Lietuvos istoriografija

LIETUVOS ISTORIJA
v

Red. A. Šapoka

Vilnius „Mokslas" 1 9 8 9

BBK 63.3(21.) LÎ237

Lietuvos kultūros fondas 1989

Lietuvos kultūros rėmėjai ir skaitytojai dėkoja JAV Lietuvių Bendruomenei už 50 000 dolerių knygos popieriui įsigyti. Kultūros fondui tekęs pelnas (500 000 rublių) skiriamas Lietuvos paminklams atstatyti.
L I E T U V O S K U L T Ū R O S FONDAS SPAUDOS KOMITETAS „MOKSLO" L E I D Y K L A „SPINDULIO" SPAUSTUVĖ Fotografuotinis leidimas Serija leidžiama nuo 1988 metų

LIETUVOS ISTORIJA
RED.A.
-

Š A P O K A

0503020908—107 L M854(08)—89 ISBN 5-420-00631-6 © Apipavidalinimas „Mokslo" leidykla, 1989 Neskelbta

ŠVIETIMO M I N I S T E R I J O S K N Y G Ų LEIDIMO KOMISIJOS LEIDINYS KAUNAS 1936 M.

-

Išspausdinta 17.050 egz.: 13.500 prastesnio, 3.500 geresnio ir 50 numeruotų kreidinio popieriaus.

Nr.

Istoriškoji mūsų rašliava paskutiniaisiais metais gerokai pa­ ūgėjo. Bet ligi šiol dar niekas nebuvo bandęs paruošti platesnę mūsų tautos gyvenimo kelio apžvalgą, kuri sujungtų seniausiųjų ir naujųjų laikų įvykius. Tokio vadovėlio reikalą gyvai jautė tiek visuomenė, tiek mokykla. Ypač dėl jo sielojosi Švietimo Ministerija. Pagaliau p. Viceministerio K. Masiliūno rūpesčiu buvo suburta penketas žmonių, sutikusių imtis to darbo ir su­ tarusių parašyti kiekvienas apie atskirą mūsų tautos gyvenimo laikotarpį. Tuo būdu p. J. Jakštas parašė apie pirmąjį mūsų tautos valstybinio gyvenimo laikotarpį, iki krikščioniškųjų lai­ kų pradžios, dr. Z. Ivinskis — apie sekantį laikotarpį, iki Gediminaičių dinastijos galo; man teko tęsinys — iki nepriklausomo­ sios valstybės galo; p. P. Šležas parašė apie rusų valdymo lai­ kus, o p. P. Klimas — apie nepriklausomosios valstybės atsta­ tymą ir nepriklausomojo gyvenimo laikotarpį. Suprantama, kad penkių žmonių atskirai rašytos dalys negalėjo sudaryti vieningo ir darnaus veikalo. Todėl reikėjo jas visas suderinti, suvieno­ dinti ir surišti. Tas darbas buvo man patikėtas. Kaip ir galima buvo laukti, iš rankraščių pasirodė, kad kiek­ vieno iš bendradarbių turima kiek savotiška pažiūra į visą mūsų tautos praeitį ir, be to, skirstant medžiagą į skyrius, kiekvieno laikomasi kiek kitoniško pagrindo. Tad reikėjo pašalinti ne­ vienodą atskirų faktų interpretavimą ir įvesti vienodą padali­ nimą į skyrius bei skyrelius. Kadangi, pasiskirstant darbą, ne­ galima buvo viską smulkiai numatyti, tai paruoštoje medžiagoje pasirodė nemaža spragų. Teko ir jas užkaišioti. Taip antai, teko dar parašyti įvedamąją dalį ir atskirus skyrius apie Ma­ žosios Lietuvos lietuvių gyvenimą ir lietuvių emigraciją. Kai kur taip pat atrodė reikalinga papildyti atskirų bendradarbių V

Knygų Leidimo Komisijos leidinys Nr. Spaudė „Šviesos" spaustuvė Kaune

\

rašytas dalis — įterpti vieną kitą skyrelį. Aišku, kad bendradar­ biai, rašę atskiras dalis, už jų turinį negali būti atsakingi. Bet juos čia nurodyti, rodos, nėra jokio reikalo, nes taip pat dažnai buvo padaryta didesnių ar mažesnių pakeitimų, papildymų ar išleidimų ir visuose bendradarbių rašytuose skyriuose. Apskri­ tai, vadovėlį tvarkant pirmiausia buvo stengiamasi išlaikyti vieną vedamąją mintį bei vienodą atskirų faktų interpretavimą. Be teksto, dar buvo stengiamasi įterpti į vadovėlį kitokios aiškinamosios medžiagos, būtent žemėlapių, schemų ir iliustra­ cijų. Iliustracijas parenkant buvo laikomasi nusistatymo teimti tikrai istoriškus dalykus (dėl to, pav., pirmųjų mūsų kunigaikščių atvaizdų skaitytojas čia neras) ir meniškosios vertės istorinių paveikslų reprodukcijas. Trūkstant specialių rinkinių, buvo ne­ lengva tatai padaryti, bet pirmąjį nusistatymą vis dėlto buvo galima įvykdyti. Sunkiau buvo su antruoju: nesant geresnių reprodukcijų, kartais tekdavo padaryti kompromisą, nes nega­ lima buvo atsisakyti nuo kai kurių įsidėmėtinų faktų akcenta­ vimo ir iliustracijomis. Imantis darbo, kaip minėta, buvo turima galvoje tiek visuo­ menės, tiek mokyklos reikalas. Abu juos suderinti buvo sun­ koka, todėl teko ieškoti ir čia kompromisinio kelio. Tuo būdu vadovėlio turinys daugiau taikomas vidutiniam skaitytojui inte­ ligentui, o medžiagos paskirstymas bei dėstymas daugiau taiko­ mas mokyklos reikalui. Taigi, mokytojui tinkamai vadovaujant, rodos, nesunkiai galės juo pasinaudoti ir mokiniai. Norėtumėm pareikšti viltį, kad vadovėlis nors iš dalies pa­ tenkins gyvą visuomenės ir mokyklos reikalą, o kartu ir padė­ koti visiems, kurie prisidėjo prie jo pasirodymo. Pirmiausia tenka padėkoti p. Švietimo Ministeriui prof. J. Tonkūnui ir Viceministeriui K. Masiliūnui, kurie daugiausia rūpinosi renkant bendradarbius, o vėliau visą laiką rodė dėmesį dirbamajam dar­ bui ir teikė reikiamos paramos. Taip pat tenka padėkoti Šv. Ministerijos Knygų Leidimo Komisijai už vadovėlio išleidimą. Negalima irgi viešai nepadėkoti p. L. Kuodžiui, atidžiai taisiu­ siam vadovėlio kalbą, ir p. R. Pesiui, braižiusiam žemėlapius bei schemas. A. VI Šapoka

TURINYS
ĮVEDAMOJI DALIS

1 . Tautos istorija i r jos mokymosi tikslas 2. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 3. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai 4 . Lietuvos istorijos mokslas . . . .

.

.

.

.

Psl. 1 1 4 7

PIRMOJI DALIS. PRIEŠISTORINIS LAIKOTARPIS

1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas . 2. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos kr. kultūra 3. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas
ANTROJI DALIS. LIETUVA PRIEŠ SUSIDARANT VIENINGAI VALSTYBEI

11 13 18

1. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje . . . . 2. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai . 3 . Seniausios istorinės žinios apie aisčius . . . . 4. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis 5 . Senovės aisčių sodybos . . . . . . 6. Senovės aisčių visuomeninė santvarka 7. Senovės aisčių religija 8. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki XIII amž.) 9. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines 10. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas 11. Kryžiuočių ordino atsikraustymas Į Prūsus . . . 1. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis . 2. Mūšis ties Šiauliais (1236 m.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m.) 3. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo .

2 0 23 24 26 30 31 34 37 39 41 43 48 50 51 VII

TREČIOJI DALIS. LIETUVOS VALSTYBĖS KŪRIMO LAIKOTARPIS

4. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m.) 5. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas (1253 m.) . 6. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi 7. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų . 8. Mindaugo nužudymas (1263 m.) 9. Lietuva po Mindaugo mirties — 1263—1270 m. 10. Traidenis (1270-1282 m.)
KETVIRTOJI DALIS. LIETUVA, VALDOMA GEDIMINO GIMINĖS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ

52 54 55 57 59 60 61

A. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. Vytenio ir Gedimino laikai 1. Lietuvos būklė po Traidenio mirties 2. Gediminaičių dinastijos pradžia 3. Vytenis (1295—1316 m.) 4. Gediminas (1316-1341 m.) 5. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis . 6 . Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą . . . . 7. Gedimino valstybė 8. Gedimino valstybės santvarka 9. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda II. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. 2. 3. 4. 5. 6. Gedimino įpėdiniai Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių . . Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos santykiai su rusų kr. Algirdo ir Kęstučio laikais Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika . . III. Politinė krizė Lietuvoje 1377—1384 m. 1 . Algirdo įpėdinis Jogaila i r j o politika . . . 2. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis . 3 . Vytauto kovos s u Jogaila dėl tėviškės . . IV. Jogailos ir Vytauto laikai 1. 2. 3. 4. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium . . Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium . Lietuva, Jogailai tapus Lenkijos karalium Lietuvos krikštas (1387 m.) 102 104 108 110 . 95 97 100 79 81 90 90 91 93 63 64 65 67 68 72 74 76 76

•J. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprini­ mas Lietuvoje 6. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila 7. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Astravos sutartis (1392 m.) 8. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės su­ vienijimas 9. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m.) 10. Vytauto savarankiškumo didėjimas 11. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.) 12. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas . 13. Vytauto kovos s u ordinu dėl Žemaičių . . . . 14. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. 15. Karo pabaiga ir Tomo taika (1411 m.) 16. Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės aktai (1413 m.) 17. Žemaičių krikštas (1413 m.) ir vyskupystės įkūrimas (1417—1421 m.) . 18. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos . . . 19. Melno taika (1422 m.) ir Žemaičių ginčo pabaiga 20. Vytauto rytų politika j o gyvenimo pabaigoj . . . 21. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias 22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj . 23. Lucko suvažiavimas (1429 m.), Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis 24. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai 1. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas . 2. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis . 3. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą 4 . Senosios Lietuvos valstybinė santvarka . . . 5 . Senosios Lietuvos socialinė santvarka . . . 6 . Ekonominis senosios Lietuvos gyvenimas . . . VI. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m.) . . 2. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m.) ir jo kovos su Švitrigaila 3. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas 4. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis 5. Jogaila

111 113 117 117 120 121 122 123 124 126 129 131 136 137 139 141 142 143 144 148 150 152 153 159 161 165 168 169 172 173 174 IX

V. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų į krikščioniškuosius

. . .

VIII

B. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. Kazimiero laikai (1440—1492 m.) — pereinamasis laikotarpis 1. Kazimiero išrinkimas d. Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.) . 177 2. Žemaičių kunigaikštystės privilegija 179 3. Kazimiero išrinkimas Lenkų kar. ir 1447 m. privilegija 180 4. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva 181 5. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. Tomo taika 183 6. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais . 184 7. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais . . . 186 8. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais 187 9. Kazimiero asmuo ir jo šeima 189 I I . Lietuvos ir Lenkijos artėjimo laikai 1. Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietu­ vos kunigaikščiu . . . . . . . . 2. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais . 3. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais . 4 . Ponų tarybos įsigalėjimas i r seimai . . . . 5. Aleksandro asmuo ir jo mirtis 6. Zigmantas II (1506—1548 m.) ir jo karai su Maskva . 7. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.) . 8. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona . 9. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis (1544-1548—1572 m.) . . * 10. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais 11. Livonijos prijungimas . . . . . 12. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais 13. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos aktas 14. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis C. Lietuvos vidaus santykiai X V I amž. 1. 2. 3. 4. I. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amž. Krašto valdymo aparatas iki XVI amž. antrosios pusės Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. . Lietuvos įstatymai ir Statutas • Lietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje . . . 229 232 233 236

III. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. Švietimas ir tautiškas susipratimas 2 . Protestantizmas Lietuvoje . . 3 . Jėzuitai Lietuvoje . . . . . 247 250 254

PENKTOJI DALIS. PONŲ IR BAJORIJOS VIEŠPATAVIMO LAIKOTARPIS

A. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka, išmirus Gediminaičiams 1 . Liublino unijos atneštieji naujoviškumai . . . . 2 . Centro valdžia . . . . . 3 . Provincijų valdomieji organai . . . 4. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas . . 5. Kariuomenė 6. Iždas 7. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valst. vadai po unijos 1. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.) 2. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m.) . 3. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m.) elekcija 4. Stepono Batoro asmuo 5 . Stepono Batoro karai s u Maskva . . . . 6. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais . 7. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.) . 8. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis . C. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis L Valstybė Vazų dinastijos laikais (1588—1668 m.) a. Z i g m a n t o V a z o s l a i k a i (1588—1632 m.) 1. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas . 2. Zigmantas Vaza ir jo valdymas 3. 1606—8 m. maištas (rokošas) 4. Bažnytinė Brastos unija (1596 m.) . . . 5. Karai su Švedais dėl Livonijos . . . 6. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais 7. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva . 8 . Zigmanto Vazos valdymo charakteristika . . . . b. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m.) 9 . Vladislovo asmuo i r elekcija . . . . . . 10. Karas su Maskva ir Palianovos taika 11. Santykiai su Švedais Vladislovo laikais . 294 298 300 301 304 309 312 315 315 317 318 XI 256 259 264 265 272 273 274 277 279 282 284 285 289 292 294

191 193 196 198 201 201 205 206 209 212 213 217 218 227

B. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo

II. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai . . v 238 2. Valstybės ūkis XVI amžiuje 243 3 . Žemės reforma XVI amž. — valakų sistema . . . 245 X

12. Ramusis Vladislovo valdymo periodas 13. Ukraina ir kazokai

.

.

.

.

319 320 323 324 326 330 332 333 336 336 337 339 342 343 344 347 349 350

c. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m.) 14. Jonas Kazimieras ir jo elekcija 15. Pradžia 1654—1667 m . karo s u Maskva . . . . 16. Karas su Švedais ir Kėdainių sutartis 17. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m.) 18. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija . II. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas 2. Lietuvos sienos Vazų laikais 3. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais 4. Tikybiniai santykiai Vazų laikais 5. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos XVII amž. . 6. Kitatikių mokyklos 7 . XVII amž. mokyklose mokomieji dalykai . . . . 8. Kunigų ruošiamosios įstaigos 9. Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje 10. Lietuvos visuomenė XVII amž 11. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės; „aukso laisvė" . D. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. Valstybės pakrikimo laikai 1. Laikotarpio charakteristika s .

I Y Švedų antplūdis ir karas su jais 16. St. Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga . 17. Augusto II grįžimas į sostą 18. 1717 m. „nebylys seimas" 19. Karų padariniai Lietuvos ūkiui ir maras (1708—1711 m.) 20. XVIII amž. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui 21. Augusto II valdymo pabaiga 22. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius . 23. Augusto III laikų valstybė 24. Kotryna I I i r Čartoriskių sustiprėjimas . . . . I I . Reformų bandymų laikotarpis 1. Europa XVIII amžiuje 2. Respublika XVIII amžiuje 3. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos 4. Čartoriskių reformos 5. Radomo konfed. ir Čartoriskių ref. apkarpymas (1768 m.) 6. Baro konfed. ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas . 7. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. seime . 8. Valstybės perorganizavimas 1773—5 m. seime . . 9. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai . . III. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. gale 1. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.) 2. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais . 3. Socialinis Lietuvos gyvenimas XVIII amž. gale 4. Ekonominio gyvenimo kėlimas 5. Antanas Tizenhauzas, jo darbai ir nepasisekimai . . 1. Valstybė po pirmojo padalin. iki reformuojamojo seimo 2. Ketverių metų (1788—1792) seimas 3. Ketverių metų seimo reformos 4 . Reformos i r Lietuvos valstybės reikalai . . . . 5. Targovicos konfederacija (1792—1793 m.) . . •. . 6. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m.) . . 7 . Valstybės santvarka p o I I padalinimo . . . . 8. Kosciuškos sukilimas (1794 m.) ir nepriklausomybės galas
ŠEŠTOJI DALIS. LIETUVA RUSŲ VALDŽIOJE

379 380 383 383 384 387 388 390 391 395 396 398 402 404 406 409 412 414 415

355

a . D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m.) 2. Mykolas K. Višniaveckis (1669—1673 m.) ir jo elekcija 356 3 . Mykolo Višniaveckio valdymas i r mirtis . . . . 359 4. Lietuva M. Višniaveckio laikais 360 5 . Jono Sobieskio (1674—1696 m.) elekcija . . . . 361 6. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas . 363 7. Lietuva Jono Sobieskio laikais 365 8. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku . 367 b. S a k s ų d i n a s t i j o s l a i k a i ( 1697—1763 m.) 9 . Augustas I I (1697—1733 m.) i r j o elekcija . . . . 10. Lietuva Augusto II elekcijos metu 11. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo įstatymas" (coaequatio iurium, — 1697 m.) . . . . . 12. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose 13. Augustas II ir jo politiniai siekimai . . 1 . 14. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Valkininkų konfederacija XII 370 371 371 373 374 375

417 419 422 425 427 429 430 431 433 434 436 437 438

IV. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas

A. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. Lietuva pirmoje X I X amž. pusėje 1. D. Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje . 440 XIII

. Ordino valstybės visuomenė . Steigiamasis seimas i r konstitucija . I I . Bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymas 10. Lietuviai Rusijos Dūmoje Tautos švietimo darbai po 1905 m Tautiškojo sąjūdžio santykiai su nutautusia bajorija . 2. . W. III. 4. Tautiškasis atgimimas 1. 3. . . . Rusų kolonizacija Lietuvoje B. Valstybės tvarkymas 1 . . Mūsų kaimo būklė prieš didįjį karą SEPTINTOJI DALIS. Kryžiuočių ordino nukariavimai ir jo valstybė . 3. Kova su Lietuvos rusinimu ir pravoslavinimu . 2 . 5. . 536 540 541 546 549 551 555 557 559 562 568 571 574 IV. . . pradžioje . 9. Gimnazijos . 11. Valstiečių klausimas X I X amž.\ Rusų Įvestoji tvarka Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti d. 2. Krašto valdymo reformos panaikinus baudžiavą 4. 4. Rusinimas per mokyklas 6 . 6. . . . Specialinės Lietuvos sutartys su kitomis valstybėmis V. . . . . . . . sukilimas . sukilimo 5.) . . O. Lietuvos Latvijos sienos nustatymas .> Tautiškojo sąjūdžio pradžia Kova dėl lietuviškosios spaudos Slaptoji periodinė lietuvių spauda ir jos programa . Nepriklausomybės kovos 1. Lietuva vokiečių okupacijoje 4. Savosios valiutos įvedimas . gruodžio 17 d. 11. 5. Lietuvių tremtiniai Rusijoje XIV I I . 1863 m . 4. V Tarybos darbai okupuotoje Lietuvoje ir nepriklausomy­ bės paskelbimas II. 4. . Suvalkų sutartis ir gen. 3 . Lietuvos vidaus politinė raida ir 1926 m. . 8. NEPRIKLAUSOMOSIOS LIETUVOS GYVENIMAS 2. 5.) Vilniaus atgavimas. Karas s u Lenkais i r byla Tautų Sąjungoje . . ATSKIRTŲJŲ LIETUVIŲ TAUTOS DALIŲ LIKIMAS 576 577 578 582 585 586 588 Lietuvių tautos ploto siaurėjimo istorijos būvyje I. . Tautiškas latvių atbudimas . . 7. Sostu ir Lietuvos Bažnyčios reikalai 6. 13. Šveicarijoje ir kitur . 6. Mokyklos Užnemunėje 8. 2. Lietuvos k-ją Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje . Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. . Klaipėdos krašto prijungimas . . Naujoji gadynė . 1831 m . . . 9. 6. Tarptautinių santykių plėtimas 1. Lietuva didžiojo karo pradžioje 2. Galutinis baudžiavos panaikinimas ir valstiečių būklės sutvarkymas 3. . Nepriklausomosios Latvių valstybės įkūrimas . . . Latvių tautos kelias 1. . Lietuvos rusinimas 1. 1905 m. 2. 3 . . Blaivybės brolijos i r j ų uždraudimas . 7. . . Santykiai su Lenkija paskutiniaisiais metais 5. Mažoji Lietuva Vokiečių valdžioje 532 534 1. . 593 594 596 598 599 603 XV I. 3. . Santykiai su Šv. . . Rusų valdžios pažiūros j Lietuvą ir rusinimo politika . sukilimas . . Baudžiavos panaikinimas 10. pradžioje 7 . . . Kovos dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose . 8 . . Žemės reforma . . . Želigovskio smurtas 7 . revoliucija ir Didysis Vilniaus Seimas . Tautiškas susipratimas gimnazijose ir kunigų seminarijose Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m. 441 442 448 449 455 457 459 465 469 474 476 477 478 480 485 485 486 487 488 492 494 495 497 499 507 510 512 516 518 521 524 526 530 3. . . . Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. Latviai svetimųjų valdžioje 2. perversmas AŠTUNTOJI DALIS. Krašto gynimo organizavimas Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Kovos su bermontininkais Pradžia konflikto su lenkais Lenkų sąmokslas Lietuvoje (P. Lietuviškosios spaudos uždraudimas 9. Lietuvių veikla Amerikoje. 3. pradžioje . . 10. 12. Didžiojo karo ir valstybės atstatymo laikotarpis 1. . 2. . Užnemunė po 1863 m. Įstojimas į Tautų S-gą ir Lietuvos pripažinimas de jure . .

6 . papročiai. Amerikos Valstybėse . 2monių būdas. d. Istorijos mokslas tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. Pavergtųjų aisčių būklė ordino valdžioje . Lietuvių būklė Mažojoje Lietuvoje šiais laikais III. . Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVI ir XVII amž. nes senų senovėje lietuviai savo gyvenime apseidavo be rašto. Lietuvių 1. . . Lietuviai Šiaurinėje Amerikoje 3. Amerikos Valstybių lietuvių ryšiai su Lietuva 6. 659 663 664 669 670 673 677 687 emigracijos problema Tikrąją tautos praeitj nelengva susekti. Vaizduodamas tautos pra­ eitį. . Lietuviai išeiviai įvairiose Europos valstybėse . kuriems tekdavo susidurti su lietuviais. ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti. Lietuviai kituose pasaulio kraštuose . Lietuviai kituose n e Europos kraštuose . kaip susidarė dabartiniai kultūriniai. Emigracijos politika 2. V. A. Amerikos Valstybėse . Lietuvoje XVIII amž. turi išaiškinti. kaip gyveni­ mas plis toliau. Lietuvos lietuvių veikla ir tautiško susipra­ timo augimas 12. Lietuvių vokietinimas X I X amž. 3. po­ litinių ir tautinių — problemų. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį. 7. istorija turi padėti suprasti ir dabartį. . 9. Lietuviai emigracijoje a. Lietuvių draugijos J. J u n g t i n i ų Amerikos Valstybių 1. . Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVIII amž. Amerikos Valstybių lietuvių būklė lietuvių išeivių būklė kraštuose 1. paniūros j įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių. Ji parodo. 4 . Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas Istorija yra praeities mokslas. 2. socialiniai ir politiniai santykiai. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas.3. Amerikos Valstybių lietuvių būklė . parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią. kurių visų šaknys glūdi praeityje. kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. . E m i g r a c i j o s p r a d ž i a ir c e n t r a i 1. Lietuvių organizavimosi pradžia J. K u l t ū r i n ė 605 606 608 610 611 613 616 620 624 627 Į V E D A M O J I DALIS 1. . . Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 633 635 636 637 637 638 643 649 651 651 658 lietuviai kituose . . 2. 5. . Kultūrinė M. 7. Amerikos Valstybėse 3. 11. vokiečiai. Lietuvių spauda J . — būtent skandinavai. Parodydama. 1 XVI 1 . Lietuvių suvaržymai XVII amž. 8. kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo ap­ linkybės. Žo­ džiu. b. Mūsų tauta turi dabar daug įvairių — kultūrinių. J. 10. socialinių. . kuriose tenka tautai gyventi. kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities. bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsi­ tiktinis. Dabartinė J. Ekonominė J. bet ir šiek tiek numatyti. Rašto paminklai Lietuvoje gana vėlyvi. lenkai LlCtUViM Istorija. Emigracijos pradžia 2. Tautiškasis judėjimas Lietuvoje ir J. Lietuvių emigracijos tvarkymas Priedėlių paaiškinimai Bibliografiniai nurodymai Atitaisytinos klaidos c. Istorija ir padeda suprasti savotiškąsias tautų savybes. Lietuviškumas ir lietuvių kalba M. Lietuviai Pietinėje Amerikoje 4 . Mažosios Lietuvos lietuvių kovos dėl savo teisių . Lietuviai Pietinėje Amerikoje 2 . Pačių pirmųjų ra­ šytinių žinių apie lietuvius duoda svetimšaliai. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Geriausias isto­ rijos šaltinis yra likę s e n o v i n i a i r a š t a i . . gale . 4. Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. 5. Ben­ droji žmonijos istorija nagrinėja visos žmonijos kultūros raidą. Mažosios Lietuvos likimas ordinui žuvus . lietuviai . istorijos mokslas rodo.

. tai iš to daroma išvada. atskirų į v y k i ų a p r a ­ š y m a i ir veikėjų a t s i m i n i m a i . nes jie būdavo rašomi kokiam nors reikalui. jog ir jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. jie prasimano visokių spėliojimų. t. Tai yra savotiškos senųjų laikų istorinės knygos. pranešimų iš provincijų ir t. kurie vyko patiems kronikų autoriams begyvenant. Visais tais daiktais rūpinasi specialus se­ nienų mokslas. Dvasinės kultūros palaikai yra kalba. jau pradeda rastis ir vyskupijose. kurie nepaliko jokių rašy­ tinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. pilys ir pi­ liakalniai). vidurio jau pa2 sirodo ir l a i k r a š č i ų . o nuo X I V amž. nuo X V I amž. Šitų istorinių žinių randame jų k r o n i k o s e . Iš jų paminėtini kunigaikščių susira­ šinėjimai su užsieniais (jų ir jiems rašyti laiškai).ir rusai. Be reikalinių raštų. arba archyvų. kurie negali būti tendencingi. Tiksliai jie aprašo tik tuos įvykius. Ir priešingai. sąskaitos. tai reikia manyti. Pačioje Lietuvoje metraščių pradeda rastis tik XV amž. jei mes. dvarų inventorių sąrašai. s e i m ų d i e n o r a š č i a i . norėdami atitai­ syti jų prasimanymus ir klaidas. vadinasi i s t o r i ­ n i a i s l a i k a i s . paminklų. spaudoje pradeda rastis a t s k i r ų p o l e m i n i ų b r o š i ū r ų . Jei kelios tautos eilę daiktų vadina vienos kilmės žodžiu.t. kaip žmogaus kadaise gyventa. o apie anksčiau buvusius pripa­ sakoja visokių pasakų. neturėdami tikslių žinių. Tuo būdu susidarė tokių dokumentų a r c h y v a s . Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Pa­ vyzdžiui. atsiminimų auto­ riai dažnai įvykius aprašo subjektyviai ir tendencingai. Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. pradžioje. įrankiai. Lietuvoje iki Jogailos ir Vytauto laikų net didžiojo kuni­ gaikščio dvare nėra buvę kanceliarijų. Priešistoriniams laikams pagrindinis šaltinis ir yra ar­ cheologų randamos ir tiriamos senienos. dažnai tokie rašytojai. neturėdami kurio nors savo žodžio. K a l b a yra taip pat gana svarbus istorijos šaltinis.. Tuo būdu archeologinės liekanos papildo istorines žinias. Archeologiniai radiniai (iškasenos) rodo. tai ir tą daiktą ji bus pasiskolinusi iš lietuvių. Tai p r i e š i s t o r i n i a i l a i k a i . randa­ mas raštuose. sutartys su už­ sieniais. Tie laikai. Nuo XV amž. mokesčių knygos. kuriuose suminimi visi svarbiausi įvykiai. kurie paliko rašto paminklų. kapų ir t. Tada istorikai griebiasi įvairių nerašytinių m e d ž i a g i n ė s i r d v a s i n ė s k u l t ū ­ ros palaikų. privilegijų. saugomi jų nuorašai. kaip jo gintasi nuo priešų. ginklai. Dar labai didelę reikšmę istorikams turi įvairių svarbesnių įvykių aprašymai. arba medžiaginės kultū­ ros palaikai. pav. Toliau tokių raštų vis daugėja. vidurio didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau vedamos siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų knygos. kitose valstybės įstaigose ir bajorų dvaruose. jei svetima tauta kurį daiktą vadina lietuvišku vardu. todėl. Pasitaiko klausimų. Be to. t. istorijos mokslui dar labai svarbi senovės k o r e s p o n d e n c i j a (laiškai). Nuo XV amžiaus kanceliarijų ir raštų saugomųjų įstai­ gų. Daug ką apie senovės žmonių gyvenimą pasako likę į s t a t y m a i . prie bažny­ čių. Bet labai dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. o vėliau — teismuose. pabaigos jau pradeda rastis įvairių vi­ daus dokumentų: apdovanojimų. Be to. todėl tėra tik atsitiktinai išlikusių to meto raštų. arba m e t r a š č i u o s e . muitinių knygos ir t. kurs išliko iki mūsų laikų. Medžiaginės kultūros palaikai yra išlikę įvairūs senovės žmo­ nių vartoti daiktai. Tačiau yra laikų. su kuriais kraštais turėta prekybinių ir kitokių santykių. pastatai (pav. vartojame svetimą. kapai ir t. laidojimo būdas. kurs vadinasi a r c h e o l o g i j a . o nuo X V I I I amž. valdovų įsakymų. naudojasi d o k u m e n t a i s . reikia juos lyginti savitarpy arba su dokumen­ tais. no­ rint susekti tiesą. Kuriam nors laikotarpiui neturėdami ži­ nių. žinomas L i e t u v o s M e t r i k o s vardu. daug ką iškraipo. kapų įrengimas ir juose randami daik­ tai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. Dažnai jų rašytojai papasakoja įvykius tendencin­ gai. t. Bet kronikų ir metraščių duodamos žinios yra labai nepilnos ir netikslios. Pagaliau dar vienas neretas ra­ šytinis šaltinis yra įvairūs u ž r a š a i ant pastatų. žodinė kūryba ir įvai­ rūs papročiai bei apeigos. į kuriuos ne­ gali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. Tiesa. kad tų tautų kada nors būta vienos tau- . iškeldami savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. d e r y b ų p r o t o k o l a i . Istorikai.

Be archyvų. Tiesa. bet ir teismų sprendimai. kalbotyros ir t. tai aišku. yra labai geras krašto praeities liudininkas. nors dabar jų ten ir nebebūtų. be to. Kol buvo gyva valstybė. Lie­ tuvą užėmus rusams. kuriose srityse nuo senų laikų daugybė vietovardžių yra lietuviški. Pagaliau labai daug visokių dokumentų yra prie b a ž n y č i ų . kurios visos turi i r r a n k r a š č i ų s k y r i ų . m e t r a š č i ų . v i e n u o l y n u o s e ir senuose d v a r u o s e . senų ir retų rankraščių. Į dabartines bibliotekas pakliūva senovės kultūrinių įstaigų (pav. Šitos nuorašų knygos buvo vadinamos M e t r i k a . bet ir visokių sutarčių. iš senovės dar yra likusių m i e s t ų a r ­ c h y v ų . ir visoki aktai. testamentų ir kitokių piliečių dokumentų nuorašai. juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. papročiai ir prietarai. tada nebuvo notarų.tos ir kad su tais daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyve­ nant. žinoma. ir juos pagimdė tam tikros gyvenimo sąlygos. Pagal šal­ tinių rūšis yra steigiamos ir jų saugomosios įstaigos: atskirai ren­ kami ir saugomi rašytiniai paminklai. kunigaikščio Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje. istorikų naudojami šaltiniai yra labai įvai­ rūs. nepakeičia nė naujieji krašto gyventojai. gali daryti tik k a l b o t y r o s specialistai. vienuolynų. jau iš seno ji visa grupuojama ir saugojama tam tikrose įstaigose. Jei. Nemažas istorinis šaltinis dar yra žodinė kūryba. Rašytiniai šaltiniai saugomi ir tvarkomi tam tikrose įstaigose. Juose surinkti Vilniuje buvusių rusų valdžios įstaigų dokumentai. tuo tarpu kiekvienas skyrium dažnai mums nieko nepasako. Be to. nes tik kartu su kitais dokumentais jie gali turėti didelę reikšmę. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai Istorijos mokslo naudojamosios medžiagos yra labai daug ir įvairios. Iš jų sudarytas vadinamasis C e n t r a l i n i s V i l n i a u s A r c h y v a s . burtai. Mat. t. D. visi tie archyvai buvo teismuose. Tačiau kritiškasai tautosakos tyrinėjimo meto­ das gali surasti istorinės tiesos pagrindą ir tautosakoje. seimų nutarimai ir kiti valdžios il. Kai ką pa­ aiškina ir tautoje likusios apeigos. kaip pastebėta. Kaip matome. T u o būdu bibliotekose atsidūrė daugumas k r o n i k ų . a t s i m i n i m ų ir k. Dabar visi tie dokumentai renkami ir saugomi mūsų valstybės archyve. kad ten gyventa lietuvių. Mat. prietarai ir t. iš kurios kalbos yra kilę vietovardžiai.t. kurių. jie buvo suvežti į Vilnių. tam tikri įsitikinimai. Jame buvo saugomos įvairios sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai.tai. I š kitų dabar Kaune esančių archyvų paminėtini dar A r k i v y s k u p i j o s . ypač originalų. kad gautų juridinę galią. Nemaža doku­ mentų ir šiaipjau senų raštų yra privačių asmenų rankose. tautosakos kūriniai labai kinta (pav. kurie surenkami iš privačių asme5 . Į tą archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklau­ somybės galo. Be šito Metrikos archyvo. 3. pav. Buvusios Kauno gubernijos įstaigų archyvai dabar saugomi Kaune.. — daviniais. y. kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. arba t a u ­ t o s a k a (folkloras). tad ir jie yra senovės liudytojai. Rusų valdymo metu taip pat buvo atsiradusių archyvų. atskirai medžiaginės kul­ tūros paminklai. Reikia tik mokėti juos suprasti. K a u ­ n o m i e s t o i r įvairių v a l d ž i o s į s t a i g ų a r c h y v a i . Jie labai daug padeda istorijai. senojoje Lietuvos valstybėje buvo dar t e i s m ų a r c h y v ų . eidami iš kartos į kartą. T u o bildu visas susidaręs archyvas vadinamas L i e t u v o s M e t ­ r i k a . Iš pradžių čia buvo saugomi tik valdovo dovanojimų raštai. a r c h y v a i s. vadinamose. atskirai dvasinės kultūros palaikai. kurs tebėr ir dabar. Tikras išvadas čia. 4 n vėliau tam tikrose knygose buvo surašomi ne tik dova­ nojimai. Taigi geogra­ finiai vardai. Kad būtų visiems istorikams prieinama. dainos. Lietuvos archyvas buvo pradėtas organizuoti Algirdo laikais. T o ­ dėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. kuriuose buvo saugomos ne tik teis­ mų bylos. nustatydami. Lietuvos istorijai svarbiausias yra buvusios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos archyvas. Bet bibliotekose esti nemaža ir šiaip­ jau dokumentų. labai daug medžiagos dar saugoma prie didžiųjų b i b l i o t e k ų . jis buvo išvežtas į Rū­ diją ir dabar yra Maskvoje.. mokyklų) ir privačių asmenų bibliotekos. jiems tenka naudotis net ir kitų mokslų — archeologijos. kur buvo saugomi miestų valdybų (magistratų) raštai. svar­ biausi iš jų dabar yra Vilniuje. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde. Lietuvą užėmus rusams. pasakos.. t. padavimai. vadinamajame C e n t r ą l i n i a m e V a l s t y b ė s A r c h y v e . turėjo būti įrašyti į teismų knygas.

Nemaža muziejų yra ir provincijoj (Klai­ pėdoj. Kėdainiuose. o kita susidaro ten savaime. Bet ne prie visų šaltinių (ypač Lenkijoj ir Ru­ sijoj) tuo tarpu dar galima prieiti. Mūsų krašto senienos irgi išblaškytos po viso pasaulio mu­ ziejus. Jie aprašomi. bet tuo pasinaudoja ir istorikai. nes šis kraštas. rūšiuojama ir spausdinama. V a r š u ­ v o s ir K r o k u v o s archyvuose. Biržuose ir kitur). daugybė dokumentų.. Ir Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur. Archivuose esantieji svar­ biausi šaltiniai. Tuo būdu atskirais leidiniais i š s p a u s ­ d i n t i i r L i e t u v o s i s t o r i j o s š a l t i n i a i : kronikos su metraščiais.. Italiją ir Vokietiją. sulenkėję mūsų dvarininkai čia perkėlė savo šeimų dokumentus. dabar spe­ cialiai spausdinami. Rusijoj ir Vokietijoj. deja. Lie­ tuvoje dabar kuriamas centralinis V y t a u t o D i d ž i o j o M u z i e j u s Kaune. o vėliau unijoje su Lenkija. bet ypač daug jų yra Lenkijoj. Panevėžy. Pagaliau tų pačių dvarininkų ne­ maža jos išvežta j Prancūziją. užėmusi Lietuvą.1. D a n ­ c i g o ir B e r l y n o archyvuose. valstybėms bendraujant. Istorinių šaltinių spausdinimas. Daug tos medžiagos visada esti saugoma kitų kraštų archyvuose ir bibliotekose: dalis jos ten atsiduria karo metu. Dvasinės kultūros palaikai. kai Lietuva gyveno susirišusi. unijos laikais nemaža jos pa­ teko į Lenkiją. o vėlesniais laikais daug medžiagos ten išvežė sulenkėję mūsų dvarininkai. bet ir susidariusios vietoje. t. Taip pat nuo senų laikų Lietuvos valstybė turėjo daug reikalų su popiežium. dalis jos per karus buvo išvežta į Švediją. Kaip renkami ir saugomi istoriniai rasto pamink hi pat saugomi ir archeologų surenkami medziagme kul- l:. todėl nemaža medžia­ gos yra ir V a t i k a n o ar c h y v e (iš tų laikų. o vėliau — Lietuvos Bažnyčios orga­ nizavimu). Toksai rankraščių skyrius yra ir musų V y t a u t o D. kurie. Be to. sugrupuojami ir laikomi specialiuose muziejuose. Tik dabar nepriklau­ somoje Lietuvoje jau patys lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. kuriuose yra daug medžiagos ne tik iš Lietuvos išvež­ tos (pav. kad būtų lengvai prieinami istorikams. kurie praeityje turėjo santykių su Lietuva. visada turėjo su Lietuva daug vi­ sokių santykių. taip pat yra ren­ kama. o vėliau—su vad. atsiminimų ir 1. Tik. dai­ nos. Visa tai svarbu daugeliui kitų mokslų. kai buvo rūpi­ namasi Lietuvos krikštu. 7 . U n i ­ versiteto Bibliotekoj. Pas mus tą darbą dabar tvaiko T a u ­ tosakos Taryba ir T a u t o s a k o s Archyvas. Pav. Čia visų pirma reikia paminėti R u s i j o s archyvus. arba tautosaka. Mums itin svarbūs archyvai tų kraštų. Muziejus. lig šiol viską spausdino svetimieji. ypač jos gausu iš tų amžių. Nuo seniausių laikų Lietuva labai daug turėjo įvairių santykių ir su vokiečių ordinais. todėl labai daug medžiagos yra ypač K a r a l i a u č i a u s . Šiauliuose. Lietuvos kaimynas. Rusija daug jos išvežė. turėdami savo tikslų. Prūsais. Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. Vytauto D. dažnai tendencingai parinkdavo šaltinius.Js p a l a L i . papročių ir apeigų apra­ šymai ir t. Bet daugiausia medžiagos yra Lenkijoje. Svetimų kraštų archyvai. pasakos. Telšiuose. Spausdinami padavimai.nų. Lietuvos Metrika). priežodžiai bei patarlės. 6 Senienos.

bet iš šito tarpo išeina ir pirmieji veikalai. kurie nors ir kalbėjo lenkiškai. y.4. „Lietuvos istoriją" — 2 t. reikia paminėti Lydos bajorą T. Daugumas jų rašo lenkiškai. rašyti lietuviškai. o ne istorikas. tuvos istorijos apžvalgą. žinoma. Jis buvo inžinierius. leidimo). Nuo tos ten­ dencijos Lietuvos istorija pra­ dėta valyti tik paskutiniais lai­ kais. Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos" I d. vidurį.). todėl Ir istorijoje jie ieškojo argumen­ tų šitai savo tezei paremti. gale (1582 m. tačiau labai mylėjo savo kraštą ir didžiavosi jo garsia praeitim. jo sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. pavadintą „Lietuvių tautos istorija". Kai 1832 m. XVI amž. Tiesa. D a u k a n t o . „Būdą senovės lietuvių". lenkai ir vo­ kiečiai. kad Lie­ tuva buvusi jų kultūros įtakoje. len­ kiškai parašyta (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamojo) lenko S t r i k a u s k i o . todėl jo veikalas nepasižymi moksliškumu. ypač po antrojo lenk8 mečio (1863 m.). kad lenkai apšvie­ tę „barbarus" pagonis lietuvius. Vokiečiai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tiks­ lais. kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. Toliau Lietuvos istoriją tyrinėja tik X I X a. gudų kalba. kai ją pradėjo tyrinėti pa­ tys lietuviai. Tai pirmosios Lietuvos kronikos.ubas buvo apleistas. Lietuvos Istorijos tyrinėjimas perėjo į ru»ų ir lenkų rankas. O vysk. Jiems rūpėjo įrodyti. Antroje XVI a. Jie Lietuvos pasieny atsi­ rado kaip atėjūnai. N o rb u t ą. . kad seno­ vės didžioji Lietuvos kunigaikš­ tija. Tą darbą tęsė Vilniuje susibūrę uždaryto universiteto auklėtiniai ir kiti švie­ sesni Lietuvos bajorai. Todėl jų isto­ rikai stengėsi iškelti savo tautos 9 Teodoras Norbutas (1784—1864 m. V a l a n č i u s pa­ rašo Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t. rašiusių lenkiškai. XVI amž. t. lenkiškai buvo rašomi Lietuvos istorijos veikalai ir anksčiau. Vilniaus universiteto metu. O naujiesiems lenkų istorikams labiausiai rūpėjo iš­ garbinti kultūrinę Lenkijos mi­ siją. Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepri­ klausomojo gyvenimo laikais. todėl sten­ gėsi parodyti didingą savo kraš­ to praeitį. buvusi rusiš­ kos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai. Bet apie X I X a. kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai.) pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija. pusėje kaunietis jėzuitas A. Motiejus Strikauskis.). Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas bu­ vo tendencingas. menė buvusi lenkiška. Dancige). Pirmo­ (Raižinys. Iš šito periodo Lietuvos istorikų. kuris parašė net kelis Lietuvos isto­ rijos veikalus („Darbus senovės lietuvių ir žemaičių". kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška. tas d.). viduryje at­ siranda visa eilė tokių kronikų. Jiems. pirmiau­ sia rūpėjo savo tikslai. įrodyti. nukariavę lietuvių gimines. pridėtas prie jo „Kronikos" sios jų buvo rašomos ta pačia 1582 m. o ne isto­ rinė tiesa. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. Lietuvos istorijos mokslas Pirmieji Lietuvos istoriją pradėjo moksliškai tyrinėti sve­ timšaliai — rusai. kai rusų val­ džia išdraskė visus Lietuvos bajorų kultūros židinius. viršelinis lapas. rusų valdžia uždarė Vilniaus universitetą. norėdami sugriauti rusų tezes ir įrodyti. bet tada rašė daugiausia iš Lie­ tuvos kilę bajorai. Rusai domėjosi Lietuvos Istorija dėl savo politikos tikslų. V i j ū k a s K o j e l a v i č i u s parašė lotyniškai Lietuvos istoriją — „Historia Lituana" (2 t. (Istorija spausdinta 1650 m. kuris nuo 1835 iki 1841 m. Seniausieji Lietuvos isto­ rijos raštai prasideda Vytauto laikais. Keletas jų duoda net ištisą Lie­ 1548-1582 ra. kad ji sudariusi su Lenkija vie­ ną valstybę ir kad jos visuo- A. išspausdino didžiulį 9 tomų vei­ kalą. Lenkai ėmė rūpintis Lietu­ vos istorija.).

Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis. Šis darbas pradėtas dar visai neseniai. kad Lietuva buvusi rusiška. Lig šiol. — kiekvieni vis savo tikslais: rusai stengėsi įrodyti. lenkai — kad ji buvusi lenkiška. ir visam Pabaltijy tėr buvę vos du. atiduodama šilimą šaltai erdvei. atsirado augalų ir gyvulių. bet pas mus. Lie­ tuvos istoriją rašė svetimieji. kitaip sakant. kaip žinome.nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimą. po kelių dešimčių tūkstančių metų. Žemės pluta. bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn. bus jau milijoninis. ledy­ nai ištirpo. Jos amžius. bet paskui šaltis pasikar­ tojo iš naujo. paskui ištirpdamas jis apklojo žemę iš visur suneštomis nuosėdomis ir pagaliau žemės paviršių galutinai aplygino tirpstančių ledynų 10 11 . ir dar nedaug jo tenudirbta. ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledy­ nas. Todėl turės dar kisti supratimas ir pažiūra į daugelį mūsų praeities klausimų. y. raukšlėjasi. Bet per paskutinius 800. skaitant metais.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė l e d y n a i . kaip matėm. ji vėso ir klojosi pluta. o ypač Lietuvai grįžusiam Klaipėdos krašte. kad jie turį istorinių teisių visam Pabaltijy. Seniau tas atsi­ likdavo dar dažniau. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti. jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. kurio storis siekė net 2 klm. Dabartinė Lietuvos istorijos būklė. PIRMOJI DALIS Priešistorinis laikotarpis 1. Antai Lie­ tuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant. Lietuvoje. nors labai jau sustorėjusi. apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą. ir čia augo šiltųjų kraštų auga­ lai. Da­ bartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros peri­ odų. Amžiams bėgant. iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė ma­ sė. klimatas vėl atšilo. Dabar vokiečiai net stengiasi įrodyti. jūros ir sausumos svyravimai. jis vis didėjo ir. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai. slinkdamas į pietus. iškylant ir nusi­ leidžiant. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas Žemė. o vokiečiai norėjo įrodyti. kokia ji tikrai yra buvusi. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma. ne viskas dar išaiškinta. t. Ilgainiui. Vė­ liau. Mūsų krašto paviršių galutinai suformavo tie ledynai. Pir­ miausia ledynas atslinkdamas išvagojo ir išrausė paviršių. kad jų užgrobtos žemės priklau­ sančios jiems teisėtai ir kad jie turį teisių net didesniems plotams. Todėl dabar lietuvių istorikams tenka iš naujo pervertinti visus tuos svetimtaučių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį.

) kultūrai yra charakringi įvairūs žalvariniai kirviai. Ta­ da pakeitė savo tėkmę Neris. dabartine Nemuno vidurupio vaga. Jūros pakrašty ir dideliam dabartinės jūros plote. pakeitęs tėkmės linkmę. o jūra ilgą laiką buvo daug arčiau: ji siekė net dabartinę Tilžę ir Jūros upę. kurs tada vartojo prastai apdoroto akmens įran­ kius. taigi— į rytus. tekančio į vakarus. Čia vešėjo amžinai žaliuojantieji augalai ir gyveno keisčiausi didžiuliai gyviai. Pirmieji žmonės mūsų krašte jau neabejotinai gyveno v i d u r i n i o j o a k ­ m e n s a m ž i a u s ( m e z o l i t o ) laikotarpiu. Beje.000 iki 3. kad takoskyra. pr. buvo prarausta. arba n e o l i t u . Kadangi iš minėtų Kauno apylinkėje buvusių vandenų šita vaga pasiekti jūrą buvo daug arčiau. sky­ rusi tekančias iš čia į rytus ir j vakarus upes. vanduo sudarė gilius ežerus. Lietuvoje jokių ši­ tos kultūros palaikų nesurasta. neprasimušdamas srovėmis. Lig šiol taip pat nėra surasta jokių žmogaus gyvenimo palaikų ir pirmajam periode po ledynų. Vienintelis pri­ jaukintas gyvulys tuomet buvo šuo. kartu su Merkio vandenim pri­ sijungė prie Nemuno žemupio. Neolitas Lietuvoje tęsėsi maždaug iki 1. bet tirpo palengva iš pietų į šiaurę. Šis laikotarpis vadinamas n a u j u o j u a k m e n s am­ ž i u m i . tampa sėslus. o juo — į Vyslą. Nemuno žiotys tuomet buvo labai plačios. jo pakraštyje. sėti javus ir auginti naminius gyvulius. Šiai ž a l v a r i o am­ ž i a u s (maždaug 1500—500 m. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos krašto kultūra Pabaltijy dar prieš ledynų laikotarpį buvo labai šiltas klima­ tas. Ten šis vanduo susiliedavo su dabartiniu Merkiu. o kai kuriose ledyno išgręžtose daubose. iš kurių gausingų sakų laiko būvyje susidarė mūsų gintaras. Nemuno žemupys tebebuvo po ledais: žemutinė jo vaga susidarė vėliau. Dabartinis Nemuno aukštupys tada tebetekėjo į Dniepro baseiną.500 m. ietys ir vienas kitas papuošalas. 13 12 . Kr. Lietuvoje ledyno storis buvo apie 150 metrų. Tačiau jis galėjo ir gyventi: jo kultūros pa­ laikus galėjo sunaikinti užslinkę ledynai. irgi priešingai šiandienineei jo stėkmei. Dabartinę išvaizdą kraštui davė antrasis ledynas. pr.000 m. lig tol buvęs klajūnas. Žmogus. upių bei ežerų pakrantėse ir miškų aikštėse. Iš čia. tai srovė čia buvo daug greitesnė ir vis didėjanti. Klimatas tuomet jau bu­ vo panašus į dabartinį. žmonių gyvenime atsiranda naujų per­ mainų. rytų Lietuvos vandens dar ilgai tekėjo senosio­ mis vagomis. 2. Ledyno vanduo tuo tarpu tekėjo j Vyslos ir Dniepro baseinus. kur tada buvo sausuma. Kai ledynas dar tebebuvo apklojęs Žemaičius. kuris tada buvo didžiausia vandens nutekamoji vaga.vanduo. Apie 3. atsirado dabartinė žemutinio Nemuno vaga. todėl negalima teigti. sudarė dabartines mūsų upių vagas. Visas tas vanduo patekdavo į Bugą. Tuo met ištirpęs ledyno vanduo nutekėdamas išrausė didžiules vagas. kuri tekėjo į pietus dabartine Nemuno vidur­ upio vaga. Ki­ tur Europoje kartu su mamutais tarpledyniniais laikotarpiais gy­ veno ir žmogus. Kr. ir jis pasuko j šiaurę Kauno link. Ledams pasitraukus toliau į šiaurę. kad tuo laiku čia gyveno žmogus. kaulo ir rago įrankiais. vanduo tekėjo priešingai šiandieninei Nemuno tėkmei — j pietus. Jie sustodavo trumpam laikui gyventi smiltynuose. mito žvėriena ir žuvimis. apie Kauną. Kita srovė tekėjo da­ bartine Neries vaga.000 m. Todėl tas laikotarpis vadinamas s e n e s n i o j o a k m e n s a m ž i a u s ( p a l e o l i t o ) l a i k o t a r p i u . pr. pr. T i k apie vidurį antrojo tūkstantmečio prieš Kristų į Lietuvą patenka patys pirmieji žalvario dirbiniai. Kristų. Kadangi ledy­ nai tirpo ne vienu laiku. kai mūsų kraštų augalai ir gyvuliai buvo panašūs į dabartinio Ledynuotojo vandenyno sričių tundros gamtą. Darbo įran­ kiai taip pat žymiai pagerėja. Kr. žmogus išmoksta juos dailiai nušli­ fuoti. Šio periodo Lietuvos gyyventojai buvo klajokliai. Jos ryšys su Merkiu nutrūko. Tuo būdu susiformavo dabartinės centrinės Lietuvos vandenų vagos. kuris tęsėsi maž­ daug nuo 10. o į pietus ir į rytus tekančios srovės silpo. Į jj taip pat pa­ tekdavo ir ta srovė. kurios dabar mums atrodo slėniais. bet. Tarpledyniniame laikotarpyje čia buvo ir didžiųjų mamutų. pradeda dirbti žemę. pra­ laužęs Gardino aukštumą. Tokiose vietose dabar užtinkama jų buvusių stovyklų žymių su charakteringais titnago. buvo daugybė susitelkusių vandenų. augo ypatingos veislės pušų ir eglių. Bet ir jai susidarius. tai paskučiausiai nuo ledo atsipalaidavo žemaičių kraštas. Po kiek laiko dabartinis Nemuno vidurupis pralaužė Alytaus aukš­ tumą ir. Pagaliau vanduo tiek nuslūgo.

Lietuvos akmens amžiaus dirbiniai: 1—4 kauliniai harpūnai. 16—17 gintariniai amuletai.2 1 papuošalai.2 1 iečių galai. 10—12 akmens kirvukai. 23 puodas. 13—15 titnaginiai iečių galai. — savotiškos girnos. 7—8 kauliniai kirvukai. 24—31 kirviai. Lietuvos žalvario (bronzos) amžiaus dirbiniai: 1 . 1 5 . 14. 18—22 gintariniai papuošalai. 5—6 kauliniai durklai. 9 apskaldyto titnago įrankis. 1 1 . . statulėlė. ant kurio su kitu akmeniu trindavo pabertus grūdus. 22.1 0 kirviai. 24 akmuo.1 3 kalavijai. 1 9 .

Kr. tuo metu gana dažnai dar būdavo var fcojami akmens ir kaulo Įrankiai.Bc Ealvarinių dirbinių. Lietu­ v o j e susiduriame su turtinga. Naujojo akmens amžiaus kirvukas su kotu. atkasti Mažojoje Lietuvoje. Iki mūsų eros pradžios teturime labai maža senolioi kultūros liudininkų. 2 17 . Akmenimis apkrauti senovės kapai. kaip apie 500 m. Lietuvos Istorija. Geležis Lietuvoje pradedama vartoti ne anksčiau. Iš šio laikotarpio turime daugybę kapų. gražia ir savita g e l e ž i e s a mE i a u s kultūra. tiktai pirmaisiais amžiais po Kr. rastas Kaune. pr.

kad juo dažnai pažymimos ir kitos. tai reikia manyti. Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo. kad jau nuo naujojo akmens am­ žiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai. tas. Lavonas. bet. mums visiškai negiminiškos tautos: lybiai. Jis juos vadina aisčiais (aestii. Šitame periode atskiros mūsų kiltys jau išeina į istorijos šviesą. Išilginis kapo (I—II a.. po Kr. ku­ rios tautos buvo. Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas T a c i t a s savo veikale „Gevmania"'. ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas. aestiorum gentes). Aistmarės Prūsuose).) piūvis. Lig šiol svetimšaliai. kaip žmonės gyveno. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda. Gale galvos puodai su maistu.kurie parodo ne tiktai mūsų sentėvių medžiaginę kultūrą. palaidotas iš medžio išskaptuotame grabe. bet ir jų pomirtinio gyvenimo tikėjimą. Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to. vartodavo baltų tautų terminą. o iš lavonų laidojamo būdo galima su­ sekti pažiūras į pomirtinj gyvenimą. tai vis tiek jis mums šiandien nebe­ žinomas. Kadan­ gi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo. nerodo tautų pasikeitimo nė istorinių laikų šaltiniai. kai kalbėdavo apie lietuvių kilmės tau18 19 . Iš jų tegalima nustatyti. kokių turėjo ištaigų. gana sunku pasakyti. o kad ir turėjo. Mat. taigi raštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius su Būga visas tas gimines vadino aisčiais. argumentuodami tuo. yra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pav. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas Visi minėti kultūros periodai susekami tik iš archeologinių palaikų. kas jie tokie buvo. kuo ver­ tėsi. kad taip jas vadina senieji viduramžio raštai ir kad ten. 3. kiekviena tauta pa­ prastai turi savą skirtingą kultūrą. Tas geografinis terminas reiš­ kia Baltijos pajūrio tautas. tai ten aiškiai matyti ir kultūros pasikeitimas. kur jie gyveno. estai ir suomiai.

aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiem­ galių gyvenamame plote.. gyveno žemaičiai. vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais. kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariau­ tas vakarinių aisčių kraštas. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje. kur jie gyveno ir vėlesniais. kairiajame Dauguvos vidurupio krante. Klaipėdos krašte ir Kurš­ marių pakrantėmis. į pietus. Todėl dabartinė Latvija va­ karų Europos raštuose buvo pradėta vadinti L i v o n i j a . Kai ši­ tuose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misijonieriai. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę. t. t. Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje. romanai ir kt. y. arba j o t v i n g a i . Kai X I I I amž. Kada ir iš kur aisčiai atsikraustė į Pabaltijį. vakarinių aisčių siena vakaruose buvo Vyslos upė. dabartiniam Suvalkų krašte. pietinėje Mažosios Lietuvos da­ lyje. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje Pirmosios mus pasiekusios istorinės žinios liudija aisčius jau gyvenus tose pačiose vietose. artėjo prie Berezinos aukštupio ir prie Dysnos Latviai. kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. gyveno s ė l i a i . o pietuose jų siena ėjo pagal lenkų mozūrų sodybas. Prūsų. siekdami dabartines Utenos ir Zarasų apskri­ tis. tautų grupės. y. Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje. Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. { pie­ tus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingų gyveno a u k š t a i ­ č i a i . Tų kraštų vardai pradėti skirti tik X V I amž. 20 Lietuvių kiltys. jie užėmė visą Neries aukštupį. o į šiaurę nuo jų. tai ir ji buvo vadinama tuo pačiu Livonijos vardu. tai pirmiausia jie susidūrė su lybiais. — lygiai taip.ANTROJI DALIS Lietuva prieš susidarant vieningai valstybei 1. Prusus sudarė keletas kilčių. tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas. į kairę nuo Dauguvos žiočių. slavai. Kadangi vokiečių ordinas buvo pa­ ėmęs į savo valdžią ir Estiją. Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. mokslo vadinamų u g r i a i s s u o m i a i s . Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių paverg­ tas kraštas. X I I I amž. dešiniajam Dauguvos vidurupio krante gyveno l a t g a l i a i (taip šitų sričių gyven­ tojus vadina senieji raštai). Aisčiams jie visiškai ne giminės. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. kaip ir beveik visi Europos gy­ ventojai (germanai. Jie buvo įsi­ kūrę beveik visam pajūry. Čia dabartinėje savo vietoje. ir jų vardas išnyko. kurių tik vakariausios bu­ vo vadinamos prūsais. O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. 21 . Pir­ moji. kairiajame Dau­ guvos žemupio krante — ž i e m g a l i a i . į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių. Slanimo ir Brastos — gyveno s ū d u v i a i . gyveno k u r š i a i . kairiajam Nemuno krante. t. lig šiol mokslas dar nėra nustatęs (yra tik keletas hipotezių).). kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų. daugumas šitų kil­ čių pateko į vokiečių ordino valdžią. tai iš jų visų susiformavo latvių tauta. tarp Vyslos ir Dau­ guvos upių ir dar už Dauguvos. iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai. nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kil­ tys. Ry­ tinės jų sienos nėra aiškios. jie jau gyveno Baltijos pakrantėse. dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi. kur teka Deimenos ir Alnos upės. gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų. Dauguvos žiotyse ir dešiniajam jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta — l y b i a i . Toliau nuo jų.—maždaug iki dabartinės Lat­ vių sienos. nuo jų į šiaurės rytus gyveno tos aisčių kiltys. Vėliau nuka­ riautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi va­ dino prūsais. Bet prasidedant istoriniams laikams. y. priklauso prie tos pa­ čios i n d o e u r o p i e č i ų . mums gerai žinomais. laikais. arba a r i j ų . Aisčiai. maždaug iki dabartinės Estijos sienos. o dar toliau gyveno tos kiltys. — maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko.

23 . Mažojoj Lietuvoj ir didelėj Prūsų daly buvo pilna nepereinamų pelkių ir girių. Dar toliau į pietus jotvingai ribojosi su lenkais ir Voluinės rusais. Tas kraštas sudaro beveik vieną ištisinę lygumą. aisčiai galėjo turėti tik retų. Geriau buvo įsikurti aukštesnėse Žemaitijos ir Aukštaitijos lygumose. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai Aisčių kraštas. atsitiktinių santykių (jie galėjo parduoti romėnų pirkliams nebent savo gražųjį gintarą).o Latvija galutinai nustota vadinti Livonija tik susikūrus nepri­ klausomai Latvijos valstybei. kuri senovėje buvo apaugusi didžiulėmis girio­ mis ir daug kur buvo labai pelkėta. tolimojo pasaulio pasižiūrėti nenuplaukdavo. — ten. į šiaurę nuo latgalių gyveno estai. pietuose buvo mozūrai. Tokie santykiai tęsėsi iki X I I I amž. Yra dar kiek aukštumų Vilniaus srityje ir Žemaičiuose (Telšių apskrity). iš kur vienos upės pradeda tekėti į vakarus (Nemuno baseino upės). Pirmiausia jiems bus tekę susidurti su įvairiomis rusų giminėmis. Gyventojų čia buvo palyginti reta. Rytuose nuo gudų juos skyrė didžiulės sausos girios. Aisčių santykiavimas su kitomis tautomis prasidėjo gana vėlai. ir tai tik grobiamųjų karo žygių metu. gi­ riomis apaugusios pelkės skyrė aukštaičius nuo Padauguvio giminių. 2. Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte. Senieji aisčių kaimynai vakaruose buvo lenkams artimi pamarėnai (už Vyslos). Gyvesni aisčių santykiai su kitomis tautomis prasideda vos nuo IX amž. Dabar­ tinėj mūsų Suvalkų krašto lygumoj. Jie gyveno sunkiai įžengiamam krašte. Jūrininkyste ais­ čiai nesivertė. kada susikūrusi lietuvių valstybė pradėjo su jau anksčiau įsikūrusiomis lenkų ir rusų valstybėmis varžytis dėl žemių. Ry­ tuose aukštaičiai susisiekė su gudais. Didžiulės. Jie gyveno tik sausesnėse girių aikš­ tėse. Nuo jūros latvius skyrė lybiai. y. todėl čia gyventojų buvo tirščiau. paliai Baltijos jūrą. pačiam jos pakrašty. Su tais pačiais gudais ry­ tuose ribojosi latgaliai. Ypatingai pelkėtos buvo jotvingų gyvenamos pietinės sritys ir jų šiaurinė dalis. Kitas sienas sudarė jūra. kur dar prieš Kristų graikai ir romėnai buvo sukūrę aukštą kultūrą. Aukštumų čia yra tik rytinėje Lietuvos da­ lyje.. Šiaip visas kraštas yra ištisa lyguma. Su tolimaisiais Europos pietumis. kurių sody­ bos susisiekė su prūsų giminių ir jotvingų sodybomis. o kitos j rytus (Dniepro baseino upės). t.

y. Visų nenusisekusių X — X I I I amž. būtinai pami­ nėdamas ir jų gintarą. žinoma. Karolis norėjo žinoti. Tą. Jų kraštas neturėjo jokių ypatingų turtų. Po to vikingai čia daugiau jau nebeįsikūrė. drauge su krikštu buvo gavusios ir raštą. galėjo padaryti ne kas kitas. Nuo tada pradeda rastis kaskart vis daugiau istorinių žinių apie aisčių gyve­ nimą ir jų kovas už savo nepriklausomybę. Viduramžio žinių apie aisčius pasitaiko daugely to meto kronikų. Įdomiausiai minimi aisčiai IX amž. Romėnams Pabaltijys. buvo ateiviai skandi­ navai ir slavai: pietuose lenkai ir voluiniečiai. Tuo būdu mes randame vieną kitą kartą romėnų paminėtus ir tuos kraštus. kurs duoda plates­ nių žinių apie aisčius. ieškodami turtų ir valdžios. iš kur į Romą buvo gabenamas gintaras. Ten jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą. Tas prane­ šimas yra išlikęs iki mūsų laikų. Vietomis tų sodybų palaikų atrandama ir giliau aisčių gyvena­ mame krašte. aisčių gyvenamieji kraštai jau buvo vis dėlto žinomi. kai Karolis pasiekė slavus. tikybą. Jų pirklius į šituos kraštus traukė jau iš seno žinomas ir Romoje labai brangintas Pabaltijo g i n t a r a s . Ka­ dangi su tomis valstybėmis aisčiams labai dažnai tekdavo ka25 . skiriantį tų upių aukštupius). kurios yra anapus germanų. jis gana smulkiai nupasakoja aisčių gyvenimo būdą ir papročius. o rytuose gudai. kurios yra anapus jų imperijos sienos. 3.Vikingai. gale gyvenęs romėnų istorikas T a c i t a s . jo agentai sužinojo. Tačiau šitas vikingų įsigalėjimas mūsų kraštuose buvo neilgas: X amžiuje visos jų sodybos buvo sugriautos. X I I I amž. todėl susirūpinta ir pagonių aisčių krikštu. aisčiams dar teko susidurti su ateiviais iš už jūros — su v i k i n g a i s . Be to. kai Roma nukariavo didžiąją Europos dalį. Tuo būdu jie pasiekė ir aisčių gyvenamus kraštus ir čia pajūriuose pristeigė savo ko­ lonijų. Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. o vėliau atei­ vių vokiečių valstybėms. ir aisčių santykiai su skandinavais nutrūko. tu­ rėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija. jūrininko V u l f s t a n o pasakojime. tuo metu jau visa Europa buvo krikščioniška. jie veržėsi į pasaulį. y. būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų. Vieni jų atsikraustė į Padauguvį (ka­ lavijuočiai). Seniausios istorinės žinios apie aisčius Aisčiai gyveno labai nuošaliai nuo senųjų Europos centrų. yra I amž. ku­ rios X amž. kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. Pirmas. su kuriomis aisčiams teko su­ sidurti ankstyvaisiais istoriniais laikais. jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams. Skandinavai. Tad nemaža tokių sodybų buvo ir Padauguvy. Vienas iš jų svar­ biųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras (čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą. Tuomet romėnų raštuose pradeda rastis jau platesnių aisčių paminėjimų ir trumpų jų gyvenimo aprašymų. Savo veikale „Germania". kalbėdamas apie tautas. mi­ sijų atgarsiai yra išlikę ir raštuose. Todėl. o kiti į Pavyslį (kryžiuočiai). saugančių upe keliaujančius pirklius nuo plėšikų. Ypač dažnai minimi aisčiai Skandinavijos kronikose ryšium su gotų karo žygiais. IX amž. Ilgainiui paliai šitą kelią atsirado vikingų so­ dybų: tai buvo sodybos žmonių. pradžioje Vakaruose ran­ dame pirmą kartą paminėtą l i e t u v i ų v a r d ą (lig tol buvo minimi tik apskritai aisčiai). ir todėl apie seniausią aisčių praeitį ir jų gyvenimą nedaug teturime žinių. Jie buvo užplūdę visą Europą. Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia.už germanų ir slavų. romėnams natūraliai kilo klausimas. t. Tuo būdu pirmosios tautos. Vė­ liau. Mat. Tokių sodybų — pilių — buvo ir visam Baltijos pajūry. arba n o r m a n a i s. kurie būtų traukę se­ nųjų tautų pirklius. aisčių kaimynijoje tuo metu jau buvo susikūrusios lenkų ir rusų valstybės. Buvęs Prūsuose. kas gi gyvena už tų tautų. Kurdamas savo imperiją. t. kaip tiktai čia gyvenusios aisčių giminės. Keliautojai mums paliko savo kelionių aprašymų. Būdami nepaprastai karingi. iš kurių taip pat šį tą sužinome apie aisčius. kad už slavų gyvena dar lietuviai. Bet prieš įsikuriant lenkų ir rusų. į aisčių gyvenamuosius kraštus atsikraustė vokiečiai ir čia sukūrė savo valstybes. Tad labai ilgai senųjų kultūrų tautoms ais24 čių kraštas buvo mažai težinomas. Gausiau žinių apie aisčius pradeda rastis nuo X amž.

Todėl aisčiai vertėsi ž e m ė s d a r b u. Tada būdavo žygiuo­ jama dažniausiai upių ledu. Aisčiai augino ir vaismedžių: obelių. Prastai išdžiūvusius ja­ vus sunku iškulti. Kaip ir visoms pasaulio tautoms. aisčiams buvo ne pramogos Zubras. Auginosi ir pluoštinių augalų — kanapių ir linų. g r e t a ž e 26 mės darbo. avių. nes X I I I amž. Gali būt. kiaulių. todėl senovės aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. tad daugely vietų žemės nepakakdavo. bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien. Greičiausiai. (Iš seno XVI a. ančių. su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. nes čia nebuvo plačių ganyklų. kad vokiečiai esą panašūs į arklius ar mulus — galį valgyti žolės. Mažyčiai. Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. sorą). Bet vis dėlto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas. Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių. kad prū­ sai. kada užšaldavo pelkės. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar. kokių mes dabar auginamės. Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio mas­ to. Net karo žygiai buvo atliekdami daugiausia žiemos metu. istorinių šaltinių atsiranda ir pačioje Lietuvoje (žiūr. Todėl žirgas. anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis.t. kad jų nesiaugino. tai tiek lenkai. tiek rusai savo kronikose kaskart vis daž­ niau pradeda minėti atskiras aisčių gimines: duoda vis dau­ giau žinių apie tų giminių gyvenimą. ypač miško. aisčiai dar laikė karvių. 27 . Tačiau savo reikalui jie turėjo pakankamai visokių gyvulių. Be arklių. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. kurie ganydavosi arti sodybų( kad ne­ paklystų miškuose). kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną (taip bent liu­ dija kai kurie šaltiniai). Žemė visame krašte bu­ vo derlinga. vienas vokiečių kronikininkas pažymi.I riauti. kriaušių. ežerai ir upės. aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos. bet ir tokių. slyvų. turtais. pridėto prie Heidensteino kelionės aprašymo). ožkų. iš -kurių audėsi apdarus. Todėl. kurių dabar mūsų kraštuose nebe­ auginama (pav. negu dabar. vištų. Dėl šitų sunkių keliavimo sąly­ gų aisčiai iš seno buvo sėsliai. kai nuolat būdavo kariaujama savitarpy ir su svetimaisiais. vyšnių. vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų. Ypač jie vertino linus. raižinio. gyvenant giriose. kurie buvo reika­ lingi ypač karo žygiams. Pirmiausia turėjo arklių. santvarką ir tikybą. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis Žemdirbystė. Kai X I I I amž. artimas vyro bičiulis. vienas prūsas net pasakęs. Be to. Išsiplėsti girios plotą ir prasidirbti (paversti dirva) buvo gana sunku. nes jų jau teikia ir vokiečiai. o klimatas palankus žemės ūkiui. todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. Įsikūrus vieningai lietuvių valstybei.). Pagaliau anais neramiais laikais. aisčių krašte atsiranda vokiečių ateivių valstybės. ar jie auginosi daržovių.p. Nežinia tik. taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. buvę labai nustebę. tai žinių apie aisčius dar pagausėja. 4. Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. Jie augino ne tik tokių javų.. 1—3 p. žąsų ir t. pamatę kryžiuočius valgant kopūstus. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pa­ siekdavo tolimus kraštus. Medžioklė. Aisčiai galėjo laikyti tik ne­ didelius būrius gyvulių.

dalykas. kurs reiškia pre­ kybą.t. aisčiai varė prekybą net su R o m a ir G r a i k i ­ j a . Se­ novėje tokias lazdeles vartojo visi. kailiukų) skaičių. Vi­ same Baltijos pajūry vokiečiai buvo įsikūrę savo miestų ar bent prekyviečių.. Šiandien jau išnykę lokiai. įvairių ginklų. geležies. Jie ir vadinosi kiaunininkais arba vebrininkais. o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai. laukiniai arkliai. Iš žemės. Bitės buvo labai branginamos aisčių. kurių savo krašte neturėjo: druskos. Ypač daug buvo parduodama vebrų ir kiaunių kailių. žino­ ma. kad abiejose pusėse liktų randelių žymės. kas jas atrasda­ vo. Didingi jo griuvėsiai ir dabar tebeliudija garsiąją praeitį. kur mainėsi prekėmis su vietos gyventojais. kas reikalinga žmogaus gyvenimui. dar prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus. atsiskaitydavo su jo pirkliais. Ankstyvaisiais laikais. To­ dėl net iki mūsų laikų yra išlikęs žodis v a i s b a. kai lietuviai prekiavo su Birkos miestu ir. be to. Miškas aisčiams duodavo ne vien kailių ir žvėrienos. su kuriuo prekiavo visos aisčių giminės. Žvėriena jie misdavo patys. paliesti bičių. kapuose ir senųjų sodybų vietose. Radusysis drevę. randami Lie­ tuvos piliakalniuose. kad „visbiečiai" ir „pirkliai" senovės lietuviams buvo vienareikšmės sąvokos. Stokholmo esąs Birkos mies­ tas tada buvo didžiausias prekybos centras. Jie parduodavo savo gintarą ir miškų prekes: kailius. o vašką par•* duodavo. tom s lazdelėmis naudodamiesi. kurie gyveno prie vandenų. Kitokių pirklių jie. gyva prekyba ėjo su rusų kraštais. kurie rodo kam nors įteiktų daiktų. Netoli. taurai. žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. kiek yra tokių įpiovimų. Kad iš tikro buvo varoma pre­ kyba su Bizantija ir kitais Juodosios ir net Viduržemio pajū­ rio kraštais. Kas tam nu­ sikalsdavo. Bet svarbiausias jų centras buvo Gotlando saloje įkurtasis V i s b y miestas. vekselis. o upėmis buvo pasiekiami net tolimieji Rytai. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis. būdavo labai žiauriai baudžiamas. tiek Skandinavijoje net šiandien dar vartojamos tam tikros lazdelės skaičiams žymėti. vadinamoji H a n z a . nė nepažino. Antai dar X V I amž. tuomet jų galėjai su­ tikti kiekvienam žingsny. Vėliau. mainams. Kailiukai tada dažnai būdavo vartojami ir vietoj pinigų. ir niekas kitas nedrįsdavo Bitininkas kopia medų. Pažymėtina. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų. Be to. bet daug ir kitų turtų. Jos nešė medų senų medžių drevėse. artimam draugiškumui išreikšti turime žodį b i č i u l y s t ė : mat. Tiek Lietuvoje. vašką. — apskritai skaičiuojamoji priemonė. kuri mokesčius mokėjo kailiu­ kais. reta dabar šernų. o vietomis jos tebevartoja­ mos ir dabar. Tas vardas. bendros bitės mūsų protėvius suartindavo. miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti 28 visko. kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams. v a i s b ū n a s — pirklį. padarydavo juos draugais. taip pat buvo labai svarbi ūkio šaka. Tad nė vienas lazdelės „pusininkas" čia nieko negali pakeisti. Tą rodo kad ir išlikę žodžiai: juk bitė — vienintelė iš visų gyvių. vilnonių audinių ir t. matyt. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį midų. kuri m i r š t a . tuose kraštuose prekybai pairus. bet labai svarbus pragyvenimo šaltinis. liko iš tų laikų. Bitininkystė. briedžių ir kitų žvėrių. o vėliau dar medžius. tik abi puses sudėjus. aisčiai prekiavo daugiau­ sia su skandinavais. Naujų įpiovimų gali­ ma padaryti. Medžio­ jamųjų žvėrių senovėje buvo daug daugiau. elnių. pelenus ir t. galėjo verstis tik tie. Žvejyba. (pav. 29 . tuojau įkirsdavo joje savo ženklą. b i č i u l i a i s . liudija senoviniai tų kraštų pinigai. negu dabar. galima matyti. Todėl dalį savo pro­ duktų jie parduodavo ir pirkdavosi tų prekių. Prekyba.t. žinoma. Jos vadinamos b i r k o m i s. Pirmiausia rei­ kia paminėti bites. Bitės priklausvdavo tam. X I I I amž-je visos šiaurinės Europos prekybą suėmė į sa­ vo rankas vokiečių miestų sąjunga. Paskui lazdelė skeliama pusiau taip. Tuo būdu tokia lazdelė yra tarsi savotiškas kvitas. Vienoj paprastos lazdelės pusėj įpiaunami randeliai. kaip ir žmogus. sudėjus abi puses į vieną vietą. arba žvejyba. Žuvininkystė.

žentų. be to. varė mainų prekybą. kur po vandeniu bū­ davo išgrindžiami akmens ar rąstų keliai. o vėliau. žmonės iš pilių vėl grįždavo į savo sodybas. žodžiu. kuriais buvo galima susisiekti su kitomis pilimis. 6.t. Tie slaptieji keliai dažniausiai eidavo per upes. dar sustiprinamos. Tuo būdu kartais. Savus pinigus lietuviai pradėjo kalti tik Kęstučio. šiaudinio stogo apačioje būdavo klojamos storos me­ džių žievės (mauknos). kai Prūsuose ir Latvijoje jsikūrė vokiečių atei­ vių ordinai. Tokie akmenimis grįsti keliai žemaičių buvo vadinami k ū l g r i n d o m i s (kūlis—akmuo). ežerus ar neišklampojamas pelkes. Tuo būdu gretimų pilių sargybos tuojau sužinodavo gresiantį pavojų. taip ir aisčių pagrindinis visuo­ menės vienetas buvo šeima. davo slėptis miškų tankumynuose arba bėgdavo į pilis. Kad troba nuo ugniakuro neužsidegtų. t. toje pa­ čioje vietoje jų apsigyvendavo ir daugiau. susisiekti su Baltijos jūra keliaujančiais Hanzos pirk­ liais buvo sunku. Jų viršūnėse buvo sukraunami laužai. apylinkės gyventojai skubė30 Senovės aisčių pilis — sodyba. prie kurios šalčių metu šildydavosi net gyvulėliai. apkasamos grioviais. dirvas praplėtus. Be to. Kaip visų tautų. kurie. Seniausiais laikais aisčiai gyveno šiaudais dengtose medinėse trobose po vienu stogu su visais sa­ vo gyvuliais. Pavojingesnėse vietose tokių pilių buvo statoma ištisa virtinė. tuomet jiems teko prekiauti arba rytuose su rusais arba pietuose su lenkais. o naudojosi svetimaisiais pinigais arba paprastais aukso ar sidabro gabalais. Be gyvena­ mosios trobos. dar­ žinės ir kiti trobesiai. statėsi namus sau ir ūkio reikalams. svainių ir t. apsigyvendavo viena šeima. Senovės aisčių sodybos Gyvendami nuolat vienoje vietoje. O pilys būdavo nemažos: jose sutilpdavo kartais net po keletą tūks­ tančių žmonių.Dar vėliau. Vidury trobos buvo kūrenama ugnis. p i1 i ų. o kiek vėliau atskirai buvo pradėti statyti klojimai. Senovės aisčių visuomeninė santvarka Visuomenė. nuo senų senovės buvo statoma k l ė t i s ir p i r ­ t i s . būdavo padegami. niekas svetimas negalėjo jais naudotis. Pilys turėjo slaptų išėjimų. Jos buvo statomos ginkliose vietose ir. ir laisvi likusieji lietuviai nuo jūros buvo atskirti. Pavojui praėjus. Sodybos buvo išsisklaidžiusios po visą kraštą po kelias ar po vieną. priešui už­ puolus. Senesnių lietuviškų pinigų nėra surasta. dažnai prileidžiamais vandens. Jos buvo medinės (mūrinių pilių Lietuvoj pradeda rastis tik nuo X I V amž. kai nebebūdavo vilties išsigelbėti. y. Dažniausiai vie­ noje vietoje būdavo sodybos giminių: brolių. kurios sulaikydavo kibirkštis. Tie keliai būdavo tokie vingrūs ir pilni klastingų posūkių. o ypač Vytau­ to laikais. Ją sudarė ne tik tėvai su vaikais. Taip maždaug atrodė senosios medinės pilys (Latvių archeologų rekonstrukcijos fotografija). dar buvo ypatingų sodybų nuo priešo gintis. Pinigų senovės aisčiai neturėjo. pilies įgula galėjo iš apgultos pilies slapta per­ sikelti į gretimą pilį. Bet daug daž­ niau už pinigus senovės aisčiai vartojo prekyboje įvairius bran­ giuosius kailius ir kitus daiktus. žinoma. kad jais tegalėjo eiti tik pri­ tyrusio vadovo vedami žmonės. Kur nors prasiplėšus kiek miško. Jie buvo vadinami m u š t i n i a i s .). aisčiai. Vėlesniaisiais laikais buvo vartojami specialūs pailgi sidabro gabalai su pažy­ mėtąja verte. 5. Ir dabar dar galima rasti Lietuvoje tokių kelių liekanų. bet ir 31 .

Saugumo ir karo žygių sumetimais prie tokių šeimų dėdavosi kitos šeimos. Visa šeima turėjo bendrą turtą. žmonės stato ant jo kryžius. giminės. Jie neturėjo jokios laisvės ir turėjo dirbti bajoro Lietuvos Istorija. Tie vadai buvo vadinami r i k i a i s ir k u n i g a i s . Piliakalnį laikydami šventa vieta. kurs iš savo būklės tegalėdavo išsivaduoti tik dėl kitų malonės. tai tokių vadų buvo labai daug: kartais vienam susidūrime su priešu jų žūdavo net po keliolika. senieji apylinkių vadai—rikiai—tapo aukštes­ niuoju visuomenės sluoksniu. Tos. Meškučių valsč. buvo dar vienas. Tuo būdu turtingesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės ir apylinkės vadais ir savotiškais valdo­ vais. o nusigyvenęs bajoras — paprastu ūkininku. buvo dar kitų. kilmingaisiais. Visuomenės sluoksniai. Jei bajoras likdavo neturtingas ir kasdien turėdavo rūpintis šeima.. galėjo išsikelti ir įsikurti kur tinkami. pradžioje kunigaikščių dar buvo daugiau. dar buvo ir n e l a i s v ų j ų . Pirmiausia čia paminėtini l a i s ­ v i e j i ū k i n i n k a i . rodo iki mūsų laikų gausiai išlikusios įvai­ rios vedybų apeigos. Be to. Iškilus didesnių sričių valdovams —kunigaikščiams. Be jų.—bent tie. daugybė vestuvinių dainų ir t. nes žemės ir kitokių gamtos turtų buvo galima gauti kiek norint: reikėjo tik pasirinkti gerą vietą ir sugebėti pelnytis. Bet šitoki susijungę smulkūs vienetai. eiti jų va­ dovaujami į karą. kaip 20. t. Kiekvienas prasigyvenęs ūkininkas taip pat galėdavo tapti bajoru. Iš pradžių ir tokių kuni­ gaikščių buvo dar gana daug. Tai buvo prasiskolinę ūkininkai. kurios gyvendavo patogesnėse sąlygose.1. buvo išvaryti). ir jungtinių apylinkių karo vadai tapo nuolatiniais valdovais — k u n i g a i k š č i a i s . o nepaklusnieji ne­ teko savo sričių. bet palengva jų tarpe iškilo galin­ gesnieji. o dažnai ir po vienu stogu. kurie paėmė mažesniuosius į savo valdžią. Praturtė­ jęs jis vėl galėdavo atgauti savo senąją būklę. geriau sugebėdavo tvarkyti savo ūkį ir būdavo apsukresnės. Antai Lietu­ voje X I I I amž. Kad šeimos sukūrimas buvo laikomas labai svarbiu įvykiu. pats žemasis visuomenės sluoksnis. kuni­ gaikščiais. Kadangi iš pradžių politiniai vienetai 32 33 . apmokėję skolas arba išbuvę bajoro tarnyboje sutartą laiką. papročiai. Jų valdžioje būdavo ir pilys. Be laisvųjų ūkininkų. arba b a j o r i j a . — greit pralobdavo. bet palengva ryšiai tarp jų stiprėjo. Toksai vadas reikale dažnai vadovaudavo ne tik šeimai. O praturtėti kelias buvo atviras. tai jis nebegalėdavo eiti į karą. Jis valdė ir visą šeimą. atlikdami bendrus žygius turėdavo. bet prieš amžiaus vidurį visa Lietuva jau priklausė vienam Mindaugui (visi kiti kunigaikščiai jo klausė. krašto gy­ nėjai ir valdė stambesnius ūkius. kurie gyveno ant bajoro ar kunigaikščio žemės ir mokėjo jam tam tikrą mokestį. ir bendrą vadą.buvo smulkūs. karaliais ir 1. žemesnių sluoksnių. Anų laikų svetimšaliai juos vadin­ davo daugybe dar kitų vardų: vyresniaisiais. Karo atveju va­ dovaudavo narsiausias ir sumaniausias karys. Bajorai buvo daugiausia kariai. Tuo būdu tarp visų visuomenės sluoksnių nebuvo griežtų ribų: kiekvienas prasigyvenęs valstietis galėdavo tapti ba­ joru. Tai buvo v e r g a i . Tačiau jie. tose pačiose sodybose. tam tikrais paveldė­ jimo papročiais. kurį valdė. 5 Piliakalnis — Kryžių Kalnas Jurgaičių kaime.saugoti ir tvirtinti pilis. kurie gyveno kartu. savo rikių vadovaujami. ir tapdavo paprastu ūkininku. bet ir visai giminei arba net ištisai apylinkei. Ūkininkai buvo ne tokie turtin­ gi. vienas šeimos narys. norėdami ko išprašyti iš Dievo arba reikšdami Jam padėką. Greičiausiai tai buvo kuris nors senas žmogus. Šiaulių apskr. Iš pradžių tokios apylinkių sąjungos būdavo laikinės. jie turėjo mokėti kunigaikščiams tam tikras duokles. ne visos šeimos buvo lygios turto atžvilgiu. žinoma. Be to. Vergais paprastai būdavo karo belaisviai ir jų šeimos.

aisčiai laikė dievais ir dvasiomis dar daugybę dalykų. Jei nusikaltėliui būdavo dovanojama gyvybė. Dėl to ugnies kulto dar ir dabar pas mus ugnis tebelaikoma ypatingoj pagarboj (pav. 7. buvo miškų.žodžiu. ypač ž a l č i a i . kaukų. Kaip visoje gamtoje buvo pilna dievybių. ir nieko bendro neturinčių su gamta ir jos reiškiniais. Tik pat­ sai laidojimo būdas buvo nevienodas. tai toks pat liekas ir po mirties. židinio ir gy /ulių dievų. kai kur laikoma net nuodėme užlieti ją kokiomis srutomis ar ne­ švarumais). girios. kurie jiems padėdavo ar kenkdavo. namų. Buvo net svarbes­ nių javų (pav. aušrinę. pirma buvo sudeginami ant laužo. kalbininkų skirstomi į tris grupes — prūsus. aitvarų ir kitokių dievybių. slėpėsi gera ar bloga dievybė. Pats žodis d i e v a s aisčiams. taip jų buvo apstu ir aisčių namuose. Jų tad darbu naudodamiesi. Dievais arba dievų reiškiniais aisčiai laikė taip pat saulę. jis tapdavo savo valdovo vergu ir galė­ davo būti kam nors dovanotas ar parduotas. Iš tikro aisčių dievai vienas kito nepriklausė. bet ir kiekvienų namų židiny.. Senovės aisčių religija Visi aisčiai. jie įdėdavo į kapą įvai­ rių daiktų: pabalnotų arklių. Ji buvo ne tik dievybė — per ją žmonės susižinodavo su savo dievais.. Dėl savo įspūdingo apsireiš­ kimo jis buvo laikomas vienu iš galingiausių dievų. Taip pat vienoda buvo ir jų religija. Be karo belaisvių. kurios globojo atskiras ūkio sritis. kad mirusiam žmogui būsią reikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių. bajorai galėjo atsiduoti vien tik karo reikalams. Jis — derliaus dievas. — kiekvienas turėjo savo sritį. Jei jis čia buvęs valdovas ar tarnas. namuose buvo lai­ komi šventieji gyvuliai. dažnai vienur daugiau buvo garbinami vieni. mėnulį. Šiai dievų eilei pridera ir griausmingasai perkūnas. ugnyje aisčiai degindavo ir dievams aukas. kitur kiti dievai. O kas buvo nesu­ prantama ir žavinga.ar kunigaikščio ūky. di­ dingam dangaus mėlynės valdovui. lauksargių. aušrą ir net vaivorykštę. su­ žinodavo jų valią. Tarminiai kalbos skirtumai tarp jų istorinių laikų pradžioje dar buvo nežymūs. jo mėlynės valdovą. laidodami lavonus. Būdami pagonys. linų) globėjų. žemės vaisių ir žiedų davėjas. Kaip visoms arijų tautoms. Todėl. augalai. Bet buvo dievybių. Tai vadinamoji šventoji namų ugnelė. vergais ga­ lėdavo tapti dar įvairūs nusikaltėliai. tur būt. kaip priešprieša ramiam. miškai 'r atskiri medžiai. jie turėjo daug dievų. kur. Kai kuriose^vietose ji buvo nuolat kūrenama — tai a m ž i n o j i u g n i s . Vieni žmonės. Dievai. kaip gyvenęs žemėje. Be to. sietyną. lietuvius ir latvius. kuri saugojusi visus namus. viso pasaulio valdovu. Be to. Dar visai neseniai miškų ir pamiškių senose tro­ bose buvo laikomi žalčiai. ypač žy­ mesnieji. Reikšmingą vietą aisčių religijoje turėjo ugnis. savo didybe žavinčių ar bauginančių. Kiekvienam gamtos reiškiny. Pomirtinis pasaulis. Bet kartu su žemės dievu ūkininkai dar garbindavo daugybę dievybių — 34 dvasių. Tuo būdu aistis su­ dievino patį dangų ir jo kūnus. kalnai. aisčių supratimu. kad mirtis tesanti tik persikėlimas į kitą pasaulį. ji buvo nuolat kūrenama. ežerai. o paskui buvo lai35 . . Šita pagarba žalčiams tebėra kai kur išlikusi dar ir dabar. arba gabija. kuriuos turėjęs šiame pasauly. visa gamta buvo pilna dievybių. pagal kalbos tarmę. Aisčiai manė. tas buvo dievu laikoma. Aisčiai vaizdavosi. bent žiemos metu. kur žmogus gyvenąs taip pat. taip ir aisčiams labiau­ siai krito į akis ir juos stebino dangaus mėlynė su visomis nesu­ prantamomis dienos ir nakties šviesybėmis. kaip namų globėjai. aisčiams žemdirbiams buvo labai reikšmingas ž e m ė s d i e v a s arba pati sudievintoji žemė. Taip antai. papuošalų ir kitko. Jis rasit buvo svarbiausias aisčių dievas. Gyvuliai. Kultūros at­ žvilgiu visi aisčiai nesiskyrė tarp savęs. reiškė dangaus tėvą. Ugnis buvo gerbiama ne tik šventovėje. bet pats religijos pobūdis visur buvo vienodas: v i s i j i e g a r b i n o g a m t ą i r v i s u s n e s u p r a n t a m u s j o s r e i š k i n i u s l a i k ė ne­ žemiškomis jėgomis. Tokios vietos buvo savotiškos šventovės. Be namų dvasios. ginklų. Į paskirtą guolį jie būdavo įvedami su tam tikromis apeigomis ir ten buvo laikomi. čia buvo dar židinio ir kitokių dievų. Jų tarpe bene žymiausios buvo l a u m ė s . arba žmogaus likimą lemiančios deivės (ateinančios prie gimstan­ čio žmogaus ir valdančios jo gyvenimą iki pat mirties). Be gamtos reiškinių. Bet visiš­ kai be jokio pagrindo dažnai literatūroje jis yra vadinamas vyriausiuoju aisčių dievu.

kurie. kurių vadai dažnai užpuldavo ne tik čia pajūryje įkurtas skandinavų kolo37 . Šventovės vienur buvo vadi­ namos romuvomis. ten buvo ir šiaipjau apeigoms reikalingų įrengimų. nespėjusios su­ siburti. išgarsėję gydymu ar būrimu. Rominta. O šitos šventovės būdavo rengiamos kur nors arti sodybų. būtinai reikėjo pasiduoti vieno vado valdžiai. ypač šimtamečiai didingi ąžuolai. — tad ir jų šventovės buvo garsesnės. k r i v i a i s . Ragainė. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki X I I I amž. kitur alkomis. viską valdančio dievo. Kulto tarnai. ant atskirų piliakalnių. kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo šeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar medžiuose. turėjo specialių žmonių. Raginėnai ir t. Alkaragiai. Šventovės buvo po atviru dangum. Politinius vienetus kurti vertė pirmiausia atskirų šeimų santykiai. iš me­ džių ošimo burdavo likimą. tik. Jiems savaime turėjo atrodyti. Kadangi aisčių tikėjimu. Norint apsiginti arba patiems pulti savo priešus. pav. jie buvo laikomi dievų. Kaukokalnis ir t. taip nebuvo priklausomybės ryšių ir tarp dvasininkų. — yra prasimanymas viduramžio rašytojų. kurie atlikdavo visas dievų ir dvasių garbinamąsias apeigas. kiti buvo laidojami su daiktais nesudeginti. Jie buvo prie šventovių. žinoma. nusižiūrėję į katalikų Bažnyčią. reikalas pulti arba gintis nuo priešų. Buvusiųjų šventovių vietas dar parodo ir kiti vietovardžiai. Jie buvo vadinami v a i d i l o ­ m i s .: Rambynas. Vėlėms kiekvienos puotos metu že­ mėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto. Alkų kaimų — pilna Lietuvoje. jose kūrenosi amžinoji ugnis. dvasių ir vėlių būs­ tinėmis. kaip nebuvo vie­ nos centrinės šventovės. r o m. ne­ daug težinodami apie tikrąją aisčių religiją. Aisčių šventovės buvo dvejopos: vienose buvo sukoncentruo­ tas dievų. — ypač tie. jis taip pat turėjo savo dvasių bei dievų. Prie mirusiųjų kulto vietų pridera kapinės.) Iš visų aisčių giminių išliko nepriklausomi ir sukūrė savo valstybę tik vieni lietuviai. kad buvęs kažkoks vienas vyriausiasis kunigas ir viena vyriausioji šventovė — Romuva. kurias apylinkės žmonės dažniausiai vadina savotiškais a l k ų vardais. kur krovė aukas ir būrė žmonių likimą. Ragava.. kurių vardai turi šakninį skiemenį r a m-. Archeologai atkasa dabar tų šventovių. tačiau smulkesnių valstybinių vienetų visose giminėse buvo susidariusių jau daug anksčiau. Alkos kalnų. Raguva. tuomet joms būdavo aukojamos įvairios aukos. Todėl buvo gerbiami ir garbinami ne tik atskiri medžiai. tai šventovėse jiems nebuvo statoma jokių maldyklų. bet ir ištisos girios ir miškai: mat.t. bet tai nebuvo dievai. Romainiai. augančiuose ant jų kapų. vieninga lietuvių vals­ tybė susikūrė tik X I I I amž. Šventaragiai.dojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai. kurie nuolat puldavo aisčių kraštus. tačiau nebuvo jokių dievų stabų: aisčiai jų neturėjo. kad senų senovėje aisčiams daug teko kariauti su skandi­ navais (danais ir dabartiniais švedais). Visi jie atlikinėjo įvairias apeigas. 8. arba garbinimo apeigos. kurios negalinčios gyventi niekur kitur. Tačiau aisčiai tikėjo. o kitose mirusiųjų kultas. lavonų deginamosios ir vė­ linių apeigų atliekamosios vietos. Taigi pasakojimas. Gyvendami giriose. Jie turėjo tik įvairių apeiginių statulų bei stulpų. vadinamosios v ė l i n ė s . vė­ linių ir visokių švenčių apeigoms. Taip pat su šventovėmis susijusios ir tos vietos. prasimanė šitą dalyką. Miškuose dažniausiai būdavo kū­ renamos ir amžinosios ugnys.t. Alkakapių. o visos kitos giminės. kad ten pilna visokių dvasių. Žinoma. Anas pomirtinis pasaulis buvo vadi­ namas d a u s o m i s . dievai turėję savo būstines aplin­ kumoj.ir r a g-. Švent36 kalnis. Visos tos vietos būdavo daž­ niausiai arti dievų garbinamųjų šventovių. Bet. kaip tik medžiuose. — į juos kreipėsi didesnis skaičius žmonių. pav. Aisčiai jau tuomet turėjo savo valstybėlių. arba dvasininkai. pateko į svetimųjų valdžią.: Perkūnkalnis. Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamo­ sios šventės. o tik vienas aukuras. Ant medžių šakų aisčiai kabindavo įvairias aukas. dėl skirtingo savo pobūdžio arba dėl tarminių skirtumų. ant kurių dėjo aukas. su jais skaitėsi valdovai. aisčiai visą gyvenimą praleisdavo nuolat susidurdami su miškų klaikuma ir slaptybėmis. taip ir aisčių. buvo nęt pavergę kai kurias pajūrio gimines. — gal būt. Tai visai suprantama. vadovavo laidotuvių. kaip nebuvo vieno vyriausio. ž y n i a i s ir kitokiais vardais. kai kurie iš jų buvo žinomesni. Kaip kiekviena religija. kurie buvo susiję su aplinkuma. Dievai gyvenę dažniausiai medžiuose. Tiesa. o IX amž. žinoma. Yra žinių. ir būnančios savo šeimų globėjos.

Bet vieną rytą. Jis buvo aukštos kilmės čekas. jie vis dar nesugebėjo suorganizuoti vienos valstvbės: suorganizuota ji greit vėl suskildavo. pabaigoj. — su tais pačiais lenkais ir rusų Voluinės kunigaikščiais. atsikvietė sau į pagalbą vokiečių ordiną (kryžiuočius). pirmieji misijonieriai lankėsi vakarinėse aisčių gyvenamose srityse. Voluinės kunigaikš­ tijos siena ėjo aukščiau Gardino ir nyko kažkur miškuose. o jie patys buvo išvyti ar išžudyti (žiūr. Kai vyskupas Vaitiekus panorėjo ją sustiprinti. Kurį laiką Padauguvio giminės net mo38 kėjo jam duoklę — buvo pripažinusios jo valdžią. o rusai — X amž. Vaitiekus. Mat. Tik X I I I amž. Mer­ kinė čia buvo kraštutinė didesnioji lietuvių pilis. Nors čekai krikštijosi jau prieš 100 metų su viršum. tačiau Polockas palengva savo sienas vis artino į aisčių kraštą. čekai sukilo. pra­ džioje prūsų kilčių kaimynai. Tuo būdu XI amž-je pagonys liko tik aisčiai ir su jais Pabaltijy gyvenusios ugrių suomių tautos — lybiai ir estai. Ten pagyvenęs kelerius metus benediktinų vienuolyne ir negalėdamas grįžti į savo vyskupiją. bus turėjęs kitą vardą). Tik nuo tada čia pradėjo lankytis misijonieriai. • 9. ir iki X I I I amž. Gardino pilis (senasis Gardinas. arba Adalbertas. Tuo būdu X I I I amž. Europos centre gyvenę germanai galutinai buvo pakrikš­ tyti V I I I — I X amž.. kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija. bet krikš­ čionybė ten dar buvo silpna. surinkę jėgų. pradžios jie jau buvo paėmę net Gardiną. Voluinės kunigaikščiams geriau sekėsi kariauti su jotvingais. jotvingams. Aisčių kraštai tuomet labai nukentėdavo. Černigovo. Iš jos miestų. bet net paėmė į savo valdžią kai kurias jo valdytas kunigaikštijėles. juos užpuolė vietiniai gyventojai ir nužudė vyskupą Vaitiekų. X amž-je visos skandinavų kolonijos aisčių krašte buvo sunaikintos. Minsko. Nors jie ir atlikdavo tolimus žygius. y. X I I I amž. pradžioje lenkų kunigaikščiai buvo užsispyrę suvaldyti aisčių gimines (prūsus ir jotvingus). jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. kurs vėliau.nijas. sukūrė ten savo valstybę. mozūrų kunigaikščiai. Kad aisčių giminės į at­ vykusius labai neskersuotų. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti. Pirmasis žinomas aisčių apaštalas buvo Prahos vyskupas šv. nieko neži­ nodami. ir smulkūs kunigaikš­ čiai ne kartą būdavo priversti mokėti duoklę aisčių giminėms. kaip antai: Smolensko. Nukariautose žemėse tada buvo įkurti Naugardukas. pietiniams. Bet. ir jis buvo priverstas pasišalinti į Ro­ mą. kad misijonieriai. Po ilgų kovų. aisčiai tebedarė tik plėšiamuosius žy­ gius ir negalėjo nieko nukariauti. bet padarydavo karo žygių net į skandinavų kraštus. ir X I I I a. jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais. Šiaurėje. y. aisčių kaimynai lenkai — antroje X amž. Tokių grobiamųjų žygių jie suruošdavo net į labai tolimus kraštus. t. Apsigynus nuo skandinavų. Kaip tik X amž-je jų kaimynystėje įsikūrė jau stipresnės lenkų ir rusų valstybės. Vitebsko. nuka­ riavęs didelius aisčių plotus. O Mindaugo laikais jie pavergė ir patį Polocką. buvo sustoję šventajam miške. gavo apsaugą ir išvyko į aisčių kraštą. kai visi trys misijonieriai atlaikė mišias. 24 pusk). Pagonys tuo būdu atkeršijo už savo šventovės 39 . o prieš jotvingus pasitelkdavo Voluinės kunigaikščius. Slanimas ir atstatyta. Polocko kunigaikštija pakriko. ais­ čiai jiems skaudžiai atkeršydavo. t. jis išsirengė misijų į Euro­ pos šiaurę. susidarė atskiros ku­ nigaikštijos. kur negalėjo įžengti joks svetimšalis. Todėl Vaitiekus jau ryžosi išvykti misijų kur nors kitur. Nuo aisčių puolimų sunkiausia buvo gintis lenkų kunigaikš­ čiams. lietuvių ir latvių giminėms iš karto irgi nelabai sekėsi. pu­ sėje. jotvingų buvusi. nors jotvingų sodybos dar toli nuėjo į pietus. Pasirodė. gale. tur būt. pradžioje. Tada vakariniams aisčiams (Prūsuose) teko nuolat kariauti su lenkais. o lietuviams ir latviams — su stipria gudų Polocko kunigaikštija. Taip atsitiko dėl to. Tačiau tas nieko nepadėjo: misi j onieriams čia nesisekė platinti krikščionybės. Bet jau X I I amž. Jų krikštu Baž­ nyčia susirūpino tik po lenkų krikšto. kad jie gyveno labai nuo­ šaliai ir neturėjo artimų ryšių su vakarų Europa. aisčiams vis dėlto priešų nestigo. Su prūsais jie kariaudavo vieni. Taigi jie bus turėję ir laivų. Atvykęs pas Lenkų kunigaikštį Boleslovą Narsųjį. X amž. Neturė­ dami didesnės valstybės. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines Iš visų Europos tautų aisčiai krikštijosi patys paskuti­ niai. pradžioje jie ne tik nebemokėjo jokių duoklių Polockui. kai Mindaugas pradėjo kurti Lietuvos valstybę. Išplaukęs Vysla į jūrą.

Kadangi čia ateivių krikščionių kolonijos ir misijonieriai dažnai būdavo puo­ lami vietos pagonių. Pagaliau 1008 m. Jau X I I a-je jie čia turėjo nemaža prekyviečių ir kolonijų. Jas gavo patirti tos kiltys. kurie tikėjosi. nes krikščionybės skelbėjų (o kiek vėliau ir karių). Giminės. Bet ir jo misijos i'^i ii n> misijos Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų. y. Šitie kraštai. turėjo JBOnifaco vardą. kiek toliau nuo jūros. kai į Padauguvio kraštus liovėsi lankytis skandinavai. arba Livonijos. su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija. Bo­ leslovas jo misi­ joms pažadėjo pa­ ramos. būdami pajūryje. nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario. jis 1009 metais vasario 14 d. pradžios. kad žuvo jotvingų krašte. 40 . Misijonierių la­ vonus išpirko kunigaikštis Boleslovas. kurs. buvo dar nemaža kitų. aisčių giminės. Taip tęsėsi iki pat X I I I amž. kurių tikslas buvo pakrikštyti aisčius ir paimti juos į savo valdžią. Vaitiekaus mirtis. t. kai. Tuo būdu abiejose lietuvių pašonėse X I I I amž. atsirado priešingoje pusėje. krikščionybės kankiniu. gyvenusios toliau į rytus ir į šiaurę. Vyskupas Vaitiekus buvo paskelbtas šventuoju. ku­ rios gyveno vadinamuosiuose Prūsuose ir vakarinėje Lietuvos dalyje (jotvingai). Paskui juos į čia keliavo ir misijonieriai. nebuvo sėkmingos. Su šv. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo. kad aisčiai pakrikš­ tyti bus ramesni. čia pradėjo lankytis vokiečių pirkliai. Kuriose vietose jis apaštalavo. pradžioje įsikūrė vokiečių ateivių valstybės. būdamas vie­ nuolis. buvo suimtas ir su visais palydovais nužudytas. tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. kurie ne tik rūpino čia apsigy­ venusių ar apsistojančių vokiečių dvasios reikalus. su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. o gal net pasiduos jų valdžiai. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių. Pirmasis pago41 Šv. dabartinėje Lat­ vijoje. matydamies nepajėgsią vieni nugalėti Prūsų giminių. vykdami prekiauti į rusų kraštus. Vaitie­ kaus mirtimi nepa­ sibaigė pastangos krikštyti aisčius. (Taip atvaizduota jo mirtis vienos senos Sembos bažnyčios altoriuje). jau seniai buvo pažįstami Vakarų pirkliams. balandžio 23 d. gale jis iš­ vyko iš Lenkijos aisčių krikštyti net su 18 palydovų. kuri paprastai buvo vadinama kalavijuočių ordinu. tai jie čia įsikūrė specialią apsaugos organi­ zaciją. Bet netrukus ir jas pasiekė ta pati iš Vakarų einanti banga. Šitie ateiviai taip pat buvo vokiečiai. Tas atsitiko 997 m. kur gyveno lybiai ir. Toli įėjęs į aisčių kraštą. Ir Bonifacas buvo paskelbtas šventuoju kankiniu. ordinas Pirmosios vokiečių kolonijos Padauguvy. tik tiek žinoma. Jo ir palydovų lavonai taip pat buvo išpirkti to paties Boleslovo.įžeidimą. Todėl jie nuolat kvietė misijonierius.. su šita akcija susidūrė daug vėliau. Pagaliau pas tą patį lenkų kunigaikštį Boles­ lovą atvyko naujas misijonierius vo­ kietis Brunonas. Kalavijuočių. Tad pirmieji aisčių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės iš­ laikymo prasidėjo vakaruose. Kartu su pirkliais pradėjo lankytis ir misijonieriai. Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikš­ čiai. Todėl dabar tie kunigaikš­ čiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis. lenkų kunigaikščiai pasikvietė į pagalbą vokiečių ordiną. nežinia. bet taip pat ėmė rūpintis ir vietos gyventojų pagonių krikštu. Nuo XI amž. 10.

Vaitiekaus ir šv. kad su neti­ kėliais pagonimis reikią kariauti. Bet vos įsikūręs. buvo iš gretimosios Pamarės. Kad būtų lengviau gintis. O tam krikščioniškajam pa­ sauliui iš pradžių čia atstovavo ne kolonistai ateiviai. Naujasis ordinas turėjo būti nuolatinė organizuota vokiečių ir krikštytų čiabuvių karinė pajėga. krikščionims apsaugoti ir kariauti buvo įsteigti net keli riterių vienuolių ordinai (templininkų. kurie jam padėjo ne tik saugoti esančias krikščionių bendruomenes. Po pirmųjų nepavykusių misijų.). ordinas turėjo būti tiktai jo įrankis. kuris buvo paskirtas ir pirmuoju Livonijos vyskupu (apie 1180 m. Jo 1202 m. latgaliai. arba kryžiuočių. Bet Livonijos ordinas niekad nenustojo savarankišku­ mo: jis visą laiką turėjo atskirą krašto magistrą ir kitus valdžios organus. kuris. Jis veikė X I I I amžiaus pradžioje. Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vysku­ pijoje. Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus Prūsuose gyvenusios aisčių giminės anksčiau už kitas susi­ dūrė su krikščioniškuoju pasauliu. bet ir plėsti krikščionybę ir stiprinti valdžią. buvo pakeltas arkivyskupu. Pirmasis misijonierius. kurs turėjo valdyti kraštą. kuriam Prūsuose ėmė sektis. A l b e r t a s (1199—1229 m.nių krikštu susirūpino misijonierius M e i n h a r d a s . ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo. bendra buvo tik politika ir savitarpio pagalba. popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus. Tada. praėjus šimtui metų po šv. ėmė organizuoti gin­ kluotą savo tikinčiųjų apsaugą. Vyskupas nebeturėjo nei tikinčiųjų nei prieglaudos.). pabuvę kiek laiko (dažniausiai metus). Bonifaco mirties. bet dėl išsiūto ant balto jų apsiausto raudono kalavijo paprastai vadinamas k a ­ lavijuočių ordinu.). buvo pradėti skelbti net specia­ lūs kryžiaus žygiai.). bet kaimy­ nai lenkai ir pamarėnai. ir vėl reikėdavo ieškoti naujų karių. y. kalavijuočių ordinas susidėjo su kariaujančiu tuo metu Prūsuose kryžiuočių ordinu. jie grįždavo atgal. 11. įkurtą ordiną 1204 m. dalis sėlių ir dalis estų. gyventojus išžudydavo. joanitų ir vokiečių. Todėl trečiasis Livonijos vyskupas. ir čia pradėta šauktis Vakarų pa43 . Jo pareiga buvo ginti krikščionys ir padėti atversti pagonys. Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna. Nukariavęs dabartinėje Latvijoje gyvenusias aisčių gimines. ordinas bandė plėsti karo žygius ir į žemaičių bei aukštaičių kraštą.). Tačiau visos akcijos centras jau buvo ordi­ nas. Kalavijuočių ordino įkūrimas (1202 m. Livonijos vyskupų pavyzdžiu. Tada buvo nukariauti visi lybiai. jis jau nusivežė į Romą krikštyti du prūsų kunigaikščius.). pagonys prūsai sunaikino visas įkurtas krikščionių bendruome­ nes. kad vienas neat­ silaikys. Tuomet popiežius jį paskyrė Prūsų vyskupu. Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš Vokietijos. einant kryžiaus karams su turkais. Jam mirus. ir nuo to laiko jos abi stengėsi jau bendrai kariauti su aisčiais. Vadovybė čia buvo pripažinta senesniam ir galingesniam vokiečių kryžiuočių ordinui. taip buvo sutarta dalytis ir visa. bet čia buvo skaudžiai sumuštas (Šiaulių mūšyje 1236 m. Dažnai jis pats nuvykdavo į Vokietiją ir atsiveždavo būrius karių ir riterių. jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo. Vyskupas 1 turėjo nusileisti ir sutiko atiduoti jam ] 3 viso krašto. t. Neišnyko nė senas paprati­ mas kviesti svečius iš Vokietijos. jis pasta­ tė R y g o s pilį (1201 m. Olyvos cistersų ordino vienuolis K r i s t i ­ j o n a s . Pabūgęs. ordinas). Bet atvykstančių karių pagalba buvo laikinė. įsikūrus kitoms Livonijos vys­ kupijoms. Vyskupui 2 tuo būdu liko valdyti / 3 krašto. todėl savanorių karių atsiras­ davo nemaža. Kristijonui pasi­ sekė pakrikštyti arčiausia prie Vyslos gyvenančius prūsus. Livonijoje nau­ jos vokiečių valstybės valdovas buvo jis. Bet jam vos grįžus. Albertas (f 1229 m. ordinas pajuto savo galią ir pradėjo vaduotis iš vyskupo priklausomybės. Tuo būdu Latvijoje įsikūrusi vo­ kiečių valstybė susiliejo su įsikūrusia Prūsuose. Taip buvo pasidalytas jau už42 imtas kraštas. kas dar bus nu­ kariauta. Palestinoje. ordinas pasidarė beveik tikrasis krašto valdovas: jis beveik visiškai nesi­ skaitė su Rygos vyskupu. nauji misijonieriai čia ėjo jau kartu su lenkų ir pamarėnų kariuo­ menėmis. kuri vėliau virto visos valstybės centru ir didžiausiu Livonijos miestu. Jis buvo pavestas vyskupui. Ordinas buvo pavadintas Kris­ taus Karių Brolija (Fratres Militiae Christi). Kol buvo gyvas vysk. nes. ir 1215 m. Kadangi tuo metu Europoje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš turkus Palestinoje ir vyravo nuomonė.

Dar prieš Mozūrų kunigaikščio Konrado pasiūlymą ordinui. todėl kryžiuočių vadovybė stengėsi įsistiprinti Europoj. o patys pasista­ tė Fogelzango pilį. Praėjo net keliolika metų. kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus. Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium. Iš pradžių tokios brolijos globojo ligonius ir saugojo. Bet kai prasidėjo nauji karai.galbos. Kai 1099 m. dabar jis jau daug geriau juridiškai ap­ sidraudė savo būklę. prancūzai — templininkų. Kristijonui vis ne­ sisekė: pagonys ne tik naikino jo kuriamas krikščionių bendruo­ menes. Mažojoj Azijoj tuo būdu buvo likusi tik nedidelė ordino dalis. O kai X I I I amž.arba Marijos Mergelės. Bet Vengrijos karalius. todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kry­ žiuočiais. rienburgas. bet ruošiasi sukurti savo valstybę. Kitur juos paprastai vadino vokiečių. Ordino centras dar ilgai liko Italijoj. todėl ir jų pagalba buvo nedidelė: jie vos įstengdavo ap­ ginti savo pilį. 45 Kryžiuotis su karo apranga.bet iš to nieko neišėjo. Kristijonas kartu su kunigaikščiu Konradu sumanė čia įkurti tokią pat pastovią or­ ganizaciją krikščionių reikalams ginti. tada visas ordi­ no dėmesys nukrypo į Pabaltijį. Turė­ damas patyrimo Vengrijoje. tuo metu jis bylinėjosi su Vengrų karalium. bet dar teriojo ir Lenkijos sritis.). Albertas bu­ vo įkūręs Livonijoj. jo centras jau buvo Italijoj. ordinas mielai priėmė kvietimą. išlindę iš miškų. norėdamas atgauti iš jo žemes. — tokios brolijos virto kariaujančiųjų riterių ordinais. Bet netrukus naujajai Jeruzalės valstybei vėl ėmė grėsti turkų pavojus. Į pagalbą jam atvykdavo būriai kryžeivių. vys­ kupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) že­ mės pakraštėj.Buvo paskelbta Vakaruose net keletas kryžiaus žygių. Italai čia turėjo savo joanitų ordiną. bet ir Europoj. Bet riterių buvo ne­ daug. iš turkų buvo išvaduota Jeruzalė. Tada Mozūrų kunigaikš­ tis Konradas. ir didysis magistras persikėlė į Prūsus. jo vadovybė ir daugumas brolių persikėlė į Europą ir neturėjo ko veikti. Krikščionių būklė Mažojoj Azijoj buvo labai netikra. o vysk. Todėl 1309 m. kad or­ dinas čia ne jam tarnauja. nes atvykę kryžeiviai miškuose prūsų negalė­ davo surasti.). Bet vos tik jie išvykdavo namo. Į Vengriją ordinas buvo pakviestas kariauti su ją puo­ lančiais pagonimis kumanais. o ypač kai Jeruzalę vėl užėmė turkai ir kai buvo pradėta rūpintis vėl ją atgauti. į ją pradėjo traukti minios maldininkų. 1230 m. kurs kryžiaus karų metu buvo įsteigtas Palestinoje. ten galutinai įsigalėjus turkams. Nebe­ turėdamas vilties jų atgauti. Tada vysk. kad maldininkams nieko blogo neatsitiktų kelyje.) vyskupo priklausąs riterių ordinas. Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus. ordinu. Mozūrus ir visus aplinkinius krikščioniškuosius kraštus. Kunigaikštis Konradas jį pakvietė persikelti į Prūsus ir paimti į savo rankas vietinių ir aplinkinių krikščionių apsaugą. Prūsuose buvo tik vadi­ namasis krašto magis­ tras (L a n d m e i s t e r ) . vyskupas ir kunigaikštis Kon­ radas susižinojo su vokiečių riterių ordinu. Ne­ trukus iš tų pirmųjų savo sodybų jie pradėjo nuolatinį karą su aisčių kiltimis. Kita ordino narių dalis jau kūrė Vengrijoj savo atskirą valstybę. pirmieji ordino atstovai jau buvo Prūsų pasieny. pamatęs. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remia44 mas ir labai greit pralobo. Tuo būdu ordino centras pasidarė Ma­ . Čia jie gavo iš Konrado žemių su Niešavos pi­ laite. kurs pagal savo gyvenamąją vietą buvo vadinamas D o b r i n ė s o r d i n u . Todėl visos didesniosios valstybės ten ėmė steigti spe­ cialias brolijas savo maldininkams globoti. ir maldininkams darėsi labai pavojinga ten keliauti. Jis įsigijo daugybę turtų ne tik Mažojoj Azijoj. prūsai. gale turkai galutinai išvijo ordiną su visais krikš­ čionimis iš Mažosios Azijos. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo būti veikimo bazė vyskupui. nusiaubdavo visą Kulmą. Taigi buvo įkurtas (1228 m. Ten gyveno ir ordino viršininkas. Jau Dobrinės ordiną steigdami. kurs vadi­ nosi didžiuoju magistru. o trečiojo kryžiaus žygio metu vokiečiai įkūrė savo Marijos Mergelės ordiną (1190 m. jį išvijo (1224 m. kokią vysk.

greitai pasidarė net kunigaikščio kon­ kurentas ir priešas. Tačiau išėjo visai ki­ taip. Apie pilis buvo kurdinami iš Vokietijos atkviesti kolonistai. kaip matėme. tai krašto valdovą atrado ordiną. Kartu su nukariavimu žengė ir krikščionystė: buvo statomos bažnyčios ir vienuo­ lynai. jų smulkūs kunigaikštėliai. kad jie neturėjo vieningos valstybės. susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe. Ordinas savo įstatuose tu­ rėjo įsirašęs pareigą nuolat kariauti su Kristaus vardo priešais (jam net buvo draudžiama daryti taiką su netikėliais). Be to. iš kurios ordinas nesirūpino jo išvaduoti net 5 metus. varžytynės dėl žemių. tarėsi gausiąs savo politikai įrankį. 46 Kai sukilimai aprimdavo. jis žygiuodavo j kurią nors sritį. Ordinas turėjo būti jų įrankis. o prūsai buvo varu krikštijami. 47 . daug or­ dino pilių išgriovė. kad ir imperatorius ir popie­ žius pripažintų jam visus Prūsų ir kitų pagonių nukariaujamus kraštus. liko amžinoje vokiečių vergovėje. ir prūsai bū­ davo nuveikiami. jie dar bandė spir­ tis. ir ordinui į talką plaukdavo minios karių. turėdamas plačių ryšių Vakaruose ir globojamas imperatorių. ordinas kiekvieną kartą turėdavo iš naujo nugalėti prūsus. O du kartus (1243 ir 1260 m. Kryžiuočių statomos pilys virsdavo naujos valstybės apygardų administraciniais centrais. Kaip ten. Jie buvo pirmieji vokietybės daigai šiose aisčių žemėse.Kryžiuočių ordino nukariavimai. Daug kryžiuočių jos tuomet išžudė. Be riterių. savitarpy nesugyvendami. Prūsai ne lengvai pasidavė vokiečiams: jie nuolat kovodavo. Tuo būdu Prūsų ordino valstybėj nebegalėjo kilti jokių konfliktų (Dobrinės ordinas. kuriai padėdavo visa Europa. kuris pasirodė nepajėgus. ir ordinas užgrobė visą lenkiškąjį Pamarį. tačiau neilgai naudojosi vyskupai ir tokia teise. ordinas pradėjo pulti aisčių kil­ tis. Ir kai vyskupas grįžo iš nelaisvės. Netrukus vyskupas Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę. Tiesa. su kuria vėl pradėjo ilgą karą. Visą savo nukariautą kraštą ordinas vadino Prūsais. kadangi netrukus vyskupais buvo skiriami vien tik ordino nariai. ordino prašomas popiežius skelbdavo Vakaruose kryžiaus karus. Įsikūręs pirmiausia jų krašte. pasitelkęs riterių. taip ir čia. vadinamų jų tarnais. T u o būdu lenkai. Tiesa. pasikvietė sau amžinąjį priešą. ordinas vis dėlto sutiko užleisti vyskupams 1 / 3 visų savo žemių. buvo prijungtas prie kryžiuočių ordino). priėjęs Nemuną. o vėliau pirmosios buvo ordino paverg­ tos. Bet šitokiais kritiškais momentais jis pa­ sišaukdavo paramos iš Vokietijos ir iš kitų kraštų. jau 1235 m. užpuldavo ir degindavo ordino pilis ir vokiečių kolonistų sody­ bas. Tokį įžadą ordino broliai — riteriai — turėjo padaryti visam gyvenimui. Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir. negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. ordinas jų vardu pavadino ir visą nukariautą kraštą. Ordiną atkvietė į Prūsus Mozūrų kunigaikštis ir vyskupas Kristijonas. Tuo tarpu visos kiltys. kviesdamas ordiną. nors prūsais buvo vadinamos tik tos vakarinės aisčių giminės. ordinas pasirūpino. buvusios anapus Nemuno. nepajėgė išgriauti tik pačių stipriųjų pilių. Su atkvietusiais ir pirmutinę globą suteikusiais Mozūrų ku­ nigaikščiais ordinas taip pat niekuomet nesiskaitė. tačiau neįstengė prieš galingą ordino kariškąją organizaciją. 1231 m.) net buvo sukilusios visos pa­ vergtos jų giminės. kviesdami į Pabaltijį vo­ kiečių ordiną. ir joje palikta įgula turė­ davo ne tik atlaikyti aisčių giminių puolimus. jis palengva stūmėsi vis gilyn į rytus ir į šiaurę. Prūsams dar ir dėl to buvo sun­ kiau gintis nuo ordino. ten kariuo­ menės priedangoje pasistatydavo pilį. bet ir paimti į savo valdžią visą apylinkę. kurios anksčiau puldavo lenkus. Vyskupui esant nelaisvėje. ordinas turėjo ir paprastų kareivių. Iš Palestinos or­ dinas atsinešė į aisčių kraštą ir kariavimo būdą. Kunigaikštis Konradas. Tokiuo būdu kariaudamas. Greitai tarp jų prasidėjo net karai. bet ordinas.

T R E Č I O J I DALIS Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis 1. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. jis visiškai susilpnėjo. Tai buvo galinga 1). lietuviai ėmė pulti ir ją. \H'\ jie priklauso iš viso tik 5 giminėms. Taigi jau tada Lietuva b u v o tik 5 kunigikščių šeimų valdoma. Di­ delius lietuvių būrius vedė kuris nors vienas vadas. Šitie karai su ordinu ir su rusais vers­ te vertė lietuvius jungtis į didesnius politinius vienetus. Dabar daugumą jų buvo užėmę kalavijuočiai. Padarę du bendrus žygius.. Bet po sėkmingo žygio toks vadas dažnai pasilaikydavo valdžią ir taikos metu. Bet nuo antros X I I amž. Aišku. Tačiau lietuviai su naugardiečiais nevieningomis jėgomis neįstengė paimti tvirtų ordino pilių. kad šitoki dideli žygiai negalėjo apseiti be vadų. nusigaudavo net į Saremą (Eželį). nes po vieno žygio paprastai būdavo ruošiamasi kitam. Antai 1219 m. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. O pasi­ laikyti ją buvo nesunku. prieš paimdamas į savo valdžią visą Lietuvą. žiauriai siaubti kalavijuočių ordino pavergtas sritis. Jie pasiekdavo tolimus pajūrius. Todėl 1219 m. nes. Varydamas prekybą su vo­ kiečių Hanzos pirkliais. žinoma. — visą laiką rusai puolė tiek Padauguvio aisčius. Bet ordinas retai tepuldavo. žinoma. gale Li­ vonijoje įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. Bet labai greit kuni­ gaikščių skaičius pradėjo mažėti. jie tik apiplėšė kraštą. Naugardas labai praturtėjo ir turėjo savo kolonijų lybių ir estų žemėse.1229 m. Taip apsivylę lietuviai laikinai metė vokiečius ir vėl savo dėmesį nukreipė į rusų kraštus. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų lobingų miestų turtus. Jis. darant taiką su 48 Voluinės kunigaikštyste. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti IU abiem priešais. Vieni iš Mindaugo konkurentų žuvo kovose. Naugardo miestiečių valstybė. Nėra žinių. kuriuos sudarė gyvas reika­ las gintis ar ką nors pulti. Tokių mažų. o kiti buvo išvaryti iš tėviškių ar per­ kelti kitur valdyti. kuris taip pat turėjo būti galingas kunigaikštis. o žiemos metu. ordinas nebepajėgė kariauti su lietuviais. su ordinu jie susitikdavo tik tuomet. tiek aukštaičius. Lietuvai atstovauja net 21 kunigaikštis. Kai X I I amž. savo vadus turinčių. Todėl gana ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. iš kelmynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas. Lietuvos suvienijimas. jie pradėjo č i a i padarė taiką su Voluine. Karai valstybės jungimo laikotarpy. pašalinęs kitus kunigaikš­ čius ir net savo brolius. X. Tas atsitiko. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių. Daug jų vienoje tautoje nega­ l ė j o taikiai sugyventi. pusės ir lietuviai pradėjo pulti rusus.). Taip palengva iš daugybės buvusių kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius. Netrukus dar prasidėjo jo nesutikimai su Rygos vyskupu. X I I I amžiaus pra­ džioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas. Tuo bū­ du ir kunigaikščių skaičius mažėjo. XI-me ir net iki pusės X I I amž. kuris. kai jis juos puldavo. ledu perėję įlanką. ir galingesnieji pradėjo šalinti silpnesniuoNttis. Jis iš pra­ džios buvo renkamas susibūrusių karių. kurių sričių kunigaikščiu buvo Mindaugas. o prasidėjus savitarpio vaidams. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis Lietuvos vidaus santvarka ir karai su kaimynais prieš įkuriant vieningą valstybę. tikėdama­ sis išvyti ordiną iš tų žemių. ne be kraujo praliejimo. susitarę Lietuvos kunigaikš­ Padarę taiką pietuose. 4 49 . buvo gavęs valdžią iš tėvo. Lietuvos Istorija. Valstybė buvo įkurta ne viena diena. pasidarė visos Lietuvos valdovas. Pagaliau iš visų kunigaikš­ čių tarpo iškilo M i n d a u g a s . naikinti jo p i l i s . mirus jo įkūrėjui vyskupui Albertui (-J. apy­ linkių iš pradžių buvo labai daug. ir dažniausiai tai ruošai vadovaudavo buvu­ sysis vadas. Šitiems žygiams jie rado ir talkininkų. Todėl Naugardas susidėjo su lietuviais. Pagaliau M i n d a u g a s pašalino visus kitus kunigaikš­ č i u s ir liko vienas valdovas visame krašte. Kuriantis valstybei.

Aišku.) lietuviškąsias Gardino. bet priklausė kry50 HllOČių didžiojo magistro. nes į augančią Mindaugo galybę labai nepalankiai žiūrėjo Voluinės kunigaikš­ čiai ir Livonijos ordinas. tad jam turėjoj vadovauti arba pats Mindaugas arba kuris nors iš jam artimų kunigaikščių. jie pa­ prašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą. Tada lietuvių dėmesys nukrypo į rusų žemes. bet jo siunčiami kunigaikščiai. o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. Visus tuos žygius atliko ne pats Mindaugas. Todėl jis pradėjo rūpintis susijungti su kryžiuočiais. Tautvilas su Erdvilu. ėjusi kova su lietuviais. 3. Žemaičių kunigaikštis Vykintas. kada buvo galutinai suvienyta Lietuva. bet lietuviai pastojo jiems kelią. Po didžiojo laimėjimo lietuviai norėjo išvyti vokiečius nors iš Kuršo. Tuo susitarimu. tais pačiais metais buvo pirmas di­ delis suvienytos Lietuvos mūšis su kalavijuočiais. daugiau kaip 150 m. t. Jis norėjo pa­ laukti. Taip pat tiksliai nežinoma. kalavijuočių ordi­ nas buvo panaikintas. Jų greit atsirado.. kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukia. Iš pradžių jie buvo išsiųsti kariauti j rusų že­ mes. bet prašys globos. nėra žinių. nes tais metais Voluinės kunigaikštis jau derėjosi su Mindaugu. Ordi­ nas buvo silpnas. Danielius 51 . Nau­ garduko. kaip rašo kronikos. Tuo tarpu patys kuršiai sutiko pripažinti ordino valdžią. kada kalavijuočiai visiškai nusilpnės ir ne sąjungą siūlys. kurį laimėjo lietuviai. Bet kryžiuočių magistras tuo tarpu nenorėjo jungtis. 1236 m. Ties Š i a u l i a i s įvyko didelis mūšis. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė su pačiu magistru ir daugybė svečių. Jis da­ bar jau nebebuvo atskiro ordino magistras. norėdamas suvaldyti ordiną. o jų tėviškes paėmė į savo valdžią. Mūšis ties Šiauliais (1236 m. kurie buvo išva­ ryti iš Lietuvos. buvo pra­ dėjęs su juo kovą. Kiek laiko lietuvių rankose buvo net Smolenskas. Iš totorių nugalėtų Voluinės kunigaikščių lietuviai atsi­ ėmė kadaise nustotas (žiūr. Kryžiuočiams nenorint sąjungos. Tautvilą ir Erdvilą. Kai šie bandė priešin­ tis. 1249—1250 m. kalavijuočių ordinui nekaip sekėsi. Pajutę susitelkusią lietuvių ka­ riuomenę. krašto magistras (L a n d m e i s t e r). kurią išsprendė tik popiežiaus legatas. Mindaugas rūpinosi suimti į savo valdžią visus aukštaičius ir žemaičius. Lietu­ viai siaubė D. Netrukus jie buvo pašalinti ir iš ten. popie­ žius patvirtino jų susitarimą. Jie pradėjo rūpintis pašalinti Mindaugą ir ieškojo tam tikslui sąjungininkų. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. žemaičių kunigaikštis Vykintas. taigi buvo kryžiuočių provincijos. 2. Išsiųstus kariauti kunigaikščius jis laikė rusų že­ mėse. Naugardo žemes ir nužygiavo toli anapus Polocko. Jiems kariaujant ry­ tuose. Greičiausiai tai buvo artimas Mindaugo bendradarbis. Bet aišku. kad tai buvo jau suvienytos Lietuvos žy­ gis. bet po sėkmingo žygio Mindaugas nebeleido jiems grįžti. Bet tas turėjo atsitikti dar prieš 1236 m. kad šitoks Mindaugo elgesys nuskriaustus kunigaikš­ čius padarė jo priešais. Norėdami pagerinti savo būklę. kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lie­ tuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. kalavijuočiai ryžosi patys susitvarkyti. Todėl n prasidėjo ilga. Albertui. Iš visos jų kariuomenės. Ka­ dangi jų čia buvo likę nebedaug. Slanimo ir Volkovisko sritis. tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų. nes naujasis vyskupas. likusieji kalavijuočiai pa­ prašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą. jie padarė daug žygių į rytus ir į šiaurę. ir jų dėdė. Bet ilgesnį lai­ ką jie teišlaikė tik Polocką. Kryžiaus karas buvo paskelbtas. Be to. Mindaugo brolėnai. Žinome tik jo broli ir du brolio sūnus. v. grįžę namo vos kas dešimtas karys. Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo Kas vadovavo lietuvių kariuomenei mūšyje ties Šiauliais. jis atėmė iš jų ir duotas rusų kunigaikštystes.Bet kuo vardu buvo Mindaugo tėvas.) Mirus vysk. 1237 m. ir į Livoniją atvyko daugy­ bė Europos riterių. bet tas jiems nepavyko. ir jam buvo sunku kariauti su stiprėjančia Lie­ tuva.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m. Tada jie pabėgo pas savo giminaitį Voluinės kunigaikštį Danielių (jis buvo vedęs Tautvilo ir Erdvilo seserį). kaip su visos Lietuvos valdovu. irgi nežinia. 38 psl. Tuo laiku jie paėmė ir Minską. sąjunga prieš Mindaugą. Mindaugo buvo išsiųsti į rusų sriiis. Be to. Susilieję vokiečių ordi­ nai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius.

o Tautvilas su Erdvilu pabėgo. O Rygos vyskupas siūlė ordinui. T i k žemaičiai vis nesiliovė kovoję su Livonijos vokie­ čiais. y. liepos 17 d.) Kai po Vorutos apgulos Mindaugas pasiūlė ordinui taiką. Andrius buvo iš tikro padorus ir labai maldingas riteris: jis tikrai troško Lietuvos krikšto. Pabėgėliai kuni­ gaikščiai visokiais pažadais ir pinigais patraukė į savo pusę jotvingus ir sukėlė žemaičius.. pradžioje Mindaugas su visais savo arti­ maisiais buvo pakrikštytas. Lietuvoje. Tuo tarpu Vykintas. greta kitų Europos viešpatys53 . Nerasdamas kitos išeities. besiveržiančiais į jų kraštą. Popiežius su džiaugsmu sutiko delegaciją ir įgaliojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą karalium.ryžosi padėti pabėgėliams.. jis pats žuvo mūšyje. Po krikšto Mindaugas kartu su ordino magistru tuojau pa­ siuntė į Romą pasiuntinius pareikšti ištikimybės popiežiui ir prašyti jo globos. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m. siūlydamas jam sąjungą. tai dar ilgokai tas nepasitenkinimas neperėjo į su­ kilimą. Čia tų metų gale ar 1251 m. pabaigoje jis su būriu palydovų atvyko į Lietuvą. Jiems į pagal­ bą atėjo ordinas. Kaip matome. pakrikštijus Tautvilą. 1250 m. Popiežiaus sutikimas buvo duotas 1251 m. Ka­ dangi ordinas tesutiko taikintis su Mindaugu tik tuomet. jis toliau nebežygiavo. nusiaubusi kraštą. kai Mindaugas sutiko krikštytis. nežinia. po 2 metų. Apsigindamas pilyje nuo priešo. Greičiausiai ji bus buvusi kur nors Aukštaičiuose: kai kurie mokslininkai spėja tai buvus Liškiavą ar Kernavę. pastatyti jį Min­ daugo vietoje. t. nes priešų sąjunga greit neiširo. 3) žemaičiai ir 4) jotvingai. 52 Liškiavos pilies griuvėsiai. Mindaugas sumanė iš­ ardyti sąjungą diplomatiškomis priemonėmis. Jam rūpėjo ne tik paremti giminaičius. Vy­ kintas ir Tautvilas su Erdvilu buvo čia pat. jis nuoširdžiai rūpinosi jam padėti. Todėl. Kartu buvo prašoma suteikti Mindaugui ka­ rališkąją karūną. kai šis krikštysis. Iš sąjungininkų pirmasis pradėjo žygius Danielius. Jis sugalvojo pa­ traukti į savo pusę pavojingiausią sąjungos narį — ordiną. 4. Tuo būdu prieš Mindaugą susidarė galinga sąjunga. Tautvilas ir Erdvilas su savo jėgomis apsupo Min­ daugą jo pilyje. Tuo būdu nei Aukštaičiuos nei Žemaičiuos nebeliko didžiųjų Mindaugo priešų. kuris dar nebuvo visiškai atsiga­ vęs po pirmojo (1243—1249 m. kur ji buvo. Mindaugą tuo būdu išgelbėjo jo stiprioji pilis. 2) Voluinės kunigaikštystė. T i k pačioje visuomenėje ir smulkiųjų kuni­ gaikščių tarpe buvo nepasitenkinimo dėl krikšto ir dėl susidėjimo su vokiečiais. bet ir sutramdyti Mindaugo galybę ir atgauti neseniai nustotas sritis. Bet. Mindaugas dar neišsigel­ bėjo iš gresiančio pavojaus. bet ka­ rūnacija teįvyko tik 1253 m. Kunigaikštis Vykintas netrukus ties Tverais buvo nu­ galėtas. tačiau pilies neįstengė paimti. Bet už­ ėmęs Slanimą ir Volkoviską. kaip lygią. kurią kronikos vadina V o r u t a . tai Mindaugas ir krikštijosi. Bet kadangi nepatenkintieji neturėjo žy­ mesnių vadų. Danielius tuojau pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną. Mindaugas bandė staiga iškelti savo sukurtą valstybę ir pastatyti ją. Livonijos magistras Andrius iš Štirlando (von Stirland) jam pa­ teikė krikšto sąlygą. Tas mielai ją priėmė. grįžo atgal. Ordinas padėjo jam net suvaldyti priešus.) prūsų sukilimo ir kaip tik tuo metu kariavo su lenkais. kur buvo daug Mindaugo valdžia ne­ patenkintų kunigaikštėlių. Prie tos sąjungos neprisidėjo tik Prūsų ordinas. ir ordino kariuo­ menė. į kurią įėjo: 1) Livonijos ordinas.

tačiau žemaičiai žiūrėjo j j j. Lietuvos bažnytinės provincijos Įkūrimas (1253 m. kuri prašė popiežių karūnuoti Mindaugą. Tačiau ki­ taip išėjo praktikoje. bet Mindaugo sūnus V a i š v i l k a s . Tuo būdu Lietuvos Baž­ nyčia juridiškai buvo nepriklausoma nuo vokiečių. kaip kad ordinas Livonijoje. o gal ir paties vys­ kupo prašomas. Jo vyskupystė išnyko. Pas vyskupą buvo nusiųsta net keletas ordino brolių su būriu karių. Kris­ tijoną. Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kuni­ gaikščiai. Mindaugas ryžosi atgauti Voluinės kunigaikščio Danieliaus už­ grobtas žemes. Bet kadangi Vito nerėmė jokia karinė pajėga. Todėl Žemaičių dalį jis net užrašė ordinui. o jis pats baigė savo gyvenimą Vo­ kietijoj. Mindaugas jo gyvenamajai vietai buvo paskyręs pietines Lietuvos sritis (jotvingų žemėje). Mindaugas šitais vyskupo santykiais su ordinu greičiausiai buvo nepatenkintas. kuris atliko Mindaugo krikšto apeigas. kuriam nesisekė jų nukariauti. Ariogalos. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. nes 54 įam daug teko kariauti su Voluinės kunigaikščiais.). popiežius įsakė Neuburgo vyskupui priimti iš Kristijono kitą priesaiką. žemaičiai tuo tarpu vieni kovojo su ordinu. 6. Ta pačia taika buvo amnestuoti buvusieji Mindaugo priešai Taut55 . sričių. Žemaičių krašte įsikūręs vyskupas Kristijonas. kaip kad Kristijoną. tuo pat metu Kulmo vyskupas Henrikas irgi rūpinosi įkurti vyskupystę.čių. nepaisydamas popiežiaus įsakymo. iš čia visiškai išsikraustė. Jis manė. Jis tai atliko per lenkų Gniezno arkivyskupą. Betygalos. Maždaug kartu su Kristijonu čia vyskupu buvo įšventintas lenkų domininkonas V i t a s . Danieliaus sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Nau­ garduką. Antroji vyskupystė Lietuvos pietuose. Mindaugas net keliais dokumentais dovanojo ordinui visą Žemaitiją. kad po­ piežiaus globojamoje Mindaugo valstybėje jis vaidinsiąs tokį pat vaidmenį. o be to. popiežius įsakė. Ir jis savo gyvenimą baigė kažkur Vakaruose. o Mindaugas turėsiąs tenkintis tiktai pasauline valdžia.) Ta pati delegacija. Tuo būdu Lietuvos vyskupystė. Tačiau Rygos arkivyskupas Albertas. Mindaugui pasiskundus. į kurių gyvenimą kišosi vyskupo globėjas — ordinas. gudais ir totoriais. už tai jis perleido ordinui kai kurias Mindaugo jam dovanotas žemes. kad jam turinti priklausyti ir Lietuvos Bažnyčia.Tose srityse vys­ kupas jautėsi labai nesaugiai. Nors. drauge prašė įkurti jo valstybėje ir vyskupystę. kaip ir Livonijoje. todėl jis su dideliu noru paėmė į globą buvusį savo narį. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi Karai su Voluine. Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus. Sutartis buvo susti­ printa Mindaugo dukters ir Danieliaus sūnaus Svarno vedybo­ mis. Bet. Vyskupu buvo paskirtas tas pats ordino kunigas K r i s t i j o n a s . Rygos arkivys­ kupas manė. nuo 1259 m. daug kas ir pačioje Lietuvoje priešinosi jo valdžiai. Po Mindaugo krikš­ to popiežius pavedė Kulmo vyskupui Henrikui karūnuoti Min­ daugą ir įšventinti Lietuvai naują vyskupą. ordino. o Vaišvilkas gavo Slanimo. priėmė iš Kristijono priesaiką savo vardu. Or­ dinui tai buvo labai pelninga. nieko negalėdamas veikti. Laukuvos ir kt. Krikštijęsis ir susitaikinęs su ordinu. atsikračiusi Rygos vyskupo. Tik vėliau. visgi faktiškai susirišo per ordiną su vokiečiais. Danielius buvo sumuštas ir priverstas taikintis (1255 m. Mindaugas tuo tarpu dar tebeturėjo daug priešų. tai jis į savo vyskupystę greičiausiai nebuvo nė atvykęs. Bet vėliau pasirodė. Tik jie turėjo pripažinti Mindaugo valdžią. kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas. bet nieko negalėjo daryti. Saugumo sumetimais. 5. ordino verčiamas. kaip į saviškį. todėl jam nepakako jėgų visiems suvaldyti. nes jis buvo laikomas Pabaltijo metropolitu. Neseniai tik sukurtos valstybės valdovo autoritetas viduje dar buvo per silpnas. kuria jis pasiža­ dėjo klausyti tiesiogiai popiežiaus. Bet dėl Rygos arki­ vyskupo pretenzijų užtruko ir karūnavimas ir naujos vysku­ pystės įkūrimas. Mindaugas vyskupui gyvenamąja vieta paskyrė Žemaičius ir dovanojo jam čia kai kurias žemes: po pusę Rasei­ nių. kad ir čia jis būsiąs laikomas aukščiausiuoju autoritetu. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. Mindaugo prašomas. kad naujasis vyskupas prisiektų pa­ klusnumą tiesiog popiežiui. Nenorėdami pasiduoti nei vyskupui nei ordi­ nui. todėl prašė ordiną globos. Kai Rygos arkivyskupas įšventino vysk.

Mindaugas tvarkė savo vals­ tybę. Didelių mūšių su jais neįvyko. tik šiek tiek buvo apnaikintas kraštas. bet lietuvių pakraščio giminės (su lenkais ir kryžiuočiais kariau­ jantieji jotvingai ir su Livonijos ordinu kariaujantieji žemaičiai) jam nelabai norėjo pasiduoti. Jis kietai valdė visus aukštaičius ir nukariautus rusus. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų Klaipėdos įkūrimas (1252 m. o žemaičiai kovojo su ordinu. nežūtų valstybė. kad. rūpindamasis.) su­ r u o š ė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė visą rytinę jos dalį. Pagaliau po taikos su Voluine Vaišvilkas išvyko j Graikiją ir įstojo į vienuolyną.usiais tuo metu visą Rusiją. O tuo tarpu stiprinosi viduje. katrą būtent. santykiaudamas su Voluinės kunigaikščiais. R u k l y s ir R u p e i k i s . kurs neįstengė pavergti jam Mindaugo atiduotų žemių. buvo pakrikštyti katalikais kartu su Mindaugu. 57 . Jis turėjo tris sūnus. vilas su Erdvilu. iš anksto gavo popiežiaus leidimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų. paMI. kariavo rytuose ir pietuose.'. kurių du jaunesnieji. Mindaugas svajojo kada nors kietai suimti į savo valdžią visas lietuvių gimines. krikštijosi rytų Bažnyčios apeigomis. Bet kaip greit jie užplūdo. Iki tėvo mirties jis nebegrįžo į Lietuvą. Už tai atsilygindami. taip veikiai ir atsitraukė. Mindaugas kartu su Voluine puolė totorius.). — nežinia. Tuo būdu po taikos su Voluine Mindaugas nebeturėjo dide­ lių priešų. Tada ordinas pasiryžo bent atskirti žemaičius nuo jūros. I. ir tas vienintelis jų užplūdimas neturėjo Lietuvai jokios reikšmės. po taikos su Voluine Mindaugas dar susidūrė su totoriais. Rūpindamasis sutvarkyti savo valstybę. jam mirus.Mindaugas savo įpėdiniu galėjo vainikuoti katrą nors iš Įiunesniųjų sūnų. 56 Klaipėda 1535 metais. 7. bet dėl to nė kiek nepasikeitė valstybinės sienos. Mindaugo sūnaus vainikavimas. Tautvilui tada buvo pavestas valdyti Polockas. o vyresnysis sūnus Vaišvilkas. o apie Erdvilą nuo to laiko nebe­ turime jokių žinių. kad iš at- Naugarduko pilies griuvėsiai.HUI Karai su totoriais. totoriai ( 1 2 5 8 m. kurį jis valdė ir prieš maištą.

