Lietuvos istoriografija

LIETUVOS ISTORIJA
v

Red. A. Šapoka

Vilnius „Mokslas" 1 9 8 9

BBK 63.3(21.) LÎ237

Lietuvos kultūros fondas 1989

Lietuvos kultūros rėmėjai ir skaitytojai dėkoja JAV Lietuvių Bendruomenei už 50 000 dolerių knygos popieriui įsigyti. Kultūros fondui tekęs pelnas (500 000 rublių) skiriamas Lietuvos paminklams atstatyti.
L I E T U V O S K U L T Ū R O S FONDAS SPAUDOS KOMITETAS „MOKSLO" L E I D Y K L A „SPINDULIO" SPAUSTUVĖ Fotografuotinis leidimas Serija leidžiama nuo 1988 metų

LIETUVOS ISTORIJA
RED.A.
-

Š A P O K A

0503020908—107 L M854(08)—89 ISBN 5-420-00631-6 © Apipavidalinimas „Mokslo" leidykla, 1989 Neskelbta

ŠVIETIMO M I N I S T E R I J O S K N Y G Ų LEIDIMO KOMISIJOS LEIDINYS KAUNAS 1936 M.

-

Išspausdinta 17.050 egz.: 13.500 prastesnio, 3.500 geresnio ir 50 numeruotų kreidinio popieriaus.

Nr.

Istoriškoji mūsų rašliava paskutiniaisiais metais gerokai pa­ ūgėjo. Bet ligi šiol dar niekas nebuvo bandęs paruošti platesnę mūsų tautos gyvenimo kelio apžvalgą, kuri sujungtų seniausiųjų ir naujųjų laikų įvykius. Tokio vadovėlio reikalą gyvai jautė tiek visuomenė, tiek mokykla. Ypač dėl jo sielojosi Švietimo Ministerija. Pagaliau p. Viceministerio K. Masiliūno rūpesčiu buvo suburta penketas žmonių, sutikusių imtis to darbo ir su­ tarusių parašyti kiekvienas apie atskirą mūsų tautos gyvenimo laikotarpį. Tuo būdu p. J. Jakštas parašė apie pirmąjį mūsų tautos valstybinio gyvenimo laikotarpį, iki krikščioniškųjų lai­ kų pradžios, dr. Z. Ivinskis — apie sekantį laikotarpį, iki Gediminaičių dinastijos galo; man teko tęsinys — iki nepriklausomo­ sios valstybės galo; p. P. Šležas parašė apie rusų valdymo lai­ kus, o p. P. Klimas — apie nepriklausomosios valstybės atsta­ tymą ir nepriklausomojo gyvenimo laikotarpį. Suprantama, kad penkių žmonių atskirai rašytos dalys negalėjo sudaryti vieningo ir darnaus veikalo. Todėl reikėjo jas visas suderinti, suvieno­ dinti ir surišti. Tas darbas buvo man patikėtas. Kaip ir galima buvo laukti, iš rankraščių pasirodė, kad kiek­ vieno iš bendradarbių turima kiek savotiška pažiūra į visą mūsų tautos praeitį ir, be to, skirstant medžiagą į skyrius, kiekvieno laikomasi kiek kitoniško pagrindo. Tad reikėjo pašalinti ne­ vienodą atskirų faktų interpretavimą ir įvesti vienodą padali­ nimą į skyrius bei skyrelius. Kadangi, pasiskirstant darbą, ne­ galima buvo viską smulkiai numatyti, tai paruoštoje medžiagoje pasirodė nemaža spragų. Teko ir jas užkaišioti. Taip antai, teko dar parašyti įvedamąją dalį ir atskirus skyrius apie Ma­ žosios Lietuvos lietuvių gyvenimą ir lietuvių emigraciją. Kai kur taip pat atrodė reikalinga papildyti atskirų bendradarbių V

Knygų Leidimo Komisijos leidinys Nr. Spaudė „Šviesos" spaustuvė Kaune

\

rašytas dalis — įterpti vieną kitą skyrelį. Aišku, kad bendradar­ biai, rašę atskiras dalis, už jų turinį negali būti atsakingi. Bet juos čia nurodyti, rodos, nėra jokio reikalo, nes taip pat dažnai buvo padaryta didesnių ar mažesnių pakeitimų, papildymų ar išleidimų ir visuose bendradarbių rašytuose skyriuose. Apskri­ tai, vadovėlį tvarkant pirmiausia buvo stengiamasi išlaikyti vieną vedamąją mintį bei vienodą atskirų faktų interpretavimą. Be teksto, dar buvo stengiamasi įterpti į vadovėlį kitokios aiškinamosios medžiagos, būtent žemėlapių, schemų ir iliustra­ cijų. Iliustracijas parenkant buvo laikomasi nusistatymo teimti tikrai istoriškus dalykus (dėl to, pav., pirmųjų mūsų kunigaikščių atvaizdų skaitytojas čia neras) ir meniškosios vertės istorinių paveikslų reprodukcijas. Trūkstant specialių rinkinių, buvo ne­ lengva tatai padaryti, bet pirmąjį nusistatymą vis dėlto buvo galima įvykdyti. Sunkiau buvo su antruoju: nesant geresnių reprodukcijų, kartais tekdavo padaryti kompromisą, nes nega­ lima buvo atsisakyti nuo kai kurių įsidėmėtinų faktų akcenta­ vimo ir iliustracijomis. Imantis darbo, kaip minėta, buvo turima galvoje tiek visuo­ menės, tiek mokyklos reikalas. Abu juos suderinti buvo sun­ koka, todėl teko ieškoti ir čia kompromisinio kelio. Tuo būdu vadovėlio turinys daugiau taikomas vidutiniam skaitytojui inte­ ligentui, o medžiagos paskirstymas bei dėstymas daugiau taiko­ mas mokyklos reikalui. Taigi, mokytojui tinkamai vadovaujant, rodos, nesunkiai galės juo pasinaudoti ir mokiniai. Norėtumėm pareikšti viltį, kad vadovėlis nors iš dalies pa­ tenkins gyvą visuomenės ir mokyklos reikalą, o kartu ir padė­ koti visiems, kurie prisidėjo prie jo pasirodymo. Pirmiausia tenka padėkoti p. Švietimo Ministeriui prof. J. Tonkūnui ir Viceministeriui K. Masiliūnui, kurie daugiausia rūpinosi renkant bendradarbius, o vėliau visą laiką rodė dėmesį dirbamajam dar­ bui ir teikė reikiamos paramos. Taip pat tenka padėkoti Šv. Ministerijos Knygų Leidimo Komisijai už vadovėlio išleidimą. Negalima irgi viešai nepadėkoti p. L. Kuodžiui, atidžiai taisiu­ siam vadovėlio kalbą, ir p. R. Pesiui, braižiusiam žemėlapius bei schemas. A. VI Šapoka

TURINYS
ĮVEDAMOJI DALIS

1 . Tautos istorija i r jos mokymosi tikslas 2. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 3. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai 4 . Lietuvos istorijos mokslas . . . .

.

.

.

.

Psl. 1 1 4 7

PIRMOJI DALIS. PRIEŠISTORINIS LAIKOTARPIS

1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas . 2. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos kr. kultūra 3. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas
ANTROJI DALIS. LIETUVA PRIEŠ SUSIDARANT VIENINGAI VALSTYBEI

11 13 18

1. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje . . . . 2. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai . 3 . Seniausios istorinės žinios apie aisčius . . . . 4. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis 5 . Senovės aisčių sodybos . . . . . . 6. Senovės aisčių visuomeninė santvarka 7. Senovės aisčių religija 8. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki XIII amž.) 9. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines 10. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas 11. Kryžiuočių ordino atsikraustymas Į Prūsus . . . 1. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis . 2. Mūšis ties Šiauliais (1236 m.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m.) 3. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo .

2 0 23 24 26 30 31 34 37 39 41 43 48 50 51 VII

TREČIOJI DALIS. LIETUVOS VALSTYBĖS KŪRIMO LAIKOTARPIS

4. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m.) 5. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas (1253 m.) . 6. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi 7. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų . 8. Mindaugo nužudymas (1263 m.) 9. Lietuva po Mindaugo mirties — 1263—1270 m. 10. Traidenis (1270-1282 m.)
KETVIRTOJI DALIS. LIETUVA, VALDOMA GEDIMINO GIMINĖS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ

52 54 55 57 59 60 61

A. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. Vytenio ir Gedimino laikai 1. Lietuvos būklė po Traidenio mirties 2. Gediminaičių dinastijos pradžia 3. Vytenis (1295—1316 m.) 4. Gediminas (1316-1341 m.) 5. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis . 6 . Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą . . . . 7. Gedimino valstybė 8. Gedimino valstybės santvarka 9. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda II. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. 2. 3. 4. 5. 6. Gedimino įpėdiniai Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių . . Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos santykiai su rusų kr. Algirdo ir Kęstučio laikais Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika . . III. Politinė krizė Lietuvoje 1377—1384 m. 1 . Algirdo įpėdinis Jogaila i r j o politika . . . 2. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis . 3 . Vytauto kovos s u Jogaila dėl tėviškės . . IV. Jogailos ir Vytauto laikai 1. 2. 3. 4. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium . . Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium . Lietuva, Jogailai tapus Lenkijos karalium Lietuvos krikštas (1387 m.) 102 104 108 110 . 95 97 100 79 81 90 90 91 93 63 64 65 67 68 72 74 76 76

•J. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprini­ mas Lietuvoje 6. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila 7. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Astravos sutartis (1392 m.) 8. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės su­ vienijimas 9. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m.) 10. Vytauto savarankiškumo didėjimas 11. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.) 12. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas . 13. Vytauto kovos s u ordinu dėl Žemaičių . . . . 14. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. 15. Karo pabaiga ir Tomo taika (1411 m.) 16. Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės aktai (1413 m.) 17. Žemaičių krikštas (1413 m.) ir vyskupystės įkūrimas (1417—1421 m.) . 18. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos . . . 19. Melno taika (1422 m.) ir Žemaičių ginčo pabaiga 20. Vytauto rytų politika j o gyvenimo pabaigoj . . . 21. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias 22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj . 23. Lucko suvažiavimas (1429 m.), Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis 24. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai 1. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas . 2. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis . 3. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą 4 . Senosios Lietuvos valstybinė santvarka . . . 5 . Senosios Lietuvos socialinė santvarka . . . 6 . Ekonominis senosios Lietuvos gyvenimas . . . VI. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m.) . . 2. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m.) ir jo kovos su Švitrigaila 3. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas 4. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis 5. Jogaila

111 113 117 117 120 121 122 123 124 126 129 131 136 137 139 141 142 143 144 148 150 152 153 159 161 165 168 169 172 173 174 IX

V. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų į krikščioniškuosius

. . .

VIII

B. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. Kazimiero laikai (1440—1492 m.) — pereinamasis laikotarpis 1. Kazimiero išrinkimas d. Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.) . 177 2. Žemaičių kunigaikštystės privilegija 179 3. Kazimiero išrinkimas Lenkų kar. ir 1447 m. privilegija 180 4. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva 181 5. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. Tomo taika 183 6. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais . 184 7. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais . . . 186 8. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais 187 9. Kazimiero asmuo ir jo šeima 189 I I . Lietuvos ir Lenkijos artėjimo laikai 1. Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietu­ vos kunigaikščiu . . . . . . . . 2. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais . 3. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais . 4 . Ponų tarybos įsigalėjimas i r seimai . . . . 5. Aleksandro asmuo ir jo mirtis 6. Zigmantas II (1506—1548 m.) ir jo karai su Maskva . 7. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.) . 8. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona . 9. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis (1544-1548—1572 m.) . . * 10. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais 11. Livonijos prijungimas . . . . . 12. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais 13. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos aktas 14. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis C. Lietuvos vidaus santykiai X V I amž. 1. 2. 3. 4. I. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amž. Krašto valdymo aparatas iki XVI amž. antrosios pusės Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. . Lietuvos įstatymai ir Statutas • Lietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje . . . 229 232 233 236

III. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. Švietimas ir tautiškas susipratimas 2 . Protestantizmas Lietuvoje . . 3 . Jėzuitai Lietuvoje . . . . . 247 250 254

PENKTOJI DALIS. PONŲ IR BAJORIJOS VIEŠPATAVIMO LAIKOTARPIS

A. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka, išmirus Gediminaičiams 1 . Liublino unijos atneštieji naujoviškumai . . . . 2 . Centro valdžia . . . . . 3 . Provincijų valdomieji organai . . . 4. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas . . 5. Kariuomenė 6. Iždas 7. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valst. vadai po unijos 1. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.) 2. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m.) . 3. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m.) elekcija 4. Stepono Batoro asmuo 5 . Stepono Batoro karai s u Maskva . . . . 6. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais . 7. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.) . 8. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis . C. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis L Valstybė Vazų dinastijos laikais (1588—1668 m.) a. Z i g m a n t o V a z o s l a i k a i (1588—1632 m.) 1. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas . 2. Zigmantas Vaza ir jo valdymas 3. 1606—8 m. maištas (rokošas) 4. Bažnytinė Brastos unija (1596 m.) . . . 5. Karai su Švedais dėl Livonijos . . . 6. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais 7. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva . 8 . Zigmanto Vazos valdymo charakteristika . . . . b. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m.) 9 . Vladislovo asmuo i r elekcija . . . . . . 10. Karas su Maskva ir Palianovos taika 11. Santykiai su Švedais Vladislovo laikais . 294 298 300 301 304 309 312 315 315 317 318 XI 256 259 264 265 272 273 274 277 279 282 284 285 289 292 294

191 193 196 198 201 201 205 206 209 212 213 217 218 227

B. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo

II. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai . . v 238 2. Valstybės ūkis XVI amžiuje 243 3 . Žemės reforma XVI amž. — valakų sistema . . . 245 X

12. Ramusis Vladislovo valdymo periodas 13. Ukraina ir kazokai

.

.

.

.

319 320 323 324 326 330 332 333 336 336 337 339 342 343 344 347 349 350

c. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m.) 14. Jonas Kazimieras ir jo elekcija 15. Pradžia 1654—1667 m . karo s u Maskva . . . . 16. Karas su Švedais ir Kėdainių sutartis 17. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m.) 18. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija . II. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas 2. Lietuvos sienos Vazų laikais 3. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais 4. Tikybiniai santykiai Vazų laikais 5. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos XVII amž. . 6. Kitatikių mokyklos 7 . XVII amž. mokyklose mokomieji dalykai . . . . 8. Kunigų ruošiamosios įstaigos 9. Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje 10. Lietuvos visuomenė XVII amž 11. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės; „aukso laisvė" . D. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. Valstybės pakrikimo laikai 1. Laikotarpio charakteristika s .

I Y Švedų antplūdis ir karas su jais 16. St. Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga . 17. Augusto II grįžimas į sostą 18. 1717 m. „nebylys seimas" 19. Karų padariniai Lietuvos ūkiui ir maras (1708—1711 m.) 20. XVIII amž. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui 21. Augusto II valdymo pabaiga 22. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius . 23. Augusto III laikų valstybė 24. Kotryna I I i r Čartoriskių sustiprėjimas . . . . I I . Reformų bandymų laikotarpis 1. Europa XVIII amžiuje 2. Respublika XVIII amžiuje 3. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos 4. Čartoriskių reformos 5. Radomo konfed. ir Čartoriskių ref. apkarpymas (1768 m.) 6. Baro konfed. ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas . 7. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. seime . 8. Valstybės perorganizavimas 1773—5 m. seime . . 9. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai . . III. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. gale 1. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.) 2. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais . 3. Socialinis Lietuvos gyvenimas XVIII amž. gale 4. Ekonominio gyvenimo kėlimas 5. Antanas Tizenhauzas, jo darbai ir nepasisekimai . . 1. Valstybė po pirmojo padalin. iki reformuojamojo seimo 2. Ketverių metų (1788—1792) seimas 3. Ketverių metų seimo reformos 4 . Reformos i r Lietuvos valstybės reikalai . . . . 5. Targovicos konfederacija (1792—1793 m.) . . •. . 6. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m.) . . 7 . Valstybės santvarka p o I I padalinimo . . . . 8. Kosciuškos sukilimas (1794 m.) ir nepriklausomybės galas
ŠEŠTOJI DALIS. LIETUVA RUSŲ VALDŽIOJE

379 380 383 383 384 387 388 390 391 395 396 398 402 404 406 409 412 414 415

355

a . D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m.) 2. Mykolas K. Višniaveckis (1669—1673 m.) ir jo elekcija 356 3 . Mykolo Višniaveckio valdymas i r mirtis . . . . 359 4. Lietuva M. Višniaveckio laikais 360 5 . Jono Sobieskio (1674—1696 m.) elekcija . . . . 361 6. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas . 363 7. Lietuva Jono Sobieskio laikais 365 8. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku . 367 b. S a k s ų d i n a s t i j o s l a i k a i ( 1697—1763 m.) 9 . Augustas I I (1697—1733 m.) i r j o elekcija . . . . 10. Lietuva Augusto II elekcijos metu 11. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo įstatymas" (coaequatio iurium, — 1697 m.) . . . . . 12. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose 13. Augustas II ir jo politiniai siekimai . . 1 . 14. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Valkininkų konfederacija XII 370 371 371 373 374 375

417 419 422 425 427 429 430 431 433 434 436 437 438

IV. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas

A. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. Lietuva pirmoje X I X amž. pusėje 1. D. Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje . 440 XIII

Nepriklausomybės kovos 1. 6. 3. Įstojimas į Tautų S-gą ir Lietuvos pripažinimas de jure . NEPRIKLAUSOMOSIOS LIETUVOS GYVENIMAS 2. 2. Rusinimas per mokyklas 6 . 3 . Lietuvių veikla Amerikoje. 3. . .> Tautiškojo sąjūdžio pradžia Kova dėl lietuviškosios spaudos Slaptoji periodinė lietuvių spauda ir jos programa . . Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. . 7. . . Lietuva didžiojo karo pradžioje 2. Klaipėdos krašto prijungimas . Valstybės tvarkymas 1 . . . Lietuviai Rusijos Dūmoje Tautos švietimo darbai po 1905 m Tautiškojo sąjūdžio santykiai su nutautusia bajorija . . Lietuvos Latvijos sienos nustatymas . . sukilimo 5. 4. pradžioje . 2 .\ Rusų Įvestoji tvarka Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti d. 9. Žemės reforma . Baudžiavos panaikinimas 10. V Tarybos darbai okupuotoje Lietuvoje ir nepriklausomy­ bės paskelbimas II. . . Kova su Lietuvos rusinimu ir pravoslavinimu . revoliucija ir Didysis Vilniaus Seimas . 13. 593 594 596 598 599 603 XV I. Galutinis baudžiavos panaikinimas ir valstiečių būklės sutvarkymas 3. . 4. . Sostu ir Lietuvos Bažnyčios reikalai 6. 10. O. Karas s u Lenkais i r byla Tautų Sąjungoje . . Latvių tautos kelias 1. Tautiškasis atgimimas 1. . perversmas AŠTUNTOJI DALIS. . . . Valstiečių klausimas X I X amž. Bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymas 10. ATSKIRTŲJŲ LIETUVIŲ TAUTOS DALIŲ LIKIMAS 576 577 578 582 585 586 588 Lietuvių tautos ploto siaurėjimo istorijos būvyje I. . 6. 12. Mažoji Lietuva Vokiečių valdžioje 532 534 1. Krašto gynimo organizavimas Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Kovos su bermontininkais Pradžia konflikto su lenkais Lenkų sąmokslas Lietuvoje (P. 5. Gimnazijos . Kovos dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose . . Latviai svetimųjų valdžioje 2. Mokyklos Užnemunėje 8. . pradžioje 7 . . Šveicarijoje ir kitur . Blaivybės brolijos i r j ų uždraudimas . gruodžio 17 d. Didžiojo karo ir valstybės atstatymo laikotarpis 1. 9. 4. . . . Lietuvos vidaus politinė raida ir 1926 m. . . . 4. sukilimas . Krašto valdymo reformos panaikinus baudžiavą 4. . Užnemunė po 1863 m. Tautiškas latvių atbudimas . sukilimas . . . 1905 m. Lietuvių tremtiniai Rusijoje XIV I I . 2. Naujoji gadynė . . 7. 3. . 8 .) Vilniaus atgavimas. Santykiai su Lenkija paskutiniaisiais metais 5. Lietuva vokiečių okupacijoje 4. 5. Kryžiuočių ordino nukariavimai ir jo valstybė . Tautiškas susipratimas gimnazijose ir kunigų seminarijose Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m. Santykiai su Šv. . Nepriklausomosios Latvių valstybės įkūrimas . W. . Lietuvos k-ją Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje . 1863 m . 536 540 541 546 549 551 555 557 559 562 568 571 574 IV. . . . 5. . . . 2. . III. . . Suvalkų sutartis ir gen. 1831 m . . Ordino valstybės visuomenė . Steigiamasis seimas i r konstitucija . 3. 441 442 448 449 455 457 459 465 469 474 476 477 478 480 485 485 486 487 488 492 494 495 497 499 507 510 512 516 518 521 524 526 530 3. 2. Tarptautinių santykių plėtimas 1. 2. . .) . Želigovskio smurtas 7 . Lietuviškosios spaudos uždraudimas 9. . Savosios valiutos įvedimas . Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. Specialinės Lietuvos sutartys su kitomis valstybėmis V. 11. 3 . . Lietuvos rusinimas 1. Rusų valdžios pažiūros j Lietuvą ir rusinimo politika . pradžioje . Mūsų kaimo būklė prieš didįjį karą SEPTINTOJI DALIS. 8. Rusų kolonizacija Lietuvoje B. I I . . . 6. 11. .

Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. Amerikos Valstybių lietuvių būklė . Lietuviai Šiaurinėje Amerikoje 3. Istorijos mokslas tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. bet ir šiek tiek numatyti. 5. Parodydama. istorijos mokslas rodo. . Lietuviškumas ir lietuvių kalba M. Ben­ droji žmonijos istorija nagrinėja visos žmonijos kultūros raidą. socialinių. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 633 635 636 637 637 638 643 649 651 651 658 lietuviai kituose . K u l t ū r i n ė 605 606 608 610 611 613 616 620 624 627 Į V E D A M O J I DALIS 1. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. 7. Mūsų tauta turi dabar daug įvairių — kultūrinių. kaip gyveni­ mas plis toliau. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities. . Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVIII amž. Emigracijos pradžia 2. kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. . paniūros j įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių. A. Dabartinė J. 6 . Lietuviai Pietinėje Amerikoje 4 . Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas Istorija yra praeities mokslas. E m i g r a c i j o s p r a d ž i a ir c e n t r a i 1. Lietuvių draugijos J. Amerikos Valstybėse . tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. gale . Pačių pirmųjų ra­ šytinių žinių apie lietuvius duoda svetimšaliai. Kultūrinė M. Rašto paminklai Lietuvoje gana vėlyvi. 10. Žo­ džiu. 4 . Lietuviai kituose pasaulio kraštuose . lenkai LlCtUViM Istorija. Lietuvių 1. 4. Lietuviai kituose n e Europos kraštuose . . . d. 3.3. Ji parodo. 1 XVI 1 . 2monių būdas. b. kaip susidarė dabartiniai kultūriniai. — būtent skandinavai. nes senų senovėje lietuviai savo gyvenime apseidavo be rašto. . . bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVI ir XVII amž. Amerikos Valstybėse . istorija turi padėti suprasti ir dabartį. Ekonominė J. 5. Tautiškasis judėjimas Lietuvoje ir J. . socialiniai ir politiniai santykiai. . . Pavergtųjų aisčių būklė ordino valdžioje . . Lietuviai emigracijoje a. kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo ap­ linkybės. Emigracijos politika 2. 2. kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsi­ tiktinis. Geriausias isto­ rijos šaltinis yra likę s e n o v i n i a i r a š t a i . Lietuvoje XVIII amž. . Lietuvių suvaržymai XVII amž. Mažosios Lietuvos lietuvių kovos dėl savo teisių . Istorija ir padeda suprasti savotiškąsias tautų savybes. Lietuviai išeiviai įvairiose Europos valstybėse . Mažosios Lietuvos likimas ordinui žuvus . ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti. kurių visų šaknys glūdi praeityje. J u n g t i n i ų Amerikos Valstybių 1. Amerikos Valstybių lietuvių būklė lietuvių išeivių būklė kraštuose 1. Lietuviai Pietinėje Amerikoje 2 . Lietuvių organizavimosi pradžia J. Amerikos Valstybių lietuvių ryšiai su Lietuva 6. 2. Amerikos Valstybėse 3. Lietuvių būklė Mažojoje Lietuvoje šiais laikais III. papročiai. 659 663 664 669 670 673 677 687 emigracijos problema Tikrąją tautos praeitj nelengva susekti. V. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį. vokiečiai. turi išaiškinti. J. kuriems tekdavo susidurti su lietuviais. kuriose tenka tautai gyventi. lietuviai . Lietuvių spauda J . 9. Lietuvių vokietinimas X I X amž. Lietuvos lietuvių veikla ir tautiško susipra­ timo augimas 12. Lietuvių emigracijos tvarkymas Priedėlių paaiškinimai Bibliografiniai nurodymai Atitaisytinos klaidos c. 7. parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią. 8. . Vaizduodamas tautos pra­ eitį. kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos. 11. po­ litinių ir tautinių — problemų.

į kuriuos ne­ gali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. Dar labai didelę reikšmę istorikams turi įvairių svarbesnių įvykių aprašymai. prie bažny­ čių. pilys ir pi­ liakalniai). randa­ mas raštuose. kurs išliko iki mūsų laikų. Priešistoriniams laikams pagrindinis šaltinis ir yra ar­ cheologų randamos ir tiriamos senienos. arba archyvų.ir rusai. žinomas L i e t u v o s M e t r i k o s vardu. Nuo XV amž. norėdami atitai­ syti jų prasimanymus ir klaidas. jau pradeda rastis ir vyskupijose. kurie nepaliko jokių rašy­ tinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. pradžioje. arba m e t r a š č i u o s e . saugomi jų nuorašai. Tai yra savotiškos senųjų laikų istorinės knygos. kaip jo gintasi nuo priešų. tai iš to daroma išvada. atsiminimų auto­ riai dažnai įvykius aprašo subjektyviai ir tendencingai. naudojasi d o k u m e n t a i s . tai reikia manyti. laidojimo būdas. muitinių knygos ir t. jei svetima tauta kurį daiktą vadina lietuvišku vardu. o apie anksčiau buvusius pripa­ sakoja visokių pasakų. kaip žmogaus kadaise gyventa. vidurio didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau vedamos siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų knygos. Iš jų paminėtini kunigaikščių susira­ šinėjimai su užsieniais (jų ir jiems rašyti laiškai). Archeologiniai radiniai (iškasenos) rodo. kurie vyko patiems kronikų autoriams begyvenant. privilegijų. Pagaliau dar vienas neretas ra­ šytinis šaltinis yra įvairūs u ž r a š a i ant pastatų. kitose valstybės įstaigose ir bajorų dvaruose. Tačiau yra laikų. kapų įrengimas ir juose randami daik­ tai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. Bet labai dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. spaudoje pradeda rastis a t s k i r ų p o l e m i n i ų b r o š i ū r ų . nuo X V I amž. mokesčių knygos. o nuo X I V amž. atskirų į v y k i ų a p r a ­ š y m a i ir veikėjų a t s i m i n i m a i . jei mes. Lietuvoje iki Jogailos ir Vytauto laikų net didžiojo kuni­ gaikščio dvare nėra buvę kanceliarijų. Pačioje Lietuvoje metraščių pradeda rastis tik XV amž. valdovų įsakymų. jog ir jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. Dvasinės kultūros palaikai yra kalba. vadinasi i s t o r i ­ n i a i s l a i k a i s . Tuo būdu susidarė tokių dokumentų a r c h y v a s . K a l b a yra taip pat gana svarbus istorijos šaltinis. sutartys su už­ sieniais. kuriuose suminimi visi svarbiausi įvykiai. dvarų inventorių sąrašai. Šitų istorinių žinių randame jų k r o n i k o s e . Visais tais daiktais rūpinasi specialus se­ nienų mokslas. kurie negali būti tendencingi. no­ rint susekti tiesą. Tai p r i e š i s t o r i n i a i l a i k a i . su kuriais kraštais turėta prekybinių ir kitokių santykių. vidurio jau pa2 sirodo ir l a i k r a š č i ų . Toliau tokių raštų vis daugėja. Bet kronikų ir metraščių duodamos žinios yra labai nepilnos ir netikslios. Tuo būdu archeologinės liekanos papildo istorines žinias. paminklų. pranešimų iš provincijų ir t.t. Be to. daug ką iškraipo. kurs vadinasi a r c h e o l o g i j a . t. pabaigos jau pradeda rastis įvairių vi­ daus dokumentų: apdovanojimų. kurie paliko rašto paminklų. o nuo X V I I I amž. Ir priešingai. pastatai (pav. Daug ką apie senovės žmonių gyvenimą pasako likę į s t a t y m a i . todėl tėra tik atsitiktinai išlikusių to meto raštų. s e i m ų d i e n o r a š č i a i . kapai ir t. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Jei kelios tautos eilę daiktų vadina vienos kilmės žodžiu. Tiesa. Nuo XV amžiaus kanceliarijų ir raštų saugomųjų įstai­ gų. Be reikalinių raštų. žodinė kūryba ir įvai­ rūs papročiai bei apeigos. įrankiai. kapų ir t. ginklai. Kuriam nors laikotarpiui neturėdami ži­ nių. nes jie būdavo rašomi kokiam nors reikalui. vartojame svetimą. Istorikai. neturėdami tikslių žinių. Medžiaginės kultūros palaikai yra išlikę įvairūs senovės žmo­ nių vartoti daiktai. Tie laikai. Dažnai jų rašytojai papasakoja įvykius tendencin­ gai. reikia juos lyginti savitarpy arba su dokumen­ tais. o vėliau — teismuose. todėl. dažnai tokie rašytojai. Tada istorikai griebiasi įvairių nerašytinių m e d ž i a g i n ė s i r d v a s i n ė s k u l t ū ­ ros palaikų. t. pav. Pasitaiko klausimų. Tiksliai jie aprašo tik tuos įvykius. iškeldami savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. jie prasimano visokių spėliojimų. istorijos mokslui dar labai svarbi senovės k o r e s p o n d e n c i j a (laiškai). neturėdami kurio nors savo žodžio. d e r y b ų p r o t o k o l a i .. Pa­ vyzdžiui. Be to.. kad tų tautų kada nors būta vienos tau- . sąskaitos. arba medžiaginės kultū­ ros palaikai. t. tai ir tą daiktą ji bus pasiskolinusi iš lietuvių.

be to. vadinamose. Kaip matome. Iš jų sudarytas vadinamasis C e n t r a l i n i s V i l n i a u s A r c h y v a s .. kurie surenkami iš privačių asme5 . Lietuvos archyvas buvo pradėtas organizuoti Algirdo laikais. Juose surinkti Vilniuje buvusių rusų valdžios įstaigų dokumentai. K a u ­ n o m i e s t o i r įvairių v a l d ž i o s į s t a i g ų a r c h y v a i . kurios visos turi i r r a n k r a š č i ų s k y r i ų . Rusų valdymo metu taip pat buvo atsiradusių archyvų. Mat. padavimai. tam tikri įsitikinimai. testamentų ir kitokių piliečių dokumentų nuorašai. Kol buvo gyva valstybė. T u o bildu visas susidaręs archyvas vadinamas L i e t u v o s M e t ­ r i k a . ypač originalų. pav. jau iš seno ji visa grupuojama ir saugojama tam tikrose įstaigose.. svar­ biausi iš jų dabar yra Vilniuje. atskirai dvasinės kultūros palaikai. Į dabartines bibliotekas pakliūva senovės kultūrinių įstaigų (pav. istorikų naudojami šaltiniai yra labai įvai­ rūs. Rašytiniai šaltiniai saugomi ir tvarkomi tam tikrose įstaigose. papročiai ir prietarai. tai aišku. Dabar visi tie dokumentai renkami ir saugomi mūsų valstybės archyve. Nemažas istorinis šaltinis dar yra žodinė kūryba. turėjo būti įrašyti į teismų knygas. Kai ką pa­ aiškina ir tautoje likusios apeigos. Tačiau kritiškasai tautosakos tyrinėjimo meto­ das gali surasti istorinės tiesos pagrindą ir tautosakoje. T o ­ dėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. kuriose srityse nuo senų laikų daugybė vietovardžių yra lietuviški. iš senovės dar yra likusių m i e s t ų a r ­ c h y v ų . juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės.t. kad ten gyventa lietuvių. Lie­ tuvą užėmus rusams. Pagaliau labai daug visokių dokumentų yra prie b a ž n y č i ų . I š kitų dabar Kaune esančių archyvų paminėtini dar A r k i v y s k u p i j o s . Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai Istorijos mokslo naudojamosios medžiagos yra labai daug ir įvairios. kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. burtai. bet ir visokių sutarčių. Bet bibliotekose esti nemaža ir šiaip­ jau dokumentų. Buvusios Kauno gubernijos įstaigų archyvai dabar saugomi Kaune. T u o būdu bibliotekose atsidūrė daugumas k r o n i k ų . vadinamajame C e n t r ą l i n i a m e V a l s t y b ė s A r c h y v e . kuriuose buvo saugomos ne tik teis­ mų bylos. Reikia tik mokėti juos suprasti. Tiesa. kur buvo saugomi miestų valdybų (magistratų) raštai. tautosakos kūriniai labai kinta (pav. kurių. 4 n vėliau tam tikrose knygose buvo surašomi ne tik dova­ nojimai. Į tą archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklau­ somybės galo. Jei. gali daryti tik k a l b o t y r o s specialistai. kad gautų juridinę galią. mokyklų) ir privačių asmenų bibliotekos. m e t r a š č i ų . tuo tarpu kiekvienas skyrium dažnai mums nieko nepasako. Pagal šal­ tinių rūšis yra steigiamos ir jų saugomosios įstaigos: atskirai ren­ kami ir saugomi rašytiniai paminklai. visi tie archyvai buvo teismuose. nors dabar jų ten ir nebebūtų. senų ir retų rankraščių. Nemaža doku­ mentų ir šiaipjau senų raštų yra privačių asmenų rankose. ir juos pagimdė tam tikros gyvenimo sąlygos. Be archyvų. Be šito Metrikos archyvo. arba t a u ­ t o s a k a (folkloras). jie buvo suvežti į Vilnių. dainos. D. a t s i m i n i m ų ir k. y. kaip pastebėta. kunigaikščio Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje. Mat. Jame buvo saugomos įvairios sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. — daviniais. tada nebuvo notarų. Lietuvą užėmus rusams. t. kalbotyros ir t. atskirai medžiaginės kul­ tūros paminklai. ir visoki aktai. t.. tad ir jie yra senovės liudytojai. iš kurios kalbos yra kilę vietovardžiai. bet ir teismų sprendimai.tos ir kad su tais daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyve­ nant. labai daug medžiagos dar saugoma prie didžiųjų b i b l i o t e k ų . Iš pradžių jis buvo valstybės ižde. Be to. Šitos nuorašų knygos buvo vadinamos M e t r i k a . Kad būtų visiems istorikams prieinama. senojoje Lietuvos valstybėje buvo dar t e i s m ų a r c h y v ų . kurs tebėr ir dabar. a r c h y v a i s. žinoma. Tikras išvadas čia. eidami iš kartos į kartą. v i e n u o l y n u o s e ir senuose d v a r u o s e . nepakeičia nė naujieji krašto gyventojai. prietarai ir t. nes tik kartu su kitais dokumentais jie gali turėti didelę reikšmę. nustatydami. Lietuvos istorijai svarbiausias yra buvusios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos archyvas. 3. Jie labai daug padeda istorijai. pasakos.tai. Taigi geogra­ finiai vardai. Iš pradžių čia buvo saugomi tik valdovo dovanojimų raštai. seimų nutarimai ir kiti valdžios il. yra labai geras krašto praeities liudininkas. jiems tenka naudotis net ir kitų mokslų — archeologijos. vienuolynų. jis buvo išvežtas į Rū­ diją ir dabar yra Maskvoje.

Jie aprašomi. kuriuose yra daug medžiagos ne tik iš Lietuvos išvež­ tos (pav. Pagaliau tų pačių dvarininkų ne­ maža jos išvežta j Prancūziją. Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. dažnai tendencingai parinkdavo šaltinius. D a n ­ c i g o ir B e r l y n o archyvuose. Rusija daug jos išvežė. Kėdainiuose. deja. dalis jos per karus buvo išvežta į Švediją.nų. o vėliau — Lietuvos Bažnyčios orga­ nizavimu). o vėliau—su vad. Rusijoj ir Vokietijoj. daugybė dokumentų. bet ypač daug jų yra Lenkijoj. užėmusi Lietuvą. Bet daugiausia medžiagos yra Lenkijoje. pasakos. Nemaža muziejų yra ir provincijoj (Klai­ pėdoj. Tik dabar nepriklau­ somoje Lietuvoje jau patys lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. nes šis kraštas. papročių ir apeigų apra­ šymai ir t. U n i ­ versiteto Bibliotekoj. Be to. Nuo seniausių laikų Lietuva labai daug turėjo įvairių santykių ir su vokiečių ordinais. kai Lietuva gyveno susirišusi. Šiauliuose. o kita susidaro ten savaime. kad būtų lengvai prieinami istorikams. Dvasinės kultūros palaikai. Tik. Lietuvos Metrika). t. Toksai rankraščių skyrius yra ir musų V y t a u t o D. Archivuose esantieji svar­ biausi šaltiniai. Svetimų kraštų archyvai. sugrupuojami ir laikomi specialiuose muziejuose.Js p a l a L i . ypač jos gausu iš tų amžių. Mūsų krašto senienos irgi išblaškytos po viso pasaulio mu­ ziejus. turėdami savo tikslų. Telšiuose. Visa tai svarbu daugeliui kitų mokslų. 7 . bet tuo pasinaudoja ir istorikai. visada turėjo su Lietuva daug vi­ sokių santykių. Mums itin svarbūs archyvai tų kraštų. o vėliau unijoje su Lenkija. todėl nemaža medžia­ gos yra ir V a t i k a n o ar c h y v e (iš tų laikų. bet ir susidariusios vietoje. Istorinių šaltinių spausdinimas. dai­ nos. Biržuose ir kitur). Muziejus. kurie praeityje turėjo santykių su Lietuva. taip pat yra ren­ kama. arba tautosaka. atsiminimų ir 1. valstybėms bendraujant. Bet ne prie visų šaltinių (ypač Lenkijoj ir Ru­ sijoj) tuo tarpu dar galima prieiti. Ir Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur.. Pav. Pas mus tą darbą dabar tvaiko T a u ­ tosakos Taryba ir T a u t o s a k o s Archyvas. dabar spe­ cialiai spausdinami.1. Panevėžy. Lietuvos kaimynas. todėl labai daug medžiagos yra ypač K a r a l i a u č i a u s . Spausdinami padavimai. priežodžiai bei patarlės. Čia visų pirma reikia paminėti R u s i j o s archyvus. 6 Senienos. Taip pat nuo senų laikų Lietuvos valstybė turėjo daug reikalų su popiežium. Vytauto D. Tuo būdu atskirais leidiniais i š s p a u s ­ d i n t i i r L i e t u v o s i s t o r i j o s š a l t i n i a i : kronikos su metraščiais. o vėlesniais laikais daug medžiagos ten išvežė sulenkėję mūsų dvarininkai. Lie­ tuvoje dabar kuriamas centralinis V y t a u t o D i d ž i o j o M u z i e j u s Kaune.. lig šiol viską spausdino svetimieji. V a r š u ­ v o s ir K r o k u v o s archyvuose. Kaip renkami ir saugomi istoriniai rasto pamink hi pat saugomi ir archeologų surenkami medziagme kul- l:. unijos laikais nemaža jos pa­ teko į Lenkiją. Daug tos medžiagos visada esti saugoma kitų kraštų archyvuose ir bibliotekose: dalis jos ten atsiduria karo metu. rūšiuojama ir spausdinama. Prūsais. Italiją ir Vokietiją. kai buvo rūpi­ namasi Lietuvos krikštu. kurie. sulenkėję mūsų dvarininkai čia perkėlė savo šeimų dokumentus.

O vysk. todėl sten­ gėsi parodyti didingą savo kraš­ to praeitį. pirmiau­ sia rūpėjo savo tikslai. Dancige).). norėdami sugriauti rusų tezes ir įrodyti. len­ kiškai parašyta (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamojo) lenko S t r i k a u s k i o . kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai. Pirmo­ (Raižinys. menė buvusi lenkiška. jo sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. bet tada rašė daugiausia iš Lie­ tuvos kilę bajorai. kuris nuo 1835 iki 1841 m.4. Keletas jų duoda net ištisą Lie­ 1548-1582 ra. todėl jo veikalas nepasižymi moksliškumu. kad lenkai apšvie­ tę „barbarus" pagonis lietuvius. Antroje XVI a.) pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija. Tą darbą tęsė Vilniuje susibūrę uždaryto universiteto auklėtiniai ir kiti švie­ sesni Lietuvos bajorai. Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos" I d.). kuris parašė net kelis Lietuvos isto­ rijos veikalus („Darbus senovės lietuvių ir žemaičių". nukariavę lietuvių gimines. Daugumas jų rašo lenkiškai. pridėtas prie jo „Kronikos" sios jų buvo rašomos ta pačia 1582 m. Nuo tos ten­ dencijos Lietuvos istorija pra­ dėta valyti tik paskutiniais lai­ kais. kad seno­ vės didžioji Lietuvos kunigaikš­ tija. Tiesa. Lietuvos Istorijos tyrinėjimas perėjo į ru»ų ir lenkų rankas. leidimo). kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška. lenkai ir vo­ kiečiai. ypač po antrojo lenk8 mečio (1863 m. gale (1582 m. o ne isto­ rinė tiesa. Iš šito periodo Lietuvos istorikų. žinoma. Bet apie X I X a. Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepri­ klausomojo gyvenimo laikais. kad Lie­ tuva buvusi jų kultūros įtakoje. rusų valdžia uždarė Vilniaus universitetą. D a u k a n t o . Jis buvo inžinierius. N o rb u t ą. rašyti lietuviškai.ubas buvo apleistas. V i j ū k a s K o j e l a v i č i u s parašė lotyniškai Lietuvos istoriją — „Historia Lituana" (2 t. y. tačiau labai mylėjo savo kraštą ir didžiavosi jo garsia praeitim. Lenkai ėmė rūpintis Lietu­ vos istorija. XVI amž. Lietuvos istorijos mokslas Pirmieji Lietuvos istoriją pradėjo moksliškai tyrinėti sve­ timšaliai — rusai. kai ją pradėjo tyrinėti pa­ tys lietuviai. Tai pirmosios Lietuvos kronikos. pusėje kaunietis jėzuitas A. XVI amž. (Istorija spausdinta 1650 m. reikia paminėti Lydos bajorą T. rašiusių lenkiškai.). kad ji sudariusi su Lenkija vie­ ną valstybę ir kad jos visuo- A. Vokiečiai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tiks­ lais.). buvusi rusiš­ kos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė. viduryje at­ siranda visa eilė tokių kronikų. įrodyti. kai rusų val­ džia išdraskė visus Lietuvos bajorų kultūros židinius. Jiems. o ne istorikas. Kai 1832 m. Seniausieji Lietuvos isto­ rijos raštai prasideda Vytauto laikais. gudų kalba. Toliau Lietuvos istoriją tyrinėja tik X I X a. t. „Lietuvos istoriją" — 2 t. Jie Lietuvos pasieny atsi­ rado kaip atėjūnai. kurie nors ir kalbėjo lenkiškai. lenkiškai buvo rašomi Lietuvos istorijos veikalai ir anksčiau. „Būdą senovės lietuvių". viršelinis lapas. tuvos istorijos apžvalgą. Rusai domėjosi Lietuvos Istorija dėl savo politikos tikslų. Todėl jų isto­ rikai stengėsi iškelti savo tautos 9 Teodoras Norbutas (1784—1864 m. . pavadintą „Lietuvių tautos istorija". todėl Ir istorijoje jie ieškojo argumen­ tų šitai savo tezei paremti. Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas bu­ vo tendencingas. Jiems rūpėjo įrodyti. kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. V a l a n č i u s pa­ rašo Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t. Vilniaus universiteto metu. O naujiesiems lenkų istorikams labiausiai rūpėjo iš­ garbinti kultūrinę Lenkijos mi­ siją.). išspausdino didžiulį 9 tomų vei­ kalą. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai. tas d. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. Motiejus Strikauskis. vidurį. bet iš šito tarpo išeina ir pirmieji veikalai.

Lig šiol. bus jau milijoninis. Bet per paskutinius 800. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. paskui ištirpdamas jis apklojo žemę iš visur suneštomis nuosėdomis ir pagaliau žemės paviršių galutinai aplygino tirpstančių ledynų 10 11 . slinkdamas į pietus. kurio storis siekė net 2 klm. klimatas vėl atšilo. po kelių dešimčių tūkstančių metų.nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimą. Dabar vokiečiai net stengiasi įrodyti. ne viskas dar išaiškinta. ji vėso ir klojosi pluta. kad Lietuva buvusi rusiška. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas Žemė. ir čia augo šiltųjų kraštų auga­ lai. atiduodama šilimą šaltai erdvei. kad jų užgrobtos žemės priklau­ sančios jiems teisėtai ir kad jie turį teisių net didesniems plotams. Šis darbas pradėtas dar visai neseniai. ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledy­ nas. ir dar nedaug jo tenudirbta. iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė ma­ sė. kaip matėm. Mūsų krašto paviršių galutinai suformavo tie ledynai. Da­ bartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros peri­ odų. Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis. bet pas mus. o ypač Lietuvai grįžusiam Klaipėdos krašte. y. Amžiams bėgant. o vokiečiai norėjo įrodyti. kokia ji tikrai yra buvusi. jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. kitaip sakant. Todėl dabar lietuvių istorikams tenka iš naujo pervertinti visus tuos svetimtaučių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį. Pir­ miausia ledynas atslinkdamas išvagojo ir išrausė paviršių. Žemės pluta. apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą. ir visam Pabaltijy tėr buvę vos du. jūros ir sausumos svyravimai. Todėl turės dar kisti supratimas ir pažiūra į daugelį mūsų praeities klausimų. jis vis didėjo ir.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė l e d y n a i . atsirado augalų ir gyvulių. Seniau tas atsi­ likdavo dar dažniau. Antai Lie­ tuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti. Lie­ tuvos istoriją rašė svetimieji. Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma. iškylant ir nusi­ leidžiant. Jos amžius. bet paskui šaltis pasikar­ tojo iš naujo. kaip žinome. bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn. skaitant metais. Ilgainiui. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai. Vė­ liau. kad jie turį istorinių teisių visam Pabaltijy. raukšlėjasi. — kiekvieni vis savo tikslais: rusai stengėsi įrodyti. nors labai jau sustorėjusi. Lietuvoje. lenkai — kad ji buvusi lenkiška. ledy­ nai ištirpo. t. Dabartinė Lietuvos istorijos būklė. PIRMOJI DALIS Priešistorinis laikotarpis 1.

pr. Po kiek laiko dabartinis Nemuno vidurupis pralaužė Alytaus aukš­ tumą ir. tai srovė čia buvo daug greitesnė ir vis didėjanti. Kr. Nemuno žemupys tebebuvo po ledais: žemutinė jo vaga susidarė vėliau. Dabartinę išvaizdą kraštui davė antrasis ledynas. pr. 2. žmonių gyvenime atsiranda naujų per­ mainų. Bet ir jai susidarius. Neolitas Lietuvoje tęsėsi maždaug iki 1. arba n e o l i t u . upių bei ežerų pakrantėse ir miškų aikštėse. vanduo tekėjo priešingai šiandieninei Nemuno tėkmei — j pietus. T i k apie vidurį antrojo tūkstantmečio prieš Kristų į Lietuvą patenka patys pirmieji žalvario dirbiniai. neprasimušdamas srovėmis. iš kurių gausingų sakų laiko būvyje susidarė mūsų gintaras. Pagaliau vanduo tiek nuslūgo. Apie 3. Kai ledynas dar tebebuvo apklojęs Žemaičius. ietys ir vienas kitas papuošalas. 13 12 . Kristų. Tuo būdu susiformavo dabartinės centrinės Lietuvos vandenų vagos. Todėl tas laikotarpis vadinamas s e n e s n i o j o a k m e n s a m ž i a u s ( p a l e o l i t o ) l a i k o t a r p i u . Visas tas vanduo patekdavo į Bugą. kad tuo laiku čia gyveno žmogus. Kadangi ledy­ nai tirpo ne vienu laiku. mito žvėriena ir žuvimis.000 m. kaulo ir rago įrankiais. Jūros pakrašty ir dideliam dabartinės jūros plote. Kita srovė tekėjo da­ bartine Neries vaga. o į pietus ir į rytus tekančios srovės silpo. Pirmieji žmonės mūsų krašte jau neabejotinai gyveno v i d u r i n i o j o a k ­ m e n s a m ž i a u s ( m e z o l i t o ) laikotarpiu. Lietuvoje ledyno storis buvo apie 150 metrų. Klimatas tuomet jau bu­ vo panašus į dabartinį. pradeda dirbti žemę. Tokiose vietose dabar užtinkama jų buvusių stovyklų žymių su charakteringais titnago. Ta­ da pakeitė savo tėkmę Neris. lig tol buvęs klajūnas. kuris tęsėsi maž­ daug nuo 10. sudarė dabartines mūsų upių vagas. kuris tada buvo didžiausia vandens nutekamoji vaga. dabartine Nemuno vidurupio vaga.000 m. tampa sėslus.500 m. o jūra ilgą laiką buvo daug arčiau: ji siekė net dabartinę Tilžę ir Jūros upę. irgi priešingai šiandienineei jo stėkmei. Lietuvoje jokių ši­ tos kultūros palaikų nesurasta. atsirado dabartinė žemutinio Nemuno vaga. pra­ laužęs Gardino aukštumą. o juo — į Vyslą. sėti javus ir auginti naminius gyvulius.) kultūrai yra charakringi įvairūs žalvariniai kirviai. Žmogus. Ki­ tur Europoje kartu su mamutais tarpledyniniais laikotarpiais gy­ veno ir žmogus. jo pakraštyje. Tuo met ištirpęs ledyno vanduo nutekėdamas išrausė didžiules vagas. buvo daugybė susitelkusių vandenų. taigi— į rytus. Kr. augo ypatingos veislės pušų ir eglių. Vienintelis pri­ jaukintas gyvulys tuomet buvo šuo. rytų Lietuvos vandens dar ilgai tekėjo senosio­ mis vagomis. Iš čia. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos krašto kultūra Pabaltijy dar prieš ledynų laikotarpį buvo labai šiltas klima­ tas. apie Kauną. Ledyno vanduo tuo tarpu tekėjo j Vyslos ir Dniepro baseinus. Šis laikotarpis vadinamas n a u j u o j u a k m e n s am­ ž i u m i . kurios dabar mums atrodo slėniais. Ledams pasitraukus toliau į šiaurę. Darbo įran­ kiai taip pat žymiai pagerėja. Į jj taip pat pa­ tekdavo ir ta srovė. Tačiau jis galėjo ir gyventi: jo kultūros pa­ laikus galėjo sunaikinti užslinkę ledynai.vanduo. Šiai ž a l v a r i o am­ ž i a u s (maždaug 1500—500 m. o kai kuriose ledyno išgręžtose daubose. kai mūsų kraštų augalai ir gyvuliai buvo panašūs į dabartinio Ledynuotojo vandenyno sričių tundros gamtą. Kadangi iš minėtų Kauno apylinkėje buvusių vandenų šita vaga pasiekti jūrą buvo daug arčiau. bet tirpo palengva iš pietų į šiaurę. Nemuno žiotys tuomet buvo labai plačios. kartu su Merkio vandenim pri­ sijungė prie Nemuno žemupio. tekančio į vakarus. pr. kurs tada vartojo prastai apdoroto akmens įran­ kius. kur tada buvo sausuma. Ten šis vanduo susiliedavo su dabartiniu Merkiu. kad takoskyra. Jie sustodavo trumpam laikui gyventi smiltynuose. Tarpledyniniame laikotarpyje čia buvo ir didžiųjų mamutų. Dabartinis Nemuno aukštupys tada tebetekėjo į Dniepro baseiną. ir jis pasuko j šiaurę Kauno link. kuri tekėjo į pietus dabartine Nemuno vidur­ upio vaga.000 iki 3. vanduo sudarė gilius ežerus. Kr. pakeitęs tėkmės linkmę. bet. Lig šiol taip pat nėra surasta jokių žmogaus gyvenimo palaikų ir pirmajam periode po ledynų. Čia vešėjo amžinai žaliuojantieji augalai ir gyveno keisčiausi didžiuliai gyviai. žmogus išmoksta juos dailiai nušli­ fuoti. pr. Šio periodo Lietuvos gyyventojai buvo klajokliai. tai paskučiausiai nuo ledo atsipalaidavo žemaičių kraštas. todėl negalima teigti. sky­ rusi tekančias iš čia į rytus ir j vakarus upes. Jos ryšys su Merkiu nutrūko. Beje. buvo prarausta.

10—12 akmens kirvukai. 23 puodas. 18—22 gintariniai papuošalai. Lietuvos žalvario (bronzos) amžiaus dirbiniai: 1 .2 1 papuošalai. 1 1 . 22. — savotiškos girnos.2 1 iečių galai. 7—8 kauliniai kirvukai.Lietuvos akmens amžiaus dirbiniai: 1—4 kauliniai harpūnai. 5—6 kauliniai durklai. 13—15 titnaginiai iečių galai. . 1 5 . ant kurio su kitu akmeniu trindavo pabertus grūdus.1 0 kirviai. 1 9 . 16—17 gintariniai amuletai.1 3 kalavijai. 9 apskaldyto titnago įrankis. 14. 24—31 kirviai. statulėlė. 24 akmuo.

rastas Kaune. pr. Naujojo akmens amžiaus kirvukas su kotu. Iki mūsų eros pradžios teturime labai maža senolioi kultūros liudininkų. Lietu­ v o j e susiduriame su turtinga. Kr. atkasti Mažojoje Lietuvoje. tiktai pirmaisiais amžiais po Kr. Akmenimis apkrauti senovės kapai.Bc Ealvarinių dirbinių. tuo metu gana dažnai dar būdavo var fcojami akmens ir kaulo Įrankiai. kaip apie 500 m. gražia ir savita g e l e ž i e s a mE i a u s kultūra. Iš šio laikotarpio turime daugybę kapų. 2 17 . Lietuvos Istorija. Geležis Lietuvoje pradedama vartoti ne anksčiau.

tai vis tiek jis mums šiandien nebe­ žinomas. Kadan­ gi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo. po Kr. 3. kur jie gyveno. Gale galvos puodai su maistu. estai ir suomiai.. Lavonas. yra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pav. kiekviena tauta pa­ prastai turi savą skirtingą kultūrą. o kad ir turėjo. gana sunku pasakyti. Lig šiol svetimšaliai. kokių turėjo ištaigų. Aistmarės Prūsuose). kas jie tokie buvo.) piūvis. tai reikia manyti. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda. o iš lavonų laidojamo būdo galima su­ sekti pažiūras į pomirtinj gyvenimą. Jis juos vadina aisčiais (aestii. kad jau nuo naujojo akmens am­ žiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai. Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas T a c i t a s savo veikale „Gevmania"'. kaip žmonės gyveno. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius su Būga visas tas gimines vadino aisčiais. vartodavo baltų tautų terminą. bet ir jų pomirtinio gyvenimo tikėjimą. kuo ver­ tėsi. taigi raštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis. mums visiškai negiminiškos tautos: lybiai. ku­ rios tautos buvo. argumentuodami tuo.kurie parodo ne tiktai mūsų sentėvių medžiaginę kultūrą. Šitame periode atskiros mūsų kiltys jau išeina į istorijos šviesą. Iš jų tegalima nustatyti. aestiorum gentes). Mat. kad juo dažnai pažymimos ir kitos. ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas. Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to. nerodo tautų pasikeitimo nė istorinių laikų šaltiniai. bet. palaidotas iš medžio išskaptuotame grabe. tai ten aiškiai matyti ir kultūros pasikeitimas. tas. Išilginis kapo (I—II a. Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas Visi minėti kultūros periodai susekami tik iš archeologinių palaikų. Tas geografinis terminas reiš­ kia Baltijos pajūrio tautas. kad taip jas vadina senieji viduramžio raštai ir kad ten. kai kalbėdavo apie lietuvių kilmės tau18 19 .

Prūsų. kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų. kaip ir beveik visi Europos gy­ ventojai (germanai. daugumas šitų kil­ čių pateko į vokiečių ordino valdžią. tarp Vyslos ir Dau­ guvos upių ir dar už Dauguvos. tai ir ji buvo vadinama tuo pačiu Livonijos vardu. jie užėmė visą Neries aukštupį. y. slavai. o pietuose jų siena ėjo pagal lenkų mozūrų sodybas. dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi. — maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko. kur teka Deimenos ir Alnos upės. Slanimo ir Brastos — gyveno s ū d u v i a i . Aisčiams jie visiškai ne giminės. — lygiai taip. gyveno k u r š i a i . į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. siekdami dabartines Utenos ir Zarasų apskri­ tis. arba j o t v i n g a i . Kai ši­ tuose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misijonieriai. į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių. gyveno žemaičiai. kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariau­ tas vakarinių aisčių kraštas. y. Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. Kai X I I I amž. romanai ir kt. į pietus. jie jau gyveno Baltijos pakrantėse. maždaug iki dabartinės Estijos sienos. mokslo vadinamų u g r i a i s s u o m i a i s . aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiem­ galių gyvenamame plote. 21 . į kairę nuo Dauguvos žiočių. kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais. priklauso prie tos pa­ čios i n d o e u r o p i e č i ų .ANTROJI DALIS Lietuva prieš susidarant vieningai valstybei 1. Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. t.. pietinėje Mažosios Lietuvos da­ lyje. vakarinių aisčių siena vakaruose buvo Vyslos upė.). iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje Pirmosios mus pasiekusios istorinės žinios liudija aisčius jau gyvenus tose pačiose vietose. kairiajame Dau­ guvos žemupio krante — ž i e m g a l i a i . Jie buvo įsi­ kūrę beveik visam pajūry. tautų grupės. artėjo prie Berezinos aukštupio ir prie Dysnos Latviai. mums gerai žinomais. laikais. Čia dabartinėje savo vietoje. y. Aisčiai. Toliau nuo jų. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje. ir jų vardas išnyko. tai iš jų visų susiformavo latvių tauta. Todėl dabartinė Latvija va­ karų Europos raštuose buvo pradėta vadinti L i v o n i j a . arba a r i j ų . Vėliau nuka­ riautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi va­ dino prūsais. Klaipėdos krašte ir Kurš­ marių pakrantėmis. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. 20 Lietuvių kiltys. Prusus sudarė keletas kilčių. o į šiaurę nuo jų. X I I I amž. tai pirmiausia jie susidūrė su lybiais. nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kil­ tys.—maždaug iki dabartinės Lat­ vių sienos. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę. dabartiniam Suvalkų krašte. nuo jų į šiaurės rytus gyveno tos aisčių kiltys. kur jie gyveno ir vėlesniais. Bet prasidedant istoriniams laikams. kairiajam Nemuno krante. Tų kraštų vardai pradėti skirti tik X V I amž. { pie­ tus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingų gyveno a u k š t a i ­ č i a i . t. o dar toliau gyveno tos kiltys. gyveno s ė l i a i . lig šiol mokslas dar nėra nustatęs (yra tik keletas hipotezių). Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių paverg­ tas kraštas. Kadangi vokiečių ordinas buvo pa­ ėmęs į savo valdžią ir Estiją. tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas. dešiniajam Dauguvos vidurupio krante gyveno l a t g a l i a i (taip šitų sričių gyven­ tojus vadina senieji raštai). t. Dauguvos žiotyse ir dešiniajam jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta — l y b i a i . kurių tik vakariausios bu­ vo vadinamos prūsais. Pir­ moji. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. Ry­ tinės jų sienos nėra aiškios. kairiajame Dauguvos vidurupio krante. gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų. Kada ir iš kur aisčiai atsikraustė į Pabaltijį. Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje. Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje.

Nuo jūros latvius skyrė lybiai. — ten. Jūrininkyste ais­ čiai nesivertė. atsitiktinių santykių (jie galėjo parduoti romėnų pirkliams nebent savo gražųjį gintarą). Ry­ tuose aukštaičiai susisiekė su gudais. Šiaip visas kraštas yra ištisa lyguma. Su tais pačiais gudais ry­ tuose ribojosi latgaliai. Dar toliau į pietus jotvingai ribojosi su lenkais ir Voluinės rusais. Geriau buvo įsikurti aukštesnėse Žemaitijos ir Aukštaitijos lygumose. Su tolimaisiais Europos pietumis. Dabar­ tinėj mūsų Suvalkų krašto lygumoj. Mažojoj Lietuvoj ir didelėj Prūsų daly buvo pilna nepereinamų pelkių ir girių. t. todėl čia gyventojų buvo tirščiau. Kitas sienas sudarė jūra. y. Ypatingai pelkėtos buvo jotvingų gyvenamos pietinės sritys ir jų šiaurinė dalis. kur dar prieš Kristų graikai ir romėnai buvo sukūrę aukštą kultūrą. Jie gyveno tik sausesnėse girių aikš­ tėse. Tas kraštas sudaro beveik vieną ištisinę lygumą. Jie gyveno sunkiai įžengiamam krašte. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai Aisčių kraštas. Yra dar kiek aukštumų Vilniaus srityje ir Žemaičiuose (Telšių apskrity). ir tai tik grobiamųjų karo žygių metu. Didžiulės. 2. paliai Baltijos jūrą. Aukštumų čia yra tik rytinėje Lietuvos da­ lyje. Rytuose nuo gudų juos skyrė didžiulės sausos girios. gi­ riomis apaugusios pelkės skyrė aukštaičius nuo Padauguvio giminių. iš kur vienos upės pradeda tekėti į vakarus (Nemuno baseino upės). Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte.o Latvija galutinai nustota vadinti Livonija tik susikūrus nepri­ klausomai Latvijos valstybei. tolimojo pasaulio pasižiūrėti nenuplaukdavo. kuri senovėje buvo apaugusi didžiulėmis girio­ mis ir daug kur buvo labai pelkėta. Gyvesni aisčių santykiai su kitomis tautomis prasideda vos nuo IX amž.. Aisčių santykiavimas su kitomis tautomis prasidėjo gana vėlai. kada susikūrusi lietuvių valstybė pradėjo su jau anksčiau įsikūrusiomis lenkų ir rusų valstybėmis varžytis dėl žemių. Gyventojų čia buvo palyginti reta. į šiaurę nuo latgalių gyveno estai. pietuose buvo mozūrai. pačiam jos pakrašty. Senieji aisčių kaimynai vakaruose buvo lenkams artimi pamarėnai (už Vyslos). o kitos j rytus (Dniepro baseino upės). Pirmiausia jiems bus tekę susidurti su įvairiomis rusų giminėmis. Tokie santykiai tęsėsi iki X I I I amž. 23 . kurių sody­ bos susisiekė su prūsų giminių ir jotvingų sodybomis. aisčiai galėjo turėti tik retų.

Jų pirklius į šituos kraštus traukė jau iš seno žinomas ir Romoje labai brangintas Pabaltijo g i n t a r a s . kai Karolis pasiekė slavus. su kuriomis aisčiams teko su­ sidurti ankstyvaisiais istoriniais laikais. Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia. Karolis norėjo žinoti. X I I I amž. gale gyvenęs romėnų istorikas T a c i t a s . į aisčių gyvenamuosius kraštus atsikraustė vokiečiai ir čia sukūrė savo valstybes. tikybą. aisčių kaimynijoje tuo metu jau buvo susikūrusios lenkų ir rusų valstybės. Ten jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą. Savo veikale „Germania". Viduramžio žinių apie aisčius pasitaiko daugely to meto kronikų. Vė­ liau. žinoma. Buvęs Prūsuose. aisčių gyvenamieji kraštai jau buvo vis dėlto žinomi. jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams. kaip tiktai čia gyvenusios aisčių giminės. Ka­ dangi su tomis valstybėmis aisčiams labai dažnai tekdavo ka25 . kurie būtų traukę se­ nųjų tautų pirklius. Jų kraštas neturėjo jokių ypatingų turtų. Nuo tada pradeda rastis kaskart vis daugiau istorinių žinių apie aisčių gyve­ nimą ir jų kovas už savo nepriklausomybę. būtinai pami­ nėdamas ir jų gintarą. tuo metu jau visa Europa buvo krikščioniška. Gausiau žinių apie aisčius pradeda rastis nuo X amž. ieškodami turtų ir valdžios. iš kurių taip pat šį tą sužinome apie aisčius. kad už slavų gyvena dar lietuviai. Pirmas. Tad nemaža tokių sodybų buvo ir Padauguvy. Seniausios istorinės žinios apie aisčius Aisčiai gyveno labai nuošaliai nuo senųjų Europos centrų. Po to vikingai čia daugiau jau nebeįsikūrė. Tuomet romėnų raštuose pradeda rastis jau platesnių aisčių paminėjimų ir trumpų jų gyvenimo aprašymų. Bet prieš įsikuriant lenkų ir rusų. Įdomiausiai minimi aisčiai IX amž. jis gana smulkiai nupasakoja aisčių gyvenimo būdą ir papročius.Vikingai. kurs duoda plates­ nių žinių apie aisčius. Vietomis tų sodybų palaikų atrandama ir giliau aisčių gyvena­ mame krašte. būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų. Mat. tu­ rėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija. aisčiams dar teko susidurti su ateiviais iš už jūros — su v i k i n g a i s . Tuo būdu jie pasiekė ir aisčių gyvenamus kraštus ir čia pajūriuose pristeigė savo ko­ lonijų. Kurdamas savo imperiją. Ilgainiui paliai šitą kelią atsirado vikingų so­ dybų: tai buvo sodybos žmonių. buvo ateiviai skandi­ navai ir slavai: pietuose lenkai ir voluiniečiai. arba n o r m a n a i s. 3. kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. Tokių sodybų — pilių — buvo ir visam Baltijos pajūry. Tad labai ilgai senųjų kultūrų tautoms ais24 čių kraštas buvo mažai težinomas. yra I amž. ir aisčių santykiai su skandinavais nutrūko. Būdami nepaprastai karingi. t. jo agentai sužinojo. Tačiau šitas vikingų įsigalėjimas mūsų kraštuose buvo neilgas: X amžiuje visos jų sodybos buvo sugriautos. kurios yra anapus germanų. Keliautojai mums paliko savo kelionių aprašymų. Skandinavai. Vienas iš jų svar­ biųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras (čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą. Jie buvo užplūdę visą Europą. Romėnams Pabaltijys. Ypač dažnai minimi aisčiai Skandinavijos kronikose ryšium su gotų karo žygiais. o kiti į Pavyslį (kryžiuočiai). o vėliau atei­ vių vokiečių valstybėms. o rytuose gudai. t. saugančių upe keliaujančius pirklius nuo plėšikų. mi­ sijų atgarsiai yra išlikę ir raštuose. galėjo padaryti ne kas kitas. kas gi gyvena už tų tautų. todėl susirūpinta ir pagonių aisčių krikštu. jūrininko V u l f s t a n o pasakojime. ku­ rios X amž. Tuo būdu pirmosios tautos. Be to. kai Roma nukariavo didžiąją Europos dalį. Todėl. romėnams natūraliai kilo klausimas. jie veržėsi į pasaulį. pradžioje Vakaruose ran­ dame pirmą kartą paminėtą l i e t u v i ų v a r d ą (lig tol buvo minimi tik apskritai aisčiai). y. IX amž. Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. y. iš kur į Romą buvo gabenamas gintaras. drauge su krikštu buvo gavusios ir raštą. Tas prane­ šimas yra išlikęs iki mūsų laikų. Vieni jų atsikraustė į Padauguvį (ka­ lavijuočiai). Tą. kurios yra anapus jų imperijos sienos. Tuo būdu mes randame vieną kitą kartą romėnų paminėtus ir tuos kraštus. skiriantį tų upių aukštupius). ir todėl apie seniausią aisčių praeitį ir jų gyvenimą nedaug teturime žinių.už germanų ir slavų. Visų nenusisekusių X — X I I I amž. kalbėdamas apie tautas.

vienas vokiečių kronikininkas pažymi.t. tai tiek lenkai. kad vokiečiai esą panašūs į arklius ar mulus — galį valgyti žolės. tad daugely vietų žemės nepakakdavo. raižinio. Todėl. vištų. aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos. vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų. Aisčiai galėjo laikyti tik ne­ didelius būrius gyvulių. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pa­ siekdavo tolimus kraštus. Todėl aisčiai vertėsi ž e m ė s d a r b u. nes čia nebuvo plačių ganyklų. Įsikūrus vieningai lietuvių valstybei. aisčiams buvo ne pramogos Zubras. Be arklių. kokių mes dabar auginamės. ožkų. nes jų jau teikia ir vokiečiai. kada užšaldavo pelkės. su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien. Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių. 4. Medžioklė. istorinių šaltinių atsiranda ir pačioje Lietuvoje (žiūr. 1—3 p.p. anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis. o klimatas palankus žemės ūkiui. buvę labai nustebę. Nežinia tik. Bet vis dėlto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas. kai nuolat būdavo kariaujama savitarpy ir su svetimaisiais. Greičiausiai. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. Tačiau savo reikalui jie turėjo pakankamai visokių gyvulių. kad jų nesiaugino. kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną (taip bent liu­ dija kai kurie šaltiniai). turtais. taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. avių.. (Iš seno XVI a.). santvarką ir tikybą. pridėto prie Heidensteino kelionės aprašymo). 27 . gyvenant giriose. vienas prūsas net pasakęs. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar. sorą). Auginosi ir pluoštinių augalų — kanapių ir linų. iš -kurių audėsi apdarus. Gali būt. kad prū­ sai. todėl senovės aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. ypač miško. tai žinių apie aisčius dar pagausėja. Todėl žirgas. Žemė visame krašte bu­ vo derlinga. ančių. ar jie auginosi daržovių. Mažyčiai. Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis Žemdirbystė. Prastai išdžiūvusius ja­ vus sunku iškulti. žąsų ir t. Pagaliau anais neramiais laikais. Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio mas­ to. Tada būdavo žygiuo­ jama dažniausiai upių ledu. bet ir tokių. pamatę kryžiuočius valgant kopūstus. Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. aisčių krašte atsiranda vokiečių ateivių valstybės. Aisčiai augino ir vaismedžių: obelių. Kai X I I I amž. kurie buvo reika­ lingi ypač karo žygiams. vyšnių. artimas vyro bičiulis. slyvų. taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. Ypač jie vertino linus. kurie ganydavosi arti sodybų( kad ne­ paklystų miškuose). kurių dabar mūsų kraštuose nebe­ auginama (pav. Kaip ir visoms pasaulio tautoms. Išsiplėsti girios plotą ir prasidirbti (paversti dirva) buvo gana sunku.I riauti. Be to. aisčiai dar laikė karvių. tiek rusai savo kronikose kaskart vis daž­ niau pradeda minėti atskiras aisčių gimines: duoda vis dau­ giau žinių apie tų giminių gyvenimą. g r e t a ž e 26 mės darbo. kiaulių. Net karo žygiai buvo atliekdami daugiausia žiemos metu. negu dabar. nes X I I I amž. Pirmiausia turėjo arklių. ežerai ir upės. kriaušių. Jie augino ne tik tokių javų. Dėl šitų sunkių keliavimo sąly­ gų aisčiai iš seno buvo sėsliai.

Ankstyvaisiais laikais.. Prekyba. vašką. negu dabar. pelenus ir t. Paskui lazdelė skeliama pusiau taip. Tuo būdu tokia lazdelė yra tarsi savotiškas kvitas. Tas vardas. liko iš tų laikų. vilnonių audinių ir t. Jos vadinamos b i r k o m i s. Jie parduodavo savo gintarą ir miškų prekes: kailius. Netoli. Kitokių pirklių jie. be to. 29 . bendros bitės mūsų protėvius suartindavo. tik abi puses sudėjus. kurie rodo kam nors įteiktų daiktų. aisčiai varė prekybą net su R o m a ir G r a i k i ­ j a . Pažymėtina. Žvejyba. X I I I amž-je visos šiaurinės Europos prekybą suėmė į sa­ vo rankas vokiečių miestų sąjunga. žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. kai lietuviai prekiavo su Birkos miestu ir. Pirmiausia rei­ kia paminėti bites. elnių. kur mainėsi prekėmis su vietos gyventojais. kad „visbiečiai" ir „pirkliai" senovės lietuviams buvo vienareikšmės sąvokos. reta dabar šernų. laukiniai arkliai. būdavo labai žiauriai baudžiamas. Vienoj paprastos lazdelės pusėj įpiaunami randeliai. galėjo verstis tik tie. miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti 28 visko. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį midų. Kas tam nu­ sikalsdavo. kuri mokesčius mokėjo kailiu­ kais. Bet svarbiausias jų centras buvo Gotlando saloje įkurtasis V i s b y miestas. sudėjus abi puses į vieną vietą. žinoma. galima matyti. nė nepažino. žino­ ma. Stokholmo esąs Birkos mies­ tas tada buvo didžiausias prekybos centras. bet daug ir kitų turtų. o vašką par•* duodavo. geležies. Ypač daug buvo parduodama vebrų ir kiaunių kailių. Kailiukai tada dažnai būdavo vartojami ir vietoj pinigų. Miškas aisčiams duodavo ne vien kailių ir žvėrienos. kas jas atrasda­ vo. Medžio­ jamųjų žvėrių senovėje buvo daug daugiau. o upėmis buvo pasiekiami net tolimieji Rytai. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų. ir niekas kitas nedrįsdavo Bitininkas kopia medų. Tą rodo kad ir išlikę žodžiai: juk bitė — vienintelė iš visų gyvių. Todėl dalį savo pro­ duktų jie parduodavo ir pirkdavosi tų prekių. Antai dar X V I amž. vekselis. kurs reiškia pre­ kybą. bet labai svarbus pragyvenimo šaltinis. tuomet jų galėjai su­ tikti kiekvienam žingsny. tuojau įkirsdavo joje savo ženklą. To­ dėl net iki mūsų laikų yra išlikęs žodis v a i s b a. kailiukų) skaičių. b i č i u l i a i s . tuose kraštuose prekybai pairus. (pav. paliesti bičių.t. Šiandien jau išnykę lokiai. Vėliau. kiek yra tokių įpiovimų. kad abiejose pusėse liktų randelių žymės. Naujų įpiovimų gali­ ma padaryti. su kuriuo prekiavo visos aisčių giminės. dar prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus. o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai. taip pat buvo labai svarbi ūkio šaka. Bitės priklausvdavo tam. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis. tom s lazdelėmis naudodamiesi. Žuvininkystė. Bitininkystė. — apskritai skaičiuojamoji priemonė. o vėliau dar medžius. kapuose ir senųjų sodybų vietose. Jie ir vadinosi kiaunininkais arba vebrininkais. atsiskaitydavo su jo pirkliais. Radusysis drevę.t. Kad iš tikro buvo varoma pre­ kyba su Bizantija ir kitais Juodosios ir net Viduržemio pajū­ rio kraštais. mainams. gyva prekyba ėjo su rusų kraštais. liudija senoviniai tų kraštų pinigai. kurių savo krašte neturėjo: druskos. kaip ir žmogus. briedžių ir kitų žvėrių. Žvėriena jie misdavo patys. Tiek Lietuvoje. taurai. artimam draugiškumui išreikšti turime žodį b i č i u l y s t ė : mat. kas reikalinga žmogaus gyvenimui. įvairių ginklų. kurie gyveno prie vandenų. padarydavo juos draugais. Jos nešė medų senų medžių drevėse. o vietomis jos tebevartoja­ mos ir dabar. Iš žemės. tiek Skandinavijoje net šiandien dar vartojamos tam tikros lazdelės skaičiams žymėti. kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams. Vi­ same Baltijos pajūry vokiečiai buvo įsikūrę savo miestų ar bent prekyviečių. Se­ novėje tokias lazdeles vartojo visi. vadinamoji H a n z a .dalykas. arba žvejyba. Bitės buvo labai branginamos aisčių. Tad nė vienas lazdelės „pusininkas" čia nieko negali pakeisti. aisčiai prekiavo daugiau­ sia su skandinavais. matyt. randami Lie­ tuvos piliakalniuose. v a i s b ū n a s — pirklį. Be to. Didingi jo griuvėsiai ir dabar tebeliudija garsiąją praeitį. kuri m i r š t a .

Tuo būdu gretimų pilių sargybos tuojau sužinodavo gresiantį pavojų. tuomet jiems teko prekiauti arba rytuose su rusais arba pietuose su lenkais. Pavojingesnėse vietose tokių pilių buvo statoma ištisa virtinė. susisiekti su Baltijos jūra keliaujančiais Hanzos pirk­ liais buvo sunku. Bet daug daž­ niau už pinigus senovės aisčiai vartojo prekyboje įvairius bran­ giuosius kailius ir kitus daiktus. žinoma. kad jais tegalėjo eiti tik pri­ tyrusio vadovo vedami žmonės. toje pa­ čioje vietoje jų apsigyvendavo ir daugiau. Be gyvena­ mosios trobos. Kad troba nuo ugniakuro neužsidegtų. kai nebebūdavo vilties išsigelbėti. Senovės aisčių visuomeninė santvarka Visuomenė. Pinigų senovės aisčiai neturėjo. Be to. ežerus ar neišklampojamas pelkes. o naudojosi svetimaisiais pinigais arba paprastais aukso ar sidabro gabalais. O pilys būdavo nemažos: jose sutilpdavo kartais net po keletą tūks­ tančių žmonių. šiaudinio stogo apačioje būdavo klojamos storos me­ džių žievės (mauknos). Tokie akmenimis grįsti keliai žemaičių buvo vadinami k ū l g r i n d o m i s (kūlis—akmuo). kurios sulaikydavo kibirkštis. o ypač Vytau­ to laikais. bet ir 31 . kurie. Vidury trobos buvo kūrenama ugnis. 5. p i1 i ų. priešui už­ puolus. Jos buvo medinės (mūrinių pilių Lietuvoj pradeda rastis tik nuo X I V amž. apkasamos grioviais. dar buvo ypatingų sodybų nuo priešo gintis. Vėlesniaisiais laikais buvo vartojami specialūs pailgi sidabro gabalai su pažy­ mėtąja verte. y. davo slėptis miškų tankumynuose arba bėgdavo į pilis. Ją sudarė ne tik tėvai su vaikais. apsigyvendavo viena šeima. Tie keliai būdavo tokie vingrūs ir pilni klastingų posūkių.Dar vėliau. taip ir aisčių pagrindinis visuo­ menės vienetas buvo šeima. kai Prūsuose ir Latvijoje jsikūrė vokiečių atei­ vių ordinai. ir laisvi likusieji lietuviai nuo jūros buvo atskirti. aisčiai. prie kurios šalčių metu šildydavosi net gyvulėliai. Pilys turėjo slaptų išėjimų. niekas svetimas negalėjo jais naudotis. Seniausiais laikais aisčiai gyveno šiaudais dengtose medinėse trobose po vienu stogu su visais sa­ vo gyvuliais. o vėliau. t. be to. dar­ žinės ir kiti trobesiai. apylinkės gyventojai skubė30 Senovės aisčių pilis — sodyba. dar sustiprinamos. dažnai prileidžiamais vandens. o kiek vėliau atskirai buvo pradėti statyti klojimai. Tie slaptieji keliai dažniausiai eidavo per upes. 6. Dažniausiai vie­ noje vietoje būdavo sodybos giminių: brolių. Jie buvo vadinami m u š t i n i a i s . Jos buvo statomos ginkliose vietose ir. kuriais buvo galima susisiekti su kitomis pilimis. žmonės iš pilių vėl grįždavo į savo sodybas.t. dirvas praplėtus. Kur nors prasiplėšus kiek miško. Tuo būdu kartais. Jų viršūnėse buvo sukraunami laužai. Senovės aisčių sodybos Gyvendami nuolat vienoje vietoje.). Savus pinigus lietuviai pradėjo kalti tik Kęstučio. žentų. Senesnių lietuviškų pinigų nėra surasta. kur po vandeniu bū­ davo išgrindžiami akmens ar rąstų keliai. Taip maždaug atrodė senosios medinės pilys (Latvių archeologų rekonstrukcijos fotografija). Pavojui praėjus. Sodybos buvo išsisklaidžiusios po visą kraštą po kelias ar po vieną. būdavo padegami. Ir dabar dar galima rasti Lietuvoje tokių kelių liekanų. varė mainų prekybą. žodžiu. statėsi namus sau ir ūkio reikalams. Kaip visų tautų. nuo senų senovės buvo statoma k l ė t i s ir p i r ­ t i s . svainių ir t. pilies įgula galėjo iš apgultos pilies slapta per­ sikelti į gretimą pilį.

bet ir visai giminei arba net ištisai apylinkei. Saugumo ir karo žygių sumetimais prie tokių šeimų dėdavosi kitos šeimos. galėjo išsikelti ir įsikurti kur tinkami. Jis valdė ir visą šeimą.1. buvo išvaryti). karaliais ir 1. apmokėję skolas arba išbuvę bajoro tarnyboje sutartą laiką. Šiaulių apskr. bet palengva jų tarpe iškilo galin­ gesnieji. tai tokių vadų buvo labai daug: kartais vienam susidūrime su priešu jų žūdavo net po keliolika. Karo atveju va­ dovaudavo narsiausias ir sumaniausias karys. tam tikrais paveldė­ jimo papročiais. pradžioje kunigaikščių dar buvo daugiau. senieji apylinkių vadai—rikiai—tapo aukštes­ niuoju visuomenės sluoksniu. o nusigyvenęs bajoras — paprastu ūkininku. Bet šitoki susijungę smulkūs vienetai. Vergais paprastai būdavo karo belaisviai ir jų šeimos. Jei bajoras likdavo neturtingas ir kasdien turėdavo rūpintis šeima. Jie neturėjo jokios laisvės ir turėjo dirbti bajoro Lietuvos Istorija. Tai buvo v e r g a i . o nepaklusnieji ne­ teko savo sričių. dar buvo ir n e l a i s v ų j ų . savo rikių vadovaujami. tai jis nebegalėdavo eiti į karą. buvo dar kitų. kurį valdė. t. Tie vadai buvo vadinami r i k i a i s ir k u n i g a i s . — greit pralobdavo. bet prieš amžiaus vidurį visa Lietuva jau priklausė vienam Mindaugui (visi kiti kunigaikščiai jo klausė. Kiekvienas prasigyvenęs ūkininkas taip pat galėdavo tapti bajoru. tose pačiose sodybose. kurie gyveno kartu. Be to. Ūkininkai buvo ne tokie turtin­ gi. Piliakalnį laikydami šventa vieta. kilmingaisiais. kurios gyvendavo patogesnėse sąlygose. kurie paėmė mažesniuosius į savo valdžią. jie turėjo mokėti kunigaikščiams tam tikras duokles. ir jungtinių apylinkių karo vadai tapo nuolatiniais valdovais — k u n i g a i k š č i a i s . žinoma. Tai buvo prasiskolinę ūkininkai. žemesnių sluoksnių. Greičiausiai tai buvo kuris nors senas žmogus. bet palengva ryšiai tarp jų stiprėjo. Tuo būdu tarp visų visuomenės sluoksnių nebuvo griežtų ribų: kiekvienas prasigyvenęs valstietis galėdavo tapti ba­ joru. pats žemasis visuomenės sluoksnis. buvo dar vienas.buvo smulkūs. žmonės stato ant jo kryžius. papročiai. daugybė vestuvinių dainų ir t. Tačiau jie. kuni­ gaikščiais. Visa šeima turėjo bendrą turtą. Visuomenės sluoksniai. Praturtė­ jęs jis vėl galėdavo atgauti savo senąją būklę. ne visos šeimos buvo lygios turto atžvilgiu. o dažnai ir po vienu stogu. rodo iki mūsų laikų gausiai išlikusios įvai­ rios vedybų apeigos. geriau sugebėdavo tvarkyti savo ūkį ir būdavo apsukresnės. O praturtėti kelias buvo atviras. ir tapdavo paprastu ūkininku. Iš pradžių tokios apylinkių sąjungos būdavo laikinės. arba b a j o r i j a . Be laisvųjų ūkininkų. Tuo būdu turtingesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės ir apylinkės vadais ir savotiškais valdo­ vais. Meškučių valsč. Anų laikų svetimšaliai juos vadin­ davo daugybe dar kitų vardų: vyresniaisiais. Bajorai buvo daugiausia kariai.. Be to. norėdami ko išprašyti iš Dievo arba reikšdami Jam padėką. ir bendrą vadą. kurs iš savo būklės tegalėdavo išsivaduoti tik dėl kitų malonės. eiti jų va­ dovaujami į karą. nes žemės ir kitokių gamtos turtų buvo galima gauti kiek norint: reikėjo tik pasirinkti gerą vietą ir sugebėti pelnytis. Kadangi iš pradžių politiniai vienetai 32 33 . Jų valdžioje būdavo ir pilys. Tos. Iš pradžių ir tokių kuni­ gaikščių buvo dar gana daug.saugoti ir tvirtinti pilis. Iškilus didesnių sričių valdovams —kunigaikščiams. 5 Piliakalnis — Kryžių Kalnas Jurgaičių kaime. Pirmiausia čia paminėtini l a i s ­ v i e j i ū k i n i n k a i . giminės. Toksai vadas reikale dažnai vadovaudavo ne tik šeimai. atlikdami bendrus žygius turėdavo. vienas šeimos narys. Kad šeimos sukūrimas buvo laikomas labai svarbiu įvykiu. kurie gyveno ant bajoro ar kunigaikščio žemės ir mokėjo jam tam tikrą mokestį. Antai Lietu­ voje X I I I amž. krašto gy­ nėjai ir valdė stambesnius ūkius. kaip 20.—bent tie. Be jų.

Ji buvo ne tik dievybė — per ją žmonės susižinodavo su savo dievais. su­ žinodavo jų valią. 7. žemės vaisių ir žiedų davėjas. jie įdėdavo į kapą įvai­ rių daiktų: pabalnotų arklių. kad mirtis tesanti tik persikėlimas į kitą pasaulį. taip jų buvo apstu ir aisčių namuose. taip ir aisčiams labiau­ siai krito į akis ir juos stebino dangaus mėlynė su visomis nesu­ prantamomis dienos ir nakties šviesybėmis.žodžiu. kaip gyvenęs žemėje. bajorai galėjo atsiduoti vien tik karo reikalams. kurie jiems padėdavo ar kenkdavo. Iš tikro aisčių dievai vienas kito nepriklausė. — kiekvienas turėjo savo sritį. Dievai. Bet kartu su žemės dievu ūkininkai dar garbindavo daugybę dievybių — 34 dvasių. tai toks pat liekas ir po mirties. ypač ž a l č i a i . Ugnis buvo gerbiama ne tik šventovėje. Dar visai neseniai miškų ir pamiškių senose tro­ bose buvo laikomi žalčiai. Jų tarpe bene žymiausios buvo l a u m ė s . Taip pat vienoda buvo ir jų religija. Jei jis čia buvęs valdovas ar tarnas. sietyną. jis tapdavo savo valdovo vergu ir galė­ davo būti kam nors dovanotas ar parduotas. kalnai. Kultūros at­ žvilgiu visi aisčiai nesiskyrė tarp savęs. Bet buvo dievybių. Bet visiš­ kai be jokio pagrindo dažnai literatūroje jis yra vadinamas vyriausiuoju aisčių dievu. bet ir kiekvienų namų židiny. linų) globėjų. ypač žy­ mesnieji. o paskui buvo lai35 . aisčiai laikė dievais ir dvasiomis dar daugybę dalykų. dažnai vienur daugiau buvo garbinami vieni. kur. Dėl to ugnies kulto dar ir dabar pas mus ugnis tebelaikoma ypatingoj pagarboj (pav. Buvo net svarbes­ nių javų (pav. tur būt.. Be karo belaisvių. Gyvuliai. Be to. kurios globojo atskiras ūkio sritis. Reikšmingą vietą aisčių religijoje turėjo ugnis. Pomirtinis pasaulis. . Dievais arba dievų reiškiniais aisčiai laikė taip pat saulę. namuose buvo lai­ komi šventieji gyvuliai. Jei nusikaltėliui būdavo dovanojama gyvybė. kalbininkų skirstomi į tris grupes — prūsus. kaip namų globėjai. augalai. Tarminiai kalbos skirtumai tarp jų istorinių laikų pradžioje dar buvo nežymūs. aisčiams žemdirbiams buvo labai reikšmingas ž e m ė s d i e v a s arba pati sudievintoji žemė. Todėl. arba žmogaus likimą lemiančios deivės (ateinančios prie gimstan­ čio žmogaus ir valdančios jo gyvenimą iki pat mirties). Tai vadinamoji šventoji namų ugnelė. Pats žodis d i e v a s aisčiams. Šita pagarba žalčiams tebėra kai kur išlikusi dar ir dabar. Tuo būdu aistis su­ dievino patį dangų ir jo kūnus. namų. Taip antai. savo didybe žavinčių ar bauginančių. Kaip visoms arijų tautoms. ir nieko bendro neturinčių su gamta ir jos reiškiniais. kitur kiti dievai. Tokios vietos buvo savotiškos šventovės. Kaip visoje gamtoje buvo pilna dievybių. jie turėjo daug dievų. ji buvo nuolat kūrenama. Tik pat­ sai laidojimo būdas buvo nevienodas. Kiekvienam gamtos reiškiny. ginklų. aušrinę. ugnyje aisčiai degindavo ir dievams aukas. Į paskirtą guolį jie būdavo įvedami su tam tikromis apeigomis ir ten buvo laikomi. kuriuos turėjęs šiame pasauly. Dėl savo įspūdingo apsireiš­ kimo jis buvo laikomas vienu iš galingiausių dievų. ežerai. papuošalų ir kitko. kaip priešprieša ramiam. Jis rasit buvo svarbiausias aisčių dievas. Jų tad darbu naudodamiesi. pagal kalbos tarmę. Būdami pagonys. miškai 'r atskiri medžiai. slėpėsi gera ar bloga dievybė. kur žmogus gyvenąs taip pat.ar kunigaikščio ūky. O kas buvo nesu­ prantama ir žavinga. arba gabija. čia buvo dar židinio ir kitokių dievų. Senovės aisčių religija Visi aisčiai. vergais ga­ lėdavo tapti dar įvairūs nusikaltėliai. bent žiemos metu. girios. kaukų. Vieni žmonės. pirma buvo sudeginami ant laužo. Šiai dievų eilei pridera ir griausmingasai perkūnas. viso pasaulio valdovu. Be gamtos reiškinių. lauksargių. laidodami lavonus. jo mėlynės valdovą. mėnulį. bet pats religijos pobūdis visur buvo vienodas: v i s i j i e g a r b i n o g a m t ą i r v i s u s n e s u p r a n t a m u s j o s r e i š k i n i u s l a i k ė ne­ žemiškomis jėgomis. kuri saugojusi visus namus. buvo miškų. di­ dingam dangaus mėlynės valdovui. Jis — derliaus dievas. Aisčiai manė. Be to.. kai kur laikoma net nuodėme užlieti ją kokiomis srutomis ar ne­ švarumais). aisčių supratimu. visa gamta buvo pilna dievybių. lietuvius ir latvius. kad mirusiam žmogui būsią reikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių. reiškė dangaus tėvą. židinio ir gy /ulių dievų. tas buvo dievu laikoma. aitvarų ir kitokių dievybių. aušrą ir net vaivorykštę. Kai kuriose^vietose ji buvo nuolat kūrenama — tai a m ž i n o j i u g n i s . Aisčiai vaizdavosi. Be namų dvasios.

Norint apsiginti arba patiems pulti savo priešus. Gyvendami giriose. Raginėnai ir t. taip ir aisčių. jie buvo laikomi dievų. Jie buvo prie šventovių. dėl skirtingo savo pobūdžio arba dėl tarminių skirtumų. Bet. Dievai gyvenę dažniausiai medžiuose. Archeologai atkasa dabar tų šventovių.) Iš visų aisčių giminių išliko nepriklausomi ir sukūrė savo valstybę tik vieni lietuviai. Kulto tarnai. kitur alkomis. kaip tik medžiuose. Politinius vienetus kurti vertė pirmiausia atskirų šeimų santykiai. vė­ linių ir visokių švenčių apeigoms. Taip pat su šventovėmis susijusios ir tos vietos. Kaip kiekviena religija. būtinai reikėjo pasiduoti vieno vado valdžiai. Tai visai suprantama.: Rambynas. Visi jie atlikinėjo įvairias apeigas. Taigi pasakojimas. Todėl buvo gerbiami ir garbinami ne tik atskiri medžiai. o kitose mirusiųjų kultas. jis taip pat turėjo savo dvasių bei dievų. kurių vardai turi šakninį skiemenį r a m-. Tačiau aisčiai tikėjo. 8. ž y n i a i s ir kitokiais vardais.ir r a g-. vadovavo laidotuvių. ant kurių dėjo aukas. o visos kitos giminės. augančiuose ant jų kapų. Kaukokalnis ir t. ten buvo ir šiaipjau apeigoms reikalingų įrengimų. kurie atlikdavo visas dievų ir dvasių garbinamąsias apeigas. kai kurie iš jų buvo žinomesni. kad ten pilna visokių dvasių. kurie nuolat puldavo aisčių kraštus. Alkaragiai. — gal būt. tačiau smulkesnių valstybinių vienetų visose giminėse buvo susidariusių jau daug anksčiau. tik. vadinamosios v ė l i n ė s . Kadangi aisčių tikėjimu. Žinoma. viską valdančio dievo. Anas pomirtinis pasaulis buvo vadi­ namas d a u s o m i s . Buvusiųjų šventovių vietas dar parodo ir kiti vietovardžiai. kurias apylinkės žmonės dažniausiai vadina savotiškais a l k ų vardais. kurie buvo susiję su aplinkuma. kaip nebuvo vieno vyriausio. kurie. k r i v i a i s . kurios negalinčios gyventi niekur kitur. Jie turėjo tik įvairių apeiginių statulų bei stulpų. jose kūrenosi amžinoji ugnis. žinoma. o IX amž. tai šventovėse jiems nebuvo statoma jokių maldyklų. dievai turėję savo būstines aplin­ kumoj. reikalas pulti arba gintis nuo priešų. Jiems savaime turėjo atrodyti. pateko į svetimųjų valdžią. su jais skaitėsi valdovai. Yra žinių. Šventovės vienur buvo vadi­ namos romuvomis.dojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai. kiti buvo laidojami su daiktais nesudeginti. pav. tačiau nebuvo jokių dievų stabų: aisčiai jų neturėjo. — į juos kreipėsi didesnis skaičius žmonių.: Perkūnkalnis.t. Alkakapių. turėjo specialių žmonių. ne­ daug težinodami apie tikrąją aisčių religiją. Rominta. Jie buvo vadinami v a i d i l o ­ m i s . Alkų kaimų — pilna Lietuvoje. išgarsėję gydymu ar būrimu. Raguva. ant atskirų piliakalnių. ir būnančios savo šeimų globėjos. Tiesa. — ypač tie. taip nebuvo priklausomybės ryšių ir tarp dvasininkų. pav. Šventaragiai. Ant medžių šakų aisčiai kabindavo įvairias aukas. žinoma. aisčiai visą gyvenimą praleisdavo nuolat susidurdami su miškų klaikuma ir slaptybėmis. Šventovės buvo po atviru dangum. Aisčių šventovės buvo dvejopos: vienose buvo sukoncentruo­ tas dievų. Alkos kalnų. — yra prasimanymas viduramžio rašytojų. arba dvasininkai. nespėjusios su­ siburti. lavonų deginamosios ir vė­ linių apeigų atliekamosios vietos. dvasių ir vėlių būs­ tinėmis. kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo šeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar medžiuose. vieninga lietuvių vals­ tybė susikūrė tik X I I I amž. prasimanė šitą dalyką. Prie mirusiųjų kulto vietų pridera kapinės. o tik vienas aukuras. Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamo­ sios šventės. — tad ir jų šventovės buvo garsesnės. nusižiūrėję į katalikų Bažnyčią.. tuomet joms būdavo aukojamos įvairios aukos. Miškuose dažniausiai būdavo kū­ renamos ir amžinosios ugnys. kaip nebuvo vie­ nos centrinės šventovės. Vėlėms kiekvienos puotos metu že­ mėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto. Švent36 kalnis. Ragainė. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki X I I I amž. bet tai nebuvo dievai. kurių vadai dažnai užpuldavo ne tik čia pajūryje įkurtas skandinavų kolo37 . Romainiai. kad buvęs kažkoks vienas vyriausiasis kunigas ir viena vyriausioji šventovė — Romuva. kur krovė aukas ir būrė žmonių likimą. Visos tos vietos būdavo daž­ niausiai arti dievų garbinamųjų šventovių. arba garbinimo apeigos. Ragava. buvo nęt pavergę kai kurias pajūrio gimines. ypač šimtamečiai didingi ąžuolai. r o m. O šitos šventovės būdavo rengiamos kur nors arti sodybų. bet ir ištisos girios ir miškai: mat. kad senų senovėje aisčiams daug teko kariauti su skandi­ navais (danais ir dabartiniais švedais).t. iš me­ džių ošimo burdavo likimą. Aisčiai jau tuomet turėjo savo valstybėlių.

susidarė atskiros ku­ nigaikštijos. atsikvietė sau į pagalbą vokiečių ordiną (kryžiuočius). aisčiai tebedarė tik plėšiamuosius žy­ gius ir negalėjo nieko nukariauti. Jis buvo aukštos kilmės čekas. Aisčių kraštai tuomet labai nukentėdavo. bet krikš­ čionybė ten dar buvo silpna. — su tais pačiais lenkais ir rusų Voluinės kunigaikščiais. surinkę jėgų. aisčių kaimynai lenkai — antroje X amž. 24 pusk). Gardino pilis (senasis Gardinas. tačiau Polockas palengva savo sienas vis artino į aisčių kraštą. Nuo aisčių puolimų sunkiausia buvo gintis lenkų kunigaikš­ čiams. bet padarydavo karo žygių net į skandinavų kraštus. ir smulkūs kunigaikš­ čiai ne kartą būdavo priversti mokėti duoklę aisčių giminėms. Bet jau X I I amž. o rusai — X amž. Apsigynus nuo skandinavų. o jie patys buvo išvyti ar išžudyti (žiūr. bet net paėmė į savo valdžią kai kurias jo valdytas kunigaikštijėles. arba Adalbertas. mozūrų kunigaikščiai. jis išsirengė misijų į Euro­ pos šiaurę.. sukūrė ten savo valstybę. lietuvių ir latvių giminėms iš karto irgi nelabai sekėsi. gale. O Mindaugo laikais jie pavergė ir patį Polocką. Slanimas ir atstatyta. Nors čekai krikštijosi jau prieš 100 metų su viršum. ir X I I I a. gavo apsaugą ir išvyko į aisčių kraštą. Ten pagyvenęs kelerius metus benediktinų vienuolyne ir negalėdamas grįžti į savo vyskupiją. čekai sukilo. kur negalėjo įžengti joks svetimšalis. jie vis dar nesugebėjo suorganizuoti vienos valstvbės: suorganizuota ji greit vėl suskildavo. jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. pradžioje lenkų kunigaikščiai buvo užsispyrę suvaldyti aisčių gimines (prūsus ir jotvingus). ir iki X I I I amž. pradžios jie jau buvo paėmę net Gardiną. Pasirodė. o lietuviams ir latviams — su stipria gudų Polocko kunigaikštija. Todėl Vaitiekus jau ryžosi išvykti misijų kur nors kitur. Taigi jie bus turėję ir laivų. Europos centre gyvenę germanai galutinai buvo pakrikš­ tyti V I I I — I X amž. juos užpuolė vietiniai gyventojai ir nužudė vyskupą Vaitiekų. jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais. pra­ džioje prūsų kilčių kaimynai. Nors jie ir atlikdavo tolimus žygius. ir jis buvo priverstas pasišalinti į Ro­ mą. pabaigoj. Tik X I I I amž. Išplaukęs Vysla į jūrą. Černigovo. Taip atsitiko dėl to. kai Mindaugas pradėjo kurti Lietuvos valstybę. Tuo būdu XI amž-je pagonys liko tik aisčiai ir su jais Pabaltijy gyvenusios ugrių suomių tautos — lybiai ir estai. Voluinės kunigaikščiams geriau sekėsi kariauti su jotvingais. kad jie gyveno labai nuo­ šaliai ir neturėjo artimų ryšių su vakarų Europa. Mer­ kinė čia buvo kraštutinė didesnioji lietuvių pilis. tur būt. pirmieji misijonieriai lankėsi vakarinėse aisčių gyvenamose srityse. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti. Kai vyskupas Vaitiekus panorėjo ją sustiprinti. Pagonys tuo būdu atkeršijo už savo šventovės 39 . Tada vakariniams aisčiams (Prūsuose) teko nuolat kariauti su lenkais. Tokių grobiamųjų žygių jie suruošdavo net į labai tolimus kraštus. o prieš jotvingus pasitelkdavo Voluinės kunigaikščius. kad misijonieriai. kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines Iš visų Europos tautų aisčiai krikštijosi patys paskuti­ niai. ais­ čiai jiems skaudžiai atkeršydavo. nieko neži­ nodami. Iš jos miestų.nijas. Voluinės kunigaikš­ tijos siena ėjo aukščiau Gardino ir nyko kažkur miškuose. Pirmasis žinomas aisčių apaštalas buvo Prahos vyskupas šv. Kurį laiką Padauguvio giminės net mo38 kėjo jam duoklę — buvo pripažinusios jo valdžią. Tačiau tas nieko nepadėjo: misi j onieriams čia nesisekė platinti krikščionybės. Tuo būdu X I I I amž. Tik nuo tada čia pradėjo lankytis misijonieriai. Po ilgų kovų. • 9. Bet vieną rytą. Nukariautose žemėse tada buvo įkurti Naugardukas. Mat. Kad aisčių giminės į at­ vykusius labai neskersuotų. t. Bet. Vaitiekus. X I I I amž. jotvingų buvusi. jotvingams. Minsko. nors jotvingų sodybos dar toli nuėjo į pietus. pietiniams. t. Neturė­ dami didesnės valstybės. kaip antai: Smolensko. Šiaurėje. Vitebsko. aisčiams vis dėlto priešų nestigo. kai visi trys misijonieriai atlaikė mišias. Atvykęs pas Lenkų kunigaikštį Boleslovą Narsųjį. pradžioje. kurs vėliau. X amž-je visos skandinavų kolonijos aisčių krašte buvo sunaikintos. bus turėjęs kitą vardą). X amž. Su prūsais jie kariaudavo vieni. Jų krikštu Baž­ nyčia susirūpino tik po lenkų krikšto. y. y. pu­ sėje. Polocko kunigaikštija pakriko. buvo sustoję šventajam miške. nuka­ riavęs didelius aisčių plotus. Kaip tik X amž-je jų kaimynystėje įsikūrė jau stipresnės lenkų ir rusų valstybės. pradžioje jie ne tik nebemokėjo jokių duoklių Polockui.

pradžioje įsikūrė vokiečių ateivių valstybės. tai jie čia įsikūrė specialią apsaugos organi­ zaciją.įžeidimą. Bet ir jo misijos i'^i ii n> misijos Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų. Toli įėjęs į aisčių kraštą. Vaitiekaus mirtis.. kad aisčiai pakrikš­ tyti bus ramesni. Pagaliau 1008 m. Vaitie­ kaus mirtimi nepa­ sibaigė pastangos krikštyti aisčius. jis 1009 metais vasario 14 d. Tuo būdu abiejose lietuvių pašonėse X I I I amž. ordinas Pirmosios vokiečių kolonijos Padauguvy. kuri paprastai buvo vadinama kalavijuočių ordinu. jau seniai buvo pažįstami Vakarų pirkliams. nežinia. t. Šitie kraštai. gyvenusios toliau į rytus ir į šiaurę. (Taip atvaizduota jo mirtis vienos senos Sembos bažnyčios altoriuje). Todėl jie nuolat kvietė misijonierius. kurs. kurių tikslas buvo pakrikštyti aisčius ir paimti juos į savo valdžią. Jau X I I a-je jie čia turėjo nemaža prekyviečių ir kolonijų. Misijonierių la­ vonus išpirko kunigaikštis Boleslovas. kurie ne tik rūpino čia apsigy­ venusių ar apsistojančių vokiečių dvasios reikalus. o gal net pasiduos jų valdžiai. Todėl dabar tie kunigaikš­ čiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis. Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikš­ čiai. Paskui juos į čia keliavo ir misijonieriai. 10. bet taip pat ėmė rūpintis ir vietos gyventojų pagonių krikštu. 40 . arba Livonijos. nebuvo sėkmingos. su šita akcija susidūrė daug vėliau. Jas gavo patirti tos kiltys. su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. Giminės. Pirmasis pago41 Šv. Kalavijuočių. kad žuvo jotvingų krašte. buvo suimtas ir su visais palydovais nužudytas. dabartinėje Lat­ vijoje. Kartu su pirkliais pradėjo lankytis ir misijonieriai. Su šv. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo. Kadangi čia ateivių krikščionių kolonijos ir misijonieriai dažnai būdavo puo­ lami vietos pagonių. Bo­ leslovas jo misi­ joms pažadėjo pa­ ramos. Jo ir palydovų lavonai taip pat buvo išpirkti to paties Boleslovo. matydamies nepajėgsią vieni nugalėti Prūsų giminių. balandžio 23 d. Nuo XI amž. kai į Padauguvio kraštus liovėsi lankytis skandinavai. pradžios. čia pradėjo lankytis vokiečių pirkliai. nes krikščionybės skelbėjų (o kiek vėliau ir karių). Šitie ateiviai taip pat buvo vokiečiai. aisčių giminės. gale jis iš­ vyko iš Lenkijos aisčių krikštyti net su 18 palydovų. turėjo JBOnifaco vardą. Vyskupas Vaitiekus buvo paskelbtas šventuoju. nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario. Ir Bonifacas buvo paskelbtas šventuoju kankiniu. Kuriose vietose jis apaštalavo. su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija. Bet netrukus ir jas pasiekė ta pati iš Vakarų einanti banga. lenkų kunigaikščiai pasikvietė į pagalbą vokiečių ordiną. kurie tikėjosi. Pagaliau pas tą patį lenkų kunigaikštį Boles­ lovą atvyko naujas misijonierius vo­ kietis Brunonas. ku­ rios gyveno vadinamuosiuose Prūsuose ir vakarinėje Lietuvos dalyje (jotvingai). krikščionybės kankiniu. Tas atsitiko 997 m. tik tiek žinoma. Tad pirmieji aisčių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės iš­ laikymo prasidėjo vakaruose. tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. atsirado priešingoje pusėje. Taip tęsėsi iki pat X I I I amž. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių. y. būdamas vie­ nuolis. buvo dar nemaža kitų. būdami pajūryje. vykdami prekiauti į rusų kraštus. kai. kur gyveno lybiai ir. kiek toliau nuo jūros.

praėjus šimtui metų po šv. Tačiau visos akcijos centras jau buvo ordi­ nas. ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo. Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus Prūsuose gyvenusios aisčių giminės anksčiau už kitas susi­ dūrė su krikščioniškuoju pasauliu. ordinas pasidarė beveik tikrasis krašto valdovas: jis beveik visiškai nesi­ skaitė su Rygos vyskupu. Ordinas buvo pavadintas Kris­ taus Karių Brolija (Fratres Militiae Christi). Tada. ir 1215 m. Bet vos įsikūręs. kuriam Prūsuose ėmė sektis. kas dar bus nu­ kariauta. ordinas bandė plėsti karo žygius ir į žemaičių bei aukštaičių kraštą. ordinas pajuto savo galią ir pradėjo vaduotis iš vyskupo priklausomybės. Tuomet popiežius jį paskyrė Prūsų vyskupu. Pabūgęs. Jam mirus. Vyskupas 1 turėjo nusileisti ir sutiko atiduoti jam ] 3 viso krašto. Jis buvo pavestas vyskupui. Jis veikė X I I I amžiaus pradžioje.). bet čia buvo skaudžiai sumuštas (Šiaulių mūšyje 1236 m. Kad būtų lengviau gintis. kalavijuočių ordinas susidėjo su kariaujančiu tuo metu Prūsuose kryžiuočių ordinu. O tam krikščioniškajam pa­ sauliui iš pradžių čia atstovavo ne kolonistai ateiviai. Tuo būdu Latvijoje įsikūrusi vo­ kiečių valstybė susiliejo su įsikūrusia Prūsuose. y. kuri vėliau virto visos valstybės centru ir didžiausiu Livonijos miestu. Jo 1202 m. bet kaimy­ nai lenkai ir pamarėnai. buvo pradėti skelbti net specia­ lūs kryžiaus žygiai.). Kalavijuočių ordino įkūrimas (1202 m. Taip buvo pasidalytas jau už42 imtas kraštas. Naujasis ordinas turėjo būti nuolatinė organizuota vokiečių ir krikštytų čiabuvių karinė pajėga. bet ir plėsti krikščionybę ir stiprinti valdžią. kad vienas neat­ silaikys. jis pasta­ tė R y g o s pilį (1201 m. ir čia pradėta šauktis Vakarų pa43 . jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo. 11. Vyskupas nebeturėjo nei tikinčiųjų nei prieglaudos. Tada buvo nukariauti visi lybiai. įkurtą ordiną 1204 m. Bonifaco mirties. kurie jam padėjo ne tik saugoti esančias krikščionių bendruomenes. buvo iš gretimosios Pamarės. bet dėl išsiūto ant balto jų apsiausto raudono kalavijo paprastai vadinamas k a ­ lavijuočių ordinu. Kristijonui pasi­ sekė pakrikštyti arčiausia prie Vyslos gyvenančius prūsus. ordinas turėjo būti tiktai jo įrankis. buvo pakeltas arkivyskupu. nes. Vadovybė čia buvo pripažinta senesniam ir galingesniam vokiečių kryžiuočių ordinui. Palestinoje. popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus. Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš Vokietijos. Nukariavęs dabartinėje Latvijoje gyvenusias aisčių gimines. A l b e r t a s (1199—1229 m. kad su neti­ kėliais pagonimis reikią kariauti. t. ordinas). jis jau nusivežė į Romą krikštyti du prūsų kunigaikščius. pabuvę kiek laiko (dažniausiai metus). ėmė organizuoti gin­ kluotą savo tikinčiųjų apsaugą. Jo pareiga buvo ginti krikščionys ir padėti atversti pagonys. Neišnyko nė senas paprati­ mas kviesti svečius iš Vokietijos. jie grįždavo atgal. kurs turėjo valdyti kraštą. gyventojus išžudydavo. Dažnai jis pats nuvykdavo į Vokietiją ir atsiveždavo būrius karių ir riterių. latgaliai. arba kryžiuočių. ir nuo to laiko jos abi stengėsi jau bendrai kariauti su aisčiais.nių krikštu susirūpino misijonierius M e i n h a r d a s . bendra buvo tik politika ir savitarpio pagalba. Bet Livonijos ordinas niekad nenustojo savarankišku­ mo: jis visą laiką turėjo atskirą krašto magistrą ir kitus valdžios organus. Todėl trečiasis Livonijos vyskupas. Pirmasis misijonierius. Livonijos vyskupų pavyzdžiu. Vaitiekaus ir šv.). einant kryžiaus karams su turkais. todėl savanorių karių atsiras­ davo nemaža. kuris. Livonijoje nau­ jos vokiečių valstybės valdovas buvo jis. Bet jam vos grįžus. Olyvos cistersų ordino vienuolis K r i s t i ­ j o n a s . ir vėl reikėdavo ieškoti naujų karių. kuris buvo paskirtas ir pirmuoju Livonijos vyskupu (apie 1180 m. Po pirmųjų nepavykusių misijų. Vyskupui 2 tuo būdu liko valdyti / 3 krašto. taip buvo sutarta dalytis ir visa. pagonys prūsai sunaikino visas įkurtas krikščionių bendruome­ nes. dalis sėlių ir dalis estų. įsikūrus kitoms Livonijos vys­ kupijoms.). Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vysku­ pijoje. Albertas (f 1229 m. nauji misijonieriai čia ėjo jau kartu su lenkų ir pamarėnų kariuo­ menėmis.). Kol buvo gyvas vysk. Bet atvykstančių karių pagalba buvo laikinė. krikščionims apsaugoti ir kariauti buvo įsteigti net keli riterių vienuolių ordinai (templininkų.). Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna. Kadangi tuo metu Europoje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš turkus Palestinoje ir vyravo nuomonė. joanitų ir vokiečių.

gale turkai galutinai išvijo ordiną su visais krikš­ čionimis iš Mažosios Azijos. Albertas bu­ vo įkūręs Livonijoj. Bet Vengrijos karalius. kurs kryžiaus karų metu buvo įsteigtas Palestinoje. O kai X I I I amž. iš turkų buvo išvaduota Jeruzalė. prancūzai — templininkų. todėl kryžiuočių vadovybė stengėsi įsistiprinti Europoj. Jis įsigijo daugybę turtų ne tik Mažojoj Azijoj. kad or­ dinas čia ne jam tarnauja. jo vadovybė ir daugumas brolių persikėlė į Europą ir neturėjo ko veikti. Čia jie gavo iš Konrado žemių su Niešavos pi­ laite. kurs pagal savo gyvenamąją vietą buvo vadinamas D o b r i n ė s o r d i n u . išlindę iš miškų. vys­ kupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) že­ mės pakraštėj. o ypač kai Jeruzalę vėl užėmė turkai ir kai buvo pradėta rūpintis vėl ją atgauti. Turė­ damas patyrimo Vengrijoje. jo centras jau buvo Italijoj. norėdamas atgauti iš jo žemes.galbos. Tada Mozūrų kunigaikš­ tis Konradas. Iš pradžių tokios brolijos globojo ligonius ir saugojo. nusiaubdavo visą Kulmą. Ne­ trukus iš tų pirmųjų savo sodybų jie pradėjo nuolatinį karą su aisčių kiltimis. Ten gyveno ir ordino viršininkas. o patys pasista­ tė Fogelzango pilį. kurs vadi­ nosi didžiuoju magistru. Taigi buvo įkurtas (1228 m.). Į Vengriją ordinas buvo pakviestas kariauti su ją puo­ lančiais pagonimis kumanais.bet iš to nieko neišėjo. Ordino centras dar ilgai liko Italijoj. ordinas mielai priėmė kvietimą. Dar prieš Mozūrų kunigaikščio Konrado pasiūlymą ordinui.Buvo paskelbta Vakaruose net keletas kryžiaus žygių. vyskupas ir kunigaikštis Kon­ radas susižinojo su vokiečių riterių ordinu. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo būti veikimo bazė vyskupui. Praėjo net keliolika metų. prūsai. Į pagalbą jam atvykdavo būriai kryžeivių. todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kry­ žiuočiais. ten galutinai įsigalėjus turkams. Bet riterių buvo ne­ daug. pamatęs. bet ir Europoj. Mozūrus ir visus aplinkinius krikščioniškuosius kraštus. bet dar teriojo ir Lenkijos sritis. nes atvykę kryžeiviai miškuose prūsų negalė­ davo surasti. ordinu. Prūsuose buvo tik vadi­ namasis krašto magis­ tras (L a n d m e i s t e r ) . todėl ir jų pagalba buvo nedidelė: jie vos įstengdavo ap­ ginti savo pilį. Mažojoj Azijoj tuo būdu buvo likusi tik nedidelė ordino dalis. dabar jis jau daug geriau juridiškai ap­ sidraudė savo būklę. Kunigaikštis Konradas jį pakvietė persikelti į Prūsus ir paimti į savo rankas vietinių ir aplinkinių krikščionių apsaugą.) vyskupo priklausąs riterių ordinas. Kristijonui vis ne­ sisekė: pagonys ne tik naikino jo kuriamas krikščionių bendruo­ menes. tuo metu jis bylinėjosi su Vengrų karalium. kad maldininkams nieko blogo neatsitiktų kelyje. 1230 m. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remia44 mas ir labai greit pralobo. bet ruošiasi sukurti savo valstybę. Kristijonas kartu su kunigaikščiu Konradu sumanė čia įkurti tokią pat pastovią or­ ganizaciją krikščionių reikalams ginti.). Jau Dobrinės ordiną steigdami. kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus. Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium. pirmieji ordino atstovai jau buvo Prūsų pasieny. Bet kai prasidėjo nauji karai. Bet netrukus naujajai Jeruzalės valstybei vėl ėmė grėsti turkų pavojus. Tuo būdu ordino centras pasidarė Ma­ . Kita ordino narių dalis jau kūrė Vengrijoj savo atskirą valstybę. į ją pradėjo traukti minios maldininkų. Kai 1099 m. Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus. kokią vysk. — tokios brolijos virto kariaujančiųjų riterių ordinais. rienburgas. ir didysis magistras persikėlė į Prūsus. o trečiojo kryžiaus žygio metu vokiečiai įkūrė savo Marijos Mergelės ordiną (1190 m. Kitur juos paprastai vadino vokiečių. Bet vos tik jie išvykdavo namo. Italai čia turėjo savo joanitų ordiną. 45 Kryžiuotis su karo apranga. Krikščionių būklė Mažojoj Azijoj buvo labai netikra.arba Marijos Mergelės. Todėl 1309 m. tada visas ordi­ no dėmesys nukrypo į Pabaltijį. Nebe­ turėdamas vilties jų atgauti. Todėl visos didesniosios valstybės ten ėmė steigti spe­ cialias brolijas savo maldininkams globoti. o vysk. Tada vysk. ir maldininkams darėsi labai pavojinga ten keliauti. jį išvijo (1224 m.

Tiesa. ordinas turėjo ir paprastų kareivių. ordino prašomas popiežius skelbdavo Vakaruose kryžiaus karus. Visą savo nukariautą kraštą ordinas vadino Prūsais. turėdamas plačių ryšių Vakaruose ir globojamas imperatorių. priėjęs Nemuną. Be riterių. kad jie neturėjo vieningos valstybės. Jie buvo pirmieji vokietybės daigai šiose aisčių žemėse. ordinas pradėjo pulti aisčių kil­ tis. Tačiau išėjo visai ki­ taip. kadangi netrukus vyskupais buvo skiriami vien tik ordino nariai. Ordinas savo įstatuose tu­ rėjo įsirašęs pareigą nuolat kariauti su Kristaus vardo priešais (jam net buvo draudžiama daryti taiką su netikėliais). jie dar bandė spir­ tis. Kaip ten. tačiau neįstengė prieš galingą ordino kariškąją organizaciją. Ordinas turėjo būti jų įrankis. kuriai padėdavo visa Europa. Daug kryžiuočių jos tuomet išžudė. vadinamų jų tarnais. varžytynės dėl žemių. negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. Kartu su nukariavimu žengė ir krikščionystė: buvo statomos bažnyčios ir vienuo­ lynai. Tiesa. bet ir paimti į savo valdžią visą apylinkę. ir prūsai bū­ davo nuveikiami. Vyskupui esant nelaisvėje. jų smulkūs kunigaikštėliai. taip ir čia. Greitai tarp jų prasidėjo net karai. nors prūsais buvo vadinamos tik tos vakarinės aisčių giminės. Tuo tarpu visos kiltys. Su atkvietusiais ir pirmutinę globą suteikusiais Mozūrų ku­ nigaikščiais ordinas taip pat niekuomet nesiskaitė. Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir. 47 . ordinas jų vardu pavadino ir visą nukariautą kraštą. Įsikūręs pirmiausia jų krašte. užpuldavo ir degindavo ordino pilis ir vokiečių kolonistų sody­ bas.) net buvo sukilusios visos pa­ vergtos jų giminės. jis palengva stūmėsi vis gilyn į rytus ir į šiaurę. kad ir imperatorius ir popie­ žius pripažintų jam visus Prūsų ir kitų pagonių nukariaujamus kraštus. tarėsi gausiąs savo politikai įrankį. Kryžiuočių statomos pilys virsdavo naujos valstybės apygardų administraciniais centrais. ordinas kiekvieną kartą turėdavo iš naujo nugalėti prūsus. pasikvietė sau amžinąjį priešą. Kunigaikštis Konradas. Prūsai ne lengvai pasidavė vokiečiams: jie nuolat kovodavo. buvusios anapus Nemuno. greitai pasidarė net kunigaikščio kon­ kurentas ir priešas. pasitelkęs riterių. liko amžinoje vokiečių vergovėje. Tuo būdu Prūsų ordino valstybėj nebegalėjo kilti jokių konfliktų (Dobrinės ordinas. O du kartus (1243 ir 1260 m. o vėliau pirmosios buvo ordino paverg­ tos. ordinas vis dėlto sutiko užleisti vyskupams 1 / 3 visų savo žemių. kviesdamas ordiną. Tokį įžadą ordino broliai — riteriai — turėjo padaryti visam gyvenimui. kviesdami į Pabaltijį vo­ kiečių ordiną. kurios anksčiau puldavo lenkus. 1231 m. ten kariuo­ menės priedangoje pasistatydavo pilį. iš kurios ordinas nesirūpino jo išvaduoti net 5 metus. 46 Kai sukilimai aprimdavo. su kuria vėl pradėjo ilgą karą. Prūsams dar ir dėl to buvo sun­ kiau gintis nuo ordino.Kryžiuočių ordino nukariavimai. nepajėgė išgriauti tik pačių stipriųjų pilių. tačiau neilgai naudojosi vyskupai ir tokia teise. Ir kai vyskupas grįžo iš nelaisvės. daug or­ dino pilių išgriovė. T u o būdu lenkai. kuris pasirodė nepajėgus. buvo prijungtas prie kryžiuočių ordino). ordinas pasirūpino. bet ordinas. Apie pilis buvo kurdinami iš Vokietijos atkviesti kolonistai. savitarpy nesugyvendami. kaip matėme. Be to. tai krašto valdovą atrado ordiną. ir joje palikta įgula turė­ davo ne tik atlaikyti aisčių giminių puolimus. ir ordinui į talką plaukdavo minios karių. jis žygiuodavo j kurią nors sritį. susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe. Bet šitokiais kritiškais momentais jis pa­ sišaukdavo paramos iš Vokietijos ir iš kitų kraštų. Netrukus vyskupas Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę. Iš Palestinos or­ dinas atsinešė į aisčių kraštą ir kariavimo būdą. o prūsai buvo varu krikštijami. ir ordinas užgrobė visą lenkiškąjį Pamarį. jau 1235 m. Tokiuo būdu kariaudamas. Ordiną atkvietė į Prūsus Mozūrų kunigaikštis ir vyskupas Kristijonas.

ne be kraujo praliejimo. Lietuvai atstovauja net 21 kunigaikštis. kad šitoki dideli žygiai negalėjo apseiti be vadų. O pasi­ laikyti ją buvo nesunku. Kuriantis valstybei. Bet po sėkmingo žygio toks vadas dažnai pasilaikydavo valdžią ir taikos metu. X I I I amžiaus pra­ džioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas. Bet labai greit kuni­ gaikščių skaičius pradėjo mažėti. Šitiems žygiams jie rado ir talkininkų. Varydamas prekybą su vo­ kiečių Hanzos pirkliais. tiek aukštaičius. savo vadus turinčių. o kiti buvo išvaryti iš tėviškių ar per­ kelti kitur valdyti. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. Tas atsitiko. prieš paimdamas į savo valdžią visą Lietuvą. jie pradėjo č i a i padarė taiką su Voluine. Daug jų vienoje tautoje nega­ l ė j o taikiai sugyventi. kuriuos sudarė gyvas reika­ las gintis ar ką nors pulti. XI-me ir net iki pusės X I I amž. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų lobingų miestų turtus. pusės ir lietuviai pradėjo pulti rusus. Taip apsivylę lietuviai laikinai metė vokiečius ir vėl savo dėmesį nukreipė į rusų kraštus. Lietuvos Istorija. ledu perėję įlanką. iš kelmynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas. Todėl 1219 m. X. pasidarė visos Lietuvos valdovas. nes. Padarę du bendrus žygius. ir dažniausiai tai ruošai vadovaudavo buvu­ sysis vadas. Šitie karai su ordinu ir su rusais vers­ te vertė lietuvius jungtis į didesnius politinius vienetus. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti IU abiem priešais. Taip palengva iš daugybės buvusių kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius. Lietuvos suvienijimas. Jis. mirus jo įkūrėjui vyskupui Albertui (-J. Pagaliau M i n d a u g a s pašalino visus kitus kunigaikš­ č i u s ir liko vienas valdovas visame krašte. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių. Netrukus dar prasidėjo jo nesutikimai su Rygos vyskupu. žiauriai siaubti kalavijuočių ordino pavergtas sritis. apy­ linkių iš pradžių buvo labai daug. Vieni iš Mindaugo konkurentų žuvo kovose. 4 49 . Antai 1219 m.). Todėl Naugardas susidėjo su lietuviais. pašalinęs kitus kunigaikš­ čius ir net savo brolius. Tai buvo galinga 1). Naugardas labai praturtėjo ir turėjo savo kolonijų lybių ir estų žemėse. Nėra žinių. Karai valstybės jungimo laikotarpy. kuris. Tokių mažų. — visą laiką rusai puolė tiek Padauguvio aisčius. lietuviai ėmė pulti ir ją. Naugardo miestiečių valstybė. Jis iš pra­ džios buvo renkamas susibūrusių karių. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. ir galingesnieji pradėjo šalinti silpnesniuoNttis. tikėdama­ sis išvyti ordiną iš tų žemių. Taigi jau tada Lietuva b u v o tik 5 kunigikščių šeimų valdoma. \H'\ jie priklauso iš viso tik 5 giminėms. o žiemos metu. kai jis juos puldavo. o prasidėjus savitarpio vaidams. naikinti jo p i l i s . Todėl gana ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. jie tik apiplėšė kraštą. Kai X I I amž. Valstybė buvo įkurta ne viena diena. Tačiau lietuviai su naugardiečiais nevieningomis jėgomis neįstengė paimti tvirtų ordino pilių.1229 m.. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis Lietuvos vidaus santvarka ir karai su kaimynais prieš įkuriant vieningą valstybę. Bet ordinas retai tepuldavo. nes po vieno žygio paprastai būdavo ruošiamasi kitam. su ordinu jie susitikdavo tik tuomet. Aišku. žinoma. Di­ delius lietuvių būrius vedė kuris nors vienas vadas. ordinas nebepajėgė kariauti su lietuviais. Jie pasiekdavo tolimus pajūrius. susitarę Lietuvos kunigaikš­ Padarę taiką pietuose. nusigaudavo net į Saremą (Eželį). buvo gavęs valdžią iš tėvo. jis visiškai susilpnėjo. Dabar daugumą jų buvo užėmę kalavijuočiai. Pagaliau iš visų kunigaikš­ čių tarpo iškilo M i n d a u g a s . kurių sričių kunigaikščiu buvo Mindaugas. gale Li­ vonijoje įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. Bet nuo antros X I I amž.T R E Č I O J I DALIS Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis 1. Tuo bū­ du ir kunigaikščių skaičius mažėjo. darant taiką su 48 Voluinės kunigaikštyste. kuris taip pat turėjo būti galingas kunigaikštis. žinoma.

) Mirus vysk. Kryžiuočiams nenorint sąjungos. o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. Todėl n prasidėjo ilga. Danielius 51 . kaip rašo kronikos. sąjunga prieš Mindaugą. Žemaičių kunigaikštis Vykintas. bet lietuviai pastojo jiems kelią. kada kalavijuočiai visiškai nusilpnės ir ne sąjungą siūlys. Jis da­ bar jau nebebuvo atskiro ordino magistras. 2. Jie pradėjo rūpintis pašalinti Mindaugą ir ieškojo tam tikslui sąjungininkų. Bet ilgesnį lai­ ką jie teišlaikė tik Polocką. kalavijuočiai ryžosi patys susitvarkyti. Slanimo ir Volkovisko sritis. Jiems kariaujant ry­ tuose. Išsiųstus kariauti kunigaikščius jis laikė rusų že­ mėse. Tada lietuvių dėmesys nukrypo į rusų žemes. krašto magistras (L a n d m e i s t e r). Netrukus jie buvo pašalinti ir iš ten. Bet kryžiuočių magistras tuo tarpu nenorėjo jungtis. 3. kurie buvo išva­ ryti iš Lietuvos. Bet aišku. bet priklausė kry50 HllOČių didžiojo magistro. Kai šie bandė priešin­ tis. Ties Š i a u l i a i s įvyko didelis mūšis. daugiau kaip 150 m. Greičiausiai tai buvo artimas Mindaugo bendradarbis. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. t. kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukia. 1236 m. Mindaugo buvo išsiųsti į rusų sriiis. jis atėmė iš jų ir duotas rusų kunigaikštystes. Susilieję vokiečių ordi­ nai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. Tautvilą ir Erdvilą. Norėdami pagerinti savo būklę. Ka­ dangi jų čia buvo likę nebedaug. kada buvo galutinai suvienyta Lietuva. Tada jie pabėgo pas savo giminaitį Voluinės kunigaikštį Danielių (jis buvo vedęs Tautvilo ir Erdvilo seserį). 38 psl. tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo Kas vadovavo lietuvių kariuomenei mūšyje ties Šiauliais. v. nes naujasis vyskupas. Žinome tik jo broli ir du brolio sūnus. Po didžiojo laimėjimo lietuviai norėjo išvyti vokiečius nors iš Kuršo. kalavijuočių ordi­ nas buvo panaikintas. Mindaugas rūpinosi suimti į savo valdžią visus aukštaičius ir žemaičius. Jų greit atsirado. nėra žinių. Bet tas turėjo atsitikti dar prieš 1236 m. Todėl jis pradėjo rūpintis susijungti su kryžiuočiais. Iš pradžių jie buvo išsiųsti kariauti j rusų že­ mes. Aišku. bet tas jiems nepavyko. Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį. Taip pat tiksliai nežinoma. grįžę namo vos kas dešimtas karys. Lietu­ viai siaubė D. irgi nežinia. žemaičių kunigaikštis Vykintas.Bet kuo vardu buvo Mindaugo tėvas. Tuo susitarimu. Be to. bet jo siunčiami kunigaikščiai. ir jam buvo sunku kariauti su stiprėjančia Lie­ tuva. tad jam turėjoj vadovauti arba pats Mindaugas arba kuris nors iš jam artimų kunigaikščių. kalavijuočių ordinui nekaip sekėsi. Kiek laiko lietuvių rankose buvo net Smolenskas. kurį laimėjo lietuviai. bet prašys globos. Tautvilas su Erdvilu. kurią išsprendė tik popiežiaus legatas. Albertui. Iš totorių nugalėtų Voluinės kunigaikščių lietuviai atsi­ ėmė kadaise nustotas (žiūr. Naugardo žemes ir nužygiavo toli anapus Polocko. Mindaugo brolėnai. ėjusi kova su lietuviais. Visus tuos žygius atliko ne pats Mindaugas. 1249—1250 m. jie pa­ prašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą.. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. nes į augančią Mindaugo galybę labai nepalankiai žiūrėjo Voluinės kunigaikš­ čiai ir Livonijos ordinas. jie padarė daug žygių į rytus ir į šiaurę. Tuo laiku jie paėmė ir Minską. ir jų dėdė. Nau­ garduko. ir į Livoniją atvyko daugy­ bė Europos riterių. kad tai buvo jau suvienytos Lietuvos žy­ gis. popie­ žius patvirtino jų susitarimą. taigi buvo kryžiuočių provincijos. Jis norėjo pa­ laukti. Iš visos jų kariuomenės. norėdamas suvaldyti ordiną. bet po sėkmingo žygio Mindaugas nebeleido jiems grįžti. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė su pačiu magistru ir daugybė svečių. nes tais metais Voluinės kunigaikštis jau derėjosi su Mindaugu. kad šitoks Mindaugo elgesys nuskriaustus kunigaikš­ čius padarė jo priešais. kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lie­ tuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. 1237 m. likusieji kalavijuočiai pa­ prašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą.) lietuviškąsias Gardino.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m. Pajutę susitelkusią lietuvių ka­ riuomenę. Ordi­ nas buvo silpnas. kaip su visos Lietuvos valdovu. Mūšis ties Šiauliais (1236 m. Tuo tarpu patys kuršiai sutiko pripažinti ordino valdžią. o jų tėviškes paėmė į savo valdžią. Kryžiaus karas buvo paskelbtas. buvo pra­ dėjęs su juo kovą. Be to. tais pačiais metais buvo pirmas di­ delis suvienytos Lietuvos mūšis su kalavijuočiais.

kur ji buvo. Mindaugas bandė staiga iškelti savo sukurtą valstybę ir pastatyti ją. greta kitų Europos viešpatys53 . Tautvilas ir Erdvilas su savo jėgomis apsupo Min­ daugą jo pilyje. Mindaugas sumanė iš­ ardyti sąjungą diplomatiškomis priemonėmis. Bet kadangi nepatenkintieji neturėjo žy­ mesnių vadų. kai Mindaugas sutiko krikštytis. bet ir sutramdyti Mindaugo galybę ir atgauti neseniai nustotas sritis. y. Apsigindamas pilyje nuo priešo. o Tautvilas su Erdvilu pabėgo. Nerasdamas kitos išeities. Andrius buvo iš tikro padorus ir labai maldingas riteris: jis tikrai troško Lietuvos krikšto.) prūsų sukilimo ir kaip tik tuo metu kariavo su lenkais. Kartu buvo prašoma suteikti Mindaugui ka­ rališkąją karūną. Popiežiaus sutikimas buvo duotas 1251 m. Prie tos sąjungos neprisidėjo tik Prūsų ordinas. Kunigaikštis Vykintas netrukus ties Tverais buvo nu­ galėtas. siūlydamas jam sąjungą. kurią kronikos vadina V o r u t a . 1250 m.ryžosi padėti pabėgėliams. Bet. Tuo būdu nei Aukštaičiuos nei Žemaičiuos nebeliko didžiųjų Mindaugo priešų. Tas mielai ją priėmė. kuris dar nebuvo visiškai atsiga­ vęs po pirmojo (1243—1249 m. po 2 metų. Ordinas padėjo jam net suvaldyti priešus. 52 Liškiavos pilies griuvėsiai. pakrikštijus Tautvilą. Tuo būdu prieš Mindaugą susidarė galinga sąjunga. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m. 2) Voluinės kunigaikštystė. pastatyti jį Min­ daugo vietoje. Lietuvoje. tačiau pilies neįstengė paimti. jis nuoširdžiai rūpinosi jam padėti. į kurią įėjo: 1) Livonijos ordinas. 3) žemaičiai ir 4) jotvingai. Mindaugą tuo būdu išgelbėjo jo stiprioji pilis. kaip lygią. grįžo atgal. O Rygos vyskupas siūlė ordinui. Pabėgėliai kuni­ gaikščiai visokiais pažadais ir pinigais patraukė į savo pusę jotvingus ir sukėlė žemaičius. 4. pabaigoje jis su būriu palydovų atvyko į Lietuvą. Ka­ dangi ordinas tesutiko taikintis su Mindaugu tik tuomet. t. Todėl. Vy­ kintas ir Tautvilas su Erdvilu buvo čia pat. Čia tų metų gale ar 1251 m. Bet už­ ėmęs Slanimą ir Volkoviską. Jiems į pagal­ bą atėjo ordinas. ir ordino kariuo­ menė. Greičiausiai ji bus buvusi kur nors Aukštaičiuose: kai kurie mokslininkai spėja tai buvus Liškiavą ar Kernavę. nusiaubusi kraštą. Tuo tarpu Vykintas.. Jam rūpėjo ne tik paremti giminaičius. nežinia. kur buvo daug Mindaugo valdžia ne­ patenkintų kunigaikštėlių. Kaip matome.) Kai po Vorutos apgulos Mindaugas pasiūlė ordinui taiką. jis pats žuvo mūšyje. tai dar ilgokai tas nepasitenkinimas neperėjo į su­ kilimą. Danielius tuojau pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną. pradžioje Mindaugas su visais savo arti­ maisiais buvo pakrikštytas. Iš sąjungininkų pirmasis pradėjo žygius Danielius. Jis sugalvojo pa­ traukti į savo pusę pavojingiausią sąjungos narį — ordiną. kai šis krikštysis. jis toliau nebežygiavo. tai Mindaugas ir krikštijosi. nes priešų sąjunga greit neiširo. Mindaugas dar neišsigel­ bėjo iš gresiančio pavojaus. bet ka­ rūnacija teįvyko tik 1253 m. besiveržiančiais į jų kraštą.. Po krikšto Mindaugas kartu su ordino magistru tuojau pa­ siuntė į Romą pasiuntinius pareikšti ištikimybės popiežiui ir prašyti jo globos. T i k pačioje visuomenėje ir smulkiųjų kuni­ gaikščių tarpe buvo nepasitenkinimo dėl krikšto ir dėl susidėjimo su vokiečiais. T i k žemaičiai vis nesiliovė kovoję su Livonijos vokie­ čiais. Livonijos magistras Andrius iš Štirlando (von Stirland) jam pa­ teikė krikšto sąlygą. Popiežius su džiaugsmu sutiko delegaciją ir įgaliojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą karalium. liepos 17 d.

