davė šiokių tokių palengvinimų. nes visi taikos tarpininkai buvo renkami iš jų tarpo. naikino jų turtą. Jos spiriamas. o didesniesiems nesu­ sipratimams spręsti — visų tarpininkų suvažiavimai. nei rusų įvestoji karo būklė nei smarkios bausmės bei areštai ir trėmimai į Rusiją — nieko negelbėjo. Jei kur valstiečių dirbama žemė sudarė daugiau. Skaudžiai numalšintas 1831 m. reformą pakreipė valstiečiams nau­ dingesne linkme. tai iš dalies valstiečių ji turėjo būti atimta. Vykdan