Mindaugo prisidėjimas prie žemaičių kovų. daugiau jo nebelietė. Jie tikėjosi. Visoms žemai­ čių kovoms su ordinu vadovavo jų kunigaikštis. po Durbės pralaimėjimo užpuolęs 1262 m. atvykęs pas 58 Mindaugą. Be to. sudaręs są­ jungą su D. Tuo metu sukilu­ sioms ordino pavergtoms giminėms kariauti tepadėdavo vien žemaičiai. kurie čia buvo jų atvesti kartu su lybiais ir latgaliais. pašalinę Min­ daugą. Livo­ nijos ordinas atsigavo gana greit. t. Livonijoj ir Prūsuose tuojau sukilo pavergtosios kiltys. Elbingo ir Kulmo. O iš tikrųjų. Ordinui tuomet buvo labai sun­ kūs laikai. Reikia pastebėti. Ypač labai išsi­ plėtė sukilimas Prūsuose. siaubdavo Kulmo apylinkes. Ordinas atsidūrė dideliam pavojuj. kad į jo šauksmus atėjo pagalba iš Vakarų: mat. neatvykus Naugardo ka­ riuomenei.) Mindaugas. Nesugriautos liko tik Karaliau­ čiaus. jo prašomas. Sukilusioms giminėms padėti čia ateidavo žemaičiai. Mindaugas jau ir anksčiau buvo kaltinamas susidėjęs su vokiečiais. nes neturėjo iš to jokios naudos. bet užtat jo akivaizdoje vergė že­ maičius. Senoji tos vietos sodyba buvo vadinama K l a i p ė d a . Tada priešais Jurbarką žemaičiai pasistatė savo pilį — K a r š u v ą . Naugardu. y. pasiduosią jo valdžiai ir žemaičiai. Todėl Mindaugas priėmė pasiūlymą ir. kovą lai­ mėjo žemaičiai. kur Kuršmarės jungiasi su Baltija. Mindaugo se­ serėnas T r e n i o t a .) ir jo padariniai. taigi jo atsisakymas prisidėti prie bro­ liškų giminių kovos dėl laisvės buvo palaikytas tautos išdavimu. 8. Livonijoje ir Prūsuose veikiančios ordino šakos galėtų susisiekti sausuma. žemaičiai nėjo jos ginti. pačios tvirtosios pilys. ėmė jį įkalbinėti nutraukti ryšius su ordinu ir bend­ romis visų aisčių jėgomis išvyti vokiečius. ordinas jo žemių nebepuolė. o ne užkariaujamieji žygiai. Kartu nužudė ir abu prie jo bu­ vusius sūnus — Ruklį ir Rupeikį. Durbės mūšis (1260 m. Pasistatęs Klai­ pėdos pilį. kurios žemaičiai taip pat neįstengė išgriauti. kurie ne kartą pasiekdavo net Vyslą. jis išsiuntė savo kariuomenę prieš Briansko kunigaikštį. Po kiek laiko atsigavo ir Prūsų ordinas. kur buvo sunaikintos beveik visos or­ dino pilys ir išžudytos jų įgulos. Bet visai priešo kariuomenei traukiant į Karšuvą. o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją. daugiau su ordinu nebekariavo. Bet ir dažnais puolimais jie neįstengė nei jos statybos sutrukdyti nei pastatytos pilies iš­ griauti. Tam tikslui 1252 m. susvyravo net jo sukurtos valstybės pamatai. Tada. užėmus pajūrį. praėjo net 14 metų. ordinas ją pavadino vokišku Nemuno vardu — Memel.). Livo­ nijos ordinas ėmė statyti pilį toje vietoje. ir kuršiai ir visos ordino pavergtos Padauguvio kiltys. Mūšyje žuvo visa ordino vadovybė su Livonijos ma­ gistru ir Prūsų maršalka ir beveik visi broliai. Todėl žemaičių kunigaikštis Treniota ir iš žygio grįžęs Daumantas susimokę jį nužudė. jo suorganizuotos valstybės jėgomis įstengs išvaduoti vi­ sas ordino pavergtas gimines ir apsaugos visą tautą. jis neįstengė paimti pilies ir. Bet šitas Mindaugo žygis Lietuvoje buvo palaikytas tautinių rei­ kalų apleidimu. esą.plaukiančių pirklių jie negalėtų pirktis ginklų ir kitokių prekių. Mindaugo nužudymas (1263 m. Kariuomenei vadovavo Nalšėnų kunigaikštis Daumantas. 1262 m. Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą. Tiesa. Mindaugas po pirmo nepasisekimo ėmė gailėtis nu­ traukęs su ordinu sutartį ir vėl nusigręžė į rusų kraštus. Abiem kariuomenėm susitikus prie D u r b ė s ežero. žuvus Mindaugui. jis išsigelbėjo tik dėl to. 59 . Bet. Žemaičiai tuojau suprato naujosios pilies pavojingumą ir ėmė ją pulti dar tebestatomą. Ordinas ketino suruošti į Žemaičius didelį žygį ir išgriauti Karšuvą. Po ilgų kovų jis pasistatė Nemuno pakrantėje J u r b a r k o pilį (1259 m. bet kol jis atgavo savo pirmykštę būklę Prū­ suose. Tai buvo tik siaubiamieji. popiežius sušaukė Euro­ pos riterius į kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis. o įsibrovė naikinti ordino valdomojo Kuršo. Ordino kariuomenė nusiskubino gelbėti savo žemių. Livonijos ordinui atėjo į pagalbą Prūsų ordinas ir daug svečių iš Europos. Po mūšio. kad iš mūšio pasitraukė ordino pavergtieji kuršiai. Po Durbės mūšio jisai. kad. nužygiavo į Livonijos ordino žemę net iki Cėsio (Vendeno). 1263 m. Livonijos ordinas vėl ėmė pulti žemaičius. Mindaugas tuo metu buvo labai nusivylęs santykiais su ordinu. labai susilpnėjusį ordiną. Baigos. grįžęs namo.

Jam buvo pa­ sisekę paimti į savo valdžią net Žiemgalos dalį. —1263—1270 m.). Polocko valdovas Tautvilas. Pagaliau Tautvilas buvo nužudytas. Traidenis sugebėdavo sumušti ordino ka­ riuomenę tik atvirame lauke: mat. vienų paliaubų metu ordinas (1274 m. apie sostą svajojo ir Daumantas. Mindaugui žuvus. Po Durbės mūšio sukilusias kiltis ordinas jau buvo nugalėjęs. Treniota bandė varyti tokią politiką. kad Lietuvą jis valdė iš K e r n a v ė s . Traidenis (1270—1282 m.Be politinių sumetimų. jis greit įsiviešpatavo visoj Lietuvoj. tuojau ėmė galvoti apie jį. Tuo tarpu buvo svajojęs gauti Lietuvą val­ dyti Vladimiro (Voluinėje) kunigaikštis Levas. kaip 30 metų (iki 1299 m. Supykęs ant Vaišvilko už sosto atidavimą Švarnui. sąmoksle prieš Mindaugą daug svėrė ir kiti motyvai. ir nauja dinastija turėjo iškilti iš savų kunigaikščių tarpo. jis mirė (1269 m. jis pats vienas kariavo su visais priešais. tačiau nepajėgė sugriauti jo galingų pilių. 2uvus paskutiniam Mindaugo sūnui. Nužudžius pirmąjį valstybės vienytoją. Po trejų metų jis atsisakė nuo sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną. Treniotą nužudžiusieji Mindaugo giminės šalininkai. Levas pasikvietė jį į sve­ čius ir nužudė. kaip kadaise Mindaugui. tačiau jam ne­ pasisekė visiškai nugalėti ordino. bet netrukus jis turėjo bėgti iš savo tėviškės. tur būt. Treniota (1263—1265 m. Todėl. jis pasiliko pas save į laidotuves atvykusią jos seserį. kad tęs savo tėvo politiką. žinoma. Stipriausi konkurentai į Mindaugo sostą buvo jo žudikas Treniota ir buvęs Mindaugo priešas. jis buvo grynai t a u t i š k o s i o s i r p a g o n i š k o s i o s L i e t u v o s val­ d o v a s . tiesioginių ¡0 palikuonių daugiau nebeliko. Pabėgęs į Pskovą. Abudu stengėsi vienas kitą pašalinti. Lietuvą paliko savo sesers vyrui Š v a r n u i. 60 Bet Vaišvilkas neilgai tevaldė. Būdamas geras karys. Pirmasis iškilo Kernavės kunigaikštis Traidenis.). Jo teisėto įpėdinio nebuvo. Jis stengėsi paremti prieš ordiną sukilusias Prūsų ir Latvių gimines. nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai. o apie nukariavimus jis mažai tesirūpino. Taip antai. 2inome tik.). noras atgauti savo teises. Vaišvilkas (1265—1268 m. lietuviai dar buvo neįpratę imti tvirtų mūro pilių. Traidenis net kelis kartus skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę ir ne kartą su savo kariuomene skersai ir išilgai išvaikščiojo ordino žemes. buvo nužudytas. Lietuva po Mindaugo mirties. nėr žinios. jis sukėlė jų sąmokslą ir. y. ir valdžią paėmė Treniota. jis buvo ten išrinktas kunigaikščiu ir. Apskritai.) Naujinio vietoje pastatė Daugpilį. t. Bet per­ sekiodamas Lietuvoje buvusius krikščionis ir Mindaugo bendra­ darbius.) Ar turėjo Traidenis kokių giminystės ryšių su anksčiau veikusiais kunigaikščiais ir su Mindaugu. nes abudu jaunesnieji sūnūs buvo nužudyti kartu su tėvu. Lietuva liko be dinastijos. pasižymėjęs laimingais karais. Tuo būdu ordinas atsilaikė. Jis. todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui. Vaišvilkas buvo Graikijoj. kokią pats buvo siūlęs Mindaugui. Jam. neišvaldęs visiškai 2 metų. Ir iš tikro jis daug joms padėjo. Lietuvoje pakėlė galvas visi dar neišnykę kunigaikštėliai. Būta čia ir šeimyni­ nių nesusipratimų: mirus Mindaugo žmonai Mortai. Bet kad ir kaip stengėsi. Todėl jį rėmė ir jo klausė net žemaičių kunigaikščiai. valdė Pskovą dar daugiau. o vienuolis Vaišvilkas gyveno Graikijoj. pirmiausia jam rūpėjo valdyti ir ginti visas lietu­ viškąsias žemes. visi stengėsi užimti Mindaugo vietą. Traidenis sakė jį esant pastatytą jo paties širdy. Matyt.). Daumantienę. tad Daumantą vertė prisidėti prie sąmokslo ir noras susigrąžinti sau žmoną. Nemažą vaidmenį čia vaidino spaudžiamų kuni­ gaikščių reakcija. bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. Mindaugą. atvykęs su Voluinės kuni­ gaikščių duota kariuomenės pagalba. 61 . kai kur net pasistū­ mėjo į Lietuvos pusę. nes ir jis dėjosi su Voluine. Jis nesidėjo nė su vienu kaimynu. Ne vieną žygį atliko į Prū­ sus ir daugybę žygių padarė prieš Livonijos ordiną. turėjo santykių net su ordi­ nu ir atrodė. Nė vienas iš jų nenorėjo pasiduoti kitas kitam. 9. norėjo eiti Treniotos keliais. 10. Švarnas Lietuvą valdė labai neilgai: vos vienerius metus pavaldęs. jis visgi negalėjo jo sugriauti. ne Mindaugo.

jis pasiekdavo ne tik Mozūrus. jis vėliau Klaipėdą perleido Prūsų kryžiuo­ čiams (1328 m. Traidenio laikais Lietuva buvo iškilusi. valdoma Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių A. p r a d ė j o p u l t i lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka). Jis juos Įkurdino Voluinės pasieny. 1. Tada daugelis jų ėmė bėgti nuo vokiečių Į Lietuvą. Senosios kro­ nikos mini daug ordino puolimų į Žemaičius ir Aukštaičius.K E T V I R T O J I DALIS Lietuva. su Klaipėdos pilim jis jau nebeturėjo ryšio. vedė net jo dukterį. Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. Prūsijoj. Nustojęs vilties veikiai nuka­ riauti Žemaičius. o kiek vėliau ir Skirsnemunės 63 Tuo metu kryžiuočių ordinas jau buvo nugalėjęs sukilusias aisčių kiltis vad. Bet galutinai ją sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai — V y t e n i s ir G e d i m i n a s . Jos turėjo būti atramos punktai. Lietuvos būklė po Traidenio mirties Apie laikotarpį po Traidenio mirties iki Vytenio įsiviešpa­ tavimo (1282—1295 m. Kryžiuočiai. Tas laikotarpis betgi buvo labai svarbus. Tuo būdu jis norėjo ten sudaryti tvirtesnę atsparą prieš Voluinės kunigaikštystę. Žodžiu. kaip ga­ linga karinė pajėga. Traidenio laikais tau­ tiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti. Mozūrų kunigaikštis (Boleslovas I I ) . norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų. ir Traidenis juąs mielai priimdavo. žygiuojant į Lietuvą. jis buvo išvytas iš visos Žemai­ tijos. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. Tačiau swu lenkais jam tekdavo nemažai kariauti. su kuria Trai­ denis bloguoju gyveno (jis užėmė net jos valdytą Drohičiną). Ji buvo daug platesnė. atslinkę prie Nemuno.) yra likę labai maža žinių. Vytenio ir Gedimino laikai Kernavės piliakalnis. kurie Mindaugo laikais labai neaiškiai laikėsi. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo grynai lietuviška ir tautiška. taip pat daug mini lietuvių žygių. Ordinas tuojau pradėjo statyti savo pilis Nemuno pakrantėje. po Durbės pralaimėjimo. Jurbarko. Bet dabar. Anks­ čiau Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas. tačiau nė viena kronika aiš­ kiai nepasako. negu Mindaugo laikais. bet ir tolimąją Krokuvą. Mažiausia rūpesčių Traidenis turėjo su kaimynais gudais. tuojau pasistatė Ragainės. Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir n u o 1282 m. Jo pastatyta Jurbarko pilis buvo sugriauta. kas tuo metu valdė Lietuvą. 62 . nes Traidenio klausė ir žemaičiai ir jotvingai.).

1 3 1 6 m. Dar prie gyvos tė­ vo galvos Vytenis garsėjo. jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe. nes 1294 m. 3. tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. kurie išbuvo beveik 150 metų. Bet jam mirus. Varydamas tautišką politiką ir kovo­ damas su ordinu. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių. Tik.) ir Gediminas (1316—1341 m. Gediminaičių dinastijos pradžia Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį. nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietu­ voje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo.) Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m. Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius. kurios stengėsi susičiaupti ir juos praryti. Senąja tradicija. arba Liutauras. bet vis dėlto neaišku. Taip pat neaišku. šitam laikotarpy Žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ordino šakų frontų. Lietuvoje jau nebebuvo. Bet ir Že­ maičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona. gale ir X I V amž. nes ros giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis. kaip po Mindaugo mirties. Taip pat gerai žinoma. kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo. kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis. sto­ vėjo vadinamoji Gedimino pilis. Vytenis ( 1 2 9 5 . Toliau į vakarus. bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau. deja. tarytum tarp dviejų žiaunų. Žodžiu. kuriuo metu jis valdė. tokių sumišimų. Bisėnai ir t. Kai ordino pilių tinklas buvo jau nutiestas. dar tebebuvo gyvas jo tėvas. Jūros paupyje. Tik. deja. tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. 2. nes sunku buvo ją atlaikyti). Kolainiai. bet ir jo senelis.t. .). mes tiksliai neži­ nome nei visų jo brolių nei sūnų vardų. (lalimas dalykas. kad didž. Traidenis turėjo brolių ir sūnų. tik. Vytenio ir Gedimino tėvu. Taigi visų vėlesnių Lietuvos ku64 nigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus. jo sūnaus ar jo brolio sūnus). ilgą laiką jo nebepajėgė sunaikinti nė visos Lietuvos pajėgos. T o s Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną. kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino fcivas. kaip geras karo vadas.pilis (šią pastarąją netrukus turėjo vėl sugriauti. kad Lietuvą valdė ir jų tėvas. tačiau. ir Budikidą). kaip Traideniui. Tuo būdu čia X I I I amž. buvo laikomas Pukuveras.. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo. Aišku. pradžioje susidarė du tvirti frontai. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėto­ jas. to nebūtų buvę išvengta. Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m. arba Budividą. didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu.

Jo politikos pagrindinė priemonė buvo ne ginklas. Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių Įgulą. Vytenio valstybė. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais. ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams. tai ordino vardas Europoje ėmė šlyti. Dabar. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. o vėliau Pskovą valdžiusio. Kaip Vytenis. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu. broliui Gediminui. Todėl 1298 m. 4. Jis pats labai retai vadovavo kariuomenei: kai tekdavo kariauti. 66 tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti. imperatorius tyčia palaikė ordiną. kuris jau buvo pakliuvęs į ordino jtaką. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių. Lig tol į lie­ tuvius buvo žiūrima. jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. Kitas jo brolis. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką. vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. nes. kad ordinas neina lietuvių krikštyti. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. su­ sidėjus su arkivyskupu ir su Ryga. kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinę. ku­ rias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai). taip ir jis palaikė sąjungą su Rygos miestu ir su jos arkivyskupu. Arkivysku­ pas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu.) Gediminas buvo Vytenio brolis. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. kovodami su ordinu. nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija. kurs jautėsi esąs aukščiausias autori­ tetas Livonijoj. kad ordinas esąs tik grobikas. Gediminas taip pat buvo pirmasis. jis tepajėgė tik apginti Žemaičius. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. Tuo būdu savo įpėdiniui. vadinamoji Juodoji Rusija su Naugar­ duku. jau buvo galima pirštu pri­ kišamai rodyti pasauliui. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. siekdamas savo galybės. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį P a l e n k ė s (irgi jotvingų žemes. Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Gediminui tik dėl to nepasisekė sugriauti pasitikėjimo ordinu Va­ karuose. šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekono­ mišku atžvilgiu. kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas. y. kad ten tuo metu ėjo kova tarp popiežiaus ir imperato­ riaus. kurs nenorėjo 2/s nukariauto krašto atiduoti arkivysku­ pui. 67 . Be to. kaip ir Traidenis. Per juos jis pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmė plačiai skleisti vakarų Europoje žinias. Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šito­ kias sąjungas. kada arkivysku­ pas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nu­ traukti sąjungą su Vyteniu. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą P a g i r į—Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. o ne krikščionybės skleidėjas. Polockas. arkivyskupas ir rygiečiai. Daumanto sūnus). kad jo grobuo­ niška politika trukdanti Lietuvai krikštytis. Dabar. pasikvietė Į talką Vytenį. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. bet diplomatija. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklau­ siusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Slanimu ir Volkovisku). karo vadu dažniausiai skirdavo Gardino srities kunigaikšti Dovydą (spėjama. kelias Lietuvos prekybai buvo atviras. Gediminas iš viso nemėgo kariauti. kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis. Gediminas (1316—1341 m.. padarius sąjungą su Rygos miestu. kaip Vytenis. Vainys. Senasis jotvingų kraštas (t. kad jis buvęs Mindaugo nužudyme dalyvavu­ sio. Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. Per ją ėjo vienin­ telis kelias į pasaulį. Tam labai priešinosi arkivyskupas.Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino. nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas. nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose. Kai jis pats išreiškė popiežiui norą krikštytis. prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. o tik jų pavergti ir kad. norinčių vykti Į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą. prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Va­ karuose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. Gediminas nebuvo toks karingas. Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos. Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą. val­ dė Polocką.

Sumanymas krikštytis. Atsilygindamas už tai.. rius ir vienuolius atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. ir joje esą daug vienuolių pranciškonų ir domininkonų. tai Lietuva jau būtų krikštijusis. rite68 Kryžiuočių užpuolimas. kad Gediminas visiškai neke69 .5. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis Santykiai su ordinu. sako Gediminas. Gediminas stengėsi palaikyti są­ jungą su arkivyskupu. nekariaujanti su krikščionybe: ji teginanti savo laisvę. Tik 1322 m. Esą. kad jie esą Rygos arkivyskupo fabrikuojami. iki 1322 m. Tuo tarpu ordinas kaip įmanydamas stengėsi jam kliudyti. aplenkiant ordiną. Lietuva. Jis pats esąs pasiruošęs pasiduoti popie­ žiaus globai ir gyventi taikoje su krikščionimis. Gedimino viešpatavimo pradžia buvo rami. ordinas net suiminėjąs j Lietuvą vykstančius kunigus. Krikš­ čionims Lietuvoje duota visiška laisvė. siūlydamas krikštytis. Bet vis dėlto jam nepasisekė. Gediminas padarė žygį į Livoniją ir ją didžiai nusiaubė. arki­ vyskupas pasiūlė popiežiui pasirūpinti Lietuvos krikštu betar­ piškai. Vienas kryžiuotis pagrobęs išsineša i nelaisvę vaiką ( J . Pagaliau jis prašo atsiųsti pas jį Rygos arki­ vyskupą su legatais. Vytenis prašęs atsiųsti į Lietuvą kunigų. kad jei ne gro­ buoniška ordino politika. Bet pirmaisiais 6 metais. ir jis padarysiąs su krikščionimis taiką. y. Laiškas buvo išsiųstas per Rygą.) nu­ siuntė popiežiui ilgą laišką. Pasiekė vakarų Europą ir kiti Gedimino laiškai. jie turį savo bažnyčių ir laisvai skelbią krikščionybę. ir jis ėmė skelbti. t. Tuo metu Rygos arkivyskupas pas popiežių bylinėjosi su ordinu. ir laiškas pasiekė po­ piežių. tad irgi negalėjo surengti didelių žygių. Norėdamas pakenkti savo priešui. kuriame aiškinosi. Miestas ir arkivyskupas remte rėmė šitą Gedimino žygį. Kosako paveikslas). jei tik pasiliautų ordino puolimai. nes tikėjosi tuo būdu pakenksią ordinui. kryžiuočiai suruošė žygi Į Žemaičius ir sugriovė vieną pilį.. Livonijoje tuo tarpu ordinas tebesibylinėjo su arkivyskupu. Maža to. Atsakydamas Gediminas (1323 m. kuriais jis reiškė norą susitaikinti su krikščionybe. Popiežius parašė Gediminui laišką. jau Mindaugas krikštijęsis. prašė padėti pas po­ piežių vykstantiems jo pasiuntiniams ir kvietė miestiečius. tačiau ordino grobuoniški norai pavergti Lietuvą privertę jį nutraukti ryšius su krikščionybe. pasikvietę svečių iš Vokietijos. jie didelio žygio nesuruošė: buvo daromi tik maži plėšikiški užpuolimai. bet ordinas siun­ tęs ne kunigus. o savo kariuomenę. Ordinui šitie Gedimino laiškai labai nepatiko. Žemaitijos pasieny kryžiuočiai turėjo pasistatę eilę tvirtovių ir ruošėsi slinkti tolyn.

o jaunesniuosius — savo vai­ kais. jie įsakė ordinui nekariauti su Gediminu dar 4 metus. karia­ vusiu su ordinu dėl lenkiškojo Pamario. Gediminas tuo metu jau kitaip galvojo. Vienuolis rašti­ ninkas.) popiežius vis dėlto atsiuntė Gediminui malonią bulę. tai galėtų būti net ekskomunikuotas. pasibaigus paliaubų laikui. Ieškovodamas sąjungi­ ninkų prieš ordiną. Gediminas ir ruošėsi karui. Be to. Ta­ čiau ta sąjunga nedavė Lietuvai jokios nau­ dos. Netrukus Gediminas nustojo pačių svarbiųjų savo sąjungi­ ninkų prieš ordiną — Rygos miesto ir arkivyskupo. Laiške jis pareiškęs norą būti paklusniu po­ piežiaus sūnum. galėjo suklysti. jeigu jis ją sulaužytų. Atsisakęs krikštytis. y. Gediminas išleido už Vladislovo sūnaus. jis susiartino ir sudarė są­ jungą s u L e n k i j o s karalium Vladis­ lovu Lokietką. Paliaubos su ordinu. su ordinu vėl gali prasi­ dėti karas. prieš sumanymą krikštytis stojo visi lietuviai pagonys ir rusiškosios Lietuvos valsty­ bės sritys. Legatai sustojo Rygoje ir pa­ siuntė savo pasiuntinius į Gedimino sostinę. Gedimino sąjunga su Lenkija. Sunki Gedimino būklė legatams buvo gerai žinoma (daug ką jie sužinojo Rygoje. Todėl Gediminas pareiškė delegatams. Gediminas vėl prašė taikos. o tik norįs sutrukdyti iš Vakarų einančią ordinui pagalbą. Bet (1324 m.. o netrukus ir legatus. lenkams kariauti vieną kartą su Brandenburgu. Sutartis buvo sudaryta 1325 m.Tikėdamiesi.) buvo padaręs taiką ir prekybos sutartį su visomis Livonijos pajėgomis. Kadangi antrajame Gedimino laiške buvo aiškiai išreikštas noras krikštytis. būsimojo Len­ kijos karaliaus Kazi­ miero Didžiojo. jeigu jis krikštytųsi. kad. kad ji būtų tvirtesnė. bet greičiausiai Gediminas taip aiškinosi tik išsisukti tenorėdamas. bet tuo pat metu jis varė smarkią propagandą prieš Gediminą Vakaruose. kaip kad puolė ir šitų susirašinėjimų metu. jų pasiuntiniai Vilniuje rinko žinias dar kelias savaites). Gediminas dar krikšto bylos pradžioje (1323 m. kad jis negerai parašęs. o žemaičiai žadėjo net susidėti su ordinu ir iš­ naikinti visą Gedimino giminę. ar jis tebeketinąs krikštytis. su Ryga. ir nuo to laiko jis tapo Livonijos viešpa­ čiu. Jam buvo žinoma. kad kiekvienam būtų galima saviškai garbinti Dievą. ir Gediminas liko be sąjungininkų. 70 Ordinas iš tikrųjų per (uos 4 metus laikėsi legatų įsakytų paliaubų.kad pašalinęs kliūtis Gediminas vėl užsimanys krikštytis. Tačiau lenkai neateidavo į pagalbą Gediminui. Bet viltys pasirodė tuščios: Gediminas dau­ giau jau nebeketino krikštytis. jis matė. kad jis nė nežadėjęs krikštytis: jis tik norėjęs taikos su krikščionimis. ta­ čiau ordinas visokiais būdais kliudė jam palaikyti su jais santy­ kius: suiminėdavo Gedimino pasiuntinius. 71 .tinas krikštytis. klausdami. jis savo valstybėje nedraudžiąs krikščionių tikėjimo. tai Gediminas dėl to apkaltino laišką rašiusį vienuolį pranciškoną. Vilnių. 1330 m. Rygos miesto ir arkivyskupo palai­ komas. Nei miestas nei arkivyskupas jau nebepajėgė su juo kovoti. nors sutartis galiojo visą Gedimino gyvenimą ir buvo nutraukta tik po jo mirties (1343 m. su arkivyskupu ir su ordinu. o kitą kartą su ordinu. o be to.). atimdavo jo siunčia­ mus laiškus ir stengėsi nepraleisti nieko į Lietuvą. nes popiežius esąs už jį vyresnis. nes lenkai vis nesusiruošdavo. Rusiškosios sritys pagrasino. t. ordinas užėmė Rygą. kokią agitaciją buvo išplėtęs prieš jį ordinas Vakaruose. lygius — broliais. Lietuviai padėjo Aldona Gediminaitė. vyresniuosius jis laikąs tėvais. Tą numanydamas. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute). kad jo nebeklau­ sysiančios. ('icdiminas nenorėjo nutraukti ryšių su Vakarais ir su Ryga. Todėl buvo aišku. savo dukterį Aldoną. Saremos vyskupui buvo pavesta žiūrėti. Gedi­ minui atsisakius krikštytis. kad ordi­ nas laikytųsi taikos. žinoma. nes ordinas vis tiek nesiliaus jo puolęs. kad ir krikštijęsis nedaug teturės naudos. Tuo būdu neįvyko nė kelis sykius paketintas bendras ordino užpuolimas.

paliauboms pasibaigus. Hanzos miestai sutiko pa­ dengti net pusę krikšto išlaidų. Hanzos miestų atstovų suvažiavimas Liubeke Gedimino laiškus sutiko la­ bai palankiai. Tačiau tikrų žinių apie Gedimino mirtį neturime. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L. bemeilijo žūti ugny. tikindamas. Ir Vytenio laikais dar nebuvo aišku. jis pats pastatydinęs porą bažnyčių Vilniuje ir vieną Naugarduke. Per rygiečius jis kreipėsi į Hanzos mies­ tus. Tuo tarpu jų livoniškė šaka. Atvykstantiems miestiečiams jis žadėjo duoti laisvųjų miestiečių teises. kryžiuočiai tuojau ėmė pulti Lietuvą iš Nemuno pusės. Tuo bū­ du Nemuno pakrantę jie buvo jau užėmę iki pat Dubysos žio­ čių. apsidorojusi su arkivyskupu ir rygiečiais. Deja. Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą 1323 m. riterius žadėjo aprūpinti žeme ir tt.Kovos su ordinu. kad visi Gedimino laiškai esąs me­ las ir kad jais jis tik norįs sutrukdyti ordinui iš Vakarų plau­ kiančią pagalbą. visiems žadėjo savo globos ir paramos įsikurti. Priešingai. jie tikėjosi.). Jei jis krikštytųsi. Gediminas. Gediminas negalėjo apginti tiktai savo pretenzijų į Žiemgalą. Bet ne visur ordinui sekėsi agitacija. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę I. Mat. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. toliau čia pat dar matyti: udo[vicus]. 6. be to. kai matėsi nebeapsiginsią. turinčių ir savo bažnyčių. norėjo sudaryti ir Lietuvoje maždaug tokią pat socialinę santvarką. jam nepasisekė: 73 . Tačiau tie jo kviečiamieji laiškai dar rodo. kad jo valstybėje jau esą krikščionių. žuvęs prie Veliuonos ar Bajerburgo pilies. čia ordinas paslinko net kiek arčiau ir pasistatė net dvi naujas pilis — Marijenburgą ir Bajerburgą. kam galu­ tinai atiteks Žiemgala. bet ir dau­ geliui Europos. Jie iš čia veržėsi Į Žemaičius. Pasibaigus pa­ liaubų laikui. miestų. T a d tuojau po Traidenio nusistoję du frontai tarp lietuvių ir vokiečių liko beveik nepasikeitę. kad ir pats Ged iminas žuvęs kovoje su kryžiuočiais. Padavimas sako. Iš šito laikotarpio yra žinomas ir Pilėnų pilies gynimas. Bet Gedimino laikais ordinas ten jau ga­ lutinai jsitvirtino. būtent pakelti Lietuvos kultūrą. Po Durbės mūšio žiemgaliai buvo atsimetę nuo ordino ir prisidėję prie Lietuvos. šitais kvietimais bandė pakirsti Vakarų pasitikėjimą ordinu. Ordinas tuo tarpu Vakaruose skelbė. daugiausia puolė Aukštaičius ir ne kartą pasiekė net Ukmergę ir Vilniaus apylinkes. ir kvietė amatininkus. Kunigaikščio Margio vadovaujami lietuviai. kad krikščioniš­ koje Lietuvoje galės rasti gerą rinką prekybai. Bet giliau j kraštą įsibrauti ordinui vis dėlto nepasisekė. Gediminas parašė laiškų ne tik popiežiui. žinoma. vienuolių. Žodžiu. Kad nelai­ kytų jo užsispyrėliu pagonim. jis. begindamas šią sieną. pranešė. Bet savo valstybės sienų jie čia toliau nepastūmėjo. pirklius. kokia buvo Vakaruose. nors ir dažnai jis susilaukdavo svečių iš Europos ir suruošdavo didelių žygių: lietuviai didvyriškai gynėsi savo pilyse. kad jo turėta ir kitas tikslas. kad norįs gyventi taikoje su krikščionimis. negu pasiduoti vokiečiams (1336 m. L i e t u v ą e u r o p e i z u o t i . žemdirbius ir riterius vykti į Lie­ tuvą. Nepajėgė Gediminas pašalinti kryžiuočių ir nuo Nemuno. O tuo pat laiku rašytuose laiškuose pranciškonų ir domininkonų vie72 Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. nuolynams jis prašė atsiųsti į Lietuvą daugiau vienuolių.

o Gedimino laikais. remian­ čiam imperatorių. teko dar palaukti Jogailos bei Vytauto laikų. kurie tą pat svajojo patys padaryti. Ji ėjo maždaug ta pačia vieta. Imperatorius ir daugumas Vokietijos kunigaikščių ėjo prieš Gediminą. pasistatę Bajerburgo ir Marijenburgo pilis. Ta­ čiau vėlesniaisiais laikais sunkiausia buvo apginti tik Nemuno liniją. kryžiuočiai paslinko dar arčiau. Lietuvos valstybei priklausė jau abi Nemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria. Tuo metu. turėjo susidurti su galingesniaisiais rusų kunigaikščiais. kad į Lietuvą vykstančių miestiečių ar riterių ordinas nepraleis. Gediminas iš anksto žinojo. prijungė po Mindaugo išsivaduvusį Vitebską su gretimaisiais miestais ir paėmė į savo įtaką tolimąjį Kijevą. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą. kuri niekuomet nebepasikeitė. 75 7. ir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai). gavo didelę dalį Voluinės. o sūnų Liu­ bartą sutuokęs su Voluinės kunigaikštyte. kuri jau galutinai liko jo valdžioje). Jei būdavo skiriamas koks nors naujas kuni­ gaikštis lietuvis. O dažnai bū­ davo paliekamas net tas pats ir kunigaikštis. Tai buvo jau galutinai nusistojusi siena. nes tik šioj pusėj ordinas tebesilaikė savo senos taktikos — statytis naujų pilių ir tuo būdu skverbtis gilyn. Tačiau ir Vakarai neįvertino jo pastangų. Apskritai Gediminas daug pasiekė gausingos savo šeimos vedybomis. greta Maskvos. išleisdamas už Tverės kunigaikščio savo dukterį. Gedimino valstybė Vakarinės ir šiaurinės sienos. Gediminas viską pasiekė daugiausia savo gudria politika. Jie palaikė ordiną. o D. Rusai juo lengviau priimdavo jų valdžią. Kad ji nekliudytų. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštys­ čių. Po Ge­ dimino Lietuvai dar daug teko kariauti su ordinu. Rytinės ir pietinės sienos. Vytenis buvo palikęs savo bro­ liui Gediminui gana plačią valstybę. Ir čia Lietuvos sienos jau Vytenio laik. daugelis Lietuvos kunigaikščių surusėjo. visų ga­ lingiausia buvo Tverės kunigaikštystė.ordinas jį visur persekiojo. Popiežius iš karto labai aiškiai palaikė Gediminą: jam buvo malonu praplėsti krikščio­ nybės ribas. Naugardą — Gedimino sūnus Narimantas). Daugiau pasikeitė prie Gedimino sienos rytuose ir pietuose. sutuokęs Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukteria. dar užėmė didelę dalį Voluinės. Pa­ girį ir gretimąsias sritis. todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. palaikė imperatorių. Šitokioj dėtoj nepavyko Gedimino bandymas įžiebti Lietuvoje Vakarų kultūrą. Naugardu (Pskovą valdė buvęs Gardino kunigaikštis Dovydas. Vakaruose siena su kry­ žiuočiais jau buvo nusistojusi. Gedimino laikais beveik nepasikeitė siena ir su Livonijos ordino šaka (čia tuo metu ordinas pasistatė dar 4 naujas pilis Žiemga loje. jis turėdavo tik pri­ siekti ištikimybę. Kurį laiką Lietu­ vos įtakai buvo pasidavęs net Pskovas su D. vieni Hanzos miestai čia negalėjo daug padėti. kurs tyčia apsimetęs norįs krikštytis. Gediminas čia glau­ džiai sujungė su savo valstybe jau Vytenio užimtą Palenkį. jie buvo laikomi net krašto geradariais. kur dabar eina Lietuvos siena su Latvija. Išvaduodami rusus nuo totorių jungo. Gediminas. 74 . o be to. nuo jo atsitraukė ir popiežius. jis gavo Vitebską. Bet kai Gediminas atsisakė nuo krikšto. Gedi­ minas su ja susigiminiavo.iis buvo nukeltos toli nuo lietuviškojo krašto. Iš Livonijos ordinas jau tepajėgdavo daryti tik siaubiamuosius žygius. Taip antai. nes jis žūt būt norėjo užimti Žemaičius ir sulieti abi savo valstybes į vieną. kovojantį su popiežium. nes čia sunkiau buvo sulaukti talkininkų iš Vakarų. Gedimino rytų politika ir santykiai su rusų kunigaikščiais. nes šis. Jungdamas savo valdžioje rusų žemes. Jie palikdavo visą senąją tvarką. o kartu ir atsilyginti savo priešui ordinui. Aukščiau Dubysos žiočių. savo rėžtu. Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. Ordinas tuo tarpu greit apšaukė Ge­ diminą klastingu apgaviku. ir tuo būdu buvo sugadintas pirmasis Gedimino laiškų įspūdis. kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. pastatydami tik savo kunigaikštį. Visas Nemuno žemupys jau Vy­ tenio laikais buvo kryžiuočių. bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir net prie tikėjimo. Jis su­ gebėdavo pasinaudoti kiekviena patogia proga ir tokiuo būdu laimėdavo savo naudai. tai ir jis ne tik nieko nekeisdavo. Tačiau kai ku­ rios sritys Vytenio laikais dar nebuvo visiškai prijungtos: jos tebuvo tiktai pasidavusios Lietuvos įtakai. žinoma. Tad nuėję valdyti į rusų kraštus. todėl ir laiškuose jiems siūlė vykti per Mozūrus.

buvo K e r n a v ė . tiksliai ne­ žinome. Traidenio centrinė pilis. Nežinome taip pat. Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Aukštaičiai. iškilusio kunigaikščio atramos punktas visuomet būdavo jo tėviškė. kiti jos ieško kitur. — Gediminas turėjo pasirinkti sau nuola­ tinę gyvenamąją vietą. Tokia nuolatinė jo sostinė ir buvo Vilnius. Kadangi jos centras buvo val­ dovas. panašius kunigaikščius. Kartais jie atsisakydavo klausyti di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio. užsidarė savo pilyje. Mes tikrai žinome. kad. kad 1323 m. ir jas vėliau teko antrą kartą prijungti kitiems di­ diesiems kunigaikščiams. t. visos pieti­ nės jotvingų žemės (vadinamoji Juodoji Rusija) ir artimos gudų sritys — Minskas. Admi76 nistracija tuomet buvo nepaini. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda Senoji Lietuvos sostinė. Vilnius — Lietuvos sostinė. Tačiau. Ži­ noma.Gedimino valstybėje buvo tiek rusiškų žemių. taip pat neaišku. kurią kro­ nikos vadina V o r u t a . Todėl nebuvo pastovios nė jų sostinės. kurs valdė daugiausia diplomatija. Gediminas 77 . kad jos savo didumu jau kelis kartus viršijo tikrąją Lietuvą. o kariuomenei vadovauti paprastai siųsdavo savo valdinius arba sūnus. iš Vilniaus jis derėjosi su Ryga ir su ordinu. medžioklės metu nakvodamas ant kalno. Taip būdavo ir vėlesniaisiais laikais. Pačios tolimosios Gedimino valstybės sritys buvo valdomos kaip tik tų senųjų rusų kunigaikščių. ir Gediminui teko iš naujo jas prijungti. Bet kur buvo toji Voruta. šalindami kitus. nėra žinios. t. Beveik visos viduramžiais susikū­ rusios valstybės iš pradžių neturėjo pastovios sostinės. Ten būdavo stipriausios jo pajėgos. O iš kur buvo kilęs ir kur dažniausiai gyvendavo Vytenis ir jo tė­ vas. iš kurių sričių buvo kilę pirmieji mūsų ku­ nigaikščiai. Gediminas gyveno jau Vilniuje. o kitose kunigaikštys­ tėse — jo sūnūs. O kadangi tuo tarpu dar jos visos nebuvo užėmęs. Kiekvie­ noje iš jų buvo atskiras kunigaikštis. ne­ buvo vieno didžiojo kunigaikščio valdoma. Vitebskas. Gedimino valstybės santvarka Plačioji Gedimino valstybė nebuvo centralizuota. Tačiau ten nebūdavo jokio valdžios aparato: kunigaikštis valdė įsakinėdamas iš ten. pavyzdžiui. Nuo to laiko Vilnius jau tapo nuolatine Lietuvos sostine. tai sostinė būdavo ten. kai kurios Gedimino prijungtos sritys paskum buvo vėl laikinai atsimetusios. kur jisai gyvendavo. 8. jie plėtė savo sritis. Bet kada Gediminas čia persikėlė. Ka­ dangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu. Deja. tai jie nuolat žygiuo­ davo ir pastovioje vietoje retai tegyvendavo. būdamas ramus valdovas. kur buvo jų tėviškės sodybos ir pilys. irgi nežinome. ten būdavo jo lemiamieji susitikimai su priešais ir su sukilusiais prijungtaisiais kunigaikščiais. Tik negausu ten buvo gyventojų: tai buvo milžiniški. Gediminas jau aiškiai buvo nusistatęs prie savo valstybės pri­ jungti visą Rusiją. iš kur pradėjo valdyti Ge­ diminas. kur jis kada būdavo. Žinome. X V I amž. giriomis apaugę plotai. Jos kunigaikščiai iškilo r įpylinkinių karo vadų tarpo. O kadangi viduramžių valdovai dažnai kariaudavo. priešų apsuptas. y. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. Todėl jų tėviškės pilys būdavo tarsi sostinės. Polockas. Bet dažnai prijungtose rusų srityse būdavo paliekami ir jų senieji kunigaikščiai. 9. Tais metais jau iš Vilniaus jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir vakarų Europos mies­ tams. Tokiuo kunigaikščiu daž­ niausiai būdavo kuris nors Gedimino sūnus ar giminaitis. pagaliau Vil­ niuje kitais metais jis turėjo pasikalbėjimą su popiežiaus legatų pasiuntiniais dėl krikšto. kad Mindaugas. Taip buvo iš pradžių ir Lietuvoje. Tokia tvarka buvo ir prieš Ge­ diminą. todėl jų priklau­ somybė buvo gana silpna. prijungtos prie Lietuvos Vyte­ nio laikais. Neries ir Vilnelės santakoje. Vilniuje sėdėjo pats Gediminas. Kai kurie moks­ lininkai spėja Mindaugo sostinę buvus L i š k i a v ą ar K e r ­ n a v ę . y. jie tik turėjo klausyti Vilniuje esančio didžiojo kunigaikščio. jau buvo atsimetusios. Polocke — jo brolis Vainys. Įsitvirtinę kurioje nors apylinkėje. tai raštuose save tituluodavo „ L i e t u v o s ir d a u ­ gelio rusų karalium" (Rex Uthuanorum et multorum ruthenorum ) . Ji turėjo būti kur nors Aukštaičiuose. arba sostinė. Todėl kai kurios sritys. tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama. yra užrašytas padavimas. Visa valstybė susi­ dėjo iš daugybės didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių.

Gediminas toje vietoje. nuo neatmenamų laikų ėjo dideli pre­ kybos keliai. — tai T r a k a i. jis automatiškai pasidarė Vilniaus ir gretimųjų sričių valdovu. Tad jo bu­ vo valdoma visas kryžiuočių ir didelė dalis Lenkijos pasienio. Gedi­ minas taip ir padaręs: pastatęs pilį ir perkėlęs čia savo sostinę Bet iš tikrųjų yra žinių. Kunigas Lizdeika šiaip iš­ aiškinęs sapną: esą. kur stovėjęs vilkas. nes pro Vil­ nių. Tad Gediminas galėjo čia tiktai pastatyti naują pilį ir persikelti patsai gyventi. Jo žinioje buvo ir (tada dar pusiau savarankiški) Žemaičiai. K ę s t u t i s buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus. J a u n u t i s . K a r i j o t a s — Naugarduką ir Volkoviską. Ir Vilniaus ir Trakų pilys vėliau buvo perstatytos. Jų didingi griuvėsiai tebestovi dar ir šiandien. Jau anksčiau visi jie buvo gavę po sritį. Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m. Sostinei vieta čia buvo labai patogi.). Jo sūnus Kęstutis vėliau pastatė kitą didingą mūro pilį to paties ežero saloje. Nerimi ir sausuma. Mirdamas jis paliko 7 sūnus. 78 II. jis buvo pačiam valstybės branduolio cen­ tre. kurs tapo amžinąja Lietuvos sostine. sunkiai prieinamame Galvės ežero pusiasaly. Trakų pilies griuvėsiai. Todėl čia greit išaugo didelis miestas. turįs pastatyti pilį. Tėvui mirus. A l g i r ­ d a s — Krėvą ir Vitebską. (A. Voluinę su Lucku. kad dabartinėje Vilniaus vietoje yra buvę žmonių sodybų jau žiloje senovėje. nebuvo gavęs jokios srities. dar toli prieš Gediminą. Tik pats jaunasis sūnus. o gyveno prie tėvų Vilniuje. Gardiną ir Brastą. M a n v y d a s. Vyriausias sūnus. valdė L i ub a r t a s . sapnavęs staugiantį geležinį vilką. Palenkę. Gedimino įpėdiniai Gediminas mirė apie 1341 m. kurios garsas pasklisiąs po pasaulį. Netoli Vilniaus. Gediminas pastatė dar kitą tvirtą pilį. valdė Kernavę ir Slanimą. Be to. kuri ilgą laiką buvo tarytum antroji Lietuvos sostinė. Likusiąją Lenkijos pasienio dalį. N a r i m a n t a s — Turovą ir Pinską. Gedimino laikais į Vilniaus kunigaikštį jau buvo įprasta žiū79 .Vilniaus pilies griuvėsiai. Algirdo ir Kęstučio laikai 1.

jis pasikvietė Algir­ dą ir užleido jam valdyti visą Vilniaus kunigaikštystę. patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Be to. jos neėmė. Tačiau Lietuvos Istorija. T o ­ dėl du vyresnieji broliai. kad svetimtaučiai dažnai nebežinojo. Al­ girdas čia jam visada padėdavo. Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kuni­ gaikštis Boleslovas. atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo dau­ gybę belaisvių. Algirdo ir Kęstučio laikais nuolat ėjo kovos su kryžiuočiais. bet vis be lemiamos persvaros. drauge su Kęstučiu. kurs turėjo svarbiausią postą valstybėje. iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius. bet greit ir tas nusileido. Kovų pobūdis. kad buvo pasklidę žinių. T o k s žygis paprastai trukdavo ne ilgiau. tačiau. tapusio di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir. apiplėšę apylin­ kę. Jaunutis šitam reikalui netiko. Tad Vilniaus kunigaikštystė. Jo viso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. Kiti broliai noromis pripažino Vil­ nių Algirdui. susidūrė su ordinu tais pačiais metais. Tuo būdu visas žygis nuėjo niekais. nusiaubęs Žiemgalą. skubiai grįždavo į savo pilis. vienas antram padėdavo. abu eidavo į pagalbą kitiems broliams. jų tarpe buvo net Čekų ir Vengrų karaliai. Algirdas ir Kęstutis. ir vienam. magistras. O momentas buvo labai svarbus: tuo metu smar­ kiai padidėjo ordino puolimai. Pirmą kartą. kažkokiais sumetimais staiga grįžo namo (gal dėl to. Visi juto. 2.rėti. buvo paskelb­ tas pamišėliu ir pašalintas iš vietos. ordino pasienį valdan­ čiam. ypač Liubartui. Netikėtai užėmęs Vilnių. sustaikino su broliais ir grįžo į Zaslaulį. buvo ap­ gulęs net Rygą. kaip į visos Lietuvos valdovą. kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos. Apskritai abu broliai per visą savo ilgą amžių gyveno didžiausioje santaikoje (tarp jų nebuvo kilusio jokio nesusipratimo). ir svečiai išvažinėjo nieko neveikę. kad Lie­ tuvai reikia vieno autoritetingo valdovo.) kilo karas. jog lietuviai įsiveržę į Ka­ raliaučiaus apylinkes). nes jis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. Liubartas veržėsi užimti visą Voluinę. Algirdas. lietuviai skubė­ davo pasislėpti miškuose. Grįždami jie atsigabendavo pri­ plėštus turtus. Bet iš tikro didžiuoju kunigaikščiu buvo Algirdas. Dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kry­ žiuočių kelią staiga užvertę medžiais. Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kry­ žiuočius. Daugiausia su jais teko kovoti Kęstučiui. dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais. Tačiau niekas iš vyresniųjų brolių nenorėjo klausyti jauno ir silpno Jaunučio. Lietuvos valstybei grėsė pavo­ jus pakrikti. kuris laikė save Boles­ lovo įpėdiniu. Viso nepasisekimo kaltininkas. o 80 Kęstutis buvo tik jam artimiausias brolis. Greta Algirdo. susitarė jį pašalinti ir paimti valdžią į savo rankas. Todėl tarp Lenkijos ir Liubarto (nuo 1340 m. Ordinas jau gavo įsitikinti. kurs buvo pa­ bėgęs į totorius prašyti pagalbos. to­ dėl griebėsi kitokios taktikos. Jaunu­ čiui buvo duota Zaslaulio kunigaikštystė. Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Kovų pradžia. Bet ordino magistras. Kęstučiui būtų buvę sunku atsispirti. Tuo tarpu Algirdas su didele kariuomene įsiveržė į Livoniją. bet čia pasipriešino Lenkų karalius Kazimieras. Bo­ leslovui mirus. tad jisai ir pradėjo veikti. kaip didžiojo kunigaikščio sritis. kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai. katras iš jų yra vyriausiasis Lietuvos valdovas. atiteko Algirdui. kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės.). Sužinoję apie kryžiuočių žygį. Šis iš karto nenorėjo nusileisti ir pabėgo į Maskvą. kai buvo nuo sosto pašalintas Jaunutis (1345 m. Kęstučiui iš Trakų buvo visai netoli Vilnius. kaip visos Lietuvos valdovas. kaip buvę tėvo laikais. svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis. nenorėdamas gadinti santykių su rygiečiais. Ordinas dėl tokio savo žygio netvėrė pyk­ čiu. Dar bandė priešintis Narimantas. sugriovė net keletą jų pilių. 6 81 . Ir čia reikėjo visos Lietuvos jėgų. kaip savaitę: mat. Todėl nenuostabu. kryžiuočiai skubėdavo. kuriam dažnai čia padėdavo ir Al­ girdas. tačiau ten nieko nepešęs. nes vienam Liu­ bartui būtų buvę sunku atsilaikyti. kuris tvarkytų visos valstybės politiką ir pajėgas. vos pradėjęs žygį. už tokiuos užpuolimus lietu­ viai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą. Tada kryžiuo­ čiams buvo atėję į pagalbą daugybė vakarų Europos riterių. Po šito nevykusio žygio ordinas ilgą laiką didelių žygių nebėruose. o visa kita liko.

y. tų kariavimo papročių. lietuviai irgi puldavo kryžiuočius. Kariavimo būdas jau pakitėjo. t. kariauti IU lietuviais. Atsi­ lygindami. kaip du žy­ gius: vienas paprastai būdavo sausio ar vasario mėnesi. Antai žinoma. Algirdo valdomoji Vilniaus sritis susisiekė tik su livoniške or­ dino šaka. o į Livoniją tik 11.). nes kai kuriuose vokiečių kraštuose kiekvienas garbingas riteris laikė pareiga nuplauti lavo kardą pagonių kraujyje. per tą laiką. taurus. O atvykdavo jų apsčiai.t.. kaip su valstybe. Tuo būdu bent po vieną kartą buvo išgriautos tiek vienų. Visa kovų su ordinu našta pir­ mučiausia gulė ant Kęstučio pečių. Mat. kfti kurie svečiai būdavo keliami į riterius ir t. Tokie žygiai tuomet būdavo tarsi pramoginė medžioklė. Kryžiuočiai su Lietuva jau skaitėsi. ( J . to meto Europos riteriai buvo kviečiami. dažniausiai rugpiūčio mėnesį. kai iš Vakarų atvykdavo svečių. o antras — vasaros gale. griežtai laikėsi duotojo žodžio ir buvo įgijęs pagarbos net ordino riterių tarpe. o iš Livonijos užpuolė apie 30 kartų. t. reguliariai pasikartojančių žygių.ui dėl šitų kautynių kariaujančių valstybių sienos beveik ne­ sikeitė. Šitie nereguliarūs žygiai dažniausiai būdavo ruošiami tada. y. kada būdavo suruošiama net po 8-tą lygių į Lietuvą. Todėl nuo jo laikų ordinas pradeda traktuoti Lie83 Kryžiuočiai grįžta iš nelaimingo žygio. kad nuo 1345 iki 1377 m. Kęstučio vaidmuo kovose. kurių buvo laikomasi vakarų Europoje. lyg į kokias pramogas. Jis buvo labai sąžiningas. Kiekvie­ na šalis norėjo išlaikyti savo ir sunaikinti priešo pilis. nes jis valdė kaip tik visą Prūsų ordino pasienį.pirmu atveju buvo naudojamasi patogiu keliu. Taigi dėl šitų svečių ordino žygiai į Lietuvą būdavo labai dažni. Yra buvę metų. tiek kitų visos pilys. ir kryžiuočiai žūva išbadėję nuo šalčio. O tas pasikei­ tė daugiausia dėl to meto lietuvių vado. Žodžiu. kai Algirdas buvo didžiuoju Lie­ t u v o s kunigaikščiu. Tai i. iš kur daugiausia buvo puolami lietuviai. jis nuolat kovojo. Tuo būdu Kęstutis buvo Lietuvos gynėjas nuo vo­ kiečių. buvo ruošiama dar daufybė kitų. negu lietuvių. Nemuno pakrantėje ėjo nuolatinė kova dėl pilių. Kęstučio. ordino puolimai vis dėlto buvo daug dažnesni. «> antru atveju buvo naudojamasi vasaros sausra. Jie būdavo iškilmingai itliekami:saugiose vietose svečių garbei būdavo ruošiamos puotos. Lietuviai sunaikino paruoštas maisto atsargas. nuopelnų. 82 . ir karas jau nebebuvo vien skerdynės: jau buvo laikomasi tam tikros karo etikos. užšalus vandenims. tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą. kryžiuočiai nuo Nemuno buvo užpuolę Lie­ tuvą net 70 kartų. Ordinas gebėjo kasmet suruošti j Lietuvą ne mažiau. Kosako pav. Bet be šitų dviejų.

kurį pirmą kartą buvo pastatęs Livonijos ordinas (ta senoji pilis buvo sugriauta tuojau po didžiojo Durbės mūšio). Ordinas daugelį kartų buvo ją puolęs. Ji visose šitose kovose suvaidino labai svarbų vaidmenį. Di­ desnieji žygiai. turinčios teisę gy­ vuoti. įsiveržę į vieni kitų krašto gilumą ir sudeginę pilis. Vienam mūšy jis buvo nu­ trauktas nuo žirgo ir pakliuvo kryžiuočiams į nelaisvę (1361 m. Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą. Tačiau Kęstutis neilgai tebuvo nelaisvėje. ypač Bajerburgas. Karščiausios kovos ėjo Nemuno žemupy. tiek į jos valdovus ordinas žiūrėjo. (Veliuona čia pažymėtoji Junigėda. Ligi tol tiek į visą Lietuvą. Kaip matyti iš žemėlapio. išgriaudavo ne tik Ragainės. norėdamas šį svarbų punktą užgrobti. 85 . Čia abi pusės turėjo daugybę savo pilių. Kęstutis buvo tikras karys. Tokiais žygiais būdavo tik sunaikinamos pilys ir apylinkės. Tačiau ordinas jas vėl atstatydavo.). prieš lietuvių pilis. Dalis čia pažymėtų lietuvių pilių trumpą laiką testovėjo. kai būdavo gabenamos patrankos ir pilių griauna­ mieji pabūklai. Kęstutis paspruko iš Marijenburgo ir nuvyko pas savo žentą. Ne­ atimdavo jam proto laimėjimai. paprastai būdavo atliekami upėmis. Todėl Kau­ no pilis saugojo kelią į Aukštaičių gilumą. saugojo Neries ir Ne84 o to ip 40 ep >p IOC *ni Lietuvių ir kryžiuočių kovų laukas X I I I — X I V amž. Keletą kartų ordinas buvo apgu­ lęs net Vilnių. kaip valdovus valstybės. ke­ letą kartų net sugriovęs. Persiren­ gęs Alpio atneštais kryžiuočio drabužiais. kaip į naikintinus. jaunystėje pate­ kęs jiems į nelaisvę. žemiau Neries įta­ kos. Kovų su ordinu vieta dažniausiai būdavo Nemuno pakran­ tės. nei ordinas nei lie­ tuviai. Strateginiu atžvilgiu ši vieta buvo labai svarbi. muno vagas. Stipriausia lie­ tuvių pilis buvo Kaunas. Upytę ir Vilniaus apylinkes). ir jam pagaliau pasisekė sunaikinti pilį. Dažnai ordino kariuomenė įsiverždavo giliai į Žemaičius arba į Aukštaičius (čia pasiekdavo Ukmergę. tik nuo Kęstučio ir Algirdo laikų tarp ordino ir Lietuvos susidaro normalūs dviejų kariaujančiųjų valstybių santykiai. nega­ lėdavo ilgiau laikytis. kur buvo ordino ir lietuvių pilių tinklas. Ordinas tuo be galo apsidžiaugė. Po vieno žygio jis tuojau ruošdavo kitą. Po to jis greit vėl pradėjo kovas su ordinu. padarė daugybę užpuolimų. Ordinas. o iš ten grįžo į Lietuvą. Daug kartų buvo sudegintos ir ordino pilys.). pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes. Bet dažnai kovos ei­ davo ir krašto gilumoje. žmonių vardo nevertus pagonis. ir lietuvių atramos punktas liko tik netoli Kauno Neries pakrantėje buvusi Eigulių pilis. tikras savo krašto gynėjas. sučiupęs magistrą. o drąsos — nepasisekimai. Žo­ džiu. bet ir tolimesnes pilis. Marijenburgo pily kalinamam Kęstučiui buvo duotas patarnauti kryžiuočių išauklėtas lietuvis Alpis. Grįžęs padėkojo magistrui už gerą lai­ kymą Marijenburge ir ironiškai pažadėjo. saloje arba kitoje Nemuno pusėje. jį daug geriau laikyti. Šis ir padėjo Kęstučiui pabėgti. — taip ji kurį laiką buvo vadinama XIII amž. Jis taip pat atsistatė kadaise sugriautą Marijenburgą ir Jurbarką. Bet sunaikintos pilies vietoje atsiras­ davo nauja. kryžiuočių pilys buvo statomos paprastai greta.tuvos kunigaikščius. Mozūrų kunigaikštį.

ordinas 1348 m. o kita dalis. Magistro įsakymu. O paskelbti pasauliui apie didžiausią lai­ mėjimą kryžiuočiams buvo naudinga: tatai imponavo Europos riteriams ir daugiau jų viliojo į talką ordinui. Pakeliui sutinkamos ordino 87 . Strėvos mūšis 1348 m. kad lietuvių žuvę net 10. Iš tikrųjų laimėjimas buvo tik toks. Kryžiuočių buvo tiek daug. Atsilygindamas už tuos užpuolimus. lietuviai nusiaubė ordino kraštą net du kar­ tus (1347 m. patsai ją sudegino. matyda­ mas. tačiau nepajėgė ir pakliuvo į nelaisvę. persikėlęs per Nemuną.). suruošė didelį žygį į Lietuvą. Mūšis įvyko prie S t r ė v o s upės. Dalis grįžo atgal. Be abejo. Bet įgulos vadas.jų laimėjimas buvęs nepaprastai didelis. Sugriovę pilį. pavadintą N a u j u o j u K a u n u . Kęstučio sūnus V a i d o t a s . ker­ šydamas Kęstučiui už pabėgimą iš nelaisvės (1361 m. broliai traukė at­ skirais keliais. kaip ir Strėvos mūšį.000. Tuo būdu kiek laiko Kauno apylin­ kėje nebuvo jokios pilies: nei lietuvių nei ordino. persiskyrė į dvi dalis. kryžiuočiai Kaune nepasiliko. Rūdavos mūšis 1370 m. Jei tat būtų buvęs toks didelis laimėjimas. viso 800 karių. Kauno užpuolimą suruošė Prūsų ordinas. bet.). Veliuonos apylinkėje ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaičius ir.. Po to ordinas ėmė skelbti. niekas negalėtų per kelias dienas tiek kariuomenės nė surinkti. kai ordino išdavikas pasirodė esąs patsai magistras. Algir­ das. Ji buvo jau nebe toj pačioj vietoj. Kryžiuočiams pavyko pasprukti. Surinkę daug kariuomenės. ir lietuviai ten ėmė statyti kitą pilį. o Kęstutis iš Palenkės įsiveržė į Galindą ir taip pat skubėjo Karaliaučiaus link. 1362 m. kad.000! Laimė­ jimui atminti ordinas pastatė net du vienuolynus (Karaliaučiuje ir Vėluvoje). tai būtų buvusios sunai­ kintos visos Lietuvos pajėgos. kurį jis taip pat plačiai išgarsino Europoje. Algirdas su Kęstučiu 1370 m. tai tiksliai nežinoma nė jos vieta). žiemą prie Kauno atvyko ir Livonijos ordino kariuomenė. buvo svarbus vokiečių ordino laimėjimas. jokių didesnių padarinių jis neturėjo. Kitais me­ tais kryžiuočiai nugriovė dar tą nebaigtą pilį ir jos vietoje pastatė savo pilį — G o t e s v e r d e r į .Didesnių mūšių su ordinu buvo tik keletas. nuklydo į Aukštaičius ir pasiekė Žiežmarius. bet Nemuno saloj (kadangi dabar ten jokios salos nebėra. Ordinas vėl buvo ją atstatęs. lietu­ vių pilis. kad atvykę Algirdas su Kęstučiu nedrįso gelbėti apgultos pilies: per maža jie turėjo jėgų. Jie buvo paketinę sunaikinti Karaliaučių. su­ ruošė didelį žygį. Keršydami už tai. traukė per šiaurines ordino žemių sritis į Karaliaučių. atsilaikė net keletą savaičių. o gal net būtų bandę kai kurias pilis užimti. kaip 1. jis bandė prasimušti pro apgulusių kryžiuočių eiles. o mūšyje dalyvavę 40. kaip kad skelbė ordinas. 8 dienas naikinusi kraštą. Kauno sugriovimas 1362 m. bet nė viena Europos valstybė. tuojau būtų suruošęs naują žygį ir užėmęs kraštą. Sunaikinę Kauną. Po nelaimingai pasibaigusio kry­ žiuočių žygio į Lietuvą 1345 m. Bet iš tikro laimėjimas buvo tik išpūstas: 40. ir kryžiuočiai būtų galėję sumuštus lietuvius persekioti. Be to. Jai trūko net maisto. Pilies įgula buvo negausinga ir nepasiruošusi ilgam apgu­ limui. kryžiuočiai netru­ kus sugriovė Panemunėje visas kitas. Po kelerių metų Kęstutis ją sugriovė (1369 m. Lietuvių galėjo dalyvauti mūšyje ne daugiau. Kai jo karių teliko 86 Kauno pilies griuvėsiai. ordinas būtų nedavęs atsigauti lietuviams. kad taip giliai į Lietuvą įsiterpusios pilies nepajėgs išlai­ kyti. kad kryžiuočiai sugebėjo pasprukti.000 kariuomenės anais laikais neturėjo ne tik Lietuva.). tik 36.000 žmonių. į vakarus buvusias. Grįžtančiai kariuomenei pastojo kelią Algirdas su Kęstučiu.

jie naikino miestus ir apylinkes.000). o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę. (kronikos jos priskaito net iki 12. ėmė trauk­ tis. kad ir — 1382 m. o atsilikęs Algirdas buvo pri­ verstas kautis. Iš to ordinas suprato brolių planą ir [sakė visų pilių įguloms sku­ bėti gelbėti Karaliaučiaus. ptdare su ja sutartis. t. Ordinas ir apie šį mūšį skelbė pa­ sauliui. ant tų pačių pa­ matų 1835 m. Vilniaus sostą užėmus Jogailai. sisekę nors trumpam laikui. prieš pat Algirdo mirtį. Pagaliau ir Kauno pasiekimas buvo tik laikinis kryžiuočių laimėjimas. Tada KfStutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą. Kęstučio ir Vytauto būriai puolė kryžiuo< u i s kur galėdami. buvo šis pastatytas. dar nespėję susijungti. kaip apie di­ džiausią savo laimėjimą. Tačiau tatai nebuvo di­ delis smūgis lietuviams. ir iš didelio fcygio savo kraštą pasiekė vos maži išbadėjusios ir sušalusios jų kariuomenės likučiai. Po Rūdavos mūšio ordinas kelerius metus neruošė jokio di­ desnio žygio. jis buvo pasiekęs net Vilnių ir Trakus. Vyttutas tuo tarpu buvo sunaiki­ nęs jų atgaliniam kely paruoštą maisto atsargą.pilys buvo paliekamos. sieną. Kryžiuočiai ėmė trauktis.. Ordino kariuomenė bu­ vo nepaprastai didelė Iutis. o trečia naikino kitas Lietuvos sritis. kita apgulė Vilnių. kryžiuočių ordino magistras (1351 Kęstutis su Algirdu. nes jie netrukus galėjo iš naujo pradėti savo puolimus. o Algirdo ir Kęstučio laikais pasiekė Nerį. Kęstutis atsitraukė pirmas. jis dabar vėl kitaip atrodo. tuo bū­ du ruošdamasis galutinai pa­ siekti savo tikslą. Bet 1377 m.). tačiau išlaikė pasiekė aukščiausią klestėjimo vakaruose tą pačią tėvo paliktą laipsnį. Jame žu­ vo patsai ordino kariuo­ menės vadas — maršal­ ka. 1870 m. Vėliau. Tai buvo paskutinis susi»lu rimas su ordinu Algirdui te­ begyvenant. Kad lengviau galėtų išmisti. Vytenio ir Ge­ dimino laikais ordino pilys Nemuno pakrantėje siekė tik Du­ bysos žiotis. Mūšis įvyko ties R ū d a v o s bažnytkaimiu. Algirdas su Kęstučiu. trečią kartą atnaujintas. nepajėgdami paimti pilių. ji ėjo pasi­ dalinusi į 3 grupes. Tiesa. trys komtūrai (pilių bei sričių viršininkai) ir daugybė riterių. Čia ordinas surinko didelę kariuo­ menę. ir jų kariuome­ n ė j e kilo badas. Tada ordinas jau dažnai tapda­ vo kurio nors Lietuvos kuni­ gaikščio sąjungininku. Rūdavos mūšio paminklas. Žuvusiam maršalkai Schindekopui pamin­ klinis kryžius buvo pastatytas tuojau po mūšio. Jogailos ir Vy­ tauto laikais jam tatai buvo pa­ Vinrichas von Kniprodė. y. jam sugriuvus. iš viso tebuvo sugriauta tik viena pilis. tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė. Viena grupė pasiekė Trakus. Tačiau lietuviai vis dėlto turėjo atsitraukti. Santykiai su ordinu Algirdo gyvenimo pa­ baigoje. kaip patogiausio strateginio kelio: gilyn į kraštą jie nė kiek nepasistūmėjo. prasidėjo jau kitokio pobūdžio santykiai. Jam valdant ordinas sunkiai kovojo. Trakuose Kęs88 89 . užgrobti Žemaičius ir sulieti į vieną abi savo valstybes. bet tai tebuvo kova dėl Nemuno vagos.

o Lietuva pasiliko pagoniška. T i k pradėjęs kariauti su lietuviais. O kai. Ji turėjo baigti derybas dėl krikšto. Buvo ne kartą ten nuvykęs ir Algirdas. Aišku. kad Lietuvai pasiūlytų krikštytis patsai popiežius ir imperatorius Ka­ rolis I V . visą laiką buvo aktualus Lietuvos krikšto klausimas. jie pareikalavo. bet sustojo pakeliui pas kryžiuočius. ėmė rūpintis ir Lietuvos krikštu. Lietuvos santykiai su rusų kraštais Algirdo ir Kęstučio laikais Gediminas laikė save „daugelio rusų" valdovu. Bet Kęs90 1 učio pažadas buvo duotas sunkaus karo metu. Prasidė­ jus deryboms. padarė su ordinu taiką. kurio valdomosios sritys buvo Lietuvos rytuose. bet dažniausiai nuvykdavo Kęstutis. kuris įtikino impera­ torių. Kadangi ordinas gaudavo iš Vakarų paramos prieš lietu­ vius. Tad ordinas pasiliko kur buvęs. Nė po vieno. sumušęs totorius. neatsisakydami krikštytis. jis gavo Kęstučio sutikimą krikštytis ir tatai pranešė popiežiui (1349 m. 4. kad kryžiuočių ordinas išsikraustytų iš Pabaltijo ir persikeltų į Rusijos tyrus ginti Europos nuo totorių. Abu kunigaikš­ čiai pasiuntė pas imperatorių į Niurnbergą vieną savo šeimos narį (greičiausiai Kęstučio sūnų Patriką). O kai jis savo dėmesį atkreipė į rytus ir į pietus. Kęstutis su Liubartu tuojau išvarė lenkų įgulas iš Voluinės pi­ lių. jis jau nebebuvo daugiau keliamas. būtų nebegalėję šauktis iš Europos kryžeivių. jis buvo im­ perijos narys. tuo­ met Lietuvos sienos buvo dar toliau praplėstos. Tada imperatorius išsiuntė į Lietuvą savo delegaciją. ir vėl prasidėjo karas. paskui — visas Kuršas ir visas kairysis Dauguvos krantas. Bet karalius Kazimieras Didysis. iš tikro jis nė neketino krikštytis. Priešingai. Bet ir panorėjęs impera­ torius būtų negalėjęs iškelti ordino. prašydamas skelbti kryžiaus žygius. Tuo būdu žuvo krikšto klausimas. Tada jie būtų nebegalėję toliau kariauti. pareikalavo. Kazimierui Di­ džiajam mirus. Tuo pat metu nutrūko jo sąjunga su Lietuva. Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių Gedimino laikais santykiai su Lenkija buvo geri. kad jų reikalavimas buvo teisingas. Vos tik Kazimieras pasitraukė iš kovų lauko. Tebegyvenant Algirdui su Kęstučiu. o Algirdas pareiškė: „ V i s a R u s i j a t u r i p r i k l a u s y t i L i e t u v a i". kurią taip pat tykojo pagrobti lenkai. Tad L i e t u v o s v a l d o v a i p a r e i k a l a v o a t i d u o t i j i e m s b e v e i k v i s u s lie­ tuvių giminių gyvenamuosius kraštus. Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Einant kovoms su ordinu ir su Lenkija. Bet kadangi tai bu­ vo visos valstybės interesai ir kadangi Lenkija taip pat grėsė Kęstučio valdomajai Palenkei. Derybos dėl krikšto 1358 m. Tada Kazimieras ėmė rūpintis. siūlydamas krikštytis. Voluinę Liubartas vis dėlto atlaikė. Algirdas. bet iš tikro jiems rūpėjo tik kraštą pavergti. Algirdas paėmė į savo valdžią dar P o d o l ę . ir abiejų vokiečių valstybių sujungimo klausimas būtų žuvęs amžinai. ėjusios net keletą dešimtmečių. atsisakęs nuo Pamario. Jis irgi kreipėsi į popiežių. 91 .3. tai Liubartui į pagalbą ateidavo ir broliai. Kryžiuočiai Europoje dė­ josi oficialiais Lietuvos krikštytojais. kurios didelę dalį valdė Kęstučio ir Algirdo brolis Liubartas. o nuo Aiviekstės upės intako — ana­ pus Dauguvos esanti Latgala. 5. savo žygio jie nereikalavo krikštytis. net gana sėkmingo. su ja bu­ vo net padaryta sąjunga prieš ordiną (Lenkai tada kovojo su ordinu dėl Pamario). Be to. Lietuvos interesus čia gynė L i u b a r t a s . Algirdas su Kęstučiu. Prahos arkivyskupo Ernesto vado­ vaujamą. Tačiau niekas negalėjo priversti ordiną išsikelti kitur. — kad būtų grąžintos visos žemės anapus Ne­ muno iki Priegliaus ir Alnos upės. kad daugumas ordino užimtų žemių būtų grąžintos Lietuvai. Lenkijoje ilgai nebuvo nuolatinio valdovo. Be to. Popiežius pažadėjo Kęstučiui už tai karaliaus karūną. kariaująs su lietuviais dėl Voluinės. nes šis būtų jo neklausęs. ir imperatoriui būtų buvę nenaudinga panaikinti galingą ir tuo metu klestėjusią valstybę. nes Lietuvos krikštas būtų pakirtęs šaknis jų egzistencijai. Imperatorius parašė Algirdui ir Kęstučiui laiškus. jis siekė užimti Voluinę. Delegacija neat­ vyko į Lietuvą. tai panoro jos gauti ir Kazimieras.). Dėl Voluinės ir prasidėjo kovos su lenkais. kad Lietuva tikrai krikštysis. o norėdamas pakenkti ordinui. tai pasidarė net Lietuvos priešas: dėdamasis Voluinės kunigaikščių įpėdiniu.

Todėl Algirdas ėmė rūpintis. suruošė į tas sritis žygį. Tuo tarpu iškilusi Mas­ kvos kunigaikštystė šituo atžvilgiu turėjo pirmenybę. Bielaja). Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika Nors Algirdas su Kęstučiu po tėvo mirties turėjo nemažas kunigaikštystes. be jokio leninio kunigaikščio. kuri. joje gyveno nuo totorių iš Kijevo pabėgęs visos Rusijos pravo­ slavų metropolitas. kuris apsigyveno Kijeve. Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes. O kai Smolenskas. sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis ir paėmė K i j e v ą į savo valdžią. S m o l e n s k o kunigaikštystė taip pat buvo patekusi į Lie­ tuvos įtaką dar Gedimino laikais. Naujų žemių užėmimas šiaurinėje Rusijoje. nustelbusi Tverę. kad Maskvai susiduriant su Lietuva. jie kartais ir šiems pasiduodavo. N a u miestų respublikas. T r u b č e v s k ą . Daug lengviau jam buvo veikti pietuose. Rusija tada dar buvo nesustiprė­ jusi: visi kunigaikščiai dar tebepripažino totorių valdžią ir mokėjo jiems duoklę. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą. kad jisai buvo pagonis. kur tik totorių valdžia buvo stip­ resnė. ne visada paklusnią didžia­ jam Lietuvos kunigaikščiui: turėdami daug reikalų su Lenkų karaliais. kur tekdavo susidurti su galinga Maskva. Tačiau tų miestų pasirinkimas lietuvio kunigaikščio rodė jų gerus santykius su Lietuva. tačiau iki Vytauto laikų sudarė kaip ir atskirą. Senasis kunigaikštis buvo pašalintas. metropolitas savo tikinčiuosius nuteikdavo Lietuvos nenaudai. t. Nukariavimai pietuose.kaip tik rūpinosi rytų sienomis ir santykiais su rusais. Rževas. tačiau Algirdas vis dėlto laimėjo: Konstantinopolio patriarchas pa­ skyrė Lietuvai atskirą metropolitą. S i e v e r s k ą ir kt. Nors atskiro Lietuvos pravosla­ vų metropolito paskyrimui ypatingai priešinosi Maskva. tačiau į jj vis dar kišos totoriai. susidėjęs su Maskva. tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą. kad būtų atgaivinta Kijevo me­ tropolija: tada metropolitas. Rusijoje Al­ girdas tęsė savo tėvo politiką. jis irgi susidūrė su sustiprė­ jusią Maskva. Pagal senąją tradiciją. Be to. Pats Smolenskas išgyveno nepriklauso­ mas dar ikį Vytauto. Visos tos kunigaikštystės buvo . Taigi Podolė. rungčiomis su Lietuva rinko smulkesnes kunigaikštystes į savo valdžią. Algirdas buvo nusista­ tęs suimti į savo valdžią visą Rusiją. nors ir buvo lietuvių kunigaikščių valdoma. Algirdas negalėjo viso savo dėmesio skirti Rusijai. Nors ir kliudė Maskva. Todėl ten. jis vedė T v e r ė s kunigaikščio seserį Julijoną. N a ug a r d ą . Bet jam čia daug kliudė ta aplinkybė. kurie čia su­ kūrė savo atskirą kunigaikštystę.i u 1 i s ir šiaurinės Smolensko kunigaikštijos žemės (Toropocas. ban­ dė ta priklausomybe atsikratyti. Netrukus iš totorių buvo atimta ir P o d o l ė . K a r d o Algirdo įtaka šiaurėje siekė net P s k o v o ir D. būdamas jo valstybėje. kunigaikščius daž­ niausiai pastatydavo Algirdas (paprastai jais pastatydavo savo sūnus ir giminaičius). o į jo vietą pasodintas Algirdo sūnus Vladimiras. Bet užtat daug geriau Algirdui sekėsi į pietus nuo Smolensko. Todėl Algirdas 1362 m. tačiau didžiojo kunigaikščio sritis buvo likusi 93 . Algirdo laikais ji dar daugiau priklausė Lietuvos. jam gana sunkiai sekdavosi. o pačios kunigaikštystės buvo silpnos. tačiau paties miesto nepaėmė. Todėl Algirdas siaurėjo turėjo daug sunkumų. o ypač Pskove. Pravoslavų metropolijos įkūrimas.itįduotos valdyti Algirdo sūnums ar brolėnams. y. Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais. 6. nebegalėtų jam kenkti. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos. kurią jie valdė patys. Ji buvo atiduota Karijoto Gediminaičio sūnums. tačiau abiejose tose respublikose. Jis buvo net kelis kartus priėjęs prie Maskvos vartų. Lietuvos valstybės mažai tepriklausomą kunigaikštystę. Algirdas kai kuriuos jo miestus atėmė iš Smolensko kunigaikščių ir tiesiogiai prijungė prie Lie­ tuvos. Čia jis užėmė visas Dniepro ir Desnos upyno kunigaikštystes — B r i a n s k ą . Abiejose respublikose kunigaikščio val­ džia buvo labai silpna: jis tebuvo tik karo vadas. Bet užtat jo darbo vaisiais vėliau pasinaudojo Vytautas. Bet Rusijos šiaurėje jau buvo iškilusi Maskva. palik­ damas Kęstučiui rūpintis santykiais su ordinu ir su Lenkija. visi rusų kraštai turėjo pri­ klausyti vienam metropolitui. dabartinių ukrainiečių srityse. Turėdamas daugybę kitų reikalų. Bet po Algirdo mirties Lietuvai teliko tik vienas M s t i s92 I . Aišku.

ir kraštas galėtų ekonomiškai kilti. Ir daugelis vėlesnių.Jaunučiui. nusižiūrėjusi į amži­ nas kovas su ordinu. kad Jogaila ne­ norėjo eiti tėvo ir dėdės pėdomis. Pasidalinę sritis. Algirdo įpėdinis Jogaila ir jo politika Naujoji Lietuvos politikos linkmė. Tai buvo grynai lietuviškas kraš­ tas. apie 25 m. bet dar ir tuo. ordino viršininkų tarpe turėjo gerų bičiulių. jis buvo sudegintas ant laužo Vilniuje ir palaidotas pagonių papročiais. Visi jo vaikai. kad liautųsi karai. Kęstutis. Bet pasirodė. gimę Vitebske. prekyba pagyvėtų. valstybė laimėtų ne vien tuo. Jo abidvi žmonos buvo rusės. bet ir toli praplėtė valstybės ribas. negu Algirdo). 1377 m. buvo neblogas ir karys. kad gautų nemaža naudos ir ekonomiškame gyvenime. Nukariautus rusų kraštus Algirdas dalino paprastai savo sūnums. valdė Vitebską. jų manymu. Ypatingai jis gerbė nar­ sius ir taurius riterius. Daugumas jų. su­ prato. bet ir katalikų bažnyčios. kurie gimė Vilniuje. — žodžiu. Krokuvos Katedroje. miręs. Jaunystę Užrašas: SĮigillum] Kynstutte praleido rusų kraštuose. Čia jis nežinojo jokių kompromisų. mirdamas Al«irdas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Jogailą. Tačiau jis nebuvo užsispyręs pa­ gonis fanatikas: jis niekuomet ne­ jautė neapykantos krikščionims. Karuose su ordinu buvo taurus. Susitarę. Jogaila. 1. sugebėjo ne tiktai apsau­ goti tėvo palikimą. gerb­ damas brolio atminimą. To meto jaunoji kar­ ta. tikrai buvo idealus karys — riteris. ordinas buvo atkirtęs Lietuvą nuo Baltijos jūros. buvo lin­ kusi su juo derėtis ir daryti visokias sutartis. kad Jogaila va­ rys tėvo politiką. Politinė krizė Lietuvoje 1 3 7 7 — 1 3 8 4 m. matė. Jogailai pripažino Vilnių ir didžiojo kunigaikščio titulą. klausys dėdės ir draugiškai gy­ vens su jo sūnum Vy­ tautu. 1377 m. kurių turėjo net 12. kaip brangiai atseina Lietuvai tos kovos. juodu gyveno tikrai broliškai. santykiams. Tačiau jis Kęstučio antspaudas. — ir patsai Kęstutis buvo įkūnėjusi lietuvybė ir uoliausias pa­ goniškosios Lietuvos gynėjas. Kitoks buvo Algirdas. Visuomet buvo nuoširdus ir atviras. buvo krikštyti rytų Bažny­ čios apeigomis. Jam priklausė vokiečių ordino pasienio sritis. vienas antram padėdami. III. kad vargiai pa­ vyks išvaryti ordiną iš Pabaltijo. tapdamas didžiuoju kunigaikščiu. Susidarius normaliems Biustas jo marmurinės statulos antkapy. Prieš Dux + De + Tracken. Tačiau religi­ niu atžvilgiu jis buvo tolerantas: Vilniuje buvo ne tiktai pra­ voslavų bažnyčia. su kuriuo kartu augo ir draugavo. susi­ taikinus su ordinu. kuria ėjo Hanzos varomoji prekyba. iš Algirdo kilusių. Tuo tarpu visa Kęs­ tučio šeima liko grynai lietuviška (Kęstučio palikuonys išmirė daug anksčiau. buvo pagonys. todėl buvo linkusi rasti su ordinu kokį nors modus viven­ di. Iš vi­ sų Gedimino sūnų jis buvo visų gudriausias politikas. kuni­ gaikščių šeimų ilgai išliko pravoslaviškos. jis tikėjosi. Ir pat­ sai Algirdas buvo pagonis. jie padarė perversmą ir paėmė vals­ tybės vairą į savo rankas. prekybos keliai pasidarytų Lietuvai daug lais­ vesni. bet tie. 95 94 . reikalinga jo žmonos dvarui. Mat. Kęstutis valdė Trakus nuo pat jaunystės. gyvendami tarp rusų. 1345 m. surusėjo.

Praktiškai tokią politiką varyti pirmasis pradėjo Jogaila. Tad jam teko ieškoti kitokios paramos. greit turėjo išeiti į aikštę. žinoma. Už tai Vai­ dila buvo pasidaręs klastingu Kęstučio priešu ir kartu su Jogailos jaunesniaisiais broliais. 1379 ir 1380 m. Andrius. Jogailos susitarimas su ordinu. Todėl. Jogaila tuo metu buvo išsiuntęs kariuomenę Lietuvos Istorija. Jas pasirašė Jogaila ir Kęstutis. sutartys su ordinu. Vytautas. be Kęstučio ži­ nios. Tačiau Maskvos ku­ nigaikštis Dimitrijas. T r a k u o s e buvo padarytos 10 metų paliaubos. kad Jogaila galįs būti priverstas žygiuoti tarsi į pagalbą Kęstučiui. val­ dęs Polocką. įtikinėjo Jogailą. kad Kęstutis apie ją nieko nesužinotų: joje net numatomas atvejis. Į medžioklę buvo pa­ kviestas ir Vytautas. Tiesa.). Vytautas išvyko į Drohičiną. nė nepra­ dėjęs karo. I Jogailos brolių sukilimas. Jogaila ėmė tartis su Livonijos ordinu vienas. Sutartyje ordinas pasižadėjo ne­ pulti Palenkės (pradedant Gardinu). ir Livonijos ordinas. Kęstutis po Algirdo mirties nesugyveno su Vil­ niaus dvaru. ir tas nesutarimas vis didėjo. nukreipta prieš dėdę. Sutarty net nu­ matyta. kuriai priklausė ir Jogaila su Vytautu. — kitaip sakant. ėmė ruošti koaliciją prieš Jogailą. esančių Palenkės pasieny. tačiau neiširo ir Jogailai sudarė nuolatinį pavojų. Prie Andriaus prisidėjo dar brolis Dimitrijas. Labai greit vyriausiasis brolis. nes ji buvo sukilusio Andriaus sąjungininkė. Ji buvo padaryta slaptai. tai ir Kęstutis sutiko taikintis su ordinu. kaip puolęs. tad konfliktas tarp jo ir Kęstučio buvo neišvengiamas. atsisakė klausyti Jogailos ir. vyresnieji Jogailos broliai jautėsi turį daugiau teisių tėvo palikimui. 7 cyj . Kadangi ir po Algirdo mirties ordinas nesiliovė puolęs Lietuvos. Be minėtų sumetimų. Tuo būdu 1 3 7 9 m. nenorėjo tuo tikėti. buvo sudaryta ne tiek Jogailos.). Kęstutis tuojau patikėjo žinia. kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą. Jogailą vertė artintis su kryžiuočiais dar reikalas paramos prieš pavojų jo valdžiai. Sutarties nesudarė tik livoniškė ordino šaka. Pagaliau 1380 m. bet apie sutartį jis greičiausiai nieko neži­ nojo. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis Jogailos pašalinimas (1381 m. tačiau karo veiksmų srityse jam galima būti. Šita Jogailos sutartis. ypač su Skirgaila. taigi ordinas galėjo jas pulti. ordinas trokšte troško. atimti iš jo Vil­ nių. Vokiečių ordinas. vasa­ rio mėnesį buvo pasirašytos paliaubos. pabėgęs į Maskvą. Jogaila grįžo atgal. Tuo būdu J o ­ gaila pasidarė ordino sąjungininkas prieš dėdę. Susiderėti su ja buvo ypač svarbu J o ­ gailai. Kęstutis negalėjo pakęsti. tikėdamasis pasinaudoti ta nesantaika. dar prieš atvykstant Jogailai. Bet tais pačiais (1380) metais Jogaila padarė naują nutartį su vįsu ordinu. kad Kęstutis trokštąs jį pažeminti. Jogaila neturįs tiktai kautis su kryžiuočiais. Briansko valdovas. bet ji aiškiai nukreipta ir prieš patį Kęstutį. kiek giminių — brolių ir motinos Julijonos — pastangomis. sumušė toto­ rius (Kulikovos mūšyje 1380 m. negu Jogaila. 2. ką reikėsią daryti. nes jau ir pats įtarė Jogailą. Šioje naujoje sutartyje ne tik išskiriamos Kęstučio že­ mės. Tada Jogaila susidėjo su totoriais prieš Maskvą. kaip kad prieš metus buvo apdrausta dalis Kęstu96 t io sričių. bet dėl to sutartis dar ne­ būsianti nutraukta. kartu augęs ir draugavęs su Jogaila. ji dar ilgai buvo neveikli. ji buvo pasirašyta tyčia tam reikalui suruoštoje medžioklėje. Mat. Apie Jogailos išdavikišką sutartį Kęstučiui pranešė vienas aukštas ordino narys: matyt. kad Lietuvoje kuo greičiausiai įsivy­ rautų vaidai. Kad jšis nieko nesuprastų. Tuo būdu prieš Jogailą susidarė stipri koalicija. kuris visada rėmė kiek­ vieną neramumą Lietuvoje. Tuo būdu šita sutar­ tis telietė tiktai pietines Kęstučio žemes. Dėdamasis su totoriais prieš Maskvą. kilusio iš žemesniojo visuomenės sluoksnio. o Lietuva turėjo nepulti or­ dino žemių. kuriam rūpėjo užimti Lietuvos valdomus Pavolgio miestus. ir pritarė Kijevo valdovas Vla­ dimiras. nuo pasirašymo vietos ji va­ dinama D o v y d i š k i ų s u t a r t i m i . kad Jogaila išleido savo seserį Mariją už dvariškio V a i ­ d i l o s . kol pagaliau pasiekė savo tikslą. ir todėl nenorėjo pripa­ žinti jo valdžios. Šita sutartis dar gali būti laikoma paprastu Jogailos srities apdraudimu.Todėl jaunoji karta. Tuo būdu Jogailai nepasisekė pakenkti koalicijai. bu­ vo linkusi ieškoti išeities iš karų. bet Žemaičiai ir kitos Kęstučio žemės iš jų buvo išskirtos. Jogaila drauge rūpinosi susitarti ir su kryžiuočiais. įvairiais būdais stengėsi palaikyti šitą įtarimą. Jį uoliai rėmė Maskvos kuni­ gaikštis Dimitrijas.

Krėvos pilies griuvėsiai. Kęstutis tuojau pradėjo derybas su kryžiuočiais. Jogaila dažniau­ siai tebūdavo tik brolių ir savo dvariškių dingstė. Greičiausiai tai buvo kitų darbas. Polocko kunigaikščiu. Surinkę jėgų. kur buvo ir Jogaila su Skirgaila. ir Kęstutis parsiskubino atgal. Kęstutis su Vytautu nu­ vyko pas Jogailą derybų. atėjo žinia. čia jam dar padėjo atėję į pagalbą kryžiuočiai. — išdavimo įrodymą tu­ rėdamas savo rankose. nes ir visuose kituose įvykiuose veikdavo ne tiek J o ­ gaila. nes jisai buvo pirmasis. sunku pasakyti. kiek kaltas čia buvo patsai Jogaila. pranešė radęs Kęstutį negyvą. paskirtas. Į Polocką išsiųsta Jogailos kariuomenė. Jam nesant namie. kada Kęstutis buvo apgulęs Jurbarką. Todėl. Naugardo Sieversko kunigaikštis K a r i ­ b u t a s . tuojau perėjo į Kęstučio pusę. Be abejo. Vilniaus pi­ lis labai greit pasidavė. todėl jie bematant perdavė miestą Jogailai. kad jis pats'nusižudęs. Dėl kažin kokių priežasčių mūšio neįvyko. maža tekreipdamas dėme­ sio į rytus. Kęstutį netrukus r. Kaip tik tuo metu. bet dar jam davė valdyti Vitebską. Radęs sutarties su ordinu raštą. tebėra neaišku dar ir šiandien. Vytautas tuojau pra­ nešė tėvui apie įvykius. kuris. 99 . Visuomenei buvo paskelbta. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šei­ mą. bet šie tyčia nenorėjo nusileisti. Kęstučio lavonas iš Krėvos buvo atvežtas į Vilnių ir iškil­ mingai palaidotas. čia taip pat atvyko ir kryžiuočių ka­ riuomenė. Kęstutis su Vytautu atvyko prie Trakų. o taika su ordinu reiškė laisvos prekybos klestėjimą.įleista. Visi kiti Jogailos šeimos nariai buvo perkelti į Vitebską. kad pasistengė paslėpti žudikus ir jų nebaudė. — ypačiai Skirgaila. kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas. Tačiau Kęstutis. jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Vytautas tuomet buvo medžioklėje. tačiau prie pat miesto Jogailos buvo sumuštas ir pasitraukė į Gardiną rinkti jėgų.vcžė j Krėvos pilį. iš­ girdusi apie perversmą. čia buvo ir Skirgaila. Paskutinės Kęstučio kovos ir mirtis. Kęstutį nužu­ džius ypač galima įtarti Skirgailą. kad prieš jį sukilo Jogailos brolis. metęs derybas. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą. kaip J o ­ gailos dvaro intrygų auka. kur abudu suėmė. Jis buvo sudegintas ant laužo su visais Kęstu­ čio mėgtaisiais daiktais. Krėvoje iška­ lėjos 5 dienas. tuojau išvyko į rytus. Kas buvo didžiojo Lietuvos gynėjo m i r t i e s k a l t i n i n ­ k a s . po sukilusio Andriaus. kad jiems nieko blogo neatsitiksią. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo 98 I-.į Polocką. Trakai buvo atiduoti valdyti Skirgailai. Tas pakvietė juos į Vilnių. nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį. Kęstutis ne tiktai jį paleido suimtą. Bet. Kęstutį iš pradžių pripažino visi. Kęstučio apsiausta. šunimis ir arkliais. Pirkliams to visiškai pakako. jis žuvo. ginklais ir gyvuliais: sakalais. Kęstučio valdymas ir Jogailos šalininkų sukilimas. Grįžęs jis bandė atsiimti Vilnių. pradėjo kovas su kryžiuočiais. kiek kiti jo vardu. nuo dvariškių rankų. Jogaila gal tik tiek tegalėjo būti kaltas. Iš visų savo priešų Kęstutis nubaudė tik vieną Vaidilą: jis buvo pa­ kartas. Skir­ gailai pasiūlius ir Vytautui pritarus.). Ypač mieste gyvenę vokiečiai pirkliai palaikė Jogailą. kilo vilniečių są­ mokslas (1382 m. Tuo tarpu Jogaila užėmė ir Trakus. Kęstutis buvo nužudytas. o jie patys buvo uždaryti kalėjime. Jis. nuvažiavęs į Krėvą. nes jis žadėjo taiką su ordinu. o Vytautą paliko Vilniuje.

pasižadėjo 4 metų būvyje krikštytis. Be to. savo rezidencijos pilį — N. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas (1384 m. Todėl Vytautas nuvyko į kryžiuočius prašyti pagalbos. Trakus žadėjo atiduoti tada. išvykdamas kariauti su Jogaila. Todėl jis pasiūlė Vy­ tautui taikintis. ir Jogaila kaskart nedrąsiau jautėsi. buvo sudaręs su kryžiuočiais sutartį. Bet Trakus tuo tarpu valdė Skirgaila. dėdamasis einąs prieš Jogailą. Pirmojo Vy­ tauto žygio metu jo pusėje jau buvo ne vien kryžiuočių kariuo­ menė. Vytautas. nes tikėjosi. prisipažino jų priklauso­ mas. 1383 m. Vytautas su susirinkusiais pas jį lietuviais išėjo iš savo pilies ir. žinoma.Taip tad liūdnai baigė savo dienas šviesiausia pagoniškosios Lietuvos asmenybė. nors tuo tarpu ir nieko nelaimėjo Lietu­ voje. kaip tik prieš susitaikinimą 101 . Marijenburgą — ir Naująjį Bajerburgą. nes buvo labai nepaten­ kinti Jogaila: mat. tada buvusi nužudyta ir senutė Vytauto motina. Visi buvusieji Kęstučio ir Vytauto Artimieji plaukte plaukė pas Vytautą. Vytautas iš Vilniaus pilies buvo irgi perkeltas j Krėvą. y. Apsigy­ venęs ordino pavestoje N a u j o j o M a r i j e n b u r g o pilyje 100 (prie Nemuno). staiga sudegino Jurbarką. Jogaila. Kai kurių vėlesniųjų šaltinių liudi­ jimu. Tie jį mielai priėmė. Taigi ordinas tikėjosi. Svainis Vytautui nesuteikė jokios pagalbos: jis buvo per silpnas kariauti su Jogaila. Kęstutis buvo palikęs Bras­ tos pilyje. buvo persekiojami ir visi jo giminės bei artimieji (vieni buvo nužudyti. kuria jis atidavė kryžiuočiams Žemaičius iki Dubysos. tačiau jo nepaėmė. Todėl.). nužudžius Kęstutį. jau svajojo apie naują sostą. tad kitos ordino pilys suskubo apsisaugoti. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvo­ nijoje būti ordino vasalu (1384 m. Vytautas. susijungęs su J o ­ gaila. kad. Ordinas pakrikštijo Vytautą V y g a n d o vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą. Vytauto kovos su Jogaila dėl tėviškės Vytautas pas kryžiuočius. kuri atvyk­ davo drauge su Ona pas Vytautą. apie savo valstybės praplėtimą. Vytautas pasidarė paprastu sritiniu kuni­ gaikščiu ir laukė pažadėtų Trakų. Skirgaila atsiėmė ir Trakus. Kariuomenei atsitraukus. todėl Vytautas dar kartą turėjo prašyti ordiną globos ir dar kartą jį apgauti. Vytautas sutiko. su kuria jis ir sugalvojo būdą pabėgti. Jį čia galėjo lankyti žmona Ona. y. t. Trakai ir visos Kęstučio valdytosios žemės. t. plaukė jo šalininkai iš visos Lie­ tuvos. Vytautas. tai buvo paskutinysis senosios kartos valdovas. Nuvykęs į jam paskirtą Gardiną. nenorėdamas skriausti savo artimiausiojo bendradarbio. apsigy­ venusį Naujajam Marienburge. kurią. Bet šitos sutarties jis vis dėlto neketino laikytis. Taip pat buvo nužudytas Birutės brolis ir keletas giminaičių. Mat. O Jogaila 1382 m. Vytautas. o be to. kai atims iš nepaklusnaus brolio Andriaus Polocką ir per­ kels ten Skirgailą. Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė. Marijenverderį (ties Kaunu). y. Taigi Jogaila su­ tiko klausyti kryžiuočių nurodymų. išėjo su žmona iš pilies ir pa­ ruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą. Pas Vytautą. jis ėmė ruoštis naujiems žygiams ir kvietė ten rinktis visus savo šalininkus. lai­ kydami pas save Vytautą. kiti buvo suimti ar no teko savo turtų ir žemių). kad. taikindamasis su Vytautu. bet ir keletas tūkstančių žemaičių. Mozūrų kuni­ gaikštį Jonušą. Bet Jogaila savo pažado netesėjo. Jogaila prašė Vytautą laikinai pasitenkinti pieti­ nėmis Kęstučio srities žemėmis — Gardino ir Brastos sritimis — ir pridedama Voluinės sritimi su Lucku. Vytautas sutiko taikintis ir pripažinti Jogailą di­ džiuoju kunigaikščiu. pasižadėjo be kryžiuočių pritarimo su niekuo nekariauti ir nedaryti jokios taikos. Cia visos naujosios epochos centre stovi didysis Kęstučio sūnus. privers Jogailą būti nuolaidesnį. privers Jogailą laikytis savo pažadų. Birutė. jau bendromis jėgomis sudegino N. Ordinas dėl to. Tik kai dėl visko buvo susitarta. Bet jis nebuvo sunkiai kali­ namas. palaikydamas Vytautą. Visos šitos derybos ėjo be ordino žinios. rudenį toji kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. sargų nepažintas. netvėrė apmaudu. t. vis dėlto pasidarė labai pavojingas Jogailai. 3. Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino sąlygas. Po jo atėjo jaunesnioji karta. Kryžiuočiai greit sužinojo apie jo išdavimą. Persirengęs tarnaitės drabu­ žiais. jei jam bus grąžinta tėviškė. Tėvui žuvus.). kuri pakreipė Lietuvos valstybės likimą kita vaga — prisidėjo prie krikščioniškosios Va­ karų kultūros.

Be to. visam krašte jis pastatė daugybę mūrinių pilių. atsisakęs nuo ordino užgrobtojo Pamario ir Kulmo.). Boleslo­ vui mirus. Algirdo ir Kęstučio brolis Liu­ bartas. buvo val­ dęs bevaikis Mozūrų kunigaikštis Boleslovas.). 70—71 psl.). turįs Didžiojo vardą. Marija ir Jadvyga. Prieš anksčiau iškilusius ponus jis palaikė miestiečius ir ūkininkus. Tuo būdu Lietuvos valstybės kūrimosi laikais Lenkija buvo su­ skilusi. jis tarėsi turįs teisę gauti ir šio valdytąją dalį. po 10-ties metų kovų. su Vytautu. išmirus jų kunigaikščiams. o Jadvyga — su Austrijos kunigaikš­ čiu Vilhelmu Habsburgu. Algirdas — ypačiai valstybę. bet ir Podolę. Vengrijos karaliui Liudvikui (iš d'Anjou giminės). (Seniausias Gardino vaizdas). Tuo keliu eidama. Jogailos ir Vytauto laikai 1. jis neatsisakė nė nuo Lie­ tuvos. Jam susitaikinus su ordinu. Liudvikas mirė (1382 m. Tuo būdu kartu su Lietuva jis pradėjo valdyti ir Lenkiją. nutrūko ir sąjunga su Lietuva. 90 psl. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium Lenkų valstybė atsirado jau X amž vidury. o jaunoji karta susirūpino tik valstybe ir nepastebėjo. buvo vedęs Voluinės kunigaikščių dukterį ir valdė didelę dalį Voluinės su Lucko miestu. Jis sustiprino Lenkiją ne tik užsieny. Kovos pasibaigė Lietuvos laimėjimu (žiūr. kurie buvo už­ grobę lenkiškąjį Pamarį. Kęs­ tutis gynė lietuviškumą. kuri ėmė lenkėti. kaip ir Boleslovas. kurių buvo net 23. Kovai su ordinu jis ir buvo padaręs (1325 m. tauta laiko būvyje susilaukė kitokio pavojaus. Eidamas karaliauti j Lenkiją. Vis dėlto jis buvo priverstas palikti Lietuvai ne tik didžiąją dalį Voluinės.). Jo sūnus K az i m i e r a s D i d y s i s (1333—1370 m. bet ir į Podolę. o su ja — ir sostą.). Po poros metų Jogaila iš tikro pasidarė Lenkijos karalium. Bet X I I amž. nepamiršdamas ir lietuviškumo. Todėl jis ir pradėjo karą su Kazimieru. kaip užtraukė vargų naštą lietuvių tautai. rado kitą išeitį. su ja tuomet Lietuvai nedaug teteko kovoti. Kazimieras yra vienintelis Lenkų karalius. Susitaikinęs su ordinu ir palikęs Lenkiją atskirtą nuo jūros. Tie žmonės. pradžioje. Lenkijai liko Haličius (Galicija). Karalius Liudvikas ir jo įpėdinio klausimas. Tuo pat metu jisai pareiškė pretenzijas į Voluinės ir Ilaličiaus žemes. Lenkija tuo būdu atsi­ dūrė personalinėje unijoje su Vengrija. kai Lietuvą valdė Vytenis. 102 . Lietuva krikštijosi ir bendromis jėgomis su Lenkija sutriuškino vokiečių ordino ga­ lybę. Lenkijoje po Liudviko mirties prasi­ dėjo netvarka. Kazimieras buvo atkreipęs visą savo dėmesį į pietus ir pretendavo ne tik į Haličių ir Voluinę. taip pat nepalikęs sūnų. Lenkai jam pasiūlė savo karalaitės Jadvygos ranką. susitaikino su ordinu (1343 m. Taigi tuojau po Jogailos ir Vytauto susitaikinimo prasidėjo nauja Lietuvos istorijos gadynė. pretenduojančiu į Boleslovo valdytąjį kraštą. o ypač Kęstutis su Algirdu. ir po jo sostas atiteko jo sesers sūnui. jo laikais ypač pakilo ekonominė krašto gerovė.) sąjungą su Gediminu (žiūr. Vladislovas I.Gardinas XVI amž. Kazimieras mirė bevaikis. — būtent prisijungė prie krikščioniškosios Vakarų kultūros per Lenkiją. Vėl iš naujo visą Lenkiją suvienijo karalius V l a d i s l o v a s I L o k i e t k a — X I V amž. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripa103 IV. Prasidėjo glaudūs Lietuvos ryšiai su Lenkija. buvo sužadėtos: Marija — su imperatoriaus Karolio IV sūnum Zig­ mantu (Liuksemburgiečiu). Liubartui padėjo broliai. kad Lenkiją Kazimieras radęs medinę. Jo dukters. vienydamas valstybę. kurių dalį. susidūrė su kryžiuočiais. ji suskilo į daugybę mažų kunigaikštysčių. Čia tad Kazimie­ ras ir susidūrė su Lietuva. kurie dar prie Kęstu­ čio gyvos galvos buvo pradėję ieškoti kelių suartėti su Vakarais ir buvo pradėję įvairias derybas su ordinu. Mat. o palikęs mūrinę. bet ir viduje. Todėl lenkai tada gebėjo sakyti.

nes vieno valdovo valdoma Lenkija ir Lietuva įstengtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną — kryžiuočius. pasižadąs su savo broliais ir visa Lietuva krikštytis. Su­ grįžo Jogailos delegacija. kuris atiteko Vengrijai. Toji delegacija pirmiausia susitarė su len­ kais Krokuvoje.). Kandidatų buvo nemaža. buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuo­ čius ir organizavo savo jėgas. Kai kurie iš jų buvo bandę net jėga įsigalėti. Tačiau ponams tų Lenkijos dalių. 1383 m. Tačiau Lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. lenkų kunigaikščių. Lengvenis. Krėvos aktas. Šitų naujų per­ spektyvų akivaizdoje. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duo­ tus pažadus specialiu dokumentu. nebuvo jokia sutartis. kuri susiėjo su ginčijamomis žemėmis. o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. Jiems drauge susitarus. jis pasižadąs paleisti visus Lietuvoje esančius lenkus belaisvius. kurios suėjo su Lietuva. Jo vyriausias brolis Andrius. Tai buvo ponai iš pieti­ nės Lenkijos. tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Tą aktą patvirtino pats Jogaila. tik dabar ėjo ginčas. tačiau visai neketino klausyti Jogailos. be to.. kuris tuojau po tėvo mirties buvo pra104 <l<iys organizuoti sąjungą prieš Jogailą. į sostą buvo savų pretendentų. kuris yra žinomas K r ė v o s a k t o vardu (1385 m. Podolėje) išėjo jiems j nenaudą. Todėl jie nusprendė. Kaributas ir Vytautas. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Dabar jiems atrodė. tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai. Liudvikui valdant. kurs būtų naudingas Lenkijai. o kara­ liaudamas pasižadąs rūpintis atgauti visas Lenkijos ir Lietuvos nustotąsias žemes. o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. kaip Lietuvos krikš­ tytojai. o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją (iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Skir­ gaila). pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delega­ cija. nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija. o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. pretendavo dar nemaža savų. gaudamas Jadvygos ranką ir Lenkijos karūną. 101 psl. katrai būtent jį pavesti. Siaurės Lenkijoje. kaip jo vasalas. Haličiuje. t. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Len­ kijos karaliene. gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas že­ mes. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krė­ vos pilyje. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės. bet ir čia Jogaila daug kam atrodė labai tinkamas karalius. Kai lenkai ėmė svarstyti Jogailos kandidatūrą. rugpiūčio 14 d. Tai buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų 105 . arba D i d ž i o j o j e L e n k i j o j e . jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių. kuriai vadovavo Skirgaila. Jogaila pirmiausia susitaikino su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių (žiūr. y. lenkams nepatiko nė vienas iš jų sužadėtinių vokiečių. 2. kad geriausia būtų Lenkijos karalium padaryti Jogailą — Lietuvą sulieti su Lenkija. 1385 m. nes ji tebuvo dar vos 14 metų mergaitė. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies. pasi­ žadąs sujungti su ja didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. kad jis. pasižadąs sumokėti Vilhelmui sužadėtuvių sutarty numatytą 200. ir buvo išrinktas Jogaila.000 auksinų pabaudą už sužadėtuvių sulaužymą. Po 2 metų suiručių sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei Jadvy­ gai. jo broliai Skirgaila. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją. Be Jadvygos sužadėtinio Vilhelmo. kaip kad dažnai jis vadinamas. Jogailos derybos su lenkais. Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo. arba iš vadinamosios M a ž o s i o s L e n k i j o s . labai svarbu buvo gauti priėjimą prie Juodosios jūros. Tame akte Jogaila sako. Be to. 1384 m. kad geriausias vyras Jadvygai būtų plačiosios Lietuvos valdovas Jogaila. Lenkų rungtynės su Lietuva dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje. norėdamas atgauti tėviškę. Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti. jie prarado ir Haličių. kad tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti. Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu.žintas dukterims. priimdamas Lenkijos karūną. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Po­ locką. Krėvos aktas. jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką. Be to.). joks unijos aktas. kad vyrą jai išrinks lenkų ponai (didikai). jo būklė buvo gana kritiška. tik su ta sąlyga. vasarą buvo baigtos derybos.

ui įtakos ir todėl rėmė jo planus. didesniaisiais ir mažesniaisiais bajorais trokšta ir nori priimti švento­ sios Romos katalikų Bažnyčios tikėjimą. m. vis dėlto išsiskubino į Lenkiją. Ordinas dar bandė patraukti j savo pusę Vytautą. Toks raštas buvo padarytas tiktai vienas. įvykdyk šį išganingą skyrimą. sieloms išganymas.it y t. Kaributo. kad jis esąs žiaurus barbaras. su juo kartu atvyko ir keli jo broliai su Vy107 . ketino smurtu už­ grobti nuotaką. o taip pat su giminėmis. nepaisydamas ordino pavojaus. k. negu į žmogų. Lengvenio ir Vytauto. Tuo būdu ordinas no­ rėjo sulaikyti Jogailą Lietuvoje. kad jo delegacija. Tuo būdu pagaliau visos kliūtys buvo nugalėtos. tik nutrupėję jo antspaudai.i. Toks tatai buvo Jogailos delegacijos pareiškimas. didysis kunigaikštis Jogaila su visais dar nekrikštytais broliais. o karalystei padidėjimas. Lenkai. apaugęs plaukais ir daug panašesnis į žvėrį. Jadvyga. taigi ir Lenkijos karalium. kartu su savo čia esančiais broliais. ir Jogaila tapo Lenkijos karalium. Jogailai išvykus į Lenkiją. Kad ir kaip rūpinosi dau­ gelis imperatorių ir įvairių kunigaikščių. karų metu Lenkijoje karo papročiu paimtiems ir (į Lietuvą) atkeltiems belais­ viams. bū­ tent. tikime. Be abejo. kur panorės. Buvo kliūčių Jogailai ir pačioj Lenkijoj. Krėvos akte Jogailos pasižadėjimai taip suformuluoti. y. tikėjosi. Įtūžusiam ordino magistrui jis nusiuntė laišką. Tačiau jiems su­ trukdė lenkų ponai: Vilhelmas iš Krokuvos pilies buvo išvytas. Kai Jogaila išsirengė į Lenkiją. ordinas pradėjo pulti Lietuvą. didysis kunigaikštis Jogaila. Jogailos. Iš to. gavę Jogailos pasiža­ dėjimų patvirtinamąjį raštą. d. tačiau negalėjo iš jo to iš­ gauti. karalių ir įvairių kunigaikš­ čių troško. Lenkai vėliau atsiuntė raštą.pasižadėjimų patvirtinimas raštu. kad lengvai galės pasiekti savo tikslą. Jogaila. Jogaila pasižada ir laiduoja savo paties lėšomis ir rūpesčiu sugrąžinti Lenkijos karalystei visas bet kieno atplėštas ir atimtas žemes. kurių čia buvo 5. ir atrodė. 200. Norėdamas visa tai sustiprinti. tačiau Visagalis Dievas tą pasaugojo Jūsų Karališkajai Didenybei. didįjį kunigaikštį Viešpatį Jogailą ir duoki jam žmoną mylimiausiąją savo dukterį. šitaip kalbėjusi karalienei Elžbietai: „Daug imperatorių. buvo sulaikyta ir budriai sau­ goma. geidė ir stengėsi su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Jo­ gaila) sudaryti artimą ir amžiną giminystės sąjungą. iš Krokuvos atvykusi į Vengriją. Jogaila at­ vyko į Krokuvą. 1386 m. Lenkų karalienę Jadvygą. norėjusi pas jį pabėgti. k. Dabar jis. kad jaunutė. Tad. Visi Jogailos priešai tuo tarpu skleidė gandus. Jogailos kvietimas į Lenkijos sostą ypačiai nepatiko vokiečių ordinui. Šviesiausioji Valdove. Kiekvienas iš jų galės laisvai vykti ten. linksmas. savo jauną sužadėtinį mylinti mergaitė bijote bijojo Jogailos. vidutinio ūgio. Be to. D. Skirgailos. be to. — jei tik Vengrų karalienė suriš su juo moterystės ryšiu savo dukterį. Jis.000 auksinų. tiek Lietuvos nustotosioms žemėms atgauti. pailgo. kaip jis atrodo. Jadvygos sužadėtinis Vilhelmas taip pat rūpi­ nosi skubiai tapti Jadvygos vyru. jis buvo už Jadvygą bent pustrečio karto vyresnis. kad jis tik patvirtina savo delegicijos pareiškimus Jadvygos moti­ nai: esą. žmonėms garbė. atvykę pas Jogailą. esančių ir nesančių brolių vardu pareiškė. kai [ogtilai reikėjo vykti į Krokuvą. kaip sūnų. atliko savo seime karaliaus rinkimo formalumus ir atsiuntė jam specialų diplomą. t. nes Visagalis Dievas tą garbę paliko Jūsų Karališkajai Di­ denybei. Todėl ordinas ban­ dė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu. tačiau Vytautas nesidavė suviliojamas. Jogaila dar pasižada grą­ žinti laisvę visiems krikščionims. gauti Lietuvoje daur. o tuo metu Lenkijoje galėjo vis­ kas pasikeisti Jogailos nenaudai. Lenkų karalienę Jadvygą. kad su tais delegacijos pažadais sutinkąs ir juos tvirtinąs. sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą. Be to. žadėdamas jam padėti atgauti Skirgailos tebcvaldomus Trakus. jo žemėse gyvenančiais didikais. 0 kiek vėliau livoniškė ordino šaka su pasidavusiu jai Polocko kunigaikščiu Andrium padarė kitą žygį. žinoma. pareiškę. Mat. Šitas aktas tebėra išlikęs iki mūsų laikų. Jogailos sutiktos kliūtys į Lenkų sostą. bet tas. — pasižada visus savo turtus paaukoti tiek Lenkijos. bus Dievui šlovė. Zaviša grįžęs ją nuramino. tuo būdu Lenkų sostas buvo 106 alimamas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. karalienės Elžbietos delegatai. Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas. Jis buvo atvykęs į Krokuvą. kviesdamas jį savo krikšto tėvu. Jogailos atvykimas į Lenkiją. savo. kad Jogaila nesąs joks baidyklė. Pretendentas į Jad­ vygos ranką. Jadvyga pasiuntė savo ištikimą bajorą Zavišą apžiūrėti. Vieno žygio metu kryžiuočiai buvo pasiekę net Vilnių ir Ašmeną. taisyklingų bruožų veido ir tikrai didelio valdovo išvaizdos. nes ir jaunutė Jadvyga jo geidė. kunigaikštis Jogaila pasižada savo L i e t u v o s ir Ru­ sijos žemes amžinai s u j u n g t i su Lenkų karalys­ t ė s karūnos žemėmis". abiejų lyčių žmonėms. kuriuo jie patvirtino Jogailą išrin­ kę karalium. priimki. Pa­ galiau d. neatvyko. Toliau didysis kunigaikštis Jogaila pasižada sumokėti Vengrų karalienės ir Austrijos kunigaikščio sutarties metu sulygtą piniginę sumą. O kol visa tai įvyks. pranešęs. o vyras kaip reikiant: gražus.

Bet veikiai kunigaikščiams reikėjo grįžti namo. Todėl. — ir Vytautas ir kiti kunigaikščiai. vasario 15. nes turėjo pasidaryti galingesnis. kad lenkai nori žiūrėti į Lietuvą. manydami. Kartais yra sakoma. bet ir dėl Vilniaus. DUVO Trečiasis koalicijos narys ir Andriaus suverenas. jis grįžo namo. kad amžinai būsią ištikimi Lenkų karaliui Jogailai su karaliene Jadvyga ir kad pa­ šaukti tuojau atvyksią į Lenkiją. kaip į jų valdžiai patekusią provinciją. Todėl Vytautas greit ėmė trauktis nuo Jogailos. Tam pritarė ir jo broliai. Nusiaubęs kai kurias Lietuvos sritis. Smolensko kunigaikštis Sviatosla­ vas. Bet kaip tik dabar pradėjo bręsti naujas jo konflik­ tas su Vytautu.). nes Polocko kunigaikštis Andrius drauge su Livo­ nijos ordinu ir Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu vėl pradėjo karą prieš Jogailą. Pirmučiausia šitam reikalui iš Krokuvos 108 . Jogailai tapus Lenkijos karalium Krėvos akto prasmė. Tačiau ir dabar. o karūnacija — kovo 4 d.. kad Lietuva tikrai niekuomet neatsiskirs nuo Lenkijos ir visuomet priklausys jų karaliui su karaliene. Po krikšto įvyko jo jung­ tuvės su Jadvyga ir karūnacija Lenkijos karalium (krikštas buvo 1386 m. Livonijos ordinas. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. kaip laidas. 1387 m. —. Be to. bū­ damas Lenkijos karalium. priešų Lietuvoje jis nebeturėjo. gaudamas A l e k s a n d r o vardą. Ir Jogaila. kad p a s i ž a d a L i e t u v o s n i e k a m n e a t i d u o t i . Jogaila prie krikšto gavo V l a d i s l o v o vardą. Mat.tautu. Nugalėjimas Andriaus ir koalicijos. nors Lietuvos valstybė buvo kelis sykius didesnė už Lenkiją. kad Jogaila Krė­ vos aktu Lietuvą dovanojęs Lenkijai. bet. Krokuvoje tuojau buvo atliktas Jogailos ir kartu atvy­ kusių kunigaikščių krikštas. Skirgaila tebevaldė Trakus. Be abejo. kad iš Andriaus atimtas Polockas būsiąs pavestas Skir­ gailai. o šiojo valdomi Trakai būsią jam atiduoti. metant ordiną buvo žadėta. Bet prieš tai Lietuvoje įvyko didelių atmainų — ji buvo pakrikštyta. žadėda­ mas Lietuvą prijungti prie Lenkijos. anais laikais valdovų grada­ cijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium. Krėvos aktą surašė lenkai. Anais laikais valdovui jungtuvėmis gauti valstybę buvo ne naujiena. Lietuva buvo skirtinga valstybė. Jie tuojau pareikalavo garantijos. Tatai atliko jau Vytautas. kad Lietuva prijungiama prie Lenkų karalystės. išvykdami iš Krokuvos. mažai tedalyvavo kare. kad Vytautas nutarė pradėti kovą ne tik dėl Trakų. 3. kad abi valstybės bus jo valdomos. Jam buvo tik svarbu. tokiuos pat raštus davė ir kiti kunigaikščiai. Mat. Sitai kovai jis vėl turėjo susidėti su ordinu. Tam tikslui Lenkijoje buvo palikti. kad Lietuvą bus galima valdyti iš Krokuvos. Jo sąjungininkas. O tie. Lietuvos valdymo klausimas. Akte buvo pažymėta. jis teturėjo galvoje. buvo priversti tokiuos raštus atsiųsti iš namų. galėjo tik džiaugtis. Jogaila savo vietininku Lietuvoje paskyrė brolį Skir­ gailą. Polocką už­ ėmė Skirgaila. o šio sūnus Jurgis buvo priverstas padaryti su Lietuva sąjungą. arba jos sričių kunigaikš­ čiai turėjo jaustis visai savarankiški. ir ją arba turėjo valdyti Vilniaus kunigaikštis. atvykęs į Lietuvą. Lenkija buvo katalikiška. tad kara­ lystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. dėl didžiojo Lietuvos kunigaikščio sosto. 109 . k a t r a v a l s t y b ė p r i e k a t r o s b u s p r i j u n g t a . tad negalėjo būti prijungta prie pago­ niškosios Lietuvos. ir buvo paruoštas kelias jam prijungti prie Lietuvos. Tuo būdu nuo Algirdo laikų atsipalaida­ vęs Smolenskas vėl pateko Lietuvos įtakai. Tuo būdu. žuvo mūšyje. tapęs Lenkų karalium. o Jogaila su broliais jį patvirtino. Išvykdami jie buvo pri­ versti duoti priesaika patvirtintus raštus. y. J o ­ gaila turėjo savo rankose visą Lietuvą. Pačiam J o g a i l a i b u v o v i s t i e k . t. Lietuva. Vytautui 1384 m. Pagaliau konfliktas tarp jų tiek toli nuėjo. Greit pasirodė. jungtuvės — 18 d. su J o ­ gaila nuvykę kunigaikščiai. Vis dėlto lenkai klydo. tai netiesa. gavęs Polocką. Tada atnaujino tikėjimo išpažinimą ir Vytautas. k u r i ų Krokuvoje tuomet nebuvo. Kiek vėliau. suimtasis Andrius buvo nusiųstas Jogailai į Krokuvą.nes valstybės stiprybė visiems lygiai rūpėjo. o Jogaila ėmė jį var­ žyti. valdyti ją pats. Jogailos valdžiai visą laiką nepaklusnus Polocko kunigaikštis Andrius buvo nuga­ lėtas iš Krokuvos grįžusių Skirgailos su Vytautu. gaudamas naują valstybę.atleisti Skirgaila su Vytautu.

kitas kitu vardu ir t. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vietą. arba įstatymas.). Teisės duotos tokios. 59 psl. kad ordinas. ir Mindaugas. įeiti į krikščioniškųjų Europos valstybių tarpą. pagonys. svyra­ vęs prie jų prisidėti. liet atlikus krikšto apeigas ir suorganizavus Bažnyčią. dar praėjo pora amžių. Žemaičiai betgi nepasidavė. Be abejo. tiek kitiems kunigaikščiams buvo aiš­ kus krikšto reikalas. Nuo ordino puolimų jau nebegalėjo išgel­ bėti nė krikštas: jis žūt būt stengėsi užimt Žemaičius ir sujungt abi savo šakas. Jis vyko su būriu lenkų ponų ir dvasininkų. Jis ir kunigaikščiai. būtent Žemaičius. moji Lietuvos Bažnyčiai pri­ pastatyta 1387 m. t. Pats krikštas dar nieko ne­ reiškė: be bažnyčių ir katalikų dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas. simbolizuoją nekaltąją sielą. Nekrikštyti liko tik žemaičiaiS. Ne­ menčine. raštas.). kokias turėjo ir Lenki­ jos Bažnyčia. Lietuvoje ka­ talikų kunigų tada nebuvo. sudegusi 1399 m. tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. Lietuvos valdovams tas ypačiai ir rūpėjo. Maišiogaloje. Vytautas ir visa jau­ nesnioji karta suprato krikšto reikalą. Jos buvo gana plačios: Bažnyčiai dovanotosios žemės buvo atleistos nuo visų prievolių valstybei. pabėgęs į ordiną. 68. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprinimas Lietuvoje / Vilniaus vyskupystės įkūrimas. Medininkuose. y. Po karūnacijos Jogaila apvažinėjo Lenkiją ir nuvyko į Lie­ tuvą. t. grei­ tomis atliktas krikštas nieko nepakeitė krašte: žmonės liko. bet vis nepasisekdavo dėl tos pačios grobuoniškos ordino politikos. kad greičiau eitų krikštas. Pirmasis jos krikšto ban­ dymas Mindaugo laikais nepasisekė. Jogailai tapus Lenkų karalium. Jiems teko kalbėti per vertėjus. jį lydėję į Krokuvą. ligi buvo išnaikinta pa­ gonybė Lietuvoje. 52. buvo pasižadėjęs 4 metų būvyje krikštytis.). Vienas būrys buvo krikštijamas vienu.. pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. Tą iš lengvo atliko suorganizuotoji Bažnyčia. nusikalstas. žmones 110 Iukstijo būriais. Lietuvos krikštas (1387 m. vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karalium. Krikštas. nesiliaudamas ją pulti. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus. Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms iš­ laikyti jis davė keliolika dva­ rų. kaip buvę. atsirado puiki proga bendromis jėgomis apsiginti nuo ordino ir. Obalčiuose ir Ainoje). Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vil­ niaus vyskupystę. o naujai atvykę lenkai nemokėjo su­ sikalbėti su lietuviais. krikšti­ josi. Buvo aišku. 90 psl.) Lietuvos krikšto klausimas. Todėl. pa­ miršo ir krikštą. Tiek jam. tačiau niekas dėl jo nenorėjo nustoti nė ma­ žiausio žemės ploto. kur turėjo sutvarkyti krašto valdymo reikalus ir krikštyti šalį. Jogaila. Jogaila (1382 m. Krė­ voje.4.). krikštijosi dar prieš karūna­ ciją. pasauliui jau buvo galima skelbti. Vytautas. lenkų dėka visiškai aplenkus ordiną. Vėliau buvo dar bandyta Lietuvą krikštyti Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais (žiūr. bet kadangi ordinas drau­ ge norėjo paimti į savo priežiūrą visą Lietuvą ir iššsiderėjo sau Žemaičius iki Dubysos. pagaliau žuvo (žiūr. Kaip krikšto dovana. kad Lietuva esanti krikščioniškas kraš­ tas. kuriuo nusakomos Bažnyčios ir dvasininkų tei­ sės (1387 m. Jau seniai buvo pribrendęs rei­ kalas Lietuvą padaryti krikščionišką. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje. Jogaila. pastatė ka­ tedrą ir dar 7 pirmąsias para­ pijines bažnyčias krašte (Uk­ mergėje. tačiau politiniais sumetimais: susitaikinęs su Jogaila. nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį. todėl jie nesugebėjo gerai išaiškinti tikėjimo tiesų. tai Jogaila nei krikštijosi nei vykdė kitus sutarties punktus. y. Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai. t. kad sunku bus ilgiau išlikti neprisidėjus prie krikščioniškosios Europos kultūros. Taip pat buvo duota pir­ Pirmoji Vilniaus katedra. jos turėjo 111 . prie jų pri­ sidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose. darydamas sutartį su ordinu. o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vie­ tas. vilegija.

buvo paskirtas Skirgaila. Lietuviškai dar mokėjo kai kurie iš Len­ kijos atvykę. Iš pačių lietuvių dvasininkų negalėjo būti. Antroji Vilniaus katedra. Tuo būdu su šia pirmąja Bažnyčios privilegija atsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė be jokių prievo­ lių valstybei. Ta privi­ legija turėjo sustiprinti naujai įvedamą katalikybę. o kiti — Lenkijoje gyvenę čekai ir vienas kitas vokietis. Į Maskvą vykstantį sužadėtinį palydėjo Vytauto kariuomenės būrys. persi­ kėlęs gyventi į. tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prie­ volių. Lietuvos Istorija. Jogaila. norėjo patsai valdyti Lietuvą. Pirmasis vyskupas buvo lenkas. bajorai. kad bajorai laisvai galį valdyti savo žemes ir negalį I u rėti jokių kitų prievolių. Jam grįžus į Maskvą. kaip tik karo tarnybą ir pilių taisymą bei statymą. kad geruoju neatgaus savo tėviškės — Trakų. katalikams net draudžiamos jungtuvės su jais. Vytautas iš pat pra­ džių rėmė Jogailos politiką suartėti su Lenkija. Jogailos vietininku. susižadėjo su jo dukteria Sofija. Tačiau bajorijai vis dėlto niekuomet nepasisekė apdėti prievolėmis bažnytinės žemės. jei šie nepriima katalikybės.būti valdomos tokiomis pat teisėmis. Bėgdamas iš totorių nelaisvės. Kadangi tuo metu Lietuvoje teko rūpintis. Tai buvo vadinamosios p r i v i l e g i j o s (lex privata). todėl Jogailos duotoje privilegijoje visos teisės pripažįstamos tik katali­ kams. Mask­ vos kunigaikščio sūnus Vosylius. kuriuose būdavo surašytos jų teisės. krikščionybę. Tad matydamas. Ir kitose Europos valstybėse tada nedaug te­ buvo bendrų įstatymų. Iš 12 pirmųjų Vilniaus kapitulos narių tik 4 buvo vietiniai. kad jo klausys. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila Jogailos ir Vytauto santykiai 1386—1389 m. Todėl iš visų sričių kunigaikščių buvo paimtos priesaikos. visiems Lietuvos rei­ kalams tvarkyti. tiesa. Pirmoji krašto privilegija. tačiau. Jogaila ėmė juo nebepasitikėti ir varžyti. Privilegijoje nustatoma. bet anksčiau į Lietuvą atsikraustę svetimšaliai katalikai. apsilankęs pas Vytautą Lucke. 8 113 . t. Vytautas tuo metu ir su Skirgaila jau buvo susipykęs. įvedus. Tačiau visomis teisėmis tegalėjo naudotis tik katalikai. bet ir prieš rytų apeigų Bažnyčią. Bet dau­ gumas ir jų nemokėjo lietuviškai. Todėl vėliau iškilusi bajorija ilgai rūpinosi. Naugarde. Jogaila taip pat paskelbė raštu pirmąją visam kraštui privilegiją. Tai buvo pirmoji privilegiją. kiekviena įstaiga. o rytų apeigų krikščionys net suvaržomi. kokiomis valdė savo žemes ir patsai valdovas. Krokuvą. kiekvienas luomas ir atskiros šeimos turėdavo dokumen­ tų. Kata­ likų bajorams pirmą kartą Lietuvoje raštu nusakomos teisės ir pareigos. Vytautas ėmė ruoštis kovai. tačiau ir jų daugumas greičiau­ siai kilimo buvo ne lietuviai. anksčiau Lietuvoje buvę misijonieriai. Taigi Lietuvoje Bažnyčia iš pat pradžių gavo tokias pat teises. Pirmieji Lietuvos dvasininkai buvo ateiviai iš Lenkijos. Lietuvoje iki įvedant krikščio­ nybę nebuvo jokių rašytų įstatymų: viskas priklausydavo nuo valdovo valios. Vytautas susidėjo su jo priešu. kad katalikybė pirmautų ne tik prieš naikinamą pagonybę. Tik kitur dėl tų teisių teko ilgai kovoti. Lietuvoje. Tai buvo nusi­ kaltimas Jogailai. gaudė jo siunčiamus laiškus ir t. — jis pradėjo šalintis nuo Jogailos. kad ir dvasininkų žemėms būtų už­ dėta karo prievolė ir mokes­ čiai. bet kiekviena valstybės sritis. Jie daugumas buvo lenkai. vienas kitas buvo iš miestiečių. todėl negalėjo būti geri apaš­ talai. Vėliau dvasininkai buvo pri­ versti mokėti tik dalį mokes­ čių. o 7 buvo lenkai ir 1 čekas. kai Maskvos kunigaikštis var­ žėsi su Jogaila dėl įtakos D. o Lietuvoje jos buvo gautos be jokio vargo. išėmus tik teisę dalyvauti valstybės valdyme. O jos yra maždaug tokios pat. kai Skirgaila gavo Polocką. kokias turėjo ir Lenkų 112 sudegusi 1530 m. kurioje buvo surašytos apsikrikštijusių bajorų teisės. kai jam nebuvo grąžinti Trakai net tada. nes tuo metu. 6. kaip Lenkų karaliaus. tarp Maskvos ir Vytauto ėjo derybos dėl sąjungos. kokias ji tu­ rėjo beveik visoje Europoje. padėjusi pagrindus bajorijai vėliau iškilti. nuo kitų prievolių jie liko visada laisvi. Pirmąjį nepaklusnumo ženklą Jogailai Vytautas parodė su­ siartindamas su Maskva.

vietoj senojo Marijenverderio pastatytoje Ritersverderio pilyje. apie Vilnių. kartą jau apgautas. Kadangi Jogaila Į savo Vilniaus kunigaikštystę buvo atsiuntęs lenkų kariuomenės su lenkų vadais. Vytauto dukterį Sofiją. Vosylius jau buvo tapęs kunigaikščiu ir norėjo vesti savo sužadėtinę.»reikalavo.uta miestą užgrobti netikėtai. tai. Čia jis organizavo karą su Jogaila. po ilgų derybų jis vėl pasidavė vokiečių ordino globai (1389 m. Bet po nepavykusio sąmokslo Vytautas paisai paprašė jo globos. kad sąmokslas iškilo aikštėn. tai krašte kilo didelis nepasitenkinimas. Vytautas ją iš­ leido labai iškilmingai. Karas jam iš pradžių nesisekė: iš jo buvo atimtos visos jo valdytosios sritys. kurį Vytautas susitarimo pradžioje buvo atidavęs ordinui. Ten pas jį netrukus atvyko Maskvos kunigaikščio pasiuntiniai. Nors tuo tarpu jos nieko konkretaus jam nedavė. vis dėlto jos buvo šioks toks baubas Jogailai. Vytautas jau ėmė galvoti ne vien apie Trakus. o jis turėjo pasidaryti jo vasalu (žiūr. y. Vėliau įkaitų skaičius buvo dar padidintas. kad į 114 Šį kartą Vytautui ordinas jau nebedavė valdyti jokios pilies. Vytautas sumanė pasinaudoti lituo nepasitenkinimu ir pasidarė tautiškosios Lietuvos politikos v. portretų. pats neturėdamas pakankamai jėgų. Vytautas sutiko ir pasiuntė įkaitais savo brolį Zig­ mantą su šio sūnum Mykolu. seserį Ringailę ir apie 100 bajorų. Vytautas antrą kartą ordino globoje. Jogaila su Skirgaila išvarė Vytautą iš visų jo valdytųjų žemių. 100 psl. Apie jį Lucke ėmė burtis visi Jogaila nepatenkintieji ir n u o jo nukentėjusieji kunigaikščiai ir bajorai. Vytautas. O kai. Surinkęs didelį nepaten­ kintųjų būrį. Tačiau jam buvo leista gyventi prie pat Kauno. Vytautui ne kartą siūlė paramos prieš Jogailą. jis pasisiūlė grįžti prie 1384 m.krašto valdymą kišasi svetimieji.). p. Ordinas. pasinaudojant kažkokių vestuvių proga. Vienas iš seniausių Vytauto D. Ordinas. Dukters vedybos su galingosios Mask­ vos kunigaikščiu Vytautui buvo svarbus laimėjimas. 115 . t. kuriam ypač rūpėjo kelti Lietuvoje vidaus karus. sutar­ ties. Skirgaila užėmė ir Gar­ diną. pas ordiną persikėlė ir jis pats su visa šeima ir artimaisiais. kad Vytautas laiduotų sutartį. Vytautas Didysis.). suži­ nojęs. kuria ordinas turėjo padėti jam atgauti tėviškę.idu. net nebandė pulti miesto ir parsiskubino su savo šalininkais į Gardiną. Buvo nul. bet n apie didžiojo kunigaikščio sostą. Kadangi už sąmokslą |o laukė kerštas. Konfliktas su Jogaila brendo ir Lietuvoje. esąs Nesvyžiuje. pra­ sidėjus karui. Bet apie sąmokslą išgirdo Jogailos broliai. įkeisdamas savo arti­ muosius. Vytauto ketinimas užimti Vilnių.

Vytautas su kryžiuočiais pasiekdavo Vilnių ir jo apylinkes ir visur rasdavo malonų su­ tikimą.e į savo rankas visą valdžią. Henrikas. Iš karto tokiuo vietininku buvo numatytas Jogailos brolis Aleksandras Vygandas. Jogaila Vytautui siūlė daug daugiau. Jis nesitenkino vietininko vaidmeniu. Po nesėkmingų kovų su Vytautu. Vytautas susitaikino su Jogaila As­ travos dvare. sustiprino pilį ir sudegino dar porą ne­ toli Gardino pastatytų naujų ordino pilių.). jis buvo visko nustojęs. jis gavo dalį tėvo palikimo. kaip Jogailos vietininkas). todėl jis negalėjo nesu­ tikti taikintis. tai miestą ginti tepanorėjo tiktai vieni lenkai. Pačiam di­ džiajam kunigaikščiui priklausė tik Vilniaus sritis. 7. todėl galutinai buvo apsistota ties Vytautu. tuo pat jis pasidarė ir visos Lie­ tuvos valdovu. Marijenburge buvo likęs tik jo brolis Zigman­ tas ir keletas bajorų. be to. dėl Jogailos vedamos politikos Lietuvoje kilo nepasi­ tenkinimas ir lenkų tarpe. Vy­ tautas už tai pasižadėjo visada pripažinti Jogailos vyriausiąją Mld£ią ir visada jį palaikyti. 120 psl. Astravos sutartimi. Jie turėjo eiti į karą. negu iš pradžių buvo tikėjęsis. miestą atidavė Vytautui. mo­ kėti tam tikrus mokesčius ir negalėjo varyti savarankiškos užsie­ nio politikos. Jis buvo sukėlęs visą audrą. ( iiįžęs 1384 m. Be Jogailos ir Vytauto. Kadangi mozūrai su ordinu gyveno geruoju. paliko jam po pirmo­ jo grįžimo iš ordino duotąjį Lucką ir pavedė valdyti Vilnių. pabėgdamas į ordiną. bet svajojo ir apie visą Lie­ tuvą. Bet kadangi ten jų tebuvo vos 17 žmonių. juos uždariusi vienuose namuose. ir tuo būdu buvo slapta susitarta. Todėl J o ­ gaila ėmė linkti į taiką. Tuo­ jau ir buvo pradėtos derybos. tik be jo centro — Trakų. kad geriau būtų Lietuvą valdyti ne tiesiog iš Lenkijos. Vytautas sukūrė didingą Lietuvos istorijos epochą. Jogaila pasiuntė pas Vytautą jaunutį Mozūrų kunigaikštį Henriką. Bet kartais. Taip antai. Tuo būdu kilo rimtas pavojus. Cia buvo sudaryta sutartis. kaip į tautiškųjų reikalų gynėją. Lietuviai žiūrėjo į jį. kurio klausytų visi kunigaikščiai. tai or­ dinas jo neįtarė. Todėl jis pradėjo naują kovą.i«>l| Zigmantą jis išlaikė savo kaliniu dar 6 metus — iki 1398 m. Pagaliau jis tą pasiekė 1392 m. Salyno sutarties (žiūr. ir labai greit net patsai Jogaila nieko nebegalėjo veikti Lietuvoje be Vytauto. Taip tad iš Jogailos vietininko pasidaręs valdovu.). Vytautas galėjo išvyti jį visai iš Lietuvos. Dabar jis rei­ kalavo ne tik tėvo palikimo. negu kad jis galėjo tikėtis sąjungoje su ordinu. ir piktinosi. o visi kiti sri­ čių kunigaikščiai buvo tik jo vasalai. 8. Šitaip jis baigė ant­ rąją savo sąjungą su ordinu. kad Jogaila privedė lenkų į Lietuvą. Jie ėmė skųstis. Vytautas staiga sudegino Ritersverderį. jis atgavo tiktai Trakus ir visas prieš pabėgant į ordiną valdytą­ sias žemes. Bet užtat Vytauto 116 l. Tuo būdu Vytautas gavo daugiau. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. jis pats geriausiai galėjo ją ir numalšinti. sku­ biai nuvykęs į Gardiną. Kai viskas buvo sutarta su atvykusiais naujais J o ­ gailos pasiuntiniais. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas. Vytautui ne­ buvo didelių kliūčių atsimesti nuo ordino: savo žmoną ir daugu­ mą artimųjų jis jau buvo parsikvietęs įvairiais pretekstais pas sa­ ve į Ritersverderį. į Lietuvą. bet suėn-. bet per vietininką. tai lietuviškoji įgula. Tiesa. viešėdamas pas Vytautą.Bet ir Jogailai nelengva buvo kovoti. 1382 m. o. Jogaila negalėjo pasitikėti lietuvių kariais net pilyse. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės suvienijimas Senoji Lietuvos valstybė nebuvo centralizuota. paliai Lydą. kai Vytautas su kryžiuočiais apgulė Gardiną (1391 m. santykiams aštrėjant. Astravos sutartis (1392 m. tą susita­ rimą atskirais dokumentais dar patvirtino ir jų žmonos — Jad­ vyga ir Ona. kuria Jotfriila grąžino Vytautui visas jo tėvo žemes. o Vilnius ir toliau buvo laikomas Jogailos sritim (Vy­ tautas gavo jį valdyti tik.) Atsimetęs nuo ordino. kad Lietuvoje nerei­ kalingai eikvojamos Lenkų jėgos. Įtūžęs ordinas nieko negalėjo dau­ giau padaryti. kad vieną gražią dieną Jogaila gali netekti net Vilniaus. bet jis staiga mirė. vedė jo seserį Ringailę. Bet būda­ mas Vilniaus srities valdovas. kad tuo būdu lenkams čia nebereikėtų kištis. kai didžiojo kunigaikščio soste sėdė117 . Buvo iškeltas sumanymas. kaip tik dažniau pulti kraštą. Sutartis buvo patvirtinta abiejų pusių atskirais dokumentais.

negu Vytautas. artimam Vy­ tauto šalininkui. bet visą 118 . kurs savo tiesioginėje valdžioje turėjo tokiuos didelius plotus. Tad. jie nustodavo jo klausę. i > žemes. daugelis jų nė neketino jo klausyti. Mat. vidurinė buvo atiduota valdyti. Jogailai valdant. Pašalinus Karijotaitį. 119 užrašu: Didysis (majestotinis) Vytauto antspaudas Sigillum Alexandri alias Witowdi Dei graĮtia] ducis Lith . susidėję su vokiečių ordinu. kai ėjo kovos su Kęstučiu. kuris valdė Naugardą Sieverską. Netrukus neteko savo srities ir K i j e v o kunigaikštis. bet tas nesu­ tiko ir pabėgo į Vengriją. suimtas ir išsiųstas Jogailai į KroItUVą. Kijevas buvo atiduotas Skirgailai. jų vietose buvo pastatyti Vytauto v i e t i n i n k a i bajorai. Bet jiems nesisekė.iik. Vitebskui Vytautas paskyrė savo vietininką.j Pirmiausia Vytautas suvaldė nepaklusnų jauniausiąjį Jogai­ los brolį Š v i t r i g a i l ą .davo silpnas valdovas. kiekvienas Algirdo sū­ nus jautėsi Vilniaus sričiai turįs daugiau teisių. Mat. kad būtų pačiam mažiau 111 Į icsčių. alie et cetera. Vytautui ėmus valdyti Vilnių. jis visą laiką kovojo su Vytautu. Todėl jam pakako jėgų prie šitų savo žemių pri­ < jungti dar kitoms kunigaikščių valdomoms sritims. Gediminas visą Lie­ tuvą buvo išdalinęs sūnums. l. kuris po motinos mirties savavališkai bllVO užėmęs jos valdytąjį Vitebską. Iš Liubarto sūnaus.) mirė nunuodytas. čia susitaikindamas. Vytautas iš visų reikalavo nuolankaus paklusnumo. kol paga­ liau Vytautui mirus gavo valdyti visą Lietuvą. ir visi nepaklusnūs kunigaikščiai buvo ne tik suvaldyti. Kaributas. ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Len­ kijos. o Vy­ tauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis. J o ­ gailos brolis V l a d i m i r a s . nemokėdavo mo­ kesčių ir varydavo savišką politiką. kaip lenas. Ilgiausiai nenusileido Švitrigaila. o iš Karijoto sūnaus. ir pagaliau turėjo nusileisti. o taip pat Švitrigaila. jin buvo pirmasis visos Lietuvos valdovas. Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši. visus pašalintuosius kunigaikščius siuntė Jogailai. o Vytautas iš pat pradžių turėjo ir Vilniaus sritį ir buvusias Kęsin. bandė kariauti su Vytautu. o kai šis po kelerių metų (1397 m. Vytautas ir ten paskyrė savo vietininką — Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. bet net pašalinti iš savo vietų. o vėliau su Vytautu. Iš visų čia suminėtų sri­ č i ų ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat. Ne­ imi lusniesiems sutramdyti jam nereikėjo Jogailos pagalbos. . Ten pat pabėgo netrukus ir Karijotaitis. Liubartaičiui Jogaila buvo davęs Kaributo valdytąjį sritį. viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. Šie. Maždaug tuo pat metu tokio pat likimo sulaukė ir kitas Jogailos brolis. — Podolė. T e o d o r o . čia vėl pabėgdamas. tais pačiais metais (1393 m.) buvo atimtas Vladimi­ ras. ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. dėjosi tą darąs Jogailos įsakytas ir. . Švitrigaila buvo apsuptas didelės Vytauto kariuomenės. — sričių kunigaikščiai pasijuto esą savarankiški. Algirdas turėjo tik Vilniaus sritį. Bet Vytautas iš pat pradžių parodė tvirtą valdovo ranką. Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno. T e o d o r o .

einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę. trečiais metais vokiečiai buvo užpuolę patį Vilnių. ką dabar jam turi atiduoti. ta­ čiau Vytautas niekuomet nesibaidė jokių sąlygų. Salyno sutarties sudarymo motu Vytautas juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vie­ tininku. buvo padarytas laikinis susitarimas. Bet toks Vytauto šeimininkavimas ne­ patiko lenkams ir Jadvygai. jis atsikalbinėdavo negalįs to padaryti be Jogailos žinios). jam nebebuvo jokios prasmės nesitaikinti. Šituo metu jam nebuvo jokios naudos rodyti nepaklusnumą Jogailai. Vytauto savarankiškumo didėjimas Vytauto santykiai su Jogaila.) ėmė tituluotis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. kad tada. ir kairysis Šešupės krantas). Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m. 9. padarė su ordinu taiką ir net užleido ordinui didelius jam pavestos valstybės plotus. be to. bet atėjęs su kariuomene Vytautas sutrukdė. todėl jam reikėjo turėti laisvas rankas vaka­ ruose. o ne valdinys. Ja Vytautas sutiko užllllti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio. Ordino siūlomos taikos sąlygos buvo gana sunkios. Vytautas pats. Lenkijoje U labai varžė ponai.) Dusyk Vytauto apgautas. J o ­ gaila niekuomet neketino atsisakyti nuo Lietuvos. buvo pa­ likta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos. Susitikimas buvo S a l y n e (sala Nrinune. kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. Taigi ir Salyno sutartis buvo sudaryta jo paties autoritetu: Jogaila ten nė žodžiu neminimas. jis jau buvo apsivylęs Lenkų karūna. tik vietoje kunigaikščių jas valdė Vytauto vietininkai. Ordinui ypač rūpėjo gauti Žemaičius: jis jau nebeturėjo vilties nukariauti visos Lietuvos. bet net padėti Vytautui i ytuose. tikėjosi. 120 llldi susitaikinęs su ordinu. buvusi apie dabartinę Kulautuvą). o tada atsiims iš iM(lino. jis tos priklausomybės nepaisydavo. tačiau nenorėjo jos sutrukdyti: mat. jis noriai dėdavosi Jogailos vietininku (pavyrdžiui. tačiau valdyti jis valdė pats vienas: Jogaila be jo nieko negalėjo padaryti Lietuvoje. Jogaila apie tą sutartį žinojo iš anksto. kad Čekų karalius ir Vokiečių imperatorius Vaclovas uždraudė ordinui kariauti su Lie­ tuva. Tad jam teko ir visos buvusiųjų sritinių kunigaikščių pajamos ir ka­ riuomenė. Ir Vytautui taika buvo reikalinga. Vy­ tauto sutvarkytą Lietuvą. tai Jogaila jam nekliudė. bet po kelerių metų (pirmą kartą 1395 m. Vytautui grįžus į Lietuvą. ir visą pa­ ruoštą medžiagą jie nuplukdė į Ragainę. nukariaus Rusiją. tačiau pi­ lies neįstengė paimti. kad jis norįs užgrobti krikščioniškąjį kraštą. bet kada rrikėdavo ginti savo ir Lietuvos reikalus. jei kada ordinas reikalaudavo iš jo ko nepriimtino. Jogaila buvo užrašęs žmonai dalį že­ mių Vytauto valdomuose kraštuose). Vytauto sugriautą Ritersverderį jie bandė atstatyti. Vytautas tokį reikalavimą 121 . ki­ tais metais ordino kariuomenė sudegino Gardiną. kad Lietuva išliktų tvirtoje didžiojo kunigaikščio valdžioje. Tuo būdu jis patapo turtingesnis ir galingesnis. o kiek vėliau ko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas. Merkinę ir Ly­ dą. Sričių santvarka buvo palikta. Vytautui sutinkant ati­ duoti ordinui Žemaičius. nes tuo metu jis turėjo daug rūpesčių rytuose: tuomet buvo atsiradus proga paimti į savo valdžią visą Rusiją. Jis tikėjosi. Mat. Todėl žodžiais jis dėjosi esąs ištikimas Jogailos ir Lenkijos va­ salas ir išlikusiems sričių kunigaikščiams leido reikšti ištikimybės priesaikas Jogailai. Jie galų gale pasiekė tai. kokia buvusi. Ta proga reikia pasakyti. Nuo pasirašymo vie­ ton ir sutartis vadinama Salyno sutartim. ordinui. po Lie­ tuvos krikšto Jogaila ir Vytautas varė gyvą propagandą Vaka­ ruose. Už tai • •oImas sutiko ne tik nepulti Lietuvos. kaltindami ordiną. Jis pasidarė Jogailos są­ jungininkas. ordinas buvo labai ant jo įtūžęs ir tuojau pasiryžo jam atkeršyti. Kadangi Vytautas viNrtda sakėsi esąs tik j o vietininkas. kad įti ne jis pats. Todėl ši daug kartų bandė įsikišti ir suvaržyti Vytautą. kad Vytau­ tas mokėtų jai duoklę (mat. todėl jis pats norėjo. Vieną kartą ji net pareikalavo. 1398 m. nesiklausęs Jogailos. kai jo interesams būdavo patogu. Tad. 10. Tuo metu ordinui buvo jau sunkiau kariauti.Šitais Vytauto žygiais buvo panaikintos visos stambiausios kunigaikštystės. tai bent jo laukiamieji vaikai gaus tvirtą. Jis pats iš pradžių titulavosi tik Tra­ kų kunigaikščiu.