Lietuvos bažnytinės provincijos Įkūrimas (1253 m. Jo vyskupystė išnyko. Krikštijęsis ir susitaikinęs su ordinu. nes 54 įam daug teko kariauti su Voluinės kunigaikščiais. Mindaugas net keliais dokumentais dovanojo ordinui visą Žemaitiją. Tik vėliau. nuo 1259 m. Tuo būdu Lietuvos Baž­ nyčia juridiškai buvo nepriklausoma nuo vokiečių. už tai jis perleido ordinui kai kurias Mindaugo jam dovanotas žemes. Jis manė. Neseniai tik sukurtos valstybės valdovo autoritetas viduje dar buvo per silpnas. į kurių gyvenimą kišosi vyskupo globėjas — ordinas. Mindaugas tuo tarpu dar tebeturėjo daug priešų. kad naujasis vyskupas prisiektų pa­ klusnumą tiesiog popiežiui. Mindaugas ryžosi atgauti Voluinės kunigaikščio Danieliaus už­ grobtas žemes. o jis pats baigė savo gyvenimą Vo­ kietijoj. Or­ dinui tai buvo labai pelninga. popiežius įsakė. todėl jam nepakako jėgų visiems suvaldyti. kaip kad ordinas Livonijoje. gudais ir totoriais. priėmė iš Kristijono priesaiką savo vardu. Vyskupu buvo paskirtas tas pats ordino kunigas K r i s t i j o n a s . Po Mindaugo krikš­ to popiežius pavedė Kulmo vyskupui Henrikui karūnuoti Min­ daugą ir įšventinti Lietuvai naują vyskupą.čių.) Ta pati delegacija.). 6. Tačiau ki­ taip išėjo praktikoje. Mindaugas šitais vyskupo santykiais su ordinu greičiausiai buvo nepatenkintas. Laukuvos ir kt. drauge prašė įkurti jo valstybėje ir vyskupystę. kad po­ piežiaus globojamoje Mindaugo valstybėje jis vaidinsiąs tokį pat vaidmenį. Žemaičių krašte įsikūręs vyskupas Kristijonas. Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus. o Mindaugas turėsiąs tenkintis tiktai pasauline valdžia. Mindaugo prašomas. Ariogalos. Nors. tuo pat metu Kulmo vyskupas Henrikas irgi rūpinosi įkurti vyskupystę. kaip kad Kristijoną. kuriam nesisekė jų nukariauti. Kris­ tijoną. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi Karai su Voluine. kaip ir Livonijoje. o gal ir paties vys­ kupo prašomas. Saugumo sumetimais. tai jis į savo vyskupystę greičiausiai nebuvo nė atvykęs. Sutartis buvo susti­ printa Mindaugo dukters ir Danieliaus sūnaus Svarno vedybo­ mis. žemaičiai tuo tarpu vieni kovojo su ordinu. popiežius įsakė Neuburgo vyskupui priimti iš Kristijono kitą priesaiką. bet Mindaugo sūnus V a i š v i l k a s . Tik jie turėjo pripažinti Mindaugo valdžią. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. Mindaugui pasiskundus. Danielius buvo sumuštas ir priverstas taikintis (1255 m. atsikračiusi Rygos vyskupo. Mindaugas jo gyvenamajai vietai buvo paskyręs pietines Lietuvos sritis (jotvingų žemėje). kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas. Tuo būdu Lietuvos vyskupystė. todėl jis su dideliu noru paėmė į globą buvusį savo narį. Maždaug kartu su Kristijonu čia vyskupu buvo įšventintas lenkų domininkonas V i t a s . nes jis buvo laikomas Pabaltijo metropolitu. Todėl Žemaičių dalį jis net užrašė ordinui. kad jam turinti priklausyti ir Lietuvos Bažnyčia. daug kas ir pačioje Lietuvoje priešinosi jo valdžiai. tačiau žemaičiai žiūrėjo j j j. nepaisydamas popiežiaus įsakymo. kad ir čia jis būsiąs laikomas aukščiausiuoju autoritetu. bet nieko negalėjo daryti. Bet dėl Rygos arki­ vyskupo pretenzijų užtruko ir karūnavimas ir naujos vysku­ pystės įkūrimas. todėl prašė ordiną globos. Betygalos. kuria jis pasiža­ dėjo klausyti tiesiogiai popiežiaus. kuris atliko Mindaugo krikšto apeigas. ordino verčiamas. Kai Rygos arkivyskupas įšventino vysk. Ir jis savo gyvenimą baigė kažkur Vakaruose. nieko negalėdamas veikti. Tačiau Rygos arkivyskupas Albertas. Mindaugas vyskupui gyvenamąja vieta paskyrė Žemaičius ir dovanojo jam čia kai kurias žemes: po pusę Rasei­ nių. ordino. Jis tai atliko per lenkų Gniezno arkivyskupą. Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kuni­ gaikščiai. sričių. Nenorėdami pasiduoti nei vyskupui nei ordi­ nui. Bet kadangi Vito nerėmė jokia karinė pajėga. iš čia visiškai išsikraustė. o be to. Danieliaus sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Nau­ garduką. Bet vėliau pasirodė. visgi faktiškai susirišo per ordiną su vokiečiais. o Vaišvilkas gavo Slanimo.Tose srityse vys­ kupas jautėsi labai nesaugiai. kuri prašė popiežių karūnuoti Mindaugą. Ta pačia taika buvo amnestuoti buvusieji Mindaugo priešai Taut55 . Bet. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. 5. Antroji vyskupystė Lietuvos pietuose. Rygos arkivys­ kupas manė. Pas vyskupą buvo nusiųsta net keletas ordino brolių su būriu karių. kaip į saviškį.

kad.usiais tuo metu visą Rusiją. 7. Mindaugas tvarkė savo vals­ tybę. ir tas vienintelis jų užplūdimas neturėjo Lietuvai jokios reikšmės.Mindaugas savo įpėdiniu galėjo vainikuoti katrą nors iš Įiunesniųjų sūnų. Bet kaip greit jie užplūdo. Mindaugas svajojo kada nors kietai suimti į savo valdžią visas lietuvių gimines. Jis kietai valdė visus aukštaičius ir nukariautus rusus. totoriai ( 1 2 5 8 m.) su­ r u o š ė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė visą rytinę jos dalį. R u k l y s ir R u p e i k i s . po taikos su Voluine Mindaugas dar susidūrė su totoriais. iš anksto gavo popiežiaus leidimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų Klaipėdos įkūrimas (1252 m. Tuo būdu po taikos su Voluine Mindaugas nebeturėjo dide­ lių priešų. jam mirus. I. Mindaugo sūnaus vainikavimas. 56 Klaipėda 1535 metais. Jis turėjo tris sūnus. Tautvilui tada buvo pavestas valdyti Polockas. taip veikiai ir atsitraukė. o žemaičiai kovojo su ordinu. rūpindamasis. kurs neįstengė pavergti jam Mindaugo atiduotų žemių.HUI Karai su totoriais. santykiaudamas su Voluinės kunigaikščiais. kad iš at- Naugarduko pilies griuvėsiai. Už tai atsilygindami. krikštijosi rytų Bažnyčios apeigomis. bet lietuvių pakraščio giminės (su lenkais ir kryžiuočiais kariau­ jantieji jotvingai ir su Livonijos ordinu kariaujantieji žemaičiai) jam nelabai norėjo pasiduoti. o vyresnysis sūnus Vaišvilkas.'. vilas su Erdvilu. buvo pakrikštyti katalikais kartu su Mindaugu. Mindaugas kartu su Voluine puolė totorius.). Iki tėvo mirties jis nebegrįžo į Lietuvą. kariavo rytuose ir pietuose. Rūpindamasis sutvarkyti savo valstybę. Tada ordinas pasiryžo bent atskirti žemaičius nuo jūros. Didelių mūšių su jais neįvyko. 57 . kurį jis valdė ir prieš maištą. tik šiek tiek buvo apnaikintas kraštas. o apie Erdvilą nuo to laiko nebe­ turime jokių žinių. — nežinia. kurių du jaunesnieji. Pagaliau po taikos su Voluine Vaišvilkas išvyko j Graikiją ir įstojo į vienuolyną. nežūtų valstybė. paMI. bet dėl to nė kiek nepasikeitė valstybinės sienos. O tuo tarpu stiprinosi viduje. katrą būtent.

jo suorganizuotos valstybės jėgomis įstengs išvaduoti vi­ sas ordino pavergtas gimines ir apsaugos visą tautą. Mindaugo nužudymas (1263 m. daugiau jo nebelietė. Mindaugo se­ serėnas T r e n i o t a . Žemaičiai tuojau suprato naujosios pilies pavojingumą ir ėmė ją pulti dar tebestatomą. pačios tvirtosios pilys. daugiau su ordinu nebekariavo. t. Tada. o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją. Po mūšio. labai susilpnėjusį ordiną. Todėl Mindaugas priėmė pasiūlymą ir. bet užtat jo akivaizdoje vergė že­ maičius. o įsibrovė naikinti ordino valdomojo Kuršo. kurie ne kartą pasiekdavo net Vyslą. po Durbės pralaimėjimo užpuolęs 1262 m. Todėl žemaičių kunigaikštis Treniota ir iš žygio grįžęs Daumantas susimokę jį nužudė. Sukilusioms giminėms padėti čia ateidavo žemaičiai. Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą. kad. Abiem kariuomenėm susitikus prie D u r b ė s ežero. Nesugriautos liko tik Karaliau­ čiaus. Mindaugas po pirmo nepasisekimo ėmė gailėtis nu­ traukęs su ordinu sutartį ir vėl nusigręžė į rusų kraštus. o ne užkariaujamieji žygiai. Kartu nužudė ir abu prie jo bu­ vusius sūnus — Ruklį ir Rupeikį. jo prašomas. popiežius sušaukė Euro­ pos riterius į kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis. neatvykus Naugardo ka­ riuomenei. žemaičiai nėjo jos ginti. Bet. O iš tikrųjų. kur Kuršmarės jungiasi su Baltija. nes neturėjo iš to jokios naudos. susvyravo net jo sukurtos valstybės pamatai. esą. 8. žuvus Mindaugui. Naugardu. kur buvo sunaikintos beveik visos or­ dino pilys ir išžudytos jų įgulos. Elbingo ir Kulmo. Baigos. praėjo net 14 metų. ėmė jį įkalbinėti nutraukti ryšius su ordinu ir bend­ romis visų aisčių jėgomis išvyti vokiečius. Pasistatęs Klai­ pėdos pilį. Kariuomenei vadovavo Nalšėnų kunigaikštis Daumantas. Bet visai priešo kariuomenei traukiant į Karšuvą. Po kiek laiko atsigavo ir Prūsų ordinas. ordinas ją pavadino vokišku Nemuno vardu — Memel. Ordinas ketino suruošti į Žemaičius didelį žygį ir išgriauti Karšuvą. Senoji tos vietos sodyba buvo vadinama K l a i p ė d a . Po ilgų kovų jis pasistatė Nemuno pakrantėje J u r b a r k o pilį (1259 m. Tiesa. jis išsiuntė savo kariuomenę prieš Briansko kunigaikštį. Visoms žemai­ čių kovoms su ordinu vadovavo jų kunigaikštis. Durbės mūšis (1260 m. Po Durbės mūšio jisai. Livonijos ordinas vėl ėmė pulti žemaičius. Livonijoje ir Prūsuose veikiančios ordino šakos galėtų susisiekti sausuma.plaukiančių pirklių jie negalėtų pirktis ginklų ir kitokių prekių. jis neįstengė paimti pilies ir. jis išsigelbėjo tik dėl to. 1262 m. Mindaugo prisidėjimas prie žemaičių kovų. Ordinui tuomet buvo labai sun­ kūs laikai. grįžęs namo. Ypač labai išsi­ plėtė sukilimas Prūsuose.). Jie tikėjosi. pašalinę Min­ daugą. Livo­ nijos ordinas atsigavo gana greit. Livo­ nijos ordinas ėmė statyti pilį toje vietoje. Reikia pastebėti. Mindaugas tuo metu buvo labai nusivylęs santykiais su ordinu. kad iš mūšio pasitraukė ordino pavergtieji kuršiai. siaubdavo Kulmo apylinkes. Mūšyje žuvo visa ordino vadovybė su Livonijos ma­ gistru ir Prūsų maršalka ir beveik visi broliai. užėmus pajūrį. ir kuršiai ir visos ordino pavergtos Padauguvio kiltys.) Mindaugas. 59 . Tam tikslui 1252 m. kad į jo šauksmus atėjo pagalba iš Vakarų: mat. 1263 m. sudaręs są­ jungą su D. Tada priešais Jurbarką žemaičiai pasistatė savo pilį — K a r š u v ą . Bet ir dažnais puolimais jie neįstengė nei jos statybos sutrukdyti nei pastatytos pilies iš­ griauti. kurie čia buvo jų atvesti kartu su lybiais ir latgaliais. nužygiavo į Livonijos ordino žemę net iki Cėsio (Vendeno). taigi jo atsisakymas prisidėti prie bro­ liškų giminių kovos dėl laisvės buvo palaikytas tautos išdavimu. atvykęs pas 58 Mindaugą. kovą lai­ mėjo žemaičiai. Livonijoj ir Prūsuose tuojau sukilo pavergtosios kiltys. Mindaugas jau ir anksčiau buvo kaltinamas susidėjęs su vokiečiais. Tuo metu sukilu­ sioms ordino pavergtoms giminėms kariauti tepadėdavo vien žemaičiai. Ordinas atsidūrė dideliam pavojuj. pasiduosią jo valdžiai ir žemaičiai. kurios žemaičiai taip pat neįstengė išgriauti.) ir jo padariniai. bet kol jis atgavo savo pirmykštę būklę Prū­ suose. y. Livonijos ordinui atėjo į pagalbą Prūsų ordinas ir daug svečių iš Europos. Be to. Tai buvo tik siaubiamieji. Ordino kariuomenė nusiskubino gelbėti savo žemių. Bet šitas Mindaugo žygis Lietuvoje buvo palaikytas tautinių rei­ kalų apleidimu. ordinas jo žemių nebepuolė.

y. tačiau jam ne­ pasisekė visiškai nugalėti ordino. Treniota bandė varyti tokią politiką. Po trejų metų jis atsisakė nuo sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną. Mindaugui žuvus. nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai. 10. —1263—1270 m. Lietuvą paliko savo sesers vyrui Š v a r n u i. 60 Bet Vaišvilkas neilgai tevaldė. Abudu stengėsi vienas kitą pašalinti. kaip 30 metų (iki 1299 m. Stipriausi konkurentai į Mindaugo sostą buvo jo žudikas Treniota ir buvęs Mindaugo priešas. kokią pats buvo siūlęs Mindaugui. ne Mindaugo. bet netrukus jis turėjo bėgti iš savo tėviškės. t. nes ir jis dėjosi su Voluine. sąmoksle prieš Mindaugą daug svėrė ir kiti motyvai. jis mirė (1269 m. Būdamas geras karys. kai kur net pasistū­ mėjo į Lietuvos pusę.) Naujinio vietoje pastatė Daugpilį. visi stengėsi užimti Mindaugo vietą. 9.). pasižymėjęs laimingais karais. Švarnas Lietuvą valdė labai neilgai: vos vienerius metus pavaldęs. apie sostą svajojo ir Daumantas. jis pats vienas kariavo su visais priešais. tačiau nepajėgė sugriauti jo galingų pilių. Jis nesidėjo nė su vienu kaimynu. Traidenis sugebėdavo sumušti ordino ka­ riuomenę tik atvirame lauke: mat. jis pasiliko pas save į laidotuves atvykusią jos seserį. Ir iš tikro jis daug joms padėjo. Apskritai. Jo teisėto įpėdinio nebuvo. Vaišvilkas (1265—1268 m. Treniotą nužudžiusieji Mindaugo giminės šalininkai. Nužudžius pirmąjį valstybės vienytoją. Lietuva po Mindaugo mirties. 61 . Vaišvilkas buvo Graikijoj. Nemažą vaidmenį čia vaidino spaudžiamų kuni­ gaikščių reakcija. Nė vienas iš jų nenorėjo pasiduoti kitas kitam. Pabėgęs į Pskovą. Pirmasis iškilo Kernavės kunigaikštis Traidenis. Lietuva liko be dinastijos. Traidenis (1270—1282 m. jis buvo ten išrinktas kunigaikščiu ir. bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. Jam buvo pa­ sisekę paimti į savo valdžią net Žiemgalos dalį. 2inome tik. nes abudu jaunesnieji sūnūs buvo nužudyti kartu su tėvu. Traidenis net kelis kartus skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę ir ne kartą su savo kariuomene skersai ir išilgai išvaikščiojo ordino žemes. noras atgauti savo teises. Jam. Lietuvoje pakėlė galvas visi dar neišnykę kunigaikštėliai. kad Lietuvą jis valdė iš K e r n a v ė s . Traidenis sakė jį esant pastatytą jo paties širdy. Būta čia ir šeimyni­ nių nesusipratimų: mirus Mindaugo žmonai Mortai. Mindaugą. buvo nužudytas.).). tad Daumantą vertė prisidėti prie sąmokslo ir noras susigrąžinti sau žmoną. Daumantienę. Tuo tarpu buvo svajojęs gauti Lietuvą val­ dyti Vladimiro (Voluinėje) kunigaikštis Levas. Jis. jis buvo grynai t a u t i š k o s i o s i r p a g o n i š k o s i o s L i e t u v o s val­ d o v a s . Po Durbės mūšio sukilusias kiltis ordinas jau buvo nugalėjęs.). norėjo eiti Treniotos keliais. Matyt. Ne vieną žygį atliko į Prū­ sus ir daugybę žygių padarė prieš Livonijos ordiną. lietuviai dar buvo neįpratę imti tvirtų mūro pilių. ir valdžią paėmė Treniota. Todėl. Bet kad ir kaip stengėsi. kaip kadaise Mindaugui. Polocko valdovas Tautvilas. turėjo santykių net su ordi­ nu ir atrodė. jis visgi negalėjo jo sugriauti. tiesioginių ¡0 palikuonių daugiau nebeliko. Treniota (1263—1265 m. ir nauja dinastija turėjo iškilti iš savų kunigaikščių tarpo. Tuo būdu ordinas atsilaikė.) Ar turėjo Traidenis kokių giminystės ryšių su anksčiau veikusiais kunigaikščiais ir su Mindaugu. Taip antai. jis greit įsiviešpatavo visoj Lietuvoj. todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui. o apie nukariavimus jis mažai tesirūpino. kad tęs savo tėvo politiką. jis sukėlė jų sąmokslą ir. Todėl jį rėmė ir jo klausė net žemaičių kunigaikščiai. žinoma. pirmiausia jam rūpėjo valdyti ir ginti visas lietu­ viškąsias žemes.Be politinių sumetimų. o vienuolis Vaišvilkas gyveno Graikijoj. nėr žinios. 2uvus paskutiniam Mindaugo sūnui. Levas pasikvietė jį į sve­ čius ir nužudė. Pagaliau Tautvilas buvo nužudytas. vienų paliaubų metu ordinas (1274 m. valdė Pskovą dar daugiau. Jis stengėsi paremti prieš ordiną sukilusias Prūsų ir Latvių gimines. atvykęs su Voluinės kuni­ gaikščių duota kariuomenės pagalba. Supykęs ant Vaišvilko už sosto atidavimą Švarnui. neišvaldęs visiškai 2 metų. tuojau ėmė galvoti apie jį. Bet per­ sekiodamas Lietuvoje buvusius krikščionis ir Mindaugo bendra­ darbius. tur būt.

ir Traidenis juąs mielai priimdavo. tuojau pasistatė Ragainės. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. o kiek vėliau ir Skirsnemunės 63 Tuo metu kryžiuočių ordinas jau buvo nugalėjęs sukilusias aisčių kiltis vad. Jos turėjo būti atramos punktai. tačiau nė viena kronika aiš­ kiai nepasako. Traidenio laikais tau­ tiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti. Jurbarko. Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir n u o 1282 m. po Durbės pralaimėjimo. p r a d ė j o p u l t i lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka). kurie Mindaugo laikais labai neaiškiai laikėsi. taip pat daug mini lietuvių žygių. Tada daugelis jų ėmė bėgti nuo vokiečių Į Lietuvą. Bet dabar. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo grynai lietuviška ir tautiška. žygiuojant į Lietuvą. Jo pastatyta Jurbarko pilis buvo sugriauta. kaip ga­ linga karinė pajėga. Nustojęs vilties veikiai nuka­ riauti Žemaičius. Jis juos Įkurdino Voluinės pasieny.K E T V I R T O J I DALIS Lietuva. jis buvo išvytas iš visos Žemai­ tijos. Žodžiu. Tuo būdu jis norėjo ten sudaryti tvirtesnę atsparą prieš Voluinės kunigaikštystę. 1. Ji buvo daug platesnė. Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. su Klaipėdos pilim jis jau nebeturėjo ryšio. su kuria Trai­ denis bloguoju gyveno (jis užėmė net jos valdytą Drohičiną). Ordinas tuojau pradėjo statyti savo pilis Nemuno pakrantėje. Traidenio laikais Lietuva buvo iškilusi. 62 . Mažiausia rūpesčių Traidenis turėjo su kaimynais gudais. jis pasiekdavo ne tik Mozūrus. Bet galutinai ją sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai — V y t e n i s ir G e d i m i n a s .). Anks­ čiau Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas. Lietuvos būklė po Traidenio mirties Apie laikotarpį po Traidenio mirties iki Vytenio įsiviešpa­ tavimo (1282—1295 m. Prūsijoj. vedė net jo dukterį. Senosios kro­ nikos mini daug ordino puolimų į Žemaičius ir Aukštaičius. bet ir tolimąją Krokuvą. jis vėliau Klaipėdą perleido Prūsų kryžiuo­ čiams (1328 m. nes Traidenio klausė ir žemaičiai ir jotvingai. atslinkę prie Nemuno. kas tuo metu valdė Lietuvą. Mozūrų kunigaikštis (Boleslovas I I ) .) yra likę labai maža žinių. Kryžiuočiai. Tačiau swu lenkais jam tekdavo nemažai kariauti. norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų. negu Mindaugo laikais. valdoma Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių A. Vytenio ir Gedimino laikai Kernavės piliakalnis. Tas laikotarpis betgi buvo labai svarbus.

nes ros giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis.. Kai ordino pilių tinklas buvo jau nutiestas. T o s Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną. Taip pat neaišku. kaip geras karo vadas. tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. Senąja tradicija. Toliau į vakarus. Gediminaičių dinastijos pradžia Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. Bet jam mirus. nes 1294 m. Lietuvoje jau nebebuvo. tačiau.) ir Gediminas (1316—1341 m. Vytenio ir Gedimino tėvu.) Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m. deja. kaip Traideniui. mes tiksliai neži­ nome nei visų jo brolių nei sūnų vardų. Traidenis turėjo brolių ir sūnų. kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis. bet ir jo senelis. kaip po Mindaugo mirties. Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m. Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį. tokių sumišimų. buvo laikomas Pukuveras. Taip pat gerai žinoma. gale ir X I V amž. taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo. 2. bet vis dėlto neaišku. Bisėnai ir t. sto­ vėjo vadinamoji Gedimino pilis. to nebūtų buvę išvengta. kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo. kuriuo metu jis valdė. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. ilgą laiką jo nebepajėgė sunaikinti nė visos Lietuvos pajėgos. arba Liutauras.t.pilis (šią pastarąją netrukus turėjo vėl sugriauti. Dar prie gyvos tė­ vo galvos Vytenis garsėjo. (lalimas dalykas. kad Lietuvą valdė ir jų tėvas. ir Budikidą). tarytum tarp dviejų žiaunų. Vytenis ( 1 2 9 5 . nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietu­ voje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo. pradžioje susidarė du tvirti frontai. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių. tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėto­ jas. Žodžiu. Bet ir Že­ maičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona. kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino fcivas. Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius. Kolainiai. bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. kurie išbuvo beveik 150 metų.). jo sūnaus ar jo brolio sūnus). jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe. nes sunku buvo ją atlaikyti). arba Budividą. Tik. . 3. Varydamas tautišką politiką ir kovo­ damas su ordinu. Tuo būdu čia X I I I amž. dar tebebuvo gyvas jo tėvas.1 3 1 6 m. šitam laikotarpy Žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ordino šakų frontų. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau. Tik. didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. deja. Aišku. tik. Jūros paupyje. kad didž. kurios stengėsi susičiaupti ir juos praryti. Taigi visų vėlesnių Lietuvos ku64 nigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus.

Gediminas (1316—1341 m. kovodami su ordinu. Lig tol į lie­ tuvius buvo žiūrima. Polockas. bet diplomatija. Kai jis pats išreiškė popiežiui norą krikštytis. Kitas jo brolis. tai ordino vardas Europoje ėmė šlyti. kaip Vytenis. šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekono­ mišku atžvilgiu. imperatorius tyčia palaikė ordiną. Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą. 66 tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti. kad ordinas esąs tik grobikas. Tam labai priešinosi arkivyskupas. Gediminas nebuvo toks karingas. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. nes. vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. Slanimu ir Volkovisku). Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šito­ kias sąjungas. kad ten tuo metu ėjo kova tarp popiežiaus ir imperato­ riaus. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas. ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. kad ordinas neina lietuvių krikštyti. jis tepajėgė tik apginti Žemaičius. Dabar. karo vadu dažniausiai skirdavo Gardino srities kunigaikšti Dovydą (spėjama. Vainys. Gediminui tik dėl to nepasisekė sugriauti pasitikėjimo ordinu Va­ karuose. Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių Įgulą. Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos. o tik jų pavergti ir kad. Per juos jis pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmė plačiai skleisti vakarų Europoje žinias. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose. stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. norinčių vykti Į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą.Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino. prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais. Arkivysku­ pas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu. padarius sąjungą su Rygos miestu. ku­ rias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai). Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinę. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu. Jis pats labai retai vadovavo kariuomenei: kai tekdavo kariauti. broliui Gediminui. Per ją ėjo vienin­ telis kelias į pasaulį. Jo politikos pagrindinė priemonė buvo ne ginklas. kurs jautėsi esąs aukščiausias autori­ tetas Livonijoj. 67 . kelias Lietuvos prekybai buvo atviras. o ne krikščionybės skleidėjas. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį P a l e n k ė s (irgi jotvingų žemes. Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija. pasikvietė Į talką Vytenį. Vytenio valstybė. Gediminas iš viso nemėgo kariauti. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas.. Tuo būdu savo įpėdiniui. siekdamas savo galybės. kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Dabar. jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. jau buvo galima pirštu pri­ kišamai rodyti pasauliui. arkivyskupas ir rygiečiai. Kaip Vytenis. Senasis jotvingų kraštas (t. kad jis buvęs Mindaugo nužudyme dalyvavu­ sio. kaip ir Traidenis. val­ dė Polocką. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. 4. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs. kurs nenorėjo 2/s nukariauto krašto atiduoti arkivysku­ pui. Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams. y. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą P a g i r į—Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis. nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. vadinamoji Juodoji Rusija su Naugar­ duku. Gediminas taip pat buvo pirmasis. o vėliau Pskovą valdžiusio. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių. kada arkivysku­ pas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nu­ traukti sąjungą su Vyteniu. kuris jau buvo pakliuvęs į ordino jtaką. taip ir jis palaikė sąjungą su Rygos miestu ir su jos arkivyskupu. kad jo grobuo­ niška politika trukdanti Lietuvai krikštytis. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklau­ siusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Be to.) Gediminas buvo Vytenio brolis. su­ sidėjus su arkivyskupu ir su Ryga. Daumanto sūnus). tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Va­ karuose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. Todėl 1298 m.

ir jis padarysiąs su krikščionimis taiką. aplenkiant ordiną. Esą. Bet vis dėlto jam nepasisekė. Livonijoje tuo tarpu ordinas tebesibylinėjo su arkivyskupu. Pagaliau jis prašo atsiųsti pas jį Rygos arki­ vyskupą su legatais. Gediminas padarė žygį į Livoniją ir ją didžiai nusiaubė.) nu­ siuntė popiežiui ilgą laišką. tad irgi negalėjo surengti didelių žygių. ir jis ėmė skelbti. Sumanymas krikštytis. sako Gediminas. Jis pats esąs pasiruošęs pasiduoti popie­ žiaus globai ir gyventi taikoje su krikščionimis. Žemaitijos pasieny kryžiuočiai turėjo pasistatę eilę tvirtovių ir ruošėsi slinkti tolyn. t. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis Santykiai su ordinu. kad jei ne gro­ buoniška ordino politika. nekariaujanti su krikščionybe: ji teginanti savo laisvę. Bet pirmaisiais 6 metais.5. tai Lietuva jau būtų krikštijusis. Kosako paveikslas). o savo kariuomenę. tačiau ordino grobuoniški norai pavergti Lietuvą privertę jį nutraukti ryšius su krikščionybe. ir laiškas pasiekė po­ piežių. Tik 1322 m. jie turį savo bažnyčių ir laisvai skelbią krikščionybę. Gediminas stengėsi palaikyti są­ jungą su arkivyskupu. y. Krikš­ čionims Lietuvoje duota visiška laisvė. Ordinui šitie Gedimino laiškai labai nepatiko. pasikvietę svečių iš Vokietijos. Tuo tarpu ordinas kaip įmanydamas stengėsi jam kliudyti. Laiškas buvo išsiųstas per Rygą.. Popiežius parašė Gediminui laišką. ir joje esą daug vienuolių pranciškonų ir domininkonų. Maža to. rite68 Kryžiuočių užpuolimas. iki 1322 m. Tuo metu Rygos arkivyskupas pas popiežių bylinėjosi su ordinu. Vienas kryžiuotis pagrobęs išsineša i nelaisvę vaiką ( J . Norėdamas pakenkti savo priešui. kuriais jis reiškė norą susitaikinti su krikščionybe. nes tikėjosi tuo būdu pakenksią ordinui. arki­ vyskupas pasiūlė popiežiui pasirūpinti Lietuvos krikštu betar­ piškai. kad Gediminas visiškai neke69 . Miestas ir arkivyskupas remte rėmė šitą Gedimino žygį. bet ordinas siun­ tęs ne kunigus. ordinas net suiminėjąs j Lietuvą vykstančius kunigus.. Pasiekė vakarų Europą ir kiti Gedimino laiškai. Lietuva. Vytenis prašęs atsiųsti į Lietuvą kunigų. jau Mindaugas krikštijęsis. siūlydamas krikštytis. Gedimino viešpatavimo pradžia buvo rami. Atsakydamas Gediminas (1323 m. prašė padėti pas po­ piežių vykstantiems jo pasiuntiniams ir kvietė miestiečius. jei tik pasiliautų ordino puolimai. Atsilygindamas už tai. kad jie esą Rygos arkivyskupo fabrikuojami. kryžiuočiai suruošė žygi Į Žemaičius ir sugriovė vieną pilį. rius ir vienuolius atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. kuriame aiškinosi. jie didelio žygio nesuruošė: buvo daromi tik maži plėšikiški užpuolimai.

Sutartis buvo sudaryta 1325 m. o jaunesniuosius — savo vai­ kais. nes lenkai vis nesusiruošdavo. būsimojo Len­ kijos karaliaus Kazi­ miero Didžiojo. Gediminas dar krikšto bylos pradžioje (1323 m. savo dukterį Aldoną. Netrukus Gediminas nustojo pačių svarbiųjų savo sąjungi­ ninkų prieš ordiną — Rygos miesto ir arkivyskupo. lenkams kariauti vieną kartą su Brandenburgu. Todėl Gediminas pareiškė delegatams. ir Gediminas liko be sąjungininkų. 1330 m. jų pasiuntiniai Vilniuje rinko žinias dar kelias savaites). žinoma. ir nuo to laiko jis tapo Livonijos viešpa­ čiu. jeigu jis krikštytųsi. su Ryga.). Be to. ta­ čiau ordinas visokiais būdais kliudė jam palaikyti su jais santy­ kius: suiminėdavo Gedimino pasiuntinius. o be to. Ieškovodamas sąjungi­ ninkų prieš ordiną. nors sutartis galiojo visą Gedimino gyvenimą ir buvo nutraukta tik po jo mirties (1343 m. tai galėtų būti net ekskomunikuotas. tai Gediminas dėl to apkaltino laišką rašiusį vienuolį pranciškoną. t. Kadangi antrajame Gedimino laiške buvo aiškiai išreikštas noras krikštytis. prieš sumanymą krikštytis stojo visi lietuviai pagonys ir rusiškosios Lietuvos valsty­ bės sritys. su arkivyskupu ir su ordinu. Gediminas tuo metu jau kitaip galvojo. Gedi­ minui atsisakius krikštytis. ordinas užėmė Rygą. jis matė. Rygos miesto ir arkivyskupo palai­ komas.. kad jo nebeklau­ sysiančios. o žemaičiai žadėjo net susidėti su ordinu ir iš­ naikinti visą Gedimino giminę. karia­ vusiu su ordinu dėl lenkiškojo Pamario. y. kad jis nė nežadėjęs krikštytis: jis tik norėjęs taikos su krikščionimis.) buvo padaręs taiką ir prekybos sutartį su visomis Livonijos pajėgomis.Tikėdamiesi. kad jis negerai parašęs. o tik norįs sutrukdyti iš Vakarų einančią ordinui pagalbą. Nei miestas nei arkivyskupas jau nebepajėgė su juo kovoti. Lietuviai padėjo Aldona Gediminaitė. jie įsakė ordinui nekariauti su Gediminu dar 4 metus. jis susiartino ir sudarė są­ jungą s u L e n k i j o s karalium Vladis­ lovu Lokietką. ar jis tebeketinąs krikštytis. Vienuolis rašti­ ninkas. Tą numanydamas. Gedimino sąjunga su Lenkija. kad ir krikštijęsis nedaug teturės naudos. jis savo valstybėje nedraudžiąs krikščionių tikėjimo. kad ji būtų tvirtesnė. Saremos vyskupui buvo pavesta žiūrėti. Ta­ čiau ta sąjunga nedavė Lietuvai jokios nau­ dos. Bet viltys pasirodė tuščios: Gediminas dau­ giau jau nebeketino krikštytis. su ordinu vėl gali prasi­ dėti karas. Sunki Gedimino būklė legatams buvo gerai žinoma (daug ką jie sužinojo Rygoje. 71 . Todėl buvo aišku. jeigu jis ją sulaužytų. Vilnių. Atsisakęs krikštytis.kad pašalinęs kliūtis Gediminas vėl užsimanys krikštytis. o kitą kartą su ordinu. Rusiškosios sritys pagrasino. nes ordinas vis tiek nesiliaus jo puolęs. o netrukus ir legatus. 70 Ordinas iš tikrųjų per (uos 4 metus laikėsi legatų įsakytų paliaubų. Paliaubos su ordinu. Bet (1324 m. Tačiau lenkai neateidavo į pagalbą Gediminui. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute). kokią agitaciją buvo išplėtęs prieš jį ordinas Vakaruose. Legatai sustojo Rygoje ir pa­ siuntė savo pasiuntinius į Gedimino sostinę. pasibaigus paliaubų laikui. kad. Gediminas vėl prašė taikos. kad kiekvienam būtų galima saviškai garbinti Dievą. bet tuo pat metu jis varė smarkią propagandą prieš Gediminą Vakaruose.) popiežius vis dėlto atsiuntė Gediminui malonią bulę. Gediminas ir ruošėsi karui. atimdavo jo siunčia­ mus laiškus ir stengėsi nepraleisti nieko į Lietuvą. kaip kad puolė ir šitų susirašinėjimų metu. Laiške jis pareiškęs norą būti paklusniu po­ piežiaus sūnum.tinas krikštytis. klausdami. bet greičiausiai Gediminas taip aiškinosi tik išsisukti tenorėdamas. nes popiežius esąs už jį vyresnis. Tuo būdu neįvyko nė kelis sykius paketintas bendras ordino užpuolimas. vyresniuosius jis laikąs tėvais. ('icdiminas nenorėjo nutraukti ryšių su Vakarais ir su Ryga. Jam buvo žinoma. galėjo suklysti. kad ordi­ nas laikytųsi taikos. Gediminas išleido už Vladislovo sūnaus. lygius — broliais.

Kunigaikščio Margio vadovaujami lietuviai. Pasibaigus pa­ liaubų laikui. begindamas šią sieną. nors ir dažnai jis susilaukdavo svečių iš Europos ir suruošdavo didelių žygių: lietuviai didvyriškai gynėsi savo pilyse.Kovos su ordinu. jis. O tuo pat laiku rašytuose laiškuose pranciškonų ir domininkonų vie72 Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. Tačiau tie jo kviečiamieji laiškai dar rodo. be to. vienuolių. Atvykstantiems miestiečiams jis žadėjo duoti laisvųjų miestiečių teises. kad ir pats Ged iminas žuvęs kovoje su kryžiuočiais. 6. Kad nelai­ kytų jo užsispyrėliu pagonim. kad jo valstybėje jau esą krikščionių. Jie iš čia veržėsi Į Žemaičius. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę I. paliauboms pasibaigus. Mat. Hanzos miestų atstovų suvažiavimas Liubeke Gedimino laiškus sutiko la­ bai palankiai. kryžiuočiai tuojau ėmė pulti Lietuvą iš Nemuno pusės. Tuo tarpu jų livoniškė šaka. Deja. kad krikščioniš­ koje Lietuvoje galės rasti gerą rinką prekybai. kam galu­ tinai atiteks Žiemgala. Tuo bū­ du Nemuno pakrantę jie buvo jau užėmę iki pat Dubysos žio­ čių. žuvęs prie Veliuonos ar Bajerburgo pilies. Nepajėgė Gediminas pašalinti kryžiuočių ir nuo Nemuno. daugiausia puolė Aukštaičius ir ne kartą pasiekė net Ukmergę ir Vilniaus apylinkes. negu pasiduoti vokiečiams (1336 m. Bet Gedimino laikais ordinas ten jau ga­ lutinai jsitvirtino. Tačiau tikrų žinių apie Gedimino mirtį neturime. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L. Gediminas negalėjo apginti tiktai savo pretenzijų į Žiemgalą. Bet ne visur ordinui sekėsi agitacija. čia ordinas paslinko net kiek arčiau ir pasistatė net dvi naujas pilis — Marijenburgą ir Bajerburgą. kad visi Gedimino laiškai esąs me­ las ir kad jais jis tik norįs sutrukdyti ordinui iš Vakarų plau­ kiančią pagalbą. bemeilijo žūti ugny. kad norįs gyventi taikoje su krikščionimis. jis pats pastatydinęs porą bažnyčių Vilniuje ir vieną Naugarduke. Gediminas. žinoma. Jei jis krikštytųsi. žemdirbius ir riterius vykti į Lie­ tuvą. toliau čia pat dar matyti: udo[vicus]. kai matėsi nebeapsiginsią. Padavimas sako. nuolynams jis prašė atsiųsti į Lietuvą daugiau vienuolių. Bet giliau j kraštą įsibrauti ordinui vis dėlto nepasisekė. Ir Vytenio laikais dar nebuvo aišku. pranešė. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. miestų. jie tikėjosi. jam nepasisekė: 73 . šitais kvietimais bandė pakirsti Vakarų pasitikėjimą ordinu. bet ir dau­ geliui Europos. L i e t u v ą e u r o p e i z u o t i . apsidorojusi su arkivyskupu ir rygiečiais. riterius žadėjo aprūpinti žeme ir tt. Gediminas parašė laiškų ne tik popiežiui. kokia buvo Vakaruose. ir kvietė amatininkus. Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą 1323 m. T a d tuojau po Traidenio nusistoję du frontai tarp lietuvių ir vokiečių liko beveik nepasikeitę. kad jo turėta ir kitas tikslas. Per rygiečius jis kreipėsi į Hanzos mies­ tus. Žodžiu. būtent pakelti Lietuvos kultūrą. Iš šito laikotarpio yra žinomas ir Pilėnų pilies gynimas. turinčių ir savo bažnyčių. visiems žadėjo savo globos ir paramos įsikurti. tikindamas. pirklius. Priešingai. Po Durbės mūšio žiemgaliai buvo atsimetę nuo ordino ir prisidėję prie Lietuvos. Ordinas tuo tarpu Vakaruose skelbė. norėjo sudaryti ir Lietuvoje maždaug tokią pat socialinę santvarką. Hanzos miestai sutiko pa­ dengti net pusę krikšto išlaidų. Bet savo valstybės sienų jie čia toliau nepastūmėjo.).

jis gavo Vitebską. Tad nuėję valdyti į rusų kraštus. o D. Gediminas. Apskritai Gediminas daug pasiekė gausingos savo šeimos vedybomis. Imperatorius ir daugumas Vokietijos kunigaikščių ėjo prieš Gediminą. Visas Nemuno žemupys jau Vy­ tenio laikais buvo kryžiuočių. o Gedimino laikais. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštys­ čių. kryžiuočiai paslinko dar arčiau. teko dar palaukti Jogailos bei Vytauto laikų. pastatydami tik savo kunigaikštį. Jis su­ gebėdavo pasinaudoti kiekviena patogia proga ir tokiuo būdu laimėdavo savo naudai. Gediminas iš anksto žinojo. Ordinas tuo tarpu greit apšaukė Ge­ diminą klastingu apgaviku. jie buvo laikomi net krašto geradariais. Gedimino rytų politika ir santykiai su rusų kunigaikščiais. Kad ji nekliudytų. remian­ čiam imperatorių. Jie palikdavo visą senąją tvarką. Šitokioj dėtoj nepavyko Gedimino bandymas įžiebti Lietuvoje Vakarų kultūrą. kurie tą pat svajojo patys padaryti. Gediminas čia glau­ džiai sujungė su savo valstybe jau Vytenio užimtą Palenkį. nuo jo atsitraukė ir popiežius. bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir net prie tikėjimo. Taip antai. O dažnai bū­ davo paliekamas net tas pats ir kunigaikštis. Tačiau kai ku­ rios sritys Vytenio laikais dar nebuvo visiškai prijungtos: jos tebuvo tiktai pasidavusios Lietuvos įtakai. daugelis Lietuvos kunigaikščių surusėjo. 75 7. Ji ėjo maždaug ta pačia vieta. Gediminas viską pasiekė daugiausia savo gudria politika. nes jis žūt būt norėjo užimti Žemaičius ir sulieti abi savo valstybes į vieną. Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. Naugardu (Pskovą valdė buvęs Gardino kunigaikštis Dovydas. gavo didelę dalį Voluinės. žinoma. Vakaruose siena su kry­ žiuočiais jau buvo nusistojusi. todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. Ir čia Lietuvos sienos jau Vytenio laik. kovojantį su popiežium. Kurį laiką Lietu­ vos įtakai buvo pasidavęs net Pskovas su D. Rusai juo lengviau priimdavo jų valdžią. Jei būdavo skiriamas koks nors naujas kuni­ gaikštis lietuvis. Po Ge­ dimino Lietuvai dar daug teko kariauti su ordinu. Lietuvos valstybei priklausė jau abi Nemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria. o kartu ir atsilyginti savo priešui ordinui. vieni Hanzos miestai čia negalėjo daug padėti. Bet kai Gediminas atsisakė nuo krikšto. tai ir jis ne tik nieko nekeisdavo. Tuo metu. Rytinės ir pietinės sienos. nes čia sunkiau buvo sulaukti talkininkų iš Vakarų. kuri niekuomet nebepasikeitė. kur dabar eina Lietuvos siena su Latvija. Daugiau pasikeitė prie Gedimino sienos rytuose ir pietuose. kurs tyčia apsimetęs norįs krikštytis. Iš Livonijos ordinas jau tepajėgdavo daryti tik siaubiamuosius žygius. kad į Lietuvą vykstančių miestiečių ar riterių ordinas nepraleis. Tačiau ir Vakarai neįvertino jo pastangų. o be to. Išvaduodami rusus nuo totorių jungo. visų ga­ lingiausia buvo Tverės kunigaikštystė.iis buvo nukeltos toli nuo lietuviškojo krašto. prijungė po Mindaugo išsivaduvusį Vitebską su gretimaisiais miestais ir paėmė į savo įtaką tolimąjį Kijevą. nes tik šioj pusėj ordinas tebesilaikė savo senos taktikos — statytis naujų pilių ir tuo būdu skverbtis gilyn. Jie palaikė ordiną. Pa­ girį ir gretimąsias sritis. išleisdamas už Tverės kunigaikščio savo dukterį. nes šis. dar užėmė didelę dalį Voluinės. Gedimino laikais beveik nepasikeitė siena ir su Livonijos ordino šaka (čia tuo metu ordinas pasistatė dar 4 naujas pilis Žiemga loje. Aukščiau Dubysos žiočių. Naugardą — Gedimino sūnus Narimantas). ir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai). pasistatę Bajerburgo ir Marijenburgo pilis. Popiežius iš karto labai aiškiai palaikė Gediminą: jam buvo malonu praplėsti krikščio­ nybės ribas. Gedimino valstybė Vakarinės ir šiaurinės sienos. ir tuo būdu buvo sugadintas pirmasis Gedimino laiškų įspūdis. jis turėdavo tik pri­ siekti ištikimybę. palaikė imperatorių. savo rėžtu.ordinas jį visur persekiojo. o sūnų Liu­ bartą sutuokęs su Voluinės kunigaikštyte. todėl ir laiškuose jiems siūlė vykti per Mozūrus. Vytenis buvo palikęs savo bro­ liui Gediminui gana plačią valstybę. Tai buvo jau galutinai nusistojusi siena. greta Maskvos. 74 . turėjo susidurti su galingesniaisiais rusų kunigaikščiais. kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. sutuokęs Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukteria. Gedi­ minas su ja susigiminiavo. Jungdamas savo valdžioje rusų žemes. kuri jau galutinai liko jo valdžioje). Ta­ čiau vėlesniaisiais laikais sunkiausia buvo apginti tik Nemuno liniją. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą.

9. Kiekvie­ noje iš jų buvo atskiras kunigaikštis. kad. Tačiau. Tais metais jau iš Vilniaus jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir vakarų Europos mies­ tams. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda Senoji Lietuvos sostinė. Taip buvo iš pradžių ir Lietuvoje. Gediminas jau aiškiai buvo nusistatęs prie savo valstybės pri­ jungti visą Rusiją. t.Gedimino valstybėje buvo tiek rusiškų žemių. arba sostinė. Bet kada Gediminas čia persikėlė. Žinome. Ka­ dangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu. tiksliai ne­ žinome. pagaliau Vil­ niuje kitais metais jis turėjo pasikalbėjimą su popiežiaus legatų pasiuntiniais dėl krikšto. tai raštuose save tituluodavo „ L i e t u v o s ir d a u ­ gelio rusų karalium" (Rex Uthuanorum et multorum ruthenorum ) . kurią kro­ nikos vadina V o r u t a . Mes tikrai žinome. pavyzdžiui. Tačiau ten nebūdavo jokio valdžios aparato: kunigaikštis valdė įsakinėdamas iš ten. — Gediminas turėjo pasirinkti sau nuola­ tinę gyvenamąją vietą. iš kurių sričių buvo kilę pirmieji mūsų ku­ nigaikščiai. buvo K e r n a v ė . Kartais jie atsisakydavo klausyti di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio. jie tik turėjo klausyti Vilniuje esančio didžiojo kunigaikščio. būdamas ramus valdovas. visos pieti­ nės jotvingų žemės (vadinamoji Juodoji Rusija) ir artimos gudų sritys — Minskas. Įsitvirtinę kurioje nors apylinkėje. Todėl nebuvo pastovios nė jų sostinės. Kai kurie moks­ lininkai spėja Mindaugo sostinę buvus L i š k i a v ą ar K e r ­ n a v ę . kurs valdė daugiausia diplomatija. Gediminas 77 . Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. yra užrašytas padavimas. medžioklės metu nakvodamas ant kalno. kiti jos ieško kitur. X V I amž. tai jie nuolat žygiuo­ davo ir pastovioje vietoje retai tegyvendavo. tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama. Bet kur buvo toji Voruta. Pačios tolimosios Gedimino valstybės sritys buvo valdomos kaip tik tų senųjų rusų kunigaikščių. Visa valstybė susi­ dėjo iš daugybės didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių. o kariuomenei vadovauti paprastai siųsdavo savo valdinius arba sūnus. Gedimino valstybės santvarka Plačioji Gedimino valstybė nebuvo centralizuota. iš kur pradėjo valdyti Ge­ diminas. jie plėtė savo sritis. jau buvo atsimetusios. Taip būdavo ir vėlesniaisiais laikais. Gediminas gyveno jau Vilniuje. O kadangi viduramžių valdovai dažnai kariaudavo. nėra žinios. Tokia nuolatinė jo sostinė ir buvo Vilnius. iškilusio kunigaikščio atramos punktas visuomet būdavo jo tėviškė. 8. prijungtos prie Lietuvos Vyte­ nio laikais. panašius kunigaikščius. iš Vilniaus jis derėjosi su Ryga ir su ordinu. ten būdavo jo lemiamieji susitikimai su priešais ir su sukilusiais prijungtaisiais kunigaikščiais. Jos kunigaikščiai iškilo r įpylinkinių karo vadų tarpo. Admi76 nistracija tuomet buvo nepaini. kur jis kada būdavo. šalindami kitus. t. todėl jų priklau­ somybė buvo gana silpna. kai kurios Gedimino prijungtos sritys paskum buvo vėl laikinai atsimetusios. ir Gediminui teko iš naujo jas prijungti. Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Aukštaičiai. Vilnius — Lietuvos sostinė. kad Mindaugas. ne­ buvo vieno didžiojo kunigaikščio valdoma. O kadangi tuo tarpu dar jos visos nebuvo užėmęs. Vitebskas. Todėl kai kurios sritys. Traidenio centrinė pilis. kur buvo jų tėviškės sodybos ir pilys. Nuo to laiko Vilnius jau tapo nuolatine Lietuvos sostine. Tokiuo kunigaikščiu daž­ niausiai būdavo kuris nors Gedimino sūnus ar giminaitis. kad jos savo didumu jau kelis kartus viršijo tikrąją Lietuvą. Tokia tvarka buvo ir prieš Ge­ diminą. taip pat neaišku. Polockas. Neries ir Vilnelės santakoje. Ji turėjo būti kur nors Aukštaičiuose. ir jas vėliau teko antrą kartą prijungti kitiems di­ diesiems kunigaikščiams. y. Kadangi jos centras buvo val­ dovas. Tik negausu ten buvo gyventojų: tai buvo milžiniški. Beveik visos viduramžiais susikū­ rusios valstybės iš pradžių neturėjo pastovios sostinės. Deja. Vilniuje sėdėjo pats Gediminas. priešų apsuptas. irgi nežinome. y. Todėl jų tėviškės pilys būdavo tarsi sostinės. Ži­ noma. O iš kur buvo kilęs ir kur dažniausiai gyvendavo Vytenis ir jo tė­ vas. Nežinome taip pat. užsidarė savo pilyje. Ten būdavo stipriausios jo pajėgos. kur jisai gyvendavo. tai sostinė būdavo ten. Polocke — jo brolis Vainys. o kitose kunigaikštys­ tėse — jo sūnūs. giriomis apaugę plotai. kad 1323 m. Bet dažnai prijungtose rusų srityse būdavo paliekami ir jų senieji kunigaikščiai.

Voluinę su Lucku. Vyriausias sūnus. Nerimi ir sausuma. Gedimino įpėdiniai Gediminas mirė apie 1341 m. kurs tapo amžinąja Lietuvos sostine.Vilniaus pilies griuvėsiai. Gedi­ minas taip ir padaręs: pastatęs pilį ir perkėlęs čia savo sostinę Bet iš tikrųjų yra žinių. kurios garsas pasklisiąs po pasaulį. Palenkę. Jau anksčiau visi jie buvo gavę po sritį. Jų didingi griuvėsiai tebestovi dar ir šiandien. N a r i m a n t a s — Turovą ir Pinską. Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m. Gediminas pastatė dar kitą tvirtą pilį. nebuvo gavęs jokios srities. Jo sūnus Kęstutis vėliau pastatė kitą didingą mūro pilį to paties ežero saloje. kad dabartinėje Vilniaus vietoje yra buvę žmonių sodybų jau žiloje senovėje. nes pro Vil­ nių. Todėl čia greit išaugo didelis miestas. Gardiną ir Brastą. Tad jo bu­ vo valdoma visas kryžiuočių ir didelė dalis Lenkijos pasienio. valdė L i ub a r t a s . sunkiai prieinamame Galvės ežero pusiasaly. Trakų pilies griuvėsiai. Ir Vilniaus ir Trakų pilys vėliau buvo perstatytos. nuo neatmenamų laikų ėjo dideli pre­ kybos keliai. kur stovėjęs vilkas. jis automatiškai pasidarė Vilniaus ir gretimųjų sričių valdovu.). — tai T r a k a i. 78 II. o gyveno prie tėvų Vilniuje. valdė Kernavę ir Slanimą. Kunigas Lizdeika šiaip iš­ aiškinęs sapną: esą. Gedimino laikais į Vilniaus kunigaikštį jau buvo įprasta žiū79 . Tad Gediminas galėjo čia tiktai pastatyti naują pilį ir persikelti patsai gyventi. kuri ilgą laiką buvo tarytum antroji Lietuvos sostinė. Be to. Sostinei vieta čia buvo labai patogi. M a n v y d a s. Jo žinioje buvo ir (tada dar pusiau savarankiški) Žemaičiai. A l g i r ­ d a s — Krėvą ir Vitebską. sapnavęs staugiantį geležinį vilką. Tėvui mirus. dar toli prieš Gediminą. J a u n u t i s . Tik pats jaunasis sūnus. Netoli Vilniaus. Likusiąją Lenkijos pasienio dalį. K a r i j o t a s — Naugarduką ir Volkoviską. turįs pastatyti pilį. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. Gediminas toje vietoje. (A. jis buvo pačiam valstybės branduolio cen­ tre. Mirdamas jis paliko 7 sūnus. K ę s t u t i s buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus.

Bet ordino magistras. atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo dau­ gybę belaisvių. Viso nepasisekimo kaltininkas. magistras. ypač Liubartui. bet greit ir tas nusileido. kai buvo nuo sosto pašalintas Jaunutis (1345 m. kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės. Tada kryžiuo­ čiams buvo atėję į pagalbą daugybė vakarų Europos riterių. Dar bandė priešintis Narimantas. tačiau ten nieko nepešęs. kad svetimtaučiai dažnai nebežinojo. sugriovė net keletą jų pilių. jos neėmė. abu eidavo į pagalbą kitiems broliams. Tuo tarpu Algirdas su didele kariuomene įsiveržė į Livoniją. Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kry­ žiuočius. Daugiausia su jais teko kovoti Kęstučiui. Kiti broliai noromis pripažino Vil­ nių Algirdui. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir. iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius. Algirdo ir Kęstučio laikais nuolat ėjo kovos su kryžiuočiais. bet vis be lemiamos persvaros. kad Lie­ tuvai reikia vieno autoritetingo valdovo. nusiaubęs Žiemgalą. kaip į visos Lietuvos valdovą. Bo­ leslovui mirus. kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai. buvo ap­ gulęs net Rygą. Jaunu­ čiui buvo duota Zaslaulio kunigaikštystė. vienas antram padėdavo. Liubartas veržėsi užimti visą Voluinę. kaip visos Lietuvos valdovas. sustaikino su broliais ir grįžo į Zaslaulį. Jo viso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. o 80 Kęstutis buvo tik jam artimiausias brolis. Grįždami jie atsigabendavo pri­ plėštus turtus. Be to. Kęstučiui iš Trakų buvo visai netoli Vilnius. buvo paskelb­ tas pamišėliu ir pašalintas iš vietos. apiplėšę apylin­ kę. Dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kry­ žiuočių kelią staiga užvertę medžiais. jis pasikvietė Algir­ dą ir užleido jam valdyti visą Vilniaus kunigaikštystę. Pirmą kartą. tad jisai ir pradėjo veikti. Todėl nenuostabu. tačiau. kažkokiais sumetimais staiga grįžo namo (gal dėl to. jų tarpe buvo net Čekų ir Vengrų karaliai. nes vienam Liu­ bartui būtų buvę sunku atsilaikyti. 6 81 . kaip buvę tėvo laikais. Kovų pobūdis. Tad Vilniaus kunigaikštystė. kad buvo pasklidę žinių. to­ dėl griebėsi kitokios taktikos. kaip didžiojo kunigaikščio sritis. Tuo būdu visas žygis nuėjo niekais. kuriam dažnai čia padėdavo ir Al­ girdas. Bet iš tikro didžiuoju kunigaikščiu buvo Algirdas.rėti. Ir čia reikėjo visos Lietuvos jėgų. kurs turėjo svarbiausią postą valstybėje.) kilo karas. T o k s žygis paprastai trukdavo ne ilgiau. nes jis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. Sužinoję apie kryžiuočių žygį.). lietuviai skubė­ davo pasislėpti miškuose. vos pradėjęs žygį. kuris tvarkytų visos valstybės politiką ir pajėgas. Visi juto. svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis. kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos. Greta Algirdo. Kęstučiui būtų buvę sunku atsispirti. o visa kita liko. O momentas buvo labai svarbus: tuo metu smar­ kiai padidėjo ordino puolimai. kaip savaitę: mat. jog lietuviai įsiveržę į Ka­ raliaučiaus apylinkes). kurs buvo pa­ bėgęs į totorius prašyti pagalbos. ir vienam. atiteko Algirdui. Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Kovų pradžia. Tačiau niekas iš vyresniųjų brolių nenorėjo klausyti jauno ir silpno Jaunučio. už tokiuos užpuolimus lietu­ viai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą. dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais. patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Lietuvos valstybei grėsė pavo­ jus pakrikti. skubiai grįždavo į savo pilis. drauge su Kęstučiu. bet čia pasipriešino Lenkų karalius Kazimieras. tapusio di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Todėl tarp Lenkijos ir Liubarto (nuo 1340 m. Al­ girdas čia jam visada padėdavo. Tačiau Lietuvos Istorija. Algirdas ir Kęstutis. Netikėtai užėmęs Vilnių. Ordinas dėl tokio savo žygio netvėrė pyk­ čiu. katras iš jų yra vyriausiasis Lietuvos valdovas. ordino pasienį valdan­ čiam. 2. Jaunutis šitam reikalui netiko. Algirdas. susidūrė su ordinu tais pačiais metais. T o ­ dėl du vyresnieji broliai. ir svečiai išvažinėjo nieko neveikę. Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kuni­ gaikštis Boleslovas. kuris laikė save Boles­ lovo įpėdiniu. Apskritai abu broliai per visą savo ilgą amžių gyveno didžiausioje santaikoje (tarp jų nebuvo kilusio jokio nesusipratimo). kryžiuočiai skubėdavo. nenorėdamas gadinti santykių su rygiečiais. Šis iš karto nenorėjo nusileisti ir pabėgo į Maskvą. Ordinas jau gavo įsitikinti. susitarė jį pašalinti ir paimti valdžią į savo rankas. Po šito nevykusio žygio ordinas ilgą laiką didelių žygių nebėruose.

t. y. Žodžiu. kai iš Vakarų atvykdavo svečių. kada būdavo suruošiama net po 8-tą lygių į Lietuvą. kai Algirdas buvo didžiuoju Lie­ t u v o s kunigaikščiu. ( J . kryžiuočiai nuo Nemuno buvo užpuolę Lie­ tuvą net 70 kartų. nes jis valdė kaip tik visą Prūsų ordino pasienį. tiek kitų visos pilys. Mat. nuopelnų. per tą laiką. jis nuolat kovojo. «> antru atveju buvo naudojamasi vasaros sausra. o į Livoniją tik 11.). ir karas jau nebebuvo vien skerdynės: jau buvo laikomasi tam tikros karo etikos. kaip su valstybe. Kęstučio. Yra buvę metų. y. Antai žinoma. ir kryžiuočiai žūva išbadėję nuo šalčio. lietuviai irgi puldavo kryžiuočius. Kosako pav. taurus. kariauti IU lietuviais. Kiekvie­ na šalis norėjo išlaikyti savo ir sunaikinti priešo pilis.ui dėl šitų kautynių kariaujančių valstybių sienos beveik ne­ sikeitė. ordino puolimai vis dėlto buvo daug dažnesni. tų kariavimo papročių. Tuo būdu Kęstutis buvo Lietuvos gynėjas nuo vo­ kiečių. dažniausiai rugpiūčio mėnesį. Algirdo valdomoji Vilniaus sritis susisiekė tik su livoniške or­ dino šaka.pirmu atveju buvo naudojamasi patogiu keliu. o antras — vasaros gale. kaip du žy­ gius: vienas paprastai būdavo sausio ar vasario mėnesi. Tuo būdu bent po vieną kartą buvo išgriautos tiek vienų. buvo ruošiama dar daufybė kitų. užšalus vandenims. O tas pasikei­ tė daugiausia dėl to meto lietuvių vado. tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą. Ordinas gebėjo kasmet suruošti j Lietuvą ne mažiau. Šitie nereguliarūs žygiai dažniausiai būdavo ruošiami tada. Visa kovų su ordinu našta pir­ mučiausia gulė ant Kęstučio pečių. Bet be šitų dviejų. Todėl nuo jo laikų ordinas pradeda traktuoti Lie83 Kryžiuočiai grįžta iš nelaimingo žygio. reguliariai pasikartojančių žygių. griežtai laikėsi duotojo žodžio ir buvo įgijęs pagarbos net ordino riterių tarpe. Nemuno pakrantėje ėjo nuolatinė kova dėl pilių.t. Atsi­ lygindami. iš kur daugiausia buvo puolami lietuviai. Jie būdavo iškilmingai itliekami:saugiose vietose svečių garbei būdavo ruošiamos puotos. 82 . negu lietuvių. to meto Europos riteriai buvo kviečiami. lyg į kokias pramogas. t. Jis buvo labai sąžiningas. Tokie žygiai tuomet būdavo tarsi pramoginė medžioklė. kfti kurie svečiai būdavo keliami į riterius ir t. Taigi dėl šitų svečių ordino žygiai į Lietuvą būdavo labai dažni. Kryžiuočiai su Lietuva jau skaitėsi. Kęstučio vaidmuo kovose. O atvykdavo jų apsčiai. Kariavimo būdas jau pakitėjo.. Tai i. o iš Livonijos užpuolė apie 30 kartų. nes kai kuriuose vokiečių kraštuose kiekvienas garbingas riteris laikė pareiga nuplauti lavo kardą pagonių kraujyje. kurių buvo laikomasi vakarų Europoje. kad nuo 1345 iki 1377 m. Lietuviai sunaikino paruoštas maisto atsargas.

Keletą kartų ordinas buvo apgu­ lęs net Vilnių. Karščiausios kovos ėjo Nemuno žemupy. ypač Bajerburgas. Upytę ir Vilniaus apylinkes). tikras savo krašto gynėjas. Kęstutis paspruko iš Marijenburgo ir nuvyko pas savo žentą. prieš lietuvių pilis. Daug kartų buvo sudegintos ir ordino pilys. — taip ji kurį laiką buvo vadinama XIII amž. ir lietuvių atramos punktas liko tik netoli Kauno Neries pakrantėje buvusi Eigulių pilis. Ordinas. sučiupęs magistrą. tik nuo Kęstučio ir Algirdo laikų tarp ordino ir Lietuvos susidaro normalūs dviejų kariaujančiųjų valstybių santykiai. jaunystėje pate­ kęs jiems į nelaisvę. Grįžęs padėkojo magistrui už gerą lai­ kymą Marijenburge ir ironiškai pažadėjo. ir jam pagaliau pasisekė sunaikinti pilį. Bet sunaikintos pilies vietoje atsiras­ davo nauja. Ordinas tuo be galo apsidžiaugė. Stipriausia lie­ tuvių pilis buvo Kaunas. Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą. o drąsos — nepasisekimai. Todėl Kau­ no pilis saugojo kelią į Aukštaičių gilumą. Dalis čia pažymėtų lietuvių pilių trumpą laiką testovėjo. Po to jis greit vėl pradėjo kovas su ordinu. tiek į jos valdovus ordinas žiūrėjo.).tuvos kunigaikščius. Kęstutis buvo tikras karys. nei ordinas nei lie­ tuviai. kur buvo ordino ir lietuvių pilių tinklas. kryžiuočių pilys buvo statomos paprastai greta. Di­ desnieji žygiai. Kovų su ordinu vieta dažniausiai būdavo Nemuno pakran­ tės. Tokiais žygiais būdavo tik sunaikinamos pilys ir apylinkės. kai būdavo gabenamos patrankos ir pilių griauna­ mieji pabūklai. Marijenburgo pily kalinamam Kęstučiui buvo duotas patarnauti kryžiuočių išauklėtas lietuvis Alpis. paprastai būdavo atliekami upėmis. kaip į naikintinus. Tačiau Kęstutis neilgai tebuvo nelaisvėje. Dažnai ordino kariuomenė įsiverždavo giliai į Žemaičius arba į Aukštaičius (čia pasiekdavo Ukmergę. kaip valdovus valstybės. žemiau Neries įta­ kos. išgriaudavo ne tik Ragainės. Po vieno žygio jis tuojau ruošdavo kitą. kurį pirmą kartą buvo pastatęs Livonijos ordinas (ta senoji pilis buvo sugriauta tuojau po didžiojo Durbės mūšio). pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes. Ligi tol tiek į visą Lietuvą. muno vagas. Kaip matyti iš žemėlapio. norėdamas šį svarbų punktą užgrobti. bet ir tolimesnes pilis. 85 . saloje arba kitoje Nemuno pusėje. jį daug geriau laikyti. turinčios teisę gy­ vuoti. Žo­ džiu. Bet dažnai kovos ei­ davo ir krašto gilumoje. saugojo Neries ir Ne84 o to ip 40 ep >p IOC *ni Lietuvių ir kryžiuočių kovų laukas X I I I — X I V amž. Čia abi pusės turėjo daugybę savo pilių. Šis ir padėjo Kęstučiui pabėgti. įsiveržę į vieni kitų krašto gilumą ir sudeginę pilis. ke­ letą kartų net sugriovęs. padarė daugybę užpuolimų. nega­ lėdavo ilgiau laikytis. Persiren­ gęs Alpio atneštais kryžiuočio drabužiais. o iš ten grįžo į Lietuvą. Jis taip pat atsistatė kadaise sugriautą Marijenburgą ir Jurbarką. Ordinas daugelį kartų buvo ją puolęs. Ji visose šitose kovose suvaidino labai svarbų vaidmenį. žmonių vardo nevertus pagonis. Vienam mūšy jis buvo nu­ trauktas nuo žirgo ir pakliuvo kryžiuočiams į nelaisvę (1361 m. Ne­ atimdavo jam proto laimėjimai. Tačiau ordinas jas vėl atstatydavo. Strateginiu atžvilgiu ši vieta buvo labai svarbi.). (Veliuona čia pažymėtoji Junigėda. Mozūrų kunigaikštį.

Kitais me­ tais kryžiuočiai nugriovė dar tą nebaigtą pilį ir jos vietoje pastatė savo pilį — G o t e s v e r d e r į . ordinas būtų nedavęs atsigauti lietuviams. Keršydami už tai. Atsilygindamas už tuos užpuolimus. Kryžiuočiams pavyko pasprukti. kad. Kauno sugriovimas 1362 m. buvo svarbus vokiečių ordino laimėjimas. bet. atsilaikė net keletą savaičių. kad lietuvių žuvę net 10. Ordinas vėl buvo ją atstatęs. Bet iš tikro laimėjimas buvo tik išpūstas: 40. patsai ją sudegino. Be abejo.000 žmonių. jis bandė prasimušti pro apgulusių kryžiuočių eiles. Iš tikrųjų laimėjimas buvo tik toks. Po to ordinas ėmė skelbti. žiemą prie Kauno atvyko ir Livonijos ordino kariuomenė.000. kad taip giliai į Lietuvą įsiterpusios pilies nepajėgs išlai­ kyti. Jai trūko net maisto. į vakarus buvusias. Jei tat būtų buvęs toks didelis laimėjimas. pavadintą N a u j u o j u K a u n u . o gal net būtų bandę kai kurias pilis užimti. Kęstučio sūnus V a i d o t a s .. Algirdas su Kęstučiu 1370 m. tuojau būtų suruošęs naują žygį ir užėmęs kraštą. jokių didesnių padarinių jis neturėjo. lietu­ vių pilis. Strėvos mūšis 1348 m. kaip 1. Kai jo karių teliko 86 Kauno pilies griuvėsiai. Pakeliui sutinkamos ordino 87 . tai būtų buvusios sunai­ kintos visos Lietuvos pajėgos. ker­ šydamas Kęstučiui už pabėgimą iš nelaisvės (1361 m. Bet įgulos vadas. Dalis grįžo atgal. kad kryžiuočiai sugebėjo pasprukti.).Didesnių mūšių su ordinu buvo tik keletas. broliai traukė at­ skirais keliais. su­ ruošė didelį žygį. 1362 m. kai ordino išdavikas pasirodė esąs patsai magistras. Ji buvo jau nebe toj pačioj vietoj. Be to. bet Nemuno saloj (kadangi dabar ten jokios salos nebėra. o kita dalis. tik 36. Tuo būdu kiek laiko Kauno apylin­ kėje nebuvo jokios pilies: nei lietuvių nei ordino. kad atvykę Algirdas su Kęstučiu nedrįso gelbėti apgultos pilies: per maža jie turėjo jėgų.). 8 dienas naikinusi kraštą. ir lietuviai ten ėmė statyti kitą pilį. Rūdavos mūšis 1370 m. Mūšis įvyko prie S t r ė v o s upės. kryžiuočiai Kaune nepasiliko. ordinas 1348 m.jų laimėjimas buvęs nepaprastai didelis. niekas negalėtų per kelias dienas tiek kariuomenės nė surinkti. persikėlęs per Nemuną. ir kryžiuočiai būtų galėję sumuštus lietuvius persekioti. Lietuvių galėjo dalyvauti mūšyje ne daugiau. Sunaikinę Kauną. Sugriovę pilį. kaip ir Strėvos mūšį.). tačiau nepajėgė ir pakliuvo į nelaisvę. o Kęstutis iš Palenkės įsiveržė į Galindą ir taip pat skubėjo Karaliaučiaus link. O paskelbti pasauliui apie didžiausią lai­ mėjimą kryžiuočiams buvo naudinga: tatai imponavo Europos riteriams ir daugiau jų viliojo į talką ordinui. viso 800 karių. Po kelerių metų Kęstutis ją sugriovė (1369 m. o mūšyje dalyvavę 40. persiskyrė į dvi dalis. lietuviai nusiaubė ordino kraštą net du kar­ tus (1347 m. Magistro įsakymu. Pilies įgula buvo negausinga ir nepasiruošusi ilgam apgu­ limui. Kauno užpuolimą suruošė Prūsų ordinas. bet nė viena Europos valstybė. kryžiuočiai netru­ kus sugriovė Panemunėje visas kitas. Algir­ das. suruošė didelį žygį į Lietuvą. nuklydo į Aukštaičius ir pasiekė Žiežmarius. tai tiksliai nežinoma nė jos vieta). Po nelaimingai pasibaigusio kry­ žiuočių žygio į Lietuvą 1345 m. kaip kad skelbė ordinas. Jie buvo paketinę sunaikinti Karaliaučių. Surinkę daug kariuomenės.000! Laimė­ jimui atminti ordinas pastatė net du vienuolynus (Karaliaučiuje ir Vėluvoje). Kryžiuočių buvo tiek daug.000 kariuomenės anais laikais neturėjo ne tik Lietuva. kurį jis taip pat plačiai išgarsino Europoje. Veliuonos apylinkėje ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaičius ir. Grįžtančiai kariuomenei pastojo kelią Algirdas su Kęstučiu. traukė per šiaurines ordino žemių sritis į Karaliaučių. matyda­ mas.

Jam valdant ordinas sunkiai kovojo. Bet 1377 m. Jogailos ir Vy­ tauto laikais jam tatai buvo pa­ Vinrichas von Kniprodė.). o Algirdo ir Kęstučio laikais pasiekė Nerį. trečią kartą atnaujintas. kita apgulė Vilnių. prasidėjo jau kitokio pobūdžio santykiai.. jis dabar vėl kitaip atrodo. Iš to ordinas suprato brolių planą ir [sakė visų pilių įguloms sku­ bėti gelbėti Karaliaučiaus. Kryžiuočiai ėmė trauktis. Žuvusiam maršalkai Schindekopui pamin­ klinis kryžius buvo pastatytas tuojau po mūšio. (kronikos jos priskaito net iki 12. ir iš didelio fcygio savo kraštą pasiekė vos maži išbadėjusios ir sušalusios jų kariuomenės likučiai. Po Rūdavos mūšio ordinas kelerius metus neruošė jokio di­ desnio žygio. Mūšis įvyko ties R ū d a v o s bažnytkaimiu. Kęstučio ir Vytauto būriai puolė kryžiuo< u i s kur galėdami. 1870 m. Viena grupė pasiekė Trakus. jis buvo pasiekęs net Vilnių ir Trakus. tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė. prieš pat Algirdo mirtį.pilys buvo paliekamos. nepajėgdami paimti pilių. Tačiau lietuviai vis dėlto turėjo atsitraukti. Jame žu­ vo patsai ordino kariuo­ menės vadas — maršal­ ka. Tiesa. kaip apie di­ džiausią savo laimėjimą. Vilniaus sostą užėmus Jogailai. tuo bū­ du ruošdamasis galutinai pa­ siekti savo tikslą. jie naikino miestus ir apylinkes. o atsilikęs Algirdas buvo pri­ verstas kautis. Santykiai su ordinu Algirdo gyvenimo pa­ baigoje. Kęstutis atsitraukė pirmas. kad ir — 1382 m. Ordinas ir apie šį mūšį skelbė pa­ sauliui. jam sugriuvus. sisekę nors trumpam laikui. Tada ordinas jau dažnai tapda­ vo kurio nors Lietuvos kuni­ gaikščio sąjungininku. tačiau išlaikė pasiekė aukščiausią klestėjimo vakaruose tą pačią tėvo paliktą laipsnį. ėmė trauk­ tis. Vytenio ir Ge­ dimino laikais ordino pilys Nemuno pakrantėje siekė tik Du­ bysos žiotis. Vyttutas tuo tarpu buvo sunaiki­ nęs jų atgaliniam kely paruoštą maisto atsargą. ji ėjo pasi­ dalinusi į 3 grupes. Tai buvo paskutinis susi»lu rimas su ordinu Algirdui te­ begyvenant. Ordino kariuomenė bu­ vo nepaprastai didelė Iutis. Algirdas su Kęstučiu. Tada KfStutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą. bet tai tebuvo kova dėl Nemuno vagos. t. kaip patogiausio strateginio kelio: gilyn į kraštą jie nė kiek nepasistūmėjo. ir jų kariuome­ n ė j e kilo badas. ptdare su ja sutartis. o trečia naikino kitas Lietuvos sritis. kryžiuočių ordino magistras (1351 Kęstutis su Algirdu. sieną. Čia ordinas surinko didelę kariuo­ menę. trys komtūrai (pilių bei sričių viršininkai) ir daugybė riterių. Vėliau. dar nespėję susijungti.000). o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę. ant tų pačių pa­ matų 1835 m. nes jie netrukus galėjo iš naujo pradėti savo puolimus. Kad lengviau galėtų išmisti. buvo šis pastatytas. Pagaliau ir Kauno pasiekimas buvo tik laikinis kryžiuočių laimėjimas. y. Tačiau tatai nebuvo di­ delis smūgis lietuviams. užgrobti Žemaičius ir sulieti į vieną abi savo valstybes. iš viso tebuvo sugriauta tik viena pilis. Rūdavos mūšio paminklas. Trakuose Kęs88 89 .

Tada Kazimieras ėmė rūpintis. Nė po vieno. padarė su ordinu taiką. siūlydamas krikštytis. Algirdas su Kęstučiu. Be to. Derybos dėl krikšto 1358 m. tuo­ met Lietuvos sienos buvo dar toliau praplėstos. kad daugumas ordino užimtų žemių būtų grąžintos Lietuvai. savo žygio jie nereikalavo krikštytis. Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Einant kovoms su ordinu ir su Lenkija. Algirdas. tai panoro jos gauti ir Kazimieras. jie pareikalavo. 4. Lenkijoje ilgai nebuvo nuolatinio valdovo. Kazimierui Di­ džiajam mirus. Kęstutis su Liubartu tuojau išvarė lenkų įgulas iš Voluinės pi­ lių. Bet ir panorėjęs impera­ torius būtų negalėjęs iškelti ordino. ėmė rūpintis ir Lietuvos krikštu. ir abiejų vokiečių valstybių sujungimo klausimas būtų žuvęs amžinai. Imperatorius parašė Algirdui ir Kęstučiui laiškus. Aišku. Tebegyvenant Algirdui su Kęstučiu. kurią taip pat tykojo pagrobti lenkai. iš tikro jis nė neketino krikštytis. kad Lietuvai pasiūlytų krikštytis patsai popiežius ir imperatorius Ka­ rolis I V . Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių Gedimino laikais santykiai su Lenkija buvo geri. Tačiau niekas negalėjo priversti ordiną išsikelti kitur. kad jų reikalavimas buvo teisingas. Be to. T i k pradėjęs kariauti su lietuviais. ėjusios net keletą dešimtmečių. Ji turėjo baigti derybas dėl krikšto.3. bet iš tikro jiems rūpėjo tik kraštą pavergti. prašydamas skelbti kryžiaus žygius. jis gavo Kęstučio sutikimą krikštytis ir tatai pranešė popiežiui (1349 m. paskui — visas Kuršas ir visas kairysis Dauguvos krantas. 5. jis jau nebebuvo daugiau keliamas. kurios didelę dalį valdė Kęstučio ir Algirdo brolis Liubartas. tai Liubartui į pagalbą ateidavo ir broliai. o Lietuva pasiliko pagoniška. o nuo Aiviekstės upės intako — ana­ pus Dauguvos esanti Latgala. net gana sėkmingo. jis buvo im­ perijos narys. 91 . Tada jie būtų nebegalėję toliau kariauti. jis siekė užimti Voluinę. kariaująs su lietuviais dėl Voluinės. Abu kunigaikš­ čiai pasiuntė pas imperatorių į Niurnbergą vieną savo šeimos narį (greičiausiai Kęstučio sūnų Patriką). Prahos arkivyskupo Ernesto vado­ vaujamą. — kad būtų grąžintos visos žemės anapus Ne­ muno iki Priegliaus ir Alnos upės. sumušęs totorius. Buvo ne kartą ten nuvykęs ir Algirdas. nes Lietuvos krikštas būtų pakirtęs šaknis jų egzistencijai. O kai jis savo dėmesį atkreipė į rytus ir į pietus. kurio valdomosios sritys buvo Lietuvos rytuose. Vos tik Kazimieras pasitraukė iš kovų lauko. būtų nebegalėję šauktis iš Europos kryžeivių. kuris įtikino impera­ torių. Kadangi ordinas gaudavo iš Vakarų paramos prieš lietu­ vius. visą laiką buvo aktualus Lietuvos krikšto klausimas.). Priešingai. kad kryžiuočių ordinas išsikraustytų iš Pabaltijo ir persikeltų į Rusijos tyrus ginti Europos nuo totorių. su ja bu­ vo net padaryta sąjunga prieš ordiną (Lenkai tada kovojo su ordinu dėl Pamario). bet sustojo pakeliui pas kryžiuočius. Jis irgi kreipėsi į popiežių. Algirdas paėmė į savo valdžią dar P o d o l ę . Tad L i e t u v o s v a l d o v a i p a r e i k a l a v o a t i d u o t i j i e m s b e v e i k v i s u s lie­ tuvių giminių gyvenamuosius kraštus. Voluinę Liubartas vis dėlto atlaikė. atsisakęs nuo Pamario. neatsisakydami krikštytis. kad Lietuva tikrai krikštysis. Tad ordinas pasiliko kur buvęs. Dėl Voluinės ir prasidėjo kovos su lenkais. Lietuvos interesus čia gynė L i u b a r t a s . Prasidė­ jus deryboms. Tuo būdu žuvo krikšto klausimas. Bet karalius Kazimieras Didysis. O kai. bet dažniausiai nuvykdavo Kęstutis. Tuo pat metu nutrūko jo sąjunga su Lietuva. o Algirdas pareiškė: „ V i s a R u s i j a t u r i p r i k l a u s y t i L i e t u v a i". ir imperatoriui būtų buvę nenaudinga panaikinti galingą ir tuo metu klestėjusią valstybę. Tada imperatorius išsiuntė į Lietuvą savo delegaciją. ir vėl prasidėjo karas. tai pasidarė net Lietuvos priešas: dėdamasis Voluinės kunigaikščių įpėdiniu. nes šis būtų jo neklausęs. Bet Kęs90 1 učio pažadas buvo duotas sunkaus karo metu. Kryžiuočiai Europoje dė­ josi oficialiais Lietuvos krikštytojais. Lietuvos santykiai su rusų kraštais Algirdo ir Kęstučio laikais Gediminas laikė save „daugelio rusų" valdovu. Popiežius pažadėjo Kęstučiui už tai karaliaus karūną. o norėdamas pakenkti ordinui. Bet kadangi tai bu­ vo visos valstybės interesai ir kadangi Lenkija taip pat grėsė Kęstučio valdomajai Palenkei. pareikalavo. Delegacija neat­ vyko į Lietuvą.

Lietuvos valstybės mažai tepriklausomą kunigaikštystę. kad būtų atgaivinta Kijevo me­ tropolija: tada metropolitas. joje gyveno nuo totorių iš Kijevo pabėgęs visos Rusijos pravo­ slavų metropolitas. palik­ damas Kęstučiui rūpintis santykiais su ordinu ir su Lenkija. visi rusų kraštai turėjo pri­ klausyti vienam metropolitui. kur tekdavo susidurti su galinga Maskva. N a u miestų respublikas. Tačiau tų miestų pasirinkimas lietuvio kunigaikščio rodė jų gerus santykius su Lietuva. Todėl ten. nors ir buvo lietuvių kunigaikščių valdoma. ne visada paklusnią didžia­ jam Lietuvos kunigaikščiui: turėdami daug reikalų su Lenkų karaliais. T r u b č e v s k ą . nustelbusi Tverę. Bet užtat jo darbo vaisiais vėliau pasinaudojo Vytautas. o ypač Pskove. S m o l e n s k o kunigaikštystė taip pat buvo patekusi į Lie­ tuvos įtaką dar Gedimino laikais. Algirdo laikais ji dar daugiau priklausė Lietuvos. Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais. o pačios kunigaikštystės buvo silpnos. Rusija tada dar buvo nesustiprė­ jusi: visi kunigaikščiai dar tebepripažino totorių valdžią ir mokėjo jiems duoklę. metropolitas savo tikinčiuosius nuteikdavo Lietuvos nenaudai. Algirdas buvo nusista­ tęs suimti į savo valdžią visą Rusiją. Tuo tarpu iškilusi Mas­ kvos kunigaikštystė šituo atžvilgiu turėjo pirmenybę. Bielaja). Abiejose respublikose kunigaikščio val­ džia buvo labai silpna: jis tebuvo tik karo vadas. kuris apsigyveno Kijeve. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos. Nors ir kliudė Maskva. Bet užtat daug geriau Algirdui sekėsi į pietus nuo Smolensko. Be to. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą. Jis buvo net kelis kartus priėjęs prie Maskvos vartų. t. ban­ dė ta priklausomybe atsikratyti. Bet jam čia daug kliudė ta aplinkybė. tačiau Algirdas vis dėlto laimėjo: Konstantinopolio patriarchas pa­ skyrė Lietuvai atskirą metropolitą. tačiau didžiojo kunigaikščio sritis buvo likusi 93 . Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika Nors Algirdas su Kęstučiu po tėvo mirties turėjo nemažas kunigaikštystes. Nors atskiro Lietuvos pravosla­ vų metropolito paskyrimui ypatingai priešinosi Maskva. y. O kai Smolenskas. kad jisai buvo pagonis. Algirdas kai kuriuos jo miestus atėmė iš Smolensko kunigaikščių ir tiesiogiai prijungė prie Lie­ tuvos. tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą. Senasis kunigaikštis buvo pašalintas. kuri. Daug lengviau jam buvo veikti pietuose. be jokio leninio kunigaikščio. jis irgi susidūrė su sustiprė­ jusią Maskva. Taigi Podolė. Pagal senąją tradiciją. Rusijoje Al­ girdas tęsė savo tėvo politiką. Rževas. Pravoslavų metropolijos įkūrimas. sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis ir paėmė K i j e v ą į savo valdžią. kunigaikščius daž­ niausiai pastatydavo Algirdas (paprastai jais pastatydavo savo sūnus ir giminaičius). rungčiomis su Lietuva rinko smulkesnes kunigaikštystes į savo valdžią. susidėjęs su Maskva.i u 1 i s ir šiaurinės Smolensko kunigaikštijos žemės (Toropocas. 6. suruošė į tas sritis žygį. Bet Rusijos šiaurėje jau buvo iškilusi Maskva. kurie čia su­ kūrė savo atskirą kunigaikštystę. tačiau iki Vytauto laikų sudarė kaip ir atskirą. Ji buvo atiduota Karijoto Gediminaičio sūnums. kur tik totorių valdžia buvo stip­ resnė. nebegalėtų jam kenkti. tačiau paties miesto nepaėmė. Čia jis užėmė visas Dniepro ir Desnos upyno kunigaikštystes — B r i a n s k ą . jis vedė T v e r ė s kunigaikščio seserį Julijoną. Visos tos kunigaikštystės buvo . Naujų žemių užėmimas šiaurinėje Rusijoje. Todėl Algirdas ėmė rūpintis. Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes. tačiau į jj vis dar kišos totoriai. Algirdas negalėjo viso savo dėmesio skirti Rusijai. Todėl Algirdas siaurėjo turėjo daug sunkumų. Nukariavimai pietuose. N a ug a r d ą . jie kartais ir šiems pasiduodavo. kad Maskvai susiduriant su Lietuva. Netrukus iš totorių buvo atimta ir P o d o l ė . Pats Smolenskas išgyveno nepriklauso­ mas dar ikį Vytauto. būdamas jo valstybėje. jam gana sunkiai sekdavosi.itįduotos valdyti Algirdo sūnums ar brolėnams. S i e v e r s k ą ir kt. dabartinių ukrainiečių srityse. o į jo vietą pasodintas Algirdo sūnus Vladimiras. tačiau abiejose tose respublikose. Turėdamas daugybę kitų reikalų. K a r d o Algirdo įtaka šiaurėje siekė net P s k o v o ir D. kurią jie valdė patys. Aišku.kaip tik rūpinosi rytų sienomis ir santykiais su rusais. Todėl Algirdas 1362 m. Bet po Algirdo mirties Lietuvai teliko tik vienas M s t i s92 I .

Krokuvos Katedroje. Karuose su ordinu buvo taurus. vienas antram padėdami. Tačiau jis nebuvo užsispyręs pa­ gonis fanatikas: jis niekuomet ne­ jautė neapykantos krikščionims. buvo lin­ kusi su juo derėtis ir daryti visokias sutartis. reikalinga jo žmonos dvarui. Algirdo įpėdinis Jogaila ir jo politika Naujoji Lietuvos politikos linkmė. susi­ taikinus su ordinu. jie padarė perversmą ir paėmė vals­ tybės vairą į savo rankas. Jogailai pripažino Vilnių ir didžiojo kunigaikščio titulą. iš Algirdo kilusių. Jo abidvi žmonos buvo rusės. prekybos keliai pasidarytų Lietuvai daug lais­ vesni. kad gautų nemaža naudos ir ekonomiškame gyvenime. gyvendami tarp rusų. Ypatingai jis gerbė nar­ sius ir taurius riterius. Iš vi­ sų Gedimino sūnų jis buvo visų gudriausias politikas. Mat. 95 94 . 1377 m. Jaunystę Užrašas: SĮigillum] Kynstutte praleido rusų kraštuose. bet dar ir tuo. III. Jam priklausė vokiečių ordino pasienio sritis. kuria ėjo Hanzos varomoji prekyba. Visi jo vaikai. negu Algirdo). To meto jaunoji kar­ ta. Čia jis nežinojo jokių kompromisų. sugebėjo ne tiktai apsau­ goti tėvo palikimą. kurie gimė Vilniuje. todėl buvo linkusi rasti su ordinu kokį nors modus viven­ di. Prieš Dux + De + Tracken. Tačiau religi­ niu atžvilgiu jis buvo tolerantas: Vilniuje buvo ne tiktai pra­ voslavų bažnyčia. su kuriuo kartu augo ir draugavo. kad vargiai pa­ vyks išvaryti ordiną iš Pabaltijo. miręs. ordino viršininkų tarpe turėjo gerų bičiulių. 1. Tuo tarpu visa Kęs­ tučio šeima liko grynai lietuviška (Kęstučio palikuonys išmirė daug anksčiau. Nukariautus rusų kraštus Algirdas dalino paprastai savo sūnums. tikrai buvo idealus karys — riteris. Jogaila. — žodžiu. juodu gyveno tikrai broliškai. jis tikėjosi. klausys dėdės ir draugiškai gy­ vens su jo sūnum Vy­ tautu. kad Jogaila va­ rys tėvo politiką. mirdamas Al«irdas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Jogailą. Ir pat­ sai Algirdas buvo pagonis. Ir daugelis vėlesnių. Susidarius normaliems Biustas jo marmurinės statulos antkapy. Tai buvo grynai lietuviškas kraš­ tas. valstybė laimėtų ne vien tuo. kaip brangiai atseina Lietuvai tos kovos. Susitarę. jų manymu. su­ prato. tapdamas didžiuoju kunigaikščiu. — ir patsai Kęstutis buvo įkūnėjusi lietuvybė ir uoliausias pa­ goniškosios Lietuvos gynėjas. Kęstutis valdė Trakus nuo pat jaunystės. buvo pagonys. Daugumas jų. santykiams. bet tie. kad liautųsi karai. buvo krikštyti rytų Bažny­ čios apeigomis. buvo neblogas ir karys. Kęstutis. Tačiau jis Kęstučio antspaudas. 1377 m. kuni­ gaikščių šeimų ilgai išliko pravoslaviškos. prekyba pagyvėtų. jis buvo sudegintas ant laužo Vilniuje ir palaidotas pagonių papročiais. gerb­ damas brolio atminimą. gimę Vitebske. 1345 m. kad Jogaila ne­ norėjo eiti tėvo ir dėdės pėdomis. ordinas buvo atkirtęs Lietuvą nuo Baltijos jūros. Kitoks buvo Algirdas.Jaunučiui. Visuomet buvo nuoširdus ir atviras. bet ir katalikų bažnyčios. apie 25 m. nusižiūrėjusi į amži­ nas kovas su ordinu. matė. Pasidalinę sritis. bet ir toli praplėtė valstybės ribas. valdė Vitebską. Politinė krizė Lietuvoje 1 3 7 7 — 1 3 8 4 m. surusėjo. Bet pasirodė. ir kraštas galėtų ekonomiškai kilti. kurių turėjo net 12.

dar prieš atvykstant Jogailai. nes ji buvo sukilusio Andriaus sąjungininkė. Kęstutis negalėjo pakęsti. nė nepra­ dėjęs karo. kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą. kad Kęstutis trokštąs jį pažeminti. sutartys su ordinu. atsisakė klausyti Jogailos ir. Jogaila ėmė tartis su Livonijos ordinu vienas. esančių Palenkės pasieny. Tuo būdu prieš Jogailą susidarė stipri koalicija. tikėdamasis pasinaudoti ta nesantaika. Sutarties nesudarė tik livoniškė ordino šaka. bu­ vo linkusi ieškoti išeities iš karų. Jogaila drauge rūpinosi susitarti ir su kryžiuočiais. Apie Jogailos išdavikišką sutartį Kęstučiui pranešė vienas aukštas ordino narys: matyt. Jogaila neturįs tiktai kautis su kryžiuočiais. kad Jogaila galįs būti priverstas žygiuoti tarsi į pagalbą Kęstučiui. o Lietuva turėjo nepulti or­ dino žemių. 7 cyj . pabėgęs į Maskvą. ir tas nesutarimas vis didėjo.). sumušė toto­ rius (Kulikovos mūšyje 1380 m. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis Jogailos pašalinimas (1381 m. ji dar ilgai buvo neveikli. ypač su Skirgaila. Vokiečių ordinas. Šita sutartis dar gali būti laikoma paprastu Jogailos srities apdraudimu. kuris visada rėmė kiek­ vieną neramumą Lietuvoje. Ji buvo padaryta slaptai.). įvairiais būdais stengėsi palaikyti šitą įtarimą. Už tai Vai­ dila buvo pasidaręs klastingu Kęstučio priešu ir kartu su Jogailos jaunesniaisiais broliais. I Jogailos brolių sukilimas. Kadangi ir po Algirdo mirties ordinas nesiliovė puolęs Lietuvos. negu Jogaila. 2. ėmė ruošti koaliciją prieš Jogailą. Prie Andriaus prisidėjo dar brolis Dimitrijas. vasa­ rio mėnesį buvo pasirašytos paliaubos. val­ dęs Polocką. bet ji aiškiai nukreipta ir prieš patį Kęstutį. Todėl. kaip puolęs. ir Livonijos ordinas. greit turėjo išeiti į aikštę. kad Lietuvoje kuo greičiausiai įsivy­ rautų vaidai. Labai greit vyriausiasis brolis. kad Kęstutis apie ją nieko nesužinotų: joje net numatomas atvejis. Praktiškai tokią politiką varyti pirmasis pradėjo Jogaila. vyresnieji Jogailos broliai jautėsi turį daugiau teisių tėvo palikimui. Tada Jogaila susidėjo su totoriais prieš Maskvą. Jogaila tuo metu buvo išsiuntęs kariuomenę Lietuvos Istorija. Jogaila grįžo atgal. Be minėtų sumetimų. 1379 ir 1380 m. Andrius. ir pritarė Kijevo valdovas Vla­ dimiras. Mat. žinoma. Tačiau Maskvos ku­ nigaikštis Dimitrijas. nenorėjo tuo tikėti. tai ir Kęstutis sutiko taikintis su ordinu. atimti iš jo Vil­ nių. Sutartyje ordinas pasižadėjo ne­ pulti Palenkės (pradedant Gardinu). Dėdamasis su totoriais prieš Maskvą. kartu augęs ir draugavęs su Jogaila. Šioje naujoje sutartyje ne tik išskiriamos Kęstučio že­ mės. Tuo būdu Jogailai nepasisekė pakenkti koalicijai. Į medžioklę buvo pa­ kviestas ir Vytautas. Jogailos susitarimas su ordinu. Jas pasirašė Jogaila ir Kęstutis. Kęstutis po Algirdo mirties nesugyveno su Vil­ niaus dvaru. Pagaliau 1380 m.Todėl jaunoji karta. kuriam rūpėjo užimti Lietuvos valdomus Pavolgio miestus. Jį uoliai rėmė Maskvos kuni­ gaikštis Dimitrijas. Tuo būdu 1 3 7 9 m. nes jau ir pats įtarė Jogailą. nuo pasirašymo vietos ji va­ dinama D o v y d i š k i ų s u t a r t i m i . Bet tais pačiais (1380) metais Jogaila padarė naują nutartį su vįsu ordinu. bet dėl to sutartis dar ne­ būsianti nutraukta. taigi ordinas galėjo jas pulti. buvo sudaryta ne tiek Jogailos. Tiesa. nukreipta prieš dėdę. kol pagaliau pasiekė savo tikslą. Tuo būdu šita sutar­ tis telietė tiktai pietines Kęstučio žemes. Jogailą vertė artintis su kryžiuočiais dar reikalas paramos prieš pavojų jo valdžiai. Tad jam teko ieškoti kitokios paramos. Vytautas. tačiau neiširo ir Jogailai sudarė nuolatinį pavojų. Šita Jogailos sutartis. ji buvo pasirašyta tyčia tam reikalui suruoštoje medžioklėje. bet Žemaičiai ir kitos Kęstučio žemės iš jų buvo išskirtos. Susiderėti su ja buvo ypač svarbu J o ­ gailai. kilusio iš žemesniojo visuomenės sluoksnio. Tuo būdu J o ­ gaila pasidarė ordino sąjungininkas prieš dėdę. ir todėl nenorėjo pripa­ žinti jo valdžios. Sutarty net nu­ matyta. Kęstutis tuojau patikėjo žinia. Briansko valdovas. tačiau karo veiksmų srityse jam galima būti. Kad jšis nieko nesuprastų. tad konfliktas tarp jo ir Kęstučio buvo neišvengiamas. — kitaip sakant. kaip kad prieš metus buvo apdrausta dalis Kęstu96 t io sričių. Vytautas išvyko į Drohičiną. kuriai priklausė ir Jogaila su Vytautu. ką reikėsią daryti. kiek giminių — brolių ir motinos Julijonos — pastangomis. kad Jogaila išleido savo seserį Mariją už dvariškio V a i ­ d i l o s . bet apie sutartį jis greičiausiai nieko neži­ nojo. įtikinėjo Jogailą. be Kęstučio ži­ nios. ordinas trokšte troško. T r a k u o s e buvo padarytos 10 metų paliaubos.

Kęstutis su Vytautu nu­ vyko pas Jogailą derybų. Grįžęs jis bandė atsiimti Vilnių. Į Polocką išsiųsta Jogailos kariuomenė. nuvažiavęs į Krėvą. čia taip pat atvyko ir kryžiuočių ka­ riuomenė. kuris. paskirtas. Iš visų savo priešų Kęstutis nubaudė tik vieną Vaidilą: jis buvo pa­ kartas. kad jis pats'nusižudęs. kiek kaltas čia buvo patsai Jogaila. Kęstutis tuojau pradėjo derybas su kryžiuočiais. Tas pakvietė juos į Vilnių. ir Kęstutis parsiskubino atgal.vcžė j Krėvos pilį. Kęstutį nužu­ džius ypač galima įtarti Skirgailą. pranešė radęs Kęstutį negyvą. Surinkę jėgų. kiek kiti jo vardu. Kęstutis buvo nužudytas. Kas buvo didžiojo Lietuvos gynėjo m i r t i e s k a l t i n i n ­ k a s . kada Kęstutis buvo apgulęs Jurbarką. iš­ girdusi apie perversmą. — išdavimo įrodymą tu­ rėdamas savo rankose. Vytautas tuomet buvo medžioklėje. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą. Kaip tik tuo metu. Jis buvo sudegintas ant laužo su visais Kęstu­ čio mėgtaisiais daiktais. Tuo tarpu Jogaila užėmė ir Trakus. nes ir visuose kituose įvykiuose veikdavo ne tiek J o ­ gaila. tuojau perėjo į Kęstučio pusę. čia jam dar padėjo atėję į pagalbą kryžiuočiai. tačiau prie pat miesto Jogailos buvo sumuštas ir pasitraukė į Gardiną rinkti jėgų. Polocko kunigaikščiu.įleista. Bet. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo 98 I-. Jam nesant namie. Jogaila gal tik tiek tegalėjo būti kaltas. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šei­ mą. 99 . Greičiausiai tai buvo kitų darbas. Vytautas tuojau pra­ nešė tėvui apie įvykius. Todėl. kaip J o ­ gailos dvaro intrygų auka. šunimis ir arkliais. Vilniaus pi­ lis labai greit pasidavė. — ypačiai Skirgaila. nes jis žadėjo taiką su ordinu. čia buvo ir Skirgaila. kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas. bet šie tyčia nenorėjo nusileisti.į Polocką. Radęs sutarties su ordinu raštą. Ypač mieste gyvenę vokiečiai pirkliai palaikė Jogailą. Kęstučio lavonas iš Krėvos buvo atvežtas į Vilnių ir iškil­ mingai palaidotas. Kęstutis su Vytautu atvyko prie Trakų. Paskutinės Kęstučio kovos ir mirtis. todėl jie bematant perdavė miestą Jogailai.). o jie patys buvo uždaryti kalėjime. atėjo žinia. kad prieš jį sukilo Jogailos brolis. Kęstutį netrukus r. Krėvos pilies griuvėsiai. kur buvo ir Jogaila su Skirgaila. Krėvoje iška­ lėjos 5 dienas. kad jiems nieko blogo neatsitiksią. tebėra neaišku dar ir šiandien. pradėjo kovas su kryžiuočiais. Kęstučio apsiausta. nuo dvariškių rankų. kad pasistengė paslėpti žudikus ir jų nebaudė. Trakai buvo atiduoti valdyti Skirgailai. Visi kiti Jogailos šeimos nariai buvo perkelti į Vitebską. Jis. metęs derybas. tuojau išvyko į rytus. jis žuvo. ginklais ir gyvuliais: sakalais. Kęstutį iš pradžių pripažino visi. bet dar jam davė valdyti Vitebską. o taika su ordinu reiškė laisvos prekybos klestėjimą. Dėl kažin kokių priežasčių mūšio neįvyko. kur abudu suėmė. nes jisai buvo pirmasis. kilo vilniečių są­ mokslas (1382 m. Be abejo. Pirkliams to visiškai pakako. Naugardo Sieversko kunigaikštis K a r i ­ b u t a s . Skir­ gailai pasiūlius ir Vytautui pritarus. Kęstučio valdymas ir Jogailos šalininkų sukilimas. Kęstutis ne tiktai jį paleido suimtą. nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį. po sukilusio Andriaus. maža tekreipdamas dėme­ sio į rytus. Jogaila dažniau­ siai tebūdavo tik brolių ir savo dvariškių dingstė. o Vytautą paliko Vilniuje. sunku pasakyti. jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Tačiau Kęstutis. Visuomenei buvo paskelbta.

Todėl Vytautas nuvyko į kryžiuočius prašyti pagalbos. Trakai ir visos Kęstučio valdytosios žemės. o be to. išvykdamas kariauti su Jogaila. Bet Jogaila savo pažado netesėjo. Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino sąlygas. Marijenverderį (ties Kaunu). pasižadėjo 4 metų būvyje krikštytis. nes buvo labai nepaten­ kinti Jogaila: mat. rudenį toji kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. Persirengęs tarnaitės drabu­ žiais. Visi buvusieji Kęstučio ir Vytauto Artimieji plaukte plaukė pas Vytautą. y. jau bendromis jėgomis sudegino N. kad. Vytautas sutiko. Marijenburgą — ir Naująjį Bajerburgą. Vytauto kovos su Jogaila dėl tėviškės Vytautas pas kryžiuočius. nors tuo tarpu ir nieko nelaimėjo Lietu­ voje. privers Jogailą būti nuolaidesnį. Jį čia galėjo lankyti žmona Ona. Vytautas. Nuvykęs į jam paskirtą Gardiną. Kryžiuočiai greit sužinojo apie jo išdavimą. Mozūrų kuni­ gaikštį Jonušą. Jogaila. buvo sudaręs su kryžiuočiais sutartį. privers Jogailą laikytis savo pažadų. dėdamasis einąs prieš Jogailą. nes tikėjosi. su kuria jis ir sugalvojo būdą pabėgti. Bet Trakus tuo tarpu valdė Skirgaila. Ordinas pakrikštijo Vytautą V y g a n d o vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą. susijungęs su J o ­ gaila. Kęstutis buvo palikęs Bras­ tos pilyje. Tik kai dėl visko buvo susitarta. Kai kurių vėlesniųjų šaltinių liudi­ jimu. Apsigy­ venęs ordino pavestoje N a u j o j o M a r i j e n b u r g o pilyje 100 (prie Nemuno). tad kitos ordino pilys suskubo apsisaugoti. y. Taigi Jogaila su­ tiko klausyti kryžiuočių nurodymų. Taigi ordinas tikėjosi. Vytautas iš Vilniaus pilies buvo irgi perkeltas j Krėvą. pasižadėjo be kryžiuočių pritarimo su niekuo nekariauti ir nedaryti jokios taikos. Pas Vytautą. žinoma. Bet jis nebuvo sunkiai kali­ namas. todėl Vytautas dar kartą turėjo prašyti ordiną globos ir dar kartą jį apgauti. Cia visos naujosios epochos centre stovi didysis Kęstučio sūnus. Pirmojo Vy­ tauto žygio metu jo pusėje jau buvo ne vien kryžiuočių kariuo­ menė. t. kuri pakreipė Lietuvos valstybės likimą kita vaga — prisidėjo prie krikščioniškosios Va­ karų kultūros. Visos šitos derybos ėjo be ordino žinios. tai buvo paskutinysis senosios kartos valdovas. vis dėlto pasidarė labai pavojingas Jogailai. 1383 m. O Jogaila 1382 m. Trakus žadėjo atiduoti tada.Taip tad liūdnai baigė savo dienas šviesiausia pagoniškosios Lietuvos asmenybė. Vytautas pasidarė paprastu sritiniu kuni­ gaikščiu ir laukė pažadėtų Trakų. ir Jogaila kaskart nedrąsiau jautėsi. Todėl. kaip tik prieš susitaikinimą 101 . Jogailos ir Vytauto susitaikinimas (1384 m. Vytautas sutiko taikintis ir pripažinti Jogailą di­ džiuoju kunigaikščiu. išėjo su žmona iš pilies ir pa­ ruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą. bet ir keletas tūkstančių žemaičių. staiga sudegino Jurbarką. sargų nepažintas. Be to. kuri atvyk­ davo drauge su Ona pas Vytautą. netvėrė apmaudu. kad. jau svajojo apie naują sostą. plaukė jo šalininkai iš visos Lie­ tuvos. 3. tačiau jo nepaėmė. Kariuomenei atsitraukus. Taip pat buvo nužudytas Birutės brolis ir keletas giminaičių. prisipažino jų priklauso­ mas. Skirgaila atsiėmė ir Trakus. tada buvusi nužudyta ir senutė Vytauto motina. Vytautas. palaikydamas Vytautą. nenorėdamas skriausti savo artimiausiojo bendradarbio. Ordinas dėl to. t.). taikindamasis su Vytautu. Tie jį mielai priėmė. jis ėmė ruoštis naujiems žygiams ir kvietė ten rinktis visus savo šalininkus. apsigy­ venusį Naujajam Marienburge. kuria jis atidavė kryžiuočiams Žemaičius iki Dubysos. Birutė. nužudžius Kęstutį. Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė. buvo persekiojami ir visi jo giminės bei artimieji (vieni buvo nužudyti. Vytautas. Todėl jis pasiūlė Vy­ tautui taikintis. t. Vytautas su susirinkusiais pas jį lietuviais išėjo iš savo pilies ir. savo rezidencijos pilį — N. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvo­ nijoje būti ordino vasalu (1384 m. Jogaila prašė Vytautą laikinai pasitenkinti pieti­ nėmis Kęstučio srities žemėmis — Gardino ir Brastos sritimis — ir pridedama Voluinės sritimi su Lucku. kiti buvo suimti ar no teko savo turtų ir žemių). Vytautas.). kai atims iš nepaklusnaus brolio Andriaus Polocką ir per­ kels ten Skirgailą. y. lai­ kydami pas save Vytautą. Svainis Vytautui nesuteikė jokios pagalbos: jis buvo per silpnas kariauti su Jogaila. apie savo valstybės praplėtimą. jei jam bus grąžinta tėviškė. Mat. Tėvui žuvus. kurią. Bet šitos sutarties jis vis dėlto neketino laikytis. Po jo atėjo jaunesnioji karta.

Kęs­ tutis gynė lietuviškumą. Be to. kai Lietuvą valdė Vytenis. Tie žmonės. Bet X I I amž. bet ir viduje. jis tarėsi turįs teisę gauti ir šio valdytąją dalį.). Prieš anksčiau iškilusius ponus jis palaikė miestiečius ir ūkininkus. Algirdas — ypačiai valstybę. (Seniausias Gardino vaizdas). buvo sužadėtos: Marija — su imperatoriaus Karolio IV sūnum Zig­ mantu (Liuksemburgiečiu).) sąjungą su Gediminu (žiūr. Todėl lenkai tada gebėjo sakyti. Kovai su ordinu jis ir buvo padaręs (1325 m. turįs Didžiojo vardą. su Vytautu. Lenkijai liko Haličius (Galicija). su ja tuomet Lietuvai nedaug teteko kovoti. susidūrė su kryžiuočiais.). Eidamas karaliauti j Lenkiją. o Jadvyga — su Austrijos kunigaikš­ čiu Vilhelmu Habsburgu. buvo vedęs Voluinės kunigaikščių dukterį ir valdė didelę dalį Voluinės su Lucko miestu. kaip ir Boleslovas. Kovos pasibaigė Lietuvos laimėjimu (žiūr. Karalius Liudvikas ir jo įpėdinio klausimas. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripa103 IV. kaip užtraukė vargų naštą lietuvių tautai.). nutrūko ir sąjunga su Lietuva. kurių buvo net 23. Tuo pat metu jisai pareiškė pretenzijas į Voluinės ir Ilaličiaus žemes. bet ir į Podolę. Vladislovas I. Liudvikas mirė (1382 m. vienydamas valstybę. Po poros metų Jogaila iš tikro pasidarė Lenkijos karalium. Vis dėlto jis buvo priverstas palikti Lietuvai ne tik didžiąją dalį Voluinės. buvo val­ dęs bevaikis Mozūrų kunigaikštis Boleslovas.Gardinas XVI amž. išmirus jų kunigaikščiams. kurie buvo už­ grobę lenkiškąjį Pamarį. o su ja — ir sostą. susitaikino su ordinu (1343 m. Jo sūnus K az i m i e r a s D i d y s i s (1333—1370 m. kurie dar prie Kęstu­ čio gyvos galvos buvo pradėję ieškoti kelių suartėti su Vakarais ir buvo pradėję įvairias derybas su ordinu. ji suskilo į daugybę mažų kunigaikštysčių. Taigi tuojau po Jogailos ir Vytauto susitaikinimo prasidėjo nauja Lietuvos istorijos gadynė. Tuo keliu eidama. 102 . tauta laiko būvyje susilaukė kitokio pavojaus. Vengrijos karaliui Liudvikui (iš d'Anjou giminės). bet ir Podolę. Lenkai jam pasiūlė savo karalaitės Jadvygos ranką. rado kitą išeitį. Marija ir Jadvyga. kuri ėmė lenkėti. — būtent prisijungė prie krikščioniškosios Vakarų kultūros per Lenkiją. ir po jo sostas atiteko jo sesers sūnui. kad Lenkiją Kazimieras radęs medinę. Tuo būdu kartu su Lietuva jis pradėjo valdyti ir Lenkiją. taip pat nepalikęs sūnų. po 10-ties metų kovų. Tuo būdu Lietuvos valstybės kūrimosi laikais Lenkija buvo su­ skilusi. nepamiršdamas ir lietuviškumo.). Lenkija tuo būdu atsi­ dūrė personalinėje unijoje su Vengrija. Todėl jis ir pradėjo karą su Kazimieru. Boleslo­ vui mirus. atsisakęs nuo ordino užgrobtojo Pamario ir Kulmo. Liubartui padėjo broliai. 90 psl. o jaunoji karta susirūpino tik valstybe ir nepastebėjo. pretenduojančiu į Boleslovo valdytąjį kraštą. Kazimieras buvo atkreipęs visą savo dėmesį į pietus ir pretendavo ne tik į Haličių ir Voluinę.). Kazimieras yra vienintelis Lenkų karalius. pradžioje. Prasidėjo glaudūs Lietuvos ryšiai su Lenkija. Jogailos ir Vytauto laikai 1. Jam susitaikinus su ordinu. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium Lenkų valstybė atsirado jau X amž vidury. Vėl iš naujo visą Lenkiją suvienijo karalius V l a d i s l o v a s I L o k i e t k a — X I V amž. Susitaikinęs su ordinu ir palikęs Lenkiją atskirtą nuo jūros. jo laikais ypač pakilo ekonominė krašto gerovė. o ypač Kęstutis su Algirdu. 70—71 psl. Mat. kurių dalį. Jo dukters. Kazimieras mirė bevaikis. jis neatsisakė nė nuo Lie­ tuvos. visam krašte jis pastatė daugybę mūrinių pilių. Jis sustiprino Lenkiją ne tik užsieny. Čia tad Kazimie­ ras ir susidūrė su Lietuva. Lenkijoje po Liudviko mirties prasi­ dėjo netvarka. Lietuva krikštijosi ir bendromis jėgomis su Lenkija sutriuškino vokiečių ordino ga­ lybę. Algirdo ir Kęstučio brolis Liu­ bartas. o palikęs mūrinę.

jie prarado ir Haličių. bet ir čia Jogaila daug kam atrodė labai tinkamas karalius. kad geriausia būtų Lenkijos karalium padaryti Jogailą — Lietuvą sulieti su Lenkija. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Po­ locką. pasižadąs sumokėti Vilhelmui sužadėtuvių sutarty numatytą 200. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krė­ vos pilyje.žintas dukterims. kuris yra žinomas K r ė v o s a k t o vardu (1385 m. Lengvenis. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuo­ čius ir organizavo savo jėgas. tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Be to. tik dabar ėjo ginčas. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės. 101 psl. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies. kuri susiėjo su ginčijamomis žemėmis. kad vyrą jai išrinks lenkų ponai (didikai). gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. pasižadąs su savo broliais ir visa Lietuva krikštytis. jo broliai Skirgaila. Kai kurie iš jų buvo bandę net jėga įsigalėti. jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką.. Be Jadvygos sužadėtinio Vilhelmo. kurios suėjo su Lietuva. Tačiau Lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. Be to. kad jis. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją. tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. labai svarbu buvo gauti priėjimą prie Juodosios jūros. nebuvo jokia sutartis. jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių. o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. katrai būtent jį pavesti. 1384 m. Todėl jie nusprendė. kaip Lietuvos krikš­ tytojai. Jo vyriausias brolis Andrius. nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija. gaudamas Jadvygos ranką ir Lenkijos karūną. Haličiuje. Toji delegacija pirmiausia susitarė su len­ kais Krokuvoje. o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. joks unijos aktas. lenkų kunigaikščių. ir buvo išrinktas Jogaila. nes vieno valdovo valdoma Lenkija ir Lietuva įstengtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną — kryžiuočius. kuris atiteko Vengrijai. Tai buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų 105 . 2. Lenkų rungtynės su Lietuva dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje. kurs būtų naudingas Lenkijai. kad geriausias vyras Jadvygai būtų plačiosios Lietuvos valdovas Jogaila. arba iš vadinamosios M a ž o s i o s L e n k i j o s . pretendavo dar nemaža savų. Tai buvo ponai iš pieti­ nės Lenkijos. kaip jo vasalas. be to. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duo­ tus pažadus specialiu dokumentu. 1385 m. o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delega­ cija. norėdamas atgauti tėviškę. jo būklė buvo gana kritiška. y. gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas že­ mes. 1383 m. Dabar jiems atrodė.). buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti.). tik su ta sąlyga. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai. tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Siaurės Lenkijoje. jis pasižadąs paleisti visus Lietuvoje esančius lenkus belaisvius. Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo. vasarą buvo baigtos derybos. Po 2 metų suiručių sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei Jadvy­ gai. Jogailos derybos su lenkais. Kandidatų buvo nemaža. nes ji tebuvo dar vos 14 metų mergaitė. kuris tuojau po tėvo mirties buvo pra104 <l<iys organizuoti sąjungą prieš Jogailą. Krėvos aktas. arba D i d ž i o j o j e L e n k i j o j e . Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Su­ grįžo Jogailos delegacija. kaip kad dažnai jis vadinamas. Liudvikui valdant. Kaributas ir Vytautas. Šitų naujų per­ spektyvų akivaizdoje. pasi­ žadąs sujungti su ja didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. Krėvos aktas. t. į sostą buvo savų pretendentų.000 auksinų pabaudą už sužadėtuvių sulaužymą. Jogaila pirmiausia susitaikino su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių (žiūr. lenkams nepatiko nė vienas iš jų sužadėtinių vokiečių. o kara­ liaudamas pasižadąs rūpintis atgauti visas Lenkijos ir Lietuvos nustotąsias žemes. Kai lenkai ėmė svarstyti Jogailos kandidatūrą. o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją (iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Skir­ gaila). Jiems drauge susitarus. Tame akte Jogaila sako. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Len­ kijos karaliene. Podolėje) išėjo jiems j nenaudą. priimdamas Lenkijos karūną. Tačiau ponams tų Lenkijos dalių. rugpiūčio 14 d. kuriai vadovavo Skirgaila. kad tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti. Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti. Tą aktą patvirtino pats Jogaila.

m. kviesdamas jį savo krikšto tėvu. O kol visa tai įvyks. Kaributo. Lenkų karalienę Jadvygą. vidutinio ūgio. nepaisydamas ordino pavojaus. Jis buvo atvykęs į Krokuvą. norėjusi pas jį pabėgti. d. kur panorės. Jogailai išvykus į Lenkiją. Lenkų karalienę Jadvygą. savo. Vieno žygio metu kryžiuočiai buvo pasiekę net Vilnių ir Ašmeną.it y t. Jogaila dar pasižada grą­ žinti laisvę visiems krikščionims. Tačiau jiems su­ trukdė lenkų ponai: Vilhelmas iš Krokuvos pilies buvo išvytas. tik nutrupėję jo antspaudai. atliko savo seime karaliaus rinkimo formalumus ir atsiuntė jam specialų diplomą. buvo sulaikyta ir budriai sau­ goma.pasižadėjimų patvirtinimas raštu. kaip sūnų. ketino smurtu už­ grobti nuotaką. Šitas aktas tebėra išlikęs iki mūsų laikų. neatvyko. kad jis esąs žiaurus barbaras. 0 kiek vėliau livoniškė ordino šaka su pasidavusiu jai Polocko kunigaikščiu Andrium padarė kitą žygį. tikėjosi. nes Visagalis Dievas tą garbę paliko Jūsų Karališkajai Di­ denybei. Jis. Zaviša grįžęs ją nuramino. Todėl ordinas ban­ dė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu. kad lengvai galės pasiekti savo tikslą. bus Dievui šlovė. tuo būdu Lenkų sostas buvo 106 alimamas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. negu į žmogų. Jogailos atvykimas į Lenkiją. — jei tik Vengrų karalienė suriš su juo moterystės ryšiu savo dukterį. taisyklingų bruožų veido ir tikrai didelio valdovo išvaizdos. Lenkai vėliau atsiuntė raštą. karalių ir įvairių kunigaikš­ čių troško. iš Krokuvos atvykusi į Vengriją. kad su tais delegacijos pažadais sutinkąs ir juos tvirtinąs. vis dėlto išsiskubino į Lenkiją. Norėdamas visa tai sustiprinti. Įtūžusiam ordino magistrui jis nusiuntė laišką. Kad ir kaip rūpinosi dau­ gelis imperatorių ir įvairių kunigaikščių. ir Jogaila tapo Lenkijos karalium. D. 1386 m.ui įtakos ir todėl rėmė jo planus. Be abejo. Toks raštas buvo padarytas tiktai vienas. su juo kartu atvyko ir keli jo broliai su Vy107 . k. priimki. Jogaila at­ vyko į Krokuvą. o taip pat su giminėmis. kad jaunutė. Jadvyga pasiuntė savo ištikimą bajorą Zavišą apžiūrėti. nes ir jaunutė Jadvyga jo geidė. Jogaila. didysis kunigaikštis Jogaila. sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą. tikime. kuriuo jie patvirtino Jogailą išrin­ kę karalium. Kai Jogaila išsirengė į Lenkiją. Be to. kad jo delegacija. jis buvo už Jadvygą bent pustrečio karto vyresnis. didesniaisiais ir mažesniaisiais bajorais trokšta ir nori priimti švento­ sios Romos katalikų Bažnyčios tikėjimą. bet tas. kurių čia buvo 5. karų metu Lenkijoje karo papročiu paimtiems ir (į Lietuvą) atkeltiems belais­ viams. t. kaip jis atrodo. bū­ tent. kad Jogaila nesąs joks baidyklė. atvykę pas Jogailą. žmonėms garbė. abiejų lyčių žmonėms. Visi Jogailos priešai tuo tarpu skleidė gandus. Iš to. apaugęs plaukais ir daug panašesnis į žvėrį. taigi ir Lenkijos karalium. o vyras kaip reikiant: gražus. Be to. kad jis tik patvirtina savo delegicijos pareiškimus Jadvygos moti­ nai: esą. Jogaila pasižada ir laiduoja savo paties lėšomis ir rūpesčiu sugrąžinti Lenkijos karalystei visas bet kieno atplėštas ir atimtas žemes. jo žemėse gyvenančiais didikais. o karalystei padidėjimas. pareiškę. ordinas pradėjo pulti Lietuvą. kartu su savo čia esančiais broliais. ir atrodė. Lengvenio ir Vytauto. Pretendentas į Jad­ vygos ranką. Jogailos. šitaip kalbėjusi karalienei Elžbietai: „Daug imperatorių. y. Pa­ galiau d. kunigaikštis Jogaila pasižada savo L i e t u v o s ir Ru­ sijos žemes amžinai s u j u n g t i su Lenkų karalys­ t ė s karūnos žemėmis". be to. Tuo būdu ordinas no­ rėjo sulaikyti Jogailą Lietuvoje. gauti Lietuvoje daur. gavę Jogailos pasiža­ dėjimų patvirtinamąjį raštą. o tuo metu Lenkijoje galėjo vis­ kas pasikeisti Jogailos nenaudai. žinoma. Mat. Jadvygos sužadėtinis Vilhelmas taip pat rūpi­ nosi skubiai tapti Jadvygos vyru. sieloms išganymas. tiek Lietuvos nustotosioms žemėms atgauti. pailgo. — pasižada visus savo turtus paaukoti tiek Lenkijos. Buvo kliūčių Jogailai ir pačioj Lenkijoj. žadėdamas jam padėti atgauti Skirgailos tebcvaldomus Trakus. Skirgailos. 200. k. įvykdyk šį išganingą skyrimą. Toks tatai buvo Jogailos delegacijos pareiškimas. didysis kunigaikštis Jogaila su visais dar nekrikštytais broliais. Šviesiausioji Valdove. Jogailos sutiktos kliūtys į Lenkų sostą. didįjį kunigaikštį Viešpatį Jogailą ir duoki jam žmoną mylimiausiąją savo dukterį. Krėvos akte Jogailos pasižadėjimai taip suformuluoti. Toliau didysis kunigaikštis Jogaila pasižada sumokėti Vengrų karalienės ir Austrijos kunigaikščio sutarties metu sulygtą piniginę sumą. Lenkai. esančių ir nesančių brolių vardu pareiškė. savo jauną sužadėtinį mylinti mergaitė bijote bijojo Jogailos. Tad. Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas. tačiau Visagalis Dievas tą pasaugojo Jūsų Karališkajai Didenybei. Kiekvienas iš jų galės laisvai vykti ten. karalienės Elžbietos delegatai. pranešęs. Dabar jis. kai [ogtilai reikėjo vykti į Krokuvą. Ordinas dar bandė patraukti j savo pusę Vytautą. geidė ir stengėsi su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Jo­ gaila) sudaryti artimą ir amžiną giminystės sąjungą. tačiau Vytautas nesidavė suviliojamas.i.000 auksinų. Jadvyga. linksmas. Jogailos kvietimas į Lenkijos sostą ypačiai nepatiko vokiečių ordinui. Tuo būdu pagaliau visos kliūtys buvo nugalėtos. tačiau negalėjo iš jo to iš­ gauti.

Išvykdami jie buvo pri­ versti duoti priesaika patvirtintus raštus. kad Jogaila Krė­ vos aktu Lietuvą dovanojęs Lenkijai. Lietuva. o karūnacija — kovo 4 d. 1387 m. Lenkija buvo katalikiška. bet ir dėl Vilniaus.. Jogaila savo vietininku Lietuvoje paskyrė brolį Skir­ gailą. kad Lietuva prijungiama prie Lenkų karalystės. Tačiau ir dabar. bet.tautu. Tuo būdu nuo Algirdo laikų atsipalaida­ vęs Smolenskas vėl pateko Lietuvos įtakai. Sitai kovai jis vėl turėjo susidėti su ordinu. galėjo tik džiaugtis. Be to. O tie. tad negalėjo būti prijungta prie pago­ niškosios Lietuvos. Tuo būdu. Tam pritarė ir jo broliai. Po krikšto įvyko jo jung­ tuvės su Jadvyga ir karūnacija Lenkijos karalium (krikštas buvo 1386 m. vasario 15. DUVO Trečiasis koalicijos narys ir Andriaus suverenas. Kartais yra sakoma. Jo sąjungininkas. Jogailos valdžiai visą laiką nepaklusnus Polocko kunigaikštis Andrius buvo nuga­ lėtas iš Krokuvos grįžusių Skirgailos su Vytautu. Jogailai tapus Lenkijos karalium Krėvos akto prasmė. o Jogaila ėmė jį var­ žyti. o Jogaila su broliais jį patvirtino. Krokuvoje tuojau buvo atliktas Jogailos ir kartu atvy­ kusių kunigaikščių krikštas. Ir Jogaila. Pačiam J o g a i l a i b u v o v i s t i e k . suimtasis Andrius buvo nusiųstas Jogailai į Krokuvą. nes turėjo pasidaryti galingesnis. kad abi valstybės bus jo valdomos. o šiojo valdomi Trakai būsią jam atiduoti. kad iš Andriaus atimtas Polockas būsiąs pavestas Skir­ gailai. Tada atnaujino tikėjimo išpažinimą ir Vytautas. Vis dėlto lenkai klydo. k a t r a v a l s t y b ė p r i e k a t r o s b u s p r i j u n g t a . Mat. Tam tikslui Lenkijoje buvo palikti. Akte buvo pažymėta. — ir Vytautas ir kiti kunigaikščiai. k u r i ų Krokuvoje tuomet nebuvo. —. gavęs Polocką. buvo priversti tokiuos raštus atsiųsti iš namų. manydami. Polocką už­ ėmė Skirgaila. gaudamas A l e k s a n d r o vardą. 109 . tad kara­ lystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. metant ordiną buvo žadėta. Bet kaip tik dabar pradėjo bręsti naujas jo konflik­ tas su Vytautu. su J o ­ gaila nuvykę kunigaikščiai. kad Lietuvą bus galima valdyti iš Krokuvos. arba jos sričių kunigaikš­ čiai turėjo jaustis visai savarankiški. Anais laikais valdovui jungtuvėmis gauti valstybę buvo ne naujiena. Smolensko kunigaikštis Sviatosla­ vas. Tatai atliko jau Vytautas. Jogaila prie krikšto gavo V l a d i s l o v o vardą. J o ­ gaila turėjo savo rankose visą Lietuvą. Pagaliau konfliktas tarp jų tiek toli nuėjo.nes valstybės stiprybė visiems lygiai rūpėjo. mažai tedalyvavo kare. tapęs Lenkų karalium. kad lenkai nori žiūrėti į Lietuvą. o šio sūnus Jurgis buvo priverstas padaryti su Lietuva sąjungą. Krėvos aktą surašė lenkai. Bet prieš tai Lietuvoje įvyko didelių atmainų — ji buvo pakrikštyta. tai netiesa. Lietuvos valdymo klausimas. išvykdami iš Krokuvos. Be abejo. nes Polocko kunigaikštis Andrius drauge su Livo­ nijos ordinu ir Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu vėl pradėjo karą prieš Jogailą. kad Vytautas nutarė pradėti kovą ne tik dėl Trakų. Lietuva buvo skirtinga valstybė. valdyti ją pats. Kiek vėliau. anais laikais valdovų grada­ cijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium. y. bū­ damas Lenkijos karalium. 3. t. Todėl. Mat. Jie tuojau pareikalavo garantijos. jungtuvės — 18 d. Todėl Vytautas greit ėmė trauktis nuo Jogailos. Skirgaila tebevaldė Trakus. dėl didžiojo Lietuvos kunigaikščio sosto. gaudamas naują valstybę. Greit pasirodė. Livonijos ordinas. kaip į jų valdžiai patekusią provinciją. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. jis teturėjo galvoje. jis grįžo namo. kaip laidas. Vytautui 1384 m.). priešų Lietuvoje jis nebeturėjo. ir ją arba turėjo valdyti Vilniaus kunigaikštis. Pirmučiausia šitam reikalui iš Krokuvos 108 . Nusiaubęs kai kurias Lietuvos sritis. ir buvo paruoštas kelias jam prijungti prie Lietuvos. atvykęs į Lietuvą. nors Lietuvos valstybė buvo kelis sykius didesnė už Lenkiją. kad p a s i ž a d a L i e t u v o s n i e k a m n e a t i d u o t i . kad amžinai būsią ištikimi Lenkų karaliui Jogailai su karaliene Jadvyga ir kad pa­ šaukti tuojau atvyksią į Lenkiją. tokiuos pat raštus davė ir kiti kunigaikščiai. Jam buvo tik svarbu. kad Lietuva tikrai niekuomet neatsiskirs nuo Lenkijos ir visuomet priklausys jų karaliui su karaliene.atleisti Skirgaila su Vytautu. Bet veikiai kunigaikščiams reikėjo grįžti namo. žuvo mūšyje. žadėda­ mas Lietuvą prijungti prie Lenkijos. Nugalėjimas Andriaus ir koalicijos.

Vytautas. Lietuvoje ka­ talikų kunigų tada nebuvo. Jogaila.).). Jis vyko su būriu lenkų ponų ir dvasininkų. nesiliaudamas ją pulti. Tiek jam. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus. Vienas būrys buvo krikštijamas vienu. bet kadangi ordinas drau­ ge norėjo paimti į savo priežiūrą visą Lietuvą ir iššsiderėjo sau Žemaičius iki Dubysos. Pirmasis jos krikšto ban­ dymas Mindaugo laikais nepasisekė. ligi buvo išnaikinta pa­ gonybė Lietuvoje. Be abejo. kokias turėjo ir Lenki­ jos Bažnyčia. kad greičiau eitų krikštas. pabėgęs į ordiną. 68.. Teisės duotos tokios. Maišiogaloje. Lietuvos valdovams tas ypačiai ir rūpėjo. liet atlikus krikšto apeigas ir suorganizavus Bažnyčią. Po karūnacijos Jogaila apvažinėjo Lenkiją ir nuvyko į Lie­ tuvą. Vėliau buvo dar bandyta Lietuvą krikštyti Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais (žiūr. Jogailai tapus Lenkų karalium. kad ordinas. tiek kitiems kunigaikščiams buvo aiš­ kus krikšto reikalas. Jogaila (1382 m.). 90 psl. t. t. vilegija. tai Jogaila nei krikštijosi nei vykdė kitus sutarties punktus. Lietuvos krikštas (1387 m. Jogaila. Jis ir kunigaikščiai. Krė­ voje. pagonys. pa­ miršo ir krikštą. svyra­ vęs prie jų prisidėti.). jos turėjo 111 . kitas kitu vardu ir t. pagaliau žuvo (žiūr. Jos buvo gana plačios: Bažnyčiai dovanotosios žemės buvo atleistos nuo visų prievolių valstybei. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vietą. Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms iš­ laikyti jis davė keliolika dva­ rų. pastatė ka­ tedrą ir dar 7 pirmąsias para­ pijines bažnyčias krašte (Uk­ mergėje. nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį. arba įstatymas. y. darydamas sutartį su ordinu. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprinimas Lietuvoje / Vilniaus vyskupystės įkūrimas. Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai. įeiti į krikščioniškųjų Europos valstybių tarpą. Vytautas ir visa jau­ nesnioji karta suprato krikšto reikalą. Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vil­ niaus vyskupystę. raštas. 59 psl. Žemaičiai betgi nepasidavė. nusikalstas. Pats krikštas dar nieko ne­ reiškė: be bažnyčių ir katalikų dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas. Tą iš lengvo atliko suorganizuotoji Bažnyčia. bet vis nepasisekdavo dėl tos pačios grobuoniškos ordino politikos. o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vie­ tas. o naujai atvykę lenkai nemokėjo su­ sikalbėti su lietuviais. lenkų dėka visiškai aplenkus ordiną. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje. y. Medininkuose. t. Jiems teko kalbėti per vertėjus. Kaip krikšto dovana. Todėl. kuriuo nusakomos Bažnyčios ir dvasininkų tei­ sės (1387 m. simbolizuoją nekaltąją sielą. Ne­ menčine. pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. būtent Žemaičius. grei­ tomis atliktas krikštas nieko nepakeitė krašte: žmonės liko. žmones 110 Iukstijo būriais. kad Lietuva esanti krikščioniškas kraš­ tas.4. Jau seniai buvo pribrendęs rei­ kalas Lietuvą padaryti krikščionišką. Obalčiuose ir Ainoje). 52. todėl jie nesugebėjo gerai išaiškinti tikėjimo tiesų. tačiau niekas dėl jo nenorėjo nustoti nė ma­ žiausio žemės ploto. pasauliui jau buvo galima skelbti. Nekrikštyti liko tik žemaičiaiS. tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. tačiau politiniais sumetimais: susitaikinęs su Jogaila. Nuo ordino puolimų jau nebegalėjo išgel­ bėti nė krikštas: jis žūt būt stengėsi užimt Žemaičius ir sujungt abi savo šakas. dar praėjo pora amžių. Taip pat buvo duota pir­ Pirmoji Vilniaus katedra. atsirado puiki proga bendromis jėgomis apsiginti nuo ordino ir. jį lydėję į Krokuvą. kaip buvę. sudegusi 1399 m. moji Lietuvos Bažnyčiai pri­ pastatyta 1387 m. prie jų pri­ sidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose.) Lietuvos krikšto klausimas. Buvo aišku. Krikštas. krikštijosi dar prieš karūna­ ciją. krikšti­ josi. kad sunku bus ilgiau išlikti neprisidėjus prie krikščioniškosios Europos kultūros. vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karalium. ir Mindaugas. buvo pasižadėjęs 4 metų būvyje krikštytis. kur turėjo sutvarkyti krašto valdymo reikalus ir krikštyti šalį.

kai jam nebuvo grąžinti Trakai net tada. tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prie­ volių. kiekviena įstaiga. vienas kitas buvo iš miestiečių. Tai buvo vadinamosios p r i v i l e g i j o s (lex privata). Vėliau dvasininkai buvo pri­ versti mokėti tik dalį mokes­ čių. Todėl iš visų sričių kunigaikščių buvo paimtos priesaikos. bajorai. 6. nuo kitų prievolių jie liko visada laisvi. Jogaila taip pat paskelbė raštu pirmąją visam kraštui privilegiją. visiems Lietuvos rei­ kalams tvarkyti. Pirmasis vyskupas buvo lenkas. persi­ kėlęs gyventi į. bet anksčiau į Lietuvą atsikraustę svetimšaliai katalikai. Kadangi tuo metu Lietuvoje teko rūpintis. Vytautas iš pat pra­ džių rėmė Jogailos politiką suartėti su Lenkija. kai Skirgaila gavo Polocką. Tačiau bajorijai vis dėlto niekuomet nepasisekė apdėti prievolėmis bažnytinės žemės. Jogaila. tiesa. Mask­ vos kunigaikščio sūnus Vosylius. o kiti — Lenkijoje gyvenę čekai ir vienas kitas vokietis. bet kiekviena valstybės sritis. Tad matydamas. Jogailos vietininku. krikščionybę. tačiau. įvedus. Tik kitur dėl tų teisių teko ilgai kovoti. Antroji Vilniaus katedra. padėjusi pagrindus bajorijai vėliau iškilti. Lietuvoje iki įvedant krikščio­ nybę nebuvo jokių rašytų įstatymų: viskas priklausydavo nuo valdovo valios. Lietuviškai dar mokėjo kai kurie iš Len­ kijos atvykę. Tuo būdu su šia pirmąja Bažnyčios privilegija atsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė be jokių prievo­ lių valstybei. t. tarp Maskvos ir Vytauto ėjo derybos dėl sąjungos. o 7 buvo lenkai ir 1 čekas. todėl negalėjo būti geri apaš­ talai. kokias turėjo ir Lenkų 112 sudegusi 1530 m. Į Maskvą vykstantį sužadėtinį palydėjo Vytauto kariuomenės būrys. Tai buvo pirmoji privilegiją. o Lietuvoje jos buvo gautos be jokio vargo. Taigi Lietuvoje Bažnyčia iš pat pradžių gavo tokias pat teises. kiekvienas luomas ir atskiros šeimos turėdavo dokumen­ tų. kai Maskvos kunigaikštis var­ žėsi su Jogaila dėl įtakos D. Todėl vėliau iškilusi bajorija ilgai rūpinosi. buvo paskirtas Skirgaila. todėl Jogailos duotoje privilegijoje visos teisės pripažįstamos tik katali­ kams. katalikams net draudžiamos jungtuvės su jais. Pirmieji Lietuvos dvasininkai buvo ateiviai iš Lenkijos. kad jo klausys. anksčiau Lietuvoje buvę misijonieriai. Privilegijoje nustatoma. bet ir prieš rytų apeigų Bažnyčią. norėjo patsai valdyti Lietuvą. nes tuo metu. susižadėjo su jo dukteria Sofija. Iš 12 pirmųjų Vilniaus kapitulos narių tik 4 buvo vietiniai. kad bajorai laisvai galį valdyti savo žemes ir negalį I u rėti jokių kitų prievolių. kokias ji tu­ rėjo beveik visoje Europoje. gaudė jo siunčiamus laiškus ir t. 8 113 . Iš pačių lietuvių dvasininkų negalėjo būti. Jogaila ėmė juo nebepasitikėti ir varžyti.būti valdomos tokiomis pat teisėmis. Lietuvoje. Ir kitose Europos valstybėse tada nedaug te­ buvo bendrų įstatymų. o rytų apeigų krikščionys net suvaržomi. išėmus tik teisę dalyvauti valstybės valdyme. kaip Lenkų karaliaus. — jis pradėjo šalintis nuo Jogailos. Bėgdamas iš totorių nelaisvės. kaip tik karo tarnybą ir pilių taisymą bei statymą. kad ir dvasininkų žemėms būtų už­ dėta karo prievolė ir mokes­ čiai. Pirmoji krašto privilegija. Pirmąjį nepaklusnumo ženklą Jogailai Vytautas parodė su­ siartindamas su Maskva. Kata­ likų bajorams pirmą kartą Lietuvoje raštu nusakomos teisės ir pareigos. jei šie nepriima katalikybės. O jos yra maždaug tokios pat. Tai buvo nusi­ kaltimas Jogailai. kurioje buvo surašytos apsikrikštijusių bajorų teisės. Vytautas tuo metu ir su Skirgaila jau buvo susipykęs. Lietuvos Istorija. Jie daugumas buvo lenkai. kad katalikybė pirmautų ne tik prieš naikinamą pagonybę. kokiomis valdė savo žemes ir patsai valdovas. apsilankęs pas Vytautą Lucke. kuriuose būdavo surašytos jų teisės. kad geruoju neatgaus savo tėviškės — Trakų. Jam grįžus į Maskvą. Vytautas susidėjo su jo priešu. Bet dau­ gumas ir jų nemokėjo lietuviškai. Naugarde. Ta privi­ legija turėjo sustiprinti naujai įvedamą katalikybę. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila Jogailos ir Vytauto santykiai 1386—1389 m. tačiau ir jų daugumas greičiau­ siai kilimo buvo ne lietuviai. Krokuvą. Vytautas ėmė ruoštis kovai. Tačiau visomis teisėmis tegalėjo naudotis tik katalikai.

Vytautas ją iš­ leido labai iškilmingai. Buvo nul. esąs Nesvyžiuje. Vytautas jau ėmė galvoti ne vien apie Trakus. Tačiau jam buvo leista gyventi prie pat Kauno. Jogaila su Skirgaila išvarė Vytautą iš visų jo valdytųjų žemių. jis pasisiūlė grįžti prie 1384 m. kurį Vytautas susitarimo pradžioje buvo atidavęs ordinui. seserį Ringailę ir apie 100 bajorų. y. Skirgaila užėmė ir Gar­ diną. vis dėlto jos buvo šioks toks baubas Jogailai. t. Vytauto ketinimas užimti Vilnių. Vytautas sutiko ir pasiuntė įkaitais savo brolį Zig­ mantą su šio sūnum Mykolu. Vytautas. kad į 114 Šį kartą Vytautui ordinas jau nebedavė valdyti jokios pilies. kad Vytautas laiduotų sutartį. sutar­ ties. Karas jam iš pradžių nesisekė: iš jo buvo atimtos visos jo valdytosios sritys. suži­ nojęs. Vienas iš seniausių Vytauto D. apie Vilnių. Surinkęs didelį nepaten­ kintųjų būrį. tai. Konfliktas su Jogaila brendo ir Lietuvoje. pra­ sidėjus karui. kartą jau apgautas. Ordinas. Nors tuo tarpu jos nieko konkretaus jam nedavė. Vytautui ne kartą siūlė paramos prieš Jogailą. Vytautas Didysis. įkeisdamas savo arti­ muosius. Kadangi už sąmokslą |o laukė kerštas. pats neturėdamas pakankamai jėgų. vietoj senojo Marijenverderio pastatytoje Ritersverderio pilyje. po ilgų derybų jis vėl pasidavė vokiečių ordino globai (1389 m. Čia jis organizavo karą su Jogaila. Bet apie sąmokslą išgirdo Jogailos broliai. pas ordiną persikėlė ir jis pats su visa šeima ir artimaisiais. Bet po nepavykusio sąmokslo Vytautas paisai paprašė jo globos. net nebandė pulti miesto ir parsiskubino su savo šalininkais į Gardiną. Vėliau įkaitų skaičius buvo dar padidintas. o jis turėjo pasidaryti jo vasalu (žiūr. Vosylius jau buvo tapęs kunigaikščiu ir norėjo vesti savo sužadėtinę. 115 . Vytautas sumanė pasinaudoti lituo nepasitenkinimu ir pasidarė tautiškosios Lietuvos politikos v. bet n apie didžiojo kunigaikščio sostą.uta miestą užgrobti netikėtai. 100 psl. kuriam ypač rūpėjo kelti Lietuvoje vidaus karus.krašto valdymą kišasi svetimieji.idu. Kadangi Jogaila Į savo Vilniaus kunigaikštystę buvo atsiuntęs lenkų kariuomenės su lenkų vadais. kad sąmokslas iškilo aikštėn. kuria ordinas turėjo padėti jam atgauti tėviškę. Vytauto dukterį Sofiją. Ten pas jį netrukus atvyko Maskvos kunigaikščio pasiuntiniai. O kai. tai krašte kilo didelis nepasitenkinimas. Apie jį Lucke ėmė burtis visi Jogaila nepatenkintieji ir n u o jo nukentėjusieji kunigaikščiai ir bajorai.»reikalavo. pasinaudojant kažkokių vestuvių proga. Ordinas.). p. Vytautas antrą kartą ordino globoje. portretų.). Dukters vedybos su galingosios Mask­ vos kunigaikščiu Vytautui buvo svarbus laimėjimas.

jis pats geriausiai galėjo ją ir numalšinti. tik be jo centro — Trakų. Vytautas susitaikino su Jogaila As­ travos dvare. jis atgavo tiktai Trakus ir visas prieš pabėgant į ordiną valdytą­ sias žemes. ir labai greit net patsai Jogaila nieko nebegalėjo veikti Lietuvoje be Vytauto. Kadangi mozūrai su ordinu gyveno geruoju. o. todėl galutinai buvo apsistota ties Vytautu.) Atsimetęs nuo ordino. 1382 m. Pagaliau jis tą pasiekė 1392 m.). Astravos sutartimi. bet suėn-. Bet būda­ mas Vilniaus srities valdovas. Jogaila negalėjo pasitikėti lietuvių kariais net pilyse. į Lietuvą. viešėdamas pas Vytautą. negu iš pradžių buvo tikėjęsis. Todėl jis pradėjo naują kovą. tai or­ dinas jo neįtarė. Astravos sutartis (1392 m. Įtūžęs ordinas nieko negalėjo dau­ giau padaryti. tą susita­ rimą atskirais dokumentais dar patvirtino ir jų žmonos — Jad­ vyga ir Ona. Bet užtat Vytauto 116 l.Bet ir Jogailai nelengva buvo kovoti. 7. Taip tad iš Jogailos vietininko pasidaręs valdovu. bet per vietininką. Salyno sutarties (žiūr. paliai Lydą. Marijenburge buvo likęs tik jo brolis Zigman­ tas ir keletas bajorų. jis buvo visko nustojęs. Vy­ tautas už tai pasižadėjo visada pripažinti Jogailos vyriausiąją Mld£ią ir visada jį palaikyti. Jogaila pasiuntė pas Vytautą jaunutį Mozūrų kunigaikštį Henriką. kaip Jogailos vietininkas). Vytautas staiga sudegino Ritersverderį. Sutartis buvo patvirtinta abiejų pusių atskirais dokumentais. Jogaila Vytautui siūlė daug daugiau. Dabar jis rei­ kalavo ne tik tėvo palikimo. Vytautas galėjo išvyti jį visai iš Lietuvos. Buvo iškeltas sumanymas. kad tuo būdu lenkams čia nebereikėtų kištis. o Vilnius ir toliau buvo laikomas Jogailos sritim (Vy­ tautas gavo jį valdyti tik. Jis buvo sukėlęs visą audrą. bet svajojo ir apie visą Lie­ tuvą. miestą atidavė Vytautui. vedė jo seserį Ringailę. o visi kiti sri­ čių kunigaikščiai buvo tik jo vasalai. kad geriau būtų Lietuvą valdyti ne tiesiog iš Lenkijos. Vytautas su kryžiuočiais pasiekdavo Vilnių ir jo apylinkes ir visur rasdavo malonų su­ tikimą. sku­ biai nuvykęs į Gardiną. ir tuo būdu buvo slapta susitarta. pabėgdamas į ordiną. ( iiįžęs 1384 m. kurio klausytų visi kunigaikščiai. Kai viskas buvo sutarta su atvykusiais naujais J o ­ gailos pasiuntiniais. Vytautas sukūrė didingą Lietuvos istorijos epochą. juos uždariusi vienuose namuose. 8. jis gavo dalį tėvo palikimo. kuria Jotfriila grąžino Vytautui visas jo tėvo žemes. kad vieną gražią dieną Jogaila gali netekti net Vilniaus. Vytautui ne­ buvo didelių kliūčių atsimesti nuo ordino: savo žmoną ir daugu­ mą artimųjų jis jau buvo parsikvietęs įvairiais pretekstais pas sa­ ve į Ritersverderį. dėl Jogailos vedamos politikos Lietuvoje kilo nepasi­ tenkinimas ir lenkų tarpe. Šitaip jis baigė ant­ rąją savo sąjungą su ordinu. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas. kad Lietuvoje nerei­ kalingai eikvojamos Lenkų jėgos. Bet kartais. todėl jis negalėjo nesu­ tikti taikintis. Tiesa. kaip tik dažniau pulti kraštą. 120 psl. paliko jam po pirmo­ jo grįžimo iš ordino duotąjį Lucką ir pavedė valdyti Vilnių. kai didžiojo kunigaikščio soste sėdė117 . mo­ kėti tam tikrus mokesčius ir negalėjo varyti savarankiškos užsie­ nio politikos. Tuo­ jau ir buvo pradėtos derybos. Be Jogailos ir Vytauto. bet jis staiga mirė. Lietuviai žiūrėjo į jį.e į savo rankas visą valdžią. tuo pat jis pasidarė ir visos Lie­ tuvos valdovu. Iš karto tokiuo vietininku buvo numatytas Jogailos brolis Aleksandras Vygandas. ir piktinosi. Henrikas. kai Vytautas su kryžiuočiais apgulė Gardiną (1391 m. negu kad jis galėjo tikėtis sąjungoje su ordinu. Po nesėkmingų kovų su Vytautu. be to. Cia buvo sudaryta sutartis. kad Jogaila privedė lenkų į Lietuvą. kaip į tautiškųjų reikalų gynėją.). Taip antai. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Todėl J o ­ gaila ėmė linkti į taiką. Tuo būdu kilo rimtas pavojus. Tuo būdu Vytautas gavo daugiau. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės suvienijimas Senoji Lietuvos valstybė nebuvo centralizuota.i«>l| Zigmantą jis išlaikė savo kaliniu dar 6 metus — iki 1398 m. Pačiam di­ džiajam kunigaikščiui priklausė tik Vilniaus sritis. tai lietuviškoji įgula. Jis nesitenkino vietininko vaidmeniu. santykiams aštrėjant. tai miestą ginti tepanorėjo tiktai vieni lenkai. Jie turėjo eiti į karą. Bet kadangi ten jų tebuvo vos 17 žmonių. sustiprino pilį ir sudegino dar porą ne­ toli Gardino pastatytų naujų ordino pilių. Jie ėmė skųstis.

nemokėdavo mo­ kesčių ir varydavo savišką politiką. jin buvo pirmasis visos Lietuvos valdovas. Jogailai valdant. Todėl jam pakako jėgų prie šitų savo žemių pri­ < jungti dar kitoms kunigaikščių valdomoms sritims. o taip pat Švitrigaila.iik. . Tad. jie nustodavo jo klausę. Bet jiems nesisekė. čia vėl pabėgdamas. alie et cetera. o vėliau su Vytautu. T e o d o r o . bet visą 118 . Ten pat pabėgo netrukus ir Karijotaitis. Liubartaičiui Jogaila buvo davęs Kaributo valdytąjį sritį. vidurinė buvo atiduota valdyti. ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. Ne­ imi lusniesiems sutramdyti jam nereikėjo Jogailos pagalbos. ir pagaliau turėjo nusileisti. susidėję su vokiečių ordinu. o iš Karijoto sūnaus. Iš Liubarto sūnaus. l. kuris po motinos mirties savavališkai bllVO užėmęs jos valdytąjį Vitebską. suimtas ir išsiųstas Jogailai į KroItUVą. jis visą laiką kovojo su Vytautu. kurs savo tiesioginėje valdžioje turėjo tokiuos didelius plotus. kai ėjo kovos su Kęstučiu. bandė kariauti su Vytautu. kad būtų pačiam mažiau 111 Į icsčių. Bet Vytautas iš pat pradžių parodė tvirtą valdovo ranką. Iš visų čia suminėtų sri­ č i ų ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat. Ilgiausiai nenusileido Švitrigaila. Šie. Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno.davo silpnas valdovas. bet tas nesu­ tiko ir pabėgo į Vengriją. Mat. o Vytautas iš pat pradžių turėjo ir Vilniaus sritį ir buvusias Kęsin. Maždaug tuo pat metu tokio pat likimo sulaukė ir kitas Jogailos brolis. jų vietose buvo pastatyti Vytauto v i e t i n i n k a i bajorai. kuris valdė Naugardą Sieverską. Kijevas buvo atiduotas Skirgailai. Vytautas iš visų reikalavo nuolankaus paklusnumo. — sričių kunigaikščiai pasijuto esą savarankiški. kiekvienas Algirdo sū­ nus jautėsi Vilniaus sričiai turįs daugiau teisių. Kaributas. ir visi nepaklusnūs kunigaikščiai buvo ne tik suvaldyti. J o ­ gailos brolis V l a d i m i r a s . Algirdas turėjo tik Vilniaus sritį. ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Len­ kijos. visus pašalintuosius kunigaikščius siuntė Jogailai. tais pačiais metais (1393 m. Pašalinus Karijotaitį. dėjosi tą darąs Jogailos įsakytas ir. Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši. daugelis jų nė neketino jo klausyti. — Podolė. i > žemes. 119 užrašu: Didysis (majestotinis) Vytauto antspaudas Sigillum Alexandri alias Witowdi Dei graĮtia] ducis Lith .) buvo atimtas Vladimi­ ras. Gediminas visą Lie­ tuvą buvo išdalinęs sūnums. T e o d o r o . čia susitaikindamas.j Pirmiausia Vytautas suvaldė nepaklusnų jauniausiąjį Jogai­ los brolį Š v i t r i g a i l ą . . Vitebskui Vytautas paskyrė savo vietininką. kol paga­ liau Vytautui mirus gavo valdyti visą Lietuvą. negu Vytautas. viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. artimam Vy­ tauto šalininkui. Mat. o Vy­ tauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis. bet net pašalinti iš savo vietų. kaip lenas. Netrukus neteko savo srities ir K i j e v o kunigaikštis. Švitrigaila buvo apsuptas didelės Vytauto kariuomenės. Vytautas ir ten paskyrė savo vietininką — Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. o kai šis po kelerių metų (1397 m. Vytautui ėmus valdyti Vilnių.) mirė nunuodytas.

