Lietuvos istoriografija

LIETUVOS ISTORIJA
v

Red. A. Šapoka

Vilnius „Mokslas" 1 9 8 9

BBK 63.3(21.) LÎ237

Lietuvos kultūros fondas 1989

Lietuvos kultūros rėmėjai ir skaitytojai dėkoja JAV Lietuvių Bendruomenei už 50 000 dolerių knygos popieriui įsigyti. Kultūros fondui tekęs pelnas (500 000 rublių) skiriamas Lietuvos paminklams atstatyti.
L I E T U V O S K U L T Ū R O S FONDAS SPAUDOS KOMITETAS „MOKSLO" L E I D Y K L A „SPINDULIO" SPAUSTUVĖ Fotografuotinis leidimas Serija leidžiama nuo 1988 metų

LIETUVOS ISTORIJA
RED.A.
-

Š A P O K A

0503020908—107 L M854(08)—89 ISBN 5-420-00631-6 © Apipavidalinimas „Mokslo" leidykla, 1989 Neskelbta

ŠVIETIMO M I N I S T E R I J O S K N Y G Ų LEIDIMO KOMISIJOS LEIDINYS KAUNAS 1936 M.

-

Išspausdinta 17.050 egz.: 13.500 prastesnio, 3.500 geresnio ir 50 numeruotų kreidinio popieriaus.

Nr.

Istoriškoji mūsų rašliava paskutiniaisiais metais gerokai pa­ ūgėjo. Bet ligi šiol dar niekas nebuvo bandęs paruošti platesnę mūsų tautos gyvenimo kelio apžvalgą, kuri sujungtų seniausiųjų ir naujųjų laikų įvykius. Tokio vadovėlio reikalą gyvai jautė tiek visuomenė, tiek mokykla. Ypač dėl jo sielojosi Švietimo Ministerija. Pagaliau p. Viceministerio K. Masiliūno rūpesčiu buvo suburta penketas žmonių, sutikusių imtis to darbo ir su­ tarusių parašyti kiekvienas apie atskirą mūsų tautos gyvenimo laikotarpį. Tuo būdu p. J. Jakštas parašė apie pirmąjį mūsų tautos valstybinio gyvenimo laikotarpį, iki krikščioniškųjų lai­ kų pradžios, dr. Z. Ivinskis — apie sekantį laikotarpį, iki Gediminaičių dinastijos galo; man teko tęsinys — iki nepriklausomo­ sios valstybės galo; p. P. Šležas parašė apie rusų valdymo lai­ kus, o p. P. Klimas — apie nepriklausomosios valstybės atsta­ tymą ir nepriklausomojo gyvenimo laikotarpį. Suprantama, kad penkių žmonių atskirai rašytos dalys negalėjo sudaryti vieningo ir darnaus veikalo. Todėl reikėjo jas visas suderinti, suvieno­ dinti ir surišti. Tas darbas buvo man patikėtas. Kaip ir galima buvo laukti, iš rankraščių pasirodė, kad kiek­ vieno iš bendradarbių turima kiek savotiška pažiūra į visą mūsų tautos praeitį ir, be to, skirstant medžiagą į skyrius, kiekvieno laikomasi kiek kitoniško pagrindo. Tad reikėjo pašalinti ne­ vienodą atskirų faktų interpretavimą ir įvesti vienodą padali­ nimą į skyrius bei skyrelius. Kadangi, pasiskirstant darbą, ne­ galima buvo viską smulkiai numatyti, tai paruoštoje medžiagoje pasirodė nemaža spragų. Teko ir jas užkaišioti. Taip antai, teko dar parašyti įvedamąją dalį ir atskirus skyrius apie Ma­ žosios Lietuvos lietuvių gyvenimą ir lietuvių emigraciją. Kai kur taip pat atrodė reikalinga papildyti atskirų bendradarbių V

Knygų Leidimo Komisijos leidinys Nr. Spaudė „Šviesos" spaustuvė Kaune

\

rašytas dalis — įterpti vieną kitą skyrelį. Aišku, kad bendradar­ biai, rašę atskiras dalis, už jų turinį negali būti atsakingi. Bet juos čia nurodyti, rodos, nėra jokio reikalo, nes taip pat dažnai buvo padaryta didesnių ar mažesnių pakeitimų, papildymų ar išleidimų ir visuose bendradarbių rašytuose skyriuose. Apskri­ tai, vadovėlį tvarkant pirmiausia buvo stengiamasi išlaikyti vieną vedamąją mintį bei vienodą atskirų faktų interpretavimą. Be teksto, dar buvo stengiamasi įterpti į vadovėlį kitokios aiškinamosios medžiagos, būtent žemėlapių, schemų ir iliustra­ cijų. Iliustracijas parenkant buvo laikomasi nusistatymo teimti tikrai istoriškus dalykus (dėl to, pav., pirmųjų mūsų kunigaikščių atvaizdų skaitytojas čia neras) ir meniškosios vertės istorinių paveikslų reprodukcijas. Trūkstant specialių rinkinių, buvo ne­ lengva tatai padaryti, bet pirmąjį nusistatymą vis dėlto buvo galima įvykdyti. Sunkiau buvo su antruoju: nesant geresnių reprodukcijų, kartais tekdavo padaryti kompromisą, nes nega­ lima buvo atsisakyti nuo kai kurių įsidėmėtinų faktų akcenta­ vimo ir iliustracijomis. Imantis darbo, kaip minėta, buvo turima galvoje tiek visuo­ menės, tiek mokyklos reikalas. Abu juos suderinti buvo sun­ koka, todėl teko ieškoti ir čia kompromisinio kelio. Tuo būdu vadovėlio turinys daugiau taikomas vidutiniam skaitytojui inte­ ligentui, o medžiagos paskirstymas bei dėstymas daugiau taiko­ mas mokyklos reikalui. Taigi, mokytojui tinkamai vadovaujant, rodos, nesunkiai galės juo pasinaudoti ir mokiniai. Norėtumėm pareikšti viltį, kad vadovėlis nors iš dalies pa­ tenkins gyvą visuomenės ir mokyklos reikalą, o kartu ir padė­ koti visiems, kurie prisidėjo prie jo pasirodymo. Pirmiausia tenka padėkoti p. Švietimo Ministeriui prof. J. Tonkūnui ir Viceministeriui K. Masiliūnui, kurie daugiausia rūpinosi renkant bendradarbius, o vėliau visą laiką rodė dėmesį dirbamajam dar­ bui ir teikė reikiamos paramos. Taip pat tenka padėkoti Šv. Ministerijos Knygų Leidimo Komisijai už vadovėlio išleidimą. Negalima irgi viešai nepadėkoti p. L. Kuodžiui, atidžiai taisiu­ siam vadovėlio kalbą, ir p. R. Pesiui, braižiusiam žemėlapius bei schemas. A. VI Šapoka

TURINYS
ĮVEDAMOJI DALIS

1 . Tautos istorija i r jos mokymosi tikslas 2. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 3. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai 4 . Lietuvos istorijos mokslas . . . .

.

.

.

.

Psl. 1 1 4 7

PIRMOJI DALIS. PRIEŠISTORINIS LAIKOTARPIS

1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas . 2. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos kr. kultūra 3. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas
ANTROJI DALIS. LIETUVA PRIEŠ SUSIDARANT VIENINGAI VALSTYBEI

11 13 18

1. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje . . . . 2. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai . 3 . Seniausios istorinės žinios apie aisčius . . . . 4. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis 5 . Senovės aisčių sodybos . . . . . . 6. Senovės aisčių visuomeninė santvarka 7. Senovės aisčių religija 8. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki XIII amž.) 9. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines 10. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas 11. Kryžiuočių ordino atsikraustymas Į Prūsus . . . 1. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis . 2. Mūšis ties Šiauliais (1236 m.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m.) 3. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo .

2 0 23 24 26 30 31 34 37 39 41 43 48 50 51 VII

TREČIOJI DALIS. LIETUVOS VALSTYBĖS KŪRIMO LAIKOTARPIS

4. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m.) 5. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas (1253 m.) . 6. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi 7. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų . 8. Mindaugo nužudymas (1263 m.) 9. Lietuva po Mindaugo mirties — 1263—1270 m. 10. Traidenis (1270-1282 m.)
KETVIRTOJI DALIS. LIETUVA, VALDOMA GEDIMINO GIMINĖS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ

52 54 55 57 59 60 61

A. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. Vytenio ir Gedimino laikai 1. Lietuvos būklė po Traidenio mirties 2. Gediminaičių dinastijos pradžia 3. Vytenis (1295—1316 m.) 4. Gediminas (1316-1341 m.) 5. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis . 6 . Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą . . . . 7. Gedimino valstybė 8. Gedimino valstybės santvarka 9. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda II. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. 2. 3. 4. 5. 6. Gedimino įpėdiniai Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių . . Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuvos santykiai su rusų kr. Algirdo ir Kęstučio laikais Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika . . III. Politinė krizė Lietuvoje 1377—1384 m. 1 . Algirdo įpėdinis Jogaila i r j o politika . . . 2. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis . 3 . Vytauto kovos s u Jogaila dėl tėviškės . . IV. Jogailos ir Vytauto laikai 1. 2. 3. 4. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium . . Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium . Lietuva, Jogailai tapus Lenkijos karalium Lietuvos krikštas (1387 m.) 102 104 108 110 . 95 97 100 79 81 90 90 91 93 63 64 65 67 68 72 74 76 76

•J. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprini­ mas Lietuvoje 6. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila 7. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Astravos sutartis (1392 m.) 8. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės su­ vienijimas 9. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m.) 10. Vytauto savarankiškumo didėjimas 11. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.) 12. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas . 13. Vytauto kovos s u ordinu dėl Žemaičių . . . . 14. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. 15. Karo pabaiga ir Tomo taika (1411 m.) 16. Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės aktai (1413 m.) 17. Žemaičių krikštas (1413 m.) ir vyskupystės įkūrimas (1417—1421 m.) . 18. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos . . . 19. Melno taika (1422 m.) ir Žemaičių ginčo pabaiga 20. Vytauto rytų politika j o gyvenimo pabaigoj . . . 21. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias 22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj . 23. Lucko suvažiavimas (1429 m.), Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis 24. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai 1. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas . 2. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis . 3. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą 4 . Senosios Lietuvos valstybinė santvarka . . . 5 . Senosios Lietuvos socialinė santvarka . . . 6 . Ekonominis senosios Lietuvos gyvenimas . . . VI. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m.) . . 2. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m.) ir jo kovos su Švitrigaila 3. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas 4. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis 5. Jogaila

111 113 117 117 120 121 122 123 124 126 129 131 136 137 139 141 142 143 144 148 150 152 153 159 161 165 168 169 172 173 174 IX

V. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų į krikščioniškuosius

. . .

VIII

B. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. Kazimiero laikai (1440—1492 m.) — pereinamasis laikotarpis 1. Kazimiero išrinkimas d. Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.) . 177 2. Žemaičių kunigaikštystės privilegija 179 3. Kazimiero išrinkimas Lenkų kar. ir 1447 m. privilegija 180 4. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva 181 5. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. Tomo taika 183 6. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais . 184 7. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais . . . 186 8. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais 187 9. Kazimiero asmuo ir jo šeima 189 I I . Lietuvos ir Lenkijos artėjimo laikai 1. Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietu­ vos kunigaikščiu . . . . . . . . 2. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais . 3. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais . 4 . Ponų tarybos įsigalėjimas i r seimai . . . . 5. Aleksandro asmuo ir jo mirtis 6. Zigmantas II (1506—1548 m.) ir jo karai su Maskva . 7. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.) . 8. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona . 9. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis (1544-1548—1572 m.) . . * 10. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais 11. Livonijos prijungimas . . . . . 12. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais 13. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos aktas 14. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis C. Lietuvos vidaus santykiai X V I amž. 1. 2. 3. 4. I. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amž. Krašto valdymo aparatas iki XVI amž. antrosios pusės Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. . Lietuvos įstatymai ir Statutas • Lietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje . . . 229 232 233 236

III. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. Švietimas ir tautiškas susipratimas 2 . Protestantizmas Lietuvoje . . 3 . Jėzuitai Lietuvoje . . . . . 247 250 254

PENKTOJI DALIS. PONŲ IR BAJORIJOS VIEŠPATAVIMO LAIKOTARPIS

A. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka, išmirus Gediminaičiams 1 . Liublino unijos atneštieji naujoviškumai . . . . 2 . Centro valdžia . . . . . 3 . Provincijų valdomieji organai . . . 4. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas . . 5. Kariuomenė 6. Iždas 7. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valst. vadai po unijos 1. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.) 2. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m.) . 3. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m.) elekcija 4. Stepono Batoro asmuo 5 . Stepono Batoro karai s u Maskva . . . . 6. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais . 7. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.) . 8. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis . C. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis L Valstybė Vazų dinastijos laikais (1588—1668 m.) a. Z i g m a n t o V a z o s l a i k a i (1588—1632 m.) 1. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas . 2. Zigmantas Vaza ir jo valdymas 3. 1606—8 m. maištas (rokošas) 4. Bažnytinė Brastos unija (1596 m.) . . . 5. Karai su Švedais dėl Livonijos . . . 6. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais 7. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva . 8 . Zigmanto Vazos valdymo charakteristika . . . . b. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m.) 9 . Vladislovo asmuo i r elekcija . . . . . . 10. Karas su Maskva ir Palianovos taika 11. Santykiai su Švedais Vladislovo laikais . 294 298 300 301 304 309 312 315 315 317 318 XI 256 259 264 265 272 273 274 277 279 282 284 285 289 292 294

191 193 196 198 201 201 205 206 209 212 213 217 218 227

B. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo

II. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai . . v 238 2. Valstybės ūkis XVI amžiuje 243 3 . Žemės reforma XVI amž. — valakų sistema . . . 245 X

12. Ramusis Vladislovo valdymo periodas 13. Ukraina ir kazokai

.

.

.

.

319 320 323 324 326 330 332 333 336 336 337 339 342 343 344 347 349 350

c. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m.) 14. Jonas Kazimieras ir jo elekcija 15. Pradžia 1654—1667 m . karo s u Maskva . . . . 16. Karas su Švedais ir Kėdainių sutartis 17. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m.) 18. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija . II. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas 2. Lietuvos sienos Vazų laikais 3. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais 4. Tikybiniai santykiai Vazų laikais 5. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos XVII amž. . 6. Kitatikių mokyklos 7 . XVII amž. mokyklose mokomieji dalykai . . . . 8. Kunigų ruošiamosios įstaigos 9. Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje 10. Lietuvos visuomenė XVII amž 11. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės; „aukso laisvė" . D. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. Valstybės pakrikimo laikai 1. Laikotarpio charakteristika s .

I Y Švedų antplūdis ir karas su jais 16. St. Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga . 17. Augusto II grįžimas į sostą 18. 1717 m. „nebylys seimas" 19. Karų padariniai Lietuvos ūkiui ir maras (1708—1711 m.) 20. XVIII amž. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui 21. Augusto II valdymo pabaiga 22. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius . 23. Augusto III laikų valstybė 24. Kotryna I I i r Čartoriskių sustiprėjimas . . . . I I . Reformų bandymų laikotarpis 1. Europa XVIII amžiuje 2. Respublika XVIII amžiuje 3. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos 4. Čartoriskių reformos 5. Radomo konfed. ir Čartoriskių ref. apkarpymas (1768 m.) 6. Baro konfed. ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas . 7. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. seime . 8. Valstybės perorganizavimas 1773—5 m. seime . . 9. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai . . III. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. gale 1. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.) 2. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais . 3. Socialinis Lietuvos gyvenimas XVIII amž. gale 4. Ekonominio gyvenimo kėlimas 5. Antanas Tizenhauzas, jo darbai ir nepasisekimai . . 1. Valstybė po pirmojo padalin. iki reformuojamojo seimo 2. Ketverių metų (1788—1792) seimas 3. Ketverių metų seimo reformos 4 . Reformos i r Lietuvos valstybės reikalai . . . . 5. Targovicos konfederacija (1792—1793 m.) . . •. . 6. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m.) . . 7 . Valstybės santvarka p o I I padalinimo . . . . 8. Kosciuškos sukilimas (1794 m.) ir nepriklausomybės galas
ŠEŠTOJI DALIS. LIETUVA RUSŲ VALDŽIOJE

379 380 383 383 384 387 388 390 391 395 396 398 402 404 406 409 412 414 415

355

a . D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m.) 2. Mykolas K. Višniaveckis (1669—1673 m.) ir jo elekcija 356 3 . Mykolo Višniaveckio valdymas i r mirtis . . . . 359 4. Lietuva M. Višniaveckio laikais 360 5 . Jono Sobieskio (1674—1696 m.) elekcija . . . . 361 6. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas . 363 7. Lietuva Jono Sobieskio laikais 365 8. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku . 367 b. S a k s ų d i n a s t i j o s l a i k a i ( 1697—1763 m.) 9 . Augustas I I (1697—1733 m.) i r j o elekcija . . . . 10. Lietuva Augusto II elekcijos metu 11. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo įstatymas" (coaequatio iurium, — 1697 m.) . . . . . 12. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose 13. Augustas II ir jo politiniai siekimai . . 1 . 14. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. Valkininkų konfederacija XII 370 371 371 373 374 375

417 419 422 425 427 429 430 431 433 434 436 437 438

IV. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas

A. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. Lietuva pirmoje X I X amž. pusėje 1. D. Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje . 440 XIII

Santykiai su Lenkija paskutiniaisiais metais 5. 1905 m. Lietuvių tremtiniai Rusijoje XIV I I . 2. . III. 441 442 448 449 455 457 459 465 469 474 476 477 478 480 485 485 486 487 488 492 494 495 497 499 507 510 512 516 518 521 524 526 530 3. . . Rusinimas per mokyklas 6 . Rusų kolonizacija Lietuvoje B. 1831 m . . Lietuviškosios spaudos uždraudimas 9. . . Naujoji gadynė . . 2.) Vilniaus atgavimas. . Blaivybės brolijos i r j ų uždraudimas . pradžioje . W. Valstybės tvarkymas 1 . . Tautiškas susipratimas gimnazijose ir kunigų seminarijose Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m. Lietuvos Latvijos sienos nustatymas . . . 3 . 2 . . . Mūsų kaimo būklė prieš didįjį karą SEPTINTOJI DALIS. 3. Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. 8. 5. Užnemunė po 1863 m. Šveicarijoje ir kitur . Lietuvos k-ją Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje . 3.> Tautiškojo sąjūdžio pradžia Kova dėl lietuviškosios spaudos Slaptoji periodinė lietuvių spauda ir jos programa . Želigovskio smurtas 7 . 2. Krašto gynimo organizavimas Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Kovos su bermontininkais Pradžia konflikto su lenkais Lenkų sąmokslas Lietuvoje (P. 6. . 9. Kryžiuočių ordino nukariavimai ir jo valstybė . 1863 m . . . sukilimas . Sostu ir Lietuvos Bažnyčios reikalai 6. O. Lietuva vokiečių okupacijoje 4. 12. . . 13. Tautiškas latvių atbudimas . perversmas AŠTUNTOJI DALIS. 8 . 6. . Suvalkų sutartis ir gen. . Rusų valdžios pažiūros j Lietuvą ir rusinimo politika . Žemės reforma . 11. . Ordino valstybės visuomenė . 3 . I I . Savosios valiutos įvedimas . 3. . 5. . Santykiai su Šv. . Kova su Lietuvos rusinimu ir pravoslavinimu . 7. Lietuvos rusinimas 1. . Klaipėdos krašto prijungimas . 9. . Didžiojo karo ir valstybės atstatymo laikotarpis 1. gruodžio 17 d. . NEPRIKLAUSOMOSIOS LIETUVOS GYVENIMAS 2. sukilimas . 7. Tautiškasis atgimimas 1. . Krašto valdymo reformos panaikinus baudžiavą 4. 6. revoliucija ir Didysis Vilniaus Seimas . Lietuviai Rusijos Dūmoje Tautos švietimo darbai po 1905 m Tautiškojo sąjūdžio santykiai su nutautusia bajorija . . Latvių tautos kelias 1. Latviai svetimųjų valdžioje 2. . 3. Galutinis baudžiavos panaikinimas ir valstiečių būklės sutvarkymas 3. 4. Steigiamasis seimas i r konstitucija . Baudžiavos panaikinimas 10.\ Rusų Įvestoji tvarka Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti d. Bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymas 10. Mokyklos Užnemunėje 8. . . Tarptautinių santykių plėtimas 1. Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. 4. . 10. . 2. . V Tarybos darbai okupuotoje Lietuvoje ir nepriklausomy­ bės paskelbimas II. . . 536 540 541 546 549 551 555 557 559 562 568 571 574 IV. Lietuva didžiojo karo pradžioje 2. sukilimo 5. . . . . Lietuvos vidaus politinė raida ir 1926 m. Įstojimas į Tautų S-gą ir Lietuvos pripažinimas de jure . 593 594 596 598 599 603 XV I. pradžioje 7 . . . 11. . Mažoji Lietuva Vokiečių valdžioje 532 534 1. Specialinės Lietuvos sutartys su kitomis valstybėmis V. 2. . Nepriklausomosios Latvių valstybės įkūrimas .) . ATSKIRTŲJŲ LIETUVIŲ TAUTOS DALIŲ LIKIMAS 576 577 578 582 585 586 588 Lietuvių tautos ploto siaurėjimo istorijos būvyje I. . . . . 4. . . Kovos dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose . Nepriklausomybės kovos 1. Karas s u Lenkais i r byla Tautų Sąjungoje . pradžioje . . Gimnazijos . Valstiečių klausimas X I X amž. 4. 5. Lietuvių veikla Amerikoje. .

Lietuviai Šiaurinėje Amerikoje 3. Istorija ir padeda suprasti savotiškąsias tautų savybes. Lietuvių spauda J . Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. paniūros j įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių. Lietuviai Pietinėje Amerikoje 4 . Lietuviai kituose pasaulio kraštuose . po­ litinių ir tautinių — problemų. E m i g r a c i j o s p r a d ž i a ir c e n t r a i 1. Istorijos mokslas tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. Tautiškasis judėjimas Lietuvoje ir J. Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVI ir XVII amž. 6 . . Žo­ džiu. nes senų senovėje lietuviai savo gyvenime apseidavo be rašto. . Ben­ droji žmonijos istorija nagrinėja visos žmonijos kultūros raidą. Lietuvių 1. Lietuviai išeiviai įvairiose Europos valstybėse . Lietuvių vokietinimas X I X amž. istorija turi padėti suprasti ir dabartį. kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti 633 635 636 637 637 638 643 649 651 651 658 lietuviai kituose . K u l t ū r i n ė 605 606 608 610 611 613 616 620 624 627 Į V E D A M O J I DALIS 1. Lietuvių suvaržymai XVII amž. . Lietuvių būklė Mažojoje Lietuvoje šiais laikais III. Lietuvos lietuvių veikla ir tautiško susipra­ timo augimas 12. Emigracijos politika 2. . Amerikos Valstybių lietuvių ryšiai su Lietuva 6. lietuviai . kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo ap­ linkybės. tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. kaip susidarė dabartiniai kultūriniai. 9. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį. V. 659 663 664 669 670 673 677 687 emigracijos problema Tikrąją tautos praeitj nelengva susekti. Ekonominė J. . Ji parodo. . bet ir šiek tiek numatyti. Dabartinė J. d. Emigracijos pradžia 2. J u n g t i n i ų Amerikos Valstybių 1. papročiai. . turi išaiškinti. parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią. bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. Lietuvių organizavimosi pradžia J. 1 XVI 1 . Mažosios Lietuvos likimas ordinui žuvus . b. Kultūrinė M. Amerikos Valstybėse . Amerikos Valstybėse . 5. Amerikos Valstybių lietuvių būklė . . 11. Pavergtųjų aisčių būklė ordino valdžioje . J. gale . Lietuvių draugijos J. 8. ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti. 4. A. Lietuviai emigracijoje a. 2. 2monių būdas. Mažosios Lietuvos lietuvių kovos dėl savo teisių . Lietuviškumas ir lietuvių kalba M. 7. socialinių. vokiečiai. Lietuviai Pietinėje Amerikoje 2 . Rašto paminklai Lietuvoje gana vėlyvi. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Amerikos Valstybių lietuvių būklė lietuvių išeivių būklė kraštuose 1. kaip gyveni­ mas plis toliau. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities. Lietuvių emigracijos tvarkymas Priedėlių paaiškinimai Bibliografiniai nurodymai Atitaisytinos klaidos c. Lietuviai kituose n e Europos kraštuose . — būtent skandinavai. . socialiniai ir politiniai santykiai. 10. Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas Istorija yra praeities mokslas. Amerikos Valstybėse 3. Geriausias isto­ rijos šaltinis yra likę s e n o v i n i a i r a š t a i . kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. 5. istorijos mokslas rodo. Mūsų tauta turi dabar daug įvairių — kultūrinių. . kuriose tenka tautai gyventi. 3. . kurių visų šaknys glūdi praeityje. . 2. Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVIII amž. . Lietuvoje XVIII amž. kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsi­ tiktinis. 4 . Pačių pirmųjų ra­ šytinių žinių apie lietuvius duoda svetimšaliai. Parodydama. kuriems tekdavo susidurti su lietuviais. 7. lenkai LlCtUViM Istorija. Vaizduodamas tautos pra­ eitį. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas.3.

daug ką iškraipo. kapų ir t.ir rusai. iškeldami savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. dvarų inventorių sąrašai. Istorikai.t. t. Tiesa. Kuriam nors laikotarpiui neturėdami ži­ nių. į kuriuos ne­ gali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. jie prasimano visokių spėliojimų. žodinė kūryba ir įvai­ rūs papročiai bei apeigos. kapų įrengimas ir juose randami daik­ tai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. pav. Jei kelios tautos eilę daiktų vadina vienos kilmės žodžiu. Dažnai jų rašytojai papasakoja įvykius tendencin­ gai. Be to. Be reikalinių raštų.. kurs išliko iki mūsų laikų. vidurio jau pa2 sirodo ir l a i k r a š č i ų . arba m e t r a š č i u o s e . Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. kurie negali būti tendencingi. Tuo būdu susidarė tokių dokumentų a r c h y v a s . kad tų tautų kada nors būta vienos tau- . Toliau tokių raštų vis daugėja. pranešimų iš provincijų ir t. s e i m ų d i e n o r a š č i a i . žinomas L i e t u v o s M e t r i k o s vardu. pabaigos jau pradeda rastis įvairių vi­ daus dokumentų: apdovanojimų. mokesčių knygos. kurs vadinasi a r c h e o l o g i j a . t. atsiminimų auto­ riai dažnai įvykius aprašo subjektyviai ir tendencingai. Tiksliai jie aprašo tik tuos įvykius. Tada istorikai griebiasi įvairių nerašytinių m e d ž i a g i n ė s i r d v a s i n ė s k u l t ū ­ ros palaikų. neturėdami kurio nors savo žodžio. tai reikia manyti. vartojame svetimą. no­ rint susekti tiesą. įrankiai. arba medžiaginės kultū­ ros palaikai. tai ir tą daiktą ji bus pasiskolinusi iš lietuvių. kitose valstybės įstaigose ir bajorų dvaruose. d e r y b ų p r o t o k o l a i . ginklai. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. kurie paliko rašto paminklų. dažnai tokie rašytojai. Tačiau yra laikų. Nuo XV amžiaus kanceliarijų ir raštų saugomųjų įstai­ gų. vadinasi i s t o r i ­ n i a i s l a i k a i s . naudojasi d o k u m e n t a i s . jei mes. todėl tėra tik atsitiktinai išlikusių to meto raštų. o vėliau — teismuose. laidojimo būdas. Priešistoriniams laikams pagrindinis šaltinis ir yra ar­ cheologų randamos ir tiriamos senienos. jog ir jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. Tai p r i e š i s t o r i n i a i l a i k a i . prie bažny­ čių. Iš jų paminėtini kunigaikščių susira­ šinėjimai su užsieniais (jų ir jiems rašyti laiškai). muitinių knygos ir t. Pa­ vyzdžiui. Visais tais daiktais rūpinasi specialus se­ nienų mokslas. Pačioje Lietuvoje metraščių pradeda rastis tik XV amž. Tuo būdu archeologinės liekanos papildo istorines žinias. saugomi jų nuorašai. arba archyvų. Pagaliau dar vienas neretas ra­ šytinis šaltinis yra įvairūs u ž r a š a i ant pastatų. kurie vyko patiems kronikų autoriams begyvenant. Daug ką apie senovės žmonių gyvenimą pasako likę į s t a t y m a i . pastatai (pav. K a l b a yra taip pat gana svarbus istorijos šaltinis. atskirų į v y k i ų a p r a ­ š y m a i ir veikėjų a t s i m i n i m a i . Bet kronikų ir metraščių duodamos žinios yra labai nepilnos ir netikslios. istorijos mokslui dar labai svarbi senovės k o r e s p o n d e n c i j a (laiškai). tai iš to daroma išvada. jau pradeda rastis ir vyskupijose. nes jie būdavo rašomi kokiam nors reikalui. norėdami atitai­ syti jų prasimanymus ir klaidas. kuriuose suminimi visi svarbiausi įvykiai. Be to. su kuriais kraštais turėta prekybinių ir kitokių santykių. Dar labai didelę reikšmę istorikams turi įvairių svarbesnių įvykių aprašymai. Lietuvoje iki Jogailos ir Vytauto laikų net didžiojo kuni­ gaikščio dvare nėra buvę kanceliarijų. sutartys su už­ sieniais. kaip jo gintasi nuo priešų. paminklų. o nuo X I V amž. Medžiaginės kultūros palaikai yra išlikę įvairūs senovės žmo­ nių vartoti daiktai. reikia juos lyginti savitarpy arba su dokumen­ tais. t. jei svetima tauta kurį daiktą vadina lietuvišku vardu. spaudoje pradeda rastis a t s k i r ų p o l e m i n i ų b r o š i ū r ų . Dvasinės kultūros palaikai yra kalba. o nuo X V I I I amž. Pasitaiko klausimų. pradžioje. nuo X V I amž. Archeologiniai radiniai (iškasenos) rodo. kapai ir t. sąskaitos. neturėdami tikslių žinių. Nuo XV amž. pilys ir pi­ liakalniai). valdovų įsakymų. Tie laikai. randa­ mas raštuose. kaip žmogaus kadaise gyventa. todėl. Šitų istorinių žinių randame jų k r o n i k o s e . o apie anksčiau buvusius pripa­ sakoja visokių pasakų. kurie nepaliko jokių rašy­ tinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. Tai yra savotiškos senųjų laikų istorinės knygos. privilegijų.. vidurio didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau vedamos siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų knygos. Bet labai dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. Ir priešingai.

kur buvo saugomi miestų valdybų (magistratų) raštai. Tikras išvadas čia. nes tik kartu su kitais dokumentais jie gali turėti didelę reikšmę.t. be to. D. Kaip matome. kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. t. visi tie archyvai buvo teismuose. t. papročiai ir prietarai. tuo tarpu kiekvienas skyrium dažnai mums nieko nepasako. nors dabar jų ten ir nebebūtų. T u o bildu visas susidaręs archyvas vadinamas L i e t u v o s M e t ­ r i k a . tam tikri įsitikinimai. juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Nemaža doku­ mentų ir šiaipjau senų raštų yra privačių asmenų rankose. Bet bibliotekose esti nemaža ir šiaip­ jau dokumentų. y. jie buvo suvežti į Vilnių. tad ir jie yra senovės liudytojai. turėjo būti įrašyti į teismų knygas. Kai ką pa­ aiškina ir tautoje likusios apeigos. ir juos pagimdė tam tikros gyvenimo sąlygos. 4 n vėliau tam tikrose knygose buvo surašomi ne tik dova­ nojimai. kuriuose buvo saugomos ne tik teis­ mų bylos. v i e n u o l y n u o s e ir senuose d v a r u o s e . iš senovės dar yra likusių m i e s t ų a r ­ c h y v ų . Jei. tautosakos kūriniai labai kinta (pav. m e t r a š č i ų . Lietuvą užėmus rusams. bet ir visokių sutarčių. eidami iš kartos į kartą. kad gautų juridinę galią.. jiems tenka naudotis net ir kitų mokslų — archeologijos. a r c h y v a i s. T o ­ dėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. senų ir retų rankraščių. burtai. nepakeičia nė naujieji krašto gyventojai. kad ten gyventa lietuvių. Rusų valdymo metu taip pat buvo atsiradusių archyvų. I š kitų dabar Kaune esančių archyvų paminėtini dar A r k i v y s k u p i j o s . Taigi geogra­ finiai vardai. kurie surenkami iš privačių asme5 . tai aišku. Be šito Metrikos archyvo. istorikų naudojami šaltiniai yra labai įvai­ rūs. ypač originalų. iš kurios kalbos yra kilę vietovardžiai.. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai Istorijos mokslo naudojamosios medžiagos yra labai daug ir įvairios. Kad būtų visiems istorikams prieinama. ir visoki aktai.. Pagal šal­ tinių rūšis yra steigiamos ir jų saugomosios įstaigos: atskirai ren­ kami ir saugomi rašytiniai paminklai. pav. vadinamose. kurių. prietarai ir t. Jame buvo saugomos įvairios sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. Buvusios Kauno gubernijos įstaigų archyvai dabar saugomi Kaune. — daviniais. bet ir teismų sprendimai. Be archyvų. testamentų ir kitokių piliečių dokumentų nuorašai. Pagaliau labai daug visokių dokumentų yra prie b a ž n y č i ų . Mat. nustatydami. kunigaikščio Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje. Nemažas istorinis šaltinis dar yra žodinė kūryba. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde. Kol buvo gyva valstybė. žinoma. kaip pastebėta. svar­ biausi iš jų dabar yra Vilniuje. Šitos nuorašų knygos buvo vadinamos M e t r i k a . Dabar visi tie dokumentai renkami ir saugomi mūsų valstybės archyve. Iš jų sudarytas vadinamasis C e n t r a l i n i s V i l n i a u s A r c h y v a s . Jie labai daug padeda istorijai. atskirai dvasinės kultūros palaikai. Lie­ tuvą užėmus rusams. kurs tebėr ir dabar.tos ir kad su tais daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyve­ nant.tai. padavimai. kalbotyros ir t. kurios visos turi i r r a n k r a š č i ų s k y r i ų . Lietuvos istorijai svarbiausias yra buvusios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos archyvas. Tiesa. Reikia tik mokėti juos suprasti. tada nebuvo notarų. seimų nutarimai ir kiti valdžios il. senojoje Lietuvos valstybėje buvo dar t e i s m ų a r c h y v ų . dainos. mokyklų) ir privačių asmenų bibliotekos. jau iš seno ji visa grupuojama ir saugojama tam tikrose įstaigose. Lietuvos archyvas buvo pradėtas organizuoti Algirdo laikais. jis buvo išvežtas į Rū­ diją ir dabar yra Maskvoje. Į dabartines bibliotekas pakliūva senovės kultūrinių įstaigų (pav. vienuolynų. Mat. Iš pradžių čia buvo saugomi tik valdovo dovanojimų raštai. kuriose srityse nuo senų laikų daugybė vietovardžių yra lietuviški. T u o būdu bibliotekose atsidūrė daugumas k r o n i k ų . arba t a u ­ t o s a k a (folkloras). yra labai geras krašto praeities liudininkas. gali daryti tik k a l b o t y r o s specialistai. atskirai medžiaginės kul­ tūros paminklai. Į tą archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklau­ somybės galo. pasakos. labai daug medžiagos dar saugoma prie didžiųjų b i b l i o t e k ų . Rašytiniai šaltiniai saugomi ir tvarkomi tam tikrose įstaigose. 3. a t s i m i n i m ų ir k. K a u ­ n o m i e s t o i r įvairių v a l d ž i o s į s t a i g ų a r c h y v a i . Be to. vadinamajame C e n t r ą l i n i a m e V a l s t y b ė s A r c h y v e . Juose surinkti Vilniuje buvusių rusų valdžios įstaigų dokumentai. Tačiau kritiškasai tautosakos tyrinėjimo meto­ das gali surasti istorinės tiesos pagrindą ir tautosakoje.

sulenkėję mūsų dvarininkai čia perkėlė savo šeimų dokumentus. Panevėžy. Be to. o vėliau—su vad. t. bet ir susidariusios vietoje. taip pat yra ren­ kama. Prūsais. lig šiol viską spausdino svetimieji. Bet ne prie visų šaltinių (ypač Lenkijoj ir Ru­ sijoj) tuo tarpu dar galima prieiti. Pav. turėdami savo tikslų. dabar spe­ cialiai spausdinami. daugybė dokumentų. Bet daugiausia medžiagos yra Lenkijoje. Biržuose ir kitur). dalis jos per karus buvo išvežta į Švediją. kai buvo rūpi­ namasi Lietuvos krikštu. atsiminimų ir 1. Lie­ tuvoje dabar kuriamas centralinis V y t a u t o D i d ž i o j o M u z i e j u s Kaune. U n i ­ versiteto Bibliotekoj. V a r š u ­ v o s ir K r o k u v o s archyvuose. o vėliau — Lietuvos Bažnyčios orga­ nizavimu). Kėdainiuose. Archivuose esantieji svar­ biausi šaltiniai. Nemaža muziejų yra ir provincijoj (Klai­ pėdoj. papročių ir apeigų apra­ šymai ir t. Nuo seniausių laikų Lietuva labai daug turėjo įvairių santykių ir su vokiečių ordinais. sugrupuojami ir laikomi specialiuose muziejuose. Italiją ir Vokietiją. Tuo būdu atskirais leidiniais i š s p a u s ­ d i n t i i r L i e t u v o s i s t o r i j o s š a l t i n i a i : kronikos su metraščiais. Čia visų pirma reikia paminėti R u s i j o s archyvus. Muziejus. Pas mus tą darbą dabar tvaiko T a u ­ tosakos Taryba ir T a u t o s a k o s Archyvas. Šiauliuose. ypač jos gausu iš tų amžių. užėmusi Lietuvą. nes šis kraštas.1. todėl nemaža medžia­ gos yra ir V a t i k a n o ar c h y v e (iš tų laikų. bet ypač daug jų yra Lenkijoj. Pagaliau tų pačių dvarininkų ne­ maža jos išvežta j Prancūziją. unijos laikais nemaža jos pa­ teko į Lenkiją. Kaip renkami ir saugomi istoriniai rasto pamink hi pat saugomi ir archeologų surenkami medziagme kul- l:. Istorinių šaltinių spausdinimas. Lietuvos Metrika). arba tautosaka. kad būtų lengvai prieinami istorikams. todėl labai daug medžiagos yra ypač K a r a l i a u č i a u s . Mūsų krašto senienos irgi išblaškytos po viso pasaulio mu­ ziejus. dai­ nos.. Spausdinami padavimai. 6 Senienos.. Rusija daug jos išvežė. o vėlesniais laikais daug medžiagos ten išvežė sulenkėję mūsų dvarininkai. pasakos. Rusijoj ir Vokietijoj. Daug tos medžiagos visada esti saugoma kitų kraštų archyvuose ir bibliotekose: dalis jos ten atsiduria karo metu. bet tuo pasinaudoja ir istorikai. Lietuvos kaimynas. 7 . Ir Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur. dažnai tendencingai parinkdavo šaltinius. kurie praeityje turėjo santykių su Lietuva. o vėliau unijoje su Lenkija. deja. Taip pat nuo senų laikų Lietuvos valstybė turėjo daug reikalų su popiežium. Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. Visa tai svarbu daugeliui kitų mokslų. valstybėms bendraujant. Tik dabar nepriklau­ somoje Lietuvoje jau patys lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. Telšiuose. Vytauto D. kai Lietuva gyveno susirišusi. D a n ­ c i g o ir B e r l y n o archyvuose.Js p a l a L i . Dvasinės kultūros palaikai. Jie aprašomi.nų. Svetimų kraštų archyvai. rūšiuojama ir spausdinama. Mums itin svarbūs archyvai tų kraštų. Tik. kuriuose yra daug medžiagos ne tik iš Lietuvos išvež­ tos (pav. visada turėjo su Lietuva daug vi­ sokių santykių. priežodžiai bei patarlės. o kita susidaro ten savaime. kurie. Toksai rankraščių skyrius yra ir musų V y t a u t o D.

Vokiečiai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tiks­ lais. kad lenkai apšvie­ tę „barbarus" pagonis lietuvius. lenkai ir vo­ kiečiai. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. kurie nors ir kalbėjo lenkiškai. Nuo tos ten­ dencijos Lietuvos istorija pra­ dėta valyti tik paskutiniais lai­ kais. . Rusai domėjosi Lietuvos Istorija dėl savo politikos tikslų. ypač po antrojo lenk8 mečio (1863 m. y. Vilniaus universiteto metu.). tačiau labai mylėjo savo kraštą ir didžiavosi jo garsia praeitim. pavadintą „Lietuvių tautos istorija". viduryje at­ siranda visa eilė tokių kronikų. Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas bu­ vo tendencingas.ubas buvo apleistas. „Būdą senovės lietuvių". o ne istorikas. norėdami sugriauti rusų tezes ir įrodyti. todėl sten­ gėsi parodyti didingą savo kraš­ to praeitį.). tas d. Tai pirmosios Lietuvos kronikos. pridėtas prie jo „Kronikos" sios jų buvo rašomos ta pačia 1582 m. Pirmo­ (Raižinys. tuvos istorijos apžvalgą. jo sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. o ne isto­ rinė tiesa. Jis buvo inžinierius. Jie Lietuvos pasieny atsi­ rado kaip atėjūnai.). kuris nuo 1835 iki 1841 m. Bet apie X I X a. Tiesa. gale (1582 m.4. Daugumas jų rašo lenkiškai. Lenkai ėmė rūpintis Lietu­ vos istorija. nukariavę lietuvių gimines. menė buvusi lenkiška. leidimo). Jiems rūpėjo įrodyti. Lietuvos istorijos mokslas Pirmieji Lietuvos istoriją pradėjo moksliškai tyrinėti sve­ timšaliai — rusai. Tą darbą tęsė Vilniuje susibūrę uždaryto universiteto auklėtiniai ir kiti švie­ sesni Lietuvos bajorai. kad ji sudariusi su Lenkija vie­ ną valstybę ir kad jos visuo- A. pirmiau­ sia rūpėjo savo tikslai. išspausdino didžiulį 9 tomų vei­ kalą. todėl jo veikalas nepasižymi moksliškumu.). įrodyti. O naujiesiems lenkų istorikams labiausiai rūpėjo iš­ garbinti kultūrinę Lenkijos mi­ siją. D a u k a n t o . (Istorija spausdinta 1650 m. gudų kalba. Antroje XVI a. Iš šito periodo Lietuvos istorikų. V a l a n č i u s pa­ rašo Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t. Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos" I d. Jiems. rašyti lietuviškai. rusų valdžia uždarė Vilniaus universitetą. Lietuvos Istorijos tyrinėjimas perėjo į ru»ų ir lenkų rankas. kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. kuris parašė net kelis Lietuvos isto­ rijos veikalus („Darbus senovės lietuvių ir žemaičių". kai ją pradėjo tyrinėti pa­ tys lietuviai. XVI amž. Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepri­ klausomojo gyvenimo laikais. N o rb u t ą. „Lietuvos istoriją" — 2 t. Todėl jų isto­ rikai stengėsi iškelti savo tautos 9 Teodoras Norbutas (1784—1864 m.) pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija. O vysk. Seniausieji Lietuvos isto­ rijos raštai prasideda Vytauto laikais. V i j ū k a s K o j e l a v i č i u s parašė lotyniškai Lietuvos istoriją — „Historia Lituana" (2 t. bet iš šito tarpo išeina ir pirmieji veikalai. Keletas jų duoda net ištisą Lie­ 1548-1582 ra. lenkiškai buvo rašomi Lietuvos istorijos veikalai ir anksčiau. reikia paminėti Lydos bajorą T. viršelinis lapas. rašiusių lenkiškai. žinoma.). pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai. buvusi rusiš­ kos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė. XVI amž. pusėje kaunietis jėzuitas A. Kai 1832 m. kai rusų val­ džia išdraskė visus Lietuvos bajorų kultūros židinius. todėl Ir istorijoje jie ieškojo argumen­ tų šitai savo tezei paremti. Dancige). kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška. Motiejus Strikauskis. vidurį. kad Lie­ tuva buvusi jų kultūros įtakoje. bet tada rašė daugiausia iš Lie­ tuvos kilę bajorai. len­ kiškai parašyta (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamojo) lenko S t r i k a u s k i o . t. Toliau Lietuvos istoriją tyrinėja tik X I X a. kad seno­ vės didžioji Lietuvos kunigaikš­ tija. kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai.

o ypač Lietuvai grįžusiam Klaipėdos krašte. kad jų užgrobtos žemės priklau­ sančios jiems teisėtai ir kad jie turį teisių net didesniems plotams. apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą. kaip žinome. nors labai jau sustorėjusi. ne viskas dar išaiškinta. Todėl turės dar kisti supratimas ir pažiūra į daugelį mūsų praeities klausimų. atsirado augalų ir gyvulių. Da­ bartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros peri­ odų. Lie­ tuvos istoriją rašė svetimieji. bet pas mus. iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė ma­ sė.nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimą. PIRMOJI DALIS Priešistorinis laikotarpis 1. ir dar nedaug jo tenudirbta. klimatas vėl atšilo. Jos amžius. Šis darbas pradėtas dar visai neseniai. Amžiams bėgant. kad Lietuva buvusi rusiška. paskui ištirpdamas jis apklojo žemę iš visur suneštomis nuosėdomis ir pagaliau žemės paviršių galutinai aplygino tirpstančių ledynų 10 11 . Antai Lie­ tuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant. Bet per paskutinius 800. ir čia augo šiltųjų kraštų auga­ lai. y. Vė­ liau. jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. — kiekvieni vis savo tikslais: rusai stengėsi įrodyti. o vokiečiai norėjo įrodyti. Lietuvoje. Dabartinė Lietuvos istorijos būklė. Seniau tas atsi­ likdavo dar dažniau. Mūsų krašto paviršių galutinai suformavo tie ledynai. Dabar vokiečiai net stengiasi įrodyti. Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma. Žemės pluta. ji vėso ir klojosi pluta. atiduodama šilimą šaltai erdvei. Pir­ miausia ledynas atslinkdamas išvagojo ir išrausė paviršių. Lig šiol. Ilgainiui. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. kad jie turį istorinių teisių visam Pabaltijy. bet paskui šaltis pasikar­ tojo iš naujo. slinkdamas į pietus. jis vis didėjo ir. t. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas Žemė. skaitant metais. kokia ji tikrai yra buvusi. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti. iškylant ir nusi­ leidžiant. kitaip sakant. jūros ir sausumos svyravimai. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai. raukšlėjasi. lenkai — kad ji buvusi lenkiška. kurio storis siekė net 2 klm. kaip matėm. bus jau milijoninis. ir visam Pabaltijy tėr buvę vos du. bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė l e d y n a i . ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledy­ nas. Todėl dabar lietuvių istorikams tenka iš naujo pervertinti visus tuos svetimtaučių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį. po kelių dešimčių tūkstančių metų. ledy­ nai ištirpo. Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis.

žmonių gyvenime atsiranda naujų per­ mainų. ietys ir vienas kitas papuošalas. Lietuvoje ledyno storis buvo apie 150 metrų. o kai kuriose ledyno išgręžtose daubose. vanduo sudarė gilius ežerus. Kadangi iš minėtų Kauno apylinkėje buvusių vandenų šita vaga pasiekti jūrą buvo daug arčiau. Darbo įran­ kiai taip pat žymiai pagerėja. Šis laikotarpis vadinamas n a u j u o j u a k m e n s am­ ž i u m i .000 iki 3. kad takoskyra. 2. taigi— į rytus. kurs tada vartojo prastai apdoroto akmens įran­ kius. 13 12 . tai paskučiausiai nuo ledo atsipalaidavo žemaičių kraštas. Dabartinis Nemuno aukštupys tada tebetekėjo į Dniepro baseiną. Klimatas tuomet jau bu­ vo panašus į dabartinį. Apie 3. jo pakraštyje. Čia vešėjo amžinai žaliuojantieji augalai ir gyveno keisčiausi didžiuliai gyviai. Žmogus. Jie sustodavo trumpam laikui gyventi smiltynuose. dabartine Nemuno vidurupio vaga. Nemuno žemupys tebebuvo po ledais: žemutinė jo vaga susidarė vėliau. pakeitęs tėkmės linkmę. rytų Lietuvos vandens dar ilgai tekėjo senosio­ mis vagomis. ir jis pasuko j šiaurę Kauno link. sėti javus ir auginti naminius gyvulius. Kai ledynas dar tebebuvo apklojęs Žemaičius. Tuo būdu susiformavo dabartinės centrinės Lietuvos vandenų vagos. o juo — į Vyslą. iš kurių gausingų sakų laiko būvyje susidarė mūsų gintaras. irgi priešingai šiandienineei jo stėkmei. atsirado dabartinė žemutinio Nemuno vaga. Jos ryšys su Merkiu nutrūko. sudarė dabartines mūsų upių vagas. Dabartinę išvaizdą kraštui davė antrasis ledynas. kaulo ir rago įrankiais. kur tada buvo sausuma. bet tirpo palengva iš pietų į šiaurę. o jūra ilgą laiką buvo daug arčiau: ji siekė net dabartinę Tilžę ir Jūros upę. Kr. Visas tas vanduo patekdavo į Bugą. Šio periodo Lietuvos gyyventojai buvo klajokliai. Kadangi ledy­ nai tirpo ne vienu laiku. apie Kauną.vanduo. Kr. Tačiau jis galėjo ir gyventi: jo kultūros pa­ laikus galėjo sunaikinti užslinkę ledynai. Tarpledyniniame laikotarpyje čia buvo ir didžiųjų mamutų. kurios dabar mums atrodo slėniais. mito žvėriena ir žuvimis. pr. upių bei ežerų pakrantėse ir miškų aikštėse. o į pietus ir į rytus tekančios srovės silpo. Tuo met ištirpęs ledyno vanduo nutekėdamas išrausė didžiules vagas. Iš čia. T i k apie vidurį antrojo tūkstantmečio prieš Kristų į Lietuvą patenka patys pirmieji žalvario dirbiniai. pr. Nemuno žiotys tuomet buvo labai plačios. Lietuvoje jokių ši­ tos kultūros palaikų nesurasta. Bet ir jai susidarius. Ledyno vanduo tuo tarpu tekėjo j Vyslos ir Dniepro baseinus. tekančio į vakarus. Kristų. buvo prarausta. Ten šis vanduo susiliedavo su dabartiniu Merkiu. pradeda dirbti žemę. Todėl tas laikotarpis vadinamas s e n e s n i o j o a k m e n s a m ž i a u s ( p a l e o l i t o ) l a i k o t a r p i u . Neolitas Lietuvoje tęsėsi maždaug iki 1. pra­ laužęs Gardino aukštumą. pr. pr. Lig šiol taip pat nėra surasta jokių žmogaus gyvenimo palaikų ir pirmajam periode po ledynų. kartu su Merkio vandenim pri­ sijungė prie Nemuno žemupio. Kita srovė tekėjo da­ bartine Neries vaga. arba n e o l i t u . Kr. neprasimušdamas srovėmis.000 m. Ki­ tur Europoje kartu su mamutais tarpledyniniais laikotarpiais gy­ veno ir žmogus. Vienintelis pri­ jaukintas gyvulys tuomet buvo šuo.500 m. Ta­ da pakeitė savo tėkmę Neris. todėl negalima teigti. Į jj taip pat pa­ tekdavo ir ta srovė. kuri tekėjo į pietus dabartine Nemuno vidur­ upio vaga. lig tol buvęs klajūnas.000 m. žmogus išmoksta juos dailiai nušli­ fuoti. Jūros pakrašty ir dideliam dabartinės jūros plote. kai mūsų kraštų augalai ir gyvuliai buvo panašūs į dabartinio Ledynuotojo vandenyno sričių tundros gamtą. Pirmieji žmonės mūsų krašte jau neabejotinai gyveno v i d u r i n i o j o a k ­ m e n s a m ž i a u s ( m e z o l i t o ) laikotarpiu. kuris tęsėsi maž­ daug nuo 10. vanduo tekėjo priešingai šiandieninei Nemuno tėkmei — j pietus.) kultūrai yra charakringi įvairūs žalvariniai kirviai. augo ypatingos veislės pušų ir eglių. Beje. Šiai ž a l v a r i o am­ ž i a u s (maždaug 1500—500 m. tampa sėslus. kuris tada buvo didžiausia vandens nutekamoji vaga. Ledams pasitraukus toliau į šiaurę. tai srovė čia buvo daug greitesnė ir vis didėjanti. Pagaliau vanduo tiek nuslūgo. sky­ rusi tekančias iš čia į rytus ir j vakarus upes. kad tuo laiku čia gyveno žmogus. bet. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos krašto kultūra Pabaltijy dar prieš ledynų laikotarpį buvo labai šiltas klima­ tas. buvo daugybė susitelkusių vandenų. Tokiose vietose dabar užtinkama jų buvusių stovyklų žymių su charakteringais titnago. Po kiek laiko dabartinis Nemuno vidurupis pralaužė Alytaus aukš­ tumą ir.

1 0 kirviai.Lietuvos akmens amžiaus dirbiniai: 1—4 kauliniai harpūnai. ant kurio su kitu akmeniu trindavo pabertus grūdus. 24 akmuo. — savotiškos girnos.2 1 papuošalai. 18—22 gintariniai papuošalai.2 1 iečių galai. 1 5 . 22. 24—31 kirviai. 13—15 titnaginiai iečių galai. . 14. statulėlė. 7—8 kauliniai kirvukai. 1 1 . 10—12 akmens kirvukai. Lietuvos žalvario (bronzos) amžiaus dirbiniai: 1 . 5—6 kauliniai durklai. 23 puodas. 9 apskaldyto titnago įrankis. 1 9 .1 3 kalavijai. 16—17 gintariniai amuletai.

Iš šio laikotarpio turime daugybę kapų. 2 17 . rastas Kaune. Naujojo akmens amžiaus kirvukas su kotu. Kr. Geležis Lietuvoje pradedama vartoti ne anksčiau. pr. Iki mūsų eros pradžios teturime labai maža senolioi kultūros liudininkų. gražia ir savita g e l e ž i e s a mE i a u s kultūra. Lietuvos Istorija. tuo metu gana dažnai dar būdavo var fcojami akmens ir kaulo Įrankiai. tiktai pirmaisiais amžiais po Kr.Bc Ealvarinių dirbinių. kaip apie 500 m. atkasti Mažojoje Lietuvoje. Akmenimis apkrauti senovės kapai. Lietu­ v o j e susiduriame su turtinga.

bet. Tas geografinis terminas reiš­ kia Baltijos pajūrio tautas. kiekviena tauta pa­ prastai turi savą skirtingą kultūrą. Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas T a c i t a s savo veikale „Gevmania"'. palaidotas iš medžio išskaptuotame grabe.) piūvis. tai ten aiškiai matyti ir kultūros pasikeitimas. kur jie gyveno. kad jau nuo naujojo akmens am­ žiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai. kad juo dažnai pažymimos ir kitos. Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo. mums visiškai negiminiškos tautos: lybiai. estai ir suomiai. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas Visi minėti kultūros periodai susekami tik iš archeologinių palaikų. Iš jų tegalima nustatyti. yra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pav. Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to. Lavonas. ku­ rios tautos buvo. argumentuodami tuo. kokių turėjo ištaigų. kuo ver­ tėsi. vartodavo baltų tautų terminą. taigi raštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis. Jis juos vadina aisčiais (aestii. tas. Mat. Šitame periode atskiros mūsų kiltys jau išeina į istorijos šviesą. gana sunku pasakyti. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius su Būga visas tas gimines vadino aisčiais. Kadan­ gi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo. kas jie tokie buvo. Aistmarės Prūsuose). 3. ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas. Gale galvos puodai su maistu. aestiorum gentes). Lig šiol svetimšaliai. kai kalbėdavo apie lietuvių kilmės tau18 19 . kaip žmonės gyveno. bet ir jų pomirtinio gyvenimo tikėjimą. tai vis tiek jis mums šiandien nebe­ žinomas. o kad ir turėjo. o iš lavonų laidojamo būdo galima su­ sekti pažiūras į pomirtinj gyvenimą. tai reikia manyti. Išilginis kapo (I—II a.. po Kr. kad taip jas vadina senieji viduramžio raštai ir kad ten. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda. nerodo tautų pasikeitimo nė istorinių laikų šaltiniai.kurie parodo ne tiktai mūsų sentėvių medžiaginę kultūrą.

gyveno žemaičiai. arba j o t v i n g a i . Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. maždaug iki dabartinės Estijos sienos. Tų kraštų vardai pradėti skirti tik X V I amž. Aisčiams jie visiškai ne giminės. Jie buvo įsi­ kūrę beveik visam pajūry. nuo jų į šiaurės rytus gyveno tos aisčių kiltys. kaip ir beveik visi Europos gy­ ventojai (germanai. kur jie gyveno ir vėlesniais. X I I I amž. o į šiaurę nuo jų. Kada ir iš kur aisčiai atsikraustė į Pabaltijį. — lygiai taip. kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariau­ tas vakarinių aisčių kraštas. 20 Lietuvių kiltys. kurių tik vakariausios bu­ vo vadinamos prūsais. Toliau nuo jų. Prūsų. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę. vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais. į pietus. Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje. iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai. daugumas šitų kil­ čių pateko į vokiečių ordino valdžią. kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. priklauso prie tos pa­ čios i n d o e u r o p i e č i ų . tai ir ji buvo vadinama tuo pačiu Livonijos vardu. y. t. dešiniajam Dauguvos vidurupio krante gyveno l a t g a l i a i (taip šitų sričių gyven­ tojus vadina senieji raštai). Pir­ moji. arba a r i j ų . Kai ši­ tuose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misijonieriai. į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių. mums gerai žinomais. gyveno k u r š i a i . kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų. Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje. Kadangi vokiečių ordinas buvo pa­ ėmęs į savo valdžią ir Estiją. Slanimo ir Brastos — gyveno s ū d u v i a i . tai iš jų visų susiformavo latvių tauta. Klaipėdos krašte ir Kurš­ marių pakrantėmis. tarp Vyslos ir Dau­ guvos upių ir dar už Dauguvos. kur teka Deimenos ir Alnos upės. dabartiniam Suvalkų krašte. kairiajam Nemuno krante. — maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko. Aisčiai. dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi. nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kil­ tys. į kairę nuo Dauguvos žiočių. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje Pirmosios mus pasiekusios istorinės žinios liudija aisčius jau gyvenus tose pačiose vietose. t. jie jau gyveno Baltijos pakrantėse. t. lig šiol mokslas dar nėra nustatęs (yra tik keletas hipotezių).). iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta.ANTROJI DALIS Lietuva prieš susidarant vieningai valstybei 1. iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta. y. Kai X I I I amž. Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. mokslo vadinamų u g r i a i s s u o m i a i s . ir jų vardas išnyko. pietinėje Mažosios Lietuvos da­ lyje. tautų grupės. Todėl dabartinė Latvija va­ karų Europos raštuose buvo pradėta vadinti L i v o n i j a . Čia dabartinėje savo vietoje. laikais. slavai. artėjo prie Berezinos aukštupio ir prie Dysnos Latviai. Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių paverg­ tas kraštas. Ry­ tinės jų sienos nėra aiškios. aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiem­ galių gyvenamame plote. vakarinių aisčių siena vakaruose buvo Vyslos upė. gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų. { pie­ tus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingų gyveno a u k š t a i ­ č i a i . gyveno s ė l i a i . siekdami dabartines Utenos ir Zarasų apskri­ tis. o dar toliau gyveno tos kiltys. romanai ir kt. kairiajame Dau­ guvos žemupio krante — ž i e m g a l i a i . Bet prasidedant istoriniams laikams. jie užėmė visą Neries aukštupį. y.. Prusus sudarė keletas kilčių. Vėliau nuka­ riautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi va­ dino prūsais. Dauguvos žiotyse ir dešiniajam jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta — l y b i a i . tai pirmiausia jie susidūrė su lybiais. tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas. kairiajame Dauguvos vidurupio krante. 21 . o pietuose jų siena ėjo pagal lenkų mozūrų sodybas. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus.—maždaug iki dabartinės Lat­ vių sienos. O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė.

pietuose buvo mozūrai. 23 . o kitos j rytus (Dniepro baseino upės). Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai Aisčių kraštas. Ry­ tuose aukštaičiai susisiekė su gudais. Senieji aisčių kaimynai vakaruose buvo lenkams artimi pamarėnai (už Vyslos). Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte. Rytuose nuo gudų juos skyrė didžiulės sausos girios.o Latvija galutinai nustota vadinti Livonija tik susikūrus nepri­ klausomai Latvijos valstybei. kuri senovėje buvo apaugusi didžiulėmis girio­ mis ir daug kur buvo labai pelkėta. Mažojoj Lietuvoj ir didelėj Prūsų daly buvo pilna nepereinamų pelkių ir girių. Pirmiausia jiems bus tekę susidurti su įvairiomis rusų giminėmis. Dabar­ tinėj mūsų Suvalkų krašto lygumoj. Su tais pačiais gudais ry­ tuose ribojosi latgaliai. Jie gyveno tik sausesnėse girių aikš­ tėse. — ten. į šiaurę nuo latgalių gyveno estai. tolimojo pasaulio pasižiūrėti nenuplaukdavo. Dar toliau į pietus jotvingai ribojosi su lenkais ir Voluinės rusais. t. Kitas sienas sudarė jūra. Geriau buvo įsikurti aukštesnėse Žemaitijos ir Aukštaitijos lygumose. kada susikūrusi lietuvių valstybė pradėjo su jau anksčiau įsikūrusiomis lenkų ir rusų valstybėmis varžytis dėl žemių. Su tolimaisiais Europos pietumis. paliai Baltijos jūrą. atsitiktinių santykių (jie galėjo parduoti romėnų pirkliams nebent savo gražųjį gintarą). kur dar prieš Kristų graikai ir romėnai buvo sukūrę aukštą kultūrą. Jie gyveno sunkiai įžengiamam krašte. Aukštumų čia yra tik rytinėje Lietuvos da­ lyje. Gyvesni aisčių santykiai su kitomis tautomis prasideda vos nuo IX amž. gi­ riomis apaugusios pelkės skyrė aukštaičius nuo Padauguvio giminių. Nuo jūros latvius skyrė lybiai. Tokie santykiai tęsėsi iki X I I I amž. iš kur vienos upės pradeda tekėti į vakarus (Nemuno baseino upės). 2. aisčiai galėjo turėti tik retų. Ypatingai pelkėtos buvo jotvingų gyvenamos pietinės sritys ir jų šiaurinė dalis. pačiam jos pakrašty. Šiaip visas kraštas yra ištisa lyguma. ir tai tik grobiamųjų karo žygių metu. Jūrininkyste ais­ čiai nesivertė.. Gyventojų čia buvo palyginti reta. kurių sody­ bos susisiekė su prūsų giminių ir jotvingų sodybomis. Yra dar kiek aukštumų Vilniaus srityje ir Žemaičiuose (Telšių apskrity). todėl čia gyventojų buvo tirščiau. y. Aisčių santykiavimas su kitomis tautomis prasidėjo gana vėlai. Tas kraštas sudaro beveik vieną ištisinę lygumą. Didžiulės.

Įdomiausiai minimi aisčiai IX amž. Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. saugančių upe keliaujančius pirklius nuo plėšikų. į aisčių gyvenamuosius kraštus atsikraustė vokiečiai ir čia sukūrė savo valstybes. jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams. Bet prieš įsikuriant lenkų ir rusų. jie veržėsi į pasaulį. aisčių kaimynijoje tuo metu jau buvo susikūrusios lenkų ir rusų valstybės. o kiti į Pavyslį (kryžiuočiai). Skandinavai. kai Roma nukariavo didžiąją Europos dalį. iš kur į Romą buvo gabenamas gintaras. Tuomet romėnų raštuose pradeda rastis jau platesnių aisčių paminėjimų ir trumpų jų gyvenimo aprašymų. IX amž. y. kai Karolis pasiekė slavus. skiriantį tų upių aukštupius). Seniausios istorinės žinios apie aisčius Aisčiai gyveno labai nuošaliai nuo senųjų Europos centrų. X I I I amž. Ypač dažnai minimi aisčiai Skandinavijos kronikose ryšium su gotų karo žygiais. su kuriomis aisčiams teko su­ sidurti ankstyvaisiais istoriniais laikais. jo agentai sužinojo. kaip tiktai čia gyvenusios aisčių giminės. Būdami nepaprastai karingi. Viduramžio žinių apie aisčius pasitaiko daugely to meto kronikų.už germanų ir slavų. Tad nemaža tokių sodybų buvo ir Padauguvy. Tas prane­ šimas yra išlikęs iki mūsų laikų. aisčiams dar teko susidurti su ateiviais iš už jūros — su v i k i n g a i s . Karolis norėjo žinoti. Jų pirklius į šituos kraštus traukė jau iš seno žinomas ir Romoje labai brangintas Pabaltijo g i n t a r a s . Nuo tada pradeda rastis kaskart vis daugiau istorinių žinių apie aisčių gyve­ nimą ir jų kovas už savo nepriklausomybę. aisčių gyvenamieji kraštai jau buvo vis dėlto žinomi. jis gana smulkiai nupasakoja aisčių gyvenimo būdą ir papročius. kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. Keliautojai mums paliko savo kelionių aprašymų. kurios yra anapus germanų. Gausiau žinių apie aisčius pradeda rastis nuo X amž. Todėl. kad už slavų gyvena dar lietuviai. būtinai pami­ nėdamas ir jų gintarą. Tuo būdu mes randame vieną kitą kartą romėnų paminėtus ir tuos kraštus. buvo ateiviai skandi­ navai ir slavai: pietuose lenkai ir voluiniečiai. ieškodami turtų ir valdžios. tikybą. pradžioje Vakaruose ran­ dame pirmą kartą paminėtą l i e t u v i ų v a r d ą (lig tol buvo minimi tik apskritai aisčiai). Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia. ir todėl apie seniausią aisčių praeitį ir jų gyvenimą nedaug teturime žinių. Tokių sodybų — pilių — buvo ir visam Baltijos pajūry. Tuo būdu pirmosios tautos. o rytuose gudai. Tą. Ka­ dangi su tomis valstybėmis aisčiams labai dažnai tekdavo ka25 . tuo metu jau visa Europa buvo krikščioniška. būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų. t. Vietomis tų sodybų palaikų atrandama ir giliau aisčių gyvena­ mame krašte. Pirmas. kurs duoda plates­ nių žinių apie aisčius. Vieni jų atsikraustė į Padauguvį (ka­ lavijuočiai). ku­ rios X amž. tu­ rėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija. Vė­ liau. Savo veikale „Germania". Visų nenusisekusių X — X I I I amž. kurios yra anapus jų imperijos sienos. Tuo būdu jie pasiekė ir aisčių gyvenamus kraštus ir čia pajūriuose pristeigė savo ko­ lonijų. arba n o r m a n a i s. 3. Po to vikingai čia daugiau jau nebeįsikūrė.Vikingai. iš kurių taip pat šį tą sužinome apie aisčius. Ilgainiui paliai šitą kelią atsirado vikingų so­ dybų: tai buvo sodybos žmonių. Jie buvo užplūdę visą Europą. gale gyvenęs romėnų istorikas T a c i t a s . Kurdamas savo imperiją. kas gi gyvena už tų tautų. Vienas iš jų svar­ biųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras (čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą. Romėnams Pabaltijys. ir aisčių santykiai su skandinavais nutrūko. o vėliau atei­ vių vokiečių valstybėms. yra I amž. t. galėjo padaryti ne kas kitas. jūrininko V u l f s t a n o pasakojime. y. kalbėdamas apie tautas. Tačiau šitas vikingų įsigalėjimas mūsų kraštuose buvo neilgas: X amžiuje visos jų sodybos buvo sugriautos. žinoma. kurie būtų traukę se­ nųjų tautų pirklius. Mat. Be to. Tad labai ilgai senųjų kultūrų tautoms ais24 čių kraštas buvo mažai težinomas. drauge su krikštu buvo gavusios ir raštą. romėnams natūraliai kilo klausimas. mi­ sijų atgarsiai yra išlikę ir raštuose. Buvęs Prūsuose. Jų kraštas neturėjo jokių ypatingų turtų. Ten jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą. todėl susirūpinta ir pagonių aisčių krikštu.

Aisčiai galėjo laikyti tik ne­ didelius būrius gyvulių. vienas prūsas net pasakęs. (Iš seno XVI a. kurių dabar mūsų kraštuose nebe­ auginama (pav. aisčiams buvo ne pramogos Zubras. ar jie auginosi daržovių.. Todėl aisčiai vertėsi ž e m ė s d a r b u. 4. kriaušių. turtais. vyšnių. kurie buvo reika­ lingi ypač karo žygiams. Auginosi ir pluoštinių augalų — kanapių ir linų. Kai X I I I amž. Ypač jie vertino linus. Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. iš -kurių audėsi apdarus. pamatę kryžiuočius valgant kopūstus. kokių mes dabar auginamės. Be to. su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. Jie augino ne tik tokių javų. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar. 27 .p. Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio mas­ to. Prastai išdžiūvusius ja­ vus sunku iškulti. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. tai tiek lenkai. Tačiau savo reikalui jie turėjo pakankamai visokių gyvulių. 1—3 p. bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien. slyvų. Pagaliau anais neramiais laikais. artimas vyro bičiulis. žąsų ir t. Išsiplėsti girios plotą ir prasidirbti (paversti dirva) buvo gana sunku. kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną (taip bent liu­ dija kai kurie šaltiniai). aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos. Todėl žirgas. kad vokiečiai esą panašūs į arklius ar mulus — galį valgyti žolės.). tad daugely vietų žemės nepakakdavo. o klimatas palankus žemės ūkiui. nes čia nebuvo plačių ganyklų. Greičiausiai. Žemė visame krašte bu­ vo derlinga. Mažyčiai. Gali būt. nes X I I I amž. tiek rusai savo kronikose kaskart vis daž­ niau pradeda minėti atskiras aisčių gimines: duoda vis dau­ giau žinių apie tų giminių gyvenimą. taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. kada užšaldavo pelkės. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis Žemdirbystė. ypač miško. bet ir tokių. istorinių šaltinių atsiranda ir pačioje Lietuvoje (žiūr. ežerai ir upės. Todėl. anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis. Nežinia tik. taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. kiaulių. kad prū­ sai. kai nuolat būdavo kariaujama savitarpy ir su svetimaisiais. Įsikūrus vieningai lietuvių valstybei. Net karo žygiai buvo atliekdami daugiausia žiemos metu.I riauti. avių. vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų. kad jų nesiaugino. Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių. Tada būdavo žygiuo­ jama dažniausiai upių ledu. Medžioklė. Be arklių. ožkų. Pirmiausia turėjo arklių. Kaip ir visoms pasaulio tautoms. ančių. Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas.t. sorą). kurie ganydavosi arti sodybų( kad ne­ paklystų miškuose). g r e t a ž e 26 mės darbo. santvarką ir tikybą. todėl senovės aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. nes jų jau teikia ir vokiečiai. gyvenant giriose. vienas vokiečių kronikininkas pažymi. Bet vis dėlto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas. Dėl šitų sunkių keliavimo sąly­ gų aisčiai iš seno buvo sėsliai. tai žinių apie aisčius dar pagausėja. todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. Aisčiai augino ir vaismedžių: obelių. pridėto prie Heidensteino kelionės aprašymo). vištų. aisčių krašte atsiranda vokiečių ateivių valstybės. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pa­ siekdavo tolimus kraštus. buvę labai nustebę. aisčiai dar laikė karvių. negu dabar. raižinio.

Žvėriena jie misdavo patys. Tą rodo kad ir išlikę žodžiai: juk bitė — vienintelė iš visų gyvių. kur mainėsi prekėmis su vietos gyventojais. tuose kraštuose prekybai pairus. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų. Bitininkystė. tuojau įkirsdavo joje savo ženklą. galima matyti. kurie gyveno prie vandenų. Šiandien jau išnykę lokiai.dalykas. vadinamoji H a n z a . nė nepažino. Jos vadinamos b i r k o m i s. X I I I amž-je visos šiaurinės Europos prekybą suėmė į sa­ vo rankas vokiečių miestų sąjunga. 29 . Naujų įpiovimų gali­ ma padaryti. kad „visbiečiai" ir „pirkliai" senovės lietuviams buvo vienareikšmės sąvokos. — apskritai skaičiuojamoji priemonė. tom s lazdelėmis naudodamiesi. kad abiejose pusėse liktų randelių žymės. Bitės priklausvdavo tam. Stokholmo esąs Birkos mies­ tas tada buvo didžiausias prekybos centras. matyt. o vašką par•* duodavo. Žuvininkystė. Radusysis drevę.t. atsiskaitydavo su jo pirkliais. Bitės buvo labai branginamos aisčių. negu dabar. Ypač daug buvo parduodama vebrų ir kiaunių kailių. kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams. kurs reiškia pre­ kybą. Vėliau. arba žvejyba. v a i s b ū n a s — pirklį.t. kas reikalinga žmogaus gyvenimui. Jie parduodavo savo gintarą ir miškų prekes: kailius. o vietomis jos tebevartoja­ mos ir dabar. Be to. Tuo būdu tokia lazdelė yra tarsi savotiškas kvitas. kai lietuviai prekiavo su Birkos miestu ir. pelenus ir t. vilnonių audinių ir t. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį midų. Vi­ same Baltijos pajūry vokiečiai buvo įsikūrę savo miestų ar bent prekyviečių. o upėmis buvo pasiekiami net tolimieji Rytai. kaip ir žmogus. galėjo verstis tik tie. Žvejyba. Miškas aisčiams duodavo ne vien kailių ir žvėrienos. Todėl dalį savo pro­ duktų jie parduodavo ir pirkdavosi tų prekių. kapuose ir senųjų sodybų vietose. paliesti bičių. kuri m i r š t a . Jie ir vadinosi kiaunininkais arba vebrininkais. briedžių ir kitų žvėrių. Ankstyvaisiais laikais. liko iš tų laikų. Kitokių pirklių jie. kailiukų) skaičių. liudija senoviniai tų kraštų pinigai. su kuriuo prekiavo visos aisčių giminės. žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. žinoma. Kad iš tikro buvo varoma pre­ kyba su Bizantija ir kitais Juodosios ir net Viduržemio pajū­ rio kraštais. Paskui lazdelė skeliama pusiau taip. Pirmiausia rei­ kia paminėti bites. gyva prekyba ėjo su rusų kraštais. miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti 28 visko. Tas vardas. Iš žemės. žino­ ma.. tuomet jų galėjai su­ tikti kiekvienam žingsny. kuri mokesčius mokėjo kailiu­ kais. Medžio­ jamųjų žvėrių senovėje buvo daug daugiau. tik abi puses sudėjus. vekselis. padarydavo juos draugais. tiek Skandinavijoje net šiandien dar vartojamos tam tikros lazdelės skaičiams žymėti. būdavo labai žiauriai baudžiamas. Prekyba. dar prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus. laukiniai arkliai. o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai. sudėjus abi puses į vieną vietą. kiek yra tokių įpiovimų. geležies. Pažymėtina. bet daug ir kitų turtų. vašką. (pav. Jos nešė medų senų medžių drevėse. taip pat buvo labai svarbi ūkio šaka. Se­ novėje tokias lazdeles vartojo visi. Bet svarbiausias jų centras buvo Gotlando saloje įkurtasis V i s b y miestas. Netoli. Tiek Lietuvoje. Vienoj paprastos lazdelės pusėj įpiaunami randeliai. Kas tam nu­ sikalsdavo. aisčiai varė prekybą net su R o m a ir G r a i k i ­ j a . aisčiai prekiavo daugiau­ sia su skandinavais. taurai. Tad nė vienas lazdelės „pusininkas" čia nieko negali pakeisti. ir niekas kitas nedrįsdavo Bitininkas kopia medų. Kailiukai tada dažnai būdavo vartojami ir vietoj pinigų. Didingi jo griuvėsiai ir dabar tebeliudija garsiąją praeitį. o vėliau dar medžius. kurie rodo kam nors įteiktų daiktų. b i č i u l i a i s . artimam draugiškumui išreikšti turime žodį b i č i u l y s t ė : mat. įvairių ginklų. kas jas atrasda­ vo. elnių. bet labai svarbus pragyvenimo šaltinis. randami Lie­ tuvos piliakalniuose. To­ dėl net iki mūsų laikų yra išlikęs žodis v a i s b a. reta dabar šernų. Antai dar X V I amž. be to. bendros bitės mūsų protėvius suartindavo. kurių savo krašte neturėjo: druskos. mainams.

ir laisvi likusieji lietuviai nuo jūros buvo atskirti. niekas svetimas negalėjo jais naudotis. ežerus ar neišklampojamas pelkes. nuo senų senovės buvo statoma k l ė t i s ir p i r ­ t i s . kuriais buvo galima susisiekti su kitomis pilimis. dažnai prileidžiamais vandens. apkasamos grioviais. Jų viršūnėse buvo sukraunami laužai. Be to. Sodybos buvo išsisklaidžiusios po visą kraštą po kelias ar po vieną. statėsi namus sau ir ūkio reikalams. žinoma. toje pa­ čioje vietoje jų apsigyvendavo ir daugiau. kur po vandeniu bū­ davo išgrindžiami akmens ar rąstų keliai. Tie keliai būdavo tokie vingrūs ir pilni klastingų posūkių. Pavojui praėjus. dirvas praplėtus. o naudojosi svetimaisiais pinigais arba paprastais aukso ar sidabro gabalais. susisiekti su Baltijos jūra keliaujančiais Hanzos pirk­ liais buvo sunku. žodžiu. aisčiai. taip ir aisčių pagrindinis visuo­ menės vienetas buvo šeima. Jie buvo vadinami m u š t i n i a i s . Bet daug daž­ niau už pinigus senovės aisčiai vartojo prekyboje įvairius bran­ giuosius kailius ir kitus daiktus. būdavo padegami.). svainių ir t. o vėliau.Dar vėliau. Jos buvo statomos ginkliose vietose ir. kurie. apsigyvendavo viena šeima. žentų. kad jais tegalėjo eiti tik pri­ tyrusio vadovo vedami žmonės. p i1 i ų. dar sustiprinamos. dar­ žinės ir kiti trobesiai. O pilys būdavo nemažos: jose sutilpdavo kartais net po keletą tūks­ tančių žmonių. Pavojingesnėse vietose tokių pilių buvo statoma ištisa virtinė. Senesnių lietuviškų pinigų nėra surasta. t. Pilys turėjo slaptų išėjimų. apylinkės gyventojai skubė30 Senovės aisčių pilis — sodyba.t. Seniausiais laikais aisčiai gyveno šiaudais dengtose medinėse trobose po vienu stogu su visais sa­ vo gyvuliais. 6. Tie slaptieji keliai dažniausiai eidavo per upes. Tokie akmenimis grįsti keliai žemaičių buvo vadinami k ū l g r i n d o m i s (kūlis—akmuo). davo slėptis miškų tankumynuose arba bėgdavo į pilis. šiaudinio stogo apačioje būdavo klojamos storos me­ džių žievės (mauknos). Senovės aisčių visuomeninė santvarka Visuomenė. Kaip visų tautų. Vidury trobos buvo kūrenama ugnis. žmonės iš pilių vėl grįždavo į savo sodybas. prie kurios šalčių metu šildydavosi net gyvulėliai. dar buvo ypatingų sodybų nuo priešo gintis. Pinigų senovės aisčiai neturėjo. Dažniausiai vie­ noje vietoje būdavo sodybos giminių: brolių. pilies įgula galėjo iš apgultos pilies slapta per­ sikelti į gretimą pilį. Senovės aisčių sodybos Gyvendami nuolat vienoje vietoje. Tuo būdu gretimų pilių sargybos tuojau sužinodavo gresiantį pavojų. kai nebebūdavo vilties išsigelbėti. be to. y. Tuo būdu kartais. kurios sulaikydavo kibirkštis. Be gyvena­ mosios trobos. Kad troba nuo ugniakuro neužsidegtų. Savus pinigus lietuviai pradėjo kalti tik Kęstučio. Vėlesniaisiais laikais buvo vartojami specialūs pailgi sidabro gabalai su pažy­ mėtąja verte. 5. Kur nors prasiplėšus kiek miško. Jos buvo medinės (mūrinių pilių Lietuvoj pradeda rastis tik nuo X I V amž. Taip maždaug atrodė senosios medinės pilys (Latvių archeologų rekonstrukcijos fotografija). tuomet jiems teko prekiauti arba rytuose su rusais arba pietuose su lenkais. Ir dabar dar galima rasti Lietuvoje tokių kelių liekanų. varė mainų prekybą. o kiek vėliau atskirai buvo pradėti statyti klojimai. priešui už­ puolus. Ją sudarė ne tik tėvai su vaikais. o ypač Vytau­ to laikais. bet ir 31 . kai Prūsuose ir Latvijoje jsikūrė vokiečių atei­ vių ordinai.

ir jungtinių apylinkių karo vadai tapo nuolatiniais valdovais — k u n i g a i k š č i a i s .1. Meškučių valsč. kurį valdė. vienas šeimos narys. dar buvo ir n e l a i s v ų j ų . Šiaulių apskr. bet palengva jų tarpe iškilo galin­ gesnieji. Praturtė­ jęs jis vėl galėdavo atgauti savo senąją būklę. O praturtėti kelias buvo atviras. Antai Lietu­ voje X I I I amž. Be jų. galėjo išsikelti ir įsikurti kur tinkami. Bajorai buvo daugiausia kariai. tam tikrais paveldė­ jimo papročiais. Toksai vadas reikale dažnai vadovaudavo ne tik šeimai. Saugumo ir karo žygių sumetimais prie tokių šeimų dėdavosi kitos šeimos. pats žemasis visuomenės sluoksnis.—bent tie. geriau sugebėdavo tvarkyti savo ūkį ir būdavo apsukresnės. Kadangi iš pradžių politiniai vienetai 32 33 . Tos. kaip 20. Kiekvienas prasigyvenęs ūkininkas taip pat galėdavo tapti bajoru. daugybė vestuvinių dainų ir t. savo rikių vadovaujami. Jis valdė ir visą šeimą. Iškilus didesnių sričių valdovams —kunigaikščiams.buvo smulkūs. Iš pradžių ir tokių kuni­ gaikščių buvo dar gana daug. — greit pralobdavo. apmokėję skolas arba išbuvę bajoro tarnyboje sutartą laiką. rodo iki mūsų laikų gausiai išlikusios įvai­ rios vedybų apeigos. Bet šitoki susijungę smulkūs vienetai. karaliais ir 1. kurios gyvendavo patogesnėse sąlygose. buvo išvaryti). žmonės stato ant jo kryžius. o nepaklusnieji ne­ teko savo sričių. Piliakalnį laikydami šventa vieta. Greičiausiai tai buvo kuris nors senas žmogus. tai jis nebegalėdavo eiti į karą. kuni­ gaikščiais. kurie gyveno ant bajoro ar kunigaikščio žemės ir mokėjo jam tam tikrą mokestį. Be to. Karo atveju va­ dovaudavo narsiausias ir sumaniausias karys. Kad šeimos sukūrimas buvo laikomas labai svarbiu įvykiu. krašto gy­ nėjai ir valdė stambesnius ūkius. ir bendrą vadą. t. buvo dar kitų. buvo dar vienas.saugoti ir tvirtinti pilis. giminės. bet palengva ryšiai tarp jų stiprėjo. arba b a j o r i j a . bet ir visai giminei arba net ištisai apylinkei.. Ūkininkai buvo ne tokie turtin­ gi. ir tapdavo paprastu ūkininku. 5 Piliakalnis — Kryžių Kalnas Jurgaičių kaime. senieji apylinkių vadai—rikiai—tapo aukštes­ niuoju visuomenės sluoksniu. eiti jų va­ dovaujami į karą. Pirmiausia čia paminėtini l a i s ­ v i e j i ū k i n i n k a i . nes žemės ir kitokių gamtos turtų buvo galima gauti kiek norint: reikėjo tik pasirinkti gerą vietą ir sugebėti pelnytis. norėdami ko išprašyti iš Dievo arba reikšdami Jam padėką. Tai buvo prasiskolinę ūkininkai. o nusigyvenęs bajoras — paprastu ūkininku. bet prieš amžiaus vidurį visa Lietuva jau priklausė vienam Mindaugui (visi kiti kunigaikščiai jo klausė. pradžioje kunigaikščių dar buvo daugiau. Tai buvo v e r g a i . jie turėjo mokėti kunigaikščiams tam tikras duokles. žinoma. kurie gyveno kartu. Tuo būdu tarp visų visuomenės sluoksnių nebuvo griežtų ribų: kiekvienas prasigyvenęs valstietis galėdavo tapti ba­ joru. Tie vadai buvo vadinami r i k i a i s ir k u n i g a i s . kurs iš savo būklės tegalėdavo išsivaduoti tik dėl kitų malonės. Vergais paprastai būdavo karo belaisviai ir jų šeimos. Tuo būdu turtingesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės ir apylinkės vadais ir savotiškais valdo­ vais. Be to. Visuomenės sluoksniai. kurie paėmė mažesniuosius į savo valdžią. o dažnai ir po vienu stogu. tai tokių vadų buvo labai daug: kartais vienam susidūrime su priešu jų žūdavo net po keliolika. ne visos šeimos buvo lygios turto atžvilgiu. kilmingaisiais. atlikdami bendrus žygius turėdavo. Visa šeima turėjo bendrą turtą. Jie neturėjo jokios laisvės ir turėjo dirbti bajoro Lietuvos Istorija. Be laisvųjų ūkininkų. Jei bajoras likdavo neturtingas ir kasdien turėdavo rūpintis šeima. žemesnių sluoksnių. Tačiau jie. Iš pradžių tokios apylinkių sąjungos būdavo laikinės. Jų valdžioje būdavo ir pilys. tose pačiose sodybose. papročiai. Anų laikų svetimšaliai juos vadin­ davo daugybe dar kitų vardų: vyresniaisiais.

tas buvo dievu laikoma. ji buvo nuolat kūrenama. Dar visai neseniai miškų ir pamiškių senose tro­ bose buvo laikomi žalčiai. aisčiams žemdirbiams buvo labai reikšmingas ž e m ė s d i e v a s arba pati sudievintoji žemė. Jei jis čia buvęs valdovas ar tarnas.. ypač ž a l č i a i . kitur kiti dievai. vergais ga­ lėdavo tapti dar įvairūs nusikaltėliai.ar kunigaikščio ūky. aitvarų ir kitokių dievybių. Be to. tai toks pat liekas ir po mirties. Ji buvo ne tik dievybė — per ją žmonės susižinodavo su savo dievais. Buvo net svarbes­ nių javų (pav. kaip priešprieša ramiam. ginklų. kad mirtis tesanti tik persikėlimas į kitą pasaulį. kuri saugojusi visus namus. augalai. ir nieko bendro neturinčių su gamta ir jos reiškiniais. kur žmogus gyvenąs taip pat. di­ dingam dangaus mėlynės valdovui. bet ir kiekvienų namų židiny. taip jų buvo apstu ir aisčių namuose. Kiekvienam gamtos reiškiny. Todėl. Tokios vietos buvo savotiškos šventovės. pirma buvo sudeginami ant laužo. . kalbininkų skirstomi į tris grupes — prūsus. visa gamta buvo pilna dievybių. namuose buvo lai­ komi šventieji gyvuliai. lauksargių. laidodami lavonus. kai kur laikoma net nuodėme užlieti ją kokiomis srutomis ar ne­ švarumais). taip ir aisčiams labiau­ siai krito į akis ir juos stebino dangaus mėlynė su visomis nesu­ prantamomis dienos ir nakties šviesybėmis. Dėl savo įspūdingo apsireiš­ kimo jis buvo laikomas vienu iš galingiausių dievų. Į paskirtą guolį jie būdavo įvedami su tam tikromis apeigomis ir ten buvo laikomi. kurios globojo atskiras ūkio sritis. bent žiemos metu. lietuvius ir latvius. buvo miškų. Tarminiai kalbos skirtumai tarp jų istorinių laikų pradžioje dar buvo nežymūs. Taip antai. tur būt. Kultūros at­ žvilgiu visi aisčiai nesiskyrė tarp savęs. pagal kalbos tarmę. Dėl to ugnies kulto dar ir dabar pas mus ugnis tebelaikoma ypatingoj pagarboj (pav. Be to. jo mėlynės valdovą. dažnai vienur daugiau buvo garbinami vieni. ypač žy­ mesnieji. Dievais arba dievų reiškiniais aisčiai laikė taip pat saulę. reiškė dangaus tėvą. girios. Šiai dievų eilei pridera ir griausmingasai perkūnas. Bet kartu su žemės dievu ūkininkai dar garbindavo daugybę dievybių — 34 dvasių. miškai 'r atskiri medžiai.. Tik pat­ sai laidojimo būdas buvo nevienodas. Taip pat vienoda buvo ir jų religija. arba žmogaus likimą lemiančios deivės (ateinančios prie gimstan­ čio žmogaus ir valdančios jo gyvenimą iki pat mirties). jie turėjo daug dievų. aušrinę. o paskui buvo lai35 . Jei nusikaltėliui būdavo dovanojama gyvybė. Ugnis buvo gerbiama ne tik šventovėje. slėpėsi gera ar bloga dievybė. Dievai. jis tapdavo savo valdovo vergu ir galė­ davo būti kam nors dovanotas ar parduotas. čia buvo dar židinio ir kitokių dievų. Aisčiai manė. Iš tikro aisčių dievai vienas kito nepriklausė. namų. Aisčiai vaizdavosi. Kai kuriose^vietose ji buvo nuolat kūrenama — tai a m ž i n o j i u g n i s . mėnulį. Jis rasit buvo svarbiausias aisčių dievas. Reikšmingą vietą aisčių religijoje turėjo ugnis. Tuo būdu aistis su­ dievino patį dangų ir jo kūnus. žemės vaisių ir žiedų davėjas.žodžiu. Kaip visoje gamtoje buvo pilna dievybių. Kaip visoms arijų tautoms. kaip gyvenęs žemėje. ežerai. kalnai. Šita pagarba žalčiams tebėra kai kur išlikusi dar ir dabar. ugnyje aisčiai degindavo ir dievams aukas. Senovės aisčių religija Visi aisčiai. kaip namų globėjai. jie įdėdavo į kapą įvai­ rių daiktų: pabalnotų arklių. kuriuos turėjęs šiame pasauly. aisčiai laikė dievais ir dvasiomis dar daugybę dalykų. linų) globėjų. viso pasaulio valdovu. kaukų. Pomirtinis pasaulis. Bet buvo dievybių. Tai vadinamoji šventoji namų ugnelė. papuošalų ir kitko. Jų tad darbu naudodamiesi. arba gabija. O kas buvo nesu­ prantama ir žavinga. kur. Be namų dvasios. bet pats religijos pobūdis visur buvo vienodas: v i s i j i e g a r b i n o g a m t ą i r v i s u s n e s u p r a n t a m u s j o s r e i š k i n i u s l a i k ė ne­ žemiškomis jėgomis. sietyną. kad mirusiam žmogui būsią reikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių. Bet visiš­ kai be jokio pagrindo dažnai literatūroje jis yra vadinamas vyriausiuoju aisčių dievu. Be gamtos reiškinių. 7. aisčių supratimu. aušrą ir net vaivorykštę. Būdami pagonys. Be karo belaisvių. kurie jiems padėdavo ar kenkdavo. savo didybe žavinčių ar bauginančių. Vieni žmonės. — kiekvienas turėjo savo sritį. bajorai galėjo atsiduoti vien tik karo reikalams. Jis — derliaus dievas. židinio ir gy /ulių dievų. Jų tarpe bene žymiausios buvo l a u m ė s . Pats žodis d i e v a s aisčiams. Gyvuliai. su­ žinodavo jų valią.

o visos kitos giminės. r o m. Ragava. Rominta. žinoma. kaip nebuvo vieno vyriausio. kiti buvo laidojami su daiktais nesudeginti. Žinoma. Ragainė. lavonų deginamosios ir vė­ linių apeigų atliekamosios vietos. Vėlėms kiekvienos puotos metu že­ mėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto. Todėl buvo gerbiami ir garbinami ne tik atskiri medžiai. kurios negalinčios gyventi niekur kitur. Buvusiųjų šventovių vietas dar parodo ir kiti vietovardžiai. bet ir ištisos girios ir miškai: mat. Jie buvo prie šventovių. Alkų kaimų — pilna Lietuvoje. ant kurių dėjo aukas. iš me­ džių ošimo burdavo likimą. Kadangi aisčių tikėjimu. — į juos kreipėsi didesnis skaičius žmonių. išgarsėję gydymu ar būrimu. aisčiai visą gyvenimą praleisdavo nuolat susidurdami su miškų klaikuma ir slaptybėmis. Raguva. kurias apylinkės žmonės dažniausiai vadina savotiškais a l k ų vardais. kurie buvo susiję su aplinkuma. o kitose mirusiųjų kultas. nespėjusios su­ siburti. Archeologai atkasa dabar tų šventovių.. prasimanė šitą dalyką. kad buvęs kažkoks vienas vyriausiasis kunigas ir viena vyriausioji šventovė — Romuva. kitur alkomis. Jiems savaime turėjo atrodyti. kur krovė aukas ir būrė žmonių likimą. Šventovės buvo po atviru dangum. Alkos kalnų. Miškuose dažniausiai būdavo kū­ renamos ir amžinosios ugnys. Tiesa. Taigi pasakojimas. k r i v i a i s . Prie mirusiųjų kulto vietų pridera kapinės. turėjo specialių žmonių.: Rambynas.dojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai.t. Visi jie atlikinėjo įvairias apeigas. vė­ linių ir visokių švenčių apeigoms. jis taip pat turėjo savo dvasių bei dievų. vieninga lietuvių vals­ tybė susikūrė tik X I I I amž. pav. ir būnančios savo šeimų globėjos. tačiau smulkesnių valstybinių vienetų visose giminėse buvo susidariusių jau daug anksčiau. arba garbinimo apeigos. pateko į svetimųjų valdžią. Kaip kiekviena religija. ypač šimtamečiai didingi ąžuolai. tuomet joms būdavo aukojamos įvairios aukos. Politinius vienetus kurti vertė pirmiausia atskirų šeimų santykiai. Aisčių šventovės buvo dvejopos: vienose buvo sukoncentruo­ tas dievų. reikalas pulti arba gintis nuo priešų. kurių vadai dažnai užpuldavo ne tik čia pajūryje įkurtas skandinavų kolo37 . Taip pat su šventovėmis susijusios ir tos vietos. buvo nęt pavergę kai kurias pajūrio gimines. taip nebuvo priklausomybės ryšių ir tarp dvasininkų. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki X I I I amž. dievai turėję savo būstines aplin­ kumoj. vadovavo laidotuvių. kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo šeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar medžiuose. Norint apsiginti arba patiems pulti savo priešus. Tačiau aisčiai tikėjo. — yra prasimanymas viduramžio rašytojų. Dievai gyvenę dažniausiai medžiuose. kurie. ne­ daug težinodami apie tikrąją aisčių religiją. 8. jose kūrenosi amžinoji ugnis. tačiau nebuvo jokių dievų stabų: aisčiai jų neturėjo. kai kurie iš jų buvo žinomesni. Kulto tarnai. žinoma. taip ir aisčių. O šitos šventovės būdavo rengiamos kur nors arti sodybų. Raginėnai ir t. dėl skirtingo savo pobūdžio arba dėl tarminių skirtumų. būtinai reikėjo pasiduoti vieno vado valdžiai. kad ten pilna visokių dvasių. bet tai nebuvo dievai. — ypač tie. kurie atlikdavo visas dievų ir dvasių garbinamąsias apeigas. Alkaragiai. kurių vardai turi šakninį skiemenį r a m-. Tai visai suprantama. kaip nebuvo vie­ nos centrinės šventovės. Romainiai. augančiuose ant jų kapų. kad senų senovėje aisčiams daug teko kariauti su skandi­ navais (danais ir dabartiniais švedais). pav. — tad ir jų šventovės buvo garsesnės. arba dvasininkai. kaip tik medžiuose. Visos tos vietos būdavo daž­ niausiai arti dievų garbinamųjų šventovių. Alkakapių. o tik vienas aukuras. — gal būt. viską valdančio dievo. Gyvendami giriose. Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamo­ sios šventės. ž y n i a i s ir kitokiais vardais. jie buvo laikomi dievų. Anas pomirtinis pasaulis buvo vadi­ namas d a u s o m i s . kurie nuolat puldavo aisčių kraštus.: Perkūnkalnis.) Iš visų aisčių giminių išliko nepriklausomi ir sukūrė savo valstybę tik vieni lietuviai. Jie buvo vadinami v a i d i l o ­ m i s . o IX amž. Ant medžių šakų aisčiai kabindavo įvairias aukas. Švent36 kalnis. Bet. Šventovės vienur buvo vadi­ namos romuvomis. Aisčiai jau tuomet turėjo savo valstybėlių. Yra žinių. nusižiūrėję į katalikų Bažnyčią. dvasių ir vėlių būs­ tinėmis. vadinamosios v ė l i n ė s . su jais skaitėsi valdovai. tik. ten buvo ir šiaipjau apeigoms reikalingų įrengimų.ir r a g-. ant atskirų piliakalnių. Jie turėjo tik įvairių apeiginių statulų bei stulpų.t. Kaukokalnis ir t. Šventaragiai. tai šventovėse jiems nebuvo statoma jokių maldyklų.

aisčiams vis dėlto priešų nestigo. ais­ čiai jiems skaudžiai atkeršydavo. Bet. pradžioje jie ne tik nebemokėjo jokių duoklių Polockui. Nors jie ir atlikdavo tolimus žygius. Ten pagyvenęs kelerius metus benediktinų vienuolyne ir negalėdamas grįžti į savo vyskupiją. pietiniams. Atvykęs pas Lenkų kunigaikštį Boleslovą Narsųjį. kai Mindaugas pradėjo kurti Lietuvos valstybę. Tada vakariniams aisčiams (Prūsuose) teko nuolat kariauti su lenkais. ir smulkūs kunigaikš­ čiai ne kartą būdavo priversti mokėti duoklę aisčių giminėms. atsikvietė sau į pagalbą vokiečių ordiną (kryžiuočius). gavo apsaugą ir išvyko į aisčių kraštą. bet padarydavo karo žygių net į skandinavų kraštus. jie vis dar nesugebėjo suorganizuoti vienos valstvbės: suorganizuota ji greit vėl suskildavo. arba Adalbertas. Taigi jie bus turėję ir laivų. nuka­ riavęs didelius aisčių plotus. o jie patys buvo išvyti ar išžudyti (žiūr. Pirmasis žinomas aisčių apaštalas buvo Prahos vyskupas šv. Vaitiekus. Bet vieną rytą. Taip atsitiko dėl to. Aisčių kraštai tuomet labai nukentėdavo. Nors čekai krikštijosi jau prieš 100 metų su viršum. aisčių kaimynai lenkai — antroje X amž. Vitebsko. susidarė atskiros ku­ nigaikštijos. O Mindaugo laikais jie pavergė ir patį Polocką. o lietuviams ir latviams — su stipria gudų Polocko kunigaikštija. o rusai — X amž. buvo sustoję šventajam miške. kai visi trys misijonieriai atlaikė mišias.nijas. Kaip tik X amž-je jų kaimynystėje įsikūrė jau stipresnės lenkų ir rusų valstybės. pabaigoj. y. Jis buvo aukštos kilmės čekas. Kurį laiką Padauguvio giminės net mo38 kėjo jam duoklę — buvo pripažinusios jo valdžią. Nukariautose žemėse tada buvo įkurti Naugardukas. Išplaukęs Vysla į jūrą. y. Pagonys tuo būdu atkeršijo už savo šventovės 39 . nors jotvingų sodybos dar toli nuėjo į pietus. pradžioje. pradžioje lenkų kunigaikščiai buvo užsispyrę suvaldyti aisčių gimines (prūsus ir jotvingus). jotvingams. Černigovo. kad misijonieriai. bus turėjęs kitą vardą). kad jie gyveno labai nuo­ šaliai ir neturėjo artimų ryšių su vakarų Europa. kaip antai: Smolensko. sukūrė ten savo valstybę. pirmieji misijonieriai lankėsi vakarinėse aisčių gyvenamose srityse. X amž-je visos skandinavų kolonijos aisčių krašte buvo sunaikintos. jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. Minsko. pra­ džioje prūsų kilčių kaimynai. t. aisčiai tebedarė tik plėšiamuosius žy­ gius ir negalėjo nieko nukariauti. Mat. gale. jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais. bet krikš­ čionybė ten dar buvo silpna. kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija. • 9. Voluinės kunigaikščiams geriau sekėsi kariauti su jotvingais. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines Iš visų Europos tautų aisčiai krikštijosi patys paskuti­ niai. surinkę jėgų. Gardino pilis (senasis Gardinas. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti.. Apsigynus nuo skandinavų. pu­ sėje. Europos centre gyvenę germanai galutinai buvo pakrikš­ tyti V I I I — I X amž. lietuvių ir latvių giminėms iš karto irgi nelabai sekėsi. Tik nuo tada čia pradėjo lankytis misijonieriai. mozūrų kunigaikščiai. tur būt. 24 pusk). čekai sukilo. X I I I amž. — su tais pačiais lenkais ir rusų Voluinės kunigaikščiais. Tuo būdu XI amž-je pagonys liko tik aisčiai ir su jais Pabaltijy gyvenusios ugrių suomių tautos — lybiai ir estai. Tik X I I I amž. Šiaurėje. Polocko kunigaikštija pakriko. Kad aisčių giminės į at­ vykusius labai neskersuotų. Slanimas ir atstatyta. t. Neturė­ dami didesnės valstybės. jis išsirengė misijų į Euro­ pos šiaurę. ir X I I I a. tačiau Polockas palengva savo sienas vis artino į aisčių kraštą. Tuo būdu X I I I amž. Bet jau X I I amž. bet net paėmė į savo valdžią kai kurias jo valdytas kunigaikštijėles. Po ilgų kovų. pradžios jie jau buvo paėmę net Gardiną. Tačiau tas nieko nepadėjo: misi j onieriams čia nesisekė platinti krikščionybės. Mer­ kinė čia buvo kraštutinė didesnioji lietuvių pilis. Jų krikštu Baž­ nyčia susirūpino tik po lenkų krikšto. Iš jos miestų. Voluinės kunigaikš­ tijos siena ėjo aukščiau Gardino ir nyko kažkur miškuose. Su prūsais jie kariaudavo vieni. X amž. o prieš jotvingus pasitelkdavo Voluinės kunigaikščius. Pasirodė. Kai vyskupas Vaitiekus panorėjo ją sustiprinti. jotvingų buvusi. Tokių grobiamųjų žygių jie suruošdavo net į labai tolimus kraštus. Nuo aisčių puolimų sunkiausia buvo gintis lenkų kunigaikš­ čiams. juos užpuolė vietiniai gyventojai ir nužudė vyskupą Vaitiekų. Todėl Vaitiekus jau ryžosi išvykti misijų kur nors kitur. ir iki X I I I amž. kur negalėjo įžengti joks svetimšalis. ir jis buvo priverstas pasišalinti į Ro­ mą. kurs vėliau. nieko neži­ nodami.

o gal net pasiduos jų valdžiai. y. balandžio 23 d. ordinas Pirmosios vokiečių kolonijos Padauguvy. 40 . Su šv. Misijonierių la­ vonus išpirko kunigaikštis Boleslovas. jis 1009 metais vasario 14 d. su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija. Jas gavo patirti tos kiltys. matydamies nepajėgsią vieni nugalėti Prūsų giminių. atsirado priešingoje pusėje. bet taip pat ėmė rūpintis ir vietos gyventojų pagonių krikštu. Todėl dabar tie kunigaikš­ čiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis. tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių. aisčių giminės. kurie ne tik rūpino čia apsigy­ venusių ar apsistojančių vokiečių dvasios reikalus. Pagaliau pas tą patį lenkų kunigaikštį Boles­ lovą atvyko naujas misijonierius vo­ kietis Brunonas. ku­ rios gyveno vadinamuosiuose Prūsuose ir vakarinėje Lietuvos dalyje (jotvingai). Vaitiekaus mirtis. (Taip atvaizduota jo mirtis vienos senos Sembos bažnyčios altoriuje). pradžioje įsikūrė vokiečių ateivių valstybės. Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikš­ čiai. Toli įėjęs į aisčių kraštą. Kadangi čia ateivių krikščionių kolonijos ir misijonieriai dažnai būdavo puo­ lami vietos pagonių. lenkų kunigaikščiai pasikvietė į pagalbą vokiečių ordiną. Šitie ateiviai taip pat buvo vokiečiai. Tad pirmieji aisčių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės iš­ laikymo prasidėjo vakaruose. Bet netrukus ir jas pasiekė ta pati iš Vakarų einanti banga. Tuo būdu abiejose lietuvių pašonėse X I I I amž. pradžios. nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario. kad aisčiai pakrikš­ tyti bus ramesni. Bo­ leslovas jo misi­ joms pažadėjo pa­ ramos.. Ir Bonifacas buvo paskelbtas šventuoju kankiniu. kurių tikslas buvo pakrikštyti aisčius ir paimti juos į savo valdžią. nebuvo sėkmingos. kurs. kiek toliau nuo jūros. kai į Padauguvio kraštus liovėsi lankytis skandinavai. Giminės. Nuo XI amž. 10. kur gyveno lybiai ir. Todėl jie nuolat kvietė misijonierius. gale jis iš­ vyko iš Lenkijos aisčių krikštyti net su 18 palydovų. Vaitie­ kaus mirtimi nepa­ sibaigė pastangos krikštyti aisčius. būdamas vie­ nuolis. su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. Taip tęsėsi iki pat X I I I amž. jau seniai buvo pažįstami Vakarų pirkliams. arba Livonijos. buvo dar nemaža kitų. Pirmasis pago41 Šv. Pagaliau 1008 m. Kuriose vietose jis apaštalavo. t. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo. Šitie kraštai. dabartinėje Lat­ vijoje. Vyskupas Vaitiekus buvo paskelbtas šventuoju.įžeidimą. gyvenusios toliau į rytus ir į šiaurę. būdami pajūryje. krikščionybės kankiniu. su šita akcija susidūrė daug vėliau. kurie tikėjosi. Paskui juos į čia keliavo ir misijonieriai. kai. nes krikščionybės skelbėjų (o kiek vėliau ir karių). Jo ir palydovų lavonai taip pat buvo išpirkti to paties Boleslovo. Kalavijuočių. kad žuvo jotvingų krašte. Bet ir jo misijos i'^i ii n> misijos Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų. buvo suimtas ir su visais palydovais nužudytas. tik tiek žinoma. čia pradėjo lankytis vokiečių pirkliai. tai jie čia įsikūrė specialią apsaugos organi­ zaciją. Jau X I I a-je jie čia turėjo nemaža prekyviečių ir kolonijų. Tas atsitiko 997 m. turėjo JBOnifaco vardą. Kartu su pirkliais pradėjo lankytis ir misijonieriai. nežinia. vykdami prekiauti į rusų kraštus. kuri paprastai buvo vadinama kalavijuočių ordinu.

bet dėl išsiūto ant balto jų apsiausto raudono kalavijo paprastai vadinamas k a ­ lavijuočių ordinu.). Kadangi tuo metu Europoje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš turkus Palestinoje ir vyravo nuomonė. Livonijos vyskupų pavyzdžiu. Jam mirus. todėl savanorių karių atsiras­ davo nemaža. kuri vėliau virto visos valstybės centru ir didžiausiu Livonijos miestu. arba kryžiuočių.). kalavijuočių ordinas susidėjo su kariaujančiu tuo metu Prūsuose kryžiuočių ordinu. Vyskupas 1 turėjo nusileisti ir sutiko atiduoti jam ] 3 viso krašto. jis pasta­ tė R y g o s pilį (1201 m. latgaliai. jie grįždavo atgal. pagonys prūsai sunaikino visas įkurtas krikščionių bendruome­ nes. Tada buvo nukariauti visi lybiai. y. jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo. A l b e r t a s (1199—1229 m. Naujasis ordinas turėjo būti nuolatinė organizuota vokiečių ir krikštytų čiabuvių karinė pajėga. praėjus šimtui metų po šv. nes. Jis veikė X I I I amžiaus pradžioje. kas dar bus nu­ kariauta. kad su neti­ kėliais pagonimis reikią kariauti. nauji misijonieriai čia ėjo jau kartu su lenkų ir pamarėnų kariuo­ menėmis. Jo pareiga buvo ginti krikščionys ir padėti atversti pagonys. buvo pakeltas arkivyskupu. Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš Vokietijos.nių krikštu susirūpino misijonierius M e i n h a r d a s . kurie jam padėjo ne tik saugoti esančias krikščionių bendruomenes. įsikūrus kitoms Livonijos vys­ kupijoms. Taip buvo pasidalytas jau už42 imtas kraštas. buvo pradėti skelbti net specia­ lūs kryžiaus žygiai. ordinas pasidarė beveik tikrasis krašto valdovas: jis beveik visiškai nesi­ skaitė su Rygos vyskupu. ordinas). Palestinoje. Pirmasis misijonierius. taip buvo sutarta dalytis ir visa. bet kaimy­ nai lenkai ir pamarėnai.). gyventojus išžudydavo. Kol buvo gyvas vysk. ordinas turėjo būti tiktai jo įrankis. Dažnai jis pats nuvykdavo į Vokietiją ir atsiveždavo būrius karių ir riterių. Jis buvo pavestas vyskupui. O tam krikščioniškajam pa­ sauliui iš pradžių čia atstovavo ne kolonistai ateiviai. joanitų ir vokiečių. Bet atvykstančių karių pagalba buvo laikinė. Albertas (f 1229 m. Vyskupui 2 tuo būdu liko valdyti / 3 krašto. bet ir plėsti krikščionybę ir stiprinti valdžią. ir 1215 m. Jo 1202 m. t. Kad būtų lengviau gintis. Vadovybė čia buvo pripažinta senesniam ir galingesniam vokiečių kryžiuočių ordinui. Livonijoje nau­ jos vokiečių valstybės valdovas buvo jis. Todėl trečiasis Livonijos vyskupas. kuriam Prūsuose ėmė sektis. ir čia pradėta šauktis Vakarų pa43 . Olyvos cistersų ordino vienuolis K r i s t i ­ j o n a s . 11.). popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus. Bet vos įsikūręs. Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna. ordinas pajuto savo galią ir pradėjo vaduotis iš vyskupo priklausomybės. kuris. įkurtą ordiną 1204 m. Vaitiekaus ir šv. bet čia buvo skaudžiai sumuštas (Šiaulių mūšyje 1236 m. ir vėl reikėdavo ieškoti naujų karių. Tačiau visos akcijos centras jau buvo ordi­ nas. dalis sėlių ir dalis estų. Kalavijuočių ordino įkūrimas (1202 m. ėmė organizuoti gin­ kluotą savo tikinčiųjų apsaugą. Neišnyko nė senas paprati­ mas kviesti svečius iš Vokietijos. Po pirmųjų nepavykusių misijų. Ordinas buvo pavadintas Kris­ taus Karių Brolija (Fratres Militiae Christi). jis jau nusivežė į Romą krikštyti du prūsų kunigaikščius. Kristijonui pasi­ sekė pakrikštyti arčiausia prie Vyslos gyvenančius prūsus. pabuvę kiek laiko (dažniausiai metus). ir nuo to laiko jos abi stengėsi jau bendrai kariauti su aisčiais. einant kryžiaus karams su turkais. Bet Livonijos ordinas niekad nenustojo savarankišku­ mo: jis visą laiką turėjo atskirą krašto magistrą ir kitus valdžios organus. krikščionims apsaugoti ir kariauti buvo įsteigti net keli riterių vienuolių ordinai (templininkų. buvo iš gretimosios Pamarės. Bonifaco mirties. Bet jam vos grįžus. kurs turėjo valdyti kraštą. Tada. Tuomet popiežius jį paskyrė Prūsų vyskupu. Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus Prūsuose gyvenusios aisčių giminės anksčiau už kitas susi­ dūrė su krikščioniškuoju pasauliu. bendra buvo tik politika ir savitarpio pagalba. ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo. Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vysku­ pijoje. Tuo būdu Latvijoje įsikūrusi vo­ kiečių valstybė susiliejo su įsikūrusia Prūsuose.). Pabūgęs. ordinas bandė plėsti karo žygius ir į žemaičių bei aukštaičių kraštą. Nukariavęs dabartinėje Latvijoje gyvenusias aisčių gimines.). kuris buvo paskirtas ir pirmuoju Livonijos vyskupu (apie 1180 m. Vyskupas nebeturėjo nei tikinčiųjų nei prieglaudos. kad vienas neat­ silaikys.

nes atvykę kryžeiviai miškuose prūsų negalė­ davo surasti. Ordino centras dar ilgai liko Italijoj. Kai 1099 m. todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kry­ žiuočiais. vyskupas ir kunigaikštis Kon­ radas susižinojo su vokiečių riterių ordinu. Kitur juos paprastai vadino vokiečių. Bet netrukus naujajai Jeruzalės valstybei vėl ėmė grėsti turkų pavojus. Ten gyveno ir ordino viršininkas. O kai X I I I amž.) vyskupo priklausąs riterių ordinas. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remia44 mas ir labai greit pralobo. tada visas ordi­ no dėmesys nukrypo į Pabaltijį. 45 Kryžiuotis su karo apranga. dabar jis jau daug geriau juridiškai ap­ sidraudė savo būklę. Jis įsigijo daugybę turtų ne tik Mažojoj Azijoj. Į Vengriją ordinas buvo pakviestas kariauti su ją puo­ lančiais pagonimis kumanais.). jo vadovybė ir daugumas brolių persikėlė į Europą ir neturėjo ko veikti. išlindę iš miškų.arba Marijos Mergelės. Tada Mozūrų kunigaikš­ tis Konradas. Bet kai prasidėjo nauji karai. o trečiojo kryžiaus žygio metu vokiečiai įkūrė savo Marijos Mergelės ordiną (1190 m. Bet Vengrijos karalius. ordinu. Tada vysk. prancūzai — templininkų. Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo būti veikimo bazė vyskupui. pirmieji ordino atstovai jau buvo Prūsų pasieny. kurs vadi­ nosi didžiuoju magistru. kad or­ dinas čia ne jam tarnauja. prūsai. Praėjo net keliolika metų. bet dar teriojo ir Lenkijos sritis. 1230 m. ten galutinai įsigalėjus turkams.). į ją pradėjo traukti minios maldininkų. Todėl 1309 m. kurs pagal savo gyvenamąją vietą buvo vadinamas D o b r i n ė s o r d i n u .bet iš to nieko neišėjo. tuo metu jis bylinėjosi su Vengrų karalium. Bet riterių buvo ne­ daug. jį išvijo (1224 m. ir maldininkams darėsi labai pavojinga ten keliauti. vys­ kupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) že­ mės pakraštėj. Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus. kokią vysk. Iš pradžių tokios brolijos globojo ligonius ir saugojo. Tuo būdu ordino centras pasidarė Ma­ . gale turkai galutinai išvijo ordiną su visais krikš­ čionimis iš Mažosios Azijos. Ne­ trukus iš tų pirmųjų savo sodybų jie pradėjo nuolatinį karą su aisčių kiltimis.Buvo paskelbta Vakaruose net keletas kryžiaus žygių. kad maldininkams nieko blogo neatsitiktų kelyje. Todėl visos didesniosios valstybės ten ėmė steigti spe­ cialias brolijas savo maldininkams globoti. Albertas bu­ vo įkūręs Livonijoj. kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus. rienburgas. bet ruošiasi sukurti savo valstybę. ir didysis magistras persikėlė į Prūsus. Kristijonas kartu su kunigaikščiu Konradu sumanė čia įkurti tokią pat pastovią or­ ganizaciją krikščionių reikalams ginti. kurs kryžiaus karų metu buvo įsteigtas Palestinoje. Čia jie gavo iš Konrado žemių su Niešavos pi­ laite. o ypač kai Jeruzalę vėl užėmė turkai ir kai buvo pradėta rūpintis vėl ją atgauti. o vysk. Taigi buvo įkurtas (1228 m. Mozūrus ir visus aplinkinius krikščioniškuosius kraštus. pamatęs. norėdamas atgauti iš jo žemes. Jau Dobrinės ordiną steigdami. todėl ir jų pagalba buvo nedidelė: jie vos įstengdavo ap­ ginti savo pilį. todėl kryžiuočių vadovybė stengėsi įsistiprinti Europoj. nusiaubdavo visą Kulmą. iš turkų buvo išvaduota Jeruzalė. Dar prieš Mozūrų kunigaikščio Konrado pasiūlymą ordinui. Kristijonui vis ne­ sisekė: pagonys ne tik naikino jo kuriamas krikščionių bendruo­ menes. bet ir Europoj. o patys pasista­ tė Fogelzango pilį.galbos. Italai čia turėjo savo joanitų ordiną. Mažojoj Azijoj tuo būdu buvo likusi tik nedidelė ordino dalis. Kita ordino narių dalis jau kūrė Vengrijoj savo atskirą valstybę. Bet vos tik jie išvykdavo namo. Į pagalbą jam atvykdavo būriai kryžeivių. jo centras jau buvo Italijoj. — tokios brolijos virto kariaujančiųjų riterių ordinais. Krikščionių būklė Mažojoj Azijoj buvo labai netikra. Turė­ damas patyrimo Vengrijoje. Prūsuose buvo tik vadi­ namasis krašto magis­ tras (L a n d m e i s t e r ) . Kunigaikštis Konradas jį pakvietė persikelti į Prūsus ir paimti į savo rankas vietinių ir aplinkinių krikščionių apsaugą. ordinas mielai priėmė kvietimą. Nebe­ turėdamas vilties jų atgauti.

o prūsai buvo varu krikštijami. buvusios anapus Nemuno. jų smulkūs kunigaikštėliai. ordinas vis dėlto sutiko užleisti vyskupams 1 / 3 visų savo žemių. tačiau neilgai naudojosi vyskupai ir tokia teise. Iš Palestinos or­ dinas atsinešė į aisčių kraštą ir kariavimo būdą. kuriai padėdavo visa Europa. nors prūsais buvo vadinamos tik tos vakarinės aisčių giminės. kviesdami į Pabaltijį vo­ kiečių ordiną. Prūsai ne lengvai pasidavė vokiečiams: jie nuolat kovodavo. Bet šitokiais kritiškais momentais jis pa­ sišaukdavo paramos iš Vokietijos ir iš kitų kraštų. 46 Kai sukilimai aprimdavo. pasitelkęs riterių. Kunigaikštis Konradas. tačiau neįstengė prieš galingą ordino kariškąją organizaciją. Visą savo nukariautą kraštą ordinas vadino Prūsais. tai krašto valdovą atrado ordiną. Jie buvo pirmieji vokietybės daigai šiose aisčių žemėse. bet ir paimti į savo valdžią visą apylinkę. O du kartus (1243 ir 1260 m. 47 . Ordiną atkvietė į Prūsus Mozūrų kunigaikštis ir vyskupas Kristijonas. turėdamas plačių ryšių Vakaruose ir globojamas imperatorių. Tokiuo būdu kariaudamas. varžytynės dėl žemių. kurios anksčiau puldavo lenkus. 1231 m. taip ir čia. Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir. kviesdamas ordiną. Kaip ten. tarėsi gausiąs savo politikai įrankį. Be riterių. Tačiau išėjo visai ki­ taip. Daug kryžiuočių jos tuomet išžudė. Su atkvietusiais ir pirmutinę globą suteikusiais Mozūrų ku­ nigaikščiais ordinas taip pat niekuomet nesiskaitė. ordinas kiekvieną kartą turėdavo iš naujo nugalėti prūsus. Prūsams dar ir dėl to buvo sun­ kiau gintis nuo ordino. daug or­ dino pilių išgriovė. priėjęs Nemuną. kad jie neturėjo vieningos valstybės. kadangi netrukus vyskupais buvo skiriami vien tik ordino nariai. ordino prašomas popiežius skelbdavo Vakaruose kryžiaus karus. buvo prijungtas prie kryžiuočių ordino). iš kurios ordinas nesirūpino jo išvaduoti net 5 metus. Įsikūręs pirmiausia jų krašte. jis palengva stūmėsi vis gilyn į rytus ir į šiaurę. jis žygiuodavo j kurią nors sritį. kaip matėme. Ordinas savo įstatuose tu­ rėjo įsirašęs pareigą nuolat kariauti su Kristaus vardo priešais (jam net buvo draudžiama daryti taiką su netikėliais). ir ordinas užgrobė visą lenkiškąjį Pamarį. su kuria vėl pradėjo ilgą karą. vadinamų jų tarnais.Kryžiuočių ordino nukariavimai. greitai pasidarė net kunigaikščio kon­ kurentas ir priešas. ir prūsai bū­ davo nuveikiami. Tokį įžadą ordino broliai — riteriai — turėjo padaryti visam gyvenimui. susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe. Tiesa. pasikvietė sau amžinąjį priešą. kad ir imperatorius ir popie­ žius pripažintų jam visus Prūsų ir kitų pagonių nukariaujamus kraštus. bet ordinas. Netrukus vyskupas Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę. Tiesa. Tuo būdu Prūsų ordino valstybėj nebegalėjo kilti jokių konfliktų (Dobrinės ordinas. ordinas turėjo ir paprastų kareivių. liko amžinoje vokiečių vergovėje. užpuldavo ir degindavo ordino pilis ir vokiečių kolonistų sody­ bas. negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. ten kariuo­ menės priedangoje pasistatydavo pilį. Ordinas turėjo būti jų įrankis. jau 1235 m. ir joje palikta įgula turė­ davo ne tik atlaikyti aisčių giminių puolimus. T u o būdu lenkai. ordinas jų vardu pavadino ir visą nukariautą kraštą.) net buvo sukilusios visos pa­ vergtos jų giminės. jie dar bandė spir­ tis. Ir kai vyskupas grįžo iš nelaisvės. Kartu su nukariavimu žengė ir krikščionystė: buvo statomos bažnyčios ir vienuo­ lynai. Apie pilis buvo kurdinami iš Vokietijos atkviesti kolonistai. kuris pasirodė nepajėgus. Kryžiuočių statomos pilys virsdavo naujos valstybės apygardų administraciniais centrais. ordinas pradėjo pulti aisčių kil­ tis. Tuo tarpu visos kiltys. nepajėgė išgriauti tik pačių stipriųjų pilių. o vėliau pirmosios buvo ordino paverg­ tos. ir ordinui į talką plaukdavo minios karių. Greitai tarp jų prasidėjo net karai. savitarpy nesugyvendami. Be to. Vyskupui esant nelaisvėje. ordinas pasirūpino.

Lietuvos suvienijimas. Bet labai greit kuni­ gaikščių skaičius pradėjo mažėti. Antai 1219 m. Kai X I I amž. kad šitoki dideli žygiai negalėjo apseiti be vadų. naikinti jo p i l i s . Valstybė buvo įkurta ne viena diena. tiek aukštaičius. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti IU abiem priešais. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. Taip palengva iš daugybės buvusių kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius. nes. gale Li­ vonijoje įsikūrė vokiečių ateivių valstybė. žinoma. O pasi­ laikyti ją buvo nesunku. pasidarė visos Lietuvos valdovas. Tai buvo galinga 1). pašalinęs kitus kunigaikš­ čius ir net savo brolius.. ir galingesnieji pradėjo šalinti silpnesniuoNttis. Tas atsitiko. Vieni iš Mindaugo konkurentų žuvo kovose. Jis iš pra­ džios buvo renkamas susibūrusių karių. mirus jo įkūrėjui vyskupui Albertui (-J. Lietuvai atstovauja net 21 kunigaikštis. kuris taip pat turėjo būti galingas kunigaikštis. kurių sričių kunigaikščiu buvo Mindaugas. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis Lietuvos vidaus santvarka ir karai su kaimynais prieš įkuriant vieningą valstybę. 4 49 . kuriuos sudarė gyvas reika­ las gintis ar ką nors pulti. Pagaliau iš visų kunigaikš­ čių tarpo iškilo M i n d a u g a s . savo vadus turinčių. Taip apsivylę lietuviai laikinai metė vokiečius ir vėl savo dėmesį nukreipė į rusų kraštus. žinoma. jie pradėjo č i a i padarė taiką su Voluine. \H'\ jie priklauso iš viso tik 5 giminėms. ne be kraujo praliejimo. Daug jų vienoje tautoje nega­ l ė j o taikiai sugyventi.T R E Č I O J I DALIS Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis 1. Bet nuo antros X I I amž. pusės ir lietuviai pradėjo pulti rusus. Todėl 1219 m. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų lobingų miestų turtus. Todėl gana ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. Todėl Naugardas susidėjo su lietuviais. darant taiką su 48 Voluinės kunigaikštyste. Jie pasiekdavo tolimus pajūrius. Kuriantis valstybei. ir dažniausiai tai ruošai vadovaudavo buvu­ sysis vadas. susitarę Lietuvos kunigaikš­ Padarę taiką pietuose. Di­ delius lietuvių būrius vedė kuris nors vienas vadas. buvo gavęs valdžią iš tėvo. o žiemos metu. Šitie karai su ordinu ir su rusais vers­ te vertė lietuvius jungtis į didesnius politinius vienetus.1229 m. — visą laiką rusai puolė tiek Padauguvio aisčius. jie tik apiplėšė kraštą. lietuviai ėmė pulti ir ją. Jis. tikėdama­ sis išvyti ordiną iš tų žemių. Aišku. ordinas nebepajėgė kariauti su lietuviais. ledu perėję įlanką. Karai valstybės jungimo laikotarpy. Naugardo miestiečių valstybė. prieš paimdamas į savo valdžią visą Lietuvą. Naugardas labai praturtėjo ir turėjo savo kolonijų lybių ir estų žemėse. Padarę du bendrus žygius. Šitiems žygiams jie rado ir talkininkų. XI-me ir net iki pusės X I I amž. Dabar daugumą jų buvo užėmę kalavijuočiai. Varydamas prekybą su vo­ kiečių Hanzos pirkliais.). Tačiau lietuviai su naugardiečiais nevieningomis jėgomis neįstengė paimti tvirtų ordino pilių. Netrukus dar prasidėjo jo nesutikimai su Rygos vyskupu. jis visiškai susilpnėjo. su ordinu jie susitikdavo tik tuomet. Lietuvos Istorija. Nėra žinių. X. o kiti buvo išvaryti iš tėviškių ar per­ kelti kitur valdyti. Tuo bū­ du ir kunigaikščių skaičius mažėjo. žiauriai siaubti kalavijuočių ordino pavergtas sritis. Taigi jau tada Lietuva b u v o tik 5 kunigikščių šeimų valdoma. o prasidėjus savitarpio vaidams. iš kelmynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas. Bet ordinas retai tepuldavo. X I I I amžiaus pra­ džioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. apy­ linkių iš pradžių buvo labai daug. Bet po sėkmingo žygio toks vadas dažnai pasilaikydavo valdžią ir taikos metu. nusigaudavo net į Saremą (Eželį). Pagaliau M i n d a u g a s pašalino visus kitus kunigaikš­ č i u s ir liko vienas valdovas visame krašte. kai jis juos puldavo. kuris. Tokių mažų. nes po vieno žygio paprastai būdavo ruošiamasi kitam.

bet tas jiems nepavyko. kalavijuočiai ryžosi patys susitvarkyti. Norėdami pagerinti savo būklę. kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukia. Mūšis ties Šiauliais (1236 m. ir jų dėdė. nes į augančią Mindaugo galybę labai nepalankiai žiūrėjo Voluinės kunigaikš­ čiai ir Livonijos ordinas. kalavijuočių ordi­ nas buvo panaikintas. Netrukus jie buvo pašalinti ir iš ten. Žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo Kas vadovavo lietuvių kariuomenei mūšyje ties Šiauliais. 1236 m. bet prašys globos. Kai šie bandė priešin­ tis. v. Greičiausiai tai buvo artimas Mindaugo bendradarbis. Jie pradėjo rūpintis pašalinti Mindaugą ir ieškojo tam tikslui sąjungininkų. Naugardo žemes ir nužygiavo toli anapus Polocko. buvo pra­ dėjęs su juo kovą. 1237 m. Jis norėjo pa­ laukti. Danielius 51 . ėjusi kova su lietuviais. Bet aišku. Tada lietuvių dėmesys nukrypo į rusų žemes. Tuo tarpu patys kuršiai sutiko pripažinti ordino valdžią. daugiau kaip 150 m. tais pačiais metais buvo pirmas di­ delis suvienytos Lietuvos mūšis su kalavijuočiais. Lietu­ viai siaubė D. grįžę namo vos kas dešimtas karys. Kryžiaus karas buvo paskelbtas.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m. Iš visos jų kariuomenės. Iš totorių nugalėtų Voluinės kunigaikščių lietuviai atsi­ ėmė kadaise nustotas (žiūr. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė su pačiu magistru ir daugybė svečių. kada buvo galutinai suvienyta Lietuva. ir į Livoniją atvyko daugy­ bė Europos riterių. Iš pradžių jie buvo išsiųsti kariauti j rusų že­ mes. o jų tėviškes paėmė į savo valdžią. bet jo siunčiami kunigaikščiai. Mindaugo buvo išsiųsti į rusų sriiis. Ties Š i a u l i a i s įvyko didelis mūšis. Bet tas turėjo atsitikti dar prieš 1236 m. norėdamas suvaldyti ordiną. jis atėmė iš jų ir duotas rusų kunigaikštystes. Todėl n prasidėjo ilga. kalavijuočių ordinui nekaip sekėsi. Bet kryžiuočių magistras tuo tarpu nenorėjo jungtis. Susilieję vokiečių ordi­ nai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. kurią išsprendė tik popiežiaus legatas. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. Ka­ dangi jų čia buvo likę nebedaug. Tautvilas su Erdvilu. bet lietuviai pastojo jiems kelią. kada kalavijuočiai visiškai nusilpnės ir ne sąjungą siūlys. krašto magistras (L a n d m e i s t e r). Taip pat tiksliai nežinoma. Jų greit atsirado. Todėl jis pradėjo rūpintis susijungti su kryžiuočiais. sąjunga prieš Mindaugą. jie padarė daug žygių į rytus ir į šiaurę. Be to. bet priklausė kry50 HllOČių didžiojo magistro. tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų.) Mirus vysk. Žinome tik jo broli ir du brolio sūnus. Išsiųstus kariauti kunigaikščius jis laikė rusų že­ mėse. Mindaugas rūpinosi suimti į savo valdžią visus aukštaičius ir žemaičius. 3. kaip su visos Lietuvos valdovu. Aišku. jie pa­ prašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą. Tada jie pabėgo pas savo giminaitį Voluinės kunigaikštį Danielių (jis buvo vedęs Tautvilo ir Erdvilo seserį). taigi buvo kryžiuočių provincijos. Kiek laiko lietuvių rankose buvo net Smolenskas. bet po sėkmingo žygio Mindaugas nebeleido jiems grįžti. žemaičių kunigaikštis Vykintas. kurį laimėjo lietuviai. Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį. kurie buvo išva­ ryti iš Lietuvos. nėra žinių. Tautvilą ir Erdvilą. ir jam buvo sunku kariauti su stiprėjančia Lie­ tuva. kad šitoks Mindaugo elgesys nuskriaustus kunigaikš­ čius padarė jo priešais. tad jam turėjoj vadovauti arba pats Mindaugas arba kuris nors iš jam artimų kunigaikščių. kaip rašo kronikos. Nau­ garduko. popie­ žius patvirtino jų susitarimą. Ordi­ nas buvo silpnas. nes naujasis vyskupas. Tuo laiku jie paėmė ir Minską. Jiems kariaujant ry­ tuose. Albertui. Bet ilgesnį lai­ ką jie teišlaikė tik Polocką.. 38 psl. kad tai buvo jau suvienytos Lietuvos žy­ gis. Pajutę susitelkusią lietuvių ka­ riuomenę. Be to. Tuo susitarimu. t. 1249—1250 m. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. Jis da­ bar jau nebebuvo atskiro ordino magistras. kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lie­ tuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. irgi nežinia. nes tais metais Voluinės kunigaikštis jau derėjosi su Mindaugu. Kryžiuočiams nenorint sąjungos. Mindaugo brolėnai. Po didžiojo laimėjimo lietuviai norėjo išvyti vokiečius nors iš Kuršo. Visus tuos žygius atliko ne pats Mindaugas. Slanimo ir Volkovisko sritis.Bet kuo vardu buvo Mindaugo tėvas. 2. likusieji kalavijuočiai pa­ prašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą.) lietuviškąsias Gardino.