Vytautas tam nesiprie123 . kad galėtų laisvai veikti rytuose. Dabar Vytautui atsirado naujų gražių per­ spektyvų. Jogaila liko lyg svetimas Lenkijai. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė. Jadvyga buvo tikroji jungtis. jis buvo paėmęs į savo valdžią Smolenską. kad ir Lietuvos bajorija jautėsi esanti visiškai nepriklausoma ir savo valdovu laikė tik vieną Vytautą. Bet Salyne įvyko dar vienas faktas. jungusi Jogailą su Lenkų karalyste. kai buvo sutvarkyti reikalai su I .enkija ir padaryta nauja taika su ordinu (1404 m. kur Vytautas vu. bajori pasiprie­ šinimas jam buvo geras pretekstas atsisakyti nuo Jadv/gos rei­ kalavimo ir pačiam dėtis niekuo nekaltam. kad jie esą laisvi ir kad niekuomet nemokėję ir nemokėsią Lenkijai duoklės. kad. Naujas santykių sunormavimas su Lenkija (1401 m. nė kiek nesirūpindamas. Įsidėmėtina. Jai mirus. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.palaikė įžeidimu. 12. Suruošus naują didelį žygį (1405 m. kuri saugojo visas Padnieprės sritis. Per suvažiavimą ordino magistras buvo iškėlęs puotą. kad iš atsikviestojo Jogailos neturėsianti jokios naudos. Kaip tiktai per pat Vytauto žygį prieš totorius mirė Jogailos žmona Jadvyga (gimusi jų duktė mirė kelios valandos dar prieš motiną). Pirmučiausia nuo Vytauto atsimetė Smolenskas (jo vietininkas buvo užmuštas.). dar tebebūdamas Jogailos vietininku. Vytautas susitiko su totoriais prie Vorsklos upės ir skau­ džiai pralaimėjo mūšį: žuvo trys ketvirčiai jo kariuomenės ir dau­ gybė kunigaikščių. Užtat dėl jos paskui ilgą laiką negalėjo būti pastovios taikos su Maskva. Tuojau buvo pradėta ruoštis dideliam žygiui. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas Smolensko sukilimas. kad juridiškai buvo laikomas tik Jogai­ los vietininku. Jos metu Lietuvos bajorai triukš­ mingai apgarsino Vytautą savo karalium. kuris plačiai išgarsino Vytauto vardą. nes būtų tekę sueiti į konfliktą su juo ir su Lenkija. Jis pranešė Jadvygos reikalavimą sukviestiesiems bajorams.). Kiek savarankiškas jautėsi Vytautas. ir ji bijojo. Jis pats tuo tarpu tenkinosi faktiškąja savo galybe. Jis dar turėjo didelių planų. Pats Vytautas kartu su broliu Zigmantu vos išsigelbėjo.) vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. pasinaudoję nakties tamsa. ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto 122 lygio. Kryžiuočiai irgi ėjo po jo vėliava (o kaip dar ne­ seniai tokie pat kryžiaus žygiai buvo ruošiami prieš Lietuvą!). kuris dėl Smo­ lensko taip pat buvo bepradedąs karą. Smolenskas liko Lietuvos valdžioj.). dar tebekariaudamas su sritiniais ku­ nigaikščiais.) Vytautas tam padarė Salyno sutartį su ordinu. Jis pats iš to nepadarė jokių išvadų: viskas pasibaigė paprastu puotos epizodu. Vytauto apgarsinimas Salyne Lietuvos karalium. Čia. ir grįžo se­ nasis Smolensko kunigaikštis Jurgis). parodo jau viena tik Salyno sutartis. Bet šiuo tarpu karo buvo išvengta ir su Maskva ir su Pskovu. Maskvos kuni­ gaikščiu Vosylium. 11. Lenkijoj buvo kilęs nepasitenkinimas per dideliu Vytauto savarankiškumu. Jis norėjo dar palaukti. Vytautas nusiuntė Jadvygai neigiamą atsakymą. Bet jau pats faktas rodo. ir šį kartą išbuvo Lietuvos valdžioje daugiau. tačiau buvo išvengta karo. Kariuomenė buvo koncentruojama Kijeve. kaip 100 metų (iki 1514 m. Pas Vytautą buvo atbėgęs baisaus Tamerlano išvytas iš savo valstybės totorių chanas T o c h t a m y š a s . Vytautui pasisekė atsiimti Smolenską tik po kelerių metų. Tuojau buvo iškeltas klau. Dėl Smolensko jis buvo susikirtęs su savo žentu. kad Lietuva nueisianti savais keliais. Vytautas pažadėjo grąžinti jam sostą.). visi atsakė pasipiktinimo audra ir pareiškė. o Tochtamyšas už tai pažadėjo atsisakyti nuo Rusijos ir Vytautui dar suteikti pagalbos. kad tai buvo pir­ mas atsitikimas. simas aiškiau sunormuoti Vytauto būklę. kada k r y ž i a u s ž y g i s p r i e š n e t i k ė ­ lius t o t o r i u s buvo v a d o v a u j a m a s L i e t u v o s v a l d o v o . nes tik jos vaikai tegalėjo tikėtis paveldėti sostą. Smolenskas buvo vėl paimtas. Nelaimingas Vorsklos mūšis buvo di­ delis smūgis Vytauto rytų politikai. Tai buvo labai stipri ir svarbioje vietoje stovinti tvirtovė. jog Lietuvos bajorai jį vieną telaikė savo valdovu. Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius. ir pagaliau visa didžiulė lltllija ištraukė į totorių kraštus. jis buvo tiek iškilęs. Be to. kuris liudija. todėl jam būtų buvę nenaudinga garsintis nepriklausomu nuo Jogailos.

Bijodamas sukilimo. Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių. R a c i o n ž e (Lenkijoje) buvo padaryta nauja taika su ordinu. Tada ordinas nusprendė pa­ remti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuj e-Jogailos dokumentas yra žu­ vęs. jis ir dabar prisipažino gavęs Lietuvą iš Jogailos.šino. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai. žinoma. bet Vytautas su Jogaila linko taikintis. Tada ordinas ėmė reikalauti. Vytautas irgi atiduodavo jam Žemaičius (1384 ir 1390 m. skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos. Kai tik jo reikalai pagerėjo. bet nieko nelaimėjusi grįžo. buvo labai sunku. uždraudė ordinui pulti krikščioniškąją Lietuvą. ir Vytautas tei­ sinosi. Tačiau ordinas vis nepajėgdavo jų užimti. o tuo tarpu tas jam nieko nekliudė. keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Ordi­ nas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. Or­ dinas. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Pabėg­ damas į ordiną. 13. bet sutartyje buvo įrašytas vienas Vytau­ tui labai naudingas nuostatas. Žemaičių sukilimas 1409 m. bet kartu bu­ vo garantuota. maistą ir kūrė ūkius. Tatai jam vėliau labai pravertė. Juo buvo patvirtintas Vytauto sava­ rankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu. nebebuvo vilties išsivaduoti. O nustatyti. Po ilgų derybų. į tai nebūtų atsižvelgęs. kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. bet tuo tarpu neketino jos grąžinti. remdamasis Salyno su­ tartim reikalavo. Jo kariuomenė buvo pasiekusi net Vilnių. kad mirus Jogailai nerinksią naujo karaliaus be lietuvių ir be Vytauto žinios.). ordinas pradėjo karą. kurs buvo patvirtintas 4 atskirais do­ kumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas. Todėl 1404 m. Jogailai ir Vytautui pasiskundus. kol turėjo kitų svarbių reikalų. Vytautui buvo svarbu turėti laisvas rankas atsimctusiam Smolenskui atgauti. Toliau turėjo būti jau viena bendra valstybė. nes tikėjosi vėliau viską pakeisti. Sunormavęs santykius su Lenkija. Iš savo pusės Lenkų ba­ jorai pasižadėjo. (iki Dubysos).kur jis duotas. kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti J o ­ gailai ir jo įpėdiniams. jis tuojau sumažino savo draugiškumą ordinui. Vytautui remiant ordiną. kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. 1401 m. kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. Vytautas su tuo sutiko. Po Salyno sutarties žemaičiai taip pat nepasidavė geruoju: juos teko jėga pavergti. Pirmą kartą Žemaičiai bu­ vo atiduoti ordinui Jogailos dar 1382 m. kas Žemaičiuose buvo laisvas. — kad jis galėsiąs pasiimti iš Že­ maičių 250 gyventojų. 125 . Žemaičiai vėl buvo atiduoti ordinui. Lietuvos ir Lenkų bajorai. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net iš­ vežti į Pavyslį. kovos. Lenkų karaliams. Vytauto kovos su ordinu dėl Žemaičių Žemaičių būtis ordino valdžioje. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo. Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gy­ vulius.tad nežinia. Todėl šis susitarimas yra vadinamas V i l n i a u s R a d o m o s u s i t a r i m u . 1401—1404 m. Atsta­ tęs Kauno ir kitas ordino pasieny sugriautas pilis. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais. buvo pa­ siektas naujas susitarimas. ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Kai šis apsiėmė laikytis Salyno sutarties. Ordino valdžia buvo labai žiauri. siaubdama kraštą. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. kad neatsisako Žemaičių. o kas ne. kaip įkaitai. Bet Vytautas rėmė ordiną tik tol. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Ir užėmęs kraštą ordinas galėjo laikytis tiktai pilyse. Tuo būdu Lietuvos savarankišku­ mas buvo paskelbtas tik laikinis — iki gyvos Vytauto galvos. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pa­ vergti nepasiduodančius Žemaičius. popie­ žius 1403 m. ir bruzdėjimas ėjo atviryn. Ordinas. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. nes. jis tuo­ jau parodė. Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). J o ­ gaila. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams. Jau 1407 m. kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių. kad jis parėmė žemaičius. jis pradėjo 124 raginti žemaičius keltis pas jį. Tuo būdu dalis žemaičių buvo pri­ viliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis. norėdamas pašalinti Vytautą ir jo vietoje pastatyti Švitrigailą.lenkų bajorai savo dokumentą su­ rašė Radome.

pasiūlė atvykusiam pas jį Vytautui karūnuotis Lietuvos karalium. kad ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos. bet jie buvo menkiau apginkluoti. Ordinas nesiskubino į Žemaičius. ir liepos 15 d. o lietuvių kariuomenę — pats Vytautas. Tuo tarpu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške. Po to karas su ordinu jau buvo ne­ beišvengiamas.ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų. lie­ tuviai buvo dešinėje. Ordinas savo rėžtu išsiuntinėjo raštus. imperatoriaus Vaclovo brolį Zigmantą. nestatęs bažnyčių ir t. Vytautas pats dar laikėsi nuošaliai. 14. kad pirmieji pultų sąjungininkai. Paliaubų metu susitarta pavesti ginčą išspręsti imperatoriui Vaclovui. siuntė jai javų. 127 . ypač čekų. o krikš­ čionybe visai nesirūpinąs. Viskas buvo daroma taip slaptai. ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame di­ džiame Tanenbergo mūšyje. ėmė ruoštis dideliam žygiui. bet tas. Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis. Ordino kariai nekantravo. kad jam teks kariauti su vienu Vytautu. be abejo. Kitais me­ tais. Iš Lenkijos jo kariuomenė buvo išvyta. bet jo pasiųsti bajorai veikė kartu su žemaičiais.000 karių. kaltindamas Vytautą su Jogaila. Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovičių.000 karių. kad. Tada ne metas buvo pyktis su Lenkija dėl tuščio karaliaus titulo. Bet viskas išėjo kitaip. Surinkę savo jė­ gas ir prisisamdę Vakaruose daug karių. atėjusi vėliau. Jono (birželio 24 d. jis visai nesirūpinęs jų krikštu. tarp T a n e n b e r g o i r G r i u n v a l d o ..).t. kurs apsaugojo juos nuo audros. o jie patys buvo išvyti iš Žemaičių. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15—20. todėl jisai buvo ir t i k r a s i s m ū š i o v a d a s . Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pir­ mininkas. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila. o kitas paliko Pamary saugoti nuo Len­ kų. vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo.). Vaclovas pripažino jam Že­ maičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks. su keliais palydovais skra­ jojo tarp kariuomenės eilių. keisdamas pavargstančius arklius. Mū­ šio laimėjimo nuopelnas. Mūšis įvyko ordino žemėje. Ordi­ nas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėm su­ sijungti. pirmučiausia priklauso Vy­ tautui. bet pirmučiausia puolė Lenkiją (1409 m. tačiau nedrįso pulti. Jie bandė patraukti į savo pusę Vengrų karalių. Jogaila. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du plikus kardus. Norėdami sulaikyti ordinui pagalbą iš Va­ karų. jau nebesislėpdamas. o lenkai kairėje. Jie norėjo. Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Červinsku (prie Vyslos). Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko sau­ goti pilių nuo Lietuvos. o Vytau­ tas. Jogaila su Vytau­ tu apkaltino Vaclovą šališkumu ir. norė­ damas padėti Lietuvai. ir ne­ trukus buvo padarytos vienerių metų paliaubos. į ordino pusę patrauktas. išklausė net kelias mišias paeiliui. jie abudu išsiuntinėjo po visą Europą skundus. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke. buvo išvargusi. ragindamas nesislapstyti krūmuose. Tanenbergo mūšis 1410 m. liepos 15 d. Jogaila. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. specialios sargybos saugomas. Ordinas iš pradžių manė. nes būtų tekę kautis miške. ir jis. audra ir di­ delis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią. šv. kad jis puoląs Lietuvą. ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. Tais pačiais 1409 m. kad šie apgavikiškai remia pagonis žemaičius. tad Vytautas atmetė Zigmanto pasiūly­ mą. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie 12. Nuostolis dėl pairusių derybų buvo didelis: sąjunga su savo tikslų siekiančiu Zigmantu negalėjo būti naudinga Lietuvai. Ordino kariuomenė. pra­ dėjus nuo Skirsnemunės. kaltindami ordiną. Pasiruošimas karui. 126 Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka. Lietuvoje buvo nederlius. penkerius metus valdydamas Že­ maičius. norėdamas ją užgrobti. kad jis eisiąs iš­ vien su Vytautu. norėdamas išardyti abiejų pus­ brolių vienybę. ir 1409 m. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. buvo sudegintos visos kryžiuočių pilys. Bet Jogaila pareiškė. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė. Ordinas prisikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuome­ nės iš vakarų Europos. duodamas paskutinius įsakymus.

Be vy­ prie Tanenbergo. Prasidėjus mūšiui. y. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę. Vytauto ra­ ginamas. par. ta' I M I ir ji buvo sumušta. Jiems 128 i upaudus. bet. Jogaila ilgai delsė. Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. I Ik maži kryžiuočių likui i i fcpaspruko.lepusi už gurguolių. ypač nepasisekė dėl to. dėl gerai nežinomų priežasčių. taktinis manevras). nes reikėjo pasilsėti. jie bus tyčia pasitraukę. Jungingeno paminklas t e k o nugalėtojams. Dalis kariuome|)| dar bandė gintis. pagaliau sėdo ant arklio ir. I u invos Istorija. Tuo tarpu ordino Vtdovybę paėmęs komtūras H e n r i k a s v o n P l a u e n a s suskubo surinkti jėgų. antrąsias kariuomenės eiles. 9 129 . kad Vytautas. Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų. Liko tik eilių vidu­ rys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai. turėjo atsitraukti ir Jogaila.inksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. Jam pasitraukus. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. ir sąjungininkams nebepasisekė paimti Marijenburgo. norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo ei­ les. Mūšio vietoje krito lietuvio ietim per' H . Visa • M i t i n g o j i jo stovykla ati­ Magistro Ulricho v. netrukus su savo kariuomene grįžo namo. totorių dažnai vartojamas. išjojęs ant kalvos stebėti mūšio. magistras didžiausias savo rinktines jė­ gas — sunkiai šarvuotą kavaleriją. Sąjungininkų kariuomenė tik po kelių dienų teišsirengė Marijenburgo link. stovykloje buvo rasta daugybė pančių belaisviams sukaustyti. metė prieš lietuvius. [is greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams. davė ženklą jį pradėti. t. i s patsai magistras 1 I I i i c h a s v o n J u n} \ I I I g e n a s i r daugybė rittrių. nieko daugiau nesitikėjo gauti. Greičiausiai.bet greičiau pradėti mūšį. bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus. kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti. o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. Karo pabaiga ir Torno taika (1411 m. kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams ge­ rai pažįstamas.) Tą pačią dieną po mūšio nei lietuviai nei lenkai toli nesivijo kryžiuočių. no ir valgymų. Mūšio įkaršty atsi­ rado ir pasitraukę dešiniojo sparno lietuviai. be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto).kryžiuočių tar11| I Llo panika — jų eilės i iluko. 15. • mūšį laimėsiąs ir iš «• . Ordinas buvo įsitikin. o visi kiti luvo kovos lauke arba bigdami iš jo. Bet jie ati­ t e k o patiems vokiečiams. nes patsai.

). kuri taip triukšmingai veržėsi į rytus. Pagaliau. nes. Tanenbergo mūšyje ordino jė­ gos buvo sunaikintos. ir Jogaila savo vietininku paskyrė brolį Skirgai­ lą (iiūr. Todėl vėlesniojo valstybės likimo klau­ simas daugiau rūpėjo ne jiems. Šis 1401 m.Nors jis dar liko gana stiprus. Po šito pralaimėjimo ordinas nebegalėjo atsilaikyti prieš sujungtas lietuvių ir lenkų jėgas ir po truputį ėmė silpnėti. pastatė paminklą. Jogaila savo vietininku pastatė Vytautą. Vėliau pasirodė. nepaten­ kintus lenkų kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus. atsirado nesutarimų ir jo viduje. apie tai jis mažai tegalvojo. turėjo ir šiaip savotiškų skirtumų ir. tačiau jau ne­ begalėjo grobti Lietuvos žemių. 130 I > Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės C. Vytautas su šitokiais lenkų reikalavimais tada sutiko. Po šio mūšio ji ėmė dar labiau tolti nuo Prūsų ordino. Ordinui ji buvo palyginti leng­ va: jis turėjo sumokėti 100. nes nei jis nei Jogaila dar neturėjo jokių įpėdinių. kad Lietuva bus su Lenkija sujungta u paties Jogailos valdoma. kad iš Krokuvos negalima valdyti Lietuvos. tačiau tu­ rėjo ir savo krašto magistrą.Dar kiek laiko karas tęsėsi tarp ordino ir Lenkų. ir pagaliau jos likimas nuėjo visai kita linkme. o patiems kraštams. t. Tanenbergo laimėjimo reikšmė. — vokiečiai ir tą mūšį pavadino Tanenbergo mū­ šiu. Bet kadangi nei Vytautas nei Jogaila niekad neketino išsižadėti Žemaičių. Ir dabar jie toje vietoje daro visokias iškilmes. o XVI amžiuje jis visai išnyko. kai Jogaila išėjo į Lenkiją. kad Lietuva. turėdamas daug rūpesčių Lietuvoje. nenorėdamas dar labiau paaštrinti santykių su Lenkija. tada IKįbuvo numatyta. Šitas didysis mūšis sutriuškino viso germaniškojo pa­ saulio bangą. Niekas nebeskubėjo jo gelbėti. labai greit iškilęs. ėmė reikalauti iš naujo sunormuoti Vytauto ir Lie­ tuvos santykius su Jogaila bei Lenkija. O kai Skirgaila nepajėgė tvarkyti Lietu­ vos ir kai Vytautas. o Vytautas po nelaimingo Vorsklos mūšio atsidūrė keblioje politinėje painiavoje. juo labiau. susitarimas nė kiek nekliudė Vytautui tęsti savo 131 . y. visada varė atskirą politiką Todėl ji nedalyvavo net Tanenbergo mūšyje. tai byla dėl jų dar ilgai tęsėsi. į krašto gi­ lumą. negu turėjo Skirgaila ir. Jais Vytauto savarankiškumas buvo patvirtintas. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą pasaulį. pabūgę jo sava­ rankiškumo. kad jis tikėjosi Lietuvos likimą vėliau išspręsti. kaip kad. palaidojo mirusį prezidentą maršalą Hindenburgą. nenorėjo nei patsai su lenkais pyktis nei padaryti keblumo Jogailai. turės gyvuoti tik iki gyvos jo galvos. Tanenbergo mūšis nebeleido susijungti abiem ordino šakom. jie būtų ėję dar toliau. Pavergę Že­ maičius ir užėmę visą Pabaltijį. ir visi žinojo. sukėlęs bajorus ir kunigaikščius. kad ir klausė to paties didžiojo magistro. jis pats buvo pripažintas visos Lietuvos valdovu. bet 1411 m. pagaliau buvo pasirašyta taika. Vokiečiai šitą skaudų savo tautai smūgį tebejaučia dar ir da­ bar. kaip atskira valstybė. Vytautui daug patogiau buvo dėl ramybės nusileisti. Bet per visą Vytauto viešpatavimo laiką jis dar tebebuvo gana stipri pajėga. grą­ žino kai kurias žemes Lenkijai ir iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos atsisakė nuo Žemaičių. Tik po 11 metų ir po keleto naujų karų ordinas visiškai išsižadėjo Žemaičių. jis ir visi l unigaikščiai pasižadėjo. jis sutiko iš naujo sunormuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. jau nebegalima buvo išgauti iš popiežiaus kryžiaus žygio paskelbimo. tai. pradėjo kovą. O laimėta buvo daugiausia lietuvių. bet ir platūs slavų kraštai. Tada lenkai. Kaip ji turės būti valdoma. Tada atsirado vadinamieji Vilniaus ir Radomo aktai (žiūr. pavyzdžiui.). kuris ir be to jau nesugy­ veno su lenkais ir net buvo žadėjęs grįžti į Lietuvą. aktai (1413 m. Vokiečiai lyg pasijuto atkeršiję rytams už aną skaudų smūgį tik po 500 metų. nors ten yra ne vien laimėjimo.) Lietuvos Lenkijos santykiai iki Horodlės akto keitėsi net Melą kartų. Jis gavo dar pla­ tesnes teises. Lietuvai ir Lenkijai. o su dviem valdovais krikščionim.). 108—109 psl. ji turėjo atitekti Jogailai ar jo įpėdiniams.000 kapų skatikų karo išlaidų. tęsdama kalavijuočių tradiciją. Tuo laimėjimu buvo išgelbėtos ne tik likusios nepavergtos lietuvių žemės. tačiau šitas pralaimėjimas visoms jų pastangoms pastatė ne­ peržengiamą sieną. 123 psl. bet kartu buvo nustatyta. pasidarė vUiškai savarankišku valdovu. Lenkų karaliams. bet ir skaudaus pralaimėjimo (prieš 500 me­ tų) vieta. Kai Lenkijoje po Jad­ vygos mirties pašlijo Jogailos būklė. Livoniškė šaka. Pirmiausia. Vytautas vadovavo pačiam mūšiui. kas bus jam mirus. tad jisai buvo ir tik­ rasis nugalėtojas. Tą karą suruošė du lietuviai — Jogaila su Vytautu. Todėl kai maršalas Hindenburgas nelabai toli nuo tos vietos (Tanenbergo) didžiojo karo metu sumušė rusų armiją ir tuo nulėmė viso fronto likimą. kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis. jam mirus. po katastrofiško Durbės mūšio (1260 m.

Ypač tai buvo norima pabrėžti ordinui. Pripažintas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Be to. Todėl jie sumanė pa­ remti ir Lietuvos bajorus. kad jie niekuomet nebenorėtų skirtis nuo Lenkijos. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais tik ku­ nigaikščiai turėjo reikšmę valstybės gyvenime. pabūgę jo savarankiškumo. nuo to laiko visais 133 . Todėl ir išėjo. tai buvo lenkų sumanyta gudry­ bė Lietuvos bajorams priartinti prie savęs. Tuo būdu Lietuvoje tebuvo tik vienas valdovas — Vytautas. Ypač jų reikšmė išaugo. Mirė Katalikų bajorams suteiktos privilegijos. kai Vytautas panaikino visas didžią­ sias sritines kunigaikštystes ir vietoje kunigaikščių ėmė skirti sa­ vo vietininkus iš bajorų tarpo. kad abidvi valstybės esančios sujungtos ir suda­ rančios vieną valstybę. kad Lietuva tebesanti pagoniška ir kad Lenkų karalius Jogaila remias pagonis. bet tik su Lenkų karaliaus žinia. Tuo būdu tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytas sąjungos. kad Lietuva turės savo atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. kurie visas teises Lietu­ voje duoda tiktai katalikams. kuriais pasižadėjo laikytis 1401-jų metų sutarties. tarp Lenkios ir ordino grėsė karas. Horodlės suvažiavimas ir jo aktai. kai jis buvo sumuštas Tanenbergo laukuose. o iš kitos pusės. k a d L i e t u v a i r L e n k i j a e s a n č i o s n e p e r s k i r i a m o s . Be to. kad ją matytų ordinas. jis vėl davė naujus raštus. Kadangi jie neįstengė pa­ traukti į savo pusę valdovo. o niekur nekalbama apie Vytauto priklausomybę Jogailai. kad aktų įžangoj kalbama apie Lietuvos sujungimą su Lenkija. Todėl šis susitarimas jam išėjo net į nau­ dą. Jogai­ los privilegijose paskelbtuosius dėsnius. kurie turėjo neleisti Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. nepaisydamas šitų. buvo pradėję reikšti nepasi­ tenkinimą. negu Lietuvos bajorai. Len­ kai sutiko patenkinti lietuvių reikalavimą. bet kartu patvirtintas Lietuvos fak­ tiškai jau pasiektas visiškas savarankiškumas. 'Suvažiavimo nutarimai buvo surašyti trijuose do­ kumentuose: vienas bendras dokumentas buvo Jogailos ir Vy­ tauto ir po vieną dokumentą abiejų valstybių bajorų. ir jie visi jam prisiekė taip pat.politikos. tuo pat metu ordinas visur Europoje skelbė. kurs vis dar nenorėjo atsisakyti nuo Žemaičių. Tam tikslui Lietuvos valstybė turėjo būti perorganizuota Lenkijos pavyzdžiu ir iškilę Lietuvos bajorai 132 jo būti surišti su Lenkų bajorais. L i e t u v o s ir L e n k i j o s v a l s t y b i n i a i santy­ k i a i Horodlės aktais buvo sunormuoti ta prasme. o toliau visuose aktuose Lietuva traktuojama. Visa tai buvo sutarta bendrame Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir bajorų suvažiavime Horodlėje. 1413 m. Bet kadangi buvo du valdovai. tiktai apie pa­ ramą. kad Lietuva galės išsirinkti sau atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. jis įgijo didelę įtaką net pačioj Lenkijoj. Ordinas ir jį rėmiąs imperatorius Zigmantas troško atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. jis elgėsi visiškai savarankiškai. todėl ir bajorų reikšmė ėmė augti. buvo reikalingos tam. jis iš visų dar likusių sritinių kunigaikštėlių pareikalavo sau ištikimy­ bės priesaikos. kuri tokia pat turinti likti ir po Vytauto mirties. Bet nuo Kęstu­ čio laikų prasidėjusiose kovose dėl sosto kunigaikščiai turėjo remtis viso krašto visuomene. Vytautas vis dėlto neketino nutraukti santykių su Jogaila ir Lenkija. Ta sąjun­ ga buvo brėžte pabrėžta. nes byla su ordinu nepasibaigė net tada. kurią Lietuva turi duoti Lenkijai ir Lenkija Lietuvai. — iš vienos pusės. Kai lenkai. ten net karalius buvo nuo jų priklausomas. L i e t u v o s b a j o r a i Vytauto laikais jau buvo įgiję di­ delę reikšmę. Sąjunga su Lenkija Lietuvai bu­ vo dar reikalinga. Įsigalėjęs ir pasidaręs tikru Lietuvos valdovu. kaip atskira valstybė. ten pabrėžta. padaryti savo bičiu­ liais. Lygiai taip pat lenkai pasižadėjo nerinkti sau karaliaus be lietuvių ir be jų valdovo žinios. o ne priklausomybės ryšys. ir tuo būdu pririšti juos prie savęs. Buvo paskelbta. skelbiąs me­ lą. Todėl buvo sutarta dar kartą visam pasauliui viešai pareikšti. ir turint savo atskirą valdovą. Lenkų bajorai turėjo daug didesnes teises. Kartu buvo su­ tarta parodyti pasauliui. tad ryžosi patraukti nors bajorus. kelis sykius pakartotų pasižadėjimo raštų. Patraukęs į savo pusę daugelį Lenkų ponų ir geruoju sugyven­ damas su Jogaila. tai liko vis tiek dvi valstybės. Tam tikslui buvo nutarta dar kartą pakartoti jau 1387 m. kaip kad anksčiau prisiekdavo Jogailai. bet užtat jie sugalvojo naujų ryšių. Kunigaikščiai pasidarė nebe Jogailos. dėdamiesi jų užtarėjais prieš valdovus. vadindamas ją pagoniška. Tačiau. o jo valdiniai. kad Lietuva esanti k a t a l i k i š k a s k r a š t a s ir kad ordinas. kad pabrėžtų Lietuvos katalikiškumą. Atskiros Lietuvos valstybės iškilimas garantuotas ir po Vytauto mirties. kad Lietuva esanti amžinai surišta su Lenkija. Be abejo.

Lietuvos ir Lenkijos bajorams suartinti. Salyne jį paskelbė net savo karalium (žiūr. kad vi­ sos steigiamos valstybės urėdų vietos bus duodamos tik ba­ jorams katalikams. jie vėliau buvo vadinami seniūnais). Aukštesniojo vakarų Eu­ ropos luomo tradicijos jau buvo žinomos Lenkijoj. buvo garantuota.). herbą gavęs svetimasis buvo priimamas giminės nariu). kurios per kelis šimtus metų visiškai susivienodino. Seniau visos svarbesnio­ sios sutartys buvo sudaromos didžiojo kunigaikščio drauge su broliais ir kitais sritiniais kunigaikščiais. pavyzdžiui. buvo patvirtinta savarankiškoji Lietuvos valstybė. o buvo tik paliktos Jogailos teisės Lietuvai ir padėti pagrindai artimam Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui. Tačiau šiuo kartu jau buvo n u s p r ę s t a į k u r t i L i e ­ tuvoje t o k į pat krašto" v a l d o m ą j į aparatą. Krėvos sutartis tikrai turėjo būti unijos pra­ džia. Tačiau jiems nebuvo suteikta jokių teisių valstybės reikalų sprendime: tuose reikaluose jie galėjo daly­ vauti tik tiek. Todėl jie visada palaikė Vytautą ir. Unijos klausimas. buvo tik patvirtintos jų asmens ir turto valdymo teisės. Buvo nu­ matyta ir daugiau jų įsteigti. nes jame nebuvo pa­ sakyta. Netrukus prasidėjęs Vytauto valdy­ mas išardė sugalvotą uniją. 1401 m. y. ant riterių vartojamųjų ginklų. k o k s b u v o L e n k i j o j . tačiau tuo pat metu dar buvo numatyta. (žiūr. 1385 m. 135 . Vartojusieji vienodą herbą buvo laikomi giminėmis. ir buvo atstatyta visiškai nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tad ir čia įsivyravo mada teikti savo giminės herbą svetimiesiems. Taip antai. nors tarp jų ir nebūdavo kraujo giminystės. todėl visos kitos sritys ir toliau buvo valdomos vietininkų. ir vėliau visi sričių vietininkai įgavo tą pat lenkiškąjį vaivadų vardą (buvo dar vietininkų didžiojo kunigaikščio dvaruose. kuris jas suvedė į uniją tiktai po 150 metų (1569 m. Dėl to jis vis daugiau su jais skaitėsi. tai buvo tik unijos programa. Jie būdavo vaizduojami ant gy­ venamųjų namų sienų. didžiuodamiesi savo valdovu. Tai buvo luominė giminystė. 1398 m. Lietuvos bajorai anksčiau savo antspauduose taip pat vartodavo tam tikrus ženklus. jau ir tatai buvo atmesta. 122 psl. Visi Jogailos bei Vytauto laikais sudarytieji aktai. tačiau iki X V I amžiaus jų dau­ giau neatsirado. bet bajorai. Tačiau Vytauto laikais sudarant svarbesniuosius aktus dalyvauja jau nebe kunigaikščiai. Pirmąsias teises bajorams dokumentaliai patvirtino Jogaila 1387 m. kiek jiems leido valdovo malonė. T a i buvo vadinamoji adoptacija (t. vadindamus herbais. 123 —4 psl. normuoją Lietuvos ir Lenkijos santykius. kiek jis su jais skaitėsi.). lenkų paprastai va­ dinami unijų aktais. urėdai turėjo būti v a i v a d o s ir k a š t e l i o n a . nes Jogaila ten pasižadėjo kartu valdyti abidvi valstybes (unija juk yra tada. Tik iš oro'no atgautuose Žemaičiuose jau nuo 1411 metų buvo Vytauto ski. bet kartu buvo padėti pamatai suartėti abiejų valstybių ir visuomenių santvarkoms. vadinamas lenkiškuoju seniūno vardu. b e to. Todėl Horodlės aktai turėjo nepaprastą reikšmę: jie padėjo pamatus Lietuvos bajorams sulenkėti. 134 Lenkiškųjų herbų suteikimas Lietuvos bajorams. Horodlėje buvo nutarta Lietuvos bajorams suteikti lenkiškus herbus. lenkai pasiryžo jiems duoti savo herbus. Horodlės aktais b u v o p a t v i r ­ tinta savarankiška V y t a u t o sukurtoji valstyb ė. Ir Horodlės aktais jiems nebuvo duota jokių naujų teisių dalyvauti valstybės gyvenime. 1413 m. kuriomis jie jau seniai naudo­ josi. Bet pats Krėvos aktas dar nebuvo tikras unijos aktas. Krėvos ak­ tas buvo patvirtintas vienų kunigaikščių. kad unija turėsianti prasidėti po Vytauto mirties. 112 psl. Tuo būdu lenkiškus herbus gavo 47 Vytauto parinktosios Lietuvos bajorų šeimos. i . Bajorų pritari­ mas jam buvo taip pat reikalingas ir siekiant savarankiškumo. kaip jos santykiaus.svarbesniais reikalais jis ėmė tartis su bajorais. Taigi bajorai dalyvavo ir sutarčių sudaryme. Norėdami priartinti prie savęs Lie­ tuvos bajorus. kokią kad turėjo Vakaruose. Horodlės aktų reikšmė. Bet iš tiki> nei vaivados nei Žemaičių seniūnas nuo didesniųjų sričių vietininkų niekuo nesiskyrė. tačiau tie ženklai jiems neturėjo tokios prasmės. Toji privilegija lietė tik jų asmens ir turto valdymo • laisves.). Lietuvos bajorai atskiru aktu patvirtino sutartį su Lenkais ir pasižadėjo jos laikytis (žiūr. jie tu­ rėjo gauti tam tikrų teisių krašto valdyme ir karo atveju turėjo vadovauti savo vaivadijos bajorams.tas vietininkas. O tokie. lenkų pavyzdžiu naujai įvesti. kai kelias valstybes valdo vienas valdovas). 1401 m.). Bet iš tikro toks jiems duotas pavadinimas yra neteisingas. T u o laiku visur Europoje ankštieji visuomenės sluoksniai jau vartojo tam tikrus giminių ženklus. Pirmieji tokie vaivadų ir kaštelionų urėdai buvo įsteigti Vilniuje ir Trakuose. kaip tos abidvi valstybės bus valdomos. bet daž­ niausiai juos vartodavo įvairių dokumentų antspauduose.

Vyskupystės centru buvo padaryti V a r n i a i . buvo Lietuvos vokietis. kad tie (ordino) broliai dar drįso save vadinti krikščionybės durimis. Ir Žemaičiuose pirmieji kunigai buvo lenkai. vogti ir užmušinėti. o Klaipėda — ordino). Aišku. Vyskupystė galutinai buvo įkur­ ta ir apdovanota žemėmis 1417—1421 m. 137 . Naugardo žemėse) gyvenančių katalikų globa buvo pavesta jiems. kad žemaičiai esą krikščio­ nys (iš tikro krikščionybę ten įvedė tiktai vėliau suorganizuotoji Bažnyčia). apvažiavęs ginčijamąsias Žemaičių sritis. Ten. tarp kitko. ir politikos sumetimais jau buvo galima sakyti. palikdami mums tik mažus laukelius. tačiau nebuvo nustatyta. pakrikštydino pirmuosius būrius. . vos vieną savaitę. Greta tokių ordino apibūdinimų. tarp kitko. o ne ordinui. Vytautas nusiuntė į Konstancą 60 krikštytų žemaičių bajorų.. Po Torno taikos atgavę Žemaičius. Vėliau jis buvo Vilniaus vyskupu ir pasižymėjo. kad negalėjo būti daug pakrikštyta. kur eis siena tarp Žemaičių ir ordino. priešingai. Tuo pat metu suvažiavimas pavedė Vilniaus vyskupui Pttrui ir Lvovo vyskupui Jonui nuvykti į Žemaičius. arba Medininkų. Vys­ kupystė buvo vadinama Žemaičių. Suprantama. Per Torno taiką Žemaičiai buvo pripa­ žinti Lietuvai iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos. tai reikėjo skubėti juos pakrikštyti. Vakaruose susidarė labai neigiamas įspū­ dis apie ordiną. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos Kovos dėl sienos. Vytautas su Jogaila patys atvyko į Že­ maičius ir. arba. Tie pasiuntiniai tris mėBtlius dirbo Žemaičiuose ir įšventino pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. teisingiau tariant. kurs gerai mokėjo ir lietuviškai. Nei ma­ gistras nei ordinas nieko priešingo negalėjo įrodyti". Užėmę jų žemes. nusprendė. šau­ kiančių dangaus keršto. Žemaičių krikšto panaudojimas prieš ordiną Konstancoje. Arioga­ loje. tačiau formaliai krikštas buvo atliktas. nes Varniai buvo Medininkais vadinamoje Žemaičių srityje. B e n e d i k t o M a k r o s . Vytautas ten pastatė katedrą. turėjo būti sprendžiama ir Žemaičių byla. jie atėmė mums laisvę. keliose vietose sunaikinę pagoniškas šventoves. jie įteikė savo skundą. Kražiuose ir Veliuonoje). kad ir tada dar ne­ buvo lietuviškai mokančių dvasininkų. kuriame nurodė daugybę ordino nusikaltimų. Kadangi ordinas neketino atsisakyti nuo Žemaičių. Tas. prie Reino upės) buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. Kelmėje. kad jis nebegalėtų Europai skardentis nešąs Žemaičiams krikščiony­ bę. jie turėtų vadintis užtvara ieškantiesiems išganymo. Jogaila ir Vytautas laimėjo. kad tiek Veliuona. sprendimui. Žemaičiu krikštas (1413 m. kaip jie išmokė tikėjimo tuos. tiek Klaipėda esančios pastatytos Žemaičių krašte. šitoks žemaičių krikščionių pareiškimas turėjo išeiti ordinui į ne­ naudą. Tą rodo. Tuo pat metu ir Lenkija ginčijosi su ordinu dėl savo sienų. 18. Vytautas su Jogaila tuojau ėmė galvoti ir apie jų krikštą. Tam tikslui 1413 m. todėl krikščionių mokslo tiesas turėjo aiškinti žemaičiams net patys valdovai.. Pažiūrėkime. buvo pakrikštyti tiktai Aukštai­ čiai. Tuo metu. Iš ilgo kryžiuočių ir lietu­ vių ginčo Konstancoje. kad ir tas faktas. mums būtų reikėję elgetauti.) ir vyskupystės įkūrimas (1417-1421 m. Kaltinėnuose. gimęs Lietuvoje. Apie kryžiuočių valdymo laikus jie. Jogailos 1387 m. šiaip pareiškė: „Jie atėmė musų žemes. Pasirodė. ištirti jų būklės ir suorganizuoti ten vyskupystę. o Ne­ muno žemupy — dar didelis plotas dešiniojoj Nemuno pusėj ir Klaipėda.. ir todėl turinčios likti Lietuvai (Veliuona tuo metu buvo jau Vy­ tauto. pavyz­ džiui. jų prie­ spaudoje. Mes stebimės. kai Lietuva ginčijosi su ordinu dėl Žemaičių pri­ klausomybės. kaip didelis Lietuvos patriotas.17.) abi pusės buvo susitarusios pasiduoti imperatoriaus Zigmanto atstovo. Jų valdžioje. kuriuos jau seniai yra nukariavę. Raseiniuose. Štai Makros sprendimo žodžiai dėl Klaipėdos: „Kartu mes ran­ dame. 1415 m. Konstancoje (Šveicarijoje. Vieną metą (1412— 1413 m. 136 Žemaičių vyskupystės įkūrimas. skurdžiai misti su savo žmonomis ir vaikučiais. kad Klaipėdos pilis yra pastatyta Žemaičių žemėje. o visam krašte — 8 parapijines bažnyčias (Vi­ duklėje. Tačiau Vytautas reikalavo. Norėdamas suda­ ryti palankesnį sau įspūdį. jog visų rytuose (Pskovo ir D. jie laiko juos sunkioje vergovėje ir varo prie sunkių dar­ bų". ilgame skunde žemaičiai dar daugybe kitų pavyzdžių pailiustravo ordino žiaurumus. Luokėje.) Krikštas. kad ordino ir Žemai­ čių siena būtų Nemunas. Jie krikštydino neilgai. kad jam būtų palikta visa Panemunė iki Veliuonos. Ordinas reika­ lavo. Prasidėjo ilga byla. Bet pirmasis jų vyskupas Motiejus. kurie patys turėjo pareikšti suvažia­ vimui skundą dėl ordino puolimų ir žiaurumų.

). sutuokė ją su Jogaila. mirus Vaclovui. Kadangi Vengrija su kaimyne Lenkija turėjo daug priešybių. tik retkarčiais politinių sumeti­ mų buvo verčiamas gyventi su juo geruoju. ta­ čiau pasmerktojo vėliau nebegynė. kuri vėliau ėjo tarp Rusijos ir Vo­ kietijos. Jogaila su Vytautu paskelbė ordinui karą ir. ordinas paskelbė. o Vytau­ tas nutarė už tai atkeršyti Zigmantui. pasiuntė ten su ka­ riuomene savo vietininką — Jogailos brolio Kaributo sūnų. Jis nutarė tiktai gintis pilyse. norė­ damas patenkinti ordino pusėje stovinčią Vokietijos visuomenę. Zigmantas buvo susižadėjęs su vyresniąja jos seseria. Tas buvo padaryta imperijos ku­ nigaikščių suvažiavime V r o c l a v e (Breslau) 1420 m. H u s o . nes jis esąs Vytauto papirktas. Tas išbuvo Čekijos valdovu net kelerius metus. anų laikų įstatymais. Marija.) ir Žemaičių ginčo pabaiga Diplomatinė kova dėl Žemaičių ir kai kurių Lenkijos sričių ėjo visą laiką. Jis turėjo ir šalininkų Lenkijoj. at­ sisakė nuo sosto: mat. kariuomenės sto­ vykloje. kaip vokiečio. kol Vy­ tautas.Sulaukęs tokio sprendimo. Tačiau šito sprendimo nepripažino Jogaila su Vytautu. šalininkai. bet amžinai. pabijojęs susidėti su eretikais. Melno taika (1422 m. tačiau daugumas lenkų jo. kad jis jų neapvilsiąs. Ja Lietuvos siena su ordinu buvo nustatyta ir ilgus am­ žius išliko maždaug ta pati. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo sūnus to paties Karolio IV. todėl. Imperatoriaus Zigmanto sprendimas. kuris Algirdui su Kęstučiu buvo siūlęs krikštytis. Zigmantas davė geležinį raštą. Kadangi jam. kokia ji buvo iki mums atgaunant Klaipėdos kraštą. Užnemunėje ji buvo nustatyta maždaug to­ kia. nenorėjo ir. pripažinę sostą Jadvygai. kurie negalėjo dovanoti Zigmantui dėl Huso mirties. Kadangi jų santykiai su Zigmantu buvo geri. Vytautas. 19. Taigi kad ir daug padėjo pastangų. jis varė labai ne­ draugišką Jogailai politiką. ir todėl čekai nenorėjo pripažinti jo savo karalium. visais kitais klausimais ordi­ nas ten pralaimėjo (žiūr. Užtat likusi didžioji Žemaičių dalis buvo pripažinta Lietuvai nebe iki gy­ vos Vytauto ir Jogailos galvos. pripažino Žemaičius ordinui. kuris. 139 . norėdamas atkeršyti Zigmantui už neteisingą Vroclavo sprendimą. Po to ordinas tikėjosi laimėsiąs bylą tuo metu (1414—1418 m. Jau vien dėl to Zigmantas negalėjo turėti geros akies Jogailai. Pats negalėdamas vykti į Čekus. Mat. Kai Jogaila vedė Jadvygą. todėl jie tikėjosi. vykstančiam į Konstancą. Ga­ vęs žmonos Marijos paveldėtą Vengrų sostą. Šia taika buvo galutinai išspręstas ginčijamų teritorijų klau­ simas. Jogaila tuojau kreipėsi į popiežių. neišsižadėjęs savo mokslo. Pagaliau 1422 m. Bet imperatorius. kad nebepripažįstąs Makros teisėju. o Žemaičiuose — tokia. Pagaliau Vytautas su Jogaila sutiko. Čekų karalius Vaclovas. kad klausimą išspręstų imperatorius Zigmantas. Jogaila. imperatorium pasidarė Zigmantas. panoro gauti ir Čekų 138 sostą. Byla dėl Žemaičių dar nepasibaigė Konstancoje. sujungę savo kariuomenes. pasiūlytąjį sostą priėmė. Pagaliau magistras paprašė taikos. tai Zigmantas visą laiką rūpinosi susilpninti Lenkiją ir atskirti ją nuo Lietuvos. jį atšaukė. Lietuvių ir lenkų kariuo­ menės nusiaubė visą kraštą. jis bijojo sueiti į konfliktą su popiežium ir visu katalikiškuoju pasauliu. Eretikas Husas buvo pašauktas į Konstancos bažnytinio suvažiavimo teismą.) įvy­ kusiame Bažnyčios suvažiavime Konstancoje. ten buvo įsigalėję Čekų Itažnyčios reformatoriaus. 1419 m. kurs betgi 1400 m. buvo sudegintas. 136—7 psl. tai jis atrodė tikrasis Huso mirties kaltininkas. Zig­ mantą. Tačiau suvažiavi­ mas sienos klausimo nesprendė. 1411 m. ir jos tėvo Liudviko buvo skiriamas Lenkijos karalium. Vytautas priima Čekų sostą. susitaikinęs su imperatorium Zigmantu. Bet tas jam vis nesisekė. iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. Tuo bū­ du ir Bažnyčia surišo Žemaičius su Lietuva. 1422 m. Jie pradėjo karą su Zigmantu ir į sostą pakvietė Jogailą su Vytautu. bet čekai tam pasipriešino. buvo pašalintas nuo sosto. Suvažiavimas pavedė Vy­ tautui ir Jogailai išplatinti Žemaičiuose krikščionybę. tada jam liko tiktai vieni Čekai. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir į atvirą kovą nestojo. ji buvo padaryta netoli M e l n o e ž e r o . jis buvo pripažintas atkakliu eretiku. rugsėjo 27 d. kokia yra dabartinė mūsų siena su Vokietija. vis dėlto Vytautas neatgavo Klaipėdos krašto ir nepasiekė Nemuno žemupio. Po tėvo mirties imperatorium tapo Zigmanto brolis. prašydamas panaikinti sprendimą. Bylos metu kelis sykius buvo net prasidėjęs karas tarp ordino ir Lietuvos bei Lenkijos. Vadinasi.

Nuo pat Melno taikos jis jau ėmė galvoti apie žygį į Pskovą. jau buvo pa­ tekusios į Vytauto valdžią. į kurį teišsiruošė vos 1426 m. tačiau vakarinė jų dalis. Žygiai j rusų kraštus Vytauto gyvenimo pabaigoj. Jei tas sprendimas nebus pakeistas. vadinamoji Mažoji Lietuva. tu labai gerai žinai. Vytauto rytų politika jo gyvenimo pabaigoj Rytų būklė kovų su ordinu metu. Vytautas tvirtino. 1413 m. tas pilis pastatęs p r i e š v o k i e č i u s . kunigaikštis Vytautas. Jis čia šiaip rašo: „Žemaičius . kad mirė jo žentas. kad jie karo nenorį ir kad turį vilties geruoju įrodyti teises jiems priklausomoms žemėms. su kuriais jis dar turįs daug reikalų. niekad ne ncsivadino žemaičiais. kad p i k t u o j u iš m a ­ nęs dar n i e k a s n i e k o n e l a i m ė j o . Makrai tarpininkaujant. esantį aukštesnėj vietoj. padaryto /Irmanto sprendimo neteisingumą. — mes tam turime labai gerų įrodomųjų dokumentų. Nemuno saloje. paimtų Tanenbergo mūšyje. Bet kadangi ?. grasino Vytautas. Vytautas tuojau išžygiavo į Maskvą. — Mielas valdove. su kuriuo jam taip pat ne kartą buvo tekę susidurti. o d a b a r n o r i ir m u s iš m ii s ų ž e m ė s i š v a r y t i . įsei ne mums. kad k r y ž i u o £ i a i yra a t ė j ū n a i iš s v e t i m ų V o k i e t i j o s k r a š t u . charakterizuoją jo politiką ir jo asmenį.. kad Klaipėda esanti Žemai­ čių krašte ir. kur jis nurodo Vroclave 1420 m. ir niekas negali manęs priversti. negu Lietuva. Tomo sutartim. Rytuose tuo metu jis laikėsi labai tvirtai. kad jis nori amžinai ją prijungti prie Lietuvos. o paskui į K a r a l i a u č i ų . Dabar jis trauksiąs į Ragainę. 140 7. nes toji žemė ir jos gyventojai yra t a • I t i L i e t u v a ir t i e p a t y s l i e t u v i a i .000 rublių kon­ tribucija (anais laikais tai buvo milžiniška suma). tačiau įgijo didelę įtaką totorių tarpe. baigdamas laišką imperatoriui. Prasidėjus kovoms NU kryžiuočių ordinu. Kai atvyko Makra. — atsakė jam supykęs Vytautas. nes taip lietuviškai yra vadinama že­ minu. tai tas kraštas lietuviškai ii v. Visa tai buvo pa­ siekta ramiu diplomatijos keliu. j neįrašome Žemaičių. pagaliau net pasodino į ordos sostą Tochtamyšo sūnų Soldaną. Dėl tos pačios tautinės vienybės mes į savo n i n l . — atsakė maršalka. bet jaunučio Maskvos kunigaikš141 . ordino maršalka pranešė magistrui šitokią savo agento žinią: „Jo aki­ vaizdoje (bajoras) Nigaila garsiai pranešė susirinkusiems pilyje ka­ riams. Bai­ gęs ilgą bylą su ordinu dėl Žemaičių. Savo nusistatymo aš nekeičiu. mes to visai ne­ norėtumėm reikalauti. žinoma. sausio mėn. Jie yra mano tėvų palikimas. k a tl j i e u ž g r o b ė P r ū s u s .. O Jūsų Karališkoji I Hilcnybė tą žemę priteisė atiduoti. nes visur čia kalbama ta pačia lietuvių kalba. buvo aišku... iki gyvos jo galvos turinti tekti Lietuvai (visiems.Žemaičiai visada buvo ir tebėra ta pati l. n e s t a i y r a j o t ė v o n i j a". Že­ maičiai nuo jo buvo apginti. pasitenkindamas 1.ulinamas Žemaičių kraštu. Kas mums nepriklauso. O Žemaičiai Lietuvą — kraštą. tačiau Vytautas nutraukė pasikalbėjimą. Paties Pskvo jis nepaėmė. Kitais metais atėjo žinia. juo* ir dabar mes valdome. Įdomus yra jo raštas ImpH'Atoriui Zigmantui. Iš Vytauto diplomatinės kovos su ordinu dėl Žemaičių sienos įsidėmėtini keli gražūs epizodai. — ir aš reikalausiu jų iki pat Osos. Po Melno taikos kryžiuočiai visiškai nustojo vilties sujungti abi savo dalis. vadinamoje Salynu.Melno taika buvo baigtos ilgai ėjusios Lietuvos kovos su vokiečių ordinu. Jūs norite man išplėšti mano tėvo palikimą ir atimti Veliuonos pilį. Į jo valdžią nebuvo pakliuvę tiktai Pskovas su Naugardu ir Maskva. to n e v e r t i n u nė aš. O Vytauto bajorai tam agentui pareiškę: „Mūsų kunigaikštis t u r i a t s i i m t i K a r a l i a u č i ų . o jų ginčijamus ir kitas žemes — savo tėvų palikimu. Vadina Aukštaičiais. Bet Žemaičiai visada vadinosi lietuviais. Vytautas supykęs atrėžė: — Maršalka.letuva. tačiau diplomatiškumas jam neleido tada apie tai kal­ bėti). Ordinas jau nebepajėgė toliau kariauti. dėl kurių dar Algirdas varžėsi su Maskva.pinničiai yra žemesnėj vietoj. o juk tai yra mūsų senelių ir prosenelių palikimas. Vytautui teko visą savo dėmesį kreipti į vakarus. — P r ū s a i yra taip pat mano p r o t ė v i ų žemė. Kas manęs ne­ g e r b i a .9mAičius Vytautas kryžiuočius laikė atėjūnais grobikais. bet. ir kiekviena iš jo valstybių nuėjo visai skirtingais keliais. Jeigu Jūsų Karališkoji Dide­ nybė norėjo teisingai spręsti. Vytautas vėl galėjo laisvai nukreipti savo dėmesį į rytus. Nors jisai ir pralaimėjo prie Vorsklos.). Maskvos kunigaikštis Vosylius. nes t o s ž e m ė s k i t a d o s p r i k l a u s i u s i o s L i e t u v a i". dar turės ne viena galva nusiristi. Tada maršal­ ka užsiminė apie Veliuoną ir apie Vytauto norus atsiimti dar dau­ giau žemių. visos žemės.—kol gyvas. kol jūs iš manęs tai atimsite. reikėjo gerai atminti. Kai atgavęs Žemaičius Vytautas atstatė Veliuonos ir kitas pilis. — Paskum ne be ironijos jis dar pri­ dūrė: — O kur yra ordino tėvų palikimas? Maršalka dar bandė įrodinėti. vis dėlto liko vokiečiams. 20. kad jų valdovas. nebflsiu Jūsų bičiuliui". Vytautas susitiko su ordino maršalka derėtis dėl išpirkimo ordino belaisvių.

pasiuntė ten Cemblaką su kitais pravoslavų dvasininI . Horodlės privilegija visos teisės valstybėje buvo pripažintos tik katalikams. Todėl buvo pradėta galvoti apie abiejų krikščioniškųjų Bažnyčių su­ jungimą. jungiančio rei­ kalo. grįžęs į Lietuvą. Jie ėmė bijoti. Naugardą. Jam mirus. kai buvo baigta byla su ordinu. bijodamas. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu. kai nebebuvo bendro. o vien kelionės žygis. Jogaila tuojau ėmė rūpintis. Kur tik Vytautas ėjo. Kai Cemblakas. ir jis tuo metu teprijungė prie Lietuvos tik keletą kunigaikštysčių. o vėliau ir 1413 m. Šito žygio metu buvo pasiekta net Tula. kad lenkai iš anksto pripažintų 143 . Vytautas. arba apie bažnytinę uniją. kurios anksčiau svyravo tarp Maskvos ir Lietuvos. Tam reikėjo. ir Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta l i k X V I amžiaus gale. nes senelis Jogaila. Bet ir tada nepasisekė (vesti unijos. 93 psl. Ilgo logailos ir Vytauto valdymo metu Lenkijoje išaugo nauja po­ litikų karta. Tačiau derybos ėjo nesklandžiai ir nel . Sugadino juos patys lenkai. Buvo dar ir kitas motyvas siekti bažnytinės unijos. Kaluga ir Riazanė. ir todėl nebega­ lėjo valdyti metropolijos. Jogailos re­ m i . permaldavo Vytautą. nes ten veikė Foti(u |taka. Suva­ žiavimas nutarė nutraukti visus ryšius su Fotiju ir nauju Kijevo metropolitu išsirinko unijai pritariantį graiką vienuolį C e m142 I. Šis buvo visiškai priešingas Vytauto planams ir apsigyveno Maskvoje. nes rusų kunigaikštėliai net ne­ išdrįso kariauti. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas. pravoslavai galėjo linkti į Maskvą. Tokiuo būdu dingo unijos projektas. derėtis dėl unijos. v c jokių vaisių. Bet nuvykęs į Konstantinopolį pas patriarchą. joje greta viena kitos atsirado dvi krikščionių Bažnyčios. Tada Vytautas sušaukė visų savo valstybės pravoslavų vysku­ pų.i k ą. Maskvos kunigaikščio. Jau pirmąja 1387 m. CemII .) Jogaila su ketvirtąja sa­ vo žmona susilaukė vieno. Iš tikro tai buvo ne karas. reikėjo rasti išeitį — suvienodinti teises. metropolitu buvo įšventintas graikas Fotijas. ten buvo sutinkamas su dovanomis ir skelbiamas globėju bei tėvu. Pagaliau 1428 m. Bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopel­ nu-.). Be to. kad rusai neparinktų prie Maskvos. kovodainas ginklu ir diplomatija su ordinu. o vėliau ir kito sūnaus (jo 4-oji imona buvo Vytauto išpiršta ir jo dvare išaugusi lietuvaitė. Alšėnų kunigaikštytė Zofija). mirė. Tada unijos reikalu daugiausia rūpinosi Švitrigaila. t. Iš jo buvo paimta net 10. ir 1418 m. kuri ėmė reikšti nepasitenkinimą Lietuvos savaran­ kiškumu. tie santykiai ėmė gesti. Bet kai jau nebebuvo bendros bylos su ordinu.čio Vosyliaus II motina. Kadaise Algirdas.is negavo išrinkimo patvirtinimo. Kaip tik tuo metu Konstancoje bu­ vo Bažnyčios suvažiavimas. buvo bevaikis. įkūrė Lietu­ vai atskirą metropoliją Kijeve (žiūr.000 rublių kontribucijos. Pravoslavams ne­ galima buvo gauti net aukštesniųjų valstybės tarnybų. kad po Jogailos mirties nenutruktų Lietuvos ryšiai su Lenkija. Kad vals­ tybė neskiltų. Bet pagaliau (1424 m. Vy­ tautas susitaikino su Fotiju ir savo valstybės pravoslavams lei­ do pripažinti jį metropolitu. 22. i r . 137 psl \ Unijos projektas vėl buvo iškilęs tik naujajam Bažnyčios suvažiavime Bazely. I . kaip ir Vytautas. ir paskyrė juos pravoslavų kraštuose gyvenančių katalikų globėjais (žiūr. Vytautas suruošė paskutinį savo žygį į tolimąjį D. Ne­ gaudami lygių teisių su katalikais. kai Vytautas jau buvo miręs. kur buvo jų Bažnyčios metropolitas. Vytauto duktė Sofija. atvykusi jo pa­ sitikti į Smolenską. globėju. Vy­ tautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. i m a s . Tebebuvo me­ tropolitas Kijeve ir Vytauto laikais. Jogailos privilegija. Čia metropolitu tada buvo Kiprijonas. kurs ir pats buvo palankus bažnytinei unijai. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias Lietuvai tapus katalikiškai valstybei. Cemblakas net buvo ekskomunikuotas. y. kad pravosla­ vai pripažintų popiežiaus valdžią ir priimtų katalikų dogmas. Tačiau ir pravoslaviškieji kraštai reikalavo sau lygių teisių. 21. Jis nebuvo linkęs nu­ traukti gerų santykių su Jogaila ir Lenkija net po Melno tai­ kos. dvasininkų ir kunigaikščių suvažiavimą Naugarduke. jis pats pasidarė savo vaikaičio.1 .

kad jo vardu Zigmantui nusiųsto laiško tu­ rinys jam nebuvęs žinomas. Įsižeidęs jis nusprendė karūnuotis. Jogaila vėliau pasiaiškino. galėtų po Vytauto išsirinkti sau kitą karalių. rūnacija galinti sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. ką norėję. netektų Lietuvos. turėjo įvykti valdovų suvažiavimas rytų Europos politikos klau­ simams apsvarstyti. Esą.). Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiau­ siųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium. kurs laiško nuorašą tuojau nusiuntė Vytautui. Jam ir Lie­ tuvos bajorams buvo skaudžiausia. kaip tik mūsų broliu. kad Jogailos laiške Lietu­ va buvo traktuojama. pasi­ taręs dabar matąs. nes jis pats nemokąs skaityti. abudu sostus gaus Jogailos sūnūs. Lietuvos Istorija. Atrodė. Suvažiavimo šeimininkas. bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba. ir lygiais su jais" . ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar ne­ laisvais. kad turįs atšaukti sutikimą. Jogaila tam pritarė. Tačiau visus pla­ nus išardė staiga iškilęs Vytauto sumanymas karūnuotis Lietu­ vos karalium. Lenkijos) ponus. 23. . Lucko suvažiavimas (1429 m. Vytautas. Lenkų ponai įrodinėjo. turėjo progos parodyti savo vaišingumą. jis turėjo būti išspręstas vėliau. nepasitaręs su savo ponų taryba. kurį išsirinktų po Jogailos mirties lenkai. kaip Lenkijos priklausoma valstybė. per savo delegaciją jis pareikalavo. o Vy­ tautas. į nieką neatsi­ žvelgdamas. Vytauto ka144 Lucko suvažiavimas.jo sūnums sostą. Jis buvo sušauktas Vytauto pily. nes tada Lie­ tuva. Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis Lucko suvažiavimas ir karūnacijos sumanymas. Tuo būdu Vytauto karūnacijos klau­ simas Lucke liko neišspręstas. Lenkų bajorai. y. Lenkų ponai prispyrė grįžusį į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karū­ nacijos. Be to. Lucke. ir tuo būdu jis (Jogaila). Jame Jogaila rašo. popiežiaus legatas ir daugelio Vokietijos miestų ir kunigaikš­ čių atstovų. o taip pat ir jo vaikai. kad Jogaila atsakytų. kaip ir mūsų (t. o į kairę imperatoriaus žmona. nuo jo į dešinę Vytautas su žmona Julijona. Kai Jogaila savo suti­ kimo vis dėlto neatšaukė. sutiko. Be paties Vytauto ir Jogailos. originalas — Karo Muziejuje). 1429 m. Bet toks pasiaiškinimas Vytauto ne­ patenkino. galėtų po Vytauto sau išsirinkti kitą karalių. Tverės. lenkų ponai išvažiavo iš Lucko. . (Dailininko Mackevičiaus paveikslas. Riazanės kunigaikščiai. kad jau viskas bus gerai. Jogailos žmona Zofija ir Jogaila. Stovi imperatorius Zigmantas. seniesiems valdovams mirus. 10 145 . kad. Iš­ važiavo su jais ir Jogaila. atvyko daugybė Vytauto priklausomų rusų kunigaikščių. Karūnacijos byla 1430 m. — taip bent svajojo lenkai. Jogaila atsakė labai nuolaidžiai: „Mūsų brolis yra lais­ vas. Dėl to iširo visi geri abiejų valdovų ir valstybių santykiai. o ponai parašę. Atšaukimas buvo laišku praneštas imperatoriui Zigman­ tui. čia atvyko Maskvos. esą. Maža to. kad Vytauto karūnavi­ mas būtų priešingas Lietuvos ir Lenkijos sutartims. Šitas Jogailos atsakymas labai įžeidė Vytautą. už tai išsireikalavę iš Jogailos sau privilegijų praplėtimo. kuriai vado­ vavo Lietuvos savarankiškumo priešas. — kaip Jogailos priklausomas valdovas. išdidę Lietuvos bajorai. Taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei bajorus laikome laisvais. Tiesa. kad sutikimą davęs. Sumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. ir mes jo nelaikome kitokiu. kaip ir mes. esą. Z b i g n e v a s O 1 e s n i c k i s. vysk. pagaliau atvyko pats imperatorius Zigman­ tas. o ne tą.

drauge su jais žuvo ir valdovų kapų vietos paslaptis Jie neatrasti nė XVIII a. paminklas Vilniaus katedroje. kaip tik Jogailos sūnui. nes bijota. Nuvykęs į Trakus.Tačiau tas nieko nepadėjo. Tada lenkai pradėjo ginkluotis. kad Vytauto kapas dar turįs būti nepaliestas. ir dabar jis saugomas Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijoje. 1530 m. paskui jis buvo pervežtas į Vilnių ir palaidotas katedros rūsyje. Taip pat buvo paslėpti katedroje buvę valdovų kapai. Tačiau Vytautas net ir po to neketino nu­ sileisti. altoriaus vietoje buvo pastačiusi marmurinį paminklą. kur jie galėtų būti. Vytauto kapas. perstatant katedrą.pralotų. Už­ sitęsusio karo metu mi­ rė vyskupas ir daugy IK. kad po jo mirties Lie­ tuva neatiteks niekam kitam. Paaštrėjus ginčui dėl karūnacijos.). prašė Vytautą nors nesiskubinti ir buvo pasiūlę jam įteikti net Lenkų karūną (tuo būdu Jogailai būtų tekę atsisakyti nuo sosto). Todėl jie suėmė imperatoriaus pasiuntinius. kad jo ka­ po nė nebesą. ruošėsi karūnuotis. žuvo ir šis paminklas. Jis jau paskyrė karūnaci­ jos terminą (rugsėjo 8 d. — bu­ vo atrasti didžiojo ku­ nigaikščio Aleksandro ir Zigmanto Augusto žmonos. Dabar Jogailai dar rei­ kėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą. jis nuvargo ir. kurie net nujaučia kapo vietą. todėl važiavo žmonos vežime. jie buvo įmūryti į rūsio sienas. ir kad Vytauto kaulai buvę išmėtyti kartu su daugybe kitų rūsy buvusių kaulų. bet lenkai to grabo nepriėmė į katedrą. Jo pasiuntiniai pareiškė Jogailai ir lenkams. apdegė katedra. bet 1655 m. esą. ieškodami brangenybių. ka­ tedrai sudegus.. nes tik karūnavęsis tega­ lįs nuplauti padarytą gėdą ir pasirodyti iš tikrųjų laisvas. 147 . Iš tikrųjų rusai visus likusius kapus išdraskė. Tuomet iš katedros buvo išvežtos visos brangenybės ir paslėptos nuo rusų. yra lietuvių. susikvietę svečių ir laukė imperatoriaus atsiunčiamos žadėtosios karūnos su karūnacijos dokumentais. nukrito nuo žirgo. Tačiau tai tėra tik spė­ liojimas. kad rusai. raitas jodamas su svečiais iš Vilniaus į Trakus. vis tiek karūnuosis. — surinkęs aukų. kurie įrodinėja. Buvo jau paskirta nauja karū­ nacijos data. XVII amžiuje 146 kapitula ruošėsi atnaujinti paminklą. Malinauskas. Tik ne­ galėjo rasti Vytauto ir kitų valdovų kapų. bet kai 1610 m. Vytauto D. Vilnių užėmė ruNAI. kurs švenčiausiai tiki Vytauto kaulus tebesant ir kuris iš padavimo numano. kaulus išmėtė. O vis dėlto yra daug vilties. altorius žuvo. 1430 m. Tačiau Vytautas viską atmetė. kapai. tačiau Vytauto kapas tebėr nesurastas. kad jis būsiąs rusų išplėštas 1655 m. jų nesunaikintų. Susitikę abudu pusbroliai tuo­ jau susitarė: Vytautas sutiko garantuoti. ir Vytautas su sve­ čiais jų nesulaukė. Vytautas. Bet Vy­ tautas ponų susitarimo jau nebesulaukė: j i s m i r ė 1 4 3 0 m. Suvažiavusių į karūnaciją svečių akivaiz­ doje iškilmingai priimdamas Jogailą su palydovais. ir jo kaulai bus padėti katedroje garbingoje vietoje. susitaręs šu imperatorium. Buvo paruoštos betgi ir Vytauto jėgos. D. atsigulė ir daugiau nebekėlė. katedros rūsy atsiradęs vanduo ėmė plauti jos pamatus ir ji buvo pra­ dėta remontuoti. Yra žmonių net iš pačių lenkų. Lenkai dar visaip bandė sutrukdyti Vytauto sumanymą. Susitrenkęs nebegalėjo toliau joti. s p a l i ų m ė n . pabaigoj. po šv. 27 d. bet lenkai jiems neleidžia jo ieškoti. bet Vytautas jos jau nebesulaukė. rudenį į Vilnių atvyko Jogaila. mirė jau senelis. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai. Tada Zigmanto Augusto motina ka­ ralienė Bona. kad Vytauto kapas kada nors bus surastas. kiti susitrenkimą. Didžiojo valdovo lavonas buvo laikomas 8 die­ nas gimtojoje pilyje. Bet lenkai buvo pasiryžę nieku būdu neleisti įvykdyti karūnacijos. turėdamas 80 metų su viršum. Kai 1931 m. Mykolo Arkangelo altorium. Barboros Rad­ vilaitės. o Jogaila davė savo sutikimą dėl karūnacijos. nebe per Lenkiją. Vytauto įnirtis. Imperatorius tuojau pažadėjo nusiųsti jam karūną ki­ tais keliais. padirbdino puikų grabą Vytauto kau­ lams sudėti. kad Vytautas. Beje. Mirties priežastį vieni šaltiniai nurodo votį ant pe­ ties. Katedrą re­ montuoją lenkai sten­ giasi įtikinti.

vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų visai nevartojo. bet jo rašto nėra likę nė žodžio. kartu varė Europoje prieš ordiną karštą agi­ taciją. 24. kad ordinas grobuoniškais tikslais kariaująs NU krikščioniškąja Lietuva. Todėl visi anksčiau ordino nukariauti lietuvių ir jų giminių kraštai ilgus amžius liko vokiečių valdžioje. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai Asmuo. nes reikėjo likti ir savarankiškam ir bičiuliškai gyventi su Lenkais. judrus. ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta. Čia jam reikėjo didelio sugebėjimo ir politiško takto. Labai dideli Vytauto nuopelnai buvo ir valstybės vidaus tvarkyme. Viršum jo buvo pakabintas senas Vytauto portretas. pastatė naują paminklą. pavyzdžiui. rusiškai ir suprato totoriškai. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį. Be lietuvių kalbos. buvo svarbi sąjunga. turėjo sutikti su įvykusiu faktu. Tas pa­ minklas tebėra dar ir dabar. Vytautui čia nepavyko dėl to. kokia bu­ vo ir Traidenio laikais. Labai sunkiomis sąlygomis jis paėmė valdžią. tai marmurinė lenta su atkartotu karalienės Bonos užrašu ir nauju prie­ rašu. Tiškevičius toje vietoje. ir. vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau. nieko nesi­ klausę. Vy­ tautas mokėjo laviruoti. Buvo santūrus valgyme. Kartu jie krikštydino Lietuvą. tuo metu buvęs Vilniuje ar Trakuose. lenkai 148 pakėlė didžiausią triukšmą. tačiau ne­ norėjo nutraukti su jais ryšių: jam. T i k tada. Vokiečių pavojaus pašalinimas. Vytautas apgy­ nė nuo vokiečių puolimo Žemaičius ir pirmas tvirtai juos pri­ jungė prie Lietuvos valstybės. Bet tas didelių savo jėgų ir dėmesio nukreipimas į rytus atitraukė jį nuo artimųjų tautiškosios Lietuvos uždavinių. labai greit pasidarė tikruoju Lietuvos valdovu ir net įgijo Lenkuose įtakos. gaisro. kad dėl jo puolimų Lietuva nega­ lėjusi anksčiau krikštytis ir t. Be atpalaidavimo Lietuvos iniO Lenkijos. lenkai. suvaržę savo karalių namie. kaip jūs nuspręsite. Tačiau Vytautas. Kaip valstybės vyras. tačiau jo pastangas pakirto mirtis. lotyniškai. Vytautas mokėjo paša­ linti visą lenkų įtaką Lietuvos valstybės valdyme. ir lenkai jam drįso priminti priklauso­ mybę tik jo valdymo pradžioje. Tik 1853 m. taip ir tesie!" Sutvarkymas santykių su Lenkais. kitas didelis Vytauto nuopelnas yra ordino nuga­ lėjimas. jis yra pats žymusis iš visų Lietuvos valdovų.Vilniaus katedroje Vytauto kapo paminklo jau nebebuvo nuo 1610 m. Pats Jogaila. tokio įpėdinio Vytautas neturėjo. dar mokėjo vokiškai.t. Nuo to savo tikslo jis jau buvo visiškai nebetoli. Tad santykių klausimas išbuvo ne­ judintas iki Vytauto gyvenimo galo. Jo nuopel­ nai valstybei yra nepaprastai dideli. ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties. Valstybės pertvarkymas. grafas E. 149 . po Tanenbergo laimėjimo jau niekas jam to nebepriminė. kurie Lietuvą laikė jų priklausoma. paėmęs Lietuvą valdyti. Mokėjo jis ir rašyti. vie­ no ginčo su ordinu metu Lenkų ponai Jogailai su Vytautu pa­ sakė: „Jūs abudu esate mūsų valdovai. Vytauto išorinė išvaizda yra žinoma: jis buvo nedidelio ūgio. Vytautas čia tik nustatė tvirtą sieną ir užkirto kelią vo­ kiečių ekspansijai. ir vėlesni didieji Lietuvos kunigaikščiai visais atžvilgiais jį laikė sau pavyzdžiu. Jis r a d o L i e t u v ą . paskelbė savo valdovu Švitrigailą. kur turėjo būti senasis šv. Vytautas dabar nebepabūgo sueiti su jais į atvirą kovą ir nė neketino išsižadėti karūnos. smulkių veido bruožų. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek Mitvirtėjo. temperamentin­ gas ir labai greitas savo veiksmuose. Tik čia jis jau veikė kartu su Jogaila. nurodinėjo. mat. s u ­ darytą iš daugybės sritinių kunigaikštysčių. Pagaliau abudu sujungtomis sa­ vo valstybių pajėgomis sutriuškino ordino galybę ties Tanenbergu. išsprendusią tą bylą. Per Jogailą Lietuva bu­ vo surišta su Lenkija. kai jis panoro Lietuvos savarankiškumą apdrausti karališkąja karūna. O ta siena buvo maždaug tokia pat. troš­ ko įsigalėti ir Lietuvoje. kaip Jogailos vietininkas. Mykolo altorius. kartu paskum ilgai bylinėjosi su juo dėl sienos ir pagaliau kartu padarė Melno taiką. vis dėlto Klaipėda su platoka vakarinių žemaičių juosta paliko ordinui. Deja. Tačiau kad ir daug jis padėjo pa­ stangų. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lie­ tuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. nes visi laiš­ kai anais laikais buvo rašomi sekretorių. jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos. svajodamas užimti visą Rusiją. kad jis daug dėmesio kreipė į rytus. ypač kovai su ordinu. Lietuviškąją Klaipėdą mes atga­ vome tik sukūrę naują nepriklausomąją Lietuvą. tik jis vienas tėra vadinamas Didžiuoju.

tad jie ir negalėjo jo priimti. Vilnius pasidarė didelis rytų Europos miestas. 151 . neturėdama tinkamo vado. t. ir jos vidaus kultūra ne­ galėjo kilti reikiamu greičiu. Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas. sutrukdė kultūros kilimą. Visa tai tūlam maldingam ir prietaringam viduramžių krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis. kad 150 illrriai. kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai. nustojo daugelio žemių ir. ži­ noma. kad ji nebuvo krikščioniška. o tai tik todėl. įstojo į pasaulio valstybių tarpą. kurie tuomet apie Lie­ tuvą rašydavo. tolimąją Galiciją ir iš ten suskubti grįžti į Nemuno pa­ krantes atremti ordino puolimų — reikėjo ir ištvermės ir energijos. Bet tatai krašto kultūros lygio. kokiuos vartojo jos kaimynai ir visa Europa. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių". žinoma. pripasakodavo vienuoliams kronikininI i m s apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų. negalėjo būti palanki lietuviams. kurs skyrė Lietuvą nuo kaimynų. dažniausiai jos visai nebūdavo matę. nusėtas medinėmis pilaitėmis. buvo tik tas. Tačiau tie. Tai geriausias tautos atsparumo ir neišsenkančios energijos liudijimas. Prasi­ dėjo glaudūs prekybos ryšiai su Vakarais. bet tuo būdu silpnino tautos jėgas. vienintelis skirtumas. Aišku. surusėjo daugelis Lie­ tuvos kunigaikščių ir bajorų. Bet tai nenuostabu: visi tie raštai (kronikos) buvo rašomi dažniausiai mal­ dingų vienuolių. Ten nuklydo ir dingo daugelis energingiausių tautos sūnų. nuo Europos atskirta ir jos ujama Lietuva tapo krikš­ čioniška valstybe. Pa­ goniškoji. be to. Europa juos už tai iškoneveikė ir per 150 m.ruošė prieš juos žygius. kuriems tekdavo būti Lietuvoje arba karo žy­ gio metu. Šiaipjau navo kultūra ji buvo lygi su visais savo kaimynais. o kad nebuvo krikščionys. Bet užtat kiek lietuviai parodė suma­ numo. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų j krikščioniškuosius 1. v i e n o d i d ž i o j o kuni­ g a i k š č i o v a l d o m ą . Tiesa. bendradarbiaudama su Lenkija pasidavė jos kultūrinei įtakai. Lietuvos žmonės pradėjo šviestis.o p a l i k o ją vieningą. žinoma. V. tuo jis. keistus dievų vardus. keistas tikybines apeigas. Juo­ dąją jūrą. turėjo pati persidirbti. matome. Be to. jie čia pastebėdavo daug to. valstybinės išminties ir energijos! Juk pasiekti Volgą. lietuviai sekė net naujuosius Euro­ pos išradimus. kurių buvo pilna vidurinėje Europoje. Jo valdoma Lietuva. joje nebuvo galingų ikmens pilių. Bet Lietuva iš tikrųjų nebuvo laukinė. kad čia nebuvo uolinių kalnų. kad juose Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu. J e i l i e t u v i a i b ū t ų b u v ę b a r b a r a i . Todėl ir kronikos lietuvius paprastai vadina įvairiais žeminamais vardais: laukiniais. deja. Žo­ džiu. Tai buvo savotiškas Lietuvos skriaudimas. — ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose. Tada ui'huvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo. vakarų Europoje sklei­ džiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius. karingieji lietuviai patys ieškojo naujų že­ mių ir naujų jėgų rytuose. Be to. Kurdami didingą valstybę. su ja jau visur buvo skaitomasi. tolesni politiniai įvykiai jai sutrukdė tinkamai plėtotis ir stiprėti. kurie buvo papratę savo kraštuose ant aukštų uolinių kalnų matyti galingas akmens pilis. barbarišku kraštu. gyveno savotišką gyvenimą. vyko mokytis į Europos universitetus. jų nuomonė. amži­ nąsias ugnis. susidurdami su lietuviais. n e b ū t ų s u k ū r ę t o k i o s g a l i n g o s v a l s t y b ė s . svetimuose rusų kraštuose. sulaikė kūrybinį darbą. bet vėliau ėmė silpnėti. tai mes dabar lirai matome iš archeologinių iškasenų. kas jiems būdavo nesuprantama ir nepaprasta: šventuosius miškus. apie jos gyventojų nežmoniškumą. Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis. lygi su visomis kitomis. Lietuvą liečiančius raštus. dar nelemia. Be to. Be to. o kartu patarnauti ir krikš­ čionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą. jie svajojo sukurti pasaulinę galybę. Karai su visos Europos remiamu vokiečių ordinu iš tikro sutrukdė normalią Lietuvos gyvenimo raidą. Ano meto Lietuva savo kultūra. o jie vis dėlto atsilaikė. jie tik būdavo girdėję apie ją iš kitų. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas Skaitydami senuosius. norė­ damas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisi­ vilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. arba su diplomatine misija arba šnipinėjimo tikslu. Tik. tuose užimtuose rusų plotuose jų sau­ jelė. negalėdama perdirbti visos visuomenės. jie ne­ būtų galėję ir nuo ordino apsiginti. K e l e t ą d e š i m t m e č i ų ji dar v i e n o d a i laikėsi. negalėjo žavėti svetimšalių. puolančius Lietuvą. ir Lietuva žymiai praturtėjo. eikvo­ dami jas plačiuose. Bet geriausias lietuvių kaltūros rodiklis yra jų nu­ veiktieji darbai. kurios ištikdavo riterius. be nbcjo. Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai. šėtono tarnais ir t. negalėdavo stebinti Europos riterių. Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės. Jie turėjo savotišką kultūrą. kad lietuviai var­ tojo tokiuos pat ginklus ir tokiuos pat įrankius. — čia buvo ne jų vienų kaltė: ordinas jiems atnešė kryžių ant kardo. grįžę iš tokių žygių. Iš tikro. rodančių.

kurs. todėl jis mums mažai ir te153 . Pavyzdžiui. tačiau. Tad pagoniškoji Lietuva turėjo turėti gana aukštą kultūrą. Ir nuo mažo lietuvių skaičiaus rusai bėgo per miškus ir sodžius. čia jai buvo žinomi visi tarptautiniai santykiai. jie turėjo puikių karo vadų. Taigi lietuvių karo technika buvo gana aukšta. raiteliai turėjo pentinus. kad turėjo sekti vakarų Europos gyvenimą ir pažinti jos santykius. Apsileidusi miškinė tauta nebūtų galėjusi sukurti tokios galingos valsty­ bės. |oinis buvo nusėtas visas ordino pasienis. Lietuviai turėjo susidarę ir savo kariavimo būdą. Tuo būdu priešas niekad negalėdavo iš netyčių užklupti pilies ir jos lengvai iš­ griauti. tai ne visi jų turėdavo. . jie greit perimdavo naujuosius priešų ginklus. Būdami pagonys. Be to.t. Jie buvo veiklesni ir karingesni už visus savo kaimynus. Nestigo Lietuvoje nė gerų d i p l o m a t ų . kaip kad bėga kiškiai nuo medžiotojų" . savo taktiką. patrankų jau turėjo ir Kęstutis. Jų ginklai buvo panašūs į visos Europos karių ginklus. kaip apie narsius karius. Tik todėl reikale ji sugebėdavo čia rasti sau sąjungininkų. . Lietuvių žygiai būdavo gerai organizuoti. Kitą kartą lietuvių kariuomenė per vieną naktį pasidirbo tiltą ir perėjo plačią Dauguvos upę. Jei ji diplomatiš­ kai laimėdavo. tačiau tas jos vertės nemažina. Visose pilyse nuolat budėjo pasikeisdama tam tikra įgula. Kryžiuočių ordino kronikininkas Dusburgas vadina juos kietasprandžiais. 3. kad Lietuva visai nebuvo uždara Europai. tai. 30. Traidenis. taip gražiai sugeban­ čios palenkti savo naudai visas kaimynijoj iškylančias problemas. apgulęs Daugpilio pilį. su mediniais iešmais gele­ žiniais smaigaliais. o Gediminas.. ir ne kartą ordinas gaudavo iš popiežiaus įspėjimų. X I I I amžiuje kaimynių tautų kronikos rašo apie juos. o ne vien turtingesnieji bajorai. iš kurių būdavo galima nusileisti į apgultąją pilį. prity­ rusiais kariais. Tas jau rodo. 85 psl. atsilygindamas kryžiuočiams. su kirviais ir t. kaip karių ir gamtos tauta. nenugalimais. visi slėpdavosi miškų tanku­ mynuose. nepraėjo nė metų. Aišku. tuomet jų dalies apginklas būdavo daug prastesnis: paprasti ūkininkai. žinoma. Iš savo gamtos turtų jie maitinosi. Į karo žygius lietuviai jodavo raiti ir dideliais būriais. Senoji Lietuva sukūrė savo galin­ gą valstybę. be abejo. o karu reiškė savo valstybinę veiklą. Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose . Algirdas ir Vytautas buvo tiesiog nepaprasti diplomatai: jie sugebėjo kovoti net su didžiai įsigudrinusia ir poros šimtmečių praktikos turinčia ordino diplomatija. prisikirtę medžių. taip pat patranko­ mis griovė jų pilis. O Livonijos ordino kronikininkas Henrikas (va­ dinamas Henriku Latviu) šiaip juos apibūdina: „Lietuviai tuose kraštuose viešpatavo visoms tautoms.). pasidirb­ davo specialias mašinas — taranus. ne­ galėdami įsigyti visų brangiųjų ginklų. dažnai išeidavo kovoti ir su paprastomis medžio buožėmis. Pagrin­ dinis raitelio ginklas buvo kardas. pasinaudoti aplinkinių valstybių sunkumais ir be vargo paimti jas į savo valdžią. buvo kitoniška.2. Bet kadangi visus metalinius daiktus lietuviams tekdavo pirktis arba grobtis iš užsienio. kryžiuočiai jas pirmą kartą pavartojo prieš lietuvius Kęstučio laikais. buvo pasidirbęs akmenų svai­ domąją mašiną. Bet dar geriau Lietuva paži­ no Rytus. tačiau nė tokiuo būdu negalėdavo ištrūkti iš lietuvių. todėl galėdavo pasiekti labai tolimus kraštus. tiek pagoniškoms. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis Lietuviai istorijos arenoje pasirodė. Prie sienų pristumdavo aukš­ tus bokštus. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą Rašto vartojimo pradžia. pilna jų buvo ir visam krašte (jų liekanų gausu Lietuvoj—tai gražūs piliakalniai). Palikę savo namus. Diplomatiškų ga­ bumų parodė jau Mindaugas. turinčios tokią aiškią politikos liniją. Arkliai buvo balnojami tokiais pat balnais ir taip pat žabojami. nesudariusi savo rašto. Pilims griauti čia pat. skirtinga nuo krikščioniškųjų Vakarų kultūros. kad visa tai nėra barbarų pažymiai. galvai ir krūtinei pridengti — geležiniai šarvai. jie visgi kartais sugebėdavo pakirs­ ti visos Europos pasitikėjimą ordinu. net būdavo ekskomunikuojamas. Savo kraštui ginti lietuviai statėsi p i l i s (žiūr. kuri buvo sudaroma iš tų pačių apylinkės žmonių. tiek krikščioniškoms. Be to. Vakaruose išradus pa152 liaukas. miške. o jų arkliai būdavo puošiami žalvariniais papuošalais. Todėl kai į karą išeidavo visi vyrai. kuri. . nepaliko mums ra­ šytinių savo gyvenimo paminklų. kaip ir Vakaruose.

kaip kad buvo parašytos pirmosios knygos. būdavo rašoma lotyniškai. Iš rusų yra skolinti ir vietininkai (namiestnik). kuri buvo kilusi Bulgarijoj. Tas jau rodo. Čia lietuviai su­ sidūrė su senomis valstybėmis. Patys lietuviai tada apseidavo iš viso be jokio rašto. Bet šiaipjau Lietuva nesurusėjo. Kultūriniai lietuvių santykiai su rusais. kad joje neįsigalėjo pravoslavija. lietuviai buvo gana gerai pažinę katalikiškąją Vakarų kultūrą. Lietuvoje ji plėtojosi labiausiai ukrainiečių. kito­ kia buvo Maskvos kunigaikštystėje. kaip kad paskutiniais laikais bandė įrodinėti rusai. kurie prisigerdavo rusiškosios kultūros. Ta pačia religinių raštų kalba buvo pradėti rašyti ir kiti raštai. užėmę tokiuos didelius rusų plotus. ir į rusiškąją pravoslaviškąją. arba kronikos)). Nuo pat Mindaugo laikų Lie­ tuvos valstybei teko dideli rusų žemės plotai. kurie nusikėlė gyventi į rusiškuosius kraštus. ta kalba buvo pradėtos rašyti jų tikybinės knygos. bet ir Bažnyčios reikalams. rašė apie ją dažniausiai tik iš kitų pasakojimų ir labai dažnai dar tyčia ją juodindavo. Visa valstybė tautiniu ir tikybiniu atžvilgiu dalijosi į dvi dalis: į lietuviškąją pagoniškąją. kad. kurių jau nebevaržė jokie erezijų pavojai. Ir iš tikro lietuviai pasiskolino iš rusų kai kurias valdymo for­ mas. po krikšto jie labai greit virto katalikais. Visi rytų slavai vartojo specialią rašto kalbą. kai ja buvo rašoma daugumas raštų ne tik valstybės. Kiekvienoj valstybėj ji plėtojosi skirtingai. tėvūnai (tijun) ir kt. o iš lietuvių nežinome Rytų Bažnyčios apeigomis apsikrikštijusios nė vienos bajorų šeimos. Bet nei vakarų Europa nebuvo lotyniška nei Lietuvn nebuvo slaviška ar rusiška. be jokių svy­ ravimų atsigręždami į Vakarų krikščionybę. Kad Lietuva iš tikro nebuvo surusė­ jusi. Slavų rašto kalba Lietuvoje. kad į rusiškuosius kraštus nusikeldavo dalis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų. Tos kalbos vartojimas betgi nė kiek nerodo. Kaip Europos vakaruose buvo rašoma lotyniškai. Nuo to meto į Lie­ tuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė. Net pats didžiojo kunigaikščio titulas yra skolintas iš rusų. Pravoslavai. jį pasiskolino iš kitų. Pravoslavais virto tik tie. Kai būdavo koks reikalas su Vakarais. kurie pateko į Lietuvos valdžią. Valstybėje vidaus reikalams raštas nebuvo vartojamas net iki X I V amžiaus pabaigos. todėl ji negalėjo nepaveikti ir pačios Lietuvos. o kartais ir vokiškai. vėl kitokia buvo kitur. turėjusiai savo raštų (daugiausia tai buvo tikybiniai ir įvairūs istori­ niai raštai. priklausiusiomis rytų apeigų Bažnyčiai. kai nuo X I V amžiaus pa­ baigos ji pasidarė valstybine rašto kalba. prasidėję prekybos santykiai 155 . Lietuviai visai ne­ liesdavo rastosios rusų kraštuose valstybinės ir socialinės san­ tvarkos. atsirado vienuolių misijonierių. Be to. Lietuvos valdžiai patekusieji rusų kraštai. Kid ano meto Lietuva būtų buvusi aprusėjusi. geriausiai rodo tas faktas. o gal net ir ki­ tur buvo katalikų bažnyčių. turėjo nemaža įtakos ir Lie154 !nvos rašto kalbai. O kai valstybės gyvenime pradėjo vartoti raštą. bijodami iškreipti savo tikėjimo tiesas. bebendraudami su savo priešais katalikais. kurie betgi Lietuvos nepažino.žinomas. Kultūriniai lietuvių santykiai su katalikiškaisiais Vakarais ypač pagyvėjo susidūrus su vokiečių ordinu. Pirmieji Lietuvos raštai buvo įvairūs laiškai į užsienį ir sutartys su svetimomis valstybėmis. visas savo tikybines knygas rašė pažodžiui. — juo labiau. tad dažnai ji yra vadinama gudų rašto kalba. vėliau pramintai pravoslavų Bažnyčia. Ypač skirtingai ji ėmė plėtotis Lietuvoj. įsivedė buvusius rusiškuose kraštuose urėdus. senoviška. lietuviai šiek tiek buvo paveikti jų kultūros. Kiekviena iš jų gy­ veno skirtingą gyvenimą. būdavo rašoma rytų slavų var­ tojamąja rašto kalba. kad galėtų rašyti ir IIVO šnekamąja kalba. Tikrojoje Lietuvoje pravoslavais buvo tik į ją atsikėlę rusai. ši pasaulinė raštų kalba plėtojosi šnekamosios kalbos įtakoj. Viduramžiuose beveik visur pasauly rašto kalba skyrėsi nuo šnekamosios tau( I I N kalbos. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke. Tačiau ir ji buvo visai savotiška — niekas gyvas ja nekalbėjo. Todėl jų tikybinės lite­ ratūros kalba ilgus amžius išliko nė kiek nepakitusi. žinoma. taip Lietuvoje ir visuose rytuose — specialia slavų rašto kalba. žinome tik iš svetimųjų. Todėl ji kitokia bu­ vo tuose rusų kraštuose. Visi lietuviai iki pat krikšto išliko pagonys. kai būdavo koks reikalas su Rytais. Ji buvo vartojama visose pravoslaviškose slavų tautose ir romaniškoj Rumunijoj. arba tik­ rąją Lietuvą. ypač juos paveikė rusų valsty­ binė organizacija ir visuomeniniai santykiai. o ypač gudų kalbų įtakoje. Net Lietuvos katalikų dvasininkai ją vartojo greta lotynų kal­ bos. Žinoma. Ką apie jį žinome. Žmonėms neateidavo nė į galvą.

uitos nelaimės. Iš pradžių vaikai buvo ruošiami patarnauti baž­ nyčiose pamaldų metu. Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kul­ tūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. Bet tai buvo tik pradžios mokyklos. sulyginti ją su visomis kitomis valstybėmis. bū­ davo įšventinami į kunigus. Tačiau jų ten studijavo dar labai nedaug. ir Lietuvai dar ilgai teko skolintis inteligentų iš svetur. o įvedus krikštą jau norima visai priartinti Lietuvą prie vakarų Europos. Neturėdama tam reikalingų žmonių iš saviškių tirpo. Po krikšto Lietu­ vai reikėjo daugiau šviesuomenės. ji turėjo jų kviestis iš svetur. ypač daug lie­ tuvių čia studijavo teologiją ir ruošėsi bažnytinei veiklai. O aukštesnioji ir aukštoji mokykla (akademija) Lietuvoje atsirado tik su jėzuitų atėjimu. t. 1400 m. Bet. Jos daugumas mokėsi Lenkijoje. bet suny­ kusį Krokuvos universitetą. pasikeitimai laiškais ir delegacijomis. iki pat X V I amžiaus jų buvo labai nedaug. anksčiau eidavo tik diplomatiniai susižinojimai. O jie ypač bu­ vo reikalingi diplomatijai ir Bažnyčiai. daugiausia iš Lenkijos. kurios paruoštų mokytų žmonių. (ypač su Ryga) lietuvius jungė su Vakarais. Tačiau šitų mokyklų dar nepakako. Dalis vakarų Eu­ ropos pirklių net apsigyveno Lietuvoje. trūkstant savos švie­ suomenės. X V I amž. tik jie ge­ riausiai galėjo rašyti lotyniškai. mokslinosi Lenkijoj. įkūrus Vilniaus vyskupystę. Mokytųjų žmonių paruošimo klausimas. Kadangi jis buvo Lietuvai artimiaulias. Čia ir prasidėjo lietuvių 156 Mokyklų Lietuvoje ilgą laiką kaip ir nebuvo. Krokuvos universitete. Po kelerių metų atsirado dar keletas mokyklų prie vienuolynų ir parapijinių bažnyčių. 157 . Tuo būdu prasidėjo su Lenkija pirmieji kultūriniai ryšiai. jos tekdavo kviestis dažniausiai iš Lenkijos ir ka­ dangi su Lenkija visą laiką buvo palaikomi politiniai ryšiai. jose mokė bažnyčios reikalui truputį lotyniškai skai­ tyti ir rašyti. Jogailos val­ dymo pradžioje net Vilniaus miesto viršininkas buvo pirklys vokietis Hanulonas. Tiesa. tai daugumas lietuvių ir vyko į jį mokytis. deja. dar kiek pamokyti. Todėl ji visada jautė tam tikrą kultūrinę giminystę su lenkais. paskui gabesnieji. bet Vakaruose. iš eilinio anų laikų kunigo ma­ žai tebuvo reikalaujama: pakakdavo. y. Lydos pilies griuvėsiai. T o meto L i e t u v a k u l t ū r o s i r šviesos i e š k o j o ne Rytuose. Mat. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi amatininkų. prie jos atsirado ir pirmoji Lietuvos mokykla. pirklių ir riterių iš Vakarų. jei mokėdavo paskaityti li­ turgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. Bet šitų pirmųjų mokytų žmonių vis dėlto dar nepakako.I. Jogaila atgaivino jau seniai įkurtą. antroje pusėje. nei Jogaila nei Vy­ tautas nepasirūpino įsteigti Lietuvoje mokyklų. tai palengva ėjo ir Lietuvos šviesuomenės lenkėjimas. Siek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos. taip antai. bet ir ji dažniausiai i uošėsi. Bet glaudesni Lietuvos santykiai su Vakarais iš tikrųjų pra­ sideda tik nuo Jogailos ir Vytauto laikų. Tad iki tol visa šviesuomenė buvo ruošiama svetur. Anais laikais visur pasauly mokyklas laikydavo tik bažnyčios ir vienuolynai. Taip pat nuo jo laikų korespondencijai su Vakarų valdovais buvo pradėta naudotis Lietuvoje gyvenusių vienuolių patarnavimais: mat. ilgainiui palengva sulenkinę aukš­ tesnįjį Lietuvos visuomenės sluoksnį. lietuviai po krikšto pradėjo lankyti va­ karų Europos universitetus. O kadangi.

Vie­ nos jų buvo tikrojoje Lietuvoje. senieji rusų kunigaikščiai ilgiau išliko tik smulkiosiose kunigaikštystėse (žiūr. Pagoniškoji Lietuva nepaliko apie save jokių raštų. 138—9 psl. kolegiją įsteigė tik po kelerių metų. Todėl Jogailos žmona Jadvyga. Iš jų jau aiškiai matyti didelis valstybinis susipratimas. juose turėjo gyventi ir mokytis teologijos 12 studentų lietuvių. Senosios Lietuvos valstybinė santvarka Valstybės teritorija ir jos valdymas. Buvusi didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija prie Vilniaus. nes nebuvo kas juos paskatintų ten važiuoti. o daugumas iš 12 Algirdo sūnų gavo valdyti po atskirą kunigaikštystę. Tų kro­ nikų atsirado net keletas.Prahos lietuvių kolegija. Atskirų kunigaikštysčių Lietuvos valstybėje buvo gana daug. pavyzdžiui. Juose nereikėdavo nieko mokėti. To­ kie bendrabučiai buvo vadinami k o l e g i j o m i s . Tuojau po Lietuvos krikšto buvo reikalinga jai paruošti lietuvių kunigų. Jos rašytos ta pačia gudų rašto kalba. nutarė sudaryti sąlygas. Ta pačia gudų kanceliarine kalba buvo rašytos ir vėlesniosios Lietuvos kronikos. nes pirmieji Lietuvos kunigai lenkai. Tam reikalui buvo paskirta speciali suma pinigų ir nupirkti namai. Lenkai Lietuvos krikšto metu taip pat neturėjo aukštosios mokyklos. Pirmieji Lietuvos raštai buvo savos kronikos. jos tik turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duoklę ir eiti jo įsakymu į karą. nes trūko mokomojo personalo. Jos buvo parašytos jo rūmų įtakoje. kuria buvo rašomi ir visi vidaus reikalų raštai. Bet dažniausiai didesnieji kunigaikščiai buvo pa­ šalinami ir jų kunigaikštystės buvo pavedamos valdyti didžiojo kunigaikščio sūnums ar broliams.). Anais laikais įsteigti aukštojo mokslo įstaigą buvo nelengva. ir visi studentai galėdavo mokytis pas ten pat gyvenančius profesorius. o jos įgaliotiniai. Bet jau ne­ trukus po krikšto buvo bandyta sudaryti sąlygas. senieji rusų kunigaikščiai. Daugybė rytuose esančių rusų kunigaikštys­ čių buvo jungiamos prie Lietuvos. kad lietuviai galėtų ruoštis į kunigus Prahos universitete. Iki jėzuitų pačioje Lietuvoje niekas nemėgino įsteigti aukštesniosios ar aukštosios mokyklos. Bet Jadvyga mirė ne­ spėjusi įvykdyti savo sumanymo. Medininkų pilies griuvėsiai. atgaivino Jogaila). Vėliau daugelis rusų kuni­ gaikštysčių buvo prijungtos įvairiomis sutartimis ar paimtos Lietuvos kunigaikščių globon. Lietuvos valstybės bran­ duolys buvo Aukštaičiai. Jose gėrimasi ir didžiuojamasi Lietuvos praeitimi. nemokėdami kalbos. Netrukus Čekijoje prasidėjo didelės suirutės ir tarpusavio karai (žiūr. o kitos — jos užimtose rusiš159 158 . o viena tuojau buvo išversta ir į lotynų kalbą. Tik X V I amžiaus antrojoje pusėje Lietuvoje ima rastis ir lenkiškų raštų. Kadaise Kazimiero Di­ džiojo įkurtas universitetas buvo sunykęs (jį 1400 m. Iš pradžių į ją ne­ atvyko nė vieno lietuvio. o gal net jo paties įsakymu. ne­ galėjo apaštalauti. kuriems buvo įteikti pinigai. Lietuvos raštų pradžia.). Iš pradžių Lietuvos sie­ nos buvo plečiamos karu. iš čia Lietuvos valstybė sparčiai ėmė plėstis į rytus. Tuo būdu lietu­ viai nepasinaudojo ta malone. atsirasdusios Vytauto laikais. kiekvienas iš 7 Gedimino sūnų. Kai kuriose ku­ nigaikštystėse kurį laiką buvo paliekami net tie patys. Jadvyga ir su­ galvojo įsteigti Prahoje tokią kolegiją lietuviams. 76 psl. susitarusi su savo kapelionu čeku. Anais laikais prie universitetų paprastai būdavo steigiami tam tikri studentų bendrabučiai. kad Prahoje galėtų mo­ kytis teologijos ir lietuviai. garbinamas Vytautas ir jo darbai. Aukštuosius teologijos mokslus lenkų dvasininkai ėjo Prahos universitete. 4. ir universitetas bei kolegijos sunyko. Tai pirmosios Lietuvos istorijos.

o buvusios kunigaikštystės — vaivadijomis. kurie \H valstybės kūrimosi laikų buvo išlikę savo mažytėse sritelėse. Galėjo būti ir priešingas kelias: nuskurdęs didikas (ponas) savaime virsdavo eiliniu bajoru. vėliau tie vietininkai virto vaivadomis. o kai kurie valdė vos po vieną ar po dvi pilis su mažomis apylinkėmis. tol didysis kunigaikštis turėjo reikalą tik su juo. Jaunutis. Valstybė buvo laikoma ne jo vieno. tokios. šie buvo visiškoje savo srities kunigaikš­ čio valdžioje. Pagaliau Algirdo paskirtas įpėdinis. išskyrus šeimą. Didelių sričių. o iškilęs bajoras galėjo pasidaryti artimu didžiojo kunigaikščio padėjėju ir įeiti į vadinamųjų ponų tarpą. Po valdančiosios ku­ nigaikščių šeimos. todėl visi šeimos nariai turėjo teisę joje gauti savo dalį. Jau Vytauto laikais jie niekuo nesiskyrė nuo turtinges­ niųjų bajorų. Smolensko. tokie. Vėliau su jais susilygino ir daugelis kunigaikščių. paveldėdami juos iš tėvų.kose žemėse. Jai. sričių vietininkai ir patarėjai. Todėl visi svarbesnieji žygiai didžiojo kunigaikščio buvo atliekami tik pasitarus su broliais. I rti buvo dideli plotai. Socialinė nelygybė Lietuvoje. ne su jo valdiniais.). Iš tų žemių jie turėjo eiti į didžiojo kunigaikščio kaI.. Iš nepaklusniojo jis galėjo atimti valdomąją sritį ir duoti jam kitą arba ir visai neduoti. ėjo smulkesnieji k u n i g a i k š t ė l i a i . Praturtėjęs valstietis. turinčių net po kelias kunigaikš­ tystes. jį pakeitė Algirdas — irgi ne visų vyriau­ siasis iš brolių. pavyzdžiui. kurių žemės plotai ir nesueidavo. Svyrio kunigaikši ui ir kt. 5. pav. sutartys su kitomis valstybėmis taip pat buvo daromos visos šei­ mos vardu. kaip u visuose kraštuose. dar priklausė dideli Gudų plotai. Didžiojo kunigaikščio sostui pavel­ dėti nebuvo susidariusios tradicijos. Vietoj kunigaikščių srityse buvo paskir­ ti vietininkai. prasidėjo labai anksti. Visuomenė buvo susiskirsčiusi į sluoksnius. tai vėliau iš jų dar bllVO išskirtos kelios kitos vaivadijos. po Gedimino mirties Vilnių ėmė valdyti jauniausiasis jo sūnus. O tie ne būtinai turėdavo gauti ištisinį žemės plotą: kartais jie gaudavo porą ar kelias pilis. Didžiausia buvo Vilniaus sritis.i*> (iiūr. Sosto paveldėjimas. buvo Alšėnų. didžiojo kunigaikščio valdžios nevaržė niekas: jis buvo visos valstybės savininkas ir valdovas. turinčius nelygias pareigas ir nelygias teises. Senosios Lietuvos socialinė santvarka Visuomenės sluoksniai. Šiaipjau. Sričių suskirstymas buvo nevienodas: kai kurie kunigaikščiai valdė labai dideles sritis. iš tų sričių buvo sudarytos dvi pirmosios ^ilvadijos. Jogaila. Bajorai iš seno valdė tam tikrus žemės plotus. Tačiau. galėjo virsti bajoru. karo vadai. buvo Polocko. jo diplomatai. jie buvo pradėti vadinti p o n a i s .lctuvos Istorija. bet tas atsitiko daug vėliau. bet visos jo šeimos nuosa­ vybe. pradėjęs eiti kario pareigas. iš kurių Vytautas atėmė sritis. Tačiau visi tie sluoksniai dar nebuvo uždari. buvo dar žemesnysis bajorijos sluoksnis. Vytautas patsai valdė VilllllUl ir Trakų sritis (kitos žemės buvo valdomos jo vietininkų). Kadangi jos buvo per didelės. Sričių naikinimą ir valstybės centralizavimą pradėjo Vytau160 l. Bet vis dėlto visi turėjo klausyti didžiojo kunigaikš­ čio. Kijevo ir kitos kuni­ gaikštystės. pavyzdžiui. Juo būdavo pasirenkamas ne būtinai vyriausiasis sūnus. vaidino tam tikrą vaidmenį ir valstybės politikoje. Todėl 1413 m. buvo vienas iš vidutiniųjų jo sūnų. Taip buvo iki Vytauto laikų. o nuskurdęs bajoras — paprastu vals­ tiečiu. Didžiojo kunigaikščio valdžia valstybėje buvo suvaržyta. kurių be specialių urėdų nebuvo galima lldyti. Iš jų vėliau išsiplėtojo uždari luomai. Tuo būdu visa valstybės valdymo sistema virto sritinių kunigaikštysčių sistema. Nuo Gedimino laikų taip pat gana didelė buvo Kęstučio valdytoji Trakų sritis. Giedraičių. Įpėdinį pasirinkdavo pats tėvas. Daugumas didžiųjų sritinių kunigaikši t'uj buvo panaikintos. jau po Vytauto. kurio svarbiausias darbas ir pa­ reiga buvo eiti į karą. buvo ir paimtose rusų žemėse. 11 161 . Dar žemiau už juos stovėjo įvairios vals­ tiečių rūšys. kurią valdė patsai didysis kunigaikštis. dar nebuvo luomai: perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą tebebuvo dar atviras. nuo XV amžiaus. turėdami savo sritis. Iš jų ir turtingųjų bajorų kilo artimesnieji didžiojo kunigaikščio bendradarbiai. Naugardo Sieversko. Be jų. be didelės dalies Aukštaičių. lenkų pavyzdžiu. kol kurioje nors srityje buvo koks kunigaikštis. Kiekvienas iš kunigaikščių savo srityje vėl savo rėžtu skirstė žemes sūnums. 117—120 psl. Taip pat visi šeimos nariai.

O jam buvo svarbu. tai kunigaikštis rūpindavosi išleisti jas už tokių vyrų. bajorija dar turėjo išlai­ kyti pravažiuojančius kunigaikščio pasiuntinius. Todėl jos DUVO nepastovios: kunigaikščiai galėjo būti kilnojami iš vienos vie­ los į kitą. kurs turėtų nori­ mųjų prekių ir norėtų gauti pirkėjo turimųjų produktų. svarbios ūkio šakos tada dar buvo bi­ tininkystė. Taigi ir pas mus buvo maždaug tokia pat santvarka. |os buvo kunigaikščių gaunamos iš tėvų. t. Lietuvos feodalizmas. Jie mokėjo tam tikrą nustatytą mokestį. jei kurie pradėdavo eiti karinę tarnybą. Jie turėjo išlaikyti ir kelionėje pas juos sustojantį kunigaikštį su visu jo dvaru. Tik Lietuvos f eoda162 lizinas buvo kiek kitoks: jis skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo nc tiek bajorijos. kurie mokėjo medum ir vašku. už kurias jau iš kitų būdavo perkami reika­ lingieji daiktai. kurie buvo pririšti prie pavestojo žemės ploto ir turėjo nustatytas pareigas. Tad šiuo atveju bajorų privatinės nuosavybės laisvė buvo suvaržyta. gy­ veną miškuose ir prie vandens. vežimų. o neturtingieji — patys. tai jis turėdavo eiti valstiečio pareigas. Jei išmirdavo kuri nors bajorų šeima be įpėdinių. duokles. Tuo tarpu Vakaruose vasalų valstybės buvo pastovios ir neliečiamos. kiek sritinių kunigaikščių teisėmis. Tokio pat sutikimo reikėdavo ir žemę parduodant ar dovanojant. Smulkesnioji bajorija dar turėjo daugybę pareigų. Lietuvos bajorijos pareigos valstybei priklausydavo nuo jų val­ domosios žemės. žinoma. Kadangi kunigaikštis kai o 163 . nebuvo galutinai išsiplėtojęs. bajorai turėjo dar ir kitų pareigų. šienu. Be karo tarny­ bos. t. Be to. ta­ čiau jos tikruoju savininku vis dėlto buvo laikomas kunigaikštis. kad kai kurios prekės turėjo atstoti pinigus. gyvuliais. o taip pat ir ją perleidžiant vedybų keliu. O jei kuris nors bajoras būdavo tur­ tingesnis. todėl ėjo mainų prekyba. vadinosi d u o k l ė m i s . Negalėjo jie laisvai elgtis tik su ta žeme. jų sritys galėjo būti karpomos. kiek administracine apygarda. buvo valstiečių. Karinė prievolė bajorijai nebuvo lengva: kasmet vieną ar ke­ letą kartų tekdavo eiti į karą pačiam su savo ginklais. Todėl nu­ manu. kurie galėtų atlikti karo tarnybą. visais kitais atvejais bajorija savo turtui turėjo visišką laisvę. tai virsdavo net tikraisiais bajorais. netekdavo žemės. buvo vadinami b i t i n i n k a i s . Valstiečiai buvo žemesnysis ir gausingiausias Lietuvos visuo­ menės sluoksnis. valstiečiai ir mokesčius mokėjo savo ūkio produktais: javais. kurią jiems duodavo kunigaikštis valdyti iki gyvos jų galvos ar iki pasikeis jo malonė: ta žemė galėjo būti atimta ir kitam atiduota kiekvienu momentu arba iš­ ėjus kunigaikščio skirtajam laikui. Tais laikais Lietuvoje dar tebevyravo natūralinis ūkis. XV amžiaus pradžioje. Bet jau tada. Jei lik­ davo vienos tik dukterys. Pinigų tuomet buvo labai maža. kurie mokėjo kiaunių ir vebrų kailiukais — k i a u n i n i n k a i s ir v e b r i n i n k a i s . tokie valstiečiai vadi­ nosi n e l a i s v a i s i a i s . Jie buvo taip pat nevienodi. jų pareiga buvo ir saugoti pilis. be to. tai jų tur­ tai ir dvarai atitekdavo kunigaikščiui. Todėl žemės savininkai. ėjo kai kurias pareigas ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajo­ rijos. D i ­ desnieji bajorai visus tuos darbus.riuomenę. perleisdami žemę kitiems. y. kiaušiniais ir t. Už parduo­ damus produktus būdavo gaunamos įprastesnės prekės (dažniau­ siai brangūs kailiai). kurie galėtų atlikti karo tarnybą. su savu arkliu ir su savo maistu. kaip matome. O nesant pi­ nigų arba labai maža jų esant. darbininkai. tais verslais vertėsi žmonės. pa­ tekusi į kurios nors šeimos rankas. Mat. buvo nelengva rasti žmogų. daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo l a i s v i e j i ū k i n i n k a i . ir jis savo valia atiduodavo juos kam nors kitam (tai vadinamoji kaduko teisė). o ne iš suvereno malonės. turėdavo gauti kunigaikščio sutikimą. ypač ponų ir turtingesniųjų ba­ jorų žemėse. medžioklė ir žvejyba. kas į dvarą buvo sunešama produktais. kurie žuvimis — ž u v i n i n k a i s . jie turėjo statyti naujas ir taisyti senas pilis. parūpinti jiems arklių. mažinamos ir didinamos. kurs neatlikdavo karinės prievolės. Jų valdomoji žemė iš tėvų pereidavo vaikams. kaip Vakaruose vadinamasis f e o d a l i z m a s . va­ dinami m e z l i a v o m i s . Vytauto laikais. Kiekvienas iš jų mokėjo mo­ kesčius savo verslo produktais. kad privatinė bajorų žemė visada liktų ran­ kose tų žmonių. visa. o jei karinės prievolės neatlikdavo neturtingas bajorėlis. iš jos jau retai kada be­ išeidavo. Bet faktiškai ir ta žemė. Bajoras. Šalia žemdirbystės. atlikdavo per savo tarnus. Jį sudarė krašto ūkininkai. Vėlesniais laikais ir vietoj galvijų buvo mokami mokesčiai. Tie. pagal kurias ji buvo skirstoma į daugelį rūšių. tai turėdavo patsai atsivesti ir išlaikyti dar keletą gink­ luotų savo tarnų. Lietuvos sriimcs kunigaikštystės buvo laikomos ne tiek jas gavusio kunigaikšEo nuosava valstybe.

kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mo­ kėjo ir vadinamąją s i d a b r i n ę (sidabrinę duoklę. tačiau gyventojų ten buvo vis dėlto ne daugiau. buvo vartojami svetimieji: rusų muštiniai. Iš pradžių Lietuvoje savų pinigų ne­ buvo iš viso. Anais laikais dar nie­ kas nesistengė daug žemės dirbti. to­ limi vakarinės Azijos kraštai ir Viduržemio pajūris. tai dažnai tokio vergystę pamiršdavo.reikalui privalė arklių. sidabro lazdelės. t. Tuo tarpu bajorai stengėsi kuo dau­ giausia išnaudoti savo valstiečius. kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus.000—400. vėliau ordino pinigai ir pagaliau Prahos skatikai. vadinamus t ė v ū n a i s . tiltus. Lietuvoje nebuvo. nes dar X V I amžiuje didžiuliai Lietuvos valstybei tekę ru­ siškųjų žemių plotai buvo dykumos. Jie galėjo būti kam dovanojami ar parduodami. kad X I V amžiaus pradžioje tikrojoje Lietuvoje gyventojų galėjo būti tik apie 300. Ypač lengva valstiečių būklė buvo didžiojo kunigaikščio dvaruose. y. medžioklė. Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių už­ puolimai. kol augdavo. tiesti kelius ir 1. taip pat dar ilgai dirbo net Vakaruose). Jie buvo tik nelaisvi dvaro bernai. Jei kuriam iš jų pasisekdavo gauti žemės plotą ir jį dirbti už tam tikrą mokestį ir pareigas. Kadangi javų eksporto tuomet nebuvo. Tačiau jis negalėjo būti labai dide­ lis. prekyba su tais kraštais sumažėjo. tai. y. Ekonorriinis senosios Lietuvos gyvenimas Gyventojų skaičius. dar didelę reikšmę Lietuvos ūkiui turėjo gyvulių au­ ginimas. tų verslų pro­ duktus buvo galima parduoti ir už gautuosius pinigus pirktis Lietuvoje nesančių prekių. Vaismainio ir laukų tręšimo lietuviai dar nežinojo. Bet toto­ riams užėmus Dniepro žiotis. Visi vergų vaikai taip pat virsdavo vergais. kurie grupavosi Viduržemio jūroje. greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų ga­ miniais. tai krašte buvo daug žirgynų. šalia žem­ dirbystės. Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. nes tuomet javų eksporto ne­ buvo. Antai ištisa didžiulė giria buvo kryžiuočių pasienis. didžiu­ lių girių buvo pilna ir visam krašte. sėdavo kitur: žemės tuomet buvo kiek reikiant. bitininkystė ir žvejyba. Be to.). kai čia nebe­ augdavo. Mat. Jie atsirado iš karo belais­ vių ir prasiskolinusių ar mirti nuteistų ir pasigailėtų valstiečių. Nors teritorijos atžvilgiu ru­ siškosios žemės bent 10 kartų buvo didesnės už tikrąją Lietuvą. netoli Kauno buvo 800 arklių žirgynas. kurie dirbo kunigaikščiui ar ponui reika­ lingus vežimus ir ratus (tai vadinamieji r a t i n i n k a i) ir t. tada pamažu visai Euro165 .1. Ir patys žemdirbystės pabūklai buvo dar menki: žemė dažniausiai būdavo ariama mediniu arklu (be gele­ žinio norago) ir akėjama šakotu medžio kamienu (tačiau nereikia manyti. prekybos cent­ rai. Antra tokia pat didžiulė giria buvo Livonijos pasienis (šiaurinė Lietuvos dalis). Todėl apskaičiuojama. Ano meto Lietuvos valstybės gyven­ tojų skaičius nėra žinomas. tačiau tokios vergų prekybos. metę tą plotą. O ir čia jų buvo ne kažin kiek. kad taip buvo dirbama tik Lietuvoje. buvo spe­ ciali rūšis amatininkų. didesniosios Tauragės. Vienoje vietoje tol sėdavo. Bet. Ūkis. Todėl nei bajorų nei di­ džiojo kunigaikščio dvaruose (vadinamuosiuose domenuose) valstiečiams dar nereikėjo daug dirbti. Arkliams prižiūrėti ir šerti buvo spe­ cialūs valstiečiai. pavyzdžiui. ir toks vergas tapdavo pa­ prastu valstiečiu. Be to. nes ir Lietuva dau­ gely vietų buvo apaugusi didžiulėmis. o buvo tik darbo jėga. kurs neturėjo jokių teisių. klm. o šie iš valstiečių galėjo reikalauti tik tokių prievolių. ir todėl nebūtų buvę kur dėti javų. kokia kad buvo Rytuose. mo­ kestį sidabriniais pinigais). upėmis buvo pasiekiama net Juodoji jūra. mažai tegyvenamomis gi­ riomis. t. Savi pinigai buvo pradėti kalti greičiausiai tik Algirdo ir Kęstučio lai­ kais. Kai kur buvo auginama šimtai arklių. Be įvairių rinkliavų ir mokesčių.000 (4—6 žmonės 1 kv. visas dabartinis Suvalkų kraštas. vadinami a r k l i n i n k a i s . kaip kad tikro­ joje Lietuvoje. Vergai buvo žemiausias visuomenės sluoksnis. kokios buvo kunigaikščio nustatytos. tačiau daugiau jų buvo kalama Vytauto ir vėlesniaisiais laikais. 164 6. Kiek vėliau Mažoji Azija pateko į Turkų valdžią. ku­ rie dirbo žemę ir kitus darbus. valstiečiai dar buvo ver­ čiami statyti pilis. t. Prekyba. kur juos veždavo parduoti į specialias rin­ kas. Kunigaikščiai valdė savo žemes ir teisė jose gyvenančius žmones per savo v i e t i ­ n i n k u s ir dvarų prievaizdus. Seniausiais laikais lietuviai prekiavo su skandina­ vais ir su rusais. Kre­ tingos ir Telšių apskričių dalys.

— vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat. prekybai labai patogi jo vieta — dvie­ jų didelių upių santakas. kad ji turtina kraštą. žinodamas. len­ tos (dažniausiai laivų statybai). O be to. o šia — į Dancigą). Ryga buvo laisvas miestas. anglys. voverių. dar labai daug buvo eksportuojama įvairių k a i l i ų (kiaunių.t. atgijo pre­ kyba Nemunu. Tuo metu rytų Lietuvos. lapių ir t. Be to. ateityje per LenI ėjo prekės tik iš tų Lietuvos dalių. ru­ siškųjų žemių prekyba daugiausia ėjo Dauguva. Brasta. Pirkliai jį laikė savo globėju ir apipildavo jį dovanomis. labai vertino prekybą. vokiečių pirkliai vėl įsiga­ lėjo Lietuvoje ir nukonkuravo lenkų pirklius. Nuo to tad laiko ( X I I I amžiaus) ir Lietuvos prekyba ėmė krypti į Baltijos jūrą. Taip pat gana pelninga eksporto prekė buvo m e d i s . kartys (buriniams stiebams) ir t. garsus Rygos. kuris. Dar ilgai po jo mirties pirkliai jo laikus vadino aukso laikais. vebrų. derva. kur tatai atsitikdavo. kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos pre­ kybą. Gardi167 . Lietuvos prekyba labiausiai pagy­ veno V y t a u t o l a i k a i s . Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais. peiliai. no­ rėdamas pasipelnyti. Vytauto laikais. dar buvo impor­ tuojami v i l n o n i a i a u d e k l a i (jų patys lietuviai dar tada beveik neaudė). nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. ir šiaurėje ėmė kurtis nauji prekybos centrai. Lietuvos prekybą varžant ordinui. Ka­ raliaučiaus ir Dancigo rinkose. kuris. Lietuvoje miestams iškilti nebuvo gerų sąlygų. I m p o r t u o j a m o s į Lietuvą buvo tokios prekės. Bet vis dėlto X I I I ir X I V amžiuje Lietuvai pats svarbusis pre­ kybos punktas buvo Rygos miestas. Abiejuose tuose centruose Hanza veikiai įsteigė savo agentūras (vadinamąsias pirklių kontoras). čia įsigalėjo vokiškųjų miestų pirklių sąjunga. Be to. kurių ji pati neturėjo. ūkio padargai.t.pai nustojo savo reikšmės. aprimus karams su kryžiuočiais. medis ir jo įvairūs gaminiai — buvo pagrindinės Lietuvos eksportinės prekės (javų tada Vakarai nei iš Lietuvos nei iš kitų artimųjų kraštų nepirko). Pasibaigus karams su ordinu. Užsimezgė gyvi ryšiai su ordino prekybos cent­ rais—Karaliaučium ir Dancigu. Eksportuojamos ir importuojamos prekės. t. 65. o tikrosios Lie­ tuvos ir jai artimųjų sričių — Nemunu. — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai. o prie Nemuno — K a u n a s . įvairūs papuošalai ir 1. Todėl prie Dauguvos iškilo didelis prekybos centras P o l o c k a s . silkės.).). Naugardas (žiūr. dirbiniai: ginklai. Trakai. Arkivys­ kupo ir rygiečių dėka dažnai būdavo sudaromos Lietuvos pre­ kybos sutartys net su ordinu. 28—30 psl. šiaurėje prie Hanzos prisidėjo D. kovodamas su ordinu drauge su rygiečiais. — žiūr. Jis. Jei kur nors Lietuvos pirkliai būdavo nuskriausti ar būdavo atimtos iš jų prekės. y. Tuo būdu. čia kryžiuo­ čiams buvo priešingas Rygos arkivyskupas. Tuomet Vytautas tyčia ėmė spausti į Lietuvą atvyks­ tančius vokiečių pirklius ir proteguoti lenkų pirklius. Per Lenkiją ypač buvo pa­ togu gabentis reikalingų ginklų. Itin gyva pasidarė prekyba Šiaurės ir Baltijos jūrose.). Todėl tik Vytauto laikais daugiau iškilo Vilnius. nes kraštas buvo nuolat karų naikinamas ir buvo trukdoma prekyba. ne kartą eidavo išvien su Lie­ tuva (Vytenio ir Gedimino laikais. Be to. Hanzos pirklių prekybos centras Bal­ tijos jūroje buvo V i s b y miestas Gotlando saloje. svetur nuskriaustus. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo ga­ na sunkus. ypač g e l e ž i e s . pipirai ir įvairios kitos reikmenės. kurioms lengviau buvo pasiekti Vyslos intaką Bugą (Bugu Lietuvos prekės eidavo į Vyslą. Seniausioji Lietu­ vos e k s p o r t o prekė buvo v a š k a s . — kai su šia prasidėjo Lietuvos santykiai. jis įsakydavo sulai­ kyti į Lietuvą atgabentas tų kraštų prekes. pajamos iš prekybos papildydavo jo neišsenkantį iždą. Nemuno žiotys buvo ap­ gultos kryžiuočių. didelė dalis pietų Lietuvos prekių ėmė plaukti per Lenkiją. 68 psl. — pirmučiausia d r u s k a ir įvairūs meta­ lų. būdamas geras krašto šeimi­ ninkas. Išvežami buvo pelenai. kirviai. buvo sukalbamesnis. Visais laikais prekyba ir amatai koncentravosi mies­ tuose. kurių ordinas niekuomet nepra­ leisdavo. Vakaruose miestai turėjo tam tikras teises ir valdėsi pa­ tys. su svetimais kraštais darė pre­ kybos sutartis. nors ir neilgam. bu­ vo gabenami neapdirbti rąstai ir apdirbta medžiaga: sienojai. Prekybos klestėjimas. Prekybą jis rėmė visokiais būdais. Ypač svarbus centras buvo Kaunas: mat. vadinamoji H a nz a. kailiai. Ypač jis protegavo savo pirklius ir užstodavo |uos. Miestai. svarbus prekybos centras Lietuvai tapo K r o 166 I n v a.1. dalgiai. Vaškas. užgrobusiam upių žiotis.

— Brastoje. Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį. Daug kur Europoje jie buvo smarkiai persekiojami. jis ne tik kad nesugebėjo varyti Vytauto politikos. jis tuoj ėmė su juo kovoti. nelyginant mūsų laikų bankininkai. Šia sutartim Švitrigaila sutiko ati­ duoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. bet tie nepaklausė.). Vytautui mirus. 169 VI. jie vertėsi vietine pre­ kyba.ilsiiĮsti jam Vytautui žadėtąją karūną. parei­ kalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio logailos ir jo palydovų. kaip ir už bajoro nužudymą). Švitrigailą. gaudavo laidų brangenybių. Išrinktas didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu. beskolindami pini­ gus. gyveno Černigove. Vos tik Vytautas pradėjo valdyti Lietuvą. lenkai. o paskui — prekyba.) Švitrigaila. pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vy­ tauto brolį Zigmantą. perversmas. J o ­ gaila (tuo metu jisai buvo Lietuvoje). leido laisvai išpažinti savo tikėjimą. Gardine ir Trakuose. jie įsigalėjo daug vėliau. — vėliau jų atsirado visame krašte. bet dar buvo ir žiaurus.). Todėl atvykusių žydų jis ne tik nespaudė. kad po Vy­ tauto mirties Lietuva jam sugrįš. Vėliau jie ypatingai daug pel­ nydavo iš muitų. dar nepasibaigus paliauboms. Taigi buvo aišku. lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupė. Pirmas Magdeburgo teises gavo Vilnius (1387 m. Tačiau. norėdamas paveržti iš jo Lietuvos sostą. Vos gavęs sostą. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. vėliau Brasta (1390 m. S k i r s n e m u n ė j e buvo padaryta su ordinu sąjunga. Bet Vytautas suprato. Jogaila nors ir įsakė savo ponams grą­ žinti Podolę. sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą su­ mą. Švitrigailos konfliktas su Lenkija. 2. Pa­ grindinis žydų verslas iš pradžių buvo pinigų skolinimas už įvai­ rius laidus. Be to. Tuo būdu žydų tarpe atsirado didelių piniguočių. d. jie gaudavo metams ar ilgesniam laikui teisę rinkti iš pirklių nustatytus muitus. Be to. padariusi sąmokslą. iš­ varomi. noromis nenoromis turėjo su­ tikti su įvykusiu faktu. Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m. dar susiartino su imperatorium Zigmantu. padarė 2 metų paliaubas. tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. Vytauto laikais buvo tik trys žydų bendruomenės. kurs tikėjosi. kad jis nesugyvens su Lenkija. po pirmų nepasisekusių žygių. ir tuo būdu įprato jomis pre­ kiauti. Ir tikrai. Jo­ gailos išlaikomas. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m. jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Po­ dolėje. Kaunas. tą sužinojęs. kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausi­ mo. miestai. Perversmą suruošė buvusieji Vytauto padėjėjai. Gardinas (1391 m. Švit­ rigaila.MIK kartų buvo pakliuvęs į Vytauto rankas ir kalėjo. Mat. kurie reikale teiktų kredito. suteikė jiems savivaldybę. Žydai visur vaduramžių Europoje buvo pinigų skolintojai. kuri or­ dinui buvo ypatingai maloni. 168 . Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m. Daugirdą.). Karas su Lenkija. tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Tačiau jis kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir. Kai kuriems jų buvo duotos savivaldybės (vadina­ mosios Magdeburgo teisės).). Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis. — kaip tik tuo metu. Tada ginčą teko spręsti karu. Tuo būdu nuo Vytauto laikų Lietuvoje dau­ giau atsirado žydų. kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai.nas. kad ekonomiškam Lietuvos kilimui reikalingi ir piniguočiai. Švitrigaila. Mat. o dar vėliau Kaunas ir kt. be to. Tačiau tai buvo tik pati miestų kili­ mo pradžia. Daug kartų jis buvo nubėgęs pas imperatorių ir pas vokiečių ordiną prašyti paramos. nes čia jam šmėkštelėjo viltis revi­ duoti Melno taikos sąlygas.) ir jo kovos su Švitrigaila 1432 m. Švitrigaila nuo pat jaunystės buvo didelis nenuorama. jie daug pelno gaudavo ir iš kitų verslų. ir užėmė pilis. Tik pa­ skutinius 10 metų prieš Vytauto mirtį Švitrigaila aprimo ir. bet dar jiems davė privilegijų. kurie palengva suėmė į savo rankas pinigus. ypač prekiaudami brangenybėmis: mat. jis tuojau paprašė imperatorių . jų turtas būdavo atimamas. nepatenkinti Švitrigailos politika. apdraudė jų gyvybę ir turtą (už žydo nužudymą buvo paskirtos tokios pat bausmės. Lenkams negrąžinant Podolės.

jis sukvietė visus savo sąjungininkus — Livonijos ordiną. Švitrigailos pajėgos dar buvo gana didelės. netoli Ukmergės (ties Pa­ baisku). kad ginčą turės išspręsti ginklas. su kuriais jis susiartino dar gyvendamas rusų kraštuose. kad apie Švitrigailą susi­ spietė daugybė naujų žmonių. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti j Polocką ir paimti j savo valdžią Polocko. ir savo gyvenimą jis baigė Voluinė j e (Lucke).). ir Zigmantas sudarė su jais sutartį. Zigmantas dabar sutiko su visais Lenkų reikalavimais. Bajorijos privilegijos. Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią. Tada gauti didžiojo kunigaikščio sosto jam vėl nepasisekė.).). bajorų pravoslavų teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis. k o k i ą 1401 m . po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir. Vadinasi b u v o s u d a ­ r y t a m a ž d a u g p a n a š i s u t a r t i s . Smolenskas. o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis. Lenkija. dabar palaikęs Švitrigailą). Švitrigaila ne tik kad nenutraukė ryšių su savo sąjungininku ordinu. rusų kunigaikščius — ir išsiruošė į didelį žygį. bet dar pa­ darė naują sąjungą su Maskva ir Tverė. pasiekus Šventąją. tik žinome. ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek. totorius. Po šito mūšio ne tik Livonijos. b u v o p a d a r ę s i r V y t a u t a s . kuria pripažino savo viršininku Lenkų karalių Jogai­ lą. mirdamas jis žadėjo Lietuvą Zigmanto Kęstutaičio antspaudas. tačiau vis nieko nelaimėdavo. Vitebsko. nakvojo sustojęs A š m e n o j e . buvo aišku. Tuo būdu Lietuva ga171 . paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu. bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. palikti Jogailai arba jo įpėdi­ prisegtas prie 1436 metų dokumento. Černigovo ir Kijevo sritis. kuria ir Lietuvoje buvo įvesta teisė. 1435 m. kai. Bet. Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu. pravoslavams be­ liko tik vienas suvaržymas: jie negalėjo būti tiktai aukštaisiais urėdais. tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai.). Tad Zigmantui nebeliko kito sąjungininko. Pagirio ir Minsko žemės. daugelis pateko į nelaisvę. Zigmanto ryšiai su Lenkija. nes kovai su Švitrigaila jam būti­ nai buvo reikalinga Lenkijos parama. davė jai naują privilegiją (1434 m. Be to. Smolensko. o gal net paskutinio sąmokslą suruošti.). kad tada nema­ žai pasidarbavo vienas atvykęs Lenkų ponas — Zaremba. be tikrosios Lietu­ vos. tuo būdu Zig­ mantui. (Šitų paskutinių įvykių metu Jogaila jau nebegyveno: jis mirė dar prieš Ukmergės mūšį — 1434 m. Valstybei pasidalinus pusiau. Sąmokslininkams padėjo. be to. žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje. Pagaliau išstumtas ir iš tų sričių (1438 m. po 100 su viršum metų visiškai sunykęs. Jame žuvo patsai Livonijos magistras su dau­ gybe riterių. Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Ki­ jevas ir Voluinė su Lucku. Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę. Kaip sąmokslas buvo ruošiamas. vyk­ damas į derybas su Jogaila. kaip tik Len­ kija. žuvo daugybė rusų kunigaikščių. neleidžianti nė vieno bajoro suimti bc teismo sprendimo (tai vadinamoji „neminem captivabimus nisi jure vidum" privilegija). Naugardo Sieversko. Ukmergės mūšis (1435 m. Jogailos atstovai tuojau po perversmo atvyko į Gardiną. bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigman­ tu.su niekuo nesiskaitąs karštuolis. Be to. kuri jam padėjo net ruo­ šiant sąmokslą. buvusiems Vytauto ben­ dradarbiams labiausiai nepatiko tas. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams. Dėl to jis ir vėliau dar ne kartą davė Lenkams panašių pasižadėjimų. Ne­ trukus Zigmantui pasidavė Polockas. liko tiktai Palenkės. norėdamas patraukti į 170 •avo pusę bajoriją. Į jo pusę linko beveik visa rusiškųjų žemių bajorija ir visi Lenkijos priešai. Švitrigaila daug kartų puolė Zigmantą ir kartą net pasiekė Vilnių ir Trakus. niams. Mūšį pralai­ mėjo Švitrigaila. Todėl Zigmantas. jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus M y k o l o vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė. kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą. tu­ rėjo pasiduoti Lietuvos globai. tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis. Vitebskas ir Naugardas Sieverskas. jis išvyko į užsienius ir atgal grįžo tik žuvus Zigman­ tui (1440 m. tikslių žinių neturime.

Ja­ me. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis Santykiai su Lenkija. O kai Švitrigaila buvo nugalėtas. taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias. o Smolenskas liko. Tuo tarpu Bizantijos imperija jau merdėjo. tačiau Lietuva tame kare jau nebedalyvavo. Netrukus. kai buvo naudinga. kad šis abso­ liučiai nenorėjo pripažinti Lenkijos karaliaus priklausomybės.. Švitrigailos valdžioje.). tik jau nebebuvo laiko jam įvykdyti: po pusės metų (1453 m. Tačiau galutinai dėl unijos buvo susitarta kiek vė­ liau Florencijoje. kad būsiąs jiems ištikimas. buvo iškeltas ir bažnytinės unijos klausimas. Be to. dingo ir unijos klausimas. 173 . unijos reikalais imsiąsis rūpintis Zigmantas. Vilniaus vyskupas Motiejus slapta prikalbėjo Smolenske gyve­ nantį Herasimą sukelti maištą ir pavesti Zigmanto valdžiai visą Smolensko žemę: tuomet. Santy­ kiuose su Lenkija Zigmantas taip pat siekė visiško savaran­ kiškumo. ku­ ris jau buvo spręstas Konstancos suvažiavime. sutarties. pralaimėjęs mūšį ties Ukmerge. Norėdamas patraukti į savo pusę Bažnyčios suvažiavimą. ir Bažnyčių unija jau niekas nebe­ sirūpino Lietuvoje. Tačiau^ Švitrigailai tą darbą sutrukdė Zigman­ tas ir lenkai. kad. nors buvo valdoma to paties valdovo — Kazimiero. Švitrigailos didelis priešas (Zigmanto šalininkas). norėdamas gauti Vakarų para­ mos prieš turkus. daug ilgiau. Tas klausimas vėl iškilo tik X V I amžiaus antrojoje pusėje (žiūr. Jis pats Lietuvos kuni­ gaikštystę gavęs ne iš Lenkų karaliaus. Juo ėmė rūpintis kiti kraštai. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas Švitrigailos ir Zigmanto kovos metu Bazely (Šveicarijoj) vyko visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. kuris padarė ordiną Len­ kijos vasalu.. Švitrigaila jau nebegalėjo rūpintis tuo klausimu. ir Zigmantas pradėjo eiti tuo pačiu keliu. Visus tuos pasižadėjimo raštus Zigmantas davė tik dėl to. Jis net buvo pasiun­ tęs j suvažiavimą unijos šalininką. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą 172 pakeitė kitu. Šitaip jis pasižadėjo ir Jogailai ir jo sūnui Vladislovui.. jog tų pilių po jo mirties neatiduosią niekam kitam. o Zigmantas. imperija žlugo. o su ja žlugo ir unija. arba konsiliumas. tie patys Lenkai jam padėjo ir Švitrigailą nugalėti.). tą priklausomybę pripažino. Tuo būdu Zigmantas ėjo visiškai savo brolio Vytauto pėdomis. Horodlės susitarimas. ir turkai jau grėsė Konstantinopoliui. lauk­ damas tinkamo momento ja nusikratyti. tuo pat susirūpino Švitrigaila. Tas susitarimas buvo paskelbtas Konstantino­ poly 1452 m. kad Lietuvos priklausomybė Lenkų karaliams esanti tik pra­ simanymas: kiek tik žmonės galį atsiminti. prasidėjęs 1431 m. Tuo būdu buvo panaikintas 1413 m.) Konstantinopolį užėmė turkai. kuriuo ėjo ir jo priešas. Todėl iš pradžių jis tenkino visus jų reikalavimus ir ne kartą davė pa­ kartotinių raštų. Bet Herasimo sąmokslas buvo susektas. tačiau jam tatai nepasisekė (žiūr. kad bijojo nustoti Lenkų paramos prieš Švitrigailą.lutinai baigė ilgas kovas su vokiečiais. Tuo būdu po kiek laiko unijos šalininkai vi­ sai išnyko. Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino. Bazelio suvažiavimas. pavesdamas savo ponams pilis. jis turėsiąs juos pri­ saikdinti. buvo sudegintas ant laužo. Anuomet bažny­ tine unija rūpinosi Vytautas. Lenkai net privertė Zigmantą duoti pa­ žadą. Laiške imperatoriui jis rašo. Švit­ rigailos įsakymu. o tik Lenkų karaliui. negu gyveno Zigmantas (f 1440 m. t. Lietuva niekad nebu­ vusi jokios kitos valstybės valdžioje. Zigmantas gavo sostą su Lenkų pa­ galba. 301 psl. Lenkija vėliau su Prūsų ordinu pradėjo dar naują karą. kad mirdamas visą Lietuvą pavešiąs Lenkų karaliui. Tačiau staigi mirtis jam neleido pasiekti savo tikslo. ir buvo sugrįžta prie 1401 m. Jis tuojau susiartino su Lenkų priešu impe­ ratorium Albrechtu (Zigmanto įpėdiniu). ir jis. o Zigmantas taip pat turėjo daug kitų rūpesčių. esą. kaip buvęs. kad Lie­ tuva visada turėsianti savo atskirą valdovą. Nuo Švitrigailos jis skyrėsi tik tuo. bet iš Dievo: jis pavel­ dėjęs ją po savo brolio. Zigmantas pradėjo ieškoti sąjungininkų prieš Lenkiją ir ruošėsi panaikinti savo duotus priklausomybės pasižadėjimus. tęsėsi iki 1449 m. tarp kitko.). Tiesa. 142—143 psl. 4. jis buvo priverstas pasi­ žadėti. y. rytų apeigų Bažnyčios metro­ politą Herasimą. 3. Imperatorius. Herasimui mirus. Tačiau patsai unijos klausimas nemirė.