Tuo būdu jis patapo turtingesnis ir galingesnis.) Dusyk Vytauto apgautas. tačiau pi­ lies neįstengė paimti. buvo padarytas laikinis susitarimas.Šitais Vytauto žygiais buvo panaikintos visos stambiausios kunigaikštystės. bet net padėti Vytautui i ytuose. kad Vytau­ tas mokėtų jai duoklę (mat. Vieną kartą ji net pareikalavo. 9. jam nebebuvo jokios prasmės nesitaikinti. Jis pasidarė Jogailos są­ jungininkas.) ėmė tituluotis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę. Todėl ši daug kartų bandė įsikišti ir suvaržyti Vytautą. ir visą pa­ ruoštą medžiagą jie nuplukdė į Ragainę. 1398 m. o kiek vėliau ko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas. bet kada rrikėdavo ginti savo ir Lietuvos reikalus. ta­ čiau Vytautas niekuomet nesibaidė jokių sąlygų. kokia buvusi. po Lie­ tuvos krikšto Jogaila ir Vytautas varė gyvą propagandą Vaka­ ruose. Vytautui grįžus į Lietuvą. ką dabar jam turi atiduoti. todėl jam reikėjo turėti laisvas rankas vaka­ ruose. bet atėjęs su kariuomene Vytautas sutrukdė. Jie galų gale pasiekė tai. Vytautas pats. tai bent jo laukiamieji vaikai gaus tvirtą. 10. Susitikimas buvo S a l y n e (sala Nrinune. Taigi ir Salyno sutartis buvo sudaryta jo paties autoritetu: Jogaila ten nė žodžiu neminimas. jis tos priklausomybės nepaisydavo. Todėl žodžiais jis dėjosi esąs ištikimas Jogailos ir Lenkijos va­ salas ir išlikusiems sričių kunigaikščiams leido reikšti ištikimybės priesaikas Jogailai. kad Lietuva išliktų tvirtoje didžiojo kunigaikščio valdžioje. nesiklausęs Jogailos. padarė su ordinu taiką ir net užleido ordinui didelius jam pavestos valstybės plotus. kaltindami ordiną. Salyno sutarties sudarymo motu Vytautas juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vie­ tininku. bet po kelerių metų (pirmą kartą 1395 m. kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. kai jo interesams būdavo patogu. Bet toks Vytauto šeimininkavimas ne­ patiko lenkams ir Jadvygai. nes tuo metu jis turėjo daug rūpesčių rytuose: tuomet buvo atsiradus proga paimti į savo valdžią visą Rusiją. tačiau valdyti jis valdė pats vienas: Jogaila be jo nieko negalėjo padaryti Lietuvoje. Ir Vytautui taika buvo reikalinga. Ja Vytautas sutiko užllllti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio. Tuo metu ordinui buvo jau sunkiau kariauti. jis jau buvo apsivylęs Lenkų karūna. Jis tikėjosi. Jogaila buvo užrašęs žmonai dalį že­ mių Vytauto valdomuose kraštuose). Tad jam teko ir visos buvusiųjų sritinių kunigaikščių pajamos ir ka­ riuomenė. ordinas buvo labai ant jo įtūžęs ir tuojau pasiryžo jam atkeršyti. tačiau nenorėjo jos sutrukdyti: mat. Lenkijoje U labai varžė ponai. kad Čekų karalius ir Vokiečių imperatorius Vaclovas uždraudė ordinui kariauti su Lie­ tuva. Merkinę ir Ly­ dą. jei kada ordinas reikalaudavo iš jo ko nepriimtino. tai Jogaila jam nekliudė. kad jis norįs užgrobti krikščioniškąjį kraštą. Vy­ tauto sutvarkytą Lietuvą. Vytauto sugriautą Ritersverderį jie bandė atstatyti. Vytautas tokį reikalavimą 121 . Vytautui sutinkant ati­ duoti ordinui Žemaičius. ki­ tais metais ordino kariuomenė sudegino Gardiną. jis noriai dėdavosi Jogailos vietininku (pavyrdžiui. buvusi apie dabartinę Kulautuvą). o tada atsiims iš iM(lino. Sričių santvarka buvo palikta. Mat. Jogaila apie tą sutartį žinojo iš anksto. ir kairysis Šešupės krantas). Jis pats iš pradžių titulavosi tik Tra­ kų kunigaikščiu. Šituo metu jam nebuvo jokios naudos rodyti nepaklusnumą Jogailai. jis atsikalbinėdavo negalįs to padaryti be Jogailos žinios). tik vietoje kunigaikščių jas valdė Vytauto vietininkai. nukariaus Rusiją. kad tada. o ne valdinys. Nuo pasirašymo vie­ ton ir sutartis vadinama Salyno sutartim. Tad. ordinui. 120 llldi susitaikinęs su ordinu. tikėjosi. Ta proga reikia pasakyti. buvo pa­ likta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos. Ordino siūlomos taikos sąlygos buvo gana sunkios. trečiais metais vokiečiai buvo užpuolę patį Vilnių. kad įti ne jis pats. Kadangi Vytautas viNrtda sakėsi esąs tik j o vietininkas. J o ­ gaila niekuomet neketino atsisakyti nuo Lietuvos. Vytauto savarankiškumo didėjimas Vytauto santykiai su Jogaila. be to. todėl jis pats norėjo. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m. Ordinui ypač rūpėjo gauti Žemaičius: jis jau nebeturėjo vilties nukariauti visos Lietuvos. Už tai • •oImas sutiko ne tik nepulti Lietuvos.

kuris dėl Smo­ lensko taip pat buvo bepradedąs karą. dar tebekariaudamas su sritiniais ku­ nigaikščiais. parodo jau viena tik Salyno sutartis. Pirmučiausia nuo Vytauto atsimetė Smolenskas (jo vietininkas buvo užmuštas.). Tai buvo labai stipri ir svarbioje vietoje stovinti tvirtovė. Įsidėmėtina. Jadvyga buvo tikroji jungtis. Smolenskas buvo vėl paimtas. tačiau buvo išvengta karo. Jis pranešė Jadvygos reikalavimą sukviestiesiems bajorams. Suruošus naują didelį žygį (1405 m. ir grįžo se­ nasis Smolensko kunigaikštis Jurgis). kuris liudija. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas Smolensko sukilimas. Užtat dėl jos paskui ilgą laiką negalėjo būti pastovios taikos su Maskva. 11. Nelaimingas Vorsklos mūšis buvo di­ delis smūgis Vytauto rytų politikai. Pas Vytautą buvo atbėgęs baisaus Tamerlano išvytas iš savo valstybės totorių chanas T o c h t a m y š a s . Per suvažiavimą ordino magistras buvo iškėlęs puotą. ir šį kartą išbuvo Lietuvos valdžioje daugiau. Pats Vytautas kartu su broliu Zigmantu vos išsigelbėjo. Vytautas susitiko su totoriais prie Vorsklos upės ir skau­ džiai pralaimėjo mūšį: žuvo trys ketvirčiai jo kariuomenės ir dau­ gybė kunigaikščių. dar tebebūdamas Jogailos vietininku. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė. Dėl Smolensko jis buvo susikirtęs su savo žentu. Kaip tiktai per pat Vytauto žygį prieš totorius mirė Jogailos žmona Jadvyga (gimusi jų duktė mirė kelios valandos dar prieš motiną). Naujas santykių sunormavimas su Lenkija (1401 m. nes tik jos vaikai tegalėjo tikėtis paveldėti sostą. Bet jau pats faktas rodo.). Vytautas nusiuntė Jadvygai neigiamą atsakymą. jis buvo paėmęs į savo valdžią Smolenską. kad. Vytautas pažadėjo grąžinti jam sostą. Kryžiuočiai irgi ėjo po jo vėliava (o kaip dar ne­ seniai tokie pat kryžiaus žygiai buvo ruošiami prieš Lietuvą!). Dabar Vytautui atsirado naujų gražių per­ spektyvų.). Jis pats iš to nepadarė jokių išvadų: viskas pasibaigė paprastu puotos epizodu. nė kiek nesirūpindamas. o Tochtamyšas už tai pažadėjo atsisakyti nuo Rusijos ir Vytautui dar suteikti pagalbos. bajori pasiprie­ šinimas jam buvo geras pretekstas atsisakyti nuo Jadv/gos rei­ kalavimo ir pačiam dėtis niekuo nekaltam. Čia. kai buvo sutvarkyti reikalai su I . kur Vytautas vu. visi atsakė pasipiktinimo audra ir pareiškė. kad ir Lietuvos bajorija jautėsi esanti visiškai nepriklausoma ir savo valdovu laikė tik vieną Vytautą. Kiek savarankiškas jautėsi Vytautas. nes būtų tekę sueiti į konfliktą su juo ir su Lenkija. kad juridiškai buvo laikomas tik Jogai­ los vietininku.) vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. Bet šiuo tarpu karo buvo išvengta ir su Maskva ir su Pskovu. Jos metu Lietuvos bajorai triukš­ mingai apgarsino Vytautą savo karalium. Kariuomenė buvo koncentruojama Kijeve. kad Lietuva nueisianti savais keliais. Be to. kad jie esą laisvi ir kad niekuomet nemokėję ir nemokėsią Lenkijai duoklės.) Vytautas tam padarė Salyno sutartį su ordinu. kada k r y ž i a u s ž y g i s p r i e š n e t i k ė ­ lius t o t o r i u s buvo v a d o v a u j a m a s L i e t u v o s v a l d o v o . kuri saugojo visas Padnieprės sritis. Jis pats tuo tarpu tenkinosi faktiškąja savo galybe. 12.enkija ir padaryta nauja taika su ordinu (1404 m. pasinaudoję nakties tamsa. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m. Maskvos kuni­ gaikščiu Vosylium. Bet Salyne įvyko dar vienas faktas. Vytautas tam nesiprie123 . Tuojau buvo iškeltas klau. Jis dar turėjo didelių planų. kad galėtų laisvai veikti rytuose. Tuojau buvo pradėta ruoštis dideliam žygiui. kad tai buvo pir­ mas atsitikimas. Jai mirus.). Jogaila liko lyg svetimas Lenkijai. kad iš atsikviestojo Jogailos neturėsianti jokios naudos. jog Lietuvos bajorai jį vieną telaikė savo valdovu. kuris plačiai išgarsino Vytauto vardą. Smolenskas liko Lietuvos valdžioj. jungusi Jogailą su Lenkų karalyste. Vytauto apgarsinimas Salyne Lietuvos karalium. todėl jam būtų buvę nenaudinga garsintis nepriklausomu nuo Jogailos. ir ji bijojo. kaip 100 metų (iki 1514 m. Lenkijoj buvo kilęs nepasitenkinimas per dideliu Vytauto savarankiškumu. Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius. Jis norėjo dar palaukti. ir pagaliau visa didžiulė lltllija ištraukė į totorių kraštus. ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto 122 lygio. jis buvo tiek iškilęs. Vytautui pasisekė atsiimti Smolenską tik po kelerių metų.palaikė įžeidimu. simas aiškiau sunormuoti Vytauto būklę.

kurs buvo patvirtintas 4 atskirais do­ kumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas. Tatai jam vėliau labai pravertė. Jau 1407 m. 1401 m. — kad jis galėsiąs pasiimti iš Že­ maičių 250 gyventojų. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams. kas Žemaičiuose buvo laisvas. Iš savo pusės Lenkų ba­ jorai pasižadėjo. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. kad mirus Jogailai nerinksią naujo karaliaus be lietuvių ir be Vytauto žinios. ir bruzdėjimas ėjo atviryn. popie­ žius 1403 m. Or­ dinas. uždraudė ordinui pulti krikščioniškąją Lietuvą. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Bet Vytautas rėmė ordiną tik tol. bet sutartyje buvo įrašytas vienas Vytau­ tui labai naudingas nuostatas. o tuo tarpu tas jam nieko nekliudė. siaubdama kraštą. kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pa­ vergti nepasiduodančius Žemaičius. jis pradėjo 124 raginti žemaičius keltis pas jį. buvo pa­ siektas naujas susitarimas. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. Po ilgų derybų. maistą ir kūrė ūkius. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Žemaičių sukilimas 1409 m. nes tikėjosi vėliau viską pakeisti. kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių. kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). Tada ordinas ėmė reikalauti. Lietuvos ir Lenkų bajorai. jis tuo­ jau parodė. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai. kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti J o ­ gailai ir jo įpėdiniams. Tuo būdu Lietuvos savarankišku­ mas buvo paskelbtas tik laikinis — iki gyvos Vytauto galvos. Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gy­ vulius. norėdamas pašalinti Vytautą ir jo vietoje pastatyti Švitrigailą. Žemaičiai vėl buvo atiduoti ordinui. Jogailai ir Vytautui pasiskundus. kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. Ir užėmęs kraštą ordinas galėjo laikytis tiktai pilyse. Ordinas. kovos. bet nieko nelaimėjusi grįžo. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net iš­ vežti į Pavyslį.). į tai nebūtų atsižvelgęs. bet Vytautas su Jogaila linko taikintis. Tada ordinas nusprendė pa­ remti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. o kas ne. nes. žinoma. Atsta­ tęs Kauno ir kitas ordino pasieny sugriautas pilis. remdamasis Salyno su­ tartim reikalavo. kol turėjo kitų svarbių reikalų. (iki Dubysos). Vytautui remiant ordiną. kaip įkaitai. Ordi­ nas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. buvo labai sunku. Vytauto kovos su ordinu dėl Žemaičių Žemaičių būtis ordino valdžioje. J o ­ gaila. R a c i o n ž e (Lenkijoje) buvo padaryta nauja taika su ordinu.šino. Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių. nebebuvo vilties išsivaduoti. Po Salyno sutarties žemaičiai taip pat nepasidavė geruoju: juos teko jėga pavergti. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo. keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. O nustatyti. 13. Lenkų karaliams. jis ir dabar prisipažino gavęs Lietuvą iš Jogailos. kad jis parėmė žemaičius. bet tuo tarpu neketino jos grąžinti.lenkų bajorai savo dokumentą su­ rašė Radome. ordinas pradėjo karą. ir Vytautas tei­ sinosi. Kai tik jo reikalai pagerėjo.tad nežinia. ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Pabėg­ damas į ordiną. Todėl 1404 m. bet kartu bu­ vo garantuota.kur jis duotas. Tačiau ordinas vis nepajėgdavo jų užimti. 1401—1404 m. jis tuojau sumažino savo draugiškumą ordinui. Pirmą kartą Žemaičiai bu­ vo atiduoti ordinui Jogailos dar 1382 m. Vytautas irgi atiduodavo jam Žemaičius (1384 ir 1390 m. Jo kariuomenė buvo pasiekusi net Vilnių. Kai šis apsiėmė laikytis Salyno sutarties. Bijodamas sukilimo. Sunormavęs santykius su Lenkija. 125 . Toliau turėjo būti jau viena bendra valstybė. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuj e-Jogailos dokumentas yra žu­ vęs. kad neatsisako Žemaičių. Vytautui buvo svarbu turėti laisvas rankas atsimctusiam Smolenskui atgauti. Todėl šis susitarimas yra vadinamas V i l n i a u s R a d o m o s u s i t a r i m u . skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos. Tuo būdu dalis žemaičių buvo pri­ viliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis. Juo buvo patvirtintas Vytauto sava­ rankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu. Ordino valdžia buvo labai žiauri. Vytautas su tuo sutiko.

Vytautas pats dar laikėsi nuošaliai. Surinkę savo jė­ gas ir prisisamdę Vakaruose daug karių. o lenkai kairėje. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. kaltindamas Vytautą su Jogaila. šv. Jogaila. 126 Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka. pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. Ordi­ nas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėm su­ sijungti. 127 . Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovičių. ragindamas nesislapstyti krūmuose. ypač čekų. imperatoriaus Vaclovo brolį Zigmantą. buvo išvargusi. tad Vytautas atmetė Zigmanto pasiūly­ mą. kad šie apgavikiškai remia pagonis žemaičius.). Kitais me­ tais. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. Ordinas prisikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuome­ nės iš vakarų Europos. su keliais palydovais skra­ jojo tarp kariuomenės eilių. Ordino kariuomenė. ėmė ruoštis dideliam žygiui. Pasiruošimas karui. tarp T a n e n b e r g o i r G r i u n v a l d o .. o kitas paliko Pamary saugoti nuo Len­ kų. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie 12. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15—20. nes būtų tekę kautis miške. ir liepos 15 d. Po to karas su ordinu jau buvo ne­ beišvengiamas. o lietuvių kariuomenę — pats Vytautas. keisdamas pavargstančius arklius. Viskas buvo daroma taip slaptai. Norėdami sulaikyti ordinui pagalbą iš Va­ karų. ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. jis visai nesirūpinęs jų krikštu. ir ne­ trukus buvo padarytos vienerių metų paliaubos. ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame di­ džiame Tanenbergo mūšyje. Iš Lenkijos jo kariuomenė buvo išvyta. Jogaila. Tanenbergo mūšis 1410 m. ir 1409 m. nestatęs bažnyčių ir t. norė­ damas padėti Lietuvai. Tais pačiais 1409 m. Vaclovas pripažino jam Že­ maičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino. audra ir di­ delis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis. duodamas paskutinius įsakymus. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. atėjusi vėliau.). liepos 15 d. Paliaubų metu susitarta pavesti ginčą išspręsti imperatoriui Vaclovui. Tuo tarpu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške. kad. ir jis. todėl jisai buvo ir t i k r a s i s m ū š i o v a d a s . Lietuvoje buvo nederlius. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko sau­ goti pilių nuo Lietuvos. kad jis eisiąs iš­ vien su Vytautu. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pir­ mininkas. bet jie buvo menkiau apginkluoti. Jono (birželio 24 d. Tada ne metas buvo pyktis su Lenkija dėl tuščio karaliaus titulo. Bet viskas išėjo kitaip. Jie norėjo. norėdamas ją užgrobti. o krikš­ čionybe visai nesirūpinąs. kaltindami ordiną.t. jau nebesislėpdamas. pra­ dėjus nuo Skirsnemunės. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du plikus kardus. o jie patys buvo išvyti iš Žemaičių. bet pirmučiausia puolė Lenkiją (1409 m.ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų. kurs apsaugojo juos nuo audros. buvo sudegintos visos kryžiuočių pilys. Ordinas nesiskubino į Žemaičius. specialios sargybos saugomas. Mūšis įvyko ordino žemėje. kad ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos. išklausė net kelias mišias paeiliui. bet tas. bet jo pasiųsti bajorai veikė kartu su žemaičiais. vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo. jie abudu išsiuntinėjo po visą Europą skundus. norėdamas išardyti abiejų pus­ brolių vienybę. pasiūlė atvykusiam pas jį Vytautui karūnuotis Lietuvos karalium. kad pirmieji pultų sąjungininkai. į ordino pusę patrauktas. Nuostolis dėl pairusių derybų buvo didelis: sąjunga su savo tikslų siekiančiu Zigmantu negalėjo būti naudinga Lietuvai.000 karių. nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią. 14. o Vytau­ tas. penkerius metus valdydamas Že­ maičius. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė. Jie bandė patraukti į savo pusę Vengrų karalių.000 karių. Bet Jogaila pareiškė. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke. Mū­ šio laimėjimo nuopelnas. kad jam teks kariauti su vienu Vytautu. siuntė jai javų. Ordinas iš pradžių manė. lie­ tuviai buvo dešinėje. Jogaila su Vytau­ tu apkaltino Vaclovą šališkumu ir. pirmučiausia priklauso Vy­ tautui. tačiau nedrįso pulti. Ordinas savo rėžtu išsiuntinėjo raštus. kad jis puoląs Lietuvą. Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Červinsku (prie Vyslos). Ordino kariai nekantravo. be abejo.

be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto). Dalis kariuome|)| dar bandė gintis. turėjo atsitraukti ir Jogaila. Vytauto ra­ ginamas. Be vy­ prie Tanenbergo. par. ta' I M I ir ji buvo sumušta. kad Vytautas.bet greičiau pradėti mūšį. metė prieš lietuvius. kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti. y. Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. Karo pabaiga ir Torno taika (1411 m. norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo ei­ les. 15. pagaliau sėdo ant arklio ir. t. išjojęs ant kalvos stebėti mūšio. Visa • M i t i n g o j i jo stovykla ati­ Magistro Ulricho v. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę. nieko daugiau nesitikėjo gauti. o visi kiti luvo kovos lauke arba bigdami iš jo. Jam pasitraukus. Prasidėjus mūšiui. 9 129 . [is greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams. Mūšio įkaršty atsi­ rado ir pasitraukę dešiniojo sparno lietuviai. I u invos Istorija. ypač nepasisekė dėl to. nes patsai. netrukus su savo kariuomene grįžo namo. dėl gerai nežinomų priežasčių. Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų. Jungingeno paminklas t e k o nugalėtojams. magistras didžiausias savo rinktines jė­ gas — sunkiai šarvuotą kavaleriją. no ir valgymų. ir sąjungininkams nebepasisekė paimti Marijenburgo. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus. jie bus tyčia pasitraukę. o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. davė ženklą jį pradėti. Greičiausiai. Jiems 128 i upaudus.kryžiuočių tar11| I Llo panika — jų eilės i iluko. totorių dažnai vartojamas. bet.lepusi už gurguolių. • mūšį laimėsiąs ir iš «• .inksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. Jogaila ilgai delsė. Mūšio vietoje krito lietuvio ietim per' H . Bet jie ati­ t e k o patiems vokiečiams. antrąsias kariuomenės eiles. Liko tik eilių vidu­ rys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai. Sąjungininkų kariuomenė tik po kelių dienų teišsirengė Marijenburgo link. i s patsai magistras 1 I I i i c h a s v o n J u n} \ I I I g e n a s i r daugybė rittrių.) Tą pačią dieną po mūšio nei lietuviai nei lenkai toli nesivijo kryžiuočių. nes reikėjo pasilsėti. stovykloje buvo rasta daugybė pančių belaisviams sukaustyti. taktinis manevras). kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams ge­ rai pažįstamas. Tuo tarpu ordino Vtdovybę paėmęs komtūras H e n r i k a s v o n P l a u e n a s suskubo surinkti jėgų. Ordinas buvo įsitikin. I Ik maži kryžiuočių likui i i fcpaspruko.

Lietuvai ir Lenkijai. Kaip ji turės būti valdoma. Tanenbergo mūšyje ordino jė­ gos buvo sunaikintos. Bet per visą Vytauto viešpatavimo laiką jis dar tebebuvo gana stipri pajėga. tęsdama kalavijuočių tradiciją. Jais Vytauto savarankiškumas buvo patvirtintas. jis sutiko iš naujo sunormuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Vytautui daug patogiau buvo dėl ramybės nusileisti. Tanenbergo mūšis nebeleido susijungti abiem ordino šakom. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą pasaulį. ir visi žinojo. kai Jogaila išėjo į Lenkiją. jam mirus. turėdamas daug rūpesčių Lietuvoje. Todėl kai maršalas Hindenburgas nelabai toli nuo tos vietos (Tanenbergo) didžiojo karo metu sumušė rusų armiją ir tuo nulėmė viso fronto likimą. kad jis tikėjosi Lietuvos likimą vėliau išspręsti. 130 I > Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės C. po katastrofiško Durbės mūšio (1260 m. Pavergę Že­ maičius ir užėmę visą Pabaltijį. Tą karą suruošė du lietuviai — Jogaila su Vytautu. apie tai jis mažai tegalvojo. pastatė paminklą.Dar kiek laiko karas tęsėsi tarp ordino ir Lenkų. kaip kad. ir Jogaila savo vietininku paskyrė brolį Skirgai­ lą (iiūr. o patiems kraštams. nors ten yra ne vien laimėjimo. susitarimas nė kiek nekliudė Vytautui tęsti savo 131 . turės gyvuoti tik iki gyvos jo galvos. bet 1411 m. Vytautas su šitokiais lenkų reikalavimais tada sutiko. palaidojo mirusį prezidentą maršalą Hindenburgą. į krašto gi­ lumą.). labai greit iškilęs. nes. Tada atsirado vadinamieji Vilniaus ir Radomo aktai (žiūr. nes nei jis nei Jogaila dar neturėjo jokių įpėdinių. Tanenbergo laimėjimo reikšmė. y. jie būtų ėję dar toliau. Livoniškė šaka. Todėl vėlesniojo valstybės likimo klau­ simas daugiau rūpėjo ne jiems. bet ir skaudaus pralaimėjimo (prieš 500 me­ tų) vieta. Pirmiausia. o su dviem valdovais krikščionim. Jis gavo dar pla­ tesnes teises. Vytautas vadovavo pačiam mūšiui. nenorėjo nei patsai su lenkais pyktis nei padaryti keblumo Jogailai. grą­ žino kai kurias žemes Lenkijai ir iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos atsisakė nuo Žemaičių. Tik po 11 metų ir po keleto naujų karų ordinas visiškai išsižadėjo Žemaičių. kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis. Vokiečiai šitą skaudų savo tautai smūgį tebejaučia dar ir da­ bar. kuri taip triukšmingai veržėsi į rytus. Jogaila savo vietininku pastatė Vytautą. Po šito pralaimėjimo ordinas nebegalėjo atsilaikyti prieš sujungtas lietuvių ir lenkų jėgas ir po truputį ėmė silpnėti. kad ir klausė to paties didžiojo magistro. tačiau šitas pralaimėjimas visoms jų pastangoms pastatė ne­ peržengiamą sieną. nenorėdamas dar labiau paaštrinti santykių su Lenkija. negu turėjo Skirgaila ir. pasidarė vUiškai savarankišku valdovu. tada IKįbuvo numatyta. Niekas nebeskubėjo jo gelbėti. Kai Lenkijoje po Jad­ vygos mirties pašlijo Jogailos būklė.). kad iš Krokuvos negalima valdyti Lietuvos. tačiau jau ne­ begalėjo grobti Lietuvos žemių. Ir dabar jie toje vietoje daro visokias iškilmes. Šitas didysis mūšis sutriuškino viso germaniškojo pa­ saulio bangą. kad Lietuva. kaip atskira valstybė. Tuo laimėjimu buvo išgelbėtos ne tik likusios nepavergtos lietuvių žemės. jis pats buvo pripažintas visos Lietuvos valdovu. ir pagaliau jos likimas nuėjo visai kita linkme. aktai (1413 m. Ordinui ji buvo palyginti leng­ va: jis turėjo sumokėti 100. bet kartu buvo nustatyta. Tada lenkai. o XVI amžiuje jis visai išnyko. atsirado nesutarimų ir jo viduje. Vokiečiai lyg pasijuto atkeršiję rytams už aną skaudų smūgį tik po 500 metų. kuris ir be to jau nesugy­ veno su lenkais ir net buvo žadėjęs grįžti į Lietuvą. Lenkų karaliams. tai. bet ir platūs slavų kraštai. visada varė atskirą politiką Todėl ji nedalyvavo net Tanenbergo mūšyje. pavyzdžiui. kas bus jam mirus. tai byla dėl jų dar ilgai tęsėsi. kad Lietuva bus su Lenkija sujungta u paties Jogailos valdoma. O laimėta buvo daugiausia lietuvių. O kai Skirgaila nepajėgė tvarkyti Lietu­ vos ir kai Vytautas. pradėjo kovą. Pagaliau.000 kapų skatikų karo išlaidų. tad jisai buvo ir tik­ rasis nugalėtojas.) Lietuvos Lenkijos santykiai iki Horodlės akto keitėsi net Melą kartų. pabūgę jo sava­ rankiškumo. Po šio mūšio ji ėmė dar labiau tolti nuo Prūsų ordino. 123 psl. t. Vėliau pasirodė. Šis 1401 m. tačiau tu­ rėjo ir savo krašto magistrą. jau nebegalima buvo išgauti iš popiežiaus kryžiaus žygio paskelbimo. nepaten­ kintus lenkų kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus. ėmė reikalauti iš naujo sunormuoti Vytauto ir Lie­ tuvos santykius su Jogaila bei Lenkija. sukėlęs bajorus ir kunigaikščius. o Vytautas po nelaimingo Vorsklos mūšio atsidūrė keblioje politinėje painiavoje. turėjo ir šiaip savotiškų skirtumų ir.Nors jis dar liko gana stiprus. Bet kadangi nei Vytautas nei Jogaila niekad neketino išsižadėti Žemaičių. juo labiau. — vokiečiai ir tą mūšį pavadino Tanenbergo mū­ šiu. pagaliau buvo pasirašyta taika. ji turėjo atitekti Jogailai ar jo įpėdiniams. jis ir visi l unigaikščiai pasižadėjo. 108—109 psl.).

Be to. kurie turėjo neleisti Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. o jo valdiniai. kaip atskira valstybė. negu Lietuvos bajorai. kad ją matytų ordinas. Be to. vadindamas ją pagoniška. tuo pat metu ordinas visur Europoje skelbė. Jogai­ los privilegijose paskelbtuosius dėsnius. kurie visas teises Lietu­ voje duoda tiktai katalikams. Kai lenkai.politikos. L i e t u v o s b a j o r a i Vytauto laikais jau buvo įgiję di­ delę reikšmę. Sąjunga su Lenkija Lietuvai bu­ vo dar reikalinga. tai liko vis tiek dvi valstybės. Patraukęs į savo pusę daugelį Lenkų ponų ir geruoju sugyven­ damas su Jogaila. todėl ir bajorų reikšmė ėmė augti. bet užtat jie sugalvojo naujų ryšių. skelbiąs me­ lą. buvo reikalingos tam. Ypač jų reikšmė išaugo. Kadangi jie neįstengė pa­ traukti į savo pusę valdovo. ten pabrėžta. o iš kitos pusės. kad Lietuva turės savo atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. Todėl buvo sutarta dar kartą visam pasauliui viešai pareikšti. padaryti savo bičiu­ liais. kad aktų įžangoj kalbama apie Lietuvos sujungimą su Lenkija. Buvo paskelbta. Tuo būdu Lietuvoje tebuvo tik vienas valdovas — Vytautas. L i e t u v o s ir L e n k i j o s v a l s t y b i n i a i santy­ k i a i Horodlės aktais buvo sunormuoti ta prasme. k a d L i e t u v a i r L e n k i j a e s a n č i o s n e p e r s k i r i a m o s . Lygiai taip pat lenkai pasižadėjo nerinkti sau karaliaus be lietuvių ir be jų valdovo žinios. Bet kadangi buvo du valdovai. tai buvo lenkų sumanyta gudry­ bė Lietuvos bajorams priartinti prie savęs. Visa tai buvo sutarta bendrame Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir bajorų suvažiavime Horodlėje. kad abidvi valstybės esančios sujungtos ir suda­ rančios vieną valstybę. kad Lietuva esanti k a t a l i k i š k a s k r a š t a s ir kad ordinas. Įsigalėjęs ir pasidaręs tikru Lietuvos valdovu. Bet nuo Kęstu­ čio laikų prasidėjusiose kovose dėl sosto kunigaikščiai turėjo remtis viso krašto visuomene. Vytautas vis dėlto neketino nutraukti santykių su Jogaila ir Lenkija. kad Lietuva esanti amžinai surišta su Lenkija. tiktai apie pa­ ramą. jis iš visų dar likusių sritinių kunigaikštėlių pareikalavo sau ištikimy­ bės priesaikos. nes byla su ordinu nepasibaigė net tada. kad Lietuva tebesanti pagoniška ir kad Lenkų karalius Jogaila remias pagonis. Kunigaikščiai pasidarė nebe Jogailos. Atskiros Lietuvos valstybės iškilimas garantuotas ir po Vytauto mirties. Ypač tai buvo norima pabrėžti ordinui. nuo to laiko visais 133 . Ordinas ir jį rėmiąs imperatorius Zigmantas troško atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. Lenkų bajorai turėjo daug didesnes teises. Tam tikslui buvo nutarta dar kartą pakartoti jau 1387 m. kai jis buvo sumuštas Tanenbergo laukuose. jis įgijo didelę įtaką net pačioj Lenkijoj. 'Suvažiavimo nutarimai buvo surašyti trijuose do­ kumentuose: vienas bendras dokumentas buvo Jogailos ir Vy­ tauto ir po vieną dokumentą abiejų valstybių bajorų. tarp Lenkios ir ordino grėsė karas. ir tuo būdu pririšti juos prie savęs. ir turint savo atskirą valdovą. o ne priklausomybės ryšys. kurią Lietuva turi duoti Lenkijai ir Lenkija Lietuvai. jis vėl davė naujus raštus. dėdamiesi jų užtarėjais prieš valdovus. kuri tokia pat turinti likti ir po Vytauto mirties. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais tik ku­ nigaikščiai turėjo reikšmę valstybės gyvenime. Tačiau. buvo pradėję reikšti nepasi­ tenkinimą. o niekur nekalbama apie Vytauto priklausomybę Jogailai. ten net karalius buvo nuo jų priklausomas. kad jie niekuomet nebenorėtų skirtis nuo Lenkijos. kurs vis dar nenorėjo atsisakyti nuo Žemaičių. ir jie visi jam prisiekė taip pat. Be abejo. Todėl ir išėjo. nepaisydamas šitų. kaip kad anksčiau prisiekdavo Jogailai. Kartu buvo su­ tarta parodyti pasauliui. 1413 m. tad ryžosi patraukti nors bajorus. Todėl šis susitarimas jam išėjo net į nau­ dą. Len­ kai sutiko patenkinti lietuvių reikalavimą. Todėl jie sumanė pa­ remti ir Lietuvos bajorus. Mirė Katalikų bajorams suteiktos privilegijos. bet tik su Lenkų karaliaus žinia. kai Vytautas panaikino visas didžią­ sias sritines kunigaikštystes ir vietoje kunigaikščių ėmė skirti sa­ vo vietininkus iš bajorų tarpo. pabūgę jo savarankiškumo. Tam tikslui Lietuvos valstybė turėjo būti perorganizuota Lenkijos pavyzdžiu ir iškilę Lietuvos bajorai 132 jo būti surišti su Lenkų bajorais. Horodlės suvažiavimas ir jo aktai. Ta sąjun­ ga buvo brėžte pabrėžta. kuriais pasižadėjo laikytis 1401-jų metų sutarties. Tuo būdu tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytas sąjungos. jis elgėsi visiškai savarankiškai. o toliau visuose aktuose Lietuva traktuojama. Pripažintas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. kad Lietuva galės išsirinkti sau atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. kelis sykius pakartotų pasižadėjimo raštų. — iš vienos pusės. kad pabrėžtų Lietuvos katalikiškumą. bet kartu patvirtintas Lietuvos fak­ tiškai jau pasiektas visiškas savarankiškumas.

Bet iš tikro toks jiems duotas pavadinimas yra neteisingas. kad vi­ sos steigiamos valstybės urėdų vietos bus duodamos tik ba­ jorams katalikams. ir buvo atstatyta visiškai nepriklausoma Lietuvos valstybė. jie tu­ rėjo gauti tam tikrų teisių krašto valdyme ir karo atveju turėjo vadovauti savo vaivadijos bajorams. kurios per kelis šimtus metų visiškai susivienodino. kuris jas suvedė į uniją tiktai po 150 metų (1569 m. o buvo tik paliktos Jogailos teisės Lietuvai ir padėti pagrindai artimam Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui. buvo patvirtinta savarankiškoji Lietuvos valstybė. tačiau iki X V I amžiaus jų dau­ giau neatsirado. bet kartu buvo padėti pamatai suartėti abiejų valstybių ir visuomenių santvarkoms. Horodlės aktais b u v o p a t v i r ­ tinta savarankiška V y t a u t o sukurtoji valstyb ė. Lietuvos bajorai anksčiau savo antspauduose taip pat vartodavo tam tikrus ženklus. 123 —4 psl. Buvo nu­ matyta ir daugiau jų įsteigti. kaip jos santykiaus. Tai buvo luominė giminystė. Visi Jogailos bei Vytauto laikais sudarytieji aktai. ir vėliau visi sričių vietininkai įgavo tą pat lenkiškąjį vaivadų vardą (buvo dar vietininkų didžiojo kunigaikščio dvaruose. Krėvos sutartis tikrai turėjo būti unijos pra­ džia. urėdai turėjo būti v a i v a d o s ir k a š t e l i o n a . buvo garantuota. vadindamus herbais. kai kelias valstybes valdo vienas valdovas). Dėl to jis vis daugiau su jais skaitėsi. Pirmieji tokie vaivadų ir kaštelionų urėdai buvo įsteigti Vilniuje ir Trakuose. Aukštesniojo vakarų Eu­ ropos luomo tradicijos jau buvo žinomos Lenkijoj. didžiuodamiesi savo valdovu. Jie būdavo vaizduojami ant gy­ venamųjų namų sienų. kokią kad turėjo Vakaruose. Tuo būdu lenkiškus herbus gavo 47 Vytauto parinktosios Lietuvos bajorų šeimos. ant riterių vartojamųjų ginklų. 1401 m. O tokie. Bajorų pritari­ mas jam buvo taip pat reikalingas ir siekiant savarankiškumo. bet bajorai. Tačiau jiems nebuvo suteikta jokių teisių valstybės reikalų sprendime: tuose reikaluose jie galėjo daly­ vauti tik tiek. pavyzdžiui. 112 psl. Lietuvos ir Lenkijos bajorams suartinti. Horodlės aktų reikšmė. tačiau tuo pat metu dar buvo numatyta. Taip antai.tas vietininkas. bet daž­ niausiai juos vartodavo įvairių dokumentų antspauduose. tai buvo tik unijos programa. kuriomis jie jau seniai naudo­ josi. nors tarp jų ir nebūdavo kraujo giminystės. Seniau visos svarbesnio­ sios sutartys buvo sudaromos didžiojo kunigaikščio drauge su broliais ir kitais sritiniais kunigaikščiais. buvo tik patvirtintos jų asmens ir turto valdymo teisės. 1398 m. Lietuvos bajorai atskiru aktu patvirtino sutartį su Lenkais ir pasižadėjo jos laikytis (žiūr. Vartojusieji vienodą herbą buvo laikomi giminėmis. 122 psl. Norėdami priartinti prie savęs Lie­ tuvos bajorus. T u o laiku visur Europoje ankštieji visuomenės sluoksniai jau vartojo tam tikrus giminių ženklus. Krėvos ak­ tas buvo patvirtintas vienų kunigaikščių. Netrukus prasidėjęs Vytauto valdy­ mas išardė sugalvotą uniją. Todėl Horodlės aktai turėjo nepaprastą reikšmę: jie padėjo pamatus Lietuvos bajorams sulenkėti. kiek jiems leido valdovo malonė. 1413 m.). T a i buvo vadinamoji adoptacija (t.). lenkų pavyzdžiu naujai įvesti. k o k s b u v o L e n k i j o j . 134 Lenkiškųjų herbų suteikimas Lietuvos bajorams. Toji privilegija lietė tik jų asmens ir turto valdymo • laisves. tačiau tie ženklai jiems neturėjo tokios prasmės. nes Jogaila ten pasižadėjo kartu valdyti abidvi valstybes (unija juk yra tada. nes jame nebuvo pa­ sakyta. Tik iš oro'no atgautuose Žemaičiuose jau nuo 1411 metų buvo Vytauto ski. jie vėliau buvo vadinami seniūnais). Bet iš tiki> nei vaivados nei Žemaičių seniūnas nuo didesniųjų sričių vietininkų niekuo nesiskyrė. lenkai pasiryžo jiems duoti savo herbus. Todėl jie visada palaikė Vytautą ir. Taigi bajorai dalyvavo ir sutarčių sudaryme. Pirmąsias teises bajorams dokumentaliai patvirtino Jogaila 1387 m. Tačiau šiuo kartu jau buvo n u s p r ę s t a į k u r t i L i e ­ tuvoje t o k į pat krašto" v a l d o m ą j į aparatą. todėl visos kitos sritys ir toliau buvo valdomos vietininkų. (žiūr. lenkų paprastai va­ dinami unijų aktais. 1401 m. Horodlėje buvo nutarta Lietuvos bajorams suteikti lenkiškus herbus. Unijos klausimas. kiek jis su jais skaitėsi. Tad ir čia įsivyravo mada teikti savo giminės herbą svetimiesiems. 1385 m. i . 135 . herbą gavęs svetimasis buvo priimamas giminės nariu). y. normuoją Lietuvos ir Lenkijos santykius. b e to. kaip tos abidvi valstybės bus valdomos. kad unija turėsianti prasidėti po Vytauto mirties. vadinamas lenkiškuoju seniūno vardu.svarbesniais reikalais jis ėmė tartis su bajorais.). Bet pats Krėvos aktas dar nebuvo tikras unijos aktas.). jau ir tatai buvo atmesta. Ir Horodlės aktais jiems nebuvo duota jokių naujų teisių dalyvauti valstybės gyvenime. Salyne jį paskelbė net savo karalium (žiūr. Tačiau Vytauto laikais sudarant svarbesniuosius aktus dalyvauja jau nebe kunigaikščiai.

) abi pusės buvo susitarusios pasiduoti imperatoriaus Zigmanto atstovo. arba Medininkų. kuriuos jau seniai yra nukariavę. Kražiuose ir Veliuonoje). 1415 m. o Ne­ muno žemupy — dar didelis plotas dešiniojoj Nemuno pusėj ir Klaipėda. šau­ kiančių dangaus keršto.) ir vyskupystės įkūrimas (1417-1421 m. Kelmėje. nes Varniai buvo Medininkais vadinamoje Žemaičių srityje.. Tuo metu. Ir Žemaičiuose pirmieji kunigai buvo lenkai. Žemaičių krikšto panaudojimas prieš ordiną Konstancoje. Pažiūrėkime. priešingai. 18. tai reikėjo skubėti juos pakrikštyti. Vys­ kupystė buvo vadinama Žemaičių. kaip jie išmokė tikėjimo tuos. sprendimui. Per Torno taiką Žemaičiai buvo pripa­ žinti Lietuvai iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos. kad ordino ir Žemai­ čių siena būtų Nemunas. Jogaila ir Vytautas laimėjo. palikdami mums tik mažus laukelius. Prasidėjo ilga byla. arba. Bet pirmasis jų vyskupas Motiejus. Vytautas su Jogaila tuojau ėmė galvoti ir apie jų krikštą. kad negalėjo būti daug pakrikštyta. Aišku. Ordinas reika­ lavo. vos vieną savaitę. Štai Makros sprendimo žodžiai dėl Klaipėdos: „Kartu mes ran­ dame. jie atėmė mums laisvę.. Arioga­ loje. kurie patys turėjo pareikšti suvažia­ vimui skundą dėl ordino puolimų ir žiaurumų. jog visų rytuose (Pskovo ir D. Kaltinėnuose. buvo pakrikštyti tiktai Aukštai­ čiai. nusprendė. Užėmę jų žemes. Jogailos 1387 m. Vieną metą (1412— 1413 m. tarp kitko. Vyskupystės centru buvo padaryti V a r n i a i . kur eis siena tarp Žemaičių ir ordino. Luokėje. kad Klaipėdos pilis yra pastatyta Žemaičių žemėje. jie laiko juos sunkioje vergovėje ir varo prie sunkių dar­ bų". Suprantama. kad ir tas faktas. Vytautas su Jogaila patys atvyko į Že­ maičius ir. kad tie (ordino) broliai dar drįso save vadinti krikščionybės durimis. teisingiau tariant. turėjo būti sprendžiama ir Žemaičių byla. gimęs Lietuvoje. o Klaipėda — ordino). todėl krikščionių mokslo tiesas turėjo aiškinti žemaičiams net patys valdovai. šitoks žemaičių krikščionių pareiškimas turėjo išeiti ordinui į ne­ naudą. tačiau nebuvo nustatyta. skurdžiai misti su savo žmonomis ir vaikučiais. 137 . Tas. Vytautas nusiuntė į Konstancą 60 krikštytų žemaičių bajorų. apvažiavęs ginčijamąsias Žemaičių sritis. kai Lietuva ginčijosi su ordinu dėl Žemaičių pri­ klausomybės. ir politikos sumetimais jau buvo galima sakyti.17. Jie krikštydino neilgai. Naugardo žemėse) gyvenančių katalikų globa buvo pavesta jiems. pakrikštydino pirmuosius būrius. Greta tokių ordino apibūdinimų. Pasirodė. keliose vietose sunaikinę pagoniškas šventoves. Nei ma­ gistras nei ordinas nieko priešingo negalėjo įrodyti". jie įteikė savo skundą. Jų valdžioje. tarp kitko. Žemaičiu krikštas (1413 m. kad ir tada dar ne­ buvo lietuviškai mokančių dvasininkų. vogti ir užmušinėti. B e n e d i k t o M a k r o s . kurs gerai mokėjo ir lietuviškai. . tiek Klaipėda esančios pastatytos Žemaičių krašte. Kadangi ordinas neketino atsisakyti nuo Žemaičių. kad jis nebegalėtų Europai skardentis nešąs Žemaičiams krikščiony­ bę. Po Torno taikos atgavę Žemaičius. Tačiau Vytautas reikalavo. jų prie­ spaudoje. Tuo pat metu suvažiavimas pavedė Vilniaus vyskupui Pttrui ir Lvovo vyskupui Jonui nuvykti į Žemaičius. Vytautas ten pastatė katedrą. Vakaruose susidarė labai neigiamas įspū­ dis apie ordiną. Tą rodo.. kad jam būtų palikta visa Panemunė iki Veliuonos.) Krikštas. kuriame nurodė daugybę ordino nusikaltimų. jie turėtų vadintis užtvara ieškantiesiems išganymo. kaip didelis Lietuvos patriotas. kad žemaičiai esą krikščio­ nys (iš tikro krikščionybę ten įvedė tiktai vėliau suorganizuotoji Bažnyčia). Norėdamas suda­ ryti palankesnį sau įspūdį. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos Kovos dėl sienos. mums būtų reikėję elgetauti. o ne ordinui. o visam krašte — 8 parapijines bažnyčias (Vi­ duklėje. Mes stebimės. Vėliau jis buvo Vilniaus vyskupu ir pasižymėjo. Ten. Tie pasiuntiniai tris mėBtlius dirbo Žemaičiuose ir įšventino pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Apie kryžiuočių valdymo laikus jie. pavyz­ džiui. 136 Žemaičių vyskupystės įkūrimas. ir todėl turinčios likti Lietuvai (Veliuona tuo metu buvo jau Vy­ tauto. Konstancoje (Šveicarijoje. kad tiek Veliuona. ilgame skunde žemaičiai dar daugybe kitų pavyzdžių pailiustravo ordino žiaurumus. Tuo pat metu ir Lenkija ginčijosi su ordinu dėl savo sienų. šiaip pareiškė: „Jie atėmė musų žemes. tačiau formaliai krikštas buvo atliktas. Raseiniuose. Iš ilgo kryžiuočių ir lietu­ vių ginčo Konstancoje. buvo Lietuvos vokietis. Vyskupystė galutinai buvo įkur­ ta ir apdovanota žemėmis 1417—1421 m. ištirti jų būklės ir suorganizuoti ten vyskupystę. prie Reino upės) buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. Tam tikslui 1413 m.

136—7 psl.Sulaukęs tokio sprendimo. Tas buvo padaryta imperijos ku­ nigaikščių suvažiavime V r o c l a v e (Breslau) 1420 m. Kadangi jam. pripažinę sostą Jadvygai. kurs betgi 1400 m. tada jam liko tiktai vieni Čekai. Užnemunėje ji buvo nustatyta maždaug to­ kia. Zigmantas buvo susižadėjęs su vyresniąja jos seseria. Mat. Pagaliau Vytautas su Jogaila sutiko. Čekų karalius Vaclovas. pasiūlytąjį sostą priėmė.). Po tėvo mirties imperatorium tapo Zigmanto brolis. Bylos metu kelis sykius buvo net prasidėjęs karas tarp ordino ir Lietuvos bei Lenkijos. pasiuntė ten su ka­ riuomene savo vietininką — Jogailos brolio Kaributo sūnų.) ir Žemaičių ginčo pabaiga Diplomatinė kova dėl Žemaičių ir kai kurių Lenkijos sričių ėjo visą laiką. kokia yra dabartinė mūsų siena su Vokietija. H u s o . jis bijojo sueiti į konfliktą su popiežium ir visu katalikiškuoju pasauliu. Užtat likusi didžioji Žemaičių dalis buvo pripažinta Lietuvai nebe iki gy­ vos Vytauto ir Jogailos galvos. Kadangi Vengrija su kaimyne Lenkija turėjo daug priešybių. Jis nutarė tiktai gintis pilyse. Eretikas Husas buvo pašauktas į Konstancos bažnytinio suvažiavimo teismą. pabijojęs susidėti su eretikais. Ga­ vęs žmonos Marijos paveldėtą Vengrų sostą. tik retkarčiais politinių sumeti­ mų buvo verčiamas gyventi su juo geruoju. kokia ji buvo iki mums atgaunant Klaipėdos kraštą. kaip vokiečio. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir į atvirą kovą nestojo. norėdamas atkeršyti Zigmantui už neteisingą Vroclavo sprendimą. buvo sudegintas. bet amžinai. vis dėlto Vytautas neatgavo Klaipėdos krašto ir nepasiekė Nemuno žemupio. Vadinasi. Bet imperatorius. Zig­ mantą. anų laikų įstatymais. Jis turėjo ir šalininkų Lenkijoj. Byla dėl Žemaičių dar nepasibaigė Konstancoje. jis varė labai ne­ draugišką Jogailai politiką. kariuomenės sto­ vykloje. nenorėjo ir. kol Vy­ tautas. šalininkai. todėl. Tačiau suvažiavi­ mas sienos klausimo nesprendė. sutuokė ją su Jogaila. 19. kuris Algirdui su Kęstučiu buvo siūlęs krikštytis. pripažino Žemaičius ordinui. ten buvo įsigalėję Čekų Itažnyčios reformatoriaus. vykstančiam į Konstancą. jis buvo pripažintas atkakliu eretiku. Kadangi jų santykiai su Zigmantu buvo geri. Vytautas priima Čekų sostą. iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. at­ sisakė nuo sosto: mat. jį atšaukė. 1422 m. Pagaliau 1422 m. kuri vėliau ėjo tarp Rusijos ir Vo­ kietijos. Tuo bū­ du ir Bažnyčia surišo Žemaičius su Lietuva. ir todėl čekai nenorėjo pripažinti jo savo karalium. Pats negalėdamas vykti į Čekus. 1419 m. ji buvo padaryta netoli M e l n o e ž e r o . 1411 m. Taigi kad ir daug padėjo pastangų. Šia taika buvo galutinai išspręstas ginčijamų teritorijų klau­ simas. buvo pašalintas nuo sosto. Suvažiavimas pavedė Vy­ tautui ir Jogailai išplatinti Žemaičiuose krikščionybę. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo sūnus to paties Karolio IV. panoro gauti ir Čekų 138 sostą. o Vytau­ tas nutarė už tai atkeršyti Zigmantui. Pagaliau magistras paprašė taikos. kurie negalėjo dovanoti Zigmantui dėl Huso mirties. neišsižadėjęs savo mokslo. Ja Lietuvos siena su ordinu buvo nustatyta ir ilgus am­ žius išliko maždaug ta pati. tačiau daugumas lenkų jo. sujungę savo kariuomenes. Lietuvių ir lenkų kariuo­ menės nusiaubė visą kraštą. tai jis atrodė tikrasis Huso mirties kaltininkas. Marija. tai Zigmantas visą laiką rūpinosi susilpninti Lenkiją ir atskirti ją nuo Lietuvos. Tas išbuvo Čekijos valdovu net kelerius metus. Jie pradėjo karą su Zigmantu ir į sostą pakvietė Jogailą su Vytautu. Vytautas. kad nebepripažįstąs Makros teisėju. ir jos tėvo Liudviko buvo skiriamas Lenkijos karalium. mirus Vaclovui. Tačiau šito sprendimo nepripažino Jogaila su Vytautu.) įvy­ kusiame Bažnyčios suvažiavime Konstancoje. rugsėjo 27 d. prašydamas panaikinti sprendimą. nes jis esąs Vytauto papirktas. todėl jie tikėjosi. Jau vien dėl to Zigmantas negalėjo turėti geros akies Jogailai. kuris. 139 . imperatorium pasidarė Zigmantas. Bet tas jam vis nesisekė. kad klausimą išspręstų imperatorius Zigmantas. Zigmantas davė geležinį raštą. visais kitais klausimais ordi­ nas ten pralaimėjo (žiūr. Jogaila. susitaikinęs su imperatorium Zigmantu. ordinas paskelbė. kad jis jų neapvilsiąs. Kai Jogaila vedė Jadvygą. o Žemaičiuose — tokia. norė­ damas patenkinti ordino pusėje stovinčią Vokietijos visuomenę. Melno taika (1422 m. ta­ čiau pasmerktojo vėliau nebegynė. Imperatoriaus Zigmanto sprendimas. Jogaila su Vytautu paskelbė ordinui karą ir. Po to ordinas tikėjosi laimėsiąs bylą tuo metu (1414—1418 m. Jogaila tuojau kreipėsi į popiežių. bet čekai tam pasipriešino.

bet jaunučio Maskvos kunigaikš141 .ulinamas Žemaičių kraštu. kad Klaipėda esanti Žemai­ čių krašte ir. Makrai tarpininkaujant. Nuo pat Melno taikos jis jau ėmė galvoti apie žygį į Pskovą. grasino Vytautas. kad mirė jo žentas. O Vytauto bajorai tam agentui pareiškę: „Mūsų kunigaikštis t u r i a t s i i m t i K a r a l i a u č i ų . kol jūs iš manęs tai atimsite. kad k r y ž i u o £ i a i yra a t ė j ū n a i iš s v e t i m ų V o k i e t i j o s k r a š t u . dar turės ne viena galva nusiristi. n e s t a i y r a j o t ė v o n i j a". ir niekas negali manęs priversti. Įdomus yra jo raštas ImpH'Atoriui Zigmantui. Jie yra mano tėvų palikimas. nebflsiu Jūsų bičiuliui". iki gyvos jo galvos turinti tekti Lietuvai (visiems. Po Melno taikos kryžiuočiai visiškai nustojo vilties sujungti abi savo dalis. ir kiekviena iš jo valstybių nuėjo visai skirtingais keliais. j neįrašome Žemaičių. sausio mėn. Vytautas susitiko su ordino maršalka derėtis dėl išpirkimo ordino belaisvių. niekad ne ncsivadino žemaičiais. o paskui į K a r a l i a u č i ų . Visa tai buvo pa­ siekta ramiu diplomatijos keliu. charakterizuoją jo politiką ir jo asmenį.Melno taika buvo baigtos ilgai ėjusios Lietuvos kovos su vokiečių ordinu. dėl kurių dar Algirdas varžėsi su Maskva. Prasidėjus kovoms NU kryžiuočių ordinu. Že­ maičiai nuo jo buvo apginti. Rytuose tuo metu jis laikėsi labai tvirtai.. nes t o s ž e m ė s k i t a d o s p r i k l a u s i u s i o s L i e t u v a i". negu Lietuva. — Mielas valdove. tačiau įgijo didelę įtaką totorių tarpe. pasitenkindamas 1. O Žemaičiai Lietuvą — kraštą. Nors jisai ir pralaimėjo prie Vorsklos. Kitais metais atėjo žinia. — ir aš reikalausiu jų iki pat Osos. Kai atvyko Makra. kunigaikštis Vytautas. — atsakė maršalka. Bet kadangi ?. 140 7.000 rublių kon­ tribucija (anais laikais tai buvo milžiniška suma). reikėjo gerai atminti.). Iš Vytauto diplomatinės kovos su ordinu dėl Žemaičių sienos įsidėmėtini keli gražūs epizodai. tu labai gerai žinai. ordino maršalka pranešė magistrui šitokią savo agento žinią: „Jo aki­ vaizdoje (bajoras) Nigaila garsiai pranešė susirinkusiems pilyje ka­ riams. su kuriais jis dar turįs daug reikalų. Dėl tos pačios tautinės vienybės mes į savo n i n l . Bet Žemaičiai visada vadinosi lietuviais. O Jūsų Karališkoji I Hilcnybė tą žemę priteisė atiduoti. įsei ne mums. su kuriuo jam taip pat ne kartą buvo tekę susidurti.. o jų ginčijamus ir kitas žemes — savo tėvų palikimu. Kas manęs ne­ g e r b i a . į kurį teišsiruošė vos 1426 m. bet. Kas mums nepriklauso. padaryto /Irmanto sprendimo neteisingumą. — atsakė jam supykęs Vytautas. nes taip lietuviškai yra vadinama že­ minu. Vytautas supykęs atrėžė: — Maršalka. nes visur čia kalbama ta pačia lietuvių kalba. tačiau Vytautas nutraukė pasikalbėjimą. visos žemės. Jeigu Jūsų Karališkoji Dide­ nybė norėjo teisingai spręsti. Jūs norite man išplėšti mano tėvo palikimą ir atimti Veliuonos pilį. jau buvo pa­ tekusios į Vytauto valdžią. Žygiai j rusų kraštus Vytauto gyvenimo pabaigoj. Tada maršal­ ka užsiminė apie Veliuoną ir apie Vytauto norus atsiimti dar dau­ giau žemių. tačiau vakarinė jų dalis. baigdamas laišką imperatoriui. Jei tas sprendimas nebus pakeistas. 1413 m. žinoma.pinničiai yra žemesnėj vietoj. — Paskum ne be ironijos jis dar pri­ dūrė: — O kur yra ordino tėvų palikimas? Maršalka dar bandė įrodinėti.Žemaičiai visada buvo ir tebėra ta pati l.letuva.9mAičius Vytautas kryžiuočius laikė atėjūnais grobikais. tas pilis pastatęs p r i e š v o k i e č i u s . — P r ū s a i yra taip pat mano p r o t ė v i ų žemė. Vytautas vėl galėjo laisvai nukreipti savo dėmesį į rytus. esantį aukštesnėj vietoj. Vytautui teko visą savo dėmesį kreipti į vakarus.. nes toji žemė ir jos gyventojai yra t a • I t i L i e t u v a ir t i e p a t y s l i e t u v i a i .—kol gyvas. tai tas kraštas lietuviškai ii v. kad jis nori amžinai ją prijungti prie Lietuvos. Paties Pskvo jis nepaėmė. vadinamoji Mažoji Lietuva. Kai atgavęs Žemaičius Vytautas atstatė Veliuonos ir kitas pilis. o d a b a r n o r i ir m u s iš m ii s ų ž e m ė s i š v a r y t i . buvo aišku. Į jo valdžią nebuvo pakliuvę tiktai Pskovas su Naugardu ir Maskva. kur jis nurodo Vroclave 1420 m. Vytautas tuojau išžygiavo į Maskvą. juo* ir dabar mes valdome. kad jie karo nenorį ir kad turį vilties geruoju įrodyti teises jiems priklausomoms žemėms. to n e v e r t i n u nė aš. tačiau diplomatiškumas jam neleido tada apie tai kal­ bėti). pagaliau net pasodino į ordos sostą Tochtamyšo sūnų Soldaną. Tomo sutartim. Nemuno saloje. Bai­ gęs ilgą bylą su ordinu dėl Žemaičių. o juk tai yra mūsų senelių ir prosenelių palikimas. — mes tam turime labai gerų įrodomųjų dokumentų. Maskvos kunigaikštis Vosylius. kad jų valdovas. Savo nusistatymo aš nekeičiu. k a tl j i e u ž g r o b ė P r ū s u s . Jis čia šiaip rašo: „Žemaičius . Dabar jis trauksiąs į Ragainę. Vytautas tvirtino. Ordinas jau nebepajėgė toliau kariauti. mes to visai ne­ norėtumėm reikalauti. vis dėlto liko vokiečiams. paimtų Tanenbergo mūšyje. 20.. kad p i k t u o j u iš m a ­ nęs dar n i e k a s n i e k o n e l a i m ė j o . Vadina Aukštaičiais. vadinamoje Salynu. Vytauto rytų politika jo gyvenimo pabaigoj Rytų būklė kovų su ordinu metu.

pravoslavai galėjo linkti į Maskvą. Bet pagaliau (1424 m. Alšėnų kunigaikštytė Zofija). Tam reikėjo. v c jokių vaisių. Bet kai jau nebebuvo bendros bylos su ordinu. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu. tie santykiai ėmė gesti.) Jogaila su ketvirtąja sa­ vo žmona susilaukė vieno. 137 psl \ Unijos projektas vėl buvo iškilęs tik naujajam Bažnyčios suvažiavime Bazely. joje greta viena kitos atsirado dvi krikščionių Bažnyčios. nes senelis Jogaila. Buvo dar ir kitas motyvas siekti bažnytinės unijos. grįžęs į Lietuvą. kai nebebuvo bendro. Vytauto duktė Sofija.000 rublių kontribucijos.i k ą. kurs ir pats buvo palankus bažnytinei unijai. permaldavo Vytautą. Iš tikro tai buvo ne karas. 93 psl. Tada unijos reikalu daugiausia rūpinosi Švitrigaila. Kad vals­ tybė neskiltų. Pravoslavams ne­ galima buvo gauti net aukštesniųjų valstybės tarnybų. ir Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta l i k X V I amžiaus gale. Jogaila tuojau ėmė rūpintis. Be to. o vien kelionės žygis. dvasininkų ir kunigaikščių suvažiavimą Naugarduke. Horodlės privilegija visos teisės valstybėje buvo pripažintos tik katalikams. mirė. Naugardą. Tačiau ir pravoslaviškieji kraštai reikalavo sau lygių teisių. kurios anksčiau svyravo tarp Maskvos ir Lietuvos. Bet nuvykęs į Konstantinopolį pas patriarchą. Bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopel­ nu-. CemII . Jau pirmąja 1387 m. Ilgo logailos ir Vytauto valdymo metu Lenkijoje išaugo nauja po­ litikų karta. Šito žygio metu buvo pasiekta net Tula. Tada Vytautas sušaukė visų savo valstybės pravoslavų vysku­ pų. Kai Cemblakas. kai Vytautas jau buvo miręs. bijodamas. Vytautas suruošė paskutinį savo žygį į tolimąjį D. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas. Tačiau derybos ėjo nesklandžiai ir nel . Vytautas. Kaip tik tuo metu Konstancoje bu­ vo Bažnyčios suvažiavimas. Iš jo buvo paimta net 10. metropolitu buvo įšventintas graikas Fotijas. Jie ėmė bijoti. Kadaise Algirdas. o vėliau ir 1413 m. Suva­ žiavimas nutarė nutraukti visus ryšius su Fotiju ir nauju Kijevo metropolitu išsirinko unijai pritariantį graiką vienuolį C e m142 I. Jogailos privilegija. kaip ir Vytautas. kad po Jogailos mirties nenutruktų Lietuvos ryšiai su Lenkija. kovodainas ginklu ir diplomatija su ordinu. Ne­ gaudami lygių teisių su katalikais. įkūrė Lietu­ vai atskirą metropoliją Kijeve (žiūr. Kaluga ir Riazanė. jungiančio rei­ kalo. Cemblakas net buvo ekskomunikuotas. kad pravosla­ vai pripažintų popiežiaus valdžią ir priimtų katalikų dogmas. Maskvos kunigaikščio.čio Vosyliaus II motina. pasiuntė ten Cemblaką su kitais pravoslavų dvasininI . ir 1418 m. y. 22. kad rusai neparinktų prie Maskvos. Čia metropolitu tada buvo Kiprijonas. atvykusi jo pa­ sitikti į Smolenską. kai buvo baigta byla su ordinu. nes ten veikė Foti(u |taka. buvo bevaikis.is negavo išrinkimo patvirtinimo. 21. kuri ėmė reikšti nepasitenkinimą Lietuvos savaran­ kiškumu. jis pats pasidarė savo vaikaičio. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias Lietuvai tapus katalikiškai valstybei. Vy­ tautas susitaikino su Fotiju ir savo valstybės pravoslavams lei­ do pripažinti jį metropolitu. reikėjo rasti išeitį — suvienodinti teises. o vėliau ir kito sūnaus (jo 4-oji imona buvo Vytauto išpiršta ir jo dvare išaugusi lietuvaitė. Šis buvo visiškai priešingas Vytauto planams ir apsigyveno Maskvoje. ir todėl nebega­ lėjo valdyti metropolijos. nes rusų kunigaikštėliai net ne­ išdrįso kariauti. Sugadino juos patys lenkai. Jam mirus. i r . t. Pagaliau 1428 m. ten buvo sutinkamas su dovanomis ir skelbiamas globėju bei tėvu. Tebebuvo me­ tropolitas Kijeve ir Vytauto laikais. derėtis dėl unijos. i m a s .1 . Bet ir tada nepasisekė (vesti unijos. globėju. ir paskyrė juos pravoslavų kraštuose gyvenančių katalikų globėjais (žiūr. ir jis tuo metu teprijungė prie Lietuvos tik keletą kunigaikštysčių. I . kur buvo jų Bažnyčios metropolitas. Vy­ tautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. Jogailos re­ m i . Tokiuo būdu dingo unijos projektas. Kur tik Vytautas ėjo. Jis nebuvo linkęs nu­ traukti gerų santykių su Jogaila ir Lenkija net po Melno tai­ kos. kad lenkai iš anksto pripažintų 143 . Todėl buvo pradėta galvoti apie abiejų krikščioniškųjų Bažnyčių su­ jungimą.). arba apie bažnytinę uniją.

Be paties Vytauto ir Jogailos. ir tuo būdu jis (Jogaila). netektų Lietuvos. o ponai parašę. kad jo vardu Zigmantui nusiųsto laiško tu­ rinys jam nebuvęs žinomas. Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis Lucko suvažiavimas ir karūnacijos sumanymas. Atrodė. į nieką neatsi­ žvelgdamas. abudu sostus gaus Jogailos sūnūs. Tačiau visus pla­ nus išardė staiga iškilęs Vytauto sumanymas karūnuotis Lietu­ vos karalium. turėjo įvykti valdovų suvažiavimas rytų Europos politikos klau­ simams apsvarstyti. Tverės. vysk. nes jis pats nemokąs skaityti. — taip bent svajojo lenkai. turėjo progos parodyti savo vaišingumą. Dėl to iširo visi geri abiejų valdovų ir valstybių santykiai. kaip ir mes. 1429 m. nes tada Lie­ tuva. Iš­ važiavo su jais ir Jogaila. popiežiaus legatas ir daugelio Vokietijos miestų ir kunigaikš­ čių atstovų. nuo jo į dešinę Vytautas su žmona Julijona. kad turįs atšaukti sutikimą. per savo delegaciją jis pareikalavo. kad Jogaila atsakytų. Jogaila vėliau pasiaiškino. Jame Jogaila rašo. bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba. seniesiems valdovams mirus. atvyko daugybė Vytauto priklausomų rusų kunigaikščių. Jogaila atsakė labai nuolaidžiai: „Mūsų brolis yra lais­ vas. ir mes jo nelaikome kitokiu. o ne tą. Įsižeidęs jis nusprendė karūnuotis. Esą. kad jau viskas bus gerai. y. 23. čia atvyko Maskvos. kaip ir mūsų (t. galėtų po Vytauto sau išsirinkti kitą karalių. kurį išsirinktų po Jogailos mirties lenkai. kaip tik mūsų broliu. o Vy­ tautas. Be to. Z b i g n e v a s O 1 e s n i c k i s. Atšaukimas buvo laišku praneštas imperatoriui Zigman­ tui. už tai išsireikalavę iš Jogailos sau privilegijų praplėtimo. Vytauto ka144 Lucko suvažiavimas. Lenkų bajorai. . Maža to. ką norėję. — kaip Jogailos priklausomas valdovas. kaip Lenkijos priklausoma valstybė. Taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei bajorus laikome laisvais. Lucke. Bet toks pasiaiškinimas Vytauto ne­ patenkino. Stovi imperatorius Zigmantas. kad. Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiau­ siųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium. Jogaila tam pritarė. 10 145 . esą. Tuo būdu Vytauto karūnacijos klau­ simas Lucke liko neišspręstas. kad sutikimą davęs. kad Jogailos laiške Lietu­ va buvo traktuojama. išdidę Lietuvos bajorai.jo sūnums sostą. Tiesa. . pagaliau atvyko pats imperatorius Zigman­ tas. Kai Jogaila savo suti­ kimo vis dėlto neatšaukė. kad Vytauto karūnavi­ mas būtų priešingas Lietuvos ir Lenkijos sutartims. rūnacija galinti sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. Riazanės kunigaikščiai.). Sumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. o į kairę imperatoriaus žmona. originalas — Karo Muziejuje). (Dailininko Mackevičiaus paveikslas. Karūnacijos byla 1430 m. ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar ne­ laisvais. Lenkijos) ponus. esą. Suvažiavimo šeimininkas. nepasitaręs su savo ponų taryba. Šitas Jogailos atsakymas labai įžeidė Vytautą. Lietuvos Istorija. o taip pat ir jo vaikai. Jogailos žmona Zofija ir Jogaila. sutiko. galėtų po Vytauto išsirinkti sau kitą karalių. pasi­ taręs dabar matąs. Lucko suvažiavimas (1429 m. kuriai vado­ vavo Lietuvos savarankiškumo priešas. lenkų ponai išvažiavo iš Lucko. Lenkų ponai prispyrė grįžusį į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karū­ nacijos. Vytautas. jis turėjo būti išspręstas vėliau. Lenkų ponai įrodinėjo. Jis buvo sušauktas Vytauto pily. Jam ir Lie­ tuvos bajorams buvo skaudžiausia. kurs laiško nuorašą tuojau nusiuntė Vytautui. ir lygiais su jais" .

Iš tikrųjų rusai visus likusius kapus išdraskė. mirė jau senelis. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai. drauge su jais žuvo ir valdovų kapų vietos paslaptis Jie neatrasti nė XVIII a. nukrito nuo žirgo. nebe per Lenkiją. kapai. Bet lenkai buvo pasiryžę nieku būdu neleisti įvykdyti karūnacijos. jie buvo įmūryti į rūsio sienas. kad jis būsiąs rusų išplėštas 1655 m. XVII amžiuje 146 kapitula ruošėsi atnaujinti paminklą. po šv. Vytauto kapas. Jo pasiuntiniai pareiškė Jogailai ir lenkams.). kad Vytautas. nes tik karūnavęsis tega­ lįs nuplauti padarytą gėdą ir pasirodyti iš tikrųjų laisvas. žuvo ir šis paminklas. jis nuvargo ir. Katedrą re­ montuoją lenkai sten­ giasi įtikinti. kad Vytauto kapas dar turįs būti nepaliestas. 147 . pabaigoj. Buvo jau paskirta nauja karū­ nacijos data. Mykolo Arkangelo altorium. todėl važiavo žmonos vežime. kad po jo mirties Lie­ tuva neatiteks niekam kitam. nes bijota. Malinauskas.. kad jo ka­ po nė nebesą. turėdamas 80 metų su viršum. bet lenkai to grabo nepriėmė į katedrą. kaip tik Jogailos sūnui. Yra žmonių net iš pačių lenkų. ir jo kaulai bus padėti katedroje garbingoje vietoje. jų nesunaikintų. Beje. prašė Vytautą nors nesiskubinti ir buvo pasiūlę jam įteikti net Lenkų karūną (tuo būdu Jogailai būtų tekę atsisakyti nuo sosto). ieškodami brangenybių. Susitikę abudu pusbroliai tuo­ jau susitarė: Vytautas sutiko garantuoti. susitaręs šu imperatorium. Vytauto įnirtis. yra lietuvių. O vis dėlto yra daug vilties. ir dabar jis saugomas Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijoje. 27 d. Nuvykęs į Trakus. altorius žuvo. Barboros Rad­ vilaitės. katedros rūsy atsiradęs vanduo ėmė plauti jos pamatus ir ji buvo pra­ dėta remontuoti. rudenį į Vilnių atvyko Jogaila. o Jogaila davė savo sutikimą dėl karūnacijos. kaulus išmėtė. Vytauto D. s p a l i ų m ė n . Buvo paruoštos betgi ir Vytauto jėgos. kurie įrodinėja. 1530 m. Tik ne­ galėjo rasti Vytauto ir kitų valdovų kapų. D. ir Vytautas su sve­ čiais jų nesulaukė. bet kai 1610 m. — surinkęs aukų. padirbdino puikų grabą Vytauto kau­ lams sudėti. Dabar Jogailai dar rei­ kėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą.pralotų. Todėl jie suėmė imperatoriaus pasiuntinius. Suvažiavusių į karūnaciją svečių akivaiz­ doje iškilmingai priimdamas Jogailą su palydovais. ruošėsi karūnuotis. paminklas Vilniaus katedroje. Už­ sitęsusio karo metu mi­ rė vyskupas ir daugy IK. Lenkai dar visaip bandė sutrukdyti Vytauto sumanymą. Tačiau Vytautas net ir po to neketino nu­ sileisti. — bu­ vo atrasti didžiojo ku­ nigaikščio Aleksandro ir Zigmanto Augusto žmonos. Mirties priežastį vieni šaltiniai nurodo votį ant pe­ ties. Taip pat buvo paslėpti katedroje buvę valdovų kapai. apdegė katedra. tačiau Vytauto kapas tebėr nesurastas. Susitrenkęs nebegalėjo toliau joti. kiti susitrenkimą. Tačiau Vytautas viską atmetė. Vilnių užėmė ruNAI.Tačiau tas nieko nepadėjo. Bet Vy­ tautas ponų susitarimo jau nebesulaukė: j i s m i r ė 1 4 3 0 m. bet 1655 m. paskui jis buvo pervežtas į Vilnių ir palaidotas katedros rūsyje. perstatant katedrą. Didžiojo valdovo lavonas buvo laikomas 8 die­ nas gimtojoje pilyje. Imperatorius tuojau pažadėjo nusiųsti jam karūną ki­ tais keliais. Tada Zigmanto Augusto motina ka­ ralienė Bona. bet lenkai jiems neleidžia jo ieškoti. Tačiau tai tėra tik spė­ liojimas. esą. Tuomet iš katedros buvo išvežtos visos brangenybės ir paslėptos nuo rusų. kurs švenčiausiai tiki Vytauto kaulus tebesant ir kuris iš padavimo numano. susikvietę svečių ir laukė imperatoriaus atsiunčiamos žadėtosios karūnos su karūnacijos dokumentais. 1430 m. kur jie galėtų būti. atsigulė ir daugiau nebekėlė. vis tiek karūnuosis. bet Vytautas jos jau nebesulaukė. Tada lenkai pradėjo ginkluotis. ka­ tedrai sudegus. kad Vytauto kapas kada nors bus surastas. Kai 1931 m. Paaštrėjus ginčui dėl karūnacijos. Jis jau paskyrė karūnaci­ jos terminą (rugsėjo 8 d. kurie net nujaučia kapo vietą. altoriaus vietoje buvo pastačiusi marmurinį paminklą. raitas jodamas su svečiais iš Vilniaus į Trakus. kad rusai. ir kad Vytauto kaulai buvę išmėtyti kartu su daugybe kitų rūsy buvusių kaulų. Vytautas.

kitas didelis Vytauto nuopelnas yra ordino nuga­ lėjimas. gaisro. jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos. Labai dideli Vytauto nuopelnai buvo ir valstybės vidaus tvarkyme. bet jo rašto nėra likę nė žodžio. judrus. Bet tas didelių savo jėgų ir dėmesio nukreipimas į rytus atitraukė jį nuo artimųjų tautiškosios Lietuvos uždavinių. Nuo to savo tikslo jis jau buvo visiškai nebetoli. O ta siena buvo maždaug tokia pat. kur turėjo būti senasis šv. nes reikėjo likti ir savarankiškam ir bičiuliškai gyventi su Lenkais. Tačiau Vytautas. Be lietuvių kalbos. dar mokėjo vokiškai. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai Asmuo. svajodamas užimti visą Rusiją. Tad santykių klausimas išbuvo ne­ judintas iki Vytauto gyvenimo galo. Pats Jogaila. jis yra pats žymusis iš visų Lietuvos valdovų. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lie­ tuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. paėmęs Lietuvą valdyti. išsprendusią tą bylą. kaip Jogailos vietininkas. vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų visai nevartojo. Tiškevičius toje vietoje. taip ir tesie!" Sutvarkymas santykių su Lenkais. Valstybės pertvarkymas. grafas E. nes visi laiš­ kai anais laikais buvo rašomi sekretorių. T i k tada. Lietuviškąją Klaipėdą mes atga­ vome tik sukūrę naują nepriklausomąją Lietuvą. Deja. Čia jam reikėjo didelio sugebėjimo ir politiško takto. Per Jogailą Lietuva bu­ vo surišta su Lenkija. mat. Vytautui čia nepavyko dėl to. vis dėlto Klaipėda su platoka vakarinių žemaičių juosta paliko ordinui. ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties. kokia bu­ vo ir Traidenio laikais. Tik čia jis jau veikė kartu su Jogaila. po Tanenbergo laimėjimo jau niekas jam to nebepriminė. Viršum jo buvo pakabintas senas Vytauto portretas. Todėl visi anksčiau ordino nukariauti lietuvių ir jų giminių kraštai ilgus amžius liko vokiečių valdžioje. Be atpalaidavimo Lietuvos iniO Lenkijos. tačiau jo pastangas pakirto mirtis. Labai sunkiomis sąlygomis jis paėmė valdžią. suvaržę savo karalių namie. Tačiau kad ir daug jis padėjo pa­ stangų. Jis r a d o L i e t u v ą . kad jis daug dėmesio kreipė į rytus. pavyzdžiui. turėjo sutikti su įvykusiu faktu. Kaip valstybės vyras. Vytautas dabar nebepabūgo sueiti su jais į atvirą kovą ir nė neketino išsižadėti karūnos. lenkai 148 pakėlė didžiausią triukšmą. rusiškai ir suprato totoriškai. Pagaliau abudu sujungtomis sa­ vo valstybių pajėgomis sutriuškino ordino galybę ties Tanenbergu. ypač kovai su ordinu. ir.t. paskelbė savo valdovu Švitrigailą. Vytautas mokėjo paša­ linti visą lenkų įtaką Lietuvos valstybės valdyme. tuo metu buvęs Vilniuje ar Trakuose. kurie Lietuvą laikė jų priklausoma. vie­ no ginčo su ordinu metu Lenkų ponai Jogailai su Vytautu pa­ sakė: „Jūs abudu esate mūsų valdovai. ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta. 24. ir lenkai jam drįso priminti priklauso­ mybę tik jo valdymo pradžioje. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek Mitvirtėjo. pastatė naują paminklą. s u ­ darytą iš daugybės sritinių kunigaikštysčių. buvo svarbi sąjunga. kai jis panoro Lietuvos savarankiškumą apdrausti karališkąja karūna. kad dėl jo puolimų Lietuva nega­ lėjusi anksčiau krikštytis ir t. Tas pa­ minklas tebėra dar ir dabar. lotyniškai. nieko nesi­ klausę. vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau. Jo nuopel­ nai valstybei yra nepaprastai dideli. Vy­ tautas mokėjo laviruoti. Tik 1853 m. tik jis vienas tėra vadinamas Didžiuoju. kad ordinas grobuoniškais tikslais kariaująs NU krikščioniškąja Lietuva. ir vėlesni didieji Lietuvos kunigaikščiai visais atžvilgiais jį laikė sau pavyzdžiu. nurodinėjo. smulkių veido bruožų. Mykolo altorius. temperamentin­ gas ir labai greitas savo veiksmuose. Buvo santūrus valgyme. kartu varė Europoje prieš ordiną karštą agi­ taciją. kartu paskum ilgai bylinėjosi su juo dėl sienos ir pagaliau kartu padarė Melno taiką. Kartu jie krikštydino Lietuvą. tokio įpėdinio Vytautas neturėjo. tačiau ne­ norėjo nutraukti su jais ryšių: jam. tai marmurinė lenta su atkartotu karalienės Bonos užrašu ir nauju prie­ rašu. Vytautas čia tik nustatė tvirtą sieną ir užkirto kelią vo­ kiečių ekspansijai. kaip jūs nuspręsite. Vytauto išorinė išvaizda yra žinoma: jis buvo nedidelio ūgio.Vilniaus katedroje Vytauto kapo paminklo jau nebebuvo nuo 1610 m. Mokėjo jis ir rašyti. lenkai. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį. troš­ ko įsigalėti ir Lietuvoje. Vokiečių pavojaus pašalinimas. labai greit pasidarė tikruoju Lietuvos valdovu ir net įgijo Lenkuose įtakos. Vytautas apgy­ nė nuo vokiečių puolimo Žemaičius ir pirmas tvirtai juos pri­ jungė prie Lietuvos valstybės. 149 .

kurių buvo pilna vidurinėje Europoje. — ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose. Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės. sutrukdė kultūros kilimą. Bet užtat kiek lietuviai parodė suma­ numo. dažniausiai jos visai nebūdavo matę. Kurdami didingą valstybę. bet vėliau ėmė silpnėti. negalėdama perdirbti visos visuomenės. vakarų Europoje sklei­ džiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius. Tiesa. Šiaipjau navo kultūra ji buvo lygi su visais savo kaimynais. barbarišku kraštu. kokiuos vartojo jos kaimynai ir visa Europa. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių". rodančių. v i e n o d i d ž i o j o kuni­ g a i k š č i o v a l d o m ą . bendradarbiaudama su Lenkija pasidavė jos kultūrinei įtakai. nustojo daugelio žemių ir. lietuviai sekė net naujuosius Euro­ pos išradimus. Be to. Bet tai nenuostabu: visi tie raštai (kronikos) buvo rašomi dažniausiai mal­ dingų vienuolių. Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai. Iš tikro. kurie tuomet apie Lie­ tuvą rašydavo. — čia buvo ne jų vienų kaltė: ordinas jiems atnešė kryžių ant kardo. Bet tatai krašto kultūros lygio. Tik. n e b ū t ų s u k ū r ę t o k i o s g a l i n g o s v a l s t y b ė s . Be to. Tada ui'huvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo. o tai tik todėl. tai mes dabar lirai matome iš archeologinių iškasenų. Ano meto Lietuva savo kultūra. Visa tai tūlam maldingam ir prietaringam viduramžių krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas Skaitydami senuosius. įstojo į pasaulio valstybių tarpą. kurios ištikdavo riterius. puolančius Lietuvą. Pa­ goniškoji. šėtono tarnais ir t. ir jos vidaus kultūra ne­ galėjo kilti reikiamu greičiu. kad lietuviai var­ tojo tokiuos pat ginklus ir tokiuos pat įrankius. kuriems tekdavo būti Lietuvoje arba karo žy­ gio metu. joje nebuvo galingų ikmens pilių. vienintelis skirtumas. sulaikė kūrybinį darbą. Bet geriausias lietuvių kaltūros rodiklis yra jų nu­ veiktieji darbai. negalėjo būti palanki lietuviams. Europa juos už tai iškoneveikė ir per 150 m. neturėdama tinkamo vado. J e i l i e t u v i a i b ū t ų b u v ę b a r b a r a i . be to. nusėtas medinėmis pilaitėmis. matome. Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis. 151 . Be to. kad juose Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu. žinoma. vyko mokytis į Europos universitetus.ruošė prieš juos žygius. pripasakodavo vienuoliams kronikininI i m s apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų. lygi su visomis kitomis. ir Lietuva žymiai praturtėjo.o p a l i k o ją vieningą. tolesni politiniai įvykiai jai sutrukdė tinkamai plėtotis ir stiprėti. Karai su visos Europos remiamu vokiečių ordinu iš tikro sutrukdė normalią Lietuvos gyvenimo raidą. Prasi­ dėjo glaudūs prekybos ryšiai su Vakarais. dar nelemia. žinoma. o kartu patarnauti ir krikš­ čionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą. Tai buvo savotiškas Lietuvos skriaudimas. kas jiems būdavo nesuprantama ir nepaprasta: šventuosius miškus. Vilnius pasidarė didelis rytų Europos miestas. eikvo­ dami jas plačiuose. Ten nuklydo ir dingo daugelis energingiausių tautos sūnų. amži­ nąsias ugnis. Jo valdoma Lietuva. kad 150 illrriai. kurie buvo papratę savo kraštuose ant aukštų uolinių kalnų matyti galingas akmens pilis. grįžę iš tokių žygių. svetimuose rusų kraštuose. Be to. ži­ noma. negalėjo žavėti svetimšalių. Žo­ džiu. nuo Europos atskirta ir jos ujama Lietuva tapo krikš­ čioniška valstybe. negalėdavo stebinti Europos riterių. jų nuomonė. Bet Lietuva iš tikrųjų nebuvo laukinė. Aišku. Lietuvą liečiančius raštus. tuose užimtuose rusų plotuose jų sau­ jelė. tad jie ir negalėjo jo priimti. Lietuvos žmonės pradėjo šviestis. surusėjo daugelis Lie­ tuvos kunigaikščių ir bajorų. kad ji nebuvo krikščioniška. tolimąją Galiciją ir iš ten suskubti grįžti į Nemuno pa­ krantes atremti ordino puolimų — reikėjo ir ištvermės ir energijos. bet tuo būdu silpnino tautos jėgas. V. kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai. kad čia nebuvo uolinių kalnų. kurs skyrė Lietuvą nuo kaimynų. norė­ damas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisi­ vilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. valstybinės išminties ir energijos! Juk pasiekti Volgą. arba su diplomatine misija arba šnipinėjimo tikslu. turėjo pati persidirbti. Todėl ir kronikos lietuvius paprastai vadina įvairiais žeminamais vardais: laukiniais. Juo­ dąją jūrą. Jie turėjo savotišką kultūrą. jie tik būdavo girdėję apie ją iš kitų. karingieji lietuviai patys ieškojo naujų že­ mių ir naujų jėgų rytuose. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų j krikščioniškuosius 1. gyveno savotišką gyvenimą. be nbcjo. jie svajojo sukurti pasaulinę galybę. buvo tik tas. Tačiau tie. K e l e t ą d e š i m t m e č i ų ji dar v i e n o d a i laikėsi. apie jos gyventojų nežmoniškumą. jie čia pastebėdavo daug to. jie ne­ būtų galėję ir nuo ordino apsiginti. o kad nebuvo krikščionys. keistas tikybines apeigas. su ja jau visur buvo skaitomasi. deja. susidurdami su lietuviais. tuo jis. o jie vis dėlto atsilaikė. Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas. keistus dievų vardus. t. Tai geriausias tautos atsparumo ir neišsenkančios energijos liudijimas.

o Gediminas. o ne vien turtingesnieji bajorai. galvai ir krūtinei pridengti — geležiniai šarvai. nepaliko mums ra­ šytinių savo gyvenimo paminklų. atsilygindamas kryžiuočiams. buvo kitoniška. Pagrin­ dinis raitelio ginklas buvo kardas. su mediniais iešmais gele­ žiniais smaigaliais. 3.. tuomet jų dalies apginklas būdavo daug prastesnis: paprasti ūkininkai. tiek krikščioniškoms. kad visa tai nėra barbarų pažymiai. kaip kad bėga kiškiai nuo medžiotojų" . kurs. Nestigo Lietuvoje nė gerų d i p l o m a t ų . Prie sienų pristumdavo aukš­ tus bokštus. Jei ji diplomatiš­ kai laimėdavo. Tuo būdu priešas niekad negalėdavo iš netyčių užklupti pilies ir jos lengvai iš­ griauti. o karu reiškė savo valstybinę veiklą.). kaip karių ir gamtos tauta. nenugalimais. Savo kraštui ginti lietuviai statėsi p i l i s (žiūr. Lietuviai turėjo susidarę ir savo kariavimo būdą. Kitą kartą lietuvių kariuomenė per vieną naktį pasidirbo tiltą ir perėjo plačią Dauguvos upę. net būdavo ekskomunikuojamas. tačiau nė tokiuo būdu negalėdavo ištrūkti iš lietuvių. jie turėjo puikių karo vadų. tačiau. visi slėpdavosi miškų tanku­ mynuose. X I I I amžiuje kaimynių tautų kronikos rašo apie juos. nesudariusi savo rašto. |oinis buvo nusėtas visas ordino pasienis.t. . Aišku. Kryžiuočių ordino kronikininkas Dusburgas vadina juos kietasprandžiais. Tas jau rodo. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis Lietuviai istorijos arenoje pasirodė. čia jai buvo žinomi visi tarptautiniai santykiai. Arkliai buvo balnojami tokiais pat balnais ir taip pat žabojami.2. žinoma. Tik todėl reikale ji sugebėdavo čia rasti sau sąjungininkų. pilna jų buvo ir visam krašte (jų liekanų gausu Lietuvoj—tai gražūs piliakalniai). jie greit perimdavo naujuosius priešų ginklus. todėl galėdavo pasiekti labai tolimus kraštus. todėl jis mums mažai ir te153 . Palikę savo namus. Ir nuo mažo lietuvių skaičiaus rusai bėgo per miškus ir sodžius. miške. kuri. 30. Bet dar geriau Lietuva paži­ no Rytus. kryžiuočiai jas pirmą kartą pavartojo prieš lietuvius Kęstučio laikais. apgulęs Daugpilio pilį. jie visgi kartais sugebėdavo pakirs­ ti visos Europos pasitikėjimą ordinu. . savo taktiką. Lietuvių žygiai būdavo gerai organizuoti. tačiau tas jos vertės nemažina. tai ne visi jų turėdavo. Iš savo gamtos turtų jie maitinosi. prity­ rusiais kariais. Algirdas ir Vytautas buvo tiesiog nepaprasti diplomatai: jie sugebėjo kovoti net su didžiai įsigudrinusia ir poros šimtmečių praktikos turinčia ordino diplomatija. Traidenis. taip pat patranko­ mis griovė jų pilis. Senoji Lietuva sukūrė savo galin­ gą valstybę. su kirviais ir t. Vakaruose išradus pa152 liaukas. raiteliai turėjo pentinus. o jų arkliai būdavo puošiami žalvariniais papuošalais. Taigi lietuvių karo technika buvo gana aukšta. patrankų jau turėjo ir Kęstutis. turinčios tokią aiškią politikos liniją. kad turėjo sekti vakarų Europos gyvenimą ir pažinti jos santykius. Be to. prisikirtę medžių. kaip ir Vakaruose. kad Lietuva visai nebuvo uždara Europai. Būdami pagonys. be abejo. ne­ galėdami įsigyti visų brangiųjų ginklų. 85 psl. Į karo žygius lietuviai jodavo raiti ir dideliais būriais. buvo pasidirbęs akmenų svai­ domąją mašiną. Visose pilyse nuolat budėjo pasikeisdama tam tikra įgula. Pilims griauti čia pat. O Livonijos ordino kronikininkas Henrikas (va­ dinamas Henriku Latviu) šiaip juos apibūdina: „Lietuviai tuose kraštuose viešpatavo visoms tautoms. pasidirb­ davo specialias mašinas — taranus. dažnai išeidavo kovoti ir su paprastomis medžio buožėmis. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą Rašto vartojimo pradžia. kaip apie narsius karius. Tad pagoniškoji Lietuva turėjo turėti gana aukštą kultūrą. nepraėjo nė metų. iš kurių būdavo galima nusileisti į apgultąją pilį. Jie buvo veiklesni ir karingesni už visus savo kaimynus. Bet kadangi visus metalinius daiktus lietuviams tekdavo pirktis arba grobtis iš užsienio. Pavyzdžiui. skirtinga nuo krikščioniškųjų Vakarų kultūros. taip gražiai sugeban­ čios palenkti savo naudai visas kaimynijoj iškylančias problemas. ir ne kartą ordinas gaudavo iš popiežiaus įspėjimų. . pasinaudoti aplinkinių valstybių sunkumais ir be vargo paimti jas į savo valdžią. tai. kuri buvo sudaroma iš tų pačių apylinkės žmonių. Apsileidusi miškinė tauta nebūtų galėjusi sukurti tokios galingos valsty­ bės. Todėl kai į karą išeidavo visi vyrai. Jų ginklai buvo panašūs į visos Europos karių ginklus. Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose . tiek pagoniškoms. Diplomatiškų ga­ bumų parodė jau Mindaugas. Be to.

Kid ano meto Lietuva būtų buvusi aprusėjusi. turėjusiai savo raštų (daugiausia tai buvo tikybiniai ir įvairūs istori­ niai raštai. kad joje neįsigalėjo pravoslavija. Kiekviena iš jų gy­ veno skirtingą gyvenimą. o iš lietuvių nežinome Rytų Bažnyčios apeigomis apsikrikštijusios nė vienos bajorų šeimos. Todėl ji kitokia bu­ vo tuose rusų kraštuose. būdavo rašoma lotyniškai. tėvūnai (tijun) ir kt. kaip kad buvo parašytos pirmosios knygos. kuri buvo kilusi Bulgarijoj. arba tik­ rąją Lietuvą. o kartais ir vokiškai. turėjo nemaža įtakos ir Lie154 !nvos rašto kalbai. Tačiau ir ji buvo visai savotiška — niekas gyvas ja nekalbėjo. Ji buvo vartojama visose pravoslaviškose slavų tautose ir romaniškoj Rumunijoj. Visi lietuviai iki pat krikšto išliko pagonys. po krikšto jie labai greit virto katalikais. Viduramžiuose beveik visur pasauly rašto kalba skyrėsi nuo šnekamosios tau( I I N kalbos. Visa valstybė tautiniu ir tikybiniu atžvilgiu dalijosi į dvi dalis: į lietuviškąją pagoniškąją. kad į rusiškuosius kraštus nusikeldavo dalis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų. o ypač gudų kalbų įtakoje. bet ir Bažnyčios reikalams. Pravoslavais virto tik tie.žinomas. kurie pateko į Lietuvos valdžią. Pirmieji Lietuvos raštai buvo įvairūs laiškai į užsienį ir sutartys su svetimomis valstybėmis. kaip kad paskutiniais laikais bandė įrodinėti rusai. kai nuo X I V amžiaus pa­ baigos ji pasidarė valstybine rašto kalba. žinoma. bijodami iškreipti savo tikėjimo tiesas. Kiekvienoj valstybėj ji plėtojosi skirtingai. lietuviai buvo gana gerai pažinę katalikiškąją Vakarų kultūrą. atsirado vienuolių misijonierių. būdavo rašoma rytų slavų var­ tojamąja rašto kalba. todėl ji negalėjo nepaveikti ir pačios Lietuvos. Lietuviai visai ne­ liesdavo rastosios rusų kraštuose valstybinės ir socialinės san­ tvarkos. Ir iš tikro lietuviai pasiskolino iš rusų kai kurias valdymo for­ mas. arba kronikos)). Žinoma. Kultūriniai lietuvių santykiai su rusais. kad galėtų rašyti ir IIVO šnekamąja kalba. geriausiai rodo tas faktas. — juo labiau. Valstybėje vidaus reikalams raštas nebuvo vartojamas net iki X I V amžiaus pabaigos. Pravoslavai. o gal net ir ki­ tur buvo katalikų bažnyčių. Iš rusų yra skolinti ir vietininkai (namiestnik). taip Lietuvoje ir visuose rytuose — specialia slavų rašto kalba. jį pasiskolino iš kitų. prasidėję prekybos santykiai 155 . kito­ kia buvo Maskvos kunigaikštystėje. kai ja buvo rašoma daugumas raštų ne tik valstybės. ypač juos paveikė rusų valsty­ binė organizacija ir visuomeniniai santykiai. vėl kitokia buvo kitur. Tos kalbos vartojimas betgi nė kiek nerodo. ta kalba buvo pradėtos rašyti jų tikybinės knygos. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke. lietuviai šiek tiek buvo paveikti jų kultūros. Net Lietuvos katalikų dvasininkai ją vartojo greta lotynų kal­ bos. be jokių svy­ ravimų atsigręždami į Vakarų krikščionybę. užėmę tokiuos didelius rusų plotus. įsivedė buvusius rusiškuose kraštuose urėdus. Bet šiaipjau Lietuva nesurusėjo. ši pasaulinė raštų kalba plėtojosi šnekamosios kalbos įtakoj. Visi rytų slavai vartojo specialią rašto kalbą. Kaip Europos vakaruose buvo rašoma lotyniškai. Žmonėms neateidavo nė į galvą. kurie betgi Lietuvos nepažino. kai būdavo koks reikalas su Rytais. Lietuvos valdžiai patekusieji rusų kraštai. visas savo tikybines knygas rašė pažodžiui. kurių jau nebevaržė jokie erezijų pavojai. kurie nusikėlė gyventi į rusiškuosius kraštus. O kai valstybės gyvenime pradėjo vartoti raštą. Ta pačia religinių raštų kalba buvo pradėti rašyti ir kiti raštai. rašė apie ją dažniausiai tik iš kitų pasakojimų ir labai dažnai dar tyčia ją juodindavo. Ką apie jį žinome. Net pats didžiojo kunigaikščio titulas yra skolintas iš rusų. Slavų rašto kalba Lietuvoje. kad. Kad Lietuva iš tikro nebuvo surusė­ jusi. Todėl jų tikybinės lite­ ratūros kalba ilgus amžius išliko nė kiek nepakitusi. Ypač skirtingai ji ėmė plėtotis Lietuvoj. Kultūriniai lietuvių santykiai su katalikiškaisiais Vakarais ypač pagyvėjo susidūrus su vokiečių ordinu. Bet nei vakarų Europa nebuvo lotyniška nei Lietuvn nebuvo slaviška ar rusiška. ir į rusiškąją pravoslaviškąją. tad dažnai ji yra vadinama gudų rašto kalba. Be to. Kai būdavo koks reikalas su Vakarais. kurie prisigerdavo rusiškosios kultūros. Čia lietuviai su­ sidūrė su senomis valstybėmis. Nuo to meto į Lie­ tuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė. priklausiusiomis rytų apeigų Bažnyčiai. Lietuvoje ji plėtojosi labiausiai ukrainiečių. senoviška. Tikrojoje Lietuvoje pravoslavais buvo tik į ją atsikėlę rusai. Nuo pat Mindaugo laikų Lie­ tuvos valstybei teko dideli rusų žemės plotai. bebendraudami su savo priešais katalikais. Tas jau rodo. žinome tik iš svetimųjų. vėliau pramintai pravoslavų Bažnyčia. Patys lietuviai tada apseidavo iš viso be jokio rašto.

anksčiau eidavo tik diplomatiniai susižinojimai. Jos daugumas mokėsi Lenkijoje. T o meto L i e t u v a k u l t ū r o s i r šviesos i e š k o j o ne Rytuose. taip antai. Lydos pilies griuvėsiai. Krokuvos universitete. Tiesa. Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kul­ tūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. Iš pradžių vaikai buvo ruošiami patarnauti baž­ nyčiose pamaldų metu. jei mokėdavo paskaityti li­ turgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. ypač daug lie­ tuvių čia studijavo teologiją ir ruošėsi bažnytinei veiklai. ir Lietuvai dar ilgai teko skolintis inteligentų iš svetur. deja. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi amatininkų. Mokytųjų žmonių paruošimo klausimas. Kadangi jis buvo Lietuvai artimiaulias. mokslinosi Lenkijoj. y. prie jos atsirado ir pirmoji Lietuvos mokykla. Taip pat nuo jo laikų korespondencijai su Vakarų valdovais buvo pradėta naudotis Lietuvoje gyvenusių vienuolių patarnavimais: mat.I. 157 . nei Jogaila nei Vy­ tautas nepasirūpino įsteigti Lietuvoje mokyklų. ilgainiui palengva sulenkinę aukš­ tesnįjį Lietuvos visuomenės sluoksnį. kurios paruoštų mokytų žmonių. 1400 m. t. bet Vakaruose. bū­ davo įšventinami į kunigus. Mat. iki pat X V I amžiaus jų buvo labai nedaug. O aukštesnioji ir aukštoji mokykla (akademija) Lietuvoje atsirado tik su jėzuitų atėjimu. Bet šitų pirmųjų mokytų žmonių vis dėlto dar nepakako. jos tekdavo kviestis dažniausiai iš Lenkijos ir ka­ dangi su Lenkija visą laiką buvo palaikomi politiniai ryšiai. bet suny­ kusį Krokuvos universitetą. jose mokė bažnyčios reikalui truputį lotyniškai skai­ tyti ir rašyti. Jogailos val­ dymo pradžioje net Vilniaus miesto viršininkas buvo pirklys vokietis Hanulonas. dar kiek pamokyti.uitos nelaimės. Čia ir prasidėjo lietuvių 156 Mokyklų Lietuvoje ilgą laiką kaip ir nebuvo. tai palengva ėjo ir Lietuvos šviesuomenės lenkėjimas. pirklių ir riterių iš Vakarų. tai daugumas lietuvių ir vyko į jį mokytis. O kadangi. iš eilinio anų laikų kunigo ma­ žai tebuvo reikalaujama: pakakdavo. Bet. Bet tai buvo tik pradžios mokyklos. Tuo būdu prasidėjo su Lenkija pirmieji kultūriniai ryšiai. bet ir ji dažniausiai i uošėsi. Tačiau jų ten studijavo dar labai nedaug. Siek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos. Tačiau šitų mokyklų dar nepakako. daugiausia iš Lenkijos. o įvedus krikštą jau norima visai priartinti Lietuvą prie vakarų Europos. (ypač su Ryga) lietuvius jungė su Vakarais. Po krikšto Lietu­ vai reikėjo daugiau šviesuomenės. Todėl ji visada jautė tam tikrą kultūrinę giminystę su lenkais. antroje pusėje. Jogaila atgaivino jau seniai įkurtą. paskui gabesnieji. O jie ypač bu­ vo reikalingi diplomatijai ir Bažnyčiai. Dalis vakarų Eu­ ropos pirklių net apsigyveno Lietuvoje. pasikeitimai laiškais ir delegacijomis. Bet glaudesni Lietuvos santykiai su Vakarais iš tikrųjų pra­ sideda tik nuo Jogailos ir Vytauto laikų. X V I amž. Anais laikais visur pasauly mokyklas laikydavo tik bažnyčios ir vienuolynai. Po kelerių metų atsirado dar keletas mokyklų prie vienuolynų ir parapijinių bažnyčių. įkūrus Vilniaus vyskupystę. ji turėjo jų kviestis iš svetur. Neturėdama tam reikalingų žmonių iš saviškių tirpo. trūkstant savos švie­ suomenės. sulyginti ją su visomis kitomis valstybėmis. Tad iki tol visa šviesuomenė buvo ruošiama svetur. lietuviai po krikšto pradėjo lankyti va­ karų Europos universitetus. tik jie ge­ riausiai galėjo rašyti lotyniškai.

Iki jėzuitų pačioje Lietuvoje niekas nemėgino įsteigti aukštesniosios ar aukštosios mokyklos. Tų kro­ nikų atsirado net keletas. Anais laikais įsteigti aukštojo mokslo įstaigą buvo nelengva. nes pirmieji Lietuvos kunigai lenkai. Iš jų jau aiškiai matyti didelis valstybinis susipratimas. ir universitetas bei kolegijos sunyko. Tuo būdu lietu­ viai nepasinaudojo ta malone. Pagoniškoji Lietuva nepaliko apie save jokių raštų. o jos įgaliotiniai. kolegiją įsteigė tik po kelerių metų. ir visi studentai galėdavo mokytis pas ten pat gyvenančius profesorius. atsirasdusios Vytauto laikais. kad lietuviai galėtų ruoštis į kunigus Prahos universitete. nutarė sudaryti sąlygas. iš čia Lietuvos valstybė sparčiai ėmė plėstis į rytus. senieji rusų kunigaikščiai ilgiau išliko tik smulkiosiose kunigaikštystėse (žiūr. senieji rusų kunigaikščiai. atgaivino Jogaila).). Tam reikalui buvo paskirta speciali suma pinigų ir nupirkti namai. Daugybė rytuose esančių rusų kunigaikštys­ čių buvo jungiamos prie Lietuvos. Anais laikais prie universitetų paprastai būdavo steigiami tam tikri studentų bendrabučiai. Atskirų kunigaikštysčių Lietuvos valstybėje buvo gana daug. o gal net jo paties įsakymu. 76 psl. Bet jau ne­ trukus po krikšto buvo bandyta sudaryti sąlygas. pavyzdžiui. Todėl Jogailos žmona Jadvyga. Kai kuriose ku­ nigaikštystėse kurį laiką buvo paliekami net tie patys. Lietuvos raštų pradžia. To­ kie bendrabučiai buvo vadinami k o l e g i j o m i s . kuria buvo rašomi ir visi vidaus reikalų raštai. Jos rašytos ta pačia gudų rašto kalba. o kitos — jos užimtose rusiš159 158 .Prahos lietuvių kolegija. jos tik turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duoklę ir eiti jo įsakymu į karą. Tai pirmosios Lietuvos istorijos. nes nebuvo kas juos paskatintų ten važiuoti. Vėliau daugelis rusų kuni­ gaikštysčių buvo prijungtos įvairiomis sutartimis ar paimtos Lietuvos kunigaikščių globon. Medininkų pilies griuvėsiai. 4. Bet dažniausiai didesnieji kunigaikščiai buvo pa­ šalinami ir jų kunigaikštystės buvo pavedamos valdyti didžiojo kunigaikščio sūnums ar broliams. nemokėdami kalbos. garbinamas Vytautas ir jo darbai. Netrukus Čekijoje prasidėjo didelės suirutės ir tarpusavio karai (žiūr. Jadvyga ir su­ galvojo įsteigti Prahoje tokią kolegiją lietuviams. Tuojau po Lietuvos krikšto buvo reikalinga jai paruošti lietuvių kunigų. juose turėjo gyventi ir mokytis teologijos 12 studentų lietuvių. o viena tuojau buvo išversta ir į lotynų kalbą. Ta pačia gudų kanceliarine kalba buvo rašytos ir vėlesniosios Lietuvos kronikos. Juose nereikėdavo nieko mokėti. Senosios Lietuvos valstybinė santvarka Valstybės teritorija ir jos valdymas. Kadaise Kazimiero Di­ džiojo įkurtas universitetas buvo sunykęs (jį 1400 m. Pirmieji Lietuvos raštai buvo savos kronikos. Jose gėrimasi ir didžiuojamasi Lietuvos praeitimi. Lietuvos valstybės bran­ duolys buvo Aukštaičiai. Iš pradžių Lietuvos sie­ nos buvo plečiamos karu. kiekvienas iš 7 Gedimino sūnų. 138—9 psl. Lenkai Lietuvos krikšto metu taip pat neturėjo aukštosios mokyklos. kad Prahoje galėtų mo­ kytis teologijos ir lietuviai. nes trūko mokomojo personalo. Aukštuosius teologijos mokslus lenkų dvasininkai ėjo Prahos universitete. Bet Jadvyga mirė ne­ spėjusi įvykdyti savo sumanymo. susitarusi su savo kapelionu čeku. ne­ galėjo apaštalauti. Buvusi didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija prie Vilniaus.). Vie­ nos jų buvo tikrojoje Lietuvoje. kuriems buvo įteikti pinigai. o daugumas iš 12 Algirdo sūnų gavo valdyti po atskirą kunigaikštystę. Jos buvo parašytos jo rūmų įtakoje. Iš pradžių į ją ne­ atvyko nė vieno lietuvio. Tik X V I amžiaus antrojoje pusėje Lietuvoje ima rastis ir lenkiškų raštų.

Kadangi jos buvo per didelės. Bajorai iš seno valdė tam tikrus žemės plotus. Pagaliau Algirdo paskirtas įpėdinis. išskyrus šeimą. šie buvo visiškoje savo srities kunigaikš­ čio valdžioje. pav. nuo XV amžiaus. pradėjęs eiti kario pareigas. Didžiojo kunigaikščio sostui pavel­ dėti nebuvo susidariusios tradicijos. Tačiau visi tie sluoksniai dar nebuvo uždari. Iš jų vėliau išsiplėtojo uždari luomai. galėjo virsti bajoru. Todėl 1413 m. 5. jau po Vytauto. iš kurių Vytautas atėmė sritis. Giedraičių. Valstybė buvo laikoma ne jo vieno. tol didysis kunigaikštis turėjo reikalą tik su juo. jie buvo pradėti vadinti p o n a i s . Įpėdinį pasirinkdavo pats tėvas. Vietoj kunigaikščių srityse buvo paskir­ ti vietininkai. o buvusios kunigaikštystės — vaivadijomis. buvo dar žemesnysis bajorijos sluoksnis. ėjo smulkesnieji k u n i g a i k š t ė l i a i . 117—120 psl. jo diplomatai. o kai kurie valdė vos po vieną ar po dvi pilis su mažomis apylinkėmis. buvo ir paimtose rusų žemėse. dar nebuvo luomai: perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą tebebuvo dar atviras. Daugumas didžiųjų sritinių kunigaikši t'uj buvo panaikintos. kol kurioje nors srityje buvo koks kunigaikštis. po Gedimino mirties Vilnių ėmė valdyti jauniausiasis jo sūnus. turėdami savo sritis. buvo vienas iš vidutiniųjų jo sūnų. buvo Polocko. didžiojo kunigaikščio valdžios nevaržė niekas: jis buvo visos valstybės savininkas ir valdovas. O tie ne būtinai turėdavo gauti ištisinį žemės plotą: kartais jie gaudavo porą ar kelias pilis. Visuomenė buvo susiskirsčiusi į sluoksnius. tokios. Didelių sričių. Todėl visi svarbesnieji žygiai didžiojo kunigaikščio buvo atliekami tik pasitarus su broliais. vaidino tam tikrą vaidmenį ir valstybės politikoje. Kiekvienas iš kunigaikščių savo srityje vėl savo rėžtu skirstė žemes sūnums. Vėliau su jais susilygino ir daugelis kunigaikščių. Svyrio kunigaikši ui ir kt. kurių žemės plotai ir nesueidavo. Sričių suskirstymas buvo nevienodas: kai kurie kunigaikščiai valdė labai dideles sritis. Taip buvo iki Vytauto laikų. pavyzdžiui. Jaunutis. paveldėdami juos iš tėvų. Jai.i*> (iiūr. Smolensko. Taip pat visi šeimos nariai. o nuskurdęs bajoras — paprastu vals­ tiečiu. vėliau tie vietininkai virto vaivadomis. jį pakeitė Algirdas — irgi ne visų vyriau­ siasis iš brolių. buvo Alšėnų. o iškilęs bajoras galėjo pasidaryti artimu didžiojo kunigaikščio padėjėju ir įeiti į vadinamųjų ponų tarpą. Vytautas patsai valdė VilllllUl ir Trakų sritis (kitos žemės buvo valdomos jo vietininkų). karo vadai. prasidėjo labai anksti. sutartys su kitomis valstybėmis taip pat buvo daromos visos šei­ mos vardu. kurią valdė patsai didysis kunigaikštis. lenkų pavyzdžiu. Po valdančiosios ku­ nigaikščių šeimos. Tuo būdu visa valstybės valdymo sistema virto sritinių kunigaikštysčių sistema. Sosto paveldėjimas. Didžiausia buvo Vilniaus sritis. Nuo Gedimino laikų taip pat gana didelė buvo Kęstučio valdytoji Trakų sritis. Iš tų žemių jie turėjo eiti į didžiojo kunigaikščio kaI. Šiaipjau. kurių be specialių urėdų nebuvo galima lldyti.lctuvos Istorija. kurie \H valstybės kūrimosi laikų buvo išlikę savo mažytėse sritelėse. tai vėliau iš jų dar bllVO išskirtos kelios kitos vaivadijos. 11 161 . Kijevo ir kitos kuni­ gaikštystės. Tačiau. Jau Vytauto laikais jie niekuo nesiskyrė nuo turtinges­ niųjų bajorų. Praturtėjęs valstietis. Be jų.). pavyzdžiui. Jogaila. Didžiojo kunigaikščio valdžia valstybėje buvo suvaržyta. kaip u visuose kraštuose. bet visos jo šeimos nuosa­ vybe. Galėjo būti ir priešingas kelias: nuskurdęs didikas (ponas) savaime virsdavo eiliniu bajoru. be didelės dalies Aukštaičių. Iš jų ir turtingųjų bajorų kilo artimesnieji didžiojo kunigaikščio bendradarbiai.. I rti buvo dideli plotai. iš tų sričių buvo sudarytos dvi pirmosios ^ilvadijos. Bet vis dėlto visi turėjo klausyti didžiojo kunigaikš­ čio. Dar žemiau už juos stovėjo įvairios vals­ tiečių rūšys. Juo būdavo pasirenkamas ne būtinai vyriausiasis sūnus. todėl visi šeimos nariai turėjo teisę joje gauti savo dalį. Socialinė nelygybė Lietuvoje. Sričių naikinimą ir valstybės centralizavimą pradėjo Vytau160 l. Naugardo Sieversko. Senosios Lietuvos socialinė santvarka Visuomenės sluoksniai. kurio svarbiausias darbas ir pa­ reiga buvo eiti į karą.kose žemėse. dar priklausė dideli Gudų plotai. ne su jo valdiniais. turinčių net po kelias kunigaikš­ tystes. sričių vietininkai ir patarėjai. tokie. bet tas atsitiko daug vėliau. turinčius nelygias pareigas ir nelygias teises. Iš nepaklusniojo jis galėjo atimti valdomąją sritį ir duoti jam kitą arba ir visai neduoti.

kurie buvo pririšti prie pavestojo žemės ploto ir turėjo nustatytas pareigas. iš jos jau retai kada be­ išeidavo. Kiekvienas iš jų mokėjo mo­ kesčius savo verslo produktais. Jei lik­ davo vienos tik dukterys. Kadangi kunigaikštis kai o 163 . jie turėjo statyti naujas ir taisyti senas pilis. Vėlesniais laikais ir vietoj galvijų buvo mokami mokesčiai. jų sritys galėjo būti karpomos. O nesant pi­ nigų arba labai maža jų esant. Todėl žemės savininkai. t. |os buvo kunigaikščių gaunamos iš tėvų. tai virsdavo net tikraisiais bajorais. netekdavo žemės. parūpinti jiems arklių. vadinosi d u o k l ė m i s . bajorai turėjo dar ir kitų pareigų. Karinė prievolė bajorijai nebuvo lengva: kasmet vieną ar ke­ letą kartų tekdavo eiti į karą pačiam su savo ginklais. kurią jiems duodavo kunigaikštis valdyti iki gyvos jų galvos ar iki pasikeis jo malonė: ta žemė galėjo būti atimta ir kitam atiduota kiekvienu momentu arba iš­ ėjus kunigaikščio skirtajam laikui. o neturtingieji — patys. kaip matome. gy­ veną miškuose ir prie vandens. visais kitais atvejais bajorija savo turtui turėjo visišką laisvę. XV amžiaus pradžioje. Tad šiuo atveju bajorų privatinės nuosavybės laisvė buvo suvaržyta. Už parduo­ damus produktus būdavo gaunamos įprastesnės prekės (dažniau­ siai brangūs kailiai). O jei kuris nors bajoras būdavo tur­ tingesnis. Lietuvos sriimcs kunigaikštystės buvo laikomos ne tiek jas gavusio kunigaikšEo nuosava valstybe. buvo nelengva rasti žmogų. Jie mokėjo tam tikrą nustatytą mokestį. perleisdami žemę kitiems. kad privatinė bajorų žemė visada liktų ran­ kose tų žmonių. Todėl jos DUVO nepastovios: kunigaikščiai galėjo būti kilnojami iš vienos vie­ los į kitą. Taigi ir pas mus buvo maždaug tokia pat santvarka. Be to. y. D i ­ desnieji bajorai visus tuos darbus. Šalia žemdirbystės. Mat. su savu arkliu ir su savo maistu. atlikdavo per savo tarnus. pa­ tekusi į kurios nors šeimos rankas. Pinigų tuomet buvo labai maža. va­ dinami m e z l i a v o m i s . kurie galėtų atlikti karo tarnybą. Vytauto laikais. tais verslais vertėsi žmonės. už kurias jau iš kitų būdavo perkami reika­ lingieji daiktai. pagal kurias ji buvo skirstoma į daugelį rūšių. buvo valstiečių. kurie mokėjo kiaunių ir vebrų kailiukais — k i a u n i n i n k a i s ir v e b r i n i n k a i s . Lietuvos bajorijos pareigos valstybei priklausydavo nuo jų val­ domosios žemės. o jei karinės prievolės neatlikdavo neturtingas bajorėlis. tai jų tur­ tai ir dvarai atitekdavo kunigaikščiui. Bet jau tada. Todėl nu­ manu. Bet faktiškai ir ta žemė. Jei išmirdavo kuri nors bajorų šeima be įpėdinių.riuomenę. nebuvo galutinai išsiplėtojęs. Tuo tarpu Vakaruose vasalų valstybės buvo pastovios ir neliečiamos. visa. jei kurie pradėdavo eiti karinę tarnybą. buvo vadinami b i t i n i n k a i s . tai turėdavo patsai atsivesti ir išlaikyti dar keletą gink­ luotų savo tarnų. valstiečiai ir mokesčius mokėjo savo ūkio produktais: javais. duokles. todėl ėjo mainų prekyba. svarbios ūkio šakos tada dar buvo bi­ tininkystė. vežimų. gyvuliais. o ne iš suvereno malonės. kiek administracine apygarda. ta­ čiau jos tikruoju savininku vis dėlto buvo laikomas kunigaikštis. kiek sritinių kunigaikščių teisėmis. daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo l a i s v i e j i ū k i n i n k a i . Negalėjo jie laisvai elgtis tik su ta žeme. Bajoras. Jų valdomoji žemė iš tėvų pereidavo vaikams. kurs turėtų nori­ mųjų prekių ir norėtų gauti pirkėjo turimųjų produktų. kurie galėtų atlikti karo tarnybą. tokie valstiečiai vadi­ nosi n e l a i s v a i s i a i s . O jam buvo svarbu. kas į dvarą buvo sunešama produktais. ypač ponų ir turtingesniųjų ba­ jorų žemėse. mažinamos ir didinamos. o taip pat ir ją perleidžiant vedybų keliu. kurs neatlikdavo karinės prievolės. Tik Lietuvos f eoda162 lizinas buvo kiek kitoks: jis skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo nc tiek bajorijos. bajorija dar turėjo išlai­ kyti pravažiuojančius kunigaikščio pasiuntinius. ėjo kai kurias pareigas ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajo­ rijos. Jį sudarė krašto ūkininkai. ir jis savo valia atiduodavo juos kam nors kitam (tai vadinamoji kaduko teisė). Valstiečiai buvo žemesnysis ir gausingiausias Lietuvos visuo­ menės sluoksnis. Tokio pat sutikimo reikėdavo ir žemę parduodant ar dovanojant. t. jų pareiga buvo ir saugoti pilis. Jie turėjo išlaikyti ir kelionėje pas juos sustojantį kunigaikštį su visu jo dvaru. be to. kurie mokėjo medum ir vašku. Smulkesnioji bajorija dar turėjo daugybę pareigų. tai jis turėdavo eiti valstiečio pareigas. žinoma. Tais laikais Lietuvoje dar tebevyravo natūralinis ūkis. kaip Vakaruose vadinamasis f e o d a l i z m a s . šienu. turėdavo gauti kunigaikščio sutikimą. Be karo tarny­ bos. kiaušiniais ir t. darbininkai. Tie. kurie žuvimis — ž u v i n i n k a i s . Jie buvo taip pat nevienodi. tai kunigaikštis rūpindavosi išleisti jas už tokių vyrų. Lietuvos feodalizmas. kad kai kurios prekės turėjo atstoti pinigus. medžioklė ir žvejyba.

Savi pinigai buvo pradėti kalti greičiausiai tik Algirdo ir Kęstučio lai­ kais. Seniausiais laikais lietuviai prekiavo su skandina­ vais ir su rusais. O ir čia jų buvo ne kažin kiek. Tuo tarpu bajorai stengėsi kuo dau­ giausia išnaudoti savo valstiečius. medžioklė. kai čia nebe­ augdavo. Kadangi javų eksporto tuomet nebuvo. nes dar X V I amžiuje didžiuliai Lietuvos valstybei tekę ru­ siškųjų žemių plotai buvo dykumos. t. Bet toto­ riams užėmus Dniepro žiotis. ir todėl nebūtų buvę kur dėti javų. Be to. nes tuomet javų eksporto ne­ buvo.000 (4—6 žmonės 1 kv.000—400. pavyzdžiui. Vergai buvo žemiausias visuomenės sluoksnis. Anais laikais dar nie­ kas nesistengė daug žemės dirbti. Antra tokia pat didžiulė giria buvo Livonijos pasienis (šiaurinė Lietuvos dalis). Ano meto Lietuvos valstybės gyven­ tojų skaičius nėra žinomas. kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus. Ūkis. valstiečiai dar buvo ver­ čiami statyti pilis.reikalui privalė arklių. y. 164 6. Lietuvoje nebuvo. tai. Vaismainio ir laukų tręšimo lietuviai dar nežinojo. kurie grupavosi Viduržemio jūroje. tačiau tokios vergų prekybos. Jie galėjo būti kam dovanojami ar parduodami. t. ir toks vergas tapdavo pa­ prastu valstiečiu. Iš pradžių Lietuvoje savų pinigų ne­ buvo iš viso. Ir patys žemdirbystės pabūklai buvo dar menki: žemė dažniausiai būdavo ariama mediniu arklu (be gele­ žinio norago) ir akėjama šakotu medžio kamienu (tačiau nereikia manyti. kokios buvo kunigaikščio nustatytos. Ypač lengva valstiečių būklė buvo didžiojo kunigaikščio dvaruose. tačiau gyventojų ten buvo vis dėlto ne daugiau. sidabro lazdelės. dar didelę reikšmę Lietuvos ūkiui turėjo gyvulių au­ ginimas. upėmis buvo pasiekiama net Juodoji jūra. Bet. Ekonorriinis senosios Lietuvos gyvenimas Gyventojų skaičius. kad X I V amžiaus pradžioje tikrojoje Lietuvoje gyventojų galėjo būti tik apie 300. kurs neturėjo jokių teisių. Jei kuriam iš jų pasisekdavo gauti žemės plotą ir jį dirbti už tam tikrą mokestį ir pareigas. Arkliams prižiūrėti ir šerti buvo spe­ cialūs valstiečiai. klm. tų verslų pro­ duktus buvo galima parduoti ir už gautuosius pinigus pirktis Lietuvoje nesančių prekių. Kre­ tingos ir Telšių apskričių dalys. kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mo­ kėjo ir vadinamąją s i d a b r i n ę (sidabrinę duoklę. mažai tegyvenamomis gi­ riomis. Todėl apskaičiuojama. tačiau daugiau jų buvo kalama Vytauto ir vėlesniaisiais laikais. vadinami a r k l i n i n k a i s . Kai kur buvo auginama šimtai arklių. Be įvairių rinkliavų ir mokesčių.). Prekyba. tada pamažu visai Euro165 . didesniosios Tauragės. Nors teritorijos atžvilgiu ru­ siškosios žemės bent 10 kartų buvo didesnės už tikrąją Lietuvą. Antai ištisa didžiulė giria buvo kryžiuočių pasienis. greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų ga­ miniais. Jie atsirado iš karo belais­ vių ir prasiskolinusių ar mirti nuteistų ir pasigailėtų valstiečių. Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. Tačiau jis negalėjo būti labai dide­ lis. y. prekybos cent­ rai. tai dažnai tokio vergystę pamiršdavo. kaip kad tikro­ joje Lietuvoje. Mat. t. metę tą plotą. Jie buvo tik nelaisvi dvaro bernai. nes ir Lietuva dau­ gely vietų buvo apaugusi didžiulėmis. Visi vergų vaikai taip pat virsdavo vergais. vadinamus t ė v ū n a i s . taip pat dar ilgai dirbo net Vakaruose). buvo spe­ ciali rūšis amatininkų. kur juos veždavo parduoti į specialias rin­ kas. Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių už­ puolimai. mo­ kestį sidabriniais pinigais). tiesti kelius ir 1. tai krašte buvo daug žirgynų. Kunigaikščiai valdė savo žemes ir teisė jose gyvenančius žmones per savo v i e t i ­ n i n k u s ir dvarų prievaizdus. didžiu­ lių girių buvo pilna ir visam krašte. kol augdavo. šalia žem­ dirbystės. o buvo tik darbo jėga.1. tiltus. sėdavo kitur: žemės tuomet buvo kiek reikiant. kurie dirbo kunigaikščiui ar ponui reika­ lingus vežimus ir ratus (tai vadinamieji r a t i n i n k a i) ir t. visas dabartinis Suvalkų kraštas. Kiek vėliau Mažoji Azija pateko į Turkų valdžią. o šie iš valstiečių galėjo reikalauti tik tokių prievolių. Be to. bitininkystė ir žvejyba. prekyba su tais kraštais sumažėjo. netoli Kauno buvo 800 arklių žirgynas. Todėl nei bajorų nei di­ džiojo kunigaikščio dvaruose (vadinamuosiuose domenuose) valstiečiams dar nereikėjo daug dirbti. ku­ rie dirbo žemę ir kitus darbus. Vienoje vietoje tol sėdavo. buvo vartojami svetimieji: rusų muštiniai. kokia kad buvo Rytuose. vėliau ordino pinigai ir pagaliau Prahos skatikai. kad taip buvo dirbama tik Lietuvoje. to­ limi vakarinės Azijos kraštai ir Viduržemio pajūris.

čia įsigalėjo vokiškųjų miestų pirklių sąjunga. Prekybą jis rėmė visokiais būdais. silkės. svarbus prekybos centras Lietuvai tapo K r o 166 I n v a.1. Todėl tik Vytauto laikais daugiau iškilo Vilnius. Tuomet Vytautas tyčia ėmė spausti į Lietuvą atvyks­ tančius vokiečių pirklius ir proteguoti lenkų pirklius. Lietuvoje miestams iškilti nebuvo gerų sąlygų. Lietuvos prekyba labiausiai pagy­ veno V y t a u t o l a i k a i s . buvo sukalbamesnis. Be to. kuris. Gardi167 . ateityje per LenI ėjo prekės tik iš tų Lietuvos dalių. Vaškas. ne kartą eidavo išvien su Lie­ tuva (Vytenio ir Gedimino laikais. — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai. t. vadinamoji H a nz a. dalgiai. Be to. Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais. derva. vokiečių pirkliai vėl įsiga­ lėjo Lietuvoje ir nukonkuravo lenkų pirklius. kurių ji pati neturėjo. peiliai. 65. dirbiniai: ginklai. Vytauto laikais. Prekybos klestėjimas. Brasta. užgrobusiam upių žiotis. Per Lenkiją ypač buvo pa­ togu gabentis reikalingų ginklų. o prie Nemuno — K a u n a s . Tuo būdu. kurių ordinas niekuomet nepra­ leisdavo. garsus Rygos. Abiejuose tuose centruose Hanza veikiai įsteigė savo agentūras (vadinamąsias pirklių kontoras). ypač g e l e ž i e s . įvairūs papuošalai ir 1. kailiai. kirviai. Hanzos pirklių prekybos centras Bal­ tijos jūroje buvo V i s b y miestas Gotlando saloje. didelė dalis pietų Lietuvos prekių ėmė plaukti per Lenkiją. nors ir neilgam. Bet vis dėlto X I I I ir X I V amžiuje Lietuvai pats svarbusis pre­ kybos punktas buvo Rygos miestas. kurioms lengviau buvo pasiekti Vyslos intaką Bugą (Bugu Lietuvos prekės eidavo į Vyslą. Pasibaigus karams su ordinu. — žiūr. kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos pre­ kybą. o šia — į Dancigą). — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat. aprimus karams su kryžiuočiais. Trakai. dar labai daug buvo eksportuojama įvairių k a i l i ų (kiaunių. prekybai labai patogi jo vieta — dvie­ jų didelių upių santakas.t. pipirai ir įvairios kitos reikmenės.). Išvežami buvo pelenai. kuris. Miestai. Vakaruose miestai turėjo tam tikras teises ir valdėsi pa­ tys. Todėl prie Dauguvos iškilo didelis prekybos centras P o l o c k a s . O be to. Nemuno žiotys buvo ap­ gultos kryžiuočių. žinodamas. — kai su šia prasidėjo Lietuvos santykiai. y. 28—30 psl. Lietuvos prekybą varžant ordinui. labai vertino prekybą. Ryga buvo laisvas miestas. Seniausioji Lietu­ vos e k s p o r t o prekė buvo v a š k a s . Nuo to tad laiko ( X I I I amžiaus) ir Lietuvos prekyba ėmė krypti į Baltijos jūrą. anglys. nes kraštas buvo nuolat karų naikinamas ir buvo trukdoma prekyba. čia kryžiuo­ čiams buvo priešingas Rygos arkivyskupas. Taip pat gana pelninga eksporto prekė buvo m e d i s . Eksportuojamos ir importuojamos prekės. ir šiaurėje ėmė kurtis nauji prekybos centrai. Užsimezgė gyvi ryšiai su ordino prekybos cent­ rais—Karaliaučium ir Dancigu. Ypač svarbus centras buvo Kaunas: mat. Naugardas (žiūr. I m p o r t u o j a m o s į Lietuvą buvo tokios prekės. Dar ilgai po jo mirties pirkliai jo laikus vadino aukso laikais. no­ rėdamas pasipelnyti. Visais laikais prekyba ir amatai koncentravosi mies­ tuose. vebrų. bu­ vo gabenami neapdirbti rąstai ir apdirbta medžiaga: sienojai. voverių. Arkivys­ kupo ir rygiečių dėka dažnai būdavo sudaromos Lietuvos pre­ kybos sutartys net su ordinu. Jis. kovodamas su ordinu drauge su rygiečiais. lapių ir t. — pirmučiausia d r u s k a ir įvairūs meta­ lų.). svetur nuskriaustus. dar buvo impor­ tuojami v i l n o n i a i a u d e k l a i (jų patys lietuviai dar tada beveik neaudė). len­ tos (dažniausiai laivų statybai). jis įsakydavo sulai­ kyti į Lietuvą atgabentas tų kraštų prekes. 68 psl. šiaurėje prie Hanzos prisidėjo D. kartys (buriniams stiebams) ir t. Ka­ raliaučiaus ir Dancigo rinkose. Itin gyva pasidarė prekyba Šiaurės ir Baltijos jūrose. Ypač jis protegavo savo pirklius ir užstodavo |uos. su svetimais kraštais darė pre­ kybos sutartis.t. atgijo pre­ kyba Nemunu.). kad ji turtina kraštą. Be to. Tuo metu rytų Lietuvos. o tikrosios Lie­ tuvos ir jai artimųjų sričių — Nemunu. Jei kur nors Lietuvos pirkliai būdavo nuskriausti ar būdavo atimtos iš jų prekės. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo ga­ na sunkus. nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. pajamos iš prekybos papildydavo jo neišsenkantį iždą.pai nustojo savo reikšmės. kur tatai atsitikdavo. Pirkliai jį laikė savo globėju ir apipildavo jį dovanomis. ru­ siškųjų žemių prekyba daugiausia ėjo Dauguva. medis ir jo įvairūs gaminiai — buvo pagrindinės Lietuvos eksportinės prekės (javų tada Vakarai nei iš Lietuvos nei iš kitų artimųjų kraštų nepirko). būdamas geras krašto šeimi­ ninkas. ūkio padargai.

dar nepasibaigus paliauboms. — vėliau jų atsirado visame krašte. Kai kuriems jų buvo duotos savivaldybės (vadina­ mosios Magdeburgo teisės). nepatenkinti Švitrigailos politika. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. Tačiau jis kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir. Jogaila nors ir įsakė savo ponams grą­ žinti Podolę. kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai. dar susiartino su imperatorium Zigmantu. jų turtas būdavo atimamas. 2. Tada ginčą teko spręsti karu. Vos tik Vytautas pradėjo valdyti Lietuvą. jis tuoj ėmė su juo kovoti. Ir tikrai. Vos gavęs sostą. Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m. kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausi­ mo. 169 VI. 168 . Vėliau jie ypatingai daug pel­ nydavo iš muitų. tą sužinojęs. noromis nenoromis turėjo su­ tikti su įvykusiu faktu. kaip ir už bajoro nužudymą).MIK kartų buvo pakliuvęs į Vytauto rankas ir kalėjo. Mat. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m.) ir jo kovos su Švitrigaila 1432 m. leido laisvai išpažinti savo tikėjimą.nas. padariusi sąmokslą. po pirmų nepasisekusių žygių. Žydai visur vaduramžių Europoje buvo pinigų skolintojai. Tuo būdu nuo Vytauto laikų Lietuvoje dau­ giau atsirado žydų. Taigi buvo aišku. kad ekonomiškam Lietuvos kilimui reikalingi ir piniguočiai. S k i r s n e m u n ė j e buvo padaryta su ordinu sąjunga.) Švitrigaila. Bet Vytautas suprato. iš­ varomi. bet tie nepaklausė. Tačiau tai buvo tik pati miestų kili­ mo pradžia. Tuo būdu žydų tarpe atsirado didelių piniguočių.).). kad po Vy­ tauto mirties Lietuva jam sugrįš. jie daug pelno gaudavo ir iš kitų verslų. apdraudė jų gyvybę ir turtą (už žydo nužudymą buvo paskirtos tokios pat bausmės. Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis. jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Po­ dolėje. tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. nes čia jam šmėkštelėjo viltis revi­ duoti Melno taikos sąlygas. bet dar jiems davė privilegijų. Pirmas Magdeburgo teises gavo Vilnius (1387 m. Be to. Daugirdą. nelyginant mūsų laikų bankininkai. suteikė jiems savivaldybę. Gardinas (1391 m. bet dar buvo ir žiaurus. vėliau Brasta (1390 m. tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. — Brastoje. Mat. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m. Šia sutartim Švitrigaila sutiko ati­ duoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. o dar vėliau Kaunas ir kt. Švitrigaila nuo pat jaunystės buvo didelis nenuorama. Daug kur Europoje jie buvo smarkiai persekiojami. Be to. jie gaudavo metams ar ilgesniam laikui teisę rinkti iš pirklių nustatytus muitus. d. jis ne tik kad nesugebėjo varyti Vytauto politikos. pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vy­ tauto brolį Zigmantą. Švitrigailą. Jo­ gailos išlaikomas. ir užėmė pilis. Pa­ grindinis žydų verslas iš pradžių buvo pinigų skolinimas už įvai­ rius laidus. perversmas. Švitrigaila.). gaudavo laidų brangenybių. Vytauto laikais buvo tik trys žydų bendruomenės. Tik pa­ skutinius 10 metų prieš Vytauto mirtį Švitrigaila aprimo ir. Tačiau. jis tuojau paprašė imperatorių . Lenkams negrąžinant Podolės. Išrinktas didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu. Vytautui mirus. norėdamas paveržti iš jo Lietuvos sostą. Švitrigailos konfliktas su Lenkija. — kaip tik tuo metu. lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupė. kuri or­ dinui buvo ypatingai maloni. Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį. parei­ kalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio logailos ir jo palydovų. ir tuo būdu įprato jomis pre­ kiauti. Švit­ rigaila. ypač prekiaudami brangenybėmis: mat. Todėl atvykusių žydų jis ne tik nespaudė. miestai. padarė 2 metų paliaubas. sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą su­ mą. Perversmą suruošė buvusieji Vytauto padėjėjai. o paskui — prekyba. Daug kartų jis buvo nubėgęs pas imperatorių ir pas vokiečių ordiną prašyti paramos. kurie reikale teiktų kredito.). lenkai. be to. Gardine ir Trakuose. kad jis nesugyvens su Lenkija.ilsiiĮsti jam Vytautui žadėtąją karūną. kurie palengva suėmė į savo rankas pinigus. jie vertėsi vietine pre­ kyba. Kaunas. jie įsigalėjo daug vėliau. J o ­ gaila (tuo metu jisai buvo Lietuvoje). Karas su Lenkija. gyveno Černigove. kurs tikėjosi. beskolindami pini­ gus.

tu­ rėjo pasiduoti Lietuvos globai. Pagaliau išstumtas ir iš tų sričių (1438 m. nakvojo sustojęs A š m e n o j e . pravoslavams be­ liko tik vienas suvaržymas: jie negalėjo būti tiktai aukštaisiais urėdais. davė jai naują privilegiją (1434 m. Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią. norėdamas patraukti į 170 •avo pusę bajoriją. Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę. Ne­ trukus Zigmantui pasidavė Polockas. vyk­ damas į derybas su Jogaila. Smolensko. Švitrigailos pajėgos dar buvo gana didelės. 1435 m. Kaip sąmokslas buvo ruošiamas. Pagirio ir Minsko žemės. rusų kunigaikščius — ir išsiruošė į didelį žygį. po 100 su viršum metų visiškai sunykęs. Mūšį pralai­ mėjo Švitrigaila. Be to.). Valstybei pasidalinus pusiau. su kuriais jis susiartino dar gyvendamas rusų kraštuose. buvusiems Vytauto ben­ dradarbiams labiausiai nepatiko tas.). dabar palaikęs Švitrigailą). žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje. Tad Zigmantui nebeliko kito sąjungininko. netoli Ukmergės (ties Pa­ baisku). o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis. kuria ir Lietuvoje buvo įvesta teisė. bet dar pa­ darė naują sąjungą su Maskva ir Tverė. Be to. liko tiktai Palenkės. Į jo pusę linko beveik visa rusiškųjų žemių bajorija ir visi Lenkijos priešai. Lenkija. tikslių žinių neturime. kad tada nema­ žai pasidarbavo vienas atvykęs Lenkų ponas — Zaremba. k o k i ą 1401 m . Dėl to jis ir vėliau dar ne kartą davė Lenkams panašių pasižadėjimų. Švitrigaila daug kartų puolė Zigmantą ir kartą net pasiekė Vilnių ir Trakus. Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu. kai. Zigmantas dabar sutiko su visais Lenkų reikalavimais. mirdamas jis žadėjo Lietuvą Zigmanto Kęstutaičio antspaudas. niams. kuria pripažino savo viršininku Lenkų karalių Jogai­ lą. pasiekus Šventąją. tuo būdu Zig­ mantui. po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir.). jis sukvietė visus savo sąjungininkus — Livonijos ordiną. bajorų pravoslavų teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis. Sąmokslininkams padėjo. Černigovo ir Kijevo sritis. buvo aišku. jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus M y k o l o vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė. Tuo būdu Lietuva ga171 . Bajorijos privilegijos. Bet. tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai. nes kovai su Švitrigaila jam būti­ nai buvo reikalinga Lenkijos parama. bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigman­ tu. neleidžianti nė vieno bajoro suimti bc teismo sprendimo (tai vadinamoji „neminem captivabimus nisi jure vidum" privilegija). be to. tačiau vis nieko nelaimėdavo. ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek. Todėl Zigmantas. Jame žuvo patsai Livonijos magistras su dau­ gybe riterių. be tikrosios Lietu­ vos. Vadinasi b u v o s u d a ­ r y t a m a ž d a u g p a n a š i s u t a r t i s . ir savo gyvenimą jis baigė Voluinė j e (Lucke). jis išvyko į užsienius ir atgal grįžo tik žuvus Zigman­ tui (1440 m. Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Ki­ jevas ir Voluinė su Lucku. tik žinome.). Zigmanto ryšiai su Lenkija. o gal net paskutinio sąmokslą suruošti. kad ginčą turės išspręsti ginklas. Naugardo Sieversko.su niekuo nesiskaitąs karštuolis. daugelis pateko į nelaisvę. Jogailos atstovai tuojau po perversmo atvyko į Gardiną. (Šitų paskutinių įvykių metu Jogaila jau nebegyveno: jis mirė dar prieš Ukmergės mūšį — 1434 m. tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis.). Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams. ir Zigmantas sudarė su jais sutartį. Smolenskas. Po šito mūšio ne tik Livonijos. palikti Jogailai arba jo įpėdi­ prisegtas prie 1436 metų dokumento. kad apie Švitrigailą susi­ spietė daugybė naujų žmonių. Švitrigaila ne tik kad nenutraukė ryšių su savo sąjungininku ordinu. Vitebskas ir Naugardas Sieverskas. žuvo daugybė rusų kunigaikščių. Tada gauti didžiojo kunigaikščio sosto jam vėl nepasisekė. paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu. Vitebsko. bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. Ukmergės mūšis (1435 m. kuri jam padėjo net ruo­ šiant sąmokslą. kaip tik Len­ kija. kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą. totorius. b u v o p a d a r ę s i r V y t a u t a s . Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti j Polocką ir paimti j savo valdžią Polocko.

o Zigmantas taip pat turėjo daug kitų rūpesčių. Imperatorius. tie patys Lenkai jam padėjo ir Švitrigailą nugalėti. Herasimui mirus. Vilniaus vyskupas Motiejus slapta prikalbėjo Smolenske gyve­ nantį Herasimą sukelti maištą ir pavesti Zigmanto valdžiai visą Smolensko žemę: tuomet. Jis tuojau susiartino su Lenkų priešu impe­ ratorium Albrechtu (Zigmanto įpėdiniu). Anuomet bažny­ tine unija rūpinosi Vytautas.. imperija žlugo. kad šis abso­ liučiai nenorėjo pripažinti Lenkijos karaliaus priklausomybės. Tuo būdu buvo panaikintas 1413 m. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis Santykiai su Lenkija. Lenkija vėliau su Prūsų ordinu pradėjo dar naują karą. Tiesa. tačiau Lietuva tame kare jau nebedalyvavo. tęsėsi iki 1449 m. Tačiau staigi mirtis jam neleido pasiekti savo tikslo.lutinai baigė ilgas kovas su vokiečiais. 4. jis buvo priverstas pasi­ žadėti. Be to. Tas klausimas vėl iškilo tik X V I amžiaus antrojoje pusėje (žiūr. Laiške imperatoriui jis rašo. Zigmantas pradėjo ieškoti sąjungininkų prieš Lenkiją ir ruošėsi panaikinti savo duotus priklausomybės pasižadėjimus. negu gyveno Zigmantas (f 1440 m. o Zigmantas. kuris padarė ordiną Len­ kijos vasalu. tačiau jam tatai nepasisekė (žiūr. tuo pat susirūpino Švitrigaila. unijos reikalais imsiąsis rūpintis Zigmantas.). Tačiau patsai unijos klausimas nemirė. dingo ir unijos klausimas. lauk­ damas tinkamo momento ja nusikratyti. Tačiau^ Švitrigailai tą darbą sutrukdė Zigman­ tas ir lenkai. Tuo tarpu Bizantijos imperija jau merdėjo. 142—143 psl. Jis pats Lietuvos kuni­ gaikštystę gavęs ne iš Lenkų karaliaus. buvo iškeltas ir bažnytinės unijos klausimas. norėdamas gauti Vakarų para­ mos prieš turkus. nors buvo valdoma to paties valdovo — Kazimiero. arba konsiliumas. Tuo būdu Zigmantas ėjo visiškai savo brolio Vytauto pėdomis. Nuo Švitrigailos jis skyrėsi tik tuo.). Santy­ kiuose su Lenkija Zigmantas taip pat siekė visiško savaran­ kiškumo. kad. Tačiau galutinai dėl unijos buvo susitarta kiek vė­ liau Florencijoje. Tuo būdu po kiek laiko unijos šalininkai vi­ sai išnyko. 173 . ir Zigmantas pradėjo eiti tuo pačiu keliu. kad mirdamas visą Lietuvą pavešiąs Lenkų karaliui. Visus tuos pasižadėjimo raštus Zigmantas davė tik dėl to. Bazelio suvažiavimas. o Smolenskas liko. Ja­ me. o tik Lenkų karaliui. Lietuva niekad nebu­ vusi jokios kitos valstybės valdžioje. ir Bažnyčių unija jau niekas nebe­ sirūpino Lietuvoje. rytų apeigų Bažnyčios metro­ politą Herasimą. bet iš Dievo: jis pavel­ dėjęs ją po savo brolio. Lenkai net privertė Zigmantą duoti pa­ žadą. kad Lietuvos priklausomybė Lenkų karaliams esanti tik pra­ simanymas: kiek tik žmonės galį atsiminti. kad būsiąs jiems ištikimas. kaip buvęs. Švit­ rigailos įsakymu. 301 psl. daug ilgiau. pavesdamas savo ponams pilis. Švitrigaila jau nebegalėjo rūpintis tuo klausimu. kad Lie­ tuva visada turėsianti savo atskirą valdovą. Zigmantas gavo sostą su Lenkų pa­ galba. Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino.. jis turėsiąs juos pri­ saikdinti. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą 172 pakeitė kitu. tą priklausomybę pripažino. kad bijojo nustoti Lenkų paramos prieš Švitrigailą. esą. t. kuriuo ėjo ir jo priešas. sutarties. y. Bet Herasimo sąmokslas buvo susektas. jog tų pilių po jo mirties neatiduosią niekam kitam. Juo ėmė rūpintis kiti kraštai. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas Švitrigailos ir Zigmanto kovos metu Bazely (Šveicarijoj) vyko visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. Švitrigailos didelis priešas (Zigmanto šalininkas). Horodlės susitarimas. O kai Švitrigaila buvo nugalėtas. Tas susitarimas buvo paskelbtas Konstantino­ poly 1452 m.. Jis net buvo pasiun­ tęs j suvažiavimą unijos šalininką. Norėdamas patraukti į savo pusę Bažnyčios suvažiavimą. pralaimėjęs mūšį ties Ukmerge. ir buvo sugrįžta prie 1401 m.). kai buvo naudinga. taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias. prasidėjęs 1431 m. ir turkai jau grėsė Konstantinopoliui. 3. Netrukus. ku­ ris jau buvo spręstas Konstancos suvažiavime. o su ja žlugo ir unija. Todėl iš pradžių jis tenkino visus jų reikalavimus ir ne kartą davė pa­ kartotinių raštų.) Konstantinopolį užėmė turkai. tarp kitko. tik jau nebebuvo laiko jam įvykdyti: po pusės metų (1453 m. ir jis. Šitaip jis pasižadėjo ir Jogailai ir jo sūnui Vladislovui. buvo sudegintas ant laužo. Švitrigailos valdžioje.

pradedant nuo Kazimiero. — taigi tiktai po 7 metų. valdė ją kartu su Lietuva dar beveik pusantro amžiaus. 174 Jogaila ir Lenkija. kaip teisėtas tėvo įpėdinis. Pirmą kartą jis susitaikino su Vytautu. kad sostas atitektų ne Jogailos sūnums. jau būda­ mas senelis (Vladislovas gimė 1424 m. Bet kadangi jis susidėjo su vokiečių ordinu. Tuo būdu patsai Jogaila ir jo sūnūs buvo aplenkti. jaunutį K a z i m i e r ą . Nepasisekė Jogailai tik Lie­ tuvoje. šiandien sunku pa­ sakyti. nes svajojo ją kartu su Lenkija palikti savo vaikams. Tačiau tikroji sąmokslo priežastis ir sąmokslininkų tikslai lig šiol tebėra neišaiškinti. visiškai nepriklausomą nuo vyresniojo jo brolio. nes vėliau jis nenubaudė nė vieno kaltininko. besiruošdamas kovai dėl Lietuvos savarankiškumo. Jogailai teko vėliau kovoti su Vytautu. ar dėl Kęstučio mirties buvo kaltas Jogaila. o vėliau. Jogailos šeima ir jos teisės Lietuvai. paėmęs į savo rankas valdžią. Už tai jis turėjo duoti lenkų bajorams naujų privilegijų. Lenkų karaliaus Vladislovo. bet savo ir savo dinastijos reikalais. kuris turėjo valdyti. Vytautui valdant. Bet Jogaila mirė anksčiau už Zigmantą (1434 m. Jogaila Jogaila ir Kęstutis.Zigmanto nužudymas 1440 m. bijodami keršto už tėvo mirtį. kuri. Nors Zigmantas ir žuvo. nors politiniais sumetimais visą laiką sakėsi pripažįstąs Jogailos vyriau­ siąją valdžią. Tačiau jį išsirinko. Tuo pat metu jis gavo Lenkų karaliaus sostą. padaręs sąmokslą. Jogailos suimtas. Tad Jogaila susilaukė sūnų. Imdamas Lenkų sostą. pasidarė visiškai savarankišku valdovu. Vargais negalais Jogailai vis dėlto pasisekė išgauti Lenkų sutikimą. Bet. Bet Vytautas nesitenkino vietininko role. Zigmantas). buvo nužudytas. buvo pasidaręs žiaurus ir persekiojo visus sau priešingus ponus: nemaža jų buvo nužudyta. kai tik atsirado proga įžengti Į Lenkų sostą. ir bylos pabaigos ne­ begalėjo matyti. Tiesa. — kai Lietuvoje negalėjo suvaldyti Vy­ tauto sukelto nepasitenkinimo lenkų kišimusi į lietuvių reikalus. ir buvo skelbiama. rūpindamasis. jis rūpinosi ne Lenkija. bet jo sūnui Mykolui. kaltininkai buvo nuslėpti. nes per jį jie susiartino su Lietuva. Trečioji |o žmona buvo bevaikė. betgi visai neketino pasiduoti Lenkijos karaliui Vladislovui. kuria anksčiau rūpinosi didieji kunigaikščiai (Vytautas. Zigmantas. ponai. suruošė sąmokslą ir jį nužudė. Jo­ gaila vėl atgavo Vilnių. Tuo tarpu netrukus sustiprėjęs Zigmantas ryžosi su­ laužyti savo pasižadėjimus ir ėmė rūpintis. kai buvo pašalintas Švitrigaila ir kai Zigmantas. Kadangi bajorijai nebuvo priimtino kandidato į sostą iš savo kunigaikščių tarpo. Čia. o Kazimieras — 1427 m. Lenkija galėjo stoti į varžytynes su galingais imperatoriais 175 . ir padarė jį nepriklausomos Lietuvos valdovu. norėdama su­ trukdyti Zigmanto planus. dabar atiteko bajorijai. jo sūnaus Mykolo neįsileido į sostą ir valstybės vairą paėmė į savo rankas. varė didelės valstybės politiką. Tada jis ryžosi pavesti Lietuvą Vytautui. Lenkai Jogailą laiko vienu didžiųjų savo valdovų. ieš­ kančiu tėvo palikimo. Pagaliau Lietuvos ponų grupė. di­ džiuoju kunigaikščiu paskelbė Švitrigailą. kurios padedami išsprendė sunkų klausimą savo santykių su vokiečiais. staiga buvo nužudytas savo paties ponų. kad Kęstutis patsai nusižudęs. Tiesa. Lenkijai Jogaila pa­ liko savo dinastiją. jis dar tikėjosi atgauti Lietuvą. kad Kęstutis buvo nužudytas Jogailos artimų žmo­ nių įsakymu. bet ne Lenkijos karaliams. neatsižadėdamas Lietuvos. Kazimie­ ras tuo tarpu tebuvo tik 13 metų vaikas. kaip jo vietininkas. tai Kęstutis jį pašalino nuo sosto. Ši ketvirtoji Jogailos žmona buvo lietuvaitė. Jogaila pradėjo valdyti. Alšėnų kunigaikščio duktė (ją išpiršo Jogailai Vytautas). nebenorėdama pripažinti savo valdovu Lenkų karaliaus. pasižadėjo sostą mirdamas palikti jam arba jo sūnums. Jadvyga. Kęstutis. Jam betgi nepavyko to pa­ siekti: jis žuvo nesutvarkęs reikalų. Jogaila ilgai neturėjo jokių vilčių sukurti savo dinastijos. Be to. Vadinasi. jos padedami. Tos dinastijos valdovų valdoma. vėliau. Su pirmąja žmona. Nuo to meto ir prasidėjo Lietuvos didikų įsigalėjimas. tik su ketvirtąja jis susilaukė dviejų sūnų. 4. kuri mirė vos gimusi. kad jo įpėdi­ niu būtų pripažintas sūnus Mykolas. Jogailos reikšmė Lietuvai. kaip savo atskirą valdovą. ieškodamas Lenkų pa­ ramos. tai ji išsirinko savo valdovu jaunėlį Jogailos sūnų.. Lietuvos sava­ rankiškumo sargyba. nemaža sukišta j kalėjimus. Aišku tik. bet ir ta mirė dar neištekėjusi. Tuo būdu Lie­ tuva grįžo Jogailos giminei. Jogaila ir Vytautas. Bet ir po to Lietuvos bajorija neketino pripažinti ankstyvesniųjų pasižadėjimų Lenkijai. jis tik pasižadėjo patsai valdyti Lie­ tuvą jr niekam jos neatiduoti. Švitrigaila. Kazimierą. Į gyvenimo pabaigą jis. kad po Vytauto mirties Lietuvos bajorija. ir negalėjo patsai valdyti. kad po jo mirties sostas bus pripažintas jo sūnums. Todėl valdžios vairą paėmė į savo rankas didesnieji bajorai. Jie pasikvietė į Lietuvą antrąjį Jogailos sūnų. Nauji ryšiai su Lenkais prasidėjo tik tada. kai Kazimieras buvo išrink­ tas ir jų karalium. ruošęsis atgauti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Jogaila visai neketino padovanoti Lietuvos Lenkijai. tačiau jo siekiamasis tikslas drauge su juo ne­ žuvo.). Zigmanto santykiai su ponais labai paaštrėjo. lietuvių savarankiškumas ir valstybinė sąmonė jau buvo tiek subrendusi. jis susilau­ kė tik vienos dukters. Su antrąja žmona sulaukė taip pat tik vienos dukters. o antrą kartą.).