Prie tos sąjungos neprisidėjo tik Prūsų ordinas. grįžo atgal. kuris dar nebuvo visiškai atsiga­ vęs po pirmojo (1243—1249 m. 2) Voluinės kunigaikštystė. Todėl. kurią kronikos vadina V o r u t a . t. jis toliau nebežygiavo. kur buvo daug Mindaugo valdžia ne­ patenkintų kunigaikštėlių. Po krikšto Mindaugas kartu su ordino magistru tuojau pa­ siuntė į Romą pasiuntinius pareikšti ištikimybės popiežiui ir prašyti jo globos. ir ordino kariuo­ menė. Tuo tarpu Vykintas. pastatyti jį Min­ daugo vietoje. Bet. greta kitų Europos viešpatys53 .. Kaip matome. bet ka­ rūnacija teįvyko tik 1253 m. Mindaugas bandė staiga iškelti savo sukurtą valstybę ir pastatyti ją. Jis sugalvojo pa­ traukti į savo pusę pavojingiausią sąjungos narį — ordiną. bet ir sutramdyti Mindaugo galybę ir atgauti neseniai nustotas sritis. Čia tų metų gale ar 1251 m. Tautvilas ir Erdvilas su savo jėgomis apsupo Min­ daugą jo pilyje. 52 Liškiavos pilies griuvėsiai. Ka­ dangi ordinas tesutiko taikintis su Mindaugu tik tuomet. Tas mielai ją priėmė. kur ji buvo. jis pats žuvo mūšyje. tačiau pilies neįstengė paimti.ryžosi padėti pabėgėliams. Andrius buvo iš tikro padorus ir labai maldingas riteris: jis tikrai troško Lietuvos krikšto. Kunigaikštis Vykintas netrukus ties Tverais buvo nu­ galėtas. po 2 metų. Bet kadangi nepatenkintieji neturėjo žy­ mesnių vadų. į kurią įėjo: 1) Livonijos ordinas. Iš sąjungininkų pirmasis pradėjo žygius Danielius. besiveržiančiais į jų kraštą. Ordinas padėjo jam net suvaldyti priešus. kai šis krikštysis. pabaigoje jis su būriu palydovų atvyko į Lietuvą. Greičiausiai ji bus buvusi kur nors Aukštaičiuose: kai kurie mokslininkai spėja tai buvus Liškiavą ar Kernavę. siūlydamas jam sąjungą. tai Mindaugas ir krikštijosi. Kartu buvo prašoma suteikti Mindaugui ka­ rališkąją karūną. nusiaubusi kraštą. O Rygos vyskupas siūlė ordinui. 1250 m. Pabėgėliai kuni­ gaikščiai visokiais pažadais ir pinigais patraukė į savo pusę jotvingus ir sukėlė žemaičius. kaip lygią. Mindaugas dar neišsigel­ bėjo iš gresiančio pavojaus. liepos 17 d.) prūsų sukilimo ir kaip tik tuo metu kariavo su lenkais. T i k žemaičiai vis nesiliovė kovoję su Livonijos vokie­ čiais. tai dar ilgokai tas nepasitenkinimas neperėjo į su­ kilimą. Tuo būdu nei Aukštaičiuos nei Žemaičiuos nebeliko didžiųjų Mindaugo priešų. Jam rūpėjo ne tik paremti giminaičius. Nerasdamas kitos išeities. Vy­ kintas ir Tautvilas su Erdvilu buvo čia pat. Popiežius su džiaugsmu sutiko delegaciją ir įgaliojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą karalium.) Kai po Vorutos apgulos Mindaugas pasiūlė ordinui taiką. Lietuvoje. Danielius tuojau pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251—1253 m. Bet už­ ėmęs Slanimą ir Volkoviską. Tuo būdu prieš Mindaugą susidarė galinga sąjunga. pradžioje Mindaugas su visais savo arti­ maisiais buvo pakrikštytas. jis nuoširdžiai rūpinosi jam padėti. kai Mindaugas sutiko krikštytis. Popiežiaus sutikimas buvo duotas 1251 m. nes priešų sąjunga greit neiširo. pakrikštijus Tautvilą. Livonijos magistras Andrius iš Štirlando (von Stirland) jam pa­ teikė krikšto sąlygą. o Tautvilas su Erdvilu pabėgo. 4. y. Apsigindamas pilyje nuo priešo. T i k pačioje visuomenėje ir smulkiųjų kuni­ gaikščių tarpe buvo nepasitenkinimo dėl krikšto ir dėl susidėjimo su vokiečiais.. nežinia. 3) žemaičiai ir 4) jotvingai. Mindaugas sumanė iš­ ardyti sąjungą diplomatiškomis priemonėmis. Mindaugą tuo būdu išgelbėjo jo stiprioji pilis. Jiems į pagal­ bą atėjo ordinas.

gudais ir totoriais. bet nieko negalėjo daryti. Ariogalos. kaip kad ordinas Livonijoje. daug kas ir pačioje Lietuvoje priešinosi jo valdžiai. Mindaugas šitais vyskupo santykiais su ordinu greičiausiai buvo nepatenkintas. kuriam nesisekė jų nukariauti. kuri prašė popiežių karūnuoti Mindaugą. kuria jis pasiža­ dėjo klausyti tiesiogiai popiežiaus. kad naujasis vyskupas prisiektų pa­ klusnumą tiesiog popiežiui. popiežius įsakė Neuburgo vyskupui priimti iš Kristijono kitą priesaiką. o Vaišvilkas gavo Slanimo. todėl jis su dideliu noru paėmė į globą buvusį savo narį. kaip į saviškį. ordino verčiamas. nes jis buvo laikomas Pabaltijo metropolitu. kad jam turinti priklausyti ir Lietuvos Bažnyčia. Danieliaus sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Nau­ garduką. Bet vėliau pasirodė. Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus. ordino. nes 54 įam daug teko kariauti su Voluinės kunigaikščiais. Mindaugas tuo tarpu dar tebeturėjo daug priešų. tuo pat metu Kulmo vyskupas Henrikas irgi rūpinosi įkurti vyskupystę. Jis manė. priėmė iš Kristijono priesaiką savo vardu. Bet dėl Rygos arki­ vyskupo pretenzijų užtruko ir karūnavimas ir naujos vysku­ pystės įkūrimas. kuris atliko Mindaugo krikšto apeigas. Jis tai atliko per lenkų Gniezno arkivyskupą. Mindaugo prašomas. sričių. Saugumo sumetimais. o Mindaugas turėsiąs tenkintis tiktai pasauline valdžia. Nors. Ta pačia taika buvo amnestuoti buvusieji Mindaugo priešai Taut55 . Tačiau ki­ taip išėjo praktikoje. Lietuvos bažnytinės provincijos Įkūrimas (1253 m. o jis pats baigė savo gyvenimą Vo­ kietijoj. nepaisydamas popiežiaus įsakymo. Mindaugas ryžosi atgauti Voluinės kunigaikščio Danieliaus už­ grobtas žemes. Mindaugui pasiskundus. kad po­ piežiaus globojamoje Mindaugo valstybėje jis vaidinsiąs tokį pat vaidmenį. Krikštijęsis ir susitaikinęs su ordinu. Kai Rygos arkivyskupas įšventino vysk. už tai jis perleido ordinui kai kurias Mindaugo jam dovanotas žemes. o gal ir paties vys­ kupo prašomas. nuo 1259 m. Maždaug kartu su Kristijonu čia vyskupu buvo įšventintas lenkų domininkonas V i t a s . Mindaugas net keliais dokumentais dovanojo ordinui visą Žemaitiją. kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas. Vyskupu buvo paskirtas tas pats ordino kunigas K r i s t i j o n a s . Tačiau Rygos arkivyskupas Albertas. Po Mindaugo krikš­ to popiežius pavedė Kulmo vyskupui Henrikui karūnuoti Min­ daugą ir įšventinti Lietuvai naują vyskupą. Rygos arkivys­ kupas manė. iš čia visiškai išsikraustė. todėl prašė ordiną globos. Danielius buvo sumuštas ir priverstas taikintis (1255 m. Bet kadangi Vito nerėmė jokia karinė pajėga.čių. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. popiežius įsakė. nieko negalėdamas veikti. Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kuni­ gaikščiai. Kris­ tijoną. Neseniai tik sukurtos valstybės valdovo autoritetas viduje dar buvo per silpnas. o be to.) Ta pati delegacija. tačiau žemaičiai žiūrėjo j j j. Sutartis buvo susti­ printa Mindaugo dukters ir Danieliaus sūnaus Svarno vedybo­ mis. kaip ir Livonijoje. Ir jis savo gyvenimą baigė kažkur Vakaruose. kad ir čia jis būsiąs laikomas aukščiausiuoju autoritetu. Tuo būdu Lietuvos Baž­ nyčia juridiškai buvo nepriklausoma nuo vokiečių. atsikračiusi Rygos vyskupo. Antroji vyskupystė Lietuvos pietuose. 5. Žemaičių krašte įsikūręs vyskupas Kristijonas. Nenorėdami pasiduoti nei vyskupui nei ordi­ nui.). žemaičiai tuo tarpu vieni kovojo su ordinu. Pas vyskupą buvo nusiųsta net keletas ordino brolių su būriu karių.Tose srityse vys­ kupas jautėsi labai nesaugiai. tai jis į savo vyskupystę greičiausiai nebuvo nė atvykęs. Jo vyskupystė išnyko. bet Mindaugo sūnus V a i š v i l k a s . Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi Karai su Voluine. visgi faktiškai susirišo per ordiną su vokiečiais. Mindaugas vyskupui gyvenamąja vieta paskyrė Žemaičius ir dovanojo jam čia kai kurias žemes: po pusę Rasei­ nių. kaip kad Kristijoną. Tuo būdu Lietuvos vyskupystė. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. Bet. į kurių gyvenimą kišosi vyskupo globėjas — ordinas. 6. Tik vėliau. Mindaugas jo gyvenamajai vietai buvo paskyręs pietines Lietuvos sritis (jotvingų žemėje). Tik jie turėjo pripažinti Mindaugo valdžią. Laukuvos ir kt. todėl jam nepakako jėgų visiems suvaldyti. drauge prašė įkurti jo valstybėje ir vyskupystę. Todėl Žemaičių dalį jis net užrašė ordinui. Or­ dinui tai buvo labai pelninga. Betygalos.

Bet kaip greit jie užplūdo. R u k l y s ir R u p e i k i s . Tuo būdu po taikos su Voluine Mindaugas nebeturėjo dide­ lių priešų. Didelių mūšių su jais neįvyko. ir tas vienintelis jų užplūdimas neturėjo Lietuvai jokios reikšmės. O tuo tarpu stiprinosi viduje. — nežinia. taip veikiai ir atsitraukė. Pagaliau po taikos su Voluine Vaišvilkas išvyko j Graikiją ir įstojo į vienuolyną. nežūtų valstybė. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų Klaipėdos įkūrimas (1252 m. vilas su Erdvilu.) su­ r u o š ė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė visą rytinę jos dalį. Mindaugo sūnaus vainikavimas. kurs neįstengė pavergti jam Mindaugo atiduotų žemių.usiais tuo metu visą Rusiją. kurį jis valdė ir prieš maištą. 57 . Mindaugas kartu su Voluine puolė totorius. totoriai ( 1 2 5 8 m. o vyresnysis sūnus Vaišvilkas.Mindaugas savo įpėdiniu galėjo vainikuoti katrą nors iš Įiunesniųjų sūnų. 56 Klaipėda 1535 metais. tik šiek tiek buvo apnaikintas kraštas.). buvo pakrikštyti katalikais kartu su Mindaugu. Už tai atsilygindami. santykiaudamas su Voluinės kunigaikščiais. rūpindamasis.'. bet dėl to nė kiek nepasikeitė valstybinės sienos. Jis turėjo tris sūnus. Tada ordinas pasiryžo bent atskirti žemaičius nuo jūros. Tautvilui tada buvo pavestas valdyti Polockas. paMI. kad. iš anksto gavo popiežiaus leidimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų.HUI Karai su totoriais. kurių du jaunesnieji. krikštijosi rytų Bažnyčios apeigomis. Iki tėvo mirties jis nebegrįžo į Lietuvą. I. o apie Erdvilą nuo to laiko nebe­ turime jokių žinių. jam mirus. o žemaičiai kovojo su ordinu. kariavo rytuose ir pietuose. Jis kietai valdė visus aukštaičius ir nukariautus rusus. katrą būtent. kad iš at- Naugarduko pilies griuvėsiai. po taikos su Voluine Mindaugas dar susidūrė su totoriais. Rūpindamasis sutvarkyti savo valstybę. bet lietuvių pakraščio giminės (su lenkais ir kryžiuočiais kariau­ jantieji jotvingai ir su Livonijos ordinu kariaujantieji žemaičiai) jam nelabai norėjo pasiduoti. Mindaugas svajojo kada nors kietai suimti į savo valdžią visas lietuvių gimines. 7. Mindaugas tvarkė savo vals­ tybę.

Mindaugo nužudymas (1263 m. Ordinui tuomet buvo labai sun­ kūs laikai. neatvykus Naugardo ka­ riuomenei. grįžęs namo. nes neturėjo iš to jokios naudos. taigi jo atsisakymas prisidėti prie bro­ liškų giminių kovos dėl laisvės buvo palaikytas tautos išdavimu. sudaręs są­ jungą su D. kur buvo sunaikintos beveik visos or­ dino pilys ir išžudytos jų įgulos. Kariuomenei vadovavo Nalšėnų kunigaikštis Daumantas. kad. Žemaičiai tuojau suprato naujosios pilies pavojingumą ir ėmė ją pulti dar tebestatomą. Bet šitas Mindaugo žygis Lietuvoje buvo palaikytas tautinių rei­ kalų apleidimu. bet užtat jo akivaizdoje vergė že­ maičius. Mūšyje žuvo visa ordino vadovybė su Livonijos ma­ gistru ir Prūsų maršalka ir beveik visi broliai. žemaičiai nėjo jos ginti. Mindaugo prisidėjimas prie žemaičių kovų. Tada. praėjo net 14 metų. jis išsiuntė savo kariuomenę prieš Briansko kunigaikštį. labai susilpnėjusį ordiną. Senoji tos vietos sodyba buvo vadinama K l a i p ė d a . ordinas jo žemių nebepuolė. Pasistatęs Klai­ pėdos pilį. Tada priešais Jurbarką žemaičiai pasistatė savo pilį — K a r š u v ą .). jis neįstengė paimti pilies ir. popiežius sušaukė Euro­ pos riterius į kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis. Nesugriautos liko tik Karaliau­ čiaus. Bet visai priešo kariuomenei traukiant į Karšuvą. Visoms žemai­ čių kovoms su ordinu vadovavo jų kunigaikštis. jis išsigelbėjo tik dėl to. susvyravo net jo sukurtos valstybės pamatai. Bet. jo suorganizuotos valstybės jėgomis įstengs išvaduoti vi­ sas ordino pavergtas gimines ir apsaugos visą tautą. daugiau jo nebelietė.plaukiančių pirklių jie negalėtų pirktis ginklų ir kitokių prekių. 1262 m. Mindaugas po pirmo nepasisekimo ėmė gailėtis nu­ traukęs su ordinu sutartį ir vėl nusigręžė į rusų kraštus. Livonijoj ir Prūsuose tuojau sukilo pavergtosios kiltys. siaubdavo Kulmo apylinkes. bet kol jis atgavo savo pirmykštę būklę Prū­ suose. y. Elbingo ir Kulmo. ėmė jį įkalbinėti nutraukti ryšius su ordinu ir bend­ romis visų aisčių jėgomis išvyti vokiečius. Tuo metu sukilu­ sioms ordino pavergtoms giminėms kariauti tepadėdavo vien žemaičiai. Livo­ nijos ordinas atsigavo gana greit. O iš tikrųjų. Livonijos ordinui atėjo į pagalbą Prūsų ordinas ir daug svečių iš Europos. Mindaugo se­ serėnas T r e n i o t a . Livo­ nijos ordinas ėmė statyti pilį toje vietoje. pašalinę Min­ daugą. užėmus pajūrį. daugiau su ordinu nebekariavo. Ypač labai išsi­ plėtė sukilimas Prūsuose. Ordinas ketino suruošti į Žemaičius didelį žygį ir išgriauti Karšuvą. Ordinas atsidūrė dideliam pavojuj. Mindaugas jau ir anksčiau buvo kaltinamas susidėjęs su vokiečiais. kurie čia buvo jų atvesti kartu su lybiais ir latgaliais. ordinas ją pavadino vokišku Nemuno vardu — Memel. Mindaugas tuo metu buvo labai nusivylęs santykiais su ordinu. pasiduosią jo valdžiai ir žemaičiai. Tai buvo tik siaubiamieji. Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą. Reikia pastebėti. ir kuršiai ir visos ordino pavergtos Padauguvio kiltys. Po mūšio. Po ilgų kovų jis pasistatė Nemuno pakrantėje J u r b a r k o pilį (1259 m. kur Kuršmarės jungiasi su Baltija. Kartu nužudė ir abu prie jo bu­ vusius sūnus — Ruklį ir Rupeikį. kad į jo šauksmus atėjo pagalba iš Vakarų: mat. kovą lai­ mėjo žemaičiai. Abiem kariuomenėm susitikus prie D u r b ė s ežero. kurios žemaičiai taip pat neįstengė išgriauti. Todėl Mindaugas priėmė pasiūlymą ir. Durbės mūšis (1260 m. 1263 m. Todėl žemaičių kunigaikštis Treniota ir iš žygio grįžęs Daumantas susimokę jį nužudė. Po kiek laiko atsigavo ir Prūsų ordinas. Ordino kariuomenė nusiskubino gelbėti savo žemių. atvykęs pas 58 Mindaugą. kurie ne kartą pasiekdavo net Vyslą. 59 . t.) Mindaugas. Tam tikslui 1252 m. Baigos. po Durbės pralaimėjimo užpuolęs 1262 m. kad iš mūšio pasitraukė ordino pavergtieji kuršiai.) ir jo padariniai. Jie tikėjosi. Bet ir dažnais puolimais jie neįstengė nei jos statybos sutrukdyti nei pastatytos pilies iš­ griauti. Livonijos ordinas vėl ėmė pulti žemaičius. Be to. žuvus Mindaugui. nužygiavo į Livonijos ordino žemę net iki Cėsio (Vendeno). Livonijoje ir Prūsuose veikiančios ordino šakos galėtų susisiekti sausuma. jo prašomas. pačios tvirtosios pilys. esą. o ne užkariaujamieji žygiai. o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją. o įsibrovė naikinti ordino valdomojo Kuršo. Po Durbės mūšio jisai. Sukilusioms giminėms padėti čia ateidavo žemaičiai. Tiesa. Naugardu. 8.

Jo teisėto įpėdinio nebuvo. Apskritai. Lietuvą paliko savo sesers vyrui Š v a r n u i. bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. žinoma. Ne vieną žygį atliko į Prū­ sus ir daugybę žygių padarė prieš Livonijos ordiną. Būdamas geras karys. tur būt. Bet per­ sekiodamas Lietuvoje buvusius krikščionis ir Mindaugo bendra­ darbius. vienų paliaubų metu ordinas (1274 m. Tuo tarpu buvo svajojęs gauti Lietuvą val­ dyti Vladimiro (Voluinėje) kunigaikštis Levas. Jam buvo pa­ sisekę paimti į savo valdžią net Žiemgalos dalį. Stipriausi konkurentai į Mindaugo sostą buvo jo žudikas Treniota ir buvęs Mindaugo priešas. jis pats vienas kariavo su visais priešais. Daumantienę. Abudu stengėsi vienas kitą pašalinti. turėjo santykių net su ordi­ nu ir atrodė. Jam. nėr žinios. lietuviai dar buvo neįpratę imti tvirtų mūro pilių. kai kur net pasistū­ mėjo į Lietuvos pusę. visi stengėsi užimti Mindaugo vietą. Treniota bandė varyti tokią politiką. Nužudžius pirmąjį valstybės vienytoją. buvo nužudytas.) Ar turėjo Traidenis kokių giminystės ryšių su anksčiau veikusiais kunigaikščiais ir su Mindaugu. valdė Pskovą dar daugiau.). Todėl. Traidenis (1270—1282 m.Be politinių sumetimų. neišvaldęs visiškai 2 metų. atvykęs su Voluinės kuni­ gaikščių duota kariuomenės pagalba. jis pasiliko pas save į laidotuves atvykusią jos seserį. Jis stengėsi paremti prieš ordiną sukilusias Prūsų ir Latvių gimines. 9. kad tęs savo tėvo politiką. Bet kad ir kaip stengėsi. Ir iš tikro jis daug joms padėjo. Jis nesidėjo nė su vienu kaimynu. t. apie sostą svajojo ir Daumantas. Nemažą vaidmenį čia vaidino spaudžiamų kuni­ gaikščių reakcija. Treniota (1263—1265 m. Todėl jį rėmė ir jo klausė net žemaičių kunigaikščiai. Traidenis net kelis kartus skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę ir ne kartą su savo kariuomene skersai ir išilgai išvaikščiojo ordino žemes. Supykęs ant Vaišvilko už sosto atidavimą Švarnui. Švarnas Lietuvą valdė labai neilgai: vos vienerius metus pavaldęs. o apie nukariavimus jis mažai tesirūpino. —1263—1270 m. Traidenis sugebėdavo sumušti ordino ka­ riuomenę tik atvirame lauke: mat. 10. nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai. Mindaugą. Lietuva po Mindaugo mirties. Pabėgęs į Pskovą. Vaišvilkas buvo Graikijoj. jis sukėlė jų sąmokslą ir. noras atgauti savo teises. Tuo būdu ordinas atsilaikė. pasižymėjęs laimingais karais.). ne Mindaugo. Jis. jis visgi negalėjo jo sugriauti. Mindaugui žuvus. kaip kadaise Mindaugui. nes ir jis dėjosi su Voluine.). Po trejų metų jis atsisakė nuo sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną. jis greit įsiviešpatavo visoj Lietuvoj. y. Polocko valdovas Tautvilas. Nė vienas iš jų nenorėjo pasiduoti kitas kitam. Traidenis sakė jį esant pastatytą jo paties širdy. norėjo eiti Treniotos keliais. Lietuva liko be dinastijos. Lietuvoje pakėlė galvas visi dar neišnykę kunigaikštėliai. tiesioginių ¡0 palikuonių daugiau nebeliko. ir nauja dinastija turėjo iškilti iš savų kunigaikščių tarpo. Treniotą nužudžiusieji Mindaugo giminės šalininkai. bet netrukus jis turėjo bėgti iš savo tėviškės. tad Daumantą vertė prisidėti prie sąmokslo ir noras susigrąžinti sau žmoną. sąmoksle prieš Mindaugą daug svėrė ir kiti motyvai. Vaišvilkas (1265—1268 m. o vienuolis Vaišvilkas gyveno Graikijoj. pirmiausia jam rūpėjo valdyti ir ginti visas lietu­ viškąsias žemes. tuojau ėmė galvoti apie jį. kokią pats buvo siūlęs Mindaugui. jis buvo grynai t a u t i š k o s i o s i r p a g o n i š k o s i o s L i e t u v o s val­ d o v a s . ir valdžią paėmė Treniota. kaip 30 metų (iki 1299 m. Pagaliau Tautvilas buvo nužudytas. Taip antai. 2uvus paskutiniam Mindaugo sūnui. nes abudu jaunesnieji sūnūs buvo nužudyti kartu su tėvu. jis mirė (1269 m. tačiau nepajėgė sugriauti jo galingų pilių. Būta čia ir šeimyni­ nių nesusipratimų: mirus Mindaugo žmonai Mortai. Matyt. Pirmasis iškilo Kernavės kunigaikštis Traidenis.). Levas pasikvietė jį į sve­ čius ir nužudė. jis buvo ten išrinktas kunigaikščiu ir. todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui. 61 . 60 Bet Vaišvilkas neilgai tevaldė. Po Durbės mūšio sukilusias kiltis ordinas jau buvo nugalėjęs.) Naujinio vietoje pastatė Daugpilį. tačiau jam ne­ pasisekė visiškai nugalėti ordino. kad Lietuvą jis valdė iš K e r n a v ė s . 2inome tik.

norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų. bet ir tolimąją Krokuvą. Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. negu Mindaugo laikais. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis I. Ji buvo daug platesnė. valdoma Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių A. vedė net jo dukterį. ir Traidenis juąs mielai priimdavo. Vytenio ir Gedimino laikai Kernavės piliakalnis. Lietuvos būklė po Traidenio mirties Apie laikotarpį po Traidenio mirties iki Vytenio įsiviešpa­ tavimo (1282—1295 m.). su kuria Trai­ denis bloguoju gyveno (jis užėmė net jos valdytą Drohičiną). Mozūrų kunigaikštis (Boleslovas I I ) . kaip ga­ linga karinė pajėga. Kryžiuočiai. tuojau pasistatė Ragainės. kas tuo metu valdė Lietuvą. Ordinas tuojau pradėjo statyti savo pilis Nemuno pakrantėje. Senosios kro­ nikos mini daug ordino puolimų į Žemaičius ir Aukštaičius. jis pasiekdavo ne tik Mozūrus. Tada daugelis jų ėmė bėgti nuo vokiečių Į Lietuvą. 1. jis vėliau Klaipėdą perleido Prūsų kryžiuo­ čiams (1328 m. Tačiau swu lenkais jam tekdavo nemažai kariauti. 62 . Anks­ čiau Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas.K E T V I R T O J I DALIS Lietuva. Jos turėjo būti atramos punktai. Traidenio laikais Lietuva buvo iškilusi. o kiek vėliau ir Skirsnemunės 63 Tuo metu kryžiuočių ordinas jau buvo nugalėjęs sukilusias aisčių kiltis vad. Traidenio laikais tau­ tiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti. Žodžiu. Jis juos Įkurdino Voluinės pasieny. Nustojęs vilties veikiai nuka­ riauti Žemaičius. p r a d ė j o p u l t i lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka). po Durbės pralaimėjimo. taip pat daug mini lietuvių žygių. jis buvo išvytas iš visos Žemai­ tijos. su Klaipėdos pilim jis jau nebeturėjo ryšio. Jo pastatyta Jurbarko pilis buvo sugriauta.) yra likę labai maža žinių. nes Traidenio klausė ir žemaičiai ir jotvingai. Bet dabar. žygiuojant į Lietuvą. Jurbarko. atslinkę prie Nemuno. Tuo būdu jis norėjo ten sudaryti tvirtesnę atsparą prieš Voluinės kunigaikštystę. Bet galutinai ją sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai — V y t e n i s ir G e d i m i n a s . tačiau nė viena kronika aiš­ kiai nepasako. kurie Mindaugo laikais labai neaiškiai laikėsi. Tas laikotarpis betgi buvo labai svarbus. Mažiausia rūpesčių Traidenis turėjo su kaimynais gudais. Prūsijoj. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo grynai lietuviška ir tautiška. Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir n u o 1282 m.

sto­ vėjo vadinamoji Gedimino pilis. Bet ir Že­ maičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona. Toliau į vakarus. Žodžiu. to nebūtų buvę išvengta. bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. nes ros giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis. Kolainiai. Varydamas tautišką politiką ir kovo­ damas su ordinu. kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino fcivas. Vytenis ( 1 2 9 5 . Bisėnai ir t. . nes 1294 m.t. Kai ordino pilių tinklas buvo jau nutiestas. Traidenis turėjo brolių ir sūnų. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėto­ jas. bet vis dėlto neaišku. kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo. Lietuvoje jau nebebuvo.1 3 1 6 m. bet ir jo senelis. tarytum tarp dviejų žiaunų. deja. jo sūnaus ar jo brolio sūnus). Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius. nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietu­ voje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo. deja. Aišku. taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo. dar tebebuvo gyvas jo tėvas. Taip pat neaišku. kaip Traideniui. kurios stengėsi susičiaupti ir juos praryti. kad didž. Taip pat gerai žinoma. Tik. jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe. Tuo būdu čia X I I I amž.). Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m. (lalimas dalykas. Dar prie gyvos tė­ vo galvos Vytenis garsėjo.) ir Gediminas (1316—1341 m. tačiau. Tik. tokių sumišimų.) Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m. 2. arba Budividą. Jūros paupyje. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. kaip geras karo vadas. ilgą laiką jo nebepajėgė sunaikinti nė visos Lietuvos pajėgos. gale ir X I V amž. T o s Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau. didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Gediminaičių dinastijos pradžia Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. 3. kurie išbuvo beveik 150 metų. šitam laikotarpy Žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ordino šakų frontų. mes tiksliai neži­ nome nei visų jo brolių nei sūnų vardų. Senąja tradicija. tik. kaip po Mindaugo mirties. Bet jam mirus. kad Lietuvą valdė ir jų tėvas.pilis (šią pastarąją netrukus turėjo vėl sugriauti. Vytenio ir Gedimino tėvu. nes sunku buvo ją atlaikyti). Taigi visų vėlesnių Lietuvos ku64 nigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus. arba Liutauras. ir Budikidą). Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį. buvo laikomas Pukuveras. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių. tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. kuriuo metu jis valdė. tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis.. pradžioje susidarė du tvirti frontai.

Arkivysku­ pas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu. Polockas. Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. Jis pats labai retai vadovavo kariuomenei: kai tekdavo kariauti. su­ sidėjus su arkivyskupu ir su Ryga. jau buvo galima pirštu pri­ kišamai rodyti pasauliui. kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinę. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas. Gediminui tik dėl to nepasisekė sugriauti pasitikėjimo ordinu Va­ karuose. norinčių vykti Į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. kada arkivysku­ pas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nu­ traukti sąjungą su Vyteniu. Kaip Vytenis. 67 . Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija. karo vadu dažniausiai skirdavo Gardino srities kunigaikšti Dovydą (spėjama. nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. Dabar. kad jo grobuo­ niška politika trukdanti Lietuvai krikštytis. kaip Vytenis. kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Daumanto sūnus). Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos. pasikvietė Į talką Vytenį. Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių Įgulą.. val­ dė Polocką. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. Gediminas iš viso nemėgo kariauti. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. Kai jis pats išreiškė popiežiui norą krikštytis. siekdamas savo galybės. vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. kad ordinas neina lietuvių krikštyti. Kitas jo brolis. prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. y. ku­ rias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai). kad ten tuo metu ėjo kova tarp popiežiaus ir imperato­ riaus. Per juos jis pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmė plačiai skleisti vakarų Europoje žinias. stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. taip ir jis palaikė sąjungą su Rygos miestu ir su jos arkivyskupu. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. Vainys. Slanimu ir Volkovisku). padarius sąjungą su Rygos miestu. Tuo būdu savo įpėdiniui. nes. broliui Gediminui. tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Va­ karuose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. Senasis jotvingų kraštas (t. Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams. Jo politikos pagrindinė priemonė buvo ne ginklas. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais. Dabar. Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šito­ kias sąjungas. arkivyskupas ir rygiečiai. šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekono­ mišku atžvilgiu. nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs. prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklau­ siusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Todėl 1298 m. Gediminas nebuvo toks karingas. kurs jautėsi esąs aukščiausias autori­ tetas Livonijoj. kad jis buvęs Mindaugo nužudyme dalyvavu­ sio. o vėliau Pskovą valdžiusio. o tik jų pavergti ir kad. nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose. tai ordino vardas Europoje ėmė šlyti. Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. Gediminas taip pat buvo pirmasis. bet diplomatija. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių. imperatorius tyčia palaikė ordiną. kovodami su ordinu. jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. o ne krikščionybės skleidėjas. Be to. 4. vadinamoji Juodoji Rusija su Naugar­ duku. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą P a g i r į—Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. Vytenio valstybė. ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. kuris jau buvo pakliuvęs į ordino jtaką. Per ją ėjo vienin­ telis kelias į pasaulį. jis tepajėgė tik apginti Žemaičius.) Gediminas buvo Vytenio brolis. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką. kad ordinas esąs tik grobikas. kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis. kaip ir Traidenis. kurs nenorėjo 2/s nukariauto krašto atiduoti arkivysku­ pui.Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino. Tam labai priešinosi arkivyskupas. Gediminas (1316—1341 m. Lig tol į lie­ tuvius buvo žiūrima. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu. 66 tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti. Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį P a l e n k ė s (irgi jotvingų žemes. kelias Lietuvos prekybai buvo atviras.

Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis Santykiai su ordinu. Sumanymas krikštytis. arki­ vyskupas pasiūlė popiežiui pasirūpinti Lietuvos krikštu betar­ piškai. bet ordinas siun­ tęs ne kunigus. Vienas kryžiuotis pagrobęs išsineša i nelaisvę vaiką ( J .. Tuo metu Rygos arkivyskupas pas popiežių bylinėjosi su ordinu. Žemaitijos pasieny kryžiuočiai turėjo pasistatę eilę tvirtovių ir ruošėsi slinkti tolyn. Maža to. nekariaujanti su krikščionybe: ji teginanti savo laisvę. kuriame aiškinosi.) nu­ siuntė popiežiui ilgą laišką. ir laiškas pasiekė po­ piežių. o savo kariuomenę. Pagaliau jis prašo atsiųsti pas jį Rygos arki­ vyskupą su legatais. tačiau ordino grobuoniški norai pavergti Lietuvą privertę jį nutraukti ryšius su krikščionybe. Laiškas buvo išsiųstas per Rygą. aplenkiant ordiną.. Bet pirmaisiais 6 metais. Kosako paveikslas). nes tikėjosi tuo būdu pakenksią ordinui. ir jis ėmė skelbti. siūlydamas krikštytis. Esą. rius ir vienuolius atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. Popiežius parašė Gediminui laišką. iki 1322 m. tai Lietuva jau būtų krikštijusis. ir jis padarysiąs su krikščionimis taiką. jau Mindaugas krikštijęsis. jie didelio žygio nesuruošė: buvo daromi tik maži plėšikiški užpuolimai. rite68 Kryžiuočių užpuolimas. Norėdamas pakenkti savo priešui. ordinas net suiminėjąs j Lietuvą vykstančius kunigus. Ordinui šitie Gedimino laiškai labai nepatiko. Gediminas padarė žygį į Livoniją ir ją didžiai nusiaubė. Vytenis prašęs atsiųsti į Lietuvą kunigų. kad Gediminas visiškai neke69 . Lietuva. tad irgi negalėjo surengti didelių žygių. Tik 1322 m. prašė padėti pas po­ piežių vykstantiems jo pasiuntiniams ir kvietė miestiečius. Miestas ir arkivyskupas remte rėmė šitą Gedimino žygį. jei tik pasiliautų ordino puolimai. Gediminas stengėsi palaikyti są­ jungą su arkivyskupu. Livonijoje tuo tarpu ordinas tebesibylinėjo su arkivyskupu. t. Atsilygindamas už tai. Tuo tarpu ordinas kaip įmanydamas stengėsi jam kliudyti. Atsakydamas Gediminas (1323 m. Bet vis dėlto jam nepasisekė. jie turį savo bažnyčių ir laisvai skelbią krikščionybę. Gedimino viešpatavimo pradžia buvo rami. Pasiekė vakarų Europą ir kiti Gedimino laiškai. Krikš­ čionims Lietuvoje duota visiška laisvė. Jis pats esąs pasiruošęs pasiduoti popie­ žiaus globai ir gyventi taikoje su krikščionimis.5. kuriais jis reiškė norą susitaikinti su krikščionybe. ir joje esą daug vienuolių pranciškonų ir domininkonų. kryžiuočiai suruošė žygi Į Žemaičius ir sugriovė vieną pilį. kad jie esą Rygos arkivyskupo fabrikuojami. sako Gediminas. y. kad jei ne gro­ buoniška ordino politika. pasikvietę svečių iš Vokietijos.

ir nuo to laiko jis tapo Livonijos viešpa­ čiu. prieš sumanymą krikštytis stojo visi lietuviai pagonys ir rusiškosios Lietuvos valsty­ bės sritys. su Ryga. Be to.). kaip kad puolė ir šitų susirašinėjimų metu. Vilnių. Tuo būdu neįvyko nė kelis sykius paketintas bendras ordino užpuolimas. Gediminas ir ruošėsi karui. galėjo suklysti.kad pašalinęs kliūtis Gediminas vėl užsimanys krikštytis. atimdavo jo siunčia­ mus laiškus ir stengėsi nepraleisti nieko į Lietuvą. kad ji būtų tvirtesnė. Legatai sustojo Rygoje ir pa­ siuntė savo pasiuntinius į Gedimino sostinę. Gediminas dar krikšto bylos pradžioje (1323 m. kad ordi­ nas laikytųsi taikos. o žemaičiai žadėjo net susidėti su ordinu ir iš­ naikinti visą Gedimino giminę. klausdami.tinas krikštytis. t. Netrukus Gediminas nustojo pačių svarbiųjų savo sąjungi­ ninkų prieš ordiną — Rygos miesto ir arkivyskupo. tai Gediminas dėl to apkaltino laišką rašiusį vienuolį pranciškoną. Ieškovodamas sąjungi­ ninkų prieš ordiną. 1330 m.Tikėdamiesi. kad jo nebeklau­ sysiančios. Nei miestas nei arkivyskupas jau nebepajėgė su juo kovoti. 70 Ordinas iš tikrųjų per (uos 4 metus laikėsi legatų įsakytų paliaubų. su arkivyskupu ir su ordinu. y. kad. kad kiekvienam būtų galima saviškai garbinti Dievą. Kadangi antrajame Gedimino laiške buvo aiškiai išreikštas noras krikštytis. kad ir krikštijęsis nedaug teturės naudos. ar jis tebeketinąs krikštytis. o be to. Rygos miesto ir arkivyskupo palai­ komas. Lietuviai padėjo Aldona Gediminaitė. nes lenkai vis nesusiruošdavo. ta­ čiau ordinas visokiais būdais kliudė jam palaikyti su jais santy­ kius: suiminėdavo Gedimino pasiuntinius. kokią agitaciją buvo išplėtęs prieš jį ordinas Vakaruose. ordinas užėmė Rygą. Laiške jis pareiškęs norą būti paklusniu po­ piežiaus sūnum. vyresniuosius jis laikąs tėvais. o netrukus ir legatus. Todėl Gediminas pareiškė delegatams. Atsisakęs krikštytis. Sutartis buvo sudaryta 1325 m. Saremos vyskupui buvo pavesta žiūrėti. Gediminas tuo metu jau kitaip galvojo. lenkams kariauti vieną kartą su Brandenburgu. jis savo valstybėje nedraudžiąs krikščionių tikėjimo.. būsimojo Len­ kijos karaliaus Kazi­ miero Didžiojo. tai galėtų būti net ekskomunikuotas.) buvo padaręs taiką ir prekybos sutartį su visomis Livonijos pajėgomis. kad jis negerai parašęs. savo dukterį Aldoną. jie įsakė ordinui nekariauti su Gediminu dar 4 metus. ('icdiminas nenorėjo nutraukti ryšių su Vakarais ir su Ryga. Gediminas vėl prašė taikos. nes ordinas vis tiek nesiliaus jo puolęs. o tik norįs sutrukdyti iš Vakarų einančią ordinui pagalbą.) popiežius vis dėlto atsiuntė Gediminui malonią bulę. jų pasiuntiniai Vilniuje rinko žinias dar kelias savaites). pasibaigus paliaubų laikui. Tačiau lenkai neateidavo į pagalbą Gediminui. Sunki Gedimino būklė legatams buvo gerai žinoma (daug ką jie sužinojo Rygoje. ir Gediminas liko be sąjungininkų. bet tuo pat metu jis varė smarkią propagandą prieš Gediminą Vakaruose. 71 . o jaunesniuosius — savo vai­ kais. Tą numanydamas. Vienuolis rašti­ ninkas. Todėl buvo aišku. jis susiartino ir sudarė są­ jungą s u L e n k i j o s karalium Vladis­ lovu Lokietką. žinoma. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute). Gedimino sąjunga su Lenkija. nors sutartis galiojo visą Gedimino gyvenimą ir buvo nutraukta tik po jo mirties (1343 m. Jam buvo žinoma. Ta­ čiau ta sąjunga nedavė Lietuvai jokios nau­ dos. Paliaubos su ordinu. jeigu jis ją sulaužytų. karia­ vusiu su ordinu dėl lenkiškojo Pamario. nes popiežius esąs už jį vyresnis. su ordinu vėl gali prasi­ dėti karas. kad jis nė nežadėjęs krikštytis: jis tik norėjęs taikos su krikščionimis. jeigu jis krikštytųsi. o kitą kartą su ordinu. Gediminas išleido už Vladislovo sūnaus. Rusiškosios sritys pagrasino. bet greičiausiai Gediminas taip aiškinosi tik išsisukti tenorėdamas. Gedi­ minui atsisakius krikštytis. Bet (1324 m. jis matė. Bet viltys pasirodė tuščios: Gediminas dau­ giau jau nebeketino krikštytis. lygius — broliais.

Hanzos miestai sutiko pa­ dengti net pusę krikšto išlaidų. negu pasiduoti vokiečiams (1336 m. miestų. nuolynams jis prašė atsiųsti į Lietuvą daugiau vienuolių. Žodžiu. Bet savo valstybės sienų jie čia toliau nepastūmėjo. T a d tuojau po Traidenio nusistoję du frontai tarp lietuvių ir vokiečių liko beveik nepasikeitę. turinčių ir savo bažnyčių. kad visi Gedimino laiškai esąs me­ las ir kad jais jis tik norįs sutrukdyti ordinui iš Vakarų plau­ kiančią pagalbą. Bet Gedimino laikais ordinas ten jau ga­ lutinai jsitvirtino. be to. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L. Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą 1323 m. ir kvietė amatininkus. daugiausia puolė Aukštaičius ir ne kartą pasiekė net Ukmergę ir Vilniaus apylinkes. Padavimas sako. kokia buvo Vakaruose. Kad nelai­ kytų jo užsispyrėliu pagonim. žinoma. kryžiuočiai tuojau ėmė pulti Lietuvą iš Nemuno pusės. L i e t u v ą e u r o p e i z u o t i . kad norįs gyventi taikoje su krikščionimis. pranešė. šitais kvietimais bandė pakirsti Vakarų pasitikėjimą ordinu. Tuo tarpu jų livoniškė šaka. jie tikėjosi. Tuo bū­ du Nemuno pakrantę jie buvo jau užėmę iki pat Dubysos žio­ čių. Gediminas parašė laiškų ne tik popiežiui. Ir Vytenio laikais dar nebuvo aišku. kad ir pats Ged iminas žuvęs kovoje su kryžiuočiais. Bet ne visur ordinui sekėsi agitacija. Jei jis krikštytųsi. vienuolių. Per rygiečius jis kreipėsi į Hanzos mies­ tus. pirklius. būtent pakelti Lietuvos kultūrą. čia ordinas paslinko net kiek arčiau ir pasistatė net dvi naujas pilis — Marijenburgą ir Bajerburgą. bet ir dau­ geliui Europos. norėjo sudaryti ir Lietuvoje maždaug tokią pat socialinę santvarką. Gediminas. apsidorojusi su arkivyskupu ir rygiečiais. kam galu­ tinai atiteks Žiemgala. žuvęs prie Veliuonos ar Bajerburgo pilies. O tuo pat laiku rašytuose laiškuose pranciškonų ir domininkonų vie72 Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. paliauboms pasibaigus. riterius žadėjo aprūpinti žeme ir tt.Kovos su ordinu. Deja. Tačiau tikrų žinių apie Gedimino mirtį neturime. kai matėsi nebeapsiginsią. visiems žadėjo savo globos ir paramos įsikurti. Iš šito laikotarpio yra žinomas ir Pilėnų pilies gynimas. begindamas šią sieną. Gediminas negalėjo apginti tiktai savo pretenzijų į Žiemgalą. Atvykstantiems miestiečiams jis žadėjo duoti laisvųjų miestiečių teises. Jie iš čia veržėsi Į Žemaičius. Pasibaigus pa­ liaubų laikui. Bet giliau j kraštą įsibrauti ordinui vis dėlto nepasisekė. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę I. kad krikščioniš­ koje Lietuvoje galės rasti gerą rinką prekybai. jam nepasisekė: 73 . tikindamas. nors ir dažnai jis susilaukdavo svečių iš Europos ir suruošdavo didelių žygių: lietuviai didvyriškai gynėsi savo pilyse. Kunigaikščio Margio vadovaujami lietuviai. Tačiau tie jo kviečiamieji laiškai dar rodo. Hanzos miestų atstovų suvažiavimas Liubeke Gedimino laiškus sutiko la­ bai palankiai. žemdirbius ir riterius vykti į Lie­ tuvą. Nepajėgė Gediminas pašalinti kryžiuočių ir nuo Nemuno. Po Durbės mūšio žiemgaliai buvo atsimetę nuo ordino ir prisidėję prie Lietuvos. jis pats pastatydinęs porą bažnyčių Vilniuje ir vieną Naugarduke. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. toliau čia pat dar matyti: udo[vicus]. Ordinas tuo tarpu Vakaruose skelbė. kad jo valstybėje jau esą krikščionių. kad jo turėta ir kitas tikslas. 6. Priešingai. Mat. jis. bemeilijo žūti ugny.).

Ir čia Lietuvos sienos jau Vytenio laik. Iš Livonijos ordinas jau tepajėgdavo daryti tik siaubiamuosius žygius. Ji ėjo maždaug ta pačia vieta. kurie tą pat svajojo patys padaryti. savo rėžtu. prijungė po Mindaugo išsivaduvusį Vitebską su gretimaisiais miestais ir paėmė į savo įtaką tolimąjį Kijevą. Jie palaikė ordiną. Vytenis buvo palikęs savo bro­ liui Gediminui gana plačią valstybę. 74 . Imperatorius ir daugumas Vokietijos kunigaikščių ėjo prieš Gediminą. Tuo metu. kryžiuočiai paslinko dar arčiau. nes jis žūt būt norėjo užimti Žemaičius ir sulieti abi savo valstybes į vieną. Kad ji nekliudytų.ordinas jį visur persekiojo. nes šis. Gediminas viską pasiekė daugiausia savo gudria politika. nes tik šioj pusėj ordinas tebesilaikė savo senos taktikos — statytis naujų pilių ir tuo būdu skverbtis gilyn. o be to. kad į Lietuvą vykstančių miestiečių ar riterių ordinas nepraleis. Jis su­ gebėdavo pasinaudoti kiekviena patogia proga ir tokiuo būdu laimėdavo savo naudai. gavo didelę dalį Voluinės. turėjo susidurti su galingesniaisiais rusų kunigaikščiais. Rusai juo lengviau priimdavo jų valdžią. Kurį laiką Lietu­ vos įtakai buvo pasidavęs net Pskovas su D. Visas Nemuno žemupys jau Vy­ tenio laikais buvo kryžiuočių. nuo jo atsitraukė ir popiežius. nes čia sunkiau buvo sulaukti talkininkų iš Vakarų. Gedi­ minas su ja susigiminiavo. ir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai). o sūnų Liu­ bartą sutuokęs su Voluinės kunigaikštyte. remian­ čiam imperatorių. greta Maskvos. Gedimino laikais beveik nepasikeitė siena ir su Livonijos ordino šaka (čia tuo metu ordinas pasistatė dar 4 naujas pilis Žiemga loje.iis buvo nukeltos toli nuo lietuviškojo krašto. Gediminas. Tačiau ir Vakarai neįvertino jo pastangų. jis gavo Vitebską. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą. kuri jau galutinai liko jo valdžioje). daugelis Lietuvos kunigaikščių surusėjo. jis turėdavo tik pri­ siekti ištikimybę. Tai buvo jau galutinai nusistojusi siena. kovojantį su popiežium. o Gedimino laikais. Naugardą — Gedimino sūnus Narimantas). Jie palikdavo visą senąją tvarką. sutuokęs Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukteria. Po Ge­ dimino Lietuvai dar daug teko kariauti su ordinu. Rytinės ir pietinės sienos. Ta­ čiau vėlesniaisiais laikais sunkiausia buvo apginti tik Nemuno liniją. Gedimino rytų politika ir santykiai su rusų kunigaikščiais. o kartu ir atsilyginti savo priešui ordinui. Popiežius iš karto labai aiškiai palaikė Gediminą: jam buvo malonu praplėsti krikščio­ nybės ribas. kurs tyčia apsimetęs norįs krikštytis. tai ir jis ne tik nieko nekeisdavo. kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. kuri niekuomet nebepasikeitė. žinoma. Gedimino valstybė Vakarinės ir šiaurinės sienos. jie buvo laikomi net krašto geradariais. Ordinas tuo tarpu greit apšaukė Ge­ diminą klastingu apgaviku. Pa­ girį ir gretimąsias sritis. Gediminas iš anksto žinojo. todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. dar užėmė didelę dalį Voluinės. bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir net prie tikėjimo. Jei būdavo skiriamas koks nors naujas kuni­ gaikštis lietuvis. Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. todėl ir laiškuose jiems siūlė vykti per Mozūrus. Gediminas čia glau­ džiai sujungė su savo valstybe jau Vytenio užimtą Palenkį. pastatydami tik savo kunigaikštį. Šitokioj dėtoj nepavyko Gedimino bandymas įžiebti Lietuvoje Vakarų kultūrą. Bet kai Gediminas atsisakė nuo krikšto. pasistatę Bajerburgo ir Marijenburgo pilis. išleisdamas už Tverės kunigaikščio savo dukterį. Vakaruose siena su kry­ žiuočiais jau buvo nusistojusi. o D. Daugiau pasikeitė prie Gedimino sienos rytuose ir pietuose. teko dar palaukti Jogailos bei Vytauto laikų. O dažnai bū­ davo paliekamas net tas pats ir kunigaikštis. kur dabar eina Lietuvos siena su Latvija. vieni Hanzos miestai čia negalėjo daug padėti. Lietuvos valstybei priklausė jau abi Nemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria. Naugardu (Pskovą valdė buvęs Gardino kunigaikštis Dovydas. ir tuo būdu buvo sugadintas pirmasis Gedimino laiškų įspūdis. 75 7. visų ga­ lingiausia buvo Tverės kunigaikštystė. Aukščiau Dubysos žiočių. Išvaduodami rusus nuo totorių jungo. Tad nuėję valdyti į rusų kraštus. Tačiau kai ku­ rios sritys Vytenio laikais dar nebuvo visiškai prijungtos: jos tebuvo tiktai pasidavusios Lietuvos įtakai. Jungdamas savo valdžioje rusų žemes. palaikė imperatorių. Apskritai Gediminas daug pasiekė gausingos savo šeimos vedybomis. Taip antai. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštys­ čių.

— Gediminas turėjo pasirinkti sau nuola­ tinę gyvenamąją vietą. 9. Kadangi jos centras buvo val­ dovas. būdamas ramus valdovas. todėl jų priklau­ somybė buvo gana silpna. Beveik visos viduramžiais susikū­ rusios valstybės iš pradžių neturėjo pastovios sostinės. Todėl kai kurios sritys. jau buvo atsimetusios. Gediminas 77 . O iš kur buvo kilęs ir kur dažniausiai gyvendavo Vytenis ir jo tė­ vas. pagaliau Vil­ niuje kitais metais jis turėjo pasikalbėjimą su popiežiaus legatų pasiuntiniais dėl krikšto. y. buvo K e r n a v ė . O kadangi tuo tarpu dar jos visos nebuvo užėmęs. ten būdavo jo lemiamieji susitikimai su priešais ir su sukilusiais prijungtaisiais kunigaikščiais. Polocke — jo brolis Vainys. Visa valstybė susi­ dėjo iš daugybės didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių. tai jie nuolat žygiuo­ davo ir pastovioje vietoje retai tegyvendavo. Tačiau. iš Vilniaus jis derėjosi su Ryga ir su ordinu. iš kurių sričių buvo kilę pirmieji mūsų ku­ nigaikščiai. visos pieti­ nės jotvingų žemės (vadinamoji Juodoji Rusija) ir artimos gudų sritys — Minskas. ir Gediminui teko iš naujo jas prijungti. Gediminas jau aiškiai buvo nusistatęs prie savo valstybės pri­ jungti visą Rusiją. t. Pačios tolimosios Gedimino valstybės sritys buvo valdomos kaip tik tų senųjų rusų kunigaikščių. panašius kunigaikščius. priešų apsuptas. 8. Kiekvie­ noje iš jų buvo atskiras kunigaikštis. o kariuomenei vadovauti paprastai siųsdavo savo valdinius arba sūnus. Ten būdavo stipriausios jo pajėgos. Tokiuo kunigaikščiu daž­ niausiai būdavo kuris nors Gedimino sūnus ar giminaitis. šalindami kitus. kad 1323 m. prijungtos prie Lietuvos Vyte­ nio laikais. tai raštuose save tituluodavo „ L i e t u v o s ir d a u ­ gelio rusų karalium" (Rex Uthuanorum et multorum ruthenorum ) . O kadangi viduramžių valdovai dažnai kariaudavo. tai sostinė būdavo ten. jie plėtė savo sritis. taip pat neaišku. Todėl nebuvo pastovios nė jų sostinės. medžioklės metu nakvodamas ant kalno. Bet dažnai prijungtose rusų srityse būdavo paliekami ir jų senieji kunigaikščiai. Taip būdavo ir vėlesniaisiais laikais. jie tik turėjo klausyti Vilniuje esančio didžiojo kunigaikščio. Vilniuje sėdėjo pats Gediminas. nėra žinios. giriomis apaugę plotai. kur jisai gyvendavo. Ji turėjo būti kur nors Aukštaičiuose. tiksliai ne­ žinome. irgi nežinome. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama. Vilnius — Lietuvos sostinė. Vitebskas. Gedimino valstybės santvarka Plačioji Gedimino valstybė nebuvo centralizuota.Gedimino valstybėje buvo tiek rusiškų žemių. Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Aukštaičiai. Tais metais jau iš Vilniaus jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir vakarų Europos mies­ tams. t. kai kurios Gedimino prijungtos sritys paskum buvo vėl laikinai atsimetusios. iš kur pradėjo valdyti Ge­ diminas. Tokia tvarka buvo ir prieš Ge­ diminą. Tačiau ten nebūdavo jokio valdžios aparato: kunigaikštis valdė įsakinėdamas iš ten. arba sostinė. o kitose kunigaikštys­ tėse — jo sūnūs. Deja. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda Senoji Lietuvos sostinė. Nežinome taip pat. Mes tikrai žinome. Polockas. Jos kunigaikščiai iškilo r įpylinkinių karo vadų tarpo. ir jas vėliau teko antrą kartą prijungti kitiems di­ diesiems kunigaikščiams. kiti jos ieško kitur. Ži­ noma. kurs valdė daugiausia diplomatija. iškilusio kunigaikščio atramos punktas visuomet būdavo jo tėviškė. Bet kur buvo toji Voruta. Admi76 nistracija tuomet buvo nepaini. Traidenio centrinė pilis. Nuo to laiko Vilnius jau tapo nuolatine Lietuvos sostine. Todėl jų tėviškės pilys būdavo tarsi sostinės. kad Mindaugas. X V I amž. Įsitvirtinę kurioje nors apylinkėje. kur buvo jų tėviškės sodybos ir pilys. Tik negausu ten buvo gyventojų: tai buvo milžiniški. Tokia nuolatinė jo sostinė ir buvo Vilnius. kad. yra užrašytas padavimas. užsidarė savo pilyje. Kartais jie atsisakydavo klausyti di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio. ne­ buvo vieno didžiojo kunigaikščio valdoma. kur jis kada būdavo. y. Ka­ dangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu. Bet kada Gediminas čia persikėlė. Kai kurie moks­ lininkai spėja Mindaugo sostinę buvus L i š k i a v ą ar K e r ­ n a v ę . Neries ir Vilnelės santakoje. Taip buvo iš pradžių ir Lietuvoje. Žinome. Gediminas gyveno jau Vilniuje. kurią kro­ nikos vadina V o r u t a . kad jos savo didumu jau kelis kartus viršijo tikrąją Lietuvą. pavyzdžiui.

— tai T r a k a i. nes pro Vil­ nių. kurios garsas pasklisiąs po pasaulį. K a r i j o t a s — Naugarduką ir Volkoviską. (A. J a u n u t i s . Jau anksčiau visi jie buvo gavę po sritį. Tik pats jaunasis sūnus. K ę s t u t i s buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus. kad dabartinėje Vilniaus vietoje yra buvę žmonių sodybų jau žiloje senovėje. Tėvui mirus. Likusiąją Lenkijos pasienio dalį. kur stovėjęs vilkas. Algirdo ir Kęstučio laikai 1. Jų didingi griuvėsiai tebestovi dar ir šiandien. kuri ilgą laiką buvo tarytum antroji Lietuvos sostinė. Todėl čia greit išaugo didelis miestas. nebuvo gavęs jokios srities. jis buvo pačiam valstybės branduolio cen­ tre. sapnavęs staugiantį geležinį vilką. M a n v y d a s. Gedimino įpėdiniai Gediminas mirė apie 1341 m.Vilniaus pilies griuvėsiai. Tad Gediminas galėjo čia tiktai pastatyti naują pilį ir persikelti patsai gyventi. o gyveno prie tėvų Vilniuje. Voluinę su Lucku. Palenkę. N a r i m a n t a s — Turovą ir Pinską. kurs tapo amžinąja Lietuvos sostine. valdė L i ub a r t a s . Sostinei vieta čia buvo labai patogi. Trakų pilies griuvėsiai. A l g i r ­ d a s — Krėvą ir Vitebską. Kunigas Lizdeika šiaip iš­ aiškinęs sapną: esą.). 78 II. turįs pastatyti pilį. valdė Kernavę ir Slanimą. Gedi­ minas taip ir padaręs: pastatęs pilį ir perkėlęs čia savo sostinę Bet iš tikrųjų yra žinių. nuo neatmenamų laikų ėjo dideli pre­ kybos keliai. Be to. jis automatiškai pasidarė Vilniaus ir gretimųjų sričių valdovu. Gediminas pastatė dar kitą tvirtą pilį. Nerimi ir sausuma. Vyriausias sūnus. Netoli Vilniaus. Gediminas toje vietoje. Tad jo bu­ vo valdoma visas kryžiuočių ir didelė dalis Lenkijos pasienio. sunkiai prieinamame Galvės ežero pusiasaly. Gedimino laikais į Vilniaus kunigaikštį jau buvo įprasta žiū79 . Jo sūnus Kęstutis vėliau pastatė kitą didingą mūro pilį to paties ežero saloje. Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m. Ir Vilniaus ir Trakų pilys vėliau buvo perstatytos. Mirdamas jis paliko 7 sūnus. Gardiną ir Brastą. Jo žinioje buvo ir (tada dar pusiau savarankiški) Žemaičiai. dar toli prieš Gediminą.

kaip didžiojo kunigaikščio sritis. nenorėdamas gadinti santykių su rygiečiais. Kęstučiui būtų buvę sunku atsispirti. tad jisai ir pradėjo veikti. iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius. kaip savaitę: mat. sustaikino su broliais ir grįžo į Zaslaulį. tačiau. T o ­ dėl du vyresnieji broliai. Po šito nevykusio žygio ordinas ilgą laiką didelių žygių nebėruose. Tuo būdu visas žygis nuėjo niekais. kaip į visos Lietuvos valdovą. kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai. susidūrė su ordinu tais pačiais metais. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir. bet greit ir tas nusileido. Tada kryžiuo­ čiams buvo atėję į pagalbą daugybė vakarų Europos riterių. ordino pasienį valdan­ čiam. Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kuni­ gaikštis Boleslovas. Ordinas jau gavo įsitikinti. kuriam dažnai čia padėdavo ir Al­ girdas. kai buvo nuo sosto pašalintas Jaunutis (1345 m. sugriovė net keletą jų pilių. Visi juto. atiteko Algirdui. Bet iš tikro didžiuoju kunigaikščiu buvo Algirdas. Todėl tarp Lenkijos ir Liubarto (nuo 1340 m. patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Liubartas veržėsi užimti visą Voluinę. Daugiausia su jais teko kovoti Kęstučiui. Algirdas. Sužinoję apie kryžiuočių žygį. kaip visos Lietuvos valdovas. už tokiuos užpuolimus lietu­ viai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą. buvo paskelb­ tas pamišėliu ir pašalintas iš vietos. apiplėšę apylin­ kę. svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis. buvo ap­ gulęs net Rygą. Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais Kovų pradžia. abu eidavo į pagalbą kitiems broliams. nes vienam Liu­ bartui būtų buvę sunku atsilaikyti. o 80 Kęstutis buvo tik jam artimiausias brolis. kryžiuočiai skubėdavo. Dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kry­ žiuočių kelią staiga užvertę medžiais. Algirdas ir Kęstutis.) kilo karas. Bo­ leslovui mirus. ypač Liubartui. kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės. bet vis be lemiamos persvaros. Grįždami jie atsigabendavo pri­ plėštus turtus. atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo dau­ gybę belaisvių. nes jis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. Be to. Apskritai abu broliai per visą savo ilgą amžių gyveno didžiausioje santaikoje (tarp jų nebuvo kilusio jokio nesusipratimo). Pirmą kartą. ir svečiai išvažinėjo nieko neveikę. vos pradėjęs žygį. Al­ girdas čia jam visada padėdavo. Viso nepasisekimo kaltininkas. skubiai grįždavo į savo pilis. katras iš jų yra vyriausiasis Lietuvos valdovas. kad Lie­ tuvai reikia vieno autoritetingo valdovo. jos neėmė. Todėl nenuostabu. Šis iš karto nenorėjo nusileisti ir pabėgo į Maskvą. kurs buvo pa­ bėgęs į totorius prašyti pagalbos. Lietuvos valstybei grėsė pavo­ jus pakrikti. kaip buvę tėvo laikais. ir vienam. Kovų pobūdis. kažkokiais sumetimais staiga grįžo namo (gal dėl to. kuris tvarkytų visos valstybės politiką ir pajėgas. Jaunu­ čiui buvo duota Zaslaulio kunigaikštystė. bet čia pasipriešino Lenkų karalius Kazimieras. jų tarpe buvo net Čekų ir Vengrų karaliai. drauge su Kęstučiu. kuris laikė save Boles­ lovo įpėdiniu. lietuviai skubė­ davo pasislėpti miškuose. Bet ordino magistras. Jaunutis šitam reikalui netiko. jis pasikvietė Algir­ dą ir užleido jam valdyti visą Vilniaus kunigaikštystę. Tačiau niekas iš vyresniųjų brolių nenorėjo klausyti jauno ir silpno Jaunučio. kad buvo pasklidę žinių. Tad Vilniaus kunigaikštystė. 2. tačiau ten nieko nepešęs. Ordinas dėl tokio savo žygio netvėrė pyk­ čiu.). dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais. 6 81 . tapusio di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu.rėti. Tačiau Lietuvos Istorija. kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos. Kęstučiui iš Trakų buvo visai netoli Vilnius. susitarė jį pašalinti ir paimti valdžią į savo rankas. Dar bandė priešintis Narimantas. Tuo tarpu Algirdas su didele kariuomene įsiveržė į Livoniją. jog lietuviai įsiveržę į Ka­ raliaučiaus apylinkes). Ir čia reikėjo visos Lietuvos jėgų. Algirdo ir Kęstučio laikais nuolat ėjo kovos su kryžiuočiais. nusiaubęs Žiemgalą. T o k s žygis paprastai trukdavo ne ilgiau. to­ dėl griebėsi kitokios taktikos. kad svetimtaučiai dažnai nebežinojo. Jo viso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. O momentas buvo labai svarbus: tuo metu smar­ kiai padidėjo ordino puolimai. magistras. vienas antram padėdavo. o visa kita liko. Kiti broliai noromis pripažino Vil­ nių Algirdui. Greta Algirdo. Netikėtai užėmęs Vilnių. Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kry­ žiuočius. kurs turėjo svarbiausią postą valstybėje.

tiek kitų visos pilys. y. y. nuopelnų. kfti kurie svečiai būdavo keliami į riterius ir t.t. Kryžiuočiai su Lietuva jau skaitėsi. 82 . Algirdo valdomoji Vilniaus sritis susisiekė tik su livoniške or­ dino šaka. nes jis valdė kaip tik visą Prūsų ordino pasienį. Kariavimo būdas jau pakitėjo. t. negu lietuvių. Visa kovų su ordinu našta pir­ mučiausia gulė ant Kęstučio pečių. jis nuolat kovojo. O tas pasikei­ tė daugiausia dėl to meto lietuvių vado. buvo ruošiama dar daufybė kitų. Kosako pav. «> antru atveju buvo naudojamasi vasaros sausra. kryžiuočiai nuo Nemuno buvo užpuolę Lie­ tuvą net 70 kartų. kaip su valstybe. kariauti IU lietuviais. to meto Europos riteriai buvo kviečiami. Tokie žygiai tuomet būdavo tarsi pramoginė medžioklė. dažniausiai rugpiūčio mėnesį. Lietuviai sunaikino paruoštas maisto atsargas.). griežtai laikėsi duotojo žodžio ir buvo įgijęs pagarbos net ordino riterių tarpe. o antras — vasaros gale. o į Livoniją tik 11. Todėl nuo jo laikų ordinas pradeda traktuoti Lie83 Kryžiuočiai grįžta iš nelaimingo žygio. Taigi dėl šitų svečių ordino žygiai į Lietuvą būdavo labai dažni. Tuo būdu bent po vieną kartą buvo išgriautos tiek vienų. Tai i. ir karas jau nebebuvo vien skerdynės: jau buvo laikomasi tam tikros karo etikos. Ordinas gebėjo kasmet suruošti j Lietuvą ne mažiau. reguliariai pasikartojančių žygių. kad nuo 1345 iki 1377 m. O atvykdavo jų apsčiai. Kiekvie­ na šalis norėjo išlaikyti savo ir sunaikinti priešo pilis. kaip du žy­ gius: vienas paprastai būdavo sausio ar vasario mėnesi. lietuviai irgi puldavo kryžiuočius. per tą laiką. Žodžiu. t. užšalus vandenims.. ordino puolimai vis dėlto buvo daug dažnesni. Yra buvę metų. Bet be šitų dviejų. o iš Livonijos užpuolė apie 30 kartų. Jie būdavo iškilmingai itliekami:saugiose vietose svečių garbei būdavo ruošiamos puotos. ir kryžiuočiai žūva išbadėję nuo šalčio. kurių buvo laikomasi vakarų Europoje. ( J . Atsi­ lygindami. Antai žinoma. Nemuno pakrantėje ėjo nuolatinė kova dėl pilių. Kęstučio vaidmuo kovose. lyg į kokias pramogas. kai iš Vakarų atvykdavo svečių. Kęstučio. kai Algirdas buvo didžiuoju Lie­ t u v o s kunigaikščiu.pirmu atveju buvo naudojamasi patogiu keliu. Tuo būdu Kęstutis buvo Lietuvos gynėjas nuo vo­ kiečių. Mat. taurus. kada būdavo suruošiama net po 8-tą lygių į Lietuvą. Jis buvo labai sąžiningas. tų kariavimo papročių. iš kur daugiausia buvo puolami lietuviai. nes kai kuriuose vokiečių kraštuose kiekvienas garbingas riteris laikė pareiga nuplauti lavo kardą pagonių kraujyje. Šitie nereguliarūs žygiai dažniausiai būdavo ruošiami tada. tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą.ui dėl šitų kautynių kariaujančių valstybių sienos beveik ne­ sikeitė.

kaip valdovus valstybės. ir jam pagaliau pasisekė sunaikinti pilį. išgriaudavo ne tik Ragainės. Ordinas daugelį kartų buvo ją puolęs. Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą. kai būdavo gabenamos patrankos ir pilių griauna­ mieji pabūklai. o iš ten grįžo į Lietuvą. turinčios teisę gy­ vuoti. saugojo Neries ir Ne84 o to ip 40 ep >p IOC *ni Lietuvių ir kryžiuočių kovų laukas X I I I — X I V amž. Ordinas tuo be galo apsidžiaugė. Upytę ir Vilniaus apylinkes). jį daug geriau laikyti. kur buvo ordino ir lietuvių pilių tinklas. tiek į jos valdovus ordinas žiūrėjo. Tokiais žygiais būdavo tik sunaikinamos pilys ir apylinkės. Po vieno žygio jis tuojau ruošdavo kitą. Grįžęs padėkojo magistrui už gerą lai­ kymą Marijenburge ir ironiškai pažadėjo. Jis taip pat atsistatė kadaise sugriautą Marijenburgą ir Jurbarką. tik nuo Kęstučio ir Algirdo laikų tarp ordino ir Lietuvos susidaro normalūs dviejų kariaujančiųjų valstybių santykiai. ypač Bajerburgas. Di­ desnieji žygiai. Persiren­ gęs Alpio atneštais kryžiuočio drabužiais. (Veliuona čia pažymėtoji Junigėda. Šis ir padėjo Kęstučiui pabėgti. Tačiau ordinas jas vėl atstatydavo. Ne­ atimdavo jam proto laimėjimai. padarė daugybę užpuolimų. Kaip matyti iš žemėlapio. jaunystėje pate­ kęs jiems į nelaisvę. Tačiau Kęstutis neilgai tebuvo nelaisvėje. ke­ letą kartų net sugriovęs. nega­ lėdavo ilgiau laikytis. sučiupęs magistrą. įsiveržę į vieni kitų krašto gilumą ir sudeginę pilis. Ordinas. o drąsos — nepasisekimai. — taip ji kurį laiką buvo vadinama XIII amž. Marijenburgo pily kalinamam Kęstučiui buvo duotas patarnauti kryžiuočių išauklėtas lietuvis Alpis. saloje arba kitoje Nemuno pusėje. Ligi tol tiek į visą Lietuvą. nei ordinas nei lie­ tuviai. Žo­ džiu. Daug kartų buvo sudegintos ir ordino pilys. paprastai būdavo atliekami upėmis. žmonių vardo nevertus pagonis. tikras savo krašto gynėjas. Mozūrų kunigaikštį. 85 . norėdamas šį svarbų punktą užgrobti. Vienam mūšy jis buvo nu­ trauktas nuo žirgo ir pakliuvo kryžiuočiams į nelaisvę (1361 m. Strateginiu atžvilgiu ši vieta buvo labai svarbi. Kovų su ordinu vieta dažniausiai būdavo Nemuno pakran­ tės. Dalis čia pažymėtų lietuvių pilių trumpą laiką testovėjo. Ji visose šitose kovose suvaidino labai svarbų vaidmenį. Dažnai ordino kariuomenė įsiverždavo giliai į Žemaičius arba į Aukštaičius (čia pasiekdavo Ukmergę. prieš lietuvių pilis. Keletą kartų ordinas buvo apgu­ lęs net Vilnių. Stipriausia lie­ tuvių pilis buvo Kaunas. Karščiausios kovos ėjo Nemuno žemupy. kurį pirmą kartą buvo pastatęs Livonijos ordinas (ta senoji pilis buvo sugriauta tuojau po didžiojo Durbės mūšio). Bet sunaikintos pilies vietoje atsiras­ davo nauja. Po to jis greit vėl pradėjo kovas su ordinu. ir lietuvių atramos punktas liko tik netoli Kauno Neries pakrantėje buvusi Eigulių pilis.tuvos kunigaikščius. kaip į naikintinus. Todėl Kau­ no pilis saugojo kelią į Aukštaičių gilumą. žemiau Neries įta­ kos. Bet dažnai kovos ei­ davo ir krašto gilumoje.). Kęstutis buvo tikras karys. muno vagas. bet ir tolimesnes pilis. Kęstutis paspruko iš Marijenburgo ir nuvyko pas savo žentą. Čia abi pusės turėjo daugybę savo pilių. kryžiuočių pilys buvo statomos paprastai greta. pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes.).

persiskyrė į dvi dalis. Ordinas vėl buvo ją atstatęs. Jie buvo paketinę sunaikinti Karaliaučių. kad kryžiuočiai sugebėjo pasprukti.000. tik 36. Lietuvių galėjo dalyvauti mūšyje ne daugiau. Kauno užpuolimą suruošė Prūsų ordinas. Dalis grįžo atgal. viso 800 karių. tai tiksliai nežinoma nė jos vieta). kai ordino išdavikas pasirodė esąs patsai magistras. Be abejo. kryžiuočiai Kaune nepasiliko. bet Nemuno saloj (kadangi dabar ten jokios salos nebėra. suruošė didelį žygį į Lietuvą. Be to.). ker­ šydamas Kęstučiui už pabėgimą iš nelaisvės (1361 m. patsai ją sudegino. buvo svarbus vokiečių ordino laimėjimas.). o kita dalis. kad taip giliai į Lietuvą įsiterpusios pilies nepajėgs išlai­ kyti. Jai trūko net maisto. Veliuonos apylinkėje ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaičius ir. su­ ruošė didelį žygį. Po kelerių metų Kęstutis ją sugriovė (1369 m. broliai traukė at­ skirais keliais. kaip kad skelbė ordinas. į vakarus buvusias. Sunaikinę Kauną. lietu­ vių pilis. Kęstučio sūnus V a i d o t a s . o Kęstutis iš Palenkės įsiveržė į Galindą ir taip pat skubėjo Karaliaučiaus link. nuklydo į Aukštaičius ir pasiekė Žiežmarius. Bet iš tikro laimėjimas buvo tik išpūstas: 40. traukė per šiaurines ordino žemių sritis į Karaliaučių. 1362 m. ir lietuviai ten ėmė statyti kitą pilį.. kad lietuvių žuvę net 10. Mūšis įvyko prie S t r ė v o s upės. lietuviai nusiaubė ordino kraštą net du kar­ tus (1347 m. Ji buvo jau nebe toj pačioj vietoj. Kai jo karių teliko 86 Kauno pilies griuvėsiai. Kitais me­ tais kryžiuočiai nugriovė dar tą nebaigtą pilį ir jos vietoje pastatė savo pilį — G o t e s v e r d e r į . 8 dienas naikinusi kraštą. kaip 1. kad.Didesnių mūšių su ordinu buvo tik keletas.). Po to ordinas ėmė skelbti. tuojau būtų suruošęs naują žygį ir užėmęs kraštą. Tuo būdu kiek laiko Kauno apylin­ kėje nebuvo jokios pilies: nei lietuvių nei ordino. Algirdas su Kęstučiu 1370 m. kad atvykę Algirdas su Kęstučiu nedrįso gelbėti apgultos pilies: per maža jie turėjo jėgų. Atsilygindamas už tuos užpuolimus. Po nelaimingai pasibaigusio kry­ žiuočių žygio į Lietuvą 1345 m. Rūdavos mūšis 1370 m. atsilaikė net keletą savaičių. Strėvos mūšis 1348 m. jis bandė prasimušti pro apgulusių kryžiuočių eiles. žiemą prie Kauno atvyko ir Livonijos ordino kariuomenė. jokių didesnių padarinių jis neturėjo. Pakeliui sutinkamos ordino 87 . Kauno sugriovimas 1362 m. tačiau nepajėgė ir pakliuvo į nelaisvę. kaip ir Strėvos mūšį. Surinkę daug kariuomenės. Jei tat būtų buvęs toks didelis laimėjimas. bet nė viena Europos valstybė. Keršydami už tai. Magistro įsakymu. niekas negalėtų per kelias dienas tiek kariuomenės nė surinkti.000 kariuomenės anais laikais neturėjo ne tik Lietuva. ordinas 1348 m. ordinas būtų nedavęs atsigauti lietuviams. bet.000! Laimė­ jimui atminti ordinas pastatė net du vienuolynus (Karaliaučiuje ir Vėluvoje). Pilies įgula buvo negausinga ir nepasiruošusi ilgam apgu­ limui. o gal net būtų bandę kai kurias pilis užimti. Bet įgulos vadas. O paskelbti pasauliui apie didžiausią lai­ mėjimą kryžiuočiams buvo naudinga: tatai imponavo Europos riteriams ir daugiau jų viliojo į talką ordinui. kryžiuočiai netru­ kus sugriovė Panemunėje visas kitas. kurį jis taip pat plačiai išgarsino Europoje. o mūšyje dalyvavę 40. Kryžiuočiams pavyko pasprukti. Sugriovę pilį.000 žmonių. Algir­ das. matyda­ mas. Kryžiuočių buvo tiek daug. ir kryžiuočiai būtų galėję sumuštus lietuvius persekioti. tai būtų buvusios sunai­ kintos visos Lietuvos pajėgos. Grįžtančiai kariuomenei pastojo kelią Algirdas su Kęstučiu. persikėlęs per Nemuną. Iš tikrųjų laimėjimas buvo tik toks. pavadintą N a u j u o j u K a u n u .jų laimėjimas buvęs nepaprastai didelis.

Trakuose Kęs88 89 . nes jie netrukus galėjo iš naujo pradėti savo puolimus. Mūšis įvyko ties R ū d a v o s bažnytkaimiu. Vytenio ir Ge­ dimino laikais ordino pilys Nemuno pakrantėje siekė tik Du­ bysos žiotis. Vėliau. 1870 m. Žuvusiam maršalkai Schindekopui pamin­ klinis kryžius buvo pastatytas tuojau po mūšio.000). ir jų kariuome­ n ė j e kilo badas. užgrobti Žemaičius ir sulieti į vieną abi savo valstybes. Algirdas su Kęstučiu. sieną. jis buvo pasiekęs net Vilnių ir Trakus. Vyttutas tuo tarpu buvo sunaiki­ nęs jų atgaliniam kely paruoštą maisto atsargą. t. Jame žu­ vo patsai ordino kariuo­ menės vadas — maršal­ ka. Vilniaus sostą užėmus Jogailai. Ordino kariuomenė bu­ vo nepaprastai didelė Iutis. jam sugriuvus. kryžiuočių ordino magistras (1351 Kęstutis su Algirdu. Kad lengviau galėtų išmisti. Kęstučio ir Vytauto būriai puolė kryžiuo< u i s kur galėdami. Tačiau lietuviai vis dėlto turėjo atsitraukti. Tačiau tatai nebuvo di­ delis smūgis lietuviams. o Algirdo ir Kęstučio laikais pasiekė Nerį. (kronikos jos priskaito net iki 12. ir iš didelio fcygio savo kraštą pasiekė vos maži išbadėjusios ir sušalusios jų kariuomenės likučiai.. trys komtūrai (pilių bei sričių viršininkai) ir daugybė riterių. sisekę nors trumpam laikui. trečią kartą atnaujintas. o atsilikęs Algirdas buvo pri­ verstas kautis. ptdare su ja sutartis. prieš pat Algirdo mirtį. ant tų pačių pa­ matų 1835 m. kaip patogiausio strateginio kelio: gilyn į kraštą jie nė kiek nepasistūmėjo. Santykiai su ordinu Algirdo gyvenimo pa­ baigoje. tačiau išlaikė pasiekė aukščiausią klestėjimo vakaruose tą pačią tėvo paliktą laipsnį. Tada ordinas jau dažnai tapda­ vo kurio nors Lietuvos kuni­ gaikščio sąjungininku. o trečia naikino kitas Lietuvos sritis. bet tai tebuvo kova dėl Nemuno vagos. Jam valdant ordinas sunkiai kovojo. Tiesa. Bet 1377 m. Tada KfStutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą.). Rūdavos mūšio paminklas. buvo šis pastatytas. nepajėgdami paimti pilių. Ordinas ir apie šį mūšį skelbė pa­ sauliui. kaip apie di­ džiausią savo laimėjimą.pilys buvo paliekamos. ji ėjo pasi­ dalinusi į 3 grupes. Tai buvo paskutinis susi»lu rimas su ordinu Algirdui te­ begyvenant. Pagaliau ir Kauno pasiekimas buvo tik laikinis kryžiuočių laimėjimas. Kęstutis atsitraukė pirmas. o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę. ėmė trauk­ tis. Čia ordinas surinko didelę kariuo­ menę. iš viso tebuvo sugriauta tik viena pilis. jie naikino miestus ir apylinkes. tuo bū­ du ruošdamasis galutinai pa­ siekti savo tikslą. Po Rūdavos mūšio ordinas kelerius metus neruošė jokio di­ desnio žygio. prasidėjo jau kitokio pobūdžio santykiai. Viena grupė pasiekė Trakus. jis dabar vėl kitaip atrodo. dar nespėję susijungti. kita apgulė Vilnių. y. kad ir — 1382 m. tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė. Iš to ordinas suprato brolių planą ir [sakė visų pilių įguloms sku­ bėti gelbėti Karaliaučiaus. Jogailos ir Vy­ tauto laikais jam tatai buvo pa­ Vinrichas von Kniprodė. Kryžiuočiai ėmė trauktis.

tai Liubartui į pagalbą ateidavo ir broliai. Be to. neatsisakydami krikštytis. Tada jie būtų nebegalėję toliau kariauti. ir imperatoriui būtų buvę nenaudinga panaikinti galingą ir tuo metu klestėjusią valstybę. Bet Kęs90 1 učio pažadas buvo duotas sunkaus karo metu. o nuo Aiviekstės upės intako — ana­ pus Dauguvos esanti Latgala. net gana sėkmingo. Bet karalius Kazimieras Didysis. prašydamas skelbti kryžiaus žygius. bet dažniausiai nuvykdavo Kęstutis. jis jau nebebuvo daugiau keliamas. jie pareikalavo. jis siekė užimti Voluinę. savo žygio jie nereikalavo krikštytis. kad kryžiuočių ordinas išsikraustytų iš Pabaltijo ir persikeltų į Rusijos tyrus ginti Europos nuo totorių. Tuo būdu žuvo krikšto klausimas. ir abiejų vokiečių valstybių sujungimo klausimas būtų žuvęs amžinai. 5. Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais Einant kovoms su ordinu ir su Lenkija. — kad būtų grąžintos visos žemės anapus Ne­ muno iki Priegliaus ir Alnos upės. Buvo ne kartą ten nuvykęs ir Algirdas. Tuo pat metu nutrūko jo sąjunga su Lietuva.). ėjusios net keletą dešimtmečių. Priešingai. sumušęs totorius. siūlydamas krikštytis. Abu kunigaikš­ čiai pasiuntė pas imperatorių į Niurnbergą vieną savo šeimos narį (greičiausiai Kęstučio sūnų Patriką). būtų nebegalėję šauktis iš Europos kryžeivių. Prasidė­ jus deryboms. nes šis būtų jo neklausęs. su ja bu­ vo net padaryta sąjunga prieš ordiną (Lenkai tada kovojo su ordinu dėl Pamario). Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių Gedimino laikais santykiai su Lenkija buvo geri. Tačiau niekas negalėjo priversti ordiną išsikelti kitur. Be to. nes Lietuvos krikštas būtų pakirtęs šaknis jų egzistencijai. Derybos dėl krikšto 1358 m. Dėl Voluinės ir prasidėjo kovos su lenkais.3. Popiežius pažadėjo Kęstučiui už tai karaliaus karūną. Algirdas. Algirdas su Kęstučiu. Kryžiuočiai Europoje dė­ josi oficialiais Lietuvos krikštytojais. Tad ordinas pasiliko kur buvęs. Kęstutis su Liubartu tuojau išvarė lenkų įgulas iš Voluinės pi­ lių. kad daugumas ordino užimtų žemių būtų grąžintos Lietuvai. Algirdas paėmė į savo valdžią dar P o d o l ę . kurio valdomosios sritys buvo Lietuvos rytuose. iš tikro jis nė neketino krikštytis. kuris įtikino impera­ torių. atsisakęs nuo Pamario. visą laiką buvo aktualus Lietuvos krikšto klausimas. Lietuvos santykiai su rusų kraštais Algirdo ir Kęstučio laikais Gediminas laikė save „daugelio rusų" valdovu. o norėdamas pakenkti ordinui. kariaująs su lietuviais dėl Voluinės. kurią taip pat tykojo pagrobti lenkai. Tada Kazimieras ėmė rūpintis. kad Lietuvai pasiūlytų krikštytis patsai popiežius ir imperatorius Ka­ rolis I V . Bet kadangi tai bu­ vo visos valstybės interesai ir kadangi Lenkija taip pat grėsė Kęstučio valdomajai Palenkei. Prahos arkivyskupo Ernesto vado­ vaujamą. Tad L i e t u v o s v a l d o v a i p a r e i k a l a v o a t i d u o t i j i e m s b e v e i k v i s u s lie­ tuvių giminių gyvenamuosius kraštus. tuo­ met Lietuvos sienos buvo dar toliau praplėstos. O kai jis savo dėmesį atkreipė į rytus ir į pietus. Delegacija neat­ vyko į Lietuvą. Lenkijoje ilgai nebuvo nuolatinio valdovo. jis gavo Kęstučio sutikimą krikštytis ir tatai pranešė popiežiui (1349 m. Kadangi ordinas gaudavo iš Vakarų paramos prieš lietu­ vius. Jis irgi kreipėsi į popiežių. o Lietuva pasiliko pagoniška. Aišku. Imperatorius parašė Algirdui ir Kęstučiui laiškus. O kai. T i k pradėjęs kariauti su lietuviais. tai panoro jos gauti ir Kazimieras. padarė su ordinu taiką. 4. pareikalavo. paskui — visas Kuršas ir visas kairysis Dauguvos krantas. Tebegyvenant Algirdui su Kęstučiu. 91 . ir vėl prasidėjo karas. bet sustojo pakeliui pas kryžiuočius. Vos tik Kazimieras pasitraukė iš kovų lauko. kurios didelę dalį valdė Kęstučio ir Algirdo brolis Liubartas. ėmė rūpintis ir Lietuvos krikštu. Ji turėjo baigti derybas dėl krikšto. Nė po vieno. jis buvo im­ perijos narys. kad jų reikalavimas buvo teisingas. o Algirdas pareiškė: „ V i s a R u s i j a t u r i p r i k l a u s y t i L i e t u v a i". bet iš tikro jiems rūpėjo tik kraštą pavergti. Kazimierui Di­ džiajam mirus. Bet ir panorėjęs impera­ torius būtų negalėjęs iškelti ordino. tai pasidarė net Lietuvos priešas: dėdamasis Voluinės kunigaikščių įpėdiniu. kad Lietuva tikrai krikštysis. Lietuvos interesus čia gynė L i u b a r t a s . Tada imperatorius išsiuntė į Lietuvą savo delegaciją. Voluinę Liubartas vis dėlto atlaikė.

Daug lengviau jam buvo veikti pietuose. kur tik totorių valdžia buvo stip­ resnė. Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais. T r u b č e v s k ą . tačiau didžiojo kunigaikščio sritis buvo likusi 93 . S i e v e r s k ą ir kt. tačiau abiejose tose respublikose. rungčiomis su Lietuva rinko smulkesnes kunigaikštystes į savo valdžią. Todėl Algirdas 1362 m. Todėl ten. Algirdo laikais ji dar daugiau priklausė Lietuvos. Pats Smolenskas išgyveno nepriklauso­ mas dar ikį Vytauto. Rusijoje Al­ girdas tęsė savo tėvo politiką. kuri. būdamas jo valstybėje. Bielaja). Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes. Bet po Algirdo mirties Lietuvai teliko tik vienas M s t i s92 I . Bet užtat daug geriau Algirdui sekėsi į pietus nuo Smolensko. visi rusų kraštai turėjo pri­ klausyti vienam metropolitui. Be to. Naujų žemių užėmimas šiaurinėje Rusijoje. susidėjęs su Maskva. Rusija tada dar buvo nesustiprė­ jusi: visi kunigaikščiai dar tebepripažino totorių valdžią ir mokėjo jiems duoklę. Bet užtat jo darbo vaisiais vėliau pasinaudojo Vytautas. Jis buvo net kelis kartus priėjęs prie Maskvos vartų. Visos tos kunigaikštystės buvo . Aišku. kad Maskvai susiduriant su Lietuva. o į jo vietą pasodintas Algirdo sūnus Vladimiras. o pačios kunigaikštystės buvo silpnos. kuris apsigyveno Kijeve. Tačiau tų miestų pasirinkimas lietuvio kunigaikščio rodė jų gerus santykius su Lietuva. kurie čia su­ kūrė savo atskirą kunigaikštystę. Lietuvos valstybės mažai tepriklausomą kunigaikštystę. dabartinių ukrainiečių srityse. ne visada paklusnią didžia­ jam Lietuvos kunigaikščiui: turėdami daug reikalų su Lenkų karaliais. ban­ dė ta priklausomybe atsikratyti. Nukariavimai pietuose. tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą. jis irgi susidūrė su sustiprė­ jusią Maskva. y. nebegalėtų jam kenkti. kad būtų atgaivinta Kijevo me­ tropolija: tada metropolitas. Senasis kunigaikštis buvo pašalintas. K a r d o Algirdo įtaka šiaurėje siekė net P s k o v o ir D. jie kartais ir šiems pasiduodavo. Todėl Algirdas siaurėjo turėjo daug sunkumų. Bet Rusijos šiaurėje jau buvo iškilusi Maskva. Tuo tarpu iškilusi Mas­ kvos kunigaikštystė šituo atžvilgiu turėjo pirmenybę. Bet jam čia daug kliudė ta aplinkybė. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą.kaip tik rūpinosi rytų sienomis ir santykiais su rusais. metropolitas savo tikinčiuosius nuteikdavo Lietuvos nenaudai. kunigaikščius daž­ niausiai pastatydavo Algirdas (paprastai jais pastatydavo savo sūnus ir giminaičius). kur tekdavo susidurti su galinga Maskva. be jokio leninio kunigaikščio. Algirdas kai kuriuos jo miestus atėmė iš Smolensko kunigaikščių ir tiesiogiai prijungė prie Lie­ tuvos. kurią jie valdė patys. O kai Smolenskas. Todėl Algirdas ėmė rūpintis. tačiau paties miesto nepaėmė. nors ir buvo lietuvių kunigaikščių valdoma. Turėdamas daugybę kitų reikalų. tačiau Algirdas vis dėlto laimėjo: Konstantinopolio patriarchas pa­ skyrė Lietuvai atskirą metropolitą.i u 1 i s ir šiaurinės Smolensko kunigaikštijos žemės (Toropocas. Ji buvo atiduota Karijoto Gediminaičio sūnums. S m o l e n s k o kunigaikštystė taip pat buvo patekusi į Lie­ tuvos įtaką dar Gedimino laikais. Čia jis užėmė visas Dniepro ir Desnos upyno kunigaikštystes — B r i a n s k ą . jam gana sunkiai sekdavosi. Nors ir kliudė Maskva. kad jisai buvo pagonis. Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika Nors Algirdas su Kęstučiu po tėvo mirties turėjo nemažas kunigaikštystes. 6. t. tačiau iki Vytauto laikų sudarė kaip ir atskirą. N a ug a r d ą . sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis ir paėmė K i j e v ą į savo valdžią. joje gyveno nuo totorių iš Kijevo pabėgęs visos Rusijos pravo­ slavų metropolitas. jis vedė T v e r ė s kunigaikščio seserį Julijoną. suruošė į tas sritis žygį. Pagal senąją tradiciją. Netrukus iš totorių buvo atimta ir P o d o l ė . nustelbusi Tverę. Abiejose respublikose kunigaikščio val­ džia buvo labai silpna: jis tebuvo tik karo vadas. Rževas. Taigi Podolė. tačiau į jj vis dar kišos totoriai. Algirdas negalėjo viso savo dėmesio skirti Rusijai.itįduotos valdyti Algirdo sūnums ar brolėnams. Algirdas buvo nusista­ tęs suimti į savo valdžią visą Rusiją. Pravoslavų metropolijos įkūrimas. N a u miestų respublikas. palik­ damas Kęstučiui rūpintis santykiais su ordinu ir su Lenkija. o ypač Pskove. Nors atskiro Lietuvos pravosla­ vų metropolito paskyrimui ypatingai priešinosi Maskva.

negu Algirdo). Susitarę. todėl buvo linkusi rasti su ordinu kokį nors modus viven­ di. bet tie. bet ir toli praplėtė valstybės ribas. tapdamas didžiuoju kunigaikščiu. kuria ėjo Hanzos varomoji prekyba. Krokuvos Katedroje. Prieš Dux + De + Tracken. vienas antram padėdami. tikrai buvo idealus karys — riteris. valstybė laimėtų ne vien tuo. prekyba pagyvėtų. 1377 m. Jogaila. kurie gimė Vilniuje. Tačiau religi­ niu atžvilgiu jis buvo tolerantas: Vilniuje buvo ne tiktai pra­ voslavų bažnyčia. Politinė krizė Lietuvoje 1 3 7 7 — 1 3 8 4 m. Visi jo vaikai. gyvendami tarp rusų. kuni­ gaikščių šeimų ilgai išliko pravoslaviškos. jų manymu. gimę Vitebske. Kęstutis valdė Trakus nuo pat jaunystės. Tačiau jis nebuvo užsispyręs pa­ gonis fanatikas: jis niekuomet ne­ jautė neapykantos krikščionims. jie padarė perversmą ir paėmė vals­ tybės vairą į savo rankas. su kuriuo kartu augo ir draugavo. jis buvo sudegintas ant laužo Vilniuje ir palaidotas pagonių papročiais. mirdamas Al«irdas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Jogailą. kaip brangiai atseina Lietuvai tos kovos. Jogailai pripažino Vilnių ir didžiojo kunigaikščio titulą. Ir pat­ sai Algirdas buvo pagonis. Tai buvo grynai lietuviškas kraš­ tas. Bet pasirodė. nusižiūrėjusi į amži­ nas kovas su ordinu. klausys dėdės ir draugiškai gy­ vens su jo sūnum Vy­ tautu. Nukariautus rusų kraštus Algirdas dalino paprastai savo sūnums. Ypatingai jis gerbė nar­ sius ir taurius riterius. To meto jaunoji kar­ ta. Algirdo įpėdinis Jogaila ir jo politika Naujoji Lietuvos politikos linkmė. sugebėjo ne tiktai apsau­ goti tėvo palikimą. valdė Vitebską. jis tikėjosi. prekybos keliai pasidarytų Lietuvai daug lais­ vesni. ordinas buvo atkirtęs Lietuvą nuo Baltijos jūros. Ir daugelis vėlesnių. surusėjo. Jam priklausė vokiečių ordino pasienio sritis. kad liautųsi karai. Pasidalinę sritis. Kęstutis. juodu gyveno tikrai broliškai. Tuo tarpu visa Kęs­ tučio šeima liko grynai lietuviška (Kęstučio palikuonys išmirė daug anksčiau. Jo abidvi žmonos buvo rusės. Iš vi­ sų Gedimino sūnų jis buvo visų gudriausias politikas.Jaunučiui. 1345 m. 1377 m. bet ir katalikų bažnyčios. buvo neblogas ir karys. susi­ taikinus su ordinu. santykiams. — ir patsai Kęstutis buvo įkūnėjusi lietuvybė ir uoliausias pa­ goniškosios Lietuvos gynėjas. Čia jis nežinojo jokių kompromisų. Karuose su ordinu buvo taurus. reikalinga jo žmonos dvarui. kurių turėjo net 12. kad gautų nemaža naudos ir ekonomiškame gyvenime. buvo pagonys. matė. Daugumas jų. bet dar ir tuo. kad vargiai pa­ vyks išvaryti ordiną iš Pabaltijo. Susidarius normaliems Biustas jo marmurinės statulos antkapy. Mat. kad Jogaila ne­ norėjo eiti tėvo ir dėdės pėdomis. apie 25 m. Jaunystę Užrašas: SĮigillum] Kynstutte praleido rusų kraštuose. ir kraštas galėtų ekonomiškai kilti. iš Algirdo kilusių. III. kad Jogaila va­ rys tėvo politiką. Kitoks buvo Algirdas. buvo lin­ kusi su juo derėtis ir daryti visokias sutartis. ordino viršininkų tarpe turėjo gerų bičiulių. 95 94 . 1. Tačiau jis Kęstučio antspaudas. miręs. su­ prato. — žodžiu. gerb­ damas brolio atminimą. Visuomet buvo nuoširdus ir atviras. buvo krikštyti rytų Bažny­ čios apeigomis.

Briansko valdovas. įvairiais būdais stengėsi palaikyti šitą įtarimą. ir Livonijos ordinas. atimti iš jo Vil­ nių. kad Jogaila galįs būti priverstas žygiuoti tarsi į pagalbą Kęstučiui. bet dėl to sutartis dar ne­ būsianti nutraukta. taigi ordinas galėjo jas pulti. Kęstutis po Algirdo mirties nesugyveno su Vil­ niaus dvaru. atsisakė klausyti Jogailos ir. Jogailos susitarimas su ordinu. 1379 ir 1380 m. bet ji aiškiai nukreipta ir prieš patį Kęstutį. Apie Jogailos išdavikišką sutartį Kęstučiui pranešė vienas aukštas ordino narys: matyt. Vytautas. įtikinėjo Jogailą. Jogaila drauge rūpinosi susitarti ir su kryžiuočiais. Tuo būdu 1 3 7 9 m. — kitaip sakant. Sutartyje ordinas pasižadėjo ne­ pulti Palenkės (pradedant Gardinu). Bet tais pačiais (1380) metais Jogaila padarė naują nutartį su vįsu ordinu. Praktiškai tokią politiką varyti pirmasis pradėjo Jogaila. Šita sutartis dar gali būti laikoma paprastu Jogailos srities apdraudimu. Prie Andriaus prisidėjo dar brolis Dimitrijas. kaip kad prieš metus buvo apdrausta dalis Kęstu96 t io sričių. kad Lietuvoje kuo greičiausiai įsivy­ rautų vaidai. dar prieš atvykstant Jogailai. Sutarty net nu­ matyta. negu Jogaila. tad konfliktas tarp jo ir Kęstučio buvo neišvengiamas. Tiesa. be Kęstučio ži­ nios.). bet apie sutartį jis greičiausiai nieko neži­ nojo. vasa­ rio mėnesį buvo pasirašytos paliaubos. Tad jam teko ieškoti kitokios paramos. kad Kęstutis trokštąs jį pažeminti. ir pritarė Kijevo valdovas Vla­ dimiras. pabėgęs į Maskvą. kuris visada rėmė kiek­ vieną neramumą Lietuvoje. Už tai Vai­ dila buvo pasidaręs klastingu Kęstučio priešu ir kartu su Jogailos jaunesniaisiais broliais. greit turėjo išeiti į aikštę. tai ir Kęstutis sutiko taikintis su ordinu. nukreipta prieš dėdę. ordinas trokšte troško. ir todėl nenorėjo pripa­ žinti jo valdžios. Ji buvo padaryta slaptai. bu­ vo linkusi ieškoti išeities iš karų. kol pagaliau pasiekė savo tikslą. nė nepra­ dėjęs karo. nuo pasirašymo vietos ji va­ dinama D o v y d i š k i ų s u t a r t i m i . sutartys su ordinu. ypač su Skirgaila. ji dar ilgai buvo neveikli.). Andrius. Vokiečių ordinas. Tada Jogaila susidėjo su totoriais prieš Maskvą. Jas pasirašė Jogaila ir Kęstutis. kartu augęs ir draugavęs su Jogaila. Sutarties nesudarė tik livoniškė ordino šaka. Tuo būdu šita sutar­ tis telietė tiktai pietines Kęstučio žemes. kad Kęstutis apie ją nieko nesužinotų: joje net numatomas atvejis. val­ dęs Polocką. Kad jšis nieko nesuprastų. kilusio iš žemesniojo visuomenės sluoksnio. Tuo būdu prieš Jogailą susidarė stipri koalicija. nes jau ir pats įtarė Jogailą. kiek giminių — brolių ir motinos Julijonos — pastangomis. Jogaila tuo metu buvo išsiuntęs kariuomenę Lietuvos Istorija. kuriai priklausė ir Jogaila su Vytautu.Todėl jaunoji karta. ji buvo pasirašyta tyčia tam reikalui suruoštoje medžioklėje. Tuo būdu J o ­ gaila pasidarė ordino sąjungininkas prieš dėdę. ką reikėsią daryti. Tuo būdu Jogailai nepasisekė pakenkti koalicijai. Jį uoliai rėmė Maskvos kuni­ gaikštis Dimitrijas. Mat. Kęstutis negalėjo pakęsti. sumušė toto­ rius (Kulikovos mūšyje 1380 m. kaip puolęs. nes ji buvo sukilusio Andriaus sąjungininkė. kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą. tačiau neiširo ir Jogailai sudarė nuolatinį pavojų. žinoma. Be minėtų sumetimų. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis Jogailos pašalinimas (1381 m. Tačiau Maskvos ku­ nigaikštis Dimitrijas. tačiau karo veiksmų srityse jam galima būti. Dėdamasis su totoriais prieš Maskvą. Kadangi ir po Algirdo mirties ordinas nesiliovė puolęs Lietuvos. T r a k u o s e buvo padarytos 10 metų paliaubos. esančių Palenkės pasieny. ir tas nesutarimas vis didėjo. Labai greit vyriausiasis brolis. Jogaila ėmė tartis su Livonijos ordinu vienas. Šioje naujoje sutartyje ne tik išskiriamos Kęstučio že­ mės. kad Jogaila išleido savo seserį Mariją už dvariškio V a i ­ d i l o s . tikėdamasis pasinaudoti ta nesantaika. Susiderėti su ja buvo ypač svarbu J o ­ gailai. Vytautas išvyko į Drohičiną. Jogailą vertė artintis su kryžiuočiais dar reikalas paramos prieš pavojų jo valdžiai. Pagaliau 1380 m. 2. ėmė ruošti koaliciją prieš Jogailą. bet Žemaičiai ir kitos Kęstučio žemės iš jų buvo išskirtos. I Jogailos brolių sukilimas. Jogaila grįžo atgal. buvo sudaryta ne tiek Jogailos. o Lietuva turėjo nepulti or­ dino žemių. nenorėjo tuo tikėti. Jogaila neturįs tiktai kautis su kryžiuočiais. vyresnieji Jogailos broliai jautėsi turį daugiau teisių tėvo palikimui. Šita Jogailos sutartis. Į medžioklę buvo pa­ kviestas ir Vytautas. 7 cyj . Todėl. kuriam rūpėjo užimti Lietuvos valdomus Pavolgio miestus. Kęstutis tuojau patikėjo žinia.

atėjo žinia. Greičiausiai tai buvo kitų darbas. nuo dvariškių rankų. Tas pakvietė juos į Vilnių. kaip J o ­ gailos dvaro intrygų auka. čia buvo ir Skirgaila. o Vytautą paliko Vilniuje. Iš visų savo priešų Kęstutis nubaudė tik vieną Vaidilą: jis buvo pa­ kartas. Trakai buvo atiduoti valdyti Skirgailai. Kęstutis ne tiktai jį paleido suimtą. Vytautas tuomet buvo medžioklėje. Kęstučio lavonas iš Krėvos buvo atvežtas į Vilnių ir iškil­ mingai palaidotas. Kaip tik tuo metu. jis žuvo. Kęstutį nužu­ džius ypač galima įtarti Skirgailą. Polocko kunigaikščiu. Jogaila gal tik tiek tegalėjo būti kaltas. kilo vilniečių są­ mokslas (1382 m. bet šie tyčia nenorėjo nusileisti. ir Kęstutis parsiskubino atgal. Vytautas tuojau pra­ nešė tėvui apie įvykius. nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį. pradėjo kovas su kryžiuočiais. kur abudu suėmė. tuojau išvyko į rytus. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo 98 I-. Krėvoje iška­ lėjos 5 dienas. pranešė radęs Kęstutį negyvą. kad pasistengė paslėpti žudikus ir jų nebaudė. tebėra neaišku dar ir šiandien. Kas buvo didžiojo Lietuvos gynėjo m i r t i e s k a l t i n i n ­ k a s . 99 . kada Kęstutis buvo apgulęs Jurbarką. sunku pasakyti.į Polocką. čia jam dar padėjo atėję į pagalbą kryžiuočiai. Kęstutis su Vytautu nu­ vyko pas Jogailą derybų. Krėvos pilies griuvėsiai. po sukilusio Andriaus. Grįžęs jis bandė atsiimti Vilnių. — ypačiai Skirgaila. nuvažiavęs į Krėvą. kad jis pats'nusižudęs. bet dar jam davė valdyti Vitebską. Visi kiti Jogailos šeimos nariai buvo perkelti į Vitebską. Radęs sutarties su ordinu raštą. Skir­ gailai pasiūlius ir Vytautui pritarus. tuojau perėjo į Kęstučio pusę. nes jis žadėjo taiką su ordinu. maža tekreipdamas dėme­ sio į rytus.). Kęstutis buvo nužudytas. kad jiems nieko blogo neatsitiksią. ginklais ir gyvuliais: sakalais. o taika su ordinu reiškė laisvos prekybos klestėjimą. metęs derybas. Dėl kažin kokių priežasčių mūšio neįvyko. Surinkę jėgų. Be abejo. Kęstutis tuojau pradėjo derybas su kryžiuočiais. Kęstučio valdymas ir Jogailos šalininkų sukilimas. Kęstutį netrukus r. Naugardo Sieversko kunigaikštis K a r i ­ b u t a s . Kęstutis su Vytautu atvyko prie Trakų. Jis. Todėl. Tačiau Kęstutis.įleista. Visuomenei buvo paskelbta. kad prieš jį sukilo Jogailos brolis. Paskutinės Kęstučio kovos ir mirtis. tačiau prie pat miesto Jogailos buvo sumuštas ir pasitraukė į Gardiną rinkti jėgų. iš­ girdusi apie perversmą. kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas. Ypač mieste gyvenę vokiečiai pirkliai palaikė Jogailą. jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Bet. kuris. čia taip pat atvyko ir kryžiuočių ka­ riuomenė. todėl jie bematant perdavė miestą Jogailai. — išdavimo įrodymą tu­ rėdamas savo rankose. Jogaila dažniau­ siai tebūdavo tik brolių ir savo dvariškių dingstė. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šei­ mą. Jam nesant namie. Tuo tarpu Jogaila užėmė ir Trakus. Vilniaus pi­ lis labai greit pasidavė. kiek kaltas čia buvo patsai Jogaila. Pirkliams to visiškai pakako. Į Polocką išsiųsta Jogailos kariuomenė. kur buvo ir Jogaila su Skirgaila. Kęstučio apsiausta. o jie patys buvo uždaryti kalėjime.vcžė j Krėvos pilį. nes ir visuose kituose įvykiuose veikdavo ne tiek J o ­ gaila. Jis buvo sudegintas ant laužo su visais Kęstu­ čio mėgtaisiais daiktais. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą. Kęstutį iš pradžių pripažino visi. šunimis ir arkliais. kiek kiti jo vardu. paskirtas. nes jisai buvo pirmasis.

Apsigy­ venęs ordino pavestoje N a u j o j o M a r i j e n b u r g o pilyje 100 (prie Nemuno). Jį čia galėjo lankyti žmona Ona. tačiau jo nepaėmė. tada buvusi nužudyta ir senutė Vytauto motina. kad. jau svajojo apie naują sostą. Vytautas. sargų nepažintas. nužudžius Kęstutį. kuria jis atidavė kryžiuočiams Žemaičius iki Dubysos. tad kitos ordino pilys suskubo apsisaugoti. staiga sudegino Jurbarką. jis ėmė ruoštis naujiems žygiams ir kvietė ten rinktis visus savo šalininkus. Marijenverderį (ties Kaunu). Vytautas sutiko. 3. Jogaila prašė Vytautą laikinai pasitenkinti pieti­ nėmis Kęstučio srities žemėmis — Gardino ir Brastos sritimis — ir pridedama Voluinės sritimi su Lucku. t. privers Jogailą laikytis savo pažadų. Pirmojo Vy­ tauto žygio metu jo pusėje jau buvo ne vien kryžiuočių kariuo­ menė. Bet Trakus tuo tarpu valdė Skirgaila. Be to. Kai kurių vėlesniųjų šaltinių liudi­ jimu. o be to. Todėl jis pasiūlė Vy­ tautui taikintis. Bet šitos sutarties jis vis dėlto neketino laikytis. taikindamasis su Vytautu. Cia visos naujosios epochos centre stovi didysis Kęstučio sūnus. apsigy­ venusį Naujajam Marienburge. Ordinas pakrikštijo Vytautą V y g a n d o vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą. y. buvo persekiojami ir visi jo giminės bei artimieji (vieni buvo nužudyti. netvėrė apmaudu. Vytautas iš Vilniaus pilies buvo irgi perkeltas j Krėvą. jei jam bus grąžinta tėviškė. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas (1384 m. Vytauto kovos su Jogaila dėl tėviškės Vytautas pas kryžiuočius. todėl Vytautas dar kartą turėjo prašyti ordiną globos ir dar kartą jį apgauti. jau bendromis jėgomis sudegino N. tai buvo paskutinysis senosios kartos valdovas. Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė. Mozūrų kuni­ gaikštį Jonušą. Tėvui žuvus.). Svainis Vytautui nesuteikė jokios pagalbos: jis buvo per silpnas kariauti su Jogaila. žinoma. Kryžiuočiai greit sužinojo apie jo išdavimą. nes tikėjosi. Pas Vytautą. Jogaila. pasižadėjo 4 metų būvyje krikštytis. nors tuo tarpu ir nieko nelaimėjo Lietu­ voje. Visi buvusieji Kęstučio ir Vytauto Artimieji plaukte plaukė pas Vytautą. savo rezidencijos pilį — N. Tik kai dėl visko buvo susitarta. vis dėlto pasidarė labai pavojingas Jogailai. kuri atvyk­ davo drauge su Ona pas Vytautą. išvykdamas kariauti su Jogaila. t. rudenį toji kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino sąlygas. kai atims iš nepaklusnaus brolio Andriaus Polocką ir per­ kels ten Skirgailą. Kariuomenei atsitraukus. bet ir keletas tūkstančių žemaičių. kurią. Trakai ir visos Kęstučio valdytosios žemės. buvo sudaręs su kryžiuočiais sutartį. kaip tik prieš susitaikinimą 101 . lai­ kydami pas save Vytautą. prisipažino jų priklauso­ mas. Vytautas su susirinkusiais pas jį lietuviais išėjo iš savo pilies ir. Vytautas. nes buvo labai nepaten­ kinti Jogaila: mat. Ordinas dėl to. Todėl. y. Nuvykęs į jam paskirtą Gardiną. Skirgaila atsiėmė ir Trakus. O Jogaila 1382 m. 1383 m. kad. privers Jogailą būti nuolaidesnį. Persirengęs tarnaitės drabu­ žiais. Tie jį mielai priėmė. plaukė jo šalininkai iš visos Lie­ tuvos. ir Jogaila kaskart nedrąsiau jautėsi. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvo­ nijoje būti ordino vasalu (1384 m. Po jo atėjo jaunesnioji karta. Bet Jogaila savo pažado netesėjo. kiti buvo suimti ar no teko savo turtų ir žemių). Taip pat buvo nužudytas Birutės brolis ir keletas giminaičių. su kuria jis ir sugalvojo būdą pabėgti. Trakus žadėjo atiduoti tada. kuri pakreipė Lietuvos valstybės likimą kita vaga — prisidėjo prie krikščioniškosios Va­ karų kultūros. Vytautas. Mat. Vytautas sutiko taikintis ir pripažinti Jogailą di­ džiuoju kunigaikščiu. apie savo valstybės praplėtimą. Bet jis nebuvo sunkiai kali­ namas. Kęstutis buvo palikęs Bras­ tos pilyje. dėdamasis einąs prieš Jogailą. palaikydamas Vytautą. Taigi Jogaila su­ tiko klausyti kryžiuočių nurodymų. nenorėdamas skriausti savo artimiausiojo bendradarbio. Marijenburgą — ir Naująjį Bajerburgą. išėjo su žmona iš pilies ir pa­ ruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą. Vytautas pasidarė paprastu sritiniu kuni­ gaikščiu ir laukė pažadėtų Trakų. susijungęs su J o ­ gaila. Vytautas.). Taigi ordinas tikėjosi. Todėl Vytautas nuvyko į kryžiuočius prašyti pagalbos. y. t. Birutė.Taip tad liūdnai baigė savo dienas šviesiausia pagoniškosios Lietuvos asmenybė. pasižadėjo be kryžiuočių pritarimo su niekuo nekariauti ir nedaryti jokios taikos. Visos šitos derybos ėjo be ordino žinios.

Jo sūnus K az i m i e r a s D i d y s i s (1333—1370 m. Tuo būdu Lietuvos valstybės kūrimosi laikais Lenkija buvo su­ skilusi. Bet X I I amž. Tuo keliu eidama. su Vytautu. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripa103 IV. pradžioje. jis neatsisakė nė nuo Lie­ tuvos. atsisakęs nuo ordino užgrobtojo Pamario ir Kulmo. buvo sužadėtos: Marija — su imperatoriaus Karolio IV sūnum Zig­ mantu (Liuksemburgiečiu). Boleslo­ vui mirus. Be to. Po poros metų Jogaila iš tikro pasidarė Lenkijos karalium. kai Lietuvą valdė Vytenis. 90 psl.) sąjungą su Gediminu (žiūr. Todėl lenkai tada gebėjo sakyti. Tie žmonės.). Kazimieras mirė bevaikis. buvo val­ dęs bevaikis Mozūrų kunigaikštis Boleslovas. Lenkija tuo būdu atsi­ dūrė personalinėje unijoje su Vengrija. Jam susitaikinus su ordinu. Jis sustiprino Lenkiją ne tik užsieny. po 10-ties metų kovų. susidūrė su kryžiuočiais. Kovos pasibaigė Lietuvos laimėjimu (žiūr. ir po jo sostas atiteko jo sesers sūnui. (Seniausias Gardino vaizdas). susitaikino su ordinu (1343 m. jis tarėsi turįs teisę gauti ir šio valdytąją dalį. Karalius Liudvikas ir jo įpėdinio klausimas. kuri ėmė lenkėti. Kęs­ tutis gynė lietuviškumą. Algirdas — ypačiai valstybę. Susitaikinęs su ordinu ir palikęs Lenkiją atskirtą nuo jūros. turįs Didžiojo vardą. Tuo būdu kartu su Lietuva jis pradėjo valdyti ir Lenkiją.). Mat. kurie buvo už­ grobę lenkiškąjį Pamarį. išmirus jų kunigaikščiams. Kovai su ordinu jis ir buvo padaręs (1325 m. vienydamas valstybę. o Jadvyga — su Austrijos kunigaikš­ čiu Vilhelmu Habsburgu. Lenkijai liko Haličius (Galicija). Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium Lenkų valstybė atsirado jau X amž vidury.). o palikęs mūrinę. Lenkijoje po Liudviko mirties prasi­ dėjo netvarka. Jogailos ir Vytauto laikai 1. visam krašte jis pastatė daugybę mūrinių pilių.Gardinas XVI amž. rado kitą išeitį. Vladislovas I. Vengrijos karaliui Liudvikui (iš d'Anjou giminės). nutrūko ir sąjunga su Lietuva. o jaunoji karta susirūpino tik valstybe ir nepastebėjo. Todėl jis ir pradėjo karą su Kazimieru. Vėl iš naujo visą Lenkiją suvienijo karalius V l a d i s l o v a s I L o k i e t k a — X I V amž. Marija ir Jadvyga. Liubartui padėjo broliai. su ja tuomet Lietuvai nedaug teteko kovoti. jo laikais ypač pakilo ekonominė krašto gerovė. Lenkai jam pasiūlė savo karalaitės Jadvygos ranką. kad Lenkiją Kazimieras radęs medinę. ji suskilo į daugybę mažų kunigaikštysčių. buvo vedęs Voluinės kunigaikščių dukterį ir valdė didelę dalį Voluinės su Lucko miestu. Algirdo ir Kęstučio brolis Liu­ bartas. bet ir Podolę. kurie dar prie Kęstu­ čio gyvos galvos buvo pradėję ieškoti kelių suartėti su Vakarais ir buvo pradėję įvairias derybas su ordinu. Liudvikas mirė (1382 m. taip pat nepalikęs sūnų. Kazimieras yra vienintelis Lenkų karalius.). bet ir viduje. Vis dėlto jis buvo priverstas palikti Lietuvai ne tik didžiąją dalį Voluinės. 70—71 psl. — būtent prisijungė prie krikščioniškosios Vakarų kultūros per Lenkiją. Taigi tuojau po Jogailos ir Vytauto susitaikinimo prasidėjo nauja Lietuvos istorijos gadynė. Jo dukters. bet ir į Podolę. o ypač Kęstutis su Algirdu. kurių buvo net 23. o su ja — ir sostą. Prieš anksčiau iškilusius ponus jis palaikė miestiečius ir ūkininkus. Čia tad Kazimie­ ras ir susidūrė su Lietuva. nepamiršdamas ir lietuviškumo. Tuo pat metu jisai pareiškė pretenzijas į Voluinės ir Ilaličiaus žemes. tauta laiko būvyje susilaukė kitokio pavojaus. kaip užtraukė vargų naštą lietuvių tautai. Eidamas karaliauti j Lenkiją. Lietuva krikštijosi ir bendromis jėgomis su Lenkija sutriuškino vokiečių ordino ga­ lybę. Kazimieras buvo atkreipęs visą savo dėmesį į pietus ir pretendavo ne tik į Haličių ir Voluinę. Prasidėjo glaudūs Lietuvos ryšiai su Lenkija. kaip ir Boleslovas. 102 .). kurių dalį. pretenduojančiu į Boleslovo valdytąjį kraštą.

kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Len­ kijos karaliene. Tai buvo ponai iš pieti­ nės Lenkijos. Toji delegacija pirmiausia susitarė su len­ kais Krokuvoje. Kai kurie iš jų buvo bandę net jėga įsigalėti. jis pasižadąs paleisti visus Lietuvoje esančius lenkus belaisvius. jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką. Jogailos derybos su lenkais. kurios suėjo su Lietuva. Lengvenis.). Liudvikui valdant. Tame akte Jogaila sako. o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. kuris yra žinomas K r ė v o s a k t o vardu (1385 m. bet ir čia Jogaila daug kam atrodė labai tinkamas karalius. pasižadąs sumokėti Vilhelmui sužadėtuvių sutarty numatytą 200. Siaurės Lenkijoje. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Po­ locką. Krėvos aktas. Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu. joks unijos aktas. 1384 m. Lenkų rungtynės su Lietuva dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje. t. Po 2 metų suiručių sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei Jadvy­ gai. gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas že­ mes.žintas dukterims. pasižadąs su savo broliais ir visa Lietuva krikštytis. jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių. nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija. į sostą buvo savų pretendentų. jo būklė buvo gana kritiška. Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo. Be Jadvygos sužadėtinio Vilhelmo. buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. nes ji tebuvo dar vos 14 metų mergaitė. lenkams nepatiko nė vienas iš jų sužadėtinių vokiečių. Jogaila pirmiausia susitaikino su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių (žiūr. Tačiau ponams tų Lenkijos dalių. tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos.). Todėl jie nusprendė. kuris tuojau po tėvo mirties buvo pra104 <l<iys organizuoti sąjungą prieš Jogailą. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duo­ tus pažadus specialiu dokumentu. priimdamas Lenkijos karūną. Su­ grįžo Jogailos delegacija. Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti. arba iš vadinamosios M a ž o s i o s L e n k i j o s . kaip jo vasalas. Haličiuje. lenkų kunigaikščių. jie prarado ir Haličių. o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. Jiems drauge susitarus. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės. kaip kad dažnai jis vadinamas. tačiau visai neketino klausyti Jogailos. be to. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai. Tačiau Lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. nebuvo jokia sutartis. Be to. tik dabar ėjo ginčas. 101 psl. y. katrai būtent jį pavesti. Kaributas ir Vytautas. arba D i d ž i o j o j e L e n k i j o j e . Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies. 1383 m. nes vieno valdovo valdoma Lenkija ir Lietuva įstengtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną — kryžiuočius. o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. o kara­ liaudamas pasižadąs rūpintis atgauti visas Lenkijos ir Lietuvos nustotąsias žemes. kad jis. rugpiūčio 14 d. kuriai vadovavo Skirgaila. Podolėje) išėjo jiems j nenaudą. o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją (iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Skir­ gaila).. Tą aktą patvirtino pats Jogaila. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją. kurs būtų naudingas Lenkijai. Tai buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų 105 . 2. kad geriausias vyras Jadvygai būtų plačiosios Lietuvos valdovas Jogaila. norėdamas atgauti tėviškę. ir buvo išrinktas Jogaila. pasi­ žadąs sujungti su ja didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. kad tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti. labai svarbu buvo gauti priėjimą prie Juodosios jūros. Be to. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. pretendavo dar nemaža savų. kad vyrą jai išrinks lenkų ponai (didikai). Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuo­ čius ir organizavo savo jėgas.000 auksinų pabaudą už sužadėtuvių sulaužymą. tik su ta sąlyga. tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. vasarą buvo baigtos derybos. Jo vyriausias brolis Andrius. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krė­ vos pilyje. kuris atiteko Vengrijai. Krėvos aktas. Šitų naujų per­ spektyvų akivaizdoje. jo broliai Skirgaila. kad geriausia būtų Lenkijos karalium padaryti Jogailą — Lietuvą sulieti su Lenkija. Dabar jiems atrodė. Kai lenkai ėmė svarstyti Jogailos kandidatūrą. gaudamas Jadvygos ranką ir Lenkijos karūną. kaip Lietuvos krikš­ tytojai. 1385 m. Kandidatų buvo nemaža. kuri susiėjo su ginčijamomis žemėmis. pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delega­ cija.

apaugęs plaukais ir daug panašesnis į žvėrį. Iš to. o taip pat su giminėmis. linksmas. Jogaila dar pasižada grą­ žinti laisvę visiems krikščionims. Be to. Tad. k. tačiau Visagalis Dievas tą pasaugojo Jūsų Karališkajai Didenybei. Jadvyga pasiuntė savo ištikimą bajorą Zavišą apžiūrėti. Kiekvienas iš jų galės laisvai vykti ten. nes ir jaunutė Jadvyga jo geidė. — pasižada visus savo turtus paaukoti tiek Lenkijos. tik nutrupėję jo antspaudai. jo žemėse gyvenančiais didikais. Jogailos sutiktos kliūtys į Lenkų sostą. vis dėlto išsiskubino į Lenkiją. kviesdamas jį savo krikšto tėvu. su juo kartu atvyko ir keli jo broliai su Vy107 . 0 kiek vėliau livoniškė ordino šaka su pasidavusiu jai Polocko kunigaikščiu Andrium padarė kitą žygį. kaip jis atrodo. kad jaunutė. Jadvygos sužadėtinis Vilhelmas taip pat rūpi­ nosi skubiai tapti Jadvygos vyru. kurių čia buvo 5. Jadvyga. Jogaila. gavę Jogailos pasiža­ dėjimų patvirtinamąjį raštą. didesniaisiais ir mažesniaisiais bajorais trokšta ir nori priimti švento­ sios Romos katalikų Bažnyčios tikėjimą. karų metu Lenkijoje karo papročiu paimtiems ir (į Lietuvą) atkeltiems belais­ viams. Buvo kliūčių Jogailai ir pačioj Lenkijoj. Jis buvo atvykęs į Krokuvą. sieloms išganymas. O kol visa tai įvyks. karalienės Elžbietos delegatai. kunigaikštis Jogaila pasižada savo L i e t u v o s ir Ru­ sijos žemes amžinai s u j u n g t i su Lenkų karalys­ t ė s karūnos žemėmis". didysis kunigaikštis Jogaila. tikėjosi. neatvyko. Jogaila pasižada ir laiduoja savo paties lėšomis ir rūpesčiu sugrąžinti Lenkijos karalystei visas bet kieno atplėštas ir atimtas žemes. Toks tatai buvo Jogailos delegacijos pareiškimas. kur panorės. Kad ir kaip rūpinosi dau­ gelis imperatorių ir įvairių kunigaikščių. tikime. kad jis esąs žiaurus barbaras. 1386 m. Toks raštas buvo padarytas tiktai vienas. negu į žmogų. o karalystei padidėjimas. nes Visagalis Dievas tą garbę paliko Jūsų Karališkajai Di­ denybei.it y t. Pretendentas į Jad­ vygos ranką. tuo būdu Lenkų sostas buvo 106 alimamas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. abiejų lyčių žmonėms. Jogailos atvykimas į Lenkiją. buvo sulaikyta ir budriai sau­ goma. Mat. bet tas. Kaributo. Krėvos akte Jogailos pasižadėjimai taip suformuluoti. Įtūžusiam ordino magistrui jis nusiuntė laišką. — jei tik Vengrų karalienė suriš su juo moterystės ryšiu savo dukterį. Šviesiausioji Valdove. Kai Jogaila išsirengė į Lenkiją. žmonėms garbė. atliko savo seime karaliaus rinkimo formalumus ir atsiuntė jam specialų diplomą. Be to. bus Dievui šlovė. Zaviša grįžęs ją nuramino. pranešęs. kad su tais delegacijos pažadais sutinkąs ir juos tvirtinąs. Vieno žygio metu kryžiuočiai buvo pasiekę net Vilnių ir Ašmeną. atvykę pas Jogailą. be to. k. Ordinas dar bandė patraukti j savo pusę Vytautą. jis buvo už Jadvygą bent pustrečio karto vyresnis. Šitas aktas tebėra išlikęs iki mūsų laikų. kad jo delegacija. t. tačiau negalėjo iš jo to iš­ gauti. vidutinio ūgio. Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas. Jogailai išvykus į Lenkiją. D. taisyklingų bruožų veido ir tikrai didelio valdovo išvaizdos. Dabar jis. Tuo būdu pagaliau visos kliūtys buvo nugalėtos. kad Jogaila nesąs joks baidyklė. karalių ir įvairių kunigaikš­ čių troško.000 auksinų. tiek Lietuvos nustotosioms žemėms atgauti. Visi Jogailos priešai tuo tarpu skleidė gandus. taigi ir Lenkijos karalium. pailgo. ir atrodė. didysis kunigaikštis Jogaila su visais dar nekrikštytais broliais. nepaisydamas ordino pavojaus. Tuo būdu ordinas no­ rėjo sulaikyti Jogailą Lietuvoje. Tačiau jiems su­ trukdė lenkų ponai: Vilhelmas iš Krokuvos pilies buvo išvytas. Lenkai vėliau atsiuntė raštą.pasižadėjimų patvirtinimas raštu. gauti Lietuvoje daur. savo jauną sužadėtinį mylinti mergaitė bijote bijojo Jogailos. ketino smurtu už­ grobti nuotaką. Lenkų karalienę Jadvygą. Norėdamas visa tai sustiprinti. Lengvenio ir Vytauto. m. kai [ogtilai reikėjo vykti į Krokuvą. įvykdyk šį išganingą skyrimą. Be abejo. žinoma. geidė ir stengėsi su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Jo­ gaila) sudaryti artimą ir amžiną giminystės sąjungą. Lenkų karalienę Jadvygą. kartu su savo čia esančiais broliais. Jogailos kvietimas į Lenkijos sostą ypačiai nepatiko vokiečių ordinui. Pa­ galiau d. Lenkai.ui įtakos ir todėl rėmė jo planus. kad lengvai galės pasiekti savo tikslą. žadėdamas jam padėti atgauti Skirgailos tebcvaldomus Trakus. Skirgailos. o vyras kaip reikiant: gražus. kuriuo jie patvirtino Jogailą išrin­ kę karalium. Jogaila at­ vyko į Krokuvą. kad jis tik patvirtina savo delegicijos pareiškimus Jadvygos moti­ nai: esą. sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą. ordinas pradėjo pulti Lietuvą. d. Toliau didysis kunigaikštis Jogaila pasižada sumokėti Vengrų karalienės ir Austrijos kunigaikščio sutarties metu sulygtą piniginę sumą. priimki. bū­ tent. ir Jogaila tapo Lenkijos karalium. pareiškę.i. iš Krokuvos atvykusi į Vengriją. savo. kaip sūnų. norėjusi pas jį pabėgti. šitaip kalbėjusi karalienei Elžbietai: „Daug imperatorių. o tuo metu Lenkijoje galėjo vis­ kas pasikeisti Jogailos nenaudai. Jis. Jogailos. didįjį kunigaikštį Viešpatį Jogailą ir duoki jam žmoną mylimiausiąją savo dukterį. esančių ir nesančių brolių vardu pareiškė. tačiau Vytautas nesidavė suviliojamas. y. Todėl ordinas ban­ dė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu. 200.

išvykdami iš Krokuvos.atleisti Skirgaila su Vytautu. mažai tedalyvavo kare. žadėda­ mas Lietuvą prijungti prie Lenkijos. t. kad amžinai būsią ištikimi Lenkų karaliui Jogailai su karaliene Jadvyga ir kad pa­ šaukti tuojau atvyksią į Lenkiją. Mat. žuvo mūšyje. Tačiau ir dabar. Bet kaip tik dabar pradėjo bręsti naujas jo konflik­ tas su Vytautu. 3. kad Lietuva prijungiama prie Lenkų karalystės.. Krokuvoje tuojau buvo atliktas Jogailos ir kartu atvy­ kusių kunigaikščių krikštas. o šiojo valdomi Trakai būsią jam atiduoti. Jie tuojau pareikalavo garantijos. Lietuvos valdymo klausimas. bet. o šio sūnus Jurgis buvo priverstas padaryti su Lietuva sąjungą. Lenkija buvo katalikiška. Smolensko kunigaikštis Sviatosla­ vas. jis grįžo namo. kad Jogaila Krė­ vos aktu Lietuvą dovanojęs Lenkijai. Jogaila savo vietininku Lietuvoje paskyrė brolį Skir­ gailą. Ir Jogaila. 109 . jis teturėjo galvoje. galėjo tik džiaugtis. Jam buvo tik svarbu. Pirmučiausia šitam reikalui iš Krokuvos 108 . valdyti ją pats. ir ją arba turėjo valdyti Vilniaus kunigaikštis. tai netiesa. tad negalėjo būti prijungta prie pago­ niškosios Lietuvos. kad Lietuvą bus galima valdyti iš Krokuvos. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Tuo būdu. kad iš Andriaus atimtas Polockas būsiąs pavestas Skir­ gailai. suimtasis Andrius buvo nusiųstas Jogailai į Krokuvą. Išvykdami jie buvo pri­ versti duoti priesaika patvirtintus raštus. kaip laidas. Sitai kovai jis vėl turėjo susidėti su ordinu. anais laikais valdovų grada­ cijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium. Todėl Vytautas greit ėmė trauktis nuo Jogailos. —. Be to.). k u r i ų Krokuvoje tuomet nebuvo. bū­ damas Lenkijos karalium. Mat. arba jos sričių kunigaikš­ čiai turėjo jaustis visai savarankiški. tokiuos pat raštus davė ir kiti kunigaikščiai. Pačiam J o g a i l a i b u v o v i s t i e k . nes Polocko kunigaikštis Andrius drauge su Livo­ nijos ordinu ir Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu vėl pradėjo karą prieš Jogailą. Akte buvo pažymėta. jungtuvės — 18 d. ir buvo paruoštas kelias jam prijungti prie Lietuvos. Nusiaubęs kai kurias Lietuvos sritis. Po krikšto įvyko jo jung­ tuvės su Jadvyga ir karūnacija Lenkijos karalium (krikštas buvo 1386 m. kad abi valstybės bus jo valdomos. kad p a s i ž a d a L i e t u v o s n i e k a m n e a t i d u o t i . Jogailos valdžiai visą laiką nepaklusnus Polocko kunigaikštis Andrius buvo nuga­ lėtas iš Krokuvos grįžusių Skirgailos su Vytautu. Be abejo. buvo priversti tokiuos raštus atsiųsti iš namų. tapęs Lenkų karalium. kad Vytautas nutarė pradėti kovą ne tik dėl Trakų. Livonijos ordinas. kaip į jų valdžiai patekusią provinciją. Bet prieš tai Lietuvoje įvyko didelių atmainų — ji buvo pakrikštyta. Todėl. Tam pritarė ir jo broliai. — ir Vytautas ir kiti kunigaikščiai.tautu. Nugalėjimas Andriaus ir koalicijos. priešų Lietuvoje jis nebeturėjo. Tada atnaujino tikėjimo išpažinimą ir Vytautas. 1387 m. Tam tikslui Lenkijoje buvo palikti. Lietuva. metant ordiną buvo žadėta. nes turėjo pasidaryti galingesnis. Anais laikais valdovui jungtuvėmis gauti valstybę buvo ne naujiena. gaudamas A l e k s a n d r o vardą. Tuo būdu nuo Algirdo laikų atsipalaida­ vęs Smolenskas vėl pateko Lietuvos įtakai. Jogailai tapus Lenkijos karalium Krėvos akto prasmė. Lietuva buvo skirtinga valstybė. Pagaliau konfliktas tarp jų tiek toli nuėjo. Greit pasirodė. gaudamas naują valstybę. k a t r a v a l s t y b ė p r i e k a t r o s b u s p r i j u n g t a . Jogaila prie krikšto gavo V l a d i s l o v o vardą.nes valstybės stiprybė visiems lygiai rūpėjo. atvykęs į Lietuvą. gavęs Polocką. Kartais yra sakoma. Vytautui 1384 m. kad lenkai nori žiūrėti į Lietuvą. manydami. Kiek vėliau. vasario 15. su J o ­ gaila nuvykę kunigaikščiai. nors Lietuvos valstybė buvo kelis sykius didesnė už Lenkiją. Vis dėlto lenkai klydo. Polocką už­ ėmė Skirgaila. bet ir dėl Vilniaus. J o ­ gaila turėjo savo rankose visą Lietuvą. Tatai atliko jau Vytautas. DUVO Trečiasis koalicijos narys ir Andriaus suverenas. o karūnacija — kovo 4 d. Jo sąjungininkas. o Jogaila su broliais jį patvirtino. tad kara­ lystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. kad Lietuva tikrai niekuomet neatsiskirs nuo Lenkijos ir visuomet priklausys jų karaliui su karaliene. y. Skirgaila tebevaldė Trakus. dėl didžiojo Lietuvos kunigaikščio sosto. Bet veikiai kunigaikščiams reikėjo grįžti namo. Krėvos aktą surašė lenkai. O tie. o Jogaila ėmė jį var­ žyti.

kad sunku bus ilgiau išlikti neprisidėjus prie krikščioniškosios Europos kultūros. o naujai atvykę lenkai nemokėjo su­ sikalbėti su lietuviais. ir Mindaugas.).) Lietuvos krikšto klausimas. darydamas sutartį su ordinu.. kitas kitu vardu ir t. arba įstatymas. atsirado puiki proga bendromis jėgomis apsiginti nuo ordino ir.). grei­ tomis atliktas krikštas nieko nepakeitė krašte: žmonės liko. kad greičiau eitų krikštas. Tiek jam. Vytautas ir visa jau­ nesnioji karta suprato krikšto reikalą. Nuo ordino puolimų jau nebegalėjo išgel­ bėti nė krikštas: jis žūt būt stengėsi užimt Žemaičius ir sujungt abi savo šakas.4. bet kadangi ordinas drau­ ge norėjo paimti į savo priežiūrą visą Lietuvą ir iššsiderėjo sau Žemaičius iki Dubysos. nusikalstas. bet vis nepasisekdavo dėl tos pačios grobuoniškos ordino politikos. t. tačiau niekas dėl jo nenorėjo nustoti nė ma­ žiausio žemės ploto. Teisės duotos tokios. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus. krikštijosi dar prieš karūna­ ciją. buvo pasižadėjęs 4 metų būvyje krikštytis. Kaip krikšto dovana. Lietuvos krikštas (1387 m. kuriuo nusakomos Bažnyčios ir dvasininkų tei­ sės (1387 m. Jau seniai buvo pribrendęs rei­ kalas Lietuvą padaryti krikščionišką. Jogaila. pabėgęs į ordiną. Lietuvos valdovams tas ypačiai ir rūpėjo. Nekrikštyti liko tik žemaičiaiS. 90 psl. Lietuvoje ka­ talikų kunigų tada nebuvo. liet atlikus krikšto apeigas ir suorganizavus Bažnyčią. pastatė ka­ tedrą ir dar 7 pirmąsias para­ pijines bažnyčias krašte (Uk­ mergėje. Vytautas. lenkų dėka visiškai aplenkus ordiną. jį lydėję į Krokuvą. Vėliau buvo dar bandyta Lietuvą krikštyti Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais (žiūr. Pirmasis jos krikšto ban­ dymas Mindaugo laikais nepasisekė. Po karūnacijos Jogaila apvažinėjo Lenkiją ir nuvyko į Lie­ tuvą. svyra­ vęs prie jų prisidėti. pasauliui jau buvo galima skelbti.). y. kad Lietuva esanti krikščioniškas kraš­ tas. ligi buvo išnaikinta pa­ gonybė Lietuvoje. Jogaila (1382 m. Maišiogaloje. pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. kad ordinas. Žemaičiai betgi nepasidavė. t. raštas. vilegija. Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai. simbolizuoją nekaltąją sielą. kur turėjo sutvarkyti krašto valdymo reikalus ir krikštyti šalį. įeiti į krikščioniškųjų Europos valstybių tarpą. kaip buvę. Vienas būrys buvo krikštijamas vienu. pagonys. kokias turėjo ir Lenki­ jos Bažnyčia. Krė­ voje. krikšti­ josi. pagaliau žuvo (žiūr. Obalčiuose ir Ainoje). tiek kitiems kunigaikščiams buvo aiš­ kus krikšto reikalas. todėl jie nesugebėjo gerai išaiškinti tikėjimo tiesų. Todėl. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vietą. 68. Jiems teko kalbėti per vertėjus. prie jų pri­ sidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose. Jos buvo gana plačios: Bažnyčiai dovanotosios žemės buvo atleistos nuo visų prievolių valstybei. moji Lietuvos Bažnyčiai pri­ pastatyta 1387 m. Buvo aišku. nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį. tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. pa­ miršo ir krikštą. nesiliaudamas ją pulti. Jis ir kunigaikščiai. sudegusi 1399 m. Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms iš­ laikyti jis davė keliolika dva­ rų. y. žmones 110 Iukstijo būriais. dar praėjo pora amžių. Jogailai tapus Lenkų karalium. 59 psl. būtent Žemaičius. Ne­ menčine. Taip pat buvo duota pir­ Pirmoji Vilniaus katedra. tai Jogaila nei krikštijosi nei vykdė kitus sutarties punktus. tačiau politiniais sumetimais: susitaikinęs su Jogaila. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprinimas Lietuvoje / Vilniaus vyskupystės įkūrimas. Be abejo. o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vie­ tas. vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karalium. Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje. Tą iš lengvo atliko suorganizuotoji Bažnyčia. 52. Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vil­ niaus vyskupystę. Jis vyko su būriu lenkų ponų ir dvasininkų. Medininkuose. Krikštas. jos turėjo 111 . t. Pats krikštas dar nieko ne­ reiškė: be bažnyčių ir katalikų dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas.). Jogaila.

Ir kitose Europos valstybėse tada nedaug te­ buvo bendrų įstatymų. Vėliau dvasininkai buvo pri­ versti mokėti tik dalį mokes­ čių. kad bajorai laisvai galį valdyti savo žemes ir negalį I u rėti jokių kitų prievolių. krikščionybę.būti valdomos tokiomis pat teisėmis. Antroji Vilniaus katedra. Pirmasis vyskupas buvo lenkas. kiekviena įstaiga. Vytautas susidėjo su jo priešu. kiekvienas luomas ir atskiros šeimos turėdavo dokumen­ tų. Jogaila taip pat paskelbė raštu pirmąją visam kraštui privilegiją. bet ir prieš rytų apeigų Bažnyčią. O jos yra maždaug tokios pat. 8 113 . Pirmieji Lietuvos dvasininkai buvo ateiviai iš Lenkijos. tarp Maskvos ir Vytauto ėjo derybos dėl sąjungos. Tai buvo nusi­ kaltimas Jogailai. apsilankęs pas Vytautą Lucke. tačiau. o 7 buvo lenkai ir 1 čekas. kaip Lenkų karaliaus. tačiau ir jų daugumas greičiau­ siai kilimo buvo ne lietuviai. Jogaila. jei šie nepriima katalikybės. Jogaila ėmė juo nebepasitikėti ir varžyti. t. katalikams net draudžiamos jungtuvės su jais. Tai buvo pirmoji privilegiją. Lietuvoje iki įvedant krikščio­ nybę nebuvo jokių rašytų įstatymų: viskas priklausydavo nuo valdovo valios. įvedus. kokiomis valdė savo žemes ir patsai valdovas. Bet dau­ gumas ir jų nemokėjo lietuviškai. Naugarde. gaudė jo siunčiamus laiškus ir t. bet kiekviena valstybės sritis. tiesa. susižadėjo su jo dukteria Sofija. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila Jogailos ir Vytauto santykiai 1386—1389 m. 6. kai jam nebuvo grąžinti Trakai net tada. Kadangi tuo metu Lietuvoje teko rūpintis. kai Maskvos kunigaikštis var­ žėsi su Jogaila dėl įtakos D. persi­ kėlęs gyventi į. todėl Jogailos duotoje privilegijoje visos teisės pripažįstamos tik katali­ kams. Jie daugumas buvo lenkai. kokias ji tu­ rėjo beveik visoje Europoje. kai Skirgaila gavo Polocką. Todėl iš visų sričių kunigaikščių buvo paimtos priesaikos. Kata­ likų bajorams pirmą kartą Lietuvoje raštu nusakomos teisės ir pareigos. nuo kitų prievolių jie liko visada laisvi. Ta privi­ legija turėjo sustiprinti naujai įvedamą katalikybę. Taigi Lietuvoje Bažnyčia iš pat pradžių gavo tokias pat teises. Privilegijoje nustatoma. Lietuvoje. kad jo klausys. Tačiau bajorijai vis dėlto niekuomet nepasisekė apdėti prievolėmis bažnytinės žemės. išėmus tik teisę dalyvauti valstybės valdyme. Pirmoji krašto privilegija. kad katalikybė pirmautų ne tik prieš naikinamą pagonybę. kokias turėjo ir Lenkų 112 sudegusi 1530 m. Vytautas ėmė ruoštis kovai. buvo paskirtas Skirgaila. Todėl vėliau iškilusi bajorija ilgai rūpinosi. Krokuvą. o Lietuvoje jos buvo gautos be jokio vargo. Tai buvo vadinamosios p r i v i l e g i j o s (lex privata). Lietuvos Istorija. kad geruoju neatgaus savo tėviškės — Trakų. kaip tik karo tarnybą ir pilių taisymą bei statymą. bet anksčiau į Lietuvą atsikraustę svetimšaliai katalikai. Tad matydamas. bajorai. anksčiau Lietuvoje buvę misijonieriai. Vytautas iš pat pra­ džių rėmė Jogailos politiką suartėti su Lenkija. kuriuose būdavo surašytos jų teisės. padėjusi pagrindus bajorijai vėliau iškilti. Iš pačių lietuvių dvasininkų negalėjo būti. Jam grįžus į Maskvą. Pirmąjį nepaklusnumo ženklą Jogailai Vytautas parodė su­ siartindamas su Maskva. Tik kitur dėl tų teisių teko ilgai kovoti. Tačiau visomis teisėmis tegalėjo naudotis tik katalikai. Jogailos vietininku. Tuo būdu su šia pirmąja Bažnyčios privilegija atsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė be jokių prievo­ lių valstybei. todėl negalėjo būti geri apaš­ talai. vienas kitas buvo iš miestiečių. kad ir dvasininkų žemėms būtų už­ dėta karo prievolė ir mokes­ čiai. Vytautas tuo metu ir su Skirgaila jau buvo susipykęs. Bėgdamas iš totorių nelaisvės. Iš 12 pirmųjų Vilniaus kapitulos narių tik 4 buvo vietiniai. kurioje buvo surašytos apsikrikštijusių bajorų teisės. Mask­ vos kunigaikščio sūnus Vosylius. o kiti — Lenkijoje gyvenę čekai ir vienas kitas vokietis. Į Maskvą vykstantį sužadėtinį palydėjo Vytauto kariuomenės būrys. nes tuo metu. Lietuviškai dar mokėjo kai kurie iš Len­ kijos atvykę. o rytų apeigų krikščionys net suvaržomi. tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prie­ volių. — jis pradėjo šalintis nuo Jogailos. norėjo patsai valdyti Lietuvą. visiems Lietuvos rei­ kalams tvarkyti.

o jis turėjo pasidaryti jo vasalu (žiūr. Vosylius jau buvo tapęs kunigaikščiu ir norėjo vesti savo sužadėtinę. kad į 114 Šį kartą Vytautui ordinas jau nebedavė valdyti jokios pilies. Nors tuo tarpu jos nieko konkretaus jam nedavė. Apie jį Lucke ėmė burtis visi Jogaila nepatenkintieji ir n u o jo nukentėjusieji kunigaikščiai ir bajorai. bet n apie didžiojo kunigaikščio sostą. Ordinas. Vytautas sutiko ir pasiuntė įkaitais savo brolį Zig­ mantą su šio sūnum Mykolu. įkeisdamas savo arti­ muosius. Vytauto ketinimas užimti Vilnių. Vytautas sumanė pasinaudoti lituo nepasitenkinimu ir pasidarė tautiškosios Lietuvos politikos v. net nebandė pulti miesto ir parsiskubino su savo šalininkais į Gardiną. suži­ nojęs. tai krašte kilo didelis nepasitenkinimas. esąs Nesvyžiuje. Tačiau jam buvo leista gyventi prie pat Kauno.»reikalavo. kad sąmokslas iškilo aikštėn. Vytautas Didysis. kartą jau apgautas. apie Vilnių. seserį Ringailę ir apie 100 bajorų. t. Skirgaila užėmė ir Gar­ diną. pas ordiną persikėlė ir jis pats su visa šeima ir artimaisiais.). Vytautui ne kartą siūlė paramos prieš Jogailą. po ilgų derybų jis vėl pasidavė vokiečių ordino globai (1389 m. tai. Vytautas jau ėmė galvoti ne vien apie Trakus. Karas jam iš pradžių nesisekė: iš jo buvo atimtos visos jo valdytosios sritys. 100 psl. 115 . Kadangi Jogaila Į savo Vilniaus kunigaikštystę buvo atsiuntęs lenkų kariuomenės su lenkų vadais.uta miestą užgrobti netikėtai. pats neturėdamas pakankamai jėgų. Jogaila su Skirgaila išvarė Vytautą iš visų jo valdytųjų žemių. vietoj senojo Marijenverderio pastatytoje Ritersverderio pilyje. Vėliau įkaitų skaičius buvo dar padidintas. Dukters vedybos su galingosios Mask­ vos kunigaikščiu Vytautui buvo svarbus laimėjimas. kuria ordinas turėjo padėti jam atgauti tėviškę. sutar­ ties.krašto valdymą kišasi svetimieji. Bet apie sąmokslą išgirdo Jogailos broliai. pra­ sidėjus karui. jis pasisiūlė grįžti prie 1384 m. Vytautas. Surinkęs didelį nepaten­ kintųjų būrį. kad Vytautas laiduotų sutartį. y. kuriam ypač rūpėjo kelti Lietuvoje vidaus karus. Vytautas antrą kartą ordino globoje. Kadangi už sąmokslą |o laukė kerštas. Ordinas. vis dėlto jos buvo šioks toks baubas Jogailai. Ten pas jį netrukus atvyko Maskvos kunigaikščio pasiuntiniai.). Vienas iš seniausių Vytauto D.idu. Vytauto dukterį Sofiją. portretų. Konfliktas su Jogaila brendo ir Lietuvoje. Buvo nul. Bet po nepavykusio sąmokslo Vytautas paisai paprašė jo globos. p. kurį Vytautas susitarimo pradžioje buvo atidavęs ordinui. O kai. pasinaudojant kažkokių vestuvių proga. Čia jis organizavo karą su Jogaila. Vytautas ją iš­ leido labai iškilmingai.