Bet kadangi jis susidėjo su vokiečių ordinu. nes vėliau jis nenubaudė nė vieno kaltininko. kaltininkai buvo nuslėpti. bijodami keršto už tėvo mirtį. — kai Lietuvoje negalėjo suvaldyti Vy­ tauto sukelto nepasitenkinimo lenkų kišimusi į lietuvių reikalus. Bet. Bet ir po to Lietuvos bajorija neketino pripažinti ankstyvesniųjų pasižadėjimų Lenkijai. Tiesa. paėmęs į savo rankas valdžią. Tiesa. betgi visai neketino pasiduoti Lenkijos karaliui Vladislovui. Čia. Pirmą kartą jis susitaikino su Vytautu. ieškodamas Lenkų pa­ ramos. tačiau jo siekiamasis tikslas drauge su juo ne­ žuvo. kad po Vytauto mirties Lietuvos bajorija. Todėl valdžios vairą paėmė į savo rankas didesnieji bajorai. Lenkai Jogailą laiko vienu didžiųjų savo valdovų. Lenkų karaliaus Vladislovo. Aišku tik. Jogaila visai neketino padovanoti Lietuvos Lenkijai. kad Kęstutis patsai nusižudęs. Su antrąja žmona sulaukė taip pat tik vienos dukters. o Kazimieras — 1427 m. Nuo to meto ir prasidėjo Lietuvos didikų įsigalėjimas. Jam betgi nepavyko to pa­ siekti: jis žuvo nesutvarkęs reikalų. lietuvių savarankiškumas ir valstybinė sąmonė jau buvo tiek subrendusi. Ši ketvirtoji Jogailos žmona buvo lietuvaitė. Vytautui valdant. Kęstutis. Jogaila pradėjo valdyti. jaunutį K a z i m i e r ą . kaip savo atskirą valdovą. Jogailos suimtas. neatsižadėdamas Lietuvos. ir bylos pabaigos ne­ begalėjo matyti. — taigi tiktai po 7 metų. ruošęsis atgauti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Nauji ryšiai su Lenkais prasidėjo tik tada. buvo pasidaręs žiaurus ir persekiojo visus sau priešingus ponus: nemaža jų buvo nužudyta. vėliau. staiga buvo nužudytas savo paties ponų. kuris turėjo valdyti. jo sūnaus Mykolo neįsileido į sostą ir valstybės vairą paėmė į savo rankas. jau būda­ mas senelis (Vladislovas gimė 1424 m. Jadvyga. Tuo tarpu netrukus sustiprėjęs Zigmantas ryžosi su­ laužyti savo pasižadėjimus ir ėmė rūpintis. kai tik atsirado proga įžengti Į Lenkų sostą. jos padedami. Tuo būdu patsai Jogaila ir jo sūnūs buvo aplenkti. Vadinasi. Su pirmąja žmona. Zigmanto santykiai su ponais labai paaštrėjo. nes per jį jie susiartino su Lietuva.. buvo nužudytas. Bet Vytautas nesitenkino vietininko role. jis dar tikėjosi atgauti Lietuvą. Vargais negalais Jogailai vis dėlto pasisekė išgauti Lenkų sutikimą. Lenkijai Jogaila pa­ liko savo dinastiją.). padaręs sąmokslą. Tos dinastijos valdovų valdoma. 4. tik su ketvirtąja jis susilaukė dviejų sūnų. Trečioji |o žmona buvo bevaikė. Bet Jogaila mirė anksčiau už Zigmantą (1434 m. Be to. Tačiau tikroji sąmokslo priežastis ir sąmokslininkų tikslai lig šiol tebėra neišaiškinti. bet savo ir savo dinastijos reikalais. kaip jo vietininkas. jis rūpinosi ne Lenkija. Zigmantas). Jo­ gaila vėl atgavo Vilnių. Jie pasikvietė į Lietuvą antrąjį Jogailos sūnų. šiandien sunku pa­ sakyti. ir padarė jį nepriklausomos Lietuvos valdovu. o vėliau. valdė ją kartu su Lietuva dar beveik pusantro amžiaus. kad sostas atitektų ne Jogailos sūnums. norėdama su­ trukdyti Zigmanto planus. bet ir ta mirė dar neištekėjusi. Tad Jogaila susilaukė sūnų. besiruošdamas kovai dėl Lietuvos savarankiškumo. ieš­ kančiu tėvo palikimo. tai Kęstutis jį pašalino nuo sosto. ir negalėjo patsai valdyti. nemaža sukišta j kalėjimus. kad jo įpėdi­ niu būtų pripažintas sūnus Mykolas. jis susilau­ kė tik vienos dukters. rūpindamasis. Alšėnų kunigaikščio duktė (ją išpiršo Jogailai Vytautas). nebenorėdama pripažinti savo valdovu Lenkų karaliaus. Zigmantas. di­ džiuoju kunigaikščiu paskelbė Švitrigailą. nes svajojo ją kartu su Lenkija palikti savo vaikams. suruošė sąmokslą ir jį nužudė. Jogaila ilgai neturėjo jokių vilčių sukurti savo dinastijos.). Nepasisekė Jogailai tik Lie­ tuvoje. Kazimie­ ras tuo tarpu tebuvo tik 13 metų vaikas. pradedant nuo Kazimiero. Nors Zigmantas ir žuvo. Jogailai teko vėliau kovoti su Vytautu. Lenkija galėjo stoti į varžytynes su galingais imperatoriais 175 . kad Kęstutis buvo nužudytas Jogailos artimų žmo­ nių įsakymu. dabar atiteko bajorijai. Į gyvenimo pabaigą jis. Jogaila Jogaila ir Kęstutis. tai ji išsirinko savo valdovu jaunėlį Jogailos sūnų. visiškai nepriklausomą nuo vyresniojo jo brolio. kurios padedami išsprendė sunkų klausimą savo santykių su vokiečiais. ponai. Imdamas Lenkų sostą. Tuo pat metu jis gavo Lenkų karaliaus sostą. bet ne Lenkijos karaliams. kuri mirė vos gimusi. pasidarė visiškai savarankišku valdovu. kai Kazimieras buvo išrink­ tas ir jų karalium. Švitrigaila. kai buvo pašalintas Švitrigaila ir kai Zigmantas.Zigmanto nužudymas 1440 m. Tačiau jį išsirinko. varė didelės valstybės politiką. Jogailos šeima ir jos teisės Lietuvai. nors politiniais sumetimais visą laiką sakėsi pripažįstąs Jogailos vyriau­ siąją valdžią. kaip teisėtas tėvo įpėdinis. Pagaliau Lietuvos ponų grupė. 174 Jogaila ir Lenkija. pasižadėjo sostą mirdamas palikti jam arba jo sūnums. Lietuvos sava­ rankiškumo sargyba. o antrą kartą. bet jo sūnui Mykolui. Už tai jis turėjo duoti lenkų bajorams naujų privilegijų. Jogailos reikšmė Lietuvai. Kadangi bajorijai nebuvo priimtino kandidato į sostą iš savo kunigaikščių tarpo. Kazimierą. ar dėl Kęstučio mirties buvo kaltas Jogaila. ir buvo skelbiama. Tada jis ryžosi pavesti Lietuvą Vytautui. Jogaila ir Vytautas. kuri. Tuo būdu Lie­ tuva grįžo Jogailos giminei. jis tik pasižadėjo patsai valdyti Lie­ tuvą jr niekam jos neatiduoti. kuria anksčiau rūpinosi didieji kunigaikščiai (Vytautas. kad po jo mirties sostas bus pripažintas jo sūnums.

todėl jis dažnai pagyvendavo Lietuvoj. B. buvo palaidotas Krokuvoj.) Išrinkimas. tačiau jam lemta buvo valdyti to įvykio pradžioje. ne jis pats buvo viso to kaltininkas. Tiesa. ir jam dar labiau trūko energijos dideliems darbams. Kadangi Kazimieras te­ turėjo vos 13 m. Tačiau visi tie nuopelnai neat­ sveria vienos didelės blogybės: Jogailos užmegzti ryšiai su Lenkija ilgainiui visiškai nutautino Lietuvos bajoriją ir sulenkino didelių jos plotų gyventojus. mėgo Lietuvos žmo­ nes: jo Krokuvos dvare daugelis tarnų buvo lietuviai. didįjį Lietuvos kunigaikštį Kazi­ mierą. Zigmantui žuvus. Tačiau daugumas didikų. bendromis Lietuvos ir Lenkijos jėgomis buvo sutriuškintas pavojingiausias Lie­ tuvos priešas — kryžiuočių ordinas. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. buvo nusistatę prieš jį.Habsburgais dėl Vengrijos ir Čekijos. Trakus ir Brastą. Krikštijęsis tapo labai maldingas. Ypatingai suvaržytas Jo­ gaila buvo Lenkijoj. susirinkę į Alšėnus. pro atvirą langą beklausydamas lakš­ tingalos (bet tai buvo ne Lietuvoj. 12 J o g a i l o s antkapis K r o k u v o s Vavelio katedroje. 176 177 . Tiesa. bet jam artimų žmonių. ir lenkai pasikvietė į sostą jo brolį. Žodžiu. amžiaus. Tuo tarpu Lietuvai patsai Jogaila nepaliko nieko atmintino. kur ponai turėjo teisę kištis į visus valstybės rei­ kalus. Jo vyresnysis sūnus. Jogailos dinastijos metu Lenkija klestėte klestėjo. tačiau gerai orientavosi politikos problemose. kurios būtų atitolinusios šitą blogybę. Jis buvo iškviestas į Vilnių ir čia paskelbtas didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu. Mykolo šalininkai tuojau ir užėmė žemutinę Vilniaus pilį. Kazimierą. jis žuvo Vengrijoj. Jis ir mirė persišaldęs. didžiuoju ku­ nigaikščiu išrinko jaunėlį Jogailos sūnų. Traukė jį ir Lietuvos gamta. Jogaila kad ir nebuvo didelė asmenybė. bijodami kerš­ to už tėvo mirtį. tai jo vardu kraštą valdė skirtieji paLietuvos Istorija. Kol jis buvo Lietuvoj. Jogailos asmuo. Labai mėgo medžioti ir tuo tikslu dažnai atvykdavo į Lietuvos girias. bet galinges­ nieji Lietuvos didikai. kuriuos lietuviai iš­ sirinkdavo savo didžiaisiais kunigaikščiais. priversti ginklu. Kazimiero laikai ( 1 4 4 0 — 1 4 9 2 m. Lietuvą jis labai mylėjo: ji nuolat traukė jo širdį. jo dėka Lietuva tapo krikščioniška ir priartėjo prie vakarų Europos. daugiausia veikė jo broliai (ypač Skirgaila). Vladislovas. tada teturėjo vos 10 metų. Kazimiero išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.) — pereinamasis laikotarpis 1. taigi jo buvo pravertos durys nutautėti. Mirė turėdamas apie 85 m. Po 10 m. Žemaičiai taip pat palaikė jo pusę. amžiaus. jam valdant Lenkiją. Šiaip jis buvo malonus ir ramus žmogus. Švitrigailos ir Mykolo šalininkai turėjo nusileisti. natūraliu kandidatu į Lie­ tuvos sostą tapo jo sūnus Mykolas. mėgo klausytis jos miškų ošimo ir paukščių čiul­ bėjimo. Nors tuo pat metu pa­ reiškė savo pretenzijas į sostą ir Švitrigaila. Nei jis nei kas kitas nepasirūpino sudaryti sąlygų. o kai buvo Lenkijoj — ponai. — vieni geruoju. o Lenkijoj). Jam ypač trūko energijos ir ryžtumo. Nuo to laiko iki pat Jogailos giminės galo jau beveik visada lenkai savo karaliais rinkdavosi tuos pat asmenis. Todėl beveik viskas buvo daroma ne jo paties. Dėl tos priežasties jis buvo didžiai nusivylęs Lenkija. o kiti.

tai dėl jų tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilga byla. o priklausytų Vladislovui. Mirdamas jis įsakė pilių komendantams ati­ duoti Lietuvai visas savo valdytąsias žemes. Vil­ niaus katedroje ant Kazimiero galvos uždėjo didžiojo kuni­ gaikščio kepurę. remdamiesi Zigmanto duotais raštais. kuriam nepavykus. Žemaičiai visą laiką Lietuvos valstybėje buvo ypatingoje būklėje. Lenkų pastan­ gomis išrinktas Vengrų karalium (po imperato­ riaus Albrechto mirties).tarėjai. Lenkiją tuomet valdė vyresnysis Jogailos sūnus Vladislovas. žadėjimų dokumentus ir vieną rytą. Tik. 2. jis tuo metu ruošėsi į Vengriją. tačiau Lietuva be jokio ryšio su Lenkija išgyveno net 7 metus. Mykolas. kad jam būtų palikti Trakai ir kad būtų nubausti tėvo užmušėjai. prijungti prie didžiosios kunigaikštystės. d. Bet Vytautas numalšino sukilimą (tuo­ met buvo nužudyta 60 sukilimo vadų). jie padarė sukilimą.). t. kurį šis po Zigmanto mirties buvo užėmęs. jis tik prašė. 178 (J. Mat. atliko valdovo pakeliamąsias apeigas. teturėjo tam tikrų padarinių tik Žemaičiams: konkurentų kovų metu jie išgavo iš Kazimiero privilegiją. Mo­ zūrų kunigaikščiu. Nors Lenkija ir Vladislovas su šituo lietuvių žygiu ir ne­ sutiko. žuvus. Mindaugui valstybę kuriant. sudraskė Len­ kų karaliams duotus saKazimieras. ir apie įvykį jiems pranešė tik Vilniaus bažnyčių varpų gaudesys ir iškilmių triukšmas. Kazimiero konkurentų likimas. žadėjo būti jam paklusnus. . vadinamą seniūnu. Vladislovui 1444 m. Jogailos ir Vytauto laikais jie buvo kelis sykius dovanoti ordinui. Žemaičių kunigaikštystės privilegija Nesutikimai. renkant Kazimierą. . Vis dėlto išėjo kitaip: nepaisyda­ mi Kazimierą atlydėjusių lenkų ponų protestų. Lietuvių kvie­ čiamam Kazimierui len­ kai 4eido vykti į Lietu­ vą. išvažiavo iš Vilniaus ir Kazimierą atlydėję lenkų ponai. ir 1418 m. y. ryšys su Lenkija buvo nutrauktas. jie laikėsi visiškai nuoša­ liai. kaip atskira provincija. Nuo to laiko Žemaičiuo­ se buvo visiškai ramu. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais jie priklausė di­ džiajam kunigaikščiui. buvęs Lietuvos valdovas — Švitrigaila. norėdami atgauti senąsias laisves. nusilenkęs Kazimie­ rui. pa­ bėgo į Maskvą. Naujoji Vytauto įvesta tvarka Žemaičių valstie­ čiams atrodė sunki. Tačiau netrukus jis bandė suruošti prieš Kazimierą sąmokslą. bet 1409 m. kad Lietuva da­ bar nebeturėtų savo at­ skiro didžiojo kuni­ gaikščio. Jie gavo atskirą savo krašto valdytoją. Mirdamas jis prašė. Jis taip pat buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Ten jis ir mirė nunuodytas (1452 m. Į Vilnių atvykę lenkų ponai tuo metu dar tebemiegojo. kuri apdraudė visas jų teises ir visiems laikams laidavo jiems savotišką vidaus tvarkymąsi. Lietuvos kunigaikštis. . Nebeturėdami ko Lietuvoje beveikti. bet tik kaip Vladis­ lovo vietininkui. Santykiai su Lenkija renkant Kazimierą. Mateikos piešinys). Tais pačiais 1452 m. lietuviai paskelbė jį savo valdovu. . Jiems buvo sudaryta ir atskira vyskupystė. tačiau tvarkėsi savarankiškai. kuris paskutines savo gyvenimo dienas praleido Voluinėje. kilę po Zigmanto mirties. nieko nepra­ nešę Lenkų ponams. len­ kai išsirinko tą patį Kazimierą ir savo karalium. karą dėl Drohičino. jie atsiminė 179 1440-1492 m. Tai buvo paskutinė Kęstučio giminės atžala. po trejų metų derybų. kuriems vadovavo išmintingasai politikas J o n a s G o š ­ tautas. tas jo prašymas buvo įvykdytas. ir Lenkų karalius. buvo galutinai atvaduoti ir. O tų 7 metų būvyje Lietuva buvo net pradėjusi su Lenkijos lenininku. baigė savo amžių kitas Kazimiero konku­ rentas. nuo v o ankstyvesniųjų pasi1447 m. jie rei­ kalavo. Kazimierą paskelbus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Kadangi lenkai troško sau tų žemių. kad jo kaulai būtų palaidoti Vilniuje.

lietuviai į privileįrašė nuostatą. No­ rėdama pastoti tam kelią. 4. bet išreikalavo iš jo privilegiją. bet vis dėlto Kazimieras buvo priverstas duoti jų laisves laiduojančią privi­ legiją. 1444 m. Pagaliau jiems buvo leista laisvai medžioti ir žūklauti ten pat. Tačiau bajorų valstiečių būklė dėl to nepalengvėjo. Lenkų ponai tuojau pakvietė į sostą Kazimierą. — 141 psl. nuo pilių statymo ir remontavimo. Ši privilegija Žemaičių kraštui buvo pagrindinė. atėjo žinia. kur ir anksčiau medžiodavo ir žūklaudavo. todėl paprastai vadinamas Var­ niečiu). Tai reiškė. tai lietuviai pagaliau nusileido: Boleslovas buvo Ka­ zimiero konkurento. Be to. Ta privilegija patvirtino visas Vytauto laikais jų tu­ rėtąsias teises ir garantavo. kuri apdraudė Lietuvos interesus ir praplėtė bajori­ jos teises. Kazi­ mieras pažadėjo. nes. kad didysis kunigaikštis negalįs duoti Lieluvoje nei urėdų nei žemių jokiam svetimšaliui. Mykolo. kuriuo Kazimieras pasižadėjo iš­ laikyti Lietuvą tose pačiose ribose. norėdami apsidrausti nuo lenkų įtakos. žuvo mūšyje su turkais (jis žuvo prie Varnos miesto. giminė. spaudė savo valstiečius. galėjo paremti Mykolo pretenzijas į Lietuvos sostą. Kazimiero valdžiai Lietuvoje jau įsigalėjus. Bet kai lenkai pagrasino. Tuo būdu privilegija visą laiką saugojo Lietuvos valstybę nuo lenkų kišimosi. bajorija išreikalavo. lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą. o vien tik ponams ir niekur ne­ begalėjo išsikelti iš jų žemių. nesiskaitydami su visa Lietuva. be to. kad į šitą pri­ vilegiją būtų įrašytas nuostatas. Nuo to laiko visi bajorų dvaruose gyveną valstiečiai liko visiškoje savo ponų val­ džioje. Juos teko jėga numalšinti. dabar jie. privilegija. Len­ kų ir Vengrų karalius Vladislovas. kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai. Vytauto laišką imperatoriui. kokias ji turėjo Vytauto lai180 kais. Didysis kunigaikštis pasižadėjo nesiuntinėti į jų dvarus jokių savo teisėjų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų valstybei. lenkai pareikalavo sau tų žemių. buvo atleisti ir nuo pastočių. nauji dvarai visada buvo tam tikra našta gyventojams). tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą. tačiau jis išliko iki pat valstybės galo. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Len­ kijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės. vietoj buvusių pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva Išleisdami Kazimierą į Lenkiją.) nuo mokesčių javais. Be t c >. nuo pareigos piauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir pagaliau nuo piniginio mokesčio (sidabrinės). Ją išsirūpindama. bajorija nepamiršo nė savęs. todėl. Nuo jos davimo laikų Žemaitija vadinama kunigaikštyste. trokšdama pelno. jie nebeturėjo jokių pareigų didžia­ jam kunigaikščiui (valstybei). Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium ir 1447 m. 1447 m. 3. kaskart vis labiau. Lie­ tuviai sutiko Kazimierą išleisti į Lenkiją. kad Žemaitijoje daugiau nebebus kuriama nė vieno didžiojo kunigaikščio dvaro (mat.savo laisves ir. lietuviai lljojo. Nors ir daug kartų lenkai bandė sugriauti tą privilegijos nuostatą. savo valdovu pripažino Mykolą. Bet kadangi Lietuva su Lenkija tada turėjo daug ginčų. jis buvo dingęs. kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. kad savo krašto seniūną jie patys sau rinksis. kad jo brolis. jog sostą atiduosią Mozūrų kunigaikščiui Boleslovui. privilegija Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium. Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m. draudžiąs didžiajam kunigaikš­ čiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. tapęs Lenkijos ka­ ralium. Mat. Ta privilegija. Taigi privilegija pa­ dėjo pamatą visuotinei baudžiavai: bajorų valstiečiai liko visiš­ koje savo ponų valdžioje. tai lietu­ viai nenorėjo Kazimiero išleisti ir jo vardu atsakė lenkų po­ nams. kad gyvendamas Krokuvoje Kazimieras nepradėtų linkų skirti Lietuvoje urėdais ir dovanoti jiems čia dvarų. 181 . o didysis kunigaikštis jį tik tvirtins. nes Vladislovas dar galįs atsirasti (mat. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją. ir didieji Lietuvos kunigaikščiai visada ją mini savo titule (pal. dar turėjo labai didelę socialinę reikšmę. Bajorija. ir apie jo mirtį tikrų žinių nebuvo). Todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mielai kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. kad reikią dar palaukti. be to. vėliau ji daug kartų buvo tvirtinama. jie buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dva­ rų savininkams — bajorams.).

o lietuviai tuo atveju grasino. todėl lenkai ruošėsi jį už tai pašalinti ir pradėti su Lietuva karą. valdžiusių daugybę žemių. Tačiau jis nesuge­ bėjo paimti į savo įtaką Kazimiero. Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. Torne buvo pasirašyta taika. grasino jį pašalinti. pasipiktinusių lenkais. 5. Tai buvo lietuvių klaida: jie ne tik neatgavo Podolės. Lenkija kvietė prisidėti prie jo ir Lietuvą. einant ginčams su lenkais dėl Voluinės ir Podolės. Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos. jog susidėsią su Maskva ir totoriais. bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Vo­ luinę. tai ginčas dėl tų žemių ėjo ištisus 6 metus. karo metu. Vladislovui esant Vengrijoj ir 182 po jo mirties. Todėl 1454 m. Kazimieras šitam ginče palaikė lietuvius. kurs Lenkijai buvo nelengvas. o Podolė buvo valdoma Lenkų. Lenkija atgavo savo Pamarį. Mat. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną.). todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — (Elbingą. Kazimieras negalėjo to padaryti. kad jiems būtų atiduota visa Padolė ir Voluinė. Olesnickis mirė 1455 m. Lietuviai irgi atsi­ kirsdavo aštriais žodžiais ir demonstratyviai išvažiuodavo na­ mo. kurios n e ­ t e i s i n g a i esančios kitų užgrobtos. o gal net būtų atgavusi anapus Nemuno esančias lietuviškąsias žemes. Pagaliau ordinas buvo nu­ galėtas. nieko neišsprendę. tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės. kad vieni neatsilaikys. Torno taika 13 metų karas. pasibaigdavo gana triukšmingai. Žino­ dami. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo jos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m. tai buvo Kazimiero nuopelnas: jis savo šaltu elgesiu ir atsargumu jo išvengė. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. grą­ žino jiems herbus. 1466 m. pagaliau ir turtingų miestiečių. Kartais lietuviams Lenkijoje būdavo pavojinga net pasi­ rodyti. Priešingai. gyvendamas nuošaliai. bet žemių jiems prisiekė grąžinti tik tas. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas. kad Kazimieras paskirtų Lietuvai valdyti atskirą didįjį kunigaikštį. pasku­ tinius 10 m. kad jis buvo suėmęs į savo rankas visą prekybą. Olesnickis taip pat valdė Lenkiją. Tačiau Lietuvos po­ litikos vadai. būtent vyskupų. ordinas 183 . Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs.O kadangi lietuviai neketino atsisakyti nuo savo teisių. Smarkiai apkarpytas. Todėl Kazimiero valdymo pradžia Lenkijoje buvo itin sunki: lenkai reikalavo patvirtinti jų privilegijas ir pripažinti ginčijamąsias žemes Lenkijai. ir prasidėjo miestiečių ir bajorijos sukilimas. ordino valsty­ bėje. buvo dar ir kitų socialinių pajėgų. pasaulinių riterių — bajorų. o visi kiti buvo nepatenkinti ordinu dėl to. tačiau lietu­ viai nenusileido. nes tada galėjo visiškai netekti Lietuvos. nepanorėjo su jais dėtis. kai Kazimieras pats atvyko nuo pat sienos jų palydėti (1451 m. ordinas savo sostinę per­ kėlė į Karaliaučių. Susidė­ jusi su Lenkais. būtų pasiekusi bent Vytauto svajotąją sieną. kuris daugiausia priešinosi Vy­ tauto karūnavimui ir kuris vadovavo Lenkijos politikai jau nuo Jo­ gailos valdymo pabaigos. pagaliau visiškai nustojo įtakos. Savo seimuose lenkai išplūsdavo atvykstančius Lie­ tuvos delegatus. ir abi pusės. o kai kurie net galvojo pašalinti nuo savo sosto Ka­ zimierą. Tuo būdu prasidėjo karas. Per 4 savaites į sukilėlių pusę perėjo 56 miestai ir pilys. jie galvojo atsiimti iš jų visą Podolę. Gal tik Lietuvos neprisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. būdamas regentų va­ das karaliaujant mažajam Vladislovui. likęs Lenkijos vasalu. kad jis vienas valdė kraš­ tą.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai. bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai.. be jo. sukilėliai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui. kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. nes tęsėsi net 13 metų. Kariaudama sunkų karą su ordi­ nu. o kartą juos net sumušė. Miestiečiams ordinas labiausiai nepatiko tuo. Nemuną. Olesnickis. be abejo. buvo priverstas Petrakavos seime patvirtinti lenkų pri­ vilegijas. Kad dėl to nekilo karo tarp Lietuvos Len­ kijos. y. Šitokioj dėtoj karalius 1453 m. kuris vadovavo visai prieš Kazimierą ir Lietuvą nukreiptai ak­ cijai. Lietuva 13 m. bet dar praleido puikią progą reviduoti Melno taikai. gautus iš lenkų. tačiau jie. o didžiausias jo priešas — kardinolas Z. 1413 m. Buvo sušaukta nemaža bendrų seimų. Lietuva. ir į vieną seimą (Parčavoj) jie sutiko nuvažiuoti tik tada. Kazimiero būklė pamažu Lenkijoje ėmė stiprėti. Švitrigaila mirdamas (1452 m. Lenkai visą laiką reikalavo. nepatenkintos Kazimieru. t. Tai buvo tas pats Olesnickis. Labiausiai jis iškilo. Nors ir merdėdamas. ir reikalavo. Tame pat seime dalis Lietuvos ponų.).

o Lie­ tuvos įtakoje — Tverė. Lietuvos kovos su Maskva. jo valstybė išaugo j pavojingą kaimyną ir to­ liau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius. ir J o ­ nas I I I pasijuto esąs teisėtas savo žmonos tėvų sosto įpėdinis. Bet visiškai kitaip virto. tuo tarpu Lietuvos didikai daugiausia dėmesio kreipė į konfliktą su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės. pradėjo rinkti rusų žemes. kuri skelbė. Kai Lietuva X I I I amž. s u t a r t i s b u v o pirmasis didelis Maskvos laimėjimas Lietu­ v o s n e n a u d i . Naugardas prašė Lietuvą paramos. kurių vienas buvo laikomas didžiuoju. jis pats nebegalėjo rūpintis tolimųjų rytų reikalais.šaukėsi Lietuvos paramos. Psko­ vas jai buvo palankus. arba vadinamosios Auksinės. jog Maskva turinti būti toks pat pravoslaviškojo pasaulio centras. kuris ne tik kad suėmė į savo valdžią visas aplinkines kuni­ gaikštystes. Kipčako. Pačioje Lietuvoje tuo metu ėjo ponų rungtynės dėl valdžios ir buvo daromi įvairūs sąmokslai prieš Kazimierą. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais Maskvos iškilimas. Kazimierą tuo laiku nuo Maskvos reikalų atitraukė 13-kametis Lenkų karas su vokiečių ordinu. Nuo jo laikų pra­ sidėjo Lietuvos nepasisekimai ir traukimasis atgal nuo Maskvos. ' Pirmieji Maskvos laimėjimai lietė tik Lietuvos įtaką. ir Kazi­ mierui teko padaryti su Maskva amžinąją taiką (1449 m. Naugardo respublika. Tačiau nuo X I V amž. . Tverės ir Maskvos kunigaikščiai. o to­ limesnieji — jau ir žemes. Dimitrijas. išdrįso net stoti į kovą su totoriais. Tačiau neparemti jie pralaimėjo. kuris geriau jam įsiteikdavo ir daugiau sumokėdavo pinigų. O tuomet buvo pasitaikiusi kaip tik gera proga nu­ galėti Maskvai. o Lietuva pralaimi. Naugardą Jonas I I I po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. 6. Tuo metu totorių Auksinė Orda suskilo. visos jų kunigaikštystės priklausė totorių. Jis perėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį ir nu­ sistatė suimti į savo valdžią visas rusiškąsias žemes. Ketvirtasis jo įpėdinis. Ordos chanai (iš Sarajaus) rinkdavo iš jų mokesčius ir skirdavo jiems kunigaikščius. Tikroji Mask­ vos galybė betgi prasidėjo nuo Jono III-jo (1462—1505 m. Tuomet Maskvoje ir susidarė teorija. Šitas Mask­ vos iškilimas prasidėjo nuo kunigaikščio Jono Kalitos laikų (1328—1340 m. Jonas I I I buvo vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Zofiją. Chanų padedami. Tad Maskva galėjo laisvai veikti. Tuob u d u į Maskvą dar labiau sužiuro visų rusų akys. teko pripažinti Maskvą esant visiškai lygią su Lietuva. Tuo būdu žuvo galingoji D. Naugardu.). pradžios didžiojo kunigaikščio titulas išlaikomas jau tik vienų Maskvos kunigaikš­ čių. Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasi­ duoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. Taigi 1 4 4 9 m. kuriuos (1380 m. o vėliau—susirūpinimas gauti Čekų ir Vengrų sostus savo sūnums. o D. ir Lietuvai. ir Krime atsi­ rado kitas — Perekopo chanatas (Perekopu vadinosi jų sosti­ nės pilis). kurioje pravoslavams nebuvo jokio moralinio autoriteto. nes jos kunigaikščio Vosyliaus sukilę priešai .betgi dar išgyveno daugiau. kai Kazimieras išvyko į Lenkiją. vis Niinkiau buvo kovoti su Maskva.. 185. Nuo to laiko Maskva nuolat kyla. nes Maskvoje sėdįs imperijos įpėdinis. jie suėmė į savo rankas visas Lietuvos kunigaikščiams nepatekusias rusų kunigaikštystes. Jonas I I I su naujuoju chanu padarė sąjungą ir su­ naikino Auksinę Ordą. ir vienintelis galingas jos konkurentas liko Lietuva.) smarkiai sumušė Dono paupy (todėl jis ir vadinamas Doniečiu). kaip 50 metų. Atitekusi Branden­ burgo hercogams. žadėdami pripažinti Kazimiero vy­ riausiąją valdžią. po pirmojo žygio D.). Ten būdamas.). Dėl šio kunigaikščio titulo varžėsi Vladimiro. Maža to. antrasis — 1479 m. Tuo būdu Maskva atsipalaidavo nuo totorių (1480 m. Bizantijos imperija jau buvo žlugusi. Pirmieji Lietuvos žygiai buvo gana sėkmingi: ji už­ kariavo net keletą pasienio sričių. koks anksčiau buvo 184 Konstantinopolis. Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis: Maskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. Pirmieji Lietuvos susidūrimai BU Maskva Kazimiero laikais prasidėjo tada. bet Lenki­ jos reikalais užsiėmęs Kazimieras į tą jo šauksmą neatsiliepė. Chanas tą titulą atiduodavo tam.) prijungė prie Maskvos. kai Maskva pri­ gaudė Kazimiero konkurentą Mykolą ir kitus Kazimiero prie­ šininkus.). bet pradėjo pulti net ir Lietuvą. Beje. — vadinasi.

Kazimieras bandė užtarti pabėgusį Tverės kunigaikštį. Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos. Bet Kazimiero valdžia iš pradžių buvo silpna. Sritinių kunigaikštysčių naikinimas. garantuojančią jam dalį savarankiškumo. Sudaręs sąjungą su Krimo chanu. mirus Kijevo kunigaikščiui Simanui (f 1471 m. Simano. brolis Mykolas Olel186 kaitis. Vilniuje 187 . Jo laikais Lietuvoje atsirado daugiau pradžios mokyklų. Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje. Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis. Kazimieras. Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas. Jis norėjo valdyti Lietuvą iš Lenkijos. Vytauto laikais sriti­ nių kunigaikštysčių buvo likę nebedaug. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais Kultūrinė būklė. visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Kazimieras. ėmė naikinti likusias sritines kunigaikštystes. ir jo vadai buvo nubausti mirtimi. maža to. Ten įsi­ galėjo Vytauto pašalinto Vladimiro Algirdaičio sūnus Aleksan­ dras (Olelka). o buvęs Kazimiero globėjas Jonas Goštautas (f 1488) pasidarė opozicijos vadu jau bylos su lenkais metu. Nors jis ir buvo jėga pašalintas. — kunigaikštystės jau ėmė svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos. pasidarė jo priešais. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai. bandžiusį net sąmokslu užgrobti sostą. kad Lietuvos kunigaikščiu būtų tekę skirti Mykolą. totoriai dažnai nusiaub­ davo Kijevo apylinkes. kuriam nors jų mirus. tačiau Kazimieras nei šiaip nei taip nepadarė.). Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais Atskiro Lietuvos kunigaikščio klausimas buvo iškilęs tuo­ jau. kai tik Kazimieras išsikėlė į Lenkiją. Pinske. Todėl totoriai ne kartą nusiaubė Kijevo apylinkes. bet nenorėjo kištis į Lie­ tuvai rūpimą Maskvos šeimininkavimą Rusijoje. kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu Algirdo palikuonį. 8. bet ir jo sūnui Simanui.) jis Kijevo nebeatidavė jo broliui Mykolui. būtų rizikavęs visiškai netekti Lietuvos. 7. ta­ čiau Smolenskui teko duoti privilegiją. Prie viso krašto ne­ pasitenkinimo Kazimieru dar prisidėjo ir kunigaikščių pasiprie­ šinimas. Tačiau Kazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po My­ kolo mirties (1452 m. 1481 m. nes ir be to turėjo pakankamai darbo. Maskvos pasieny esančios Lietuvai pa­ klusnios. jis ragino chaną pulti Lietuvą. jis jautėsi gana stiprus. vienas Alšėniškis ir Bielskis. bet. ta­ čiau. todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. kuriam vadovavo kunigaikščiai — buvusiojo kandidato į Lietuvos valdovus. — juo labiau. Todėl nepasi­ tenkinimas juo Lietuvoje nuolat augo. — būtent Ugros ir Okos paupių. ir Kazimieras buvo priverstas Kijevą palikti ne tik jam. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios. o vėliau — Smolenskui. Net tie patys ponai. Pir­ miausia tokia privilegija buvo duota Žemaičiams (žiūr. Smolenske buvo įsigalėjęs Lengvenio Algirdaičio sūnus Jurgis. Tiesa. Taip an­ tai.). siūlydami Simaną (1461 m. kurie jį dar mažą buvo iškėlę Lietuvos kunigaikščiu. Bet vis dėlto labai mažai buvo rūpintasi savo kultūros kėlimu. Kazimieras stengėsi visą kraštą suimti į savo valdžią. kaip kad darė Vytautas. Vytauto pavyzdžiu. tei­ kė Kazimierui sąlygą arba jį skirti arba pačiam persikelti gy­ venti į Lietuvą. tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė. sūnų). Slucke. arba Aleksandro. ir jis buvo pri­ verstas kai kurioms sritims duoti daugiau savarankiškumo. Mat. Nuo jo laikų visą kraštą valdė patsai didysis kunigaikštis per savo vietininkus. o paskyrė čia savo vietininką. Lietuviai. nebeduodavo kunigaikštystės įpėdiniams. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazi­ mieras išbuvo net 52 m. Bet einant karštoms lietuvių lenkų kovoms dėl Voluinės ir Podolės. skir­ damas atskirą Lietuvos valdovą. Jis nešalino kunigaikščių jėga. Bet sąmokslas buvo su­ noktas. Patsai Jonas I I I Kazimiero laikais karo su Lietuva nepradėjo.Netrukus buvo visiškai panaikinta ir Maskvai nepaklusni Tve­ rės kunigaikštystė. Tuo būdu Lietuvos galybė rytuose pašlijo. Todėl 1481 m. augant jo galybei. Blogiau Kazimierui išėjo su Kijevu. tačiau Jonas I I I vienų žodžių neklausė.). Taip pat jis darė ir su kitomis mažesnėmis kunigaikštystėmis. 179 psl. prieš Kazimierą susidarė sąmokslas. sąmokslas prieš Kazimierą.

Ekonominė būklė ramiaisiais Kazimiero laikais Lietuvoje pagerėjo. t. Kazimiero laikais Lietuva pajėgdavo pastatyti 40. Gyventojų krašte tebebuvo dar nedaug. jis vis tiek darydavo saviškai. bet dar pablogėjo (ypač bajorijos dva­ ruose). į kurių sostus jam pasisekė pasodinti sūnų Vladislovą. 9. tačiau Lietuvos dvasininkai nesulietuvėjo. galvijais ir t. Čia jam daugiausia teko turėti reikalų su Vengrais ir Čekais. Tačiau pajamų iš Lie­ tuvos Kazimieras gaudavo ne mažiau. išskyrus didesniųjų miestų apy­ linkes. medum. O rytinės Lietuvos žemės. Kazimiero asmuo ir jo šeima Asmuo. o užsienio politikoj ypač stengėsi savo sūnus aprūpinti sostais. su lenkais artėjo ir Lietuvos bajorija. jis nepasižymėjo griežtumu. Tuo būdu mūsų bajorijos ryšiai su lenkų ponais darėsi vis glaudesni. Tačiau valstiečių būklė ne tik nepagerėjo. buvo beveik negyvenamos. ( F . Voluinėj ir Podo­ lės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). Kazimieras buvo santūrus ir kieto būdo žmogus. 180 psl. Savo valstybėje stengėsi viską suimti į savo rankas. Lenkijoje iš seimų jam daž­ nai tekdavo išgirsti gana griežtų žodžių.000 kariuomenės. Piniginių mo­ kesčių už žemę tada dar labai mažai temokėdavo. o pelną iš savo dvarų gaudavo daugiausia natūra: grūdais. jis. 165 psl. bet savo tikslų sieke kant­ ini ir patvariai. taip pat buvo pastatyta ne­ maža net iki mūsų laikų išlikusių bažnyčių. Tuo būdu lietuviai turėjo vykti mokytis svetur. Tad gyventojų Lietuvoje turėjo būti bent 3 ar 4 kartus rečiau. Palenkėj. Dlugošas ir karalaičiai. Taigi nors ir blogi buvo politiniai santy­ kiai su Lenkija. bet. krašte buvo statoma daug stiprių mūro pilių ir rūmų. Valdyti Kazimierui buvo nelengva. Savų kunigų dar nepakako — vis dar daug jų tekdavo kviestis iš Lenkijos. nors savo valstybinius reikalus jie dar gana atkakliai tebegynė. Neturėjo jokių didingų politinių planų. Kazimierui gyvenant Krokuvoje ir su Lenkų dvaru dažnai atvykstant į Lietuvą. tebuvo tik geras ūkininkas ir rūpestingas šeimos tėvas. privilegijos palengva prasidėjo tikroji bau­ džiava (žiūr. dau­ gelis vyko į vakarų Europos universitetus. Lietuvoj jam pasisekė su­ griauti atsigavusių kunigaikščių galią. Cynko paveikslas). Po 1447 m. Be to. Pinigines pajamas jis gaudavo iš muitų ir teismo mokesčių. juos kantriai iš­ klausęs. I iesa.000. kailiais. bet aukštesniosios mokyklos nebuvo. bet užtat iškilo nepalan189 188 .buvo įsteigta net vidurinė mokykla. negu Lenkijoje. kaip ir iš Lenkijos kara­ lystės žemių. daugelis didikų labai praturtėjo. dau­ gelis Lietuvos didikų vedė žmonas lenkes. čia ypač daug mokėsi būsimųjų kunigų. galima sakyti. bet vis dėlto dau­ giausia mokėsi Krokuvoje. taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoj Lietuvoj. nes joje buvo daugybė didžiojo kunigaikščio dvarų (domenų). Kazimiero vaikų auklėtojas istorikas J.): iš savo vietų nebegalį išsikelti valstie­ čiai buvo apkraunami vis didesniais mokesčiais ir darbais. Kaip Vy­ tauto (žiūr.). o tris sykius už ją mažesnė Lenkija — net 60.

Gniezno arkivyskupas ir primas. Kazimieras prie bažnyčios durų. bet. palikęs gausingą šeimą Is viso jis turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. kaip 191 Šv. Šis neturėjo jokio juridinio titulo. 1479 m. abi valstybes val­ džiusio. Po jo mirties tėvas pradėjo statyti prie katedros koplyčią. tačiau koplyčią baigė statyti tik jo brolis Zigmantas.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazimiero laikais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo la­ bai įtempti. Žmonės rytą pastebi šv. pripažintas šventuoju. tvarkė visus Lietuvos valstybės reikalus. Todėl Kazimieras Lietuvoje nebuvo populiarus. Jonui Albrechtui mirus. jis dažnai apleisdavo Lietuvos reikalus. Jis buvo kelis kartus vedęs bet visų jo vaikų motina buvo austrė Elžbieta Habsburgaitė Visos jo dukterys buvo ištekėjusios už Vokietijos kunigaikščių. teturėdamas vos 13 metų. Viena iš 11 f ištekėjo už Hohencolerno. 190 . — šventuoju. Kazimierą besimeldžiantį dar prie uždarų bažnyčios durų. Bet ir po to lietuviai nuo­ lat reikalavo. buvo net kandidatas į Vengri­ jos sostą. buvo tėvo įpėdinis — Lenkų karalius. ir Kazimieras grįžo tuščiomis. kur išbuvo iki pat mirties. o kai Kazimieras su tuo nenorėjo sutikti.kus didikai. Besirūpinda­ mas savo dinastiniais reikalais. jis buvo atnaujintas tik Kazimierui tapus ir Lenkų karalium. Kazimieras buvo paskelbtas palaimin­ tuoju. Šeima. atvyko į Vilnių. kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras valdovas. tėvas jį buvo išsiuntęs į Vengriją sosto užimti. jam esant Lenkijoje. o Zigmantas buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinio. Šv. Kazimiero sūnus Vladislovas buvo Čekų ir Vengrų karalius. kitas jo sūnus. Mirė 1484 m. Bet iš tikro to testamento niekas iš istorikų niekur nėra matęs. o sūnus Alek­ sandras — didysis Lietuvos kunigaikštis. Pagaliau dar vienas Kazimiero sūnus. Aleksandras buvo išrinktas ir Lenkų karalium. Todėl per paskutinius trejus savo gyvenimo me­ tus (1490—1492 m. Kazimieras gimė 1458 m. Gediminaičio Zigmanto Augusto tėvas. (Vičulkovskio paveikslas). jos sūnus buvo paskutinysis kryžiuočių magistras ir pirmasis pasaulinis Prūsų kunigaikštis. Tik per paskutinius trejus jo gyvenimo me­ tus jam Lietuvoje atstovavo sūnus Aleksandras. taip pat Kazimieras. o 1602 m. Paaugęs jis visiškai pasitraukė nuo užsienio politikos. esą. buvo kilęs net sąmokslas jį pašalinti nuo Lietuvos sosto. 1521 m. amžiaus. Aleksandro (1492—1506 m. II. kurie. jis tik rėmė katalikų Bažnyčią. Sūnus Fridrikas buvo Krokuvos vyskupas. Išrenkant jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Lietuva nebuvo patenkinta bendru valdovu iki pat Kazi­ miero mirties. kur turėjo būti palaidotas jo kūnas. Atsidavęs maldoms. Jonas Albrechtas. ryšys su Lenkija buvo visiškai nutrauktas.) Kazimieras savo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą. Jonui Al­ brechtui ir Aleksandrui testamentu padalinęs Lietuvą ir Lenkiją. Buvo labai maldingas ir didelis asketas. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo' laikai 1. bet žygis pasibaigė nelaimingai. 1471 m. Iš pradžių jis dalyvavo politikos gyvenime ir. Kazimieras mirė 65 m. Didysis kunigaikštis Kazimieras mirė Gardine.

192 2. Pirmiausia jos irvas pareikalavo. Po ilgų derybų 1494 m. Lenkams jie pranešė. d. kad Kazimieras mirdamas palikęs testa­ mentą.valdovo sūnus. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais 1494 m. Tuo būdu Lie­ tuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos. tai abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje. Todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas.i priklauso: mat. kad abi vals­ tybės pasilaiko sau tai. Tačiau nebu­ vo kitos išeities. u n kurios sritys iš tik­ iu U. o Lenkijai — jo vyresnįjį brolį Joną Al­ brechtą.i buvo valdžiusios tai­ kos sudarymo metu. jie įvykdę velionies valią ir turį viltį. pagaliau buvo padaryta taika. Aleksandras su­ manė tą pavojingą prie­ še nulenkti giminyste. Lie­ tuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikš­ čiu išrinko Aleksandrą.n Alenai. I Ii luvos I s t o r i j a . Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos. taika. kuriuo Lietuvai valdovu paskyręs Alek­ sandrą. mirus Gardine. bu­ vo sutarta. Kunigaikštienė Eleii. O kai mirė Jonas Albrechtas ir Lenkai savo kara­ lium išsirinko Aleksandrą. Esą. bet po Kazimiero mir­ ties jis užėmė nemaža Lietuvai paklusnių pakraščio kunigaikš­ ty M ių. ją v a l d ę s a t s k i r a i nuo L e n k i j o s . ir Lenkų karalius. Jonas Albrech­ tas titulavosi ir didžiuo­ ju Lietuvos kunigaikščiu. Karai iš tikro greit ir prasidėjo. Maskvos kuni­ gaikštis Jonas I I I vengė karo su Lietuva. ėmė ieškoti Lenkų para­ mos. kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. ir savo karalium jie išrinko lie­ tuvių siūlomąjį Joną Al­ brechtą.kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t. Krimo chanu Mengli-Girėju. bet u karų. nors iš tikrųjų jis Lietuvoje neturėjo jokios valdžios. kaip kad seniau titulavosi 1492—1506 m. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė. k. ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. kad ją įvykdysią ir lenkai. nes vėl norėjo bend­ ro valdovo. Kazimierui viešpataujant. palienio kunigaikščiai bu­ vo beveik nepriklauso­ mi. todėl pasipiršo jo dukteM. Nuo to meto jos jau visą laiką. Kazimierui 1492 m.t. Lietuvos kunigaikštis. Ta> I I u pasiliko neaišku.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas I I I ir toliau palaikė ryšius su Lietuvos priešu. kaip ji turi laikytis Vilniuje. kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su M. o nuo 1501 m. Aleksandras. Jogaila ir jo sūnus Vla­ dislovas. 13 193 .įsiustas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dva­ sininkų. Priešingai. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lie­ tuva. bot pasirodė. Lenkai šiuo lietuvių žings­ niu buvo labai nepaten­ kinti. vėliau kiekvienu momenlu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų. buvo valdomos vieno valdovo. buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. su ja į Vilnių buvo p.iskva. Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus su­ sivienijimo dokumentus. I .i tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka. kad ji liktų pravoslavė. Bet Jonas I I I sutiko leisti dukterį tik padarius taiką. Tad A l e k ­ sandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas. Tuo būdu iš padai\ tosios (1494 m. iki pat vals­ tybės pabaigos. Dėl tos priežasties Aleksandro antspaudas. pradėjusi sunkų karą su Maskva. jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir da­ vė progos Jonui I I I rasti naujų priekabių.

paliaubos. tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. o patsai Bach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. Už tai jis buvo suimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dniep­ rą.t. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livo­ nijos ordino magistras Valteris P l e t e n b e r g a s ir Užvolgio totorių chanas Šach-Achmetas. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas. pritrūkusi maisto ir Maskvos sąjungininkų. buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. negaudamas iš Aleksandro paramos. ta­ čiau. prisidengdamas pra­ voslavų gynimu. Maskvai buvo paliktas Černigovas. negalėjo spirtis prieš Maskvą. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis. Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpa­ tavimo" metu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo. vedama kunigaikščio Konstanti­ no Ostrogiškio. Krimo totorių. santykiai su Maskva nė kiek ne­ pagerėjo. Per karą su Maskva mirė Lenkų kara­ lius Jonas Albrechtas. bet pagaliau ties K l e c k u juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas.. Prie jos turėjo pri­ sidėti ir Aleksandras. Voluinės ir Galicijos žemes). nutarė pulti Lietuvą. užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. su­ sirūpinusi karu su Turkais. tarsi gindamas pravoslavus. Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. dėl Aleksandro nerangumo. Alek­ sandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą. Iš čia didžioji SachAchmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui. Naugardas Sieverskas. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį. Tačiau amžinosios taikos jam nepasisekė padaryti. kad spau­ džias pravoslavus ir t. net jeigu ji ir pati pano­ rėtų. buvo sumušta ties V e d r o š a. Alek­ sandras iš tikro gavo karūną. Bet ir padarius taiką. Tuo būdu. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą. kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti. Nebuvo taikos nė su totoriais. Kunigaikščių Ostrogiškių tėviškė. ir pats vadas pateko j nelaisvę. Buvo aišku. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų že­ mių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiun­ tinius ir pirklius. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. Aleksandras kaip tik tada mirė. 195 Ostrogo pilies griuvėsiai. Jonas I I I nuolat kišdavosi į Lietu­ vos vidaus reikalus. Kaip ir prieš karą. nuolat puolama. Jonas I I I . Podolės. kad Lenkija. Jį Lietuva pralaimėjo. tačiau gausinga jo kariuo­ menė. ėmė nykti. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. jis net pradėjo karą su Lietuva. Starodubas ir Okos paupiai. Alek­ sandras pradėjo derybas dėl taikos. 194 . 1499 m. Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą. padarė sąjungą kariauti su Turkais.ir kurstė jį pulti Lietuvą. nors buvo paskelbtas tik 1500 m. kuriuos Jonas I I I visada pa­ laikė ir kurstė prieš Lietuvą. ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo. Užvolgio chanas Šach-Achmetas. Pagaliau 1499 m. Aleksandro broliai. nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę.. kad šis nestatąs Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės. visos sąjungininkų pastangos nuėjo niekais. kad jam tektų Lenkų karūna. kad Elenai negalima priimti katalikybės. negaudama iš Aleksandro paramos. 1503 m. matydamas. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską. Karas su Maskva. Lenkų ka­ ralius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislo­ vas. Jo pasiun­ tiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą" ir nuo­ lat šnipinėjo. negalės duoti Lietuvai pagalbos. Glinskis. nes tikėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką).

lietuviai tam ne tik nesipriešino.) ir apie tą susitarimą nė nekalbėjo. buvo sudarytas naujas ak­ tas. Mat. abi valstybes rišo tik jų bro­ liški santykiai. Lenkų ir Čekų bei Vengrų karaliai (Jonas Albrechtas ir Vladislovas). pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitari­ mu. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandida­ tūrą. Lietuvių Lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. ėmęs valdyti Mengli-Girėjas. Jam valdant Lietuvą. juo turėjo įvykti tikroji valstybių unija. bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą. Kad būtų viena tauta. kad Kazimieras užmezgė ryšius su didžiausiu jo priešu — Užvolgio ordos chanu Achmetu. dar buvo sutarta. atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Alek­ sandras. Aleksandro išrinkimas Lenkų karalium ir 1501 m. aktas. visa Lietu­ va pasirodė jam priešinga. su­ sitarimu. Tuomet totoriai ėmė dar smarkiau pulti ir plėšti pietines Lietuvos ir Lenkų valdomąsias sritis. Len­ kai nutarė savo karalium išrinkti Aleksandrą. jis susirinko labai vėlai (vos 1505 m. 1495 m. kad susitarimą patvirtins visos Lie­ tuvos seimas. nes jie visi jautėsi turį teisių Lietuvai. o be to. Todėl. Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai. — juo labiau. Po to prasidėjo baisūs Krimo totorių puolimai. mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. aktas. apsiėmė jam daugiau mokėti už sąjungą. Tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. tuo tarpu nebuvo pasakyta. Taigi pietinėms Lietuvos ir Lenkijos sritims pavojingiausias kaimynas buvo totoriai. tai turėjo būti vėliau nustatyta. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums. . Kazimierui mirus. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga vėl sujungti abi valstybes vieno valdovo ran­ koje. Lenkų reikalaujami. Akte yra sakoma: „ . Vadinasi. ir Lietuvos Lenkijos santykiai liko nesunormuoti. nieko nesakę lenkams. Mat. Tiktai kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais. užsi­ gavęs. Naudojosi jais ir Kazi­ mieras. vienas karalius. kaip šimtmetį. buvo suda196 ryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo. lietuviai. Taip truko daugiau. norėdami gauti Lietuvos pa­ ramos. susitarimo likimas.. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga.. 3. perėjo į Jono III pusę. išsirinko savo valdovu Aleksandrą. jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. jie sutiko pasirašyti naują aktą. Todėl 1499 m. Bet nuo 1466 m. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva turėjo vieni kariauti. Vytautas pirmasis mokėjo naudotis totorių savitarpio nesantaika ir pasinaudoti jais savo tikslams. viena visuomenė. Naujasis 1499 m. normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius. norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Len­ kija." Bet kaip tu­ rėjo būti atliekami tie bendrieji seimai ir bendroji elekcija. ypač jie puolė Kijevo. kuris paskirtu laiku ir paskirtoje vietoje bus visų į elekciją atvykusiųjų bendrai renkamas. . kad nė viena valstybė be antrosios vals­ tybės žinios negali rinktis sau valdovo. Į Lenkų elekcinį seimą Petrakavoj. tačiau jis nepavyko: beveik visa Lenkų kariuomenė žuvo Bukovinos miškuose. o tam vienam kūnui — viena galva. o be to. Krimo ordos chanas Hadži-Girėjas buvo ištikimas Lietuvos sąjungininkas. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams. Aleksandras ir jo broliai. 1501 m. Tad. kuriuo norėta Lietuvos Lenkijos santykius kitaip su­ tvarkyti. bendrą apsaugą ir bendrus pinigus. Šiuo susita­ rimu buvo norima įkurti viena jungtinė valstybė. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikš­ mės. Lietuvai tuo pačiu metu irgi rūpėjo gauti Lenkijos para­ mos prieš Maskvą. o kiek vėliau Melnike tą susita­ rimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras. Belgradą) ir išardyti plėšikų lizdą — Krimo ordą. Bet seimas jo nepatvirtino. Naują susitarimą patvirtino trys doku­ mentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių de­ legatai susikeitė dokumentais. viena brolija (fraternitas) ir bendri seimai. nes 1501 m. k u r i t u r ė ­ tų bendrą seimą. buvo numa­ tyta užimti Dunojaus ir Dniestro žiočių sritis (Kiliją. tai jis paprastai yra vadinamas M e l n i k o a k t u . Kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais 1499 m. kad nelaimingai pasibai­ gęs karas su Maskva įrodė. bet dar ir patys tuo rūpinosi. Jonas Albrechtas buvo suruošęs žygį j Moldaviją. Podolės ir Galicijos sritis. Jo­ nas III buvo taip pat Achmeto priešas. lenkai. jog iš Lenkų vis tiek negalima gauti 197 .Totoriai. o jo broliui Jonui Albrechtui Lenkiją. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo. buvo sutarę bendrai kariauti su turkais. be valdovo asmens. remdamiesi 1499 m. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių.

Kazimiero ir Aleksandro laikais nutrūko senasis Lietuvos ryšys su Lenkija. tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičių šeimai. kad jis nustatytų jos kompe­ tencijos ribas. Kazimiero viešpatavimo metu taryba taip sutvirtėjo.pagalbos. dar išlikę k u n i ­ g a i k š č i a i ir a u k š t e s n i ą s i a s pareigas valsty­ b ė j e e i n ą d i d i k a i . kurie tuo metu buvo arti jo. 133 psl. vadinama senatu. kuriuos norėjo. Be to. kurių patarimas būtų ir nemalonus jam.) privilegijomis buvo apdrausta jų asmens ir tur­ to laisvė (žiūr. lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu. kurie spręsdavo visus valstybės reikalus. kai po 50 m. jog. Švitrigailos. Ligi tol valstybės dvarai buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe. O nebetrukus atėjo ir tie lai­ kai. o tuo susitarimu buvo norima jvesti elekciją. Aleksandras tatai padarė savo 1492 m. išrinkusi Aleksandrą. tuo atžvilgiu jis jau buvo tarybos suvaržytas. 170 180 psl. tik neaiškios pasiliko jos valdžios (kompetencijos) ribos. valdžia pasiliko ponų rankose. didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų. kurį ponai išrinko val­ dovu ir. išklausęs tarybos nuomonės. kad bent Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai. vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas. 1447 m. todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti. kam teks didžiojo kunigaikš­ čio sostas. Tuo būdu 1492 m. s i ų s ­ d a m a s į u ž s i e n i u s p a s i u n t i n i u s . Bet vis dėlto. Kartais tardavosi tik su tais. savo iš­ vaizda ji betgi jau artėjo prie Lenkijos: Lenkijoje ponija buvo įsigalėjusi dar prieš Jogailos laikus. Bet palengva nusistojo į pasitarimus kviečiamų žmonių rūšis: buvo šaukiami v y s k u p a i . o ypač Zigmanto laikais jų reikšmė dar labiau padidėjo. Didysis kunigaikštis su didesniaisiais ponais tarėsi tik tam. taigi visai nebuvo atsižvelgiama j jų tei­ ses. Ir vėlesnės — Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi pa­ imti iš to paties Melniko akto. o dabar jiems buvo pa­ tvirtinta jų pačių užimtoji vieta valstybės valdyme. Vis dėlto šia privilegija ta­ ryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai nega­ lėjo varžyti didžiojo kunigaikščio. Dabar didysis kunigaikštis pasižadėjo. Nuo to 199 . Tuo būdu šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva ir Lenkija. Tuo būdu tarybos sudėtis pasidarė pastovi.). patys už jį valdė. Bet su tarybos nuomo­ ne sutikęs. n e b e ­ d a r y t i j o k i ų i š l a i d ų . kaip ir anksčiau. Todėl tuo laiku at­ sirado nuolatinė grupė aukštesniųjų valstybės urėdų. tačiau Jogailos palikuonys manė. 198 Tarybos valdžios ribos ilgai buvo nenustatytos ir neaiš­ kios. Iš pradžių ji nebuvo laikoma net pastovia institucija (įstaiga). kurioje jis pirmiausia pasižadėjo tartis su taryba. 4. tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. Ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai Tarybos atsiradimas. B e to. nepasitaręs su taryba. 1434. kad kraštas uoliau remtų jo politiką. jis jau nebegalėjo savo sutikimo atšaukti. Į pasitarimą jis kviesdavo tuos. Ankstyvesnėmis (1387. jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti. liko atskiros valstybės.). 1413. pareikalavo. nebedalinti niekam valstybinių vietų. tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). privilegi­ joje. tiek valstybės reikalams. 112. o kartais sušaukdavo ir platesnių pasitarimų. Lietuva savo viduje dar tebebuvo visiškai savarankiška valstybė. Lenkijoje prie karaliaus buvo ponų taryba. Bet ypa­ tingai bajorija iškilo prie Kazimiero. B e to. arba p o n ų t a r y b a atsirado ir Lietuvoje. — panaši d i d ž i o j o k u n i g a i k š ­ č i o . 132. Jam išvykus į Lenkiją. Aleksandro brolis. jis pasižadėjo. — Lietuvoje ji įsigalėjo ypač povytautiniais laikais. savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam v i s i š k a i l a i s v a i k a l ­ b ė t i . Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Nors lietuviai jau nuo Švitrigailos laikų rinkosi sau kunigaikščius. kada didysis kunigaikštis jau būtinai turėjo skaitytis su ta­ rybos nuomone. Bajorijos reikšmė pradėjo kilti Vytauto laikais (žiūr. Čekų karalius Vladislovas. Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų galybei. Tai ir buvo vadinamoji didžiojo kunigaikščio taryba. jam tebesant mažam. jis prilei­ do tarybą prie valstybės f i n a n s ų t v a r k y m o . nes tik nuo jų paramos priklausydavo. nepasita­ ręs su taryba. tad jis visiškai laisvai juose šeimininkavo: kiek norėdamas ga­ lėdavo leisti pinigų tiek savo.

bet mirdamas testamentu jis skyrė Lietuvos sostą bro­ liui Zigmantui. tačiau būdavo atsitikimų. pradėjus kasinėti Vilniaus ka­ tedros rūsį. Zigmantas II (Senasis. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. o iš tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo. iš pradžių šaukiami retai. O nuo X V I amž. tas ir tapdavo įstatymu. Zig­ mantas. Tad d. — 1506—1548 m. pajutusi savo reikšmę. nes bijojo. Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą. nemokėti mokesčių ir t. kaip pravoslavės. kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis). tačiau be jokių gabumų vyras. Seimai. nes nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti į karą. Bet kadangi dažnai į seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija. į savo karalių kapus (1931 m. kaip kad medžioklė. Buvo labai išlaidus ir išeikvojo ne tik visus savo turtus. Tai vienintelis iš Lenkijos ka­ ralių. 201 . kur iš brolio. o apie Lenkų sostą nieko nekalbėjo. 6. kad be jos žinios būtų kas nors valstybėje daroma. juo būdavo dažniau šaukiami: mat. Mat. kai po d. Įsigalėjus tarybai. Mėgo gerai išgerti ir pavalgyti. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakin­ gesni bajorai. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesnis reikalas. kad susirinkusi bajori­ ja ir rinkdavo atstovus. renkamas Lenkų ka­ ralium Aleksandras buvo patvirtinęs dokumentą. Kazimierui 1447 m. nes kiek­ vienas karas buvo susijęs su išlaidomis. būdavo reikalų. jauniausiasis sūnus Zigmantas. tai įėjo į pa­ protį. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti. kad Lenki­ joje nenorėjo gyventi jo žmona. 200 jis tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti. bet rado jį jau mirusį. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kuni­ gaikštį. o pereiti į katalikybę jai draudė tėvas. sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu. Čekų karaliaus Vladislovo. privilegija at­ leidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valsty­ bei. kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. Pagaliau X V I amž. Aleksandras mirė 1506 m. kuris daug daugiau savo gyvenimo praleido Lietuvoje ir joje buvo palaidotas. Netrukus jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai. skubėjo į Lietuvą.) ir jo karai su Maskva Zigmanto elekcija. jo kapas buvo surastas). juo seimas darėsi vis įtakingesnis. Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svar­ būs. Pagaliau reikėdavo atsiklausti seimo ir pradedant karą. Bet jisai nemėgo net tokios tradicinės valdovų pramogos. Lietuvos ponai tuojau paskelbė jį di­ džiuoju kunigaikščiu ir pasiūlė lenkams išsirinkti jį ir savo ka­ ralium. juo toliau. Mat. Iš gausingos Kazimiero šeimos teliko tik vienas. kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos ma­ sių žinios. Jis tuo tarpu gyveno Silezijoje. buvo gavęs valdyti keletą mažų kunigaikštysčių. atsirado ir seimai. Ir Jonas Albrechtas ir Aleksandras mi­ rė bevaikiai. Aleksandro asmuo ir jo mirtis Aleksandras buvo kaulingas ir petingas. Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba.). Šie ir išrinko. bajorija nebenorėjo sutikti. bet ir praskolino daugybę valstybinių dvarų. o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti. Lietuvoje jis daugiausia gyveno dėl to. Taigi jokių seimo rinkimų ne­ buvo. kuriuo po jo mirties Lietuva ir Lenkija turėjo bendrai išrinkti sau naują valdovą. medžioti pagaliau jam trūko ir vikrumo. kunigaikštis bajorijos pageidavimų daž­ niausiai klausydavo. kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Bet ilgainiui provincijos atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės.laiko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo japonų rankas. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalingas tada. Tuo būdu bajorijos seimai. nenorėdami didinti laidotuvių išlaidų. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymų. kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais. su kuriais no­ rėdavo pasitarti. sužinojęs apie sunkią brolio ligą. o ką į tai atsakydavo didysis kunigaikštis. galė­ davo atvykti į seimą ir nekviestas. Lietuva turėjo rem­ tis savo visuomenės balsu. nes lenkai. karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mo­ kesčiais bajoriją. vidury (1566 m. visi aukštes­ nieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. 1501 m. Juo toliau. 5. lenkai nesu­ tiko jos karūnuoti karaliene. jo kūno nevežė į Kro­ kuvą. t. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones. ir pavietų seimeliai ėmė rinkti atstovus.

Maskvai liko Homelis. nors karas po to dar truko 8 metus. 195 psl. buvo paimtas (1514 m.). Pasidaręs artimu Vosyliaus I I I patarėju ir išleidęs už jo savo dukterį. Jis buvo net 3 sykius apgultas ir pagaliau. norėdami jį Zigmantas II (Senasis). Glinskis ir jo ša202 lininkai neteko savo žemių Lietuvoje. buvo padarytos 11 m. jo priešai.). kur mirė badu (1534 m. Lietuvos kunigaikštis ir Kelti bylą tarsi uz AleksanLenkų karalius (taip jis atvaizduotas Krokuvos katedroje esančiam antkapy). (jam imperatorius uždraudė prisiekti Zigmantui vasalystę. Be to. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai. Laimėjimas buvo didžiausias. Bet tuo tarpu atvykęs Lietuvos hetmonas kunigaikštis K o n s t a n t i n a s O s t r o g i š k i s ties O r š a sumušė priešą ir privertė jį trauktis. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės surusėjęs kunigaikštis M. Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. jis buvo svarbiausias naujų karų su Lietuva organizatorius. pražudyti. grasino jam iš1506-1548 m. jam tepasisekė užimti tik Mozyrių ir Turovą. saugančio Dniepro aukštupį. Lietuvos po­ nai. Černigovas ir Starodubas. Maskvos jėgos buvo sunaikintos. Pagaliau 1522 m. nes po jų maskviečiai užsi­ darydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių. Glinskio rūpesčiu. o paimti pilį. Visos Maskvos jėgos buvo nu­ kreiptos į Smolenską. buvo gana sunku. Tuo pat metu betgi pradėjo karą su Lietuva Glinskio pasikviestas Vosylius I I I . dro nužudymą.000 kariuomenės. 1611 m. ta­ tai magistras turėjo padaryti pagal 1466 m. 183 psl.000 kariuomenės. Vėliau. jis sumanė už­ grobti kuo daugiausia Lie­ tuvos žemių ir pasiduoti Maskvos kunigaikščiui Vosyliui I I I (1505—1535 m. 1509 m. d. Alek­ sandro laikais Lietuvos po­ nų tarpe kaskart vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. jis grįžo Lietuvai tik maždaug po 100 metų (t. imperatorius norėjo susilpninti Zigmantą. Kad Lenkija neitų į pagalbą Lie­ tuvai.000 krito karo lauke. Ankstyves­ nieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to. Jis irgi gana daug prisidėjo prie Zigmanto iš­ rinkimo.). Ostrogiškis smarkiai sumušė Mas­ kvos kariuomenę ties O r š a . Tačiau jau pačio­ je Zigmanto valdymo pra­ džioje jis pamatė. Turėdamas 30.500 bajorų ir daugybe karių pateko į nelaisvę. paliaubos. Jis buvo ar­ timas Aleksandro patarė­ jas. iš jų 30. — žiūr. kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. Trečiasis karas su Maskva (1534—1537 m. Tačiau jis kiek apsivylė: Maskvos pasienio sritys prie jo maišto neprisidėjo. kad ne­ beturės tokios įtakos. Pir203 .). Tuo būdu Maskva nieko nelaimėjo. kurs ypatingai rūpinosi. G l i n s k i s . Visa tai matydamas. paliaubų sąlygomis (žiūr. naudojantis to meto karo technika. Glinskis savo gyvenimą baigė kalėjime. kuris skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamųjų pravoslavų. Kar­ tu su Glinskiu jis apgulė daugelį Lietuvos miestų ir artinosi prie svarbiausiojo strateginio punkto. šį kartą Maskvai pasisekė gauti daug paramos iš imperatoriaus Maksimilijono. Antrasis karas su Maskva Lietuvai buvo daug nelaiminges­ nis. Netrukus po to atvykęs K. o pats vadas su 1. T o m o sutartį. Be to. su Maskva buvo padaryta amžinoji taika 1503 m. ko­ kią kad turėjo Aleksandro laikais. tačiau lietuviams jau nebepasisekė atsiimti Smolens­ ko tvirtovės.). jis sumušė priešo 80. prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočių magistras.).Glinskio maištas. gavęs iš jo nemaža že­ mių. Karas prasidėjo 1512 m. kad Habsburgai negautų jo brolio Vladislovo valdomosios Vengrijos bei Čekijos. — prie Smolensko.). Mat. Jis pats apsigyveno Maskvoje.). Imperatorius į Maskvą nusiuntė daugybę karo spe­ cialistų inžinierių ir artileristų. Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą. paketinęs išduoti ir Maskvą. o užpultieji Sluckas ir Minskas jam nepasidavė. Smolenskas buvo paliktas Maskvai. Pirmasis karas su Maskva (1507—8 m. y.

kad Zigmantas buvo pa­ traukęs į savo pusę Krimo totorius. (Senas nežinomojo autoriaus paveikslas). Tada magistras Albrechtas patsai užmezgė ryšius su Liuteriu. Maskvos kunigaikščiu tapo Jonas IV Žiaurusis. ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. be to. tačiau nenustojo vilties išsilaisvinti. jie nustatė juos prieš save. kara­ liaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. kurios vėliau buvo pratęstos. Ypač didelis nepasitenkinimas ordi­ nu ėjo iš to.) Ansbacho Hohencolernų šeimos narys. o jis pats pasi­ darė Lenkų karaliaus vasalu (žiūr. dalis ordino žemių buvo prijungta prie Lenkijos.000 dukatų. ir teko padaryti paliaubas. Dėl to ir įvyko 1454 m. kurie jį griovė. būdami ateiviai iš tolimųjų Vokietijos kraštų ir. Kai 1533 m. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški. neturėjo jokių ryšių su vietos gyventojais. Tuo tarpu ordino valstybėje buvo labai neramu: visi reikalavo ordino reformos. krašto sukilimas. kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri­ pažinta katalikiška valstybe. Neprileisdami prie valdžios vutos bajorų ir miestiečių. 205 Mūšis ties Orša. ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių. kryžiuočių ordinas buvo nebepaleisinamas. Siena su Maskva da­ bar mažai tepasikeitė. bet užtat kitose sri­ tyse šį tą užleido Maskvai. su Maskva buvo pa­ darytos 7 metų paliaubos. muosius du karus Zigmanto laikais pradėjo Maskva. Karas ordinui nesisekė. ralium. Or­ dinui atrodė.) Nuo to laiko.7. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m. Juo buvo pasekę net kai kurie vyskupai. 183 psl. Be to. kad 1466 m.). nieko ne­ laimėjus. dar vienuoliai. kurs pasibaigė tuo. 1537 m. kuris savo jėgomis galėtų spirtis prieš Lenkiją. kad bus ga­ lima išsilaisvinti. ji atgavo tik Homelį. kad krašte buvo smarkiai įsigalėjęs naujai pradėtas skelbti Liuterio mokslas. tačiau bajorija nėjo į karą. lokiais sumetimais ir bu­ vo išrinktas magistru (1511 m. ir ordinui paskutinis kryžiuočių magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis (f 1568 m. mirė Vosylius I I I . Valstybė buvo valdoma ordino narių. išrinkus magistru Vokietijos kunigaikštį. — juo labiau. bet šį trečiąjį — Lietuva. Kadangi jis tuomet buvo dar mažas. Bet ir dabar karas vis dėlto nesisekė. tai buvo sudaryta regencija. ir visi di­ deli pasiryžimai nuėjo niekais. Lietuvai nepasisekė atgauti nei Smolensko nei Sieversko žemių. kurie. ir Zig­ manto II laikais naujo karo jau nebekilo. kad jis sugebės geriau su­ sitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su ka­ Albrechtas Hohencolernas. Pirmieji 5 magisIrai vykdė sutartį. Nors lėšų bu­ vo pakankamai surinkta. Buvo tikimasi. Su ja Maskvos kuni­ gaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai. todėl krikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas.) teko pradėti su Lenkais ka­ rą. apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15. Tačiau visi mėgini­ mai nenusisekė. 204 . kuriais Lietuva tikė­ josi pasinaudoti.

vesti žmoną ir pasiskelbti kunigaikščiu. tiek Lenki­ joje. mirus Albrechto sūnui. Savo gyvenimo pa­ baigoje jis jau nebeturėjo jokių planų. Apskritai Zigmanto laikais gyvenimas Lietuvoje labai pa­ gerėjo. ji dar go207 . valstybėje didžiausią įtaką įgijo gobši intri­ gantė jo antroji žmona. Be valdžios.. Krokuvoje iškilmingai prisiekė Zigmantui. Abramavičiaus paveikslas). balandžio 1 d. 8. kada jį panaikino Napoleo­ nas. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteranizmą ir virto dvari­ ninkais. ja*u pasirodė geras valdytojas. (f 1548 m. o Austrijoje pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. tai jos vietoje buvo įves­ t a s a m d y t i n ė k a r i u o m e n ė . Tačiau bajorija nenorėjo mokėti net tos kariuomenės išlaikymui reikalingų mokesčių. daugelis jo įskolintų dvarų buvo išpirkta ir buvo įvesta pavyzdingų ūkių. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją. Gavęs dėdės. ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. Karalienė Bona. Bona atsinešė iš Italijos įsitikinimus.). brolio Vladislovo. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvar­ kytas. kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Todėl didžiausią išlaidų dalį teko padengti pačiam didžiajam kunigaikščiui. dar būdamas Silezijoje. Brandenburgo elektoriams. Ieškodamas ramybės. Vėliau iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė (nuo 1701 m. nesiskaitydamas su jokiomis prie­ monėmis (Machiavellio mokslas). Ten ordinas išliko iki 1809 m. Be­ kovojant su įvairiausiais sunkumais tiek Lietuvoje. su­ tikimą. Zigmanto energija pagaliau išseko. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą. Bet kunigaikščio valdžia nuo­ lat silpnėjo. kad val­ dovas turįs siekti valdžios. Kai Zigmantas jau buvo palaužtas sunkios valdymo naštos. 206 Paskutinės Zigmanto II dienos. 1618 m. ypač padaugėjo mokyklų. Prūsai atiteko jo giminaičiams. Lenkijoje ji įgijo didelę val­ džią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. Į ūkį jam teko kreipti daugiau dėmesio. Zigmantas. Milano ir Bario kunigaikštytė B on a S f o r z a. Lenkų pavyzdžiu einanti bajorija kaskart vis dau­ giau reikalavo sau teisių ir nuolat mažino sau pareigas. kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešaky.. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose. net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją bei Vengriją po jų valdovo.Liuteris jam patarė mesti vienuolio apdarus. karaliaus Zigmanto. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona Zigmantas valdovas. jis visa tai įvykdė ir 1525 m. kaip Prūsų kunigaikštis. ordino valstybė. nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasauline kunigaikštyste. mirties ir užleido jas Habsburgams.

ir Lenkų lenkai (1530 m. kad po tėvo jis bus valdovas abiejose valstybėse. Jo sveikata pairo tik į gyvenimo pabaigą. kad jis miręs. pavyzdžiui. pripažintas Lietuvos sosto įpėdi­ mantą Augustą paskel­ niu. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebebuvo girdėt Zigmanto. — Lietuvos seimas Zig1522 m. Karo betgi jis ntmėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu. Mirdamas paliko vieną sūnų.bejosi ir turtų. dar labiau praplėtusį bajorijos teises. Jaunystę praleido I . rimtas ir atsargus. Zigmantas buvo augalotas ir tvirtas vyras. Bonai vi­ sokiomis intrygomis pa­ lenkus į savo pusę didi kus. 1530 m. Vienintelis Zigmanto II sūnus gimė 1520 m. To­ dėl Bonos rūpesčiu dar 1522 m. Buvo šaltas. Lietu­ navo savo karalium ir vos kunigaikštis. d. Čekijoje ir Silezijoje. ir 3 dukteris. Pir­ miausia buvo rūpinama­ si Lietuvos sostu: mat.nkc' teisingu vyru. Tik jo antrosios vedybos buvo vienas nelaimin­ giausių jo gyvenimo įvykių. siunčiamiems į Krokuvą. išrinktąjį į Lietuvos sos­ tą. Tuo tarpu energijos netekęs ir sunkios ligos kan­ kinamas. Zigmanto II asmuo. Tad karalius. o netrukus jį karū­ Lenkų karalium. Zigmantas Au­ gustas buvo pripažintas Lietuvos sosto paveldė­ toju. Zigmantas Augustas. Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuo­ jautą. Zigmanto II antkapis Krokuvos katedroje.. 14 209 . lėtos eisenos ir nekalbus. o tėvui sutikus pa­ tvirtinti pirmąjį Lietuvos statutą. kai dar jis tebebuvo kūdikis. amžiaus. ) su kryžiuočių ordinu ir daug kartų su totoriais. Zigmantas mirė 1548 m. o nuo 1548 m. 9. pa­ prastai ir Lenkai išrink­ davo savo karalium. 1544—1572 m. tiek Lenkijoje ji savo pinigais ėmė išpirkinėti anksčiau Aleksandro už skolas įkeistuosius dva­ rus ir tuo būdu įgijo daugybę turtų: jos valdžioje buvo ištisos teritorijos. Visi jį gerbė ir l. Vengrijoje. 208 I I t t u v o s I s t o r i j a . Motina Bona pradėjo rūpintis patikrinti jam sostą. Zigmantą Augustą. 1529 m. Zigmantas kaskart vis labiau ėmė pasiduoti favoritų apsuptos žmonos įtakai. sulaukęs 81 m. sako jį galėdavus perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva. Užsieny jau daug kas manė. Šiaipjau mėgo juoką ir sąmojį. Lie­ bė didžiuoju kunigaikš­ tuvos kunigaikščiu. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis ( 1 5 4 4 . formaliai paskelbtas d. — pa­ reikšti užuojautą". instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs. karūnuotas čiu. Tiek Lietuvoje.1 5 4 8 .) Išrinkimas. 1529 m.). H i .1 5 7 2 m. jau tuomet buvo aišku. o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams. Visuomet buvo ramus. kur susipažino su tenykščia vals­ tybės santvarka ir gerai vedamu ūkiu. nenorėdami nutrauk­ ti ryšių su Lietuva.

Apskritai Zigmantas Augustas buvo gana išmintingas. kurie vėliau apleisti apgriuvo ir. jį veikdami. didžiajam kunigaikščiui gy­ venant Krokuvoje. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu. Zigmantas Augustas ir Vilnius. Matydamas netikusį jo auklėjimą.Zigmanto Augusto auklėjimas. augdamas morališkai pakrikusiame mo­ tinos dvare. nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. Bet tas jo išrinkimas reiškė tik tą. minkštas. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje. buvo susi- kilavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. tėvas turėjo pa­ silikti tik priežiūrą. lenkai. kilo mintis jau 23 m. ( J . Lietuvos ponams ta mintis patiko. Tuo būdu 1544 m. kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai. Po tėvo mirties 1548 m. Zigmantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą: prie pilies kalno buvo baigti.Jis išmoko kalbėti lotyniškai. kad po tėvo mirties jis savaime taps valdovu. labai lepinamas. ištvirkavimo ir neįgijo jokių tvirtų principų. tačiau niekaip neįmanė paveikti Bonos. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija. rei210 Dalis Vilniaus didžiųjų kunigaikščių rūmų griuvėsių. turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą.). Motinos dvare anksti priprato prie palaidų pasilinksminimų. viską atidėliojąs kitai dienai ir dėl to pramintas „Rytdiena". ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj. Ji skundėsi. nedarbštus. o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu. nepaslankus. Simlerio paveikslas). išaugo be charakterio. Todėl 1543 m. Motina italė Zigmantą Augustą auklėjo apsupusi italais humanistais. rūpinęs net Lenkų senatas.). itališkai ir vokiškai. Mat. tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. kad nebereikės naujų rinkimų. galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Lie- Zigmanto Augusto jaunystė. Zigmantas Au­ gustas teturėjo vos 8 m. tačiau svy­ ruoklis. (Smuglevičiaus piešinys). tėvo pradėti statyti. kaip didysis Lietuvos kunigaikštis. Zigmantas Augustas — tėvo vietininkas Lietuvoje (1544 —1548 m. Būdamas humanistiškų palin­ kimų. Tačiau. Tas buvo pareikšta Zigmantui II per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m. 211 . Jaunutis karalaitis motinos Bonos dvaro damų tarpe.

kur tiek daug iškentėjo. Zigmantas Augustas šį kartą parodė didelį atkaklumą: Jis nė neketino išsižadėti mylimosios žmonos. Zigmantas Augustas ir ji pati vis svajojo nuvykti į Lietuvą ir pasi­ rodyti visoje karališkoje didybėje. nes. laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė lokio nepasitenkinimo. Jis pats niekad neužmiršo mylimosios žmo­ nos. ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. netrukus miręs. Bet. (lavęs žinią apie tėvo mirtį. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė juodai išmušti. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. karalius. pareiškė tėvui. Jos kurstomi. Zigmantas Au­ gustas atlydėjo jos kūną į Vilnių. Tačiau ji ir jos šeima neilgai tesidžiaugė karūna. čia jis dažnai atvažiuo­ davo iš Krokuvos ir pagyvendavo. greta pirmosios Z. Zigmantas Augustas. ir tuo­ jau. 11. Jame tada buvo pilna italų staty­ bininkų ir mokslininkų humanistų. bet jau nebebuvo kada: sunkios. jog senatas ir seimas perdėjo. Tais laikais Vilnius pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų. 1931 m. ir tėvas. Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene.Į seimo ir senato reikalavimus persiskirti jis atsakė. kad Z. pakvietus kunigą. Sūnui su liarbora atvykstant į Lenkiją. t l k p a t y S R a d v l I o s i r apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Livonijos prijungimas Livonijos būklė X V I amžiuje. atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo. Bet jo žmona Habsburgaitė netrukus mirė. vadinamas J u o ­ d u o j u . vadinamas R ud u o j u . 10. prisidarė daugybę skolų. Prieš Marborą betgi griežčiausiai buvo nusistačiusi karalienė Bona. Ji buvo palaidota katedros rūsy. Tuo metu. tačiau buvo aišku. Grįždamas į Vilnių. Mirus žmonai. Livonijos valstybė nebuvo vienalytė. jis ne­ pasakė tėvams tiesos. buvusiuose Radvilų rūmuose. begyvendamas Vilniuje. Mirdama Barbora pareiškė norą. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare. joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valsty­ bės: 4 vyskupystės. Dubingiuose. ordinas ir Rygos miestas. Vilnius. gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. ji mirė 1551 m. Augusto žmonos — Elžbietos. Todėl iš pradžios 212 (f 1551 m. tačiau šeimos laimės jau nebesulaukė: gyvenimo pabaigoje net persiskyrė su žmona. pats visą kelią arba jodamas arba eidamas pėsčias. Z. kad motina jos nenu­ nuodytų. jog norįs vesti Barborą. ir vėliau liko mėgiamiausias Zigmanto Augusto miestas. kad ją palaidotų ne Lenkijoje. Zigmantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką. Zigmantas Augustas su tuo sutiko. pradėjus katedros remontą. Zigmantas Augustas jau buvo vedęs. o ypač motina. kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei. buvo atrasti ir jos kaulai. Augustas. kurią vėliau pado­ vanojo jėzuitų kolegijai. nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusi­ leido. kad galėtų ardyti tą ryšį. Iš kuni­ gaikščių rūmų iki Radvilų rū­ mų per sodą Z. ir 1550 m.). Karalienė Bona vis dar tebebuvo didžiausias jos priešas. kur abu įsimylėjusieji susitikdavo. Nors vėliau ir vedė Habsburgaitę. nes vedybos esančios nelygios. greta didžiojo kunigaikščio rūmų. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais Įsikurdamas Vilniuje. pasirodė nesukalbami. Augustas persi­ skirtų su Barbora. ir jos pusbrolis M i ­ k a l o j u s . tiek Lenkų ir Lietuvos ponai. Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima. nežinomos ligos pakirsta. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. W J^gtuvės Jose dalyvavo naitis Kęsgailą. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą. Zigmantas Augustas stengėsi jos nieku būdu neprileisti prie žmonos: bijojo. Z. bet Lietuvoje. Greit pasirodė. Jį visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas. Bet tėvas. Au­ gustas vestų Barborą. Zigmantui Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. šiaip būdamas silpnavalis. nebesužinojo apie sū­ naus vedybas. plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Tada ir ponai prisi­ statė Vilniuje daugybę rūmų. slapta ko Barbora Radvilaitė. kur jis praleido gražiausią savo jaunystę. visas d varas paskendo gedule. kad jungtuvėms priešinsis tiek Zigmanto Augusto tėvas. Au­ gustas veikiai susiartino su ja ir karštai įsimylėjo. nu­ vykęs į Krokuvą. buvo visiškai nugriauti. Kai prieš pat Barboros mirtį Bona pareiškė norą pripažinti ją savo marčia. kad Z. lenkai griežčiausiai reikalavo.tuvą užėmus rusams. Iš pradžių ir 213 JU go­ . esą. jog esąs surištas visomis bažny­ tinėmis apeigos ir neturįs tokios sąžinės. iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. Vie­ ną kartą Barboros brolis M i k a l o j u s. Zigmantas tuojau įsakė tarybos ponams a f lydėti žmoną į Vilnių.

Zigmantas Augustas.000.) jis nusikratė ta priklausomybe. jų vasalai — riteriai bajorai ir miestai pagaliau sukūrė organizacijas su po­ litinėmis teisėmis ir su savo seimais. tad būtinai reikėjo šauktis į pagalbą kaimynę Lietuvą. nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai.). tačiau nebeturėjo jėgų. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą. Lietuvos seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis. 1554 m. Daugpilio komtūras G o t a r d a s K e t l e r i s . Tuo tarpu jo pagalbininkas. ordinas buvo sudaręs 15 mt. nes krašte labai sparčiai plito protestantiz­ mas. Todėl caras J o ­ nas IV Pasvalio sutartį palaikė 1554 m. Bet Livonijos klausimas tuo būdu dar nebuvo išspręstas. rugsėjo 14 d. Reformacija Livonijoje pirmiausia atsirado miestuose. vadovavo tai partijai. Pakrikusi ordino valstybė negalėjo viena apsiginti nuo Maskvos. įnėjo. kad ir pakrikusi. 1559 m. jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką po­ litiką. ją tik sulaikė atvykusi Lietuvos kariuomene. ryžosi ją paimti į savo valdžią. išsiruošė į žygį ir sustojo P a s v a l y . tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus. (Ano meto paveikslas). nes kaip tik tuo metu Livonijos valstybių žemes pradėjo smarkiai pulti Maskva. Maskvos kariuomenė tuo tarpu skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją. senoji ka­ talikų Bažnyčios sukurtoji organizacija. kuria Zigmantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją. kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. Apie X V I amžiaus vidurį krašto diduma jau buvo protestantiška. jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys. — magistras už 600. Tik čia tuo atžvilgiu buvo sunkiau. ir ordino magistras vis dar spyrėsi. kurias po karo šie galėjo išsi­ pirkti. surinkęs didelę lie­ tuvių ir lenkų kariuomenę. Livonijos pasidavimas Zigmantui Augustui. bet ir išspręsti bažnytinės valstybės pa­ naikinimo klausimą. bet. nesant vieno valdovo. Tuo metu Rygoje buvo užmuštas Lietuvos pasiuntinys. ir bažnytinės — ordino ir vyskupų — valstybės pamatai ėmė braškėti. Jo partija lai214 Livonijos ordino magistras Fūrstenbergas Pasvaly atsiprašo Zigmantą Augustą 1557 m. — žiūr. Magistro ir Rygos arkivyskupo pasiun­ tiniai atvyko į Lietuvą. bet X I V amžiuje (Ge­ dimino laikais.ordinas priklausė Rygos arkivyskupui. Jis norėjo pasekti Prūsų ordino magistro pėdomis — pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. prašydami pagalbos. sutarties sulaužymu iš ordino pusės ir tuojau paskelbė Livonijai karą. buvo sunku dėl to susitarti ir sunku apsiginti nuo Maskvos. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos. 71 psl. kuri norėjo pasiekti jūrą. 215 .). Tuo tarpu į pasenusio ir atsisakyti priversto Fūrstenbergo vietą buvo pastatytas K e t l e r i s . o arkivyskupas už 100. 50—51 psl. Ji plito labai greitai. paliaubų sutartį su Maskva. ir Pasvaly tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis (1557 m. Livonijos valstybės vadams reikėjo ne tik ap­ sisaugoti nuo Maskvos. Tačiau. Magistras Fūrstenbergas buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklau­ somybę. tačiau dar tebebuvo. Vyskupų valdžia toliau dar labiau susilpnėjo. Tuo tarpu Zigmantas Augustas. jis buvo tų pačių kry­ žiuočių ordino šaka (žiūr. kuria pasižadėjo nesidėti su Lietuva. turėdamas skirtingas sąlygas. Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikš­ tyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai.000 auk­ sinų. matydamas irstan­ čią ordino valstybę.

abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui. jie nuo­ lat reikalavo. T i k didžiąją Uždauguvio Livonijos dalį. o Danai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes. vadinamąją Piltenę. Jis įgi­ jo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susi­ jungti su Lietuva. Taip buvo iki pat abiejų valstybių galo. nes tikėjosi. Ž i a u ­ r i u o j u (1533—1584 m. valdytoju buvo paskirtas J o n a s J e r o n i m a s K a t k e ­ v i č i u s . ir derybos buvo sunkios. Jam pasisekė prikalbėti livoniečius visai susijungti su Lietuva.000 maskviečių. jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą. Ji gavo teisę savo atstovus lygiai su visomis Lietuvos provincijomis siųsti į Lietuvos seimą.). tačiau niekur negavo. Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vys­ kupystę. Visai Livonijai bu­ vo pripažinta tikėjimo laisvė (mat. pa­ tekusi į Rusų valdžią. ligi pasibaigs jo giminė. ir 1566 m . kad. vadinamas J u o d u o j u . Zigmantas Augustas riipinosi jų pasiskolinti. Lietuva šito titulo jam nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. pasirodė esąs gabus valdovas. Len­ kai be galo buvo pasipiktinę dėl šito lietuvių laimėjimo.) padarytos paliaubos (žiūr. Tuo laiku (1562 m. vėl buvo padarytos 3 mt. Kuršo kunigaikštystė visą laiką buvo 216 Lietuvos ir Lenkijos lenas. 1560 m. užgrobė švedai. Dėl to ir taip jau painūs Lietuvos santykiai su Maskva pasidarė dar painesni. nes bajorija atsi­ likę ir kariauti ir mokesčius mokėti. Kaip ir jo pirmatakai.Livonijos prijungimas prie Lietuvos valstybės. jau karalių Vazų laikais ( X V I I a. Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis. Livonijai pasiI lavus Zigmantui Augustui. Lietuva stojo jos ginti. Tačiau. tik 1795 m. kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos. Vykdyti su­ tarties į Livoniją buvo pasiųstas galingiausios to meto Lietu­ vos didžiūnų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris M i k a l o j u s R a d v i l a . Tuo būdu tais pat 1566 m.. pradžioje. pabėgo be kovos. sužinojusi apie pirmo­ s i o s pralaimėjimą. ji buvo protestantiška) ir plati savivaldybė. Bet karo su Maskva nebuvo iki Lietuvai stojant ginti Livonijos. kita Maskvos armija.000 lietuvių sumušė apie 10.). ji buvo panaikinta. 12. buvo galutinai paskelbta. Gardino seime buvo su­ daryta nauja sutartis.).). kad Livonija lygiai priklausanti abiem valstybėm. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais Naujasis Maskvos kunigaikštis J o n a s IV. Šitos sutarties nepripažino tik Rygos miestas. atvykę į Vilnių. nes tikėjosi. Livonijos administratorium 1561 m. ir 1571 m. 204 psl. T o ­ dėl 1569 m. Tačiau jis negalėjo suvaldyti krašto. ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m. Pritrūkus karui pinigų.). mirus bevaikiui karaliui. jis liko nepri­ klausomos iki 1582 m. pra­ sidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai. nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui. vadinamas R u d u o j u (Juodojo pusbrolis). o iš Kuršo ir Žiemgalos buvo sudaryta ku­ nigaikštystė su sostine Jelgavoje (Mintaujoje). ir Saremos (Eželio) vyskupystę. Livonijos delegatai pareiškė Zigmantui Augustui. siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiš­ kąsias žemes. buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m. Liublino seime sudarant Lietuvos Lenkijos uniją. 1559 m. kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m. kad Livonija lygia dalia ir jiems priklausytų. kuria Livonija pasidarė Lietuvos provin­ cija su kunigaikštystės titulu. Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies. kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos (ligi tol caras pačios Lietuvos nepuolė. 217 . Bet didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai. nors ši ir kariavo su juo Livo­ nijoje). kad norį susijungti ne su viena Lietuva. bet kartu ir su Lenkija. Tuo būdu Maskva jau prisiarti­ no prie etnografinių Lietuvos žemių.). kada jį nukariavo Steponas Batoras. smarkiai sumušė caro kariuo­ menę ties U l a (1564 m. jis pirmasis pasivadino M a s k v o s c a r u . paliaubos. palikdama didelį grobį). kuri buvo pa­ vesta vasalo teisėmis valdyti Ketleriui. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: hetmonas M i k a l o j u s R a d v i l a . vad. Zigmanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebepuolė Lietuvos. 4. Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį (1557 m.

bajorija pažadėjo jį išrinkti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. negaliojo. Svarbiausia ap­ linkybė. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo veiksniai. lietuviai vėl be lenkų žinios paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu Zigmantą Augustą. krašty. 1561—1562 m. jie reikalavo pradėti derybas. O be to. kad Lietuvos urėdais negalį būti skiriami jokie svetimšaliai. ku­ rios vis dėlto pasibaigė unijos akto sudarymu. 13. todėl nevengė su jais derybų. prasidėjus karams su Maskva dėl Livonijos. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes. Len­ kams tas kaip tik labiausiai nepatiko. O lietuviai tenorėjo sąjun­ gos su Lenkija tik dėl tolydžio einančio karo su Maskva. kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. kuris turėjo ap­ imti visas krašto teises. lenkų seime Varšuvoje. A l b e r t o G o š t a u t o vadovau­ jamas. Lie­ tuviai. ir jie norėjo įrodyti. Tad Aleksandrui mi­ rus. Zigmanto II rūpesčiu. ramos prieš Maskvą. padarytieji aktai (žiūr. nuolat reikalingi Lenkų paramos.Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos su­ tartį. buvo Mask­ vos pavojus ir Lenkų paramos viltis. šie tatai ir padarė. jos sudarymui jau buvo ir padedamųjų aplinky­ bių: to meto Lietuvos didikai. jie Livonijos vietininkas (f 1565 m. Liublino unijos aktas Lietuvos Lenkijos santykių klausimas iki karų dėl Livoni­ jos. Tad. lietuviai su šitokiu nusistaytmu ėjo į derybas. mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės. kad rodė Lietuvą esant vi­ siškai savarankišką valstybę. Šiaipjau Lietuva vieną metą net reikalavo iš Zigmanto II ka­ rūnuoti Zigmantą Augustą Lietuvos karalium. Kai 1522 m. visada iš jo išsireikalaudavo sau kokių nors naujų teisių.). Ukraina Lenkijos pa­ Lietuvos krašto maršalka (nuo 1542 m. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. ir Zigmantas I I . kad lenkai ne­ begalėtų kalbėti apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. visiškai neatsižiūrint į ankstyves­ niuosius dokumentus.). 1529 m. Lietuvos bajorija. rinkdama savo naują didįjį kunigaikštį. patvirtino statutą. Derybos dėl unijos 1563—4 m. o tik apie santykius tarp dviejų lygių karalysčių. len­ kai tuojau išrinko jį ir savo karalium. jau buvo aplen­ kėję. jo tėvas sutiko patvirtinti numatytą ruošti s t a t u t ą . Aleksandrą renkant Lenkų kara­ lium 1501 m. Taip pat buvo ir Zigmantą Augustą renkant. Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija. jie atskirai sau išsirinko Zigmantą II ir pasiūlė jį išsirinkti ir lenkams.). Be to. Lietuvos nepa­ tvirtinti. atsilygindamas už savo sūnaus išrinkimą. tas darbas iki 1529 m. visą laiką svajodami vi­ siškai sujungti Lietuvą su Lenkija. todėl jiems buvo ne­ lengva nutraukti ryšius su lenkais. Vi­ sas statutas buvo taip sutvarkytas. kai Lietu­ kancleris (nuo 1550 m.). Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsi­ kurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Mikalojus Radvila Juodasis. Į jį buvo įtraukti ir senieji nuostatai. Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi. glaudžiam susiar­ tinimui su Lenkija ir uni. Tačiau senuosius aktus laikydami sau negarbingais ir negaliojančiais. su jais susigiminia­ vę. Lietuviai nesilaikė nė jų reikalavimo turėti vieną bendrą valdovą ir bendrai jį rinkti. bendraudami su lenkais. 197 psl. unijos 219 . Tad. nenorėjo visiškai nu218 traukti ryšių su lenkais. kad pagal senuosius aktus jie negalį būti laikomi svetimšaliais. apie ryšį su Lenkija jame ne­ buvo nė žodžio. Lietuvos Lenkijos santykiai nebuvo sutvarkyti nei Aleksan­ dro nei Zigmanto II laikais. Kai 1562 m. visuomet keldavo unijos klausimą. Apie savos tautiškosios kultūros kė limą retai kas tegalvo­ jo. Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva.) ir Vilniaus vai­ va prašydavo lenkus pa­ vada (nuo 1551 m. buvo baigtas.

ka­ dangi jie jau nebegalioja. kai tatai bus reikalinga pačiai Lietuvai. jis buvo atidėtas bendram. lenkai reikalavo. urėdai ir seimo atstovai. bet ir su Lenkijai baisiais totoriais. Lietuvos delegacijos pirmininkas Radvila pasisakė abejojąs. Ginčai buvo itin karšti. sutiko su bendrais pinigais ir net sutiko leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. ėmė seimuoti ir nutarė prašyti karalių. vasario 22 d. kad kuo greičiausiai būtų įvykdyta unija: ji tikėjosi tuo bū­ du gausianti Lenkų paramos. būtent b a j o r i j o s n o r a s g a u t i Lenkų paramos ir jos noras gauti lygias su l e n k ų b a j o r a i s t e i s e s . Tuo būdu visi bajorai per savo atstovus galėjo dalyvauti valstybės 221 . ir reikalavo. bet tik ne Lenkijos centre. o jie neturį tam įgaliojimų.). Karalių sutiko rinkti bendrai. Lenkams reikalaujant sutvarkyti santykius pagal senuosius aktus. ar tam aktui pritarsiąs kraštas. dėl kurių abi valstybės rungėsi X I V ir XV amž. o neišspręstieji turėjo būti sprendžiami specia­ liam seime. . Ir iš tikro. Bendrasis unijos seimas buvo sušauktas vos 1568 m. kuri mums būtų padaryta. kad lietuvių ir lenkų rinkėjų būtų po lygiai. Lenkų seimą Varšuvoje Z. specialiai unijos reikalui sušauktam. O kadangi šis aktas buvo sudarytas Varšuvoj. Tai buvo įspėjimas lenkams. tai jis vadinamas V a r š u v o s r e c e s u . kad karalius neturįs teisės spręsti jų likimo. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo. seimui. Pastarasis bajorijos reikalavimas buvo patenkintas 1566 m.klausimas pasidarė ypač opus. kad jis abe­ jojąs. lap­ kričio 21 d. tik nieku būdu nesutiko atsisakyti nuo savo atskiro seimo. sutikdami tik su bendru valdovu. atvykusi į 1569 m. Bet vis dėlto. užuot kariavusi. kuriuose turėjo būti renkami pavieto teisėjai. Lietuvos bajorija. Tuo metu buvo surašytas specialus aktas. mes ieškosim paramos ir dė­ simės pirmiausia su valdovais krikščionimis. Kai prasidėjo derybos. Dėl to suirzę. į kurį buvo įtraukti visi iš­ spręstieji klausimai. Šitas bajorijos reikalavimas atėjo į seimą per patį ginčų įkarštį ir pa­ sunkino Lietuvos delegatų būklę. Voluinę ir Lietuvai likusį Podolės Braclavą). . (lietuviams išvažiavus. kad jai padės Lenkija. lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d. ir nieku būdu nenorėjo išsižadėti savo atskirų seimų. ir todėl. Bajorija nebenorėjo kariauti. Lietuvos delegacija. Nesusitariant tuo klausimu. o lietuviai pareiškė. Bet lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis pareiškė. Bendram seime jie reikalavo sau irgi garbingų vietų. Z220 Augustas viešai pareiškė. o paskui net su pagoni­ mis" . reikalavo su ja unijos. o Trakai — su Poznane". visais kitais atžvilgiais valstybės turėjo būti savarankiškos. kai vėliau buvo sušauktas Liubline specialus unijai seimas. Jei tas įvyks. teko iš naujo pradėti derybas. Jie reikalavo. seimą. buvo vadinamas r e c e s u (nuo lotyniškojo žodžio vecedere). tikėdama. o pačiame pasieny. Todėl į 1563 m. Tuo būdu Lie­ tuva grasino susitaikinti ir susijungti ne tik su Maskva. Jie daugeliu atžvilgių turėjo nu­ sileisti: atsisakė nuo reikalavimo atlikti atskiras išrinkto didžiojo kunigaikščio pakeliamąsias ceremonijas Vilniuje. negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą. lietuviai kaip įmanydami spyrėsi. Jie sutiko atva­ žiuoti ir į bendrus seimus. Lenkai už tai jam padėkojo. Tačiau lietuvių delegacijos pirmininkas M ik a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s tada pareiškė. reikalaudami derėtis visiškai iš naujo. iš Varšuvos išvažiuodamas.—1564 m. 1569 m. Augustas pakvietė ir Lie­ tuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Bajorija kartu nusiuntė ir suprojektuo­ tas unijos sąlygas. Unijos klausimą vertė baigti jau minėti veiksniai. jog tai galįs spręsti tik Lietuvos seimas. ir jis pats greičiau Įeisiąs nudeginti savo ranką. o lietuviai pateikė visiškai naują projektą. lenkų spiriamas. len­ kai reikalavo tik įvykdyti senesniųjų aktų nuostatus. nepaisant senųjų aktų. Šitas nebaigto spręsti klausimo nukėlimas į kitą seimą. iki 1564 m. o juose buvo įsteigti pačios bajorijos teismai (ligi tol visus teisdavo didžiojo kunigaikščio skirtieji urėdai) ir įkurti seimeliai. norintiems atplėšti kai kurias Lietuvos žemes (Palenkę. kad ginčą išspręstų karalius savo nuožiūra. o iš tikro susirinko tik 1569 m. anų laikų įpročiu. pa­ keičiant tik kai kuriuos jų punktus. seime: Lietuvos bajorijai buvo duo­ tos visos Lenkijos bajorų turimosios teisės. tačiau jame unijos klausimas nė kiek nepasistūmėjo. susirin­ kusi ties Vitebsku. visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus. bet tik tada. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas spe­ cialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). ar kraštas su­ tiksiąs su Lenkų reikalavimais ir su receso nuostatais. kurios buvo labai artimos lenkų reikalavimams. kuriuo turėjo likti bendras kar­ tu renkamasis karalius ir bendra užsienio politika. Toliau jis pasakė: „Taip pat protestuoju prieš neteisybę. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises. sausio 10 d. Varšuvos seime derybos užtruko gana ilgai — nuo 1563 m. jog jis atsisakąs nuo savo paveldėjamųjų leisiu Lietuvos sostui: po jo abi valstybės galėsiančios laisvai rinkti sau valdovą. Iš tikro jis nebuvo pa­ tvirtintas. Prieš bendrąjį seimą buvo sušauktas dar atskiras Lietuvos sei­ mas. vėl siūlė naujus unijos projektus ir vėl reikalavo iš naujo pradėti derybas. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. gale. Liublino seimo išvakarėse. kad bendri seimai būtų šaukiami pačiame pasienyje ir spręstų tik abudu kraštus liečiančius klausimus. „nes Vilnius yra lygus su Krokuva.

ministeriai). Voluinė. o lietuviai atsivežė savo projektus. — apie jo pataisymą jau buvo kalbama ir ankstyvesniuose Lietuvos seimuose. Tuo tarpu į Lietuvą grįžę ponai išleido visam kraštui įsakymus ruoštis karui.). lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų. ir atsisakė nuo reikalavimo. nenorinčių jų prisiekti vietoj karalius paskyrė kitus urėdus. y. iš vienos pusės. tačiau. sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau kartu sėdėjo. reikalaudami. atskira kariuomenė ir t. atskiras valdžios aparatas.valdyme. visi tie urėdai. todėl ir jiems priklausanti. Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažia­ vus. ir Lietuvos bajorijos tei­ sės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. reikalaudami sau vietos senate. Tačiau. kaštelionai. kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai. Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat. Be to. todėl į unijos aktą jie įtraukė paragrafą. kad jos kadaise priklausiusios Lenkijai (iš tikro dėl Palenkės ir Voluinės kadaise tarp lietuvių ir lenkų ėjo ginčai. unijos akto nesureguliuoti. Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems prie­ šingi. Bet jie dėl to nekėlė triukšmo. Jei dėl kurių nors priežasčių atstovai ten negalėtų susirinkti. karaliui palaikant lenkus. taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals­ tybių sujungimo. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo sei­ mų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. klausimai. Nemaža dar ginčų sukėlė ir L i v o n i j o s k l a u ­ s i m a s . kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo senatoriais. I s e ­ n a t ą p a t e k o visi vyskupai ir aukštieji urėdai (vaivados. Tuo būdu jie sutiko. dar buvo nu­ statyta bendrųjų s e i m ų v i e t a .t. Kadangi Lie­ tuvos statute buvo nuostatų. kad ji prisiekusi karaliui. Jie sutiko ir su bendrais pinigais. Pir­ miausia buvo nustatyta būsimo bendrojo senato sudėtis. Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. stengdamiesi iš­ siderėti sau palankesnes sąlygas. kuria buvo paskirta Var­ šuva. Unijos aktą priėmus. Prijungtųjų žemių urėdai ir didesnieji ponai kiekvienas skyrium buvo prisaikdinti Lenkų karaliui. — todėl dėl paties statuto pataisymo klausimo lietuviai nė nesispyrė. kuriais Palenkė. Po ilgų ginčų buvo sutarta. Bu­ vo sprendžiami kiti. buvo priversti nusileisti. kurie jau anksčiau Lenkijoje yra buvę senato nariais. kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. t. seimo darbai tęsėsi dar iki rugpiūčio 12 d. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą. Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje ant­ rojoje statuto laidoje. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos. Pagaliau lenkams labai rūpėjo iškovoti sau teisę L i e t u y O j e r į s i g y t i d v a r ų ir g a u t i u r ė d ų . Statutui pataisyti buvo 223 . Bet vis dėlto pasiliko svar­ biausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva. nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti. buvo patvirtinta trimis unijos aktais — dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu. Kaip Varšuvos seime (1563—4 m. lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d. kad karalius būtų bendrai renkamas. iš kitos pusės. Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungiamos prie Lenkijos Lenkai jau seniai geidė tų žemių ir tvirtino. Po ilgokų derybų. Grįžę į seimą. kurs pagaliau susirinko 1569 m. Su­ vienodinus valstybes. Tačiau visa kita pasiliko. tatai draudžiančių. unijos klausimas turėjo palengvėti. gavus visas teises. tuomet karalius galįs šaukti seimus kitur. koks jis buvo ir Lenkijoje. negalėdami sukelti Maskvos karų suvargintos bajorijos. per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių. sausio 10 d.). Liublino seimo eiga ir unijos aktas. reikalaujantį visus tuos nuostatus panaikinti. kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm. Savo statuto antrąja laida buvo nebepatenkinti ir patys lietuviai. tai jie vis dėlto nepateko į senatą. atskiras iždas. jie nutarė grįžti atgal į Liubliną derybų. lietuviai dar ilgai kovojo. Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji digni­ toriai. tik ilgai spyrėsi. bet tik Lenkijoj. bet kitos sritys niekad nie­ ko bendro nebuvo turėjusios su lenkais). kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pa­ 222 keliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuodamasis. karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu. ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes. o Lenkai tvirtino. Visa tai liepos 1 d.

Lenkams nenusileidžiant. Tai matydami. Tikslios sienos tarp abiejų valstybių turinčios būti nustatytos specialios ko­ misijos. jie buvę atvykę tik dėl unijos. Tiesa. Be to. kad Lietuva dėl unijos daugiau nebesiderėsianti. kurioms bajorai neturėjo nuosavybės dokumentų. bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečia reikalai. lietuvių projektu. o ne savo viešpačiu". Derybos buvo gana sunkios. jis vis dėlto daugiau rėmė lenkų reikalavimus. garantuojantį. Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai. kurs norėtų mane pavergti. Jie rei­ kalavo derybų pagrindui 1501 m. Padnievskis pareiškė. paėmus pagrindui se­ nuosius abiejų valstybių sutarčių aktus. Besiginčijant Krokuvos vysk. Tada lenkai pradėjo grobti Lietuvos provincijas. bet ne mus. bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lie­ tuvoje. — ypač Aleksandro laikais. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams. jiems buvo leista įsigyti Lietuvoje dvarų. tiek lietuviams Lenkijoje. Gavę juos. tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios. Seimai turį rinktis pakai­ tomis Lietuvoj ir Lenkijoj. paruošta trečioji statuto laida vis dėlto nepanaikino lenkams nepatikusių nuostatų. derybų pradžioje. Karalius nuolat lankėsi ir pas vienus ir pas kitus. Lietuvos atstovai jautėsi daug silpnesni. Savitiems reikalams abiejose valsty­ bėse turį būti atskiri seimai. kad ten niekas jų neversiąs sudaryti jiems nepriimtinos unijos: jei nesusitarsią. lietuviai rėmėsi savo naujuoju statutu. kuriais Lenkijai buvo prijungtos Lietuvos provin­ cijos.sudaryta speciali komisija. Tuo būdu vėl praėjo kelios dienos. kad 1501 m. laisvus ir garbingus žmones. Pagaliau karalius įsakė lietuviams vasario 28 d. nes jis juos dalino be atodairos. ta­ čiau tas nieko nepadėjo: užgrobtųjų provincijų atstovai buvo saikdinami. Bet tą dieną susirinkęs lenkų seimas nieku būdu negalėjo sulaukti lietuvių: mat. Šaukiant seimą. Varšuvos receso aktų. vėl prasidėjo derybos. jie nebeturėję ką veikti. būdamas įsitikinęs unijos naudingumu. išvažiuoti. jie rėmėsi ir tuos pačius dėsnius tvirtinančiomis senosiomis privilegijomis. birželio 6 d. Atvykę išvažiavusiųjų lietuvių delegatai savo išvažiavimą iš seimo pateisino karaliaus prieš seimą duotuoju raštu. didysis Livonijos gynėjas net Lietuvos Istorija.nes mes esame laisvi žmonės. ateiti į lenkų seimą ir kartu posėdžiauti. pranešę. Deja. Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo. Dabar lietuviams buvo jau daug sunkiau spirtis. jų grįžimas dar paaukštino lenkų toną. arba — iš lotyniško — e g z e k u c i j a . po trijų dienų lietuviai atnešė len­ kams savo projektą. betgi jiems niekad nebuvo leista gauti Lietuvoje urėdų. Seime. bet Lietuvos iždas tvarkomas Lietuvos iždininko. ir pašalinti iš Lenkų senato ir seimo užgrobtųjų žemių atstovus. seime jos delegatai neturėję neribotų įgiliojimų. tačiau 1588 m. naktį jų išvažiuota iš Liublino. Radvila dabar jau nebeatvyko. 224 Tuo metu Lenkų valstybė stengėsi susigrąžinti sau visus bajori| kuriuo nors būdu pasisavintus dvarus ir atiminėjo visas žemes. Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo. šaukti jos seimus ir neduoti jokiems svetimšaliams urėdų Lietuvoje. kad Lietuvą Lenkijos karūnai dovanojęs Jo­ gaila. Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Katkevičius ir vicekancleris Eustachijas Valavičius. Lietuvių vadai seime buvo Mik.). Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino. kad lenkai savo pa­ siūlymus pateiktų raštu. Melniko ir 1564 m. kad dėl jos nesusikalbėsią. Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos Ir ponų rankas. Cia jis parodė nemaža politinio takto ir pasiaukojimo. Tad kiekvieną. tai kam jums dar derėtis dėl unijos?" O Radvila dar griežčiau pareiš­ kė: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti. kurie tuojau pareikalavo atšaukti karaliaus raštus. ir ji buvusi atskirai valdoma tik iš lenkų karalių malonės. pagaliau sugrįžo Lietuvos ponai ir seimelių naujai išrinkti atstovai. taip pat išvažiavo (buvo paliktas tik vienas vicekancleris Valavičius). Tuo tarpu lenkai siūlė derėtis. Augustas šitą savo garantiją sulaužė. Nors jie ir protestavo prieš Lietuvos žemių grobimą. aš laikyčiau tironu. bendrai rinktas karalius tu­ rįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu. ji buvusi duodama didiesiems kunigaikščiams tik iki gyvos jų galvos. Ponams lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų. Bet lietuviai sakė. maldaudamas karalių neskriausti Lietuvos. Ją baigdamas. Liublino seimo scenos. kad karalius duotų garantiją. be jų nieko nebūsią daroma.karštą ir graudingą kalbą. ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų. Trys pasilikę Lietuvos senatoriai. bet. nes senelis M. Z. aktų Lietuva neprisiekusi. Šita politika buvo vadinama įstatymų vykdymu. jog Lietuvoje nebu­ sianti vykdoma vadinamoji e g z e k u c i j a . Tačiau. Rad­ vila Rudasis (Juodasis jau buvo miręs 1565 m. Lietuvos atstovai pir­ miausia susivažiavo atskirai pasitarti. p 1563—4 m. galėsią laisvai. esą. 1588 m. Todėl dabar lietuviai dau­ giausia pasitikėjo karalium ir net maldavo jį nesiaurinti savo tėviš­ kės teisių. Pagaliau atėjo lemiamoji birželio 27 d. Netekę didžiulių. ma­ tydami. Piniginis vienetas turįs būti vie­ nodas. ieškodamas kompromisų. Jie ilgai tarėsi dėl savo po­ zicijos ir sutiko važiuoti į Liubliną tik tada. niekieno nekliu­ domi.. ir nebe­ galėjo ryžtis atvirai kovai su Lenkija. Katkevičius pasakė. kol nebūsiąs pakeltas. tirštai gyvenamų žemių. ir iš­ važiavę. kuriuo karalius pasižadėjo išsaugoti Lietuvos sienų neliečiamybę. jau posėdžiavusios kartu su lenkais. Kelis sykius tų derybų metu jis buvo net susirgęs iš nuovargio. kai Zigmantas jiems davė raštą. 15 225 . Vėliau ji buvo pakeista kita komi­ sija. Tada Katkevičius ironiškai atkirto: „Jei mes jums dovanoti. žirgelių žemai­ tukų.. Lietuviams vadovavo Kat­ kevičius su Valavičium.

buvo ban­ dyta galutinai sujungti ir valstybes. 1564 m. tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs. atskiras iždas. Zig­ manto Kęstutaičio aktai nė kiek nepakeitė buvusios santvarkos. Lietuvos nesuliejo su Lenkija nė pats aktas: liko visiškai atskira valstybės teritorija. Pa­ galiau 1571 m. Unijos aktas. 1501. nes kaip tik tada abi valstybės žuvo. o ypač tuo rūpinosi Aus­ trų Habsburgai ir caras Jonas I V . nepaisydama jo nuostatų. šis aktas buvo pirmasis. Seimai buvo bendri. aktas. kurį rinkdavosi ir lenkai. Tuo būdu išliko personalinės valstybių unijos ryšys: abi valstybės buvo vieno valdovo valdomos. nuo Kazimiero laikų lenkai ėmė rinktis sau karaliais visada tuos pačius asmenis. kai abiejų valstybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios. nes Lietuva. Jau buvo nustojęs savo reikšmės ir 1413 m. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis Liubline darant uniją karas su Maskva tebebuvo dar ne­ baigtas. o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. ta­ čiau jos negavo. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi visiškai savarankiškai. sulied. Augustui. o visi kiti (1499. nebebuvo ko rinkti valdovu. kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. Taip pat. Bet po trejų metų. 433—434 psl. Jis sukūrė savotišką dviejų valsty­ bių junginį.) aktai buvo lietuvių nepatvirtinti. tad noromis nenoromis jie turė­ davo rinktis tą patį valdovą. Tiesa. buvo padarytos paliaubos. paliko daug spragų. bet Lenkijos.. kurių viena — Ona — tebebuvo netekėjusi). kurias dar labiau padi­ dino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos.). jie dar ilgai šaukdavo ir savo atskirus seimus. Po to prasidėjo priesaika. Sostą valdžiusi 227 . Karas tuo būdu lai­ kinai pasibaigė. Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų. atskira kariuo­ menė. Karalius ir lenkai ramino. Tačiau t ą r y š į p a l a i k ė ne a k t a i . jog sutinką su visais lenkų paruoštojo akto nuostatais. tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų. Tačiau Lietuva palengva ar­ tėjo prie Lenkijos: Lietuvos bajorija nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų bajorija kovojo dėl savo luominių teisių praplėtimo. Tačiau tas nieko nepadėjo. Todėl. bet jau nebepavyko. tai buvo tik sutikimas laikytis pateiktų sąlygų už paramą prieš Švitrigailą. atskiros teisės. Nors unijos aktas ir leido. kurio lietuviai gal irgi būtų nesilaikę. Zigmantui Augustui mirus. Dabar jau buvo susitarta kartu rinkti valdovą ir tu­ rėti bendrą seimą. Liublino unijos akto reikšmė.apsiašarojo. Mirė savo mėgiamajame Knišine. gale. mirus bevaikiui Z. o visi Lietuvos atstovai suklaupė. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti Lenkų paramos. bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau rei226 kalingus įstatymus. Tuo būdu X V I I I amž. visiškai neatsiklausdama lenkų. Pagaliau 1572 m. (liepos 7 d . Gavę karaliaus atsakymą. o kartais ir Lietuvos noras jo nenu­ traukti. iki tol abiejų pusių bu­ vo pripažinti tik 1413 m. kad jie norį tik gero ir kad unija išeisianti tik įnaudą Lietuvai. padėkos pa­ maldos. ir jų žemės buvo užgrobtos kai­ mynų (žiūr. silpnas senelis. kuriuos išsirinkdavo Lietuva sau didžiaisiais kunigaikščiais. lietuviai tarėsi dar 3 valandas ir tą pačią dieną pranešė. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus. Scena sugraudino net karalių ir lenkus: beveik visi verkė. nepaisydami unijos akto nuostatų. niekas su tais aktais nebesiskaitė. tai karas savaime aprimo. pavojui praėjus. Palenkėję. Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Au­ gusto mirties. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą. ) mirė Zigmantas Augustas. Jam tada dar te­ buvo tik 52 m. atskira jos valdžia. kaip kad nesilaikė daugelio ankstyvesnių susitarimų. ir Zigmanto Kęstutaičio aktai. Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva: jis nenorėjo tuo būdu jai įsipykti. T u o būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir to­ liau išliko visiškai savarankiška. Maskvos pavojus lietuviams ne­ leido rinktis sau atskiro valdovo. kurį galima pavadinti unijos aktu. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys. Tai buvo lenkų reikalavimas. prie­ šingai. o liepos 1 d. kokio ligi tol dar nebuvo. rinkosi sau valdovus.unas valstybes. 14. grasindamas karu galėjo rei­ kalauti sosto sau arba sūnui. buvo patvirtinti patys aktai. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. palengva taip pat buvo vienodanami išlikę skirtumai ir vals­ tybinėje organizacijoje.

jis nebegalėjo vesti. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėjo kova tarp p r o t e s t a n t ų ir k a t a l i k ų . visokių dvaro patai­ kūnų apsupamas dažnai keičiamomis favoritėmis. pradedant 229 . nusigyvenę. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovoti su pasitaikančiais sunkumais. Po Vytauto mirties Lie­ tuvos valdovai visada būdavo renkami.Zigmanto Augusto antkapis Krokuvos katedroje. ta­ čiau su ja negyveno. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. tiek visuomenėje. Gyveno atsiskyręs. D i p l o m a t a s jis buvo neblogas. ji išvažiavo į Vieną. Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras. Krašto valdymo aparatas iki X V I amž. Tačiau jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat jos liūdėjo. bet dėl tos pačios priežasties nesiryžo. Jis pats buvo svyruo­ jąs katalikas. kad galėtų gauti persiskyrimą su žmona. Jis ir pats buvo linkęs pereiti 228 į protestantizmą. bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje. Augusto laikai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. C. bet iš tėvų gautas brangenybes jis vis dėlto išsaugojo. bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus. Buvo labai išlaidus ir duodavosi iš­ naudojamas visokiems intrigantams. Barborai mirus. Z. mokėjo pastebėti žmonių silpnu­ mus ir jais pasinaudoti. ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas). (Gersono paveikslas). Mokėjo laukti patogaus mo­ mento. ir todėl nebetiko kandidatais į valdovus. Gedimino šeimos šaka pasibaigė. Zigmantas Augustas liūdi mirusios Barboros. nešiojo juodus apdarus. Todėl jam nuolat trūko pini­ gų. dar buvo gyvų daug Gedimino giminės kunigaikščių. Negaudamas persisky­ rimo. todėl nerėmė protestantų. pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto. antrosios pusės Didysis kunigaikštis ir jo valdžia. gyveno juodai išmuštuose kambariuose. Lietuvos vidaus santykiai XVI amžiuje I. Tiesa. tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvasi­ ninkais. gerai pažino savo valdinius. Vis tai buvo svarbūs faktai. kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę. tiek ūkyje: buvo įvykdyta valakų reforma. jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į ka­ talikybę. Bet kadangi.

kurie valdė paprastus dvarus ir ne­ didelius valsčius. Provincijų valdymas. Vieti­ ninko neturėjo ir Žemaitija. jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1I% visų dvaro pajamų. Todėl jau nuo senų laikų jo rūmuose buvo eilė žmonių.) buvo išskirtos kai kurios sritys.). 230 į vietininkų panašių. valdydamas kraštą per vietininkus ir vaivadas bei seniūnus. Be to. Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo ku­ nigaikščio t u r t o v a l d y t o j o .. Savo dvarams administruoti ir tvar­ kai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus. tie urėdai gaudavo pareigas tiktai iškilmėse (ir tai ne visi). Kadangi Vilniaus ir Trakų vaivadijos buvo labai didelės. kiti — iki savo ar vaikų gyvos galvos. dar buvo nemaža smulkesnių urėdų: kambarinių. o k i e m o h e t m o n a s . Jis ne tiktai patsai valdė daugybę didžiulių dvarų. Be šių. Todėl visi žemės valdytojai turėjo jam atlikti tam tikras pa­ reigas: bajorai eidavo į karą. Jis buvo lygus su vaiva­ domis.). vadinamus ne vieti­ ninkais. o kariuomenei vadovauti — h e t m o n a i . Lietuvoje valdovas buvo laikomas visos valstybės šeimininku. bet ir apylinkės bajorų bylas. 198—201 psl. pini­ giniams reikalams tvarkyti buvo i ž d i n i n k a i .Kazimieru. bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys. iš Vilniaus vaivadijos buvo išskir­ ta Naugarduko. (Bet tose dviejose di­ džiulėse vaivadijose buvo taip pat ir vietininkų. būtent ministerių. Visa tai jis galėjo daryti laisvai.t. tačiau visų pareigos buvo vienodos. atsiradęs nuo 1521 m. 231 . tai iš jų ( X V I a. kurie vesdavo savo srities bajoriją į karą ir turėdavo kitokių. tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių. tie. Tai buvo lenkiškojo tipo urėdai. Vė­ liau visų tų urėdų vardai virto savotiškais garbės titulais. vadovaudavo samdytajai kariuomenei (vėliau kiemo hetmonas buvo pradėtas vadinti lauko hetmonu). Pagal seną paprotį. duonos raikytojų. jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių. o ma­ žesnieji vietininkai. kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. Didysis kunigaikštis. Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogai­ los palikuonys. 2 ) p i l i e s k o m e n d a n ­ to ir 3) t e i s ė j o. T i k dvarų administracijai ir valstiečiams val­ dyti jie turėjo sau padėjėjų: tėvūnų. pristovų. Čia nuo Vytauto laikų buvo krašto viršininkas. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis. Taip buvo valdomas visas kraštas. įvairiausiems didžiojo kunigaikščio kanceliarijos reikalams vesti buvo k a n c l e r i a i ir jų pavaduotojai v i c e k a n c l e r i a i (nuo 1566 m.). kitiems žemių duodavo kunigaikštis. ir jie buvo svar­ biausi urėdai. stalininkų. y. Vėliau Žemaitijai buvo paskirtas ir kaštelionas (1566 m. o iš Trakų — Brastos vaivadija. vadinamas s e n i ū n u . kurie buvo vadinami v i e t i n i n k a i s . tačiau valstybės politikoje jį varžė įsigalėjusi p o n ų t a r y b a ir s e i m a i (žiūr. Jų buvo visoje valstybėje. tvarkai ir iškilmių cere­ monijoms prižiūrėti buvo m a r š a l k o s . taurininkų ir t. Vieni žemes gaudavo amžinai. iš kurių pajamų padeng­ davo valstybės išlaidas. Tik Vilniaus ir Trakų sritys nuo 1413 m. todėl jo valdymas buvo pa­ našus į didelių žemės plotų savininko valdymą. bet v a i v a d o m i s . valstiečiai mokėdavo tam tikrus mokesčius ir atlikdavo darbus. valdančių di­ džiojo kunigaikščio dvarus su mažesnėmis apylinkėmis). bet buvo ir viso krašto savininkas. Jiems karo reikaluose ir teismuose tarsi padėjėjai buvo k a š t e l i o n a i . pareigų. Maždaug tuo pat metu didžiųjų sričių (buvusiųjų atskirų kunigaikštys­ čių) vietininkai gavo irgi lenkiškuosius vaivadų vardus. šimtininkų ir t. t. Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus. t. turinčių tam tikrų pareigų. Vieni bajorai valdė že­ mes iš senovės. Hetmonų buvo du: k r a š t o h e t m o n a s vadovaudavo į karą susirinkusiai bajorijai. Didžiojo kunigaikščio rūmų urėdai. kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse. turėjo savo viršininkus. vėliau ypatingą reikšmę įgavusių ministerių. gavusios savo atski­ rus vaivadas. Jų buvo įvai­ rių. arklininkų. buvo pradėti vadinti s e n i ū n a i s . o dar kiti — iki norėjo didysis kunigaikštis. vyriausiųjų virėjų. Didžiojo kunigaikščio rūmų saugumui. Taip antai. pats negalėjo atlikti visų reikalų.

Pagaliau 1564 metų sei­ me didysis kunigaikštis su tuo bajorijos reikalavimu sutiko. Taip pat seimeliuose buvo renkami at­ stovai į seimą ir surašomos jiems instrukcijos. buvo sudaryti teisminiai p a v i e t a i . jos labai ilgai užsigulėdavo. Krašto padalinimas į pavietus ir vaivadijas. Lietuvos bajorijai labiausiai ne­ patiko. o tik po vieną kiekvienam paviete. didžiojo kunigaikščio dvarų val232 d y tojai. Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. Lietuvos įstatymai ir Statutas Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. vadinamo­ sios civilinės bylos. kurie palengva išnyko. Dėl to bajorija seimuose nuolat kėlė teismų klausimą. Ukmergės ir Breslaujos. Įvedant naujuosius teismus. grįžę iš seimo. teisėjo pavaduotojo ir raštininko. kokie buvo Lenkijoje. Dvasininkai. vadinami ž e m ė s t e i s m a i s . o kitas — viena taryba. Pilies teismas priklausė vaivadai arba didžiojo kunigaikščio skirtajam seniūnui. Šių sprendimus buvo galima apskųsti pačiam didžiajam kunigaikščiui. pradžioje. ir valstiečių teisėjais pasidarė tie. Seimeliuose bajorija apsvarstydavo savo reikalus. kurios laikėsi tiek valdo233 . kad teismai priklauso didžiojo kunigaikščio skirtiems urėdams. vadinamajam p i l i e s t e i s m u i . ir bylos iš vieno teismo eidavo į kitą be jokios tvarkos. Valstiečiai anksčiau turėjo savo teismus. Kiekviename dabar naujai sudarytame paviete buvo vienas didžiojo kunigaikščio skiriamas urėdas — pakamorė. ir buvo pradėti steigti nauji bajorijos teismai. padarydavo pranešimus apie seimo darbus.. Pagaliau baudžiamosios (kriminalinės) bylos buvo pavestos spręsti trečiam. Tad administracijos urėdai ir teismai buvo sujungti. Pilies teismai priklausė seniūnams. o bajorų dvaruose — bajorai. Renkamas buvo tik žemės teismas. taigi valdovo dvaruose teisė vietininkai. ir t. Ji reikalavo. išsirinkdavo teismą ir kitus urėdus. kurių buvo palikta nebe tiek daug. vėliau jie paprastai buvo vadinami l a i k y t o j a i s (tenutarii). iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Ašmenos. o iš Trakų vaiva­ dijos — Gardino. Pilies teismai pavietuose priklausė seniūnams. t. Gyvenimas bu­ vo tvarkomas p a p r o č i ų t e i s e .2. Teismai buvo nevienodi: jie buvo atskiri kiekvienam luo­ mui. t. miestiečiai ir žydai turėjo savo atskirus teismus. kurie valdė dvarą. ir didelių sričių. jis irgi buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio. Tik bylos dėl žemės ribų (ežių) buvo pa­ vestos atskiram p a k a m o r ė s teismui. seniūnai. o bajorai nuo seno priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. 2emės teismams rinkti buvo įvesti viso pavieto arba vaivadijos bajorų suvažiavimai. bet iš kai kurių didelių vaivadijų buvo išskirti net keli pavietai. nebeteko teisės teisti bajorus. jis susidėjo iš teisėjo. Apskri­ tai teismų srity buvo painiava. Teismų reforma 1564 m. Jiems buvo pavestos spręsti visos bylos dėl turto. y. Dažniausiai teisdavo ne patys seniūnai. Pirmiausia buvo įkurti pa­ čių bajorų renkamieji teismai. vaivados. jie galutinai buvo sutvarkyti tiktai 1566 m. be to. kaip kad anksčiau. o vaivadijose — vaivadoms. Kai kurie iš jų sutapo su vaivadijomis. 3. Naujieji teismai buvo trejopi. r e l i a c i n i u o s e atstovai. Bet ir tokiais atvejais bylas paprastai spręsdavo ne jis vienas: kai kurias iš jų jis spręsdavo kartu su taryba. Sprendimams rašyti ir teismo kny­ goms vesti buvo seniūno arba vaivados skiriamas „pilies rašti­ ninkas". Pakamorė teisė patsai. e l e k c i n i u o s e būdavo renkami pavieto arba vaivadijos urė­ dai. buvusiųjų kunigaikštysčių. Toks krašto padalinimas į vaivadijas ir pavietus išbuvo iki valstybės pabaigos. Lydos. kad Lietuvoje būtų įvesti tokie pat pačių bajorų teismai. vadinami s e i m e l i a i s . ir kiekvienas iš jų turėjo atskirus vardus: p r i e š s e i m i n i u o s e s e i m e l i u o s e bū­ davo renkami atstovai į seimą. Seimeliai. Tuo būdu visi kiti vietininkai. reikalaudama reformos. Kauno ir Upytės pavietai. Bet kadangi pats didysis kunigaikštis negalėjo iš­ spręsti visų bylų. Vėliau seimeliai buvo šaukiami vienam kuriam reikalui. Visas kraš­ tas jau anksčiau buvo padalintas į vaivadijas. pav. tai paprastai ir bajorus teisdavo jo paskirti urė­ dai — vietininkai. vietininkai jau buvo gavę vaivadų vardą dar X V I amž. kuriems rinkti buvo šaukiamas pavieto bajorų seimelis. o jų paskirti vietininkai ir teisėjai. kuris visas tokias bylas spręs­ davo vietoje.