Krikštijęsis tapo labai maldingas. Tačiau visi tie nuopelnai neat­ sveria vienos didelės blogybės: Jogailos užmegzti ryšiai su Lenkija ilgainiui visiškai nutautino Lietuvos bajoriją ir sulenkino didelių jos plotų gyventojus. o kiti. Kazimiero išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1440 m. daugiausia veikė jo broliai (ypač Skirgaila). Mirė turėdamas apie 85 m. didįjį Lietuvos kunigaikštį Kazi­ mierą. Kazimiero laikai ( 1 4 4 0 — 1 4 9 2 m. Todėl beveik viskas buvo daroma ne jo paties. pro atvirą langą beklausydamas lakš­ tingalos (bet tai buvo ne Lietuvoj. o Lenkijoj). Po 10 m. Trakus ir Brastą. kuriuos lietuviai iš­ sirinkdavo savo didžiaisiais kunigaikščiais. Jo vyresnysis sūnus. Tiesa. jis žuvo Vengrijoj. Ypatingai suvaržytas Jo­ gaila buvo Lenkijoj. todėl jis dažnai pagyvendavo Lietuvoj.) — pereinamasis laikotarpis 1. tačiau gerai orientavosi politikos problemose. Traukė jį ir Lietuvos gamta. Jis ir mirė persišaldęs. bendromis Lietuvos ir Lenkijos jėgomis buvo sutriuškintas pavojingiausias Lie­ tuvos priešas — kryžiuočių ordinas. Jam ypač trūko energijos ir ryžtumo. amžiaus. Žodžiu. mėgo klausytis jos miškų ošimo ir paukščių čiul­ bėjimo. Labai mėgo medžioti ir tuo tikslu dažnai atvykdavo į Lietuvos girias. natūraliu kandidatu į Lie­ tuvos sostą tapo jo sūnus Mykolas. jo dėka Lietuva tapo krikščioniška ir priartėjo prie vakarų Europos. Žemaičiai taip pat palaikė jo pusę. jam valdant Lenkiją. Lietuvą jis labai mylėjo: ji nuolat traukė jo širdį. Kazimierą. ir jam dar labiau trūko energijos dideliems darbams. priversti ginklu. Kol jis buvo Lietuvoj. taigi jo buvo pravertos durys nutautėti. buvo nusistatę prieš jį. kur ponai turėjo teisę kištis į visus valstybės rei­ kalus. 12 J o g a i l o s antkapis K r o k u v o s Vavelio katedroje. Švitrigailos ir Mykolo šalininkai turėjo nusileisti. — vieni geruoju. o kai buvo Lenkijoj — ponai. bet galinges­ nieji Lietuvos didikai. B. tada teturėjo vos 10 metų. mėgo Lietuvos žmo­ nes: jo Krokuvos dvare daugelis tarnų buvo lietuviai. ir lenkai pasikvietė į sostą jo brolį. Dėl tos priežasties jis buvo didžiai nusivylęs Lenkija.) Išrinkimas. bet jam artimų žmonių. Jis buvo iškviestas į Vilnių ir čia paskelbtas didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu. Kadangi Kazimieras te­ turėjo vos 13 m. Nei jis nei kas kitas nepasirūpino sudaryti sąlygų. Tačiau daugumas didikų. ne jis pats buvo viso to kaltininkas. amžiaus. Vladislovas. 176 177 . Nuo to laiko iki pat Jogailos giminės galo jau beveik visada lenkai savo karaliais rinkdavosi tuos pat asmenis.Habsburgais dėl Vengrijos ir Čekijos. Mykolo šalininkai tuojau ir užėmė žemutinę Vilniaus pilį. tai jo vardu kraštą valdė skirtieji paLietuvos Istorija. Jogailos asmuo. didžiuoju ku­ nigaikščiu išrinko jaunėlį Jogailos sūnų. bijodami kerš­ to už tėvo mirtį. Nors tuo pat metu pa­ reiškė savo pretenzijas į sostą ir Švitrigaila. buvo palaidotas Krokuvoj. tačiau jam lemta buvo valdyti to įvykio pradžioje. Zigmantui žuvus. Tiesa. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. Tuo tarpu Lietuvai patsai Jogaila nepaliko nieko atmintino. Jogailos dinastijos metu Lenkija klestėte klestėjo. Jogaila kad ir nebuvo didelė asmenybė. kurios būtų atitolinusios šitą blogybę. Šiaip jis buvo malonus ir ramus žmogus. susirinkę į Alšėnus.

atliko valdovo pakeliamąsias apeigas. y. tačiau tvarkėsi savarankiškai. Jis taip pat buvo palaidotas Vilniaus katedroje. žadėjimų dokumentus ir vieną rytą. kuriam nepavykus. Lietuvos kunigaikštis. Jogailos ir Vytauto laikais jie buvo kelis sykius dovanoti ordinui. kurį šis po Zigmanto mirties buvo užėmęs. kad jam būtų palikti Trakai ir kad būtų nubausti tėvo užmušėjai. Žemaičiai visą laiką Lietuvos valstybėje buvo ypatingoje būklėje. prijungti prie didžiosios kunigaikštystės. . Lenkų pastan­ gomis išrinktas Vengrų karalium (po imperato­ riaus Albrechto mirties). nieko nepra­ nešę Lenkų ponams. Mindaugui valstybę kuriant. Tik. lietuviai paskelbė jį savo valdovu. Mo­ zūrų kunigaikščiu. ir Lenkų karalius. pa­ bėgo į Maskvą. kuriems vadovavo išmintingasai politikas J o n a s G o š ­ tautas. Kazimiero konkurentų likimas. buvęs Lietuvos valdovas — Švitrigaila. jis tik prašė. Tais pačiais 1452 m. renkant Kazimierą. bet tik kaip Vladis­ lovo vietininkui. Vladislovui 1444 m. 178 (J. Nuo to laiko Žemaičiuo­ se buvo visiškai ramu. tas jo prašymas buvo įvykdytas. norėdami atgauti senąsias laisves. Į Vilnių atvykę lenkų ponai tuo metu dar tebemiegojo. Tačiau netrukus jis bandė suruošti prieš Kazimierą sąmokslą. Nors Lenkija ir Vladislovas su šituo lietuvių žygiu ir ne­ sutiko. remdamiesi Zigmanto duotais raštais. kuris paskutines savo gyvenimo dienas praleido Voluinėje. tai dėl jų tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilga byla. Lenkiją tuomet valdė vyresnysis Jogailos sūnus Vladislovas. jis tuo metu ruošėsi į Vengriją. len­ kai išsirinko tą patį Kazimierą ir savo karalium. Mirdamas jis įsakė pilių komendantams ati­ duoti Lietuvai visas savo valdytąsias žemes. Kazimierą paskelbus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. jie laikėsi visiškai nuoša­ liai.). kilę po Zigmanto mirties. baigė savo amžių kitas Kazimiero konku­ rentas. karą dėl Drohičino. . jie atsiminė 179 1440-1492 m. nuo v o ankstyvesniųjų pasi1447 m. jie rei­ kalavo. Naujoji Vytauto įvesta tvarka Žemaičių valstie­ čiams atrodė sunki. Mykolas. Santykiai su Lenkija renkant Kazimierą. Ten jis ir mirė nunuodytas (1452 m. Lietuvių kvie­ čiamam Kazimierui len­ kai 4eido vykti į Lietu­ vą. išvažiavo iš Vilniaus ir Kazimierą atlydėję lenkų ponai. O tų 7 metų būvyje Lietuva buvo net pradėjusi su Lenkijos lenininku. Tai buvo paskutinė Kęstučio giminės atžala. 2. kad Lietuva da­ bar nebeturėtų savo at­ skiro didžiojo kuni­ gaikščio. vadinamą seniūnu. t. Jie gavo atskirą savo krašto valdytoją. sudraskė Len­ kų karaliams duotus saKazimieras. po trejų metų derybų. ir 1418 m. teturėjo tam tikrų padarinių tik Žemaičiams: konkurentų kovų metu jie išgavo iš Kazimiero privilegiją. žadėjo būti jam paklusnus. tačiau Lietuva be jokio ryšio su Lenkija išgyveno net 7 metus. d. jie padarė sukilimą. Žemaičių kunigaikštystės privilegija Nesutikimai. ir apie įvykį jiems pranešė tik Vilniaus bažnyčių varpų gaudesys ir iškilmių triukšmas. Mat. nusilenkęs Kazimie­ rui. Vil­ niaus katedroje ant Kazimiero galvos uždėjo didžiojo kuni­ gaikščio kepurę. Jiems buvo sudaryta ir atskira vyskupystė. Mateikos piešinys). ryšys su Lenkija buvo nutrauktas. . Nebeturėdami ko Lietuvoje beveikti. kaip atskira provincija.tarėjai. kuri apdraudė visas jų teises ir visiems laikams laidavo jiems savotišką vidaus tvarkymąsi. Kadangi lenkai troško sau tų žemių. o priklausytų Vladislovui. bet 1409 m. Bet Vytautas numalšino sukilimą (tuo­ met buvo nužudyta 60 sukilimo vadų). Mirdamas jis prašė. žuvus. Vis dėlto išėjo kitaip: nepaisyda­ mi Kazimierą atlydėjusių lenkų ponų protestų. buvo galutinai atvaduoti ir. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais jie priklausė di­ džiajam kunigaikščiui. kad jo kaulai būtų palaidoti Vilniuje. .

Nuo to laiko visi bajorų dvaruose gyveną valstiečiai liko visiškoje savo ponų val­ džioje. bajorija nepamiršo nė savęs. No­ rėdama pastoti tam kelią. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva Išleisdami Kazimierą į Lenkiją. todėl. nesiskaitydami su visa Lietuva. — 141 psl. o didysis kunigaikštis jį tik tvirtins. kuriuo Kazimieras pasižadėjo iš­ laikyti Lietuvą tose pačiose ribose. vietoj buvusių pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui. Bajorija. kad į šitą pri­ vilegiją būtų įrašytas nuostatas. kur ir anksčiau medžiodavo ir žūklaudavo. kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai. nuo pareigos piauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir pagaliau nuo piniginio mokesčio (sidabrinės). Bet kai jis nuvyko į Lenkiją. kad reikią dar palaukti. Lie­ tuviai sutiko Kazimierą išleisti į Lenkiją. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. Bet kai lenkai pagrasino. Mat. galėjo paremti Mykolo pretenzijas į Lietuvos sostą. nes. Ją išsirūpindama. lietuviai į privileįrašė nuostatą. atėjo žinia. Ta privilegija. tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą. buvo atleisti ir nuo pastočių. Kazi­ mieras pažadėjo. 181 . Tuo būdu privilegija visą laiką saugojo Lietuvos valstybę nuo lenkų kišimosi. jie nebeturėjo jokių pareigų didžia­ jam kunigaikščiui (valstybei). Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium ir 1447 m. bajorija išreikalavo. Bet kadangi Lietuva su Lenkija tada turėjo daug ginčų. spaudė savo valstiečius. be to. Mykolo. be to. kad jo brolis. Be to. Tai reiškė.). Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Len­ kijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės. 1444 m. tai lietuviai pagaliau nusileido: Boleslovas buvo Ka­ zimiero konkurento. savo valdovu pripažino Mykolą. Nuo jos davimo laikų Žemaitija vadinama kunigaikštyste.savo laisves ir. žuvo mūšyje su turkais (jis žuvo prie Varnos miesto. trokšdama pelno. Todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mielai kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. Be t c >. tačiau jis išliko iki pat valstybės galo. ir didieji Lietuvos kunigaikščiai visada ją mini savo titule (pal. tai lietu­ viai nenorėjo Kazimiero išleisti ir jo vardu atsakė lenkų po­ nams. draudžiąs didžiajam kunigaikš­ čiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. nuo pilių statymo ir remontavimo. lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą. kokias ji turėjo Vytauto lai180 kais. bet vis dėlto Kazimieras buvo priverstas duoti jų laisves laiduojančią privi­ legiją. 3. dabar jie. Juos teko jėga numalšinti. kuri apdraudė Lietuvos interesus ir praplėtė bajori­ jos teises. kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. 1447 m. privilegija. privilegija Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium. kad savo krašto seniūną jie patys sau rinksis. ir apie jo mirtį tikrų žinių nebuvo). jis buvo dingęs.) nuo mokesčių javais. bet išreikalavo iš jo privilegiją. kaskart vis labiau. todėl paprastai vadinamas Var­ niečiu). giminė. Len­ kų ir Vengrų karalius Vladislovas. jog sostą atiduosią Mozūrų kunigaikščiui Boleslovui. o vien tik ponams ir niekur ne­ begalėjo išsikelti iš jų žemių. 4. dar turėjo labai didelę socialinę reikšmę. Kazimiero valdžiai Lietuvoje jau įsigalėjus. Ta privilegija patvirtino visas Vytauto laikais jų tu­ rėtąsias teises ir garantavo. nauji dvarai visada buvo tam tikra našta gyventojams). nes Vladislovas dar galįs atsirasti (mat. tapęs Lenkijos ka­ ralium. Pagaliau jiems buvo leista laisvai medžioti ir žūklauti ten pat. Nors ir daug kartų lenkai bandė sugriauti tą privilegijos nuostatą. kad didysis kunigaikštis negalįs duoti Lieluvoje nei urėdų nei žemių jokiam svetimšaliui. vėliau ji daug kartų buvo tvirtinama. lenkai pareikalavo sau tų žemių. Didysis kunigaikštis pasižadėjo nesiuntinėti į jų dvarus jokių savo teisėjų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų valstybei. kad gyvendamas Krokuvoje Kazimieras nepradėtų linkų skirti Lietuvoje urėdais ir dovanoti jiems čia dvarų. Lenkų ponai tuojau pakvietė į sostą Kazimierą. Tačiau bajorų valstiečių būklė dėl to nepalengvėjo. Vytauto laišką imperatoriui. lietuviai lljojo. jie buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dva­ rų savininkams — bajorams. Ši privilegija Žemaičių kraštui buvo pagrindinė. norėdami apsidrausti nuo lenkų įtakos. Taigi privilegija pa­ dėjo pamatą visuotinei baudžiavai: bajorų valstiečiai liko visiš­ koje savo ponų valdžioje. kad Žemaitijoje daugiau nebebus kuriama nė vieno didžiojo kunigaikščio dvaro (mat. Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m.

tai ginčas dėl tų žemių ėjo ištisus 6 metus. valdžiusių daugybę žemių. todėl lenkai ruošėsi jį už tai pašalinti ir pradėti su Lietuva karą. Nors ir merdėdamas. pasibaigdavo gana triukšmingai. be jo. pagaliau visiškai nustojo įtakos. kad vieni neatsilaikys. pasku­ tinius 10 m. likęs Lenkijos vasalu. pasaulinių riterių — bajorų. Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — (Elbingą. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną. Savo seimuose lenkai išplūsdavo atvykstančius Lie­ tuvos delegatus. tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės. nes tada galėjo visiškai netekti Lietuvos. Šitokioj dėtoj karalius 1453 m. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas. 1466 m. Nemuną. Olesnickis taip pat valdė Lenkiją. ordinas savo sostinę per­ kėlė į Karaliaučių. kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. Žino­ dami. ordinas 183 .. Tame pat seime dalis Lietuvos ponų. 5. Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. pasipiktinusių lenkais. būtent vyskupų. Kazimieras šitam ginče palaikė lietuvius. nes tęsėsi net 13 metų. sukilėliai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui. tai buvo Kazimiero nuopelnas: jis savo šaltu elgesiu ir atsargumu jo išvengė. kad jiems būtų atiduota visa Padolė ir Voluinė. einant ginčams su lenkais dėl Voluinės ir Podolės. bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai. kurs Lenkijai buvo nelengvas. o kartą juos net sumušė. Todėl 1454 m. Lenkija kvietė prisidėti prie jo ir Lietuvą. grą­ žino jiems herbus. Lenkai visą laiką reikalavo. Torno taika 13 metų karas. Labiausiai jis iškilo. ir prasidėjo miestiečių ir bajorijos sukilimas. o Podolė buvo valdoma Lenkų. Tuo būdu prasidėjo karas. todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. Pagaliau ordinas buvo nu­ galėtas. be abejo. bet žemių jiems prisiekė grąžinti tik tas. kuris vadovavo visai prieš Kazimierą ir Lietuvą nukreiptai ak­ cijai. Lietuviai irgi atsi­ kirsdavo aštriais žodžiais ir demonstratyviai išvažiuodavo na­ mo. t. nepanorėjo su jais dėtis. kuris daugiausia priešinosi Vy­ tauto karūnavimui ir kuris vadovavo Lenkijos politikai jau nuo Jo­ gailos valdymo pabaigos. o lietuviai tuo atveju grasino. ordino valsty­ bėje. Miestiečiams ordinas labiausiai nepatiko tuo. Tai buvo tas pats Olesnickis. y. Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs. nieko neišsprendę. kad jis vienas valdė kraš­ tą. Kariaudama sunkų karą su ordi­ nu. tačiau jie. grasino jį pašalinti. nepatenkintos Kazimieru. o visi kiti buvo nepatenkinti ordinu dėl to. kurios n e ­ t e i s i n g a i esančios kitų užgrobtos. karo metu. būdamas regentų va­ das karaliaujant mažajam Vladislovui. Lietuva 13 m. bet dar praleido puikią progą reviduoti Melno taikai. Smarkiai apkarpytas. Torne buvo pasirašyta taika. bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Vo­ luinę. kad Kazimieras paskirtų Lietuvai valdyti atskirą didįjį kunigaikštį. buvo priverstas Petrakavos seime patvirtinti lenkų pri­ vilegijas. būtų pasiekusi bent Vytauto svajotąją sieną. Švitrigaila mirdamas (1452 m. Mat. ir reikalavo. jog susidėsią su Maskva ir totoriais. Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos. o gal net būtų atgavusi anapus Nemuno esančias lietuviškąsias žemes. Olesnickis.O kadangi lietuviai neketino atsisakyti nuo savo teisių. Vladislovui esant Vengrijoj ir 182 po jo mirties. Tačiau Lietuvos po­ litikos vadai. 1413 m. Gal tik Lietuvos neprisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. Buvo sušaukta nemaža bendrų seimų. ir į vieną seimą (Parčavoj) jie sutiko nuvažiuoti tik tada. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo jos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. Kartais lietuviams Lenkijoje būdavo pavojinga net pasi­ rodyti. o didžiausias jo priešas — kardinolas Z. Lietuva. pagaliau ir turtingų miestiečių. Susidė­ jusi su Lenkais.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai. Todėl Kazimiero valdymo pradžia Lenkijoje buvo itin sunki: lenkai reikalavo patvirtinti jų privilegijas ir pripažinti ginčijamąsias žemes Lenkijai. Tai buvo lietuvių klaida: jie ne tik neatgavo Podolės. Kad dėl to nekilo karo tarp Lietuvos Len­ kijos.). Kazimiero būklė pamažu Lenkijoje ėmė stiprėti. Tačiau jis nesuge­ bėjo paimti į savo įtaką Kazimiero. Kazimieras negalėjo to padaryti. Priešingai. buvo dar ir kitų socialinių pajėgų. gyvendamas nuošaliai. kad jis buvo suėmęs į savo rankas visą prekybą. o kai kurie net galvojo pašalinti nuo savo sosto Ka­ zimierą. tačiau lietu­ viai nenusileido. Olesnickis mirė 1455 m. jie galvojo atsiimti iš jų visą Podolę. Per 4 savaites į sukilėlių pusę perėjo 56 miestai ir pilys. Lenkija atgavo savo Pamarį. gautus iš lenkų. kai Kazimieras pats atvyko nuo pat sienos jų palydėti (1451 m.). ir abi pusės.

Kazimierą tuo laiku nuo Maskvos reikalų atitraukė 13-kametis Lenkų karas su vokiečių ordinu. Tverės ir Maskvos kunigaikščiai. kurių vienas buvo laikomas didžiuoju. Kipčako. Bet visiškai kitaip virto. žadėdami pripažinti Kazimiero vy­ riausiąją valdžią. Nuo to laiko Maskva nuolat kyla. Naugardu. Lietuvos kovos su Maskva. pradėjo rinkti rusų žemes. Nuo jo laikų pra­ sidėjo Lietuvos nepasisekimai ir traukimasis atgal nuo Maskvos. Naugardas prašė Lietuvą paramos. O tuomet buvo pasitaikiusi kaip tik gera proga nu­ galėti Maskvai. Tuomet Maskvoje ir susidarė teorija. bet Lenki­ jos reikalais užsiėmęs Kazimieras į tą jo šauksmą neatsiliepė.). kuriuos (1380 m.) smarkiai sumušė Dono paupy (todėl jis ir vadinamas Doniečiu). Dimitrijas. ir Kazi­ mierui teko padaryti su Maskva amžinąją taiką (1449 m. ir Krime atsi­ rado kitas — Perekopo chanatas (Perekopu vadinosi jų sosti­ nės pilis). . o Lietuva pralaimi.).). Bizantijos imperija jau buvo žlugusi. po pirmojo žygio D. Chanų padedami. ' Pirmieji Maskvos laimėjimai lietė tik Lietuvos įtaką. nes Maskvoje sėdįs imperijos įpėdinis. Naugardo respublika. Jonas I I I buvo vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Zofiją. arba vadinamosios Auksinės. Kai Lietuva X I I I amž. ir Lietuvai. Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasi­ duoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais Maskvos iškilimas. pradžios didžiojo kunigaikščio titulas išlaikomas jau tik vienų Maskvos kunigaikš­ čių. Atitekusi Branden­ burgo hercogams. kai Maskva pri­ gaudė Kazimiero konkurentą Mykolą ir kitus Kazimiero prie­ šininkus. vis Niinkiau buvo kovoti su Maskva. Tačiau nuo X I V amž. Tikroji Mask­ vos galybė betgi prasidėjo nuo Jono III-jo (1462—1505 m.šaukėsi Lietuvos paramos. Tuo būdu žuvo galingoji D. Jonas I I I su naujuoju chanu padarė sąjungą ir su­ naikino Auksinę Ordą. Chanas tą titulą atiduodavo tam. Tačiau neparemti jie pralaimėjo. jis pats nebegalėjo rūpintis tolimųjų rytų reikalais.betgi dar išgyveno daugiau. Tuob u d u į Maskvą dar labiau sužiuro visų rusų akys. ir vienintelis galingas jos konkurentas liko Lietuva. Pačioje Lietuvoje tuo metu ėjo ponų rungtynės dėl valdžios ir buvo daromi įvairūs sąmokslai prieš Kazimierą. visos jų kunigaikštystės priklausė totorių. o Lie­ tuvos įtakoje — Tverė. s u t a r t i s b u v o pirmasis didelis Maskvos laimėjimas Lietu­ v o s n e n a u d i . Jis perėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį ir nu­ sistatė suimti į savo valdžią visas rusiškąsias žemes. kuris geriau jam įsiteikdavo ir daugiau sumokėdavo pinigų. jie suėmė į savo rankas visas Lietuvos kunigaikščiams nepatekusias rusų kunigaikštystes. 6. o to­ limesnieji — jau ir žemes. Naugardą Jonas I I I po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m. kurioje pravoslavams nebuvo jokio moralinio autoriteto. Psko­ vas jai buvo palankus. Tuo metu totorių Auksinė Orda suskilo. bet pradėjo pulti net ir Lietuvą. Ten būdamas.. o D. Šitas Mask­ vos iškilimas prasidėjo nuo kunigaikščio Jono Kalitos laikų (1328—1340 m.). išdrįso net stoti į kovą su totoriais. nes jos kunigaikščio Vosyliaus sukilę priešai . o vėliau—susirūpinimas gauti Čekų ir Vengrų sostus savo sūnums. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. kai Kazimieras išvyko į Lenkiją. jog Maskva turinti būti toks pat pravoslaviškojo pasaulio centras. kuris ne tik kad suėmė į savo valdžią visas aplinkines kuni­ gaikštystes. Pirmieji Lietuvos žygiai buvo gana sėkmingi: ji už­ kariavo net keletą pasienio sričių. Dėl šio kunigaikščio titulo varžėsi Vladimiro. kaip 50 metų. — vadinasi. Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis: Maskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. tuo tarpu Lietuvos didikai daugiausia dėmesio kreipė į konfliktą su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės. Beje. 185. antrasis — 1479 m. Maža to. kuri skelbė. Tad Maskva galėjo laisvai veikti. jo valstybė išaugo j pavojingą kaimyną ir to­ liau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius. Ketvirtasis jo įpėdinis. koks anksčiau buvo 184 Konstantinopolis. ir J o ­ nas I I I pasijuto esąs teisėtas savo žmonos tėvų sosto įpėdinis. teko pripažinti Maskvą esant visiškai lygią su Lietuva.) prijungė prie Maskvos. Ordos chanai (iš Sarajaus) rinkdavo iš jų mokesčius ir skirdavo jiems kunigaikščius. Tuo būdu Maskva atsipalaidavo nuo totorių (1480 m. Pirmieji Lietuvos susidūrimai BU Maskva Kazimiero laikais prasidėjo tada. Taigi 1 4 4 9 m.

Vytauto laikais sriti­ nių kunigaikštysčių buvo likę nebedaug. o buvęs Kazimiero globėjas Jonas Goštautas (f 1488) pasidarė opozicijos vadu jau bylos su lenkais metu. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazi­ mieras išbuvo net 52 m. — kunigaikštystės jau ėmė svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos. arba Aleksandro. kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu Algirdo palikuonį. Bet vis dėlto labai mažai buvo rūpintasi savo kultūros kėlimu. Lietuviai. — būtent Ugros ir Okos paupių. Net tie patys ponai. nebeduodavo kunigaikštystės įpėdiniams. Bet einant karštoms lietuvių lenkų kovoms dėl Voluinės ir Podolės. tei­ kė Kazimierui sąlygą arba jį skirti arba pačiam persikelti gy­ venti į Lietuvą. Nors jis ir buvo jėga pašalintas. kuriam vadovavo kunigaikščiai — buvusiojo kandidato į Lietuvos valdovus. ta­ čiau Smolenskui teko duoti privilegiją. Jis nešalino kunigaikščių jėga. kad Lietuvos kunigaikščiu būtų tekę skirti Mykolą. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais Kultūrinė būklė. ir jo vadai buvo nubausti mirtimi. sąmokslas prieš Kazimierą. bandžiusį net sąmokslu užgrobti sostą. o paskyrė čia savo vietininką.). Tiesa. kurie jį dar mažą buvo iškėlę Lietuvos kunigaikščiu. maža to. Pir­ miausia tokia privilegija buvo duota Žemaičiams (žiūr. Prie viso krašto ne­ pasitenkinimo Kazimieru dar prisidėjo ir kunigaikščių pasiprie­ šinimas. Kazimieras bandė užtarti pabėgusį Tverės kunigaikštį. totoriai dažnai nusiaub­ davo Kijevo apylinkes. augant jo galybei. kai tik Kazimieras išsikėlė į Lenkiją. ir jis buvo pri­ verstas kai kurioms sritims duoti daugiau savarankiškumo. Tuo būdu Lietuvos galybė rytuose pašlijo. todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė.). vienas Alšėniškis ir Bielskis. ta­ čiau. Simano. Smolenske buvo įsigalėjęs Lengvenio Algirdaičio sūnus Jurgis. Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje. būtų rizikavęs visiškai netekti Lietuvos. Vytauto pavyzdžiu.Netrukus buvo visiškai panaikinta ir Maskvai nepaklusni Tve­ rės kunigaikštystė. jis jautėsi gana stiprus. skir­ damas atskirą Lietuvos valdovą. Jis norėjo valdyti Lietuvą iš Lenkijos. Ten įsi­ galėjo Vytauto pašalinto Vladimiro Algirdaičio sūnus Aleksan­ dras (Olelka). mirus Kijevo kunigaikščiui Simanui (f 1471 m. Taip an­ tai. Kazimieras. — juo labiau. Bet sąmokslas buvo su­ noktas. kaip kad darė Vytautas. 7. Pinske. 1481 m.). Taip pat jis darė ir su kitomis mažesnėmis kunigaikštystėmis. bet nenorėjo kištis į Lie­ tuvai rūpimą Maskvos šeimininkavimą Rusijoje. Tačiau Kazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po My­ kolo mirties (1452 m. brolis Mykolas Olel186 kaitis. Todėl 1481 m. Sudaręs sąjungą su Krimo chanu. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai. Jo laikais Lietuvoje atsirado daugiau pradžios mokyklų. keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. pasidarė jo priešais. Blogiau Kazimierui išėjo su Kijevu. visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. 8. Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis. Kazimieras stengėsi visą kraštą suimti į savo valdžią. nes ir be to turėjo pakankamai darbo. Slucke. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios. jis ragino chaną pulti Lietuvą. Todėl nepasi­ tenkinimas juo Lietuvoje nuolat augo. ir Kazimieras buvo priverstas Kijevą palikti ne tik jam. kuriam nors jų mirus. Vilniuje 187 . Kazimieras. Nuo jo laikų visą kraštą valdė patsai didysis kunigaikštis per savo vietininkus. ėmė naikinti likusias sritines kunigaikštystes. Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos.) jis Kijevo nebeatidavė jo broliui Mykolui. Maskvos pasieny esančios Lietuvai pa­ klusnios. sūnų). Todėl totoriai ne kartą nusiaubė Kijevo apylinkes. bet. o vėliau — Smolenskui. Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas. garantuojančią jam dalį savarankiškumo. bet ir jo sūnui Simanui. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais Atskiro Lietuvos kunigaikščio klausimas buvo iškilęs tuo­ jau. Patsai Jonas I I I Kazimiero laikais karo su Lietuva nepradėjo. tačiau Jonas I I I vienų žodžių neklausė. prieš Kazimierą susidarė sąmokslas. 179 psl. siūlydami Simaną (1461 m. Bet Kazimiero valdžia iš pradžių buvo silpna. Mat. tačiau Kazimieras nei šiaip nei taip nepadarė. Sritinių kunigaikštysčių naikinimas.

bet.000. jis. čia ypač daug mokėsi būsimųjų kunigų. bet vis dėlto dau­ giausia mokėsi Krokuvoje. juos kantriai iš­ klausęs. Pinigines pajamas jis gaudavo iš muitų ir teismo mokesčių. dau­ gelis Lietuvos didikų vedė žmonas lenkes. tačiau Lietuvos dvasininkai nesulietuvėjo. Čia jam daugiausia teko turėti reikalų su Vengrais ir Čekais.000 kariuomenės. bet savo tikslų sieke kant­ ini ir patvariai. Savų kunigų dar nepakako — vis dar daug jų tekdavo kviestis iš Lenkijos. t.buvo įsteigta net vidurinė mokykla.). Piniginių mo­ kesčių už žemę tada dar labai mažai temokėdavo. Voluinėj ir Podo­ lės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). jis nepasižymėjo griežtumu. medum. Lenkijoje iš seimų jam daž­ nai tekdavo išgirsti gana griežtų žodžių. Tačiau pajamų iš Lie­ tuvos Kazimieras gaudavo ne mažiau. o tris sykius už ją mažesnė Lenkija — net 60. negu Lenkijoje. Tuo būdu mūsų bajorijos ryšiai su lenkų ponais darėsi vis glaudesni. o pelną iš savo dvarų gaudavo daugiausia natūra: grūdais.): iš savo vietų nebegalį išsikelti valstie­ čiai buvo apkraunami vis didesniais mokesčiais ir darbais. Savo valstybėje stengėsi viską suimti į savo rankas. kailiais. Gyventojų krašte tebebuvo dar nedaug. Kazimiero asmuo ir jo šeima Asmuo. daugelis didikų labai praturtėjo. Kazimiero laikais Lietuva pajėgdavo pastatyti 40. 9. su lenkais artėjo ir Lietuvos bajorija. Cynko paveikslas). Po 1447 m. O rytinės Lietuvos žemės. Kazimiero vaikų auklėtojas istorikas J. 165 psl. ( F . nes joje buvo daugybė didžiojo kunigaikščio dvarų (domenų). Be to. jis vis tiek darydavo saviškai. Neturėjo jokių didingų politinių planų. taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoj Lietuvoj. Taigi nors ir blogi buvo politiniai santy­ kiai su Lenkija. Dlugošas ir karalaičiai. Kazimieras buvo santūrus ir kieto būdo žmogus. galvijais ir t. dau­ gelis vyko į vakarų Europos universitetus. I iesa. į kurių sostus jam pasisekė pasodinti sūnų Vladislovą. o užsienio politikoj ypač stengėsi savo sūnus aprūpinti sostais. bet užtat iškilo nepalan189 188 . galima sakyti. Tačiau valstiečių būklė ne tik nepagerėjo. bet dar pablogėjo (ypač bajorijos dva­ ruose). Valdyti Kazimierui buvo nelengva. Tad gyventojų Lietuvoje turėjo būti bent 3 ar 4 kartus rečiau. buvo beveik negyvenamos. Kaip Vy­ tauto (žiūr. privilegijos palengva prasidėjo tikroji bau­ džiava (žiūr. kaip ir iš Lenkijos kara­ lystės žemių. nors savo valstybinius reikalus jie dar gana atkakliai tebegynė. krašte buvo statoma daug stiprių mūro pilių ir rūmų. išskyrus didesniųjų miestų apy­ linkes. Tuo būdu lietuviai turėjo vykti mokytis svetur. Ekonominė būklė ramiaisiais Kazimiero laikais Lietuvoje pagerėjo. bet aukštesniosios mokyklos nebuvo. Palenkėj. taip pat buvo pastatyta ne­ maža net iki mūsų laikų išlikusių bažnyčių. Kazimierui gyvenant Krokuvoje ir su Lenkų dvaru dažnai atvykstant į Lietuvą. tebuvo tik geras ūkininkas ir rūpestingas šeimos tėvas. 180 psl. Lietuvoj jam pasisekė su­ griauti atsigavusių kunigaikščių galią.

Viena iš 11 f ištekėjo už Hohencolerno.) Kazimieras savo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą. Paaugęs jis visiškai pasitraukė nuo užsienio politikos. Kazimieras prie bažnyčios durų. amžiaus. Jonui Albrechtui mirus. buvo kilęs net sąmokslas jį pašalinti nuo Lietuvos sosto. jis tik rėmė katalikų Bažnyčią. tvarkė visus Lietuvos valstybės reikalus. tėvas jį buvo išsiuntęs į Vengriją sosto užimti. buvo net kandidatas į Vengri­ jos sostą. ir Kazimieras grįžo tuščiomis. Atsidavęs maldoms. II.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazimiero laikais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo la­ bai įtempti. Bet ir po to lietuviai nuo­ lat reikalavo. Išrenkant jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jonas Albrechtas. Todėl Kazimieras Lietuvoje nebuvo populiarus. Mirė 1484 m. Šeima. 1479 m. 1471 m. bet žygis pasibaigė nelaimingai. palikęs gausingą šeimą Is viso jis turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Gniezno arkivyskupas ir primas. Iš pradžių jis dalyvavo politikos gyvenime ir. ryšys su Lenkija buvo visiškai nutrauktas. kaip 191 Šv. jam esant Lenkijoje. 1521 m. Pagaliau dar vienas Kazimiero sūnus. Sūnus Fridrikas buvo Krokuvos vyskupas. Šis neturėjo jokio juridinio titulo. Gediminaičio Zigmanto Augusto tėvas. Kazimieras gimė 1458 m. teturėdamas vos 13 metų. o kai Kazimieras su tuo nenorėjo sutikti. 190 . kur išbuvo iki pat mirties. Lietuva nebuvo patenkinta bendru valdovu iki pat Kazi­ miero mirties. jos sūnus buvo paskutinysis kryžiuočių magistras ir pirmasis pasaulinis Prūsų kunigaikštis. Šv. bet. kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras valdovas. taip pat Kazimieras. esą. Aleksandras buvo išrinktas ir Lenkų karalium. o sūnus Alek­ sandras — didysis Lietuvos kunigaikštis. jis buvo atnaujintas tik Kazimierui tapus ir Lenkų karalium. Todėl per paskutinius trejus savo gyvenimo me­ tus (1490—1492 m. Didysis kunigaikštis Kazimieras mirė Gardine. Tik per paskutinius trejus jo gyvenimo me­ tus jam Lietuvoje atstovavo sūnus Aleksandras. kitas jo sūnus. tačiau koplyčią baigė statyti tik jo brolis Zigmantas. buvo tėvo įpėdinis — Lenkų karalius. Žmonės rytą pastebi šv. Kazimieras mirė 65 m. Besirūpinda­ mas savo dinastiniais reikalais. Buvo labai maldingas ir didelis asketas. Aleksandro (1492—1506 m. Jis buvo kelis kartus vedęs bet visų jo vaikų motina buvo austrė Elžbieta Habsburgaitė Visos jo dukterys buvo ištekėjusios už Vokietijos kunigaikščių. jis dažnai apleisdavo Lietuvos reikalus. Kazimiero sūnus Vladislovas buvo Čekų ir Vengrų karalius.kus didikai. (Vičulkovskio paveikslas). atvyko į Vilnių. pripažintas šventuoju. Bet iš tikro to testamento niekas iš istorikų niekur nėra matęs. Po jo mirties tėvas pradėjo statyti prie katedros koplyčią. kur turėjo būti palaidotas jo kūnas. o 1602 m. Jonui Al­ brechtui ir Aleksandrui testamentu padalinęs Lietuvą ir Lenkiją. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo' laikai 1. — šventuoju. kurie. Kazimierą besimeldžiantį dar prie uždarų bažnyčios durų. o Zigmantas buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinio. abi valstybes val­ džiusio. Kazimieras buvo paskelbtas palaimin­ tuoju.

Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus su­ sivienijimo dokumentus. Lenkai šiuo lietuvių žings­ niu buvo labai nepaten­ kinti. Todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas. kad ji liktų pravoslavė. ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. Pirmiausia jos irvas pareikalavo. Lie­ tuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikš­ čiu išrinko Aleksandrą. palienio kunigaikščiai bu­ vo beveik nepriklauso­ mi. Ta> I I u pasiliko neaišku. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė. Kazimierui 1492 m. ir Lenkų karalius.i tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka.įsiustas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dva­ sininkų. Maskvos kuni­ gaikštis Jonas I I I vengė karo su Lietuva. k. o Lenkijai — jo vyresnįjį brolį Joną Al­ brechtą. iki pat vals­ tybės pabaigos. Jonas Albrech­ tas titulavosi ir didžiuo­ ju Lietuvos kunigaikščiu. ėmė ieškoti Lenkų para­ mos. Nuo to meto jos jau visą laiką.n Alenai. ją v a l d ę s a t s k i r a i nuo L e n k i j o s . mirus Gardine.iskva. Krimo chanu Mengli-Girėju. kad Kazimieras mirdamas palikęs testa­ mentą. Tuo būdu iš padai\ tosios (1494 m. buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. Jogaila ir jo sūnus Vla­ dislovas. bu­ vo sutarta. kad ją įvykdysią ir lenkai.i priklauso: mat. taika.t. Lietuvos kunigaikštis. buvo valdomos vieno valdovo.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas I I I ir toliau palaikė ryšius su Lietuvos priešu. pradėjusi sunkų karą su Maskva. pagaliau buvo padaryta taika. o nuo 1501 m. kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. su ja į Vilnių buvo p. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais 1494 m. jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir da­ vė progos Jonui I I I rasti naujų priekabių. 192 2. kaip ji turi laikytis Vilniuje. Dėl tos priežasties Aleksandro antspaudas. Karai iš tikro greit ir prasidėjo. vėliau kiekvienu momenlu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų. Tačiau nebu­ vo kitos išeities. Esą. todėl pasipiršo jo dukteM. Kunigaikštienė Eleii. nes vėl norėjo bend­ ro valdovo. 13 193 . kuriuo Lietuvai valdovu paskyręs Alek­ sandrą. Aleksandras su­ manė tą pavojingą prie­ še nulenkti giminyste. bet po Kazimiero mir­ ties jis užėmė nemaža Lietuvai paklusnių pakraščio kunigaikš­ ty M ių. d. I Ii luvos I s t o r i j a . kad abi vals­ tybės pasilaiko sau tai. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lie­ tuva. Bet Jonas I I I sutiko leisti dukterį tik padarius taiką. u n kurios sritys iš tik­ iu U. Priešingai. kaip kad seniau titulavosi 1492—1506 m. I . jie įvykdę velionies valią ir turį viltį. ir savo karalium jie išrinko lie­ tuvių siūlomąjį Joną Al­ brechtą. O kai mirė Jonas Albrechtas ir Lenkai savo kara­ lium išsirinko Aleksandrą.kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t. Lenkams jie pranešė.valdovo sūnus. Tad A l e k ­ sandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas. tai abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje. Kazimierui viešpataujant. nors iš tikrųjų jis Lietuvoje neturėjo jokios valdžios. bot pasirodė.i buvo valdžiusios tai­ kos sudarymo metu. Tuo būdu Lie­ tuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos. Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos. Po ilgų derybų 1494 m. bet u karų. kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su M. Aleksandras.

Jį Lietuva pralaimėjo. vedama kunigaikščio Konstanti­ no Ostrogiškio. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpa­ tavimo" metu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo. Alek­ sandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą. Kaip ir prieš karą. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. Per karą su Maskva mirė Lenkų kara­ lius Jonas Albrechtas. Buvo aišku. tarsi gindamas pravoslavus. Jonas I I I . Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą. negalėjo spirtis prieš Maskvą. kad Elenai negalima priimti katalikybės. Nebuvo taikos nė su totoriais. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. Starodubas ir Okos paupiai. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų že­ mių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiun­ tinius ir pirklius. Bet ir padarius taiką. 1503 m. kad spau­ džias pravoslavus ir t. buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis. ta­ čiau. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką). net jeigu ji ir pati pano­ rėtų. negalės duoti Lietuvai pagalbos. Už tai jis buvo suimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. nors buvo paskelbtas tik 1500 m. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą. nuolat puolama. kad Lenkija. Alek­ sandras iš tikro gavo karūną. bet pagaliau ties K l e c k u juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas. jis net pradėjo karą su Lietuva. Aleksandras kaip tik tada mirė. ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo. Voluinės ir Galicijos žemes). Aleksandro broliai. Tačiau amžinosios taikos jam nepasisekė padaryti. 194 . pritrūkusi maisto ir Maskvos sąjungininkų. kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dniep­ rą. visos sąjungininkų pastangos nuėjo niekais.t. padarė sąjungą kariauti su Turkais. o patsai Bach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. ėmė nykti. Iš čia didžioji SachAchmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui.. negaudama iš Aleksandro paramos. Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m. paliaubos. kad jam tektų Lenkų karūna. tačiau gausinga jo kariuo­ menė. užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Jonas I I I nuolat kišdavosi į Lietu­ vos vidaus reikalus. 195 Ostrogo pilies griuvėsiai. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livo­ nijos ordino magistras Valteris P l e t e n b e r g a s ir Užvolgio totorių chanas Šach-Achmetas. ir pats vadas pateko j nelaisvę. buvo sumušta ties V e d r o š a. Tuo būdu. Lenkų ka­ ralius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislo­ vas.ir kurstė jį pulti Lietuvą. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas. dėl Aleksandro nerangumo. Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. su­ sirūpinusi karu su Turkais. Krimo totorių. Podolės. Kunigaikščių Ostrogiškių tėviškė. nes tikėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. Pagaliau 1499 m. Glinskis. Alek­ sandras pradėjo derybas dėl taikos. Jo pasiun­ tiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą" ir nuo­ lat šnipinėjo. negaudamas iš Aleksandro paramos. Maskvai buvo paliktas Černigovas. Karas su Maskva. nutarė pulti Lietuvą. tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską. Naugardas Sieverskas. santykiai su Maskva nė kiek ne­ pagerėjo. 1499 m. Prie jos turėjo pri­ sidėti ir Aleksandras. matydamas. Užvolgio chanas Šach-Achmetas. prisidengdamas pra­ voslavų gynimu. kuriuos Jonas I I I visada pa­ laikė ir kurstė prieš Lietuvą.. kad šis nestatąs Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės.

juo turėjo įvykti tikroji valstybių unija. Taip truko daugiau. Akte yra sakoma: „ . Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai. lietuviai. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums. kad Kazimieras užmezgė ryšius su didžiausiu jo priešu — Užvolgio ordos chanu Achmetu. Aleksandras ir jo broliai. 1495 m. o be to. Jam valdant Lietuvą. o tam vienam kūnui — viena galva. bet dar ir patys tuo rūpinosi. Tuomet totoriai ėmė dar smarkiau pulti ir plėšti pietines Lietuvos ir Lenkų valdomąsias sritis. užsi­ gavęs. viena brolija (fraternitas) ir bendri seimai. Taigi pietinėms Lietuvos ir Lenkijos sritims pavojingiausias kaimynas buvo totoriai. Tad. Lenkų ir Čekų bei Vengrų karaliai (Jonas Albrechtas ir Vladislovas). Naudojosi jais ir Kazi­ mieras. Kad būtų viena tauta. su­ sitarimu. perėjo į Jono III pusę. jie sutiko pasirašyti naują aktą. buvo suda196 ryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo. Bet nuo 1466 m. kuriuo norėta Lietuvos Lenkijos santykius kitaip su­ tvarkyti. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais 1499 m. Bet seimas jo nepatvirtino. tai turėjo būti vėliau nustatyta. nes 1501 m. Lietuvių Lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. Mat. Todėl. o jo broliui Jonui Albrechtui Lenkiją. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga vėl sujungti abi valstybes vieno valdovo ran­ koje. mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. Naujasis 1499 m. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva turėjo vieni kariauti. norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Len­ kija. Jo­ nas III buvo taip pat Achmeto priešas. nes jie visi jautėsi turį teisių Lietuvai. Po to prasidėjo baisūs Krimo totorių puolimai. kad susitarimą patvirtins visos Lie­ tuvos seimas. bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą. ėmęs valdyti Mengli-Girėjas. visa Lietu­ va pasirodė jam priešinga. Vadinasi. — juo labiau. Kazimierui mirus. tačiau jis nepavyko: beveik visa Lenkų kariuomenė žuvo Bukovinos miškuose. tai jis paprastai yra vadinamas M e l n i k o a k t u . Naują susitarimą patvirtino trys doku­ mentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių de­ legatai susikeitė dokumentais. nieko nesakę lenkams. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių. Jonas Albrechtas buvo suruošęs žygį j Moldaviją. Tiktai kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais. Len­ kai nutarė savo karalium išrinkti Aleksandrą. buvo sutarę bendrai kariauti su turkais. Lenkų reikalaujami. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikš­ mės." Bet kaip tu­ rėjo būti atliekami tie bendrieji seimai ir bendroji elekcija.) ir apie tą susitarimą nė nekalbėjo. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandida­ tūrą.. kaip šimtmetį. ypač jie puolė Kijevo. 3. jis susirinko labai vėlai (vos 1505 m. abi valstybes rišo tik jų bro­ liški santykiai. Krimo ordos chanas Hadži-Girėjas buvo ištikimas Lietuvos sąjungininkas. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga.Totoriai. 1501 m. Podolės ir Galicijos sritis. Aleksandro išrinkimas Lenkų karalium ir 1501 m. aktas. kad nelaimingai pasibai­ gęs karas su Maskva įrodė. lenkai.. . Vytautas pirmasis mokėjo naudotis totorių savitarpio nesantaika ir pasinaudoti jais savo tikslams. Lietuvai tuo pačiu metu irgi rūpėjo gauti Lenkijos para­ mos prieš Maskvą. Mat. . lietuviai tam ne tik nesipriešino. dar buvo sutarta. vienas karalius. Belgradą) ir išardyti plėšikų lizdą — Krimo ordą. ir Lietuvos Lenkijos santykiai liko nesunormuoti. o be to. Kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike. Į Lenkų elekcinį seimą Petrakavoj. išsirinko savo valdovu Aleksandrą. buvo sudarytas naujas ak­ tas. Tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. tuo tarpu nebuvo pasakyta. buvo numa­ tyta užimti Dunojaus ir Dniestro žiočių sritis (Kiliją. viena visuomenė. kuris paskirtu laiku ir paskirtoje vietoje bus visų į elekciją atvykusiųjų bendrai renkamas. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo. Todėl 1499 m. norėdami gauti Lietuvos pa­ ramos. jog iš Lenkų vis tiek negalima gauti 197 . remdamiesi 1499 m. be valdovo asmens. normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius. aktas. kad nė viena valstybė be antrosios vals­ tybės žinios negali rinktis sau valdovo. pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitari­ mu. Šiuo susita­ rimu buvo norima įkurti viena jungtinė valstybė. jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. susitarimo likimas. atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Alek­ sandras. apsiėmė jam daugiau mokėti už sąjungą. k u r i t u r ė ­ tų bendrą seimą. o kiek vėliau Melnike tą susita­ rimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras. bendrą apsaugą ir bendrus pinigus.

išklausęs tarybos nuomonės. B e to. lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu.pagalbos. vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas. jis pasižadėjo. tik neaiškios pasiliko jos valdžios (kompetencijos) ribos. Tai ir buvo vadinamoji didžiojo kunigaikščio taryba. dar išlikę k u n i ­ g a i k š č i a i ir a u k š t e s n i ą s i a s pareigas valsty­ b ė j e e i n ą d i d i k a i .). didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų. Ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai Tarybos atsiradimas. o ypač Zigmanto laikais jų reikšmė dar labiau padidėjo. jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti. Kazimiero viešpatavimo metu taryba taip sutvirtėjo. savo iš­ vaizda ji betgi jau artėjo prie Lenkijos: Lenkijoje ponija buvo įsigalėjusi dar prieš Jogailos laikus. 112. tad jis visiškai laisvai juose šeimininkavo: kiek norėdamas ga­ lėdavo leisti pinigų tiek savo.) privilegijomis buvo apdrausta jų asmens ir tur­ to laisvė (žiūr. Todėl tuo laiku at­ sirado nuolatinė grupė aukštesniųjų valstybės urėdų. kad jis nustatytų jos kompe­ tencijos ribas. Tuo būdu 1492 m. todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti. taigi visai nebuvo atsižvelgiama j jų tei­ ses. tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). 133 psl. tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičių šeimai. Bet ypa­ tingai bajorija iškilo prie Kazimiero. Aleksandras tatai padarė savo 1492 m. Bet su tarybos nuomo­ ne sutikęs. jog. valdžia pasiliko ponų rankose. Aleksandro brolis. jam tebesant mažam. nepasita­ ręs su taryba. Nuo to 199 . Tuo būdu šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva ir Lenkija. Švitrigailos. jis prilei­ do tarybą prie valstybės f i n a n s ų t v a r k y m o . Iš pradžių ji nebuvo laikoma net pastovia institucija (įstaiga). kurie tuo metu buvo arti jo. vadinama senatu. Nors lietuviai jau nuo Švitrigailos laikų rinkosi sau kunigaikščius. 198 Tarybos valdžios ribos ilgai buvo nenustatytos ir neaiš­ kios. 132. savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. tuo atžvilgiu jis jau buvo tarybos suvaržytas. tačiau Jogailos palikuonys manė. Tuo būdu tarybos sudėtis pasidarė pastovi. kurie spręsdavo visus valstybės reikalus. Be to. kada didysis kunigaikštis jau būtinai turėjo skaitytis su ta­ rybos nuomone. kai po 50 m. Ir vėlesnės — Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi pa­ imti iš to paties Melniko akto. kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. o tuo susitarimu buvo norima jvesti elekciją. arba p o n ų t a r y b a atsirado ir Lietuvoje. Ligi tol valstybės dvarai buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe. n e b e ­ d a r y t i j o k i ų i š l a i d ų . 1447 m. nebedalinti niekam valstybinių vietų. kad bent Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai. liko atskiros valstybės. jis jau nebegalėjo savo sutikimo atšaukti. Jam išvykus į Lenkiją. kuriuos norėjo. o kartais sušaukdavo ir platesnių pasitarimų. kam teks didžiojo kunigaikš­ čio sostas. Lenkijoje prie karaliaus buvo ponų taryba. Ankstyvesnėmis (1387. nepasitaręs su taryba. nes tik nuo jų paramos priklausydavo. s i ų s ­ d a m a s į u ž s i e n i u s p a s i u n t i n i u s . 170 180 psl. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam v i s i š k a i l a i s v a i k a l ­ b ė t i . Bet palengva nusistojo į pasitarimus kviečiamų žmonių rūšis: buvo šaukiami v y s k u p a i . kurį ponai išrinko val­ dovu ir. pareikalavo. o dabar jiems buvo pa­ tvirtinta jų pačių užimtoji vieta valstybės valdyme. Bajorijos reikšmė pradėjo kilti Vytauto laikais (žiūr. Didysis kunigaikštis su didesniaisiais ponais tarėsi tik tam. Bet vis dėlto. Į pasitarimą jis kviesdavo tuos. Kazimiero ir Aleksandro laikais nutrūko senasis Lietuvos ryšys su Lenkija. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. 4. privilegi­ joje.). tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. patys už jį valdė. — panaši d i d ž i o j o k u n i g a i k š ­ č i o . Dabar didysis kunigaikštis pasižadėjo. Lietuva savo viduje dar tebebuvo visiškai savarankiška valstybė. B e to. — Lietuvoje ji įsigalėjo ypač povytautiniais laikais. Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų galybei. Vis dėlto šia privilegija ta­ ryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai nega­ lėjo varžyti didžiojo kunigaikščio. kurioje jis pirmiausia pasižadėjo tartis su taryba. Čekų karalius Vladislovas. Kartais tardavosi tik su tais. kaip ir anksčiau. O nebetrukus atėjo ir tie lai­ kai. 1413. tiek valstybės reikalams. kad kraštas uoliau remtų jo politiką. 1434. išrinkusi Aleksandrą.

atsirado ir seimai. t. Iš gausingos Kazimiero šeimos teliko tik vienas. Zigmantas II (Senasis. kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos ma­ sių žinios. jo kapas buvo surastas). kuris daug daugiau savo gyvenimo praleido Lietuvoje ir joje buvo palaidotas. Netrukus jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai. 200 jis tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti. Tad d. nes nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti į karą. Čekų karaliaus Vladislovo. jauniausiasis sūnus Zigmantas. Įsigalėjus tarybai. juo seimas darėsi vis įtakingesnis. Taigi jokių seimo rinkimų ne­ buvo. Lietuva turėjo rem­ tis savo visuomenės balsu. Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba. į savo karalių kapus (1931 m. nenorėdami didinti laidotuvių išlaidų. kai po d. bet rado jį jau mirusį. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones. pajutusi savo reikšmę. nes kiek­ vienas karas buvo susijęs su išlaidomis. o apie Lenkų sostą nieko nekalbėjo. kaip pravoslavės. bajorija nebenorėjo sutikti. Ir Jonas Albrechtas ir Aleksandras mi­ rė bevaikiai. Lietuvos ponai tuojau paskelbė jį di­ džiuoju kunigaikščiu ir pasiūlė lenkams išsirinkti jį ir savo ka­ ralium. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymų. galė­ davo atvykti į seimą ir nekviestas. būdavo reikalų. kad Lenki­ joje nenorėjo gyventi jo žmona. privilegija at­ leidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valsty­ bei. Mat. Aleksandras mirė 1506 m. Jis tuo tarpu gyveno Silezijoje. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti. Kazimierui 1447 m. O nuo X V I amž. o iš tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo. Šie ir išrinko. o ką į tai atsakydavo didysis kunigaikštis. kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais. Seimai. Pagaliau reikėdavo atsiklausti seimo ir pradedant karą. Buvo labai išlaidus ir išeikvojo ne tik visus savo turtus.). o pereiti į katalikybę jai draudė tėvas. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kuni­ gaikštį. karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mo­ kesčiais bajoriją. kur iš brolio. 6. skubėjo į Lietuvą. juo būdavo dažniau šaukiami: mat. kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu. Aleksandro asmuo ir jo mirtis Aleksandras buvo kaulingas ir petingas. Lietuvoje jis daugiausia gyveno dėl to. bet mirdamas testamentu jis skyrė Lietuvos sostą bro­ liui Zigmantui. vidury (1566 m. 1501 m. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakin­ gesni bajorai. Mėgo gerai išgerti ir pavalgyti. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje. kad nenutrūktų ryšys su Lietuva.) ir jo karai su Maskva Zigmanto elekcija. 5. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. sužinojęs apie sunkią brolio ligą. tačiau būdavo atsitikimų. Tuo būdu bajorijos seimai. nes lenkai. bet ir praskolino daugybę valstybinių dvarų. nemokėti mokesčių ir t. ir pavietų seimeliai ėmė rinkti atstovus.laiko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo japonų rankas. Pagaliau X V I amž. jo kūno nevežė į Kro­ kuvą. kad susirinkusi bajori­ ja ir rinkdavo atstovus. lenkai nesu­ tiko jos karūnuoti karaliene. kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis). Mat. buvo gavęs valdyti keletą mažų kunigaikštysčių. iš pradžių šaukiami retai. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. tai įėjo į pa­ protį. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalingas tada. Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svar­ būs. medžioti pagaliau jam trūko ir vikrumo. visi aukštes­ nieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. su kuriais no­ rėdavo pasitarti. Tai vienintelis iš Lenkijos ka­ ralių. juo toliau. kunigaikštis bajorijos pageidavimų daž­ niausiai klausydavo. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesnis reikalas. Juo toliau. Bet kadangi dažnai į seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija. nes bijojo. kuriuo po jo mirties Lietuva ir Lenkija turėjo bendrai išrinkti sau naują valdovą. — 1506—1548 m. Zig­ mantas. kad be jos žinios būtų kas nors valstybėje daroma. kaip kad medžioklė. o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti. renkamas Lenkų ka­ ralium Aleksandras buvo patvirtinęs dokumentą. Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą. tas ir tapdavo įstatymu. Bet ilgainiui provincijos atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės. pradėjus kasinėti Vilniaus ka­ tedros rūsį. tačiau be jokių gabumų vyras. Bet jisai nemėgo net tokios tradicinės valdovų pramogos. 201 .

Jis buvo ar­ timas Aleksandro patarė­ jas. jis buvo svarbiausias naujų karų su Lietuva organizatorius. tačiau lietuviams jau nebepasisekė atsiimti Smolens­ ko tvirtovės. Pagaliau 1522 m. o pats vadas su 1. kuris skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamųjų pravoslavų. buvo paimtas (1514 m. Glinskio rūpesčiu. Netrukus po to atvykęs K. Tuo pat metu betgi pradėjo karą su Lietuva Glinskio pasikviestas Vosylius I I I . Be to. Visos Maskvos jėgos buvo nu­ kreiptos į Smolenską. norėdami jį Zigmantas II (Senasis). Imperatorius į Maskvą nusiuntė daugybę karo spe­ cialistų inžinierių ir artileristų. buvo gana sunku. Kar­ tu su Glinskiu jis apgulė daugelį Lietuvos miestų ir artinosi prie svarbiausiojo strateginio punkto. ta­ tai magistras turėjo padaryti pagal 1466 m. buvo padarytos 11 m. Tuo būdu Maskva nieko nelaimėjo. su Maskva buvo padaryta amžinoji taika 1503 m. 1509 m. ko­ kią kad turėjo Aleksandro laikais. nes po jų maskviečiai užsi­ darydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių. iš jų 30.).).).500 bajorų ir daugybe karių pateko į nelaisvę. Jis pats apsigyveno Maskvoje. Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. Kad Lenkija neitų į pagalbą Lie­ tuvai. 1611 m. prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočių magistras. T o m o sutartį. grasino jam iš1506-1548 m. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės surusėjęs kunigaikštis M. Pir203 . 195 psl. o paimti pilį. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai. jis sumanė už­ grobti kuo daugiausia Lie­ tuvos žemių ir pasiduoti Maskvos kunigaikščiui Vosyliui I I I (1505—1535 m. Lietuvos po­ nai. nors karas po to dar truko 8 metus. šį kartą Maskvai pasisekė gauti daug paramos iš imperatoriaus Maksimilijono. kad ne­ beturės tokios įtakos. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė.Glinskio maištas. Glinskis savo gyvenimą baigė kalėjime. Smolenskas buvo paliktas Maskvai. y. Glinskis ir jo ša202 lininkai neteko savo žemių Lietuvoje. paliaubų sąlygomis (žiūr. Pirmasis karas su Maskva (1507—8 m. Laimėjimas buvo didžiausias. Be to. kur mirė badu (1534 m. paketinęs išduoti ir Maskvą. 183 psl. jo priešai. pražudyti. Trečiasis karas su Maskva (1534—1537 m.). kurs ypatingai rūpinosi. d. jis grįžo Lietuvai tik maždaug po 100 metų (t. paliaubos. Mat. jam tepasisekė užimti tik Mozyrių ir Turovą. Ostrogiškis smarkiai sumušė Mas­ kvos kariuomenę ties O r š a . Vėliau. jis sumušė priešo 80. Jis buvo net 3 sykius apgultas ir pagaliau. Bet tuo tarpu atvykęs Lietuvos hetmonas kunigaikštis K o n s t a n t i n a s O s t r o g i š k i s ties O r š a sumušė priešą ir privertė jį trauktis. o užpultieji Sluckas ir Minskas jam nepasidavė. Visa tai matydamas. naudojantis to meto karo technika. (jam imperatorius uždraudė prisiekti Zigmantui vasalystę. kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių.). G l i n s k i s .). gavęs iš jo nemaža že­ mių. Jis irgi gana daug prisidėjo prie Zigmanto iš­ rinkimo. Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą. dro nužudymą.000 kariuomenės.000 kariuomenės. Tačiau jau pačio­ je Zigmanto valdymo pra­ džioje jis pamatė. Turėdamas 30. kad Habsburgai negautų jo brolio Vladislovo valdomosios Vengrijos bei Čekijos. Lietuvos kunigaikštis ir Kelti bylą tarsi uz AleksanLenkų karalius (taip jis atvaizduotas Krokuvos katedroje esančiam antkapy). saugančio Dniepro aukštupį. Pasidaręs artimu Vosyliaus I I I patarėju ir išleidęs už jo savo dukterį. — žiūr. Karas prasidėjo 1512 m.000 krito karo lauke. Černigovas ir Starodubas. Alek­ sandro laikais Lietuvos po­ nų tarpe kaskart vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. imperatorius norėjo susilpninti Zigmantą. Maskvos jėgos buvo sunaikintos. Tačiau jis kiek apsivylė: Maskvos pasienio sritys prie jo maišto neprisidėjo.). — prie Smolensko. Ankstyves­ nieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to.). Maskvai liko Homelis. Antrasis karas su Maskva Lietuvai buvo daug nelaiminges­ nis.

Lietuvai nepasisekė atgauti nei Smolensko nei Sieversko žemių. 1537 m. bet užtat kitose sri­ tyse šį tą užleido Maskvai. ir ordinui paskutinis kryžiuočių magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis (f 1568 m.) teko pradėti su Lenkais ka­ rą.7. Ypač didelis nepasitenkinimas ordi­ nu ėjo iš to. su Maskva buvo pa­ darytos 7 metų paliaubos. kad jis sugebės geriau su­ sitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su ka­ Albrechtas Hohencolernas. 183 psl. kad 1466 m. Dėl to ir įvyko 1454 m. 204 . ji atgavo tik Homelį. tačiau nenustojo vilties išsilaisvinti. bet šį trečiąjį — Lietuva. išrinkus magistru Vokietijos kunigaikštį. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m. kad krašte buvo smarkiai įsigalėjęs naujai pradėtas skelbti Liuterio mokslas.) Nuo to laiko.000 dukatų. būdami ateiviai iš tolimųjų Vokietijos kraštų ir. kara­ liaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. ir Zig­ manto II laikais naujo karo jau nebekilo. Tuo tarpu ordino valstybėje buvo labai neramu: visi reikalavo ordino reformos. ir teko padaryti paliaubas. tačiau bajorija nėjo į karą. Karas ordinui nesisekė. (Senas nežinomojo autoriaus paveikslas). jie nustatė juos prieš save. Valstybė buvo valdoma ordino narių. neturėjo jokių ryšių su vietos gyventojais. kurs pasibaigė tuo. Su ja Maskvos kuni­ gaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai. kurie jį griovė. — juo labiau. Tačiau visi mėgini­ mai nenusisekė. 205 Mūšis ties Orša. ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių. kurie. dar vienuoliai. Neprileisdami prie valdžios vutos bajorų ir miestiečių. dalis ordino žemių buvo prijungta prie Lenkijos. nieko ne­ laimėjus. Be to. muosius du karus Zigmanto laikais pradėjo Maskva. Maskvos kunigaikščiu tapo Jonas IV Žiaurusis. ralium. Nors lėšų bu­ vo pakankamai surinkta. krašto sukilimas. Tada magistras Albrechtas patsai užmezgė ryšius su Liuteriu. Or­ dinui atrodė. mirė Vosylius I I I . kryžiuočių ordinas buvo nebepaleisinamas. kurios vėliau buvo pratęstos. Buvo tikimasi. Siena su Maskva da­ bar mažai tepasikeitė. be to. kuriais Lietuva tikė­ josi pasinaudoti. Pirmieji 5 magisIrai vykdė sutartį. Juo buvo pasekę net kai kurie vyskupai. tai buvo sudaryta regencija. ir visi di­ deli pasiryžimai nuėjo niekais.) Ansbacho Hohencolernų šeimos narys. todėl krikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. kad bus ga­ lima išsilaisvinti. Kadangi jis tuomet buvo dar mažas.). Kai 1533 m. o jis pats pasi­ darė Lenkų karaliaus vasalu (žiūr. ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. kad Zigmantas buvo pa­ traukęs į savo pusę Krimo totorius. kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri­ pažinta katalikiška valstybe. apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15. kuris savo jėgomis galėtų spirtis prieš Lenkiją. Bet ir dabar karas vis dėlto nesisekė. lokiais sumetimais ir bu­ vo išrinktas magistru (1511 m.

kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešaky. Kai Zigmantas jau buvo palaužtas sunkios valdymo naštos. o Austrijoje pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. (f 1548 m. kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Ieškodamas ramybės. ji dar go207 . mirus Albrechto sūnui. Savo gyvenimo pa­ baigoje jis jau nebeturėjo jokių planų. Krokuvoje iškilmingai prisiekė Zigmantui. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteranizmą ir virto dvari­ ninkais. net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją bei Vengriją po jų valdovo. 8. Milano ir Bario kunigaikštytė B on a S f o r z a.. Brandenburgo elektoriams. Be valdžios. daugelis jo įskolintų dvarų buvo išpirkta ir buvo įvesta pavyzdingų ūkių. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvar­ kytas. Į ūkį jam teko kreipti daugiau dėmesio. Karalienė Bona. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose. ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. ja*u pasirodė geras valdytojas. nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei.Liuteris jam patarė mesti vienuolio apdarus. Bona atsinešė iš Italijos įsitikinimus. Gavęs dėdės. vesti žmoną ir pasiskelbti kunigaikščiu. Lenkijoje ji įgijo didelę val­ džią ir šeimininkavo savo vyro vardu. dar būdamas Silezijoje. Ten ordinas išliko iki 1809 m. Zigmanto energija pagaliau išseko. Tačiau bajorija nenorėjo mokėti net tos kariuomenės išlaikymui reikalingų mokesčių. Todėl didžiausią išlaidų dalį teko padengti pačiam didžiajam kunigaikščiui. Zigmantas. Abramavičiaus paveikslas). brolio Vladislovo. pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą. Lenkų pavyzdžiu einanti bajorija kaskart vis dau­ giau reikalavo sau teisių ir nuolat mažino sau pareigas. Vėliau iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė (nuo 1701 m. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. 206 Paskutinės Zigmanto II dienos. nesiskaitydamas su jokiomis prie­ monėmis (Machiavellio mokslas). Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasauline kunigaikštyste. kaip Prūsų kunigaikštis. Bet kunigaikščio valdžia nuo­ lat silpnėjo. 1618 m.. karaliaus Zigmanto. ordino valstybė. ypač padaugėjo mokyklų. balandžio 1 d. kad val­ dovas turįs siekti valdžios. tiek Lenki­ joje. Apskritai Zigmanto laikais gyvenimas Lietuvoje labai pa­ gerėjo. valstybėje didžiausią įtaką įgijo gobši intri­ gantė jo antroji žmona. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona Zigmantas valdovas. tai jos vietoje buvo įves­ t a s a m d y t i n ė k a r i u o m e n ė . Prūsai atiteko jo giminaičiams. mirties ir užleido jas Habsburgams. su­ tikimą. jis visa tai įvykdė ir 1525 m. Be­ kovojant su įvairiausiais sunkumais tiek Lietuvoje. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją.). kada jį panaikino Napoleo­ nas.

nenorėdami nutrauk­ ti ryšių su Lietuva. 1530 m. Vengrijoje. Užsieny jau daug kas manė. — pa­ reikšti užuojautą". — Lietuvos seimas Zig1522 m. Karo betgi jis ntmėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu. kad jis miręs. Šiaipjau mėgo juoką ir sąmojį. sulaukęs 81 m. tiek Lenkijoje ji savo pinigais ėmė išpirkinėti anksčiau Aleksandro už skolas įkeistuosius dva­ rus ir tuo būdu įgijo daugybę turtų: jos valdžioje buvo ištisos teritorijos.bejosi ir turtų. ir Lenkų lenkai (1530 m. Vienintelis Zigmanto II sūnus gimė 1520 m. išrinktąjį į Lietuvos sos­ tą. Zigmantas Augustas. jau tuomet buvo aišku. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis ( 1 5 4 4 . Visi jį gerbė ir l. Zigmantas mirė 1548 m. Lietu­ navo savo karalium ir vos kunigaikštis. Motina Bona pradėjo rūpintis patikrinti jam sostą. 9. Tik jo antrosios vedybos buvo vienas nelaimin­ giausių jo gyvenimo įvykių. kur susipažino su tenykščia vals­ tybės santvarka ir gerai vedamu ūkiu. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebebuvo girdėt Zigmanto. Zigmantą Augustą. o nuo 1548 m. Buvo šaltas. Mirdamas paliko vieną sūnų. Tuo tarpu energijos netekęs ir sunkios ligos kan­ kinamas. d. amžiaus. Jo sveikata pairo tik į gyvenimo pabaigą. lėtos eisenos ir nekalbus. Pir­ miausia buvo rūpinama­ si Lietuvos sostu: mat. Zigmantas buvo augalotas ir tvirtas vyras. formaliai paskelbtas d. Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuo­ jautą. ) su kryžiuočių ordinu ir daug kartų su totoriais. Visuomet buvo ramus. sako jį galėdavus perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę.) Išrinkimas. kad po tėvo jis bus valdovas abiejose valstybėse. 14 209 .1 5 4 8 . Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva. siunčiamiems į Krokuvą. kai dar jis tebebuvo kūdikis. dar labiau praplėtusį bajorijos teises. pavyzdžiui. pripažintas Lietuvos sosto įpėdi­ mantą Augustą paskel­ niu. H i .nkc' teisingu vyru. pa­ prastai ir Lenkai išrink­ davo savo karalium. o netrukus jį karū­ Lenkų karalium. rimtas ir atsargus. 1529 m. 208 I I t t u v o s I s t o r i j a . Tiek Lietuvoje. Zigmanto II antkapis Krokuvos katedroje. Jaunystę praleido I . Bonai vi­ sokiomis intrygomis pa­ lenkus į savo pusę didi kus.. Zigmanto II asmuo. 1544—1572 m.). ir 3 dukteris. To­ dėl Bonos rūpesčiu dar 1522 m. karūnuotas čiu. Lie­ bė didžiuoju kunigaikš­ tuvos kunigaikščiu. instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs. Zigmantas Au­ gustas buvo pripažintas Lietuvos sosto paveldė­ toju.1 5 7 2 m. Tad karalius. 1529 m. Čekijoje ir Silezijoje. o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams. o tėvui sutikus pa­ tvirtinti pirmąjį Lietuvos statutą. Zigmantas kaskart vis labiau ėmė pasiduoti favoritų apsuptos žmonos įtakai.

didžiajam kunigaikščiui gy­ venant Krokuvoje. kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje.). tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Mat. Lietuvos ponams ta mintis patiko. 211 . Simlerio paveikslas).Jis išmoko kalbėti lotyniškai. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija. (Smuglevičiaus piešinys). minkštas. o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Tas buvo pareikšta Zigmantui II per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m. ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj. kad po tėvo mirties jis savaime taps valdovu. Zigmantas Augustas — tėvo vietininkas Lietuvoje (1544 —1548 m. tėvo pradėti statyti. išaugo be charakterio. augdamas morališkai pakrikusiame mo­ tinos dvare. Lie- Zigmanto Augusto jaunystė. puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai. Zigmantas Au­ gustas teturėjo vos 8 m. Zigmantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą: prie pilies kalno buvo baigti. galėjo kištis į Lietuvos reikalus. viską atidėliojąs kitai dienai ir dėl to pramintas „Rytdiena". Ji skundėsi. lenkai. kad nebereikės naujų rinkimų. turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą. rei210 Dalis Vilniaus didžiųjų kunigaikščių rūmų griuvėsių. Tuo būdu 1544 m. itališkai ir vokiškai. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje. Motinos dvare anksti priprato prie palaidų pasilinksminimų. Būdamas humanistiškų palin­ kimų. Jaunutis karalaitis motinos Bonos dvaro damų tarpe. nepaslankus. Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu. Zigmantas Augustas ir Vilnius. ( J . rūpinęs net Lenkų senatas. buvo susi- kilavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Todėl 1543 m. Bet tas jo išrinkimas reiškė tik tą. jį veikdami. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu. ištvirkavimo ir neįgijo jokių tvirtų principų. Tačiau. nedarbštus. Motina italė Zigmantą Augustą auklėjo apsupusi italais humanistais. Matydamas netikusį jo auklėjimą. Po tėvo mirties 1548 m. tėvas turėjo pa­ silikti tik priežiūrą. tačiau svy­ ruoklis. kaip didysis Lietuvos kunigaikštis. labai lepinamas. Apskritai Zigmantas Augustas buvo gana išmintingas. tačiau niekaip neįmanė paveikti Bonos. kurie vėliau apleisti apgriuvo ir. kilo mintis jau 23 m.Zigmanto Augusto auklėjimas. nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus.).

Zigmantas Augustas jau buvo vedęs. begyvendamas Vilniuje. ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. Bet jo žmona Habsburgaitė netrukus mirė. šiaip būdamas silpnavalis. ir jos pusbrolis M i ­ k a l o j u s . Au­ gustas vestų Barborą. jis ne­ pasakė tėvams tiesos. kur jis praleido gražiausią savo jaunystę. Bet tėvas. Zigmantas Augustas stengėsi jos nieku būdu neprileisti prie žmonos: bijojo. prisidarė daugybę skolų. Greit pasirodė. atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo. nebesužinojo apie sū­ naus vedybas. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė juodai išmušti. Tada ir ponai prisi­ statė Vilniuje daugybę rūmų. kad Z. 11. Zigmantas Augustas su tuo sutiko. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais Įsikurdamas Vilniuje. kur tiek daug iškentėjo. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene. Zigmantas Augustas šį kartą parodė didelį atkaklumą: Jis nė neketino išsižadėti mylimosios žmonos. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą. Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus. Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima. kur abu įsimylėjusieji susitikdavo. Z. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusi­ leido. slapta ko Barbora Radvilaitė. Jį visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas. pareiškė tėvui. greta didžiojo kunigaikščio rūmų. tačiau buvo aišku. ir tuo­ jau. vadinamas J u o ­ d u o j u . Zigmantas Augustas ir ji pati vis svajojo nuvykti į Lietuvą ir pasi­ rodyti visoje karališkoje didybėje. nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. karalius. Jos kurstomi. bet Lietuvoje. Augustas persi­ skirtų su Barbora.Į seimo ir senato reikalavimus persiskirti jis atsakė. 10. buvo atrasti ir jos kaulai. buvo visiškai nugriauti. Tais laikais Vilnius pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų. Livonijos prijungimas Livonijos būklė X V I amžiuje. Prieš Marborą betgi griežčiausiai buvo nusistačiusi karalienė Bona. lenkai griežčiausiai reikalavo. Bet. laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė lokio nepasitenkinimo. Jis pats niekad neužmiršo mylimosios žmo­ nos. netrukus miręs. pradėjus katedros remontą. pakvietus kunigą. nes. jog esąs surištas visomis bažny­ tinėmis apeigos ir neturįs tokios sąžinės. gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. Vilnius.tuvą užėmus rusams. (lavęs žinią apie tėvo mirtį. Au­ gustas veikiai susiartino su ja ir karštai įsimylėjo. joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valsty­ bės: 4 vyskupystės. ir vėliau liko mėgiamiausias Zigmanto Augusto miestas. kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei. Augusto žmonos — Elžbietos. t l k p a t y S R a d v l I o s i r apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Mirus žmonai. plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. ir tėvas. pasirodė nesukalbami. Grįždamas į Vilnių. W J^gtuvės Jose dalyvavo naitis Kęsgailą. Zigmantas Augustas. vadinamas R ud u o j u . kad jungtuvėms priešinsis tiek Zigmanto Augusto tėvas. ir 1550 m. Vie­ ną kartą Barboros brolis M i k a l o j u s. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. greta pirmosios Z. Nors vėliau ir vedė Habsburgaitę. Zigmantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką. kurią vėliau pado­ vanojo jėzuitų kolegijai. tiek Lenkų ir Lietuvos ponai. Mirdama Barbora pareiškė norą. esą. Sūnui su liarbora atvykstant į Lenkiją. pats visą kelią arba jodamas arba eidamas pėsčias. Jame tada buvo pilna italų staty­ bininkų ir mokslininkų humanistų. Livonijos valstybė nebuvo vienalytė. visas d varas paskendo gedule. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare. Tačiau ji ir jos šeima neilgai tesidžiaugė karūna. Todėl iš pradžios 212 (f 1551 m. Zigmantas Au­ gustas atlydėjo jos kūną į Vilnių. Tuo metu. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. o ypač motina. Karalienė Bona vis dar tebebuvo didžiausias jos priešas. Zigmantui Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. Ji buvo palaidota katedros rūsy. 1931 m. Iš pradžių ir 213 JU go­ . Zigmantas tuojau įsakė tarybos ponams a f lydėti žmoną į Vilnių. tačiau šeimos laimės jau nebesulaukė: gyvenimo pabaigoje net persiskyrė su žmona. čia jis dažnai atvažiuo­ davo iš Krokuvos ir pagyvendavo. Z. kad Z.). iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. kad motina jos nenu­ nuodytų. buvusiuose Radvilų rūmuose. Kai prieš pat Barboros mirtį Bona pareiškė norą pripažinti ją savo marčia. bet jau nebebuvo kada: sunkios. Iš kuni­ gaikščių rūmų iki Radvilų rū­ mų per sodą Z. nes vedybos esančios nelygios. ordinas ir Rygos miestas. Augustas. Dubingiuose. nu­ vykęs į Krokuvą. kad ją palaidotų ne Lenkijoje. nežinomos ligos pakirsta. jog senatas ir seimas perdėjo. kad galėtų ardyti tą ryšį. ji mirė 1551 m. jog norįs vesti Barborą.

Magistras Fūrstenbergas buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklau­ somybę. Ji plito labai greitai. nes krašte labai sparčiai plito protestantiz­ mas. kuria pasižadėjo nesidėti su Lietuva. kad ir pakrikusi. Tuo metu Rygoje buvo užmuštas Lietuvos pasiuntinys. Jo partija lai214 Livonijos ordino magistras Fūrstenbergas Pasvaly atsiprašo Zigmantą Augustą 1557 m. ir bažnytinės — ordino ir vyskupų — valstybės pamatai ėmė braškėti. Vyskupų valdžia toliau dar labiau susilpnėjo. prašydami pagalbos. 50—51 psl. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikš­ tyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai. Tik čia tuo atžvilgiu buvo sunkiau. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos. kurias po karo šie galėjo išsi­ pirkti. nesant vieno valdovo. (Ano meto paveikslas). Bet Livonijos klausimas tuo būdu dar nebuvo išspręstas. ryžosi ją paimti į savo valdžią. tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus. bet ir išspręsti bažnytinės valstybės pa­ naikinimo klausimą. ją tik sulaikė atvykusi Lietuvos kariuomene. tad būtinai reikėjo šauktis į pagalbą kaimynę Lietuvą. jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką po­ litiką. bet.ordinas priklausė Rygos arkivyskupui. išsiruošė į žygį ir sustojo P a s v a l y . matydamas irstan­ čią ordino valstybę.) jis nusikratė ta priklausomybe. Pakrikusi ordino valstybė negalėjo viena apsiginti nuo Maskvos. sutarties sulaužymu iš ordino pusės ir tuojau paskelbė Livonijai karą. 71 psl.000 auk­ sinų. 215 . 1559 m. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą. Lietuvos seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis. — magistras už 600. kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. ir Pasvaly tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis (1557 m. ordinas buvo sudaręs 15 mt. surinkęs didelę lie­ tuvių ir lenkų kariuomenę. rugsėjo 14 d. Livonijos pasidavimas Zigmantui Augustui. Apie X V I amžiaus vidurį krašto diduma jau buvo protestantiška. jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys. turėdamas skirtingas sąlygas.). tačiau nebeturėjo jėgų. tačiau dar tebebuvo. bet X I V amžiuje (Ge­ dimino laikais. Tačiau. nes kaip tik tuo metu Livonijos valstybių žemes pradėjo smarkiai pulti Maskva. o arkivyskupas už 100. senoji ka­ talikų Bažnyčios sukurtoji organizacija. paliaubų sutartį su Maskva. Magistro ir Rygos arkivyskupo pasiun­ tiniai atvyko į Lietuvą. jis buvo tų pačių kry­ žiuočių ordino šaka (žiūr. Tuo tarpu į pasenusio ir atsisakyti priversto Fūrstenbergo vietą buvo pastatytas K e t l e r i s .000. Jis norėjo pasekti Prūsų ordino magistro pėdomis — pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. kuria Zigmantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją. įnėjo. — žiūr. Todėl caras J o ­ nas IV Pasvalio sutartį palaikė 1554 m. Reformacija Livonijoje pirmiausia atsirado miestuose. Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m. nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai. vadovavo tai partijai.). 1554 m. Zigmantas Augustas. buvo sunku dėl to susitarti ir sunku apsiginti nuo Maskvos. jų vasalai — riteriai bajorai ir miestai pagaliau sukūrė organizacijas su po­ litinėmis teisėmis ir su savo seimais. Livonijos valstybės vadams reikėjo ne tik ap­ sisaugoti nuo Maskvos. Maskvos kariuomenė tuo tarpu skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją. Tuo tarpu Zigmantas Augustas. Tuo tarpu jo pagalbininkas. kuri norėjo pasiekti jūrą. ir ordino magistras vis dar spyrėsi. Daugpilio komtūras G o t a r d a s K e t l e r i s .

jis pirmasis pasivadino M a s k v o s c a r u . Jam pasisekė prikalbėti livoniečius visai susijungti su Lietuva. nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui. vadinamas R u d u o j u (Juodojo pusbrolis). T o ­ dėl 1569 m. užgrobė švedai.). Livonijos delegatai pareiškė Zigmantui Augustui. Lietuva stojo jos ginti. Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vys­ kupystę. Bet didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai. paliaubos. Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis. Dėl to ir taip jau painūs Lietuvos santykiai su Maskva pasidarė dar painesni. Bet karo su Maskva nebuvo iki Lietuvai stojant ginti Livonijos. o iš Kuršo ir Žiemgalos buvo sudaryta ku­ nigaikštystė su sostine Jelgavoje (Mintaujoje). vad.000 maskviečių. Ž i a u ­ r i u o j u (1533—1584 m. kita Maskvos armija. Visai Livonijai bu­ vo pripažinta tikėjimo laisvė (mat. jau karalių Vazų laikais ( X V I I a. kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui. kad Livonija lygia dalia ir jiems priklausytų. atvykę į Vilnių. Vykdyti su­ tarties į Livoniją buvo pasiųstas galingiausios to meto Lietu­ vos didžiūnų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris M i k a l o j u s R a d v i l a . ir 1566 m . vadinamas J u o d u o j u . Tačiau.). kad Livonija lygiai priklausanti abiem valstybėm.). nors ši ir kariavo su juo Livo­ nijoje). kuri buvo pa­ vesta vasalo teisėmis valdyti Ketleriui. buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris.). Len­ kai be galo buvo pasipiktinę dėl šito lietuvių laimėjimo. Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį (1557 m. 217 . ir 1571 m.) padarytos paliaubos (žiūr. nes tikėjosi. siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiš­ kąsias žemes. nes tikėjosi. pasirodė esąs gabus valdovas. Pritrūkus karui pinigų. jis liko nepri­ klausomos iki 1582 m.). Livonijai pasiI lavus Zigmantui Augustui. ir Saremos (Eželio) vyskupystę. iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m. Kuršo kunigaikštystė visą laiką buvo 216 Lietuvos ir Lenkijos lenas.). Livonijos administratorium 1561 m. Tačiau jis negalėjo suvaldyti krašto. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais Naujasis Maskvos kunigaikštis J o n a s IV. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m. abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui. 4. kada jį nukariavo Steponas Batoras. bet kartu ir su Lenkija. ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m. tačiau niekur negavo. Tuo būdu Maskva jau prisiarti­ no prie etnografinių Lietuvos žemių. 204 psl. Zigmanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebepuolė Lietuvos. 12. ji buvo protestantiška) ir plati savivaldybė. kad norį susijungti ne su viena Lietuva. pabėgo be kovos. pra­ sidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai. Zigmantas Augustas riipinosi jų pasiskolinti. Jis įgi­ jo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susi­ jungti su Lietuva. Šitos sutarties nepripažino tik Rygos miestas. kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos. Ji gavo teisę savo atstovus lygiai su visomis Lietuvos provincijomis siųsti į Lietuvos seimą.000 lietuvių sumušė apie 10. pradžioje. jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą. Tuo būdu tais pat 1566 m. 1560 m. 1559 m.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos (ligi tol caras pačios Lietuvos nepuolė. tik 1795 m. Kaip ir jo pirmatakai. mirus bevaikiui karaliui. vadinamąją Piltenę. jie nuo­ lat reikalavo. vėl buvo padarytos 3 mt. Tuo laiku (1562 m. sužinojusi apie pirmo­ s i o s pralaimėjimą. nes bajorija atsi­ likę ir kariauti ir mokesčius mokėti. kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies. kad. ir derybos buvo sunkios. T i k didžiąją Uždauguvio Livonijos dalį. Lietuva šito titulo jam nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. Gardino seime buvo su­ daryta nauja sutartis. ji buvo panaikinta.. pa­ tekusi į Rusų valdžią. kuria Livonija pasidarė Lietuvos provin­ cija su kunigaikštystės titulu. palikdama didelį grobį). Taip buvo iki pat abiejų valstybių galo. smarkiai sumušė caro kariuo­ menę ties U l a (1564 m. ligi pasibaigs jo giminė. o Danai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes. buvo galutinai paskelbta. Liublino seime sudarant Lietuvos Lenkijos uniją. valdytoju buvo paskirtas J o n a s J e r o n i m a s K a t k e ­ v i č i u s .Livonijos prijungimas prie Lietuvos valstybės. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: hetmonas M i k a l o j u s R a d v i l a .

) ir Vilniaus vai­ va prašydavo lenkus pa­ vada (nuo 1551 m. kad lenkai ne­ begalėtų kalbėti apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. ir Zigmantas I I . Lietuvos ir Lenkijos artėjimo veiksniai. bajorija pažadėjo jį išrinkti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. 13. Kai 1522 m. Tad Aleksandrui mi­ rus. Liublino unijos aktas Lietuvos Lenkijos santykių klausimas iki karų dėl Livoni­ jos. krašty. 1529 m. Derybos dėl unijos 1563—4 m. buvo Mask­ vos pavojus ir Lenkų paramos viltis. 1561—1562 m. ku­ rios vis dėlto pasibaigė unijos akto sudarymu. visiškai neatsižiūrint į ankstyves­ niuosius dokumentus. kai Lietu­ kancleris (nuo 1550 m. ir jie norėjo įrodyti. Į jį buvo įtraukti ir senieji nuostatai. Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi. Kai 1562 m. nenorėjo visiškai nu218 traukti ryšių su lenkais. atsilygindamas už savo sūnaus išrinkimą. A l b e r t o G o š t a u t o vadovau­ jamas. Zigmanto II rūpesčiu. padarytieji aktai (žiūr. Šiaipjau Lietuva vieną metą net reikalavo iš Zigmanto II ka­ rūnuoti Zigmantą Augustą Lietuvos karalium. Apie savos tautiškosios kultūros kė limą retai kas tegalvo­ jo. Aleksandrą renkant Lenkų kara­ lium 1501 m. Len­ kams tas kaip tik labiausiai nepatiko. Tad. lenkų seime Varšuvoje. todėl nevengė su jais derybų. jie reikalavo pradėti derybas.). negaliojo. prasidėjus karams su Maskva dėl Livonijos. Taip pat buvo ir Zigmantą Augustą renkant. kad Lietuvos urėdais negalį būti skiriami jokie svetimšaliai. kuris turėjo ap­ imti visas krašto teises. Lietuvos Lenkijos santykiai nebuvo sutvarkyti nei Aleksan­ dro nei Zigmanto II laikais. nuolat reikalingi Lenkų paramos. jo tėvas sutiko patvirtinti numatytą ruošti s t a t u t ą . Lietuvos bajorija. len­ kai tuojau išrinko jį ir savo karalium. jos sudarymui jau buvo ir padedamųjų aplinky­ bių: to meto Lietuvos didikai. Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsi­ kurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Mikalojus Radvila Juodasis. su jais susigiminia­ vę. O lietuviai tenorėjo sąjun­ gos su Lenkija tik dėl tolydžio einančio karo su Maskva. mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. patvirtino statutą. 197 psl.). buvo baigtas. Svarbiausia ap­ linkybė. glaudžiam susiar­ tinimui su Lenkija ir uni. Lietuvos nepa­ tvirtinti. jau buvo aplen­ kėję. visuomet keldavo unijos klausimą. Tad. Lie­ tuviai. kad pagal senuosius aktus jie negalį būti laikomi svetimšaliais.). kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. o tik apie santykius tarp dviejų lygių karalysčių. lietuviai vėl be lenkų žinios paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu Zigmantą Augustą. visada iš jo išsireikalaudavo sau kokių nors naujų teisių. Be to. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes. jie atskirai sau išsirinko Zigmantą II ir pasiūlė jį išsirinkti ir lenkams. ramos prieš Maskvą. kad rodė Lietuvą esant vi­ siškai savarankišką valstybę. bendraudami su lenkais. rinkdama savo naują didįjį kunigaikštį. Ukraina Lenkijos pa­ Lietuvos krašto maršalka (nuo 1542 m. apie ryšį su Lenkija jame ne­ buvo nė žodžio.Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos su­ tartį. todėl jiems buvo ne­ lengva nutraukti ryšius su lenkais. Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija. tas darbas iki 1529 m. Tačiau senuosius aktus laikydami sau negarbingais ir negaliojančiais. Lietuviai nesilaikė nė jų reikalavimo turėti vieną bendrą valdovą ir bendrai jį rinkti. jie Livonijos vietininkas (f 1565 m.). šie tatai ir padarė. lietuviai su šitokiu nusistaytmu ėjo į derybas. visą laiką svajodami vi­ siškai sujungti Lietuvą su Lenkija. unijos 219 . Vi­ sas statutas buvo taip sutvarkytas. O be to.

o lietuviai pateikė visiškai naują projektą. Lietuvos bajorija. lap­ kričio 21 d. . len­ kai reikalavo tik įvykdyti senesniųjų aktų nuostatus. reikalaudami derėtis visiškai iš naujo. sutiko su bendrais pinigais ir net sutiko leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. seimą. negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą. Dėl to suirzę. o iš tikro susirinko tik 1569 m. ka­ dangi jie jau nebegalioja. Bendrasis unijos seimas buvo sušauktas vos 1568 m. (lietuviams išvažiavus. kurios buvo labai artimos lenkų reikalavimams. ar kraštas su­ tiksiąs su Lenkų reikalavimais ir su receso nuostatais. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas spe­ cialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). seimui. kad jis abe­ jojąs. Šitas nebaigto spręsti klausimo nukėlimas į kitą seimą. visais kitais atžvilgiais valstybės turėjo būti savarankiškos. Tuo metu buvo surašytas specialus aktas. O kadangi šis aktas buvo sudarytas Varšuvoj.klausimas pasidarė ypač opus. 1569 m. tai jis vadinamas V a r š u v o s r e c e s u . ir nieku būdu nenorėjo išsižadėti savo atskirų seimų. kad jai padės Lenkija. o paskui net su pagoni­ mis" . Jie reikalavo. Jie daugeliu atžvilgių turėjo nu­ sileisti: atsisakė nuo reikalavimo atlikti atskiras išrinkto didžiojo kunigaikščio pakeliamąsias ceremonijas Vilniuje. Todėl į 1563 m. sutikdami tik su bendru valdovu. kad ginčą išspręstų karalius savo nuožiūra. tikėdama. Liublino seimo išvakarėse. kad karalius neturįs teisės spręsti jų likimo. būtent b a j o r i j o s n o r a s g a u t i Lenkų paramos ir jos noras gauti lygias su l e n k ų b a j o r a i s t e i s e s . nepaisant senųjų aktų. o neišspręstieji turėjo būti sprendžiami specia­ liam seime. o Trakai — su Poznane". Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo. bet tik tada. lietuviai kaip įmanydami spyrėsi. tačiau jame unijos klausimas nė kiek nepasistūmėjo. „nes Vilnius yra lygus su Krokuva. Unijos klausimą vertė baigti jau minėti veiksniai. Lenkai už tai jam padėkojo. lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d. kai vėliau buvo sušauktas Liubline specialus unijai seimas. Jei tas įvyks. kad lietuvių ir lenkų rinkėjų būtų po lygiai. Šitas bajorijos reikalavimas atėjo į seimą per patį ginčų įkarštį ir pa­ sunkino Lietuvos delegatų būklę. Voluinę ir Lietuvai likusį Podolės Braclavą). jog jis atsisakąs nuo savo paveldėjamųjų leisiu Lietuvos sostui: po jo abi valstybės galėsiančios laisvai rinkti sau valdovą. sausio 10 d. dėl kurių abi valstybės rungėsi X I V ir XV amž. o pačiame pasieny. norintiems atplėšti kai kurias Lietuvos žemes (Palenkę. ir reikalavo. jog tai galįs spręsti tik Lietuvos seimas. susirin­ kusi ties Vitebsku. ėmė seimuoti ir nutarė prašyti karalių. Tuo būdu visi bajorai per savo atstovus galėjo dalyvauti valstybės 221 . Bet lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis pareiškė. Lenkams reikalaujant sutvarkyti santykius pagal senuosius aktus. iš Varšuvos išvažiuodamas. Prieš bendrąjį seimą buvo sušauktas dar atskiras Lietuvos sei­ mas. ir todėl. Bajorija nebenorėjo kariauti. Tai buvo įspėjimas lenkams. Z220 Augustas viešai pareiškė. Augustas pakvietė ir Lie­ tuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Ir iš tikro. Varšuvos seime derybos užtruko gana ilgai — nuo 1563 m. kad kuo greičiausiai būtų įvykdyta unija: ji tikėjosi tuo bū­ du gausianti Lenkų paramos. ir jis pats greičiau Įeisiąs nudeginti savo ranką. vėl siūlė naujus unijos projektus ir vėl reikalavo iš naujo pradėti derybas. mes ieškosim paramos ir dė­ simės pirmiausia su valdovais krikščionimis. o lietuviai pareiškė. urėdai ir seimo atstovai. o jie neturį tam įgaliojimų. gavę žinią apie laimėjimą ties Ula.). kai tatai bus reikalinga pačiai Lietuvai. Nesusitariant tuo klausimu. ar tam aktui pritarsiąs kraštas. Lietuvos delegacija. Jie sutiko atva­ žiuoti ir į bendrus seimus. iki 1564 m. specialiai unijos reikalui sušauktam. visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus. pa­ keičiant tik kai kuriuos jų punktus. buvo vadinamas r e c e s u (nuo lotyniškojo žodžio vecedere). Ginčai buvo itin karšti. lenkų spiriamas. jis buvo atidėtas bendram. į kurį buvo įtraukti visi iš­ spręstieji klausimai. gale. Lietuvos delegacijos pirmininkas Radvila pasisakė abejojąs. Iš tikro jis nebuvo pa­ tvirtintas. Toliau jis pasakė: „Taip pat protestuoju prieš neteisybę.—1564 m. Bendram seime jie reikalavo sau irgi garbingų vietų. teko iš naujo pradėti derybas. bet tik ne Lenkijos centre. reikalavo su ja unijos. bet ir su Lenkijai baisiais totoriais. lenkai reikalavo. seime: Lietuvos bajorijai buvo duo­ tos visos Lenkijos bajorų turimosios teisės. vasario 22 d. Pastarasis bajorijos reikalavimas buvo patenkintas 1566 m. Tuo būdu Lie­ tuva grasino susitaikinti ir susijungti ne tik su Maskva. anų laikų įpročiu. Bajorija kartu nusiuntė ir suprojektuo­ tas unijos sąlygas. o juose buvo įsteigti pačios bajorijos teismai (ligi tol visus teisdavo didžiojo kunigaikščio skirtieji urėdai) ir įkurti seimeliai. užuot kariavusi. Lenkų seimą Varšuvoje Z. Kai prasidėjo derybos. kuriuose turėjo būti renkami pavieto teisėjai. kuriuo turėjo likti bendras kar­ tu renkamasis karalius ir bendra užsienio politika. Karalių sutiko rinkti bendrai. atvykusi į 1569 m. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises. kad bendri seimai būtų šaukiami pačiame pasienyje ir spręstų tik abudu kraštus liečiančius klausimus. Bet vis dėlto. tik nieku būdu nesutiko atsisakyti nuo savo atskiro seimo. Tačiau lietuvių delegacijos pirmininkas M ik a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s tada pareiškė. . kuri mums būtų padaryta.

reikalaudami. Unijos aktą priėmus. kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai. y. klausimai. tuomet karalius galįs šaukti seimus kitur. lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d. kuria buvo paskirta Var­ šuva. Tuo būdu jie sutiko. buvo priversti nusileisti. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą. Nemaža dar ginčų sukėlė ir L i v o n i j o s k l a u ­ s i m a s . kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo senatoriais. o lietuviai atsivežė savo projektus. kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pa­ 222 keliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuodamasis. kuriais Palenkė. lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų. lietuviai dar ilgai kovojo. Kadangi Lie­ tuvos statute buvo nuostatų. stengdamiesi iš­ siderėti sau palankesnes sąlygas. negalėdami sukelti Maskvos karų suvargintos bajorijos. Voluinė.valdyme. karaliui palaikant lenkus.). Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau kartu sėdėjo. reikalaujantį visus tuos nuostatus panaikinti. todėl ir jiems priklausanti. atskiras valdžios aparatas. o Lenkai tvirtino. Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems prie­ šingi. Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažia­ vus. kurie jau anksčiau Lenkijoje yra buvę senato nariais. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos. dar buvo nu­ statyta bendrųjų s e i m ų v i e t a . jie nutarė grįžti atgal į Liubliną derybų. kurs pagaliau susirinko 1569 m.). bet tik Lenkijoj. tik ilgai spyrėsi. Su­ vienodinus valstybes. Tuo tarpu į Lietuvą grįžę ponai išleido visam kraštui įsakymus ruoštis karui. ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes. Bu­ vo sprendžiami kiti. Prijungtųjų žemių urėdai ir didesnieji ponai kiekvienas skyrium buvo prisaikdinti Lenkų karaliui. Grįžę į seimą. Po ilgokų derybų. bet kitos sritys niekad nie­ ko bendro nebuvo turėjusios su lenkais). Jie sutiko ir su bendrais pinigais. kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm. Be to. ir atsisakė nuo reikalavimo. kad ji prisiekusi karaliui. Kaip Varšuvos seime (1563—4 m. per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių. Visa tai liepos 1 d. gavus visas teises. tatai draudžiančių. ministeriai). kad karalius būtų bendrai renkamas.t. todėl į unijos aktą jie įtraukė paragrafą. unijos akto nesureguliuoti. Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje ant­ rojoje statuto laidoje. Tačiau. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo sei­ mų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. — apie jo pataisymą jau buvo kalbama ir ankstyvesniuose Lietuvos seimuose. Pagaliau lenkams labai rūpėjo iškovoti sau teisę L i e t u y O j e r į s i g y t i d v a r ų ir g a u t i u r ė d ų . nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti. kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Jei dėl kurių nors priežasčių atstovai ten negalėtų susirinkti. sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija. atskiras iždas. kad jos kadaise priklausiusios Lenkijai (iš tikro dėl Palenkės ir Voluinės kadaise tarp lietuvių ir lenkų ėjo ginčai. ir Lietuvos bajorijos tei­ sės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. Tačiau visa kita pasiliko. unijos klausimas turėjo palengvėti. Po ilgų ginčų buvo sutarta. iš vienos pusės. Pir­ miausia buvo nustatyta būsimo bendrojo senato sudėtis. tai jie vis dėlto nepateko į senatą. koks jis buvo ir Lenkijoje. — todėl dėl paties statuto pataisymo klausimo lietuviai nė nesispyrė. t. tačiau. Liublino seimo eiga ir unijos aktas. kaštelionai. Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat. Statutui pataisyti buvo 223 . iš kitos pusės. reikalaudami sau vietos senate. I s e ­ n a t ą p a t e k o visi vyskupai ir aukštieji urėdai (vaivados. nenorinčių jų prisiekti vietoj karalius paskyrė kitus urėdus. visi tie urėdai. karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu. Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungiamos prie Lenkijos Lenkai jau seniai geidė tų žemių ir tvirtino. Savo statuto antrąja laida buvo nebepatenkinti ir patys lietuviai. Bet jie dėl to nekėlė triukšmo. seimo darbai tęsėsi dar iki rugpiūčio 12 d. Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji digni­ toriai. Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasiliko svar­ biausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva. taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals­ tybių sujungimo. atskira kariuomenė ir t. sausio 10 d. buvo patvirtinta trimis unijos aktais — dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu.

taip pat išvažiavo (buvo paliktas tik vienas vicekancleris Valavičius). lietuvių projektu. ieškodamas kompromisų. bet. ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų. tiek lietuviams Lenkijoje. kad 1501 m. Tad kiekvieną. Augustas šitą savo garantiją sulaužė. Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino. garantuojantį. jau posėdžiavusios kartu su lenkais. Bet lietuviai sakė. kad Lietuvą Lenkijos karūnai dovanojęs Jo­ gaila. jie buvę atvykę tik dėl unijos. Atvykę išvažiavusiųjų lietuvių delegatai savo išvažiavimą iš seimo pateisino karaliaus prieš seimą duotuoju raštu. Tuo tarpu lenkai siūlė derėtis. 15 225 . Rad­ vila Rudasis (Juodasis jau buvo miręs 1565 m. vėl prasidėjo derybos. Nors jie ir protestavo prieš Lietuvos žemių grobimą. ji buvusi duodama didiesiems kunigaikščiams tik iki gyvos jų galvos. jie rėmėsi ir tuos pačius dėsnius tvirtinančiomis senosiomis privilegijomis. derybų pradžioje. kad karalius duotų garantiją. Savitiems reikalams abiejose valsty­ bėse turį būti atskiri seimai. Z. kuriais Lenkijai buvo prijungtos Lietuvos provin­ cijos. Tikslios sienos tarp abiejų valstybių turinčios būti nustatytos specialios ko­ misijos.nes mes esame laisvi žmonės. 224 Tuo metu Lenkų valstybė stengėsi susigrąžinti sau visus bajori| kuriuo nors būdu pasisavintus dvarus ir atiminėjo visas žemes.karštą ir graudingą kalbą. o ne savo viešpačiu". Lietuvos atstovai pir­ miausia susivažiavo atskirai pasitarti. kai Zigmantas jiems davė raštą. — ypač Aleksandro laikais. Tada lenkai pradėjo grobti Lietuvos provincijas. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams. Liublino seimo scenos. Tiesa. Jie ilgai tarėsi dėl savo po­ zicijos ir sutiko važiuoti į Liubliną tik tada. Besiginčijant Krokuvos vysk. Netekę didžiulių. arba — iš lotyniško — e g z e k u c i j a . nes senelis M. be jų nieko nebūsią daroma. Cia jis parodė nemaža politinio takto ir pasiaukojimo. 1588 m. aš laikyčiau tironu. kuriuo karalius pasižadėjo išsaugoti Lietuvos sienų neliečiamybę. Lietuvių vadai seime buvo Mik. Katkevičius pasakė. pranešę. maldaudamas karalių neskriausti Lietuvos. bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečia reikalai. Padnievskis pareiškė. bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lie­ tuvoje. Lietuvos atstovai jautėsi daug silpnesni.sudaryta speciali komisija. Pagaliau atėjo lemiamoji birželio 27 d. Seime. Kelis sykius tų derybų metu jis buvo net susirgęs iš nuovargio. kol nebūsiąs pakeltas. ir iš­ važiavę. jiems buvo leista įsigyti Lietuvoje dvarų. betgi jiems niekad nebuvo leista gauti Lietuvoje urėdų.. naktį jų išvažiuota iš Liublino. Varšuvos receso aktų. lietuviai rėmėsi savo naujuoju statutu. galėsią laisvai. Radvila dabar jau nebeatvyko. Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai. kad lenkai savo pa­ siūlymus pateiktų raštu. ir nebe­ galėjo ryžtis atvirai kovai su Lenkija. Trys pasilikę Lietuvos senatoriai. Tuo būdu vėl praėjo kelios dienos. Šita politika buvo vadinama įstatymų vykdymu. Lietuviams vadovavo Kat­ kevičius su Valavičium. ir ji buvusi atskirai valdoma tik iš lenkų karalių malonės.. Bet tą dieną susirinkęs lenkų seimas nieku būdu negalėjo sulaukti lietuvių: mat. seime jos delegatai neturėję neribotų įgiliojimų. didysis Livonijos gynėjas net Lietuvos Istorija. aktų Lietuva neprisiekusi. tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios. niekieno nekliu­ domi. būdamas įsitikinęs unijos naudingumu. Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo. Jie rei­ kalavo derybų pagrindui 1501 m. kad Lietuva dėl unijos daugiau nebesiderėsianti. laisvus ir garbingus žmones. Tai matydami. bet Lietuvos iždas tvarkomas Lietuvos iždininko. esą. kurie tuojau pareikalavo atšaukti karaliaus raštus. Lenkams nenusileidžiant. Ją baigdamas.). p 1563—4 m. Piniginis vienetas turįs būti vie­ nodas. nes jis juos dalino be atodairos. pagaliau sugrįžo Lietuvos ponai ir seimelių naujai išrinkti atstovai. Melniko ir 1564 m. Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Katkevičius ir vicekancleris Eustachijas Valavičius. ir pašalinti iš Lenkų senato ir seimo užgrobtųjų žemių atstovus. Gavę juos. išvažiuoti. ma­ tydami. Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo. birželio 6 d. Karalius nuolat lankėsi ir pas vienus ir pas kitus. tai kam jums dar derėtis dėl unijos?" O Radvila dar griežčiau pareiš­ kė: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti. Vėliau ji buvo pakeista kita komi­ sija. Be to. Seimai turį rinktis pakai­ tomis Lietuvoj ir Lenkijoj. tirštai gyvenamų žemių. tačiau 1588 m. po trijų dienų lietuviai atnešė len­ kams savo projektą. paėmus pagrindui se­ nuosius abiejų valstybių sutarčių aktus. jie nebeturėję ką veikti. šaukti jos seimus ir neduoti jokiems svetimšaliams urėdų Lietuvoje. bendrai rinktas karalius tu­ rįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu. Šaukiant seimą. ta­ čiau tas nieko nepadėjo: užgrobtųjų provincijų atstovai buvo saikdinami. ateiti į lenkų seimą ir kartu posėdžiauti. Pagaliau karalius įsakė lietuviams vasario 28 d. Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos Ir ponų rankas. Deja. žirgelių žemai­ tukų. jis vis dėlto daugiau rėmė lenkų reikalavimus. paruošta trečioji statuto laida vis dėlto nepanaikino lenkams nepatikusių nuostatų. Derybos buvo gana sunkios. kad ten niekas jų neversiąs sudaryti jiems nepriimtinos unijos: jei nesusitarsią. bet ne mus. kad dėl jos nesusikalbėsią. Tačiau. kurs norėtų mane pavergti. Ponams lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų. jog Lietuvoje nebu­ sianti vykdoma vadinamoji e g z e k u c i j a . Todėl dabar lietuviai dau­ giausia pasitikėjo karalium ir net maldavo jį nesiaurinti savo tėviš­ kės teisių. Dabar lietuviams buvo jau daug sunkiau spirtis. kurioms bajorai neturėjo nuosavybės dokumentų. jų grįžimas dar paaukštino lenkų toną. Tada Katkevičius ironiškai atkirto: „Jei mes jums dovanoti.

Pagaliau 1572 m. o ypač tuo rūpinosi Aus­ trų Habsburgai ir caras Jonas I V . Scena sugraudino net karalių ir lenkus: beveik visi verkė. atskiras iždas. Liublino unijos akto reikšmė. tai karas savaime aprimo. paliko daug spragų. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi visiškai savarankiškai. kurį galima pavadinti unijos aktu. kad jie norį tik gero ir kad unija išeisianti tik įnaudą Lietuvai. Tačiau tas nieko nepadėjo. ir jų žemės buvo užgrobtos kai­ mynų (žiūr. kurį rinkdavosi ir lenkai. Karas tuo būdu lai­ kinai pasibaigė. tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų.unas valstybes. palengva taip pat buvo vienodanami išlikę skirtumai ir vals­ tybinėje organizacijoje. nes kaip tik tada abi valstybės žuvo. nepaisydama jo nuostatų. Bet po trejų metų. jog sutinką su visais lenkų paruoštojo akto nuostatais. atskira kariuo­ menė. Pa­ galiau 1571 m. gale. šis aktas buvo pirmasis. pavojui praėjus. Jis sukūrė savotišką dviejų valsty­ bių junginį. ir Zigmanto Kęstutaičio aktai. tai buvo tik sutikimas laikytis pateiktų sąlygų už paramą prieš Švitrigailą. mirus bevaikiui Z. Augustui. Jam tada dar te­ buvo tik 52 m. (liepos 7 d . prie­ šingai. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. buvo ban­ dyta galutinai sujungti ir valstybes. Tačiau Lietuva palengva ar­ tėjo prie Lenkijos: Lietuvos bajorija nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų bajorija kovojo dėl savo luominių teisių praplėtimo. niekas su tais aktais nebesiskaitė. o liepos 1 d. o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. lietuviai tarėsi dar 3 valandas ir tą pačią dieną pranešė. Lietuvos nesuliejo su Lenkija nė pats aktas: liko visiškai atskira valstybės teritorija. ) mirė Zigmantas Augustas. atskira jos valdžia. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis Liubline darant uniją karas su Maskva tebebuvo dar ne­ baigtas.apsiašarojo. Zig­ manto Kęstutaičio aktai nė kiek nepakeitė buvusios santvarkos. iki tol abiejų pusių bu­ vo pripažinti tik 1413 m. sulied. Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų. Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva: jis nenorėjo tuo būdu jai įsipykti. nuo Kazimiero laikų lenkai ėmė rinktis sau karaliais visada tuos pačius asmenis. kuriuos išsirinkdavo Lietuva sau didžiaisiais kunigaikščiais. tad noromis nenoromis jie turė­ davo rinktis tą patį valdovą. Maskvos pavojus lietuviams ne­ leido rinktis sau atskiro valdovo. Mirė savo mėgiamajame Knišine. o visi Lietuvos atstovai suklaupė. Karalius ir lenkai ramino. o kartais ir Lietuvos noras jo nenu­ traukti. Tuo būdu išliko personalinės valstybių unijos ryšys: abi valstybės buvo vieno valdovo valdomos. kurių viena — Ona — tebebuvo netekėjusi). bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau rei226 kalingus įstatymus. silpnas senelis. Po to prasidėjo priesaika. nes Lietuva. Tačiau t ą r y š į p a l a i k ė ne a k t a i . T u o būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir to­ liau išliko visiškai savarankiška.). grasindamas karu galėjo rei­ kalauti sosto sau arba sūnui. 14. Unijos aktas. kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus. Tai buvo lenkų reikalavimas. kaip kad nesilaikė daugelio ankstyvesnių susitarimų. kai abiejų valstybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios. Palenkėję. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti Lenkų paramos. jie dar ilgai šaukdavo ir savo atskirus seimus. Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Au­ gusto mirties. Tiesa. kurias dar labiau padi­ dino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos. o visi kiti (1499. Taip pat. rinkosi sau valdovus. 1564 m. tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. atskiros teisės. Tuo būdu X V I I I amž.. kokio ligi tol dar nebuvo. tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs.) aktai buvo lietuvių nepatvirtinti. Dabar jau buvo susitarta kartu rinkti valdovą ir tu­ rėti bendrą seimą. Jau buvo nustojęs savo reikšmės ir 1413 m. kurio lietuviai gal irgi būtų nesilaikę. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą. Todėl. aktas. Gavę karaliaus atsakymą. visiškai neatsiklausdama lenkų. nebebuvo ko rinkti valdovu. Nors unijos aktas ir leido. ta­ čiau jos negavo. nepaisydami unijos akto nuostatų. padėkos pa­ maldos. bet Lenkijos. buvo patvirtinti patys aktai. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys. 1501. Sostą valdžiusi 227 . 433—434 psl. buvo padarytos paliaubos. Seimai buvo bendri. Zigmantui Augustui mirus. bet jau nebepavyko.

Mokėjo laukti patogaus mo­ mento. Vis tai buvo svarbūs faktai. tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvasi­ ninkais. pradedant 229 . Buvo labai išlaidus ir duodavosi iš­ naudojamas visokiems intrigantams. dar buvo gyvų daug Gedimino giminės kunigaikščių. nešiojo juodus apdarus. Gedimino šeimos šaka pasibaigė. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėjo kova tarp p r o t e s t a n t ų ir k a t a l i k ų . Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. ir todėl nebetiko kandidatais į valdovus. C. tiek visuomenėje. pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į ka­ talikybę. bet iš tėvų gautas brangenybes jis vis dėlto išsaugojo. Jis pats buvo svyruo­ jąs katalikas. todėl nerėmė protestantų. Z. jis nebegalėjo vesti. Negaudamas persisky­ rimo. Zigmantas Augustas liūdi mirusios Barboros. (Gersono paveikslas). bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto. Augusto laikai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. Bet kadangi. Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras. bet dėl tos pačios priežasties nesiryžo. tiek ūkyje: buvo įvykdyta valakų reforma. Jis ir pats buvo linkęs pereiti 228 į protestantizmą. D i p l o m a t a s jis buvo neblogas. ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas). Krašto valdymo aparatas iki X V I amž. bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus. ta­ čiau su ja negyveno. jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę. Gyveno atsiskyręs. Barborai mirus. antrosios pusės Didysis kunigaikštis ir jo valdžia. Tačiau jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat jos liūdėjo. nusigyvenę. bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovoti su pasitaikančiais sunkumais. visokių dvaro patai­ kūnų apsupamas dažnai keičiamomis favoritėmis. gyveno juodai išmuštuose kambariuose. kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę. Tiesa. Todėl jam nuolat trūko pini­ gų. ji išvažiavo į Vieną. Po Vytauto mirties Lie­ tuvos valdovai visada būdavo renkami. gerai pažino savo valdinius.Zigmanto Augusto antkapis Krokuvos katedroje. Lietuvos vidaus santykiai XVI amžiuje I. kad galėtų gauti persiskyrimą su žmona. mokėjo pastebėti žmonių silpnu­ mus ir jais pasinaudoti.

Provincijų valdymas. kurie valdė paprastus dvarus ir ne­ didelius valsčius. o ma­ žesnieji vietininkai.) buvo išskirtos kai kurios sritys. vadinamus ne vieti­ ninkais. tvarkai ir iškilmių cere­ monijoms prižiūrėti buvo m a r š a l k o s . bet ir apylinkės bajorų bylas. Todėl visi žemės valdytojai turėjo jam atlikti tam tikras pa­ reigas: bajorai eidavo į karą. Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogai­ los palikuonys. Didžiojo kunigaikščio rūmų urėdai. t. tai iš jų ( X V I a. bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys. duonos raikytojų. tie urėdai gaudavo pareigas tiktai iškilmėse (ir tai ne visi). pats negalėjo atlikti visų reikalų. Pagal seną paprotį. (Bet tose dviejose di­ džiulėse vaivadijose buvo taip pat ir vietininkų. pareigų. Didysis kunigaikštis. Jiems karo reikaluose ir teismuose tarsi padėjėjai buvo k a š t e l i o n a i . 198—201 psl. Hetmonų buvo du: k r a š t o h e t m o n a s vadovaudavo į karą susirinkusiai bajorijai. Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo ku­ nigaikščio t u r t o v a l d y t o j o . kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. atsiradęs nuo 1521 m. Kadangi Vilniaus ir Trakų vaivadijos buvo labai didelės.Kazimieru. Lietuvoje valdovas buvo laikomas visos valstybės šeimininku. Tik Vilniaus ir Trakų sritys nuo 1413 m. Didžiojo kunigaikščio rūmų saugumui. dar buvo nemaža smulkesnių urėdų: kambarinių. 230 į vietininkų panašių. įvairiausiems didžiojo kunigaikščio kanceliarijos reikalams vesti buvo k a n c l e r i a i ir jų pavaduotojai v i c e k a n c l e r i a i (nuo 1566 m. būtent ministerių. Jų buvo visoje valstybėje. vyriausiųjų virėjų. tie. gavusios savo atski­ rus vaivadas. Taip antai. kurie vesdavo savo srities bajoriją į karą ir turėdavo kitokių. Savo dvarams administruoti ir tvar­ kai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus. t. iš Vilniaus vaivadijos buvo išskir­ ta Naugarduko. iš kurių pajamų padeng­ davo valstybės išlaidas. Visa tai jis galėjo daryti laisvai. bet v a i v a d o m i s . jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių. y. bet buvo ir viso krašto savininkas. o dar kiti — iki norėjo didysis kunigaikštis. o k i e m o h e t m o n a s . Jų buvo įvai­ rių. kurie buvo vadinami v i e t i n i n k a i s . jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1I% visų dvaro pajamų. vadinamas s e n i ū n u . Tai buvo lenkiškojo tipo urėdai.. kitiems žemių duodavo kunigaikštis. o kariuomenei vadovauti — h e t m o n a i . Maždaug tuo pat metu didžiųjų sričių (buvusiųjų atskirų kunigaikštys­ čių) vietininkai gavo irgi lenkiškuosius vaivadų vardus. Be to. stalininkų. T i k dvarų administracijai ir valstiečiams val­ dyti jie turėjo sau padėjėjų: tėvūnų. buvo pradėti vadinti s e n i ū n a i s . tačiau valstybės politikoje jį varžė įsigalėjusi p o n ų t a r y b a ir s e i m a i (žiūr. Taip buvo valdomas visas kraštas. vadovaudavo samdytajai kariuomenei (vėliau kiemo hetmonas buvo pradėtas vadinti lauko hetmonu). valdydamas kraštą per vietininkus ir vaivadas bei seniūnus. valdančių di­ džiojo kunigaikščio dvarus su mažesnėmis apylinkėmis). turinčių tam tikrų pareigų. vėliau ypatingą reikšmę įgavusių ministerių. Jis buvo lygus su vaiva­ domis. Vieti­ ninko neturėjo ir Žemaitija. ir jie buvo svar­ biausi urėdai. turėjo savo viršininkus. Vieni bajorai valdė že­ mes iš senovės. Vėliau Žemaitijai buvo paskirtas ir kaštelionas (1566 m. 231 . pristovų.). arklininkų.). 2 ) p i l i e s k o m e n d a n ­ to ir 3) t e i s ė j o. taurininkų ir t. pini­ giniams reikalams tvarkyti buvo i ž d i n i n k a i . kiti — iki savo ar vaikų gyvos galvos.). tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių. Vė­ liau visų tų urėdų vardai virto savotiškais garbės titulais. Jis ne tiktai patsai valdė daugybę didžiulių dvarų. kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse. valstiečiai mokėdavo tam tikrus mokesčius ir atlikdavo darbus. Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus. Vieni žemes gaudavo amžinai. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis. todėl jo valdymas buvo pa­ našus į didelių žemės plotų savininko valdymą. o iš Trakų — Brastos vaivadija. Be šių. Todėl jau nuo senų laikų jo rūmuose buvo eilė žmonių. Čia nuo Vytauto laikų buvo krašto viršininkas. tačiau visų pareigos buvo vienodos.t. šimtininkų ir t.

Kauno ir Upytės pavietai. bet iš kai kurių didelių vaivadijų buvo išskirti net keli pavietai. vadinamajam p i l i e s t e i s m u i . ir bylos iš vieno teismo eidavo į kitą be jokios tvarkos. didžiojo kunigaikščio dvarų val232 d y tojai. kuris visas tokias bylas spręs­ davo vietoje. y. Kai kurie iš jų sutapo su vaivadijomis. vadinami s e i m e l i a i s . išsirinkdavo teismą ir kitus urėdus. buvusiųjų kunigaikštysčių. 2emės teismams rinkti buvo įvesti viso pavieto arba vaivadijos bajorų suvažiavimai. kokie buvo Lenkijoje. kurios laikėsi tiek valdo233 . Ukmergės ir Breslaujos. ir kiekvienas iš jų turėjo atskirus vardus: p r i e š s e i m i n i u o s e s e i m e l i u o s e bū­ davo renkami atstovai į seimą. Krašto padalinimas į pavietus ir vaivadijas. vietininkai jau buvo gavę vaivadų vardą dar X V I amž. Bet kadangi pats didysis kunigaikštis negalėjo iš­ spręsti visų bylų.2. 3. jis susidėjo iš teisėjo. Dvasininkai. Kiekviename dabar naujai sudarytame paviete buvo vienas didžiojo kunigaikščio skiriamas urėdas — pakamorė. kurie palengva išnyko. kurie valdė dvarą. Lietuvos įstatymai ir Statutas Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. Pilies teismas priklausė vaivadai arba didžiojo kunigaikščio skirtajam seniūnui. t. ir t. Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. kad teismai priklauso didžiojo kunigaikščio skirtiems urėdams. e l e k c i n i u o s e būdavo renkami pavieto arba vaivadijos urė­ dai. o bajorų dvaruose — bajorai. Valstiečiai anksčiau turėjo savo teismus. Tuo būdu visi kiti vietininkai. Vėliau seimeliai buvo šaukiami vienam kuriam reikalui. seniūnai. Jiems buvo pavestos spręsti visos bylos dėl turto. vaivados. Apskri­ tai teismų srity buvo painiava. Pirmiausia buvo įkurti pa­ čių bajorų renkamieji teismai. Pilies teismai priklausė seniūnams. iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Ašmenos. pradžioje. Pilies teismai pavietuose priklausė seniūnams. taigi valdovo dvaruose teisė vietininkai. grįžę iš seimo. pav. Visas kraš­ tas jau anksčiau buvo padalintas į vaivadijas. Lietuvos bajorijai labiausiai ne­ patiko. Pagaliau 1564 metų sei­ me didysis kunigaikštis su tuo bajorijos reikalavimu sutiko. Įvedant naujuosius teismus. kuriems rinkti buvo šaukiamas pavieto bajorų seimelis. r e l i a c i n i u o s e atstovai. Taip pat seimeliuose buvo renkami at­ stovai į seimą ir surašomos jiems instrukcijos. tai paprastai ir bajorus teisdavo jo paskirti urė­ dai — vietininkai. Sprendimams rašyti ir teismo kny­ goms vesti buvo seniūno arba vaivados skiriamas „pilies rašti­ ninkas". o bajorai nuo seno priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. Pakamorė teisė patsai. ir didelių sričių. o vaivadijose — vaivadoms. ir valstiečių teisėjais pasidarė tie. Toks krašto padalinimas į vaivadijas ir pavietus išbuvo iki valstybės pabaigos. o jų paskirti vietininkai ir teisėjai. vėliau jie paprastai buvo vadinami l a i k y t o j a i s (tenutarii). jis irgi buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio. ir buvo pradėti steigti nauji bajorijos teismai. Naujieji teismai buvo trejopi. Tik bylos dėl žemės ribų (ežių) buvo pa­ vestos atskiram p a k a m o r ė s teismui. nebeteko teisės teisti bajorus. t. jie galutinai buvo sutvarkyti tiktai 1566 m. vadinamo­ sios civilinės bylos. Teismai buvo nevienodi: jie buvo atskiri kiekvienam luo­ mui. buvo sudaryti teisminiai p a v i e t a i . Renkamas buvo tik žemės teismas. jos labai ilgai užsigulėdavo. Seimeliai. Tad administracijos urėdai ir teismai buvo sujungti. teisėjo pavaduotojo ir raštininko. Bet ir tokiais atvejais bylas paprastai spręsdavo ne jis vienas: kai kurias iš jų jis spręsdavo kartu su taryba. o kitas — viena taryba. kad Lietuvoje būtų įvesti tokie pat pačių bajorų teismai. Dažniausiai teisdavo ne patys seniūnai. Ji reikalavo. Seimeliuose bajorija apsvarstydavo savo reikalus. kaip kad anksčiau. kurių buvo palikta nebe tiek daug. o tik po vieną kiekvienam paviete. Dėl to bajorija seimuose nuolat kėlė teismų klausimą. o iš Trakų vaiva­ dijos — Gardino. reikalaudama reformos. Teismų reforma 1564 m. Gyvenimas bu­ vo tvarkomas p a p r o č i ų t e i s e . Pagaliau baudžiamosios (kriminalinės) bylos buvo pavestos spręsti trečiam. vadinami ž e m ė s t e i s m a i s . padarydavo pranešimus apie seimo darbus. Šių sprendimus buvo galima apskųsti pačiam didžiajam kunigaikščiui. Lydos. miestiečiai ir žydai turėjo savo atskirus teismus. be to..

jis buvo nutartas įvesti 1564 m.). Išleidus pirmąjį Statutą. ji ėmė rei­ kalauti. 170 psl. o 1522 m. Tačiau jis teapėmė tik kai kuriuos baudžia­ mosios teisės ir teismo proceso dalykus. Kaip tik tuo metu Lietu­ voje vyko didelės atmainos teisiniuose santykiuose: bajorija kaskart vis daugiau įgavo teisių. paruoštas vadovaujant kancleriui Albertui Goš­ tautui. Tiesa. — t r e č i a ir p a s k u ­ t i n ė l a i d a . veikiai pa­ sirodė. Ši a n t r o j i l a i d a buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. o Lietuvos Statute yra savotiška sistema. veikiantį visame krašte. t. Jame surinktos teisės pa­ imtos iš privilegijų ir gyvenime veikusiųjų papročių. Jei dokumentas liesdavo visą kraštą. Len­ kai nuo Kazimiero Didžiojo laikų. nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui. Medžiagos ruošiamajam Statutui buvo nemaža. 131 psl. Seimų pataisytas. Naujų teisinių normų davė 1413 m. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai. Apie naująją laidą buvo pradėta rūpin­ tis dar tais pačiais 1566 m. Pirmosios dvi laidos buvo rankraštinės. be to. Tuo jis ir reikšmingas. dar buvo paskelbtos dvi krašto privilegijos. panašią į Lenkijos. Jogaila. suteikta Horodlėje (žiūr. ir kūrė naują. kad teisės būtų surašytos. ir Zigmanto Kęstutaičio 1434 m. miestams. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rin­ kinį. tačiau tuo tarpu su Maskva ėjusio karo reikalai tatai sutrukdė. Statutas. — vadinasi. jos niekad nebuvo išspausdintos (tik dabar jos yra išspausdintos 235 . tam. kurių viena apibrėžė bajorijos. 1492 ir 1506 m. vadinamuose privilegijomis. ketvirtas — paveldėjimo teises. o šie — į 282 straipsnius. trečias — bajorų žemės teises... išleidus vadinamąjį K az i m i e r o T e i s y n ą . daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. atsakiusi to meto tei­ sių mokslo reikalavimams.). darėsi vieninteliu luomu. t. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. kuriomis buvo sunormuotos ponų tarybos teisės dalyvauti valstybės valdyme... Tad teismams būdavo labai sunku susivaikyti vi­ soje toje painiavoje. Antai dar 1387 m. L i e t u v o s S t a t u t o vardu. privilegija (žiūr. kam priklausė dvarai. — teišėjo vos 1588 m. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug. penktas — įvairiausius krimina­ linius nusikaltimus. Pirmasis bandymas įstaty­ mus kodifikuoti buvo padarytas 1468 m. kitas — valstybės gynimą. ir jis tebuvo paskelb­ tas tik 1 5 6 6 m. vadinamąjį Vislicos Kodeksą. jis būdavo vadina­ mas k r a š t o p r i v i l e g i j a . ir t. Buvo nemaža ir provincijų privilegijų. jame yra nemaža bajorijos teisių. ir daugely atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas. turėjo savo teisių rinkinį. buvo taisomas kelių komisijų. nes yra visiškai lietuviškas. didžioji Kazimiero privilegija (žiūr. Visas Statutas padalintas 234 j 13 skyrių. krikštydamas Lietuvą. Jogailos ir Vytauto privilegija. nuo X I V amž. t. o kita katalikų Bažnyčios ir kata­ likiškosios bajorijos teises (žiūr. Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose. valstybinę santvarką. atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos. Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams. buvo davęs dvi krašto privilegijas. Vislicos Ko­ dekse mechaniškai sukrautos įvairios privilegijos ir įstatymai. Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės. dar būdavo privilegijų. Kiekvienas skyrius liečia kurį nors atskirą dalyką: vienas — valdovą ir nusikaltimus prieš jį. kartais tik vienos kurios srities.). duo­ damų Bažnyčiai. 180 psl. pasiskolintų iš lenkų ir iš rusų. y. Visos trys Statuto laidos buvo parašytos to meto Lietuvoje vartojama gudų rašto kalba. Kai bajorija pradėjo įgauti kaskart vis daugiau reikšmės. Jis daug kuo pra­ lenkė tuo metu Lietuvos kaimynų turėtus teisių rinkinius. tačiau ji. t. Dar daugiau padarė teisinių atmainų 1447 m. o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. bajorams arba dvasininkams. y. kuriame turėjo būti surinktos visos krašte veikiančiosios tei­ sės. tačiau Lietu­ vos Statutas jį toli praneša savo sistemingumu. kad jis reikalingas pataisų. Po jo.vai. tu­ rinčiu visas teises. 111 psl. jei tik vieną sritį — p r o v i n ­ c i j o s p r i v i l e g i j a . tačiau jos visos pritaikytos Lietuvos gyvenimui. jos būdavo nevienodos. už Zigmanto Augusto išrinkimą didžiuoju kunigaikščiu jo tėvas Zigmantas II pažadėjo išleisti sta­ tutą. Naujos Statuto laidos. Tas laukiamasis statutas ir buvo paskelbtas 1529 m. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo abso­ liutiška. I-sis Lietuvos Statutas visas krašte veikiančiąsias teises su­ vedė į vieną gerai apgalvotą sistemą. Be to. Todėl netrukus pasirodė. Vėliau jos buvo išverstos į lotynų ir į lenkų kalbas. kad ir antroji Statuto laida dar reikalinga pataisų.). Nauj5s Statuto laidos klau­ simas buvo keliamas net keliuose seimuose. žydams ir t. tiek gyventojai.

kurie kiekvienas susamdydavo sau pavestą dalį. turėjo būti atimta žemė. kurios bū­ davo hetmonų žinioje. kai sam­ dyta jai kariuomenei reikėdavo pagalbos. kai daugiau reikėdavo samdyti kariuomenės. Zigmanto I I . pradėdavo svarstyti valstybės reikalus. Ramiu laiku tų mokes­ čių pakakdavo. kiek dabar už 5 litus). 236 |uip išvengti karo. Kiekvieną metų ketvirtį kareiviai gaudavo po 5—6 auksinus. Pirmoji krašto gynėja nuo senų senovės buvo bajorija. tartis. Toliau algas kareiviams mo­ kėdavo iždas. Kariuo­ menės Zigmanto II laikais Lietuvoje buvo išlaikoma apie 5. kad nesusiaurėtų Lietuvos sienos. jie buvo pradėti samdyt Vytauto laikais. susirinkę į karą.mokslo reikalams). taigi jai būdavo išmokama apie 3 milijonus skatikų. o ba­ jorijos buvo šaukiamasi tik ypatingai sunkiais laikais. laikais jau daug daugiau buvo pradėta samdyti kariuomenės. už skatiką buvo galima nupirkti maždaug tiek pat. Pinigai būdavo įteikiami karininkams. Taikos metu samdi­ niai buvo reikalingi pilių įguloms. Tuo metu ir visoje Europoje kariuomenė buvo samdyta. kad jis savo 1447 m. kaip apsisaugoti nuo lenkų įtakos Lietuvos vidaus gyvenime. y. juo daugiau turėjo vestis į karą tarnų. O be to. kuriuo iš bajoro. Be to. O iždas tam reikalui pinigų surinkdavo iš valstybės dvarų. nes yra visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezul­ tatas. nes šauktiniai bajorai sudarydavo vien kavaleriją. Todėl. dažnai. Duodamas bajorams naujų žemių. kiek kuris bajoras turi statyti ginkluotų karių. Bajorai turėjo eiti kariauti ne tik patys. Buvo net toks įstatymas. Kareiviui. Tatai buvo įtraukta ir į visas tris Statuto laidas. Mat. — pavyzdžiui. tuo metu buvo labai aktualus klausimas. Zigmanto Augusto laikais buvo nustatyta.000. seniūnai ir laikytojai. bet ir su savo tar­ nais. didysis kunigaikštis visada reikalaudavo. Tuo būdu buvo pradėtos laikyti nuolatinės samdytosios kariuomenės dalys. t. ir siųsdavo didžiajam kunigaikščiui įvairiau• . Pirmieji samdiniai kareiviai buvo svetimšaliai. turi atiduoti kariuomenės reikalams 1U seniūnijos dvarų pajamų (tas mokestis buvo vadinamas k v a r t a ) . Kariuomenei samdyti būdavo skiriamos tam tikros sumos pinigų. M / reikalavimų. išleisdami į Lenkiją savo kunigaikštį Kazimierą. arba 600 skatikų (vieno skatiko vertė tada buvo lygi maždaug 5 litams. Neturtingas bajoras turėdavo eiti kariauti pats vienas. o vėliau daug kartų perspausdinta lenkiškai. o karo metu. Pirmiausia jis yra geras visuomeninės ir valstybinės to meto Lietuvos kultūros rodiklis. vadinamo Senuoju. neinančio į karą. Dėl to pamažu bajorų kariuomenė buvo keifiama samdyta kariuomene. Tik trečioji laida buvo išspausdinta iš pra­ džių gudų kalba. tad juo toliau. gaunantieji valdyti valstybės dvarus. būdavo uždedami specialūs mokesčiai. Juo kuris bajoras buvo turtingesnis. kad visi. Žodžiu. Samdytinių. y. Paprastai nuo 5—8-nių bajoro valdomų valstiečių sodybų (vėliau — valakų) turėjo būti duodamas vienas karys. Bajorų karinė prievolė. 237 . buvo jau garsiame Tanenbergo mū­ ryje. mokant vidutiniškai po 5 auksinus už metų ketvirtį. Neišnyko jie ir vėliau. tai jis išsaugojo Lietuvą lietuviams: jo dėka svetimšaliai negalėjo įsigyti dvarų Lietuvoje. Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė. lietuviai išrei­ kalavo. pagaliau buvo kariaujama vien tik su samdyta kariuomene. artilerijai. Lietuvos apsaugos organizacija X V I amžiuje. bet dar ilgai ir Lietuvą užėmus rusams (iki 1840 m. ne kokie iš bajorų buvo ir kariai: nedrausmingi. Jos pagrindinė pareiga buvo kariauti. t. Be to. jis turėjo nepaprastą reikšmę tolimesniam Lietu­ vos valstybės gyvenimui. per metus būdavo sumokama 20 auksinų. arba 15 milijonų litų (iš tos algos kareiviai turėdavo ir pragyventi). Buvo sudaryti sąrašai. kariuomenei bū­ davo išleidžiama didžiausia visų valstybės pajamų dalis. 4. daugiau turėjo žemės. valstybei dar atsėjo artilerija ir kitos karo reikmenės. Kadangi Lietuvos Statutas galiojo ne tiktai iki nepriklausomybės pabaigos. Ypač jie buvo reikalingi specia­ l i o m s kariuomenės rūšims. ypač čekų. Lietuvoje ji atsirado ne iš karto. privilegijoje pasižadėtų neduoti jokiam svetimšaliui vietų ir dvarų Lietuvoje ir saugoti.). Samdyta kariuomenė. Karo prievolė bajorams buvo labai nemaloni. kad jie eitų į karą. o patys neturtingieji bajorai pastaty­ davo vieną karį bent keliese susidėję. juo labiau jie pradėjo jos vengti. nes lenkai iš Lenkijoj gyvenančio didžiojo kuni­ gaikščio stengėsi išgauti sau teisių ir vietų Lietuvoje.

gyvendamas tarp valstiečių ar kur nors nuošaliai. Bet šitam laikotarpy jų būklė ėmė vienodėti: laisvieji neteko savo laisvės. nei­ davo jokių pareigų. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai Bajorai buvo aukščiausiasis luomas. Iki tol vieni buvo laisvi. buvo daug laisvųjų valstiečių. Jis nuvesdavo pavieto bajoriją pas vaivadą. Kai pagaliau išnyko ir ši prievolė. teisių. Greta turtingų ponų ir vidutinės bajorijos. kurie betgi X V I amž. o kai kurie net bėgdavo ir į užsienius.). Bet ponai ir kare turėdavo privilegijų. jie ga­ lėdavo tapti pilnateisiais bajorais. kaip kokie ku­ nigaikščiai. Praturtėję. Be to. XV ir X V I amž. ir jų žemės su paskutine jų giminės dukteria atiteko galingiausiajai to meto ponų šeimai. Kartais koks nors iš tokių bajorų. Palengva kai kurie iš jų nepaprastai praturtėjo. gavo po plotą žemės ir virto paprastais pririštaisiais valstiečiais baudžiauninkais. kurie sudarė pereinamąjį sluoksnį tarp bajorų ir valstiečių. 238 Pašauktas į karą. būtent Radviloms. bajorija išreikalavo. kad.. kaip ir bajorai. tačiau valstiečiai jau nebegalėjo išsikelti iš savo pono dvaro. nes jiems priklausė ne tik valstiečiai.). Ne kiekvienam iš jų pasisekdavo įrodyti savo bajorystę. o pareigų — jokių. 239 . ne­ turįs betgi jokių politiniu. o didžiojo kunigaikščio vietininkų ar seniūnų. bet ir jų že­ mėse gyveną smulkbajoriai. Daugiausia reikšmės ir teisių turėjo didžturčiai po­ nai. visi virto lygiais bau­ džiauninkais. Tačiau bajorų luomo sudėtis buvo labai marga. Nors ir labai spaudžiami. Valstiečiai buvo gausingiausias visuomenės sluoksnis. pablo­ gėjo ir ekonominė jų būklė. eidavo į karą arba atlikdavo pasiuntinių ir laiškanešių pareigas. o daug kur ir X V I amž. — nelygu jų turtas. jo bajorystė būdavo pamirštama. bajorai susigrąžindavo pabėgusius savo valstiečius. nes visas jų bylas sprendė pats ponas. gale išmirė. Bet X V I amžiuje jie visi suvienodėjo. Ilgiausiai išsilaikė savo srityje Slucko kunigaikščiai. Dažnai keli tokie neturtingi bajorai susidėję statydavo vieną karį. Kadangi jų žemių būdavo daugely pavietų. tai savo statomųjų karių jie nesiųsdavo po pavieto vėliava. jog ne­ bepajėgė net išsilaikyti ponų tarpe ir susiliejo su paprastaisiais bajorais. buvo dar vi­ siškai neturtingų bajorų. ir savo didžiuliuose dvaruose jautėsi. nebeturėjo nė kam pasiskųsti. Prie šito ponų sluoksnio prisi­ jungė ir visi senieji kunigaikščiai. Nuo valstiečių jie skyrėsi tik tuo. o vergai. kurią nešdavo pavieto v ė l i a v i n i n k a s . Vieni iš jų tiktai mokėjo tam tikras pinigines ar natūralines duokles. Ta pati privilegija pripažino bajorams teisę ir teisti savo valstiečius. Valstybėje jie turėjo tik parei­ gas. Kai kurie iš jų tiek nusmuko. Remdamiesi ta privilegija.II. Tuo būdu visi valstiečiai susilygino (žiūr. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. Todėl ji pa­ dėjo p a g r i n d ą b a u d ž i a v a i . Mokesčius jie mokėdavo tik tada. o treti — vergai. o iš jos negaudavo nieko. jie būdavo teisiami ne turtingesniųjų bajorų teismų. Dvasininkai buvo toks pat privilegijuotas luomas. negu bajorų dvaruose. 181 psl. netekę savo sričių ir pasidarę paprastais žemvaldžiais. turėjęs daugiausia tei­ sių ir mažiausia pareigų. jiems nereikėjo eiti į darbą ir mokėti valstiečių mokamųjų mo­ kesčių. Dar X V . 1447 m. o sudarydavo savo atskirus. tačiau. Iš visų pareigų jiems buvo likusi tiktai vienintelė karo prievolė. o šis ją pavesdavo hetmono žiniai. kiti — pririšti prie žemės. kai juos patys seime užsidėdavo. Valstiečių būklė didžiojo kunigaikščio dvaruose buvo daug geresnė. dar eidavo dvarui dirbti. o kiti. kad visos aukš­ tesniosios dvasininkų vietos būtų skiriamos tiktai bajorams. kurie iš savo gyvenamųjų vietų galėjo laisvai kitur persikelti. kiekvienas bajoras turėdavo stoti po savo pavieto vėliava. Nuo X V I amž. pri­ vilegijuotus pulkus. ir pagaliau iš jo būdavo reikalaujama valstiečių pareigų. ku­ rie anksčiau buvo bežemiai dvaro bernai. 245 psl. Tiesa. kurie įėjo į didžiojo kunigaikščio tarybą ir turėjo visas svar­ biausias vietas valstybėje. ir dalis jų virsdavo vals­ tiečiais. Todėl iš bajorų dvarų daugelis jų bėgdavo į didžiojo kunigaikščio dvarus. tų vietų faktiškai negaudavo nebajorai ir anksčiau. be to. privilegija didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo tokių pabėgėlių valstiečių nebepriimti į savo dvarus (žiūr. bajorai beturėjo tik teises.

nuo bažnytinių dvarų būdavo imami tam tikri mokesčiai tik karo reikalams. kad karo prievolė ir mokesčiai ne­ aplenktų nė dvasininkų žemių. todėl tik katalikų dvasininkai teturėjo visas teises. Prekybą ir amatus bajorai laikė žeminančiais verslais. Tik Zigmantas Augustas 1551 m. (Ano meto piešinys — planas). visas jų pelnas eidavo bažnyčioms ir dvasininkams. tiek dvasininkų mokesčiai buvo ne nuolatiniai. kurie rūpinosi vienos profesijos reikalais. bet ir visai atskiras visuo­ menės sluoksnis. savivaldybes ir s . kiti buvo pa­ likti testamentais. Lietuvoje valstybinė tikyba buvo katalikų. Vieni jų buvo gauti. Didesniųjų miestų gyventojai gavo teises sa­ varankiškai tvarkytis. tas neturėjo teisės verstis tuo verslu. pri­ vilegija visiškai sulygino pravoslavus bajorus su katalikais. 240 I IIįtUVOS I s t o r i j a . Be to. Bažnyčiai X V I amž. Tikybų santykiai. o ne iš pareigos. Nebajorai galėjo būti tik paprastais vikarais. tai nuo karinės prievolės jie vis dėlto apsi­ gynė. ypač vokiečiai ir žydai. kuriuos visada gaudavo dvasininkai (po vieną sek­ retorių ir po vieną referendorių visada būdavo iš dvasininkų). Bet vėliau jie vėl buvo spaudžiami. Žydai buvo ne tik atskira tauta. jeigu bajoras pradėdavo verstis šituo miestie­ čio darbu. Jų savivaldybiniai organai buvo vadinami k abalais. ir daugelis ėmė virsti katalikais. kurie su parapija gaudavo ir žemės. privilegijos pravoslavams ne­ leido gauti valstybinių vietų. Todėl Lietuvos miestuose emė koncentruotis svetimtaučiai. Lietuvos valsty­ bės ribose buvo daug ir pravoslavų. dva­ sininkai mokėdavo mokesčius tarsi iš savo geros valios. Bet kadangi kunigams kariauti draudžia kanonai. bet klebonais. Lietuvoje nebuvo gerų sąlygų miestams klestėti. jau priklausė daugybė dvarų. Tokias teises turį miestai pa­ tys rinkdavo savo viršininkus ir teisėjus (nepriklausė bajorų teismams). arba tiesiog m a g d e b u r g . 1387 m. i j o m i s . Buvo atskiri stalių. Tačiau seimeliuose ir seimuose dvasininkai nedalyvavo. T o ­ dėl bajorija ėmė reikalauti. aludarių ir daugybė kitų cechų. Apskritai dvasininkų įtaka buvo didelė. Visi vyskupai buvo tarybos nariai. jis netekdavo bajorystės. Zigmanto Kęstutaičio privilegija suly­ gino civilines pravoslavų teises su katalikų teisėmis. tačiau valstybinių vietų jie vis tiek negalėjo gauti. jau turėjo būti bajorai. buvo ke­ letas urėdų. Tos jų savivaldybių teisės buvo vadi­ namos m a g d e b u r g i n ė m i s m i e s t ų t e i s ė m i s . 1387 ir 1413 m. Visi miestiečiai pagal verslus buvo susiorganizavę į c e c h u s . kaip fundacija kuriant bažnyčias. todėl jų mokesčiai būdavo vadinami aukomis (sub • sidium charitativum). Tie cechai buvo irgi tam tikri savivaldybės organai. 241 . Tiek bajorijos. Be to. kurpių. Jų visų vietos buvo garbingesnės už pasaulinių senatorių vietas. kurių dvasininkai betgi neturėjo jokių politinių teisių. i v o teismus. Kas nepriklausė prie atitinkamo cecho. 16 Vilnius XVI amž. mėsi­ ninkų. o kiekvieną kartą atskirai uždedami. Jogailos duota privilegija visos baž­ nytinės žemės buvo atleistos nuo bet kokių pareigų valsty­ bei. Miestiečiai. Jais galėjo verstis lik miestiečiai. nebajorams patekti į aukštesniąsias dvasi­ ninkų vietas jau nebebuvo jokios vilties.priėmus įstatymą. o vėliau — senatoriai. kuris turėjo savotiškas teises.