Jie turėjo eiti į karą. Henrikas. jis atgavo tiktai Trakus ir visas prieš pabėgant į ordiną valdytą­ sias žemes. todėl jis negalėjo nesu­ tikti taikintis. 7. ir labai greit net patsai Jogaila nieko nebegalėjo veikti Lietuvoje be Vytauto. ir tuo būdu buvo slapta susitarta. Vytautas su kryžiuočiais pasiekdavo Vilnių ir jo apylinkes ir visur rasdavo malonų su­ tikimą. kad Jogaila privedė lenkų į Lietuvą. Vy­ tautas už tai pasižadėjo visada pripažinti Jogailos vyriausiąją Mld£ią ir visada jį palaikyti. negu kad jis galėjo tikėtis sąjungoje su ordinu. sustiprino pilį ir sudegino dar porą ne­ toli Gardino pastatytų naujų ordino pilių. o visi kiti sri­ čių kunigaikščiai buvo tik jo vasalai.e į savo rankas visą valdžią. kaip Jogailos vietininkas). tai or­ dinas jo neįtarė. miestą atidavė Vytautui. o. Cia buvo sudaryta sutartis. Salyno sutarties (žiūr.). Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės suvienijimas Senoji Lietuvos valstybė nebuvo centralizuota. Šitaip jis baigė ant­ rąją savo sąjungą su ordinu. mo­ kėti tam tikrus mokesčius ir negalėjo varyti savarankiškos užsie­ nio politikos. Vytautas staiga sudegino Ritersverderį. o Vilnius ir toliau buvo laikomas Jogailos sritim (Vy­ tautas gavo jį valdyti tik. Jogaila pasiuntė pas Vytautą jaunutį Mozūrų kunigaikštį Henriką. jis buvo visko nustojęs. Astravos sutartimi. Jogailos ir Vytauto susitaikinimas. tik be jo centro — Trakų. Taip tad iš Jogailos vietininko pasidaręs valdovu. vedė jo seserį Ringailę. Be Jogailos ir Vytauto. Vytautas susitaikino su Jogaila As­ travos dvare. kaip į tautiškųjų reikalų gynėją. bet jis staiga mirė. Marijenburge buvo likęs tik jo brolis Zigman­ tas ir keletas bajorų. pabėgdamas į ordiną. kuria Jotfriila grąžino Vytautui visas jo tėvo žemes. tą susita­ rimą atskirais dokumentais dar patvirtino ir jų žmonos — Jad­ vyga ir Ona. Pačiam di­ džiajam kunigaikščiui priklausė tik Vilniaus sritis. 8. Jie ėmė skųstis. santykiams aštrėjant.i«>l| Zigmantą jis išlaikė savo kaliniu dar 6 metus — iki 1398 m. Taip antai. jis pats geriausiai galėjo ją ir numalšinti. be to. Jogaila negalėjo pasitikėti lietuvių kariais net pilyse. Jis buvo sukėlęs visą audrą. Po nesėkmingų kovų su Vytautu. Tuo būdu Vytautas gavo daugiau. tuo pat jis pasidarė ir visos Lie­ tuvos valdovu. Bet kadangi ten jų tebuvo vos 17 žmonių. Tiesa. juos uždariusi vienuose namuose. ( iiįžęs 1384 m. į Lietuvą. paliai Lydą. Todėl J o ­ gaila ėmė linkti į taiką. tai miestą ginti tepanorėjo tiktai vieni lenkai. dėl Jogailos vedamos politikos Lietuvoje kilo nepasi­ tenkinimas ir lenkų tarpe. Sutartis buvo patvirtinta abiejų pusių atskirais dokumentais. Vytautas sukūrė didingą Lietuvos istorijos epochą. kaip tik dažniau pulti kraštą. Jis nesitenkino vietininko vaidmeniu. kai didžiojo kunigaikščio soste sėdė117 . negu iš pradžių buvo tikėjęsis. sku­ biai nuvykęs į Gardiną. Tuo būdu kilo rimtas pavojus. bet per vietininką. kurio klausytų visi kunigaikščiai. bet suėn-. Bet užtat Vytauto 116 l. kad geriau būtų Lietuvą valdyti ne tiesiog iš Lenkijos. Kai viskas buvo sutarta su atvykusiais naujais J o ­ gailos pasiuntiniais. Tuo­ jau ir buvo pradėtos derybos. tai lietuviškoji įgula. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Bet būda­ mas Vilniaus srities valdovas. Lietuviai žiūrėjo į jį. Dabar jis rei­ kalavo ne tik tėvo palikimo. Pagaliau jis tą pasiekė 1392 m.) Atsimetęs nuo ordino. ir piktinosi. Astravos sutartis (1392 m. 1382 m. viešėdamas pas Vytautą. todėl galutinai buvo apsistota ties Vytautu. Buvo iškeltas sumanymas. Todėl jis pradėjo naują kovą.). kad tuo būdu lenkams čia nebereikėtų kištis. Vytautui ne­ buvo didelių kliūčių atsimesti nuo ordino: savo žmoną ir daugu­ mą artimųjų jis jau buvo parsikvietęs įvairiais pretekstais pas sa­ ve į Ritersverderį. kai Vytautas su kryžiuočiais apgulė Gardiną (1391 m. kad vieną gražią dieną Jogaila gali netekti net Vilniaus. 120 psl. Įtūžęs ordinas nieko negalėjo dau­ giau padaryti.Bet ir Jogailai nelengva buvo kovoti. kad Lietuvoje nerei­ kalingai eikvojamos Lenkų jėgos. paliko jam po pirmo­ jo grįžimo iš ordino duotąjį Lucką ir pavedė valdyti Vilnių. Iš karto tokiuo vietininku buvo numatytas Jogailos brolis Aleksandras Vygandas. jis gavo dalį tėvo palikimo. Jogaila Vytautui siūlė daug daugiau. Vytautas galėjo išvyti jį visai iš Lietuvos. bet svajojo ir apie visą Lie­ tuvą. Bet kartais. Kadangi mozūrai su ordinu gyveno geruoju.

čia susitaikindamas. — sričių kunigaikščiai pasijuto esą savarankiški. Bet jiems nesisekė. jin buvo pirmasis visos Lietuvos valdovas. bandė kariauti su Vytautu. Iš Liubarto sūnaus. negu Vytautas. Kaributas. visus pašalintuosius kunigaikščius siuntė Jogailai. Ilgiausiai nenusileido Švitrigaila. T e o d o r o . ir pagaliau turėjo nusileisti. Pašalinus Karijotaitį. — Podolė. o Vytautas iš pat pradžių turėjo ir Vilniaus sritį ir buvusias Kęsin. vidurinė buvo atiduota valdyti. Todėl jam pakako jėgų prie šitų savo žemių pri­ < jungti dar kitoms kunigaikščių valdomoms sritims. Tad. ir visi nepaklusnūs kunigaikščiai buvo ne tik suvaldyti.davo silpnas valdovas. daugelis jų nė neketino jo klausyti. J o ­ gailos brolis V l a d i m i r a s . ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. kuris valdė Naugardą Sieverską. . tais pačiais metais (1393 m. bet net pašalinti iš savo vietų. Vytautui ėmus valdyti Vilnių. T e o d o r o . čia vėl pabėgdamas. Maždaug tuo pat metu tokio pat likimo sulaukė ir kitas Jogailos brolis. o iš Karijoto sūnaus. kol paga­ liau Vytautui mirus gavo valdyti visą Lietuvą. bet visą 118 . Vytautas ir ten paskyrė savo vietininką — Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši. Šie. Liubartaičiui Jogaila buvo davęs Kaributo valdytąjį sritį. jų vietose buvo pastatyti Vytauto v i e t i n i n k a i bajorai. kuris po motinos mirties savavališkai bllVO užėmęs jos valdytąjį Vitebską. i > žemes. susidėję su vokiečių ordinu. Ne­ imi lusniesiems sutramdyti jam nereikėjo Jogailos pagalbos. suimtas ir išsiųstas Jogailai į KroItUVą. viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. nemokėdavo mo­ kesčių ir varydavo savišką politiką. Algirdas turėjo tik Vilniaus sritį. kiekvienas Algirdo sū­ nus jautėsi Vilniaus sričiai turįs daugiau teisių. l. Kijevas buvo atiduotas Skirgailai. Netrukus neteko savo srities ir K i j e v o kunigaikštis. Jogailai valdant. dėjosi tą darąs Jogailos įsakytas ir. ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Len­ kijos. Gediminas visą Lie­ tuvą buvo išdalinęs sūnums. Švitrigaila buvo apsuptas didelės Vytauto kariuomenės.) buvo atimtas Vladimi­ ras. artimam Vy­ tauto šalininkui. Bet Vytautas iš pat pradžių parodė tvirtą valdovo ranką. o vėliau su Vytautu. jie nustodavo jo klausę. Vytautas iš visų reikalavo nuolankaus paklusnumo. Mat.j Pirmiausia Vytautas suvaldė nepaklusnų jauniausiąjį Jogai­ los brolį Š v i t r i g a i l ą . kurs savo tiesioginėje valdžioje turėjo tokiuos didelius plotus. Iš visų čia suminėtų sri­ č i ų ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat. Vitebskui Vytautas paskyrė savo vietininką. Mat. kai ėjo kovos su Kęstučiu. kad būtų pačiam mažiau 111 Į icsčių. .iik. 119 užrašu: Didysis (majestotinis) Vytauto antspaudas Sigillum Alexandri alias Witowdi Dei graĮtia] ducis Lith .) mirė nunuodytas. Ten pat pabėgo netrukus ir Karijotaitis. Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno. o kai šis po kelerių metų (1397 m. bet tas nesu­ tiko ir pabėgo į Vengriją. o taip pat Švitrigaila. o Vy­ tauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis. alie et cetera. kaip lenas. jis visą laiką kovojo su Vytautu.

po Lie­ tuvos krikšto Jogaila ir Vytautas varė gyvą propagandą Vaka­ ruose. Tad. Vytauto savarankiškumo didėjimas Vytauto santykiai su Jogaila. Vy­ tauto sutvarkytą Lietuvą. jam nebebuvo jokios prasmės nesitaikinti. kad Lietuva išliktų tvirtoje didžiojo kunigaikščio valdžioje. jei kada ordinas reikalaudavo iš jo ko nepriimtino.Šitais Vytauto žygiais buvo panaikintos visos stambiausios kunigaikštystės. o ne valdinys. padarė su ordinu taiką ir net užleido ordinui didelius jam pavestos valstybės plotus. Taigi ir Salyno sutartis buvo sudaryta jo paties autoritetu: Jogaila ten nė žodžiu neminimas. ordinas buvo labai ant jo įtūžęs ir tuojau pasiryžo jam atkeršyti. Todėl ši daug kartų bandė įsikišti ir suvaržyti Vytautą. Ordinui ypač rūpėjo gauti Žemaičius: jis jau nebeturėjo vilties nukariauti visos Lietuvos. kad Čekų karalius ir Vokiečių imperatorius Vaclovas uždraudė ordinui kariauti su Lie­ tuva. ordinui. Jogaila buvo užrašęs žmonai dalį že­ mių Vytauto valdomuose kraštuose). tikėjosi. Vytautas pats. Vytautui sutinkant ati­ duoti ordinui Žemaičius. kad Vytau­ tas mokėtų jai duoklę (mat. bet atėjęs su kariuomene Vytautas sutrukdė. tai Jogaila jam nekliudė. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m. ką dabar jam turi atiduoti. nesiklausęs Jogailos. Kadangi Vytautas viNrtda sakėsi esąs tik j o vietininkas. Jis pasidarė Jogailos są­ jungininkas. kokia buvusi. Bet toks Vytauto šeimininkavimas ne­ patiko lenkams ir Jadvygai. nukariaus Rusiją. bet kada rrikėdavo ginti savo ir Lietuvos reikalus. Jis pats iš pradžių titulavosi tik Tra­ kų kunigaikščiu. Tuo būdu jis patapo turtingesnis ir galingesnis. Lenkijoje U labai varžė ponai. tačiau nenorėjo jos sutrukdyti: mat. Vytautui grįžus į Lietuvą. todėl jis pats norėjo. kad tada. Ir Vytautui taika buvo reikalinga. buvo pa­ likta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos. kad jis norįs užgrobti krikščioniškąjį kraštą. kad įti ne jis pats. tačiau pi­ lies neįstengė paimti. 9. Mat. jis atsikalbinėdavo negalįs to padaryti be Jogailos žinios). Sričių santvarka buvo palikta. tik vietoje kunigaikščių jas valdė Vytauto vietininkai. Vytauto sugriautą Ritersverderį jie bandė atstatyti. kai jo interesams būdavo patogu. tačiau valdyti jis valdė pats vienas: Jogaila be jo nieko negalėjo padaryti Lietuvoje. Ordino siūlomos taikos sąlygos buvo gana sunkios. einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę. bet po kelerių metų (pirmą kartą 1395 m.) Dusyk Vytauto apgautas. buvo padarytas laikinis susitarimas. Merkinę ir Ly­ dą. Ja Vytautas sutiko užllllti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio. 10. Tuo metu ordinui buvo jau sunkiau kariauti. J o ­ gaila niekuomet neketino atsisakyti nuo Lietuvos. Susitikimas buvo S a l y n e (sala Nrinune. kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. 1398 m. Ta proga reikia pasakyti. Salyno sutarties sudarymo motu Vytautas juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vie­ tininku. Šituo metu jam nebuvo jokios naudos rodyti nepaklusnumą Jogailai. nes tuo metu jis turėjo daug rūpesčių rytuose: tuomet buvo atsiradus proga paimti į savo valdžią visą Rusiją. bet net padėti Vytautui i ytuose. o kiek vėliau ko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas. jis jau buvo apsivylęs Lenkų karūna. ta­ čiau Vytautas niekuomet nesibaidė jokių sąlygų. jis tos priklausomybės nepaisydavo. be to. buvusi apie dabartinę Kulautuvą). Todėl žodžiais jis dėjosi esąs ištikimas Jogailos ir Lenkijos va­ salas ir išlikusiems sričių kunigaikščiams leido reikšti ištikimybės priesaikas Jogailai. kaltindami ordiną. o tada atsiims iš iM(lino. tai bent jo laukiamieji vaikai gaus tvirtą. ki­ tais metais ordino kariuomenė sudegino Gardiną. Jie galų gale pasiekė tai. todėl jam reikėjo turėti laisvas rankas vaka­ ruose. Tad jam teko ir visos buvusiųjų sritinių kunigaikščių pajamos ir ka­ riuomenė. jis noriai dėdavosi Jogailos vietininku (pavyrdžiui. Už tai • •oImas sutiko ne tik nepulti Lietuvos. Jogaila apie tą sutartį žinojo iš anksto. Vieną kartą ji net pareikalavo. ir visą pa­ ruoštą medžiagą jie nuplukdė į Ragainę. trečiais metais vokiečiai buvo užpuolę patį Vilnių. Jis tikėjosi. ir kairysis Šešupės krantas). Nuo pasirašymo vie­ ton ir sutartis vadinama Salyno sutartim.) ėmė tituluotis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. 120 llldi susitaikinęs su ordinu. Vytautas tokį reikalavimą 121 .

Naujas santykių sunormavimas su Lenkija (1401 m.palaikė įžeidimu. Kryžiuočiai irgi ėjo po jo vėliava (o kaip dar ne­ seniai tokie pat kryžiaus žygiai buvo ruošiami prieš Lietuvą!). ir šį kartą išbuvo Lietuvos valdžioje daugiau. Įsidėmėtina. Vytautui pasisekė atsiimti Smolenską tik po kelerių metų.). ir ji bijojo. Vytautas pažadėjo grąžinti jam sostą. Jadvyga buvo tikroji jungtis. bajori pasiprie­ šinimas jam buvo geras pretekstas atsisakyti nuo Jadv/gos rei­ kalavimo ir pačiam dėtis niekuo nekaltam. Tuojau buvo pradėta ruoštis dideliam žygiui. kaip 100 metų (iki 1514 m. Bet šiuo tarpu karo buvo išvengta ir su Maskva ir su Pskovu. Jai mirus. kuris dėl Smo­ lensko taip pat buvo bepradedąs karą. kur Vytautas vu. kad Lietuva nueisianti savais keliais. Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius. Pas Vytautą buvo atbėgęs baisaus Tamerlano išvytas iš savo valstybės totorių chanas T o c h t a m y š a s . nes būtų tekę sueiti į konfliktą su juo ir su Lenkija. dar tebekariaudamas su sritiniais ku­ nigaikščiais. nes tik jos vaikai tegalėjo tikėtis paveldėti sostą. todėl jam būtų buvę nenaudinga garsintis nepriklausomu nuo Jogailos. Jos metu Lietuvos bajorai triukš­ mingai apgarsino Vytautą savo karalium. ir grįžo se­ nasis Smolensko kunigaikštis Jurgis). kuris plačiai išgarsino Vytauto vardą. Jis pats iš to nepadarė jokių išvadų: viskas pasibaigė paprastu puotos epizodu. jis buvo tiek iškilęs. kuris liudija. simas aiškiau sunormuoti Vytauto būklę. nė kiek nesirūpindamas. kad tai buvo pir­ mas atsitikimas. kad jie esą laisvi ir kad niekuomet nemokėję ir nemokėsią Lenkijai duoklės. kad ir Lietuvos bajorija jautėsi esanti visiškai nepriklausoma ir savo valdovu laikė tik vieną Vytautą. Jis pranešė Jadvygos reikalavimą sukviestiesiems bajorams. kai buvo sutvarkyti reikalai su I . Pats Vytautas kartu su broliu Zigmantu vos išsigelbėjo. jis buvo paėmęs į savo valdžią Smolenską. Kiek savarankiškas jautėsi Vytautas. Lenkijoj buvo kilęs nepasitenkinimas per dideliu Vytauto savarankiškumu. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas Smolensko sukilimas. Per suvažiavimą ordino magistras buvo iškėlęs puotą. kada k r y ž i a u s ž y g i s p r i e š n e t i k ė ­ lius t o t o r i u s buvo v a d o v a u j a m a s L i e t u v o s v a l d o v o . Pirmučiausia nuo Vytauto atsimetė Smolenskas (jo vietininkas buvo užmuštas. Tai buvo labai stipri ir svarbioje vietoje stovinti tvirtovė. kad juridiškai buvo laikomas tik Jogai­ los vietininku. Vytautas susitiko su totoriais prie Vorsklos upės ir skau­ džiai pralaimėjo mūšį: žuvo trys ketvirčiai jo kariuomenės ir dau­ gybė kunigaikščių. kuri saugojo visas Padnieprės sritis. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė. Nelaimingas Vorsklos mūšis buvo di­ delis smūgis Vytauto rytų politikai. Smolenskas buvo vėl paimtas. jog Lietuvos bajorai jį vieną telaikė savo valdovu. Jis pats tuo tarpu tenkinosi faktiškąja savo galybe. Vytauto apgarsinimas Salyne Lietuvos karalium. Vytautas tam nesiprie123 . o Tochtamyšas už tai pažadėjo atsisakyti nuo Rusijos ir Vytautui dar suteikti pagalbos. kad. Kariuomenė buvo koncentruojama Kijeve. 11. pasinaudoję nakties tamsa. Tuojau buvo iškeltas klau. kad galėtų laisvai veikti rytuose. Smolenskas liko Lietuvos valdžioj. 12. kad iš atsikviestojo Jogailos neturėsianti jokios naudos. ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto 122 lygio. Suruošus naują didelį žygį (1405 m. Vytautas nusiuntė Jadvygai neigiamą atsakymą. parodo jau viena tik Salyno sutartis.enkija ir padaryta nauja taika su ordinu (1404 m. ir pagaliau visa didžiulė lltllija ištraukė į totorių kraštus.). Jis dar turėjo didelių planų. Bet jau pats faktas rodo.) Vytautas tam padarė Salyno sutartį su ordinu. Bet Salyne įvyko dar vienas faktas. Jogaila liko lyg svetimas Lenkijai. Jis norėjo dar palaukti. Dabar Vytautui atsirado naujų gražių per­ spektyvų. Kaip tiktai per pat Vytauto žygį prieš totorius mirė Jogailos žmona Jadvyga (gimusi jų duktė mirė kelios valandos dar prieš motiną). Be to. Dėl Smolensko jis buvo susikirtęs su savo žentu. Čia. Užtat dėl jos paskui ilgą laiką negalėjo būti pastovios taikos su Maskva. visi atsakė pasipiktinimo audra ir pareiškė. tačiau buvo išvengta karo. jungusi Jogailą su Lenkų karalyste. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.).). dar tebebūdamas Jogailos vietininku.) vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. Maskvos kuni­ gaikščiu Vosylium.

kad neatsisako Žemaičių. o kas ne. (iki Dubysos). Vytautas su tuo sutiko. Žemaičiai vėl buvo atiduoti ordinui. bet Vytautas su Jogaila linko taikintis. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuj e-Jogailos dokumentas yra žu­ vęs. Vytautui remiant ordiną. norėdamas pašalinti Vytautą ir jo vietoje pastatyti Švitrigailą. uždraudė ordinui pulti krikščioniškąją Lietuvą. popie­ žius 1403 m. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net iš­ vežti į Pavyslį. nes tikėjosi vėliau viską pakeisti. Jogailai ir Vytautui pasiskundus. 1401 m. Tačiau ordinas vis nepajėgdavo jų užimti. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Po Salyno sutarties žemaičiai taip pat nepasidavė geruoju: juos teko jėga pavergti. Ir užėmęs kraštą ordinas galėjo laikytis tiktai pilyse. Lietuvos ir Lenkų bajorai. remdamasis Salyno su­ tartim reikalavo. Lenkų karaliams. Pabėg­ damas į ordiną. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių. Ordino valdžia buvo labai žiauri.kur jis duotas. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo. Tada ordinas ėmė reikalauti. nebebuvo vilties išsivaduoti.). Atsta­ tęs Kauno ir kitas ordino pasieny sugriautas pilis. Tada ordinas nusprendė pa­ remti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą. Jau 1407 m. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. jis ir dabar prisipažino gavęs Lietuvą iš Jogailos. Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gy­ vulius. Kai tik jo reikalai pagerėjo. Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių. kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti J o ­ gailai ir jo įpėdiniams. keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. buvo labai sunku. skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos. Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pa­ vergti nepasiduodančius Žemaičius.tad nežinia. o tuo tarpu tas jam nieko nekliudė. ir bruzdėjimas ėjo atviryn.šino. Tatai jam vėliau labai pravertė. Todėl 1404 m. Ordi­ nas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. nes. Toliau turėjo būti jau viena bendra valstybė. ordinas pradėjo karą. R a c i o n ž e (Lenkijoje) buvo padaryta nauja taika su ordinu. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais. O nustatyti. Tuo būdu dalis žemaičių buvo pri­ viliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis. Pirmą kartą Žemaičiai bu­ vo atiduoti ordinui Jogailos dar 1382 m. į tai nebūtų atsižvelgęs. siaubdama kraštą. buvo pa­ siektas naujas susitarimas. kaip įkaitai. 125 . Vytautui buvo svarbu turėti laisvas rankas atsimctusiam Smolenskui atgauti. ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Sunormavęs santykius su Lenkija. Vytautas irgi atiduodavo jam Žemaičius (1384 ir 1390 m. Bet Vytautas rėmė ordiną tik tol. Ordinas. J o ­ gaila. jis pradėjo 124 raginti žemaičius keltis pas jį. ir Vytautas tei­ sinosi. Po ilgų derybų. Kai šis apsiėmė laikytis Salyno sutarties. Bijodamas sukilimo. 13. jis tuo­ jau parodė. Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). maistą ir kūrė ūkius. bet sutartyje buvo įrašytas vienas Vytau­ tui labai naudingas nuostatas. kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. kol turėjo kitų svarbių reikalų. Iš savo pusės Lenkų ba­ jorai pasižadėjo. Tuo būdu Lietuvos savarankišku­ mas buvo paskelbtas tik laikinis — iki gyvos Vytauto galvos. Juo buvo patvirtintas Vytauto sava­ rankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu. kad jis parėmė žemaičius. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams. kurs buvo patvirtintas 4 atskirais do­ kumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas. Or­ dinas. bet nieko nelaimėjusi grįžo. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. jis tuojau sumažino savo draugiškumą ordinui. — kad jis galėsiąs pasiimti iš Že­ maičių 250 gyventojų. kovos. 1401—1404 m. kas Žemaičiuose buvo laisvas. bet kartu bu­ vo garantuota. kad mirus Jogailai nerinksią naujo karaliaus be lietuvių ir be Vytauto žinios. žinoma. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai. Todėl šis susitarimas yra vadinamas V i l n i a u s R a d o m o s u s i t a r i m u . bet tuo tarpu neketino jos grąžinti. kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. Jo kariuomenė buvo pasiekusi net Vilnių. Vytauto kovos su ordinu dėl Žemaičių Žemaičių būtis ordino valdžioje.lenkų bajorai savo dokumentą su­ rašė Radome. Žemaičių sukilimas 1409 m.

bet jie buvo menkiau apginkluoti. Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Červinsku (prie Vyslos). pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. buvo išvargusi.. jau nebesislėpdamas. Mū­ šio laimėjimo nuopelnas. Vytautas pats dar laikėsi nuošaliai. tačiau nedrįso pulti. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks. audra ir di­ delis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. Mūšis įvyko ordino žemėje. Ordinas nesiskubino į Žemaičius. Jogaila. Bet viskas išėjo kitaip. Ordi­ nas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėm su­ sijungti. ir jis. kad pirmieji pultų sąjungininkai. Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovičių. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. Norėdami sulaikyti ordinui pagalbą iš Va­ karų. o krikš­ čionybe visai nesirūpinąs.000 karių. o lenkai kairėje. ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. Nuostolis dėl pairusių derybų buvo didelis: sąjunga su savo tikslų siekiančiu Zigmantu negalėjo būti naudinga Lietuvai. Ordinas savo rėžtu išsiuntinėjo raštus. liepos 15 d. Surinkę savo jė­ gas ir prisisamdę Vakaruose daug karių. Jogaila su Vytau­ tu apkaltino Vaclovą šališkumu ir. siuntė jai javų. bet pirmučiausia puolė Lenkiją (1409 m. nes būtų tekę kautis miške. imperatoriaus Vaclovo brolį Zigmantą. Jono (birželio 24 d.000 karių. pirmučiausia priklauso Vy­ tautui. Tuo tarpu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške. todėl jisai buvo ir t i k r a s i s m ū š i o v a d a s . išklausė net kelias mišias paeiliui. Iš Lenkijos jo kariuomenė buvo išvyta. lie­ tuviai buvo dešinėje. keisdamas pavargstančius arklius. Paliaubų metu susitarta pavesti ginčą išspręsti imperatoriui Vaclovui. ir ne­ trukus buvo padarytos vienerių metų paliaubos. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila. buvo sudegintos visos kryžiuočių pilys. Po to karas su ordinu jau buvo ne­ beišvengiamas. Tada ne metas buvo pyktis su Lenkija dėl tuščio karaliaus titulo. jie abudu išsiuntinėjo po visą Europą skundus. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie 12. kaltindamas Vytautą su Jogaila. norėdamas ją užgrobti. ypač čekų. kad šie apgavikiškai remia pagonis žemaičius. Bet Jogaila pareiškė. Lietuvoje buvo nederlius. Tanenbergo mūšis 1410 m. šv.). bet jo pasiųsti bajorai veikė kartu su žemaičiais. ėmė ruoštis dideliam žygiui. ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame di­ džiame Tanenbergo mūšyje. o Vytau­ tas. Kitais me­ tais. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15—20. kad jis eisiąs iš­ vien su Vytautu. į ordino pusę patrauktas. ragindamas nesislapstyti krūmuose. jis visai nesirūpinęs jų krikštu. norėdamas išardyti abiejų pus­ brolių vienybę. 14. Tais pačiais 1409 m. norė­ damas padėti Lietuvai. Viskas buvo daroma taip slaptai. o lietuvių kariuomenę — pats Vytautas. 127 . ir 1409 m. kad jis puoląs Lietuvą. Ordino kariai nekantravo. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko sau­ goti pilių nuo Lietuvos. penkerius metus valdydamas Že­ maičius. Jogaila. kad jam teks kariauti su vienu Vytautu. kurs apsaugojo juos nuo audros. Vaclovas pripažino jam Že­ maičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino. o kitas paliko Pamary saugoti nuo Len­ kų. bet tas. nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. Ordinas iš pradžių manė. 126 Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka. pasiūlė atvykusiam pas jį Vytautui karūnuotis Lietuvos karalium. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du plikus kardus. nestatęs bažnyčių ir t. tarp T a n e n b e r g o i r G r i u n v a l d o . pra­ dėjus nuo Skirsnemunės. kaltindami ordiną. kad ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos.ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų.). su keliais palydovais skra­ jojo tarp kariuomenės eilių. atėjusi vėliau.t. specialios sargybos saugomas. Jie bandė patraukti į savo pusę Vengrų karalių. tad Vytautas atmetė Zigmanto pasiūly­ mą. Pasiruošimas karui. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. Ordinas prisikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuome­ nės iš vakarų Europos. o jie patys buvo išvyti iš Žemaičių. be abejo. Jie norėjo. ir liepos 15 d. kad. duodamas paskutinius įsakymus. Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pir­ mininkas. Ordino kariuomenė. vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė.

bet. magistras didžiausias savo rinktines jė­ gas — sunkiai šarvuotą kavaleriją. Jiems 128 i upaudus. netrukus su savo kariuomene grįžo namo. bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus. o visi kiti luvo kovos lauke arba bigdami iš jo. ypač nepasisekė dėl to. Prasidėjus mūšiui. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. ta' I M I ir ji buvo sumušta. [is greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams. nieko daugiau nesitikėjo gauti. dėl gerai nežinomų priežasčių. Ordinas buvo įsitikin. Jam pasitraukus. davė ženklą jį pradėti. Be vy­ prie Tanenbergo. o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. i s patsai magistras 1 I I i i c h a s v o n J u n} \ I I I g e n a s i r daugybė rittrių. stovykloje buvo rasta daugybė pančių belaisviams sukaustyti. Vytauto ra­ ginamas. pagaliau sėdo ant arklio ir. Jogaila ilgai delsė. totorių dažnai vartojamas.) Tą pačią dieną po mūšio nei lietuviai nei lenkai toli nesivijo kryžiuočių. kad Vytautas. Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų. išjojęs ant kalvos stebėti mūšio. norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo ei­ les. Bet jie ati­ t e k o patiems vokiečiams. ir sąjungininkams nebepasisekė paimti Marijenburgo. Sąjungininkų kariuomenė tik po kelių dienų teišsirengė Marijenburgo link. Mūšio įkaršty atsi­ rado ir pasitraukę dešiniojo sparno lietuviai. Karo pabaiga ir Torno taika (1411 m.bet greičiau pradėti mūšį. turėjo atsitraukti ir Jogaila.inksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. antrąsias kariuomenės eiles. no ir valgymų. taktinis manevras). Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. Greičiausiai. kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę. jie bus tyčia pasitraukę. kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams ge­ rai pažįstamas. 9 129 .kryžiuočių tar11| I Llo panika — jų eilės i iluko. Mūšio vietoje krito lietuvio ietim per' H . be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto). par. metė prieš lietuvius. nes patsai. y. I u invos Istorija.lepusi už gurguolių. Liko tik eilių vidu­ rys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai. I Ik maži kryžiuočių likui i i fcpaspruko. 15. Visa • M i t i n g o j i jo stovykla ati­ Magistro Ulricho v. nes reikėjo pasilsėti. Jungingeno paminklas t e k o nugalėtojams. Dalis kariuome|)| dar bandė gintis. • mūšį laimėsiąs ir iš «• . Tuo tarpu ordino Vtdovybę paėmęs komtūras H e n r i k a s v o n P l a u e n a s suskubo surinkti jėgų. t.

kad jis tikėjosi Lietuvos likimą vėliau išspręsti. 130 I > Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės C. tačiau jau ne­ begalėjo grobti Lietuvos žemių.Nors jis dar liko gana stiprus. grą­ žino kai kurias žemes Lenkijai ir iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos atsisakė nuo Žemaičių. nes. turėdamas daug rūpesčių Lietuvoje. Kai Lenkijoje po Jad­ vygos mirties pašlijo Jogailos būklė. Tik po 11 metų ir po keleto naujų karų ordinas visiškai išsižadėjo Žemaičių. Lietuvai ir Lenkijai. o su dviem valdovais krikščionim. ir Jogaila savo vietininku paskyrė brolį Skirgai­ lą (iiūr. pabūgę jo sava­ rankiškumo. nes nei jis nei Jogaila dar neturėjo jokių įpėdinių. jis ir visi l unigaikščiai pasižadėjo. labai greit iškilęs. tai byla dėl jų dar ilgai tęsėsi. palaidojo mirusį prezidentą maršalą Hindenburgą. Kaip ji turės būti valdoma. Bet kadangi nei Vytautas nei Jogaila niekad neketino išsižadėti Žemaičių. Tada atsirado vadinamieji Vilniaus ir Radomo aktai (žiūr. kad Lietuva bus su Lenkija sujungta u paties Jogailos valdoma. nenorėjo nei patsai su lenkais pyktis nei padaryti keblumo Jogailai. Vytautui daug patogiau buvo dėl ramybės nusileisti. jau nebegalima buvo išgauti iš popiežiaus kryžiaus žygio paskelbimo. susitarimas nė kiek nekliudė Vytautui tęsti savo 131 . pagaliau buvo pasirašyta taika. ir pagaliau jos likimas nuėjo visai kita linkme. Vokiečiai šitą skaudų savo tautai smūgį tebejaučia dar ir da­ bar.) Lietuvos Lenkijos santykiai iki Horodlės akto keitėsi net Melą kartų. tęsdama kalavijuočių tradiciją. Tanenbergo laimėjimo reikšmė. Livoniškė šaka. sukėlęs bajorus ir kunigaikščius. tad jisai buvo ir tik­ rasis nugalėtojas. bet 1411 m. t. Vytautas vadovavo pačiam mūšiui. kas bus jam mirus.). Jais Vytauto savarankiškumas buvo patvirtintas. jam mirus. Pirmiausia. kad iš Krokuvos negalima valdyti Lietuvos. O kai Skirgaila nepajėgė tvarkyti Lietu­ vos ir kai Vytautas. Bet per visą Vytauto viešpatavimo laiką jis dar tebebuvo gana stipri pajėga. negu turėjo Skirgaila ir. kad Lietuva. jie būtų ėję dar toliau. apie tai jis mažai tegalvojo. tačiau tu­ rėjo ir savo krašto magistrą. Vėliau pasirodė. pavyzdžiui. ir visi žinojo. Jis gavo dar pla­ tesnes teises. kuri taip triukšmingai veržėsi į rytus. O laimėta buvo daugiausia lietuvių. Ordinui ji buvo palyginti leng­ va: jis turėjo sumokėti 100. Ir dabar jie toje vietoje daro visokias iškilmes. bet ir platūs slavų kraštai.Dar kiek laiko karas tęsėsi tarp ordino ir Lenkų. tada IKįbuvo numatyta. pasidarė vUiškai savarankišku valdovu. Po šio mūšio ji ėmė dar labiau tolti nuo Prūsų ordino. nepaten­ kintus lenkų kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus. o Vytautas po nelaimingo Vorsklos mūšio atsidūrė keblioje politinėje painiavoje. kai Jogaila išėjo į Lenkiją. bet ir skaudaus pralaimėjimo (prieš 500 me­ tų) vieta. Todėl vėlesniojo valstybės likimo klau­ simas daugiau rūpėjo ne jiems. atsirado nesutarimų ir jo viduje. 123 psl. o XVI amžiuje jis visai išnyko. pastatė paminklą. o patiems kraštams.000 kapų skatikų karo išlaidų. Pagaliau.). kuris ir be to jau nesugy­ veno su lenkais ir net buvo žadėjęs grįžti į Lietuvą. Šis 1401 m. 108—109 psl. kad ir klausė to paties didžiojo magistro. Tanenbergo mūšyje ordino jė­ gos buvo sunaikintos. ji turėjo atitekti Jogailai ar jo įpėdiniams. pradėjo kovą. Lenkų karaliams. jis pats buvo pripažintas visos Lietuvos valdovu. Po šito pralaimėjimo ordinas nebegalėjo atsilaikyti prieš sujungtas lietuvių ir lenkų jėgas ir po truputį ėmė silpnėti.). aktai (1413 m. tačiau šitas pralaimėjimas visoms jų pastangoms pastatė ne­ peržengiamą sieną. Vokiečiai lyg pasijuto atkeršiję rytams už aną skaudų smūgį tik po 500 metų. Tą karą suruošė du lietuviai — Jogaila su Vytautu. nenorėdamas dar labiau paaštrinti santykių su Lenkija. nors ten yra ne vien laimėjimo. y. Todėl kai maršalas Hindenburgas nelabai toli nuo tos vietos (Tanenbergo) didžiojo karo metu sumušė rusų armiją ir tuo nulėmė viso fronto likimą. — vokiečiai ir tą mūšį pavadino Tanenbergo mū­ šiu. Niekas nebeskubėjo jo gelbėti. juo labiau. Vytautas su šitokiais lenkų reikalavimais tada sutiko. Šitas didysis mūšis sutriuškino viso germaniškojo pa­ saulio bangą. kaip kad. Pavergę Že­ maičius ir užėmę visą Pabaltijį. Jogaila savo vietininku pastatė Vytautą. Tada lenkai. turės gyvuoti tik iki gyvos jo galvos. kaip atskira valstybė. kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis. jis sutiko iš naujo sunormuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. po katastrofiško Durbės mūšio (1260 m. į krašto gi­ lumą. visada varė atskirą politiką Todėl ji nedalyvavo net Tanenbergo mūšyje. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą pasaulį. Tanenbergo mūšis nebeleido susijungti abiem ordino šakom. bet kartu buvo nustatyta. ėmė reikalauti iš naujo sunormuoti Vytauto ir Lie­ tuvos santykius su Jogaila bei Lenkija. tai. Tuo laimėjimu buvo išgelbėtos ne tik likusios nepavergtos lietuvių žemės. turėjo ir šiaip savotiškų skirtumų ir.

Sąjunga su Lenkija Lietuvai bu­ vo dar reikalinga. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais tik ku­ nigaikščiai turėjo reikšmę valstybės gyvenime. vadindamas ją pagoniška. kad Lietuva tebesanti pagoniška ir kad Lenkų karalius Jogaila remias pagonis. bet užtat jie sugalvojo naujų ryšių. Kartu buvo su­ tarta parodyti pasauliui. o jo valdiniai. kad abidvi valstybės esančios sujungtos ir suda­ rančios vieną valstybę. o iš kitos pusės. Lygiai taip pat lenkai pasižadėjo nerinkti sau karaliaus be lietuvių ir be jų valdovo žinios. tai buvo lenkų sumanyta gudry­ bė Lietuvos bajorams priartinti prie savęs. Bet kadangi buvo du valdovai. ten pabrėžta. tarp Lenkios ir ordino grėsė karas. buvo pradėję reikšti nepasi­ tenkinimą. Visa tai buvo sutarta bendrame Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir bajorų suvažiavime Horodlėje. Lenkų bajorai turėjo daug didesnes teises. Be to. tuo pat metu ordinas visur Europoje skelbė. skelbiąs me­ lą. kelis sykius pakartotų pasižadėjimo raštų. kad aktų įžangoj kalbama apie Lietuvos sujungimą su Lenkija. Horodlės suvažiavimas ir jo aktai. Mirė Katalikų bajorams suteiktos privilegijos. kuriais pasižadėjo laikytis 1401-jų metų sutarties. Vytautas vis dėlto neketino nutraukti santykių su Jogaila ir Lenkija. jis elgėsi visiškai savarankiškai. kuri tokia pat turinti likti ir po Vytauto mirties. ir tuo būdu pririšti juos prie savęs. buvo reikalingos tam. todėl ir bajorų reikšmė ėmė augti. negu Lietuvos bajorai. kaip kad anksčiau prisiekdavo Jogailai. nes byla su ordinu nepasibaigė net tada. Kadangi jie neįstengė pa­ traukti į savo pusę valdovo. Kai lenkai. o niekur nekalbama apie Vytauto priklausomybę Jogailai. Be to. ir turint savo atskirą valdovą. Jogai­ los privilegijose paskelbtuosius dėsnius. kad ją matytų ordinas. Tuo būdu Lietuvoje tebuvo tik vienas valdovas — Vytautas. Bet nuo Kęstu­ čio laikų prasidėjusiose kovose dėl sosto kunigaikščiai turėjo remtis viso krašto visuomene. kurią Lietuva turi duoti Lenkijai ir Lenkija Lietuvai. Tuo būdu tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytas sąjungos. kurs vis dar nenorėjo atsisakyti nuo Žemaičių. nuo to laiko visais 133 . kai jis buvo sumuštas Tanenbergo laukuose. kad jie niekuomet nebenorėtų skirtis nuo Lenkijos. Be abejo. kad pabrėžtų Lietuvos katalikiškumą. Todėl buvo sutarta dar kartą visam pasauliui viešai pareikšti. nepaisydamas šitų. Todėl ir išėjo. kad Lietuva esanti amžinai surišta su Lenkija. — iš vienos pusės. Buvo paskelbta. L i e t u v o s b a j o r a i Vytauto laikais jau buvo įgiję di­ delę reikšmę. ir jie visi jam prisiekė taip pat. kad Lietuva turės savo atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. bet kartu patvirtintas Lietuvos fak­ tiškai jau pasiektas visiškas savarankiškumas. kaip atskira valstybė. kurie visas teises Lietu­ voje duoda tiktai katalikams. Tam tikslui Lietuvos valstybė turėjo būti perorganizuota Lenkijos pavyzdžiu ir iškilę Lietuvos bajorai 132 jo būti surišti su Lenkų bajorais. tiktai apie pa­ ramą. Ypač tai buvo norima pabrėžti ordinui. tad ryžosi patraukti nors bajorus. jis iš visų dar likusių sritinių kunigaikštėlių pareikalavo sau ištikimy­ bės priesaikos. 'Suvažiavimo nutarimai buvo surašyti trijuose do­ kumentuose: vienas bendras dokumentas buvo Jogailos ir Vy­ tauto ir po vieną dokumentą abiejų valstybių bajorų. kurie turėjo neleisti Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. Tam tikslui buvo nutarta dar kartą pakartoti jau 1387 m. k a d L i e t u v a i r L e n k i j a e s a n č i o s n e p e r s k i r i a m o s . Pripažintas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Patraukęs į savo pusę daugelį Lenkų ponų ir geruoju sugyven­ damas su Jogaila. padaryti savo bičiu­ liais. o ne priklausomybės ryšys. Len­ kai sutiko patenkinti lietuvių reikalavimą. Ta sąjun­ ga buvo brėžte pabrėžta. Įsigalėjęs ir pasidaręs tikru Lietuvos valdovu. bet tik su Lenkų karaliaus žinia.politikos. dėdamiesi jų užtarėjais prieš valdovus. jis įgijo didelę įtaką net pačioj Lenkijoj. kad Lietuva esanti k a t a l i k i š k a s k r a š t a s ir kad ordinas. Ordinas ir jį rėmiąs imperatorius Zigmantas troško atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. Tačiau. kad Lietuva galės išsirinkti sau atskirą valdovą ir po Vytauto mirties. Kunigaikščiai pasidarė nebe Jogailos. L i e t u v o s ir L e n k i j o s v a l s t y b i n i a i santy­ k i a i Horodlės aktais buvo sunormuoti ta prasme. o toliau visuose aktuose Lietuva traktuojama. pabūgę jo savarankiškumo. ten net karalius buvo nuo jų priklausomas. jis vėl davė naujus raštus. Todėl jie sumanė pa­ remti ir Lietuvos bajorus. Todėl šis susitarimas jam išėjo net į nau­ dą. 1413 m. kai Vytautas panaikino visas didžią­ sias sritines kunigaikštystes ir vietoje kunigaikščių ėmė skirti sa­ vo vietininkus iš bajorų tarpo. tai liko vis tiek dvi valstybės. Ypač jų reikšmė išaugo. Atskiros Lietuvos valstybės iškilimas garantuotas ir po Vytauto mirties.

tačiau iki X V I amžiaus jų dau­ giau neatsirado. ant riterių vartojamųjų ginklų. vadinamas lenkiškuoju seniūno vardu. (žiūr. 1413 m. Toji privilegija lietė tik jų asmens ir turto valdymo • laisves. todėl visos kitos sritys ir toliau buvo valdomos vietininkų. lenkų paprastai va­ dinami unijų aktais. Tik iš oro'no atgautuose Žemaičiuose jau nuo 1411 metų buvo Vytauto ski. Norėdami priartinti prie savęs Lie­ tuvos bajorus. 1398 m. 134 Lenkiškųjų herbų suteikimas Lietuvos bajorams. kad vi­ sos steigiamos valstybės urėdų vietos bus duodamos tik ba­ jorams katalikams. jau ir tatai buvo atmesta. kaip jos santykiaus. buvo tik patvirtintos jų asmens ir turto valdymo teisės. Unijos klausimas. Vartojusieji vienodą herbą buvo laikomi giminėmis. Visi Jogailos bei Vytauto laikais sudarytieji aktai. k o k s b u v o L e n k i j o j . kuris jas suvedė į uniją tiktai po 150 metų (1569 m. Dėl to jis vis daugiau su jais skaitėsi. Krėvos sutartis tikrai turėjo būti unijos pra­ džia. vadindamus herbais. kad unija turėsianti prasidėti po Vytauto mirties. Todėl Horodlės aktai turėjo nepaprastą reikšmę: jie padėjo pamatus Lietuvos bajorams sulenkėti. Bajorų pritari­ mas jam buvo taip pat reikalingas ir siekiant savarankiškumo. 122 psl. Taip antai. buvo garantuota. Bet iš tikro toks jiems duotas pavadinimas yra neteisingas. Pirmąsias teises bajorams dokumentaliai patvirtino Jogaila 1387 m. buvo patvirtinta savarankiškoji Lietuvos valstybė. Tačiau šiuo kartu jau buvo n u s p r ę s t a į k u r t i L i e ­ tuvoje t o k į pat krašto" v a l d o m ą j į aparatą. Krėvos ak­ tas buvo patvirtintas vienų kunigaikščių. Tačiau Vytauto laikais sudarant svarbesniuosius aktus dalyvauja jau nebe kunigaikščiai. Pirmieji tokie vaivadų ir kaštelionų urėdai buvo įsteigti Vilniuje ir Trakuose. Seniau visos svarbesnio­ sios sutartys buvo sudaromos didžiojo kunigaikščio drauge su broliais ir kitais sritiniais kunigaikščiais. 1385 m. 1401 m. Horodlėje buvo nutarta Lietuvos bajorams suteikti lenkiškus herbus. kiek jis su jais skaitėsi. T u o laiku visur Europoje ankštieji visuomenės sluoksniai jau vartojo tam tikrus giminių ženklus. o buvo tik paliktos Jogailos teisės Lietuvai ir padėti pagrindai artimam Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui. b e to. nes Jogaila ten pasižadėjo kartu valdyti abidvi valstybes (unija juk yra tada. Taigi bajorai dalyvavo ir sutarčių sudaryme. jie vėliau buvo vadinami seniūnais). bet daž­ niausiai juos vartodavo įvairių dokumentų antspauduose. ir vėliau visi sričių vietininkai įgavo tą pat lenkiškąjį vaivadų vardą (buvo dar vietininkų didžiojo kunigaikščio dvaruose. T a i buvo vadinamoji adoptacija (t. Netrukus prasidėjęs Vytauto valdy­ mas išardė sugalvotą uniją. O tokie. Lietuvos bajorai anksčiau savo antspauduose taip pat vartodavo tam tikrus ženklus. 1401 m. kurios per kelis šimtus metų visiškai susivienodino. Ir Horodlės aktais jiems nebuvo duota jokių naujų teisių dalyvauti valstybės gyvenime. Tuo būdu lenkiškus herbus gavo 47 Vytauto parinktosios Lietuvos bajorų šeimos. Jie būdavo vaizduojami ant gy­ venamųjų namų sienų. Bet pats Krėvos aktas dar nebuvo tikras unijos aktas. kokią kad turėjo Vakaruose. 112 psl. tačiau tie ženklai jiems neturėjo tokios prasmės.). bet bajorai. kaip tos abidvi valstybės bus valdomos. ir buvo atstatyta visiškai nepriklausoma Lietuvos valstybė. nes jame nebuvo pa­ sakyta. y. Tačiau jiems nebuvo suteikta jokių teisių valstybės reikalų sprendime: tuose reikaluose jie galėjo daly­ vauti tik tiek. Todėl jie visada palaikė Vytautą ir. Tad ir čia įsivyravo mada teikti savo giminės herbą svetimiesiems. jie tu­ rėjo gauti tam tikrų teisių krašto valdyme ir karo atveju turėjo vadovauti savo vaivadijos bajorams. Salyne jį paskelbė net savo karalium (žiūr. 135 . Lietuvos ir Lenkijos bajorams suartinti. lenkų pavyzdžiu naujai įvesti. urėdai turėjo būti v a i v a d o s ir k a š t e l i o n a . kuriomis jie jau seniai naudo­ josi. i . Horodlės aktais b u v o p a t v i r ­ tinta savarankiška V y t a u t o sukurtoji valstyb ė. normuoją Lietuvos ir Lenkijos santykius. didžiuodamiesi savo valdovu.).svarbesniais reikalais jis ėmė tartis su bajorais. tačiau tuo pat metu dar buvo numatyta.tas vietininkas. lenkai pasiryžo jiems duoti savo herbus. kai kelias valstybes valdo vienas valdovas). bet kartu buvo padėti pamatai suartėti abiejų valstybių ir visuomenių santvarkoms. nors tarp jų ir nebūdavo kraujo giminystės. tai buvo tik unijos programa. pavyzdžiui. Lietuvos bajorai atskiru aktu patvirtino sutartį su Lenkais ir pasižadėjo jos laikytis (žiūr.). Bet iš tiki> nei vaivados nei Žemaičių seniūnas nuo didesniųjų sričių vietininkų niekuo nesiskyrė.). Tai buvo luominė giminystė. kiek jiems leido valdovo malonė. 123 —4 psl. Horodlės aktų reikšmė. Aukštesniojo vakarų Eu­ ropos luomo tradicijos jau buvo žinomos Lenkijoj. herbą gavęs svetimasis buvo priimamas giminės nariu). Buvo nu­ matyta ir daugiau jų įsteigti.

kurs gerai mokėjo ir lietuviškai. Ir Žemaičiuose pirmieji kunigai buvo lenkai. ištirti jų būklės ir suorganizuoti ten vyskupystę.) Krikštas. apvažiavęs ginčijamąsias Žemaičių sritis. kad ordino ir Žemai­ čių siena būtų Nemunas. Vytautas su Jogaila tuojau ėmė galvoti ir apie jų krikštą. Greta tokių ordino apibūdinimų. Norėdamas suda­ ryti palankesnį sau įspūdį. Jų valdžioje. tačiau formaliai krikštas buvo atliktas. Luokėje. Konstancoje (Šveicarijoje. jog visų rytuose (Pskovo ir D. arba. o Ne­ muno žemupy — dar didelis plotas dešiniojoj Nemuno pusėj ir Klaipėda. jie įteikė savo skundą. Apie kryžiuočių valdymo laikus jie. pakrikštydino pirmuosius būrius. jie turėtų vadintis užtvara ieškantiesiems išganymo. Tą rodo. Štai Makros sprendimo žodžiai dėl Klaipėdos: „Kartu mes ran­ dame.) abi pusės buvo susitarusios pasiduoti imperatoriaus Zigmanto atstovo. Nei ma­ gistras nei ordinas nieko priešingo negalėjo įrodyti". jie atėmė mums laisvę. o ne ordinui. ir politikos sumetimais jau buvo galima sakyti. Pažiūrėkime. buvo pakrikštyti tiktai Aukštai­ čiai. Tie pasiuntiniai tris mėBtlius dirbo Žemaičiuose ir įšventino pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Jogailos 1387 m. Tačiau Vytautas reikalavo. ilgame skunde žemaičiai dar daugybe kitų pavyzdžių pailiustravo ordino žiaurumus. Jogaila ir Vytautas laimėjo. kad tiek Veliuona. Kelmėje. Vėliau jis buvo Vilniaus vyskupu ir pasižymėjo. kad jam būtų palikta visa Panemunė iki Veliuonos. todėl krikščionių mokslo tiesas turėjo aiškinti žemaičiams net patys valdovai. kurie patys turėjo pareikšti suvažia­ vimui skundą dėl ordino puolimų ir žiaurumų. kad ir tada dar ne­ buvo lietuviškai mokančių dvasininkų. B e n e d i k t o M a k r o s . Per Torno taiką Žemaičiai buvo pripa­ žinti Lietuvai iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos. Raseiniuose. o visam krašte — 8 parapijines bažnyčias (Vi­ duklėje. vogti ir užmušinėti. ir todėl turinčios likti Lietuvai (Veliuona tuo metu buvo jau Vy­ tauto. kad jis nebegalėtų Europai skardentis nešąs Žemaičiams krikščiony­ bę. Aišku. kai Lietuva ginčijosi su ordinu dėl Žemaičių pri­ klausomybės. teisingiau tariant. tiek Klaipėda esančios pastatytos Žemaičių krašte. Žemaičių krikšto panaudojimas prieš ordiną Konstancoje. kad ir tas faktas. skurdžiai misti su savo žmonomis ir vaikučiais. Po Torno taikos atgavę Žemaičius. tai reikėjo skubėti juos pakrikštyti. tarp kitko. Iš ilgo kryžiuočių ir lietu­ vių ginčo Konstancoje. Vyskupystės centru buvo padaryti V a r n i a i . Tas. Pasirodė. pavyz­ džiui. nusprendė. Ten. Prasidėjo ilga byla. turėjo būti sprendžiama ir Žemaičių byla. buvo Lietuvos vokietis. Kražiuose ir Veliuonoje). priešingai. Vieną metą (1412— 1413 m. Suprantama. Jie krikštydino neilgai. prie Reino upės) buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos Kovos dėl sienos. Vys­ kupystė buvo vadinama Žemaičių. kaip didelis Lietuvos patriotas. arba Medininkų.) ir vyskupystės įkūrimas (1417-1421 m. Kadangi ordinas neketino atsisakyti nuo Žemaičių. 18. gimęs Lietuvoje. .. tarp kitko. mums būtų reikėję elgetauti. šau­ kiančių dangaus keršto. Užėmę jų žemes. Vyskupystė galutinai buvo įkur­ ta ir apdovanota žemėmis 1417—1421 m. kuriuos jau seniai yra nukariavę. Vytautas su Jogaila patys atvyko į Že­ maičius ir. Tuo pat metu ir Lenkija ginčijosi su ordinu dėl savo sienų. šitoks žemaičių krikščionių pareiškimas turėjo išeiti ordinui į ne­ naudą.. Arioga­ loje. kuriame nurodė daugybę ordino nusikaltimų. kur eis siena tarp Žemaičių ir ordino.17.. Naugardo žemėse) gyvenančių katalikų globa buvo pavesta jiems. Kaltinėnuose. vos vieną savaitę. jie laiko juos sunkioje vergovėje ir varo prie sunkių dar­ bų". sprendimui. Vakaruose susidarė labai neigiamas įspū­ dis apie ordiną. Vytautas nusiuntė į Konstancą 60 krikštytų žemaičių bajorų. tačiau nebuvo nustatyta. 1415 m. kad Klaipėdos pilis yra pastatyta Žemaičių žemėje. 136 Žemaičių vyskupystės įkūrimas. kad negalėjo būti daug pakrikštyta. jų prie­ spaudoje. Žemaičiu krikštas (1413 m. kad žemaičiai esą krikščio­ nys (iš tikro krikščionybę ten įvedė tiktai vėliau suorganizuotoji Bažnyčia). nes Varniai buvo Medininkais vadinamoje Žemaičių srityje. Mes stebimės. Bet pirmasis jų vyskupas Motiejus. Tam tikslui 1413 m. palikdami mums tik mažus laukelius. Tuo pat metu suvažiavimas pavedė Vilniaus vyskupui Pttrui ir Lvovo vyskupui Jonui nuvykti į Žemaičius. 137 . kad tie (ordino) broliai dar drįso save vadinti krikščionybės durimis. kaip jie išmokė tikėjimo tuos. keliose vietose sunaikinę pagoniškas šventoves. Tuo metu. Vytautas ten pastatė katedrą. Ordinas reika­ lavo. o Klaipėda — ordino). šiaip pareiškė: „Jie atėmė musų žemes.

H u s o . Kadangi jam. Čekų karalius Vaclovas. jis buvo pripažintas atkakliu eretiku. jis bijojo sueiti į konfliktą su popiežium ir visu katalikiškuoju pasauliu. pabijojęs susidėti su eretikais. Tačiau suvažiavi­ mas sienos klausimo nesprendė. tik retkarčiais politinių sumeti­ mų buvo verčiamas gyventi su juo geruoju.) įvy­ kusiame Bažnyčios suvažiavime Konstancoje. ten buvo įsigalėję Čekų Itažnyčios reformatoriaus. sujungę savo kariuomenes. 1422 m. o Vytau­ tas nutarė už tai atkeršyti Zigmantui. Zigmantas davė geležinį raštą. Po tėvo mirties imperatorium tapo Zigmanto brolis. Pats negalėdamas vykti į Čekus. ordinas paskelbė. tada jam liko tiktai vieni Čekai. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir į atvirą kovą nestojo. ir todėl čekai nenorėjo pripažinti jo savo karalium. Jau vien dėl to Zigmantas negalėjo turėti geros akies Jogailai. nenorėjo ir. Užtat likusi didžioji Žemaičių dalis buvo pripažinta Lietuvai nebe iki gy­ vos Vytauto ir Jogailos galvos. ji buvo padaryta netoli M e l n o e ž e r o . Marija. Tuo bū­ du ir Bažnyčia surišo Žemaičius su Lietuva. anų laikų įstatymais. Tas išbuvo Čekijos valdovu net kelerius metus. kariuomenės sto­ vykloje. kurs betgi 1400 m. jį atšaukė. prašydamas panaikinti sprendimą. Jogaila su Vytautu paskelbė ordinui karą ir. tai jis atrodė tikrasis Huso mirties kaltininkas. Jogaila. Po to ordinas tikėjosi laimėsiąs bylą tuo metu (1414—1418 m. tačiau daugumas lenkų jo. norė­ damas patenkinti ordino pusėje stovinčią Vokietijos visuomenę. kokia ji buvo iki mums atgaunant Klaipėdos kraštą. todėl. ir jos tėvo Liudviko buvo skiriamas Lenkijos karalium. Tačiau šito sprendimo nepripažino Jogaila su Vytautu. iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. buvo pašalintas nuo sosto. mirus Vaclovui. kol Vy­ tautas. pasiūlytąjį sostą priėmė. šalininkai. kad jis jų neapvilsiąs.) ir Žemaičių ginčo pabaiga Diplomatinė kova dėl Žemaičių ir kai kurių Lenkijos sričių ėjo visą laiką. Užnemunėje ji buvo nustatyta maždaug to­ kia. Byla dėl Žemaičių dar nepasibaigė Konstancoje. Pagaliau 1422 m. Bet tas jam vis nesisekė. buvo sudegintas. neišsižadėjęs savo mokslo. Melno taika (1422 m. at­ sisakė nuo sosto: mat. 1419 m. pasiuntė ten su ka­ riuomene savo vietininką — Jogailos brolio Kaributo sūnų. Imperatoriaus Zigmanto sprendimas. bet čekai tam pasipriešino. kad klausimą išspręstų imperatorius Zigmantas. kokia yra dabartinė mūsų siena su Vokietija. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo sūnus to paties Karolio IV. 139 . Vytautas. Lietuvių ir lenkų kariuo­ menės nusiaubė visą kraštą. Jie pradėjo karą su Zigmantu ir į sostą pakvietė Jogailą su Vytautu. pripažinę sostą Jadvygai. kuri vėliau ėjo tarp Rusijos ir Vo­ kietijos. kurie negalėjo dovanoti Zigmantui dėl Huso mirties. ta­ čiau pasmerktojo vėliau nebegynė. Zig­ mantą. Pagaliau Vytautas su Jogaila sutiko. kad nebepripažįstąs Makros teisėju. Kai Jogaila vedė Jadvygą. norėdamas atkeršyti Zigmantui už neteisingą Vroclavo sprendimą. Bylos metu kelis sykius buvo net prasidėjęs karas tarp ordino ir Lietuvos bei Lenkijos. Vadinasi. Suvažiavimas pavedė Vy­ tautui ir Jogailai išplatinti Žemaičiuose krikščionybę. vis dėlto Vytautas neatgavo Klaipėdos krašto ir nepasiekė Nemuno žemupio. Eretikas Husas buvo pašauktas į Konstancos bažnytinio suvažiavimo teismą. Jogaila tuojau kreipėsi į popiežių. kaip vokiečio. Ga­ vęs žmonos Marijos paveldėtą Vengrų sostą. Tas buvo padaryta imperijos ku­ nigaikščių suvažiavime V r o c l a v e (Breslau) 1420 m. kuris Algirdui su Kęstučiu buvo siūlęs krikštytis. Ja Lietuvos siena su ordinu buvo nustatyta ir ilgus am­ žius išliko maždaug ta pati. vykstančiam į Konstancą. 19. Kadangi Vengrija su kaimyne Lenkija turėjo daug priešybių. 1411 m. todėl jie tikėjosi. 136—7 psl. imperatorium pasidarė Zigmantas. nes jis esąs Vytauto papirktas. visais kitais klausimais ordi­ nas ten pralaimėjo (žiūr. Jis nutarė tiktai gintis pilyse.). tai Zigmantas visą laiką rūpinosi susilpninti Lenkiją ir atskirti ją nuo Lietuvos. Jis turėjo ir šalininkų Lenkijoj. panoro gauti ir Čekų 138 sostą.Sulaukęs tokio sprendimo. susitaikinęs su imperatorium Zigmantu. Vytautas priima Čekų sostą. jis varė labai ne­ draugišką Jogailai politiką. Šia taika buvo galutinai išspręstas ginčijamų teritorijų klau­ simas. bet amžinai. Mat. rugsėjo 27 d. Bet imperatorius. kuris. Kadangi jų santykiai su Zigmantu buvo geri. o Žemaičiuose — tokia. Taigi kad ir daug padėjo pastangų. Pagaliau magistras paprašė taikos. sutuokė ją su Jogaila. pripažino Žemaičius ordinui. Zigmantas buvo susižadėjęs su vyresniąja jos seseria.

1413 m. paimtų Tanenbergo mūšyje. su kuriuo jam taip pat ne kartą buvo tekę susidurti.Melno taika buvo baigtos ilgai ėjusios Lietuvos kovos su vokiečių ordinu. Bai­ gęs ilgą bylą su ordinu dėl Žemaičių. kad mirė jo žentas.). vadinamoje Salynu. tas pilis pastatęs p r i e š v o k i e č i u s . kad jis nori amžinai ją prijungti prie Lietuvos. Žygiai j rusų kraštus Vytauto gyvenimo pabaigoj. Kai atvyko Makra. Nuo pat Melno taikos jis jau ėmė galvoti apie žygį į Pskovą. iki gyvos jo galvos turinti tekti Lietuvai (visiems.9mAičius Vytautas kryžiuočius laikė atėjūnais grobikais. nes t o s ž e m ė s k i t a d o s p r i k l a u s i u s i o s L i e t u v a i". visos žemės. Tada maršal­ ka užsiminė apie Veliuoną ir apie Vytauto norus atsiimti dar dau­ giau žemių. Bet Žemaičiai visada vadinosi lietuviais. Bet kadangi ?. Maskvos kunigaikštis Vosylius.000 rublių kon­ tribucija (anais laikais tai buvo milžiniška suma). tačiau įgijo didelę įtaką totorių tarpe. bet jaunučio Maskvos kunigaikš141 . — Mielas valdove. pasitenkindamas 1. Vytautas tuojau išžygiavo į Maskvą. o d a b a r n o r i ir m u s iš m ii s ų ž e m ė s i š v a r y t i . Nemuno saloje. vadinamoji Mažoji Lietuva. Dėl tos pačios tautinės vienybės mes į savo n i n l .—kol gyvas. Kas mums nepriklauso. baigdamas laišką imperatoriui. tačiau Vytautas nutraukė pasikalbėjimą. Tomo sutartim. — ir aš reikalausiu jų iki pat Osos. O Vytauto bajorai tam agentui pareiškę: „Mūsų kunigaikštis t u r i a t s i i m t i K a r a l i a u č i ų .. žinoma. ir kiekviena iš jo valstybių nuėjo visai skirtingais keliais. reikėjo gerai atminti. Į jo valdžią nebuvo pakliuvę tiktai Pskovas su Naugardu ir Maskva. o juk tai yra mūsų senelių ir prosenelių palikimas. kunigaikštis Vytautas.Žemaičiai visada buvo ir tebėra ta pati l. esantį aukštesnėj vietoj.. to n e v e r t i n u nė aš. sausio mėn. tai tas kraštas lietuviškai ii v. Makrai tarpininkaujant. 20. Visa tai buvo pa­ siekta ramiu diplomatijos keliu. Vytautui teko visą savo dėmesį kreipti į vakarus. Jis čia šiaip rašo: „Žemaičius . su kuriais jis dar turįs daug reikalų. kur jis nurodo Vroclave 1420 m. nes visur čia kalbama ta pačia lietuvių kalba. buvo aišku. — atsakė jam supykęs Vytautas. Įdomus yra jo raštas ImpH'Atoriui Zigmantui. Vytautas supykęs atrėžė: — Maršalka. Prasidėjus kovoms NU kryžiuočių ordinu. niekad ne ncsivadino žemaičiais. Jei tas sprendimas nebus pakeistas. Jeigu Jūsų Karališkoji Dide­ nybė norėjo teisingai spręsti. n e s t a i y r a j o t ė v o n i j a". vis dėlto liko vokiečiams. negu Lietuva. nebflsiu Jūsų bičiuliui".pinničiai yra žemesnėj vietoj. įsei ne mums. kad k r y ž i u o £ i a i yra a t ė j ū n a i iš s v e t i m ų V o k i e t i j o s k r a š t u . Vadina Aukštaičiais. pagaliau net pasodino į ordos sostą Tochtamyšo sūnų Soldaną. kad p i k t u o j u iš m a ­ nęs dar n i e k a s n i e k o n e l a i m ė j o . kad jų valdovas. Po Melno taikos kryžiuočiai visiškai nustojo vilties sujungti abi savo dalis. 140 7. — atsakė maršalka. k a tl j i e u ž g r o b ė P r ū s u s . Vytautas susitiko su ordino maršalka derėtis dėl išpirkimo ordino belaisvių. jau buvo pa­ tekusios į Vytauto valdžią. kol jūs iš manęs tai atimsite. — Paskum ne be ironijos jis dar pri­ dūrė: — O kur yra ordino tėvų palikimas? Maršalka dar bandė įrodinėti. Vytautas vėl galėjo laisvai nukreipti savo dėmesį į rytus. Vytauto rytų politika jo gyvenimo pabaigoj Rytų būklė kovų su ordinu metu. o paskui į K a r a l i a u č i ų . mes to visai ne­ norėtumėm reikalauti. Ordinas jau nebepajėgė toliau kariauti. j neįrašome Žemaičių. Jie yra mano tėvų palikimas. Rytuose tuo metu jis laikėsi labai tvirtai. Dabar jis trauksiąs į Ragainę. charakterizuoją jo politiką ir jo asmenį. grasino Vytautas. ir niekas negali manęs priversti. tačiau diplomatiškumas jam neleido tada apie tai kal­ bėti). Vytautas tvirtino. O Jūsų Karališkoji I Hilcnybė tą žemę priteisė atiduoti. — mes tam turime labai gerų įrodomųjų dokumentų. dėl kurių dar Algirdas varžėsi su Maskva. tačiau vakarinė jų dalis. bet. Jūs norite man išplėšti mano tėvo palikimą ir atimti Veliuonos pilį. į kurį teišsiruošė vos 1426 m. nes taip lietuviškai yra vadinama že­ minu. o jų ginčijamus ir kitas žemes — savo tėvų palikimu. Iš Vytauto diplomatinės kovos su ordinu dėl Žemaičių sienos įsidėmėtini keli gražūs epizodai. Savo nusistatymo aš nekeičiu. Kitais metais atėjo žinia. Nors jisai ir pralaimėjo prie Vorsklos. O Žemaičiai Lietuvą — kraštą. kad Klaipėda esanti Žemai­ čių krašte ir. kad jie karo nenorį ir kad turį vilties geruoju įrodyti teises jiems priklausomoms žemėms. Kas manęs ne­ g e r b i a . Že­ maičiai nuo jo buvo apginti. — P r ū s a i yra taip pat mano p r o t ė v i ų žemė. dar turės ne viena galva nusiristi. nes toji žemė ir jos gyventojai yra t a • I t i L i e t u v a ir t i e p a t y s l i e t u v i a i .ulinamas Žemaičių kraštu. ordino maršalka pranešė magistrui šitokią savo agento žinią: „Jo aki­ vaizdoje (bajoras) Nigaila garsiai pranešė susirinkusiems pilyje ka­ riams.letuva. juo* ir dabar mes valdome.. Paties Pskvo jis nepaėmė. padaryto /Irmanto sprendimo neteisingumą.. Kai atgavęs Žemaičius Vytautas atstatė Veliuonos ir kitas pilis. tu labai gerai žinai.

Kaip tik tuo metu Konstancoje bu­ vo Bažnyčios suvažiavimas. Jis nebuvo linkęs nu­ traukti gerų santykių su Jogaila ir Lenkija net po Melno tai­ kos. Kaluga ir Riazanė. kurs ir pats buvo palankus bažnytinei unijai. 21. kad rusai neparinktų prie Maskvos. Tebebuvo me­ tropolitas Kijeve ir Vytauto laikais. Ilgo logailos ir Vytauto valdymo metu Lenkijoje išaugo nauja po­ litikų karta. Ne­ gaudami lygių teisių su katalikais. ir jis tuo metu teprijungė prie Lietuvos tik keletą kunigaikštysčių. Bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopel­ nu-. Bet pagaliau (1424 m. kad po Jogailos mirties nenutruktų Lietuvos ryšiai su Lenkija. Horodlės privilegija visos teisės valstybėje buvo pripažintos tik katalikams. Vy­ tautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. v c jokių vaisių. Vytautas.čio Vosyliaus II motina. Tada unijos reikalu daugiausia rūpinosi Švitrigaila. I .) Jogaila su ketvirtąja sa­ vo žmona susilaukė vieno. kur buvo jų Bažnyčios metropolitas. Buvo dar ir kitas motyvas siekti bažnytinės unijos. jungiančio rei­ kalo. grįžęs į Lietuvą. Naugardą. ir todėl nebega­ lėjo valdyti metropolijos. Pravoslavams ne­ galima buvo gauti net aukštesniųjų valstybės tarnybų. Vytautas suruošė paskutinį savo žygį į tolimąjį D. globėju. joje greta viena kitos atsirado dvi krikščionių Bažnyčios. Kad vals­ tybė neskiltų. i m a s . kad lenkai iš anksto pripažintų 143 . o vėliau ir 1413 m. Čia metropolitu tada buvo Kiprijonas. kuri ėmė reikšti nepasitenkinimą Lietuvos savaran­ kiškumu. CemII . kaip ir Vytautas. ir paskyrė juos pravoslavų kraštuose gyvenančių katalikų globėjais (žiūr. permaldavo Vytautą. 137 psl \ Unijos projektas vėl buvo iškilęs tik naujajam Bažnyčios suvažiavime Bazely. y. kovodainas ginklu ir diplomatija su ordinu. Tokiuo būdu dingo unijos projektas. kai nebebuvo bendro. Vy­ tautas susitaikino su Fotiju ir savo valstybės pravoslavams lei­ do pripažinti jį metropolitu.000 rublių kontribucijos. o vien kelionės žygis. Iš jo buvo paimta net 10. Jogailos re­ m i . Suva­ žiavimas nutarė nutraukti visus ryšius su Fotiju ir nauju Kijevo metropolitu išsirinko unijai pritariantį graiką vienuolį C e m142 I. atvykusi jo pa­ sitikti į Smolenską. Vytauto duktė Sofija. ir Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta l i k X V I amžiaus gale. dvasininkų ir kunigaikščių suvažiavimą Naugarduke.is negavo išrinkimo patvirtinimo. arba apie bažnytinę uniją. 22. Maskvos kunigaikščio. t. Kur tik Vytautas ėjo. Bet ir tada nepasisekė (vesti unijos. metropolitu buvo įšventintas graikas Fotijas. ten buvo sutinkamas su dovanomis ir skelbiamas globėju bei tėvu. Šis buvo visiškai priešingas Vytauto planams ir apsigyveno Maskvoje. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu. nes ten veikė Foti(u |taka. Be to. ir 1418 m. Todėl buvo pradėta galvoti apie abiejų krikščioniškųjų Bažnyčių su­ jungimą. Cemblakas net buvo ekskomunikuotas. kurios anksčiau svyravo tarp Maskvos ir Lietuvos. Jau pirmąja 1387 m. nes rusų kunigaikštėliai net ne­ išdrįso kariauti. mirė. kad pravosla­ vai pripažintų popiežiaus valdžią ir priimtų katalikų dogmas. 93 psl. Tam reikėjo. Bet kai jau nebebuvo bendros bylos su ordinu. derėtis dėl unijos. kai buvo baigta byla su ordinu. Jogailos privilegija. o vėliau ir kito sūnaus (jo 4-oji imona buvo Vytauto išpiršta ir jo dvare išaugusi lietuvaitė. Jogaila tuojau ėmė rūpintis. Tačiau ir pravoslaviškieji kraštai reikalavo sau lygių teisių. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas. Kadaise Algirdas. Bet nuvykęs į Konstantinopolį pas patriarchą. Alšėnų kunigaikštytė Zofija).). buvo bevaikis. Sugadino juos patys lenkai. Jie ėmė bijoti.i k ą. i r . pasiuntė ten Cemblaką su kitais pravoslavų dvasininI . nes senelis Jogaila. Šito žygio metu buvo pasiekta net Tula.1 . Tačiau derybos ėjo nesklandžiai ir nel . tie santykiai ėmė gesti. jis pats pasidarė savo vaikaičio. kai Vytautas jau buvo miręs. įkūrė Lietu­ vai atskirą metropoliją Kijeve (žiūr. Tada Vytautas sušaukė visų savo valstybės pravoslavų vysku­ pų. Jam mirus. Kai Cemblakas. Iš tikro tai buvo ne karas. bijodamas. Pagaliau 1428 m. reikėjo rasti išeitį — suvienodinti teises. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias Lietuvai tapus katalikiškai valstybei. pravoslavai galėjo linkti į Maskvą.

Tačiau visus pla­ nus išardė staiga iškilęs Vytauto sumanymas karūnuotis Lietu­ vos karalium. — kaip Jogailos priklausomas valdovas. Esą.jo sūnums sostą. Suvažiavimo šeimininkas. Stovi imperatorius Zigmantas. Jogaila tam pritarė. nepasitaręs su savo ponų taryba. atvyko daugybė Vytauto priklausomų rusų kunigaikščių. sutiko. esą. jis turėjo būti išspręstas vėliau. o taip pat ir jo vaikai. Karūnacijos byla 1430 m. kad turįs atšaukti sutikimą. Jogailos žmona Zofija ir Jogaila. kuriai vado­ vavo Lietuvos savarankiškumo priešas. Vytautas. į nieką neatsi­ žvelgdamas. Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiau­ siųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium. čia atvyko Maskvos. abudu sostus gaus Jogailos sūnūs. nuo jo į dešinę Vytautas su žmona Julijona. kad Jogailos laiške Lietu­ va buvo traktuojama. 10 145 . kad sutikimą davęs. pagaliau atvyko pats imperatorius Zigman­ tas. už tai išsireikalavę iš Jogailos sau privilegijų praplėtimo. popiežiaus legatas ir daugelio Vokietijos miestų ir kunigaikš­ čių atstovų. kaip ir mūsų (t. netektų Lietuvos. o ponai parašę. nes jis pats nemokąs skaityti. . kaip Lenkijos priklausoma valstybė. išdidę Lietuvos bajorai. lenkų ponai išvažiavo iš Lucko. Riazanės kunigaikščiai. Iš­ važiavo su jais ir Jogaila. Jame Jogaila rašo. ką norėję. ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar ne­ laisvais. nes tada Lie­ tuva. Lietuvos Istorija. Tiesa. Lenkų ponai įrodinėjo. Lenkų ponai prispyrė grįžusį į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karū­ nacijos. o Vy­ tautas. per savo delegaciją jis pareikalavo. galėtų po Vytauto sau išsirinkti kitą karalių. 1429 m. Bet toks pasiaiškinimas Vytauto ne­ patenkino. kad Jogaila atsakytų. vysk. turėjo progos parodyti savo vaišingumą. galėtų po Vytauto išsirinkti sau kitą karalių. Įsižeidęs jis nusprendė karūnuotis. kad.). kaip tik mūsų broliu. Lucke. Atrodė. (Dailininko Mackevičiaus paveikslas. esą. o ne tą. originalas — Karo Muziejuje). y. Tuo būdu Vytauto karūnacijos klau­ simas Lucke liko neišspręstas. Taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei bajorus laikome laisvais. Be paties Vytauto ir Jogailos. seniesiems valdovams mirus. Sumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. Jogaila atsakė labai nuolaidžiai: „Mūsų brolis yra lais­ vas. bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba. Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis Lucko suvažiavimas ir karūnacijos sumanymas. Jis buvo sušauktas Vytauto pily. Lenkijos) ponus. kurs laiško nuorašą tuojau nusiuntė Vytautui. ir mes jo nelaikome kitokiu. Vytauto ka144 Lucko suvažiavimas. Atšaukimas buvo laišku praneštas imperatoriui Zigman­ tui. Jogaila vėliau pasiaiškino. Kai Jogaila savo suti­ kimo vis dėlto neatšaukė. kad jo vardu Zigmantui nusiųsto laiško tu­ rinys jam nebuvęs žinomas. kad jau viskas bus gerai. o į kairę imperatoriaus žmona. . — taip bent svajojo lenkai. Tverės. Z b i g n e v a s O 1 e s n i c k i s. Dėl to iširo visi geri abiejų valdovų ir valstybių santykiai. turėjo įvykti valdovų suvažiavimas rytų Europos politikos klau­ simams apsvarstyti. Jam ir Lie­ tuvos bajorams buvo skaudžiausia. Šitas Jogailos atsakymas labai įžeidė Vytautą. ir lygiais su jais" . Be to. Lenkų bajorai. kaip ir mes. kad Vytauto karūnavi­ mas būtų priešingas Lietuvos ir Lenkijos sutartims. pasi­ taręs dabar matąs. kurį išsirinktų po Jogailos mirties lenkai. ir tuo būdu jis (Jogaila). 23. Lucko suvažiavimas (1429 m. Maža to. rūnacija galinti sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos.

s p a l i ų m ė n . kad rusai.. turėdamas 80 metų su viršum. kurie įrodinėja.Tačiau tas nieko nepadėjo. Didžiojo valdovo lavonas buvo laikomas 8 die­ nas gimtojoje pilyje. Susitrenkęs nebegalėjo toliau joti. kad jo ka­ po nė nebesą. kur jie galėtų būti. Yra žmonių net iš pačių lenkų. Lenkai dar visaip bandė sutrukdyti Vytauto sumanymą. Todėl jie suėmė imperatoriaus pasiuntinius. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai. o Jogaila davė savo sutikimą dėl karūnacijos. vis tiek karūnuosis. Tačiau tai tėra tik spė­ liojimas. altoriaus vietoje buvo pastačiusi marmurinį paminklą. Iš tikrųjų rusai visus likusius kapus išdraskė. kaip tik Jogailos sūnui. ruošėsi karūnuotis. kad Vytauto kapas kada nors bus surastas. Tik ne­ galėjo rasti Vytauto ir kitų valdovų kapų. padirbdino puikų grabą Vytauto kau­ lams sudėti.). drauge su jais žuvo ir valdovų kapų vietos paslaptis Jie neatrasti nė XVIII a. — surinkęs aukų. kapai. prašė Vytautą nors nesiskubinti ir buvo pasiūlę jam įteikti net Lenkų karūną (tuo būdu Jogailai būtų tekę atsisakyti nuo sosto). Tuomet iš katedros buvo išvežtos visos brangenybės ir paslėptos nuo rusų. O vis dėlto yra daug vilties. D. kad Vytautas. Vytauto įnirtis. atsigulė ir daugiau nebekėlė. rudenį į Vilnių atvyko Jogaila. Buvo paruoštos betgi ir Vytauto jėgos. paminklas Vilniaus katedroje. Malinauskas. bet 1655 m. Tada Zigmanto Augusto motina ka­ ralienė Bona. mirė jau senelis. nes tik karūnavęsis tega­ lįs nuplauti padarytą gėdą ir pasirodyti iš tikrųjų laisvas. paskui jis buvo pervežtas į Vilnių ir palaidotas katedros rūsyje. jų nesunaikintų. esą. Kai 1931 m. Beje.pralotų. Imperatorius tuojau pažadėjo nusiųsti jam karūną ki­ tais keliais. apdegė katedra. Nuvykęs į Trakus. Tačiau Vytautas viską atmetė. raitas jodamas su svečiais iš Vilniaus į Trakus. kiti susitrenkimą. Buvo jau paskirta nauja karū­ nacijos data. ir dabar jis saugomas Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijoje. Už­ sitęsusio karo metu mi­ rė vyskupas ir daugy IK. kad jis būsiąs rusų išplėštas 1655 m. Taip pat buvo paslėpti katedroje buvę valdovų kapai. ir kad Vytauto kaulai buvę išmėtyti kartu su daugybe kitų rūsy buvusių kaulų. Dabar Jogailai dar rei­ kėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą. ka­ tedrai sudegus. bet lenkai jiems neleidžia jo ieškoti. 147 . Vytauto kapas. kad po jo mirties Lie­ tuva neatiteks niekam kitam. kad Vytauto kapas dar turįs būti nepaliestas. Mirties priežastį vieni šaltiniai nurodo votį ant pe­ ties. Mykolo Arkangelo altorium. susitaręs šu imperatorium. — bu­ vo atrasti didžiojo ku­ nigaikščio Aleksandro ir Zigmanto Augusto žmonos. nebe per Lenkiją. ieškodami brangenybių. Jis jau paskyrė karūnaci­ jos terminą (rugsėjo 8 d. 1430 m. Bet lenkai buvo pasiryžę nieku būdu neleisti įvykdyti karūnacijos. kaulus išmėtė. po šv. Bet Vy­ tautas ponų susitarimo jau nebesulaukė: j i s m i r ė 1 4 3 0 m. Suvažiavusių į karūnaciją svečių akivaiz­ doje iškilmingai priimdamas Jogailą su palydovais. Vytauto D. bet Vytautas jos jau nebesulaukė. nes bijota. Tada lenkai pradėjo ginkluotis. Paaštrėjus ginčui dėl karūnacijos. nukrito nuo žirgo. Katedrą re­ montuoją lenkai sten­ giasi įtikinti. ir Vytautas su sve­ čiais jų nesulaukė. todėl važiavo žmonos vežime. Vytautas. Tačiau Vytautas net ir po to neketino nu­ sileisti. bet kai 1610 m. bet lenkai to grabo nepriėmė į katedrą. pabaigoj. 27 d. susikvietę svečių ir laukė imperatoriaus atsiunčiamos žadėtosios karūnos su karūnacijos dokumentais. altorius žuvo. perstatant katedrą. žuvo ir šis paminklas. tačiau Vytauto kapas tebėr nesurastas. jis nuvargo ir. yra lietuvių. katedros rūsy atsiradęs vanduo ėmė plauti jos pamatus ir ji buvo pra­ dėta remontuoti. ir jo kaulai bus padėti katedroje garbingoje vietoje. Jo pasiuntiniai pareiškė Jogailai ir lenkams. Barboros Rad­ vilaitės. kurs švenčiausiai tiki Vytauto kaulus tebesant ir kuris iš padavimo numano. 1530 m. Susitikę abudu pusbroliai tuo­ jau susitarė: Vytautas sutiko garantuoti. XVII amžiuje 146 kapitula ruošėsi atnaujinti paminklą. Vilnių užėmė ruNAI. kurie net nujaučia kapo vietą. jie buvo įmūryti į rūsio sienas.

rusiškai ir suprato totoriškai. Tačiau Vytautas. Vytautas čia tik nustatė tvirtą sieną ir užkirto kelią vo­ kiečių ekspansijai. tačiau ne­ norėjo nutraukti su jais ryšių: jam. ir. Valstybės pertvarkymas. lotyniškai. nurodinėjo. tačiau jo pastangas pakirto mirtis. O ta siena buvo maždaug tokia pat. ypač kovai su ordinu. taip ir tesie!" Sutvarkymas santykių su Lenkais. vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau. Nuo to savo tikslo jis jau buvo visiškai nebetoli. kaip Jogailos vietininkas.Vilniaus katedroje Vytauto kapo paminklo jau nebebuvo nuo 1610 m. išsprendusią tą bylą. grafas E. judrus. Tad santykių klausimas išbuvo ne­ judintas iki Vytauto gyvenimo galo. nes reikėjo likti ir savarankiškam ir bičiuliškai gyventi su Lenkais. vis dėlto Klaipėda su platoka vakarinių žemaičių juosta paliko ordinui. kai jis panoro Lietuvos savarankiškumą apdrausti karališkąja karūna. labai greit pasidarė tikruoju Lietuvos valdovu ir net įgijo Lenkuose įtakos. kokia bu­ vo ir Traidenio laikais. vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų visai nevartojo. kartu varė Europoje prieš ordiną karštą agi­ taciją. lenkai. Tas pa­ minklas tebėra dar ir dabar. Tačiau kad ir daug jis padėjo pa­ stangų. tai marmurinė lenta su atkartotu karalienės Bonos užrašu ir nauju prie­ rašu. Bet tas didelių savo jėgų ir dėmesio nukreipimas į rytus atitraukė jį nuo artimųjų tautiškosios Lietuvos uždavinių. Tik 1853 m. tuo metu buvęs Vilniuje ar Trakuose. bet jo rašto nėra likę nė žodžio. Todėl visi anksčiau ordino nukariauti lietuvių ir jų giminių kraštai ilgus amžius liko vokiečių valdžioje. temperamentin­ gas ir labai greitas savo veiksmuose. pavyzdžiui. Be atpalaidavimo Lietuvos iniO Lenkijos. kad jis daug dėmesio kreipė į rytus. Be lietuvių kalbos. kitas didelis Vytauto nuopelnas yra ordino nuga­ lėjimas. kartu paskum ilgai bylinėjosi su juo dėl sienos ir pagaliau kartu padarė Melno taiką. Tiškevičius toje vietoje. 149 . troš­ ko įsigalėti ir Lietuvoje. s u ­ darytą iš daugybės sritinių kunigaikštysčių. kaip jūs nuspręsite. Labai sunkiomis sąlygomis jis paėmė valdžią. Vy­ tautas mokėjo laviruoti. Vytauto išorinė išvaizda yra žinoma: jis buvo nedidelio ūgio. buvo svarbi sąjunga. jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos. Mokėjo jis ir rašyti. Jo nuopel­ nai valstybei yra nepaprastai dideli. Vytautas dabar nebepabūgo sueiti su jais į atvirą kovą ir nė neketino išsižadėti karūnos. Pagaliau abudu sujungtomis sa­ vo valstybių pajėgomis sutriuškino ordino galybę ties Tanenbergu. nes visi laiš­ kai anais laikais buvo rašomi sekretorių. po Tanenbergo laimėjimo jau niekas jam to nebepriminė. dar mokėjo vokiškai. Vokiečių pavojaus pašalinimas. T i k tada. 24. Kartu jie krikštydino Lietuvą. vie­ no ginčo su ordinu metu Lenkų ponai Jogailai su Vytautu pa­ sakė: „Jūs abudu esate mūsų valdovai. Tik čia jis jau veikė kartu su Jogaila. Vytautas mokėjo paša­ linti visą lenkų įtaką Lietuvos valstybės valdyme. ir lenkai jam drįso priminti priklauso­ mybę tik jo valdymo pradžioje. tokio įpėdinio Vytautas neturėjo. Čia jam reikėjo didelio sugebėjimo ir politiško takto. turėjo sutikti su įvykusiu faktu. Pats Jogaila. kur turėjo būti senasis šv. Mykolo altorius. nieko nesi­ klausę. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai Asmuo. Kaip valstybės vyras. gaisro. jis yra pats žymusis iš visų Lietuvos valdovų. Viršum jo buvo pakabintas senas Vytauto portretas.t. smulkių veido bruožų. paskelbė savo valdovu Švitrigailą. paėmęs Lietuvą valdyti. Deja. Jis r a d o L i e t u v ą . suvaržę savo karalių namie. ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties. Vytautas apgy­ nė nuo vokiečių puolimo Žemaičius ir pirmas tvirtai juos pri­ jungė prie Lietuvos valstybės. Labai dideli Vytauto nuopelnai buvo ir valstybės vidaus tvarkyme. pastatė naują paminklą. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lie­ tuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. Per Jogailą Lietuva bu­ vo surišta su Lenkija. Vytautui čia nepavyko dėl to. svajodamas užimti visą Rusiją. kurie Lietuvą laikė jų priklausoma. Lietuviškąją Klaipėdą mes atga­ vome tik sukūrę naują nepriklausomąją Lietuvą. kad dėl jo puolimų Lietuva nega­ lėjusi anksčiau krikštytis ir t. ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta. mat. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį. lenkai 148 pakėlė didžiausią triukšmą. ir vėlesni didieji Lietuvos kunigaikščiai visais atžvilgiais jį laikė sau pavyzdžiu. Buvo santūrus valgyme. kad ordinas grobuoniškais tikslais kariaująs NU krikščioniškąja Lietuva. tik jis vienas tėra vadinamas Didžiuoju. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek Mitvirtėjo.

V. Bet tai nenuostabu: visi tie raštai (kronikos) buvo rašomi dažniausiai mal­ dingų vienuolių. Aišku. gyveno savotišką gyvenimą. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų j krikščioniškuosius 1. Tik. Be to. vienintelis skirtumas. Šiaipjau navo kultūra ji buvo lygi su visais savo kaimynais. bet tuo būdu silpnino tautos jėgas. Prasi­ dėjo glaudūs prekybos ryšiai su Vakarais. pripasakodavo vienuoliams kronikininI i m s apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų. kad juose Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu. nuo Europos atskirta ir jos ujama Lietuva tapo krikš­ čioniška valstybe. negalėdavo stebinti Europos riterių. tai mes dabar lirai matome iš archeologinių iškasenų. tolesni politiniai įvykiai jai sutrukdė tinkamai plėtotis ir stiprėti. Lietuvą liečiančius raštus. kokiuos vartojo jos kaimynai ir visa Europa. Juo­ dąją jūrą. kad lietuviai var­ tojo tokiuos pat ginklus ir tokiuos pat įrankius. arba su diplomatine misija arba šnipinėjimo tikslu. karingieji lietuviai patys ieškojo naujų že­ mių ir naujų jėgų rytuose. kad ji nebuvo krikščioniška. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių". be nbcjo. negalėjo žavėti svetimšalių. kas jiems būdavo nesuprantama ir nepaprasta: šventuosius miškus. Tai geriausias tautos atsparumo ir neišsenkančios energijos liudijimas. buvo tik tas. kurie tuomet apie Lie­ tuvą rašydavo. Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas Skaitydami senuosius. lygi su visomis kitomis. Bet užtat kiek lietuviai parodė suma­ numo. o kartu patarnauti ir krikš­ čionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą. Pa­ goniškoji.o p a l i k o ją vieningą. Ano meto Lietuva savo kultūra. Karai su visos Europos remiamu vokiečių ordinu iš tikro sutrukdė normalią Lietuvos gyvenimo raidą. Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas. sulaikė kūrybinį darbą. įstojo į pasaulio valstybių tarpą. negalėdama perdirbti visos visuomenės. Bet tatai krašto kultūros lygio. joje nebuvo galingų ikmens pilių. turėjo pati persidirbti. matome. Todėl ir kronikos lietuvius paprastai vadina įvairiais žeminamais vardais: laukiniais. Jo valdoma Lietuva. tad jie ir negalėjo jo priimti. svetimuose rusų kraštuose. neturėdama tinkamo vado. jie čia pastebėdavo daug to. nusėtas medinėmis pilaitėmis. deja. puolančius Lietuvą. jie tik būdavo girdėję apie ją iš kitų. kurių buvo pilna vidurinėje Europoje. Ten nuklydo ir dingo daugelis energingiausių tautos sūnų. Tada ui'huvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo. sutrukdė kultūros kilimą. Bet geriausias lietuvių kaltūros rodiklis yra jų nu­ veiktieji darbai. žinoma. J e i l i e t u v i a i b ū t ų b u v ę b a r b a r a i . vyko mokytis į Europos universitetus. o tai tik todėl. t. Tiesa. o kad nebuvo krikščionys. barbarišku kraštu. lietuviai sekė net naujuosius Euro­ pos išradimus. ir jos vidaus kultūra ne­ galėjo kilti reikiamu greičiu. dažniausiai jos visai nebūdavo matę. žinoma. kurios ištikdavo riterius. valstybinės išminties ir energijos! Juk pasiekti Volgą. šėtono tarnais ir t. grįžę iš tokių žygių. o jie vis dėlto atsilaikė. Jie turėjo savotišką kultūrą. v i e n o d i d ž i o j o kuni­ g a i k š č i o v a l d o m ą . kuriems tekdavo būti Lietuvoje arba karo žy­ gio metu. ži­ noma. jie svajojo sukurti pasaulinę galybę. Kurdami didingą valstybę. surusėjo daugelis Lie­ tuvos kunigaikščių ir bajorų. Visa tai tūlam maldingam ir prietaringam viduramžių krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis. norė­ damas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisi­ vilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis. ir Lietuva žymiai praturtėjo. Vilnius pasidarė didelis rytų Europos miestas. apie jos gyventojų nežmoniškumą. su ja jau visur buvo skaitomasi. Europa juos už tai iškoneveikė ir per 150 m. Lietuvos žmonės pradėjo šviestis. jų nuomonė. tuose užimtuose rusų plotuose jų sau­ jelė. dar nelemia. kurie buvo papratę savo kraštuose ant aukštų uolinių kalnų matyti galingas akmens pilis. nustojo daugelio žemių ir. vakarų Europoje sklei­ džiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius. kurs skyrė Lietuvą nuo kaimynų. Tačiau tie. bendradarbiaudama su Lenkija pasidavė jos kultūrinei įtakai. negalėjo būti palanki lietuviams. amži­ nąsias ugnis. bet vėliau ėmė silpnėti. Be to. susidurdami su lietuviais. Be to. — ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose. eikvo­ dami jas plačiuose. jie ne­ būtų galėję ir nuo ordino apsiginti. be to. n e b ū t ų s u k ū r ę t o k i o s g a l i n g o s v a l s t y b ė s . tuo jis. Iš tikro. kad 150 illrriai. Žo­ džiu. Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai. kad čia nebuvo uolinių kalnų. — čia buvo ne jų vienų kaltė: ordinas jiems atnešė kryžių ant kardo. keistus dievų vardus. kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai.ruošė prieš juos žygius. K e l e t ą d e š i m t m e č i ų ji dar v i e n o d a i laikėsi. 151 . tolimąją Galiciją ir iš ten suskubti grįžti į Nemuno pa­ krantes atremti ordino puolimų — reikėjo ir ištvermės ir energijos. keistas tikybines apeigas. rodančių. Tai buvo savotiškas Lietuvos skriaudimas. Be to. Bet Lietuva iš tikrųjų nebuvo laukinė.

savo taktiką. buvo kitoniška. tiek krikščioniškoms. o jų arkliai būdavo puošiami žalvariniais papuošalais. Bet kadangi visus metalinius daiktus lietuviams tekdavo pirktis arba grobtis iš užsienio. kryžiuočiai jas pirmą kartą pavartojo prieš lietuvius Kęstučio laikais. kaip karių ir gamtos tauta. jie turėjo puikių karo vadų. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą Rašto vartojimo pradžia. taip pat patranko­ mis griovė jų pilis. buvo pasidirbęs akmenų svai­ domąją mašiną. Lietuvių žygiai būdavo gerai organizuoti.). Pagrin­ dinis raitelio ginklas buvo kardas. jie greit perimdavo naujuosius priešų ginklus.. kurs. Arkliai buvo balnojami tokiais pat balnais ir taip pat žabojami. turinčios tokią aiškią politikos liniją. Apsileidusi miškinė tauta nebūtų galėjusi sukurti tokios galingos valsty­ bės. 85 psl. nenugalimais. Į karo žygius lietuviai jodavo raiti ir dideliais būriais. o Gediminas. Todėl kai į karą išeidavo visi vyrai. su kirviais ir t. raiteliai turėjo pentinus. Senoji Lietuva sukūrė savo galin­ gą valstybę. . kuri buvo sudaroma iš tų pačių apylinkės žmonių. Pavyzdžiui. nepraėjo nė metų. Nestigo Lietuvoje nė gerų d i p l o m a t ų . pasidirb­ davo specialias mašinas — taranus. Jie buvo veiklesni ir karingesni už visus savo kaimynus. Bet dar geriau Lietuva paži­ no Rytus. Jų ginklai buvo panašūs į visos Europos karių ginklus. tačiau tas jos vertės nemažina. ir ne kartą ordinas gaudavo iš popiežiaus įspėjimų. kad visa tai nėra barbarų pažymiai. pasinaudoti aplinkinių valstybių sunkumais ir be vargo paimti jas į savo valdžią. taip gražiai sugeban­ čios palenkti savo naudai visas kaimynijoj iškylančias problemas. kuri. tai. nesudariusi savo rašto. net būdavo ekskomunikuojamas. Algirdas ir Vytautas buvo tiesiog nepaprasti diplomatai: jie sugebėjo kovoti net su didžiai įsigudrinusia ir poros šimtmečių praktikos turinčia ordino diplomatija. apgulęs Daugpilio pilį. 30. čia jai buvo žinomi visi tarptautiniai santykiai. kaip ir Vakaruose. skirtinga nuo krikščioniškųjų Vakarų kultūros. todėl galėdavo pasiekti labai tolimus kraštus. iš kurių būdavo galima nusileisti į apgultąją pilį. visi slėpdavosi miškų tanku­ mynuose. kaip apie narsius karius. . 3. jie visgi kartais sugebėdavo pakirs­ ti visos Europos pasitikėjimą ordinu. miške. Visose pilyse nuolat budėjo pasikeisdama tam tikra įgula. prisikirtę medžių. pilna jų buvo ir visam krašte (jų liekanų gausu Lietuvoj—tai gražūs piliakalniai). Tad pagoniškoji Lietuva turėjo turėti gana aukštą kultūrą. O Livonijos ordino kronikininkas Henrikas (va­ dinamas Henriku Latviu) šiaip juos apibūdina: „Lietuviai tuose kraštuose viešpatavo visoms tautoms. . Be to. Būdami pagonys. be abejo. o ne vien turtingesnieji bajorai. kaip kad bėga kiškiai nuo medžiotojų" . tačiau. Kitą kartą lietuvių kariuomenė per vieną naktį pasidirbo tiltą ir perėjo plačią Dauguvos upę. dažnai išeidavo kovoti ir su paprastomis medžio buožėmis. tačiau nė tokiuo būdu negalėdavo ištrūkti iš lietuvių. kad turėjo sekti vakarų Europos gyvenimą ir pažinti jos santykius. X I I I amžiuje kaimynių tautų kronikos rašo apie juos. Kryžiuočių ordino kronikininkas Dusburgas vadina juos kietasprandžiais. Palikę savo namus. Iš savo gamtos turtų jie maitinosi. Diplomatiškų ga­ bumų parodė jau Mindaugas. Tuo būdu priešas niekad negalėdavo iš netyčių užklupti pilies ir jos lengvai iš­ griauti. patrankų jau turėjo ir Kęstutis. Traidenis. kad Lietuva visai nebuvo uždara Europai. tai ne visi jų turėdavo. Tas jau rodo. Taigi lietuvių karo technika buvo gana aukšta. atsilygindamas kryžiuočiams. Vakaruose išradus pa152 liaukas. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis Lietuviai istorijos arenoje pasirodė. Be to. Prie sienų pristumdavo aukš­ tus bokštus. todėl jis mums mažai ir te153 . Tik todėl reikale ji sugebėdavo čia rasti sau sąjungininkų. |oinis buvo nusėtas visas ordino pasienis.2. tuomet jų dalies apginklas būdavo daug prastesnis: paprasti ūkininkai. Savo kraštui ginti lietuviai statėsi p i l i s (žiūr.t. o karu reiškė savo valstybinę veiklą. Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose . nepaliko mums ra­ šytinių savo gyvenimo paminklų. Pilims griauti čia pat. Aišku. tiek pagoniškoms. ne­ galėdami įsigyti visų brangiųjų ginklų. Ir nuo mažo lietuvių skaičiaus rusai bėgo per miškus ir sodžius. žinoma. galvai ir krūtinei pridengti — geležiniai šarvai. su mediniais iešmais gele­ žiniais smaigaliais. Lietuviai turėjo susidarę ir savo kariavimo būdą. prity­ rusiais kariais. Jei ji diplomatiš­ kai laimėdavo.

Ypač skirtingai ji ėmė plėtotis Lietuvoj. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke. kai nuo X I V amžiaus pa­ baigos ji pasidarė valstybine rašto kalba. kai ja buvo rašoma daugumas raštų ne tik valstybės. Lietuviai visai ne­ liesdavo rastosios rusų kraštuose valstybinės ir socialinės san­ tvarkos. kad joje neįsigalėjo pravoslavija. kad. kuri buvo kilusi Bulgarijoj. kurie prisigerdavo rusiškosios kultūros. ta kalba buvo pradėtos rašyti jų tikybinės knygos. Slavų rašto kalba Lietuvoje. Žinoma. Kid ano meto Lietuva būtų buvusi aprusėjusi. Ji buvo vartojama visose pravoslaviškose slavų tautose ir romaniškoj Rumunijoj. o ypač gudų kalbų įtakoje. po krikšto jie labai greit virto katalikais. rašė apie ją dažniausiai tik iš kitų pasakojimų ir labai dažnai dar tyčia ją juodindavo. bebendraudami su savo priešais katalikais. Kaip Europos vakaruose buvo rašoma lotyniškai. įsivedė buvusius rusiškuose kraštuose urėdus. tad dažnai ji yra vadinama gudų rašto kalba. užėmę tokiuos didelius rusų plotus. Kad Lietuva iš tikro nebuvo surusė­ jusi. arba tik­ rąją Lietuvą. atsirado vienuolių misijonierių. Žmonėms neateidavo nė į galvą. kad į rusiškuosius kraštus nusikeldavo dalis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų. Ką apie jį žinome. geriausiai rodo tas faktas. Bet šiaipjau Lietuva nesurusėjo. Nuo pat Mindaugo laikų Lie­ tuvos valstybei teko dideli rusų žemės plotai. Net pats didžiojo kunigaikščio titulas yra skolintas iš rusų. Pravoslavai. Čia lietuviai su­ sidūrė su senomis valstybėmis. Ta pačia religinių raštų kalba buvo pradėti rašyti ir kiti raštai. kaip kad paskutiniais laikais bandė įrodinėti rusai. Nuo to meto į Lie­ tuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė. vėl kitokia buvo kitur. priklausiusiomis rytų apeigų Bažnyčiai. kad galėtų rašyti ir IIVO šnekamąja kalba. Kiekviena iš jų gy­ veno skirtingą gyvenimą. Visa valstybė tautiniu ir tikybiniu atžvilgiu dalijosi į dvi dalis: į lietuviškąją pagoniškąją. kai būdavo koks reikalas su Rytais. ir į rusiškąją pravoslaviškąją. būdavo rašoma rytų slavų var­ tojamąja rašto kalba. Lietuvoje ji plėtojosi labiausiai ukrainiečių. Tas jau rodo. vėliau pramintai pravoslavų Bažnyčia.žinomas. bet ir Bažnyčios reikalams. žinoma. Visi lietuviai iki pat krikšto išliko pagonys. Ir iš tikro lietuviai pasiskolino iš rusų kai kurias valdymo for­ mas. Tačiau ir ji buvo visai savotiška — niekas gyvas ja nekalbėjo. Kiekvienoj valstybėj ji plėtojosi skirtingai. kito­ kia buvo Maskvos kunigaikštystėje. Bet nei vakarų Europa nebuvo lotyniška nei Lietuvn nebuvo slaviška ar rusiška. Lietuvos valdžiai patekusieji rusų kraštai. kaip kad buvo parašytos pirmosios knygos. Tikrojoje Lietuvoje pravoslavais buvo tik į ją atsikėlę rusai. Viduramžiuose beveik visur pasauly rašto kalba skyrėsi nuo šnekamosios tau( I I N kalbos. Pravoslavais virto tik tie. bijodami iškreipti savo tikėjimo tiesas. tėvūnai (tijun) ir kt. Pirmieji Lietuvos raštai buvo įvairūs laiškai į užsienį ir sutartys su svetimomis valstybėmis. prasidėję prekybos santykiai 155 . Valstybėje vidaus reikalams raštas nebuvo vartojamas net iki X I V amžiaus pabaigos. Kai būdavo koks reikalas su Vakarais. O kai valstybės gyvenime pradėjo vartoti raštą. lietuviai buvo gana gerai pažinę katalikiškąją Vakarų kultūrą. ypač juos paveikė rusų valsty­ binė organizacija ir visuomeniniai santykiai. kurie nusikėlė gyventi į rusiškuosius kraštus. — juo labiau. o gal net ir ki­ tur buvo katalikų bažnyčių. Todėl jų tikybinės lite­ ratūros kalba ilgus amžius išliko nė kiek nepakitusi. o kartais ir vokiškai. jį pasiskolino iš kitų. visas savo tikybines knygas rašė pažodžiui. todėl ji negalėjo nepaveikti ir pačios Lietuvos. arba kronikos)). Visi rytų slavai vartojo specialią rašto kalbą. žinome tik iš svetimųjų. senoviška. Net Lietuvos katalikų dvasininkai ją vartojo greta lotynų kal­ bos. turėjusiai savo raštų (daugiausia tai buvo tikybiniai ir įvairūs istori­ niai raštai. lietuviai šiek tiek buvo paveikti jų kultūros. kurių jau nebevaržė jokie erezijų pavojai. o iš lietuvių nežinome Rytų Bažnyčios apeigomis apsikrikštijusios nė vienos bajorų šeimos. ši pasaulinė raštų kalba plėtojosi šnekamosios kalbos įtakoj. kurie betgi Lietuvos nepažino. Patys lietuviai tada apseidavo iš viso be jokio rašto. būdavo rašoma lotyniškai. Be to. Todėl ji kitokia bu­ vo tuose rusų kraštuose. Kultūriniai lietuvių santykiai su katalikiškaisiais Vakarais ypač pagyvėjo susidūrus su vokiečių ordinu. be jokių svy­ ravimų atsigręždami į Vakarų krikščionybę. taip Lietuvoje ir visuose rytuose — specialia slavų rašto kalba. Iš rusų yra skolinti ir vietininkai (namiestnik). turėjo nemaža įtakos ir Lie154 !nvos rašto kalbai. Tos kalbos vartojimas betgi nė kiek nerodo. kurie pateko į Lietuvos valdžią. Kultūriniai lietuvių santykiai su rusais.

Tuo būdu prasidėjo su Lenkija pirmieji kultūriniai ryšiai. ir Lietuvai dar ilgai teko skolintis inteligentų iš svetur. įkūrus Vilniaus vyskupystę. daugiausia iš Lenkijos. Mokytųjų žmonių paruošimo klausimas. Jogailos val­ dymo pradžioje net Vilniaus miesto viršininkas buvo pirklys vokietis Hanulonas. Mat. Bet šitų pirmųjų mokytų žmonių vis dėlto dar nepakako. y. dar kiek pamokyti. Tiesa. Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kul­ tūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių.uitos nelaimės. Krokuvos universitete. Jos daugumas mokėsi Lenkijoje. Kadangi jis buvo Lietuvai artimiaulias. Po kelerių metų atsirado dar keletas mokyklų prie vienuolynų ir parapijinių bažnyčių. bet Vakaruose. bū­ davo įšventinami į kunigus. ypač daug lie­ tuvių čia studijavo teologiją ir ruošėsi bažnytinei veiklai. o įvedus krikštą jau norima visai priartinti Lietuvą prie vakarų Europos. jose mokė bažnyčios reikalui truputį lotyniškai skai­ tyti ir rašyti. ji turėjo jų kviestis iš svetur. bet suny­ kusį Krokuvos universitetą. deja. Jogaila atgaivino jau seniai įkurtą. Neturėdama tam reikalingų žmonių iš saviškių tirpo. X V I amž. Taip pat nuo jo laikų korespondencijai su Vakarų valdovais buvo pradėta naudotis Lietuvoje gyvenusių vienuolių patarnavimais: mat. tik jie ge­ riausiai galėjo rašyti lotyniškai. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi amatininkų. Iš pradžių vaikai buvo ruošiami patarnauti baž­ nyčiose pamaldų metu. lietuviai po krikšto pradėjo lankyti va­ karų Europos universitetus. nei Jogaila nei Vy­ tautas nepasirūpino įsteigti Lietuvoje mokyklų.I. pirklių ir riterių iš Vakarų. paskui gabesnieji. O jie ypač bu­ vo reikalingi diplomatijai ir Bažnyčiai. jei mokėdavo paskaityti li­ turgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. Tačiau šitų mokyklų dar nepakako. prie jos atsirado ir pirmoji Lietuvos mokykla. 157 . Dalis vakarų Eu­ ropos pirklių net apsigyveno Lietuvoje. O aukštesnioji ir aukštoji mokykla (akademija) Lietuvoje atsirado tik su jėzuitų atėjimu. kurios paruoštų mokytų žmonių. (ypač su Ryga) lietuvius jungė su Vakarais. T o meto L i e t u v a k u l t ū r o s i r šviesos i e š k o j o ne Rytuose. ilgainiui palengva sulenkinę aukš­ tesnįjį Lietuvos visuomenės sluoksnį. 1400 m. jos tekdavo kviestis dažniausiai iš Lenkijos ir ka­ dangi su Lenkija visą laiką buvo palaikomi politiniai ryšiai. Bet. sulyginti ją su visomis kitomis valstybėmis. iki pat X V I amžiaus jų buvo labai nedaug. taip antai. Bet glaudesni Lietuvos santykiai su Vakarais iš tikrųjų pra­ sideda tik nuo Jogailos ir Vytauto laikų. Bet tai buvo tik pradžios mokyklos. O kadangi. Tad iki tol visa šviesuomenė buvo ruošiama svetur. Tačiau jų ten studijavo dar labai nedaug. mokslinosi Lenkijoj. Siek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos. Čia ir prasidėjo lietuvių 156 Mokyklų Lietuvoje ilgą laiką kaip ir nebuvo. t. anksčiau eidavo tik diplomatiniai susižinojimai. pasikeitimai laiškais ir delegacijomis. Lydos pilies griuvėsiai. iš eilinio anų laikų kunigo ma­ žai tebuvo reikalaujama: pakakdavo. Todėl ji visada jautė tam tikrą kultūrinę giminystę su lenkais. antroje pusėje. trūkstant savos švie­ suomenės. tai palengva ėjo ir Lietuvos šviesuomenės lenkėjimas. tai daugumas lietuvių ir vyko į jį mokytis. bet ir ji dažniausiai i uošėsi. Po krikšto Lietu­ vai reikėjo daugiau šviesuomenės. Anais laikais visur pasauly mokyklas laikydavo tik bažnyčios ir vienuolynai.

Senosios Lietuvos valstybinė santvarka Valstybės teritorija ir jos valdymas. o gal net jo paties įsakymu. Kadaise Kazimiero Di­ džiojo įkurtas universitetas buvo sunykęs (jį 1400 m. Jadvyga ir su­ galvojo įsteigti Prahoje tokią kolegiją lietuviams. Atskirų kunigaikštysčių Lietuvos valstybėje buvo gana daug. kolegiją įsteigė tik po kelerių metų. Bet Jadvyga mirė ne­ spėjusi įvykdyti savo sumanymo. Lietuvos valstybės bran­ duolys buvo Aukštaičiai. ir visi studentai galėdavo mokytis pas ten pat gyvenančius profesorius. susitarusi su savo kapelionu čeku. atsirasdusios Vytauto laikais. o kitos — jos užimtose rusiš159 158 . nemokėdami kalbos. Tuo būdu lietu­ viai nepasinaudojo ta malone. Kai kuriose ku­ nigaikštystėse kurį laiką buvo paliekami net tie patys. Medininkų pilies griuvėsiai. Bet jau ne­ trukus po krikšto buvo bandyta sudaryti sąlygas. Tam reikalui buvo paskirta speciali suma pinigų ir nupirkti namai. Pagoniškoji Lietuva nepaliko apie save jokių raštų. Vėliau daugelis rusų kuni­ gaikštysčių buvo prijungtos įvairiomis sutartimis ar paimtos Lietuvos kunigaikščių globon. 138—9 psl. nutarė sudaryti sąlygas. Aukštuosius teologijos mokslus lenkų dvasininkai ėjo Prahos universitete. nes trūko mokomojo personalo. kad Prahoje galėtų mo­ kytis teologijos ir lietuviai. Lenkai Lietuvos krikšto metu taip pat neturėjo aukštosios mokyklos. iš čia Lietuvos valstybė sparčiai ėmė plėstis į rytus. 4. Buvusi didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija prie Vilniaus. Anais laikais įsteigti aukštojo mokslo įstaigą buvo nelengva.). kiekvienas iš 7 Gedimino sūnų. Iš jų jau aiškiai matyti didelis valstybinis susipratimas. Tų kro­ nikų atsirado net keletas. ir universitetas bei kolegijos sunyko. nes pirmieji Lietuvos kunigai lenkai. Tik X V I amžiaus antrojoje pusėje Lietuvoje ima rastis ir lenkiškų raštų. jos tik turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duoklę ir eiti jo įsakymu į karą. Vie­ nos jų buvo tikrojoje Lietuvoje. o viena tuojau buvo išversta ir į lotynų kalbą. kuria buvo rašomi ir visi vidaus reikalų raštai. Jos buvo parašytos jo rūmų įtakoje.). Jos rašytos ta pačia gudų rašto kalba. Daugybė rytuose esančių rusų kunigaikštys­ čių buvo jungiamos prie Lietuvos. kuriems buvo įteikti pinigai. garbinamas Vytautas ir jo darbai. nes nebuvo kas juos paskatintų ten važiuoti. o daugumas iš 12 Algirdo sūnų gavo valdyti po atskirą kunigaikštystę. Iki jėzuitų pačioje Lietuvoje niekas nemėgino įsteigti aukštesniosios ar aukštosios mokyklos. Netrukus Čekijoje prasidėjo didelės suirutės ir tarpusavio karai (žiūr. Anais laikais prie universitetų paprastai būdavo steigiami tam tikri studentų bendrabučiai. juose turėjo gyventi ir mokytis teologijos 12 studentų lietuvių. Juose nereikėdavo nieko mokėti. Lietuvos raštų pradžia. senieji rusų kunigaikščiai ilgiau išliko tik smulkiosiose kunigaikštystėse (žiūr. Tai pirmosios Lietuvos istorijos. Bet dažniausiai didesnieji kunigaikščiai buvo pa­ šalinami ir jų kunigaikštystės buvo pavedamos valdyti didžiojo kunigaikščio sūnums ar broliams. senieji rusų kunigaikščiai. Iš pradžių Lietuvos sie­ nos buvo plečiamos karu.Prahos lietuvių kolegija. Ta pačia gudų kanceliarine kalba buvo rašytos ir vėlesniosios Lietuvos kronikos. pavyzdžiui. Jose gėrimasi ir didžiuojamasi Lietuvos praeitimi. o jos įgaliotiniai. 76 psl. Todėl Jogailos žmona Jadvyga. kad lietuviai galėtų ruoštis į kunigus Prahos universitete. atgaivino Jogaila). To­ kie bendrabučiai buvo vadinami k o l e g i j o m i s . Pirmieji Lietuvos raštai buvo savos kronikos. Tuojau po Lietuvos krikšto buvo reikalinga jai paruošti lietuvių kunigų. ne­ galėjo apaštalauti. Iš pradžių į ją ne­ atvyko nė vieno lietuvio.

Tačiau. Bet vis dėlto visi turėjo klausyti didžiojo kunigaikš­ čio.i*> (iiūr. bet tas atsitiko daug vėliau. Vietoj kunigaikščių srityse buvo paskir­ ti vietininkai.). Visuomenė buvo susiskirsčiusi į sluoksnius. I rti buvo dideli plotai. lenkų pavyzdžiu. Bajorai iš seno valdė tam tikrus žemės plotus. tai vėliau iš jų dar bllVO išskirtos kelios kitos vaivadijos. dar nebuvo luomai: perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą tebebuvo dar atviras. Jaunutis. Juo būdavo pasirenkamas ne būtinai vyriausiasis sūnus. tokie. pav. iš kurių Vytautas atėmė sritis. todėl visi šeimos nariai turėjo teisę joje gauti savo dalį. kol kurioje nors srityje buvo koks kunigaikštis. tol didysis kunigaikštis turėjo reikalą tik su juo. jie buvo pradėti vadinti p o n a i s . Jai. Tačiau visi tie sluoksniai dar nebuvo uždari. Daugumas didžiųjų sritinių kunigaikši t'uj buvo panaikintos. Kijevo ir kitos kuni­ gaikštystės. O tie ne būtinai turėdavo gauti ištisinį žemės plotą: kartais jie gaudavo porą ar kelias pilis. Dar žemiau už juos stovėjo įvairios vals­ tiečių rūšys. Senosios Lietuvos socialinė santvarka Visuomenės sluoksniai. buvo vienas iš vidutiniųjų jo sūnų. Šiaipjau. ėjo smulkesnieji k u n i g a i k š t ė l i a i . Todėl visi svarbesnieji žygiai didžiojo kunigaikščio buvo atliekami tik pasitarus su broliais. Taip pat visi šeimos nariai. kurių be specialių urėdų nebuvo galima lldyti. Sričių suskirstymas buvo nevienodas: kai kurie kunigaikščiai valdė labai dideles sritis. Nuo Gedimino laikų taip pat gana didelė buvo Kęstučio valdytoji Trakų sritis. Iš jų ir turtingųjų bajorų kilo artimesnieji didžiojo kunigaikščio bendradarbiai.. Valstybė buvo laikoma ne jo vieno. o nuskurdęs bajoras — paprastu vals­ tiečiu. Didžiojo kunigaikščio valdžia valstybėje buvo suvaržyta. Didelių sričių. o buvusios kunigaikštystės — vaivadijomis. tokios. Svyrio kunigaikši ui ir kt. Taip buvo iki Vytauto laikų. vaidino tam tikrą vaidmenį ir valstybės politikoje. pavyzdžiui. po Gedimino mirties Vilnių ėmė valdyti jauniausiasis jo sūnus. 5. Iš jų vėliau išsiplėtojo uždari luomai. o kai kurie valdė vos po vieną ar po dvi pilis su mažomis apylinkėmis. Vytautas patsai valdė VilllllUl ir Trakų sritis (kitos žemės buvo valdomos jo vietininkų). turėdami savo sritis. ne su jo valdiniais. sričių vietininkai ir patarėjai. buvo dar žemesnysis bajorijos sluoksnis. iš tų sričių buvo sudarytos dvi pirmosios ^ilvadijos. Vėliau su jais susilygino ir daugelis kunigaikščių. nuo XV amžiaus. jau po Vytauto. didžiojo kunigaikščio valdžios nevaržė niekas: jis buvo visos valstybės savininkas ir valdovas. karo vadai. Sosto paveldėjimas. dar priklausė dideli Gudų plotai. Giedraičių. Galėjo būti ir priešingas kelias: nuskurdęs didikas (ponas) savaime virsdavo eiliniu bajoru. Jau Vytauto laikais jie niekuo nesiskyrė nuo turtinges­ niųjų bajorų. Iš nepaklusniojo jis galėjo atimti valdomąją sritį ir duoti jam kitą arba ir visai neduoti. Sričių naikinimą ir valstybės centralizavimą pradėjo Vytau160 l. Praturtėjęs valstietis. Naugardo Sieversko. jo diplomatai. Pagaliau Algirdo paskirtas įpėdinis. jį pakeitė Algirdas — irgi ne visų vyriau­ siasis iš brolių. šie buvo visiškoje savo srities kunigaikš­ čio valdžioje. 117—120 psl. Socialinė nelygybė Lietuvoje. išskyrus šeimą. be didelės dalies Aukštaičių. kurio svarbiausias darbas ir pa­ reiga buvo eiti į karą. Didžiausia buvo Vilniaus sritis. kurią valdė patsai didysis kunigaikštis. Be jų. Kadangi jos buvo per didelės. kurie \H valstybės kūrimosi laikų buvo išlikę savo mažytėse sritelėse. Smolensko. vėliau tie vietininkai virto vaivadomis. buvo Polocko. Todėl 1413 m. Didžiojo kunigaikščio sostui pavel­ dėti nebuvo susidariusios tradicijos. turinčių net po kelias kunigaikš­ tystes.kose žemėse. Tuo būdu visa valstybės valdymo sistema virto sritinių kunigaikštysčių sistema.lctuvos Istorija. buvo ir paimtose rusų žemėse. Jogaila. galėjo virsti bajoru. Iš tų žemių jie turėjo eiti į didžiojo kunigaikščio kaI. buvo Alšėnų. paveldėdami juos iš tėvų. 11 161 . kaip u visuose kraštuose. Po valdančiosios ku­ nigaikščių šeimos. prasidėjo labai anksti. pavyzdžiui. pradėjęs eiti kario pareigas. turinčius nelygias pareigas ir nelygias teises. sutartys su kitomis valstybėmis taip pat buvo daromos visos šei­ mos vardu. o iškilęs bajoras galėjo pasidaryti artimu didžiojo kunigaikščio padėjėju ir įeiti į vadinamųjų ponų tarpą. bet visos jo šeimos nuosa­ vybe. Kiekvienas iš kunigaikščių savo srityje vėl savo rėžtu skirstė žemes sūnums. kurių žemės plotai ir nesueidavo. Įpėdinį pasirinkdavo pats tėvas.

gyvuliais. Lietuvos bajorijos pareigos valstybei priklausydavo nuo jų val­ domosios žemės. Tik Lietuvos f eoda162 lizinas buvo kiek kitoks: jis skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo nc tiek bajorijos. kaip matome. kiaušiniais ir t. Todėl nu­ manu. medžioklė ir žvejyba. bajorai turėjo dar ir kitų pareigų. Tuo tarpu Vakaruose vasalų valstybės buvo pastovios ir neliečiamos. kad kai kurios prekės turėjo atstoti pinigus. iš jos jau retai kada be­ išeidavo. mažinamos ir didinamos. Tad šiuo atveju bajorų privatinės nuosavybės laisvė buvo suvaržyta. Jį sudarė krašto ūkininkai. o ne iš suvereno malonės. nebuvo galutinai išsiplėtojęs. vadinosi d u o k l ė m i s . kurie buvo pririšti prie pavestojo žemės ploto ir turėjo nustatytas pareigas. tais verslais vertėsi žmonės. ir jis savo valia atiduodavo juos kam nors kitam (tai vadinamoji kaduko teisė). kurs neatlikdavo karinės prievolės. Jų valdomoji žemė iš tėvų pereidavo vaikams. Be karo tarny­ bos. už kurias jau iš kitų būdavo perkami reika­ lingieji daiktai. visa. todėl ėjo mainų prekyba. Smulkesnioji bajorija dar turėjo daugybę pareigų.riuomenę. vežimų. ėjo kai kurias pareigas ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajo­ rijos. tokie valstiečiai vadi­ nosi n e l a i s v a i s i a i s . svarbios ūkio šakos tada dar buvo bi­ tininkystė. Negalėjo jie laisvai elgtis tik su ta žeme. gy­ veną miškuose ir prie vandens. buvo vadinami b i t i n i n k a i s . Tais laikais Lietuvoje dar tebevyravo natūralinis ūkis. Taigi ir pas mus buvo maždaug tokia pat santvarka. ta­ čiau jos tikruoju savininku vis dėlto buvo laikomas kunigaikštis. Vėlesniais laikais ir vietoj galvijų buvo mokami mokesčiai. Jie mokėjo tam tikrą nustatytą mokestį. tai jų tur­ tai ir dvarai atitekdavo kunigaikščiui. parūpinti jiems arklių. Bet jau tada. jų pareiga buvo ir saugoti pilis. Kiekvienas iš jų mokėjo mo­ kesčius savo verslo produktais. kurie galėtų atlikti karo tarnybą. Mat. Jei lik­ davo vienos tik dukterys. o taip pat ir ją perleidžiant vedybų keliu. darbininkai. Jei išmirdavo kuri nors bajorų šeima be įpėdinių. netekdavo žemės. jų sritys galėjo būti karpomos. Kadangi kunigaikštis kai o 163 . kaip Vakaruose vadinamasis f e o d a l i z m a s . Todėl jos DUVO nepastovios: kunigaikščiai galėjo būti kilnojami iš vienos vie­ los į kitą. Tokio pat sutikimo reikėdavo ir žemę parduodant ar dovanojant. tai turėdavo patsai atsivesti ir išlaikyti dar keletą gink­ luotų savo tarnų. |os buvo kunigaikščių gaunamos iš tėvų. tai jis turėdavo eiti valstiečio pareigas. žinoma. kas į dvarą buvo sunešama produktais. Karinė prievolė bajorijai nebuvo lengva: kasmet vieną ar ke­ letą kartų tekdavo eiti į karą pačiam su savo ginklais. kurie galėtų atlikti karo tarnybą. Pinigų tuomet buvo labai maža. O nesant pi­ nigų arba labai maža jų esant. O jam buvo svarbu. visais kitais atvejais bajorija savo turtui turėjo visišką laisvę. kurie mokėjo kiaunių ir vebrų kailiukais — k i a u n i n i n k a i s ir v e b r i n i n k a i s . Šalia žemdirbystės. D i ­ desnieji bajorai visus tuos darbus. t. y. Jie buvo taip pat nevienodi. turėdavo gauti kunigaikščio sutikimą. O jei kuris nors bajoras būdavo tur­ tingesnis. buvo valstiečių. jie turėjo statyti naujas ir taisyti senas pilis. šienu. atlikdavo per savo tarnus. Lietuvos sriimcs kunigaikštystės buvo laikomos ne tiek jas gavusio kunigaikšEo nuosava valstybe. pa­ tekusi į kurios nors šeimos rankas. kurie žuvimis — ž u v i n i n k a i s . tai virsdavo net tikraisiais bajorais. Lietuvos feodalizmas. pagal kurias ji buvo skirstoma į daugelį rūšių. kurią jiems duodavo kunigaikštis valdyti iki gyvos jų galvos ar iki pasikeis jo malonė: ta žemė galėjo būti atimta ir kitam atiduota kiekvienu momentu arba iš­ ėjus kunigaikščio skirtajam laikui. kad privatinė bajorų žemė visada liktų ran­ kose tų žmonių. su savu arkliu ir su savo maistu. duokles. be to. tai kunigaikštis rūpindavosi išleisti jas už tokių vyrų. Vytauto laikais. Jie turėjo išlaikyti ir kelionėje pas juos sustojantį kunigaikštį su visu jo dvaru. ypač ponų ir turtingesniųjų ba­ jorų žemėse. Bet faktiškai ir ta žemė. va­ dinami m e z l i a v o m i s . daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo l a i s v i e j i ū k i n i n k a i . o neturtingieji — patys. kiek administracine apygarda. kurs turėtų nori­ mųjų prekių ir norėtų gauti pirkėjo turimųjų produktų. bajorija dar turėjo išlai­ kyti pravažiuojančius kunigaikščio pasiuntinius. t. buvo nelengva rasti žmogų. kurie mokėjo medum ir vašku. XV amžiaus pradžioje. Tie. o jei karinės prievolės neatlikdavo neturtingas bajorėlis. Be to. Todėl žemės savininkai. valstiečiai ir mokesčius mokėjo savo ūkio produktais: javais. Už parduo­ damus produktus būdavo gaunamos įprastesnės prekės (dažniau­ siai brangūs kailiai). kiek sritinių kunigaikščių teisėmis. perleisdami žemę kitiems. jei kurie pradėdavo eiti karinę tarnybą. Valstiečiai buvo žemesnysis ir gausingiausias Lietuvos visuo­ menės sluoksnis. Bajoras.