131 psl. y. Kiekvienas skyrius liečia kurį nors atskirą dalyką: vienas — valdovą ir nusikaltimus prieš jį. t. už Zigmanto Augusto išrinkimą didžiuoju kunigaikščiu jo tėvas Zigmantas II pažadėjo išleisti sta­ tutą. L i e t u v o s S t a t u t o vardu. suteikta Horodlėje (žiūr. kurių viena apibrėžė bajorijos. Apie naująją laidą buvo pradėta rūpin­ tis dar tais pačiais 1566 m. penktas — įvairiausius krimina­ linius nusikaltimus. Tiesa. žydams ir t. kad jis reikalingas pataisų. Kaip tik tuo metu Lietu­ voje vyko didelės atmainos teisiniuose santykiuose: bajorija kaskart vis daugiau įgavo teisių. Išleidus pirmąjį Statutą. Tas laukiamasis statutas ir buvo paskelbtas 1529 m. Buvo nemaža ir provincijų privilegijų. ir jis tebuvo paskelb­ tas tik 1 5 6 6 m. ketvirtas — paveldėjimo teises. Pirmasis bandymas įstaty­ mus kodifikuoti buvo padarytas 1468 m. išleidus vadinamąjį K az i m i e r o T e i s y n ą . daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. ir Zigmanto Kęstutaičio 1434 m.. tam. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės. jos niekad nebuvo išspausdintos (tik dabar jos yra išspausdintos 235 . Todėl netrukus pasirodė. Len­ kai nuo Kazimiero Didžiojo laikų. y. Ši a n t r o j i l a i d a buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. buvo davęs dvi krašto privilegijas.vai. Kai bajorija pradėjo įgauti kaskart vis daugiau reikšmės. dar buvo paskelbtos dvi krašto privilegijos. bajorams arba dvasininkams. o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. Jame surinktos teisės pa­ imtos iš privilegijų ir gyvenime veikusiųjų papročių. Be to.. jis buvo nutartas įvesti 1564 m. Pirmosios dvi laidos buvo rankraštinės. jis būdavo vadina­ mas k r a š t o p r i v i l e g i j a . atsakiusi to meto tei­ sių mokslo reikalavimams. ir t. vadinamąjį Vislicos Kodeksą. Tačiau jis teapėmė tik kai kuriuos baudžia­ mosios teisės ir teismo proceso dalykus. pasiskolintų iš lenkų ir iš rusų. dar būdavo privilegijų. kad teisės būtų surašytos. t. turėjo savo teisių rinkinį. privilegija (žiūr. krikštydamas Lietuvą. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai. Seimų pataisytas. nuo X I V amž. Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams. Jei dokumentas liesdavo visą kraštą.). Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose. veikiai pa­ sirodė. Naujų teisinių normų davė 1413 m. kuriame turėjo būti surinktos visos krašte veikiančiosios tei­ sės. 180 psl. ir kūrė naują. — t r e č i a ir p a s k u ­ t i n ė l a i d a . vadinamuose privilegijomis. Jogaila. Antai dar 1387 m. Dar daugiau padarė teisinių atmainų 1447 m. — teišėjo vos 1588 m. ir daugely atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas. duo­ damų Bažnyčiai. tu­ rinčiu visas teises. Nauj5s Statuto laidos klau­ simas buvo keliamas net keliuose seimuose. o 1522 m. ji ėmė rei­ kalauti. kad ir antroji Statuto laida dar reikalinga pataisų. tačiau jos visos pritaikytos Lietuvos gyvenimui. Visos trys Statuto laidos buvo parašytos to meto Lietuvoje vartojama gudų rašto kalba.).).). tiek gyventojai. Po jo. tačiau tuo tarpu su Maskva ėjusio karo reikalai tatai sutrukdė. nes yra visiškai lietuviškas. t. o šie — į 282 straipsnius. Tad teismams būdavo labai sunku susivaikyti vi­ soje toje painiavoje. didžioji Kazimiero privilegija (žiūr. 1492 ir 1506 m. jei tik vieną sritį — p r o v i n ­ c i j o s p r i v i l e g i j a . jame yra nemaža bajorijos teisių. Tuo jis ir reikšmingas. 111 psl. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug.. t. be to. Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti.. miestams. — vadinasi. Medžiagos ruošiamajam Statutui buvo nemaža. o Lietuvos Statute yra savotiška sistema. panašią į Lenkijos. Visas Statutas padalintas 234 j 13 skyrių. Jogailos ir Vytauto privilegija. veikiantį visame krašte. Statutas. buvo taisomas kelių komisijų. tačiau ji. kartais tik vienos kurios srities. o kita katalikų Bažnyčios ir kata­ likiškosios bajorijos teises (žiūr. Naujos Statuto laidos. I-sis Lietuvos Statutas visas krašte veikiančiąsias teises su­ vedė į vieną gerai apgalvotą sistemą. atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos. tačiau Lietu­ vos Statutas jį toli praneša savo sistemingumu. jos būdavo nevienodos. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. darėsi vieninteliu luomu. 170 psl. Jis daug kuo pra­ lenkė tuo metu Lietuvos kaimynų turėtus teisių rinkinius. nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui. Vėliau jos buvo išverstos į lotynų ir į lenkų kalbas. trečias — bajorų žemės teises. kuriomis buvo sunormuotos ponų tarybos teisės dalyvauti valstybės valdyme. kitas — valstybės gynimą. kam priklausė dvarai. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rin­ kinį. valstybinę santvarką. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo abso­ liutiška. paruoštas vadovaujant kancleriui Albertui Goš­ tautui. Vislicos Ko­ dekse mechaniškai sukrautos įvairios privilegijos ir įstatymai.

kiek dabar už 5 litus). per metus būdavo sumokama 20 auksinų. lietuviai išrei­ kalavo. Žodžiu. O iždas tam reikalui pinigų surinkdavo iš valstybės dvarų. Taikos metu samdi­ niai buvo reikalingi pilių įguloms. Kadangi Lietuvos Statutas galiojo ne tiktai iki nepriklausomybės pabaigos. Be to. kiek kuris bajoras turi statyti ginkluotų karių. už skatiką buvo galima nupirkti maždaug tiek pat. vadinamo Senuoju. Jos pagrindinė pareiga buvo kariauti. laikais jau daug daugiau buvo pradėta samdyti kariuomenės. Kareiviui. artilerijai. kurios bū­ davo hetmonų žinioje. kad jis savo 1447 m. nes šauktiniai bajorai sudarydavo vien kavaleriją. arba 15 milijonų litų (iš tos algos kareiviai turėdavo ir pragyventi). t. būdavo uždedami specialūs mokesčiai. pagaliau buvo kariaujama vien tik su samdyta kariuomene. Mat. Karo prievolė bajorams buvo labai nemaloni. 4. Zigmanto I I . Tuo metu ir visoje Europoje kariuomenė buvo samdyta. nes yra visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezul­ tatas. Tik trečioji laida buvo išspausdinta iš pra­ džių gudų kalba. Juo kuris bajoras buvo turtingesnis. Lietuvoje ji atsirado ne iš karto. dažnai. Paprastai nuo 5—8-nių bajoro valdomų valstiečių sodybų (vėliau — valakų) turėjo būti duodamas vienas karys. Ypač jie buvo reikalingi specia­ l i o m s kariuomenės rūšims. kad jie eitų į karą. turi atiduoti kariuomenės reikalams 1U seniūnijos dvarų pajamų (tas mokestis buvo vadinamas k v a r t a ) . O be to. Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė. — pavyzdžiui. Pirmiausia jis yra geras visuomeninės ir valstybinės to meto Lietuvos kultūros rodiklis. buvo jau garsiame Tanenbergo mū­ ryje. kai sam­ dyta jai kariuomenei reikėdavo pagalbos. Zigmanto Augusto laikais buvo nustatyta. Neturtingas bajoras turėdavo eiti kariauti pats vienas. pradėdavo svarstyti valstybės reikalus. nes lenkai iš Lenkijoj gyvenančio didžiojo kuni­ gaikščio stengėsi išgauti sau teisių ir vietų Lietuvoje. Pinigai būdavo įteikiami karininkams. ir siųsdavo didžiajam kunigaikščiui įvairiau• . t. mokant vidutiniškai po 5 auksinus už metų ketvirtį. Kariuomenei samdyti būdavo skiriamos tam tikros sumos pinigų. 236 |uip išvengti karo. kuriuo iš bajoro. ne kokie iš bajorų buvo ir kariai: nedrausmingi.000. juo labiau jie pradėjo jos vengti. Kiekvieną metų ketvirtį kareiviai gaudavo po 5—6 auksinus. Neišnyko jie ir vėliau. y. privilegijoje pasižadėtų neduoti jokiam svetimšaliui vietų ir dvarų Lietuvoje ir saugoti. y. Lietuvos apsaugos organizacija X V I amžiuje. Pirmieji samdiniai kareiviai buvo svetimšaliai. kurie kiekvienas susamdydavo sau pavestą dalį. arba 600 skatikų (vieno skatiko vertė tada buvo lygi maždaug 5 litams. o patys neturtingieji bajorai pastaty­ davo vieną karį bent keliese susidėję. Bajorų karinė prievolė. Ramiu laiku tų mokes­ čių pakakdavo. kad nesusiaurėtų Lietuvos sienos. bet dar ilgai ir Lietuvą užėmus rusams (iki 1840 m. juo daugiau turėjo vestis į karą tarnų. bet ir su savo tar­ nais. jie buvo pradėti samdyt Vytauto laikais. didysis kunigaikštis visada reikalaudavo. taigi jai būdavo išmokama apie 3 milijonus skatikų. neinančio į karą. tartis. seniūnai ir laikytojai. turėjo būti atimta žemė. Toliau algas kareiviams mo­ kėdavo iždas. valstybei dar atsėjo artilerija ir kitos karo reikmenės. o karo metu. ypač čekų. 237 . Todėl. Buvo net toks įstatymas. Duodamas bajorams naujų žemių. tad juo toliau. kad visi. Tuo būdu buvo pradėtos laikyti nuolatinės samdytosios kariuomenės dalys. Samdyta kariuomenė. kariuomenei bū­ davo išleidžiama didžiausia visų valstybės pajamų dalis. Samdytinių. M / reikalavimų. o ba­ jorijos buvo šaukiamasi tik ypatingai sunkiais laikais. Buvo sudaryti sąrašai. Bajorai turėjo eiti kariauti ne tik patys. tuo metu buvo labai aktualus klausimas. Be to. daugiau turėjo žemės. o vėliau daug kartų perspausdinta lenkiškai.). gaunantieji valdyti valstybės dvarus. Tatai buvo įtraukta ir į visas tris Statuto laidas. susirinkę į karą. Dėl to pamažu bajorų kariuomenė buvo keifiama samdyta kariuomene. kai daugiau reikėdavo samdyti kariuomenės.mokslo reikalams). jis turėjo nepaprastą reikšmę tolimesniam Lietu­ vos valstybės gyvenimui. kaip apsisaugoti nuo lenkų įtakos Lietuvos vidaus gyvenime. išleisdami į Lenkiją savo kunigaikštį Kazimierą. Pirmoji krašto gynėja nuo senų senovės buvo bajorija. tai jis išsaugojo Lietuvą lietuviams: jo dėka svetimšaliai negalėjo įsigyti dvarų Lietuvoje. Kariuo­ menės Zigmanto II laikais Lietuvoje buvo išlaikoma apie 5.

kiti — pririšti prie žemės. ir savo didžiuliuose dvaruose jautėsi. ir dalis jų virsdavo vals­ tiečiais. jog ne­ bepajėgė net išsilaikyti ponų tarpe ir susiliejo su paprastaisiais bajorais. privilegija didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo tokių pabėgėlių valstiečių nebepriimti į savo dvarus (žiūr. o pareigų — jokių. kad. bet ir jų že­ mėse gyveną smulkbajoriai. kad visos aukš­ tesniosios dvasininkų vietos būtų skiriamos tiktai bajorams. Remdamiesi ta privilegija. pablo­ gėjo ir ekonominė jų būklė. Todėl ji pa­ dėjo p a g r i n d ą b a u d ž i a v a i . be to. bajorai susigrąžindavo pabėgusius savo valstiečius. ku­ rie anksčiau buvo bežemiai dvaro bernai.). netekę savo sričių ir pasidarę paprastais žemvaldžiais. turėjęs daugiausia tei­ sių ir mažiausia pareigų. o daug kur ir X V I amž. buvo dar vi­ siškai neturtingų bajorų. ir pagaliau iš jo būdavo reikalaujama valstiečių pareigų. Palengva kai kurie iš jų nepaprastai praturtėjo. tai savo statomųjų karių jie nesiųsdavo po pavieto vėliava. Bet X V I amžiuje jie visi suvienodėjo. 238 Pašauktas į karą. Kai kurie iš jų tiek nusmuko. kaip ir bajorai. Dvasininkai buvo toks pat privilegijuotas luomas. o vergai. Prie šito ponų sluoksnio prisi­ jungė ir visi senieji kunigaikščiai. Jis nuvesdavo pavieto bajoriją pas vaivadą. Be to. o iš jos negaudavo nieko. Valstybėje jie turėjo tik parei­ gas. Greta turtingų ponų ir vidutinės bajorijos. Nuo X V I amž. 181 psl. jo bajorystė būdavo pamirštama. tų vietų faktiškai negaudavo nebajorai ir anksčiau. nes jiems priklausė ne tik valstiečiai. kiekvienas bajoras turėdavo stoti po savo pavieto vėliava. Valstiečių būklė didžiojo kunigaikščio dvaruose buvo daug geresnė. XV ir X V I amž. Bet ponai ir kare turėdavo privilegijų. nes visas jų bylas sprendė pats ponas. Ne kiekvienam iš jų pasisekdavo įrodyti savo bajorystę. Tuo būdu visi valstiečiai susilygino (žiūr. tačiau. eidavo į karą arba atlikdavo pasiuntinių ir laiškanešių pareigas. gavo po plotą žemės ir virto paprastais pririštaisiais valstiečiais baudžiauninkais. negu bajorų dvaruose. Kadangi jų žemių būdavo daugely pavietų. kurią nešdavo pavieto v ė l i a v i n i n k a s . Bet šitam laikotarpy jų būklė ėmė vienodėti: laisvieji neteko savo laisvės. pri­ vilegijuotus pulkus. Kartais koks nors iš tokių bajorų. 239 . nebeturėjo nė kam pasiskųsti. Ta pati privilegija pripažino bajorams teisę ir teisti savo valstiečius. teisių. dar eidavo dvarui dirbti. Todėl iš bajorų dvarų daugelis jų bėgdavo į didžiojo kunigaikščio dvarus. Praturtėję. Tačiau bajorų luomo sudėtis buvo labai marga. ir jų žemės su paskutine jų giminės dukteria atiteko galingiausiajai to meto ponų šeimai. Daugiausia reikšmės ir teisių turėjo didžturčiai po­ nai. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai Bajorai buvo aukščiausiasis luomas. Valstiečiai buvo gausingiausias visuomenės sluoksnis. o šis ją pavesdavo hetmono žiniai. Vieni iš jų tiktai mokėjo tam tikras pinigines ar natūralines duokles. 1447 m. būtent Radviloms. Tiesa. gyvendamas tarp valstiečių ar kur nors nuošaliai. Nuo valstiečių jie skyrėsi tik tuo. buvo daug laisvųjų valstiečių.). bajorija išreikalavo. Dažnai keli tokie neturtingi bajorai susidėję statydavo vieną karį.II. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. gale išmirė. Mokesčius jie mokėdavo tik tada. kurie betgi X V I amž. jiems nereikėjo eiti į darbą ir mokėti valstiečių mokamųjų mo­ kesčių. Kai pagaliau išnyko ir ši prievolė. — nelygu jų turtas. o kai kurie net bėgdavo ir į užsienius. o kiti. o sudarydavo savo atskirus. o treti — vergai. kaip kokie ku­ nigaikščiai. kurie iš savo gyvenamųjų vietų galėjo laisvai kitur persikelti. jie būdavo teisiami ne turtingesniųjų bajorų teismų. Dar X V . o didžiojo kunigaikščio vietininkų ar seniūnų. kai juos patys seime užsidėdavo. kurie sudarė pereinamąjį sluoksnį tarp bajorų ir valstiečių. ne­ turįs betgi jokių politiniu. nei­ davo jokių pareigų. Iš visų pareigų jiems buvo likusi tiktai vienintelė karo prievolė. Iki tol vieni buvo laisvi. jie ga­ lėdavo tapti pilnateisiais bajorais. 245 psl.. kurie įėjo į didžiojo kunigaikščio tarybą ir turėjo visas svar­ biausias vietas valstybėje. Ilgiausiai išsilaikė savo srityje Slucko kunigaikščiai. bajorai beturėjo tik teises. Nors ir labai spaudžiami. tačiau valstiečiai jau nebegalėjo išsikelti iš savo pono dvaro. visi virto lygiais bau­ džiauninkais.

priėmus įstatymą. nebajorams patekti į aukštesniąsias dvasi­ ninkų vietas jau nebebuvo jokios vilties. Tokias teises turį miestai pa­ tys rinkdavo savo viršininkus ir teisėjus (nepriklausė bajorų teismams). jis netekdavo bajorystės. Be to. jeigu bajoras pradėdavo verstis šituo miestie­ čio darbu. Jų visų vietos buvo garbingesnės už pasaulinių senatorių vietas. Lietuvoje nebuvo gerų sąlygų miestams klestėti. Tie cechai buvo irgi tam tikri savivaldybės organai. 240 I IIįtUVOS I s t o r i j a . i j o m i s . Visi vyskupai buvo tarybos nariai. mėsi­ ninkų. Jogailos duota privilegija visos baž­ nytinės žemės buvo atleistos nuo bet kokių pareigų valsty­ bei. Todėl Lietuvos miestuose emė koncentruotis svetimtaučiai. kurpių. tiek dvasininkų mokesčiai buvo ne nuolatiniai. o vėliau — senatoriai. i v o teismus. kad karo prievolė ir mokesčiai ne­ aplenktų nė dvasininkų žemių. privilegijos pravoslavams ne­ leido gauti valstybinių vietų. 1387 ir 1413 m. Tik Zigmantas Augustas 1551 m. nuo bažnytinių dvarų būdavo imami tam tikri mokesčiai tik karo reikalams. Žydai buvo ne tik atskira tauta. Didesniųjų miestų gyventojai gavo teises sa­ varankiškai tvarkytis. savivaldybes ir s . kuris turėjo savotiškas teises. ir daugelis ėmė virsti katalikais. Bet kadangi kunigams kariauti draudžia kanonai. Tikybų santykiai. T o ­ dėl bajorija ėmė reikalauti. Tačiau seimeliuose ir seimuose dvasininkai nedalyvavo. Visi miestiečiai pagal verslus buvo susiorganizavę į c e c h u s . 1387 m. kurie rūpinosi vienos profesijos reikalais. Bažnyčiai X V I amž. tai nuo karinės prievolės jie vis dėlto apsi­ gynė. Jų savivaldybiniai organai buvo vadinami k abalais. Lietuvos valsty­ bės ribose buvo daug ir pravoslavų. tačiau valstybinių vietų jie vis tiek negalėjo gauti. Tiek bajorijos. o ne iš pareigos. kurie su parapija gaudavo ir žemės. Miestiečiai. visas jų pelnas eidavo bažnyčioms ir dvasininkams. Nebajorai galėjo būti tik paprastais vikarais. Tos jų savivaldybių teisės buvo vadi­ namos m a g d e b u r g i n ė m i s m i e s t ų t e i s ė m i s . tas neturėjo teisės verstis tuo verslu. jau priklausė daugybė dvarų. aludarių ir daugybė kitų cechų. kuriuos visada gaudavo dvasininkai (po vieną sek­ retorių ir po vieną referendorių visada būdavo iš dvasininkų). buvo ke­ letas urėdų. pri­ vilegija visiškai sulygino pravoslavus bajorus su katalikais. Be to. bet klebonais. arba tiesiog m a g d e b u r g . kiti buvo pa­ likti testamentais. kaip fundacija kuriant bažnyčias. todėl jų mokesčiai būdavo vadinami aukomis (sub • sidium charitativum). (Ano meto piešinys — planas). jau turėjo būti bajorai. Lietuvoje valstybinė tikyba buvo katalikų. Bet vėliau jie vėl buvo spaudžiami. Vieni jų buvo gauti. dva­ sininkai mokėdavo mokesčius tarsi iš savo geros valios. Prekybą ir amatus bajorai laikė žeminančiais verslais. 16 Vilnius XVI amž. o kiekvieną kartą atskirai uždedami. ypač vokiečiai ir žydai. Zigmanto Kęstutaičio privilegija suly­ gino civilines pravoslavų teises su katalikų teisėmis. todėl tik katalikų dvasininkai teturėjo visas teises. kurių dvasininkai betgi neturėjo jokių politinių teisių. Buvo atskiri stalių. Apskritai dvasininkų įtaka buvo didelė. 241 . Kas nepriklausė prie atitinkamo cecho. bet ir visai atskiras visuo­ menės sluoksnis. Jais galėjo verstis lik miestiečiai.

tačiau X V I I amž. Visus tuos produktus būdavo sunku paversti pinigai. kad kuo daugiausia gautų pinigų. Zigmanto II laikais vienas krikštytas žydas Abraomas Juozapavičius buvo net Lietuvos iždininku. už kurias didžiajam kunigaikščiui sumokėdavo tam tikrą sumą pinigų. Tais laikais jie pa­ našiai vertėsi ir vakarų Europoje. y. taip ir Lietuvoje. jie buvo visų žydų bendruomenių centras. Taip tada buvo visoje Europoje. todėl Zigmanto II laikais buvo stengiamasi natūralijų duokles pakeisti piniginėmis: vietoj produktų buvo įvedami mokesčiai. Aleksandras 1495 m. tuo metu žydai buvo išvaryti iš Čekijos. išskyrus kruvinus rūbus. jų turtus didysis kunigaikštis sau konfiskavo. X V I amžiaus pra­ džioje atsirado javų pareikalavimas eksportui. taip antai. jie nebegalėdavo net išeiti iš savo kvartalo. Ligi tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis. Jiems tuomet buvo įsiskolinę daug ba­ jorų ir net patsai didysis kunigaikštis. Jie. Totoriai sudarė taip pat atskirą visuomenės sluoksnį su savo teisėmis. Žemdirbystė ir girių eksploatavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. žąsų. kurių perkamoji vertė tada buvo apie 150. jiems skir­ tuose kvartaluose.000 auksinų mokesčiu (apie 20. tam tikru įsakymu išvarė žydus iš Lietuvos. suveždavo grūdų. vadinamuose g e t o m i s (ghetto). rasit sekdamas tuo pavyz­ džiu. kurie skolindavo pinigus už tam tikrus laidus. kaip visur. Kai kurie apsukrūs žydai įga­ vo net didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą. Ypač daug pelno jie gaudavo iš nuomojamų mui­ tinių.000 ka­ rių. t. 1503 m. jie turėjo nešioti skirtingus apdarus ir geltonas kepuraites. jiems buvo duo­ tos savivaldybės. kitus atviliojo į Lietuvą geresnio gyvenimo perspektyvos. ir nepriklausė bajorams. Lietuvos ūky įvyko daug permainų. Laidais jie ga­ lėdavo imti visokius daiktus ir nejudamąjį turtą (dvarus. y. Vytautas pir­ masis davė privilegijas atskirų miestų žydams. iš Ispanijos (1492 m. O tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs žydų persekiojimas Vakaruose.Kada Lietuvoje atsirado žydų. Žo­ džiu. įsiga­ lėjo pačių žydų seimai. Valstybės ūkis X V I amžiuje Žemės ūkis. Bet pir­ mieji jų kahalai atsirado jau Vytauto laikais. Pagrindinis jų verslas buvo p i n i g ų s k o ­ l i n i m a s . na­ mus). Seimai išrinkdavo vieną visai Lietuvai žydų mokesčių rinkėją ir gynė žydų reikalus prieš valdžią. o paskui patys iš pirklių imdavo muitus. Kai kurie žydai Lietuvoje greit pralobo ir tapo dideliais pi­ niguočiais. Valstybei žydai mokėjo pagalvinį mokestį. Mat. nes ten buvo seniausioji žydų bendruomenė. Įsigalėję žydai išgaudavo kaskart vis naujų savo privile­ gijų patvirtinimų. Senuose miestuose 242 (n mūsų Vilniuje) dar ir dabar galima matyti tų žydų kvartalų palaikų. iš kur ir atsikraustė į Lietuvą. jokių kitų pa­ reigų jie neturėjo. X V I amž. X V I amž. žino­ ma.t. po tam tikros valandos. ir daugelis jų atbėgo į Lenkiją. Jų atsirado Lietuvoje Vytauto laikais.000 litų). negu valstiečiai. Tad. kad ir neturėjo savo atskirų savivaldybių. ir bažnytines brangenybes. Daugelis jų buvo karo belaisviai ar politinių priešų persekiojami pabėgėliai.000 litų. ministeriu. žemės ūkio produktais. • • 2. o iš ten persikėlė į Lietuvą. bet ypač jų padaugėjo Zigmanto II laikais. Tuo pat metu jie pradėjo verstis prekyba. Ir jie turėjo eiti į karą. žydai galėdavo pardavinėti. Mat. Tie mokesčiai iš pradžių buvo vadinami 243 . O kadangi pra­ sidėjusiems sunkiems karams su Maskva reikėjo pinigų. t. Tuo būdu jie buvo pirmieji Lietuvos bankininkai. bet vėliau jiems pasisekė tą pareigą pakeisti metiniu 1. valdžia atskiroms jų ben­ druomenėms bandė skirti viršininkus. jie buvo apsiėmę išlaikyti 1. nenustodami. bet užtat turėjo dides­ nes teises. Bet netrukus jiems vėl buvo leista grįžti atgal ir net buvo sugrą­ žinti turtai. žvėrių kailių. Tačiau Aleksandro laikais vieną metą jiems buvo užėję sunkūs laikai. Kai žydų atsirado visame krašte. jei savininkai jų neišsipirkdavo. aiškiai įrodančius plėšimą. Tie žydų seimai dažniausiai rinkdavosi Brastoje. tad didysis kunigaikštis taip pradėjo tvarkyti savo ūkį. Miestuose žydai turėjo gyventi tam tikruose. vertęsi pinigų skolinimu. Vaka­ rais. Įkeistuosius daiktus. tikrai nežinom. suvarydavo galvijų ir t.) jie buvo net išvaryti. pradžioje Lietuvoje buvo jau keletas žydų bend­ ruomenių. Be to. Į dva­ rus sunešdavo kiaušinių.

Lietuva kad ir neturėjo savo uosto. kitame vasarojų. buvo prekiaujama ir su rytų kraštais. tuo metu Kaune jie turėjo didelę savo organizaciją — buvo suėmę į savo rankas beveik visą prekybą. kaskart vis labiau ėmė augti javų eksportas. X V I amžiuje. prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo. Paties didžiojo kuni­ gaikščio vardu buvo išleista nemaža aplinkraščių. bet ir Dauguva. tinkliniai ir kitoki „pinigėliai". Ir Lietuvos prekyba buvo vokiečių pirklių rankose. kur iš pirklių buvo renkami muitai (jie buvo vienas didžiausių valstybės pajamų šaltinių). Jie buvo kurdinami kai­ mais. buvo įkurta daug vokiečių kolonistų. Kai 1466 m. Ta kryptimi jau Zigmantas II buvo išleidęs keletą instrukcijų (1514 ir 1529 m. todėl rei­ kėjo rūpintis. ir daugelis vals­ tiečių net išbėgiojo. kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus. Iki XV amž. X V I amžiaus pradžioje Lietuvai pasidarė palan­ kios prekybos sąlygos. — valakų sistema Trilaukis žemės apdirbimas. tuo būdu atsi­ rado vebriniai. o javai beveik visiškai nebuvo eksportuojami. kaip įmanydavo. kuriuose buvo mokoma ūkininkauti. kailiai. todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui. Žemės reforma X V I amž. t. jis pasi­ darė svarbiausias Lenkijos žemės produktų eksporto centras. Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. Tarp kitko. mokesčiai. Prekyba ėjo ne tik Nemunu. Pirmiausia tokie kaimai su trilaukiais buvo įvesti Lenkijos kaimynijoje — Pa­ lenkėję. 183 psl. greta tų senųjų prekių. Lenkija gavo Dancigą (žiūr. kiauniniai. Kunigaikščio vietininkai taikydami tas instrukcijas. Į Lenkiją ir į Lietuvą ji atėjo iš Vokie­ tijos. Todėl ir Lietuvai buvo lengviau parduoti savo prekes. Lietuvoje didžiau­ sias prekybos centras buvo Kaunas. tačiau ji eidavo ir sau­ sumos keliais. Be to. kurias jie astojo. iš Nemuno kelias ėjo per jo šaką Giliją. Viename lauke sėdavo žiemkenčius. y. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu. o į šią ji pateko iš tolimesniųjų kraštų. 1453 m. Tuomet Europos prekybos centrai pradėjo keltis į kitus kraštus (kaip tik tuo metu buvo pradėta ieškoti naujų kelių į turtingąją Indiją ir buvo atrasta daug naujų žemių). Tačiau X V I amžiuje ir visoje Lietuvoje buvo įvesta tri­ laukio sistema. kur prekybos centras buvo Polockas. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų. pasiekus Kuršmares. Ji veždavo savo prekes Nemunu. padaręs pagrindinę žemės reformą. iš čia — Nogatu į Vyslą.). turkai užėmė Konstantinopolį ir pakirto Viduržemio jūrose klestėjusią prekybą su Rytais. Pastangos sutvarkyti ūkį. jos visai netręšdami. o ne ūkio produktais. Dažniau­ siai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj. Ėmęs valdyti Lietuvą Zigmantas Augustas tuojau pasirūpino sutvarkyti tą reikalą. Lenkijoje X I I I amž. Tuo tarpu visose kitose Lietuvos srityse vyravo kito­ niškas ūkis. Toksai ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais. įvedęs valakų sistemą. buvo sta­ tomos kaimo trobos. Naujomis instrukci245 . Buvo didinami ariamosios žemės plotai. y. o kiekviena šeima—po plotą žemės kiekviename lauke. be to. vaškas. o trečią laikydavo pūdymu žiem­ kenčiams sėti. juo — pro Kara­ liaučių į Aistmares. 3. tada su­ klestėjo prekyba ir Baltijos jūroje. tačiau jų rezultatai buvo menki. O jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau. tačiau ir ji stengėsi ekspor­ tuoti savo javus. atsi­ darė prekybos keliai į Baltijos jūrą. Iš čia prekės buvo vežamos į tolimuosius Vakarus. Prekyba daugiausia ėjo upėmis. Paprastai bū­ davo eksportuojama į Dancigą ar į Karaliaučių. Visų pirma reikėjo taip sutvarkyti ūkį. t.tais pačiais duoklių vardais. galo Lietuvos e k s p o r t o p r e k ė s daž­ niausiai būdavo miško medžiaga. kad būtų daugiau ką parduoti. o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo.). stengiamasi intensyviau ūkininkauti ir įvesti geresnius padargus. Prekyba. Čia valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis. abiejose kelio pusėse. Zigmantas II rūpinosi sutvarkyti patį dvarų ūkį. pagaliau į Dancigą. kur ėmė klestėti prekyba. Prie tų kelių ir valstybės pasieny buvo daugybė 244 muitinių. X V I amžiuje vakaruose Lietuva karų jau nebeturėjo. Viduryje laukų. nesiskaitė su vietos sąly­ gomis. todėl jam pirmiausia teko susirūpinti. toliau būdavo plaukiama Deimena pro Labguvą į Prieglių. kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų.

246 Kadangi dvaro bernai — vergai. kad bajorai do­ kumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei. t. 1557 m. tų žemės buvo prijungiamos prie kunigaikščio dvarų. nuo jo buvo einamos ir pareigos. Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai. Tuo būdu X V I amž. Pagaliau didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiš­ kiomis ribomis. y. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. buvo padaryta ir didžiojo kunigaikščio girių revizija. kas norėdavo gauti aukštesniojo ir 247 . Daugiausia miš­ ko išveždavo į užsienį valstybės iždas. nes jos buvo arčiau prekybos rinkų. Maždaug tuo pat metu. o kai kur siekė net 44 margus. pradžioje jau buvo galima jį eksportuoti. visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą. Kurį laiką buvo įvesta medžių išvežimo monopolija. kurios neturėjo žemės. Anksčiau jie turėjo po labai nelygiai žemės ir mo­ kesčius mokėjo ne nuo žemės ploto. į didžiojo kunigaikščio žemes įsiterpusi. tiems buvo duodama žemės kitur. per brangiai atseidavo. nes daugeliui žemių jie neturėjo dokumentų. kurie negalėjo įrodyti. Ypač daug buvo eksportuojama iš Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto) girių. Kunigaikštis reikalavo. derva. o valstiečius apgyvendinti kaimuose. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius (duoklės ūkio produktais pamažu visiškai išnyko). Miestų žemės irgi buvo atskirtos. kai buvo išmatuota žemė. tai jie iš dvarų buvo iškelti ir apgyvendinti kaimuose.. o kur žemė būdavo prastesnė. pra­ džioje jų dar daugiau atsirado. Darant reformą. Tik Vilniuje prie šv. kieno. O iš kai kurių net buvo reikalaujama bajorystės įrodymų. todėl jie nedaug jo teišveždavo. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti. bet greit juo pasekė ir bajorai. Ba­ jorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma. Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės da­ lyje. o be to. Bet XVI amž. — didesni. t. Valstiečiams duodamieji valakai ne­ buvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė. Bažny­ čioms. o jie patys apgy­ vendinti kaimuose. Anksčiau pats miškas neduodavo jokios naudos. Dabar buvo nustatyta visiems duoti po vienodą žemės kiekį — po vadinamąjį valaką. Daugiausia buvo išvežama šulų bo­ sams. Bet vis tai buvo tiktai pradžios mokyklos. Jono bažnyčios buvo aukštes­ nioji teisės mokykla. Iš pradžių ją įvykdė tiktai didysis kunigaikštis vien savo žemėse. kaip ir seniau. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais X I X amž. kiti negalėjo įrodyti net bajo­ rystės. žiūrėti valstiečių turtingumo. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais. XV amž. nuo gyvenamųjų namų. Jie rėmė savo teises valdymo senumu ir liudininkų paro­ dymais. Bajorai galėjo išvežti tik savo pačių apdirbtą mišką. o dabar joms buvo paskirti specialūs žmonės. Švietimas ir tautiškas susipratimas Švietimas. Valakų sistema. tikrojoje Lietuvoje. uždedant mokesčius. degutas ir pelenai. Išmatavus žemę. karčių laivų stiebams ir rąstų. Šiaip. o nuo sodybos ir nuo „dūmo". Miškas buvo plukdomas į Karaliaučių arba į Dancigą. kaip ir anksčiau. jis paskelbė įstatymą. Taip pat buvo išmėtyta ir bajorų žemė. kuri tada buvo panaikinta). pirmiausia reikėjo atlikti didelis parengia­ masis darbas — atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo priva­ tinių savininkų žemių. vidury pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. valakai būdavo mažesni. turėjo eiti dvarui dirbti. Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. valstiečiai. Maža to. o kitur jie dar nebaigė skirstytis nė dabar. daug kur jų laukai įsikišdavo į didžiojo kunigaikščio žemes.jomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė. Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. Girios. geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir palivarkai. Be to. lentų laivams. o aplink juos buvo duodama po valaką valstie­ čiams. dar buvo eksportuojama. y. Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje ėmė rastis mokyklų. III. Dėl to susidarė daugybė bylų. buvo jos duota po 2 valakus (tatai buvo laikoma atlyginimu už dešimtinę. bet greit ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. Buvo išvestos jų sienos ir patikrintos naudojimosi teisės. Valakas kai kur buvo 30—33 margų. žemė buvo atimta. gale ir X V I amž. Anksčiau girios buvo prižiū­ rimos vaivadų ir seniūnų. Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. kurie anksčiau apdirbdavo dvaro žemę.

l i e t u v i a i e s ą k i l ę i š s e n o v ė s r o m ė n ų . įrodinėjo. Nenorėdami pasirodyti menkesni už lenkus. Kalbų vartojimas. Jau tada atsirado pirmosios Lietuvos kronikos. nes tada Europoje visur buvo įprasta save kildinti iš romėnų arba graikų. galo buvo vartojama gudų rašto kalba. Iš pradžių. Lietuvos didikai. jų nuomone. istoriškais duome­ nimis ir dokumentais pasiremdami. Bet tuo pat metu Lietuvos bajorija nuolat kovojo su Lenkijos noru pasinaudoti Lietuva savo reikalams ir paversti ją savo provincija. Tie. kurios stengėsi iškelti Lietuvos valdovus ir valstybę. Lietuvoje vidaus reikalams jau nuo X I V amž. Italiją ir Prancūziją. Iš to jie padarė išvadą. Tai romėniškajai kilmei paremti ir buvo sudaryta ištisa teorija. kad Lietuvos vargai prasidėję tik susidėjus su Lenkija. taigi lietuviai. kad iš romėnų kilę lietuviai esą kilnesni už len­ kus. kuriuose Lietuva buvo žeminama. maištaujanti lenkų globojama valstybė. Vis dėlto didikai buvo visi baigę aukštuosius mokslus. todėl tų istorijų (kronikų) autoriai savo veikaluose stengdavosi Lietuvos didikų kilmę išvesti iš Lietuvos kuni­ gaikščių. Lietuvos bajorija jau buvo pasidavusi lenkų įtakai. savo priešų persekiojamas. bet buvo užrašyta keletą dešimčių metų vėliau. Jie nuro­ dinėja. Lenkino ją artimi politiniai santykiai su Lenkija. Tas atsitikę I-II amžiuje po Kristaus. Iškilus unijos klausimui. kad jie atnešę Lie­ tuvai vakarų Europos kultūrą. tarpusavio nesantaika — ateinančios tik iš Lenkijos. suorganizavo mokslintus lietuvius. Rašliava. Tos kovos sustiprino Lietuvos bajorijos tau­ tiškąją sąmonę. Kai X V I amžiaus antrojoje pusėje buvo pradėtos derybos dėl sutvarkymo santykių su lenkais. Esą. kad tarp abiejų valstybių jau seniai esanti padaryta unija ir kad Lietuva prie Lenkijos jau esanti prijungta. susipažino su Romos imperijos istorija ir pastebėjo. X V I amžiuje atsirado daugiau Lietuvos kronikų. Tada lietuviai taip pat istorijos duomenimis griovė jų teigimus. Žodžiu. kad daugelis lietuviškųjų žodžių skamba panašiai į lotyniškuosius. to­ dėl dėtis į uniją su tokia valstybe Lietuvai nesą jokio reikalo. Ano meto žmo­ nėms ji atrodė visiškai patikima. gina Lietuvos valstybės garbę ir jos teises gyventi savarankiškai. Lietuvos bajorai išgalvojo teoriją.. Tuo tarpu Lietuvos istorikai ėmė teigti. Savo istorija lietuviai pradėjo domėtis Vytauto laikais. istorijoje žinomas romėnų karvedys Publijas Libonas. iš Italijos atbėgęs į Lietuvą ir čia sukūręs valstybę. vaizduojama. Lenkijoje atsirado publicistiškų raštų. todėl mokytų žmo­ nių buvo nedaug. kurie paskelbė atsakymą Ožechovskiui (1564 m. lenkino didžiojo kunigaikščio dvaras ir lenkai dvasi­ ninkai. šie.) kny­ gutėje. tai tos teori­ jos autoriai išgalvojo nemaža kunigaikščių vardų. Radvilos Juodojo. vadovaujami M. kaip nedė­ kinga. kurie už­ pildė tą didelę spragą ( I I — X I I amž. XV ir X V I amž. būsią kilę iš romėnų. iškeliami Lietuvos valdovai ir valstybė. kaip ir Vytauto laikais rašytose. tuo būdu jie padarė išvadą. Jose taip pat pirmučiausia atpasakojama lietuvių Romos kilimo teorija. Kadangi jais ypačiai rūpinosi Lie­ tuvos didikai. taigi jie esą kilnesni už savo kaimynus.aukštojo mokslo. kad lenkai herbus pasi­ savinę iš čekų. Tuo pat metu daugelis lietuvių pramoko lotyniškai. o šie savo rėžtu — iš romėnų. kurie ruošėsi dvasi­ ninkais. Tuo būdu tie ginčai paskatino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi. o bajorijai davę savo herbus. o visi kiti vykdavo į vakarų Europos universitetus: į Vokietiją. Ten jie įrodinėja Ožechovskio tvirtinimų neteisingumą. kuriose. ir visus Lietuvos kunigaikščius kildino iš to Palemono. turėdavo vykti j užsienį. kad lietuviai ir romėnai seniau būsią kalbėję viena kalba. 248 Toji teorija greičiausiai atsirado dar Vytauto laikais. Kadangi į tolimuosius kraštus tegalėjo vykti mokytis tik turtingųjų bajorų vaikai. pirmoji Lietuvos rašliava buvo istorinė ir turėjo publicistišką charakterį. pavadintoje „Lenko pasikalbėjimu su lietuviu". Vienas iš žymiau­ siųjų tokių lenkų publicistų buvo Ožechovskis. Net Lietuvai labai nepalankūs lenkų istorikai tikėjo ta teorija ir ją savo veikaluose atpasakojo. anksčiau Lietuvoje to nebuvę.). ir visos blogybės — valstybinis pakrikimas. Kadangi pirmieji Lietuvos kunigaikščiai yra žinomi tik iš X I I I amž. Lenkai tada didžiuodamiesi pabrėždavo. greta 249 . paprastai vykdavo mokytis į Krokuvos universitetą. ir tais laikais dar daugiau atsirado istorinių raštų. nė kiek neabejodami. Jo vardas čia buvęs iškreiptas į Pale­ moną.

vidurio. 2. Tuo bū­ du Lenkijoje gyvenąs didysis kunigaikštis daugumą bažny­ tinių vietų Lietuvoje atiduo­ davo lenkams. paperstatyta 1538 m'. ir jos būdavo atiduodamos tam. o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. o be to. X V I amžiuje krikščionybė Lietuvoje dar tebebuvo silpna. vyzdžiui. kuri jiems atrodė sava. buvusį tuomet visoje Europoje. kas pastatydavo ir 250 aprūpindavo bažnyčią. Bet kadangi protestantizmo sukeltas sąjūdis veikiai aprimo. Tuo pat metu ėmė kilti reakcija prieš gudų rašto kalbą. Tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima. Lietuvių bajorų tarpe pasigirsdavo balsų. reika­ laujančių įkurti lotyniškų aukštesniųjų mokyklų. Dažnai kanau­ ninkais ir klebonais būdavo Trečioji Vilniaus katedra. nes nebuvo mokyklų. kas kuriuo nors būdu nusipelnydavo didžiajam kunigaikščiui. dar reikia priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį. pasigirsdavo balsų. dvasininkai dažniausiai būdavo lenkai. ir gyvenimas nuėjo savo vaga. tik nuo to laiko ėmė rastis vienas kitas raštas. nes Lietuvos įstatymai draudė svetimšaliams užimti vyskupų vietas. Įstatymai taip pat draudė užimti sve­ timšaliams ir kanauninkų vie­ tas. o po unijos kaskart vis labiau ėmė įsigalėti lenkų kalba. to meto žmonėms. Bet ta savoji kalba turėjo būti ne lietuvių. 1570 m. kuriose jie būtų galėję išmokti.jos. tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis. Liaudies tikybinius reikalus tada aprū­ pindavo iš jos pačios kilę vikarai. iš 9 Vil­ niaus kapitulos kanauninkų vos vienas tebuvo su šventimais. tačiau ji neįsigalėjo. kurie neturėdavo jokio mokslo. Be to. tik tas vienas tebuvo lietuvis. dalyvavimas po 1569 m. Protestantizmas Lietuvoje Katalikų Bažnyčios būklė prieš reformaciją. nes panaši kalba buvo vartojama ir didžiausio Lietuvos priešo — Maskvos. Todėl liaudis daug kur tebebu­ vo pagoniška. tačiau didysis kunigaikš­ tis to nepaisė. Be to. o visi kiti buvo lenkai. skiriami net nekunigai. Tik vyskupai būdavo skiriami iš lietuvių tarpo. tai lietuviškieji raštai negreit teįsigalėjo. taip pat mažai tesirūpin­ davo tikybos reikalais. be to. Plačiosios bajorų masės lotynų kalbos nemokėjo. Tuo pat metu visi publicistiški ginčai jau ėjo lenkų kalba. o ku­ nigų — vyskupas. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius. Lietuvių kunigų buvo labai maža. Jie norėjo tiktai pasirinkti vieną iš esamų rašto kalbų. Bažnyčių tebebuvo dar reta. unijos atsiradusiuose bendruose seimuose vertė bajoriją dar daugiau mokytis lenkiškai. kuriose jie būtų galėję ruoštis. temokėdavo tik paskaityti liturgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. Tuo būdu į dvasininkus įsibraudavo daug žmonių. Bendrieji valstybiniai reikalai. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio. Dvasi­ ninkai buvo ne Kristaus mokslo skelbėjai. kaip į pel­ ningą pragyvenimo šaltinį. o aukštesnysis visuomenės sluoksnis bematant pe251 . Tie kunigai. matyti. kad iš lietuvių tarpo nesą kandidatų. Lietuviškieji raštai buvo pradėti leisti tiktai tikybos reika­ lams. reikalaujančių grįžti prie savo kalbos. kurie nieko bendro neturėdavo su Bažnyčia. tačiau valstybės reikalams ji dar nebuvo niekur vartojama iki pat X V I amž. kuri. ir pagaliau visur įsigalėjo lenkų kalba. dar buvo pradėta vartoti lotynų kalba. Didikai tuo tarpu kaskart vis daugiau įprato į lenkų kalbą. o tiktai norėdavo pasipelnyti. Dar ilgai buvo vartojama ta pati gudų kalba. kurie atkildavo iš Lenkijos. o lotynų. dar daug kur tebe­ buvo išlikusi pagonybė. buvusi seniausioji lietuvių kalba. Be abejo. būtent klebonus skirdavo tas. neatėjo nė į galvą. lenkiškais raštais kovojo ir katalikai su tuo metu iškilusiu protestantizmu. šitaip organi­ zuota Bažnyčia negalėjo pakelti visuomenės religingumo. nes Lietuvoje ne­ buvo mokyklų. to meto bajorų supratimu. o vien socialinis sluoks­ nis. turįs turtų ir tam tikrų teisių. Tačiau judėjimas dėl lotynų kalbos veikiai aprimo. Bet dažnai nebūdavo nė jų. negalėję susikalbėti su žmonėmis. Kad galima būtų rašyti ir lietuviškai. aiškindamasis. rašytas lenkiškai.

Lietuvos didikų tarpe labiausiai buvo įsigalėjęs kalvinizmas. Mažvydas. Jį labai greit nustelbė lenkiškoji protestantų akcija. Patsai M. Protestantizmo plitimas. o miestuose ir kai kur vidutinės bajo­ rijos tarpe — liuteranizmas. Jie kvietėsi į Lietuvą lenkų protestantų pamoksli­ ninkų. tačiau veikiai buvo priverstas ją uždaręs pasišalinti. Tuo metu kai kurie Lietuvos didikų protestantų sūnūs. Taip atvirto į katalikybę Radvilos Juodojo sūnūs. bet tas judė­ jimas buvo labai silpnas ir trumpas. mokydamiesi Lietuvos ir užsienio katalikiškose mokyklose. kuris ir Vakaruose buvo kilęs. platindami naująjį mokslą. Tatai pakirto pasitikėjimą protestantizmu. todėl. 1538 m. Protestantizmo atoslūgis. grįždavo namo katalikai. o vėliau — jo sūnūs — Biržų Radvilos. Radvila Juodasis įkūrė Brastoje spaustuvę. Didžiausias protestantizmo rėmėjas dar liko M. Kol buvo gyvas Zigmantas II Senasis. labai daug pakenkė protestantizmui įvairių jo sektų savitarpio nesutikimai. pakeisdamas juos kalvinais. kurių buvo pilna Lietuva. Valavičiai. Panašiai elgėsi ir jo pusbrolis M. ku­ riai buvo spausdinamos lietuviškos protestantiškos knygos. Lietuvoje protestantų galva ir uoliausias protestantizmo skleidėjas pasidarė artimiausias Zigmanto Augusto patarėjas M i k a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s . nenutraukdavo ryšių su savo tėvyne. Abraomas Kul­ vietis buvo atidaręs Vilniuje savo protestantiškąją mokyklą. Tie ginčai eidavo dažnai ruošiamuose disputuose. o vėliau — Katkevičiai. kai to griebėsi atsigavę katalikai. bet ėjo išvien su lenkais. Radvilos Juodojo įkurtas protestantiškąsias bažnyčias jo sūnūs vertė į katalikiškas.rėjo į protestantizmą. Bet užtat visi slaptieji protestantai jo laikais pakėlė galvas. Miestuose protestantizmas plito per vokiečius. čia gyvendami. Radvila Rudasis ir daug kitų didikų: Katke­ vičiai. Lietuviškai protestantizmas tebuvo skelbiamas žmonių. Užtat kai atsikraustę į Lietuvą jėzuitai pradėjo varyti smarkią akciją už katalikybę. Bet vis dėlto svarbiausi protestan252 tizmo skleidėjai Lietuvoje buvo didikai. 1525 m. Jo bibliotekoje buvo daugybė protestantiškų knygų. Visas jų gyvenimas buvo susijęs su Lenkija. Be to. kur irgi buvo skleidę protestantizmą. Protestantizmo antplūdis Lietu­ voje vis dėlto tebuvo laikinio pobūdžio. Savo dvaruose. Lietuvos pašonėje priėmė protestantizmą kryžiuočių ordino magistras ir daugumas brolių. Tuo pat metu Vaka­ ruose prieš jį kilo reakcija. Radvila Rudasis. kaip reakcija prieš šitokią Bažnyčios organizaciją. Ten buvo pradėta rūpintis liaudim. Tam tikslui jis nau­ dojo visą savo valdžią ir turtą. Lietuvos protestantai suskato lietuviškai sakyti pamokslus ir spausdinti lietuviškuosius raštus tik tada. ir visuomenė sugrįžo prie jos. Bet Zig­ manto Augusto laikais virto kitaip: tuomet protestantų buvo pilnas Vilnius. Kiškos ir kiti. Jas rašė Rapagelionis. vienos kitass smerkdamos. 253 . o protestantiškąsias knygas degino. užsikrėsdavo protestantų mokslu. jis pašalino katalikų kunigus. jam buvo labai patogi dirva plisti. { protestantizmą linko ir patsai Zigmantas Augustas: mat. išvažiavę mokytis j Vokietijos universitetus. kurie. Lukiškiuose (Vilniaus prie­ miesty) jis pastatė kalvinų bažnyčią ir traukė į ją visus vilnie­ čius. Tik vyskupų spiriamas. jie neužmezgė jokių ryšių su Mažosios Lietuvos protestantais. niekas nedrįso Lie­ tuvoje atvirai skelbti protestantizmo. Tuo pat metu protestantizmas labai uoliai buvo platinamas ir Mažojoje Lietuvoje. katalikų Bažnyčia palengva atsigavo. Be to. jis dar laikėsi katalikybės. kur j parsiveždavo kartu ir į Lietuvą. Protestantizmas labai greitai pa­ siekė Lietuvą. kur tuo pat metu irgi buvo labai paplitęs pro­ testantizmas. Tačiau buvo nemaža ir kitų sektų. Bretkūnas ir daug kitų lietuvių. jų mokslas buvo skelbiamas net iš didžiojo kuni­ gaikščio koplyčios. katalikų Bažnyčia pradėjo su juo kovą. esant tokiai liūdnai Bažnyčios būklei. Tų galingųjų šeimų atvirtimas buvo didelė parama katalikybei. visos jos tarp savęs ginčijosi. ir visos pamaldos iš pradžių buvo atliekamos vien len­ kiškai. Kulvietis. atėjusių iš Mažosios Lietuvos. kur buvo spausdinamos lenkiškos protestantų knygos ir buvo lenkiškai išspausdinta Biblija. protestantizmas jam būtų leidęs persiskirti su nekenčiama žmona ir vesti kitą. Glebavičiai. daugelis jų buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos. daug didi­ kų vaikų. Tuo būdu palengva visos didikų šeimos išvirto i protestantizmą. čia.

gerai išmokslinti. jėzuitai dar kovojo su protestantais ir kitokiais būdais. Žodžiu. 1570 m. Jėzuitai greit išgarsėjo savo veiklumu ir paplito visoje Europoje. grįždavo namo dirbti mokyklose. Be to. vietų gyventojams. Tuo būdu daugumą protes­ tantų vaikų jėzuitai patraukė į katalikybę. kuriuose savo moksliškumu nugalėdavo protestantų teologus. Kaip visoje Europoje. jie sukūrė ištisą barokinę epochą tiek Europoje. Jie ruošdavo tikybinius disputus. Jie skelbė katalikybę dar pago­ niškiems daugelio Lietuvos. jėzuitai sukūrė savo epochą ne tik tikybiniam gyvenime. įkurta kovai su plintančiu protestantizmu. ginąs katalikybę. ir protestantizmas palengva silpo. tiek Lietuvoje. į jas pradėjo leisti savo vaikus net protestantai. vienas iš didžiausių jėzuitų nuopelnų buvo tas. Pradžios mokyklų jie nesteigė. taip ir Lietuvoje. Jėzuitai Lietuvoje Jėzuitų ordinas buvo pati jaunoji vienuolių organizacija. taip ir Lietuvoje. sugriaudavo tuos argumentus. ir akademijas. vienas jų narys stodavo ginti protestantizmo. ypač Žemaičių. o iš ten paplito po visą Lenkiją. netrukus kolegijų atsirado ir visame krašte.t. o kitas. Ypatingai jie stengdavosi tapti valdovų ir didžiūnų išpažinčių klausytojais ir kapelionais. jie sakydavo pamokslus lietuviškai. Jėzuitai ypatingai rūpinosi į kolegijas surinkti didikų ir bajorų vaikus. visokiomis procesijomis ir iškilmėmis. Lucko. Didikai vienas po kito ėmė grįžti į katalikybę. o vėliau net pradėjo spausdinti lietuviškas knygas. Kad sėkmingiau eitų darbas. Pa­ mažu jėzuitai įgavo visuomenės simpatijų: jų mokyklos buvo pilnos mokinių. Jie buvo įkurdinti Varmijos vys­ kupystės centre Braunsberge.3. šv. Vėliau jie įsteigė ir Vilniaus aka demiją. o ypač švietime. Šie buvo leidžiami į aukštąsias užsienio mo­ kyklas ir. Tai buvo pirmosios aukštesniosios 254 255 . 1554—1556 rri. Valerijonas Protasevičius. Jėzuitų į Lenkiją atkvietė garsus katali­ kybės gynėjas Varmi­ jos vyskupas St. bet ir visose kultūrinio gyvenimo srityse. Lietuvos mokyklos. Apskri­ tai jų veikimas visur buvo sėkmingas. Vilniaus vyskupas. Merkelis Gied­ r a i t is. Vysk. Jono bažny­ čią ir keletą dvarų. \ Žemaičius jų atsikvietė uolusis katali­ kybės stiprintojas vysk. Kai jų mokyklos išgarsėjo. vadinamas k o l e g i j o m i s . misijose ir t. o 1556—1580 m. Būdami valdovų rūmuose. Todėl ir visi kovotojai su protestantizmu juos kvietėsi į savo kraštą. jie patys tapo įtakingiausiųjų didikų kapelionais ir artimaisiais jų patarėjais.). 1540 m. Vilniuje jų buvo įsteigta pirmoji kolegija. Mokinius jėzuitai auklėjo tvirtoje katalikiškoje dvasioje. jie nuolat ragino juos veikti katalikų Bažnyčios naudai. jie tokiuos disputus rengdavo vieni. katalikiškai auklėjančių jaunąją kartą. Iš tų pačių savo mokinių jie išskirdavo gabesniuosius ir juos patraukdavo į ordino narius. pirmas jėzuitų darbas buvo steigti mokyklos. Dar ir šiandien jų palikimą galime pažinti iš gausių barokinių bažnyčių. kad jie pirmieji susirūpino liaudimi. į Lietuvą jų parsi­ kvietė Vilniaus vys­ kupas Protasevič i u s. Kaip visur. jie stengėsi patraukti visuomenę į bažnyčią gražiomis iškilmin­ gomis pamaldomis. Hozijas (1564 m. Kai protestantai pradėjo vengti disputų. Be to. o tik aukštes­ niąsias. greit paplisdami po visą Lietuvą. išdėstydamas protestantų argumentus. 1569 m. tačiau jie veikė ir kito­ kiais būdais. Tam tikslui vyskupas Protasevičius net buvo išleidęs specialių paraginimų. Čia jie pradėjo savo darbą. Jie gavo Vilniuje namus. Be mokyklų. Ypač jie garsėjo savo mokyklomis ir pamokslais.

baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio. Lietuvoje jau nebeturėsią būti atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų (§ 5 ) . Savotiškos personalinės unijos reikalavo lie­ tuviai. Pirmuosius tris val­ dovus lietuviai rinkosi visiškai atskirai. kuriais ji buvo surišta su Lenkija. įtraukti į jį. kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinas­ tija — Jogailos palikuonys. D a r a n t uniją. Tuo būdu. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka. sudarius uniją. jau nebegaliojo. Jie nerinko sau atskiro valdovo tik todėl. bet viena bendra valstybė. Taip tad buvo. kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir­ tingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus. kad būtų skai­ tomasi tik su vienu dviejų jungtinių valstybių sostu. be jokių sutarčių. kad kartu renkant valdovą būtų skaitomasi su dviem sostais. kurių teisės sostams buvo pripa­ žįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo). jų niekad nebuvo laikytasi. kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą. Liublino unijos atneštieji naujoviškumai Valdovo klausimas. abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val­ dovus. kad abi jungtinės valstybės turėsiančios bendrus seimus (§ 8 ) . T o ­ liau dar nustatoma. kai paskutinysis tos dinastijos valdovas. bijodami pavojaus iš Maskvos pusės. kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę". Taigi tą pat valdovą. 17 257 . išsirinkdavo taip pat ir lietuviai. reikalaująs panaikinti visus Lietuvos įstatymus (statuto dėsnius). o ne skyrium (§ 7 ) . l a i m ė j o lenkai. o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija. drau­ džiančius lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. išmirus Gediminaičiams 1. Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva. Tokie buvo unijos akto nuostatai. o taip pat ne skirtinga. dabar priešin­ gai — lenkų išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lietuviai. tarp abiejų valstybių faktiškai buvo p e r s o ­ nalinė unija. Kad būtų galima to išvengti. Tuo būdu abi valstybės galėjo nueiti visiškai skirtingais keliais. Unijos akto § 3-me išreikšta visa jo autorių lenkų idėja: „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas. Zigmantas Augustas. Toliau sakoma. Senieji aktai. Lietuvai buvo paliktas I i c l u v o s I s t o r i j a . darant uniją daugiausia dėmesio 256 ir buvo kreipiama į susitarimą dėl bendro valdovo. Pagaliau įveda­ mas dar vienas — lenkams pats svarbusis — nuostatas. kurį išsirinkdavo sau lenkai. kad turėsianti būti bendra abiejų valstybių užsienio poli­ tika (§ 11) ir bendras piniginis vienetas (§ 12). kurie visada rinksiąsi Lenkijoje (§ 16. nenorėjo nutraukti ryšio su Lenkija. pateikę tam tikras sąlygas. jos skyrėsi tik dėl forma­ lumų. Abidvi pusės sutiko turėti bendrą valdovą. Kitais unijos akto paragrafais nusta­ toma. iš kurių turėjo išeiti. Liublino unijos dėsniai. Iki 1569 m. Lietuviams reikalaujant. ir faktiškai ir juridiškai Lietuva buvo visiškai nepriklausoma valstybė. kad seimai turės rinktis Varšuvoje). kad. kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir ka­ rūnuojamas Krokuvoje (§ 4 ) . tas pats Liublino seimas nutarė. Tiesą sakant. Būtent jie reikalavo. t a č i a u gyvenime lietu­ v i a i l a i k ė s i s a v o n u s i s t a t y m o . o lenkai reikalavo. lenkams reikalaujant. Tačiau. Toks naujai išrinktasai valdovas abiejų valstybių turimąsias teises turėsiąs patvirtinti vienu bendru raštu.P E N K T O J I DALIS Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis A. ar jos liks tik personalinėje unijoje ar pereis į realinę. T i k intereso verčiamos. Tuo būdu pasikeitė tiktai rolės: anksčiau lietuvių išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lenkai. abi vals­ tybės nenorėjo visiškai nutraukti ryšio ir rinkdavosi sau bendrus valdovus.

tik turtingesnieji bajorai. Jie visada sustodavo Varšuvos priemiestyje. tai ir Lietuvoje jis paprastai būdavo vadinamas karalium. o buvo du rinkėjai — Lenkija ir Lietuva. Mat. Lenkai taip pat negavo teisės laisvai įsigyti Lietuvoje dvarų. susirinkdavo ne visi. Be to. be to. karaliaus titulas yra aukštesnis. Tuo būdu jai liko atskiri savi ministeriai. iki pat valstybės galo Lietuvos pinigai buvo brangesni už Lenkijos. vieni ir kiti turėjo skirtingus reikalus ir skirtingas teises. dalyvaujant visiems abiejų valstybių bajorams. Įstatymą priimant tebuvo kartu balsuojama. Tuo būdu iš visos unijos liko tik b e n d r a s v a l d o v a s i r b e n d r i s e i m a i . o kiti buvo visiškai nevykdomi. ir laikydavosi vieningai. liko taip pat savos skirtingos Lietuvos teisės. o lietuviškoji kapa (60) skatikų buvo lygi 75 lenkiš­ kiesiems skatikams. Juose lietuviai ir lenkai tarėsi atskirai: mat. Vėliau jiems buvo leista įsigyti dvarų tik ve­ dybomis. nors tas valstybių junginys ir buvo vadinamas „ a b i e j ų tautų respublika". sava kariuomenė ir sava teritorija su aiškiai nustatyta siena su Lenkija. be kurių valdovas negalėjo išleisti jokio Lie­ tuvai skiriamo rašto. Seime buvo drauge svarstomi tik bendrieji reikalai. ir iš pradžių net atskirai jį rinkdavosi. O be to. žinoma. Bet i r čia bendrumas nebuvo didelis. Bet į elekciją. Tiek Lietuvoj. 258 2. savotiškos Lietuvos valstybinės tradicijos ir nenoras susijungti su Lenkija ilgainiui dar daugiau pridarė spragų unijoj. O valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. savi valstybiniai kanclerių saugo­ mieji antspaudai. Taip antai. Apskritai. Iš tolimosios Lietu­ vos paprastai atvykdavo tik senatoriai ir tuo pat metu šaukiamojo seimo atstovai. nuo savo atskirų seimų lietuviai taip pat negreit atsisakė. liko savi provincijų valdomieji organai ir valstybės urėdai.nepaliestas visas valdžios aparatas (§§ 10 ir 17). nors ir vienodai vadinosi: l i e t u v i š k a s i s a u k s i n a s buvo lygus l x / 4 lenkiškojo auksino. Kai kurie akto nuostatai gyvenimo praktikoje buvo pa­ keisti lietuvių naudai. Pragoję. todėl vien tik mandagumas neleido jo vadinti didžiuoju kunigaikščiu. Tuo būdu a k t o p r a d ž i o j e a k c e n t u o j a m a s v a l s t y b i ų su­ jungimas į vieną vienalytį kūną jau buvo išardytas pačių to paties akto nuostatų. dešiniajam Vyslos krante. netoli Varšuvos. bet kadangi jis visada būdavo ir Lenkų ka­ ralius. Jis turėjo būti bendrai renkamas V o l o s k a i m o l a u k e . išvažiuodavo namo nieko 259 . nes į valdovą lietuviai žiūrėjo. kad viena nepriimtų nieko nenaudingo kitai. akte nustatytas monetos suvienodinimas niekuomet nė nebuvo iš tikrųjų įvykdytas. nepripažindami lenkų išrinktojo. Tuo būdu jungtinės valstybės tik viena kitą prižiūrėjo. kaip į savo didįjį kunigaikštį. ir bendrieji seimai nebuvo vieningi. įstatymai ir teismai. Dažnai lietuviai laikydavosi savo kandidato ir. tiek Lenkijoj vykdomoji valdžia priklausė karaliui. nes unijos akte reikalaujamieji pakeisti statuto nuo­ statai niekad nebuvo pakeisti. Liublino aktu abi valstybės nebuvo sulietos į vieną. Tad iš tikrųjų būdavo renkama ne bendrai. Valstybės valdovas Lietuvoje turėjo didžiojo kunigaikščio titulą. Centro valdžia Karalius. tai ir seimuose leidžiami naujieji įstatymai turėjo būti atskirai paruošiami. liko savas iždas. o tik arti­ mųjų sričių ir.

kurių pareiga būdavo rūpintis karaliaus saugumu ir tvarka jo reziduojamoje ar sustojamoje vietoje. o 1527—1541 m. Tik vėliau sušauktame Lietuvos seime būdavo taria­ masi. Tačiau buvo reikalaujama. samdymu. 1522—1527 m hetmonas. Juos laikydavo pir­ maisiais valstybės urėdais. eidavo jo pareigas. M a r š a l k ų Lietuvoje ir Lenkijoje buvo po du: buvo didieji. Jei kada per priesaiką lietuvių nebūdavo. kas daryti. ypač Lietuvos ministeriai. Iš pradžių didysis hetmonas vadovavo į karą einančiai Jurgis Radvila. Kiekvienoje val­ stybėje jų buvo taip pat po du — didysis ir lauko hetmonas. Tuo būdu jis buvo krašto apsaugos ministeris. Visų pirma jo veikimą varžė seimas. kuris iki pat X V I I amžiaus galo tvirtindavo teis­ mų sprendimus. pateikdamas jam tam tikras sąlygas. urėdų paskyrimo dokumentus. tai karalius vėliau turėdavo jiems pakartoti priesaiką. Be to. 1510— ginkluotai bajorijai. arba krašto. hetmonai ir iždininkai. kancleris ir vicekancleris. Tam reikalui jie turėjo savo valdžioje net dalį kariuomenės. kancleriai. Tai buvo mar­ šalkos. vadovavo telionas. Tad jie iš dalies buvo ir teisingu­ mo ministeriai. buvo laikoma. o lauko 1514m. kurių niekas be seimo negalėjo jai uždėti. Karaliui peržengus seimo valią. tik šie neturi teisiamosios galios. seimų šaukimo ir kitokius universalus. Todėl jie dar ėjo maždaug vidaus reikalų nūnisterių pareigas. o vicekancleris mažąjį antspaudą. Biržų Radvilų šakos tėvas. kad Lietuva sudaranti 3 / 3 visos jungtinės valstybės. Be antspaudo negalėjo būti siunčiamas joks karaliaus oficialinis raštas nei į užsienį nei viduje. Maršalkų valdžios ženklas buvo lazda. jie galėdavo jo neantspauduoti. Tik labai iškilmingiems aktams būtinai būdavo kviečiamas kancleris su didžiuoju ant­ spaudu. raštus antspauduodavo vicekancleris. 1521—1531 m. hetmonas. kad bent trečdalį laiko karalius gyventų Lietuvoje: mat. Karaliaus valdžia nebuvo neribota. Nuo to laiko didysis hetmonas jau rū­ pinosi visos kariuomenės reikalais: jos išlaikymu. Kancleris turėjo savo žinioje didįjį. maršalkos ir jų pavaduotojai — kiemo mar­ šalkos. arba krašto. palikusi tą pareigą sam­ dytai kariuomenei. vadovavo jam pavestai ka­ riuomenės daliai ir. H e t m o n a i vadovavo kariuomenei. jie antspauduodavo visus karaliaus jsakymus. kancleriai vadovavo vadinamiesiems valdovo rūmų teismams. Be to. K a n c l e r i ų kiekvienoje valstybėje buvo taip pat po du: buvo didysis. Jei koks karaliaus raštas būdavo nesude­ rinamas su įstatymais. apginklavimu. lauko (kiemo) samdytajai kariuomenei. Lauko hetmonas buvo jo padėjėjas. Dėl to lietuviai jautėsi nuskriausti ir dažnai reikalavo. garbės atėmimu (infamia) ir mirtimi (Lenkijoje toks teismo spren­ dimas nebuvo reikalingas kanclerio patvirtinimo). — kai kalti­ ninkas būdavo nubaudžiamas ištrėmimu (banitia). Karaliaus reziduojamoji vieta nebuvo įstatymais nustatyta. Paskum karalių dar varžė specialūs aukštieji urėdai — ministeriai. 1531—1541 m. Bet hetmonas. Liublino aktu išrinktasis karalius turėjo būti karūnuojamas Krokuvoje. ir paprastai seimas sutikdavo pripažinti lenkų išrinktąjį valdovą. o drauge ir kariuomenės vadas. iš pradžių vadinęTrakų. nuo X V I I amžiaus bajorija beveik visiškai nebedalyvavo karuose. tai jie ir vedė visus užsienio reikalus. o karo atvejais jis jai ir vadovavo. bajorija galėjo jo nebeklausyti ir nebemokėti mokesčių. nesant didžiojo hetmono. o atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų Vilniuje jau nebegalėjo būti. bet dažniausiai jis gyvendavo Lenkijoje.neišrinkc.Kijevo vaivada. Kiekvieno antspaudo vertė buvo lygi: kai nebūdavo kanclerio. Tuo būdu jie buvo kaip ir užsienių reikalų ministeriai. Vilniaus kaš­ sis kiemo hetmonu. — ypač tai ga­ lima pasakyti apie Lietuvos kanclerį. Kadangi kancleriai 260 antspauduodavo visus į užsienį siunčiamus raštus. Mūsų laikais jiems maždaug atsako didžiųjų valstybių policijos ministeriai. 261 . d. kad per karūnaciją ir per priesaiką būtinai dalyvautų ir lietuviai. Ministeriai. o už kriminalinius nusikaltimus karaliaus gyvenamoje vietoje jie turėjo teisę bausti net mirtimi.

jei kas būdavo nuteisiamas ištrėmimu (banitia) arba garbės atėmimu (infamia). nes jos duodavo ne tik įta­ kos valstybėje. kai kurių Lenkijoje esančių urėdų Lietuvoje dar nebuvo. T i k 1768 metais išleistuoju įstatymu jie buvo padaryti senatoriais. galėjo šeimininkauti kaip tinkami. Jie buvo pripažinti tikrais ministeriais ir senatoriais tiktai 1775 m. Todėl didieji mag­ natai. 263 . kurie tu­ rėjo savo valdžioje kariuomenę. mokėjo algas ir prižiūrėjo pinigų kalimą. savo pareigas ėjo tik iki Lietuvos sienos. draudžiąs lenkams duoti Lietuvoje kokį nors urėdą. kurie rinkdavo skun­ dus ir pateikdavo juos valdovui. Aukštosios vals­ tybinės vietos nebuvo atlyginamos iki pat X V I I I amžiaus. kol būdavo paskirtas naujas krašto iždininkas. arba priešingai. tiesa. buvo įstatymas. o nebūtų buvęs Lietuvoje. Valstybės iždą tvarkė krašto iždininkas.t. t. jam važiuojant į Lietuvą. kaip ir abudu hetmonai. — tai ta ministerija buvo pati įtakingoji ir visada tekdavo didesniesiems ponams. be jų karalius nieko negalėjo veikti su kariuomene. Be to. vadinamųjų s e n i u n i j ų. kuris turėtų kokios nors valdžios a b i e j o s e v a l s t y b ė s e . didinę karaliaus palydovų skaičių įvairiose iškilmėse (žiūr. taurininkų. Be ministerių. vėliavi­ ninkų. bet ir valstybės dvarų. Vieni iš jų turėjo tam tikras pareigas valstybės valdyme. B e to. bet ir nemažus turtus susikraudavo. Iš žymesnių rūmų urėdų visų pirma paminėtini s e k r e ­ t o r i a i . Visų jų buvo po vieną Lie­ tuvoje ir po vieną Lenkijoje. Tačiau ilgą laiką hetmonai nebuvo laikomi senatoriais. o prie sienos juos pakeisdavo tokie pat Lietuvos valdininkai. Taip pat neturėjo jokios valdžios Lenkijoje nė Lie­ tuvos urėdai. Kiekvienoje valstybėje jų buvo po du — po dvasinį ir po pasaulinį. rinko mokesčius. kuris būtų buvęs Lenkijoje. nebent tik paaukštinti. Jų — krašto ir kiemo iždininkų — taip pat buvo po du Lietuvoje ir Lenkijoje. buvo daugybė mažesnių urėdų ir jokių pareigų neturinčių dignitorių: stalininkų. Net karaliaus rūmų valdininkai. skirtas valdovo reikalams. Dėl tos priežasties suvaržyta karaliaus valdžia vis silpnėjo. — o hetmonas kariuomenę galėjo tvarkyti niekieno nevaržomas. dar buvo po dvasinį ir po pasaulinį r e f e r e n d o r i ų . pajamas. ir niekas jo nusikaltusio negalėdavo pašalinti iki mirties. Lietuvos ir Lenkijos urėdų santykiai. Lenkų hetmonai negalėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei. Tuo būdu jie lyg ir pavaduodavo kanclerius. ir po unijos abiejose valstybėse valdžia buvo tik savo piliečių rankose. Lenkų kancleriai negalėjo antspauduoti jokio Lietuvai skirto rašto ir t. nes nebuvo jokios kon­ trolės.Kadangi karinė valdžia visada esti labai svarbi. pavyz­ džiui. Be to. bet praktiškai lietuviai ten taip pat jokių aukštesnių vietų negaudavo. Kiemo iždininkai. bet kandidatų į jas niekad netrūkdavo. kardininkų.t. Lietuvos reikalais visada rūpinosi tik jos urėdai. 231 psl. juos galėjo tik seimas kontroliuoti. O kad jie galėtų dalyvauti senate. Be to. Jiems vietos paprastai būdavo dovanos. Buvo dar p a k a m o r ė s . Iš jiems duodamų valdyti dvarų dažnas ne tik pa­ dengdavo valstybės pareigas einant padarytas išlaidas. 262 už kurias jie palaikydavo karaliaus politiką. Nebuvo nė vieno aukštesnio urėdo. gavę aukštuosius urėdus. Atimti urėdą galėdavo tik už valstybės išdavimą ar šiaip už didelius nusikaltimus. jie čia gavo tokias pat teises. n e b u v o n e i m i n i s t e r i o n e i š i a i p j a u u r ė d o . Sudarant uniją. bet greit jų atsi­ rado ir Lietuvoj. Ypač lengva buvo su niekuo nesiskaityti hetmonams. kaip ir Lenkijoj. Įtakingiausias vietas karalius paprastai atiduodavo patiems ga­ lingiesiems ponams. Jie taip pat vadovavo ir kanc­ lerių priežiūroje esančiam aukščiausiajam miestiečių teismui. paprastai jie dar turėdavo vaivados arba kašteliono urėdą. I ž d i n i n k a i tvarkė iždą. Visi urėdai buvo duodami iki gyvos galvos. kiekvienas ministeris ir urėdas savo srity galėjo veikti niekieno nevaržomas. Visi urėdai buvo skinami karaliaus. Valstybės urėdų galia. o kiemo iždininkas tvarkė valdovo iždą. kiemo iždininkas taip pat perimdavo tvarkyti ir valstybės iždą. o kiti buvo tik titulais pasipuošę d i g n i t o r i a i . taip pat nebuvo senatoriai. kurių priežiūroje buvo valdovo gy­ venamieji kambariai. ir nė vieno ministerio ar šiaipjau urėdo niekas negalėjo nei pašalinti nei pažeminti. Rūmų urėdai. Jie turėjo valdovo kanceliarijos (ne valstybės) antspaudus ir antspauduodavo smulkesniuosius raštus.). y. Kaip matome. karaliaus rūmuose dar buvo daugybė visokių urėdų ir šiaipjau tituluotų valstybės žmonių. o didikų galybė vis kilo. Lenkijoje tokio įstatymo nebuvo. Krašto iždininkui mirus. arklininkų ir t.

Dažna vaivadija buvo dar suskaldyta į pavietus (žiūr. mo­ gaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m. kad lenkai tas žemes jiems grąžintų. tada kaštelionai nebeturėjo beveik jokių pareigų. ginčams spręsti būdavo sudaromos specialios ko­ misijos. o kitais metais Lenkijos erelis. o taip pat ir jos pirmininkas būdavo lietuvis. Vai­ vadijos priešaky stovėjo v a i v a d a ir k a š t e l i o n a s . tiek kaštelionai visada liko senatoriais.). Lietuviai veltui reikalavo. Tačiau tiek vaivados. todėl buvo sakoma. kokia kad buvo Lenki265 . . tiek Lenkija turėjo atskirus seimus. Tačiau su Lietuvos kaimynais visus reikalus atlikdavo Lietuvos ministeriai. nes visi santykiai su užsieniu buvo atliekami jo vardu. Kai bajo­ rija ėmė šalintis karo. Prieš Liublino uniją tiek Lietuva. kuris.» 3. Toliau ėjo pilies ir žemės teismo tei264 nėjai. ir ark­ lininkų. o su Lenkijos kaimynais — Lenkų ministeriai. Tuo būdu įstatymų leidimas Lenkijoje pri­ klausė karaliui. Dėl atski­ rų pasienio sričių su lenkais nuo­ lat ėjo ginčai. kurs. visoki smulkesni teismo ir mokesčių rinkimo urėdai ir daugybė dignitorių be jokių pareigų. einančiai į karą. tai delegacijoje daugiau narių būdavo lenkų. kad abi valstybės turės bendrą užsienio politiką. Užsienio politika buvo vienodinama tik paties karaliaus. bet jeigu derybos eidavo su Lenkijos kaimynu. kuria karalius buvo pasižadėjęs neįvesti „ n i e k o n a u j o " be senato ir bajorijos atstovų sutikimo (dėl to ta privilegija ir vadinama „nihil novi" — „nieko naujo"). Juose vyriausiuoju urėdu buvo s e n i ū n a s . raštininkai. pirmininkas tada irgi būdavo lenkas. Lenkijoje nuo 1505 m. Po jo ėjo p a k a m o r ė . 233 psl. Tačiau Lietuvos seimas neturėjo tokios galios. Visose derybose su užsie­ nio valstybėmis delegacijos irgi būdavo sudaromos mišros. kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų. Voluinės. Pasienio stulpas.Santykiai su užsieniu ir reprezentacija. Jeigu derybos eidavo su Lietuvos kaimynu. Lietuviai savo valstybės žemes rūpestingai saugojo ir nie­ kam geruoju jų nė pėdos neuž­ leido. sprendęs žemės ribų bylas. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas Seimas. ir v ė l i a v i n i n k a s . veikė privilegija. bajorijai einant į karą. 4. Bet iš tikro ir čia kiekviena valstybė pirmučiausia rūpinosi tiktai savo reikalais. tai ji paprastai bū­ davo mišra — iš lietuvių ir iš lenkų. Visus raštus j Maskvą antspauduodavo Lietuvos kancleriai. kai ją pavadavo samdytoji kariuomenė. Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat. val­ dydamas tam tikrus valstybės dvarus. o iš Maskvos gaunami raštai ir su ja padarytos sutartys būdavo įteikiamos Lietuvos kancleriams ir saugomos Lietuvos valstybės archyve (metrikoje). tai ir jų sudėtis ir kompetencija liko tokia pat. tai jų priėmime taip pat dalyvaudavo drauge lietuviai su lenkais. Jie visi sudarė s e i m ą . Jei kokia delegacija vykdavo į užsienį. L i v o n i j a buvo valdoma Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kuni­ abiejų jungtinių valstybių. Jie abudu vadovavo vaivadijos bajorijai. Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. ir taurininkų. nešdavo pavieto vėliavą. Kai po unijos buvo įvesti bendrieji seimai. Viršuj parašo kesčiai iš jos vienais metais ei­ lentos matyti Lietuvos Vytis ir davo į Lietuvos. Lie­ tuva daugiausia turėdavo reikalų su sau artimiausia Maskva. į Lenkijos iždą. o vaivados prižiūrėjo prekybą. senatui ir pavietų atstovams. kokią turėjo Lenkijos seimas. Liublino unijos aktu buvo nustatyta. nes didžiuliai Palenkės. Kai atvykdavo kokia nors delegacija ar užsienio valdovo atstovų. Provincijų valdomieji organai Visa valstybė buvo padalinta į vaivadijas ir pavietus. buvo ir pavietinio pilies teismo pirmininkas. kad seimas susidedąs iš trijų „luomų". tai delegacijoje lie­ tuvių būdavo bent vienu daugiau. jo kompetencija ir sudėtis. pilies teismus ir teisė savo vaivadijoje žydus. Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažė­ jusi. ir kardininkų ir daugy­ bė kitų.

Prieš seimą karalius paskirdavo seimeliams datą ir praneš­ davo. Ypač dažnai būdavo nesutikimų dėl mokesčių apdėjimo. Seime visiems sena­ toriams vietos buvo nustatytos pagal kilnumą: pirmučiausia ėjo visi Lenkijos ir Lietuvos vyskupai. Juose pirmasis „luomas" liko. tiek kitų seimų laikas. kartais visi sutikdavo dėl apdedamųjų mokesčių. kurių darbas trukdavo šešetą savaičių. Seimeliai. ant­ rosios pusės nebuvo laikomi senatoriais. Apskritai tiek senatorių. galėjo būti ir pratęstas. Kiekvienas seimas prasidėdavo pamaldomis ir pamokslu. pavyzdžiui. ir iš tokių vaivadijų nebūdavo galima išrinkti mokesčių. ir niekas negalėdavo jų priversti sutikti su bendru nusistatymu. koks buvęs. duodavo jiems rašytąsias i n s t r u k c i j a s . Tą atlikus. kaip jie turi laikytis karaliaus keliamųjų klausimų atžvilgiu ir ko turi reikalauti. vaivados. Čia senatas susėsdavo priešaky. Tik hetmonai ir kiemo iždininkai iki X V I I I amž. Vilniaus ir Trakų kaštelionai ir Žemaičių seniūnas. tik kai kurios didesnės vaivadijos rinkdavo ir po daugiau. kaštelionai ir ministeriai. y. Atstovai negalėdavo peržengti duotųjų instrukcijų. Buvo nustatyta. reikalui esant. tai įvairios instrukcijos labai varžė jo darbus. Tokiuo atveju nesutinkančiųjų vaivadijų atstovai pareikšdavo. kuriems buvo skiriamos dvi savaitės. A t s t o v ų r ū m u s sudarė visų vaivadijų ir pavietų sei­ melių rinktieji atstovai. tiek Atstovų iš Lenkijos buvo daug daugiau. — pavyzdžiui. Tai buvo vadinamieji o r d i n a r i n i a i s e i m a i . Bet dažnai seimeliai dėl to pareikšdavo savo nesutikimą. t. Į s e n a t ą įėjo visi vyskupai. pareikšdami savo nuomones. pakartodavo ir papildydavo seimeliams praneštus svarstyti klausimus. Tą dalyką turėdavo išspręsti tuojau po seimo įvyksta vadinamieji r e l i a c i n i a i seimeliai.joje. Po to atstovai susirinkdavo į savo rūmus ir išsirinkdavo pirmi­ ninką. išrinkę seimo atstovus. kuriose pažymė­ davo. Tokia pat tvarka senatoriai ir kalbėdavo. lie­ 1 tuviai seime nesudarė nė / 3 . be abejo. tarp kurių buvo Krokuvos. o po to kancleris arba vicekancleris pareikšdavo kara­ liaus pasiūlymus. Žemiausias vietas seime turėjo kaštelionai. savo seimeliui. Be to. pačiam seimui sutinkant. Seimo eiga. Valstybės gyvenime. Ministeriai jame sėdėjo visiškai atskirai. galėjo būti šaukiami ir vadinamieji e k s t r a o r d i n a r i n i a i seimai. t. o atstovai susėsdavo vaivadijomis tokia pat eile. o senatas ir atstovų „luomai" buvo papildyti Lietuvos senatoriais ir atstovais. tik viena ar dvi vaivadijos nesutikdavo. vadinamą m a r š a l k a . Kadangi seime viskas turėjo būti sprendžiama vienu balsu. y. Bet tiek vienų. Žemaičių seniūnija X V I I I amž. negu iš Lietuvos. jog jie klausimą palieką spręsti „broliams". tai buvo didelė blogybė. Po to senatas ir atstovai sueidavo į vieną salę (tatai buvo tikroji seimo darbų pradžia). senatas eidavo į savo 267 . Ta procedūra buvo vadinama r u g o m i s. paskui — vaivados. kokia sėdėdavo jų atstovaujamų vaivadijų senatoriai. kad seimai turi rinktis kas dveji metai. Toliau buvo tikrinamas atstovų išrinkimo teisėtumas. Pradžioje visi eidavo pabučiuoti soste sėdinčiajam karaliui rankos. arba direktorium. gale pradėjo rinkti net po 6 atstovus. kas seime bus svarstoma. Kiekvienas seimelis paprastai jų rink­ davo po du.

Lenkijoje. Sudarant Liublino uniją. Jei būdavo reikalo. O tai jau bū­ davo atliekama seimo vietoje. Tačiau Lietuvos atstovai savo atskirus posėdžius visada darydavo. jie būdavo lai­ komi priimtais. Ir Lietuvoje prieš kiekvieną bendrąjį seimą taip pat buvo pradėti daryti tokie pat į seimą vyks­ tančių atstovų ir senatorių suvažiavimai. Tada karalius. ir 268 Lietuva žiūrėjo į juos. Kadangi Lietuva visada turėjo daug skir­ tingų reikalų. tai jos dažnai posėdžiaudavo ir kartu arba net visiškai nedarydavo atskirų posėdžių. nes. — atmestais. m e l i a i s . kaip turi laikytis seime visi Lietuvos atstovai ir senatoriai. o lietuviai. o atstovai posė­ džiaudavo. tačiau. kaip laikytis prieš len­ kus vienu ar kitu klausimu. dar būdavo daro­ mi dviejų jos provincijų — Didlenkių ir Mažlenkių — atskiri astovų su­ važiavimai. Bet. ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo neišnykusios. suderinamos instruk­ cijos ir nusistatoma. Juose būdavo paruošiami ir Lietuvai reikalingi įstatymai. o viską spręsdavo bendrajam seime. kur a t s k i r a i t a r d a v o s i l i e t u v i a i . Tie posėdžiai buvo vadinami „ p r o v i n c i j ų s e s i j o m i s " (sesijomis tada va­ dindavo ir kiekvienos dienos seimo posėdį. be sei­ melių. į juos vykdami. dabar sesijomis va­ dinamas visas parlamento veikimo metas tarp dviejų atostogų arba šiaip tarp dviejų pertraukų). o seimą baigiant vėl susirinkdavo į vieną salę. o k a r t u s u ė j ę t i k savo n u t a r i m u s 269 . vietoj iširusiųjų seimelių. Vaivadijų seimeliai darėsi kaskart vis netvarkingesni ir labai dažnai iširdavo. vadinamo š e i m i n i u ) . tačiau j i s l a b a i s k y r ė s i n u o L e n k i j o s p r o v i n c i j ų s e i m e l i ų . skirdavo naujus. visi tie skirtingi Lietuvos reikalai ir būdavo apsvarstomi jos suvažiavimuose. Lenkai ten paprastai susitardavo dėl mokesčių ir kitų bajorijai rūpimų klausimų. prisiartindavo ir seimo metas. Kadangi tarp Lenkijos provincijų ne­ buvo jokio valstybinio skirtumo. tai šitie suvažiavimai jai buvo labai svarbūs. d ė j u s i iš d v i e j ų y a l s t y _ bių. Ten atskirai darydavo savo posė­ džius abidvi Lenkijos provincijos ir Lietuva. Mat. kurį anksčiau atlikdavo generaliniai seimeliai. kol jie įvykdavo. vidury šitie atskiri gene­ raliniai seimeliai išnyko. be to.rūmus ir posėdžiaudavo. vadovaujant maršalkai. — ir vėl visi bu­ čiuodavo jam ranką. abeji rūmai vėl susitikdavo arba susižinodavo per delegacijas. o vėliau Slanime. kur būdavo perskaitomi apsvarstytieji įstatymai. vadinami g e n e r a l i n i a i s sei­ Senato salės planas. Nors lenkai. X V I I I amž. Ten lietuviai taip pat spręsdavo. „Provincijų sesijos". ir pas juos kartais ateidavo net patsai karalius. anksTaip susėsdavo senatoriai ir atstovai bendruose čiau Lenkija buvo susiposėdžiuose. Be to. Pagaliau sei­ mas būdavo baigiamas atsisveikinimu su kara­ lium. kaip į trečiąją Respublikos provinciją. kaip į savo seimus. Tos „sesijos" atlikdavo tą patį darbą. atstovai savo misijoje turėdavo ilgiau už­ trukti. todėl jiems daugiau reikėdavo išmokėti ir pinigų (mat. Lietuvos seimelį irgi vadino provincijos seimeliu. o kam nors priešinantis ir savo protesto neatsiimant. Mat. vis tiek reikėdavo atskirai aptarti savo reikalus. Iš pradžių jie įvyk­ davo Volkoviske. vadovaujant karaliui. Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bend­ rą su lietuviais seimą. kurie vėliau bendram seimui buvo pateikiami tik pa­ tvirtinti. išnykus atskiriems suvažiavimams. Lietuva turėjo atskirą valstybinę organizaciją. Tuo būdu bendrasis seimas iš tikro buvo dvilypis. žiūrė­ dami į Lietuvą. atskiras teises bei įstatymus. paruošdavo ir visus sau reikalingus įstatymus. ir nebebūdavo laiko atskirai suva­ žiuoti. Generaliniai seime­ liai. a t s k i ­ rai l e n k a i . atstovus turėjo išlaikyti pati vaivadija iš specialaus mokesčio. tų atskirų suvažiavimų nebenorėdavo nė bajorija. Čia niekam nepriešta­ raujant. Čia būdavo apsvarstomi iš karaliaus gauti pasiūlymai.

r i n k ­ t ų s i L i e t u v o j e — G a r d i n e . o Lietuvos kancleriai. ir niekas nega­ lėdavo jo priversti kitaip pasielgti. Todėl atstovo pasipriešinimas būdavo laikomas vaivadijos ar pavieto pasipriešinimu. ir be ekstraordinarinių seimų. jei dėl kokių nors dalykų vaivadija nesutikdavo (ji instrukcijomis įpareigodavo savo atstovus to nusistatymo laikytis). Ypač dažnai būdavo šaukiami atskiri Lietuvos seimai. po Zigmanto Augusto ir po vėlesniųjų karalių mirties visada susirinkdavo atskiri Lietuvos seimai ir atskirai spręsdavo. kad seimo mar­ šalkos turi būti renkami pakaitomis iš mažlenkių.. Todėl buvo nemaža atsitikimų. o 1673 m. Gniezno arkivyskupas. kuriame būdavo sprendžiami visi karaliaus rinkimo formalumai ir surašomos jam pateikiamos sąlygos. Bet X V I I amžiuje. sine me). Tuo būdu k i e k v i e n o t r e č i o s e i m o m a r š a l k a b ū d a v o l i e t u v i s . kas dveji metai šaukiamų. jo nustatytu laiku. vadinamieji k o n v o k a c i n i a i seimai būdavo šaukiami mirus karaliui. Ir čia Lenkijos kancleris visada pranešdavo tik apie Lenkijos. Liublino seimas seimų vieta paskyrė Varšuvą arba kurį nors kitą Lenkijos miestą. — kas liesdavo Lietuvą.s u v i e n o d i n d a v o ir prižiūrėdavo. Dėl jos daugybė seimų turėjo išsiskirstyti. Bet dar dažniau atskirus Lietuvos seimus šaukdavo patys Lietuvos ponai tarpuvaldžiuose (karalių nebuvimo metu). Atstovai buvo savo vaivadijos ar pavieto įgaliotiniai. Pačius karaliaus rinkimus atlikdavo visa susirinkusi bajorija. Pagaliau tarpuvaldį pabaigdavo k a r ū n a c i n i s s e i m a s. Jei kartais seimo pradžioje Lietuvos kanclerių nebūdavo. Taip antai. kurs tarpuvaldyje būdavo laikomas valstybės galva — interrex. Labai dažnai bendrojo seimo nepakakdavo. vadinamas p r i m ų . Atskiri seimai.. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje ar bent pa­ sienyje. Seimų rūšys. Lietuvos teisės seime dar buvo apdraustos ir kitokiu būdu. nes įstatymai ga Įėjo būti leidžiami tik karaliaus vardu. 271 . tai vietoje jų pranešimą padarydavo Lietuvos maršalka arba kuris kitas Lietuvos ministeris. y. ką rinkti. kuris visada būdavo šaukiamas Krokuvoje. vadinamų pagal jų paskirtį. Taip pat jis spręsdavo einamuosius valstybės reikalus. Juos šauk­ davo Bažnyčios galva. nes ten įvyk­ davo karūnacija. tas pats įstatymas pripažino pirmenybę Lietuvos ministeriams. nes visi savo laisvės pagrindu laikė šį dėsnį: „Be manęs nieko negali būti sprendžiama apie mane" (nihil de me. kurie kartais visai neliesdavo antrosios valstybės. seimo pradžioje karaliaus vardu darant pasiūlymus. didlenkių ir lietuvių. kurio maršalka esti lietuvis. einant karui su Maskva (mat. Tuo būdu ir seime v i s u s Lietuvos reikalus atlikdavo tik jos minis­ t e r i a i. Konfederaciniai seimai. kad viskas būtų sprendžiama vienu balsu. seimas tik atlikdavo visus for­ malumus. pagal reikalą šaukiamų. 1654—5 m. neatsižvelgdamas į unijos akto nuostatus. lietuviai ėmė rinkti karalius bendrai su lenkais. Be to. tad. Be ordinarinių seimų. buvo pakeistas ir patsai seimų vietos įstatymas. Lenkų kancleriai pranešdavo visa. Tatai vadinosi liberurn veto. naujasis įstatymas nustatė. kad. tie atskiri Lietuvos seimai ėmė nykti. o Lie­ tuvos kancleris apie Lietuvos urėdus. Pirmiausia buvo nustatyta. kad k a s t r e č i a s s e i m a s . net pats karalius sušaukdavo atskirus seimus. ir visas seimas turėdavo nusileisti. Šita pasipriešinimo teisė ilgainiui buvo pradėta ir blogam naudotis. kai seimas būdavo Lietuvoje. laisvojo pasipriešinimo teisė. — to nusistatymo turė­ davo laikytis ir atstovai. derėdamiesi su jais tik per delegatus. t. kas lies­ davo Lenkiją. pradedant Vladis­ lovu Vaza. Visuose seimuose būdavo reikalau­ jama. Į tuo pat metu lenkų šaukiamus seimus jie nevažiuodavo. Jie dar keletą kartų buvo sušaukti ir vėliau. Seimų vieta. Be atskirų atstovų posėdžių. ją užpuolus Maskvai su Švedais). bet pagaliau jie visiškai išnyko. Seime kancleriai dar turėdavo pranešti. dar buvo seimų. tik ne lenkas. Tuojau po Liublino unijos abi valstybės turėjo labai daug skir­ tingų reikalų. kad seimas prieš įstatymus buvo sušauktas Lietuvoje. taip pat primas šaukdavo e 1 e k c i n į seimą. Taip antai. kam naujai yra duoti kokie urėdai. tačiau jokių įstatymų neleido. Dažnai vienas ar keli papirkti atstovai pareikšdavo protestą prieš viso seimo nu­ tarimą. Po konvokacinio seimo. Pasipriešinimo teisė visų buvo labai branginama. Tas seimas turėjo susitarti dėl karaliaus rinkimo datos ir dėl kitų su elekcija susijusių klausimų. Tačiau lietuviai visą laiką 270 reikalavo. kai. jis nelietė Lenkijos). kai Lietuvą užpuldavo koks priešas (pav. kad viena pusė nenutartų nieko priešingo kitai. Lietuvos ir Lenkijos santykiai bendrajam seime. B e to. Keletą kartų jie vis dėlto pasiekė tai.

bet ir svetur. Kiekvienos valstybės kariuomenė nuolat s t o v ė ­ j o t i k s a v o v a l s t y b ė j e . Dabar dar tebėra nesurinktos ir neišspausdintos tik paties paskutinio (1793 m. Konstitucijos Lietuvai ir Lenkijai būdavo rašomos atskirai. kuriame buvo surinktos paskutinių seimų konstitucijos. kas sveikas galįs. iždo pajamos ėjo ne vien karaliaus ir jo šeimos reikalams: iš jo nemažai tekdavo ir vals­ tybės reikalams. Labai dažnai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė savitarpy nesutikdavo. visos konstitucijos buvo surinktos ir išspausdintos specialiuose rinki­ niuose. Krokuvos Mokslų Akademija mokslo reika­ lams 1889 m. nutarimu. vos nesusikaudavo. Po to vėl susirinkęs seimas tęsdavo toliau savo darbus. bet dar ir vestis tam tikrą skaičių tarnų. kitai valstybei į pagalbą j i ga­ lėdavo eiti tik karo metu ir. negu kariauti. Atskiri valstybės iždai buvo valdomi krašto iždininkų. išsirinkdavo savus viršininkus ir tol plėši­ kaudavo. j i buvo v a d o v a u j a m a t i k s a v o h e t m o n ų . — juo labiau. 5. tiktai seimui nutarus. kad dažnai jiems ilgai nemokėdavo algos. Iždas Valstybės ir valdovo iždas. Kariuomenė daugiau­ sia buvo raita. jie galutinai buvo at­ skirti tik 1590 m. J a s i š l a i ­ k y d a v o k i e k v i e n a v a l s t y b ė p a t i i š savo pajamų ir mokesčių. Be to. Seimo aktai. O atskiri valdovo iždai buvo valdomi kiemo iždininkų. o lietuvių priimtoji — Lenkijoje. todėl kaskart vis dau­ giau tekdavo naudotis samdyta kariuomene. tai prieš tą blogybę būdavo nukreipti vadinamieji k o n f e d e r a c i n i a i s e i m a i . iš muitų ir iš kitokių nuolatinių šal­ tinių. tai ji likdavo ir taikos metu. Jei kuri konstitucija būdavo bendrai priimama. išspausdino dar vieną tomą. Todėl kareiviai labai dažnai plėšikaudavo. tik visada su tam tikru. Kadangi seimo iširimas dažnai grėsdavo vals­ tybei dideliais pavojais.t. be to. iš kurių padengdavo visas savo išlaidas. jei būdavo lėšų. Kiekvienas toksai šaukimas buvo vadinamas v i s u o t i n i u b a j o r i j o s s t o j i m u . Kartais viena valstybė vėliau priimdavo ir kitos valstybes konstituciją. Jau minėjome. specialiai seimo patvirtintu. vadovaujamas savų hetmonų. jie paprastai visi atsisakydavo klausyti savo vadų. Kiekvienas karys gaudavo algą. Anksčiau tie du iždai nebuvo atskirti. tai netrukus tokie rinktiniai pėstininkai turėjo išnykti.) seimo konstitucijos. pavyzdžiui. kad jos. kad seimas dėl kokių nors priežasčių tu­ rėdavo pertraukti savo darbus. turė­ damos prieš save bendrą priešą. Būdavo atsitikimų. Ją samdydavo ne tik savo krašte. Stepono Batoro laikais buvo atsiradę ir pėsti­ ninkų. kad numatomus klausimus spręsią balsų dauguma. tik suvažiavę.nieko nenuveikę. iš kurios turėdavo ir pragyventi. imamų iš karaliaus ir bažnytinių dvarų valstiečių. Valdovo. jų imdavo po vieną nuo 20 kiemų. pasiūlius kara­ liui ar kam nors kitam. Kariuomenė Krašto ginti iš seno būdavo šaukiama bajorija. arba kiemo. Lietuva ir Lenkija visada turėjo atskiras k a r i u o m e n e s . XVIII amžiuje. svetimų pasiuntinybių priėmimui. iždo pajamų šaltinis Lietuvos Istorija. 272 Kariuomenė paprastai būdavo samdoma tik karo metui. turėjo ne tik patys eiti. Toks jų susibūrimas vadinosi k a r i u o m e n ė s k o n f e d e r a c i j a . Atstovai į juos būdavo renkami paprasta tvarka. Kiekviena valstybė turėjo ir visiškai atskirus savo iždus. tai prie jos būdavo pastaba. Po seimo paprastai jie būdavo išspaus­ dinami ir pranešami visam kraštui. kad bajorija labai nenoriai eidavo į karą. Jei kas neidavo. Bet kadangi dvarų ponai ne­ norėjo jų duoti. Tuo būdu šitokiam seime veto teisė jau nebeveikė. vadlnęsi k o n s t i t u c i ­ j o m i s . Visi bajorai. Karalius galėjo bajoriją šaukti į karą tik seimui nutarus. Kai nemokėdavo algos. — tik ištikus staigiam pavojui. kol gaudavo algą. vadinamuose Volumina Legum. arba valstybės. Visi seimo nutarimai. be jo nė viena lenkų priimtoji konstitucija negaliodavo Lietuvoje. Bet jau X V I amžiuje ji labai nenoriai eidavo Į karą. Vėliau. be seimo nutarimo karalius ją šaukdavo labai retai. Tačiau i r bendrai kovodama. 6. Todėl X V I I amžiuje bajorija jau visai nebešaukiama į karą: ją pakeičia samdytoji kariuomenė. Tatai buvo vadinama seimo limitą. Į jį pinigai suplaukdavo iš visų karališkųjų dvarų. buvo įstatymai. 18 273 . bet. Svarbiausias krašto. tokia bajorų kariuomenė buvo ir netinkama karui: susirinkusi ji daugiau mėgo seimuoti ir linksmintis. galėdavo netekti žemės. jie pasirašydavo tam tikrą pasižadėjimo aktą. būdavo ir tokių atsitikimų. savų pasiuntinybių išsiuntimui ir t. Jų tada buvo iš viso iš­ spausdinta 8 tomai.

Jos buvo paliktos karaliui pra­ gyventi.t. ta prievolė buvo pakeista piniginiu mokesčiu. Tačiau senoji didikų galia Lietuvoje dar nebuvo sugriauta nė po pavietų bei seimelių reformos: visur tebevadovavo didi­ kai. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valstybės vadai po unijos Laisvės. nuo kurių jie dažnai priklausydavo ekonomiškai. Tačiau jų buvo daugybė rūšių. tačiau plačių politinių teisių ji negreit tesu­ silaukė. Naujoje santvarkoje ir bendruose seimuose buvo laikomasi visų lenkų teisių. kurių valdytojai krašto valdyme nedalyvaudavo. Toliau taip pat didikai pasodina į sostą jaunutį Jogailos sūnų Kazimierą. kitą kartą kitų. buvo nenuolatiniai: juos paskirdavo seimas tik vieneriems ar keleriems metams. o kurios būdavo skiriamos valstybei. Mat. Palengva Lietuvoje taip pat atsirado ir ginkluotų bajorijos susibūrimų. todėl jie čia taikydavosi prie didikų. Jas valdydavo ar išnuomodavo patsai karalius. Bet atsiradus bendriems su lenkais seimams. Tiesa. Kitos rūšies valstybės dvarai buvo vadinami k a r a l i š ­ k o s i o m i s e k o n o m i j o m i s . įsigalėjo įsitikinimas. 275 . Dėl to Lietuvos bajorija Lenkiją laikė sau siektinu pavyzdžiu. jei jis nevykdo renkant duotų pasižadėjimų. Ji taip pat įgavo visas kitas lenkų teises ir pradėjo gyventi lenkų šlėktos viešojo gyvenimo papro­ čiais. eidavo į krašto iždą. — jautėsi krašto valdovė. tradicijų ir papročių. Bajorija drauge su didikais gavo tik plačias luomines teises. Be to. būdavo duodamos iki gyvos galvos ir buvo tik bajorų pasipelnymo šaltinis. vadinamų k o n f e ­ d e r a c i j o m i s . bajorijos reikšmė padidėjo. didikai pa274 f kelia didžiuoju kunigaikščiu Švitrigailą. išdalinamų valdyti bajorams. Valdant Gediminaičiams. 198 psl. Mokesčiai. kaip ir seniūnijos. pilies seniūnas turėjo savo valdžioje pilies teismą ir policines teises. Jie dažniausiai būdavo užde­ dami karo reikalams. Visi mokesčiai. o po jo mirties iš bajorijos išsiskyrusi didikų grupė jau ima spręsti valstybės likimą. o netrukus jie patys jį pašalina ir jo vietoje pastato Zigmantą. ir t. Ten bajorija (šlėkta) jau turėjo plačias politines teises. Iš visų seniūnijų valstybės naudai buvo imama 1 U pelno dalis. Bet ilgainiui tie abudu iždai beveik su­ siliejo. pabaigos atsiradusiuose sei­ muose dalyvauja ir bajorija. Kitaip tuo tarpu buvo Lenkijoje. Ponų tary­ ba (žiūr. Jos. vadinamas h i b e r n a (žiemos mokestis). Ka­ dangi jis pats tuo tarpu dar per jaunas. tai už jį valdo patys didikai. be įvairiausių vidaus ir užsienio muitų. Lenki­ joje veikęs 1505 m. kad galima priešintis net valdovui. Tenutomis (iš lotyniško žodžio tenere — laikyti. todėl nelabai tegalėjo ginti seime savo interesus. lenkiškai tenuta vadinosi dzieržawa) vadinosi paprasti dvarai. bet kaip paprasti asmens. anks­ čiau tie dvarai turėdavo duoti maistą ir pašarą kariuomenei žie­ mos metu. kuri faktiškai laiko savo rankose visą valdžią. Vytauto laikais bajorija pradeda dalyvauti vals­ tybės gyvenime. taip pat kariuomenės reika­ lams iš visų valstybinių ir bažnytinių dvarų buvo imamas mo­ kestis. Vieną kartą buvo daugiau uždedama vienų mokesčių. didikų grupė jį nužudo. jų pa­ jamas jis galėdavo sunaudoti kaip tinkamas. vadinosi s eni ū n i j o m i s. dar nebuvo pri­ pažintas. Pilies seniūnijų paviete ir vaivadijoje buvo po vieną. Į karaliaus iždą pagaliau patekdavo tik tos pajamos. teisę siųsti į seimą rinktuosius atstovus. Seniūnijų buvo dvejopų — p i l i e s s e n i ū ­ n i j ų ir t e n u t ų . o nuo 1649 m. bet jos reikšmė ten dar labai nedidelė: bajorija. pamažu augo Lietuvos bajorijos teisės. Daugumas jų. Į seimą bajorai atvykdavo ne kaip atstovai. nuo XV amž. Zigmantui ėmus kietai valdyti. siųsti tam tikro luomo ar apylinkės. Pa­ galiau 1566 m.buvo seimo uždedami mokesčiai. kurios būdavo skiriamos jo asmeniškiems reikalams. 7. įgavusiu tokį vardą (hiberna).) pasidaro valstybine institucija. Ji buvo skiria­ ma kariuomenei išlaikyti. Tuo būdu Lietuvos bajorija dar prieš Liublino uniją beveik susilygino teisėmis su Lenkijos šlėkta. vadinama k v a r t a (ąuarta). Lietuvos bajorija daugeliu atžvilgių susilygino su Lenkų bajorija: ji taip pat gavo savus teismus. visos bajorijos reikšmė vis dėlto netaip sparčiai augo. Kylant didikų galiai. kuriems jau buvo galima pavesti ginti rūpimuosius reikalus. Valstybės dvarai buvo pagrindinis nuolatinių pajamų šal­ tinis. ir tuo būdu jų reikšmė dar labiau išauga. savivaldybes ir savus teismus. Taip antai. privilegijos dėsnis nihil novi buvo pritai­ kytas ir Lietuvos bajorijai. Todėl bajorija jas paprastai vadindavo „nusipelnusiųjų duona" (panis bene merentium). kaip atskiras sluoksnis.

nors iš pradžių savi Lietuvos valstybės reikalai dar buvo labai uoliai ginami. tai bajorija ir iš inte­ reso sekė paskui didžiūnus. kurį gyveno lenkų šlėkta. nei kur nei kada. 181 psl. ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms. esančio Krokuvos katedroje). Lietuvos bajorija ėmė gyventi tą patį gyvenimą. Su Zigmantu Augustu pasibaigė Lie­ tuvą ir . didžiūnų galia vis dėlto nesumažėjo. L e n k i j o j buvo dvi prie­ šingos partijos.Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka.) Tarpuvaldžio tvarka. kol Kazimieras išaugo iš vaiko amžiaus. Jis buvo taip pat ir tikrasis Lietuvos valdytojas. Tada iškilo greta jų sto­ vėjusios. taip pat senos. jas dar didino. kurie betgi. Viena iš jų. f 1596 m. nepaver­ žė iš jų įtakos. Liublino unijos aktu. Tuo būdu bajorijoje atsirado įsitikinimas. O kadangi valstybinis savarankiškumas ne tik ne­ buvo priešingas bajorijos luominėms teisėms. Lietuvos bajorija ir Lenkijos šlėkta savaime jautėsi esanti viena visuomenė. jis perėjo į opo­ ziciją ir vadovavo Lietuvai kovojant su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės (žiūr. Jie ypačiai iškilo nuo Jono Goštauto laikų. Be vadovaujančiosios didžiūnų šeimos Lietuva 276 niekad neapsėjo. be bajorų. Šioje parti- Zigmanto Augusto sesuo Ona. bet. Su jais. (biustas iš antkapio. B. kuriam abi v a l s t y b ė s b u v o l y g i o s . bet kaip bajorijos vadai. Aukščiausiai iškilo Radvilos. kad jie yra valstybinio Lietuvos savarankiškumo saugotojai. apsaugodamas nuo lenkų konkurencijos. Pirmoji ne­ paprastą reikšmę įgijusi Lietuvos didžiūnų šeima buvo G o š ­ t a u t a i . Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo 1. Kazimierui persikėlus į Lenkiją ir pradėjus vesti savarankišką politiką. Suburti apie save ba­ joriją jiems buvo nesunku: čia jiems padėjo jų milžiniški turtai ir senoji tradicija. visuomenės dėmesys juk turėjo kur nors krypti. renkant didžiuoju kunigaikš­ čiu Kazimierą.Žodžiu. negalėdami prilygti Radviloms turtingumu. kur joks kitas luomas. kuri daugiausia šalininkų turė­ jo Didlenkiuose. Tatai visai suprantama: g y v e n a n t sava­ rankiškoje valstybėje. jau tada ir kiek vėliau. Tačiau rinkimo tvarka dar ne­ buvo nustatyta: nebuvo aišku. Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė — išmirė. valdovą reikėjo rinkti bendrai su lenkais. Goštautų šeimos reikšmė nesuma­ žėjo nė po Jono Goštauto mirties. bandė konkuruoti gudų kilimo K a t k e v i č i a i . ir tolimi jo giminės. Gniezno arkivyskupą — primą Uchanskį. giminiškos didikų R a d v i l ų ir A st i k ų šeimos. Tik dabar jie valstybės vairą valdė ne kaip ponų tarybos nariai. kas turi būti laikomas valsty­ bės galva tarpuvaldžio (kara­ liaus nebuvimo) metu. Bet ir išaugus bajorijos reikšmei. Tuo būdu tokios šei­ mos galvos darėsi tarsi Lietuvos nevainikuotais kunigaikščiais. Tuo būdu palengva įsigalėjo ir valstybinio vienin­ gumo jausmas. Ona. Luominėje valstybėje. 277 . Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti ( X V I amž. gale jie išmirė). tarpuvaldyje valstybės galva norėjo laikyti aukščiausiąjį Bažnyčios dignito­ rių. t o d ė l k r y p o į g a l i n g i a u s i ą j ą L i e t u v o s š e i m ą . kad ji su Lenkijos šlėkta sudaro vieną bendrą luomą. neturėjo net pilietinių teisių. Dėl to veikiai kilo nesantaika ir prasi­ dėjo partijų kovos.). o kita tuo me­ tu norėjo pripažinti valdžią pir­ majam Lenkijos ministeriui — maršalkai Firlėjui. Vadovaujančiosios Lietuvos didžiūnų šeimos. kurs vadovavo Lietuvos didžiūnams. O ta bendrumo sąmonė ir bendruose seimuose vedama bendra kova dėl savo luominių interesų buvo didžiausias Lietuvos bajo­ rijos galutinio sulenkėjimo veiksnys. liko tik ne­ tekėjusi Zigmanto Augusto sesuo. j i s n e g a l ė j o k r y p t i į L e n k i j o j e g y v e ­ nantį ir dar iš svetur a t ė j u s į valdovą. nei kas turi rinkti. Nebuvo taip pat nustaty­ ta. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.

kad n i e k a s dėl t i k ė j i m o n e b ū s i ą s p e r s e k i o j a m a s . kurių metu įvyko daug atskirų lietuvių ir lenkų seimų ir kurių metu daug kartų • buvo susikeista pasiunti­ niais. laikėsi nuošaliai. Commendoni. į Varšuvą jie nusiuntė tik savo delegaciją. tai iš pradžių to Augusto valdymo gale ir pirmojo tarpuvaldžio metu. rugpiūčio 24 d. Šitoksai seimas. bet apskri­ tai. pradėjo veikti ir Lietuvoje. d i s i d e n t ų vardu. 2. vėliau visada šaukiamas po karaliaus mir­ ties. Kadangi visi teismai veikdavo karaliaus vardu. tai tikrai buvo galima laukti nekatalikų persekio278 jimų. įvykusias hugenotų sker­ dynes Paryžiuje šv. Šitas konfederacijos aktas buvo pateiktas seimui. nes Firlėjas buvo ne tiktai įtakingiausias Mažlenkių ponas. kad į elek­ cija bajorai vykstą viritim). Primui šaukiant konvokacinį seimą. — kad s k i r i a s i t i k ė j i ­ mu (dissidentes de religione) vieni kitų nepersekiosią. Vėliau jis buvo tvirtina­ mas kiekvieno naujojo karaliaus. Jie būdavo renkami pačios bajorijos iš savo tarpo ir nuo šio laiko būdavo sudaromi kiek­ vienam tarpuvaldžiui. įtrauktas į Lietuvos Statutą. arba tiesiog konvokacija. Bet pagaliau jie lenkams 279 . tačiau visiškai nutraukti ryšių su lenkais nesi­ ryžo. Konvokaciniam seime laimėjo katalikai. bet vėliau. kurie naujojo karaliaus turėjo būti patvirtinti. Tačiau buvo galingi ir protestantai. galutinai visiems laikams buvo pripažinta. F. kuriame pripažįstama visiška tikybų laisvė. Varšuvoje buvo sušauktas seimas. Dėl to nuo to laiko visi nekatalikai tiek Lenkijoje. reika­ laudami patogesnės vietos elekcijai. galutinai laimėjo didlenkių primo partija. Po ilgų derybų. nes kaip tik tada grėsė naujas sunkus karas su Maskva. ir jie tikėjosi gauti Lenkų paramos. garantuojama. kad elekcija turinti įvykti l a u k e t a r p V a r š u v o s i r V o l o s k a i m o . Jei karalius būtų išrinktas karš­ tas katalikas. Katkevičiaus ir M. išreikalauti iš Lenkų grąžinti Liublino seime nuo Lietuvos atplėštąsias žemes ir gauti iš jų paramos prieš Maskvą. Jį pasirašė visi pasaulininkai ir net vienas vysku­ pas. Jie seimo metu susitarė ginti savo teises ir tam tikslui paruošė specialų aktą. bet ir kalvinas. kurs turėjo nustatyti elekcijos tvarką ir paruošti kai kuriuos įstaty­ mų pataisymus. nes kaip tik tuo metu visoje Europoje ėjo žiauri kova tarp protestantų ir katalikų (kaip tik tuo metu sklido visokių gandų apie pragarsėjusias. kuri nuo akto surašymo vietos paprastai vadinama V a r š u v o s k o n f e d e ­ r a c i j a (konfederacija tais laikais buvo vadinamas bajorijos susitelkimas ir susitarimas ginti bet kokiuos savo reikalus net ginklu). J.). tiek Lietuvoje buvo pradėti vadinti vienu bendru J. Varšuvos konfederacija. L i e t u v a . vadina­ mus k a p t u r i n i a i s t e i s m a i s . be to. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m. turėjęs didelę įtaką katali­ konfederacijos aktas buvo suda­ kų kovose su protestantais Zigman­ rytas vienų lenkų. Ji dabar buvo susirūpinusi pataisyti Liublino unijos aktą. tai buvo nutarta tarpuvaldyje sudaryti atskirus teismus. vadovaujama J. Radvilos. o elekcijoj dalyvauti i r balsuoti galįs kiekvienas bajoras (taigi buvo sakoma. Varšuvos konfederacijoj nekatalikai susitarė ginti savo teises nuo galimų persekiojimų.joje daugiausia buvo mažlenkių ir protestantų. kad karaliui mirus aukščiausioji valdžia priklausanti primui (dėl to jis dar buvo vadinamas intevvex). Tuo būdu šis V a r š u v o s konfedaracij os aktas pasidarė pamatiniu protestantų ir visų nekatalikų tikėjimo lais­ vės įstatymu. Baltramiejaus naktį — 1572 m. Tame seime. Šitas susitarimas buvo pavadintas konfederacija. buvo vadinamas k o n v o k a c i n i u s e i m u . Gniezno arki­ vyskupui vadovaujant. Tame konfedera­ cijos akte kalbama ne apie vie­ ną kurią nors tikybą. vos prieš 5 mėn.) Lietuviai konvokacijoj nedalyvavo: nepatenkinti lenkais. Taip pat visiems laikams buvo nustatyta karaliaus elekcijos tvar­ ka: buvo nutarta. ir seimas jį patvirtino. jie norėjo pakeisti neseniai padarytos unijos sąlygas ir atsiimti lenkų užgrobtas žemes. Kadangi nuncijas. jis teturėjo juridinę galią tiktai Lenkijoje.

Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų. PaLenkų karalius (vėliau Prancūzijos karalius karaliavęs vos 5 mė­ Henrikas III). d. pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti. jis savo pa­ žadų nepaisė. delegacijoms nenusilei­ dus. su viskuo sutiko ir prisiekė. paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija. tai buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1574 m. Taip antai. mas. niekam nieko nesakęs. Kotrynos. kad po jo mirties bajorija galėsianti pati laisvai išsirinkti sau naują karalių. o jai 55 m. Toksai aktas (pacta conventa) vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam kara­ liui. t. taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu ir lietuviai. Lietuvos didžiūnai (Kat­ kevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimili­ jono II sūnų Ernestą. o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. Henrikas suži­ nojo. tai yra suglausta valstybės konstitucija. Žo­ džiu. pagal Liublino unijos aktą. Henrikas per savo atstovą elekciniam seime sutiko su viso­ mis sąlygomis. jis išvyko į Prancūziją ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko I I I vardu. Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Pa­ ryžių. taikomi ir vėliau renkamiems kara­ liams. kaip vienas iš blogiausių Pran­ cūzijos karalių). Išrinkus lenkams.nusileido ir balandžio mėnesį atvyko į sušauktą elekcinį seimą. y. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą skyrium nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją. Laimėjo šis pastarasis. kuri vėliau bū­ davo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos. Kandidatų į sostą buvo nemaža. kad mirė jo brolis Karolis I X .). nors jam tebebuvo tik 23 m. Kai reikalaujamas jis atgal nebegrįžo. o tik bajorijos sutartis su kara­ lium. bet. kaip kas 2 metai. Jame kara­ lius pirmučiausia pasižada niekad nesiekti padaryti sostą pavel­ dimuoju ir garantuoja. Atvykęs ir vainikavęsis Krokuvoje. Tarp kitko. o smulkbajoriai buvo linkę rinkti Mask­ vos carą Joną IV Žiaurųjį. gyventi santarvėje su 280 Prancūzija. kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos. liečiančios jį patį. vyras — Švedų karalius Jonas. viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais. — nors. Tačiau tas neri­ 1573—1574 m. vadinamam pacta conventa. tuo būdu tikėdamiesi išvengti sun­ kaus karo su juo. kurs žinomas. apmokėti Zigmanto Augusto skolas. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas de non praestanda oboedientia — apie atsisakymą nuo paklusnuo). Be vadinamųjų Henriko artikulų. ir buvo pradėta ruoš­ tis kito karaliaus rinkimams. slapta. karo atveju sa­ vo pinigais pasamdyti kariuomenės. naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos.. kad seimai būsią šau­ kiami ne rečiau. kad karalius saugosiąs krašto sienas. Lietuvos kunigaikštis ir mas greit pasibaigė. Naujojo karaliaus aktai. kaip buvo valdoma Prancūzi­ ja. absoliutiškai. Tie abudu aktai buvo ne kas kita. Dėl to Lenkijoje. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant. o iš dalies ir Lietuvoje. 281 . tačiau labiau­ siai rūpinosi gauti sostą Prancūzų karaliaus Karolio IX brolis H e n r i k a s V a l u a (Valois). ir t. Savo kandidatūrą statė ir Zigmanto Augusto sesers.t. nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas. pra­ dėjo kilti nepasitenkini­ Henrikas Valois. Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai. nesius. ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. jis pasižadėjo vesti Zig­ manto Augusto seserį Oną. Jos buvo surašytos kitam rašte. garantuojama. įsteigti laivyną. vėliau vadinamas H e n r i k o a r t i k u l a i s . vedybas su Ona vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip.

) elekcija Stp. Atvykusi speciali lietuvių de­ legacija pareiškė griežtą protestą pačiam karaliui ir rei­ kalavo. Henrikui pabė­ gus. ir šaukti naują seimą. Batoro elekcija ir Lietuva. tačiau kita dalis lenkų didžiūnų ir daugumas bajorijos pareiškė prieš jį protestą ir karalium paskelbė Turkų sultono rekomen­ duojamą S e p t y n p i l i o (Vengrijoje) kunigaikštį S t e p o n ą B a t o r ą . tas. tai jį bematant pripažino visa Lenki­ ja. L i e t u v a iš pradžių visai nepripažino Batoro savo val­ dovu. kurs turėjo vesti kunigaikštytę Oną. jie stabdė nuo to žygio ir lenkus. kurs betgi buvo ginklu priverstas jam nusilenkti. pakeisti unijos aktą ir atgaivinti atskirus Lie­ tuvos seimus. pirmučiausia jie reikalavo. o vėliau išpirkti totoriams patekusius belaisvius. Dau­ giausia lietuvių simpati­ jos turėjo tas pats impe­ ratoriaus sūnus Ernes­ Steponas Batoras. kad po to jį išsirinksią savo karalium ir lenkai. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m. jis karūnavosi ir vedė kunigaikštytę Oną. antrasis Lietuvos seimas nutarė jį pripažinti savo valdovu. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius.000 raitelių ir 500 pėstininkų. Tik. Tačiau lietuviai pateikė jam tam tikras sąlygas. y. Stp. Batoro įsiviešpatavimas. (S.000 auksinų.3. d. Ta282 čiau išėjo kitaip. dangi Lenkijos bajorija labai nemėgo vokiečių Habsburgų. Batoras taip pat prisiekė laikytis H e n r i k o a r t i k u l ų ir pacta conventa punktų. Nors didelė Lenkijos didponių dalis ir buvo nusistačiusi prieš Batorą. atvykęs į Krokuvą. kad jis n e s i v a d i n t ų d i d ž i u o j u L i e t u v o s k u n i g a i k š č i u . maža to. patvirtinti visas senąsias teises. kad jo sūnus bus bendrai išrinktas abiejų valstybių. sušaukę savo atskirą seimą Gardine. savo pinigais pasamdyti 1. nes tuo tarpu grėsė karas su Maskvos caru Jonu I V . kad jis buvo išrinktas. Lietuviai protestavo. lenkai sušaukė net ke­ letą seimų. jie neskubėjo pa­ skelbti j j netekus sosto. todėl įsiviešpatauti Lenkijoje jam buvo nesunku. ir t. kovai su Maskva pasižada panaudoti ir savo kunigaikštystės kariuomenę. kad tuo būdu Lietuva visai nepersiskirtų su Lenkija . Bet imperatorius pabijojo. tikėda­ masis. Tik už tai jisai iš anksto turėjo pasižadėti grąžinti Lietuvai atplėštąsias žemes. nelaikyti išrinktu nei Batoro nei imperatoriaus Mak­ similijono I I . vesti kunigaikštytę Oną.ir nuo to pasiūlymo atsisakė. Dar tebekaraliaujant Hen­ rikui. Elekciniam seime lietuviai ir dalis lenkų di­ džiūnų nutarė rinkti karalium patį imperatorių Maksimilijoną. Nedalyvavo lietuviai nė Batoro karūnaciniame seime. Lietuviai tikino imperatorių. Kol Batoras įsiviešpatavo. Jiems tik rūpėjo rasti sau tinkamiausią kandi­ datą. pagaliau sutiko ir lie­ tuviai rinkti naują kara­ lių. tačiau lietuviai nė viename iš jų nedalyvavo. bet jį palaikė daugumas bajorijos. jiems ne­ dalyvaujant. Kadangi netrukus mirė jo konlturentas im­ peratorius Maksimilijonas. O pačia conventa akte jam buvo įrašytos šito­ kios sąlygos: jis pasižada atkariauti Maskvos užimtąsias žemes (tas lietė Lietuvą) ir gyventi taikoje su turkais ir totoriais. Tad veikiai. Ta­ čiau kai pasibaigė Hen­ rikui grįžti paskirtas lai­ kas. t. kai Batoras prižadėjo lietuviams saugoti visas jų teises. tai Lietuvos ponai net buvo pasiūlę impe­ ratoriui atsiųsti Ernestą su būriu kariuomenės į Lietuvą. Lietuvos ponams tinkamiausias atrodė kuris nors iš imperato­ riaus Maksimilijono sū­ nų arba ir jis pats. jie siūlė lenkams panaikinti rinki­ mus. Ka­ 1576—1586 m. kad jis atsisakytų Lietuvos iždo naudai nuo visų 283 . kur jis būtų pakeltas didžiuoju kunigaikščiu be lenkų. t. nepripažino jo tiktai vienintelis pirklių valdomas Dancigo miestas. Vitkevičiaus piešinys). prieš atvykdamas į savo naująją valstybę pasižada atsiųsti valstybės reikalams 200. kurį buvo norima išrinkti jau 1573 m. lietuviai svajojo jo padedami pakeisti Liublino unijos nuo­ status ir susigrąžinti sau Lenkų užgrobtąsias že­ mes.

kad Lenkija. birželio 29 d. y. 1575 m. Jie tik dėl to derėjosi su juo dėl sosto. t. o 1575 m. Todėl myliu ir saugau savo laisvę. užimti didžiąją dalį Livonijos.). kad Lietuvos kariuomenės vadais nebūtų skiriami nei lenkai nei kiti svetim­ šaliai. Jis mokėjo ir sugebėjo valdyti net tokią netvarkingą valstybę.. kokia tuo metu buvo Lenkija (didžiūnų valdoma Lietuva tuo metu dar buvo daug tvarkinges­ nė. kad bendrieji seimai rinktųsi pakaito­ mis Lietuvoje ir Lenkijoje. bijojo gauti tokį savo žiaurumu išgarsėjusį valdovą. Lietuva. susitaręs su didžiūnais. Nors Batoras visą savo karaliavimą buvo palankus Lietuvai. Įsiviešpatavęs Lenkijoje ir Lietuvoje. o ne vien tik Lenkijoje. o laisvėje. Batorui ateinant į sostą. ir jūs man uždėjote ant galvos karūną. tačiau didikai buvo griežtai prieš jį nusistatę: mat. ir caras vis dar tikėjosi sosto. ir 13 d. Saugokit savo laisves. Šiaipjau buvo žmo­ gus protingas. dide­ lės valstybės valdovą. ir abi pusės žinojo. kad norėjo jį sulaikyti nuo karo. karalius ją galėjo labai gražiai tvarkyti). tad nepa­ kęsiu. caras jautėsi labai įžeistas: jam buvo pikta. kitą — Švedija. Stepono Batoro karai su Maskva Santykiai su Maskva iki 1579 m. tarp jų buvo pasirašytos 3 me­ tų paliaubos. kai jis buvo lenkų išrinktas. 4. Caras tuo tarpu sugalvojo lengvesnį būdą Livonijai įgyti. tiek Lenkijai. valgio ir apdaro man pakako. caras dar nepradėjo karo. tačiau visų Lietuvos reikalavimų neįvykdė. ir 2 mėn. kad jis pats arba jo sūnus Teodoras gaus Lietuvos ir Lenkijos sostus. amžiaus. o ne jį. kai Lenkų seimas atsisakinėjo duoti karo rei­ kalui mokesčių ir reikalavo iš Batoro Zigmanto Augusto turtų apyskaitos. jis svajojo išvaduoti savo tėvynę Vengriją. Stepono Batoro asmuo 1576 m. o ketvirtą buvo užgrobęs caras. kuris. Tik. neilgai jam teko valdyti — vos 10 metų. kurie laisvių nenaudoja piktam". o vėliau ir Lietuva. t. Prieš atvykstant pas jus. būtų caro va­ salas. šias neseniai įsigytas žemes norėjo apginti. T o ­ liau lietuviai reikalavo. deja. dar geras karo vadas. N o r i u p a t s a i v a l d y t i i r į s a k i n ė t i . Steponas Batoras. Kadangi tada buvo tarpuvaldis. nes caras Jonas IV žūt būt norėjo gauti sau patogų išėjimą į Baltijos jūrą. o vien tik lietuviai. kiek buvo nuo jos atplėšta ir priskirta Lenkijai 1569 m. atvykau jūsų kviečiamas. kuri tuo metu buvo suskaldyta tarp turkų ir austrų. kai buvo karūnuotas karalium). 285 284 . caras pradėjo kariauti su Švedais. Taip susitaręs su Magnusu. o ne koks nors nulipdytas ar nutep­ liotas. ir 24 d. 1571 m. Jau 1570 m. 5. o iš dalies ir Lenkija. be to... bemeilijo priimti sau val­ dovu mažytį kunigaikštėlį. 217 psl. nes vis dar tikėjosi. Lietuvos kariuomenės čia buvo labai nedaug (o lenkų visiškai nebuvo). caras sumanė padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karalaičiui M a g n u s u i. didžiuoju kunigaikščiu (tai įvyko 1576 m. kad Lietuvai būtų pridėta tiek naujų žemių. bet tik tokiais. tai delegacija visos Lietuvos vardu paskelbė. pasibaigus paliaubų laikui. Livonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį valdė Lietuva su Lenkija. tad jai buvo labai sunku gintis. kad kas nors man įsakinėtų. Dievo valia tapau šios valstybės karalium. jis pasakė: „Gimiau ne arklidėje. trečią — Danija. bū­ damas. Steponas Batoras turėjo 43 m. praėjus 7 mėn. Į tvirtą ranką paėmęs valstybės vairą. Batoras gražiai žadėjo atsižvelgti į vi­ sus Lietuvos reikalavimus ir kai prisiekė saugoti visas jos teises. Batoras. Kai Stp. Kartą 1576 m. o imperatoriui Lenkija. jog pripažįstanti jį savo.Zigmanto Augusto seseriai Onai paliktų privatinių dvarų. Turkų sultono vasalą. Būkit laisvių sar­ gais. nuo to laiko. y. Caras viešai į Lietuvos Lenkijos sostą rėmė imperatoriaus kandidatūrą. tai karas laikinai aptilo. Jis buvo silpnokos sveikatos ir dažnai sirguliavo. caro kariuomenė įsiveržė ir į Lietuvos Len­ kijos valdomąsias sritis. Taigi esu tikras jūsų karalius. Liublino seime. gavęs Livonijos karaliaus titulą. tarp Lietuvos ir Maskvos tebebuvo neišspręstas ginčas dėl Li­ vonijos (žiūr. mokąs valdyti ir turįs didelių politinių sumanymų. bet slaptai veikė vien savo naudai ir planavo net Lietuvos Lenkijos pasidalinimą: jam turėjo tekti Lietuva. Kai karalium buvo išrinktas Stp. bet ne­ būkit mano ir senatorių auklėtojais pedagogais. padarė daug gero tiek Lie­ tuvai. Lietuvos bajorija gal būtų ir su­ tikusi jį rinkti. kad toliau neišvengs karo. didelės energijos.

1580 m. prisisamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių. susitarė. kuriam padėjo sūnus. ) . jis čia sušaukė vienų l i e t u v i ų s e i m ą . nuo 1579 m. vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę. Neprisišaukdamas pa­ galbos. nepaklusni. Bet kai Stp. Mikalojaus R. nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais ir nebuvo dar pasiruošęs. kuri buvo suspiesta Pskove. vasarai. Su Po­ locko paėmimu karas dar ne­ pasibaigė. Buvo aišku.). 286 1 5 7 9 m. ir vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis.700 karių. Nenorėjo bajorų kariuomenės nė karalius. kad Stp. di­ delis kalvinų globėjas (f 1603 m. kiek šį kartą buvo lenkų karių. Mas­ kvos valdžioje išbuvęs Poloc­ kas sugrįžo Lietuvai ir liko jos iki pirmojo padalinimo). Rudojo sūnus. kiemo hetmonas (jis pirma­ sis — nuo 1579 m. Tuo būdu surinkus pinigų. Todėl jis pradėjo su caru derybas. jau nebelinko į caro pusę. nuo 1584 m. o nuo 1589 m. karalius vėl išžygiavo į karą. Vilniaus vaivada. tik iš pradžių labai sunkio­ mis sąlygomis: reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grą­ žinti pirmojo žygio metu užimtus miestus. žygis. Tačiau lietuviai nenorėjo įsileisti į savo kraštą ginkluotos lenkų bajo­ rijos. — nuo 1572 m. nes tokia kariuomenė visada buvo labai nedisciplinuota. tačiau caras. kaip toliau veikti. Batoras labai atsidėjęs ruošėsi karui. vėl išžygiavo į karą 287 . 1579 m. Lenkai iš pradžių nesutiko apsidėti mokesčiais karo reikalui: jie bemeilijo eiti patys kariauti. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė (lietuviai dabar davė net 12. todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam. kariškai nemo­ kyta. Batoras. atsirado nemaža Magnuso šalininkų. pra­ dėjo bruzdėti prieš Lietuvių ir Lenkų valdžią. pykdamas ant Stp. piktinosi. Tačiau. Po Var- Kristupas I Radvila Perkūnas. tikrai nežinoma). lauko hetmonas Kristupas. Caras tuo metu vis siūlė taiką. Karalius Stp. nepaisydamas jo laiškų ir siūlomų derybų. Len­ kai ir šitam seime nenorėjo duoti daugiau mokesčių. buvusiu net kitų vasalu . nesulaukdamas taikos. kad karas Livonijoje turės labai greit vėl pra­ sidėti. ir 1577 m. . Atėjus 1 5 8 0 m. matydamas. didysis hetmonas. o tuos titulus patsai vartojąs. todėl negalėjo spirtis. laikydamas jį paprastu kunigaikštėliu. pramintas Perkūnu. žygis ir Polocko atgavimas. Batoro už paveržtą sostą.600 karių (jų tarpe lenkų te­ buvo vos 300). o kraštas. Magnusas net buvo karūnuotas Livonijos karalium. . Trakų kaštelionas ir vicekancleris. jis net atsisakė nuo savo pareigų. Tuo tarpu Steponas Batoras negalėjo pradėti karo. kam karalius nepripažįstąs jam Polocko.000 karių. prisipirkus ir prisi­ gaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla). ir Lietuvos kariuo­ menei be didelio vargo pasi­ sekė atsiimti nemaža miestų. Katkevičius teturėjo vos apie 4. karalius su vyriausiomis jėgomis iš Vil­ niaus išžygiavo į Polocką. Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau nuo seno buvo toks paprotys. o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J. Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas. pyko. kad ruošiamasi rimtam karui. Pagaliau laimėjo lietuviai ir karalius. nenorėjo pripažinti jo sau lygiu. todėl reikalavo. kad valdovai vienas kitą vadin­ davo broliu. Lietuva noriai pasižadėjo duoti 10. nuolatinių karų labai nuvargintas. lenkai irgi sutiko apsidėti mokesčiais. Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai. Caro ir Magnuso kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kito.Buvo aišku. šuvos seimo atvykęs į Vil­ nių. kad vis tiek teks kariauti. kad būtų galima laimėti laiko. kad jie duotų samdytos kariuomenės. Tuo tarpu Livonijos būklė buvo labai kritiška: kraštas. — pradėjo va­ dintis lauko hetmonu). o pinigai jau buvo išsekę. kurį po 3 savaičių apgulties paėmė (tuo būdu nuo 1563 m. Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų. kur padė­ kojęs jiems už uolų dalyvavimą kare. nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje. ta­ čiau karaliui vis dėlto pa­ sisekė juos palenkti. ir su ja būdavo sunku kariauti. Todėl karalius tuojau grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą.

ir galvojo vėl kada nors pradėti karą 288 su Lietuva. Bet kadangi nuo pagrindinių savo reikalavimų jis vis dėlto neatsisakė. rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. jį palaikė beveik visi protes­ tantai. Caras Jonas IV. o miestuose buvo įsigalėję liuterionys. kariuomenė buvo išvargusi. nes užėjusi žiema labai trukdė kariauti. Batoras išvyko į trečiąjį žygį. kad įsikiš užsienio valdovai ir sulaikys Stp. jis vis dėlto buvo ne fanatikas. be to. o ypač uoliausius to meto kovotojus su protestantizmu — jė­ zuitus. kad caro pasiuntinius jis galįs priimti savo stovy­ kloje. Maskvoje suruošęs viešą tikybinį disputą su Posevinu. gal būt. vildamasis. atsiuntė savo tarpininką — žinomą diplomatą jėzuitą P o s e v i n ą ir ragino Batorą baigti ka­ rą. bet didelis tolerantas.. Batorą. 15 metų buvo caru jokiems dideliems žygiams netikęs jo silpnaprotis sūnus Teodoras. caras apie perėjimą į katalikybę nebenorėjo nė kalbėti. renkant karalium. išgavęs iš seimo naujų kre­ ditų. paliaubos. kaip tik tuo metu popiežius. Didikai beveik visi buvo kalvinai. norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais. o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias ru­ sų žemes. kad Batoras bus priverstas nutraukti kovą: mat. vadi­ namą kolegija (žiūr.). kurie labai nepalankiomis sąlygomis pradėjo I ietuvos I s t o r i j a . o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama. tokio tikėjimo turėdavo būti ir bau­ džiauninkai). Tačiau valdydamas jis visur rėmė katalikų Bažnyčią. jis mokėjo sudrausti tiek protestantus. Maskvos susilpnėjimas. jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje. suirutės metu Maskva buvo nebe puolančioji. Kita vertus. Batorą. Sutartyje caras atsisakė nuo Livonijos. jis pats visaip išjuokė net patį popiežių. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams. Ka­ ralius linko taikintis. Dėl jo tolerancijos. 19 289 . Kai Stp. tai sujungtos Lietuvių ir Lenkų kariuo­ menės dabar paėmė labai svarbią caro D i d ž i ų j ų L u k ų tvirtovę ir daug aplinkinių miestų. Po jo. buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. Apsidžiaugęs paly­ ginti gera taika. joje prasidėjo ligos. vyskupas Protasevičius. kuriam už karo sulaikymą caras buvo pasiža­ dėjęs priimti katalikybę. 254 psl. tik didelė dalis smulkbajorių tuomet tebuvo katalikai. ir savo pasiuntiniams įsakė labai švelniai elgtis. tiek katalikus. J ė z u i t a i . Jau 1580 m. Priešingai. Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius. caras staiga atšaukė visus savo anksčiau padarytus nusileidimus ir savo laiškuose vėl ėmė visaip niekinti ir plūsti Stp. su kurio mirtim pasibaigė Kalitos dinastija. jis tikėjosi. Žygis į Pskovą ir 1582 m. Todėl po ilgų derybų. prasidėjo derybos. bet puolamoji. dary­ damas šias paliaubas. atsikvietė į Vilnių jė­ zuitų. nesigailėdamas savo turtų. Dėl to po Jono IV Žiauriojo dar ilgai iš Maskvos pusės nebuvo jokio pavojaus Lietuvai. net nepaėmus Didžiųjų Lukų tvirtovės. nes netrukus (1584 m. kad karo sunkumus tenka nešti beveik jiems vieniems. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais Tikybiniai santykiai. buvo paplitęs protestantizmas. tačiau jis pats buvo išauk­ lėtas katalikiškai. sausio 15 d. (liaudies nusistatymo niekas tada nepaisė: kokį kunigą savo bažnyčioj pastatydavo ponas. jam buvo grąžinti tik Didieji Lukai. Polocko ir Veližo. Livonija nuo Maskvos buvo apginta. jei tik caras pasiūlytų priimtinesnes sąlygas. 6. Kai 1581 m. 1582 m. žygio metu lietuviai. Veng­ rijoje. Stp. o dar mažiau jų mokėjo lietuviškai. Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. dėl to kai kas iš pradžių jį net laikė palinkusiu į protes­ tantizmą. Labai maža tuomet buvo belikę katalikų kunigų. Reikalui esant.ir pranešė. kaip kad anksčiau. įkalbinėjo karalių daryti taiką. — caras pasidarė nuolaidesnis ir daug mandagesnis: jis jau nebesiplūdo. Batoras su svarbiausiomis jėgomis apgulė Psko­ vą. Tuo tarpu caras dar tikėjosi atsigauti ir pradėjo ieškoti paramos svetur. Posevinui tarpininkaujant. tačiau jam jau nebeteko kariauti. matydami. bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija. Kad ir užaugęs tikybinių kovų metu. jis vis dėlto pripažino tikėjimo laisvę ir protestantams ir uoliai saugojo 1573 metų Varšuvos konfede­ racijos akto nuostatus. Tuo metu Lietuva dar daugiau atsiėmė iš jos žemių.) jis mirė. Nors Stepono Batoro tėvynėje. nors Lenkijos katalikų Bažnyčios sinodas buvo iškeikęs visus tos konfederacijos gynėjus. Maža to. Maskvoje tuomet prasidėjo per­ versmų periodas — užėjo vadinamoji didžioji suirutė (smuta). Tuo metu protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs.

Jėzuitams rodė palankumą ir patsai karalius Stp. o vėliau dar labiau pragarsėjęs teologas. Privilegiją jėzuitams karalius davė būdamas Lenkijoje. profesorių iš tų pačių vilniškių jėzuitų irgi buvo tinkamų. Ypač didelė jų įtaka buvo Vilniuje. jau rusų caro įsakymu. beveik visi buvo protestantai. Į katalikybę sugrįžo net didžiausiojo pro­ testantų veikėjo. Todėl kai 1578 m. o biržiečiai visi išmirė dar XVII amžiuje. Tuo būdu jau buvo pakankamai kandidatų aukštajai mokyklai. Biržiečiai Radvilos visą laiką liko kalvinai.. kad popiežius patvirtintų ir Vilniaus akademijos įkūrimą. Juos rėmė ir daug kitų atverstų didikų. paprašė patvirtinti ją iškilmingu aktu. hetmoną. grįžęs iš karo žygio. Jėzuitų kolegija. gerai organizuoti. tai dažnai jie iš ten grįždavo protestantai. Akademiia greit iškilo ir ilgą laiką buvo centralinė Lietuvos švietimo įstaiga. Kliūčių akademijai kurti atsirado pačioje Lietuvoje. tai reikėjo. Tais laikais būdavo labai paprastas reiškinys. kurį jis antrą kartą iškilmingai patvirtino atvykęs į Lietuvą (1579 m. ir tada jau žinomas. o nesvyžiečiai.). jis tikėjosi. Grigalius XIII ją patvirtino ir davė jai tokias pat teises. Vilniaus akademijos įkūrimas (1579 m. Protasevičių ir J. patekę į jėzuitų mokyklas. Vilniaus jėzuitai per vysk. pačių jėzuitų į katalikybę at290 verstas vyskupas J u r g i s R a d v i l a (Mik. ji buvo paversta universitetu. rašytojas ir pamokslininkas P e t r a s S k a r g a . karaliaus pagrasintas. tai per jo priėmimą jėzuitai. — būsimąjį Vilniaus vaivadą. pasidarydavo ka­ talikais. čia jie ruošė viešus disputus (ginčus) su protestantų teologais ir visose bažnyčiose turėjo savo pamokslininkų. Protasevičius ir jo koadjutorius. jis atvyko į Vilnių. Iš pradžių joje buvo tik du fakultetai — teologijos ir filo­ sofijos. 1644 m. nes daugelis jaunimo turėjo vykti toliau mokytis į užsienio univer­ sitetus. — atidavė auklėti jėzuitams. išvykę į Vokietijos universitetus. kas buvo daroma Bažnyčios. Abudu kancleriai — Radvila ir Valavičius — net buvo atsisakę prispausti privilegijoje valstybinę antspaudą. Akademija tada buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla. dabar jau buvo labai sustiprėję. bet netrukus didelė jų dalis vėl sugrįžo į katalikybę. Lietuvos didikai. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai. kad iš jo būsiąs atimtas vice­ kanclerio urėdas. jėzuitams atvykstant į Vilnių. kad kuo mažiausia vyktų mokytis svetur ir kad vietoje būtų galima paruošti didžiai rei­ kalingų katalikų šviesuolių su aukštuoju mokslu. Karalius tatai padarė. dabar buvo pilnintelė: mokinių skaičius joje pasiekė 700. eidamas į karą su Maskva. Šios šeimos palikuonys išgyveno iki mūsų laikų. Batoras). 291 . Pirmuoju akademijos rektorium buvo paskirtas mozūras. o ypač dievobaimingoji Zigmanto Augusto sesuo Ona (ta pati. gale buvo pradėta dėstyti ir medicina. Netrukus akademijos įkūrimą pa­ tvirtino ir popiežius. privalė dar ir popiežiaus patvirtinimo. Batoras. o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). Daugelis vyko į Vokietiją. per mokyklas. o grįžę namo po kiek laiko vėl pereidavo į kata­ likybę. Stp. o nesvyžiečių — M i k a l o j u s J u o d a s i s . Kadangi viskas. pradedant Mikalojaus Juodojo sūnu­ mis. Juodojo sūnus). vėl atvirsdavo į pro­ testantizmą. tuo būdu iki pilno universiteto tetrūko tik medicinos fakulteto. Todėl katalikų dvasininkams ir jėzuitams buvo labai svarbu įkurti savo aukštąją mokyklą. Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas. kad jaunystėje buvę protestantai. tarpininkaujant vyskupams ir katalikams didžiū­ nams. nusileido ir prispaudė antspaudą. bažnyčias ir kitokiais būdais veikią jėzuitai galės būti gera jo valdžiai parama ir padės suvaldyti padriką bajorų visuomenę. Galingasis Radvila nenusileido. iš vicekanclerio Kazimiero Sapiegos fundacijos buvo įsteigtas ir teisių fakultetas. Kai 1579 m. Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo M i k a l o j u s R u d a s i s . šeima. Tais pačiais 1579 m. Bet Valavičius. kuri buvo labai reikalinga. ge­ nialųjį karo vadą. Mikalojaus Radvilos Juodojo. buvo katalikai. jie jau turėjo nemaža turtų ir daug galingų globėjų. X V I I I amž. bet kadangi ten universitetai buvo protestantiški. 1803 m. Radvilą paprašė jį leisti įkurti Vilniuje akademiją. iš pradžių nesuradusi mokinių. Jos įkū­ rimui karštai priešinosi Lietuvos didikai protestantai. kad apsukrūs. bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį.. Jėzuitams jau nebebuvo sunku įkurti aukštąją mokyklą: jai kandidatų jau buvo pakankamai paruošta. kuris galutinai buvo uždarytas 1832 m. kuri buvo numatyta žmona karaliui Henrikui ir kurią vedė Stp.savo darbą Lietuvoje. ne tik patsai metė kalvinizmą. Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Batoras labai mielai sutiko ir davė privilegijos raštą. Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Kat­ kevičius. kokias turėjo visi kiti Europos katalikiškieji universitetai ir akademijos.). Jais ypatingai rūpinosi vysk.

) Lietuvoje nuo senovės visi teismai priklausė didžiajam kunigaikščiui. ir galu­ tinai jis buvo įkurtas 1581 m. Žemaičiai prisijungė prie to paties tribunolo ir rinkdavo į jį 3 savo de­ putatus. tad iš viso tribunolo narių buvo 46. 7. Naugardukas ir Minskas. ji reika­ lavo. kad vyriausiasis teismas būtų kitaip sutvarkytas ir kad sparčiau veiktų. tai netrukus tas pats buvo padaryta ir Lietuvoje. Tri­ bunolo posėdžiaujamomis vietomis buvo paskirti šie miestai: Vilnius. kurie darydavo sprendimus didžiojo kuni­ gaikščio vardu. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje (žiūr. Iš pradžių buvo numatyta įkurti atskirą tribunolą ir Žemaičiams. jis ėmė rinktis tik Vilniuje ir Gardine. o maršalka ir abu kancleriai. vadinamus d e p u t a t a i s . Bet Trakuose jis netrukus nustojo rinktis. Bylos bū­ davo sprendžiamos balsų dauguma. Be to. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m. X V I I I amž. ir paliktų juos bajo­ rijai. Todėl bajorija seimuose ir seimeliuose nuolat reikalavo. Kiekvienas seimelis rinko po 2 atstovus. Gana ilgą laiką bajorija čia nieko nelaimėjo. kuriam tekdavo 292 293 . Jie visada bū­ davo renkami specialiai šaukiamame Grabnyčių seimely (apie va­ sario 2 d. Tatai atlikdavo ne jis pats. Tribunolo teisė­ jais buvo visų seimelių renkami bajorijos atstovai. Tikrosios Lietuvos bylas spręsdavo Vilniuje. kaip kad atsisakė nuo žemesniųjų. Bet pagaliau. o gudiškųjų sričių — Naugarduke ir Minske.) ir darbuodavos tribunole vienus metus. Trakai.). 232 psl. į kurį įeidavo 4 vyskupijų kapitulų skiriami kunigai ir 6 tribunolo deputatai. bet 1588 m. kai Steponas Batoras. kad didysis kunigaikštis atsisakytų ir nuo apeliacinių teismų. vadinamas t r i b u n o l o m a r š a l k a . ruošdamasis į karą prieš Maskvą (1578 m. Tribunole pirmininkaudavo iš tų pačių deputatų renkamas pirmininkas. atsisakė nuo savo teismų ir įkūrė pačios bajorijos renkamą t r i ­ b u n o l ą Lenkijoje. 1564 m. Šitoksai teismas veikė labai lėtai. V y r i a u s i o j o L i e t u v o s t r i b u n o l o reikalas buvo svarstytas net keliuose atskiruose Lietuvos seimuose. Su mažais pakeitimais jis toks pat išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos.spręsti apeliacines bylas.). ir bylos išgu­ lėdavo jame nespręstos net dešimtimis metų. arba d v a s i š k a s i s t r i b u n o l a s . tačiau vyriau­ siuoju teisėju pasiliko didysis kunigaikštis. Taigi nuo to laiko jau buvo 49 tribunolo nariai. Jono bažnyčia ir jėzuitų akademijos (vėliau Vilniaus universiteto) kiemas. Šv. O bajorijos byloms su dvasininkais būdavo sudaromas m i š r a s i s t e i s m a s .

bet karūnacinio seimo metu Silezijoj (ties Byčina) pralaimėjo mūšį. Be to.) a. Visų pirma jo karo žygių dėka buvo gar­ bingai pašalintas beveik šimtą metų Lietuvą varginęs Maskvos pavojus. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis Steponas Batoras buvo paskutinysis garbingas Lietuvos valdovas. Ištisus paskutinius savo gyvenimo metus jis išgyveno Gardine ir ruošėsi dideliems žygiams: svajojo pa­ imti į savo įtaką arba net užkariauti Maskvą ir tada bendromis jėgomis išvyti iš Europos turkus. ir išvažiavo namo.) 1. tad nė mes jos nežinome). Į elekcijos seimą 1587 m. kaip dviejų priešų karo sto­ vykla. nei su vieno nei su antro išrinkimu. jisai buvo jos sesers Kotrynos sūnus. bet vėliau jis labai susiartino su Lietuva. Batoras mėgo Lietuvoje medžioti ir gyventi. kurį rėmė ir Lietuvos didikai. Stp. jo laikais net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką. bet netikėtai miręs nesuspėjo tam tikslui paruošti dirvos. Savo paties atnaujintoje Gardino pilyje jis ir mirė 1586 m. Lietuviai 1588—1632 m. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų. Jam mirus. Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Za­ moiskis. Batoro našlė Ona: mat. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. Jo nuopelnai dideli. Ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas. tačiau į elekcija nėjo: jie reikalavo. Jis buvo svetimšalis. Lietuviai irgi atvažiavo į Varšuvą. jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas. Tačiau mirtis viską sugriovė. Steponas Batoras svajojo savo sostą palikti bro­ lėnui Andriui. šį palaikė daugu­ mas Lietuvos bajorijos. kad pirma lenkai savitarpyje susitaikintų ir paša­ lintų kariuomenę. vadovaudamas Lenkijos kariuo­ menei. jog nesutinką ir Lenkų karalius. kad nereikėtų gyventi kartu su savo sena žmona Ona). Maksimilijonas dar bandė kariauti. Lenkijos kancleris 294 . jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva. tuojau pakėlė galvas ir ruošėsi atsiskaityti su jo bendradarbiais. Antrasis kandidatas bu­ vo Maskvos caras Teo­ doras. kur atnaujino senąją pilį (iš dalies jis čia gyvendavo dėl to. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis I. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas Elekcija. Būdamas hetmonas. 295 C. Lietuvos kunigaikštis pareiškė. gruodžio 12 d.8. pateko Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. o jos priešai — Zigmantas Vaza. Jo nuopelnas buvo ir akademijos įkūrimas. visi. d. Maksimilijoną. kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka. ir hetmonas Jonas Zamoiskis. Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai. dėl kurio iš­ rinkimo labiausiai rūpi­ nosi Stp. Elekcijos laukas atrodė. Valstybė Vazų dinastijos laikais ( 1 5 8 8 — 1 6 6 8 m. Visą mėnesį seimas ne­ galėjo susitarti dėl kan­ didatų. Zigmanto Vazos laikai (1587—1632 m. Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Ru­ dolfo brolis Maksimilijonas. kaip su atskira valstybe. Mirė sunkiai sirgdamas (to meto gydytojai jo ligos nesuprato. jis rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais. — lietuviai iš pradžių jo neno­ rėjo net pripažinti. Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: Zamoiskio partija pa­ skelbė išrinktu Zigman­ tą Vazą. Trečiasis kandidatas buvo Švedų karalaitis Zigmantas. dažniausiai gyvendavo Gardine.