Kai kurie apsukrūs žydai įga­ vo net didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą. valdžia atskiroms jų ben­ druomenėms bandė skirti viršininkus. 1503 m. jiems buvo duo­ tos savivaldybės. Tad. iš Ispanijos (1492 m. nenustodami. Lietuvos ūky įvyko daug permainų. y. suveždavo grūdų. ir daugelis jų atbėgo į Lenkiją. Bet netrukus jiems vėl buvo leista grįžti atgal ir net buvo sugrą­ žinti turtai. t. po tam tikros valandos. Valstybei žydai mokėjo pagalvinį mokestį. Vaka­ rais. Totoriai sudarė taip pat atskirą visuomenės sluoksnį su savo teisėmis. kurie skolindavo pinigus už tam tikrus laidus. Tie žydų seimai dažniausiai rinkdavosi Brastoje. todėl Zigmanto II laikais buvo stengiamasi natūralijų duokles pakeisti piniginėmis: vietoj produktų buvo įvedami mokesčiai. tuo metu žydai buvo išvaryti iš Čekijos. Daugelis jų buvo karo belaisviai ar politinių priešų persekiojami pabėgėliai. taip antai.000 litų). Tais laikais jie pa­ našiai vertėsi ir vakarų Europoje. Tačiau Aleksandro laikais vieną metą jiems buvo užėję sunkūs laikai. X V I amž. Visus tuos produktus būdavo sunku paversti pinigai. X V I amž. kitus atviliojo į Lietuvą geresnio gyvenimo perspektyvos. jų turtus didysis kunigaikštis sau konfiskavo. Jiems tuomet buvo įsiskolinę daug ba­ jorų ir net patsai didysis kunigaikštis. Tuo būdu jie buvo pirmieji Lietuvos bankininkai. Ir jie turėjo eiti į karą. kurių perkamoji vertė tada buvo apie 150. Mat. Ligi tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis.Kada Lietuvoje atsirado žydų. Laidais jie ga­ lėdavo imti visokius daiktus ir nejudamąjį turtą (dvarus. aiškiai įrodančius plėšimą. tačiau X V I I amž. tam tikru įsakymu išvarė žydus iš Lietuvos. iš kur ir atsikraustė į Lietuvą. Senuose miestuose 242 (n mūsų Vilniuje) dar ir dabar galima matyti tų žydų kvartalų palaikų. už kurias didžiajam kunigaikščiui sumokėdavo tam tikrą sumą pinigų. O kadangi pra­ sidėjusiems sunkiems karams su Maskva reikėjo pinigų.000 ka­ rių. Žemdirbystė ir girių eksploatavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. o paskui patys iš pirklių imdavo muitus. Mat. ministeriu. Aleksandras 1495 m. nes ten buvo seniausioji žydų bendruomenė. ir bažnytines brangenybes. O tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs žydų persekiojimas Vakaruose. jie nebegalėdavo net išeiti iš savo kvartalo. suvarydavo galvijų ir t. jiems skir­ tuose kvartaluose. ir nepriklausė bajorams. Bet pir­ mieji jų kahalai atsirado jau Vytauto laikais. Taip tada buvo visoje Europoje. Vytautas pir­ masis davė privilegijas atskirų miestų žydams. jie buvo apsiėmę išlaikyti 1. kaip visur. žino­ ma. žąsų. X V I amžiaus pra­ džioje atsirado javų pareikalavimas eksportui. Jie. tad didysis kunigaikštis taip pradėjo tvarkyti savo ūkį. jie turėjo nešioti skirtingus apdarus ir geltonas kepuraites. jie buvo visų žydų bendruomenių centras. y. Tuo pat metu jie pradėjo verstis prekyba. bet vėliau jiems pasisekė tą pareigą pakeisti metiniu 1. tikrai nežinom. jei savininkai jų neišsipirkdavo. jokių kitų pa­ reigų jie neturėjo. Be to. Kai kurie žydai Lietuvoje greit pralobo ir tapo dideliais pi­ niguočiais. vertęsi pinigų skolinimu. Ypač daug pelno jie gaudavo iš nuomojamų mui­ tinių. įsiga­ lėjo pačių žydų seimai. Seimai išrinkdavo vieną visai Lietuvai žydų mokesčių rinkėją ir gynė žydų reikalus prieš valdžią. Pagrindinis jų verslas buvo p i n i g ų s k o ­ l i n i m a s . žemės ūkio produktais. taip ir Lietuvoje. vadinamuose g e t o m i s (ghetto).) jie buvo net išvaryti. Valstybės ūkis X V I amžiuje Žemės ūkis. Miestuose žydai turėjo gyventi tam tikruose. rasit sekdamas tuo pavyz­ džiu.000 litų. bet užtat turėjo dides­ nes teises. Į dva­ rus sunešdavo kiaušinių. Jų atsirado Lietuvoje Vytauto laikais. t. na­ mus). žydai galėdavo pardavinėti. pradžioje Lietuvoje buvo jau keletas žydų bend­ ruomenių. žvėrių kailių. Žo­ džiu. Tie mokesčiai iš pradžių buvo vadinami 243 . o iš ten persikėlė į Lietuvą. Zigmanto II laikais vienas krikštytas žydas Abraomas Juozapavičius buvo net Lietuvos iždininku. Įkeistuosius daiktus. • • 2. bet ypač jų padaugėjo Zigmanto II laikais. Įsigalėję žydai išgaudavo kaskart vis naujų savo privile­ gijų patvirtinimų.t. kad ir neturėjo savo atskirų savivaldybių. išskyrus kruvinus rūbus. negu valstiečiai. kad kuo daugiausia gautų pinigų. Kai žydų atsirado visame krašte.000 auksinų mokesčiu (apie 20.

kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų. Pirmiausia tokie kaimai su trilaukiais buvo įvesti Lenkijos kaimynijoje — Pa­ lenkėję. kuriuose buvo mokoma ūkininkauti. 183 psl. Paprastai bū­ davo eksportuojama į Dancigą ar į Karaliaučių. Pastangos sutvarkyti ūkį. Kai 1466 m. kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus. Dažniau­ siai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj. Prekyba ėjo ne tik Nemunu. Žemės reforma X V I amž. X V I amžiuje vakaruose Lietuva karų jau nebeturėjo. todėl rei­ kėjo rūpintis. t. Visų pirma reikėjo taip sutvarkyti ūkį. Kunigaikščio vietininkai taikydami tas instrukcijas. kitame vasarojų. — valakų sistema Trilaukis žemės apdirbimas. Iš čia prekės buvo vežamos į tolimuosius Vakarus. Toksai ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai.). X V I amžiaus pradžioje Lietuvai pasidarė palan­ kios prekybos sąlygos. buvo įkurta daug vokiečių kolonistų. Tačiau X V I amžiuje ir visoje Lietuvoje buvo įvesta tri­ laukio sistema. tada su­ klestėjo prekyba ir Baltijos jūroje. Ta kryptimi jau Zigmantas II buvo išleidęs keletą instrukcijų (1514 ir 1529 m. kad būtų daugiau ką parduoti. X V I amžiuje. tuo būdu atsi­ rado vebriniai. įvedęs valakų sistemą. tuo metu Kaune jie turėjo didelę savo organizaciją — buvo suėmę į savo rankas beveik visą prekybą. jis pasi­ darė svarbiausias Lenkijos žemės produktų eksporto centras. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų. Prekyba. iš čia — Nogatu į Vyslą. Prekyba daugiausia ėjo upėmis. kaskart vis labiau ėmė augti javų eksportas. kiauniniai. Jie buvo kurdinami kai­ mais. Buvo didinami ariamosios žemės plotai. iš Nemuno kelias ėjo per jo šaką Giliją. palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. mokesčiai. O jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau. Tuo tarpu visose kitose Lietuvos srityse vyravo kito­ niškas ūkis. kur iš pirklių buvo renkami muitai (jie buvo vienas didžiausių valstybės pajamų šaltinių). ir daugelis vals­ tiečių net išbėgiojo. Lietuva kad ir neturėjo savo uosto. Paties didžiojo kuni­ gaikščio vardu buvo išleista nemaža aplinkraščių. o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo.). Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. kur ėmė klestėti prekyba. Tarp kitko. Todėl ir Lietuvai buvo lengviau parduoti savo prekes. kaip įmanydavo. stengiamasi intensyviau ūkininkauti ir įvesti geresnius padargus. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu. abiejose kelio pusėse. kurias jie astojo. todėl jam pirmiausia teko susirūpinti. Prie tų kelių ir valstybės pasieny buvo daugybė 244 muitinių. o javai beveik visiškai nebuvo eksportuojami. galo Lietuvos e k s p o r t o p r e k ė s daž­ niausiai būdavo miško medžiaga. buvo sta­ tomos kaimo trobos. 3. Ėmęs valdyti Lietuvą Zigmantas Augustas tuojau pasirūpino sutvarkyti tą reikalą. tačiau ir ji stengėsi ekspor­ tuoti savo javus. Zigmantas II rūpinosi sutvarkyti patį dvarų ūkį. y. t. o į šią ji pateko iš tolimesniųjų kraštų. turkai užėmė Konstantinopolį ir pakirto Viduržemio jūrose klestėjusią prekybą su Rytais. Be to. Viduryje laukų. Lietuvoje didžiau­ sias prekybos centras buvo Kaunas. pagaliau į Dancigą. o trečią laikydavo pūdymu žiem­ kenčiams sėti. kailiai. 1453 m. kur prekybos centras buvo Polockas. todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami. kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais. juo — pro Kara­ liaučių į Aistmares. prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo. tačiau ji eidavo ir sau­ sumos keliais. Viename lauke sėdavo žiemkenčius. Į Lenkiją ir į Lietuvą ji atėjo iš Vokie­ tijos. toliau būdavo plaukiama Deimena pro Labguvą į Prieglių. Ji veždavo savo prekes Nemunu. Čia valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis. be to. y.tais pačiais duoklių vardais. Tuomet Europos prekybos centrai pradėjo keltis į kitus kraštus (kaip tik tuo metu buvo pradėta ieškoti naujų kelių į turtingąją Indiją ir buvo atrasta daug naujų žemių). greta tų senųjų prekių. o ne ūkio produktais. Lenkija gavo Dancigą (žiūr. Lenkijoje X I I I amž. Ir Lietuvos prekyba buvo vokiečių pirklių rankose. atsi­ darė prekybos keliai į Baltijos jūrą. jos visai netręšdami. tačiau jų rezultatai buvo menki. pasiekus Kuršmares. nesiskaitė su vietos sąly­ gomis. bet ir Dauguva. Naujomis instrukci245 . vaškas. o kiekviena šeima—po plotą žemės kiekviename lauke. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui. tinkliniai ir kitoki „pinigėliai". padaręs pagrindinę žemės reformą. Iki XV amž. buvo prekiaujama ir su rytų kraštais.

Bet XVI amž. kiti negalėjo įrodyti net bajo­ rystės. Valakas kai kur buvo 30—33 margų. — didesni. Ba­ jorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma. žemė buvo atimta. pradžioje jau buvo galima jį eksportuoti. Miškas buvo plukdomas į Karaliaučių arba į Dancigą. o kur žemė būdavo prastesnė. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. buvo jos duota po 2 valakus (tatai buvo laikoma atlyginimu už dešimtinę. kas norėdavo gauti aukštesniojo ir 247 . vidury pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. kuri tada buvo panaikinta). kieno. karčių laivų stiebams ir rąstų. Kurį laiką buvo įvesta medžių išvežimo monopolija. o nuo sodybos ir nuo „dūmo". Miestų žemės irgi buvo atskirtos. Dėl to susidarė daugybė bylų. Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės da­ lyje. y. Daugiausia miš­ ko išveždavo į užsienį valstybės iždas. t. Anksčiau pats miškas neduodavo jokios naudos. o jie patys apgy­ vendinti kaimuose.. Pagaliau didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiš­ kiomis ribomis. kurios neturėjo žemės. Darant reformą. bet greit ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. III. daug kur jų laukai įsikišdavo į didžiojo kunigaikščio žemes. Anksčiau jie turėjo po labai nelygiai žemės ir mo­ kesčius mokėjo ne nuo žemės ploto. dar buvo eksportuojama. degutas ir pelenai. o valstiečius apgyvendinti kaimuose. o kitur jie dar nebaigė skirstytis nė dabar. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius (duoklės ūkio produktais pamažu visiškai išnyko). Valstiečiams duodamieji valakai ne­ buvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė. Jono bažnyčios buvo aukštes­ nioji teisės mokykla. kurie anksčiau apdirbdavo dvaro žemę. Jie rėmė savo teises valdymo senumu ir liudininkų paro­ dymais. kaip ir seniau. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti. nes jos buvo arčiau prekybos rinkų. Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje ėmė rastis mokyklų. Bajorai galėjo išvežti tik savo pačių apdirbtą mišką. uždedant mokesčius. kai buvo išmatuota žemė. Išmatavus žemę. kurie negalėjo įrodyti. Taip pat buvo išmėtyta ir bajorų žemė. Maždaug tuo pat metu. Kunigaikštis reikalavo. o kai kur siekė net 44 margus. pra­ džioje jų dar daugiau atsirado. Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Bet vis tai buvo tiktai pradžios mokyklos. derva. Be to. Girios.jomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė. y. Valakų sistema. Daugiausia buvo išvežama šulų bo­ sams. Dabar buvo nustatyta visiems duoti po vienodą žemės kiekį — po vadinamąjį valaką. todėl jie nedaug jo teišveždavo. 246 Kadangi dvaro bernai — vergai. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. tų žemės buvo prijungiamos prie kunigaikščio dvarų. Ypač daug buvo eksportuojama iš Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto) girių. geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir palivarkai. gale ir X V I amž. per brangiai atseidavo. kad bajorai do­ kumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei. pirmiausia reikėjo atlikti didelis parengia­ masis darbas — atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo priva­ tinių savininkų žemių. Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. valstiečiai. tikrojoje Lietuvoje. žiūrėti valstiečių turtingumo. t. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais X I X amž. kaip ir anksčiau. o be to. bet greit juo pasekė ir bajorai. Bažny­ čioms. tai jie iš dvarų buvo iškelti ir apgyvendinti kaimuose. visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą. Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. nuo gyvenamųjų namų. Buvo išvestos jų sienos ir patikrintos naudojimosi teisės. į didžiojo kunigaikščio žemes įsiterpusi. o dabar joms buvo paskirti specialūs žmonės. Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai. turėjo eiti dvarui dirbti. Švietimas ir tautiškas susipratimas Švietimas. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais. nes daugeliui žemių jie neturėjo dokumentų. Anksčiau girios buvo prižiū­ rimos vaivadų ir seniūnų. buvo padaryta ir didžiojo kunigaikščio girių revizija. 1557 m. tiems buvo duodama žemės kitur. Iš pradžių ją įvykdė tiktai didysis kunigaikštis vien savo žemėse. O iš kai kurių net buvo reikalaujama bajorystės įrodymų. XV amž. Tik Vilniuje prie šv. jis paskelbė įstatymą. nuo jo buvo einamos ir pareigos. Maža to. o aplink juos buvo duodama po valaką valstie­ čiams. lentų laivams. Šiaip. valakai būdavo mažesni. Tuo būdu X V I amž.

Jo vardas čia buvęs iškreiptas į Pale­ moną. pirmoji Lietuvos rašliava buvo istorinė ir turėjo publicistišką charakterį. lenkino didžiojo kunigaikščio dvaras ir lenkai dvasi­ ninkai. todėl tų istorijų (kronikų) autoriai savo veikaluose stengdavosi Lietuvos didikų kilmę išvesti iš Lietuvos kuni­ gaikščių. Lenkino ją artimi politiniai santykiai su Lenkija. ir visos blogybės — valstybinis pakrikimas. Lenkijoje atsirado publicistiškų raštų. Lietuvos didikai. Bet tuo pat metu Lietuvos bajorija nuolat kovojo su Lenkijos noru pasinaudoti Lietuva savo reikalams ir paversti ją savo provincija. Iš pradžių. XV ir X V I amž. Tuo pat metu daugelis lietuvių pramoko lotyniškai. o šie savo rėžtu — iš romėnų. įrodinėjo. Italiją ir Prancūziją. Jau tada atsirado pirmosios Lietuvos kronikos. turėdavo vykti j užsienį. iškeliami Lietuvos valdovai ir valstybė. Iš to jie padarė išvadą. Lenkai tada didžiuodamiesi pabrėždavo. tai tos teori­ jos autoriai išgalvojo nemaža kunigaikščių vardų. paprastai vykdavo mokytis į Krokuvos universitetą. kaip ir Vytauto laikais rašytose. taigi jie esą kilnesni už savo kaimynus. kurios stengėsi iškelti Lietuvos valdovus ir valstybę. vadovaujami M. Tada lietuviai taip pat istorijos duomenimis griovė jų teigimus.). kad tarp abiejų valstybių jau seniai esanti padaryta unija ir kad Lietuva prie Lenkijos jau esanti prijungta. Tuo tarpu Lietuvos istorikai ėmė teigti. Rašliava.aukštojo mokslo. to­ dėl dėtis į uniją su tokia valstybe Lietuvai nesą jokio reikalo. Jie nuro­ dinėja. kad jie atnešę Lie­ tuvai vakarų Europos kultūrą. Vienas iš žymiau­ siųjų tokių lenkų publicistų buvo Ožechovskis. Nenorėdami pasirodyti menkesni už lenkus. tuo būdu jie padarė išvadą. kuriuose Lietuva buvo žeminama. kuriose. Radvilos Juodojo. kad lietuviai ir romėnai seniau būsią kalbėję viena kalba. anksčiau Lietuvoje to nebuvę. kad iš romėnų kilę lietuviai esą kilnesni už len­ kus. ir visus Lietuvos kunigaikščius kildino iš to Palemono. savo priešų persekiojamas. Lietuvos bajorai išgalvojo teoriją. ir tais laikais dar daugiau atsirado istorinių raštų. Tos kovos sustiprino Lietuvos bajorijos tau­ tiškąją sąmonę. kad Lietuvos vargai prasidėję tik susidėjus su Lenkija. kurie už­ pildė tą didelę spragą ( I I — X I I amž. Lietuvoje vidaus reikalams jau nuo X I V amž. greta 249 . bet buvo užrašyta keletą dešimčių metų vėliau. Savo istorija lietuviai pradėjo domėtis Vytauto laikais. X V I amžiuje atsirado daugiau Lietuvos kronikų. o visi kiti vykdavo į vakarų Europos universitetus: į Vokietiją. pavadintoje „Lenko pasikalbėjimu su lietuviu". nes tada Europoje visur buvo įprasta save kildinti iš romėnų arba graikų. būsią kilę iš romėnų. Tai romėniškajai kilmei paremti ir buvo sudaryta ištisa teorija. Ten jie įrodinėja Ožechovskio tvirtinimų neteisingumą. 248 Toji teorija greičiausiai atsirado dar Vytauto laikais. tarpusavio nesantaika — ateinančios tik iš Lenkijos. Iškilus unijos klausimui. Kadangi pirmieji Lietuvos kunigaikščiai yra žinomi tik iš X I I I amž.) kny­ gutėje. maištaujanti lenkų globojama valstybė. kad lenkai herbus pasi­ savinę iš čekų. taigi lietuviai. kurie paskelbė atsakymą Ožechovskiui (1564 m. vaizduojama. galo buvo vartojama gudų rašto kalba. l i e t u v i a i e s ą k i l ę i š s e n o v ė s r o m ė n ų . Net Lietuvai labai nepalankūs lenkų istorikai tikėjo ta teorija ir ją savo veikaluose atpasakojo. Kalbų vartojimas. nė kiek neabejodami. Vis dėlto didikai buvo visi baigę aukštuosius mokslus. gina Lietuvos valstybės garbę ir jos teises gyventi savarankiškai. Tuo būdu tie ginčai paskatino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi. todėl mokytų žmo­ nių buvo nedaug. Žodžiu. istoriškais duome­ nimis ir dokumentais pasiremdami. Kadangi į tolimuosius kraštus tegalėjo vykti mokytis tik turtingųjų bajorų vaikai. Ano meto žmo­ nėms ji atrodė visiškai patikima. susipažino su Romos imperijos istorija ir pastebėjo. o bajorijai davę savo herbus. Kai X V I amžiaus antrojoje pusėje buvo pradėtos derybos dėl sutvarkymo santykių su lenkais. Lietuvos bajorija jau buvo pasidavusi lenkų įtakai. kad daugelis lietuviškųjų žodžių skamba panašiai į lotyniškuosius. kaip nedė­ kinga. Tie. Esą. jų nuomone. suorganizavo mokslintus lietuvius.. iš Italijos atbėgęs į Lietuvą ir čia sukūręs valstybę. Jose taip pat pirmučiausia atpasakojama lietuvių Romos kilimo teorija. kurie ruošėsi dvasi­ ninkais. istorijoje žinomas romėnų karvedys Publijas Libonas. Tas atsitikę I-II amžiuje po Kristaus. šie. Kadangi jais ypačiai rūpinosi Lie­ tuvos didikai.

Tuo pat metu visi publicistiški ginčai jau ėjo lenkų kalba. Tie kunigai. reika­ laujančių įkurti lotyniškų aukštesniųjų mokyklų. Jie norėjo tiktai pasirinkti vieną iš esamų rašto kalbų. dar buvo pradėta vartoti lotynų kalba. Tik vyskupai būdavo skiriami iš lietuvių tarpo. ir jos būdavo atiduodamos tam. kaip į pel­ ningą pragyvenimo šaltinį. Dažnai kanau­ ninkais ir klebonais būdavo Trečioji Vilniaus katedra. vyzdžiui. Lietuvių kunigų buvo labai maža. kuri.jos. kuri jiems atrodė sava. o vien socialinis sluoks­ nis. Be to. kas pastatydavo ir 250 aprūpindavo bažnyčią. Bažnyčių tebebuvo dar reta. o visi kiti buvo lenkai. Didikai tuo tarpu kaskart vis daugiau įprato į lenkų kalbą. kas kuriuo nors būdu nusipelnydavo didžiajam kunigaikščiui. tai lietuviškieji raštai negreit teįsigalėjo. pasigirsdavo balsų. kuriose jie būtų galėję išmokti. tačiau ji neįsigalėjo. iš 9 Vil­ niaus kapitulos kanauninkų vos vienas tebuvo su šventimais. Tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima. Be to. Dvasi­ ninkai buvo ne Kristaus mokslo skelbėjai. taip pat mažai tesirūpin­ davo tikybos reikalais. ir pagaliau visur įsigalėjo lenkų kalba. Tuo pat metu ėmė kilti reakcija prieš gudų rašto kalbą. o po unijos kaskart vis labiau ėmė įsigalėti lenkų kalba. o lotynų. Dar ilgai buvo vartojama ta pati gudų kalba. dalyvavimas po 1569 m. reikalaujančių grįžti prie savo kalbos. X V I amžiuje krikščionybė Lietuvoje dar tebebuvo silpna. tačiau valstybės reikalams ji dar nebuvo niekur vartojama iki pat X V I amž. ir gyvenimas nuėjo savo vaga. 1570 m. negalėję susikalbėti su žmonėmis. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius. Plačiosios bajorų masės lotynų kalbos nemokėjo. Liaudies tikybinius reikalus tada aprū­ pindavo iš jos pačios kilę vikarai. to meto žmonėms. Kad galima būtų rašyti ir lietuviškai. Įstatymai taip pat draudė užimti sve­ timšaliams ir kanauninkų vie­ tas. Bendrieji valstybiniai reikalai. nes panaši kalba buvo vartojama ir didžiausio Lietuvos priešo — Maskvos. tik nuo to laiko ėmė rastis vienas kitas raštas. kurie neturėdavo jokio mokslo. unijos atsiradusiuose bendruose seimuose vertė bajoriją dar daugiau mokytis lenkiškai. nes Lietuvos įstatymai draudė svetimšaliams užimti vyskupų vietas. tačiau didysis kunigaikš­ tis to nepaisė. nes nebuvo mokyklų. temokėdavo tik paskaityti liturgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. dar daug kur tebe­ buvo išlikusi pagonybė. kuriose jie būtų galėję ruoštis. rašytas lenkiškai. paperstatyta 1538 m'. kurie atkildavo iš Lenkijos. Protestantizmas Lietuvoje Katalikų Bažnyčios būklė prieš reformaciją. Tuo bū­ du Lenkijoje gyvenąs didysis kunigaikštis daugumą bažny­ tinių vietų Lietuvoje atiduo­ davo lenkams. vidurio. skiriami net nekunigai. tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis. o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. nes Lietuvoje ne­ buvo mokyklų. dvasininkai dažniausiai būdavo lenkai. o aukštesnysis visuomenės sluoksnis bematant pe251 . buvusį tuomet visoje Europoje. be to. o ku­ nigų — vyskupas. Bet dažnai nebūdavo nė jų. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio. kurie nieko bendro neturėdavo su Bažnyčia. lenkiškais raštais kovojo ir katalikai su tuo metu iškilusiu protestantizmu. dar reikia priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį. o be to. turįs turtų ir tam tikrų teisių. 2. kad iš lietuvių tarpo nesą kandidatų. aiškindamasis. Todėl liaudis daug kur tebebu­ vo pagoniška. o tiktai norėdavo pasipelnyti. Tuo būdu į dvasininkus įsibraudavo daug žmonių. Bet ta savoji kalba turėjo būti ne lietuvių. Tačiau judėjimas dėl lotynų kalbos veikiai aprimo. Bet kadangi protestantizmo sukeltas sąjūdis veikiai aprimo. buvusi seniausioji lietuvių kalba. to meto bajorų supratimu. tik tas vienas tebuvo lietuvis. Lietuviškieji raštai buvo pradėti leisti tiktai tikybos reika­ lams. neatėjo nė į galvą. Lietuvių bajorų tarpe pasigirsdavo balsų. šitaip organi­ zuota Bažnyčia negalėjo pakelti visuomenės religingumo. Be abejo. būtent klebonus skirdavo tas. matyti.

Mažvydas. kai to griebėsi atsigavę katalikai. ku­ riai buvo spausdinamos lietuviškos protestantiškos knygos. Valavičiai. esant tokiai liūdnai Bažnyčios būklei. Be to. daug didi­ kų vaikų. platindami naująjį mokslą. Lietuviškai protestantizmas tebuvo skelbiamas žmonių. ir visos pamaldos iš pradžių buvo atliekamos vien len­ kiškai. Radvila Juodasis įkūrė Brastoje spaustuvę. o miestuose ir kai kur vidutinės bajo­ rijos tarpe — liuteranizmas. kur j parsiveždavo kartu ir į Lietuvą. Abraomas Kul­ vietis buvo atidaręs Vilniuje savo protestantiškąją mokyklą. { protestantizmą linko ir patsai Zigmantas Augustas: mat. Tie ginčai eidavo dažnai ruošiamuose disputuose. čia gyvendami. Lietuvos didikų tarpe labiausiai buvo įsigalėjęs kalvinizmas. Tuo metu kai kurie Lietuvos didikų protestantų sūnūs. katalikų Bažnyčia pradėjo su juo kovą. visos jos tarp savęs ginčijosi. Protestantizmo plitimas. Bet Zig­ manto Augusto laikais virto kitaip: tuomet protestantų buvo pilnas Vilnius. vienos kitass smerkdamos. Bet užtat visi slaptieji protestantai jo laikais pakėlė galvas. Visas jų gyvenimas buvo susijęs su Lenkija. kur buvo spausdinamos lenkiškos protestantų knygos ir buvo lenkiškai išspausdinta Biblija.rėjo į protestantizmą. Bet vis dėlto svarbiausi protestan252 tizmo skleidėjai Lietuvoje buvo didikai. Jie kvietėsi į Lietuvą lenkų protestantų pamoksli­ ninkų. o vėliau — Katkevičiai. Kiškos ir kiti. Užtat kai atsikraustę į Lietuvą jėzuitai pradėjo varyti smarkią akciją už katalikybę. išvažiavę mokytis j Vokietijos universitetus. Miestuose protestantizmas plito per vokiečius. grįždavo namo katalikai. Tik vyskupų spiriamas. kur tuo pat metu irgi buvo labai paplitęs pro­ testantizmas. Tų galingųjų šeimų atvirtimas buvo didelė parama katalikybei. 1525 m. o protestantiškąsias knygas degino. todėl. čia. Tatai pakirto pasitikėjimą protestantizmu. Didžiausias protestantizmo rėmėjas dar liko M. Kulvietis. Panašiai elgėsi ir jo pusbrolis M. tačiau veikiai buvo priverstas ją uždaręs pasišalinti. katalikų Bažnyčia palengva atsigavo. kurių buvo pilna Lietuva. Jas rašė Rapagelionis. Savo dvaruose. Protestantizmas labai greitai pa­ siekė Lietuvą. bet tas judė­ jimas buvo labai silpnas ir trumpas. kaip reakcija prieš šitokią Bažnyčios organizaciją. Tuo būdu palengva visos didikų šeimos išvirto i protestantizmą. atėjusių iš Mažosios Lietuvos. Tuo pat metu Vaka­ ruose prieš jį kilo reakcija. Bretkūnas ir daug kitų lietuvių. Radvila Rudasis. Protestantizmo antplūdis Lietu­ voje vis dėlto tebuvo laikinio pobūdžio. Ten buvo pradėta rūpintis liaudim. jų mokslas buvo skelbiamas net iš didžiojo kuni­ gaikščio koplyčios. kurie. Glebavičiai. Protestantizmo atoslūgis. jis pašalino katalikų kunigus. Taip atvirto į katalikybę Radvilos Juodojo sūnūs. Jo bibliotekoje buvo daugybė protestantiškų knygų. Tam tikslui jis nau­ dojo visą savo valdžią ir turtą. daugelis jų buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos. ir visuomenė sugrįžo prie jos. Radvilos Juodojo įkurtas protestantiškąsias bažnyčias jo sūnūs vertė į katalikiškas. kuris ir Vakaruose buvo kilęs. niekas nedrįso Lie­ tuvoje atvirai skelbti protestantizmo. Tačiau buvo nemaža ir kitų sektų. kur irgi buvo skleidę protestantizmą. labai daug pakenkė protestantizmui įvairių jo sektų savitarpio nesutikimai. Tuo pat metu protestantizmas labai uoliai buvo platinamas ir Mažojoje Lietuvoje. Lietuvoje protestantų galva ir uoliausias protestantizmo skleidėjas pasidarė artimiausias Zigmanto Augusto patarėjas M i k a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s . Lietuvos pašonėje priėmė protestantizmą kryžiuočių ordino magistras ir daugumas brolių. o vėliau — jo sūnūs — Biržų Radvilos. mokydamiesi Lietuvos ir užsienio katalikiškose mokyklose. Lietuvos protestantai suskato lietuviškai sakyti pamokslus ir spausdinti lietuviškuosius raštus tik tada. jis dar laikėsi katalikybės. Radvila Rudasis ir daug kitų didikų: Katke­ vičiai. Patsai M. 253 . pakeisdamas juos kalvinais. jam buvo labai patogi dirva plisti. bet ėjo išvien su lenkais. jie neužmezgė jokių ryšių su Mažosios Lietuvos protestantais. nenutraukdavo ryšių su savo tėvyne. Be to. užsikrėsdavo protestantų mokslu. 1538 m. Lukiškiuose (Vilniaus prie­ miesty) jis pastatė kalvinų bažnyčią ir traukė į ją visus vilnie­ čius. Jį labai greit nustelbė lenkiškoji protestantų akcija. Kol buvo gyvas Zigmantas II Senasis. protestantizmas jam būtų leidęs persiskirti su nekenčiama žmona ir vesti kitą.

grįždavo namo dirbti mokyklose. 1570 m. vietų gyventojams. Jono bažny­ čią ir keletą dvarų. jie sukūrė ištisą barokinę epochą tiek Europoje. tačiau jie veikė ir kito­ kiais būdais. Apskri­ tai jų veikimas visur buvo sėkmingas. taip ir Lietuvoje. Vilniaus vyskupas. Be to. Kai protestantai pradėjo vengti disputų. vienas jų narys stodavo ginti protestantizmo. jie nuolat ragino juos veikti katalikų Bažnyčios naudai. bet ir visose kultūrinio gyvenimo srityse. pirmas jėzuitų darbas buvo steigti mokyklos. Pa­ mažu jėzuitai įgavo visuomenės simpatijų: jų mokyklos buvo pilnos mokinių. Jėzuitai Lietuvoje Jėzuitų ordinas buvo pati jaunoji vienuolių organizacija. Jie ruošdavo tikybinius disputus. sugriaudavo tuos argumentus. Merkelis Gied­ r a i t is. Kad sėkmingiau eitų darbas. Dar ir šiandien jų palikimą galime pažinti iš gausių barokinių bažnyčių. išdėstydamas protestantų argumentus. o tik aukštes­ niąsias. Mokinius jėzuitai auklėjo tvirtoje katalikiškoje dvasioje. 1540 m.). kad jie pirmieji susirūpino liaudimi. Iš tų pačių savo mokinių jie išskirdavo gabesniuosius ir juos patraukdavo į ordino narius. Jėzuitų į Lenkiją atkvietė garsus katali­ kybės gynėjas Varmi­ jos vyskupas St. gerai išmokslinti. į Lietuvą jų parsi­ kvietė Vilniaus vys­ kupas Protasevič i u s. netrukus kolegijų atsirado ir visame krašte. jie patys tapo įtakingiausiųjų didikų kapelionais ir artimaisiais jų patarėjais. Lucko. Jie skelbė katalikybę dar pago­ niškiems daugelio Lietuvos. Kaip visur. į jas pradėjo leisti savo vaikus net protestantai. greit paplisdami po visą Lietuvą. jie tokiuos disputus rengdavo vieni. ir akademijas. Ypač jie garsėjo savo mokyklomis ir pamokslais. Valerijonas Protasevičius. Didikai vienas po kito ėmė grįžti į katalikybę. Vėliau jie įsteigė ir Vilniaus aka demiją.t. Kaip visoje Europoje. kuriuose savo moksliškumu nugalėdavo protestantų teologus. o ypač švietime. jėzuitai dar kovojo su protestantais ir kitokiais būdais. Todėl ir visi kovotojai su protestantizmu juos kvietėsi į savo kraštą. tiek Lietuvoje. 1554—1556 rri. Be mokyklų. Šie buvo leidžiami į aukštąsias užsienio mo­ kyklas ir.3. ypač Žemaičių. ginąs katalikybę. Būdami valdovų rūmuose. šv. jie sakydavo pamokslus lietuviškai. Pradžios mokyklų jie nesteigė. ir protestantizmas palengva silpo. Jie buvo įkurdinti Varmijos vys­ kupystės centre Braunsberge. jėzuitai sukūrė savo epochą ne tik tikybiniam gyvenime. vadinamas k o l e g i j o m i s . visokiomis procesijomis ir iškilmėmis. o kitas. Tuo būdu daugumą protes­ tantų vaikų jėzuitai patraukė į katalikybę. jie stengėsi patraukti visuomenę į bažnyčią gražiomis iškilmin­ gomis pamaldomis. Jėzuitai greit išgarsėjo savo veiklumu ir paplito visoje Europoje. misijose ir t. Hozijas (1564 m. Tam tikslui vyskupas Protasevičius net buvo išleidęs specialių paraginimų. įkurta kovai su plintančiu protestantizmu. Lietuvos mokyklos. o iš ten paplito po visą Lenkiją. Be to. Vysk. Kai jų mokyklos išgarsėjo. 1569 m. vienas iš didžiausių jėzuitų nuopelnų buvo tas. Tai buvo pirmosios aukštesniosios 254 255 . Čia jie pradėjo savo darbą. o vėliau net pradėjo spausdinti lietuviškas knygas. Jie gavo Vilniuje namus. Jėzuitai ypatingai rūpinosi į kolegijas surinkti didikų ir bajorų vaikus. taip ir Lietuvoje. katalikiškai auklėjančių jaunąją kartą. Vilniuje jų buvo įsteigta pirmoji kolegija. Ypatingai jie stengdavosi tapti valdovų ir didžiūnų išpažinčių klausytojais ir kapelionais. o 1556—1580 m. \ Žemaičius jų atsikvietė uolusis katali­ kybės stiprintojas vysk. Žodžiu.

kurie visada rinksiąsi Lenkijoje (§ 16. kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir­ tingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus. o ne skyrium (§ 7 ) . Toks naujai išrinktasai valdovas abiejų valstybių turimąsias teises turėsiąs patvirtinti vienu bendru raštu. Tuo būdu abi valstybės galėjo nueiti visiškai skirtingais keliais. bijodami pavojaus iš Maskvos pusės. o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija. Liublino unijos dėsniai. Lietuvoje jau nebeturėsią būti atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų (§ 5 ) . išmirus Gediminaičiams 1. Lietuvai buvo paliktas I i c l u v o s I s t o r i j a . kad seimai turės rinktis Varšuvoje). tas pats Liublino seimas nutarė. Kad būtų galima to išvengti. Tuo būdu pasikeitė tiktai rolės: anksčiau lietuvių išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lenkai. tarp abiejų valstybių faktiškai buvo p e r s o ­ nalinė unija. Senieji aktai. Abidvi pusės sutiko turėti bendrą valdovą. kurių teisės sostams buvo pripa­ žįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo). kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą. Tuo būdu. pateikę tam tikras sąlygas. dabar priešin­ gai — lenkų išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lietuviai. bet viena bendra valstybė. reikalaująs panaikinti visus Lietuvos įstatymus (statuto dėsnius). sudarius uniją. kad abi jungtinės valstybės turėsiančios bendrus seimus (§ 8 ) . jau nebegaliojo. Zigmantas Augustas. nenorėjo nutraukti ryšio su Lenkija. Tačiau. abi vals­ tybės nenorėjo visiškai nutraukti ryšio ir rinkdavosi sau bendrus valdovus. be jokių sutarčių. išsirinkdavo taip pat ir lietuviai. Tiesą sakant. Unijos akto § 3-me išreikšta visa jo autorių lenkų idėja: „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas. Lietuviams reikalaujant. kad. Tokie buvo unijos akto nuostatai. iš kurių turėjo išeiti. kad kartu renkant valdovą būtų skaitomasi su dviem sostais. jų niekad nebuvo laikytasi. kuriais ji buvo surišta su Lenkija. l a i m ė j o lenkai.P E N K T O J I DALIS Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis A. įtraukti į jį. Pagaliau įveda­ mas dar vienas — lenkams pats svarbusis — nuostatas. t a č i a u gyvenime lietu­ v i a i l a i k ė s i s a v o n u s i s t a t y m o . kad turėsianti būti bendra abiejų valstybių užsienio poli­ tika (§ 11) ir bendras piniginis vienetas (§ 12). lenkams reikalaujant. T o ­ liau dar nustatoma. o lenkai reikalavo. ir faktiškai ir juridiškai Lietuva buvo visiškai nepriklausoma valstybė. D a r a n t uniją. Savotiškos personalinės unijos reikalavo lie­ tuviai. Liublino unijos atneštieji naujoviškumai Valdovo klausimas. Toliau sakoma. 17 257 . drau­ džiančius lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. kai paskutinysis tos dinastijos valdovas. ar jos liks tik personalinėje unijoje ar pereis į realinę. abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val­ dovus. o taip pat ne skirtinga. kad būtų skai­ tomasi tik su vienu dviejų jungtinių valstybių sostu. Būtent jie reikalavo. Taigi tą pat valdovą. baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio. T i k intereso verčiamos. Kitais unijos akto paragrafais nusta­ toma. darant uniją daugiausia dėmesio 256 ir buvo kreipiama į susitarimą dėl bendro valdovo. Iki 1569 m. jos skyrėsi tik dėl forma­ lumų. Jie nerinko sau atskiro valdovo tik todėl. kurį išsirinkdavo sau lenkai. kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir ka­ rūnuojamas Krokuvoje (§ 4 ) . Lietuvos valstybės buitis ir santvarka. kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę". Taip tad buvo. Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva. Pirmuosius tris val­ dovus lietuviai rinkosi visiškai atskirai. kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinas­ tija — Jogailos palikuonys.

Jie visada sustodavo Varšuvos priemiestyje. Dažnai lietuviai laikydavosi savo kandidato ir. o buvo du rinkėjai — Lenkija ir Lietuva. kaip į savo didįjį kunigaikštį. Pragoję. be kurių valdovas negalėjo išleisti jokio Lie­ tuvai skiriamo rašto. savi valstybiniai kanclerių saugo­ mieji antspaudai. Mat. Liublino aktu abi valstybės nebuvo sulietos į vieną. Centro valdžia Karalius. akte nustatytas monetos suvienodinimas niekuomet nė nebuvo iš tikrųjų įvykdytas. o kiti buvo visiškai nevykdomi. vieni ir kiti turėjo skirtingus reikalus ir skirtingas teises. liko taip pat savos skirtingos Lietuvos teisės. Be to. savotiškos Lietuvos valstybinės tradicijos ir nenoras susijungti su Lenkija ilgainiui dar daugiau pridarė spragų unijoj. nors ir vienodai vadinosi: l i e t u v i š k a s i s a u k s i n a s buvo lygus l x / 4 lenkiškojo auksino. O be to. Jis turėjo būti bendrai renkamas V o l o s k a i m o l a u k e . Tad iš tikrųjų būdavo renkama ne bendrai. susirinkdavo ne visi. nepripažindami lenkų išrinktojo. todėl vien tik mandagumas neleido jo vadinti didžiuoju kunigaikščiu. dalyvaujant visiems abiejų valstybių bajorams. Bet i r čia bendrumas nebuvo didelis. bet kadangi jis visada būdavo ir Lenkų ka­ ralius. nes unijos akte reikalaujamieji pakeisti statuto nuo­ statai niekad nebuvo pakeisti. nes į valdovą lietuviai žiūrėjo. Juose lietuviai ir lenkai tarėsi atskirai: mat. o tik arti­ mųjų sričių ir. tiek Lenkijoj vykdomoji valdžia priklausė karaliui. nors tas valstybių junginys ir buvo vadinamas „ a b i e j ų tautų respublika". ir laikydavosi vieningai. tai ir Lietuvoje jis paprastai būdavo vadinamas karalium. be to. Iš tolimosios Lietu­ vos paprastai atvykdavo tik senatoriai ir tuo pat metu šaukiamojo seimo atstovai. liko savi provincijų valdomieji organai ir valstybės urėdai. Tuo būdu jai liko atskiri savi ministeriai. Tuo būdu iš visos unijos liko tik b e n d r a s v a l d o v a s i r b e n d r i s e i m a i .nepaliestas visas valdžios aparatas (§§ 10 ir 17). O valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Bet į elekciją. ir bendrieji seimai nebuvo vieningi. Valstybės valdovas Lietuvoje turėjo didžiojo kunigaikščio titulą. žinoma. Taip antai. Tiek Lietuvoj. tik turtingesnieji bajorai. išvažiuodavo namo nieko 259 . tai ir seimuose leidžiami naujieji įstatymai turėjo būti atskirai paruošiami. ir iš pradžių net atskirai jį rinkdavosi. nuo savo atskirų seimų lietuviai taip pat negreit atsisakė. Apskritai. o lietuviškoji kapa (60) skatikų buvo lygi 75 lenkiš­ kiesiems skatikams. Vėliau jiems buvo leista įsigyti dvarų tik ve­ dybomis. kad viena nepriimtų nieko nenaudingo kitai. netoli Varšuvos. dešiniajam Vyslos krante. Seime buvo drauge svarstomi tik bendrieji reikalai. Kai kurie akto nuostatai gyvenimo praktikoje buvo pa­ keisti lietuvių naudai. Lenkai taip pat negavo teisės laisvai įsigyti Lietuvoje dvarų. įstatymai ir teismai. karaliaus titulas yra aukštesnis. Tuo būdu a k t o p r a d ž i o j e a k c e n t u o j a m a s v a l s t y b i ų su­ jungimas į vieną vienalytį kūną jau buvo išardytas pačių to paties akto nuostatų. liko savas iždas. Įstatymą priimant tebuvo kartu balsuojama. sava kariuomenė ir sava teritorija su aiškiai nustatyta siena su Lenkija. Tuo būdu jungtinės valstybės tik viena kitą prižiūrėjo. iki pat valstybės galo Lietuvos pinigai buvo brangesni už Lenkijos. 258 2.

urėdų paskyrimo dokumentus. Kadangi kancleriai 260 antspauduodavo visus į užsienį siunčiamus raštus. Paskum karalių dar varžė specialūs aukštieji urėdai — ministeriai. Tik vėliau sušauktame Lietuvos seime būdavo taria­ masi. Tuo būdu jie buvo kaip ir užsienių reikalų ministeriai. apginklavimu. kuris iki pat X V I I amžiaus galo tvirtindavo teis­ mų sprendimus. o 1527—1541 m. jie antspauduodavo visus karaliaus jsakymus. Kiekvienoje val­ stybėje jų buvo taip pat po du — didysis ir lauko hetmonas. vadovavo telionas. 1521—1531 m. 1531—1541 m. Dėl to lietuviai jautėsi nuskriausti ir dažnai reikalavo. Bet hetmonas. samdymu. kas daryti. bet dažniausiai jis gyvendavo Lenkijoje. eidavo jo pareigas. vadovavo jam pavestai ka­ riuomenės daliai ir. Biržų Radvilų šakos tėvas. hetmonas. hetmonai ir iždininkai. garbės atėmimu (infamia) ir mirtimi (Lenkijoje toks teismo spren­ dimas nebuvo reikalingas kanclerio patvirtinimo). lauko (kiemo) samdytajai kariuomenei. arba krašto. kancleriai vadovavo vadinamiesiems valdovo rūmų teismams. nesant didžiojo hetmono. bajorija galėjo jo nebeklausyti ir nebemokėti mokesčių. seimų šaukimo ir kitokius universalus. d. arba krašto. Nuo to laiko didysis hetmonas jau rū­ pinosi visos kariuomenės reikalais: jos išlaikymu. H e t m o n a i vadovavo kariuomenei. Karaliaus reziduojamoji vieta nebuvo įstatymais nustatyta. Tam reikalui jie turėjo savo valdžioje net dalį kariuomenės. Iš pradžių didysis hetmonas vadovavo į karą einančiai Jurgis Radvila. Karaliui peržengus seimo valią. Jei koks karaliaus raštas būdavo nesude­ rinamas su įstatymais. — ypač tai ga­ lima pasakyti apie Lietuvos kanclerį. kurių pareiga būdavo rūpintis karaliaus saugumu ir tvarka jo reziduojamoje ar sustojamoje vietoje. K a n c l e r i ų kiekvienoje valstybėje buvo taip pat po du: buvo didysis. tai karalius vėliau turėdavo jiems pakartoti priesaiką. Jei kada per priesaiką lietuvių nebūdavo.Kijevo vaivada. Be antspaudo negalėjo būti siunčiamas joks karaliaus oficialinis raštas nei į užsienį nei viduje. o drauge ir kariuomenės vadas. M a r š a l k ų Lietuvoje ir Lenkijoje buvo po du: buvo didieji. kurių niekas be seimo negalėjo jai uždėti. kad per karūnaciją ir per priesaiką būtinai dalyvautų ir lietuviai. pateikdamas jam tam tikras sąlygas. Tik labai iškilmingiems aktams būtinai būdavo kviečiamas kancleris su didžiuoju ant­ spaudu. 1510— ginkluotai bajorijai. — kai kalti­ ninkas būdavo nubaudžiamas ištrėmimu (banitia). Maršalkų valdžios ženklas buvo lazda. raštus antspauduodavo vicekancleris. ir paprastai seimas sutikdavo pripažinti lenkų išrinktąjį valdovą. Be to. o atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų Vilniuje jau nebegalėjo būti. tai jie ir vedė visus užsienio reikalus. Ministeriai. Juos laikydavo pir­ maisiais valstybės urėdais. kad Lietuva sudaranti 3 / 3 visos jungtinės valstybės. Karaliaus valdžia nebuvo neribota. Kiekvieno antspaudo vertė buvo lygi: kai nebūdavo kanclerio. tik šie neturi teisiamosios galios. Vilniaus kaš­ sis kiemo hetmonu. 1522—1527 m hetmonas. maršalkos ir jų pavaduotojai — kiemo mar­ šalkos. o vicekancleris mažąjį antspaudą. jie galėdavo jo neantspauduoti. Todėl jie dar ėjo maždaug vidaus reikalų nūnisterių pareigas. Liublino aktu išrinktasis karalius turėjo būti karūnuojamas Krokuvoje. Tai buvo mar­ šalkos. kancleriai. o už kriminalinius nusikaltimus karaliaus gyvenamoje vietoje jie turėjo teisę bausti net mirtimi. kancleris ir vicekancleris. nuo X V I I amžiaus bajorija beveik visiškai nebedalyvavo karuose. 261 . Tuo būdu jis buvo krašto apsaugos ministeris. Kancleris turėjo savo žinioje didįjį. iš pradžių vadinęTrakų. Tad jie iš dalies buvo ir teisingu­ mo ministeriai. palikusi tą pareigą sam­ dytai kariuomenei.neišrinkc. Visų pirma jo veikimą varžė seimas. o lauko 1514m. ypač Lietuvos ministeriai. buvo laikoma. Tačiau buvo reikalaujama. kad bent trečdalį laiko karalius gyventų Lietuvoje: mat. Lauko hetmonas buvo jo padėjėjas. Be to. o karo atvejais jis jai ir vadovavo. Mūsų laikais jiems maždaug atsako didžiųjų valstybių policijos ministeriai.

Lenkų kancleriai negalėjo antspauduoti jokio Lietuvai skirto rašto ir t. pajamas. Iš žymesnių rūmų urėdų visų pirma paminėtini s e k r e ­ t o r i a i . kurie rinkdavo skun­ dus ir pateikdavo juos valdovui. tiesa. O kad jie galėtų dalyvauti senate. Jų — krašto ir kiemo iždininkų — taip pat buvo po du Lietuvoje ir Lenkijoje. nes jos duodavo ne tik įta­ kos valstybėje. kiekvienas ministeris ir urėdas savo srity galėjo veikti niekieno nevaržomas. kiemo iždininkas taip pat perimdavo tvarkyti ir valstybės iždą. Valstybės urėdų galia. jei kas būdavo nuteisiamas ištrėmimu (banitia) arba garbės atėmimu (infamia). didinę karaliaus palydovų skaičių įvairiose iškilmėse (žiūr. rinko mokesčius. kai kurių Lenkijoje esančių urėdų Lietuvoje dar nebuvo. Jie buvo pripažinti tikrais ministeriais ir senatoriais tiktai 1775 m. Kiemo iždininkai. bet praktiškai lietuviai ten taip pat jokių aukštesnių vietų negaudavo. Tuo būdu jie lyg ir pavaduodavo kanclerius. Visi urėdai buvo duodami iki gyvos galvos. nebent tik paaukštinti. juos galėjo tik seimas kontroliuoti. dar buvo po dvasinį ir po pasaulinį r e f e r e n d o r i ų . savo pareigas ėjo tik iki Lietuvos sienos. Net karaliaus rūmų valdininkai. nes nebuvo jokios kon­ trolės. Buvo dar p a k a m o r ė s . 231 psl. Visi urėdai buvo skinami karaliaus. Įtakingiausias vietas karalius paprastai atiduodavo patiems ga­ lingiesiems ponams. Kaip matome. skirtas valdovo reikalams. bet kandidatų į jas niekad netrūkdavo. jam važiuojant į Lietuvą. Ypač lengva buvo su niekuo nesiskaityti hetmonams. Rūmų urėdai. bet greit jų atsi­ rado ir Lietuvoj. Tačiau ilgą laiką hetmonai nebuvo laikomi senatoriais. Lietuvos ir Lenkijos urėdų santykiai.t. kuris turėtų kokios nors valdžios a b i e j o s e v a l s t y b ė s e . Atimti urėdą galėdavo tik už valstybės išdavimą ar šiaip už didelius nusikaltimus.Kadangi karinė valdžia visada esti labai svarbi. bet ir nemažus turtus susikraudavo. Taip pat neturėjo jokios valdžios Lenkijoje nė Lie­ tuvos urėdai. Kiekvienoje valstybėje jų buvo po du — po dvasinį ir po pasaulinį. karaliaus rūmuose dar buvo daugybė visokių urėdų ir šiaipjau tituluotų valstybės žmonių. B e to. T i k 1768 metais išleistuoju įstatymu jie buvo padaryti senatoriais. taip pat nebuvo senatoriai. Be to. Be to. arba priešingai. Krašto iždininkui mirus. mokėjo algas ir prižiūrėjo pinigų kalimą. I ž d i n i n k a i tvarkė iždą. o didikų galybė vis kilo. ir niekas jo nusikaltusio negalėdavo pašalinti iki mirties. vėliavi­ ninkų. taurininkų. galėjo šeimininkauti kaip tinkami. buvo įstatymas. Valstybės iždą tvarkė krašto iždininkas. kuris būtų buvęs Lenkijoje. gavę aukštuosius urėdus. y. 263 . Aukštosios vals­ tybinės vietos nebuvo atlyginamos iki pat X V I I I amžiaus. kaip ir Lenkijoj. bet ir valstybės dvarų. Be to. Be ministerių. kol būdavo paskirtas naujas krašto iždininkas. Lietuvos reikalais visada rūpinosi tik jos urėdai. Dėl tos priežasties suvaržyta karaliaus valdžia vis silpnėjo. be jų karalius nieko negalėjo veikti su kariuomene. Vieni iš jų turėjo tam tikras pareigas valstybės valdyme. — o hetmonas kariuomenę galėjo tvarkyti niekieno nevaržomas. Iš jiems duodamų valdyti dvarų dažnas ne tik pa­ dengdavo valstybės pareigas einant padarytas išlaidas. 262 už kurias jie palaikydavo karaliaus politiką. paprastai jie dar turėdavo vaivados arba kašteliono urėdą. kaip ir abudu hetmonai. o kiemo iždininkas tvarkė valdovo iždą. kurie tu­ rėjo savo valdžioje kariuomenę. o prie sienos juos pakeisdavo tokie pat Lietuvos valdininkai. Todėl didieji mag­ natai. Lenkų hetmonai negalėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei. Jie taip pat vadovavo ir kanc­ lerių priežiūroje esančiam aukščiausiajam miestiečių teismui. pavyz­ džiui. — tai ta ministerija buvo pati įtakingoji ir visada tekdavo didesniesiems ponams. ir po unijos abiejose valstybėse valdžia buvo tik savo piliečių rankose. kardininkų. buvo daugybė mažesnių urėdų ir jokių pareigų neturinčių dignitorių: stalininkų.). draudžiąs lenkams duoti Lietuvoje kokį nors urėdą. ir nė vieno ministerio ar šiaipjau urėdo niekas negalėjo nei pašalinti nei pažeminti. kurių priežiūroje buvo valdovo gy­ venamieji kambariai.t. o nebūtų buvęs Lietuvoje. o kiti buvo tik titulais pasipuošę d i g n i t o r i a i . Visų jų buvo po vieną Lie­ tuvoje ir po vieną Lenkijoje. t. Nebuvo nė vieno aukštesnio urėdo. vadinamųjų s e n i u n i j ų. n e b u v o n e i m i n i s t e r i o n e i š i a i p j a u u r ė d o . Sudarant uniją. jie čia gavo tokias pat teises. Jie turėjo valdovo kanceliarijos (ne valstybės) antspaudus ir antspauduodavo smulkesniuosius raštus. arklininkų ir t. Lenkijoje tokio įstatymo nebuvo. Jiems vietos paprastai būdavo dovanos.

Jei kokia delegacija vykdavo į užsienį. mo­ gaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m. kuris. Pasienio stulpas. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas Seimas. Lietuviai veltui reikalavo. einančiai į karą. o kitais metais Lenkijos erelis. todėl buvo sakoma. Vai­ vadijos priešaky stovėjo v a i v a d a ir k a š t e l i o n a s . o vaivados prižiūrėjo prekybą. Visus raštus j Maskvą antspauduodavo Lietuvos kancleriai. Provincijų valdomieji organai Visa valstybė buvo padalinta į vaivadijas ir pavietus. Jie abudu vadovavo vaivadijos bajorijai. sprendęs žemės ribų bylas. Lenkijoje nuo 1505 m. tai ji paprastai bū­ davo mišra — iš lietuvių ir iš lenkų. kuria karalius buvo pasižadėjęs neįvesti „ n i e k o n a u j o " be senato ir bajorijos atstovų sutikimo (dėl to ta privilegija ir vadinama „nihil novi" — „nieko naujo"). į Lenkijos iždą. o taip pat ir jos pirmininkas būdavo lietuvis. bajorijai einant į karą. Liublino unijos aktu buvo nustatyta. Tuo būdu įstatymų leidimas Lenkijoje pri­ klausė karaliui. kokią turėjo Lenkijos seimas. Tačiau Lietuvos seimas neturėjo tokios galios. kad lenkai tas žemes jiems grąžintų. pilies teismus ir teisė savo vaivadijoje žydus. Užsienio politika buvo vienodinama tik paties karaliaus. Viršuj parašo kesčiai iš jos vienais metais ei­ lentos matyti Lietuvos Vytis ir davo į Lietuvos. ir v ė l i a v i n i n k a s .» 3. Kai bajo­ rija ėmė šalintis karo. Kai atvykdavo kokia nors delegacija ar užsienio valdovo atstovų. . tai delegacijoje lie­ tuvių būdavo bent vienu daugiau. buvo ir pavietinio pilies teismo pirmininkas. Juose vyriausiuoju urėdu buvo s e n i ū n a s . o su Lenkijos kaimynais — Lenkų ministeriai. kokia kad buvo Lenki265 . o iš Maskvos gaunami raštai ir su ja padarytos sutartys būdavo įteikiamos Lietuvos kancleriams ir saugomos Lietuvos valstybės archyve (metrikoje). nes didžiuliai Palenkės. pirmininkas tada irgi būdavo lenkas. raštininkai. nes visi santykiai su užsieniu buvo atliekami jo vardu. visoki smulkesni teismo ir mokesčių rinkimo urėdai ir daugybė dignitorių be jokių pareigų. tai delegacijoje daugiau narių būdavo lenkų. ginčams spręsti būdavo sudaromos specialios ko­ misijos. ir ark­ lininkų. kad abi valstybės turės bendrą užsienio politiką. Tačiau tiek vaivados. Prieš Liublino uniją tiek Lietuva.Santykiai su užsieniu ir reprezentacija. bet jeigu derybos eidavo su Lenkijos kaimynu. Lie­ tuva daugiausia turėdavo reikalų su sau artimiausia Maskva. veikė privilegija. Po jo ėjo p a k a m o r ė . val­ dydamas tam tikrus valstybės dvarus. Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat. senatui ir pavietų atstovams. ir taurininkų. 233 psl. jo kompetencija ir sudėtis. Kai po unijos buvo įvesti bendrieji seimai. Dažna vaivadija buvo dar suskaldyta į pavietus (žiūr. Tačiau su Lietuvos kaimynais visus reikalus atlikdavo Lietuvos ministeriai. kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų. nešdavo pavieto vėliavą. tiek Lenkija turėjo atskirus seimus. Lietuviai savo valstybės žemes rūpestingai saugojo ir nie­ kam geruoju jų nė pėdos neuž­ leido. Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažė­ jusi. kai ją pavadavo samdytoji kariuomenė. ir kardininkų ir daugy­ bė kitų. Jeigu derybos eidavo su Lietuvos kaimynu. tada kaštelionai nebeturėjo beveik jokių pareigų. Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Voluinės. Toliau ėjo pilies ir žemės teismo tei264 nėjai. tai ir jų sudėtis ir kompetencija liko tokia pat. tiek kaštelionai visada liko senatoriais. L i v o n i j a buvo valdoma Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kuni­ abiejų jungtinių valstybių. Dėl atski­ rų pasienio sričių su lenkais nuo­ lat ėjo ginčai. kad seimas susidedąs iš trijų „luomų". tai jų priėmime taip pat dalyvaudavo drauge lietuviai su lenkais. kurs. Jie visi sudarė s e i m ą . 4.). Visose derybose su užsie­ nio valstybėmis delegacijos irgi būdavo sudaromos mišros. Bet iš tikro ir čia kiekviena valstybė pirmučiausia rūpinosi tiktai savo reikalais.

vadinamą m a r š a l k a . y. A t s t o v ų r ū m u s sudarė visų vaivadijų ir pavietų sei­ melių rinktieji atstovai. tarp kurių buvo Krokuvos. tiek Atstovų iš Lenkijos buvo daug daugiau. Po to atstovai susirinkdavo į savo rūmus ir išsirinkdavo pirmi­ ninką. kurių darbas trukdavo šešetą savaičių. o atstovai susėsdavo vaivadijomis tokia pat eile. jog jie klausimą palieką spręsti „broliams". Seimo eiga. Vilniaus ir Trakų kaštelionai ir Žemaičių seniūnas. galėjo būti ir pratęstas. išrinkę seimo atstovus. o senatas ir atstovų „luomai" buvo papildyti Lietuvos senatoriais ir atstovais. kaštelionai ir ministeriai. ir niekas negalėdavo jų priversti sutikti su bendru nusistatymu. Valstybės gyvenime. kuriose pažymė­ davo. Tai buvo vadinamieji o r d i n a r i n i a i s e i m a i . kuriems buvo skiriamos dvi savaitės. Toliau buvo tikrinamas atstovų išrinkimo teisėtumas. duodavo jiems rašytąsias i n s t r u k c i j a s . Žemiausias vietas seime turėjo kaštelionai. Atstovai negalėdavo peržengti duotųjų instrukcijų. Kiekvienas seimelis paprastai jų rink­ davo po du. Po to senatas ir atstovai sueidavo į vieną salę (tatai buvo tikroji seimo darbų pradžia). ant­ rosios pusės nebuvo laikomi senatoriais. ir iš tokių vaivadijų nebūdavo galima išrinkti mokesčių. tik kai kurios didesnės vaivadijos rinkdavo ir po daugiau. Apskritai tiek senatorių. pareikšdami savo nuomones. Juose pirmasis „luomas" liko. Buvo nustatyta. Bet tiek vienų. senatas eidavo į savo 267 . tai įvairios instrukcijos labai varžė jo darbus. Tik hetmonai ir kiemo iždininkai iki X V I I I amž.joje. Seime visiems sena­ toriams vietos buvo nustatytos pagal kilnumą: pirmučiausia ėjo visi Lenkijos ir Lietuvos vyskupai. Tą dalyką turėdavo išspręsti tuojau po seimo įvyksta vadinamieji r e l i a c i n i a i seimeliai. reikalui esant. Kadangi seime viskas turėjo būti sprendžiama vienu balsu. savo seimeliui. t. galėjo būti šaukiami ir vadinamieji e k s t r a o r d i n a r i n i a i seimai. tiek kitų seimų laikas. pavyzdžiui. koks buvęs. Tokia pat tvarka senatoriai ir kalbėdavo. tai buvo didelė blogybė. arba direktorium. Ta procedūra buvo vadinama r u g o m i s. Seimeliai. pakartodavo ir papildydavo seimeliams praneštus svarstyti klausimus. kokia sėdėdavo jų atstovaujamų vaivadijų senatoriai. Į s e n a t ą įėjo visi vyskupai. be abejo. negu iš Lietuvos. o po to kancleris arba vicekancleris pareikšdavo kara­ liaus pasiūlymus. kad seimai turi rinktis kas dveji metai. Be to. Čia senatas susėsdavo priešaky. y. Kiekvienas seimas prasidėdavo pamaldomis ir pamokslu. kartais visi sutikdavo dėl apdedamųjų mokesčių. Žemaičių seniūnija X V I I I amž. vaivados. Pradžioje visi eidavo pabučiuoti soste sėdinčiajam karaliui rankos. tik viena ar dvi vaivadijos nesutikdavo. Bet dažnai seimeliai dėl to pareikšdavo savo nesutikimą. gale pradėjo rinkti net po 6 atstovus. Ministeriai jame sėdėjo visiškai atskirai. paskui — vaivados. Tokiuo atveju nesutinkančiųjų vaivadijų atstovai pareikšdavo. pačiam seimui sutinkant. kaip jie turi laikytis karaliaus keliamųjų klausimų atžvilgiu ir ko turi reikalauti. lie­ 1 tuviai seime nesudarė nė / 3 . Prieš seimą karalius paskirdavo seimeliams datą ir praneš­ davo. Ypač dažnai būdavo nesutikimų dėl mokesčių apdėjimo. kas seime bus svarstoma. — pavyzdžiui. t. Tą atlikus.

Tada karalius. jie būdavo lai­ komi priimtais. į juos vykdami. vadovaujant maršalkai. Lenkijoje. Tie posėdžiai buvo vadinami „ p r o v i n c i j ų s e s i j o m i s " (sesijomis tada va­ dindavo ir kiekvienos dienos seimo posėdį. o lietuviai. abeji rūmai vėl susitikdavo arba susižinodavo per delegacijas. o vėliau Slanime. Ten lietuviai taip pat spręsdavo. ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo neišnykusios. anksTaip susėsdavo senatoriai ir atstovai bendruose čiau Lenkija buvo susiposėdžiuose. kaip į savo seimus. kurie vėliau bendram seimui buvo pateikiami tik pa­ tvirtinti. vis tiek reikėdavo atskirai aptarti savo reikalus. todėl jiems daugiau reikėdavo išmokėti ir pinigų (mat. atstovai savo misijoje turėdavo ilgiau už­ trukti. Nors lenkai. Tos „sesijos" atlikdavo tą patį darbą. vadinamo š e i m i n i u ) . dar būdavo daro­ mi dviejų jos provincijų — Didlenkių ir Mažlenkių — atskiri astovų su­ važiavimai. kaip turi laikytis seime visi Lietuvos atstovai ir senatoriai. tai šitie suvažiavimai jai buvo labai svarbūs. Kadangi tarp Lenkijos provincijų ne­ buvo jokio valstybinio skirtumo. vadovaujant karaliui. o seimą baigiant vėl susirinkdavo į vieną salę. skirdavo naujus. vadinami g e n e r a l i n i a i s sei­ Senato salės planas. Mat. o atstovai posė­ džiaudavo. Juose būdavo paruošiami ir Lietuvai reikalingi įstatymai. Tačiau Lietuvos atstovai savo atskirus posėdžius visada darydavo. prisiartindavo ir seimo metas. o kam nors priešinantis ir savo protesto neatsiimant. „Provincijų sesijos". Sudarant Liublino uniją. d ė j u s i iš d v i e j ų y a l s t y _ bių. Bet. paruošdavo ir visus sau reikalingus įstatymus. Lietuva turėjo atskirą valstybinę organizaciją. kol jie įvykdavo. Mat. — ir vėl visi bu­ čiuodavo jam ranką. Čia niekam nepriešta­ raujant. Generaliniai seime­ liai. tai jos dažnai posėdžiaudavo ir kartu arba net visiškai nedarydavo atskirų posėdžių. atstovus turėjo išlaikyti pati vaivadija iš specialaus mokesčio. ir pas juos kartais ateidavo net patsai karalius. ir 268 Lietuva žiūrėjo į juos. o viską spręsdavo bendrajam seime. dabar sesijomis va­ dinamas visas parlamento veikimo metas tarp dviejų atostogų arba šiaip tarp dviejų pertraukų). tų atskirų suvažiavimų nebenorėdavo nė bajorija.rūmus ir posėdžiaudavo. atskiras teises bei įstatymus. X V I I I amž. kaip į trečiąją Respublikos provinciją. ir nebebūdavo laiko atskirai suva­ žiuoti. nes. a t s k i ­ rai l e n k a i . O tai jau bū­ davo atliekama seimo vietoje. Be to. išnykus atskiriems suvažiavimams. Pagaliau sei­ mas būdavo baigiamas atsisveikinimu su kara­ lium. Jei būdavo reikalo. vidury šitie atskiri gene­ raliniai seimeliai išnyko. vietoj iširusiųjų seimelių. kaip laikytis prieš len­ kus vienu ar kitu klausimu. Lenkai ten paprastai susitardavo dėl mokesčių ir kitų bajorijai rūpimų klausimų. — atmestais. kurį anksčiau atlikdavo generaliniai seimeliai. o k a r t u s u ė j ę t i k savo n u t a r i m u s 269 . Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bend­ rą su lietuviais seimą. Čia būdavo apsvarstomi iš karaliaus gauti pasiūlymai. be to. Ten atskirai darydavo savo posė­ džius abidvi Lenkijos provincijos ir Lietuva. be sei­ melių. Kadangi Lietuva visada turėjo daug skir­ tingų reikalų. suderinamos instruk­ cijos ir nusistatoma. kur būdavo perskaitomi apsvarstytieji įstatymai. visi tie skirtingi Lietuvos reikalai ir būdavo apsvarstomi jos suvažiavimuose. kur a t s k i r a i t a r d a v o s i l i e t u v i a i . Tuo būdu bendrasis seimas iš tikro buvo dvilypis. Lietuvos seimelį irgi vadino provincijos seimeliu. tačiau. Vaivadijų seimeliai darėsi kaskart vis netvarkingesni ir labai dažnai iširdavo. žiūrė­ dami į Lietuvą. m e l i a i s . Ir Lietuvoje prieš kiekvieną bendrąjį seimą taip pat buvo pradėti daryti tokie pat į seimą vyks­ tančių atstovų ir senatorių suvažiavimai. tačiau j i s l a b a i s k y r ė s i n u o L e n k i j o s p r o v i n c i j ų s e i m e l i ų . Iš pradžių jie įvyk­ davo Volkoviske.

— kas liesdavo Lietuvą. po Zigmanto Augusto ir po vėlesniųjų karalių mirties visada susirinkdavo atskiri Lietuvos seimai ir atskirai spręsdavo. Jei kartais seimo pradžioje Lietuvos kanclerių nebūdavo. kai. o Lietuvos kancleriai. laisvojo pasipriešinimo teisė. kad k a s t r e č i a s s e i m a s . pagal reikalą šaukiamų. taip pat primas šaukdavo e 1 e k c i n į seimą. kad. r i n k ­ t ų s i L i e t u v o j e — G a r d i n e . neatsižvelgdamas į unijos akto nuostatus. Seimų vieta. o 1673 m. vadinamieji k o n v o k a c i n i a i seimai būdavo šaukiami mirus karaliui. tik ne lenkas. y. kam naujai yra duoti kokie urėdai. Pagaliau tarpuvaldį pabaigdavo k a r ū n a c i n i s s e i m a s. Tačiau lietuviai visą laiką 270 reikalavo. Keletą kartų jie vis dėlto pasiekė tai. Tuojau po Liublino unijos abi valstybės turėjo labai daug skir­ tingų reikalų. Ypač dažnai būdavo šaukiami atskiri Lietuvos seimai. derėdamiesi su jais tik per delegatus. Atskiri seimai. vadinamas p r i m ų . tad. Seimų rūšys. nes ten įvyk­ davo karūnacija. tačiau jokių įstatymų neleido. — to nusistatymo turė­ davo laikytis ir atstovai. ją užpuolus Maskvai su Švedais). buvo pakeistas ir patsai seimų vietos įstatymas. bet pagaliau jie visiškai išnyko. Dėl jos daugybė seimų turėjo išsiskirstyti. jo nustatytu laiku. ir be ekstraordinarinių seimų.s u v i e n o d i n d a v o ir prižiūrėdavo. Pasipriešinimo teisė visų buvo labai branginama. kai seimas būdavo Lietuvoje. Pirmiausia buvo nustatyta. jei dėl kokių nors dalykų vaivadija nesutikdavo (ji instrukcijomis įpareigodavo savo atstovus to nusistatymo laikytis). didlenkių ir lietuvių. Todėl atstovo pasipriešinimas būdavo laikomas vaivadijos ar pavieto pasipriešinimu. kurs tarpuvaldyje būdavo laikomas valstybės galva — interrex. Bet X V I I amžiuje. B e to. naujasis įstatymas nustatė. kurie kartais visai neliesdavo antrosios valstybės. Juos šauk­ davo Bažnyčios galva. Lietuvos teisės seime dar buvo apdraustos ir kitokiu būdu. Atstovai buvo savo vaivadijos ar pavieto įgaliotiniai. Seime kancleriai dar turėdavo pranešti. ir visas seimas turėdavo nusileisti. Be ordinarinių seimų.. Be atskirų atstovų posėdžių. kuris visada būdavo šaukiamas Krokuvoje. sine me). kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje ar bent pa­ sienyje. Tatai vadinosi liberurn veto. kad viskas būtų sprendžiama vienu balsu. Į tuo pat metu lenkų šaukiamus seimus jie nevažiuodavo. Pačius karaliaus rinkimus atlikdavo visa susirinkusi bajorija. Labai dažnai bendrojo seimo nepakakdavo. kas lies­ davo Lenkiją. pradedant Vladis­ lovu Vaza. jis nelietė Lenkijos). kad seimas prieš įstatymus buvo sušauktas Lietuvoje. vadinamų pagal jų paskirtį. kuriame būdavo sprendžiami visi karaliaus rinkimo formalumai ir surašomos jam pateikiamos sąlygos. Taip antai. Po konvokacinio seimo. Bet dar dažniau atskirus Lietuvos seimus šaukdavo patys Lietuvos ponai tarpuvaldžiuose (karalių nebuvimo metu). seimas tik atlikdavo visus for­ malumus. 271 . nes įstatymai ga Įėjo būti leidžiami tik karaliaus vardu. Lietuvos ir Lenkijos santykiai bendrajam seime. Tuo būdu k i e k v i e n o t r e č i o s e i m o m a r š a l k a b ū d a v o l i e t u v i s . ką rinkti. Visuose seimuose būdavo reikalau­ jama. kai Lietuvą užpuldavo koks priešas (pav. Liublino seimas seimų vieta paskyrė Varšuvą arba kurį nors kitą Lenkijos miestą. Tuo būdu ir seime v i s u s Lietuvos reikalus atlikdavo tik jos minis­ t e r i a i. Dažnai vienas ar keli papirkti atstovai pareikšdavo protestą prieš viso seimo nu­ tarimą. kurio maršalka esti lietuvis. Konfederaciniai seimai. o Lie­ tuvos kancleris apie Lietuvos urėdus. nes visi savo laisvės pagrindu laikė šį dėsnį: „Be manęs nieko negali būti sprendžiama apie mane" (nihil de me. kas dveji metai šaukiamų. t. Taip antai. kad seimo mar­ šalkos turi būti renkami pakaitomis iš mažlenkių. Jie dar keletą kartų buvo sušaukti ir vėliau. seimo pradžioje karaliaus vardu darant pasiūlymus. ir niekas nega­ lėdavo jo priversti kitaip pasielgti. net pats karalius sušaukdavo atskirus seimus. tie atskiri Lietuvos seimai ėmė nykti. einant karui su Maskva (mat. tai vietoje jų pranešimą padarydavo Lietuvos maršalka arba kuris kitas Lietuvos ministeris.. dar buvo seimų. Tas seimas turėjo susitarti dėl karaliaus rinkimo datos ir dėl kitų su elekcija susijusių klausimų. Taip pat jis spręsdavo einamuosius valstybės reikalus. Gniezno arkivyskupas. tas pats įstatymas pripažino pirmenybę Lietuvos ministeriams. Todėl buvo nemaža atsitikimų. Ir čia Lenkijos kancleris visada pranešdavo tik apie Lenkijos. kad viena pusė nenutartų nieko priešingo kitai. lietuviai ėmė rinkti karalius bendrai su lenkais. Be to. 1654—5 m. Šita pasipriešinimo teisė ilgainiui buvo pradėta ir blogam naudotis. Lenkų kancleriai pranešdavo visa.

Krokuvos Mokslų Akademija mokslo reika­ lams 1889 m. jie galutinai buvo at­ skirti tik 1590 m. be jo nė viena lenkų priimtoji konstitucija negaliodavo Lietuvoje. iždo pajamos ėjo ne vien karaliaus ir jo šeimos reikalams: iš jo nemažai tekdavo ir vals­ tybės reikalams. tai ji likdavo ir taikos metu. kad jos. kol gaudavo algą. 272 Kariuomenė paprastai būdavo samdoma tik karo metui. turė­ damos prieš save bendrą priešą. kad numatomus klausimus spręsią balsų dauguma. imamų iš karaliaus ir bažnytinių dvarų valstiečių. buvo įstatymai. vadovaujamas savų hetmonų. o lietuvių priimtoji — Lenkijoje. Anksčiau tie du iždai nebuvo atskirti. bet. kuriame buvo surinktos paskutinių seimų konstitucijos. — tik ištikus staigiam pavojui. iždo pajamų šaltinis Lietuvos Istorija. Be to. vadinamuose Volumina Legum. Jei kas neidavo. Kai nemokėdavo algos. Bet kadangi dvarų ponai ne­ norėjo jų duoti. Kiekvienas toksai šaukimas buvo vadinamas v i s u o t i n i u b a j o r i j o s s t o j i m u . Jei kuri konstitucija būdavo bendrai priimama.nieko nenuveikę. jie paprastai visi atsisakydavo klausyti savo vadų. be to. Karalius galėjo bajoriją šaukti į karą tik seimui nutarus. arba kiemo. jei būdavo lėšų. kad bajorija labai nenoriai eidavo į karą. Kariuomenė daugiau­ sia buvo raita. todėl kaskart vis dau­ giau tekdavo naudotis samdyta kariuomene. galėdavo netekti žemės. bet ir svetur. svetimų pasiuntinybių priėmimui. J a s i š l a i ­ k y d a v o k i e k v i e n a v a l s t y b ė p a t i i š savo pajamų ir mokesčių. Kadangi seimo iširimas dažnai grėsdavo vals­ tybei dideliais pavojais. be seimo nutarimo karalius ją šaukdavo labai retai. Visi bajorai. 6. pasiūlius kara­ liui ar kam nors kitam. savų pasiuntinybių išsiuntimui ir t. iš kurios turėdavo ir pragyventi. tokia bajorų kariuomenė buvo ir netinkama karui: susirinkusi ji daugiau mėgo seimuoti ir linksmintis. Į jį pinigai suplaukdavo iš visų karališkųjų dvarų. iš muitų ir iš kitokių nuolatinių šal­ tinių. bet dar ir vestis tam tikrą skaičių tarnų. Labai dažnai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė savitarpy nesutikdavo. Todėl X V I I amžiuje bajorija jau visai nebešaukiama į karą: ją pakeičia samdytoji kariuomenė. kad dažnai jiems ilgai nemokėdavo algos. Kiekviena valstybė turėjo ir visiškai atskirus savo iždus. 5. Tatai buvo vadinama seimo limitą. j i buvo v a d o v a u j a m a t i k s a v o h e t m o n ų . Tačiau i r bendrai kovodama. Seimo aktai. Svarbiausias krašto. Iždas Valstybės ir valdovo iždas. Būdavo atsitikimų. tai prie jos būdavo pastaba. specialiai seimo patvirtintu. Stepono Batoro laikais buvo atsiradę ir pėsti­ ninkų. Bet jau X V I amžiuje ji labai nenoriai eidavo Į karą. iš kurių padengdavo visas savo išlaidas. Atskiri valstybės iždai buvo valdomi krašto iždininkų. kad seimas dėl kokių nors priežasčių tu­ rėdavo pertraukti savo darbus. tik suvažiavę. tik visada su tam tikru. būdavo ir tokių atsitikimų. Jų tada buvo iš viso iš­ spausdinta 8 tomai. pavyzdžiui. Atstovai į juos būdavo renkami paprasta tvarka. tai netrukus tokie rinktiniai pėstininkai turėjo išnykti. Konstitucijos Lietuvai ir Lenkijai būdavo rašomos atskirai. kas sveikas galįs. 18 273 . Ją samdydavo ne tik savo krašte. vos nesusikaudavo. tai prieš tą blogybę būdavo nukreipti vadinamieji k o n f e d e r a c i n i a i s e i m a i . Kariuomenė Krašto ginti iš seno būdavo šaukiama bajorija. turėjo ne tik patys eiti. arba valstybės. Tuo būdu šitokiam seime veto teisė jau nebeveikė. Toks jų susibūrimas vadinosi k a r i u o m e n ė s k o n f e d e r a c i j a .t. Visi seimo nutarimai. Po seimo paprastai jie būdavo išspaus­ dinami ir pranešami visam kraštui. XVIII amžiuje. Jau minėjome. Po to vėl susirinkęs seimas tęsdavo toliau savo darbus. Kartais viena valstybė vėliau priimdavo ir kitos valstybes konstituciją. tiktai seimui nutarus. jie pasirašydavo tam tikrą pasižadėjimo aktą. Todėl kareiviai labai dažnai plėšikaudavo. O atskiri valdovo iždai buvo valdomi kiemo iždininkų. visos konstitucijos buvo surinktos ir išspausdintos specialiuose rinki­ niuose. vadlnęsi k o n s t i t u c i ­ j o m i s . Vėliau. nutarimu. išsirinkdavo savus viršininkus ir tol plėši­ kaudavo.) seimo konstitucijos. Valdovo. — juo labiau. Lietuva ir Lenkija visada turėjo atskiras k a r i u o m e n e s . Kiekvienas karys gaudavo algą. Dabar dar tebėra nesurinktos ir neišspausdintos tik paties paskutinio (1793 m. Kiekvienos valstybės kariuomenė nuolat s t o v ė ­ j o t i k s a v o v a l s t y b ė j e . išspausdino dar vieną tomą. kitai valstybei į pagalbą j i ga­ lėdavo eiti tik karo metu ir. negu kariauti. jų imdavo po vieną nuo 20 kiemų.

tačiau plačių politinių teisių ji negreit tesu­ silaukė. didikų grupė jį nužudo. įgavusiu tokį vardą (hiberna). Jos buvo paliktos karaliui pra­ gyventi. eidavo į krašto iždą. nuo XV amž. dar nebuvo pri­ pažintas. visos bajorijos reikšmė vis dėlto netaip sparčiai augo. Tiesa. Mokesčiai. jei jis nevykdo renkant duotų pasižadėjimų. 7. kuriems jau buvo galima pavesti ginti rūpimuosius reikalus. kitą kartą kitų. — jautėsi krašto valdovė. jų pa­ jamas jis galėdavo sunaudoti kaip tinkamas. Lietuvos bajorija daugeliu atžvilgių susilygino su Lenkų bajorija: ji taip pat gavo savus teismus. Kitaip tuo tarpu buvo Lenkijoje. Į karaliaus iždą pagaliau patekdavo tik tos pajamos. o kurios būdavo skiriamos valstybei. pilies seniūnas turėjo savo valdžioje pilies teismą ir policines teises. Bet atsiradus bendriems su lenkais seimams. taip pat kariuomenės reika­ lams iš visų valstybinių ir bažnytinių dvarų buvo imamas mo­ kestis. Jos. Daugumas jų. 275 . Taip antai. Vieną kartą buvo daugiau uždedama vienų mokesčių. kaip atskiras sluoksnis. ta prievolė buvo pakeista piniginiu mokesčiu. todėl nelabai tegalėjo ginti seime savo interesus. lenkiškai tenuta vadinosi dzieržawa) vadinosi paprasti dvarai. Iš visų seniūnijų valstybės naudai buvo imama 1 U pelno dalis. Visi mokesčiai. Dėl to Lietuvos bajorija Lenkiją laikė sau siektinu pavyzdžiu. savivaldybes ir savus teismus. Palengva Lietuvoje taip pat atsirado ir ginkluotų bajorijos susibūrimų. 198 psl. privilegijos dėsnis nihil novi buvo pritai­ kytas ir Lietuvos bajorijai. bet jos reikšmė ten dar labai nedidelė: bajorija. kad galima priešintis net valdovui. bajorijos reikšmė padidėjo. Ponų tary­ ba (žiūr. Valstybės dvarai buvo pagrindinis nuolatinių pajamų šal­ tinis. įsigalėjo įsitikinimas. Ten bajorija (šlėkta) jau turėjo plačias politines teises. buvo nenuolatiniai: juos paskirdavo seimas tik vieneriems ar keleriems metams. Vytauto laikais bajorija pradeda dalyvauti vals­ tybės gyvenime. išdalinamų valdyti bajorams. Naujoje santvarkoje ir bendruose seimuose buvo laikomasi visų lenkų teisių. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valstybės vadai po unijos Laisvės. Lenki­ joje veikęs 1505 m.t. Tuo būdu Lietuvos bajorija dar prieš Liublino uniją beveik susilygino teisėmis su Lenkijos šlėkta. Į seimą bajorai atvykdavo ne kaip atstovai. vadinamas h i b e r n a (žiemos mokestis). Seniūnijų buvo dvejopų — p i l i e s s e n i ū ­ n i j ų ir t e n u t ų . kuri faktiškai laiko savo rankose visą valdžią. Kylant didikų galiai.) pasidaro valstybine institucija. kurių valdytojai krašto valdyme nedalyvaudavo. o netrukus jie patys jį pašalina ir jo vietoje pastato Zigmantą. kurios būdavo skiriamos jo asmeniškiems reikalams. anks­ čiau tie dvarai turėdavo duoti maistą ir pašarą kariuomenei žie­ mos metu. teisę siųsti į seimą rinktuosius atstovus. o po jo mirties iš bajorijos išsiskyrusi didikų grupė jau ima spręsti valstybės likimą. Tačiau jų buvo daugybė rūšių. didikai pa274 f kelia didžiuoju kunigaikščiu Švitrigailą. Tenutomis (iš lotyniško žodžio tenere — laikyti. Bajorija drauge su didikais gavo tik plačias luomines teises. Toliau taip pat didikai pasodina į sostą jaunutį Jogailos sūnų Kazimierą. Pa­ galiau 1566 m. Tačiau senoji didikų galia Lietuvoje dar nebuvo sugriauta nė po pavietų bei seimelių reformos: visur tebevadovavo didi­ kai. Todėl bajorija jas paprastai vadindavo „nusipelnusiųjų duona" (panis bene merentium). ir t. Ka­ dangi jis pats tuo tarpu dar per jaunas. Be to. siųsti tam tikro luomo ar apylinkės. o nuo 1649 m. Ji taip pat įgavo visas kitas lenkų teises ir pradėjo gyventi lenkų šlėktos viešojo gyvenimo papro­ čiais. tai už jį valdo patys didikai. Pilies seniūnijų paviete ir vaivadijoje buvo po vieną. būdavo duodamos iki gyvos galvos ir buvo tik bajorų pasipelnymo šaltinis. nuo kurių jie dažnai priklausydavo ekonomiškai. vadinama k v a r t a (ąuarta). be įvairiausių vidaus ir užsienio muitų. pabaigos atsiradusiuose sei­ muose dalyvauja ir bajorija. todėl jie čia taikydavosi prie didikų. tradicijų ir papročių. Bet ilgainiui tie abudu iždai beveik su­ siliejo. Valdant Gediminaičiams. Mat. Zigmantui ėmus kietai valdyti. ir tuo būdu jų reikšmė dar labiau išauga. kaip ir seniūnijos. Jas valdydavo ar išnuomodavo patsai karalius. Kitos rūšies valstybės dvarai buvo vadinami k a r a l i š ­ k o s i o m i s e k o n o m i j o m i s . Ji buvo skiria­ ma kariuomenei išlaikyti.buvo seimo uždedami mokesčiai. vadinamų k o n f e ­ d e r a c i j o m i s . vadinosi s eni ū n i j o m i s. pamažu augo Lietuvos bajorijos teisės. Jie dažniausiai būdavo užde­ dami karo reikalams. bet kaip paprasti asmens.

Su jais. B. nei kas turi rinkti. Kazimierui persikėlus į Lenkiją ir pradėjus vesti savarankišką politiką. Tik dabar jie valstybės vairą valdė ne kaip ponų tarybos nariai. Su Zigmantu Augustu pasibaigė Lie­ tuvą ir . nepaver­ žė iš jų įtakos. jau tada ir kiek vėliau. renkant didžiuoju kunigaikš­ čiu Kazimierą. kuriam abi v a l s t y b ė s b u v o l y g i o s . kas turi būti laikomas valsty­ bės galva tarpuvaldžio (kara­ liaus nebuvimo) metu. Bet ir išaugus bajorijos reikšmei. taip pat senos. Dėl to veikiai kilo nesantaika ir prasi­ dėjo partijų kovos. Tuo būdu tokios šei­ mos galvos darėsi tarsi Lietuvos nevainikuotais kunigaikščiais. Be vadovaujančiosios didžiūnų šeimos Lietuva 276 niekad neapsėjo. apsaugodamas nuo lenkų konkurencijos. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m. liko tik ne­ tekėjusi Zigmanto Augusto sesuo. nors iš pradžių savi Lietuvos valstybės reikalai dar buvo labai uoliai ginami. Jis buvo taip pat ir tikrasis Lietuvos valdytojas. Ona. gale jie išmirė). visuomenės dėmesys juk turėjo kur nors krypti. Tuo būdu palengva įsigalėjo ir valstybinio vienin­ gumo jausmas. t o d ė l k r y p o į g a l i n g i a u s i ą j ą L i e t u v o s š e i m ą . f 1596 m.). nei kur nei kada. Tačiau rinkimo tvarka dar ne­ buvo nustatyta: nebuvo aišku. kad ji su Lenkijos šlėkta sudaro vieną bendrą luomą. didžiūnų galia vis dėlto nesumažėjo. Goštautų šeimos reikšmė nesuma­ žėjo nė po Jono Goštauto mirties. ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms. Tatai visai suprantama: g y v e n a n t sava­ rankiškoje valstybėje. Lietuvos bajorija ėmė gyventi tą patį gyvenimą. Liublino unijos aktu. o kita tuo me­ tu norėjo pripažinti valdžią pir­ majam Lenkijos ministeriui — maršalkai Firlėjui. kurie betgi. Suburti apie save ba­ joriją jiems buvo nesunku: čia jiems padėjo jų milžiniški turtai ir senoji tradicija. Šioje parti- Zigmanto Augusto sesuo Ona. jis perėjo į opo­ ziciją ir vadovavo Lietuvai kovojant su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės (žiūr. Aukščiausiai iškilo Radvilos. neturėjo net pilietinių teisių. Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė — išmirė. Luominėje valstybėje. Tada iškilo greta jų sto­ vėjusios. bandė konkuruoti gudų kilimo K a t k e v i č i a i . kurs vadovavo Lietuvos didžiūnams. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo 1. tarpuvaldyje valstybės galva norėjo laikyti aukščiausiąjį Bažnyčios dignito­ rių. 181 psl. Lietuvos bajorija ir Lenkijos šlėkta savaime jautėsi esanti viena visuomenė. kur joks kitas luomas. L e n k i j o j buvo dvi prie­ šingos partijos. Nebuvo taip pat nustaty­ ta.Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka. (biustas iš antkapio. tai bajorija ir iš inte­ reso sekė paskui didžiūnus. bet. esančio Krokuvos katedroje). O ta bendrumo sąmonė ir bendruose seimuose vedama bendra kova dėl savo luominių interesų buvo didžiausias Lietuvos bajo­ rijos galutinio sulenkėjimo veiksnys.) Tarpuvaldžio tvarka. kurį gyveno lenkų šlėkta. ir tolimi jo giminės. 277 . kuri daugiausia šalininkų turė­ jo Didlenkiuose. Pirmoji ne­ paprastą reikšmę įgijusi Lietuvos didžiūnų šeima buvo G o š ­ t a u t a i . j i s n e g a l ė j o k r y p t i į L e n k i j o j e g y v e ­ nantį ir dar iš svetur a t ė j u s į valdovą. O kadangi valstybinis savarankiškumas ne tik ne­ buvo priešingas bajorijos luominėms teisėms.Žodžiu. Viena iš jų. Gniezno arkivyskupą — primą Uchanskį. valdovą reikėjo rinkti bendrai su lenkais. Vadovaujančiosios Lietuvos didžiūnų šeimos. kad jie yra valstybinio Lietuvos savarankiškumo saugotojai. bet kaip bajorijos vadai. jas dar didino. Jie ypačiai iškilo nuo Jono Goštauto laikų. kol Kazimieras išaugo iš vaiko amžiaus. Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti ( X V I amž. Tuo būdu bajorijoje atsirado įsitikinimas. negalėdami prilygti Radviloms turtingumu. giminiškos didikų R a d v i l ų ir A st i k ų šeimos. be bajorų.

tai iš pradžių to Augusto valdymo gale ir pirmojo tarpuvaldžio metu.). kurie naujojo karaliaus turėjo būti patvirtinti. tačiau visiškai nutraukti ryšių su lenkais nesi­ ryžo. kuriame pripažįstama visiška tikybų laisvė. o elekcijoj dalyvauti i r balsuoti galįs kiekvienas bajoras (taigi buvo sakoma. pradėjo veikti ir Lietuvoje. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m. Baltramiejaus naktį — 1572 m. buvo vadinamas k o n v o k a c i n i u s e i m u . Tačiau buvo galingi ir protestantai. Radvilos. Vėliau jis buvo tvirtina­ mas kiekvieno naujojo karaliaus. į Varšuvą jie nusiuntė tik savo delegaciją. Bet pagaliau jie lenkams 279 . J. jie norėjo pakeisti neseniai padarytos unijos sąlygas ir atsiimti lenkų užgrobtas žemes. Po ilgų derybų. be to. vos prieš 5 mėn. bet apskri­ tai. įtrauktas į Lietuvos Statutą. Gniezno arki­ vyskupui vadovaujant. Varšuvoje buvo sušauktas seimas. Šitas konfederacijos aktas buvo pateiktas seimui. ir jie tikėjosi gauti Lenkų paramos. tai buvo nutarta tarpuvaldyje sudaryti atskirus teismus. kurs turėjo nustatyti elekcijos tvarką ir paruošti kai kuriuos įstaty­ mų pataisymus. bet ir kalvinas. kad elekcija turinti įvykti l a u k e t a r p V a r š u v o s i r V o l o s k a i m o . Commendoni. Kadangi nuncijas. Dėl to nuo to laiko visi nekatalikai tiek Lenkijoje. Šitas susitarimas buvo pavadintas konfederacija. 2. kuri nuo akto surašymo vietos paprastai vadinama V a r š u v o s k o n f e d e ­ r a c i j a (konfederacija tais laikais buvo vadinamas bajorijos susitelkimas ir susitarimas ginti bet kokiuos savo reikalus net ginklu). L i e t u v a . kurių metu įvyko daug atskirų lietuvių ir lenkų seimų ir kurių metu daug kartų • buvo susikeista pasiunti­ niais. išreikalauti iš Lenkų grąžinti Liublino seime nuo Lietuvos atplėštąsias žemes ir gauti iš jų paramos prieš Maskvą. Tame seime. arba tiesiog konvokacija. Taip pat visiems laikams buvo nustatyta karaliaus elekcijos tvar­ ka: buvo nutarta. galutinai laimėjo didlenkių primo partija. d i s i d e n t ų vardu. Katkevičiaus ir M. Jie būdavo renkami pačios bajorijos iš savo tarpo ir nuo šio laiko būdavo sudaromi kiek­ vienam tarpuvaldžiui. tiek Lietuvoje buvo pradėti vadinti vienu bendru J. Kadangi visi teismai veikdavo karaliaus vardu. F.joje daugiausia buvo mažlenkių ir protestantų. garantuojama. Ji dabar buvo susirūpinusi pataisyti Liublino unijos aktą. Primui šaukiant konvokacinį seimą. galutinai visiems laikams buvo pripažinta. ir seimas jį patvirtino. rugpiūčio 24 d. Šitoksai seimas. nes kaip tik tada grėsė naujas sunkus karas su Maskva. vadovaujama J. Jei karalius būtų išrinktas karš­ tas katalikas. Tame konfedera­ cijos akte kalbama ne apie vie­ ną kurią nors tikybą. — kad s k i r i a s i t i k ė j i ­ mu (dissidentes de religione) vieni kitų nepersekiosią. nes kaip tik tuo metu visoje Europoje ėjo žiauri kova tarp protestantų ir katalikų (kaip tik tuo metu sklido visokių gandų apie pragarsėjusias. Konvokaciniam seime laimėjo katalikai.) Lietuviai konvokacijoj nedalyvavo: nepatenkinti lenkais. tai tikrai buvo galima laukti nekatalikų persekio278 jimų. kad n i e k a s dėl t i k ė j i m o n e b ū s i ą s p e r s e k i o j a m a s . Varšuvos konfederacijoj nekatalikai susitarė ginti savo teises nuo galimų persekiojimų. bet vėliau. vėliau visada šaukiamas po karaliaus mir­ ties. laikėsi nuošaliai. kad karaliui mirus aukščiausioji valdžia priklausanti primui (dėl to jis dar buvo vadinamas intevvex). Varšuvos konfederacija. nes Firlėjas buvo ne tiktai įtakingiausias Mažlenkių ponas. reika­ laudami patogesnės vietos elekcijai. turėjęs didelę įtaką katali­ konfederacijos aktas buvo suda­ kų kovose su protestantais Zigman­ rytas vienų lenkų. Tuo būdu šis V a r š u v o s konfedaracij os aktas pasidarė pamatiniu protestantų ir visų nekatalikų tikėjimo lais­ vės įstatymu. Jie seimo metu susitarė ginti savo teises ir tam tikslui paruošė specialų aktą. kad į elek­ cija bajorai vykstą viritim). įvykusias hugenotų sker­ dynes Paryžiuje šv. Jį pasirašė visi pasaulininkai ir net vienas vysku­ pas. jis teturėjo juridinę galią tiktai Lenkijoje. vadina­ mus k a p t u r i n i a i s t e i s m a i s .

nesius. vadinamam pacta conventa. apmokėti Zigmanto Augusto skolas. vėliau vadinamas H e n r i k o a r t i k u l a i s . kad seimai būsią šau­ kiami ne rečiau. karo atveju sa­ vo pinigais pasamdyti kariuomenės. absoliutiškai. Toksai aktas (pacta conventa) vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam kara­ liui. d. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą skyrium nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją. slapta. niekam nieko nesakęs. mas. kad mirė jo brolis Karolis I X . Be vadinamųjų Henriko artikulų. delegacijoms nenusilei­ dus. kad karalius saugosiąs krašto sienas. Taip antai. Henrikas suži­ nojo. Tie abudu aktai buvo ne kas kita. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. tai buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1574 m. Laimėjo šis pastarasis. vedybas su Ona vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip. tai yra suglausta valstybės konstitucija. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant. jis pasižadėjo vesti Zig­ manto Augusto seserį Oną. naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos. kaip buvo valdoma Prancūzi­ ja. Žo­ džiu. Kai reikalaujamas jis atgal nebegrįžo. kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos. kurs žinomas. liečiančios jį patį. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas. 281 . o smulkbajoriai buvo linkę rinkti Mask­ vos carą Joną IV Žiaurųjį. Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai. Dėl to Lenkijoje. Kotrynos. o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. garantuojama. Naujojo karaliaus aktai. pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti. — nors. ir buvo pradėta ruoš­ tis kito karaliaus rinkimams.t. jis savo pa­ žadų nepaisė. gyventi santarvėje su 280 Prancūzija. pra­ dėjo kilti nepasitenkini­ Henrikas Valois. ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas de non praestanda oboedientia — apie atsisakymą nuo paklusnuo). Atvykęs ir vainikavęsis Krokuvoje. įsteigti laivyną. kad po jo mirties bajorija galėsianti pati laisvai išsirinkti sau naują karalių. o jai 55 m. Jame kara­ lius pirmučiausia pasižada niekad nesiekti padaryti sostą pavel­ dimuoju ir garantuoja. Jos buvo surašytos kitam rašte. ir t. Tačiau tas neri­ 1573—1574 m. taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu ir lietuviai. jis išvyko į Prancūziją ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko I I I vardu. Lietuvos kunigaikštis ir mas greit pasibaigė. tačiau labiau­ siai rūpinosi gauti sostą Prancūzų karaliaus Karolio IX brolis H e n r i k a s V a l u a (Valois). taikomi ir vėliau renkamiems kara­ liams. Henrikas per savo atstovą elekciniam seime sutiko su viso­ mis sąlygomis. t. Lietuvos didžiūnai (Kat­ kevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimili­ jono II sūnų Ernestą. bet. Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų.). tuo būdu tikėdamiesi išvengti sun­ kaus karo su juo. o tik bajorijos sutartis su kara­ lium. kuri vėliau bū­ davo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos. nors jam tebebuvo tik 23 m. Išrinkus lenkams. vyras — Švedų karalius Jonas. o iš dalies ir Lietuvoje. Savo kandidatūrą statė ir Zigmanto Augusto sesers.nusileido ir balandžio mėnesį atvyko į sušauktą elekcinį seimą. Kandidatų į sostą buvo nemaža. su viskuo sutiko ir prisiekė. Tarp kitko. nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis. PaLenkų karalius (vėliau Prancūzijos karalius karaliavęs vos 5 mė­ Henrikas III). Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Pa­ ryžių.. viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais. pagal Liublino unijos aktą. paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija. y. kaip kas 2 metai. kaip vienas iš blogiausių Pran­ cūzijos karalių).

Lietuviai protestavo. Stp. Ta282 čiau išėjo kitaip. kurs turėjo vesti kunigaikštytę Oną. jie stabdė nuo to žygio ir lenkus.3. (S. Vitkevičiaus piešinys). y. kad tuo būdu Lietuva visai nepersiskirtų su Lenkija . kad jis n e s i v a d i n t ų d i d ž i u o j u L i e t u v o s k u n i g a i k š č i u . Jiems tik rūpėjo rasti sau tinkamiausią kandi­ datą. Henrikui pabė­ gus. tas.) elekcija Stp. ir t. savo pinigais pasamdyti 1. Bet imperatorius pabijojo. vesti kunigaikštytę Oną. Ta­ čiau kai pasibaigė Hen­ rikui grįžti paskirtas lai­ kas. Tik už tai jisai iš anksto turėjo pasižadėti grąžinti Lietuvai atplėštąsias žemes. tai jį bematant pripažino visa Lenki­ ja. kad jis atsisakytų Lietuvos iždo naudai nuo visų 283 .000 auksinų. Batoro elekcija ir Lietuva. Batoras taip pat prisiekė laikytis H e n r i k o a r t i k u l ų ir pacta conventa punktų. t. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. pirmučiausia jie reikalavo. Tik. o vėliau išpirkti totoriams patekusius belaisvius. Atvykusi speciali lietuvių de­ legacija pareiškė griežtą protestą pačiam karaliui ir rei­ kalavo. Tad veikiai. Batoro įsiviešpatavimas. tačiau kita dalis lenkų didžiūnų ir daugumas bajorijos pareiškė prieš jį protestą ir karalium paskelbė Turkų sultono rekomen­ duojamą S e p t y n p i l i o (Vengrijoje) kunigaikštį S t e p o n ą B a t o r ą . pakeisti unijos aktą ir atgaivinti atskirus Lie­ tuvos seimus. Elekciniam seime lietuviai ir dalis lenkų di­ džiūnų nutarė rinkti karalium patį imperatorių Maksimilijoną. t. jiems ne­ dalyvaujant. nelaikyti išrinktu nei Batoro nei imperatoriaus Mak­ similijono I I . kad jo sūnus bus bendrai išrinktas abiejų valstybių. L i e t u v a iš pradžių visai nepripažino Batoro savo val­ dovu. Dau­ giausia lietuvių simpati­ jos turėjo tas pats impe­ ratoriaus sūnus Ernes­ Steponas Batoras. dangi Lenkijos bajorija labai nemėgo vokiečių Habsburgų. jie neskubėjo pa­ skelbti j j netekus sosto. kai Batoras prižadėjo lietuviams saugoti visas jų teises. patvirtinti visas senąsias teises. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m. ir šaukti naują seimą. antrasis Lietuvos seimas nutarė jį pripažinti savo valdovu.ir nuo to pasiūlymo atsisakė. kad jis buvo išrinktas. atvykęs į Krokuvą. Kol Batoras įsiviešpatavo. kad po to jį išsirinksią savo karalium ir lenkai. kurį buvo norima išrinkti jau 1573 m. Lietuviai tikino imperatorių. Tačiau lietuviai pateikė jam tam tikras sąlygas. lenkai sušaukė net ke­ letą seimų. O pačia conventa akte jam buvo įrašytos šito­ kios sąlygos: jis pasižada atkariauti Maskvos užimtąsias žemes (tas lietė Lietuvą) ir gyventi taikoje su turkais ir totoriais. Nedalyvavo lietuviai nė Batoro karūnaciniame seime. todėl įsiviešpatauti Lenkijoje jam buvo nesunku. d. Dar tebekaraliaujant Hen­ rikui. Kadangi netrukus mirė jo konlturentas im­ peratorius Maksimilijonas. bet jį palaikė daugumas bajorijos. pagaliau sutiko ir lie­ tuviai rinkti naują kara­ lių. sušaukę savo atskirą seimą Gardine. kur jis būtų pakeltas didžiuoju kunigaikščiu be lenkų. Ka­ 1576—1586 m. jie siūlė lenkams panaikinti rinki­ mus. nes tuo tarpu grėsė karas su Maskvos caru Jonu I V . tačiau lietuviai nė viename iš jų nedalyvavo. lietuviai svajojo jo padedami pakeisti Liublino unijos nuo­ status ir susigrąžinti sau Lenkų užgrobtąsias že­ mes. Lietuvos ponams tinkamiausias atrodė kuris nors iš imperato­ riaus Maksimilijono sū­ nų arba ir jis pats. jis karūnavosi ir vedė kunigaikštytę Oną. tai Lietuvos ponai net buvo pasiūlę impe­ ratoriui atsiųsti Ernestą su būriu kariuomenės į Lietuvą. Nors didelė Lenkijos didponių dalis ir buvo nusistačiusi prieš Batorą. kurs betgi buvo ginklu priverstas jam nusilenkti. tikėda­ masis. kovai su Maskva pasižada panaudoti ir savo kunigaikštystės kariuomenę. prieš atvykdamas į savo naująją valstybę pasižada atsiųsti valstybės reikalams 200.000 raitelių ir 500 pėstininkų. maža to. nepripažino jo tiktai vienintelis pirklių valdomas Dancigo miestas.

Steponas Batoras turėjo 43 m. Kai karalium buvo išrinktas Stp. ir caras vis dar tikėjosi sosto. 4. o ne vien tik Lenkijoje. Jie tik dėl to derėjosi su juo dėl sosto. nes caras Jonas IV žūt būt norėjo gauti sau patogų išėjimą į Baltijos jūrą. t. kai jis buvo lenkų išrinktas. bū­ damas. tai delegacija visos Lietuvos vardu paskelbė. bijojo gauti tokį savo žiaurumu išgarsėjusį valdovą. amžiaus. Batoras gražiai žadėjo atsižvelgti į vi­ sus Lietuvos reikalavimus ir kai prisiekė saugoti visas jos teises. Tik. caras dar nepradėjo karo. susitaręs su didžiūnais. Taigi esu tikras jūsų karalius. kad norėjo jį sulaikyti nuo karo. o vien tik lietuviai. o imperatoriui Lenkija. atvykau jūsų kviečiamas. užimti didžiąją dalį Livonijos. Lietuvos bajorija gal būtų ir su­ tikusi jį rinkti. tai karas laikinai aptilo. kad kas nors man įsakinėtų. 1575 m.. t. N o r i u p a t s a i v a l d y t i i r į s a k i n ė t i . nuo to laiko. mokąs valdyti ir turįs didelių politinių sumanymų. Būkit laisvių sar­ gais. kai Lenkų seimas atsisakinėjo duoti karo rei­ kalui mokesčių ir reikalavo iš Batoro Zigmanto Augusto turtų apyskaitos. kad toliau neišvengs karo. valgio ir apdaro man pakako. tačiau visų Lietuvos reikalavimų neįvykdė. 285 284 . kai buvo karūnuotas karalium). Stepono Batoro karai su Maskva Santykiai su Maskva iki 1579 m. Kartą 1576 m. caras sumanė padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karalaičiui M a g n u s u i. 1571 m. bet ne­ būkit mano ir senatorių auklėtojais pedagogais. Lietuva. jis pasakė: „Gimiau ne arklidėje. o ne jį. praėjus 7 mėn. Caras viešai į Lietuvos Lenkijos sostą rėmė imperatoriaus kandidatūrą. y.. Šiaipjau buvo žmo­ gus protingas. birželio 29 d. Batorui ateinant į sostą. kad Lietuvos kariuomenės vadais nebūtų skiriami nei lenkai nei kiti svetim­ šaliai. deja. Saugokit savo laisves. caras pradėjo kariauti su Švedais. kad jis pats arba jo sūnus Teodoras gaus Lietuvos ir Lenkijos sostus. o ketvirtą buvo užgrobęs caras. jis svajojo išvaduoti savo tėvynę Vengriją. šias neseniai įsigytas žemes norėjo apginti. kiek buvo nuo jos atplėšta ir priskirta Lenkijai 1569 m. ir 13 d. Jis mokėjo ir sugebėjo valdyti net tokią netvarkingą valstybę. kuri tuo metu buvo suskaldyta tarp turkų ir austrų. Dievo valia tapau šios valstybės karalium. nes vis dar tikėjosi. padarė daug gero tiek Lie­ tuvai. o laisvėje. Kai Stp. Nors Batoras visą savo karaliavimą buvo palankus Lietuvai. caro kariuomenė įsiveržė ir į Lietuvos Len­ kijos valdomąsias sritis. be to. kad Lenkija. Taip susitaręs su Magnusu. y. Batoras. ir 2 mėn. tiek Lenkijai. dide­ lės valstybės valdovą. tačiau didikai buvo griežtai prieš jį nusistatę: mat. bet tik tokiais. o 1575 m. o vėliau ir Lietuva. būtų caro va­ salas.. tad nepa­ kęsiu. kitą — Švedija. tarp Lietuvos ir Maskvos tebebuvo neišspręstas ginčas dėl Li­ vonijos (žiūr. 5. Prieš atvykstant pas jus. tad jai buvo labai sunku gintis. kuris. jog pripažįstanti jį savo. karalius ją galėjo labai gražiai tvarkyti). caras jautėsi labai įžeistas: jam buvo pikta. ir jūs man uždėjote ant galvos karūną. kad Lietuvai būtų pridėta tiek naujų žemių. bemeilijo priimti sau val­ dovu mažytį kunigaikštėlį. o ne koks nors nulipdytas ar nutep­ liotas. ir abi pusės žinojo. didžiuoju kunigaikščiu (tai įvyko 1576 m.). neilgai jam teko valdyti — vos 10 metų. Turkų sultono vasalą. Steponas Batoras. Į tvirtą ranką paėmęs valstybės vairą. Kadangi tada buvo tarpuvaldis. dar geras karo vadas. ir 24 d. didelės energijos. bet slaptai veikė vien savo naudai ir planavo net Lietuvos Lenkijos pasidalinimą: jam turėjo tekti Lietuva.Zigmanto Augusto seseriai Onai paliktų privatinių dvarų. 217 psl. trečią — Danija. Jis buvo silpnokos sveikatos ir dažnai sirguliavo. Livonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį valdė Lietuva su Lenkija. pasibaigus paliaubų laikui. o iš dalies ir Lenkija. kad bendrieji seimai rinktųsi pakaito­ mis Lietuvoje ir Lenkijoje. Caras tuo tarpu sugalvojo lengvesnį būdą Livonijai įgyti. T o ­ liau lietuviai reikalavo. Todėl myliu ir saugau savo laisvę. gavęs Livonijos karaliaus titulą. Stepono Batoro asmuo 1576 m. Jau 1570 m. Įsiviešpatavęs Lenkijoje ir Lietuvoje. tarp jų buvo pasirašytos 3 me­ tų paliaubos. Liublino seime. kurie laisvių nenaudoja piktam". Lietuvos kariuomenės čia buvo labai nedaug (o lenkų visiškai nebuvo). kokia tuo metu buvo Lenkija (didžiūnų valdoma Lietuva tuo metu dar buvo daug tvarkinges­ nė.

kaip toliau veikti. tikrai nežinoma). nepaklusni. nuo 1579 m. Batoras labai atsidėjęs ruošėsi karui. kiek šį kartą buvo lenkų karių. Tuo būdu surinkus pinigų. Karalius Stp. ir 1577 m. Pagaliau laimėjo lietuviai ir karalius. karalius su vyriausiomis jėgomis iš Vil­ niaus išžygiavo į Polocką. o nuo 1589 m. kad būtų galima laimėti laiko. Tačiau. prisisamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių. vėl išžygiavo į karą 287 . . kurį po 3 savaičių apgulties paėmė (tuo būdu nuo 1563 m. nepaisydamas jo laiškų ir siūlomų derybų. pyko. kiemo hetmonas (jis pirma­ sis — nuo 1579 m. nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais ir nebuvo dar pasiruošęs. Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų. didysis hetmonas. Mas­ kvos valdžioje išbuvęs Poloc­ kas sugrįžo Lietuvai ir liko jos iki pirmojo padalinimo). Atėjus 1 5 8 0 m. ir vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis.600 karių (jų tarpe lenkų te­ buvo vos 300). o kraštas. nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje. Caro ir Magnuso kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kito. buvusiu net kitų vasalu . ir su ja būdavo sunku kariauti. jis net atsisakė nuo savo pareigų. Trakų kaštelionas ir vicekancleris. lauko hetmonas Kristupas. Tuo tarpu Steponas Batoras negalėjo pradėti karo. kam karalius nepripažįstąs jam Polocko. 1580 m. o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J. — nuo 1572 m. vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę. Len­ kai ir šitam seime nenorėjo duoti daugiau mokesčių. Rudojo sūnus. o pinigai jau buvo išsekę. kariškai nemo­ kyta. Neprisišaukdamas pa­ galbos. Bet kai Stp. ) . Su Po­ locko paėmimu karas dar ne­ pasibaigė. nuolatinių karų labai nuvargintas. di­ delis kalvinų globėjas (f 1603 m. tačiau caras. Batoras. matydamas. prisipirkus ir prisi­ gaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla). todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam. karalius vėl išžygiavo į karą. nes tokia kariuomenė visada buvo labai nedisciplinuota.700 karių. ta­ čiau karaliui vis dėlto pa­ sisekė juos palenkti. kuri buvo suspiesta Pskove. jis čia sušaukė vienų l i e t u v i ų s e i m ą . Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė (lietuviai dabar davė net 12. Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas. piktinosi. todėl negalėjo spirtis. todėl reikalavo. ir Lietuvos kariuo­ menei be didelio vargo pasi­ sekė atsiimti nemaža miestų.000 karių. Lietuva noriai pasižadėjo duoti 10. kad ruošiamasi rimtam karui. kad valdovai vienas kitą vadin­ davo broliu. Tačiau lietuviai nenorėjo įsileisti į savo kraštą ginkluotos lenkų bajo­ rijos. 1579 m. pra­ dėjo bruzdėti prieš Lietuvių ir Lenkų valdžią. pramintas Perkūnu. Todėl karalius tuojau grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. kuriam padėjo sūnus. žygis.Buvo aišku. kad vis tiek teks kariauti. Buvo aišku. jau nebelinko į caro pusę. Caras tuo metu vis siūlė taiką. Vilniaus vaivada. Todėl jis pradėjo su caru derybas. laikydamas jį paprastu kunigaikštėliu. nesulaukdamas taikos. Lenkai iš pradžių nesutiko apsidėti mokesčiais karo reikalui: jie bemeilijo eiti patys kariauti. žygis ir Polocko atgavimas. Batoro už paveržtą sostą. o tuos titulus patsai vartojąs. vasarai. nuo 1584 m. Nenorėjo bajorų kariuomenės nė karalius. Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau nuo seno buvo toks paprotys. kad jie duotų samdytos kariuomenės. Tuo tarpu Livonijos būklė buvo labai kritiška: kraštas. atsirado nemaža Magnuso šalininkų. kad Stp. Po Var- Kristupas I Radvila Perkūnas. susitarė. kur padė­ kojęs jiems už uolų dalyvavimą kare. lenkai irgi sutiko apsidėti mokesčiais. Katkevičius teturėjo vos apie 4. 286 1 5 7 9 m. Magnusas net buvo karūnuotas Livonijos karalium.). nenorėjo pripažinti jo sau lygiu. Mikalojaus R. kad karas Livonijoje turės labai greit vėl pra­ sidėti. . Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai. šuvos seimo atvykęs į Vil­ nių. — pradėjo va­ dintis lauko hetmonu). pykdamas ant Stp. tik iš pradžių labai sunkio­ mis sąlygomis: reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grą­ žinti pirmojo žygio metu užimtus miestus.

Reikalui esant. Batorą. Batoras išvyko į trečiąjį žygį. o ypač uoliausius to meto kovotojus su protestantizmu — jė­ zuitus. Labai maža tuomet buvo belikę katalikų kunigų. o miestuose buvo įsigalėję liuterionys. kaip kad anksčiau. nes užėjusi žiema labai trukdė kariauti.ir pranešė. Tuo metu protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs. tik didelė dalis smulkbajorių tuomet tebuvo katalikai. 1582 m. Kai Stp. atsikvietė į Vilnių jė­ zuitų. Batoras su svarbiausiomis jėgomis apgulė Psko­ vą. tačiau jis pats buvo išauk­ lėtas katalikiškai. be to. bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija. Polocko ir Veližo. matydami. tiek katalikus. joje prasidėjo ligos. Bet kadangi nuo pagrindinių savo reikalavimų jis vis dėlto neatsisakė. dary­ damas šias paliaubas. kad Batoras bus priverstas nutraukti kovą: mat. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais Tikybiniai santykiai. Maskvoje tuomet prasidėjo per­ versmų periodas — užėjo vadinamoji didžioji suirutė (smuta). Dėl to po Jono IV Žiauriojo dar ilgai iš Maskvos pusės nebuvo jokio pavojaus Lietuvai. Didikai beveik visi buvo kalvinai. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams. 15 metų buvo caru jokiems dideliems žygiams netikęs jo silpnaprotis sūnus Teodoras. kad įsikiš užsienio valdovai ir sulaikys Stp. o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama. suirutės metu Maskva buvo nebe puolančioji. jei tik caras pasiūlytų priimtinesnes sąlygas. renkant karalium. bet didelis tolerantas. Jau 1580 m. Caras Jonas IV. net nepaėmus Didžiųjų Lukų tvirtovės. jį palaikė beveik visi protes­ tantai. nors Lenkijos katalikų Bažnyčios sinodas buvo iškeikęs visus tos konfederacijos gynėjus. jis vis dėlto pripažino tikėjimo laisvę ir protestantams ir uoliai saugojo 1573 metų Varšuvos konfede­ racijos akto nuostatus. — caras pasidarė nuolaidesnis ir daug mandagesnis: jis jau nebesiplūdo. Ka­ ralius linko taikintis. sausio 15 d. jis vis dėlto buvo ne fanatikas. kad caro pasiuntinius jis galįs priimti savo stovy­ kloje. vildamasis. jis pats visaip išjuokė net patį popiežių. tačiau jam jau nebeteko kariauti. išgavęs iš seimo naujų kre­ ditų. su kurio mirtim pasibaigė Kalitos dinastija. kad karo sunkumus tenka nešti beveik jiems vieniems. nes netrukus (1584 m. gal būt. kaip tik tuo metu popiežius. Livonija nuo Maskvos buvo apginta. Kai 1581 m. Sutartyje caras atsisakė nuo Livonijos. Nors Stepono Batoro tėvynėje. atsiuntė savo tarpininką — žinomą diplomatą jėzuitą P o s e v i n ą ir ragino Batorą baigti ka­ rą. paliaubos. Apsidžiaugęs paly­ ginti gera taika. vyskupas Protasevičius. o dar mažiau jų mokėjo lietuviškai. Kita vertus. Maskvos susilpnėjimas. Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. jis tikėjosi. įkalbinėjo karalių daryti taiką. prasidėjo derybos. Priešingai. jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje. dėl to kai kas iš pradžių jį net laikė palinkusiu į protes­ tantizmą. rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. buvo paplitęs protestantizmas. 19 289 . (liaudies nusistatymo niekas tada nepaisė: kokį kunigą savo bažnyčioj pastatydavo ponas. vadi­ namą kolegija (žiūr. Tačiau valdydamas jis visur rėmė katalikų Bažnyčią. Veng­ rijoje. norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais. Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius. caras staiga atšaukė visus savo anksčiau padarytus nusileidimus ir savo laiškuose vėl ėmė visaip niekinti ir plūsti Stp. tai sujungtos Lietuvių ir Lenkų kariuo­ menės dabar paėmė labai svarbią caro D i d ž i ų j ų L u k ų tvirtovę ir daug aplinkinių miestų. Dėl jo tolerancijos. žygio metu lietuviai. 254 psl. Tuo tarpu caras dar tikėjosi atsigauti ir pradėjo ieškoti paramos svetur. Po jo. kuriam už karo sulaikymą caras buvo pasiža­ dėjęs priimti katalikybę.. Posevinui tarpininkaujant. jam buvo grąžinti tik Didieji Lukai. ir savo pasiuntiniams įsakė labai švelniai elgtis. 6. Maskvoje suruošęs viešą tikybinį disputą su Posevinu. tokio tikėjimo turėdavo būti ir bau­ džiauninkai). caras apie perėjimą į katalikybę nebenorėjo nė kalbėti. kariuomenė buvo išvargusi. bet puolamoji. Maža to. buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. Batorą. ir galvojo vėl kada nors pradėti karą 288 su Lietuva.).) jis mirė. nesigailėdamas savo turtų. kurie labai nepalankiomis sąlygomis pradėjo I ietuvos I s t o r i j a . jis mokėjo sudrausti tiek protestantus. Todėl po ilgų derybų. o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias ru­ sų žemes. Tuo metu Lietuva dar daugiau atsiėmė iš jos žemių. Stp. J ė z u i t a i . Žygis į Pskovą ir 1582 m. Kad ir užaugęs tikybinių kovų metu.

tarpininkaujant vyskupams ir katalikams didžiū­ nams. 1803 m. Tuo būdu jau buvo pakankamai kandidatų aukštajai mokyklai. Protasevičių ir J. Abudu kancleriai — Radvila ir Valavičius — net buvo atsisakę prispausti privilegijoje valstybinę antspaudą. o biržiečiai visi išmirė dar XVII amžiuje. Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo M i k a l o j u s R u d a s i s . kurį jis antrą kartą iškilmingai patvirtino atvykęs į Lietuvą (1579 m. Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Kat­ kevičius. jie jau turėjo nemaža turtų ir daug galingų globėjų. tai reikėjo. paprašė patvirtinti ją iškilmingu aktu. Jėzuitams jau nebebuvo sunku įkurti aukštąją mokyklą: jai kandidatų jau buvo pakankamai paruošta. tuo būdu iki pilno universiteto tetrūko tik medicinos fakulteto. kuris galutinai buvo uždarytas 1832 m. Pirmuoju akademijos rektorium buvo paskirtas mozūras. Akademiia greit iškilo ir ilgą laiką buvo centralinė Lietuvos švietimo įstaiga. Batoras labai mielai sutiko ir davė privilegijos raštą. Juodojo sūnus). gerai organizuoti. ji buvo paversta universitetu. Vilniaus akademijos įkūrimas (1579 m. Netrukus akademijos įkūrimą pa­ tvirtino ir popiežius. Grigalius XIII ją patvirtino ir davė jai tokias pat teises.. vėl atvirsdavo į pro­ testantizmą. pradedant Mikalojaus Juodojo sūnu­ mis. iš vicekanclerio Kazimiero Sapiegos fundacijos buvo įsteigtas ir teisių fakultetas. 1644 m. iš pradžių nesuradusi mokinių. bažnyčias ir kitokiais būdais veikią jėzuitai galės būti gera jo valdžiai parama ir padės suvaldyti padriką bajorų visuomenę. jau rusų caro įsakymu. jėzuitams atvykstant į Vilnių. privalė dar ir popiežiaus patvirtinimo.savo darbą Lietuvoje. bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį. pasidarydavo ka­ talikais. kad popiežius patvirtintų ir Vilniaus akademijos įkūrimą. o grįžę namo po kiek laiko vėl pereidavo į kata­ likybę. jis tikėjosi. o nesvyžiečių — M i k a l o j u s J u o d a s i s . kad kuo mažiausia vyktų mokytis svetur ir kad vietoje būtų galima paruošti didžiai rei­ kalingų katalikų šviesuolių su aukštuoju mokslu. karaliaus pagrasintas. tai dažnai jie iš ten grįždavo protestantai. Privilegiją jėzuitams karalius davė būdamas Lenkijoje. Tais laikais būdavo labai paprastas reiškinys. Vilniaus jėzuitai per vysk. o vėliau dar labiau pragarsėjęs teologas. Kai 1579 m. Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas. kad apsukrūs. buvo katalikai. Akademija tada buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla. o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). Galingasis Radvila nenusileido. pačių jėzuitų į katalikybę at290 verstas vyskupas J u r g i s R a d v i l a (Mik. beveik visi buvo protestantai. Todėl katalikų dvasininkams ir jėzuitams buvo labai svarbu įkurti savo aukštąją mokyklą. Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai. Batoras. Tais pačiais 1579 m. dabar buvo pilnintelė: mokinių skaičius joje pasiekė 700. ne tik patsai metė kalvinizmą. Biržiečiai Radvilos visą laiką liko kalvinai. Protasevičius ir jo koadjutorius. Į katalikybę sugrįžo net didžiausiojo pro­ testantų veikėjo. Todėl kai 1578 m. Kadangi viskas. o ypač dievobaimingoji Zigmanto Augusto sesuo Ona (ta pati.. gale buvo pradėta dėstyti ir medicina. kokias turėjo visi kiti Europos katalikiškieji universitetai ir akademijos. Jos įkū­ rimui karštai priešinosi Lietuvos didikai protestantai. Iš pradžių joje buvo tik du fakultetai — teologijos ir filo­ sofijos. grįžęs iš karo žygio. X V I I I amž. hetmoną. Jais ypatingai rūpinosi vysk. profesorių iš tų pačių vilniškių jėzuitų irgi buvo tinkamų.). Ypač didelė jų įtaka buvo Vilniuje. ir tada jau žinomas. per mokyklas. dabar jau buvo labai sustiprėję. bet kadangi ten universitetai buvo protestantiški. 291 . nes daugelis jaunimo turėjo vykti toliau mokytis į užsienio univer­ sitetus. Juos rėmė ir daug kitų atverstų didikų. Daugelis vyko į Vokietiją. ge­ nialųjį karo vadą. čia jie ruošė viešus disputus (ginčus) su protestantų teologais ir visose bažnyčiose turėjo savo pamokslininkų. — atidavė auklėti jėzuitams. tai per jo priėmimą jėzuitai. patekę į jėzuitų mokyklas. kuri buvo labai reikalinga. Karalius tatai padarė. Radvilą paprašė jį leisti įkurti Vilniuje akademiją. kas buvo daroma Bažnyčios. kad iš jo būsiąs atimtas vice­ kanclerio urėdas. eidamas į karą su Maskva. o nesvyžiečiai. — būsimąjį Vilniaus vaivadą. Šios šeimos palikuonys išgyveno iki mūsų laikų. Jėzuitų kolegija. nusileido ir prispaudė antspaudą. kuri buvo numatyta žmona karaliui Henrikui ir kurią vedė Stp. jis atvyko į Vilnių. Batoras). šeima. Lietuvos didikai. bet netrukus didelė jų dalis vėl sugrįžo į katalikybę. Bet Valavičius. Mikalojaus Radvilos Juodojo. kad jaunystėje buvę protestantai. Kliūčių akademijai kurti atsirado pačioje Lietuvoje. Stp. Jėzuitams rodė palankumą ir patsai karalius Stp.). rašytojas ir pamokslininkas P e t r a s S k a r g a . išvykę į Vokietijos universitetus.

tačiau vyriau­ siuoju teisėju pasiliko didysis kunigaikštis. X V I I I amž. Jie visada bū­ davo renkami specialiai šaukiamame Grabnyčių seimely (apie va­ sario 2 d. kurie darydavo sprendimus didžiojo kuni­ gaikščio vardu. ji reika­ lavo. ruošdamasis į karą prieš Maskvą (1578 m. Jono bažnyčia ir jėzuitų akademijos (vėliau Vilniaus universiteto) kiemas.spręsti apeliacines bylas. Gana ilgą laiką bajorija čia nieko nelaimėjo. kad didysis kunigaikštis atsisakytų ir nuo apeliacinių teismų.) Lietuvoje nuo senovės visi teismai priklausė didžiajam kunigaikščiui. tad iš viso tribunolo narių buvo 46. Taigi nuo to laiko jau buvo 49 tribunolo nariai. 232 psl. Žemaičiai prisijungė prie to paties tribunolo ir rinkdavo į jį 3 savo de­ putatus. jis ėmė rinktis tik Vilniuje ir Gardine.) ir darbuodavos tribunole vienus metus. Be to. Tri­ bunolo posėdžiaujamomis vietomis buvo paskirti šie miestai: Vilnius. Šitoksai teismas veikė labai lėtai. Tikrosios Lietuvos bylas spręsdavo Vilniuje. O bajorijos byloms su dvasininkais būdavo sudaromas m i š r a s i s t e i s m a s . kaip kad atsisakė nuo žemesniųjų. vadinamus d e p u t a t a i s . o gudiškųjų sričių — Naugarduke ir Minske. Trakai.). Šv. Iš pradžių buvo numatyta įkurti atskirą tribunolą ir Žemaičiams. 1564 m. Tribunole pirmininkaudavo iš tų pačių deputatų renkamas pirmininkas. Bet pagaliau. Todėl bajorija seimuose ir seimeliuose nuolat reikalavo. atsisakė nuo savo teismų ir įkūrė pačios bajorijos renkamą t r i ­ b u n o l ą Lenkijoje. ir bylos išgu­ lėdavo jame nespręstos net dešimtimis metų. arba d v a s i š k a s i s t r i b u n o l a s . Su mažais pakeitimais jis toks pat išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos. į kurį įeidavo 4 vyskupijų kapitulų skiriami kunigai ir 6 tribunolo deputatai. V y r i a u s i o j o L i e t u v o s t r i b u n o l o reikalas buvo svarstytas net keliuose atskiruose Lietuvos seimuose. o maršalka ir abu kancleriai. ir galu­ tinai jis buvo įkurtas 1581 m. kad vyriausiasis teismas būtų kitaip sutvarkytas ir kad sparčiau veiktų. Kiekvienas seimelis rinko po 2 atstovus. kuriam tekdavo 292 293 . buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje (žiūr. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m. Bylos bū­ davo sprendžiamos balsų dauguma. vadinamas t r i b u n o l o m a r š a l k a . Tatai atlikdavo ne jis pats. Naugardukas ir Minskas. Bet Trakuose jis netrukus nustojo rinktis.). bet 1588 m. 7. tai netrukus tas pats buvo padaryta ir Lietuvoje. Tribunolo teisė­ jais buvo visų seimelių renkami bajorijos atstovai. kai Steponas Batoras. ir paliktų juos bajo­ rijai.