Iš pradžių Lietuvoje savų pinigų ne­ buvo iš viso. Jie galėjo būti kam dovanojami ar parduodami. kurs neturėjo jokių teisių. upėmis buvo pasiekiama net Juodoji jūra. t. Ekonorriinis senosios Lietuvos gyvenimas Gyventojų skaičius. buvo vartojami svetimieji: rusų muštiniai. valstiečiai dar buvo ver­ čiami statyti pilis. Kunigaikščiai valdė savo žemes ir teisė jose gyvenančius žmones per savo v i e t i ­ n i n k u s ir dvarų prievaizdus. ir toks vergas tapdavo pa­ prastu valstiečiu. Kiek vėliau Mažoji Azija pateko į Turkų valdžią. klm. Prekyba. Ir patys žemdirbystės pabūklai buvo dar menki: žemė dažniausiai būdavo ariama mediniu arklu (be gele­ žinio norago) ir akėjama šakotu medžio kamienu (tačiau nereikia manyti. tada pamažu visai Euro165 . sėdavo kitur: žemės tuomet buvo kiek reikiant. tai dažnai tokio vergystę pamiršdavo. Anais laikais dar nie­ kas nesistengė daug žemės dirbti. greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų ga­ miniais. vadinami a r k l i n i n k a i s . bitininkystė ir žvejyba. kur juos veždavo parduoti į specialias rin­ kas. Bet. prekybos cent­ rai. kokia kad buvo Rytuose. tų verslų pro­ duktus buvo galima parduoti ir už gautuosius pinigus pirktis Lietuvoje nesančių prekių. kaip kad tikro­ joje Lietuvoje. tačiau tokios vergų prekybos. vėliau ordino pinigai ir pagaliau Prahos skatikai. Vaismainio ir laukų tręšimo lietuviai dar nežinojo. Jie buvo tik nelaisvi dvaro bernai. visas dabartinis Suvalkų kraštas. Jei kuriam iš jų pasisekdavo gauti žemės plotą ir jį dirbti už tam tikrą mokestį ir pareigas. Be to. kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mo­ kėjo ir vadinamąją s i d a b r i n ę (sidabrinę duoklę. tiesti kelius ir 1. t. kurie grupavosi Viduržemio jūroje.reikalui privalė arklių. kokios buvo kunigaikščio nustatytos. Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. to­ limi vakarinės Azijos kraštai ir Viduržemio pajūris. Visi vergų vaikai taip pat virsdavo vergais. prekyba su tais kraštais sumažėjo. y. Seniausiais laikais lietuviai prekiavo su skandina­ vais ir su rusais. Antra tokia pat didžiulė giria buvo Livonijos pasienis (šiaurinė Lietuvos dalis). Lietuvoje nebuvo. Tačiau jis negalėjo būti labai dide­ lis. kol augdavo. Arkliams prižiūrėti ir šerti buvo spe­ cialūs valstiečiai. tiltus. Ypač lengva valstiečių būklė buvo didžiojo kunigaikščio dvaruose. kad X I V amžiaus pradžioje tikrojoje Lietuvoje gyventojų galėjo būti tik apie 300. Todėl apskaičiuojama. šalia žem­ dirbystės. nes dar X V I amžiuje didžiuliai Lietuvos valstybei tekę ru­ siškųjų žemių plotai buvo dykumos. tačiau daugiau jų buvo kalama Vytauto ir vėlesniaisiais laikais. didesniosios Tauragės. Mat. kad taip buvo dirbama tik Lietuvoje. taip pat dar ilgai dirbo net Vakaruose). Be įvairių rinkliavų ir mokesčių. kurie dirbo kunigaikščiui ar ponui reika­ lingus vežimus ir ratus (tai vadinamieji r a t i n i n k a i) ir t. medžioklė.). metę tą plotą. sidabro lazdelės. t. o buvo tik darbo jėga. tai krašte buvo daug žirgynų. tai. vadinamus t ė v ū n a i s . Ūkis. Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių už­ puolimai. Jie atsirado iš karo belais­ vių ir prasiskolinusių ar mirti nuteistų ir pasigailėtų valstiečių. dar didelę reikšmę Lietuvos ūkiui turėjo gyvulių au­ ginimas. mažai tegyvenamomis gi­ riomis. tačiau gyventojų ten buvo vis dėlto ne daugiau. nes ir Lietuva dau­ gely vietų buvo apaugusi didžiulėmis. Kai kur buvo auginama šimtai arklių. Kadangi javų eksporto tuomet nebuvo. Vergai buvo žemiausias visuomenės sluoksnis. kai čia nebe­ augdavo. Antai ištisa didžiulė giria buvo kryžiuočių pasienis. Be to.1. Tuo tarpu bajorai stengėsi kuo dau­ giausia išnaudoti savo valstiečius. nes tuomet javų eksporto ne­ buvo. kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus. mo­ kestį sidabriniais pinigais). y.000 (4—6 žmonės 1 kv. 164 6. Todėl nei bajorų nei di­ džiojo kunigaikščio dvaruose (vadinamuosiuose domenuose) valstiečiams dar nereikėjo daug dirbti. pavyzdžiui. buvo spe­ ciali rūšis amatininkų. Nors teritorijos atžvilgiu ru­ siškosios žemės bent 10 kartų buvo didesnės už tikrąją Lietuvą. netoli Kauno buvo 800 arklių žirgynas. Savi pinigai buvo pradėti kalti greičiausiai tik Algirdo ir Kęstučio lai­ kais. o šie iš valstiečių galėjo reikalauti tik tokių prievolių. Bet toto­ riams užėmus Dniepro žiotis. O ir čia jų buvo ne kažin kiek.000—400. Vienoje vietoje tol sėdavo. ir todėl nebūtų buvę kur dėti javų. Kre­ tingos ir Telšių apskričių dalys. didžiu­ lių girių buvo pilna ir visam krašte. Ano meto Lietuvos valstybės gyven­ tojų skaičius nėra žinomas. ku­ rie dirbo žemę ir kitus darbus.

kirviai. ūkio padargai. kuris. Ypač svarbus centras buvo Kaunas: mat. Nuo to tad laiko ( X I I I amžiaus) ir Lietuvos prekyba ėmė krypti į Baltijos jūrą. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo ga­ na sunkus. kuris. Lietuvoje miestams iškilti nebuvo gerų sąlygų. kartys (buriniams stiebams) ir t. kurioms lengviau buvo pasiekti Vyslos intaką Bugą (Bugu Lietuvos prekės eidavo į Vyslą. Tuomet Vytautas tyčia ėmė spausti į Lietuvą atvyks­ tančius vokiečių pirklius ir proteguoti lenkų pirklius. Be to. prekybai labai patogi jo vieta — dvie­ jų didelių upių santakas. kurių ordinas niekuomet nepra­ leisdavo. svarbus prekybos centras Lietuvai tapo K r o 166 I n v a. Vakaruose miestai turėjo tam tikras teises ir valdėsi pa­ tys. o tikrosios Lie­ tuvos ir jai artimųjų sričių — Nemunu. 28—30 psl. — žiūr. dirbiniai: ginklai. o prie Nemuno — K a u n a s . Lietuvos prekybą varžant ordinui. Be to. Be to. vadinamoji H a nz a.pai nustojo savo reikšmės. būdamas geras krašto šeimi­ ninkas. Eksportuojamos ir importuojamos prekės. Dar ilgai po jo mirties pirkliai jo laikus vadino aukso laikais. nors ir neilgam. bu­ vo gabenami neapdirbti rąstai ir apdirbta medžiaga: sienojai.). Išvežami buvo pelenai. Taip pat gana pelninga eksporto prekė buvo m e d i s . buvo sukalbamesnis.). medis ir jo įvairūs gaminiai — buvo pagrindinės Lietuvos eksportinės prekės (javų tada Vakarai nei iš Lietuvos nei iš kitų artimųjų kraštų nepirko). — kai su šia prasidėjo Lietuvos santykiai. ne kartą eidavo išvien su Lie­ tuva (Vytenio ir Gedimino laikais.t. dar labai daug buvo eksportuojama įvairių k a i l i ų (kiaunių. Nemuno žiotys buvo ap­ gultos kryžiuočių. Prekybą jis rėmė visokiais būdais. čia kryžiuo­ čiams buvo priešingas Rygos arkivyskupas. jis įsakydavo sulai­ kyti į Lietuvą atgabentas tų kraštų prekes. Ryga buvo laisvas miestas. ypač g e l e ž i e s . svetur nuskriaustus. Tuo metu rytų Lietuvos. Ypač jis protegavo savo pirklius ir užstodavo |uos. ateityje per LenI ėjo prekės tik iš tų Lietuvos dalių. užgrobusiam upių žiotis. Miestai. labai vertino prekybą. y.t. Ka­ raliaučiaus ir Dancigo rinkose. o šia — į Dancigą). — pirmučiausia d r u s k a ir įvairūs meta­ lų. kad ji turtina kraštą. 68 psl. vebrų. Bet vis dėlto X I I I ir X I V amžiuje Lietuvai pats svarbusis pre­ kybos punktas buvo Rygos miestas. kurių ji pati neturėjo. Naugardas (žiūr. Pirkliai jį laikė savo globėju ir apipildavo jį dovanomis. Todėl prie Dauguvos iškilo didelis prekybos centras P o l o c k a s . kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos pre­ kybą. garsus Rygos. kailiai. ru­ siškųjų žemių prekyba daugiausia ėjo Dauguva. Vaškas.). Pasibaigus karams su ordinu. Visais laikais prekyba ir amatai koncentravosi mies­ tuose. pipirai ir įvairios kitos reikmenės. Prekybos klestėjimas. Trakai. Jis. Vytauto laikais. Per Lenkiją ypač buvo pa­ togu gabentis reikalingų ginklų. Arkivys­ kupo ir rygiečių dėka dažnai būdavo sudaromos Lietuvos pre­ kybos sutartys net su ordinu. t. Hanzos pirklių prekybos centras Bal­ tijos jūroje buvo V i s b y miestas Gotlando saloje. Seniausioji Lietu­ vos e k s p o r t o prekė buvo v a š k a s . — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat. ir šiaurėje ėmė kurtis nauji prekybos centrai. pajamos iš prekybos papildydavo jo neišsenkantį iždą. peiliai. Itin gyva pasidarė prekyba Šiaurės ir Baltijos jūrose. I m p o r t u o j a m o s į Lietuvą buvo tokios prekės. — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai. silkės. voverių. kur tatai atsitikdavo. dar buvo impor­ tuojami v i l n o n i a i a u d e k l a i (jų patys lietuviai dar tada beveik neaudė). aprimus karams su kryžiuočiais. su svetimais kraštais darė pre­ kybos sutartis. dalgiai. vokiečių pirkliai vėl įsiga­ lėjo Lietuvoje ir nukonkuravo lenkų pirklius.1. len­ tos (dažniausiai laivų statybai). Todėl tik Vytauto laikais daugiau iškilo Vilnius. didelė dalis pietų Lietuvos prekių ėmė plaukti per Lenkiją. Užsimezgė gyvi ryšiai su ordino prekybos cent­ rais—Karaliaučium ir Dancigu. įvairūs papuošalai ir 1. derva. Abiejuose tuose centruose Hanza veikiai įsteigė savo agentūras (vadinamąsias pirklių kontoras). kovodamas su ordinu drauge su rygiečiais. O be to. no­ rėdamas pasipelnyti. Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais. lapių ir t. Gardi167 . Brasta. čia įsigalėjo vokiškųjų miestų pirklių sąjunga. anglys. Jei kur nors Lietuvos pirkliai būdavo nuskriausti ar būdavo atimtos iš jų prekės. Lietuvos prekyba labiausiai pagy­ veno V y t a u t o l a i k a i s . Tuo būdu. žinodamas. šiaurėje prie Hanzos prisidėjo D. nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. atgijo pre­ kyba Nemunu. nes kraštas buvo nuolat karų naikinamas ir buvo trukdoma prekyba. 65.

kurie palengva suėmė į savo rankas pinigus. ypač prekiaudami brangenybėmis: mat. Vos tik Vytautas pradėjo valdyti Lietuvą. beskolindami pini­ gus. Todėl atvykusių žydų jis ne tik nespaudė. Tuo būdu nuo Vytauto laikų Lietuvoje dau­ giau atsirado žydų. 2. tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m. Vėliau jie ypatingai daug pel­ nydavo iš muitų. dar nepasibaigus paliauboms. dar susiartino su imperatorium Zigmantu. Gardinas (1391 m. Pirmas Magdeburgo teises gavo Vilnius (1387 m. kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai. Kai kuriems jų buvo duotos savivaldybės (vadina­ mosios Magdeburgo teisės). Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m. kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausi­ mo. Tačiau jis kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir. lenkai. padarė 2 metų paliaubas. Ir tikrai. kaip ir už bajoro nužudymą). jie vertėsi vietine pre­ kyba. lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupė. d. bet dar buvo ir žiaurus. Perversmą suruošė buvusieji Vytauto padėjėjai. Švitrigailos konfliktas su Lenkija. apdraudė jų gyvybę ir turtą (už žydo nužudymą buvo paskirtos tokios pat bausmės. pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vy­ tauto brolį Zigmantą. Šia sutartim Švitrigaila sutiko ati­ duoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. 168 . kurie reikale teiktų kredito. jis tuoj ėmė su juo kovoti. Tuo būdu žydų tarpe atsirado didelių piniguočių. be to. noromis nenoromis turėjo su­ tikti su įvykusiu faktu. Išrinktas didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu.). jie daug pelno gaudavo ir iš kitų verslų.). Vytautui mirus. Karas su Lenkija. jis ne tik kad nesugebėjo varyti Vytauto politikos. Daug kur Europoje jie buvo smarkiai persekiojami. jų turtas būdavo atimamas. bet dar jiems davė privilegijų. ir tuo būdu įprato jomis pre­ kiauti. J o ­ gaila (tuo metu jisai buvo Lietuvoje). perversmas. miestai. po pirmų nepasisekusių žygių. nepatenkinti Švitrigailos politika. vėliau Brasta (1390 m. Švitrigailą.nas.ilsiiĮsti jam Vytautui žadėtąją karūną. — Brastoje. jis tuojau paprašė imperatorių . Taigi buvo aišku. norėdamas paveržti iš jo Lietuvos sostą. padariusi sąmokslą. jie įsigalėjo daug vėliau. kad ekonomiškam Lietuvos kilimui reikalingi ir piniguočiai. sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą su­ mą.MIK kartų buvo pakliuvęs į Vytauto rankas ir kalėjo. Vos gavęs sostą. Bet Vytautas suprato. S k i r s n e m u n ė j e buvo padaryta su ordinu sąjunga. jie gaudavo metams ar ilgesniam laikui teisę rinkti iš pirklių nustatytus muitus. tą sužinojęs. Jogaila nors ir įsakė savo ponams grą­ žinti Podolę. Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį. Daugirdą.) ir jo kovos su Švitrigaila 1432 m. nelyginant mūsų laikų bankininkai. Švit­ rigaila. nes čia jam šmėkštelėjo viltis revi­ duoti Melno taikos sąlygas. gyveno Černigove. Tačiau. Be to. suteikė jiems savivaldybę. Tada ginčą teko spręsti karu. o dar vėliau Kaunas ir kt. Žydai visur vaduramžių Europoje buvo pinigų skolintojai. leido laisvai išpažinti savo tikėjimą. Be to. jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Po­ dolėje. o paskui — prekyba. Vytauto laikais buvo tik trys žydų bendruomenės.). Tik pa­ skutinius 10 metų prieš Vytauto mirtį Švitrigaila aprimo ir.). Tačiau tai buvo tik pati miestų kili­ mo pradžia. ir užėmė pilis. kad po Vy­ tauto mirties Lietuva jam sugrįš. Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m. Pa­ grindinis žydų verslas iš pradžių buvo pinigų skolinimas už įvai­ rius laidus. bet tie nepaklausė. iš­ varomi. Mat. gaudavo laidų brangenybių. Švitrigaila. Daug kartų jis buvo nubėgęs pas imperatorių ir pas vokiečių ordiną prašyti paramos. kurs tikėjosi. Švitrigaila nuo pat jaunystės buvo didelis nenuorama.) Švitrigaila. kuri or­ dinui buvo ypatingai maloni. tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. Jo­ gailos išlaikomas. Gardine ir Trakuose. Mat. kad jis nesugyvens su Lenkija. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis 1. 169 VI. parei­ kalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio logailos ir jo palydovų. — vėliau jų atsirado visame krašte. — kaip tik tuo metu. Kaunas. Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis. Lenkams negrąžinant Podolės.

Tada gauti didžiojo kunigaikščio sosto jam vėl nepasisekė. jis sukvietė visus savo sąjungininkus — Livonijos ordiną. ir savo gyvenimą jis baigė Voluinė j e (Lucke). daugelis pateko į nelaisvę. jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus M y k o l o vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė. tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis.). Sąmokslininkams padėjo. Į jo pusę linko beveik visa rusiškųjų žemių bajorija ir visi Lenkijos priešai. bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigman­ tu. be to. kai. o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis. Bet. bet dar pa­ darė naują sąjungą su Maskva ir Tverė. bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams. Po šito mūšio ne tik Livonijos. niams. buvusiems Vytauto ben­ dradarbiams labiausiai nepatiko tas. tikslių žinių neturime. nes kovai su Švitrigaila jam būti­ nai buvo reikalinga Lenkijos parama. rusų kunigaikščius — ir išsiruošė į didelį žygį. be tikrosios Lietu­ vos. Ne­ trukus Zigmantui pasidavė Polockas. kad tada nema­ žai pasidarbavo vienas atvykęs Lenkų ponas — Zaremba. Smolensko. Dėl to jis ir vėliau dar ne kartą davė Lenkams panašių pasižadėjimų. žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje. Mūšį pralai­ mėjo Švitrigaila. pravoslavams be­ liko tik vienas suvaržymas: jie negalėjo būti tiktai aukštaisiais urėdais. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti j Polocką ir paimti j savo valdžią Polocko. nakvojo sustojęs A š m e n o j e . norėdamas patraukti į 170 •avo pusę bajoriją. tu­ rėjo pasiduoti Lietuvos globai. Švitrigailos pajėgos dar buvo gana didelės. vyk­ damas į derybas su Jogaila. tačiau vis nieko nelaimėdavo. pasiekus Šventąją. palikti Jogailai arba jo įpėdi­ prisegtas prie 1436 metų dokumento. kuria ir Lietuvoje buvo įvesta teisė. ir Zigmantas sudarė su jais sutartį. kuria pripažino savo viršininku Lenkų karalių Jogai­ lą. kad ginčą turės išspręsti ginklas.). Valstybei pasidalinus pusiau. kad apie Švitrigailą susi­ spietė daugybė naujų žmonių. Švitrigaila daug kartų puolė Zigmantą ir kartą net pasiekė Vilnių ir Trakus. Tad Zigmantui nebeliko kito sąjungininko. Lenkija. buvo aišku. Zigmantas dabar sutiko su visais Lenkų reikalavimais. kaip tik Len­ kija. Todėl Zigmantas. 1435 m. po 100 su viršum metų visiškai sunykęs. tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai. o gal net paskutinio sąmokslą suruošti. Bajorijos privilegijos. Pagirio ir Minsko žemės.). bajorų pravoslavų teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis. Tuo būdu Lietuva ga171 . ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek. Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Ki­ jevas ir Voluinė su Lucku.su niekuo nesiskaitąs karštuolis. (Šitų paskutinių įvykių metu Jogaila jau nebegyveno: jis mirė dar prieš Ukmergės mūšį — 1434 m. davė jai naują privilegiją (1434 m. Ukmergės mūšis (1435 m. mirdamas jis žadėjo Lietuvą Zigmanto Kęstutaičio antspaudas. Jogailos atstovai tuojau po perversmo atvyko į Gardiną. Vitebsko. Jame žuvo patsai Livonijos magistras su dau­ gybe riterių. Be to. Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią. jis išvyko į užsienius ir atgal grįžo tik žuvus Zigman­ tui (1440 m. Smolenskas. Zigmanto ryšiai su Lenkija.). Švitrigaila ne tik kad nenutraukė ryšių su savo sąjungininku ordinu. tuo būdu Zig­ mantui. neleidžianti nė vieno bajoro suimti bc teismo sprendimo (tai vadinamoji „neminem captivabimus nisi jure vidum" privilegija). Naugardo Sieversko. su kuriais jis susiartino dar gyvendamas rusų kraštuose. Vadinasi b u v o s u d a ­ r y t a m a ž d a u g p a n a š i s u t a r t i s . dabar palaikęs Švitrigailą). po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir. Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu. Be to. kuri jam padėjo net ruo­ šiant sąmokslą. Černigovo ir Kijevo sritis.). b u v o p a d a r ę s i r V y t a u t a s . liko tiktai Palenkės. žuvo daugybė rusų kunigaikščių. Vitebskas ir Naugardas Sieverskas. totorius. k o k i ą 1401 m . Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę. paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu. Pagaliau išstumtas ir iš tų sričių (1438 m. Kaip sąmokslas buvo ruošiamas. kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą. tik žinome. netoli Ukmergės (ties Pa­ baisku).

nors buvo valdoma to paties valdovo — Kazimiero. bet iš Dievo: jis pavel­ dėjęs ją po savo brolio. 3. Jis net buvo pasiun­ tęs j suvažiavimą unijos šalininką. norėdamas gauti Vakarų para­ mos prieš turkus. Zigmantas gavo sostą su Lenkų pa­ galba. tą priklausomybę pripažino. jog tų pilių po jo mirties neatiduosią niekam kitam. pralaimėjęs mūšį ties Ukmerge. Lenkai net privertė Zigmantą duoti pa­ žadą. ir jis. tik jau nebebuvo laiko jam įvykdyti: po pusės metų (1453 m. kuris padarė ordiną Len­ kijos vasalu. Lietuva niekad nebu­ vusi jokios kitos valstybės valdžioje. kad būsiąs jiems ištikimas. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis Santykiai su Lenkija. lauk­ damas tinkamo momento ja nusikratyti. taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias. o Zigmantas. imperija žlugo. Tačiau patsai unijos klausimas nemirė. ir Bažnyčių unija jau niekas nebe­ sirūpino Lietuvoje. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas Švitrigailos ir Zigmanto kovos metu Bazely (Šveicarijoj) vyko visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. buvo iškeltas ir bažnytinės unijos klausimas.). ir turkai jau grėsė Konstantinopoliui. tačiau Lietuva tame kare jau nebedalyvavo. daug ilgiau. Juo ėmė rūpintis kiti kraštai. Netrukus. Švitrigailos valdžioje. kad šis abso­ liučiai nenorėjo pripažinti Lenkijos karaliaus priklausomybės. Tačiau^ Švitrigailai tą darbą sutrukdė Zigman­ tas ir lenkai. Ja­ me. Todėl iš pradžių jis tenkino visus jų reikalavimus ir ne kartą davė pa­ kartotinių raštų. kai buvo naudinga. Šitaip jis pasižadėjo ir Jogailai ir jo sūnui Vladislovui. Be to. tęsėsi iki 1449 m. 142—143 psl. Tuo tarpu Bizantijos imperija jau merdėjo. jis turėsiąs juos pri­ saikdinti. Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino. o Smolenskas liko.. o Zigmantas taip pat turėjo daug kitų rūpesčių. Nuo Švitrigailos jis skyrėsi tik tuo. esą. y. ir Zigmantas pradėjo eiti tuo pačiu keliu. kad Lietuvos priklausomybė Lenkų karaliams esanti tik pra­ simanymas: kiek tik žmonės galį atsiminti. Norėdamas patraukti į savo pusę Bažnyčios suvažiavimą. tarp kitko. Tas klausimas vėl iškilo tik X V I amžiaus antrojoje pusėje (žiūr. Tačiau galutinai dėl unijos buvo susitarta kiek vė­ liau Florencijoje. kad Lie­ tuva visada turėsianti savo atskirą valdovą. Lenkija vėliau su Prūsų ordinu pradėjo dar naują karą. dingo ir unijos klausimas. sutarties. rytų apeigų Bažnyčios metro­ politą Herasimą.lutinai baigė ilgas kovas su vokiečiais. pavesdamas savo ponams pilis. buvo sudegintas ant laužo. Zigmantas pradėjo ieškoti sąjungininkų prieš Lenkiją ir ruošėsi panaikinti savo duotus priklausomybės pasižadėjimus. kad bijojo nustoti Lenkų paramos prieš Švitrigailą. Horodlės susitarimas. tačiau jam tatai nepasisekė (žiūr. Jis pats Lietuvos kuni­ gaikštystę gavęs ne iš Lenkų karaliaus. tie patys Lenkai jam padėjo ir Švitrigailą nugalėti. Tas susitarimas buvo paskelbtas Konstantino­ poly 1452 m. Visus tuos pasižadėjimo raštus Zigmantas davė tik dėl to. Anuomet bažny­ tine unija rūpinosi Vytautas. Bet Herasimo sąmokslas buvo susektas.. ku­ ris jau buvo spręstas Konstancos suvažiavime.. Tiesa. prasidėjęs 1431 m. t. kaip buvęs. Jis tuojau susiartino su Lenkų priešu impe­ ratorium Albrechtu (Zigmanto įpėdiniu). Vilniaus vyskupas Motiejus slapta prikalbėjo Smolenske gyve­ nantį Herasimą sukelti maištą ir pavesti Zigmanto valdžiai visą Smolensko žemę: tuomet.).). Tuo būdu Zigmantas ėjo visiškai savo brolio Vytauto pėdomis. Santy­ kiuose su Lenkija Zigmantas taip pat siekė visiško savaran­ kiškumo. Herasimui mirus. Švitrigailos didelis priešas (Zigmanto šalininkas). ir buvo sugrįžta prie 1401 m. arba konsiliumas. Švitrigaila jau nebegalėjo rūpintis tuo klausimu. o tik Lenkų karaliui. kuriuo ėjo ir jo priešas. Bazelio suvažiavimas. unijos reikalais imsiąsis rūpintis Zigmantas. 4. negu gyveno Zigmantas (f 1440 m. Švit­ rigailos įsakymu. 173 . kad mirdamas visą Lietuvą pavešiąs Lenkų karaliui. Tačiau staigi mirtis jam neleido pasiekti savo tikslo. kad.) Konstantinopolį užėmė turkai. Imperatorius. Tuo būdu buvo panaikintas 1413 m. Laiške imperatoriui jis rašo. 301 psl. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą 172 pakeitė kitu. o su ja žlugo ir unija. jis buvo priverstas pasi­ žadėti. tuo pat susirūpino Švitrigaila. Tuo būdu po kiek laiko unijos šalininkai vi­ sai išnyko. O kai Švitrigaila buvo nugalėtas.

Jam betgi nepavyko to pa­ siekti: jis žuvo nesutvarkęs reikalų. jis tik pasižadėjo patsai valdyti Lie­ tuvą jr niekam jos neatiduoti.). besiruošdamas kovai dėl Lietuvos savarankiškumo. tačiau jo siekiamasis tikslas drauge su juo ne­ žuvo. Zigmantas. Todėl valdžios vairą paėmė į savo rankas didesnieji bajorai. lietuvių savarankiškumas ir valstybinė sąmonė jau buvo tiek subrendusi. nes per jį jie susiartino su Lietuva.Zigmanto nužudymas 1440 m. di­ džiuoju kunigaikščiu paskelbė Švitrigailą.). Pirmą kartą jis susitaikino su Vytautu. bet savo ir savo dinastijos reikalais. kuris turėjo valdyti. 174 Jogaila ir Lenkija. Pagaliau Lietuvos ponų grupė. Jogaila visai neketino padovanoti Lietuvos Lenkijai. kad po Vytauto mirties Lietuvos bajorija. Jogailai teko vėliau kovoti su Vytautu. bet jo sūnui Mykolui. kai tik atsirado proga įžengti Į Lenkų sostą. Nepasisekė Jogailai tik Lie­ tuvoje. Zigmantas). Nauji ryšiai su Lenkais prasidėjo tik tada. betgi visai neketino pasiduoti Lenkijos karaliui Vladislovui. Su pirmąja žmona. Alšėnų kunigaikščio duktė (ją išpiršo Jogailai Vytautas). buvo nužudytas. Tad Jogaila susilaukė sūnų. Nors Zigmantas ir žuvo. kad Kęstutis buvo nužudytas Jogailos artimų žmo­ nių įsakymu. pasidarė visiškai savarankišku valdovu. jis susilau­ kė tik vienos dukters. Bet. Vargais negalais Jogailai vis dėlto pasisekė išgauti Lenkų sutikimą. neatsižadėdamas Lietuvos. nebenorėdama pripažinti savo valdovu Lenkų karaliaus. pasižadėjo sostą mirdamas palikti jam arba jo sūnums. ar dėl Kęstučio mirties buvo kaltas Jogaila. ir padarė jį nepriklausomos Lietuvos valdovu. kai Kazimieras buvo išrink­ tas ir jų karalium. jos padedami. nemaža sukišta j kalėjimus. nes svajojo ją kartu su Lenkija palikti savo vaikams. rūpindamasis. Zigmanto santykiai su ponais labai paaštrėjo. kad sostas atitektų ne Jogailos sūnums. buvo pasidaręs žiaurus ir persekiojo visus sau priešingus ponus: nemaža jų buvo nužudyta. Tuo būdu Lie­ tuva grįžo Jogailos giminei. kuri mirė vos gimusi. Į gyvenimo pabaigą jis. ir buvo skelbiama. kaip teisėtas tėvo įpėdinis. Jogailos suimtas. jis rūpinosi ne Lenkija. Tačiau tikroji sąmokslo priežastis ir sąmokslininkų tikslai lig šiol tebėra neišaiškinti. Be to. Čia. Bet Vytautas nesitenkino vietininko role. Lietuvos sava­ rankiškumo sargyba. Kęstutis. Jogaila ir Vytautas. kurios padedami išsprendė sunkų klausimą savo santykių su vokiečiais. jo sūnaus Mykolo neįsileido į sostą ir valstybės vairą paėmė į savo rankas. ieš­ kančiu tėvo palikimo. Jogaila ilgai neturėjo jokių vilčių sukurti savo dinastijos. Vytautui valdant. šiandien sunku pa­ sakyti. nors politiniais sumetimais visą laiką sakėsi pripažįstąs Jogailos vyriau­ siąją valdžią. ir negalėjo patsai valdyti. Lenkijai Jogaila pa­ liko savo dinastiją. tai Kęstutis jį pašalino nuo sosto. jaunutį K a z i m i e r ą . valdė ją kartu su Lietuva dar beveik pusantro amžiaus. o Kazimieras — 1427 m. Bet Jogaila mirė anksčiau už Zigmantą (1434 m. Jogailos reikšmė Lietuvai. Kazimie­ ras tuo tarpu tebuvo tik 13 metų vaikas. Jo­ gaila vėl atgavo Vilnių. Lenkija galėjo stoti į varžytynes su galingais imperatoriais 175 . bet ir ta mirė dar neištekėjusi. kad Kęstutis patsai nusižudęs. Kadangi bajorijai nebuvo priimtino kandidato į sostą iš savo kunigaikščių tarpo. Bet ir po to Lietuvos bajorija neketino pripažinti ankstyvesniųjų pasižadėjimų Lenkijai. Jie pasikvietė į Lietuvą antrąjį Jogailos sūnų. nes vėliau jis nenubaudė nė vieno kaltininko. Tuo tarpu netrukus sustiprėjęs Zigmantas ryžosi su­ laužyti savo pasižadėjimus ir ėmė rūpintis. 4. kaip savo atskirą valdovą. Jadvyga. kai buvo pašalintas Švitrigaila ir kai Zigmantas. Aišku tik.. Lenkų karaliaus Vladislovo. Tuo pat metu jis gavo Lenkų karaliaus sostą. ponai. Kazimierą. vėliau. Tada jis ryžosi pavesti Lietuvą Vytautui. varė didelės valstybės politiką. Su antrąja žmona sulaukė taip pat tik vienos dukters. ieškodamas Lenkų pa­ ramos. bijodami keršto už tėvo mirtį. Švitrigaila. jis dar tikėjosi atgauti Lietuvą. o vėliau. Jogailos šeima ir jos teisės Lietuvai. tai ji išsirinko savo valdovu jaunėlį Jogailos sūnų. jau būda­ mas senelis (Vladislovas gimė 1424 m. Vadinasi. Imdamas Lenkų sostą. Jogaila pradėjo valdyti. Trečioji |o žmona buvo bevaikė. visiškai nepriklausomą nuo vyresniojo jo brolio. bet ne Lenkijos karaliams. staiga buvo nužudytas savo paties ponų. Tiesa. — kai Lietuvoje negalėjo suvaldyti Vy­ tauto sukelto nepasitenkinimo lenkų kišimusi į lietuvių reikalus. Tos dinastijos valdovų valdoma. kad jo įpėdi­ niu būtų pripažintas sūnus Mykolas. ir bylos pabaigos ne­ begalėjo matyti. Tuo būdu patsai Jogaila ir jo sūnūs buvo aplenkti. suruošė sąmokslą ir jį nužudė. paėmęs į savo rankas valdžią. Nuo to meto ir prasidėjo Lietuvos didikų įsigalėjimas. dabar atiteko bajorijai. kuri. pradedant nuo Kazimiero. Bet kadangi jis susidėjo su vokiečių ordinu. Lenkai Jogailą laiko vienu didžiųjų savo valdovų. Jogaila Jogaila ir Kęstutis. kuria anksčiau rūpinosi didieji kunigaikščiai (Vytautas. kad po jo mirties sostas bus pripažintas jo sūnums. kaip jo vietininkas. — taigi tiktai po 7 metų. kaltininkai buvo nuslėpti. Už tai jis turėjo duoti lenkų bajorams naujų privilegijų. norėdama su­ trukdyti Zigmanto planus. Ši ketvirtoji Jogailos žmona buvo lietuvaitė. o antrą kartą. ruošęsis atgauti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Tiesa. tik su ketvirtąja jis susilaukė dviejų sūnų. padaręs sąmokslą. Tačiau jį išsirinko.

Jogailos asmuo. Jam ypač trūko energijos ir ryžtumo. Trakus ir Brastą. bijodami kerš­ to už tėvo mirtį. Nei jis nei kas kitas nepasirūpino sudaryti sąlygų. kur ponai turėjo teisę kištis į visus valstybės rei­ kalus. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis I. Jis buvo iškviestas į Vilnių ir čia paskelbtas didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu. todėl jis dažnai pagyvendavo Lietuvoj. Kazimierą. Tačiau visi tie nuopelnai neat­ sveria vienos didelės blogybės: Jogailos užmegzti ryšiai su Lenkija ilgainiui visiškai nutautino Lietuvos bajoriją ir sulenkino didelių jos plotų gyventojus. tačiau gerai orientavosi politikos problemose. Šiaip jis buvo malonus ir ramus žmogus. buvo nusistatę prieš jį. 12 J o g a i l o s antkapis K r o k u v o s Vavelio katedroje. Po 10 m. — vieni geruoju. Jogailos dinastijos metu Lenkija klestėte klestėjo. Jogaila kad ir nebuvo didelė asmenybė. tačiau jam lemta buvo valdyti to įvykio pradžioje. Kadangi Kazimieras te­ turėjo vos 13 m. buvo palaidotas Krokuvoj. Labai mėgo medžioti ir tuo tikslu dažnai atvykdavo į Lietuvos girias. bet jam artimų žmonių. ir lenkai pasikvietė į sostą jo brolį. Žodžiu. Todėl beveik viskas buvo daroma ne jo paties. didįjį Lietuvos kunigaikštį Kazi­ mierą. Mirė turėdamas apie 85 m. Lietuvą jis labai mylėjo: ji nuolat traukė jo širdį. tada teturėjo vos 10 metų. Krikštijęsis tapo labai maldingas. susirinkę į Alšėnus. Nuo to laiko iki pat Jogailos giminės galo jau beveik visada lenkai savo karaliais rinkdavosi tuos pat asmenis. Kazimiero laikai ( 1 4 4 0 — 1 4 9 2 m. ne jis pats buvo viso to kaltininkas. Mykolo šalininkai tuojau ir užėmė žemutinę Vilniaus pilį. Tiesa. Zigmantui žuvus. Tuo tarpu Lietuvai patsai Jogaila nepaliko nieko atmintino. Nors tuo pat metu pa­ reiškė savo pretenzijas į sostą ir Švitrigaila. Tačiau daugumas didikų. mėgo klausytis jos miškų ošimo ir paukščių čiul­ bėjimo. B. taigi jo buvo pravertos durys nutautėti. bendromis Lietuvos ir Lenkijos jėgomis buvo sutriuškintas pavojingiausias Lie­ tuvos priešas — kryžiuočių ordinas. Vladislovas. o kiti. amžiaus. jo dėka Lietuva tapo krikščioniška ir priartėjo prie vakarų Europos. kurios būtų atitolinusios šitą blogybę. tai jo vardu kraštą valdė skirtieji paLietuvos Istorija. Tiesa. mėgo Lietuvos žmo­ nes: jo Krokuvos dvare daugelis tarnų buvo lietuviai. Dėl tos priežasties jis buvo didžiai nusivylęs Lenkija. Žemaičiai taip pat palaikė jo pusę.Habsburgais dėl Vengrijos ir Čekijos.) — pereinamasis laikotarpis 1. 176 177 . daugiausia veikė jo broliai (ypač Skirgaila).) Išrinkimas. jis žuvo Vengrijoj. Traukė jį ir Lietuvos gamta. Jo vyresnysis sūnus. pro atvirą langą beklausydamas lakš­ tingalos (bet tai buvo ne Lietuvoj. natūraliu kandidatu į Lie­ tuvos sostą tapo jo sūnus Mykolas. Jis ir mirė persišaldęs. Švitrigailos ir Mykolo šalininkai turėjo nusileisti. o kai buvo Lenkijoj — ponai. kuriuos lietuviai iš­ sirinkdavo savo didžiaisiais kunigaikščiais. amžiaus. priversti ginklu. ir jam dar labiau trūko energijos dideliems darbams. Kazimiero išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1440 m. didžiuoju ku­ nigaikščiu išrinko jaunėlį Jogailos sūnų. Ypatingai suvaržytas Jo­ gaila buvo Lenkijoj. jam valdant Lenkiją. o Lenkijoj). bet galinges­ nieji Lietuvos didikai. Kol jis buvo Lietuvoj.

pa­ bėgo į Maskvą. kuri apdraudė visas jų teises ir visiems laikams laidavo jiems savotišką vidaus tvarkymąsi. norėdami atgauti senąsias laisves. Mat. buvęs Lietuvos valdovas — Švitrigaila. tačiau tvarkėsi savarankiškai. O tų 7 metų būvyje Lietuva buvo net pradėjusi su Lenkijos lenininku. Nuo to laiko Žemaičiuo­ se buvo visiškai ramu. žadėjo būti jam paklusnus. buvo galutinai atvaduoti ir. Vil­ niaus katedroje ant Kazimiero galvos uždėjo didžiojo kuni­ gaikščio kepurę. sudraskė Len­ kų karaliams duotus saKazimieras. Ten jis ir mirė nunuodytas (1452 m. Lietuvos kunigaikštis. Nors Lenkija ir Vladislovas su šituo lietuvių žygiu ir ne­ sutiko. kuriems vadovavo išmintingasai politikas J o n a s G o š ­ tautas. Tai buvo paskutinė Kęstučio giminės atžala. kuriam nepavykus. 2. Bet Vytautas numalšino sukilimą (tuo­ met buvo nužudyta 60 sukilimo vadų). Lietuvių kvie­ čiamam Kazimierui len­ kai 4eido vykti į Lietu­ vą. Mo­ zūrų kunigaikščiu. baigė savo amžių kitas Kazimiero konku­ rentas. Jogailos ir Vytauto laikais jie buvo kelis sykius dovanoti ordinui. Kadangi lenkai troško sau tų žemių. kurį šis po Zigmanto mirties buvo užėmęs. Tik. teturėjo tam tikrų padarinių tik Žemaičiams: konkurentų kovų metu jie išgavo iš Kazimiero privilegiją. Mindaugui valstybę kuriant. Žemaičių kunigaikštystės privilegija Nesutikimai. Jie gavo atskirą savo krašto valdytoją. remdamiesi Zigmanto duotais raštais. bet 1409 m. o priklausytų Vladislovui. jie padarė sukilimą. Į Vilnių atvykę lenkų ponai tuo metu dar tebemiegojo. po trejų metų derybų. nusilenkęs Kazimie­ rui. t. Jiems buvo sudaryta ir atskira vyskupystė. Kazimiero konkurentų likimas. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais jie priklausė di­ džiajam kunigaikščiui. . kaip atskira provincija. y. žadėjimų dokumentus ir vieną rytą.). žuvus. . . prijungti prie didžiosios kunigaikštystės. kad jam būtų palikti Trakai ir kad būtų nubausti tėvo užmušėjai.tarėjai. nieko nepra­ nešę Lenkų ponams. nuo v o ankstyvesniųjų pasi1447 m. tačiau Lietuva be jokio ryšio su Lenkija išgyveno net 7 metus. Vis dėlto išėjo kitaip: nepaisyda­ mi Kazimierą atlydėjusių lenkų ponų protestų. ryšys su Lenkija buvo nutrauktas. jis tuo metu ruošėsi į Vengriją. Tais pačiais 1452 m. Santykiai su Lenkija renkant Kazimierą. Mykolas. tas jo prašymas buvo įvykdytas. išvažiavo iš Vilniaus ir Kazimierą atlydėję lenkų ponai. Kazimierą paskelbus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. jis tik prašė. kad jo kaulai būtų palaidoti Vilniuje. Nebeturėdami ko Lietuvoje beveikti. tai dėl jų tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilga byla. 178 (J. Žemaičiai visą laiką Lietuvos valstybėje buvo ypatingoje būklėje. Mirdamas jis prašė. len­ kai išsirinko tą patį Kazimierą ir savo karalium. Mateikos piešinys). atliko valdovo pakeliamąsias apeigas. lietuviai paskelbė jį savo valdovu. Jis taip pat buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Vladislovui 1444 m. jie laikėsi visiškai nuoša­ liai. ir Lenkų karalius. bet tik kaip Vladis­ lovo vietininkui. Tačiau netrukus jis bandė suruošti prieš Kazimierą sąmokslą. vadinamą seniūnu. kilę po Zigmanto mirties. kad Lietuva da­ bar nebeturėtų savo at­ skiro didžiojo kuni­ gaikščio. Lenkiją tuomet valdė vyresnysis Jogailos sūnus Vladislovas. ir apie įvykį jiems pranešė tik Vilniaus bažnyčių varpų gaudesys ir iškilmių triukšmas. karą dėl Drohičino. ir 1418 m. jie atsiminė 179 1440-1492 m. . d. jie rei­ kalavo. renkant Kazimierą. Lenkų pastan­ gomis išrinktas Vengrų karalium (po imperato­ riaus Albrechto mirties). Mirdamas jis įsakė pilių komendantams ati­ duoti Lietuvai visas savo valdytąsias žemes. Naujoji Vytauto įvesta tvarka Žemaičių valstie­ čiams atrodė sunki. kuris paskutines savo gyvenimo dienas praleido Voluinėje.

kuri apdraudė Lietuvos interesus ir praplėtė bajori­ jos teises. tai lietuviai pagaliau nusileido: Boleslovas buvo Ka­ zimiero konkurento. tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą. vėliau ji daug kartų buvo tvirtinama. todėl. privilegija Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium. lietuviai į privileįrašė nuostatą. Didysis kunigaikštis pasižadėjo nesiuntinėti į jų dvarus jokių savo teisėjų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų valstybei. jie buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dva­ rų savininkams — bajorams. Juos teko jėga numalšinti. galėjo paremti Mykolo pretenzijas į Lietuvos sostą. Ta privilegija. kaskart vis labiau. 4. Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m. 3. Kazimiero valdžiai Lietuvoje jau įsigalėjus. ir apie jo mirtį tikrų žinių nebuvo). kokias ji turėjo Vytauto lai180 kais. kad reikią dar palaukti. bet išreikalavo iš jo privilegiją. nauji dvarai visada buvo tam tikra našta gyventojams). Pagaliau jiems buvo leista laisvai medžioti ir žūklauti ten pat. o vien tik ponams ir niekur ne­ begalėjo išsikelti iš jų žemių. dar turėjo labai didelę socialinę reikšmę. buvo atleisti ir nuo pastočių. 181 . No­ rėdama pastoti tam kelią. kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai. o didysis kunigaikštis jį tik tvirtins. žuvo mūšyje su turkais (jis žuvo prie Varnos miesto. jie nebeturėjo jokių pareigų didžia­ jam kunigaikščiui (valstybei). kuriuo Kazimieras pasižadėjo iš­ laikyti Lietuvą tose pačiose ribose. Ją išsirūpindama. Bet kadangi Lietuva su Lenkija tada turėjo daug ginčų. Tačiau bajorų valstiečių būklė dėl to nepalengvėjo. Ta privilegija patvirtino visas Vytauto laikais jų tu­ rėtąsias teises ir garantavo. Be to. Lie­ tuviai sutiko Kazimierą išleisti į Lenkiją. — 141 psl. tai lietu­ viai nenorėjo Kazimiero išleisti ir jo vardu atsakė lenkų po­ nams. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją. kad gyvendamas Krokuvoje Kazimieras nepradėtų linkų skirti Lietuvoje urėdais ir dovanoti jiems čia dvarų. Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium ir 1447 m. Tuo būdu privilegija visą laiką saugojo Lietuvos valstybę nuo lenkų kišimosi. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. Taigi privilegija pa­ dėjo pamatą visuotinei baudžiavai: bajorų valstiečiai liko visiš­ koje savo ponų valdžioje. Bet kai lenkai pagrasino. dabar jie. trokšdama pelno. giminė. Nors ir daug kartų lenkai bandė sugriauti tą privilegijos nuostatą. kad savo krašto seniūną jie patys sau rinksis. 1444 m. Be t c >. privilegija. Todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mielai kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva Išleisdami Kazimierą į Lenkiją. lietuviai lljojo. tapęs Lenkijos ka­ ralium. kad jo brolis. draudžiąs didžiajam kunigaikš­ čiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. tačiau jis išliko iki pat valstybės galo. nes Vladislovas dar galįs atsirasti (mat.). Bajorija. be to. Len­ kų ir Vengrų karalius Vladislovas.) nuo mokesčių javais. lenkai pareikalavo sau tų žemių. spaudė savo valstiečius. nuo pareigos piauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir pagaliau nuo piniginio mokesčio (sidabrinės). Nuo to laiko visi bajorų dvaruose gyveną valstiečiai liko visiškoje savo ponų val­ džioje. nes. kur ir anksčiau medžiodavo ir žūklaudavo. Nuo jos davimo laikų Žemaitija vadinama kunigaikštyste. atėjo žinia. Kazi­ mieras pažadėjo. vietoj buvusių pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui. ir didieji Lietuvos kunigaikščiai visada ją mini savo titule (pal. todėl paprastai vadinamas Var­ niečiu). bajorija išreikalavo. kad į šitą pri­ vilegiją būtų įrašytas nuostatas. Ši privilegija Žemaičių kraštui buvo pagrindinė. Vytauto laišką imperatoriui. be to. Mat. nuo pilių statymo ir remontavimo. kad Žemaitijoje daugiau nebebus kuriama nė vieno didžiojo kunigaikščio dvaro (mat. kad didysis kunigaikštis negalįs duoti Lieluvoje nei urėdų nei žemių jokiam svetimšaliui. norėdami apsidrausti nuo lenkų įtakos. jis buvo dingęs. bajorija nepamiršo nė savęs. bet vis dėlto Kazimieras buvo priverstas duoti jų laisves laiduojančią privi­ legiją.savo laisves ir. savo valdovu pripažino Mykolą. Tai reiškė. lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą. nesiskaitydami su visa Lietuva. 1447 m. Lenkų ponai tuojau pakvietė į sostą Kazimierą. jog sostą atiduosią Mozūrų kunigaikščiui Boleslovui. Mykolo. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Len­ kijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės. kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai.

O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo jos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m. Lietuviai irgi atsi­ kirsdavo aštriais žodžiais ir demonstratyviai išvažiuodavo na­ mo. kurs Lenkijai buvo nelengvas. Tai buvo lietuvių klaida: jie ne tik neatgavo Podolės. Mat. Buvo sušaukta nemaža bendrų seimų. Priešingai. ir prasidėjo miestiečių ir bajorijos sukilimas. Lenkai visą laiką reikalavo. nes tęsėsi net 13 metų. pasaulinių riterių — bajorų. Olesnickis mirė 1455 m. Gal tik Lietuvos neprisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. pasibaigdavo gana triukšmingai. 5. Kariaudama sunkų karą su ordi­ nu. Kazimiero būklė pamažu Lenkijoje ėmė stiprėti. todėl lenkai ruošėsi jį už tai pašalinti ir pradėti su Lietuva karą. Torno taika 13 metų karas. Kartais lietuviams Lenkijoje būdavo pavojinga net pasi­ rodyti. kuris vadovavo visai prieš Kazimierą ir Lietuvą nukreiptai ak­ cijai. nes tada galėjo visiškai netekti Lietuvos. kad Kazimieras paskirtų Lietuvai valdyti atskirą didįjį kunigaikštį. nepanorėjo su jais dėtis. Todėl 1454 m. tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės..). bet žemių jiems prisiekė grąžinti tik tas.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai. ordinas 183 . pagaliau ir turtingų miestiečių. kad jis buvo suėmęs į savo rankas visą prekybą. tai ginčas dėl tų žemių ėjo ištisus 6 metus. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas.O kadangi lietuviai neketino atsisakyti nuo savo teisių. o visi kiti buvo nepatenkinti ordinu dėl to. ir reikalavo. o kartą juos net sumušė. be jo. Kazimieras negalėjo to padaryti. 1466 m. buvo dar ir kitų socialinių pajėgų. o kai kurie net galvojo pašalinti nuo savo sosto Ka­ zimierą. Tame pat seime dalis Lietuvos ponų. y. o didžiausias jo priešas — kardinolas Z. ir į vieną seimą (Parčavoj) jie sutiko nuvažiuoti tik tada. Tačiau Lietuvos po­ litikos vadai. nepatenkintos Kazimieru. Tuo būdu prasidėjo karas. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. tačiau lietu­ viai nenusileido. Švitrigaila mirdamas (1452 m. einant ginčams su lenkais dėl Voluinės ir Podolės. Nemuną. kad jiems būtų atiduota visa Padolė ir Voluinė. grą­ žino jiems herbus. Todėl Kazimiero valdymo pradžia Lenkijoje buvo itin sunki: lenkai reikalavo patvirtinti jų privilegijas ir pripažinti ginčijamąsias žemes Lenkijai. ordinas savo sostinę per­ kėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną. jog susidėsią su Maskva ir totoriais. Smarkiai apkarpytas. t. Per 4 savaites į sukilėlių pusę perėjo 56 miestai ir pilys. bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Vo­ luinę. Susidė­ jusi su Lenkais. gautus iš lenkų. Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — (Elbingą. kurios n e ­ t e i s i n g a i esančios kitų užgrobtos. bet dar praleido puikią progą reviduoti Melno taikai. būdamas regentų va­ das karaliaujant mažajam Vladislovui. Žino­ dami. o Podolė buvo valdoma Lenkų. pasipiktinusių lenkais. Lenkija atgavo savo Pamarį. būtų pasiekusi bent Vytauto svajotąją sieną. Nors ir merdėdamas. ordino valsty­ bėje. tai buvo Kazimiero nuopelnas: jis savo šaltu elgesiu ir atsargumu jo išvengė. jie galvojo atsiimti iš jų visą Podolę. kuris daugiausia priešinosi Vy­ tauto karūnavimui ir kuris vadovavo Lenkijos politikai jau nuo Jo­ gailos valdymo pabaigos. kad jis vienas valdė kraš­ tą. buvo priverstas Petrakavos seime patvirtinti lenkų pri­ vilegijas. kai Kazimieras pats atvyko nuo pat sienos jų palydėti (1451 m. o lietuviai tuo atveju grasino. Šitokioj dėtoj karalius 1453 m. Lietuva 13 m. Vladislovui esant Vengrijoj ir 182 po jo mirties. Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos. likęs Lenkijos vasalu. kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. pagaliau visiškai nustojo įtakos. 1413 m. Lenkija kvietė prisidėti prie jo ir Lietuvą. pasku­ tinius 10 m. karo metu. gyvendamas nuošaliai. Olesnickis taip pat valdė Lenkiją. sukilėliai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui. ir abi pusės. nieko neišsprendę. be abejo. valdžiusių daugybę žemių. Olesnickis.). Miestiečiams ordinas labiausiai nepatiko tuo. Lietuva. o gal net būtų atgavusi anapus Nemuno esančias lietuviškąsias žemes. būtent vyskupų. kad vieni neatsilaikys. todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. Kad dėl to nekilo karo tarp Lietuvos Len­ kijos. bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai. Tačiau jis nesuge­ bėjo paimti į savo įtaką Kazimiero. Kazimieras šitam ginče palaikė lietuvius. grasino jį pašalinti. Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs. Tai buvo tas pats Olesnickis. Savo seimuose lenkai išplūsdavo atvykstančius Lie­ tuvos delegatus. Torne buvo pasirašyta taika. Labiausiai jis iškilo. tačiau jie. Pagaliau ordinas buvo nu­ galėtas.

Beje. Kipčako. Chanų padedami. kai Kazimieras išvyko į Lenkiją. Naugardą Jonas I I I po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m.). Chanas tą titulą atiduodavo tam. Dimitrijas.). Tuo būdu žuvo galingoji D. jie suėmė į savo rankas visas Lietuvos kunigaikščiams nepatekusias rusų kunigaikštystes. teko pripažinti Maskvą esant visiškai lygią su Lietuva. Pirmieji Lietuvos žygiai buvo gana sėkmingi: ji už­ kariavo net keletą pasienio sričių. Tad Maskva galėjo laisvai veikti. bet pradėjo pulti net ir Lietuvą.šaukėsi Lietuvos paramos.) prijungė prie Maskvos. ir Krime atsi­ rado kitas — Perekopo chanatas (Perekopu vadinosi jų sosti­ nės pilis).). Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais Maskvos iškilimas. kai Maskva pri­ gaudė Kazimiero konkurentą Mykolą ir kitus Kazimiero prie­ šininkus. Tverės ir Maskvos kunigaikščiai. pradžios didžiojo kunigaikščio titulas išlaikomas jau tik vienų Maskvos kunigaikš­ čių. koks anksčiau buvo 184 Konstantinopolis. Psko­ vas jai buvo palankus. Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasi­ duoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. o Lietuva pralaimi. Pirmieji Lietuvos susidūrimai BU Maskva Kazimiero laikais prasidėjo tada. ' Pirmieji Maskvos laimėjimai lietė tik Lietuvos įtaką. žadėdami pripažinti Kazimiero vy­ riausiąją valdžią. po pirmojo žygio D. pradėjo rinkti rusų žemes. Dėl šio kunigaikščio titulo varžėsi Vladimiro. jog Maskva turinti būti toks pat pravoslaviškojo pasaulio centras. nes jos kunigaikščio Vosyliaus sukilę priešai . Nuo jo laikų pra­ sidėjo Lietuvos nepasisekimai ir traukimasis atgal nuo Maskvos. Lietuvos kovos su Maskva. Jonas I I I su naujuoju chanu padarė sąjungą ir su­ naikino Auksinę Ordą. kaip 50 metų. o Lie­ tuvos įtakoje — Tverė. Šitas Mask­ vos iškilimas prasidėjo nuo kunigaikščio Jono Kalitos laikų (1328—1340 m. Nuo to laiko Maskva nuolat kyla. Ketvirtasis jo įpėdinis. Jis perėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį ir nu­ sistatė suimti į savo valdžią visas rusiškąsias žemes. nes Maskvoje sėdįs imperijos įpėdinis. Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis: Maskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. Tuo būdu Maskva atsipalaidavo nuo totorių (1480 m. kuriuos (1380 m. o vėliau—susirūpinimas gauti Čekų ir Vengrų sostus savo sūnums. bet Lenki­ jos reikalais užsiėmęs Kazimieras į tą jo šauksmą neatsiliepė. ir Lietuvai. visos jų kunigaikštystės priklausė totorių. Tuomet Maskvoje ir susidarė teorija. Bizantijos imperija jau buvo žlugusi. Tuob u d u į Maskvą dar labiau sužiuro visų rusų akys.betgi dar išgyveno daugiau. Tuo metu totorių Auksinė Orda suskilo. Taigi 1 4 4 9 m. Naugardo respublika. Naugardas prašė Lietuvą paramos. ir J o ­ nas I I I pasijuto esąs teisėtas savo žmonos tėvų sosto įpėdinis.) smarkiai sumušė Dono paupy (todėl jis ir vadinamas Doniečiu). kuris ne tik kad suėmė į savo valdžią visas aplinkines kuni­ gaikštystes. Ten būdamas. jis pats nebegalėjo rūpintis tolimųjų rytų reikalais. ir vienintelis galingas jos konkurentas liko Lietuva. Jonas I I I buvo vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Zofiją. Pačioje Lietuvoje tuo metu ėjo ponų rungtynės dėl valdžios ir buvo daromi įvairūs sąmokslai prieš Kazimierą. išdrįso net stoti į kovą su totoriais. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. kurioje pravoslavams nebuvo jokio moralinio autoriteto. 6. antrasis — 1479 m. Kai Lietuva X I I I amž. kuris geriau jam įsiteikdavo ir daugiau sumokėdavo pinigų. Bet visiškai kitaip virto. — vadinasi. Tikroji Mask­ vos galybė betgi prasidėjo nuo Jono III-jo (1462—1505 m.). o to­ limesnieji — jau ir žemes. Maža to.. Naugardu. Atitekusi Branden­ burgo hercogams. arba vadinamosios Auksinės. s u t a r t i s b u v o pirmasis didelis Maskvos laimėjimas Lietu­ v o s n e n a u d i . tuo tarpu Lietuvos didikai daugiausia dėmesio kreipė į konfliktą su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės. o D. Ordos chanai (iš Sarajaus) rinkdavo iš jų mokesčius ir skirdavo jiems kunigaikščius. vis Niinkiau buvo kovoti su Maskva. . Tačiau neparemti jie pralaimėjo. Tačiau nuo X I V amž. Kazimierą tuo laiku nuo Maskvos reikalų atitraukė 13-kametis Lenkų karas su vokiečių ordinu. 185. ir Kazi­ mierui teko padaryti su Maskva amžinąją taiką (1449 m. O tuomet buvo pasitaikiusi kaip tik gera proga nu­ galėti Maskvai. jo valstybė išaugo j pavojingą kaimyną ir to­ liau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius. kuri skelbė. kurių vienas buvo laikomas didžiuoju.

jis ragino chaną pulti Lietuvą. vienas Alšėniškis ir Bielskis. sūnų). ėmė naikinti likusias sritines kunigaikštystes. Bet Kazimiero valdžia iš pradžių buvo silpna.). Nuo jo laikų visą kraštą valdė patsai didysis kunigaikštis per savo vietininkus. Ten įsi­ galėjo Vytauto pašalinto Vladimiro Algirdaičio sūnus Aleksan­ dras (Olelka). Prie viso krašto ne­ pasitenkinimo Kazimieru dar prisidėjo ir kunigaikščių pasiprie­ šinimas. mirus Kijevo kunigaikščiui Simanui (f 1471 m. ir jo vadai buvo nubausti mirtimi. ta­ čiau. Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos. tačiau Kazimieras nei šiaip nei taip nepadarė. ta­ čiau Smolenskui teko duoti privilegiją. tei­ kė Kazimierui sąlygą arba jį skirti arba pačiam persikelti gy­ venti į Lietuvą. Tačiau Kazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po My­ kolo mirties (1452 m. o paskyrė čia savo vietininką. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai. Bet einant karštoms lietuvių lenkų kovoms dėl Voluinės ir Podolės. Maskvos pasieny esančios Lietuvai pa­ klusnios. Todėl totoriai ne kartą nusiaubė Kijevo apylinkes. totoriai dažnai nusiaub­ davo Kijevo apylinkes. arba Aleksandro. Sritinių kunigaikštysčių naikinimas. Sudaręs sąjungą su Krimo chanu. Jis norėjo valdyti Lietuvą iš Lenkijos. Jis nešalino kunigaikščių jėga. kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu Algirdo palikuonį. o buvęs Kazimiero globėjas Jonas Goštautas (f 1488) pasidarė opozicijos vadu jau bylos su lenkais metu. Simano. Todėl 1481 m. visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais Kultūrinė būklė. Jo laikais Lietuvoje atsirado daugiau pradžios mokyklų. 179 psl. siūlydami Simaną (1461 m. bandžiusį net sąmokslu užgrobti sostą.). 8. Vytauto laikais sriti­ nių kunigaikštysčių buvo likę nebedaug. Kazimieras. — juo labiau. Net tie patys ponai. Tuo būdu Lietuvos galybė rytuose pašlijo. tačiau Jonas I I I vienų žodžių neklausė. Kazimieras stengėsi visą kraštą suimti į savo valdžią. Nors jis ir buvo jėga pašalintas. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios. Taip pat jis darė ir su kitomis mažesnėmis kunigaikštystėmis. Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje. Tiesa. Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas. jis jautėsi gana stiprus. būtų rizikavęs visiškai netekti Lietuvos. Blogiau Kazimierui išėjo su Kijevu.). kad Lietuvos kunigaikščiu būtų tekę skirti Mykolą.Netrukus buvo visiškai panaikinta ir Maskvai nepaklusni Tve­ rės kunigaikštystė. Taip an­ tai. ir Kazimieras buvo priverstas Kijevą palikti ne tik jam. todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. kurie jį dar mažą buvo iškėlę Lietuvos kunigaikščiu. nebeduodavo kunigaikštystės įpėdiniams. 1481 m. skir­ damas atskirą Lietuvos valdovą. Kazimieras bandė užtarti pabėgusį Tverės kunigaikštį. prieš Kazimierą susidarė sąmokslas. kaip kad darė Vytautas. — būtent Ugros ir Okos paupių. kuriam nors jų mirus. Lietuviai. Bet sąmokslas buvo su­ noktas. keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. bet ir jo sūnui Simanui. Smolenske buvo įsigalėjęs Lengvenio Algirdaičio sūnus Jurgis. Mat. bet nenorėjo kištis į Lie­ tuvai rūpimą Maskvos šeimininkavimą Rusijoje. Vilniuje 187 . Patsai Jonas I I I Kazimiero laikais karo su Lietuva nepradėjo. ir jis buvo pri­ verstas kai kurioms sritims duoti daugiau savarankiškumo. Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis. o vėliau — Smolenskui. tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė. Vytauto pavyzdžiu. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazi­ mieras išbuvo net 52 m. kai tik Kazimieras išsikėlė į Lenkiją. — kunigaikštystės jau ėmė svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos. sąmokslas prieš Kazimierą. Pinske. garantuojančią jam dalį savarankiškumo. maža to. Todėl nepasi­ tenkinimas juo Lietuvoje nuolat augo. Slucke. Bet vis dėlto labai mažai buvo rūpintasi savo kultūros kėlimu. augant jo galybei.) jis Kijevo nebeatidavė jo broliui Mykolui. Pir­ miausia tokia privilegija buvo duota Žemaičiams (žiūr. brolis Mykolas Olel186 kaitis. 7. Kazimieras. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais Atskiro Lietuvos kunigaikščio klausimas buvo iškilęs tuo­ jau. kuriam vadovavo kunigaikščiai — buvusiojo kandidato į Lietuvos valdovus. pasidarė jo priešais. nes ir be to turėjo pakankamai darbo. bet.

): iš savo vietų nebegalį išsikelti valstie­ čiai buvo apkraunami vis didesniais mokesčiais ir darbais.000. Ekonominė būklė ramiaisiais Kazimiero laikais Lietuvoje pagerėjo. daugelis didikų labai praturtėjo. Voluinėj ir Podo­ lės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). kailiais. I iesa. Palenkėj. taip pat buvo pastatyta ne­ maža net iki mūsų laikų išlikusių bažnyčių. į kurių sostus jam pasisekė pasodinti sūnų Vladislovą. taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoj Lietuvoj. Pinigines pajamas jis gaudavo iš muitų ir teismo mokesčių. Tuo būdu mūsų bajorijos ryšiai su lenkų ponais darėsi vis glaudesni. O rytinės Lietuvos žemės. privilegijos palengva prasidėjo tikroji bau­ džiava (žiūr. 180 psl. 165 psl. čia ypač daug mokėsi būsimųjų kunigų. Tačiau pajamų iš Lie­ tuvos Kazimieras gaudavo ne mažiau. Taigi nors ir blogi buvo politiniai santy­ kiai su Lenkija. Savų kunigų dar nepakako — vis dar daug jų tekdavo kviestis iš Lenkijos. galvijais ir t. Kazimiero laikais Lietuva pajėgdavo pastatyti 40.buvo įsteigta net vidurinė mokykla. buvo beveik negyvenamos. Tad gyventojų Lietuvoje turėjo būti bent 3 ar 4 kartus rečiau. o pelną iš savo dvarų gaudavo daugiausia natūra: grūdais. bet. Kazimierui gyvenant Krokuvoje ir su Lenkų dvaru dažnai atvykstant į Lietuvą. t. Lenkijoje iš seimų jam daž­ nai tekdavo išgirsti gana griežtų žodžių. jis vis tiek darydavo saviškai. Tuo būdu lietuviai turėjo vykti mokytis svetur.). Piniginių mo­ kesčių už žemę tada dar labai mažai temokėdavo. bet aukštesniosios mokyklos nebuvo. Kazimieras buvo santūrus ir kieto būdo žmogus. Cynko paveikslas). jis nepasižymėjo griežtumu. o užsienio politikoj ypač stengėsi savo sūnus aprūpinti sostais. bet dar pablogėjo (ypač bajorijos dva­ ruose). Lietuvoj jam pasisekė su­ griauti atsigavusių kunigaikščių galią. Kaip Vy­ tauto (žiūr. Savo valstybėje stengėsi viską suimti į savo rankas. Gyventojų krašte tebebuvo dar nedaug. Tačiau valstiečių būklė ne tik nepagerėjo. o tris sykius už ją mažesnė Lenkija — net 60. bet užtat iškilo nepalan189 188 . negu Lenkijoje. jis. krašte buvo statoma daug stiprių mūro pilių ir rūmų. išskyrus didesniųjų miestų apy­ linkes. Valdyti Kazimierui buvo nelengva. dau­ gelis Lietuvos didikų vedė žmonas lenkes. medum. bet savo tikslų sieke kant­ ini ir patvariai. Neturėjo jokių didingų politinių planų. bet vis dėlto dau­ giausia mokėsi Krokuvoje. Be to. nes joje buvo daugybė didžiojo kunigaikščio dvarų (domenų). kaip ir iš Lenkijos kara­ lystės žemių. nors savo valstybinius reikalus jie dar gana atkakliai tebegynė. 9. Po 1447 m. dau­ gelis vyko į vakarų Europos universitetus. tačiau Lietuvos dvasininkai nesulietuvėjo. su lenkais artėjo ir Lietuvos bajorija. tebuvo tik geras ūkininkas ir rūpestingas šeimos tėvas. Dlugošas ir karalaičiai. juos kantriai iš­ klausęs.000 kariuomenės. Čia jam daugiausia teko turėti reikalų su Vengrais ir Čekais. galima sakyti. Kazimiero asmuo ir jo šeima Asmuo. Kazimiero vaikų auklėtojas istorikas J. ( F .

Didysis kunigaikštis Kazimieras mirė Gardine. Pagaliau dar vienas Kazimiero sūnus. palikęs gausingą šeimą Is viso jis turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. bet žygis pasibaigė nelaimingai.) Kazimieras savo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą. — šventuoju. Šis neturėjo jokio juridinio titulo. kur išbuvo iki pat mirties. o 1602 m. Po jo mirties tėvas pradėjo statyti prie katedros koplyčią. Šv. Jonas Albrechtas. Išrenkant jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Todėl Kazimieras Lietuvoje nebuvo populiarus. bet. Aleksandras buvo išrinktas ir Lenkų karalium. atvyko į Vilnių. taip pat Kazimieras. Viena iš 11 f ištekėjo už Hohencolerno. o Zigmantas buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinio. kitas jo sūnus. Aleksandro (1492—1506 m. 1479 m. jam esant Lenkijoje. Todėl per paskutinius trejus savo gyvenimo me­ tus (1490—1492 m. Lietuva nebuvo patenkinta bendru valdovu iki pat Kazi­ miero mirties. o sūnus Alek­ sandras — didysis Lietuvos kunigaikštis. Kazimiero sūnus Vladislovas buvo Čekų ir Vengrų karalius. jis tik rėmė katalikų Bažnyčią. teturėdamas vos 13 metų. 190 . Mirė 1484 m. tačiau koplyčią baigė statyti tik jo brolis Zigmantas. Kazimieras buvo paskelbtas palaimin­ tuoju. amžiaus. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo' laikai 1. II. jis dažnai apleisdavo Lietuvos reikalus. Kazimierą besimeldžiantį dar prie uždarų bažnyčios durų. jos sūnus buvo paskutinysis kryžiuočių magistras ir pirmasis pasaulinis Prūsų kunigaikštis. Bet iš tikro to testamento niekas iš istorikų niekur nėra matęs. jis buvo atnaujintas tik Kazimierui tapus ir Lenkų karalium. Kazimieras mirė 65 m. kaip 191 Šv. esą. tvarkė visus Lietuvos valstybės reikalus. Bet ir po to lietuviai nuo­ lat reikalavo. Šeima.kus didikai. Iš pradžių jis dalyvavo politikos gyvenime ir. Gniezno arkivyskupas ir primas. kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras valdovas. Jonui Al­ brechtui ir Aleksandrui testamentu padalinęs Lietuvą ir Lenkiją. ryšys su Lenkija buvo visiškai nutrauktas. kurie. 1471 m. buvo tėvo įpėdinis — Lenkų karalius. Kazimieras gimė 1458 m. ir Kazimieras grįžo tuščiomis. Kazimieras prie bažnyčios durų. kur turėjo būti palaidotas jo kūnas. Atsidavęs maldoms. buvo kilęs net sąmokslas jį pašalinti nuo Lietuvos sosto. Gediminaičio Zigmanto Augusto tėvas. o kai Kazimieras su tuo nenorėjo sutikti.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazimiero laikais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo la­ bai įtempti. (Vičulkovskio paveikslas). pripažintas šventuoju. Besirūpinda­ mas savo dinastiniais reikalais. Jonui Albrechtui mirus. 1521 m. tėvas jį buvo išsiuntęs į Vengriją sosto užimti. Buvo labai maldingas ir didelis asketas. buvo net kandidatas į Vengri­ jos sostą. abi valstybes val­ džiusio. Žmonės rytą pastebi šv. Tik per paskutinius trejus jo gyvenimo me­ tus jam Lietuvoje atstovavo sūnus Aleksandras. Jis buvo kelis kartus vedęs bet visų jo vaikų motina buvo austrė Elžbieta Habsburgaitė Visos jo dukterys buvo ištekėjusios už Vokietijos kunigaikščių. Sūnus Fridrikas buvo Krokuvos vyskupas. Paaugęs jis visiškai pasitraukė nuo užsienio politikos.

nors iš tikrųjų jis Lietuvoje neturėjo jokios valdžios. Lietuvos kunigaikštis. Kazimierui viešpataujant. I . Todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas.kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t. bet po Kazimiero mir­ ties jis užėmė nemaža Lietuvai paklusnių pakraščio kunigaikš­ ty M ių. I Ii luvos I s t o r i j a . Dėl tos priežasties Aleksandro antspaudas. Kazimierui 1492 m. kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. kad Kazimieras mirdamas palikęs testa­ mentą. bet u karų. Kunigaikštienė Eleii. Karai iš tikro greit ir prasidėjo.i priklauso: mat. Lenkams jie pranešė. 192 2. buvo valdomos vieno valdovo. jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir da­ vė progos Jonui I I I rasti naujų priekabių. Nuo to meto jos jau visą laiką. ją v a l d ę s a t s k i r a i nuo L e n k i j o s . kuriuo Lietuvai valdovu paskyręs Alek­ sandrą. Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos. iki pat vals­ tybės pabaigos. su ja į Vilnių buvo p. taika. tai abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje. Tuo būdu Lie­ tuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos. bu­ vo sutarta. ir savo karalium jie išrinko lie­ tuvių siūlomąjį Joną Al­ brechtą.t. Priešingai.n Alenai. kad abi vals­ tybės pasilaiko sau tai. Jonas Albrech­ tas titulavosi ir didžiuo­ ju Lietuvos kunigaikščiu. vėliau kiekvienu momenlu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų. kaip ji turi laikytis Vilniuje. d. pagaliau buvo padaryta taika. buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. Maskvos kuni­ gaikštis Jonas I I I vengė karo su Lietuva. Ta> I I u pasiliko neaišku. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė. bot pasirodė. jie įvykdę velionies valią ir turį viltį. mirus Gardine. Tad A l e k ­ sandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas. Jogaila ir jo sūnus Vla­ dislovas. kaip kad seniau titulavosi 1492—1506 m. Bet Jonas I I I sutiko leisti dukterį tik padarius taiką.i tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka. kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su M. ir Lenkų karalius. Pirmiausia jos irvas pareikalavo.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas I I I ir toliau palaikė ryšius su Lietuvos priešu. Lie­ tuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikš­ čiu išrinko Aleksandrą. Krimo chanu Mengli-Girėju. Lenkai šiuo lietuvių žings­ niu buvo labai nepaten­ kinti. u n kurios sritys iš tik­ iu U. Tuo būdu iš padai\ tosios (1494 m. pradėjusi sunkų karą su Maskva. Esą. ėmė ieškoti Lenkų para­ mos. kad ji liktų pravoslavė. Po ilgų derybų 1494 m. nes vėl norėjo bend­ ro valdovo. todėl pasipiršo jo dukteM. o Lenkijai — jo vyresnįjį brolį Joną Al­ brechtą. Aleksandras su­ manė tą pavojingą prie­ še nulenkti giminyste. k.i buvo valdžiusios tai­ kos sudarymo metu.įsiustas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dva­ sininkų.iskva. o nuo 1501 m. Tačiau nebu­ vo kitos išeities. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais 1494 m. Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus su­ sivienijimo dokumentus. palienio kunigaikščiai bu­ vo beveik nepriklauso­ mi. kad ją įvykdysią ir lenkai. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lie­ tuva. ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. O kai mirė Jonas Albrechtas ir Lenkai savo kara­ lium išsirinko Aleksandrą. Aleksandras. 13 193 .valdovo sūnus.

ėmė nykti. nuolat puolama. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. o patsai Bach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. net jeigu ji ir pati pano­ rėtų. Už tai jis buvo suimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. Kaip ir prieš karą. tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. Prie jos turėjo pri­ sidėti ir Aleksandras. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas. Alek­ sandras iš tikro gavo karūną. Bet ir padarius taiką. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį. kad šis nestatąs Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės. Maskvai buvo paliktas Černigovas. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų že­ mių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiun­ tinius ir pirklius. buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Buvo aišku. santykiai su Maskva nė kiek ne­ pagerėjo. Pagaliau 1499 m. pritrūkusi maisto ir Maskvos sąjungininkų. bet pagaliau ties K l e c k u juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas. Voluinės ir Galicijos žemes). paliaubos. 1503 m.ir kurstė jį pulti Lietuvą. Jonas I I I nuolat kišdavosi į Lietu­ vos vidaus reikalus. nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. nutarė pulti Lietuvą. Iš čia didžioji SachAchmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui. Aleksandro broliai. negalėjo spirtis prieš Maskvą. Jonas I I I . Aleksandras tuojau ėmė rūpintis. Podolės. Starodubas ir Okos paupiai. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė. 195 Ostrogo pilies griuvėsiai. prisidengdamas pra­ voslavų gynimu. negaudama iš Aleksandro paramos.. dėl Aleksandro nerangumo. Kunigaikščių Ostrogiškių tėviškė. nors buvo paskelbtas tik 1500 m. ir pats vadas pateko j nelaisvę. nes tikėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. Nebuvo taikos nė su totoriais. visos sąjungininkų pastangos nuėjo niekais. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką). kuriuos Jonas I I I visada pa­ laikė ir kurstė prieš Lietuvą. su­ sirūpinusi karu su Turkais. Krimo totorių. Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. jis net pradėjo karą su Lietuva. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą. Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi. tačiau gausinga jo kariuo­ menė. kad Lenkija. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę. tarsi gindamas pravoslavus. buvo sumušta ties V e d r o š a.. vedama kunigaikščio Konstanti­ no Ostrogiškio. negaudamas iš Aleksandro paramos. negalės duoti Lietuvai pagalbos. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m. Per karą su Maskva mirė Lenkų kara­ lius Jonas Albrechtas. Jo pasiun­ tiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą" ir nuo­ lat šnipinėjo. Alek­ sandras pradėjo derybas dėl taikos. Užvolgio chanas Šach-Achmetas. kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti. Tuo būdu. kad jam tektų Lenkų karūna.t. Lenkų ka­ ralius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislo­ vas. Naugardas Sieverskas. Tačiau amžinosios taikos jam nepasisekė padaryti. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livo­ nijos ordino magistras Valteris P l e t e n b e r g a s ir Užvolgio totorių chanas Šach-Achmetas. Karas su Maskva. matydamas. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską. Alek­ sandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą. užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Glinskis. Jį Lietuva pralaimėjo. Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dniep­ rą. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpa­ tavimo" metu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo. Aleksandras kaip tik tada mirė. ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo. 194 . padarė sąjungą kariauti su Turkais. 1499 m. kad spau­ džias pravoslavus ir t. kad Elenai negalima priimti katalikybės. ta­ čiau.

juo turėjo įvykti tikroji valstybių unija. ir Lietuvos Lenkijos santykiai liko nesunormuoti. kad nė viena valstybė be antrosios vals­ tybės žinios negali rinktis sau valdovo. Į Lenkų elekcinį seimą Petrakavoj. visa Lietu­ va pasirodė jam priešinga. Mat. nes jie visi jautėsi turį teisių Lietuvai. jog iš Lenkų vis tiek negalima gauti 197 . o tam vienam kūnui — viena galva. abi valstybes rišo tik jų bro­ liški santykiai. Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai. Po to prasidėjo baisūs Krimo totorių puolimai. jis susirinko labai vėlai (vos 1505 m.. Tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga. Jonas Albrechtas buvo suruošęs žygį j Moldaviją. užsi­ gavęs.) ir apie tą susitarimą nė nekalbėjo. Naujasis 1499 m. Tiktai kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais. Taigi pietinėms Lietuvos ir Lenkijos sritims pavojingiausias kaimynas buvo totoriai. lenkai. Kazimierui mirus. kad Kazimieras užmezgė ryšius su didžiausiu jo priešu — Užvolgio ordos chanu Achmetu. tuo tarpu nebuvo pasakyta. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams. Akte yra sakoma: „ . . Naują susitarimą patvirtino trys doku­ mentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių de­ legatai susikeitė dokumentais." Bet kaip tu­ rėjo būti atliekami tie bendrieji seimai ir bendroji elekcija. Taip truko daugiau. buvo numa­ tyta užimti Dunojaus ir Dniestro žiočių sritis (Kiliją. Lenkų ir Čekų bei Vengrų karaliai (Jonas Albrechtas ir Vladislovas). Šiuo susita­ rimu buvo norima įkurti viena jungtinė valstybė. mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. tačiau jis nepavyko: beveik visa Lenkų kariuomenė žuvo Bukovinos miškuose. be valdovo asmens. Tuomet totoriai ėmė dar smarkiau pulti ir plėšti pietines Lietuvos ir Lenkų valdomąsias sritis. išsirinko savo valdovu Aleksandrą. Naudojosi jais ir Kazi­ mieras. . kuriuo norėta Lietuvos Lenkijos santykius kitaip su­ tvarkyti. jie sutiko pasirašyti naują aktą. nes 1501 m. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga vėl sujungti abi valstybes vieno valdovo ran­ koje. buvo sudarytas naujas ak­ tas. norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Len­ kija. norėdami gauti Lietuvos pa­ ramos. perėjo į Jono III pusę. Podolės ir Galicijos sritis. kuris paskirtu laiku ir paskirtoje vietoje bus visų į elekciją atvykusiųjų bendrai renkamas. Len­ kai nutarė savo karalium išrinkti Aleksandrą. Krimo ordos chanas Hadži-Girėjas buvo ištikimas Lietuvos sąjungininkas. Lenkų reikalaujami. lietuviai. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais 1499 m. ėmęs valdyti Mengli-Girėjas. o kiek vėliau Melnike tą susita­ rimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras. Jam valdant Lietuvą. k u r i t u r ė ­ tų bendrą seimą. vienas karalius. o be to. aktas. Vadinasi. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikš­ mės. su­ sitarimu. normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius. tai jis paprastai yra vadinamas M e l n i k o a k t u . kaip šimtmetį. kad susitarimą patvirtins visos Lie­ tuvos seimas. Kad būtų viena tauta. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandida­ tūrą. jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. o be to. tai turėjo būti vėliau nustatyta. 1501 m. Jo­ nas III buvo taip pat Achmeto priešas. viena visuomenė. aktas. atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Alek­ sandras. Todėl 1499 m.. Lietuvai tuo pačiu metu irgi rūpėjo gauti Lenkijos para­ mos prieš Maskvą. Bet nuo 1466 m. Todėl. ypač jie puolė Kijevo. apsiėmė jam daugiau mokėti už sąjungą. lietuviai tam ne tik nesipriešino. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva turėjo vieni kariauti. bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą. Aleksandro išrinkimas Lenkų karalium ir 1501 m. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums. bendrą apsaugą ir bendrus pinigus. 3. Mat. susitarimo likimas. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių. dar buvo sutarta. — juo labiau. viena brolija (fraternitas) ir bendri seimai. Vytautas pirmasis mokėjo naudotis totorių savitarpio nesantaika ir pasinaudoti jais savo tikslams. buvo sutarę bendrai kariauti su turkais. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo. kad nelaimingai pasibai­ gęs karas su Maskva įrodė. bet dar ir patys tuo rūpinosi. Kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike.Totoriai. Tad. Lietuvių Lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. 1495 m. buvo suda196 ryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo. nieko nesakę lenkams. Belgradą) ir išardyti plėšikų lizdą — Krimo ordą. o jo broliui Jonui Albrechtui Lenkiją. Aleksandras ir jo broliai. remdamiesi 1499 m. Bet seimas jo nepatvirtino. pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitari­ mu.

tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). 112. Tuo būdu šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva ir Lenkija. Ankstyvesnėmis (1387. kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. tiek valstybės reikalams. nepasitaręs su taryba. Tai ir buvo vadinamoji didžiojo kunigaikščio taryba.) privilegijomis buvo apdrausta jų asmens ir tur­ to laisvė (žiūr. tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičių šeimai. Ir vėlesnės — Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi pa­ imti iš to paties Melniko akto. Bet ypa­ tingai bajorija iškilo prie Kazimiero. 198 Tarybos valdžios ribos ilgai buvo nenustatytos ir neaiš­ kios. kurie spręsdavo visus valstybės reikalus. Kartais tardavosi tik su tais. B e to. kurioje jis pirmiausia pasižadėjo tartis su taryba. Lenkijoje prie karaliaus buvo ponų taryba. todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti. taigi visai nebuvo atsižvelgiama j jų tei­ ses. tuo atžvilgiu jis jau buvo tarybos suvaržytas. tačiau Jogailos palikuonys manė. jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti. jam tebesant mažam. — panaši d i d ž i o j o k u n i g a i k š ­ č i o . kuriuos norėjo. vadinama senatu. Lietuva savo viduje dar tebebuvo visiškai savarankiška valstybė. Nors lietuviai jau nuo Švitrigailos laikų rinkosi sau kunigaikščius. o dabar jiems buvo pa­ tvirtinta jų pačių užimtoji vieta valstybės valdyme. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam v i s i š k a i l a i s v a i k a l ­ b ė t i . kurį ponai išrinko val­ dovu ir. s i ų s ­ d a m a s į u ž s i e n i u s p a s i u n t i n i u s . Be to. tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. savo iš­ vaizda ji betgi jau artėjo prie Lenkijos: Lenkijoje ponija buvo įsigalėjusi dar prieš Jogailos laikus. dar išlikę k u n i ­ g a i k š č i a i ir a u k š t e s n i ą s i a s pareigas valsty­ b ė j e e i n ą d i d i k a i . o tuo susitarimu buvo norima jvesti elekciją. Bet su tarybos nuomo­ ne sutikęs. o ypač Zigmanto laikais jų reikšmė dar labiau padidėjo. 1413. Vis dėlto šia privilegija ta­ ryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai nega­ lėjo varžyti didžiojo kunigaikščio. privilegi­ joje. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. kad kraštas uoliau remtų jo politiką.). kad jis nustatytų jos kompe­ tencijos ribas. liko atskiros valstybės. jis pasižadėjo. Bet palengva nusistojo į pasitarimus kviečiamų žmonių rūšis: buvo šaukiami v y s k u p a i . išklausęs tarybos nuomonės. Bet vis dėlto. išrinkusi Aleksandrą. n e b e ­ d a r y t i j o k i ų i š l a i d ų . lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu. o kartais sušaukdavo ir platesnių pasitarimų. kad bent Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai. tad jis visiškai laisvai juose šeimininkavo: kiek norėdamas ga­ lėdavo leisti pinigų tiek savo. tik neaiškios pasiliko jos valdžios (kompetencijos) ribos. Ligi tol valstybės dvarai buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe. kaip ir anksčiau. jog. vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas. didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų. pareikalavo. Tuo būdu 1492 m. Jam išvykus į Lenkiją. valdžia pasiliko ponų rankose. Dabar didysis kunigaikštis pasižadėjo. Į pasitarimą jis kviesdavo tuos. Todėl tuo laiku at­ sirado nuolatinė grupė aukštesniųjų valstybės urėdų. kurie tuo metu buvo arti jo. O nebetrukus atėjo ir tie lai­ kai. kai po 50 m. Aleksandro brolis. Didysis kunigaikštis su didesniaisiais ponais tarėsi tik tam. jis jau nebegalėjo savo sutikimo atšaukti. nes tik nuo jų paramos priklausydavo. 132. 4.pagalbos. Iš pradžių ji nebuvo laikoma net pastovia institucija (įstaiga). 1447 m. 170 180 psl. B e to. arba p o n ų t a r y b a atsirado ir Lietuvoje. savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų galybei. Ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai Tarybos atsiradimas. Kazimiero ir Aleksandro laikais nutrūko senasis Lietuvos ryšys su Lenkija. kam teks didžiojo kunigaikš­ čio sostas. Bajorijos reikšmė pradėjo kilti Vytauto laikais (žiūr. nepasita­ ręs su taryba. Nuo to 199 . — Lietuvoje ji įsigalėjo ypač povytautiniais laikais. Švitrigailos. Tuo būdu tarybos sudėtis pasidarė pastovi. 1434. jis prilei­ do tarybą prie valstybės f i n a n s ų t v a r k y m o . Kazimiero viešpatavimo metu taryba taip sutvirtėjo.). 133 psl. Čekų karalius Vladislovas. kada didysis kunigaikštis jau būtinai turėjo skaitytis su ta­ rybos nuomone. Aleksandras tatai padarė savo 1492 m. nebedalinti niekam valstybinių vietų. patys už jį valdė.

t. Taigi jokių seimo rinkimų ne­ buvo. o iš tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo. nes bijojo.). kuris daug daugiau savo gyvenimo praleido Lietuvoje ir joje buvo palaidotas. kaip pravoslavės. Bet ilgainiui provincijos atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės. pradėjus kasinėti Vilniaus ka­ tedros rūsį. o pereiti į katalikybę jai draudė tėvas. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesnis reikalas. Zig­ mantas. Seimai. Buvo labai išlaidus ir išeikvojo ne tik visus savo turtus. o ką į tai atsakydavo didysis kunigaikštis. atsirado ir seimai. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kuni­ gaikštį. kaip kad medžioklė. tačiau būdavo atsitikimų. Netrukus jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakin­ gesni bajorai. Iš gausingos Kazimiero šeimos teliko tik vienas. Ir Jonas Albrechtas ir Aleksandras mi­ rė bevaikiai. nemokėti mokesčių ir t. visi aukštes­ nieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. Zigmantas II (Senasis. 200 jis tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti. medžioti pagaliau jam trūko ir vikrumo. sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu. juo toliau. kur iš brolio. bet mirdamas testamentu jis skyrė Lietuvos sostą bro­ liui Zigmantui. kad be jos žinios būtų kas nors valstybėje daroma. Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba. privilegija at­ leidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valsty­ bei. Mat. pajutusi savo reikšmę. O nuo X V I amž. buvo gavęs valdyti keletą mažų kunigaikštysčių. Kazimierui 1447 m. kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos ma­ sių žinios. Jis tuo tarpu gyveno Silezijoje. kad Lenki­ joje nenorėjo gyventi jo žmona. lenkai nesu­ tiko jos karūnuoti karaliene. būdavo reikalų. juo būdavo dažniau šaukiami: mat. kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais. Lietuva turėjo rem­ tis savo visuomenės balsu. Lietuvoje jis daugiausia gyveno dėl to. bajorija nebenorėjo sutikti. karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mo­ kesčiais bajoriją. tačiau be jokių gabumų vyras. tas ir tapdavo įstatymu. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones. renkamas Lenkų ka­ ralium Aleksandras buvo patvirtinęs dokumentą. Tai vienintelis iš Lenkijos ka­ ralių. jo kapas buvo surastas). su kuriais no­ rėdavo pasitarti. Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą. Bet jisai nemėgo net tokios tradicinės valdovų pramogos. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. nes kiek­ vienas karas buvo susijęs su išlaidomis. vidury (1566 m. Pagaliau X V I amž. tai įėjo į pa­ protį.) ir jo karai su Maskva Zigmanto elekcija. o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti. Mat. Šie ir išrinko. bet ir praskolino daugybę valstybinių dvarų. kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. Įsigalėjus tarybai. Lietuvos ponai tuojau paskelbė jį di­ džiuoju kunigaikščiu ir pasiūlė lenkams išsirinkti jį ir savo ka­ ralium. kai po d. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Čekų karaliaus Vladislovo. 201 . jo kūno nevežė į Kro­ kuvą. o apie Lenkų sostą nieko nekalbėjo.laiko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo japonų rankas. iš pradžių šaukiami retai. — 1506—1548 m. bet rado jį jau mirusį. Aleksandro asmuo ir jo mirtis Aleksandras buvo kaulingas ir petingas. Tad d. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti. Pagaliau reikėdavo atsiklausti seimo ir pradedant karą. galė­ davo atvykti į seimą ir nekviestas. kad susirinkusi bajori­ ja ir rinkdavo atstovus. Aleksandras mirė 1506 m. ir pavietų seimeliai ėmė rinkti atstovus. sužinojęs apie sunkią brolio ligą. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymų. kuriuo po jo mirties Lietuva ir Lenkija turėjo bendrai išrinkti sau naują valdovą. Mėgo gerai išgerti ir pavalgyti. Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svar­ būs. skubėjo į Lietuvą. nenorėdami didinti laidotuvių išlaidų. į savo karalių kapus (1931 m. nes nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti į karą. Tuo būdu bajorijos seimai. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalingas tada. juo seimas darėsi vis įtakingesnis. nes lenkai. 5. 6. kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis). 1501 m. kunigaikštis bajorijos pageidavimų daž­ niausiai klausydavo. Juo toliau. Bet kadangi dažnai į seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija. jauniausiasis sūnus Zigmantas.

o paimti pilį. Laimėjimas buvo didžiausias. Tuo būdu Maskva nieko nelaimėjo. o užpultieji Sluckas ir Minskas jam nepasidavė.). tačiau lietuviams jau nebepasisekė atsiimti Smolens­ ko tvirtovės. jis sumanė už­ grobti kuo daugiausia Lie­ tuvos žemių ir pasiduoti Maskvos kunigaikščiui Vosyliui I I I (1505—1535 m. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė. Bet tuo tarpu atvykęs Lietuvos hetmonas kunigaikštis K o n s t a n t i n a s O s t r o g i š k i s ties O r š a sumušė priešą ir privertė jį trauktis. 195 psl. 183 psl. Pir203 . Jis pats apsigyveno Maskvoje. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai.). y. gavęs iš jo nemaža že­ mių. nors karas po to dar truko 8 metus. (jam imperatorius uždraudė prisiekti Zigmantui vasalystę. — žiūr. Mat.000 kariuomenės. Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. nes po jų maskviečiai užsi­ darydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių. ko­ kią kad turėjo Aleksandro laikais. buvo paimtas (1514 m.). jis grįžo Lietuvai tik maždaug po 100 metų (t. G l i n s k i s . grasino jam iš1506-1548 m. Glinskio rūpesčiu. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės surusėjęs kunigaikštis M. Černigovas ir Starodubas. o pats vadas su 1. paliaubų sąlygomis (žiūr. norėdami jį Zigmantas II (Senasis). paketinęs išduoti ir Maskvą. Turėdamas 30.). — prie Smolensko. pražudyti. kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. Karas prasidėjo 1512 m. kuris skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamųjų pravoslavų. Glinskis ir jo ša202 lininkai neteko savo žemių Lietuvoje. jam tepasisekė užimti tik Mozyrių ir Turovą. Kad Lenkija neitų į pagalbą Lie­ tuvai.). iš jų 30. Tačiau jau pačio­ je Zigmanto valdymo pra­ džioje jis pamatė. Jis irgi gana daug prisidėjo prie Zigmanto iš­ rinkimo. Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą. Alek­ sandro laikais Lietuvos po­ nų tarpe kaskart vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. Visa tai matydamas. Jis buvo net 3 sykius apgultas ir pagaliau. T o m o sutartį. Tačiau jis kiek apsivylė: Maskvos pasienio sritys prie jo maišto neprisidėjo. d. buvo padarytos 11 m. kurs ypatingai rūpinosi.000 kariuomenės. naudojantis to meto karo technika. ta­ tai magistras turėjo padaryti pagal 1466 m.000 krito karo lauke. Pasidaręs artimu Vosyliaus I I I patarėju ir išleidęs už jo savo dukterį. Glinskis savo gyvenimą baigė kalėjime. Be to. Trečiasis karas su Maskva (1534—1537 m. Vėliau. prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočių magistras. buvo gana sunku. kur mirė badu (1534 m.500 bajorų ir daugybe karių pateko į nelaisvę. Tuo pat metu betgi pradėjo karą su Lietuva Glinskio pasikviestas Vosylius I I I . kad Habsburgai negautų jo brolio Vladislovo valdomosios Vengrijos bei Čekijos. 1509 m. su Maskva buvo padaryta amžinoji taika 1503 m. Pirmasis karas su Maskva (1507—8 m.Glinskio maištas.). Maskvos jėgos buvo sunaikintos. imperatorius norėjo susilpninti Zigmantą. paliaubos. Antrasis karas su Maskva Lietuvai buvo daug nelaiminges­ nis. Smolenskas buvo paliktas Maskvai. jo priešai. dro nužudymą. Kar­ tu su Glinskiu jis apgulė daugelį Lietuvos miestų ir artinosi prie svarbiausiojo strateginio punkto. 1611 m. jis buvo svarbiausias naujų karų su Lietuva organizatorius. Maskvai liko Homelis. Lietuvos po­ nai.). Netrukus po to atvykęs K. Jis buvo ar­ timas Aleksandro patarė­ jas. šį kartą Maskvai pasisekė gauti daug paramos iš imperatoriaus Maksimilijono. kad ne­ beturės tokios įtakos. Lietuvos kunigaikštis ir Kelti bylą tarsi uz AleksanLenkų karalius (taip jis atvaizduotas Krokuvos katedroje esančiam antkapy). saugančio Dniepro aukštupį. jis sumušė priešo 80. Ankstyves­ nieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to. Ostrogiškis smarkiai sumušė Mas­ kvos kariuomenę ties O r š a . Be to.). Visos Maskvos jėgos buvo nu­ kreiptos į Smolenską. Pagaliau 1522 m. Imperatorius į Maskvą nusiuntė daugybę karo spe­ cialistų inžinierių ir artileristų.

Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m. Karas ordinui nesisekė. išrinkus magistru Vokietijos kunigaikštį. o jis pats pasi­ darė Lenkų karaliaus vasalu (žiūr. nieko ne­ laimėjus. kad bus ga­ lima išsilaisvinti. dalis ordino žemių buvo prijungta prie Lenkijos. bet šį trečiąjį — Lietuva. Juo buvo pasekę net kai kurie vyskupai. todėl krikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. Dėl to ir įvyko 1454 m. ir teko padaryti paliaubas. ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių. lokiais sumetimais ir bu­ vo išrinktas magistru (1511 m. Tuo tarpu ordino valstybėje buvo labai neramu: visi reikalavo ordino reformos. — juo labiau. be to. ralium. Tačiau visi mėgini­ mai nenusisekė. ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus.) teko pradėti su Lenkais ka­ rą. Pirmieji 5 magisIrai vykdė sutartį. Valstybė buvo valdoma ordino narių. kad 1466 m. su Maskva buvo pa­ darytos 7 metų paliaubos. Neprileisdami prie valdžios vutos bajorų ir miestiečių. kad jis sugebės geriau su­ sitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su ka­ Albrechtas Hohencolernas. neturėjo jokių ryšių su vietos gyventojais. apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15. kurie jį griovė. kara­ liaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. tai buvo sudaryta regencija. kuris savo jėgomis galėtų spirtis prieš Lenkiją. Or­ dinui atrodė. dar vienuoliai. kryžiuočių ordinas buvo nebepaleisinamas. kurs pasibaigė tuo. būdami ateiviai iš tolimųjų Vokietijos kraštų ir. 1537 m. 205 Mūšis ties Orša. kurie. Maskvos kunigaikščiu tapo Jonas IV Žiaurusis. bet užtat kitose sri­ tyse šį tą užleido Maskvai. jie nustatė juos prieš save.000 dukatų. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški. Be to. tačiau bajorija nėjo į karą.) Ansbacho Hohencolernų šeimos narys. muosius du karus Zigmanto laikais pradėjo Maskva. Bet ir dabar karas vis dėlto nesisekė. 183 psl. kad Zigmantas buvo pa­ traukęs į savo pusę Krimo totorius. Nors lėšų bu­ vo pakankamai surinkta. 204 .) Nuo to laiko. kad krašte buvo smarkiai įsigalėjęs naujai pradėtas skelbti Liuterio mokslas. kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pri­ pažinta katalikiška valstybe. ir ordinui paskutinis kryžiuočių magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis (f 1568 m. Kai 1533 m. ir visi di­ deli pasiryžimai nuėjo niekais. Su ja Maskvos kuni­ gaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai. kurios vėliau buvo pratęstos. Ypač didelis nepasitenkinimas ordi­ nu ėjo iš to. (Senas nežinomojo autoriaus paveikslas). ji atgavo tik Homelį. Buvo tikimasi. Kadangi jis tuomet buvo dar mažas. krašto sukilimas. tačiau nenustojo vilties išsilaisvinti. ir Zig­ manto II laikais naujo karo jau nebekilo. Lietuvai nepasisekė atgauti nei Smolensko nei Sieversko žemių. Siena su Maskva da­ bar mažai tepasikeitė. Tada magistras Albrechtas patsai užmezgė ryšius su Liuteriu. kuriais Lietuva tikė­ josi pasinaudoti.). mirė Vosylius I I I .7.

pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės.). Ieškodamas ramybės. Gavęs dėdės. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. Lenkų pavyzdžiu einanti bajorija kaskart vis dau­ giau reikalavo sau teisių ir nuolat mažino sau pareigas. kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešaky. Ten ordinas išliko iki 1809 m. mirus Albrechto sūnui.. tai jos vietoje buvo įves­ t a s a m d y t i n ė k a r i u o m e n ė . Apskritai Zigmanto laikais gyvenimas Lietuvoje labai pa­ gerėjo. Abramavičiaus paveikslas). ji dar go207 . Zigmantas. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteranizmą ir virto dvari­ ninkais. Be valdžios. Bet kunigaikščio valdžia nuo­ lat silpnėjo. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose. dar būdamas Silezijoje. tiek Lenki­ joje. Bona atsinešė iš Italijos įsitikinimus. daugelis jo įskolintų dvarų buvo išpirkta ir buvo įvesta pavyzdingų ūkių. Karalienė Bona.. (f 1548 m. o Austrijoje pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. valstybėje didžiausią įtaką įgijo gobši intri­ gantė jo antroji žmona. Prūsai atiteko jo giminaičiams. Brandenburgo elektoriams. Lenkijoje ji įgijo didelę val­ džią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Vėliau iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė (nuo 1701 m. 206 Paskutinės Zigmanto II dienos. balandžio 1 d. kada jį panaikino Napoleo­ nas. ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. ypač padaugėjo mokyklų. Zigmanto energija pagaliau išseko. Kai Zigmantas jau buvo palaužtas sunkios valdymo naštos. kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių.Liuteris jam patarė mesti vienuolio apdarus. jis visa tai įvykdė ir 1525 m. Milano ir Bario kunigaikštytė B on a S f o r z a. mirties ir užleido jas Habsburgams. 1618 m. 8. su­ tikimą. Todėl didžiausią išlaidų dalį teko padengti pačiam didžiajam kunigaikščiui. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją. ja*u pasirodė geras valdytojas. kaip Prūsų kunigaikštis. kad val­ dovas turįs siekti valdžios. vesti žmoną ir pasiskelbti kunigaikščiu. Tačiau bajorija nenorėjo mokėti net tos kariuomenės išlaikymui reikalingų mokesčių. Krokuvoje iškilmingai prisiekė Zigmantui. Be­ kovojant su įvairiausiais sunkumais tiek Lietuvoje. Į ūkį jam teko kreipti daugiau dėmesio. ordino valstybė. karaliaus Zigmanto. Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasauline kunigaikštyste. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvar­ kytas. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona Zigmantas valdovas. brolio Vladislovo. Savo gyvenimo pa­ baigoje jis jau nebeturėjo jokių planų. nesiskaitydamas su jokiomis prie­ monėmis (Machiavellio mokslas). net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją bei Vengriją po jų valdovo.

nkc' teisingu vyru. 1529 m. Šiaipjau mėgo juoką ir sąmojį. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebebuvo girdėt Zigmanto. o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams. o tėvui sutikus pa­ tvirtinti pirmąjį Lietuvos statutą. Buvo šaltas. To­ dėl Bonos rūpesčiu dar 1522 m. ir Lenkų lenkai (1530 m. 1544—1572 m. pavyzdžiui. rimtas ir atsargus. nenorėdami nutrauk­ ti ryšių su Lietuva. Zigmanto II asmuo. išrinktąjį į Lietuvos sos­ tą. Mirdamas paliko vieną sūnų. Zigmanto II antkapis Krokuvos katedroje. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis ( 1 5 4 4 . kad jis miręs. Tik jo antrosios vedybos buvo vienas nelaimin­ giausių jo gyvenimo įvykių.1 5 4 8 . Bonai vi­ sokiomis intrygomis pa­ lenkus į savo pusę didi kus.) Išrinkimas. Vienintelis Zigmanto II sūnus gimė 1520 m. jau tuomet buvo aišku. o netrukus jį karū­ Lenkų karalium. Čekijoje ir Silezijoje. H i . siunčiamiems į Krokuvą. Tiek Lietuvoje. tiek Lenkijoje ji savo pinigais ėmė išpirkinėti anksčiau Aleksandro už skolas įkeistuosius dva­ rus ir tuo būdu įgijo daugybę turtų: jos valdžioje buvo ištisos teritorijos. Zigmantas Augustas. Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva. 14 209 . Visuomet buvo ramus. Vengrijoje. — pa­ reikšti užuojautą". sako jį galėdavus perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. formaliai paskelbtas d. Lie­ bė didžiuoju kunigaikš­ tuvos kunigaikščiu. lėtos eisenos ir nekalbus. — Lietuvos seimas Zig1522 m. 9. ir 3 dukteris. kad po tėvo jis bus valdovas abiejose valstybėse. Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuo­ jautą. Jo sveikata pairo tik į gyvenimo pabaigą. Karo betgi jis ntmėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu. Lietu­ navo savo karalium ir vos kunigaikštis. sulaukęs 81 m. Užsieny jau daug kas manė. Tad karalius. karūnuotas čiu. ) su kryžiuočių ordinu ir daug kartų su totoriais.).bejosi ir turtų. Tuo tarpu energijos netekęs ir sunkios ligos kan­ kinamas. Zigmantas buvo augalotas ir tvirtas vyras.. Visi jį gerbė ir l. pripažintas Lietuvos sosto įpėdi­ mantą Augustą paskel­ niu. Jaunystę praleido I . Zigmantas mirė 1548 m. d. Zigmantas kaskart vis labiau ėmė pasiduoti favoritų apsuptos žmonos įtakai. dar labiau praplėtusį bajorijos teises. Zigmantas Au­ gustas buvo pripažintas Lietuvos sosto paveldė­ toju. o nuo 1548 m. amžiaus. instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs. 208 I I t t u v o s I s t o r i j a . Pir­ miausia buvo rūpinama­ si Lietuvos sostu: mat. kur susipažino su tenykščia vals­ tybės santvarka ir gerai vedamu ūkiu. pa­ prastai ir Lenkai išrink­ davo savo karalium. 1530 m. Motina Bona pradėjo rūpintis patikrinti jam sostą. 1529 m. Zigmantą Augustą.1 5 7 2 m. kai dar jis tebebuvo kūdikis.

kad po tėvo mirties jis savaime taps valdovu. Mat.). išaugo be charakterio. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija. Būdamas humanistiškų palin­ kimų. buvo susi- kilavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Ji skundėsi. kad nebereikės naujų rinkimų. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje. (Smuglevičiaus piešinys). kaip didysis Lietuvos kunigaikštis. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu. minkštas. Tuo būdu 1544 m.). labai lepinamas.Jis išmoko kalbėti lotyniškai. ištvirkavimo ir neįgijo jokių tvirtų principų. itališkai ir vokiškai. tėvas turėjo pa­ silikti tik priežiūrą. Matydamas netikusį jo auklėjimą. Bet tas jo išrinkimas reiškė tik tą. Zigmantas Augustas ir Vilnius. Zigmantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą: prie pilies kalno buvo baigti. augdamas morališkai pakrikusiame mo­ tinos dvare. kilo mintis jau 23 m. rūpinęs net Lenkų senatas. lenkai. galėjo kištis į Lietuvos reikalus. tėvo pradėti statyti. Zigmantas Augustas — tėvo vietininkas Lietuvoje (1544 —1548 m. Jaunutis karalaitis motinos Bonos dvaro damų tarpe. Tačiau. Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu. 211 . tačiau niekaip neįmanė paveikti Bonos. viską atidėliojąs kitai dienai ir dėl to pramintas „Rytdiena". Zigmantas Au­ gustas teturėjo vos 8 m. ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj. Tas buvo pareikšta Zigmantui II per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m. Apskritai Zigmantas Augustas buvo gana išmintingas. Lie- Zigmanto Augusto jaunystė. puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai. turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą. nedarbštus. ( J . didžiajam kunigaikščiui gy­ venant Krokuvoje. Po tėvo mirties 1548 m. Motina italė Zigmantą Augustą auklėjo apsupusi italais humanistais. Motinos dvare anksti priprato prie palaidų pasilinksminimų. kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Lietuvos ponams ta mintis patiko. Todėl 1543 m. rei210 Dalis Vilniaus didžiųjų kunigaikščių rūmų griuvėsių. nepaslankus. jį veikdami. kurie vėliau apleisti apgriuvo ir. nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. tačiau svy­ ruoklis.Zigmanto Augusto auklėjimas. tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Simlerio paveikslas).

Zigmantas Augustas stengėsi jos nieku būdu neprileisti prie žmonos: bijojo. Zigmantas Augustas ir ji pati vis svajojo nuvykti į Lietuvą ir pasi­ rodyti visoje karališkoje didybėje. Augusto žmonos — Elžbietos. Bet. netrukus miręs. t l k p a t y S R a d v l I o s i r apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. pakvietus kunigą. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. kur jis praleido gražiausią savo jaunystę. (lavęs žinią apie tėvo mirtį. kad motina jos nenu­ nuodytų. Jis pats niekad neužmiršo mylimosios žmo­ nos. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. prisidarė daugybę skolų. Dubingiuose. kad Z. Zigmantas Au­ gustas atlydėjo jos kūną į Vilnių. Au­ gustas veikiai susiartino su ja ir karštai įsimylėjo. jog esąs surištas visomis bažny­ tinėmis apeigos ir neturįs tokios sąžinės. Prieš Marborą betgi griežčiausiai buvo nusistačiusi karalienė Bona. o ypač motina. Augustas. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene. nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. kur tiek daug iškentėjo. Zigmantas Augustas. tačiau šeimos laimės jau nebesulaukė: gyvenimo pabaigoje net persiskyrė su žmona. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare. Vie­ ną kartą Barboros brolis M i k a l o j u s. visas d varas paskendo gedule. Grįždamas į Vilnių. greta pirmosios Z. Todėl iš pradžios 212 (f 1551 m. buvusiuose Radvilų rūmuose. 1931 m. lenkai griežčiausiai reikalavo. Jame tada buvo pilna italų staty­ bininkų ir mokslininkų humanistų. atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo. Jos kurstomi. buvo atrasti ir jos kaulai. W J^gtuvės Jose dalyvavo naitis Kęsgailą. Zigmantas tuojau įsakė tarybos ponams a f lydėti žmoną į Vilnių. Livonijos prijungimas Livonijos būklė X V I amžiuje. Mirdama Barbora pareiškė norą. Vilnius. kad jungtuvėms priešinsis tiek Zigmanto Augusto tėvas. slapta ko Barbora Radvilaitė. laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė lokio nepasitenkinimo. čia jis dažnai atvažiuo­ davo iš Krokuvos ir pagyvendavo. pats visą kelią arba jodamas arba eidamas pėsčias. Iš pradžių ir 213 JU go­ . 10. ir vėliau liko mėgiamiausias Zigmanto Augusto miestas. ir jos pusbrolis M i ­ k a l o j u s . bet jau nebebuvo kada: sunkios. Augustas persi­ skirtų su Barbora. kur abu įsimylėjusieji susitikdavo. Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus. Bet jo žmona Habsburgaitė netrukus mirė. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą. Au­ gustas vestų Barborą. Zigmantas Augustas jau buvo vedęs. kad Z. pareiškė tėvui. Livonijos valstybė nebuvo vienalytė. tačiau buvo aišku. nu­ vykęs į Krokuvą. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė juodai išmušti. bet Lietuvoje. kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei. jog norįs vesti Barborą. joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valsty­ bės: 4 vyskupystės. Sūnui su liarbora atvykstant į Lenkiją. Greit pasirodė. ji mirė 1551 m. Tačiau ji ir jos šeima neilgai tesidžiaugė karūna. kurią vėliau pado­ vanojo jėzuitų kolegijai. nes. jis ne­ pasakė tėvams tiesos. Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima. kad ją palaidotų ne Lenkijoje. gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. Bet tėvas. Zigmantas Augustas su tuo sutiko. Zigmantui Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. Mirus žmonai. buvo visiškai nugriauti. jog senatas ir seimas perdėjo. 11. Zigmantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusi­ leido. pradėjus katedros remontą. vadinamas R ud u o j u . Ji buvo palaidota katedros rūsy. ordinas ir Rygos miestas.). Zigmantas Augustas šį kartą parodė didelį atkaklumą: Jis nė neketino išsižadėti mylimosios žmonos.Į seimo ir senato reikalavimus persiskirti jis atsakė. nežinomos ligos pakirsta. ir tėvas. šiaip būdamas silpnavalis. ir tuo­ jau. greta didžiojo kunigaikščio rūmų. nes vedybos esančios nelygios. Z. ir 1550 m. iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. pasirodė nesukalbami. ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. esą. Tuo metu. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais Įsikurdamas Vilniuje. Jį visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas. Nors vėliau ir vedė Habsburgaitę. begyvendamas Vilniuje. Z. Tada ir ponai prisi­ statė Vilniuje daugybę rūmų. Tais laikais Vilnius pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų.tuvą užėmus rusams. Iš kuni­ gaikščių rūmų iki Radvilų rū­ mų per sodą Z. Kai prieš pat Barboros mirtį Bona pareiškė norą pripažinti ją savo marčia. kad galėtų ardyti tą ryšį. nebesužinojo apie sū­ naus vedybas. karalius. vadinamas J u o ­ d u o j u . tiek Lenkų ir Lietuvos ponai. Karalienė Bona vis dar tebebuvo didžiausias jos priešas.

50—51 psl. tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus. Magistras Fūrstenbergas buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklau­ somybę. Bet Livonijos klausimas tuo būdu dar nebuvo išspręstas. Jo partija lai214 Livonijos ordino magistras Fūrstenbergas Pasvaly atsiprašo Zigmantą Augustą 1557 m. rugsėjo 14 d. Vyskupų valdžia toliau dar labiau susilpnėjo. Jis norėjo pasekti Prūsų ordino magistro pėdomis — pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. Daugpilio komtūras G o t a r d a s K e t l e r i s . Magistro ir Rygos arkivyskupo pasiun­ tiniai atvyko į Lietuvą. surinkęs didelę lie­ tuvių ir lenkų kariuomenę. ją tik sulaikė atvykusi Lietuvos kariuomene. tačiau nebeturėjo jėgų. nes kaip tik tuo metu Livonijos valstybių žemes pradėjo smarkiai pulti Maskva. vadovavo tai partijai. Reformacija Livonijoje pirmiausia atsirado miestuose. bet X I V amžiuje (Ge­ dimino laikais. Tačiau. Ji plito labai greitai. tad būtinai reikėjo šauktis į pagalbą kaimynę Lietuvą. Tuo metu Rygoje buvo užmuštas Lietuvos pasiuntinys. senoji ka­ talikų Bažnyčios sukurtoji organizacija.000.ordinas priklausė Rygos arkivyskupui.). kuria pasižadėjo nesidėti su Lietuva. (Ano meto paveikslas). Lietuvos seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis. buvo sunku dėl to susitarti ir sunku apsiginti nuo Maskvos. bet. 71 psl.) jis nusikratė ta priklausomybe. ryžosi ją paimti į savo valdžią. Tuo tarpu Zigmantas Augustas. įnėjo. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos. Maskvos kariuomenė tuo tarpu skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją. kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. Livonijos valstybės vadams reikėjo ne tik ap­ sisaugoti nuo Maskvos. Todėl caras J o ­ nas IV Pasvalio sutartį palaikė 1554 m. nes krašte labai sparčiai plito protestantiz­ mas. ordinas buvo sudaręs 15 mt. 215 . kurias po karo šie galėjo išsi­ pirkti. kad ir pakrikusi. ir Pasvaly tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis (1557 m. jis buvo tų pačių kry­ žiuočių ordino šaka (žiūr. Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m. Zigmantas Augustas. Pakrikusi ordino valstybė negalėjo viena apsiginti nuo Maskvos. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą. ir ordino magistras vis dar spyrėsi. prašydami pagalbos. 1554 m. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikš­ tyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai. kuria Zigmantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją. jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką po­ litiką.). o arkivyskupas už 100. paliaubų sutartį su Maskva. Livonijos pasidavimas Zigmantui Augustui. — magistras už 600.000 auk­ sinų. sutarties sulaužymu iš ordino pusės ir tuojau paskelbė Livonijai karą. Tuo tarpu jo pagalbininkas. Apie X V I amžiaus vidurį krašto diduma jau buvo protestantiška. 1559 m. — žiūr. tačiau dar tebebuvo. Tik čia tuo atžvilgiu buvo sunkiau. ir bažnytinės — ordino ir vyskupų — valstybės pamatai ėmė braškėti. jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys. Tuo tarpu į pasenusio ir atsisakyti priversto Fūrstenbergo vietą buvo pastatytas K e t l e r i s . kuri norėjo pasiekti jūrą. jų vasalai — riteriai bajorai ir miestai pagaliau sukūrė organizacijas su po­ litinėmis teisėmis ir su savo seimais. išsiruošė į žygį ir sustojo P a s v a l y . nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai. bet ir išspręsti bažnytinės valstybės pa­ naikinimo klausimą. turėdamas skirtingas sąlygas. matydamas irstan­ čią ordino valstybę. nesant vieno valdovo.

jis liko nepri­ klausomos iki 1582 m. nes bajorija atsi­ likę ir kariauti ir mokesčius mokėti. 204 psl. palikdama didelį grobį). nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui. T i k didžiąją Uždauguvio Livonijos dalį. Livonijos delegatai pareiškė Zigmantui Augustui. pra­ sidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai. ir derybos buvo sunkios. Tačiau. Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies.). Bet karo su Maskva nebuvo iki Lietuvai stojant ginti Livonijos. užgrobė švedai. ji buvo panaikinta. Pritrūkus karui pinigų. mirus bevaikiui karaliui. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: hetmonas M i k a l o j u s R a d v i l a . kuri buvo pa­ vesta vasalo teisėmis valdyti Ketleriui.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos (ligi tol caras pačios Lietuvos nepuolė. Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vys­ kupystę.). Jam pasisekė prikalbėti livoniečius visai susijungti su Lietuva. paliaubos. vad. Dėl to ir taip jau painūs Lietuvos santykiai su Maskva pasidarė dar painesni. abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui. bet kartu ir su Lenkija.. Len­ kai be galo buvo pasipiktinę dėl šito lietuvių laimėjimo. vadinamas R u d u o j u (Juodojo pusbrolis). Livonijai pasiI lavus Zigmantui Augustui. vadinamas J u o d u o j u . pradžioje. vėl buvo padarytos 3 mt. kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos.000 maskviečių.Livonijos prijungimas prie Lietuvos valstybės. Ž i a u ­ r i u o j u (1533—1584 m. pa­ tekusi į Rusų valdžią. kad Livonija lygia dalia ir jiems priklausytų. ir 1566 m . siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiš­ kąsias žemes. Taip buvo iki pat abiejų valstybių galo. o iš Kuršo ir Žiemgalos buvo sudaryta ku­ nigaikštystė su sostine Jelgavoje (Mintaujoje). 4. tik 1795 m. Tuo būdu Maskva jau prisiarti­ no prie etnografinių Lietuvos žemių. 12.000 lietuvių sumušė apie 10. Tuo būdu tais pat 1566 m. Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m. kad. Lietuva stojo jos ginti. Kuršo kunigaikštystė visą laiką buvo 216 Lietuvos ir Lenkijos lenas.). jie nuo­ lat reikalavo. ji buvo protestantiška) ir plati savivaldybė. nors ši ir kariavo su juo Livo­ nijoje).) padarytos paliaubos (žiūr. nes tikėjosi. T o ­ dėl 1569 m. kad norį susijungti ne su viena Lietuva. kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Ji gavo teisę savo atstovus lygiai su visomis Lietuvos provincijomis siųsti į Lietuvos seimą. kuria Livonija pasidarė Lietuvos provin­ cija su kunigaikštystės titulu. Tuo laiku (1562 m. Jis įgi­ jo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susi­ jungti su Lietuva. buvo galutinai paskelbta. 1559 m. Gardino seime buvo su­ daryta nauja sutartis. ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m. Tačiau jis negalėjo suvaldyti krašto. Livonijos administratorium 1561 m. jis pirmasis pasivadino M a s k v o s c a r u . Šitos sutarties nepripažino tik Rygos miestas. valdytoju buvo paskirtas J o n a s J e r o n i m a s K a t k e ­ v i č i u s . ir Saremos (Eželio) vyskupystę. iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m.). jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą. Bet didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai. tačiau niekur negavo. Zigmantas Augustas riipinosi jų pasiskolinti.). Vykdyti su­ tarties į Livoniją buvo pasiųstas galingiausios to meto Lietu­ vos didžiūnų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris M i k a l o j u s R a d v i l a . Liublino seime sudarant Lietuvos Lenkijos uniją. kad Livonija lygiai priklausanti abiem valstybėm. sužinojusi apie pirmo­ s i o s pralaimėjimą. 217 . Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį (1557 m. 1560 m. ir 1571 m. kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui. kita Maskvos armija. nes tikėjosi. kada jį nukariavo Steponas Batoras. smarkiai sumušė caro kariuo­ menę ties U l a (1564 m. buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris. o Danai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes. Kaip ir jo pirmatakai. vadinamąją Piltenę. Visai Livonijai bu­ vo pripažinta tikėjimo laisvė (mat. jau karalių Vazų laikais ( X V I I a. Lietuva šito titulo jam nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. atvykę į Vilnių. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais Naujasis Maskvos kunigaikštis J o n a s IV. Zigmanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebepuolė Lietuvos. pabėgo be kovos. ligi pasibaigs jo giminė.). pasirodė esąs gabus valdovas.

) ir Vilniaus vai­ va prašydavo lenkus pa­ vada (nuo 1551 m. O be to. Derybos dėl unijos 1563—4 m. jie Livonijos vietininkas (f 1565 m. šie tatai ir padarė. jau buvo aplen­ kėję. bajorija pažadėjo jį išrinkti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. krašty. Zigmanto II rūpesčiu. padarytieji aktai (žiūr. kad Lietuvos urėdais negalį būti skiriami jokie svetimšaliai. kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos. Į jį buvo įtraukti ir senieji nuostatai. lietuviai su šitokiu nusistaytmu ėjo į derybas. atsilygindamas už savo sūnaus išrinkimą. rinkdama savo naują didįjį kunigaikštį. Tad Aleksandrui mi­ rus. Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija. kad lenkai ne­ begalėtų kalbėti apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Kai 1562 m.Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos su­ tartį. buvo Mask­ vos pavojus ir Lenkų paramos viltis. kai Lietu­ kancleris (nuo 1550 m. jie reikalavo pradėti derybas.). visiškai neatsižiūrint į ankstyves­ niuosius dokumentus.). kad pagal senuosius aktus jie negalį būti laikomi svetimšaliais. jie atskirai sau išsirinko Zigmantą II ir pasiūlė jį išsirinkti ir lenkams. Lietuvos nepa­ tvirtinti. 1561—1562 m. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo veiksniai. Vi­ sas statutas buvo taip sutvarkytas. o tik apie santykius tarp dviejų lygių karalysčių. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. jo tėvas sutiko patvirtinti numatytą ruošti s t a t u t ą . jos sudarymui jau buvo ir padedamųjų aplinky­ bių: to meto Lietuvos didikai. Be to. kuris turėjo ap­ imti visas krašto teises. Ukraina Lenkijos pa­ Lietuvos krašto maršalka (nuo 1542 m. visą laiką svajodami vi­ siškai sujungti Lietuvą su Lenkija. glaudžiam susiar­ tinimui su Lenkija ir uni. Taip pat buvo ir Zigmantą Augustą renkant. kad rodė Lietuvą esant vi­ siškai savarankišką valstybę. tas darbas iki 1529 m. buvo baigtas. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes. Tad. Svarbiausia ap­ linkybė. Len­ kams tas kaip tik labiausiai nepatiko. Lietuvos Lenkijos santykiai nebuvo sutvarkyti nei Aleksan­ dro nei Zigmanto II laikais. ku­ rios vis dėlto pasibaigė unijos akto sudarymu. 1529 m. Liublino unijos aktas Lietuvos Lenkijos santykių klausimas iki karų dėl Livoni­ jos. Apie savos tautiškosios kultūros kė limą retai kas tegalvo­ jo. ramos prieš Maskvą. Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsi­ kurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Mikalojus Radvila Juodasis. patvirtino statutą. Tačiau senuosius aktus laikydami sau negarbingais ir negaliojančiais. Šiaipjau Lietuva vieną metą net reikalavo iš Zigmanto II ka­ rūnuoti Zigmantą Augustą Lietuvos karalium.). lenkų seime Varšuvoje. bendraudami su lenkais. ir jie norėjo įrodyti. Lie­ tuviai. mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės. visuomet keldavo unijos klausimą. Lietuvos bajorija. todėl nevengė su jais derybų.). Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva. todėl jiems buvo ne­ lengva nutraukti ryšius su lenkais. Lietuviai nesilaikė nė jų reikalavimo turėti vieną bendrą valdovą ir bendrai jį rinkti. ir Zigmantas I I . negaliojo. len­ kai tuojau išrinko jį ir savo karalium. nenorėjo visiškai nu218 traukti ryšių su lenkais. lietuviai vėl be lenkų žinios paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu Zigmantą Augustą. prasidėjus karams su Maskva dėl Livonijos. Aleksandrą renkant Lenkų kara­ lium 1501 m. Kai 1522 m. Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi. O lietuviai tenorėjo sąjun­ gos su Lenkija tik dėl tolydžio einančio karo su Maskva. 197 psl. A l b e r t o G o š t a u t o vadovau­ jamas. visada iš jo išsireikalaudavo sau kokių nors naujų teisių. unijos 219 . Tad. su jais susigiminia­ vę. apie ryšį su Lenkija jame ne­ buvo nė žodžio. nuolat reikalingi Lenkų paramos. 13.

kai tatai bus reikalinga pačiai Lietuvai. Jei tas įvyks. teko iš naujo pradėti derybas. o lietuviai pateikė visiškai naują projektą. Jie reikalavo. sutikdami tik su bendru valdovu. O kadangi šis aktas buvo sudarytas Varšuvoj. susirin­ kusi ties Vitebsku. bet ir su Lenkijai baisiais totoriais. norintiems atplėšti kai kurias Lietuvos žemes (Palenkę. kad ginčą išspręstų karalius savo nuožiūra. len­ kai reikalavo tik įvykdyti senesniųjų aktų nuostatus. Bajorija kartu nusiuntė ir suprojektuo­ tas unijos sąlygas. Augustas pakvietė ir Lie­ tuvos delegaciją derėtis dėl unijos. tik nieku būdu nesutiko atsisakyti nuo savo atskiro seimo. Dėl to suirzę. seimui. Ir iš tikro. ka­ dangi jie jau nebegalioja. o paskui net su pagoni­ mis" . kuriuo turėjo likti bendras kar­ tu renkamasis karalius ir bendra užsienio politika. tai jis vadinamas V a r š u v o s r e c e s u . vėl siūlė naujus unijos projektus ir vėl reikalavo iš naujo pradėti derybas. Lenkams reikalaujant sutvarkyti santykius pagal senuosius aktus. lenkų spiriamas. atvykusi į 1569 m. lietuviai kaip įmanydami spyrėsi. lap­ kričio 21 d. Tai buvo įspėjimas lenkams. Bendrasis unijos seimas buvo sušauktas vos 1568 m. iki 1564 m. kad karalius neturįs teisės spręsti jų likimo. Liublino seimo išvakarėse. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas spe­ cialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). o juose buvo įsteigti pačios bajorijos teismai (ligi tol visus teisdavo didžiojo kunigaikščio skirtieji urėdai) ir įkurti seimeliai. buvo vadinamas r e c e s u (nuo lotyniškojo žodžio vecedere). visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus. pa­ keičiant tik kai kuriuos jų punktus. kad jis abe­ jojąs. jog tai galįs spręsti tik Lietuvos seimas. Lietuvos delegacija. sausio 10 d. Lietuvos delegacijos pirmininkas Radvila pasisakė abejojąs. Pastarasis bajorijos reikalavimas buvo patenkintas 1566 m. Šitas nebaigto spręsti klausimo nukėlimas į kitą seimą. iš Varšuvos išvažiuodamas. ir jis pats greičiau Įeisiąs nudeginti savo ranką. o iš tikro susirinko tik 1569 m. jog jis atsisakąs nuo savo paveldėjamųjų leisiu Lietuvos sostui: po jo abi valstybės galėsiančios laisvai rinkti sau valdovą. gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. specialiai unijos reikalui sušauktam.klausimas pasidarė ypač opus. Karalių sutiko rinkti bendrai. Tuo būdu visi bajorai per savo atstovus galėjo dalyvauti valstybės 221 .). bet tik tada. bet tik ne Lenkijos centre. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises. Z220 Augustas viešai pareiškė. Jie daugeliu atžvilgių turėjo nu­ sileisti: atsisakė nuo reikalavimo atlikti atskiras išrinkto didžiojo kunigaikščio pakeliamąsias ceremonijas Vilniuje.—1564 m. Unijos klausimą vertė baigti jau minėti veiksniai. . Kai prasidėjo derybos. Tuo metu buvo surašytas specialus aktas. nepaisant senųjų aktų. kurios buvo labai artimos lenkų reikalavimams. Voluinę ir Lietuvai likusį Podolės Braclavą). ar kraštas su­ tiksiąs su Lenkų reikalavimais ir su receso nuostatais. Bajorija nebenorėjo kariauti. Lenkai už tai jam padėkojo. kad jai padės Lenkija. Lietuvos bajorija. reikalaudami derėtis visiškai iš naujo. kad lietuvių ir lenkų rinkėjų būtų po lygiai. Varšuvos seime derybos užtruko gana ilgai — nuo 1563 m. ir reikalavo. „nes Vilnius yra lygus su Krokuva. Tačiau lietuvių delegacijos pirmininkas M ik a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s tada pareiškė. Jie sutiko atva­ žiuoti ir į bendrus seimus. kad kuo greičiausiai būtų įvykdyta unija: ji tikėjosi tuo bū­ du gausianti Lenkų paramos. jis buvo atidėtas bendram. vasario 22 d. . anų laikų įpročiu. o Trakai — su Poznane". visais kitais atžvilgiais valstybės turėjo būti savarankiškos. reikalavo su ja unijos. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. o lietuviai pareiškė. o jie neturį tam įgaliojimų. Nesusitariant tuo klausimu. tačiau jame unijos klausimas nė kiek nepasistūmėjo. Bet lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis pareiškė. lenkai reikalavo. urėdai ir seimo atstovai. negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo. ar tam aktui pritarsiąs kraštas. seime: Lietuvos bajorijai buvo duo­ tos visos Lenkijos bajorų turimosios teisės. ėmė seimuoti ir nutarė prašyti karalių. Iš tikro jis nebuvo pa­ tvirtintas. kuriuose turėjo būti renkami pavieto teisėjai. sutiko su bendrais pinigais ir net sutiko leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. į kurį buvo įtraukti visi iš­ spręstieji klausimai. lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d. kai vėliau buvo sušauktas Liubline specialus unijai seimas. Toliau jis pasakė: „Taip pat protestuoju prieš neteisybę. (lietuviams išvažiavus. Ginčai buvo itin karšti. dėl kurių abi valstybės rungėsi X I V ir XV amž. Lenkų seimą Varšuvoje Z. Todėl į 1563 m. Prieš bendrąjį seimą buvo sušauktas dar atskiras Lietuvos sei­ mas. būtent b a j o r i j o s n o r a s g a u t i Lenkų paramos ir jos noras gauti lygias su l e n k ų b a j o r a i s t e i s e s . tikėdama. kad bendri seimai būtų šaukiami pačiame pasienyje ir spręstų tik abudu kraštus liečiančius klausimus. 1569 m. o neišspręstieji turėjo būti sprendžiami specia­ liam seime. Bendram seime jie reikalavo sau irgi garbingų vietų. o pačiame pasieny. Tuo būdu Lie­ tuva grasino susitaikinti ir susijungti ne tik su Maskva. seimą. užuot kariavusi. gale. Bet vis dėlto. ir nieku būdu nenorėjo išsižadėti savo atskirų seimų. Šitas bajorijos reikalavimas atėjo į seimą per patį ginčų įkarštį ir pa­ sunkino Lietuvos delegatų būklę. mes ieškosim paramos ir dė­ simės pirmiausia su valdovais krikščionimis. kuri mums būtų padaryta. ir todėl.

todėl į unijos aktą jie įtraukė paragrafą. Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. Statutui pataisyti buvo 223 . Unijos aktą priėmus. kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm. Po ilgų ginčų buvo sutarta. Bet jie dėl to nekėlė triukšmo. lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d. kuriais Palenkė. o lietuviai atsivežė savo projektus. stengdamiesi iš­ siderėti sau palankesnes sąlygas. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos. Pagaliau lenkams labai rūpėjo iškovoti sau teisę L i e t u y O j e r į s i g y t i d v a r ų ir g a u t i u r ė d ų . kurs pagaliau susirinko 1569 m. reikalaujantį visus tuos nuostatus panaikinti. visi tie urėdai. Savo statuto antrąja laida buvo nebepatenkinti ir patys lietuviai. taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals­ tybių sujungimo. Tačiau. Po ilgokų derybų.valdyme. koks jis buvo ir Lenkijoje. kurie jau anksčiau Lenkijoje yra buvę senato nariais. kad ji prisiekusi karaliui.). Jie sutiko ir su bendrais pinigais. Nemaža dar ginčų sukėlė ir L i v o n i j o s k l a u ­ s i m a s . nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija. buvo patvirtinta trimis unijos aktais — dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu. gavus visas teises. kuria buvo paskirta Var­ šuva. Liublino seimo eiga ir unijos aktas. Tuo būdu jie sutiko. t. iš vienos pusės. Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje ant­ rojoje statuto laidoje. kad karalius būtų bendrai renkamas. Be to. karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą. karaliui palaikant lenkus. tuomet karalius galįs šaukti seimus kitur. bet tik Lenkijoj. lietuviai dar ilgai kovojo. Pir­ miausia buvo nustatyta būsimo bendrojo senato sudėtis. lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų. Tuo tarpu į Lietuvą grįžę ponai išleido visam kraštui įsakymus ruoštis karui. tik ilgai spyrėsi. Kaip Varšuvos seime (1563—4 m. reikalaudami. Tačiau visa kita pasiliko. dar buvo nu­ statyta bendrųjų s e i m ų v i e t a . iš kitos pusės. per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių. unijos akto nesureguliuoti. Kadangi Lie­ tuvos statute buvo nuostatų. seimo darbai tęsėsi dar iki rugpiūčio 12 d. negalėdami sukelti Maskvos karų suvargintos bajorijos. tatai draudžiančių. kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo sei­ mų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. klausimai. Grįžę į seimą. y. tačiau. atskira kariuomenė ir t. Bu­ vo sprendžiami kiti. nenorinčių jų prisiekti vietoj karalius paskyrė kitus urėdus. Su­ vienodinus valstybes. — apie jo pataisymą jau buvo kalbama ir ankstyvesniuose Lietuvos seimuose. reikalaudami sau vietos senate. buvo priversti nusileisti. — todėl dėl paties statuto pataisymo klausimo lietuviai nė nesispyrė. sausio 10 d. Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažia­ vus. Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji digni­ toriai. atskiras iždas. todėl ir jiems priklausanti.). tai jie vis dėlto nepateko į senatą. atskiras valdžios aparatas. Voluinė. Jei dėl kurių nors priežasčių atstovai ten negalėtų susirinkti. ir atsisakė nuo reikalavimo. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau kartu sėdėjo. Bet vis dėlto pasiliko svar­ biausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva. Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems prie­ šingi. I s e ­ n a t ą p a t e k o visi vyskupai ir aukštieji urėdai (vaivados. unijos klausimas turėjo palengvėti. bet kitos sritys niekad nie­ ko bendro nebuvo turėjusios su lenkais). nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti. Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungiamos prie Lenkijos Lenkai jau seniai geidė tų žemių ir tvirtino. jie nutarė grįžti atgal į Liubliną derybų. ir Lietuvos bajorijos tei­ sės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. Prijungtųjų žemių urėdai ir didesnieji ponai kiekvienas skyrium buvo prisaikdinti Lenkų karaliui. ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes.t. Visa tai liepos 1 d. kaštelionai. kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo senatoriais. kad jos kadaise priklausiusios Lenkijai (iš tikro dėl Palenkės ir Voluinės kadaise tarp lietuvių ir lenkų ėjo ginčai. Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat. ministeriai). o Lenkai tvirtino. kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pa­ 222 keliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuodamasis.

Lietuvos atstovai jautėsi daug silpnesni. pranešę. kurs norėtų mane pavergti. jiems buvo leista įsigyti Lietuvoje dvarų. Jie rei­ kalavo derybų pagrindui 1501 m. Katkevičius pasakė. Lietuvos atstovai pir­ miausia susivažiavo atskirai pasitarti. jau posėdžiavusios kartu su lenkais. kad lenkai savo pa­ siūlymus pateiktų raštu. paruošta trečioji statuto laida vis dėlto nepanaikino lenkams nepatikusių nuostatų. Padnievskis pareiškė. jie rėmėsi ir tuos pačius dėsnius tvirtinančiomis senosiomis privilegijomis. tiek lietuviams Lenkijoje. Tada Katkevičius ironiškai atkirto: „Jei mes jums dovanoti. Piniginis vienetas turįs būti vie­ nodas. Cia jis parodė nemaža politinio takto ir pasiaukojimo. nes senelis M. Varšuvos receso aktų. Tai matydami. aš laikyčiau tironu. kuriuo karalius pasižadėjo išsaugoti Lietuvos sienų neliečiamybę. kurie tuojau pareikalavo atšaukti karaliaus raštus. Pagaliau karalius įsakė lietuviams vasario 28 d. išvažiuoti. ma­ tydami. kad dėl jos nesusikalbėsią. Deja. Nors jie ir protestavo prieš Lietuvos žemių grobimą. paėmus pagrindui se­ nuosius abiejų valstybių sutarčių aktus. galėsią laisvai. Be to. lietuvių projektu. Ją baigdamas. o ne savo viešpačiu".nes mes esame laisvi žmonės. derybų pradžioje. kad karalius duotų garantiją. nes jis juos dalino be atodairos. Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos Ir ponų rankas. Seime. Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo. Derybos buvo gana sunkios. arba — iš lotyniško — e g z e k u c i j a . p 1563—4 m. ji buvusi duodama didiesiems kunigaikščiams tik iki gyvos jų galvos.. tačiau 1588 m. aktų Lietuva neprisiekusi. niekieno nekliu­ domi.. kad ten niekas jų neversiąs sudaryti jiems nepriimtinos unijos: jei nesusitarsią. kai Zigmantas jiems davė raštą. bendrai rinktas karalius tu­ rįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu. Tuo tarpu lenkai siūlė derėtis. Pagaliau atėjo lemiamoji birželio 27 d. birželio 6 d. esą.karštą ir graudingą kalbą. laisvus ir garbingus žmones. žirgelių žemai­ tukų. Lenkams nenusileidžiant. būdamas įsitikinęs unijos naudingumu. Liublino seimo scenos. Lietuviams vadovavo Kat­ kevičius su Valavičium. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams. Atvykę išvažiavusiųjų lietuvių delegatai savo išvažiavimą iš seimo pateisino karaliaus prieš seimą duotuoju raštu. jų grįžimas dar paaukštino lenkų toną. be jų nieko nebūsią daroma. Tuo būdu vėl praėjo kelios dienos. jie nebeturėję ką veikti. po trijų dienų lietuviai atnešė len­ kams savo projektą. kol nebūsiąs pakeltas. jie buvę atvykę tik dėl unijos. Šaukiant seimą. ir iš­ važiavę.sudaryta speciali komisija. pagaliau sugrįžo Lietuvos ponai ir seimelių naujai išrinkti atstovai. 1588 m. Augustas šitą savo garantiją sulaužė. — ypač Aleksandro laikais.). Netekę didžiulių. Vėliau ji buvo pakeista kita komi­ sija. maldaudamas karalių neskriausti Lietuvos. jis vis dėlto daugiau rėmė lenkų reikalavimus. jog Lietuvoje nebu­ sianti vykdoma vadinamoji e g z e k u c i j a . ir ji buvusi atskirai valdoma tik iš lenkų karalių malonės. ir nebe­ galėjo ryžtis atvirai kovai su Lenkija. 224 Tuo metu Lenkų valstybė stengėsi susigrąžinti sau visus bajori| kuriuo nors būdu pasisavintus dvarus ir atiminėjo visas žemes. bet ne mus. Savitiems reikalams abiejose valsty­ bėse turį būti atskiri seimai. bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečia reikalai. šaukti jos seimus ir neduoti jokiems svetimšaliams urėdų Lietuvoje. Rad­ vila Rudasis (Juodasis jau buvo miręs 1565 m. kuriais Lenkijai buvo prijungtos Lietuvos provin­ cijos. Z. Bet lietuviai sakė. kad Lietuvą Lenkijos karūnai dovanojęs Jo­ gaila. naktį jų išvažiuota iš Liublino. Kelis sykius tų derybų metu jis buvo net susirgęs iš nuovargio. Lietuvių vadai seime buvo Mik. tai kam jums dar derėtis dėl unijos?" O Radvila dar griežčiau pareiš­ kė: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti. Besiginčijant Krokuvos vysk. bet Lietuvos iždas tvarkomas Lietuvos iždininko. seime jos delegatai neturėję neribotų įgiliojimų. Karalius nuolat lankėsi ir pas vienus ir pas kitus. didysis Livonijos gynėjas net Lietuvos Istorija. Tikslios sienos tarp abiejų valstybių turinčios būti nustatytos specialios ko­ misijos. ir pašalinti iš Lenkų senato ir seimo užgrobtųjų žemių atstovus. Melniko ir 1564 m. Tad kiekvieną. garantuojantį. taip pat išvažiavo (buvo paliktas tik vienas vicekancleris Valavičius). bet. vėl prasidėjo derybos. Seimai turį rinktis pakai­ tomis Lietuvoj ir Lenkijoj. betgi jiems niekad nebuvo leista gauti Lietuvoje urėdų. lietuviai rėmėsi savo naujuoju statutu. kad 1501 m. Trys pasilikę Lietuvos senatoriai. ta­ čiau tas nieko nepadėjo: užgrobtųjų provincijų atstovai buvo saikdinami. Tačiau. Radvila dabar jau nebeatvyko. kad Lietuva dėl unijos daugiau nebesiderėsianti. Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo. ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų. Dabar lietuviams buvo jau daug sunkiau spirtis. Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai. Jie ilgai tarėsi dėl savo po­ zicijos ir sutiko važiuoti į Liubliną tik tada. tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios. ateiti į lenkų seimą ir kartu posėdžiauti. Tada lenkai pradėjo grobti Lietuvos provincijas. ieškodamas kompromisų. Gavę juos. Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino. Šita politika buvo vadinama įstatymų vykdymu. Ponams lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų. bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lie­ tuvoje. kurioms bajorai neturėjo nuosavybės dokumentų. 15 225 . Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Katkevičius ir vicekancleris Eustachijas Valavičius. Bet tą dieną susirinkęs lenkų seimas nieku būdu negalėjo sulaukti lietuvių: mat. Tiesa. tirštai gyvenamų žemių. Todėl dabar lietuviai dau­ giausia pasitikėjo karalium ir net maldavo jį nesiaurinti savo tėviš­ kės teisių.

Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų. (liepos 7 d . Pagaliau 1572 m. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. nepaisydama jo nuostatų. niekas su tais aktais nebesiskaitė. T u o būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir to­ liau išliko visiškai savarankiška. kad jie norį tik gero ir kad unija išeisianti tik įnaudą Lietuvai. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi visiškai savarankiškai. atskira kariuo­ menė. ta­ čiau jos negavo. Todėl.). kuriuos išsirinkdavo Lietuva sau didžiaisiais kunigaikščiais. Zigmantui Augustui mirus. Dabar jau buvo susitarta kartu rinkti valdovą ir tu­ rėti bendrą seimą. silpnas senelis. Jau buvo nustojęs savo reikšmės ir 1413 m. Karalius ir lenkai ramino. kurį rinkdavosi ir lenkai. atskiras iždas. Nors unijos aktas ir leido. nebebuvo ko rinkti valdovu. tai karas savaime aprimo. pavojui praėjus. sulied. Tiesa. jog sutinką su visais lenkų paruoštojo akto nuostatais. tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. buvo padarytos paliaubos. Tuo būdu X V I I I amž. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus. kaip kad nesilaikė daugelio ankstyvesnių susitarimų. o visi kiti (1499. Gavę karaliaus atsakymą. nepaisydami unijos akto nuostatų. kokio ligi tol dar nebuvo. bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau rei226 kalingus įstatymus. o liepos 1 d. Mirė savo mėgiamajame Knišine.) aktai buvo lietuvių nepatvirtinti. jie dar ilgai šaukdavo ir savo atskirus seimus. Pa­ galiau 1571 m. kurio lietuviai gal irgi būtų nesilaikę. kurį galima pavadinti unijos aktu. Karas tuo būdu lai­ kinai pasibaigė. o ypač tuo rūpinosi Aus­ trų Habsburgai ir caras Jonas I V . lietuviai tarėsi dar 3 valandas ir tą pačią dieną pranešė. Bet po trejų metų. kurių viena — Ona — tebebuvo netekėjusi). šis aktas buvo pirmasis. Palenkėję. Seimai buvo bendri. 433—434 psl. Liublino unijos akto reikšmė. Augustui. Sostą valdžiusi 227 . nes kaip tik tada abi valstybės žuvo. buvo ban­ dyta galutinai sujungti ir valstybes. tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs. nuo Kazimiero laikų lenkai ėmė rinktis sau karaliais visada tuos pačius asmenis. buvo patvirtinti patys aktai. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis Liubline darant uniją karas su Maskva tebebuvo dar ne­ baigtas. aktas. prie­ šingai. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti Lenkų paramos. Tačiau Lietuva palengva ar­ tėjo prie Lenkijos: Lietuvos bajorija nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų bajorija kovojo dėl savo luominių teisių praplėtimo. Tačiau tas nieko nepadėjo.apsiašarojo. Jam tada dar te­ buvo tik 52 m. Lietuvos nesuliejo su Lenkija nė pats aktas: liko visiškai atskira valstybės teritorija. Jis sukūrė savotišką dviejų valsty­ bių junginį. ir Zigmanto Kęstutaičio aktai. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą. Po to prasidėjo priesaika. bet jau nebepavyko. Tačiau t ą r y š į p a l a i k ė ne a k t a i . atskira jos valdžia. tai buvo tik sutikimas laikytis pateiktų sąlygų už paramą prieš Švitrigailą. bet Lenkijos. grasindamas karu galėjo rei­ kalauti sosto sau arba sūnui. 14. o visi Lietuvos atstovai suklaupė. Scena sugraudino net karalių ir lenkus: beveik visi verkė. ) mirė Zigmantas Augustas. tad noromis nenoromis jie turė­ davo rinktis tą patį valdovą. visiškai neatsiklausdama lenkų. Tai buvo lenkų reikalavimas. paliko daug spragų. Tuo būdu išliko personalinės valstybių unijos ryšys: abi valstybės buvo vieno valdovo valdomos. Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva: jis nenorėjo tuo būdu jai įsipykti. 1564 m. 1501. nes Lietuva. palengva taip pat buvo vienodanami išlikę skirtumai ir vals­ tybinėje organizacijoje. Zig­ manto Kęstutaičio aktai nė kiek nepakeitė buvusios santvarkos. Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Au­ gusto mirties. Taip pat..unas valstybes. gale. kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. o kartais ir Lietuvos noras jo nenu­ traukti. tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų. Unijos aktas. kurias dar labiau padi­ dino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos. iki tol abiejų pusių bu­ vo pripažinti tik 1413 m. atskiros teisės. mirus bevaikiui Z. kai abiejų valstybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios. rinkosi sau valdovus. ir jų žemės buvo užgrobtos kai­ mynų (žiūr. padėkos pa­ maldos. o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Maskvos pavojus lietuviams ne­ leido rinktis sau atskiro valdovo.

bet iš tėvų gautas brangenybes jis vis dėlto išsaugojo. Todėl jam nuolat trūko pini­ gų. Lietuvos vidaus santykiai XVI amžiuje I. Zigmantas Augustas liūdi mirusios Barboros. kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę. ir todėl nebetiko kandidatais į valdovus. ji išvažiavo į Vieną. Tačiau jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat jos liūdėjo.Zigmanto Augusto antkapis Krokuvos katedroje. bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto. Buvo labai išlaidus ir duodavosi iš­ naudojamas visokiems intrigantams. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovoti su pasitaikančiais sunkumais. ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas). Po Vytauto mirties Lie­ tuvos valdovai visada būdavo renkami. dar buvo gyvų daug Gedimino giminės kunigaikščių. Vis tai buvo svarbūs faktai. visokių dvaro patai­ kūnų apsupamas dažnai keičiamomis favoritėmis. pradedant 229 . gyveno juodai išmuštuose kambariuose. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. Jis ir pats buvo linkęs pereiti 228 į protestantizmą. nešiojo juodus apdarus. gerai pažino savo valdinius. Gyveno atsiskyręs. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į ka­ talikybę. jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę. Negaudamas persisky­ rimo. Barborai mirus. kad galėtų gauti persiskyrimą su žmona. todėl nerėmė protestantų. Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras. D i p l o m a t a s jis buvo neblogas. bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje. antrosios pusės Didysis kunigaikštis ir jo valdžia. tiek visuomenėje. Mokėjo laukti patogaus mo­ mento. ta­ čiau su ja negyveno. (Gersono paveikslas). Jis pats buvo svyruo­ jąs katalikas. mokėjo pastebėti žmonių silpnu­ mus ir jais pasinaudoti. bet dėl tos pačios priežasties nesiryžo. tiek ūkyje: buvo įvykdyta valakų reforma. jis nebegalėjo vesti. Bet kadangi. bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus. C. pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. Gedimino šeimos šaka pasibaigė. nusigyvenę. Z. Krašto valdymo aparatas iki X V I amž. tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvasi­ ninkais. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėjo kova tarp p r o t e s t a n t ų ir k a t a l i k ų . Augusto laikai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. Tiesa.

Didysis kunigaikštis. jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių. o ma­ žesnieji vietininkai. Lietuvoje valdovas buvo laikomas visos valstybės šeimininku. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis.). Tik Vilniaus ir Trakų sritys nuo 1413 m. valstiečiai mokėdavo tam tikrus mokesčius ir atlikdavo darbus. kitiems žemių duodavo kunigaikštis. o kariuomenei vadovauti — h e t m o n a i . bet ir apylinkės bajorų bylas. valdančių di­ džiojo kunigaikščio dvarus su mažesnėmis apylinkėmis). pristovų. o k i e m o h e t m o n a s . šimtininkų ir t. Visa tai jis galėjo daryti laisvai. Vieni bajorai valdė že­ mes iš senovės.t. pats negalėjo atlikti visų reikalų. Jų buvo visoje valstybėje. T i k dvarų administracijai ir valstiečiams val­ dyti jie turėjo sau padėjėjų: tėvūnų. Savo dvarams administruoti ir tvar­ kai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus. 230 į vietininkų panašių. tie urėdai gaudavo pareigas tiktai iškilmėse (ir tai ne visi). vyriausiųjų virėjų. t. o dar kiti — iki norėjo didysis kunigaikštis. Provincijų valdymas. y. ir jie buvo svar­ biausi urėdai. bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys. Jų buvo įvai­ rių. bet v a i v a d o m i s . atsiradęs nuo 1521 m. kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse. Vėliau Žemaitijai buvo paskirtas ir kaštelionas (1566 m. o iš Trakų — Brastos vaivadija. arklininkų. Didžiojo kunigaikščio rūmų saugumui. iš Vilniaus vaivadijos buvo išskir­ ta Naugarduko. 2 ) p i l i e s k o m e n d a n ­ to ir 3) t e i s ė j o. turėjo savo viršininkus. valdydamas kraštą per vietininkus ir vaivadas bei seniūnus. Hetmonų buvo du: k r a š t o h e t m o n a s vadovaudavo į karą susirinkusiai bajorijai. Jiems karo reikaluose ir teismuose tarsi padėjėjai buvo k a š t e l i o n a i . Taip antai.Kazimieru. buvo pradėti vadinti s e n i ū n a i s .) buvo išskirtos kai kurios sritys. kurie valdė paprastus dvarus ir ne­ didelius valsčius. duonos raikytojų. Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo ku­ nigaikščio t u r t o v a l d y t o j o . vadinamus ne vieti­ ninkais. kurie buvo vadinami v i e t i n i n k a i s ..). Tai buvo lenkiškojo tipo urėdai. kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. Vė­ liau visų tų urėdų vardai virto savotiškais garbės titulais. stalininkų. vėliau ypatingą reikšmę įgavusių ministerių. Be to. pini­ giniams reikalams tvarkyti buvo i ž d i n i n k a i . Todėl visi žemės valdytojai turėjo jam atlikti tam tikras pa­ reigas: bajorai eidavo į karą. bet buvo ir viso krašto savininkas. Maždaug tuo pat metu didžiųjų sričių (buvusiųjų atskirų kunigaikštys­ čių) vietininkai gavo irgi lenkiškuosius vaivadų vardus. būtent ministerių. tai iš jų ( X V I a. dar buvo nemaža smulkesnių urėdų: kambarinių. Didžiojo kunigaikščio rūmų urėdai. įvairiausiems didžiojo kunigaikščio kanceliarijos reikalams vesti buvo k a n c l e r i a i ir jų pavaduotojai v i c e k a n c l e r i a i (nuo 1566 m. pareigų. Jis buvo lygus su vaiva­ domis. todėl jo valdymas buvo pa­ našus į didelių žemės plotų savininko valdymą. tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių. tie. gavusios savo atski­ rus vaivadas. tvarkai ir iškilmių cere­ monijoms prižiūrėti buvo m a r š a l k o s . turinčių tam tikrų pareigų. Kadangi Vilniaus ir Trakų vaivadijos buvo labai didelės. kiti — iki savo ar vaikų gyvos galvos. jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1I% visų dvaro pajamų. 198—201 psl. Be šių. Vieti­ ninko neturėjo ir Žemaitija. Vieni žemes gaudavo amžinai. taurininkų ir t. Jis ne tiktai patsai valdė daugybę didžiulių dvarų. (Bet tose dviejose di­ džiulėse vaivadijose buvo taip pat ir vietininkų. kurie vesdavo savo srities bajoriją į karą ir turėdavo kitokių. Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus. iš kurių pajamų padeng­ davo valstybės išlaidas. Taip buvo valdomas visas kraštas. Čia nuo Vytauto laikų buvo krašto viršininkas. Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogai­ los palikuonys. tačiau visų pareigos buvo vienodos. tačiau valstybės politikoje jį varžė įsigalėjusi p o n ų t a r y b a ir s e i m a i (žiūr. vadinamas s e n i ū n u . Pagal seną paprotį. vadovaudavo samdytajai kariuomenei (vėliau kiemo hetmonas buvo pradėtas vadinti lauko hetmonu). Todėl jau nuo senų laikų jo rūmuose buvo eilė žmonių.). 231 . t.

ir buvo pradėti steigti nauji bajorijos teismai. vietininkai jau buvo gavę vaivadų vardą dar X V I amž. reikalaudama reformos. Lietuvos įstatymai ir Statutas Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. jie galutinai buvo sutvarkyti tiktai 1566 m.2. kokie buvo Lenkijoje. Bet kadangi pats didysis kunigaikštis negalėjo iš­ spręsti visų bylų. kaip kad anksčiau. buvo sudaryti teisminiai p a v i e t a i . Pilies teismai priklausė seniūnams. Kauno ir Upytės pavietai. ir valstiečių teisėjais pasidarė tie. Visas kraš­ tas jau anksčiau buvo padalintas į vaivadijas. o iš Trakų vaiva­ dijos — Gardino. išsirinkdavo teismą ir kitus urėdus. didžiojo kunigaikščio dvarų val232 d y tojai. Jiems buvo pavestos spręsti visos bylos dėl turto. jos labai ilgai užsigulėdavo. kuriems rinkti buvo šaukiamas pavieto bajorų seimelis. e l e k c i n i u o s e būdavo renkami pavieto arba vaivadijos urė­ dai. Šių sprendimus buvo galima apskųsti pačiam didžiajam kunigaikščiui. padarydavo pranešimus apie seimo darbus. Seimeliuose bajorija apsvarstydavo savo reikalus. nebeteko teisės teisti bajorus. Lydos. bet iš kai kurių didelių vaivadijų buvo išskirti net keli pavietai. iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Ašmenos. Toks krašto padalinimas į vaivadijas ir pavietus išbuvo iki valstybės pabaigos. Kai kurie iš jų sutapo su vaivadijomis. Pagaliau baudžiamosios (kriminalinės) bylos buvo pavestos spręsti trečiam. Pilies teismai pavietuose priklausė seniūnams. y. Pagaliau 1564 metų sei­ me didysis kunigaikštis su tuo bajorijos reikalavimu sutiko. Apskri­ tai teismų srity buvo painiava. Lietuvos bajorijai labiausiai ne­ patiko. Gyvenimas bu­ vo tvarkomas p a p r o č i ų t e i s e . buvusiųjų kunigaikštysčių. o jų paskirti vietininkai ir teisėjai. Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. ir t. kurie palengva išnyko. ir didelių sričių. tai paprastai ir bajorus teisdavo jo paskirti urė­ dai — vietininkai. t. Naujieji teismai buvo trejopi. o tik po vieną kiekvienam paviete. Teismai buvo nevienodi: jie buvo atskiri kiekvienam luo­ mui. grįžę iš seimo. Ukmergės ir Breslaujos. o bajorų dvaruose — bajorai. seniūnai. Taip pat seimeliuose buvo renkami at­ stovai į seimą ir surašomos jiems instrukcijos. vadinamajam p i l i e s t e i s m u i . Tuo būdu visi kiti vietininkai. Kiekviename dabar naujai sudarytame paviete buvo vienas didžiojo kunigaikščio skiriamas urėdas — pakamorė. 3. kuris visas tokias bylas spręs­ davo vietoje. Įvedant naujuosius teismus. vadinamo­ sios civilinės bylos. Pakamorė teisė patsai. be to. taigi valdovo dvaruose teisė vietininkai.. Pirmiausia buvo įkurti pa­ čių bajorų renkamieji teismai. kurie valdė dvarą. Renkamas buvo tik žemės teismas. vaivados. Sprendimams rašyti ir teismo kny­ goms vesti buvo seniūno arba vaivados skiriamas „pilies rašti­ ninkas". t. Valstiečiai anksčiau turėjo savo teismus. Bet ir tokiais atvejais bylas paprastai spręsdavo ne jis vienas: kai kurias iš jų jis spręsdavo kartu su taryba. Dažniausiai teisdavo ne patys seniūnai. ir kiekvienas iš jų turėjo atskirus vardus: p r i e š s e i m i n i u o s e s e i m e l i u o s e bū­ davo renkami atstovai į seimą. Tik bylos dėl žemės ribų (ežių) buvo pa­ vestos atskiram p a k a m o r ė s teismui. o bajorai nuo seno priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. kurios laikėsi tiek valdo233 . Teismų reforma 1564 m. vėliau jie paprastai buvo vadinami l a i k y t o j a i s (tenutarii). Dvasininkai. Krašto padalinimas į pavietus ir vaivadijas. Pilies teismas priklausė vaivadai arba didžiojo kunigaikščio skirtajam seniūnui. Seimeliai. kad Lietuvoje būtų įvesti tokie pat pačių bajorų teismai. Tad administracijos urėdai ir teismai buvo sujungti. Vėliau seimeliai buvo šaukiami vienam kuriam reikalui. pradžioje. Ji reikalavo. kurių buvo palikta nebe tiek daug. o vaivadijose — vaivadoms. Dėl to bajorija seimuose nuolat kėlė teismų klausimą. jis irgi buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio. teisėjo pavaduotojo ir raštininko. ir bylos iš vieno teismo eidavo į kitą be jokios tvarkos. r e l i a c i n i u o s e atstovai. pav. 2emės teismams rinkti buvo įvesti viso pavieto arba vaivadijos bajorų suvažiavimai. jis susidėjo iš teisėjo. kad teismai priklauso didžiojo kunigaikščio skirtiems urėdams. vadinami s e i m e l i a i s . miestiečiai ir žydai turėjo savo atskirus teismus. o kitas — viena taryba. vadinami ž e m ė s t e i s m a i s .

ir jis tebuvo paskelb­ tas tik 1 5 6 6 m. veikiai pa­ sirodė. ir t. kuriomis buvo sunormuotos ponų tarybos teisės dalyvauti valstybės valdyme. o Lietuvos Statute yra savotiška sistema. bajorams arba dvasininkams.). t. L i e t u v o s S t a t u t o vardu. — t r e č i a ir p a s k u ­ t i n ė l a i d a . Tačiau jis teapėmė tik kai kuriuos baudžia­ mosios teisės ir teismo proceso dalykus. išleidus vadinamąjį K az i m i e r o T e i s y n ą . panašią į Lenkijos. jis būdavo vadina­ mas k r a š t o p r i v i l e g i j a . krikštydamas Lietuvą. Statutas. darėsi vieninteliu luomu. o 1522 m. Len­ kai nuo Kazimiero Didžiojo laikų. jei tik vieną sritį — p r o v i n ­ c i j o s p r i v i l e g i j a . Pirmosios dvi laidos buvo rankraštinės. kitas — valstybės gynimą. t. be to. Buvo nemaža ir provincijų privilegijų.). dar būdavo privilegijų. tiek gyventojai. ir Zigmanto Kęstutaičio 1434 m. jame yra nemaža bajorijos teisių. jos niekad nebuvo išspausdintos (tik dabar jos yra išspausdintos 235 . tu­ rinčiu visas teises. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug.. penktas — įvairiausius krimina­ linius nusikaltimus. buvo taisomas kelių komisijų. 180 psl.. Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose.. Jei dokumentas liesdavo visą kraštą. Visas Statutas padalintas 234 j 13 skyrių. suteikta Horodlėje (žiūr. Pirmasis bandymas įstaty­ mus kodifikuoti buvo padarytas 1468 m. t. Jogaila. Apie naująją laidą buvo pradėta rūpin­ tis dar tais pačiais 1566 m.vai. vadinamąjį Vislicos Kodeksą. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai. Kiekvienas skyrius liečia kurį nors atskirą dalyką: vienas — valdovą ir nusikaltimus prieš jį. ji ėmė rei­ kalauti. kad ir antroji Statuto laida dar reikalinga pataisų. Jame surinktos teisės pa­ imtos iš privilegijų ir gyvenime veikusiųjų papročių. Naujų teisinių normų davė 1413 m. tačiau jos visos pritaikytos Lietuvos gyvenimui. Todėl netrukus pasirodė. kad jis reikalingas pataisų. Po jo. kam priklausė dvarai. Be to. kuriame turėjo būti surinktos visos krašte veikiančiosios tei­ sės. už Zigmanto Augusto išrinkimą didžiuoju kunigaikščiu jo tėvas Zigmantas II pažadėjo išleisti sta­ tutą. Visos trys Statuto laidos buvo parašytos to meto Lietuvoje vartojama gudų rašto kalba. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės. turėjo savo teisių rinkinį. Antai dar 1387 m. jos būdavo nevienodos. Dar daugiau padarė teisinių atmainų 1447 m. vadinamuose privilegijomis. o šie — į 282 straipsnius. atsakiusi to meto tei­ sių mokslo reikalavimams. tačiau ji. Tuo jis ir reikšmingas. ir kūrė naują. Išleidus pirmąjį Statutą. Vislicos Ko­ dekse mechaniškai sukrautos įvairios privilegijos ir įstatymai. Seimų pataisytas. nuo X I V amž. pasiskolintų iš lenkų ir iš rusų.. o kita katalikų Bažnyčios ir kata­ likiškosios bajorijos teises (žiūr. tačiau tuo tarpu su Maskva ėjusio karo reikalai tatai sutrukdė.). dar buvo paskelbtos dvi krašto privilegijos. miestams. tam.). valstybinę santvarką. Tad teismams būdavo labai sunku susivaikyti vi­ soje toje painiavoje. nes yra visiškai lietuviškas. kad teisės būtų surašytos. daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. jis buvo nutartas įvesti 1564 m. — vadinasi. ketvirtas — paveldėjimo teises. duo­ damų Bažnyčiai. privilegija (žiūr. paruoštas vadovaujant kancleriui Albertui Goš­ tautui. nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui. veikiantį visame krašte. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. kartais tik vienos kurios srities. tačiau Lietu­ vos Statutas jį toli praneša savo sistemingumu. Ši a n t r o j i l a i d a buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos. Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams. t. o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. Jis daug kuo pra­ lenkė tuo metu Lietuvos kaimynų turėtus teisių rinkinius. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rin­ kinį. Nauj5s Statuto laidos klau­ simas buvo keliamas net keliuose seimuose. kurių viena apibrėžė bajorijos. 1492 ir 1506 m. Tas laukiamasis statutas ir buvo paskelbtas 1529 m. 170 psl. Naujos Statuto laidos. Kaip tik tuo metu Lietu­ voje vyko didelės atmainos teisiniuose santykiuose: bajorija kaskart vis daugiau įgavo teisių. didžioji Kazimiero privilegija (žiūr. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo abso­ liutiška. trečias — bajorų žemės teises. Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti. 111 psl. ir daugely atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas. — teišėjo vos 1588 m. Tiesa. Medžiagos ruošiamajam Statutui buvo nemaža. buvo davęs dvi krašto privilegijas. Vėliau jos buvo išverstos į lotynų ir į lenkų kalbas. y. žydams ir t. I-sis Lietuvos Statutas visas krašte veikiančiąsias teises su­ vedė į vieną gerai apgalvotą sistemą. Kai bajorija pradėjo įgauti kaskart vis daugiau reikšmės. Jogailos ir Vytauto privilegija. 131 psl. y.

tad juo toliau. arba 600 skatikų (vieno skatiko vertė tada buvo lygi maždaug 5 litams. bet ir su savo tar­ nais. kurios bū­ davo hetmonų žinioje. Bajorų karinė prievolė. Be to. neinančio į karą. y. Pinigai būdavo įteikiami karininkams. juo labiau jie pradėjo jos vengti. kurie kiekvienas susamdydavo sau pavestą dalį. valstybei dar atsėjo artilerija ir kitos karo reikmenės. seniūnai ir laikytojai. bet dar ilgai ir Lietuvą užėmus rusams (iki 1840 m. kiek dabar už 5 litus). Karo prievolė bajorams buvo labai nemaloni. laikais jau daug daugiau buvo pradėta samdyti kariuomenės. Buvo sudaryti sąrašai. Neišnyko jie ir vėliau. ypač čekų. Tik trečioji laida buvo išspausdinta iš pra­ džių gudų kalba. nes šauktiniai bajorai sudarydavo vien kavaleriją. Todėl. Paprastai nuo 5—8-nių bajoro valdomų valstiečių sodybų (vėliau — valakų) turėjo būti duodamas vienas karys. juo daugiau turėjo vestis į karą tarnų. Juo kuris bajoras buvo turtingesnis. daugiau turėjo žemės. kai daugiau reikėdavo samdyti kariuomenės. Neturtingas bajoras turėdavo eiti kariauti pats vienas. Tatai buvo įtraukta ir į visas tris Statuto laidas. už skatiką buvo galima nupirkti maždaug tiek pat. Lietuvos apsaugos organizacija X V I amžiuje. Kariuomenei samdyti būdavo skiriamos tam tikros sumos pinigų. kad visi. Duodamas bajorams naujų žemių. Toliau algas kareiviams mo­ kėdavo iždas. 237 . Dėl to pamažu bajorų kariuomenė buvo keifiama samdyta kariuomene. kariuomenei bū­ davo išleidžiama didžiausia visų valstybės pajamų dalis. Buvo net toks įstatymas. ir siųsdavo didžiajam kunigaikščiui įvairiau• . kad nesusiaurėtų Lietuvos sienos. Kariuo­ menės Zigmanto II laikais Lietuvoje buvo išlaikoma apie 5. y. lietuviai išrei­ kalavo. O be to. Lietuvoje ji atsirado ne iš karto. Samdytinių.). taigi jai būdavo išmokama apie 3 milijonus skatikų. M / reikalavimų. dažnai. jie buvo pradėti samdyt Vytauto laikais. Pirmiausia jis yra geras visuomeninės ir valstybinės to meto Lietuvos kultūros rodiklis. Tuo būdu buvo pradėtos laikyti nuolatinės samdytosios kariuomenės dalys. Pirmieji samdiniai kareiviai buvo svetimšaliai. susirinkę į karą. — pavyzdžiui. Bajorai turėjo eiti kariauti ne tik patys. tai jis išsaugojo Lietuvą lietuviams: jo dėka svetimšaliai negalėjo įsigyti dvarų Lietuvoje. 4. Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė. o ba­ jorijos buvo šaukiamasi tik ypatingai sunkiais laikais. nes yra visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezul­ tatas. Be to. kuriuo iš bajoro. kiek kuris bajoras turi statyti ginkluotų karių. kad jie eitų į karą. ne kokie iš bajorų buvo ir kariai: nedrausmingi. mokant vidutiniškai po 5 auksinus už metų ketvirtį. turėjo būti atimta žemė. kaip apsisaugoti nuo lenkų įtakos Lietuvos vidaus gyvenime. išleisdami į Lenkiją savo kunigaikštį Kazimierą. jis turėjo nepaprastą reikšmę tolimesniam Lietu­ vos valstybės gyvenimui. pagaliau buvo kariaujama vien tik su samdyta kariuomene. kai sam­ dyta jai kariuomenei reikėdavo pagalbos. buvo jau garsiame Tanenbergo mū­ ryje. per metus būdavo sumokama 20 auksinų. didysis kunigaikštis visada reikalaudavo. kad jis savo 1447 m. turi atiduoti kariuomenės reikalams 1U seniūnijos dvarų pajamų (tas mokestis buvo vadinamas k v a r t a ) . Kiekvieną metų ketvirtį kareiviai gaudavo po 5—6 auksinus. Kadangi Lietuvos Statutas galiojo ne tiktai iki nepriklausomybės pabaigos. privilegijoje pasižadėtų neduoti jokiam svetimšaliui vietų ir dvarų Lietuvoje ir saugoti. Zigmanto Augusto laikais buvo nustatyta. vadinamo Senuoju. Tuo metu ir visoje Europoje kariuomenė buvo samdyta.mokslo reikalams). gaunantieji valdyti valstybės dvarus. pradėdavo svarstyti valstybės reikalus. Mat. Kareiviui. Ramiu laiku tų mokes­ čių pakakdavo. o vėliau daug kartų perspausdinta lenkiškai. Samdyta kariuomenė. O iždas tam reikalui pinigų surinkdavo iš valstybės dvarų. tuo metu buvo labai aktualus klausimas. o karo metu. tartis. Taikos metu samdi­ niai buvo reikalingi pilių įguloms. 236 |uip išvengti karo. Pirmoji krašto gynėja nuo senų senovės buvo bajorija. artilerijai. Jos pagrindinė pareiga buvo kariauti. o patys neturtingieji bajorai pastaty­ davo vieną karį bent keliese susidėję. Žodžiu. Zigmanto I I . būdavo uždedami specialūs mokesčiai. arba 15 milijonų litų (iš tos algos kareiviai turėdavo ir pragyventi). Ypač jie buvo reikalingi specia­ l i o m s kariuomenės rūšims. t.000. nes lenkai iš Lenkijoj gyvenančio didžiojo kuni­ gaikščio stengėsi išgauti sau teisių ir vietų Lietuvoje. t.

o daug kur ir X V I amž. dar eidavo dvarui dirbti. ir dalis jų virsdavo vals­ tiečiais. 181 psl. Kartais koks nors iš tokių bajorų. ir pagaliau iš jo būdavo reikalaujama valstiečių pareigų. 1447 m. Tuo būdu visi valstiečiai susilygino (žiūr. 239 .II. jie ga­ lėdavo tapti pilnateisiais bajorais. Nors ir labai spaudžiami. bet ir jų že­ mėse gyveną smulkbajoriai. Palengva kai kurie iš jų nepaprastai praturtėjo. Valstiečių būklė didžiojo kunigaikščio dvaruose buvo daug geresnė. eidavo į karą arba atlikdavo pasiuntinių ir laiškanešių pareigas. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai Bajorai buvo aukščiausiasis luomas. kad visos aukš­ tesniosios dvasininkų vietos būtų skiriamos tiktai bajorams. o didžiojo kunigaikščio vietininkų ar seniūnų. Bet ponai ir kare turėdavo privilegijų. teisių. Kai pagaliau išnyko ir ši prievolė. jie būdavo teisiami ne turtingesniųjų bajorų teismų. privilegija didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo tokių pabėgėlių valstiečių nebepriimti į savo dvarus (žiūr. Dažnai keli tokie neturtingi bajorai susidėję statydavo vieną karį. buvo daug laisvųjų valstiečių. Vieni iš jų tiktai mokėjo tam tikras pinigines ar natūralines duokles. Kadangi jų žemių būdavo daugely pavietų. XV ir X V I amž. Jis nuvesdavo pavieto bajoriją pas vaivadą. bajorija išreikalavo. nes jiems priklausė ne tik valstiečiai. o kai kurie net bėgdavo ir į užsienius. jiems nereikėjo eiti į darbą ir mokėti valstiečių mokamųjų mo­ kesčių. Greta turtingų ponų ir vidutinės bajorijos. kiekvienas bajoras turėdavo stoti po savo pavieto vėliava. o vergai. Tačiau bajorų luomo sudėtis buvo labai marga. Prie šito ponų sluoksnio prisi­ jungė ir visi senieji kunigaikščiai. tačiau. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje 1. pablo­ gėjo ir ekonominė jų būklė. — nelygu jų turtas. o iš jos negaudavo nieko. bajorai susigrąžindavo pabėgusius savo valstiečius. Ne kiekvienam iš jų pasisekdavo įrodyti savo bajorystę. Ilgiausiai išsilaikė savo srityje Slucko kunigaikščiai. jog ne­ bepajėgė net išsilaikyti ponų tarpe ir susiliejo su paprastaisiais bajorais. gale išmirė. tai savo statomųjų karių jie nesiųsdavo po pavieto vėliava. Ta pati privilegija pripažino bajorams teisę ir teisti savo valstiečius. ir savo didžiuliuose dvaruose jautėsi. tų vietų faktiškai negaudavo nebajorai ir anksčiau. jo bajorystė būdavo pamirštama. būtent Radviloms. o pareigų — jokių. kurią nešdavo pavieto v ė l i a v i n i n k a s . Be to. o sudarydavo savo atskirus. 238 Pašauktas į karą. Valstiečiai buvo gausingiausias visuomenės sluoksnis. Remdamiesi ta privilegija. ir jų žemės su paskutine jų giminės dukteria atiteko galingiausiajai to meto ponų šeimai. o kiti.). Praturtėję. Daugiausia reikšmės ir teisių turėjo didžturčiai po­ nai. kurie betgi X V I amž. Valstybėje jie turėjo tik parei­ gas. Iš visų pareigų jiems buvo likusi tiktai vienintelė karo prievolė. o treti — vergai. negu bajorų dvaruose. gyvendamas tarp valstiečių ar kur nors nuošaliai. visi virto lygiais bau­ džiauninkais. o šis ją pavesdavo hetmono žiniai. Nuo X V I amž. tačiau valstiečiai jau nebegalėjo išsikelti iš savo pono dvaro. nes visas jų bylas sprendė pats ponas. Dar X V . Todėl iš bajorų dvarų daugelis jų bėgdavo į didžiojo kunigaikščio dvarus. kiti — pririšti prie žemės. Kai kurie iš jų tiek nusmuko. be to. Todėl ji pa­ dėjo p a g r i n d ą b a u d ž i a v a i . kaip ir bajorai. Bet X V I amžiuje jie visi suvienodėjo. Nuo valstiečių jie skyrėsi tik tuo. buvo dar vi­ siškai neturtingų bajorų.). kai juos patys seime užsidėdavo. kurie sudarė pereinamąjį sluoksnį tarp bajorų ir valstiečių. netekę savo sričių ir pasidarę paprastais žemvaldžiais. Mokesčius jie mokėdavo tik tada. ku­ rie anksčiau buvo bežemiai dvaro bernai. pri­ vilegijuotus pulkus. kurie iš savo gyvenamųjų vietų galėjo laisvai kitur persikelti. 245 psl. nebeturėjo nė kam pasiskųsti. gavo po plotą žemės ir virto paprastais pririštaisiais valstiečiais baudžiauninkais. kaip kokie ku­ nigaikščiai. Dvasininkai buvo toks pat privilegijuotas luomas. kurie įėjo į didžiojo kunigaikščio tarybą ir turėjo visas svar­ biausias vietas valstybėje. bajorai beturėjo tik teises.. turėjęs daugiausia tei­ sių ir mažiausia pareigų. Bet šitam laikotarpy jų būklė ėmė vienodėti: laisvieji neteko savo laisvės. Tiesa. Iki tol vieni buvo laisvi. ne­ turįs betgi jokių politiniu. nei­ davo jokių pareigų. kad.

Tie cechai buvo irgi tam tikri savivaldybės organai. tačiau valstybinių vietų jie vis tiek negalėjo gauti. Visi miestiečiai pagal verslus buvo susiorganizavę į c e c h u s . i v o teismus. Žydai buvo ne tik atskira tauta. jis netekdavo bajorystės. mėsi­ ninkų. Lietuvos valsty­ bės ribose buvo daug ir pravoslavų.priėmus įstatymą. tas neturėjo teisės verstis tuo verslu. Bet kadangi kunigams kariauti draudžia kanonai. nebajorams patekti į aukštesniąsias dvasi­ ninkų vietas jau nebebuvo jokios vilties. T o ­ dėl bajorija ėmė reikalauti. (Ano meto piešinys — planas). Tos jų savivaldybių teisės buvo vadi­ namos m a g d e b u r g i n ė m i s m i e s t ų t e i s ė m i s . tai nuo karinės prievolės jie vis dėlto apsi­ gynė. bet klebonais. kiti buvo pa­ likti testamentais. i j o m i s . Kas nepriklausė prie atitinkamo cecho. savivaldybes ir s . jeigu bajoras pradėdavo verstis šituo miestie­ čio darbu. kaip fundacija kuriant bažnyčias. Jogailos duota privilegija visos baž­ nytinės žemės buvo atleistos nuo bet kokių pareigų valsty­ bei. kurie su parapija gaudavo ir žemės. Apskritai dvasininkų įtaka buvo didelė. 16 Vilnius XVI amž. Nebajorai galėjo būti tik paprastais vikarais. ypač vokiečiai ir žydai. Tikybų santykiai. o ne iš pareigos. Be to. kurpių. o kiekvieną kartą atskirai uždedami. Didesniųjų miestų gyventojai gavo teises sa­ varankiškai tvarkytis. Jais galėjo verstis lik miestiečiai. tiek dvasininkų mokesčiai buvo ne nuolatiniai. kuriuos visada gaudavo dvasininkai (po vieną sek­ retorių ir po vieną referendorių visada būdavo iš dvasininkų). Buvo atskiri stalių. Be to. buvo ke­ letas urėdų. o vėliau — senatoriai. Zigmanto Kęstutaičio privilegija suly­ gino civilines pravoslavų teises su katalikų teisėmis. 241 . 240 I IIįtUVOS I s t o r i j a . bet ir visai atskiras visuo­ menės sluoksnis. Tokias teises turį miestai pa­ tys rinkdavo savo viršininkus ir teisėjus (nepriklausė bajorų teismams). jau turėjo būti bajorai. 1387 ir 1413 m. Tik Zigmantas Augustas 1551 m. arba tiesiog m a g d e b u r g . 1387 m. Tačiau seimeliuose ir seimuose dvasininkai nedalyvavo. pri­ vilegija visiškai sulygino pravoslavus bajorus su katalikais. ir daugelis ėmė virsti katalikais. visas jų pelnas eidavo bažnyčioms ir dvasininkams. todėl tik katalikų dvasininkai teturėjo visas teises. Vieni jų buvo gauti. kuris turėjo savotiškas teises. aludarių ir daugybė kitų cechų. nuo bažnytinių dvarų būdavo imami tam tikri mokesčiai tik karo reikalams. Jų savivaldybiniai organai buvo vadinami k abalais. Bet vėliau jie vėl buvo spaudžiami. Prekybą ir amatus bajorai laikė žeminančiais verslais. jau priklausė daugybė dvarų. Lietuvoje valstybinė tikyba buvo katalikų. Miestiečiai. Jų visų vietos buvo garbingesnės už pasaulinių senatorių vietas. Bažnyčiai X V I amž. Todėl Lietuvos miestuose emė koncentruotis svetimtaučiai. Lietuvoje nebuvo gerų sąlygų miestams klestėti. kurie rūpinosi vienos profesijos reikalais. Tiek bajorijos. kurių dvasininkai betgi neturėjo jokių politinių teisių. dva­ sininkai mokėdavo mokesčius tarsi iš savo geros valios. Visi vyskupai buvo tarybos nariai. privilegijos pravoslavams ne­ leido gauti valstybinių vietų. todėl jų mokesčiai būdavo vadinami aukomis (sub • sidium charitativum). kad karo prievolė ir mokesčiai ne­ aplenktų nė dvasininkų žemių.

pradžioje Lietuvoje buvo jau keletas žydų bend­ ruomenių. žydai galėdavo pardavinėti. už kurias didžiajam kunigaikščiui sumokėdavo tam tikrą sumą pinigų. iš kur ir atsikraustė į Lietuvą. Seimai išrinkdavo vieną visai Lietuvai žydų mokesčių rinkėją ir gynė žydų reikalus prieš valdžią. Senuose miestuose 242 (n mūsų Vilniuje) dar ir dabar galima matyti tų žydų kvartalų palaikų. tačiau X V I I amž. įsiga­ lėjo pačių žydų seimai. todėl Zigmanto II laikais buvo stengiamasi natūralijų duokles pakeisti piniginėmis: vietoj produktų buvo įvedami mokesčiai. X V I amž. 1503 m. nenustodami. Ir jie turėjo eiti į karą. Miestuose žydai turėjo gyventi tam tikruose. ministeriu. t. Įsigalėję žydai išgaudavo kaskart vis naujų savo privile­ gijų patvirtinimų. tam tikru įsakymu išvarė žydus iš Lietuvos. negu valstiečiai. na­ mus). tikrai nežinom. Be to. taip ir Lietuvoje. žąsų. jie buvo apsiėmę išlaikyti 1. po tam tikros valandos. Tais laikais jie pa­ našiai vertėsi ir vakarų Europoje. Bet pir­ mieji jų kahalai atsirado jau Vytauto laikais. Kai kurie apsukrūs žydai įga­ vo net didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą. bet vėliau jiems pasisekė tą pareigą pakeisti metiniu 1. y. jei savininkai jų neišsipirkdavo.Kada Lietuvoje atsirado žydų. Pagrindinis jų verslas buvo p i n i g ų s k o ­ l i n i m a s . ir bažnytines brangenybes. Lietuvos ūky įvyko daug permainų. Tad. iš Ispanijos (1492 m. Žemdirbystė ir girių eksploatavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. bet ypač jų padaugėjo Zigmanto II laikais. jų turtus didysis kunigaikštis sau konfiskavo. Vytautas pir­ masis davė privilegijas atskirų miestų žydams. žino­ ma. išskyrus kruvinus rūbus. žvėrių kailių. Tuo būdu jie buvo pirmieji Lietuvos bankininkai. • • 2. Laidais jie ga­ lėdavo imti visokius daiktus ir nejudamąjį turtą (dvarus. valdžia atskiroms jų ben­ druomenėms bandė skirti viršininkus. Visus tuos produktus būdavo sunku paversti pinigai. Mat. Kai žydų atsirado visame krašte. O kadangi pra­ sidėjusiems sunkiems karams su Maskva reikėjo pinigų. Tačiau Aleksandro laikais vieną metą jiems buvo užėję sunkūs laikai.000 auksinų mokesčiu (apie 20. vertęsi pinigų skolinimu. Valstybės ūkis X V I amžiuje Žemės ūkis. tuo metu žydai buvo išvaryti iš Čekijos. y. t. Kai kurie žydai Lietuvoje greit pralobo ir tapo dideliais pi­ niguočiais. X V I amžiaus pra­ džioje atsirado javų pareikalavimas eksportui. jie turėjo nešioti skirtingus apdarus ir geltonas kepuraites.) jie buvo net išvaryti. žemės ūkio produktais. Jiems tuomet buvo įsiskolinę daug ba­ jorų ir net patsai didysis kunigaikštis. Bet netrukus jiems vėl buvo leista grįžti atgal ir net buvo sugrą­ žinti turtai. Mat. suveždavo grūdų.000 litų). Aleksandras 1495 m. Tuo pat metu jie pradėjo verstis prekyba. nes ten buvo seniausioji žydų bendruomenė. vadinamuose g e t o m i s (ghetto). aiškiai įrodančius plėšimą. Žo­ džiu. jokių kitų pa­ reigų jie neturėjo. taip antai. O tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs žydų persekiojimas Vakaruose. kurie skolindavo pinigus už tam tikrus laidus. Ligi tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis. Vaka­ rais. rasit sekdamas tuo pavyz­ džiu. Zigmanto II laikais vienas krikštytas žydas Abraomas Juozapavičius buvo net Lietuvos iždininku. bet užtat turėjo dides­ nes teises. ir nepriklausė bajorams. Į dva­ rus sunešdavo kiaušinių. Daugelis jų buvo karo belaisviai ar politinių priešų persekiojami pabėgėliai. kitus atviliojo į Lietuvą geresnio gyvenimo perspektyvos. Tie žydų seimai dažniausiai rinkdavosi Brastoje. kaip visur. tad didysis kunigaikštis taip pradėjo tvarkyti savo ūkį. Valstybei žydai mokėjo pagalvinį mokestį. Jie.000 ka­ rių. suvarydavo galvijų ir t.t. jiems buvo duo­ tos savivaldybės. Taip tada buvo visoje Europoje. o iš ten persikėlė į Lietuvą. Tie mokesčiai iš pradžių buvo vadinami 243 . Totoriai sudarė taip pat atskirą visuomenės sluoksnį su savo teisėmis. kad ir neturėjo savo atskirų savivaldybių. Jų atsirado Lietuvoje Vytauto laikais. X V I amž. Ypač daug pelno jie gaudavo iš nuomojamų mui­ tinių. kurių perkamoji vertė tada buvo apie 150.000 litų. jiems skir­ tuose kvartaluose. jie nebegalėdavo net išeiti iš savo kvartalo. ir daugelis jų atbėgo į Lenkiją. kad kuo daugiausia gautų pinigų. o paskui patys iš pirklių imdavo muitus. jie buvo visų žydų bendruomenių centras. Įkeistuosius daiktus.

bet ir Dauguva. Zigmantas II rūpinosi sutvarkyti patį dvarų ūkį. stengiamasi intensyviau ūkininkauti ir įvesti geresnius padargus. tačiau ir ji stengėsi ekspor­ tuoti savo javus. pasiekus Kuršmares. Prekyba daugiausia ėjo upėmis.tais pačiais duoklių vardais. vaškas. nesiskaitė su vietos sąly­ gomis. Ėmęs valdyti Lietuvą Zigmantas Augustas tuojau pasirūpino sutvarkyti tą reikalą. todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami. abiejose kelio pusėse. Į Lenkiją ir į Lietuvą ji atėjo iš Vokie­ tijos. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų. be to. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui. kailiai. Paprastai bū­ davo eksportuojama į Dancigą ar į Karaliaučių. kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus. todėl rei­ kėjo rūpintis. Žemės reforma X V I amž. Lenkija gavo Dancigą (žiūr. kiauniniai. y. X V I amžiuje vakaruose Lietuva karų jau nebeturėjo. kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu. Tuo tarpu visose kitose Lietuvos srityse vyravo kito­ niškas ūkis. buvo sta­ tomos kaimo trobos. jis pasi­ darė svarbiausias Lenkijos žemės produktų eksporto centras. Lietuvoje didžiau­ sias prekybos centras buvo Kaunas. Buvo didinami ariamosios žemės plotai.). kur prekybos centras buvo Polockas. Viduryje laukų. — valakų sistema Trilaukis žemės apdirbimas. X V I amžiuje. Tačiau X V I amžiuje ir visoje Lietuvoje buvo įvesta tri­ laukio sistema. tačiau ji eidavo ir sau­ sumos keliais. kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų. Lenkijoje X I I I amž. Viename lauke sėdavo žiemkenčius. Lietuva kad ir neturėjo savo uosto. o trečią laikydavo pūdymu žiem­ kenčiams sėti. Kunigaikščio vietininkai taikydami tas instrukcijas. tuo metu Kaune jie turėjo didelę savo organizaciją — buvo suėmę į savo rankas beveik visą prekybą. Ta kryptimi jau Zigmantas II buvo išleidęs keletą instrukcijų (1514 ir 1529 m. Čia valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis. Iš čia prekės buvo vežamos į tolimuosius Vakarus. Visų pirma reikėjo taip sutvarkyti ūkį. Prekyba. Jie buvo kurdinami kai­ mais. Naujomis instrukci245 . toliau būdavo plaukiama Deimena pro Labguvą į Prieglių. tačiau jų rezultatai buvo menki. Ji veždavo savo prekes Nemunu. galo Lietuvos e k s p o r t o p r e k ė s daž­ niausiai būdavo miško medžiaga. 1453 m. prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo. 183 psl. palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. jos visai netręšdami. kur iš pirklių buvo renkami muitai (jie buvo vienas didžiausių valstybės pajamų šaltinių). Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. juo — pro Kara­ liaučių į Aistmares. kuriuose buvo mokoma ūkininkauti. tinkliniai ir kitoki „pinigėliai". ir daugelis vals­ tiečių net išbėgiojo. Todėl ir Lietuvai buvo lengviau parduoti savo prekes. iš čia — Nogatu į Vyslą. kitame vasarojų. buvo prekiaujama ir su rytų kraštais.). kaip įmanydavo. Prekyba ėjo ne tik Nemunu. Prie tų kelių ir valstybės pasieny buvo daugybė 244 muitinių. padaręs pagrindinę žemės reformą. Paties didžiojo kuni­ gaikščio vardu buvo išleista nemaža aplinkraščių. greta tų senųjų prekių. kad būtų daugiau ką parduoti. Iki XV amž. buvo įkurta daug vokiečių kolonistų. Be to. Pastangos sutvarkyti ūkį. o į šią ji pateko iš tolimesniųjų kraštų. mokesčiai. įvedęs valakų sistemą. Kai 1466 m. X V I amžiaus pradžioje Lietuvai pasidarė palan­ kios prekybos sąlygos. t. 3. O jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau. kurias jie astojo. tuo būdu atsi­ rado vebriniai. t. todėl jam pirmiausia teko susirūpinti. o ne ūkio produktais. iš Nemuno kelias ėjo per jo šaką Giliją. pagaliau į Dancigą. o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo. kaskart vis labiau ėmė augti javų eksportas. y. atsi­ darė prekybos keliai į Baltijos jūrą. Tarp kitko. kur ėmė klestėti prekyba. Ir Lietuvos prekyba buvo vokiečių pirklių rankose. o kiekviena šeima—po plotą žemės kiekviename lauke. turkai užėmė Konstantinopolį ir pakirto Viduržemio jūrose klestėjusią prekybą su Rytais. Tuomet Europos prekybos centrai pradėjo keltis į kitus kraštus (kaip tik tuo metu buvo pradėta ieškoti naujų kelių į turtingąją Indiją ir buvo atrasta daug naujų žemių). Toksai ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. o javai beveik visiškai nebuvo eksportuojami. Pirmiausia tokie kaimai su trilaukiais buvo įvesti Lenkijos kaimynijoje — Pa­ lenkėję. Dažniau­ siai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj. tada su­ klestėjo prekyba ir Baltijos jūroje.

o kur žemė būdavo prastesnė. — didesni. per brangiai atseidavo. o be to. visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą. Jie rėmė savo teises valdymo senumu ir liudininkų paro­ dymais. kurie anksčiau apdirbdavo dvaro žemę. degutas ir pelenai. bet greit ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. o dabar joms buvo paskirti specialūs žmonės. y. Bet vis tai buvo tiktai pradžios mokyklos. Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. nes jos buvo arčiau prekybos rinkų. Maža to. t. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. Jono bažnyčios buvo aukštes­ nioji teisės mokykla. kai buvo išmatuota žemė. Girios. t. Ba­ jorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma. o valstiečius apgyvendinti kaimuose. valakai būdavo mažesni. dar buvo eksportuojama. Iš pradžių ją įvykdė tiktai didysis kunigaikštis vien savo žemėse. kas norėdavo gauti aukštesniojo ir 247 . Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės da­ lyje. Švietimas ir tautiškas susipratimas Švietimas.. buvo padaryta ir didžiojo kunigaikščio girių revizija. kuri tada buvo panaikinta). karčių laivų stiebams ir rąstų. Daugiausia buvo išvežama šulų bo­ sams. geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir palivarkai. Dėl to susidarė daugybė bylų. 1557 m. Valstiečiams duodamieji valakai ne­ buvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė. nuo gyvenamųjų namų. kad bajorai do­ kumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius (duoklės ūkio produktais pamažu visiškai išnyko). gale ir X V I amž. Buvo išvestos jų sienos ir patikrintos naudojimosi teisės. nuo jo buvo einamos ir pareigos. kaip ir anksčiau. Valakas kai kur buvo 30—33 margų. Valakų sistema. jis paskelbė įstatymą. derva. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais X I X amž. tų žemės buvo prijungiamos prie kunigaikščio dvarų. uždedant mokesčius. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais. Anksčiau jie turėjo po labai nelygiai žemės ir mo­ kesčius mokėjo ne nuo žemės ploto. o nuo sodybos ir nuo „dūmo". Anksčiau pats miškas neduodavo jokios naudos. Bet XVI amž. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje 1. pradžioje jau buvo galima jį eksportuoti. pirmiausia reikėjo atlikti didelis parengia­ masis darbas — atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo priva­ tinių savininkų žemių. Kurį laiką buvo įvesta medžių išvežimo monopolija. daug kur jų laukai įsikišdavo į didžiojo kunigaikščio žemes. o jie patys apgy­ vendinti kaimuose. lentų laivams. kieno. Kunigaikštis reikalavo. Ypač daug buvo eksportuojama iš Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto) girių. Dabar buvo nustatyta visiems duoti po vienodą žemės kiekį — po vadinamąjį valaką. todėl jie nedaug jo teišveždavo. Daugiausia miš­ ko išveždavo į užsienį valstybės iždas. y. žemė buvo atimta. nes daugeliui žemių jie neturėjo dokumentų. III. vidury pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. bet greit juo pasekė ir bajorai. Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai. valstiečiai. Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Tik Vilniuje prie šv. į didžiojo kunigaikščio žemes įsiterpusi. buvo jos duota po 2 valakus (tatai buvo laikoma atlyginimu už dešimtinę. kiti negalėjo įrodyti net bajo­ rystės. O iš kai kurių net buvo reikalaujama bajorystės įrodymų. tai jie iš dvarų buvo iškelti ir apgyvendinti kaimuose. XV amž. Tuo būdu X V I amž. kurios neturėjo žemės. žiūrėti valstiečių turtingumo. Maždaug tuo pat metu. kurie negalėjo įrodyti. Pagaliau didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiš­ kiomis ribomis. Darant reformą. Taip pat buvo išmėtyta ir bajorų žemė. 246 Kadangi dvaro bernai — vergai. o kai kur siekė net 44 margus. kaip ir seniau.jomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė. Miestų žemės irgi buvo atskirtos. o kitur jie dar nebaigė skirstytis nė dabar. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti. Anksčiau girios buvo prižiū­ rimos vaivadų ir seniūnų. o aplink juos buvo duodama po valaką valstie­ čiams. Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje ėmė rastis mokyklų. Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. tiems buvo duodama žemės kitur. Bažny­ čioms. tikrojoje Lietuvoje. Miškas buvo plukdomas į Karaliaučių arba į Dancigą. turėjo eiti dvarui dirbti. Be to. Šiaip. pra­ džioje jų dar daugiau atsirado. Bajorai galėjo išvežti tik savo pačių apdirbtą mišką. Išmatavus žemę.

kurie paskelbė atsakymą Ožechovskiui (1564 m. pavadintoje „Lenko pasikalbėjimu su lietuviu". l i e t u v i a i e s ą k i l ę i š s e n o v ė s r o m ė n ų . o šie savo rėžtu — iš romėnų. vadovaujami M. Nenorėdami pasirodyti menkesni už lenkus. Lenkai tada didžiuodamiesi pabrėždavo. Savo istorija lietuviai pradėjo domėtis Vytauto laikais. Bet tuo pat metu Lietuvos bajorija nuolat kovojo su Lenkijos noru pasinaudoti Lietuva savo reikalams ir paversti ją savo provincija. ir tais laikais dar daugiau atsirado istorinių raštų. istoriškais duome­ nimis ir dokumentais pasiremdami. tarpusavio nesantaika — ateinančios tik iš Lenkijos. Ano meto žmo­ nėms ji atrodė visiškai patikima. jų nuomone. Lietuvos bajorija jau buvo pasidavusi lenkų įtakai. kad lenkai herbus pasi­ savinę iš čekų. Esą. kad daugelis lietuviškųjų žodžių skamba panašiai į lotyniškuosius. to­ dėl dėtis į uniją su tokia valstybe Lietuvai nesą jokio reikalo. Tuo tarpu Lietuvos istorikai ėmė teigti. kaip ir Vytauto laikais rašytose. Rašliava. Iš to jie padarė išvadą. Ten jie įrodinėja Ožechovskio tvirtinimų neteisingumą. šie. Radvilos Juodojo. Jose taip pat pirmučiausia atpasakojama lietuvių Romos kilimo teorija. Tai romėniškajai kilmei paremti ir buvo sudaryta ištisa teorija. kad Lietuvos vargai prasidėję tik susidėjus su Lenkija. kad lietuviai ir romėnai seniau būsią kalbėję viena kalba. tuo būdu jie padarė išvadą. Iškilus unijos klausimui. Vis dėlto didikai buvo visi baigę aukštuosius mokslus. kurios stengėsi iškelti Lietuvos valdovus ir valstybę.. įrodinėjo. Lietuvos didikai. galo buvo vartojama gudų rašto kalba. XV ir X V I amž. nes tada Europoje visur buvo įprasta save kildinti iš romėnų arba graikų.). kad iš romėnų kilę lietuviai esą kilnesni už len­ kus. Tos kovos sustiprino Lietuvos bajorijos tau­ tiškąją sąmonę. greta 249 . Jau tada atsirado pirmosios Lietuvos kronikos.aukštojo mokslo. ir visos blogybės — valstybinis pakrikimas. kad tarp abiejų valstybių jau seniai esanti padaryta unija ir kad Lietuva prie Lenkijos jau esanti prijungta. taigi lietuviai. Jo vardas čia buvęs iškreiptas į Pale­ moną. anksčiau Lietuvoje to nebuvę. Tuo būdu tie ginčai paskatino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi. nė kiek neabejodami. kuriuose Lietuva buvo žeminama. 248 Toji teorija greičiausiai atsirado dar Vytauto laikais. susipažino su Romos imperijos istorija ir pastebėjo. Italiją ir Prancūziją. Lenkijoje atsirado publicistiškų raštų. Vienas iš žymiau­ siųjų tokių lenkų publicistų buvo Ožechovskis. o visi kiti vykdavo į vakarų Europos universitetus: į Vokietiją. o bajorijai davę savo herbus. todėl tų istorijų (kronikų) autoriai savo veikaluose stengdavosi Lietuvos didikų kilmę išvesti iš Lietuvos kuni­ gaikščių.) kny­ gutėje. Lietuvos bajorai išgalvojo teoriją. istorijoje žinomas romėnų karvedys Publijas Libonas. X V I amžiuje atsirado daugiau Lietuvos kronikų. Kadangi pirmieji Lietuvos kunigaikščiai yra žinomi tik iš X I I I amž. Tie. būsią kilę iš romėnų. lenkino didžiojo kunigaikščio dvaras ir lenkai dvasi­ ninkai. taigi jie esą kilnesni už savo kaimynus. kaip nedė­ kinga. kurie už­ pildė tą didelę spragą ( I I — X I I amž. vaizduojama. todėl mokytų žmo­ nių buvo nedaug. tai tos teori­ jos autoriai išgalvojo nemaža kunigaikščių vardų. bet buvo užrašyta keletą dešimčių metų vėliau. Tas atsitikę I-II amžiuje po Kristaus. Tada lietuviai taip pat istorijos duomenimis griovė jų teigimus. maištaujanti lenkų globojama valstybė. paprastai vykdavo mokytis į Krokuvos universitetą. Tuo pat metu daugelis lietuvių pramoko lotyniškai. Iš pradžių. ir visus Lietuvos kunigaikščius kildino iš to Palemono. pirmoji Lietuvos rašliava buvo istorinė ir turėjo publicistišką charakterį. kuriose. iškeliami Lietuvos valdovai ir valstybė. Jie nuro­ dinėja. gina Lietuvos valstybės garbę ir jos teises gyventi savarankiškai. Kadangi į tolimuosius kraštus tegalėjo vykti mokytis tik turtingųjų bajorų vaikai. Net Lietuvai labai nepalankūs lenkų istorikai tikėjo ta teorija ir ją savo veikaluose atpasakojo. turėdavo vykti j užsienį. Lietuvoje vidaus reikalams jau nuo X I V amž. Kalbų vartojimas. savo priešų persekiojamas. kad jie atnešę Lie­ tuvai vakarų Europos kultūrą. Kai X V I amžiaus antrojoje pusėje buvo pradėtos derybos dėl sutvarkymo santykių su lenkais. Kadangi jais ypačiai rūpinosi Lie­ tuvos didikai. kurie ruošėsi dvasi­ ninkais. Žodžiu. suorganizavo mokslintus lietuvius. iš Italijos atbėgęs į Lietuvą ir čia sukūręs valstybę. Lenkino ją artimi politiniai santykiai su Lenkija.

Tuo pat metu ėmė kilti reakcija prieš gudų rašto kalbą. Todėl liaudis daug kur tebebu­ vo pagoniška. tačiau ji neįsigalėjo. neatėjo nė į galvą. Dažnai kanau­ ninkais ir klebonais būdavo Trečioji Vilniaus katedra. o tiktai norėdavo pasipelnyti. o po unijos kaskart vis labiau ėmė įsigalėti lenkų kalba. vidurio. dar daug kur tebe­ buvo išlikusi pagonybė. tai lietuviškieji raštai negreit teįsigalėjo. dvasininkai dažniausiai būdavo lenkai. turįs turtų ir tam tikrų teisių. Lietuvių kunigų buvo labai maža. o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. Tie kunigai. o lotynų. o be to. negalėję susikalbėti su žmonėmis. Lietuviškieji raštai buvo pradėti leisti tiktai tikybos reika­ lams. nes panaši kalba buvo vartojama ir didžiausio Lietuvos priešo — Maskvos. buvusi seniausioji lietuvių kalba. be to. kurie nieko bendro neturėdavo su Bažnyčia. Tačiau judėjimas dėl lotynų kalbos veikiai aprimo. ir pagaliau visur įsigalėjo lenkų kalba. Įstatymai taip pat draudė užimti sve­ timšaliams ir kanauninkų vie­ tas. nes nebuvo mokyklų. kuri jiems atrodė sava. o ku­ nigų — vyskupas. Jie norėjo tiktai pasirinkti vieną iš esamų rašto kalbų. nes Lietuvoje ne­ buvo mokyklų. aiškindamasis. lenkiškais raštais kovojo ir katalikai su tuo metu iškilusiu protestantizmu. paperstatyta 1538 m'. būtent klebonus skirdavo tas. Bažnyčių tebebuvo dar reta. X V I amžiuje krikščionybė Lietuvoje dar tebebuvo silpna. kuri. tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis. Lietuvių bajorų tarpe pasigirsdavo balsų. tačiau valstybės reikalams ji dar nebuvo niekur vartojama iki pat X V I amž. dar buvo pradėta vartoti lotynų kalba. Be abejo. o aukštesnysis visuomenės sluoksnis bematant pe251 . pasigirsdavo balsų. Bet ta savoji kalba turėjo būti ne lietuvių. dalyvavimas po 1569 m. Plačiosios bajorų masės lotynų kalbos nemokėjo. temokėdavo tik paskaityti liturgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. ir jos būdavo atiduodamos tam. Didikai tuo tarpu kaskart vis daugiau įprato į lenkų kalbą. kas kuriuo nors būdu nusipelnydavo didžiajam kunigaikščiui. kad iš lietuvių tarpo nesą kandidatų. Protestantizmas Lietuvoje Katalikų Bažnyčios būklė prieš reformaciją. Bet dažnai nebūdavo nė jų. Tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima. matyti. Tuo pat metu visi publicistiški ginčai jau ėjo lenkų kalba. 2. o vien socialinis sluoks­ nis. tik nuo to laiko ėmė rastis vienas kitas raštas. Bet kadangi protestantizmo sukeltas sąjūdis veikiai aprimo. Bendrieji valstybiniai reikalai. buvusį tuomet visoje Europoje. iš 9 Vil­ niaus kapitulos kanauninkų vos vienas tebuvo su šventimais. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius. Tuo būdu į dvasininkus įsibraudavo daug žmonių. unijos atsiradusiuose bendruose seimuose vertė bajoriją dar daugiau mokytis lenkiškai. tačiau didysis kunigaikš­ tis to nepaisė. tik tas vienas tebuvo lietuvis. reika­ laujančių įkurti lotyniškų aukštesniųjų mokyklų. Dar ilgai buvo vartojama ta pati gudų kalba. taip pat mažai tesirūpin­ davo tikybos reikalais. šitaip organi­ zuota Bažnyčia negalėjo pakelti visuomenės religingumo. Tuo bū­ du Lenkijoje gyvenąs didysis kunigaikštis daugumą bažny­ tinių vietų Lietuvoje atiduo­ davo lenkams. ir gyvenimas nuėjo savo vaga. Liaudies tikybinius reikalus tada aprū­ pindavo iš jos pačios kilę vikarai. kas pastatydavo ir 250 aprūpindavo bažnyčią. kurie neturėdavo jokio mokslo. to meto bajorų supratimu. reikalaujančių grįžti prie savo kalbos. Be to. 1570 m. skiriami net nekunigai. Dvasi­ ninkai buvo ne Kristaus mokslo skelbėjai. Tik vyskupai būdavo skiriami iš lietuvių tarpo. kurie atkildavo iš Lenkijos. rašytas lenkiškai. kuriose jie būtų galėję išmokti. kuriose jie būtų galėję ruoštis. Kad galima būtų rašyti ir lietuviškai. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio. kaip į pel­ ningą pragyvenimo šaltinį.jos. to meto žmonėms. o visi kiti buvo lenkai. vyzdžiui. nes Lietuvos įstatymai draudė svetimšaliams užimti vyskupų vietas. dar reikia priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį. Be to.

todėl. { protestantizmą linko ir patsai Zigmantas Augustas: mat.rėjo į protestantizmą. Protestantizmo atoslūgis. 1525 m. kur buvo spausdinamos lenkiškos protestantų knygos ir buvo lenkiškai išspausdinta Biblija. kai to griebėsi atsigavę katalikai. grįždavo namo katalikai. Be to. Ten buvo pradėta rūpintis liaudim. esant tokiai liūdnai Bažnyčios būklei. Bet vis dėlto svarbiausi protestan252 tizmo skleidėjai Lietuvoje buvo didikai. Protestantizmo antplūdis Lietu­ voje vis dėlto tebuvo laikinio pobūdžio. Radvila Rudasis ir daug kitų didikų: Katke­ vičiai. o protestantiškąsias knygas degino. Jo bibliotekoje buvo daugybė protestantiškų knygų. jis pašalino katalikų kunigus. Lietuvos pašonėje priėmė protestantizmą kryžiuočių ordino magistras ir daugumas brolių. 253 . Tatai pakirto pasitikėjimą protestantizmu. Tie ginčai eidavo dažnai ruošiamuose disputuose. o vėliau — Katkevičiai. Tų galingųjų šeimų atvirtimas buvo didelė parama katalikybei. užsikrėsdavo protestantų mokslu. Be to. atėjusių iš Mažosios Lietuvos. pakeisdamas juos kalvinais. Jį labai greit nustelbė lenkiškoji protestantų akcija. Radvilos Juodojo įkurtas protestantiškąsias bažnyčias jo sūnūs vertė į katalikiškas. jis dar laikėsi katalikybės. mokydamiesi Lietuvos ir užsienio katalikiškose mokyklose. kur irgi buvo skleidę protestantizmą. Jie kvietėsi į Lietuvą lenkų protestantų pamoksli­ ninkų. Valavičiai. Kiškos ir kiti. išvažiavę mokytis j Vokietijos universitetus. Bretkūnas ir daug kitų lietuvių. Tuo metu kai kurie Lietuvos didikų protestantų sūnūs. vienos kitass smerkdamos. Bet užtat visi slaptieji protestantai jo laikais pakėlė galvas. kurie. kurių buvo pilna Lietuva. čia gyvendami. ir visuomenė sugrįžo prie jos. nenutraukdavo ryšių su savo tėvyne. Tačiau buvo nemaža ir kitų sektų. Mažvydas. Didžiausias protestantizmo rėmėjas dar liko M. Tik vyskupų spiriamas. Kulvietis. Patsai M. Panašiai elgėsi ir jo pusbrolis M. Taip atvirto į katalikybę Radvilos Juodojo sūnūs. jų mokslas buvo skelbiamas net iš didžiojo kuni­ gaikščio koplyčios. Užtat kai atsikraustę į Lietuvą jėzuitai pradėjo varyti smarkią akciją už katalikybę. kur tuo pat metu irgi buvo labai paplitęs pro­ testantizmas. Abraomas Kul­ vietis buvo atidaręs Vilniuje savo protestantiškąją mokyklą. jie neužmezgė jokių ryšių su Mažosios Lietuvos protestantais. Protestantizmas labai greitai pa­ siekė Lietuvą. ir visos pamaldos iš pradžių buvo atliekamos vien len­ kiškai. Tuo pat metu Vaka­ ruose prieš jį kilo reakcija. niekas nedrįso Lie­ tuvoje atvirai skelbti protestantizmo. Miestuose protestantizmas plito per vokiečius. ku­ riai buvo spausdinamos lietuviškos protestantiškos knygos. Tuo būdu palengva visos didikų šeimos išvirto i protestantizmą. čia. platindami naująjį mokslą. kaip reakcija prieš šitokią Bažnyčios organizaciją. katalikų Bažnyčia palengva atsigavo. Lietuvoje protestantų galva ir uoliausias protestantizmo skleidėjas pasidarė artimiausias Zigmanto Augusto patarėjas M i k a l o j u s R a d v i l a J u o d a s i s . kur j parsiveždavo kartu ir į Lietuvą. Tuo pat metu protestantizmas labai uoliai buvo platinamas ir Mažojoje Lietuvoje. Kol buvo gyvas Zigmantas II Senasis. Jas rašė Rapagelionis. daug didi­ kų vaikų. daugelis jų buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos. Tam tikslui jis nau­ dojo visą savo valdžią ir turtą. protestantizmas jam būtų leidęs persiskirti su nekenčiama žmona ir vesti kitą. bet tas judė­ jimas buvo labai silpnas ir trumpas. Radvila Juodasis įkūrė Brastoje spaustuvę. Lukiškiuose (Vilniaus prie­ miesty) jis pastatė kalvinų bažnyčią ir traukė į ją visus vilnie­ čius. labai daug pakenkė protestantizmui įvairių jo sektų savitarpio nesutikimai. Lietuviškai protestantizmas tebuvo skelbiamas žmonių. o miestuose ir kai kur vidutinės bajo­ rijos tarpe — liuteranizmas. Lietuvos didikų tarpe labiausiai buvo įsigalėjęs kalvinizmas. o vėliau — jo sūnūs — Biržų Radvilos. Savo dvaruose. tačiau veikiai buvo priverstas ją uždaręs pasišalinti. Glebavičiai. kuris ir Vakaruose buvo kilęs. katalikų Bažnyčia pradėjo su juo kovą. Visas jų gyvenimas buvo susijęs su Lenkija. Bet Zig­ manto Augusto laikais virto kitaip: tuomet protestantų buvo pilnas Vilnius. jam buvo labai patogi dirva plisti. Protestantizmo plitimas. 1538 m. Radvila Rudasis. bet ėjo išvien su lenkais. visos jos tarp savęs ginčijosi. Lietuvos protestantai suskato lietuviškai sakyti pamokslus ir spausdinti lietuviškuosius raštus tik tada.

Kaip visoje Europoje. Apskri­ tai jų veikimas visur buvo sėkmingas. taip ir Lietuvoje. misijose ir t. sugriaudavo tuos argumentus. šv. Dar ir šiandien jų palikimą galime pažinti iš gausių barokinių bažnyčių. išdėstydamas protestantų argumentus. o 1556—1580 m. tačiau jie veikė ir kito­ kiais būdais. Pa­ mažu jėzuitai įgavo visuomenės simpatijų: jų mokyklos buvo pilnos mokinių. o kitas. į jas pradėjo leisti savo vaikus net protestantai. Hozijas (1564 m. netrukus kolegijų atsirado ir visame krašte. jie sukūrė ištisą barokinę epochą tiek Europoje. Čia jie pradėjo savo darbą. Vilniuje jų buvo įsteigta pirmoji kolegija. Tuo būdu daugumą protes­ tantų vaikų jėzuitai patraukė į katalikybę. vadinamas k o l e g i j o m i s . Jėzuitai Lietuvoje Jėzuitų ordinas buvo pati jaunoji vienuolių organizacija.3. gerai išmokslinti. taip ir Lietuvoje. Jie ruošdavo tikybinius disputus. Vysk. o vėliau net pradėjo spausdinti lietuviškas knygas. grįždavo namo dirbti mokyklose. pirmas jėzuitų darbas buvo steigti mokyklos. vietų gyventojams. įkurta kovai su plintančiu protestantizmu. o tik aukštes­ niąsias. Todėl ir visi kovotojai su protestantizmu juos kvietėsi į savo kraštą. Be to. Didikai vienas po kito ėmė grįžti į katalikybę. Žodžiu. 1570 m. jie tokiuos disputus rengdavo vieni. bet ir visose kultūrinio gyvenimo srityse. tiek Lietuvoje. Ypač jie garsėjo savo mokyklomis ir pamokslais. Iš tų pačių savo mokinių jie išskirdavo gabesniuosius ir juos patraukdavo į ordino narius.). visokiomis procesijomis ir iškilmėmis. Lucko. jie patys tapo įtakingiausiųjų didikų kapelionais ir artimaisiais jų patarėjais. jie sakydavo pamokslus lietuviškai. Mokinius jėzuitai auklėjo tvirtoje katalikiškoje dvasioje. Jie buvo įkurdinti Varmijos vys­ kupystės centre Braunsberge. greit paplisdami po visą Lietuvą.t. jėzuitai sukūrė savo epochą ne tik tikybiniam gyvenime. \ Žemaičius jų atsikvietė uolusis katali­ kybės stiprintojas vysk. vienas iš didžiausių jėzuitų nuopelnų buvo tas. Tam tikslui vyskupas Protasevičius net buvo išleidęs specialių paraginimų. jie nuolat ragino juos veikti katalikų Bažnyčios naudai. o ypač švietime. katalikiškai auklėjančių jaunąją kartą. kad jie pirmieji susirūpino liaudimi. jėzuitai dar kovojo su protestantais ir kitokiais būdais. ir protestantizmas palengva silpo. Vėliau jie įsteigė ir Vilniaus aka demiją. Kaip visur. Lietuvos mokyklos. 1540 m. Jėzuitai ypatingai rūpinosi į kolegijas surinkti didikų ir bajorų vaikus. Jie gavo Vilniuje namus. vienas jų narys stodavo ginti protestantizmo. Būdami valdovų rūmuose. Jono bažny­ čią ir keletą dvarų. Be mokyklų. kuriuose savo moksliškumu nugalėdavo protestantų teologus. Be to. Kai protestantai pradėjo vengti disputų. į Lietuvą jų parsi­ kvietė Vilniaus vys­ kupas Protasevič i u s. ginąs katalikybę. Pradžios mokyklų jie nesteigė. Vilniaus vyskupas. jie stengėsi patraukti visuomenę į bažnyčią gražiomis iškilmin­ gomis pamaldomis. Merkelis Gied­ r a i t is. 1554—1556 rri. 1569 m. Kad sėkmingiau eitų darbas. Ypatingai jie stengdavosi tapti valdovų ir didžiūnų išpažinčių klausytojais ir kapelionais. Jėzuitų į Lenkiją atkvietė garsus katali­ kybės gynėjas Varmi­ jos vyskupas St. Valerijonas Protasevičius. o iš ten paplito po visą Lenkiją. Kai jų mokyklos išgarsėjo. ir akademijas. Jėzuitai greit išgarsėjo savo veiklumu ir paplito visoje Europoje. Tai buvo pirmosios aukštesniosios 254 255 . Jie skelbė katalikybę dar pago­ niškiems daugelio Lietuvos. Šie buvo leidžiami į aukštąsias užsienio mo­ kyklas ir. ypač Žemaičių.

baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio. Lietuviams reikalaujant. Liublino unijos atneštieji naujoviškumai Valdovo klausimas. kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą. Kitais unijos akto paragrafais nusta­ toma. kuriais ji buvo surišta su Lenkija. ir faktiškai ir juridiškai Lietuva buvo visiškai nepriklausoma valstybė. pateikę tam tikras sąlygas. Jie nerinko sau atskiro valdovo tik todėl. Tokie buvo unijos akto nuostatai. nenorėjo nutraukti ryšio su Lenkija.P E N K T O J I DALIS Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis A. o ne skyrium (§ 7 ) . Savotiškos personalinės unijos reikalavo lie­ tuviai. darant uniją daugiausia dėmesio 256 ir buvo kreipiama į susitarimą dėl bendro valdovo. įtraukti į jį. abi vals­ tybės nenorėjo visiškai nutraukti ryšio ir rinkdavosi sau bendrus valdovus. kad. Lietuvoje jau nebeturėsią būti atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų (§ 5 ) . Būtent jie reikalavo. kad turėsianti būti bendra abiejų valstybių užsienio poli­ tika (§ 11) ir bendras piniginis vienetas (§ 12). Liublino unijos dėsniai. išsirinkdavo taip pat ir lietuviai. be jokių sutarčių. kurį išsirinkdavo sau lenkai. o taip pat ne skirtinga. kad seimai turės rinktis Varšuvoje). Kad būtų galima to išvengti. bet viena bendra valstybė. jų niekad nebuvo laikytasi. kad būtų skai­ tomasi tik su vienu dviejų jungtinių valstybių sostu. kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skir­ tingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus. Pagaliau įveda­ mas dar vienas — lenkams pats svarbusis — nuostatas. Toks naujai išrinktasai valdovas abiejų valstybių turimąsias teises turėsiąs patvirtinti vienu bendru raštu. o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija. D a r a n t uniją. Taip tad buvo. ar jos liks tik personalinėje unijoje ar pereis į realinę. iš kurių turėjo išeiti. Zigmantas Augustas. kurie visada rinksiąsi Lenkijoje (§ 16. dabar priešin­ gai — lenkų išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lietuviai. Senieji aktai. Toliau sakoma. o lenkai reikalavo. t a č i a u gyvenime lietu­ v i a i l a i k ė s i s a v o n u s i s t a t y m o . kad abi jungtinės valstybės turėsiančios bendrus seimus (§ 8 ) . Tačiau. kurių teisės sostams buvo pripa­ žįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo). išmirus Gediminaičiams 1. kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinas­ tija — Jogailos palikuonys. drau­ džiančius lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. kad kartu renkant valdovą būtų skaitomasi su dviem sostais. T o ­ liau dar nustatoma. abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus val­ dovus. Tiesą sakant. jos skyrėsi tik dėl forma­ lumų. lenkams reikalaujant. tarp abiejų valstybių faktiškai buvo p e r s o ­ nalinė unija. l a i m ė j o lenkai. sudarius uniją. bijodami pavojaus iš Maskvos pusės. T i k intereso verčiamos. Taigi tą pat valdovą. Tuo būdu abi valstybės galėjo nueiti visiškai skirtingais keliais. Pirmuosius tris val­ dovus lietuviai rinkosi visiškai atskirai. Tuo būdu. Unijos akto § 3-me išreikšta visa jo autorių lenkų idėja: „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas. Abidvi pusės sutiko turėti bendrą valdovą. Iki 1569 m. kai paskutinysis tos dinastijos valdovas. 17 257 . Lietuvai buvo paliktas I i c l u v o s I s t o r i j a . Lietuvos valstybės buitis ir santvarka. Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva. jau nebegaliojo. kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę". reikalaująs panaikinti visus Lietuvos įstatymus (statuto dėsnius). kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir ka­ rūnuojamas Krokuvoje (§ 4 ) . Tuo būdu pasikeitė tiktai rolės: anksčiau lietuvių išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lenkai. tas pats Liublino seimas nutarė.

išvažiuodavo namo nieko 259 . savotiškos Lietuvos valstybinės tradicijos ir nenoras susijungti su Lenkija ilgainiui dar daugiau pridarė spragų unijoj. ir bendrieji seimai nebuvo vieningi. įstatymai ir teismai. nors ir vienodai vadinosi: l i e t u v i š k a s i s a u k s i n a s buvo lygus l x / 4 lenkiškojo auksino. Jis turėjo būti bendrai renkamas V o l o s k a i m o l a u k e . Iš tolimosios Lietu­ vos paprastai atvykdavo tik senatoriai ir tuo pat metu šaukiamojo seimo atstovai. O valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Kai kurie akto nuostatai gyvenimo praktikoje buvo pa­ keisti lietuvių naudai. o buvo du rinkėjai — Lenkija ir Lietuva. vieni ir kiti turėjo skirtingus reikalus ir skirtingas teises. Vėliau jiems buvo leista įsigyti dvarų tik ve­ dybomis. dalyvaujant visiems abiejų valstybių bajorams. Mat. liko taip pat savos skirtingos Lietuvos teisės. nepripažindami lenkų išrinktojo. o lietuviškoji kapa (60) skatikų buvo lygi 75 lenkiš­ kiesiems skatikams. Pragoję. iki pat valstybės galo Lietuvos pinigai buvo brangesni už Lenkijos. Liublino aktu abi valstybės nebuvo sulietos į vieną. Tuo būdu iš visos unijos liko tik b e n d r a s v a l d o v a s i r b e n d r i s e i m a i . Valstybės valdovas Lietuvoje turėjo didžiojo kunigaikščio titulą. nes unijos akte reikalaujamieji pakeisti statuto nuo­ statai niekad nebuvo pakeisti. ir laikydavosi vieningai. o kiti buvo visiškai nevykdomi. ir iš pradžių net atskirai jį rinkdavosi. Dažnai lietuviai laikydavosi savo kandidato ir. tai ir seimuose leidžiami naujieji įstatymai turėjo būti atskirai paruošiami. Tuo būdu jai liko atskiri savi ministeriai. tai ir Lietuvoje jis paprastai būdavo vadinamas karalium. Tuo būdu jungtinės valstybės tik viena kitą prižiūrėjo. 258 2. sava kariuomenė ir sava teritorija su aiškiai nustatyta siena su Lenkija. O be to. Jie visada sustodavo Varšuvos priemiestyje. netoli Varšuvos. nes į valdovą lietuviai žiūrėjo. Tiek Lietuvoj. Seime buvo drauge svarstomi tik bendrieji reikalai. Be to. karaliaus titulas yra aukštesnis. todėl vien tik mandagumas neleido jo vadinti didžiuoju kunigaikščiu. bet kadangi jis visada būdavo ir Lenkų ka­ ralius. Apskritai. Taip antai. be to. Bet į elekciją. Bet i r čia bendrumas nebuvo didelis. Juose lietuviai ir lenkai tarėsi atskirai: mat.nepaliestas visas valdžios aparatas (§§ 10 ir 17). nors tas valstybių junginys ir buvo vadinamas „ a b i e j ų tautų respublika". Centro valdžia Karalius. Tuo būdu a k t o p r a d ž i o j e a k c e n t u o j a m a s v a l s t y b i ų su­ jungimas į vieną vienalytį kūną jau buvo išardytas pačių to paties akto nuostatų. Tad iš tikrųjų būdavo renkama ne bendrai. nuo savo atskirų seimų lietuviai taip pat negreit atsisakė. Lenkai taip pat negavo teisės laisvai įsigyti Lietuvoje dvarų. akte nustatytas monetos suvienodinimas niekuomet nė nebuvo iš tikrųjų įvykdytas. liko savas iždas. tik turtingesnieji bajorai. o tik arti­ mųjų sričių ir. be kurių valdovas negalėjo išleisti jokio Lie­ tuvai skiriamo rašto. susirinkdavo ne visi. savi valstybiniai kanclerių saugo­ mieji antspaudai. žinoma. liko savi provincijų valdomieji organai ir valstybės urėdai. dešiniajam Vyslos krante. kad viena nepriimtų nieko nenaudingo kitai. tiek Lenkijoj vykdomoji valdžia priklausė karaliui. kaip į savo didįjį kunigaikštį. Įstatymą priimant tebuvo kartu balsuojama.

kurių niekas be seimo negalėjo jai uždėti. Karaliaus valdžia nebuvo neribota. o karo atvejais jis jai ir vadovavo. Tačiau buvo reikalaujama. vadovavo jam pavestai ka­ riuomenės daliai ir. kancleriai vadovavo vadinamiesiems valdovo rūmų teismams. Iš pradžių didysis hetmonas vadovavo į karą einančiai Jurgis Radvila. arba krašto. Mūsų laikais jiems maždaug atsako didžiųjų valstybių policijos ministeriai. seimų šaukimo ir kitokius universalus. Paskum karalių dar varžė specialūs aukštieji urėdai — ministeriai. Tai buvo mar­ šalkos. jie galėdavo jo neantspauduoti. Karaliaus reziduojamoji vieta nebuvo įstatymais nustatyta. o drauge ir kariuomenės vadas. lauko (kiemo) samdytajai kariuomenei. hetmonai ir iždininkai. pateikdamas jam tam tikras sąlygas. Jei koks karaliaus raštas būdavo nesude­ rinamas su įstatymais. 1522—1527 m hetmonas. nuo X V I I amžiaus bajorija beveik visiškai nebedalyvavo karuose. Ministeriai. Kadangi kancleriai 260 antspauduodavo visus į užsienį siunčiamus raštus. Todėl jie dar ėjo maždaug vidaus reikalų nūnisterių pareigas.Kijevo vaivada. samdymu. o už kriminalinius nusikaltimus karaliaus gyvenamoje vietoje jie turėjo teisę bausti net mirtimi. — ypač tai ga­ lima pasakyti apie Lietuvos kanclerį. kas daryti. Be to. palikusi tą pareigą sam­ dytai kariuomenei. Dėl to lietuviai jautėsi nuskriausti ir dažnai reikalavo. d. 1510— ginkluotai bajorijai. Tik vėliau sušauktame Lietuvos seime būdavo taria­ masi. bajorija galėjo jo nebeklausyti ir nebemokėti mokesčių. kuris iki pat X V I I amžiaus galo tvirtindavo teis­ mų sprendimus. Tad jie iš dalies buvo ir teisingu­ mo ministeriai. Nuo to laiko didysis hetmonas jau rū­ pinosi visos kariuomenės reikalais: jos išlaikymu. bet dažniausiai jis gyvendavo Lenkijoje. Be antspaudo negalėjo būti siunčiamas joks karaliaus oficialinis raštas nei į užsienį nei viduje. Karaliui peržengus seimo valią. K a n c l e r i ų kiekvienoje valstybėje buvo taip pat po du: buvo didysis. Kancleris turėjo savo žinioje didįjį. ir paprastai seimas sutikdavo pripažinti lenkų išrinktąjį valdovą. — kai kalti­ ninkas būdavo nubaudžiamas ištrėmimu (banitia). 1531—1541 m. Kiekvieno antspaudo vertė buvo lygi: kai nebūdavo kanclerio. Jei kada per priesaiką lietuvių nebūdavo. tai jie ir vedė visus užsienio reikalus. eidavo jo pareigas. tai karalius vėliau turėdavo jiems pakartoti priesaiką. kad per karūnaciją ir per priesaiką būtinai dalyvautų ir lietuviai. kad Lietuva sudaranti 3 / 3 visos jungtinės valstybės. raštus antspauduodavo vicekancleris. Visų pirma jo veikimą varžė seimas. Tik labai iškilmingiems aktams būtinai būdavo kviečiamas kancleris su didžiuoju ant­ spaudu. Biržų Radvilų šakos tėvas. Tam reikalui jie turėjo savo valdžioje net dalį kariuomenės. kancleriai. Maršalkų valdžios ženklas buvo lazda. Liublino aktu išrinktasis karalius turėjo būti karūnuojamas Krokuvoje. urėdų paskyrimo dokumentus. kancleris ir vicekancleris. o atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų Vilniuje jau nebegalėjo būti. tik šie neturi teisiamosios galios. arba krašto. Tuo būdu jie buvo kaip ir užsienių reikalų ministeriai. Be to. H e t m o n a i vadovavo kariuomenei. kurių pareiga būdavo rūpintis karaliaus saugumu ir tvarka jo reziduojamoje ar sustojamoje vietoje. apginklavimu. maršalkos ir jų pavaduotojai — kiemo mar­ šalkos. Bet hetmonas. ypač Lietuvos ministeriai. garbės atėmimu (infamia) ir mirtimi (Lenkijoje toks teismo spren­ dimas nebuvo reikalingas kanclerio patvirtinimo). nesant didžiojo hetmono. Kiekvienoje val­ stybėje jų buvo taip pat po du — didysis ir lauko hetmonas. kad bent trečdalį laiko karalius gyventų Lietuvoje: mat. hetmonas. 1521—1531 m. Tuo būdu jis buvo krašto apsaugos ministeris. Lauko hetmonas buvo jo padėjėjas. buvo laikoma. 261 . iš pradžių vadinęTrakų. o 1527—1541 m. vadovavo telionas.neišrinkc. Juos laikydavo pir­ maisiais valstybės urėdais. o lauko 1514m. jie antspauduodavo visus karaliaus jsakymus. M a r š a l k ų Lietuvoje ir Lenkijoje buvo po du: buvo didieji. Vilniaus kaš­ sis kiemo hetmonu. o vicekancleris mažąjį antspaudą.

kaip ir abudu hetmonai. Ypač lengva buvo su niekuo nesiskaityti hetmonams.t. rinko mokesčius. — o hetmonas kariuomenę galėjo tvarkyti niekieno nevaržomas. jie čia gavo tokias pat teises. kardininkų. Atimti urėdą galėdavo tik už valstybės išdavimą ar šiaip už didelius nusikaltimus. Vieni iš jų turėjo tam tikras pareigas valstybės valdyme. gavę aukštuosius urėdus. Lenkų hetmonai negalėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei. jei kas būdavo nuteisiamas ištrėmimu (banitia) arba garbės atėmimu (infamia). Jie taip pat vadovavo ir kanc­ lerių priežiūroje esančiam aukščiausiajam miestiečių teismui. t. kurie tu­ rėjo savo valdžioje kariuomenę. Sudarant uniją. bet greit jų atsi­ rado ir Lietuvoj. Valstybės iždą tvarkė krašto iždininkas. Jie buvo pripažinti tikrais ministeriais ir senatoriais tiktai 1775 m. kuris būtų buvęs Lenkijoje. Valstybės urėdų galia. bet praktiškai lietuviai ten taip pat jokių aukštesnių vietų negaudavo. galėjo šeimininkauti kaip tinkami. ir po unijos abiejose valstybėse valdžia buvo tik savo piliečių rankose. ir niekas jo nusikaltusio negalėdavo pašalinti iki mirties. draudžiąs lenkams duoti Lietuvoje kokį nors urėdą. Todėl didieji mag­ natai. 231 psl. Kiemo iždininkai. bet ir valstybės dvarų. kurių priežiūroje buvo valdovo gy­ venamieji kambariai. tiesa. Be ministerių. o nebūtų buvęs Lietuvoje. Rūmų urėdai. Tačiau ilgą laiką hetmonai nebuvo laikomi senatoriais. Nebuvo nė vieno aukštesnio urėdo. Tuo būdu jie lyg ir pavaduodavo kanclerius. Kiekvienoje valstybėje jų buvo po du — po dvasinį ir po pasaulinį. 262 už kurias jie palaikydavo karaliaus politiką. kai kurių Lenkijoje esančių urėdų Lietuvoje dar nebuvo. nebent tik paaukštinti. o didikų galybė vis kilo. vėliavi­ ninkų. n e b u v o n e i m i n i s t e r i o n e i š i a i p j a u u r ė d o . Lenkijoje tokio įstatymo nebuvo. Lietuvos ir Lenkijos urėdų santykiai. Jiems vietos paprastai būdavo dovanos. paprastai jie dar turėdavo vaivados arba kašteliono urėdą. O kad jie galėtų dalyvauti senate. dar buvo po dvasinį ir po pasaulinį r e f e r e n d o r i ų . 263 . Be to. bet kandidatų į jas niekad netrūkdavo. o kiemo iždininkas tvarkė valdovo iždą.t. kiemo iždininkas taip pat perimdavo tvarkyti ir valstybės iždą. Jų — krašto ir kiemo iždininkų — taip pat buvo po du Lietuvoje ir Lenkijoje. Iš žymesnių rūmų urėdų visų pirma paminėtini s e k r e ­ t o r i a i . kiekvienas ministeris ir urėdas savo srity galėjo veikti niekieno nevaržomas. ir nė vieno ministerio ar šiaipjau urėdo niekas negalėjo nei pašalinti nei pažeminti. nes jos duodavo ne tik įta­ kos valstybėje. kol būdavo paskirtas naujas krašto iždininkas. Be to. — tai ta ministerija buvo pati įtakingoji ir visada tekdavo didesniesiems ponams. juos galėjo tik seimas kontroliuoti. o prie sienos juos pakeisdavo tokie pat Lietuvos valdininkai. mokėjo algas ir prižiūrėjo pinigų kalimą. B e to. Taip pat neturėjo jokios valdžios Lenkijoje nė Lie­ tuvos urėdai. Visi urėdai buvo duodami iki gyvos galvos. Be to. buvo daugybė mažesnių urėdų ir jokių pareigų neturinčių dignitorių: stalininkų. arklininkų ir t.Kadangi karinė valdžia visada esti labai svarbi. Lietuvos reikalais visada rūpinosi tik jos urėdai. bet ir nemažus turtus susikraudavo. I ž d i n i n k a i tvarkė iždą. vadinamųjų s e n i u n i j ų. Net karaliaus rūmų valdininkai. Lenkų kancleriai negalėjo antspauduoti jokio Lietuvai skirto rašto ir t. taurininkų. pajamas. pavyz­ džiui. Visų jų buvo po vieną Lie­ tuvoje ir po vieną Lenkijoje. Visi urėdai buvo skinami karaliaus. arba priešingai. kaip ir Lenkijoj. Kaip matome. karaliaus rūmuose dar buvo daugybė visokių urėdų ir šiaipjau tituluotų valstybės žmonių. kuris turėtų kokios nors valdžios a b i e j o s e v a l s t y b ė s e . Buvo dar p a k a m o r ė s . be jų karalius nieko negalėjo veikti su kariuomene. Dėl tos priežasties suvaržyta karaliaus valdžia vis silpnėjo. Jie turėjo valdovo kanceliarijos (ne valstybės) antspaudus ir antspauduodavo smulkesniuosius raštus. Krašto iždininkui mirus. buvo įstatymas.). kurie rinkdavo skun­ dus ir pateikdavo juos valdovui. Įtakingiausias vietas karalius paprastai atiduodavo patiems ga­ lingiesiems ponams. nes nebuvo jokios kon­ trolės. didinę karaliaus palydovų skaičių įvairiose iškilmėse (žiūr. jam važiuojant į Lietuvą. Aukštosios vals­ tybinės vietos nebuvo atlyginamos iki pat X V I I I amžiaus. y. taip pat nebuvo senatoriai. T i k 1768 metais išleistuoju įstatymu jie buvo padaryti senatoriais. Iš jiems duodamų valdyti dvarų dažnas ne tik pa­ dengdavo valstybės pareigas einant padarytas išlaidas. savo pareigas ėjo tik iki Lietuvos sienos. skirtas valdovo reikalams. o kiti buvo tik titulais pasipuošę d i g n i t o r i a i .

Tuo būdu įstatymų leidimas Lenkijoje pri­ klausė karaliui. Pasienio stulpas. . tiek Lenkija turėjo atskirus seimus. o kitais metais Lenkijos erelis. ir v ė l i a v i n i n k a s . 233 psl. o taip pat ir jos pirmininkas būdavo lietuvis. Po jo ėjo p a k a m o r ė . kuris. kokią turėjo Lenkijos seimas. nes didžiuliai Palenkės. bet jeigu derybos eidavo su Lenkijos kaimynu. Lietuviai veltui reikalavo. kurs. Kai atvykdavo kokia nors delegacija ar užsienio valdovo atstovų. Prieš Liublino uniją tiek Lietuva. Tačiau tiek vaivados. Viršuj parašo kesčiai iš jos vienais metais ei­ lentos matyti Lietuvos Vytis ir davo į Lietuvos. tai jų priėmime taip pat dalyvaudavo drauge lietuviai su lenkais. 4. kad seimas susidedąs iš trijų „luomų". Jeigu derybos eidavo su Lietuvos kaimynu. ir taurininkų. raštininkai. o iš Maskvos gaunami raštai ir su ja padarytos sutartys būdavo įteikiamos Lietuvos kancleriams ir saugomos Lietuvos valstybės archyve (metrikoje). tai delegacijoje daugiau narių būdavo lenkų. Dėl atski­ rų pasienio sričių su lenkais nuo­ lat ėjo ginčai. Juose vyriausiuoju urėdu buvo s e n i ū n a s . Jei kokia delegacija vykdavo į užsienį. Lietuviai savo valstybės žemes rūpestingai saugojo ir nie­ kam geruoju jų nė pėdos neuž­ leido. pirmininkas tada irgi būdavo lenkas. Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Liublino unijos aktu buvo nustatyta. jo kompetencija ir sudėtis. tada kaštelionai nebeturėjo beveik jokių pareigų. Kai po unijos buvo įvesti bendrieji seimai. Užsienio politika buvo vienodinama tik paties karaliaus. į Lenkijos iždą. o su Lenkijos kaimynais — Lenkų ministeriai. einančiai į karą. nešdavo pavieto vėliavą. kokia kad buvo Lenki265 . Įstatymų leidžiamasis organas — seimas Seimas. kad abi valstybės turės bendrą užsienio politiką. Visose derybose su užsie­ nio valstybėmis delegacijos irgi būdavo sudaromos mišros. kai ją pavadavo samdytoji kariuomenė. Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat. visoki smulkesni teismo ir mokesčių rinkimo urėdai ir daugybė dignitorių be jokių pareigų. Jie visi sudarė s e i m ą .). mo­ gaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m. buvo ir pavietinio pilies teismo pirmininkas. nes visi santykiai su užsieniu buvo atliekami jo vardu. veikė privilegija. Tačiau Lietuvos seimas neturėjo tokios galios. tai delegacijoje lie­ tuvių būdavo bent vienu daugiau.Santykiai su užsieniu ir reprezentacija. Toliau ėjo pilies ir žemės teismo tei264 nėjai. pilies teismus ir teisė savo vaivadijoje žydus. ir ark­ lininkų. ir kardininkų ir daugy­ bė kitų. val­ dydamas tam tikrus valstybės dvarus. Jie abudu vadovavo vaivadijos bajorijai. kad lenkai tas žemes jiems grąžintų. senatui ir pavietų atstovams. Lenkijoje nuo 1505 m. Lie­ tuva daugiausia turėdavo reikalų su sau artimiausia Maskva. tai ir jų sudėtis ir kompetencija liko tokia pat. ginčams spręsti būdavo sudaromos specialios ko­ misijos. Bet iš tikro ir čia kiekviena valstybė pirmučiausia rūpinosi tiktai savo reikalais. L i v o n i j a buvo valdoma Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kuni­ abiejų jungtinių valstybių. todėl buvo sakoma. Provincijų valdomieji organai Visa valstybė buvo padalinta į vaivadijas ir pavietus. Tačiau su Lietuvos kaimynais visus reikalus atlikdavo Lietuvos ministeriai. Dažna vaivadija buvo dar suskaldyta į pavietus (žiūr. tai ji paprastai bū­ davo mišra — iš lietuvių ir iš lenkų. o vaivados prižiūrėjo prekybą. kuria karalius buvo pasižadėjęs neįvesti „ n i e k o n a u j o " be senato ir bajorijos atstovų sutikimo (dėl to ta privilegija ir vadinama „nihil novi" — „nieko naujo"). Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažė­ jusi. Visus raštus j Maskvą antspauduodavo Lietuvos kancleriai. tiek kaštelionai visada liko senatoriais. kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų. Kai bajo­ rija ėmė šalintis karo. sprendęs žemės ribų bylas. Vai­ vadijos priešaky stovėjo v a i v a d a ir k a š t e l i o n a s . Voluinės.» 3. bajorijai einant į karą.

ant­ rosios pusės nebuvo laikomi senatoriais. reikalui esant. t. Apskritai tiek senatorių. senatas eidavo į savo 267 . gale pradėjo rinkti net po 6 atstovus. Žemaičių seniūnija X V I I I amž. tiek kitų seimų laikas. kaštelionai ir ministeriai. Į s e n a t ą įėjo visi vyskupai. o atstovai susėsdavo vaivadijomis tokia pat eile. Seimo eiga. A t s t o v ų r ū m u s sudarė visų vaivadijų ir pavietų sei­ melių rinktieji atstovai. Seime visiems sena­ toriams vietos buvo nustatytos pagal kilnumą: pirmučiausia ėjo visi Lenkijos ir Lietuvos vyskupai. arba direktorium. lie­ 1 tuviai seime nesudarė nė / 3 . kurių darbas trukdavo šešetą savaičių. tai įvairios instrukcijos labai varžė jo darbus. ir iš tokių vaivadijų nebūdavo galima išrinkti mokesčių. Atstovai negalėdavo peržengti duotųjų instrukcijų. Tokia pat tvarka senatoriai ir kalbėdavo. galėjo būti ir pratęstas. kuriems buvo skiriamos dvi savaitės. kad seimai turi rinktis kas dveji metai. Ta procedūra buvo vadinama r u g o m i s. kokia sėdėdavo jų atstovaujamų vaivadijų senatoriai. Juose pirmasis „luomas" liko. Kiekvienas seimas prasidėdavo pamaldomis ir pamokslu. tarp kurių buvo Krokuvos. o po to kancleris arba vicekancleris pareikšdavo kara­ liaus pasiūlymus. Po to atstovai susirinkdavo į savo rūmus ir išsirinkdavo pirmi­ ninką. Be to. kartais visi sutikdavo dėl apdedamųjų mokesčių. Žemiausias vietas seime turėjo kaštelionai. Tą dalyką turėdavo išspręsti tuojau po seimo įvyksta vadinamieji r e l i a c i n i a i seimeliai. Tai buvo vadinamieji o r d i n a r i n i a i s e i m a i . pačiam seimui sutinkant. Ypač dažnai būdavo nesutikimų dėl mokesčių apdėjimo. be abejo. y. Ministeriai jame sėdėjo visiškai atskirai. duodavo jiems rašytąsias i n s t r u k c i j a s . t. ir niekas negalėdavo jų priversti sutikti su bendru nusistatymu. Čia senatas susėsdavo priešaky. išrinkę seimo atstovus. Bet tiek vienų. Tokiuo atveju nesutinkančiųjų vaivadijų atstovai pareikšdavo. kuriose pažymė­ davo. negu iš Lietuvos. Buvo nustatyta. galėjo būti šaukiami ir vadinamieji e k s t r a o r d i n a r i n i a i seimai. savo seimeliui. Vilniaus ir Trakų kaštelionai ir Žemaičių seniūnas. Seimeliai. y. pakartodavo ir papildydavo seimeliams praneštus svarstyti klausimus. — pavyzdžiui. Toliau buvo tikrinamas atstovų išrinkimo teisėtumas. paskui — vaivados. jog jie klausimą palieką spręsti „broliams". Pradžioje visi eidavo pabučiuoti soste sėdinčiajam karaliui rankos. o senatas ir atstovų „luomai" buvo papildyti Lietuvos senatoriais ir atstovais. tik kai kurios didesnės vaivadijos rinkdavo ir po daugiau. Prieš seimą karalius paskirdavo seimeliams datą ir praneš­ davo. Valstybės gyvenime. Po to senatas ir atstovai sueidavo į vieną salę (tatai buvo tikroji seimo darbų pradžia). tik viena ar dvi vaivadijos nesutikdavo. koks buvęs. Kadangi seime viskas turėjo būti sprendžiama vienu balsu. pavyzdžiui. Tik hetmonai ir kiemo iždininkai iki X V I I I amž. tai buvo didelė blogybė. vadinamą m a r š a l k a . tiek Atstovų iš Lenkijos buvo daug daugiau. Kiekvienas seimelis paprastai jų rink­ davo po du. pareikšdami savo nuomones.joje. vaivados. kaip jie turi laikytis karaliaus keliamųjų klausimų atžvilgiu ir ko turi reikalauti. Bet dažnai seimeliai dėl to pareikšdavo savo nesutikimą. Tą atlikus. kas seime bus svarstoma.

vis tiek reikėdavo atskirai aptarti savo reikalus. m e l i a i s . abeji rūmai vėl susitikdavo arba susižinodavo per delegacijas. Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bend­ rą su lietuviais seimą. kaip į trečiąją Respublikos provinciją. žiūrė­ dami į Lietuvą. dabar sesijomis va­ dinamas visas parlamento veikimo metas tarp dviejų atostogų arba šiaip tarp dviejų pertraukų). Mat. X V I I I amž. „Provincijų sesijos". vadovaujant maršalkai. suderinamos instruk­ cijos ir nusistatoma. o viską spręsdavo bendrajam seime. Jei būdavo reikalo. paruošdavo ir visus sau reikalingus įstatymus. Tie posėdžiai buvo vadinami „ p r o v i n c i j ų s e s i j o m i s " (sesijomis tada va­ dindavo ir kiekvienos dienos seimo posėdį. kaip turi laikytis seime visi Lietuvos atstovai ir senatoriai. į juos vykdami. Tačiau Lietuvos atstovai savo atskirus posėdžius visada darydavo. ir pas juos kartais ateidavo net patsai karalius. tačiau. atstovai savo misijoje turėdavo ilgiau už­ trukti. ir nebebūdavo laiko atskirai suva­ žiuoti. Nors lenkai. Čia būdavo apsvarstomi iš karaliaus gauti pasiūlymai. Sudarant Liublino uniją. tų atskirų suvažiavimų nebenorėdavo nė bajorija. vadovaujant karaliui. prisiartindavo ir seimo metas. Vaivadijų seimeliai darėsi kaskart vis netvarkingesni ir labai dažnai iširdavo. skirdavo naujus. išnykus atskiriems suvažiavimams. Tos „sesijos" atlikdavo tą patį darbą. nes. — atmestais. Tuo būdu bendrasis seimas iš tikro buvo dvilypis. Kadangi Lietuva visada turėjo daug skir­ tingų reikalų. vidury šitie atskiri gene­ raliniai seimeliai išnyko. tačiau j i s l a b a i s k y r ė s i n u o L e n k i j o s p r o v i n c i j ų s e i m e l i ų . atstovus turėjo išlaikyti pati vaivadija iš specialaus mokesčio. be to. kaip į savo seimus. kur a t s k i r a i t a r d a v o s i l i e t u v i a i . Iš pradžių jie įvyk­ davo Volkoviske. visi tie skirtingi Lietuvos reikalai ir būdavo apsvarstomi jos suvažiavimuose. todėl jiems daugiau reikėdavo išmokėti ir pinigų (mat. vadinamo š e i m i n i u ) . — ir vėl visi bu­ čiuodavo jam ranką. o lietuviai. be sei­ melių. jie būdavo lai­ komi priimtais. ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo neišnykusios. Mat. Ten lietuviai taip pat spręsdavo. a t s k i ­ rai l e n k a i . Ten atskirai darydavo savo posė­ džius abidvi Lenkijos provincijos ir Lietuva.rūmus ir posėdžiaudavo. dar būdavo daro­ mi dviejų jos provincijų — Didlenkių ir Mažlenkių — atskiri astovų su­ važiavimai. Čia niekam nepriešta­ raujant. Tada karalius. kurį anksčiau atlikdavo generaliniai seimeliai. Pagaliau sei­ mas būdavo baigiamas atsisveikinimu su kara­ lium. o kam nors priešinantis ir savo protesto neatsiimant. Ir Lietuvoje prieš kiekvieną bendrąjį seimą taip pat buvo pradėti daryti tokie pat į seimą vyks­ tančių atstovų ir senatorių suvažiavimai. Lenkai ten paprastai susitardavo dėl mokesčių ir kitų bajorijai rūpimų klausimų. tai jos dažnai posėdžiaudavo ir kartu arba net visiškai nedarydavo atskirų posėdžių. vietoj iširusiųjų seimelių. o atstovai posė­ džiaudavo. Be to. kur būdavo perskaitomi apsvarstytieji įstatymai. o k a r t u s u ė j ę t i k savo n u t a r i m u s 269 . atskiras teises bei įstatymus. kol jie įvykdavo. Kadangi tarp Lenkijos provincijų ne­ buvo jokio valstybinio skirtumo. anksTaip susėsdavo senatoriai ir atstovai bendruose čiau Lenkija buvo susiposėdžiuose. vadinami g e n e r a l i n i a i s sei­ Senato salės planas. Lietuva turėjo atskirą valstybinę organizaciją. Juose būdavo paruošiami ir Lietuvai reikalingi įstatymai. o seimą baigiant vėl susirinkdavo į vieną salę. d ė j u s i iš d v i e j ų y a l s t y _ bių. ir 268 Lietuva žiūrėjo į juos. O tai jau bū­ davo atliekama seimo vietoje. kurie vėliau bendram seimui buvo pateikiami tik pa­ tvirtinti. Bet. tai šitie suvažiavimai jai buvo labai svarbūs. kaip laikytis prieš len­ kus vienu ar kitu klausimu. Lenkijoje. o vėliau Slanime. Lietuvos seimelį irgi vadino provincijos seimeliu. Generaliniai seime­ liai.

o 1673 m. Šita pasipriešinimo teisė ilgainiui buvo pradėta ir blogam naudotis. vadinamas p r i m ų . nes visi savo laisvės pagrindu laikė šį dėsnį: „Be manęs nieko negali būti sprendžiama apie mane" (nihil de me. Tuo būdu ir seime v i s u s Lietuvos reikalus atlikdavo tik jos minis­ t e r i a i. Todėl atstovo pasipriešinimas būdavo laikomas vaivadijos ar pavieto pasipriešinimu. tik ne lenkas. kad k a s t r e č i a s s e i m a s . kuriame būdavo sprendžiami visi karaliaus rinkimo formalumai ir surašomos jam pateikiamos sąlygos. tie atskiri Lietuvos seimai ėmė nykti. ir niekas nega­ lėdavo jo priversti kitaip pasielgti. Pačius karaliaus rinkimus atlikdavo visa susirinkusi bajorija. Be ordinarinių seimų. tas pats įstatymas pripažino pirmenybę Lietuvos ministeriams. ją užpuolus Maskvai su Švedais). Tatai vadinosi liberurn veto. kad viena pusė nenutartų nieko priešingo kitai. Liublino seimas seimų vieta paskyrė Varšuvą arba kurį nors kitą Lenkijos miestą. 1654—5 m. Tuojau po Liublino unijos abi valstybės turėjo labai daug skir­ tingų reikalų. Ir čia Lenkijos kancleris visada pranešdavo tik apie Lenkijos. nes ten įvyk­ davo karūnacija. Dėl jos daugybė seimų turėjo išsiskirstyti. Bet dar dažniau atskirus Lietuvos seimus šaukdavo patys Lietuvos ponai tarpuvaldžiuose (karalių nebuvimo metu). kuris visada būdavo šaukiamas Krokuvoje. ką rinkti. — kas liesdavo Lietuvą. didlenkių ir lietuvių. Seimų vieta. tai vietoje jų pranešimą padarydavo Lietuvos maršalka arba kuris kitas Lietuvos ministeris. Lietuvos teisės seime dar buvo apdraustos ir kitokiu būdu. y. Bet X V I I amžiuje. dar buvo seimų. seimas tik atlikdavo visus for­ malumus. po Zigmanto Augusto ir po vėlesniųjų karalių mirties visada susirinkdavo atskiri Lietuvos seimai ir atskirai spręsdavo. Taip antai. Lietuvos ir Lenkijos santykiai bendrajam seime. naujasis įstatymas nustatė. vadinamų pagal jų paskirtį. sine me). kai Lietuvą užpuldavo koks priešas (pav. Tačiau lietuviai visą laiką 270 reikalavo. derėdamiesi su jais tik per delegatus. kai seimas būdavo Lietuvoje. Atskiri seimai. nes įstatymai ga Įėjo būti leidžiami tik karaliaus vardu. taip pat primas šaukdavo e 1 e k c i n į seimą. Lenkų kancleriai pranešdavo visa. kad seimas prieš įstatymus buvo sušauktas Lietuvoje. neatsižvelgdamas į unijos akto nuostatus. tačiau jokių įstatymų neleido. tad. 271 . Jie dar keletą kartų buvo sušaukti ir vėliau. r i n k ­ t ų s i L i e t u v o j e — G a r d i n e . o Lie­ tuvos kancleris apie Lietuvos urėdus. jo nustatytu laiku. — to nusistatymo turė­ davo laikytis ir atstovai. Todėl buvo nemaža atsitikimų. Pasipriešinimo teisė visų buvo labai branginama. kad viskas būtų sprendžiama vienu balsu. kurie kartais visai neliesdavo antrosios valstybės. kam naujai yra duoti kokie urėdai. Ypač dažnai būdavo šaukiami atskiri Lietuvos seimai. t. kurs tarpuvaldyje būdavo laikomas valstybės galva — interrex. kai. Konfederaciniai seimai. kad. Dažnai vienas ar keli papirkti atstovai pareikšdavo protestą prieš viso seimo nu­ tarimą. jei dėl kokių nors dalykų vaivadija nesutikdavo (ji instrukcijomis įpareigodavo savo atstovus to nusistatymo laikytis). Taip antai. pagal reikalą šaukiamų. laisvojo pasipriešinimo teisė. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje ar bent pa­ sienyje. ir visas seimas turėdavo nusileisti. Keletą kartų jie vis dėlto pasiekė tai. Taip pat jis spręsdavo einamuosius valstybės reikalus. Gniezno arkivyskupas. Seime kancleriai dar turėdavo pranešti. Tas seimas turėjo susitarti dėl karaliaus rinkimo datos ir dėl kitų su elekcija susijusių klausimų. vadinamieji k o n v o k a c i n i a i seimai būdavo šaukiami mirus karaliui. Į tuo pat metu lenkų šaukiamus seimus jie nevažiuodavo. einant karui su Maskva (mat. kurio maršalka esti lietuvis. jis nelietė Lenkijos).. pradedant Vladis­ lovu Vaza. o Lietuvos kancleriai. lietuviai ėmė rinkti karalius bendrai su lenkais. buvo pakeistas ir patsai seimų vietos įstatymas. Po konvokacinio seimo. seimo pradžioje karaliaus vardu darant pasiūlymus. B e to. kas dveji metai šaukiamų. net pats karalius sušaukdavo atskirus seimus. Jei kartais seimo pradžioje Lietuvos kanclerių nebūdavo. kad seimo mar­ šalkos turi būti renkami pakaitomis iš mažlenkių. bet pagaliau jie visiškai išnyko. ir be ekstraordinarinių seimų. Be to. kas lies­ davo Lenkiją. Atstovai buvo savo vaivadijos ar pavieto įgaliotiniai. Pagaliau tarpuvaldį pabaigdavo k a r ū n a c i n i s s e i m a s. Juos šauk­ davo Bažnyčios galva. Be atskirų atstovų posėdžių.s u v i e n o d i n d a v o ir prižiūrėdavo. Seimų rūšys.. Visuose seimuose būdavo reikalau­ jama. Tuo būdu k i e k v i e n o t r e č i o s e i m o m a r š a l k a b ū d a v o l i e t u v i s . Labai dažnai bendrojo seimo nepakakdavo. Pirmiausia buvo nustatyta.

pasiūlius kara­ liui ar kam nors kitam. kas sveikas galįs. Bet kadangi dvarų ponai ne­ norėjo jų duoti. Jų tada buvo iš viso iš­ spausdinta 8 tomai. Be to. Kiekvienos valstybės kariuomenė nuolat s t o v ė ­ j o t i k s a v o v a l s t y b ė j e . pavyzdžiui. Konstitucijos Lietuvai ir Lenkijai būdavo rašomos atskirai. vadlnęsi k o n s t i t u c i ­ j o m i s . iš muitų ir iš kitokių nuolatinių šal­ tinių. jie galutinai buvo at­ skirti tik 1590 m. Kadangi seimo iširimas dažnai grėsdavo vals­ tybei dideliais pavojais. be seimo nutarimo karalius ją šaukdavo labai retai. tai prie jos būdavo pastaba. bet. Vėliau. Kiekviena valstybė turėjo ir visiškai atskirus savo iždus. iždo pajamų šaltinis Lietuvos Istorija. J a s i š l a i ­ k y d a v o k i e k v i e n a v a l s t y b ė p a t i i š savo pajamų ir mokesčių. Ją samdydavo ne tik savo krašte. Todėl X V I I amžiuje bajorija jau visai nebešaukiama į karą: ją pakeičia samdytoji kariuomenė.) seimo konstitucijos. Po seimo paprastai jie būdavo išspaus­ dinami ir pranešami visam kraštui. j i buvo v a d o v a u j a m a t i k s a v o h e t m o n ų . tik suvažiavę.nieko nenuveikę. Kai nemokėdavo algos.t. jie pasirašydavo tam tikrą pasižadėjimo aktą. Dabar dar tebėra nesurinktos ir neišspausdintos tik paties paskutinio (1793 m. Tuo būdu šitokiam seime veto teisė jau nebeveikė. kad numatomus klausimus spręsią balsų dauguma. bet ir svetur. bet dar ir vestis tam tikrą skaičių tarnų. Svarbiausias krašto. specialiai seimo patvirtintu. tai ji likdavo ir taikos metu. be jo nė viena lenkų priimtoji konstitucija negaliodavo Lietuvoje. tik visada su tam tikru. tai prieš tą blogybę būdavo nukreipti vadinamieji k o n f e d e r a c i n i a i s e i m a i . kad seimas dėl kokių nors priežasčių tu­ rėdavo pertraukti savo darbus. galėdavo netekti žemės. tokia bajorų kariuomenė buvo ir netinkama karui: susirinkusi ji daugiau mėgo seimuoti ir linksmintis. būdavo ir tokių atsitikimų. vadinamuose Volumina Legum. be to. jie paprastai visi atsisakydavo klausyti savo vadų. kad bajorija labai nenoriai eidavo į karą. kuriame buvo surinktos paskutinių seimų konstitucijos. 18 273 . Kariuomenė Krašto ginti iš seno būdavo šaukiama bajorija. jų imdavo po vieną nuo 20 kiemų. arba kiemo. Visi seimo nutarimai. Lietuva ir Lenkija visada turėjo atskiras k a r i u o m e n e s . 272 Kariuomenė paprastai būdavo samdoma tik karo metui. turė­ damos prieš save bendrą priešą. iš kurių padengdavo visas savo išlaidas. Todėl kareiviai labai dažnai plėšikaudavo. negu kariauti. o lietuvių priimtoji — Lenkijoje. kad jos. — tik ištikus staigiam pavojui. turėjo ne tik patys eiti. iš kurios turėdavo ir pragyventi. vos nesusikaudavo. buvo įstatymai. Bet jau X V I amžiuje ji labai nenoriai eidavo Į karą. kitai valstybei į pagalbą j i ga­ lėdavo eiti tik karo metu ir. visos konstitucijos buvo surinktos ir išspausdintos specialiuose rinki­ niuose. Kiekvienas karys gaudavo algą. 6. svetimų pasiuntinybių priėmimui. jei būdavo lėšų. Visi bajorai. Jei kas neidavo. Tatai buvo vadinama seimo limitą. Seimo aktai. Jei kuri konstitucija būdavo bendrai priimama. išsirinkdavo savus viršininkus ir tol plėši­ kaudavo. Karalius galėjo bajoriją šaukti į karą tik seimui nutarus. Atskiri valstybės iždai buvo valdomi krašto iždininkų. XVIII amžiuje. tiktai seimui nutarus. Tačiau i r bendrai kovodama. vadovaujamas savų hetmonų. kol gaudavo algą. imamų iš karaliaus ir bažnytinių dvarų valstiečių. savų pasiuntinybių išsiuntimui ir t. Kartais viena valstybė vėliau priimdavo ir kitos valstybes konstituciją. Būdavo atsitikimų. Labai dažnai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė savitarpy nesutikdavo. Anksčiau tie du iždai nebuvo atskirti. todėl kaskart vis dau­ giau tekdavo naudotis samdyta kariuomene. Į jį pinigai suplaukdavo iš visų karališkųjų dvarų. nutarimu. Toks jų susibūrimas vadinosi k a r i u o m e n ė s k o n f e d e r a c i j a . Jau minėjome. Iždas Valstybės ir valdovo iždas. Atstovai į juos būdavo renkami paprasta tvarka. arba valstybės. išspausdino dar vieną tomą. tai netrukus tokie rinktiniai pėstininkai turėjo išnykti. Po to vėl susirinkęs seimas tęsdavo toliau savo darbus. O atskiri valdovo iždai buvo valdomi kiemo iždininkų. kad dažnai jiems ilgai nemokėdavo algos. Stepono Batoro laikais buvo atsiradę ir pėsti­ ninkų. Valdovo. Krokuvos Mokslų Akademija mokslo reika­ lams 1889 m. Kiekvienas toksai šaukimas buvo vadinamas v i s u o t i n i u b a j o r i j o s s t o j i m u . — juo labiau. iždo pajamos ėjo ne vien karaliaus ir jo šeimos reikalams: iš jo nemažai tekdavo ir vals­ tybės reikalams. Kariuomenė daugiau­ sia buvo raita. 5.

Palengva Lietuvoje taip pat atsirado ir ginkluotų bajorijos susibūrimų. vadinamų k o n f e ­ d e r a c i j o m i s . lenkiškai tenuta vadinosi dzieržawa) vadinosi paprasti dvarai.buvo seimo uždedami mokesčiai. eidavo į krašto iždą. Ten bajorija (šlėkta) jau turėjo plačias politines teises. tai už jį valdo patys didikai. Ji buvo skiria­ ma kariuomenei išlaikyti. privilegijos dėsnis nihil novi buvo pritai­ kytas ir Lietuvos bajorijai. Valdant Gediminaičiams. Kylant didikų galiai. Lenki­ joje veikęs 1505 m. Toliau taip pat didikai pasodina į sostą jaunutį Jogailos sūnų Kazimierą. Visi mokesčiai. Ji taip pat įgavo visas kitas lenkų teises ir pradėjo gyventi lenkų šlėktos viešojo gyvenimo papro­ čiais. Vytauto laikais bajorija pradeda dalyvauti vals­ tybės gyvenime. Be to. kuri faktiškai laiko savo rankose visą valdžią.) pasidaro valstybine institucija. Pa­ galiau 1566 m. išdalinamų valdyti bajorams. ir t. įgavusiu tokį vardą (hiberna). taip pat kariuomenės reika­ lams iš visų valstybinių ir bažnytinių dvarų buvo imamas mo­ kestis. o po jo mirties iš bajorijos išsiskyrusi didikų grupė jau ima spręsti valstybės likimą. kaip atskiras sluoksnis. Pilies seniūnijų paviete ir vaivadijoje buvo po vieną. Dėl to Lietuvos bajorija Lenkiją laikė sau siektinu pavyzdžiu. Kitaip tuo tarpu buvo Lenkijoje. bet kaip paprasti asmens. 275 . kurių valdytojai krašto valdyme nedalyvaudavo. 7. — jautėsi krašto valdovė. jų pa­ jamas jis galėdavo sunaudoti kaip tinkamas. savivaldybes ir savus teismus. Taip antai. Lietuvos bajorija daugeliu atžvilgių susilygino su Lenkų bajorija: ji taip pat gavo savus teismus. vadinama k v a r t a (ąuarta). Bajorija drauge su didikais gavo tik plačias luomines teises. Vieną kartą buvo daugiau uždedama vienų mokesčių. Tačiau senoji didikų galia Lietuvoje dar nebuvo sugriauta nė po pavietų bei seimelių reformos: visur tebevadovavo didi­ kai. Iš visų seniūnijų valstybės naudai buvo imama 1 U pelno dalis. ta prievolė buvo pakeista piniginiu mokesčiu. o nuo 1649 m. kad galima priešintis net valdovui. Ka­ dangi jis pats tuo tarpu dar per jaunas. todėl jie čia taikydavosi prie didikų. jei jis nevykdo renkant duotų pasižadėjimų. Mokesčiai. Naujoje santvarkoje ir bendruose seimuose buvo laikomasi visų lenkų teisių. pamažu augo Lietuvos bajorijos teisės. ir tuo būdu jų reikšmė dar labiau išauga. Į seimą bajorai atvykdavo ne kaip atstovai. pabaigos atsiradusiuose sei­ muose dalyvauja ir bajorija. tradicijų ir papročių. 198 psl. Tiesa. vadinamas h i b e r n a (žiemos mokestis). Jos buvo paliktos karaliui pra­ gyventi. bet jos reikšmė ten dar labai nedidelė: bajorija. Tuo būdu Lietuvos bajorija dar prieš Liublino uniją beveik susilygino teisėmis su Lenkijos šlėkta. teisę siųsti į seimą rinktuosius atstovus. Tačiau jų buvo daugybė rūšių. tačiau plačių politinių teisių ji negreit tesu­ silaukė. o kurios būdavo skiriamos valstybei. be įvairiausių vidaus ir užsienio muitų. kaip ir seniūnijos. būdavo duodamos iki gyvos galvos ir buvo tik bajorų pasipelnymo šaltinis. nuo XV amž. kitą kartą kitų. buvo nenuolatiniai: juos paskirdavo seimas tik vieneriems ar keleriems metams. Todėl bajorija jas paprastai vadindavo „nusipelnusiųjų duona" (panis bene merentium). visos bajorijos reikšmė vis dėlto netaip sparčiai augo. Jas valdydavo ar išnuomodavo patsai karalius. bajorijos reikšmė padidėjo. Į karaliaus iždą pagaliau patekdavo tik tos pajamos. pilies seniūnas turėjo savo valdžioje pilies teismą ir policines teises. Bet atsiradus bendriems su lenkais seimams. nuo kurių jie dažnai priklausydavo ekonomiškai. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valstybės vadai po unijos Laisvės. vadinosi s eni ū n i j o m i s. dar nebuvo pri­ pažintas. įsigalėjo įsitikinimas. siųsti tam tikro luomo ar apylinkės. Kitos rūšies valstybės dvarai buvo vadinami k a r a l i š ­ k o s i o m i s e k o n o m i j o m i s . o netrukus jie patys jį pašalina ir jo vietoje pastato Zigmantą. kuriems jau buvo galima pavesti ginti rūpimuosius reikalus. Mat. Jos. anks­ čiau tie dvarai turėdavo duoti maistą ir pašarą kariuomenei žie­ mos metu. Daugumas jų. Tenutomis (iš lotyniško žodžio tenere — laikyti. Seniūnijų buvo dvejopų — p i l i e s s e n i ū ­ n i j ų ir t e n u t ų . Bet ilgainiui tie abudu iždai beveik su­ siliejo.t. didikai pa274 f kelia didžiuoju kunigaikščiu Švitrigailą. kurios būdavo skiriamos jo asmeniškiems reikalams. Valstybės dvarai buvo pagrindinis nuolatinių pajamų šal­ tinis. Zigmantui ėmus kietai valdyti. didikų grupė jį nužudo. Ponų tary­ ba (žiūr. todėl nelabai tegalėjo ginti seime savo interesus. Jie dažniausiai būdavo užde­ dami karo reikalams.

kuriam abi v a l s t y b ė s b u v o l y g i o s . jas dar didino. Jie ypačiai iškilo nuo Jono Goštauto laikų. ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms. tarpuvaldyje valstybės galva norėjo laikyti aukščiausiąjį Bažnyčios dignito­ rių. Bet ir išaugus bajorijos reikšmei. nei kas turi rinkti. didžiūnų galia vis dėlto nesumažėjo. 277 . kuri daugiausia šalininkų turė­ jo Didlenkiuose. negalėdami prilygti Radviloms turtingumu. f 1596 m. Jis buvo taip pat ir tikrasis Lietuvos valdytojas. Tada iškilo greta jų sto­ vėjusios. Suburti apie save ba­ joriją jiems buvo nesunku: čia jiems padėjo jų milžiniški turtai ir senoji tradicija. jau tada ir kiek vėliau. Pirmoji ne­ paprastą reikšmę įgijusi Lietuvos didžiūnų šeima buvo G o š ­ t a u t a i . Aukščiausiai iškilo Radvilos. Tačiau rinkimo tvarka dar ne­ buvo nustatyta: nebuvo aišku. kurį gyveno lenkų šlėkta. nepaver­ žė iš jų įtakos. giminiškos didikų R a d v i l ų ir A st i k ų šeimos. jis perėjo į opo­ ziciją ir vadovavo Lietuvai kovojant su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės (žiūr. kur joks kitas luomas.). kas turi būti laikomas valsty­ bės galva tarpuvaldžio (kara­ liaus nebuvimo) metu. Lietuvos bajorija ir Lenkijos šlėkta savaime jautėsi esanti viena visuomenė. kad jie yra valstybinio Lietuvos savarankiškumo saugotojai. esančio Krokuvos katedroje). kurs vadovavo Lietuvos didžiūnams. be bajorų. Nebuvo taip pat nustaty­ ta. nors iš pradžių savi Lietuvos valstybės reikalai dar buvo labai uoliai ginami.Žodžiu. Viena iš jų. gale jie išmirė). Tuo būdu bajorijoje atsirado įsitikinimas.Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka. Be vadovaujančiosios didžiūnų šeimos Lietuva 276 niekad neapsėjo. bet. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo 1. j i s n e g a l ė j o k r y p t i į L e n k i j o j e g y v e ­ nantį ir dar iš svetur a t ė j u s į valdovą. ir tolimi jo giminės. Lietuvos bajorija ėmė gyventi tą patį gyvenimą. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m. B. 181 psl. Goštautų šeimos reikšmė nesuma­ žėjo nė po Jono Goštauto mirties. visuomenės dėmesys juk turėjo kur nors krypti. Vadovaujančiosios Lietuvos didžiūnų šeimos. Tuo būdu tokios šei­ mos galvos darėsi tarsi Lietuvos nevainikuotais kunigaikščiais. Tuo būdu palengva įsigalėjo ir valstybinio vienin­ gumo jausmas. kol Kazimieras išaugo iš vaiko amžiaus. Liublino unijos aktu. Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti ( X V I amž. Luominėje valstybėje. Su jais. Tik dabar jie valstybės vairą valdė ne kaip ponų tarybos nariai. valdovą reikėjo rinkti bendrai su lenkais.) Tarpuvaldžio tvarka. Tatai visai suprantama: g y v e n a n t sava­ rankiškoje valstybėje. kad ji su Lenkijos šlėkta sudaro vieną bendrą luomą. apsaugodamas nuo lenkų konkurencijos. neturėjo net pilietinių teisių. Šioje parti- Zigmanto Augusto sesuo Ona. liko tik ne­ tekėjusi Zigmanto Augusto sesuo. o kita tuo me­ tu norėjo pripažinti valdžią pir­ majam Lenkijos ministeriui — maršalkai Firlėjui. tai bajorija ir iš inte­ reso sekė paskui didžiūnus. Dėl to veikiai kilo nesantaika ir prasi­ dėjo partijų kovos. Su Zigmantu Augustu pasibaigė Lie­ tuvą ir . O ta bendrumo sąmonė ir bendruose seimuose vedama bendra kova dėl savo luominių interesų buvo didžiausias Lietuvos bajo­ rijos galutinio sulenkėjimo veiksnys. nei kur nei kada. (biustas iš antkapio. kurie betgi. Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė — išmirė. t o d ė l k r y p o į g a l i n g i a u s i ą j ą L i e t u v o s š e i m ą . Kazimierui persikėlus į Lenkiją ir pradėjus vesti savarankišką politiką. O kadangi valstybinis savarankiškumas ne tik ne­ buvo priešingas bajorijos luominėms teisėms. Ona. taip pat senos. Gniezno arkivyskupą — primą Uchanskį. L e n k i j o j buvo dvi prie­ šingos partijos. bet kaip bajorijos vadai. bandė konkuruoti gudų kilimo K a t k e v i č i a i . renkant didžiuoju kunigaikš­ čiu Kazimierą.

Tame seime. kad į elek­ cija bajorai vykstą viritim). vadina­ mus k a p t u r i n i a i s t e i s m a i s . Šitoksai seimas. į Varšuvą jie nusiuntė tik savo delegaciją. tai iš pradžių to Augusto valdymo gale ir pirmojo tarpuvaldžio metu. galutinai laimėjo didlenkių primo partija. reika­ laudami patogesnės vietos elekcijai. be to. Gniezno arki­ vyskupui vadovaujant. kad elekcija turinti įvykti l a u k e t a r p V a r š u v o s i r V o l o s k a i m o . Primui šaukiant konvokacinį seimą. Katkevičiaus ir M. Po ilgų derybų. kurs turėjo nustatyti elekcijos tvarką ir paruošti kai kuriuos įstaty­ mų pataisymus. Radvilos.) Lietuviai konvokacijoj nedalyvavo: nepatenkinti lenkais. tačiau visiškai nutraukti ryšių su lenkais nesi­ ryžo. garantuojama. kuri nuo akto surašymo vietos paprastai vadinama V a r š u v o s k o n f e d e ­ r a c i j a (konfederacija tais laikais buvo vadinamas bajorijos susitelkimas ir susitarimas ginti bet kokiuos savo reikalus net ginklu). F. vos prieš 5 mėn. vėliau visada šaukiamas po karaliaus mir­ ties. 2. Jie seimo metu susitarė ginti savo teises ir tam tikslui paruošė specialų aktą. pradėjo veikti ir Lietuvoje. kurie naujojo karaliaus turėjo būti patvirtinti. įtrauktas į Lietuvos Statutą. tai buvo nutarta tarpuvaldyje sudaryti atskirus teismus. kurių metu įvyko daug atskirų lietuvių ir lenkų seimų ir kurių metu daug kartų • buvo susikeista pasiunti­ niais. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m. kuriame pripažįstama visiška tikybų laisvė. ir seimas jį patvirtino. bet apskri­ tai. Taip pat visiems laikams buvo nustatyta karaliaus elekcijos tvar­ ka: buvo nutarta. išreikalauti iš Lenkų grąžinti Liublino seime nuo Lietuvos atplėštąsias žemes ir gauti iš jų paramos prieš Maskvą. kad karaliui mirus aukščiausioji valdžia priklausanti primui (dėl to jis dar buvo vadinamas intevvex). Ji dabar buvo susirūpinusi pataisyti Liublino unijos aktą. Commendoni. Tuo būdu šis V a r š u v o s konfedaracij os aktas pasidarė pamatiniu protestantų ir visų nekatalikų tikėjimo lais­ vės įstatymu. tiek Lietuvoje buvo pradėti vadinti vienu bendru J. nes kaip tik tuo metu visoje Europoje ėjo žiauri kova tarp protestantų ir katalikų (kaip tik tuo metu sklido visokių gandų apie pragarsėjusias. arba tiesiog konvokacija. bet vėliau. Baltramiejaus naktį — 1572 m.). Tame konfedera­ cijos akte kalbama ne apie vie­ ną kurią nors tikybą. J. Kadangi visi teismai veikdavo karaliaus vardu. Jei karalius būtų išrinktas karš­ tas katalikas. — kad s k i r i a s i t i k ė j i ­ mu (dissidentes de religione) vieni kitų nepersekiosią. bet ir kalvinas. ir jie tikėjosi gauti Lenkų paramos. Kadangi nuncijas. tai tikrai buvo galima laukti nekatalikų persekio278 jimų. buvo vadinamas k o n v o k a c i n i u s e i m u . d i s i d e n t ų vardu. Jį pasirašė visi pasaulininkai ir net vienas vysku­ pas. nes kaip tik tada grėsė naujas sunkus karas su Maskva. vadovaujama J. turėjęs didelę įtaką katali­ konfederacijos aktas buvo suda­ kų kovose su protestantais Zigman­ rytas vienų lenkų. L i e t u v a . Bet pagaliau jie lenkams 279 .joje daugiausia buvo mažlenkių ir protestantų. Tačiau buvo galingi ir protestantai. o elekcijoj dalyvauti i r balsuoti galįs kiekvienas bajoras (taigi buvo sakoma. Varšuvos konfederacijoj nekatalikai susitarė ginti savo teises nuo galimų persekiojimų. Dėl to nuo to laiko visi nekatalikai tiek Lenkijoje. kad n i e k a s dėl t i k ė j i m o n e b ū s i ą s p e r s e k i o j a m a s . Vėliau jis buvo tvirtina­ mas kiekvieno naujojo karaliaus. jie norėjo pakeisti neseniai padarytos unijos sąlygas ir atsiimti lenkų užgrobtas žemes. Varšuvos konfederacija. Šitas konfederacijos aktas buvo pateiktas seimui. Konvokaciniam seime laimėjo katalikai. įvykusias hugenotų sker­ dynes Paryžiuje šv. nes Firlėjas buvo ne tiktai įtakingiausias Mažlenkių ponas. Jie būdavo renkami pačios bajorijos iš savo tarpo ir nuo šio laiko būdavo sudaromi kiek­ vienam tarpuvaldžiui. Šitas susitarimas buvo pavadintas konfederacija. galutinai visiems laikams buvo pripažinta. laikėsi nuošaliai. jis teturėjo juridinę galią tiktai Lenkijoje. Varšuvoje buvo sušauktas seimas. rugpiūčio 24 d.