Bet kadangi jis buvo patvirtin­ tas karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio. arba ji 296 išvažiuosianti. nesutardami savo tarpe. nenuvyko net į Zigmanto karūnacinį seimą (1588 m. Tų derybų metu Maksimi­ lijono kariuomenė tebebuvo Lenkijoje. tai vis tiek niekas negalėjo drausti lietuviams juo naudotis. jau žinoję apie mū­ šio laimėjimą. o jis prisiekė. lietuviai nesikišo į Lenkijoje vykstančias kovas ir. Jie buvo aiškūs Maksi­ milijono šalininkai.Lietuvių reikalavimai. joji Lietuvos Statuto laida. esą. tad buvo labai svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. Taip iš tikro ir buvo iki pat nepriklausomybės galo. Žinoma. paliaubos su Maskva buvo nu­ trūkusios ir grėsė naujas karas. kad Zamoiskis laimėjęs. o Maksi­ milijonas patekęs į nelais­ vę. jog saugosiąs visas Lietu­ vos teises. Lietuvoje rašto reikalams visur vartojama 297 . bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. Tai išgirdę. jį Lietuva pripažinsianti tik tada. Atvykusi de­ legacija pareiškė. kai Lietuvos delegacija pareikalavo arba tuojau įvykdyti jos reikalavimus. didysis hetmonas. tai Lietuvai turinčios būti grąžintos 1569 m. ir jam laimėjus mūšį. 2) Tu­ rinčios būti patvirtintos pa­ čių lietuvių neseniai pada­ rytos 15 metų paliaubos su Leonas Sapiega. pačių lietuvių paruošta nau­ 1623—1633 m. grasindami išva­ žiuoti. Netrukus po to iš karo lauko atėjo žinia. Jie tenai tiktai pasiuntė delegaciją su tam tikrais reikalavimais. 3) Turinti būti be 1585—1589 m. Lietuvos gyvenimui tuo metu vado­ vavo R a d v i l o s ir K a t k e v i č i a i . vicekancleris. ir priešin­ gai— mirus lietuviui. Lenkai greit sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva. jie tą sužinoję per savus specia­ lius kurjerius. III Statuto laida. vieta būsianti atiduota lenkui). — lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti S t a t u t ą . sužinoję apie Byčinos mūšio laimėjimą. kad šie. nes jis esąs be jų išrinktas. protestuo­ dami prieš abu lenkų išrinktuosius karalius. kad Livonija būsianti valdoma bendrai ir kad ten visos urėdų vietos būsiančios duodamos pakaitomis lietuviams ir len­ kams (mirus lenkui. nes. jokių pakeitimų patvirtinta kancleris. vieta būsianti atiduota lietuviui. Todėl. Batorui mirus. Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai: buvo sutarta. Netrukus jis buvo išspausdintas senąja. kad Lie­ tuva nepripažįstanti Zig­ manto savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. Tuomet delegacija vi­ sos Lietuvos vardu pareiš­ kė.). nebesu­ tiko patvirtinto Lietuvos Statuto ( I I I laidos) įtraukti į seimo konstitucijas. Todėl. bet daugumas bajorijos linko caro Teodoro pusėn. Maskva. Jei lenkai to nenorėtų. 1625—1633 m. tie lenkų kaltinimai ėjo vien tik iš apmaudo. Len­ kai. Zigmanto būklė būtų buvusi labai sunki. seime atplėštosios žemės. lenkai labai gailėjosi nusileidę lietu­ viams ir kaltino lietuvius. 1589—1625 m. kai būsią įvykdyti šie trys rei­ kalavimai: 1) Livonija. jog pripažįstanti Zig­ mantą savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai. turinti būti pripažinta tik vienai Lietu­ vai. Stp. Vilniaus vaivada.

jis buvo išmokytas ir lenkų kalbos. (Simlerio paveikslas). Būdamas karštas katalikas. jis buvo panai­ kintas. Pirmosios dvi Lietuvos Statuto laidos buvo paruoštos skubotai. 1529 ir 1566 m. be Lietuvos ir Lenkijos. Daugiau jau niekad nebekeičiamas. bet krašto suvaldyti nemokėjo: tik visus su­ erzino ir susilaukė net sukilimo. Vėliau jis buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir dar daug kartų spausdintas. Zigmantas nuo pat jaunystės buvo auklėjamas taip. Buvo sudarytos net kelios tam reikalui komi­ sijos. į Liublino unijos aktą lenkai. bet dar kurį laiką ir užėmus Lietuvą rusams. jis galiojo Lietuvoje ne tik iki nepriklausomybės galo. Savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė. Valstybės netvarka jam labai nepatiko. ir Statuto kei­ timas buvo svarstomas pačios bajorijos seimeliuose. tačiau per 44 valdymo metus mažai ką tuo reikalu tepadarė (tik prisidirbo sau priešų: visi nekatalikai tapo didžiausi jo priešai). kad jis nebedraustų lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų ir gauti ten vietų. Lietuvių priimtasis Statutas visiškai nesiskaitė su Liublino aktu ir lenkų reikalavimais: ir toliau buvo draudžiama lenkams Lietu­ voje gauti vietų ir net pirkti dvarų. Tad suprantama. brolio Eriko buvo suimtas ir net 4 m. Jis vadovavo ir minėtai delegacijai Zig­ manto Vazos karūnaciniam seime ir ypač jo nuopelnu Statutas buvo patvirtintas. išlaikytas kalėjime. Statutai anais laikais nebuvo iš­ spausdinti). todėl jau iš pat pradžių pasirodė reikalingos pataisų (apie tai buvo nuolat kalbama). savo dvare visada laikė nemaža vokiečių. Dėl to jis įgavo daug simpatijų vokie­ čiams. Zigmantas Vaza ir jo valdymas Zigmantas Vaza gavo sostą teturėdamas vos 21 m. Sudarytoji komisija pakriko. nors tėvas. t. visada viskam priešinos. 299 . ir Lietuvoje buvo įvesti rusų įstatymai. 1569 m. dar būdamas Suomijos didžiuoju kunigaikščiu. Taip pat jis pirmasis ir išspausdino šį 1588 m. teklau­ sydamas tik savo artimųjų patarėjų. Statutą (I ir II. Jis buvo Švedų karaliaus Jono I I I ir Zigmanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus. reikalaujantį taip pakeisti Lietuvos Statutą. 2. kodėl len­ kai juo buvo taip nepatenkinti. Kalėjime gimė ir Zigmantas. bet ir tas jo sumanymas niekais išėjo. tėvai jį laikė Zigmanto Augusto įpėdiniu. kaip ir visi švedai. kad tiktų į Lietuvos ir Lenkijos sostus: mat. Kaip bū­ simasis Lenkijos karalius. į kurią. Jokių gabumų neturėdamas.įrašė paragrafą. Čia daugiausia nusipelnė tuometinis vicekancleris L e o n a s S a p i e g a . tačiau jos vis nebaigdavo darbo. y. jis betgi turėjo didžią nuomonę apie save ir svajojo valdyti absoliutiškai. kad nenorėjo leisti jo patvirtinti ir reikalavo pakeisti. buvo liuterionis. religijos srityje jis svajojo išnaikinti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę pravoslavus. buvo vokiečiai jėzuitai. o seimelių tuo reikalu pageidavimus derino ir Statutą redagavo Lietuvos valstybės kanceliarija. dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija. Buvo labai užsidaręs ir tylus. darbo nebaigusi.gudų kalba. Politikos srityje jis svajojo sukurti galingą imperiją. Karšta katalikė motina jį išauklėjo uoliu kataliku. T i k 1 8 4 0 m. Vėliau Švedų ponai pašalino Eriką ir sostą atidavė Jonui. bet lietuviai neketino ta prasme keisti Statuto. Jo tėvas. Jo auklėtojai daugiausia 298 Jonas III Vaza su žmona ir vaikučiu Zigmantu kalėjime.

maištas (rokošas) Zigmanto tėvas Švedijoje buvo nepopuliarus. da­ bar karalius tuo ir buvo kaltinamas. 1606—1608 m. neduodamas jiems jokių aukštesnių vietų. Todėl nenuostabu. būdavo nukreiptas prieš karalių. turėjo atsisakyti nuo absoliutizmo siekimų. jis norėjo jam atkeršyti. Maištas užtruko per 2 metus (1606—1608). Maksimilijono. Apie tas derybas su­ žinojo jo priešai ir pakėlė triukšmą. Tačiau padedant ištikimiems hetmonams (Lenkų Zolkievskiui ir Lie­ tuvos J. o savo valstybėse tepalikti tik vieną katalikų tikėjimą. iš savo pusės. Zigmantas labai nudžiugo ir uoliai rėmė tą sumanymą. Maišto vadu buvo Krokuvos vaivada Zebžidovskis. ji tada buvo vadinama r y t ų a p e i g ų . Vėliau bajorijai su ginklu rankose susiburti buvo paprastas dalykas: tuo pasižymėjo visos k o n f e d e r a c i j o s . jausdamasis karaliaus dėl tikėjimo skriaudžiamas. vietoj Zigmanto. tai jie ir nugalėti nenukentėjo. Po pasimatymo su tėvu Taline (Revely) Zigmantas jau buvo pasiruošęs grįžti ir rengėsi Lietuvos ir Lenkijos sostą atiduoti buvusio savo kon­ kurento. Baž­ nyčia. Tiesa. kai jis pradėjo karaliauti. arba g r a i k ų . daugiausia jėzuitai. o karalius. Kai. Katkevičiui). kad Zigmanto valdymo pradžioje.Jo valdymo laikotarpis buvo labai audringas ir valstybei nelai­ mingas: 3. Nuvykęs į Švediją. pagaliau jis buvo kaltina­ mas. todėl bijojo. Sudermanlandijos kunigaikš­ čio. Visi jo artimieji patarėjai taip pat buvo katalikai. kad po jo mirties. Iš lietuvių prie jo prisidėjo J o n u š a s R a d ­ v i l a (Kristupo Perkūno sūnus). tik maištininkas J. Lenkijoje virė nuo­ latinis vidaus karas. Lietuvoje ir Lenkijoje rytų Bažnyčios pasekėjų buvo daug. netrukus ją ir vedė. prie maištininkų prisidėjo ir religiniai prie­ šai — visi protestantai. kurią pagal pacta conventa punktus buvo pasižadėjęs prijungti. Bažnytinė Brastos unija (1596 m. kad dėl tikė­ jimo niekas nebus persekiojamas. kurių buvo labai daug. kuriems neduoti senatorių vietų buvo pavojinga). Sukilimas prieš karalių buvo įstatymų numatytas: apie gali­ mybę atsisakyti nuo paklusnumo karaliui. bet kadangi jų šali­ ninkų buvo daug. Zigman­ tas karūnavosi jos karalium. maištas pagaliau buvo numalšintas. Jei toks susibūrimas. jis prašė jų sesers Onos rankos. tai jis būdavo vadinamas rokošu. Todėl jis kalbino Zigmantą grįžti į Švediją. Radvila su savo kariuomene nuolat vykdavo į Lenkiją. Grįžęs vėl palaikė artimus ryšius su Lenkijoje nemėgstamais Habsburgais. Šis buvo karštas kalvinas. jis ketino vesti jos seserį. Renkamas karalium jis prisiekė laikytis 1573 metų Varšuvos konfederacijos. kai buvo iškeltas sumany­ mas rytų Bažnyčią sujungti su vakarų Bažnyčia. tačiau visus nekatalikus sten­ gėsi nustumti į užpakalį. visko išsigynė. o jo viešpatavimo gale jų ten bebuvo likę vos keletas (liko tik patys didieji ponai. K. arba konfederacija. nepaskelbtų karalium jo brolio (Zigmanto dėdės) Karolio. Zigmantas Vaza buvo karštas katalikas. jo politiniai priešai apkaltino jį sulaužius pacta conventa punktus ir pakėlė maištą. jei jis sulaužytų elekcijos metu duotus pasižadėjimus. 4. Nuo to laiko popiežius veltui nuolat rūpinosi vėl sujungti Bažny­ čias. ir čia jau Vytauto ir Jogailos laikais buvo pradėta rūpintis juos 301 . Tuo metu mirė Zigmanto tėvas. Didžiausia jo svajonė buvo sunaikinti pro­ testantizmą ir kitas religijas. — kad be senato žinios vedęs Oną Habsburgaitę. kurią dabar vadiname pravoslavų Bažnyčia. Lietuvoje buvo ramiau. Be to. kad bajorija labai jautriai saugo savo laisves.) Zigmanto tikybinė politika. Nuo Romos Bažnyčios ji buvo galutinai atskilusi XI amž. tada šito vardo neturėjo. Pasirodė. Rytų Bažnyčia. Maištininkai buvo kelis sykius sumušti. kalbėjo vadinamųjų H e nr i k o a r t i k u l ų punktas de non praestande aboedientia. Be politikos priešų. Karalius buvo kaltinamas absoliutizmo siekimu.). kad neprijungiąs prie Livonijos Švedų valdomos Estijos. Rytų Bažnyčia ir unijos klausimas. Taip antai. seime 300 maištininkams buvo paskelbta amnestija. 1609 m. mirus pirmajai žmonai Onai. persekioti ir jis nepersekiojo nė vieno tikėjimo. Karalius. senate disidentai (nekatalikai) sudarė daugumą. paveržusiu iš jo Švedijos sostą. broliui Ernestui. Šitas maištas nuo vado vardo yra vadinamas Z e b ž i d o v s k i o r o k o š u . kad pradėjęs karą su dėde. patrauktas seimo teisman (1592 m. kuri garantavo.

Unijos su ka­ talikais mintį iš pradžių rėmė visi žymesnieji pravoslavai. tačiau išėjo kitaip. 142. Prasidėjo žiauri pravoslavų ir unitų kova dėl bažnyčių. Unitai vis dėlto negavo žadėto teisių sulyginimo su katalikais. Daugumas vyskupų tapo unitais. net buvo žadėta juos įsileisti į senatą. Todėl pravoslavų vyskupai buvo ypatingai skati­ nami į šitą žygį: jiems buvo pažadėtos lygios teisės su katalikų vyskupais. išleistas unijos panaikinimui paminėti.). Žiauriausia kova ėjo miestuose. Tiesa. 1839 m. jie buvo prote­ guojami prieš pravoslavus. Tikybinės kovos dėl unijos ir jos likimas. pravoslavai pasistatė savus. Katalikų dvasi­ ninkai ir valdžia šitą vyskupų sumanymą labai mielai rėmė. Vyskupai nebenorėjo klausyti brolijas remiančio patriarcho ir patys ėmė galvoti apie pasidavimą popiežiui. Tas reikalas buvo pamirštas tik nuo Aleksandro laikų. pasi­ kvietęs iš užsienio pravoslavų teologų. bet visgi laikomi žemesniais už kata­ likus. Todėl Ragoza galėjo atsisakyti klausęs Jeremijo ir pasiduoti Maskvos patriarchui. Kaip tik tuo metu (1589 m. Tų kovų metu sukilę Vi­ tebsko miestiečiai pravoslavai (1623 m. iš savo pusės jie pripažino popiežiaus valdžią ir katalikiškąsias dogmas. Vėliau prisidėjo ir kiti vyskupai. kitą — atskirą sinodą. išsiskirstė. visų Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų vardu padarė bažnytinę uniją. kad jie pasiduotų popiežiui. tą matydami. Brastoje. Valstybės valdžia. Dėl to tarp brolijų ir vyskupų kilo konfliktas. kur unija turėjo būti viešai 302 paskelbta. Bet čia įvyko skilimas: didžiausias pravoslavų ponas Ostrogo kunigaikštis Konstantinas II stojo prieš uniją ir. Brolijas palaikė Konstantinopolio patriarchas ir metropolitai. tą matydama. kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir bazilijonų vienuoliai palengva visus atvers į uniją. Nė viena pusė nenusileido ir viena kitą iškeikusios. kuriuo tuomet buvo R a g o z a. Dėl to daugelis jautėsi apsivylę ir kaip reikiant nekovojo dėl unijos. Brastoje buvo sušauktas pravoslavų sinodas. nuvykę į Romą ir gavę popie­ žiaus Klemenso V I I I visišką pritarimą. galėjo tik pageidauti.atversti katalikais (žiūr. sudarė ten pat. ir kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. 1595 m. Šis buvo susi­ pykęs su Konstantinopolio patriarchu Jeremiju: mat. Ateinančiais 1 5 9 6 m. o liau­ dis ir žemesnieji dvasininkai liko. Pociejus su Terleckiu. Unijos paskelbimas Brastos sinode (1596 m. kovoje su protestantizmu laikydamiesi Tridento Bažny­ čios suvažiavimo nutarimų. Jeremijas reikalavo iš jo per didelio mokesčio už įšventimą. vienuolynų ir jų turtų. jau buvo kaip reikiant susitvarkę.). Tuo būdu Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai galėjo lengvai pakliūti į caro paskirto patriarcho globą. kad šiam naujajam patriarchui priklausytų Kijevo metropolitas. Greta unitų vyskupų. 172 psl.) nužudė net Polocko unitų arkivyskupą J u o z a p a t ą K u n c e v i č i ų (jis vėliau buvo paskelbtas unitų šventuoju). Zigmanto Vazos valdymo pradžioje tuo pradėjo rūpintis patys pravoslavai. o ypač vyskupams. D i ­ džiausi jos šalininkai buvo Vladimiro vyskupas H i p a t a s P oc i e j u s ir Lucko vyskupas K i r i l a s T e r l e c k i s . o katalikų dvasi­ ninkai. jais pasekė ir metropolitas R a g o z a . susibūrė į tikybines brolijas ir pradėjo reikalauti savo dvasininkų reformų. Tačiau brolijų kontrolė labai nepatiko žemesniesiems dvasininkams. kaip buvę. 303 . kur veikė pravoslavų brolijos. Jiems buvo paliktos visos rytietiškos apeigos.) Maskvos caras Borisas Godunovas buvo įkūręs naują pravoslavų patriarchatą Maskvoje. Todėl pravoslavų tikintieji. Per ilgas kovas pravoslavai išsilaikė ir gyveno kartu su unitais. Buvo manoma. Medalis. Labai dažnai ten įvykdavo net kruvinų susirėmimų. Jis rūpinosi. Jų dvasininkai tuo metu buvo labai pakrikę ir nežiūrėjo savo pareigų. pravoslavai.

1593 m. Mat. Unitai išliko tik tose Lenkijos dalyse. jei šis bus auklėjamas Švedijoje ir bus liuterionis. Visa Švedija buvo Karolio valdžioje. genijo ir pasiaukojimo dėka 1616—1621 m. Tačiau. — 1599—1616 m. tai unija buvo smurtu išnaikinta. Vyriau­ siuoju vadu buvo paskirtas lenkų hetmonas Zamoiskis. Zigmantui liko tiktai Suomija ir Estija. lauko hetmo­ tus. o Lietuvos kariuomenės vadovybę paėmė jos lauko het­ monas Jonas Karolis K a t k e ­ v i č i u s . jie dėjosi pravoslavų tikėjimo gynėjais. todėl su Lietuvos Istorija. Jis pasi­ ryžo kariauti. hetmonas. norėdamas gauti seimo paramos. (f 1579 m. Žemaičių se­ lyginta ir nuolat kelianti maiš­ niūnas. Radvilai pasisekė apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą (Dūnamūnde). Jo metu vėl daugiausia teko nukentėti Lietuvai. 1600—1605 m. Tuomet Zigmantui teko pasi­ rinkti: arba atsakyti nuo tėvų sosto arba kariauti. perse­ kiojami turėjo bėgti. Zigmantas buvo vien­ turtis Švedų karaliaus Jono sūnus. Lietuviams atėjo į pagalbą ir patsai karalius su 14. Tuojau buvo pradėtos uždarinėti katalikų bažnyčios ir vienuolynai. tačiau Karolis užėmė beveik visą Livoniją. 304 kaip Švedų karalius. Tuo būdu k a r a s . Sumanų ir rūpestingą savo vadą kariuomenė tiesiog dievino. Karoliui įsiveržus į Livoniją. todėl veikiai buvo atvaduota beveik visa Li­ vonija. jis grįžo į Krokuvą. jis nuvyko į Švediją ir karūnavosi jos karalium. p r a s i d ė j ę s dėl Z i g m a n t o Š v e d ų s o s t o . Zigmanto šalininkai. Karolis išvyko į Švediją rinkti naujų jėgų. Karalius vis tiek įsakė Livonijoje stovinčios kariuomenės (jos ten buvo labai maža) vadams pulti švedus Estijoje. Bet ten jam nepasisekė — jis pralaimėjo mūšį. Karų pradžia (1600 m. Dabar švedų jėgos buvo silpnesnės. Estiją prijungė prie Lietuvos ir Lenkijos. Zigmantas buvo pasižadėjęs Švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomosios Livonijos. Zigmantas. kuris nutarė visiškai uždrausti Švedijoj kata­ likybę.). Galų gale nei Lietuvoje nei Lenkijoje nelaimėjo nei unitai nei pravoslavai. Vilniaus vaivada. Tada Zigmantas. Galicijoje. did.000 kariuomenės ir išvyko į Švediją.) sū­ nus. Livonijos saugoti liko vienas Katkevičius. Radvila. 1598 m. Kai rusai užėmė kraštą. Tam tikslui ėmė kurstyti liuterionis švedus prieš karalių Zigmantą.Unitų kova su pravoslavais vėliau davė progos Maskvos carams įsileisti į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Kariuo­ menės atlyginimui jis išleido beveik visus savo turtus. tačiau Katkevičiaus karo nas. Tačiau ligi šiol jis to nebuvo padaręs. Sudermanlandijos kunigaikščiui Karoliui. y. Jis pats sušaukė Švedijos seimą. neatlyginta Lietuvos Lenkijos kariuomenė pakriko. pasisamdė 5. Tačiau seimas buvo nusistatęs prieš karą ir nedavė pinigų. kad vado­ vybė pavesta lenkui. Po to Karolis sušaukė Švedijos seimą ir paskelbė Zigmantą detronizuotu. o savo valdžią Švedijoj paliko dėdei. Kad ir kaip spyrėsi Lietuvos hetmonas Kristupas Radvila Perkūnas. karas vis dėlto sekėsi. supykęs. seimas buvo nusistatęs prieš karą. Tas tuojau ėmė rū­ pintis paveržti sostą iš brolėno. Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą. 1601 m. 5. ne­ pasiekusi galutinio laimėjimo. išvyko namo. gavęs iš seimo pinigų. 1605—1621 m. Bet karas nesisekė. Bet netrukus Karolis užėmė ir jas. jo kariuomenė buvo maža neat­ Jono Jeronimo K. kad ir nekatalikai. seimas jau paskyrė karui lėšų. Nors Jonas Karolis Katkevičius. ir lenkai grįžo namo. v i r t o k a r u dėl Li­ v o n i j o s ir užtruko net 60 metų. Išgyvenęs ten metus. kurios po padalinimo buvo patekusios Austrijai. Karai su Švedais dėl Livonijos Zigmanto netekimas Švedų sosto. kai dabar reikėjo kariauti dėl jo sosto Švedijoje. sostas turėjo atitekti Zigmanto sūnui Vladislovui. Tėvui mirus.Todėl. tam tikru diplomu (1600 m. žinomiems k a z o k ų k a r ų vardu. 20 305 .).600 lenkų kariuomenės. bet ir tai su sąlyga. Lenkijoje šitą unitų kova su pravoslavais išugdė gerą dirvą Ukrainos valstiečių sukili­ mams. t.

tačiau Katkevičiaus karo geniją pažįstą generolai jį pri­ kalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. Katkevičius jokios paramos negavo nė dabar. Ilgai rinkęs jėgas. Livonija Katkevičiaus pasitraukimas iš Livonijos. Todėl šitoks Katkevičiaus tak­ tikos geniją parodęs laimėjimas nustebino visą Europą. kad jis pabėgo. Karolis. 306 Salaspilio (Kirchholmo) mūšis. pradžioje atplaukė į Estiją ir Karolis su didele ka­ riuomene. išbėgiojo į namus. 1605 m. jį aplenkdamas. kur buvo numatyta patogi vieta kautis. 20 patrankų ir keli tūkstančiai karių. neatlyginta. Kad švedai nesusektų tikros būklės. taip ir padarė — puolė su visa savo 14. Tad Livonijos reikalais jis tegalėjo rūpintis tik protar307 . Karalius atsiųsdavo tik pažadų. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs. ruošėsi jau vytis. Katkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų. kiti pateko į nelaisvę. Katkevičius patsai pradėjo mūšį. 2uvo daug švedų generolų ir Karolio žentas. nes kaip tik tuo metu krašte virė opozicijos kova su karalium ir netrukus kilo Zebžidovskio rokošas (žiūr. nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Jo kariuomenė buvo išvargusi. o dar vėliau kilo lenkų karas su turkais. jis ryžosi lai­ mėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. Kadangi jis teturėjo vos apie 3. paklausęs tų patarimų. pasiryžęs vienu smūgiu laimėti. Anglų karaliaus ir Turkų sultono. Bet visų didžiausias jo laimėjimas buvo 1605 m. bet Karolis. tai Karolis norėjo siųsti prieš jį tik dalį savo kariuo­ menės. traukė prie apgultos jau Rygos. tuomet Katkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. Ryga buvo išgelbėta. imperatoriaus. Užmuštų buvo 9. kad nepakako net pilių įguloms.). išbadė­ jusi. Katkevičius su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties Tartais. bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės. Todėl Kat­ kevičius pradėjo trauktis ir ėme deginti paliekamas pilis. Mažas būrelis.000 armija. Kat­ kevičiui teko 60 vėliavų. tačiau dievinanti savo vadą.000 švedų. kur Katkevičius irgi da­ lyvavo. nutarė pulti su visa kariuomene. nuviliojo juos į pakalnę. Paskum prasidėjo karas su Maskva. rugsėjo 2 7 d . Jos buvo tiek maža. Neatlyginta kariuomenė pakriko. patsai Karolis vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvyko atgal į Švediją. Švedų to meto kariuomenė buvo pavyzdinga.). rugpiūčio mėn. o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli bū­ reliai. atvaduota. — arti Rygos).800 ka­ riuomenės. Salaspilio mūšis (1605 m.mažyte jos saujele jis darė stebuklus. 300 psl. Cėsy (Vendene) jis apsikasė ir pasiryžo žut būt kautis. Jo pozicija buvo tokia patogi. Kosako paveikslas). Jis gavo sveikinimų iš popiežiaus. Katkevičius. kad švedai prisiartinę jo net nepa­ stebėjo. kurie turėjo pasirodyti mūšio metu. Vietoje rezervų švedams apgauti pamiškėje buvo pastatytos kareivių iškamšos. tik staiga aptiko jo stovyklą. Jis paėmė net Tartus (Dorpatą). ( J . Katkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir pastojo jai kelią ties S a l a s p i l i u (vokiškai tuomet vadinamu Kirch­ holmu. manydami. m ū š y j e t i e s S a l a s p i l i u (Kirchholmu). o jis pats karaliaus buvo pakviestas padėt suvaldyti rokošininkų. kad švedai juos pa­ laikytų ateinančia parama. užkabinęs šve­ dus. Tačiau laimėjimu nebuvo pasinaudota.

o iš lenkų — talkos. bet nepasižymėjo didele energija ir valdingumu. Zigmanto Augusto laikais visam Lietuvos gyvenimui vadovavo pusbroliai Radvilos — M i k a l o j u s J u o d a s i s (nesvyžietis) ir M i k a l o j u s R u d a s i s (biržietis). vis nedarė taikos. neatsižadėdamas sosto. negalėdama surinkti didesnės kariuome­ nės.). bet Lietuvos ištek­ liai buvo išsekę. Gustavas Adolfas.piais. Karolis. Todėl 4 mėnesių paliaubų laikui pasibaigus. anapus Dauguvos. pasivadinęs Karoliu I X . tada jų tarpe nebuvo sutikimo: jie patys tarpusavy varžėsi dėl vietų ir įtakos. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais Lietuva tuo metu turėjo savo atskirus reikalus ir atskirai jais rūpinosi. bet. nieko negalėjo atsiimti iš švedų. paliaubų laikui ne­ pasibaigus. Lietuviai vieni negalėjo jo priversti taikintis. Tik. Prūsijoje (ji. Iš karaliaus lietuviai prašydavo tik paramos. Karas su Gustavu Adolfu ir Altmarko paliaubos (1629 m. kaip Lenkijos lenas. Pagaliau įsimaišė Pran­ cūziją. išsiruošė j žygį prieš Zigmantą. A l t m a r k e buvo padarytos 6 metams paliaubos. Galingiausia ir turtingiausia tuomet buvo R a d v i l ų šeima. Didžiulei švedų kariuomenei buvo neįmanoma priešintis. Nesvyžiečiai turėjo aukštas vietas. pykosi ir vieni prieš kitus šaukėsi karaliaus ir lenkų. greta M. nenorėdamas atsisakyti nuo sosto. Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė jos priklausomą Prūsiją. Kai Zigmantas nesutiko taikintis nė tada. nes Lenkija tuo metu kariavo su Maskva ir totoriais. ir karas vėl atsinaujino tik prie jo sūnų. Karalius ir lenkai už tai labai pyko ant jų ir kaltino išdavikiškumu. Taigi apie Zig­ manto ar jo sūnaus Vladislovo teises nebebuvo nė kalbos. ir karas buvo aprimęs. kaip kalvinams. Tačiau karalius Zigmantas. iš savo pusės.).). karas vėl prasidėjo. Radvilų viena šeima buvo katalikai (nesvyžiečiai). pats neberengė naujo žygio. Kariauti teko vienai Lietuvai. jos. Tuo tarpu jis vainikavosi Švedijos karalium (1607 m. o kita kalvinai (biržiečiai). Po jo mirties karalium buvo paskelbtas jaunutis jo sūnus G u s t a v a s A d o l f a s . Pirmoji (gražiausioji) yra nulieta Nesvyžiaus Radvilų liejykloje 1602 m. ir 1 6 2 9 m. Livonijoje kariuomenės buvo labai maža. tai Gustavas Adolfas 1617 m. užėmęs beveik visą Livo- niją.). Nors di­ džiausios švedų jėgos tada buvo Prūsijoje. Tame laikotarpy daug kartų su Švedais buvo daromos paliaubos. Lie­ tuvos reikalais rūpinosi jos didžiūnai. 308 . ėmė agituoti Švedijoje savo naudai. ir ta pati buvo neatlyginta ir suvargus. Ant jos yra Radvilų herbas ir atitinkamas užrašas. jų tarpe ir K l a i p ė d a . Švedai išvežė ją iš Biržų 1625 m. kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokie­ tijoje 30 metų karą.) tuomet stovėjo Žemaičių seniūnas ir Livonijos 309 XVII amž. buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti šve­ dams kai kurie uostai. Zigmantas mirė. pralaimėjęs Salaspilio mūšį. patrankos Gustavo Adolfo parodoje Stokholme 1932 m. ir ji. su Ryga buvo palikta švedams. ir 1621 m. tai Lietuvos ponai patys padarė paliaubas su švedais (1627 m. Karas ėjo su pertrau­ komis iki 1626 m. Liublino unijos suda­ rymo metu M. Tuo būdu ka­ ras laikinai buvo baigtas. tačiau didelių mūšių jau nebebuvo. nebenorėjo kariauti. jiems labai trukdė karalius: jis jiems neduodavo aukštų vietų. Ru­ dojo (*j* 1584 m. deja. Bęt kai Zigmantas. Gustavas Adolfas už­ ė m ė R y g ą . 6. Juodasis jau buvo miręs (i* 1565 m. lietuviai dar ir lenkams tu­ rėjo padėti. Biržiečiai užsimuštinai veržėsi valdyti visą Lietuvą. lietuviai ir jiems reikale padėdavo. turėdamas daug reikalų namie. proteguodavo prieš juos katalikus K a t k e v i č i u s ir iš vidutinių ponų iškilusį L e o n ą S a p i e g ą . Visa Livonija. gynimu tuomet daugiausia rūpinosi Lietuvos lauko hetmonas Kristupas II Radvila (Kristupo Perkūno sūnus).

gubernatorius J o n a s J e r o n i m a s K a t k e v i č i u s ( f 1579 m. — vadinasi. jis buvo net kandidatas į popiežius. buvo iš karto lauko. kuris Liublino seime daugiausia kalbėjo Lietuvos vardu. Su Radvilomis Katkevičiai nesugyveno. o vėliau didysis hetmonas. nepaprastų gabumų vadas. Katkevičiai. (+ 1579 m. kiek jo vardas reiškia. o visa tai ėjo Lietuvos valstybinio vieningumo nenaudai: mezgėsi tarp abiejų valstybių ponų savitarpiniai ryšiai. hetmonas K r i s t u p a s . Jų vietoje stojo jų sūnūs. negu valstybine veikla. J o n u i J e r o n i m u i K. o turkai būtų įsidrąsinę.): abiejų pusių rūmai Vilniuje buvo paversti tvirtovėmis. be to.000 turkų kariuo­ menė. vadinamas N a š l a i t ė l i u ( f 1616 m.). taip pat K r i s t u p a s II (f 1640 m. Zigmanto Vazos priešai. Kai 1621 m. Tiek tėvas. vadinamas P e r k ū n u (f 1603 m. jis pradėjo ginti Livo­ niją nuo švedų. tiek kiti jo broliai pasižymėjo daugiau maldin­ gumu. To­ dėl karalius protegavo jų konkurentus katalikus. Mat. kai Radvila. turėjo leisti švedams užimti Rygą. Trakų vaivadiją ir Vilniaus vai­ vadiją. Vienas iš jų — Jurgis (7 1600 m. o vėliau amžinas Zigmanto Vazos priešas. J o n u š a s (f 1620 m. kad visų tų didžiūnų varžytynių bei kovų metu tai viena. o taip pat su giminėmis Nesvyžiaus Radvilom buvo Lietuvoje tokia galybė.). 311 310 . Jis pastojo turkams kelią Dniestro paupy. buvo pavojinga paskelbti apie jo mirtį: kariuomenėje būtų kilusi panika.). Tai didysis Livonijos gynėjas. buvo jau pa­ statytos patrankos. krašto maršalkystę. o vėliau Krokuvos vyskupu ir kardinolu. ir tereikėjo tik kibirkšties. Iš šių pragarsėjo žinomas Lietuvos kalvinų galva. Trakų kaštelioniją. kūrėsi bendros partijos.). Mikalojus Juodasis paliko 4 sūnus. jam mirus. jis dar pasižymėjo karuose su Maskva. Be Livoni­ jos karų. surinkus 40. Bet Katkevičiai pagaliau nusileido. jis pasitraukė visiškai iš karo srities ir daugiau j ją ne­ begrįžo. su kuria karalius negalėjo nesiskaityti. Mat. ir turkai pasitraukė. jo vietą užėmė sūnus J o n a s K a r o l i s . ir kautynių nebeįvyko. Be to. kad didysis vadas jau buvo miręs. Kai 1601 m. tai kita pusė šaukėsi į pagalbą karalių ar lenkus. Lenkiją užpuolė didžiulė 300. Bet tuo momentu nei turkų nei savoji kariuomenė nežinojo. Daugiausia buvo proteguojami K a t k e v i č i a i . su turkais ir toto­ riais. o talkon atvykusių lenkų hetmonui Zamoiskiui. Tai Batoro laikų Lietuvos kariuomenės vadas. to­ dėl. Aišku. Batoro laikais. visi žinojo. — tas pats. Gerai sutvarkyta stovykla atsilaikė. kitas sūnus. yra žinomas rokošininkas. Jis turėjo vieną po kito šiuos urėdus: kiemo maršalkystę. Iš kitų brolių žymesnis buvo vyriausiasis — M i k a ­ l o j u s K r i s t u p a s . Tačiau abudu su broliu Kristupu. ir vieną metą jų san­ tykiai tiek pablogėjo. kurie visi perėjo į katalikybę. nepai­ sydami anksčiau padarytos sutarties. ties C h o c i m u.000 lenkų ir lietuvių. Čia tenka pastebėti. tiek sūnūs buvo karšti kalvinai. Šita senoji karta išmirė Stp. buvo sumanę neduoti Jonušui Radvilai (rokošininkui) jų globojamos į metus suėjusios Slucko kunigaikštytės Zofijos.) — buvo Vilniaus vyskupu (po Protasevičiaus) ir Livonijos gubernatorium. buvo jam pavesta vado­ vybė.) — didžiojo hetmono buožę ir Vilniaus vaivadiją (1616 m. Jo sūnus.). Tiek jis. iš niekur nesulaukęs paramos. Iš pradžių jis gavo Žemaičių seniūniją ir lauko hetmono buožę. ją Radvilos ir norėjo jėga pasiimti. ir buvo nustelbti biržiečių Mika­ lojaus Radvilos Rudojo sūnų. kad šis didysis Li- vonijos gynėjas mirė tik viena diena vėliau. kad tarp jų vos neįvyko kautvnių (1606 m. visi įsakymai tebebuvo duodami jo vardu. kuri jau niekad nebegrįžo Respublikai.).) mirus. Livonijoje vyriausiąją vadovybę karalius pavedė ne jam. o vėliau (1605 m. Rokošininkas Jonušas ilgai negalėjo gauti jokio aukštesnio urėdo ir tik prieš pat mirtį buvo gavęs Vilniaus kaštelioniją.

Bet iškilęs ir jis pasidarė jų konku­ rentas.). Po 6 metų Lenkijoje atsirado kažkoks jaunikaitis. nenorėdamas atiduoti tų vietų protestantui Radvilai. pasibaigė rokošas. nes jis buvo žinomas. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmė Maskvą ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. bet dar pa313 7. tai jo paskyrimas galėjo duoti mažiausia progos skųstis Radvilai. kuri iš­ gyvavo iki 1917 m. o Sandomiero vaivada Mniškas (Mniszek) net pasiskubino išleisti už jo savo dukterį Mariną. būtent L e o n a s S a p i e g a . Teodoro jaunutis brolis D i m i t r i j a s bu­ vo nužudytas. Godunovas kaip tik tuo metu staiga mirė. sūnus Mykolas (1613 m. besiverždamas į carų sostą. Jo buvo padarytos ir separatinės 1627 metais paliaubos su švedais. o Marina su tėvu ir daugybė lenkų buvo suimti. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva Maskvos suirutė. Visi gerai ži­ nojo. kad jis apgavikas. Vieni jį rėmė dėl to. Karas su Maskva. Maskvai jo pretenzijos buvo labai nemalonios. o vėliau „visos Rusijos" carų dinastija. Apsime­ tėlis Dimitrijas. o valstybininkas diplomatas. Sapiega mirė 1633 m. Teodoro Romanovo. ir po jo caru pasiskelbė Godunovas (1597 m. Tuo būdu susidarė net kelios iš tokių lenkų ir lietuvių būrių sudarytos kariuomenės.). Tuo tarpu lenkų hetmono Žolkievskio sumuštą Šuiskį Maskvos bajorai pašalino nuo sosto ir caru pažadėjo išrinkti Zigmanto sū­ nų Vladislovą. Bet karalius Zigmantas nesutiko savo sūnaus leisti į Maskvą: jis už­ sigeidė pats būti Maskvos caru. Su juo prasidėjo nau­ joji Maskvos. žuvo. 1623 m. jo žmonos brolis B o r i s a s G o d u n o v a s . Caru buvo išrinktas metropolito Filareto. Kai 1608 m. pasitraukus nuo jo samdytiems lenkams ir lietu­ viams. Mirus Katkevičiui. užėmė Maskvą. o Zigmanto Vazos valdymo pradžioje gavo kanclerystę. Bet netrukus kilo maištas. o vietoj jo buvęs nužudytas kas kitas. Tačiau Maskvoj nebuvo ramybės nė dabar. Po jo hetmono ir Vilniaus vaivados urėdai atiteko Kristupui II Radvilai (Kristupo Perkūno sūnui). į hetmono ir Vilniaus vaivados urėdus veržte veržėsi Kristupas II Radvila. Lenkų ponų padedamas. o jo sūnus buvo nunuodytas. kuris sakėsi esąs caraitis Dimitrijas: esą. iš pradžių nedavė jų niekam. O kadangi caras Šuiskis buvo padaręs sutartį su Švedais. Jį rėmė kai kurie Lenkijos ponai. gavo didžiojo hetmono ir Vil­ niaus vaivados urėdus. apsimetėlis (samozvancas) Dimitrijas 312 . kaip labai netolerantingas katalikas. Krašte prasidėjo nauji su­ kilimai. O kai jos gelbėti išsiruošė patsai karalius Zigmantas su didesnėmis jėgomis. Dvejus metus karaliaus kariuomenė iš­ stovėjo apgulusi S m o l e n s k ą ir 1611 m. Sapiegai. Zigmantas paskelbė Maskvai karą. ne tik patsai jo negavo. Karalius Zigmantas taip pat jį maloniai priėmė. L. palaidų kariuomenės būrių alinamas kraštas sukilo. jau buvo per vėlų: įgula buvo priversta iš bado pa­ siduoti. Lietuvoje tada tik ką buvo aprimęs karas su švedais. tačiau carai tebesivadino Roma­ novais iki pat galo). jį vis dėlto paėmė. Tam tariamajam Dimitrijui užėmus sostą. Vladislovo žygis ir Divilino paliaubos. ir įvyko vestuvės. tuojau atvyko Marina. todėl 1609 m. Jam tebegyvenant. visą valdžią turėjo energingas ir sumanus bajoras (taip Mas­ kvoje buvo vadinami didžiūnai). šitam laikotarpy iškilo dar vienas žmogus iš vidutinės ponijos tarpo. Karalius. bet kadangi jis buvo autoritetingiausias to meto Lietuvos ponas. Caro Jono IV Žiauriojo sūnus Teodo­ ras buvo silpnos sveikatos ir silpno proto. Deryboms ilgai užtrukus. Caru buvo paskelbtas bajoras V a s y l i u s Š u i s k i s . Zigmantas Vaza. jis 1605 m. o Teodoras mirė bevaikis. Batoro lai­ kais jis gavo vicekanclerystę. bet pagaliau atidavė jas tada jau 68 m. Tai buvo ne karys. kanclerystę užleidęs A l b e r t u i St. o Lenki­ joje ėjo vidaus karas. seneliui L. jis pabė­ gęs. o kiti už pinigus. pasišalino nuo Maskvos ir netrukus žuvo. plėšikauti įpratę ka­ reivių būriai nuvyko padėti tam apsimetėliui Dimitrijui I I . dėl kurių lenkai taip širdo. R a d v i l a i (iš Nesvyžiaus šakos). darbo netekę. Paskutiniai Zigmanto Vazos laikų karai su švedais ėjo jau Sapiegai hetmonaujant. Maskvos įgulai buvo sunku iš­ silaikyti. bet vis dėlto atsirado ir jį remiančių. Jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas Katkevičius. revoliucijos (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau X V I I I amžiuje. Niekuo­ met su karo reikalais nesusidūręs. kad neapkentė Šuiskio. vadinamasis Zebžidovskio rokošas. Savo karjeros pradžioje jis buvo Radvilų auklėtinis. o kariuomenei vadovavo jo sūnus Stanislovas. Sapiega nelabai tiko hetmonu.Be Radvilų ir Katkevičių. Stp. tai karalius Zigmantas ir jį laikė savo priešu. ir atsirado antras apsimetėlis Dimitrijas. Bet ir hetmonaudamas jis liko tik diplomatu. jų dvariškis ir giminė (buvo vedęs Kristupo Radvilos Perkūno dukterį Elžbietą).

ir 1618 m. Dėl to po Altmarko (1629 m. tiek Lietuvoje įsi­ galėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. Jo valdy­ mas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė. Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus. Būdamas di­ delis savimyla. Nuo pat valdymo pradžios tėvas buvo pradėjęs rūpintis. kad Vladislovas būtų karūnuotas ka­ ralium dar prie gyvos jo galvos. Tas klausimas jam ypač parūpo į valdymo pabaigą. galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip tinkamas.) 9. Tačiau karalaitis Vladislovas.8. visa jo šeima būtų likusi visiškai neaprūpinta. išrinkus Lietuvos Lenkijos valdovu ką kitą. užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų. tačiau daugumas ponų visada 315 Smolenskas XVII amžiuje. D i v i l i n o kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. b . atgauta S m o l e n s k o s r i ­ t i s . kurių nemokėjo siekti. kenkė ir savo sūnui. Visas jo valdymo periodas pilnas sun­ kių karų. Maskva būtinai reikalavo. griovė jos pamatus. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m. kai žlugo viltys atgauti Švedijos sostą: mat. turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą.caru. Kaip tik Zigmanto laikais tiek Lenkijoje. 314 . 204 psl. įsiga­ lėjo vadinamoji „ a u k s o l a i s v ė " : kas tik buvo galin­ gas. (Senas raižinys). dėl jo svajonės su­ kurti vieną didžiulę valstybę. titulavosi caru ir 1617 m. kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m. jis užtraukė savo valsty­ bėms tik daug vargo. bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kas­ kart vis labiau augo nesantaika. bet sienų klausimas ir kiti reikalai buvo sutvarkyti. žygiavo užimti Maskvos. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę. Jo griežtai palaikomi katalikai įsi­ galėjo. Vladislovo asmuo ir elekcija Zigmantas Vaza mirdamas paliko 5 sūnus ir 2 dukteris. kelianti netvarką. tačiau jos paimti nepavyko. Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga: ja Lietuvai buvo patvirtinta 1611 m. Šitas klau­ simas tuo būdu ir liko neišspręstas.). iškaraliavęs net 44 m. kad Lietuvos ir Lenkijos sostai atitektų vienam iš jo sūnų.) paliaubų svarbiausias Zigmanto rūpes­ tis buvo laiduoti vyriausiam sūnui Vladislovui sostą. Zigmanto Vazos valdymo charakteristika Zigmantas mirė 1632 m. kariuomenei vadovavo Kat­ kevičius. Jo nevy­ kusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuo­ sius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms aud­ roms ir Maskvos įsikišimui.. Ir anks­ čiau jis ne kartą rūpinosi. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko be­ veik visos bendrai valdytosios Livonijos. (žiūr. bet tas neatsisakė nuo titulo. kad Vladislovas nebesivadintų . jo sūnus negavo Maskvos sosto. Maskva buvo pasiekta. o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardukas Sieverskas. Didžiū­ nams bekovojant su užsispyrėliu karalium ir tarpusavy.

Ne kartą jis vadovavo karo žy­ giuose ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų.) Maskvai buvo labai negarbinga. Tai buvo i š viso p i r m o j i i r p a s k u t i n i o j i t o k i a t r u m p a i r rami elekcija. tai jį palaikė ir visa opozicija. Netrukus. ir karūnaciniam seime ir pirmą kartą. biržiečiai Rad­ vilos vėl tapo vadovaujančiąja Lietuvos didžiūnų šeima. Carui nebeliko kitos iš­ eities. Karas su Maskva ir Polianovos taika Divilino paliaubų sutartis (1618 m. caras Myko­ las. be to. tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdomąjį darbą. negalėjo jos sulaikyti. vasarą. kad tarpu­ valdis ilgai užtruks. kol pagaliau patsai karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. nes tarpuvaldis buvo labai ra­ mus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekcija). jis tikėjosi. nelaukdamas paliaubų galo. Visas tarpuvaldis buvo labai trumpas ir ramus. kad po tėvo mirties sūnus atitaisys jiems skriaudas. kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos: beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas. Paliaubos baigėsi 1633 m. d. amžiaus. Tačiau caras apsivylė. Po IV2 mėn. Lietuva dabar dalyvavo ir konvokaciniam. todėl Vladislovo karūnavimui būdavo priešinamasi vien tik iš opozicijos tėvui. ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. Pati elekcija užtruko vos V2 Vladislovas Vaza. iki galutinai išmirė (1655 m. kurs betgi. Visiems nekatalikams. 10. Tačiau sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgel­ bėtas: caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti (ji buvo paleista tik padėjusi ginklus). Prieš 100. priešų nebuvo. Tėvas visose iškilmėse jį laikydavo greta savęs. kaip paprastai. Savo taktu ir gabumais jis nusipelnė visų pa­ garbą. kad mirė karalius Zigmantas. nes ji turėjo užleisti Lietuvai ir Lenkijai nemaža žemių. ir naujasis karalius veikiai galėjo išžygiuoti į karą. kad jis jiems pažadėjo atitaisyti savo tėvo padarytas skriau­ das. jis buvo jau subrendęs vyras — turėjo 36 m. ir Maskva ruošėsi naujam karui. Tuo tarpu patsai Vladislovas krašte buvo labai mėgiamas. tikėdamasi. mirus Leonui Sapie­ gai. abi to meto Lietuvos par­ tijos — velionies karaliaus proteguoti katalikai ir jo neapkęsti protestantai — palaikė Vladislovą. O kadangi jis palaikė draugiškus san­ tykius su visais tėvo skriaudžiamaisiais. ir elekciniam. Radvila. renkant karalių. derybų P o l i a n o ­ v o s kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo padaryta am317 . Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko hetmonas Kr. Be to. protestantų vadui Kristupui II Radvilai Vla­ dislovas pažadėjo po senelio Leono Sapiegos mirties jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo hetmono urėdą. Todėl tėvui mirus jokio kito kandidato nebuvo. Mat.000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15. valandos. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. taip antai. nepateikė len­ kams jokių savo reikalavimų. siekdamas abso­ liutizmo ir spausdamas nekatalikus. labai maža teturėdamas kariuomenės.000 lietuvių ir lenkų. Vla­ dislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė: nekatalikų jis niekad nespaudė ir visus laisvuosius urėdus tuojau išdalino kaip tik tiems. didžiulę savo kariuomenę iš­ siuntė užimti Lietuvos Smolensko. Mat.būdavo prieš tai nusistatę. buvo įsigijęs daug priešų. kaip tiktai taikintis. Tėvui mirštant. Katalikai Vladislovą pa­ laikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima.). Nuo to laiko. nes Vladislovo 1632—1648 m. Greit caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko. Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. pirmieji urėdai Lietuvoje iš tikro atiteko Kristupui Radvi­ lai. Kai 1632 m. Todėl caras vis laukė progos atsigriebti. Mat. o protestantai dėl 316 to. Zigmantas. krašte kils ne­ ramumų. kuriuos spaudė jo tėvas. kad jo metu. atėjo žinia. buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė.

karo. buvo labai svarbu. lauko hetmonas. Vla­ dislovas karo metu parodė didelių vado gabumų. Dėl to Štumdorfe (Prūsijoje. Tuo metu Vokietijoje tebe­ ėjo vadinamasis 30 metų karas. Karalius dėl šitokios sutarties netvėrė apmaudu. jis buvo surinkęs didelę ka­ riuomenę. Vladislo­ did. Vla­ dislovas ketino vesti jo našlę žmoną. didelis kalvinų globėjas. Turėdamas dėl to daug nemalonumų ir dide319 . tačiau buvo priverstas ją pasirašyti. Švedijos ponai ir tam pasi­ priešino. jis tebekariavo su jais net po paliaubų. Nors ren­ kamas karalium Vladislovas ir buvo pasižadėjęs nebesirūpin­ ti Švedijos sostu. Ja caras atsisakė nuo visų jau Divilino paliaubų sutartimi perleistų žemių. rudenį ties Liucenu (Vo­ kietijoje) žuvo Švedų kara­ lius Gustavas Adolfas. ką buvo nukariavusi Livonijoje. joje sosto paveldėtoja pa­ Kristupo I Perkūno sūnus. kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos. Vilniaus vas pasiryžo vesti ją. Ir iš tikro 1635 m. Tuo tarpu Rad­ vila Livonijoj buvo išvaręs švedus iš visos Cėsio (Vendeno) vaivadijos.. bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai. geidė kariauti. kuriuo (1610 m. 1633—1640 m. 1632 m. Jomis Vladislovo tei­ sės Švedų sostui buvo paliktos neišpręstos. 11. Anglijos ir Olandijos atstovai rūpintis taika. kuriai rūpėjo atgauti Livoniją. jis dar tikėjosi. tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. 12. Karalius Vladislovas. pradėti karą su Švedais. hetmonas. o Vladislovas už tai pripažino ji caru ir atsisakė nuo visų pretenzijų j Maskvos sostą. kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika. padarytos Altmarko paliaubos baigėsi 1635 m. teko rūpintis santykiais su Švedija. bet jo planams pasipriešino senatas ir seimas. Tiesa. o Lietuvos hetmonas Kris­ tupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje.000 rublių karo išlaidų. kad švedai žadėjo pasitraukti iš Prūsijos miestų. Ramusis Vladislovo valdymo periodas Padarius taiką su Maskva ir Švedais. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti tą Maskvos bajorų raštą. Todėl jos atstovai seime kėlė protestą. ėjusiems prieš imperatorių. jie vėl pradėjo karą. nieku būdu nenorėdamas atsisakyti nuo Švedų sosto. Lietuva jokių nesu­ sipratimų nebeturėjo. — 1615— skelbė jaunutę Gustavo Adol­ 1635 m. sukelto kazokų sukilimų. paliaubas.: jiems rū­ pėjo tik. bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. kad tarp Švedų ir Lietuvos Lenkijos kiltų karas. ir sutartis buvo ratifikuota. jis pats su lenkų kariuo­ mene pradėjo pulti švedus Prūsijoje. jo tin­ kamai neparėmė. Dabar nustatyta siena su Mas­ kva išbuvo iki naujojo 1654 m. fo dukterį Kristiną. 318 Štumdorfo paliaubos (1635 m. ir jo populia­ rumas krašte dar labiau pakilo. Karalius Vladislovas buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus. Karalių palaikė tik Lietuva. jų valdomų nuo 1629 m. Santykiai su Švedais Švedijos sosto klausimas. švedai pasitraukia iš Prūsijos. nebelaukdami paliaubų galo. netoli Marijenburgo) tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties. lenkų bajorija reikalavo taikos ir gra­ sino neduoti karui lėšų.). Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 m. tačiau vaivada. žadėdami kitur atsilyginti. Vos padarius taiką su Mask­ va. Protestantų šalininkams. Tuo būdu su Švedais turėjo būti ilga taika. 1635—1640 m. tad reikėjo arba ruoš­ tis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. atsisakė nuo pretenzijų j Livoniją ir sutiko sumokėti 200.žinoji taika. bet jiems paliekama visa Livonija. jai pakako ir to. kad palengvėtų prekyba ir kad jie galėtų lengviau par­ duoti savo ūkio produktus. Be to. tačiau imperatorius ir Ispanijos karalius. 1629 m. paliauboms pasibaigus. bet 1655 m. kad seime jai pasipriešins lietuviai ir kad ji nebus rati­ fikuota. kuriems rū­ pėjo.) buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. Tada jis nusprendė. tačiau len­ kai juos nuramino.. į jas at­ vyko Prancūzijos. bet jo priešai Švedi­ Kristupas II Radvila.

jie buvo pašaukti kariauti ir prieš Maskvą ir prieš švedus. Dėl šitų priešybių kiekvienas tose žemėse neramumas 320 grėsė dideliu visų valstiečių sukilimu. Iš visų pusių varžomas. pačiam Vladislovo gyvenimo gale. visą laiką būdamas pakrikęs. Jie save laikė priešakiniais krikščioniškojo pa­ saulio sargais ir puolė totorius ar turkus. įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija. būdamas suvaržytas.) kazokai buvo surašyti į vadina­ muosius r e g e s t r u s . Ypač dėl to buvo pavojinga gyventi tos dy­ kumos pakraščiuose. kad suvaldytų kazokus. Todėl net X V I I amžiaus pradžioje Dnie­ pro žemupys dar tebebuvo negyvenamas: gyvenamosios sodybos baigėsi kiek žemiau Kijevo. Todėl. ir ten rinkdavosi būriai visokių pabėgėlių. be jokių pastangų krašto ge­ rovei pakelti. tiktai po sutarto laiko iš jų pareikalau­ davo tokių pat pareigų. karalius nebekūrė jokių didelių planų. Jokių reformų nė nebuvo galima padaryti. negu gyveno kitur: ilgą laiką. Len­ kiją. Didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkų kara­ liai tuščius jos žemių plotus dalino bajorams arba kūrė ten se­ niūnijas. bet tam reikalui sušauktas suvažiavimas (1645 m. 13. Buvusių dykumų kolonizacija ėjo palengva. Da­ rant taiką tiek totoriai. o iš dalies ir Lietuvą. jame vėl palengva pradėjo rastis gyventojų. kartais net iki 40 metų.) į Lenkijos valdžią. Vyriausioji jų stovykla Padnieprėje buvo vadinama S i č e. kaip ir kitur. Beje. nes karalius. o kiti — vi­ sokį nuo bausmių pabėgę nusikaltėliai ir šiaip avantiūristai. nes valstiečiams atrodė. Dabar vadinamoji Ukraina X I I I amžiuje buvo bai­ siai nuteriota užplūdusių totorių ordų. visiškai nepaisydami. o valtimis nuplaukdavo į turkų pasienius ir ne kartą apiplėšdavo net Konstantinopolio priemiesčius.lių nuostolių. bet ir kaip katalikų (mat. Tuo būdu krašte ir toliau ėjo. Todėl jau Zigmanto Augusto laikais rūpintasi juos sutvarkyti. Daugumas jų buvo nuo ponų pabėgę valstiečiai.) nieko nepa­ siekė. o kitus totoriai pa­ ėmė į vergiją ir pardavinėjo. Ukraina ir kazokai Ukraina. nes Juodosios jūros pakrantėse gyvenę totoriai nesiliovė užpul­ dinėti to krašto. nuolat puldavo totorius. kaip ėję. todėl ten nuo­ lat būdavo visokių neramumų. o kiti priversti užsiimti ramiu žemės darbu. sukrėtė audringas kazokų sukilimas. pradėjus vykdyti bažnytinę uniją. 21 321 . kurie nepatekdavo į regestrus. Pietinėje jos dalyje gy­ ventojai buvo visiškai išnykę: vieni išbėgiojo. Valstiečiai nekentė bajorų ne tik kaip skriaudėjų. savo drąsių vadų vedami. Už jų puolimus totoriai dažnai atkeršydavo Kijevo ir Podolės sritims. visuomet būdavo nusiteikę maišLletuvos Istorija. o vėliau (1569 m. o neramumų ten dažnai sukeldavo k a z o k a i . Jie gyveno iš medžioklės ir plėšimų. santykiai tarp bajorijos ir valstiečių dar labiau paaštrėjo. Daugumas laisvę pamėgusių ka­ zokų bemeilijo likti kariais. Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai. duoti jiems vadą ir mokėti algas. Buvo galvota juos paversti pasienio kariuomene. jie ten išbūdavo laisvi. Bet kadangi tuomet nebebuvo su niekuo karų. nieko negalėjo veikti. Kazokai. Tik kai tas kraštas pateko į Lietuvos. Steponas Batoras buvo sudaręs iš jų 500 raitelių vėliavą. valstiečiai ten buvo pravoslavai). jis įpuolė į apatiją ir leido gyvenimui eiti savo vaga. ponai rungėsi tarp savęs. be jokių reformų. nieko svarbesnio negalėjo nutarti. Bet karo metu būdavo suorganizuojama daug didesnė kazokų kariuomenė. o seimas. o ne baudžiauninkais. nuolatiniai kivir­ čai dėl tikybos. Taip antai. Po Liublino unijos visos dabartinės Ukrainos žemės buvo priskirtos prie Lenkijos. o seimai dažniausiai būdavo netvarkingi ir dažnai iširdavo. tai kraštas po Zigmanto laikų suiručių ir vidujinių vaidų ėmė atsi­ gauti savaime. bastūną). valstie­ čiai sunkiai davėsi baudžiauninkais paverčiami. kad bajorija juos nori atitraukti nuo tikrojo Dievo. Valstiečiai ten buvo kviečiami gyventi lengvesnėmis sąlygomis. todėl visi tie. kovojo dėl vietų. Įpratę būti laisvi. Toliau nuolatinių gyvenamųjų so­ dybų nebebuvo. Zig­ manto Vazos laikais (1590 m. ar šie tuo metu su krikščionimis kariavo ar gyveno taikoje. nieko nenutarę. o jie patys — k a z o k a i s (kazokas totoriškai reiškia valkatą. tiek turkai visada reikalaudavo iš Len­ kų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. ir nuo to laiko nuolatinio rūpesčio su kazokais turėjo vieni lenkai. Po 13 ramių metų. jis dar bandė sutaikinti protestantus su katalikais.

tai konvokacinis seimas pašaukė į karą visą Lenkijos bajoriją.) 14. Abu jie ligi tol nebuvo 323 . kaip į savą di­ nastiją. ir kazokų bylą jau teko baigti 1648—1668 m. dvie­ juose mūšiuose ties Gel­ tonaisiais Vandenimis ir Korsūne jis sunaikino visą Lenkų kariuomenę. ir kiekvienu mo­ mentu tose srityse grėsė visuotinis liaudies maištas prieš bajo­ riją. pabėgo į Sičę. Nugalėti kazokai nutildavo. 10 metų praėjo ramiai. tačiau susitikusi su Chmelnickio kazo­ kais ir totoriais. Tai įvy­ ko prieš pat naujojo kajonas Kazimieras. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Todėl dėl menkos priežasties jie labai dažnai sukildavo. sumušusio sūnų ir išvijusio jį patį iš ūkio.000 regestrinių kazokų. Jonui Kazimierui. dar pasikvietęs į pagalbą totrių. d. ji išbė­ giojo be mūšio. c . dalis jų pakliūdavo į regestrus.. bet. Nelabai džiaugėsi ir regestriniai. Kadangi visa kariuomenė buvo sunai­ kinta. Bet kadangi kraštas jau buvo apsipratęs su Vazų šeima ir į ją žiūrėjo. Nuskriaus­ tas vieno lenkų bajoro. Rei­ kėjo tik išspręsti ginčą tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių — Karolio ir Jono Kazimiero. kurį sukėlė buvęs kazokų kariuo­ menės raštininkas B a g d o n a s C h m e l n i c k i s . 1648 m. nebegalėdami kada pano­ rėję pulti totorių. daugumas turėdavo eiti dirbti žemės. o dalis bėgdavo į tolimą ir nepasiekiamą Sičę. tai niekas apie kitus kandidatus nė negalvojo. Vladislovo laikais ka­ zokų sukilimų buvo net keletas. Ten jis sukėlė visus kazokus. Jonas Kazimieras ir jo elekcija Vladislovas įpėdinių nepaliko. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m. suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną. prie jų bematant prisidėdavo gyvenę kazokišką gy­ venimą ir visi savo ponų nekenčia valstiečiai. Tų sričių ponai savo dvaruose laikė ištisus kariuomenės pulkus. raliaus elekciją. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras. prie kurių prisidėjo daugumas ramių valstiečių.tui. ir labai dažnai tekdavo žy­ giuoti prieš kazokus Lenkijos hetmonams. Kaip tik tokiuo kritišku momentu Mer­ kinėje mirė karalius Vla­ dislovas. Paskutinysis buvo žiau­ riai numalšintas 1637—1638 m. jos neradęs. tačiau ne visada apsigindavo patys. Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir seime. Tokių didesnių ir mažesnių sukilimų buvo nemaža. Po to buvo palikta 6. Bagdono Chmelnickio sukilimas. Bet tuo laiku pra­ dėjo bręsti n mjas sukilimas. Jos susirinko apie 200 tūkst. į nelaisvę pakliuvo net abu hetmonai. Bet po kiek laiko ir vėl dėl kokios nors priežasties prasidėdavo naujas sukilimas.

o lauko hetmonu — jo priešas Gansiauskas). Tam tikslui jis buvo pasidavęs turkų sultono globai. ir nepajėgė sulaikyti rusų. negu pats karalius. Norėdamas gauti karui jėgų ir sutaikinti ponus. Karalius Jonas Kazi­ mieras atvyko Lietuvos gelbėti. o jų hetmonu pa­ skyrė Chmelnickį. bet vis dėlto Jonas Kazimieras turėjo dau­ giau simpatijų. prancūzė M a r i j a L i u d v i k a . Todėl jis ir buvo išrinktas. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą. visą savo viešpatavimo laiką jis daugiausia rūpinosi asmeniškais reikalais. o kita su kazokais — į Lenkiją. jie veikė atskirai. 324 t a r Pradžia karo su Maskva. nes buvo neįmanoma laisvuosius kazokus paversti bau­ džiauninkais. Lenki­ joje jie pasiekdavo net tolimąjį Lvovą. Pradžia 1654—1667 m. Bagdonas Chmelnickis. 1654 m. karališkuosiuose rūmuose ji daugiau reiškė.niekuo pasižymėjęs. bet jos atvyko labai maža. be to. nesutarė jos vadai (tuomet didžiuoju hetmonu buvo Jonušas Radvila. karo su Maskva Kazokų pasidavimas Maskvai. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą. bet jau svajojo sukurti atskirą Ukrainos valstybę. Neturėjo jokių didelių planų ir visą laiką išbuvo visiškoje savo žmonos įtakoje. Gintis buvo neįmanoma: Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė. bet 1655 m. nieko nenuveikęs. kazokai buvo sumušti. ir Chmel­ nickis pasižadėjo palikti vos 20. Energinga intrigantė. Todėl buvo sunku laukti ramybės.000. Jonui Kazimierui nesisekė tvarkyti kazokų reikalo. kuris sutiko kazokų kariuomenės palikti net 60. o. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. o kiti miestai — Polockas. o Lietuvoje — net Pinską ir Mozyrių. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenę. Keletą tokių užpuo­ limų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams.). Caro sutikimas priimti į savo globą kazokus reiškė Polianovos taikos sulaužymą. ( J . Chmelnickis tuo P U nesitenkino gindamas ka­ zokų teises ir pravoslaviją. Jono Kazimiero valdymo laikai Lietuvai ir Lenkijai buvo sunkiausi. 325 . 15. Vitebskas. Lietuvos hetmonai netu- Jono Kazimiero elekcija.000 regestrinių. į kurį jį įtraukė išdykusi ponija ir žmonos intrygos.000. Jonas Kazimieras pagaliau net atsi­ sakė nuo sosto. Pagaliau 1651 m. Priešas ėmė vieną miestą po kito. Mogilevas. Jo žmona buvo velionies karaliaus Vladislovo našlė. T i k Smolensko tvirtos sienos sulaikė rusus net 4 mėnesius. nors prieš porą metų jam buvo leista jų laikyti net 40. Tačiau netrukus jis atsimetė nuo turkų ir pasidavė Maskvos carui Aleksiejui (1653 m. Kosako paveikslas). jis šaukė Lietuvos bajoriją suvažiuoti į Gar­ diną. už jį pasisakė ir Chmelnickis. Jis neturėjo jokių valstybinių gabumų. Mozyrius — greit pasidavė. be to. Negalėdamas išsinarplioti iš to chaoso. ir karalius išvyko į Lenkiją.

Netrukus rusai taip pat užėmė Gardiną ir Kauną. Jis jau buvo pradėjęs net ofi­ cialiai vartoti didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. kai jam buvo duota vilties po Jono Kazimiero gauti visos Respublikos sostą. atsisakė nuo sosto. Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai. Taigi. Tik 1656 m. Kaip tik tuo laiku į Stokholmą atvyko ištremtas Lenkijos vice­ kancleris Radziejovskis. Caro kariuomenei dar tebesiartinant prie Vilniaus. — su juo buvo padarytos paliaubos. vasarą staiga su dviem armijom per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją. Jis buvo auklėjamas Švedi­ joje ir sostą turėjo gauti kartu su Kristinos ranka. jis kartu su savo pusbroliu Boguslovu ir Vilniaus vyskupu Tiškevičium kreipėsi į Švedų kariuomenės va­ dą. Neuž­ imta liko tik Žemaitija. o trečia jo armija buvo organizuojama Livonijoj ir. Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos. siūlydamas sąjungą prieš rusus ir prašyda­ mas paramos. Tuo aktu buvo n u t r a u k i a m a u n i j a su L e n k i j a ir užmezgami tokie pat ryšiai su Š v e d i j a . Lenkijoje švedams pasisekė: pašaukta Lenkijos bajorija pasi­ davė be mūšio (ties Uiste. kas dar buvo likę neišplėšta.). o ka­ ralius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją. Karas su švedais ir Kėdainių sutartis Karo pradžia. 146—148 psl. susipy­ kusi su savo ponais. rusams užėmus Vilnių. kuris veikė atskirai ir nuo rusų traukėsi Lenkijos link. kitą dalį teriojo rusai su kazokais. liepos 25 d. Jaunutis karalius troško pasižymėti kare. visos brangeny­ bės buvo gabenamos į Maskvą. Dabar jį gavo be jos. ir tartis su Gardžiu teko beveik vienam Jonušui Radvilai. turėjo įsiveržti į Lietuvą. Štumdorfe padarytų paliaubų laikas baigėsi 1661 m. Adolfo duktė Kristina. Nieko to nematę savo tėvy­ nėje. jam siūlė sąjungą Chmelnickis. Radvila su 5. Nei iš karaliaus nei iš lenkų ji negalėjo gauti jokios paramos. buvo sukviesta bajorija. kad priešas užėmė jos sostinę (nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta). Kėdainių sutartis. Vėliau. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai.. (Šito rusų antplūdžio metu kažkur buvo paslėptas ir ligi šiol nerandamas Vytauto grabas. nes ir Boguslovas pabėgo į Palenkę. Gardys su kariuomene įžengė į Lietuvą. Be to. nedavęs Lietuvai jokios para327 16. Po karo Vil­ niaus nebegalima buvo nė pažinti.rėjo jėgų jai sulaikyti. dar turėjo savo paties pinigais surinktos kariuomenės Vi­ tebsko vaivada Povilas Sapiega. Pirmieji Karolio X pasisekimai Lenki­ joje įvyko tuo metu. Karolis X Gustavas 1655 m. kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. kuris visą laiką įtikinėjo Karolį Gus­ tavą. Sostas atiteko K a r o ­ l i u i X G u s t a v u i . kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. rusai ėmė baisiausiai jį plėšti ir naikinti. kad pripažins jį di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. Hetmonas Radvila su nedidele Lietuvos kariuomene sustojo Kėdainiuose. generolą Gardį. Be to. Jonas Kazimieras.000 kariuomenės paliko net Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Gardys sutiko. kurio­ mis jam buvo paliktos visos užimtosios žemės (tuo laiku rusų neužimtąsias Lietuvos sritis jau buvo užėmę švedai). Bet Švedijoje tuo tarpu įvyko permainų. norėjo pasiplėšti ir dar kartą parodyti pasauliui švedų ginklo garbę. kuriai buvo pripažintas sostas. Rusai užėmė miestą be kovos. Gustavo Adolfo sesers ir Vokietijos Cveibriukeno kunigaikščio sūnui.). o visų pirma hetmonas Jonušas Radvila. daugumas išbėgo į Prūsus. išmėtyti juose esantieji kaulai ir išneštos grabuose rastos brangenybės. kurs truko net 17 dienų ir sunaikino viską. visi Lietuvos ponai pakriko. kad Joną Kazimierą tiktai karu tegalima priversti atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo ir kad kariauti su juo būtų labai leng­ va. o iš ten į Prūsus. Be jų. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. generolo Gardžio (Magnus de la Gardie) vadovaujama. Miestas buvo turtingas ir gražus. Caras tuo tarpu pats atvyko į Vilnių ir reikalavo iš likusios bajorijos prisiekti. tikėdamasis lengvai laimėsiąs. — žr. Iš anksto pasisakęs būsiąs sąjungininku. miestą baisiausiai naikino pakrikę karei­ viai: buvo išplėšti net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai. lauko hetmonas Gansiauskas — Žemaitijoje. Aukštaitijos šiaurė ir Brastos sritis. Gustavo 326 . Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje. Jam atė­ jus į Kėdainius. Šitų plėšimų metu mieste kilo gaisras.

jo priešai rinko jėgas. Vilniaus vaivada. Pagaliau ir čia kilo smarkus partizaniškas karas. rijos reikalavimus. Bet visų labiau­ siai troško pražudyti Radvilą Vitebsko vaivada P. Paga­ tuvos kariuomenės regimentorius. o bajorija visą kaltę vertė ant jo. lauko čius ir viską tvarkė. Sapiega. Jų karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė. Švedų karo pabaiga ir Olivos taika (1660 m. 1656—1665 m. did. o švedų kariuomenė ėmė šeimi­ ninkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų. Lietuvos. lauko hetmonas Gansiauskas ir per 1.000 bajorijos. Tuo tarpu ir Lietuvos bajorija kaskart vis labiau ėmė bruzdėti prieš švedus. Netekusiam turtų. mirus Karo­ liui X Gustavui. Iš jos buvo sudaryta vadinamoji Livonijos vaivadija. tais pačiais metais O I i v o j e su Švedais buvo padaryta amžinosios taikos sutartis. tiesa. Prieš jį stojo ir lauko hetmonas Gansiauskas. hetmonas. Švedų karininkai Jonušas Radvila. švedai su juo mažai tesiskaitė. Jo kariuomenės dalis sukilo ir. neatsižvelgdami į bajo­ 1646—1653 m. niekas jau nebegynė unijos su Švedais. Lenkijoj švedams pradėjo nebesisekti. Gene­ rolas Gardys su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos į Len­ kiją. Tuo būdu karas su Švedija buvo baigtas. nebuvo naudingos Lietuvai. Radvilai mirus. Kovos su švedais Lenki­ 1656—1657 m. t. ir jų likučiai greit buvo išvyti iš Povilas Sapiega. nė hetmonas. Žemaičių seniūnas. karaliui ištikimos Lie­ joje ėjo dar gana ilgai. Latgalą. Vilniaus vaivada. 1646—1656 m. 1656 m. 329 . po pavietus rinko mokes­ Kristupo II sūnus. nuėjo į Lenkiją ieškoti karaliaus Jono Kazimiero. bet kaip okupantų kariuo­ menė. bet ir valstiečiai. Pasipiktinęs plėšimais. Radvilą apšaukę išdaviku. paskui Žemaičių vyskupas Parčiauskas. kuris pa­ siskelbė Kėdainių sutartį pasirašęs priverstas. Jonas Kazimieras sutiko atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo. rija skundėsi. tačiau geresnių nebuvo galima pasiekti. bet ir tas nieko negalėjo padaryti. naujųjų metų išvakarėse Sa­ piega paėmė Tikociną. Jau anksčiau savo surinktą ka­ riuomenę jis dabar padidino. nes tuo metu dar tebebuvo nebaigtas karas su Maskvos caru. — ne tik bajorija. — 1646—1654 m.mos. kijos. 1654—1655 m. jį pametusi. šis tuo tarpu jau buvo išvykęs iš Lietuvos ir užsidaręs Tikocino pily. atradęs ten Radvilą tik ką mirusį. Vilniaus vys­ kupo įgaliotinis kanau­ ninkas Bialozoras. tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos ku­ nigaikščiu skelbiamas švedų karalius Karolis X Gustavas. Su­ tartį pasirašė pirmiausia Jonušas Radvila. prieš juos sukilo visas kraštas.). ieškojo pagalbos pas hetmoną Radvilą. didysis hetmonas. ir 1660 m. Bet Švedai neįverti­ no unijos su Lietuva. Lietuvoje liko tik mažos švedų jėgos. y. o liau jie buvo išvyti ir iš Len­ 1658—1665 m. nusprendęs pirmiausia sunai­ kinti Radvilą. Ba1653—1655 m. Vitebsko vaivada. o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai Lenkijai dalį Livonijos (iki Aiviekstės upės ir Lubano ežero). mažesni švedų būreliai 328 buvo naikinami. Taikos sąlygos. su maža kariuomene (švedai bu­ vo toli) Radvilai nebeįma­ noma buvo apsiginti. šve­ dai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. Pa­ lenkėję.

). buvo padarytos paliaubos su Maskva. arba 200. caras apsiėmė sumokėti 1 milijoną auksinų. karas su Maskva vėl prasidėjo.000 auksinų. lenkai Ukrainoje negalėjo įsistip­ rinti net ir po kelių laimėtų mūšių. Starodubo pavietą ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. Prieš karalių ir jo politiką su ginklu rankoje sukilo Lenkijos hetmonas Liubomirskis. o caro valstybėje katalikai. Ja caras sutiko grąžinti Lietuvai dar neatsiimtą Polocką su Vi­ tebsku. tik. tada buvo atsiimtas Gardinas. bet Lietuvoje caro kariuomenei tikrai ėmė nebesisekti. ketinusį išardyti konfederaciją. kai jai buvo prižadėta iš Lenkijos iždo sumo­ kėti 9. Lenkija užleido Maskvai dalį Ukrainos — visą kairįjį Dniepro krantą. Tiesa. Kadangi tas sumanymas tiek Lietuvoje. bet užtat jis sau pasiliko Smolensko vaivadiją. Tačiau dabar nustatytoji siena su Maskva išbuvo nepakitus iki pat pirmojo Respublikos padalinimo (1772 m. Bet kai. Po ilgų derybų 1667 m. kad Respublikoje nebūsią spaudžiami pravoslavai. ir dėl to vėliau vadinama Gžimultovskio traktatu. Galutinės derybos ir amži­ noji taika tomis pačiomis sąlygomis teįvyko tik 1686 m. Lenkijoje tuo tarpu ėjo tiesiog vidaus karas. žinoma. Andrusavos taika. kol bus sumokėta alga. 17. o iš Lietuvos iždo 4 milijonus auksinų. 330 Kariauti su Maskva buvo sunku. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė — jos ka­ riuomenė buvo sumušta. Be to.) Kaip matėm. žiūrėti. tarp Maskvos ir Respublikos nebebuvo didžiausio ginčo objekto Be to. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m. tai derybos ėjo tik dėl karo baimės. kaip atlyginimą bajorijai už dvarus. dažnai nuverčiami. B. Todėl didžioji Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalis susibūrė į konfederaciją ir atsisakė klausyti vadų ir karaliaus. Maskvos ka­ riuomenė prie pat Vilniaus sumušė ir net paėmė į nelaisvę Lie­ tuvos lauko hetmoną Gansiauską. tai į sutartį taip pat buvo įra­ šyta. — patvirtinta 1686 metais derybose. Kadangi šito karo metu caras skelbėsi esąs Respublikoje spaudžiamų pravoslavų gynėjas. Paliaubų metu ėjo derybos dėl caro sūnaus pripažinimo Jono Kazimiero įpėdiniu. labai sunkiai. (Brandto paveikslas). Maskvos globa apsivylęs. Tačiau karas tebeėjo ir konfederacijų metu. Kitais metais į Lietuvą atvyko su len­ kų kariuomene pats karalius padėti hetmonui Sapiegai.300. Ne visos šitos sutarties sąlygos buvo caro įvykdytos. nes buvo prasidėję nuo­ latiniai kazokų maištai (jų hetmonai. 1660 m. nes nuteriotas kraštas ne­ pajėgė net kariuomenei atlyginti. Lie­ tuvos konfederatų kariuomenė net nužudė savo lauko het­ moną Gansiauską. dabar su tomis sritimis Maskvai atitenkančius ir Maskvos ka­ riams išdalintus. — turėjo labai didelę reikšmę vėlyvesniems santy331 .) J o ­ nui Kazimierui.000 rublių. Ilgai pati sutartis išbuvo nepatvirtinta. abi pusės pasižadėjo bendrai suvaldyti kazokus.Susidūrimas su švedais pamiškėje. Chmelnickio įpėdinis Vihovskis su kazokais pasidavė (1658 m. k?d jie nebepultų totorių su turkais ir tuo nesukeltų karo. Kariuomenė nurimo tik tada. Vėliau betgi karas pakrypo Maskvos nenaudai. Be to. 1656 m. tiek Lenkijoje turėjo daug priešų. Todėl ir caras pradėjo linkti į taiką. tai su Maskva). Mogilevas ir Vilnius. Bet kai kazokai pasidavė turkų sultonui. kai­ taliojosi ir dėjosi tai su lenkais. A d r u s a v o s kaime (į šiaurę nuo Mstislaulio) buvo pasirašyta taika. ir Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės. Gar­ sioji Sičė turėjo pasilikti abiejų valstybių žinioje. pir­ mininkaujant Gžimultovskiui.

Vėliau smolenskiečių sei­ melis buvo perkeltas į A 1 y t ų. Buvo taip pat vaivadijos pilies ir žemės teismai ir jų kanceliarijos. Jis bajo­ rijai davė suprasti. ir karalius turėjo nusileisti. kad po 332 jo mirties bus daug kandidatų į sostą. Šitą mintį jam labiausiai piršo žmona Marija Liudvika. Kiek kartų karalius sei­ muose iškeldavo įpėdinio klausimą. 18. o vėliau buvo atiduotos visiškon nuosavybėn. tai egzuliantams pragyventi buvo išdalintos kai kurios seniūnijos. atsisakė nuo sosto (1668 m. Patsai karalius. vaivada ir kaštelionas. o starodubiečių į Ž i e ž m a r i u s . tai juose vis tiek nieko svar­ besnio negalima būdavo nutarti. Bet kadangi visa Smo­ lensko vaivadija ir visas Starodubo pavietas atiteko Maskvai.000 auksinų. II. matome ir iš to. ir būdavo pasinau­ dojama liberum veto teise. Jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. kad švedų antplūdžių metu. jis kartu vežiojosi savo aukso dėžę. o iš Lietuvos iždo po 50. o jei ir neiširdavo. būdama prancūzė. kai karalius įteikė atsisa­ kymo aktą ir pasakė paskutinę kalbą. o už pripa333 . Bet prieš šį buvo stipri opozicija. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas Lietuvos ir Lenkijos valstybių susigyvenimas. tiek kartų seimai tą klausimą atmesdavo. Buvo skiriami ir tų žemių senatoriai. Graudinga buvo 1668 m. karų ir vidaus netvarkos nuvargintas. Kadangi egzuliantų dvarai buvo caro konfiskuoti ir išdalinti sa­ viškiams. Kiek jis buvo tik savimi susirūpinęs. arba iš lotyniško e g z u l i a n t a i s (exules). nes kiekvienas svarbesnis klau­ simas sukeldavo kieno nors pasipriešinimą.) ir iš­ važiavo į Prancūziją.kiams su Maskva. vadinama tremtiniais. Pasmerktas už kariuomenės kurs­ tymą prieš karalių. sumušė karaliaus kariuomenę (1665 m. kurie. ten jis ir mirė 1672 m. Todėl jis grąžinąs karūną. miestai sunaikinti. dedantis pravoslavų gynėjais. Lenkijoj jų buvo iš Černigovo vaivadijos. Seimai vienas po kito pradėjo irti.000. Visą karų metą pačioje bajorijoje ir ponų tarpe virė vaidai. kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei (Condė). Todėl tų sričių seimelio vieta buvo paskirtas Vilnius. sau didįjį kunigaikštį ji rinkdavosi atskirai. kad po karaliaus mirties jį bus lengviau išrinkti. dvarai išplėšti. Opozicija turėjo savo kandidatą ir tikėjosi. Todėl Lietuvoje visą laiką tebebuvo Smolensko vyskupas. todėl ji apskri­ tai buvo nusistačiusi prieš elekciją. Vaikų jis neturėjo. Buvo šaukiami ir tų žemių bajorijos seimeliai. Verkė ir jis pats ir visas seimas. šitaip iširo net 4 seimai. Savo kalboje jis sakėsi esąs senatvės prislėgtas. rinkdavo atstovus į seimą ir į tribunolą. kuri. taigi galėjo prasidėti vidaus karas. Karalius d^l visų nelaimių ir netvarkos labai sielojosi. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. Atsisakiusiam nuo sosto karaliui pragyventi buvo paskirta iš Lenkijos iždo kasmet po 100. Liubomirskis pakėlė maištą. Todėl ir jo valdymas buvo labai nelaimingas: valstybė buvo perdėm nuteriota priešų kariuomenių. tai karaliai ir toliau tebesititulavo Smolensko ir Černigovo kunigaikš­ čiais. apsivylęs ir nepajėg­ damas sutvarkyti valstybės. Trys Vazų* šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų (Zigmantas vienas iškaraliavo net 44 metus). kad reikia panaikinti visą netvarką. nes kitaip valstybė sulauks liūdno galo. Anksčiau Lietuva jautėsi visiškai atskira valstybė: labai dažnai būdavo šaukiami visai atskiri jos sei­ mai. Tai buvo pabėgėliai iš Maskvai atitekusių ir jau niekuomet Respubli­ kai nebegrįžusių žemių. Netrukus po to mirė karaliaus žmona. o Lietuvoje iš Smolensko vaivadijos ir iš Starodubo pavieto. o visi jo broliai buvo mirę. tad buvo aišku. Šios atkaklios kovos metu net kilo Lenkijos hetmono Liubomirskio maištas. Todėl jis iškėlė mintį. kad naujas karalius būtų išrinktas jam dar tebegyvenant. kai jam pačiam te­ ko bėgti į užsienj.). Joje įrašytas pasižadėjimas suteikti laisvę Res­ publikos pravoslavams davė juridinį pretekstą carams kištis į Res­ publikos vidaus reikalus. Ka­ dangi visą laiką nebuvo atsisakyta nuo pretenzijų į tas žemes. seimo scena. ir karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. kaip ir anksčiau. susirišusi su Habsburgais. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija Iš Jono Kazimiero buvo menkas karalius: jis neturėjo nei gabumų nei noro valstybę tvarkyti. labai rūpinosi. atsirado nauja bajorijos grupė. tai seimeliai negalėjo rinktis buvusiose savo ribose. be to. nieko ne­ paaukodamas iš jos kariuomenės organizavimui. iš pradžių jos buvo duotos jiems laikinai valdyti. Po šitos taikos. Žmonos įtakoje Jonas Kazimieras pradėjo veikti to prancūzų kandidato naudai. kad ji būtų atiduota daugiau jėgų turinčiam naujajam karaliui.

kaip matėm. Bajorija laikė save visagalia: kiekvienas bajoras tarėsi galįs būti išrinktas net karalium. kovojančią su karalium dėl savo teisių. kur ji perėjo net į sukilimą prieš karalių (žiūr. o vėliau iš dalies ir jo sūnūs ėmė siekti absoliutizmo.žinimą lenkų išrinktojo karaliaus pateikdavo tam tikras sąlygas (žiūr. Zigmantui Va­ zai paskyrus Vilniaus vyskupu lenką Maciejevskį. ko­ kią turėjo Lenkija. 334 kaip visuomenę. Byla traukėsi 8 metus (1592—1600 m. Lenkai į jokias valstybines vietas Lietuvoje nebuvo įsileidžiami. tai jo? buvo vadinamos lenkiškomis. Po to ir visi kiti valdovai jau visada būdavo bendrai renkami. kalbėdama apie save. atsirado Lenkijoje ir tik iš jos atėjo į Lietuvą. nuolat reikalavo. Lietuvos se­ natoriai ir bajorija tam griežčiausiai pasipriešino. gyvenant vieno karaliaus valdžioje. Tačiau šiuo atveju Lietuvos kancleris L. kartais net nesiklausdama lenkų. pati. Nors ji tarp savęs kalbėjosi lenkiškai. Jis turėdavo tik tiek valdžios. buvo laisvos bajorų respublikos. o kitą kartą Lenkijoje. apie tai pagaliau buvo rašoma ir kny­ gose. Lietuvos bajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą. kuris buvo toks ryškus tuojau po Liublino uni­ jos. Visur buvo kalbėte kalbama apie karaliaus norą pri­ spausti „tautą" („tauta" čia reiškė tiktai Lietuvos ir Lenkijos bajoriją). kad. Taigi luominiais interesais Lietuvos bajorai ėmė vadintis lenkais. Dėl to kova su karalium ėjo ne tik seimuose. bet apie tai buvo kalbama ir seimeliuose ir bajorijos suvažiavimuose. Jis visą laiką siekė absoliutizmo. Žodžiu. laikė save „lenkų tautos" žmonėmis. Tai atsitiko dėl to. kaip tada sakydavo. kaip minėta. ji visą laiką kovojo. jie daug kartų reika­ lavo jiems priešingus Lietuvos Statuto nuostatus panaikinti. 1655 m. todėl ir jungtinė valstybė buvo vadinama „ a b i e j ų t a u t ų r e sp u b 1 i k a". Batoro ir Zigmanto Vazos elekcijų aprašymus). o karalius buvo laikomas tik bajorijos pasikviestuoju valdovu. kuriomis naudojosi ir Lietu­ vos bajorija.). vie­ ną bajorų visuomenę. kad karalius taip pat kurį laiką gyventų Lietuvoje. palengva ėmė vis nykti. bet lietuviai to nepadarė ir karščiausiai priešinosi kiekvienam lenkų bandymui gauti vietą Lietuvoje. Lietuvos ir Lenkijos bajorijų susigyvenimas.). arba. Lietuvos po­ nija ir aukštesnioji bajorija buvo jau aplenkėjusi. kad Lietuva gautų tokią pat reikšmę jungtinėje valstybėje. darė atskiras sutartis. Karaliaus paskirtim (nominuotam) vyskupui dar reikėdavo popiežiaus pa­ tvirtinimo. Kadangi visos laisvės. buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija. Sapiega atsisakė prispausti antspaudą. Tad kai Zigmantas Vaza. Ta­ čiau lietuviai nieku būdu nenusileido. kad seimai būtų šaukiami vieną kartą Lietuvoje. Karaliui užsi­ spyrus ir Maciejevskiui būtinai veržiantis į Vilnių. Vazų karaliavimo metu ėmė nykti ir atskiri Lietuvos sei­ mai: jie kaskart vis rečiau būdavo šaukiami. O tam ypatingai daug padėjo Zigmanto Vazos charakteris. kiek bajorija jam duoda­ vo jo išrinkimo metu sudaromąja sutartimi — pacta conventa. ir pagaliau Vilniaus vyskupu buvo paskirtas lietuvis Voina. Tuo metu Krokuvos vyskupu buvo paskirtas buvęs Vilniaus vyskupas Jurgis Rad­ vila. Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. Dabar lietuviškoji sąmonė pradėjo gesti. vieną „tautą". Savo valstybinio savarankiškumo Lietuva nie­ kad neišsižadėjo ir jį labai budriai saugojo: ji išlaikė savo atskirą valdžią. Bet per ilgą Zigmanto Vazos viešpatavimą Lietuvos bajo­ rija suartėjo su lenkais. Lietuvos po­ nai pareiškė. Rūpinimasis Lietuvos valstybės reikalais. tad kartu reikėdavo dėl jų ir tartis. tai lenkas turįs būti įsileistas į Vilnių. Tad jis buvo pirmasis bendrai lietuvių ir lenkų išrinktas valdovas. kad. bet vis dėlto jautėsi lietuviška ir gynė Lietuvos reikalus.Todėl pasiprieši­ nimas lenkams. tačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų. Bet šiaip­ jau visais kitais atžvilgiais jie laike save lietuviais. kad jeigu jis išdrįstų atvažiuoti. Tuo būdu ir Lietuvos bajorija. tai jie pastatytų kariuomenę ir jo neįsileistų nė į miestą. To patvirtinimo prašomasis raštas turėdavo būti ant­ spauduotas Lietuvos antspaudu. Tuos reikalus reikėdavo atlikti kartu. ir Vladislovas jau buvo išrinktas kartu lenkų ir lietuvių. tuo tarpu Lietuva. 300 pusi. Taip antai.. lietuviams atsirasdavo vis daugiau bendrų reikalų su lenkais. Lenkai įrodinėjo. Stp. 335 . Nors. arba l e n k ų t a u t o s l a i s ė m i s. tai Lietuvos ir Lenkijos bajorija tam drauge pasi­ priešino. jeigu lietuvis vyskupas esąs įsi­ leistas į Krokuvą. apie Zebžidovskio rokošą. o ypač Lenkija.

Bet jau to pat amžiaus gale atvykusių jėzuitų pastangomis katalikybė ėmė atsigauti. Vazų laikais.. šiam pradėjus karą dėl Švedijos sosto. priešams užplūdus. Štumdorfo taika (žiūr. daugumas iš­ bėgo į Prūsiją. be to. nes Prūsų kunigaikštis. Ryga atiteko Šve­ dams. ir sienos su ja liko beveik tokios pat. Maras. tai negalėjo labai varžyti Lietuvos prekybos. nes prekes buvo leng­ viausia vežioti vandeniu. o jų tarpe ir Klaipėdą. Lietuvą užplūdo rusai su švedais (1654—1655 m. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta. 304. Livonija buvo prarasta: ji net iki Dauguvos upės atiteko Švedijai (žiūr. daug sričių kelerius metu teko atleisti arba nuo visų arba nuo dalies mokesčių. Zigmanto Vazos artimieji patarėjai buvo jėzuitai arba karšti katalikai.). kai Maskvoje siautė di­ džioji suirutė. ir daugelis didžiųjų ponų šeimų sugrįžo atgal į katalikybę (žiūr. Zigmanto Vazos laikais. atsipa­ laidavęs nuo leninės priklausomybės (1660 m. Tada net buvo kilusi mintis įkurti Šventosios uostą. Kiek mažiau jų buvo tik Vladislovo laikais. Tikybiniai santykiai Vazų laikais Tikybiniai santykiai. Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. Jos čia viską plėšė. dar labiau plito. Daugelis brangeny­ bių buvo išvežta j Maskvą ir į Švediją. O fanatiškojo kataliko karaliaus Zigmanto laikais katalikybė galutinai laimėjo. rusams užėmus Vilnių. Dėl visų šitų priežasčių sugriautam Lietuvos ūkiui buvo sunku atsigauti. 22 337 . Beveik visos didžiųjų ponų šeimos buvo išvir­ tusios protestantais. 3. bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nuteriota Maskvos ir Švedų kariuomenių. Kadangi jis buvo Lenkijos karaliaus lenininkas. Beveik visas trijų Vazų val­ dymo periodas buvo pilnas sunkių karų. vėl atsinaujinęs. Nespėjus jam atlyžti. 328 psl. Tuomet maras.). o kai kas tenai tebėra dar ir šiandien. Kaip paprastai karų metu.) vidurinėje Europoje ėjo žiaurus vadinamasis 30 metų karas. Batoras palaikė jėzuitus. X V I am­ žiuje užplūdusi protestantizmo banga išjudino iš pamatų kata­ likybę Lietuvoje. valdė švedai. tačiau nespaudė nė protestantų. 313 p s l ) . kokios buvo Stp. o švedai vežėsi į Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultū­ ros turtų. dar pablogėjo ir sąlygos prekybai. pirkliai išbėgiojo. Batoro laikais. Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti. nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. Čia prekyba buvo daugiau suvaržyta tik 1629—1635 m. Todėl suprantama. Lietuvos sienos Vazų laikais Ilgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lie­ tuvos ir Lenkijos laimėjimu: Stepono Batoro laikais buvo atgautas Polockas ir visa Livonija (žiūr. gais­ ras jame siautė net 17 dienų). Nemuno žiotys buvo Prūsų kunigaikščio valdomos. Tuo metu (nuo 1618 m. gyventojus naikinte naikino ir li­ gos. o jų valstiečiai išbėgioję.) tebuvo atgauta tik viena Latgala. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai. kurie. bet vis dėlto daug kas buvo išvežta. Po karų prekyba Nemunu dar labiau pasunkėjo. Zigmanto Vazos laikais. ypač į Karaliaučių. Priešams naikinant miestus. be paties karo. Maras 1652 m.). 318 psl. 285—289 psl. 253.2. Prekyba karų metu nuskurdo. Taigi. o kiti pabėgo nuo karo baisenybių net į už­ sienius. kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti. To meto prekyba beveik išimtinai ėjo upėmis. Karalius Stp. buvo atgautas Smolenskas (žiūr.) jis vėl buvo atiduotas Maskvai. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais Krašto nualinimas karo metu. T i k labai suma­ žėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji jos dalis su Ryga liko Švedijai.). ten kilo baisios epidemijos. jog po karų valstybė jau nebegalėjo išrinkti nė mokesčių. Rusai iš Vilniaus į Maskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus. kai Prūsų pakrantės miestus. ėju­ siam Dauguvos upe per Rygą. Kai 1621 m. laisvajai prekybai užsidarė ir šis kelias. ta­ čiau Jono Kazimiero laikais Andrusavos sutartimi (žiūr. protestantų jis ne tik prie Lietuvos Istorija. 4. Daugelis valstiečių įstojo į kariuomenę. Taigi tie visi sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos nenaudai. 330 psl. muitų tvarkyme jau nebepriklausė karaliaus.). 290 psl. Tas pats atsitiko ir kitam Lietuvos prekybos keliui. Ūkis taip sunyko. katalikai ir protestantai. pasiekė ir Lie336 tuvą.

bet 338 čia nuo teismo vieną kartą nukentėjo ir katalikai: 1686 m. 1611 m. kurios prilygo universitetams. Jų buvo visose didesnėse parapijose ir vienuoly­ nuose. Todėl daugelis protestantų jo laikais perėjo į katalikybę.). Pavyzdžiui. Tačiau protestantizmas galėjo klestėti tik jų dvaruose: į katalikų ponų žemes jis nepa­ tekdavo. per procesijas. Vie­ nas iš jų šeimos visada būdavo protestantų galva. o vėliau pasmerktas mirti ir nu­ kankintas. Jėzuitai tuojau ėmė steigti visam krašte k o l e g i j a s . suimtas. ir minia už tai apgriovė jų bažnyčią. Į kovą su juo stojo jėzuitai. — tas pats. buvo minios apkultas. Prieš jėzuitų atsikraustymą Lietuvoje tebuvo tik p r a d ž i o s m o k y k l ų . kur mišrai gyveno katali­ Ketvirtoji Vilniaus katedra. kad protestantizmas Lietuvoje išnyks. ypač Vil­ niuje. vėliau stambesniuose centruose buvo kuriamos aukštosios mokyklos. Karalius negalėjo jų visiškai nustumti. kada ypatingai vieni kitus gebėdavo įžeisti. per Dievo Kūno procesiją vie­ nas protestantas. vėliau—kitas sūnus Kristu­ pas (f 1640 m. Vilniuje liuterionys ir kalvinai turėjo po bažnyčią. varžančių kitas tikybas. kurie norėjo sugrąžinti mokslą katalikybei. Prasidėjus reformacijai. Čia jie pir­ miausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją. Miestuose. Pagaliau buvo išleistas įstaty­ mas.) ir pagaliau — šio sūnus Jonušas. tačiau katalikiškoji bajorijos dauguma jautėsi galinti savo tikėjimo pirmavimą apginti ir be įstatymų: mat. kai išmirė protestantiškoji Radvilų šaka. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos X V I I amž.). Jėzuitų mokyklos. o be galingų gynėjų ano meto sąlygomis protes­ tantizmui laikytis buvo neįmanoma. nes jie buvo perdaug turtingi ir galingi.savęs neprisileido. Taip pat nemaža rietenų ir muštynių būdavo ir per iškilmingas lai­ dotuves. arijonys) buvo išvarytos iš krašto. Mieste tuojau kilo triukšmas: kalvinai buvo apkaltinti išniekinę baž­ nyčią. Ypač jo būklė pasunkėjo. protestantizmas įsigalėjo visuose Vokietijos universitetuose. Mokslas vidurinėje Europoje nusidažė protestantizmu. paskui — jo sūnus Kristupas Perkūnas 1603 m. bet ir tribunoluose ir visuose valdžios orga­ nuose. todėl jie daugiau ir nu­ kentėdavo. Nesitenkindami Vilnium. Kita kalvinų bažnyčia buvo pastatyta už miesto (1640 m. Visur. Lietuvoje protestantų židinys buvo galingieji biržiečiai Radvilos. Todėl iki mūsų laikų Lie­ tuvoje protestantų išliko tik mažos salelės apie buvusius Rad­ vilų centrus. kai su protestantais. kildavo vi­ perstatyta 1632 m. pradėdami nuo vidu­ rinių mokyklų. vadinamųjų k o l e g i j ų .). sokių nesusipratimų ir muš­ tynių. o vėliau ir akademiją. jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr. Nors ir nebuvo įstatymų. du akademijos studentai buvo net myriop nuteisti. kurs 1655 m. Tam pa­ čiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. bet net stengėsi jiems neduoti jokių aukš­ tesnių vietų valstybėje. kuriuo į senatą ir į seimą galėjo patekti tiktai katalikai. 5. Protestantai buvo silpnesni. 1639 m. tyčia ar netyčia iš kalvinų bažnyčios šventoriaus kaž­ kas įšovė pro langą į pranciškonių vienuolyno bažnyčią. po jo — jo sūnus Jonušas (rokošininkas — f 1620 m.). Apskritai karalių Vazų laikais jau visiškai paaiškėjo. jie ėmė steigti savo mokyklas. Ta naujoji irgi ne kartą buvo užpulta. padarė sutartį su Švedais. Katalikai pasirodė stipresni ne tik valdžioje: jie taip pat sugebėjo suimti į savo rankas visą kultūrinį gyvenimą. Ostijos garbinimą išvadinęs stabmeldyste. 289—291 psl. Dažniausiai muštynių atsitikdavo švenčių metu. Protestantizmo gy­ nėjų nebeliko. kur tik leido valdžia. vadinamosios a k a d e m i j o s . visą švie­ timą ir mokyklas. pa­ baigoje ir X V I I I amžiuje. Kitatikius varžančių įstatymų atsirado tik X V I I amž. Paskui prasidėjo ilga byla. ir galų gale seimo sprendimu kalvinų bažnyčia Vil­ niuje buvo nugriauta. iš pradžių — Mikalojus Rudasis. Kai kurios sektos (pavyzdžiui. Tuo339 . katalikų buvo daugumas ne tik seimuose.

ar mokė ar vertėsi prekyba. Žinoma.). Gansiausko f-ja). užtat jie trukdydavo pijarams kurti mokyklas tose vietose. o patys jėzuitai nenorėjo užleisti savo pozicijų. Jėzuitai mokydami pirmučiausia stengėsi išauklėti gerus katalikus ir paklusnius Bažnyčios sūnus. kokių bū­ davo tarp jų ir protestantų mokyklų mokinių. Pradžios mokslas ir toliau buvo gaunamas parapijų. kas buvo reikalinga to meto katalikų Bažnyčios mokslui įgyti. S l u c k e (sudėtinė f-ja). lotyniškai scholae piae. Jelgavoj ir kitur. kiti pridėdavo lėšų aukštesniajai mokyklai. S m o l e n s k e (klebono Lempickio ir kt. amatais ar kuo nors kitu. Jie mokė beveik tik to. Be to. nusižiūrėję į pijams. didžiūnų dvarų. Ilūkštoje. Šeduvoje. miestų ir vienuolynų mokyklose. B o b r u i s k e (Triznos fun­ dacija). Slanime. pranciškonai. visuomenė buvo jų įtakoje. nepaisydamas jų pasipriešinimo. Kartais jėzuitų pasikviesdavo ir vie­ tos klebonas ar bent keli susidėję bajorai. Bet galima sakyti.jau po laimingųjų Stepono Batoro karų su Maskva. Pilnai kolegijai išlai­ kyti lėšų pakakdavo tik iš pačių didžiųjų ponų fundacijų. Ž o d i s k i u o s e (Minkevičių f-ja). O kadangi jė341 . reikėjo stiprios katalikybės atramos tuose nekatalikiškuose kraštuose. N a u ­ g a r d u k e (sudėtinė fundacija). kai buvo atsi­ imtas Polockas ir įsistiprinta Livonijoje. Jie nesteigė tik pradžios mokyklų. Tuo metu Mikalojus Kristupas Radvila. Kolegijos dažniausiai ne iš karto būdavo įkuriamos. dėl to jie ir buvo vadinami pijarais). — ar kas dirbo kokį nors visuomenišką darbą. Vėliau dar labiau paplito jėzuitų būstinės ir mokyklos. Ypač dėl to jie ir buvo pakviesti. savo mokyklas labiau pritaikė gyvenimui. kad mokyklų teikiamasai mokslas būtų platesnis. bet ir tokių pat kolegijų. K. Tuo būdu kolegijos išaugdavo palaipsniui. be parapijų kunigų. Tačiau pijarams buvo sunku įsigalėti: jėzuitų mo­ kyklų tinklas buvo jau išplėstas. augustinijonai ir kt. O tarp abiejų mo­ kyklų mokinių dažnai atsitikdavo tokių pat kivirčų. Jei pijarai įkurdavo savo mokyklą ten. t. iš to galėjo išeiti tik didesnė nauda. Iš pradžių kas nors paskirdavo lėšų apsigyventi tik keletui jėzuitų. jėzuitai turėjo įsikūrę ir mažesnių mokyklų — Varniuose. švie­ sesnieji žmonės norėjo. ir t. kur jėzuitų mokyklos dar nebuvo. Pa­ š i a u š ė j e (bajoro Beinarto f-ja). tai jėzuitų mokykla atkakliai ko­ vodavo su naująja mokykla: agituodavo bajoriją neleisti į ją vaikų. ir t. bet neturėdavo pakankamai lėšų kolegijai įkurti). G a r d i n e (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. ber­ nardinai. įkūrė jė­ zuitų kolegiją buvusiam kalvinų centre — Nesvyžiuje (1582 m. Taip antai. Jos kar­ tais būdavo kuriamos karaliaus lėšomis. Mat. tų rungtynių metu abi pusės stengdavosi kuo ge­ riausiai tvarkyti savo mokyklas. Našlaitėlis. Be to. karmelitai. bylinėdavosi su jais dėl teisės mokyti. Tokių leidimų privile­ gijų gaudavo ir jėzuitai kiekvienai savo mokyklai. Jie turėjo ne vien pradinių mokyklų. Jėzuitai į savo kolegijas pri­ imdavo jau pramokusius rašyti ir skaityti. Bžostausko fundacija). fundacija). Daugpily. Tiesa. turėjusias įstatymo galią ir leidusias tik jiems vieniems tuo verstis. koks nors didžiūnas duodavo pijarams lėšų įkurti mokyklai. V i t e b s k e (Smolensko vaivados A. Pradžios mokslu. kad tik vidurinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje tebuvo jėzuitų rankose. ilgainiui jose buvo pradėta mokyti ir gamtos mokslų. ir į Lietuvą atsikraustė specialiai jaunuomenės auklėjimu rūpinąsis p i j a r ų ordinas (pijarai kurdavo vadinamąsias dievobaimingąsias mokyklas. ir Rygoje ir Tartuose (Dorpate). Pijarai daugiau rūpinosi pačiu mokslu ir praktiškojo gyvenimo reikalais. kad pijarų mokslas esąs niekam vertas. vėliau kas nors pridėdavo lėšų mo­ kyklos pradžiai. St. jėzuitai. Jų vienuolynų Lie340 tuvoje buvo jau gana daug. ne vien Bažnyčiai. Radvilos fundacija). O r š o j e (karaliaus Zig­ manto fundacija). Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos K r a ž i u o s e (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija). B r a s t o j e (vicekanclerio L. Todėl jie tarėsi vieni teturį teisę mokyti. kur būdavo jų mokyklos. X V I I I amž. kur-ne-kur jie įsteigdavo ir pradžios mokyklų (kur turėdavo keletą savo žmonių. jėzuitų kolegijos buvo įkurtos ir Polocke. Mat. Prisisteigę kolegijų ir turėdami savo akademiją Vilniuje. M i n s k e (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bet dažniausiai jėzuitų atsikviesdavo į savo centrinius dvarus didžiūnai. K a u n e (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija). dar rūpinosi šių ordinų vienuoliai: domininkonai. fun­ dacija). Lauksodyje. Sa­ piegos f-ja). kaip ir jėzuitai. Mogileve. P i n s k e (kanclerio Albr. — gaudavo tam tikras privilegijas. tai šie būtinai ten skubindavosi įkurti ir savąją. tikindavo. vad. Mstislauly. Anais laikais visi. Pijarų mokyklos. kurie paskirdavo ir turtų mokyklai išlaikyti. mokyklose atsirado ir laboratorijų. pritaikytas ir kitiems gyvenimo reikalams. jėzuitai beveik visą Lietuvos švietimą su­ ėmė į savo rankas.t. Jei vis dėlto.

Daugumas mokinių gyveno kolegijose ir ištisą dieną iš­ būdavo mokytojų priežiūroje. Pijarų atneštąsias mintis. Ukmergėje. ministrantūros. Semetyčiuose. kur tik būdavo jų. popiežiaus iš­ laikomą. Bažnyčios reikalui lotynų kalbos buvo mokoma net pradžios mokyklose. Raseiniuose. pa­ galiau atiteko katalikams Nesvyžiaus Radviloms. niekuo daugiau neužsiimdami. Radvilų pastangomis Kėdainiai buvo daromi protestantų kultūros centru. ir pijarų mokyklos nebegalėjo su jomis konkuruoti (pijarų mokyklų buvo daug ma­ žiau. ji buvo panaikinta kartu su kalvinų bažnyčia. Jonušo duktė buvo ištekėjusi už dėdės Boguslovo Radvilos (Dubingių ir Slucko pono). Protestantų mokyklos buvo įkurtos Vilniuje. kurioms pritarė vi­ suomenė. mokymu daugiausia užsiėmė jų b az i 1 i j o n ų ordinas. Kultūrinės pro­ testantų įstaigos pradėjo nykti. kurioms atiteko daugumas Vilniaus mokyklos turtų. Ypatingai buvo žiūrima. niekur nemokė lietuviškai. Šiam mirus 1669 m. rašyti. kunigų seminariją. o kai kur dar ir skaičiuoti. lankytų mišias ir kitas pa343 . Čia dėstomoji kalba buvo lotynų. Taip antai. Beveik visur. Blotnoje. Jie dau­ giausia rūpinosi tikybos reikalais. Naujajam Dolske. Jų vienuolynų buvo net Žemaičiuose (Padu­ bysy). Želviuose ir dar vienur kitur. Keletą mokyklų turėjo p r a v o s l a v a i (Vilniuje. Jie irgi mokė vienuolynuose. katekizmo. Verenavoj. o katalikiškųjų mokyklų tarpe 342 vyravo jėzuitų mokyklos. kurios dvarai. o pra­ džios mokyklų buvo beveik kiekvienoj jų parapijoj. Minske). jėzuitai labai greit pasisavino ir pradėjo mokyti nau­ joviškai. nors ten nei pravoslavų nei unitų nebuvo iš viso. tai labai greit jie sugebėjo tinkamai pakelti ir savo mokyklas.. pasibaigė protes­ tantų Radvilų giminė. Šitaip buvo iki 1773 m. o kai kur net teologijos kursą. Slucke. o kai kur net ir aukštesniųjų. kaip ir jėzuitai. o kai kur ir miestiečių. Vitebske.. Panevėžy. t. Aukštesnėse mokyk­ lose. Čia net buvo įsteigta spaustuvė. Kolegijoje mokslas buvo suskirstytas į 5 klases ir ėjo 5 metus. kur buvo jų mokyklų. kaip tik mokymu. tačiau mokymas jose visose buvo beveik vienodas. Valeranavoj. Nesvy­ žiuje. o kai kur ir lietuviškai. Ypač garsėjo Kėdainių mokykla: mat. gyveno tik ten. kada buvo panaikintas jėzuitų ordinas. Visur prie jų vienuolynų buvo bent pradžios mokyklų. Be lotynų kalbos. švietimu dar rūpinosi ir kitatikiai. 1640 m. Pijarai. Biržuose. X V I I amž. kad mokiniai atliktų religinę praktiką. Iš visų šių mokyklų iš pradžių žymiausioji buvo vilniškė. Kėdainiuose. būdavo ir katalikų mokyklų. mokiniai turėdavo išmokti lotyniškai kalbėti ir rašyti. Šiluvoje. Daug geriau buvo sutvarkytas u n i t ų švietimas. steigė savo mokyklas iš atskirų didžiū­ nų ir bajorijos fundacijų. Jos buvo steigiamos protestantų didikų. Vilniuje šie turėjo net savą. ir švedų antplūdžio metu sunyku­ sios jų mokyklos vėliau jau nebeatsigavo. mokyklose mokomieji dalykai Kad ir įvairių buvo mokyklų steigėjų ir laikytojų. Skaityti mokė lenkiškai.zuitai turėjo puikią organizaciją ir daugybę turtų. Lotyniškai buvo rašomos eilės. Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos. Polocke. Brastoje. kurs turėjo Lietuvoje net keletą dešimčių savo vienuolynų. visur pradžios mokyklose buvo mokoma skaityti. negu jėzuitų). Bet jau X V I I amžiuje jos ėmė nykti. sakomos kalbos. ruošiami disputai ir t. kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie­ tose: Vilniuje. Taip pat išeidavo filosofijos. prancūzų ir italų kalbų). kurioje buvo spausdina­ mos religinio turinio knygos. o jėzui­ tai stengėsi visur apsigyventi. Tokios pat mokyklėlės liko Biržuose ir Slucke. jų mokyklos nenustojo klestėjusios. Dambravicoje. 6. y. Katalikams pačios pavojingosios buvo p r o t e s t a n t ų mokyklos. čia mokė dar graikų (vėliau kai kur dar mokė vokiečių. Kėdainiuose teliko tik magistrato išlaikoma silpna mokyklėlė. Po Jonušo Radvilos mirties Kėdainiai nebeturėjo pono. Tada pražydo protestantų Radvilų centruose esančios Kėdainių ir Slucko mokyklos. 7. Po protes­ tantų susidūrimų su katalikais. kolegijose. Bet šis protestantizmo centras neil­ gai tegyvavo. Tad X V I I amžiuje katalikiškosios mokyklos Lietuvoje nustelbė kitų tikybų mokyklas. kokių pijarai niekad neturėjo. ir jų mokyklos taip pat dau­ giausia buvo pritaikytos bažnytiniams reikalams. Ypač dėl šito jėzuitų prisitaikymo prie naujųjų reika­ lavimų. Ščucine. Geranainyse. didesnio vaidmens nesuvaidinusios. Kitatikių mokyklos Be katalikų. t. Pijarai. perėję per daugelį rankų. kurios nustelbė protestantiškąsias.

kurios mokė net 3 profesoriai (civilinės >. t e i s ė s tas. kuris jų laukė iš­ ėjus iš mokyklos. labai dažnai aukštąsias bažnytines vietas — klebonijas. stodama su juo į kovą. Visos mokyklos anuomet tar­ navo Bažnyčios reikalams. buvo susirūpinta ir geresniu dvasininkų paruošimu. Todėl 1595—1597 m. išėję iš tų pačių bažnytinių mokyklų.). tai jiems priklausydavo ir tų vietų dali­ nimas. o teologijos mokslus vėliau išeidavo. kad šitokiu būdu skiriami dvasininkai labai dažnai nepasižymėdavo savo vertybe. Tiek Protasevičiaus bursai. Prie savo paties atkviestų jėzuitų kolegijos jis įkūrė klierikų bursą (bendrabutį). Jėzuitų kolegijose mokiniai ruošdavo religinio turinio vaidinimus ir disputus. o antra. o jo įpėdinis vysk. tik kiek giliau. čia mokiniai buvo ruošiami gyvenimui. kad užplūdus protestantizmo bangai. Ir didžiūnai savo dvaruose buvo įkūrę nemaža parapijų. nuodugniau. todėl jose buvo išlaikoma vos po keletą klierikų. t.000 auksinų. nes jų labai trūko. Šitokiu būdu turėjo būti iš­ laikoma ir mokoma apie 15—20 klierikų. Kunigų ruošiamosios įstaigos Kunigų ruošimas ir skyrimas. kanonijas ar net vyskupijas — jie gaudavo dar būdami vaikai. Vilniaus ir Kražių jėzuitų mokyklų protesonus. o teisių fakultete daugiau dėmesio buvo kreipiama tik į bažnytinę. arba kanonų.000. Be to. Pijarai tuo atžvilgiu buvo ne tokie uolūs.). tiek seminarijai vadovavo jė­ zuitai. Parapijos būdavo be kunigų arba turėdavo kunigų. visai nemokančių lietuviškai ir negalinčių susi­ kalbėti su žmonėmis. Aukštesniojo mokslo įgydavo tik turtingieji. nes visi bemeilijo pakliūti į akademiją. Vilniaus akademijoje bu­ vo mokoma maždaug tų pat dalykų. Todėl seminarijos negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. Tada. tarp kitko. Jurgis Radvila 1582 m. O kadangi vyskupystes. Norint būti kunigu. 8. vyskupijoms buvo įsakyta kurti kunigų seminarijas. Aka­ demijoje buvo trys fakultetai — filosofijos. Bent daugumas jų 345 Motiejus Kazimieras Sarbievskis (Sarbievius). teologijos ir tei­ sių. jėzuitai daugiau dėmesio kreipė į savo pačių mokyklas. pakakdavo kiek pramokti loty­ niškai skaityti ir išmokti bažnytines apeigas. į jį palinko net daugelis aukštųjų dvasininkų. nes jas dalindavo valdovas arba ponai. kurie gaudavo aukštesnes Bažnyčios dignitorių vie344 . Pagaliau nelabai į jas ėjo ir jaunimas. nors jų auklėtiniai ne kiekvienas bū­ tinai turėdavo išeiti kunigu. rinkdavo atsto­ vus į tribunolą ir t. Geriausiai laikėsi pirmieji du. Užtat jų dis­ putai būdavo visuomeninėmis temomis. Kolegijose visur buvo religinių mo­ kinių brolijų. Protestantizmo skaudžiai pa­ liesta. Dažnai jaunuolis pasiruošdavo kunigu vienuolyno ar parapijinėj mokykloj arba ir privačiai. pas kurį kunigą. Vilniaus kunigų seminarijos. o seminarijai po 10. Iki X V I amž. Lietuvoje pirmas tuo susirūpino Vilniaus vyskupas Protasevičius. Žodžiu. katalikų Bažnyčia. Be abejo. Tačiau nė viena iš tų įstaigų kaip reikiant neišsiplėtė: viena. Daug kam būdavo lengva gauti tokias vietas. ir ku­ nigai daugumas buvo ruošiami senoviškai arba atvykdavo iš Lenkijos. Todėl nenuostabu. persiorgani­ zavo Tridento bažnytiniam suvažiavime (1545—1563 m.maldas. antrosios pusės beveik niekur pasauly specialių kunigų ruošiamųjų įstaigų nebuvo: visur kunigais buvo įšventinami žmonės. Žemesnioji kunigija dažniausiai būdavo labai mažai temokyta. kapitulas ir daugelį parapijų buvo įkūrę ir išlaikydavo valdovai. šioms įstaigoms nepakako užrašytųjų turtų. Jų mokiniai vaidin­ davo seimelį. kaip ir visų pasaulininkų. _ V Q S y i e _ nasj. įkūrė visiškai atskirą kunigų seminariją (joje turėjo būti 12 klierikų). žymus poetas (t 1640 m. todėl jiems priklausė klebonų skyrimas. kaip ir kolegijose. teisę. nes daugumas iš jų tapdavo dvasininkais tik dėl pelningumo. Vilniaus vyskupiją vi­ zitavęs nuncijo atsiųstas pralotas Komuliejus (Comuleus) įsakė kasmet iš vyskupijos pajamų pridėti klierikų bursai po 3. Tačiau ir jiems jokių ypatingų reikalavimų nebūdavo: jų išsimokslinimas būdavo toks pat.

bet vėliau ji vėl buvo grą­ žinta jėzuitams. Norint ją pamokyti tikėjimo tiesų. Ypač jos sunyko po Maskvos ir švedų antplūdžio (1654—1667 m. mieji lietuviškąsias knygas ti­ kybos reikalams pradėjo spausdinti pro'testantai Mažojoje Lietu­ voje. Vyskupas Petkevičius ir jo įpėdinis Merkelis Gied­ raitis paaukojo pinigų ir prie jėzuitų mokyklų Vilniuje pastatė žemaičiams klierikams specialią bursą. Nė Žemaičių seminarija negalėjo paruošti reikalingo skai346 čiaus kunigų nei X V I I nei X V I I I amžiuje: kunigai ir toliau ruošėsi kaip įmanydami. perkelta į Varnius ir pavesta pijarams. dažnai vikarais tapdavo net vargonininkai. O kadangi jie tuo būdu negalėjo kaip reikiant pasiruošti. ir kunigai Žemaičiams buvo pra­ dėti ruošti prie Kražių jėzuitų kolegijos.turėjo būti lietuviai. galo negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. Kadangi neapšviesta kunigija negalėdavo sakyti pamokslų. kuriuos jau patriotas. Kunigų ruošimas Žemaičių vyskupijoje irgi buvo nesu­ tvarkytas. Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje Lietuvių kalbos vartojimas. Lietuvių kalba buvo tik šne­ kamoji kalba. Ten tam tikslui buvo pasta­ tyta speciali seminarija. tai ir tikėjimo reikalai Lietuvoje buvo labai apleisti. Tačiau liaudis tebebuvo tamsi ir dar beveik pagoniška. įšvęsti kunigais. Lietuvos ponija greit buvo atversta į katalikybę. o pirmučiausia katekizmų. mokymas joje buvo pa­ vestas jėzuitams. PirDaukšos postilė. kad galėtų lietuviš­ kai bent katekizmo pamo­ kyti. Mokyklose jos irgi ilgai nemokė. 9. o pra­ džios mokyklose pradėta mo­ kyti skaityti iš lietuviškų ka­ tekizmų. seminarija buvo Vysk. lotynų. Žemaičių vyskupas. Taigi dar ilgai kuniguose būdavo žmonių. buvo grieb­ tasi ir lietuvių kalbos. Prasidėjus katalikų reakcijai prieš protestantizmą. Valstybės reikalams Lietuvoje buvo vartojama senoji gudų. — kad bent galėtų parapijonims lietuviš­ kai paskaityti Evangelijų iš­ traukas. Tačiau dar ir po to seminarijos ilgai skurdo ir iki pat X V I I I amž. kad. Bet šita fundacija greit išseko. uolus katalikybės gynėjas ir didelis lietuvis jonieriams. Katalikiškoji spauda.). kaskart vis la­ biau ėmė vartoti lenkų kalbą. Bet ir čia seminarija visą laiką skurdo. reikėjo paruošti daugiau lietuvių kunigų ir parūpinti rei­ kalingų lietuviškų knygų. T i k prasidėjus katalikų kovai su protestantizmu. kad ir kunigai mo­ kėtų lietuviškai. Kurį laiką iš jėzuitų ji buvo atimta. pavesta kunigams misi1576—1609 m. Tam tikslui buvo pra­ dėtos spausdinti reikiamos lietuviškos knygos. imta reikalauti. Iš tų pinigų turėjo būti nuolat išlaikoma ir mokoma 12 klierikų (8 bajoraičiai ir 4 valstie­ čiai). o nuo X V I a. Merkelis Giedraitis. nes nebuvo jokių lietuviškų knygų. galėtų sakyti lietu­ viškus pamokslus ir susikalbėti su žmonėmis. įvairiose mo­ kyklose arba privačiai pasiruošusių. Tik 1773 panaikinus jėzuitų ordiną. tai visur tada 347 . vidury pakeitė pasauliniai kunigai. X I X am.

Rašto (tik Naujojo Testamento) vertimo tesulaukė tik 1816 m. Jėzuitas K o n s t a n t i ­ n a s S i r v y d a s 1629 m. kurie gamino religinę literatūrą. kad ir turėjo savo teismus. Be to. X V I amž. Spaustuvė te­ veikė vos porą metų: greičiausiai. Juozapo Giedraičio. nes liaudis turėjo būti tokios pat tikybos. išleido pamokslų rinkinį. Vyskupo raginamas kanau­ ninkas M i k a l o j u s D a u k š a 1595 m. — išleido jai lietuviškų šventaknygių. kaip Daukšos ir Sir­ vydo. kurie leido jai prekiauti be jokių muitų. ir nebebuvo kas įtaisytų spaustuvę. bet tiems. iš kurių kunigas paskaitydavo tikintiesiems. pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus. lenkų kalba būdavo atliekamos visos pamaldos. Vėliau Biblijos leidimai buvo dar kelis kartus pa­ kartoti. ji sudegė (1654 m. Lietuvos visuomenė X V I I amžiuje Valstiečiai ir miestiečiai. į miestų reikalus kaskart vis daugiau pradėjo kištis se­ niūnai. protes­ tantų sinodo rūpesčiu buvo paruoštas kitas.). Tuo tarpu katalikai lietuviškojo Šv. jau nebematyti. buvo spausdinama visa tai. tiktai buvo perspausdinėjami ir perdirbinėjami tie patys seni dalykai. protestantai 1600 m. mies­ tiečiai negalėjo su ja konkuruoti. lietuvių kalba ne­ paprastai buvo darkoma: tokios kalbos. Pats žemasis. hetmonas Jonušas Radvila Kėdainiuose įkūrė specialią lietuviškoms knygoms spaustuvę. pasirodžius Daukšos postilei. Senasis Testa­ mentas buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1701 m. T i k dabar. gale pra­ dėjo spausdinti lietuviškąsias knygas savo tikybos reikalams ir kalvinai. pasiro­ džius Daukšos katekizmui. be jokių pilietinių teisių luomas buvo v a l s t i e č i a i . 1599 m. Miestiečiai skurdo ir ekonomiškai. Todėl vėlesniai­ siais laikais lietuviškų protestantiškųjų knygų spausdinimas ėjo labai lėtai. Trys buvo tuo metu Lietuvoje luomai (tiek pat jų buvo tada ir visose kitose valstybėse). Tai buvo vadinamosios p o s t i l ė s . katalikų Bažnyčios akcija liau­ dies tarpe vėl apmirė. Žodžiu. — postilės vertimą. Jie buvo visiškoje žemės savininkų valdžioje. Vieni toliau rūpinosi Evangelijų bei pamokslų medžiagos ir katekizmų leidimu. M e r k e l i s G i e d r a i t i s . o kiti dar rūpino ir lietuviškų giesmynų. Kai tas vertimas buvo pripažintas nevykusiu. tuo tarpu miestiečiai turėjo juos mokėti. atsirado jėzuitų tarpe ir daugiau lietuviškai rašančiųjų. jo lėšomis išleido ka­ tekizmo vertimą. išleido savąją. giesmių rinkinys. kuriose buvo Evangelijų ištraukų arba atpasakojimų. vidurio jau ilgai lietuvių rašliavoje nebepasirodė nieko naujo. Kad ir patys tvarkėsi miestuose. tačiau ir juos labai varžė bajorija. jie turėdavo brangiau savo prekes pardavinėti. Lietuvos protestantų rūpesčiu Angli­ joje buvo išspausdinta didelė dalis lietuviškai išverstos Bibli­ jos. kai katalikai ėmė rūpintis liaudim. ir per 50 metų jie nieko daugiau nebeišleido. Jokių politinių teisių jie taip pat ne­ turėjo ir valstybės gyvenime nedalyvavo. Netrukus jis parašė net lotynišką lenkišką lietuvišką žodyną ir lietuvių kal­ bos gramatiką lotyniškai. mokėdami muitus. Tad reikėjo tokią pos­ tilę išleisti ir lietuviškai. Tom dviem kny­ gom buvo aprūpinti gyvieji protestantų reikalai. Protestantiškoji spauda. Todėl pa­ čiai bajorijai savo prekes išvežant ir iš užsienio atsivežant. Netrukus Maskvos ir Švedų karai sunaikino visą kėdainiškių Radvilų galybę. T i k kai apie 1652 m. iš vysk. Iš pradžių ir jų kunigai dažniausiai būdavo lenkai. 10.buvo madoje specialios knygos. čia buvo išspausdinta maldaknygių. katekizmas ir nauja postilė. lietuviš­ komis knygomis susirūpino ir jėzuitai. nes bajorija sei­ muose išsileisdavo įstatymų. Tatai turėjo padėti ne pačiam kalbos mokslui. Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu Brastoje buvo net lenkiškai išspaus­ dinta Biblija protestantams. pačiai ba349 . ir po X V I I amž. o 1599 m. dažniausiai būdavo išleidžiamos tik naujos minėtų knygų laidos..). Pirmasis lietuviškomis katalikiškomis knygomis susirūpino didysis Žemaičių katalikybės gaivintojas vysk. Religinė kova ėjo tik ponų ir bajorų tarpe. Be Sir­ vydo. Antrasis luomas buvo m i e s t i e č i a i . Nugalėjus protestantizmą ir liaudį su­ pažindinus su tikėjimo dalykais. lenkiškai buvo mokoma ir jų mokyklose (jie irgi nekreipė dėmesio į liaudį). taip antai. kokios buvo ir jų ponai. po 3 metų ir jie išleido savo pro348 testantiškąjį katekizmą (1598 m. Religinėje literatūroje jie sekė katalikais. kas reikalinga lietuviams bažnyčioje ir apskritai religinėje praktikoje. — susirūpino liaudimi ir kalvinai. nes. T i k 1660 m. Tačiau šitas rū­ pestis greitai pasibaigė. pagaliau. o Naujasis — 1727 m. Be katalikų. Taip tad tęsėsi iki pat X I X amžiaus.

Ir iš tikro silpnesnių karalių laikais kai kurie ponai. Bajorija buvo visagalis luomas. Tačiau daug sunkiau būdavo susikalbėti su visagaliu seimu. o bendrasis seimas buvo tik tų valstybėlių kongresas. — įstatymai net draudė taip tituluotis. Liubo350 mirskio rokošai. kurs tik vienas tegalėjo leisti įstatymus. nes kiek­ vieną kartą būdavo reikalingas v i s ų s e i m o n a r i ų s u t i ­ k i m a s . o bajorija kiekvieną kartą vis prie­ šinosi. Taigi išeidavo didžiau­ sių painiavų.. kurių būtinai tu­ rėdavo laikytis. Ministeriams karalius galėdavo dar asmeniškai padaryti įtakos. kurie galėjo viską nubalsuoti. Tad iš tikro valstybė buvo valdoma didžiūnų oligarchų. Jam nevykdant sąlygų. 333 psl. Bet ir šiaipjau karalius buvo labai suvaržytas. Be to. 11. Zebžidovskio. Karalius buvo laikomas pa­ kviestuoju ir valdančiu pagal prisiimtas ir prisiektas sąlygas. Bajorija jautėsi tikra. nes jie visi buvo skiriami iki gyvos galvos. jie būdavo skiriami kiekvienam iškylančiam reikalui atskirai. atvykdami į seimą. jų nebuvo galima nė pašalinti. at­ siveždavo rinkėjų duotas i n s t r u k c i j a s . kurios trukdavo dešimtimis metų. Pirmiausia jis nieko svarbesnio negalėjo atlikti be senato. kaip pagal sutartį. Jie vieni turėjo teisę atvykti į karalių rinkimus. Visa smul­ kioji bajorija buvo priklausoma didžiūnų: ji valgė jų duoną ir tik per juos tegalėjo gauti kokią aukštesnę vietą. kėlė maištus. todėl miestų amatininkų cechai savaime turėjo nykti. Mokan­ čiosios tuo atveju kitame seime nebenorėdavo mokėti. kai tekdavo bal­ suoti (seimely). jie rinko savo atstovus į seimą. tai turėdavo nusileisti visas seimas. Seimas. kur jų atstovai derino savo nuomones dėl bendrų politikos reikalų. nes buvo lai­ koma. jį varžė ministeriai. jie turėjo savo aukščiausiąjį teismą — tribunolą. Priimti seime konstituciją būdavo labai sunku. buvo galima jo ne­ klausyti. 300. Bet iš tikro bajorėlis visada bal­ suodavo taip. ir pavieto ar vaivadijos atstovai tuomet neleisdavo uždėti mokesčių. Vieni bajorai teturėjo vi­ sas teises. tačiau seime­ liuose jai neįmanoma buvo spirtis prieš didžiūnus: didžiūnai iš savo ir valdomųjų valstybinių dvarų atsiveždavo į seimelį daugybę p l i k b a j o r i ų . o kitos ne. skelbdamiesi karaliaus var­ žomųjų bajorijos laisvių gynėjais (pav. Niekas nega­ lėjo tokios užsispyrėlės srities priverst nusileisti. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės. Visur reikėjo visuotinio sutikimo. Nuolatinių mokesčių nebuvo. jie tą klausimą palikdavo spręsti savo seimeliui. Visa valdžia joje priklausė bajorijai: be jos niekas nieko negalėjo padaryti. O prisiimti kokią pareigą jis galėjo tik savo srities seimely. O seimeliai ne visada nusileisdavo. — kurs irgi būdavo renkamas seimeliuose iš tų pačių bajorų. Tuo būdu dažnai atsitikdavo. subūrę savo šalininkus. Tas pats buvo ir amatų atžvilgiu. niekieno nevaržoma valsty­ bės šeimininkė: valstybė buvo jos vienos. — žiūr. jei jis pats jos neprisiimąs.). Jei kurio nors pavieto at­ stovai dėl ko nors priešindavosi. nebebūdavo nė pirkėjų. Rei­ kalui esant. skelbti karą. Kitiems sutinkant su mo­ kesčiais. „aukso laisvė" Karalius. Dažnai instrukcijose būdavo reikalaujama prie­ šintis naujiems mokesčiams. nes nebuvo kas perka jų gaminius. Oficialiai visi bajorai buvo lygūs: kunigaikščio ar grafo titulas nedavė jokių pirmeny­ bių. o svarbiausia. tai ir paskutinio vyžoto bajorėlio ir didžiū­ no balsai būdavo lygūs. Tuo būdu pavietai ir vaivadijos buvo tarytum atskiros valstybės. Tiesa. kurs leido įstatymus. kurių jis negalėjo priversti elgtis pagal savo norą. kurios viską spręsdavo savo seime­ liuose. Stambesnioji bajorija savo dvaruose turėjo amatininkų. kol mo­ kesčius sumokės nemokančiosios sritys. išvaikydami savo pono priešus. Vaivadijų ir pavietų atstovai. Jungtinė Lietuvių Lenkų valstybė buvo vadinama R e s p u b l i k a . jie vieni tebuvo laikomi piliečiais.jorijai apsirūpinant prekėmis. kurie pagamindavo jai visa reikalinga. kad niekas negalįs bajorui uždėti jokios pareigos. kaip jam liepdavo koks didžiūnas. tik jis tegalėjo uždėti mokesčius. o mažesniems reikalams prie jo visada buvo s e n a t o r i a i r e z i d e n t a i (senatus ad latus). Vienam atstovui 351 . „Liberum veto" ir seimų irimas. kad vienos sritys mokesčius mokėdavo. šie pavartodavo net kardą. kar­ tais jiems bandė pasipriešinti vidutinioji bajorija.

tačiau. Jie varė savo politiką. Jei kam nors reikėdavo išardyti seimą. Didžiūnai X V I I am-je. seimai kaskart vis dažniau iro. Nors gyvenimas labai greit parodė šito įsitikini­ mo klaidingumą. Laisvės ideologai matė netvarką. laisva bajorų Respublika esanti netvarkinga. t. kaip pusantro amžiaus. negalėjo būti padaryta jokių r e f o r352 m ų. seimas. Taigi kiekvienas bandymas daryti ko­ kių nors reformų reiškė seimo iširimą. piliečiai. Bet nuo Zigmanto Vazos laikų ji jau ėmė burtis apie didžiūnų dvarus. nes visada atsirasdavo vadinamosios „ a u k s o l a i s v ė s " šalininkų ir garbintojų. o pasiųsdavo jo priklausomą bajorą. pešėsi tarp savęs. kaip viduramžiais feodalinėje Europoje (kunigaikščių rolę čia vaidino didžiūnai). Jono Kazimiero laikais iširo net 4 seimai. Vienas kitas šviesesnis protas skundėsi dėl augančios netvarkos. O X V I I I amžiuje ta seimų liga taip įsivyravo. tačiau veto teisę laikė šventa: esą. Kiek vėliau įėjo į madą posakis: „ R e s p u b l i k a l a i k o s i n e t v a r k a " (t. Zigmantas Vaza visada laikė prie savęs daug svetimšalių. bet ir privačių asmenų arba net ir svetimų valstybių su­ metimais. neturėda­ mas seime bičiulio. varžančiųsi partijų ir nesugyvenančių didžiūnų). di­ džiūnas to nedarydavo patsai. pasidarė lyg kokie karaliukai. saugotinas. visas seimas tu­ rėdavo nusileisti. O šitas veto buvo pradėtas vartoti ne tik sri­ čių. Veikiant veto teisei. Šiame sename raižiny vaizduojamas 1619 m. y. buvo panašus vaizdas. ir karaliaus rūmai dėl to pasidarė nebepopuliarūs. kurs tą veto ištardavo (mat. užtat niekam ir nepavojinga. krašte visada buvo pilna karaliaus priešų. net jau priimti nutarimai. kurį paremdavo kiti to paties didžiūno šalininkai ir tar­ nai. Lietuvos Istorija. tas. Valsty­ bėje buvo didžiausia netvarka. Tik kai reikėdavo viešai ištarti veto. 2odžiu. kuriuose didžiūnai bu­ vo puikiausiai įsitaisę. kaip akies lėlytė. taigi bajorija galinti džiaugtis savo laisve ir niekuo nesirūpinti. ypač nuo Zigmanto Vazos laikų. Galingieji didžiūnai nieko ne­ klausė. Ir iš tikro kaskart vis dažniau pradėjo irti seimai. tačiau brangino savo laisvę. visada galėdavo ką nors pasamdyti.Seimo vaizdas. o vienas ištisas amžius skendėjo visiškoje anarchijoje. Anksčiau bajorų jaunuomenė vyk­ davo auklėtis į karaliaus rūmus. bet bajorijos daugu­ mas šita „aukso laisve" džiaugėsi ir didžiavosi: esą. kad kam nors protestuojant vienu klausimu. praėjo daugiau. o bajorija. priešinosi karaliui. Jei ne vienam. bajorija. tai kitam tūlo seimo nutarimai galėdavo atrodyti nepriimtini. Mat. netvarkos dėka): esą. o jų žmo­ nos — rūmų ponių (freilinų) iš vidutiniosios bajorijos tarpo. todėl seimui nuolat grėsė pavojus iširti. — juo labiau. jog net ištisus dešimtmečius seime ničnieko nenutardavo. Didžiūnų galia. savo pavieto vardu ištarus veto — draudžiu. nors ir jautė neapykantą didžiūnams. turėjo savo rūmų ministerių. Pati bajorija iš tikro nevaldė: valdė ir ardė seimus didžiūnai. kol buvo pažabota išsikerojusi savavalia ir reformuota valstybės santvarka. Taip antai. Nie­ kas nesirūpino perorganizuoti valstybės. — todėl jos niekas nepulsiąs. niekur nesanti tokia laisva ir niekur taip savo likimo pati nesprendžianti. tai visų bajoriškųjų laisvių perlas. y. kaip Respublikoje. 23 353 . tuo pat atkrisdavo ir visi.

Lietuviai stengėsi išlai­ kyti savarankiškumą tik viduje.. kada iširo pirmasis Lenkijos seimas. Liubomirskis. kuri visada būdavo susirišusi su viena ar kita lenkų partija. kuri ištekėjo už Brandenburgo hercogo sūnaus Liudviko. o seimas dirbdavo sau toliau. palikęs jaunutę dukrelę. o ištaręs gaudavo labai apsivilti. seimas iširo. ir lenkų neįsileido. saugodami atskirą valstybės orga­ nizaciją: patys rūpinosi Lietuvos reikalais. kuri betgi visą Lietuvą jau surišdavo su sau artimų Lenkijos ponų partijomis. Po jo L i e t u v a j a u n i e ­ kad n e b e s i ū l ė nei savo a t s k i r o k a n d i d a t o nei a t s k i r ų n a u j a m k a r a l i u i s ą l y g ų . bet. dalis atstovų labai norėjo tęsti seimą ir ieškojo pasislėpusio Čičinsko. praktikoje ji galiodavo tik tada. Tuo būdu didžiulių biržiečių Radvilų turtų savininku pasidarė Vokietijos kunigaikštis. Dažnai girdime. ir seimai išsiskirstė. D. savo ir žmonos paveldėtuosius dvarus. bet pasiliko gyventi Karaliaučiuje. Abiem atvejais aplinkybės buvo labai panašios. kad šis atšauktų savo veto: mat. Todėl Lietuvoje po Radvilų iškilo kitos di355 354 V . kad net keletą protestuo­ jančių išmesdavo lauk. O po Liublino unijos iki 1652 m. Žodžiu. negalėjo čia turėti didelės įtakos. kaip Fridriko Vilhelmo patarėjas ir Prūsijos valdytojas. Pirmieji 3 karaliai dar buvo rinkti atskirai. norėdami pasilaikyti Lie­ tuvą tik sau. liberum veto įėjo į kasdieninę gyvenimo praktiką. Lietuvai vis dar tebevadovavo viena kuri didikų šeima. kuris netiko vadovauti Lietuvos gyvenimui. iki 1569 m. o 1652 m. patys rūpinosi sau reikalingais įstatymais. kad liberum veto teise pirmą kartą pasinaudojęs ir seimą išardęs Upytės atstovas Čičinskas (Sicinskis) 1652 m. Antai vienas atstovas bandė sukliudyti viso seimo darbą dar 1596 m. iki XVII amž. patys užimdavo visas valstybines vietas (urėdus). susigyveno ir pra­ dėjo jaustis sudarą vieną visuomenę.. o šiam mirus. visi seimo atstovai lengvai išsiskirstė. vienas Krokuvos atstovas. Ne kartą jis veltui ir nuskam­ bėjo: seimas dirbo sau. Ir štai 1639 m. Liublino seimo. Bet vis dėlto tai nebuvo pirmas toks atsitikimas. Tatai netiesa: daug kartų seimai iširo ir prieš 1652 m. protestuojant di­ desnei atstovų grupei. Neturėdamas tokios paramos. Švedų karų metu jis irgi palaikė sąjungą su Švedais. Bet negalima naiviai manyti. ir kiti tuojau jį paremdavo. o 1639 m. negyvendamas Lietuvoje. Taigi tą paprotį vienam atstovui išardyti seimą įvedė ne Čičinskas. o 1652 m. Lietuvos bajorija ir didikai savo valstybines teises vis dėlto saugojo. seimą ir išardė.). protestuojant tiktai vienam Čičinskui. Laikotarpio charakteristika Lietuva ir Lenkija. kada seimą išardė Čičinskas.. Elekcijoje jie da­ lyvaudavo bendrai ir sudarydavo tik atskirą partiją. ir be seimo grėsė didelis pavojus (ypač Lenkijai). Vadovaujančiosios Lietuvos ponų šeimos. Seimas turėdavo tęstis ne ilgiau. Šio dėka jis atgavo vi­ sus. Tačiau ilgų karų metu jie pradėjo jaustis turį bendrą su Lenkija užsienio politiką. Valstybės pakrikimo laikai 1. Atstovo veto teisė buvo tik teorijoje. Jis mirė 1669 m.Vazų karaliavimo laikai yra netvarkos įsigalėjimo laikotarpis: seimai kaskart vis dažniau ėmė irti. dėdamies bajorų laisvių gynėjais. kaip dirbęs. tuomet buvo sunkūs kazokų karų laikai. hetmonas Jonušas Rad­ vila mirė (1655 m. bendrai gindamos savo teises nuo karaliaus pasikėsinimų. — už Neuburgo kunigaikščio.. niekas nedrįsdavo ištarti veto. posėdžiauti buvo galima tik visiems atstovams sutikus. Bet Vladislovas Vaza jau buvo bendrai išrinktas. kad Čičinskas arba kas kitas būtų galėjęs kada nors išardyti seimą vienas: vienam tekdavo tik ištarti veto. keletui dešimčių ar bent keliolikai seimo at­ stovų. — Lenkijoje iš viso iširo 7 seimai. Todėl pamažu ėmė nykti savarankiška Lietuvos politika. — jų tarpe turėdavo būti nors vienas galingas didžiūnas: kitaip veto nuskambėdavo veltui. kai ją remdavo koks didžiūnas su visais savo šalininkais. Būdavo atsitikimų. patys padengdavo visas savo valstybės išlaidas. Nuo 1536 m. Stp. išmirė. kaip vienu balsu priimtas. o 1652 m. kada prasidėjo bendrieji lietuvių lenkų seimai. Tik 1639 m. Po ne­ nusisekusios Kėdainių sutarties su Švedais. Tiesa. ir šis turėdavo sprukti lauk iš salės. Ne kartą ant veto iš­ tarusio galvos sušvytruodavo kitų bajorų kardai. Liubomirskis. Boguslovo Radvilos. bet Liu­ bomirskis. Čičinskas pasisakė nesutinką pratęsti seimui laiko. po švedų karo konfiskuotus. iširo dar 13 bendrųjų sei­ mų. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. Batoro ir Zigmanto Vazos lietuviai iš pradžių net nepripažino savo didžiaisiais kunigaikščiais. po karo nebe­ grįžo į Lietuvą. Karo metu jis gyveno pas savo giminaitį Brandenburgo ir Prūsų kunigaikštį. kaip 6 savaites. Biržiečiai Radvilos. anksčiau seimai daugiausia iširdavo. Abiejų valstybių bajorijos. šitų gynėjų turėdavo būti nemaža. palikęs vienturtę dukterį. pusės vadovavę Lietuvos gyvenimui. niekad vienam atstovui iš tikro nepasisekė išardyti seimo. skelbdamas konstitucijas. Pasibaigus tam laikui. Be to. kuri ištekėjo už tėvo pusbrolio ir artimo jo draugo. Tačiau karalių jau pradėjo rinkti bendrai su lenkais. Ilgas 3 Vazų karaliavimo periodas visiškai suartino Lietuvą su Lenkija.