Ištisus paskutinius savo gyvenimo metus jis išgyveno Gardine ir ruošėsi dideliems žygiams: svajojo pa­ imti į savo įtaką arba net užkariauti Maskvą ir tada bendromis jėgomis išvyti iš Europos turkus. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis I. dažniausiai gyvendavo Gardine. gruodžio 12 d. Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Ru­ dolfo brolis Maksimilijonas. ir išvažiavo namo. tačiau į elekcija nėjo: jie reikalavo. nei su vieno nei su antro išrinkimu. bet karūnacinio seimo metu Silezijoj (ties Byčina) pralaimėjo mūšį. jo laikais net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką. Steponas Batoras svajojo savo sostą palikti bro­ lėnui Andriui. visi. Lietuviai 1588—1632 m. Be to. ir hetmonas Jonas Zamoiskis. Elekcijos laukas atrodė. kur atnaujino senąją pilį (iš dalies jis čia gyvendavo dėl to. Trečiasis kandidatas buvo Švedų karalaitis Zigmantas. Visą mėnesį seimas ne­ galėjo susitarti dėl kan­ didatų. dėl kurio iš­ rinkimo labiausiai rūpi­ nosi Stp. bet vėliau jis labai susiartino su Lietuva. Jam mirus. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų. Zigmanto Vazos laikai (1587—1632 m. jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas Elekcija. kad nereikėtų gyventi kartu su savo sena žmona Ona). Tačiau mirtis viską sugriovė.) a. Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai. Lietuvos kunigaikštis pareiškė. o jos priešai — Zigmantas Vaza. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. šį palaikė daugu­ mas Lietuvos bajorijos. Antrasis kandidatas bu­ vo Maskvos caras Teo­ doras. Valstybė Vazų dinastijos laikais ( 1 5 8 8 — 1 6 6 8 m. Batoras mėgo Lietuvoje medžioti ir gyventi. Lenkijos kancleris 294 . vadovaudamas Lenkijos kariuo­ menei. Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Za­ moiskis. Į elekcijos seimą 1587 m.8. jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas. Būdamas hetmonas. d. kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka. Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: Zamoiskio partija pa­ skelbė išrinktu Zigman­ tą Vazą. Maksimilijonas dar bandė kariauti. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis Steponas Batoras buvo paskutinysis garbingas Lietuvos valdovas. Ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas. Stp. pateko Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. Maksimilijoną. kaip dviejų priešų karo sto­ vykla. Batoro našlė Ona: mat. Jo nuopelnas buvo ir akademijos įkūrimas. jisai buvo jos sesers Kotrynos sūnus. tuojau pakėlė galvas ir ruošėsi atsiskaityti su jo bendradarbiais. Savo paties atnaujintoje Gardino pilyje jis ir mirė 1586 m. — lietuviai iš pradžių jo neno­ rėjo net pripažinti. kad pirma lenkai savitarpyje susitaikintų ir paša­ lintų kariuomenę.) 1. kaip su atskira valstybe. Lietuviai irgi atvažiavo į Varšuvą. Jo nuopelnai dideli. jis rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais. Mirė sunkiai sirgdamas (to meto gydytojai jo ligos nesuprato. bet netikėtai miręs nesuspėjo tam tikslui paruošti dirvos. Jis buvo svetimšalis. Visų pirma jo karo žygių dėka buvo gar­ bingai pašalintas beveik šimtą metų Lietuvą varginęs Maskvos pavojus. 295 C. kurį rėmė ir Lietuvos didikai. tad nė mes jos nežinome). jog nesutinką ir Lenkų karalius.

nes jis esąs be jų išrinktas. lenkai labai gailėjosi nusileidę lietu­ viams ir kaltino lietuvius. paliaubos su Maskva buvo nu­ trūkusios ir grėsė naujas karas. Lietuvoje rašto reikalams visur vartojama 297 . protestuo­ dami prieš abu lenkų išrinktuosius karalius. jau žinoję apie mū­ šio laimėjimą. Lenkai greit sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva. 1625—1633 m. Atvykusi de­ legacija pareiškė. Tuomet delegacija vi­ sos Lietuvos vardu pareiš­ kė. jį Lietuva pripažinsianti tik tada. nebesu­ tiko patvirtinto Lietuvos Statuto ( I I I laidos) įtraukti į seimo konstitucijas. ir priešin­ gai— mirus lietuviui. kad Lie­ tuva nepripažįstanti Zig­ manto savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. Taip iš tikro ir buvo iki pat nepriklausomybės galo. nesutardami savo tarpe. Len­ kai. Netrukus po to iš karo lauko atėjo žinia. o Maksi­ milijonas patekęs į nelais­ vę. kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai. nenuvyko net į Zigmanto karūnacinį seimą (1588 m. Vilniaus vaivada. Maskva. esą. Todėl. kai būsią įvykdyti šie trys rei­ kalavimai: 1) Livonija. Todėl. vieta būsianti atiduota lenkui). seime atplėštosios žemės. Bet kadangi jis buvo patvirtin­ tas karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio. Jei lenkai to nenorėtų. Stp. vieta būsianti atiduota lietuviui. Jie tenai tiktai pasiuntė delegaciją su tam tikrais reikalavimais. grasindami išva­ žiuoti. turinti būti pripažinta tik vienai Lietu­ vai. o jis prisiekė. Tai išgirdę.). arba ji 296 išvažiuosianti. joji Lietuvos Statuto laida. vicekancleris. kad Zamoiskis laimėjęs. Netrukus jis buvo išspausdintas senąja. Lietuvos gyvenimui tuo metu vado­ vavo R a d v i l o s ir K a t k e v i č i a i . bet daugumas bajorijos linko caro Teodoro pusėn. kai Lietuvos delegacija pareikalavo arba tuojau įvykdyti jos reikalavimus. tad buvo labai svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. Zigmanto būklė būtų buvusi labai sunki. jog saugosiąs visas Lietu­ vos teises. tai vis tiek niekas negalėjo drausti lietuviams juo naudotis. Batorui mirus. Žinoma. jie tą sužinoję per savus specia­ lius kurjerius. Jie buvo aiškūs Maksi­ milijono šalininkai. bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. III Statuto laida.Lietuvių reikalavimai. tai Lietuvai turinčios būti grąžintos 1569 m. jog pripažįstanti Zig­ mantą savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. tie lenkų kaltinimai ėjo vien tik iš apmaudo. ir jam laimėjus mūšį. 3) Turinti būti be 1585—1589 m. Tų derybų metu Maksimi­ lijono kariuomenė tebebuvo Lenkijoje. didysis hetmonas. — lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti S t a t u t ą . 1589—1625 m. Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai: buvo sutarta. jokių pakeitimų patvirtinta kancleris. lietuviai nesikišo į Lenkijoje vykstančias kovas ir. sužinoję apie Byčinos mūšio laimėjimą. nes. pačių lietuvių paruošta nau­ 1623—1633 m. kad Livonija būsianti valdoma bendrai ir kad ten visos urėdų vietos būsiančios duodamos pakaitomis lietuviams ir len­ kams (mirus lenkui. 2) Tu­ rinčios būti patvirtintos pa­ čių lietuvių neseniai pada­ rytos 15 metų paliaubos su Leonas Sapiega. kad šie.

o seimelių tuo reikalu pageidavimus derino ir Statutą redagavo Lietuvos valstybės kanceliarija. be Lietuvos ir Lenkijos. Sudarytoji komisija pakriko. Dėl to jis įgavo daug simpatijų vokie­ čiams. Karšta katalikė motina jį išauklėjo uoliu kataliku. kaip ir visi švedai. Daugiau jau niekad nebekeičiamas. Jo auklėtojai daugiausia 298 Jonas III Vaza su žmona ir vaikučiu Zigmantu kalėjime. kad jis nebedraustų lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų ir gauti ten vietų. ir Statuto kei­ timas buvo svarstomas pačios bajorijos seimeliuose. Jokių gabumų neturėdamas. darbo nebaigusi. Valstybės netvarka jam labai nepatiko. y. t. į Liublino unijos aktą lenkai. tačiau per 44 valdymo metus mažai ką tuo reikalu tepadarė (tik prisidirbo sau priešų: visi nekatalikai tapo didžiausi jo priešai). į kurią. (Simlerio paveikslas). bet krašto suvaldyti nemokėjo: tik visus su­ erzino ir susilaukė net sukilimo. 1529 ir 1566 m. jis galiojo Lietuvoje ne tik iki nepriklausomybės galo.gudų kalba. Kalėjime gimė ir Zigmantas. 2. nors tėvas. Zigmantas Vaza ir jo valdymas Zigmantas Vaza gavo sostą teturėdamas vos 21 m. T i k 1 8 4 0 m. Jo tėvas. reikalaujantį taip pakeisti Lietuvos Statutą. Pirmosios dvi Lietuvos Statuto laidos buvo paruoštos skubotai. Jis vadovavo ir minėtai delegacijai Zig­ manto Vazos karūnaciniam seime ir ypač jo nuopelnu Statutas buvo patvirtintas. Vėliau Švedų ponai pašalino Eriką ir sostą atidavė Jonui. Buvo sudarytos net kelios tam reikalui komi­ sijos. Buvo labai užsidaręs ir tylus. jis betgi turėjo didžią nuomonę apie save ir svajojo valdyti absoliutiškai. dar būdamas Suomijos didžiuoju kunigaikščiu. tėvai jį laikė Zigmanto Augusto įpėdiniu. ir Lietuvoje buvo įvesti rusų įstatymai. Zigmantas nuo pat jaunystės buvo auklėjamas taip. Taip pat jis pirmasis ir išspausdino šį 1588 m. Čia daugiausia nusipelnė tuometinis vicekancleris L e o n a s S a p i e g a . jis buvo panai­ kintas. išlaikytas kalėjime. 299 . jis buvo išmokytas ir lenkų kalbos. Tad suprantama.įrašė paragrafą. tačiau jos vis nebaigdavo darbo. Savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė. bet dar kurį laiką ir užėmus Lietuvą rusams. dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija. Statutą (I ir II. todėl jau iš pat pradžių pasirodė reikalingos pataisų (apie tai buvo nuolat kalbama). Būdamas karštas katalikas. buvo vokiečiai jėzuitai. bet lietuviai neketino ta prasme keisti Statuto. kodėl len­ kai juo buvo taip nepatenkinti. bet ir tas jo sumanymas niekais išėjo. kad tiktų į Lietuvos ir Lenkijos sostus: mat. brolio Eriko buvo suimtas ir net 4 m. Jis buvo Švedų karaliaus Jono I I I ir Zigmanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus. buvo liuterionis. Lietuvių priimtasis Statutas visiškai nesiskaitė su Liublino aktu ir lenkų reikalavimais: ir toliau buvo draudžiama lenkams Lietu­ voje gauti vietų ir net pirkti dvarų. teklau­ sydamas tik savo artimųjų patarėjų. kad nenorėjo leisti jo patvirtinti ir reikalavo pakeisti. Vėliau jis buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir dar daug kartų spausdintas. Kaip bū­ simasis Lenkijos karalius. religijos srityje jis svajojo išnaikinti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę pravoslavus. savo dvare visada laikė nemaža vokiečių. Statutai anais laikais nebuvo iš­ spausdinti). Politikos srityje jis svajojo sukurti galingą imperiją. 1569 m. visada viskam priešinos.

maištas pagaliau buvo numalšintas. kurią pagal pacta conventa punktus buvo pasižadėjęs prijungti. Kai. Bažnytinė Brastos unija (1596 m. kalbėjo vadinamųjų H e nr i k o a r t i k u l ų punktas de non praestande aboedientia. Sudermanlandijos kunigaikš­ čio. visko išsigynė. da­ bar karalius tuo ir buvo kaltinamas. Maištininkai buvo kelis sykius sumušti. būdavo nukreiptas prieš karalių. Lenkijoje virė nuo­ latinis vidaus karas. arba konfederacija. nepaskelbtų karalium jo brolio (Zigmanto dėdės) Karolio. Vėliau bajorijai su ginklu rankose susiburti buvo paprastas dalykas: tuo pasižymėjo visos k o n f e d e r a c i j o s . Visi jo artimieji patarėjai taip pat buvo katalikai. kurią dabar vadiname pravoslavų Bažnyčia. tai jie ir nugalėti nenukentėjo. Tačiau padedant ištikimiems hetmonams (Lenkų Zolkievskiui ir Lie­ tuvos J. Nuo to laiko popiežius veltui nuolat rūpinosi vėl sujungti Bažny­ čias. mirus pirmajai žmonai Onai. Tuo metu mirė Zigmanto tėvas. Nuo Romos Bažnyčios ji buvo galutinai atskilusi XI amž. Jei toks susibūrimas. maištas (rokošas) Zigmanto tėvas Švedijoje buvo nepopuliarus. Todėl nenuostabu. Renkamas karalium jis prisiekė laikytis 1573 metų Varšuvos konfederacijos. Rytų Bažnyčia. paveržusiu iš jo Švedijos sostą. kad po jo mirties. Zigman­ tas karūnavosi jos karalium. Lietuvoje ir Lenkijoje rytų Bažnyčios pasekėjų buvo daug. kad pradėjęs karą su dėde. neduodamas jiems jokių aukštesnių vietų. arba g r a i k ų .) Zigmanto tikybinė politika. persekioti ir jis nepersekiojo nė vieno tikėjimo. K. Be politikos priešų. Radvila su savo kariuomene nuolat vykdavo į Lenkiją. Zigmantas Vaza buvo karštas katalikas. Rytų Bažnyčia ir unijos klausimas. Nuvykęs į Švediją. jausdamasis karaliaus dėl tikėjimo skriaudžiamas. Didžiausia jo svajonė buvo sunaikinti pro­ testantizmą ir kitas religijas. prie maištininkų prisidėjo ir religiniai prie­ šai — visi protestantai. Lietuvoje buvo ramiau. bet kadangi jų šali­ ninkų buvo daug. Sukilimas prieš karalių buvo įstatymų numatytas: apie gali­ mybę atsisakyti nuo paklusnumo karaliui. tik maištininkas J. Apie tas derybas su­ žinojo jo priešai ir pakėlė triukšmą. jis ketino vesti jos seserį. jei jis sulaužytų elekcijos metu duotus pasižadėjimus.Jo valdymo laikotarpis buvo labai audringas ir valstybei nelai­ mingas: 3. Zigmantas labai nudžiugo ir uoliai rėmė tą sumanymą. Todėl jis kalbino Zigmantą grįžti į Švediją. kurių buvo labai daug. kad neprijungiąs prie Livonijos Švedų valdomos Estijos. Po pasimatymo su tėvu Taline (Revely) Zigmantas jau buvo pasiruošęs grįžti ir rengėsi Lietuvos ir Lenkijos sostą atiduoti buvusio savo kon­ kurento. tada šito vardo neturėjo. jis prašė jų sesers Onos rankos. Maksimilijono. Šitas maištas nuo vado vardo yra vadinamas Z e b ž i d o v s k i o r o k o š u . Maištas užtruko per 2 metus (1606—1608). kai buvo iškeltas sumany­ mas rytų Bažnyčią sujungti su vakarų Bažnyčia. kad dėl tikė­ jimo niekas nebus persekiojamas. Grįžęs vėl palaikė artimus ryšius su Lenkijoje nemėgstamais Habsburgais. Tiesa.). Karalius buvo kaltinamas absoliutizmo siekimu. o jo viešpatavimo gale jų ten bebuvo likę vos keletas (liko tik patys didieji ponai. kuriems neduoti senatorių vietų buvo pavojinga). jo politiniai priešai apkaltino jį sulaužius pacta conventa punktus ir pakėlė maištą. kai jis pradėjo karaliauti. Baž­ nyčia. o savo valstybėse tepalikti tik vieną katalikų tikėjimą. Karalius. o karalius. iš savo pusės. Iš lietuvių prie jo prisidėjo J o n u š a s R a d ­ v i l a (Kristupo Perkūno sūnus). todėl bijojo. ji tada buvo vadinama r y t ų a p e i g ų . daugiausia jėzuitai. 4. ir čia jau Vytauto ir Jogailos laikais buvo pradėta rūpintis juos 301 . senate disidentai (nekatalikai) sudarė daugumą. Pasirodė. Šis buvo karštas kalvinas. Be to. patrauktas seimo teisman (1592 m. kad Zigmanto valdymo pradžioje. turėjo atsisakyti nuo absoliutizmo siekimų. netrukus ją ir vedė. kad bajorija labai jautriai saugo savo laisves. kuri garantavo. jis norėjo jam atkeršyti. 1609 m. Katkevičiui). Maišto vadu buvo Krokuvos vaivada Zebžidovskis. seime 300 maištininkams buvo paskelbta amnestija. broliui Ernestui. tai jis būdavo vadinamas rokošu. — kad be senato žinios vedęs Oną Habsburgaitę. vietoj Zigmanto. tačiau visus nekatalikus sten­ gėsi nustumti į užpakalį. 1606—1608 m. Taip antai. pagaliau jis buvo kaltina­ mas.

jie buvo prote­ guojami prieš pravoslavus. 172 psl. Katalikų dvasi­ ninkai ir valdžia šitą vyskupų sumanymą labai mielai rėmė. Bet čia įvyko skilimas: didžiausias pravoslavų ponas Ostrogo kunigaikštis Konstantinas II stojo prieš uniją ir. kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir bazilijonų vienuoliai palengva visus atvers į uniją. jais pasekė ir metropolitas R a g o z a . Tačiau brolijų kontrolė labai nepatiko žemesniesiems dvasininkams. Buvo manoma. Žiauriausia kova ėjo miestuose. ir kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. 303 . Pociejus su Terleckiu. Tų kovų metu sukilę Vi­ tebsko miestiečiai pravoslavai (1623 m. kad jie pasiduotų popiežiui. Unitai vis dėlto negavo žadėto teisių sulyginimo su katalikais. o katalikų dvasi­ ninkai. o ypač vyskupams. Jų dvasininkai tuo metu buvo labai pakrikę ir nežiūrėjo savo pareigų. tą matydama. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje tuo pradėjo rūpintis patys pravoslavai. Todėl pravoslavų vyskupai buvo ypatingai skati­ nami į šitą žygį: jiems buvo pažadėtos lygios teisės su katalikų vyskupais.). 1595 m. kur unija turėjo būti viešai 302 paskelbta. Todėl pravoslavų tikintieji. jau buvo kaip reikiant susitvarkę. tačiau išėjo kitaip. Ateinančiais 1 5 9 6 m. Tiesa. kovoje su protestantizmu laikydamiesi Tridento Bažny­ čios suvažiavimo nutarimų. D i ­ džiausi jos šalininkai buvo Vladimiro vyskupas H i p a t a s P oc i e j u s ir Lucko vyskupas K i r i l a s T e r l e c k i s .) Maskvos caras Borisas Godunovas buvo įkūręs naują pravoslavų patriarchatą Maskvoje. Jiems buvo paliktos visos rytietiškos apeigos. Labai dažnai ten įvykdavo net kruvinų susirėmimų.). galėjo tik pageidauti. sudarė ten pat. iš savo pusės jie pripažino popiežiaus valdžią ir katalikiškąsias dogmas. pravoslavai. Tuo būdu Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai galėjo lengvai pakliūti į caro paskirto patriarcho globą. visų Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų vardu padarė bažnytinę uniją. 142. Vėliau prisidėjo ir kiti vyskupai. vienuolynų ir jų turtų. Unijos paskelbimas Brastos sinode (1596 m. Vyskupai nebenorėjo klausyti brolijas remiančio patriarcho ir patys ėmė galvoti apie pasidavimą popiežiui. Nė viena pusė nenusileido ir viena kitą iškeikusios. Greta unitų vyskupų. Medalis. pasi­ kvietęs iš užsienio pravoslavų teologų. Per ilgas kovas pravoslavai išsilaikė ir gyveno kartu su unitais. net buvo žadėta juos įsileisti į senatą. Valstybės valdžia. o liau­ dis ir žemesnieji dvasininkai liko. Tikybinės kovos dėl unijos ir jos likimas. Brastoje buvo sušauktas pravoslavų sinodas. Todėl Ragoza galėjo atsisakyti klausęs Jeremijo ir pasiduoti Maskvos patriarchui. kaip buvę. kur veikė pravoslavų brolijos. bet visgi laikomi žemesniais už kata­ likus. Dėl to tarp brolijų ir vyskupų kilo konfliktas. susibūrė į tikybines brolijas ir pradėjo reikalauti savo dvasininkų reformų. Šis buvo susi­ pykęs su Konstantinopolio patriarchu Jeremiju: mat.) nužudė net Polocko unitų arkivyskupą J u o z a p a t ą K u n c e v i č i ų (jis vėliau buvo paskelbtas unitų šventuoju). Dėl to daugelis jautėsi apsivylę ir kaip reikiant nekovojo dėl unijos. Prasidėjo žiauri pravoslavų ir unitų kova dėl bažnyčių. tą matydami. Jis rūpinosi. kitą — atskirą sinodą. nuvykę į Romą ir gavę popie­ žiaus Klemenso V I I I visišką pritarimą. Brastoje.atversti katalikais (žiūr. kuriuo tuomet buvo R a g o z a. pravoslavai pasistatė savus. kad šiam naujajam patriarchui priklausytų Kijevo metropolitas. Tas reikalas buvo pamirštas tik nuo Aleksandro laikų. išsiskirstė. išleistas unijos panaikinimui paminėti. Unijos su ka­ talikais mintį iš pradžių rėmė visi žymesnieji pravoslavai. Brolijas palaikė Konstantinopolio patriarchas ir metropolitai. Jeremijas reikalavo iš jo per didelio mokesčio už įšventimą. Daugumas vyskupų tapo unitais. 1839 m. Kaip tik tuo metu (1589 m.

p r a s i d ė j ę s dėl Z i g m a n t o Š v e d ų s o s t o . Unitai išliko tik tose Lenkijos dalyse.). seimas jau paskyrė karui lėšų. tai unija buvo smurtu išnaikinta. kad vado­ vybė pavesta lenkui.Todėl. hetmonas. Po to Karolis sušaukė Švedijos seimą ir paskelbė Zigmantą detronizuotu. todėl su Lietuvos Istorija. bet ir tai su sąlyga. ir lenkai grįžo namo. perse­ kiojami turėjo bėgti. — 1599—1616 m. Galicijoje. Karalius vis tiek įsakė Livonijoje stovinčios kariuomenės (jos ten buvo labai maža) vadams pulti švedus Estijoje. kad ir nekatalikai. Radvila. kai dabar reikėjo kariauti dėl jo sosto Švedijoje. y. išvyko namo. karas vis dėlto sekėsi. Galų gale nei Lietuvoje nei Lenkijoje nelaimėjo nei unitai nei pravoslavai. 1598 m. Mat. Zigmanto šalininkai.000 kariuomenės ir išvyko į Švediją. Išgyvenęs ten metus. jis grįžo į Krokuvą. Tačiau seimas buvo nusistatęs prieš karą ir nedavė pinigų. Kai rusai užėmė kraštą. Bet karas nesisekė. o savo valdžią Švedijoj paliko dėdei. Karolis išvyko į Švediją rinkti naujų jėgų. o Lietuvos kariuomenės vadovybę paėmė jos lauko het­ monas Jonas Karolis K a t k e ­ v i č i u s . Dabar švedų jėgos buvo silpnesnės.) sū­ nus. Jis pasi­ ryžo kariauti. Nors Jonas Karolis Katkevičius. v i r t o k a r u dėl Li­ v o n i j o s ir užtruko net 60 metų. t. 304 kaip Švedų karalius. Kariuo­ menės atlyginimui jis išleido beveik visus savo turtus. supykęs. Visa Švedija buvo Karolio valdžioje. 1600—1605 m.600 lenkų kariuomenės. kurios po padalinimo buvo patekusios Austrijai. Kad ir kaip spyrėsi Lietuvos hetmonas Kristupas Radvila Perkūnas. Bet netrukus Karolis užėmė ir jas. lauko hetmo­ tus. Tuomet Zigmantui teko pasi­ rinkti: arba atsakyti nuo tėvų sosto arba kariauti. gavęs iš seimo pinigų. (f 1579 m. Tačiau ligi šiol jis to nebuvo padaręs.Unitų kova su pravoslavais vėliau davė progos Maskvos carams įsileisti į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Bet ten jam nepasisekė — jis pralaimėjo mūšį. 1605—1621 m. tačiau Katkevičiaus karo nas. ne­ pasiekusi galutinio laimėjimo. Livonijos saugoti liko vienas Katkevičius. Zigmantas. Lietuviams atėjo į pagalbą ir patsai karalius su 14. Tėvui mirus. 5. Tuojau buvo pradėtos uždarinėti katalikų bažnyčios ir vienuolynai. jo kariuomenė buvo maža neat­ Jono Jeronimo K. jie dėjosi pravoslavų tikėjimo gynėjais. Vyriau­ siuoju vadu buvo paskirtas lenkų hetmonas Zamoiskis. Tam tikslui ėmė kurstyti liuterionis švedus prieš karalių Zigmantą. Tada Zigmantas. Tuo būdu k a r a s . sostas turėjo atitekti Zigmanto sūnui Vladislovui. tam tikru diplomu (1600 m.). Karų pradžia (1600 m. Zigmantas buvo pasižadėjęs Švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomosios Livonijos. seimas buvo nusistatęs prieš karą. Vilniaus vaivada. norėdamas gauti seimo paramos. Lenkijoje šitą unitų kova su pravoslavais išugdė gerą dirvą Ukrainos valstiečių sukili­ mams. žinomiems k a z o k ų k a r ų vardu. neatlyginta Lietuvos Lenkijos kariuomenė pakriko. Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą. Karai su Švedais dėl Livonijos Zigmanto netekimas Švedų sosto. todėl veikiai buvo atvaduota beveik visa Li­ vonija. Jo metu vėl daugiausia teko nukentėti Lietuvai. genijo ir pasiaukojimo dėka 1616—1621 m. Sudermanlandijos kunigaikščiui Karoliui. Žemaičių se­ lyginta ir nuolat kelianti maiš­ niūnas. Karoliui įsiveržus į Livoniją. tačiau Karolis užėmė beveik visą Livoniją. 20 305 . did. jei šis bus auklėjamas Švedijoje ir bus liuterionis. Sumanų ir rūpestingą savo vadą kariuomenė tiesiog dievino. Estiją prijungė prie Lietuvos ir Lenkijos. 1593 m. 1601 m. kuris nutarė visiškai uždrausti Švedijoj kata­ likybę. Tačiau. jis nuvyko į Švediją ir karūnavosi jos karalium. Zigmantui liko tiktai Suomija ir Estija. Tas tuojau ėmė rū­ pintis paveržti sostą iš brolėno. Radvilai pasisekė apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą (Dūnamūnde). pasisamdė 5. Jis pats sušaukė Švedijos seimą. Zigmantas buvo vien­ turtis Švedų karaliaus Jono sūnus.

jį aplenkdamas. Ryga buvo išgelbėta. — arti Rygos). neatlyginta. pasiryžęs vienu smūgiu laimėti. kurie turėjo pasirodyti mūšio metu. Tačiau laimėjimu nebuvo pasinaudota. patsai Karolis vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvyko atgal į Švediją. tačiau dievinanti savo vadą. Mažas būrelis. Salaspilio mūšis (1605 m. jis ryžosi lai­ mėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. Jo kariuomenė buvo išvargusi. 20 patrankų ir keli tūkstančiai karių. rugsėjo 2 7 d . Paskum prasidėjo karas su Maskva. 1605 m. kad nepakako net pilių įguloms. traukė prie apgultos jau Rygos. Jos buvo tiek maža. ( J . Karalius atsiųsdavo tik pažadų. Jis gavo sveikinimų iš popiežiaus. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs. ruošėsi jau vytis. tačiau Katkevičiaus karo geniją pažįstą generolai jį pri­ kalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. imperatoriaus. Kadangi jis teturėjo vos apie 3. paklausęs tų patarimų. 306 Salaspilio (Kirchholmo) mūšis. 300 psl. Švedų to meto kariuomenė buvo pavyzdinga. Kat­ kevičiui teko 60 vėliavų. Todėl šitoks Katkevičiaus tak­ tikos geniją parodęs laimėjimas nustebino visą Europą. kad švedai prisiartinę jo net nepa­ stebėjo. išbadė­ jusi. o jis pats karaliaus buvo pakviestas padėt suvaldyti rokošininkų. Katkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų. kur buvo numatyta patogi vieta kautis. užkabinęs šve­ dus. tai Karolis norėjo siųsti prieš jį tik dalį savo kariuo­ menės. Kad švedai nesusektų tikros būklės. Tad Livonijos reikalais jis tegalėjo rūpintis tik protar307 . taip ir padarė — puolė su visa savo 14. bet Karolis. Karolis. Todėl Kat­ kevičius pradėjo trauktis ir ėme deginti paliekamas pilis. Bet visų didžiausias jo laimėjimas buvo 1605 m. kad švedai juos pa­ laikytų ateinančia parama.000 armija. Jis paėmė net Tartus (Dorpatą). manydami. Cėsy (Vendene) jis apsikasė ir pasiryžo žut būt kautis. bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės. nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Katkevičius jokios paramos negavo nė dabar. Vietoje rezervų švedams apgauti pamiškėje buvo pastatytos kareivių iškamšos. Anglų karaliaus ir Turkų sultono. pradžioje atplaukė į Estiją ir Karolis su didele ka­ riuomene. kur Katkevičius irgi da­ lyvavo. 2uvo daug švedų generolų ir Karolio žentas. Jo pozicija buvo tokia patogi. nuviliojo juos į pakalnę. Katkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir pastojo jai kelią ties S a l a s p i l i u (vokiškai tuomet vadinamu Kirch­ holmu. o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli bū­ reliai. Katkevičius. m ū š y j e t i e s S a l a s p i l i u (Kirchholmu). tik staiga aptiko jo stovyklą. rugpiūčio mėn. kad jis pabėgo.mažyte jos saujele jis darė stebuklus.000 švedų. Neatlyginta kariuomenė pakriko.800 ka­ riuomenės. o dar vėliau kilo lenkų karas su turkais. Katkevičius patsai pradėjo mūšį. Kosako paveikslas). Ilgai rinkęs jėgas.). Livonija Katkevičiaus pasitraukimas iš Livonijos. nutarė pulti su visa kariuomene. išbėgiojo į namus. tuomet Katkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. Katkevičius su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties Tartais. Užmuštų buvo 9. atvaduota.). nes kaip tik tuo metu krašte virė opozicijos kova su karalium ir netrukus kilo Zebžidovskio rokošas (žiūr. kiti pateko į nelaisvę.

negalėdama surinkti didesnės kariuome­ nės. proteguodavo prieš juos katalikus K a t k e v i č i u s ir iš vidutinių ponų iškilusį L e o n ą S a p i e g ą . vis nedarė taikos. kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokie­ tijoje 30 metų karą. Pagaliau įsimaišė Pran­ cūziją. Radvilų viena šeima buvo katalikai (nesvyžiečiai). anapus Dauguvos. nenorėdamas atsisakyti nuo sosto. ir ji. turėdamas daug reikalų namie. Gustavas Adolfas. neatsižadėdamas sosto. tačiau didelių mūšių jau nebebuvo. lietuviai ir jiems reikale padėdavo. Tik. pats neberengė naujo žygio. Karolis. Kai Zigmantas nesutiko taikintis nė tada. Didžiulei švedų kariuomenei buvo neįmanoma priešintis. jos. Po jo mirties karalium buvo paskelbtas jaunutis jo sūnus G u s t a v a s A d o l f a s .piais. bet Lietuvos ištek­ liai buvo išsekę. Pirmoji (gražiausioji) yra nulieta Nesvyžiaus Radvilų liejykloje 1602 m. Nesvyžiečiai turėjo aukštas vietas. lietuviai dar ir lenkams tu­ rėjo padėti. Ru­ dojo (*j* 1584 m. gynimu tuomet daugiausia rūpinosi Lietuvos lauko hetmonas Kristupas II Radvila (Kristupo Perkūno sūnus). kaip Lenkijos lenas. Tuo būdu ka­ ras laikinai buvo baigtas. Lietuviai vieni negalėjo jo priversti taikintis. pralaimėjęs Salaspilio mūšį. Biržiečiai užsimuštinai veržėsi valdyti visą Lietuvą. ėmė agituoti Švedijoje savo naudai.). Tame laikotarpy daug kartų su Švedais buvo daromos paliaubos. Liublino unijos suda­ rymo metu M. Tuo tarpu jis vainikavosi Švedijos karalium (1607 m.). tada jų tarpe nebuvo sutikimo: jie patys tarpusavy varžėsi dėl vietų ir įtakos. Bęt kai Zigmantas. o kita kalvinai (biržiečiai). Galingiausia ir turtingiausia tuomet buvo R a d v i l ų šeima. užėmęs beveik visą Livo- niją. 6. Lie­ tuvos reikalais rūpinosi jos didžiūnai. Taigi apie Zig­ manto ar jo sūnaus Vladislovo teises nebebuvo nė kalbos. paliaubų laikui ne­ pasibaigus. Tačiau karalius Zigmantas. Karas ėjo su pertrau­ komis iki 1626 m. Zigmantas mirė. pykosi ir vieni prieš kitus šaukėsi karaliaus ir lenkų. nebenorėjo kariauti. bet nepasižymėjo didele energija ir valdingumu. Zigmanto Augusto laikais visam Lietuvos gyvenimui vadovavo pusbroliai Radvilos — M i k a l o j u s J u o d a s i s (nesvyžietis) ir M i k a l o j u s R u d a s i s (biržietis). Juodasis jau buvo miręs (i* 1565 m. išsiruošė j žygį prieš Zigmantą. Prūsijoje (ji. Visa Livonija. patrankos Gustavo Adolfo parodoje Stokholme 1932 m. bet. ir 1 6 2 9 m. jiems labai trukdė karalius: jis jiems neduodavo aukštų vietų. Iš karaliaus lietuviai prašydavo tik paramos. karas vėl prasidėjo. kaip kalvinams. Nors di­ džiausios švedų jėgos tada buvo Prūsijoje. jų tarpe ir K l a i p ė d a . Karalius ir lenkai už tai labai pyko ant jų ir kaltino išdavikiškumu. A l t m a r k e buvo padarytos 6 metams paliaubos. nes Lenkija tuo metu kariavo su Maskva ir totoriais. Ant jos yra Radvilų herbas ir atitinkamas užrašas.) tuomet stovėjo Žemaičių seniūnas ir Livonijos 309 XVII amž. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais Lietuva tuo metu turėjo savo atskirus reikalus ir atskirai jais rūpinosi. ir karas buvo aprimęs. ir 1621 m. pasivadinęs Karoliu I X . su Ryga buvo palikta švedams. Karas su Gustavu Adolfu ir Altmarko paliaubos (1629 m. greta M. nieko negalėjo atsiimti iš švedų. ir ta pati buvo neatlyginta ir suvargus. 308 .). deja. ir karas vėl atsinaujino tik prie jo sūnų. buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti šve­ dams kai kurie uostai. Todėl 4 mėnesių paliaubų laikui pasibaigus. Gustavas Adolfas už­ ė m ė R y g ą . iš savo pusės. tai Gustavas Adolfas 1617 m.). Livonijoje kariuomenės buvo labai maža. o iš lenkų — talkos. tai Lietuvos ponai patys padarė paliaubas su švedais (1627 m. Švedai išvežė ją iš Biržų 1625 m. Kariauti teko vienai Lietuvai. Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė jos priklausomą Prūsiją.

(+ 1579 m. — vadinasi. tiek kiti jo broliai pasižymėjo daugiau maldin­ gumu. Livonijoje vyriausiąją vadovybę karalius pavedė ne jam. o vėliau Krokuvos vyskupu ir kardinolu. Lenkiją užpuolė didžiulė 300. kurie visi perėjo į katalikybę. buvo jau pa­ statytos patrankos. taip pat K r i s t u p a s II (f 1640 m. Bet tuo momentu nei turkų nei savoji kariuomenė nežinojo. turėjo leisti švedams užimti Rygą. nepaprastų gabumų vadas. Tai Batoro laikų Lietuvos kariuomenės vadas. yra žinomas rokošininkas. Rokošininkas Jonušas ilgai negalėjo gauti jokio aukštesnio urėdo ir tik prieš pat mirtį buvo gavęs Vilniaus kaštelioniją. visi žinojo. o vėliau amžinas Zigmanto Vazos priešas. jis pasitraukė visiškai iš karo srities ir daugiau j ją ne­ begrįžo. vadinamas P e r k ū n u (f 1603 m. Bet Katkevičiai pagaliau nusileido. Jis turėjo vieną po kito šiuos urėdus: kiemo maršalkystę. tai kita pusė šaukėsi į pagalbą karalių ar lenkus. o vėliau didysis hetmonas.). jis buvo net kandidatas į popiežius. buvo pavojinga paskelbti apie jo mirtį: kariuomenėje būtų kilusi panika. Be to. su kuria karalius negalėjo nesiskaityti. hetmonas K r i s t u p a s . ją Radvilos ir norėjo jėga pasiimti. Vienas iš jų — Jurgis (7 1600 m.). jis dar pasižymėjo karuose su Maskva. be to. Aišku. kad tarp jų vos neįvyko kautvnių (1606 m.). kuris Liublino seime daugiausia kalbėjo Lietuvos vardu.) mirus. Mikalojus Juodasis paliko 4 sūnus. Tiek tėvas. o talkon atvykusių lenkų hetmonui Zamoiskiui. Kai 1601 m. J o n u i J e r o n i m u i K. Jo sūnus. Trakų kaštelioniją. ir vieną metą jų san­ tykiai tiek pablogėjo. Iš pradžių jis gavo Žemaičių seniūniją ir lauko hetmono buožę. o visa tai ėjo Lietuvos valstybinio vieningumo nenaudai: mezgėsi tarp abiejų valstybių ponų savitarpiniai ryšiai. Mat. 311 310 . kad šis didysis Li- vonijos gynėjas mirė tik viena diena vėliau. Jis pastojo turkams kelią Dniestro paupy. Daugiausia buvo proteguojami K a t k e v i č i a i . tiek sūnūs buvo karšti kalvinai. Šita senoji karta išmirė Stp. ir tereikėjo tik kibirkšties. Iš šių pragarsėjo žinomas Lietuvos kalvinų galva. vadinamas N a š l a i t ė l i u ( f 1616 m. Su Radvilomis Katkevičiai nesugyveno. iš niekur nesulaukęs paramos.). o vėliau (1605 m. o taip pat su giminėmis Nesvyžiaus Radvilom buvo Lietuvoje tokia galybė.000 lenkų ir lietuvių. Mat. kitas sūnus. kuri jau niekad nebegrįžo Respublikai. ir buvo nustelbti biržiečių Mika­ lojaus Radvilos Rudojo sūnų.) — didžiojo hetmono buožę ir Vilniaus vaivadiją (1616 m. visi įsakymai tebebuvo duodami jo vardu. kiek jo vardas reiškia. to­ dėl. negu valstybine veikla. Zigmanto Vazos priešai. ir kautynių nebeįvyko. ties C h o c i m u.gubernatorius J o n a s J e r o n i m a s K a t k e v i č i u s ( f 1579 m. To­ dėl karalius protegavo jų konkurentus katalikus. kad didysis vadas jau buvo miręs. Katkevičiai. kūrėsi bendros partijos. Čia tenka pastebėti. ir turkai pasitraukė.). o turkai būtų įsidrąsinę. Batoro laikais. kad visų tų didžiūnų varžytynių bei kovų metu tai viena. Trakų vaivadiją ir Vilniaus vai­ vadiją. Jų vietoje stojo jų sūnūs.): abiejų pusių rūmai Vilniuje buvo paversti tvirtovėmis. Kai 1621 m. krašto maršalkystę. jo vietą užėmė sūnus J o n a s K a r o l i s . kai Radvila. jis pradėjo ginti Livo­ niją nuo švedų. buvo sumanę neduoti Jonušui Radvilai (rokošininkui) jų globojamos į metus suėjusios Slucko kunigaikštytės Zofijos. — tas pats.). su turkais ir toto­ riais. buvo jam pavesta vado­ vybė.000 turkų kariuo­ menė. surinkus 40. Be Livoni­ jos karų. Tai didysis Livonijos gynėjas. buvo iš karto lauko. Tačiau abudu su broliu Kristupu. Iš kitų brolių žymesnis buvo vyriausiasis — M i k a ­ l o j u s K r i s t u p a s . Gerai sutvarkyta stovykla atsilaikė.) — buvo Vilniaus vyskupu (po Protasevičiaus) ir Livonijos gubernatorium. J o n u š a s (f 1620 m. Tiek jis. jam mirus. nepai­ sydami anksčiau padarytos sutarties.

Be Radvilų ir Katkevičių. Sapiega nelabai tiko hetmonu. ne tik patsai jo negavo. o valstybininkas diplomatas. pasitraukus nuo jo samdytiems lenkams ir lietu­ viams. žuvo. besiverždamas į carų sostą. Maskvos įgulai buvo sunku iš­ silaikyti. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmė Maskvą ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. Godunovas kaip tik tuo metu staiga mirė. pasibaigė rokošas. Teodoro jaunutis brolis D i m i t r i j a s bu­ vo nužudytas. Tuo būdu susidarė net kelios iš tokių lenkų ir lietuvių būrių sudarytos kariuomenės. O kadangi caras Šuiskis buvo padaręs sutartį su Švedais. seneliui L. Sapiega mirė 1633 m. tai jo paskyrimas galėjo duoti mažiausia progos skųstis Radvilai. ir atsirado antras apsimetėlis Dimitrijas. ir po jo caru pasiskelbė Godunovas (1597 m. bet vis dėlto atsirado ir jį remiančių. o Teodoras mirė bevaikis. O kai jos gelbėti išsiruošė patsai karalius Zigmantas su didesnėmis jėgomis. Vieni jį rėmė dėl to. Kai 1608 m. L. Karas su Maskva. apsimetėlis (samozvancas) Dimitrijas 312 . Tai buvo ne karys. Paskutiniai Zigmanto Vazos laikų karai su švedais ėjo jau Sapiegai hetmonaujant. Po jo hetmono ir Vilniaus vaivados urėdai atiteko Kristupui II Radvilai (Kristupo Perkūno sūnui). Maskvai jo pretenzijos buvo labai nemalonios. Zigmantas paskelbė Maskvai karą. o Marina su tėvu ir daugybė lenkų buvo suimti. Zigmantas Vaza. Bet ir hetmonaudamas jis liko tik diplomatu. o Zigmanto Vazos valdymo pradžioje gavo kanclerystę. Visi gerai ži­ nojo. o kiti už pinigus. Jam tebegyvenant.). Batoro lai­ kais jis gavo vicekanclerystę. Lietuvoje tada tik ką buvo aprimęs karas su švedais. Jo buvo padarytos ir separatinės 1627 metais paliaubos su švedais. Lenkų ponų padedamas. Vladislovo žygis ir Divilino paliaubos. kanclerystę užleidęs A l b e r t u i St. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva Maskvos suirutė. o vėliau „visos Rusijos" carų dinastija.). Dvejus metus karaliaus kariuomenė iš­ stovėjo apgulusi S m o l e n s k ą ir 1611 m. Bet iškilęs ir jis pasidarė jų konku­ rentas. revoliucijos (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau X V I I I amžiuje. Bet netrukus kilo maištas. kad neapkentė Šuiskio. Caru buvo išrinktas metropolito Filareto. R a d v i l a i (iš Nesvyžiaus šakos). užėmė Maskvą. Mirus Katkevičiui. jis 1605 m. Jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas Katkevičius. nes jis buvo žinomas. Bet karalius Zigmantas nesutiko savo sūnaus leisti į Maskvą: jis už­ sigeidė pats būti Maskvos caru. o Sandomiero vaivada Mniškas (Mniszek) net pasiskubino išleisti už jo savo dukterį Mariną. Deryboms ilgai užtrukus. Karalius Zigmantas taip pat jį maloniai priėmė. o Lenki­ joje ėjo vidaus karas. tuojau atvyko Marina. Niekuo­ met su karo reikalais nesusidūręs. jį vis dėlto paėmė. šitam laikotarpy iškilo dar vienas žmogus iš vidutinės ponijos tarpo. tai karalius Zigmantas ir jį laikė savo priešu. kad jis apgavikas. Teodoro Romanovo. Apsime­ tėlis Dimitrijas. iš pradžių nedavė jų niekam. Caru buvo paskelbtas bajoras V a s y l i u s Š u i s k i s . o kariuomenei vadovavo jo sūnus Stanislovas. Stp. ir įvyko vestuvės. vadinamasis Zebžidovskio rokošas. Po 6 metų Lenkijoje atsirado kažkoks jaunikaitis. bet pagaliau atidavė jas tada jau 68 m. kuris sakėsi esąs caraitis Dimitrijas: esą. plėšikauti įpratę ka­ reivių būriai nuvyko padėti tam apsimetėliui Dimitrijui I I . nenorėdamas atiduoti tų vietų protestantui Radvilai. jau buvo per vėlų: įgula buvo priversta iš bado pa­ siduoti. Tačiau Maskvoj nebuvo ramybės nė dabar. į hetmono ir Vilniaus vaivados urėdus veržte veržėsi Kristupas II Radvila. jų dvariškis ir giminė (buvo vedęs Kristupo Radvilos Perkūno dukterį Elžbietą). Karalius. Tuo tarpu lenkų hetmono Žolkievskio sumuštą Šuiskį Maskvos bajorai pašalino nuo sosto ir caru pažadėjo išrinkti Zigmanto sū­ nų Vladislovą. Savo karjeros pradžioje jis buvo Radvilų auklėtinis. Sapiegai. o vietoj jo buvęs nužudytas kas kitas. bet kadangi jis buvo autoritetingiausias to meto Lietuvos ponas. tačiau carai tebesivadino Roma­ novais iki pat galo). darbo netekę. todėl 1609 m. sūnus Mykolas (1613 m. Caro Jono IV Žiauriojo sūnus Teodo­ ras buvo silpnos sveikatos ir silpno proto. kuri iš­ gyvavo iki 1917 m. Su juo prasidėjo nau­ joji Maskvos. Krašte prasidėjo nauji su­ kilimai. Jį rėmė kai kurie Lenkijos ponai. dėl kurių lenkai taip širdo. bet dar pa313 7. palaidų kariuomenės būrių alinamas kraštas sukilo. kaip labai netolerantingas katalikas. gavo didžiojo hetmono ir Vil­ niaus vaivados urėdus. būtent L e o n a s S a p i e g a . pasišalino nuo Maskvos ir netrukus žuvo. Tam tariamajam Dimitrijui užėmus sostą. jis pabė­ gęs. jo žmonos brolis B o r i s a s G o d u n o v a s . visą valdžią turėjo energingas ir sumanus bajoras (taip Mas­ kvoje buvo vadinami didžiūnai). 1623 m. o jo sūnus buvo nunuodytas.

dėl jo svajonės su­ kurti vieną didžiulę valstybę. Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko be­ veik visos bendrai valdytosios Livonijos. Visas jo valdymo periodas pilnas sun­ kių karų.. kenkė ir savo sūnui. b .). tačiau jos paimti nepavyko. bet sienų klausimas ir kiti reikalai buvo sutvarkyti. 204 psl. Nuo pat valdymo pradžios tėvas buvo pradėjęs rūpintis. (Senas raižinys). O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę. išrinkus Lietuvos Lenkijos valdovu ką kitą. jo sūnus negavo Maskvos sosto. visa jo šeima būtų likusi visiškai neaprūpinta.) 9. o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardukas Sieverskas. Jo nevy­ kusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuo­ sius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms aud­ roms ir Maskvos įsikišimui. atgauta S m o l e n s k o s r i ­ t i s . Vladislovo asmuo ir elekcija Zigmantas Vaza mirdamas paliko 5 sūnus ir 2 dukteris. Tas klausimas jam ypač parūpo į valdymo pabaigą. bet tas neatsisakė nuo titulo. galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip tinkamas. (žiūr. įsiga­ lėjo vadinamoji „ a u k s o l a i s v ė " : kas tik buvo galin­ gas. Ir anks­ čiau jis ne kartą rūpinosi. Kaip tik Zigmanto laikais tiek Lenkijoje. Maskva buvo pasiekta. iškaraliavęs net 44 m. kai žlugo viltys atgauti Švedijos sostą: mat. Būdamas di­ delis savimyla. kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m. Dėl to po Altmarko (1629 m. turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą. griovė jos pamatus. Zigmanto Vazos valdymo charakteristika Zigmantas mirė 1632 m. tačiau daugumas ponų visada 315 Smolenskas XVII amžiuje. jis užtraukė savo valsty­ bėms tik daug vargo. Jo griežtai palaikomi katalikai įsi­ galėjo. kariuomenei vadovavo Kat­ kevičius. ir 1618 m. Maskva būtinai reikalavo. 314 . D i v i l i n o kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. kad Lietuvos ir Lenkijos sostai atitektų vienam iš jo sūnų. užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų.caru. Jo valdy­ mas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė. Didžiū­ nams bekovojant su užsispyrėliu karalium ir tarpusavy. Tačiau karalaitis Vladislovas. kelianti netvarką. žygiavo užimti Maskvos. Šitas klau­ simas tuo būdu ir liko neišspręstas. kurių nemokėjo siekti.8. Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga: ja Lietuvai buvo patvirtinta 1611 m. titulavosi caru ir 1617 m.) paliaubų svarbiausias Zigmanto rūpes­ tis buvo laiduoti vyriausiam sūnui Vladislovui sostą. bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kas­ kart vis labiau augo nesantaika. kad Vladislovas nebesivadintų . tiek Lietuvoje įsi­ galėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m. kad Vladislovas būtų karūnuotas ka­ ralium dar prie gyvos jo galvos.

nepateikė len­ kams jokių savo reikalavimų. pirmieji urėdai Lietuvoje iš tikro atiteko Kristupui Radvi­ lai. ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. o protestantai dėl 316 to. todėl Vladislovo karūnavimui būdavo priešinamasi vien tik iš opozicijos tėvui. be to. derybų P o l i a n o ­ v o s kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo padaryta am317 . Mat.000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15. ir Maskva ruošėsi naujam karui. kuriuos spaudė jo tėvas. Zigmantas. buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė. biržiečiai Rad­ vilos vėl tapo vadovaujančiąja Lietuvos didžiūnų šeima. Ne kartą jis vadovavo karo žy­ giuose ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų. abi to meto Lietuvos par­ tijos — velionies karaliaus proteguoti katalikai ir jo neapkęsti protestantai — palaikė Vladislovą. Tėvui mirštant. Vla­ dislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė: nekatalikų jis niekad nespaudė ir visus laisvuosius urėdus tuojau išdalino kaip tik tiems. iki galutinai išmirė (1655 m. Tėvas visose iškilmėse jį laikydavo greta savęs. kad po tėvo mirties sūnus atitaisys jiems skriaudas. negalėjo jos sulaikyti. nes Vladislovo 1632—1648 m. nes tarpuvaldis buvo labai ra­ mus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekcija). nes ji turėjo užleisti Lietuvai ir Lenkijai nemaža žemių. Visas tarpuvaldis buvo labai trumpas ir ramus. Greit caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko. ir naujasis karalius veikiai galėjo išžygiuoti į karą. ir elekciniam. Carui nebeliko kitos iš­ eities. buvo įsigijęs daug priešų. Katalikai Vladislovą pa­ laikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima. Visiems nekatalikams. renkant karalių. kol pagaliau patsai karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. tai jį palaikė ir visa opozicija. Radvila. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. ir karūnaciniam seime ir pirmą kartą. Kai 1632 m. atėjo žinia. taip antai.).būdavo prieš tai nusistatę. Tuo tarpu patsai Vladislovas krašte buvo labai mėgiamas. valandos. Mat. kaip tiktai taikintis. kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos: beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas. kad jo metu. Tai buvo i š viso p i r m o j i i r p a s k u t i n i o j i t o k i a t r u m p a i r rami elekcija. Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. didžiulę savo kariuomenę iš­ siuntė užimti Lietuvos Smolensko. mirus Leonui Sapie­ gai. Nuo to laiko. d. Netrukus. protestantų vadui Kristupui II Radvilai Vla­ dislovas pažadėjo po senelio Leono Sapiegos mirties jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo hetmono urėdą. kad tarpu­ valdis ilgai užtruks. priešų nebuvo. Mat. vasarą. Tačiau caras apsivylė. tikėdamasi. tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdomąjį darbą. kad mirė karalius Zigmantas. Savo taktu ir gabumais jis nusipelnė visų pa­ garbą. Po IV2 mėn. Lietuva dabar dalyvavo ir konvokaciniam. krašte kils ne­ ramumų. kaip paprastai. Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko hetmonas Kr. amžiaus. labai maža teturėdamas kariuomenės. Paliaubos baigėsi 1633 m. jis tikėjosi. Todėl tėvui mirus jokio kito kandidato nebuvo. kad jis jiems pažadėjo atitaisyti savo tėvo padarytas skriau­ das.) Maskvai buvo labai negarbinga. nelaukdamas paliaubų galo. siekdamas abso­ liutizmo ir spausdamas nekatalikus. O kadangi jis palaikė draugiškus san­ tykius su visais tėvo skriaudžiamaisiais. Pati elekcija užtruko vos V2 Vladislovas Vaza. Tačiau sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgel­ bėtas: caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti (ji buvo paleista tik padėjusi ginklus). kurs betgi.000 lietuvių ir lenkų. Karas su Maskva ir Polianovos taika Divilino paliaubų sutartis (1618 m. Todėl caras vis laukė progos atsigriebti. Be to. jis buvo jau subrendęs vyras — turėjo 36 m. Prieš 100. caras Myko­ las. 10.

jis pats su lenkų kariuo­ mene pradėjo pulti švedus Prūsijoje. netoli Marijenburgo) tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos. kuriuo (1610 m. karo. — 1615— skelbė jaunutę Gustavo Adol­ 1635 m. jo tin­ kamai neparėmė. Be to. Ramusis Vladislovo valdymo periodas Padarius taiką su Maskva ir Švedais. kad seime jai pasipriešins lietuviai ir kad ji nebus rati­ fikuota. Vladislo­ did. jie vėl pradėjo karą. Lietuva jokių nesu­ sipratimų nebeturėjo. geidė kariauti. tačiau len­ kai juos nuramino. Turėdamas dėl to daug nemalonumų ir dide319 . Todėl jos atstovai seime kėlė protestą. bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai. jis dar tikėjosi.. kuriai rūpėjo atgauti Livoniją. atsisakė nuo pretenzijų j Livoniją ir sutiko sumokėti 200. švedai pasitraukia iš Prūsijos. Karalius Vladislovas buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus. jis buvo surinkęs didelę ka­ riuomenę. Santykiai su Švedais Švedijos sosto klausimas. Vla­ dislovas ketino vesti jo našlę žmoną. nieku būdu nenorėdamas atsisakyti nuo Švedų sosto. o Vladislovas už tai pripažino ji caru ir atsisakė nuo visų pretenzijų j Maskvos sostą. į jas at­ vyko Prancūzijos. kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika. pradėti karą su Švedais. ir sutartis buvo ratifikuota. jai pakako ir to. jų valdomų nuo 1629 m. 1632 m. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti tą Maskvos bajorų raštą. Karalių palaikė tik Lietuva. tačiau imperatorius ir Ispanijos karalius. didelis kalvinų globėjas. bet jo priešai Švedi­ Kristupas II Radvila. Tuo būdu su Švedais turėjo būti ilga taika. Tiesa. sukelto kazokų sukilimų. bet 1655 m. Ja caras atsisakė nuo visų jau Divilino paliaubų sutartimi perleistų žemių. ir jo populia­ rumas krašte dar labiau pakilo.žinoji taika. bet jo planams pasipriešino senatas ir seimas. ėjusiems prieš imperatorių.000 rublių karo išlaidų.) buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. Vilniaus vas pasiryžo vesti ją. Tada jis nusprendė. bet jiems paliekama visa Livonija. tačiau buvo priverstas ją pasirašyti. bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. joje sosto paveldėtoja pa­ Kristupo I Perkūno sūnus. Nors ren­ kamas karalium Vladislovas ir buvo pasižadėjęs nebesirūpin­ ti Švedijos sostu. Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 m. Ir iš tikro 1635 m. Dėl to Štumdorfe (Prūsijoje. 318 Štumdorfo paliaubos (1635 m. Karalius Vladislovas. kad palengvėtų prekyba ir kad jie galėtų lengviau par­ duoti savo ūkio produktus. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties. kad tarp Švedų ir Lietuvos Lenkijos kiltų karas. žadėdami kitur atsilyginti. 1629 m. jis tebekariavo su jais net po paliaubų. padarytos Altmarko paliaubos baigėsi 1635 m. Dabar nustatyta siena su Mas­ kva išbuvo iki naujojo 1654 m. o Lietuvos hetmonas Kris­ tupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje. kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos. tad reikėjo arba ruoš­ tis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. Karalius dėl šitokios sutarties netvėrė apmaudu. tačiau vaivada.: jiems rū­ pėjo tik. 12. 11. Švedijos ponai ir tam pasi­ priešino. rudenį ties Liucenu (Vo­ kietijoje) žuvo Švedų kara­ lius Gustavas Adolfas. fo dukterį Kristiną. 1635—1640 m. tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. kad švedai žadėjo pasitraukti iš Prūsijos miestų. nebelaukdami paliaubų galo. Anglijos ir Olandijos atstovai rūpintis taika. Vos padarius taiką su Mask­ va. lenkų bajorija reikalavo taikos ir gra­ sino neduoti karui lėšų. hetmonas. Jomis Vladislovo tei­ sės Švedų sostui buvo paliktos neišpręstos.. buvo labai svarbu. teko rūpintis santykiais su Švedija. 1633—1640 m.). kuriems rū­ pėjo. ką buvo nukariavusi Livonijoje. Tuo tarpu Rad­ vila Livonijoj buvo išvaręs švedus iš visos Cėsio (Vendeno) vaivadijos. lauko hetmonas. paliaubas. Tuo metu Vokietijoje tebe­ ėjo vadinamasis 30 metų karas. Protestantų šalininkams. paliauboms pasibaigus. Vla­ dislovas karo metu parodė didelių vado gabumų.

Steponas Batoras buvo sudaręs iš jų 500 raitelių vėliavą. be jokių pastangų krašto ge­ rovei pakelti. kad bajorija juos nori atitraukti nuo tikrojo Dievo. pradėjus vykdyti bažnytinę uniją. o kiti priversti užsiimti ramiu žemės darbu. Jie save laikė priešakiniais krikščioniškojo pa­ saulio sargais ir puolė totorius ar turkus.) į Lenkijos valdžią. o kitus totoriai pa­ ėmė į vergiją ir pardavinėjo. Pietinėje jos dalyje gy­ ventojai buvo visiškai išnykę: vieni išbėgiojo. Buvo galvota juos paversti pasienio kariuomene. įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija. santykiai tarp bajorijos ir valstiečių dar labiau paaštrėjo. Beje. visą laiką būdamas pakrikęs. o neramumų ten dažnai sukeldavo k a z o k a i . be jokių reformų.lių nuostolių. Dabar vadinamoji Ukraina X I I I amžiuje buvo bai­ siai nuteriota užplūdusių totorių ordų. o vėliau (1569 m. Da­ rant taiką tiek totoriai. karalius nebekūrė jokių didelių planų. kaip ėję. valstie­ čiai sunkiai davėsi baudžiauninkais paverčiami. Iš visų pusių varžomas. nieko svarbesnio negalėjo nutarti. Len­ kiją. o jie patys — k a z o k a i s (kazokas totoriškai reiškia valkatą. Vyriausioji jų stovykla Padnieprėje buvo vadinama S i č e. jie ten išbūdavo laisvi. Zig­ manto Vazos laikais (1590 m. Įpratę būti laisvi. todėl visi tie. negu gyveno kitur: ilgą laiką. Valstiečiai nekentė bajorų ne tik kaip skriaudėjų. 13. kaip ir kitur.) nieko nepa­ siekė. Bet kadangi tuomet nebebuvo su niekuo karų. Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai. kad suvaldytų kazokus. Taip antai. o iš dalies ir Lietuvą. Didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkų kara­ liai tuščius jos žemių plotus dalino bajorams arba kūrė ten se­ niūnijas. ar šie tuo metu su krikščionimis kariavo ar gyveno taikoje. tiktai po sutarto laiko iš jų pareikalau­ davo tokių pat pareigų. ir nuo to laiko nuolatinio rūpesčio su kazokais turėjo vieni lenkai. sukrėtė audringas kazokų sukilimas. tiek turkai visada reikalaudavo iš Len­ kų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. valstiečiai ten buvo pravoslavai). Jokių reformų nė nebuvo galima padaryti. savo drąsių vadų vedami. jis įpuolė į apatiją ir leido gyvenimui eiti savo vaga. nuolat puldavo totorius. nes karalius. pačiam Vladislovo gyvenimo gale. nieko nenutarę. nuolatiniai kivir­ čai dėl tikybos. kurie nepatekdavo į regestrus. Dėl šitų priešybių kiekvienas tose žemėse neramumas 320 grėsė dideliu visų valstiečių sukilimu. Valstiečiai ten buvo kviečiami gyventi lengvesnėmis sąlygomis. o seimas. Ukraina ir kazokai Ukraina. bet ir kaip katalikų (mat. Kazokai. ponai rungėsi tarp savęs. jame vėl palengva pradėjo rastis gyventojų. Tuo būdu krašte ir toliau ėjo. Todėl jau Zigmanto Augusto laikais rūpintasi juos sutvarkyti. Bet karo metu būdavo suorganizuojama daug didesnė kazokų kariuomenė. nieko negalėjo veikti. nes Juodosios jūros pakrantėse gyvenę totoriai nesiliovė užpul­ dinėti to krašto. jie buvo pašaukti kariauti ir prieš Maskvą ir prieš švedus. 21 321 . Toliau nuolatinių gyvenamųjų so­ dybų nebebuvo. Daugumas jų buvo nuo ponų pabėgę valstiečiai. Todėl. būdamas suvaržytas. Daugumas laisvę pamėgusių ka­ zokų bemeilijo likti kariais. todėl ten nuo­ lat būdavo visokių neramumų. duoti jiems vadą ir mokėti algas. ir ten rinkdavosi būriai visokių pabėgėlių. Tik kai tas kraštas pateko į Lietuvos. tai kraštas po Zigmanto laikų suiručių ir vidujinių vaidų ėmė atsi­ gauti savaime. Po 13 ramių metų. jis dar bandė sutaikinti protestantus su katalikais. kovojo dėl vietų. o valtimis nuplaukdavo į turkų pasienius ir ne kartą apiplėšdavo net Konstantinopolio priemiesčius. Po Liublino unijos visos dabartinės Ukrainos žemės buvo priskirtos prie Lenkijos. Už jų puolimus totoriai dažnai atkeršydavo Kijevo ir Podolės sritims. visiškai nepaisydami. Buvusių dykumų kolonizacija ėjo palengva. nes valstiečiams atrodė. o kiti — vi­ sokį nuo bausmių pabėgę nusikaltėliai ir šiaip avantiūristai. Jie gyveno iš medžioklės ir plėšimų. bastūną). Todėl net X V I I amžiaus pradžioje Dnie­ pro žemupys dar tebebuvo negyvenamas: gyvenamosios sodybos baigėsi kiek žemiau Kijevo.) kazokai buvo surašyti į vadina­ muosius r e g e s t r u s . visuomet būdavo nusiteikę maišLletuvos Istorija. kartais net iki 40 metų. o ne baudžiauninkais. o seimai dažniausiai būdavo netvarkingi ir dažnai iširdavo. bet tam reikalui sušauktas suvažiavimas (1645 m. Ypač dėl to buvo pavojinga gyventi tos dy­ kumos pakraščiuose.

. bet. dalis jų pakliūdavo į regestrus. tai konvokacinis seimas pašaukė į karą visą Lenkijos bajoriją. jos neradęs. daugumas turėdavo eiti dirbti žemės.tui. Nugalėti kazokai nutildavo. kaip į savą di­ nastiją. ir kazokų bylą jau teko baigti 1648—1668 m. Tų sričių ponai savo dvaruose laikė ištisus kariuomenės pulkus. Rei­ kėjo tik išspręsti ginčą tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių — Karolio ir Jono Kazimiero. nebegalėdami kada pano­ rėję pulti totorių. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. d. dar pasikvietęs į pagalbą totrių. Bet tuo laiku pra­ dėjo bręsti n mjas sukilimas. Nuskriaus­ tas vieno lenkų bajoro. Bet po kiek laiko ir vėl dėl kokios nors priežasties prasidėdavo naujas sukilimas. prie kurių prisidėjo daugumas ramių valstiečių. raliaus elekciją. Kadangi visa kariuomenė buvo sunai­ kinta. ji išbė­ giojo be mūšio. Jos susirinko apie 200 tūkst. sumušusio sūnų ir išvijusio jį patį iš ūkio.000 regestrinių kazokų. c . pabėgo į Sičę. Abu jie ligi tol nebuvo 323 . prie jų bematant prisidėdavo gyvenę kazokišką gy­ venimą ir visi savo ponų nekenčia valstiečiai. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras. Kaip tik tokiuo kritišku momentu Mer­ kinėje mirė karalius Vla­ dislovas. Tokių didesnių ir mažesnių sukilimų buvo nemaža. 1648 m. Vladislovo laikais ka­ zokų sukilimų buvo net keletas. tai niekas apie kitus kandidatus nė negalvojo. Todėl dėl menkos priežasties jie labai dažnai sukildavo. Po to buvo palikta 6. Jonas Kazimieras ir jo elekcija Vladislovas įpėdinių nepaliko. dvie­ juose mūšiuose ties Gel­ tonaisiais Vandenimis ir Korsūne jis sunaikino visą Lenkų kariuomenę. ir labai dažnai tekdavo žy­ giuoti prieš kazokus Lenkijos hetmonams. tačiau susitikusi su Chmelnickio kazo­ kais ir totoriais. Tai įvy­ ko prieš pat naujojo kajonas Kazimieras. suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m. į nelaisvę pakliuvo net abu hetmonai. ir kiekvienu mo­ mentu tose srityse grėsė visuotinis liaudies maištas prieš bajo­ riją. o dalis bėgdavo į tolimą ir nepasiekiamą Sičę. 10 metų praėjo ramiai. Paskutinysis buvo žiau­ riai numalšintas 1637—1638 m. Jonui Kazimierui. Ten jis sukėlė visus kazokus. kurį sukėlė buvęs kazokų kariuo­ menės raštininkas B a g d o n a s C h m e l n i c k i s . Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir seime.) 14. Bet kadangi kraštas jau buvo apsipratęs su Vazų šeima ir į ją žiūrėjo. Bagdono Chmelnickio sukilimas. tačiau ne visada apsigindavo patys. Nelabai džiaugėsi ir regestriniai.

Tam tikslui jis buvo pasidavęs turkų sultono globai. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. negu pats karalius. T i k Smolensko tvirtos sienos sulaikė rusus net 4 mėnesius. Todėl buvo sunku laukti ramybės. Mogilevas. nes buvo neįmanoma laisvuosius kazokus paversti bau­ džiauninkais. Jis neturėjo jokių valstybinių gabumų. Chmelnickis tuo P U nesitenkino gindamas ka­ zokų teises ir pravoslaviją. Jonas Kazimieras pagaliau net atsi­ sakė nuo sosto. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą. Vitebskas. Todėl jis ir buvo išrinktas. karališkuosiuose rūmuose ji daugiau reiškė. be to. Priešas ėmė vieną miestą po kito. nors prieš porą metų jam buvo leista jų laikyti net 40. prancūzė M a r i j a L i u d v i k a . Negalėdamas išsinarplioti iš to chaoso. o jų hetmonu pa­ skyrė Chmelnickį.000. o lauko hetmonu — jo priešas Gansiauskas). Karalius Jonas Kazi­ mieras atvyko Lietuvos gelbėti. jis šaukė Lietuvos bajoriją suvažiuoti į Gar­ diną. Keletą tokių užpuo­ limų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams. Lietuvos hetmonai netu- Jono Kazimiero elekcija. nieko nenuveikęs. ir karalius išvyko į Lenkiją. be to. Bagdonas Chmelnickis. Mozyrius — greit pasidavė. Kosako paveikslas). 1654 m. Lenki­ joje jie pasiekdavo net tolimąjį Lvovą. bet jau svajojo sukurti atskirą Ukrainos valstybę. bet vis dėlto Jonas Kazimieras turėjo dau­ giau simpatijų. ( J .).niekuo pasižymėjęs. bet 1655 m. o kita su kazokais — į Lenkiją. nesutarė jos vadai (tuomet didžiuoju hetmonu buvo Jonušas Radvila. o kiti miestai — Polockas. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą. kazokai buvo sumušti.000. Pradžia 1654—1667 m. visą savo viešpatavimo laiką jis daugiausia rūpinosi asmeniškais reikalais. Pagaliau 1651 m. o Lietuvoje — net Pinską ir Mozyrių. Energinga intrigantė. o. Caro sutikimas priimti į savo globą kazokus reiškė Polianovos taikos sulaužymą. Neturėjo jokių didelių planų ir visą laiką išbuvo visiškoje savo žmonos įtakoje. Jonui Kazimierui nesisekė tvarkyti kazokų reikalo. už jį pasisakė ir Chmelnickis. jie veikė atskirai. Jono Kazimiero valdymo laikai Lietuvai ir Lenkijai buvo sunkiausi. 324 t a r Pradžia karo su Maskva. bet jos atvyko labai maža. ir nepajėgė sulaikyti rusų.000 regestrinių. kuris sutiko kazokų kariuomenės palikti net 60. Jo žmona buvo velionies karaliaus Vladislovo našlė. karo su Maskva Kazokų pasidavimas Maskvai. Tačiau netrukus jis atsimetė nuo turkų ir pasidavė Maskvos carui Aleksiejui (1653 m. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenę. ir Chmel­ nickis pasižadėjo palikti vos 20. 15. Norėdamas gauti karui jėgų ir sutaikinti ponus. Gintis buvo neįmanoma: Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė. į kurį jį įtraukė išdykusi ponija ir žmonos intrygos. 325 .

Be to. Gardys sutiko.000 kariuomenės paliko net Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius.. generolo Gardžio (Magnus de la Gardie) vadovaujama. (Šito rusų antplūdžio metu kažkur buvo paslėptas ir ligi šiol nerandamas Vytauto grabas. ir tartis su Gardžiu teko beveik vienam Jonušui Radvilai. Štumdorfe padarytų paliaubų laikas baigėsi 1661 m. nedavęs Lietuvai jokios para327 16. susipy­ kusi su savo ponais. lauko hetmonas Gansiauskas — Žemaitijoje. buvo sukviesta bajorija. rusai ėmė baisiausiai jį plėšti ir naikinti. Taigi. Rusai užėmė miestą be kovos. o visų pirma hetmonas Jonušas Radvila. vasarą staiga su dviem armijom per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją. Miestas buvo turtingas ir gražus. Sostas atiteko K a r o ­ l i u i X G u s t a v u i . Radvila su 5. visos brangeny­ bės buvo gabenamos į Maskvą. Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos. išmėtyti juose esantieji kaulai ir išneštos grabuose rastos brangenybės. 146—148 psl.). o trečia jo armija buvo organizuojama Livonijoj ir. kuris veikė atskirai ir nuo rusų traukėsi Lenkijos link. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje. Kėdainių sutartis. kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. — su juo buvo padarytos paliaubos. Caras tuo tarpu pats atvyko į Vilnių ir reikalavo iš likusios bajorijos prisiekti. Lenkijoje švedams pasisekė: pašaukta Lenkijos bajorija pasi­ davė be mūšio (ties Uiste. jam siūlė sąjungą Chmelnickis. kurs truko net 17 dienų ir sunaikino viską. miestą baisiausiai naikino pakrikę karei­ viai: buvo išplėšti net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai. tikėdamasis lengvai laimėsiąs. generolą Gardį. Adolfo duktė Kristina. Caro kariuomenei dar tebesiartinant prie Vilniaus.). kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. nes ir Boguslovas pabėgo į Palenkę. Nieko to nematę savo tėvy­ nėje. Šitų plėšimų metu mieste kilo gaisras. norėjo pasiplėšti ir dar kartą parodyti pasauliui švedų ginklo garbę. Nei iš karaliaus nei iš lenkų ji negalėjo gauti jokios paramos. Jam atė­ jus į Kėdainius. Pirmieji Karolio X pasisekimai Lenki­ joje įvyko tuo metu. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai. jis kartu su savo pusbroliu Boguslovu ir Vilniaus vyskupu Tiškevičium kreipėsi į Švedų kariuomenės va­ dą. Iš anksto pasisakęs būsiąs sąjungininku. Neuž­ imta liko tik Žemaitija. Be to.rėjo jėgų jai sulaikyti. turėjo įsiveržti į Lietuvą. o ka­ ralius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją. Tik 1656 m. Tuo aktu buvo n u t r a u k i a m a u n i j a su L e n k i j a ir užmezgami tokie pat ryšiai su Š v e d i j a . Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai. o iš ten į Prūsus. jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. kad Joną Kazimierą tiktai karu tegalima priversti atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo ir kad kariauti su juo būtų labai leng­ va. Karas su švedais ir Kėdainių sutartis Karo pradžia. Dabar jį gavo be jos. kitą dalį teriojo rusai su kazokais. visi Lietuvos ponai pakriko. kuris visą laiką įtikinėjo Karolį Gus­ tavą. Bet Švedijoje tuo tarpu įvyko permainų. Hetmonas Radvila su nedidele Lietuvos kariuomene sustojo Kėdainiuose. daugumas išbėgo į Prūsus. Jaunutis karalius troško pasižymėti kare. Aukštaitijos šiaurė ir Brastos sritis. Kaip tik tuo laiku į Stokholmą atvyko ištremtas Lenkijos vice­ kancleris Radziejovskis. siūlydamas sąjungą prieš rusus ir prašyda­ mas paramos. kad priešas užėmė jos sostinę (nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta). Gustavo 326 . Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Gardys su kariuomene įžengė į Lietuvą. Karolis X Gustavas 1655 m. Jonas Kazimieras. rusams užėmus Vilnių. Gustavo Adolfo sesers ir Vokietijos Cveibriukeno kunigaikščio sūnui. dar turėjo savo paties pinigais surinktos kariuomenės Vi­ tebsko vaivada Povilas Sapiega. liepos 25 d. kurio­ mis jam buvo paliktos visos užimtosios žemės (tuo laiku rusų neužimtąsias Lietuvos sritis jau buvo užėmę švedai). kai jam buvo duota vilties po Jono Kazimiero gauti visos Respublikos sostą. Netrukus rusai taip pat užėmė Gardiną ir Kauną. Be jų. Jis buvo auklėjamas Švedi­ joje ir sostą turėjo gauti kartu su Kristinos ranka. kas dar buvo likę neišplėšta. kuriai buvo pripažintas sostas. — žr. Vėliau. Po karo Vil­ niaus nebegalima buvo nė pažinti. atsisakė nuo sosto. Jis jau buvo pradėjęs net ofi­ cialiai vartoti didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. kad pripažins jį di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu.

Žemaičių seniūnas. ieškojo pagalbos pas hetmoną Radvilą. Radvilą apšaukę išdaviku. Vilniaus vaivada. Vilniaus vaivada. Iš jos buvo sudaryta vadinamoji Livonijos vaivadija. Pasipiktinęs plėšimais. 329 . jo priešai rinko jėgas. Su­ tartį pasirašė pirmiausia Jonušas Radvila. 1654—1655 m. tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos ku­ nigaikščiu skelbiamas švedų karalius Karolis X Gustavas. Paga­ tuvos kariuomenės regimentorius. o bajorija visą kaltę vertė ant jo. tiesa. tačiau geresnių nebuvo galima pasiekti. Prieš jį stojo ir lauko hetmonas Gansiauskas. paskui Žemaičių vyskupas Parčiauskas. bet ir valstiečiai. o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai Lenkijai dalį Livonijos (iki Aiviekstės upės ir Lubano ežero).mos. Tuo tarpu ir Lietuvos bajorija kaskart vis labiau ėmė bruzdėti prieš švedus. 1656—1665 m. atradęs ten Radvilą tik ką mirusį. Jo kariuomenės dalis sukilo ir. naujųjų metų išvakarėse Sa­ piega paėmė Tikociną. Bet visų labiau­ siai troško pražudyti Radvilą Vitebsko vaivada P. kijos. Pagaliau ir čia kilo smarkus partizaniškas karas. Radvilai mirus. jį pametusi. Vilniaus vys­ kupo įgaliotinis kanau­ ninkas Bialozoras. nė hetmonas. Jonas Kazimieras sutiko atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo. Lenkijoj švedams pradėjo nebesisekti. Latgalą. ir jų likučiai greit buvo išvyti iš Povilas Sapiega. 1646—1656 m. Netekusiam turtų. Ba1653—1655 m. hetmonas. lauko hetmonas Gansiauskas ir per 1. Bet Švedai neįverti­ no unijos su Lietuva. nes tuo metu dar tebebuvo nebaigtas karas su Maskvos caru. mažesni švedų būreliai 328 buvo naikinami. Vitebsko vaivada. — 1646—1654 m. Švedų karininkai Jonušas Radvila. švedai su juo mažai tesiskaitė. lauko čius ir viską tvarkė. šve­ dai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. nuėjo į Lenkiją ieškoti karaliaus Jono Kazimiero. nebuvo naudingos Lietuvai.). mirus Karo­ liui X Gustavui. 1656 m. y. — ne tik bajorija. po pavietus rinko mokes­ Kristupo II sūnus.000 bajorijos. Gene­ rolas Gardys su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos į Len­ kiją. Jau anksčiau savo surinktą ka­ riuomenę jis dabar padidino. bet ir tas nieko negalėjo padaryti. Lietuvos. karaliui ištikimos Lie­ joje ėjo dar gana ilgai. Pa­ lenkėję. t. o liau jie buvo išvyti ir iš Len­ 1658—1665 m. šis tuo tarpu jau buvo išvykęs iš Lietuvos ir užsidaręs Tikocino pily. o švedų kariuomenė ėmė šeimi­ ninkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų. didysis hetmonas. ir 1660 m. did. neatsižvelgdami į bajo­ 1646—1653 m. prieš juos sukilo visas kraštas. niekas jau nebegynė unijos su Švedais. rijos reikalavimus. rija skundėsi. Lietuvoje liko tik mažos švedų jėgos. Taikos sąlygos. su maža kariuomene (švedai bu­ vo toli) Radvilai nebeįma­ noma buvo apsiginti. Sapiega. Tuo būdu karas su Švedija buvo baigtas. kuris pa­ siskelbė Kėdainių sutartį pasirašęs priverstas. Jų karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė. tais pačiais metais O I i v o j e su Švedais buvo padaryta amžinosios taikos sutartis. bet kaip okupantų kariuo­ menė. Švedų karo pabaiga ir Olivos taika (1660 m. nusprendęs pirmiausia sunai­ kinti Radvilą. Kovos su švedais Lenki­ 1656—1657 m.

Starodubo pavietą ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. nes buvo prasidėję nuo­ latiniai kazokų maištai (jų hetmonai. bet užtat jis sau pasiliko Smolensko vaivadiją. A d r u s a v o s kaime (į šiaurę nuo Mstislaulio) buvo pasirašyta taika. Chmelnickio įpėdinis Vihovskis su kazokais pasidavė (1658 m. 1660 m. buvo padarytos paliaubos su Maskva. Be to. Po ilgų derybų 1667 m. Tiesa. 330 Kariauti su Maskva buvo sunku. tik. nes nuteriotas kraštas ne­ pajėgė net kariuomenei atlyginti. Be to.300.). abi pusės pasižadėjo bendrai suvaldyti kazokus. Kadangi šito karo metu caras skelbėsi esąs Respublikoje spaudžiamų pravoslavų gynėjas. kad Respublikoje nebūsią spaudžiami pravoslavai. (Brandto paveikslas).Susidūrimas su švedais pamiškėje. Kitais metais į Lietuvą atvyko su len­ kų kariuomene pats karalius padėti hetmonui Sapiegai. 1656 m. kaip atlyginimą bajorijai už dvarus. lenkai Ukrainoje negalėjo įsistip­ rinti net ir po kelių laimėtų mūšių. B. Kariuomenė nurimo tik tada. o iš Lietuvos iždo 4 milijonus auksinų. Ilgai pati sutartis išbuvo nepatvirtinta. Todėl didžioji Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalis susibūrė į konfederaciją ir atsisakė klausyti vadų ir karaliaus. Vėliau betgi karas pakrypo Maskvos nenaudai. žiūrėti. dabar su tomis sritimis Maskvai atitenkančius ir Maskvos ka­ riams išdalintus. Mogilevas ir Vilnius. Maskvos ka­ riuomenė prie pat Vilniaus sumušė ir net paėmė į nelaisvę Lie­ tuvos lauko hetmoną Gansiauską. Ne visos šitos sutarties sąlygos buvo caro įvykdytos. tiek Lenkijoje turėjo daug priešų. Paliaubų metu ėjo derybos dėl caro sūnaus pripažinimo Jono Kazimiero įpėdiniu. Maskvos globa apsivylęs. Galutinės derybos ir amži­ noji taika tomis pačiomis sąlygomis teįvyko tik 1686 m.000 auksinų. o caro valstybėje katalikai. karas su Maskva vėl prasidėjo. pir­ mininkaujant Gžimultovskiui. žinoma. Todėl ir caras pradėjo linkti į taiką. tai į sutartį taip pat buvo įra­ šyta. Lie­ tuvos konfederatų kariuomenė net nužudė savo lauko het­ moną Gansiauską. caras apsiėmė sumokėti 1 milijoną auksinų.) J o ­ nui Kazimierui.000 rublių. tarp Maskvos ir Respublikos nebebuvo didžiausio ginčo objekto Be to. Ja caras sutiko grąžinti Lietuvai dar neatsiimtą Polocką su Vi­ tebsku. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė — jos ka­ riuomenė buvo sumušta. kol bus sumokėta alga. k?d jie nebepultų totorių su turkais ir tuo nesukeltų karo. ir dėl to vėliau vadinama Gžimultovskio traktatu. Bet kai kazokai pasidavė turkų sultonui. — patvirtinta 1686 metais derybose. ir Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės. Kadangi tas sumanymas tiek Lietuvoje. dažnai nuverčiami. Tačiau karas tebeėjo ir konfederacijų metu. Gar­ sioji Sičė turėjo pasilikti abiejų valstybių žinioje. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m. Bet kai. — turėjo labai didelę reikšmę vėlyvesniems santy331 . tai derybos ėjo tik dėl karo baimės. Tačiau dabar nustatytoji siena su Maskva išbuvo nepakitus iki pat pirmojo Respublikos padalinimo (1772 m. 17. tai su Maskva). arba 200. bet Lietuvoje caro kariuomenei tikrai ėmė nebesisekti. kai jai buvo prižadėta iš Lenkijos iždo sumo­ kėti 9. labai sunkiai. Lenkijoje tuo tarpu ėjo tiesiog vidaus karas. Prieš karalių ir jo politiką su ginklu rankoje sukilo Lenkijos hetmonas Liubomirskis. Lenkija užleido Maskvai dalį Ukrainos — visą kairįjį Dniepro krantą. Andrusavos taika.) Kaip matėm. ketinusį išardyti konfederaciją. kai­ taliojosi ir dėjosi tai su lenkais. tada buvo atsiimtas Gardinas.

jis kartu vežiojosi savo aukso dėžę.000 auksinų. Bet prieš šį buvo stipri opozicija. susirišusi su Habsburgais. dedantis pravoslavų gynėjais.). dvarai išplėšti. Buvo skiriami ir tų žemių senatoriai. Savo kalboje jis sakėsi esąs senatvės prislėgtas. Netrukus po to mirė karaliaus žmona. kaip ir anksčiau. Kiek jis buvo tik savimi susirūpinęs. nes kitaip valstybė sulauks liūdno galo. Buvo taip pat vaivadijos pilies ir žemės teismai ir jų kanceliarijos. Šios atkaklios kovos metu net kilo Lenkijos hetmono Liubomirskio maištas. vaivada ir kaštelionas. iš pradžių jos buvo duotos jiems laikinai valdyti. kad švedų antplūdžių metu. Po šitos taikos. 18. apsivylęs ir nepajėg­ damas sutvarkyti valstybės. Joje įrašytas pasižadėjimas suteikti laisvę Res­ publikos pravoslavams davė juridinį pretekstą carams kištis į Res­ publikos vidaus reikalus. Ka­ dangi visą laiką nebuvo atsisakyta nuo pretenzijų į tas žemes. Todėl ir jo valdymas buvo labai nelaimingas: valstybė buvo perdėm nuteriota priešų kariuomenių. Todėl tų sričių seimelio vieta buvo paskirtas Vilnius. o jei ir neiširdavo. Karalius d^l visų nelaimių ir netvarkos labai sielojosi. Vaikų jis neturėjo. Jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. atsisakė nuo sosto (1668 m. Buvo šaukiami ir tų žemių bajorijos seimeliai. Visą karų metą pačioje bajorijoje ir ponų tarpe virė vaidai. tai seimeliai negalėjo rinktis buvusiose savo ribose. o iš Lietuvos iždo po 50. sumušė karaliaus kariuomenę (1665 m. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija Iš Jono Kazimiero buvo menkas karalius: jis neturėjo nei gabumų nei noro valstybę tvarkyti. Tai buvo pabėgėliai iš Maskvai atitekusių ir jau niekuomet Respubli­ kai nebegrįžusių žemių. labai rūpinosi. be to. Todėl jis grąžinąs karūną.kiams su Maskva. matome ir iš to. kad ji būtų atiduota daugiau jėgų turinčiam naujajam karaliui. Jis bajo­ rijai davė suprasti. tiek kartų seimai tą klausimą atmesdavo. vadinama tremtiniais. kuri. sau didįjį kunigaikštį ji rinkdavosi atskirai. ir karalius turėjo nusileisti. o visi jo broliai buvo mirę. ir būdavo pasinau­ dojama liberum veto teise. Vėliau smolenskiečių sei­ melis buvo perkeltas į A 1 y t ų. arba iš lotyniško e g z u l i a n t a i s (exules). XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. Todėl jis iškėlė mintį. nes kiekvienas svarbesnis klau­ simas sukeldavo kieno nors pasipriešinimą. tai juose vis tiek nieko svar­ besnio negalima būdavo nutarti. Žmonos įtakoje Jonas Kazimieras pradėjo veikti to prancūzų kandidato naudai. Liubomirskis pakėlė maištą. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas Lietuvos ir Lenkijos valstybių susigyvenimas. seimo scena. kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei (Condė). Anksčiau Lietuva jautėsi visiškai atskira valstybė: labai dažnai būdavo šaukiami visai atskiri jos sei­ mai. taigi galėjo prasidėti vidaus karas.) ir iš­ važiavo į Prancūziją. tai egzuliantams pragyventi buvo išdalintos kai kurios seniūnijos. karų ir vidaus netvarkos nuvargintas. o starodubiečių į Ž i e ž m a r i u s . kad reikia panaikinti visą netvarką. Seimai vienas po kito pradėjo irti. o už pripa333 . Trys Vazų* šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų (Zigmantas vienas iškaraliavo net 44 metus). Graudinga buvo 1668 m. atsirado nauja bajorijos grupė. Opozicija turėjo savo kandidatą ir tikėjosi. Šitą mintį jam labiausiai piršo žmona Marija Liudvika. rinkdavo atstovus į seimą ir į tribunolą. miestai sunaikinti. kai karalius įteikė atsisa­ kymo aktą ir pasakė paskutinę kalbą. kad po 332 jo mirties bus daug kandidatų į sostą. o Lietuvoje iš Smolensko vaivadijos ir iš Starodubo pavieto. ir karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. kai jam pačiam te­ ko bėgti į užsienj. kad po karaliaus mirties jį bus lengviau išrinkti. kurie. todėl ji apskri­ tai buvo nusistačiusi prieš elekciją. ten jis ir mirė 1672 m. o vėliau buvo atiduotos visiškon nuosavybėn. II. Todėl Lietuvoje visą laiką tebebuvo Smolensko vyskupas. Lenkijoj jų buvo iš Černigovo vaivadijos. Pasmerktas už kariuomenės kurs­ tymą prieš karalių. Verkė ir jis pats ir visas seimas. Patsai karalius. kad naujas karalius būtų išrinktas jam dar tebegyvenant. Atsisakiusiam nuo sosto karaliui pragyventi buvo paskirta iš Lenkijos iždo kasmet po 100. Kiek kartų karalius sei­ muose iškeldavo įpėdinio klausimą. šitaip iširo net 4 seimai. tai karaliai ir toliau tebesititulavo Smolensko ir Černigovo kunigaikš­ čiais. būdama prancūzė. Kadangi egzuliantų dvarai buvo caro konfiskuoti ir išdalinti sa­ viškiams. nieko ne­ paaukodamas iš jos kariuomenės organizavimui.000. tad buvo aišku. Bet kadangi visa Smo­ lensko vaivadija ir visas Starodubo pavietas atiteko Maskvai.

tai jo? buvo vadinamos lenkiškomis. Karaliaus paskirtim (nominuotam) vyskupui dar reikėdavo popiežiaus pa­ tvirtinimo. Savo valstybinio savarankiškumo Lietuva nie­ kad neišsižadėjo ir jį labai budriai saugojo: ji išlaikė savo atskirą valdžią. Ta­ čiau lietuviai nieku būdu nenusileido. o karalius buvo laikomas tik bajorijos pasikviestuoju valdovu. gyvenant vieno karaliaus valdžioje. kad. Rūpinimasis Lietuvos valstybės reikalais. 335 . kad. vieną „tautą". vie­ ną bajorų visuomenę. ir pagaliau Vilniaus vyskupu buvo paskirtas lietuvis Voina. To patvirtinimo prašomasis raštas turėdavo būti ant­ spauduotas Lietuvos antspaudu. o ypač Lenkija. Byla traukėsi 8 metus (1592—1600 m. atsirado Lenkijoje ir tik iš jos atėjo į Lietuvą.). jeigu lietuvis vyskupas esąs įsi­ leistas į Krokuvą.žinimą lenkų išrinktojo karaliaus pateikdavo tam tikras sąlygas (žiūr. Žodžiu. Sapiega atsisakė prispausti antspaudą. kaip tada sakydavo. Jis turėdavo tik tiek valdžios. Lietuvos po­ nai pareiškė. Vazų karaliavimo metu ėmė nykti ir atskiri Lietuvos sei­ mai: jie kaskart vis rečiau būdavo šaukiami. Tai atsitiko dėl to. kuriomis naudojosi ir Lietu­ vos bajorija. bet vis dėlto jautėsi lietuviška ir gynė Lietuvos reikalus. kaip matėm. Tuo metu Krokuvos vyskupu buvo paskirtas buvęs Vilniaus vyskupas Jurgis Rad­ vila. Karaliui užsi­ spyrus ir Maciejevskiui būtinai veržiantis į Vilnių. Bet šiaip­ jau visais kitais atžvilgiais jie laike save lietuviais. Zigmantui Va­ zai paskyrus Vilniaus vyskupu lenką Maciejevskį. kovojančią su karalium dėl savo teisių. apie Zebžidovskio rokošą. Bet per ilgą Zigmanto Vazos viešpatavimą Lietuvos bajo­ rija suartėjo su lenkais. Dabar lietuviškoji sąmonė pradėjo gesti. Lenkai į jokias valstybines vietas Lietuvoje nebuvo įsileidžiami. Lietuvos ir Lenkijos bajorijų susigyvenimas. darė atskiras sutartis. kuris buvo toks ryškus tuojau po Liublino uni­ jos. Tad kai Zigmantas Vaza. Jis visą laiką siekė absoliutizmo. kad jeigu jis išdrįstų atvažiuoti. pati. arba. o vėliau iš dalies ir jo sūnūs ėmė siekti absoliutizmo. tai lenkas turįs būti įsileistas į Vilnių. palengva ėmė vis nykti. Po to ir visi kiti valdovai jau visada būdavo bendrai renkami. bet lietuviai to nepadarė ir karščiausiai priešinosi kiekvienam lenkų bandymui gauti vietą Lietuvoje. jie daug kartų reika­ lavo jiems priešingus Lietuvos Statuto nuostatus panaikinti. tai jie pastatytų kariuomenę ir jo neįsileistų nė į miestą. apie tai pagaliau buvo rašoma ir kny­ gose. 1655 m. Lietuvos po­ nija ir aukštesnioji bajorija buvo jau aplenkėjusi. ji visą laiką kovojo. Lenkai įrodinėjo. laikė save „lenkų tautos" žmonėmis. kad seimai būtų šaukiami vieną kartą Lietuvoje. tai Lietuvos ir Lenkijos bajorija tam drauge pasi­ priešino. Taigi luominiais interesais Lietuvos bajorai ėmė vadintis lenkais. kur ji perėjo net į sukilimą prieš karalių (žiūr.Todėl pasiprieši­ nimas lenkams. Bajorija laikė save visagalia: kiekvienas bajoras tarėsi galįs būti išrinktas net karalium. Batoro ir Zigmanto Vazos elekcijų aprašymus).. Tad jis buvo pirmasis bendrai lietuvių ir lenkų išrinktas valdovas. kad Lietuva gautų tokią pat reikšmę jungtinėje valstybėje. kartais net nesiklausdama lenkų. Dėl to kova su karalium ėjo ne tik seimuose. kaip minėta. Lietuvos bajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą.). todėl ir jungtinė valstybė buvo vadinama „ a b i e j ų t a u t ų r e sp u b 1 i k a". Taip antai. Kadangi visos laisvės. kiek bajorija jam duoda­ vo jo išrinkimo metu sudaromąja sutartimi — pacta conventa. Nors. O tam ypatingai daug padėjo Zigmanto Vazos charakteris. 334 kaip visuomenę. nuolat reikalavo. arba l e n k ų t a u t o s l a i s ė m i s. kalbėdama apie save. tačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų. o kitą kartą Lenkijoje. Tuos reikalus reikėdavo atlikti kartu. tad kartu reikėdavo dėl jų ir tartis. ir Vladislovas jau buvo išrinktas kartu lenkų ir lietuvių. Tačiau šiuo atveju Lietuvos kancleris L. 300 pusi. tuo tarpu Lietuva. Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. Visur buvo kalbėte kalbama apie karaliaus norą pri­ spausti „tautą" („tauta" čia reiškė tiktai Lietuvos ir Lenkijos bajoriją). buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija. buvo laisvos bajorų respublikos. Nors ji tarp savęs kalbėjosi lenkiškai. bet apie tai buvo kalbama ir seimeliuose ir bajorijos suvažiavimuose. Tuo būdu ir Lietuvos bajorija. kad karalius taip pat kurį laiką gyventų Lietuvoje. ko­ kią turėjo Lenkija. lietuviams atsirasdavo vis daugiau bendrų reikalų su lenkais. Lietuvos se­ natoriai ir bajorija tam griežčiausiai pasipriešino. Stp.

Lietuvą užplūdo rusai su švedais (1654—1655 m. kai Maskvoje siautė di­ džioji suirutė.) vidurinėje Europoje ėjo žiaurus vadinamasis 30 metų karas. Rusai iš Vilniaus į Maskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus. rusams užėmus Vilnių. vėl atsinaujinęs. 318 psl. Taigi. o kai kas tenai tebėra dar ir šiandien. tai negalėjo labai varžyti Lietuvos prekybos. Zigmanto Vazos artimieji patarėjai buvo jėzuitai arba karšti katalikai. 3. 313 p s l ) . jog po karų valstybė jau nebegalėjo išrinkti nė mokesčių. ir sienos su ja liko beveik tokios pat. To meto prekyba beveik išimtinai ėjo upėmis. Daugelis valstiečių įstojo į kariuomenę. 304. bet vis dėlto daug kas buvo išvežta. Ūkis taip sunyko. priešams užplūdus.) jis vėl buvo atiduotas Maskvai. Maras. daug sričių kelerius metu teko atleisti arba nuo visų arba nuo dalies mokesčių. valdė švedai. ten kilo baisios epidemijos. ypač į Karaliaučių. Po karų prekyba Nemunu dar labiau pasunkėjo. atsipa­ laidavęs nuo leninės priklausomybės (1660 m. Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. šiam pradėjus karą dėl Švedijos sosto. o švedai vežėsi į Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultū­ ros turtų. be paties karo. O fanatiškojo kataliko karaliaus Zigmanto laikais katalikybė galutinai laimėjo. ta­ čiau Jono Kazimiero laikais Andrusavos sutartimi (žiūr. daugumas iš­ bėgo į Prūsiją. ėju­ siam Dauguvos upe per Rygą. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai. Jos čia viską plėšė. 328 psl. Tikybiniai santykiai Vazų laikais Tikybiniai santykiai. 253. gyventojus naikinte naikino ir li­ gos.). Ekonominis gyvenimas Vazų laikais Krašto nualinimas karo metu. o jų valstiečiai išbėgioję.). Kaip paprastai karų metu. nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. Štumdorfo taika (žiūr. T i k labai suma­ žėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji jos dalis su Ryga liko Švedijai. Tuo metu (nuo 1618 m. 4. pirkliai išbėgiojo. Kadangi jis buvo Lenkijos karaliaus lenininkas. 22 337 . dar labiau plito. 290 psl. Zigmanto Vazos laikais. X V I am­ žiuje užplūdusi protestantizmo banga išjudino iš pamatų kata­ likybę Lietuvoje. Čia prekyba buvo daugiau suvaržyta tik 1629—1635 m. gais­ ras jame siautė net 17 dienų). Tas pats atsitiko ir kitam Lietuvos prekybos keliui. o jų tarpe ir Klaipėdą. Batoro laikais. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta. kai Prūsų pakrantės miestus. Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti. Taigi tie visi sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos nenaudai. protestantų jis ne tik prie Lietuvos Istorija. 285—289 psl. nes prekes buvo leng­ viausia vežioti vandeniu. Vazų laikais. Beveik visos didžiųjų ponų šeimos buvo išvir­ tusios protestantais. 330 psl.). laisvajai prekybai užsidarė ir šis kelias. be to. Kiek mažiau jų buvo tik Vladislovo laikais.). Tuomet maras. dar pablogėjo ir sąlygos prekybai. kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti. bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nuteriota Maskvos ir Švedų kariuomenių. Zigmanto Vazos laikais. Todėl suprantama. Priešams naikinant miestus. Maras 1652 m. Nespėjus jam atlyžti.) tebuvo atgauta tik viena Latgala. Batoras palaikė jėzuitus. katalikai ir protestantai. muitų tvarkyme jau nebepriklausė karaliaus. kurie. kokios buvo Stp. Nemuno žiotys buvo Prūsų kunigaikščio valdomos. o kiti pabėgo nuo karo baisenybių net į už­ sienius. Lietuvos sienos Vazų laikais Ilgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lie­ tuvos ir Lenkijos laimėjimu: Stepono Batoro laikais buvo atgautas Polockas ir visa Livonija (žiūr. Kai 1621 m. tačiau nespaudė nė protestantų. Tada net buvo kilusi mintis įkurti Šventosios uostą. nes Prūsų kunigaikštis. Prekyba karų metu nuskurdo. Karalius Stp. pasiekė ir Lie336 tuvą. Ryga atiteko Šve­ dams. Dėl visų šitų priežasčių sugriautam Lietuvos ūkiui buvo sunku atsigauti. ir daugelis didžiųjų ponų šeimų sugrįžo atgal į katalikybę (žiūr. buvo atgautas Smolenskas (žiūr. Beveik visas trijų Vazų val­ dymo periodas buvo pilnas sunkių karų.Bet jau to pat amžiaus gale atvykusių jėzuitų pastangomis katalikybė ėmė atsigauti. Daugelis brangeny­ bių buvo išvežta j Maskvą ir į Švediją. Livonija buvo prarasta: ji net iki Dauguvos upės atiteko Švedijai (žiūr.).2..

Katalikai pasirodė stipresni ne tik valdžioje: jie taip pat sugebėjo suimti į savo rankas visą kultūrinį gyvenimą. o vėliau ir akademiją.). 289—291 psl. Jėzuitai tuojau ėmė steigti visam krašte k o l e g i j a s . Protestantizmo gy­ nėjų nebeliko. Prasidėjus reformacijai.). Kai kurios sektos (pavyzdžiui.). Kitatikius varžančių įstatymų atsirado tik X V I I amž. Jų buvo visose didesnėse parapijose ir vienuoly­ nuose. 1611 m. Mieste tuojau kilo triukšmas: kalvinai buvo apkaltinti išniekinę baž­ nyčią. Todėl daugelis protestantų jo laikais perėjo į katalikybę. jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr. kurios prilygo universitetams. varžančių kitas tikybas. Lietuvoje protestantų židinys buvo galingieji biržiečiai Radvilos. vėliau stambesniuose centruose buvo kuriamos aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui. du akademijos studentai buvo net myriop nuteisti. kurs 1655 m. Į kovą su juo stojo jėzuitai. Čia jie pir­ miausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją. Nesitenkindami Vilnium. 1639 m. Vilniuje liuterionys ir kalvinai turėjo po bažnyčią. padarė sutartį su Švedais. ir minia už tai apgriovė jų bažnyčią. kuriuo į senatą ir į seimą galėjo patekti tiktai katalikai. Apskritai karalių Vazų laikais jau visiškai paaiškėjo. Vie­ nas iš jų šeimos visada būdavo protestantų galva. o vėliau pasmerktas mirti ir nu­ kankintas. buvo minios apkultas. Pagaliau buvo išleistas įstaty­ mas. ypač Vil­ niuje. vadinamųjų k o l e g i j ų . o be galingų gynėjų ano meto sąlygomis protes­ tantizmui laikytis buvo neįmanoma. Nors ir nebuvo įstatymų. Tam pa­ čiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą.). pradėdami nuo vidu­ rinių mokyklų. katalikų buvo daugumas ne tik seimuose. tyčia ar netyčia iš kalvinų bažnyčios šventoriaus kaž­ kas įšovė pro langą į pranciškonių vienuolyno bažnyčią. Protestantai buvo silpnesni. visą švie­ timą ir mokyklas. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos X V I I amž. per Dievo Kūno procesiją vie­ nas protestantas. Tuo339 . vadinamosios a k a d e m i j o s . todėl jie daugiau ir nu­ kentėdavo. Prieš jėzuitų atsikraustymą Lietuvoje tebuvo tik p r a d ž i o s m o k y k l ų . Ta naujoji irgi ne kartą buvo užpulta. vėliau—kitas sūnus Kristu­ pas (f 1640 m. Dažniausiai muštynių atsitikdavo švenčių metu.) ir pagaliau — šio sūnus Jonušas. kad protestantizmas Lietuvoje išnyks. — tas pats. Taip pat nemaža rietenų ir muštynių būdavo ir per iškilmingas lai­ dotuves. protestantizmas įsigalėjo visuose Vokietijos universitetuose. Mokslas vidurinėje Europoje nusidažė protestantizmu. po jo — jo sūnus Jonušas (rokošininkas — f 1620 m. Visur. kur tik leido valdžia. sokių nesusipratimų ir muš­ tynių. nes jie buvo perdaug turtingi ir galingi. bet net stengėsi jiems neduoti jokių aukš­ tesnių vietų valstybėje. Karalius negalėjo jų visiškai nustumti. Paskui prasidėjo ilga byla. Ostijos garbinimą išvadinęs stabmeldyste. kada ypatingai vieni kitus gebėdavo įžeisti. iš pradžių — Mikalojus Rudasis. Tačiau protestantizmas galėjo klestėti tik jų dvaruose: į katalikų ponų žemes jis nepa­ tekdavo. kildavo vi­ perstatyta 1632 m. kai su protestantais. tačiau katalikiškoji bajorijos dauguma jautėsi galinti savo tikėjimo pirmavimą apginti ir be įstatymų: mat. ir galų gale seimo sprendimu kalvinų bažnyčia Vil­ niuje buvo nugriauta. kurie norėjo sugrąžinti mokslą katalikybei. Ypač jo būklė pasunkėjo. Jėzuitų mokyklos. suimtas. per procesijas.savęs neprisileido. paskui — jo sūnus Kristupas Perkūnas 1603 m. arijonys) buvo išvarytos iš krašto. bet 338 čia nuo teismo vieną kartą nukentėjo ir katalikai: 1686 m. pa­ baigoje ir X V I I I amžiuje. jie ėmė steigti savo mokyklas. bet ir tribunoluose ir visuose valdžios orga­ nuose. kai išmirė protestantiškoji Radvilų šaka. kur mišrai gyveno katali­ Ketvirtoji Vilniaus katedra. Kita kalvinų bažnyčia buvo pastatyta už miesto (1640 m. Miestuose. 5. Todėl iki mūsų laikų Lie­ tuvoje protestantų išliko tik mažos salelės apie buvusius Rad­ vilų centrus.

ir Rygoje ir Tartuose (Dorpate). įkūrė jė­ zuitų kolegiją buvusiam kalvinų centre — Nesvyžiuje (1582 m. Jie turėjo ne vien pradinių mokyklų. ne vien Bažnyčiai. Daugpily. jėzuitai turėjo įsikūrę ir mažesnių mokyklų — Varniuose. Jų vienuolynų Lie340 tuvoje buvo jau gana daug. reikėjo stiprios katalikybės atramos tuose nekatalikiškuose kraštuose. P i n s k e (kanclerio Albr. G a r d i n e (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. kur-ne-kur jie įsteigdavo ir pradžios mokyklų (kur turėdavo keletą savo žmonių. ir į Lietuvą atsikraustė specialiai jaunuomenės auklėjimu rūpinąsis p i j a r ų ordinas (pijarai kurdavo vadinamąsias dievobaimingąsias mokyklas. kas buvo reikalinga to meto katalikų Bažnyčios mokslui įgyti. — ar kas dirbo kokį nors visuomenišką darbą. karmelitai. Todėl jie tarėsi vieni teturį teisę mokyti. Bet galima sakyti. Mat. Ilūkštoje. S l u c k e (sudėtinė f-ja). Lauksodyje. didžiūnų dvarų. dėl to jie ir buvo vadinami pijarais). nusižiūrėję į pijams. Jėzuitai mokydami pirmučiausia stengėsi išauklėti gerus katalikus ir paklusnius Bažnyčios sūnus. Pradžios mokslu. Jos kar­ tais būdavo kuriamos karaliaus lėšomis. kur jėzuitų mokyklos dar nebuvo. — gaudavo tam tikras privilegijas. O kadangi jė341 . tų rungtynių metu abi pusės stengdavosi kuo ge­ riausiai tvarkyti savo mokyklas. kai buvo atsi­ imtas Polockas ir įsistiprinta Livonijoje. Radvilos fundacija). Mogileve. Šeduvoje. Jei vis dėlto. Be to. kaip ir jėzuitai. St. Prisisteigę kolegijų ir turėdami savo akademiją Vilniuje. Kartais jėzuitų pasikviesdavo ir vie­ tos klebonas ar bent keli susidėję bajorai. bet neturėdavo pakankamai lėšų kolegijai įkurti). Tokių leidimų privile­ gijų gaudavo ir jėzuitai kiekvienai savo mokyklai. B r a s t o j e (vicekanclerio L. Jėzuitai į savo kolegijas pri­ imdavo jau pramokusius rašyti ir skaityti. savo mokyklas labiau pritaikė gyvenimui. ilgainiui jose buvo pradėta mokyti ir gamtos mokslų. K a u n e (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija). tikindavo. Bžostausko fundacija). visuomenė buvo jų įtakoje. ber­ nardinai. koks nors didžiūnas duodavo pijarams lėšų įkurti mokyklai. Jie nesteigė tik pradžios mokyklų. B o b r u i s k e (Triznos fun­ dacija). Pilnai kolegijai išlai­ kyti lėšų pakakdavo tik iš pačių didžiųjų ponų fundacijų. vėliau kas nors pridėdavo lėšų mo­ kyklos pradžiai. tai jėzuitų mokykla atkakliai ko­ vodavo su naująja mokykla: agituodavo bajoriją neleisti į ją vaikų. fun­ dacija). Bet dažniausiai jėzuitų atsikviesdavo į savo centrinius dvarus didžiūnai. dar rūpinosi šių ordinų vienuoliai: domininkonai.t. Pijarų mokyklos. Jie mokė beveik tik to. Našlaitėlis. Pa­ š i a u š ė j e (bajoro Beinarto f-ja). iš to galėjo išeiti tik didesnė nauda. pritaikytas ir kitiems gyvenimo reikalams. Ypač dėl to jie ir buvo pakviesti. Tuo būdu kolegijos išaugdavo palaipsniui. O tarp abiejų mo­ kyklų mokinių dažnai atsitikdavo tokių pat kivirčų. Gansiausko f-ja). ar mokė ar vertėsi prekyba. Mstislauly. jėzuitų kolegijos buvo įkurtos ir Polocke. kokių bū­ davo tarp jų ir protestantų mokyklų mokinių. Vėliau dar labiau paplito jėzuitų būstinės ir mokyklos. Tačiau pijarams buvo sunku įsigalėti: jėzuitų mo­ kyklų tinklas buvo jau išplėstas.). turėjusias įstatymo galią ir leidusias tik jiems vieniems tuo verstis. užtat jie trukdydavo pijarams kurti mokyklas tose vietose. V i t e b s k e (Smolensko vaivados A. M i n s k e (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Ž o d i s k i u o s e (Minkevičių f-ja). kurie paskirdavo ir turtų mokyklai išlaikyti.jau po laimingųjų Stepono Batoro karų su Maskva. X V I I I amž. Jei pijarai įkurdavo savo mokyklą ten. kiti pridėdavo lėšų aukštesniajai mokyklai. S m o l e n s k e (klebono Lempickio ir kt. Kolegijos dažniausiai ne iš karto būdavo įkuriamos. jėzuitai beveik visą Lietuvos švietimą su­ ėmė į savo rankas. O r š o j e (karaliaus Zig­ manto fundacija). kad tik vidurinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje tebuvo jėzuitų rankose. kad pijarų mokslas esąs niekam vertas. mokyklose atsirado ir laboratorijų. miestų ir vienuolynų mokyklose. Pradžios mokslas ir toliau buvo gaunamas parapijų. tai šie būtinai ten skubindavosi įkurti ir savąją. K. kur būdavo jų mokyklos. amatais ar kuo nors kitu. bylinėdavosi su jais dėl teisės mokyti. Tuo metu Mikalojus Kristupas Radvila. Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos K r a ž i u o s e (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija). Jelgavoj ir kitur. jėzuitai. ir t. bet ir tokių pat kolegijų. Slanime. Iš pradžių kas nors paskirdavo lėšų apsigyventi tik keletui jėzuitų. vad. kad mokyklų teikiamasai mokslas būtų platesnis. ir t. be parapijų kunigų. Tiesa. N a u ­ g a r d u k e (sudėtinė fundacija). Pijarai daugiau rūpinosi pačiu mokslu ir praktiškojo gyvenimo reikalais. Be to. t. Sa­ piegos f-ja). augustinijonai ir kt. švie­ sesnieji žmonės norėjo. lotyniškai scholae piae. Taip antai. Mat. nepaisydamas jų pasipriešinimo. fundacija). o patys jėzuitai nenorėjo užleisti savo pozicijų. pranciškonai. Anais laikais visi. Žinoma.

ir švedų antplūdžio metu sunyku­ sios jų mokyklos vėliau jau nebeatsigavo. o kai kur dar ir skaičiuoti. gyveno tik ten. čia mokė dar graikų (vėliau kai kur dar mokė vokiečių. Šiluvoje. Tad X V I I amžiuje katalikiškosios mokyklos Lietuvoje nustelbė kitų tikybų mokyklas. Šitaip buvo iki 1773 m. Ypač garsėjo Kėdainių mokykla: mat. Šiam mirus 1669 m.zuitai turėjo puikią organizaciją ir daugybę turtų. Želviuose ir dar vienur kitur. kaip ir jėzuitai. Kėdainiuose teliko tik magistrato išlaikoma silpna mokyklėlė. Minske). kurioms atiteko daugumas Vilniaus mokyklos turtų. ji buvo panaikinta kartu su kalvinų bažnyčia. o kai kur ir miestiečių. kolegijose. kunigų seminariją. Ščucine. Protestantų mokyklos buvo įkurtos Vilniuje.. o katalikiškųjų mokyklų tarpe 342 vyravo jėzuitų mokyklos. Po Jonušo Radvilos mirties Kėdainiai nebeturėjo pono. didesnio vaidmens nesuvaidinusios. Skaityti mokė lenkiškai. kur buvo jų mokyklų. Tokios pat mokyklėlės liko Biržuose ir Slucke. negu jėzuitų). Keletą mokyklų turėjo p r a v o s l a v a i (Vilniuje. Pijarai. o kai kur net ir aukštesniųjų. niekuo daugiau neužsiimdami. jų mokyklos nenustojo klestėjusios. Taip antai. Jos buvo steigiamos protestantų didikų. Naujajam Dolske. t. o kai kur net teologijos kursą. 7. kur tik būdavo jų. o jėzui­ tai stengėsi visur apsigyventi. Polocke. Iš visų šių mokyklų iš pradžių žymiausioji buvo vilniškė. Bažnyčios reikalui lotynų kalbos buvo mokoma net pradžios mokyklose. kad mokiniai atliktų religinę praktiką. Ukmergėje. niekur nemokė lietuviškai. Verenavoj. perėję per daugelį rankų. mokymu daugiausia užsiėmė jų b az i 1 i j o n ų ordinas. ir jų mokyklos taip pat dau­ giausia buvo pritaikytos bažnytiniams reikalams. Blotnoje. Tada pražydo protestantų Radvilų centruose esančios Kėdainių ir Slucko mokyklos. 6. Jonušo duktė buvo ištekėjusi už dėdės Boguslovo Radvilos (Dubingių ir Slucko pono). kokių pijarai niekad neturėjo.. Katalikams pačios pavojingosios buvo p r o t e s t a n t ų mokyklos. tačiau mokymas jose visose buvo beveik vienodas. Vilniuje šie turėjo net savą. Panevėžy. Čia dėstomoji kalba buvo lotynų. Bet šis protestantizmo centras neil­ gai tegyvavo. ministrantūros. Lotyniškai buvo rašomos eilės. Kitatikių mokyklos Be katalikų. nors ten nei pravoslavų nei unitų nebuvo iš viso. y. o kai kur ir lietuviškai. Daug geriau buvo sutvarkytas u n i t ų švietimas. pasibaigė protes­ tantų Radvilų giminė. lankytų mišias ir kitas pa343 . steigė savo mokyklas iš atskirų didžiū­ nų ir bajorijos fundacijų. kurios dvarai. popiežiaus iš­ laikomą. Čia net buvo įsteigta spaustuvė. Kėdainiuose. pa­ galiau atiteko katalikams Nesvyžiaus Radviloms. Daugumas mokinių gyveno kolegijose ir ištisą dieną iš­ būdavo mokytojų priežiūroje. Ypač dėl šito jėzuitų prisitaikymo prie naujųjų reika­ lavimų. kurioms pritarė vi­ suomenė. ir pijarų mokyklos nebegalėjo su jomis konkuruoti (pijarų mokyklų buvo daug ma­ žiau. 1640 m. Jų vienuolynų buvo net Žemaičiuose (Padu­ bysy). tai labai greit jie sugebėjo tinkamai pakelti ir savo mokyklas. Radvilų pastangomis Kėdainiai buvo daromi protestantų kultūros centru. Biržuose. sakomos kalbos. Be lotynų kalbos. Po protes­ tantų susidūrimų su katalikais. t. Ypatingai buvo žiūrima. o pra­ džios mokyklų buvo beveik kiekvienoj jų parapijoj. Semetyčiuose. Jie dau­ giausia rūpinosi tikybos reikalais. Dambravicoje. kurioje buvo spausdina­ mos religinio turinio knygos. kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie­ tose: Vilniuje. Pijarai. jėzuitai labai greit pasisavino ir pradėjo mokyti nau­ joviškai. švietimu dar rūpinosi ir kitatikiai. Beveik visur. mokyklose mokomieji dalykai Kad ir įvairių buvo mokyklų steigėjų ir laikytojų. Pijarų atneštąsias mintis. Raseiniuose. Valeranavoj. kada buvo panaikintas jėzuitų ordinas. X V I I amž. kaip tik mokymu. Taip pat išeidavo filosofijos. Vitebske. Kultūrinės pro­ testantų įstaigos pradėjo nykti. Jie irgi mokė vienuolynuose. prancūzų ir italų kalbų). Nesvy­ žiuje. katekizmo. Bet jau X V I I amžiuje jos ėmė nykti. Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos. Slucke. Aukštesnėse mokyk­ lose. Visur prie jų vienuolynų buvo bent pradžios mokyklų. Brastoje. mokiniai turėdavo išmokti lotyniškai kalbėti ir rašyti. Kolegijoje mokslas buvo suskirstytas į 5 klases ir ėjo 5 metus. kurios nustelbė protestantiškąsias. kurs turėjo Lietuvoje net keletą dešimčių savo vienuolynų. rašyti. visur pradžios mokyklose buvo mokoma skaityti. ruošiami disputai ir t. Geranainyse. būdavo ir katalikų mokyklų.

Bent daugumas jų 345 Motiejus Kazimieras Sarbievskis (Sarbievius). tarp kitko. nes visi bemeilijo pakliūti į akademiją. vyskupijoms buvo įsakyta kurti kunigų seminarijas. Vilniaus vyskupiją vi­ zitavęs nuncijo atsiųstas pralotas Komuliejus (Comuleus) įsakė kasmet iš vyskupijos pajamų pridėti klierikų bursai po 3. Vilniaus kunigų seminarijos. kad šitokiu būdu skiriami dvasininkai labai dažnai nepasižymėdavo savo vertybe. į jį palinko net daugelis aukštųjų dvasininkų. Tiek Protasevičiaus bursai. kad užplūdus protestantizmo bangai. o teisių fakultete daugiau dėmesio buvo kreipiama tik į bažnytinę. ir ku­ nigai daugumas buvo ruošiami senoviškai arba atvykdavo iš Lenkijos. nors jų auklėtiniai ne kiekvienas bū­ tinai turėdavo išeiti kunigu. o seminarijai po 10. Iki X V I amž. Jėzuitų kolegijose mokiniai ruošdavo religinio turinio vaidinimus ir disputus. Tačiau nė viena iš tų įstaigų kaip reikiant neišsiplėtė: viena. 8. t. O kadangi vyskupystes. buvo susirūpinta ir geresniu dvasininkų paruošimu. kanonijas ar net vyskupijas — jie gaudavo dar būdami vaikai. įkūrė visiškai atskirą kunigų seminariją (joje turėjo būti 12 klierikų). persiorgani­ zavo Tridento bažnytiniam suvažiavime (1545—1563 m. pas kurį kunigą. kuris jų laukė iš­ ėjus iš mokyklos. Parapijos būdavo be kunigų arba turėdavo kunigų. tik kiek giliau. Jų mokiniai vaidin­ davo seimelį. katalikų Bažnyčia. Be to. Aukštesniojo mokslo įgydavo tik turtingieji. Kunigų ruošiamosios įstaigos Kunigų ruošimas ir skyrimas. Prie savo paties atkviestų jėzuitų kolegijos jis įkūrė klierikų bursą (bendrabutį). nes jų labai trūko. Jurgis Radvila 1582 m.000. Visos mokyklos anuomet tar­ navo Bažnyčios reikalams. Vilniaus akademijoje bu­ vo mokoma maždaug tų pat dalykų.). Ir didžiūnai savo dvaruose buvo įkūrę nemaža parapijų. nuodugniau. antrosios pusės beveik niekur pasauly specialių kunigų ruošiamųjų įstaigų nebuvo: visur kunigais buvo įšventinami žmonės. teologijos ir tei­ sių. tiek seminarijai vadovavo jė­ zuitai. Dažnai jaunuolis pasiruošdavo kunigu vienuolyno ar parapijinėj mokykloj arba ir privačiai.000 auksinų. kapitulas ir daugelį parapijų buvo įkūrę ir išlaikydavo valdovai. Pijarai tuo atžvilgiu buvo ne tokie uolūs. o jo įpėdinis vysk. o antra. stodama su juo į kovą. Tada. šioms įstaigoms nepakako užrašytųjų turtų. Tačiau ir jiems jokių ypatingų reikalavimų nebūdavo: jų išsimokslinimas būdavo toks pat. _ V Q S y i e _ nasj. žymus poetas (t 1640 m. visai nemokančių lietuviškai ir negalinčių susi­ kalbėti su žmonėmis.maldas.). kaip ir kolegijose. todėl jiems priklausė klebonų skyrimas. Protestantizmo skaudžiai pa­ liesta. t e i s ė s tas. Lietuvoje pirmas tuo susirūpino Vilniaus vyskupas Protasevičius. pakakdavo kiek pramokti loty­ niškai skaityti ir išmokti bažnytines apeigas. Todėl 1595—1597 m. Vilniaus ir Kražių jėzuitų mokyklų protesonus. Žodžiu. Kolegijose visur buvo religinių mo­ kinių brolijų. tai jiems priklausydavo ir tų vietų dali­ nimas. Žemesnioji kunigija dažniausiai būdavo labai mažai temokyta. jėzuitai daugiau dėmesio kreipė į savo pačių mokyklas. nes daugumas iš jų tapdavo dvasininkais tik dėl pelningumo. kurios mokė net 3 profesoriai (civilinės >. Norint būti kunigu. o teologijos mokslus vėliau išeidavo. labai dažnai aukštąsias bažnytines vietas — klebonijas. rinkdavo atsto­ vus į tribunolą ir t. kurie gaudavo aukštesnes Bažnyčios dignitorių vie344 . Be abejo. teisę. išėję iš tų pačių bažnytinių mokyklų. čia mokiniai buvo ruošiami gyvenimui. Aka­ demijoje buvo trys fakultetai — filosofijos. Daug kam būdavo lengva gauti tokias vietas. kaip ir visų pasaulininkų. nes jas dalindavo valdovas arba ponai. todėl jose buvo išlaikoma vos po keletą klierikų. Pagaliau nelabai į jas ėjo ir jaunimas. Todėl seminarijos negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. Užtat jų dis­ putai būdavo visuomeninėmis temomis. Šitokiu būdu turėjo būti iš­ laikoma ir mokoma apie 15—20 klierikų. Todėl nenuostabu. arba kanonų. Geriausiai laikėsi pirmieji du.

Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje Lietuvių kalbos vartojimas. Kunigų ruošimas Žemaičių vyskupijoje irgi buvo nesu­ tvarkytas. Žemaičių vyskupas. Bet šita fundacija greit išseko. Ypač jos sunyko po Maskvos ir švedų antplūdžio (1654—1667 m. imta reikalauti. 9. lotynų. įvairiose mo­ kyklose arba privačiai pasiruošusių. perkelta į Varnius ir pavesta pijarams. o pra­ džios mokyklose pradėta mo­ kyti skaityti iš lietuviškų ka­ tekizmų. mokymas joje buvo pa­ vestas jėzuitams. kad galėtų lietuviš­ kai bent katekizmo pamo­ kyti. PirDaukšos postilė. mieji lietuviškąsias knygas ti­ kybos reikalams pradėjo spausdinti pro'testantai Mažojoje Lietu­ voje. Tačiau liaudis tebebuvo tamsi ir dar beveik pagoniška. Tam tikslui buvo pra­ dėtos spausdinti reikiamos lietuviškos knygos. Lietuvių kalba buvo tik šne­ kamoji kalba. Katalikiškoji spauda. ir kunigai Žemaičiams buvo pra­ dėti ruošti prie Kražių jėzuitų kolegijos. Merkelis Giedraitis. kad. nes nebuvo jokių lietuviškų knygų. reikėjo paruošti daugiau lietuvių kunigų ir parūpinti rei­ kalingų lietuviškų knygų. pavesta kunigams misi1576—1609 m. vidury pakeitė pasauliniai kunigai. Tačiau dar ir po to seminarijos ilgai skurdo ir iki pat X V I I I amž. kad ir kunigai mo­ kėtų lietuviškai. Taigi dar ilgai kuniguose būdavo žmonių. seminarija buvo Vysk. Ten tam tikslui buvo pasta­ tyta speciali seminarija. X I X am. Valstybės reikalams Lietuvoje buvo vartojama senoji gudų. o pirmučiausia katekizmų. Norint ją pamokyti tikėjimo tiesų. Tik 1773 panaikinus jėzuitų ordiną. dažnai vikarais tapdavo net vargonininkai. O kadangi jie tuo būdu negalėjo kaip reikiant pasiruošti. Bet ir čia seminarija visą laiką skurdo. bet vėliau ji vėl buvo grą­ žinta jėzuitams. kuriuos jau patriotas. o nuo X V I a. įšvęsti kunigais. buvo grieb­ tasi ir lietuvių kalbos. Kurį laiką iš jėzuitų ji buvo atimta. Nė Žemaičių seminarija negalėjo paruošti reikalingo skai346 čiaus kunigų nei X V I I nei X V I I I amžiuje: kunigai ir toliau ruošėsi kaip įmanydami. Vyskupas Petkevičius ir jo įpėdinis Merkelis Gied­ raitis paaukojo pinigų ir prie jėzuitų mokyklų Vilniuje pastatė žemaičiams klierikams specialią bursą. galo negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. Mokyklose jos irgi ilgai nemokė. kaskart vis la­ biau ėmė vartoti lenkų kalbą.turėjo būti lietuviai. Iš tų pinigų turėjo būti nuolat išlaikoma ir mokoma 12 klierikų (8 bajoraičiai ir 4 valstie­ čiai). Prasidėjus katalikų reakcijai prieš protestantizmą. uolus katalikybės gynėjas ir didelis lietuvis jonieriams. galėtų sakyti lietu­ viškus pamokslus ir susikalbėti su žmonėmis.). T i k prasidėjus katalikų kovai su protestantizmu. Kadangi neapšviesta kunigija negalėdavo sakyti pamokslų. tai visur tada 347 . Lietuvos ponija greit buvo atversta į katalikybę. tai ir tikėjimo reikalai Lietuvoje buvo labai apleisti. — kad bent galėtų parapijonims lietuviš­ kai paskaityti Evangelijų iš­ traukas.

o 1599 m. buvo spausdinama visa tai. kokios buvo ir jų ponai. Nugalėjus protestantizmą ir liaudį su­ pažindinus su tikėjimo dalykais. o Naujasis — 1727 m. Jėzuitas K o n s t a n t i ­ n a s S i r v y d a s 1629 m. 10. jo lėšomis išleido ka­ tekizmo vertimą. katekizmas ir nauja postilė. iš vysk. kad ir turėjo savo teismus. Trys buvo tuo metu Lietuvoje luomai (tiek pat jų buvo tada ir visose kitose valstybėse). Iš pradžių ir jų kunigai dažniausiai būdavo lenkai. Miestiečiai skurdo ir ekonomiškai. gale pra­ dėjo spausdinti lietuviškąsias knygas savo tikybos reikalams ir kalvinai. T i k dabar. Žodžiu. pasiro­ džius Daukšos katekizmui. Lietuvos protestantų rūpesčiu Angli­ joje buvo išspausdinta didelė dalis lietuviškai išverstos Bibli­ jos. — postilės vertimą. Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu Brastoje buvo net lenkiškai išspaus­ dinta Biblija protestantams. 1599 m. Pirmasis lietuviškomis katalikiškomis knygomis susirūpino didysis Žemaičių katalikybės gaivintojas vysk. lenkiškai buvo mokoma ir jų mokyklose (jie irgi nekreipė dėmesio į liaudį). jie turėdavo brangiau savo prekes pardavinėti. kurie leido jai prekiauti be jokių muitų. ir nebebuvo kas įtaisytų spaustuvę. Spaustuvė te­ veikė vos porą metų: greičiausiai. iš kurių kunigas paskaitydavo tikintiesiems. kas reikalinga lietuviams bažnyčioje ir apskritai religinėje praktikoje. M e r k e l i s G i e d r a i t i s . tačiau ir juos labai varžė bajorija. Taip tad tęsėsi iki pat X I X amžiaus. pasirodžius Daukšos postilei. jau nebematyti. mokėdami muitus. Tom dviem kny­ gom buvo aprūpinti gyvieji protestantų reikalai. išleido pamokslų rinkinį. — išleido jai lietuviškų šventaknygių. pagaliau. Vėliau Biblijos leidimai buvo dar kelis kartus pa­ kartoti. Tai buvo vadinamosios p o s t i l ė s . Rašto (tik Naujojo Testamento) vertimo tesulaukė tik 1816 m. Religinėje literatūroje jie sekė katalikais. Netrukus Maskvos ir Švedų karai sunaikino visą kėdainiškių Radvilų galybę. Religinė kova ėjo tik ponų ir bajorų tarpe. T i k kai apie 1652 m. vidurio jau ilgai lietuvių rašliavoje nebepasirodė nieko naujo. kai katalikai ėmė rūpintis liaudim. taip antai. nes. Antrasis luomas buvo m i e s t i e č i a i . nes bajorija sei­ muose išsileisdavo įstatymų. atsirado jėzuitų tarpe ir daugiau lietuviškai rašančiųjų.). Kad ir patys tvarkėsi miestuose. lenkų kalba būdavo atliekamos visos pamaldos. protes­ tantų sinodo rūpesčiu buvo paruoštas kitas. ir po X V I I amž. į miestų reikalus kaskart vis daugiau pradėjo kištis se­ niūnai. kuriose buvo Evangelijų ištraukų arba atpasakojimų. protestantai 1600 m. Tačiau šitas rū­ pestis greitai pasibaigė. Protestantiškoji spauda. čia buvo išspausdinta maldaknygių. Jie buvo visiškoje žemės savininkų valdžioje. Juozapo Giedraičio. Tuo tarpu katalikai lietuviškojo Šv. Be to. giesmių rinkinys. katalikų Bažnyčios akcija liau­ dies tarpe vėl apmirė. pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus. Be katalikų. o kiti dar rūpino ir lietuviškų giesmynų. — susirūpino liaudimi ir kalvinai. tiktai buvo perspausdinėjami ir perdirbinėjami tie patys seni dalykai. kurie gamino religinę literatūrą. Be Sir­ vydo. po 3 metų ir jie išleido savo pro348 testantiškąjį katekizmą (1598 m. T i k 1660 m. Tatai turėjo padėti ne pačiam kalbos mokslui. tuo tarpu miestiečiai turėjo juos mokėti. Pats žemasis. Vyskupo raginamas kanau­ ninkas M i k a l o j u s D a u k š a 1595 m. lietuvių kalba ne­ paprastai buvo darkoma: tokios kalbos. bet tiems. mies­ tiečiai negalėjo su ja konkuruoti. išleido savąją.buvo madoje specialios knygos. pačiai ba349 . ir per 50 metų jie nieko daugiau nebeišleido. Lietuvos visuomenė X V I I amžiuje Valstiečiai ir miestiečiai. kaip Daukšos ir Sir­ vydo. hetmonas Jonušas Radvila Kėdainiuose įkūrė specialią lietuviškoms knygoms spaustuvę. Todėl pa­ čiai bajorijai savo prekes išvežant ir iš užsienio atsivežant. Senasis Testa­ mentas buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1701 m. Todėl vėlesniai­ siais laikais lietuviškų protestantiškųjų knygų spausdinimas ėjo labai lėtai.. lietuviš­ komis knygomis susirūpino ir jėzuitai. Vieni toliau rūpinosi Evangelijų bei pamokslų medžiagos ir katekizmų leidimu. Jokių politinių teisių jie taip pat ne­ turėjo ir valstybės gyvenime nedalyvavo. X V I amž. nes liaudis turėjo būti tokios pat tikybos. dažniausiai būdavo išleidžiamos tik naujos minėtų knygų laidos. Tad reikėjo tokią pos­ tilę išleisti ir lietuviškai. Netrukus jis parašė net lotynišką lenkišką lietuvišką žodyną ir lietuvių kal­ bos gramatiką lotyniškai. Kai tas vertimas buvo pripažintas nevykusiu.). ji sudegė (1654 m. be jokių pilietinių teisių luomas buvo v a l s t i e č i a i .

Tuo būdu pavietai ir vaivadijos buvo tarytum atskiros valstybės. nes kiek­ vieną kartą būdavo reikalingas v i s ų s e i m o n a r i ų s u t i ­ k i m a s . O prisiimti kokią pareigą jis galėjo tik savo srities seimely. skelbti karą. Tačiau daug sunkiau būdavo susikalbėti su visagaliu seimu. tačiau seime­ liuose jai neįmanoma buvo spirtis prieš didžiūnus: didžiūnai iš savo ir valdomųjų valstybinių dvarų atsiveždavo į seimelį daugybę p l i k b a j o r i ų . buvo galima jo ne­ klausyti. „Liberum veto" ir seimų irimas. Bajorija jautėsi tikra. Liubo350 mirskio rokošai. atvykdami į seimą. jei jis pats jos neprisiimąs. jie turėjo savo aukščiausiąjį teismą — tribunolą. kad niekas negalįs bajorui uždėti jokios pareigos. kurios viską spręsdavo savo seime­ liuose. Jie vieni turėjo teisę atvykti į karalių rinkimus. O seimeliai ne visada nusileisdavo. Bajorija buvo visagalis luomas. Dažnai instrukcijose būdavo reikalaujama prie­ šintis naujiems mokesčiams.jorijai apsirūpinant prekėmis. kurios trukdavo dešimtimis metų. Stambesnioji bajorija savo dvaruose turėjo amatininkų.). Be to. jie rinko savo atstovus į seimą. niekieno nevaržoma valsty­ bės šeimininkė: valstybė buvo jos vienos. — kurs irgi būdavo renkamas seimeliuose iš tų pačių bajorų. Taigi išeidavo didžiau­ sių painiavų. Kitiems sutinkant su mo­ kesčiais. Karalius buvo laikomas pa­ kviestuoju ir valdančiu pagal prisiimtas ir prisiektas sąlygas. kol mo­ kesčius sumokės nemokančiosios sritys. jie tą klausimą palikdavo spręsti savo seimeliui. nebebūdavo nė pirkėjų. Zebžidovskio. kar­ tais jiems bandė pasipriešinti vidutinioji bajorija. Rei­ kalui esant. kad vienos sritys mokesčius mokėdavo. 300. Mokan­ čiosios tuo atveju kitame seime nebenorėdavo mokėti. tai turėdavo nusileisti visas seimas. — įstatymai net draudė taip tituluotis. o bajorija kiekvieną kartą vis prie­ šinosi. kurie galėjo viską nubalsuoti. šie pavartodavo net kardą. kurių jis negalėjo priversti elgtis pagal savo norą. Bet iš tikro bajorėlis visada bal­ suodavo taip. kėlė maištus. Vaivadijų ir pavietų atstovai. jie būdavo skiriami kiekvienam iškylančiam reikalui atskirai. nes nebuvo kas perka jų gaminius. subūrę savo šalininkus. Oficialiai visi bajorai buvo lygūs: kunigaikščio ar grafo titulas nedavė jokių pirmeny­ bių. kurs tik vienas tegalėjo leisti įstatymus. Visur reikėjo visuotinio sutikimo. kaip pagal sutartį. išvaikydami savo pono priešus. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės. — žiūr. kurie pagamindavo jai visa reikalinga. Tad iš tikro valstybė buvo valdoma didžiūnų oligarchų. Tas pats buvo ir amatų atžvilgiu. jų nebuvo galima nė pašalinti. nes jie visi buvo skiriami iki gyvos galvos. Ir iš tikro silpnesnių karalių laikais kai kurie ponai. Visa valdžia joje priklausė bajorijai: be jos niekas nieko negalėjo padaryti. kaip jam liepdavo koks didžiūnas. jį varžė ministeriai. 11. Tuo būdu dažnai atsitikdavo. o kitos ne. Vieni bajorai teturėjo vi­ sas teises. kur jų atstovai derino savo nuomones dėl bendrų politikos reikalų. Tiesa. o mažesniems reikalams prie jo visada buvo s e n a t o r i a i r e z i d e n t a i (senatus ad latus). todėl miestų amatininkų cechai savaime turėjo nykti. kurių būtinai tu­ rėdavo laikytis. Jam nevykdant sąlygų. Pirmiausia jis nieko svarbesnio negalėjo atlikti be senato. Jungtinė Lietuvių Lenkų valstybė buvo vadinama R e s p u b l i k a . Nuolatinių mokesčių nebuvo. Jei kurio nors pavieto at­ stovai dėl ko nors priešindavosi. o bendrasis seimas buvo tik tų valstybėlių kongresas. o svarbiausia. Vienam atstovui 351 . ir pavieto ar vaivadijos atstovai tuomet neleisdavo uždėti mokesčių. jie vieni tebuvo laikomi piliečiais. tik jis tegalėjo uždėti mokesčius. nes buvo lai­ koma. Visa smul­ kioji bajorija buvo priklausoma didžiūnų: ji valgė jų duoną ir tik per juos tegalėjo gauti kokią aukštesnę vietą. „aukso laisvė" Karalius.. kai tekdavo bal­ suoti (seimely). Bet ir šiaipjau karalius buvo labai suvaržytas. at­ siveždavo rinkėjų duotas i n s t r u k c i j a s . skelbdamiesi karaliaus var­ žomųjų bajorijos laisvių gynėjais (pav. Niekas nega­ lėjo tokios užsispyrėlės srities priverst nusileisti. Seimas. tai ir paskutinio vyžoto bajorėlio ir didžiū­ no balsai būdavo lygūs. kurs leido įstatymus. 333 psl. Ministeriams karalius galėdavo dar asmeniškai padaryti įtakos. Priimti seime konstituciją būdavo labai sunku.

O X V I I I amžiuje ta seimų liga taip įsivyravo. Ir iš tikro kaskart vis dažniau pradėjo irti seimai. o jų žmo­ nos — rūmų ponių (freilinų) iš vidutiniosios bajorijos tarpo. di­ džiūnas to nedarydavo patsai. — juo labiau. ypač nuo Zigmanto Vazos laikų. Bet nuo Zigmanto Vazos laikų ji jau ėmė burtis apie didžiūnų dvarus. kaip pusantro amžiaus. nors ir jautė neapykantą didžiūnams. pešėsi tarp savęs. praėjo daugiau. Mat. tas. tai visų bajoriškųjų laisvių perlas. tačiau. niekur nesanti tokia laisva ir niekur taip savo likimo pati nesprendžianti. piliečiai. Valsty­ bėje buvo didžiausia netvarka. tačiau veto teisę laikė šventa: esą. 23 353 . savo pavieto vardu ištarus veto — draudžiu. Veikiant veto teisei. Lietuvos Istorija. Galingieji didžiūnai nieko ne­ klausė. y. negalėjo būti padaryta jokių r e f o r352 m ų. Didžiūnai X V I I am-je. kol buvo pažabota išsikerojusi savavalia ir reformuota valstybės santvarka. priešinosi karaliui. Taigi kiekvienas bandymas daryti ko­ kių nors reformų reiškė seimo iširimą. Jono Kazimiero laikais iširo net 4 seimai. turėjo savo rūmų ministerių.Seimo vaizdas. Nie­ kas nesirūpino perorganizuoti valstybės. t. visas seimas tu­ rėdavo nusileisti. y. kaip akies lėlytė. varžančiųsi partijų ir nesugyvenančių didžiūnų). tuo pat atkrisdavo ir visi. Anksčiau bajorų jaunuomenė vyk­ davo auklėtis į karaliaus rūmus. o vienas ištisas amžius skendėjo visiškoje anarchijoje. seimas. kaip viduramžiais feodalinėje Europoje (kunigaikščių rolę čia vaidino didžiūnai). Tik kai reikėdavo viešai ištarti veto. — todėl jos niekas nepulsiąs. Taip antai. krašte visada buvo pilna karaliaus priešų. visada galėdavo ką nors pasamdyti. O šitas veto buvo pradėtas vartoti ne tik sri­ čių. Pati bajorija iš tikro nevaldė: valdė ir ardė seimus didžiūnai. kaip Respublikoje. pasidarė lyg kokie karaliukai. seimai kaskart vis dažniau iro. ir karaliaus rūmai dėl to pasidarė nebepopuliarūs. neturėda­ mas seime bičiulio. Jie varė savo politiką. net jau priimti nutarimai. Didžiūnų galia. Kiek vėliau įėjo į madą posakis: „ R e s p u b l i k a l a i k o s i n e t v a r k a " (t. bet bajorijos daugu­ mas šita „aukso laisve" džiaugėsi ir didžiavosi: esą. kuriuose didžiūnai bu­ vo puikiausiai įsitaisę. o pasiųsdavo jo priklausomą bajorą. o bajorija. tai kitam tūlo seimo nutarimai galėdavo atrodyti nepriimtini. kurį paremdavo kiti to paties didžiūno šalininkai ir tar­ nai. Jei kam nors reikėdavo išardyti seimą. Laisvės ideologai matė netvarką. Nors gyvenimas labai greit parodė šito įsitikini­ mo klaidingumą. jog net ištisus dešimtmečius seime ničnieko nenutardavo. užtat niekam ir nepavojinga. saugotinas. bet ir privačių asmenų arba net ir svetimų valstybių su­ metimais. Zigmantas Vaza visada laikė prie savęs daug svetimšalių. buvo panašus vaizdas. Šiame sename raižiny vaizduojamas 1619 m. kurs tą veto ištardavo (mat. Vienas kitas šviesesnis protas skundėsi dėl augančios netvarkos. kad kam nors protestuojant vienu klausimu. laisva bajorų Respublika esanti netvarkinga. bajorija. netvarkos dėka): esą. 2odžiu. nes visada atsirasdavo vadinamosios „ a u k s o l a i s v ė s " šalininkų ir garbintojų. todėl seimui nuolat grėsė pavojus iširti. tačiau brangino savo laisvę. taigi bajorija galinti džiaugtis savo laisve ir niekuo nesirūpinti. Jei ne vienam.

o 1639 m. o ištaręs gaudavo labai apsivilti. Šio dėka jis atgavo vi­ sus. — jų tarpe turėdavo būti nors vienas galingas didžiūnas: kitaip veto nuskambėdavo veltui. Abiejų valstybių bajorijos. Laikotarpio charakteristika Lietuva ir Lenkija. Tuo būdu didžiulių biržiečių Radvilų turtų savininku pasidarė Vokietijos kunigaikštis. kaip vienu balsu priimtas. savo ir žmonos paveldėtuosius dvarus. Antai vienas atstovas bandė sukliudyti viso seimo darbą dar 1596 m. tuomet buvo sunkūs kazokų karų laikai. šitų gynėjų turėdavo būti nemaža. Tiesa. kad liberum veto teise pirmą kartą pasinaudojęs ir seimą išardęs Upytės atstovas Čičinskas (Sicinskis) 1652 m. ir seimai išsiskirstė. Liublino seimo. kada iširo pirmasis Lenkijos seimas. o 1652 m. Pirmieji 3 karaliai dar buvo rinkti atskirai. negalėjo čia turėti didelės įtakos. ir be seimo grėsė didelis pavojus (ypač Lenkijai). Čičinskas pasisakė nesutinką pratęsti seimui laiko. Bet Vladislovas Vaza jau buvo bendrai išrinktas. kad net keletą protestuo­ jančių išmesdavo lauk. Bet vis dėlto tai nebuvo pirmas toks atsitikimas.. Bet negalima naiviai manyti. Tačiau karalių jau pradėjo rinkti bendrai su lenkais. O po Liublino unijos iki 1652 m. po švedų karo konfiskuotus. kaip 6 savaites. — Lenkijoje iš viso iširo 7 seimai. Liubomirskis. niekad vienam atstovui iš tikro nepasisekė išardyti seimo. kuris netiko vadovauti Lietuvos gyvenimui. kaip Fridriko Vilhelmo patarėjas ir Prūsijos valdytojas. Tatai netiesa: daug kartų seimai iširo ir prieš 1652 m. Boguslovo Radvilos. Ne kartą jis veltui ir nuskam­ bėjo: seimas dirbo sau. saugodami atskirą valstybės orga­ nizaciją: patys rūpinosi Lietuvos reikalais. kuri ištekėjo už Brandenburgo hercogo sūnaus Liudviko. Abiem atvejais aplinkybės buvo labai panašios. Lietuvos bajorija ir didikai savo valstybines teises vis dėlto saugojo. bendrai gindamos savo teises nuo karaliaus pasikėsinimų. Ne kartą ant veto iš­ tarusio galvos sušvytruodavo kitų bajorų kardai. palikęs jaunutę dukrelę. ir šis turėdavo sprukti lauk iš salės. Ilgas 3 Vazų karaliavimo periodas visiškai suartino Lietuvą su Lenkija. Valstybės pakrikimo laikai 1. Neturėdamas tokios paramos. Todėl pamažu ėmė nykti savarankiška Lietuvos politika. patys rūpinosi sau reikalingais įstatymais. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. Būdavo atsitikimų. Pasibaigus tam laikui. Vadovaujančiosios Lietuvos ponų šeimos. — už Neuburgo kunigaikščio. Liubomirskis. Taigi tą paprotį vienam atstovui išardyti seimą įvedė ne Čičinskas. liberum veto įėjo į kasdieninę gyvenimo praktiką. Ir štai 1639 m. praktikoje ji galiodavo tik tada. patys užimdavo visas valstybines vietas (urėdus). visi seimo atstovai lengvai išsiskirstė. kad Čičinskas arba kas kitas būtų galėjęs kada nors išardyti seimą vienas: vienam tekdavo tik ištarti veto.Vazų karaliavimo laikai yra netvarkos įsigalėjimo laikotarpis: seimai kaskart vis dažniau ėmė irti. keletui dešimčių ar bent keliolikai seimo at­ stovų. kuri ištekėjo už tėvo pusbrolio ir artimo jo draugo. Tik 1639 m. Atstovo veto teisė buvo tik teorijoje. o 1652 m. kai ją remdavo koks didžiūnas su visais savo šalininkais. protestuojant di­ desnei atstovų grupei. dalis atstovų labai norėjo tęsti seimą ir ieškojo pasislėpusio Čičinsko.). Stp. Elekcijoje jie da­ lyvaudavo bendrai ir sudarydavo tik atskirą partiją. protestuojant tiktai vienam Čičinskui. vienas Krokuvos atstovas. negyvendamas Lietuvoje. Nuo 1536 m. pusės vadovavę Lietuvos gyvenimui. o 1652 m. Po jo L i e t u v a j a u n i e ­ kad n e b e s i ū l ė nei savo a t s k i r o k a n d i d a t o nei a t s k i r ų n a u j a m k a r a l i u i s ą l y g ų . patys padengdavo visas savo valstybės išlaidas.. hetmonas Jonušas Rad­ vila mirė (1655 m. Be to. o šiam mirus. kad šis atšauktų savo veto: mat. Jis mirė 1669 m. bet Liu­ bomirskis. Batoro ir Zigmanto Vazos lietuviai iš pradžių net nepripažino savo didžiaisiais kunigaikščiais. ir kiti tuojau jį paremdavo. Karo metu jis gyveno pas savo giminaitį Brandenburgo ir Prūsų kunigaikštį. Lietuviai stengėsi išlai­ kyti savarankiškumą tik viduje. bet pasiliko gyventi Karaliaučiuje. niekas nedrįsdavo ištarti veto. Dažnai girdime. Todėl Lietuvoje po Radvilų iškilo kitos di355 354 V . norėdami pasilaikyti Lie­ tuvą tik sau. palikęs vienturtę dukterį. kada prasidėjo bendrieji lietuvių lenkų seimai. iki 1569 m. iširo dar 13 bendrųjų sei­ mų.. ir lenkų neįsileido. anksčiau seimai daugiausia iširdavo.. posėdžiauti buvo galima tik visiems atstovams sutikus. kuri betgi visą Lietuvą jau surišdavo su sau artimų Lenkijos ponų partijomis. kaip dirbęs. Seimas turėdavo tęstis ne ilgiau. seimas iširo. dėdamies bajorų laisvių gynėjais. iki XVII amž. Lietuvai vis dar tebevadovavo viena kuri didikų šeima. išmirė. po karo nebe­ grįžo į Lietuvą. seimą ir išardė. Tačiau ilgų karų metu jie pradėjo jaustis turį bendrą su Lenkija užsienio politiką. Biržiečiai Radvilos. skelbdamas konstitucijas. Žodžiu. Švedų karų metu jis irgi palaikė sąjungą su Švedais. o seimas dirbdavo sau toliau. kada seimą išardė Čičinskas. D. susigyveno ir pra­ dėjo jaustis sudarą vieną visuomenę. kuri visada būdavo susirišusi su viena ar kita lenkų partija. bet. Po ne­ nusisekusios Kėdainių sutarties su Švedais.