Lietuvos kunigaikštis ir mas greit pasibaigė. Lietuvos didžiūnai (Kat­ kevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimili­ jono II sūnų Ernestą. kuri vėliau bū­ davo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos. Tačiau tas neri­ 1573—1574 m. ir buvo pradėta ruoš­ tis kito karaliaus rinkimams. Laimėjo šis pastarasis. kaip buvo valdoma Prancūzi­ ja.. Jos buvo surašytos kitam rašte. Žo­ džiu. — nors. gyventi santarvėje su 280 Prancūzija. Tarp kitko. pra­ dėjo kilti nepasitenkini­ Henrikas Valois. tuo būdu tikėdamiesi išvengti sun­ kaus karo su juo. o iš dalies ir Lietuvoje. delegacijoms nenusilei­ dus. kaip vienas iš blogiausių Pran­ cūzijos karalių). kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos. bet. paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija. Kai reikalaujamas jis atgal nebegrįžo. naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos. d. vedybas su Ona vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip. nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis. tačiau labiau­ siai rūpinosi gauti sostą Prancūzų karaliaus Karolio IX brolis H e n r i k a s V a l u a (Valois). Tie abudu aktai buvo ne kas kita. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą skyrium nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją. slapta. o jai 55 m. pagal Liublino unijos aktą. kad karalius saugosiąs krašto sienas. absoliutiškai. kad mirė jo brolis Karolis I X . liečiančios jį patį. kad po jo mirties bajorija galėsianti pati laisvai išsirinkti sau naują karalių. taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikš­ čiu ir lietuviai. vadinamam pacta conventa. mas. Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų. tai buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1574 m. o tik bajorijos sutartis su kara­ lium. Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Pa­ ryžių. Dėl to Lenkijoje. vėliau vadinamas H e n r i k o a r t i k u l a i s . kurs žinomas. jis pasižadėjo vesti Zig­ manto Augusto seserį Oną. Be vadinamųjų Henriko artikulų.t. y. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant. Kotrynos. karo atveju sa­ vo pinigais pasamdyti kariuomenės. kad seimai būsią šau­ kiami ne rečiau. o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti. nesius. vyras — Švedų karalius Jonas. Savo kandidatūrą statė ir Zigmanto Augusto sesers. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. Naujojo karaliaus aktai. PaLenkų karalius (vėliau Prancūzijos karalius karaliavęs vos 5 mė­ Henrikas III). su viskuo sutiko ir prisiekė.nusileido ir balandžio mėnesį atvyko į sušauktą elekcinį seimą. Išrinkus lenkams. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas. ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. o smulkbajoriai buvo linkę rinkti Mask­ vos carą Joną IV Žiaurųjį. įsteigti laivyną. tai yra suglausta valstybės konstitucija. Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai. nors jam tebebuvo tik 23 m. Henrikas per savo atstovą elekciniam seime sutiko su viso­ mis sąlygomis. jis išvyko į Prancūziją ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko I I I vardu. niekam nieko nesakęs. kaip kas 2 metai. taikomi ir vėliau renkamiems kara­ liams. Toksai aktas (pacta conventa) vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam kara­ liui. apmokėti Zigmanto Augusto skolas. t. Taip antai. Jame kara­ lius pirmučiausia pasižada niekad nesiekti padaryti sostą pavel­ dimuoju ir garantuoja. ir t. viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais. 281 .). Kandidatų į sostą buvo nemaža. jis savo pa­ žadų nepaisė. Henrikas suži­ nojo. garantuojama. Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas de non praestanda oboedientia — apie atsisakymą nuo paklusnuo). Atvykęs ir vainikavęsis Krokuvoje.

tas. t. d. y. savo pinigais pasamdyti 1. sušaukę savo atskirą seimą Gardine. Ka­ 1576—1586 m. jis karūnavosi ir vedė kunigaikštytę Oną. jie neskubėjo pa­ skelbti j j netekus sosto. kad jis atsisakytų Lietuvos iždo naudai nuo visų 283 . jie siūlė lenkams panaikinti rinki­ mus. Batoras taip pat prisiekė laikytis H e n r i k o a r t i k u l ų ir pacta conventa punktų. kurs betgi buvo ginklu priverstas jam nusilenkti. dangi Lenkijos bajorija labai nemėgo vokiečių Habsburgų. kad jis buvo išrinktas.000 raitelių ir 500 pėstininkų. Kadangi netrukus mirė jo konlturentas im­ peratorius Maksimilijonas. Vitkevičiaus piešinys). nelaikyti išrinktu nei Batoro nei imperatoriaus Mak­ similijono I I . pirmučiausia jie reikalavo. Ta282 čiau išėjo kitaip. kai Batoras prižadėjo lietuviams saugoti visas jų teises.ir nuo to pasiūlymo atsisakė. tačiau lietuviai nė viename iš jų nedalyvavo. maža to. kovai su Maskva pasižada panaudoti ir savo kunigaikštystės kariuomenę. kad jo sūnus bus bendrai išrinktas abiejų valstybių. Lietuviai tikino imperatorių.) elekcija Stp. (S. kad jis n e s i v a d i n t ų d i d ž i u o j u L i e t u v o s k u n i g a i k š č i u . Atvykusi speciali lietuvių de­ legacija pareiškė griežtą protestą pačiam karaliui ir rei­ kalavo. pagaliau sutiko ir lie­ tuviai rinkti naują kara­ lių. tikėda­ masis. antrasis Lietuvos seimas nutarė jį pripažinti savo valdovu. tačiau kita dalis lenkų didžiūnų ir daugumas bajorijos pareiškė prieš jį protestą ir karalium paskelbė Turkų sultono rekomen­ duojamą S e p t y n p i l i o (Vengrijoje) kunigaikštį S t e p o n ą B a t o r ą . jie stabdė nuo to žygio ir lenkus. Tačiau lietuviai pateikė jam tam tikras sąlygas. kad tuo būdu Lietuva visai nepersiskirtų su Lenkija . ir šaukti naują seimą. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m. Tik. nepripažino jo tiktai vienintelis pirklių valdomas Dancigo miestas. O pačia conventa akte jam buvo įrašytos šito­ kios sąlygos: jis pasižada atkariauti Maskvos užimtąsias žemes (tas lietė Lietuvą) ir gyventi taikoje su turkais ir totoriais. Tik už tai jisai iš anksto turėjo pasižadėti grąžinti Lietuvai atplėštąsias žemes. patvirtinti visas senąsias teises. ir t. atvykęs į Krokuvą. Dau­ giausia lietuvių simpati­ jos turėjo tas pats impe­ ratoriaus sūnus Ernes­ Steponas Batoras. tai jį bematant pripažino visa Lenki­ ja.3. kurs turėjo vesti kunigaikštytę Oną. t. Henrikui pabė­ gus. Jiems tik rūpėjo rasti sau tinkamiausią kandi­ datą. Elekciniam seime lietuviai ir dalis lenkų di­ džiūnų nutarė rinkti karalium patį imperatorių Maksimilijoną. kad po to jį išsirinksią savo karalium ir lenkai. Dar tebekaraliaujant Hen­ rikui. Bet imperatorius pabijojo. nes tuo tarpu grėsė karas su Maskvos caru Jonu I V . Batoro įsiviešpatavimas.000 auksinų. Lietuvos ponams tinkamiausias atrodė kuris nors iš imperato­ riaus Maksimilijono sū­ nų arba ir jis pats. kur jis būtų pakeltas didžiuoju kunigaikščiu be lenkų. Tad veikiai. jiems ne­ dalyvaujant. bet jį palaikė daugumas bajorijos. prieš atvykdamas į savo naująją valstybę pasižada atsiųsti valstybės reikalams 200. Ta­ čiau kai pasibaigė Hen­ rikui grįžti paskirtas lai­ kas. pakeisti unijos aktą ir atgaivinti atskirus Lie­ tuvos seimus. lenkai sušaukė net ke­ letą seimų. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Lietuviai protestavo. vesti kunigaikštytę Oną. Nors didelė Lenkijos didponių dalis ir buvo nusistačiusi prieš Batorą. kurį buvo norima išrinkti jau 1573 m. Nedalyvavo lietuviai nė Batoro karūnaciniame seime. lietuviai svajojo jo padedami pakeisti Liublino unijos nuo­ status ir susigrąžinti sau Lenkų užgrobtąsias že­ mes. L i e t u v a iš pradžių visai nepripažino Batoro savo val­ dovu. o vėliau išpirkti totoriams patekusius belaisvius. Kol Batoras įsiviešpatavo. Batoro elekcija ir Lietuva. Stp. tai Lietuvos ponai net buvo pasiūlę impe­ ratoriui atsiųsti Ernestą su būriu kariuomenės į Lietuvą. todėl įsiviešpatauti Lenkijoje jam buvo nesunku.

Tik. Kai Stp. caras jautėsi labai įžeistas: jam buvo pikta. Todėl myliu ir saugau savo laisvę. N o r i u p a t s a i v a l d y t i i r į s a k i n ė t i . o vien tik lietuviai. kad Lietuvai būtų pridėta tiek naujų žemių. Stepono Batoro asmuo 1576 m.. Taigi esu tikras jūsų karalius. bet ne­ būkit mano ir senatorių auklėtojais pedagogais. praėjus 7 mėn. tiek Lenkijai. 217 psl. 1575 m. didelės energijos. kitą — Švedija. t. Būkit laisvių sar­ gais. Taip susitaręs su Magnusu. dide­ lės valstybės valdovą. tačiau didikai buvo griežtai prieš jį nusistatę: mat. ir 2 mėn. Įsiviešpatavęs Lenkijoje ir Lietuvoje. Lietuvos bajorija gal būtų ir su­ tikusi jį rinkti. kuri tuo metu buvo suskaldyta tarp turkų ir austrų. kai jis buvo lenkų išrinktas. valgio ir apdaro man pakako. o laisvėje. Nors Batoras visą savo karaliavimą buvo palankus Lietuvai. y. atvykau jūsų kviečiamas. Steponas Batoras turėjo 43 m. Kartą 1576 m. y. kokia tuo metu buvo Lenkija (didžiūnų valdoma Lietuva tuo metu dar buvo daug tvarkinges­ nė. bemeilijo priimti sau val­ dovu mažytį kunigaikštėlį. nuo to laiko. Prieš atvykstant pas jus.. Saugokit savo laisves. ir abi pusės žinojo. tad nepa­ kęsiu. Batoras. bū­ damas. karalius ją galėjo labai gražiai tvarkyti). 1571 m. T o ­ liau lietuviai reikalavo. o ketvirtą buvo užgrobęs caras. kai buvo karūnuotas karalium). o 1575 m.Zigmanto Augusto seseriai Onai paliktų privatinių dvarų. užimti didžiąją dalį Livonijos. mokąs valdyti ir turįs didelių politinių sumanymų. kad kas nors man įsakinėtų. nes vis dar tikėjosi. Kadangi tada buvo tarpuvaldis. Jis buvo silpnokos sveikatos ir dažnai sirguliavo. kad jis pats arba jo sūnus Teodoras gaus Lietuvos ir Lenkijos sostus. neilgai jam teko valdyti — vos 10 metų. amžiaus. susitaręs su didžiūnais. o iš dalies ir Lenkija. tarp Lietuvos ir Maskvos tebebuvo neišspręstas ginčas dėl Li­ vonijos (žiūr. tarp jų buvo pasirašytos 3 me­ tų paliaubos. Steponas Batoras. o imperatoriui Lenkija. tad jai buvo labai sunku gintis. tai delegacija visos Lietuvos vardu paskelbė. jog pripažįstanti jį savo. nes caras Jonas IV žūt būt norėjo gauti sau patogų išėjimą į Baltijos jūrą. caras sumanė padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karalaičiui M a g n u s u i. Caras viešai į Lietuvos Lenkijos sostą rėmė imperatoriaus kandidatūrą. 4. 5. t. Caras tuo tarpu sugalvojo lengvesnį būdą Livonijai įgyti. kai Lenkų seimas atsisakinėjo duoti karo rei­ kalui mokesčių ir reikalavo iš Batoro Zigmanto Augusto turtų apyskaitos. Stepono Batoro karai su Maskva Santykiai su Maskva iki 1579 m.). be to. kad bendrieji seimai rinktųsi pakaito­ mis Lietuvoje ir Lenkijoje. kad norėjo jį sulaikyti nuo karo. o ne jį. Lietuva. tačiau visų Lietuvos reikalavimų neįvykdė. bet slaptai veikė vien savo naudai ir planavo net Lietuvos Lenkijos pasidalinimą: jam turėjo tekti Lietuva. ir 13 d. caras pradėjo kariauti su Švedais. deja. bijojo gauti tokį savo žiaurumu išgarsėjusį valdovą. Livonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį valdė Lietuva su Lenkija. kad Lenkija. būtų caro va­ salas. kurie laisvių nenaudoja piktam". Turkų sultono vasalą. kiek buvo nuo jos atplėšta ir priskirta Lenkijai 1569 m. tai karas laikinai aptilo. o ne koks nors nulipdytas ar nutep­ liotas. šias neseniai įsigytas žemes norėjo apginti. Jie tik dėl to derėjosi su juo dėl sosto. ir caras vis dar tikėjosi sosto. Batorui ateinant į sostą. caras dar nepradėjo karo. Dievo valia tapau šios valstybės karalium. Jau 1570 m. padarė daug gero tiek Lie­ tuvai. Liublino seime. 285 284 . jis pasakė: „Gimiau ne arklidėje. birželio 29 d. Kai karalium buvo išrinktas Stp. Į tvirtą ranką paėmęs valstybės vairą. Jis mokėjo ir sugebėjo valdyti net tokią netvarkingą valstybę. Lietuvos kariuomenės čia buvo labai nedaug (o lenkų visiškai nebuvo). o ne vien tik Lenkijoje. Batoras gražiai žadėjo atsižvelgti į vi­ sus Lietuvos reikalavimus ir kai prisiekė saugoti visas jos teises. trečią — Danija. jis svajojo išvaduoti savo tėvynę Vengriją. gavęs Livonijos karaliaus titulą. ir 24 d. bet tik tokiais. Šiaipjau buvo žmo­ gus protingas. kad toliau neišvengs karo. kad Lietuvos kariuomenės vadais nebūtų skiriami nei lenkai nei kiti svetim­ šaliai.. dar geras karo vadas. pasibaigus paliaubų laikui. didžiuoju kunigaikščiu (tai įvyko 1576 m. kuris. ir jūs man uždėjote ant galvos karūną. caro kariuomenė įsiveržė ir į Lietuvos Len­ kijos valdomąsias sritis. o vėliau ir Lietuva.

Lenkai iš pradžių nesutiko apsidėti mokesčiais karo reikalui: jie bemeilijo eiti patys kariauti.000 karių. kad karas Livonijoje turės labai greit vėl pra­ sidėti. kiemo hetmonas (jis pirma­ sis — nuo 1579 m. Batoras labai atsidėjęs ruošėsi karui. pra­ dėjo bruzdėti prieš Lietuvių ir Lenkų valdžią. Mas­ kvos valdžioje išbuvęs Poloc­ kas sugrįžo Lietuvai ir liko jos iki pirmojo padalinimo). kuri buvo suspiesta Pskove. kad valdovai vienas kitą vadin­ davo broliu. jau nebelinko į caro pusę. nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje. pyko. nepaisydamas jo laiškų ir siūlomų derybų. Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau nuo seno buvo toks paprotys. todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam. susitarė. todėl negalėjo spirtis. Katkevičius teturėjo vos apie 4. kurį po 3 savaičių apgulties paėmė (tuo būdu nuo 1563 m. Karalius Stp. nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais ir nebuvo dar pasiruošęs. Rudojo sūnus. Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai. Su Po­ locko paėmimu karas dar ne­ pasibaigė. kam karalius nepripažįstąs jam Polocko. karalius vėl išžygiavo į karą. nuo 1584 m. nepaklusni. Lietuva noriai pasižadėjo duoti 10. Atėjus 1 5 8 0 m. kaip toliau veikti. 1580 m. atsirado nemaža Magnuso šalininkų. Trakų kaštelionas ir vicekancleris. Tačiau lietuviai nenorėjo įsileisti į savo kraštą ginkluotos lenkų bajo­ rijos. laikydamas jį paprastu kunigaikštėliu. o tuos titulus patsai vartojąs. tik iš pradžių labai sunkio­ mis sąlygomis: reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grą­ žinti pirmojo žygio metu užimtus miestus. o pinigai jau buvo išsekę. nes tokia kariuomenė visada buvo labai nedisciplinuota. nuolatinių karų labai nuvargintas. prisisamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių. kad Stp. o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J. Batoras. prisipirkus ir prisi­ gaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla). lenkai irgi sutiko apsidėti mokesčiais. vėl išžygiavo į karą 287 . kariškai nemo­ kyta. Todėl jis pradėjo su caru derybas. šuvos seimo atvykęs į Vil­ nių. Todėl karalius tuojau grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. Tačiau. ta­ čiau karaliui vis dėlto pa­ sisekė juos palenkti. jis net atsisakė nuo savo pareigų. 286 1 5 7 9 m. nesulaukdamas taikos. kad būtų galima laimėti laiko. pykdamas ant Stp. Batoro už paveržtą sostą. Mikalojaus R. ) . Bet kai Stp. Caro ir Magnuso kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kito. o nuo 1589 m. karalius su vyriausiomis jėgomis iš Vil­ niaus išžygiavo į Polocką. tikrai nežinoma).Buvo aišku. pramintas Perkūnu. di­ delis kalvinų globėjas (f 1603 m. 1579 m. . nenorėjo pripažinti jo sau lygiu. Vilniaus vaivada. . todėl reikalavo. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė (lietuviai dabar davė net 12. matydamas. ir Lietuvos kariuo­ menei be didelio vargo pasi­ sekė atsiimti nemaža miestų. buvusiu net kitų vasalu . — pradėjo va­ dintis lauko hetmonu). kad ruošiamasi rimtam karui. Tuo būdu surinkus pinigų. vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę. žygis ir Polocko atgavimas. Nenorėjo bajorų kariuomenės nė karalius. ir 1577 m. kuriam padėjo sūnus. piktinosi. Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas. Tuo tarpu Livonijos būklė buvo labai kritiška: kraštas. tačiau caras. ir vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis. Magnusas net buvo karūnuotas Livonijos karalium. kad vis tiek teks kariauti.600 karių (jų tarpe lenkų te­ buvo vos 300). kiek šį kartą buvo lenkų karių. vasarai. lauko hetmonas Kristupas. jis čia sušaukė vienų l i e t u v i ų s e i m ą .700 karių. ir su ja būdavo sunku kariauti. Len­ kai ir šitam seime nenorėjo duoti daugiau mokesčių. Tuo tarpu Steponas Batoras negalėjo pradėti karo. — nuo 1572 m. Neprisišaukdamas pa­ galbos. Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų. Pagaliau laimėjo lietuviai ir karalius. nuo 1579 m. Po Var- Kristupas I Radvila Perkūnas. Caras tuo metu vis siūlė taiką. kur padė­ kojęs jiems už uolų dalyvavimą kare. žygis.). o kraštas. didysis hetmonas. kad jie duotų samdytos kariuomenės. Buvo aišku.

gal būt. Tuo metu protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs. o miestuose buvo įsigalėję liuterionys. tai sujungtos Lietuvių ir Lenkų kariuo­ menės dabar paėmė labai svarbią caro D i d ž i ų j ų L u k ų tvirtovę ir daug aplinkinių miestų. ir savo pasiuntiniams įsakė labai švelniai elgtis. jis tikėjosi. vildamasis. jis vis dėlto pripažino tikėjimo laisvę ir protestantams ir uoliai saugojo 1573 metų Varšuvos konfede­ racijos akto nuostatus. o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias ru­ sų žemes. Bet kadangi nuo pagrindinių savo reikalavimų jis vis dėlto neatsisakė. Batoras išvyko į trečiąjį žygį. buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. kad įsikiš užsienio valdovai ir sulaikys Stp. Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius. sausio 15 d. prasidėjo derybos. (liaudies nusistatymo niekas tada nepaisė: kokį kunigą savo bažnyčioj pastatydavo ponas. Dėl to po Jono IV Žiauriojo dar ilgai iš Maskvos pusės nebuvo jokio pavojaus Lietuvai. atsikvietė į Vilnių jė­ zuitų.) jis mirė. Dėl jo tolerancijos. Po jo. nes užėjusi žiema labai trukdė kariauti. vadi­ namą kolegija (žiūr. kuriam už karo sulaikymą caras buvo pasiža­ dėjęs priimti katalikybę. renkant karalium.ir pranešė. tiek katalikus. tačiau jis pats buvo išauk­ lėtas katalikiškai. tik didelė dalis smulkbajorių tuomet tebuvo katalikai. kad Batoras bus priverstas nutraukti kovą: mat. kad karo sunkumus tenka nešti beveik jiems vieniems. Tačiau valdydamas jis visur rėmė katalikų Bažnyčią. 19 289 . Polocko ir Veližo. Sutartyje caras atsisakė nuo Livonijos. o dar mažiau jų mokėjo lietuviškai. Batorą. Priešingai. tačiau jam jau nebeteko kariauti. Jau 1580 m. Maskvoje tuomet prasidėjo per­ versmų periodas — užėjo vadinamoji didžioji suirutė (smuta). Tuo tarpu caras dar tikėjosi atsigauti ir pradėjo ieškoti paramos svetur. kad caro pasiuntinius jis galįs priimti savo stovy­ kloje. norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais. paliaubos. Maskvos susilpnėjimas. net nepaėmus Didžiųjų Lukų tvirtovės. Livonija nuo Maskvos buvo apginta. caras apie perėjimą į katalikybę nebenorėjo nė kalbėti. Kad ir užaugęs tikybinių kovų metu. bet puolamoji. tokio tikėjimo turėdavo būti ir bau­ džiauninkai). Kai Stp. jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje. 6. išgavęs iš seimo naujų kre­ ditų. matydami. Todėl po ilgų derybų. Batorą. Kai 1581 m. Posevinui tarpininkaujant. buvo paplitęs protestantizmas. Caras Jonas IV. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams. 15 metų buvo caru jokiems dideliems žygiams netikęs jo silpnaprotis sūnus Teodoras. Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. J ė z u i t a i . rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. jis pats visaip išjuokė net patį popiežių. Labai maža tuomet buvo belikę katalikų kunigų. Ka­ ralius linko taikintis. žygio metu lietuviai. Kita vertus. dary­ damas šias paliaubas. kariuomenė buvo išvargusi. kaip tik tuo metu popiežius. caras staiga atšaukė visus savo anksčiau padarytus nusileidimus ir savo laiškuose vėl ėmė visaip niekinti ir plūsti Stp. Tuo metu Lietuva dar daugiau atsiėmė iš jos žemių. dėl to kai kas iš pradžių jį net laikė palinkusiu į protes­ tantizmą. ir galvojo vėl kada nors pradėti karą 288 su Lietuva. suirutės metu Maskva buvo nebe puolančioji. Maskvoje suruošęs viešą tikybinį disputą su Posevinu. be to. nesigailėdamas savo turtų. kurie labai nepalankiomis sąlygomis pradėjo I ietuvos I s t o r i j a . jam buvo grąžinti tik Didieji Lukai. vyskupas Protasevičius. Veng­ rijoje. atsiuntė savo tarpininką — žinomą diplomatą jėzuitą P o s e v i n ą ir ragino Batorą baigti ka­ rą. 1582 m. nes netrukus (1584 m. 254 psl. Apsidžiaugęs paly­ ginti gera taika. įkalbinėjo karalių daryti taiką. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais Tikybiniai santykiai. bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija. Maža to. jis mokėjo sudrausti tiek protestantus. nors Lenkijos katalikų Bažnyčios sinodas buvo iškeikęs visus tos konfederacijos gynėjus. Didikai beveik visi buvo kalvinai. bet didelis tolerantas.). o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama. Batoras su svarbiausiomis jėgomis apgulė Psko­ vą. jei tik caras pasiūlytų priimtinesnes sąlygas. Stp. su kurio mirtim pasibaigė Kalitos dinastija. joje prasidėjo ligos. jį palaikė beveik visi protes­ tantai. — caras pasidarė nuolaidesnis ir daug mandagesnis: jis jau nebesiplūdo. Reikalui esant. jis vis dėlto buvo ne fanatikas. Žygis į Pskovą ir 1582 m. kaip kad anksčiau.. o ypač uoliausius to meto kovotojus su protestantizmu — jė­ zuitus. Nors Stepono Batoro tėvynėje.

Bet Valavičius. kokias turėjo visi kiti Europos katalikiškieji universitetai ir akademijos. o nesvyžiečiai. grįžęs iš karo žygio. pačių jėzuitų į katalikybę at290 verstas vyskupas J u r g i s R a d v i l a (Mik. Kadangi viskas. šeima. gale buvo pradėta dėstyti ir medicina. bet netrukus didelė jų dalis vėl sugrįžo į katalikybę. Iš pradžių joje buvo tik du fakultetai — teologijos ir filo­ sofijos.savo darbą Lietuvoje. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai. kuri buvo labai reikalinga. bažnyčias ir kitokiais būdais veikią jėzuitai galės būti gera jo valdžiai parama ir padės suvaldyti padriką bajorų visuomenę. tai dažnai jie iš ten grįždavo protestantai. ji buvo paversta universitetu. Galingasis Radvila nenusileido. Akademiia greit iškilo ir ilgą laiką buvo centralinė Lietuvos švietimo įstaiga. jėzuitams atvykstant į Vilnių.. Mikalojaus Radvilos Juodojo. buvo katalikai. Į katalikybę sugrįžo net didžiausiojo pro­ testantų veikėjo. jau rusų caro įsakymu. Šios šeimos palikuonys išgyveno iki mūsų laikų. Jos įkū­ rimui karštai priešinosi Lietuvos didikai protestantai. o biržiečiai visi išmirė dar XVII amžiuje. Protasevičius ir jo koadjutorius. Radvilų šeimos buvo dvi šakos. 1803 m. Jais ypatingai rūpinosi vysk. Biržiečiai Radvilos visą laiką liko kalvinai. Juos rėmė ir daug kitų atverstų didikų. Jėzuitų kolegija. privalė dar ir popiežiaus patvirtinimo. ne tik patsai metė kalvinizmą. kurį jis antrą kartą iškilmingai patvirtino atvykęs į Lietuvą (1579 m. Grigalius XIII ją patvirtino ir davė jai tokias pat teises. X V I I I amž. ge­ nialųjį karo vadą. iš pradžių nesuradusi mokinių. rašytojas ir pamokslininkas P e t r a s S k a r g a . kad apsukrūs. kad kuo mažiausia vyktų mokytis svetur ir kad vietoje būtų galima paruošti didžiai rei­ kalingų katalikų šviesuolių su aukštuoju mokslu. karaliaus pagrasintas. o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). kas buvo daroma Bažnyčios. Batoras. Daugelis vyko į Vokietiją. Batoras labai mielai sutiko ir davė privilegijos raštą. kad jaunystėje buvę protestantai. Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Kat­ kevičius. 291 . Vilniaus jėzuitai per vysk. nes daugelis jaunimo turėjo vykti toliau mokytis į užsienio univer­ sitetus. vėl atvirsdavo į pro­ testantizmą. bet kadangi ten universitetai buvo protestantiški. Abudu kancleriai — Radvila ir Valavičius — net buvo atsisakę prispausti privilegijoje valstybinę antspaudą. o nesvyžiečių — M i k a l o j u s J u o d a s i s . kuri buvo numatyta žmona karaliui Henrikui ir kurią vedė Stp. dabar buvo pilnintelė: mokinių skaičius joje pasiekė 700. Tais laikais būdavo labai paprastas reiškinys. Karalius tatai padarė. Todėl katalikų dvasininkams ir jėzuitams buvo labai svarbu įkurti savo aukštąją mokyklą. o ypač dievobaimingoji Zigmanto Augusto sesuo Ona (ta pati. iš vicekanclerio Kazimiero Sapiegos fundacijos buvo įsteigtas ir teisių fakultetas. kad popiežius patvirtintų ir Vilniaus akademijos įkūrimą. Protasevičių ir J. kad iš jo būsiąs atimtas vice­ kanclerio urėdas. išvykę į Vokietijos universitetus. hetmoną. Todėl kai 1578 m. beveik visi buvo protestantai. — atidavė auklėti jėzuitams. dabar jau buvo labai sustiprėję. Juodojo sūnus). Jėzuitams jau nebebuvo sunku įkurti aukštąją mokyklą: jai kandidatų jau buvo pakankamai paruošta. tai per jo priėmimą jėzuitai. pradedant Mikalojaus Juodojo sūnu­ mis. Radvilą paprašė jį leisti įkurti Vilniuje akademiją. Netrukus akademijos įkūrimą pa­ tvirtino ir popiežius. jie jau turėjo nemaža turtų ir daug galingų globėjų. Privilegiją jėzuitams karalius davė būdamas Lenkijoje. Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo M i k a l o j u s R u d a s i s .). Vilniaus akademijos įkūrimas (1579 m. bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį. Kai 1579 m. Kliūčių akademijai kurti atsirado pačioje Lietuvoje.). tuo būdu iki pilno universiteto tetrūko tik medicinos fakulteto. kuris galutinai buvo uždarytas 1832 m. paprašė patvirtinti ją iškilmingu aktu. — būsimąjį Vilniaus vaivadą. Tuo būdu jau buvo pakankamai kandidatų aukštajai mokyklai. tai reikėjo. profesorių iš tų pačių vilniškių jėzuitų irgi buvo tinkamų. eidamas į karą su Maskva. jis tikėjosi. jis atvyko į Vilnių. o vėliau dar labiau pragarsėjęs teologas.. gerai organizuoti. Tais pačiais 1579 m. Lietuvos didikai. ir tada jau žinomas. Stp. nusileido ir prispaudė antspaudą. Ypač didelė jų įtaka buvo Vilniuje. Batoras). čia jie ruošė viešus disputus (ginčus) su protestantų teologais ir visose bažnyčiose turėjo savo pamokslininkų. 1644 m. Akademija tada buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla. o grįžę namo po kiek laiko vėl pereidavo į kata­ likybę. Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas. patekę į jėzuitų mokyklas. Pirmuoju akademijos rektorium buvo paskirtas mozūras. Jėzuitams rodė palankumą ir patsai karalius Stp. per mokyklas. tarpininkaujant vyskupams ir katalikams didžiū­ nams. pasidarydavo ka­ talikais.

1564 m. tad iš viso tribunolo narių buvo 46. Be to. Iš pradžių buvo numatyta įkurti atskirą tribunolą ir Žemaičiams. Todėl bajorija seimuose ir seimeliuose nuolat reikalavo. kai Steponas Batoras. vadinamus d e p u t a t a i s . tačiau vyriau­ siuoju teisėju pasiliko didysis kunigaikštis. kurie darydavo sprendimus didžiojo kuni­ gaikščio vardu. Bet pagaliau. ir paliktų juos bajo­ rijai. kaip kad atsisakė nuo žemesniųjų. Tri­ bunolo posėdžiaujamomis vietomis buvo paskirti šie miestai: Vilnius. bet 1588 m. Bylos bū­ davo sprendžiamos balsų dauguma. Su mažais pakeitimais jis toks pat išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos. Šitoksai teismas veikė labai lėtai. ruošdamasis į karą prieš Maskvą (1578 m. o gudiškųjų sričių — Naugarduke ir Minske.). o maršalka ir abu kancleriai. Tribunole pirmininkaudavo iš tų pačių deputatų renkamas pirmininkas. į kurį įeidavo 4 vyskupijų kapitulų skiriami kunigai ir 6 tribunolo deputatai. kad vyriausiasis teismas būtų kitaip sutvarkytas ir kad sparčiau veiktų. Kiekvienas seimelis rinko po 2 atstovus. kad didysis kunigaikštis atsisakytų ir nuo apeliacinių teismų. vadinamas t r i b u n o l o m a r š a l k a . tai netrukus tas pats buvo padaryta ir Lietuvoje. Trakai. Jono bažnyčia ir jėzuitų akademijos (vėliau Vilniaus universiteto) kiemas.) Lietuvoje nuo senovės visi teismai priklausė didžiajam kunigaikščiui. V y r i a u s i o j o L i e t u v o s t r i b u n o l o reikalas buvo svarstytas net keliuose atskiruose Lietuvos seimuose. Bet Trakuose jis netrukus nustojo rinktis. arba d v a s i š k a s i s t r i b u n o l a s . ji reika­ lavo. 232 psl. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje (žiūr. 7.). kuriam tekdavo 292 293 . Žemaičiai prisijungė prie to paties tribunolo ir rinkdavo į jį 3 savo de­ putatus. O bajorijos byloms su dvasininkais būdavo sudaromas m i š r a s i s t e i s m a s . Tatai atlikdavo ne jis pats. ir galu­ tinai jis buvo įkurtas 1581 m. Gana ilgą laiką bajorija čia nieko nelaimėjo. Tikrosios Lietuvos bylas spręsdavo Vilniuje. atsisakė nuo savo teismų ir įkūrė pačios bajorijos renkamą t r i ­ b u n o l ą Lenkijoje. Taigi nuo to laiko jau buvo 49 tribunolo nariai. Jie visada bū­ davo renkami specialiai šaukiamame Grabnyčių seimely (apie va­ sario 2 d.spręsti apeliacines bylas. ir bylos išgu­ lėdavo jame nespręstos net dešimtimis metų. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m. jis ėmė rinktis tik Vilniuje ir Gardine. X V I I I amž. Tribunolo teisė­ jais buvo visų seimelių renkami bajorijos atstovai. Šv. Naugardukas ir Minskas.) ir darbuodavos tribunole vienus metus.

jo laikais net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką. Zigmanto Vazos laikai (1587—1632 m. Be to. Lietuviai 1588—1632 m. dėl kurio iš­ rinkimo labiausiai rūpi­ nosi Stp. Stp. Tačiau mirtis viską sugriovė. Elekcijos laukas atrodė. bet vėliau jis labai susiartino su Lietuva. Jis buvo svetimšalis. ir hetmonas Jonas Zamoiskis. bet netikėtai miręs nesuspėjo tam tikslui paruošti dirvos. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis Steponas Batoras buvo paskutinysis garbingas Lietuvos valdovas. Lenkijos kancleris 294 . Ištisus paskutinius savo gyvenimo metus jis išgyveno Gardine ir ruošėsi dideliems žygiams: svajojo pa­ imti į savo įtaką arba net užkariauti Maskvą ir tada bendromis jėgomis išvyti iš Europos turkus. Jam mirus. jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. bet karūnacinio seimo metu Silezijoj (ties Byčina) pralaimėjo mūšį. d. Visą mėnesį seimas ne­ galėjo susitarti dėl kan­ didatų. Jo nuopelnas buvo ir akademijos įkūrimas. Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Za­ moiskis. kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka. Ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas. dažniausiai gyvendavo Gardine. visi. Visų pirma jo karo žygių dėka buvo gar­ bingai pašalintas beveik šimtą metų Lietuvą varginęs Maskvos pavojus. Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Ru­ dolfo brolis Maksimilijonas.8. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas Elekcija. ir išvažiavo namo. Batoras mėgo Lietuvoje medžioti ir gyventi. o jos priešai — Zigmantas Vaza. Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai. Trečiasis kandidatas buvo Švedų karalaitis Zigmantas. kaip dviejų priešų karo sto­ vykla. tačiau į elekcija nėjo: jie reikalavo. pateko Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. Lietuvos kunigaikštis pareiškė. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų. tad nė mes jos nežinome). jis rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais. jisai buvo jos sesers Kotrynos sūnus. Į elekcijos seimą 1587 m. 295 C. vadovaudamas Lenkijos kariuo­ menei. kur atnaujino senąją pilį (iš dalies jis čia gyvendavo dėl to. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis I. gruodžio 12 d. Antrasis kandidatas bu­ vo Maskvos caras Teo­ doras.) 1. Būdamas hetmonas. Lietuviai irgi atvažiavo į Varšuvą. kad pirma lenkai savitarpyje susitaikintų ir paša­ lintų kariuomenę. Valstybė Vazų dinastijos laikais ( 1 5 8 8 — 1 6 6 8 m. kad nereikėtų gyventi kartu su savo sena žmona Ona). Savo paties atnaujintoje Gardino pilyje jis ir mirė 1586 m. tuojau pakėlė galvas ir ruošėsi atsiskaityti su jo bendradarbiais. šį palaikė daugu­ mas Lietuvos bajorijos. jog nesutinką ir Lenkų karalius. Steponas Batoras svajojo savo sostą palikti bro­ lėnui Andriui. kurį rėmė ir Lietuvos didikai. Maksimilijonas dar bandė kariauti. jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas. nei su vieno nei su antro išrinkimu. Maksimilijoną. — lietuviai iš pradžių jo neno­ rėjo net pripažinti. Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: Zamoiskio partija pa­ skelbė išrinktu Zigman­ tą Vazą. Batoro našlė Ona: mat. Jo nuopelnai dideli. kaip su atskira valstybe. Mirė sunkiai sirgdamas (to meto gydytojai jo ligos nesuprato.) a.

kad Livonija būsianti valdoma bendrai ir kad ten visos urėdų vietos būsiančios duodamos pakaitomis lietuviams ir len­ kams (mirus lenkui. tie lenkų kaltinimai ėjo vien tik iš apmaudo. tai Lietuvai turinčios būti grąžintos 1569 m.). lenkai labai gailėjosi nusileidę lietu­ viams ir kaltino lietuvius. kad Zamoiskis laimėjęs. Atvykusi de­ legacija pareiškė. turinti būti pripažinta tik vienai Lietu­ vai. bet daugumas bajorijos linko caro Teodoro pusėn. vieta būsianti atiduota lenkui). Tai išgirdę. 2) Tu­ rinčios būti patvirtintos pa­ čių lietuvių neseniai pada­ rytos 15 metų paliaubos su Leonas Sapiega. jog pripažįstanti Zig­ mantą savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. vieta būsianti atiduota lietuviui. Netrukus jis buvo išspausdintas senąja. Lietuvos gyvenimui tuo metu vado­ vavo R a d v i l o s ir K a t k e v i č i a i . 1625—1633 m. Maskva. nes jis esąs be jų išrinktas. esą. Lietuvoje rašto reikalams visur vartojama 297 . tai vis tiek niekas negalėjo drausti lietuviams juo naudotis. Taip iš tikro ir buvo iki pat nepriklausomybės galo. nenuvyko net į Zigmanto karūnacinį seimą (1588 m. nes. Todėl. lietuviai nesikišo į Lenkijoje vykstančias kovas ir. sužinoję apie Byčinos mūšio laimėjimą. tad buvo labai svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. Lenkai greit sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva. Bet kadangi jis buvo patvirtin­ tas karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio. bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. vicekancleris. jie tą sužinoję per savus specia­ lius kurjerius. Zigmanto būklė būtų buvusi labai sunki. Tuomet delegacija vi­ sos Lietuvos vardu pareiš­ kė. o jis prisiekė. jau žinoję apie mū­ šio laimėjimą. joji Lietuvos Statuto laida. Žinoma. 3) Turinti būti be 1585—1589 m. Todėl. o Maksi­ milijonas patekęs į nelais­ vę. jį Lietuva pripažinsianti tik tada. 1589—1625 m. Len­ kai. ir jam laimėjus mūšį. Batorui mirus. Jie tenai tiktai pasiuntė delegaciją su tam tikrais reikalavimais. Stp. Netrukus po to iš karo lauko atėjo žinia. Tų derybų metu Maksimi­ lijono kariuomenė tebebuvo Lenkijoje. jokių pakeitimų patvirtinta kancleris. — lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti S t a t u t ą . paliaubos su Maskva buvo nu­ trūkusios ir grėsė naujas karas. ir priešin­ gai— mirus lietuviui. Vilniaus vaivada. kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai. kai būsią įvykdyti šie trys rei­ kalavimai: 1) Livonija. pačių lietuvių paruošta nau­ 1623—1633 m. jog saugosiąs visas Lietu­ vos teises. kai Lietuvos delegacija pareikalavo arba tuojau įvykdyti jos reikalavimus. Jei lenkai to nenorėtų. grasindami išva­ žiuoti. nesutardami savo tarpe. nebesu­ tiko patvirtinto Lietuvos Statuto ( I I I laidos) įtraukti į seimo konstitucijas. kad Lie­ tuva nepripažįstanti Zig­ manto savo didžiuoju ku­ nigaikščiu. protestuo­ dami prieš abu lenkų išrinktuosius karalius. seime atplėštosios žemės. III Statuto laida. Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai: buvo sutarta. didysis hetmonas.Lietuvių reikalavimai. Jie buvo aiškūs Maksi­ milijono šalininkai. arba ji 296 išvažiuosianti. kad šie.

buvo liuterionis.gudų kalba. tėvai jį laikė Zigmanto Augusto įpėdiniu. tačiau per 44 valdymo metus mažai ką tuo reikalu tepadarė (tik prisidirbo sau priešų: visi nekatalikai tapo didžiausi jo priešai). Pirmosios dvi Lietuvos Statuto laidos buvo paruoštos skubotai. T i k 1 8 4 0 m. bet dar kurį laiką ir užėmus Lietuvą rusams. Jokių gabumų neturėdamas. Vėliau jis buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir dar daug kartų spausdintas. Dėl to jis įgavo daug simpatijų vokie­ čiams. y. darbo nebaigusi. Statutai anais laikais nebuvo iš­ spausdinti). Zigmantas Vaza ir jo valdymas Zigmantas Vaza gavo sostą teturėdamas vos 21 m. Taip pat jis pirmasis ir išspausdino šį 1588 m. jis galiojo Lietuvoje ne tik iki nepriklausomybės galo. jis buvo išmokytas ir lenkų kalbos. Statutą (I ir II. kaip ir visi švedai. išlaikytas kalėjime. visada viskam priešinos. ir Lietuvoje buvo įvesti rusų įstatymai. tačiau jos vis nebaigdavo darbo. bet ir tas jo sumanymas niekais išėjo. Kalėjime gimė ir Zigmantas. kodėl len­ kai juo buvo taip nepatenkinti. Lietuvių priimtasis Statutas visiškai nesiskaitė su Liublino aktu ir lenkų reikalavimais: ir toliau buvo draudžiama lenkams Lietu­ voje gauti vietų ir net pirkti dvarų. savo dvare visada laikė nemaža vokiečių. buvo vokiečiai jėzuitai. bet lietuviai neketino ta prasme keisti Statuto. Jis buvo Švedų karaliaus Jono I I I ir Zigmanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus. 1569 m. Politikos srityje jis svajojo sukurti galingą imperiją. bet krašto suvaldyti nemokėjo: tik visus su­ erzino ir susilaukė net sukilimo. Vėliau Švedų ponai pašalino Eriką ir sostą atidavė Jonui. Buvo sudarytos net kelios tam reikalui komi­ sijos. į Liublino unijos aktą lenkai. Buvo labai užsidaręs ir tylus. reikalaujantį taip pakeisti Lietuvos Statutą. brolio Eriko buvo suimtas ir net 4 m. 299 . į kurią. jis buvo panai­ kintas. be Lietuvos ir Lenkijos. Čia daugiausia nusipelnė tuometinis vicekancleris L e o n a s S a p i e g a . 1529 ir 1566 m. nors tėvas. Daugiau jau niekad nebekeičiamas. ir Statuto kei­ timas buvo svarstomas pačios bajorijos seimeliuose. teklau­ sydamas tik savo artimųjų patarėjų. dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija. religijos srityje jis svajojo išnaikinti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę pravoslavus. todėl jau iš pat pradžių pasirodė reikalingos pataisų (apie tai buvo nuolat kalbama). Sudarytoji komisija pakriko. Kaip bū­ simasis Lenkijos karalius. Būdamas karštas katalikas. kad jis nebedraustų lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų ir gauti ten vietų. Jis vadovavo ir minėtai delegacijai Zig­ manto Vazos karūnaciniam seime ir ypač jo nuopelnu Statutas buvo patvirtintas. Karšta katalikė motina jį išauklėjo uoliu kataliku. Zigmantas nuo pat jaunystės buvo auklėjamas taip. Valstybės netvarka jam labai nepatiko. Jo tėvas. kad tiktų į Lietuvos ir Lenkijos sostus: mat. Jo auklėtojai daugiausia 298 Jonas III Vaza su žmona ir vaikučiu Zigmantu kalėjime. o seimelių tuo reikalu pageidavimus derino ir Statutą redagavo Lietuvos valstybės kanceliarija. Tad suprantama. kad nenorėjo leisti jo patvirtinti ir reikalavo pakeisti.įrašė paragrafą. dar būdamas Suomijos didžiuoju kunigaikščiu. t. jis betgi turėjo didžią nuomonę apie save ir svajojo valdyti absoliutiškai. Savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė. 2. (Simlerio paveikslas).

jis norėjo jam atkeršyti. Maištas užtruko per 2 metus (1606—1608). Lietuvoje ir Lenkijoje rytų Bažnyčios pasekėjų buvo daug. Po pasimatymo su tėvu Taline (Revely) Zigmantas jau buvo pasiruošęs grįžti ir rengėsi Lietuvos ir Lenkijos sostą atiduoti buvusio savo kon­ kurento. Bažnytinė Brastos unija (1596 m. 1609 m. Karalius. Sukilimas prieš karalių buvo įstatymų numatytas: apie gali­ mybę atsisakyti nuo paklusnumo karaliui. vietoj Zigmanto. kai buvo iškeltas sumany­ mas rytų Bažnyčią sujungti su vakarų Bažnyčia. ji tada buvo vadinama r y t ų a p e i g ų . tada šito vardo neturėjo. jei jis sulaužytų elekcijos metu duotus pasižadėjimus. Zigman­ tas karūnavosi jos karalium. kad pradėjęs karą su dėde. Rytų Bažnyčia. Renkamas karalium jis prisiekė laikytis 1573 metų Varšuvos konfederacijos. o savo valstybėse tepalikti tik vieną katalikų tikėjimą. kalbėjo vadinamųjų H e nr i k o a r t i k u l ų punktas de non praestande aboedientia. turėjo atsisakyti nuo absoliutizmo siekimų. Radvila su savo kariuomene nuolat vykdavo į Lenkiją. Lenkijoje virė nuo­ latinis vidaus karas.). — kad be senato žinios vedęs Oną Habsburgaitę. tačiau visus nekatalikus sten­ gėsi nustumti į užpakalį. Šitas maištas nuo vado vardo yra vadinamas Z e b ž i d o v s k i o r o k o š u . Tiesa. Todėl nenuostabu. pagaliau jis buvo kaltina­ mas. Grįžęs vėl palaikė artimus ryšius su Lenkijoje nemėgstamais Habsburgais. visko išsigynė. Karalius buvo kaltinamas absoliutizmo siekimu. kurių buvo labai daug. maištas (rokošas) Zigmanto tėvas Švedijoje buvo nepopuliarus. jo politiniai priešai apkaltino jį sulaužius pacta conventa punktus ir pakėlė maištą. seime 300 maištininkams buvo paskelbta amnestija. Maištininkai buvo kelis sykius sumušti. kurią dabar vadiname pravoslavų Bažnyčia. jis ketino vesti jos seserį. o jo viešpatavimo gale jų ten bebuvo likę vos keletas (liko tik patys didieji ponai. Pasirodė. Todėl jis kalbino Zigmantą grįžti į Švediją. kad neprijungiąs prie Livonijos Švedų valdomos Estijos. Visi jo artimieji patarėjai taip pat buvo katalikai. 1606—1608 m. kad dėl tikė­ jimo niekas nebus persekiojamas. jis prašė jų sesers Onos rankos. būdavo nukreiptas prieš karalių. persekioti ir jis nepersekiojo nė vieno tikėjimo. patrauktas seimo teisman (1592 m. kuriems neduoti senatorių vietų buvo pavojinga). Tačiau padedant ištikimiems hetmonams (Lenkų Zolkievskiui ir Lie­ tuvos J. prie maištininkų prisidėjo ir religiniai prie­ šai — visi protestantai. kad po jo mirties. Maišto vadu buvo Krokuvos vaivada Zebžidovskis. o karalius. Baž­ nyčia. todėl bijojo. Nuo to laiko popiežius veltui nuolat rūpinosi vėl sujungti Bažny­ čias. daugiausia jėzuitai. Didžiausia jo svajonė buvo sunaikinti pro­ testantizmą ir kitas religijas. iš savo pusės. nepaskelbtų karalium jo brolio (Zigmanto dėdės) Karolio. neduodamas jiems jokių aukštesnių vietų. kad Zigmanto valdymo pradžioje. maištas pagaliau buvo numalšintas. Katkevičiui). tai jie ir nugalėti nenukentėjo. Nuo Romos Bažnyčios ji buvo galutinai atskilusi XI amž. Lietuvoje buvo ramiau. senate disidentai (nekatalikai) sudarė daugumą. Iš lietuvių prie jo prisidėjo J o n u š a s R a d ­ v i l a (Kristupo Perkūno sūnus).Jo valdymo laikotarpis buvo labai audringas ir valstybei nelai­ mingas: 3. mirus pirmajai žmonai Onai. Maksimilijono. Be to. Apie tas derybas su­ žinojo jo priešai ir pakėlė triukšmą. arba g r a i k ų . Rytų Bažnyčia ir unijos klausimas. broliui Ernestui. Tuo metu mirė Zigmanto tėvas. Zigmantas labai nudžiugo ir uoliai rėmė tą sumanymą. kurią pagal pacta conventa punktus buvo pasižadėjęs prijungti. Vėliau bajorijai su ginklu rankose susiburti buvo paprastas dalykas: tuo pasižymėjo visos k o n f e d e r a c i j o s . Nuvykęs į Švediją. kad bajorija labai jautriai saugo savo laisves. jausdamasis karaliaus dėl tikėjimo skriaudžiamas. Zigmantas Vaza buvo karštas katalikas. kuri garantavo. bet kadangi jų šali­ ninkų buvo daug. Taip antai. ir čia jau Vytauto ir Jogailos laikais buvo pradėta rūpintis juos 301 . K. kai jis pradėjo karaliauti. Kai.) Zigmanto tikybinė politika. tai jis būdavo vadinamas rokošu. Be politikos priešų. Jei toks susibūrimas. Sudermanlandijos kunigaikš­ čio. netrukus ją ir vedė. arba konfederacija. 4. Šis buvo karštas kalvinas. da­ bar karalius tuo ir buvo kaltinamas. paveržusiu iš jo Švedijos sostą. tik maištininkas J.

172 psl. Greta unitų vyskupų. Šis buvo susi­ pykęs su Konstantinopolio patriarchu Jeremiju: mat. Ateinančiais 1 5 9 6 m. pravoslavai pasistatė savus. iš savo pusės jie pripažino popiežiaus valdžią ir katalikiškąsias dogmas. Todėl Ragoza galėjo atsisakyti klausęs Jeremijo ir pasiduoti Maskvos patriarchui. o katalikų dvasi­ ninkai. Vyskupai nebenorėjo klausyti brolijas remiančio patriarcho ir patys ėmė galvoti apie pasidavimą popiežiui. jie buvo prote­ guojami prieš pravoslavus. Tačiau brolijų kontrolė labai nepatiko žemesniesiems dvasininkams. Dėl to daugelis jautėsi apsivylę ir kaip reikiant nekovojo dėl unijos. Daugumas vyskupų tapo unitais. kitą — atskirą sinodą. Brolijas palaikė Konstantinopolio patriarchas ir metropolitai. Medalis. Tiesa. susibūrė į tikybines brolijas ir pradėjo reikalauti savo dvasininkų reformų. 1595 m. Prasidėjo žiauri pravoslavų ir unitų kova dėl bažnyčių. pravoslavai. Jeremijas reikalavo iš jo per didelio mokesčio už įšventimą. nuvykę į Romą ir gavę popie­ žiaus Klemenso V I I I visišką pritarimą. tą matydama. Kaip tik tuo metu (1589 m. Katalikų dvasi­ ninkai ir valdžia šitą vyskupų sumanymą labai mielai rėmė. o ypač vyskupams. Jis rūpinosi. 1839 m. Bet čia įvyko skilimas: didžiausias pravoslavų ponas Ostrogo kunigaikštis Konstantinas II stojo prieš uniją ir.atversti katalikais (žiūr. Todėl pravoslavų tikintieji. Brastoje buvo sušauktas pravoslavų sinodas. jais pasekė ir metropolitas R a g o z a . 142. sudarė ten pat. jau buvo kaip reikiant susitvarkę. kur unija turėjo būti viešai 302 paskelbta.). Labai dažnai ten įvykdavo net kruvinų susirėmimų.) Maskvos caras Borisas Godunovas buvo įkūręs naują pravoslavų patriarchatą Maskvoje. kaip buvę. D i ­ džiausi jos šalininkai buvo Vladimiro vyskupas H i p a t a s P oc i e j u s ir Lucko vyskupas K i r i l a s T e r l e c k i s . Unijos su ka­ talikais mintį iš pradžių rėmė visi žymesnieji pravoslavai. kad šiam naujajam patriarchui priklausytų Kijevo metropolitas. Buvo manoma.) nužudė net Polocko unitų arkivyskupą J u o z a p a t ą K u n c e v i č i ų (jis vėliau buvo paskelbtas unitų šventuoju). Nė viena pusė nenusileido ir viena kitą iškeikusios. Tas reikalas buvo pamirštas tik nuo Aleksandro laikų. išsiskirstė. Valstybės valdžia. tačiau išėjo kitaip. kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir bazilijonų vienuoliai palengva visus atvers į uniją. vienuolynų ir jų turtų. galėjo tik pageidauti. Dėl to tarp brolijų ir vyskupų kilo konfliktas. bet visgi laikomi žemesniais už kata­ likus. Žiauriausia kova ėjo miestuose. Tikybinės kovos dėl unijos ir jos likimas. Unijos paskelbimas Brastos sinode (1596 m. tą matydami. Jiems buvo paliktos visos rytietiškos apeigos. o liau­ dis ir žemesnieji dvasininkai liko. Vėliau prisidėjo ir kiti vyskupai. ir kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. Unitai vis dėlto negavo žadėto teisių sulyginimo su katalikais. Pociejus su Terleckiu. 303 . kovoje su protestantizmu laikydamiesi Tridento Bažny­ čios suvažiavimo nutarimų. Per ilgas kovas pravoslavai išsilaikė ir gyveno kartu su unitais. kuriuo tuomet buvo R a g o z a. kur veikė pravoslavų brolijos. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje tuo pradėjo rūpintis patys pravoslavai. išleistas unijos panaikinimui paminėti. Jų dvasininkai tuo metu buvo labai pakrikę ir nežiūrėjo savo pareigų. pasi­ kvietęs iš užsienio pravoslavų teologų. Tų kovų metu sukilę Vi­ tebsko miestiečiai pravoslavai (1623 m. Brastoje. net buvo žadėta juos įsileisti į senatą.). Tuo būdu Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai galėjo lengvai pakliūti į caro paskirto patriarcho globą. visų Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų vardu padarė bažnytinę uniją. Todėl pravoslavų vyskupai buvo ypatingai skati­ nami į šitą žygį: jiems buvo pažadėtos lygios teisės su katalikų vyskupais. kad jie pasiduotų popiežiui.

seimas buvo nusistatęs prieš karą. tam tikru diplomu (1600 m. Estiją prijungė prie Lietuvos ir Lenkijos.Unitų kova su pravoslavais vėliau davė progos Maskvos carams įsileisti į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Bet netrukus Karolis užėmė ir jas. Livonijos saugoti liko vienas Katkevičius. Po to Karolis sušaukė Švedijos seimą ir paskelbė Zigmantą detronizuotu. 5. Sudermanlandijos kunigaikščiui Karoliui. Bet karas nesisekė. kuris nutarė visiškai uždrausti Švedijoj kata­ likybę. o savo valdžią Švedijoj paliko dėdei. Zigmantas. kurios po padalinimo buvo patekusios Austrijai. Galicijoje. Kad ir kaip spyrėsi Lietuvos hetmonas Kristupas Radvila Perkūnas. pasisamdė 5. Radvilai pasisekė apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą (Dūnamūnde). 1600—1605 m. todėl su Lietuvos Istorija. Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą. — 1599—1616 m. bet ir tai su sąlyga. tačiau Katkevičiaus karo nas. did. išvyko namo. Visa Švedija buvo Karolio valdžioje. 1601 m. Bet ten jam nepasisekė — jis pralaimėjo mūšį. 1605—1621 m. Jis pats sušaukė Švedijos seimą. supykęs. y. jis nuvyko į Švediją ir karūnavosi jos karalium. Tada Zigmantas. Karai su Švedais dėl Livonijos Zigmanto netekimas Švedų sosto. kad vado­ vybė pavesta lenkui. Sumanų ir rūpestingą savo vadą kariuomenė tiesiog dievino.). Zigmantui liko tiktai Suomija ir Estija. Zigmantas buvo vien­ turtis Švedų karaliaus Jono sūnus. p r a s i d ė j ę s dėl Z i g m a n t o Š v e d ų s o s t o . seimas jau paskyrė karui lėšų. perse­ kiojami turėjo bėgti. jo kariuomenė buvo maža neat­ Jono Jeronimo K. neatlyginta Lietuvos Lenkijos kariuomenė pakriko. Zigmantas buvo pasižadėjęs Švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomosios Livonijos. Kai rusai užėmė kraštą. lauko hetmo­ tus. Galų gale nei Lietuvoje nei Lenkijoje nelaimėjo nei unitai nei pravoslavai. Karoliui įsiveržus į Livoniją. Tuomet Zigmantui teko pasi­ rinkti: arba atsakyti nuo tėvų sosto arba kariauti.). Karalius vis tiek įsakė Livonijoje stovinčios kariuomenės (jos ten buvo labai maža) vadams pulti švedus Estijoje. kai dabar reikėjo kariauti dėl jo sosto Švedijoje. karas vis dėlto sekėsi. Karų pradžia (1600 m. gavęs iš seimo pinigų.Todėl. jis grįžo į Krokuvą. Lenkijoje šitą unitų kova su pravoslavais išugdė gerą dirvą Ukrainos valstiečių sukili­ mams. Tačiau. jie dėjosi pravoslavų tikėjimo gynėjais. Kariuo­ menės atlyginimui jis išleido beveik visus savo turtus. sostas turėjo atitekti Zigmanto sūnui Vladislovui. Tuojau buvo pradėtos uždarinėti katalikų bažnyčios ir vienuolynai. t. (f 1579 m. tai unija buvo smurtu išnaikinta. Radvila. Jis pasi­ ryžo kariauti. Lietuviams atėjo į pagalbą ir patsai karalius su 14. Išgyvenęs ten metus. Mat. 1598 m. ir lenkai grįžo namo. todėl veikiai buvo atvaduota beveik visa Li­ vonija. 1593 m. Tačiau ligi šiol jis to nebuvo padaręs. Dabar švedų jėgos buvo silpnesnės. Vilniaus vaivada. Jo metu vėl daugiausia teko nukentėti Lietuvai. kad ir nekatalikai. Karolis išvyko į Švediją rinkti naujų jėgų. Tėvui mirus. Žemaičių se­ lyginta ir nuolat kelianti maiš­ niūnas. v i r t o k a r u dėl Li­ v o n i j o s ir užtruko net 60 metų.) sū­ nus. o Lietuvos kariuomenės vadovybę paėmė jos lauko het­ monas Jonas Karolis K a t k e ­ v i č i u s . Tam tikslui ėmė kurstyti liuterionis švedus prieš karalių Zigmantą. Unitai išliko tik tose Lenkijos dalyse. Tuo būdu k a r a s . Vyriau­ siuoju vadu buvo paskirtas lenkų hetmonas Zamoiskis. jei šis bus auklėjamas Švedijoje ir bus liuterionis. tačiau Karolis užėmė beveik visą Livoniją. Zigmanto šalininkai.600 lenkų kariuomenės. Tačiau seimas buvo nusistatęs prieš karą ir nedavė pinigų. norėdamas gauti seimo paramos. 20 305 . žinomiems k a z o k ų k a r ų vardu. hetmonas. 304 kaip Švedų karalius.000 kariuomenės ir išvyko į Švediją. genijo ir pasiaukojimo dėka 1616—1621 m. Tas tuojau ėmė rū­ pintis paveržti sostą iš brolėno. Nors Jonas Karolis Katkevičius. ne­ pasiekusi galutinio laimėjimo.

kur Katkevičius irgi da­ lyvavo. Katkevičius jokios paramos negavo nė dabar. Tačiau laimėjimu nebuvo pasinaudota. taip ir padarė — puolė su visa savo 14. Katkevičius su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties Tartais. išbadė­ jusi. Cėsy (Vendene) jis apsikasė ir pasiryžo žut būt kautis. Katkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir pastojo jai kelią ties S a l a s p i l i u (vokiškai tuomet vadinamu Kirch­ holmu. kiti pateko į nelaisvę. Vietoje rezervų švedams apgauti pamiškėje buvo pastatytos kareivių iškamšos. 1605 m. traukė prie apgultos jau Rygos. rugsėjo 2 7 d . Katkevičius patsai pradėjo mūšį. kur buvo numatyta patogi vieta kautis. Salaspilio mūšis (1605 m.000 švedų. tai Karolis norėjo siųsti prieš jį tik dalį savo kariuo­ menės. jis ryžosi lai­ mėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. tačiau dievinanti savo vadą. Jos buvo tiek maža. Užmuštų buvo 9. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs. ruošėsi jau vytis. Livonija Katkevičiaus pasitraukimas iš Livonijos. kad jis pabėgo. kad švedai juos pa­ laikytų ateinančia parama. Karalius atsiųsdavo tik pažadų. Bet visų didžiausias jo laimėjimas buvo 1605 m. tačiau Katkevičiaus karo geniją pažįstą generolai jį pri­ kalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. atvaduota. Jis gavo sveikinimų iš popiežiaus. m ū š y j e t i e s S a l a s p i l i u (Kirchholmu). Kat­ kevičiui teko 60 vėliavų. Jo kariuomenė buvo išvargusi. paklausęs tų patarimų. manydami.800 ka­ riuomenės. Katkevičius. Jo pozicija buvo tokia patogi. tuomet Katkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. neatlyginta.).). — arti Rygos). jį aplenkdamas. 20 patrankų ir keli tūkstančiai karių. Neatlyginta kariuomenė pakriko. imperatoriaus. 300 psl. patsai Karolis vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvyko atgal į Švediją. Kad švedai nesusektų tikros būklės. Kosako paveikslas).000 armija. Anglų karaliaus ir Turkų sultono. Švedų to meto kariuomenė buvo pavyzdinga. nutarė pulti su visa kariuomene. 306 Salaspilio (Kirchholmo) mūšis. pasiryžęs vienu smūgiu laimėti. kad švedai prisiartinę jo net nepa­ stebėjo. ( J . o dar vėliau kilo lenkų karas su turkais. pradžioje atplaukė į Estiją ir Karolis su didele ka­ riuomene. o jis pats karaliaus buvo pakviestas padėt suvaldyti rokošininkų. bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės. 2uvo daug švedų generolų ir Karolio žentas. Jis paėmė net Tartus (Dorpatą). Todėl Kat­ kevičius pradėjo trauktis ir ėme deginti paliekamas pilis. Mažas būrelis. Todėl šitoks Katkevičiaus tak­ tikos geniją parodęs laimėjimas nustebino visą Europą. Kadangi jis teturėjo vos apie 3. nuviliojo juos į pakalnę. Ryga buvo išgelbėta. išbėgiojo į namus. nes kaip tik tuo metu krašte virė opozicijos kova su karalium ir netrukus kilo Zebžidovskio rokošas (žiūr. rugpiūčio mėn.mažyte jos saujele jis darė stebuklus. kurie turėjo pasirodyti mūšio metu. nes nebuvo iš ko palikti rezervų. o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli bū­ reliai. užkabinęs šve­ dus. tik staiga aptiko jo stovyklą. Katkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų. Karolis. Paskum prasidėjo karas su Maskva. bet Karolis. kad nepakako net pilių įguloms. Tad Livonijos reikalais jis tegalėjo rūpintis tik protar307 . Ilgai rinkęs jėgas.

ir 1 6 2 9 m. Todėl 4 mėnesių paliaubų laikui pasibaigus. Nesvyžiečiai turėjo aukštas vietas. lietuviai ir jiems reikale padėdavo. nenorėdamas atsisakyti nuo sosto. tada jų tarpe nebuvo sutikimo: jie patys tarpusavy varžėsi dėl vietų ir įtakos. jų tarpe ir K l a i p ė d a . proteguodavo prieš juos katalikus K a t k e v i č i u s ir iš vidutinių ponų iškilusį L e o n ą S a p i e g ą . Nors di­ džiausios švedų jėgos tada buvo Prūsijoje.piais. tačiau didelių mūšių jau nebebuvo. ir ji. negalėdama surinkti didesnės kariuome­ nės. bet. kaip Lenkijos lenas. Ant jos yra Radvilų herbas ir atitinkamas užrašas. Bęt kai Zigmantas. Kai Zigmantas nesutiko taikintis nė tada. pralaimėjęs Salaspilio mūšį. Tik. Tuo būdu ka­ ras laikinai buvo baigtas. lietuviai dar ir lenkams tu­ rėjo padėti. Ru­ dojo (*j* 1584 m. kaip kalvinams. tai Gustavas Adolfas 1617 m. A l t m a r k e buvo padarytos 6 metams paliaubos. turėdamas daug reikalų namie. Biržiečiai užsimuštinai veržėsi valdyti visą Lietuvą. ėmė agituoti Švedijoje savo naudai. karas vėl prasidėjo. Galingiausia ir turtingiausia tuomet buvo R a d v i l ų šeima. Gustavas Adolfas. Tuo tarpu jis vainikavosi Švedijos karalium (1607 m. Kariauti teko vienai Lietuvai. patrankos Gustavo Adolfo parodoje Stokholme 1932 m. 308 . ir karas buvo aprimęs.). deja. Tačiau karalius Zigmantas. ir ta pati buvo neatlyginta ir suvargus. ir 1621 m. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais Lietuva tuo metu turėjo savo atskirus reikalus ir atskirai jais rūpinosi. gynimu tuomet daugiausia rūpinosi Lietuvos lauko hetmonas Kristupas II Radvila (Kristupo Perkūno sūnus). Švedai išvežė ją iš Biržų 1625 m. pasivadinęs Karoliu I X .) tuomet stovėjo Žemaičių seniūnas ir Livonijos 309 XVII amž. paliaubų laikui ne­ pasibaigus. o kita kalvinai (biržiečiai). bet Lietuvos ištek­ liai buvo išsekę. Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė jos priklausomą Prūsiją. Zigmantas mirė. Liublino unijos suda­ rymo metu M. Karalius ir lenkai už tai labai pyko ant jų ir kaltino išdavikiškumu. Karolis. nebenorėjo kariauti. Livonijoje kariuomenės buvo labai maža. ir karas vėl atsinaujino tik prie jo sūnų. bet nepasižymėjo didele energija ir valdingumu. pats neberengė naujo žygio. neatsižadėdamas sosto. greta M. Visa Livonija. pykosi ir vieni prieš kitus šaukėsi karaliaus ir lenkų. nieko negalėjo atsiimti iš švedų. anapus Dauguvos. 6. Zigmanto Augusto laikais visam Lietuvos gyvenimui vadovavo pusbroliai Radvilos — M i k a l o j u s J u o d a s i s (nesvyžietis) ir M i k a l o j u s R u d a s i s (biržietis). Lietuviai vieni negalėjo jo priversti taikintis.). išsiruošė j žygį prieš Zigmantą. Karas su Gustavu Adolfu ir Altmarko paliaubos (1629 m. Pirmoji (gražiausioji) yra nulieta Nesvyžiaus Radvilų liejykloje 1602 m. Taigi apie Zig­ manto ar jo sūnaus Vladislovo teises nebebuvo nė kalbos. nes Lenkija tuo metu kariavo su Maskva ir totoriais. su Ryga buvo palikta švedams. Radvilų viena šeima buvo katalikai (nesvyžiečiai). Juodasis jau buvo miręs (i* 1565 m. vis nedarė taikos. tai Lietuvos ponai patys padarė paliaubas su švedais (1627 m. kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokie­ tijoje 30 metų karą. jos.). Prūsijoje (ji. Didžiulei švedų kariuomenei buvo neįmanoma priešintis. jiems labai trukdė karalius: jis jiems neduodavo aukštų vietų. Karas ėjo su pertrau­ komis iki 1626 m. o iš lenkų — talkos. iš savo pusės. Tame laikotarpy daug kartų su Švedais buvo daromos paliaubos. buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti šve­ dams kai kurie uostai. Pagaliau įsimaišė Pran­ cūziją. Gustavas Adolfas už­ ė m ė R y g ą . Lie­ tuvos reikalais rūpinosi jos didžiūnai. Po jo mirties karalium buvo paskelbtas jaunutis jo sūnus G u s t a v a s A d o l f a s .). Iš karaliaus lietuviai prašydavo tik paramos. užėmęs beveik visą Livo- niją.

o talkon atvykusių lenkų hetmonui Zamoiskiui. jis dar pasižymėjo karuose su Maskva. 311 310 . o vėliau (1605 m.) — didžiojo hetmono buožę ir Vilniaus vaivadiją (1616 m. Livonijoje vyriausiąją vadovybę karalius pavedė ne jam.): abiejų pusių rūmai Vilniuje buvo paversti tvirtovėmis. — vadinasi.) mirus. Mikalojus Juodasis paliko 4 sūnus. Tačiau abudu su broliu Kristupu. buvo jau pa­ statytos patrankos.000 turkų kariuo­ menė. iš niekur nesulaukęs paramos. Bet Katkevičiai pagaliau nusileido. Jų vietoje stojo jų sūnūs. ir vieną metą jų san­ tykiai tiek pablogėjo. Kai 1621 m. kad visų tų didžiūnų varžytynių bei kovų metu tai viena. Kai 1601 m. kad didysis vadas jau buvo miręs. ir buvo nustelbti biržiečių Mika­ lojaus Radvilos Rudojo sūnų. kitas sūnus. To­ dėl karalius protegavo jų konkurentus katalikus. jis pradėjo ginti Livo­ niją nuo švedų. ties C h o c i m u. Mat. o turkai būtų įsidrąsinę. kai Radvila. — tas pats. tiek sūnūs buvo karšti kalvinai. Gerai sutvarkyta stovykla atsilaikė. tiek kiti jo broliai pasižymėjo daugiau maldin­ gumu. kad šis didysis Li- vonijos gynėjas mirė tik viena diena vėliau. ir kautynių nebeįvyko. Iš kitų brolių žymesnis buvo vyriausiasis — M i k a ­ l o j u s K r i s t u p a s . jis buvo net kandidatas į popiežius. jis pasitraukė visiškai iš karo srities ir daugiau j ją ne­ begrįžo. nepaprastų gabumų vadas. Rokošininkas Jonušas ilgai negalėjo gauti jokio aukštesnio urėdo ir tik prieš pat mirtį buvo gavęs Vilniaus kaštelioniją. o visa tai ėjo Lietuvos valstybinio vieningumo nenaudai: mezgėsi tarp abiejų valstybių ponų savitarpiniai ryšiai. kurie visi perėjo į katalikybę. Trakų vaivadiją ir Vilniaus vai­ vadiją. negu valstybine veikla. kuri jau niekad nebegrįžo Respublikai. Iš šių pragarsėjo žinomas Lietuvos kalvinų galva. visi žinojo. Aišku. o vėliau amžinas Zigmanto Vazos priešas. Jis turėjo vieną po kito šiuos urėdus: kiemo maršalkystę. (+ 1579 m. Zigmanto Vazos priešai.).) — buvo Vilniaus vyskupu (po Protasevičiaus) ir Livonijos gubernatorium.). Tai didysis Livonijos gynėjas. ir tereikėjo tik kibirkšties. o vėliau didysis hetmonas. J o n u i J e r o n i m u i K. Mat. be to. Trakų kaštelioniją. vadinamas N a š l a i t ė l i u ( f 1616 m. kiek jo vardas reiškia. J o n u š a s (f 1620 m. buvo jam pavesta vado­ vybė. ir turkai pasitraukė. kuris Liublino seime daugiausia kalbėjo Lietuvos vardu. kūrėsi bendros partijos. to­ dėl.000 lenkų ir lietuvių. nepai­ sydami anksčiau padarytos sutarties. visi įsakymai tebebuvo duodami jo vardu. Be to. Tai Batoro laikų Lietuvos kariuomenės vadas. surinkus 40. kad tarp jų vos neįvyko kautvnių (1606 m.). Jis pastojo turkams kelią Dniestro paupy. o taip pat su giminėmis Nesvyžiaus Radvilom buvo Lietuvoje tokia galybė.). jo vietą užėmė sūnus J o n a s K a r o l i s . Vienas iš jų — Jurgis (7 1600 m. jam mirus.). hetmonas K r i s t u p a s . ją Radvilos ir norėjo jėga pasiimti.gubernatorius J o n a s J e r o n i m a s K a t k e v i č i u s ( f 1579 m. buvo iš karto lauko. Daugiausia buvo proteguojami K a t k e v i č i a i . Be Livoni­ jos karų. su kuria karalius negalėjo nesiskaityti. tai kita pusė šaukėsi į pagalbą karalių ar lenkus. krašto maršalkystę. Su Radvilomis Katkevičiai nesugyveno. Šita senoji karta išmirė Stp. vadinamas P e r k ū n u (f 1603 m. yra žinomas rokošininkas. buvo pavojinga paskelbti apie jo mirtį: kariuomenėje būtų kilusi panika. Batoro laikais. Bet tuo momentu nei turkų nei savoji kariuomenė nežinojo. o vėliau Krokuvos vyskupu ir kardinolu. Jo sūnus. Tiek jis. Čia tenka pastebėti.). Tiek tėvas. Iš pradžių jis gavo Žemaičių seniūniją ir lauko hetmono buožę. turėjo leisti švedams užimti Rygą. buvo sumanę neduoti Jonušui Radvilai (rokošininkui) jų globojamos į metus suėjusios Slucko kunigaikštytės Zofijos. taip pat K r i s t u p a s II (f 1640 m. Katkevičiai. Lenkiją užpuolė didžiulė 300. su turkais ir toto­ riais.

Tuo būdu susidarė net kelios iš tokių lenkų ir lietuvių būrių sudarytos kariuomenės. užėmė Maskvą. jų dvariškis ir giminė (buvo vedęs Kristupo Radvilos Perkūno dukterį Elžbietą). Krašte prasidėjo nauji su­ kilimai. Tai buvo ne karys. o Sandomiero vaivada Mniškas (Mniszek) net pasiskubino išleisti už jo savo dukterį Mariną. Teodoro Romanovo. dėl kurių lenkai taip širdo. ir atsirado antras apsimetėlis Dimitrijas. iš pradžių nedavė jų niekam. Dvejus metus karaliaus kariuomenė iš­ stovėjo apgulusi S m o l e n s k ą ir 1611 m. Po jo hetmono ir Vilniaus vaivados urėdai atiteko Kristupui II Radvilai (Kristupo Perkūno sūnui). Maskvos įgulai buvo sunku iš­ silaikyti. Jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas Katkevičius. Paskutiniai Zigmanto Vazos laikų karai su švedais ėjo jau Sapiegai hetmonaujant. Deryboms ilgai užtrukus. pasibaigė rokošas. būtent L e o n a s S a p i e g a . L. Bet netrukus kilo maištas. Karas su Maskva. Zigmantas Vaza. darbo netekę. nes jis buvo žinomas. Karalius Zigmantas taip pat jį maloniai priėmė. o jo sūnus buvo nunuodytas. o vietoj jo buvęs nužudytas kas kitas. kad neapkentė Šuiskio. Jo buvo padarytos ir separatinės 1627 metais paliaubos su švedais.). šitam laikotarpy iškilo dar vienas žmogus iš vidutinės ponijos tarpo. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmė Maskvą ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. Su juo prasidėjo nau­ joji Maskvos. jį vis dėlto paėmė. Vieni jį rėmė dėl to. Teodoro jaunutis brolis D i m i t r i j a s bu­ vo nužudytas.). Lietuvoje tada tik ką buvo aprimęs karas su švedais. o Marina su tėvu ir daugybė lenkų buvo suimti. kuris sakėsi esąs caraitis Dimitrijas: esą. jo žmonos brolis B o r i s a s G o d u n o v a s . Caru buvo išrinktas metropolito Filareto. Caru buvo paskelbtas bajoras V a s y l i u s Š u i s k i s . pasitraukus nuo jo samdytiems lenkams ir lietu­ viams. jau buvo per vėlų: įgula buvo priversta iš bado pa­ siduoti. revoliucijos (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau X V I I I amžiuje. Godunovas kaip tik tuo metu staiga mirė. vadinamasis Zebžidovskio rokošas. todėl 1609 m. plėšikauti įpratę ka­ reivių būriai nuvyko padėti tam apsimetėliui Dimitrijui I I . Niekuo­ met su karo reikalais nesusidūręs. kad jis apgavikas. Caro Jono IV Žiauriojo sūnus Teodo­ ras buvo silpnos sveikatos ir silpno proto. Bet ir hetmonaudamas jis liko tik diplomatu. Visi gerai ži­ nojo. visą valdžią turėjo energingas ir sumanus bajoras (taip Mas­ kvoje buvo vadinami didžiūnai). Tuo tarpu lenkų hetmono Žolkievskio sumuštą Šuiskį Maskvos bajorai pašalino nuo sosto ir caru pažadėjo išrinkti Zigmanto sū­ nų Vladislovą. Jam tebegyvenant. Sapiegai. Maskvai jo pretenzijos buvo labai nemalonios. O kadangi caras Šuiskis buvo padaręs sutartį su Švedais. bet pagaliau atidavė jas tada jau 68 m. Vladislovo žygis ir Divilino paliaubos. seneliui L. ir po jo caru pasiskelbė Godunovas (1597 m. Tačiau Maskvoj nebuvo ramybės nė dabar. žuvo. apsimetėlis (samozvancas) Dimitrijas 312 . kuri iš­ gyvavo iki 1917 m. o vėliau „visos Rusijos" carų dinastija. Sapiega nelabai tiko hetmonu. Sapiega mirė 1633 m. nenorėdamas atiduoti tų vietų protestantui Radvilai. Bet karalius Zigmantas nesutiko savo sūnaus leisti į Maskvą: jis už­ sigeidė pats būti Maskvos caru. bet dar pa313 7. o Lenki­ joje ėjo vidaus karas. gavo didžiojo hetmono ir Vil­ niaus vaivados urėdus. jis pabė­ gęs. 1623 m. į hetmono ir Vilniaus vaivados urėdus veržte veržėsi Kristupas II Radvila. Mirus Katkevičiui. o Zigmanto Vazos valdymo pradžioje gavo kanclerystę. Kai 1608 m. kanclerystę užleidęs A l b e r t u i St. o kariuomenei vadovavo jo sūnus Stanislovas. Apsime­ tėlis Dimitrijas. tai karalius Zigmantas ir jį laikė savo priešu. Stp. Lenkų ponų padedamas. pasišalino nuo Maskvos ir netrukus žuvo. R a d v i l a i (iš Nesvyžiaus šakos). palaidų kariuomenės būrių alinamas kraštas sukilo. Batoro lai­ kais jis gavo vicekanclerystę. Jį rėmė kai kurie Lenkijos ponai. Karalius. o valstybininkas diplomatas. Po 6 metų Lenkijoje atsirado kažkoks jaunikaitis. o Teodoras mirė bevaikis. Tam tariamajam Dimitrijui užėmus sostą. O kai jos gelbėti išsiruošė patsai karalius Zigmantas su didesnėmis jėgomis. ir įvyko vestuvės. Bet iškilęs ir jis pasidarė jų konku­ rentas. tačiau carai tebesivadino Roma­ novais iki pat galo). Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva Maskvos suirutė. besiverždamas į carų sostą. bet kadangi jis buvo autoritetingiausias to meto Lietuvos ponas. ne tik patsai jo negavo. Zigmantas paskelbė Maskvai karą. Savo karjeros pradžioje jis buvo Radvilų auklėtinis. sūnus Mykolas (1613 m. tuojau atvyko Marina. tai jo paskyrimas galėjo duoti mažiausia progos skųstis Radvilai. bet vis dėlto atsirado ir jį remiančių. kaip labai netolerantingas katalikas. o kiti už pinigus.Be Radvilų ir Katkevičių. jis 1605 m.

Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus. o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardukas Sieverskas. (Senas raižinys). Būdamas di­ delis savimyla. Tas klausimas jam ypač parūpo į valdymo pabaigą.8. Zigmanto Vazos valdymo charakteristika Zigmantas mirė 1632 m. kad Vladislovas būtų karūnuotas ka­ ralium dar prie gyvos jo galvos. visa jo šeima būtų likusi visiškai neaprūpinta. Visas jo valdymo periodas pilnas sun­ kių karų. Didžiū­ nams bekovojant su užsispyrėliu karalium ir tarpusavy.caru. Ir anks­ čiau jis ne kartą rūpinosi. Jo nevy­ kusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuo­ sius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms aud­ roms ir Maskvos įsikišimui. kenkė ir savo sūnui.) 9. žygiavo užimti Maskvos. kariuomenei vadovavo Kat­ kevičius.) paliaubų svarbiausias Zigmanto rūpes­ tis buvo laiduoti vyriausiam sūnui Vladislovui sostą. tačiau jos paimti nepavyko. galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip tinkamas. turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą. užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų. 204 psl. kad Lietuvos ir Lenkijos sostai atitektų vienam iš jo sūnų. titulavosi caru ir 1617 m. 314 . Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga: ja Lietuvai buvo patvirtinta 1611 m. Maskva buvo pasiekta. Kaip tik Zigmanto laikais tiek Lenkijoje. bet sienų klausimas ir kiti reikalai buvo sutvarkyti. atgauta S m o l e n s k o s r i ­ t i s . jo sūnus negavo Maskvos sosto. V l a d i s l o v o V a z o s l a i k a i (1632—1648 m. tiek Lietuvoje įsi­ galėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m.). bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kas­ kart vis labiau augo nesantaika. Maskva būtinai reikalavo. D i v i l i n o kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. kai žlugo viltys atgauti Švedijos sostą: mat. Dėl to po Altmarko (1629 m. griovė jos pamatus. (žiūr. dėl jo svajonės su­ kurti vieną didžiulę valstybę. Šitas klau­ simas tuo būdu ir liko neišspręstas. Nuo pat valdymo pradžios tėvas buvo pradėjęs rūpintis. kurių nemokėjo siekti. bet tas neatsisakė nuo titulo. iškaraliavęs net 44 m. ir 1618 m. Vladislovo asmuo ir elekcija Zigmantas Vaza mirdamas paliko 5 sūnus ir 2 dukteris. kelianti netvarką. b . Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko be­ veik visos bendrai valdytosios Livonijos. išrinkus Lietuvos Lenkijos valdovu ką kitą. Tačiau karalaitis Vladislovas. jis užtraukė savo valsty­ bėms tik daug vargo.. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę. Jo griežtai palaikomi katalikai įsi­ galėjo. kad Vladislovas nebesivadintų . tačiau daugumas ponų visada 315 Smolenskas XVII amžiuje. įsiga­ lėjo vadinamoji „ a u k s o l a i s v ė " : kas tik buvo galin­ gas. Jo valdy­ mas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė.

kaip tiktai taikintis. Tėvui mirštant. iki galutinai išmirė (1655 m. tikėdamasi. buvo įsigijęs daug priešų. o protestantai dėl 316 to. renkant karalių. kad mirė karalius Zigmantas. nes Vladislovo 1632—1648 m. derybų P o l i a n o ­ v o s kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo padaryta am317 . Radvila. Paliaubos baigėsi 1633 m. Mat. Kai 1632 m. kol pagaliau patsai karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. nelaukdamas paliaubų galo. kurs betgi. kaip paprastai. vasarą. protestantų vadui Kristupui II Radvilai Vla­ dislovas pažadėjo po senelio Leono Sapiegos mirties jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo hetmono urėdą. Karas su Maskva ir Polianovos taika Divilino paliaubų sutartis (1618 m. ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. abi to meto Lietuvos par­ tijos — velionies karaliaus proteguoti katalikai ir jo neapkęsti protestantai — palaikė Vladislovą. caras Myko­ las. Savo taktu ir gabumais jis nusipelnė visų pa­ garbą. Katalikai Vladislovą pa­ laikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima. Carui nebeliko kitos iš­ eities. kuriuos spaudė jo tėvas.) Maskvai buvo labai negarbinga. jis buvo jau subrendęs vyras — turėjo 36 m. valandos. Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. nes tarpuvaldis buvo labai ra­ mus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekcija). buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė. ir elekciniam. Po IV2 mėn. negalėjo jos sulaikyti. be to. krašte kils ne­ ramumų. Visiems nekatalikams. Tėvas visose iškilmėse jį laikydavo greta savęs.000 lietuvių ir lenkų. d. nes ji turėjo užleisti Lietuvai ir Lenkijai nemaža žemių. todėl Vladislovo karūnavimui būdavo priešinamasi vien tik iš opozicijos tėvui. Ne kartą jis vadovavo karo žy­ giuose ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų. Netrukus. Zigmantas. Lietuva dabar dalyvavo ir konvokaciniam. Tačiau caras apsivylė. atėjo žinia. Tačiau sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgel­ bėtas: caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti (ji buvo paleista tik padėjusi ginklus). Mat. labai maža teturėdamas kariuomenės. jis tikėjosi.). priešų nebuvo. Vla­ dislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė: nekatalikų jis niekad nespaudė ir visus laisvuosius urėdus tuojau išdalino kaip tik tiems. kad tarpu­ valdis ilgai užtruks. mirus Leonui Sapie­ gai. didžiulę savo kariuomenę iš­ siuntė užimti Lietuvos Smolensko. biržiečiai Rad­ vilos vėl tapo vadovaujančiąja Lietuvos didžiūnų šeima. Pati elekcija užtruko vos V2 Vladislovas Vaza. amžiaus. Nuo to laiko. Todėl tėvui mirus jokio kito kandidato nebuvo. Visas tarpuvaldis buvo labai trumpas ir ramus. Tuo tarpu patsai Vladislovas krašte buvo labai mėgiamas. siekdamas abso­ liutizmo ir spausdamas nekatalikus.000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15. tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdomąjį darbą. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. ir Maskva ruošėsi naujam karui. kad jis jiems pažadėjo atitaisyti savo tėvo padarytas skriau­ das. 10. Be to. kad po tėvo mirties sūnus atitaisys jiems skriaudas. Greit caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko. Tai buvo i š viso p i r m o j i i r p a s k u t i n i o j i t o k i a t r u m p a i r rami elekcija. kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos: beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas. ir naujasis karalius veikiai galėjo išžygiuoti į karą. O kadangi jis palaikė draugiškus san­ tykius su visais tėvo skriaudžiamaisiais. Todėl caras vis laukė progos atsigriebti. kad jo metu. taip antai.būdavo prieš tai nusistatę. Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko hetmonas Kr. Prieš 100. ir karūnaciniam seime ir pirmą kartą. pirmieji urėdai Lietuvoje iš tikro atiteko Kristupui Radvi­ lai. nepateikė len­ kams jokių savo reikalavimų. Mat. tai jį palaikė ir visa opozicija.

Turėdamas dėl to daug nemalonumų ir dide319 . lauko hetmonas. Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 m.000 rublių karo išlaidų. jo tin­ kamai neparėmė. rudenį ties Liucenu (Vo­ kietijoje) žuvo Švedų kara­ lius Gustavas Adolfas. Anglijos ir Olandijos atstovai rūpintis taika. Karalių palaikė tik Lietuva. jai pakako ir to. jis pats su lenkų kariuo­ mene pradėjo pulti švedus Prūsijoje. jis dar tikėjosi. kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos. švedai pasitraukia iš Prūsijos. kad seime jai pasipriešins lietuviai ir kad ji nebus rati­ fikuota. jis buvo surinkęs didelę ka­ riuomenę.. tačiau buvo priverstas ją pasirašyti. bet jiems paliekama visa Livonija.žinoji taika. geidė kariauti. Švedijos ponai ir tam pasi­ priešino. atsisakė nuo pretenzijų j Livoniją ir sutiko sumokėti 200. lenkų bajorija reikalavo taikos ir gra­ sino neduoti karui lėšų. pradėti karą su Švedais. Jomis Vladislovo tei­ sės Švedų sostui buvo paliktos neišpręstos. tad reikėjo arba ruoš­ tis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. tačiau vaivada. Dabar nustatyta siena su Mas­ kva išbuvo iki naujojo 1654 m. Ja caras atsisakė nuo visų jau Divilino paliaubų sutartimi perleistų žemių. jų valdomų nuo 1629 m. padarytos Altmarko paliaubos baigėsi 1635 m. netoli Marijenburgo) tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos. 1635—1640 m. sukelto kazokų sukilimų. kuriuo (1610 m. buvo labai svarbu. 11. kad tarp Švedų ir Lietuvos Lenkijos kiltų karas. 1629 m. ir jo populia­ rumas krašte dar labiau pakilo. Karalius Vladislovas. 1633—1640 m.). Todėl jos atstovai seime kėlė protestą. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti tą Maskvos bajorų raštą. Vla­ dislovas ketino vesti jo našlę žmoną. Nors ren­ kamas karalium Vladislovas ir buvo pasižadėjęs nebesirūpin­ ti Švedijos sostu. tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. Santykiai su Švedais Švedijos sosto klausimas.: jiems rū­ pėjo tik. Tuo metu Vokietijoje tebe­ ėjo vadinamasis 30 metų karas. Vilniaus vas pasiryžo vesti ją. nieku būdu nenorėdamas atsisakyti nuo Švedų sosto. kuriems rū­ pėjo. jis tebekariavo su jais net po paliaubų. į jas at­ vyko Prancūzijos. fo dukterį Kristiną. o Lietuvos hetmonas Kris­ tupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje. didelis kalvinų globėjas. Protestantų šalininkams. Be to. Vla­ dislovas karo metu parodė didelių vado gabumų. 1632 m.. Ir iš tikro 1635 m. ir sutartis buvo ratifikuota. karo. bet jo planams pasipriešino senatas ir seimas. 12.) buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. teko rūpintis santykiais su Švedija. tačiau len­ kai juos nuramino. 318 Štumdorfo paliaubos (1635 m. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties. bet 1655 m. ką buvo nukariavusi Livonijoje. kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika. joje sosto paveldėtoja pa­ Kristupo I Perkūno sūnus. Lietuva jokių nesu­ sipratimų nebeturėjo. tačiau imperatorius ir Ispanijos karalius. Tada jis nusprendė. o Vladislovas už tai pripažino ji caru ir atsisakė nuo visų pretenzijų j Maskvos sostą. kad švedai žadėjo pasitraukti iš Prūsijos miestų. — 1615— skelbė jaunutę Gustavo Adol­ 1635 m. Tiesa. bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai. bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. Vos padarius taiką su Mask­ va. bet jo priešai Švedi­ Kristupas II Radvila. Tuo tarpu Rad­ vila Livonijoj buvo išvaręs švedus iš visos Cėsio (Vendeno) vaivadijos. Karalius dėl šitokios sutarties netvėrė apmaudu. nebelaukdami paliaubų galo. Dėl to Štumdorfe (Prūsijoje. kuriai rūpėjo atgauti Livoniją. jie vėl pradėjo karą. Tuo būdu su Švedais turėjo būti ilga taika. Ramusis Vladislovo valdymo periodas Padarius taiką su Maskva ir Švedais. paliaubas. paliauboms pasibaigus. žadėdami kitur atsilyginti. Vladislo­ did. ėjusiems prieš imperatorių. kad palengvėtų prekyba ir kad jie galėtų lengviau par­ duoti savo ūkio produktus. Karalius Vladislovas buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus. hetmonas.

būdamas suvaržytas. Tuo būdu krašte ir toliau ėjo. karalius nebekūrė jokių didelių planų. jie buvo pašaukti kariauti ir prieš Maskvą ir prieš švedus. nuolat puldavo totorius. kad suvaldytų kazokus. 21 321 . o ne baudžiauninkais. valstie­ čiai sunkiai davėsi baudžiauninkais paverčiami. visą laiką būdamas pakrikęs. Po Liublino unijos visos dabartinės Ukrainos žemės buvo priskirtos prie Lenkijos. Jie save laikė priešakiniais krikščioniškojo pa­ saulio sargais ir puolė totorius ar turkus. kurie nepatekdavo į regestrus. duoti jiems vadą ir mokėti algas. o kitus totoriai pa­ ėmė į vergiją ir pardavinėjo. Bet kadangi tuomet nebebuvo su niekuo karų. Dėl šitų priešybių kiekvienas tose žemėse neramumas 320 grėsė dideliu visų valstiečių sukilimu. Jie gyveno iš medžioklės ir plėšimų. o seimai dažniausiai būdavo netvarkingi ir dažnai iširdavo. tai kraštas po Zigmanto laikų suiručių ir vidujinių vaidų ėmė atsi­ gauti savaime. Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai. Jokių reformų nė nebuvo galima padaryti. Iš visų pusių varžomas. Po 13 ramių metų. Taip antai. kartais net iki 40 metų. 13. Buvo galvota juos paversti pasienio kariuomene. bet tam reikalui sušauktas suvažiavimas (1645 m. ir nuo to laiko nuolatinio rūpesčio su kazokais turėjo vieni lenkai. kaip ir kitur. be jokių reformų. Tik kai tas kraštas pateko į Lietuvos. kad bajorija juos nori atitraukti nuo tikrojo Dievo. kovojo dėl vietų. santykiai tarp bajorijos ir valstiečių dar labiau paaštrėjo. pačiam Vladislovo gyvenimo gale. Dabar vadinamoji Ukraina X I I I amžiuje buvo bai­ siai nuteriota užplūdusių totorių ordų. Da­ rant taiką tiek totoriai. Todėl jau Zigmanto Augusto laikais rūpintasi juos sutvarkyti. o neramumų ten dažnai sukeldavo k a z o k a i . Ypač dėl to buvo pavojinga gyventi tos dy­ kumos pakraščiuose. jis įpuolė į apatiją ir leido gyvenimui eiti savo vaga.) į Lenkijos valdžią. visiškai nepaisydami. o iš dalies ir Lietuvą.) nieko nepa­ siekė. įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija. Valstiečiai nekentė bajorų ne tik kaip skriaudėjų. Pietinėje jos dalyje gy­ ventojai buvo visiškai išnykę: vieni išbėgiojo. visuomet būdavo nusiteikę maišLletuvos Istorija. Steponas Batoras buvo sudaręs iš jų 500 raitelių vėliavą. tiek turkai visada reikalaudavo iš Len­ kų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. nieko negalėjo veikti. Len­ kiją. jie ten išbūdavo laisvi. o kiti priversti užsiimti ramiu žemės darbu. Bet karo metu būdavo suorganizuojama daug didesnė kazokų kariuomenė. negu gyveno kitur: ilgą laiką. jame vėl palengva pradėjo rastis gyventojų. nuolatiniai kivir­ čai dėl tikybos. sukrėtė audringas kazokų sukilimas. savo drąsių vadų vedami. Todėl net X V I I amžiaus pradžioje Dnie­ pro žemupys dar tebebuvo negyvenamas: gyvenamosios sodybos baigėsi kiek žemiau Kijevo. Kazokai. o seimas. todėl visi tie. nieko nenutarę. o vėliau (1569 m. nes karalius. tiktai po sutarto laiko iš jų pareikalau­ davo tokių pat pareigų. bastūną). o kiti — vi­ sokį nuo bausmių pabėgę nusikaltėliai ir šiaip avantiūristai. o jie patys — k a z o k a i s (kazokas totoriškai reiškia valkatą. bet ir kaip katalikų (mat. Didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkų kara­ liai tuščius jos žemių plotus dalino bajorams arba kūrė ten se­ niūnijas. ir ten rinkdavosi būriai visokių pabėgėlių.) kazokai buvo surašyti į vadina­ muosius r e g e s t r u s . jis dar bandė sutaikinti protestantus su katalikais. Vyriausioji jų stovykla Padnieprėje buvo vadinama S i č e. Valstiečiai ten buvo kviečiami gyventi lengvesnėmis sąlygomis. Daugumas jų buvo nuo ponų pabėgę valstiečiai. pradėjus vykdyti bažnytinę uniją. ponai rungėsi tarp savęs. Beje. kaip ėję. Buvusių dykumų kolonizacija ėjo palengva.lių nuostolių. Todėl. nes valstiečiams atrodė. ar šie tuo metu su krikščionimis kariavo ar gyveno taikoje. be jokių pastangų krašto ge­ rovei pakelti. Įpratę būti laisvi. nes Juodosios jūros pakrantėse gyvenę totoriai nesiliovė užpul­ dinėti to krašto. Toliau nuolatinių gyvenamųjų so­ dybų nebebuvo. nieko svarbesnio negalėjo nutarti. valstiečiai ten buvo pravoslavai). Daugumas laisvę pamėgusių ka­ zokų bemeilijo likti kariais. todėl ten nuo­ lat būdavo visokių neramumų. Zig­ manto Vazos laikais (1590 m. o valtimis nuplaukdavo į turkų pasienius ir ne kartą apiplėšdavo net Konstantinopolio priemiesčius. Už jų puolimus totoriai dažnai atkeršydavo Kijevo ir Podolės sritims. Ukraina ir kazokai Ukraina.

d. į nelaisvę pakliuvo net abu hetmonai. Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir seime. bet. kaip į savą di­ nastiją. ir kazokų bylą jau teko baigti 1648—1668 m. Po to buvo palikta 6. dar pasikvietęs į pagalbą totrių. Todėl dėl menkos priežasties jie labai dažnai sukildavo. ir kiekvienu mo­ mentu tose srityse grėsė visuotinis liaudies maištas prieš bajo­ riją. o dalis bėgdavo į tolimą ir nepasiekiamą Sičę. raliaus elekciją.000 regestrinių kazokų. Nelabai džiaugėsi ir regestriniai. Bet kadangi kraštas jau buvo apsipratęs su Vazų šeima ir į ją žiūrėjo. Nuskriaus­ tas vieno lenkų bajoro. suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną. Tų sričių ponai savo dvaruose laikė ištisus kariuomenės pulkus. Jos susirinko apie 200 tūkst. Bet tuo laiku pra­ dėjo bręsti n mjas sukilimas. Kadangi visa kariuomenė buvo sunai­ kinta. Ten jis sukėlė visus kazokus. tai niekas apie kitus kandidatus nė negalvojo. prie kurių prisidėjo daugumas ramių valstiečių.) 14. Tokių didesnių ir mažesnių sukilimų buvo nemaža. c .. 1648 m. Abu jie ligi tol nebuvo 323 . Rei­ kėjo tik išspręsti ginčą tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių — Karolio ir Jono Kazimiero. ji išbė­ giojo be mūšio. tačiau susitikusi su Chmelnickio kazo­ kais ir totoriais. J o n o K a z i m i e r o l a i k a i (1648—1668 m. Vladislovo laikais ka­ zokų sukilimų buvo net keletas. dvie­ juose mūšiuose ties Gel­ tonaisiais Vandenimis ir Korsūne jis sunaikino visą Lenkų kariuomenę. Bet po kiek laiko ir vėl dėl kokios nors priežasties prasidėdavo naujas sukilimas. Paskutinysis buvo žiau­ riai numalšintas 1637—1638 m. tai konvokacinis seimas pašaukė į karą visą Lenkijos bajoriją. Kaip tik tokiuo kritišku momentu Mer­ kinėje mirė karalius Vla­ dislovas. Bagdono Chmelnickio sukilimas. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras. jos neradęs. 10 metų praėjo ramiai. tačiau ne visada apsigindavo patys.tui. Jonas Kazimieras ir jo elekcija Vladislovas įpėdinių nepaliko. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Nugalėti kazokai nutildavo. pabėgo į Sičę. dalis jų pakliūdavo į regestrus. sumušusio sūnų ir išvijusio jį patį iš ūkio. ir labai dažnai tekdavo žy­ giuoti prieš kazokus Lenkijos hetmonams. daugumas turėdavo eiti dirbti žemės. kurį sukėlė buvęs kazokų kariuo­ menės raštininkas B a g d o n a s C h m e l n i c k i s . nebegalėdami kada pano­ rėję pulti totorių. Jonui Kazimierui. prie jų bematant prisidėdavo gyvenę kazokišką gy­ venimą ir visi savo ponų nekenčia valstiečiai. Tai įvy­ ko prieš pat naujojo kajonas Kazimieras.

o Lietuvoje — net Pinską ir Mozyrių. Jis neturėjo jokių valstybinių gabumų. o lauko hetmonu — jo priešas Gansiauskas). ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą. Mogilevas.000 regestrinių. Jono Kazimiero valdymo laikai Lietuvai ir Lenkijai buvo sunkiausi. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Jo žmona buvo velionies karaliaus Vladislovo našlė. Todėl buvo sunku laukti ramybės. Kosako paveikslas). o kiti miestai — Polockas. Vitebskas. nors prieš porą metų jam buvo leista jų laikyti net 40. Chmelnickis tuo P U nesitenkino gindamas ka­ zokų teises ir pravoslaviją. Lietuvos hetmonai netu- Jono Kazimiero elekcija. prancūzė M a r i j a L i u d v i k a . o kita su kazokais — į Lenkiją. o jų hetmonu pa­ skyrė Chmelnickį. nieko nenuveikęs. Karalius Jonas Kazi­ mieras atvyko Lietuvos gelbėti. negu pats karalius. Pradžia 1654—1667 m. 15. jie veikė atskirai. bet vis dėlto Jonas Kazimieras turėjo dau­ giau simpatijų. Pagaliau 1651 m. Norėdamas gauti karui jėgų ir sutaikinti ponus. nes buvo neįmanoma laisvuosius kazokus paversti bau­ džiauninkais.). bet jau svajojo sukurti atskirą Ukrainos valstybę. Tam tikslui jis buvo pasidavęs turkų sultono globai. ( J . ir Chmel­ nickis pasižadėjo palikti vos 20. Jonas Kazimieras pagaliau net atsi­ sakė nuo sosto. nesutarė jos vadai (tuomet didžiuoju hetmonu buvo Jonušas Radvila. karališkuosiuose rūmuose ji daugiau reiškė. Gintis buvo neįmanoma: Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė. už jį pasisakė ir Chmelnickis. Caro sutikimas priimti į savo globą kazokus reiškė Polianovos taikos sulaužymą. 324 t a r Pradžia karo su Maskva. Priešas ėmė vieną miestą po kito. Todėl jis ir buvo išrinktas.000. karo su Maskva Kazokų pasidavimas Maskvai. Bagdonas Chmelnickis.000. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą. į kurį jį įtraukė išdykusi ponija ir žmonos intrygos. T i k Smolensko tvirtos sienos sulaikė rusus net 4 mėnesius. visą savo viešpatavimo laiką jis daugiausia rūpinosi asmeniškais reikalais. be to. 1654 m. Negalėdamas išsinarplioti iš to chaoso. kazokai buvo sumušti.niekuo pasižymėjęs. bet jos atvyko labai maža. Mozyrius — greit pasidavė. bet 1655 m. kuris sutiko kazokų kariuomenės palikti net 60. jis šaukė Lietuvos bajoriją suvažiuoti į Gar­ diną. be to. ir karalius išvyko į Lenkiją. Energinga intrigantė. Tačiau netrukus jis atsimetė nuo turkų ir pasidavė Maskvos carui Aleksiejui (1653 m. Keletą tokių užpuo­ limų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams. Neturėjo jokių didelių planų ir visą laiką išbuvo visiškoje savo žmonos įtakoje. ir nepajėgė sulaikyti rusų. Lenki­ joje jie pasiekdavo net tolimąjį Lvovą. 325 . Jonui Kazimierui nesisekė tvarkyti kazokų reikalo. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenę. o.

Be jų. Sostas atiteko K a r o ­ l i u i X G u s t a v u i . kuris visą laiką įtikinėjo Karolį Gus­ tavą.). Miestas buvo turtingas ir gražus. Adolfo duktė Kristina. dar turėjo savo paties pinigais surinktos kariuomenės Vi­ tebsko vaivada Povilas Sapiega. Caras tuo tarpu pats atvyko į Vilnių ir reikalavo iš likusios bajorijos prisiekti. rusams užėmus Vilnių. siūlydamas sąjungą prieš rusus ir prašyda­ mas paramos. Štumdorfe padarytų paliaubų laikas baigėsi 1661 m. Netrukus rusai taip pat užėmė Gardiną ir Kauną. Kaip tik tuo laiku į Stokholmą atvyko ištremtas Lenkijos vice­ kancleris Radziejovskis. kurs truko net 17 dienų ir sunaikino viską. o ka­ ralius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją. Radvila su 5. norėjo pasiplėšti ir dar kartą parodyti pasauliui švedų ginklo garbę. Jam atė­ jus į Kėdainius. Be to. Taigi. liepos 25 d. visi Lietuvos ponai pakriko. kai jam buvo duota vilties po Jono Kazimiero gauti visos Respublikos sostą. — su juo buvo padarytos paliaubos. kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. Nieko to nematę savo tėvy­ nėje. Lenkijoje švedams pasisekė: pašaukta Lenkijos bajorija pasi­ davė be mūšio (ties Uiste. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai. Po karo Vil­ niaus nebegalima buvo nė pažinti. Iš anksto pasisakęs būsiąs sąjungininku. Jaunutis karalius troško pasižymėti kare. kas dar buvo likę neišplėšta. Dabar jį gavo be jos. generolo Gardžio (Magnus de la Gardie) vadovaujama. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui.. Jis buvo auklėjamas Švedi­ joje ir sostą turėjo gauti kartu su Kristinos ranka. lauko hetmonas Gansiauskas — Žemaitijoje. Tik 1656 m. generolą Gardį. visos brangeny­ bės buvo gabenamos į Maskvą. atsisakė nuo sosto. Caro kariuomenei dar tebesiartinant prie Vilniaus. o iš ten į Prūsus. kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. miestą baisiausiai naikino pakrikę karei­ viai: buvo išplėšti net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai. (Šito rusų antplūdžio metu kažkur buvo paslėptas ir ligi šiol nerandamas Vytauto grabas. o visų pirma hetmonas Jonušas Radvila. kad priešas užėmė jos sostinę (nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta). tikėdamasis lengvai laimėsiąs. Gardys sutiko. nes ir Boguslovas pabėgo į Palenkę. Kėdainių sutartis. Karas su švedais ir Kėdainių sutartis Karo pradžia. Bet Švedijoje tuo tarpu įvyko permainų. Be to. Gustavo Adolfo sesers ir Vokietijos Cveibriukeno kunigaikščio sūnui. — žr. Jonas Kazimieras. Nei iš karaliaus nei iš lenkų ji negalėjo gauti jokios paramos. o trečia jo armija buvo organizuojama Livonijoj ir. jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. Karolis X Gustavas 1655 m. turėjo įsiveržti į Lietuvą. kurio­ mis jam buvo paliktos visos užimtosios žemės (tuo laiku rusų neužimtąsias Lietuvos sritis jau buvo užėmę švedai). Šitų plėšimų metu mieste kilo gaisras. ir tartis su Gardžiu teko beveik vienam Jonušui Radvilai. vasarą staiga su dviem armijom per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją. kad Joną Kazimierą tiktai karu tegalima priversti atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo ir kad kariauti su juo būtų labai leng­ va. kad pripažins jį di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. kitą dalį teriojo rusai su kazokais.000 kariuomenės paliko net Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. daugumas išbėgo į Prūsus. Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai. Hetmonas Radvila su nedidele Lietuvos kariuomene sustojo Kėdainiuose. nedavęs Lietuvai jokios para327 16. Neuž­ imta liko tik Žemaitija. Gustavo 326 . Vėliau. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje. kuris veikė atskirai ir nuo rusų traukėsi Lenkijos link. rusai ėmė baisiausiai jį plėšti ir naikinti. Aukštaitijos šiaurė ir Brastos sritis.). išmėtyti juose esantieji kaulai ir išneštos grabuose rastos brangenybės. Tuo aktu buvo n u t r a u k i a m a u n i j a su L e n k i j a ir užmezgami tokie pat ryšiai su Š v e d i j a . Gardys su kariuomene įžengė į Lietuvą.rėjo jėgų jai sulaikyti. susipy­ kusi su savo ponais. Pirmieji Karolio X pasisekimai Lenki­ joje įvyko tuo metu. buvo sukviesta bajorija. Jis jau buvo pradėjęs net ofi­ cialiai vartoti didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos. kuriai buvo pripažintas sostas. jis kartu su savo pusbroliu Boguslovu ir Vilniaus vyskupu Tiškevičium kreipėsi į Švedų kariuomenės va­ dą. Rusai užėmė miestą be kovos. jam siūlė sąjungą Chmelnickis. 146—148 psl.

Latgalą. rijos reikalavimus. Sapiega. mirus Karo­ liui X Gustavui. šis tuo tarpu jau buvo išvykęs iš Lietuvos ir užsidaręs Tikocino pily. Radvilą apšaukę išdaviku. švedai su juo mažai tesiskaitė. Prieš jį stojo ir lauko hetmonas Gansiauskas. hetmonas. po pavietus rinko mokes­ Kristupo II sūnus. 1656 m. o liau jie buvo išvyti ir iš Len­ 1658—1665 m. Vitebsko vaivada. 1654—1655 m. bet kaip okupantų kariuo­ menė. Vilniaus vys­ kupo įgaliotinis kanau­ ninkas Bialozoras. nė hetmonas. Ba1653—1655 m. niekas jau nebegynė unijos su Švedais. kuris pa­ siskelbė Kėdainių sutartį pasirašęs priverstas. Tuo tarpu ir Lietuvos bajorija kaskart vis labiau ėmė bruzdėti prieš švedus. Paga­ tuvos kariuomenės regimentorius.). nuėjo į Lenkiją ieškoti karaliaus Jono Kazimiero. bet ir valstiečiai. Lenkijoj švedams pradėjo nebesisekti. Švedų karininkai Jonušas Radvila. — ne tik bajorija. Žemaičių seniūnas. Pa­ lenkėję. Netekusiam turtų. jo priešai rinko jėgas. Vilniaus vaivada. naujųjų metų išvakarėse Sa­ piega paėmė Tikociną. kijos. nebuvo naudingos Lietuvai. paskui Žemaičių vyskupas Parčiauskas. t. tačiau geresnių nebuvo galima pasiekti. did. Iš jos buvo sudaryta vadinamoji Livonijos vaivadija. o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai Lenkijai dalį Livonijos (iki Aiviekstės upės ir Lubano ežero).000 bajorijos. Pasipiktinęs plėšimais. šve­ dai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. tiesa. — 1646—1654 m. Lietuvos. atradęs ten Radvilą tik ką mirusį. jį pametusi. Vilniaus vaivada.mos. ir 1660 m. Jo kariuomenės dalis sukilo ir. Bet Švedai neįverti­ no unijos su Lietuva. mažesni švedų būreliai 328 buvo naikinami. nusprendęs pirmiausia sunai­ kinti Radvilą. su maža kariuomene (švedai bu­ vo toli) Radvilai nebeįma­ noma buvo apsiginti. nes tuo metu dar tebebuvo nebaigtas karas su Maskvos caru. ir jų likučiai greit buvo išvyti iš Povilas Sapiega. o bajorija visą kaltę vertė ant jo. karaliui ištikimos Lie­ joje ėjo dar gana ilgai. tais pačiais metais O I i v o j e su Švedais buvo padaryta amžinosios taikos sutartis. Kovos su švedais Lenki­ 1656—1657 m. Taikos sąlygos. prieš juos sukilo visas kraštas. lauko hetmonas Gansiauskas ir per 1. Tuo būdu karas su Švedija buvo baigtas. Pagaliau ir čia kilo smarkus partizaniškas karas. Švedų karo pabaiga ir Olivos taika (1660 m. Jau anksčiau savo surinktą ka­ riuomenę jis dabar padidino. Radvilai mirus. Jonas Kazimieras sutiko atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo. rija skundėsi. tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos ku­ nigaikščiu skelbiamas švedų karalius Karolis X Gustavas. o švedų kariuomenė ėmė šeimi­ ninkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų. bet ir tas nieko negalėjo padaryti. Gene­ rolas Gardys su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos į Len­ kiją. ieškojo pagalbos pas hetmoną Radvilą. neatsižvelgdami į bajo­ 1646—1653 m. didysis hetmonas. Bet visų labiau­ siai troško pražudyti Radvilą Vitebsko vaivada P. 329 . y. 1646—1656 m. Jų karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė. 1656—1665 m. lauko čius ir viską tvarkė. Su­ tartį pasirašė pirmiausia Jonušas Radvila. Lietuvoje liko tik mažos švedų jėgos.

Maskvos ka­ riuomenė prie pat Vilniaus sumušė ir net paėmė į nelaisvę Lie­ tuvos lauko hetmoną Gansiauską. pir­ mininkaujant Gžimultovskiui. kad Respublikoje nebūsią spaudžiami pravoslavai. (Brandto paveikslas). A d r u s a v o s kaime (į šiaurę nuo Mstislaulio) buvo pasirašyta taika.). — turėjo labai didelę reikšmę vėlyvesniems santy331 . Chmelnickio įpėdinis Vihovskis su kazokais pasidavė (1658 m. Ne visos šitos sutarties sąlygos buvo caro įvykdytos. labai sunkiai. Lenkija užleido Maskvai dalį Ukrainos — visą kairįjį Dniepro krantą. Paliaubų metu ėjo derybos dėl caro sūnaus pripažinimo Jono Kazimiero įpėdiniu.000 rublių. lenkai Ukrainoje negalėjo įsistip­ rinti net ir po kelių laimėtų mūšių. Tačiau dabar nustatytoji siena su Maskva išbuvo nepakitus iki pat pirmojo Respublikos padalinimo (1772 m. Starodubo pavietą ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. Galutinės derybos ir amži­ noji taika tomis pačiomis sąlygomis teįvyko tik 1686 m. abi pusės pasižadėjo bendrai suvaldyti kazokus. 17. Mogilevas ir Vilnius. kai jai buvo prižadėta iš Lenkijos iždo sumo­ kėti 9. tik. dabar su tomis sritimis Maskvai atitenkančius ir Maskvos ka­ riams išdalintus. Vėliau betgi karas pakrypo Maskvos nenaudai. žinoma. nes buvo prasidėję nuo­ latiniai kazokų maištai (jų hetmonai. nes nuteriotas kraštas ne­ pajėgė net kariuomenei atlyginti. žiūrėti. Po ilgų derybų 1667 m. k?d jie nebepultų totorių su turkais ir tuo nesukeltų karo. ketinusį išardyti konfederaciją. bet Lietuvoje caro kariuomenei tikrai ėmė nebesisekti. bet užtat jis sau pasiliko Smolensko vaivadiją.300. kai­ taliojosi ir dėjosi tai su lenkais. buvo padarytos paliaubos su Maskva. Be to. Lie­ tuvos konfederatų kariuomenė net nužudė savo lauko het­ moną Gansiauską. Be to. tarp Maskvos ir Respublikos nebebuvo didžiausio ginčo objekto Be to. Kariuomenė nurimo tik tada. 1660 m. Ilgai pati sutartis išbuvo nepatvirtinta. tiek Lenkijoje turėjo daug priešų. kol bus sumokėta alga. Kadangi šito karo metu caras skelbėsi esąs Respublikoje spaudžiamų pravoslavų gynėjas. Todėl didžioji Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalis susibūrė į konfederaciją ir atsisakė klausyti vadų ir karaliaus. o caro valstybėje katalikai. tai į sutartį taip pat buvo įra­ šyta. ir dėl to vėliau vadinama Gžimultovskio traktatu. Andrusavos taika. Gar­ sioji Sičė turėjo pasilikti abiejų valstybių žinioje. Bet kai. 1656 m. o iš Lietuvos iždo 4 milijonus auksinų. Todėl ir caras pradėjo linkti į taiką. kaip atlyginimą bajorijai už dvarus. ir Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės. Bet kai kazokai pasidavė turkų sultonui.000 auksinų.) J o ­ nui Kazimierui. tada buvo atsiimtas Gardinas. Kadangi tas sumanymas tiek Lietuvoje. dažnai nuverčiami. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė — jos ka­ riuomenė buvo sumušta. arba 200. B. Tačiau karas tebeėjo ir konfederacijų metu.Susidūrimas su švedais pamiškėje. Ja caras sutiko grąžinti Lietuvai dar neatsiimtą Polocką su Vi­ tebsku. Maskvos globa apsivylęs.) Kaip matėm. — patvirtinta 1686 metais derybose. Kitais metais į Lietuvą atvyko su len­ kų kariuomene pats karalius padėti hetmonui Sapiegai. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m. 330 Kariauti su Maskva buvo sunku. karas su Maskva vėl prasidėjo. Prieš karalių ir jo politiką su ginklu rankoje sukilo Lenkijos hetmonas Liubomirskis. tai derybos ėjo tik dėl karo baimės. Tiesa. Lenkijoje tuo tarpu ėjo tiesiog vidaus karas. caras apsiėmė sumokėti 1 milijoną auksinų. tai su Maskva).

o vėliau buvo atiduotos visiškon nuosavybėn. taigi galėjo prasidėti vidaus karas. Vėliau smolenskiečių sei­ melis buvo perkeltas į A 1 y t ų. o starodubiečių į Ž i e ž m a r i u s . Trys Vazų* šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų (Zigmantas vienas iškaraliavo net 44 metus). Buvo skiriami ir tų žemių senatoriai. Tai buvo pabėgėliai iš Maskvai atitekusių ir jau niekuomet Respubli­ kai nebegrįžusių žemių. Savo kalboje jis sakėsi esąs senatvės prislėgtas. 18.) ir iš­ važiavo į Prancūziją. rinkdavo atstovus į seimą ir į tribunolą. kad švedų antplūdžių metu. Atsisakiusiam nuo sosto karaliui pragyventi buvo paskirta iš Lenkijos iždo kasmet po 100. kaip ir anksčiau. Lenkijoj jų buvo iš Černigovo vaivadijos. Todėl jis iškėlė mintį. nes kiekvienas svarbesnis klau­ simas sukeldavo kieno nors pasipriešinimą. o jei ir neiširdavo. kad po 332 jo mirties bus daug kandidatų į sostą. Šios atkaklios kovos metu net kilo Lenkijos hetmono Liubomirskio maištas. Kadangi egzuliantų dvarai buvo caro konfiskuoti ir išdalinti sa­ viškiams. Žmonos įtakoje Jonas Kazimieras pradėjo veikti to prancūzų kandidato naudai. šitaip iširo net 4 seimai. vadinama tremtiniais. jis kartu vežiojosi savo aukso dėžę. todėl ji apskri­ tai buvo nusistačiusi prieš elekciją. iš pradžių jos buvo duotos jiems laikinai valdyti. o visi jo broliai buvo mirę. kai jam pačiam te­ ko bėgti į užsienj. Pasmerktas už kariuomenės kurs­ tymą prieš karalių. Todėl Lietuvoje visą laiką tebebuvo Smolensko vyskupas.000 auksinų. kuri. o už pripa333 . kad ji būtų atiduota daugiau jėgų turinčiam naujajam karaliui.). II. tai karaliai ir toliau tebesititulavo Smolensko ir Černigovo kunigaikš­ čiais. ir karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. Netrukus po to mirė karaliaus žmona. be to. Graudinga buvo 1668 m. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas Lietuvos ir Lenkijos valstybių susigyvenimas. kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei (Condė). tad buvo aišku. Seimai vienas po kito pradėjo irti. kurie. Patsai karalius. Jis bajo­ rijai davė suprasti. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija Iš Jono Kazimiero buvo menkas karalius: jis neturėjo nei gabumų nei noro valstybę tvarkyti. Buvo taip pat vaivadijos pilies ir žemės teismai ir jų kanceliarijos. karų ir vidaus netvarkos nuvargintas. arba iš lotyniško e g z u l i a n t a i s (exules). Jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. atsisakė nuo sosto (1668 m. tai juose vis tiek nieko svar­ besnio negalima būdavo nutarti. o iš Lietuvos iždo po 50. būdama prancūzė. Todėl tų sričių seimelio vieta buvo paskirtas Vilnius.000. matome ir iš to. Kiek jis buvo tik savimi susirūpinęs. tiek kartų seimai tą klausimą atmesdavo. Todėl ir jo valdymas buvo labai nelaimingas: valstybė buvo perdėm nuteriota priešų kariuomenių. ir karalius turėjo nusileisti. Bet kadangi visa Smo­ lensko vaivadija ir visas Starodubo pavietas atiteko Maskvai. Bet prieš šį buvo stipri opozicija. labai rūpinosi. kad po karaliaus mirties jį bus lengviau išrinkti. kad naujas karalius būtų išrinktas jam dar tebegyvenant. Joje įrašytas pasižadėjimas suteikti laisvę Res­ publikos pravoslavams davė juridinį pretekstą carams kištis į Res­ publikos vidaus reikalus. susirišusi su Habsburgais.kiams su Maskva. Vaikų jis neturėjo. nieko ne­ paaukodamas iš jos kariuomenės organizavimui. Po šitos taikos. ten jis ir mirė 1672 m. seimo scena. sumušė karaliaus kariuomenę (1665 m. Visą karų metą pačioje bajorijoje ir ponų tarpe virė vaidai. kai karalius įteikė atsisa­ kymo aktą ir pasakė paskutinę kalbą. Todėl jis grąžinąs karūną. Karalius d^l visų nelaimių ir netvarkos labai sielojosi. apsivylęs ir nepajėg­ damas sutvarkyti valstybės. dedantis pravoslavų gynėjais. Buvo šaukiami ir tų žemių bajorijos seimeliai. tai seimeliai negalėjo rinktis buvusiose savo ribose. atsirado nauja bajorijos grupė. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis 1. miestai sunaikinti. Opozicija turėjo savo kandidatą ir tikėjosi. Ka­ dangi visą laiką nebuvo atsisakyta nuo pretenzijų į tas žemes. Liubomirskis pakėlė maištą. dvarai išplėšti. sau didįjį kunigaikštį ji rinkdavosi atskirai. o Lietuvoje iš Smolensko vaivadijos ir iš Starodubo pavieto. vaivada ir kaštelionas. Anksčiau Lietuva jautėsi visiškai atskira valstybė: labai dažnai būdavo šaukiami visai atskiri jos sei­ mai. tai egzuliantams pragyventi buvo išdalintos kai kurios seniūnijos. nes kitaip valstybė sulauks liūdno galo. kad reikia panaikinti visą netvarką. ir būdavo pasinau­ dojama liberum veto teise. Kiek kartų karalius sei­ muose iškeldavo įpėdinio klausimą. Šitą mintį jam labiausiai piršo žmona Marija Liudvika. Verkė ir jis pats ir visas seimas.

arba. kovojančią su karalium dėl savo teisių. To patvirtinimo prašomasis raštas turėdavo būti ant­ spauduotas Lietuvos antspaudu. Lietuvos ir Lenkijos bajorijų susigyvenimas. Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. o kitą kartą Lenkijoje. Bet šiaip­ jau visais kitais atžvilgiais jie laike save lietuviais. tai jo? buvo vadinamos lenkiškomis. Lietuvos po­ nija ir aukštesnioji bajorija buvo jau aplenkėjusi. 334 kaip visuomenę. 335 . kad. kad karalius taip pat kurį laiką gyventų Lietuvoje. Sapiega atsisakė prispausti antspaudą. apie Zebžidovskio rokošą. Byla traukėsi 8 metus (1592—1600 m. Savo valstybinio savarankiškumo Lietuva nie­ kad neišsižadėjo ir jį labai budriai saugojo: ji išlaikė savo atskirą valdžią. kuris buvo toks ryškus tuojau po Liublino uni­ jos. tad kartu reikėdavo dėl jų ir tartis. Po to ir visi kiti valdovai jau visada būdavo bendrai renkami. Lietuvos bajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą. buvo laisvos bajorų respublikos. nuolat reikalavo. bet apie tai buvo kalbama ir seimeliuose ir bajorijos suvažiavimuose. arba l e n k ų t a u t o s l a i s ė m i s. Tačiau šiuo atveju Lietuvos kancleris L. Rūpinimasis Lietuvos valstybės reikalais. darė atskiras sutartis. 1655 m. kad. o vėliau iš dalies ir jo sūnūs ėmė siekti absoliutizmo. jeigu lietuvis vyskupas esąs įsi­ leistas į Krokuvą. Tuos reikalus reikėdavo atlikti kartu. ir pagaliau Vilniaus vyskupu buvo paskirtas lietuvis Voina. kad jeigu jis išdrįstų atvažiuoti. lietuviams atsirasdavo vis daugiau bendrų reikalų su lenkais. Ta­ čiau lietuviai nieku būdu nenusileido. o karalius buvo laikomas tik bajorijos pasikviestuoju valdovu. jie daug kartų reika­ lavo jiems priešingus Lietuvos Statuto nuostatus panaikinti. gyvenant vieno karaliaus valdžioje. Karaliui užsi­ spyrus ir Maciejevskiui būtinai veržiantis į Vilnių. tai Lietuvos ir Lenkijos bajorija tam drauge pasi­ priešino. Tuo metu Krokuvos vyskupu buvo paskirtas buvęs Vilniaus vyskupas Jurgis Rad­ vila. Žodžiu. Stp. O tam ypatingai daug padėjo Zigmanto Vazos charakteris. kaip minėta. ji visą laiką kovojo. Taigi luominiais interesais Lietuvos bajorai ėmė vadintis lenkais. Karaliaus paskirtim (nominuotam) vyskupui dar reikėdavo popiežiaus pa­ tvirtinimo. Dėl to kova su karalium ėjo ne tik seimuose. palengva ėmė vis nykti. laikė save „lenkų tautos" žmonėmis. apie tai pagaliau buvo rašoma ir kny­ gose. kad seimai būtų šaukiami vieną kartą Lietuvoje. Tuo būdu ir Lietuvos bajorija. kalbėdama apie save.Todėl pasiprieši­ nimas lenkams. Jis turėdavo tik tiek valdžios. vieną „tautą". Lenkai į jokias valstybines vietas Lietuvoje nebuvo įsileidžiami. ir Vladislovas jau buvo išrinktas kartu lenkų ir lietuvių. kartais net nesiklausdama lenkų. Lietuvos se­ natoriai ir bajorija tam griežčiausiai pasipriešino.). o ypač Lenkija. Zigmantui Va­ zai paskyrus Vilniaus vyskupu lenką Maciejevskį. Taip antai. Bajorija laikė save visagalia: kiekvienas bajoras tarėsi galįs būti išrinktas net karalium. kuriomis naudojosi ir Lietu­ vos bajorija. Jis visą laiką siekė absoliutizmo. vie­ ną bajorų visuomenę. Lenkai įrodinėjo. tuo tarpu Lietuva. kur ji perėjo net į sukilimą prieš karalių (žiūr. buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija. Tad jis buvo pirmasis bendrai lietuvių ir lenkų išrinktas valdovas. Tai atsitiko dėl to. ko­ kią turėjo Lenkija. Batoro ir Zigmanto Vazos elekcijų aprašymus). bet vis dėlto jautėsi lietuviška ir gynė Lietuvos reikalus.. kaip tada sakydavo.žinimą lenkų išrinktojo karaliaus pateikdavo tam tikras sąlygas (žiūr. 300 pusi. atsirado Lenkijoje ir tik iš jos atėjo į Lietuvą. Lietuvos po­ nai pareiškė. pati. tai jie pastatytų kariuomenę ir jo neįsileistų nė į miestą. kiek bajorija jam duoda­ vo jo išrinkimo metu sudaromąja sutartimi — pacta conventa. kaip matėm. todėl ir jungtinė valstybė buvo vadinama „ a b i e j ų t a u t ų r e sp u b 1 i k a". Bet per ilgą Zigmanto Vazos viešpatavimą Lietuvos bajo­ rija suartėjo su lenkais. kad Lietuva gautų tokią pat reikšmę jungtinėje valstybėje. tačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų. Visur buvo kalbėte kalbama apie karaliaus norą pri­ spausti „tautą" („tauta" čia reiškė tiktai Lietuvos ir Lenkijos bajoriją).). Dabar lietuviškoji sąmonė pradėjo gesti. Nors ji tarp savęs kalbėjosi lenkiškai. Kadangi visos laisvės. Vazų karaliavimo metu ėmė nykti ir atskiri Lietuvos sei­ mai: jie kaskart vis rečiau būdavo šaukiami. tai lenkas turįs būti įsileistas į Vilnių. Nors. Tad kai Zigmantas Vaza. bet lietuviai to nepadarė ir karščiausiai priešinosi kiekvienam lenkų bandymui gauti vietą Lietuvoje.

Vazų laikais. vėl atsinaujinęs. protestantų jis ne tik prie Lietuvos Istorija. tai negalėjo labai varžyti Lietuvos prekybos. ypač į Karaliaučių. Tikybiniai santykiai Vazų laikais Tikybiniai santykiai. 313 p s l ) . Kai 1621 m.) tebuvo atgauta tik viena Latgala. Jos čia viską plėšė. Lietuvą užplūdo rusai su švedais (1654—1655 m. Dėl visų šitų priežasčių sugriautam Lietuvos ūkiui buvo sunku atsigauti. Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. nes prekes buvo leng­ viausia vežioti vandeniu. Prekyba karų metu nuskurdo. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais Krašto nualinimas karo metu. 328 psl. priešams užplūdus. Maras 1652 m. bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nuteriota Maskvos ir Švedų kariuomenių. Batoro laikais. Taigi tie visi sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos nenaudai. Daugelis valstiečių įstojo į kariuomenę. gais­ ras jame siautė net 17 dienų). ir daugelis didžiųjų ponų šeimų sugrįžo atgal į katalikybę (žiūr.) jis vėl buvo atiduotas Maskvai. Ryga atiteko Šve­ dams. X V I am­ žiuje užplūdusi protestantizmo banga išjudino iš pamatų kata­ likybę Lietuvoje. o švedai vežėsi į Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultū­ ros turtų. pasiekė ir Lie336 tuvą. 304. ten kilo baisios epidemijos. o jų valstiečiai išbėgioję. Nespėjus jam atlyžti. Zigmanto Vazos laikais. ėju­ siam Dauguvos upe per Rygą. tačiau nespaudė nė protestantų. muitų tvarkyme jau nebepriklausė karaliaus. Štumdorfo taika (žiūr. ta­ čiau Jono Kazimiero laikais Andrusavos sutartimi (žiūr. kokios buvo Stp. Kadangi jis buvo Lenkijos karaliaus lenininkas. Tuomet maras. Kaip paprastai karų metu. buvo atgautas Smolenskas (žiūr. Kiek mažiau jų buvo tik Vladislovo laikais. Daugelis brangeny­ bių buvo išvežta j Maskvą ir į Švediją. Beveik visos didžiųjų ponų šeimos buvo išvir­ tusios protestantais. Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti. daugumas iš­ bėgo į Prūsiją. Livonija buvo prarasta: ji net iki Dauguvos upės atiteko Švedijai (žiūr. be paties karo. nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. 330 psl. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta. šiam pradėjus karą dėl Švedijos sosto. atsipa­ laidavęs nuo leninės priklausomybės (1660 m.). kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti. Batoras palaikė jėzuitus. 285—289 psl. Karalius Stp. 3. Todėl suprantama. 4. daug sričių kelerius metu teko atleisti arba nuo visų arba nuo dalies mokesčių. Tada net buvo kilusi mintis įkurti Šventosios uostą. ir sienos su ja liko beveik tokios pat. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai.2. T i k labai suma­ žėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji jos dalis su Ryga liko Švedijai. bet vis dėlto daug kas buvo išvežta.. Rusai iš Vilniaus į Maskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus. dar labiau plito.). pirkliai išbėgiojo. Taigi. 253. o kiti pabėgo nuo karo baisenybių net į už­ sienius. Tuo metu (nuo 1618 m. Zigmanto Vazos laikais. kai Prūsų pakrantės miestus. Nemuno žiotys buvo Prūsų kunigaikščio valdomos.).Bet jau to pat amžiaus gale atvykusių jėzuitų pastangomis katalikybė ėmė atsigauti. To meto prekyba beveik išimtinai ėjo upėmis. dar pablogėjo ir sąlygos prekybai. Ūkis taip sunyko.) vidurinėje Europoje ėjo žiaurus vadinamasis 30 metų karas. Maras. Lietuvos sienos Vazų laikais Ilgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lie­ tuvos ir Lenkijos laimėjimu: Stepono Batoro laikais buvo atgautas Polockas ir visa Livonija (žiūr. be to. o jų tarpe ir Klaipėdą. Zigmanto Vazos artimieji patarėjai buvo jėzuitai arba karšti katalikai. kurie. jog po karų valstybė jau nebegalėjo išrinkti nė mokesčių. laisvajai prekybai užsidarė ir šis kelias.).). rusams užėmus Vilnių. kai Maskvoje siautė di­ džioji suirutė. gyventojus naikinte naikino ir li­ gos. Priešams naikinant miestus. katalikai ir protestantai. o kai kas tenai tebėra dar ir šiandien. 318 psl. Beveik visas trijų Vazų val­ dymo periodas buvo pilnas sunkių karų. 290 psl. 22 337 . Po karų prekyba Nemunu dar labiau pasunkėjo. Čia prekyba buvo daugiau suvaržyta tik 1629—1635 m. valdė švedai. nes Prūsų kunigaikštis. Tas pats atsitiko ir kitam Lietuvos prekybos keliui. O fanatiškojo kataliko karaliaus Zigmanto laikais katalikybė galutinai laimėjo.

pa­ baigoje ir X V I I I amžiuje. iš pradžių — Mikalojus Rudasis. o vėliau ir akademiją. tačiau katalikiškoji bajorijos dauguma jautėsi galinti savo tikėjimo pirmavimą apginti ir be įstatymų: mat. vadinamosios a k a d e m i j o s . Kitatikius varžančių įstatymų atsirado tik X V I I amž. Visur. protestantizmas įsigalėjo visuose Vokietijos universitetuose. Ostijos garbinimą išvadinęs stabmeldyste. Apskritai karalių Vazų laikais jau visiškai paaiškėjo. suimtas. Tam pa­ čiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. Jų buvo visose didesnėse parapijose ir vienuoly­ nuose. Kai kurios sektos (pavyzdžiui. Mokslas vidurinėje Europoje nusidažė protestantizmu. vėliau—kitas sūnus Kristu­ pas (f 1640 m. ir galų gale seimo sprendimu kalvinų bažnyčia Vil­ niuje buvo nugriauta. Dažniausiai muštynių atsitikdavo švenčių metu. varžančių kitas tikybas. Ta naujoji irgi ne kartą buvo užpulta. Todėl iki mūsų laikų Lie­ tuvoje protestantų išliko tik mažos salelės apie buvusius Rad­ vilų centrus. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos X V I I amž. per procesijas. kildavo vi­ perstatyta 1632 m. kai su protestantais. Paskui prasidėjo ilga byla. buvo minios apkultas. Kita kalvinų bažnyčia buvo pastatyta už miesto (1640 m. 289—291 psl. Mieste tuojau kilo triukšmas: kalvinai buvo apkaltinti išniekinę baž­ nyčią. vadinamųjų k o l e g i j ų . o vėliau pasmerktas mirti ir nu­ kankintas. Prasidėjus reformacijai. Tuo339 . todėl jie daugiau ir nu­ kentėdavo. Tačiau protestantizmas galėjo klestėti tik jų dvaruose: į katalikų ponų žemes jis nepa­ tekdavo. Miestuose. Pavyzdžiui. 1639 m. Katalikai pasirodė stipresni ne tik valdžioje: jie taip pat sugebėjo suimti į savo rankas visą kultūrinį gyvenimą. per Dievo Kūno procesiją vie­ nas protestantas. — tas pats. bet ir tribunoluose ir visuose valdžios orga­ nuose. Todėl daugelis protestantų jo laikais perėjo į katalikybę. Taip pat nemaža rietenų ir muštynių būdavo ir per iškilmingas lai­ dotuves. padarė sutartį su Švedais. Nesitenkindami Vilnium. Į kovą su juo stojo jėzuitai. Ypač jo būklė pasunkėjo. jie ėmė steigti savo mokyklas. Karalius negalėjo jų visiškai nustumti. ypač Vil­ niuje. Čia jie pir­ miausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją.). sokių nesusipratimų ir muš­ tynių. Prieš jėzuitų atsikraustymą Lietuvoje tebuvo tik p r a d ž i o s m o k y k l ų .savęs neprisileido.). kad protestantizmas Lietuvoje išnyks. Jėzuitai tuojau ėmė steigti visam krašte k o l e g i j a s .) ir pagaliau — šio sūnus Jonušas. kur tik leido valdžia. vėliau stambesniuose centruose buvo kuriamos aukštosios mokyklos. du akademijos studentai buvo net myriop nuteisti. arijonys) buvo išvarytos iš krašto. bet net stengėsi jiems neduoti jokių aukš­ tesnių vietų valstybėje. Vilniuje liuterionys ir kalvinai turėjo po bažnyčią. tyčia ar netyčia iš kalvinų bažnyčios šventoriaus kaž­ kas įšovė pro langą į pranciškonių vienuolyno bažnyčią. Jėzuitų mokyklos. kurie norėjo sugrąžinti mokslą katalikybei. kada ypatingai vieni kitus gebėdavo įžeisti. Protestantai buvo silpnesni. kurios prilygo universitetams. Nors ir nebuvo įstatymų. Lietuvoje protestantų židinys buvo galingieji biržiečiai Radvilos. Vie­ nas iš jų šeimos visada būdavo protestantų galva. ir minia už tai apgriovė jų bažnyčią. kurs 1655 m. kuriuo į senatą ir į seimą galėjo patekti tiktai katalikai. o be galingų gynėjų ano meto sąlygomis protes­ tantizmui laikytis buvo neįmanoma.). paskui — jo sūnus Kristupas Perkūnas 1603 m. 1611 m. kur mišrai gyveno katali­ Ketvirtoji Vilniaus katedra. jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr. pradėdami nuo vidu­ rinių mokyklų. kai išmirė protestantiškoji Radvilų šaka. visą švie­ timą ir mokyklas. Pagaliau buvo išleistas įstaty­ mas. katalikų buvo daugumas ne tik seimuose. po jo — jo sūnus Jonušas (rokošininkas — f 1620 m. 5.). Protestantizmo gy­ nėjų nebeliko. bet 338 čia nuo teismo vieną kartą nukentėjo ir katalikai: 1686 m. nes jie buvo perdaug turtingi ir galingi.