Katalikiškoji Prancūzija. Vidutiniosios bajorijos masėse buvo kilęs didelis nepasi­ tenkinimas jais. tačiau jo galybė dar nebuvo visiš­ kai sunaikinta. aplenkiant didikus. partijų kova labai griežta. Krašte tolydžio augo anarchija. Šitam laikotarpiui labai cha­ rakteringas dar vienas bruožas. pajėgė nustelbti visus kitus ponus. didžiuodamiesi. Todėl Mykolas K. Jonas Kazimieras atsisakė nuo sosto. Steponas. Jam metus šūkį. Lietuvoje va­ dovavo jau Pacai. kurie sumanė pasinaudoti šituo bajorijos nepasitenki­ nimu ir išrinkti karalių. Audringaisiais Jono Kazimiero laikais didikų savavalia ir nešvarios intrygos buvo pasiekusios aukščiausią laipsnį. kad Respublika su turkais gyventų taikoje. Tuo būdu atskiri Lietuvos didžiūnai užmezgė artimus santykius su užsienio rūmais. Kitos Europos valstybės grupa­ vosi apie Austriją ir Prancūziją ir veikė vienos ar kitos naudai. Lenkijos bajorijai jo vardas buvo priimtinas ir arti­ mas. Vienas iš jų. Todėl ji pasipiktinusi kartą net išvaikė posėdžiaujantį senatą. Mykolas Kaributas Višniaveckis (1669—1673 m. tačiau. Višniaveckis. kuri būtų buvusi surišta su Respublikos sostų tradicija. atsive­ Lenkų karalius. Petras. nerimavo ir keikė ponus senatorius. — Vilniaus vyskupas. To sumanymo prie­ šaky stovėjo Lenkijos vicekancleris Olšovskis. norė­ dama sunaikinti Austrijos imperatoriaus galybę. stengėsi patraukti Respubliką į savo pusę. trečias. bajorija tik piktinosi. Dabar Prancūzija dėjosi prieš Austriją net su turkais ir kaip įmanydama stengėsi paimti į savo įtaką Respubliką. o iš tikrųjų tapo jų sam­ dytais agentais. — kancleris. Seimas užtruko net l 1 ^ mėn. B. elekcijos lauke nesusita­ 1669—1674 m. d. dusiems gausingas ka­ riuomenes. nebeliko šeimos. Jo kandidatūrą palaikė ir didieji Lietuvos Lenkijos ponai. kaip ir pirmųjų 3 elekcijų metu. Todėl Prancūzijos ir Austrijos varžytynės tuo dar ne­ pasibaigė. kad duoda jiems pinigų savo šalininkams verbuoti. susirėmimo metu buvo ir aukų. Tačiau krašte buvo dar gana stipri partija. Labiausiai iš jų pasižymėjo hetmonas ir kancleris. kuriuos pakeitė S ap i e g o s. bajorija neturėjo nė ko veikti. o vėliau Sapiegų viešpatavimas Lietuvoje buvo neribotas: jie darė. kada Austrija su Prancūzija ypa­ tingai varžėsi dėl pirmenybės. norėdamas jį užleisti Prancūzų kandidatui princui Kondei (Condė). 30 m. buvo hetmonas ir Vil­ niaus vaivada. stengdamosi įpiršti į Res­ publikos sostą savo kandidatus. ta­ čiau elekcijoje nelaimėjo nė vienas tų didžiųjų par­ tijų kandidatas.) ir jo elekcija Atsisakius nuo sosto paskutiniam Vazai. kitas. nes jis nepriklausė prie nekenčiamųjų didikų — buvo sū­ nus Jeremijo Višniaveckio. būtent svetimų valstybių kišimasis į Respublikos vidaus reikalus ir papirkinėjimas. kad su jais kariautų viena Austrija. valdoma kar­ dinolo Rišeljės (Richelieu). Visą laiką senate einant ginčams dėl kandidato. turėdami tiek įtakingų vietų ir daugybę valsty­ binių dvarų. kare stojo į protestantų pusę. D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m ) 2. Tarpuvaldis buvo gana ilgas. O kadangi šitam periode ypatingai pražydo „aukso laisvė" ir vals­ tybėje viską svėrė atskiri ponai ir jų partijos. — Žemaičių vyskupas. Kazimieras. Jie kad ir nebuvo labai turtingi. ką tik norėjo. Todėl 356 varžytynės dėl sosto įgavo tokias pat formas. savo rėžtu. Imperatorius. Pagaliau atsirado žmonių. Jie pradėjo jaustis esą svetimų karalių sąjungininkai. Ji rū­ pinosi. Nors karas ir pasi­ baigė imperatoriaus pralaimėjimu. Persvara jau rodėsi būsianti Prancūzi­ jos kandidato pusėje. Įsigalėjęs pinigų ėmimas iš užsienio neišnyko iki pat Respublikos gyvenimo pabaigos. tai Pacų. visai netikėtai karalium buvo paskelbtas Mykolas Kaributas Viš­ niaveckis. Pirmučiausia iškilo P a c a i .dikų šeimos. a . palai­ kiusi Habsburgų kandi­ datą. nes jų urėdai buvo įtakingiausi. Sitų varžytynių metu abi pusės leido di­ džiausias sumas. Jonui Kazimierui atsisakant nuo sosto. ketvirtas. norėdamos papirkti ir patraukti į savo pusę visa­ galius Lenkijos ir Lietuvos didikus. Svetimų valstybių papirkinėjimai. Kristupas. — Žemaičių seniūnas. karo. kad su jais skaitosi net karaliai. o penktas. Europoje tuomet buvo laikotarpis po 30 m. Lietuvos kunigaikštis ir riant didikams. Mykolas. Chmelnickio laikais pasižymė357 .

Boguslavas Radvila mirė (netoli Karaliaučiaus). Jo parama buvo tik Pacų vadovaujamoji Lietuva ir Lenkijos bajorų par­ tija. kaip Branden­ burgo elektoriaus ministeris. nė svajote nesvajojo. -Dėl to jo dvarai buvo su­ naikinti. Radvila. ir sūnus Mykolas nieko nebeturėjo. Tuo tarpu jis buvo labai nusigyvenęs ir gyveno tik iš kitų malonės. o lietuviai atsiuntė tik atstovus. o su karaliaus priešu. atimti iš jų apie 10. nes mirė jos kandidatas (1672 m.jusio bajorijos gynėjo nuo sukilusių kazokų. oficialiai rėmė imperatoriaus ir elektoriaus peršamą Neuburgo princą. taigi ir visos Lietuvos politikos vadu. galingiausiu prancūziškosios partijos didiku. lenkai į elekciją susirinko visi (viritim). 359 . kaip sunaikinti ba­ jorų partiją. kuris neturėjo nei turtų nei plačių ryšių. apiplėšti. ir tuo būdu Višniaveckis tapo karalium. buvo patraukusi į seimo teismą ir pasmerkusi ištremti.). Kartu su jo viešpatavimu Lenkijoje prasidėjo sunkus ka­ ras su Turkais. Didikai bandė šitą elekciją sutruk­ dyti. kuri keletą prancūziškosios partijos žmonių. Sobieskiui tuo tarpu pasisekė sumušti turkus. kiek pasvyravę. Pacų šeimos priešaky. be abejo.). sei­ mai nuolat iro. buvo kancleris Kristupas Pacas. netvarkingai kariaujantiems. kurio krikščioniškas vardas buvo Dimitrijas. Sako. 358 paskutinysis iš Dubingių Radvilų (f 1669 m. Partijų kovų metu krašte nebuvo jokios tvarkos. nes visa Ukraina nuo 1569 m. Į karą pašaukta bajorija susikonfederavo ir ruošėsi kariauti ne su turkais. Lenkijos hetmonu Sobieskiu. priklausė Lenkijai. Pacų vadovaujamoji Lietuva irgi pasisakė už jį. bet kartu statė ir savo kandidatūrą. 3. Lietuviai Mykolo elekcijoje nebuvo visiškai vieningi. princas Kondė atskiru bajorijos nutarimu buvo išbrauktas į| kandidatų. kuriems pasidavė ir kazokų hetmonas Dorošenko. savo jėgomis. Kaip paprastai. buvo išvengta konflikto. Lenkams. Jo šalininkais buvę Pacai. Apie karaliavimą jis. Višniaveckiai buvo kilę iš Algirdo sūnaus Kaributo. kurį visi didikai laikė už save mažesniu ir tapusiu karalium tik per nesusipratimą. Prancūziškoji partija pa­ galiau apie karaliaus pašalinimą jau nebegalvojo. jis net turėjęs pasiskolinti pinigų į seimą atvažiuoti. ji dabar tik galvojo. nes karų metu buvo žuvę visi tėvo turtai. Už jų pečių tuomet jau stovėjo visa Lietuva. — tas pats. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalny). žinoma. Pacai su Radvila negalėjo remti vieno kandi­ dato. tačiau bajorija dėjo galvą už savo išrinktąjį karalių. grįždamas iš elekcinio seimo. Vėliau jie liko artimiausiais Višniaveckio patarėjais ir rėmėjais. ir išrinkimas jam pačiam buvo labai netikėtas. Mykolo tėvas Jeremijas kazokų maištų metu buvo turtingiausias Ukrainos ponas ir didžiausias kazokų priešas. ir Lenkijoje grėsė vidaus karas. o prieš juos buvo Radvilų galybės likučiai. tai jis pats tuojau užmezgė ryšius su Austrų Habsburgais ir iš jų šeimos net vedė žmoną. Elekcijos metu Boguslovas Radvila. todėl. Prancūzijos kan­ didato partija tuojau pradėjo ruoštis jį pašalinti. — buvo nelengva karaliauti. jie pagaliau parėmė Višniaveckį. Tik abiem pusėm nusileidus. Jis su kazokais kariavo net pats vienas. nega­ lėjo pereiti į Radvilos remiamo Neuburgiečio pusę. Mykolo Višniaveckio valdymas ir mirtis Naujajam karaliui.000 belaisvių ir dalį žemių. Kadangi jo didieji priešai buvo susirišę su Prancūzija. Galin­ gieji P a c a i savo pusėje tu­ rėjo beveik visus Lietuvos atstovus. nes. kaltin­ dama išdavimu. Likę gyventi Ukrainoje. kuris pastatė gra­ žųjį Pažaislio vienuolyną paliai Kauną (jo brolis hetmonas My­ kolas pastatė taip pat gražiausią Vilniuje barokinę šv. jie surusėjo ir šiuo metu jautėsi Lenkijos piliečiai. ku­ riems vadovavo iš Karaliau­ čiaus į seimą atvykęs Boguslovas Radvila. Jo kariuomenė palaikė savo vadą. Čia jie turėjo milžiniškų dvarų. karas labai ne­ sisekė: turkai užėmė stipriausią Podolės tvirtovę Kameniecą ir veržėsi į Lvovo apylinkes. ir galingų konkurentų Pacams daugiau jau nebeliko Lietuvoje.

kai iširdavo beveik visi seimai. nuošaliai. ruoš­ damiesi surinkti prieš turkus 60. kad Lie­ tuva tam tikslui sudarytų 30. Visiškai savarankiškas Lietuvos laikymasis Višniaveckio lai­ kais priklausė nuo Pacų. atrodė. Tuo būdu Gardinas pasidarė tarytum antrąją Lietuvos sostine. kurie nenorėjo bendrauti su didžiaisiais savo partiniais priešais lenkais. Lietuvai vado­ vaujantieji Pacai stovėjo karaliaus pusėje ir labai nesugyveno su abiem prancūziškosios partijos vadais — primų ir Len­ kijos hetmonu Sobieskiu. Višniaveckio laikais Lenkų partijų kovos ir Lietuva. Naudodamiesi sunkia Len­ kijos būkle. nes lie­ tuviai kitaip nesutiko jiems duoti paramos. Lietuviai tada pareiškė. reikalavo. jis 360 vis dėlto nesutiko sutartinai veikti su savo priešu Sobieskiu — nieku būdu nepasidavė jo vadovybei. be abejo. būtų š a u k i a m a s L i e t u v o j e ( G a r d i n e ) . partijos. Hetmonas Pa­ 1656—1658 m. kad Lietuvos kariuomenė neturinti teisės peržengti Len­ kijos sienos.000 karių.000 karių ir tik savo sienoms saugoti. sunkiu Lenkijai. Mirus karaliui Višniaveckiui. o taip pat nemaža iširo ir kitų seimų. buvo daug pavojaus. taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą — vėl Prancūzijos princas Kondė (nebe tas pats) ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis. kad išgarsėjęs turkų nugalėtojas gali būti lenkų paskelbtas karalium. kurią jis apgynė nuo turkų. ir buvo pradėta ruoštis nau­ jam turkų puolimui atremti.000 karių. Karų su turkais metu. cas atsisakinėjo eiti len­ 1658—1684 m. kad jau turės prasidėti vidaus karas: mat. vicekancleris.000 karių ir padėti lenkams kovoje su turkais. Lietuva M. Didieji Lenkijos ponai su pačiu het361 . lenkai. o Sobieskio kariuomenė pasisakė guldysianti galvą už savo het­ moną. tačiau sušauktas (1673 m. Pagaliau po ilgų ginčų nuvykęs į karo lauką. Lietuva stengėsi laikytis Kristupas Pacas. kuris būtų vedęs Mykolo našlę Eleonorą. prieš hetmoną Sobieski. kaip gerą vadą. Pacai su Lietuva palaikė Lotaringietį. Tačiau jiems nepasisekė: Sobieskį vis dėlto lenkai išrinko. drauge augo ir hetmono Sobieskio populiarumas. seime išreika­ lavo iš lenkų priimti įstatymą.Stiprėjant lenkų bajorų partijai. Jono Sobieskio (1674—1696 m. Tuo būdu priimtas įstatymas. kilus naujam karui su Turkija. palaikė kariuomenė ir Lenkijos pietinių sričių bajorija. unijos aktai leido šaukti seimus tik Lenkijoje. Susirėmimas atrodė neišvengiamas. tačiau buvo priversti nusileisti. buvo vykdomas iki pat Respublikos galo. Išimčių buvo padaryta tik didžiausios netvarkos laikais X V I I I amž-je. tai lie­ tuviai sutiko sudaryti 12. Pasibaigus karui. o ypač su hetmonu Sobieskiu. Paga­ liau buvo priversti jį pripažinti ir Pacai. Kadangi 1569 m . vėl būtų susikirtusios. ir dėl to jie niekad nenorėjo padėti jam kariauti. o su jais — ir visa Lietuva. k a d k a s t r e č i a s seimas. jei lenkai nesutiksią. tik netikėta karaliaus mirtis abiejų partijų dėmesį nukreipė į naująją elekciją. 5. 1672 m. Visą Višnia­ veckio valdymo laiką Lenkijoje virte virė par­ tijų kovos. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje. Mat. kariaujanti su turkais. Bendrieji seimai Lietuvoje. bajorija vėl pastatė savo kariuomenę. kancleris. o į Lenkiją jos neleisią. So­ bieskio populiarumo didėjimas ir pasisekimai karuose su turkais jiems buvo itin nemalonūs. dėl kurių pirmą kartą istorijoje buvo nutrauktas net karūnacinis seimas. tad lenkai dėl šito labai spyrėsi. kams į pagalbą. Ypač jį. kad jie sudarysią tik 6. Kai lenkai pagaliau nusileido. kurio maršalka esti lietuvis. 4. teisin­ damasis. Lietuvos atstovai 16 7 3 m. todėl Pacai tuojau pradėjo stengtis jam trukdyti patekti į sostą. kad kas trečias sei­ mas turi būti šaukiamas Lietuvoje.) elekcija Kaip ir ankstyvesnio j e elekcijoje.) seimas nuramino partijas.

kad imperatorius žadėjo padėti jo sūnui Jokūbui nukariauti Moldaviją. buvo labai palan­ kiai lenkų bajorijos su­ tiktas. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Nedaug teturėdamas ka­ riuomenės. Todėl jis ėmė artintis su Austrija. Sapiegos ir kiti Pacų priešai. Sobies­ kis vėl atsigręžė į turkus ir susidėjo su Austrija. jis buvo susirišęs su Prancūzija. į elekcijos lauką neėjo. su turkais buvo padaryta taika. Po kiek laiko tuomet nusileido ir Pacai. jis negalėjo visiškai neleisti švedų. sustoję kitoje Vyslos pusėje. viduje prieš prancūziškąją politiką vis didėjo opozicija.monu Sobieskiu palaikė Prancūzų kandidatą. Sobieskio priešas hetmonas Pacas neleido jų kariuomenei laisvai pereiti per Žemaičius (1678 m. bet visą laiką darė kliūčių ir. atvykęs į elekcinį seimą tiesiog iš karo lauko. jog nebus galima išrinkti Kondės. Nepasisekė Prūsijoje nė Šve­ dams. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas Sobieskio ryšiai su Prancūzija. pažadėjo išleisti už Jokūbo savo dukterį ir. nukariauta Prūsija Sobieskiui turėjo likti. Prancūzijai tarpininkaujant. neišsuktų iš kelio ir neplėštų. buvo pra­ dėję prieš jį veikti dar tarpuvaldžio pradžioje. Elekcinio seimo pradžioje jų vadovaujami lietuviai reikalavo atmesti „piasto" kandidatūrą (piastu tada buvo vadinamas kiekvie­ nas kandidatas iš saviš­ kių). paremti jo kan363 Jonas Sobieskis. jog nepri- 6. palikęs sūnums kunigaikštiją. kad Len­ kijos ir Lietuvos sostas jiems atiteks). prieš Prancūziją jį ėmė kurstyti ir žmona: ji buvo užsigavusi ant Liudviko X I V . d.). čia jam reikėjo dėtis su Austrų Habsburgais. nuo kurių Fridrikas Vilhelmas (vadinamas didžiuoju elektorium) lengvai apsigynė. — juo labiau. lydėjo per visus Žemaičius. Pacai. Lenkams išrin­ kus Sobieskį. ir So­ bieskis buvo visų pripažintas. bijodami jo kandidatūros. 1674—1696 m. Be to. o be to. K. Todėl po pirmų karų. Išgar­ sėjęs Lenkijos gynėjas nuo turkų. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo. Po nepavykusio bandymo Prūsijoje. Sobieskis padarė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. lietuv i į Pleiskė. kad jie eitų siauru ruožu. Prūsijoje kariavo tiktai vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė. Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų. Tačiau šis planas nepa­ sisekė: seimas karaliaus neparėmė. kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją. kaip jo šeimos kunigaikštija (jam tat buvo labai svarbu. Sobieskio politika buvo dvilypė. Tačiau lietuvių tarpe buvo ir Sobieskio šalininkų: jį palaikė jo sesers vyras. kad tas nesutiko jos tėvo padaryti kunigaikščiu. 362 . per partiją ir per savo žmoną prancūzę Mariją Ka­ zimierą (kuri. lietuviai pareiškė protestą ir. Mat. Iš kitos pusės. kai jie grįžo karą pralaimėję (1679 m. žiūrėdamas. Susiartinimas su Austrija. Kaip įgudęs karys ir karštas katalikas. pažinsią piasto savo valdovu. nors lenkai jį ir išrinktų. nes. Radvila. tuomet prancūziškoji partija pastatė kandidatu savo vadą hetmoną Sobieskį. prieš kurio kandidatūrą jau keliolika metų kovojo bajorija (Jono Kazimiero ir Mykolo lai­ kais). Kai pasirodė. švedų pulkus apstatęs Lietuvos kariuomene. Lietuvos lauko hetmonas ir vicekancleris M.). Kai lenkai to rei­ kalavimo nepriėmė. Sobieskis karštai mylėjo savo žmoną ir visada buvo jos įtakoje. Tačiau Pacai vis dėlto liko am­ žini jo priešai. svajojo iškelti savo gimines Pran­ cūzijoje). jis pirmučiau­ sia svajojo nugalėti turkus ir pašalinti jų pavojų krikščioniška­ jai Europai. tapusi karaliene. tėvui mirus. Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liud­ vikas X I V . jis tikrai būtų galėjęs tikėtis.

Sobieskio politinių planų iširimas. visi atsiminė partinį bendradarbiavimą ir kovas. Bet nepasisekė nė čia. tačiau tam griežčiausiai priešinosi didikai. visa tai pasirodė be vertės: imperatorius Jokūbo neparėmė. Tačiau. Kritiškuoju momentu Sobieskis atskubėjo imperatoriui į pagalbą. Sapiega nesiskubino su Lietuvos kariuomene ir atvyko tik po didžiojo mūšio. kaip karaliaus sąjungininkai. Mat. o het­ monas Sapiega taip pat nenorėjo klausyti karaliaus ir karuose. tuo būdu ją vėl patraukė į savo pusę. daug ka­ riavęs. nie­ kad nenorėjo duoti pinigų jo planams vykdyti. kurie jautėsi patys turį ne mažiau teisių sostui. Sobieskis padarė a mž i n ą j ą t a i k ą s u M a s k v a . Jie visi nuolat priešinosi karaliui. ir turkai buvo išvaryti net iš dalies Vengrijos. Padarius sąjungą su Austrija. Jonas Sobieskis mirė 1696 m. ir tie pasirodė esą jo priešai. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje visam kam vadovavo dideli jo priešai — Pacai. 7. karštai gindamas savo žmoną. Lietuva Jono Sobieskio laikais Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Len­ kijos reikalais. Visos karaliaus J. Motina buvo didžiausia sūnaus kandidatūros į sostą priešininkė ir agitavo už Prancūzijos prin­ cą. Visa jo viltis dar buvo karaliaujant sukrauti turtai ir giminystė su imperatorium. Vėliau jis išpiršo Jokūbui savo žmo­ nos seserį. Tačiau iškilę Sapiegos pasidarė tokie pat nesukalbami. Visas kraštas buvo nepatenkintas jo pastangomis tvirtai valdyti. o savavaliauti įpratę didikai visur jam priešinosi. Vienas iš jų. Kliudydavo Pacai karaliui ir visuose kituose reika­ luose. Užtat jis pasistengė nustumti visus tuos. Taip pat jie buvo griežti karaliaus priešai ir seimuose. Jokū­ bas. tačiau hetmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo. kurie buvo jam priešingai nusistatę. kad Sobieskis atitraukė nuo jo dalį Tur­ kų jėgų).. jis sosto negavo. nieko nepasiekęs. 364 ketino net išvažiuoti iš savo krašto. Kazimieras didžiojo hetmono urėdą. 365 . tačiau nė po to impe­ ratorius tinkamai neparėmė savo svainio: tėvui mirus. jam padedant. nors šie ėjo. turkai užpuolė šią ir pasiekė net Vieną. Tuo būdu. Planuota koalicija prieš Turkus ne­ įvyko. tai visada veikdavo savarankiškai.) Andrusavos sutartis su didelėmis nuolaidomis Maskvai. kai So­ bieskis dar tebebuvo hetmonu. Jis rūpinosi kaip įmanydamas laiduoti sostą vyriausiajam savo sūnui Jokūbui. Bet galų gale Sobieskis vis dėlto apsivylė ir čia. jam mirus. ir todėl nenorėjo jam pripa­ žinti karališkosios didybės. Neuburgo princesę Jadvygą. Ruošdamasis koalicijai prieš Turkus. kokie buvo ir Pacai: seimuose jie taip pat ėjo prieš karaliaus pa­ siūlymus. Nesantaika Sobieskio šeimoje. kovojo su jo pastangomis palikti sostą sūnui. paprastai remdamasis tuo. o turtai ne­ buvo sunaudoti jo kandidatūrai į sostą. ir jų turėtieji urėdai atiteko kitiems. Tėvo nusivylimas buvo neapsakomas. tačiau caras prie karo su Turkais neprisidėjo. o jo brolis J. bet iškilę. Jokūbui žadėtą dukterį išleido už Bavarijos elektoriaus Maksimilijono. Jo žmona Marija Kazimiera be galo nekentė sūnaus Jokūbo žmonos.) vykstant vaduoti Vienos. Net (1683 m. Bet ne kartą hetmonas Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus. Seime lenkai su karalium priversdavo ir Lietuvos ka­ riuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus. imperatorius tesirūpino tik savo reikalais: Moldaviją jis nu­ kariavo pats sau. ir padėjo iškilti bu­ vusiems savo draugams. ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. čia pagaliau iškilo S ap i e g o s. jie nenorėjo leisti pereiti švedams per Že­ maitiją į Prūsus. nors Liudvikas X I V . Daug dirbęs. Viena buvo išgelbėta (1683 m. gavo Lietuvos iždininko. Sąjunga su imperatorium nedavė jokios naudos (impera­ torius tiktai džiaugėsi. neklau­ sydamas karaliaus. Į gyvenimo pabaigą Sobies­ kis susilaukė nesantaikos net savo šeimoje. Jie laikė jį sau lygiu ponu: mat. Sobies­ kio pastangos nuėjo niekais.).didatūrą į sostą. Benediktas. Prie Prancūzijos jis nebegrįžo. įvykdęs jo žmonos reikalavimus tėvui. Kaip matėm. kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė tegalinti išeiti už savo valstybės sienų. Pacai vienas po kito pagaliau išmirė. tik seimui įsakius. Todėl Sobies­ kis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas di­ dikų šeimas. nes dėl jų ėmė var­ žytis sūnūs ir gobši motina. Tačiau karalium buvo išrinktas Saksonijos elektorius Fri­ drikas Augustas. dėl jos susipykęs su motina. Buvo patvirtinta (1686 m.

Seimo atidarymo metu. Seime dėl to pasigirdo balsų. bet ir su Nesvyžiaus Radvilomis. Karalaitis Jokūbas net pats atvyko į Berlyną ir išgavo iš jaunos našlės raštu pasižadėjimą. Bet elektorius. Bet tam pasipriešino Sapiegos. ir jų glo­ bėju liko hetmonas Sapiega (jo žmona Glebavičiūtė buvo vienos Radvilaitės duktė). Jie buvo gavę iš Karolio Neuburgiečio 60. vėl palikusi vos 2 metų dukrelę. Tik ilgai niekas neišdrįso atvirai kovoti su 367 . su niekuo ne­ siskaitydami.000 talerių ir pažadą. Boguslovo Radvilos (f 1669 m. Tuo būdu biržiečių Radvilų dvarai atiteko nesvyžiečiams. Be to. Tačiau seimai ir be to iširdavo (Sobieskio laikais iš 11 seimų iširo net 6. norėdamas. ir dėl to negalima buvo net atkeršyti. kad visi tie dvarai bus pavesti jiems globoti. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku Sapiegos įsigalėję šeimininkavo Lietuvoje. o jei ištekėtų už kito. augo globojama Brandenburgo elektoriaus Berlyne. šios paveldėtuosius dvarus vėliau (XVIII amž. kad ji ištekėsianti tik už jo. nukaltas jai turint 8 metus. nes įstatymai draudė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti dvarų. be jo. Bet elektorius pažadėjo karaliui sumokėti 40. 1688—1696 m. Taip apgautas. Tuo būdu žuvo viltis. nes kiekvienas konfliktas galėjo išardyti seimą. kurie nepanorė­ jo būti Sapiegų nustelbti. tai nustotų visų savo dvarų. jis taip pat pasi­ sodindavo sūnų šalia savęs. kad bajorija įprastų jo sūnų Jo­ kūbą laikyti jo pavadutoju ir įpėdiniu. Pamato tam buvo. 366 Tie dvarai tuo būdu ir liko Neuburgo kunigaikščiams. vidury) nupirko vienas iš Nesvyžiaus Radvilų.). galima matyti. išėjusios už vyro be dėdžių ir giminių sutikimo. kurie dėl to dėjosi su karalium ir sten­ gėsi jiems pakenkti. ralium. hetmonas Sapiega. Karalius Sobieskis. kuri ištekėjo už Zulbacho kunigaikščio ir paliko taip pat vieną dukterį. kad jo sūnus pa­ sidarys turtingiausiu ponu. vienas iš Sapiegų ir keletas vokiečių kuni­ gaikščių. Karalius galingajam didikui nieko negalėjo padaryti: seime jam reikėjo būti labai atsargiam.) duktė. likusi mažytė. Statute buvo nuostatas.. Lietuvoje betgi buvo grupė didikų. Karalius turėjo nusileisti. dar labiau padidindami jau ir be to didelius jų turtus. Jos paveldėtieji turtai buvo milžiniški — 185 dvarų kompleksai! Todėl. laikotarpy iširo visi seimai). dar pir­ šosi vienas iš Radvilų. nustoja paveldėjamųjų teisių. Vis dėlto niekas tų dvarų nenupirko. iš 1688 metų Gardino seimo atidarymo. Tėvo testamente jaunutės kunigaikštytės globė­ jais. nes kiekvieną seimą buvo galima lengvai išardyti. karalius tų pat metų seime pasiūlė. o tatai vėlesniam Sapiegų šeimos likimui turėjo daug reikšmės. Bet vos Jokūbas parvyko namo ir ėmė ruoštis vestuvėms. kurie jautėsi jiems turį daugiau teisių. reikalaujančių visus kunigaikštytės dvarus konfiskuoti. ir byla buvo numarinta. O pareigos jam buvo nedidelės — tik nieko kito neįleisti į tuos dvarus. Po 6 metų ta pati kuni­ gaikštytė tapo našle..). jie svajojo pigiai juos nupirkti. kuriuo našlaitės. pav. kad jos dvarai būtų konfiskuoti valstybės naudai. be elektoriaus. Bet dar aiškiau Sapiegų priešingumas karaliui pasirodė byloje dėl Radvilaitės turtų ir jos rankos. Suvaldyti jų niekas negalėjo. pamatęs greta sosto krėslą sūnui.Kiek su karalium nebesiskaitė sustiprėję jo buvusieji favori­ tai. buvo dar paskirti Nesvyžiaus Radvilos ir kiti tolimesni giminės. visiškai nepaisydamas kitų glo­ bėjų. duodavo atlikti kitokių valstybinių darbų ir visuose iškilminguose aktuose laikydavo jį greta savęs.000 talerių. Visų tų turtų savininkė Rad­ vilaitė mirė 1695 m. atsirado daugybė kon­ kurentų dėl jos rankos. jog neleisią skriausti našlaitės ir jos teises ginsią net ginklu. sutuokė auklėtinę su savo sūnum Liudviku (1681 m. tardamas: „Greta karaliaus pritinka stovėti. Vienas iš tų konkurentų buvo ir karaliaus sūnus Jokūbas. Tačiau dėl to jis susipyko ne tik su ka- Paskutinės Biržų Radvilaitės medalis. bet tam pasipriešino Nesvyžiaus Radvilos. be to. o jo brolis iždininkas valdė visas krašto pajamas. Pirmasis konkurentas vėl buvo karalaitis Jokūbas. ka­ raliui įeinant į salę. Už dvarų globojimą jis gaudavo kasmet po 40. kai tik ji suėjo į metus. Todėl su visa savo vadovaujamąja Lietuva jie pa­ reiškė. Sa­ piegos buvo ketinę juos nupirkti ir net buvo padarę užpirkimo aktą. ji slapta ištekėjo už Neuburgo princo Karolio Pilypo iš Heidelbergo (1688 m. Jie buvo visagaliai: hetmonas savo rankose turėjo kariuomenę. 8.000 auksinų. Ir štai Gardino seimo pradžioje. kada į vieną salę sueidavo seimas ir senatas. ir vėl prasidėjo varžytynės dėl jos rankos. o ne sėdėti". jam pavesdavo kariuome­ nės vadovybę. nuspyrė jį koja į šalį.

Byla tęsėsi labai ilgai. Vyskupo spiriami. vedami Oginskio. Po trejų metų Sapiegos buvo visiškai nugalėti. ir dėl jos iširo ne vienas seimas. Sprendė ją karalius. tuo metu tyčia kas­ dien atvykdavo į vienuolynų bažnyčias mišių klausyti. Tačiau hetmonas vis nenusileido. tačiau jie nenu­ rimo ir vėliau dar labiau išplėtė savo akciją. laikyti pamaldas. kuris niekad nebuvo labai maldingas. Hetmo­ nas. tai vyskupas pradėjo bylą. uždraudęs tikintiesiems su juo ir jo šalininkais bendrauti. bajorija jau buvo sukelta. jis net stengėsi sutaikinti kovojančius. ėmė naikinti Žemaitijoje esančius Sapiegų dvarus. Tad ir dabar Sapiegoms buvo itin svarbu į elekcinį seimą kaip galint daugiau įvesti sau paklusnių atstovų. Hetmono atsiųsta kariuomenė juos išsklaidė. 1696 m. Pasirašytąja taika vyskupas turėjo atšaukti ekskomuniką. daugiau nusverti renkant karalių ir kad naujasis karalius turėtų labiau su jais skaitytis. mirė karalius Sobieskis. Pirmasis stojo su jais į kovą artimas karaliaus. Sapiegos visiškai nepaisė vyskupo ir jo dvasininkų agitacijos. 24 369 368 . bet vis dėlto byla veikė ne jų naudai: visi. bylos metu jis dar daugiau pastatė kariuomenės bažnytiniuose dvaruose. — dažnai juose net kraujas pasipildavo. suorganizavę bajo­ rijos būrius.Sapiegomis. bet ka­ dangi beveik visi Vilniaus vienuolynai gyveno iš jų aukų. gale buvo pasirašyta su vyskupo įgaliotiniais taika (pats vyskupas tos pačios bylos reikalu tada buvo išvykęs į Romą). Lietuvos Istorija. Deja. ir niekas neišdrįso neatvykti. Daugiau kon­ fliktų tarp hetmono ir vyskupo nebebuvo. ir seimeliai kaskart vis darėsi triukšmingesni. nes jiems vir­ šininkai esą tik jų ordinų generolai. ir Sapiegų priešai. Sapiegoms dalyvaujant. Kadangi pagal įstatymus bažnytiniuose dvaruose nebuvo galima laikyti kariuomenės (ją pagal įstatymus galima buvo laikyti tik valstybiniuose dvaruose). tačiau bajorijai pradėjo sektis. T a r p u v a l d i s didikams visada būdavo be galo svar­ bus. o het­ monas — išvesti iš bažnytinių dvarų kariuomenę. iš abiejų pusių pasipylė daugybė pamfletų. vienuoliai aiškinosi galį jo neklausyti. ėmė kelti prieš juos galvas. Elekcijoje jiems rūpėjo stoti vieningos Lietuvos priešaky. kad tuo būdu galėtų Sapiegų rūmai Antakalny (dabar ligoninė). kaip tik stengėsi pasinaudoti prieš juos tarpuvaldžiu. Hetmonas Sapiega pastatė vyskupo dvaruose kariuomenės. T o ­ dėl hetmonas pasiskubino susitaikinti nors su dvasininkais. Visam krašte virte virė agitacija. Bet hetmonas tą pačią ekskomunikos dieną tyčia suruošė Vilniuje triukšmingą balių. tai Žemaičiuose ir Lietuvos rytuose (Polocko. o ypač karalienės vedamai politikai vysk. nepatenkinti Sapiegomis. seimely triukš­ maujančią bajoriją suvaldydavo su kariuomene. todėl. Pasidarė didelė painiava. Minsko srityse) prasidėjo atviras judėjimas prieš Sapiegas. primas ir popiežiaus nuncijas. ir vėlesnėse bajo­ rijos kovose su Sapiegomis vyskupas jau nebedalyvavo. Nors ir nelengva buvo sunaikinti Sapiegų galybę. Oginskis ir keletas kitų bajorų. sprendė senatas. Pa­ galiau byla pateko į Romą. Vyskupas už tai jį net ekskomunikavo. nedrįsdami nusikalsti Sapiegoms. Vyskupas uždraudė dva­ sininkams. Vitebsko. neklausė vyskupo. O kai 1696 m. B ž o s t a u s k a s . O Lietuvoje jau buvo prasidėjusi atvira kova prieš juos ir dar tebebuvo nebaigta byla su vyskupu.

Kontys irgi atplaukė į Dancigą. Kal­ tindama Sapiegas savavalia. kuriuo buvo įsakoma Oginskiui ir jo draugams nurimti ir išsiskirstyti. Bet Augus­ tas jau su paruošta kariuomene atskubėjo į Krokuvą ir čia ka­ rūnavosi. Taip pгlt iš Lenkijos buvo imtos ir bajorų laisvės. 10. Mat. Iš daugybės kandidatų (jų buvo net 18) stipriausi atrodė Prancūzų princas Kontys (de Conti) ir Au­ strų remiamas velionies karaliaus sūnus Jokūbas. ypač iš karalaičio Jokūbo partijos. Pociejum. Pagrindiniai Lietuvos valdžios aparato bruožai buvo tokie pat. jam pavykdavo sutramdyti bajorijos būrius. jų priešai pa­ laikė Augustą. Tuomet daugumas.1 7 0 6 ir 1709-1733 m. o jo šalininkai. ir daugumas didikų buvo jo papirkti. S a k s ų dinastijos laikai ( 1 6 9 7 . Bet kai hetmonas su kariuomene buvo iškviestas į Lenkiją kariauti su turkais. Be to. jie naikino Sapiegų dvarus Žemaitijoj. gavę iš Augusto dovanų ir malonių pa­ žadų. Sapiegoms jau nebepavykdavo vi­ sų savo atstovų įvesti į seimus. Kol hetmonas tebeturėjo savo ran­ kose Lietuvos kariuomenę.) ir jo elekcija Elekcija po Jono Sobieskio buvo viena iš nešvariausių vi­ soje Respublikos istorijoje: joje viską lėmė papirkimai. Kai po elekcijos hetmonas Sapiega ruošėsi su visa kariuomene eiti prie Dancigo padėti princui Končiui.b. Lietuvos savąją Saksų elektoriaus kunigaikštis ir Lenkų karalius. Bet tuo tarpu Sapiegos. visus urėdus. Karalius tą raštą davė nenuoširdžiai: Sapiegų galybės sunaikinimas ir jam buvo pagei­ daujamas. su­ būrę bajoriją. Katilu) stengėsi patraukti į savo pusę dalį kariuomenės. jie tikėjosi. tai Sapiegų priešai galėjo Lietuvoje šeimininkauti kaip tinkami ir prieš grįžtantį hetmoną jau stoti su didelėmis pajėgomis. lenkų remiami. jį parėmė ne tik Maskvos caro. Gavę 100. Zaranka. jo priešas Oginskis su draugais (Krišpinais. Prancūziškoji par­ tija tačiau atskirai paskelbė išrinktu princą Kontj. plačiai atskleidė 1 6 9 7 . bajorija reikalavo net atimti iš jų visą valdžią. d. Lietuva Augusto II elekcijos metu Lietuvoje tarpuvaldžio metu tarp Sapiegų ir jų priešų te­ beėjo smarkios varžytynės. Be to. ir jų priešai. Augustas II ( 1 6 9 7 .) 9.— 1697 m. išreikalavo iš jo raštą. tai vienoje. Bet jis per anksti iššvaistė pinigus. vas.1 7 3 3 m. Liudviko X I V atstovas atsivežė milžiniškų sumų. kad naujasis karalius Augustas juos parems prieš savo paties priešus. T u o būdu didelė dalis ba­ jorijos paskelbė karalium Fridriką Augustą. Todėl stipriausia atrodė Prancūzų partija. Oginskis vėl atnaujino savo žygius prieš Sapiegas. buvo lenkiška. 1694-1733 Fridriko Augusto atsto­ m. Žemaičiuose ir Guduose vėl pradėjo bruzdėti bajorija ir naikinti Sapiegų dvarus. tuščia. Bet Jokūbas buvo nepo­ puliarus. sužinojęs tikrąjį karaliaus norą. jie bematant išsisklaidydavo. Saksonijos elektorius (kurfiurstas). nusileido ir pripažino jį karalium. ir prieš ji veikė net pati motina. tik kai kuriais 371 . kai jo piniginė jau buvo Fridrikas Augustas II. bet ir nuo Jokūbo atsimetusio imperatoriaus atstovas. Jo šalininkai sudarė konfederaciją jam paremti. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo" Įstatymas (coaeąuatio iurium. Todėl.) Visa valstybinė santvarka. kaip Lenkijoje. galutinai perorganizuota Lietuvoje Zigmanto Augusto laikais. Tačiau sunku buvo spirtis prieš tvirtą Augusto saksų kariuomenę. 11. maža to. perėjo į Augusto pusę. tai kitoje vietoje siaučiančius: susidūrę su kariuomenę. darydavo seimuose jiems daug nemalonumų. Sapiegos palaikė Prancūzijos kandidatą. jo šei­ moje ėjo kivirčai dėl tėvo palikimo pasidalinimo. pereidami Augusto pusėn.000 talerių.1 7 6 3 m. ir Kontys sugrįžo į Pran370 cuziją.

372 12. kad ji buvo artima visoms slavų kalboms. Iždi­ ninkas taip pat tebereikalavo. Taigi ja rašytuose Lietuvos raštuose daug yra ir lietuviškų žodžių. Jogaila su Vytautu pirmieji pradėjo vartoti raštą ir vidaus reikalams. t. Nors ji. buvo vartojamos dar ir kitos kalbos). Taip antai.. Lietuvoje jokio teismo sprendimas nubausti ką nors infamija ar banicija (visų teisių atėmimu ar ištrėmimu) tol ne­ galiodavo. Ir vi­ sose kitose valstybėse praėjo nemaža laiko.. Ta pačia proga dar buvo reikalaujama susiau­ rinti kanclerio teises. kai kurių Lietuvos ministerių teisės buvo platesnės už Lenkijos ministerių teises. kol jį patvirtindavo kancleris. Veikiai vidaus reikalams įsigalėjo gudų rašto kalba. kad jie savavaliaują. nenorėdami išsiža­ dėti savo galybės. Sapiegų priešai. XVIII amž-je kartais lietuviškai būdavo skelbiamos valstiečių pa­ reigos: mat. abu broliai. vieni Sapiegos nepajėgė apginti ministerių teisių. dar buvo vartojama lotynų kalba. nes ji jau buvo vartojama Lie­ tuvai tekusiose rusų srityse ir lengviau buvo rasti žmonių. vidurio pradėta var­ toti ir lenkų kalba. pagaliau ėmė reikalauti susiaurinti teises tų ministerių. Kadangi didžiojo kunigaikščio dvaras tada jau buvo lenkiškas. Tačiau Sapiegos. kad mokesčių rinkėjai ir toliau pinigus teiktų jam pačiam. Todėl Sapiegų priešams buvo dar daugiau pagrindo kelti prieš juos bajoriją: buvo šaukte šaukia­ ma. kai buvo įvesti 373 . Juo tada buvęs Sapiegų priešas D.. pav. ką norėjo. o Lenkijoje jis turėjo ją laikyti tiktai seimo nurodytose srityse. nesiliaudami su jais kovoję. Lenkijoje šito nereikėjo. Lenkijoje nuo pirmųjų lotyniškų raštų pasirodymo ligi lenkiškų įsigalėjimo praėjo net 400 metų. bet raštai visur buvo rašomi ta pačia įprastine gudų kalba. ją mo­ kančių. ir coaeąuatio iurium įstatymas buvo priimtas elekciniame seime (1697 m. atimant iš jo teismo sprendimų priežiūrą. Buvo pa­ leistas šūkis suvaržyti hetmono teisę iš vienos vietos į kitą kiloti kariuomenę ir suvaržyti iždininko teisę savo nuožiūra valdyti pinigus. ir tada. be to. Radvila bemeilijo atsisakyti nuo tų savo teisių. seimas paskyrė kariuomenei stovyklas Gardino. bet lenkų kalba. Dėl to Maskvoje Lietuvos raštų kalbą net vadino lietuvių kalba. dažnai lietu­ viškai būdavo skelbiami teismų sprendimai). nes šnekamoji kalba buvo ne viena. kad tik būtų suvaržyti Sapiegos. bet hetmonas ją laikė visam krašte. dar XVI a. Vėliau. ir patsai kunigaikštis dažniausiai gyvendavo Lenkijoje. iš kur jas hetmonas paimdavo kariuomenės reikalams. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose Tame pačiame 1697 m. įvesdami jį savo kanceliarijose. kad Sapiegos laužą tik ką priimtą įstatymą. Lietuvoje juo sunkiau buvo susidaryti valstybinei kalbai. Alytaus ir Pinsko apylinkėse. Lenkijos valdomoje Galicijoje ir Rumu­ nijoje. Pav. Lietuvoje hetmonas galėjo laikyti kariuomenę kur tinka­ mas. būtent hetmono ir iždininko. be to. Be to. šie kitos kalbos nesuprato. o nuo XVI amž. nė neketino laikytis šito įstatymo. ir buvo vartojama visose rusų kunigaikštijose. kad tuomet nebuvo rašoma lietuviškai. Taip antai. Todėl visa tolimesnė kova su Sapiegomis ėjo šio įsta­ tymo apsaugos šūkiais. Kanclerį šitas teisių susiaurinimas ne taip skaudžiai lietė. Greta jos.). Lietuvoje iki Jogailos Vytauto laikų nebuvo jokių raštų vidaus reikalams: visi dovanojimai ir teismo sprendimai būdavo atliekami žodžiu arba žymimi kokiais nors kitais ženklais. y. Lenkijos teismuose sprendimai tebebuvo rašomi lotyniškai iki pat nepriklausomybės galo. kuriais buvo Sapiegos. o Lenkijoje pajamos buvo laikomos pavietų kasose. nes tuo buvo norima su­ vienodinti Lietuvos ir Lenkijos ministerių teises. nes kiekvienam krašte ji savotiškai plėtojosi.atžvilgiais jie šiek tiek skyrėsi. O lietuviškoji kalba valstybės reikalams buvo vartojama tik vėlesniais laikais. Tačiau ta gudų kalba jau nebekalbėjo nė viena slavų tauta. Visa tai ėjo L i e t u v o s i r L e n k i j o s t e i s i ų s u l y ­ g i n i m o (coaeąuatio iurium) šūkiu. Pagaliau ji ir raštuose buvo nevienoda. Di­ džiojo kunigaikščio raštai buvo rašomi lotyniškai ir gudiškai (rašant į užsienius. kol raštai buvo pra­ dėti rašyti šnekamąja kalba. kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos. kai Lietuvoje jie jau buvo rašomi lenkiškai. coaeąuatio iurium įstatyme buvo dar pasakyta. Mat. guduose — gudiškai. turėdami savo rankose krašto kariuomenę ir iždą. — tačiau niekur ta kalba niekas nebekalbėjo. Be abejo. kad visi Lietuvos teismų sprendimai turį būti rašomi nebe senąja kanceliarine gudų kalba. Nenuostabu. Kancle­ riui nesipriešinant. darė. Toliau. Tikrojoje Lietuvoje buvo šne­ kama lietuviškai. jis tik tam tikru seimo nutarimu tegalėdavo gauti tuos pinigus. Lietuvos iždininkas visas krašto pajamas paimdavo į savo rankas. Raštas buvo reika­ lingas tik susižinoti su užsieniu. tai su juo reikalų turį didžiūnai palengva išmoko lenkų kalbą ir pradėjo ją vartoti net savo tarpe. labai retai (pav. įgaudama daug vietos gyventojų vartojamų žodžių.

XVII a. susirinkusį bajorija ruošėsi pradėti su juo vidaus karą. Augustas II ir jo politiniai siekimai Augustas II buvo stambaus sudėjimo. Nuo tada visi oficialūs raštai pradėti rašyti vien tik lenkiškai. jis būtų galėjęs lengviau suvaldyti ir didikus ir bajoriją ir pasiekti absoliutiškos val­ džios. y. Lenkiškai kalbančiai bajorijai tas atrodė jau nebenaturalu. Vladislovo Va­ zos laikais. jis perėjo į katalikybę ir išsirūpino sau Lietuvos Lenkijos sostus. Gavęs didžiulę jung­ tinę valstybę. Todėl metęs protestantizmą. Pav. jog tai tarsi viena valstybė. Po Liublino unijos tarp abiejų valstybių sa­ vaime palengva ėjo dar buvusių skirtumų susilyginimas ir valdžios organų susivienodinimas. y. Tačiau karalius nenorėjo leisti jiems nugalėti bajorijos. Čia jis ketino susikurti savo nuo­ savą kunigaikštiją. jis svajojo nusikariauti sau Livoniją (Vidžemę). tačiau mažytė Saksonija netiko tam tikslui. 14. Petrui palikęs Estiją. nors kitus raštus daug anksčiau rašė lenkiškai. Švedų karalius K a r o l i s X I I . kada buvo pradėtos didžiosios Respublikos reformos. bet teismų knygos dar tebebuvo vedamos^ gudų kalba. te­ nai su kariuomene buvo išvykęs ir hetmonas Sapiega. turėdamas savo ka­ riuomenę Vidžemėje. t. išvijęs ją iš Livonijos. jog jautėsi sudarančios vieną visuomenę. lenkų kalbos pramoko ir vidutinioji bajorija. Tuo būdu varydamos bendrą užsienio politiką. tai iš pirmo žvilgsnio atrodė. absoliutiškai valdomą valstybę. Po šito įstatymo. gale lenkiškai jau buvo rašomi beveik visi dokumentai. o paskui ir į Lenkiją. sutiko grįžtantį hetmoną paliai Gardiną (1698 m. bet išsiuntė ją arčiau Livonijos — į Lietuvą.). Dabar štai buvo panaikinti dar likę ministerių kompe­ tencijų skirtumai. t. Tuo pat metu Maskvos caras Petras I Didysis ruošėsi pra­ siveržti į Baltijos jūrą. tai jis sugalvojo ją pasilikti. kur. kurių buvo Lenkijoj. Kadangi bajorijos jau buvo tiek susigyvenusios. jis padarė slaptą sutartį su Petru I prieš Švedus. Kadangi pagal pacta conventa jis negalėjo prie savęs laikyti tos kariuomenės. Tuo būdu palengva Lietuvoje ėmė rastis ir lenkiškų raštų. Iš čia ji vėliau pradėjo pulti švedus. su lenkų refendoriais jie buvo sulyginti 1635 m. Coaeąuatio iurium įstatymas buvo naujas Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo įrodymas.. nes jis 375 . tvirtas vyras. Vilniaus kapitula savo aktus pradėjo rašyti lenkiškai tik nuo 1783 m. Tuo būdu prasidėjo didelis vadinamasis š i a u r ė s k a r a s . Visame kame jis no­ rėjo sekti Liudviku X I V . svajojo įvesti tvirtą valdžią ir sukurti galingą rytų Europos imperiją. coaeąuatio iurium įstatymu teis­ muose buvo panaikinta gudų kalba. abi valstybės išgyveno viena greta kitos beveik iki pat savo pabai­ gos. Livonijos link karaliaus siunčiama saksų kariuomenė tuo metu irgi pasiekė Gardiną. Augustui buvo geras pretekstas siųsti kariuomenę į Lie­ tuvą: jis sakėsi norįs sutvarkyti Lietuvą. Todėl karui su turkais pasibaigus. antrosios pusės. iki pat XVIII amž. jie tas že­ mes atidavė be didelių kovų. Sapiegų pusė buvo tvirtesnė. Iš jaunumės buvo pilnas didybės manijos ir svajojo sukurti galingą. Tik Bažnyčia dar ilgai tebevartojo lotynų kalbą. Jo generolas Flemingas pasidarė tarpininku tarp bajorijos ir Sapiegų. Tam tikslui reikėjo išvyti švedus. referendoriai Lietuvoje atsirado tik Batoro laikais. Todėl savo gimtinėje jis buvo vadinamas T v i r t u o j u (Der Starke). nuo Lenkijos netolimoje Saksonijoje. vėl rado išeitį. 374 apsiimdamas atkariauti turkų užimtas Podolės sritis. Jo prie­ šai tuo tarpu įsigalėjo Lietuvoje. Augustas irgi pasi­ ryžo prie jo prisidėti. 13. ir todėl šituo 1697 m.). jau nieko daugiau nebedaryta Lietuvos ir Lenkijos suartinimui: nors abiejų valstybių organizacijos buvo atskiros. apnaikino Sapiegų dvarus ir. Tačiau jie pamažu vėliau atsi­ rado.bendrieji seimai ir kai atsirado daugiau bendrų reikalų su lenkais. sutelkę bajoriją. saksų kariuomenę reikėjo išsiųsti. Tuomet. įsiveržė iš pradžių į Lietuvą. Suvaldyti išdykusius didžiūnus ir jo­ kios valdžios nepripažįstančią bajoriją jam turėjo padėti saksų kariuomenė. iš vienos pusės. neno­ rėdamas likti be savo kariuomenės. val­ dančius visą pajūrį nuo Rygos iki Estijos. hetmonui Sapie­ gai grįžus iš karo su turkais. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Unijos akto metu Lietuvoje dar nebuvo kai kurių urėdų. Lietuvos pasieny. dar turkų karo metu. Bet karalius Augustas.. Kai Podolėje ėjo karas su turkais. Valkininkų konfederacija Gardino paliaubos. o iš kitos pusės. Padarius su jais taiką (1698 m.. Bet karas su turkais greitai pasibaigė: Austrijos sumušti. tačiau jos jau buvo visiškai vienodos. Tam tikslui. jis saksų kariuomenės namo negrąžino.

Todėl abi pusės išsiskirstė nepaten­ kintos.. Jaunojo Sapiegos prašomas. Konfederacijos maršalka buvo išrinktas Katilas. nė vienai pusei nenusileidžiant. — nesutiko tik jo dėdė iždininkas ir tėvas hetmonas. Šitokių kruvinų vaizdų atsitikdavo dažnuose bajorijos susibūrimuose.norėjo. o iš ten atėjo prie V a l ­ k i n i n k ų . Per naktį miestely girtuoklia­ vusi ir siautėjusi. teko pagaliau kautis. Ten be­ būdama. pabėgo j Vilnių) va­ karop buvo apsuptas ir turėjo pasiduoti. Minia pagaliau atsidūrė prieš belaisvio celę. grąžinęs jam kardą. Sapiegos betgi ėmė remti karaliaus sumanytą karą su Švedais. Tik ketvirtą dieną vyskupo Bžostausko ir Višniaveckių rūpesčių jie buvo palaidoti. kur jai buvo tarsi pavestas pastatyti Šventosios uostas (prie Palangos). patsai valdyti Lietuvą. Leipūnuose). Čia jau buvo sutraukta visa Sapiegų kariuomenė ir dalis jiems ištikimos bajorijos. Jie kiekvienas irgi atsivedė samdytos kariuomenės — savo dvarų milicijos. o vargšai bajorai jų fantaziją turės apmokėti savo gyvybe ir turtu. Jų visų lavonai ištisas 3 dienas išgulėjo kieme. atidarė duris. Tačiau Sapiegų priešų jėgos buvo didesnės: prieš Sapiegas buvo susirinkusi beveik visos Lietuvos bajorija ir visi didžiūnai. Atvy­ kusio vyskupo Bžostausko pastangos irgi nuėjo niekais: bajorai kardais sukapojo jo karietą. nepai­ sydama Višniaveckio pasipriešinimo. Pasku­ tiniame susirėmime jis kaip tik buvo linkęs taikintis. bijodami būti įtarti Sa­ piegų bičiuliais. Nebebuvo jokios vilties.. kad karalius ją grąžintų atgal į Saksoniją. bajo­ rijos regimentorius. tačiau. nusivežė jį savo karietoje į Valkininkus (kautynės įvyko į šiaurę nuo Valkininkų. netrukus jie to ir pasiekė. kiti iškinkę nusivedė arklius. Kai Mykolas Sapiega pasidavė. Oginskis nė nepasirodė. su niekuo nebesiskaitydami. kad buvo Sapiega. o regimentorium (karo vadu) — Mykolas Višniaveckis. minia staiga nustūmė Višniaveckį į šalį ir įsiveržusi ėmė ka­ poti belaisvį kardais. Višniaveckis išėjo jos nuraminti bet ant didžiūnų įtūžusi minia nenorėjo jo nė klausyti. Bajorija iš savo pusės turėjo atsisakyti reikalavusi atimti iš Sapiegų visus urėdus. dar buvo mėginta tar­ tis. Sapiegos atleistą kariuomenę pasisamdė savo pačių pini­ gais ir nė neketino nusileisti. Taip žuvo jaunas. sutramdęs Sapiegas. Kur mano brolis? ! . tėvus ir kitus gimines. Tuojau po to žiauraus darbo ta pati bajorija užkapojo kardais bandžiusį pabėgti belaisvį Voiną ir jį gynusį Kuravičių. impera­ toriaus tarnyboje pasižymėjęs generolas. jį kardais sukapojo (kartu buvo sukapoti dar du belaisviai). greta savęs. — kad karaliaus kariuomenė neberemtų bajorijos. visam krašte atsirado daugybė jų dvarus plėšiančių būrių. Visą dieną užtrukusios kautynės pasibaigė Sapiegų pralaimėjimu. vos spėjo pasprukti į nuošalesnę vietą. Hetmonas pasižadėjo d a l į k a ­ r i u o m e n ė s p a l e i s t i . nors pats bajorijai buvo kuo mažiausiai nusikaltęs. kur kitą rytą įsiutusi bajorų minia. Tada Sapiegos vėl pradėjo drąsiai šeimininkauti Lietuvoje. vis dėlto 1700 m. Žuvo dėl to. Kurį laiką pasto­ vėjusi. Sapiegoms visus jėga tramdant. ji didžiai įsipyko Žemaičių bajorijai. rodo Valkininkų įvy­ kiai ir belaisvių sukapojimas. Visa tai labai charakteringa to meto bajorijos nuotaikai ir jos veikimo būdui. rytą minia apsupo vienuolyną. Vilniaus vyskupui Bžostauskui tarpininkaujant. Apsvaigusį išsitęsė jį į kiemą ir ten baigė savo kruviną darbą . . . Čia jis uždarė belaisvį pranciškonų vienuolyno celėje.). . Ka­ dangi vienuolynas buvo uždarytas. kurią užstojo Višniaveckis. daug gražių vilčių turėjęs didikas. kol bus sunaikinti Sapiegos. Todėl Flemingas palaikė bajorijos pusę ir privertė Sapiegas pada­ ryti sau nenaudingą taiką. . reikalaudama be­ laisviui mirties. niekas nedrįso atiduoti jiems paskutinės paslaugos. ir visa Lietuva kartu su Lenkais ėmė reikalauti. buvo girdėti balsų: „Jie visi lygūs! Tarp savęs susitars. mažiau girtų padedamas. Po šitos taikos karaliaus kariuomenė buvo išsiųsta į Žemaitiją. kurie pagaliau susi­ spietė Lydos ir Ašmenos apylinkėse. Bajorija sudarė konfederaciją ir pasižadėjo tol nesiskirstyti. Nieko nepadėjo nė pakviestas bajorijai artimesnis Katilas. o likusiąją laikyti seimo nurodytose vietose. 377 . nes. Tuo tarpu bajorų minia lauke siuto. jų priešų kurstoma bajorija ir vėl ėmė bruzdėti. Jiems tik vieno tereikėjo pasiekti. Sapiegų susiartinimas su karalium. Višniaveckis jį nu­ sivežė į Valkininkus. Valkininkų konfederacija ir Sapiegų pralaimėjimas (1700 m. vos prasidėjus kautynėms. " Kiti minėjo Leipunų laukuose žuvusius sūnus. Kiek bajorija degė neapykanta Sapiegoms. Jų kariuomenei vadovavęs hetmono sūnus Mykolas (visi kiti 376 Sapiegos. o ypač seimeliuose. Dėl to karalius palinko į jų pusę ir net pavedė jiems dar daugiau pasamdyti kariuomenės. o jis pats. įlindę vidun. ir kiekvienu momentu vėl reikėjo laukti naujo susirė­ mimo. tai keletas bajorų užsiritę praardė stogą ir. bet iš tikro ji ten turėjo laukti patogaus momento įsiveržti į Livoniją.

Neprisipažino jo nė karalius. bet vis dėlto tatai rodo. 378 Algirdai. remdamasis šituo raštu. Varšuvos seime vis dėlto niekas neišdrįso jo ginti. Po šitų kruvinų įvy­ kių Sapiegos pabėgo iš Vilniaus į Lenkiją. o Katilui su Oginskiu davė teisę per tuos 2 metus skirti ir rinkti mokesčius. šviesausiašis kunigaikštis Fridrikas Augustas. įtraukė į sąjungą Daniją ir Brandenbur­ go kunigaikštį. svajojo tik apie didžius laimėjimus. Byla dar ilgai buvo neišpręsta. kaip aukščiausiojo ir amžinojo didžiosios Lietuvos kunigaikštijos viešpaties teise ir autoritetu . liberum veto) ir apie valstybę galvojimo laisvę. Tačiau bajorija suprato. lapkričio 24 d. Gediminai. Sapiegos pasidavė tuo metu į Lietuvą įžengiančio Karolio X I I globai. ir niekas negalėjo tikėtis. Jam buvo svarbu tiktai pats karas. apgulusią Rygą. . Augus­ tas II su Petru I. Sapiegų byla ir jų pasidavimas Karoliui X I I . tačiau buvo prastas politikas: net nežinojo. Žodžiu. klauzulėmis ir paragrafais . kad jai tik tada pasiseks sunaikinti Sapiegas ir įvykdyti savo siekimus. Bet tas raštas pasipiktinusio 1701 m. . jų dvarus konfiskuotais. ir parašai surinkti atskirai. Iš visų pusių apsuptas. . Varšuvos seimo buvo viešai sudegintas. " Toliau jie pasižada laikytis savo valdovo duotų įstatymų. jų turėtus urėdus atimtais. kariuomenę 2 metam pavedė Višniaveckiui. kaip baubą Lietuvos bajorijai. Katilo. kai buvo padarytas nutarimas.. šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui.Valkininkų konfederacijos nutarimas. bet iš tikro jis buvo surašytas vėliau. Karalius Sapiegų nerėmė. jis pasiryžo nugalėti priešus vieną po kito. " Tas raštas pasirašytas visų žymesniųjų Sapiegų priešų. be jokio teismo ir įstatymo baus mūsų paveldėjamasis monarchas. Negaudami niekur pa­ ramos ir matydami naikinamus savo dvarus. Pociejaus ir kt. ką veiktų. lytį ir padėtį. t. Ir iš tikro Karolis X I I pasirodė ge­ nialus ir drąsus karo vadas. Tačiau švedų antplūdis atnešė visai kitoniškų rūpesčių. pasiskelbė 379 .). . 15. Tuo būdu Švedija buvo iš visų pusių apsupta. kad atsigavę neatkeršytų. kaip kadaise ją turėjo paveldėjamieji Lietuvos kunigaikščiai. ir tuo būdu jis be jokio pasipriešinimo buvo Varšu­ vos aikštėje budelio sudegintas. neatsižvelgdamas į luomą. y. Išsižadame visų savo beverčių lenkiškų didžiosios Lietuvos kunigaikštijos. kai ją parems karalius ir kai seime laimės bylą. Valdžią ir jos dis­ poziciją taip pat pavedame ir įteikiame mūsų absoliutiškajam ir aukščiausiajam viešpačiui. Atmetame laisvą priešinimosi žodį (t. karalius ruošėsi Lietuvą valdyti kitokiomis teisėmis. savo. be abejo. Staiga vienu puolimu jis su­ valdė Daniją. Jis neturėjo jokių padarinių. žymesnieji bajorijos vadai net buvo pasirašę Augusto reikalaujamą raštą. 1701—2 m. Radvilos. kad jaunutis Karolis X I I sugebės prieš visus priešus atsispirti. Jis buvo ištroškęs karo laurų. Švedų antplūdis ir karas su jais Karo pradžia. Norėdami tuo reikalu laimėti. tai. be to. Jis datuotas Valkininkuose 1700 m. Lietuvos bajorija tuo tarpu pa­ siryžo juos visiškai sunaikinti. o kas drįstų tam vis­ kam priešintis. visus Sapiegas ji paskelbė krašto išdavikais. jei nukariautų ir visą pasaulį. su savo saksų kariuomenės pagalba būtų bandęs pradėti valdyti Lietuvą absoliutiškai. Jogailos viešpatavo absoliutiškai. pagaliau ir pavojinga buvo jiems ką nors palikti. . Štai charakteringa jo ištrauka: . Amžinai išsižadame lais­ vojo Lenkų karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rinkimo tei­ sių su visais jų punktais. ties Narva (Estijoje) visiškai sunaikino caro kariuomenę. kuri turėjo prašyti paimti bajoriją į savo globą ir patvirtinti jos nutarimus. Oginskio. . Lenkų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių mūsų protėviams duotų laisvių. Jis laikė juos prie savęs. ir pagaliau jo visi išsigynė. tuo metu Švedų karalium buvo jaunutis Karolis X I I . karalius. bajorijos vadų (Višniaveckio. Po to jis atsigręžė į Augusto ka­ riuomenę. viskas iš jų buvo atimta. . skelbiantį karalių Augustą absoliutišku didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu su paveldėjamąja teise. Bajorija tuojau sudarė savo valdžią. kad ji per daug neišdidėtų. Ten jie ėmė ieškoti paramos pas karalių ir seime. — „kaip maištininką. Valkininkuose. tą pačią dieną. . jam tebuvo vos 18 metų amžiaus. tokį. Ten pat. negu Lenkiją. bet ir neatstūmė. kuriuo jie v i s o s Lietuvos vardu atsižadėjo savo teisių rink­ t i s v a l d o v u s i r p a s k e l b ė j į a b s o l i u t i š k a i val­ dančiu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu su p a v e l d ė j a m ą j a t e i s e . Tam tikslui tuojau buvo nusiųsta pas karalių delegacija. skelbiąs Sapiegas išdavikais. y. Kai Augustas II su Petru I padarė sutartį atimti iš Švedų Baltijos pajūrį. o padaręs čia taiką. Ir jei ne švedų antplūdis. Tuo tarpu buvo pradėti naikinti Sapiegų dvarai. Čia dar verta plačiau paminėti Lietuvos bajorijos raštą. kad ir šiuo metu Lietuva amžinojo ryšio su Lenkija dar nebrangino: jos bajorijos vadams sutinkant. Išvijęs ją iš Livonijos.

Nerasdami paramos nei seime nei pas karalių. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. su visa savo kariuomene užėmė Žemaitiją. Lietuva ir Lenkija buvo naikinamos. Leščinskio išrinkimas. saugoti bajorijos plėšiamų Sapiegų dvarų. Tada Karolis X I I . Atėjęs į Lenkiją.). Iki pat karo pabaigos vieni kitus naikino. 381 antrą kartą. Oginskis ir kiti Sapiegų priešai su savo kariuomenės būriais tuo tarpu tebebuvo krašte. Sumanęs suduoti Augustui smūgį skaudžiausioje vietoje. tačiau Karolis X I I vienu žygiu išvijo Augustą net Stanislovas Leščinskis. teriojo kraštą. Krašte kilo ne­ apykanta ne tik prieš šve­ dus. Karolis X I I staiga sumušė Augusto kariuomenę. Sapiegos tuo tarpu grįžo į Lie­ tuvą. bet į sostą nepateko . o Karolis tolydžio reikalavo. Seimas ir sena­ tas visą laiką rūpinosi iš­ vengti karo. jis atvyko į Lietuvą ir už­ ėmė Vilnių. Pagaliau 1704 m. plėšiamos. Tartus ir Nevos paupy pradėjo statyti būsimąją Rusijos sostinę — P e t r a p i l į (dabartinį Le­ ningradą). Jis klajojo po kraštą. 1733 m. ir todėl nesiuntė prieš švedus valstybės ka­ riuomenės. Lietuva karo pradžioje. Bajorijai ir vals­ tybės kariuomenei vadovaująs Višniaveckis puolė švedų kariuomenę. paskelbė kara­ lium Poznanės vaivadą Stanislovą Leščins k į. Saksoniją ir Altrandštato taika (1706 m. bet ir prieš Augustą. Karolis nužygiavo į Saksoniją. apstatytas švedų ka­ riuomene. Į Brastą atvyko ir Augustas. buvo išrinktas pabėgo į Saksoniją. organi­ zuodamas jėgas. Iš čia. Švedų karalius bedrįso stoti į viešą mūšį. Pabūgęs visko netekti. kad primas šauktų seimą ir paskelbtų Augustą netekus sosto. Tad Karoliui X I I iš pradžių nebuvo pagrindo veržtis j Lietuvą ir Lenkiją. Bet čia jam padėjo Sapiegų byla. ir šis 1706—1079 m. d.) ir nužygiavo į Lenkiją. Augustas tada atnau­ jino sutartį su Petru I ir. Livonijoje su švedais kariavo tik saksų ka­ riuomenė.. Todėl visuotinio sukilimo prieš švedus. bet stipriausios jo pajėgos stovėjo Kijeve. Stanislovo Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga St. susitaręs su Augustu. už Lenkijos sienų. Karolio X I I žygis į ( t 1766 m. caro kariuomenė iš Brastos pati pasitraukė. ketindamas Au­ gusto vietoje pastatyti kitą karalių. tiek priešo kariuomenė turėjo pragyventi iš vietos gyventojų. galutinai nelaimėdami nei vieni nei kiti. 16. Augustas Altrandštate (Saksonijoje) padarė su Karoliu taiką. ku­ ris. Kauną. Viš­ niaveckis. ir Augustas gana ilgai jau ne380 1697—1718 m. kaip 1656 m. Lietuvoje tuo tarpu (po Valkinin­ kų konfederacijos) šeimininkavo Sapiegų priešai. Tuo tarpu caras Petras I sėkmingai kariavo su švedais Estijoje. kurios Augustas kaskart vis daugiau gabenosi iš Saksonijos. pra­ dėjo naują karą su švedais.einąs pašalinti Augusto nuo sosto ir per Lietuvą traukė į Lenkiją. ir Karolis X I I nusiuntė j Že­ maitiją savo kariuomenės apKarolis XII. Karolis X I I sumušė Augusto kariuomenę. atsižadėjo Respublikos sosto ir pripažino karalium Leščinskį (1706 m. pasi­ skelbęs esąs puolamas. jie už­ mezgė ryšius su Švedais. atėjus jo kariuomenei.). nes tiek sava. Su ta kariuomene ir suor­ ganizuotais bajorijos būriais (konfederacijomis) jie puolė šve­ dus ir Sapiegas. hetmonas gavo dalį švedų kariuomenės ir liko Vilniuje.). Viena jo armija atėjo į Brastą. nebegalėjo būti. Vilnių (1702 m. — užėmė Narvą. Karolis privertė sušaukti elekcinį seimą.

Ji reikalavo. Augustui atsisakius nuo sosto. kur jo jau seniai laukė nauji rūpesčiai. Jį lydėjo caras. imdamas Norvegijoje Fridrichshalės tvirtovę. Jei kuri pusė jų nepriimtų. tai jis žygiavo į Ukrainą. 17. prieš tą jis pagrasino čia pat stovinčia caro armija. Caras čia šeimininkavo. Karolis X I I svajojo pasiekti Maskvą ir pašalinti nuo sosto Petrą I. pasiskelbęs gi­ nąs bajorijos laisves. kita pateko į nelaisvę (1709 m. norėdamas tuo būdu sukelti bajoriją. kad geresnių są­ lygų nebegalima tikėtis. atstovai juose mėgdavo daug kalbėti. kuri viską plėšė. apsiautęs su kariuomene iš visų pusių. nes įsimaišė caras. ir Karolis pagaliau buvo priverstas išsidanginti iš Turkijos. seimui buvo tik pažadėta pašalinti rusų kariuomenę. prie jų prisidėjęs Višniaveckis su Zavišos vadovaujama bajorijos konfederacija. o Leščinskis pabėgo į užsienį. Ta­ čiau caras. Visa Lenkija buvo rusų užimta. o caro generolas Dolgorukis. 328 psl. Su mažu palydovų būreliu jis grįžo per Vokietiją į Švediją. gąsdina­ mas netoli stovinčios caro kariuomenės. kad. generolas Dolgorukis jame padiktavo iš anksto tam tikroje taryboje nustatytas sąly­ gas. Po šitų nenaudingų karų. išsigelbėjo ir padarė gana palankią sau tai­ ką. Augustas II pa­ siskelbė grįžtąs. tą degino. Mat. Todėl jam dabar beliko tiktai vienas priešas — caras Petras Didysis.Karolio X I I žygis į Rusiją ir Poltavos mūšis. palankia Leščinskiui. Sušaukus seimą. Pakeliui caras viską naikino. Tuo tarpu 1707 m. tačiau pasiliko Lie­ tuvoje. Visi buvo labai nepatenkinti. naikino. Kadangi jam buvo pa­ žadėjęs sąjungą kairėje Dniepro pusėje caro valdomų kazokų hetmonas M a z e f a. ir Mazefa prisijungė prie švedų tik su mažu kariuomenės bū­ reliu. miestai nepasidavė. Augusto II grįžimas į sostą Karoliui X I I pralaimėjus Poltavos mūšį.). Karolis X I I buvo padaręs su respublika Olivos sutarties sąlygomis (žiūr. pradžioje grįžo iš Saksonijos Karolis X I I . buvo priverstas priimti visus Augusto ir caro reikalavimus. su niekuo nesiskaitydamas. Karolis X I I dar tikėjosi atsigauti.) taiką tuojau po Leščinskio karūnacijos. ir švedų kariuomenei trūko net maisto. Iš tikro jam pasisekė: 1711 m. Trauk­ damiesi jie viską naikino.) pradėjo kurti konfederacijas. sužinojęs apie Mazefos sąmokslą. Tuo tarpu caro kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvą ir Lenkiją. gabenosi į Rusiją turtus ir belaisvius. pailsėti ir sutriuškinti caro kariuomenę. 18.). Prieš juos te­ beveikė Oginskio ir kitų būriai. 382 prieš Švediją būrėsi nauja koalicija. Sapiegos ir. Pasiekęs P o l t a v ą . sukėlęs prieš carą turkus. o jo kariuomenės viena dalis žuvo. išsklaidė jo jėgas. ir po ilgų kalbų 383 . Karolis pamatė. Taip pat papirkimais jis išvengė naujų turkų puolimų. kaip namie. Todėl Karolis skubėjo pas Mazefą. kuris tuo tarpu su kariuomene buvo jau Lenkijoje ir skelbėsi esąs lenkiškųjų laisvių gynėjas. Taikos sąlygas bajorijai padiktavo ne Augustas. visiškai nesiskaitydamas su Leščinskiu. sušauktas seimas. ir rusai pradėjo trauktis. Augustas II siūlė carui pasidalinti Respubliką (tą jis ne kartą buvo siūlęs ir anksčiau) ir šeimininkavo. ties Prutu caras vos nežuvo su visa savo kariuomene. tačiau prieš jėgą teko nusilenkti. bet Karolis X I I vyko. Bajorija iš tikro sukilo ir (1714—1715 m. 1710 m. ir todėl pasiryžo laimėti arba žūti Mūšis pasibaigė švedų pralaimėjimu. nes buvęs smurtu priverstas atsisakyti nuo sosto. o ko negalėjo išsivežti. Tačiau po seimo rusų kariuomenė nebuvo išvesta. Caro ka­ riuomenė pagaliau pasitraukė iš Lenkijos. Lietuvoje dar tebe­ buvo švedų kariuomenė. ją numalši­ nęs. tikėdamasis visko gauti. palikdamas juos užpakaly nepaimtus. Nors šiaipjau visi seimai būdavo labai audringi. kuris turėjo su­ kilusią bajoriją sutaikinti su karalium. Sužeistas Karolis X I I išsigelbėjo pabėgęs į Turkus. tik papirkęs sul­ tono ministerius. Net jo saksų kariuomenei buvo atlyginama iždo pinigais. Augustas tyčia leido kariuomenei savavaliauti. Karo pabaiga. Tačiau Augustui nepasisekė jo* suvaldyti ir pa­ diktuoti jai savo sąlygų. Lietuvoje liko dalis ir saksų kariuomenės. „nebylys seimas" Seimas ir taikos sąlygos. galėtų padiktuoti naujos absoliutiškosios santvarkos sąly­ gas. kad visus ginčus išspręstų seimas ir kad caras ati­ trauktų savo kariuomenę. 1717 m. Naujo karo metu jis ir žuvo (1718 m. Tačiau bajorija nenorėjo nusileisti Augustui.

kuris kasdien palaidodavęs po keletą dešimčių lavonų. Velykų jis palaidojęs 22. pav. niekas jų nesaugojo . vie­ name tik Vilniuje mirė apie 20. nukentėjusi nuo maro. daugybė dvarų ir kaimų sulyginti su žeme.. Krašto sunykimas. ir sodybų vietoje žėlė miškas. . užpuldami žudydavo praeivius ir misdavo jų lavonais. o visoje Maž. jie pasidavė Karolio X I I globai. mirė 1. Eko­ nomijos dirvos. Taip antai. dabar — tik „locus ubi Troia fuit". 2e386 slapta kažkur nuvežtos. kaip Va gyventojų. tais pa­ čiais metais atvykę į Brastos ekonomiją. Paliai Vilnių buvo sugauti 8 plėšikai. Tačiau Sapiegų galia jau buvo sunaikinta. jie buvo šio pusėje. Iki didžiojo švedų. nužudę ir su­ valgę savo žmonas ir vaikus. Kaimuose. Nebūdavo galima jų spėti nė laidoti. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui Viešpataujančiųjų didžiūnų šeimų išnykimas. o ypač nuo kunigaikščio M. Nuo 170S m. Tačiau po naujų vidaus kovų padarius santaiką.862 lavonus. patiltėse ir ant rūmų laiptų. ir jis galėjęs tęsti darbą. O grįžus į sostą Augustui.. kurie. Nerasta net nei paties dvaro nei palivarko. kurių daugumas irgi buvo išbėgioję. visus tėvo dvarus 387 Valstiečių lūšnos nugriautos ir nakčia . jie. apiplėšti ir praskolinti. Mirus hetmonui Sa­ piegai. negalėdami išmokėti skolų. daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus. Maras buvo pasiekęs ir Mažąją Lietuvą.Nerasta nė ma­ žiausio daiktelio. Pav. buvo jo nemalonėje. žinoma. nes. 2 (A.883 žmonės. apaugo ne tik piktžolėmis. Lietu­ voje — apie 150. — buvo paskelbta visuotinė amnestija. švedų kareiviai atėmę jo arklį. teliko vietomis vos 2—3. Jų lavonų buvo pilna gatvėse. Maras siautė kartu su raupais.000. kurie dažnai apie Brastą stoviniavusios Lietuvos kariuomenės buvo su­ griauti ir sukūrenti sulig paskutiniu pagaliu". Po šitų visų sąmyšių tokios šeimos jau nebebuvo. kai kur nieko neliko. iki 1709 m. palikusi visiškai be gyventojų.. arba vadinamojo šiaurės. jo sūnūs. Buvo užmiršti ir senieji nesutikimai su bajorija. kur gyveno paseniūnis. o kai kuriose srityse. influenca ir kt. . bet galutinai pasibaigė vos 1717 m. ma­ ras aprimo.000 krikščionių ir 4. liepos mėn. kurią patvirtino 1717 m. svetimos kariuomenės ir saviškių. nesant žmonių.apie /s. Mieste kasdien nuo bado ir maro mirdavo dešim­ tys ir šimtai žmonių. Yra likę žinių apie vieną vienuolį. Apie Gardino eko­ nomijos dvarą šiaip rašoma: „Čia buvo dvaras. Višniaveckio kariuomenės. kur anksčiau būdavo apie 100 gy­ ventojų. Užplūdus švedams. laukai apžėlę mišku.. 1710 m. jam vežant laidoti 60—70 gatvėse surinktų lavonų. Ir ten atsirado dykumų. 1711 m. dczinterija. pav. kur anksčiau būdavo sėjami kviečiai. 20. o kur — vienas Dievas težino. Jį sudegino ganydami arklius. išrinkus karalium Leščinskį. bet netrukus gyventojai jam kitą parūpinę. Sapiegų galybė buvo sugriauta Valkininkų konfederacijos. " Kiti karaliaus komisarai.. li­ gomis. ir tiek Sapiegos. Jis nesiliovė nė ateinančiais metais.000 žydų. tiek kiti buvę karaliaus priešai galėjo ramiai gyventi. gyventojai išmirę nuo ligų ir bado. galvijai išplėšti svetimų ir savų karei­ vių. kur vėliau Į lietuvių gyventojų tarpą buvo atgabenta kolonistų iš Vokietijos. Grotgero paveikslas). rašo: „. Tas pats buvo ir visame krašte. Klaipėdoje 1710 m. o kitus trobesius maskoliai ir kiti kareiviai išardę sukūreno"Tokį pat nykų vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai pavirtę dykuma. daugybė išbėgioję nuo plėši­ kaujančių būrių į užsienį arba įstoję į kariuomenę. Vieną kartą. Laidojo daugiausia Š v. pranešime apie Alytaus karaliaus ekonomijos dvarus štai kas pasakyta: „Ekonomija. X V I I I amž. išdykaudami Maskvos ka­ reiviai. R o k o v i e n u o l i a i e r e m i t a i . Kur anksčiau buvo platūs kaimai. Apskritai Lietuvoje nuo visų tų baisenybių išnyko ne mažiau. jų dva­ rai buvo sunykę. bet ir krūmais.maičiuose —. „nebylys seimas". šventoriuose. Bado metais. ėdrų. 1712 m. karo Lietuvoje vadovaujamąją rolę visada turėjo kuri nors viena didžiūnų šeima.

Augustui nelengva būtų buvę su­ sidoroti viduje ir be caro kišimosi. 21. tačiau nieko svarbesnio juose nebuvo nutarta. caras vis dėl­ to neišvedė kariuomenės iš Respublikos. jis buvo besigriebiąs kito­ kių priemonių savo svajonėms įvykdyti. Mat. Tiesa. Jų vietoje betgi neiškilo nė viena kita šeima. savo duotų pažadų. Augusto II įpėdinio klausimas. tačiau nebepajėgė viena kitos nustelbti.) Rusų ir Prūsų bend­ ra Respublikos vidaus priežiūra truko iki pat valstybės pabaigos (panašios Rusų ir Prūsų sutartys buvo dar daug sykių pakar­ totos). Buvo nemaža gangreit vienodo turtin­ gumo šeimų. Tapę neturtingi. kad jau niekas juo nebesirūpino: kiekvienas žiūrėjo tik savo naudos. tenorėdamas pralobti. Be to. jis baiminosi. Rūpindamasis patraukti į savo pusę kaimynes valstybes. To savo būdo jis nepametė net sunkiausiais laikais. visų sąmyšių buvo taip pakrikęs. Augustas II buvo didelis betvarkis. bet jų tarpe nebeatsirado nė vieno energingo. jiems atliko tiktai motinos pasoginiai dva­ rai. Augusto II valdymo pabaiga Augusto II asmuo ir jo planų nepasisekimas. Leščinskį rėmė Prancūzija. kad negrįžtų tuo tarpu Lotaringijoje gyvenąs Leščinskis. (Senas raižinys). bet 13 iš jų iširo. ir visiškai ne­ beliko jokios tvarkos. žmogus labai nerūpestingas. „Jupiterio šventė" 1818 m. kurios tolydžio rungėsi tarp savęs.atidavė skolininkams. Valstybinis pakrikimas. o pralobęs paūžauti. Jis suti­ ko joms duoti po dalį valstybės. ir i k i Respublikos nepriklausomybės pabaigos Lietuvoje nebebuvo nė vienos vadovaujan­ č i o s i o s š e i m o s . Tada Augustas ban­ dė susitarti prieš carą su Austrija ir Anglija. verdant smulkioms didžiūnų ir jų partijų kovoms. Jis ir tuomet iš caro gautus karo reikalams pinigus švaistė savo favoritėms ir girtoms pramogoms. Augustas iškėlė net Respublikos pasidalinimo planą. visų turtingiausi buvo dabar Radvilos. Nepaisydamas 1717 m. caras padarė su Prūsija sutartį kartu saugoti. o kiti kad ir neiširo. Mat. Augustas kaip įmanydamas ėmė rūpintis laiduoti sostą savo sūnui. Po „nebylio seimo" Augustas sušau­ kė dar 18 seimų. Liudvikas XV net vedė Leščinskio dukterį. Nenorėdama Respublikos sosto palikti Saksonijos elektoriams. Matydamasis nebegalėsiąs pasiekti absoliutiškosios valdžios. mėgstąs ne­ blaivas pramogas ir nepadorias linksmybes. Norėdamas su juo susiartinti. plataus masto politiko. Nuo to laiko (1719 m. kišantis svetimiesiems. valstybės gyvenimas po 388 Augustas II pramogauja Drezdene. kovojo dėl. Po „nebylio seimo" pri­ verstas išdanginti saksų kariuomenę. Atsakydamas į tai. kad Augusto II planai nepavyktų. kad tik likusioji dalis būtų pa389 . Valsty­ bės gyvenimas ėjo nebevaldomas. Sapiegos jau nebeįstengė atgauti savo ga­ lybės. Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos jis nemetė savo minties ab­ soliutiškai įsiviešpatauti Respublikoje. ir jo generolai ėmė nuolat kištis į kiekvieną valstybės reikalą. bet čia vėl jam sutruk­ dė caras Petras. val­ džios ir turtų. kai buvo Karolio X I I gainio­ jamas iš vienos vietos į kitą.

ėjo karas tarp abiejų kandidatų. ir jis mėgo medžioti. sušauktas vadina­ masis pacifikacinis (krašto raminamasis) seimas Augustą I I I pri­ pažino karalium ir tuo būdu likvidavo visus ginčus dėl jo iš­ rinkimo teisėtumo. daugumas bajorijos panoro grąžinti iš­ tremtąjį karalių Leščinskį. Rusijai buvo daug patogiau. spalių 5 d. Lietuvos kunigaikštis. greta Rusijos.). Pran­ cūzija pagaliau visiškai atsisakė nuo savo kandi­ dato. O ta naujoji karalystė veikiai.) pasiliko sau visą Švedų valdytąją Li­ voniją su Estija ir jau grėsė Kuršui. Bet čia vėl sutrukdė caras Petras. 390 Tuo tarpu Leščinskis. kaip tėvas. Lenkų karalius ir Saksų elektorius. pasidarė pavojingiausiuoju Respublikos priešu. prašy­ damas Austrijos paramos. kurs nenorėjo niekam leisti iš to pasipelnyti: mat. kaip Augustas III. palaikė Fridriką Augustą. Ap­ link Respubliką iškilo naujos galybės. Augustas mirė neišsprendęs to klausimo. tačiau. Augustas I I I karaliavo beveik 30 metų. Prašydamas Rusijos paramos. d.. jis pažadėjo. o karūnavosi 1734 m.) laikų valstybė Augusto III asmuo. ilgai kariavęs su švedais. bet Leš­ činskio pusę laikančioms konfederacijoms buvo sunku kariauti prieš rusų ir saksų kariuomenę. negalėdamas pajoti. N iš t a t o sutartimi (1721 m. vasalinį Respublikos Kuršą atiduoti carienės Onos mylimajam Bironui. — tačiau neturėjo nei savo tėvo energijos nei iniciatyvos. mirštant nepalikusio vyriškių įpėdinių). pasižadėjo jai nereikšti pretenzijų į imperatoriaus Karolio VI palikimą (mat. ne­ paisydamos savitarpio sutarties. sustojo Dancige. Taip pat šitų karų metu sustiprėjęs Brandenburgo elektorius vainikavosi Prūsų karalium (1701 m. kad jos įtakoje esanti Respublika liktų sveika. Nebuvo toks palaidūnas. Krašte iki pat 1735 m. Didžiausias jo tikslas buvo lobis ir gražus gyve­ nimas. kad vos galėjo pajudėti. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius Augustui II mirus.likta jo sūnui. labai maža jos te­ sulaukęs. gavo bėgti į Ka­ raliaučių. medžiodavo tik paleidžiamus sugautus žvėris. gavęs sostą. Anų laikų papratimu. Tuo me­ tu iškilo Maskvos caras. sausio 20 d. tiek Lenkijai buvo vienų nelaimių virtinė. Tuo būdu 1733 m. Leščinskis gavo iki gyvos galvos valdyti Lo­ taringiją ir Barą. ramus gausingos šei­ mos galva. 1733—1763 m. Fridriko Augusto žmo­ na buvo iš šeimos Austrijos imperatoriaus. Todėl tos abidvi kaimynės valstybės. bet vėliau taip nutuko. 1736 m. Tačiau. Augusto III (1733—1763 m. Jaunystėje jis buvo visų mylimas gražuolis. O jos specialia su­ tartimi buvo įsižadėjusios neleisti į sostą nei Augusto II sūnaus. o ji vis smuko. negausingas antrasis elekcinis seimas paskelbė karalium Fridriką Augustą. 23. Austrijai ir Prūsijai.). Fridriko Augusto. Ten jis ir baigė savo gyvenimą. Augustas I I I buvo visiškai netikęs valdovas. laukdamas Prancūzijos pa­ ramos. Tačiau svarbiausias tuo reikalu balsas priklausė kaimynėms valstybėms — Rusijai. nei Leščinskio. Tuo viskas dar nepa­ sibaigė. 22. — buvo geras. Prancūzijos leną. kurio kandidatūrą rėmė Prancūzija. atėjusi didžiulė carienės Onos kariuomenė jį išvijo. Apsuptas rusų kariuomenės. Augusto II valdymo reikšmė. ir Augustas pirmasis jį pripažino. kurs. Fridrikas Augustas. Visas tas periodas yra didžiausio vidaus pakrikimo metas. šaudydamas juos iš specialiai 391 . Kai susirinkęs elekcinis seimas paskelbė karalium atvykusį Leščinskį. Augusto II valdymo peri­ odas tiek Lietuvai. Tuo pat metu caras pa­ siskelbė v i s o s R u s i j o s i m p e r a t o r i u m . kuris karūnavosi Augusto I I I vardu (jis buvo išrinktas 1733 m.

Tai būdavo tie pa­ tys pinigai. padedami Prancūzų. Prancū­ zų ar kitų valstybių. jie norėjo įsiteikti visagaliui Brūhliui.—Rusija. Austrų. pij i popuszczaj pasa").paruoštos palapinės arba iš rūmų balkono. Pran­ cūzija ir Saksonija. Ėmė iš Rusų pinigus ir Brūhlis ir net pats karalius. kur dažniausiai ir gyvendavo. padidinti kariuomenę. Tam buvo nemaža pri­ tariančių ir pačios bajorijos tarpe. Tuo tarpu krašte virte vi­ rė kova tarp didikų. ir jie grupavosi į partijas. Potockiai svajojo daryti reformas. jis šaudydavo tyčia paleidžiamus šunis. o be pinigų negalima buvo nieko padaryti. mokėdami jam milžiniškas su­ mas pinigų. Reformų klausimas ir santykiai su užsieniu. Todėl aišku. Bajorija. tačiau ji nenorėjo užsidėti jokių mokesčių. visi jos galvos buvo giminės. o Čartoriskiai — Rusų. nebuvo uždėta jokių naujų mokesčių. Henrikas Brūhlis. kad nereikia mokėti jokių mokesčių. Stengdamiesi nukon­ kuruoti kits kitą ir gauti kuo daugiausia valstybinių dvarų (seniūnijų) ir urėdų. valgyk ir atsileisk sagtį" (Za kvola Sasa. Jei kada nebūdavo sugautų žvėrių. Todėl jie niekad negalėjo tarp savęs susitarti ir visada vieni kitiems trukdė. Bajorija džiaugėsi. tuojau ta išardydavo seimą. Didikų partijos ir jų ko­ vos. išvien su Austrija. Daugiausia ( f 1763 m. saksas B r ü h l i s. tačiau abejiem buvo svarbiausia. Tada ir įsigalėjo žinomas prie­ žodis: „Valdant karaliui saksui. reikalaujančių reformų — su­ Augusto III visagalis ministeris stiprinti valstybę. jedz. nors senųjų pajamų jau seniai nebepakako. geriau esą pasilikti be kariuomenės: Respublika laikantisi 393 . Juos pa­ pirkinėjo įvairios svetimos valstybės. girdi. kuriuos jie gau­ davo iš Rusų. filosofavo. o vėliau prieš tuos pačius Prūsus (Fridriką Didį­ jį) kariavo. Jei tik viena partija matydavo. apie tai svajojo galingoji Len­ kijos didikų P o t o c k i ų šeima ir abiejose valstybėse įsigalėję Č a r t o r i s k i a i su savo giminėmis Poniatauskais ir kt. Karalius tik atvykdavo j seimą. XVIII amž. Kai kaimynės valstybės bu­ vo šitaip užsiėmusios.). (Norblino piešinys). kad. kad ji gali laisvai tarp savęs peštis ir puotauti. Čartoriskių partija tada dar buvo vadinama „f a m i 1 i j a": mat. Iš pradžių Rusija ir Aus­ trija kariavo su Tur­ kais. — neskaitant šiaip taip pavykusio 1736 m. kad negalėjo būti valstybėje tvarkos. Todėl per visą ilgą Augusto I I I karaliavimo metą. gindama savo kišeninius reikalus. bajoro tipas. kad taip reformuotoje valstybėje valdžia būtų jų rankose. patogus buvo momen­ tas susitvarkyti viduje. Buvo girdėti balsų. Vals­ tybės reikalais nesirūpino — viską tvarkė jo artimas ministeris. išdalindavo Brūhlio nurodytiems žmonėms tarnybas (urėdus) ir vėl užsiimdavo savo nekaltomis pramogomis arba važiuodavo į Saksoniją. — n ė v i e n a s s e i m a s g r a ž i a i n e p a s i b a i ­ gė _ v į s į įširo. kuris likvidavo tarpuvaldyje kilusius kivirčus. Abeji rūpinosi sustiprinti valstybę. Tuo būdu nebuvo priimta nė vieno naujo įstatymo. gerk. paskui Austrija kariavo su Prūsais. seimo. Augusto I I I laikais kai­ mynijoje ėjo karai. kad kita gali 392 ką nors seime laimėti.

Seimai jau buvo nebepavojingi. Vienas jų brolis buvo Rusų vaivada Lenkijoje. iš čia ėjo derybos su užsieniu. Svetimų vals­ tybių kariuomenės žygiuodavo per Lenkiją ir Lietuvą. Mat. Gavęs Saksonijos atstovo titulą. negu visos valstybės. Ru­ sai plėšė iš gyventojų maistą. Todėl ponai daugiausia rūpinosi suimti j savo rankas teismus. bet perėjo Potockių pusėn tik dėl to. kaip per savo kraštą. tai tik dėl to. kuris buvo Čartoriskių giminė. kad tie neplėštų jo dvarų. Valstybė kariuomenės nebegalėjo net tiek išlaikyti. Tribunolo narius renką seimeliai būdavo triukšmingiausi. rinko rekrūtus. Tūlo pono ka­ riuomenės skaičius buvo daug didesnis. dėjosi nepriklausomais valdovais. Ir vis dėlto net šitokioje būklėje didikai negalėjo tarp savęs susitarti. Čia buvo kuriami visi poli­ tiniai planai. bet Anhalt-Cerbsto kunigaikštytė vokietaitė). o kitas buvo Lietuvos kancleris. Čia jas atsiųsdavo net žiemoti ar šiaip pailsėti. Lenkijoje tokiuos žy­ mius dvarus turėjo — Čartoriskiai Pulavuose. kad saviškis būtų išrinktas tribunolo maršalka. kurie. buvo nemaža. ėmė kalti netikrus pinigus ir gabeno juos į Lenkiją ir Lietuvą. nesiprašydamos jokio leidimo. Be to. ne­ trukus mirė carienė Elžbieta. mažesnių ponų dvarų. kaip j pasipelnymo šaltini. seimo nutarimą. tiek tribunolo darbo pradžioje renkant maršalkas. o jos mirties nekantriai laukė sosto įpėdinis Petras ( I I I ) . kuri galėjo padaryti ponams nemalonumų — pasmerkti jų savavalią. nes jie visada iširdavo. turtingiausias Lietuvos ponas. Potockiai Tulčine. Bet Augusto III karaliavimo gale partijų kovose persvara jau aiškiai linko į Čarto­ riskių pusę. nes pasmerktojo pono priešai visada lengviau galėjo visuo­ menėje prieš jį agituoti. Kiekvienas tik stengėsi susibičiuliauti su Rusais ar Prūsais. tuo tarpu savo giminėje jam būtų tekęs tik antraeilis vaidmuo. Šiaip ponai viską sprendė patys. ir užsienio pirkliai jų nebeėmė. nes visi norėjo išrinkti saviškius. naikinamas. kad būtų neleidusios kitos valstybės. būdavo kruvinų susirėmimų. tribunolas buvo likęs vienin­ telė įstaiga. šis greit su­ siartino su sosto įpėdinio rūmais. jie atkuto daugiausia iš kitų valstybių gaunamais pinigais. Valstybės gyvenimo centru pasidarė nebe karaliaus rūmai. atsisakė mokėti mokesčius. 394 kiek leido Rusija. Kai per septy­ nerių metų karą Prūsų kariuomenė užėmė Drezdeną. ir jos niekas neliesiąs. — Fri­ drikas D. šiems mažai kuo tenusileidžiančių. Su karalium arba su jo ministeriu Brūhliu buvo skaitomasi tik tiek. Kraštas buvo apipiltas netikrais pinigais. Ypač jiems padėjo artimi ryšiai su Petrapilio rūmais. Didikai po visų XVIII a. O išsipainioti iš tribunolo sprendimo visada būdavo nelengva. tol būsianti nepavojinga savo kaimynams. Lenkijoje prieš juos kovojo Potockiai ir hetmonas Branickis. bet didikų dvarai. Kotryna II ir Čartoriskių sustiprėjimas Nuo Petro pradėto kišimosi į Respublikos reikalus Ru­ sija jau niekuomet nebeatsisakė. nieko nenuveikę. laikydami savo didžiules kariuomenes. Taip pat visiems rūpėjo. o su jo žmona Kotryna suėjo net į labai intimius santykius. Ga395 . Todėl tiek seimeliuose renkant tribunolo narius. ir visą valdžią paėmė Kotryna II (ji buvo ne rusė. caras Petras I I I buvo pašalintas nuo sosto ir nužudytas. Tuo metu Čartoriskiai pasiun­ tė į Petrapilį savo sesers sūnų S t a n i s l o v ą A u g u s t ą P o n i a t a u s k ą . kad ten buvo laikomas partijos vadas. sauganti 1717 m. kiek nuo jo priklausė vietų ir valstybės dvarų dalinimas. vėliau iškilo Oginskių dvaras Slanime. hetmonas Radvila su visais savo giminėmis ir šalininkais. Lenkijoje taipgi rinko rekrūtus Fridriko Didžiojo kariuomenė. per kurią perėjo net kelios į Prūsiją žygiavusios Rusų armijos. o plėštų kitų. O tuo tarpu su Respublika niekas nebesiskaitė. Branickis Balstogėje. Jei nie­ kas tuo tarpu dar neišdrįso pasisavinti kurio nors jos ploto. ir labai dažnai bū­ davo pavartojama net kariuomenė. jų vertė nukrito. Kiekvienas iš jų jautėsi esąs karaliukas. Tuo būdu jos čia ir maitindavosi: kraštas būdavo plėšiamas. bet menkas politikas. kur buvo karaliaus perkelta Lenkijos ir Lietuvos pinigų kalykla. visi žiū­ rėjo j ją. 24. pradžios suiručių vis dėlto atsigavo. kartais kuri nors pusė pasišauk­ davo net Rusų kariuomenės pagalbos. Čartoriskiai. tiek Lietuvoje ir stengėsi abiejose valstybėse suimti į savo rankas valdžią. dėdamasis su Potockiais ir Branickiu. Po Petro Didžiojo carų sostą iš eilės valdė net kelios moterys. Pro galingiausias šeimas kaskart vis labiau ėmė prasikišti Rusų šalininkai Čartoriskiai. Augusto I I I val­ dymo gale Rusiją valdė carienė Elžbieta. Lietuvoje prieš Čartoriskius veikė. kol ji būsianti silpna. Lietuvoje puikiausias dvaras buvo Radvilų Nesvyžiuje. Kiekvieno pono svajonė buvo nustelbti kitus. Kilus vadinamajam 7 metų karui (1756—1763 m. čia lankydavosi arba nuolat gyvendavo užsienio valstybių agentai. ir niekas nega­ lėjo jų suvaldyti. Poniatauskui grįžus namo. Tam buvo grie­ biamasi įvairiausių priemonių. gyveno karališkai įsirengtuose dvaruose ir veržėsi nustelbti kitus. o ypač t r i b u n o l ą . ypatingai nukentėjo Lietuva. Atsi­ rado net tokių.netvarkos dėka (Polska nievządem stoi). kaip į tikrą grobį. Jie turėjo daug šalininkų tiek Lenkijoje.).

Rusija. arba buržuazija. 1 7 5 2 . rašytojas. „familijos" galva. Vi­ sos valstybės rungėsi. tas sluoksnis su­ kūrė visas senąsias tradicijas paneigusį judėjimą. 1724—1752 m. o ypač pažengė tuo keliu. Prancūzijoje ėmė stiprėti trečiasis luomas — miestiečiai pi­ niguočiai. Ten kieta ministerio kardinolo R i š el j ės (Rischelieu. sukūrė centralizuotą karalystę. kurį mes šiandien vadintumėm inteligentija.1 7 7 5 m. į Europos valstybių tarpą buvo pradėjusi veržtis jau nuo J o n o IV Ž i a u r i o j o l a i k ų (1533—1584 m. Štai kaip tik ta sustiprėjusioji Rusija nuo Petro I Didžiojo laikų sutartinai su Prūsija pasidaro padrikos Respublikos globėja. filosofas. Reformų bandymų laikotarpis 1.) laikais Rusija jau pradėjo vado­ vauti ne tik rytų Europos politikai.. Tai linkmei vadovavo Prancūzija. jie ėmė ruoštis pašalinti Au­ gustą I I I nuo sosto. Lietuvos pastalininkis. kancleris. jau drąsiai pradėjo siekti savo tikslo. Tuo pat metu. Nuo Petro laikų su ja jau buvo skaitomasi. bet ėmė kištis net į centro ir va­ karų Europos konfliktus. iš jo išsiskyrė šviesusis sluoksnis. Energingasis P e t r a s I D i d y s i s (1682—1725 m. Europoje užėjo griežto absoliutizmo periodas. 1720—1722 m. ji tuojau aiš­ kiai pažadėjo savo pa­ ramą Čartoriskiams. kuris vadinamas š v i e t i m o p e r i o d u . taip pat kardinolas. savotišką kultūros gyvenimo periodą.). — nustebino visus ir pastatė Prūsiją pačių pirmųjų valstybių tarpe. s p r e n d ž i a n t k o k į s v a r b e s n į E u r o p o s p o l i t i k o s k l a u s i m ą . Prancūzijos.) ir J u o z a p o II (1765—1790 m. dabar ji pasidarė vienu pavojingiausių Respublikos kaimynų. užgniaužusi feodalizmą. Šviečiamoji literatūra ir šviesusis absoliutizmas. militariškai galinga. Mazarini (f 1661 m. stengdamosios ją patraukti į savo pusę. iš pradžių. pasidaryti vieninteliais viešpačiais. būdami įsitiki­ nę savo laimėjimu. su puošniais karaliaus rūmais Prancūzija pasidarė visų Europos valdovų sekimo objektu. XVIII a. ir jos žodis ten nusverdavo. Rusijos ir jų sąjungininkių. tad beliko tik išsirinkti savo giminės karalių. Lietuvos vicekancleris. įvykdžius savo sugalvo­ tas valstybės reformas.). O K o t r y n o s II (1762—1796 m.) ją galutinai sukonsolidavo. Olivos taikos traktatu). II. Į pirmųjų Europos galybių tarpą stojo puikiai organizuota Prūsija. Pirmojo švedų antplūdžio metu Prūsiją valdąs Brandenburgo elektorius išsi­ vadavo iš leninės priklausomybės (tas faktas buvo patvirtintas 1660 m.) ranka. Pradėjo klestėti literatūra. Jo įpėdinis F r i d r i k a s II D i d y s i s (1740—1786 m. tatai at­ likti nebebuvo sunku. Turint Kot­ rynos paramą. Europa X V I I I amžiuje Valstybės. kurios dalis kadaise buvo net Lenkų karaliaus lenas.) griežtomis priemonėmis pakirto jos rytietiškos san­ tvarkos šaknis ir išvedė ją į europėjamąjį kelią. Nesiskaity­ dami su niekuo. ir didžiausią klestėjimo laikotarpį ji pa­ siekė „ k a r a l i a u s s a u l ė s " L i u d v i k o X I V laikais (1643— 1715 m. Prūsijos armija įgijo nenugalimosios vardą.). kad Rusija taip pat įžengė į pirmaeilių Europos galybių tarpą. Jie dabar mums atrodo 397 . o savo buvusiam mylima­ jam Poniatauskui — Respublikos sostą. sėkmingai apgynęs iškilusią Prūsiją nuo nepripažįstančių jai vietos savo tarpe senųjų galybių — Austrijos. Nuo to laiko Čar­ toriskiai. jis buvo motinos bendravaldis) Austrija. remiančiosi feodalizmo laikotarpį išgyvenusia aristo­ kratija.. 396 Netrukus tas pats ir visur įsivyravo: visur buvo įvesta kieta abso liūtiškoji valdžia su galingomis armijomis. Antrojo švedų antplūdžio metu elektorius F r i d r i k a s V i l h e l m a s 1701 m. vusi sostą. iki 1780 m.Fridrikas Mykolas Čartoriskis. — f 1642 m. Centralizuota. 1722—1724 m. karūnavosi Prūsų karalium.). įsiviešpatavus naujajai R o m a n o v ų dinastijai. Tuo pat metu plačiais užsimojimais išgarsėjo taip pat absoliu­ tiškoji M a r i j o s T e r e z i j o s (1740—1780 m. jos jau n e b e a p l e n k ė . Po XVII amž. Die­ nos dievaičiu pasidarė mokslo žmogus. galuti­ nai nugalėti priešus ir. pasipylė mokslo veikalai. Kartu jis atsuko į Europą jos politinį veidą ir eile sėkmingų karų pasiekė tai. Jo įpėdinis. kai visur Europoje kilo absoliutizmas ir kūrėsi militariškai galin­ gos valstybės. bet kaip tik tuo momentu jis mirė (1763 m. Vilniaus kašte­ lionas. suiručių ir audringų 30 metų karų. Senoji rytietiško tipo valstybė.

bet iš tikro ji ničnieko negalėjo. Lenkijai buvo nustatyta 18. kai visur Europoje iš­ augo galingos absoliutiškosios monarchijos su didžiulėmis nuolati­ nėmis armijomis. duodamas visiškas išlaikymas seimelio metu. o kartais net vietoj medžioklių. Diderot suorganizuota e n c i k l o p e d i j a . o likusieji kartais pakeliui sutikdavo savo vado priešą. jis darė reformas.000 kariuomenės. visiems duodavo instrukcijų. kitas ncbevaldydavo rankos. Ja užsi­ krėtė Europos valdovai. t. O ją patraukti tebuvo galima tik protek­ cijomis ir nuolatinėmis puotomis savo dvaruose. Kiekvienas didikas ir stipresnis bajoras nusiųsdavo į okolicas vežimų ir atgabendavo keletą dešimčių ar keletą šimtų plikba­ jorių. Kai kurie didikai tokių taurių parodymui svečiams buvo išgalvoję net specialų ceremonialą. Mokslas ir literatūra įsiskverbė ir į aukštąjį luomą. ir krašte neliko jokios valdžios. kurį kiekvienu momentu galėdavo vartoti savo pono ar to. ypatingai jis įsismagindavo. Visi tuo domėjosi. aprašyti daugelio ano meto žmonių. Taip antai. tai taurės buvo laikomos. einantį padaryti vizitų sau lygiems ponams. Prie jų dar prisidėjo Austrijos Juozapas II. Kotryna II taip pat kvietė į Rusiją išgarsėjusius rašytojus ir pati rašė. Stok­ holme ir kt. vienas pasi­ gesdavo ausies ar nosies. Čia buvo spren­ džiama. prieš darbus di399 . tiesiog šiurpūs. nes nebuvo pinigų jai išlaikyti. Susižavėjęs švie­ čiamąja literatūra. žodis po žodžio susipešdavo. o kai kurie net ir gyvybės netekdavo. savo sosti­ nėse kūrė mokslų akademijas (Berlyne. Todėl jie va­ žiuodavo triukšmingai garbindami juos vežantį didiką. Tuo pat metu. Voltaire (f 1778 m. Petrapily. o Respublikoje karalius neturėjo jokios valdžios. lydėdamas savo vadą. Seimelio vaizdai. Rousseau (f 1778 m. jei iš jų kada nors buvo gėręs koks karalius. mo­ narchui.). bet to meto žmogui tai buvo viskas. išsitraukdavo kardus ir puldavo vieni kitus. žiūrėk.' Eilė autorių užsiėmė visuomenės san­ tvarkos. valstybės ir ūkio klausimais. kūrė naują pasauližiūrą. salionuose buvo ruošiami pasikalbėjimai ir disputai.000. kad nė vienas svečias negalėtų išeiti namo. A rm i j o s ji beveik jokios neturėjo. kuris didikas yra galingesnis ir kurio laukia nemalonumai iš seimo ar tribunolo pusės. bet iš tikro jos nebuvo nė pu­ sės to skaičiaus. kurie galėjo d a u g i a u s i a i š g e r t i ir nepasi­ gerti. Teo­ riškai čia visą valdžią turėjo patys piliečiai. pagarbioje vietoje. visi apie tai tekalbėjo. Nebuvo iš viso jokios centro valdžios. 1717 m. Nebuvo jokio kultūrinio intereso.). Visas būrys išgriūdavo į miestelį. Ir. iš visko buvo sumaniai juokiamasi. bajorija. į aristokratų saliomis. Kitur visas gyvenimas buvo paklusnus valstybės valdžiai. kuris gerai užmokėdavo. einantį su tokiuo pat būriu.) ir eilė kitų autorių pasidarė epochos dievaičiais. Respublika gyveno visiško pakrikimo laikus. nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir. Per kiekvieną puotą šeimininko pareiga buvo žiūrėti. Fridrikas Didysis savo dvare laikė Volterą. o tik drąsių. Visą seimelio laiką nesiliaudavo girtuokliavimas. be to. Taip pat iš anksto didiko atgabentos virtuvės pa­ gamindavo jiems valgyti. Bajorijos tarpe garsėjo ypač tie. nuomonei paremti. Paties seimelio metu muštynės kardais taip pat būdavo paprastas dalykas. Dėl šitų reiškinių visas perio­ das vadinamas š v i e s i o j o a b s o l i u t i z m o laikotarpiu. Į seimelius tokių plikbajorių atsigabendavo visi didikai. Seimeliai. — įžeistojo palydovai tuojau čiup­ davo kardus. kaip ypatingos švente­ nybės. seimelio darbams pasibaigus. Diderot (f 1784 m.).menkaverčiai. viską neigiančių iš­ vadų dialektika. tarnų nepalaikomas. Dar patvirkusio girtuoklio karaliaus Augusto II laikais didikai.). 2. įsiskverbė net į karaliaus rūmus. net Bažnyčią. kam nors tarti įžeidžiamą žodį. Dažnai didelė dalis suvirsdavo į patvorius išsimiegoti. apie kurią buvo suburtos visos žymiausios to meto pajėgos. ir todėl seimeliai buvo nuolatinių muštynių vieta. D'Alembcrt (f 1783 m. Todėl didikai stengėsi patraukti į savo pusę daugumą bajorijos. Vietoj senųjų aristokratijos turnyrų. Tuojau prasi­ dėdavo jų valgydinimas ir girdymas.) ir naujus universitetus. Iškilo girtuoklia398 vimo kultas: didikai ir bajorija savo šeimos brangenybių tarpe turėjo su įvairiomis iškilmėmis susijusių taurių. Mat. Politinis gyvenimas ėjo seimeliuose. jokių kultūrinių pramogų. seimai irte iro. ko laikytis ir kieno nurodymų klausyti. tuo būdu svetimųjų papirkimams ir didikų savavaliai kelias buvo laisvas. Ji buvo susibūrusi apie tarpusavy kovo­ jančius didikus. Respublika XVIII amžiuje Valstybė ir visuomenė. nepasižymį gilumu. kaip turi seimely elgtis. pats rašė poezijos ir net mokslo veikalus. viską. Visuomenės masės gyvenimo klausimais nė nesirūpino. kuriems nesutariant ir nė vienai partijai neįsigalint. Montesquieu (f 1755 m. Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės p l i k b a j o r i ų . pajungda­ mas valstybės valdžiai (jozefinizmas). Reikėdavo tik vadams susikirsti. Atvežti jie tuojau būdavo sutalpinami iš anksto pasamdytose smuklėse ir šiaipjau patalpose. y. Drezdene. turėjo prie šono bajoriškąjį ženklą — kardą. išmoko tik puotauti ir girtauti. Iš Prancūzijos ta pati srovė paplito po visą Europą. o Lietuvai 6. nes nuskurę plikbajoriai visada būdavo alkani ir tikrai sočiai pavalgydavo tik seimelio metu. Čia pat didiko agentai. patys užsiėmė literatūra ir mokslu. Buvo per­ kainojamos visos senosios vertybės: jos buvo paneigiamos. su kuria kas nors būtų skaitęsis. Jiems iš anksto būdavo pažadama po kokį auksiną ar du ir. Jie palaikė ryšius su išgarsėjusiais litera­ tais ir mokslininkais. o kar­ tais net ir jis pats. ir žudynės būdavo neišvengiamos. svarbiausia. o nuo jų ir bajorija.

Kaip ir XVII a.). Vežti jų niekas namo jau nebeveždavo. iškalbos. paliekant nepaliestus pagrindinius „ a u k s o l a i s v ė s " principus. negalėdavo tarp savęs susikalbėti. O visa ta santvarka vis dėlto būdavo vadinama tik­ rąja laisve. Kiekviena sva­ jojo pirma viską suimti į savo rankas. švarko. kituose kitas. Kiekvienas bijojo. vis tiek būtų stojusi į opoziciją ir savo priešus paskelbusi bajorijos priešais ir laisvių išdavikais. Jiems tekdavo laukti kito seimelio ir tikėtis savo poną apginti. tačiau viso gyvenimo jos čia nepavergė. kepurės. buvo labai žemas. kuris greičiau prasigerdavo ir greičiau išsipagiriodavo. šliaužioti prieš galinguosius. girtuokliavimas trukdavo dar keletą dienų. nes kitaip galėdavo labai nukentėti. Jei kam nepakakdavo rūbų. Valstybės reformų klausimas. jau išspausdintas savo kny­ gutes išpirkdavo ir sunaikindavo. Tačiau tamsios bajorijos masės buvo griežčiausiai nusistačiu­ sios prieš reformas ir kiekvieną reformos pasiūlymą laikė pasikėsi­ nimu ant laisvės. nes jos reformą bajorija mažiausiai tegalėjo pajusti. Bajorijos masės ją brangino. Ir kai. nesiskaitydama su bajorijos masių nuotaika. kad ji nebūtų pakeista. būdavo skiriamos vien galingųjų garbei. Ir didikų švietimas taip pat buvo labai žemas.dikų agentai stengdavosi neleisti plikbajoriams pasigerti. tam išmokėdavo pinigais ar. taip ir dabar tebebuvo mokoma pirmiausia klasinių kalbų. o dar dažniau juos pusgyvius apdorodavo visoki vagys ar blaivesni draugai. joms net pritardama. Kiekvienas di­ diko sūnus paprastai vykdavo į užsienius. Partijos ir reformų klausimas. antrojoje pusėje. Mokymas buvo vien tiktai formalinis. plikbajoriai būdavo taip vaišinami. mirus Augustui III. kad ilgai atsimintų. pilnas tuščių žo­ džių. kuris 4 tomų savo veikale „Apie sėkmingą seimavimą" pirštu prikišamai įrodė. Vienuose pavie­ tuose būdavo įtakingesnis vienas didikas. Mably ir kt. kokių norėdavo didikai. Jie tas reformas ir pradėjo. tik tada. Bajorijos švietimas XVIII amž. tai nieko negaudavo nė nuken­ tėję. Mo­ kiniai išmokdavo rašyti eilėraščius. Todėl. todėl kai jų atstovai suvažiuodavo į seimą. kuriuos bematant iš­ dalindavo. Šitokioje būklėje dėl valdžios kovojančios Čartoriskių ir Potockių partijos gerai suprato reformų reikalą. bet kiekviena tuo tarpu apie tai nekalbėjo. kas pasakydavo „veto". nieko neišmokęs. kad be užsienio paramos nebus galima vis tiek atsilaikyti prieš kitos partijos kurstomą bajoriją. stropiai žiūrėjo. Dažnas ten sušaldavo ir galą gaudavo. Taip pat buvo aišku. paniekos visam tam. Lengviausia buvo reformuoti valstybę.). Ir kai XVIII a. Visada atsirasdavo. jei kuri iš jų būtų bandžiusi siūlyti reformas. 26 401 .. nuo kurių tuo būdu priklausydavo ir seimelių rezultatai. kas sava. o tik paskui imtis reformų. — ir viskas. jau iš anksto žinodamas. Rytą dažnas pasigesdavo kardo. žinoma. Į namus tas iš jų greičiau grįždavo. tiek kalbos. Šviesesniųjų asmenų pasitaikydavo tik vienas kitas. didikų jaunuomenė parsiveždavo Vakarų madų. o ypač valstiečių būklę — buvo pavojinga. Bet jei taip nukentėjusių vadas seimely nieko nelaimėdavo arba būdavo priešingos partijos priverstas pabėgti. Toksai ponaitis grįždavo. nes tat tiesiogiai paliestų kiekvieną bajorą ir tuo būdu sukeltų jų didžiausią pasipriešinimą. Šviečiamojo periodo literatūros idėjos į Respubliką atėjo XVIII amž. Socialinių reformų klausimas. tai daugiausia buvo domimasi tais autoriais. Todėl visi reformų siūlomieji raštai buvo anonimiški. Žodžiu. Mat. Po seimelio ponas plikbajoriams dar padalindavo po truputį pinigų. kad iš­ sigelbėti ir panaikinti netvarką bus galima tik panaikinus liberum veto. kai turės savo rankose visą val­ džią ir kai turės užsienio paramos. kaip ypatingą malonę. nes tik tokioje santvarkoje kiekvienas jautėsi turįs didelę vertę ir galįs pasipelnyti. batų ar ko kito. o kiekvieną reformos siūlytoją — bajorijos priešu. Bet. Tad vidutinė bajorija turėdavo glaustis prie didikų. pabūgę bajorijos neapykantos. seimeliui pasibaigus. kada jie grįš. Čartoriskiai Rusų padedami pasidarė vieninteliais viešpačiais. jie ėmė ieškoti išeities. turėdavo atsivežęs vežimus apne­ šiotų ir krautuvėse pripirktų įvairiausių rūbų. Vieni bandė siūlyti aptvarkyti gyvenimą. mat. eilėraščių kūrimo. tai priešingoji partija. kad privežti plikbajorių į seimelius tegalėdavo tik didikai. Kai kurie autoriai. Seimai. kartais duodavo kokį nors savo daiktą. Todėl po seimelio ateinančią naktį jų būdavo pilna pusgyvių ne tik visose palėpėse. seimeliui pasibaigus. Atsirado tais klausimais ir knygų. savo išLietuvos Istorija. tik tada buvo galima imtis reformų. pilnas didybės. O šis. kad reformuoti ką nors galės viena partija. kad kitokioje santvarkoje su juo niekas nebesiskaitys. Bajorija. ir seimas turėdavo iširti. jiems ir instrukcijos būdavo duodamos tokios. Tada nukentėjusieji puldavo prašyti savo pono pagalbos. nes tuomet jie nieko negalėtų padėti. Aiškus dalykas. kad taip bus. Reformuota so­ cialinę santvarką — palengvinti miestiečių. Tuo būdu į seimą būdavo išrenkami tokie atstovai. kur retai kada studijuo400 davo. bet jokio turinio. vidury čia pradėjo plisti šviečiamosios literatūros raštai. tiek eilėraščiai. visa valstybės santvarka mažesniuosius vertė pataikauti. Tad buvo aišku. Suprasdami visas savo krašto visuomenės santvar­ kos blogybes. Visos mo­ kyklos buvo jėzuitų ir pijarų rankose. buvo tik gaudomos senųjų laikų išminčių mintys. kokių norėdavo tie patys didikai. nes ponui būdavo nebesvarbu. Mat. bet ir visuose patvoriuose. Iš visų autorių buvo žy­ miausias piaras K o n a r s k i s (1700—1773 m. sakyti kalbas. kurie rašė apie valstybę (Rousseau. visiš­ kai nepritaikytos gyvenimui. Apie tai buvo daugiausia ir kalbama. o vien tik trindavosi po vakarų Europos kunigaikščių ir aristo­ kratijos salionus. o kiti net siūlė panaikinti pagrindinę blogybę — liberum veto. Pačios bajorijos matoma didžiau­ sia negerovė Respublikoje buvo centro ir visos valstybės valdžios aparato pakrikimas.

Tapę visagaliais. Čarto­ riskiai. Kotryna II tuojau po Augusto I I I mir­ ties užmezgė santykius su Prūsų Fridriku II ir jam pasiūlė bendromis jėgomis paLenkų karalius (f 1798 m. Taip ir įvyko. be to. Čar­ toriskio. 1764—1795 m. 402 403 . kad kitatikių. Augustui I I I mirus. pavyzdžiui. Ogin­ skis. Čartoriskiai dabar galėjo pradėti savo reformas. o jį patį apšaukė bajorijos išdaviku. Mat. St. Augusto elekcija 1764 m. tegalvojo tik apie valdžios refor­ mas: socialinio gyvenimo jie visiškai nelietė. jog daugiausia šansų turi Adomas Čartoriskis (Rusų vaivados Augusto sūnus). jis. žinoma. y. Tad suprantama. Čartoriskio žentas. karalium buvo išrinktas Sta­ nislovas Augustas. neturėdamas stiprios paramos krašte. visi jo turtai tuo tarpu buvo konfiskuoti. imdamiesi reformų. Stanislovas Augustas Poniatauskas. visada turėtų remtis tik savo protektoriais. kai Zamoiskis savo paruoštam įstatymų kodekse pasiūlė duoti valstie­ čiams laisvę. Taip pat jos įsipareigojo priversti seimą. kad vienas kitas ponas atleisdavo nuo baudžiavos savo valstiečius. (Beloto paveikslas). Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos Kandidatai. Be Ad. vėlesnis Lietu­ vos hetmonas M. 3.). kuria abi valstybės pasižadėjo remti Poniatausko kandidatūrą ir žiūrėti. Pirmiausia tai buvo jo vyresnysis sūnus. kandidatų į sostą atsirado nemaža. rūpinosi pastatyti karalium savo šeimos narį. tai bajorija atmetė net nesvarsčius visą projektą (1780 m. pravosla­ vų ir protestantų teisės būtų sulygintos su katalikų teisėmis. Nuo to meto Rusija ir Prūsija pradėjo nuolat glaudžiai bendradarbiauti. mažiausia turėda­ mas šansų. Atrodė. Radvila išbuvo ištremtas net 3 metus. gavęs sostą už viską turėtų būti dėkingas jį pasta­ čiusiems. kišdamosi į Respublikos vidaus reikalus. Lietuvos kunigaikštis ir remti Poniatausko kandidatūrą. d. kuris betgi greit mirė.imtinę padėtį laikė nepaliečiamu šventu dalyku.). Tarp Ru­ sijos ir Prūsijos buvo atnaujinta jau daug kartų daryta sutartis. ir stipriau­ siais kandidatais liko keletas saviškių ponų. Šiaipjau valstiečių būklės pagerinimui nebuvo nieko padaryta net paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais įvykusiame reforminiame seime. kada daug gero buvo padaryta miestams ir kada buvo perorganizuotas visas valstybės aparatas. kad Respublikoje nebūtų padaryta jokių reformų. Rusų kariuomenei parėmus. Čartoriskių priešai buvo išvyti iš krašto. jų kandidatu dar buvo M. Bet taip pat daug šalininkų tu­ rėjo išvien su Potockiais ir Radvilomis ei­ nąs Lenkų hetmonas B r a n i c k i s. Pasitaikydavo tik. t. kodėl ir Čartoriskiai.

Be to. kurias turėjo iždininkai. Jie sva­ jojo net panaikinti liberum veto. prieinamumas. Repninas. Augusto sesuo) ir sugrįžo. bet kadangi tam pasi­ priešino Rusų ir Prūsų atsto­ vai. Vis dėlto Čartoriskiai nepabūgo ir jo pašalinti. jie liko vien kariuomenės vadais. o krašte šeimininkavo Čartoriskiai. nes turėjo daugybę turtų ir Lietuvos bajorijos tarpe buvo labai populiarus ir mylimas. tai šitokios priesaikos dabar buvo uždraustos. nuolat gir­ taudamas. Radvila betgi nenusileido. Tuo tarpu jo turtai buvo naikinami. Čartoriskiai. o pirmininkavimas jose priklausė ministeriams. kad niekas neišdrįso stoti prieš Rusiją. Jose visada turėjo būti po 4 senatorius ir po 12 bajorų. ir jie daž­ niausiai iširdavo. kleisdamas išsivežtas brangenybes. Bet neprityrusį atstovą Čartoriskiai ap405 . Antroji Čartoriskių svarbi reforma lietė s e i m ą . jie išvyko iš Varšuvos pasiruošę pra­ dėti karą. Rusų kariuomenės išvytas į Mol­ daviją. Ten jis išbuvo. T o ­ liau buvo nustatyta. sutiko su Poniatausko kandidatūra. jis betgi nebuvo kvailas. bet numatyta darbų tvarka. y. O jo dosnumas. misijos apyskaita. niekad nesugebėjo įgyti politikų pasitikėjimo. Rusijos ambasado­ rius. kai seimas buvo apsuptas Čartoriskių milicijos ir rusų kariuomenės. be to. Tam tikslui jie pirmiausia pasirūpino bent kiek sutvarkyti valstybę viduje. kad maršalka turi būti renkamas balsų dauguma. y. numany­ dami. Iš visų jų re­ formų didžiausia naujenybė buvo valdžios aparato pertvarkymas ir seimo darbų sutvarkymas. ir pačiam gale — visoki privatūs prašymai. ieškojo paramos prieš naująjį karalių. pirmiausia turėjo būti svarstoma iždo ko­ M. buvo pavestos iždo komisijai. kuri paskelbė jį bajorijos iš­ daviku. vaišin­ gumas. o iždo komisijose — iždininkams. kad nega­ lima visų reikalų svarstyti kar­ tu. Išrinkus maršalką. Komisijos kiekvieno ordinarinio seimo turėjo būti u n karnos naujos. vienas klajodamas po Europą." t. jam sunku buvo gauti kokios nors paramos dar ir dėl to. karo komi­ sijose — hetmonams. Jis buvo jų sesers sūnus. o visas kariuomenės aprūpinimas ir jos surinkimas ati­ teko komisijai. 1794—1799 m. Visi komisijų nutarimai turėjo būti atliekami balsų dauguma. Čartoriskius ir Rusiją. veto panaikinimui pasipriešino Rusų atstovas R e p n i n a s . t. Kadangi anksčiau daug seimų iširdavo dėl to. Branickis netrukus susitaikino su savo giminėmis (jo žmona buvo St. jis vis dėlto nenusileido ir. net 3 metus (pagaliau jį sugrąžino ant Čartoriskių supykusi Kotryna). tai tuo tarpu veto buvo paliktas. Priimant seimo tvarkos įstatymą. Pirmiausia buvo įkurta kiekvienoj jungtinėj valstybėj po dvi komisijas — iždo ir karo. trečioje vie­ generalgubernatorius Lietuvoje. Didžiausią pasipriešinimą parodė tik Lenkų hetmonas B r a n i c k i s ir Vilniaus vaivada K a r o l i s R a d v i l a (mirusio hetmono sūnus). Todėl dabar buvo nusta­ tyta. tačiau veikiai rusų kariuomenės pajėgomis jie buvo išvyti iš krašto. labai daug reiškė. ir bajorija žiūrėjo į jį. Lig šiol seimo darbai eidavo be jokios tvarkos. kad atstovai seimeliuose būdavo saikdinami griežtai lai­ kytis instrukcijų. Todėl jie tikėjosi. o jo turtus konfiskavo. kad valdžia vis tiek liks jų rankose. atstovams ne­ susitariant išrinkti net maršal­ kos. Hetmonams 404 liko tik kariuomenės vadovybė. pirmasis Rusų raliaus pasiūlymai. tačiau. netiesiogiai buvo apribotas ir liberum veto. o hetmonų turėtosios teisės atiteko karo komisijai. kad be Rusijos paramos nepajėgs apsidirbti su savo priešais.Čartoriskių priešai ir jų nugalėjimas. surašyti instrukcijose. Užtat buvo priimtas seimo darbų statutas. Nugalėti priešingą partiją buvo nesunku. Lietuvoje buvo padaryta konfederacija. Būdamas didelis girtuoklis nutrūktgalvis. Jis buvo gana pavojingas. 4. kaip į savą žmogų. Čartoriskių reformos Čartoriskiai turėjo didelių planų: jie svajojo panaikinti ne­ tvarką ir pakelti Respublikos prestižą kitų valstybių tarpe. Tą meilę jis buvo įgijęs savo paprastumu ir amžinai gir­ tuokliaudamas su bajorija. toje turėjo būti svarstomi sei­ melių pageidavimai. jų pačių išauklėtas ir be jų krašte neturįs jokios reikšmės. nes jau konvokacinio seimo metu visa valdžia perėjo į jų rankas. šalia jo milijoninių turtų ir Radvilos vardo. paskui — ka­ 1764—1769 m. Visos teisės. Jis neturėjo jokio išmokslinimo. To jie siekė dar konvokaciniam seime.

) turėjo patvirtinti viską. federatai labai apsivylė: Rado­ me rusų kariuomenės apsupti. Čartoriskius. Krašte daugybė Čartoriskių priešų laukė progos sukilti prieš juos ir tuo tarpu bijojo tik Kotrynos ambasadoriaus Repnino. Visos šitos reformos turėjo atsiliepti Respublikos gyvenime labai teigiamai. ko reikalavo Repninas. visuose pavietuose ėmė kurtis prieš karalių ir Čartoriskius nukreiptos konfederacijos. o Rusija dėl to pasiryžo juos ir jų valdomą karalių pamokyti. iš Rusijos buvo paprašyta g a r a n t i j o s . — sudarydami iždo komisijos įstatymą įrašę. tuo atveju ji pažadėjo leisti padidinti Respublikos kariuomenę net iki 50.) Čartoriskių konfliktas su Rusija. kai ši panoro. Bet išėjo kitaip: bajorijos tas nesužavėjo. kad tuo būdu patrauks į savo pusę visą bajoriją. kaip ją tada vadino. kad per didele netvarka naudotųsi kiti kaimynai (Prūsija ir Austrija). kuris būtų tiek kentėjęs nuo Čartoriskių. todėl sutiko. Konfederacijos centru buvo numatytas R a d o m a s. Kadangi fanatiškoji bajorija buvo griežčiausiai prieš tai nusistačiusi. tuo būdu dabar kilo pavojus. Tam tikslui Kotryna pasiūlė Respu­ blikai sudaryti su ja gynimosi ir puolimo sutartį. patirtas per 3 ištrėmimo 1762—1764 ir 1768—1790 m. Rusų reikalams jis geriausiai tiko: kito tokio žmo­ gaus. darančius reformas. Bet Čartoriskiai nenorėjo pasidaryti Rusijos žaisleliu. Radvila. Noroms nenoroms konfederatai turėjo pasirašyti aktą. seime nebuvo priimtas pasiūlymas sulyginti ki­ tatikių teises. Repninui kurstant. Varšuvos konfederacinis seimas (1768 m. ir tikėjosi. 5. kad Rusija pasistengs jiems pakenkti viduje. kad susitvarkęs kraštas liks jos vienos įtakoje. kad susitvarkiusi Respublika galėsianti vesti savarankišką užsienio politiką. stojo irgi prieš kitatikių teisių sulyginimą. Kotryna leido Repninui sukelti prieš karalių ir Čartoriskius visą nepatenkintą bajoriją. kuriuo kvietė prisidėti prie konfederacijos ir kara­ lių. Prieš 1766 m.gavo. Repninas pasirūpino. Todėl jie atmetė sutarties pa­ siūlymą. tai ir Čartoriskiai. kad nė viena iš tų teisių nebus pa­ keista. o Kotryną II prašė „priimti pareigą" saugoti Respublikos konstituciją. Jie ir karalius svajojo. Radomo konfederacija. O norėdama įvykdyti di406 sidentų teisių sulyginimą. pripažino lygias teises kitatikiams.000. Jam buvo grąžinti visi dvarai. tai ir reformos buvo apkarpytos. Visi džiaugėsi galėsią atsikratyti nekenčiamo karaliaus ir numesti Čartoriskių jungą. das. su ku­ riuo jis kiekvienu reikalu galėtų pasitarti. kad seime visi iždo reikalai turi būti sprendžiami balsų dauguma. Kai 1766 m. Už sugrąžinimą jis buvo dėkingas tik Kotrynai. Tačiau ir jis ir visi konvaivada. k a r d i n a l i n e s t e i s e s . Vilniaus metus. kad prie jo būtų prikomandiruotas rusų pulkininkas Karas. jie buvo priversti pasirašyti konfe­ deracijos aktą. Stačiūkas. Tada konfederacija iš Radomo buvo perkelta į Varšuvą. kuris savo valiai paremti turėjo čia pat stiprią kariuomenę ir tuo tarpu pa­ laikė Čartoriskius. nes visą laiką bus reikalingas jos paramos. kad nebūtų priimtas nė ka­ raliaus ir Čartoriskių remiamas siūlymas visus ekonominius rei­ kalus seime spręsti balsų dauguma. 1767 m. seimą Rusija kartu su Prūsija pareikalavo sulyginti R e s p u b l i k o j e k i t a t i k i ų teises su katalikų. šiurkštus Repninas labai 407 . Taigi viskas priklausė nuo Rusijos. kurie anksčiau šitą reikala­ vimą rėmė. jis svajojo juos sunaikinti. Jie manė. ir Čartoriskių priešų skaičius nesumažėjo. Rusija rėmė: ji nenorėjo. arba. Radvila. kur gyveno patsai Repninas. Degdamas neapykan­ ta Čartoriskiams ir karaliui. o jos priešaky buvo pastatytas Rusų iš emigracijos atšauktasis K. o jų tur­ tus pasiimti sau už visas skriauKarolis St. Radomo konfederacija ir Čartoriskių reformų apkarpymas (1768 m. bet jos tuo tarpu tebuvo tik popieriuje. be to. nebuvo.

kuriuo ji naudojosi jau iki pat Respubli­ kos galo. Čar­ toriskiai buvo nustumti į užpakalį. su kuria jis žiūrėjo į seimą. Baro miestely. seimui. kaip į savo carienės samdinius. nors ir pik­ tinosi rusais. su­ sirinkusi B a r o miestely (Podolėje). kas palaikė reformas. o dabar jai buvo duotas juridinis pagrindas. Anksčiau Rusija viską darė per Čartoriskius. Tad ir šito seimo (1768 m. buvo per daug užsiėmęs savo asmeniniais malonumais. o kar­ tu nusiuntė prieš juos savo ir rusų kariuomenę. jis plūdo biauriausiais žodžiais. o Kotryną tik maldavo neardyti valstybės. Šis judėjimas prasidėjo dar ne­ pasibaigus Repnino komanduojamam seimui. ruo­ šėsi valdyti valstybę. Buvo gana apsišvietęs ir suprato valstybės reikalus. Griežčiausi Repnino priešai buvo Krokuvos vyskupas Soltykas. kad karaliai bus tik renkami. Todėl jis. prievarta. kaip troško į konfederaciją einanti bajorija. ga­ rantuota. Konfederatai ir jų kovos. jis vy408 lėsi. ir t. jis manė. kad nebūtų pakeistos kardinalinės teisės.) metu jis nedrįso priešintis Repninui. o blogiausia buvo tai. ką jie leidžia. Čartoriskių pradėtos reformos nuėjo vėjais. Rusijai nebuvo jokio reikalo: kito karaliaus. arba. tačiau iš karto nesiskelbė prieš jį kovoja. Zaluskis ir Lenkijos lauko hetmonas Ževuskis su sūnum. Tuo tarpu jis iš tikro troško pakelti savo valstybės gerovę. neklausyda­ mas Rusijos. Anksčiau Rusija vis dėjosi ba­ jorijos laisvių gynėja ir. Tuo būdu Repninas į juos žiūrėjo. 6. kišdamasi į Respublikos reikalus. Karalius ir Čartoriskiai liko ne­ paliesti. jog taip pasielgsiąs su kiekvienu carienės priešu. neturėjo va­ lios. būrėsi pašalinti kara­ lių. kuris tiek priklausytų nuo jos ir tiek lenktųsi prieš ją.griežtai elgėsi. nuo šiol Repninas ir jo įpėdiniai darė vis­ ką patys. Matydamas Rusijos galybę. Kijevo vysk. darniai sugyvendamas su Repninu. Seimui. Kai pagaliau seimas pasibaigė. — tais pačiais 1768 m. Tad vieną naktį Repinas įsakė savo kariams juos suimti. tik buvo sugriauta jų galybė. jie buvo išsiųsti į Rusijos gilumą ir net 5 metus išbuvo Kalugoje. kurie 1767 m. jis. visur prieš jį tik lanks­ tėsi. seimo metu Repninas jau perdaug aiškiai išėjo iš tokių bičiuliškų ribų: panieka. dalis Lenkų bajorijos. kad tegalima daryti tik tai. o save laikė jos įgaliotiniu. kad su rusais kovoti neįmanoma.t. jam priešinančiųsi dvarų sunaikinimas ir senatorių ištrėmimas į Rusijos gilumą buvo jau visai nepanašūs į bičiulišką globą veiksmai. Labai greit judėjimas apėmė visą Lenkiją ir Lietuvą. Be to. tai ir prasidedąs judėjimas buvo nukreiptas drauge ir prieš jį. kaip tada buvo sakoma. Jis tik buvo pamokytas: jam buvo parodyta. kad Rusijai buvo pripažinta teisė p r i ž i ū r ė t i R e s p u b l i k o s v i d a u s g y v e n i m ą . menu. konfede­ ratams pasisekė gauti paramos: tuo tarpu Rusijai paskelbė karą 409 . negalėjo prie jų dėtis. kad ji leis jam tvarkyti savo valstybė. Karalius buvo įsitikinęs. kad jai priešintis neprotinga. neketindamas priešintis. Radomo konfederacijos ir 1768 m. sa­ kėsi ginanti jos laisvę. Tos kardinalinės teisės buvo surašytos atskirame įstatyme. Pašalinti karalių. Konfederatai nors daugumas bu vo karaliaus priešai. Visur bajorija ėmė burtis ir dėtis prie konfederatų. Anksčiau ji kišosi tik jėgos teise. jam pataikavo. Konfederatų žymiausios jėgos buvo išblaškytos. pradėjo su konfederatais derybas. Tuo būdu Rusijai buvo pripažinta teisė žiūrėti. T o ­ dėl visi. kad kitatikiai turės lygias teises su katalikais. dar nepasibaigus 1768 m. Seimas buvo priverstas įvykdyti visus jo reikalavimus. Ka­ dangi karalius laikėsi Rusijos. Kiek­ vieną. nes tikrai neturėjo su kuo skaitytis: karalius buvo jo valdovės pastatytas. norėjusiam juos užtarti. Bet iš tų pačių žmonių. grasino bausmėmis. jis atsakė. susimetė į konfederaciją kovoti su Rusijos priespauda ir už senąsias bajorų laisves. pats karalius ir daugybė didikų per jį gaudavo iš Kotrynos pinigų. iškilo pasipriešinimas žiauriajai Repnino priespaudai. kuris drįso kalbėti prieš jo siūlymą. neleidimu gauti jokio urėdo. Jie pasidarė tikraisiais valdovais. o karalius tik vyk­ dė jų valią. gali visko nustoti. T o ­ dėl. negalima buvo rasti. li­ teratūra. pasitaręs su senatu. Jie ėjo tik prieš karaliaus ir Čartoriskių siekiamas reformas. bet visame krašte liko atskiri partizanų būriai. Baro konfederacija ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas Konfederacijos kūrimasis. Tuo būdu buvo paliktas nepaliestas libetum veto. Karaliaus ryšiai su Rusija. vadai persikėlė į užsienį. tik neturėjo energijos valdyti. jai buvo pripažinta g ar a n t i j a. Tikėdamas senąja Kotrynos meile. kad.

Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. ji tik pareikalavo ir sau dalies. kurios i sostą norės pasodinti savo kandi­ datą. Konfederacijos galas. jų pusėn stojo visi Rusijos priešai ir konkurentai. jie visi norėjo būti pirmaisiais ir nenorėjo pasiduoti kieno nors valdžiai. Tačiau Austrija. Bet Prancūzijoje jau buvo pasikeitę ministeriai. jis prisidėjo 411 . karaliui pasisekė grįžti į Varšuvą. sutiko su padalinimu. konfederatams padėti apsiėmė Prancūzija. nau­ jasis užsienių ministeris vengė konfliktų ir Austrijos siūlymui bu­ vo abejingas. Karalius tuo tarpu jau buvo beketinąs irgi prisidėti prie kon­ federatų (jo kariuomenė prieš Simanas Kasakauskas. nenorėdama viena kariauti prieš Rusiją ir Prūsiją. pasi­ kėsindami ant karaliaus laisvės. kviesdama ir Prancūziją į pagalbą prieš Respublikos pa­ dalinimą. Prancūzija net davė pinigų ir atsiuntė karui va­ dovauti karininkų. Turkijai karas su Rusija nesisekė: Rusija užėmė Moldaviją su Va­ lakija. Bet kaip vienas energingiausių Lietuvos tik tuo metu konfederatai pasi­ konfederatų vadų. kuriam nė vienas Europos valdovas negalėjo pritarti. Konfe­ deratai pakriko. Jie manė. Vieną naktį konfederatų būrys Varšuvos gatvėje sučiupo važiuojantį karalių ir gabeno jį į savo stovyklas. Ir šiuo metu didžiausią atsparumą parodė tas pats Radvilą. Bet išėjo kitaip. turėjo grįžti ir nusileisti. juos jau nebekariavo). jų vyriau­ siasis buvo vėliau Prancūzų re­ voliucijos metu labai pasižymė­ jęs generolas Diumurjė (Dumouriez). Tuo būdu Prūsų karaliaus valdomas Brandenburgas buvo sulietas į vieną valstybę su Prūsija. iki tol gyvenusi Austrijoj. Maža to. Pirmasis Respublikos padalinimas (1772 m. kurias jos tuojau po to ir okupavo. juos pa­ laikė ir Austrija. Kotryna bemeilijo palikti Respubliką neliestą. o P r ū s i j a — Lenkijos Pavyslį ir Varmijos vyskupystę.Turkija. A u s t r i j a užėmė dalį Mažlenkių ir Galicijos. Iš visų tų trijų vals­ tybių daugiausia pasinaudojo Prūsija. jau ruošėsi įsikišti į karą. Rusija užėmė rytinę didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro. Tuo būdu R u s i j a i t e k o Lat­ gala. Bet tuo atveju prieš ją galėjo stoti Austrija drauge su Prūsija. Sujungus savo valsty­ bę į vieną plotą ir ją žymiai padidinus. kad Respublikos sostą paskelbus laisvu. juo kiekvienai buvo numatyta tam tikra dalis. Tuo būdu 1772 m. Į sostą daug konkurentų nebuvo. negu leisti pasinaudoti Prūsijai.). gaudama už tai atlyginimą iš Respublikos žemių. kad Rusija tas žemes grąžintų Turki­ jai. iš ten turėjo išsikelti ir. šiaurinė dalis Polocko vaivadijos su pačiu miestu. Tai buvo karališkosios didybės įžei­ dimas. O be to. nimą. Žodžiu. jau niekur neberasdama paramos. nenorėdama leisti Rusijai pasilikti tų 410 žemių. jų pusėn stos visos valstybės. kaip tik tuo metu ir tarptautinė politika pakrypo konfe­ deratų nenaudai. Netvarkingas partiza­ niškas kovas jis bandė perorga­ nizuoti į reguliarų karą. Už lei­ dimą užimti dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių jis reikalavo ir sau dalies. Tik tamsią naktį jiems paklydus ir pakrikus. nes patys konfedera­ tų vadai tarp savęs nesutiko. Todėl po ilgų derybų ji pagaliau su­ tiko su pasidalinimo mintim. buvo pasirašytas visų 3 valstybių traktatas. Lenkijai Prūsijoj buvo paliktas tik laisvasis Dancigo miestas ir kyliu į ją įsikišęs Tornas.1 7 9 4 m. jų vadovybė. vėliau Tarskelbė nepripažįstą Stanislovo govicos konfederatas ir paskuti­ Augusto ir kovoja už jo pašali­ nysis Lietuvos didysis hetmonas ( 1 7 9 3 . kuri net padarė puolimo bei gynimosi sutartį su Tur­ kija. buvo pagaliau įvykdytas Prūsų karalių siekimas iškelti savo valstybę į pirmaeilių Europos galybių tarpą. Europos valdovus konfederatai nuteikė net prieš save. Apgautas Repinino Radomo konfederacijos metu. bet jam nepasisekė. Tuo tarpu Prūsų Fridri­ kas Didysis iškėlė mintį. Tam kurį laiką priešinosi tiktai Ma­ rija Terezija.). beveik visos Vitebsko ir Mstislaulio vaivadijos ir dalis Minsko vaivadi­ jos. Tad Austrija. rugpiūčio 5 d.