Svetimų valstybių papirkinėjimai. visai netikėtai karalium buvo paskelbtas Mykolas Kaributas Viš­ niaveckis. Todėl ji pasipiktinusi kartą net išvaikė posėdžiaujantį senatą. stengėsi patraukti Respubliką į savo pusę. Krašte tolydžio augo anarchija. dusiems gausingas ka­ riuomenes. kurie sumanė pasinaudoti šituo bajorijos nepasitenki­ nimu ir išrinkti karalių. To sumanymo prie­ šaky stovėjo Lenkijos vicekancleris Olšovskis. Nors karas ir pasi­ baigė imperatoriaus pralaimėjimu. palai­ kiusi Habsburgų kandi­ datą. Europoje tuomet buvo laikotarpis po 30 m. — kancleris. kaip ir pirmųjų 3 elekcijų metu. Kitos Europos valstybės grupa­ vosi apie Austriją ir Prancūziją ir veikė vienos ar kitos naudai. Seimas užtruko net l 1 ^ mėn. susirėmimo metu buvo ir aukų. Lietuvoje va­ dovavo jau Pacai. Jie pradėjo jaustis esą svetimų karalių sąjungininkai. O kadangi šitam periode ypatingai pražydo „aukso laisvė" ir vals­ tybėje viską svėrė atskiri ponai ir jų partijos. Todėl Mykolas K. Sitų varžytynių metu abi pusės leido di­ džiausias sumas. valdoma kar­ dinolo Rišeljės (Richelieu). būtent svetimų valstybių kišimasis į Respublikos vidaus reikalus ir papirkinėjimas. kuriuos pakeitė S ap i e g o s. karo. Pirmučiausia iškilo P a c a i . kitas. o penktas. nes jis nepriklausė prie nekenčiamųjų didikų — buvo sū­ nus Jeremijo Višniaveckio. tačiau jo galybė dar nebuvo visiš­ kai sunaikinta. savo rėžtu. Imperatorius. Jo kandidatūrą palaikė ir didieji Lietuvos Lenkijos ponai. kad duoda jiems pinigų savo šalininkams verbuoti. Labiausiai iš jų pasižymėjo hetmonas ir kancleris. Višniaveckis. — Žemaičių vyskupas. Įsigalėjęs pinigų ėmimas iš užsienio neišnyko iki pat Respublikos gyvenimo pabaigos. kare stojo į protestantų pusę. Katalikiškoji Prancūzija. nebeliko šeimos. Tuo būdu atskiri Lietuvos didžiūnai užmezgė artimus santykius su užsienio rūmais. Vienas iš jų. d. aplenkiant didikus. o iš tikrųjų tapo jų sam­ dytais agentais. Kazimieras. Kristupas. Ji rū­ pinosi. norėdamas jį užleisti Prancūzų kandidatui princui Kondei (Condė). Šitam laikotarpiui labai cha­ rakteringas dar vienas bruožas. Jonas Kazimieras atsisakė nuo sosto. Petras. tai Pacų.) ir jo elekcija Atsisakius nuo sosto paskutiniam Vazai. kuri būtų buvusi surišta su Respublikos sostų tradicija. Mykolas. pajėgė nustelbti visus kitus ponus. nerimavo ir keikė ponus senatorius. Jam metus šūkį. didžiuodamiesi. Dabar Prancūzija dėjosi prieš Austriją net su turkais ir kaip įmanydama stengėsi paimti į savo įtaką Respubliką. norėdamos papirkti ir patraukti į savo pusę visa­ galius Lenkijos ir Lietuvos didikus. Vidutiniosios bajorijos masėse buvo kilęs didelis nepasi­ tenkinimas jais. atsive­ Lenkų karalius.dikų šeimos. Todėl Prancūzijos ir Austrijos varžytynės tuo dar ne­ pasibaigė. Visą laiką senate einant ginčams dėl kandidato. ta­ čiau elekcijoje nelaimėjo nė vienas tų didžiųjų par­ tijų kandidatas. bajorija tik piktinosi. ką tik norėjo. o vėliau Sapiegų viešpatavimas Lietuvoje buvo neribotas: jie darė. buvo hetmonas ir Vil­ niaus vaivada. 30 m. nes jų urėdai buvo įtakingiausi. Mykolas Kaributas Višniaveckis (1669—1673 m. a . Pagaliau atsirado žmonių. Lietuvos kunigaikštis ir riant didikams. Lenkijos bajorijai jo vardas buvo priimtinas ir arti­ mas. B. Todėl 356 varžytynės dėl sosto įgavo tokias pat formas. turėdami tiek įtakingų vietų ir daugybę valsty­ binių dvarų. stengdamosi įpiršti į Res­ publikos sostą savo kandidatus. kad su jais skaitosi net karaliai. Tačiau krašte buvo dar gana stipri partija. trečias. norė­ dama sunaikinti Austrijos imperatoriaus galybę. partijų kova labai griežta. D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m ) 2. Tarpuvaldis buvo gana ilgas. Jonui Kazimierui atsisakant nuo sosto. ketvirtas. — Žemaičių seniūnas. tačiau. Persvara jau rodėsi būsianti Prancūzi­ jos kandidato pusėje. elekcijos lauke nesusita­ 1669—1674 m. kad su jais kariautų viena Austrija. Chmelnickio laikais pasižymė357 . kad Respublika su turkais gyventų taikoje. kada Austrija su Prancūzija ypa­ tingai varžėsi dėl pirmenybės. — Vilniaus vyskupas. Jie kad ir nebuvo labai turtingi. Audringaisiais Jono Kazimiero laikais didikų savavalia ir nešvarios intrygos buvo pasiekusios aukščiausią laipsnį. bajorija neturėjo nė ko veikti. Steponas.

Į karą pašaukta bajorija susikonfederavo ir ruošėsi kariauti ne su turkais. Lenkijos hetmonu Sobieskiu. Jo kariuomenė palaikė savo vadą. Boguslavas Radvila mirė (netoli Karaliaučiaus). ji dabar tik galvojo. kaip sunaikinti ba­ jorų partiją. atimti iš jų apie 10. karas labai ne­ sisekė: turkai užėmė stipriausią Podolės tvirtovę Kameniecą ir veržėsi į Lvovo apylinkes.). tai jis pats tuojau užmezgė ryšius su Austrų Habsburgais ir iš jų šeimos net vedė žmoną. ku­ riems vadovavo iš Karaliau­ čiaus į seimą atvykęs Boguslovas Radvila. Mykolo tėvas Jeremijas kazokų maištų metu buvo turtingiausias Ukrainos ponas ir didžiausias kazokų priešas. Kaip paprastai. Kadangi jo didieji priešai buvo susirišę su Prancūzija. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalny). Radvila. — tas pats. kuriems pasidavė ir kazokų hetmonas Dorošenko. ir Lenkijoje grėsė vidaus karas. apiplėšti. jie pagaliau parėmė Višniaveckį. kuri keletą prancūziškosios partijos žmonių. Jo šalininkais buvę Pacai. Pacų vadovaujamoji Lietuva irgi pasisakė už jį. Vėliau jie liko artimiausiais Višniaveckio patarėjais ir rėmėjais. 3. princas Kondė atskiru bajorijos nutarimu buvo išbrauktas į| kandidatų. 358 paskutinysis iš Dubingių Radvilų (f 1669 m. žinoma. kurio krikščioniškas vardas buvo Dimitrijas. nes visa Ukraina nuo 1569 m. nes karų metu buvo žuvę visi tėvo turtai. buvo kancleris Kristupas Pacas. Tuo tarpu jis buvo labai nusigyvenęs ir gyveno tik iš kitų malonės. -Dėl to jo dvarai buvo su­ naikinti. kuris neturėjo nei turtų nei plačių ryšių. taigi ir visos Lietuvos politikos vadu. Tik abiem pusėm nusileidus. kuris pastatė gra­ žųjį Pažaislio vienuolyną paliai Kauną (jo brolis hetmonas My­ kolas pastatė taip pat gražiausią Vilniuje barokinę šv. nes mirė jos kandidatas (1672 m. nė svajote nesvajojo. netvarkingai kariaujantiems. Galin­ gieji P a c a i savo pusėje tu­ rėjo beveik visus Lietuvos atstovus. Čia jie turėjo milžiniškų dvarų. Pacai su Radvila negalėjo remti vieno kandi­ dato. kurį visi didikai laikė už save mažesniu ir tapusiu karalium tik per nesusipratimą. Lenkams. tačiau bajorija dėjo galvą už savo išrinktąjį karalių. Kartu su jo viešpatavimu Lenkijoje prasidėjo sunkus ka­ ras su Turkais. priklausė Lenkijai. buvo patraukusi į seimo teismą ir pasmerkusi ištremti. Jo parama buvo tik Pacų vadovaujamoji Lietuva ir Lenkijos bajorų par­ tija. ir sūnus Mykolas nieko nebeturėjo.).000 belaisvių ir dalį žemių. Lietuviai Mykolo elekcijoje nebuvo visiškai vieningi. todėl. nega­ lėjo pereiti į Radvilos remiamo Neuburgiečio pusę. kiek pasvyravę. o lietuviai atsiuntė tik atstovus. Už jų pečių tuomet jau stovėjo visa Lietuva. Prancūziškoji partija pa­ galiau apie karaliaus pašalinimą jau nebegalvojo. oficialiai rėmė imperatoriaus ir elektoriaus peršamą Neuburgo princą. galingiausiu prancūziškosios partijos didiku. ir galingų konkurentų Pacams daugiau jau nebeliko Lietuvoje. Likę gyventi Ukrainoje. savo jėgomis.jusio bajorijos gynėjo nuo sukilusių kazokų. Mykolo Višniaveckio valdymas ir mirtis Naujajam karaliui. kaltin­ dama išdavimu. be abejo. nes. Sobieskiui tuo tarpu pasisekė sumušti turkus. Apie karaliavimą jis. ir išrinkimas jam pačiam buvo labai netikėtas. — buvo nelengva karaliauti. jis net turėjęs pasiskolinti pinigų į seimą atvažiuoti. Partijų kovų metu krašte nebuvo jokios tvarkos. buvo išvengta konflikto. Sako. bet kartu statė ir savo kandidatūrą. grįždamas iš elekcinio seimo. sei­ mai nuolat iro. Višniaveckiai buvo kilę iš Algirdo sūnaus Kaributo. Jis su kazokais kariavo net pats vienas. o prieš juos buvo Radvilų galybės likučiai. 359 . Prancūzijos kan­ didato partija tuojau pradėjo ruoštis jį pašalinti. lenkai į elekciją susirinko visi (viritim). Didikai bandė šitą elekciją sutruk­ dyti. Elekcijos metu Boguslovas Radvila. kaip Branden­ burgo elektoriaus ministeris. Pacų šeimos priešaky. ir tuo būdu Višniaveckis tapo karalium. o su karaliaus priešu. jie surusėjo ir šiuo metu jautėsi Lenkijos piliečiai.

5. Ypač jį. buvo daug pavojaus.000 karių. taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą — vėl Prancūzijos princas Kondė (nebe tas pats) ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis. o Sobieskio kariuomenė pasisakė guldysianti galvą už savo het­ moną. nes lie­ tuviai kitaip nesutiko jiems duoti paramos. palaikė kariuomenė ir Lenkijos pietinių sričių bajorija. kad jau turės prasidėti vidaus karas: mat. Kai lenkai pagaliau nusileido. So­ bieskio populiarumo didėjimas ir pasisekimai karuose su turkais jiems buvo itin nemalonūs. ruoš­ damiesi surinkti prieš turkus 60. jei lenkai nesutiksią. Lietuva M. Hetmonas Pa­ 1656—1658 m. Lietuvai vado­ vaujantieji Pacai stovėjo karaliaus pusėje ir labai nesugyveno su abiem prancūziškosios partijos vadais — primų ir Len­ kijos hetmonu Sobieskiu. vėl būtų susikirtusios. kariaujanti su turkais. būtų š a u k i a m a s L i e t u v o j e ( G a r d i n e ) . vicekancleris. tai lie­ tuviai sutiko sudaryti 12. kad Lietuvos kariuomenė neturinti teisės peržengti Len­ kijos sienos. nuošaliai. kad kas trečias sei­ mas turi būti šaukiamas Lietuvoje. Karų su turkais metu. tad lenkai dėl šito labai spyrėsi.Stiprėjant lenkų bajorų partijai. todėl Pacai tuojau pradėjo stengtis jam trukdyti patekti į sostą. bajorija vėl pastatė savo kariuomenę. dėl kurių pirmą kartą istorijoje buvo nutrauktas net karūnacinis seimas. Lietuva stengėsi laikytis Kristupas Pacas. Naudodamiesi sunkia Len­ kijos būkle. be abejo.) seimas nuramino partijas. atrodė. Tuo būdu priimtas įstatymas. kurią jis apgynė nuo turkų. unijos aktai leido šaukti seimus tik Lenkijoje. o ypač su hetmonu Sobieskiu. Pacai su Lietuva palaikė Lotaringietį. Tuo būdu Gardinas pasidarė tarytum antrąją Lietuvos sostine. 4. tik netikėta karaliaus mirtis abiejų partijų dėmesį nukreipė į naująją elekciją. 1672 m. jis 360 vis dėlto nesutiko sutartinai veikti su savo priešu Sobieskiu — nieku būdu nepasidavė jo vadovybei. Višniaveckio laikais Lenkų partijų kovos ir Lietuva. seime išreika­ lavo iš lenkų priimti įstatymą. Pagaliau po ilgų ginčų nuvykęs į karo lauką. kurio maršalka esti lietuvis.000 karių ir padėti lenkams kovoje su turkais. kurie nenorėjo bendrauti su didžiaisiais savo partiniais priešais lenkais. buvo vykdomas iki pat Respublikos galo. kilus naujam karui su Turkija. Mirus karaliui Višniaveckiui. kancleris. tačiau sušauktas (1673 m. sunkiu Lenkijai. kams į pagalbą. Mat. tačiau buvo priversti nusileisti. Lietuviai tada pareiškė.) elekcija Kaip ir ankstyvesnio j e elekcijoje.000 karių. Susirėmimas atrodė neišvengiamas. kaip gerą vadą. o į Lenkiją jos neleisią. kad išgarsėjęs turkų nugalėtojas gali būti lenkų paskelbtas karalium. kai iširdavo beveik visi seimai. Visiškai savarankiškas Lietuvos laikymasis Višniaveckio lai­ kais priklausė nuo Pacų. Kadangi 1569 m . Didieji Lenkijos ponai su pačiu het361 . ir dėl to jie niekad nenorėjo padėti jam kariauti. Jono Sobieskio (1674—1696 m. kuris būtų vedęs Mykolo našlę Eleonorą. Bendrieji seimai Lietuvoje. o taip pat nemaža iširo ir kitų seimų. Pasibaigus karui. Lietuvos atstovai 16 7 3 m. teisin­ damasis. Paga­ liau buvo priversti jį pripažinti ir Pacai. Tačiau jiems nepasisekė: Sobieskį vis dėlto lenkai išrinko. k a d k a s t r e č i a s seimas. reikalavo. Išimčių buvo padaryta tik didžiausios netvarkos laikais X V I I I amž-je. kad jie sudarysią tik 6. prieš hetmoną Sobieski. cas atsisakinėjo eiti len­ 1658—1684 m. lenkai. kad Lie­ tuva tam tikslui sudarytų 30. o su jais — ir visa Lietuva. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje. Visą Višnia­ veckio valdymo laiką Lenkijoje virte virė par­ tijų kovos.000 karių ir tik savo sienoms saugoti. ir buvo pradėta ruoštis nau­ jam turkų puolimui atremti. partijos. drauge augo ir hetmono Sobieskio populiarumas.

lietuviai pareiškė protestą ir. Lenkams išrin­ kus Sobieskį. 1674—1696 m. Mat. tėvui mirus. Sobies­ kis vėl atsigręžė į turkus ir susidėjo su Austrija. į elekcijos lauką neėjo. paremti jo kan363 Jonas Sobieskis. švedų pulkus apstatęs Lietuvos kariuomene. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas Sobieskio ryšiai su Prancūzija. atvykęs į elekcinį seimą tiesiog iš karo lauko. jis tikrai būtų galėjęs tikėtis. Prancūzijai tarpininkaujant. Nepasisekė Prūsijoje nė Šve­ dams. 362 . Sobieskis karštai mylėjo savo žmoną ir visada buvo jos įtakoje. kad imperatorius žadėjo padėti jo sūnui Jokūbui nukariauti Moldaviją. Sobieskio politika buvo dvilypė. jis buvo susirišęs su Prancūzija. jis negalėjo visiškai neleisti švedų. Be to. Pacai. Kai lenkai to rei­ kalavimo nepriėmė. lydėjo per visus Žemaičius. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. čia jam reikėjo dėtis su Austrų Habsburgais. Todėl jis ėmė artintis su Austrija. Tačiau šis planas nepa­ sisekė: seimas karaliaus neparėmė. pažinsią piasto savo valdovu. Sapiegos ir kiti Pacų priešai. Kai pasirodė. Lietuvos lauko hetmonas ir vicekancleris M. bijodami jo kandidatūros. tuomet prancūziškoji partija pastatė kandidatu savo vadą hetmoną Sobieskį. Sobieskis padarė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. kai jie grįžo karą pralaimėję (1679 m. buvo pra­ dėję prieš jį veikti dar tarpuvaldžio pradžioje. ir So­ bieskis buvo visų pripažintas. svajojo iškelti savo gimines Pran­ cūzijoje). nors lenkai jį ir išrinktų. tapusi karaliene. nes. Susiartinimas su Austrija. lietuv i į Pleiskė. palikęs sūnums kunigaikštiją. Sobieskio priešas hetmonas Pacas neleido jų kariuomenei laisvai pereiti per Žemaičius (1678 m.). kad tas nesutiko jos tėvo padaryti kunigaikščiu. nuo kurių Fridrikas Vilhelmas (vadinamas didžiuoju elektorium) lengvai apsigynė.). nukariauta Prūsija Sobieskiui turėjo likti. Kaip įgudęs karys ir karštas katalikas. jog nepri- 6. bet visą laiką darė kliūčių ir. Tačiau lietuvių tarpe buvo ir Sobieskio šalininkų: jį palaikė jo sesers vyras. Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liud­ vikas X I V . kaip jo šeimos kunigaikštija (jam tat buvo labai svarbu. neišsuktų iš kelio ir neplėštų. d. o be to. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo. Tačiau Pacai vis dėlto liko am­ žini jo priešai. kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją. jog nebus galima išrinkti Kondės. Po kiek laiko tuomet nusileido ir Pacai. Prūsijoje kariavo tiktai vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė. Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų. kad jie eitų siauru ruožu. pažadėjo išleisti už Jokūbo savo dukterį ir. Išgar­ sėjęs Lenkijos gynėjas nuo turkų. kad Len­ kijos ir Lietuvos sostas jiems atiteks). žiūrėdamas. Radvila. viduje prieš prancūziškąją politiką vis didėjo opozicija. sustoję kitoje Vyslos pusėje. — juo labiau. prieš Prancūziją jį ėmė kurstyti ir žmona: ji buvo užsigavusi ant Liudviko X I V . Po nepavykusio bandymo Prūsijoje. K. jis pirmučiau­ sia svajojo nugalėti turkus ir pašalinti jų pavojų krikščioniška­ jai Europai. Iš kitos pusės. buvo labai palan­ kiai lenkų bajorijos su­ tiktas. prieš kurio kandidatūrą jau keliolika metų kovojo bajorija (Jono Kazimiero ir Mykolo lai­ kais). Elekcinio seimo pradžioje jų vadovaujami lietuviai reikalavo atmesti „piasto" kandidatūrą (piastu tada buvo vadinamas kiekvie­ nas kandidatas iš saviš­ kių).monu Sobieskiu palaikė Prancūzų kandidatą. Todėl po pirmų karų. Nedaug teturėdamas ka­ riuomenės. per partiją ir per savo žmoną prancūzę Mariją Ka­ zimierą (kuri. su turkais buvo padaryta taika.

Tačiau karalium buvo išrinktas Saksonijos elektorius Fri­ drikas Augustas. imperatorius tesirūpino tik savo reikalais: Moldaviją jis nu­ kariavo pats sau. Taip pat jie buvo griežti karaliaus priešai ir seimuose. Pacai vienas po kito pagaliau išmirė. kovojo su jo pastangomis palikti sostą sūnui. nes dėl jų ėmė var­ žytis sūnūs ir gobši motina. Jo žmona Marija Kazimiera be galo nekentė sūnaus Jokūbo žmonos. o jo brolis J.. Bet ne kartą hetmonas Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus. Sobies­ kio pastangos nuėjo niekais. Bet galų gale Sobieskis vis dėlto apsivylė ir čia. Kritiškuoju momentu Sobieskis atskubėjo imperatoriui į pagalbą. Seime lenkai su karalium priversdavo ir Lietuvos ka­ riuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus. tačiau caras prie karo su Turkais neprisidėjo. bet iškilę.didatūrą į sostą. visa tai pasirodė be vertės: imperatorius Jokūbo neparėmė. o turtai ne­ buvo sunaudoti jo kandidatūrai į sostą. kad Sobieskis atitraukė nuo jo dalį Tur­ kų jėgų). 7. tačiau hetmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo. Jokūbui žadėtą dukterį išleido už Bavarijos elektoriaus Maksimilijono. kurie jautėsi patys turį ne mažiau teisių sostui. Į gyvenimo pabaigą Sobies­ kis susilaukė nesantaikos net savo šeimoje. dėl jos susipykęs su motina. Sobieskio politinių planų iširimas. tai visada veikdavo savarankiškai. Prie Prancūzijos jis nebegrįžo. neklau­ sydamas karaliaus. nieko nepasiekęs. nie­ kad nenorėjo duoti pinigų jo planams vykdyti. tačiau nė po to impe­ ratorius tinkamai neparėmė savo svainio: tėvui mirus. ir padėjo iškilti bu­ vusiems savo draugams. gavo Lietuvos iždininko. o het­ monas Sapiega taip pat nenorėjo klausyti karaliaus ir karuose. Padarius sąjungą su Austrija. nors šie ėjo. nors Liudvikas X I V . turkai užpuolė šią ir pasiekė net Vieną. Sapiega nesiskubino su Lietuvos kariuomene ir atvyko tik po didžiojo mūšio. ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. Visas kraštas buvo nepatenkintas jo pastangomis tvirtai valdyti. Tėvo nusivylimas buvo neapsakomas. Benediktas. Visos karaliaus J. kurie buvo jam priešingai nusistatę. Jis rūpinosi kaip įmanydamas laiduoti sostą vyriausiajam savo sūnui Jokūbui. Sąjunga su imperatorium nedavė jokios naudos (impera­ torius tiktai džiaugėsi. Tuo būdu.).) vykstant vaduoti Vienos. ir tie pasirodė esą jo priešai. Tačiau. tik seimui įsakius. įvykdęs jo žmonos reikalavimus tėvui. paprastai remdamasis tuo. Viena buvo išgelbėta (1683 m. Buvo patvirtinta (1686 m. ir todėl nenorėjo jam pripa­ žinti karališkosios didybės.) Andrusavos sutartis su didelėmis nuolaidomis Maskvai. Planuota koalicija prieš Turkus ne­ įvyko. Visa jo viltis dar buvo karaliaujant sukrauti turtai ir giminystė su imperatorium. 365 . Vėliau jis išpiršo Jokūbui savo žmo­ nos seserį. tuo būdu ją vėl patraukė į savo pusę. Kazimieras didžiojo hetmono urėdą. Daug dirbęs. ir turkai buvo išvaryti net iš dalies Vengrijos. o savavaliauti įpratę didikai visur jam priešinosi. jam mirus. Kaip matėm. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje visam kam vadovavo dideli jo priešai — Pacai. Net (1683 m. visi atsiminė partinį bendradarbiavimą ir kovas. Kliudydavo Pacai karaliui ir visuose kituose reika­ luose. Tačiau iškilę Sapiegos pasidarė tokie pat nesukalbami. kokie buvo ir Pacai: seimuose jie taip pat ėjo prieš karaliaus pa­ siūlymus. kaip karaliaus sąjungininkai. čia pagaliau iškilo S ap i e g o s. jie nenorėjo leisti pereiti švedams per Že­ maitiją į Prūsus. kai So­ bieskis dar tebebuvo hetmonu. Sobieskis padarė a mž i n ą j ą t a i k ą s u M a s k v a . tačiau tam griežčiausiai priešinosi didikai. ir jų turėtieji urėdai atiteko kitiems. karštai gindamas savo žmoną. Jie visi nuolat priešinosi karaliui. Ruošdamasis koalicijai prieš Turkus. 364 ketino net išvažiuoti iš savo krašto. Užtat jis pasistengė nustumti visus tuos. Nesantaika Sobieskio šeimoje. Todėl Sobies­ kis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas di­ dikų šeimas. Motina buvo didžiausia sūnaus kandidatūros į sostą priešininkė ir agitavo už Prancūzijos prin­ cą. Jonas Sobieskis mirė 1696 m. jis sosto negavo. Vienas iš jų. Jokū­ bas. daug ka­ riavęs. Bet nepasisekė nė čia. Jie laikė jį sau lygiu ponu: mat. kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė tegalinti išeiti už savo valstybės sienų. Neuburgo princesę Jadvygą. Mat. Lietuva Jono Sobieskio laikais Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Len­ kijos reikalais. jam padedant.

jie svajojo pigiai juos nupirkti. Boguslovo Radvilos (f 1669 m.000 talerių. o ne sėdėti". kada į vieną salę sueidavo seimas ir senatas. šios paveldėtuosius dvarus vėliau (XVIII amž. ir jų glo­ bėju liko hetmonas Sapiega (jo žmona Glebavičiūtė buvo vienos Radvilaitės duktė). Tuo būdu žuvo viltis. Jie buvo gavę iš Karolio Neuburgiečio 60. išėjusios už vyro be dėdžių ir giminių sutikimo. vėl palikusi vos 2 metų dukrelę. kad jos dvarai būtų konfiskuoti valstybės naudai. Suvaldyti jų niekas negalėjo. Karalius Sobieskis. o tatai vėlesniam Sapiegų šeimos likimui turėjo daug reikšmės.. dar labiau padidindami jau ir be to didelius jų turtus. visiškai nepaisydamas kitų glo­ bėjų. reikalaujančių visus kunigaikštytės dvarus konfiskuoti. be elektoriaus. hetmonas Sapiega.). kad jo sūnus pa­ sidarys turtingiausiu ponu. Bet elektorius. dar pir­ šosi vienas iš Radvilų. Tėvo testamente jaunutės kunigaikštytės globė­ jais. 8. Taip apgautas. kuri ištekėjo už Zulbacho kunigaikščio ir paliko taip pat vieną dukterį. kurie nepanorė­ jo būti Sapiegų nustelbti.. Todėl su visa savo vadovaujamąja Lietuva jie pa­ reiškė. nuspyrė jį koja į šalį. kai tik ji suėjo į metus. tai nustotų visų savo dvarų. norėdamas. Pamato tam buvo. atsirado daugybė kon­ kurentų dėl jos rankos. karalius tų pat metų seime pasiūlė. ir byla buvo numarinta. O pareigos jam buvo nedidelės — tik nieko kito neįleisti į tuos dvarus. jam pavesdavo kariuome­ nės vadovybę. ir vėl prasidėjo varžytynės dėl jos rankos. Už dvarų globojimą jis gaudavo kasmet po 40. nustoja paveldėjamųjų teisių. Visų tų turtų savininkė Rad­ vilaitė mirė 1695 m. ir dėl to negalima buvo net atkeršyti. Karalaitis Jokūbas net pats atvyko į Berlyną ir išgavo iš jaunos našlės raštu pasižadėjimą. o jo brolis iždininkas valdė visas krašto pajamas. Statute buvo nuostatas. Tačiau seimai ir be to iširdavo (Sobieskio laikais iš 11 seimų iširo net 6. o jei ištekėtų už kito. Jie buvo visagaliai: hetmonas savo rankose turėjo kariuomenę. tardamas: „Greta karaliaus pritinka stovėti. jog neleisią skriausti našlaitės ir jos teises ginsią net ginklu.) duktė. sutuokė auklėtinę su savo sūnum Liudviku (1681 m. bet ir su Nesvyžiaus Radvilomis. pav. Vienas iš tų konkurentų buvo ir karaliaus sūnus Jokūbas. iš 1688 metų Gardino seimo atidarymo. ka­ raliui įeinant į salę. Seime dėl to pasigirdo balsų. augo globojama Brandenburgo elektoriaus Berlyne. Lietuvoje betgi buvo grupė didikų. ralium. bet tam pasipriešino Nesvyžiaus Radvilos. be to. ji slapta ištekėjo už Neuburgo princo Karolio Pilypo iš Heidelbergo (1688 m. buvo dar paskirti Nesvyžiaus Radvilos ir kiti tolimesni giminės. duodavo atlikti kitokių valstybinių darbų ir visuose iškilminguose aktuose laikydavo jį greta savęs. su niekuo ne­ siskaitydami. Pirmasis konkurentas vėl buvo karalaitis Jokūbas. vidury) nupirko vienas iš Nesvyžiaus Radvilų. be jo. Bet vos Jokūbas parvyko namo ir ėmė ruoštis vestuvėms. Tik ilgai niekas neišdrįso atvirai kovoti su 367 . nes kiekvieną seimą buvo galima lengvai išardyti. Jos paveldėtieji turtai buvo milžiniški — 185 dvarų kompleksai! Todėl. laikotarpy iširo visi seimai). Bet dar aiškiau Sapiegų priešingumas karaliui pasirodė byloje dėl Radvilaitės turtų ir jos rankos. Karalius galingajam didikui nieko negalėjo padaryti: seime jam reikėjo būti labai atsargiam.Kiek su karalium nebesiskaitė sustiprėję jo buvusieji favori­ tai. galima matyti. kad visi tie dvarai bus pavesti jiems globoti. Seimo atidarymo metu. Karalius turėjo nusileisti.000 auksinų. kurie jautėsi jiems turį daugiau teisių. Bet tam pasipriešino Sapiegos. pamatęs greta sosto krėslą sūnui. 366 Tie dvarai tuo būdu ir liko Neuburgo kunigaikščiams. Be to. Vis dėlto niekas tų dvarų nenupirko. kad ji ištekėsianti tik už jo. nes įstatymai draudė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti dvarų. jis taip pat pasi­ sodindavo sūnų šalia savęs. Bet elektorius pažadėjo karaliui sumokėti 40. kuriuo našlaitės. nes kiekvienas konfliktas galėjo išardyti seimą. Ir štai Gardino seimo pradžioje. Sa­ piegos buvo ketinę juos nupirkti ir net buvo padarę užpirkimo aktą. vienas iš Sapiegų ir keletas vokiečių kuni­ gaikščių. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku Sapiegos įsigalėję šeimininkavo Lietuvoje. likusi mažytė. kurie dėl to dėjosi su karalium ir sten­ gėsi jiems pakenkti. nukaltas jai turint 8 metus. 1688—1696 m. Po 6 metų ta pati kuni­ gaikštytė tapo našle. Tuo būdu biržiečių Radvilų dvarai atiteko nesvyžiečiams.). kad bajorija įprastų jo sūnų Jo­ kūbą laikyti jo pavadutoju ir įpėdiniu. Tačiau dėl to jis susipyko ne tik su ka- Paskutinės Biržų Radvilaitės medalis.000 talerių ir pažadą.

T o ­ dėl hetmonas pasiskubino susitaikinti nors su dvasininkais. sprendė senatas. suorganizavę bajo­ rijos būrius. seimely triukš­ maujančią bajoriją suvaldydavo su kariuomene. O kai 1696 m. — dažnai juose net kraujas pasipildavo. Vyskupas uždraudė dva­ sininkams. laikyti pamaldas. bet vis dėlto byla veikė ne jų naudai: visi. Lietuvos Istorija. Oginskis ir keletas kitų bajorų. neklausė vyskupo. Sapiegoms dalyvaujant. Daugiau kon­ fliktų tarp hetmono ir vyskupo nebebuvo. Sprendė ją karalius. Tad ir dabar Sapiegoms buvo itin svarbu į elekcinį seimą kaip galint daugiau įvesti sau paklusnių atstovų. Hetmonas Sapiega pastatė vyskupo dvaruose kariuomenės.Sapiegomis. ėmė kelti prieš juos galvas. Deja. o ypač karalienės vedamai politikai vysk. kaip tik stengėsi pasinaudoti prieš juos tarpuvaldžiu. Kadangi pagal įstatymus bažnytiniuose dvaruose nebuvo galima laikyti kariuomenės (ją pagal įstatymus galima buvo laikyti tik valstybiniuose dvaruose). daugiau nusverti renkant karalių ir kad naujasis karalius turėtų labiau su jais skaitytis. Elekcijoje jiems rūpėjo stoti vieningos Lietuvos priešaky. Tačiau hetmonas vis nenusileido. ėmė naikinti Žemaitijoje esančius Sapiegų dvarus. Hetmono atsiųsta kariuomenė juos išsklaidė. nedrįsdami nusikalsti Sapiegoms. ir Sapiegų priešai. todėl. mirė karalius Sobieskis. tai vyskupas pradėjo bylą. ir seimeliai kaskart vis darėsi triukšmingesni. primas ir popiežiaus nuncijas. gale buvo pasirašyta su vyskupo įgaliotiniais taika (pats vyskupas tos pačios bylos reikalu tada buvo išvykęs į Romą). tačiau jie nenu­ rimo ir vėliau dar labiau išplėtė savo akciją. ir dėl jos iširo ne vienas seimas. T a r p u v a l d i s didikams visada būdavo be galo svar­ bus. Bet hetmonas tą pačią ekskomunikos dieną tyčia suruošė Vilniuje triukšmingą balių. tuo metu tyčia kas­ dien atvykdavo į vienuolynų bažnyčias mišių klausyti. 1696 m. Hetmo­ nas. Pa­ galiau byla pateko į Romą. ir niekas neišdrįso neatvykti. tačiau bajorijai pradėjo sektis. o het­ monas — išvesti iš bažnytinių dvarų kariuomenę. O Lietuvoje jau buvo prasidėjusi atvira kova prieš juos ir dar tebebuvo nebaigta byla su vyskupu. bylos metu jis dar daugiau pastatė kariuomenės bažnytiniuose dvaruose. kad tuo būdu galėtų Sapiegų rūmai Antakalny (dabar ligoninė). Byla tęsėsi labai ilgai. tai Žemaičiuose ir Lietuvos rytuose (Polocko. Minsko srityse) prasidėjo atviras judėjimas prieš Sapiegas. ir vėlesnėse bajo­ rijos kovose su Sapiegomis vyskupas jau nebedalyvavo. Pirmasis stojo su jais į kovą artimas karaliaus. Vyskupas už tai jį net ekskomunikavo. bajorija jau buvo sukelta. jis net stengėsi sutaikinti kovojančius. Vitebsko. vienuoliai aiškinosi galį jo neklausyti. 24 369 368 . Po trejų metų Sapiegos buvo visiškai nugalėti. nes jiems vir­ šininkai esą tik jų ordinų generolai. Pasirašytąja taika vyskupas turėjo atšaukti ekskomuniką. B ž o s t a u s k a s . uždraudęs tikintiesiems su juo ir jo šalininkais bendrauti. kuris niekad nebuvo labai maldingas. Vyskupo spiriami. Sapiegos visiškai nepaisė vyskupo ir jo dvasininkų agitacijos. nepatenkinti Sapiegomis. bet ka­ dangi beveik visi Vilniaus vienuolynai gyveno iš jų aukų. Visam krašte virte virė agitacija. vedami Oginskio. Pasidarė didelė painiava. Nors ir nelengva buvo sunaikinti Sapiegų galybę. iš abiejų pusių pasipylė daugybė pamfletų.

Lietuva Augusto II elekcijos metu Lietuvoje tarpuvaldžio metu tarp Sapiegų ir jų priešų te­ beėjo smarkios varžytynės. Pociejum. o jo šalininkai. Mat. ir prieš ji veikė net pati motina.1 7 3 3 m. buvo lenkiška. išreikalavo iš jo raštą. kaip Lenkijoje. Augustas II ( 1 6 9 7 . Prancūziškoji par­ tija tačiau atskirai paskelbė išrinktu princą Kontj.000 talerių. nusileido ir pripažino jį karalium. jo šei­ moje ėjo kivirčai dėl tėvo palikimo pasidalinimo.1 7 6 3 m. Oginskis vėl atnaujino savo žygius prieš Sapiegas. Kal­ tindama Sapiegas savavalia. galutinai perorganizuota Lietuvoje Zigmanto Augusto laikais. darydavo seimuose jiems daug nemalonumų.1 7 0 6 ir 1709-1733 m. tai Sapiegų priešai galėjo Lietuvoje šeimininkauti kaip tinkami ir prieš grįžtantį hetmoną jau stoti su didelėmis pajėgomis. 11. plačiai atskleidė 1 6 9 7 . lenkų remiami. Jo šalininkai sudarė konfederaciją jam paremti. ypač iš karalaičio Jokūbo partijos. tuščia. ir jų priešai.) Visa valstybinė santvarka. Zaranka. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo" Įstatymas (coaeąuatio iurium. Sapiegos palaikė Prancūzijos kandidatą. Todėl stipriausia atrodė Prancūzų partija. Liudviko X I V atstovas atsivežė milžiniškų sumų. jie naikino Sapiegų dvarus Žemaitijoj. Lietuvos savąją Saksų elektoriaus kunigaikštis ir Lenkų karalius. tai kitoje vietoje siaučiančius: susidūrę su kariuomenę. Kol hetmonas tebeturėjo savo ran­ kose Lietuvos kariuomenę. Žemaičiuose ir Guduose vėl pradėjo bruzdėti bajorija ir naikinti Sapiegų dvarus. S a k s ų dinastijos laikai ( 1 6 9 7 . kad naujasis karalius Augustas juos parems prieš savo paties priešus. Pagrindiniai Lietuvos valdžios aparato bruožai buvo tokie pat. Bet jis per anksti iššvaistė pinigus. Bet Augus­ tas jau su paruošta kariuomene atskubėjo į Krokuvą ir čia ka­ rūnavosi.) ir jo elekcija Elekcija po Jono Sobieskio buvo viena iš nešvariausių vi­ soje Respublikos istorijoje: joje viską lėmė papirkimai. ir Kontys sugrįžo į Pran370 cuziją. bajorija reikalavo net atimti iš jų visą valdžią. Taip pгlt iš Lenkijos buvo imtos ir bajorų laisvės. tai vienoje. Sapiegoms jau nebepavykdavo vi­ sų savo atstovų įvesti į seimus. visus urėdus. T u o būdu didelė dalis ba­ jorijos paskelbė karalium Fridriką Augustą. Saksonijos elektorius (kurfiurstas). perėjo į Augusto pusę. 1694-1733 Fridriko Augusto atsto­ m. Bet tuo tarpu Sapiegos. Bet kai hetmonas su kariuomene buvo iškviestas į Lenkiją kariauti su turkais. tik kai kuriais 371 . jie tikėjosi. kai jo piniginė jau buvo Fridrikas Augustas II.) 9. Be to. Kai po elekcijos hetmonas Sapiega ruošėsi su visa kariuomene eiti prie Dancigo padėti princui Končiui. Gavę 100. ir daugumas didikų buvo jo papirkti.— 1697 m. Bet Jokūbas buvo nepo­ puliarus. Karalius tą raštą davė nenuoširdžiai: Sapiegų galybės sunaikinimas ir jam buvo pagei­ daujamas. su­ būrę bajoriją. d. jam pavykdavo sutramdyti bajorijos būrius. jų priešai pa­ laikė Augustą. jie bematant išsisklaidydavo. Todėl. Kontys irgi atplaukė į Dancigą. sužinojęs tikrąjį karaliaus norą. pereidami Augusto pusėn. kuriuo buvo įsakoma Oginskiui ir jo draugams nurimti ir išsiskirstyti. gavę iš Augusto dovanų ir malonių pa­ žadų.b. Iš daugybės kandidatų (jų buvo net 18) stipriausi atrodė Prancūzų princas Kontys (de Conti) ir Au­ strų remiamas velionies karaliaus sūnus Jokūbas. jo priešas Oginskis su draugais (Krišpinais. Tačiau sunku buvo spirtis prieš tvirtą Augusto saksų kariuomenę. 10. vas. maža to. Be to. Tuomet daugumas. Katilu) stengėsi patraukti į savo pusę dalį kariuomenės. jį parėmė ne tik Maskvos caro. bet ir nuo Jokūbo atsimetusio imperatoriaus atstovas.

vieni Sapiegos nepajėgė apginti ministerių teisių. Jogaila su Vytautu pirmieji pradėjo vartoti raštą ir vidaus reikalams. Veikiai vidaus reikalams įsigalėjo gudų rašto kalba. Nenuostabu. Kancle­ riui nesipriešinant. — tačiau niekur ta kalba niekas nebekalbėjo. o Lenkijoje jis turėjo ją laikyti tiktai seimo nurodytose srityse. 372 12. coaeąuatio iurium įstatyme buvo dar pasakyta. o nuo XVI amž. Todėl visa tolimesnė kova su Sapiegomis ėjo šio įsta­ tymo apsaugos šūkiais. nes kiekvienam krašte ji savotiškai plėtojosi. Dėl to Maskvoje Lietuvos raštų kalbą net vadino lietuvių kalba. Sapiegų priešai. ką norėjo. nes šnekamoji kalba buvo ne viena. Juo tada buvęs Sapiegų priešas D. kai kurių Lietuvos ministerių teisės buvo platesnės už Lenkijos ministerių teises. Ir vi­ sose kitose valstybėse praėjo nemaža laiko. Kanclerį šitas teisių susiaurinimas ne taip skaudžiai lietė. dar XVI a. Tikrojoje Lietuvoje buvo šne­ kama lietuviškai.. ir tada. O lietuviškoji kalba valstybės reikalams buvo vartojama tik vėlesniais laikais. Tačiau ta gudų kalba jau nebekalbėjo nė viena slavų tauta. Buvo pa­ leistas šūkis suvaržyti hetmono teisę iš vienos vietos į kitą kiloti kariuomenę ir suvaržyti iždininko teisę savo nuožiūra valdyti pinigus. turėdami savo rankose krašto kariuomenę ir iždą. y. Lenkijos valdomoje Galicijoje ir Rumu­ nijoje. kuriais buvo Sapiegos. o Lenkijoje pajamos buvo laikomos pavietų kasose.atžvilgiais jie šiek tiek skyrėsi. seimas paskyrė kariuomenei stovyklas Gardino. tai su juo reikalų turį didžiūnai palengva išmoko lenkų kalbą ir pradėjo ją vartoti net savo tarpe. pagaliau ėmė reikalauti susiaurinti teises tų ministerių. Pav. be to. pav. ją mo­ kančių. nė neketino laikytis šito įstatymo. Greta jos. Lenkijoje nuo pirmųjų lotyniškų raštų pasirodymo ligi lenkiškų įsigalėjimo praėjo net 400 metų. Taigi ja rašytuose Lietuvos raštuose daug yra ir lietuviškų žodžių. abu broliai. nes ji jau buvo vartojama Lie­ tuvai tekusiose rusų srityse ir lengviau buvo rasti žmonių. Vėliau. kad mokesčių rinkėjai ir toliau pinigus teiktų jam pačiam. kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos. nenorėdami išsiža­ dėti savo galybės. kad Sapiegos laužą tik ką priimtą įstatymą.). Todėl Sapiegų priešams buvo dar daugiau pagrindo kelti prieš juos bajoriją: buvo šaukte šaukia­ ma. Raštas buvo reika­ lingas tik susižinoti su užsieniu. Mat. dažnai lietu­ viškai būdavo skelbiami teismų sprendimai). kol jį patvirtindavo kancleris. Nors ji. ir buvo vartojama visose rusų kunigaikštijose. Lietuvoje hetmonas galėjo laikyti kariuomenę kur tinka­ mas. ir patsai kunigaikštis dažniausiai gyvendavo Lenkijoje. bet hetmonas ją laikė visam krašte. Radvila bemeilijo atsisakyti nuo tų savo teisių. Lenkijoje šito nereikėjo. Lietuvoje iki Jogailos Vytauto laikų nebuvo jokių raštų vidaus reikalams: visi dovanojimai ir teismo sprendimai būdavo atliekami žodžiu arba žymimi kokiais nors kitais ženklais. kol raštai buvo pra­ dėti rašyti šnekamąja kalba. Kadangi didžiojo kunigaikščio dvaras tada jau buvo lenkiškas. Di­ džiojo kunigaikščio raštai buvo rašomi lotyniškai ir gudiškai (rašant į užsienius. įgaudama daug vietos gyventojų vartojamų žodžių. šie kitos kalbos nesuprato. kad tuomet nebuvo rašoma lietuviškai. kad tik būtų suvaržyti Sapiegos. be to.. vidurio pradėta var­ toti ir lenkų kalba. ir coaeąuatio iurium įstatymas buvo priimtas elekciniame seime (1697 m. buvo vartojamos dar ir kitos kalbos). darė. Be abejo. būtent hetmono ir iždininko. Lietuvoje juo sunkiau buvo susidaryti valstybinei kalbai. Taip antai. kad jie savavaliaują. guduose — gudiškai. XVIII amž-je kartais lietuviškai būdavo skelbiamos valstiečių pa­ reigos: mat. dar buvo vartojama lotynų kalba. kai Lietuvoje jie jau buvo rašomi lenkiškai. Be to. iš kur jas hetmonas paimdavo kariuomenės reikalams. kai buvo įvesti 373 . labai retai (pav. Lietuvos iždininkas visas krašto pajamas paimdavo į savo rankas. bet lenkų kalba. Lenkijos teismuose sprendimai tebebuvo rašomi lotyniškai iki pat nepriklausomybės galo. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose Tame pačiame 1697 m. Alytaus ir Pinsko apylinkėse. nesiliaudami su jais kovoję. jis tik tam tikru seimo nutarimu tegalėdavo gauti tuos pinigus. kad ji buvo artima visoms slavų kalboms. Visa tai ėjo L i e t u v o s i r L e n k i j o s t e i s i ų s u l y ­ g i n i m o (coaeąuatio iurium) šūkiu. Toliau. įvesdami jį savo kanceliarijose. bet raštai visur buvo rašomi ta pačia įprastine gudų kalba. Taip antai. Iždi­ ninkas taip pat tebereikalavo. t. Tačiau Sapiegos. atimant iš jo teismo sprendimų priežiūrą. Ta pačia proga dar buvo reikalaujama susiau­ rinti kanclerio teises. kad visi Lietuvos teismų sprendimai turį būti rašomi nebe senąja kanceliarine gudų kalba.. Lietuvoje jokio teismo sprendimas nubausti ką nors infamija ar banicija (visų teisių atėmimu ar ištrėmimu) tol ne­ galiodavo. Pagaliau ji ir raštuose buvo nevienoda. nes tuo buvo norima su­ vienodinti Lietuvos ir Lenkijos ministerių teises.

Bet karas su turkais greitai pasibaigė: Austrijos sumušti. Jo generolas Flemingas pasidarė tarpininku tarp bajorijos ir Sapiegų. 374 apsiimdamas atkariauti turkų užimtas Podolės sritis. XVII a. jis saksų kariuomenės namo negrąžino. y. Padarius su jais taiką (1698 m. jog tai tarsi viena valstybė. absoliutiškai valdomą valstybę. Kadangi pagal pacta conventa jis negalėjo prie savęs laikyti tos kariuomenės.). Sapiegų pusė buvo tvirtesnė. turėdamas savo ka­ riuomenę Vidžemėje. Tuo būdu palengva Lietuvoje ėmė rastis ir lenkiškų raštų. Lietuvos pasieny. Dabar štai buvo panaikinti dar likę ministerių kompe­ tencijų skirtumai. t. su lenkų refendoriais jie buvo sulyginti 1635 m. Pav. te­ nai su kariuomene buvo išvykęs ir hetmonas Sapiega. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Lenkiškai kalbančiai bajorijai tas atrodė jau nebenaturalu. Todėl karui su turkais pasibaigus. Augustas II ir jo politiniai siekimai Augustas II buvo stambaus sudėjimo. Valkininkų konfederacija Gardino paliaubos. Suvaldyti išdykusius didžiūnus ir jo­ kios valdžios nepripažįstančią bajoriją jam turėjo padėti saksų kariuomenė. Po Liublino unijos tarp abiejų valstybių sa­ vaime palengva ėjo dar buvusių skirtumų susilyginimas ir valdžios organų susivienodinimas. Po šito įstatymo. hetmonui Sapie­ gai grįžus iš karo su turkais. Tam tikslui. Jo prie­ šai tuo tarpu įsigalėjo Lietuvoje. Tuo būdu varydamos bendrą užsienio politiką. gale lenkiškai jau buvo rašomi beveik visi dokumentai. Bet karalius Augustas. bet teismų knygos dar tebebuvo vedamos^ gudų kalba. kur. susirinkusį bajorija ruošėsi pradėti su juo vidaus karą. ir todėl šituo 1697 m. coaeąuatio iurium įstatymu teis­ muose buvo panaikinta gudų kalba. o paskui ir į Lenkiją. jis padarė slaptą sutartį su Petru I prieš Švedus. Tam tikslui reikėjo išvyti švedus. lenkų kalbos pramoko ir vidutinioji bajorija. Unijos akto metu Lietuvoje dar nebuvo kai kurių urėdų.). įsiveržė iš pradžių į Lietuvą. bet išsiuntė ją arčiau Livonijos — į Lietuvą. abi valstybės išgyveno viena greta kitos beveik iki pat savo pabai­ gos. Tuomet.. Tačiau karalius nenorėjo leisti jiems nugalėti bajorijos. nors kitus raštus daug anksčiau rašė lenkiškai. sutiko grįžtantį hetmoną paliai Gardiną (1698 m. tvirtas vyras. val­ dančius visą pajūrį nuo Rygos iki Estijos. Tuo pat metu Maskvos caras Petras I Didysis ruošėsi pra­ siveržti į Baltijos jūrą. Tačiau jie pamažu vėliau atsi­ rado. saksų kariuomenę reikėjo išsiųsti. nuo Lenkijos netolimoje Saksonijoje. kurių buvo Lenkijoj. Tuo būdu prasidėjo didelis vadinamasis š i a u r ė s k a r a s . tai jis sugalvojo ją pasilikti. Nuo tada visi oficialūs raštai pradėti rašyti vien tik lenkiškai. vėl rado išeitį. Augustas irgi pasi­ ryžo prie jo prisidėti. dar turkų karo metu. nes jis 375 . Todėl metęs protestantizmą. tačiau jos jau buvo visiškai vienodos. iš vienos pusės. Petrui palikęs Estiją. 14. iki pat XVIII amž. referendoriai Lietuvoje atsirado tik Batoro laikais.bendrieji seimai ir kai atsirado daugiau bendrų reikalų su lenkais. svajojo įvesti tvirtą valdžią ir sukurti galingą rytų Europos imperiją. 13. Coaeąuatio iurium įstatymas buvo naujas Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo įrodymas. Todėl savo gimtinėje jis buvo vadinamas T v i r t u o j u (Der Starke). Gavęs didžiulę jung­ tinę valstybę. Vilniaus kapitula savo aktus pradėjo rašyti lenkiškai tik nuo 1783 m. Čia jis ketino susikurti savo nuo­ savą kunigaikštiją. antrosios pusės. tačiau mažytė Saksonija netiko tam tikslui. Kai Podolėje ėjo karas su turkais. jie tas že­ mes atidavė be didelių kovų. o iš kitos pusės. kada buvo pradėtos didžiosios Respublikos reformos. Kadangi bajorijos jau buvo tiek susigyvenusios. jis perėjo į katalikybę ir išsirūpino sau Lietuvos Lenkijos sostus. jis svajojo nusikariauti sau Livoniją (Vidžemę). sutelkę bajoriją. jis būtų galėjęs lengviau suvaldyti ir didikus ir bajoriją ir pasiekti absoliutiškos val­ džios. t. Vladislovo Va­ zos laikais. Augustui buvo geras pretekstas siųsti kariuomenę į Lie­ tuvą: jis sakėsi norįs sutvarkyti Lietuvą. jog jautėsi sudarančios vieną visuomenę. Iš čia ji vėliau pradėjo pulti švedus. Livonijos link karaliaus siunčiama saksų kariuomenė tuo metu irgi pasiekė Gardiną. išvijęs ją iš Livonijos. Visame kame jis no­ rėjo sekti Liudviku X I V . apnaikino Sapiegų dvarus ir. Iš jaunumės buvo pilnas didybės manijos ir svajojo sukurti galingą. neno­ rėdamas likti be savo kariuomenės. y.. Švedų karalius K a r o l i s X I I . tai iš pirmo žvilgsnio atrodė. jau nieko daugiau nebedaryta Lietuvos ir Lenkijos suartinimui: nors abiejų valstybių organizacijos buvo atskiros. Tik Bažnyčia dar ilgai tebevartojo lotynų kalbą..

Jie kiekvienas irgi atsivedė samdytos kariuomenės — savo dvarų milicijos. Sapiegos betgi ėmė remti karaliaus sumanytą karą su Švedais. Todėl abi pusės išsiskirstė nepaten­ kintos. kol bus sunaikinti Sapiegos. netrukus jie to ir pasiekė. Vilniaus vyskupui Bžostauskui tarpininkaujant. — kad karaliaus kariuomenė neberemtų bajorijos. o regimentorium (karo vadu) — Mykolas Višniaveckis. bijodami būti įtarti Sa­ piegų bičiuliais. kurią užstojo Višniaveckis. Po šitos taikos karaliaus kariuomenė buvo išsiųsta į Žemaitiją. kurie pagaliau susi­ spietė Lydos ir Ašmenos apylinkėse. Jų kariuomenei vadovavęs hetmono sūnus Mykolas (visi kiti 376 Sapiegos. nė vienai pusei nenusileidžiant. tačiau. niekas nedrįso atiduoti jiems paskutinės paslaugos. .). Višniaveckis jį nu­ sivežė į Valkininkus. Tik ketvirtą dieną vyskupo Bžostausko ir Višniaveckių rūpesčių jie buvo palaidoti. buvo girdėti balsų: „Jie visi lygūs! Tarp savęs susitars. " Kiti minėjo Leipunų laukuose žuvusius sūnus. o vargšai bajorai jų fantaziją turės apmokėti savo gyvybe ir turtu.. ji didžiai įsipyko Žemaičių bajorijai. . o iš ten atėjo prie V a l ­ k i n i n k ų . Dėl to karalius palinko į jų pusę ir net pavedė jiems dar daugiau pasamdyti kariuomenės.norėjo. rodo Valkininkų įvy­ kiai ir belaisvių sukapojimas. jų priešų kurstoma bajorija ir vėl ėmė bruzdėti. 377 . kur jai buvo tarsi pavestas pastatyti Šventosios uostas (prie Palangos). Apsvaigusį išsitęsė jį į kiemą ir ten baigė savo kruviną darbą . Kai Mykolas Sapiega pasidavė. Valkininkų konfederacija ir Sapiegų pralaimėjimas (1700 m. o ypač seimeliuose. rytą minia apsupo vienuolyną. Jaunojo Sapiegos prašomas. greta savęs. Visa tai labai charakteringa to meto bajorijos nuotaikai ir jos veikimo būdui. Šitokių kruvinų vaizdų atsitikdavo dažnuose bajorijos susibūrimuose. įlindę vidun. kad karalius ją grąžintų atgal į Saksoniją. Višniaveckis išėjo jos nuraminti bet ant didžiūnų įtūžusi minia nenorėjo jo nė klausyti. Nieko nepadėjo nė pakviestas bajorijai artimesnis Katilas. pabėgo j Vilnių) va­ karop buvo apsuptas ir turėjo pasiduoti. atidarė duris. . kiti iškinkę nusivedė arklius. kur kitą rytą įsiutusi bajorų minia. reikalaudama be­ laisviui mirties. Leipūnuose). Tuojau po to žiauraus darbo ta pati bajorija užkapojo kardais bandžiusį pabėgti belaisvį Voiną ir jį gynusį Kuravičių. vos spėjo pasprukti į nuošalesnę vietą. Kiek bajorija degė neapykanta Sapiegoms. daug gražių vilčių turėjęs didikas. nusivežė jį savo karietoje į Valkininkus (kautynės įvyko į šiaurę nuo Valkininkų. minia staiga nustūmė Višniaveckį į šalį ir įsiveržusi ėmė ka­ poti belaisvį kardais. vos prasidėjus kautynėms. ir visa Lietuva kartu su Lenkais ėmė reikalauti. patsai valdyti Lietuvą. Minia pagaliau atsidūrė prieš belaisvio celę. Ten be­ būdama. Todėl Flemingas palaikė bajorijos pusę ir privertė Sapiegas pada­ ryti sau nenaudingą taiką. bajo­ rijos regimentorius. teko pagaliau kautis. nes. Ka­ dangi vienuolynas buvo uždarytas. Sapiegos atleistą kariuomenę pasisamdė savo pačių pini­ gais ir nė neketino nusileisti. su niekuo nebesiskaitydami. Kur mano brolis? ! . nepai­ sydama Višniaveckio pasipriešinimo. sutramdęs Sapiegas. Kurį laiką pasto­ vėjusi. Bajorija sudarė konfederaciją ir pasižadėjo tol nesiskirstyti. Nebebuvo jokios vilties. Čia jis uždarė belaisvį pranciškonų vienuolyno celėje. jį kardais sukapojo (kartu buvo sukapoti dar du belaisviai). Konfederacijos maršalka buvo išrinktas Katilas. impera­ toriaus tarnyboje pasižymėjęs generolas. tėvus ir kitus gimines. Bajorija iš savo pusės turėjo atsisakyti reikalavusi atimti iš Sapiegų visus urėdus. Pasku­ tiniame susirėmime jis kaip tik buvo linkęs taikintis. nors pats bajorijai buvo kuo mažiausiai nusikaltęs. kad buvo Sapiega. Hetmonas pasižadėjo d a l į k a ­ r i u o m e n ė s p a l e i s t i . Tačiau Sapiegų priešų jėgos buvo didesnės: prieš Sapiegas buvo susirinkusi beveik visos Lietuvos bajorija ir visi didžiūnai. visam krašte atsirado daugybė jų dvarus plėšiančių būrių. bet iš tikro ji ten turėjo laukti patogaus momento įsiveržti į Livoniją. o jis pats. vis dėlto 1700 m. Visą dieną užtrukusios kautynės pasibaigė Sapiegų pralaimėjimu.. grąžinęs jam kardą. mažiau girtų padedamas. tai keletas bajorų užsiritę praardė stogą ir. dar buvo mėginta tar­ tis. Oginskis nė nepasirodė. Sapiegų susiartinimas su karalium. Jų visų lavonai ištisas 3 dienas išgulėjo kieme. . Taip žuvo jaunas. — nesutiko tik jo dėdė iždininkas ir tėvas hetmonas. Jiems tik vieno tereikėjo pasiekti. Čia jau buvo sutraukta visa Sapiegų kariuomenė ir dalis jiems ištikimos bajorijos. Sapiegoms visus jėga tramdant. Tuo tarpu bajorų minia lauke siuto. Per naktį miestely girtuoklia­ vusi ir siautėjusi. Atvy­ kusio vyskupo Bžostausko pastangos irgi nuėjo niekais: bajorai kardais sukapojo jo karietą. o likusiąją laikyti seimo nurodytose vietose. Žuvo dėl to. ir kiekvienu momentu vėl reikėjo laukti naujo susirė­ mimo. Tada Sapiegos vėl pradėjo drąsiai šeimininkauti Lietuvoje.

Ten jie ėmė ieškoti paramos pas karalių ir seime. karalius. Po šitų kruvinų įvy­ kių Sapiegos pabėgo iš Vilniaus į Lenkiją. šviesausiašis kunigaikštis Fridrikas Augustas. Ir jei ne švedų antplūdis. . kad atsigavę neatkeršytų. pasiskelbė 379 . Jis buvo ištroškęs karo laurų. karalius ruošėsi Lietuvą valdyti kitokiomis teisėmis. . tačiau buvo prastas politikas: net nežinojo. jų dvarus konfiskuotais. šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui. apgulusią Rygą.. Jogailos viešpatavo absoliutiškai. Staiga vienu puolimu jis su­ valdė Daniją. kai ją parems karalius ir kai seime laimės bylą. . Gediminai. bet iš tikro jis buvo surašytas vėliau. Tam tikslui tuojau buvo nusiųsta pas karalių delegacija. Jis datuotas Valkininkuose 1700 m. kad ir šiuo metu Lietuva amžinojo ryšio su Lenkija dar nebrangino: jos bajorijos vadams sutinkant.Valkininkų konfederacijos nutarimas. be to. liberum veto) ir apie valstybę galvojimo laisvę. kaip aukščiausiojo ir amžinojo didžiosios Lietuvos kunigaikštijos viešpaties teise ir autoritetu . Ir iš tikro Karolis X I I pasirodė ge­ nialus ir drąsus karo vadas. jei nukariautų ir visą pasaulį. neatsižvelgdamas į luomą. viskas iš jų buvo atimta. Sapiegos pasidavė tuo metu į Lietuvą įžengiančio Karolio X I I globai. Pociejaus ir kt. jam tebuvo vos 18 metų amžiaus. — „kaip maištininką. klauzulėmis ir paragrafais . Kai Augustas II su Petru I padarė sutartį atimti iš Švedų Baltijos pajūrį. jis pasiryžo nugalėti priešus vieną po kito. įtraukė į sąjungą Daniją ir Brandenbur­ go kunigaikštį. tuo metu Švedų karalium buvo jaunutis Karolis X I I . bajorijos vadų (Višniaveckio. kad ji per daug neišdidėtų. lapkričio 24 d. kuri turėjo prašyti paimti bajoriją į savo globą ir patvirtinti jos nutarimus. remdamasis šituo raštu. tokį. . . 15. skelbiantį karalių Augustą absoliutišku didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu su paveldėjamąja teise. ir niekas negalėjo tikėtis. Čia dar verta plačiau paminėti Lietuvos bajorijos raštą. Lietuvos bajorija tuo tarpu pa­ siryžo juos visiškai sunaikinti. Augus­ tas II su Petru I. tą pačią dieną. Jis neturėjo jokių padarinių. Tačiau švedų antplūdis atnešė visai kitoniškų rūpesčių. Švedų antplūdis ir karas su jais Karo pradžia. pagaliau ir pavojinga buvo jiems ką nors palikti. Štai charakteringa jo ištrauka: . ir parašai surinkti atskirai. 1701—2 m. Ten pat. Tuo būdu Švedija buvo iš visų pusių apsupta. Radvilos. jų turėtus urėdus atimtais. ir pagaliau jo visi išsigynė. kad jai tik tada pasiseks sunaikinti Sapiegas ir įvykdyti savo siekimus. visus Sapiegas ji paskelbė krašto išdavikais. Tuo tarpu buvo pradėti naikinti Sapiegų dvarai. kuriuo jie v i s o s Lietuvos vardu atsižadėjo savo teisių rink­ t i s v a l d o v u s i r p a s k e l b ė j į a b s o l i u t i š k a i val­ dančiu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu su p a v e l d ė j a m ą j a t e i s e . ir tuo būdu jis be jokio pasipriešinimo buvo Varšu­ vos aikštėje budelio sudegintas. o padaręs čia taiką. Žodžiu. ties Narva (Estijoje) visiškai sunaikino caro kariuomenę. Amžinai išsižadame lais­ vojo Lenkų karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rinkimo tei­ sių su visais jų punktais. Atmetame laisvą priešinimosi žodį (t. Valkininkuose. Norėdami tuo reikalu laimėti. Valdžią ir jos dis­ poziciją taip pat pavedame ir įteikiame mūsų absoliutiškajam ir aukščiausiajam viešpačiui. Išsižadame visų savo beverčių lenkiškų didžiosios Lietuvos kunigaikštijos. Katilo. y. Lenkų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių mūsų protėviams duotų laisvių. 378 Algirdai. tai. " Tas raštas pasirašytas visų žymesniųjų Sapiegų priešų. Po to jis atsigręžė į Augusto ka­ riuomenę. kai buvo padarytas nutarimas. Varšuvos seimo buvo viešai sudegintas. Bajorija tuojau sudarė savo valdžią. bet ir neatstūmė. Iš visų pusių apsuptas.). Byla dar ilgai buvo neišpręsta. Jis laikė juos prie savęs. su savo saksų kariuomenės pagalba būtų bandęs pradėti valdyti Lietuvą absoliutiškai. skelbiąs Sapiegas išdavikais. Bet tas raštas pasipiktinusio 1701 m. kariuomenę 2 metam pavedė Višniaveckiui. be jokio teismo ir įstatymo baus mūsų paveldėjamasis monarchas. Negaudami niekur pa­ ramos ir matydami naikinamus savo dvarus. y. be abejo. . . " Toliau jie pasižada laikytis savo valdovo duotų įstatymų. Neprisipažino jo nė karalius. savo. Karalius Sapiegų nerėmė. Jam buvo svarbu tiktai pats karas. bet vis dėlto tatai rodo. Sapiegų byla ir jų pasidavimas Karoliui X I I . Išvijęs ją iš Livonijos. kaip baubą Lietuvos bajorijai. Tačiau bajorija suprato. . o kas drįstų tam vis­ kam priešintis. ką veiktų. Varšuvos seime vis dėlto niekas neišdrįso jo ginti. negu Lenkiją. lytį ir padėtį. o Katilui su Oginskiu davė teisę per tuos 2 metus skirti ir rinkti mokesčius. Oginskio. svajojo tik apie didžius laimėjimus. kad jaunutis Karolis X I I sugebės prieš visus priešus atsispirti. kaip kadaise ją turėjo paveldėjamieji Lietuvos kunigaikščiai. žymesnieji bajorijos vadai net buvo pasirašę Augusto reikalaujamą raštą. t.

bet ir prieš Augustą. Livonijoje su švedais kariavo tik saksų ka­ riuomenė. Karolis X I I staiga sumušė Augusto kariuomenę. jis atvyko į Lietuvą ir už­ ėmė Vilnių. nes tiek sava. Karolis X I I sumušė Augusto kariuomenę. 381 antrą kartą. Tada Karolis X I I . Seimas ir sena­ tas visą laiką rūpinosi iš­ vengti karo. Jis klajojo po kraštą. organi­ zuodamas jėgas. Tuo tarpu caras Petras I sėkmingai kariavo su švedais Estijoje. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. plėšiamos. Karolio X I I žygis į ( t 1766 m. kad primas šauktų seimą ir paskelbtų Augustą netekus sosto. Leščinskio išrinkimas. Augustas Altrandštate (Saksonijoje) padarė su Karoliu taiką. Tartus ir Nevos paupy pradėjo statyti būsimąją Rusijos sostinę — P e t r a p i l į (dabartinį Le­ ningradą). Vilnių (1702 m. jie už­ mezgė ryšius su Švedais. Krašte kilo ne­ apykanta ne tik prieš šve­ dus. Sapiegos tuo tarpu grįžo į Lie­ tuvą. Kauną. hetmonas gavo dalį švedų kariuomenės ir liko Vilniuje. Pabūgęs visko netekti. Švedų karalius bedrįso stoti į viešą mūšį. atsižadėjo Respublikos sosto ir pripažino karalium Leščinskį (1706 m. susitaręs su Augustu.einąs pašalinti Augusto nuo sosto ir per Lietuvą traukė į Lenkiją. Sumanęs suduoti Augustui smūgį skaudžiausioje vietoje. Tad Karoliui X I I iš pradžių nebuvo pagrindo veržtis j Lietuvą ir Lenkiją. buvo išrinktas pabėgo į Saksoniją. tačiau Karolis X I I vienu žygiu išvijo Augustą net Stanislovas Leščinskis. Su ta kariuomene ir suor­ ganizuotais bajorijos būriais (konfederacijomis) jie puolė šve­ dus ir Sapiegas. Pagaliau 1704 m. Bajorijai ir vals­ tybės kariuomenei vadovaująs Višniaveckis puolė švedų kariuomenę. su visa savo kariuomene užėmė Žemaitiją. Iš čia. o Karolis tolydžio reikalavo. ir Karolis X I I nusiuntė j Že­ maitiją savo kariuomenės apKarolis XII. Iki pat karo pabaigos vieni kitus naikino. teriojo kraštą. ku­ ris. paskelbė kara­ lium Poznanės vaivadą Stanislovą Leščins k į. apstatytas švedų ka­ riuomene. 1733 m. caro kariuomenė iš Brastos pati pasitraukė. ir Augustas gana ilgai jau ne380 1697—1718 m. tiek priešo kariuomenė turėjo pragyventi iš vietos gyventojų. Todėl visuotinio sukilimo prieš švedus.) ir nužygiavo į Lenkiją. Augustas tada atnau­ jino sutartį su Petru I ir. ir todėl nesiuntė prieš švedus valstybės ka­ riuomenės. Lietuva ir Lenkija buvo naikinamos. kurios Augustas kaskart vis daugiau gabenosi iš Saksonijos. kaip 1656 m. galutinai nelaimėdami nei vieni nei kiti. bet stipriausios jo pajėgos stovėjo Kijeve. Oginskis ir kiti Sapiegų priešai su savo kariuomenės būriais tuo tarpu tebebuvo krašte. Nerasdami paramos nei seime nei pas karalių. Karolis privertė sušaukti elekcinį seimą. ir šis 1706—1079 m. Stanislovo Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga St. 16. pra­ dėjo naują karą su švedais. Karolis nužygiavo į Saksoniją. už Lenkijos sienų. ketindamas Au­ gusto vietoje pastatyti kitą karalių. nebegalėjo būti. Viena jo armija atėjo į Brastą. d. — užėmė Narvą. Saksoniją ir Altrandštato taika (1706 m.). bet į sostą nepateko . Į Brastą atvyko ir Augustas. atėjus jo kariuomenei.). Atėjęs į Lenkiją. pasi­ skelbęs esąs puolamas.). Viš­ niaveckis. Bet čia jam padėjo Sapiegų byla. saugoti bajorijos plėšiamų Sapiegų dvarų.. Lietuva karo pradžioje. Lietuvoje tuo tarpu (po Valkinin­ kų konfederacijos) šeimininkavo Sapiegų priešai.

382 prieš Švediją būrėsi nauja koalicija. Karolis X I I dar tikėjosi atsigauti. ir rusai pradėjo trauktis. Karo pabaiga. Augusto II grįžimas į sostą Karoliui X I I pralaimėjus Poltavos mūšį. 17. 1710 m. o ko negalėjo išsivežti. nes buvęs smurtu priverstas atsisakyti nuo sosto. Po šitų nenaudingų karų. Prieš juos te­ beveikė Oginskio ir kitų būriai. Mat. kad geresnių są­ lygų nebegalima tikėtis. ją numalši­ nęs. Tuo tarpu 1707 m. Ta­ čiau caras. Karolis X I I buvo padaręs su respublika Olivos sutarties sąlygomis (žiūr. Su mažu palydovų būreliu jis grįžo per Vokietiją į Švediją. Augustui atsisakius nuo sosto. palikdamas juos užpakaly nepaimtus. Ji reikalavo. Sušaukus seimą. gąsdina­ mas netoli stovinčios caro kariuomenės.) taiką tuojau po Leščinskio karūnacijos. Net jo saksų kariuomenei buvo atlyginama iždo pinigais. 18. tai jis žygiavo į Ukrainą. Karolis X I I svajojo pasiekti Maskvą ir pašalinti nuo sosto Petrą I. buvo priverstas priimti visus Augusto ir caro reikalavimus. kur jo jau seniai laukė nauji rūpesčiai. imdamas Norvegijoje Fridrichshalės tvirtovę. Sužeistas Karolis X I I išsigelbėjo pabėgęs į Turkus. išsigelbėjo ir padarė gana palankią sau tai­ ką. pasiskelbęs gi­ nąs bajorijos laisves. tačiau prieš jėgą teko nusilenkti. kita pateko į nelaisvę (1709 m. tik papirkęs sul­ tono ministerius. Jį lydėjo caras. ir po ilgų kalbų 383 . visiškai nesiskaitydamas su Leščinskiu. Jei kuri pusė jų nepriimtų. Tačiau Augustui nepasisekė jo* suvaldyti ir pa­ diktuoti jai savo sąlygų. Visi buvo labai nepatenkinti. kad visus ginčus išspręstų seimas ir kad caras ati­ trauktų savo kariuomenę. išsklaidė jo jėgas. kad. Todėl Karolis skubėjo pas Mazefą. kuris tuo tarpu su kariuomene buvo jau Lenkijoje ir skelbėsi esąs lenkiškųjų laisvių gynėjas. Visa Lenkija buvo rusų užimta. tą degino. naikino. palankia Leščinskiui. Pakeliui caras viską naikino. Pasiekęs P o l t a v ą . kaip namie. Lietuvoje dar tebe­ buvo švedų kariuomenė. Karolis pamatė. ir Mazefa prisijungė prie švedų tik su mažu kariuomenės bū­ reliu. prieš tą jis pagrasino čia pat stovinčia caro armija. Caras čia šeimininkavo. ir švedų kariuomenei trūko net maisto. prie jų prisidėjęs Višniaveckis su Zavišos vadovaujama bajorijos konfederacija. Kadangi jam buvo pa­ žadėjęs sąjungą kairėje Dniepro pusėje caro valdomų kazokų hetmonas M a z e f a. pailsėti ir sutriuškinti caro kariuomenę. apsiautęs su kariuomene iš visų pusių.). ties Prutu caras vos nežuvo su visa savo kariuomene. nes įsimaišė caras. tačiau pasiliko Lie­ tuvoje. sukėlęs prieš carą turkus. Nors šiaipjau visi seimai būdavo labai audringi. o jo kariuomenės viena dalis žuvo. Todėl jam dabar beliko tiktai vienas priešas — caras Petras Didysis. pradžioje grįžo iš Saksonijos Karolis X I I . Tačiau bajorija nenorėjo nusileisti Augustui. o caro generolas Dolgorukis. Lietuvoje liko dalis ir saksų kariuomenės. su niekuo nesiskaitydamas. „nebylys seimas" Seimas ir taikos sąlygos.) pradėjo kurti konfederacijas. Iš tikro jam pasisekė: 1711 m. bet Karolis X I I vyko. Tuo tarpu caro kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvą ir Lenkiją. galėtų padiktuoti naujos absoliutiškosios santvarkos sąly­ gas.). kuri viską plėšė. Augustas II siūlė carui pasidalinti Respubliką (tą jis ne kartą buvo siūlęs ir anksčiau) ir šeimininkavo. Taip pat papirkimais jis išvengė naujų turkų puolimų. tikėdamasis visko gauti. ir Karolis pagaliau buvo priverstas išsidanginti iš Turkijos. Taikos sąlygas bajorijai padiktavo ne Augustas. gabenosi į Rusiją turtus ir belaisvius. Augustas tyčia leido kariuomenei savavaliauti. Bajorija iš tikro sukilo ir (1714—1715 m. Caro ka­ riuomenė pagaliau pasitraukė iš Lenkijos. 328 psl. sužinojęs apie Mazefos sąmokslą. kuris turėjo su­ kilusią bajoriją sutaikinti su karalium. norėdamas tuo būdu sukelti bajoriją. 1717 m. generolas Dolgorukis jame padiktavo iš anksto tam tikroje taryboje nustatytas sąly­ gas. seimui buvo tik pažadėta pašalinti rusų kariuomenę. Naujo karo metu jis ir žuvo (1718 m. atstovai juose mėgdavo daug kalbėti. o Leščinskis pabėgo į užsienį. sušauktas seimas. Sapiegos ir. Trauk­ damiesi jie viską naikino. Augustas II pa­ siskelbė grįžtąs.Karolio X I I žygis į Rusiją ir Poltavos mūšis. Tačiau po seimo rusų kariuomenė nebuvo išvesta. ir todėl pasiryžo laimėti arba žūti Mūšis pasibaigė švedų pralaimėjimu. miestai nepasidavė.

„nebylys seimas". kai kur nieko neliko. Eko­ nomijos dirvos. Bado metais. 20.000 žydų. Tas pats buvo ir visame krašte. Nuo 170S m. liepos mėn. kur anksčiau būdavo apie 100 gy­ ventojų. laukai apžėlę mišku. kur anksčiau būdavo sėjami kviečiai. R o k o v i e n u o l i a i e r e m i t a i . ir sodybų vietoje žėlė miškas. iki 1709 m. dczinterija. Laidojo daugiausia Š v.000 krikščionių ir 4. li­ gomis. švedų kareiviai atėmę jo arklį. Sapiegų galybė buvo sugriauta Valkininkų konfederacijos. Kur anksčiau buvo platūs kaimai. ma­ ras aprimo. Paliai Vilnių buvo sugauti 8 plėšikai.862 lavonus. negalėdami išmokėti skolų. Nebūdavo galima jų spėti nė laidoti. daugybė išbėgioję nuo plėši­ kaujančių būrių į užsienį arba įstoję į kariuomenę. jie pasidavė Karolio X I I globai. Velykų jis palaidojęs 22. rašo: „. nes. Ir ten atsirado dykumų. kurią patvirtino 1717 m. nukentėjusi nuo maro.maičiuose —. " Kiti karaliaus komisarai. išrinkus karalium Leščinskį. bet netrukus gyventojai jam kitą parūpinę. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui Viešpataujančiųjų didžiūnų šeimų išnykimas. kur gyveno paseniūnis. Jis nesiliovė nė ateinančiais metais. pranešime apie Alytaus karaliaus ekonomijos dvarus štai kas pasakyta: „Ekonomija. ir jis galėjęs tęsti darbą. Maras siautė kartu su raupais. kaip Va gyventojų. o visoje Maž. o kur — vienas Dievas težino. Nerasta net nei paties dvaro nei palivarko. Krašto sunykimas. žinoma. 1710 m. ir tiek Sapiegos. kuris kasdien palaidodavęs po keletą dešimčių lavonų. pav. teliko vietomis vos 2—3. 2e386 slapta kažkur nuvežtos. o kai kuriose srityse. tiek kiti buvę karaliaus priešai galėjo ramiai gyventi. apaugo ne tik piktžolėmis. jie buvo šio pusėje. o ypač nuo kunigaikščio M. kurių daugumas irgi buvo išbėgioję. Pav. daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus. Iki didžiojo švedų. kurie. . Mieste kasdien nuo bado ir maro mirdavo dešim­ tys ir šimtai žmonių.. Tačiau po naujų vidaus kovų padarius santaiką. Po šitų visų sąmyšių tokios šeimos jau nebebuvo.883 žmonės.. kur vėliau Į lietuvių gyventojų tarpą buvo atgabenta kolonistų iš Vokietijos. 2 (A. Grotgero paveikslas). . tais pa­ čiais metais atvykę į Brastos ekonomiją. vie­ name tik Vilniuje mirė apie 20. Jį sudegino ganydami arklius. Buvo užmiršti ir senieji nesutikimai su bajorija. Užplūdus švedams. patiltėse ir ant rūmų laiptų. svetimos kariuomenės ir saviškių. nužudę ir su­ valgę savo žmonas ir vaikus. visus tėvo dvarus 387 Valstiečių lūšnos nugriautos ir nakčia . gyventojai išmirę nuo ligų ir bado. Tačiau Sapiegų galia jau buvo sunaikinta. Apskritai Lietuvoje nuo visų tų baisenybių išnyko ne mažiau. daugybė dvarų ir kaimų sulyginti su žeme. jie. jų dva­ rai buvo sunykę. Vieną kartą. O grįžus į sostą Augustui.. nesant žmonių. galvijai išplėšti svetimų ir savų karei­ vių.000. o kitus trobesius maskoliai ir kiti kareiviai išardę sukūreno"Tokį pat nykų vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai pavirtę dykuma. jam vežant laidoti 60—70 gatvėse surinktų lavonų. Taip antai. bet ir krūmais. Maras buvo pasiekęs ir Mažąją Lietuvą. ėdrų. apiplėšti ir praskolinti. bet galutinai pasibaigė vos 1717 m. Kaimuose. Mirus hetmonui Sa­ piegai. pav. išdykaudami Maskvos ka­ reiviai. arba vadinamojo šiaurės. niekas jų nesaugojo . Yra likę žinių apie vieną vienuolį. karo Lietuvoje vadovaujamąją rolę visada turėjo kuri nors viena didžiūnų šeima. buvo jo nemalonėje. 1711 m.apie /s. Apie Gardino eko­ nomijos dvarą šiaip rašoma: „Čia buvo dvaras.Nerasta nė ma­ žiausio daiktelio. X V I I I amž.. užpuldami žudydavo praeivius ir misdavo jų lavonais. kurie dažnai apie Brastą stoviniavusios Lietuvos kariuomenės buvo su­ griauti ir sukūrenti sulig paskutiniu pagaliu". Jų lavonų buvo pilna gatvėse. Lietu­ voje — apie 150. jo sūnūs. Višniaveckio kariuomenės. — buvo paskelbta visuotinė amnestija. palikusi visiškai be gyventojų.. Klaipėdoje 1710 m. mirė 1. dabar — tik „locus ubi Troia fuit". šventoriuose. influenca ir kt. 1712 m.

Leščinskį rėmė Prancūzija. Augustui nelengva būtų buvę su­ sidoroti viduje ir be caro kišimosi. Augustas kaip įmanydamas ėmė rūpintis laiduoti sostą savo sūnui. Rūpindamasis patraukti į savo pusę kaimynes valstybes. Tiesa. „Jupiterio šventė" 1818 m. ir jo generolai ėmė nuolat kištis į kiekvieną valstybės reikalą. o pralobęs paūžauti. bet 13 iš jų iširo. visų turtingiausi buvo dabar Radvilos.) Rusų ir Prūsų bend­ ra Respublikos vidaus priežiūra truko iki pat valstybės pabaigos (panašios Rusų ir Prūsų sutartys buvo dar daug sykių pakar­ totos). Valstybinis pakrikimas. bet jų tarpe nebeatsirado nė vieno energingo. Tada Augustas ban­ dė susitarti prieš carą su Austrija ir Anglija. Mat. Be to. valstybės gyvenimas po 388 Augustas II pramogauja Drezdene. caras vis dėl­ to neišvedė kariuomenės iš Respublikos. Jis suti­ ko joms duoti po dalį valstybės. kai buvo Karolio X I I gainio­ jamas iš vienos vietos į kitą. ir i k i Respublikos nepriklausomybės pabaigos Lietuvoje nebebuvo nė vienos vadovaujan­ č i o s i o s š e i m o s . kurios tolydžio rungėsi tarp savęs. Matydamasis nebegalėsiąs pasiekti absoliutiškosios valdžios. savo duotų pažadų. Augusto II valdymo pabaiga Augusto II asmuo ir jo planų nepasisekimas. kad tik likusioji dalis būtų pa389 . o kiti kad ir neiširo. Augustas iškėlė net Respublikos pasidalinimo planą. val­ džios ir turtų. kad Augusto II planai nepavyktų. (Senas raižinys). Po „nebylio seimo" Augustas sušau­ kė dar 18 seimų. Augusto II įpėdinio klausimas. Augustas II buvo didelis betvarkis. jis baiminosi. Mat. Tapę neturtingi. Sapiegos jau nebeįstengė atgauti savo ga­ lybės. bet čia vėl jam sutruk­ dė caras Petras. visų sąmyšių buvo taip pakrikęs. kad jau niekas juo nebesirūpino: kiekvienas žiūrėjo tik savo naudos. jiems atliko tiktai motinos pasoginiai dva­ rai. plataus masto politiko. ir visiškai ne­ beliko jokios tvarkos. kad negrįžtų tuo tarpu Lotaringijoje gyvenąs Leščinskis. caras padarė su Prūsija sutartį kartu saugoti. verdant smulkioms didžiūnų ir jų partijų kovoms. 21.atidavė skolininkams. tačiau nieko svarbesnio juose nebuvo nutarta. Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos jis nemetė savo minties ab­ soliutiškai įsiviešpatauti Respublikoje. žmogus labai nerūpestingas. Nenorėdama Respublikos sosto palikti Saksonijos elektoriams. Po „nebylio seimo" pri­ verstas išdanginti saksų kariuomenę. Atsakydamas į tai. jis buvo besigriebiąs kito­ kių priemonių savo svajonėms įvykdyti. tačiau nebepajėgė viena kitos nustelbti. Liudvikas XV net vedė Leščinskio dukterį. Valsty­ bės gyvenimas ėjo nebevaldomas. kovojo dėl. Norėdamas su juo susiartinti. kišantis svetimiesiems. Nuo to laiko (1719 m. Buvo nemaža gangreit vienodo turtin­ gumo šeimų. mėgstąs ne­ blaivas pramogas ir nepadorias linksmybes. To savo būdo jis nepametė net sunkiausiais laikais. tenorėdamas pralobti. Nepaisydamas 1717 m. Jų vietoje betgi neiškilo nė viena kita šeima. Jis ir tuomet iš caro gautus karo reikalams pinigus švaistė savo favoritėms ir girtoms pramogoms.

sustojo Dancige. bet vėliau taip nutuko. Todėl tos abidvi kaimynės valstybės. Didžiausias jo tikslas buvo lobis ir gražus gyve­ nimas. kurio kandidatūrą rėmė Prancūzija. Prašydamas Rusijos paramos. ramus gausingos šei­ mos galva. sušauktas vadina­ masis pacifikacinis (krašto raminamasis) seimas Augustą I I I pri­ pažino karalium ir tuo būdu likvidavo visus ginčus dėl jo iš­ rinkimo teisėtumo. 390 Tuo tarpu Leščinskis. ėjo karas tarp abiejų kandidatų. bet Leš­ činskio pusę laikančioms konfederacijoms buvo sunku kariauti prieš rusų ir saksų kariuomenę. spalių 5 d. Tuo pat metu caras pa­ siskelbė v i s o s R u s i j o s i m p e r a t o r i u m . d. gavo bėgti į Ka­ raliaučių. Ap­ link Respubliką iškilo naujos galybės. ilgai kariavęs su švedais. — buvo geras. 22. Fridriko Augusto žmo­ na buvo iš šeimos Austrijos imperatoriaus. kuris karūnavosi Augusto I I I vardu (jis buvo išrinktas 1733 m. Augusto II valdymo peri­ odas tiek Lietuvai. palaikė Fridriką Augustą. 1733—1763 m. — tačiau neturėjo nei savo tėvo energijos nei iniciatyvos. gavęs sostą. Augustas mirė neišsprendęs to klausimo. Anų laikų papratimu. kaip Augustas III. Tuo būdu 1733 m. o ji vis smuko. mirštant nepalikusio vyriškių įpėdinių). 23. Fridrikas Augustas. 1736 m. tiek Lenkijai buvo vienų nelaimių virtinė. Bet čia vėl sutrukdė caras Petras. O ta naujoji karalystė veikiai.).likta jo sūnui. atėjusi didžiulė carienės Onos kariuomenė jį išvijo. jis pažadėjo. Austrijai ir Prūsijai. Nebuvo toks palaidūnas. Fridriko Augusto. Visas tas periodas yra didžiausio vidaus pakrikimo metas. Augusto II valdymo reikšmė. Taip pat šitų karų metu sustiprėjęs Brandenburgo elektorius vainikavosi Prūsų karalium (1701 m. Leščinskis gavo iki gyvos galvos valdyti Lo­ taringiją ir Barą. medžiodavo tik paleidžiamus sugautus žvėris. Kai susirinkęs elekcinis seimas paskelbė karalium atvykusį Leščinskį. tačiau. Tačiau. šaudydamas juos iš specialiai 391 .. Apsuptas rusų kariuomenės. ir jis mėgo medžioti. ne­ paisydamos savitarpio sutarties. Prancūzijos leną. Tačiau svarbiausias tuo reikalu balsas priklausė kaimynėms valstybėms — Rusijai. O jos specialia su­ tartimi buvo įsižadėjusios neleisti į sostą nei Augusto II sūnaus. Augustas I I I karaliavo beveik 30 metų. Rusijai buvo daug patogiau. laukdamas Prancūzijos pa­ ramos. sausio 20 d. daugumas bajorijos panoro grąžinti iš­ tremtąjį karalių Leščinskį. vasalinį Respublikos Kuršą atiduoti carienės Onos mylimajam Bironui. ir Augustas pirmasis jį pripažino. Augusto III (1733—1763 m. nei Leščinskio. Lenkų karalius ir Saksų elektorius. Pran­ cūzija pagaliau visiškai atsisakė nuo savo kandi­ dato. Tuo viskas dar nepa­ sibaigė. labai maža jos te­ sulaukęs.) pasiliko sau visą Švedų valdytąją Li­ voniją su Estija ir jau grėsė Kuršui. Krašte iki pat 1735 m. pasižadėjo jai nereikšti pretenzijų į imperatoriaus Karolio VI palikimą (mat. pasidarė pavojingiausiuoju Respublikos priešu. Ten jis ir baigė savo gyvenimą. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius Augustui II mirus. o karūnavosi 1734 m.) laikų valstybė Augusto III asmuo. kad vos galėjo pajudėti. negausingas antrasis elekcinis seimas paskelbė karalium Fridriką Augustą. negalėdamas pajoti. kad jos įtakoje esanti Respublika liktų sveika. Tuo me­ tu iškilo Maskvos caras. greta Rusijos. N iš t a t o sutartimi (1721 m. kurs nenorėjo niekam leisti iš to pasipelnyti: mat.). kaip tėvas. Jaunystėje jis buvo visų mylimas gražuolis. Lietuvos kunigaikštis. prašy­ damas Austrijos paramos. Augustas I I I buvo visiškai netikęs valdovas. kurs.

gerk. geriau esą pasilikti be kariuomenės: Respublika laikantisi 393 . Čartoriskių partija tada dar buvo vadinama „f a m i 1 i j a": mat. o be pinigų negalima buvo nieko padaryti. kad taip reformuotoje valstybėje valdžia būtų jų rankose. mokėdami jam milžiniškas su­ mas pinigų. gindama savo kišeninius reikalus. kuriuos jie gau­ davo iš Rusų. kad kita gali 392 ką nors seime laimėti. jis šaudydavo tyčia paleidžiamus šunis. bajoro tipas. — neskaitant šiaip taip pavykusio 1736 m. Tuo būdu nebuvo priimta nė vieno naujo įstatymo. tačiau abejiem buvo svarbiausia. Karalius tik atvykdavo j seimą. tuojau ta išardydavo seimą. — n ė v i e n a s s e i m a s g r a ž i a i n e p a s i b a i ­ gė _ v į s į įširo. kuris likvidavo tarpuvaldyje kilusius kivirčus. Todėl aišku. Vals­ tybės reikalais nesirūpino — viską tvarkė jo artimas ministeris. kad ji gali laisvai tarp savęs peštis ir puotauti. Tai būdavo tie pa­ tys pinigai. Reformų klausimas ir santykiai su užsieniu. saksas B r ü h l i s.). Jei kada nebūdavo sugautų žvėrių. patogus buvo momen­ tas susitvarkyti viduje. pij i popuszczaj pasa"). Todėl per visą ilgą Augusto I I I karaliavimo metą. Buvo girdėti balsų. o vėliau prieš tuos pačius Prūsus (Fridriką Didį­ jį) kariavo.—Rusija. Didikų partijos ir jų ko­ vos. jie norėjo įsiteikti visagaliui Brūhliui. Ėmė iš Rusų pinigus ir Brūhlis ir net pats karalius. jedz. nebuvo uždėta jokių naujų mokesčių. filosofavo. Pran­ cūzija ir Saksonija. seimo. XVIII amž. reikalaujančių reformų — su­ Augusto III visagalis ministeris stiprinti valstybę. girdi. Bajorija džiaugėsi. kad nereikia mokėti jokių mokesčių. Augusto I I I laikais kai­ mynijoje ėjo karai. Prancū­ zų ar kitų valstybių. Austrų. kur dažniausiai ir gyvendavo. kad negalėjo būti valstybėje tvarkos. Tuo tarpu krašte virte vi­ rė kova tarp didikų. Tam buvo nemaža pri­ tariančių ir pačios bajorijos tarpe. išdalindavo Brūhlio nurodytiems žmonėms tarnybas (urėdus) ir vėl užsiimdavo savo nekaltomis pramogomis arba važiuodavo į Saksoniją. valgyk ir atsileisk sagtį" (Za kvola Sasa. Daugiausia ( f 1763 m. padedami Prancūzų. Juos pa­ pirkinėjo įvairios svetimos valstybės. apie tai svajojo galingoji Len­ kijos didikų P o t o c k i ų šeima ir abiejose valstybėse įsigalėję Č a r t o r i s k i a i su savo giminėmis Poniatauskais ir kt. Potockiai svajojo daryti reformas.paruoštos palapinės arba iš rūmų balkono. Iš pradžių Rusija ir Aus­ trija kariavo su Tur­ kais. Jei tik viena partija matydavo. tačiau ji nenorėjo užsidėti jokių mokesčių. Henrikas Brūhlis. Bajorija. išvien su Austrija. padidinti kariuomenę. kad. visi jos galvos buvo giminės. ir jie grupavosi į partijas. nors senųjų pajamų jau seniai nebepakako. o Čartoriskiai — Rusų. Kai kaimynės valstybės bu­ vo šitaip užsiėmusios. Tada ir įsigalėjo žinomas prie­ žodis: „Valdant karaliui saksui. Stengdamiesi nukon­ kuruoti kits kitą ir gauti kuo daugiausia valstybinių dvarų (seniūnijų) ir urėdų. (Norblino piešinys). Todėl jie niekad negalėjo tarp savęs susitarti ir visada vieni kitiems trukdė. Abeji rūpinosi sustiprinti valstybę. paskui Austrija kariavo su Prūsais.

O išsipainioti iš tribunolo sprendimo visada būdavo nelengva. Augusto I I I val­ dymo gale Rusiją valdė carienė Elžbieta. tuo tarpu savo giminėje jam būtų tekęs tik antraeilis vaidmuo. nesiprašydamos jokio leidimo. bet Anhalt-Cerbsto kunigaikštytė vokietaitė). 24. tribunolas buvo likęs vienin­ telė įstaiga. Lietuvoje prieš Čartoriskius veikė. Čia jas atsiųsdavo net žiemoti ar šiaip pailsėti. kad ten buvo laikomas partijos vadas. nes pasmerktojo pono priešai visada lengviau galėjo visuo­ menėje prieš jį agituoti. sauganti 1717 m. Kiekvienas tik stengėsi susibičiuliauti su Rusais ar Prūsais. seimo nutarimą. Jei nie­ kas tuo tarpu dar neišdrįso pasisavinti kurio nors jos ploto. Po Petro Didžiojo carų sostą iš eilės valdė net kelios moterys. laikydami savo didžiules kariuomenes. Bet Augusto III karaliavimo gale partijų kovose persvara jau aiškiai linko į Čarto­ riskių pusę. tiek Lietuvoje ir stengėsi abiejose valstybėse suimti į savo rankas valdžią. kol ji būsianti silpna. būdavo kruvinų susirėmimų. bet didikų dvarai. Kai per septy­ nerių metų karą Prūsų kariuomenė užėmė Drezdeną. — Fri­ drikas D. ir užsienio pirkliai jų nebeėmė. Jie turėjo daug šalininkų tiek Lenkijoje. iš čia ėjo derybos su užsieniu. kad tie neplėštų jo dvarų. Mat. nes jie visada iširdavo. kaip per savo kraštą. tol būsianti nepavojinga savo kaimynams. Didikai po visų XVIII a. o jos mirties nekantriai laukė sosto įpėdinis Petras ( I I I ) . Čartoriskiai. Atsi­ rado net tokių. jų vertė nukrito. kur buvo karaliaus perkelta Lenkijos ir Lietuvos pinigų kalykla. nieko nenuveikę. Tam buvo grie­ biamasi įvairiausių priemonių. Taip pat visiems rūpėjo. Ru­ sai plėšė iš gyventojų maistą. Kiekvieno pono svajonė buvo nustelbti kitus. kurie. 394 kiek leido Rusija. naikinamas. jie atkuto daugiausia iš kitų valstybių gaunamais pinigais. per kurią perėjo net kelios į Prūsiją žygiavusios Rusų armijos. o ypač t r i b u n o l ą . bet menkas politikas. Potockiai Tulčine. nes visi norėjo išrinkti saviškius. kuris buvo Čartoriskių giminė. Tuo metu Čartoriskiai pasiun­ tė į Petrapilį savo sesers sūnų S t a n i s l o v ą A u g u s t ą P o n i a t a u s k ą . Tūlo pono ka­ riuomenės skaičius buvo daug didesnis. Seimai jau buvo nebepavojingi. vėliau iškilo Oginskių dvaras Slanime. O tuo tarpu su Respublika niekas nebesiskaitė. Tribunolo narius renką seimeliai būdavo triukšmingiausi. Branickis Balstogėje. kartais kuri nors pusė pasišauk­ davo net Rusų kariuomenės pagalbos. Ir vis dėlto net šitokioje būklėje didikai negalėjo tarp savęs susitarti. čia lankydavosi arba nuolat gyvendavo užsienio valstybių agentai. pradžios suiručių vis dėlto atsigavo. kad saviškis būtų išrinktas tribunolo maršalka. kiek nuo jo priklausė vietų ir valstybės dvarų dalinimas. o su jo žmona Kotryna suėjo net į labai intimius santykius. kuri galėjo padaryti ponams nemalonumų — pasmerkti jų savavalią. o kitas buvo Lietuvos kancleris. hetmonas Radvila su visais savo giminėmis ir šalininkais. gyveno karališkai įsirengtuose dvaruose ir veržėsi nustelbti kitus. atsisakė mokėti mokesčius. ne­ trukus mirė carienė Elžbieta. Poniatauskui grįžus namo. Svetimų vals­ tybių kariuomenės žygiuodavo per Lenkiją ir Lietuvą. negu visos valstybės. Valstybė kariuomenės nebegalėjo net tiek išlaikyti. dėjosi nepriklausomais valdovais. turtingiausias Lietuvos ponas. Tuo būdu jos čia ir maitindavosi: kraštas būdavo plėšiamas. ir jos niekas neliesiąs. šis greit su­ siartino su sosto įpėdinio rūmais. Čia buvo kuriami visi poli­ tiniai planai. rinko rekrūtus. ir visą valdžią paėmė Kotryna II (ji buvo ne rusė.). ir niekas nega­ lėjo jų suvaldyti. kaip į tikrą grobį. o plėštų kitų. Lenkijoje taipgi rinko rekrūtus Fridriko Didžiojo kariuomenė. Lenkijoje prieš juos kovojo Potockiai ir hetmonas Branickis. Lenkijoje tokiuos žy­ mius dvarus turėjo — Čartoriskiai Pulavuose. mažesnių ponų dvarų. Valstybės gyvenimo centru pasidarė nebe karaliaus rūmai. Todėl ponai daugiausia rūpinosi suimti j savo rankas teismus. dėdamasis su Potockiais ir Branickiu. caras Petras I I I buvo pašalintas nuo sosto ir nužudytas. tai tik dėl to. Gavęs Saksonijos atstovo titulą. buvo nemaža.netvarkos dėka (Polska nievządem stoi). ėmė kalti netikrus pinigus ir gabeno juos į Lenkiją ir Lietuvą. kaip j pasipelnymo šaltini. visi žiū­ rėjo j ją. Pro galingiausias šeimas kaskart vis labiau ėmė prasikišti Rusų šalininkai Čartoriskiai. Šiaip ponai viską sprendė patys. Todėl tiek seimeliuose renkant tribunolo narius. Kilus vadinamajam 7 metų karui (1756—1763 m. ir labai dažnai bū­ davo pavartojama net kariuomenė. tiek tribunolo darbo pradžioje renkant maršalkas. Ypač jiems padėjo artimi ryšiai su Petrapilio rūmais. Su karalium arba su jo ministeriu Brūhliu buvo skaitomasi tik tiek. Kiekvienas iš jų jautėsi esąs karaliukas. Kraštas buvo apipiltas netikrais pinigais. Vienas jų brolis buvo Rusų vaivada Lenkijoje. Ga395 . Be to. kad būtų neleidusios kitos valstybės. bet perėjo Potockių pusėn tik dėl to. ypatingai nukentėjo Lietuva. šiems mažai kuo tenusileidžiančių. Lietuvoje puikiausias dvaras buvo Radvilų Nesvyžiuje. Kotryna II ir Čartoriskių sustiprėjimas Nuo Petro pradėto kišimosi į Respublikos reikalus Ru­ sija jau niekuomet nebeatsisakė.

savotišką kultūros gyvenimo periodą.) griežtomis priemonėmis pakirto jos rytietiškos san­ tvarkos šaknis ir išvedė ją į europėjamąjį kelią. Jo įpėdinis F r i d r i k a s II D i d y s i s (1740—1786 m. 1722—1724 m. „familijos" galva.). Tuo pat metu. Lietuvos vicekancleris. Ten kieta ministerio kardinolo R i š el j ės (Rischelieu. tatai at­ likti nebebuvo sunku. pasidaryti vieninteliais viešpačiais. jau drąsiai pradėjo siekti savo tikslo. — nustebino visus ir pastatė Prūsiją pačių pirmųjų valstybių tarpe. Antrojo švedų antplūdžio metu elektorius F r i d r i k a s V i l h e l m a s 1701 m. 1720—1722 m. Prancūzijoje ėmė stiprėti trečiasis luomas — miestiečiai pi­ niguočiai. stengdamosios ją patraukti į savo pusę. ji tuojau aiš­ kiai pažadėjo savo pa­ ramą Čartoriskiams. Štai kaip tik ta sustiprėjusioji Rusija nuo Petro I Didžiojo laikų sutartinai su Prūsija pasidaro padrikos Respublikos globėja. Lietuvos pastalininkis. į Europos valstybių tarpą buvo pradėjusi veržtis jau nuo J o n o IV Ž i a u r i o j o l a i k ų (1533—1584 m.). jie ėmė ruoštis pašalinti Au­ gustą I I I nuo sosto. Jo įpėdinis. 396 Netrukus tas pats ir visur įsivyravo: visur buvo įvesta kieta abso liūtiškoji valdžia su galingomis armijomis. taip pat kardinolas. Tuo pat metu plačiais užsimojimais išgarsėjo taip pat absoliu­ tiškoji M a r i j o s T e r e z i j o s (1740—1780 m. rašytojas. O K o t r y n o s II (1762—1796 m. Centralizuota. Olivos taikos traktatu). pasipylė mokslo veikalai. 1 7 5 2 . karūnavosi Prūsų karalium. iki 1780 m. tad beliko tik išsirinkti savo giminės karalių.) laikais Rusija jau pradėjo vado­ vauti ne tik rytų Europos politikai. Šviečiamoji literatūra ir šviesusis absoliutizmas. vusi sostą. Prancūzijos. 1724—1752 m. Nesiskaity­ dami su niekuo. Vilniaus kašte­ lionas. Energingasis P e t r a s I D i d y s i s (1682—1725 m. Mazarini (f 1661 m. įsiviešpatavus naujajai R o m a n o v ų dinastijai. jos jau n e b e a p l e n k ė .). Vi­ sos valstybės rungėsi. kai visur Europoje kilo absoliutizmas ir kūrėsi militariškai galin­ gos valstybės.1 7 7 5 m. Rusija. būdami įsitiki­ nę savo laimėjimu. jis buvo motinos bendravaldis) Austrija. — f 1642 m. Senoji rytietiško tipo valstybė. ir didžiausią klestėjimo laikotarpį ji pa­ siekė „ k a r a l i a u s s a u l ė s " L i u d v i k o X I V laikais (1643— 1715 m. Į pirmųjų Europos galybių tarpą stojo puikiai organizuota Prūsija. suiručių ir audringų 30 metų karų. kancleris.) ranka. sėkmingai apgynęs iškilusią Prūsiją nuo nepripažįstančių jai vietos savo tarpe senųjų galybių — Austrijos. Die­ nos dievaičiu pasidarė mokslo žmogus. s p r e n d ž i a n t k o k į s v a r b e s n į E u r o p o s p o l i t i k o s k l a u s i m ą .). Pirmojo švedų antplūdžio metu Prūsiją valdąs Brandenburgo elektorius išsi­ vadavo iš leninės priklausomybės (tas faktas buvo patvirtintas 1660 m. Nuo Petro laikų su ja jau buvo skaitomasi.. su puošniais karaliaus rūmais Prancūzija pasidarė visų Europos valdovų sekimo objektu. remiančiosi feodalizmo laikotarpį išgyvenusia aristo­ kratija. Reformų bandymų laikotarpis 1. Europoje užėjo griežto absoliutizmo periodas. arba buržuazija. tas sluoksnis su­ kūrė visas senąsias tradicijas paneigusį judėjimą. galuti­ nai nugalėti priešus ir. o ypač pažengė tuo keliu. dabar ji pasidarė vienu pavojingiausių Respublikos kaimynų. militariškai galinga. užgniaužusi feodalizmą. iš pradžių.Fridrikas Mykolas Čartoriskis. XVIII a. Rusijos ir jų sąjungininkių. Po XVII amž.) ją galutinai sukonsolidavo. Pradėjo klestėti literatūra.) ir J u o z a p o II (1765—1790 m. kurios dalis kadaise buvo net Lenkų karaliaus lenas. Europa X V I I I amžiuje Valstybės. kuris vadinamas š v i e t i m o p e r i o d u . Kartu jis atsuko į Europą jos politinį veidą ir eile sėkmingų karų pasiekė tai. bet ėmė kištis net į centro ir va­ karų Europos konfliktus. o savo buvusiam mylima­ jam Poniatauskui — Respublikos sostą. II. filosofas. kurį mes šiandien vadintumėm inteligentija. Turint Kot­ rynos paramą. Nuo to laiko Čar­ toriskiai. įvykdžius savo sugalvo­ tas valstybės reformas. ir jos žodis ten nusverdavo.. sukūrė centralizuotą karalystę. Jie dabar mums atrodo 397 . iš jo išsiskyrė šviesusis sluoksnis. Tai linkmei vadovavo Prancūzija. kad Rusija taip pat įžengė į pirmaeilių Europos galybių tarpą. Prūsijos armija įgijo nenugalimosios vardą. bet kaip tik tuo momentu jis mirė (1763 m.

turėjo prie šono bajoriškąjį ženklą — kardą. Į seimelius tokių plikbajorių atsigabendavo visi didikai. D'Alembcrt (f 1783 m. nuomonei paremti. visi apie tai tekalbėjo. Mat. Kai kurie didikai tokių taurių parodymui svečiams buvo išgalvoję net specialų ceremonialą. įsiskverbė net į karaliaus rūmus. Vietoj senųjų aristokratijos turnyrų. viską neigiančių iš­ vadų dialektika. o Respublikoje karalius neturėjo jokios valdžios. tuo būdu svetimųjų papirkimams ir didikų savavaliai kelias buvo laisvas. Visas būrys išgriūdavo į miestelį. viską.000. o kartais net vietoj medžioklių. nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir. Drezdene. — įžeistojo palydovai tuojau čiup­ davo kardus.000 kariuomenės. seimelio darbams pasibaigus. tarnų nepalaikomas. jei iš jų kada nors buvo gėręs koks karalius. Seimelio vaizdai. Taip antai. pajungda­ mas valstybės valdžiai (jozefinizmas). Tuo pat metu. Dėl šitų reiškinių visas perio­ das vadinamas š v i e s i o j o a b s o l i u t i z m o laikotarpiu. Respublika gyveno visiško pakrikimo laikus. ir žudynės būdavo neišvengiamos. o Lietuvai 6. Visą seimelio laiką nesiliaudavo girtuokliavimas. patys užsiėmė literatūra ir mokslu. Lenkijai buvo nustatyta 18. bajorija. į aristokratų saliomis.' Eilė autorių užsiėmė visuomenės san­ tvarkos. nes nebuvo pinigų jai išlaikyti. ko laikytis ir kieno nurodymų klausyti. ypatingai jis įsismagindavo.). Nebuvo iš viso jokios centro valdžios. Voltaire (f 1778 m. o kar­ tais net ir jis pats. duodamas visiškas išlaikymas seimelio metu. Jiems iš anksto būdavo pažadama po kokį auksiną ar du ir. kurį kiekvienu momentu galėdavo vartoti savo pono ar to. Prie jų dar prisidėjo Austrijos Juozapas II. kad nė vienas svečias negalėtų išeiti namo. apie kurią buvo suburtos visos žymiausios to meto pajėgos. Kitur visas gyvenimas buvo paklusnus valstybės valdžiai. bet to meto žmogui tai buvo viskas. kam nors tarti įžeidžiamą žodį. 2. jokių kultūrinių pramogų. Todėl jie va­ žiuodavo triukšmingai garbindami juos vežantį didiką. Politinis gyvenimas ėjo seimeliuose. Per kiekvieną puotą šeimininko pareiga buvo žiūrėti. Ji buvo susibūrusi apie tarpusavy kovo­ jančius didikus. net Bažnyčią. Susižavėjęs švie­ čiamąja literatūra. Montesquieu (f 1755 m. O ją patraukti tebuvo galima tik protek­ cijomis ir nuolatinėmis puotomis savo dvaruose. Rousseau (f 1778 m. kuris didikas yra galingesnis ir kurio laukia nemalonumai iš seimo ar tribunolo pusės. mo­ narchui. Atvežti jie tuojau būdavo sutalpinami iš anksto pasamdytose smuklėse ir šiaipjau patalpose. kuriems nesutariant ir nė vienai partijai neįsigalint. Diderot (f 1784 m. Dar patvirkusio girtuoklio karaliaus Augusto II laikais didikai. Bajorijos tarpe garsėjo ypač tie. Petrapily. be to. iš visko buvo sumaniai juokiamasi. aprašyti daugelio ano meto žmonių. 1717 m. kurie galėjo d a u g i a u s i a i š g e r t i ir nepasi­ gerti. kaip turi seimely elgtis. kai visur Europoje iš­ augo galingos absoliutiškosios monarchijos su didžiulėmis nuolati­ nėmis armijomis. o likusieji kartais pakeliui sutikdavo savo vado priešą. o kai kurie net ir gyvybės netekdavo. ir todėl seimeliai buvo nuolatinių muštynių vieta. Jie palaikė ryšius su išgarsėjusiais litera­ tais ir mokslininkais. Kiekvienas didikas ir stipresnis bajoras nusiųsdavo į okolicas vežimų ir atgabendavo keletą dešimčių ar keletą šimtų plikba­ jorių. Seimeliai. Iš Prancūzijos ta pati srovė paplito po visą Europą. nepasižymį gilumu.menkaverčiai. Todėl didikai stengėsi patraukti į savo pusę daugumą bajorijos. Reikėdavo tik vadams susikirsti. valstybės ir ūkio klausimais. savo sosti­ nėse kūrė mokslų akademijas (Berlyne. Buvo per­ kainojamos visos senosios vertybės: jos buvo paneigiamos. bet iš tikro ji ničnieko negalėjo. Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės p l i k b a j o r i ų . bet iš tikro jos nebuvo nė pu­ sės to skaičiaus. Čia buvo spren­ džiama. Diderot suorganizuota e n c i k l o p e d i j a .) ir naujus universitetus. jis darė reformas. Teo­ riškai čia visą valdžią turėjo patys piliečiai. prieš darbus di399 . Respublika XVIII amžiuje Valstybė ir visuomenė. pagarbioje vietoje. vienas pasi­ gesdavo ausies ar nosies. kūrė naują pasauližiūrą. Čia pat didiko agentai. Fridrikas Didysis savo dvare laikė Volterą. y.) ir eilė kitų autorių pasidarė epochos dievaičiais. nes nuskurę plikbajoriai visada būdavo alkani ir tikrai sočiai pavalgydavo tik seimelio metu.). Tuojau prasi­ dėdavo jų valgydinimas ir girdymas. žodis po žodžio susipešdavo. o tik drąsių. o nuo jų ir bajorija. Iškilo girtuoklia398 vimo kultas: didikai ir bajorija savo šeimos brangenybių tarpe turėjo su įvairiomis iškilmėmis susijusių taurių.). Visuomenės masės gyvenimo klausimais nė nesirūpino. einantį padaryti vizitų sau lygiems ponams.). einantį su tokiuo pat būriu. Nebuvo jokio kultūrinio intereso. visiems duodavo instrukcijų. išmoko tik puotauti ir girtauti. išsitraukdavo kardus ir puldavo vieni kitus. Taip pat iš anksto didiko atgabentos virtuvės pa­ gamindavo jiems valgyti. ir krašte neliko jokios valdžios. tiesiog šiurpūs. Visi tuo domėjosi. Paties seimelio metu muštynės kardais taip pat būdavo paprastas dalykas. tai taurės buvo laikomos. Stok­ holme ir kt. su kuria kas nors būtų skaitęsis. kuris gerai užmokėdavo. lydėdamas savo vadą. A rm i j o s ji beveik jokios neturėjo. žiūrėk. svarbiausia. Ja užsi­ krėtė Europos valdovai. kaip ypatingos švente­ nybės. t. Mokslas ir literatūra įsiskverbė ir į aukštąjį luomą. Dažnai didelė dalis suvirsdavo į patvorius išsimiegoti. Kotryna II taip pat kvietė į Rusiją išgarsėjusius rašytojus ir pati rašė. seimai irte iro. salionuose buvo ruošiami pasikalbėjimai ir disputai. pats rašė poezijos ir net mokslo veikalus. kitas ncbevaldydavo rankos. Ir.

plikbajoriai būdavo taip vaišinami. Šitokioje būklėje dėl valdžios kovojančios Čartoriskių ir Potockių partijos gerai suprato reformų reikalą. savo išLietuvos Istorija. seimeliui pasibaigus. tiek eilėraščiai. Todėl po seimelio ateinančią naktį jų būdavo pilna pusgyvių ne tik visose palėpėse. būdavo skiriamos vien galingųjų garbei. Todėl visi reformų siūlomieji raštai buvo anonimiški. Visos mo­ kyklos buvo jėzuitų ir pijarų rankose. Tuo būdu į seimą būdavo išrenkami tokie atstovai. Jiems tekdavo laukti kito seimelio ir tikėtis savo poną apginti. Toksai ponaitis grįždavo. Mat. nieko neišmokęs. Dažnas ten sušaldavo ir galą gaudavo. Bet jei taip nukentėjusių vadas seimely nieko nelaimėdavo arba būdavo priešingos partijos priverstas pabėgti. mat. o dar dažniau juos pusgyvius apdorodavo visoki vagys ar blaivesni draugai. kuriuos bematant iš­ dalindavo. Tad buvo aišku. bet kiekviena tuo tarpu apie tai nekalbėjo. Čartoriskiai Rusų padedami pasidarė vieninteliais viešpačiais. o ypač valstiečių būklę — buvo pavojinga. o vien tik trindavosi po vakarų Europos kunigaikščių ir aristo­ kratijos salionus. — ir viskas. tai priešingoji partija. kad taip bus. Pačios bajorijos matoma didžiau­ sia negerovė Respublikoje buvo centro ir visos valstybės valdžios aparato pakrikimas. Kiekvienas bijojo. kada jie grįš. Ir kai XVIII a. O šis. tik tada. kartais duodavo kokį nors savo daiktą. Bajorijos masės ją brangino. nes tuomet jie nieko negalėtų padėti. Taip pat buvo aišku.). tik tada buvo galima imtis reformų. jei kuri iš jų būtų bandžiusi siūlyti reformas. kad reformuoti ką nors galės viena partija. Žodžiu. kad iš­ sigelbėti ir panaikinti netvarką bus galima tik panaikinus liberum veto. Bet. Apie tai buvo daugiausia ir kalbama. Kiekviena sva­ jojo pirma viską suimti į savo rankas. visa valstybės santvarka mažesniuosius vertė pataikauti. stropiai žiūrėjo. jiems ir instrukcijos būdavo duodamos tokios. Tačiau tamsios bajorijos masės buvo griežčiausiai nusistačiu­ sios prieš reformas ir kiekvieną reformos pasiūlymą laikė pasikėsi­ nimu ant laisvės. Mably ir kt. nesiskaitydama su bajorijos masių nuotaika. Jei kam nepakakdavo rūbų. jau išspausdintas savo kny­ gutes išpirkdavo ir sunaikindavo. o tik paskui imtis reformų. švarko. kad ji nebūtų pakeista. didikų jaunuomenė parsiveždavo Vakarų madų. kas sava. kad be užsienio paramos nebus galima vis tiek atsilaikyti prieš kitos partijos kurstomą bajoriją. O visa ta santvarka vis dėlto būdavo vadinama tik­ rąja laisve. kuris 4 tomų savo veikale „Apie sėkmingą seimavimą" pirštu prikišamai įrodė. Tada nukentėjusieji puldavo prašyti savo pono pagalbos. sakyti kalbas. paliekant nepaliestus pagrindinius „ a u k s o l a i s v ė s " principus. buvo labai žemas. tai nieko negaudavo nė nuken­ tėję. kad privežti plikbajorių į seimelius tegalėdavo tik didikai. Atsirado tais klausimais ir knygų. ir seimas turėdavo iširti. kokių norėdavo tie patys didikai. Lengviausia buvo reformuoti valstybę. kad kitokioje santvarkoje su juo niekas nebesiskaitys. buvo tik gaudomos senųjų laikų išminčių mintys. kurie rašė apie valstybę (Rousseau. o kiti net siūlė panaikinti pagrindinę blogybę — liberum veto. kokių norėdavo didikai. nes jos reformą bajorija mažiausiai tegalėjo pajusti. Tad vidutinė bajorija turėdavo glaustis prie didikų. Reformuota so­ cialinę santvarką — palengvinti miestiečių. Rytą dažnas pasigesdavo kardo. Kai kurie autoriai. tiek kalbos. Mat. Vežti jų niekas namo jau nebeveždavo. kuris greičiau prasigerdavo ir greičiau išsipagiriodavo. eilėraščių kūrimo. Ir kai. pilnas tuščių žo­ džių. bet jokio turinio. girtuokliavimas trukdavo dar keletą dienų. Vieni bandė siūlyti aptvarkyti gyvenimą. kepurės. jau iš anksto žinodamas. nes ponui būdavo nebesvarbu. Jie tas reformas ir pradėjo. kas pasakydavo „veto". nuo kurių tuo būdu priklausydavo ir seimelių rezultatai. nes tat tiesiogiai paliestų kiekvieną bajorą ir tuo būdu sukeltų jų didžiausią pasipriešinimą. Seimai. Todėl. Kaip ir XVII a. šliaužioti prieš galinguosius. turėdavo atsivežęs vežimus apne­ šiotų ir krautuvėse pripirktų įvairiausių rūbų.dikų agentai stengdavosi neleisti plikbajoriams pasigerti. taip ir dabar tebebuvo mokoma pirmiausia klasinių kalbų. tačiau viso gyvenimo jos čia nepavergė. batų ar ko kito. kur retai kada studijuo400 davo. tai daugiausia buvo domimasi tais autoriais. vis tiek būtų stojusi į opoziciją ir savo priešus paskelbusi bajorijos priešais ir laisvių išdavikais. seimeliui pasibaigus. iškalbos.). jie ėmė ieškoti išeities. žinoma. Suprasdami visas savo krašto visuomenės santvar­ kos blogybes. Aiškus dalykas. negalėdavo tarp savęs susikalbėti. kai turės savo rankose visą val­ džią ir kai turės užsienio paramos. Mokymas buvo vien tiktai formalinis. antrojoje pusėje. Kiekvienas di­ diko sūnus paprastai vykdavo į užsienius. kad ilgai atsimintų. Vienuose pavie­ tuose būdavo įtakingesnis vienas didikas. kituose kitas. Partijos ir reformų klausimas. 26 401 . mirus Augustui III. todėl kai jų atstovai suvažiuodavo į seimą. bet ir visuose patvoriuose. Ir didikų švietimas taip pat buvo labai žemas. Šviesesniųjų asmenų pasitaikydavo tik vienas kitas. pilnas didybės. o kiekvieną reformos siūlytoją — bajorijos priešu. visiš­ kai nepritaikytos gyvenimui. Visada atsirasdavo. Bajorija. Valstybės reformų klausimas.. nes tik tokioje santvarkoje kiekvienas jautėsi turįs didelę vertę ir galįs pasipelnyti. paniekos visam tam. Iš visų autorių buvo žy­ miausias piaras K o n a r s k i s (1700—1773 m. kaip ypatingą malonę. joms net pritardama. pabūgę bajorijos neapykantos. Mo­ kiniai išmokdavo rašyti eilėraščius. Bajorijos švietimas XVIII amž. vidury čia pradėjo plisti šviečiamosios literatūros raštai. Šviečiamojo periodo literatūros idėjos į Respubliką atėjo XVIII amž. nes kitaip galėdavo labai nukentėti. tam išmokėdavo pinigais ar. Po seimelio ponas plikbajoriams dar padalindavo po truputį pinigų. Socialinių reformų klausimas. Į namus tas iš jų greičiau grįždavo.

kai Zamoiskis savo paruoštam įstatymų kodekse pasiūlė duoti valstie­ čiams laisvę. 3. kada daug gero buvo padaryta miestams ir kada buvo perorganizuotas visas valstybės aparatas. kuris betgi greit mirė. Tapę visagaliais. Čarto­ riskiai. kad kitatikių. kuria abi valstybės pasižadėjo remti Poniatausko kandidatūrą ir žiūrėti. kandidatų į sostą atsirado nemaža. vėlesnis Lietu­ vos hetmonas M. rūpinosi pastatyti karalium savo šeimos narį. Radvila išbuvo ištremtas net 3 metus. Čartoriskiai dabar galėjo pradėti savo reformas. Lietuvos kunigaikštis ir remti Poniatausko kandidatūrą. mažiausia turėda­ mas šansų. neturėdamas stiprios paramos krašte. kad vienas kitas ponas atleisdavo nuo baudžiavos savo valstiečius. visi jo turtai tuo tarpu buvo konfiskuoti. St. jog daugiausia šansų turi Adomas Čartoriskis (Rusų vaivados Augusto sūnus). Be Ad. Bet taip pat daug šalininkų tu­ rėjo išvien su Potockiais ir Radvilomis ei­ nąs Lenkų hetmonas B r a n i c k i s. Augusto elekcija 1764 m. jų kandidatu dar buvo M.). y. tegalvojo tik apie valdžios refor­ mas: socialinio gyvenimo jie visiškai nelietė. Čar­ toriskio. Ogin­ skis. pavyzdžiui. Tad suprantama. 1764—1795 m. t. o jį patį apšaukė bajorijos išdaviku. Mat. pravosla­ vų ir protestantų teisės būtų sulygintos su katalikų teisėmis. karalium buvo išrinktas Sta­ nislovas Augustas. Rusų kariuomenei parėmus. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos Kandidatai. Nuo to meto Rusija ir Prūsija pradėjo nuolat glaudžiai bendradarbiauti. imdamiesi reformų.). Tarp Ru­ sijos ir Prūsijos buvo atnaujinta jau daug kartų daryta sutartis.imtinę padėtį laikė nepaliečiamu šventu dalyku. ir stipriau­ siais kandidatais liko keletas saviškių ponų. kišdamosi į Respublikos vidaus reikalus. Stanislovas Augustas Poniatauskas. Pirmiausia tai buvo jo vyresnysis sūnus. 402 403 . d. tai bajorija atmetė net nesvarsčius visą projektą (1780 m. Čartoriskių priešai buvo išvyti iš krašto. Kotryna II tuojau po Augusto I I I mir­ ties užmezgė santykius su Prūsų Fridriku II ir jam pasiūlė bendromis jėgomis paLenkų karalius (f 1798 m. Čartoriskio žentas. Augustui I I I mirus. visada turėtų remtis tik savo protektoriais. gavęs sostą už viską turėtų būti dėkingas jį pasta­ čiusiems. be to. kodėl ir Čartoriskiai. Taip pat jos įsipareigojo priversti seimą. Šiaipjau valstiečių būklės pagerinimui nebuvo nieko padaryta net paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais įvykusiame reforminiame seime. Atrodė. žinoma. (Beloto paveikslas). Pasitaikydavo tik. Taip ir įvyko. jis. kad Respublikoje nebūtų padaryta jokių reformų.

o hetmonų turėtosios teisės atiteko karo komisijai. paskui — ka­ 1764—1769 m. karo komi­ sijose — hetmonams. ir bajorija žiūrėjo į jį. kad valdžia vis tiek liks jų rankose. toje turėjo būti svarstomi sei­ melių pageidavimai. ir jie daž­ niausiai iširdavo. o jo turtus konfiskavo. To jie siekė dar konvokaciniam seime. Priimant seimo tvarkos įstatymą. bet kadangi tam pasi­ priešino Rusų ir Prūsų atsto­ vai. T o ­ liau buvo nustatyta. Tam tikslui jie pirmiausia pasirūpino bent kiek sutvarkyti valstybę viduje. Tą meilę jis buvo įgijęs savo paprastumu ir amžinai gir­ tuokliaudamas su bajorija. net 3 metus (pagaliau jį sugrąžino ant Čartoriskių supykusi Kotryna). O jo dosnumas. 4. tai tuo tarpu veto buvo paliktas. netiesiogiai buvo apribotas ir liberum veto. kad nega­ lima visų reikalų svarstyti kar­ tu. Radvila betgi nenusileido. nes turėjo daugybę turtų ir Lietuvos bajorijos tarpe buvo labai populiarus ir mylimas. vaišin­ gumas. kai seimas buvo apsuptas Čartoriskių milicijos ir rusų kariuomenės. be to. Todėl jie tikėjosi. niekad nesugebėjo įgyti politikų pasitikėjimo. y. nuolat gir­ taudamas. šalia jo milijoninių turtų ir Radvilos vardo. Todėl dabar buvo nusta­ tyta. tačiau veikiai rusų kariuomenės pajėgomis jie buvo išvyti iš krašto. pirmiausia turėjo būti svarstoma iždo ko­ M. Didžiausią pasipriešinimą parodė tik Lenkų hetmonas B r a n i c k i s ir Vilniaus vaivada K a r o l i s R a d v i l a (mirusio hetmono sūnus). Jis buvo jų sesers sūnus. Vis dėlto Čartoriskiai nepabūgo ir jo pašalinti. jis vis dėlto nenusileido ir. atstovams ne­ susitariant išrinkti net maršal­ kos. Rusijos ambasado­ rius. Ten jis išbuvo. misijos apyskaita. kad niekas neišdrįso stoti prieš Rusiją. o krašte šeimininkavo Čartoriskiai. labai daug reiškė. Be to. surašyti instrukcijose. Iš visų jų re­ formų didžiausia naujenybė buvo valdžios aparato pertvarkymas ir seimo darbų sutvarkymas. Branickis netrukus susitaikino su savo giminėmis (jo žmona buvo St. Kadangi anksčiau daug seimų iširdavo dėl to. Jis neturėjo jokio išmokslinimo. jie išvyko iš Varšuvos pasiruošę pra­ dėti karą. Būdamas didelis girtuoklis nutrūktgalvis. o iždo komisijose — iždininkams. tačiau. Čartoriskių reformos Čartoriskiai turėjo didelių planų: jie svajojo panaikinti ne­ tvarką ir pakelti Respublikos prestižą kitų valstybių tarpe. veto panaikinimui pasipriešino Rusų atstovas R e p n i n a s . kaip į savą žmogų. kurias turėjo iždininkai. kad be Rusijos paramos nepajėgs apsidirbti su savo priešais. Bet neprityrusį atstovą Čartoriskiai ap405 . Augusto sesuo) ir sugrįžo. kad atstovai seimeliuose būdavo saikdinami griežtai lai­ kytis instrukcijų. Čartoriskius ir Rusiją.Čartoriskių priešai ir jų nugalėjimas. 1794—1799 m. Komisijos kiekvieno ordinarinio seimo turėjo būti u n karnos naujos. Tuo tarpu jo turtai buvo naikinami. jis betgi nebuvo kvailas. Antroji Čartoriskių svarbi reforma lietė s e i m ą . tai šitokios priesaikos dabar buvo uždraustos. Jose visada turėjo būti po 4 senatorius ir po 12 bajorų. Nugalėti priešingą partiją buvo nesunku. kuri paskelbė jį bajorijos iš­ daviku. ieškojo paramos prieš naująjį karalių. pirmasis Rusų raliaus pasiūlymai. Užtat buvo priimtas seimo darbų statutas. numany­ dami." t. Repninas. Hetmonams 404 liko tik kariuomenės vadovybė. ir pačiam gale — visoki privatūs prašymai. jam sunku buvo gauti kokios nors paramos dar ir dėl to. Čartoriskiai. Lig šiol seimo darbai eidavo be jokios tvarkos. bet numatyta darbų tvarka. o visas kariuomenės aprūpinimas ir jos surinkimas ati­ teko komisijai. jų pačių išauklėtas ir be jų krašte neturįs jokios reikšmės. prieinamumas. Lietuvoje buvo padaryta konfederacija. nes jau konvokacinio seimo metu visa valdžia perėjo į jų rankas. t. Rusų kariuomenės išvytas į Mol­ daviją. Pirmiausia buvo įkurta kiekvienoj jungtinėj valstybėj po dvi komisijas — iždo ir karo. buvo pavestos iždo komisijai. kleisdamas išsivežtas brangenybes. Visos teisės. sutiko su Poniatausko kandidatūra. Jie sva­ jojo net panaikinti liberum veto. trečioje vie­ generalgubernatorius Lietuvoje. o pirmininkavimas jose priklausė ministeriams. vienas klajodamas po Europą. Visi komisijų nutarimai turėjo būti atliekami balsų dauguma. Jis buvo gana pavojingas. Išrinkus maršalką. jie liko vien kariuomenės vadais. kad maršalka turi būti renkamas balsų dauguma. y.

000. tuo atveju ji pažadėjo leisti padidinti Respublikos kariuomenę net iki 50. kad susitvarkęs kraštas liks jos vienos įtakoje. kuris savo valiai paremti turėjo čia pat stiprią kariuomenę ir tuo tarpu pa­ laikė Čartoriskius. Kai 1766 m. kad nebūtų priimtas nė ka­ raliaus ir Čartoriskių remiamas siūlymas visus ekonominius rei­ kalus seime spręsti balsų dauguma. ir tikėjosi. kaip ją tada vadino. pripažino lygias teises kitatikiams. o jų tur­ tus pasiimti sau už visas skriauKarolis St. stojo irgi prieš kitatikių teisių sulyginimą. kuriuo kvietė prisidėti prie konfederacijos ir kara­ lių. Kotryna leido Repninui sukelti prieš karalių ir Čartoriskius visą nepatenkintą bajoriją. ko reikalavo Repninas.gavo. kurie anksčiau šitą reikala­ vimą rėmė. Varšuvos konfederacinis seimas (1768 m. arba. kad per didele netvarka naudotųsi kiti kaimynai (Prūsija ir Austrija). Noroms nenoroms konfederatai turėjo pasirašyti aktą. be to. Vilniaus metus. Radvila. tai ir Čartoriskiai. Bet išėjo kitaip: bajorijos tas nesužavėjo. nebuvo. Degdamas neapykan­ ta Čartoriskiams ir karaliui. Repninui kurstant. tuo būdu dabar kilo pavojus. jis svajojo juos sunaikinti. k a r d i n a l i n e s t e i s e s . Jie ir karalius svajojo. Konfederacijos centru buvo numatytas R a d o m a s. Radomo konfederacija ir Čartoriskių reformų apkarpymas (1768 m. O norėdama įvykdyti di406 sidentų teisių sulyginimą. Tam tikslui Kotryna pasiūlė Respu­ blikai sudaryti su ja gynimosi ir puolimo sutartį. Tada konfederacija iš Radomo buvo perkelta į Varšuvą. das. — sudarydami iždo komisijos įstatymą įrašę. kuris būtų tiek kentėjęs nuo Čartoriskių. todėl sutiko. Krašte daugybė Čartoriskių priešų laukė progos sukilti prieš juos ir tuo tarpu bijojo tik Kotrynos ambasadoriaus Repnino. 1767 m. seimą Rusija kartu su Prūsija pareikalavo sulyginti R e s p u b l i k o j e k i t a t i k i ų teises su katalikų. ir Čartoriskių priešų skaičius nesumažėjo.) Čartoriskių konfliktas su Rusija. Stačiūkas. Repninas pasirūpino. kad susitvarkiusi Respublika galėsianti vesti savarankišką užsienio politiką. Taigi viskas priklausė nuo Rusijos. Bet Čartoriskiai nenorėjo pasidaryti Rusijos žaisleliu. o Rusija dėl to pasiryžo juos ir jų valdomą karalių pamokyti. kad seime visi iždo reikalai turi būti sprendžiami balsų dauguma. federatai labai apsivylė: Rado­ me rusų kariuomenės apsupti. Rusija rėmė: ji nenorėjo. Jie manė. patirtas per 3 ištrėmimo 1762—1764 ir 1768—1790 m. bet jos tuo tarpu tebuvo tik popieriuje. Radvila. kai ši panoro. o Kotryną II prašė „priimti pareigą" saugoti Respublikos konstituciją. kad Rusija pasistengs jiems pakenkti viduje. seime nebuvo priimtas pasiūlymas sulyginti ki­ tatikių teises. nes visą laiką bus reikalingas jos paramos. 5. kad tuo būdu patrauks į savo pusę visą bajoriją. kur gyveno patsai Repninas. Tačiau ir jis ir visi konvaivada. Čartoriskius. o jos priešaky buvo pastatytas Rusų iš emigracijos atšauktasis K. Jam buvo grąžinti visi dvarai. Rusų reikalams jis geriausiai tiko: kito tokio žmo­ gaus. Todėl jie atmetė sutarties pa­ siūlymą. šiurkštus Repninas labai 407 . tai ir reformos buvo apkarpytos. Radomo konfederacija. jie buvo priversti pasirašyti konfe­ deracijos aktą. visuose pavietuose ėmė kurtis prieš karalių ir Čartoriskius nukreiptos konfederacijos. kad prie jo būtų prikomandiruotas rusų pulkininkas Karas. su ku­ riuo jis kiekvienu reikalu galėtų pasitarti.) turėjo patvirtinti viską. Visos šitos reformos turėjo atsiliepti Respublikos gyvenime labai teigiamai. kad nė viena iš tų teisių nebus pa­ keista. Už sugrąžinimą jis buvo dėkingas tik Kotrynai. Prieš 1766 m. Kadangi fanatiškoji bajorija buvo griežčiausiai prieš tai nusistačiusi. darančius reformas. iš Rusijos buvo paprašyta g a r a n t i j o s . Visi džiaugėsi galėsią atsikratyti nekenčiamo karaliaus ir numesti Čartoriskių jungą.

neklausyda­ mas Rusijos.) metu jis nedrįso priešintis Repninui. 6.t. Karalius buvo įsitikinęs. jis atsakė. Konfederatų žymiausios jėgos buvo išblaškytos. grasino bausmėmis. Baro miestely. jam pataikavo. Tuo būdu Rusijai buvo pripažinta teisė žiūrėti. visur prieš jį tik lanks­ tėsi. negalėjo prie jų dėtis. kuris drįso kalbėti prieš jo siūlymą. T o ­ dėl visi. Konfederatai nors daugumas bu vo karaliaus priešai. neturėjo va­ lios. Jis tik buvo pamokytas: jam buvo parodyta. kaip tada buvo sakoma. prievarta. seimui. kad su rusais kovoti neįmanoma. kad ji leis jam tvarkyti savo valstybė. ir t. Buvo gana apsišvietęs ir suprato valstybės reikalus. Anksčiau ji kišosi tik jėgos teise. Karaliaus ryšiai su Rusija. — tais pačiais 1768 m. Kai pagaliau seimas pasibaigė. jis manė. ruo­ šėsi valdyti valstybę. kad nebūtų pakeistos kardinalinės teisės. Čar­ toriskiai buvo nustumti į užpakalį. Matydamas Rusijos galybę. kuriuo ji naudojosi jau iki pat Respubli­ kos galo. negalima buvo rasti. Seimas buvo priverstas įvykdyti visus jo reikalavimus. bet visame krašte liko atskiri partizanų būriai. ką jie leidžia. jis vy408 lėsi. kurie 1767 m. pats karalius ir daugybė didikų per jį gaudavo iš Kotrynos pinigų.griežtai elgėsi. kuris tiek priklausytų nuo jos ir tiek lenktųsi prieš ją. Griežčiausi Repnino priešai buvo Krokuvos vyskupas Soltykas. Konfederatai ir jų kovos. tik buvo sugriauta jų galybė. Labai greit judėjimas apėmė visą Lenkiją ir Lietuvą. pasitaręs su senatu. Tuo būdu buvo paliktas nepaliestas libetum veto. tik neturėjo energijos valdyti. menu. jam priešinančiųsi dvarų sunaikinimas ir senatorių ištrėmimas į Rusijos gilumą buvo jau visai nepanašūs į bičiulišką globą veiksmai. tai ir prasidedąs judėjimas buvo nukreiptas drauge ir prieš jį. Seimui. Jie ėjo tik prieš karaliaus ir Čartoriskių siekiamas reformas. Tuo būdu Repninas į juos žiūrėjo. buvo per daug užsiėmęs savo asmeniniais malonumais. Zaluskis ir Lenkijos lauko hetmonas Ževuskis su sūnum. arba. Be to. Anksčiau Rusija viską darė per Čartoriskius. Bet iš tų pačių žmonių. T o ­ dėl. Pašalinti karalių. jog taip pasielgsiąs su kiekvienu carienės priešu. Tuo tarpu jis iš tikro troško pakelti savo valstybės gerovę. kad kitatikiai turės lygias teises su katalikais. neketindamas priešintis. Baro konfederacija ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas Konfederacijos kūrimasis. o karalius tik vyk­ dė jų valią. kad jai priešintis neprotinga. Ka­ dangi karalius laikėsi Rusijos. seimo metu Repninas jau perdaug aiškiai išėjo iš tokių bičiuliškų ribų: panieka. su kuria jis žiūrėjo į seimą. susimetė į konfederaciją kovoti su Rusijos priespauda ir už senąsias bajorų laisves. Tos kardinalinės teisės buvo surašytos atskirame įstatyme. kad. vadai persikėlė į užsienį. jai buvo pripažinta g ar a n t i j a. nors ir pik­ tinosi rusais. o dabar jai buvo duotas juridinis pagrindas. Anksčiau Rusija vis dėjosi ba­ jorijos laisvių gynėja ir. kaip į savo carienės samdinius. pradėjo su konfederatais derybas. kaip troško į konfederaciją einanti bajorija. Tad ir šito seimo (1768 m. konfede­ ratams pasisekė gauti paramos: tuo tarpu Rusijai paskelbė karą 409 . o Kotryną tik maldavo neardyti valstybės. nes tikrai neturėjo su kuo skaitytis: karalius buvo jo valdovės pastatytas. ga­ rantuota. Tad vieną naktį Repinas įsakė savo kariams juos suimti. būrėsi pašalinti kara­ lių. kas palaikė reformas. o save laikė jos įgaliotiniu. kad karaliai bus tik renkami. Šis judėjimas prasidėjo dar ne­ pasibaigus Repnino komanduojamam seimui. kad Rusijai buvo pripažinta teisė p r i ž i ū r ė t i R e s p u b l i k o s v i d a u s g y v e n i m ą . iškilo pasipriešinimas žiauriajai Repnino priespaudai. kišdamasi į Respublikos reikalus. nuo šiol Repninas ir jo įpėdiniai darė vis­ ką patys. Karalius ir Čartoriskiai liko ne­ paliesti. dar nepasibaigus 1768 m. li­ teratūra. jie buvo išsiųsti į Rusijos gilumą ir net 5 metus išbuvo Kalugoje. Tikėdamas senąja Kotrynos meile. Kiek­ vieną. norėjusiam juos užtarti. gali visko nustoti. o blogiausia buvo tai. neleidimu gauti jokio urėdo. Visur bajorija ėmė burtis ir dėtis prie konfederatų. kad tegalima daryti tik tai. o kar­ tu nusiuntė prieš juos savo ir rusų kariuomenę. Todėl jis. Radomo konfederacijos ir 1768 m. tačiau iš karto nesiskelbė prieš jį kovoja. darniai sugyvendamas su Repninu. Rusijai nebuvo jokio reikalo: kito karaliaus. Jie pasidarė tikraisiais valdovais. Kijevo vysk. Čartoriskių pradėtos reformos nuėjo vėjais. su­ sirinkusi B a r o miestely (Podolėje). dalis Lenkų bajorijos. jis plūdo biauriausiais žodžiais. jis. sa­ kėsi ginanti jos laisvę.

jų pusėn stos visos valstybės. buvo pasirašytas visų 3 valstybių traktatas. Tuo būdu R u s i j a i t e k o Lat­ gala. Kotryna bemeilijo palikti Respubliką neliestą. kuriam nė vienas Europos valdovas negalėjo pritarti. Todėl po ilgų derybų ji pagaliau su­ tiko su pasidalinimo mintim. jau ruošėsi įsikišti į karą. Karalius tuo tarpu jau buvo beketinąs irgi prisidėti prie kon­ federatų (jo kariuomenė prieš Simanas Kasakauskas.). Tik tamsią naktį jiems paklydus ir pakrikus. beveik visos Vitebsko ir Mstislaulio vaivadijos ir dalis Minsko vaivadi­ jos. Tačiau Austrija. o P r ū s i j a — Lenkijos Pavyslį ir Varmijos vyskupystę. juos pa­ laikė ir Austrija. Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. konfederatams padėti apsiėmė Prancūzija. ji tik pareikalavo ir sau dalies. Iš visų tų trijų vals­ tybių daugiausia pasinaudojo Prūsija. kad Respublikos sostą paskelbus laisvu. Žodžiu. Europos valdovus konfederatai nuteikė net prieš save. Tuo būdu 1772 m. Konfederacijos galas.). turėjo grįžti ir nusileisti. karaliui pasisekė grįžti į Varšuvą. Sujungus savo valsty­ bę į vieną plotą ir ją žymiai padidinus. Prancūzija net davė pinigų ir atsiuntė karui va­ dovauti karininkų. nes patys konfedera­ tų vadai tarp savęs nesutiko. Tuo tarpu Prūsų Fridri­ kas Didysis iškėlė mintį. nimą. Bet Prancūzijoje jau buvo pasikeitę ministeriai. Apgautas Repinino Radomo konfederacijos metu. bet jam nepasisekė. nau­ jasis užsienių ministeris vengė konfliktų ir Austrijos siūlymui bu­ vo abejingas. Pirmasis Respublikos padalinimas (1772 m. jų vyriau­ siasis buvo vėliau Prancūzų re­ voliucijos metu labai pasižymė­ jęs generolas Diumurjė (Dumouriez). jis prisidėjo 411 . Lenkijai Prūsijoj buvo paliktas tik laisvasis Dancigo miestas ir kyliu į ją įsikišęs Tornas.Turkija. Maža to. Bet kaip vienas energingiausių Lietuvos tik tuo metu konfederatai pasi­ konfederatų vadų. pasi­ kėsindami ant karaliaus laisvės. Konfe­ deratai pakriko. vėliau Tarskelbė nepripažįstą Stanislovo govicos konfederatas ir paskuti­ Augusto ir kovoja už jo pašali­ nysis Lietuvos didysis hetmonas ( 1 7 9 3 . jų pusėn stojo visi Rusijos priešai ir konkurentai. negu leisti pasinaudoti Prūsijai. nenorėdama leisti Rusijai pasilikti tų 410 žemių. nenorėdama viena kariauti prieš Rusiją ir Prūsiją. Tuo būdu Prūsų karaliaus valdomas Brandenburgas buvo sulietas į vieną valstybę su Prūsija. O be to. Tam kurį laiką priešinosi tiktai Ma­ rija Terezija. juo kiekvienai buvo numatyta tam tikra dalis. Tai buvo karališkosios didybės įžei­ dimas. Bet tuo atveju prieš ją galėjo stoti Austrija drauge su Prūsija. juos jau nebekariavo). kuri net padarė puolimo bei gynimosi sutartį su Tur­ kija. Vieną naktį konfederatų būrys Varšuvos gatvėje sučiupo važiuojantį karalių ir gabeno jį į savo stovyklas. kad Rusija tas žemes grąžintų Turki­ jai. buvo pagaliau įvykdytas Prūsų karalių siekimas iškelti savo valstybę į pirmaeilių Europos galybių tarpą. kaip tik tuo metu ir tarptautinė politika pakrypo konfe­ deratų nenaudai. kurias jos tuojau po to ir okupavo. Į sostą daug konkurentų nebuvo. sutiko su padalinimu.1 7 9 4 m. šiaurinė dalis Polocko vaivadijos su pačiu miestu. kviesdama ir Prancūziją į pagalbą prieš Respublikos pa­ dalinimą. Ir šiuo metu didžiausią atsparumą parodė tas pats Radvilą. jau niekur neberasdama paramos. Turkijai karas su Rusija nesisekė: Rusija užėmė Moldaviją su Va­ lakija. Netvarkingas partiza­ niškas kovas jis bandė perorga­ nizuoti į reguliarų karą. jų vadovybė. Jie manė. Bet išėjo kitaip. Tad Austrija. kurios i sostą norės pasodinti savo kandi­ datą. jie visi norėjo būti pirmaisiais ir nenorėjo pasiduoti kieno nors valdžiai. A u s t r i j a užėmė dalį Mažlenkių ir Galicijos. rugpiūčio 5 d. Rusija užėmė rytinę didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro. Už lei­ dimą užimti dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių jis reikalavo ir sau dalies. iš ten turėjo išsikelti ir. iki tol gyvenusi Austrijoj. gaudama už tai atlyginimą iš Respublikos žemių.