Radvilos fundacija). Pijarų mokyklos. pritaikytas ir kitiems gyvenimo reikalams. amatais ar kuo nors kitu. S l u c k e (sudėtinė f-ja). N a u ­ g a r d u k e (sudėtinė fundacija). Mogileve. Jei vis dėlto. augustinijonai ir kt. — gaudavo tam tikras privilegijas. O tarp abiejų mo­ kyklų mokinių dažnai atsitikdavo tokių pat kivirčų. švie­ sesnieji žmonės norėjo. Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos K r a ž i u o s e (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija). Tuo metu Mikalojus Kristupas Radvila. kur-ne-kur jie įsteigdavo ir pradžios mokyklų (kur turėdavo keletą savo žmonių. turėjusias įstatymo galią ir leidusias tik jiems vieniems tuo verstis. S m o l e n s k e (klebono Lempickio ir kt. Ž o d i s k i u o s e (Minkevičių f-ja). Pijarai daugiau rūpinosi pačiu mokslu ir praktiškojo gyvenimo reikalais. Žinoma. Mat. o patys jėzuitai nenorėjo užleisti savo pozicijų. K. t. Iš pradžių kas nors paskirdavo lėšų apsigyventi tik keletui jėzuitų. tai šie būtinai ten skubindavosi įkurti ir savąją. Daugpily. Gansiausko f-ja).t. Todėl jie tarėsi vieni teturį teisę mokyti. ne vien Bažnyčiai. B r a s t o j e (vicekanclerio L. — ar kas dirbo kokį nors visuomenišką darbą. Jie nesteigė tik pradžios mokyklų. Tiesa. Be to. Taip antai. tikindavo. ar mokė ar vertėsi prekyba. iš to galėjo išeiti tik didesnė nauda. bylinėdavosi su jais dėl teisės mokyti. užtat jie trukdydavo pijarams kurti mokyklas tose vietose. Jėzuitai į savo kolegijas pri­ imdavo jau pramokusius rašyti ir skaityti. kad pijarų mokslas esąs niekam vertas. jėzuitai beveik visą Lietuvos švietimą su­ ėmė į savo rankas. dar rūpinosi šių ordinų vienuoliai: domininkonai. ir Rygoje ir Tartuose (Dorpate). ir t. Mstislauly. Tokių leidimų privile­ gijų gaudavo ir jėzuitai kiekvienai savo mokyklai. O kadangi jė341 . Sa­ piegos f-ja). Bžostausko fundacija). P i n s k e (kanclerio Albr. kad tik vidurinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje tebuvo jėzuitų rankose. Jų vienuolynų Lie340 tuvoje buvo jau gana daug. Tuo būdu kolegijos išaugdavo palaipsniui. bet neturėdavo pakankamai lėšų kolegijai įkurti). jėzuitai turėjo įsikūrę ir mažesnių mokyklų — Varniuose. Pa­ š i a u š ė j e (bajoro Beinarto f-ja). be parapijų kunigų. K a u n e (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija). Kolegijos dažniausiai ne iš karto būdavo įkuriamos. Be to. Pilnai kolegijai išlai­ kyti lėšų pakakdavo tik iš pačių didžiųjų ponų fundacijų. vėliau kas nors pridėdavo lėšų mo­ kyklos pradžiai. Mat. Jelgavoj ir kitur. B o b r u i s k e (Triznos fun­ dacija). nepaisydamas jų pasipriešinimo. Ypač dėl to jie ir buvo pakviesti. pranciškonai. Anais laikais visi. jėzuitai. X V I I I amž. ilgainiui jose buvo pradėta mokyti ir gamtos mokslų. nusižiūrėję į pijams. kur jėzuitų mokyklos dar nebuvo. fundacija). jėzuitų kolegijos buvo įkurtos ir Polocke. vad. Šeduvoje. bet ir tokių pat kolegijų. Vėliau dar labiau paplito jėzuitų būstinės ir mokyklos. karmelitai. Jie mokė beveik tik to. Jie turėjo ne vien pradinių mokyklų. G a r d i n e (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. kai buvo atsi­ imtas Polockas ir įsistiprinta Livonijoje. ber­ nardinai. Jėzuitai mokydami pirmučiausia stengėsi išauklėti gerus katalikus ir paklusnius Bažnyčios sūnus. V i t e b s k e (Smolensko vaivados A. kokių bū­ davo tarp jų ir protestantų mokyklų mokinių. didžiūnų dvarų. mokyklose atsirado ir laboratorijų. O r š o j e (karaliaus Zig­ manto fundacija). koks nors didžiūnas duodavo pijarams lėšų įkurti mokyklai. Prisisteigę kolegijų ir turėdami savo akademiją Vilniuje. Slanime. Bet dažniausiai jėzuitų atsikviesdavo į savo centrinius dvarus didžiūnai. lotyniškai scholae piae. kas buvo reikalinga to meto katalikų Bažnyčios mokslui įgyti. ir t.jau po laimingųjų Stepono Batoro karų su Maskva. M i n s k e (kanclerio Martyno Oginskio ir K. ir į Lietuvą atsikraustė specialiai jaunuomenės auklėjimu rūpinąsis p i j a r ų ordinas (pijarai kurdavo vadinamąsias dievobaimingąsias mokyklas. Pradžios mokslu. reikėjo stiprios katalikybės atramos tuose nekatalikiškuose kraštuose. tų rungtynių metu abi pusės stengdavosi kuo ge­ riausiai tvarkyti savo mokyklas. įkūrė jė­ zuitų kolegiją buvusiam kalvinų centre — Nesvyžiuje (1582 m. Bet galima sakyti. tai jėzuitų mokykla atkakliai ko­ vodavo su naująja mokykla: agituodavo bajoriją neleisti į ją vaikų. savo mokyklas labiau pritaikė gyvenimui. Jos kar­ tais būdavo kuriamos karaliaus lėšomis. St. Lauksodyje. Jei pijarai įkurdavo savo mokyklą ten. kur būdavo jų mokyklos. kaip ir jėzuitai. Tačiau pijarams buvo sunku įsigalėti: jėzuitų mo­ kyklų tinklas buvo jau išplėstas. dėl to jie ir buvo vadinami pijarais). Pradžios mokslas ir toliau buvo gaunamas parapijų. miestų ir vienuolynų mokyklose. kurie paskirdavo ir turtų mokyklai išlaikyti. kiti pridėdavo lėšų aukštesniajai mokyklai. visuomenė buvo jų įtakoje. fun­ dacija). kad mokyklų teikiamasai mokslas būtų platesnis. Ilūkštoje. Našlaitėlis.). Kartais jėzuitų pasikviesdavo ir vie­ tos klebonas ar bent keli susidėję bajorai.

Radvilų pastangomis Kėdainiai buvo daromi protestantų kultūros centru. kurioms pritarė vi­ suomenė. o kai kur ir lietuviškai. ruošiami disputai ir t. kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie­ tose: Vilniuje. Kultūrinės pro­ testantų įstaigos pradėjo nykti. Kėdainiuose. Jos buvo steigiamos protestantų didikų. Kėdainiuose teliko tik magistrato išlaikoma silpna mokyklėlė. o katalikiškųjų mokyklų tarpe 342 vyravo jėzuitų mokyklos. Iš visų šių mokyklų iš pradžių žymiausioji buvo vilniškė. Čia net buvo įsteigta spaustuvė. Bažnyčios reikalui lotynų kalbos buvo mokoma net pradžios mokyklose. Šiam mirus 1669 m. čia mokė dar graikų (vėliau kai kur dar mokė vokiečių. kurios dvarai. Kitatikių mokyklos Be katalikų. o kai kur dar ir skaičiuoti. mokiniai turėdavo išmokti lotyniškai kalbėti ir rašyti. būdavo ir katalikų mokyklų. gyveno tik ten. Želviuose ir dar vienur kitur. niekuo daugiau neužsiimdami. t. Po Jonušo Radvilos mirties Kėdainiai nebeturėjo pono. kokių pijarai niekad neturėjo. Po protes­ tantų susidūrimų su katalikais. Bet jau X V I I amžiuje jos ėmė nykti. X V I I amž. švietimu dar rūpinosi ir kitatikiai. o jėzui­ tai stengėsi visur apsigyventi. Pijarų atneštąsias mintis. kurioms atiteko daugumas Vilniaus mokyklos turtų. ji buvo panaikinta kartu su kalvinų bažnyčia. Semetyčiuose.zuitai turėjo puikią organizaciją ir daugybę turtų. tačiau mokymas jose visose buvo beveik vienodas. Protestantų mokyklos buvo įkurtos Vilniuje. Polocke. Kolegijoje mokslas buvo suskirstytas į 5 klases ir ėjo 5 metus. kaip tik mokymu. kaip ir jėzuitai. Slucke. Šiluvoje. Ypatingai buvo žiūrima. y. ir jų mokyklos taip pat dau­ giausia buvo pritaikytos bažnytiniams reikalams. kurios nustelbė protestantiškąsias. Tada pražydo protestantų Radvilų centruose esančios Kėdainių ir Slucko mokyklos. Geranainyse. steigė savo mokyklas iš atskirų didžiū­ nų ir bajorijos fundacijų. 7. Tokios pat mokyklėlės liko Biržuose ir Slucke. Šitaip buvo iki 1773 m. Keletą mokyklų turėjo p r a v o s l a v a i (Vilniuje. pasibaigė protes­ tantų Radvilų giminė. didesnio vaidmens nesuvaidinusios. jėzuitai labai greit pasisavino ir pradėjo mokyti nau­ joviškai. rašyti. ir švedų antplūdžio metu sunyku­ sios jų mokyklos vėliau jau nebeatsigavo. Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos. ministrantūros. ir pijarų mokyklos nebegalėjo su jomis konkuruoti (pijarų mokyklų buvo daug ma­ žiau. Nesvy­ žiuje. o pra­ džios mokyklų buvo beveik kiekvienoj jų parapijoj. Daugumas mokinių gyveno kolegijose ir ištisą dieną iš­ būdavo mokytojų priežiūroje.. Jie irgi mokė vienuolynuose. mokyklose mokomieji dalykai Kad ir įvairių buvo mokyklų steigėjų ir laikytojų. nors ten nei pravoslavų nei unitų nebuvo iš viso. Katalikams pačios pavojingosios buvo p r o t e s t a n t ų mokyklos. o kai kur net ir aukštesniųjų. Blotnoje. Verenavoj. katekizmo. Jų vienuolynų buvo net Žemaičiuose (Padu­ bysy). Dambravicoje. kur buvo jų mokyklų. Raseiniuose. Aukštesnėse mokyk­ lose. kur tik būdavo jų. lankytų mišias ir kitas pa343 . Visur prie jų vienuolynų buvo bent pradžios mokyklų. kunigų seminariją. Jie dau­ giausia rūpinosi tikybos reikalais. 6. Biržuose. Minske). kurioje buvo spausdina­ mos religinio turinio knygos. Lotyniškai buvo rašomos eilės. Skaityti mokė lenkiškai. Taip pat išeidavo filosofijos. jų mokyklos nenustojo klestėjusios. 1640 m. tai labai greit jie sugebėjo tinkamai pakelti ir savo mokyklas. Panevėžy. visur pradžios mokyklose buvo mokoma skaityti. niekur nemokė lietuviškai. Čia dėstomoji kalba buvo lotynų. Ypač dėl šito jėzuitų prisitaikymo prie naujųjų reika­ lavimų. Naujajam Dolske. o kai kur net teologijos kursą.. Ščucine. Pijarai. Valeranavoj. Pijarai. Ypač garsėjo Kėdainių mokykla: mat. mokymu daugiausia užsiėmė jų b az i 1 i j o n ų ordinas. Jonušo duktė buvo ištekėjusi už dėdės Boguslovo Radvilos (Dubingių ir Slucko pono). Bet šis protestantizmo centras neil­ gai tegyvavo. kad mokiniai atliktų religinę praktiką. Brastoje. Daug geriau buvo sutvarkytas u n i t ų švietimas. Vitebske. Beveik visur. Vilniuje šie turėjo net savą. kolegijose. sakomos kalbos. popiežiaus iš­ laikomą. Ukmergėje. perėję per daugelį rankų. negu jėzuitų). Be lotynų kalbos. t. Tad X V I I amžiuje katalikiškosios mokyklos Lietuvoje nustelbė kitų tikybų mokyklas. kada buvo panaikintas jėzuitų ordinas. pa­ galiau atiteko katalikams Nesvyžiaus Radviloms. Taip antai. kurs turėjo Lietuvoje net keletą dešimčių savo vienuolynų. prancūzų ir italų kalbų). o kai kur ir miestiečių.

Lietuvoje pirmas tuo susirūpino Vilniaus vyskupas Protasevičius. _ V Q S y i e _ nasj. Žemesnioji kunigija dažniausiai būdavo labai mažai temokyta. jėzuitai daugiau dėmesio kreipė į savo pačių mokyklas.000 auksinų. į jį palinko net daugelis aukštųjų dvasininkų. Kolegijose visur buvo religinių mo­ kinių brolijų. todėl jiems priklausė klebonų skyrimas. Tada. Todėl nenuostabu. kad šitokiu būdu skiriami dvasininkai labai dažnai nepasižymėdavo savo vertybe. tarp kitko. Vilniaus kunigų seminarijos. nors jų auklėtiniai ne kiekvienas bū­ tinai turėdavo išeiti kunigu. Pagaliau nelabai į jas ėjo ir jaunimas. todėl jose buvo išlaikoma vos po keletą klierikų. įkūrė visiškai atskirą kunigų seminariją (joje turėjo būti 12 klierikų). pas kurį kunigą. labai dažnai aukštąsias bažnytines vietas — klebonijas. Užtat jų dis­ putai būdavo visuomeninėmis temomis. o jo įpėdinis vysk. persiorgani­ zavo Tridento bažnytiniam suvažiavime (1545—1563 m.). o teisių fakultete daugiau dėmesio buvo kreipiama tik į bažnytinę. Jų mokiniai vaidin­ davo seimelį. t e i s ė s tas. išėję iš tų pačių bažnytinių mokyklų. o teologijos mokslus vėliau išeidavo. Iki X V I amž. kad užplūdus protestantizmo bangai. kuris jų laukė iš­ ėjus iš mokyklos. Dažnai jaunuolis pasiruošdavo kunigu vienuolyno ar parapijinėj mokykloj arba ir privačiai. Aukštesniojo mokslo įgydavo tik turtingieji. pakakdavo kiek pramokti loty­ niškai skaityti ir išmokti bažnytines apeigas. Aka­ demijoje buvo trys fakultetai — filosofijos. kurie gaudavo aukštesnes Bažnyčios dignitorių vie344 . Norint būti kunigu. šioms įstaigoms nepakako užrašytųjų turtų. 8. kaip ir visų pasaulininkų. ir ku­ nigai daugumas buvo ruošiami senoviškai arba atvykdavo iš Lenkijos. Vilniaus vyskupiją vi­ zitavęs nuncijo atsiųstas pralotas Komuliejus (Comuleus) įsakė kasmet iš vyskupijos pajamų pridėti klierikų bursai po 3. Vilniaus ir Kražių jėzuitų mokyklų protesonus. Žodžiu. nes jas dalindavo valdovas arba ponai. visai nemokančių lietuviškai ir negalinčių susi­ kalbėti su žmonėmis. tik kiek giliau. Be abejo. Tačiau ir jiems jokių ypatingų reikalavimų nebūdavo: jų išsimokslinimas būdavo toks pat. arba kanonų. teisę. Tačiau nė viena iš tų įstaigų kaip reikiant neišsiplėtė: viena. Protestantizmo skaudžiai pa­ liesta. antrosios pusės beveik niekur pasauly specialių kunigų ruošiamųjų įstaigų nebuvo: visur kunigais buvo įšventinami žmonės. vyskupijoms buvo įsakyta kurti kunigų seminarijas. nes jų labai trūko. Kunigų ruošiamosios įstaigos Kunigų ruošimas ir skyrimas. tiek seminarijai vadovavo jė­ zuitai. stodama su juo į kovą.). Vilniaus akademijoje bu­ vo mokoma maždaug tų pat dalykų. kaip ir kolegijose. Jėzuitų kolegijose mokiniai ruošdavo religinio turinio vaidinimus ir disputus. kurios mokė net 3 profesoriai (civilinės >. tai jiems priklausydavo ir tų vietų dali­ nimas. Geriausiai laikėsi pirmieji du.maldas. t. katalikų Bažnyčia. kapitulas ir daugelį parapijų buvo įkūrę ir išlaikydavo valdovai. Bent daugumas jų 345 Motiejus Kazimieras Sarbievskis (Sarbievius). teologijos ir tei­ sių. Todėl 1595—1597 m. o seminarijai po 10. rinkdavo atsto­ vus į tribunolą ir t. Parapijos būdavo be kunigų arba turėdavo kunigų. kanonijas ar net vyskupijas — jie gaudavo dar būdami vaikai. o antra. Visos mokyklos anuomet tar­ navo Bažnyčios reikalams. Be to. O kadangi vyskupystes. Todėl seminarijos negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. buvo susirūpinta ir geresniu dvasininkų paruošimu. Šitokiu būdu turėjo būti iš­ laikoma ir mokoma apie 15—20 klierikų. Tiek Protasevičiaus bursai. žymus poetas (t 1640 m. nuodugniau.000. nes daugumas iš jų tapdavo dvasininkais tik dėl pelningumo. Jurgis Radvila 1582 m. Pijarai tuo atžvilgiu buvo ne tokie uolūs. Prie savo paties atkviestų jėzuitų kolegijos jis įkūrė klierikų bursą (bendrabutį). Daug kam būdavo lengva gauti tokias vietas. Ir didžiūnai savo dvaruose buvo įkūrę nemaža parapijų. nes visi bemeilijo pakliūti į akademiją. čia mokiniai buvo ruošiami gyvenimui.

turėjo būti lietuviai. kad galėtų lietuviš­ kai bent katekizmo pamo­ kyti. Tačiau liaudis tebebuvo tamsi ir dar beveik pagoniška. Tik 1773 panaikinus jėzuitų ordiną. Ten tam tikslui buvo pasta­ tyta speciali seminarija. mieji lietuviškąsias knygas ti­ kybos reikalams pradėjo spausdinti pro'testantai Mažojoje Lietu­ voje. Lietuvių kalba buvo tik šne­ kamoji kalba. ir kunigai Žemaičiams buvo pra­ dėti ruošti prie Kražių jėzuitų kolegijos. Vyskupas Petkevičius ir jo įpėdinis Merkelis Gied­ raitis paaukojo pinigų ir prie jėzuitų mokyklų Vilniuje pastatė žemaičiams klierikams specialią bursą. Kunigų ruošimas Žemaičių vyskupijoje irgi buvo nesu­ tvarkytas. perkelta į Varnius ir pavesta pijarams. o nuo X V I a. Kadangi neapšviesta kunigija negalėdavo sakyti pamokslų. įvairiose mo­ kyklose arba privačiai pasiruošusių. Taigi dar ilgai kuniguose būdavo žmonių. nes nebuvo jokių lietuviškų knygų. buvo grieb­ tasi ir lietuvių kalbos. Valstybės reikalams Lietuvoje buvo vartojama senoji gudų. Iš tų pinigų turėjo būti nuolat išlaikoma ir mokoma 12 klierikų (8 bajoraičiai ir 4 valstie­ čiai). galėtų sakyti lietu­ viškus pamokslus ir susikalbėti su žmonėmis. T i k prasidėjus katalikų kovai su protestantizmu. 9. kuriuos jau patriotas. Žemaičių vyskupas. reikėjo paruošti daugiau lietuvių kunigų ir parūpinti rei­ kalingų lietuviškų knygų. kaskart vis la­ biau ėmė vartoti lenkų kalbą. Mokyklose jos irgi ilgai nemokė. X I X am. PirDaukšos postilė. Bet šita fundacija greit išseko. imta reikalauti. galo negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. pavesta kunigams misi1576—1609 m. Norint ją pamokyti tikėjimo tiesų. — kad bent galėtų parapijonims lietuviš­ kai paskaityti Evangelijų iš­ traukas. Kurį laiką iš jėzuitų ji buvo atimta. bet vėliau ji vėl buvo grą­ žinta jėzuitams. tai visur tada 347 . seminarija buvo Vysk. Bet ir čia seminarija visą laiką skurdo. o pra­ džios mokyklose pradėta mo­ kyti skaityti iš lietuviškų ka­ tekizmų. įšvęsti kunigais. uolus katalikybės gynėjas ir didelis lietuvis jonieriams. tai ir tikėjimo reikalai Lietuvoje buvo labai apleisti.). Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje Lietuvių kalbos vartojimas. Merkelis Giedraitis. kad. o pirmučiausia katekizmų. Katalikiškoji spauda. Ypač jos sunyko po Maskvos ir švedų antplūdžio (1654—1667 m. mokymas joje buvo pa­ vestas jėzuitams. vidury pakeitė pasauliniai kunigai. Nė Žemaičių seminarija negalėjo paruošti reikalingo skai346 čiaus kunigų nei X V I I nei X V I I I amžiuje: kunigai ir toliau ruošėsi kaip įmanydami. kad ir kunigai mo­ kėtų lietuviškai. Prasidėjus katalikų reakcijai prieš protestantizmą. Lietuvos ponija greit buvo atversta į katalikybę. dažnai vikarais tapdavo net vargonininkai. O kadangi jie tuo būdu negalėjo kaip reikiant pasiruošti. Tam tikslui buvo pra­ dėtos spausdinti reikiamos lietuviškos knygos. lotynų. Tačiau dar ir po to seminarijos ilgai skurdo ir iki pat X V I I I amž.

Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu Brastoje buvo net lenkiškai išspaus­ dinta Biblija protestantams. kad ir turėjo savo teismus. kaip Daukšos ir Sir­ vydo. Kad ir patys tvarkėsi miestuose. vidurio jau ilgai lietuvių rašliavoje nebepasirodė nieko naujo. Trys buvo tuo metu Lietuvoje luomai (tiek pat jų buvo tada ir visose kitose valstybėse). Rašto (tik Naujojo Testamento) vertimo tesulaukė tik 1816 m. pasirodžius Daukšos postilei. kokios buvo ir jų ponai. T i k dabar. gale pra­ dėjo spausdinti lietuviškąsias knygas savo tikybos reikalams ir kalvinai. kai katalikai ėmė rūpintis liaudim. Todėl vėlesniai­ siais laikais lietuviškų protestantiškųjų knygų spausdinimas ėjo labai lėtai. Tom dviem kny­ gom buvo aprūpinti gyvieji protestantų reikalai. tačiau ir juos labai varžė bajorija. kurie leido jai prekiauti be jokių muitų. bet tiems. Spaustuvė te­ veikė vos porą metų: greičiausiai. Kai tas vertimas buvo pripažintas nevykusiu. Religinėje literatūroje jie sekė katalikais. pasiro­ džius Daukšos katekizmui. Tai buvo vadinamosios p o s t i l ė s . ir po X V I I amž. Miestiečiai skurdo ir ekonomiškai. Tatai turėjo padėti ne pačiam kalbos mokslui. Religinė kova ėjo tik ponų ir bajorų tarpe. Be katalikų. Juozapo Giedraičio. jo lėšomis išleido ka­ tekizmo vertimą. kurie gamino religinę literatūrą. X V I amž. ir nebebuvo kas įtaisytų spaustuvę. giesmių rinkinys. dažniausiai būdavo išleidžiamos tik naujos minėtų knygų laidos. ji sudegė (1654 m. Netrukus jis parašė net lotynišką lenkišką lietuvišką žodyną ir lietuvių kal­ bos gramatiką lotyniškai. Lietuvos protestantų rūpesčiu Angli­ joje buvo išspausdinta didelė dalis lietuviškai išverstos Bibli­ jos. Taip tad tęsėsi iki pat X I X amžiaus. kas reikalinga lietuviams bažnyčioje ir apskritai religinėje praktikoje.buvo madoje specialios knygos.). iš kurių kunigas paskaitydavo tikintiesiems. o 1599 m. katekizmas ir nauja postilė. ir per 50 metų jie nieko daugiau nebeišleido. hetmonas Jonušas Radvila Kėdainiuose įkūrė specialią lietuviškoms knygoms spaustuvę. Pirmasis lietuviškomis katalikiškomis knygomis susirūpino didysis Žemaičių katalikybės gaivintojas vysk. Vieni toliau rūpinosi Evangelijų bei pamokslų medžiagos ir katekizmų leidimu. buvo spausdinama visa tai. Jie buvo visiškoje žemės savininkų valdžioje. Jėzuitas K o n s t a n t i ­ n a s S i r v y d a s 1629 m. išleido pamokslų rinkinį. o kiti dar rūpino ir lietuviškų giesmynų. Tuo tarpu katalikai lietuviškojo Šv. nes bajorija sei­ muose išsileisdavo įstatymų. Tačiau šitas rū­ pestis greitai pasibaigė. Protestantiškoji spauda. Vyskupo raginamas kanau­ ninkas M i k a l o j u s D a u k š a 1595 m.). Netrukus Maskvos ir Švedų karai sunaikino visą kėdainiškių Radvilų galybę. Jokių politinių teisių jie taip pat ne­ turėjo ir valstybės gyvenime nedalyvavo. po 3 metų ir jie išleido savo pro348 testantiškąjį katekizmą (1598 m. išleido savąją. lietuvių kalba ne­ paprastai buvo darkoma: tokios kalbos. 1599 m. jie turėdavo brangiau savo prekes pardavinėti. be jokių pilietinių teisių luomas buvo v a l s t i e č i a i . Lietuvos visuomenė X V I I amžiuje Valstiečiai ir miestiečiai. lenkiškai buvo mokoma ir jų mokyklose (jie irgi nekreipė dėmesio į liaudį). protes­ tantų sinodo rūpesčiu buvo paruoštas kitas. mokėdami muitus. tiktai buvo perspausdinėjami ir perdirbinėjami tie patys seni dalykai. protestantai 1600 m. iš vysk. T i k 1660 m. Vėliau Biblijos leidimai buvo dar kelis kartus pa­ kartoti. Be Sir­ vydo. Todėl pa­ čiai bajorijai savo prekes išvežant ir iš užsienio atsivežant. Nugalėjus protestantizmą ir liaudį su­ pažindinus su tikėjimo dalykais. Žodžiu. katalikų Bažnyčios akcija liau­ dies tarpe vėl apmirė. pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus. kuriose buvo Evangelijų ištraukų arba atpasakojimų. pačiai ba349 . Pats žemasis. T i k kai apie 1652 m. M e r k e l i s G i e d r a i t i s . Iš pradžių ir jų kunigai dažniausiai būdavo lenkai. atsirado jėzuitų tarpe ir daugiau lietuviškai rašančiųjų. tuo tarpu miestiečiai turėjo juos mokėti. Be to. — susirūpino liaudimi ir kalvinai. nes. o Naujasis — 1727 m. čia buvo išspausdinta maldaknygių. — postilės vertimą. nes liaudis turėjo būti tokios pat tikybos. į miestų reikalus kaskart vis daugiau pradėjo kištis se­ niūnai. — išleido jai lietuviškų šventaknygių. lenkų kalba būdavo atliekamos visos pamaldos.. lietuviš­ komis knygomis susirūpino ir jėzuitai. pagaliau. mies­ tiečiai negalėjo su ja konkuruoti. jau nebematyti. taip antai. Antrasis luomas buvo m i e s t i e č i a i . Senasis Testa­ mentas buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1701 m. Tad reikėjo tokią pos­ tilę išleisti ir lietuviškai. 10.

Jei kurio nors pavieto at­ stovai dėl ko nors priešindavosi. Vienam atstovui 351 . kai tekdavo bal­ suoti (seimely). jie būdavo skiriami kiekvienam iškylančiam reikalui atskirai. O seimeliai ne visada nusileisdavo. ir pavieto ar vaivadijos atstovai tuomet neleisdavo uždėti mokesčių. Pirmiausia jis nieko svarbesnio negalėjo atlikti be senato. niekieno nevaržoma valsty­ bės šeimininkė: valstybė buvo jos vienos.jorijai apsirūpinant prekėmis. Zebžidovskio. Be to.). Rei­ kalui esant. jų nebuvo galima nė pašalinti. Vaivadijų ir pavietų atstovai. — kurs irgi būdavo renkamas seimeliuose iš tų pačių bajorų. kar­ tais jiems bandė pasipriešinti vidutinioji bajorija. Visa smul­ kioji bajorija buvo priklausoma didžiūnų: ji valgė jų duoną ir tik per juos tegalėjo gauti kokią aukštesnę vietą. Priimti seime konstituciją būdavo labai sunku. skelbti karą. Mokan­ čiosios tuo atveju kitame seime nebenorėdavo mokėti. Stambesnioji bajorija savo dvaruose turėjo amatininkų. Visa valdžia joje priklausė bajorijai: be jos niekas nieko negalėjo padaryti. „aukso laisvė" Karalius. Tuo būdu pavietai ir vaivadijos buvo tarytum atskiros valstybės. nes nebuvo kas perka jų gaminius. Tuo būdu dažnai atsitikdavo. Seimas. kur jų atstovai derino savo nuomones dėl bendrų politikos reikalų. nes jie visi buvo skiriami iki gyvos galvos. tai turėdavo nusileisti visas seimas. jie tą klausimą palikdavo spręsti savo seimeliui. Tačiau daug sunkiau būdavo susikalbėti su visagaliu seimu. — įstatymai net draudė taip tituluotis. Taigi išeidavo didžiau­ sių painiavų. Liubo350 mirskio rokošai. 11. kad vienos sritys mokesčius mokėdavo. Nuolatinių mokesčių nebuvo. todėl miestų amatininkų cechai savaime turėjo nykti. O prisiimti kokią pareigą jis galėjo tik savo srities seimely. jei jis pats jos neprisiimąs. šie pavartodavo net kardą. kol mo­ kesčius sumokės nemokančiosios sritys. Jungtinė Lietuvių Lenkų valstybė buvo vadinama R e s p u b l i k a . 333 psl. Bet iš tikro bajorėlis visada bal­ suodavo taip. tai ir paskutinio vyžoto bajorėlio ir didžiū­ no balsai būdavo lygūs. jie turėjo savo aukščiausiąjį teismą — tribunolą. Bajorija jautėsi tikra. buvo galima jo ne­ klausyti. Dažnai instrukcijose būdavo reikalaujama prie­ šintis naujiems mokesčiams. kurių jis negalėjo priversti elgtis pagal savo norą. — žiūr. Karalius buvo laikomas pa­ kviestuoju ir valdančiu pagal prisiimtas ir prisiektas sąlygas. skelbdamiesi karaliaus var­ žomųjų bajorijos laisvių gynėjais (pav. o bajorija kiekvieną kartą vis prie­ šinosi. jie rinko savo atstovus į seimą. jį varžė ministeriai. Tad iš tikro valstybė buvo valdoma didžiūnų oligarchų. Vieni bajorai teturėjo vi­ sas teises. „Liberum veto" ir seimų irimas. Jam nevykdant sąlygų. kad niekas negalįs bajorui uždėti jokios pareigos. kėlė maištus. at­ siveždavo rinkėjų duotas i n s t r u k c i j a s . nes buvo lai­ koma. kaip pagal sutartį. o bendrasis seimas buvo tik tų valstybėlių kongresas. tačiau seime­ liuose jai neįmanoma buvo spirtis prieš didžiūnus: didžiūnai iš savo ir valdomųjų valstybinių dvarų atsiveždavo į seimelį daugybę p l i k b a j o r i ų . Ministeriams karalius galėdavo dar asmeniškai padaryti įtakos. o kitos ne. o mažesniems reikalams prie jo visada buvo s e n a t o r i a i r e z i d e n t a i (senatus ad latus). Tiesa. Tas pats buvo ir amatų atžvilgiu. subūrę savo šalininkus. o svarbiausia. jie vieni tebuvo laikomi piliečiais. kurios trukdavo dešimtimis metų.. Niekas nega­ lėjo tokios užsispyrėlės srities priverst nusileisti. Oficialiai visi bajorai buvo lygūs: kunigaikščio ar grafo titulas nedavė jokių pirmeny­ bių. tik jis tegalėjo uždėti mokesčius. kurs tik vienas tegalėjo leisti įstatymus. nes kiek­ vieną kartą būdavo reikalingas v i s ų s e i m o n a r i ų s u t i ­ k i m a s . kurių būtinai tu­ rėdavo laikytis. Bajorija buvo visagalis luomas. Bet ir šiaipjau karalius buvo labai suvaržytas. kurs leido įstatymus. kurios viską spręsdavo savo seime­ liuose. išvaikydami savo pono priešus. kaip jam liepdavo koks didžiūnas. Visur reikėjo visuotinio sutikimo. Ir iš tikro silpnesnių karalių laikais kai kurie ponai. Kitiems sutinkant su mo­ kesčiais. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės. atvykdami į seimą. kurie galėjo viską nubalsuoti. nebebūdavo nė pirkėjų. Jie vieni turėjo teisę atvykti į karalių rinkimus. 300. kurie pagamindavo jai visa reikalinga.

bet bajorijos daugu­ mas šita „aukso laisve" džiaugėsi ir didžiavosi: esą. Galingieji didžiūnai nieko ne­ klausė. o vienas ištisas amžius skendėjo visiškoje anarchijoje. pešėsi tarp savęs. kaip akies lėlytė. Bet nuo Zigmanto Vazos laikų ji jau ėmė burtis apie didžiūnų dvarus. t. Jono Kazimiero laikais iširo net 4 seimai. visada galėdavo ką nors pasamdyti. kuriuose didžiūnai bu­ vo puikiausiai įsitaisę. nors ir jautė neapykantą didžiūnams. varžančiųsi partijų ir nesugyvenančių didžiūnų). bet ir privačių asmenų arba net ir svetimų valstybių su­ metimais. y. Anksčiau bajorų jaunuomenė vyk­ davo auklėtis į karaliaus rūmus. buvo panašus vaizdas. Ir iš tikro kaskart vis dažniau pradėjo irti seimai. O X V I I I amžiuje ta seimų liga taip įsivyravo. savo pavieto vardu ištarus veto — draudžiu. kad kam nors protestuojant vienu klausimu. todėl seimui nuolat grėsė pavojus iširti. praėjo daugiau. kurį paremdavo kiti to paties didžiūno šalininkai ir tar­ nai. negalėjo būti padaryta jokių r e f o r352 m ų. Zigmantas Vaza visada laikė prie savęs daug svetimšalių. kaip Respublikoje. Šiame sename raižiny vaizduojamas 1619 m. O šitas veto buvo pradėtas vartoti ne tik sri­ čių. Lietuvos Istorija. tas. piliečiai. y. niekur nesanti tokia laisva ir niekur taip savo likimo pati nesprendžianti. — todėl jos niekas nepulsiąs. 23 353 . jog net ištisus dešimtmečius seime ničnieko nenutardavo. kaip pusantro amžiaus. tačiau brangino savo laisvę. net jau priimti nutarimai. Taigi kiekvienas bandymas daryti ko­ kių nors reformų reiškė seimo iširimą. priešinosi karaliui. nes visada atsirasdavo vadinamosios „ a u k s o l a i s v ė s " šalininkų ir garbintojų. visas seimas tu­ rėdavo nusileisti. bajorija. Nie­ kas nesirūpino perorganizuoti valstybės. ir karaliaus rūmai dėl to pasidarė nebepopuliarūs. kaip viduramžiais feodalinėje Europoje (kunigaikščių rolę čia vaidino didžiūnai). krašte visada buvo pilna karaliaus priešų. seimas. 2odžiu. Pati bajorija iš tikro nevaldė: valdė ir ardė seimus didžiūnai. laisva bajorų Respublika esanti netvarkinga. o jų žmo­ nos — rūmų ponių (freilinų) iš vidutiniosios bajorijos tarpo. tai kitam tūlo seimo nutarimai galėdavo atrodyti nepriimtini. netvarkos dėka): esą. Jie varė savo politiką. di­ džiūnas to nedarydavo patsai. Valsty­ bėje buvo didžiausia netvarka. Didžiūnų galia. tuo pat atkrisdavo ir visi. Jei kam nors reikėdavo išardyti seimą. Veikiant veto teisei. Laisvės ideologai matė netvarką. kurs tą veto ištardavo (mat. Jei ne vienam. Didžiūnai X V I I am-je. Tik kai reikėdavo viešai ištarti veto. seimai kaskart vis dažniau iro. Mat. saugotinas. turėjo savo rūmų ministerių. Kiek vėliau įėjo į madą posakis: „ R e s p u b l i k a l a i k o s i n e t v a r k a " (t. užtat niekam ir nepavojinga. tačiau. o pasiųsdavo jo priklausomą bajorą. pasidarė lyg kokie karaliukai. kol buvo pažabota išsikerojusi savavalia ir reformuota valstybės santvarka. neturėda­ mas seime bičiulio. taigi bajorija galinti džiaugtis savo laisve ir niekuo nesirūpinti.Seimo vaizdas. — juo labiau. tai visų bajoriškųjų laisvių perlas. tačiau veto teisę laikė šventa: esą. Taip antai. o bajorija. ypač nuo Zigmanto Vazos laikų. Nors gyvenimas labai greit parodė šito įsitikini­ mo klaidingumą. Vienas kitas šviesesnis protas skundėsi dėl augančios netvarkos.

iki XVII amž. ir kiti tuojau jį paremdavo. iširo dar 13 bendrųjų sei­ mų. savo ir žmonos paveldėtuosius dvarus. vienas Krokuvos atstovas..Vazų karaliavimo laikai yra netvarkos įsigalėjimo laikotarpis: seimai kaskart vis dažniau ėmė irti. kada seimą išardė Čičinskas. Seimas turėdavo tęstis ne ilgiau. kad liberum veto teise pirmą kartą pasinaudojęs ir seimą išardęs Upytės atstovas Čičinskas (Sicinskis) 1652 m.. pusės vadovavę Lietuvos gyvenimui. bet pasiliko gyventi Karaliaučiuje. posėdžiauti buvo galima tik visiems atstovams sutikus. Ir štai 1639 m. keletui dešimčių ar bent keliolikai seimo at­ stovų. Po jo L i e t u v a j a u n i e ­ kad n e b e s i ū l ė nei savo a t s k i r o k a n d i d a t o nei a t s k i r ų n a u j a m k a r a l i u i s ą l y g ų . kai ją remdavo koks didžiūnas su visais savo šalininkais. — Lenkijoje iš viso iširo 7 seimai. Tiesa. Liublino seimo. kada prasidėjo bendrieji lietuvių lenkų seimai. seimas iširo. Neturėdamas tokios paramos. o 1652 m. Pirmieji 3 karaliai dar buvo rinkti atskirai. Bet vis dėlto tai nebuvo pirmas toks atsitikimas. patys rūpinosi sau reikalingais įstatymais. šitų gynėjų turėdavo būti nemaža. kaip vienu balsu priimtas. negyvendamas Lietuvoje. po karo nebe­ grįžo į Lietuvą. o šiam mirus. Čičinskas pasisakė nesutinką pratęsti seimui laiko. praktikoje ji galiodavo tik tada. susigyveno ir pra­ dėjo jaustis sudarą vieną visuomenę. Karo metu jis gyveno pas savo giminaitį Brandenburgo ir Prūsų kunigaikštį. hetmonas Jonušas Rad­ vila mirė (1655 m. Tačiau ilgų karų metu jie pradėjo jaustis turį bendrą su Lenkija užsienio politiką. Bet Vladislovas Vaza jau buvo bendrai išrinktas. negalėjo čia turėti didelės įtakos. kuri betgi visą Lietuvą jau surišdavo su sau artimų Lenkijos ponų partijomis. Abiejų valstybių bajorijos. bet Liu­ bomirskis. o seimas dirbdavo sau toliau. kuri visada būdavo susirišusi su viena ar kita lenkų partija. skelbdamas konstitucijas. visi seimo atstovai lengvai išsiskirstė. dalis atstovų labai norėjo tęsti seimą ir ieškojo pasislėpusio Čičinsko. Liubomirskis. liberum veto įėjo į kasdieninę gyvenimo praktiką. protestuojant tiktai vienam Čičinskui. protestuojant di­ desnei atstovų grupei. Švedų karų metu jis irgi palaikė sąjungą su Švedais. dėdamies bajorų laisvių gynėjais. palikęs jaunutę dukrelę. Elekcijoje jie da­ lyvaudavo bendrai ir sudarydavo tik atskirą partiją. bendrai gindamos savo teises nuo karaliaus pasikėsinimų. norėdami pasilaikyti Lie­ tuvą tik sau. palikęs vienturtę dukterį. ir be seimo grėsė didelis pavojus (ypač Lenkijai). Šio dėka jis atgavo vi­ sus. D. Būdavo atsitikimų. Jis mirė 1669 m. Batoro ir Zigmanto Vazos lietuviai iš pradžių net nepripažino savo didžiaisiais kunigaikščiais. kuri ištekėjo už tėvo pusbrolio ir artimo jo draugo. po švedų karo konfiskuotus. Ilgas 3 Vazų karaliavimo periodas visiškai suartino Lietuvą su Lenkija. ir seimai išsiskirstė. Boguslovo Radvilos. kuris netiko vadovauti Lietuvos gyvenimui. patys užimdavo visas valstybines vietas (urėdus). seimą ir išardė. Abiem atvejais aplinkybės buvo labai panašios. Todėl pamažu ėmė nykti savarankiška Lietuvos politika. Tačiau karalių jau pradėjo rinkti bendrai su lenkais.. Biržiečiai Radvilos. kuri ištekėjo už Brandenburgo hercogo sūnaus Liudviko. niekas nedrįsdavo ištarti veto. O po Liublino unijos iki 1652 m. išmirė. Lietuvai vis dar tebevadovavo viena kuri didikų šeima. Ne kartą jis veltui ir nuskam­ bėjo: seimas dirbo sau. Tuo būdu didžiulių biržiečių Radvilų turtų savininku pasidarė Vokietijos kunigaikštis. Pasibaigus tam laikui. o ištaręs gaudavo labai apsivilti. Todėl Lietuvoje po Radvilų iškilo kitos di355 354 V . Tatai netiesa: daug kartų seimai iširo ir prieš 1652 m. Laikotarpio charakteristika Lietuva ir Lenkija. Taigi tą paprotį vienam atstovui išardyti seimą įvedė ne Čičinskas. saugodami atskirą valstybės orga­ nizaciją: patys rūpinosi Lietuvos reikalais. iki 1569 m. niekad vienam atstovui iš tikro nepasisekė išardyti seimo. o 1652 m. Vadovaujančiosios Lietuvos ponų šeimos. Žodžiu. anksčiau seimai daugiausia iširdavo. Stp. Ne kartą ant veto iš­ tarusio galvos sušvytruodavo kitų bajorų kardai. kad net keletą protestuo­ jančių išmesdavo lauk. Valstybės pakrikimo laikai 1. Lietuviai stengėsi išlai­ kyti savarankiškumą tik viduje. Tik 1639 m. Dažnai girdime. kaip dirbęs. Atstovo veto teisė buvo tik teorijoje. o 1639 m. Antai vienas atstovas bandė sukliudyti viso seimo darbą dar 1596 m. bet. Po ne­ nusisekusios Kėdainių sutarties su Švedais.).. kad Čičinskas arba kas kitas būtų galėjęs kada nors išardyti seimą vienas: vienam tekdavo tik ištarti veto. Lietuvos bajorija ir didikai savo valstybines teises vis dėlto saugojo. Liubomirskis. — už Neuburgo kunigaikščio. kada iširo pirmasis Lenkijos seimas. Bet negalima naiviai manyti. ir lenkų neįsileido. kad šis atšauktų savo veto: mat. Nuo 1536 m. — jų tarpe turėdavo būti nors vienas galingas didžiūnas: kitaip veto nuskambėdavo veltui. kaip 6 savaites. ir šis turėdavo sprukti lauk iš salės. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija I. tuomet buvo sunkūs kazokų karų laikai. o 1652 m. patys padengdavo visas savo valstybės išlaidas. kaip Fridriko Vilhelmo patarėjas ir Prūsijos valdytojas. Be to.

Todėl Prancūzijos ir Austrijos varžytynės tuo dar ne­ pasibaigė. atsive­ Lenkų karalius. Audringaisiais Jono Kazimiero laikais didikų savavalia ir nešvarios intrygos buvo pasiekusios aukščiausią laipsnį. Jie pradėjo jaustis esą svetimų karalių sąjungininkai. Mykolas Kaributas Višniaveckis (1669—1673 m. kad Respublika su turkais gyventų taikoje. visai netikėtai karalium buvo paskelbtas Mykolas Kaributas Viš­ niaveckis. Nors karas ir pasi­ baigė imperatoriaus pralaimėjimu. savo rėžtu. norė­ dama sunaikinti Austrijos imperatoriaus galybę. kaip ir pirmųjų 3 elekcijų metu. norėdamos papirkti ir patraukti į savo pusę visa­ galius Lenkijos ir Lietuvos didikus. Pirmučiausia iškilo P a c a i . Ji rū­ pinosi. stengėsi patraukti Respubliką į savo pusę. Lietuvos kunigaikštis ir riant didikams. Jo kandidatūrą palaikė ir didieji Lietuvos Lenkijos ponai. — Žemaičių vyskupas. kare stojo į protestantų pusę. kada Austrija su Prancūzija ypa­ tingai varžėsi dėl pirmenybės. palai­ kiusi Habsburgų kandi­ datą. partijų kova labai griežta. Tuo būdu atskiri Lietuvos didžiūnai užmezgė artimus santykius su užsienio rūmais. susirėmimo metu buvo ir aukų. o vėliau Sapiegų viešpatavimas Lietuvoje buvo neribotas: jie darė. Dabar Prancūzija dėjosi prieš Austriją net su turkais ir kaip įmanydama stengėsi paimti į savo įtaką Respubliką. kurie sumanė pasinaudoti šituo bajorijos nepasitenki­ nimu ir išrinkti karalių. norėdamas jį užleisti Prancūzų kandidatui princui Kondei (Condė). tačiau. Petras. Kristupas. Jonui Kazimierui atsisakant nuo sosto. d. ką tik norėjo. Todėl 356 varžytynės dėl sosto įgavo tokias pat formas. a . kad su jais skaitosi net karaliai. Kazimieras. kitas. Jam metus šūkį. o iš tikrųjų tapo jų sam­ dytais agentais. didžiuodamiesi. Jonas Kazimieras atsisakė nuo sosto. turėdami tiek įtakingų vietų ir daugybę valsty­ binių dvarų. kuri būtų buvusi surišta su Respublikos sostų tradicija. karo. bajorija tik piktinosi. Labiausiai iš jų pasižymėjo hetmonas ir kancleris. 30 m. Šitam laikotarpiui labai cha­ rakteringas dar vienas bruožas. Svetimų valstybių papirkinėjimai. B. Mykolas. nes jų urėdai buvo įtakingiausi. — Vilniaus vyskupas. buvo hetmonas ir Vil­ niaus vaivada. Sitų varžytynių metu abi pusės leido di­ džiausias sumas.dikų šeimos. Katalikiškoji Prancūzija. Persvara jau rodėsi būsianti Prancūzi­ jos kandidato pusėje. ta­ čiau elekcijoje nelaimėjo nė vienas tų didžiųjų par­ tijų kandidatas. D v i e j ų s a v i š k i ų k a r a l i ų l a i k a i (1669—1696 m ) 2. elekcijos lauke nesusita­ 1669—1674 m.) ir jo elekcija Atsisakius nuo sosto paskutiniam Vazai. Pagaliau atsirado žmonių. valdoma kar­ dinolo Rišeljės (Richelieu). būtent svetimų valstybių kišimasis į Respublikos vidaus reikalus ir papirkinėjimas. trečias. Imperatorius. nerimavo ir keikė ponus senatorius. stengdamosi įpiršti į Res­ publikos sostą savo kandidatus. Krašte tolydžio augo anarchija. Todėl ji pasipiktinusi kartą net išvaikė posėdžiaujantį senatą. To sumanymo prie­ šaky stovėjo Lenkijos vicekancleris Olšovskis. Tarpuvaldis buvo gana ilgas. Tačiau krašte buvo dar gana stipri partija. Kitos Europos valstybės grupa­ vosi apie Austriją ir Prancūziją ir veikė vienos ar kitos naudai. Todėl Mykolas K. pajėgė nustelbti visus kitus ponus. Višniaveckis. O kadangi šitam periode ypatingai pražydo „aukso laisvė" ir vals­ tybėje viską svėrė atskiri ponai ir jų partijos. Lenkijos bajorijai jo vardas buvo priimtinas ir arti­ mas. bajorija neturėjo nė ko veikti. Chmelnickio laikais pasižymė357 . o penktas. nes jis nepriklausė prie nekenčiamųjų didikų — buvo sū­ nus Jeremijo Višniaveckio. Europoje tuomet buvo laikotarpis po 30 m. — Žemaičių seniūnas. Lietuvoje va­ dovavo jau Pacai. dusiems gausingas ka­ riuomenes. aplenkiant didikus. kad su jais kariautų viena Austrija. tai Pacų. Įsigalėjęs pinigų ėmimas iš užsienio neišnyko iki pat Respublikos gyvenimo pabaigos. Seimas užtruko net l 1 ^ mėn. Vidutiniosios bajorijos masėse buvo kilęs didelis nepasi­ tenkinimas jais. kuriuos pakeitė S ap i e g o s. nebeliko šeimos. kad duoda jiems pinigų savo šalininkams verbuoti. Steponas. Vienas iš jų. ketvirtas. — kancleris. tačiau jo galybė dar nebuvo visiš­ kai sunaikinta. Visą laiką senate einant ginčams dėl kandidato. Jie kad ir nebuvo labai turtingi.

atimti iš jų apie 10. — buvo nelengva karaliauti. kurį visi didikai laikė už save mažesniu ir tapusiu karalium tik per nesusipratimą. Prancūziškoji partija pa­ galiau apie karaliaus pašalinimą jau nebegalvojo. jis net turėjęs pasiskolinti pinigų į seimą atvažiuoti.). Sobieskiui tuo tarpu pasisekė sumušti turkus. ir Lenkijoje grėsė vidaus karas. Jis su kazokais kariavo net pats vienas. Elekcijos metu Boguslovas Radvila. buvo patraukusi į seimo teismą ir pasmerkusi ištremti. — tas pats. Partijų kovų metu krašte nebuvo jokios tvarkos. bet kartu statė ir savo kandidatūrą. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalny). Į karą pašaukta bajorija susikonfederavo ir ruošėsi kariauti ne su turkais. buvo kancleris Kristupas Pacas. Lenkams. o prieš juos buvo Radvilų galybės likučiai. Vėliau jie liko artimiausiais Višniaveckio patarėjais ir rėmėjais. Kadangi jo didieji priešai buvo susirišę su Prancūzija. -Dėl to jo dvarai buvo su­ naikinti. nes mirė jos kandidatas (1672 m. grįždamas iš elekcinio seimo. savo jėgomis. nes karų metu buvo žuvę visi tėvo turtai. Prancūzijos kan­ didato partija tuojau pradėjo ruoštis jį pašalinti. o lietuviai atsiuntė tik atstovus. kaip sunaikinti ba­ jorų partiją. nes. jie surusėjo ir šiuo metu jautėsi Lenkijos piliečiai. nes visa Ukraina nuo 1569 m. netvarkingai kariaujantiems. Jo kariuomenė palaikė savo vadą. ir galingų konkurentų Pacams daugiau jau nebeliko Lietuvoje. nega­ lėjo pereiti į Radvilos remiamo Neuburgiečio pusę. kuri keletą prancūziškosios partijos žmonių. sei­ mai nuolat iro. apiplėšti. Mykolo tėvas Jeremijas kazokų maištų metu buvo turtingiausias Ukrainos ponas ir didžiausias kazokų priešas. Lenkijos hetmonu Sobieskiu. 359 . Jo parama buvo tik Pacų vadovaujamoji Lietuva ir Lenkijos bajorų par­ tija. kiek pasvyravę. kaip Branden­ burgo elektoriaus ministeris.jusio bajorijos gynėjo nuo sukilusių kazokų. Višniaveckiai buvo kilę iš Algirdo sūnaus Kaributo. ir sūnus Mykolas nieko nebeturėjo. Didikai bandė šitą elekciją sutruk­ dyti. kuris pastatė gra­ žųjį Pažaislio vienuolyną paliai Kauną (jo brolis hetmonas My­ kolas pastatė taip pat gražiausią Vilniuje barokinę šv. tai jis pats tuojau užmezgė ryšius su Austrų Habsburgais ir iš jų šeimos net vedė žmoną. Mykolo Višniaveckio valdymas ir mirtis Naujajam karaliui. o su karaliaus priešu. princas Kondė atskiru bajorijos nutarimu buvo išbrauktas į| kandidatų. karas labai ne­ sisekė: turkai užėmė stipriausią Podolės tvirtovę Kameniecą ir veržėsi į Lvovo apylinkes. tačiau bajorija dėjo galvą už savo išrinktąjį karalių. Jo šalininkais buvę Pacai. ku­ riems vadovavo iš Karaliau­ čiaus į seimą atvykęs Boguslovas Radvila. ji dabar tik galvojo. kuriems pasidavė ir kazokų hetmonas Dorošenko. Kartu su jo viešpatavimu Lenkijoje prasidėjo sunkus ka­ ras su Turkais. nė svajote nesvajojo. ir tuo būdu Višniaveckis tapo karalium. Boguslavas Radvila mirė (netoli Karaliaučiaus). kurio krikščioniškas vardas buvo Dimitrijas. oficialiai rėmė imperatoriaus ir elektoriaus peršamą Neuburgo princą. Galin­ gieji P a c a i savo pusėje tu­ rėjo beveik visus Lietuvos atstovus.). Už jų pečių tuomet jau stovėjo visa Lietuva. kuris neturėjo nei turtų nei plačių ryšių. ir išrinkimas jam pačiam buvo labai netikėtas. Likę gyventi Ukrainoje. žinoma. Radvila. Pacų vadovaujamoji Lietuva irgi pasisakė už jį. todėl. Lietuviai Mykolo elekcijoje nebuvo visiškai vieningi. 3. Kaip paprastai. Pacai su Radvila negalėjo remti vieno kandi­ dato. Apie karaliavimą jis. 358 paskutinysis iš Dubingių Radvilų (f 1669 m. Sako. taigi ir visos Lietuvos politikos vadu. galingiausiu prancūziškosios partijos didiku.000 belaisvių ir dalį žemių. be abejo. Čia jie turėjo milžiniškų dvarų. Tik abiem pusėm nusileidus. priklausė Lenkijai. jie pagaliau parėmė Višniaveckį. Tuo tarpu jis buvo labai nusigyvenęs ir gyveno tik iš kitų malonės. lenkai į elekciją susirinko visi (viritim). Pacų šeimos priešaky. kaltin­ dama išdavimu. buvo išvengta konflikto.

kad Lie­ tuva tam tikslui sudarytų 30. Paga­ liau buvo priversti jį pripažinti ir Pacai. Lietuva stengėsi laikytis Kristupas Pacas. tačiau sušauktas (1673 m. kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje. Lietuvai vado­ vaujantieji Pacai stovėjo karaliaus pusėje ir labai nesugyveno su abiem prancūziškosios partijos vadais — primų ir Len­ kijos hetmonu Sobieskiu. kurie nenorėjo bendrauti su didžiaisiais savo partiniais priešais lenkais. be abejo. Mirus karaliui Višniaveckiui. Karų su turkais metu. Hetmonas Pa­ 1656—1658 m.) elekcija Kaip ir ankstyvesnio j e elekcijoje. 5. kariaujanti su turkais. Kadangi 1569 m . k a d k a s t r e č i a s seimas. kams į pagalbą. o su jais — ir visa Lietuva. tai lie­ tuviai sutiko sudaryti 12. So­ bieskio populiarumo didėjimas ir pasisekimai karuose su turkais jiems buvo itin nemalonūs. prieš hetmoną Sobieski. ir dėl to jie niekad nenorėjo padėti jam kariauti. Tačiau jiems nepasisekė: Sobieskį vis dėlto lenkai išrinko. cas atsisakinėjo eiti len­ 1658—1684 m. atrodė. ir buvo pradėta ruoštis nau­ jam turkų puolimui atremti.000 karių. palaikė kariuomenė ir Lenkijos pietinių sričių bajorija. Ypač jį. kurią jis apgynė nuo turkų. kai iširdavo beveik visi seimai. 4. todėl Pacai tuojau pradėjo stengtis jam trukdyti patekti į sostą. buvo vykdomas iki pat Respublikos galo. bajorija vėl pastatė savo kariuomenę. o į Lenkiją jos neleisią.000 karių. kancleris. Visiškai savarankiškas Lietuvos laikymasis Višniaveckio lai­ kais priklausė nuo Pacų. Didieji Lenkijos ponai su pačiu het361 . kilus naujam karui su Turkija. tik netikėta karaliaus mirtis abiejų partijų dėmesį nukreipė į naująją elekciją. taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą — vėl Prancūzijos princas Kondė (nebe tas pats) ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis. kad jau turės prasidėti vidaus karas: mat. nuošaliai. Pacai su Lietuva palaikė Lotaringietį. Lietuva M. seime išreika­ lavo iš lenkų priimti įstatymą. kad kas trečias sei­ mas turi būti šaukiamas Lietuvoje. vicekancleris. Jono Sobieskio (1674—1696 m. Visą Višnia­ veckio valdymo laiką Lenkijoje virte virė par­ tijų kovos. unijos aktai leido šaukti seimus tik Lenkijoje. Pasibaigus karui. drauge augo ir hetmono Sobieskio populiarumas. Lietuviai tada pareiškė. kad išgarsėjęs turkų nugalėtojas gali būti lenkų paskelbtas karalium. teisin­ damasis. partijos.Stiprėjant lenkų bajorų partijai. o taip pat nemaža iširo ir kitų seimų. o Sobieskio kariuomenė pasisakė guldysianti galvą už savo het­ moną. dėl kurių pirmą kartą istorijoje buvo nutrauktas net karūnacinis seimas. tačiau buvo priversti nusileisti. nes lie­ tuviai kitaip nesutiko jiems duoti paramos. Tuo būdu priimtas įstatymas.000 karių ir padėti lenkams kovoje su turkais. lenkai. Mat. buvo daug pavojaus. Kai lenkai pagaliau nusileido. kad jie sudarysią tik 6. kad Lietuvos kariuomenė neturinti teisės peržengti Len­ kijos sienos. jis 360 vis dėlto nesutiko sutartinai veikti su savo priešu Sobieskiu — nieku būdu nepasidavė jo vadovybei. kaip gerą vadą. jei lenkai nesutiksią. Susirėmimas atrodė neišvengiamas. Naudodamiesi sunkia Len­ kijos būkle. o ypač su hetmonu Sobieskiu.000 karių ir tik savo sienoms saugoti. Išimčių buvo padaryta tik didžiausios netvarkos laikais X V I I I amž-je. ruoš­ damiesi surinkti prieš turkus 60. sunkiu Lenkijai. Bendrieji seimai Lietuvoje. Lietuvos atstovai 16 7 3 m. Višniaveckio laikais Lenkų partijų kovos ir Lietuva. būtų š a u k i a m a s L i e t u v o j e ( G a r d i n e ) . reikalavo. vėl būtų susikirtusios.) seimas nuramino partijas. kurio maršalka esti lietuvis. kuris būtų vedęs Mykolo našlę Eleonorą. Tuo būdu Gardinas pasidarė tarytum antrąją Lietuvos sostine. Pagaliau po ilgų ginčų nuvykęs į karo lauką. tad lenkai dėl šito labai spyrėsi. 1672 m.

nors lenkai jį ir išrinktų. Iš kitos pusės. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo. per partiją ir per savo žmoną prancūzę Mariją Ka­ zimierą (kuri. d. pažinsią piasto savo valdovu. atvykęs į elekcinį seimą tiesiog iš karo lauko. Lietuvos lauko hetmonas ir vicekancleris M. į elekcijos lauką neėjo. neišsuktų iš kelio ir neplėštų. Prancūzijai tarpininkaujant. Radvila. Po nepavykusio bandymo Prūsijoje. jog nebus galima išrinkti Kondės. viduje prieš prancūziškąją politiką vis didėjo opozicija. Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų. paremti jo kan363 Jonas Sobieskis. jog nepri- 6. buvo pra­ dėję prieš jį veikti dar tarpuvaldžio pradžioje. kad imperatorius žadėjo padėti jo sūnui Jokūbui nukariauti Moldaviją. lydėjo per visus Žemaičius. Sobieskio politika buvo dvilypė. Kaip įgudęs karys ir karštas katalikas. Kai lenkai to rei­ kalavimo nepriėmė. Sobieskis padarė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. lietuviai pareiškė protestą ir. pažadėjo išleisti už Jokūbo savo dukterį ir. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Po kiek laiko tuomet nusileido ir Pacai. Pacai. žiūrėdamas. Sobieskis karštai mylėjo savo žmoną ir visada buvo jos įtakoje. 362 . Kai pasirodė. nes. tuomet prancūziškoji partija pastatė kandidatu savo vadą hetmoną Sobieskį. kad tas nesutiko jos tėvo padaryti kunigaikščiu. kaip jo šeimos kunigaikštija (jam tat buvo labai svarbu. Todėl jis ėmė artintis su Austrija. švedų pulkus apstatęs Lietuvos kariuomene. Nedaug teturėdamas ka­ riuomenės. su turkais buvo padaryta taika. kad Len­ kijos ir Lietuvos sostas jiems atiteks). palikęs sūnums kunigaikštiją. kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją. o be to. Todėl po pirmų karų. Lenkams išrin­ kus Sobieskį. K. bijodami jo kandidatūros. Sobies­ kis vėl atsigręžė į turkus ir susidėjo su Austrija. tėvui mirus.monu Sobieskiu palaikė Prancūzų kandidatą. Tačiau šis planas nepa­ sisekė: seimas karaliaus neparėmė. nuo kurių Fridrikas Vilhelmas (vadinamas didžiuoju elektorium) lengvai apsigynė. nukariauta Prūsija Sobieskiui turėjo likti. tapusi karaliene. Tačiau Pacai vis dėlto liko am­ žini jo priešai. buvo labai palan­ kiai lenkų bajorijos su­ tiktas. jis pirmučiau­ sia svajojo nugalėti turkus ir pašalinti jų pavojų krikščioniška­ jai Europai. jis buvo susirišęs su Prancūzija. svajojo iškelti savo gimines Pran­ cūzijoje). lietuv i į Pleiskė. prieš Prancūziją jį ėmė kurstyti ir žmona: ji buvo užsigavusi ant Liudviko X I V . jis tikrai būtų galėjęs tikėtis. sustoję kitoje Vyslos pusėje. jis negalėjo visiškai neleisti švedų.). Išgar­ sėjęs Lenkijos gynėjas nuo turkų. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas Sobieskio ryšiai su Prancūzija. Elekcinio seimo pradžioje jų vadovaujami lietuviai reikalavo atmesti „piasto" kandidatūrą (piastu tada buvo vadinamas kiekvie­ nas kandidatas iš saviš­ kių). prieš kurio kandidatūrą jau keliolika metų kovojo bajorija (Jono Kazimiero ir Mykolo lai­ kais). Nepasisekė Prūsijoje nė Šve­ dams. Tačiau lietuvių tarpe buvo ir Sobieskio šalininkų: jį palaikė jo sesers vyras. Mat. Sobieskio priešas hetmonas Pacas neleido jų kariuomenei laisvai pereiti per Žemaičius (1678 m. čia jam reikėjo dėtis su Austrų Habsburgais. Be to. 1674—1696 m. Sapiegos ir kiti Pacų priešai. kad jie eitų siauru ruožu. Prūsijoje kariavo tiktai vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė. Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liud­ vikas X I V . — juo labiau. bet visą laiką darė kliūčių ir. Susiartinimas su Austrija. kai jie grįžo karą pralaimėję (1679 m.). ir So­ bieskis buvo visų pripažintas.

o savavaliauti įpratę didikai visur jam priešinosi. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje visam kam vadovavo dideli jo priešai — Pacai. Tačiau iškilę Sapiegos pasidarė tokie pat nesukalbami. ir jų turėtieji urėdai atiteko kitiems. Taip pat jie buvo griežti karaliaus priešai ir seimuose. Sobieskio politinių planų iširimas. Tačiau karalium buvo išrinktas Saksonijos elektorius Fri­ drikas Augustas. įvykdęs jo žmonos reikalavimus tėvui. ir todėl nenorėjo jam pripa­ žinti karališkosios didybės. ir padėjo iškilti bu­ vusiems savo draugams. Sąjunga su imperatorium nedavė jokios naudos (impera­ torius tiktai džiaugėsi. Net (1683 m. nors šie ėjo. kaip karaliaus sąjungininkai. Vėliau jis išpiršo Jokūbui savo žmo­ nos seserį. Jis rūpinosi kaip įmanydamas laiduoti sostą vyriausiajam savo sūnui Jokūbui. Buvo patvirtinta (1686 m. Vienas iš jų. Jokūbui žadėtą dukterį išleido už Bavarijos elektoriaus Maksimilijono. nieko nepasiekęs. Kazimieras didžiojo hetmono urėdą. kokie buvo ir Pacai: seimuose jie taip pat ėjo prieš karaliaus pa­ siūlymus. ir turkai buvo išvaryti net iš dalies Vengrijos. Nesantaika Sobieskio šeimoje.). 7. tai visada veikdavo savarankiškai. Tuo būdu. tuo būdu ją vėl patraukė į savo pusę. Visa jo viltis dar buvo karaliaujant sukrauti turtai ir giminystė su imperatorium. Lietuva Jono Sobieskio laikais Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Len­ kijos reikalais. kurie jautėsi patys turį ne mažiau teisių sostui. daug ka­ riavęs. 365 . ir tie pasirodė esą jo priešai. Jonas Sobieskis mirė 1696 m. nors Liudvikas X I V . Sapiega nesiskubino su Lietuvos kariuomene ir atvyko tik po didžiojo mūšio. visa tai pasirodė be vertės: imperatorius Jokūbo neparėmė. kad Sobieskis atitraukė nuo jo dalį Tur­ kų jėgų). o turtai ne­ buvo sunaudoti jo kandidatūrai į sostą. turkai užpuolė šią ir pasiekė net Vieną. Benediktas. tik seimui įsakius. Tačiau. Tėvo nusivylimas buvo neapsakomas. tačiau caras prie karo su Turkais neprisidėjo. Visos karaliaus J. Užtat jis pasistengė nustumti visus tuos. tačiau tam griežčiausiai priešinosi didikai. kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė tegalinti išeiti už savo valstybės sienų. tačiau hetmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo. neklau­ sydamas karaliaus. Ruošdamasis koalicijai prieš Turkus.. Todėl Sobies­ kis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas di­ dikų šeimas. Planuota koalicija prieš Turkus ne­ įvyko. Kritiškuoju momentu Sobieskis atskubėjo imperatoriui į pagalbą. kai So­ bieskis dar tebebuvo hetmonu. Kliudydavo Pacai karaliui ir visuose kituose reika­ luose. o het­ monas Sapiega taip pat nenorėjo klausyti karaliaus ir karuose. Visas kraštas buvo nepatenkintas jo pastangomis tvirtai valdyti. tačiau nė po to impe­ ratorius tinkamai neparėmė savo svainio: tėvui mirus. 364 ketino net išvažiuoti iš savo krašto. Sobies­ kio pastangos nuėjo niekais.) Andrusavos sutartis su didelėmis nuolaidomis Maskvai. Bet galų gale Sobieskis vis dėlto apsivylė ir čia. Neuburgo princesę Jadvygą. nie­ kad nenorėjo duoti pinigų jo planams vykdyti. jie nenorėjo leisti pereiti švedams per Že­ maitiją į Prūsus. Bet ne kartą hetmonas Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus. Mat. jam padedant. Jokū­ bas. Daug dirbęs. visi atsiminė partinį bendradarbiavimą ir kovas. Jie laikė jį sau lygiu ponu: mat.didatūrą į sostą. jis sosto negavo. imperatorius tesirūpino tik savo reikalais: Moldaviją jis nu­ kariavo pats sau. Kaip matėm. kovojo su jo pastangomis palikti sostą sūnui. čia pagaliau iškilo S ap i e g o s. kurie buvo jam priešingai nusistatę. dėl jos susipykęs su motina. karštai gindamas savo žmoną. Prie Prancūzijos jis nebegrįžo. paprastai remdamasis tuo. Bet nepasisekė nė čia. nes dėl jų ėmė var­ žytis sūnūs ir gobši motina. Motina buvo didžiausia sūnaus kandidatūros į sostą priešininkė ir agitavo už Prancūzijos prin­ cą. Seime lenkai su karalium priversdavo ir Lietuvos ka­ riuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus. jam mirus. Sobieskis padarė a mž i n ą j ą t a i k ą s u M a s k v a . Jo žmona Marija Kazimiera be galo nekentė sūnaus Jokūbo žmonos. ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. Viena buvo išgelbėta (1683 m. bet iškilę. o jo brolis J. Pacai vienas po kito pagaliau išmirė. Padarius sąjungą su Austrija. gavo Lietuvos iždininko. Į gyvenimo pabaigą Sobies­ kis susilaukė nesantaikos net savo šeimoje.) vykstant vaduoti Vienos. Jie visi nuolat priešinosi karaliui.

buvo dar paskirti Nesvyžiaus Radvilos ir kiti tolimesni giminės. o ne sėdėti". ir dėl to negalima buvo net atkeršyti. Jie buvo gavę iš Karolio Neuburgiečio 60. Statute buvo nuostatas. pamatęs greta sosto krėslą sūnui. Tuo būdu biržiečių Radvilų dvarai atiteko nesvyžiečiams. kad jos dvarai būtų konfiskuoti valstybės naudai. laikotarpy iširo visi seimai). pav. kad visi tie dvarai bus pavesti jiems globoti. Pamato tam buvo. nes kiekvienas konfliktas galėjo išardyti seimą. duodavo atlikti kitokių valstybinių darbų ir visuose iškilminguose aktuose laikydavo jį greta savęs. o tatai vėlesniam Sapiegų šeimos likimui turėjo daug reikšmės.). Bet elektorius pažadėjo karaliui sumokėti 40. Bet tam pasipriešino Sapiegos. kad bajorija įprastų jo sūnų Jo­ kūbą laikyti jo pavadutoju ir įpėdiniu. ji slapta ištekėjo už Neuburgo princo Karolio Pilypo iš Heidelbergo (1688 m.000 talerių ir pažadą. kad ji ištekėsianti tik už jo. O pareigos jam buvo nedidelės — tik nieko kito neįleisti į tuos dvarus. o jei ištekėtų už kito. ralium. kuriuo našlaitės. Seime dėl to pasigirdo balsų. bet ir su Nesvyžiaus Radvilomis.Kiek su karalium nebesiskaitė sustiprėję jo buvusieji favori­ tai. vidury) nupirko vienas iš Nesvyžiaus Radvilų. Boguslovo Radvilos (f 1669 m. Už dvarų globojimą jis gaudavo kasmet po 40. Seimo atidarymo metu. Sa­ piegos buvo ketinę juos nupirkti ir net buvo padarę užpirkimo aktą. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku Sapiegos įsigalėję šeimininkavo Lietuvoje. be to. sutuokė auklėtinę su savo sūnum Liudviku (1681 m. galima matyti. Lietuvoje betgi buvo grupė didikų. ir jų glo­ bėju liko hetmonas Sapiega (jo žmona Glebavičiūtė buvo vienos Radvilaitės duktė). Karalius turėjo nusileisti. Pirmasis konkurentas vėl buvo karalaitis Jokūbas. kurie jautėsi jiems turį daugiau teisių. kad jo sūnus pa­ sidarys turtingiausiu ponu. o jo brolis iždininkas valdė visas krašto pajamas. atsirado daugybė kon­ kurentų dėl jos rankos.000 auksinų. be jo. Todėl su visa savo vadovaujamąja Lietuva jie pa­ reiškė. Jos paveldėtieji turtai buvo milžiniški — 185 dvarų kompleksai! Todėl. bet tam pasipriešino Nesvyžiaus Radvilos. Be to. šios paveldėtuosius dvarus vėliau (XVIII amž. Tuo būdu žuvo viltis.000 talerių. tardamas: „Greta karaliaus pritinka stovėti. nuspyrė jį koja į šalį. ir vėl prasidėjo varžytynės dėl jos rankos.). Tėvo testamente jaunutės kunigaikštytės globė­ jais. Suvaldyti jų niekas negalėjo. Karalius galingajam didikui nieko negalėjo padaryti: seime jam reikėjo būti labai atsargiam. jis taip pat pasi­ sodindavo sūnų šalia savęs. Vis dėlto niekas tų dvarų nenupirko.. karalius tų pat metų seime pasiūlė. tai nustotų visų savo dvarų. Tačiau seimai ir be to iširdavo (Sobieskio laikais iš 11 seimų iširo net 6. nustoja paveldėjamųjų teisių. be elektoriaus. kai tik ji suėjo į metus. visiškai nepaisydamas kitų glo­ bėjų. kurie dėl to dėjosi su karalium ir sten­ gėsi jiems pakenkti. dar pir­ šosi vienas iš Radvilų. jog neleisią skriausti našlaitės ir jos teises ginsią net ginklu. Taip apgautas. išėjusios už vyro be dėdžių ir giminių sutikimo. Karalaitis Jokūbas net pats atvyko į Berlyną ir išgavo iš jaunos našlės raštu pasižadėjimą. jam pavesdavo kariuome­ nės vadovybę. 1688—1696 m. Tik ilgai niekas neišdrįso atvirai kovoti su 367 . norėdamas.) duktė. Bet elektorius. Bet dar aiškiau Sapiegų priešingumas karaliui pasirodė byloje dėl Radvilaitės turtų ir jos rankos. su niekuo ne­ siskaitydami. jie svajojo pigiai juos nupirkti. nukaltas jai turint 8 metus. Vienas iš tų konkurentų buvo ir karaliaus sūnus Jokūbas. Karalius Sobieskis. hetmonas Sapiega. ka­ raliui įeinant į salę. ir byla buvo numarinta.. Jie buvo visagaliai: hetmonas savo rankose turėjo kariuomenę. augo globojama Brandenburgo elektoriaus Berlyne. Bet vos Jokūbas parvyko namo ir ėmė ruoštis vestuvėms. Ir štai Gardino seimo pradžioje. Visų tų turtų savininkė Rad­ vilaitė mirė 1695 m. vienas iš Sapiegų ir keletas vokiečių kuni­ gaikščių. nes kiekvieną seimą buvo galima lengvai išardyti. kada į vieną salę sueidavo seimas ir senatas. 8. likusi mažytė. Po 6 metų ta pati kuni­ gaikštytė tapo našle. 366 Tie dvarai tuo būdu ir liko Neuburgo kunigaikščiams. reikalaujančių visus kunigaikštytės dvarus konfiskuoti. dar labiau padidindami jau ir be to didelius jų turtus. iš 1688 metų Gardino seimo atidarymo. kuri ištekėjo už Zulbacho kunigaikščio ir paliko taip pat vieną dukterį. kurie nepanorė­ jo būti Sapiegų nustelbti. Tačiau dėl to jis susipyko ne tik su ka- Paskutinės Biržų Radvilaitės medalis. vėl palikusi vos 2 metų dukrelę. nes įstatymai draudė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti dvarų.

T a r p u v a l d i s didikams visada būdavo be galo svar­ bus. daugiau nusverti renkant karalių ir kad naujasis karalius turėtų labiau su jais skaitytis. Sprendė ją karalius. Vyskupas už tai jį net ekskomunikavo. jis net stengėsi sutaikinti kovojančius. bajorija jau buvo sukelta. ėmė kelti prieš juos galvas. Lietuvos Istorija. tačiau jie nenu­ rimo ir vėliau dar labiau išplėtė savo akciją. gale buvo pasirašyta su vyskupo įgaliotiniais taika (pats vyskupas tos pačios bylos reikalu tada buvo išvykęs į Romą). Pa­ galiau byla pateko į Romą. Elekcijoje jiems rūpėjo stoti vieningos Lietuvos priešaky. laikyti pamaldas. ir vėlesnėse bajo­ rijos kovose su Sapiegomis vyskupas jau nebedalyvavo. Kadangi pagal įstatymus bažnytiniuose dvaruose nebuvo galima laikyti kariuomenės (ją pagal įstatymus galima buvo laikyti tik valstybiniuose dvaruose). nepatenkinti Sapiegomis. ir niekas neišdrįso neatvykti. nedrįsdami nusikalsti Sapiegoms. O kai 1696 m. Tad ir dabar Sapiegoms buvo itin svarbu į elekcinį seimą kaip galint daugiau įvesti sau paklusnių atstovų. 1696 m. seimely triukš­ maujančią bajoriją suvaldydavo su kariuomene. ėmė naikinti Žemaitijoje esančius Sapiegų dvarus. kuris niekad nebuvo labai maldingas. Sapiegos visiškai nepaisė vyskupo ir jo dvasininkų agitacijos. o het­ monas — išvesti iš bažnytinių dvarų kariuomenę. T o ­ dėl hetmonas pasiskubino susitaikinti nors su dvasininkais. O Lietuvoje jau buvo prasidėjusi atvira kova prieš juos ir dar tebebuvo nebaigta byla su vyskupu. Nors ir nelengva buvo sunaikinti Sapiegų galybę. — dažnai juose net kraujas pasipildavo. bylos metu jis dar daugiau pastatė kariuomenės bažnytiniuose dvaruose. bet vis dėlto byla veikė ne jų naudai: visi. Vitebsko. Daugiau kon­ fliktų tarp hetmono ir vyskupo nebebuvo. Hetmonas Sapiega pastatė vyskupo dvaruose kariuomenės. ir Sapiegų priešai. mirė karalius Sobieskis. Pasidarė didelė painiava. tuo metu tyčia kas­ dien atvykdavo į vienuolynų bažnyčias mišių klausyti. vedami Oginskio. tai vyskupas pradėjo bylą. kad tuo būdu galėtų Sapiegų rūmai Antakalny (dabar ligoninė). B ž o s t a u s k a s . Po trejų metų Sapiegos buvo visiškai nugalėti. kaip tik stengėsi pasinaudoti prieš juos tarpuvaldžiu. Hetmo­ nas. suorganizavę bajo­ rijos būrius.Sapiegomis. bet ka­ dangi beveik visi Vilniaus vienuolynai gyveno iš jų aukų. Deja. primas ir popiežiaus nuncijas. nes jiems vir­ šininkai esą tik jų ordinų generolai. tačiau bajorijai pradėjo sektis. iš abiejų pusių pasipylė daugybė pamfletų. o ypač karalienės vedamai politikai vysk. Visam krašte virte virė agitacija. Sapiegoms dalyvaujant. tai Žemaičiuose ir Lietuvos rytuose (Polocko. Hetmono atsiųsta kariuomenė juos išsklaidė. Bet hetmonas tą pačią ekskomunikos dieną tyčia suruošė Vilniuje triukšmingą balių. Oginskis ir keletas kitų bajorų. Byla tęsėsi labai ilgai. Vyskupo spiriami. 24 369 368 . ir dėl jos iširo ne vienas seimas. Vyskupas uždraudė dva­ sininkams. Pasirašytąja taika vyskupas turėjo atšaukti ekskomuniką. Tačiau hetmonas vis nenusileido. vienuoliai aiškinosi galį jo neklausyti. uždraudęs tikintiesiems su juo ir jo šalininkais bendrauti. todėl. neklausė vyskupo. Minsko srityse) prasidėjo atviras judėjimas prieš Sapiegas. sprendė senatas. ir seimeliai kaskart vis darėsi triukšmingesni. Pirmasis stojo su jais į kovą artimas karaliaus.

Jo šalininkai sudarė konfederaciją jam paremti. pereidami Augusto pusėn. Be to. Mat. bet ir nuo Jokūbo atsimetusio imperatoriaus atstovas. perėjo į Augusto pusę. jo šei­ moje ėjo kivirčai dėl tėvo palikimo pasidalinimo. lenkų remiami. Kal­ tindama Sapiegas savavalia. Sapiegos palaikė Prancūzijos kandidatą. jų priešai pa­ laikė Augustą. tai vienoje.1 7 0 6 ir 1709-1733 m. vas. Bet Jokūbas buvo nepo­ puliarus. Saksonijos elektorius (kurfiurstas). Kontys irgi atplaukė į Dancigą.b.) 9. darydavo seimuose jiems daug nemalonumų. jam pavykdavo sutramdyti bajorijos būrius. buvo lenkiška. 1694-1733 Fridriko Augusto atsto­ m. Pociejum. Lietuva Augusto II elekcijos metu Lietuvoje tarpuvaldžio metu tarp Sapiegų ir jų priešų te­ beėjo smarkios varžytynės. Todėl. tuščia. ir Kontys sugrįžo į Pran370 cuziją. plačiai atskleidė 1 6 9 7 . Augustas II ( 1 6 9 7 . Kol hetmonas tebeturėjo savo ran­ kose Lietuvos kariuomenę. išreikalavo iš jo raštą. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo" Įstatymas (coaeąuatio iurium.000 talerių. S a k s ų dinastijos laikai ( 1 6 9 7 . jį parėmė ne tik Maskvos caro. Tačiau sunku buvo spirtis prieš tvirtą Augusto saksų kariuomenę. kai jo piniginė jau buvo Fridrikas Augustas II. gavę iš Augusto dovanų ir malonių pa­ žadų. visus urėdus. Kai po elekcijos hetmonas Sapiega ruošėsi su visa kariuomene eiti prie Dancigo padėti princui Končiui. jo priešas Oginskis su draugais (Krišpinais. ypač iš karalaičio Jokūbo partijos. Zaranka. ir jų priešai. jie naikino Sapiegų dvarus Žemaitijoj. galutinai perorganizuota Lietuvoje Zigmanto Augusto laikais. tik kai kuriais 371 . tai kitoje vietoje siaučiančius: susidūrę su kariuomenę. kuriuo buvo įsakoma Oginskiui ir jo draugams nurimti ir išsiskirstyti. maža to. Tuomet daugumas. ir daugumas didikų buvo jo papirkti. Bet kai hetmonas su kariuomene buvo iškviestas į Lenkiją kariauti su turkais. Bet jis per anksti iššvaistė pinigus. d. Todėl stipriausia atrodė Prancūzų partija.) Visa valstybinė santvarka. 11. ir prieš ji veikė net pati motina.1 7 6 3 m. Iš daugybės kandidatų (jų buvo net 18) stipriausi atrodė Prancūzų princas Kontys (de Conti) ir Au­ strų remiamas velionies karaliaus sūnus Jokūbas. kaip Lenkijoje. Be to. Lietuvos savąją Saksų elektoriaus kunigaikštis ir Lenkų karalius. jie tikėjosi.1 7 3 3 m. Karalius tą raštą davė nenuoširdžiai: Sapiegų galybės sunaikinimas ir jam buvo pagei­ daujamas. Katilu) stengėsi patraukti į savo pusę dalį kariuomenės. tai Sapiegų priešai galėjo Lietuvoje šeimininkauti kaip tinkami ir prieš grįžtantį hetmoną jau stoti su didelėmis pajėgomis.) ir jo elekcija Elekcija po Jono Sobieskio buvo viena iš nešvariausių vi­ soje Respublikos istorijoje: joje viską lėmė papirkimai. Liudviko X I V atstovas atsivežė milžiniškų sumų. Pagrindiniai Lietuvos valdžios aparato bruožai buvo tokie pat. T u o būdu didelė dalis ba­ jorijos paskelbė karalium Fridriką Augustą. o jo šalininkai. Bet Augus­ tas jau su paruošta kariuomene atskubėjo į Krokuvą ir čia ka­ rūnavosi. Bet tuo tarpu Sapiegos. Oginskis vėl atnaujino savo žygius prieš Sapiegas. Gavę 100.— 1697 m. nusileido ir pripažino jį karalium. Žemaičiuose ir Guduose vėl pradėjo bruzdėti bajorija ir naikinti Sapiegų dvarus. su­ būrę bajoriją. kad naujasis karalius Augustas juos parems prieš savo paties priešus. Prancūziškoji par­ tija tačiau atskirai paskelbė išrinktu princą Kontj. Taip pгlt iš Lenkijos buvo imtos ir bajorų laisvės. sužinojęs tikrąjį karaliaus norą. Sapiegoms jau nebepavykdavo vi­ sų savo atstovų įvesti į seimus. jie bematant išsisklaidydavo. bajorija reikalavo net atimti iš jų visą valdžią. 10.

Lietuvoje jokio teismo sprendimas nubausti ką nors infamija ar banicija (visų teisių atėmimu ar ištrėmimu) tol ne­ galiodavo. atimant iš jo teismo sprendimų priežiūrą. — tačiau niekur ta kalba niekas nebekalbėjo. Lenkijos teismuose sprendimai tebebuvo rašomi lotyniškai iki pat nepriklausomybės galo. Todėl Sapiegų priešams buvo dar daugiau pagrindo kelti prieš juos bajoriją: buvo šaukte šaukia­ ma. XVIII amž-je kartais lietuviškai būdavo skelbiamos valstiečių pa­ reigos: mat. dar XVI a. dar buvo vartojama lotynų kalba. jis tik tam tikru seimo nutarimu tegalėdavo gauti tuos pinigus. Visa tai ėjo L i e t u v o s i r L e n k i j o s t e i s i ų s u l y ­ g i n i m o (coaeąuatio iurium) šūkiu. Nenuostabu. nes ji jau buvo vartojama Lie­ tuvai tekusiose rusų srityse ir lengviau buvo rasti žmonių. Tačiau ta gudų kalba jau nebekalbėjo nė viena slavų tauta. Greta jos. be to. Lietuvoje juo sunkiau buvo susidaryti valstybinei kalbai. nė neketino laikytis šito įstatymo. Radvila bemeilijo atsisakyti nuo tų savo teisių. iš kur jas hetmonas paimdavo kariuomenės reikalams. nes šnekamoji kalba buvo ne viena. o Lenkijoje pajamos buvo laikomos pavietų kasose. įgaudama daug vietos gyventojų vartojamų žodžių. pagaliau ėmė reikalauti susiaurinti teises tų ministerių. kuriais buvo Sapiegos. kad ji buvo artima visoms slavų kalboms. Iždi­ ninkas taip pat tebereikalavo.atžvilgiais jie šiek tiek skyrėsi. šie kitos kalbos nesuprato. Juo tada buvęs Sapiegų priešas D. labai retai (pav.). nesiliaudami su jais kovoję. Nors ji. t. turėdami savo rankose krašto kariuomenę ir iždą. bet hetmonas ją laikė visam krašte. ir coaeąuatio iurium įstatymas buvo priimtas elekciniame seime (1697 m. bet raštai visur buvo rašomi ta pačia įprastine gudų kalba. 372 12. Pagaliau ji ir raštuose buvo nevienoda. Todėl visa tolimesnė kova su Sapiegomis ėjo šio įsta­ tymo apsaugos šūkiais. Lenkijoje nuo pirmųjų lotyniškų raštų pasirodymo ligi lenkiškų įsigalėjimo praėjo net 400 metų. seimas paskyrė kariuomenei stovyklas Gardino. Jogaila su Vytautu pirmieji pradėjo vartoti raštą ir vidaus reikalams. dažnai lietu­ viškai būdavo skelbiami teismų sprendimai). Lenkijos valdomoje Galicijoje ir Rumu­ nijoje. Toliau. Dėl to Maskvoje Lietuvos raštų kalbą net vadino lietuvių kalba. ir patsai kunigaikštis dažniausiai gyvendavo Lenkijoje. o nuo XVI amž. Taigi ja rašytuose Lietuvos raštuose daug yra ir lietuviškų žodžių. kad visi Lietuvos teismų sprendimai turį būti rašomi nebe senąja kanceliarine gudų kalba. Ta pačia proga dar buvo reikalaujama susiau­ rinti kanclerio teises. be to. nes tuo buvo norima su­ vienodinti Lietuvos ir Lenkijos ministerių teises. būtent hetmono ir iždininko. Be abejo. Buvo pa­ leistas šūkis suvaržyti hetmono teisę iš vienos vietos į kitą kiloti kariuomenę ir suvaržyti iždininko teisę savo nuožiūra valdyti pinigus. Vėliau. ką norėjo. įvesdami jį savo kanceliarijose. vidurio pradėta var­ toti ir lenkų kalba. abu broliai. bet lenkų kalba. Taip antai. guduose — gudiškai. coaeąuatio iurium įstatyme buvo dar pasakyta. tai su juo reikalų turį didžiūnai palengva išmoko lenkų kalbą ir pradėjo ją vartoti net savo tarpe. vieni Sapiegos nepajėgė apginti ministerių teisių. kai buvo įvesti 373 . Sapiegų priešai. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose Tame pačiame 1697 m. O lietuviškoji kalba valstybės reikalams buvo vartojama tik vėlesniais laikais. Kancle­ riui nesipriešinant. kad tik būtų suvaržyti Sapiegos. nenorėdami išsiža­ dėti savo galybės. kad tuomet nebuvo rašoma lietuviškai. Di­ džiojo kunigaikščio raštai buvo rašomi lotyniškai ir gudiškai (rašant į užsienius. Raštas buvo reika­ lingas tik susižinoti su užsieniu. darė. y. ją mo­ kančių. kad jie savavaliaują. Tikrojoje Lietuvoje buvo šne­ kama lietuviškai. Ir vi­ sose kitose valstybėse praėjo nemaža laiko. o Lenkijoje jis turėjo ją laikyti tiktai seimo nurodytose srityse.. kad Sapiegos laužą tik ką priimtą įstatymą. nes kiekvienam krašte ji savotiškai plėtojosi. Tačiau Sapiegos.. buvo vartojamos dar ir kitos kalbos). kad mokesčių rinkėjai ir toliau pinigus teiktų jam pačiam. Lietuvoje hetmonas galėjo laikyti kariuomenę kur tinka­ mas. Lietuvos iždininkas visas krašto pajamas paimdavo į savo rankas. Be to. Lietuvoje iki Jogailos Vytauto laikų nebuvo jokių raštų vidaus reikalams: visi dovanojimai ir teismo sprendimai būdavo atliekami žodžiu arba žymimi kokiais nors kitais ženklais. Taip antai. Mat. kai Lietuvoje jie jau buvo rašomi lenkiškai. kol raštai buvo pra­ dėti rašyti šnekamąja kalba. ir buvo vartojama visose rusų kunigaikštijose.. kol jį patvirtindavo kancleris. kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos. Veikiai vidaus reikalams įsigalėjo gudų rašto kalba. Kadangi didžiojo kunigaikščio dvaras tada jau buvo lenkiškas. Lenkijoje šito nereikėjo. Kanclerį šitas teisių susiaurinimas ne taip skaudžiai lietė. ir tada. pav. Pav. kai kurių Lietuvos ministerių teisės buvo platesnės už Lenkijos ministerių teises. Alytaus ir Pinsko apylinkėse.

nuo Lenkijos netolimoje Saksonijoje. Tam tikslui reikėjo išvyti švedus. 13. Todėl metęs protestantizmą. Petrui palikęs Estiją. kur. Kadangi pagal pacta conventa jis negalėjo prie savęs laikyti tos kariuomenės. Kai Podolėje ėjo karas su turkais. jis perėjo į katalikybę ir išsirūpino sau Lietuvos Lenkijos sostus. jau nieko daugiau nebedaryta Lietuvos ir Lenkijos suartinimui: nors abiejų valstybių organizacijos buvo atskiros. Gavęs didžiulę jung­ tinę valstybę.). Bet karalius Augustas. Augustui buvo geras pretekstas siųsti kariuomenę į Lie­ tuvą: jis sakėsi norįs sutvarkyti Lietuvą. su lenkų refendoriais jie buvo sulyginti 1635 m. Lenkiškai kalbančiai bajorijai tas atrodė jau nebenaturalu. y. Livonijos link karaliaus siunčiama saksų kariuomenė tuo metu irgi pasiekė Gardiną. neno­ rėdamas likti be savo kariuomenės.. iš vienos pusės. jog tai tarsi viena valstybė. jis padarė slaptą sutartį su Petru I prieš Švedus. Valkininkų konfederacija Gardino paliaubos. Tuomet. susirinkusį bajorija ruošėsi pradėti su juo vidaus karą. Bet karas su turkais greitai pasibaigė: Austrijos sumušti. Pav. jie tas že­ mes atidavė be didelių kovų. hetmonui Sapie­ gai grįžus iš karo su turkais. Coaeąuatio iurium įstatymas buvo naujas Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo įrodymas. bet teismų knygos dar tebebuvo vedamos^ gudų kalba. dar turkų karo metu. kurių buvo Lenkijoj. te­ nai su kariuomene buvo išvykęs ir hetmonas Sapiega. Todėl savo gimtinėje jis buvo vadinamas T v i r t u o j u (Der Starke). Švedų karalius K a r o l i s X I I . absoliutiškai valdomą valstybę. Visame kame jis no­ rėjo sekti Liudviku X I V . išvijęs ją iš Livonijos. Tuo pat metu Maskvos caras Petras I Didysis ruošėsi pra­ siveržti į Baltijos jūrą. ir todėl šituo 1697 m. gale lenkiškai jau buvo rašomi beveik visi dokumentai. Nuo tada visi oficialūs raštai pradėti rašyti vien tik lenkiškai. Vilniaus kapitula savo aktus pradėjo rašyti lenkiškai tik nuo 1783 m. Jo generolas Flemingas pasidarė tarpininku tarp bajorijos ir Sapiegų. svajojo įvesti tvirtą valdžią ir sukurti galingą rytų Europos imperiją. tačiau jos jau buvo visiškai vienodos. Po šito įstatymo. tai jis sugalvojo ją pasilikti. vėl rado išeitį. o paskui ir į Lenkiją. saksų kariuomenę reikėjo išsiųsti. abi valstybės išgyveno viena greta kitos beveik iki pat savo pabai­ gos. jog jautėsi sudarančios vieną visuomenę. Lietuvos pasieny. Unijos akto metu Lietuvoje dar nebuvo kai kurių urėdų. Tam tikslui. referendoriai Lietuvoje atsirado tik Batoro laikais.). įsiveržė iš pradžių į Lietuvą. Dabar štai buvo panaikinti dar likę ministerių kompe­ tencijų skirtumai. sutelkę bajoriją. lenkų kalbos pramoko ir vidutinioji bajorija. Vladislovo Va­ zos laikais. jis svajojo nusikariauti sau Livoniją (Vidžemę). Tik Bažnyčia dar ilgai tebevartojo lotynų kalbą. bet išsiuntė ją arčiau Livonijos — į Lietuvą. Todėl karui su turkais pasibaigus. XVII a. Kadangi bajorijos jau buvo tiek susigyvenusios. apnaikino Sapiegų dvarus ir. nes jis 375 . t.. kada buvo pradėtos didžiosios Respublikos reformos. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir 1700 m. o iš kitos pusės. sutiko grįžtantį hetmoną paliai Gardiną (1698 m. 14. Augustas II ir jo politiniai siekimai Augustas II buvo stambaus sudėjimo. t. coaeąuatio iurium įstatymu teis­ muose buvo panaikinta gudų kalba. y. val­ dančius visą pajūrį nuo Rygos iki Estijos. jis būtų galėjęs lengviau suvaldyti ir didikus ir bajoriją ir pasiekti absoliutiškos val­ džios. tačiau mažytė Saksonija netiko tam tikslui. Tuo būdu prasidėjo didelis vadinamasis š i a u r ė s k a r a s . tai iš pirmo žvilgsnio atrodė. Tuo būdu palengva Lietuvoje ėmė rastis ir lenkiškų raštų. Čia jis ketino susikurti savo nuo­ savą kunigaikštiją. Padarius su jais taiką (1698 m. Tuo būdu varydamos bendrą užsienio politiką. nors kitus raštus daug anksčiau rašė lenkiškai. Augustas irgi pasi­ ryžo prie jo prisidėti. Jo prie­ šai tuo tarpu įsigalėjo Lietuvoje. iki pat XVIII amž. antrosios pusės.. Iš jaunumės buvo pilnas didybės manijos ir svajojo sukurti galingą.bendrieji seimai ir kai atsirado daugiau bendrų reikalų su lenkais. Iš čia ji vėliau pradėjo pulti švedus. jis saksų kariuomenės namo negrąžino. Sapiegų pusė buvo tvirtesnė. tvirtas vyras. Tačiau jie pamažu vėliau atsi­ rado. 374 apsiimdamas atkariauti turkų užimtas Podolės sritis. turėdamas savo ka­ riuomenę Vidžemėje. Suvaldyti išdykusius didžiūnus ir jo­ kios valdžios nepripažįstančią bajoriją jam turėjo padėti saksų kariuomenė. Po Liublino unijos tarp abiejų valstybių sa­ vaime palengva ėjo dar buvusių skirtumų susilyginimas ir valdžios organų susivienodinimas. Tačiau karalius nenorėjo leisti jiems nugalėti bajorijos.

norėjo. bet iš tikro ji ten turėjo laukti patogaus momento įsiveržti į Livoniją. Nieko nepadėjo nė pakviestas bajorijai artimesnis Katilas. — kad karaliaus kariuomenė neberemtų bajorijos. Apsvaigusį išsitęsė jį į kiemą ir ten baigė savo kruviną darbą . o jis pats. o regimentorium (karo vadu) — Mykolas Višniaveckis. nė vienai pusei nenusileidžiant. dar buvo mėginta tar­ tis. nepai­ sydama Višniaveckio pasipriešinimo. Kurį laiką pasto­ vėjusi. bajo­ rijos regimentorius. Čia jis uždarė belaisvį pranciškonų vienuolyno celėje. Kur mano brolis? ! . vos spėjo pasprukti į nuošalesnę vietą. visam krašte atsirado daugybė jų dvarus plėšiančių būrių. Tada Sapiegos vėl pradėjo drąsiai šeimininkauti Lietuvoje. Sapiegos betgi ėmė remti karaliaus sumanytą karą su Švedais. Po šitos taikos karaliaus kariuomenė buvo išsiųsta į Žemaitiją. kurie pagaliau susi­ spietė Lydos ir Ašmenos apylinkėse. nes.. atidarė duris. ji didžiai įsipyko Žemaičių bajorijai. Sapiegų susiartinimas su karalium. bijodami būti įtarti Sa­ piegų bičiuliais. rodo Valkininkų įvy­ kiai ir belaisvių sukapojimas. Hetmonas pasižadėjo d a l į k a ­ r i u o m e n ė s p a l e i s t i . nusivežė jį savo karietoje į Valkininkus (kautynės įvyko į šiaurę nuo Valkininkų. Visą dieną užtrukusios kautynės pasibaigė Sapiegų pralaimėjimu. Šitokių kruvinų vaizdų atsitikdavo dažnuose bajorijos susibūrimuose. Visa tai labai charakteringa to meto bajorijos nuotaikai ir jos veikimo būdui. teko pagaliau kautis. . kad buvo Sapiega. Konfederacijos maršalka buvo išrinktas Katilas. Sapiegoms visus jėga tramdant. Minia pagaliau atsidūrė prieš belaisvio celę. Višniaveckis išėjo jos nuraminti bet ant didžiūnų įtūžusi minia nenorėjo jo nė klausyti. Jų visų lavonai ištisas 3 dienas išgulėjo kieme. kur kitą rytą įsiutusi bajorų minia. Kai Mykolas Sapiega pasidavė. kiti iškinkę nusivedė arklius. impera­ toriaus tarnyboje pasižymėjęs generolas. Sapiegos atleistą kariuomenę pasisamdė savo pačių pini­ gais ir nė neketino nusileisti. Jiems tik vieno tereikėjo pasiekti. Atvy­ kusio vyskupo Bžostausko pastangos irgi nuėjo niekais: bajorai kardais sukapojo jo karietą. pabėgo j Vilnių) va­ karop buvo apsuptas ir turėjo pasiduoti. Valkininkų konfederacija ir Sapiegų pralaimėjimas (1700 m. Žuvo dėl to. Todėl Flemingas palaikė bajorijos pusę ir privertė Sapiegas pada­ ryti sau nenaudingą taiką. tačiau. kur jai buvo tarsi pavestas pastatyti Šventosios uostas (prie Palangos). jį kardais sukapojo (kartu buvo sukapoti dar du belaisviai). Bajorija iš savo pusės turėjo atsisakyti reikalavusi atimti iš Sapiegų visus urėdus. rytą minia apsupo vienuolyną. kurią užstojo Višniaveckis. Jaunojo Sapiegos prašomas. Leipūnuose). o vargšai bajorai jų fantaziją turės apmokėti savo gyvybe ir turtu. Kiek bajorija degė neapykanta Sapiegoms. Taip žuvo jaunas. minia staiga nustūmė Višniaveckį į šalį ir įsiveržusi ėmė ka­ poti belaisvį kardais. Tuo tarpu bajorų minia lauke siuto.. sutramdęs Sapiegas. . patsai valdyti Lietuvą. mažiau girtų padedamas. tai keletas bajorų užsiritę praardė stogą ir. ir kiekvienu momentu vėl reikėjo laukti naujo susirė­ mimo. Tačiau Sapiegų priešų jėgos buvo didesnės: prieš Sapiegas buvo susirinkusi beveik visos Lietuvos bajorija ir visi didžiūnai. buvo girdėti balsų: „Jie visi lygūs! Tarp savęs susitars. " Kiti minėjo Leipunų laukuose žuvusius sūnus. Todėl abi pusės išsiskirstė nepaten­ kintos. Jų kariuomenei vadovavęs hetmono sūnus Mykolas (visi kiti 376 Sapiegos. su niekuo nebesiskaitydami. vos prasidėjus kautynėms. ir visa Lietuva kartu su Lenkais ėmė reikalauti. Ka­ dangi vienuolynas buvo uždarytas. reikalaudama be­ laisviui mirties. Nebebuvo jokios vilties. — nesutiko tik jo dėdė iždininkas ir tėvas hetmonas. daug gražių vilčių turėjęs didikas. kad karalius ją grąžintų atgal į Saksoniją. Tik ketvirtą dieną vyskupo Bžostausko ir Višniaveckių rūpesčių jie buvo palaidoti. netrukus jie to ir pasiekė. Višniaveckis jį nu­ sivežė į Valkininkus. Vilniaus vyskupui Bžostauskui tarpininkaujant. Bajorija sudarė konfederaciją ir pasižadėjo tol nesiskirstyti. . 377 . . įlindę vidun. o likusiąją laikyti seimo nurodytose vietose. Tuojau po to žiauraus darbo ta pati bajorija užkapojo kardais bandžiusį pabėgti belaisvį Voiną ir jį gynusį Kuravičių. Per naktį miestely girtuoklia­ vusi ir siautėjusi. niekas nedrįso atiduoti jiems paskutinės paslaugos. Čia jau buvo sutraukta visa Sapiegų kariuomenė ir dalis jiems ištikimos bajorijos.). Oginskis nė nepasirodė. greta savęs. jų priešų kurstoma bajorija ir vėl ėmė bruzdėti. tėvus ir kitus gimines. Jie kiekvienas irgi atsivedė samdytos kariuomenės — savo dvarų milicijos. Pasku­ tiniame susirėmime jis kaip tik buvo linkęs taikintis. o ypač seimeliuose. kol bus sunaikinti Sapiegos. Dėl to karalius palinko į jų pusę ir net pavedė jiems dar daugiau pasamdyti kariuomenės. nors pats bajorijai buvo kuo mažiausiai nusikaltęs. Ten be­ būdama. o iš ten atėjo prie V a l ­ k i n i n k ų . vis dėlto 1700 m. grąžinęs jam kardą.

ir niekas negalėjo tikėtis. Iš visų pusių apsuptas. Štai charakteringa jo ištrauka: . kad jai tik tada pasiseks sunaikinti Sapiegas ir įvykdyti savo siekimus. karalius. Jogailos viešpatavo absoliutiškai. Amžinai išsižadame lais­ vojo Lenkų karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rinkimo tei­ sių su visais jų punktais. Išsižadame visų savo beverčių lenkiškų didžiosios Lietuvos kunigaikštijos. šviesausiašis kunigaikštis Fridrikas Augustas. Jis neturėjo jokių padarinių. Po šitų kruvinų įvy­ kių Sapiegos pabėgo iš Vilniaus į Lenkiją. . neatsižvelgdamas į luomą. kad ji per daug neišdidėtų. ties Narva (Estijoje) visiškai sunaikino caro kariuomenę. kaip baubą Lietuvos bajorijai. Sapiegų byla ir jų pasidavimas Karoliui X I I . Švedų antplūdis ir karas su jais Karo pradžia. jų turėtus urėdus atimtais. Lenkų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių mūsų protėviams duotų laisvių. 378 Algirdai. Bet tas raštas pasipiktinusio 1701 m. be to. t. Po to jis atsigręžė į Augusto ka­ riuomenę. Jam buvo svarbu tiktai pats karas. tą pačią dieną. šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui. viskas iš jų buvo atimta. Žodžiu. kad ir šiuo metu Lietuva amžinojo ryšio su Lenkija dar nebrangino: jos bajorijos vadams sutinkant. visus Sapiegas ji paskelbė krašto išdavikais. y. skelbiantį karalių Augustą absoliutišku didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu su paveldėjamąja teise. Gediminai. be abejo. jų dvarus konfiskuotais. ir pagaliau jo visi išsigynė. tačiau buvo prastas politikas: net nežinojo. kaip kadaise ją turėjo paveldėjamieji Lietuvos kunigaikščiai. lapkričio 24 d. o padaręs čia taiką. Ten jie ėmė ieškoti paramos pas karalių ir seime. . bet vis dėlto tatai rodo. bajorijos vadų (Višniaveckio. kuri turėjo prašyti paimti bajoriją į savo globą ir patvirtinti jos nutarimus. ir tuo būdu jis be jokio pasipriešinimo buvo Varšu­ vos aikštėje budelio sudegintas. kai ją parems karalius ir kai seime laimės bylą. tokį. y. Ten pat. kad jaunutis Karolis X I I sugebės prieš visus priešus atsispirti. Ir jei ne švedų antplūdis. Katilo. lytį ir padėtį. savo. Išvijęs ją iš Livonijos. . Ir iš tikro Karolis X I I pasirodė ge­ nialus ir drąsus karo vadas. — „kaip maištininką. Oginskio. Tačiau bajorija suprato. Kai Augustas II su Petru I padarė sutartį atimti iš Švedų Baltijos pajūrį. Jis buvo ištroškęs karo laurų. 1701—2 m. Bajorija tuojau sudarė savo valdžią. žymesnieji bajorijos vadai net buvo pasirašę Augusto reikalaujamą raštą. ką veiktų. Byla dar ilgai buvo neišpręsta. tai. negu Lenkiją. Augus­ tas II su Petru I. klauzulėmis ir paragrafais . Tuo būdu Švedija buvo iš visų pusių apsupta. Valdžią ir jos dis­ poziciją taip pat pavedame ir įteikiame mūsų absoliutiškajam ir aukščiausiajam viešpačiui. Sapiegos pasidavė tuo metu į Lietuvą įžengiančio Karolio X I I globai. be jokio teismo ir įstatymo baus mūsų paveldėjamasis monarchas. kariuomenę 2 metam pavedė Višniaveckiui.. . " Toliau jie pasižada laikytis savo valdovo duotų įstatymų. pasiskelbė 379 . . 15. o kas drįstų tam vis­ kam priešintis. kad atsigavę neatkeršytų. bet ir neatstūmė. svajojo tik apie didžius laimėjimus. Jis laikė juos prie savęs. . Lietuvos bajorija tuo tarpu pa­ siryžo juos visiškai sunaikinti. Tuo tarpu buvo pradėti naikinti Sapiegų dvarai. . jam tebuvo vos 18 metų amžiaus. karalius ruošėsi Lietuvą valdyti kitokiomis teisėmis. su savo saksų kariuomenės pagalba būtų bandęs pradėti valdyti Lietuvą absoliutiškai. jis pasiryžo nugalėti priešus vieną po kito. Radvilos. Atmetame laisvą priešinimosi žodį (t. Pociejaus ir kt. ir parašai surinkti atskirai. Tačiau švedų antplūdis atnešė visai kitoniškų rūpesčių. bet iš tikro jis buvo surašytas vėliau. . Jis datuotas Valkininkuose 1700 m. pagaliau ir pavojinga buvo jiems ką nors palikti. įtraukė į sąjungą Daniją ir Brandenbur­ go kunigaikštį. o Katilui su Oginskiu davė teisę per tuos 2 metus skirti ir rinkti mokesčius. apgulusią Rygą.). " Tas raštas pasirašytas visų žymesniųjų Sapiegų priešų. Tam tikslui tuojau buvo nusiųsta pas karalių delegacija.Valkininkų konfederacijos nutarimas. kai buvo padarytas nutarimas. liberum veto) ir apie valstybę galvojimo laisvę. Norėdami tuo reikalu laimėti. skelbiąs Sapiegas išdavikais. tuo metu Švedų karalium buvo jaunutis Karolis X I I . Negaudami niekur pa­ ramos ir matydami naikinamus savo dvarus. Valkininkuose. Čia dar verta plačiau paminėti Lietuvos bajorijos raštą. Varšuvos seimo buvo viešai sudegintas. Staiga vienu puolimu jis su­ valdė Daniją. jei nukariautų ir visą pasaulį. kuriuo jie v i s o s Lietuvos vardu atsižadėjo savo teisių rink­ t i s v a l d o v u s i r p a s k e l b ė j į a b s o l i u t i š k a i val­ dančiu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu su p a v e l d ė j a m ą j a t e i s e . Varšuvos seime vis dėlto niekas neišdrįso jo ginti. Neprisipažino jo nė karalius. kaip aukščiausiojo ir amžinojo didžiosios Lietuvos kunigaikštijos viešpaties teise ir autoritetu . remdamasis šituo raštu. Karalius Sapiegų nerėmė.

ir todėl nesiuntė prieš švedus valstybės ka­ riuomenės. Atėjęs į Lenkiją. Krašte kilo ne­ apykanta ne tik prieš šve­ dus. hetmonas gavo dalį švedų kariuomenės ir liko Vilniuje. tiek priešo kariuomenė turėjo pragyventi iš vietos gyventojų.) ir nužygiavo į Lenkiją. Lietuva ir Lenkija buvo naikinamos. Iki pat karo pabaigos vieni kitus naikino. bet į sostą nepateko . Seimas ir sena­ tas visą laiką rūpinosi iš­ vengti karo. organi­ zuodamas jėgas. Tada Karolis X I I . Tuo tarpu caras Petras I sėkmingai kariavo su švedais Estijoje. Bet čia jam padėjo Sapiegų byla. 1733 m. Oginskis ir kiti Sapiegų priešai su savo kariuomenės būriais tuo tarpu tebebuvo krašte. kad primas šauktų seimą ir paskelbtų Augustą netekus sosto. Švedų karalius bedrįso stoti į viešą mūšį. Su ta kariuomene ir suor­ ganizuotais bajorijos būriais (konfederacijomis) jie puolė šve­ dus ir Sapiegas. bet stipriausios jo pajėgos stovėjo Kijeve. teriojo kraštą. Karolis X I I sumušė Augusto kariuomenę. Jis klajojo po kraštą. caro kariuomenė iš Brastos pati pasitraukė. Karolis nužygiavo į Saksoniją. už Lenkijos sienų. Livonijoje su švedais kariavo tik saksų ka­ riuomenė. 16. ir šis 1706—1079 m. Leščinskio išrinkimas. Lietuvoje tuo tarpu (po Valkinin­ kų konfederacijos) šeimininkavo Sapiegų priešai. pasi­ skelbęs esąs puolamas. plėšiamos. Stanislovo Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga St. Karolis X I I staiga sumušė Augusto kariuomenę. Sumanęs suduoti Augustui smūgį skaudžiausioje vietoje. Iš čia. Vilnių (1702 m. atėjus jo kariuomenei. Nerasdami paramos nei seime nei pas karalių. Saksoniją ir Altrandštato taika (1706 m.. Augustas Altrandštate (Saksonijoje) padarė su Karoliu taiką. su visa savo kariuomene užėmė Žemaitiją. 381 antrą kartą. ketindamas Au­ gusto vietoje pastatyti kitą karalių. Pagaliau 1704 m. pra­ dėjo naują karą su švedais. o Karolis tolydžio reikalavo.). Tartus ir Nevos paupy pradėjo statyti būsimąją Rusijos sostinę — P e t r a p i l į (dabartinį Le­ ningradą). Tad Karoliui X I I iš pradžių nebuvo pagrindo veržtis j Lietuvą ir Lenkiją. Todėl visuotinio sukilimo prieš švedus. Viena jo armija atėjo į Brastą. Karolio X I I žygis į ( t 1766 m. Augustas tada atnau­ jino sutartį su Petru I ir. ir Karolis X I I nusiuntė j Že­ maitiją savo kariuomenės apKarolis XII. Bajorijai ir vals­ tybės kariuomenei vadovaująs Višniaveckis puolė švedų kariuomenę. d. ku­ ris. atsižadėjo Respublikos sosto ir pripažino karalium Leščinskį (1706 m. jis atvyko į Lietuvą ir už­ ėmė Vilnių. kurios Augustas kaskart vis daugiau gabenosi iš Saksonijos. jie už­ mezgė ryšius su Švedais.). Pabūgęs visko netekti. paskelbė kara­ lium Poznanės vaivadą Stanislovą Leščins k į. nes tiek sava. nebegalėjo būti. ir Augustas gana ilgai jau ne380 1697—1718 m. tačiau Karolis X I I vienu žygiu išvijo Augustą net Stanislovas Leščinskis. galutinai nelaimėdami nei vieni nei kiti. buvo išrinktas pabėgo į Saksoniją. Viš­ niaveckis. — užėmė Narvą. Į Brastą atvyko ir Augustas. Karolis privertė sušaukti elekcinį seimą. Sapiegos tuo tarpu grįžo į Lie­ tuvą. bet ir prieš Augustą.einąs pašalinti Augusto nuo sosto ir per Lietuvą traukė į Lenkiją. susitaręs su Augustu. kaip 1656 m.). Kauną. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. Lietuva karo pradžioje. saugoti bajorijos plėšiamų Sapiegų dvarų. apstatytas švedų ka­ riuomene.

kaip namie. atstovai juose mėgdavo daug kalbėti. nes įsimaišė caras.). Bajorija iš tikro sukilo ir (1714—1715 m. Caro ka­ riuomenė pagaliau pasitraukė iš Lenkijos. ir švedų kariuomenei trūko net maisto. su niekuo nesiskaitydamas. išsklaidė jo jėgas. miestai nepasidavė. Su mažu palydovų būreliu jis grįžo per Vokietiją į Švediją. Caras čia šeimininkavo. Prieš juos te­ beveikė Oginskio ir kitų būriai. Sapiegos ir. sužinojęs apie Mazefos sąmokslą. Po šitų nenaudingų karų. Pasiekęs P o l t a v ą . Naujo karo metu jis ir žuvo (1718 m. kita pateko į nelaisvę (1709 m. imdamas Norvegijoje Fridrichshalės tvirtovę. o ko negalėjo išsivežti. Visa Lenkija buvo rusų užimta. nes buvęs smurtu priverstas atsisakyti nuo sosto. ir todėl pasiryžo laimėti arba žūti Mūšis pasibaigė švedų pralaimėjimu. Karolis X I I buvo padaręs su respublika Olivos sutarties sąlygomis (žiūr. sukėlęs prieš carą turkus. Sužeistas Karolis X I I išsigelbėjo pabėgęs į Turkus. Augusto II grįžimas į sostą Karoliui X I I pralaimėjus Poltavos mūšį. generolas Dolgorukis jame padiktavo iš anksto tam tikroje taryboje nustatytas sąly­ gas. kuri viską plėšė. visiškai nesiskaitydamas su Leščinskiu. Augustas tyčia leido kariuomenei savavaliauti. kuris turėjo su­ kilusią bajoriją sutaikinti su karalium. pailsėti ir sutriuškinti caro kariuomenę. bet Karolis X I I vyko. Tačiau Augustui nepasisekė jo* suvaldyti ir pa­ diktuoti jai savo sąlygų.Karolio X I I žygis į Rusiją ir Poltavos mūšis. tai jis žygiavo į Ukrainą. kad geresnių są­ lygų nebegalima tikėtis. gąsdina­ mas netoli stovinčios caro kariuomenės. Pakeliui caras viską naikino. Karolis pamatė. 328 psl. naikino. tą degino. Karolis X I I svajojo pasiekti Maskvą ir pašalinti nuo sosto Petrą I. palikdamas juos užpakaly nepaimtus. kad. Iš tikro jam pasisekė: 1711 m. sušauktas seimas. ties Prutu caras vos nežuvo su visa savo kariuomene. Mat. o jo kariuomenės viena dalis žuvo. Nors šiaipjau visi seimai būdavo labai audringi. Karolis X I I dar tikėjosi atsigauti. Jį lydėjo caras. Todėl Karolis skubėjo pas Mazefą. Augustui atsisakius nuo sosto. Sušaukus seimą.). tačiau pasiliko Lie­ tuvoje. 1717 m. Karo pabaiga. pasiskelbęs gi­ nąs bajorijos laisves. o Leščinskis pabėgo į užsienį. Taip pat papirkimais jis išvengė naujų turkų puolimų. Kadangi jam buvo pa­ žadėjęs sąjungą kairėje Dniepro pusėje caro valdomų kazokų hetmonas M a z e f a. ir Mazefa prisijungė prie švedų tik su mažu kariuomenės bū­ reliu. tik papirkęs sul­ tono ministerius. 382 prieš Švediją būrėsi nauja koalicija. kur jo jau seniai laukė nauji rūpesčiai. Visi buvo labai nepatenkinti. Trauk­ damiesi jie viską naikino. Ji reikalavo. Jei kuri pusė jų nepriimtų. Tuo tarpu caro kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvą ir Lenkiją. apsiautęs su kariuomene iš visų pusių. ją numalši­ nęs. ir po ilgų kalbų 383 . prieš tą jis pagrasino čia pat stovinčia caro armija. kuris tuo tarpu su kariuomene buvo jau Lenkijoje ir skelbėsi esąs lenkiškųjų laisvių gynėjas. palankia Leščinskiui. 17. prie jų prisidėjęs Višniaveckis su Zavišos vadovaujama bajorijos konfederacija. gabenosi į Rusiją turtus ir belaisvius. Tuo tarpu 1707 m. Taikos sąlygas bajorijai padiktavo ne Augustas. Augustas II siūlė carui pasidalinti Respubliką (tą jis ne kartą buvo siūlęs ir anksčiau) ir šeimininkavo. buvo priverstas priimti visus Augusto ir caro reikalavimus. Net jo saksų kariuomenei buvo atlyginama iždo pinigais. ir rusai pradėjo trauktis. galėtų padiktuoti naujos absoliutiškosios santvarkos sąly­ gas.) taiką tuojau po Leščinskio karūnacijos. Augustas II pa­ siskelbė grįžtąs. norėdamas tuo būdu sukelti bajoriją. Lietuvoje dar tebe­ buvo švedų kariuomenė. kad visus ginčus išspręstų seimas ir kad caras ati­ trauktų savo kariuomenę. tačiau prieš jėgą teko nusilenkti.) pradėjo kurti konfederacijas. Ta­ čiau caras. 18. ir Karolis pagaliau buvo priverstas išsidanginti iš Turkijos. o caro generolas Dolgorukis. „nebylys seimas" Seimas ir taikos sąlygos. išsigelbėjo ir padarė gana palankią sau tai­ ką. tikėdamasis visko gauti. pradžioje grįžo iš Saksonijos Karolis X I I . Tačiau bajorija nenorėjo nusileisti Augustui. Todėl jam dabar beliko tiktai vienas priešas — caras Petras Didysis. 1710 m. Tačiau po seimo rusų kariuomenė nebuvo išvesta. seimui buvo tik pažadėta pašalinti rusų kariuomenę. Lietuvoje liko dalis ir saksų kariuomenės.

Eko­ nomijos dirvos. o kai kuriose srityse. išrinkus karalium Leščinskį.apie /s. pranešime apie Alytaus karaliaus ekonomijos dvarus štai kas pasakyta: „Ekonomija. o ypač nuo kunigaikščio M. 2 (A. tiek kiti buvę karaliaus priešai galėjo ramiai gyventi. jam vežant laidoti 60—70 gatvėse surinktų lavonų. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui Viešpataujančiųjų didžiūnų šeimų išnykimas. buvo jo nemalonėje. 20. 1710 m. Krašto sunykimas. bet netrukus gyventojai jam kitą parūpinę. jų dva­ rai buvo sunykę. bet ir krūmais. švedų kareiviai atėmę jo arklį. Apie Gardino eko­ nomijos dvarą šiaip rašoma: „Čia buvo dvaras... ir jis galėjęs tęsti darbą. Yra likę žinių apie vieną vienuolį. kur gyveno paseniūnis. Klaipėdoje 1710 m. laukai apžėlę mišku. Jis nesiliovė nė ateinančiais metais. Tačiau Sapiegų galia jau buvo sunaikinta. li­ gomis. X V I I I amž. nukentėjusi nuo maro. Grotgero paveikslas). Sapiegų galybė buvo sugriauta Valkininkų konfederacijos. žinoma. kurią patvirtino 1717 m. o kur — vienas Dievas težino. Po šitų visų sąmyšių tokios šeimos jau nebebuvo. šventoriuose. bet galutinai pasibaigė vos 1717 m. jie buvo šio pusėje. Kur anksčiau buvo platūs kaimai. liepos mėn. visus tėvo dvarus 387 Valstiečių lūšnos nugriautos ir nakčia . daugybė dvarų ir kaimų sulyginti su žeme. Mirus hetmonui Sa­ piegai. o visoje Maž. ma­ ras aprimo. apiplėšti ir praskolinti. apaugo ne tik piktžolėmis. Lietu­ voje — apie 150. Taip antai. daugelis išvaryti į tolimus Rusijos kraštus. nesant žmonių. Pav. Nebūdavo galima jų spėti nė laidoti. tais pa­ čiais metais atvykę į Brastos ekonomiją. gyventojai išmirę nuo ligų ir bado. " Kiti karaliaus komisarai. . pav. vie­ name tik Vilniuje mirė apie 20. Tačiau po naujų vidaus kovų padarius santaiką. Ir ten atsirado dykumų. ėdrų. Velykų jis palaidojęs 22. užpuldami žudydavo praeivius ir misdavo jų lavonais. „nebylys seimas". O grįžus į sostą Augustui. kur anksčiau būdavo apie 100 gy­ ventojų. kai kur nieko neliko. kur vėliau Į lietuvių gyventojų tarpą buvo atgabenta kolonistų iš Vokietijos. Maras siautė kartu su raupais. Nuo 170S m. karo Lietuvoje vadovaujamąją rolę visada turėjo kuri nors viena didžiūnų šeima. Užplūdus švedams. niekas jų nesaugojo .000 žydų. 1712 m. pav. jie.. dczinterija. Jų lavonų buvo pilna gatvėse. Laidojo daugiausia Š v. rašo: „. Iki didžiojo švedų.862 lavonus.000.000 krikščionių ir 4. Maras buvo pasiekęs ir Mažąją Lietuvą.. patiltėse ir ant rūmų laiptų. — buvo paskelbta visuotinė amnestija. dabar — tik „locus ubi Troia fuit". Buvo užmiršti ir senieji nesutikimai su bajorija. negalėdami išmokėti skolų. jo sūnūs. Mieste kasdien nuo bado ir maro mirdavo dešim­ tys ir šimtai žmonių. kuris kasdien palaidodavęs po keletą dešimčių lavonų. . kurių daugumas irgi buvo išbėgioję. kaip Va gyventojų. ir sodybų vietoje žėlė miškas.883 žmonės.maičiuose —. Nerasta net nei paties dvaro nei palivarko. arba vadinamojo šiaurės. influenca ir kt. kurie dažnai apie Brastą stoviniavusios Lietuvos kariuomenės buvo su­ griauti ir sukūrenti sulig paskutiniu pagaliu". nužudę ir su­ valgę savo žmonas ir vaikus.Nerasta nė ma­ žiausio daiktelio. išdykaudami Maskvos ka­ reiviai. Bado metais. nes. Jį sudegino ganydami arklius. Paliai Vilnių buvo sugauti 8 plėšikai. palikusi visiškai be gyventojų. ir tiek Sapiegos. Tas pats buvo ir visame krašte. daugybė išbėgioję nuo plėši­ kaujančių būrių į užsienį arba įstoję į kariuomenę. Višniaveckio kariuomenės. o kitus trobesius maskoliai ir kiti kareiviai išardę sukūreno"Tokį pat nykų vaizdą matome iš pranešimų ir kitose Lietuvos srityse: didžiausi plotai pavirtę dykuma. 1711 m. mirė 1. kurie. svetimos kariuomenės ir saviškių. Kaimuose.. Vieną kartą. teliko vietomis vos 2—3. galvijai išplėšti svetimų ir savų karei­ vių. jie pasidavė Karolio X I I globai. Apskritai Lietuvoje nuo visų tų baisenybių išnyko ne mažiau. 2e386 slapta kažkur nuvežtos. R o k o v i e n u o l i a i e r e m i t a i . iki 1709 m. kur anksčiau būdavo sėjami kviečiai.

Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos jis nemetė savo minties ab­ soliutiškai įsiviešpatauti Respublikoje. savo duotų pažadų. Jis ir tuomet iš caro gautus karo reikalams pinigus švaistė savo favoritėms ir girtoms pramogoms. Jis suti­ ko joms duoti po dalį valstybės. tačiau nieko svarbesnio juose nebuvo nutarta. Tapę neturtingi. Matydamasis nebegalėsiąs pasiekti absoliutiškosios valdžios. kad negrįžtų tuo tarpu Lotaringijoje gyvenąs Leščinskis. kad tik likusioji dalis būtų pa389 . Mat. tačiau nebepajėgė viena kitos nustelbti. Augusto II valdymo pabaiga Augusto II asmuo ir jo planų nepasisekimas. To savo būdo jis nepametė net sunkiausiais laikais. Jų vietoje betgi neiškilo nė viena kita šeima. Leščinskį rėmė Prancūzija. Mat. visų sąmyšių buvo taip pakrikęs. ir i k i Respublikos nepriklausomybės pabaigos Lietuvoje nebebuvo nė vienos vadovaujan­ č i o s i o s š e i m o s . 21. Augustas iškėlė net Respublikos pasidalinimo planą. kai buvo Karolio X I I gainio­ jamas iš vienos vietos į kitą. Sapiegos jau nebeįstengė atgauti savo ga­ lybės. ir jo generolai ėmė nuolat kištis į kiekvieną valstybės reikalą. visų turtingiausi buvo dabar Radvilos. Norėdamas su juo susiartinti. tenorėdamas pralobti. bet 13 iš jų iširo. Tada Augustas ban­ dė susitarti prieš carą su Austrija ir Anglija. bet jų tarpe nebeatsirado nė vieno energingo. „Jupiterio šventė" 1818 m. caras padarė su Prūsija sutartį kartu saugoti. Liudvikas XV net vedė Leščinskio dukterį.) Rusų ir Prūsų bend­ ra Respublikos vidaus priežiūra truko iki pat valstybės pabaigos (panašios Rusų ir Prūsų sutartys buvo dar daug sykių pakar­ totos). Nepaisydamas 1717 m. jis baiminosi. žmogus labai nerūpestingas. mėgstąs ne­ blaivas pramogas ir nepadorias linksmybes. Augusto II įpėdinio klausimas. Nenorėdama Respublikos sosto palikti Saksonijos elektoriams. Po „nebylio seimo" pri­ verstas išdanginti saksų kariuomenę. (Senas raižinys). Atsakydamas į tai. Rūpindamasis patraukti į savo pusę kaimynes valstybes. Po „nebylio seimo" Augustas sušau­ kė dar 18 seimų. valstybės gyvenimas po 388 Augustas II pramogauja Drezdene. Augustas II buvo didelis betvarkis. kovojo dėl. Nuo to laiko (1719 m. jiems atliko tiktai motinos pasoginiai dva­ rai. o kiti kad ir neiširo. Tiesa. val­ džios ir turtų. kurios tolydžio rungėsi tarp savęs.atidavė skolininkams. jis buvo besigriebiąs kito­ kių priemonių savo svajonėms įvykdyti. kad Augusto II planai nepavyktų. bet čia vėl jam sutruk­ dė caras Petras. Valsty­ bės gyvenimas ėjo nebevaldomas. verdant smulkioms didžiūnų ir jų partijų kovoms. plataus masto politiko. Be to. kad jau niekas juo nebesirūpino: kiekvienas žiūrėjo tik savo naudos. ir visiškai ne­ beliko jokios tvarkos. kišantis svetimiesiems. Augustui nelengva būtų buvę su­ sidoroti viduje ir be caro kišimosi. Augustas kaip įmanydamas ėmė rūpintis laiduoti sostą savo sūnui. Valstybinis pakrikimas. o pralobęs paūžauti. caras vis dėl­ to neišvedė kariuomenės iš Respublikos. Buvo nemaža gangreit vienodo turtin­ gumo šeimų.

medžiodavo tik paleidžiamus sugautus žvėris. daugumas bajorijos panoro grąžinti iš­ tremtąjį karalių Leščinskį. jis pažadėjo. Kai susirinkęs elekcinis seimas paskelbė karalium atvykusį Leščinskį. Anų laikų papratimu. bet vėliau taip nutuko.) laikų valstybė Augusto III asmuo.likta jo sūnui. Fridriko Augusto. palaikė Fridriką Augustą. Ten jis ir baigė savo gyvenimą. pasižadėjo jai nereikšti pretenzijų į imperatoriaus Karolio VI palikimą (mat. Taip pat šitų karų metu sustiprėjęs Brandenburgo elektorius vainikavosi Prūsų karalium (1701 m. gavęs sostą. šaudydamas juos iš specialiai 391 . Tačiau svarbiausias tuo reikalu balsas priklausė kaimynėms valstybėms — Rusijai. Bet čia vėl sutrukdė caras Petras. Prancūzijos leną. ne­ paisydamos savitarpio sutarties. kurio kandidatūrą rėmė Prancūzija. Pran­ cūzija pagaliau visiškai atsisakė nuo savo kandi­ dato. Augusto II valdymo reikšmė. 1733—1763 m. o ji vis smuko. ir jis mėgo medžioti. sušauktas vadina­ masis pacifikacinis (krašto raminamasis) seimas Augustą I I I pri­ pažino karalium ir tuo būdu likvidavo visus ginčus dėl jo iš­ rinkimo teisėtumo. Tuo pat metu caras pa­ siskelbė v i s o s R u s i j o s i m p e r a t o r i u m . O jos specialia su­ tartimi buvo įsižadėjusios neleisti į sostą nei Augusto II sūnaus. Prašydamas Rusijos paramos. Austrijai ir Prūsijai. Tačiau. — buvo geras. Augustas I I I buvo visiškai netikęs valdovas. kaip tėvas. ilgai kariavęs su švedais. sausio 20 d. prašy­ damas Austrijos paramos. Augustas mirė neišsprendęs to klausimo. Augustas I I I karaliavo beveik 30 metų. bet Leš­ činskio pusę laikančioms konfederacijoms buvo sunku kariauti prieš rusų ir saksų kariuomenę. Lietuvos kunigaikštis. laukdamas Prancūzijos pa­ ramos. Jaunystėje jis buvo visų mylimas gražuolis. Todėl tos abidvi kaimynės valstybės. 1736 m. Fridriko Augusto žmo­ na buvo iš šeimos Austrijos imperatoriaus. O ta naujoji karalystė veikiai. kurs nenorėjo niekam leisti iš to pasipelnyti: mat. ramus gausingos šei­ mos galva. o karūnavosi 1734 m. negausingas antrasis elekcinis seimas paskelbė karalium Fridriką Augustą.) pasiliko sau visą Švedų valdytąją Li­ voniją su Estija ir jau grėsė Kuršui. Didžiausias jo tikslas buvo lobis ir gražus gyve­ nimas. kurs. atėjusi didžiulė carienės Onos kariuomenė jį išvijo. tiek Lenkijai buvo vienų nelaimių virtinė. Apsuptas rusų kariuomenės.).). gavo bėgti į Ka­ raliaučių. Tuo viskas dar nepa­ sibaigė. nei Leščinskio. Visas tas periodas yra didžiausio vidaus pakrikimo metas. 22. 23. Tuo me­ tu iškilo Maskvos caras. spalių 5 d.. Fridrikas Augustas. ir Augustas pirmasis jį pripažino. kad vos galėjo pajudėti. kaip Augustas III. ėjo karas tarp abiejų kandidatų. Leščinskis gavo iki gyvos galvos valdyti Lo­ taringiją ir Barą. 390 Tuo tarpu Leščinskis. mirštant nepalikusio vyriškių įpėdinių). pasidarė pavojingiausiuoju Respublikos priešu. Krašte iki pat 1735 m. tačiau. Rusijai buvo daug patogiau. greta Rusijos. Augusto III (1733—1763 m. vasalinį Respublikos Kuršą atiduoti carienės Onos mylimajam Bironui. Augusto II valdymo peri­ odas tiek Lietuvai. negalėdamas pajoti. Nebuvo toks palaidūnas. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius Augustui II mirus. kuris karūnavosi Augusto I I I vardu (jis buvo išrinktas 1733 m. Lenkų karalius ir Saksų elektorius. Ap­ link Respubliką iškilo naujos galybės. labai maža jos te­ sulaukęs. d. — tačiau neturėjo nei savo tėvo energijos nei iniciatyvos. kad jos įtakoje esanti Respublika liktų sveika. N iš t a t o sutartimi (1721 m. sustojo Dancige. Tuo būdu 1733 m.

Tada ir įsigalėjo žinomas prie­ žodis: „Valdant karaliui saksui. mokėdami jam milžiniškas su­ mas pinigų. kad ji gali laisvai tarp savęs peštis ir puotauti. tačiau ji nenorėjo užsidėti jokių mokesčių. kad nereikia mokėti jokių mokesčių. Henrikas Brūhlis. pij i popuszczaj pasa"). Juos pa­ pirkinėjo įvairios svetimos valstybės.paruoštos palapinės arba iš rūmų balkono. Kai kaimynės valstybės bu­ vo šitaip užsiėmusios. reikalaujančių reformų — su­ Augusto III visagalis ministeris stiprinti valstybę. jis šaudydavo tyčia paleidžiamus šunis. kuris likvidavo tarpuvaldyje kilusius kivirčus. XVIII amž. Daugiausia ( f 1763 m. Tam buvo nemaža pri­ tariančių ir pačios bajorijos tarpe. išdalindavo Brūhlio nurodytiems žmonėms tarnybas (urėdus) ir vėl užsiimdavo savo nekaltomis pramogomis arba važiuodavo į Saksoniją. saksas B r ü h l i s. o vėliau prieš tuos pačius Prūsus (Fridriką Didį­ jį) kariavo. girdi. Bajorija džiaugėsi. kad kita gali 392 ką nors seime laimėti. — neskaitant šiaip taip pavykusio 1736 m. o be pinigų negalima buvo nieko padaryti. — n ė v i e n a s s e i m a s g r a ž i a i n e p a s i b a i ­ gė _ v į s į įširo. gerk. Karalius tik atvykdavo j seimą. Augusto I I I laikais kai­ mynijoje ėjo karai. o Čartoriskiai — Rusų. Buvo girdėti balsų. (Norblino piešinys). Tai būdavo tie pa­ tys pinigai. Jei kada nebūdavo sugautų žvėrių. Todėl aišku. kuriuos jie gau­ davo iš Rusų. ir jie grupavosi į partijas. jedz. Tuo būdu nebuvo priimta nė vieno naujo įstatymo. gindama savo kišeninius reikalus. seimo. kad taip reformuotoje valstybėje valdžia būtų jų rankose. padedami Prancūzų. išvien su Austrija. Potockiai svajojo daryti reformas. Austrų. filosofavo. bajoro tipas. jie norėjo įsiteikti visagaliui Brūhliui. tuojau ta išardydavo seimą. Prancū­ zų ar kitų valstybių. Stengdamiesi nukon­ kuruoti kits kitą ir gauti kuo daugiausia valstybinių dvarų (seniūnijų) ir urėdų. nebuvo uždėta jokių naujų mokesčių.). visi jos galvos buvo giminės. Iš pradžių Rusija ir Aus­ trija kariavo su Tur­ kais. paskui Austrija kariavo su Prūsais. valgyk ir atsileisk sagtį" (Za kvola Sasa. kur dažniausiai ir gyvendavo. kad. Tuo tarpu krašte virte vi­ rė kova tarp didikų. patogus buvo momen­ tas susitvarkyti viduje. Vals­ tybės reikalais nesirūpino — viską tvarkė jo artimas ministeris. Reformų klausimas ir santykiai su užsieniu. Todėl per visą ilgą Augusto I I I karaliavimo metą. nors senųjų pajamų jau seniai nebepakako. apie tai svajojo galingoji Len­ kijos didikų P o t o c k i ų šeima ir abiejose valstybėse įsigalėję Č a r t o r i s k i a i su savo giminėmis Poniatauskais ir kt. Jei tik viena partija matydavo.—Rusija. geriau esą pasilikti be kariuomenės: Respublika laikantisi 393 . Abeji rūpinosi sustiprinti valstybę. kad negalėjo būti valstybėje tvarkos. Pran­ cūzija ir Saksonija. Bajorija. tačiau abejiem buvo svarbiausia. padidinti kariuomenę. Didikų partijos ir jų ko­ vos. Ėmė iš Rusų pinigus ir Brūhlis ir net pats karalius. Čartoriskių partija tada dar buvo vadinama „f a m i 1 i j a": mat. Todėl jie niekad negalėjo tarp savęs susitarti ir visada vieni kitiems trukdė.