Kad darbas lengviau eitų. daugiausia Rusi­ jos papirkti. Reitanas. net visiems nusileidus. perorganizuotas visas valstybės aparatas ir naujosios santvarkos neliečiamybės g a r a n t i j a pripažinta visoms trims padalinimo dalyvėms valstybėms. Viršuje užrašas. turėjo pagaliau grįžti ir susitaikinti su karalium (1777 m. joms reikalau­ jant. tačiau niekas nedrįso kariauti prieš 3-jų tokių galingų valstybių sąjungą. tik patvirtinda­ vo jos priimtus įstatymus. o kitoje carų herbas — dvigalvis erelis ir Rusijos užgrobtų žemių žemėlapis. Visiems darbams vadovavo naujas Kotrynos II atstovas Štakelbergas. o seimas. ragindamas normalia tvarka išsirinkti maršalką ir pradėti seimą. nes buvo bijomasi. Krašte visur buvo pilna svetimos kariuomenės. t. vėl iš­ vyko j užsienį ir užsiėmė daugiausia diplomatija. Bet jam nesisekė: išbuvęs emigra­ cijoj net kelerius metus. ir išrinkti atstovais. Prūsijai ir Austrijai užėmus sau pasiskirtas sritis ir likvidavus konfederatus. dabar garantijos idėja buvo taip pat jos iškelta. kad leng­ viau būtų suvaldyti atstovus. karalius sušaukė seimą (1773 m. protarpiais susirinkdamas. bet. Ant erelio skyde — Lietuvos Vytis. atsigulęs ant slenksčio. 1768 metais garantija buvo pripažinta vienai Rusijai. Karalius iš pradžių dar bandė rasti sąjun­ gininkų kitose valstybėse ir gintis.). kad kas nors jo ne­ išardytų. Jis ilgai ne­ grįžo. Protestuodamas prieš seimo sukonfederavimą ir Rusų skiriamą maršalką Poninskį. kuri dar ilgai laikė Lietuvoje ir Lenkijoje Scena iš 1773—1775 m. seime Rusijai. (Mateikos paveikslas). bet nebegalima buvo aplenkiu ir sąjungininkių. y. seimo pradžios.. kad esančios susigrąžintos atplėštosios žemės. ką veikti. Tuo būdu toliau Respublikoje nieko nebegalėjo būti pakeista. reikėjo dar sutvarkyti santykius su pačia Respublika. Todėl. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. Rusų ir Prūsų atstovų pastangomis seimas 412 buvo sukonfederuotas. visas seimas nedirbo: visus reika­ lus svarstė tik iš seimo narių ir senatorių sudaryta 30 žmonių delegacija. ir į seimą prilindo daugiausia visokių svetimųjų papirktų atstovų. 413 . Reikėjo gauti iš jos padalinimo patvirtinimą ir padaryti su ja taikos sutartį. dėl ko nebūtų gautas tų trijų valstybių sutikimas. Vienoje jo pusėje yra Kotrynos atvaizdas. neilgai laikęsis Lietuvoje. Šitaip buvo patvirtintas padalinimas. vis svajodamas prieš Rusiją su­ kelti Prancūziją ir Turkiją.I ir II padalinimui paminėti Kotrynos II išleistas medalis. ne­ atvažiavo į seimą). Vėliau betgi vėl visą globą pasiėmė viena Rusija.). Jam vadovavo vieni parsidavėliai. Naugarduko atstovas T. prie Baro konfederacijos. doresnieji bajorai seimo šalinosi (daugelis. neleidžia atstovams išeiti iš salės. Tuo tarpu Respublikoje visi buvo apkvaišinti padalinimo ir nežinojo. 7.

k a r d i ­ n a l i n ė s t e i s ė s . Buvo paliktos taip pat Čartoriskių įsteigtos karo ir iždo komisijos. aiškinti įstatymus ir spręst kylančius konfliktus. yra labai sunku ir daug atseina. jų senatorių negalėjo būti nė vieno. ir teisingumo. jų naujai pastatytose bažnyčiose buvo uždrausta skambinti varpais. ištisą eilę metų nebebuvo jokių sąmyšių. o per ją tikėjosi valdysianti visą kraštą. Visa taryba buvo padalinta į 5 departamentus (jų kiekvienas vedė atskirus reikalus) — karo. iždo. vad. N u o l a t i n ė T a r y b a susidėjo iš 18 senatorių ir 18 at­ stovų. Kaip ir anksčiau. kaip malonę. užsienio. 2 / 3 jų turėjo būti lenkai ir 1 / 3 lietuviai. Bet kariuomenės skaičių buvo leista padidinti iki 30. t. kad suvaldyti padriką valstybę. Nuolatinė Taryba visą veikimą turėjo tik prižiūrėti. Iš tikro ji visą laiką liko Rusijos ambasadoriaus įtakoje. kuri geriau val­ dytų ir kartu varžytų karalių. Per 5-ius konfederacinių karų metus visa valdžia iširo. neleistų jam niekad iš Rusijos įtakos išsprūsti.savo kariuomenę: garantija jai dar buvo pripažinta atskiru aktu. jį derino. Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo 415 . Valstybės perorganizavimas 1773—1775 m. Austrija čia kišosi kuo mažiausiai. o atskiri Lietuvos ir Lenkijos valdžios aparatai (komisijos. ministeriai) vykdė įstatymus gyvenime. bet. Karaliaus valdžia buvo labai susiaurinta: jis pasidarė tik Nuolatinės Tarybos pirmininku ir turėjo pasirašinėti visus Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus. o Nuolatinės Tarybos veikimo metu pasidarė visiems artimas. o anos komisijos ir kiti organai liko. Didlenkių ir Mažlenkių. 8. ir į seimą galėjo pakliūti tik 3 disidentų atstovai. Tačiau visi anarchijos pradmenys pasiliko. Todėl ir valdžios apkarpymas jam neišėjo į bloga. Nuolatinė Taryba. savas. 9. Todėl ji nu­ sprendė suorganizuoti tvirtesnę centro valdžią. kurioje kiekviena jos priešininkė valstybė galėjo su­ kelti bajoriją. y. įvedus Nuo­ latinę Tarybą. 1768 m. Buvo palikta ir liberum veto. seime Kardinalinės teisės. Rusija norėjo Respubliką pasilaikyti savo įtakoje. Vis dėlto per keliolika savo veikimo metų Taryba daug ką padarė. Karalius ir da­ bar nusileido Kotrynai. atskiri. ir karalių elekcija ir bajorijos teisė neklausyti karaliaus. Respublika turėjo teisę laikyti tik 24. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai Nuolatinė Taryba išgyvavo 14 metų (iki 1789 m. gavo iš jos teisę padaryti kai kurių administracinių pagerinimų. jis palengva su­ gebėjo patraukti į savo pusę didžiąją dalį bajorijos. seimo patvirtintos konstitucijos nespėjo įsigalioti gyvenime. kurių garantu vėl tapo Rusija ir jos są­ jungininkės. pavadintas Nuolatine Taryba. Po ilgų derybų Nuolatinė Taryba buvo sudaryta. Jis palengva paėmė Tarybą į savo įtaką. arba administracijos. Bet vis dėlto tatai karaliui neišėjo blogan. Jose buvo pakeistas tik vienas kitatikius (disi­ dentus) lietęs punktas: jų teisės buvo suvaržytos. Visų pre­ tenzijas sutaikinti jam buvo nelengva. Buvo patvirtintos 1768 m. Šitoks organas turėjo būti N u o l a t i n ė T a ­ r y b a . kaip vykdomieji organai. kad. Be to.000 kariuomenės). Tuo būdu Nuo­ latinė Taryba tų atskirų organų veikimą tik prižiūrėjo. Pirmoje valdymo pusėje jis buvo nekenčiamas ir niekinamas. Su ja Respublikos reikalais artimai bendradarbiavo tiktai Prūsija. Rusija tikėjosi galėsianti ją laikyti savo įtakoje. Ji buvo pirmoji centro valdžia. karalius stengėsi visą laiką veikti. teis­ mai.). nepamiršdamas nė vieno prašančio. Kiekvienas or­ dinarinis seimas (jis susirinkdavo kas 2 metai) pusę tarybos na­ rių turėdavo pakeisti naujais arba perrinkti iš naujo. po 1 iš Lietuvos. stengdamasis būti tei­ singas. taikydamasis prie Kotrynos II ir jos ambasadoriaus noro.000 (nuo 1717 m. nes buvo užsiėmusi savo reikalais ir į savo sąjungininkių šeimininkavimą žiūrėjo la­ bai nepalankiai. Ji buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai. jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir tapo iš tikro mylimas. Ji turėjo didelę reikšmę ir Lietuvai. Tuo pat metu buvo suorganizuotas lig šiol nebuvęs centralinės val­ džios organas. nes jis 414 stropiai prižiūrėjo jos narių parinkimą. nevykdant pacta conventa punktų. policijos. prižiū­ rėdama jos narių parinkimą. Todėl šitam padalinamajam seime kilo rei­ kalas Respublikos gyvenimą geriau sutvarkyti. kaip buvę. o svarbiausia. Bet ji iš praktikos žinojo. valstybės dvarų ir vietų dalinimas iš jo buvo atimtas: urėdus turėdavo atiduoti visada vienam iš 3 Nuolatinės Tarybos pasiūlomų kandidatų.

kurie abiejų valstybių artėjimui jau buvo labai dideli veiksniai. Jos viršuje esančio Vyties skyde yra tas pats I H S ženklas. Pirmiausia visi bendrai kovojo prieš karalių (todėl Radomo konfederacijai net Lenkijoje va­ dovavo lietuvis Radvila). kuri perėmė kaip tik tuo metu panaikinto jėzuitų ordino mokyklas ir ėmė rūpintis visu švietimu. Visa tai. kad tiek lenkai. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. jo kairėje — Zigmanto Augusto. jie būtų galėję kliudyti. kai ėjo didžiausios jų varžytynės dėl valdžios karalių Saksų laikais. kad Nuo­ latinėje Taryboje sėdėjo lietuviai kartu su lenkais. kad joje visada daugiau galėjo lenkai. o dešinėje — Poniatauskų. perėmė maždaug karaliaus turėtąsias teises. Todėl bajorija dar labiau pra­ dėjo jaustis sudaranti ne tik vieną visuomenę. jei Lietuva būtų pradėjusi kokią nors savarankišką politiką. Tai buvo vadinamoji E d u k a c i n ė K o m i s i j a . Bet jau tas vienas dalykas. Be to. tiek Lenkijoj daugumas mokyklų. t. gale 1. 27 417 . Tiesa. Baro konfederacijos metu vėl abiejų valstybių bajorija bendrai kovojo su Rusų priespauda. Buvo nu­ tarta visus jėzuitų turtus sunaudoti švietimo reikalams ir įsteigti vadinamąją E d u k a c i n ę K o m i s i j ą . ji tik prižiūrėjo atskirų valstybių valdžių veikimą. Kaip tik tuo metu. kuris Stanislovo Augusto laikais ir be Tarybos buvo gerokai pažengęs. Protasevičiaus. Vienodos abiem valsty­ bėm problemos ir vienodi pavojai abiejų kraštų bajorijai ėmė atrodyti vienu bendru pavojum. Lietuvos ir Lenkijos didikai ypatingai ėmė bendrauti. kuria jis uždarė visų pulte puolamą jėzuitų ordiną. žinoma. daug reiškė pats faktas. žemiau kairėje — Vazų. Todėl tuojau kilo klausimas. kuri rūpintųsi mo­ kyklomis. y. 416 III. Tiek Lietuvoj. kai susirinko 1773 m. ką daryti su liekan­ čiais didžiuliais jų turtais ir kam pavesti mokyklas. kad nepriklauso tai pačiai valstybei. kurios turėjo visiškai atskirai orga­ nizuotą savo valdžią. kad Taryboje buvo net 2 / 3 lenkų ir tik 1 / 3 lietuvių. bet net ir vieną valstybę. jo kairėje — Radvilų. kaip j savą valdžios organą. Taip pat jai buvo pavesta Jėzuitų akademijos antspaudas (XVIII amž. nes dabar karalius kaskart vis labiau ėmė varyti savo politiką. Bendrą jos turėjo tik valdovą ir retai tesusirenkantį seimą. Tačiau tuo pat metu ne tik didikus.) Edukacinė Komisija. ir.visiškai atskiros valstybės. Antspaudo viduryje — Vytis. seimas. Batoro. Be to. pačioje apačioje — vysk. kad stengėsi pasidaryti jos nariais arba jos nariams pasigerinti. Todėl pati Taryba dar labiau artino jau gana glaudų Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimą. Aplink Vytį — dar 8 kiti herbai: viršuje — popiežiaus Grigaliaus XIII. bet ir visą abiejų valstybių bajoriją artino jau kiti reikalai. tiek lietuviai žiūrėjo į Tarybą. Ji tuojau turėjo perimti į savo žinią visas buvusias jėzuitų mokyklas ir jų turtų pajamas. Stanislovo Augusto laikais ponų varžytynės tokių griežtų formų jau nebeįgaudavo. o dešinėje — Sapiegų. deši­ nėje — St. Nuolitinė Taryba nė vienoje vals­ tybėje nieko nevaldė. ją dar labiau artino. nepaisydami. Lietuvos Istorija.) ir rektoriaus valdžios ženklas. Rektoriaus lazda (sidabrinė) pradėta vartoti Vazų laikais. buvo svarbu tik gauti daugiau sąjungininkų ir nugalėti savo konkurentą. o taip pat ir Vilniaus akademija buvo kaip tik jėzuitų išlaikomos. rodo. Tada besivaržydami didikai būrėsi į partijas. Be Nuolatinės Tarybos. kurio skyde vietoje dvigubo kryžiaus yra vadinamoji Jėzaus monograma (I H S). kaip tik to pat padalinamojo seimo metu buvo įkurtas dar vienas bendras Lietuvai ir Lenkijai orga­ nas. atėjo popiežiaus bulė. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.

tad iš viso buvo 25 mokyklos.819 auksinų. o joms reikalingiems mokytojams paruošti Vilniuje buvo įsteigta mokytojų seminarija Be tų. Šitam darbui atlikti Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo sudaryta po atskirą D a l o m ą j ą K o m i s i j ą . pačios Edukacinės Komisijos išlaikomų moky­ klų. vadovėliais ir pinigų sunaudojimu. Vilniaus vyskupas. Visi buvusieji jėzuitų dvarai. tai ir pa­ jamų Lietuvoje buvo dau­ giau. Tik Radvilos savo Nesvyžiaus dvare įsteigė mažesnę kadetų mokyklą daugiausia savo reikalams. Lietuvoje tokių apygardų su 7 metų mokyklomis buvo 4. dar buvo likusių ir tebe­ veikė nemaža vienuolynų mo­ kyklų. Edukacinė Komisija perorgani­ zavo visą mokyklų tinklą. jėzuitai turėjo daug išskolintų kapitalų. joms būdavo pridedama dalis Lietuvos Vysk. Ten irgi mokėsi daugelis Lietuvos bajoraičių karininkais. Pinigai.877 auks. netru­ kus įkūrė kadetų korpusą Varšuvoje. Naujoji mokyklų sistema. Tokia V y r i a u s i ą j a L i e t u v o s M o k y k l a buvo pavadinta buvusi jėzuitų Vil­ niaus akademija. kinta ir nuolat reikalavo. negu Lenkijoj. o Lenkijoje — 383. ir visi turtai pavesti Edukacinei Komisijai. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais Jėzuitų turtai. o ne Lenkijos mokykloms. Bet pinigų grobstymas nesi­ liovė: dažnai jų pritrūkdavo net mokykloms. tiek už kapitalus Edukacinei Komisijai buvo mokama 4 / 2 % Greit pasirodė. buvo išnuomoti neribotam laikui bajorams iš 4 ^ 2 % nuo įkainotos dvaro vertės. kad metinės pajamos iš jų Lietuvoje siekė 522. dar buvo įkurta kadetų mokyklėlė Gardine. Lietuvoje jų buvo išskolinta 2. ir jos pradėjo skursti. Lenkijos moky­ kloms savų pajamų nepa­ kankant. Tiek už išnuomotus dvarus. Pirmiausia Lietuvoje ir Lenkijoje buvo padaryta po vieną vyriausiąją mokyklą. Ignas Masalskis. ir visi žymesnieji bajoraičiai vyko tenai mokytis. Tačiau šitas klausimas visą laiką liko neišspręstas. kad už tuos pinigus ir Lietuvai būtų įsteigta tokia pat mokykla Vil­ niuje. Pradžios mo­ kyklos buvo kuriamos prie visų parapijų. pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. kuriai priklausė visų kitų krašto mokyklų priežiūra. buvo nepaprastai dideli. kad Dalomosios Komisijos su tais turtais daro biznį — dvarus labai pigiai dalina savo artimiesiems. Be to. Šios mokyklos išlaikymui Lietuvos iždas duodavo Va lėšų. o Lenkijoje net 4. bajorija nuolat reikalavo nuo pyko ir mokyklų kursu buvo 21. o pinigus tie­ siog vagia. Todėl 1776 m. Bet kadangi Lietuvoje jėzuitų turtų buvo daug daugiau. Be to. todėl Lie. Komisija buvo įkurta bendra Lie­ tuvai ir Lenkijai. pajamų.438. renkamas karalium pasižadėjęs.V y r i a u s i o s i o s Lietuvos Mokyklos tuvos bajorija buvo nepatenantspaudas. Mokyklų priežiūra dabar buvo pavesta V y r i a u s i a j a i L i e] atliekamas sumas skirti Lietuvos kariuomenei. pasirodė. o apygardėlinių mokyklų su 6 metų 418 419 . o šios apygardėlėmis. Tačiau varšuviškė kadetų mokykla visiems buvo pavyzdžiu. Komisija turėjo rūpintis tik pačiu mokymu. 2. Todėl Lietuvos 1762—1794 m. tos komisijos buvo panaikintos.847. Visus jų turtus surašius. Sta­ nislovas Augustas. gaunami iš Lietuvoje bu­ vusių jėzuitų dvarų. ypač Lietuvoje. pir­ mučiausia ėjo Lietuvos mokyklų reikalams. Toliau visas kraštas buvo padalintas apygar­ domis.visų kitų mokyklų priežiūra.753.339. seimo nu­ tarimu. tebebuvo dar keletas ir protestantų mokyklų.

Kretingoje. Iš to būtų galėję išeiti nemaža naudos. žymiausias buvo vicekancleris J o k i m a s C h r e pt a v i č i u s . Naujoviška mokyklų linkmė. Nesvyžiuje.). jis pri­ 1773—1793 m. Berezvieče ir Lužkose. Bet iš kitos pusės. buvo sudarytos 4 apygardos. todėl mokslas jose trukdavo tik 6 metus. teisingas. kuris daug sunau­ dojo visuomenės pinigo.000 auksinų išeik­ vojimą (didelę tos sumos dalį buvo išeikvoję vyskupo agentai. Merkinėje. kurie stovėjo prie to darbo.t u v o s M o k y k l a i . tik dabar jų buvo daug daugiau pristeigta. Iš žmonių. doras. Pastoviuose. apygardėlinėse mokyklose visos klasės buvo dvimetės. kad visose plačios Vilniaus vyskupijos para­ pijose buvo įsteigtos pradžios mokyklos (būdamas vyskupas. Pradžios mokyklos ir toliau liko prie vienuolynų ir parapijų. kancleris. Visam krašte. išskyrus Žemaičius. O tat reiškė. o vėliau per dekanus jas prižiūrėjo). (V kl. pabaigos Lietuvos asme420 nybė. misijos iniciatorius ir Lietuvos mo­ Po kelerių metų padaryta revizija kyklų globėjas (t 1812 m. Višniove. atidengė 300. ir jo vyskupijoje gražiai klestėjusios pradžios mokyklos vėl sunyko. ir jų sukurtoji mokykla buvo jau liberališka. Pirmininku tuomet tapo karaliaus brolis — primas. II N a u g a r d u k o apygardoje jų buvo Minske. jau universiteto laikais). Apygardinėse mokyklose mokslas buvo išeinamas per 7 m. teologijos ir teisės mokslų. kur tik prikišdavo savo pirštus. Ne mažiau nuopelnų iš pradžių turėjo ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . Mokyklų reformatoriai buvo kupini šviečiamosios prancūzų literatūros idėjų. Žymesnieji mokyklų kūrėjai. Edukacinės Ko­ savo reikalams dalį mokyklų lėšų. IV K r a ž i ų apygar­ doje buvo Kaune. Kai naujoji mokykla išauklėjo jaunąją kartą. Edukacinės Komi­ sijos įkūrimas buvo jo sumanymas. pasipel­ nyti. F i z i n ė j e k o l e g i j o j e buvo mokoma gamtos mokslų. Daugumas dalykų tebebuvo dėstoma lotyniškai. didžios išminties. ir Ščucine. būtų buvę sąžingesni. Bobruiske. Tuo būdu V. kurių kiekvie­ noje buvo po vieną 6 klasių a p y g a r d i n ę ir po keletą triklasių a p y g a r d ė l i n i ų mokyklų. jis buvo viso to darbo siela. Slucke. jis buvo gobšus turtų graibstytojas. Tai buvo labai mokslintas. bet įsižeidęs jau nebesirūpino mokyklomis. III B r a s t o s apygardoje tų pat mokyklų buvo Pinske.. Todėl ir jo reikšmė nevienoda. bet menkos moralės vyras. kad švietimą paėmė į savo žinią pati valstybė. kurie rūpinosi Lietuvos mokyklomis. Ji buvo suskirstyta į dvi kolegijas. y. jis buvo didelis mokslo ir meno globėjas. taip pat jis buvo ir vienas iš daugelio rusų parsidavėlių. be to. ši jau nebegalėjo susikalbėti su senąja. ir sunaudojo 1795 m. tik kai kurie daly­ kai—lenkiškai (galutinai lenkų kalba čia buvo įvesta tik 1816 m. Jis buvo ir pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. Edukacinė Komisija nė vienos vienuolynų mokyklos neperėmė į savo žinią. Cholopieničiuose. Volkoviske. Ypač daug mokyklų tebe­ turėjo pijarai. darbštus. vicekancleris. netvarkingai gyvendamas. Iš vienos pusės. Lydoje. Tačiau. tvarkant Lietuvos mo­ kyklas. Tuo būdu bajorų visuomenė kultūriškai suskilo. Vėliau. Raseiniuose ir Ukmergėje Ne visos tos mokyklos buvo išlaikomos Edukacinės Komisijos — dalis jų tebebuvo išlaikoma vienuolynų. Užtat daugumas mokykloms skirtų pinigų žūdavo visokių agentų kišenėse. nors mokymą jose vis dėlto prižiūrėjo. Masalskis liko komisijos nariu. Tai šviesiausioji XVIII amž.). Va­ dinamoje m o r a l i n i ų m o k s l ų k o l e g i j o j e buvo mokoma filosofijos. Jo pastangomis buvo pastatyta ir dabar tebestovinti gražioji Vilniaus katedra ir di­ dingi vyskupų rūmai Verkiuose (dabar jų jau nebėra). Bet to meto bajorija ir didikai buvo įpratę visur. Tad paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais padarytosios reformos buvo j a u n o s i o s k a r t o s darbas. Mokykloje buvo dėstomi visi to meto universitetiniai mokslai. tekdavo būti 2 m. tačiau už viską teko jam atsa­ kyti). nepaprastai mokslintas ir didelis knygų mėgėjas. Dėl to jis buvo pašalintas iš komisijos pirmininko vietos. o jaunoji karta išdidžiai siekė reformų. Bialoje. jei žmonės. kad jos sunyko beveik visoje Lietuvoje. Liubešave ir Žuravicuose. matematikos ir medicinos. jis įsakė visiems savo kunigams steigti mokyklas. ir mokyklos pradėjo skursti. I G a r d i n o apygardoj apygardėlinių mokyklų buvo šiose vie­ tose: Vilniuje. Dombrovicoje. Panevėžy. Jokimas Chreptavičius. Valstybės atžvilgiu senoji karta buvo kon­ servatyvi ir bajoriškųjų laisvių garbintoja. nes Vilniaus vysku­ pija tada apėmė visą didžiąją kunigaikštiją. 1793— trūkdavo pinigų. Ypač didelis jo nuopelnas buvo tas. — žmogus morališkai nesusiteršęs. t. 421 . Edukacinės Komisijos idėja buvo tikrai vykusi: tai buvo iš viso pirmas atsitikimas Europoj.

tokias valstiečiai turė­ davo ir eiti tiems dvarams. Tuo būdu miestiečiai pasidarė tokie pat beteisiai. kad jie sumokėtų daugiau mokesčių. Blogiausia. Mat. daug daugiau reikalauti iš valstiečių būdavo nepatogu. kad jie visiškai neturėjo jokių teisių. Jas apgriovė Rusija. kartais būdavo net jie patys apkaltinami maišto kėlimu ir. priešingai. kaip ir valstiečiai. Kiek geriau buvo b a ž n y t i ­ n i u o s e i r v a l s t y b i n i u o s e d v a r u o s e . yra neteisingas. Jos ambasadorius čia pasidarė visagalis. Lydai. kaip susitvarkyti. Miestai buvo net dar labiau suvaržyti. o 1776 m. kaip ir valstiečiai. kad Respublika laikantisi netvarka. o ypačiai po mokyklų re­ formos. Jei kartais koks seniūnas nenorė­ davo to laikytis. valstiečiams skųsti poną jo paties draugams ar giminėms buvo gana sunku. beveik nuolat Lenkijoje ar Lietuvoje buvo Rusų kariuomenės dalių. beveik vienin­ teliu jų verslu pasidarė smuklių laikymas. Tiesa. Stanislovo Augusto laikais valstybės gy­ venime pradėjo rodytis gerėjimo žymių — buvo padaryta reformų. Jei jie priklausydavo karališ­ kojo dvaro. visuomenės švietimas pakilo. Miestai. Pinskui. Valstiečiai dar labiau skurdo. Minskui. kiek tik ga422 Valstiečio sodyba XVIII amž. Mozyriui. tai jų teisėju ir valdovu būdavo jo savininkas (savivaldybės. Be to. skaudžiai nubaudžiami. kur nuomojo bajorų pastatytas smukles. darbas buvo pavestas vienam mokslintam Lenkijos 423 . Jie tik tuo tesiskyrė nuo vals­ tiečių. Pakilo net ekonominis gy­ venimas. Socialinis Lietuvos gyvenimas X V I I I amž. tik spaudė. jie priklausė pono. reikėdavo žinoti. Miestuose gyvenę ž y d a i taip pat skurdo. vadinamuo­ siuose inventoriuose. Baudžiavos panaikinimo klausimas. kad nėjo baudžiavos. Privatiniuose bajorų dvaruose jie buvo visiškoje pono valdžioje. gale Reformų kryptis. kad būtų galima pašalinti tą priespaudą. Kaunui.). kokias pa­ reigas eina valstiečiai: kai tekdavo tuos dvarus perduoti nau­ jam ponui arba kai tam tikra komisija tikrindavo dvaro pa­ jamas. Apie baudžiavos pa­ naikinimą bajorijos daugumas nenorėjo nė girdėti. Po I pada­ linimo buvo ketinta paruošti visų Respublikos įstatymų ko­ deksą. buvo spausdinama daugybė visuomenės santvarkos nagrinėja­ mųjų ir reformų siūlomųjų raštų. Daugelis jų išsikėlė į kaimus. arba vadinamosios magdeburginės. Trakams. Brastai ir Gardinui). Pasiskųsti nebuvo kam. o jei priklausydavo privatinio dvaro. jog senasis posakis. Tačiau visas tas judėjimas lietė tiktai bajoriją. kuri karskart vis labiau ėmė kištis į Respublikos vidaus reikalus. reikalaudavo daugiau. Šiaip. Bet vis dėlto perdaug toli nukrypti nuo inventoriuose pažymėtų pareigų. O visa tai pirštu prikišamai rodė bajo­ rijai. 1768 m.3. Naugardukui. darytas 1777 m. Volkoviskui. Atsirado net laikraščių. visi miestai buvo pavesti seniūnų priežiūrai. (Norblino braižinys. pla­ čiųjų visuomenės sluoksnių būklė beveik nepasikeitė. tatai vertė ją susirūpinti. o mokėjo mokesčius. ir ponas juos išnaudojo. pirmosios Čartoriskių reformos buvo tuojau apgriautos. pakvietus kariuomenę. Miestiečiais ir valstiečiais tuo tarpu niekas nesi­ rūpino. kiek iš jų imti mokesčio (V4 visų karališkųjų dvarų — seniūnijų ir tenutų — pajamų būdavo atiduodama kariuomenės reikalams). iš Vakarų atėju­ sios šviečiamosios literatūros įtakoj. nes ten vals­ tiečių teisės buvo surašytos tam tikruose aktuose. gale. tai valstiečiai galėjo skųstis. tai jų teisėju ir valdovu būdavo seniūnas. ir dažniausiai jie nieko nelai­ mėdavo. teisės buvo paliktos tiktai Vilniui. Žinoma. tenai reikėdavo žinoti. seimas iš visų mažesniųjų Lietuvos miestų atėmė savivaldybes. Įėjo. Kokios pareigos bū­ davo pažymėtos tuose inventoriuose.

O kadangi ižde pinigų tada nebuvo. nerimo. 4. bet ir daugybė plėšikų gaujų (jos dažnai dėjosi kovojančiais konfederatais. pasitardamas su visais mokytesniais žmonėmis. vėliau — Radomo konfedera­ cijos metu. Būdavo taip pat atsitikimų. be to. Valstybės pajamos per 1773—1775 m. taip pat buvo visiškai sunaikintos: daugumas valstybės dvarų buvo jų iš­ grobstyta (seimas tą patvirtino).). bėgdavo nuo savo ponų ir slapta apsigyvendavo kur nors tokiam dvare. Lietuvos refedidelis valstiečių globėjas. Ekonominio gyvenimo kėlimas Ūkis X V I I I amž. ligi bus sumokėtos dovanotosios pinigų sumos. kad jis buvo skiriamas abiem jungtinėm valstybėm: Lietuva nenorėjo išsiža­ dėti savo statuto. Pagaliau jis vėl buvo suardytas per vidaus karus. At­ leistiesiems valstiečiams parei­ gų buvo paliktos tiktai talkos. — šaukė bajorija. jie išgrobstė ir visus ižde buvusius pinigus. Ypatingai buvo sunykęs ūkis po didžiojo švedų karo. daug daugiau laimėjo. kad kitur geriau gyventi. Todėl kai kurie iš jų patys savo iniciatyva išlaisvino valstiečius. o atstovai. matydami. — savo priešus persekiojanti rusų kariuomenė.. Iš dalies atleido nuo baidžiavos kai 424 kurių savo dvarų valstiečius ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . konfederacijas ir rusų kariuomenės nuolatinį lankymąsi Stanis­ lovo Augusto valdymo pirmoje pusėje. Su tokiais laisvaisiais valstiečiais jie darė sutartis. vidury.ponui — Zamoiskiui. O kadangi 425 . Tuo pat metu buvo sukilę Ukrainos valstiečiai ir išpiovę daugybę bajorijos ir jų tarnų. Nelabai jis teatsipeikėjo ir vidaus sąmyšių pilname Saksų val­ dymo periode. bet ir nenau­ dinga patiems dvarininkams. Šiauliškiai buvo norėję net susidėti su jais ir bendrai kovoti. pagal kurias vals­ tiečiai apsiėmė dirbti pono žemę ir mokėti jam tam tikrą mokestį arba duoti tam tikrą dalį derliaus (pav. Ypač garsus buvo 1769 m. o mus — mužikais". Tai buvo neramūs tik ką prasidėjusios Baro konfederacijos laikai. palengvinančių valstiečių būklę ir paimančių juos įstatymo globon. Šiaulių ekonomijos vals­ tiečių sukilimas. vicekancleris C h r e p t av i č i u s ėmė iš visų savo atleis­ tųjų valstiečių 1Į3 derliaus). Jame buvo nuostatų. tai jiems buvo įkeisti valstybiniai dvarai. sau pasilikdami tik žemę. Kadangi projektas buvo iš anksto išspausdintas. pradžioje (žiūr. netoli Vilniaus) valstiečius atleido vien už piniginį mokestį ir net davė jiems savivaldybę. kuriomis Rusams pasidarbavę didikai „už nuopelnus kraštui" buvo apdovanoti milžiniškomis sumomis pinigų. susirinkę į seimą.). kai krašte šeimininkavo visoki rusų parsidavėliai. jų dvarų valstiečiai. t. Tuo metu pirmiausia kraštą naikino tarpuvaldžio kovos. kur nebebūdavo baudžia­ vos. Vienas artimiausiųjų jo bendradarbių buvo Lietuvos vicekancleris Jokimas Chreptavičius. kad valstiečiai kai kur net su­ kildavo. y. A t m e t ė j į s v a r b i a u s i a d ė l v a l s t i e č i a m s d u o d a m ų j ų p a l e n g v i n i m ų . nes į jų dvarus pribėgdavo valstiečių net iš užsienio. Iš tikro tie. dvaro sargyba ir važinėjimas Kanauninkas Povilas Bžostauskas. savo atskirų teisių). Baudžiavos naikinimas atskiruose dvaruose. „Mužikus nori padaryti bajorais. 384 psl. X V I I I amž. Kiti nenorėjo sekti ir net labai tuo piktinosi: mat. pa­ galiau visas kraštas buvo nuteriotas Baro konfederacijos metu: tada viską plėšė ir naikino ne tik būriai konfederatų ir rusų kariuomenė. kad valstiečių vergovė ne tik nežmoniška. buvo pateiktas seimui pa­ tvirtinti. Kodeksas (statutas) 1780 m. Paulovo rendorius kanauninkas Povilas dvaro valstiečių savivaldybės Bžostauskas visus savo kūrėjas (f 1827 m. tai bajorija šaukte šaukė ant jo dar seimeliuose. bet atvykusi kariuomenė labai žiauriai numalšino jų sukilimą. kurie buvo panaikinę baudžiavas. dvaro reikalais. bet iš tikro teužsiėmė tik plėšimais). atmetė jį net ne­ svarstę. Seimas priėmė eilę konstitucijų. Tačiau šiuo metu vienas kitas iš šviesesniųjų bajorų ir didžiūnų suprato. (Lietuvos bajo­ rija to kodekso įvedimui priešinosi dar ir dėl to. Bet vis dėlto tokių ponų buvo labai maža. Merkinės dvaro (prie Turgelių. padalinamąjį seimą. Jis dirbo kelerius metus.

Bet di­ džiausių užsimojimų šioje srityje parodė Tizenhauzas. Butrimavičius ir hetmonas Oginskis). bet didikai. rašalinės. buvo iškastas 7^2 mylių ilgumo kanalas. Buvo valoma nuo akmenų Nemuno ir Neries vagos. 1778 ir 1780 m.pinigų niekad nebebuvo. įkūrė pirmąją Lietuvoje metalo liejyklą (anksčiau buvo tik ginklų ir varpų liejyklų). Jo vadovybėje dirbo 30 žmonių su 24 staklėmis. stikliniai daiktai. Slucke įsteigta juostų dirbtuvė (juostos to meto rūbams buvo būtinas dalykas). Tuo pat metu daug dėmesio buvo kreipiama ir į vandens kelius.. o iš to įstatymo buvo įvykdytas tik vienas įsakymas. Buvo išvesta ir daug trumpesnių kelių. pagaliau šie buvo arba pirkliai arba bankininkai. Lietuvoje iš didikų savo dvaruose steigė 426 fabrikus Radvilos. Taip pat tuo metu buvo žinomos ir Radvilų laikomos medžio apdirbimo dirbtuvės. o visam krašte ypatingai garsėjo hetmono Mykolo Kazimiero Radvilos 1758 m. o visų vai­ vadijų bajorijai įsakyta nešioti tam tikros spalvos vietinės medžiagos mundierius. Sapiegos turėjo dideles audyklas. Tuo būdu Ne­ munas buvo sujungtas su Dniepru. Čia didžiausias darbas buvo sutvarkymas susisiekimo per nepereinamą pelkėtą Pagirį. Iš jos dirb­ tuvių dirbinių ypač išgarsėjo veidrodžiai ir kt. Kadangi visas aukštesnysis sluoksnis buvo užsikrėtęs vakarų Europos madomis. kas ir kaip turi prižiūrėti jo vykdymą. kaip kad. Nesvyžiuje buvo kilimų dirbtuvė. kuris jungia Ščarą su Jaselda. pirmoje pusėje. Antanas Tizenhauzas. Be to. ką norėjo. Labai dažnai bajorai versdavo valstiečius pirkti tam tikrą kiekį degtinės. Pasitaikydavo vienas kitas turtingesnis miestietis. ir iš Baltijos jūros į Juo­ dąją jau buvo galima patekti vandens keliu. Chreptavičius. Daug buvo rūpinamasi k e l i ų ir kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. Bet didžiausias darbas. kurie liko nebaigti. Tuo metu buvo pradėta ir daugiau darbų. 1776 m. Bet ir mundierių medžiaga labai dažnai būdavo užsie­ ninė. jo darbai ir nepasisekimai Tizenhauzas buvo gana turtingas ponas. kad nebereikėtų per upes kilotis keltais. Taip pat dažnai iš užsienio būdavo perkama medžiaga ir kareivių mundiruotei. Tai buvo Onos Sanguškaitės Radvilienės (kanclerio Karolio Stanislovo — f 1719 m. Oginskiai — kilimų dirbtuves. pasta­ tyta daugybė tiltų. Pramonės miestuose nebuvo jokios. Kanalas atsėjo apie 12 milijonų auksinų. nes tik jie turėjo pakankamai reikalingo kapitalo. Juo visiems mies­ tiečiams ir bajorijai buvo uždrausta taisytis užsienio medžiagomis. — našlės) dirbtuvės. Beveik visos tos dirbtuvės buvo įkurtos gudų srityse. tabokinės. Nešioti gražiąją Slucko juostą buvo garbė. tiek atskiri žmonės. keramika ir gobelinai. Sapiegos. Be to. galima sakyt. Vietos bajorijos rūpesčiu buvo išvesti du magistraliniai vieš­ keliai — iš Pinsko į Slanimą ir iš Pinsko j Voluinę (čia dau­ giausia pasidarbavo Pinsko bajoras T. ir prekybos balansas būdavo pasyvus. Tikro­ joje Lietuvoje iš pramonės. tebuvo tik kiekvieno turtingesnio bajoro laikomas bravoras. tačiau nė vieno iš jų nebuvo pramonininko. tai daugelis tų dvarų tuo būdu ir liko jų rankose. tiek valdžia. Oginskiai. būtent Dniepras—Vysla. lietęs vaivadijų uniformas. Lietuvos kiemo iždininkas ir artimas karaliaus bičiulis. valstybės iždas amžinai ištuštėjo. Tuo būdu bajorija pasidarė uniformuota. įvairios stalo reikmenės). akmens dirbiniai (pav. seimas išleido gyventojų išlaidų normuojamąjį įstatymą (lex sumptuaria). Todėl ir toliau visi dėvėjo. Pirmiausia buvo pagerinti visi senieji vieškeliai ir pradėti tiesti nauji. Tuo ėmė rūpintis tiek karalius. tačiau niekuomet nebuvo nustatyta. ponams buvo įsakyta savo tarnus taisyti kuo pigiausiai. tai iš užsienio reikėjo įvežti labai daug prekių. Miestiečiai rūpinosi tik kraštui reikalingų prekių atgabenimu iš užsienio. 5. Tuo būdu iš Juodosios jūros į Baltiją atsirado dar vienas kelias. seimuose tas įstatymas buvo pakartotas ir praplėstas. norėdamas sumažinti im­ portą ir paremti savąją pramonę. Tad. o vicekancleris Chreptavičius 1790 m. atliktas šioje srityje. pav. Karaliaus lėšomis buvo iškastas kitas kanalas. Dirbtuvės meistras ten buvo iš Konstantinopolio atvykęs armėnas. nes miestiečiai buvo per daug prispausti ir neturtingi. vertė eiti baudžiavą ar mokėti mokesčius. lyg atskirų pulkų kariai.. Pirmosios dirbtuvės Lietuvoje buvo įsteigtos dar XVIII amž. Tuo reikalu ne tiktai buvo kalbama ir spaudoje rašoma (buvo pra­ dėti leisti net specialūs ūkio reikalams skiriami žurnalai). Dirbtuves steigti pra­ dėjo ne miestiečiai. bet ir tai tik didžiuosiuose miestuose. Jį iškasė savo lėšomis hetmonas O g i n s k i s (todėl jis ir šiandien dar tebevadinamas Oginskio kanalu). kuris jungia Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu. Dėl visų tų priežasčių krašto ūkis labai sunyko. Pastangos ūkį pakelti prasidėjo po padalinimo. bet ir praktiškai veikiama. Kai karalius jam pigiai 427 .

Tizenhauzas buvo už­ simojęs padaryti Gar­ diną didžiuliu pramonės Antanas Tizenhauzas. IV. o visos kitos dirbtuvės buvo karaliaus ekonomijose. Šiauliuose buvo įsteigta drobės dirbtuvė. nesiskaitydamas su niekuo. Todėl daugelis juo buvo nepatenkinti. o ateičiai jie buvo ruošiami iš valstiečių tarpo. bet ir politikas. Net daugumą seimelių jis sugebėjo paimti į savo rankas. statęs net 2 pramonės priemiesčius. centru ir buvo čia pa­ 1765—1785 m. dirbtuvės betgi ėmė duoti nuostolių. skrybėlės. Valstybė po pirmojo padalinimo iki reformuojamojo seimo Rusų priežiūra. pora dirbtuvių buvo įsteigta Brastoje ir jos apylin­ kėje. ėjo per jo rankas. Visos padalinime dalyvavusios valstybės kartu. Ekonomijos iš jo buvo atimtos ir išnuomotos kitam. Tam tikslui jiems buvo įsteigta ir speciali bendrojo lavinimo mokykla. kortos. Tizenhauzas buvo ne vien pramonininkas. Veikiai jis įsteigė net 25 fabri­ kus. pakink­ tai. ko tik buvo rei­ kalinga Lietuvai. o kai 1780 m. Daugiausia ta teise ėmė naudotis Rusija. Jo įkurti fabrikai visai sunyko. Jo nuosavam Pasto­ vių dvare buvo įsteigtos tik drobės ir popieriaus dirbtuvės. nes patys negalėjo išsilaikyti. nei karalius nei Nuolatinė Taryba nieko negalėjo pa429 . Karaliaus palaikomas. Visa. karalius darė Lietuvoje. Be jos ambasadoriaus Š t a k e l b e r g o sutikimo. kur buvo su­ rinkta 300 berniukų ir 100 mergaičių. segtukai. kur iTizenhauzas buvo įrengęs fabrikų. Taip antai. Jis mirė. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas 1. Ilgai užtrukusi byla ir kaltinimas išeikvojus apie 800. jo priešai privertė karalių nuo jo nusitolinti. jis labai greit pasidarė pirmąja asmenybe Lietuvoje. Čia jis šeimininkavo. Dirbtuvėms specialistų buvo pakviesta iš užsienio. kilimai. tačiau daugumas dirbtuvių buvo sukon­ centruota Gardine. įvairios medžiagos. iš kurių ypač buvo garsi G o r o d n i c a . Gardino priemiestis.t. kojinės. o Rusija dar atskiru seimo patvirtintu aktu gavo teisę kontroliuoti Respublikos vidaus gyvenimą. o jų palaikyti niekas nesirūpino.išnuomojo visas Lietuvos ekonomijas (karaliaus pragyvenimui skirtuosius valstybinius dvarus). Mat. Tose dirbtuvėse buvo ga­ minamos įvairiausios gyvenimo reikmenės — adatos. jis sumanė pasidaryti pramo­ nininku ir pagaminti visko. tebeturėdamas kiemo iždi­ ninko titulą. kiemo iždininkas. karietos ir t.000 auk­ sinų jį visiškai sunaikino. kad jis yra išeikvojęs net iždo pinigų. (Sena graviūra'). Visoms toms dirbtuvėms įrengti reikėjo didelių sumų. ir Tizenhauzas turėjo bankrotuoti. seime pasirodė. ką 428 Gorodnica 1789 m. bet jau nebeidamas jokių pareigų.

kad jame daugiau šalininkų turėjo Rusijos priešai. bet atsakingi prieš seimą: seimui nepriimtiną menisterį karalius turėjo pakeisti. ministerių kabinetas. kad karalius siekiąs absoliutizmo. bijodamas Rusijos keršto. šių paskutinių reformų jis jau 1783—1791 m.000 kariuomenės (maždaug 1 / 3 to skaičiaus turėjo būti suorganizuota Lietuvoje ir 2 / 3 Lenkijoje). ketverių metų. o netrukus ir Švedija. baigusi šalka. Ilgai vis neatsirado progos pabandyt nusikratyti Rusija. tai pasi­ rodė. Rusijos priežiūra visiems padoresniems žmonėms. seimas atmetė pasiūlymą sudaryti karinę sąjungą su Ru­ sija ir. Šitaip seimas veikė net ištisus 4 metus ir per tą laiką pakeitė visą valstybės santvarką. Prie jų dėjosi ir visi tie. Visais svarbesniaisiais reikalais. Todėl didikai visą laiką įtarinėjo. 1791 — 1793 m. Karalius. Rusų įtakoje esančia valstybės organizacija. — Rusijos rankos jau „buvo suvaržytos. bet. Jie jautėsi skriau­ džiami ir visada buvo pasiruošę kovoti prieš Rusų įtaką. daugiau galios įgavo karalius. Jos vietoje buvo suorganizuota vadinamoji Į s t a t y m ų S a r g y b a . To susitikimo metu buvo sutarta. nes ji visada buvo pasiryžusi kiekvieną pasipriešinimą ginklu numalšinti. y. Reformų mintis. Toliau jis pradėjo kovą su senąja. Tatai buvo daroma 1788—1792 m. t. Rusija iš karto protestavo. buvo priversta nuty­ lėti. o ypač patriotiškai išauklėtam jaunimui atrodė ne­ pakenčiama. palyginti su ankstyvesniaisiais laikais. nesiskaitydama su Rusija. užsienio. norėdama įgelti Respublikoje per daug šeimi­ ninkaujančiai Rusijai. iš pradžių mėgino sulai­ kyti reformatorius ir dėl kiek­ vienos naujovės prašė Rusijos sutikimo. Rusijai paskelbė karą Turkija. Ministeriai turėjo būti karaliaus skiriami. Pakeliui (Kaneve) ji susitiko su buvusiu prieš 25 m. Bet kai susirinko seimas. Lietuvos kiemo mar­ nebespėjo įvykdyti. reformų mintį parėmė ir Prūsija. kad kitų metų seime karalius išgaus Respublikos su­ tikimą padėti Rusijai kariauti su Turkais.daryti. ėmėsi reformų. Pirmas jo darbas buvo nutarimas suorga­ nizuoti 100. Štakelbergas gaudavo įsakymą tokį palaikyti). nes.. — didikai kreipdavosi į Petrapilį. T i k kai 1787 m. kurie nepajėgė prisiplakti prie Štakelbergo ar prie pačios Kotrynos I I . Nepaisydamas karaliaus pa­ stangų. Ketverių metų seimo reformos Valdžios reforma. policijos. o Kotryna už tai ž a430 d ė j o l e i s t i padidinti Respublikos kariuomenę ir bent kiek praplėsti karaliaus valdžią. Dar kelerius metus Štakelbergo žinioje Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo laikoma rusų kariuomenė. 2. krašto mar­ karus. Ketverių metų (1788—1792) seimas 1787 m. Pir­ miausia buvo p a n a i k i n t a N u o l a t i n ė T a r y b a . Susirinkęs seimas pasirodė turįs labai plačių užsimojimų. Visi ministeriai turėjo būti b e n d r i L i e431 . Atrodė. nes. viena įtakingiausių reformipubliką savo kariuomenę ir su­ nio seimo vadų (f 1809 m. Joje buvo 5 ministerijos: vidaus reikalų. Tada Res­ publika galėjo laisviau atsidusti ir pabandyti padaryti reformų. Be jo pritarimo niekas negalėjo gauti net jokio žymesnio urėdo. karo ir iždo. savo mylimuoju Stanislovu Augustu. Tad šituo patogiu mo­ mentu reformų šalininkai ir bandė perorganizuoti visą valstybę. bet vėliau ir jis pats perėjo į reformų partijos pusę. Namie. arba reformų^ seime. o vėliau prieš Rusiją ruošėsi stoti ir Anglija.). Rusija nusiuntė į Res­ šalka. paėmė į savo rankas Nuo­ latinę Tarybą ir visą valdžią. Prūsijos palaikomas. Tuo būdu krašte šeimi­ ninkavo ambasadorius. neturėdama atlie­ kamų jėgų. — pav. Tačiau Ignas Potockis. Kotryna Dniepru keliavo aplankyt Rusijos neseniai užkariauto Krimo. Didikai laisvai šeimininkauti jau nebegalėjo: turėjo arba jam gerintis arba ieškoti protekcijos Petra­ pily (kuriam nors pasisekus prieiti prie Kotrynos. griovė visas reformas. norėdami gauti žymesnę ministeriją. kad tą padaryti bus juo lengviau. 3. jam pataikaudamas. nes jis mokėjo sugyventi su Štakelbergu ir.

Miestai gavo teisę net siųsti į s e imą s a v o a t s t o v u s su sprendžiamuoju balsu. karalius vėl suteikė laisvųjų miestų teises daugeliui mies­ telių. iždo ir policijos. kas eina už ar prieš tą konstituciją. — buvo nustatyta. Be to. kancleris. Seimo reforma. kad ji galėsianti būti pataisyta tik po 25 metų tam reikalui sušaukto specialaus seimo. viską sugriovė. Jo teisės buvo žymiai praplės­ tos: jis atgavo teisę laisvai d a l i n t i u r ė d u s . davusi jai savo ka­ riuomenės. kaip lygią su kitomis valstybėmis. o jų ministeriai turėjo tik antspaudus saugoti. Lietuvos referando» seimeliuose turi būti rius. kai Rusija suor­ ganizavo reformų priešų konfederaciją ir. kad viskas seim U O S e socialiniam gyvenime. Gegužės 3 d. Savaime aišku. Be to. Tačiau pilnas piliečio teises jie galėjo gauti tik t a p ę b a j o r a i s . Buvo bandyta padaryti reformų ir 432 433 . Lenkijos vicesprendžiama balsų daugumu. 1787-1791 m. Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas (Augusto I I I anūkas). kad visi miestiečiai tapo karšti reformuojamojo seimo ir pačių reformų šalininkai. kad seimely gali dalyvauti tik tie.t u v a i ir L e n k i j a i . Todėl vėlesnėje kovoje dėl reformų buvo tolydžio kalbama. buvo numatyta būsimuose sei­ muose dar daugiau miestiečių padaryti bajorais. Pirmasis pavelde j amasis kara­ lius turėjo būti Stanislovo Au­ gusto įpėdinis.. Šito centro valdžios sustiprinimo siekiant. . kad nebegalima bus grąžinti į baudžiavą tų. Be to. ku­ rios turėjo įvykdyti centrinių komisijų įsakymus. tie reikalai buvo palikti karaliui. 1791—1793 m. kurie turi savo že­ mės arba yra nuomininkai ir moka valstybei mokesčius. miestiečiai gavo teisę būti karininkais. bet ir atskiriems jungtinės vals­ tybės vienetams. Pagrindiniai reformos principai seimo buvo surašyti į 1791 m. Tatai vienodai lietė abidvi jungtines valstybes. . Daugiau teisių gavo m i e s t i e č i a i . kurie buvo jų netekę. buvo p a n a i k i n a m a e l e k c i j a i r sostas skelbiamas paveldėjamuoju. kuris būtų nesuderinamas su įstatymais (už tai jie turėjo atsakyti). reikėjo daug ko atsisakyti ne tik bajorijai. O norint valstybę sustiprinti ir tuo būdu padidinti jos reikšmę užsieny. Karalius neatsakė už nieką. bet vis dėlto bajorai buvo palikti vienin­ teliais pilnateisiais piliečiais. Bet reformuoja­ masis seimas dar nespėjo baigti savo darbo. be to. per kurias turėjo būti valdomas kraštas. prisivežę į seimelį iš savo dvarų plikbajorių.. Šių pa­ reiga buvo nedėti antspaudo ant jokio karaliaus rašto. Socialinės reformos. žymiausias reformų parO kad seimeliai būtų tvarkintijos publicistas (f 1812 m. svarstant miestų reikalus. priimtą konstituciją.). negalėtų nustelbti vidutinės bajorijos. reikėjo sustiprinti centro valdžią. Lietuvos Istorija. — būtent karo. kurie atleisti pačių dvarininkų. įkurti jų pačių renkamieji teismai. . Pro­ vincijoms administruoti visuose pavietuose buvo suorganizuo­ tos vadinamosios t v a r k o ­ m o s i o s k o m i s i j o s . buvo įsteigtos trys taip pat b e n d r o s k o m i s i j o s . Tas pats seimas jau nemaža turtingesnių mies­ tiečių padarė bajorais. 28 „ „. 4. Reformos ir Lietuvos valstybės reikalai Ketverių metų seimo reformų pagrindinis tikslas buvo nusi­ kratyti Rusijos globa ir Respubliką pastatyti Europos valstybių tarpe. . gesni. Nustatyta. Visų reformų seimas nespėjo įvykdyti. Visi miestai buvo suor­ ganizuoti apygardomis. Buvo pa­ daryta reformų ir seimo darbui sutvarkyti. Nebuvo tik užsienių ir vidaus reikalų komisijų. o v a l s t i e č i a i ir toliau liko beteisiai baudžiauninkai. Ta konfederacija dėl jos akto pa­ skelbimo vietos yra vadinama Targovicos konfederacija. Pirmiausia buvo p a n a i k i n t a s liberum veto. gegužės 3 d. Priimtoje konsti­ tucijoje buvo pasakyta. kaip vykdomieji vyriausiosios val­ džios organai. — kad susivaržę didikai Hugonas Kolontajus. be to. konstitucija. Tai buvo pačios ministerijos. taip pat vy­ riausiąją kariuomenės vadovybę ir teisę skirti visus aukštuosius karininkus. Buvo tik nustatyta. Kadangi buvo stengiamasi viską centralizuoti.

buvo nustatyta. pav.. 1792 m. seimas pertraukė sa­ vo darbus ir visą gyni­ mąsi pavedė karaliui. Viskas sugrįžo į senąją būklę. Lietuvos konfederacijos organizatorius. apie 60. čia tu­ rėjo posėdžiauti ir visos komisijos. Visa centro valdžia — ministeriai ir komisijos — buvo įvesta bendra. nors per ją buvo patogiau žygiuoti prieš Turkus. kad visuose bendruose valdžios organuose p u s ė n a r i ų t u r i b ū t i l e n k ų . o kai kuriais atžvil­ giais valstybių atskirumas net dar padidėjo.000 karių. bet Lietuvos pinigų kasa buvo pa­ likta Lietuvoje. Seimui reikalaujant. bet kadangi seimas buvo konfedera­ cinis. Targovicos konfederacija (1792—1793 m. Ji taip pat atšaukė iš Var­ šuvos nuo I padalinimo ten buvusį ir labai įkyrėjusį savo amba­ sadorių Stakelbergą. prie Sieniuchos) paskelbė konfederacijos aktą. rusai esą jų sąjungininkai. Daugiausia pagalbos jie laukė iš Rusijos. tai lenkų dauguma privertė lietuvius nusileisti. kad seno­ viškai kas trečias seimas buvo paliktas Lietuvoje (Gardine).000. Tokiais pat šūkiais buvo organizuojamos konfederacijos ir pavie­ tuose.tai buvo ardoma ir Lietuvos savarankiškoji valstybės orga­ nizacija. o visą valdžią joje paėmė konfe435 . Opozicionieriai. o tuo tarpu jos tebebuvo surinkta vos Vysk.) Konfederacijos pradžia. ji ėmė trauktis.000 kariuo­ menės. Kotryna net išsi­ gabeno Lenkijoje įrengtus savo kariuomenės sandėlius ir nebesiuntė savo kariuomenės per Lenkų Ukrainą. Ši konfederacija lie­ tė tiktai Lenkiją. seimas ne­ buvo vieningas. Bet tuojau po to Vilniuje buvo suorganizuota to­ kia pat Lietuvos konfe­ deracija. nes ir per 4 seimo veikimo metus nebuvo tam pa­ siruošta. karas su Turkais buvo baigtas. o k i t a p u s ė l i e t u v i ų . jos turėjo perimti į savo rankas valdžią Karas ir Rusų lai­ mėjimas. Livonijos vyskupas. Rusija tylėjo ir elgėsi atsargiai. Rekrūtus rinkti Lietuvoje buvo galima tik į Lietuvos. kuri ėjo prieš visas reformas — už senąją santvarką. Lietuva labai greit buvo rusų užimta. 1781 — 1794 m. kuri pasiskelbė prisidedanti prie Tar­ govicos konfederacijos. kada seimas turėjo rinktis Lietuvoj. sugrąžino ir senąjį Lietuvos Lenkijos valstybių atskirumą. Karo lauke buvo pastatyta vos apie 45. Tuo būdu ketverių metų seimas bandė pabaigti uniją ir Lietuvą galutinai sulieti su Lenkija į vieną valstybę. ir viskas buvo balsuojama. Be to. Buvo nutarta surinkti 100. 434 Bet kai tik 1792 m. Prasidėjus ka­ rui. atvykę į Targovicos miestelį (Ukrainoje. Tuos dvejus metus. ir ta pati buvo dar nemokyta. o Lenkijoje tik į Lenkijos kariuo­ menę. Bet kol buvo nebaigtas karas su Turkais. kad komisijos būtų atskiros. tam tikslui buvo išsiųsta 64. Iždai buvo sujungti. Kariuomenė buvo palikta atskira kiekvienoje valstybėje. Jie skelbėsi einą sugrąžinti seimo sulaužytų krašto laisvių. Juozas Kasakauskas. Negalėdama atsilaikyti prieš rusus. reikalaudami. Dalis reformų priešininkų pareiškė protestą ir išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. Darydamas reformas. Lietuvos tik tiek buvo atsižvelgta. buvusią bendrą Edu­ kacinę Komisiją: vietoje vienos buvo sudarytos dvi atskiros Lietuvos ir Lenkijos komisijos. Targovicos konfederacija net perskyrė nuo 1773 m. Lietuvos atstovai seime ilgai spyriavosi. Gintis buvo sunku.000 rusų kariuomenės. kur buvo nutarta suorganizuoti re­ formoms priešingą konfederaciją. Rusija vėl pasiryžo veikti. Tačiau Targovicos konfederacija. 5. Tuojau visi didieji reformų priešininkai buvo sukviesti į Petrapilį. Lietuvos kariuomenės likučiai pasitraukė į Lenkiją.

buvusi po I padalinimo. Tuomet. Austrija čia negalėjo padėti. Po keleto mė­ nesių įvyko sukilimas. kaip ir 1772 m. jos buvo atskiros Lietuvai ir Lenkijai. siūlydamasis užleisti jos anūkui Konstantinui sostą. nes nebebuvo vilties laimėti. ir Prūsija buvo įsitikinusi.000 Lietuvoje ir 10. Kaip pirmą padalinimą patvirtinusiame seime. Kariuo­ menės buvo palikta 5. kad valstybės priešaky liktų ka­ ralius: mat. palikus bajoriškąją demokratiją. Tada karalius kreipėsi į Kotryną. esantieji tarp abiejų Prūsų karalystės dalių. Po to visi didieji re­ formų šalininkai emigravo į užsienį.) buvo padaryta karinė sutartis. kurie troško visiškai sunaikinti ketverių metų seimo reformas ir sugriauti karaliaus valdžią. kuri nesutiko leisti jai užimti Dancigo ir Torno. 7. bet net išlygintos ir labai praplėstos jos sienos. kad. Rusijai reikalaujant. Tačiau Rusijai buvo patogiau.) ir reikėjo tatai padaryti. Tam tikslui Gardine buvo sušauktas seimas. kuris pastatė savo valdžią. Kaip ir seniau. visa valdžia atiteko konfe­ deratams. Dabar tarp Prūsijos ir Rusijos jau ėjo derybos. taip ir šitame šeimininkavo Kotrynos ambasadorius. tačiau ši atsisakė padėti. ir tolimesnis valstybės likimas jau priklausė nuo sve­ timųjų. Lig šiol čia šeimininkavo konfederatai. kurie komandavo konfederatus. Buvo atgaivinta Nuolatinė Taryba ir tada veikusios karo ir iždo komisijos. Taigi minėtame Gardino seime (1793 m. reikėjo dar su­ tvarkyti likusios Respublikos vidaus gyvenimą. Todėl 1793 m. laikant jį savo įtakoj. Karalius pa­ galiau prisidėjo prie konfederacijos ir sulaikė savo kariuomenės veiksmus. vadovaujamas Kosciuškos. Karalius tuo tarpu kreipėsi pagalbos į Prūsiją. Be to. o Rusija bijojo. Tuo būdu prieš pirmąjį Respublikos padalinimą buvusi perskirta Prūsų Bran­ denburgo valstybė dabar turėjo būti ne tik galutinai sujungta į vie­ ną plotą. kad tik ji paliktų seimo padarytąsias reformas.) Tuo metu. tarp Rusijos. o didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos visa Minsko vaivadija ir dalis Vilniaus. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m. lengviau prižiūrėti visą vals­ tybės politiką. Mat. Todėl Rusija norėjo sugrąžinti tokią tvarką. su apkarpyta Respublika reikėjo padaryti naują taikos sutartį. Prū­ sija savąsias irgi tuojau okupavo. anksčiau Prūsija seimą rėmė tik dėl to. Prūsija gali privirti daug košės ar net sugriauti visus laimėji­ mus. tektų skaitytis su daugybe ponų. privertė viską patvirtinti. Dabar buvo atskirta ir anksčiau buvusi bendra Edukacinė Komisija. kuria P r ū s i j a i turėjo tekti dideli Lenkijos plotai. Buvo sudaryta naujoji valstybės konstitucija.. Grasydama padaryti taiką su Prancūzija.) Rusija pasirašė dalybų su­ tartį. o daugelį suvaldyti visada sunkiau. bet priešintis buvo sunku: Kotrynos atstovas Ziversas (Siewers) keletą atstovų areštavo. 436 Rusija sau tenkančias žemes tuo metu jau buvo užėmusi. Ziversas. Prūsija ir Austrija tada kariavo su revo­ liucine Prancūzija. Mat.deratai. kol neprisidės prie konfederacijos. atpalaidavusi rankas ir įsikišusi į Respublikos reikalus. Bet Kotryna nenorėjo su juo nė kalbėti. Prūsijos ir Austrijos ėjo derybos dėl tolimesnio Respublikos likimo. kai seimo sukurtoji valstybės valdžia buvo su­ griauta ir atiteko konfederacijai (ši savo centru padarė Gardiną). o netrukus po to buvo atliktas paskutinis Res­ publikos padalinimas. su kuria seimo (1790 m. 6. iš karaliaus ir seimo tereikėjo gauti tik padalinimo patvirtinimą. su ja buvo padaryta puolimo bei gynimosi sutartis. Valstybės santvarka po II padalinimo Išgavus iš seimo padalinimo patvirtinimą. (sausio 23 d. nes buvo įsivėlusi į karą su Prancūzijos revoliucionieriais. kuria buvo grąžinta santvarka. Prūsija išgavo Austrijos ir Rusijos sutikimą. 437 . o kai kurių atstovų sunaikino dvarus. R u s i j a i pagal sutartį turėjo atitekti Lenkijos Ukraina. kad norėjo įgelti Rusijai. likusioji jos dalis arba turėjo pereiti Rusų žiniai arba turėjo būti atleista. pagaliau visą seimą apstatęs kariuomene ir į salę su­ vedęs rusų karininkus.000 Lenkijoje. kad po šito karo teks ir jai šis tas. Bet šita naujoji santvarka neilgai tegyvavo. kokia buvo po I padali­ nimo. Naugarduko ir Brastos vaivadijų. kad jai būtų ati­ duotas Dancigas su Tornu ir kai kurios kitos Lenkijos sritys. Jis dar bandė prie­ šintis. Austrija bijojo likti viena prieš Prancūziją.

Jam gyventi buvo paskirtas Gardinas. Lenkijoje dar tebebuvo ir dalis Prūsų kariuomenės. Suki­ lėliai stengėsi įtraukti į sukilimą visą kariuomenę. Rusija su Prūsija ir Austrija. Krokuva ir Varšuva buvo išvaduoti iš rusų. kur ir mirė (1798 m. išleido atsišau­ kimų. Kosciuška. pasižymėjęs Amerikos nepriklauso­ mybės kovose generolas. tai Rusų ambasadorius reikalavo kuo greičiausiai įvykdyti seimo nu­ tarimą dėl kariuomenės — pa­ likti jos tiktai 15. (Moniuškos paveikslas). o Kotrynai mirus (1796 m. nepavyko suorganizuoti stiprios pajėgos. norėdamas sukelti valstiečius. Čia taip pat apsigyveno ir Kotrynos ambasadorius (Igelstrom). Vilniuje buvo nuteistas ir pakartas rusų pastatytas Lietuvos hetmonas Simanas Kasakauskas. 1794—1796 m. taip pat okupavo dalį Lenkijos. 1794 m. Daugelis buvusių žuvusios valstybės veikėjų emigravo arba kartu su Kosciuška pakliuvo į Rusų kalėjimus. Stanislovas Augustas buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. Tačiau kai kurie kariuomenės vadai atsisakė atleisti savo dalis. kur karinę vadovybę paėmė pulkininkas J a s i n s k i s . Sukilo taip pat ir Lietuva. o Lietuva beveik visa atiteko vienai Rusijai. Trečiasis Respublikos padalinimas 1795 m. ir juos paleido tik Kot­ rynos įpėdinis caras Povilas.).). — sutarė pasidalinti visą valstybę.8. kuris savo žinioje turėjo net 30.). Prie jo buvo suorga­ nizuota vadinamoji T a u t o s Taryba.000 kariuomenės. 439 . tik visas kairysis Nemuno krantas (Užnemunė) atiteko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje iki Napoleono laikų (žiūr.000. Jurgio Vašingtono draugas. Dabar daugiausia veikė iš emigracijos grįžę buvusieji reforminio seimo vadai ir kari­ ninkai. Kadangi krašte visur virė nepasitenki­ nimas rusais ir buvo ruošiama­ si prieš juos sukilti. prasidėjus sukilimui. kuri. Greit Vilnius. Netrukus po to buvo likviduotas ir visas sukilimas. žadėdamas visiems. Stanislovas Augustas Gardine. Veikiai prie sukilimo prisidėjo ir miestiečiai. suki­ limo vadas. Lenkijos dabar po gabalą teko visoms trims valstybėms. Rusų belaisvis (f 1817 m. prie sukilimo prisidėjusiems. jis buvo perkeltas į Petrapilį. Bet vis dėlto 438 Tadas Kosciuška. Vėl užėmę visą kraštą ir sunaikinę sukilėlius. skubiai pradėdami ginkluotą pasipriešinimą. Po vieno mūšio sužeistas Kosciuška pateko į nelaisvę. Sukilėliai visą valdžią atidavė generolui K o s č i u šk a i (jis buvo kilęs iš Naugar­ duko vaivadijos ir laikė save lietuviu).) ir nepriklausomybės galas Po seimo karalius ir Nuolatinė Taryba iš Gardino grįžo į Varšuvą. kuri nugalėtų Rusų ir Prūsų kariuomenes. kurie Varšuvoje pakorė keletą rusams parsidavusių ponų. Kosciuškos sukilimas (1794 m. laisvę (tokių atsišaukimų buvo išleistų ir lietuviškų). žemėlapy).

Smolenskas ir kt. jos sienos žymiai susiaurėjo. Liublino seime taip pat dideli plotai buvo priskirti prie Lenkijos. X V I I amž. Rusų įvestoji tvarka Lietuva Rusų valdžioje A. 1721 m. Rusai senųjų krašto savivaldybių nepanai­ kino. Po 1831 m. Savivaldybės.ŠEŠTOJI DALIS nigaikštiją (1807 m. Švedų valdytoji Livonija atiteko Rusijai.) Lietuva ir Lenkija taip pat prarado beveik visą Livoniją. kai pra­ sidėjo rusinimo pastangos. kuriose buvo atskiri valdininkai ir teismai. sukilimo jos autonominė konsti­ tucija buvo pakeista. Joje taip pat buvo t e i s m o r ū m a i . bet tebepriklausė Varšuvos. Nuo to laiko ir Užnemunė virto paprasta Rusijos provincija. Per pirmąjį padalinimą Rusija užėmė Latgalą. Gubernija buvo administracijos vienetas. Tačiau. Napoleono galybei žlugus. Siena su Maskva dar keitėsi keletą kartų.) nemaža dalis tų žemių vėl sugrįžo Maskvai (Smolenskas). sukilimo buvo visiškai pa­ naikinta. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į a p s k r i t i s . Po padalinimų visos didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės atsidūrė Rusų valdžioje. prie jos buvo priskirta ir Užnemunė. kurie prižiūrėjo žemesniuosius teismus. Andrusavos taika (1667 m. Nuo to laiko siena su Rusija jau nebesikeitė iki pat padalinimų. Po kiek laiko jos buvo sujungtos į vieną L i e t u v o s g u b e r n i j ą . kuriai buvo paliktos gana plačios teisės. Respubli­ kai liko tik Latgala (vadinamoji Livonijos vaivadija) ir leninė Kuršo kunigaikštija. Vė­ liau. J į valdė Vilniaus generalgu­ bernatorius. Lietuva pirmoje X I X amž. Batoro ir Zigmanto Vazos laikais daugumas prarastųjų žemių buvo atgauta (Polockas. rusai jas ėmė vadinti R u s i j o s š i a u r ė s v a k a r ų k r a š t u . 2. Kai Napoleonas sudarė Varšuvos ku440 Rusų valdžia. o ne Vilniaus general­ gubernatoriui. pradžioje (1629 m. Tik viena Užnemunė (Suvalkų kraštas) teko Prūsams. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje XV amžiuje didžioji Lietuvos kunigaikštija buvo pasiekusi didžiausią savo teritorinį išsiplėtimą. St. Visos tos trys gubernijos iš pradžių ir Rusų valdžios buvo vadinamos L i e t u v o s g u b e r n i j o m i s . Zemiausiasis luomas buvo valstiečiai baudžiauninkai. Paskutinių Gediminaičių laikais dideli Lie­ tuvos žemių plotai atiteko Maskvai. Tik valstybinių dvarų valstiečiams buvo įsteigti tam tikri teismai apskrityse ir gubernijose. X V I amž.).). Be to. o po trečiojo padalinimo jai atiteko ir Kuršas.) ta kunigaikštija buvo pavadinta Lenkų karalyste ir pateko į Ru­ sijos carų valdžią. Tačiau. Vienos kongrese (1815 m. pirmuoju luomu buvo laikoma bajorija. Kaip ir anksčiau. pusėje 1. valdomas g ub e r n a t o r i a u s i r g u b e r n i j o s v a l d y b o s . kurie tebebuvo visiškoje ponų valdžioje. B a j o r i j a i vadovavo apskričių ir gubernijų m a r š a l ­ k o s . o po 1863 m. bet netrukus vėl buvo pa­ dalintos net į 3 — V i l n i a u s . Toliau ėjo m i e s t i e ­ č i a i . K a u n o i r G a r d i n o — gu­ bernijas. kurie turėjo savo magistratus ir savo teismus. Kas treji metai bajorija galėjo rinktis į s e i m e l i u s Apskrities seimely ji svarstydavo savo reikalus ir išrinkdavo atstovus į apskrities įstaigas. ten būdavo renkami atsto441 . Šitoks padalinimas jau liko iki pat Rusų valdymo galo. Visos po trečiojo padalinimo Rusijai teku­ sios žemės iš pradžių buvo padalintos į dvi g u b e r n i j a s — V i l n i a u s ir S l a n i m o . o 1569 m. kuri atiteko Švedams. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I.

jokių palengvinimų kraš­ tui nedarė. M i e s t i e č i a i savo magistratus ir teismus taip pat rink­ davosi patys. tekusių Prūsijai per I ir II pa­ dalinimus. Napo­ leonas I. Tačiau Rusų valdžia. kai kurios iš jų net nukentėjo. Lietuvos bajorija pasistengė šituo momentu pasinaudoti. Tuo tikslu pas Napoleoną į Tilžę buvo nuvykusi net slapta Lietuvos bajorų delegacija.). per trečiąjį padalinimą taip pat tekusios Prūsijai. Kunigaikščiu buvo paskirtas Saksų karalius. Tilžėje padaryta su Aleksandru I taika (1807 m. kurie nepajėgė sumokėti mokesčių. Su ta misija buvo pasiųstas ap­ sukrus diplomatas. Daugelis šeimų. nugalėjęs Austriją. 1807 m. čia veikusį net iki 1840 m. keršydama už palankumą Napoleonui. caro pakeltas senatorium M y k o l a s K l e o f a s O g i n s k i s (buvęs paskutinysis Lietuvos iždi­ ninkas).) palaidojo Lietuvos bajorų viltis. kad prie Varšuvos kunigaikštijos bus prijungtos ir Ru­ sijos valdomos lenkiškosios žemės. 3. Momentas buvo gana patogus: bu­ vo aiškiai matyti. Visas kraštas jau iš seno buvo apdėtas dideliais mokesčiais. prijungė prie Varšuvos kunigaikštijos dalį Galicijos (1809 m. 442 Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Nemune prie Tilžės (1807 m. Visa Lenkų visuomenė tuo tarpu jau aiškiai stojo už Napoleoną ir turėjo vilties. Kotryna II buvo įvedusi joje ir rusų teisę (įstatymus). įkūrė nepriklausomą Varšu­ vos lenkų kunigaikštiją. Ji bu­ vo sudaryta iš Lenkijos žemių. tardavosi savo rei­ kalais ir galėjo kreiptis į gubernatorių (bajorai savo reikalais galėjo kreiptis net į carą). Varšuvos kunigaikštijos įkūrimas sukėlė vilčių nusikratyti Rusų valdžia ir Lietuvoje. Užėmusi Lietuvą. Varšuvos kunigaikštija kartu su Saksonija įėjo į Na­ poleono protektorate esančią Pareinės valstybių sąjungą. Jo misija pasisekė: mokesčiai buvo palengvinti ir su443 . susikom­ promitavo prieš Rusų valdžią.). kai Napoleonas. Kai Lietuvoje buvo vartojamos skaudžios valdžios represijos. ir iš Lietuvos Užnemunės. nes Napoleonas nenorėjo kariauti su caru Alek­ sandru I (1801 — 1825 m. nugalėjęs Prūsiją. buvo paimti į valdžios globą. ku­ rių sūnūs pasiskubino įstoti į Napoleono kariuomenę. Tik vieni valstiečiai neturėjo jokių savivaldybės organų. Jie patys valdė miesto turtą.). todėl carui buvo svarbu turėti bajoriją savo pusėje.vai į gubernijos seimelį. Gausus Vilniuje sušauktas bajorijos suvažiavimas nutarė pačiam carui išdėstyti sunkią savo būklę. kuris vedė priešingą motinos linijai politiką. kad naujas karas su Napoleonu neišvengiamas. (tada buvo įvesti rusų įstatymai). kurie buvo bent 5 kartus didesni už kitų Rusijos kraštų mokes­ čius. Projektai atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją. Lietuvoje veikusios teisės. Jų viltys dar labiau sustip­ rėjo. daugelis dvarų nepajėgė jų sumokėti.). bajo­ rijos tarpe kilo sumanymas rasti modus vivendi. Daugelis dvarų. grąžino Lietuvai senąjį jos statutą. birželio 25 d. kuris patenkin­ tų ir Rusų valdžią ir bajoriją. Bet iš to nieko neišėjo. o šis savo rėžtu rinkdavo gubernijos vadovybę ir atstovus į visas gubernijos įstaigas. Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją Varšuvos kunigaikštija ir Lietuvos bajorijos viltys. Bet jos įpėdinis Povilas I (1796—1801 m.

Per pasikalbėjimus jis pareikšdavo jam daugybę komplimentų. Mat. d. Todėl Lietu­ vos atgaivinimo klausimas nebuvo paliestas nė 1812 m. kad tuo būdu kelias Nepoleono įtakai Lietuvoje būtų už­ kirstas.). tik kai kuriuos ponus apdovanojęs Rusijos ordinais. Pa­ galiau gal didžiausia tam kliūtis buvo lenkų klausimas. tam tikslui 1811 m. Napoleonas su kariuomene persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir greit nužygiavo į Vilnių. klausomą tribunolą (mat. Paskelbęs karą. Kadangi caras.lyginti su kitų Rusijos sričių mokesčiais. Lietuvos kuni­ tada aukščiausioji instan­ gaikštijos atgaivinimo projekto auto­ cija buvo Rusijos senatas). Carui Aleksandrui I Lietuvos atstatymo pro444 jektas buvo nebenaujas. Rusų imperijos senatorius. o to ne­ padarius. o Petrapily prie caro turėjo būti tik atskira Lietuvos reikalams kanceliarija.). Jis pats tuo tarpu pradėjo rūpintis. kad ši nepultų į Napoleono glėbį. o visos vietos turėjo būti pavedamos tiktai kunigaikštijos piliečiams. rius (f 1833 m. jose taip pat visą laiką veikė Lietuvos statutas). jo valdomieji lenkai irgi būtų nerime. Bet iš tikro tie planai jam nerūpėjo. Jis daug kartų buvo jo svarstytas su ar­ timu bičiuliu A d o m u Č a r t o r i s k i ų . juo buvo norima nesugriauti Lietuvos bajorijos vilčių. Su jais išsikraustė ir Oginskis ir kiti Rusijos globos šalininkai. Iš visos Lietuvos rusai pa­ sitraukė be mūšio. sudaryti didžiąją Lie­ tuvos kunigaikštiją (įsidė­ mėtina. kad krašto valdžia nieko nesanti padariusi patraukti bajorijai į savo pusę. jis siūlė pa­ likti toje kunigaikštijoje Lietuvos statutą be jokių apribojimų ir įsteigti nuo Petrapilio visiškai nepri­ Mykolas Kleofas Oginskis. Kiek vėliau buvo paruošti keli numatomos kunigaikštijos konstitucijos projektai. įtei­ kė carui memorialą — ku­ nigaikštijos sudarymo pro­ jektą. Be to. ku­ riose veikė Lietuvos statu­ tas. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos klausimas Napoleono žygio išvakarėse. o atsisvei­ kindamas Oginskiui pareiškė. bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono glo­ boje. Patsai Oginskis dėl to pasidarė populiariu bajorijos vadu. kad į ją buvo siū­ loma įterpti ir Voluinės. nes dar tebebuvo neaiški karo pabaiga. 445 . buvo Lenkijos ribose: mat. kad caras jau sutikęs at­ gaivinti kunigaikštiją. nuolat klausinėdavo. Pagal juos visi reikalai kunigaikštijoje turėjo būti atliekami lenkų kalba. sukūrus Lietuvos kunigaikštiją. kuris tuo tarpu su savo kariuo­ mene stovėjo Vilkavišky ir jau buvo paskelbęs Rusijai karą. Bet Napoleonui pirmučiausia rūpėjo. Lietuva Napoleono žygio metu (1812—1813 m. bet vengdavo pažadų. Bajorijos atsiunčiamoms de­ legacijoms jis nieko tikro nežadėjo. Juo buvo siūloma iš 8 Rusijos gubernijų. Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą. kad be savarankiškos organizacijos kraš­ tas negalįs sudaryti kariuomenės. juo labiau. įteikė konkrečius pasiūlymus ir naują memorialą. tai Oginskis tame antrame memoriale ir pabrėžė. carui at­ silankius Vilniuje. kuris vadovavo vi­ sam lenkų judėjimui. kiek Lietuva galėtų duoti jo armijai maisto ir kareivių. Ogins­ kis nurodinėjo. Po triukšmingų puotų jis išvyko iš Vilniaus. pasitaręs su žymesniaisiais Lietuvos ponais. Tačiau caras niekad nieko tikro nepasaky­ davo Oginskiui. Tuo tarpu bajorijoje plito gandai. Pagaliau Oginskis. paskutinysis Lietuvos iždininkas. kurios nuo 1569 m. Bet tai tebuvo tik diplomatiškas atsikalbėjimas. kad iš buvusių didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mių būtų sudaryta autonomiška valstybė. joje turėjo būti savi ministeriai ir Vilniuje gyvenąs caro vietininkas. kuriam tuo metu rūpėjo ne­ išvengiamas karas su Napoleonu. kad Lietuvos reikalų neleidusi sutvarkyti laiko stoka. būtų reikėję ir Rusijos valdo­ mąsias Lenkijos žemes priskirti prie nepriklausomos Varšuvos kunigaikštijos (tatai carui būtų buvę labai nenaudinga). kiek Lie­ tuva galėtų pastatyti kariuomenės. Podolės ir Kijevo sritis. Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti lai­ kinę savo valdžią.

entuziazmo pa­ gauta. Bet viltis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje greit ėmė gesti. Pats Napoleonas į visas pastangas žiūrėjo abe­ jingai. Bado ir didelių šalčių vejamas. kad bus daug daugiau sudaryta ka­ riuomenės. Tą pakvietimą ypač karštai sutiko Vilniaus universiteto jaunuomenė. kad jis vis nieko aiškaus nepasakė dėl Lietuvos ateities. Pagaliau per Kauną ji pasitraukė į Prūsus. liepos 14 d. 447 Napoleono kariuomenė keliasi per Nemuną ties Kaunu. Kauną. Lietuvos bajorijoje vėl kilo judėjimas. Pasitraukus Napoleono kariuomenei. kuri ketino sujungti visas Respublikos žemes. kad jos viltys ir ištikimybė jam priklausančios iki mirties. Laikinė Lietuvos vyriausybė pasitraukė kartu su Napoleo­ no kariuomene ir apsistojo Drezdene. Tuojau po unijos atnaujinimo iškilmių jis išžygiavo iš Vilniaus į Maskvą. kaip į valstybės užuomazgą. Nugalėjus Napoleoną. Lietuvą buvo pavadinęs priešo kraštu — iš visos Rusijos jos neišskyrė). Toji vyriausybė turėjo tvarkyti krašto reikalus ir parūpinti armijai maisto. nepasigailėjo jos nė ru­ sai. Tačiau jam nebuvo lemta nei savo galybės atgauti nei grįžti atgal į Lietuvą. Be to. ji pradėjo formuoti ir Lietuvos kariuomenę — 4 pėstininkų ir 5 raitelių pul­ kus. Visa Europa sukilusi jį nu­ galėjo ir net pašalino iš Prancūzijos. siunčiamą prieš Napoleoną. Napoleono pavesta. o jos kara­ lium pripažintas caras. Apskaičiuojama. O taip sunaikintas kraštas dar turėjo maitinti didžiulę Rusijos ar­ miją. Napoleonas tikėjosi. Rusų valdžios sugrįžimas. Tas jo apsivylimas daug prisidėjo. — per Vil­ nių.). ir. Bet bajorija į laikinę vy­ riausybę žiūrėjo. Jos iniciatyva 1812 m. ėmė rūpintis atnaujinti unijos ryšius su Lenkija. Be to. Po žiauraus mūšio prie Berezinos pavedęs kariuomenę savo maršalui Miuratui. naujas Europos pertvarkymas buvo sprendžiamas V i e n o s k o n g r e s e (1815 m. tur būt. kuri skelbėsi norinti sujungti į vieną kūną visas buvusios Respubli­ kos žemes ir visus kvietė į bendrą darbą. Tam tikslui tarpu be galo plėšė kraštą (jis pats. Kaip tik tuo metu Varšuvoje susidarė bajorijos konfederacija. pilnas ligonines sergančių ir sužeistų. nes nenorėjo įžeisti Austrijos ir. kai kuriems iškėlė bylas ir atėmė dvarus. ta­ čiau Napoleono šalininkai tuojau buvo pradėti persekioti: nepa­ bėgusius į užsienį išsiuntė į Rusiją. Jis nepatvirtino Varšuvos konfederacijos. netrukus žuvo ir visa Napoleono galybė. Tokių iškilmių įvyko ir kitur. Kad ir buvo caro paskelbta amnestija. kad tikrojoje Lietuvoje (to meto Vilniaus gubernijoje) turto buvo sunaikinta apie 20 milijonų rublių. Varšuvos ku­ nigaikštija buvo paversta L e n k ų k a r a l y s t e . Apiplėšusi gyventojus. grįžo atgal. Išbadėjusi ir nuskurusi ka­ riuomenė pakeliui viską plėšė. dar tikėjosi susitaikinti su Rusija. Apskritai per vadinamąjį prancūzmetį Lietuva labai nuken­ tėjo: apiplėšė ją Napoleono kariuomenė. ji čia paliko daug iš Rusijos atsinešto grobio. tuojau buvo sugrąžinta senoji Rusų valdžia. Marijampolę ir Varšuvą jis parskubėjo į Paryžių rinkti naujų jėgų.Laikinės Lietuvos vyriausybės priešaky atsistojo grafas Soltanas.500 lavonų. Ypač nuo jos nukentėjo Vilnius. Paskui Napoleoną atslinko į Lietuvą ir jo kariuomenės likučiai. Jo kariuomenė tuo 446 . buvo įvestos rekvizicijos. Tačiau jis nerado taikos nė tenai. Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas pasi­ žadėjimas atnaujinti uniją. Lietuvos kunigaikštijos klausimas žuvus Nepoleono imperi­ jai. o bazilijonų vie­ nuolyne net 7. skelbdamas karą. Tuo tarpu ji dar tebetikėjo Napoleono žvaigžde ir prieš likviduodamasi pareiškė.

Prūsija per trečiąjį padalinimą gautąsias žemes pavadino N a u j a i s i a i s R y t p r ū s i a i s . Užnemunėje Napoleono kodek­ sas. Kaip visoje kunigaikštystėje. pradžioje Universitetas ir švietimo apygarda. O ten tuo tarpu kaip tik buvo palaipsniui naikinama baudžiava. Bet visos pastangos buvo tuščios. 448 Vyskupystė. Tiek Aleksand­ ras I. siekęs atgaivinti Lietuvos ku­ nigaikštiją. Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. Jos visos buvo padalintos į Plocko ir Balstogės departamentus. nes jie buvo sulyginti su visos Prūsijos valstiečiais. tikėdamasi. 1818 m. Norėdama atskirti ją nuo Vilniaus ir Žemaičių vyskupų įtakos. būtent Užnemunė (Suvalkų kraštas). be to. kaip veikusios. Užėmę Lietuvą. prie jos priklausė visos buvusios Lietuvos kunigaikštijos žemės ir. Tuo būdu skirtingai nuo visos Ru­ sijos gyveno tiktai ta Lietuvos dalis. Vienos tokios apygardos centru buvo Vilnius. bet jau ir ponas nebegalėjo jų nei parduoti nei dova­ noti (nebent tik su visu dvaru kam galėjo parduoti ar pado­ vanoti). o pietinė — Vilniaus vyskupijai. rusai švietimo įstaigų nepanaikino. Kilnotis laisvai jie dar negalėjo.. kuri buvo patekusi j Len­ kų karalystę. — žinoma. Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės departamentui. Prūsija buvo Napoleono užimta. jie čia išliko ir panaikinus Lenkų karalystę. Šiaurinė Užnemunės dalis anksčiau priklausė Žemaičių. taip ir Užnemunėje buvo įvestas Na­ poleono kodeksas. 4. Se­ noji santvarka čia buvo panaikinta. (1801—1825 m. be to.) visada atsakydavo. bet jos centras visą laiką buvo Vilnius). Tačiau vyskupas stengėsi ginti Bažnyčios teises ir su valdžia nesugyveno. Tačiau per trumpą vokiečių valdymą vokietinimo pa­ stangos nedavė didesnių vaisių. kad jis bus jai pa­ lankus. Rusi­ joje įsteigė švietimo ministeriją ir visą imperiją padalino į 6 švie­ timo apygardas. Netrukus bu­ vo padaryta nauja reforma. Užnemunė taip pat pasiliko Lenkų karalystėje. Apygardos viršininku — kuratorium buvo pa­ skirtas caro Aleksandro jaunystės draugas ir artimas patarėjas L i e t u v o s I s t o r i j a . Visos mokyklos liko veikti. tiek Mikalojus I (1825— 1855 m. ir Vyriausioji Mokykla buvo pava­ dinta u n i v e r s i t e t u (1803 m. 29 449 I . Valstiečių būklė Prūsų valdžioje palengvėjo. 5.Caras Aleksandras I. Podolė ir Kijevo sritis (vėliau tos apy­ gardos ribos buvo kaitaliojamos. Prūsijos valdžia naujai įgytąjį kraštą bandė vokietinti: tam tikslui paskyrė vokiečius valdininkus. Prūsijos valdžia įsteigė atskirą. kokias turėjo Prūsijos bajorija (o absoliutiškai valdomoje Prūsijoje bajorija jau nebedaug beturėjo teisių). Tik Vyriausioji Lietuvos Mokykla dabar buvo pa­ vadinta V y r i a u s i ą j a V i l n i a u s M o k y k l a i r buvo pašalinti kai kurie rusams neištikimi profesoriai.). Užnemunė Varšuvos kunigaikštystėje ir Lenkų karalystėje. dėl to jam teko net nukentėti. — tebeveikia dar ir dabar. tiesiog popiežiaus priklausomą vyskupiją V i gr i u o s e (1798 m. labai papildytas. Naujasis caras Aleksandras I (1801 — 1825 m) 1802 m. 1807 m. Pir­ muoju vyskupu valdžia pasirinko garsųjį pamokslininką Prienų kleboną pralotą Karpavičių. Tais pačiais metais Užnemunė buvo priskirta prie Varšuvos kunigaikštystės. ji buvo perkelta į Seinus). kuriuo valstiečiai buvo atleisti nuo baudžia­ vos. pradėjo kraštą ko­ lonizuoti: buvusiose valstybinėse ir bažnytinėse žemėse įkur­ dino daug įvairių kolonistų. dar Voluinė.). kur veikė Napoleono įstatymai. tik be žemės. To pat siekė ir vokiškos mo­ kyklos. Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje Užnemunė Prūsų karalystėje. Žuvus Napoleono galybei. surištą su ta Lenkų karalyste. kad Lietuva tesanti Rusijos provincija ir todėl jos negalima prijungti prie Lenkijos. ir bajorai gavo tik tokias tei­ ses.

Kadangi daugelis profesorių buvo nelenkai. pasirodę rusams neištikimi. kad lenkai ten tesą tik atėjūnai ir kad todėl negalima jiems leisti toliau lenkinti krašto. 1831 m. Lenkiškas universiteto cha­ rakteris. jų tebuvo vos apie 150. ypač slavofilams. tiek uni­ versiteto vadovybė buvo uolūs lenkai. jos bajorija jau buvo aplenkėjusi. Rusams užimant Lie­ tuvą. Buvo pašalintas net universiteto rektorius. Ka­ dangi karo metu universitetas buvo sunykęs. Dabar jie jautėsi turį vieną bendrą priešą. Bet švietimo ministeris pirmiausia pasirūpino apvalyti jį nuo rusams nepalankaus ele­ mento. Pastangos rusinti universitetą. Tam tikslui jie reikalavo pa­ keisti visą Vilniaus apygardos švietimo sistemą. Drauge buvo atgaivinta ir kadaise Edukacinės Komisijos įsteigta mokytojų seminarija. Jo vietą už­ ėmė ištikimas caro tarnas N o v o s i l c e v a s . Vyriausiosios Lietu­ dėjėjų rūpesčiu buvo sulenkin­ vos Mokyklos rektorius. kad didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės n u o a m ž i ų b u v u s i o s r u s ų k u l t ū r o s į t a ­ k o j e . Bet tiek kura­ torius Cartoriskis. garsus tos visos Lietuvos mokyklos. Tuomet valdžia pasiryžo jį visai panaikinti ir 1832 m. dabar buvo pradėti skirti. kad iš universiteto negalima laukti ištikimumo valdžiai. ir jos jau nebegalima buvo nuslopinti. Tuo pat metu labai išaugo ir studentų skaičius: tuojau po Na­ poleono karų. Iš pačios studentijos parinktiems šnipams buvo pavesti sekti jos gyvenimą. Lenkiškasis universitetas ir taip pat jo prižiūrimos len451 . Kad per jas nebūtų skleidžiamos valdžiai nepalankios mintys. todėl veikiai visos vie­ tos buvo užimtos lenkų. Universitete dėstomoji kalba buvo lenkiškoji. Universitetas vėl senoviškai susitvarkė ir veikiai išgarsėjo. ligi tol ren­ kami. uždarė. Apygardos kuratorius Cartoriskis (1824 m. kurie kaip tik tuo metu Petrapily susiorganizavo į draugiją. Napoleono antplūdžio metu universiteto studentija pasirodė karščiausia senosios Respubli­ kos atgaivinimo šalininkė. Tačiau lenkiškasis universiteto charakteris 450 vis tiek nesusilpnėjo. Todėl po karo Rusų valdžia ėmė rū­ pintis tą lenkiškosios kultūros centrą paimti į savo įtaką. Tuo pat metu įsteigtas Vilniaus universitetas taip pat priklausė apygardos kuratoriui ir turėjo prižiūrėti visas apygardoje esančias žemesniąsias moky­ klas. Apie pasipriešinimą kultūrinei lenkų veiklai Lietuvoje nebebuvo nė kalbos. Be to. Universiteto rektoriai. kaip geriausioji lenkų mokslo įstaiga: su juo nebegalėjo lygintis nei Lenkijos nei Rusijos mokslo įstaigos. Jie skelbė. Dabar išsigelbėjimo ir valstybės atgaivinimo viltis tebuvo bendrai veikti su lenkais. Toks universiteto klestėjimas nepatiko rusams. Profesoriai. Nepriklau­ somojo gyvenimo laikais nors bajorija ir didikai buvo sulenkėję. daugumas studen­ tijos ir profesorių buvo išvažinėje. suki­ limas parodė. ypač lotyniškai ir prancūziškai.) buvo priverstas pasitraukti. astronomas (f 1810 m . ir visi raštai bu­ vo pradėti rašyti rusiškai. su kuriuo bendrai reikėjo kovoti. Lietuviškumas Vilniaus universitete. ir Vil­ niaus universitetas pasidarė grynai lenkiška įstaiga ir lenkų kultūros skleidėju Lietuvoje. ) . Taip pat Čartoriskio ir jo pa­ 1780—1799 m. tai po karo caras įsakė sutvar­ kyti universitetą pagal senąsias teises. tai iš pradžių daugelis kursų buvo skaitoma įvairio­ mis kalbomis. profesoriams buvo įsakyta iš anksto pateikti švietimo ministeriui paskaitų konspektą. Tautiškoji len­ kų idėja universitete ir studentų bajorų tarpe jau buvo įsi­ galėjusi.500. bet vėliau išaugo iki 1. tačiau savo kraštą norėjo išlaikyti savaimingą. jis ėmė kontroliuoti ir profesorių paskaitas.A d o m a s C a r t o r i s k i s . Jis tuojau pa­ naikino lenkų kalbą universiteto kanceliarijoje. Susirūpinta ir studen­ tija. Slavofilų pastangos nenuėjo niekais. Tačiau visos tos priemonės mažai tepadėjo. garsus mokslininkas Jonas Sniadeckis. Martynas Odlanickis Počobutas. jos ir baigė galutinai lenkinti Lietuvos bajoriją. buvo pašalinti. Bendroji nelaimė ją dar labiau suartino su lenkais.

Savo tyrinėjimus jis paskelbė ir atskira knyga — „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę" (1806 m. ypač Kara­ liaučiaus universitete. Prūsuose. Rusijos ir totorių istorijos smulkmenų. uk­ mergiškis kunigas K s. kurioje ragina gelbėti lietuvybę. Iš Krokuvos atėjo į Vil­ Adomas Jurgis Čartoriskis. Ten iš pareigos jos mokąsi dvasininkai ir tie pasaulininkai. kuri rinktų tautosaką. Kad Vilniaus universitete būtų dėstoma lietuvių kalba. senienas ir rūpintųsi leisti liaudžiai ir kunigams reikalingas lietuviškas knygas. lietuvių kalbos mo­ koma jau keli amžiai. Užnemu­ nėj) ir Prūsuose. Bauža savo knygoje kaltina Lietuvos bajoriją.. Ypač juo buvo 'susižavėjęs D. 453 .). Toji kadaise galingos tautos kalba galinti paaiškinti daugelį Lietuvos. iš dalies ir Karaliaučiuj lietuviškai esą atliekami net prekybos reikalai. Tik jis maža tekreipė dė­ mesio j krašto tautiškumo klausimą. Kaip į tą memorialą pažiūrėjo Čartoriskis. Nemaža lietuviškai kalbančių esą ir Lenkų karalystėj (t. jis siūlo įsteigti Lietuvą mylinčių ir lietuvių kalbą mokančių draugiją. Kantrimas savo memoriale kuratoriui Čartoriskiui rašo. iškilo projektas įkurti Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą (1822 m. nėra žinių. Projekto autorius buvo universiteto bibliotekininkas K. be to. kad ji nesirūpi­ nanti savo kalba. ir vadovybei nebebuvo kada galvoti apie savo darbo plėtimą. Mat. Šito sąjū­ džio metu. ne be sąryšio su Baužos darbais. patyrinėtų jų praeitį ir šį tą praneštų Mokslo Mėgėjų Draugijai Krokuvoj. Herderis ir Goethė parodė savo susidomėjimą lietuvių tautosaka. nių prašymas. tačiau turinti mokytis lenkiškai. ir universitetas pasidarė jos p r a e i t i e s ir j o s k r a š t o t y r i n ė j i m o c e n t r u . o vėliau iš Rėzos leidinių pa­ žintoji lietuvių tautosaka sudomino pačius žymiuosius mokslininkus. kaip tik tuo metu prasidėjo rusų reakcija prieš lenkiškąją universiteto linkmę.kiškosios mokyklos lenkino dar išlikusią nesulenkėjusią smul­ kiąją bajoriją ir j mokyklas patenkančius valstiečių vaikus. kad arčiau Vilniaus švietimo apygardos kuratorius lietuvių stovįs universitetas (1770—1861 m. isto­ rikas profesorius L e l e v e l i s . kas pasiekta. jis įrodinėja. Kalti esą ir dvasininkai. tiek ateiviams uni­ versiteto nariams daugiau­ sia rūpėjo politinė krašto praeitis. kurie ruošiasi teisėjais ir policijos valdininkais. — visuomenė seniai pageidaujanti.). rašo Kantrimas. Lietuvių kalbos katedros klausimas universitete. T i k to meto Vilniaus universiteto garsenybė. reikėjo tik rūpintis išlaikyti tai. Tokį pra­ nešimą Krokuvoje padarė Vilniaus universiteto garbės narys. Kad lietuvių kalba nežūtų. o iš dalies ir Vilniaus vyskupijos klierikai. Tačiau didžiosios Lietuvos kunigaikštijos tradicijos dar tebe­ buvo gyvos. Kantrimas. Tačiau projektas nebuvo įvykdytas. kuri žuvusi dėl nelemtų istorinių aplinkybių. Katedros vedėju buvo numatytas raseiniškis mokslintas ba­ joras Uvainis. kad nekurianti savos literatūros. turėtų mokytis ypač Že­ maičių. ne jo kultūra: be­ veik visi tarė Lietuvą esant neabejojamai lenkiškosios kultūros kraštą. Lietuviškai. didesnėje lietuviškųjų gubernijų dalyje kaimiečiai kalbą lietuviškai. ir nebran­ giai teatseitų. Bet tuo pačiu metu va­ karų Europoje iš Rugio. galima lengvai įvykdyti. su ja panoro susi­ pažinti ir lenkų mokslinin­ kai. y. Be to. įrodinėjo Baužos lietuvių kildinimo iš gerulių nemoksliškumą. kurie ir moką. Be lietuvių kalbos ten negalima užimti klebonų ir valdininkų vietu. B a u ž a . P o š k a . kad lietuvių pro­ senoliai buvę Romos nukariautojai geruliai ir kad senovėje jie tu­ rėję didelę literatūrą. kurie nesimoką lietuviškai. Tilžėj. kad galėtų susikalbėti su ponais. Lenkijos. o verčią 452 lietuvius mokytis lenkiškai. Prūsijos. o tatai. o. Esą. Klaipėdoj. kurie norį gauti vietas lietuviškose apskrityse. kur esanti speciali katedra. Kai Lesingas. dalis mokytojų seminarijos mokinių. tose srityse lietuviškai atliekama dalis pamaldų ir lietuviškai žmonės mokomi tikybos. esą.). Liaudis tebekalbanti lietu­ viškai. esą. pats globojęs lietuviškosios kultūros palaikus savo Baubly ir rašęs žemaitiškai. nenorį lie­ tuviškai kalbėti net tie. iš to turėtų naudos ir tie. Tiek Lietuvos kilimo. Baužos mintys sukėlė didelį atgarsį mokslininkų ir lietuvių veikėjų tarpe.

Nors universitetas buvo grynai lenkiškas. Todėl jie beveik buvo lygūs su smulkbajoriais.) ir dviejų tomų „Lietuvos istoriją" (išspausdintą tik 1893 m. kurį paskatino Vilniaus universitetas. Patys rusai bandė steigti ir savo pradžios mokyklų. ėmė domėtis viskuo. veikiant Edukacinės Komisijos moky­ kloms. bet valstybės valdymo inicia­ tyva iš jos jau buvo atimta. tačiau nesi454 ėmė išlaikyti mokyklų. Edukacinės Komisijos turtai buvo valdžios per­ imti. buvo D a u k a n t a s ir V a l a n ­ č i u s .). Norbutas parašė pirmąją didžiulę (9 tomų) Lietuvos isto­ riją. Todėl.) parašė pirmą savo istorinį veikalą — „Darbus senovės lietuvių ir žemaičių" (išspausdintą vos 1929 m.Universiteto reikšmė Lietuvai. Neužmiršo jie nė savo kal­ bos. Kraševskis. Bajorija tebebuvo laisva ir tebeturėjo savivaldybę. — abudu Vilniaus universiteto auklėtiniai. sukilimo. Edukacinė Komisija teprižiū­ rėjo tik mokymą. Valančius taip pat parašė pirmą savo istorinį vei­ kalą — „Žemaičių vyskupystę" (2 tomus. jis turėjo di­ delę reikšmę ir Lietuvai. susipratę lietuviai. kurios liko. Rusų valdžia Edukacinę Komisiją paliko. tie patys raštai kiek vėliau labai paveikė iš liaudies tarpo kilusią lietuviškąją inteligentiją. išidealizavę Lietuvos senovę. Tuo tarpu jau nuo X V I I I amž. Kitos Lietuvos mokyklos X I X amž. ji labiausiai gaivinosi ta išidealizuotąja seno­ ve. Daukantas dar tebestudentaudamas (1822 m. 1848 m. pradžioje. iš­ kilo gausi lenkų romantiškoji literatūra. pradžioje Žemaičiuose visuomenė buvo kiek kitokia. kas sava. Kovodama dėl savo tautos teisių. kai univer­ sitetas jau buvo uždarytas. ji tik tu­ rėjo politines teises ir galėjo užimti valstybines vietas. pra­ džioje pasirodęs visuotinis susidomėjimas lietuvių kalba ir lie­ tuviškosios rašliavos pagyvėjimas Mažojoje Lietuvoje (kaip tik 455 . išauklėjo Lie­ tuvos bajoriją. ir X I X amž. bet ji išlaikymą tedavė tik vienai Vilniaus Vyriausiajai Mo­ kyklai. — iki pat smarkios rusifikacijos pradžios. o ne baudžiauninkai. negu kitose Lietu­ vos dalyse.). ir lenkiškai kalbėdama. o save laikė tik lenkiškos kultūros lietu­ viais. Todėl ir Kudirka į mūsų himną įrašė: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia". rinko senienas. Todėl kaip tik šituo metu prasidėjo m o k s ­ l i š k a s L i e t u v o s i s t o r i j o s t y r i n ė j i m a s i r bu­ vo išspausdinta nemaža istorinių veikalų. nepaisant Rusų valdžios pastangų. kūrė muziejus ir t. buvę aiškioje Vilniaus uni­ versiteto dvasios Įtakoje. nes visur buvo įvesta sunki baudžiava. gerbė ir mylėjo savo tėvynę Lietuvą. Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. Tai buvo pirmieji mokslo veikalai. parašyti lietuviškai. daugelis mokyklų išnyko. tačiau jiems nesisekė. Tačiau būdami neturtingi. Ir vėliau. Kai rusai užėmė Lietuvą. Universitetui sukėlus susidomėjimą Lietuvos senove. Jų tad raštai. ėjusių paskutiniais Respublikos gyvenimo metais. Kondratavičius ir daugelis kitų. kuri prasi­ dėjo po 1863 m. Vėliau jis dar parašė „Būdą senovės lietuvių" (1845 m. Šitą sąjūdį dar labiau sustiprino susidomėjimas lietuviš­ kumu. Rusų valdžioje visų būklė pakitėjo. Čia bajorijos buvo labai daug. — rusų mokyklos Lietuvoje dides­ nės reikšmės neturėjo. 6. nes jos buvo taikomos rusams pravoslavams. t. bajorai čia tebebuvo nenutolę nuo liaudies ir tebekalbėjo lietuviškai. buvo pa­ vestos išlaikyti vienuolynams. švietimas Žemaičiuose buvo pakilęs. galo. kuri beveik visas temas ėmė iš Lietuvos istorijos. tačiau. mylėdami savo kraš­ tą. daugelis jų iki pat rusų valdymo pradžios tebebuvo činšininkai. Tos mokyklos. Ir neturtingų bajorų tarpe atsirado apsišvietusių žmonių. Taip pat universiteto įtakoje kiek vėliau Lydos bajoras T. Čia ypač pasižymėjo universiteto auklėtiniai Mickevičius. Daug labiau pablogėjo valstiečių būklė. o pradžios mokyklas ir toliau iš­ laikė parapijos. bet ji daugiausia buvo neturtinga ir mažai kuo tesiskyrė nuo valstiečių. apie jį susibūrusi krašto ir jo seno­ vės mylėtojų grupė liko Vilniuje ir iki pat Muravjovo laikų varė Lietuvos tyrinėjimo darbą.). kurie. kurių Lietuvoje beveik nebuvo. Valstiečiai čia taip pat buvo geresnėje būklėje. Dėl karų. kuri. Pirmieji tikri. būdamas Lietuvos centre. vienas kitas pradėjo bandyti žemaitiškai rašyti ir rinkti savo krašto padavimus ir įvairias senienas. o vėliau — universitetui. Lietuvos kilimo jo profesoriai ir stu­ dentai iš tradicijos ir iš savo krašto meilės daug dėmesio kreipė į Lietuvos praeitį. Iš antros pusės. joje tebuvo apie 80 mokyklų.

kuriuo ragino bajoriją parodyti daugiau žmoniškumo ir rūpintis valstiečiais. neišspausdinti. kad galėtų veržtis iš nusistojusios santvarkos formų. Tautiškasis ju­ dėjimas vėl atgijo ir šį kartą jau nebepasiliovė. Įsivieš­ patavus rusams.). — Rėza išleido Duonelaičio raštus. K. nes lietuviškasis elementas dar nebuvo tiek susipratęs. Ypač pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dva­ ruose. Todėl veikiai nauji politiniai įvykiai — skaudžiai rusų nu­ malšintas 1831 m. Lietuviškai rašė Poška. Valstiečiams buvo uždrausta kam nors pasiskųsti. t. o rusai įvedė mokestį nuo žmogaus (nuo „dūšios"). Poškos Baublys. prakortuoti. tačiau neskelbė jokių — 456 nei socialinių nei tautinių — idėjų. Stanevičius. Z abitis N e z a b i t a u s k a s išleido lietuviškųjų knygų bi­ bliografiją. panorėjęs į katorgą išsiųsti ir vėl susigrąžinti. 7. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai. Anksčiau buvo mokėta nuo valdomosios žemės ir nuo „dūmo". Be to. D. paliai Skaud­ rinių ir vertimų liko rankraš­ vilę. Rašto vertimą (1816 m. bajorai ir ku­ nigai pradėjo spausdinti nau­ jų maldaknygių. Kasakauskas išleido atsišaukimą (1800 m. Mylėdami savo kraštą. ta­ čiau čia tokie nežmoniški papročiai buvo retas dalykas. Įsitraukę į tą sąjūdį. žmonės vie457 . Poška iš tuščiavidurio ąžuolo t a s . pats vykupas buvo karštas žemaičių patriotas ir uolus švietimo rėmėjas. Jis taip pat bandė rašyti ir Lietuvos istoriją. šie tuojau čia įvedė savo papročius ir ėjo pavyzdžiu Lietuvos bajorams. D. pradžioje Valstiečių būklė. — toliau jie nesiekė. čiuose. o D. pradėjo įsigalėti jų baudžiavos papročiai ir Lie­ tuvoje. Tuo pat metu net pradėta lietuviškai kurti ir versti sve­ timų kūrinių į lietuvių kalbą. Net Poška. buvo padidinti ir valstiečių mokesčiai. tik ragina kantriai nešti savo naštą. jos dar tebestovi. jo raginami kunigai prie bažnyčių steigė mokyklas. Valstiečių klausimas X I X amž.tuo metu — 1818 m. buvo renkamos se­ nienos ir seni istoriniai doku­ mentai. žemaičiai pirmiausia susirūpino kalba. kurių daugumas buvo išdalinta rusų generolams. Sumanymai panaikinti baudžiavą. Visi to sąjūdžio bajorai. su ku­ riais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas: galėjo juos pardavinėti. nuo sodybos. Taip pat nepaprastai valstiečius vargino rekrūtų pareiga (vyrus paimdavo į kariuomenę net 25 metams). nes jie.). nė neketina jo kurs­ tyti. apdainuodamas mužiko vargus. P o š k a net ėmė rašyti žemaitišką žodyną ir tam tikslui rinko senas knygas. Lietuvai patekus į Rusų valdžią. kuriose buvo įtaisyti kitų. žymiai pa­ blogėjo. Be to. kad ir rūpinosi lietuviškosios kalbos grynumu. tačiau daugumas jų kū­ muziejėliai. Poška savo Baubly įtaisė net senienų mu­ ziejų. Klemen­ 1812 m. jie b u v o ž l u ­ g u s i o s s e n o s i o s v a l s t y b ė s p a t r i o t a i i r kartu s u visa bajorija svajojo apie jos atgaivinimą. Kad nebūtų darkoma žemaičių kalba. sukilimas — sustabdė tą judėjimą. S. giesmynų ir elementorių. anot vyskupo. Par­ davinėdavo net išskirdami vyrus nuo žmonų ir tėvus nuo vaikų. o netru­ kus — 1825 m. Bijotuose. V i l e n t a s i r nemaža padarė 3 trobeles. kad ir mylėjo savo kraštą. Vilniaus vysk. ir gražus Žemaičių bajorijos tautiškasis sąjūdis apmirė. Nors ir Lie­ tuvoje tuo metu nebuvo jokių valstiečius ginančių įstatymų. „yra mūsų artimi ir broliai. Jis išleido savo lietuviškąjį Šv. — ir išgarsėjusį savo dainų rinkinį). Nauja priespauda kil­ nesniųjų žmonių tarpe sukėlė užuojautos valstiečiams. Stanevi­ č i u s — lietuviškų dainų rin­ kinį. tik prasiveržus j viešąjį gyvenimą iš lietuviškojo kaimo kilusiai inteligentijai. y. Žemaičių tautiškojo ir kultūriškojo judėjimo centras buvo vyskupo Juozo Arnulfo G i e d r a i č i o rezidencija — A l s ė ­ d ž i a i .

Kai 1803 m. o 1817 m. Ypač radikalus pasirodė Ukmergės apskri­ ties (pavieto) seimelis. K a r p i s atleido be žemės net 7. sukilimas Slaptosios organizacijos Lietuvoje. Tuo būdu tas klausimas nebebuvo pajudintas iki X I X amž. atleido ir kai kurie kiti bajorai. Vals tiečių atleidimo klausimą vėl išjudino 1816 m. Ginčai pagaliau išardė visą sei­ melį. kaip kad buvę Europos vakaruose. Tačiau neilgai laisvi išbuvo ir šitie atleistieji: vieni anksčiau. kad. kad baudžiava naikinama Mažojoje Lietuvoje (1807 m. (Mašinsko paveikslas). o iš Petrapilio po to atėjo perspėjimas. Instrukcijoje savo atstovams į guberni­ jos seimelį ukmergiškiai aiškiai reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos. savo manifeste pabrėžė. Ne tiktai paprastas žmoniškumas baudžiauninkams. tai keletas bajorų tuo pasinaudojo ir mirdami testamentais atleido savo valstiečius. 8. antrosios pusės. Kai prieš bajorijos pa­ stangas įgyti daugiau laisvių prasidėjo Rusų valdžios reakcija ir persekiojimai. Vienas joniškėlietis I g. Taip antai. Ir iš tikro 1817 metų seimeliai rinkosi baudžiavos pa­ naikinimo šūkiais. Tuo pat metu apie valstiečių atleidimą pradėjo galvoti ir Lietuvos bajorai. nos su mumis prigimties. kaip ėję. kurioje baudžiava buvo vėliau panaikinta (kartu su Lietuva ir visa Rusija). kaip grįžo į ją ir prieš rusams užimant kraštą atlei­ stieji (žr. Tuo tarpu valstiečius pasiekė žinios apie laisvės sumany­ mus. Tik prasidėjusio su­ kilimo metu valstiečiai vėl gavo vilčių. y. Tuo būdu vėl atsirado valstiečių činšininkų. liedami prakaitą". 424 psl. bet ir pavyzdys. Baudžiavos panaikinimą siūlė ir Oginskis savo būsimosios didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos projekte. kai rusai pradėjo spausti Vilniuje klestėjusi 459 Rekrūtas atsisveikina su savo šeima. tikėjosi tuo būdu atsikratyti karo nuvargintiems valstiečiams reikalingų pa­ šalpų ir atsikratyti valdžios bylų dėl rekrūtų. caras „laisvųjų artojų" įstatymu leido iš baudžiavos atleisti valstiečius. į kurią buvo patekusi ir lietuviškoji Užnemunė.). kad jų būklė bus pa­ gerinta. ženg­ damas į sostą. kurie pranašavo. Atsirado tokių. kraštas nušvisiąs revoliucijos ugnimi.). Tačiau Vilniuje gubernijos seimely dėl to kilo didelis triukšmas. baudžiavos pa­ naikinimas Estijoje.Bet kai po to bajoriją prislėgė nusivylimas ir rusų kerštas. Ypač už bau­ džiavų panaikinimą stojo Vakarų idėjomis susižavėjusi jaunuo­ menė. kad bajorija be vy­ riausybės žinios tokių opių klausimų nesvarstytų. labiau nuskurdę. Vieni jų iš to tikėjosi pigių darbininkų. o taip pat ir iš Vakarų ateinančios prancūzų revoliu­ cijos idėjos veikė Lietuvos bajoriją.000 valstiečių. kad ji buvo panaikinta Napoleono sukurtoje Varšuvos kunigaikštijoje. — Kurše ir Vidžemėje. kad valstiečiai savo pa­ reigas eitų ir toliau. t. jie vėl buvo grąžinti į baudžiavą. tik be žemės. 458 . kaip įvykdyti tą atleidimą. ji matė. seimeliuose. paskelbus laisvę. Lat­ vijoje be Latgalos. apie valstiečių būklės palengvi­ nimą daug buvo kalbėta ypač Napoleono žygio į Rusiją metu. 1831 m. Nesulaukdami laisvės. kiek laiko buvo liautasi galvoti apie palengvinimus valstiečiams. Baudžiavos panaikinimo klausimas 1817 m. kiti vėliau. jie nerimo ir visą kaltę metė ant savo ponų. kiti. kurie mums darbuojasi. vieno tikėjimo.). Tuojau buvo pradėta svarstyti. Tas klausimas tuo ir pasibaigė. Todėl caras Mikalojus I (1825—1855 m.

Taip buvo auklėjamas jaunimas. Tuo pat metu prasidėjo kratos ir kitose vietose. Napoleono nugalėtojai 1815 m. Prof. Pagaliau.t. siuntinėjo jiems savo raštų ir t. Bajorija ėmė nerimauti ir tartis. kad ir maišto keliu. Vienas Vilniaus gimnazijos mokinys ant lentos užrašė: „Te­ gyvuoja gegužės 3 d. tų pačių tikslų organizacija — N e n a u d ė l i ų D r a u g i j a (Towavzystwo Szubrawc6w). ku­ rie tą darbą trukdė. jos savaime kėlė nepasitenkinimą tais. norėdami savo karalystę išvaduoti iš Rusų caro valdžios ir suvienyti visas iki pirmojo padalinimo turėtąsias žemes. išvaduoti savo kraštą iš Rusų jungo. Lenkų sukilimas. jame skaudžiai išplakdavo savo visuomenės ne­ rangumą ir apsileidimą. kurio paskaitų su­ sirinkdavo klausyti ne vien studentai. reikėjo tik kibirkšties. ši reforminio seimo konstitucija lenkų ir Lietuvos bajorijos buvo laiko­ ma siektinu idealu ir laisvės garantija). tai tų pačių metų lapkričio mėnesį Varšuvoje įvy­ ko sukilimas. Panašiais tikslais buvo įsteigta ir vadinamoji S p i n d u l i n g ų j ų Draugija (Promienišci). į kurią buvo stengiamasi įtrauk­ ti daugiau narių. kurio raštai jau tada susirinkusio būrelio tarpe su­ keldavo nepaprastą entuziazmą. bet ir daugybė vilniečių. kurios rusų priespaudos įtakoje įsikūrė Vilniaus universitete ir kitose mokyklose. Savo idėjoms skleisti ji turėjo net laikraštį — „ G a t v ė s Ž i n i a s " (Wiadomošci Brukowe). Kražiuose tais pačiais 1823 m. pasivadinusių J u o d a i s i a i s B r o l i a i s . Lietu­ voje tuo tarpu įsikūrė net kelios masonų ložės (Vilniuje.t. Ir jos tikslas buvo panašus — m o k s l a s . Tuojau po to prasi­ dėjo kratos ir areštai mokinių ir studentų tarpe. kuris tuo tarpu jau buvo mokytoju Kaune. Tačiau revoliucijos paleisti žmogaus laisvės šūkiai Napoleono šeimininkavimo metu Europoje jau buvo su­ kėlę ir tautų laisvės šūkius. Su revoliucijos idėjomis kovoti buvo sudaryta Š v e n ­ t o j i S ą j u n g a . Buvo ištremtas ir patsai filaretų vadas T o m a s Ž a n a s . Dau­ gelis buvo areštuota ir ištremta. O ji buvo lenkų mesta: 1830 m. Tai buvo liberališka šviesuomenės organizacija. buvo išardyta Juodųjų Brolių Draugija. Viena iš stipriausiųjų to meto organizacijų buvo m a s o n a i .). konstitucija!" (mat. rimtai ruošiasi mokslui ir t. kuris pa460 siryžo. be masonų ir jaunimo organizacijų. Vilniuje vei­ kė dar savotiška. išardė rusai. Taip pat buvo ištremtas į Rusiją ir Ad. kuri buvo grynai visuomeniška ir rūpinosi skleisti kilnias žmoniškumo ir patriotizmo idėjas.t. Lelevelis turėjo pasišalinti į Lenkiją. jie sukilo. ten įvyko nauja revoliucija. kuri taip pat jau vie­ šai buvo pradėjusi rodyti savo veikimą. Restauruotoji monarchija neatsilai­ kė nė Prancūzijoje: 1830 m. vakarėlius ir t. Tada ji dar nebuvo priešbažnytinė. — bajorijos tarpe ėmė plisti slaptos organizacijos. T i k visai netikėtai beplintantį judėjimą 1823 m. Bet šitie Rusų valdžios persekiojimai nesustabdė judėjimo. Netrukus buvo įkurta F i l a ­ r e t ų (doros mėgėjų) Draugija. norėjo pakelti ekono­ minę ir kultūrinę krašto gerovę.universitetą. Prancūzų ir Belgų sukilimų pasisekimas. Mickevičius. o ypač iškalbingas ir gabus istorijos profesorius L e l e v e l i s . d r a u g i š k u m a s i r t ė v y n ė s m e i l ė . Kėdainių. rašytojai. mokyklose buvo įsikūrusių į vilniškes panašių organizacijų. bendraudama su pla­ čiaisiais jaunuomenės sluoksniais. Kražių ir kt. Rasei­ niuose ir kt. Kadangi Lenkų karalystėje tuo tarpu jau buvo išaugęs griežtas konfliktas tarp daugiau laisvės trokštan­ čios lenkų visuomenės ir tas laisves dar labiau siaurinančios Rusų valdžios. Nė viena tų organizacijų savo įstatuose neturėjo politinių tikslų. Veiklesnieji universiteto studentai pir­ miausia įkūrė slaptą F i l o m a t ų (mokslo mėgėjų) Draugiją. Pran461 . ir jos narių tarpe buvo nemaža aukštų dvasininkų. tačiau žadindamos patriotizmą ir ragindamos rūpintis savo krašto reikalais. Draugija buvo negausinga. kurios tikslas buvo l a v i n t i s i r d i r b t i v i s u o m e n e i . tačiau su studen­ tais tebepalaikė glaudžius ryšius. Visi buvo pasiruošę sukilti. Be to. kuri. Jų tarpe buvo ir didysis poetas Mickevičius. nes į ją buvo priimami tik visiškai patikimi ir kuo nors pasižymėję studentai (poetai. o tuo­ jau po to sukilo ir išsiskyrė iš bendrosios su olandais valstybės (Niderlandų) belgai. Bet daug veiklesnės buvo slaptosios jaunimo organizacijos. ką daryti. Tą nuotaiką ugdė ir pats universitetas.). o visi žymesnieji studentų vadai buvo ištremti. Tam tikslui ji rengė visokius pasilinksminimus. Vienos kongrese stengėsi atstatyti Europoje senąją priešrevoliucinę san­ tvarką. gėrėdamasi švietimo ir prancūzų revoliucijos idėjomis.

kai pamatė. Jonavą ir Šiau­ lius. kaip į savo socialinį išsilaisvinimą. V a l s t i e č i ų s u k i l i m a s . ir po kruvinų kovų Lenkų karalystės autonomija buvo panaikinta. bet nieko neveikė. Nepaisydami to nepasisekimo. val­ stiečiai buvo sukilę ir kitose srityse. Tada K u r š ė n u o s e įvyko paskutinis vadų pa­ sitarimas. Komitetas laukė. Tuo pat metu ten buvo atžygiavęs ir Rohlandas. pasižadėjimus susijungti su Lenkija. Šis komitetas suki­ limo vadovybei įteikė pa­ reiškimą. Tačiau jie apsivylė: niekas neatėjo į pagalbą. Chlapovskio kariuomenei padedant ginklus. Atėjus lenkų sukilimo žiniai.cūzų ir Anglų suteiktoji belgams parama davė vilties lenkams. — jie pradėjo bėgti iš sukilėlių eilių. Bet Chlapovskis.). Po kurio laiko Varšuvos sukilėlių priešaky atsistojo M. ir Varšuvoje tuojau susi­ darė iš Lietuvos kilusių bajorų komitetas. tačiau organizuotai jie sukilo vėliau. o Rohlandas į Palangą. Nuo Vilniaus jie buvo atmušti. Nors atskiri bajorai vadova­ vo ir valstiečių bruzdėjimui. padėjo gink­ lus. Bet sąlygos sukilti buvo labai nepalankios: jam nebuvo dar pasiruošta ir nebuvo ginklų. kur turėjo būti atgabenti Anglijoje nupirkti ginklai. Rusai liko tik Kaune ir Vilniuje. Netrukus sukilėliai buvo visiškai išblaškyti. nė ką veikti. Tuojau visose apskrityse ėmė rinktis bajorai.000 žmonių. Radvila. kad prie jo pri­ sidedanti ir Lietuva. prieš pereidamas Prūsijos sieną. Ta­ čiau ir čia nepasisekus. kurie pažiūrėjo į sukili­ mą. gavusi vė: vieni kitiems prikai­ kapitono laipsnį (f 1831 m. kad len­ kai tuojau atsiųs j Lietuvą savo kariuomenės. nes len­ kams nesisekė. šiojo. Pagaliau generolai sutarė savo jėgas perskirti: Chlapovskis ir Gelgaudas turėjo eiti į Kauną. Pirmieji nutarė sukilti ir surašė sukilimo aktą Raseinių bajorai (1831 m. Tuo tarpu rusai atsiėmė Ukmergę. tiktai paradavo ir puotavo. kovo 25 d. Gelgaudas pasitraukė į Raseinius. Sukilimas Lietuvoje.). Komitetas nežinojo. B a j o r i j o s s u k i l i m a s . Tą pačią dieną 50 raitelių. kad Anglija su Prancūzija parems ir juos. iš Rohlando būrio pasi463 . kurio vadovybėje buvo ir Gelgaudas. nuotaika dar labiau nukri­ to. jie taip pat negalėjo prisimušti ir prie Palangos. Pirmiausia reguliarinė ka­ riuomenė ir visos sukilė­ lių pajėgos buvo suburtos Vilniui pulti. Bet čia sukilėliai buvo rusų kariuomenės iš­ vaikyti ir pabėgo į Prūsiją. Šitas raseiniškių pa­ sisekimas sujudino visus kitus. Tik vėliau. Trokšdami baudžiavos panaikinimo. ir labai greit sukilėlių rankose atsidūrė visa Lie­ tuva. Dembinskis į Kuršo pasienį. kad ir jiems pasiseks. buvo sunku susi­ siekti su Varšuva. Rusų valdžia dar prieš sukilimą gabesniuosius žmones buvo ištrėmusi. 100 pėsčiųjų šaulių ir 400 valstiečių užėmė Raseinius. ir visam krašte neatsirado tinkamo vadovauti žmogaus. kuriai vado­ vavo generolas Gelgaudas. Tačiau puo­ limas nepasisekė. Jau vienas jo vardas rodė Len­ kijos sukilėlių bendrumą su Lietuva. Ypač plačiai išsiplėtė valstiečių sukilimas Gintiliškių ir Salantų parapijose (Telšių apskr. Netekęs 2. kuris turėjo vadovauti Lietuvos sukilimui. jie vienoje kitoje vietoje pasipriešino. laukti lenkų paramos. vadai nu­ sprendė pulti Šiaulius. kur pasirodė di­ Emilija Pliaterytė.). skelbti sukilimo aktus. Ta­ da buvo išsiųsta į Lietuvą kariuomenės. jie pirmieji sukilo: rusams pradėjus rinkti re­ krūtus. Jų būriai turėjo išsislapstyti miškuose ir. rinkdami jėgas. Krašto bajorija buvo labai nepatenkinta generolais. bet veltui. 462 Kariuomenės žygiai. kiekvienas norėjo vadovauti. Bet toliau sukilėliams jau nebesisekė. kad ponai nė negalvoja apie baudžiavos panaikinimą. Kaip tik tuo metu ėmė bruzdėti v a l s t i e č i a i . Norėdami sukilėlių nuotaiką pakelti. Rusams kontroliuojant kelius. užuot kovojęs su rusais. džiausia tarp jų nesantar­ heroiška sukilėlių vadė. Vilniu­ je tuojau susidarė specialus komitetas.

o Pažaislio vienuolyne apsigyveno pravoslavų vyskupas — archieriejus. Be to. Panevėžy. o Kražių mokykla perkel­ ta į Kauną. Bet po keleto dienų. po sukilimo prasidėjo daug smarkesnė Lietuvos rusinimo politika. vidury beveik nepakitėjo. Vienu žodžiu. Valdžia.girdo šauksmas: „Klastai" — ir vienas karininkas prijojęs nu­ šovė Gelgaudą. daug žmonių žuvo sukilimo maišaty. rudenį buvo likviduotas sukilimas. Panevėžio ir Raseinių pijarų bažnyčios buvo paverstos cerkvėmis. Iš pradžių buvo dar paliktas me­ dicinos fakultetas ir dvasinė akademija. Sukilimo padariniai. kad tik iš jo tegalima laukti malonių. Tačiau jis neketino pasiduoti. nugalėjęs daugybę kliūčių. Visa tai buvo daroma rusiškajam gaivalui su­ stiprinti. ji viską plėšė ir žudė nekaltus žmones. jo vie­ toje įvedė rusų įstatymus. Ukmergėje.). tereikalaudama mokėti palyginti labai mažą činšą (bajoriškųjų valstiečių būklė buvo daug sunkesnė). Za­ rasuose. Raseiniuose. o tik sukilėlius gaudyti. kuri po naujojo (1863 m. tačiau tatai buvo vien tik gražūs pažadai. kurie neprisidės prie sukilėlių. Kauno buvusi jėzuitų bažnyčia. Tokiomis žiauriomis priemonėmis 1831 m. Rusai tuo tarpu atga­ beno į Lietuvą daugiau savo kariuomenės. Buvo uždaryta daugybė vienuolynų (Kaune. Ypač nukentėjo Ašmena. Į ištremtųjų vietas buvo privežta rusų. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfis­ kuoti. duodant jiems suprasti. Užimdama miestus ir miestelius. Dar smarkiau buvo pradėti persekioti unitai. Tik po sukilimo konfiskuotose ba­ jorų ir dvasininkų žemėse valstiečių būklė žymiai pagerėjo. pradėjusi kalbėti apie baudžiavos panaikinimą. prisirišę prie patrankų nusivarė į Vilnių. kurie turėjo pasidaryti caro valdžios atrama. išžudė apie 80 žmonių. nes valstiečiai vis tiek pasiliko beteisiai: jei L i e t u v o s fstorija. Baudžiavos panaikinimas Valstiečių būklė X I X amž. Nukentėjo taip pat ir bažnyčios. Uždarytų mokyklų vietoje veltui buvo bandomos kurti rusiškos mokyklos: jos neturėdavo mokinių. Privatiniuose dvaruose tebuvo tik suvienodintos vals­ tiečių prievolės.). — tas klausimas daugiau jau nebeiškilo. bet netrukus medicinos fakultetas buvo panaikintas. o dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilumą. norėdama užgrobtuosius kraštus.t. Kai 1817 m. Tik malšindamas 1831 m. kurie veikiai visai išnyko — buvo varu suvaryti į pravoslaviją (žiūr. ku­ riuos įtarė dalyvavus sukilime. nes kunigai taip pat buvo prisidėję prie sukilėlių. — 1832 m. Lietuva ir Len­ kija buvo nuteriotos.) sukilimo pasidarė dar griežtesnė. buvo sudrausta. Užėmę miestelį. o tuos.). jį uždarė. Tačiau tie inventoriai nega­ lėjo daug padėti. Rusai nepaliko ramybėje nė Vilniaus u n i v e r s i t e t o . sukilimą. kuriuose nuo seno buvo surašomos visos valstiečių pareigos. bet ir bažnyčią. Dembinskiui išvykus. Tuo būdu reguliarinės kariuomenės Lietuvoje teliko tik Dembinskio rinktinė (apie 3. Valdžia. Inventoriams suvienodinti visose gubernijose buvo įsteigti specialūs komitetai. rusai išplėšė ne tik gyven­ tojų namus. Lietuvoje nebeliko jokios stipresnės pajėgos. buvo konfiskuoti ir visi dvasininkų dvarai (jiems buvo palikti tik maži sklypeliai žemės). kur buvo iškilmingai sutiktas ir už nuo­ pelnus paskirtas Varšuvos gubernatorium. ir Dembinskiui nebe­ įmanoma buvo kariauti. Nebuvo aplenktos nė mokyklos: Kalvarijos. Tuo buvo norima atkreipti valstiečių akis į carą. Sukilimas nedavė niekam naudos. kuriam ir atiteko beveik visas Vilniaus uni­ versiteto turtas (biblioteka. padėjęs ginklus. Kaip tik tuo metu Rusų valdžia įkūrė savo uni­ versitetą Kijeve. 3 0 465 . bajorija. jis laimingai pra­ simušė iki Varšuvos. Telšiuose ir kt. Sukilimo numalšinimas. Tam tikslui buvo įsakyta paruošti vadinamuo­ sius i n v e n t o r i u s . Padubysio ir Kolainių mokyklos buvo uždarytos. tų dvarų žemę išdalino valstiečiams. Kėdainiuose ir Jurbarke buvo pastatytos naujos cerk­ vės. Ukmergėje. suartinti su Ru­ sija. Rusų valdžia žadėjo laisvę tiems valstiečiams. į Prūsiją perėjo ir Rohlando būrys. panaikino ir L i e t u v o s s t a t u t ą (1840 m. norėdama sudaryti krašte carui atsidavusį visuomenės sluoksnį. Rusų kariuomenei jau nebeteko kovoti. mokslo priemonės ir t. Padaręs tikrai didelį žygį.). Pažaisly. 303 psl. o dvasinė akademija buvo per­ kelta į Petrapilį. Lenkijos autonominė karalystė buvo panaikinta. 9. laikydamas jį to negarbingo žygio kaltininku.500 karių).

panaikinus baudžiavą. Valstiečiais susirūpinta tik po nelaimingojo Krimo karo (1853—1855 m. o v a l s t i e č i a m s d u o t a t e i s ė p e r 4 9 m e t u s i š s i p i r k t i žemę. Aišku.).). revoliuciniai judėjimai Europoje. kad pir­ mąja sąlyga jie laiką baudžiavos panaikinimą ir kad jie patys mielai atsižadą savo teisių valstiečiams. bet Lietuvos atstovai aiš­ kiai pasisakė už valstiečių atleidimą. ir todėl buvo priešinga kiekvienam liberališkajam judėjimui. buvo pra466 sidėjusi didelė javų paklausa eksportui. Lietuvos komitetų darbas ėjo ne be kliūčių. suteikiamos Europos valdovams kiekvieno revoliucinio judėjimo metu. Ta čiau dvarininkai šitų nuostatų labai retai tesilaikydavo. Be to. ėjo gandai.). bet galų gale visi sutiko. — ir Rusų užgrobtoje Lenkijoje ir Lietuvoje. vasario 19 d. kad. — atsakydami į klausimą.) valstiečių at­ leidimo projektui pa­ ruošti visose Lietuvos gubernijose buvo suda­ ryti bajorų komitetai. 467 . kitur bent dalis bajorų stojo už tai. Baudžiavos panaikinimo manifestas buvo paruoštas Petra­ pily ir paskelbtas 1861 m. kad baudžiava būsianti panaikinta. t. kur dar tebebuvo baudžiava. atsiras pigių dar­ bininkų. Mat. Todėl buvo labai nau­ dinga gerai sutvarkyti ūkį.ponas didino prievoles. tuo metu Rusijos valdžia buvo uoliausia absoliutiškosios Europos tvarkos saugotoja. mokan­ čiais tik mokesčius. Po to (1858 m. kurių -darbą turėjo su­ vienodinti centralinė komisija Vilniuje. jų nuomone. su kuriais bus galima pakelti ūkį.s ir palikta). reikėtų pagerinti valstiečių būk­ lę. Bet vis dėlto vienur daugumas. kad siaučiant reakcijai. kad nuo valako turi eiti dva­ rui baudžiavą 3 dienas savaitėje vyras su arkliu ir 1 dieną mo­ teris. tačiau jo vyriausybės dėmesį vis nukreip­ davo polit niai įvykiai. Kai ėmė plisti gandai. Rūpestis panaikinti baudžiavą išėjo iš pačios caro valdžios. nes tik Rusija tebebuvo vienintelis Europos kraštas. kuris tėvo politikos nepasisekimus norėjo pataisyti vidaus reformomis.).daru". —' pareiškė. caras buvo net pramintas „Europos žan. jie neturėjo kam pasiskųsti. Rusų valdžios sluoksniuose buvo įsigalėjusi reakcionieriškoji linkmė prieš visas liberališkąsias sroves. nebuvo kada rūpintis valstiečiais. y. Mat. o 1830—1831 m. Ši­ tos komisijos sudarytas projektas buvo nusiųs­ Caras Aleksandras II tas į Petrapilį. Lietuvos bajorijos dauguma jau buvo supratusi baudžiauninko darbo neproduk­ tyvumą ir tikėjosi. Invento­ riuose. Tad baudžiavos panaikinimu susirūpino jau naujasis caras A l e k s a n d r a s II (1855—1881 m. turėsią būti jiei . Apie baudžiavos panaikinimą jau galvojo ir caras Mikalojus I. Dar per karūnaciją caras įsakė atsiklausti dėl baudžiavos panaikinimo į iškilmes suvažiavusios bajorijos. kad valstiečius reikia paversti činšininkais. kuris reakcionieriška jai politikai sudavė didelį smūgį. Dėl pa­ ramos. pat darbą dirbo speciali komisija visai Rusijai. ir vals­ tiečiai buvo verčiami dirbti dvare didesnį skaičių dienų ir už tai jokio atlyginimo negaudavo. O tą reakcionieriškumą dar labiau žadino 1830 ir 1848 m. kad valstiečiams turi būti leista išsipirkti savo val­ domąją žemę ir pasidaryti jos savininkais. Nebuvo tik sutikimo dėl tolimesnio jų li­ kimo. ką valstiečiai valdą. pavyzdžiui. Pačios Ru­ sijos bajorija pasisakė neigiamai. kur tokį (1855—1881 m. nebuvo galima atimti valstiečių valdomos žemės. Juo visoje Rusijos impe­ rijoje buvo p a n a i k i n t a b a u d ž i a v a . buvo nustatyta. Po karūnacijos visi Lietuvos gubernijų sei­ meliai. kuriuo būdu. O kaip tik tuo metu. už kitų dienų darbus turėjo būti atlyginama nustatyta taksa. nes bajorijos tarpe atsirado nemaža baudžiavos šalininkų. daugelis ponų valstiečių valdo­ mąją žemę prijungė prie savo dvaru (mat. Anglijai panaikinus įvežamuosius muitus (1846 m. kad tai.

V a l a n č i u s net išleido savo kunigijai aplinkraštį. Rusai ėniė drausti tokias manifestacijas ir patriotiškų giesmių giedo­ jimą' bažnyčiose. kad neįsikištų kitos valstybės — kongreso dalyvės. Lietuva nuo jos irgi neatsiliko. Baudžiavos panaikinimo vykdymas buvo pačių dvarininkų rankose. Tos manifestacijos persimetė ir į Lie­ tuvą (mat. reformą pakreipė valstiečiams nau­ dingesne linkme. ir šie nurimo. Manifestacijoms nesiliaujant. nes jie reikalavo ne­ priklausomybės. Žemaičių vysk. o kai kur jie net pradėjo prašyti. jos įvykdyti nepasisekė. apskritys padalintos į apylinkes. Norėdama nuraminti patriotiškąjį len­ kų judėjimą. Todėl jie ėmė kviestis į savo dvarus rusų kareivių. kurių priešaky bu­ vo pastatyti t a i k o s t a r p i n i n k a i . Tuo būdu per tuos dvejus metus. bet juridiškai bu­ vo laikoma tebesančia. kaip į ne­ paklusnumą ir galimo maišto pradžią. kad reikėjo jos atvežti net iš kitų gubernijų. jos reikalams tvarkyti buvo įsteigta iš pačių lenkų sudaryta V a l s t y b ė s T a r y b a . kad 1863 m. kad iš sutarčių su ponais gali sulaukti naujų prievolių. ir atsisakinėjo daryti sutartis. kad už patrio­ tiškų giesmių giedojimą bažnyčiose valdžia nusistačiusi bausti. apsigyvenę kaimuose. o didesniesiems nesu­ sipratimams spręsti — visų tarpininkų suvažiavimai. ir vėl pra­ sidėjo bruzdėjimas. kuriuo ją perspėjo. Kariuomenės šaukėsi tiek daug dvarininkų. Jomis buvo norima sukelti patriotizmą. nes visi taikos tarpininkai buvo renkami iš jų tarpo. kad dvarininkui turi likti ne mažiau. valdžia ėmė spausti ku­ nigus. Daugelis valstiečių buvo skaudžiai išplakti rykštėmis. pusiau religiškos manifestacijos. buvo nustatyta. ėmė net bruzdėti. nes Rusija ją buvo gavusi (1815 m. o tokių sutarčių teatsirado vos tiktai keletas. kad iš skelbiamo­ sios laisvės nieko neišeis. — juo labiau. bet jų buvo per maža.) valdymo pradžioje Lenkijai davė šiokių tokių palengvinimų. kad valdžios daromos reformos ir palengvinimai gali nuraminti 469 . Tačiau praėjo paskirtasis laikas (2 metai). Varšuvoje ir visame krašte prasidėjo pusiau tautiškos. be to. paskirtus reformai. Gu­ bernijose buvo įsteigtos taip pat rinktosios tarybos. Lenki­ jai buvo duota net autonomija. Daugelis dvarininkų jau iš anksto išvarė valstiečius iš geresnių sodybų ir paliko juos be žemės. Valstiečius apėmė siaubas: daugelis jų išbėgiojo. vadinami taikos suvažiavimais. Į tokį valstiečių elgesį ponai žiūrėjo. naikino jų turtą. kad grąžintų baudžiavą. Su valstiečiais turėjo būti sudarytos specialios sutartys. tai iš dalies valstiečių ji turėjo būti atimta. nenorėjo atiduoti vals­ tiečiams geresnės žemės ir stengėsi juos perkelti į prastesnes so­ dybas. kaip Vs visos jo turėtosios že­ mės.Reformai atlikti buvo sudarytos apskrityse v a l s t i e č i ų k o ­ m i s i j o s . Skaudžiai numalšintas 1831 m. 10. Lenkų karalystė faktiškai buvo panaikinta. o ne autonomijos. Vien Kauno gubernijoje tokių žiaurių egzekucijų buvo padaryta net 117. Sukilimas Lenkijoje. kaip atskirą politinį vienetą. tik savimi tesirūpino. Jos spiriamas. vadus pradėjo sodinti į kalėjimą ir tremti į Rusiją. Vykdant reformą taip pat turėjo atsirasti bežemių: mat. Dvarininkai. ir bijojo ją panaikinti. kaip 2 /s visos pono nuosavybės. žinoma. Valstiečiai tuo tarpu pradėjo būkštauti. Rusų valdžia griebėsi nuosaikių priemonių. Tačiau daugumui lenkų šitie naujumai nepatiko. pabūgę. Judėjimas ypač plėtėsi Lenkijoje. Griežtas rusų režimas dar labiau kėlė lenkų nepasitenkinimą. įvyko sukilimas prieš Rusų valdžią. Naujasis caras Aleksandras II (1855—1881 m. Taip pat jis įspėjo kunigus nedalyvauti ruošiamose manifestacijose ir neduoti joms bažnytinių vėliavų ir kitokių insignijų. sukili­ mas nepanaikino vilčių atgaivinti nepriklausomą Respubliką. Kareiviai. Visą reformą pagal manifestą ir papildomuosius įsakymus (ukazus) reikėjo atlikti per 2 metus (tuo laiku valstiečiai dar turėjo eiti baudžiavą). Tik sukilimo mal468 šintojas Murajovas 1861 m. Lietuvos bajorija visą laiką sekė lenkais). susodinti į kalėjimus arba kitur išgabenti. Karštesnieji lenkai. 1863 metų sukilimas Sukilimo išvakarės. bijodami. ištisus mėnesius kankino vals­ tiečius. nes toks gyve­ nimas atrodė nebeįmanomas.) Vie­ nos kongrese. Jei kur valstiečių dirbama žemė sudarė daugiau. nei rusų įvestoji karo būklė nei smarkios bausmės bei areštai ir trėmimai į Rusiją — nieko negelbėjo. ir įsakė tokiuos giedojimus kiek galint stabdyti. Dvarininkai. Bet nei vyskupo įspėjimas.

bet prie jo pri­ sidėjo visa bajorija. trukdė su­ sisiekimą. Nors sukilimas buvo pradėtas raudonųjų. Kai sukilimas jau buvo išsiplėtęs vi­ soje Lietuvoje. tos įstaigos gavo teisę savarankiškai veikti. kuriam buvo lemta suvaidinti labai svarbų vaidmenį mūsų krašto likime. visa tai buvo žadama tik prisidėjusiems prie sukilimo).atlyginimo liksianti jų nuosavybė. Tuo būdu buvo daugybė pakarta. Bet kai kur. jis tuojau įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą. miškus ir tikrinti visus pravažiuojančius ar praeinančius. negu Lenkijoje. Veikiai į su­ kilėlių rankas pateko visas kraštas. Sukilimo malšinimas. Greta bajorų ir kunigų. Jiems va­ dovavo karininkai. bajorai ir keli kunigai (garsiausias iš jų buvo kunigas A