Jam vadovavo vieni parsidavėliai. tik patvirtinda­ vo jos priimtus įstatymus. reikėjo dar sutvarkyti santykius su pačia Respublika. Bet jam nesisekė: išbuvęs emigra­ cijoj net kelerius metus. Vienoje jo pusėje yra Kotrynos atvaizdas. kad kas nors jo ne­ išardytų. dėl ko nebūtų gautas tų trijų valstybių sutikimas. visas seimas nedirbo: visus reika­ lus svarstė tik iš seimo narių ir senatorių sudaryta 30 žmonių delegacija. 413 . Karalius iš pradžių dar bandė rasti sąjun­ gininkų kitose valstybėse ir gintis. (Mateikos paveikslas). kad leng­ viau būtų suvaldyti atstovus. Tuo tarpu Respublikoje visi buvo apkvaišinti padalinimo ir nežinojo. Kad darbas lengviau eitų. Tuo būdu toliau Respublikoje nieko nebegalėjo būti pakeista. neleidžia atstovams išeiti iš salės. joms reikalau­ jant. protarpiais susirinkdamas. vėl iš­ vyko j užsienį ir užsiėmė daugiausia diplomatija.I ir II padalinimui paminėti Kotrynos II išleistas medalis. Visiems darbams vadovavo naujas Kotrynos II atstovas Štakelbergas. dabar garantijos idėja buvo taip pat jos iškelta. daugiausia Rusi­ jos papirkti.). Krašte visur buvo pilna svetimos kariuomenės.. 1768 metais garantija buvo pripažinta vienai Rusijai.). doresnieji bajorai seimo šalinosi (daugelis. o kitoje carų herbas — dvigalvis erelis ir Rusijos užgrobtų žemių žemėlapis. Reitanas. nes buvo bijomasi. tačiau niekas nedrįso kariauti prieš 3-jų tokių galingų valstybių sąjungą. bet. Todėl. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. neilgai laikęsis Lietuvoje. vis svajodamas prieš Rusiją su­ kelti Prancūziją ir Turkiją. Šitaip buvo patvirtintas padalinimas. Protestuodamas prieš seimo sukonfederavimą ir Rusų skiriamą maršalką Poninskį. ragindamas normalia tvarka išsirinkti maršalką ir pradėti seimą. kuri dar ilgai laikė Lietuvoje ir Lenkijoje Scena iš 1773—1775 m. y. kad esančios susigrąžintos atplėštosios žemės. Viršuje užrašas. ir išrinkti atstovais. ką veikti. atsigulęs ant slenksčio. o seimas. Jis ilgai ne­ grįžo. Naugarduko atstovas T. 7. seimo pradžios. Vėliau betgi vėl visą globą pasiėmė viena Rusija. ne­ atvažiavo į seimą). net visiems nusileidus. Rusų ir Prūsų atstovų pastangomis seimas 412 buvo sukonfederuotas. bet nebegalima buvo aplenkiu ir sąjungininkių. prie Baro konfederacijos. Reikėjo gauti iš jos padalinimo patvirtinimą ir padaryti su ja taikos sutartį. karalius sušaukė seimą (1773 m. Prūsijai ir Austrijai užėmus sau pasiskirtas sritis ir likvidavus konfederatus. t. ir į seimą prilindo daugiausia visokių svetimųjų papirktų atstovų. Ant erelio skyde — Lietuvos Vytis. perorganizuotas visas valstybės aparatas ir naujosios santvarkos neliečiamybės g a r a n t i j a pripažinta visoms trims padalinimo dalyvėms valstybėms. seime Rusijai. turėjo pagaliau grįžti ir susitaikinti su karalium (1777 m.

Jose buvo pakeistas tik vienas kitatikius (disi­ dentus) lietęs punktas: jų teisės buvo suvaržytos. Nuolatinė Taryba. kurioje kiekviena jos priešininkė valstybė galėjo su­ kelti bajoriją.000 (nuo 1717 m. ištisą eilę metų nebebuvo jokių sąmyšių. teis­ mai. Karaliaus valdžia buvo labai susiaurinta: jis pasidarė tik Nuolatinės Tarybos pirmininku ir turėjo pasirašinėti visus Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus. Buvo patvirtintos 1768 m. Todėl ji nu­ sprendė suorganizuoti tvirtesnę centro valdžią. kuri geriau val­ dytų ir kartu varžytų karalių. 2 / 3 jų turėjo būti lenkai ir 1 / 3 lietuviai. Kaip ir anksčiau. Iš tikro ji visą laiką liko Rusijos ambasadoriaus įtakoje. Vis dėlto per keliolika savo veikimo metų Taryba daug ką padarė. ir teisingumo. y. taikydamasis prie Kotrynos II ir jos ambasadoriaus noro. Bet kariuomenės skaičių buvo leista padidinti iki 30. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai Nuolatinė Taryba išgyvavo 14 metų (iki 1789 m. 9. policijos. jį derino. po 1 iš Lietuvos. prižiū­ rėdama jos narių parinkimą. gavo iš jos teisę padaryti kai kurių administracinių pagerinimų. Su ja Respublikos reikalais artimai bendradarbiavo tiktai Prūsija. jų senatorių negalėjo būti nė vieno. jis palengva su­ gebėjo patraukti į savo pusę didžiąją dalį bajorijos. Tuo būdu Nuo­ latinė Taryba tų atskirų organų veikimą tik prižiūrėjo. atskiri. kaip malonę. valstybės dvarų ir vietų dalinimas iš jo buvo atimtas: urėdus turėdavo atiduoti visada vienam iš 3 Nuolatinės Tarybos pasiūlomų kandidatų. seimo patvirtintos konstitucijos nespėjo įsigalioti gyvenime. Buvo paliktos taip pat Čartoriskių įsteigtos karo ir iždo komisijos. arba administracijos. Respublika turėjo teisę laikyti tik 24. o per ją tikėjosi valdysianti visą kraštą. Tačiau visi anarchijos pradmenys pasiliko. ir karalių elekcija ir bajorijos teisė neklausyti karaliaus.000 kariuomenės). pavadintas Nuolatine Taryba. N u o l a t i n ė T a r y b a susidėjo iš 18 senatorių ir 18 at­ stovų. aiškinti įstatymus ir spręst kylančius konfliktus. jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir tapo iš tikro mylimas. Jis palengva paėmė Tarybą į savo įtaką. Pirmoje valdymo pusėje jis buvo nekenčiamas ir niekinamas. savas. seime Kardinalinės teisės. Po ilgų derybų Nuolatinė Taryba buvo sudaryta. Visa taryba buvo padalinta į 5 departamentus (jų kiekvienas vedė atskirus reikalus) — karo. yra labai sunku ir daug atseina. 1768 m. Kiekvienas or­ dinarinis seimas (jis susirinkdavo kas 2 metai) pusę tarybos na­ rių turėdavo pakeisti naujais arba perrinkti iš naujo. Todėl ir valdžios apkarpymas jam neišėjo į bloga. nes buvo užsiėmusi savo reikalais ir į savo sąjungininkių šeimininkavimą žiūrėjo la­ bai nepalankiai. ir į seimą galėjo pakliūti tik 3 disidentų atstovai. iždo. Didlenkių ir Mažlenkių. Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo 415 . nepamiršdamas nė vieno prašančio. o anos komisijos ir kiti organai liko. Valstybės perorganizavimas 1773—1775 m. stengdamasis būti tei­ singas. kad suvaldyti padriką valstybę.savo kariuomenę: garantija jai dar buvo pripažinta atskiru aktu. k a r d i ­ n a l i n ė s t e i s ė s . Austrija čia kišosi kuo mažiausiai.). bet. neleistų jam niekad iš Rusijos įtakos išsprūsti. įvedus Nuo­ latinę Tarybą. kaip buvę. nevykdant pacta conventa punktų. o svarbiausia. Šitoks organas turėjo būti N u o l a t i n ė T a ­ r y b a . jų naujai pastatytose bažnyčiose buvo uždrausta skambinti varpais. Tuo pat metu buvo suorganizuotas lig šiol nebuvęs centralinės val­ džios organas. užsienio. karalius stengėsi visą laiką veikti. vad. Buvo palikta ir liberum veto. Rusija norėjo Respubliką pasilaikyti savo įtakoje. o atskiri Lietuvos ir Lenkijos valdžios aparatai (komisijos. 8. Be to. kaip vykdomieji organai. nes jis 414 stropiai prižiūrėjo jos narių parinkimą. kad. Karalius ir da­ bar nusileido Kotrynai. Todėl šitam padalinamajam seime kilo rei­ kalas Respublikos gyvenimą geriau sutvarkyti. o Nuolatinės Tarybos veikimo metu pasidarė visiems artimas. t. Ji buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai. Bet vis dėlto tatai karaliui neišėjo blogan. Bet ji iš praktikos žinojo. Ji turėjo didelę reikšmę ir Lietuvai. Visų pre­ tenzijas sutaikinti jam buvo nelengva. Rusija tikėjosi galėsianti ją laikyti savo įtakoje. Ji buvo pirmoji centro valdžia. Nuolatinė Taryba visą veikimą turėjo tik prižiūrėti. Per 5-ius konfederacinių karų metus visa valdžia iširo. ministeriai) vykdė įstatymus gyvenime. kurių garantu vėl tapo Rusija ir jos są­ jungininkės.

nes dabar karalius kaskart vis labiau ėmė varyti savo politiką.) Edukacinė Komisija. ir. kurie abiejų valstybių artėjimui jau buvo labai dideli veiksniai. kuri rūpintųsi mo­ kyklomis. o taip pat ir Vilniaus akademija buvo kaip tik jėzuitų išlaikomos. kurios turėjo visiškai atskirai orga­ nizuotą savo valdžią. seimas. t. Tada besivaržydami didikai būrėsi į partijas. Batoro. kaip tik to pat padalinamojo seimo metu buvo įkurtas dar vienas bendras Lietuvai ir Lenkijai orga­ nas. kai susirinko 1773 m. kuria jis uždarė visų pulte puolamą jėzuitų ordiną. y. Lietuvos Istorija. deši­ nėje — St. kuri perėmė kaip tik tuo metu panaikinto jėzuitų ordino mokyklas ir ėmė rūpintis visu švietimu. Rektoriaus lazda (sidabrinė) pradėta vartoti Vazų laikais. Jos viršuje esančio Vyties skyde yra tas pats I H S ženklas. Todėl pati Taryba dar labiau artino jau gana glaudų Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimą.visiškai atskiros valstybės. 416 III. kad nepriklauso tai pačiai valstybei. jei Lietuva būtų pradėjusi kokią nors savarankišką politiką. Antspaudo viduryje — Vytis. kad Nuo­ latinėje Taryboje sėdėjo lietuviai kartu su lenkais. Be Nuolatinės Tarybos. Protasevičiaus. Be to. kuris Stanislovo Augusto laikais ir be Tarybos buvo gerokai pažengęs. Nuolitinė Taryba nė vienoje vals­ tybėje nieko nevaldė. o dešinėje — Poniatauskų. kai ėjo didžiausios jų varžytynės dėl valdžios karalių Saksų laikais. Bet jau tas vienas dalykas. kurio skyde vietoje dvigubo kryžiaus yra vadinamoji Jėzaus monograma (I H S). Ji tuojau turėjo perimti į savo žinią visas buvusias jėzuitų mokyklas ir jų turtų pajamas.) ir rektoriaus valdžios ženklas. Kaip tik tuo metu. kaip j savą valdžios organą. jo kairėje — Radvilų. nepaisydami. Tiek Lietuvoj. tiek lietuviai žiūrėjo į Tarybą. ji tik prižiūrėjo atskirų valstybių valdžių veikimą. tiek Lenkijoj daugumas mokyklų. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. jo kairėje — Zigmanto Augusto. kad tiek lenkai. bet ir visą abiejų valstybių bajoriją artino jau kiti reikalai. ką daryti su liekan­ čiais didžiuliais jų turtais ir kam pavesti mokyklas. Bendrą jos turėjo tik valdovą ir retai tesusirenkantį seimą. Todėl tuojau kilo klausimas. kad Taryboje buvo net 2 / 3 lenkų ir tik 1 / 3 lietuvių. gale 1. Stanislovo Augusto laikais ponų varžytynės tokių griežtų formų jau nebeįgaudavo. bet net ir vieną valstybę. Buvo nu­ tarta visus jėzuitų turtus sunaudoti švietimo reikalams ir įsteigti vadinamąją E d u k a c i n ę K o m i s i j ą . kad stengėsi pasidaryti jos nariais arba jos nariams pasigerinti. Lietuvos ir Lenkijos didikai ypatingai ėmė bendrauti. Todėl bajorija dar labiau pra­ dėjo jaustis sudaranti ne tik vieną visuomenę. daug reiškė pats faktas. žemiau kairėje — Vazų. Baro konfederacijos metu vėl abiejų valstybių bajorija bendrai kovojo su Rusų priespauda. Tai buvo vadinamoji E d u k a c i n ė K o m i s i j a . 27 417 . perėmė maždaug karaliaus turėtąsias teises. Vienodos abiem valsty­ bėm problemos ir vienodi pavojai abiejų kraštų bajorijai ėmė atrodyti vienu bendru pavojum. kad joje visada daugiau galėjo lenkai. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m. atėjo popiežiaus bulė. Tiesa. jie būtų galėję kliudyti. Pirmiausia visi bendrai kovojo prieš karalių (todėl Radomo konfederacijai net Lenkijoje va­ dovavo lietuvis Radvila). buvo svarbu tik gauti daugiau sąjungininkų ir nugalėti savo konkurentą. Be to. Visa tai. ją dar labiau artino. pačioje apačioje — vysk. Taip pat jai buvo pavesta Jėzuitų akademijos antspaudas (XVIII amž. o dešinėje — Sapiegų. Aplink Vytį — dar 8 kiti herbai: viršuje — popiežiaus Grigaliaus XIII. žinoma. Tačiau tuo pat metu ne tik didikus. rodo.

Edukacinė Komisija perorgani­ zavo visą mokyklų tinklą. Pinigai. o pinigus tie­ siog vagia. todėl Lie. o Lenkijoje net 4. renkamas karalium pasižadėjęs. o Lenkijoje — 383. Šitam darbui atlikti Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo sudaryta po atskirą D a l o m ą j ą K o m i s i j ą . pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. o šios apygardėlėmis. Ignas Masalskis. Todėl 1776 m. o joms reikalingiems mokytojams paruošti Vilniuje buvo įsteigta mokytojų seminarija Be tų. Tačiau šitas klausimas visą laiką liko neišspręstas. Be to. jėzuitai turėjo daug išskolintų kapitalų. tos komisijos buvo panaikintos. Ten irgi mokėsi daugelis Lietuvos bajoraičių karininkais. o apygardėlinių mokyklų su 6 metų 418 419 . Toliau visas kraštas buvo padalintas apygar­ domis. pir­ mučiausia ėjo Lietuvos mokyklų reikalams.753. tad iš viso buvo 25 mokyklos. Bet kadangi Lietuvoje jėzuitų turtų buvo daug daugiau. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais Jėzuitų turtai. Lietuvoje jų buvo išskolinta 2. ir visi turtai pavesti Edukacinei Komisijai. pajamų. ypač Lietuvoje. Tik Radvilos savo Nesvyžiaus dvare įsteigė mažesnę kadetų mokyklą daugiausia savo reikalams. Tiek už išnuomotus dvarus. Komisija turėjo rūpintis tik pačiu mokymu. tebebuvo dar keletas ir protestantų mokyklų. seimo nu­ tarimu. buvo išnuomoti neribotam laikui bajorams iš 4 ^ 2 % nuo įkainotos dvaro vertės. bajorija nuolat reikalavo nuo pyko ir mokyklų kursu buvo 21. Tačiau varšuviškė kadetų mokykla visiems buvo pavyzdžiu. vadovėliais ir pinigų sunaudojimu. buvo nepaprastai dideli. pasirodė. Todėl Lietuvos 1762—1794 m. Vilniaus vyskupas. ir visi žymesnieji bajoraičiai vyko tenai mokytis. tai ir pa­ jamų Lietuvoje buvo dau­ giau.visų kitų mokyklų priežiūra.877 auks. dar buvo likusių ir tebe­ veikė nemaža vienuolynų mo­ kyklų. Šios mokyklos išlaikymui Lietuvos iždas duodavo Va lėšų. pačios Edukacinės Komisijos išlaikomų moky­ klų. Bet pinigų grobstymas nesi­ liovė: dažnai jų pritrūkdavo net mokykloms. 2. Tokia V y r i a u s i ą j a L i e t u v o s M o k y k l a buvo pavadinta buvusi jėzuitų Vil­ niaus akademija. kad metinės pajamos iš jų Lietuvoje siekė 522. negu Lenkijoj.847.819 auksinų. Naujoji mokyklų sistema. kad Dalomosios Komisijos su tais turtais daro biznį — dvarus labai pigiai dalina savo artimiesiems.339. o ne Lenkijos mokykloms. netru­ kus įkūrė kadetų korpusą Varšuvoje. tiek už kapitalus Edukacinei Komisijai buvo mokama 4 / 2 % Greit pasirodė.438. kad už tuos pinigus ir Lietuvai būtų įsteigta tokia pat mokykla Vil­ niuje. Pirmiausia Lietuvoje ir Lenkijoje buvo padaryta po vieną vyriausiąją mokyklą. Be to. gaunami iš Lietuvoje bu­ vusių jėzuitų dvarų. Visi buvusieji jėzuitų dvarai. dar buvo įkurta kadetų mokyklėlė Gardine. joms būdavo pridedama dalis Lietuvos Vysk. Komisija buvo įkurta bendra Lie­ tuvai ir Lenkijai. Sta­ nislovas Augustas. Pradžios mo­ kyklos buvo kuriamos prie visų parapijų. kinta ir nuolat reikalavo. kuriai priklausė visų kitų krašto mokyklų priežiūra. Visus jų turtus surašius. Lenkijos moky­ kloms savų pajamų nepa­ kankant. Mokyklų priežiūra dabar buvo pavesta V y r i a u s i a j a i L i e] atliekamas sumas skirti Lietuvos kariuomenei. Lietuvoje tokių apygardų su 7 metų mokyklomis buvo 4. ir jos pradėjo skursti.V y r i a u s i o s i o s Lietuvos Mokyklos tuvos bajorija buvo nepatenantspaudas.

ir sunaudojo 1795 m. Žymesnieji mokyklų kūrėjai. Bet to meto bajorija ir didikai buvo įpratę visur. Dėl to jis buvo pašalintas iš komisijos pirmininko vietos. bet menkos moralės vyras. teisingas. Naujoviška mokyklų linkmė. matematikos ir medicinos. kurių kiekvie­ noje buvo po vieną 6 klasių a p y g a r d i n ę ir po keletą triklasių a p y g a r d ė l i n i ų mokyklų. Mokykloje buvo dėstomi visi to meto universitetiniai mokslai. ir jo vyskupijoje gražiai klestėjusios pradžios mokyklos vėl sunyko. nes Vilniaus vysku­ pija tada apėmė visą didžiąją kunigaikštiją. jis įsakė visiems savo kunigams steigti mokyklas. doras. Iš žmonių.). nors mokymą jose vis dėlto prižiūrėjo. jis buvo gobšus turtų graibstytojas. ir Ščucine. I G a r d i n o apygardoj apygardėlinių mokyklų buvo šiose vie­ tose: Vilniuje. darbštus. ir mokyklos pradėjo skursti. Edukacinės Ko­ savo reikalams dalį mokyklų lėšų. Tai buvo labai mokslintas. išskyrus Žemaičius. Va­ dinamoje m o r a l i n i ų m o k s l ų k o l e g i j o j e buvo mokoma filosofijos. jis buvo viso to darbo siela. Tuo būdu V. Bet iš kitos pusės. Tai šviesiausioji XVIII amž. misijos iniciatorius ir Lietuvos mo­ Po kelerių metų padaryta revizija kyklų globėjas (t 1812 m. o jaunoji karta išdidžiai siekė reformų. Bobruiske. y. būtų buvę sąžingesni. Jo pastangomis buvo pastatyta ir dabar tebestovinti gražioji Vilniaus katedra ir di­ dingi vyskupų rūmai Verkiuose (dabar jų jau nebėra). Edukacinės Komi­ sijos įkūrimas buvo jo sumanymas. Kretingoje. Merkinėje. Ne mažiau nuopelnų iš pradžių turėjo ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . Daugumas dalykų tebebuvo dėstoma lotyniškai. kur tik prikišdavo savo pirštus. Lydoje. Edukacinės Komisijos idėja buvo tikrai vykusi: tai buvo iš viso pirmas atsitikimas Europoj. Nesvyžiuje. Pirmininku tuomet tapo karaliaus brolis — primas.. Užtat daugumas mokykloms skirtų pinigų žūdavo visokių agentų kišenėse. Kai naujoji mokykla išauklėjo jaunąją kartą. bet įsižeidęs jau nebesirūpino mokyklomis.). Tačiau. Bialoje. Dombrovicoje. kurie stovėjo prie to darbo. netvarkingai gyvendamas. tik kai kurie daly­ kai—lenkiškai (galutinai lenkų kalba čia buvo įvesta tik 1816 m. Ji buvo suskirstyta į dvi kolegijas. Valstybės atžvilgiu senoji karta buvo kon­ servatyvi ir bajoriškųjų laisvių garbintoja. tvarkant Lietuvos mo­ kyklas. Višniove. tik dabar jų buvo daug daugiau pristeigta. 1793— trūkdavo pinigų. kad visose plačios Vilniaus vyskupijos para­ pijose buvo įsteigtos pradžios mokyklos (būdamas vyskupas. kad jos sunyko beveik visoje Lietuvoje. tekdavo būti 2 m. be to. Masalskis liko komisijos nariu. todėl mokslas jose trukdavo tik 6 metus. kancleris.000 auksinų išeik­ vojimą (didelę tos sumos dalį buvo išeikvoję vyskupo agentai. kurie rūpinosi Lietuvos mokyklomis. jis buvo didelis mokslo ir meno globėjas. vicekancleris. Tuo būdu bajorų visuomenė kultūriškai suskilo. Panevėžy. apygardėlinėse mokyklose visos klasės buvo dvimetės. Pastoviuose. žymiausias buvo vicekancleris J o k i m a s C h r e pt a v i č i u s . teologijos ir teisės mokslų. ir jų sukurtoji mokykla buvo jau liberališka. Berezvieče ir Lužkose. Liubešave ir Žuravicuose. jei žmonės. Vėliau. didžios išminties. pasipel­ nyti. Jokimas Chreptavičius. Iš vienos pusės. III B r a s t o s apygardoje tų pat mokyklų buvo Pinske. Slucke. ši jau nebegalėjo susikalbėti su senąja. tačiau už viską teko jam atsa­ kyti). O tat reiškė. taip pat jis buvo ir vienas iš daugelio rusų parsidavėlių. Visam krašte. t. IV K r a ž i ų apygar­ doje buvo Kaune. Tad paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais padarytosios reformos buvo j a u n o s i o s k a r t o s darbas. Ypač didelis jo nuopelnas buvo tas. Mokyklų reformatoriai buvo kupini šviečiamosios prancūzų literatūros idėjų. buvo sudarytos 4 apygardos. F i z i n ė j e k o l e g i j o j e buvo mokoma gamtos mokslų. Volkoviske. jau universiteto laikais). Todėl ir jo reikšmė nevienoda. II N a u g a r d u k o apygardoje jų buvo Minske. Cholopieničiuose.t u v o s M o k y k l a i . nepaprastai mokslintas ir didelis knygų mėgėjas. o vėliau per dekanus jas prižiūrėjo). pabaigos Lietuvos asme420 nybė. Iš to būtų galėję išeiti nemaža naudos. Apygardinėse mokyklose mokslas buvo išeinamas per 7 m. Pradžios mokyklos ir toliau liko prie vienuolynų ir parapijų. Jis buvo ir pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. kuris daug sunau­ dojo visuomenės pinigo. jis pri­ 1773—1793 m. kad švietimą paėmė į savo žinią pati valstybė. — žmogus morališkai nesusiteršęs. (V kl. atidengė 300. Ypač daug mokyklų tebe­ turėjo pijarai. 421 . Raseiniuose ir Ukmergėje Ne visos tos mokyklos buvo išlaikomos Edukacinės Komisijos — dalis jų tebebuvo išlaikoma vienuolynų. Edukacinė Komisija nė vienos vienuolynų mokyklos neperėmė į savo žinią.

Bet vis dėlto perdaug toli nukrypti nuo inventoriuose pažymėtų pareigų. pla­ čiųjų visuomenės sluoksnių būklė beveik nepasikeitė. buvo spausdinama daugybė visuomenės santvarkos nagrinėja­ mųjų ir reformų siūlomųjų raštų. yra neteisingas. Kaunui. Minskui. o mokėjo mokesčius. tatai vertė ją susirūpinti. Volkoviskui. tai jų teisėju ir valdovu būdavo seniūnas. o jei priklausydavo privatinio dvaro. Mozyriui. O visa tai pirštu prikišamai rodė bajo­ rijai. kad jie sumokėtų daugiau mokesčių. Pasiskųsti nebuvo kam. kiek iš jų imti mokesčio (V4 visų karališkųjų dvarų — seniūnijų ir tenutų — pajamų būdavo atiduodama kariuomenės reikalams). pirmosios Čartoriskių reformos buvo tuojau apgriautos. Kiek geriau buvo b a ž n y t i ­ n i u o s e i r v a l s t y b i n i u o s e d v a r u o s e . Valstiečiai dar labiau skurdo. kiek tik ga422 Valstiečio sodyba XVIII amž. 1768 m. kur nuomojo bajorų pastatytas smukles. o ypačiai po mokyklų re­ formos. Lydai. Atsirado net laikraščių. kaip susitvarkyti. kartais būdavo net jie patys apkaltinami maišto kėlimu ir. tik spaudė. daug daugiau reikalauti iš valstiečių būdavo nepatogu. kad būtų galima pašalinti tą priespaudą. kad jie visiškai neturėjo jokių teisių. ir dažniausiai jie nieko nelai­ mėdavo.). jie priklausė pono. skaudžiai nubaudžiami. valstiečiams skųsti poną jo paties draugams ar giminėms buvo gana sunku. darbas buvo pavestas vienam mokslintam Lenkijos 423 . gale Reformų kryptis. Privatiniuose bajorų dvaruose jie buvo visiškoje pono valdžioje. Jos ambasadorius čia pasidarė visagalis. Apie baudžiavos pa­ naikinimą bajorijos daugumas nenorėjo nė girdėti. kad Respublika laikantisi netvarka. visi miestai buvo pavesti seniūnų priežiūrai. Miestuose gyvenę ž y d a i taip pat skurdo. Baudžiavos panaikinimo klausimas. Mat. arba vadinamosios magdeburginės. vadinamuo­ siuose inventoriuose. Be to. tenai reikėdavo žinoti. Socialinis Lietuvos gyvenimas X V I I I amž. tokias valstiečiai turė­ davo ir eiti tiems dvarams. teisės buvo paliktos tiktai Vilniui. nes ten vals­ tiečių teisės buvo surašytos tam tikruose aktuose. priešingai. seimas iš visų mažesniųjų Lietuvos miestų atėmė savivaldybes. Miestai. Po I pada­ linimo buvo ketinta paruošti visų Respublikos įstatymų ko­ deksą. kokias pa­ reigas eina valstiečiai: kai tekdavo tuos dvarus perduoti nau­ jam ponui arba kai tam tikra komisija tikrindavo dvaro pa­ jamas. Brastai ir Gardinui). jog senasis posakis. Žinoma. o 1776 m. gale. kaip ir valstiečiai.3. tai valstiečiai galėjo skųstis. Trakams. Miestai buvo net dar labiau suvaržyti. Kokios pareigos bū­ davo pažymėtos tuose inventoriuose. Tuo būdu miestiečiai pasidarė tokie pat beteisiai. Pakilo net ekonominis gy­ venimas. visuomenės švietimas pakilo. Naugardukui. tai jų teisėju ir valdovu būdavo jo savininkas (savivaldybės. beveik vienin­ teliu jų verslu pasidarė smuklių laikymas. darytas 1777 m. (Norblino braižinys. iš Vakarų atėju­ sios šviečiamosios literatūros įtakoj. reikalaudavo daugiau. Daugelis jų išsikėlė į kaimus. reikėdavo žinoti. Miestiečiais ir valstiečiais tuo tarpu niekas nesi­ rūpino. Jas apgriovė Rusija. Jei kartais koks seniūnas nenorė­ davo to laikytis. kaip ir valstiečiai. ir ponas juos išnaudojo. pakvietus kariuomenę. Tiesa. beveik nuolat Lenkijoje ar Lietuvoje buvo Rusų kariuomenės dalių. Jie tik tuo tesiskyrė nuo vals­ tiečių. kad nėjo baudžiavos. Jei jie priklausydavo karališ­ kojo dvaro. Įėjo. Tačiau visas tas judėjimas lietė tiktai bajoriją. Šiaip. Stanislovo Augusto laikais valstybės gy­ venime pradėjo rodytis gerėjimo žymių — buvo padaryta reformų. Pinskui. kuri karskart vis labiau ėmė kištis į Respublikos vidaus reikalus. Blogiausia.

Ypač garsus buvo 1769 m. Paulovo rendorius kanauninkas Povilas dvaro valstiečių savivaldybės Bžostauskas visus savo kūrėjas (f 1827 m. vėliau — Radomo konfedera­ cijos metu. Kodeksas (statutas) 1780 m. pagal kurias vals­ tiečiai apsiėmė dirbti pono žemę ir mokėti jam tam tikrą mokestį arba duoti tam tikrą dalį derliaus (pav. Tuo metu pirmiausia kraštą naikino tarpuvaldžio kovos. ligi bus sumokėtos dovanotosios pinigų sumos. susirinkę į seimą. palengvinančių valstiečių būklę ir paimančių juos įstatymo globon. bėgdavo nuo savo ponų ir slapta apsigyvendavo kur nors tokiam dvare. kad valstiečių vergovė ne tik nežmoniška. Ekonominio gyvenimo kėlimas Ūkis X V I I I amž. Bet vis dėlto tokių ponų buvo labai maža. netoli Vilniaus) valstiečius atleido vien už piniginį mokestį ir net davė jiems savivaldybę. 4. Nelabai jis teatsipeikėjo ir vidaus sąmyšių pilname Saksų val­ dymo periode. t. Tai buvo neramūs tik ką prasidėjusios Baro konfederacijos laikai. kad kitur geriau gyventi. bet iš tikro teužsiėmė tik plėšimais). pradžioje (žiūr. Kadangi projektas buvo iš anksto išspausdintas. Iš tikro tie. „Mužikus nori padaryti bajorais. A t m e t ė j į s v a r b i a u s i a d ė l v a l s t i e č i a m s d u o d a m ų j ų p a l e n g v i n i m ų . o mus — mužikais". be to. kad jis buvo skiriamas abiem jungtinėm valstybėm: Lietuva nenorėjo išsiža­ dėti savo statuto. jie išgrobstė ir visus ižde buvusius pinigus. padalinamąjį seimą. pasitardamas su visais mokytesniais žmonėmis. buvo pateiktas seimui pa­ tvirtinti. nerimo. pa­ galiau visas kraštas buvo nuteriotas Baro konfederacijos metu: tada viską plėšė ir naikino ne tik būriai konfederatų ir rusų kariuomenė. 384 psl. (Lietuvos bajo­ rija to kodekso įvedimui priešinosi dar ir dėl to. Tačiau šiuo metu vienas kitas iš šviesesniųjų bajorų ir didžiūnų suprato. Valstybės pajamos per 1773—1775 m. Seimas priėmė eilę konstitucijų. dvaro reikalais. At­ leistiesiems valstiečiams parei­ gų buvo paliktos tiktai talkos. atmetė jį net ne­ svarstę. Iš dalies atleido nuo baidžiavos kai 424 kurių savo dvarų valstiečius ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . Kiti nenorėjo sekti ir net labai tuo piktinosi: mat.. tai bajorija šaukte šaukė ant jo dar seimeliuose. matydami. Su tokiais laisvaisiais valstiečiais jie darė sutartis. Jame buvo nuostatų. Būdavo taip pat atsitikimų.ponui — Zamoiskiui. Ypatingai buvo sunykęs ūkis po didžiojo švedų karo. Tuo pat metu buvo sukilę Ukrainos valstiečiai ir išpiovę daugybę bajorijos ir jų tarnų. X V I I I amž. daug daugiau laimėjo. nes į jų dvarus pribėgdavo valstiečių net iš užsienio. O kadangi ižde pinigų tada nebuvo. vicekancleris C h r e p t av i č i u s ėmė iš visų savo atleis­ tųjų valstiečių 1Į3 derliaus). kai krašte šeimininkavo visoki rusų parsidavėliai. kuriomis Rusams pasidarbavę didikai „už nuopelnus kraštui" buvo apdovanoti milžiniškomis sumomis pinigų. y.). — šaukė bajorija.). bet ir nenau­ dinga patiems dvarininkams. Merkinės dvaro (prie Turgelių. dvaro sargyba ir važinėjimas Kanauninkas Povilas Bžostauskas. — savo priešus persekiojanti rusų kariuomenė. Vienas artimiausiųjų jo bendradarbių buvo Lietuvos vicekancleris Jokimas Chreptavičius. tai jiems buvo įkeisti valstybiniai dvarai. konfederacijas ir rusų kariuomenės nuolatinį lankymąsi Stanis­ lovo Augusto valdymo pirmoje pusėje. o atstovai. Šiaulių ekonomijos vals­ tiečių sukilimas. Pagaliau jis vėl buvo suardytas per vidaus karus. vidury. taip pat buvo visiškai sunaikintos: daugumas valstybės dvarų buvo jų iš­ grobstyta (seimas tą patvirtino). Jis dirbo kelerius metus. jų dvarų valstiečiai. Šiauliškiai buvo norėję net susidėti su jais ir bendrai kovoti. savo atskirų teisių). O kadangi 425 . Baudžiavos naikinimas atskiruose dvaruose. Todėl kai kurie iš jų patys savo iniciatyva išlaisvino valstiečius. bet atvykusi kariuomenė labai žiauriai numalšino jų sukilimą. kur nebebūdavo baudžia­ vos. sau pasilikdami tik žemę. bet ir daugybė plėšikų gaujų (jos dažnai dėjosi kovojančiais konfederatais. kad valstiečiai kai kur net su­ kildavo. kurie buvo panaikinę baudžiavas. Lietuvos refedidelis valstiečių globėjas.

Dirbtuvės meistras ten buvo iš Konstantinopolio atvykęs armėnas. Bet ir mundierių medžiaga labai dažnai būdavo užsie­ ninė. kas ir kaip turi prižiūrėti jo vykdymą. vertė eiti baudžiavą ar mokėti mokesčius. Dėl visų tų priežasčių krašto ūkis labai sunyko. keramika ir gobelinai. būtent Dniepras—Vysla. Jį iškasė savo lėšomis hetmonas O g i n s k i s (todėl jis ir šiandien dar tebevadinamas Oginskio kanalu). Oginskiai — kilimų dirbtuves. Bet didžiausias darbas. Tuo būdu Ne­ munas buvo sujungtas su Dniepru. Butrimavičius ir hetmonas Oginskis). Sapiegos. Iš jos dirb­ tuvių dirbinių ypač išgarsėjo veidrodžiai ir kt. Tuo metu buvo pradėta ir daugiau darbų. tiek atskiri žmonės. valstybės iždas amžinai ištuštėjo. Pirmosios dirbtuvės Lietuvoje buvo įsteigtos dar XVIII amž. tai iš užsienio reikėjo įvežti labai daug prekių. Kai karalius jam pigiai 427 . Lietuvoje iš didikų savo dvaruose steigė 426 fabrikus Radvilos. tai daugelis tų dvarų tuo būdu ir liko jų rankose. tačiau niekuomet nebuvo nustatyta. Taip pat tuo metu buvo žinomos ir Radvilų laikomos medžio apdirbimo dirbtuvės. Daug buvo rūpinamasi k e l i ų ir kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. o visų vai­ vadijų bajorijai įsakyta nešioti tam tikros spalvos vietinės medžiagos mundierius. Slucke įsteigta juostų dirbtuvė (juostos to meto rūbams buvo būtinas dalykas). Be to. Jo vadovybėje dirbo 30 žmonių su 24 staklėmis. tačiau nė vieno iš jų nebuvo pramonininko. Todėl ir toliau visi dėvėjo. Dirbtuves steigti pra­ dėjo ne miestiečiai. Oginskiai. ponams buvo įsakyta savo tarnus taisyti kuo pigiausiai. 1776 m. Sapiegos turėjo dideles audyklas. 1778 ir 1780 m. Miestiečiai rūpinosi tik kraštui reikalingų prekių atgabenimu iš užsienio. lyg atskirų pulkų kariai. atliktas šioje srityje. Vietos bajorijos rūpesčiu buvo išvesti du magistraliniai vieš­ keliai — iš Pinsko į Slanimą ir iš Pinsko j Voluinę (čia dau­ giausia pasidarbavo Pinsko bajoras T. įvairios stalo reikmenės). Buvo valoma nuo akmenų Nemuno ir Neries vagos. Pramonės miestuose nebuvo jokios. nes tik jie turėjo pakankamai reikalingo kapitalo. buvo iškastas 7^2 mylių ilgumo kanalas. 5. įkūrė pirmąją Lietuvoje metalo liejyklą (anksčiau buvo tik ginklų ir varpų liejyklų). rašalinės. Tai buvo Onos Sanguškaitės Radvilienės (kanclerio Karolio Stanislovo — f 1719 m. Pastangos ūkį pakelti prasidėjo po padalinimo. Tuo būdu iš Juodosios jūros į Baltiją atsirado dar vienas kelias. kad nebereikėtų per upes kilotis keltais. Be to. Nesvyžiuje buvo kilimų dirbtuvė. Bet di­ džiausių užsimojimų šioje srityje parodė Tizenhauzas. Lietuvos kiemo iždininkas ir artimas karaliaus bičiulis. tabokinės. ir prekybos balansas būdavo pasyvus. norėdamas sumažinti im­ portą ir paremti savąją pramonę.. pirmoje pusėje. kurie liko nebaigti. bet didikai. Taip pat dažnai iš užsienio būdavo perkama medžiaga ir kareivių mundiruotei. Kanalas atsėjo apie 12 milijonų auksinų. Kadangi visas aukštesnysis sluoksnis buvo užsikrėtęs vakarų Europos madomis. o visam krašte ypatingai garsėjo hetmono Mykolo Kazimiero Radvilos 1758 m. tebuvo tik kiekvieno turtingesnio bajoro laikomas bravoras. Chreptavičius. o vicekancleris Chreptavičius 1790 m. Tikro­ joje Lietuvoje iš pramonės. galima sakyt. Antanas Tizenhauzas. Pirmiausia buvo pagerinti visi senieji vieškeliai ir pradėti tiesti nauji. ir iš Baltijos jūros į Juo­ dąją jau buvo galima patekti vandens keliu. Tad. lietęs vaivadijų uniformas. Beveik visos tos dirbtuvės buvo įkurtos gudų srityse. ką norėjo. Pasitaikydavo vienas kitas turtingesnis miestietis. nes miestiečiai buvo per daug prispausti ir neturtingi. Labai dažnai bajorai versdavo valstiečius pirkti tam tikrą kiekį degtinės. Tuo pat metu daug dėmesio buvo kreipiama ir į vandens kelius. kuris jungia Ščarą su Jaselda. Čia didžiausias darbas buvo sutvarkymas susisiekimo per nepereinamą pelkėtą Pagirį. pagaliau šie buvo arba pirkliai arba bankininkai. Nešioti gražiąją Slucko juostą buvo garbė. seimas išleido gyventojų išlaidų normuojamąjį įstatymą (lex sumptuaria). bet ir tai tik didžiuosiuose miestuose. kaip kad. kuris jungia Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu. stikliniai daiktai. pav. pasta­ tyta daugybė tiltų. akmens dirbiniai (pav. bet ir praktiškai veikiama. jo darbai ir nepasisekimai Tizenhauzas buvo gana turtingas ponas.. Karaliaus lėšomis buvo iškastas kitas kanalas.pinigų niekad nebebuvo. Tuo ėmė rūpintis tiek karalius. Tuo būdu bajorija pasidarė uniformuota. o iš to įstatymo buvo įvykdytas tik vienas įsakymas. tiek valdžia. — našlės) dirbtuvės. Buvo išvesta ir daug trumpesnių kelių. Tuo reikalu ne tiktai buvo kalbama ir spaudoje rašoma (buvo pra­ dėti leisti net specialūs ūkio reikalams skiriami žurnalai). seimuose tas įstatymas buvo pakartotas ir praplėstas. Juo visiems mies­ tiečiams ir bajorijai buvo uždrausta taisytis užsienio medžiagomis.

iš kurių ypač buvo garsi G o r o d n i c a .išnuomojo visas Lietuvos ekonomijas (karaliaus pragyvenimui skirtuosius valstybinius dvarus).t. IV. skrybėlės. kad jis yra išeikvojęs net iždo pinigų. kur buvo su­ rinkta 300 berniukų ir 100 mergaičių. Tizenhauzas buvo ne vien pramonininkas. jis labai greit pasidarė pirmąja asmenybe Lietuvoje. Be jos ambasadoriaus Š t a k e l b e r g o sutikimo. o visos kitos dirbtuvės buvo karaliaus ekonomijose. ir Tizenhauzas turėjo bankrotuoti. tačiau daugumas dirbtuvių buvo sukon­ centruota Gardine. Todėl daugelis juo buvo nepatenkinti. Gardino priemiestis. Jo įkurti fabrikai visai sunyko. o jų palaikyti niekas nesirūpino. įvairios medžiagos. Čia jis šeimininkavo. karietos ir t. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas 1. statęs net 2 pramonės priemiesčius. Valstybė po pirmojo padalinimo iki reformuojamojo seimo Rusų priežiūra. Visos padalinime dalyvavusios valstybės kartu. Net daugumą seimelių jis sugebėjo paimti į savo rankas. Karaliaus palaikomas. bet jau nebeidamas jokių pareigų. ko tik buvo rei­ kalinga Lietuvai. ką 428 Gorodnica 1789 m. Dirbtuvėms specialistų buvo pakviesta iš užsienio. nei karalius nei Nuolatinė Taryba nieko negalėjo pa429 . Mat. kur iTizenhauzas buvo įrengęs fabrikų. nesiskaitydamas su niekuo. jo priešai privertė karalių nuo jo nusitolinti. tebeturėdamas kiemo iždi­ ninko titulą. Ekonomijos iš jo buvo atimtos ir išnuomotos kitam. pora dirbtuvių buvo įsteigta Brastoje ir jos apylin­ kėje. nes patys negalėjo išsilaikyti. Jis mirė. bet ir politikas. o Rusija dar atskiru seimo patvirtintu aktu gavo teisę kontroliuoti Respublikos vidaus gyvenimą. karalius darė Lietuvoje. Tam tikslui jiems buvo įsteigta ir speciali bendrojo lavinimo mokykla. Visa. kojinės. dirbtuvės betgi ėmė duoti nuostolių. kortos. Ilgai užtrukusi byla ir kaltinimas išeikvojus apie 800. Daugiausia ta teise ėmė naudotis Rusija. kilimai. o kai 1780 m. kiemo iždininkas. Veikiai jis įsteigė net 25 fabri­ kus. (Sena graviūra'). o ateičiai jie buvo ruošiami iš valstiečių tarpo. Jo nuosavam Pasto­ vių dvare buvo įsteigtos tik drobės ir popieriaus dirbtuvės. centru ir buvo čia pa­ 1765—1785 m. jis sumanė pasidaryti pramo­ nininku ir pagaminti visko. Tizenhauzas buvo už­ simojęs padaryti Gar­ diną didžiuliu pramonės Antanas Tizenhauzas. Tose dirbtuvėse buvo ga­ minamos įvairiausios gyvenimo reikmenės — adatos. pakink­ tai. Visoms toms dirbtuvėms įrengti reikėjo didelių sumų.000 auk­ sinų jį visiškai sunaikino. ėjo per jo rankas. segtukai. seime pasirodė. Taip antai. Šiauliuose buvo įsteigta drobės dirbtuvė.

užsienio. kad karalius siekiąs absoliutizmo. Todėl didikai visą laiką įtarinėjo. Ketverių metų (1788—1792) seimas 1787 m. Nepaisydamas karaliaus pa­ stangų. Karalius. nesiskaitydama su Rusija. norėdami gauti žymesnę ministeriją. Tada Res­ publika galėjo laisviau atsidusti ir pabandyti padaryti reformų. ketverių metų. Visi ministeriai turėjo būti b e n d r i L i e431 . bet vėliau ir jis pats perėjo į reformų partijos pusę. Didikai laisvai šeimininkauti jau nebegalėjo: turėjo arba jam gerintis arba ieškoti protekcijos Petra­ pily (kuriam nors pasisekus prieiti prie Kotrynos. Reformų mintis. Tatai buvo daroma 1788—1792 m. nes. o Kotryna už tai ž a430 d ė j o l e i s t i padidinti Respublikos kariuomenę ir bent kiek praplėsti karaliaus valdžią. krašto mar­ karus. Atrodė. norėdama įgelti Respublikoje per daug šeimi­ ninkaujančiai Rusijai.). griovė visas reformas. paėmė į savo rankas Nuo­ latinę Tarybą ir visą valdžią. šių paskutinių reformų jis jau 1783—1791 m. 3. seimas atmetė pasiūlymą sudaryti karinę sąjungą su Ru­ sija ir. Štakelbergas gaudavo įsakymą tokį palaikyti). Jos vietoje buvo suorganizuota vadinamoji Į s t a t y m ų S a r g y b a . Lietuvos kiemo mar­ nebespėjo įvykdyti. palyginti su ankstyvesniaisiais laikais. T i k kai 1787 m. kad jame daugiau šalininkų turėjo Rusijos priešai. Prūsijos palaikomas. Rusija nusiuntė į Res­ šalka. kad tą padaryti bus juo lengviau. daugiau galios įgavo karalius.daryti. Joje buvo 5 ministerijos: vidaus reikalų. Rusijai paskelbė karą Turkija. nes jis mokėjo sugyventi su Štakelbergu ir. neturėdama atlie­ kamų jėgų. 2. Toliau jis pradėjo kovą su senąja. — didikai kreipdavosi į Petrapilį. reformų mintį parėmė ir Prūsija. bet atsakingi prieš seimą: seimui nepriimtiną menisterį karalius turėjo pakeisti. bet. t. To susitikimo metu buvo sutarta. Rusijos priežiūra visiems padoresniems žmonėms. Ilgai vis neatsirado progos pabandyt nusikratyti Rusija. buvo priversta nuty­ lėti. Pirmas jo darbas buvo nutarimas suorga­ nizuoti 100. bijodamas Rusijos keršto. 1791 — 1793 m. — pav. baigusi šalka. nes. Kotryna Dniepru keliavo aplankyt Rusijos neseniai užkariauto Krimo. savo mylimuoju Stanislovu Augustu. y. o vėliau prieš Rusiją ruošėsi stoti ir Anglija. Rusų įtakoje esančia valstybės organizacija. arba reformų^ seime. Pakeliui (Kaneve) ji susitiko su buvusiu prieš 25 m. Susirinkęs seimas pasirodė turįs labai plačių užsimojimų. viena įtakingiausių reformipubliką savo kariuomenę ir su­ nio seimo vadų (f 1809 m. kad kitų metų seime karalius išgaus Respublikos su­ tikimą padėti Rusijai kariauti su Turkais. Tad šituo patogiu mo­ mentu reformų šalininkai ir bandė perorganizuoti visą valstybę. jam pataikaudamas. ministerių kabinetas. Be jo pritarimo niekas negalėjo gauti net jokio žymesnio urėdo. — Rusijos rankos jau „buvo suvaržytos. nes ji visada buvo pasiryžusi kiekvieną pasipriešinimą ginklu numalšinti.000 kariuomenės (maždaug 1 / 3 to skaičiaus turėjo būti suorganizuota Lietuvoje ir 2 / 3 Lenkijoje). Bet kai susirinko seimas. tai pasi­ rodė. o netrukus ir Švedija. Dar kelerius metus Štakelbergo žinioje Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo laikoma rusų kariuomenė. o ypač patriotiškai išauklėtam jaunimui atrodė ne­ pakenčiama. iš pradžių mėgino sulai­ kyti reformatorius ir dėl kiek­ vienos naujovės prašė Rusijos sutikimo. kurie nepajėgė prisiplakti prie Štakelbergo ar prie pačios Kotrynos I I .. Tuo būdu krašte šeimi­ ninkavo ambasadorius. Ketverių metų seimo reformos Valdžios reforma. Pir­ miausia buvo p a n a i k i n t a N u o l a t i n ė T a r y b a . Rusija iš karto protestavo. Jie jautėsi skriau­ džiami ir visada buvo pasiruošę kovoti prieš Rusų įtaką. Prie jų dėjosi ir visi tie. policijos. karo ir iždo. Visais svarbesniaisiais reikalais. ėmėsi reformų. Šitaip seimas veikė net ištisus 4 metus ir per tą laiką pakeitė visą valstybės santvarką. Ministeriai turėjo būti karaliaus skiriami. Namie. Tačiau Ignas Potockis.

žymiausias reformų parO kad seimeliai būtų tvarkintijos publicistas (f 1812 m. — kad susivaržę didikai Hugonas Kolontajus. kad viskas seim U O S e socialiniam gyvenime. svarstant miestų reikalus. Buvo tik nustatyta. ku­ rios turėjo įvykdyti centrinių komisijų įsakymus. reikėjo daug ko atsisakyti ne tik bajorijai. 28 „ „. Ta konfederacija dėl jos akto pa­ skelbimo vietos yra vadinama Targovicos konfederacija. Reformos ir Lietuvos valstybės reikalai Ketverių metų seimo reformų pagrindinis tikslas buvo nusi­ kratyti Rusijos globa ir Respubliką pastatyti Europos valstybių tarpe. o jų ministeriai turėjo tik antspaudus saugoti. Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas (Augusto I I I anūkas). Be to. Šių pa­ reiga buvo nedėti antspaudo ant jokio karaliaus rašto. taip pat vy­ riausiąją kariuomenės vadovybę ir teisę skirti visus aukštuosius karininkus. Visi miestai buvo suor­ ganizuoti apygardomis. Buvo pa­ daryta reformų ir seimo darbui sutvarkyti. gegužės 3 d. kad nebegalima bus grąžinti į baudžiavą tų. O norint valstybę sustiprinti ir tuo būdu padidinti jos reikšmę užsieny. Tačiau pilnas piliečio teises jie galėjo gauti tik t a p ę b a j o r a i s . Tai buvo pačios ministerijos. Socialinės reformos. konstitucija. Priimtoje konsti­ tucijoje buvo pasakyta. Tatai vienodai lietė abidvi jungtines valstybes. be to... reikėjo sustiprinti centro valdžią. o v a l s t i e č i a i ir toliau liko beteisiai baudžiauninkai. Visų reformų seimas nespėjo įvykdyti. — buvo nustatyta. buvo p a n a i k i n a m a e l e k c i j a i r sostas skelbiamas paveldėjamuoju. kurie buvo jų netekę. bet vis dėlto bajorai buvo palikti vienin­ teliais pilnateisiais piliečiais. Pro­ vincijoms administruoti visuose pavietuose buvo suorganizuo­ tos vadinamosios t v a r k o ­ m o s i o s k o m i s i j o s . tie reikalai buvo palikti karaliui. Be to. Tas pats seimas jau nemaža turtingesnių mies­ tiečių padarė bajorais. kad visi miestiečiai tapo karšti reformuojamojo seimo ir pačių reformų šalininkai. bet ir atskiriems jungtinės vals­ tybės vienetams. Jo teisės buvo žymiai praplės­ tos: jis atgavo teisę laisvai d a l i n t i u r ė d u s . kancleris. . per kurias turėjo būti valdomas kraštas. Miestai gavo teisę net siųsti į s e imą s a v o a t s t o v u s su sprendžiamuoju balsu. Seimo reforma. buvo numatyta būsimuose sei­ muose dar daugiau miestiečių padaryti bajorais. . . kurie turi savo že­ mės arba yra nuomininkai ir moka valstybei mokesčius. Daugiau teisių gavo m i e s t i e č i a i . kurie atleisti pačių dvarininkų. Karalius neatsakė už nieką. Šito centro valdžios sustiprinimo siekiant. karalius vėl suteikė laisvųjų miestų teises daugeliui mies­ telių. Savaime aišku. davusi jai savo ka­ riuomenės. Bet reformuoja­ masis seimas dar nespėjo baigti savo darbo. Gegužės 3 d. — būtent karo. Lietuvos Istorija. kas eina už ar prieš tą konstituciją.). kad ji galėsianti būti pataisyta tik po 25 metų tam reikalui sušaukto specialaus seimo.t u v a i ir L e n k i j a i . Pirmiausia buvo p a n a i k i n t a s liberum veto. miestiečiai gavo teisę būti karininkais. viską sugriovė. kai Rusija suor­ ganizavo reformų priešų konfederaciją ir. kaip vykdomieji vyriausiosios val­ džios organai. negalėtų nustelbti vidutinės bajorijos. Lietuvos referando» seimeliuose turi būti rius. Pagrindiniai reformos principai seimo buvo surašyti į 1791 m. Lenkijos vicesprendžiama balsų daugumu. 1787-1791 m. prisivežę į seimelį iš savo dvarų plikbajorių. buvo įsteigtos trys taip pat b e n d r o s k o m i s i j o s . be to. Nebuvo tik užsienių ir vidaus reikalų komisijų. kaip lygią su kitomis valstybėmis. 4. kad seimely gali dalyvauti tik tie. 1791—1793 m. Nustatyta. priimtą konstituciją. Todėl vėlesnėje kovoje dėl reformų buvo tolydžio kalbama. kuris būtų nesuderinamas su įstatymais (už tai jie turėjo atsakyti). Be to. gesni. . įkurti jų pačių renkamieji teismai. iždo ir policijos. Kadangi buvo stengiamasi viską centralizuoti. Buvo bandyta padaryti reformų ir 432 433 . Pirmasis pavelde j amasis kara­ lius turėjo būti Stanislovo Au­ gusto įpėdinis.

000 kariuo­ menės. reikalaudami. Tuos dvejus metus. Tokiais pat šūkiais buvo organizuojamos konfederacijos ir pavie­ tuose. ir ta pati buvo dar nemokyta. o visą valdžią joje paėmė konfe435 . Gintis buvo sunku. 5. Kotryna net išsi­ gabeno Lenkijoje įrengtus savo kariuomenės sandėlius ir nebesiuntė savo kariuomenės per Lenkų Ukrainą. Negalėdama atsilaikyti prieš rusus. jos turėjo perimti į savo rankas valdžią Karas ir Rusų lai­ mėjimas. 434 Bet kai tik 1792 m. Rekrūtus rinkti Lietuvoje buvo galima tik į Lietuvos. Juozas Kasakauskas. Opozicionieriai.000 rusų kariuomenės. 1792 m. Darydamas reformas. Bet tuojau po to Vilniuje buvo suorganizuota to­ kia pat Lietuvos konfe­ deracija. Buvo nutarta surinkti 100. bet Lietuvos pinigų kasa buvo pa­ likta Lietuvoje. Targovicos konfederacija (1792—1793 m. Seimui reikalaujant. Lietuvos tik tiek buvo atsižvelgta. seimas ne­ buvo vieningas. nes ir per 4 seimo veikimo metus nebuvo tam pa­ siruošta.. Rusija tylėjo ir elgėsi atsargiai. o k i t a p u s ė l i e t u v i ų . karas su Turkais buvo baigtas.000. Lietuvos konfederacijos organizatorius. nors per ją buvo patogiau žygiuoti prieš Turkus. Ji taip pat atšaukė iš Var­ šuvos nuo I padalinimo ten buvusį ir labai įkyrėjusį savo amba­ sadorių Stakelbergą. ir viskas buvo balsuojama. rusai esą jų sąjungininkai. Lietuvos kariuomenės likučiai pasitraukė į Lenkiją. o kai kuriais atžvil­ giais valstybių atskirumas net dar padidėjo. Lietuva labai greit buvo rusų užimta. Jie skelbėsi einą sugrąžinti seimo sulaužytų krašto laisvių.000 karių. kuri pasiskelbė prisidedanti prie Tar­ govicos konfederacijos. sugrąžino ir senąjį Lietuvos Lenkijos valstybių atskirumą. 1781 — 1794 m. tam tikslui buvo išsiųsta 64. ji ėmė trauktis. Daugiausia pagalbos jie laukė iš Rusijos. Ši konfederacija lie­ tė tiktai Lenkiją. Kariuomenė buvo palikta atskira kiekvienoje valstybėje. Livonijos vyskupas. Lietuvos atstovai seime ilgai spyriavosi. Tuo būdu ketverių metų seimas bandė pabaigti uniją ir Lietuvą galutinai sulieti su Lenkija į vieną valstybę. kada seimas turėjo rinktis Lietuvoj. Be to. tai lenkų dauguma privertė lietuvius nusileisti. Prasidėjus ka­ rui. buvo nustatyta. kad komisijos būtų atskiros. Targovicos konfederacija net perskyrė nuo 1773 m. o tuo tarpu jos tebebuvo surinkta vos Vysk. kuri ėjo prieš visas reformas — už senąją santvarką.) Konfederacijos pradžia. Rusija vėl pasiryžo veikti. Karo lauke buvo pastatyta vos apie 45. Bet kol buvo nebaigtas karas su Turkais. prie Sieniuchos) paskelbė konfederacijos aktą. kad visuose bendruose valdžios organuose p u s ė n a r i ų t u r i b ū t i l e n k ų . seimas pertraukė sa­ vo darbus ir visą gyni­ mąsi pavedė karaliui. kur buvo nutarta suorganizuoti re­ formoms priešingą konfederaciją. o Lenkijoje tik į Lenkijos kariuo­ menę. Viskas sugrįžo į senąją būklę. Visa centro valdžia — ministeriai ir komisijos — buvo įvesta bendra. Iždai buvo sujungti. čia tu­ rėjo posėdžiauti ir visos komisijos. pav. atvykę į Targovicos miestelį (Ukrainoje. kad seno­ viškai kas trečias seimas buvo paliktas Lietuvoje (Gardine). apie 60. bet kadangi seimas buvo konfedera­ cinis. Tuojau visi didieji reformų priešininkai buvo sukviesti į Petrapilį. Dalis reformų priešininkų pareiškė protestą ir išvyko į užsienį ieškoti pagalbos.tai buvo ardoma ir Lietuvos savarankiškoji valstybės orga­ nizacija. Tačiau Targovicos konfederacija. buvusią bendrą Edu­ kacinę Komisiją: vietoje vienos buvo sudarytos dvi atskiros Lietuvos ir Lenkijos komisijos.

Austrija bijojo likti viena prieš Prancūziją. o netrukus po to buvo atliktas paskutinis Res­ publikos padalinimas. Ziversas. tarp Rusijos. kuria buvo grąžinta santvarka. Kaip pirmą padalinimą patvirtinusiame seime. 437 . Karalius pa­ galiau prisidėjo prie konfederacijos ir sulaikė savo kariuomenės veiksmus. Tuo būdu prieš pirmąjį Respublikos padalinimą buvusi perskirta Prūsų Bran­ denburgo valstybė dabar turėjo būti ne tik galutinai sujungta į vie­ ną plotą. kuris pastatė savo valdžią. o daugelį suvaldyti visada sunkiau. kad norėjo įgelti Rusijai. nes nebebuvo vilties laimėti. lengviau prižiūrėti visą vals­ tybės politiką. Tačiau Rusijai buvo patogiau. laikant jį savo įtakoj.deratai. kad tik ji paliktų seimo padarytąsias reformas. kad jai būtų ati­ duotas Dancigas su Tornu ir kai kurios kitos Lenkijos sritys. su apkarpyta Respublika reikėjo padaryti naują taikos sutartį.. kad.) Rusija pasirašė dalybų su­ tartį. Prūsijos ir Austrijos ėjo derybos dėl tolimesnio Respublikos likimo. kokia buvo po I padali­ nimo. buvusi po I padalinimo. jos buvo atskiros Lietuvai ir Lenkijai.) Tuo metu.000 Lietuvoje ir 10. Buvo sudaryta naujoji valstybės konstitucija. pagaliau visą seimą apstatęs kariuomene ir į salę su­ vedęs rusų karininkus. Bet šita naujoji santvarka neilgai tegyvavo. Po keleto mė­ nesių įvyko sukilimas. Valstybės santvarka po II padalinimo Išgavus iš seimo padalinimo patvirtinimą. 7. tačiau ši atsisakė padėti. su kuria seimo (1790 m. palikus bajoriškąją demokratiją. anksčiau Prūsija seimą rėmė tik dėl to. Prū­ sija savąsias irgi tuojau okupavo. Lig šiol čia šeimininkavo konfederatai. Prūsija išgavo Austrijos ir Rusijos sutikimą. Kaip ir seniau. (sausio 23 d. kuri nesutiko leisti jai užimti Dancigo ir Torno. esantieji tarp abiejų Prūsų karalystės dalių. Grasydama padaryti taiką su Prancūzija. Tada karalius kreipėsi į Kotryną. Tam tikslui Gardine buvo sušauktas seimas. iš karaliaus ir seimo tereikėjo gauti tik padalinimo patvirtinimą. kol neprisidės prie konfederacijos.) ir reikėjo tatai padaryti. visa valdžia atiteko konfe­ deratams. Prūsija ir Austrija tada kariavo su revo­ liucine Prancūzija. privertė viską patvirtinti. siūlydamasis užleisti jos anūkui Konstantinui sostą. reikėjo dar su­ tvarkyti likusios Respublikos vidaus gyvenimą. Dabar tarp Prūsijos ir Rusijos jau ėjo derybos. Karalius tuo tarpu kreipėsi pagalbos į Prūsiją. bet net išlygintos ir labai praplėstos jos sienos. kurie komandavo konfederatus. likusioji jos dalis arba turėjo pereiti Rusų žiniai arba turėjo būti atleista. Jis dar bandė prie­ šintis. kaip ir 1772 m. kad valstybės priešaky liktų ka­ ralius: mat. Dabar buvo atskirta ir anksčiau buvusi bendra Edukacinė Komisija. o kai kurių atstovų sunaikino dvarus. R u s i j a i pagal sutartį turėjo atitekti Lenkijos Ukraina. ir Prūsija buvo įsitikinusi. taip ir šitame šeimininkavo Kotrynos ambasadorius. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m. kurie troško visiškai sunaikinti ketverių metų seimo reformas ir sugriauti karaliaus valdžią. Bet Kotryna nenorėjo su juo nė kalbėti.000 Lenkijoje. Prūsija gali privirti daug košės ar net sugriauti visus laimėji­ mus. tektų skaitytis su daugybe ponų. Todėl Rusija norėjo sugrąžinti tokią tvarką. Buvo atgaivinta Nuolatinė Taryba ir tada veikusios karo ir iždo komisijos. nes buvo įsivėlusi į karą su Prancūzijos revoliucionieriais. kad po šito karo teks ir jai šis tas. vadovaujamas Kosciuškos. Naugarduko ir Brastos vaivadijų. Austrija čia negalėjo padėti. Rusijai reikalaujant. 6. Todėl 1793 m. Taigi minėtame Gardino seime (1793 m. Mat. Be to. o Rusija bijojo. kuria P r ū s i j a i turėjo tekti dideli Lenkijos plotai. kai seimo sukurtoji valstybės valdžia buvo su­ griauta ir atiteko konfederacijai (ši savo centru padarė Gardiną). Tuomet. su ja buvo padaryta puolimo bei gynimosi sutartis. 436 Rusija sau tenkančias žemes tuo metu jau buvo užėmusi. atpalaidavusi rankas ir įsikišusi į Respublikos reikalus. bet priešintis buvo sunku: Kotrynos atstovas Ziversas (Siewers) keletą atstovų areštavo. o didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos visa Minsko vaivadija ir dalis Vilniaus. ir tolimesnis valstybės likimas jau priklausė nuo sve­ timųjų. Po to visi didieji re­ formų šalininkai emigravo į užsienį.) buvo padaryta karinė sutartis. Kariuo­ menės buvo palikta 5. Mat.

Bet vis dėlto 438 Tadas Kosciuška.000 kariuomenės. Daugelis buvusių žuvusios valstybės veikėjų emigravo arba kartu su Kosciuška pakliuvo į Rusų kalėjimus. jis buvo perkeltas į Petrapilį. prasidėjus sukilimui. Netrukus po to buvo likviduotas ir visas sukilimas. Sukilėliai visą valdžią atidavė generolui K o s č i u šk a i (jis buvo kilęs iš Naugar­ duko vaivadijos ir laikė save lietuviu). tik visas kairysis Nemuno krantas (Užnemunė) atiteko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje iki Napoleono laikų (žiūr. Po vieno mūšio sužeistas Kosciuška pateko į nelaisvę. Dabar daugiausia veikė iš emigracijos grįžę buvusieji reforminio seimo vadai ir kari­ ninkai. Kosciuška.). kurie Varšuvoje pakorė keletą rusams parsidavusių ponų. nepavyko suorganizuoti stiprios pajėgos. Rusų belaisvis (f 1817 m. Trečiasis Respublikos padalinimas 1795 m. laisvę (tokių atsišaukimų buvo išleistų ir lietuviškų). 1794—1796 m. Kosciuškos sukilimas (1794 m. taip pat okupavo dalį Lenkijos. Greit Vilnius. Suki­ lėliai stengėsi įtraukti į sukilimą visą kariuomenę. pasižymėjęs Amerikos nepriklauso­ mybės kovose generolas. — sutarė pasidalinti visą valstybę. prie sukilimo prisidėjusiems. kuris savo žinioje turėjo net 30.). Stanislovas Augustas Gardine. norėdamas sukelti valstiečius. Veikiai prie sukilimo prisidėjo ir miestiečiai.8.000. Čia taip pat apsigyveno ir Kotrynos ambasadorius (Igelstrom). Jam gyventi buvo paskirtas Gardinas. o Lietuva beveik visa atiteko vienai Rusijai. Stanislovas Augustas buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. Krokuva ir Varšuva buvo išvaduoti iš rusų. Tačiau kai kurie kariuomenės vadai atsisakė atleisti savo dalis. tai Rusų ambasadorius reikalavo kuo greičiausiai įvykdyti seimo nu­ tarimą dėl kariuomenės — pa­ likti jos tiktai 15. Sukilo taip pat ir Lietuva. Rusija su Prūsija ir Austrija. skubiai pradėdami ginkluotą pasipriešinimą. kuri nugalėtų Rusų ir Prūsų kariuomenes.). Lenkijoje dar tebebuvo ir dalis Prūsų kariuomenės. (Moniuškos paveikslas). suki­ limo vadas. ir juos paleido tik Kot­ rynos įpėdinis caras Povilas. išleido atsišau­ kimų. kuri. Prie jo buvo suorga­ nizuota vadinamoji T a u t o s Taryba. žadėdamas visiems. 1794 m. kur karinę vadovybę paėmė pulkininkas J a s i n s k i s . Lenkijos dabar po gabalą teko visoms trims valstybėms. Kadangi krašte visur virė nepasitenki­ nimas rusais ir buvo ruošiama­ si prieš juos sukilti. o Kotrynai mirus (1796 m. žemėlapy). kur ir mirė (1798 m. Vėl užėmę visą kraštą ir sunaikinę sukilėlius. Jurgio Vašingtono draugas. 439 . Vilniuje buvo nuteistas ir pakartas rusų pastatytas Lietuvos hetmonas Simanas Kasakauskas.) ir nepriklausomybės galas Po seimo karalius ir Nuolatinė Taryba iš Gardino grįžo į Varšuvą.

Rusų įvestoji tvarka Lietuva Rusų valdžioje A. K a u n o i r G a r d i n o — gu­ bernijas. Rusai senųjų krašto savivaldybių nepanai­ kino. Siena su Maskva dar keitėsi keletą kartų. Savivaldybės. ten būdavo renkami atsto441 . o 1569 m. Gubernija buvo administracijos vienetas. Tačiau. Visos tos trys gubernijos iš pradžių ir Rusų valdžios buvo vadinamos L i e t u v o s g u b e r n i j o m i s .) Lietuva ir Lenkija taip pat prarado beveik visą Livoniją. Vienos kongrese (1815 m. Paskutinių Gediminaičių laikais dideli Lie­ tuvos žemių plotai atiteko Maskvai. sukilimo buvo visiškai pa­ naikinta.). X V I I amž. kurie turėjo savo magistratus ir savo teismus. Švedų valdytoji Livonija atiteko Rusijai. Nuo to laiko siena su Rusija jau nebesikeitė iki pat padalinimų. Kaip ir anksčiau. kurie tebebuvo visiškoje ponų valdžioje. pirmuoju luomu buvo laikoma bajorija. bet netrukus vėl buvo pa­ dalintos net į 3 — V i l n i a u s . Batoro ir Zigmanto Vazos laikais daugumas prarastųjų žemių buvo atgauta (Polockas. pusėje 1. Po kiek laiko jos buvo sujungtos į vieną L i e t u v o s g u b e r n i j ą . Napoleono galybei žlugus. rusai jas ėmė vadinti R u s i j o s š i a u r ė s v a k a r ų k r a š t u . Per pirmąjį padalinimą Rusija užėmė Latgalą. Toliau ėjo m i e s t i e ­ č i a i . Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje XV amžiuje didžioji Lietuvos kunigaikštija buvo pasiekusi didžiausią savo teritorinį išsiplėtimą.). kuriai buvo paliktos gana plačios teisės. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į a p s k r i t i s . o ne Vilniaus general­ gubernatoriui. valdomas g ub e r n a t o r i a u s i r g u b e r n i j o s v a l d y b o s . prie jos buvo priskirta ir Užnemunė. Lietuva pirmoje X I X amž. kai pra­ sidėjo rusinimo pastangos.ŠEŠTOJI DALIS nigaikštiją (1807 m. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. kurie prižiūrėjo žemesniuosius teismus. Tik viena Užnemunė (Suvalkų kraštas) teko Prūsams. Joje taip pat buvo t e i s m o r ū m a i . jos sienos žymiai susiaurėjo.) nemaža dalis tų žemių vėl sugrįžo Maskvai (Smolenskas).) ta kunigaikštija buvo pavadinta Lenkų karalyste ir pateko į Ru­ sijos carų valdžią. Liublino seime taip pat dideli plotai buvo priskirti prie Lenkijos. o po trečiojo padalinimo jai atiteko ir Kuršas. 2. Zemiausiasis luomas buvo valstiečiai baudžiauninkai. Respubli­ kai liko tik Latgala (vadinamoji Livonijos vaivadija) ir leninė Kuršo kunigaikštija. Tačiau. Be to. 1721 m. kuriose buvo atskiri valdininkai ir teismai. B a j o r i j a i vadovavo apskričių ir gubernijų m a r š a l ­ k o s . Andrusavos taika (1667 m. bet tebepriklausė Varšuvos. St. Visos po trečiojo padalinimo Rusijai teku­ sios žemės iš pradžių buvo padalintos į dvi g u b e r n i j a s — V i l n i a u s ir S l a n i m o . Tik valstybinių dvarų valstiečiams buvo įsteigti tam tikri teismai apskrityse ir gubernijose. Po padalinimų visos didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės atsidūrė Rusų valdžioje. Kas treji metai bajorija galėjo rinktis į s e i m e l i u s Apskrities seimely ji svarstydavo savo reikalus ir išrinkdavo atstovus į apskrities įstaigas. Po 1831 m. J į valdė Vilniaus generalgu­ bernatorius. Smolenskas ir kt. o po 1863 m. kuri atiteko Švedams. X V I amž. Vė­ liau. Nuo to laiko ir Užnemunė virto paprasta Rusijos provincija. pradžioje (1629 m. Šitoks padalinimas jau liko iki pat Rusų valdymo galo. Kai Napoleonas sudarė Varšuvos ku440 Rusų valdžia. sukilimo jos autonominė konsti­ tucija buvo pakeista.

). Jie patys valdė miesto turtą. kad naujas karas su Napoleonu neišvengiamas. jokių palengvinimų kraš­ tui nedarė.vai į gubernijos seimelį. Visa Lenkų visuomenė tuo tarpu jau aiškiai stojo už Napoleoną ir turėjo vilties. Tik vieni valstiečiai neturėjo jokių savivaldybės organų. todėl carui buvo svarbu turėti bajoriją savo pusėje. Daugelis dvarų. keršydama už palankumą Napoleonui. Visas kraštas jau iš seno buvo apdėtas dideliais mokesčiais. susikom­ promitavo prieš Rusų valdžią. Tačiau Rusų valdžia. 3. Lietuvos bajorija pasistengė šituo momentu pasinaudoti. bajo­ rijos tarpe kilo sumanymas rasti modus vivendi. nes Napoleonas nenorėjo kariauti su caru Alek­ sandru I (1801 — 1825 m.).). per trečiąjį padalinimą taip pat tekusios Prūsijai. buvo paimti į valdžios globą. Bet iš to nieko neišėjo. čia veikusį net iki 1840 m. kurie buvo bent 5 kartus didesni už kitų Rusijos kraštų mokes­ čius. Kai Lietuvoje buvo vartojamos skaudžios valdžios represijos. kai kurios iš jų net nukentėjo. grąžino Lietuvai senąjį jos statutą. kai Napoleonas. nugalėjęs Prūsiją.). Gausus Vilniuje sušauktas bajorijos suvažiavimas nutarė pačiam carui išdėstyti sunkią savo būklę. tardavosi savo rei­ kalais ir galėjo kreiptis į gubernatorių (bajorai savo reikalais galėjo kreiptis net į carą). Bet jos įpėdinis Povilas I (1796—1801 m. Su ta misija buvo pasiųstas ap­ sukrus diplomatas. Momentas buvo gana patogus: bu­ vo aiškiai matyti. Daugelis šeimų. kad prie Varšuvos kunigaikštijos bus prijungtos ir Ru­ sijos valdomos lenkiškosios žemės. ir iš Lietuvos Užnemunės.) palaidojo Lietuvos bajorų viltis. Varšuvos kunigaikštijos įkūrimas sukėlė vilčių nusikratyti Rusų valdžia ir Lietuvoje. Projektai atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją. prijungė prie Varšuvos kunigaikštijos dalį Galicijos (1809 m. Napo­ leonas I. įkūrė nepriklausomą Varšu­ vos lenkų kunigaikštiją. Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją Varšuvos kunigaikštija ir Lietuvos bajorijos viltys. nugalėjęs Austriją. Varšuvos kunigaikštija kartu su Saksonija įėjo į Na­ poleono protektorate esančią Pareinės valstybių sąjungą. (tada buvo įvesti rusų įstatymai). kurie nepajėgė sumokėti mokesčių. 1807 m. Lietuvoje veikusios teisės. daugelis dvarų nepajėgė jų sumokėti. o šis savo rėžtu rinkdavo gubernijos vadovybę ir atstovus į visas gubernijos įstaigas. tekusių Prūsijai per I ir II pa­ dalinimus. Tilžėje padaryta su Aleksandru I taika (1807 m. Kunigaikščiu buvo paskirtas Saksų karalius. Jo misija pasisekė: mokesčiai buvo palengvinti ir su443 . ku­ rių sūnūs pasiskubino įstoti į Napoleono kariuomenę. 442 Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Nemune prie Tilžės (1807 m. Kotryna II buvo įvedusi joje ir rusų teisę (įstatymus). M i e s t i e č i a i savo magistratus ir teismus taip pat rink­ davosi patys. Ji bu­ vo sudaryta iš Lenkijos žemių. Tuo tikslu pas Napoleoną į Tilžę buvo nuvykusi net slapta Lietuvos bajorų delegacija. caro pakeltas senatorium M y k o l a s K l e o f a s O g i n s k i s (buvęs paskutinysis Lietuvos iždi­ ninkas). birželio 25 d. kuris patenkin­ tų ir Rusų valdžią ir bajoriją. Jų viltys dar labiau sustip­ rėjo. kuris vedė priešingą motinos linijai politiką. Užėmusi Lietuvą.

joje turėjo būti savi ministeriai ir Vilniuje gyvenąs caro vietininkas. kurios nuo 1569 m. kiek Lietuva galėtų duoti jo armijai maisto ir kareivių. kad krašto valdžia nieko nesanti padariusi patraukti bajorijai į savo pusę. įteikė konkrečius pasiūlymus ir naują memorialą. Pagaliau Oginskis. Juo buvo siūloma iš 8 Rusijos gubernijų. būtų reikėję ir Rusijos valdo­ mąsias Lenkijos žemes priskirti prie nepriklausomos Varšuvos kunigaikštijos (tatai carui būtų buvę labai nenaudinga). Bet iš tikro tie planai jam nerūpėjo. tai Oginskis tame antrame memoriale ir pabrėžė. Napoleonas su kariuomene persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir greit nužygiavo į Vilnių. tik kai kuriuos ponus apdovanojęs Rusijos ordinais. Pagal juos visi reikalai kunigaikštijoje turėjo būti atliekami lenkų kalba. nes dar tebebuvo neaiški karo pabaiga. klausomą tribunolą (mat. kad į ją buvo siū­ loma įterpti ir Voluinės. kad be savarankiškos organizacijos kraš­ tas negalįs sudaryti kariuomenės. d. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos klausimas Napoleono žygio išvakarėse. Tačiau caras niekad nieko tikro nepasaky­ davo Oginskiui. Iš visos Lietuvos rusai pa­ sitraukė be mūšio. buvo Lenkijos ribose: mat. o to ne­ padarius. carui at­ silankius Vilniuje. jo valdomieji lenkai irgi būtų nerime. ku­ riose veikė Lietuvos statu­ tas. paskutinysis Lietuvos iždininkas. Lietuvos kuni­ tada aukščiausioji instan­ gaikštijos atgaivinimo projekto auto­ cija buvo Rusijos senatas). Bajorijos atsiunčiamoms de­ legacijoms jis nieko tikro nežadėjo. Podolės ir Kijevo sritis. Ogins­ kis nurodinėjo. Tuo tarpu bajorijoje plito gandai. o visos vietos turėjo būti pavedamos tiktai kunigaikštijos piliečiams. o atsisvei­ kindamas Oginskiui pareiškė. juo buvo norima nesugriauti Lietuvos bajorijos vilčių. kuris tuo tarpu su savo kariuo­ mene stovėjo Vilkavišky ir jau buvo paskelbęs Rusijai karą. Jis daug kartų buvo jo svarstytas su ar­ timu bičiuliu A d o m u Č a r t o r i s k i ų . jis siūlė pa­ likti toje kunigaikštijoje Lietuvos statutą be jokių apribojimų ir įsteigti nuo Petrapilio visiškai nepri­ Mykolas Kleofas Oginskis. Carui Aleksandrui I Lietuvos atstatymo pro444 jektas buvo nebenaujas. kiek Lie­ tuva galėtų pastatyti kariuomenės. Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti lai­ kinę savo valdžią. bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono glo­ boje. tam tikslui 1811 m. kuris vadovavo vi­ sam lenkų judėjimui. Po triukšmingų puotų jis išvyko iš Vilniaus. Be to. Bet tai tebuvo tik diplomatiškas atsikalbėjimas. o Petrapily prie caro turėjo būti tik atskira Lietuvos reikalams kanceliarija. jose taip pat visą laiką veikė Lietuvos statutas).).lyginti su kitų Rusijos sričių mokesčiais. kad Lietuvos reikalų neleidusi sutvarkyti laiko stoka. kad caras jau sutikęs at­ gaivinti kunigaikštiją. Bet Napoleonui pirmučiausia rūpėjo. sudaryti didžiąją Lie­ tuvos kunigaikštiją (įsidė­ mėtina. Mat.). Kadangi caras. bet vengdavo pažadų. Rusų imperijos senatorius. pasitaręs su žymesniaisiais Lietuvos ponais. Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą. Pa­ galiau gal didžiausia tam kliūtis buvo lenkų klausimas. kad iš buvusių didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mių būtų sudaryta autonomiška valstybė. Paskelbęs karą. kad ši nepultų į Napoleono glėbį. kad tuo būdu kelias Nepoleono įtakai Lietuvoje būtų už­ kirstas. Su jais išsikraustė ir Oginskis ir kiti Rusijos globos šalininkai. įtei­ kė carui memorialą — ku­ nigaikštijos sudarymo pro­ jektą. juo labiau. Lietuva Napoleono žygio metu (1812—1813 m. kuriam tuo metu rūpėjo ne­ išvengiamas karas su Napoleonu. 445 . Todėl Lietu­ vos atgaivinimo klausimas nebuvo paliestas nė 1812 m. sukūrus Lietuvos kunigaikštiją. Kiek vėliau buvo paruošti keli numatomos kunigaikštijos konstitucijos projektai. Patsai Oginskis dėl to pasidarė populiariu bajorijos vadu. Per pasikalbėjimus jis pareikšdavo jam daugybę komplimentų. nuolat klausinėdavo. Jis pats tuo tarpu pradėjo rūpintis. rius (f 1833 m.

Varšuvos ku­ nigaikštija buvo paversta L e n k ų k a r a l y s t e . Pats Napoleonas į visas pastangas žiūrėjo abe­ jingai.). Jo kariuomenė tuo 446 . Tačiau jis nerado taikos nė tenai. Jis nepatvirtino Varšuvos konfederacijos. kad bus daug daugiau sudaryta ka­ riuomenės. Ypač nuo jos nukentėjo Vilnius. skelbdamas karą. Paskui Napoleoną atslinko į Lietuvą ir jo kariuomenės likučiai. Tuo tarpu ji dar tebetikėjo Napoleono žvaigžde ir prieš likviduodamasi pareiškė. Napoleonas tikėjosi. kuri skelbėsi norinti sujungti į vieną kūną visas buvusios Respubli­ kos žemes ir visus kvietė į bendrą darbą. ta­ čiau Napoleono šalininkai tuojau buvo pradėti persekioti: nepa­ bėgusius į užsienį išsiuntė į Rusiją. Lietuvą buvo pavadinęs priešo kraštu — iš visos Rusijos jos neišskyrė). pilnas ligonines sergančių ir sužeistų. Visa Europa sukilusi jį nu­ galėjo ir net pašalino iš Prancūzijos. Nugalėjus Napoleoną. entuziazmo pa­ gauta. Pasitraukus Napoleono kariuomenei. siunčiamą prieš Napoleoną. Be to. Tokių iškilmių įvyko ir kitur. Bet bajorija į laikinę vy­ riausybę žiūrėjo. — per Vil­ nių. Kaip tik tuo metu Varšuvoje susidarė bajorijos konfederacija. o jos kara­ lium pripažintas caras. kai kuriems iškėlė bylas ir atėmė dvarus. buvo įvestos rekvizicijos. kad tikrojoje Lietuvoje (to meto Vilniaus gubernijoje) turto buvo sunaikinta apie 20 milijonų rublių. Lietuvos bajorijoje vėl kilo judėjimas. tur būt. Tuojau po unijos atnaujinimo iškilmių jis išžygiavo iš Vilniaus į Maskvą. Apskaičiuojama. Napoleono pavesta. ėmė rūpintis atnaujinti unijos ryšius su Lenkija. O taip sunaikintas kraštas dar turėjo maitinti didžiulę Rusijos ar­ miją. Apskritai per vadinamąjį prancūzmetį Lietuva labai nuken­ tėjo: apiplėšė ją Napoleono kariuomenė. Toji vyriausybė turėjo tvarkyti krašto reikalus ir parūpinti armijai maisto. nes nenorėjo įžeisti Austrijos ir.500 lavonų. kad jis vis nieko aiškaus nepasakė dėl Lietuvos ateities. kaip į valstybės užuomazgą. naujas Europos pertvarkymas buvo sprendžiamas V i e n o s k o n g r e s e (1815 m. liepos 14 d. Jos iniciatyva 1812 m. Tas jo apsivylimas daug prisidėjo. tuojau buvo sugrąžinta senoji Rusų valdžia. Marijampolę ir Varšuvą jis parskubėjo į Paryžių rinkti naujų jėgų. nepasigailėjo jos nė ru­ sai. netrukus žuvo ir visa Napoleono galybė. Tą pakvietimą ypač karštai sutiko Vilniaus universiteto jaunuomenė. kad jos viltys ir ištikimybė jam priklausančios iki mirties. Tam tikslui tarpu be galo plėšė kraštą (jis pats. dar tikėjosi susitaikinti su Rusija. Po žiauraus mūšio prie Berezinos pavedęs kariuomenę savo maršalui Miuratui. Pagaliau per Kauną ji pasitraukė į Prūsus. Bet viltis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje greit ėmė gesti. kuri ketino sujungti visas Respublikos žemes. Apiplėšusi gyventojus. Lietuvos kunigaikštijos klausimas žuvus Nepoleono imperi­ jai. 447 Napoleono kariuomenė keliasi per Nemuną ties Kaunu. Be to. Tačiau jam nebuvo lemta nei savo galybės atgauti nei grįžti atgal į Lietuvą.Laikinės Lietuvos vyriausybės priešaky atsistojo grafas Soltanas. Kauną. Bado ir didelių šalčių vejamas. Išbadėjusi ir nuskurusi ka­ riuomenė pakeliui viską plėšė. o bazilijonų vie­ nuolyne net 7. grįžo atgal. ir. Laikinė Lietuvos vyriausybė pasitraukė kartu su Napoleo­ no kariuomene ir apsistojo Drezdene. Rusų valdžios sugrįžimas. Kad ir buvo caro paskelbta amnestija. ji čia paliko daug iš Rusijos atsinešto grobio. ji pradėjo formuoti ir Lietuvos kariuomenę — 4 pėstininkų ir 5 raitelių pul­ kus. Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas pasi­ žadėjimas atnaujinti uniją.

Prūsija buvo Napoleono užimta. Podolė ir Kijevo sritis (vėliau tos apy­ gardos ribos buvo kaitaliojamos. kad jis bus jai pa­ lankus. Prūsijos valdžia įsteigė atskirą. kur veikė Napoleono įstatymai. O ten tuo tarpu kaip tik buvo palaipsniui naikinama baudžiava. (1801—1825 m. bet jos centras visą laiką buvo Vilnius). Užėmę Lietuvą. bet jau ir ponas nebegalėjo jų nei parduoti nei dova­ noti (nebent tik su visu dvaru kam galėjo parduoti ar pado­ vanoti). Jos visos buvo padalintos į Plocko ir Balstogės departamentus. be to. taip ir Užnemunėje buvo įvestas Na­ poleono kodeksas. ir Vyriausioji Mokykla buvo pava­ dinta u n i v e r s i t e t u (1803 m. siekęs atgaivinti Lietuvos ku­ nigaikštiją. kad Lietuva tesanti Rusijos provincija ir todėl jos negalima prijungti prie Lenkijos. Užnemunė taip pat pasiliko Lenkų karalystėje. pradėjo kraštą ko­ lonizuoti: buvusiose valstybinėse ir bažnytinėse žemėse įkur­ dino daug įvairių kolonistų. 1807 m. labai papildytas. kuri buvo patekusi j Len­ kų karalystę. Prūsijos valdžia naujai įgytąjį kraštą bandė vokietinti: tam tikslui paskyrė vokiečius valdininkus. To pat siekė ir vokiškos mo­ kyklos. Se­ noji santvarka čia buvo panaikinta. kaip veikusios. 4. pradžioje Universitetas ir švietimo apygarda. Norėdama atskirti ją nuo Vilniaus ir Žemaičių vyskupų įtakos. 29 449 I . ir bajorai gavo tik tokias tei­ ses. Netrukus bu­ vo padaryta nauja reforma. — žinoma.. Tik Vyriausioji Lietuvos Mokykla dabar buvo pa­ vadinta V y r i a u s i ą j a V i l n i a u s M o k y k l a i r buvo pašalinti kai kurie rusams neištikimi profesoriai. Užnemunė Varšuvos kunigaikštystėje ir Lenkų karalystėje. Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės departamentui. Bet visos pastangos buvo tuščios. Šiaurinė Užnemunės dalis anksčiau priklausė Žemaičių. ji buvo perkelta į Seinus). dėl to jam teko net nukentėti. nes jie buvo sulyginti su visos Prūsijos valstiečiais. 448 Vyskupystė. prie jos priklausė visos buvusios Lietuvos kunigaikštijos žemės ir. 1818 m. Užnemunėje Napoleono kodek­ sas.) visada atsakydavo. 5. būtent Užnemunė (Suvalkų kraštas). tiek Mikalojus I (1825— 1855 m. jie čia išliko ir panaikinus Lenkų karalystę.). Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje Užnemunė Prūsų karalystėje. Valstiečių būklė Prūsų valdžioje palengvėjo. tikėdamasi. Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. tiesiog popiežiaus priklausomą vyskupiją V i gr i u o s e (1798 m.Caras Aleksandras I. rusai švietimo įstaigų nepanaikino. Kaip visoje kunigaikštystėje. kuriuo valstiečiai buvo atleisti nuo baudžia­ vos. — tebeveikia dar ir dabar. Tais pačiais metais Užnemunė buvo priskirta prie Varšuvos kunigaikštystės.). kokias turėjo Prūsijos bajorija (o absoliutiškai valdomoje Prūsijoje bajorija jau nebedaug beturėjo teisių). tik be žemės. surištą su ta Lenkų karalyste. Kilnotis laisvai jie dar negalėjo. Prūsija per trečiąjį padalinimą gautąsias žemes pavadino N a u j a i s i a i s R y t p r ū s i a i s . Apygardos viršininku — kuratorium buvo pa­ skirtas caro Aleksandro jaunystės draugas ir artimas patarėjas L i e t u v o s I s t o r i j a . dar Voluinė. Pir­ muoju vyskupu valdžia pasirinko garsųjį pamokslininką Prienų kleboną pralotą Karpavičių. Tačiau per trumpą vokiečių valdymą vokietinimo pa­ stangos nedavė didesnių vaisių. Vienos tokios apygardos centru buvo Vilnius. be to. Žuvus Napoleono galybei. Tuo būdu skirtingai nuo visos Ru­ sijos gyveno tiktai ta Lietuvos dalis. Tiek Aleksand­ ras I. o pietinė — Vilniaus vyskupijai. Naujasis caras Aleksandras I (1801 — 1825 m) 1802 m. Visos mokyklos liko veikti. Rusi­ joje įsteigė švietimo ministeriją ir visą imperiją padalino į 6 švie­ timo apygardas. Tačiau vyskupas stengėsi ginti Bažnyčios teises ir su valdžia nesugyveno.

su kuriuo bendrai reikėjo kovoti. dabar buvo pradėti skirti. todėl veikiai visos vie­ tos buvo užimtos lenkų. Bendroji nelaimė ją dar labiau suartino su lenkais. Lenkiškas universiteto cha­ rakteris. Iš pačios studentijos parinktiems šnipams buvo pavesti sekti jos gyvenimą. Jie skelbė. Pastangos rusinti universitetą. Apygardos kuratorius Cartoriskis (1824 m. kad lenkai ten tesą tik atėjūnai ir kad todėl negalima jiems leisti toliau lenkinti krašto. bet vėliau išaugo iki 1. Buvo pašalintas net universiteto rektorius. pasirodę rusams neištikimi.500. Jis tuojau pa­ naikino lenkų kalbą universiteto kanceliarijoje. jos bajorija jau buvo aplenkėjusi. Universiteto rektoriai. Slavofilų pastangos nenuėjo niekais. Ka­ dangi karo metu universitetas buvo sunykęs. Be to. ) . Kad per jas nebūtų skleidžiamos valdžiai nepalankios mintys. Taip pat Čartoriskio ir jo pa­ 1780—1799 m. ypač lotyniškai ir prancūziškai. jos ir baigė galutinai lenkinti Lietuvos bajoriją. ir Vil­ niaus universitetas pasidarė grynai lenkiška įstaiga ir lenkų kultūros skleidėju Lietuvoje. garsus tos visos Lietuvos mokyklos. kurie kaip tik tuo metu Petrapily susiorganizavo į draugiją. Susirūpinta ir studen­ tija. Kadangi daugelis profesorių buvo nelenkai. Todėl po karo Rusų valdžia ėmė rū­ pintis tą lenkiškosios kultūros centrą paimti į savo įtaką. 1831 m. Universitete dėstomoji kalba buvo lenkiškoji. Tačiau visos tos priemonės mažai tepadėjo. Universitetas vėl senoviškai susitvarkė ir veikiai išgarsėjo.) buvo priverstas pasitraukti. Tuomet valdžia pasiryžo jį visai panaikinti ir 1832 m. tiek uni­ versiteto vadovybė buvo uolūs lenkai. ir jos jau nebegalima buvo nuslopinti. ir visi raštai bu­ vo pradėti rašyti rusiškai. tai po karo caras įsakė sutvar­ kyti universitetą pagal senąsias teises. Bet švietimo ministeris pirmiausia pasirūpino apvalyti jį nuo rusams nepalankaus ele­ mento. Tam tikslui jie reikalavo pa­ keisti visą Vilniaus apygardos švietimo sistemą. suki­ limas parodė. tačiau savo kraštą norėjo išlaikyti savaimingą. uždarė. Drauge buvo atgaivinta ir kadaise Edukacinės Komisijos įsteigta mokytojų seminarija. ypač slavofilams. profesoriams buvo įsakyta iš anksto pateikti švietimo ministeriui paskaitų konspektą. Bet tiek kura­ torius Cartoriskis. Profesoriai. ligi tol ren­ kami. Jo vietą už­ ėmė ištikimas caro tarnas N o v o s i l c e v a s . astronomas (f 1810 m . Tačiau lenkiškasis universiteto charakteris 450 vis tiek nesusilpnėjo. daugumas studen­ tijos ir profesorių buvo išvažinėje. Toks universiteto klestėjimas nepatiko rusams. Martynas Odlanickis Počobutas. Dabar išsigelbėjimo ir valstybės atgaivinimo viltis tebuvo bendrai veikti su lenkais. Tautiškoji len­ kų idėja universitete ir studentų bajorų tarpe jau buvo įsi­ galėjusi. Apie pasipriešinimą kultūrinei lenkų veiklai Lietuvoje nebebuvo nė kalbos. buvo pašalinti.A d o m a s C a r t o r i s k i s . jis ėmė kontroliuoti ir profesorių paskaitas. Lietuviškumas Vilniaus universitete. garsus mokslininkas Jonas Sniadeckis. Napoleono antplūdžio metu universiteto studentija pasirodė karščiausia senosios Respubli­ kos atgaivinimo šalininkė. Tuo pat metu labai išaugo ir studentų skaičius: tuojau po Na­ poleono karų. kad iš universiteto negalima laukti ištikimumo valdžiai. Rusams užimant Lie­ tuvą. Lenkiškasis universitetas ir taip pat jo prižiūrimos len451 . jų tebuvo vos apie 150. Tuo pat metu įsteigtas Vilniaus universitetas taip pat priklausė apygardos kuratoriui ir turėjo prižiūrėti visas apygardoje esančias žemesniąsias moky­ klas. Vyriausiosios Lietu­ dėjėjų rūpesčiu buvo sulenkin­ vos Mokyklos rektorius. tai iš pradžių daugelis kursų buvo skaitoma įvairio­ mis kalbomis. Dabar jie jautėsi turį vieną bendrą priešą. kaip geriausioji lenkų mokslo įstaiga: su juo nebegalėjo lygintis nei Lenkijos nei Rusijos mokslo įstaigos. Nepriklau­ somojo gyvenimo laikais nors bajorija ir didikai buvo sulenkėję. kad didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės n u o a m ž i ų b u v u s i o s r u s ų k u l t ū r o s į t a ­ k o j e .

Ypač juo buvo 'susižavėjęs D. tose srityse lietuviškai atliekama dalis pamaldų ir lietuviškai žmonės mokomi tikybos. Tik jis maža tekreipė dė­ mesio j krašto tautiškumo klausimą. be to. Katedros vedėju buvo numatytas raseiniškis mokslintas ba­ joras Uvainis. kurioje ragina gelbėti lietuvybę. Be lietuvių kalbos ten negalima užimti klebonų ir valdininkų vietu. Liaudis tebekalbanti lietu­ viškai. Lietuvių kalbos katedros klausimas universitete. didesnėje lietuviškųjų gubernijų dalyje kaimiečiai kalbą lietuviškai. jis įrodinėja. kuri žuvusi dėl nelemtų istorinių aplinkybių. Tačiau projektas nebuvo įvykdytas. kad lietuvių pro­ senoliai buvę Romos nukariautojai geruliai ir kad senovėje jie tu­ rėję didelę literatūrą. galima lengvai įvykdyti. kad nekurianti savos literatūros. Be to. Toji kadaise galingos tautos kalba galinti paaiškinti daugelį Lietuvos. Kantrimas. Kad Vilniaus universitete būtų dėstoma lietuvių kalba. Mat. P o š k a . kad galėtų susikalbėti su ponais.). reikėjo tik rūpintis išlaikyti tai. iškilo projektas įkurti Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą (1822 m. nenorį lie­ tuviškai kalbėti net tie. isto­ rikas profesorius L e l e v e l i s . Bauža savo knygoje kaltina Lietuvos bajoriją. ypač Kara­ liaučiaus universitete. su ja panoro susi­ pažinti ir lenkų mokslinin­ kai. kas pasiekta. Lenkijos. pats globojęs lietuviškosios kultūros palaikus savo Baubly ir rašęs žemaitiškai. Šito sąjū­ džio metu. Tokį pra­ nešimą Krokuvoje padarė Vilniaus universiteto garbės narys. ir vadovybei nebebuvo kada galvoti apie savo darbo plėtimą. Kantrimas savo memoriale kuratoriui Čartoriskiui rašo. nių prašymas. B a u ž a . Nemaža lietuviškai kalbančių esą ir Lenkų karalystėj (t. kurie ir moką.). ne be sąryšio su Baužos darbais. Ten iš pareigos jos mokąsi dvasininkai ir tie pasaulininkai. Tiek Lietuvos kilimo.). Kai Lesingas. Kad lietuvių kalba nežūtų. ne jo kultūra: be­ veik visi tarė Lietuvą esant neabejojamai lenkiškosios kultūros kraštą. Iš Krokuvos atėjo į Vil­ Adomas Jurgis Čartoriskis. o vėliau iš Rėzos leidinių pa­ žintoji lietuvių tautosaka sudomino pačius žymiuosius mokslininkus. Projekto autorius buvo universiteto bibliotekininkas K. Tačiau didžiosios Lietuvos kunigaikštijos tradicijos dar tebe­ buvo gyvos. nėra žinių. Lietuviškai. kurie nesimoką lietuviškai. Bet tuo pačiu metu va­ karų Europoje iš Rugio.. Prūsijos. esą. 453 . iš to turėtų naudos ir tie. o verčią 452 lietuvius mokytis lenkiškai. kurie norį gauti vietas lietuviškose apskrityse. T i k to meto Vilniaus universiteto garsenybė. tiek ateiviams uni­ versiteto nariams daugiau­ sia rūpėjo politinė krašto praeitis. kurie ruošiasi teisėjais ir policijos valdininkais. kad ji nesirūpi­ nanti savo kalba. ir universitetas pasidarė jos p r a e i t i e s ir j o s k r a š t o t y r i n ė j i m o c e n t r u . uk­ mergiškis kunigas K s. tačiau turinti mokytis lenkiškai. Savo tyrinėjimus jis paskelbė ir atskira knyga — „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę" (1806 m. patyrinėtų jų praeitį ir šį tą praneštų Mokslo Mėgėjų Draugijai Krokuvoj. Baužos mintys sukėlė didelį atgarsį mokslininkų ir lietuvių veikėjų tarpe. iš dalies ir Karaliaučiuj lietuviškai esą atliekami net prekybos reikalai. Herderis ir Goethė parodė savo susidomėjimą lietuvių tautosaka. kuri rinktų tautosaką. esą. rašo Kantrimas. o. Kalti esą ir dvasininkai. kaip tik tuo metu prasidėjo rusų reakcija prieš lenkiškąją universiteto linkmę.kiškosios mokyklos lenkino dar išlikusią nesulenkėjusią smul­ kiąją bajoriją ir j mokyklas patenkančius valstiečių vaikus. senienas ir rūpintųsi leisti liaudžiai ir kunigams reikalingas lietuviškas knygas. y. jis siūlo įsteigti Lietuvą mylinčių ir lietuvių kalbą mokančių draugiją. Kaip į tą memorialą pažiūrėjo Čartoriskis. o iš dalies ir Vilniaus vyskupijos klierikai. Esą. Prūsuose. kad arčiau Vilniaus švietimo apygardos kuratorius lietuvių stovįs universitetas (1770—1861 m. turėtų mokytis ypač Že­ maičių. Tilžėj. lietuvių kalbos mo­ koma jau keli amžiai. Klaipėdoj. o tatai. kur esanti speciali katedra. — visuomenė seniai pageidaujanti. įrodinėjo Baužos lietuvių kildinimo iš gerulių nemoksliškumą. dalis mokytojų seminarijos mokinių. ir nebran­ giai teatseitų. Rusijos ir totorių istorijos smulkmenų. Užnemu­ nėj) ir Prūsuose.

ėjusių paskutiniais Respublikos gyvenimo metais. nepaisant Rusų valdžios pastangų. Todėl jie beveik buvo lygūs su smulkbajoriais. išidealizavę Lietuvos senovę. Šitą sąjūdį dar labiau sustiprino susidomėjimas lietuviš­ kumu. susipratę lietuviai. o save laikė tik lenkiškos kultūros lietu­ viais. kurį paskatino Vilniaus universitetas. ji labiausiai gaivinosi ta išidealizuotąja seno­ ve. kuri beveik visas temas ėmė iš Lietuvos istorijos. pradžioje. Kitos Lietuvos mokyklos X I X amž. Daug labiau pablogėjo valstiečių būklė. Patys rusai bandė steigti ir savo pradžios mokyklų. Bajorija tebebuvo laisva ir tebeturėjo savivaldybę. veikiant Edukacinės Komisijos moky­ kloms. apie jį susibūrusi krašto ir jo seno­ vės mylėtojų grupė liko Vilniuje ir iki pat Muravjovo laikų varė Lietuvos tyrinėjimo darbą. Iš antros pusės. o ne baudžiauninkai. Lietuvos kilimo jo profesoriai ir stu­ dentai iš tradicijos ir iš savo krašto meilės daug dėmesio kreipė į Lietuvos praeitį. — iki pat smarkios rusifikacijos pradžios. jis turėjo di­ delę reikšmę ir Lietuvai. tačiau nesi454 ėmė išlaikyti mokyklų. Todėl. galo. Kai rusai užėmė Lietuvą. nes jos buvo taikomos rusams pravoslavams. bet ji išlaikymą tedavė tik vienai Vilniaus Vyriausiajai Mo­ kyklai. Kraševskis. ir X I X amž. negu kitose Lietu­ vos dalyse. tačiau jiems nesisekė. Edukacinė Komisija teprižiū­ rėjo tik mokymą. kurių Lietuvoje beveik nebuvo. Todėl ir Kudirka į mūsų himną įrašė: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia". nes visur buvo įvesta sunki baudžiava. Norbutas parašė pirmąją didžiulę (9 tomų) Lietuvos isto­ riją. mylėdami savo kraš­ tą. Čia ypač pasižymėjo universiteto auklėtiniai Mickevičius. kurios liko. gerbė ir mylėjo savo tėvynę Lietuvą. Neužmiršo jie nė savo kal­ bos. 6. sukilimo.). Tuo tarpu jau nuo X V I I I amž.) ir dviejų tomų „Lietuvos istoriją" (išspausdintą tik 1893 m. daugelis jų iki pat rusų valdymo pradžios tebebuvo činšininkai.). pra­ džioje pasirodęs visuotinis susidomėjimas lietuvių kalba ir lie­ tuviškosios rašliavos pagyvėjimas Mažojoje Lietuvoje (kaip tik 455 . Ir vėliau. buvę aiškioje Vilniaus uni­ versiteto dvasios Įtakoje. bajorai čia tebebuvo nenutolę nuo liaudies ir tebekalbėjo lietuviškai. o vėliau — universitetui. joje tebuvo apie 80 mokyklų. Čia bajorijos buvo labai daug. Kondratavičius ir daugelis kitų. — rusų mokyklos Lietuvoje dides­ nės reikšmės neturėjo. būdamas Lietuvos centre. t. daugelis mokyklų išnyko. Taip pat universiteto įtakoje kiek vėliau Lydos bajoras T. o pradžios mokyklas ir toliau iš­ laikė parapijos. Tačiau būdami neturtingi. vienas kitas pradėjo bandyti žemaitiškai rašyti ir rinkti savo krašto padavimus ir įvairias senienas. Dėl karų. ir lenkiškai kalbėdama. Valstiečiai čia taip pat buvo geresnėje būklėje. Vėliau jis dar parašė „Būdą senovės lietuvių" (1845 m. tie patys raštai kiek vėliau labai paveikė iš liaudies tarpo kilusią lietuviškąją inteligentiją. rinko senienas.). buvo pa­ vestos išlaikyti vienuolynams.Universiteto reikšmė Lietuvai. Valančius taip pat parašė pirmą savo istorinį vei­ kalą — „Žemaičių vyskupystę" (2 tomus. Edukacinės Komisijos turtai buvo valdžios per­ imti. Rusų valdžia Edukacinę Komisiją paliko. Daukantas dar tebestudentaudamas (1822 m. pradžioje Žemaičiuose visuomenė buvo kiek kitokia. Pirmieji tikri. — abudu Vilniaus universiteto auklėtiniai. kurie. Rusų valdžioje visų būklė pakitėjo. buvo D a u k a n t a s ir V a l a n ­ č i u s . Todėl kaip tik šituo metu prasidėjo m o k s ­ l i š k a s L i e t u v o s i s t o r i j o s t y r i n ė j i m a s i r bu­ vo išspausdinta nemaža istorinių veikalų. bet valstybės valdymo inicia­ tyva iš jos jau buvo atimta. kuri. Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. Jų tad raštai. 1848 m. švietimas Žemaičiuose buvo pakilęs. kai univer­ sitetas jau buvo uždarytas. Kovodama dėl savo tautos teisių. Universitetui sukėlus susidomėjimą Lietuvos senove. Ir neturtingų bajorų tarpe atsirado apsišvietusių žmonių. iš­ kilo gausi lenkų romantiškoji literatūra. išauklėjo Lie­ tuvos bajoriją. ėmė domėtis viskuo.) parašė pirmą savo istorinį veikalą — „Darbus senovės lietuvių ir žemaičių" (išspausdintą vos 1929 m. kas sava. parašyti lietuviškai. Nors universitetas buvo grynai lenkiškas. tačiau. Tai buvo pirmieji mokslo veikalai. kuri prasi­ dėjo po 1863 m. Tos mokyklos. bet ji daugiausia buvo neturtinga ir mažai kuo tesiskyrė nuo valstiečių. kūrė muziejus ir t. ji tik tu­ rėjo politines teises ir galėjo užimti valstybines vietas.

panorėjęs į katorgą išsiųsti ir vėl susigrąžinti. Anksčiau buvo mokėta nuo valdomosios žemės ir nuo „dūmo". ir gražus Žemaičių bajorijos tautiškasis sąjūdis apmirė. nes lietuviškasis elementas dar nebuvo tiek susipratęs. kuriose buvo įtaisyti kitų. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai. Ypač pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dva­ ruose. Klemen­ 1812 m. Kasakauskas išleido atsišaukimą (1800 m. Įsitraukę į tą sąjūdį. žemaičiai pirmiausia susirūpino kalba. o D. Jis išleido savo lietuviškąjį Šv. K. Stanevičius. t. Poškos Baublys. Net Poška. žymiai pa­ blogėjo. jo raginami kunigai prie bažnyčių steigė mokyklas. tik prasiveržus j viešąjį gyvenimą iš lietuviškojo kaimo kilusiai inteligentijai. Tuo pat metu net pradėta lietuviškai kurti ir versti sve­ timų kūrinių į lietuvių kalbą. Be to. Taip pat nepaprastai valstiečius vargino rekrūtų pareiga (vyrus paimdavo į kariuomenę net 25 metams). Mylėdami savo kraštą. sukilimas — sustabdė tą judėjimą. Rašto vertimą (1816 m. Visi to sąjūdžio bajorai. buvo padidinti ir valstiečių mokesčiai. „yra mūsų artimi ir broliai. — ir išgarsėjusį savo dainų rinkinį). D. tačiau neskelbė jokių — 456 nei socialinių nei tautinių — idėjų. Poška savo Baubly įtaisė net senienų mu­ ziejų. nes jie. Valstiečiams buvo uždrausta kam nors pasiskųsti. — toliau jie nesiekė. Stanevi­ č i u s — lietuviškų dainų rin­ kinį. — Rėza išleido Duonelaičio raštus. Tautiškasis ju­ dėjimas vėl atgijo ir šį kartą jau nebepasiliovė. kuriuo ragino bajoriją parodyti daugiau žmoniškumo ir rūpintis valstiečiais. S. P o š k a net ėmė rašyti žemaitišką žodyną ir tam tikslui rinko senas knygas. paliai Skaud­ rinių ir vertimų liko rankraš­ vilę. V i l e n t a s i r nemaža padarė 3 trobeles. tik ragina kantriai nešti savo naštą. D. giesmynų ir elementorių. neišspausdinti. pats vykupas buvo karštas žemaičių patriotas ir uolus švietimo rėmėjas. nė neketina jo kurs­ tyti. kad ir mylėjo savo kraštą. čiuose. Sumanymai panaikinti baudžiavą.). nuo sodybos. 7. tačiau daugumas jų kū­ muziejėliai. Par­ davinėdavo net išskirdami vyrus nuo žmonų ir tėvus nuo vaikų. Valstiečių klausimas X I X amž. šie tuojau čia įvedė savo papročius ir ėjo pavyzdžiu Lietuvos bajorams. Z abitis N e z a b i t a u s k a s išleido lietuviškųjų knygų bi­ bliografiją. pradžioje Valstiečių būklė. Todėl veikiai nauji politiniai įvykiai — skaudžiai rusų nu­ malšintas 1831 m. kurių daugumas buvo išdalinta rusų generolams. o rusai įvedė mokestį nuo žmogaus (nuo „dūšios"). apdainuodamas mužiko vargus. prakortuoti. bajorai ir ku­ nigai pradėjo spausdinti nau­ jų maldaknygių. pradėjo įsigalėti jų baudžiavos papročiai ir Lie­ tuvoje. Įsivieš­ patavus rusams. jos dar tebestovi. ta­ čiau čia tokie nežmoniški papročiai buvo retas dalykas.). anot vyskupo. žmonės vie457 . Lietuviškai rašė Poška. Bijotuose. Nauja priespauda kil­ nesniųjų žmonių tarpe sukėlė užuojautos valstiečiams. Be to. Žemaičių tautiškojo ir kultūriškojo judėjimo centras buvo vyskupo Juozo Arnulfo G i e d r a i č i o rezidencija — A l s ė ­ d ž i a i . Jis taip pat bandė rašyti ir Lietuvos istoriją. Lietuvai patekus į Rusų valdžią. Poška iš tuščiavidurio ąžuolo t a s . y. o netru­ kus — 1825 m. buvo renkamos se­ nienos ir seni istoriniai doku­ mentai. jie b u v o ž l u ­ g u s i o s s e n o s i o s v a l s t y b ė s p a t r i o t a i i r kartu s u visa bajorija svajojo apie jos atgaivinimą. kad galėtų veržtis iš nusistojusios santvarkos formų. Nors ir Lie­ tuvoje tuo metu nebuvo jokių valstiečius ginančių įstatymų. su ku­ riais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas: galėjo juos pardavinėti. kad ir rūpinosi lietuviškosios kalbos grynumu. Vilniaus vysk. Kad nebūtų darkoma žemaičių kalba.tuo metu — 1818 m.

kaip kad buvę Europos vakaruose. tai keletas bajorų tuo pasinaudojo ir mirdami testamentais atleido savo valstiečius. Vienas joniškėlietis I g. Tuo būdu vėl atsirado valstiečių činšininkų. Tačiau Vilniuje gubernijos seimely dėl to kilo didelis triukšmas. liedami prakaitą". kai rusai pradėjo spausti Vilniuje klestėjusi 459 Rekrūtas atsisveikina su savo šeima. Vals tiečių atleidimo klausimą vėl išjudino 1816 m. Tas klausimas tuo ir pasibaigė. atleido ir kai kurie kiti bajorai. Baudžiavos panaikinimo klausimas 1817 m. tikėjosi tuo būdu atsikratyti karo nuvargintiems valstiečiams reikalingų pa­ šalpų ir atsikratyti valdžios bylų dėl rekrūtų. (Mašinsko paveikslas). nos su mumis prigimties. seimeliuose. kiek laiko buvo liautasi galvoti apie palengvinimus valstiečiams. 8. kad valstiečiai savo pa­ reigas eitų ir toliau. y. Tuo pat metu apie valstiečių atleidimą pradėjo galvoti ir Lietuvos bajorai. kraštas nušvisiąs revoliucijos ugnimi. kad. kiti vėliau. kurioje baudžiava buvo vėliau panaikinta (kartu su Lietuva ir visa Rusija). kiti. kaip ėję.). 424 psl.). į kurią buvo patekusi ir lietuviškoji Užnemunė.). jie vėl buvo grąžinti į baudžiavą. Atsirado tokių. paskelbus laisvę. Kai 1803 m. Taip antai. Kai prieš bajorijos pa­ stangas įgyti daugiau laisvių prasidėjo Rusų valdžios reakcija ir persekiojimai. jie nerimo ir visą kaltę metė ant savo ponų.Bet kai po to bajoriją prislėgė nusivylimas ir rusų kerštas. kaip grįžo į ją ir prieš rusams užimant kraštą atlei­ stieji (žr. kad ji buvo panaikinta Napoleono sukurtoje Varšuvos kunigaikštijoje. o iš Petrapilio po to atėjo perspėjimas. o 1817 m. Ir iš tikro 1817 metų seimeliai rinkosi baudžiavos pa­ naikinimo šūkiais. Ypač radikalus pasirodė Ukmergės apskri­ ties (pavieto) seimelis. Ypač už bau­ džiavų panaikinimą stojo Vakarų idėjomis susižavėjusi jaunuo­ menė.000 valstiečių. Tuo būdu tas klausimas nebebuvo pajudintas iki X I X amž. savo manifeste pabrėžė. Ginčai pagaliau išardė visą sei­ melį. kurie mums darbuojasi. ženg­ damas į sostą. ji matė. Vieni jų iš to tikėjosi pigių darbininkų. Tačiau neilgai laisvi išbuvo ir šitie atleistieji: vieni anksčiau. t. Instrukcijoje savo atstovams į guberni­ jos seimelį ukmergiškiai aiškiai reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos. labiau nuskurdę. caras „laisvųjų artojų" įstatymu leido iš baudžiavos atleisti valstiečius. Nesulaukdami laisvės. 458 . Todėl caras Mikalojus I (1825—1855 m. tik be žemės. baudžiavos pa­ naikinimas Estijoje. sukilimas Slaptosios organizacijos Lietuvoje. Lat­ vijoje be Latgalos. kad bajorija be vy­ riausybės žinios tokių opių klausimų nesvarstytų. Tik prasidėjusio su­ kilimo metu valstiečiai vėl gavo vilčių. vieno tikėjimo. apie valstiečių būklės palengvi­ nimą daug buvo kalbėta ypač Napoleono žygio į Rusiją metu. kaip įvykdyti tą atleidimą. antrosios pusės. kad jų būklė bus pa­ gerinta. bet ir pavyzdys. kad baudžiava naikinama Mažojoje Lietuvoje (1807 m. Tuo tarpu valstiečius pasiekė žinios apie laisvės sumany­ mus. o taip pat ir iš Vakarų ateinančios prancūzų revoliu­ cijos idėjos veikė Lietuvos bajoriją. 1831 m. Tuojau buvo pradėta svarstyti. K a r p i s atleido be žemės net 7. Ne tiktai paprastas žmoniškumas baudžiauninkams. — Kurše ir Vidžemėje. Baudžiavos panaikinimą siūlė ir Oginskis savo būsimosios didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos projekte. kurie pranašavo.

). Su revoliucijos idėjomis kovoti buvo sudaryta Š v e n ­ t o j i S ą j u n g a . kuri taip pat jau vie­ šai buvo pradėjusi rodyti savo veikimą. Rasei­ niuose ir kt. Pran461 . Lietu­ voje tuo tarpu įsikūrė net kelios masonų ložės (Vilniuje.t. ten įvyko nauja revoliucija. Jų tarpe buvo ir didysis poetas Mickevičius. Mickevičius. mokyklose buvo įsikūrusių į vilniškes panašių organizacijų. ku­ rie tą darbą trukdė. tai tų pačių metų lapkričio mėnesį Varšuvoje įvy­ ko sukilimas. kad ir maišto keliu. Tačiau revoliucijos paleisti žmogaus laisvės šūkiai Napoleono šeimininkavimo metu Europoje jau buvo su­ kėlę ir tautų laisvės šūkius. tačiau su studen­ tais tebepalaikė glaudžius ryšius. norėdami savo karalystę išvaduoti iš Rusų caro valdžios ir suvienyti visas iki pirmojo padalinimo turėtąsias žemes. Tą nuotaiką ugdė ir pats universitetas. rašytojai. T i k visai netikėtai beplintantį judėjimą 1823 m. išvaduoti savo kraštą iš Rusų jungo. į kurią buvo stengiamasi įtrauk­ ti daugiau narių. buvo išardyta Juodųjų Brolių Draugija. Taip pat buvo ištremtas į Rusiją ir Ad. kurios rusų priespaudos įtakoje įsikūrė Vilniaus universitete ir kitose mokyklose.t. bet ir daugybė vilniečių. jos savaime kėlė nepasitenkinimą tais. Kadangi Lenkų karalystėje tuo tarpu jau buvo išaugęs griežtas konfliktas tarp daugiau laisvės trokštan­ čios lenkų visuomenės ir tas laisves dar labiau siaurinančios Rusų valdžios. Bajorija ėmė nerimauti ir tartis. bendraudama su pla­ čiaisiais jaunuomenės sluoksniais. Lenkų sukilimas. ši reforminio seimo konstitucija lenkų ir Lietuvos bajorijos buvo laiko­ ma siektinu idealu ir laisvės garantija). o visi žymesnieji studentų vadai buvo ištremti. Draugija buvo negausinga. vakarėlius ir t. be masonų ir jaunimo organizacijų. — bajorijos tarpe ėmė plisti slaptos organizacijos. O ji buvo lenkų mesta: 1830 m.universitetą. kuris pa460 siryžo. kurios tikslas buvo l a v i n t i s i r d i r b t i v i s u o m e n e i . Vienos kongrese stengėsi atstatyti Europoje senąją priešrevoliucinę san­ tvarką. Kražiuose tais pačiais 1823 m. Bet daug veiklesnės buvo slaptosios jaunimo organizacijos. norėjo pakelti ekono­ minę ir kultūrinę krašto gerovę.). Ir jos tikslas buvo panašus — m o k s l a s . jame skaudžiai išplakdavo savo visuomenės ne­ rangumą ir apsileidimą. Visi buvo pasiruošę sukilti. kuri buvo grynai visuomeniška ir rūpinosi skleisti kilnias žmoniškumo ir patriotizmo idėjas. Kražių ir kt. Panašiais tikslais buvo įsteigta ir vadinamoji S p i n d u l i n g ų j ų Draugija (Promienišci). pasivadinusių J u o d a i s i a i s B r o l i a i s . Bet šitie Rusų valdžios persekiojimai nesustabdė judėjimo. ir jos narių tarpe buvo nemaža aukštų dvasininkų. kuris tuo tarpu jau buvo mokytoju Kaune. kurio paskaitų su­ sirinkdavo klausyti ne vien studentai. Buvo ištremtas ir patsai filaretų vadas T o m a s Ž a n a s . Prof. Vienas Vilniaus gimnazijos mokinys ant lentos užrašė: „Te­ gyvuoja gegužės 3 d. Be to. išardė rusai. Tai buvo liberališka šviesuomenės organizacija.t. gėrėdamasi švietimo ir prancūzų revoliucijos idėjomis. ką daryti. tačiau žadindamos patriotizmą ir ragindamos rūpintis savo krašto reikalais. Viena iš stipriausiųjų to meto organizacijų buvo m a s o n a i . rimtai ruošiasi mokslui ir t. Pagaliau. siuntinėjo jiems savo raštų ir t. Taip buvo auklėjamas jaunimas. Tada ji dar nebuvo priešbažnytinė. Veiklesnieji universiteto studentai pir­ miausia įkūrė slaptą F i l o m a t ų (mokslo mėgėjų) Draugiją. Kėdainių. Tuo pat metu prasidėjo kratos ir kitose vietose. tų pačių tikslų organizacija — N e n a u d ė l i ų D r a u g i j a (Towavzystwo Szubrawc6w). Nė viena tų organizacijų savo įstatuose neturėjo politinių tikslų. kuri. Prancūzų ir Belgų sukilimų pasisekimas. Tuojau po to prasi­ dėjo kratos ir areštai mokinių ir studentų tarpe. Netrukus buvo įkurta F i l a ­ r e t ų (doros mėgėjų) Draugija. konstitucija!" (mat. Savo idėjoms skleisti ji turėjo net laikraštį — „ G a t v ė s Ž i n i a s " (Wiadomošci Brukowe). Lelevelis turėjo pasišalinti į Lenkiją. d r a u g i š k u m a s i r t ė v y n ė s m e i l ė . reikėjo tik kibirkšties. jie sukilo. kurio raštai jau tada susirinkusio būrelio tarpe su­ keldavo nepaprastą entuziazmą. Dau­ gelis buvo areštuota ir ištremta. nes į ją buvo priimami tik visiškai patikimi ir kuo nors pasižymėję studentai (poetai. o ypač iškalbingas ir gabus istorijos profesorius L e l e v e l i s . Tam tikslui ji rengė visokius pasilinksminimus. Vilniuje vei­ kė dar savotiška. Restauruotoji monarchija neatsilai­ kė nė Prancūzijoje: 1830 m. Napoleono nugalėtojai 1815 m. o tuo­ jau po to sukilo ir išsiskyrė iš bendrosios su olandais valstybės (Niderlandų) belgai.

kovo 25 d. Bet sąlygos sukilti buvo labai nepalankios: jam nebuvo dar pasiruošta ir nebuvo ginklų. nuotaika dar labiau nukri­ to. prieš pereidamas Prūsijos sieną. 462 Kariuomenės žygiai. Tada K u r š ė n u o s e įvyko paskutinis vadų pa­ sitarimas. Gelgaudas pasitraukė į Raseinius. — jie pradėjo bėgti iš sukilėlių eilių. Pirmieji nutarė sukilti ir surašė sukilimo aktą Raseinių bajorai (1831 m. Tą pačią dieną 50 raitelių. ir visam krašte neatsirado tinkamo vadovauti žmogaus. vadai nu­ sprendė pulti Šiaulius. kai pamatė. rinkdami jėgas. laukti lenkų paramos. Komitetas laukė. Dembinskis į Kuršo pasienį.cūzų ir Anglų suteiktoji belgams parama davė vilties lenkams. užuot kovojęs su rusais. Po kurio laiko Varšuvos sukilėlių priešaky atsistojo M. Netrukus sukilėliai buvo visiškai išblaškyti. Sukilimas Lietuvoje. buvo sunku susi­ siekti su Varšuva. val­ stiečiai buvo sukilę ir kitose srityse. Ypač plačiai išsiplėtė valstiečių sukilimas Gintiliškių ir Salantų parapijose (Telšių apskr. pasižadėjimus susijungti su Lenkija. ir labai greit sukilėlių rankose atsidūrė visa Lie­ tuva. Jonavą ir Šiau­ lius. kur pasirodė di­ Emilija Pliaterytė. kurio vadovybėje buvo ir Gelgaudas. bet nieko neveikė. jie taip pat negalėjo prisimušti ir prie Palangos. Tuojau visose apskrityse ėmė rinktis bajorai. Bet Chlapovskis. Komitetas nežinojo. Nepaisydami to nepasisekimo. šiojo. Rusai liko tik Kaune ir Vilniuje. Tuo tarpu rusai atsiėmė Ukmergę.000 žmonių. Ta­ da buvo išsiųsta į Lietuvą kariuomenės. ir Varšuvoje tuojau susi­ darė iš Lietuvos kilusių bajorų komitetas. kad ponai nė negalvoja apie baudžiavos panaikinimą. Tik vėliau. kuriai vado­ vavo generolas Gelgaudas. padėjo gink­ lus. Chlapovskio kariuomenei padedant ginklus. kur turėjo būti atgabenti Anglijoje nupirkti ginklai. Šitas raseiniškių pa­ sisekimas sujudino visus kitus. Trokšdami baudžiavos panaikinimo.). džiausia tarp jų nesantar­ heroiška sukilėlių vadė. Tačiau puo­ limas nepasisekė. Nors atskiri bajorai vadova­ vo ir valstiečių bruzdėjimui. Tačiau jie apsivylė: niekas neatėjo į pagalbą. jie pirmieji sukilo: rusams pradėjus rinkti re­ krūtus. Bet čia sukilėliai buvo rusų kariuomenės iš­ vaikyti ir pabėgo į Prūsiją. kad Anglija su Prancūzija parems ir juos. kad prie jo pri­ sidedanti ir Lietuva.). bet veltui. skelbti sukilimo aktus. kurie pažiūrėjo į sukili­ mą. iš Rohlando būrio pasi463 . Netekęs 2. nė ką veikti. Pagaliau generolai sutarė savo jėgas perskirti: Chlapovskis ir Gelgaudas turėjo eiti į Kauną. Krašto bajorija buvo labai nepatenkinta generolais. Tuo pat metu ten buvo atžygiavęs ir Rohlandas. tačiau organizuotai jie sukilo vėliau. kad len­ kai tuojau atsiųs j Lietuvą savo kariuomenės. Radvila. gavusi vė: vieni kitiems prikai­ kapitono laipsnį (f 1831 m. Kaip tik tuo metu ėmė bruzdėti v a l s t i e č i a i . V a l s t i e č i ų s u k i l i m a s . Šis komitetas suki­ limo vadovybei įteikė pa­ reiškimą. jie vienoje kitoje vietoje pasipriešino. Nuo Vilniaus jie buvo atmušti. Bet toliau sukilėliams jau nebesisekė. kad ir jiems pasiseks. ir po kruvinų kovų Lenkų karalystės autonomija buvo panaikinta. Atėjus lenkų sukilimo žiniai. Rusams kontroliuojant kelius. kaip į savo socialinį išsilaisvinimą. nes len­ kams nesisekė. tiktai paradavo ir puotavo. Rusų valdžia dar prieš sukilimą gabesniuosius žmones buvo ištrėmusi. Jau vienas jo vardas rodė Len­ kijos sukilėlių bendrumą su Lietuva. Ta­ čiau ir čia nepasisekus. 100 pėsčiųjų šaulių ir 400 valstiečių užėmė Raseinius. B a j o r i j o s s u k i l i m a s . kiekvienas norėjo vadovauti. kuris turėjo vadovauti Lietuvos sukilimui.). Vilniu­ je tuojau susidarė specialus komitetas. Pirmiausia reguliarinė ka­ riuomenė ir visos sukilė­ lių pajėgos buvo suburtos Vilniui pulti. Jų būriai turėjo išsislapstyti miškuose ir. o Rohlandas į Palangą. Norėdami sukilėlių nuotaiką pakelti.

Panevėžio ir Raseinių pijarų bažnyčios buvo paverstos cerkvėmis. Pažaisly. 3 0 465 . vidury beveik nepakitėjo. Valdžia. Sukilimo numalšinimas. rusai išplėšė ne tik gyven­ tojų namus.). Tik po sukilimo konfiskuotose ba­ jorų ir dvasininkų žemėse valstiečių būklė žymiai pagerėjo. Ypač nukentėjo Ašmena. ji viską plėšė ir žudė nekaltus žmones. Uždarytų mokyklų vietoje veltui buvo bandomos kurti rusiškos mokyklos: jos neturėdavo mokinių. Privatiniuose dvaruose tebuvo tik suvienodintos vals­ tiečių prievolės. Inventoriams suvienodinti visose gubernijose buvo įsteigti specialūs komitetai. Tuo buvo norima atkreipti valstiečių akis į carą. laikydamas jį to negarbingo žygio kaltininku. Lenkijos autonominė karalystė buvo panaikinta.). Kauno buvusi jėzuitų bažnyčia. Za­ rasuose. Panevėžy. po sukilimo prasidėjo daug smarkesnė Lietuvos rusinimo politika. Tam tikslui buvo įsakyta paruošti vadinamuo­ sius i n v e n t o r i u s . Užimdama miestus ir miestelius. Visa tai buvo daroma rusiškajam gaivalui su­ stiprinti. Baudžiavos panaikinimas Valstiečių būklė X I X amž. o dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilumą. nes kunigai taip pat buvo prisidėję prie sukilėlių. duodant jiems suprasti. Lietuvoje nebeliko jokios stipresnės pajėgos. nes valstiečiai vis tiek pasiliko beteisiai: jei L i e t u v o s fstorija. norėdama užgrobtuosius kraštus. sukilimą. padėjęs ginklus. pradėjusi kalbėti apie baudžiavos panaikinimą. Telšiuose ir kt. jį uždarė. jis laimingai pra­ simušė iki Varšuvos. Iš pradžių buvo dar paliktas me­ dicinos fakultetas ir dvasinė akademija. Kai 1817 m. Dembinskiui išvykus. Tačiau tie inventoriai nega­ lėjo daug padėti. Sukilimas nedavė niekam naudos. kuriuose nuo seno buvo surašomos visos valstiečių pareigos.) sukilimo pasidarė dar griežtesnė.girdo šauksmas: „Klastai" — ir vienas karininkas prijojęs nu­ šovė Gelgaudą. Kaip tik tuo metu Rusų valdžia įkūrė savo uni­ versitetą Kijeve. kurie veikiai visai išnyko — buvo varu suvaryti į pravoslaviją (žiūr. bajorija. Nukentėjo taip pat ir bažnyčios. 9. o Pažaislio vienuolyne apsigyveno pravoslavų vyskupas — archieriejus. rudenį buvo likviduotas sukilimas. kurie neprisidės prie sukilėlių. Rusai nepaliko ramybėje nė Vilniaus u n i v e r s i t e t o . bet netrukus medicinos fakultetas buvo panaikintas. nugalėjęs daugybę kliūčių. tereikalaudama mokėti palyginti labai mažą činšą (bajoriškųjų valstiečių būklė buvo daug sunkesnė).). Bet po keleto dienų. Lietuva ir Len­ kija buvo nuteriotos. kur buvo iškilmingai sutiktas ir už nuo­ pelnus paskirtas Varšuvos gubernatorium. suartinti su Ru­ sija. tačiau tatai buvo vien tik gražūs pažadai. daug žmonių žuvo sukilimo maišaty. o dvasinė akademija buvo per­ kelta į Petrapilį. Tokiomis žiauriomis priemonėmis 1831 m. Dar smarkiau buvo pradėti persekioti unitai. tų dvarų žemę išdalino valstiečiams. Nebuvo aplenktos nė mokyklos: Kalvarijos.). kurie turėjo pasidaryti caro valdžios atrama. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfis­ kuoti. o tuos. o Kražių mokykla perkel­ ta į Kauną. Rusų valdžia žadėjo laisvę tiems valstiečiams. bet ir bažnyčią. o tik sukilėlius gaudyti. ir Dembinskiui nebe­ įmanoma buvo kariauti. Be to. Tačiau jis neketino pasiduoti. Sukilimo padariniai. Rusai tuo tarpu atga­ beno į Lietuvą daugiau savo kariuomenės. Į ištremtųjų vietas buvo privežta rusų. mokslo priemonės ir t. Buvo uždaryta daugybė vienuolynų (Kaune. Padubysio ir Kolainių mokyklos buvo uždarytos.t. — tas klausimas daugiau jau nebeiškilo. Valdžia. ku­ riuos įtarė dalyvavus sukilime. Kėdainiuose ir Jurbarke buvo pastatytos naujos cerk­ vės. išžudė apie 80 žmonių.500 karių). į Prūsiją perėjo ir Rohlando būrys. Ukmergėje. Tik malšindamas 1831 m. kad tik iš jo tegalima laukti malonių. norėdama sudaryti krašte carui atsidavusį visuomenės sluoksnį. Ukmergėje. jo vie­ toje įvedė rusų įstatymus. 303 psl. — 1832 m. prisirišę prie patrankų nusivarė į Vilnių. Tuo būdu reguliarinės kariuomenės Lietuvoje teliko tik Dembinskio rinktinė (apie 3. buvo konfiskuoti ir visi dvasininkų dvarai (jiems buvo palikti tik maži sklypeliai žemės). Raseiniuose. Rusų kariuomenei jau nebeteko kovoti. kuri po naujojo (1863 m. Užėmę miestelį. kuriam ir atiteko beveik visas Vilniaus uni­ versiteto turtas (biblioteka. Vienu žodžiu. panaikino ir L i e t u v o s s t a t u t ą (1840 m. buvo sudrausta. Padaręs tikrai didelį žygį.

panaikinus baudžiavą. nes bajorijos tarpe atsirado nemaža baudžiavos šalininkų. atsiras pigių dar­ bininkų. Lietuvos bajorijos dauguma jau buvo supratusi baudžiauninko darbo neproduk­ tyvumą ir tikėjosi. kuris tėvo politikos nepasisekimus norėjo pataisyti vidaus reformomis. vasario 19 d. kad valstiečius reikia paversti činšininkais. kitur bent dalis bajorų stojo už tai. Rūpestis panaikinti baudžiavą išėjo iš pačios caro valdžios. jų nuomone. su kuriais bus galima pakelti ūkį. Valstiečiais susirūpinta tik po nelaimingojo Krimo karo (1853—1855 m. ką valstiečiai valdą. Kai ėmė plisti gandai. Bet vis dėlto vienur daugumas. kuris reakcionieriška jai politikai sudavė didelį smūgį. revoliuciniai judėjimai Europoje.daru". Mat. reikėtų pagerinti valstiečių būk­ lę.).). suteikiamos Europos valdovams kiekvieno revoliucinio judėjimo metu. Tad baudžiavos panaikinimu susirūpino jau naujasis caras A l e k s a n d r a s II (1855—1881 m. ėjo gandai. nes tik Rusija tebebuvo vienintelis Europos kraštas. buvo pra466 sidėjusi didelė javų paklausa eksportui. —' pareiškė. t. pavyzdžiui. buvo nustatyta. Rusų valdžios sluoksniuose buvo įsigalėjusi reakcionieriškoji linkmė prieš visas liberališkąsias sroves. nebuvo kada rūpintis valstiečiais. y. Mat. Todėl buvo labai nau­ dinga gerai sutvarkyti ūkį. kur tokį (1855—1881 m.) valstiečių at­ leidimo projektui pa­ ruošti visose Lietuvos gubernijose buvo suda­ ryti bajorų komitetai. ir todėl buvo priešinga kiekvienam liberališkajam judėjimui. tačiau jo vyriausybės dėmesį vis nukreip­ davo polit niai įvykiai. Invento­ riuose. kuriuo būdu. kur dar tebebuvo baudžiava. caras buvo net pramintas „Europos žan. nebuvo galima atimti valstiečių valdomos žemės. kad tai. — atsakydami į klausimą. o 1830—1831 m. ir vals­ tiečiai buvo verčiami dirbti dvare didesnį skaičių dienų ir už tai jokio atlyginimo negaudavo. kad baudžiava būsianti panaikinta. turėsią būti jiei .ponas didino prievoles.). tuo metu Rusijos valdžia buvo uoliausia absoliutiškosios Europos tvarkos saugotoja. Po to (1858 m. bet Lietuvos atstovai aiš­ kiai pasisakė už valstiečių atleidimą. Nebuvo tik sutikimo dėl tolimesnio jų li­ kimo. 467 .). O tą reakcionieriškumą dar labiau žadino 1830 ir 1848 m. kad nuo valako turi eiti dva­ rui baudžiavą 3 dienas savaitėje vyras su arkliu ir 1 dieną mo­ teris. Anglijai panaikinus įvežamuosius muitus (1846 m. kurių -darbą turėjo su­ vienodinti centralinė komisija Vilniuje. O kaip tik tuo metu. kad. Baudžiavos panaikinimo manifestas buvo paruoštas Petra­ pily ir paskelbtas 1861 m. daugelis ponų valstiečių valdo­ mąją žemę prijungė prie savo dvaru (mat. Dėl pa­ ramos. Po karūnacijos visi Lietuvos gubernijų sei­ meliai. Pačios Ru­ sijos bajorija pasisakė neigiamai. o v a l s t i e č i a m s d u o t a t e i s ė p e r 4 9 m e t u s i š s i p i r k t i žemę. Aišku. kad valstiečiams turi būti leista išsipirkti savo val­ domąją žemę ir pasidaryti jos savininkais. kad siaučiant reakcijai. mokan­ čiais tik mokesčius. Be to. Ši­ tos komisijos sudarytas projektas buvo nusiųs­ Caras Aleksandras II tas į Petrapilį. — ir Rusų užgrobtoje Lenkijoje ir Lietuvoje.s ir palikta). kad pir­ mąja sąlyga jie laiką baudžiavos panaikinimą ir kad jie patys mielai atsižadą savo teisių valstiečiams. Ta čiau dvarininkai šitų nuostatų labai retai tesilaikydavo. jie neturėjo kam pasiskųsti. Lietuvos komitetų darbas ėjo ne be kliūčių. už kitų dienų darbus turėjo būti atlyginama nustatyta taksa. bet galų gale visi sutiko. Juo visoje Rusijos impe­ rijoje buvo p a n a i k i n t a b a u d ž i a v a . pat darbą dirbo speciali komisija visai Rusijai. Apie baudžiavos panaikinimą jau galvojo ir caras Mikalojus I. Dar per karūnaciją caras įsakė atsiklausti dėl baudžiavos panaikinimo į iškilmes suvažiavusios bajorijos.

Varšuvoje ir visame krašte prasidėjo pusiau tautiškos. bet jų buvo per maža. jos įvykdyti nepasisekė. Tos manifestacijos persimetė ir į Lie­ tuvą (mat. — juo labiau. kad dvarininkui turi likti ne mažiau. Jos spiriamas.) valdymo pradžioje Lenkijai davė šiokių tokių palengvinimų. o tokių sutarčių teatsirado vos tiktai keletas. ir vėl pra­ sidėjo bruzdėjimas. nes jie reikalavo ne­ priklausomybės. nes Rusija ją buvo gavusi (1815 m. Į tokį valstiečių elgesį ponai žiūrėjo. Jei kur valstiečių dirbama žemė sudarė daugiau. kaip atskirą politinį vienetą. nes toks gyve­ nimas atrodė nebeįmanomas. Tačiau daugumui lenkų šitie naujumai nepatiko. Lenki­ jai buvo duota net autonomija. V a l a n č i u s net išleido savo kunigijai aplinkraštį. nes visi taikos tarpininkai buvo renkami iš jų tarpo. paskirtus reformai. Vien Kauno gubernijoje tokių žiaurių egzekucijų buvo padaryta net 117. Lietuvos bajorija visą laiką sekė lenkais). jos reikalams tvarkyti buvo įsteigta iš pačių lenkų sudaryta V a l s t y b ė s T a r y b a . ir šie nurimo. žinoma. vadus pradėjo sodinti į kalėjimą ir tremti į Rusiją. apskritys padalintos į apylinkes. Daugelis valstiečių buvo skaudžiai išplakti rykštėmis. kuriuo ją perspėjo. sukili­ mas nepanaikino vilčių atgaivinti nepriklausomą Respubliką. Rusų valdžia griebėsi nuosaikių priemonių.Reformai atlikti buvo sudarytos apskrityse v a l s t i e č i ų k o ­ m i s i j o s . Tačiau praėjo paskirtasis laikas (2 metai). valdžia ėmė spausti ku­ nigus. pabūgę. Sukilimas Lenkijoje. kad neįsikištų kitos valstybės — kongreso dalyvės. Lenkų karalystė faktiškai buvo panaikinta. Vykdant reformą taip pat turėjo atsirasti bežemių: mat. kaip į ne­ paklusnumą ir galimo maišto pradžią. Dvarininkai. kad valdžios daromos reformos ir palengvinimai gali nuraminti 469 . Dvarininkai. be to. bijodami. o didesniesiems nesu­ sipratimams spręsti — visų tarpininkų suvažiavimai. vadinami taikos suvažiavimais. bet juridiškai bu­ vo laikoma tebesančia. ir bijojo ją panaikinti. ir įsakė tokiuos giedojimus kiek galint stabdyti. Todėl jie ėmė kviestis į savo dvarus rusų kareivių. Gu­ bernijose buvo įsteigtos taip pat rinktosios tarybos. Valstiečius apėmė siaubas: daugelis jų išbėgiojo. Griežtas rusų režimas dar labiau kėlė lenkų nepasitenkinimą. Kariuomenės šaukėsi tiek daug dvarininkų. kad 1863 m. Visą reformą pagal manifestą ir papildomuosius įsakymus (ukazus) reikėjo atlikti per 2 metus (tuo laiku valstiečiai dar turėjo eiti baudžiavą). ištisus mėnesius kankino vals­ tiečius. kad už patrio­ tiškų giesmių giedojimą bažnyčiose valdžia nusistačiusi bausti. Bet nei vyskupo įspėjimas. Žemaičių vysk. kad grąžintų baudžiavą. Valstiečiai tuo tarpu pradėjo būkštauti. Daugelis dvarininkų jau iš anksto išvarė valstiečius iš geresnių sodybų ir paliko juos be žemės. Karštesnieji lenkai. Norėdama nuraminti patriotiškąjį len­ kų judėjimą. tik savimi tesirūpino. kad iš sutarčių su ponais gali sulaukti naujų prievolių. Skaudžiai numalšintas 1831 m. 1863 metų sukilimas Sukilimo išvakarės. kurių priešaky bu­ vo pastatyti t a i k o s t a r p i n i n k a i . apsigyvenę kaimuose. kaip 2 /s visos pono nuosavybės. Su valstiečiais turėjo būti sudarytos specialios sutartys. Rusai ėniė drausti tokias manifestacijas ir patriotiškų giesmių giedo­ jimą' bažnyčiose. naikino jų turtą. buvo nustatyta. Jomis buvo norima sukelti patriotizmą. o ne autonomijos. pusiau religiškos manifestacijos. Naujasis caras Aleksandras II (1855—1881 m. kad reikėjo jos atvežti net iš kitų gubernijų. Lietuva nuo jos irgi neatsiliko. susodinti į kalėjimus arba kitur išgabenti. reformą pakreipė valstiečiams nau­ dingesne linkme.) Vie­ nos kongrese. Kareiviai. Taip pat jis įspėjo kunigus nedalyvauti ruošiamose manifestacijose ir neduoti joms bažnytinių vėliavų ir kitokių insignijų. nenorėjo atiduoti vals­ tiečiams geresnės žemės ir stengėsi juos perkelti į prastesnes so­ dybas. Manifestacijoms nesiliaujant. ėmė net bruzdėti. 10. Baudžiavos panaikinimo vykdymas buvo pačių dvarininkų rankose. Tuo būdu per tuos dvejus metus. Tik sukilimo mal468 šintojas Murajovas 1861 m. tai iš dalies valstiečių ji turėjo būti atimta. nei rusų įvestoji karo būklė nei smarkios bausmės bei areštai ir trėmimai į Rusiją — nieko negelbėjo. kaip Vs visos jo turėtosios že­ mės. kad iš skelbiamo­ sios laisvės nieko neišeis. Judėjimas ypač plėtėsi Lenkijoje. įvyko sukilimas prieš Rusų valdžią. o kai kur jie net pradėjo prašyti. ir atsisakinėjo daryti sutartis.

sudarė žandarų kuopas. Muravjovas visam krašte sudarė specialią sukilimui malšinti organizaciją. į Vilnių atvyko naujas generalgubernatorius M vk o l a s M u r a v j o v a s . Iš tikrųjų tie atsišaukimai kai kur paveikė. Tuo būdu buvo daugybė pakarta. prisidėjo ir valstiečiai. bajorai ir keli kunigai (garsiausias iš jų buvo kunigas A. karo lauko t e i s m u s i r t a r d o m ą s i a s k o m i s i j a s . Kiek šalčiau laikėsi valstiečiai. negu Lenkijoje. kur jie beveik visai neprisidėjo). Pagaliau į sukilimo malšinimą buvo įtraukti ir valstiečiai. Jiems va­ dovavo karininkai. Kai sukilimas jau buvo išsiplėtęs vi­ soje Lietuvoje. ypač Žemaičiuose ir Panevėžio apskrity. kelius. nes visiems rūpėjo numesti Rusų jungą. prie sukilimo prisidėjo nemaža amatinink