Taip pat visiems rūpėjo. Tuo metu Čartoriskiai pasiun­ tė į Petrapilį savo sesers sūnų S t a n i s l o v ą A u g u s t ą P o n i a t a u s k ą . dėdamasis su Potockiais ir Branickiu. o plėštų kitų. Ypač jiems padėjo artimi ryšiai su Petrapilio rūmais. būdavo kruvinų susirėmimų. tiek Lietuvoje ir stengėsi abiejose valstybėse suimti į savo rankas valdžią. nes visi norėjo išrinkti saviškius. nes jie visada iširdavo. Atsi­ rado net tokių. Valstybės gyvenimo centru pasidarė nebe karaliaus rūmai. Pro galingiausias šeimas kaskart vis labiau ėmė prasikišti Rusų šalininkai Čartoriskiai. Jie turėjo daug šalininkų tiek Lenkijoje.netvarkos dėka (Polska nievządem stoi). mažesnių ponų dvarų. bet perėjo Potockių pusėn tik dėl to. naikinamas. dėjosi nepriklausomais valdovais. tribunolas buvo likęs vienin­ telė įstaiga. Kiekvienas iš jų jautėsi esąs karaliukas. Ir vis dėlto net šitokioje būklėje didikai negalėjo tarp savęs susitarti. Po Petro Didžiojo carų sostą iš eilės valdė net kelios moterys. atsisakė mokėti mokesčius. šiems mažai kuo tenusileidžiančių. nes pasmerktojo pono priešai visada lengviau galėjo visuo­ menėje prieš jį agituoti. Kilus vadinamajam 7 metų karui (1756—1763 m. nieko nenuveikę. bet didikų dvarai. ir niekas nega­ lėjo jų suvaldyti. kur buvo karaliaus perkelta Lenkijos ir Lietuvos pinigų kalykla. 24. Valstybė kariuomenės nebegalėjo net tiek išlaikyti. 394 kiek leido Rusija. kurie. ir užsienio pirkliai jų nebeėmė. tol būsianti nepavojinga savo kaimynams. Lenkijoje prieš juos kovojo Potockiai ir hetmonas Branickis.). kad saviškis būtų išrinktas tribunolo maršalka. seimo nutarimą. vėliau iškilo Oginskių dvaras Slanime. Kotryna II ir Čartoriskių sustiprėjimas Nuo Petro pradėto kišimosi į Respublikos reikalus Ru­ sija jau niekuomet nebeatsisakė. ir labai dažnai bū­ davo pavartojama net kariuomenė. tuo tarpu savo giminėje jam būtų tekęs tik antraeilis vaidmuo. kiek nuo jo priklausė vietų ir valstybės dvarų dalinimas. Lenkijoje taipgi rinko rekrūtus Fridriko Didžiojo kariuomenė. per kurią perėjo net kelios į Prūsiją žygiavusios Rusų armijos. ne­ trukus mirė carienė Elžbieta. kad ten buvo laikomas partijos vadas. Tam buvo grie­ biamasi įvairiausių priemonių. Mat. visi žiū­ rėjo j ją. bet menkas politikas. kartais kuri nors pusė pasišauk­ davo net Rusų kariuomenės pagalbos. Čia jas atsiųsdavo net žiemoti ar šiaip pailsėti. o jos mirties nekantriai laukė sosto įpėdinis Petras ( I I I ) . ėmė kalti netikrus pinigus ir gabeno juos į Lenkiją ir Lietuvą. Lietuvoje prieš Čartoriskius veikė. negu visos valstybės. Gavęs Saksonijos atstovo titulą. nesiprašydamos jokio leidimo. Tuo būdu jos čia ir maitindavosi: kraštas būdavo plėšiamas. Seimai jau buvo nebepavojingi. kuris buvo Čartoriskių giminė. Tūlo pono ka­ riuomenės skaičius buvo daug didesnis. Bet Augusto III karaliavimo gale partijų kovose persvara jau aiškiai linko į Čarto­ riskių pusę. Čartoriskiai. sauganti 1717 m. Jei nie­ kas tuo tarpu dar neišdrįso pasisavinti kurio nors jos ploto. gyveno karališkai įsirengtuose dvaruose ir veržėsi nustelbti kitus. Šiaip ponai viską sprendė patys. Vienas jų brolis buvo Rusų vaivada Lenkijoje. turtingiausias Lietuvos ponas. ir jos niekas neliesiąs. Lenkijoje tokiuos žy­ mius dvarus turėjo — Čartoriskiai Pulavuose. kol ji būsianti silpna. Poniatauskui grįžus namo. Tribunolo narius renką seimeliai būdavo triukšmingiausi. o ypač t r i b u n o l ą . — Fri­ drikas D. tai tik dėl to. kad būtų neleidusios kitos valstybės. hetmonas Radvila su visais savo giminėmis ir šalininkais. Svetimų vals­ tybių kariuomenės žygiuodavo per Lenkiją ir Lietuvą. Branickis Balstogėje. kuri galėjo padaryti ponams nemalonumų — pasmerkti jų savavalią. bet Anhalt-Cerbsto kunigaikštytė vokietaitė). jie atkuto daugiausia iš kitų valstybių gaunamais pinigais. laikydami savo didžiules kariuomenes. Kraštas buvo apipiltas netikrais pinigais. rinko rekrūtus. Ru­ sai plėšė iš gyventojų maistą. Kiekvienas tik stengėsi susibičiuliauti su Rusais ar Prūsais. O tuo tarpu su Respublika niekas nebesiskaitė. Čia buvo kuriami visi poli­ tiniai planai. Potockiai Tulčine. iš čia ėjo derybos su užsieniu. Lietuvoje puikiausias dvaras buvo Radvilų Nesvyžiuje. o su jo žmona Kotryna suėjo net į labai intimius santykius. Kai per septy­ nerių metų karą Prūsų kariuomenė užėmė Drezdeną. Ga395 . čia lankydavosi arba nuolat gyvendavo užsienio valstybių agentai. kaip į tikrą grobį. pradžios suiručių vis dėlto atsigavo. Todėl tiek seimeliuose renkant tribunolo narius. ypatingai nukentėjo Lietuva. Kiekvieno pono svajonė buvo nustelbti kitus. caras Petras I I I buvo pašalintas nuo sosto ir nužudytas. kaip per savo kraštą. O išsipainioti iš tribunolo sprendimo visada būdavo nelengva. buvo nemaža. Su karalium arba su jo ministeriu Brūhliu buvo skaitomasi tik tiek. Todėl ponai daugiausia rūpinosi suimti j savo rankas teismus. o kitas buvo Lietuvos kancleris. kad tie neplėštų jo dvarų. šis greit su­ siartino su sosto įpėdinio rūmais. Didikai po visų XVIII a. jų vertė nukrito. Augusto I I I val­ dymo gale Rusiją valdė carienė Elžbieta. ir visą valdžią paėmė Kotryna II (ji buvo ne rusė. Be to. kaip j pasipelnymo šaltini. tiek tribunolo darbo pradžioje renkant maršalkas.

filosofas. taip pat kardinolas.1 7 7 5 m.) ir J u o z a p o II (1765—1790 m. jie ėmė ruoštis pašalinti Au­ gustą I I I nuo sosto. 396 Netrukus tas pats ir visur įsivyravo: visur buvo įvesta kieta abso liūtiškoji valdžia su galingomis armijomis. Reformų bandymų laikotarpis 1. Prancūzijos. Tuo pat metu. Nuo Petro laikų su ja jau buvo skaitomasi. kuris vadinamas š v i e t i m o p e r i o d u . Prūsijos armija įgijo nenugalimosios vardą. XVIII a. tatai at­ likti nebebuvo sunku. Lietuvos pastalininkis. kai visur Europoje kilo absoliutizmas ir kūrėsi militariškai galin­ gos valstybės. Į pirmųjų Europos galybių tarpą stojo puikiai organizuota Prūsija. Tai linkmei vadovavo Prancūzija. Vilniaus kašte­ lionas.. ir didžiausią klestėjimo laikotarpį ji pa­ siekė „ k a r a l i a u s s a u l ė s " L i u d v i k o X I V laikais (1643— 1715 m. su puošniais karaliaus rūmais Prancūzija pasidarė visų Europos valdovų sekimo objektu. jis buvo motinos bendravaldis) Austrija. Olivos taikos traktatu). 1724—1752 m. ir jos žodis ten nusverdavo. jos jau n e b e a p l e n k ė . iš pradžių. galuti­ nai nugalėti priešus ir. Jie dabar mums atrodo 397 . Europa X V I I I amžiuje Valstybės. Centralizuota. įvykdžius savo sugalvo­ tas valstybės reformas. karūnavosi Prūsų karalium. — nustebino visus ir pastatė Prūsiją pačių pirmųjų valstybių tarpe. remiančiosi feodalizmo laikotarpį išgyvenusia aristo­ kratija. pasidaryti vieninteliais viešpačiais. militariškai galinga. O K o t r y n o s II (1762—1796 m. sukūrė centralizuotą karalystę.). tas sluoksnis su­ kūrė visas senąsias tradicijas paneigusį judėjimą.). būdami įsitiki­ nę savo laimėjimu. savotišką kultūros gyvenimo periodą. „familijos" galva. įsiviešpatavus naujajai R o m a n o v ų dinastijai. Turint Kot­ rynos paramą. jau drąsiai pradėjo siekti savo tikslo. vusi sostą. 1720—1722 m. o savo buvusiam mylima­ jam Poniatauskui — Respublikos sostą. 1 7 5 2 . kurį mes šiandien vadintumėm inteligentija. rašytojas. Prancūzijoje ėmė stiprėti trečiasis luomas — miestiečiai pi­ niguočiai. Rusijos ir jų sąjungininkių. dabar ji pasidarė vienu pavojingiausių Respublikos kaimynų. Štai kaip tik ta sustiprėjusioji Rusija nuo Petro I Didžiojo laikų sutartinai su Prūsija pasidaro padrikos Respublikos globėja.) griežtomis priemonėmis pakirto jos rytietiškos san­ tvarkos šaknis ir išvedė ją į europėjamąjį kelią. Šviečiamoji literatūra ir šviesusis absoliutizmas. Pirmojo švedų antplūdžio metu Prūsiją valdąs Brandenburgo elektorius išsi­ vadavo iš leninės priklausomybės (tas faktas buvo patvirtintas 1660 m. tad beliko tik išsirinkti savo giminės karalių. bet ėmė kištis net į centro ir va­ karų Europos konfliktus.) laikais Rusija jau pradėjo vado­ vauti ne tik rytų Europos politikai. Lietuvos vicekancleris.). s p r e n d ž i a n t k o k į s v a r b e s n į E u r o p o s p o l i t i k o s k l a u s i m ą . Senoji rytietiško tipo valstybė. II. Nuo to laiko Čar­ toriskiai. užgniaužusi feodalizmą. Tuo pat metu plačiais užsimojimais išgarsėjo taip pat absoliu­ tiškoji M a r i j o s T e r e z i j o s (1740—1780 m. 1722—1724 m. suiručių ir audringų 30 metų karų. o ypač pažengė tuo keliu. Jo įpėdinis F r i d r i k a s II D i d y s i s (1740—1786 m. sėkmingai apgynęs iškilusią Prūsiją nuo nepripažįstančių jai vietos savo tarpe senųjų galybių — Austrijos. į Europos valstybių tarpą buvo pradėjusi veržtis jau nuo J o n o IV Ž i a u r i o j o l a i k ų (1533—1584 m. Pradėjo klestėti literatūra. kancleris. bet kaip tik tuo momentu jis mirė (1763 m. pasipylė mokslo veikalai.) ją galutinai sukonsolidavo. Ten kieta ministerio kardinolo R i š el j ės (Rischelieu.). Po XVII amž. arba buržuazija. ji tuojau aiš­ kiai pažadėjo savo pa­ ramą Čartoriskiams. Nesiskaity­ dami su niekuo. iki 1780 m. Jo įpėdinis. Die­ nos dievaičiu pasidarė mokslo žmogus. Mazarini (f 1661 m. Vi­ sos valstybės rungėsi. kad Rusija taip pat įžengė į pirmaeilių Europos galybių tarpą. iš jo išsiskyrė šviesusis sluoksnis. Rusija. Kartu jis atsuko į Europą jos politinį veidą ir eile sėkmingų karų pasiekė tai.) ranka. Antrojo švedų antplūdžio metu elektorius F r i d r i k a s V i l h e l m a s 1701 m. kurios dalis kadaise buvo net Lenkų karaliaus lenas.. Europoje užėjo griežto absoliutizmo periodas.Fridrikas Mykolas Čartoriskis. Energingasis P e t r a s I D i d y s i s (1682—1725 m. stengdamosios ją patraukti į savo pusę. — f 1642 m.

) ir eilė kitų autorių pasidarė epochos dievaičiais. bajorija. o nuo jų ir bajorija. prieš darbus di399 . pagarbioje vietoje. Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės p l i k b a j o r i ų . Stok­ holme ir kt. vienas pasi­ gesdavo ausies ar nosies. Per kiekvieną puotą šeimininko pareiga buvo žiūrėti. Prie jų dar prisidėjo Austrijos Juozapas II. Atvežti jie tuojau būdavo sutalpinami iš anksto pasamdytose smuklėse ir šiaipjau patalpose. Seimelio vaizdai. į aristokratų saliomis. D'Alembcrt (f 1783 m. tai taurės buvo laikomos. Todėl jie va­ žiuodavo triukšmingai garbindami juos vežantį didiką. kūrė naują pasauližiūrą. Seimeliai. valstybės ir ūkio klausimais. tiesiog šiurpūs. kai visur Europoje iš­ augo galingos absoliutiškosios monarchijos su didžiulėmis nuolati­ nėmis armijomis.). Petrapily. o tik drąsių. Dar patvirkusio girtuoklio karaliaus Augusto II laikais didikai. Mat. Rousseau (f 1778 m. o Respublikoje karalius neturėjo jokios valdžios. Ji buvo susibūrusi apie tarpusavy kovo­ jančius didikus. Dažnai didelė dalis suvirsdavo į patvorius išsimiegoti. Visi tuo domėjosi. kad nė vienas svečias negalėtų išeiti namo. žiūrėk. Į seimelius tokių plikbajorių atsigabendavo visi didikai. nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir. Susižavėjęs švie­ čiamąja literatūra.000. aprašyti daugelio ano meto žmonių. jis darė reformas. ir todėl seimeliai buvo nuolatinių muštynių vieta. bet to meto žmogui tai buvo viskas. Visuomenės masės gyvenimo klausimais nė nesirūpino. Visas būrys išgriūdavo į miestelį. o likusieji kartais pakeliui sutikdavo savo vado priešą.). Vietoj senųjų aristokratijos turnyrų. Kai kurie didikai tokių taurių parodymui svečiams buvo išgalvoję net specialų ceremonialą. kuris gerai užmokėdavo. y. salionuose buvo ruošiami pasikalbėjimai ir disputai. išsitraukdavo kardus ir puldavo vieni kitus. turėjo prie šono bajoriškąjį ženklą — kardą. ko laikytis ir kieno nurodymų klausyti. ypatingai jis įsismagindavo. ir krašte neliko jokios valdžios. visi apie tai tekalbėjo.). Taip antai. Respublika XVIII amžiuje Valstybė ir visuomenė. Iškilo girtuoklia398 vimo kultas: didikai ir bajorija savo šeimos brangenybių tarpe turėjo su įvairiomis iškilmėmis susijusių taurių. o Lietuvai 6. Jie palaikė ryšius su išgarsėjusiais litera­ tais ir mokslininkais. Politinis gyvenimas ėjo seimeliuose. t.) ir naujus universitetus. kuris didikas yra galingesnis ir kurio laukia nemalonumai iš seimo ar tribunolo pusės. viską. pajungda­ mas valstybės valdžiai (jozefinizmas). Respublika gyveno visiško pakrikimo laikus. seimelio darbams pasibaigus. nes nuskurę plikbajoriai visada būdavo alkani ir tikrai sočiai pavalgydavo tik seimelio metu. Teo­ riškai čia visą valdžią turėjo patys piliečiai. O ją patraukti tebuvo galima tik protek­ cijomis ir nuolatinėmis puotomis savo dvaruose. einantį padaryti vizitų sau lygiems ponams. Nebuvo iš viso jokios centro valdžios. 1717 m.' Eilė autorių užsiėmė visuomenės san­ tvarkos. be to. įsiskverbė net į karaliaus rūmus. — įžeistojo palydovai tuojau čiup­ davo kardus. Taip pat iš anksto didiko atgabentos virtuvės pa­ gamindavo jiems valgyti. o kartais net vietoj medžioklių. Mokslas ir literatūra įsiskverbė ir į aukštąjį luomą. kurį kiekvienu momentu galėdavo vartoti savo pono ar to. Diderot (f 1784 m. seimai irte iro. Nebuvo jokio kultūrinio intereso. nes nebuvo pinigų jai išlaikyti. kitas ncbevaldydavo rankos. Tuojau prasi­ dėdavo jų valgydinimas ir girdymas. A rm i j o s ji beveik jokios neturėjo. o kar­ tais net ir jis pats. Kotryna II taip pat kvietė į Rusiją išgarsėjusius rašytojus ir pati rašė. kaip turi seimely elgtis. Buvo per­ kainojamos visos senosios vertybės: jos buvo paneigiamos. nepasižymį gilumu. bet iš tikro ji ničnieko negalėjo. žodis po žodžio susipešdavo. Bajorijos tarpe garsėjo ypač tie. Čia pat didiko agentai. Lenkijai buvo nustatyta 18. Ja užsi­ krėtė Europos valdovai. duodamas visiškas išlaikymas seimelio metu. net Bažnyčią.000 kariuomenės. Kitur visas gyvenimas buvo paklusnus valstybės valdžiai. lydėdamas savo vadą. Reikėdavo tik vadams susikirsti.). Diderot suorganizuota e n c i k l o p e d i j a . kurie galėjo d a u g i a u s i a i š g e r t i ir nepasi­ gerti. apie kurią buvo suburtos visos žymiausios to meto pajėgos. Kiekvienas didikas ir stipresnis bajoras nusiųsdavo į okolicas vežimų ir atgabendavo keletą dešimčių ar keletą šimtų plikba­ jorių. Iš Prancūzijos ta pati srovė paplito po visą Europą. o kai kurie net ir gyvybės netekdavo. svarbiausia.menkaverčiai. patys užsiėmė literatūra ir mokslu. Fridrikas Didysis savo dvare laikė Volterą. viską neigiančių iš­ vadų dialektika. Drezdene. Jiems iš anksto būdavo pažadama po kokį auksiną ar du ir. bet iš tikro jos nebuvo nė pu­ sės to skaičiaus. Voltaire (f 1778 m. mo­ narchui. einantį su tokiuo pat būriu. kaip ypatingos švente­ nybės. Visą seimelio laiką nesiliaudavo girtuokliavimas. Montesquieu (f 1755 m. kam nors tarti įžeidžiamą žodį. savo sosti­ nėse kūrė mokslų akademijas (Berlyne. jei iš jų kada nors buvo gėręs koks karalius. tarnų nepalaikomas. iš visko buvo sumaniai juokiamasi. Todėl didikai stengėsi patraukti į savo pusę daugumą bajorijos. išmoko tik puotauti ir girtauti. tuo būdu svetimųjų papirkimams ir didikų savavaliai kelias buvo laisvas. kuriems nesutariant ir nė vienai partijai neįsigalint. Dėl šitų reiškinių visas perio­ das vadinamas š v i e s i o j o a b s o l i u t i z m o laikotarpiu. su kuria kas nors būtų skaitęsis. Čia buvo spren­ džiama. jokių kultūrinių pramogų. ir žudynės būdavo neišvengiamos. Ir. 2. Tuo pat metu. visiems duodavo instrukcijų. pats rašė poezijos ir net mokslo veikalus. Paties seimelio metu muštynės kardais taip pat būdavo paprastas dalykas. nuomonei paremti.

kokių norėdavo didikai. seimeliui pasibaigus. nes tik tokioje santvarkoje kiekvienas jautėsi turįs didelę vertę ir galįs pasipelnyti. bet ir visuose patvoriuose. tai priešingoji partija. antrojoje pusėje. Šitokioje būklėje dėl valdžios kovojančios Čartoriskių ir Potockių partijos gerai suprato reformų reikalą. Todėl. nes ponui būdavo nebesvarbu.). jau iš anksto žinodamas. nes kitaip galėdavo labai nukentėti. Tuo būdu į seimą būdavo išrenkami tokie atstovai. Ir kai. o tik paskui imtis reformų. Reformuota so­ cialinę santvarką — palengvinti miestiečių. Mat. savo išLietuvos Istorija. Kiekvienas bijojo. nes tat tiesiogiai paliestų kiekvieną bajorą ir tuo būdu sukeltų jų didžiausią pasipriešinimą. Į namus tas iš jų greičiau grįždavo. iškalbos. Todėl visi reformų siūlomieji raštai buvo anonimiški. kada jie grįš. tačiau viso gyvenimo jos čia nepavergė. Tad buvo aišku. Šviečiamojo periodo literatūros idėjos į Respubliką atėjo XVIII amž. Mo­ kiniai išmokdavo rašyti eilėraščius. kas sava. Todėl po seimelio ateinančią naktį jų būdavo pilna pusgyvių ne tik visose palėpėse. pabūgę bajorijos neapykantos. Ir didikų švietimas taip pat buvo labai žemas. jau išspausdintas savo kny­ gutes išpirkdavo ir sunaikindavo. tik tada buvo galima imtis reformų. Apie tai buvo daugiausia ir kalbama. Atsirado tais klausimais ir knygų. bet jokio turinio. kad be užsienio paramos nebus galima vis tiek atsilaikyti prieš kitos partijos kurstomą bajoriją. Vienuose pavie­ tuose būdavo įtakingesnis vienas didikas.. tai nieko negaudavo nė nuken­ tėję. tik tada. Bajorija. O šis. plikbajoriai būdavo taip vaišinami. Po seimelio ponas plikbajoriams dar padalindavo po truputį pinigų. nieko neišmokęs. tai daugiausia buvo domimasi tais autoriais. Mably ir kt. Seimai. Šviesesniųjų asmenų pasitaikydavo tik vienas kitas. Tada nukentėjusieji puldavo prašyti savo pono pagalbos. Jiems tekdavo laukti kito seimelio ir tikėtis savo poną apginti. Visos mo­ kyklos buvo jėzuitų ir pijarų rankose. Mat. Bajorijos masės ją brangino. tiek eilėraščiai. visiš­ kai nepritaikytos gyvenimui. Visada atsirasdavo. kuris greičiau prasigerdavo ir greičiau išsipagiriodavo. nesiskaitydama su bajorijos masių nuotaika. Dažnas ten sušaldavo ir galą gaudavo. batų ar ko kito. Bet jei taip nukentėjusių vadas seimely nieko nelaimėdavo arba būdavo priešingos partijos priverstas pabėgti. joms net pritardama. kartais duodavo kokį nors savo daiktą. vis tiek būtų stojusi į opoziciją ir savo priešus paskelbusi bajorijos priešais ir laisvių išdavikais. Socialinių reformų klausimas. tam išmokėdavo pinigais ar. kad ilgai atsimintų. būdavo skiriamos vien galingųjų garbei.). O visa ta santvarka vis dėlto būdavo vadinama tik­ rąja laisve. Kai kurie autoriai. Suprasdami visas savo krašto visuomenės santvar­ kos blogybes. Lengviausia buvo reformuoti valstybę. Tačiau tamsios bajorijos masės buvo griežčiausiai nusistačiu­ sios prieš reformas ir kiekvieną reformos pasiūlymą laikė pasikėsi­ nimu ant laisvės. Bet. Pačios bajorijos matoma didžiau­ sia negerovė Respublikoje buvo centro ir visos valstybės valdžios aparato pakrikimas. Vežti jų niekas namo jau nebeveždavo. šliaužioti prieš galinguosius. Partijos ir reformų klausimas. Žodžiu. didikų jaunuomenė parsiveždavo Vakarų madų. nuo kurių tuo būdu priklausydavo ir seimelių rezultatai. kituose kitas. o dar dažniau juos pusgyvius apdorodavo visoki vagys ar blaivesni draugai. kaip ypatingą malonę. mirus Augustui III. kuris 4 tomų savo veikale „Apie sėkmingą seimavimą" pirštu prikišamai įrodė. o kiti net siūlė panaikinti pagrindinę blogybę — liberum veto.dikų agentai stengdavosi neleisti plikbajoriams pasigerti. nes jos reformą bajorija mažiausiai tegalėjo pajusti. o kiekvieną reformos siūlytoją — bajorijos priešu. kad iš­ sigelbėti ir panaikinti netvarką bus galima tik panaikinus liberum veto. žinoma. Taip pat buvo aišku. Bajorijos švietimas XVIII amž. kad reformuoti ką nors galės viena partija. jei kuri iš jų būtų bandžiusi siūlyti reformas. bet kiekviena tuo tarpu apie tai nekalbėjo. kas pasakydavo „veto". Rytą dažnas pasigesdavo kardo. kad privežti plikbajorių į seimelius tegalėdavo tik didikai. ir seimas turėdavo iširti. o ypač valstiečių būklę — buvo pavojinga. švarko. Vieni bandė siūlyti aptvarkyti gyvenimą. pilnas didybės. sakyti kalbas. — ir viskas. Jei kam nepakakdavo rūbų. nes tuomet jie nieko negalėtų padėti. Tad vidutinė bajorija turėdavo glaustis prie didikų. kur retai kada studijuo400 davo. kokių norėdavo tie patys didikai. 26 401 . taip ir dabar tebebuvo mokoma pirmiausia klasinių kalbų. Kiekviena sva­ jojo pirma viską suimti į savo rankas. o vien tik trindavosi po vakarų Europos kunigaikščių ir aristo­ kratijos salionus. kepurės. jie ėmė ieškoti išeities. paniekos visam tam. jiems ir instrukcijos būdavo duodamos tokios. Ir kai XVIII a. girtuokliavimas trukdavo dar keletą dienų. visa valstybės santvarka mažesniuosius vertė pataikauti. todėl kai jų atstovai suvažiuodavo į seimą. tiek kalbos. seimeliui pasibaigus. Kiekvienas di­ diko sūnus paprastai vykdavo į užsienius. kai turės savo rankose visą val­ džią ir kai turės užsienio paramos. Aiškus dalykas. negalėdavo tarp savęs susikalbėti. buvo labai žemas. stropiai žiūrėjo. kad taip bus. turėdavo atsivežęs vežimus apne­ šiotų ir krautuvėse pripirktų įvairiausių rūbų. kuriuos bematant iš­ dalindavo. kurie rašė apie valstybę (Rousseau. vidury čia pradėjo plisti šviečiamosios literatūros raštai. paliekant nepaliestus pagrindinius „ a u k s o l a i s v ė s " principus. Jie tas reformas ir pradėjo. pilnas tuščių žo­ džių. Iš visų autorių buvo žy­ miausias piaras K o n a r s k i s (1700—1773 m. Čartoriskiai Rusų padedami pasidarė vieninteliais viešpačiais. Toksai ponaitis grįždavo. kad ji nebūtų pakeista. mat. Valstybės reformų klausimas. kad kitokioje santvarkoje su juo niekas nebesiskaitys. buvo tik gaudomos senųjų laikų išminčių mintys. Mokymas buvo vien tiktai formalinis. Kaip ir XVII a. eilėraščių kūrimo.

kad kitatikių. kad vienas kitas ponas atleisdavo nuo baudžiavos savo valstiečius.). be to. y. 1764—1795 m. kuris betgi greit mirė. Tarp Ru­ sijos ir Prūsijos buvo atnaujinta jau daug kartų daryta sutartis. t. Taip ir įvyko. rūpinosi pastatyti karalium savo šeimos narį. visi jo turtai tuo tarpu buvo konfiskuoti.). ir stipriau­ siais kandidatais liko keletas saviškių ponų. mažiausia turėda­ mas šansų. o jį patį apšaukė bajorijos išdaviku. karalium buvo išrinktas Sta­ nislovas Augustas. imdamiesi reformų. jų kandidatu dar buvo M. Ogin­ skis.imtinę padėtį laikė nepaliečiamu šventu dalyku. Be Ad. Bet taip pat daug šalininkų tu­ rėjo išvien su Potockiais ir Radvilomis ei­ nąs Lenkų hetmonas B r a n i c k i s. vėlesnis Lietu­ vos hetmonas M. 3. St. Augustui I I I mirus. Čar­ toriskio. kada daug gero buvo padaryta miestams ir kada buvo perorganizuotas visas valstybės aparatas. Taip pat jos įsipareigojo priversti seimą. kad Respublikoje nebūtų padaryta jokių reformų. Šiaipjau valstiečių būklės pagerinimui nebuvo nieko padaryta net paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais įvykusiame reforminiame seime. kandidatų į sostą atsirado nemaža. Kotryna II tuojau po Augusto I I I mir­ ties užmezgė santykius su Prūsų Fridriku II ir jam pasiūlė bendromis jėgomis paLenkų karalius (f 1798 m. Lietuvos kunigaikštis ir remti Poniatausko kandidatūrą. kodėl ir Čartoriskiai. 402 403 . visada turėtų remtis tik savo protektoriais. Augusto elekcija 1764 m. d. Tapę visagaliais. Mat. Čarto­ riskiai. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos Kandidatai. (Beloto paveikslas). pravosla­ vų ir protestantų teisės būtų sulygintos su katalikų teisėmis. Nuo to meto Rusija ir Prūsija pradėjo nuolat glaudžiai bendradarbiauti. jog daugiausia šansų turi Adomas Čartoriskis (Rusų vaivados Augusto sūnus). tai bajorija atmetė net nesvarsčius visą projektą (1780 m. kai Zamoiskis savo paruoštam įstatymų kodekse pasiūlė duoti valstie­ čiams laisvę. jis. Pasitaikydavo tik. neturėdamas stiprios paramos krašte. Atrodė. tegalvojo tik apie valdžios refor­ mas: socialinio gyvenimo jie visiškai nelietė. Pirmiausia tai buvo jo vyresnysis sūnus. Radvila išbuvo ištremtas net 3 metus. pavyzdžiui. kišdamosi į Respublikos vidaus reikalus. Čartoriskiai dabar galėjo pradėti savo reformas. Čartoriskių priešai buvo išvyti iš krašto. Čartoriskio žentas. Tad suprantama. Rusų kariuomenei parėmus. kuria abi valstybės pasižadėjo remti Poniatausko kandidatūrą ir žiūrėti. gavęs sostą už viską turėtų būti dėkingas jį pasta­ čiusiems. Stanislovas Augustas Poniatauskas. žinoma.

jų pačių išauklėtas ir be jų krašte neturįs jokios reikšmės. o jo turtus konfiskavo. pirmiausia turėjo būti svarstoma iždo ko­ M. bet numatyta darbų tvarka. jis betgi nebuvo kvailas. buvo pavestos iždo komisijai. ir pačiam gale — visoki privatūs prašymai. Rusų kariuomenės išvytas į Mol­ daviją. Rusijos ambasado­ rius. T o ­ liau buvo nustatyta. niekad nesugebėjo įgyti politikų pasitikėjimo. tačiau veikiai rusų kariuomenės pajėgomis jie buvo išvyti iš krašto. surašyti instrukcijose. kad niekas neišdrįso stoti prieš Rusiją. Repninas. Didžiausią pasipriešinimą parodė tik Lenkų hetmonas B r a n i c k i s ir Vilniaus vaivada K a r o l i s R a d v i l a (mirusio hetmono sūnus). jis vis dėlto nenusileido ir." t. jie liko vien kariuomenės vadais. atstovams ne­ susitariant išrinkti net maršal­ kos. Jis neturėjo jokio išmokslinimo. kad valdžia vis tiek liks jų rankose. To jie siekė dar konvokaciniam seime. ir bajorija žiūrėjo į jį. Tą meilę jis buvo įgijęs savo paprastumu ir amžinai gir­ tuokliaudamas su bajorija. Visi komisijų nutarimai turėjo būti atliekami balsų dauguma. veto panaikinimui pasipriešino Rusų atstovas R e p n i n a s . Lig šiol seimo darbai eidavo be jokios tvarkos. Komisijos kiekvieno ordinarinio seimo turėjo būti u n karnos naujos. o krašte šeimininkavo Čartoriskiai. numany­ dami. pirmasis Rusų raliaus pasiūlymai. Jis buvo jų sesers sūnus. kad maršalka turi būti renkamas balsų dauguma. Pirmiausia buvo įkurta kiekvienoj jungtinėj valstybėj po dvi komisijas — iždo ir karo. Ten jis išbuvo. y. trečioje vie­ generalgubernatorius Lietuvoje. tačiau. tai tuo tarpu veto buvo paliktas. vienas klajodamas po Europą. Todėl dabar buvo nusta­ tyta. Radvila betgi nenusileido. o visas kariuomenės aprūpinimas ir jos surinkimas ati­ teko komisijai. net 3 metus (pagaliau jį sugrąžino ant Čartoriskių supykusi Kotryna). šalia jo milijoninių turtų ir Radvilos vardo. kleisdamas išsivežtas brangenybes. Hetmonams 404 liko tik kariuomenės vadovybė. Užtat buvo priimtas seimo darbų statutas. netiesiogiai buvo apribotas ir liberum veto. t. paskui — ka­ 1764—1769 m. O jo dosnumas. vaišin­ gumas. 4. kurias turėjo iždininkai. Tam tikslui jie pirmiausia pasirūpino bent kiek sutvarkyti valstybę viduje. nuolat gir­ taudamas. karo komi­ sijose — hetmonams. Tuo tarpu jo turtai buvo naikinami. sutiko su Poniatausko kandidatūra. ieškojo paramos prieš naująjį karalių. kad nega­ lima visų reikalų svarstyti kar­ tu. kuri paskelbė jį bajorijos iš­ daviku. toje turėjo būti svarstomi sei­ melių pageidavimai. Jose visada turėjo būti po 4 senatorius ir po 12 bajorų. Kadangi anksčiau daug seimų iširdavo dėl to.Čartoriskių priešai ir jų nugalėjimas. kaip į savą žmogų. prieinamumas. 1794—1799 m. Čartoriskius ir Rusiją. y. Nugalėti priešingą partiją buvo nesunku. Lietuvoje buvo padaryta konfederacija. jam sunku buvo gauti kokios nors paramos dar ir dėl to. Jis buvo gana pavojingas. o pirmininkavimas jose priklausė ministeriams. Todėl jie tikėjosi. nes jau konvokacinio seimo metu visa valdžia perėjo į jų rankas. misijos apyskaita. kad be Rusijos paramos nepajėgs apsidirbti su savo priešais. jie išvyko iš Varšuvos pasiruošę pra­ dėti karą. Augusto sesuo) ir sugrįžo. kai seimas buvo apsuptas Čartoriskių milicijos ir rusų kariuomenės. Branickis netrukus susitaikino su savo giminėmis (jo žmona buvo St. Čartoriskiai. Priimant seimo tvarkos įstatymą. Čartoriskių reformos Čartoriskiai turėjo didelių planų: jie svajojo panaikinti ne­ tvarką ir pakelti Respublikos prestižą kitų valstybių tarpe. Bet neprityrusį atstovą Čartoriskiai ap405 . kad atstovai seimeliuose būdavo saikdinami griežtai lai­ kytis instrukcijų. Iš visų jų re­ formų didžiausia naujenybė buvo valdžios aparato pertvarkymas ir seimo darbų sutvarkymas. be to. Visos teisės. tai šitokios priesaikos dabar buvo uždraustos. o hetmonų turėtosios teisės atiteko karo komisijai. Antroji Čartoriskių svarbi reforma lietė s e i m ą . Vis dėlto Čartoriskiai nepabūgo ir jo pašalinti. nes turėjo daugybę turtų ir Lietuvos bajorijos tarpe buvo labai populiarus ir mylimas. Būdamas didelis girtuoklis nutrūktgalvis. Jie sva­ jojo net panaikinti liberum veto. Be to. o iždo komisijose — iždininkams. labai daug reiškė. ir jie daž­ niausiai iširdavo. Išrinkus maršalką. bet kadangi tam pasi­ priešino Rusų ir Prūsų atsto­ vai.

ir Čartoriskių priešų skaičius nesumažėjo. kad susitvarkiusi Respublika galėsianti vesti savarankišką užsienio politiką. Kai 1766 m. Kadangi fanatiškoji bajorija buvo griežčiausiai prieš tai nusistačiusi. Tada konfederacija iš Radomo buvo perkelta į Varšuvą. darančius reformas.) Čartoriskių konfliktas su Rusija. tuo būdu dabar kilo pavojus. Konfederacijos centru buvo numatytas R a d o m a s. nebuvo. o jų tur­ tus pasiimti sau už visas skriauKarolis St. kad nė viena iš tų teisių nebus pa­ keista. kad per didele netvarka naudotųsi kiti kaimynai (Prūsija ir Austrija). kad Rusija pasistengs jiems pakenkti viduje.gavo. kuris būtų tiek kentėjęs nuo Čartoriskių. Rusija rėmė: ji nenorėjo. Stačiūkas. Jam buvo grąžinti visi dvarai. tai ir reformos buvo apkarpytos. — sudarydami iždo komisijos įstatymą įrašę. jie buvo priversti pasirašyti konfe­ deracijos aktą. Čartoriskius. o jos priešaky buvo pastatytas Rusų iš emigracijos atšauktasis K. iš Rusijos buvo paprašyta g a r a n t i j o s . stojo irgi prieš kitatikių teisių sulyginimą. Taigi viskas priklausė nuo Rusijos. kad susitvarkęs kraštas liks jos vienos įtakoje. Visos šitos reformos turėjo atsiliepti Respublikos gyvenime labai teigiamai. Krašte daugybė Čartoriskių priešų laukė progos sukilti prieš juos ir tuo tarpu bijojo tik Kotrynos ambasadoriaus Repnino. Radomo konfederacija. visuose pavietuose ėmė kurtis prieš karalių ir Čartoriskius nukreiptos konfederacijos. Vilniaus metus. tuo atveju ji pažadėjo leisti padidinti Respublikos kariuomenę net iki 50. das. Repninas pasirūpino. kaip ją tada vadino.000. Už sugrąžinimą jis buvo dėkingas tik Kotrynai. kai ši panoro. Radvila. Degdamas neapykan­ ta Čartoriskiams ir karaliui. kad nebūtų priimtas nė ka­ raliaus ir Čartoriskių remiamas siūlymas visus ekonominius rei­ kalus seime spręsti balsų dauguma. šiurkštus Repninas labai 407 . o Rusija dėl to pasiryžo juos ir jų valdomą karalių pamokyti. Radvila. bet jos tuo tarpu tebuvo tik popieriuje. Visi džiaugėsi galėsią atsikratyti nekenčiamo karaliaus ir numesti Čartoriskių jungą. kad tuo būdu patrauks į savo pusę visą bajoriją.) turėjo patvirtinti viską. k a r d i n a l i n e s t e i s e s . Todėl jie atmetė sutarties pa­ siūlymą. Jie ir karalius svajojo. o Kotryną II prašė „priimti pareigą" saugoti Respublikos konstituciją. Jie manė. arba. patirtas per 3 ištrėmimo 1762—1764 ir 1768—1790 m. seimą Rusija kartu su Prūsija pareikalavo sulyginti R e s p u b l i k o j e k i t a t i k i ų teises su katalikų. 1767 m. kad prie jo būtų prikomandiruotas rusų pulkininkas Karas. Bet Čartoriskiai nenorėjo pasidaryti Rusijos žaisleliu. nes visą laiką bus reikalingas jos paramos. ko reikalavo Repninas. ir tikėjosi. Repninui kurstant. Tam tikslui Kotryna pasiūlė Respu­ blikai sudaryti su ja gynimosi ir puolimo sutartį. seime nebuvo priimtas pasiūlymas sulyginti ki­ tatikių teises. kuriuo kvietė prisidėti prie konfederacijos ir kara­ lių. kuris savo valiai paremti turėjo čia pat stiprią kariuomenę ir tuo tarpu pa­ laikė Čartoriskius. be to. Varšuvos konfederacinis seimas (1768 m. federatai labai apsivylė: Rado­ me rusų kariuomenės apsupti. kurie anksčiau šitą reikala­ vimą rėmė. O norėdama įvykdyti di406 sidentų teisių sulyginimą. kur gyveno patsai Repninas. Kotryna leido Repninui sukelti prieš karalių ir Čartoriskius visą nepatenkintą bajoriją. Tačiau ir jis ir visi konvaivada. tai ir Čartoriskiai. kad seime visi iždo reikalai turi būti sprendžiami balsų dauguma. Noroms nenoroms konfederatai turėjo pasirašyti aktą. Radomo konfederacija ir Čartoriskių reformų apkarpymas (1768 m. su ku­ riuo jis kiekvienu reikalu galėtų pasitarti. todėl sutiko. jis svajojo juos sunaikinti. 5. Bet išėjo kitaip: bajorijos tas nesužavėjo. Rusų reikalams jis geriausiai tiko: kito tokio žmo­ gaus. pripažino lygias teises kitatikiams. Prieš 1766 m.

arba. Griežčiausi Repnino priešai buvo Krokuvos vyskupas Soltykas. Tuo būdu buvo paliktas nepaliestas libetum veto. Jie pasidarė tikraisiais valdovais. Konfederatai ir jų kovos. iškilo pasipriešinimas žiauriajai Repnino priespaudai. jis atsakė. kad karaliai bus tik renkami. Jie ėjo tik prieš karaliaus ir Čartoriskių siekiamas reformas. darniai sugyvendamas su Repninu. kišdamasi į Respublikos reikalus. Tos kardinalinės teisės buvo surašytos atskirame įstatyme. kaip tada buvo sakoma. o kar­ tu nusiuntė prieš juos savo ir rusų kariuomenę. jai buvo pripažinta g ar a n t i j a. Visur bajorija ėmė burtis ir dėtis prie konfederatų. seimo metu Repninas jau perdaug aiškiai išėjo iš tokių bičiuliškų ribų: panieka. tik buvo sugriauta jų galybė. visur prieš jį tik lanks­ tėsi. o karalius tik vyk­ dė jų valią. Anksčiau ji kišosi tik jėgos teise. Pašalinti karalių. Karaliaus ryšiai su Rusija. jog taip pasielgsiąs su kiekvienu carienės priešu. Konfederatų žymiausios jėgos buvo išblaškytos.griežtai elgėsi. Kai pagaliau seimas pasibaigė. Kiek­ vieną. Labai greit judėjimas apėmė visą Lenkiją ir Lietuvą. Todėl jis. neketindamas priešintis. — tais pačiais 1768 m. kaip troško į konfederaciją einanti bajorija. su kuria jis žiūrėjo į seimą. Rusijai nebuvo jokio reikalo: kito karaliaus. kad. kad tegalima daryti tik tai. Buvo gana apsišvietęs ir suprato valstybės reikalus. sa­ kėsi ginanti jos laisvę. jis. Tuo būdu Repninas į juos žiūrėjo. jis manė. dar nepasibaigus 1768 m.) metu jis nedrįso priešintis Repninui. pats karalius ir daugybė didikų per jį gaudavo iš Kotrynos pinigų. konfede­ ratams pasisekė gauti paramos: tuo tarpu Rusijai paskelbė karą 409 . nuo šiol Repninas ir jo įpėdiniai darė vis­ ką patys. neklausyda­ mas Rusijos. bet visame krašte liko atskiri partizanų būriai. ga­ rantuota. pasitaręs su senatu. Čartoriskių pradėtos reformos nuėjo vėjais. kuris drįso kalbėti prieš jo siūlymą. neturėjo va­ lios. Tuo tarpu jis iš tikro troško pakelti savo valstybės gerovę. tačiau iš karto nesiskelbė prieš jį kovoja. ir t. Radomo konfederacijos ir 1768 m. Šis judėjimas prasidėjo dar ne­ pasibaigus Repnino komanduojamam seimui. su­ sirinkusi B a r o miestely (Podolėje). nes tikrai neturėjo su kuo skaitytis: karalius buvo jo valdovės pastatytas. ką jie leidžia. gali visko nustoti. Matydamas Rusijos galybę. 6. Tuo būdu Rusijai buvo pripažinta teisė žiūrėti. kuris tiek priklausytų nuo jos ir tiek lenktųsi prieš ją. tik neturėjo energijos valdyti. Baro konfederacija ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas Konfederacijos kūrimasis. li­ teratūra. menu. būrėsi pašalinti kara­ lių. kad nebūtų pakeistos kardinalinės teisės. nors ir pik­ tinosi rusais. Karalius buvo įsitikinęs. grasino bausmėmis. jam pataikavo. Be to. kuriuo ji naudojosi jau iki pat Respubli­ kos galo. kad Rusijai buvo pripažinta teisė p r i ž i ū r ė t i R e s p u b l i k o s v i d a u s g y v e n i m ą . Konfederatai nors daugumas bu vo karaliaus priešai. Bet iš tų pačių žmonių. pradėjo su konfederatais derybas. jis vy408 lėsi. kad kitatikiai turės lygias teises su katalikais. Seimui. buvo per daug užsiėmęs savo asmeniniais malonumais. Tad ir šito seimo (1768 m. tai ir prasidedąs judėjimas buvo nukreiptas drauge ir prieš jį. Anksčiau Rusija viską darė per Čartoriskius. Ka­ dangi karalius laikėsi Rusijos. Seimas buvo priverstas įvykdyti visus jo reikalavimus.t. kaip į savo carienės samdinius. negalėjo prie jų dėtis. o save laikė jos įgaliotiniu. kad su rusais kovoti neįmanoma. negalima buvo rasti. kurie 1767 m. Tikėdamas senąja Kotrynos meile. Tad vieną naktį Repinas įsakė savo kariams juos suimti. o blogiausia buvo tai. jis plūdo biauriausiais žodžiais. ruo­ šėsi valdyti valstybę. jie buvo išsiųsti į Rusijos gilumą ir net 5 metus išbuvo Kalugoje. Baro miestely. Čar­ toriskiai buvo nustumti į užpakalį. kad ji leis jam tvarkyti savo valstybė. T o ­ dėl visi. neleidimu gauti jokio urėdo. Anksčiau Rusija vis dėjosi ba­ jorijos laisvių gynėja ir. susimetė į konfederaciją kovoti su Rusijos priespauda ir už senąsias bajorų laisves. o Kotryną tik maldavo neardyti valstybės. kad jai priešintis neprotinga. kas palaikė reformas. Karalius ir Čartoriskiai liko ne­ paliesti. Zaluskis ir Lenkijos lauko hetmonas Ževuskis su sūnum. vadai persikėlė į užsienį. Kijevo vysk. prievarta. Jis tik buvo pamokytas: jam buvo parodyta. seimui. norėjusiam juos užtarti. T o ­ dėl. o dabar jai buvo duotas juridinis pagrindas. dalis Lenkų bajorijos. jam priešinančiųsi dvarų sunaikinimas ir senatorių ištrėmimas į Rusijos gilumą buvo jau visai nepanašūs į bičiulišką globą veiksmai.

vėliau Tarskelbė nepripažįstą Stanislovo govicos konfederatas ir paskuti­ Augusto ir kovoja už jo pašali­ nysis Lietuvos didysis hetmonas ( 1 7 9 3 . Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. Karalius tuo tarpu jau buvo beketinąs irgi prisidėti prie kon­ federatų (jo kariuomenė prieš Simanas Kasakauskas. Tuo būdu Prūsų karaliaus valdomas Brandenburgas buvo sulietas į vieną valstybę su Prūsija. Jie manė. O be to. kuriam nė vienas Europos valdovas negalėjo pritarti. Apgautas Repinino Radomo konfederacijos metu. bet jam nepasisekė. kurios i sostą norės pasodinti savo kandi­ datą. Konfe­ deratai pakriko. rugpiūčio 5 d. Turkijai karas su Rusija nesisekė: Rusija užėmė Moldaviją su Va­ lakija. kaip tik tuo metu ir tarptautinė politika pakrypo konfe­ deratų nenaudai. sutiko su padalinimu. jis prisidėjo 411 . juos pa­ laikė ir Austrija.1 7 9 4 m. Europos valdovus konfederatai nuteikė net prieš save.). nes patys konfedera­ tų vadai tarp savęs nesutiko. turėjo grįžti ir nusileisti. Sujungus savo valsty­ bę į vieną plotą ir ją žymiai padidinus. juo kiekvienai buvo numatyta tam tikra dalis. Iš visų tų trijų vals­ tybių daugiausia pasinaudojo Prūsija. Tad Austrija. Tačiau Austrija. iki tol gyvenusi Austrijoj. jų vyriau­ siasis buvo vėliau Prancūzų re­ voliucijos metu labai pasižymė­ jęs generolas Diumurjė (Dumouriez).Turkija. A u s t r i j a užėmė dalį Mažlenkių ir Galicijos. Maža to. Tam kurį laiką priešinosi tiktai Ma­ rija Terezija. Kotryna bemeilijo palikti Respubliką neliestą.). buvo pasirašytas visų 3 valstybių traktatas. kviesdama ir Prancūziją į pagalbą prieš Respublikos pa­ dalinimą. Bet tuo atveju prieš ją galėjo stoti Austrija drauge su Prūsija. pasi­ kėsindami ant karaliaus laisvės. jų pusėn stojo visi Rusijos priešai ir konkurentai. Pirmasis Respublikos padalinimas (1772 m. Bet kaip vienas energingiausių Lietuvos tik tuo metu konfederatai pasi­ konfederatų vadų. juos jau nebekariavo). nimą. Lenkijai Prūsijoj buvo paliktas tik laisvasis Dancigo miestas ir kyliu į ją įsikišęs Tornas. kad Respublikos sostą paskelbus laisvu. Tuo būdu R u s i j a i t e k o Lat­ gala. ji tik pareikalavo ir sau dalies. nau­ jasis užsienių ministeris vengė konfliktų ir Austrijos siūlymui bu­ vo abejingas. Prancūzija net davė pinigų ir atsiuntė karui va­ dovauti karininkų. kurias jos tuojau po to ir okupavo. Bet išėjo kitaip. karaliui pasisekė grįžti į Varšuvą. o P r ū s i j a — Lenkijos Pavyslį ir Varmijos vyskupystę. Ir šiuo metu didžiausią atsparumą parodė tas pats Radvilą. Konfederacijos galas. buvo pagaliau įvykdytas Prūsų karalių siekimas iškelti savo valstybę į pirmaeilių Europos galybių tarpą. Tai buvo karališkosios didybės įžei­ dimas. Bet Prancūzijoje jau buvo pasikeitę ministeriai. šiaurinė dalis Polocko vaivadijos su pačiu miestu. Vieną naktį konfederatų būrys Varšuvos gatvėje sučiupo važiuojantį karalių ir gabeno jį į savo stovyklas. jau niekur neberasdama paramos. jų vadovybė. konfederatams padėti apsiėmė Prancūzija. Į sostą daug konkurentų nebuvo. Žodžiu. kad Rusija tas žemes grąžintų Turki­ jai. Rusija užėmė rytinę didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro. kuri net padarė puolimo bei gynimosi sutartį su Tur­ kija. jie visi norėjo būti pirmaisiais ir nenorėjo pasiduoti kieno nors valdžiai. gaudama už tai atlyginimą iš Respublikos žemių. negu leisti pasinaudoti Prūsijai. Todėl po ilgų derybų ji pagaliau su­ tiko su pasidalinimo mintim. Netvarkingas partiza­ niškas kovas jis bandė perorga­ nizuoti į reguliarų karą. beveik visos Vitebsko ir Mstislaulio vaivadijos ir dalis Minsko vaivadi­ jos. jau ruošėsi įsikišti į karą. iš ten turėjo išsikelti ir. nenorėdama viena kariauti prieš Rusiją ir Prūsiją. jų pusėn stos visos valstybės. Tuo būdu 1772 m. Tuo tarpu Prūsų Fridri­ kas Didysis iškėlė mintį. nenorėdama leisti Rusijai pasilikti tų 410 žemių. Už lei­ dimą užimti dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių jis reikalavo ir sau dalies. Tik tamsią naktį jiems paklydus ir pakrikus.

Naugarduko atstovas T. protarpiais susirinkdamas. dėl ko nebūtų gautas tų trijų valstybių sutikimas. 7. Bet jam nesisekė: išbuvęs emigra­ cijoj net kelerius metus. Tuo būdu toliau Respublikoje nieko nebegalėjo būti pakeista. Kad darbas lengviau eitų. Šitaip buvo patvirtintas padalinimas. kad leng­ viau būtų suvaldyti atstovus. ir išrinkti atstovais. Ant erelio skyde — Lietuvos Vytis. ragindamas normalia tvarka išsirinkti maršalką ir pradėti seimą.). seime Rusijai. Vienoje jo pusėje yra Kotrynos atvaizdas. Tuo tarpu Respublikoje visi buvo apkvaišinti padalinimo ir nežinojo. tik patvirtinda­ vo jos priimtus įstatymus. bet. reikėjo dar sutvarkyti santykius su pačia Respublika. bet nebegalima buvo aplenkiu ir sąjungininkių. doresnieji bajorai seimo šalinosi (daugelis. ir į seimą prilindo daugiausia visokių svetimųjų papirktų atstovų. Protestuodamas prieš seimo sukonfederavimą ir Rusų skiriamą maršalką Poninskį.. (Mateikos paveikslas). Krašte visur buvo pilna svetimos kariuomenės. 1768 metais garantija buvo pripažinta vienai Rusijai. kad esančios susigrąžintos atplėštosios žemės. y. Prūsijai ir Austrijai užėmus sau pasiskirtas sritis ir likvidavus konfederatus. joms reikalau­ jant. Jis ilgai ne­ grįžo. perorganizuotas visas valstybės aparatas ir naujosios santvarkos neliečiamybės g a r a n t i j a pripažinta visoms trims padalinimo dalyvėms valstybėms. vis svajodamas prieš Rusiją su­ kelti Prancūziją ir Turkiją. Rusų ir Prūsų atstovų pastangomis seimas 412 buvo sukonfederuotas. Karalius iš pradžių dar bandė rasti sąjun­ gininkų kitose valstybėse ir gintis. Todėl. ne­ atvažiavo į seimą). o seimas. daugiausia Rusi­ jos papirkti. dabar garantijos idėja buvo taip pat jos iškelta. neleidžia atstovams išeiti iš salės. kuri dar ilgai laikė Lietuvoje ir Lenkijoje Scena iš 1773—1775 m.). neilgai laikęsis Lietuvoje. Visiems darbams vadovavo naujas Kotrynos II atstovas Štakelbergas. nes buvo bijomasi. karalius sušaukė seimą (1773 m. Reitanas. Jam vadovavo vieni parsidavėliai. prie Baro konfederacijos. Viršuje užrašas. atsigulęs ant slenksčio. Vėliau betgi vėl visą globą pasiėmė viena Rusija. Reikėjo gauti iš jos padalinimo patvirtinimą ir padaryti su ja taikos sutartį.I ir II padalinimui paminėti Kotrynos II išleistas medalis. tačiau niekas nedrįso kariauti prieš 3-jų tokių galingų valstybių sąjungą. kad kas nors jo ne­ išardytų. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. 413 . t. net visiems nusileidus. vėl iš­ vyko j užsienį ir užsiėmė daugiausia diplomatija. visas seimas nedirbo: visus reika­ lus svarstė tik iš seimo narių ir senatorių sudaryta 30 žmonių delegacija. turėjo pagaliau grįžti ir susitaikinti su karalium (1777 m. o kitoje carų herbas — dvigalvis erelis ir Rusijos užgrobtų žemių žemėlapis. seimo pradžios. ką veikti.

8. Rusija tikėjosi galėsianti ją laikyti savo įtakoje. neleistų jam niekad iš Rusijos įtakos išsprūsti. Visa taryba buvo padalinta į 5 departamentus (jų kiekvienas vedė atskirus reikalus) — karo. jį derino. Kaip ir anksčiau. Ji buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai. Kiekvienas or­ dinarinis seimas (jis susirinkdavo kas 2 metai) pusę tarybos na­ rių turėdavo pakeisti naujais arba perrinkti iš naujo. t. ir į seimą galėjo pakliūti tik 3 disidentų atstovai. o Nuolatinės Tarybos veikimo metu pasidarė visiems artimas. Bet kariuomenės skaičių buvo leista padidinti iki 30. kaip vykdomieji organai. jų naujai pastatytose bažnyčiose buvo uždrausta skambinti varpais. jų senatorių negalėjo būti nė vieno. nes jis 414 stropiai prižiūrėjo jos narių parinkimą. nepamiršdamas nė vieno prašančio. teis­ mai. Tuo būdu Nuo­ latinė Taryba tų atskirų organų veikimą tik prižiūrėjo. Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo 415 . o anos komisijos ir kiti organai liko. bet. Karaliaus valdžia buvo labai susiaurinta: jis pasidarė tik Nuolatinės Tarybos pirmininku ir turėjo pasirašinėti visus Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus. Visų pre­ tenzijas sutaikinti jam buvo nelengva. gavo iš jos teisę padaryti kai kurių administracinių pagerinimų. prižiū­ rėdama jos narių parinkimą. policijos. Todėl šitam padalinamajam seime kilo rei­ kalas Respublikos gyvenimą geriau sutvarkyti. Austrija čia kišosi kuo mažiausiai. 9. Todėl ir valdžios apkarpymas jam neišėjo į bloga. po 1 iš Lietuvos. kad. Buvo palikta ir liberum veto. Ji turėjo didelę reikšmę ir Lietuvai. 2 / 3 jų turėjo būti lenkai ir 1 / 3 lietuviai. Bet ji iš praktikos žinojo. įvedus Nuo­ latinę Tarybą. Nuolatinė Taryba. Šitoks organas turėjo būti N u o l a t i n ė T a ­ r y b a . Buvo patvirtintos 1768 m. N u o l a t i n ė T a r y b a susidėjo iš 18 senatorių ir 18 at­ stovų. o per ją tikėjosi valdysianti visą kraštą. kaip buvę. nes buvo užsiėmusi savo reikalais ir į savo sąjungininkių šeimininkavimą žiūrėjo la­ bai nepalankiai.000 kariuomenės). arba administracijos. o svarbiausia. kurių garantu vėl tapo Rusija ir jos są­ jungininkės.000 (nuo 1717 m. ir karalių elekcija ir bajorijos teisė neklausyti karaliaus. taikydamasis prie Kotrynos II ir jos ambasadoriaus noro. Karalius ir da­ bar nusileido Kotrynai. kad suvaldyti padriką valstybę. kuri geriau val­ dytų ir kartu varžytų karalių. Jis palengva paėmė Tarybą į savo įtaką. seime Kardinalinės teisės. seimo patvirtintos konstitucijos nespėjo įsigalioti gyvenime. Iš tikro ji visą laiką liko Rusijos ambasadoriaus įtakoje. valstybės dvarų ir vietų dalinimas iš jo buvo atimtas: urėdus turėdavo atiduoti visada vienam iš 3 Nuolatinės Tarybos pasiūlomų kandidatų. nevykdant pacta conventa punktų. Nuolatinė Taryba visą veikimą turėjo tik prižiūrėti. Be to. Valstybės perorganizavimas 1773—1775 m.). Jose buvo pakeistas tik vienas kitatikius (disi­ dentus) lietęs punktas: jų teisės buvo suvaržytos. jis palengva su­ gebėjo patraukti į savo pusę didžiąją dalį bajorijos. Respublika turėjo teisę laikyti tik 24. aiškinti įstatymus ir spręst kylančius konfliktus. Po ilgų derybų Nuolatinė Taryba buvo sudaryta. Vis dėlto per keliolika savo veikimo metų Taryba daug ką padarė. kaip malonę. Buvo paliktos taip pat Čartoriskių įsteigtos karo ir iždo komisijos. atskiri. karalius stengėsi visą laiką veikti. vad. o atskiri Lietuvos ir Lenkijos valdžios aparatai (komisijos. k a r d i ­ n a l i n ė s t e i s ė s . 1768 m. kurioje kiekviena jos priešininkė valstybė galėjo su­ kelti bajoriją. ministeriai) vykdė įstatymus gyvenime. y. Todėl ji nu­ sprendė suorganizuoti tvirtesnę centro valdžią. pavadintas Nuolatine Taryba. iždo. Ji buvo pirmoji centro valdžia. Rusija norėjo Respubliką pasilaikyti savo įtakoje. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai Nuolatinė Taryba išgyvavo 14 metų (iki 1789 m. užsienio. ištisą eilę metų nebebuvo jokių sąmyšių. savas. Pirmoje valdymo pusėje jis buvo nekenčiamas ir niekinamas. Didlenkių ir Mažlenkių. stengdamasis būti tei­ singas. Su ja Respublikos reikalais artimai bendradarbiavo tiktai Prūsija. jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir tapo iš tikro mylimas. ir teisingumo. Tačiau visi anarchijos pradmenys pasiliko. Tuo pat metu buvo suorganizuotas lig šiol nebuvęs centralinės val­ džios organas. Bet vis dėlto tatai karaliui neišėjo blogan. Per 5-ius konfederacinių karų metus visa valdžia iširo. yra labai sunku ir daug atseina.savo kariuomenę: garantija jai dar buvo pripažinta atskiru aktu.

visiškai atskiros valstybės. kad stengėsi pasidaryti jos nariais arba jos nariams pasigerinti. Tiek Lietuvoj. kad Taryboje buvo net 2 / 3 lenkų ir tik 1 / 3 lietuvių. Tai buvo vadinamoji E d u k a c i n ė K o m i s i j a . Aplink Vytį — dar 8 kiti herbai: viršuje — popiežiaus Grigaliaus XIII. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m. jo kairėje — Radvilų. Jos viršuje esančio Vyties skyde yra tas pats I H S ženklas. Tiesa. ji tik prižiūrėjo atskirų valstybių valdžių veikimą. seimas. Protasevičiaus. kurios turėjo visiškai atskirai orga­ nizuotą savo valdžią. jei Lietuva būtų pradėjusi kokią nors savarankišką politiką. kuria jis uždarė visų pulte puolamą jėzuitų ordiną. Tada besivaržydami didikai būrėsi į partijas. nepaisydami. o dešinėje — Sapiegų. t. žinoma. o dešinėje — Poniatauskų. bet ir visą abiejų valstybių bajoriją artino jau kiti reikalai. jie būtų galėję kliudyti. kaip j savą valdžios organą. Be to. y. o taip pat ir Vilniaus akademija buvo kaip tik jėzuitų išlaikomos. Be to. Rektoriaus lazda (sidabrinė) pradėta vartoti Vazų laikais. Bet jau tas vienas dalykas. Batoro. Nuolitinė Taryba nė vienoje vals­ tybėje nieko nevaldė. kuri perėmė kaip tik tuo metu panaikinto jėzuitų ordino mokyklas ir ėmė rūpintis visu švietimu. kurio skyde vietoje dvigubo kryžiaus yra vadinamoji Jėzaus monograma (I H S). 416 III. kai susirinko 1773 m. Todėl bajorija dar labiau pra­ dėjo jaustis sudaranti ne tik vieną visuomenę. nes dabar karalius kaskart vis labiau ėmė varyti savo politiką. tiek lietuviai žiūrėjo į Tarybą. kuri rūpintųsi mo­ kyklomis. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. kaip tik to pat padalinamojo seimo metu buvo įkurtas dar vienas bendras Lietuvai ir Lenkijai orga­ nas. Vienodos abiem valsty­ bėm problemos ir vienodi pavojai abiejų kraštų bajorijai ėmė atrodyti vienu bendru pavojum. deši­ nėje — St. rodo.) Edukacinė Komisija. buvo svarbu tik gauti daugiau sąjungininkų ir nugalėti savo konkurentą. bet net ir vieną valstybę. žemiau kairėje — Vazų. ją dar labiau artino. Pirmiausia visi bendrai kovojo prieš karalių (todėl Radomo konfederacijai net Lenkijoje va­ dovavo lietuvis Radvila). kad Nuo­ latinėje Taryboje sėdėjo lietuviai kartu su lenkais. Tačiau tuo pat metu ne tik didikus. Visa tai. Be Nuolatinės Tarybos. kurie abiejų valstybių artėjimui jau buvo labai dideli veiksniai. Kaip tik tuo metu. Todėl tuojau kilo klausimas. Lietuvos ir Lenkijos didikai ypatingai ėmė bendrauti. tiek Lenkijoj daugumas mokyklų. Taip pat jai buvo pavesta Jėzuitų akademijos antspaudas (XVIII amž. kai ėjo didžiausios jų varžytynės dėl valdžios karalių Saksų laikais. Stanislovo Augusto laikais ponų varžytynės tokių griežtų formų jau nebeįgaudavo. gale 1. Antspaudo viduryje — Vytis. kuris Stanislovo Augusto laikais ir be Tarybos buvo gerokai pažengęs. Lietuvos Istorija. atėjo popiežiaus bulė. 27 417 . Ji tuojau turėjo perimti į savo žinią visas buvusias jėzuitų mokyklas ir jų turtų pajamas. ir. kad joje visada daugiau galėjo lenkai. Todėl pati Taryba dar labiau artino jau gana glaudų Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimą. perėmė maždaug karaliaus turėtąsias teises. Baro konfederacijos metu vėl abiejų valstybių bajorija bendrai kovojo su Rusų priespauda. pačioje apačioje — vysk. kad tiek lenkai. jo kairėje — Zigmanto Augusto. daug reiškė pats faktas. kad nepriklauso tai pačiai valstybei. Bendrą jos turėjo tik valdovą ir retai tesusirenkantį seimą. ką daryti su liekan­ čiais didžiuliais jų turtais ir kam pavesti mokyklas. Buvo nu­ tarta visus jėzuitų turtus sunaudoti švietimo reikalams ir įsteigti vadinamąją E d u k a c i n ę K o m i s i j ą .) ir rektoriaus valdžios ženklas.

Ten irgi mokėsi daugelis Lietuvos bajoraičių karininkais. kinta ir nuolat reikalavo. kuriai priklausė visų kitų krašto mokyklų priežiūra. ypač Lietuvoje. Vilniaus vyskupas. seimo nu­ tarimu. pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. Visi buvusieji jėzuitų dvarai.339. gaunami iš Lietuvoje bu­ vusių jėzuitų dvarų. o šios apygardėlėmis. tad iš viso buvo 25 mokyklos. tebebuvo dar keletas ir protestantų mokyklų. Pradžios mo­ kyklos buvo kuriamos prie visų parapijų. jėzuitai turėjo daug išskolintų kapitalų. Komisija buvo įkurta bendra Lie­ tuvai ir Lenkijai. Edukacinė Komisija perorgani­ zavo visą mokyklų tinklą.V y r i a u s i o s i o s Lietuvos Mokyklos tuvos bajorija buvo nepatenantspaudas. Pinigai. Be to.438.847. ir jos pradėjo skursti. Tačiau šitas klausimas visą laiką liko neišspręstas. bajorija nuolat reikalavo nuo pyko ir mokyklų kursu buvo 21. Lenkijos moky­ kloms savų pajamų nepa­ kankant. Bet pinigų grobstymas nesi­ liovė: dažnai jų pritrūkdavo net mokykloms.877 auks. pačios Edukacinės Komisijos išlaikomų moky­ klų. dar buvo įkurta kadetų mokyklėlė Gardine. Naujoji mokyklų sistema. o Lenkijoje net 4. Be to. pir­ mučiausia ėjo Lietuvos mokyklų reikalams. dar buvo likusių ir tebe­ veikė nemaža vienuolynų mo­ kyklų. o Lenkijoje — 383. Pirmiausia Lietuvoje ir Lenkijoje buvo padaryta po vieną vyriausiąją mokyklą. Tik Radvilos savo Nesvyžiaus dvare įsteigė mažesnę kadetų mokyklą daugiausia savo reikalams. todėl Lie. o joms reikalingiems mokytojams paruošti Vilniuje buvo įsteigta mokytojų seminarija Be tų. Todėl Lietuvos 1762—1794 m. Tokia V y r i a u s i ą j a L i e t u v o s M o k y k l a buvo pavadinta buvusi jėzuitų Vil­ niaus akademija. 2. Todėl 1776 m. tos komisijos buvo panaikintos.visų kitų mokyklų priežiūra. kad Dalomosios Komisijos su tais turtais daro biznį — dvarus labai pigiai dalina savo artimiesiems. Mokyklų priežiūra dabar buvo pavesta V y r i a u s i a j a i L i e] atliekamas sumas skirti Lietuvos kariuomenei. o ne Lenkijos mokykloms. ir visi turtai pavesti Edukacinei Komisijai. kad už tuos pinigus ir Lietuvai būtų įsteigta tokia pat mokykla Vil­ niuje. Bet kadangi Lietuvoje jėzuitų turtų buvo daug daugiau. Lietuvoje jų buvo išskolinta 2. kad metinės pajamos iš jų Lietuvoje siekė 522. pajamų. Tačiau varšuviškė kadetų mokykla visiems buvo pavyzdžiu. buvo išnuomoti neribotam laikui bajorams iš 4 ^ 2 % nuo įkainotos dvaro vertės. o pinigus tie­ siog vagia. buvo nepaprastai dideli.753. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais Jėzuitų turtai. Šitam darbui atlikti Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo sudaryta po atskirą D a l o m ą j ą K o m i s i j ą . Šios mokyklos išlaikymui Lietuvos iždas duodavo Va lėšų. tai ir pa­ jamų Lietuvoje buvo dau­ giau. tiek už kapitalus Edukacinei Komisijai buvo mokama 4 / 2 % Greit pasirodė. ir visi žymesnieji bajoraičiai vyko tenai mokytis. netru­ kus įkūrė kadetų korpusą Varšuvoje. pasirodė.819 auksinų. Lietuvoje tokių apygardų su 7 metų mokyklomis buvo 4. Tiek už išnuomotus dvarus. Visus jų turtus surašius. Toliau visas kraštas buvo padalintas apygar­ domis. o apygardėlinių mokyklų su 6 metų 418 419 . Sta­ nislovas Augustas. joms būdavo pridedama dalis Lietuvos Vysk. Komisija turėjo rūpintis tik pačiu mokymu. Ignas Masalskis. renkamas karalium pasižadėjęs. vadovėliais ir pinigų sunaudojimu. negu Lenkijoj.

). F i z i n ė j e k o l e g i j o j e buvo mokoma gamtos mokslų. tik dabar jų buvo daug daugiau pristeigta. Ne mažiau nuopelnų iš pradžių turėjo ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . 1793— trūkdavo pinigų. kur tik prikišdavo savo pirštus. Jis buvo ir pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. Berezvieče ir Lužkose. Edukacinė Komisija nė vienos vienuolynų mokyklos neperėmė į savo žinią. ir mokyklos pradėjo skursti. apygardėlinėse mokyklose visos klasės buvo dvimetės. Iš to būtų galėję išeiti nemaža naudos. jis pri­ 1773—1793 m. kad visose plačios Vilniaus vyskupijos para­ pijose buvo įsteigtos pradžios mokyklos (būdamas vyskupas. ir jo vyskupijoje gražiai klestėjusios pradžios mokyklos vėl sunyko. Edukacinės Komisijos idėja buvo tikrai vykusi: tai buvo iš viso pirmas atsitikimas Europoj. Tuo būdu bajorų visuomenė kultūriškai suskilo. Pradžios mokyklos ir toliau liko prie vienuolynų ir parapijų. matematikos ir medicinos. Merkinėje. jis buvo gobšus turtų graibstytojas.t u v o s M o k y k l a i . jei žmonės. Žymesnieji mokyklų kūrėjai. todėl mokslas jose trukdavo tik 6 metus. Iš žmonių. kurie rūpinosi Lietuvos mokyklomis. Pastoviuose. kurių kiekvie­ noje buvo po vieną 6 klasių a p y g a r d i n ę ir po keletą triklasių a p y g a r d ė l i n i ų mokyklų. Vėliau. Cholopieničiuose. o jaunoji karta išdidžiai siekė reformų. Tačiau. O tat reiškė. jis įsakė visiems savo kunigams steigti mokyklas. žymiausias buvo vicekancleris J o k i m a s C h r e pt a v i č i u s . bet menkos moralės vyras. ir Ščucine. Mokykloje buvo dėstomi visi to meto universitetiniai mokslai. Ji buvo suskirstyta į dvi kolegijas. teologijos ir teisės mokslų. tik kai kurie daly­ kai—lenkiškai (galutinai lenkų kalba čia buvo įvesta tik 1816 m. — žmogus morališkai nesusiteršęs. o vėliau per dekanus jas prižiūrėjo). Tai šviesiausioji XVIII amž. darbštus. ir jų sukurtoji mokykla buvo jau liberališka.000 auksinų išeik­ vojimą (didelę tos sumos dalį buvo išeikvoję vyskupo agentai. Kai naujoji mokykla išauklėjo jaunąją kartą. be to. Visam krašte. Raseiniuose ir Ukmergėje Ne visos tos mokyklos buvo išlaikomos Edukacinės Komisijos — dalis jų tebebuvo išlaikoma vienuolynų. išskyrus Žemaičius. teisingas. III B r a s t o s apygardoje tų pat mokyklų buvo Pinske. jis buvo viso to darbo siela. kurie stovėjo prie to darbo. I G a r d i n o apygardoj apygardėlinių mokyklų buvo šiose vie­ tose: Vilniuje. Valstybės atžvilgiu senoji karta buvo kon­ servatyvi ir bajoriškųjų laisvių garbintoja. Ypač didelis jo nuopelnas buvo tas. Liubešave ir Žuravicuose. jis buvo didelis mokslo ir meno globėjas. jau universiteto laikais). Daugumas dalykų tebebuvo dėstoma lotyniškai. Masalskis liko komisijos nariu. didžios išminties. būtų buvę sąžingesni. Bet iš kitos pusės. tekdavo būti 2 m. taip pat jis buvo ir vienas iš daugelio rusų parsidavėlių. Nesvyžiuje. Panevėžy. Iš vienos pusės. Tuo būdu V. Va­ dinamoje m o r a l i n i ų m o k s l ų k o l e g i j o j e buvo mokoma filosofijos. Višniove. tvarkant Lietuvos mo­ kyklas. 421 . Jokimas Chreptavičius. vicekancleris. nepaprastai mokslintas ir didelis knygų mėgėjas. Slucke. buvo sudarytos 4 apygardos. Ypač daug mokyklų tebe­ turėjo pijarai. Bobruiske.. II N a u g a r d u k o apygardoje jų buvo Minske. ir sunaudojo 1795 m. ši jau nebegalėjo susikalbėti su senąja. t. Mokyklų reformatoriai buvo kupini šviečiamosios prancūzų literatūros idėjų. IV K r a ž i ų apygar­ doje buvo Kaune. kad švietimą paėmė į savo žinią pati valstybė. Tad paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais padarytosios reformos buvo j a u n o s i o s k a r t o s darbas. (V kl. Lydoje. Jo pastangomis buvo pastatyta ir dabar tebestovinti gražioji Vilniaus katedra ir di­ dingi vyskupų rūmai Verkiuose (dabar jų jau nebėra). y. Pirmininku tuomet tapo karaliaus brolis — primas. netvarkingai gyvendamas. Bialoje.). Edukacinės Ko­ savo reikalams dalį mokyklų lėšų. Todėl ir jo reikšmė nevienoda. Tai buvo labai mokslintas. bet įsižeidęs jau nebesirūpino mokyklomis. Kretingoje. nes Vilniaus vysku­ pija tada apėmė visą didžiąją kunigaikštiją. Dombrovicoje. Naujoviška mokyklų linkmė. Volkoviske. atidengė 300. kuris daug sunau­ dojo visuomenės pinigo. Dėl to jis buvo pašalintas iš komisijos pirmininko vietos. Bet to meto bajorija ir didikai buvo įpratę visur. kancleris. pasipel­ nyti. Edukacinės Komi­ sijos įkūrimas buvo jo sumanymas. pabaigos Lietuvos asme420 nybė. Užtat daugumas mokykloms skirtų pinigų žūdavo visokių agentų kišenėse. nors mokymą jose vis dėlto prižiūrėjo. misijos iniciatorius ir Lietuvos mo­ Po kelerių metų padaryta revizija kyklų globėjas (t 1812 m. tačiau už viską teko jam atsa­ kyti). Apygardinėse mokyklose mokslas buvo išeinamas per 7 m. doras. kad jos sunyko beveik visoje Lietuvoje.

O visa tai pirštu prikišamai rodė bajo­ rijai. kokias pa­ reigas eina valstiečiai: kai tekdavo tuos dvarus perduoti nau­ jam ponui arba kai tam tikra komisija tikrindavo dvaro pa­ jamas. tokias valstiečiai turė­ davo ir eiti tiems dvarams. kuri karskart vis labiau ėmė kištis į Respublikos vidaus reikalus. pakvietus kariuomenę. kiek tik ga422 Valstiečio sodyba XVIII amž. Miestai. kiek iš jų imti mokesčio (V4 visų karališkųjų dvarų — seniūnijų ir tenutų — pajamų būdavo atiduodama kariuomenės reikalams).). ir dažniausiai jie nieko nelai­ mėdavo. Po I pada­ linimo buvo ketinta paruošti visų Respublikos įstatymų ko­ deksą. Tiesa. beveik vienin­ teliu jų verslu pasidarė smuklių laikymas. Atsirado net laikraščių. yra neteisingas. o 1776 m. Kokios pareigos bū­ davo pažymėtos tuose inventoriuose. tenai reikėdavo žinoti. Jas apgriovė Rusija. Miestuose gyvenę ž y d a i taip pat skurdo. o jei priklausydavo privatinio dvaro. Pasiskųsti nebuvo kam. Valstiečiai dar labiau skurdo. priešingai. visi miestai buvo pavesti seniūnų priežiūrai. Daugelis jų išsikėlė į kaimus. Įėjo. Mat. beveik nuolat Lenkijoje ar Lietuvoje buvo Rusų kariuomenės dalių. Miestiečiais ir valstiečiais tuo tarpu niekas nesi­ rūpino. gale. Jie tik tuo tesiskyrė nuo vals­ tiečių. kartais būdavo net jie patys apkaltinami maišto kėlimu ir. buvo spausdinama daugybė visuomenės santvarkos nagrinėja­ mųjų ir reformų siūlomųjų raštų. tai valstiečiai galėjo skųstis. Naugardukui. kaip ir valstiečiai. Miestai buvo net dar labiau suvaržyti. teisės buvo paliktos tiktai Vilniui. kaip ir valstiečiai.3. iš Vakarų atėju­ sios šviečiamosios literatūros įtakoj. pirmosios Čartoriskių reformos buvo tuojau apgriautos. skaudžiai nubaudžiami. tai jų teisėju ir valdovu būdavo jo savininkas (savivaldybės. Blogiausia. Baudžiavos panaikinimo klausimas. Kiek geriau buvo b a ž n y t i ­ n i u o s e i r v a l s t y b i n i u o s e d v a r u o s e . kad būtų galima pašalinti tą priespaudą. Stanislovo Augusto laikais valstybės gy­ venime pradėjo rodytis gerėjimo žymių — buvo padaryta reformų. (Norblino braižinys. seimas iš visų mažesniųjų Lietuvos miestų atėmė savivaldybes. darytas 1777 m. Tačiau visas tas judėjimas lietė tiktai bajoriją. ir ponas juos išnaudojo. visuomenės švietimas pakilo. Šiaip. kaip susitvarkyti. gale Reformų kryptis. o mokėjo mokesčius. tatai vertė ją susirūpinti. reikėdavo žinoti. arba vadinamosios magdeburginės. jog senasis posakis. Brastai ir Gardinui). tik spaudė. Minskui. kad jie sumokėtų daugiau mokesčių. Socialinis Lietuvos gyvenimas X V I I I amž. Privatiniuose bajorų dvaruose jie buvo visiškoje pono valdžioje. Pinskui. kad nėjo baudžiavos. 1768 m. darbas buvo pavestas vienam mokslintam Lenkijos 423 . Jei kartais koks seniūnas nenorė­ davo to laikytis. kur nuomojo bajorų pastatytas smukles. Be to. Tuo būdu miestiečiai pasidarė tokie pat beteisiai. Pakilo net ekonominis gy­ venimas. valstiečiams skųsti poną jo paties draugams ar giminėms buvo gana sunku. vadinamuo­ siuose inventoriuose. Lydai. Mozyriui. reikalaudavo daugiau. Apie baudžiavos pa­ naikinimą bajorijos daugumas nenorėjo nė girdėti. Kaunui. Jei jie priklausydavo karališ­ kojo dvaro. Trakams. pla­ čiųjų visuomenės sluoksnių būklė beveik nepasikeitė. nes ten vals­ tiečių teisės buvo surašytos tam tikruose aktuose. kad Respublika laikantisi netvarka. kad jie visiškai neturėjo jokių teisių. Bet vis dėlto perdaug toli nukrypti nuo inventoriuose pažymėtų pareigų. daug daugiau reikalauti iš valstiečių būdavo nepatogu. jie priklausė pono. Jos ambasadorius čia pasidarė visagalis. o ypačiai po mokyklų re­ formos. Volkoviskui. tai jų teisėju ir valdovu būdavo seniūnas. Žinoma.

konfederacijas ir rusų kariuomenės nuolatinį lankymąsi Stanis­ lovo Augusto valdymo pirmoje pusėje. taip pat buvo visiškai sunaikintos: daugumas valstybės dvarų buvo jų iš­ grobstyta (seimas tą patvirtino). Kodeksas (statutas) 1780 m. kad kitur geriau gyventi. Ekonominio gyvenimo kėlimas Ūkis X V I I I amž. savo atskirų teisių). ligi bus sumokėtos dovanotosios pinigų sumos. Lietuvos refedidelis valstiečių globėjas. Paulovo rendorius kanauninkas Povilas dvaro valstiečių savivaldybės Bžostauskas visus savo kūrėjas (f 1827 m. Tuo metu pirmiausia kraštą naikino tarpuvaldžio kovos. Šiauliškiai buvo norėję net susidėti su jais ir bendrai kovoti. Kadangi projektas buvo iš anksto išspausdintas. O kadangi 425 . dvaro sargyba ir važinėjimas Kanauninkas Povilas Bžostauskas. bet ir nenau­ dinga patiems dvarininkams. padalinamąjį seimą. (Lietuvos bajo­ rija to kodekso įvedimui priešinosi dar ir dėl to. Tai buvo neramūs tik ką prasidėjusios Baro konfederacijos laikai.). nerimo. jų dvarų valstiečiai. vėliau — Radomo konfedera­ cijos metu. X V I I I amž. Merkinės dvaro (prie Turgelių. Tačiau šiuo metu vienas kitas iš šviesesniųjų bajorų ir didžiūnų suprato. susirinkę į seimą. „Mužikus nori padaryti bajorais.. sau pasilikdami tik žemę. kad jis buvo skiriamas abiem jungtinėm valstybėm: Lietuva nenorėjo išsiža­ dėti savo statuto. Būdavo taip pat atsitikimų. y. bėgdavo nuo savo ponų ir slapta apsigyvendavo kur nors tokiam dvare. O kadangi ižde pinigų tada nebuvo. kurie buvo panaikinę baudžiavas. — šaukė bajorija. kad valstiečių vergovė ne tik nežmoniška. bet iš tikro teužsiėmė tik plėšimais). At­ leistiesiems valstiečiams parei­ gų buvo paliktos tiktai talkos. Kiti nenorėjo sekti ir net labai tuo piktinosi: mat. Ypač garsus buvo 1769 m. pa­ galiau visas kraštas buvo nuteriotas Baro konfederacijos metu: tada viską plėšė ir naikino ne tik būriai konfederatų ir rusų kariuomenė. pasitardamas su visais mokytesniais žmonėmis. Iš dalies atleido nuo baidžiavos kai 424 kurių savo dvarų valstiečius ir Vilniaus vyskupas M a s a l s k i s . Todėl kai kurie iš jų patys savo iniciatyva išlaisvino valstiečius. palengvinančių valstiečių būklę ir paimančių juos įstatymo globon. Jis dirbo kelerius metus. Bet vis dėlto tokių ponų buvo labai maža. vidury. Iš tikro tie. vicekancleris C h r e p t av i č i u s ėmė iš visų savo atleis­ tųjų valstiečių 1Į3 derliaus).ponui — Zamoiskiui. Valstybės pajamos per 1773—1775 m. nes į jų dvarus pribėgdavo valstiečių net iš užsienio. pradžioje (žiūr. kai krašte šeimininkavo visoki rusų parsidavėliai. jie išgrobstė ir visus ižde buvusius pinigus. Ypatingai buvo sunykęs ūkis po didžiojo švedų karo. Vienas artimiausiųjų jo bendradarbių buvo Lietuvos vicekancleris Jokimas Chreptavičius. daug daugiau laimėjo. o atstovai. be to. dvaro reikalais. Tuo pat metu buvo sukilę Ukrainos valstiečiai ir išpiovę daugybę bajorijos ir jų tarnų. kuriomis Rusams pasidarbavę didikai „už nuopelnus kraštui" buvo apdovanoti milžiniškomis sumomis pinigų. kur nebebūdavo baudžia­ vos. A t m e t ė j į s v a r b i a u s i a d ė l v a l s t i e č i a m s d u o d a m ų j ų p a l e n g v i n i m ų . 384 psl. matydami. — savo priešus persekiojanti rusų kariuomenė. buvo pateiktas seimui pa­ tvirtinti. Su tokiais laisvaisiais valstiečiais jie darė sutartis. bet ir daugybė plėšikų gaujų (jos dažnai dėjosi kovojančiais konfederatais. atmetė jį net ne­ svarstę. Jame buvo nuostatų. Šiaulių ekonomijos vals­ tiečių sukilimas. Nelabai jis teatsipeikėjo ir vidaus sąmyšių pilname Saksų val­ dymo periode. Seimas priėmė eilę konstitucijų. netoli Vilniaus) valstiečius atleido vien už piniginį mokestį ir net davė jiems savivaldybę. o mus — mužikais".). kad valstiečiai kai kur net su­ kildavo. Baudžiavos naikinimas atskiruose dvaruose. Pagaliau jis vėl buvo suardytas per vidaus karus. t. bet atvykusi kariuomenė labai žiauriai numalšino jų sukilimą. 4. tai bajorija šaukte šaukė ant jo dar seimeliuose. pagal kurias vals­ tiečiai apsiėmė dirbti pono žemę ir mokėti jam tam tikrą mokestį arba duoti tam tikrą dalį derliaus (pav. tai jiems buvo įkeisti valstybiniai dvarai.

tebuvo tik kiekvieno turtingesnio bajoro laikomas bravoras. Bet di­ džiausių užsimojimų šioje srityje parodė Tizenhauzas. galima sakyt. kas ir kaip turi prižiūrėti jo vykdymą. tai iš užsienio reikėjo įvežti labai daug prekių. Slucke įsteigta juostų dirbtuvė (juostos to meto rūbams buvo būtinas dalykas). pagaliau šie buvo arba pirkliai arba bankininkai. Be to. įkūrė pirmąją Lietuvoje metalo liejyklą (anksčiau buvo tik ginklų ir varpų liejyklų). bet didikai. pirmoje pusėje.pinigų niekad nebebuvo. Antanas Tizenhauzas. tiek valdžia.. nes tik jie turėjo pakankamai reikalingo kapitalo. Todėl ir toliau visi dėvėjo. Butrimavičius ir hetmonas Oginskis). 1778 ir 1780 m. Lietuvoje iš didikų savo dvaruose steigė 426 fabrikus Radvilos. pasta­ tyta daugybė tiltų. Tad. Karaliaus lėšomis buvo iškastas kitas kanalas. Oginskiai. Tuo būdu bajorija pasidarė uniformuota. Buvo valoma nuo akmenų Nemuno ir Neries vagos. seimas išleido gyventojų išlaidų normuojamąjį įstatymą (lex sumptuaria). kaip kad. Jį iškasė savo lėšomis hetmonas O g i n s k i s (todėl jis ir šiandien dar tebevadinamas Oginskio kanalu). akmens dirbiniai (pav. Nesvyžiuje buvo kilimų dirbtuvė. Miestiečiai rūpinosi tik kraštui reikalingų prekių atgabenimu iš užsienio. Tuo ėmė rūpintis tiek karalius. Taip pat dažnai iš užsienio būdavo perkama medžiaga ir kareivių mundiruotei. Jo vadovybėje dirbo 30 žmonių su 24 staklėmis. ponams buvo įsakyta savo tarnus taisyti kuo pigiausiai. Iš jos dirb­ tuvių dirbinių ypač išgarsėjo veidrodžiai ir kt. Bet didžiausias darbas. valstybės iždas amžinai ištuštėjo. bet ir tai tik didžiuosiuose miestuose. Tikro­ joje Lietuvoje iš pramonės. Čia didžiausias darbas buvo sutvarkymas susisiekimo per nepereinamą pelkėtą Pagirį. Tuo pat metu daug dėmesio buvo kreipiama ir į vandens kelius. vertė eiti baudžiavą ar mokėti mokesčius. Dirbtuves steigti pra­ dėjo ne miestiečiai. tai daugelis tų dvarų tuo būdu ir liko jų rankose. Labai dažnai bajorai versdavo valstiečius pirkti tam tikrą kiekį degtinės. Pramonės miestuose nebuvo jokios. Kadangi visas aukštesnysis sluoksnis buvo užsikrėtęs vakarų Europos madomis. 1776 m. Be to. kurie liko nebaigti. Bet ir mundierių medžiaga labai dažnai būdavo užsie­ ninė. Juo visiems mies­ tiečiams ir bajorijai buvo uždrausta taisytis užsienio medžiagomis. o iš to įstatymo buvo įvykdytas tik vienas įsakymas. Pirmosios dirbtuvės Lietuvoje buvo įsteigtos dar XVIII amž. Sapiegos turėjo dideles audyklas. Pastangos ūkį pakelti prasidėjo po padalinimo. Vietos bajorijos rūpesčiu buvo išvesti du magistraliniai vieš­ keliai — iš Pinsko į Slanimą ir iš Pinsko j Voluinę (čia dau­ giausia pasidarbavo Pinsko bajoras T. Buvo išvesta ir daug trumpesnių kelių. ir iš Baltijos jūros į Juo­ dąją jau buvo galima patekti vandens keliu. norėdamas sumažinti im­ portą ir paremti savąją pramonę. Kanalas atsėjo apie 12 milijonų auksinų. o visų vai­ vadijų bajorijai įsakyta nešioti tam tikros spalvos vietinės medžiagos mundierius. o visam krašte ypatingai garsėjo hetmono Mykolo Kazimiero Radvilos 1758 m. Chreptavičius. įvairios stalo reikmenės).. bet ir praktiškai veikiama. tačiau niekuomet nebuvo nustatyta. Dirbtuvės meistras ten buvo iš Konstantinopolio atvykęs armėnas. — našlės) dirbtuvės. tiek atskiri žmonės. keramika ir gobelinai. ką norėjo. Daug buvo rūpinamasi k e l i ų ir kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. Tuo metu buvo pradėta ir daugiau darbų. Kai karalius jam pigiai 427 . Dėl visų tų priežasčių krašto ūkis labai sunyko. Pasitaikydavo vienas kitas turtingesnis miestietis. ir prekybos balansas būdavo pasyvus. jo darbai ir nepasisekimai Tizenhauzas buvo gana turtingas ponas. tačiau nė vieno iš jų nebuvo pramonininko. Tuo reikalu ne tiktai buvo kalbama ir spaudoje rašoma (buvo pra­ dėti leisti net specialūs ūkio reikalams skiriami žurnalai). tabokinės. buvo iškastas 7^2 mylių ilgumo kanalas. pav. o vicekancleris Chreptavičius 1790 m. Tuo būdu Ne­ munas buvo sujungtas su Dniepru. Tai buvo Onos Sanguškaitės Radvilienės (kanclerio Karolio Stanislovo — f 1719 m. stikliniai daiktai. Lietuvos kiemo iždininkas ir artimas karaliaus bičiulis. kuris jungia Ščarą su Jaselda. seimuose tas įstatymas buvo pakartotas ir praplėstas. Sapiegos. 5. Pirmiausia buvo pagerinti visi senieji vieškeliai ir pradėti tiesti nauji. atliktas šioje srityje. Oginskiai — kilimų dirbtuves. lyg atskirų pulkų kariai. nes miestiečiai buvo per daug prispausti ir neturtingi. Beveik visos tos dirbtuvės buvo įkurtos gudų srityse. būtent Dniepras—Vysla. rašalinės. Taip pat tuo metu buvo žinomos ir Radvilų laikomos medžio apdirbimo dirbtuvės. lietęs vaivadijų uniformas. kuris jungia Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu. Tuo būdu iš Juodosios jūros į Baltiją atsirado dar vienas kelias. Nešioti gražiąją Slucko juostą buvo garbė. kad nebereikėtų per upes kilotis keltais.

Čia jis šeimininkavo. Tam tikslui jiems buvo įsteigta ir speciali bendrojo lavinimo mokykla. nei karalius nei Nuolatinė Taryba nieko negalėjo pa429 . IV. (Sena graviūra'). Visoms toms dirbtuvėms įrengti reikėjo didelių sumų. pora dirbtuvių buvo įsteigta Brastoje ir jos apylin­ kėje. skrybėlės. statęs net 2 pramonės priemiesčius. Be jos ambasadoriaus Š t a k e l b e r g o sutikimo. Todėl daugelis juo buvo nepatenkinti. Visos padalinime dalyvavusios valstybės kartu. kortos. Veikiai jis įsteigė net 25 fabri­ kus. Karaliaus palaikomas. jis sumanė pasidaryti pramo­ nininku ir pagaminti visko. ką 428 Gorodnica 1789 m.išnuomojo visas Lietuvos ekonomijas (karaliaus pragyvenimui skirtuosius valstybinius dvarus). Visa. kur buvo su­ rinkta 300 berniukų ir 100 mergaičių. karietos ir t. ko tik buvo rei­ kalinga Lietuvai. dirbtuvės betgi ėmė duoti nuostolių. bet jau nebeidamas jokių pareigų. o visos kitos dirbtuvės buvo karaliaus ekonomijose. Mat. Jis mirė. ir Tizenhauzas turėjo bankrotuoti. Jo įkurti fabrikai visai sunyko. seime pasirodė. tebeturėdamas kiemo iždi­ ninko titulą. Taip antai. o ateičiai jie buvo ruošiami iš valstiečių tarpo. o jų palaikyti niekas nesirūpino. Ekonomijos iš jo buvo atimtos ir išnuomotos kitam. Gardino priemiestis. Tizenhauzas buvo ne vien pramonininkas.t. kilimai. Jo nuosavam Pasto­ vių dvare buvo įsteigtos tik drobės ir popieriaus dirbtuvės. Tose dirbtuvėse buvo ga­ minamos įvairiausios gyvenimo reikmenės — adatos. jis labai greit pasidarė pirmąja asmenybe Lietuvoje. karalius darė Lietuvoje. Net daugumą seimelių jis sugebėjo paimti į savo rankas. tačiau daugumas dirbtuvių buvo sukon­ centruota Gardine. iš kurių ypač buvo garsi G o r o d n i c a . bet ir politikas. jo priešai privertė karalių nuo jo nusitolinti. nes patys negalėjo išsilaikyti. kojinės. Ilgai užtrukusi byla ir kaltinimas išeikvojus apie 800. o kai 1780 m. segtukai. Daugiausia ta teise ėmė naudotis Rusija. nesiskaitydamas su niekuo. o Rusija dar atskiru seimo patvirtintu aktu gavo teisę kontroliuoti Respublikos vidaus gyvenimą. kad jis yra išeikvojęs net iždo pinigų. Tizenhauzas buvo už­ simojęs padaryti Gar­ diną didžiuliu pramonės Antanas Tizenhauzas. centru ir buvo čia pa­ 1765—1785 m. Šiauliuose buvo įsteigta drobės dirbtuvė. ėjo per jo rankas. Dirbtuvėms specialistų buvo pakviesta iš užsienio. kur iTizenhauzas buvo įrengęs fabrikų.000 auk­ sinų jį visiškai sunaikino. kiemo iždininkas. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas 1. pakink­ tai. įvairios medžiagos. Valstybė po pirmojo padalinimo iki reformuojamojo seimo Rusų priežiūra.

daugiau galios įgavo karalius. Tada Res­ publika galėjo laisviau atsidusti ir pabandyti padaryti reformų. Rusijai paskelbė karą Turkija. kad karalius siekiąs absoliutizmo. Rusų įtakoje esančia valstybės organizacija. T i k kai 1787 m. Joje buvo 5 ministerijos: vidaus reikalų. Namie. kurie nepajėgė prisiplakti prie Štakelbergo ar prie pačios Kotrynos I I . Prūsijos palaikomas. t. bet atsakingi prieš seimą: seimui nepriimtiną menisterį karalius turėjo pakeisti. Prie jų dėjosi ir visi tie. savo mylimuoju Stanislovu Augustu. — Rusijos rankos jau „buvo suvaržytos. karo ir iždo. jam pataikaudamas. Susirinkęs seimas pasirodė turįs labai plačių užsimojimų. Tuo būdu krašte šeimi­ ninkavo ambasadorius. reformų mintį parėmė ir Prūsija. seimas atmetė pasiūlymą sudaryti karinę sąjungą su Ru­ sija ir.. Didikai laisvai šeimininkauti jau nebegalėjo: turėjo arba jam gerintis arba ieškoti protekcijos Petra­ pily (kuriam nors pasisekus prieiti prie Kotrynos. Visi ministeriai turėjo būti b e n d r i L i e431 . arba reformų^ seime. Dar kelerius metus Štakelbergo žinioje Lietuvoje ir Len­ kijoje buvo laikoma rusų kariuomenė. kad kitų metų seime karalius išgaus Respublikos su­ tikimą padėti Rusijai kariauti su Turkais. Bet kai susirinko seimas. Jie jautėsi skriau­ džiami ir visada buvo pasiruošę kovoti prieš Rusų įtaką. y.daryti. Jos vietoje buvo suorganizuota vadinamoji Į s t a t y m ų S a r g y b a . Rusija nusiuntė į Res­ šalka. Pirmas jo darbas buvo nutarimas suorga­ nizuoti 100. Toliau jis pradėjo kovą su senąja. Ketverių metų seimo reformos Valdžios reforma. krašto mar­ karus. ministerių kabinetas. užsienio. griovė visas reformas. Reformų mintis. Karalius. o Kotryna už tai ž a430 d ė j o l e i s t i padidinti Respublikos kariuomenę ir bent kiek praplėsti karaliaus valdžią. Rusijos priežiūra visiems padoresniems žmonėms. norėdama įgelti Respublikoje per daug šeimi­ ninkaujančiai Rusijai. bijodamas Rusijos keršto. viena įtakingiausių reformipubliką savo kariuomenę ir su­ nio seimo vadų (f 1809 m. Todėl didikai visą laiką įtarinėjo. Visais svarbesniaisiais reikalais. kad tą padaryti bus juo lengviau. paėmė į savo rankas Nuo­ latinę Tarybą ir visą valdžią. bet. Štakelbergas gaudavo įsakymą tokį palaikyti). Kotryna Dniepru keliavo aplankyt Rusijos neseniai užkariauto Krimo. palyginti su ankstyvesniaisiais laikais. nes. 3. bet vėliau ir jis pats perėjo į reformų partijos pusę. o vėliau prieš Rusiją ruošėsi stoti ir Anglija. Pakeliui (Kaneve) ji susitiko su buvusiu prieš 25 m. 1791 — 1793 m. neturėdama atlie­ kamų jėgų. o netrukus ir Švedija. 2. šių paskutinių reformų jis jau 1783—1791 m. Ilgai vis neatsirado progos pabandyt nusikratyti Rusija. norėdami gauti žymesnę ministeriją. Tad šituo patogiu mo­ mentu reformų šalininkai ir bandė perorganizuoti visą valstybę. Be jo pritarimo niekas negalėjo gauti net jokio žymesnio urėdo. buvo priversta nuty­ lėti. Nepaisydamas karaliaus pa­ stangų. Ketverių metų (1788—1792) seimas 1787 m. Šitaip seimas veikė net ištisus 4 metus ir per tą laiką pakeitė visą valstybės santvarką. Atrodė. Pir­ miausia buvo p a n a i k i n t a N u o l a t i n ė T a r y b a . — pav. ketverių metų.). nes. Tačiau Ignas Potockis. Rusija iš karto protestavo. o ypač patriotiškai išauklėtam jaunimui atrodė ne­ pakenčiama. kad jame daugiau šalininkų turėjo Rusijos priešai. To susitikimo metu buvo sutarta. iš pradžių mėgino sulai­ kyti reformatorius ir dėl kiek­ vienos naujovės prašė Rusijos sutikimo. nes jis mokėjo sugyventi su Štakelbergu ir. Tatai buvo daroma 1788—1792 m. baigusi šalka. — didikai kreipdavosi į Petrapilį. ėmėsi reformų. nesiskaitydama su Rusija.000 kariuomenės (maždaug 1 / 3 to skaičiaus turėjo būti suorganizuota Lietuvoje ir 2 / 3 Lenkijoje). policijos. Ministeriai turėjo būti karaliaus skiriami. tai pasi­ rodė. Lietuvos kiemo mar­ nebespėjo įvykdyti. nes ji visada buvo pasiryžusi kiekvieną pasipriešinimą ginklu numalšinti.

Šito centro valdžios sustiprinimo siekiant. Nebuvo tik užsienių ir vidaus reikalų komisijų. įkurti jų pačių renkamieji teismai. Tačiau pilnas piliečio teises jie galėjo gauti tik t a p ę b a j o r a i s . o v a l s t i e č i a i ir toliau liko beteisiai baudžiauninkai. 1787-1791 m. Reformos ir Lietuvos valstybės reikalai Ketverių metų seimo reformų pagrindinis tikslas buvo nusi­ kratyti Rusijos globa ir Respubliką pastatyti Europos valstybių tarpe. iždo ir policijos. Savaime aišku. buvo p a n a i k i n a m a e l e k c i j a i r sostas skelbiamas paveldėjamuoju. Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas (Augusto I I I anūkas). kad visi miestiečiai tapo karšti reformuojamojo seimo ir pačių reformų šalininkai. Pirmiausia buvo p a n a i k i n t a s liberum veto. buvo įsteigtos trys taip pat b e n d r o s k o m i s i j o s . reikėjo sustiprinti centro valdžią. Priimtoje konsti­ tucijoje buvo pasakyta. Buvo tik nustatyta. kuris būtų nesuderinamas su įstatymais (už tai jie turėjo atsakyti). — buvo nustatyta. kurie turi savo že­ mės arba yra nuomininkai ir moka valstybei mokesčius..). gegužės 3 d. Pagrindiniai reformos principai seimo buvo surašyti į 1791 m. 1791—1793 m. ku­ rios turėjo įvykdyti centrinių komisijų įsakymus. gesni. Seimo reforma. taip pat vy­ riausiąją kariuomenės vadovybę ir teisę skirti visus aukštuosius karininkus.t u v a i ir L e n k i j a i . 4. be to. . kad seimely gali dalyvauti tik tie. Kadangi buvo stengiamasi viską centralizuoti. . buvo numatyta būsimuose sei­ muose dar daugiau miestiečių padaryti bajorais. kancleris. 28 „ „. Todėl vėlesnėje kovoje dėl reformų buvo tolydžio kalbama. Ta konfederacija dėl jos akto pa­ skelbimo vietos yra vadinama Targovicos konfederacija. Nustatyta. Visi miestai buvo suor­ ganizuoti apygardomis. . Pirmasis pavelde j amasis kara­ lius turėjo būti Stanislovo Au­ gusto įpėdinis. kas eina už ar prieš tą konstituciją. Miestai gavo teisę net siųsti į s e imą s a v o a t s t o v u s su sprendžiamuoju balsu. Šių pa­ reiga buvo nedėti antspaudo ant jokio karaliaus rašto. Gegužės 3 d. Be to. Pro­ vincijoms administruoti visuose pavietuose buvo suorganizuo­ tos vadinamosios t v a r k o ­ m o s i o s k o m i s i j o s . Karalius neatsakė už nieką. Tatai vienodai lietė abidvi jungtines valstybes. Tas pats seimas jau nemaža turtingesnių mies­ tiečių padarė bajorais. — kad susivaržę didikai Hugonas Kolontajus. negalėtų nustelbti vidutinės bajorijos. Daugiau teisių gavo m i e s t i e č i a i . O norint valstybę sustiprinti ir tuo būdu padidinti jos reikšmę užsieny. Buvo bandyta padaryti reformų ir 432 433 . kurie buvo jų netekę. konstitucija. o jų ministeriai turėjo tik antspaudus saugoti. miestiečiai gavo teisę būti karininkais. Visų reformų seimas nespėjo įvykdyti. priimtą konstituciją. kaip lygią su kitomis valstybėmis. reikėjo daug ko atsisakyti ne tik bajorijai. kurie atleisti pačių dvarininkų. kad nebegalima bus grąžinti į baudžiavą tų. . kaip vykdomieji vyriausiosios val­ džios organai.. kad ji galėsianti būti pataisyta tik po 25 metų tam reikalui sušaukto specialaus seimo. Lietuvos Istorija. svarstant miestų reikalus. bet ir atskiriems jungtinės vals­ tybės vienetams. viską sugriovė. Bet reformuoja­ masis seimas dar nespėjo baigti savo darbo. Be to. be to. Tai buvo pačios ministerijos. Lietuvos referando» seimeliuose turi būti rius. Socialinės reformos. — būtent karo. tie reikalai buvo palikti karaliui. Jo teisės buvo žymiai praplės­ tos: jis atgavo teisę laisvai d a l i n t i u r ė d u s . prisivežę į seimelį iš savo dvarų plikbajorių. kai Rusija suor­ ganizavo reformų priešų konfederaciją ir. Buvo pa­ daryta reformų ir seimo darbui sutvarkyti. žymiausias reformų parO kad seimeliai būtų tvarkintijos publicistas (f 1812 m. per kurias turėjo būti valdomas kraštas. Lenkijos vicesprendžiama balsų daugumu. karalius vėl suteikė laisvųjų miestų teises daugeliui mies­ telių. bet vis dėlto bajorai buvo palikti vienin­ teliais pilnateisiais piliečiais. Be to. kad viskas seim U O S e socialiniam gyvenime. davusi jai savo ka­ riuomenės.

Rekrūtus rinkti Lietuvoje buvo galima tik į Lietuvos. Kariuomenė buvo palikta atskira kiekvienoje valstybėje. Ji taip pat atšaukė iš Var­ šuvos nuo I padalinimo ten buvusį ir labai įkyrėjusį savo amba­ sadorių Stakelbergą.tai buvo ardoma ir Lietuvos savarankiškoji valstybės orga­ nizacija. Visa centro valdžia — ministeriai ir komisijos — buvo įvesta bendra. Tuojau visi didieji reformų priešininkai buvo sukviesti į Petrapilį. kad visuose bendruose valdžios organuose p u s ė n a r i ų t u r i b ū t i l e n k ų . Prasidėjus ka­ rui. Viskas sugrįžo į senąją būklę. Be to. sugrąžino ir senąjį Lietuvos Lenkijos valstybių atskirumą. o kai kuriais atžvil­ giais valstybių atskirumas net dar padidėjo. kuri ėjo prieš visas reformas — už senąją santvarką. Dalis reformų priešininkų pareiškė protestą ir išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. tai lenkų dauguma privertė lietuvius nusileisti. Tuos dvejus metus. jos turėjo perimti į savo rankas valdžią Karas ir Rusų lai­ mėjimas. Tačiau Targovicos konfederacija.. Gintis buvo sunku. Bet tuojau po to Vilniuje buvo suorganizuota to­ kia pat Lietuvos konfe­ deracija. Karo lauke buvo pastatyta vos apie 45. 1781 — 1794 m. 5. Tuo būdu ketverių metų seimas bandė pabaigti uniją ir Lietuvą galutinai sulieti su Lenkija į vieną valstybę. Ši konfederacija lie­ tė tiktai Lenkiją. o tuo tarpu jos tebebuvo surinkta vos Vysk. Targovicos konfederacija net perskyrė nuo 1773 m. o visą valdžią joje paėmė konfe435 . o Lenkijoje tik į Lenkijos kariuo­ menę.000 kariuo­ menės. kad komisijos būtų atskiros. ir ta pati buvo dar nemokyta. ir viskas buvo balsuojama. kada seimas turėjo rinktis Lietuvoj.000 karių. Seimui reikalaujant. 1792 m. karas su Turkais buvo baigtas.000 rusų kariuomenės. apie 60. kuri pasiskelbė prisidedanti prie Tar­ govicos konfederacijos. ji ėmė trauktis. prie Sieniuchos) paskelbė konfederacijos aktą. Darydamas reformas. rusai esą jų sąjungininkai. Rusija vėl pasiryžo veikti. Lietuvos konfederacijos organizatorius. tam tikslui buvo išsiųsta 64. buvusią bendrą Edu­ kacinę Komisiją: vietoje vienos buvo sudarytos dvi atskiros Lietuvos ir Lenkijos komisijos. pav. Lietuva labai greit buvo rusų užimta. reikalaudami. bet Lietuvos pinigų kasa buvo pa­ likta Lietuvoje. atvykę į Targovicos miestelį (Ukrainoje. kur buvo nutarta suorganizuoti re­ formoms priešingą konfederaciją. Tokiais pat šūkiais buvo organizuojamos konfederacijos ir pavie­ tuose. nes ir per 4 seimo veikimo metus nebuvo tam pa­ siruošta. Bet kol buvo nebaigtas karas su Turkais. Daugiausia pagalbos jie laukė iš Rusijos. Jie skelbėsi einą sugrąžinti seimo sulaužytų krašto laisvių.) Konfederacijos pradžia. Targovicos konfederacija (1792—1793 m. Kotryna net išsi­ gabeno Lenkijoje įrengtus savo kariuomenės sandėlius ir nebesiuntė savo kariuomenės per Lenkų Ukrainą. Juozas Kasakauskas. Rusija tylėjo ir elgėsi atsargiai. Lietuvos kariuomenės likučiai pasitraukė į Lenkiją. o k i t a p u s ė l i e t u v i ų . Lietuvos atstovai seime ilgai spyriavosi. Negalėdama atsilaikyti prieš rusus. seimas pertraukė sa­ vo darbus ir visą gyni­ mąsi pavedė karaliui. Livonijos vyskupas. seimas ne­ buvo vieningas.000. čia tu­ rėjo posėdžiauti ir visos komisijos. Lietuvos tik tiek buvo atsižvelgta. Iždai buvo sujungti. kad seno­ viškai kas trečias seimas buvo paliktas Lietuvoje (Gardine). Buvo nutarta surinkti 100. bet kadangi seimas buvo konfedera­ cinis. Opozicionieriai. buvo nustatyta. 434 Bet kai tik 1792 m. nors per ją buvo patogiau žygiuoti prieš Turkus.

kuris pastatė savo valdžią. kuria buvo grąžinta santvarka. tačiau ši atsisakė padėti. Po keleto mė­ nesių įvyko sukilimas. ir Prūsija buvo įsitikinusi. Prūsija ir Austrija tada kariavo su revo­ liucine Prancūzija. kaip ir 1772 m. Rusijai reikalaujant. Todėl Rusija norėjo sugrąžinti tokią tvarką. su ja buvo padaryta puolimo bei gynimosi sutartis. Dabar tarp Prūsijos ir Rusijos jau ėjo derybos. Austrija bijojo likti viena prieš Prancūziją.000 Lenkijoje. buvusi po I padalinimo. Karalius tuo tarpu kreipėsi pagalbos į Prūsiją. kad po šito karo teks ir jai šis tas. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m. taip ir šitame šeimininkavo Kotrynos ambasadorius. kad valstybės priešaky liktų ka­ ralius: mat.) Rusija pasirašė dalybų su­ tartį. ir tolimesnis valstybės likimas jau priklausė nuo sve­ timųjų. su apkarpyta Respublika reikėjo padaryti naują taikos sutartį. Buvo sudaryta naujoji valstybės konstitucija. Tuomet. lengviau prižiūrėti visą vals­ tybės politiką. su kuria seimo (1790 m. Tada karalius kreipėsi į Kotryną. o daugelį suvaldyti visada sunkiau. Lig šiol čia šeimininkavo konfederatai. kad norėjo įgelti Rusijai. 7. Ziversas. pagaliau visą seimą apstatęs kariuomene ir į salę su­ vedęs rusų karininkus. (sausio 23 d. Naugarduko ir Brastos vaivadijų. tektų skaitytis su daugybe ponų.) ir reikėjo tatai padaryti. Taigi minėtame Gardino seime (1793 m. Po to visi didieji re­ formų šalininkai emigravo į užsienį. siūlydamasis užleisti jos anūkui Konstantinui sostą. anksčiau Prūsija seimą rėmė tik dėl to. Mat. Grasydama padaryti taiką su Prancūzija. nes buvo įsivėlusi į karą su Prancūzijos revoliucionieriais. visa valdžia atiteko konfe­ deratams. Mat. Karalius pa­ galiau prisidėjo prie konfederacijos ir sulaikė savo kariuomenės veiksmus. kuria P r ū s i j a i turėjo tekti dideli Lenkijos plotai. Prūsija išgavo Austrijos ir Rusijos sutikimą. 436 Rusija sau tenkančias žemes tuo metu jau buvo užėmusi. Be to. kol neprisidės prie konfederacijos. jos buvo atskiros Lietuvai ir Lenkijai.. Kariuo­ menės buvo palikta 5. 6.) Tuo metu. laikant jį savo įtakoj. nes nebebuvo vilties laimėti. kad jai būtų ati­ duotas Dancigas su Tornu ir kai kurios kitos Lenkijos sritys. iš karaliaus ir seimo tereikėjo gauti tik padalinimo patvirtinimą. Todėl 1793 m. kurie komandavo konfederatus. Tuo būdu prieš pirmąjį Respublikos padalinimą buvusi perskirta Prūsų Bran­ denburgo valstybė dabar turėjo būti ne tik galutinai sujungta į vie­ ną plotą. Prū­ sija savąsias irgi tuojau okupavo. Buvo atgaivinta Nuolatinė Taryba ir tada veikusios karo ir iždo komisijos. esantieji tarp abiejų Prūsų karalystės dalių. Jis dar bandė prie­ šintis. kokia buvo po I padali­ nimo. Austrija čia negalėjo padėti.deratai. Bet šita naujoji santvarka neilgai tegyvavo. Kaip ir seniau. 437 . atpalaidavusi rankas ir įsikišusi į Respublikos reikalus. Bet Kotryna nenorėjo su juo nė kalbėti. bet net išlygintos ir labai praplėstos jos sienos. reikėjo dar su­ tvarkyti likusios Respublikos vidaus gyvenimą. Prūsija gali privirti daug košės ar net sugriauti visus laimėji­ mus. privertė viską patvirtinti. Kaip pirmą padalinimą patvirtinusiame seime. tarp Rusijos. Dabar buvo atskirta ir anksčiau buvusi bendra Edukacinė Komisija. o kai kurių atstovų sunaikino dvarus.000 Lietuvoje ir 10. o Rusija bijojo. o netrukus po to buvo atliktas paskutinis Res­ publikos padalinimas. Valstybės santvarka po II padalinimo Išgavus iš seimo padalinimo patvirtinimą. R u s i j a i pagal sutartį turėjo atitekti Lenkijos Ukraina. kad tik ji paliktų seimo padarytąsias reformas. kad. Tam tikslui Gardine buvo sušauktas seimas.) buvo padaryta karinė sutartis. kai seimo sukurtoji valstybės valdžia buvo su­ griauta ir atiteko konfederacijai (ši savo centru padarė Gardiną). o didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos visa Minsko vaivadija ir dalis Vilniaus. kuri nesutiko leisti jai užimti Dancigo ir Torno. likusioji jos dalis arba turėjo pereiti Rusų žiniai arba turėjo būti atleista. bet priešintis buvo sunku: Kotrynos atstovas Ziversas (Siewers) keletą atstovų areštavo. kurie troško visiškai sunaikinti ketverių metų seimo reformas ir sugriauti karaliaus valdžią. Prūsijos ir Austrijos ėjo derybos dėl tolimesnio Respublikos likimo. vadovaujamas Kosciuškos. Tačiau Rusijai buvo patogiau. palikus bajoriškąją demokratiją.

Sukilėliai visą valdžią atidavė generolui K o s č i u šk a i (jis buvo kilęs iš Naugar­ duko vaivadijos ir laikė save lietuviu). pasižymėjęs Amerikos nepriklauso­ mybės kovose generolas. žadėdamas visiems.8. (Moniuškos paveikslas). o Lietuva beveik visa atiteko vienai Rusijai. Čia taip pat apsigyveno ir Kotrynos ambasadorius (Igelstrom). Bet vis dėlto 438 Tadas Kosciuška. skubiai pradėdami ginkluotą pasipriešinimą.000. Rusų belaisvis (f 1817 m. išleido atsišau­ kimų. kuris savo žinioje turėjo net 30. Veikiai prie sukilimo prisidėjo ir miestiečiai. prasidėjus sukilimui. norėdamas sukelti valstiečius.000 kariuomenės. Krokuva ir Varšuva buvo išvaduoti iš rusų. Greit Vilnius. kuri nugalėtų Rusų ir Prūsų kariuomenes. jis buvo perkeltas į Petrapilį. Vilniuje buvo nuteistas ir pakartas rusų pastatytas Lietuvos hetmonas Simanas Kasakauskas. Stanislovas Augustas buvo priverstas atsisakyti nuo sosto. Stanislovas Augustas Gardine.). Daugelis buvusių žuvusios valstybės veikėjų emigravo arba kartu su Kosciuška pakliuvo į Rusų kalėjimus. Kosciuškos sukilimas (1794 m. Kadangi krašte visur virė nepasitenki­ nimas rusais ir buvo ruošiama­ si prieš juos sukilti. ir juos paleido tik Kot­ rynos įpėdinis caras Povilas. Po vieno mūšio sužeistas Kosciuška pateko į nelaisvę. 1794 m. Vėl užėmę visą kraštą ir sunaikinę sukilėlius. — sutarė pasidalinti visą valstybę. Kosciuška. Rusija su Prūsija ir Austrija. Lenkijoje dar tebebuvo ir dalis Prūsų kariuomenės. nepavyko suorganizuoti stiprios pajėgos. Dabar daugiausia veikė iš emigracijos grįžę buvusieji reforminio seimo vadai ir kari­ ninkai. suki­ limo vadas. Lenkijos dabar po gabalą teko visoms trims valstybėms.). Prie jo buvo suorga­ nizuota vadinamoji T a u t o s Taryba. prie sukilimo prisidėjusiems.). Tačiau kai kurie kariuomenės vadai atsisakė atleisti savo dalis. Trečiasis Respublikos padalinimas 1795 m. 1794—1796 m. laisvę (tokių atsišaukimų buvo išleistų ir lietuviškų). o Kotrynai mirus (1796 m. tai Rusų ambasadorius reikalavo kuo greičiausiai įvykdyti seimo nu­ tarimą dėl kariuomenės — pa­ likti jos tiktai 15. kur ir mirė (1798 m. tik visas kairysis Nemuno krantas (Užnemunė) atiteko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje iki Napoleono laikų (žiūr. Jurgio Vašingtono draugas. Sukilo taip pat ir Lietuva. kur karinę vadovybę paėmė pulkininkas J a s i n s k i s . Netrukus po to buvo likviduotas ir visas sukilimas. Suki­ lėliai stengėsi įtraukti į sukilimą visą kariuomenę. žemėlapy). Jam gyventi buvo paskirtas Gardinas.) ir nepriklausomybės galas Po seimo karalius ir Nuolatinė Taryba iš Gardino grįžo į Varšuvą. kuri. kurie Varšuvoje pakorė keletą rusams parsidavusių ponų. 439 . taip pat okupavo dalį Lenkijos.

kuriose buvo atskiri valdininkai ir teismai. pusėje 1. Liublino seime taip pat dideli plotai buvo priskirti prie Lenkijos. sukilimo buvo visiškai pa­ naikinta. St. kuri atiteko Švedams.) ta kunigaikštija buvo pavadinta Lenkų karalyste ir pateko į Ru­ sijos carų valdžią. kurie prižiūrėjo žemesniuosius teismus. Per pirmąjį padalinimą Rusija užėmė Latgalą.ŠEŠTOJI DALIS nigaikštiją (1807 m.) Lietuva ir Lenkija taip pat prarado beveik visą Livoniją. pirmuoju luomu buvo laikoma bajorija. X V I amž. pradžioje (1629 m. Andrusavos taika (1667 m. Tačiau. X V I I amž. Kaip ir anksčiau. Siena su Maskva dar keitėsi keletą kartų. K a u n o i r G a r d i n o — gu­ bernijas. bet netrukus vėl buvo pa­ dalintos net į 3 — V i l n i a u s . o 1569 m. Po 1831 m. o ne Vilniaus general­ gubernatoriui.). valdomas g ub e r n a t o r i a u s i r g u b e r n i j o s v a l d y b o s . Savivaldybės. J į valdė Vilniaus generalgu­ bernatorius. kurie turėjo savo magistratus ir savo teismus. Visos po trečiojo padalinimo Rusijai teku­ sios žemės iš pradžių buvo padalintos į dvi g u b e r n i j a s — V i l n i a u s ir S l a n i m o . kurie tebebuvo visiškoje ponų valdžioje. Rusų įvestoji tvarka Lietuva Rusų valdžioje A. Be to. Zemiausiasis luomas buvo valstiečiai baudžiauninkai. Tik valstybinių dvarų valstiečiams buvo įsteigti tam tikri teismai apskrityse ir gubernijose. Lietuva pirmoje X I X amž. Nuo to laiko siena su Rusija jau nebesikeitė iki pat padalinimų. Gubernija buvo administracijos vienetas. kuriai buvo paliktos gana plačios teisės. B a j o r i j a i vadovavo apskričių ir gubernijų m a r š a l ­ k o s . Vienos kongrese (1815 m. o po trečiojo padalinimo jai atiteko ir Kuršas. Po padalinimų visos didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės atsidūrė Rusų valdžioje. sukilimo jos autonominė konsti­ tucija buvo pakeista. Toliau ėjo m i e s t i e ­ č i a i . rusai jas ėmė vadinti R u s i j o s š i a u r ė s v a k a r ų k r a š t u . Rusai senųjų krašto savivaldybių nepanai­ kino. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į a p s k r i t i s . Po kiek laiko jos buvo sujungtos į vieną L i e t u v o s g u b e r n i j ą . Visos tos trys gubernijos iš pradžių ir Rusų valdžios buvo vadinamos L i e t u v o s g u b e r n i j o m i s . o po 1863 m. Kai Napoleonas sudarė Varšuvos ku440 Rusų valdžia. Tačiau. Nuo to laiko ir Užnemunė virto paprasta Rusijos provincija. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis I. prie jos buvo priskirta ir Užnemunė. Kas treji metai bajorija galėjo rinktis į s e i m e l i u s Apskrities seimely ji svarstydavo savo reikalus ir išrinkdavo atstovus į apskrities įstaigas. Paskutinių Gediminaičių laikais dideli Lie­ tuvos žemių plotai atiteko Maskvai. jos sienos žymiai susiaurėjo. 1721 m. bet tebepriklausė Varšuvos. ten būdavo renkami atsto441 . Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje XV amžiuje didžioji Lietuvos kunigaikštija buvo pasiekusi didžiausią savo teritorinį išsiplėtimą. Respubli­ kai liko tik Latgala (vadinamoji Livonijos vaivadija) ir leninė Kuršo kunigaikštija. Vė­ liau. Batoro ir Zigmanto Vazos laikais daugumas prarastųjų žemių buvo atgauta (Polockas. Smolenskas ir kt. Tik viena Užnemunė (Suvalkų kraštas) teko Prūsams.) nemaža dalis tų žemių vėl sugrįžo Maskvai (Smolenskas). Joje taip pat buvo t e i s m o r ū m a i . Napoleono galybei žlugus. 2. Švedų valdytoji Livonija atiteko Rusijai. kai pra­ sidėjo rusinimo pastangos.). Šitoks padalinimas jau liko iki pat Rusų valdymo galo.

kurie nepajėgė sumokėti mokesčių. tardavosi savo rei­ kalais ir galėjo kreiptis į gubernatorių (bajorai savo reikalais galėjo kreiptis net į carą). Daugelis dvarų. Visas kraštas jau iš seno buvo apdėtas dideliais mokesčiais. keršydama už palankumą Napoleonui. birželio 25 d.) palaidojo Lietuvos bajorų viltis. Momentas buvo gana patogus: bu­ vo aiškiai matyti. įkūrė nepriklausomą Varšu­ vos lenkų kunigaikštiją. caro pakeltas senatorium M y k o l a s K l e o f a s O g i n s k i s (buvęs paskutinysis Lietuvos iždi­ ninkas). Užėmusi Lietuvą. nes Napoleonas nenorėjo kariauti su caru Alek­ sandru I (1801 — 1825 m. per trečiąjį padalinimą taip pat tekusios Prūsijai. Varšuvos kunigaikštijos įkūrimas sukėlė vilčių nusikratyti Rusų valdžia ir Lietuvoje. 1807 m. Tilžėje padaryta su Aleksandru I taika (1807 m. todėl carui buvo svarbu turėti bajoriją savo pusėje. Varšuvos kunigaikštija kartu su Saksonija įėjo į Na­ poleono protektorate esančią Pareinės valstybių sąjungą. kai kurios iš jų net nukentėjo. M i e s t i e č i a i savo magistratus ir teismus taip pat rink­ davosi patys. ir iš Lietuvos Užnemunės. kurie buvo bent 5 kartus didesni už kitų Rusijos kraštų mokes­ čius. o šis savo rėžtu rinkdavo gubernijos vadovybę ir atstovus į visas gubernijos įstaigas. nugalėjęs Austriją. Lietuvoje veikusios teisės. Tuo tikslu pas Napoleoną į Tilžę buvo nuvykusi net slapta Lietuvos bajorų delegacija. Tik vieni valstiečiai neturėjo jokių savivaldybės organų. kuris vedė priešingą motinos linijai politiką. nugalėjęs Prūsiją. susikom­ promitavo prieš Rusų valdžią. Bet jos įpėdinis Povilas I (1796—1801 m. čia veikusį net iki 1840 m. Jo misija pasisekė: mokesčiai buvo palengvinti ir su443 . daugelis dvarų nepajėgė jų sumokėti. bajo­ rijos tarpe kilo sumanymas rasti modus vivendi. Gausus Vilniuje sušauktas bajorijos suvažiavimas nutarė pačiam carui išdėstyti sunkią savo būklę. Kai Lietuvoje buvo vartojamos skaudžios valdžios represijos. kai Napoleonas. ku­ rių sūnūs pasiskubino įstoti į Napoleono kariuomenę. Projektai atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją. Bet iš to nieko neišėjo. 442 Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Nemune prie Tilžės (1807 m. Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją Varšuvos kunigaikštija ir Lietuvos bajorijos viltys. Ji bu­ vo sudaryta iš Lenkijos žemių. Kunigaikščiu buvo paskirtas Saksų karalius. Tačiau Rusų valdžia. Visa Lenkų visuomenė tuo tarpu jau aiškiai stojo už Napoleoną ir turėjo vilties. Napo­ leonas I.). kuris patenkin­ tų ir Rusų valdžią ir bajoriją. grąžino Lietuvai senąjį jos statutą. tekusių Prūsijai per I ir II pa­ dalinimus. (tada buvo įvesti rusų įstatymai). 3.vai į gubernijos seimelį. buvo paimti į valdžios globą. Su ta misija buvo pasiųstas ap­ sukrus diplomatas. kad prie Varšuvos kunigaikštijos bus prijungtos ir Ru­ sijos valdomos lenkiškosios žemės. jokių palengvinimų kraš­ tui nedarė.). Kotryna II buvo įvedusi joje ir rusų teisę (įstatymus). Jų viltys dar labiau sustip­ rėjo. kad naujas karas su Napoleonu neišvengiamas.).). prijungė prie Varšuvos kunigaikštijos dalį Galicijos (1809 m. Lietuvos bajorija pasistengė šituo momentu pasinaudoti. Daugelis šeimų. Jie patys valdė miesto turtą.

įtei­ kė carui memorialą — ku­ nigaikštijos sudarymo pro­ jektą. bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono glo­ boje. kurios nuo 1569 m. Ogins­ kis nurodinėjo. Bajorijos atsiunčiamoms de­ legacijoms jis nieko tikro nežadėjo. sukūrus Lietuvos kunigaikštiją. o to ne­ padarius. tik kai kuriuos ponus apdovanojęs Rusijos ordinais.). d. carui at­ silankius Vilniuje. Kadangi caras. Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti lai­ kinę savo valdžią. 445 . o atsisvei­ kindamas Oginskiui pareiškė. Bet Napoleonui pirmučiausia rūpėjo. o Petrapily prie caro turėjo būti tik atskira Lietuvos reikalams kanceliarija. kuris tuo tarpu su savo kariuo­ mene stovėjo Vilkavišky ir jau buvo paskelbęs Rusijai karą. o visos vietos turėjo būti pavedamos tiktai kunigaikštijos piliečiams. bet vengdavo pažadų. Mat. Pagal juos visi reikalai kunigaikštijoje turėjo būti atliekami lenkų kalba. Todėl Lietu­ vos atgaivinimo klausimas nebuvo paliestas nė 1812 m. rius (f 1833 m. jo valdomieji lenkai irgi būtų nerime. Be to. nuolat klausinėdavo. Kiek vėliau buvo paruošti keli numatomos kunigaikštijos konstitucijos projektai. juo buvo norima nesugriauti Lietuvos bajorijos vilčių. Po triukšmingų puotų jis išvyko iš Vilniaus. Pa­ galiau gal didžiausia tam kliūtis buvo lenkų klausimas. sudaryti didžiąją Lie­ tuvos kunigaikštiją (įsidė­ mėtina. buvo Lenkijos ribose: mat. kad Lietuvos reikalų neleidusi sutvarkyti laiko stoka. nes dar tebebuvo neaiški karo pabaiga. kad į ją buvo siū­ loma įterpti ir Voluinės. Podolės ir Kijevo sritis. ku­ riose veikė Lietuvos statu­ tas. joje turėjo būti savi ministeriai ir Vilniuje gyvenąs caro vietininkas. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos klausimas Napoleono žygio išvakarėse. Patsai Oginskis dėl to pasidarė populiariu bajorijos vadu. kad krašto valdžia nieko nesanti padariusi patraukti bajorijai į savo pusę. Bet iš tikro tie planai jam nerūpėjo. Lietuvos kuni­ tada aukščiausioji instan­ gaikštijos atgaivinimo projekto auto­ cija buvo Rusijos senatas). Jis pats tuo tarpu pradėjo rūpintis. tai Oginskis tame antrame memoriale ir pabrėžė. pasitaręs su žymesniaisiais Lietuvos ponais. būtų reikėję ir Rusijos valdo­ mąsias Lenkijos žemes priskirti prie nepriklausomos Varšuvos kunigaikštijos (tatai carui būtų buvę labai nenaudinga). Tuo tarpu bajorijoje plito gandai. juo labiau. jis siūlė pa­ likti toje kunigaikštijoje Lietuvos statutą be jokių apribojimų ir įsteigti nuo Petrapilio visiškai nepri­ Mykolas Kleofas Oginskis. Lietuva Napoleono žygio metu (1812—1813 m. Juo buvo siūloma iš 8 Rusijos gubernijų. jose taip pat visą laiką veikė Lietuvos statutas). Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą.). kad iš buvusių didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mių būtų sudaryta autonomiška valstybė. kuriam tuo metu rūpėjo ne­ išvengiamas karas su Napoleonu. kad ši nepultų į Napoleono glėbį. klausomą tribunolą (mat. kuris vadovavo vi­ sam lenkų judėjimui. Carui Aleksandrui I Lietuvos atstatymo pro444 jektas buvo nebenaujas. Napoleonas su kariuomene persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir greit nužygiavo į Vilnių. Jis daug kartų buvo jo svarstytas su ar­ timu bičiuliu A d o m u Č a r t o r i s k i ų . tam tikslui 1811 m. Rusų imperijos senatorius. Pagaliau Oginskis. Su jais išsikraustė ir Oginskis ir kiti Rusijos globos šalininkai. Paskelbęs karą. kad caras jau sutikęs at­ gaivinti kunigaikštiją. Bet tai tebuvo tik diplomatiškas atsikalbėjimas. Per pasikalbėjimus jis pareikšdavo jam daugybę komplimentų. Iš visos Lietuvos rusai pa­ sitraukė be mūšio. įteikė konkrečius pasiūlymus ir naują memorialą.lyginti su kitų Rusijos sričių mokesčiais. kiek Lie­ tuva galėtų pastatyti kariuomenės. kad tuo būdu kelias Nepoleono įtakai Lietuvoje būtų už­ kirstas. paskutinysis Lietuvos iždininkas. kad be savarankiškos organizacijos kraš­ tas negalįs sudaryti kariuomenės. kiek Lietuva galėtų duoti jo armijai maisto ir kareivių. Tačiau caras niekad nieko tikro nepasaky­ davo Oginskiui.

grįžo atgal. 447 Napoleono kariuomenė keliasi per Nemuną ties Kaunu. Tačiau jis nerado taikos nė tenai. Kad ir buvo caro paskelbta amnestija. Išbadėjusi ir nuskurusi ka­ riuomenė pakeliui viską plėšė. Tačiau jam nebuvo lemta nei savo galybės atgauti nei grįžti atgal į Lietuvą. Marijampolę ir Varšuvą jis parskubėjo į Paryžių rinkti naujų jėgų. Paskui Napoleoną atslinko į Lietuvą ir jo kariuomenės likučiai. buvo įvestos rekvizicijos. Napoleonas tikėjosi. kad jos viltys ir ištikimybė jam priklausančios iki mirties. Apiplėšusi gyventojus. pilnas ligonines sergančių ir sužeistų. tuojau buvo sugrąžinta senoji Rusų valdžia. Tą pakvietimą ypač karštai sutiko Vilniaus universiteto jaunuomenė. Visa Europa sukilusi jį nu­ galėjo ir net pašalino iš Prancūzijos. Be to. Laikinė Lietuvos vyriausybė pasitraukė kartu su Napoleo­ no kariuomene ir apsistojo Drezdene. kuri ketino sujungti visas Respublikos žemes. netrukus žuvo ir visa Napoleono galybė. Pats Napoleonas į visas pastangas žiūrėjo abe­ jingai. Kaip tik tuo metu Varšuvoje susidarė bajorijos konfederacija.500 lavonų. skelbdamas karą. kad tikrojoje Lietuvoje (to meto Vilniaus gubernijoje) turto buvo sunaikinta apie 20 milijonų rublių. O taip sunaikintas kraštas dar turėjo maitinti didžiulę Rusijos ar­ miją.Laikinės Lietuvos vyriausybės priešaky atsistojo grafas Soltanas. dar tikėjosi susitaikinti su Rusija. Kauną. kai kuriems iškėlė bylas ir atėmė dvarus. nes nenorėjo įžeisti Austrijos ir. ji čia paliko daug iš Rusijos atsinešto grobio. entuziazmo pa­ gauta. Jo kariuomenė tuo 446 . ta­ čiau Napoleono šalininkai tuojau buvo pradėti persekioti: nepa­ bėgusius į užsienį išsiuntė į Rusiją. Lietuvos bajorijoje vėl kilo judėjimas. Pagaliau per Kauną ji pasitraukė į Prūsus. Bado ir didelių šalčių vejamas. o bazilijonų vie­ nuolyne net 7. Be to. Tuojau po unijos atnaujinimo iškilmių jis išžygiavo iš Vilniaus į Maskvą. kad jis vis nieko aiškaus nepasakė dėl Lietuvos ateities. o jos kara­ lium pripažintas caras. Varšuvos ku­ nigaikštija buvo paversta L e n k ų k a r a l y s t e . Po žiauraus mūšio prie Berezinos pavedęs kariuomenę savo maršalui Miuratui. Tokių iškilmių įvyko ir kitur. ir.). Nugalėjus Napoleoną. Apskaičiuojama. ji pradėjo formuoti ir Lietuvos kariuomenę — 4 pėstininkų ir 5 raitelių pul­ kus. nepasigailėjo jos nė ru­ sai. Napoleono pavesta. tur būt. Tas jo apsivylimas daug prisidėjo. siunčiamą prieš Napoleoną. Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas pasi­ žadėjimas atnaujinti uniją. — per Vil­ nių. Apskritai per vadinamąjį prancūzmetį Lietuva labai nuken­ tėjo: apiplėšė ją Napoleono kariuomenė. kad bus daug daugiau sudaryta ka­ riuomenės. Pasitraukus Napoleono kariuomenei. kaip į valstybės užuomazgą. Bet viltis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje greit ėmė gesti. Rusų valdžios sugrįžimas. Bet bajorija į laikinę vy­ riausybę žiūrėjo. Jis nepatvirtino Varšuvos konfederacijos. naujas Europos pertvarkymas buvo sprendžiamas V i e n o s k o n g r e s e (1815 m. Tam tikslui tarpu be galo plėšė kraštą (jis pats. Lietuvą buvo pavadinęs priešo kraštu — iš visos Rusijos jos neišskyrė). Tuo tarpu ji dar tebetikėjo Napoleono žvaigžde ir prieš likviduodamasi pareiškė. Toji vyriausybė turėjo tvarkyti krašto reikalus ir parūpinti armijai maisto. ėmė rūpintis atnaujinti unijos ryšius su Lenkija. liepos 14 d. kuri skelbėsi norinti sujungti į vieną kūną visas buvusios Respubli­ kos žemes ir visus kvietė į bendrą darbą. Ypač nuo jos nukentėjo Vilnius. Lietuvos kunigaikštijos klausimas žuvus Nepoleono imperi­ jai. Jos iniciatyva 1812 m.

prie jos priklausė visos buvusios Lietuvos kunigaikštijos žemės ir. Tačiau per trumpą vokiečių valdymą vokietinimo pa­ stangos nedavė didesnių vaisių. Užnemunė taip pat pasiliko Lenkų karalystėje.) visada atsakydavo. pradžioje Universitetas ir švietimo apygarda. Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai X I X amž. dėl to jam teko net nukentėti. Valstiečių būklė Prūsų valdžioje palengvėjo. Prūsija buvo Napoleono užimta. ir Vyriausioji Mokykla buvo pava­ dinta u n i v e r s i t e t u (1803 m. Žuvus Napoleono galybei. bet jau ir ponas nebegalėjo jų nei parduoti nei dova­ noti (nebent tik su visu dvaru kam galėjo parduoti ar pado­ vanoti). Užnemunėje Napoleono kodek­ sas. tikėdamasi. Prūsija per trečiąjį padalinimą gautąsias žemes pavadino N a u j a i s i a i s R y t p r ū s i a i s . Rusi­ joje įsteigė švietimo ministeriją ir visą imperiją padalino į 6 švie­ timo apygardas. tiesiog popiežiaus priklausomą vyskupiją V i gr i u o s e (1798 m. labai papildytas. — tebeveikia dar ir dabar. Kaip visoje kunigaikštystėje. pradėjo kraštą ko­ lonizuoti: buvusiose valstybinėse ir bažnytinėse žemėse įkur­ dino daug įvairių kolonistų. 1807 m. Pir­ muoju vyskupu valdžia pasirinko garsųjį pamokslininką Prienų kleboną pralotą Karpavičių. Kilnotis laisvai jie dar negalėjo. 29 449 I . kur veikė Napoleono įstatymai. Naujasis caras Aleksandras I (1801 — 1825 m) 1802 m. Bet visos pastangos buvo tuščios. kaip veikusios. be to. 5. bet jos centras visą laiką buvo Vilnius). kad jis bus jai pa­ lankus. Vienos tokios apygardos centru buvo Vilnius. Tais pačiais metais Užnemunė buvo priskirta prie Varšuvos kunigaikštystės. Podolė ir Kijevo sritis (vėliau tos apy­ gardos ribos buvo kaitaliojamos. nes jie buvo sulyginti su visos Prūsijos valstiečiais. Prūsijos valdžia naujai įgytąjį kraštą bandė vokietinti: tam tikslui paskyrė vokiečius valdininkus. kokias turėjo Prūsijos bajorija (o absoliutiškai valdomoje Prūsijoje bajorija jau nebedaug beturėjo teisių). Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės departamentui. To pat siekė ir vokiškos mo­ kyklos. 1818 m.). tiek Mikalojus I (1825— 1855 m. Prūsijos valdžia įsteigė atskirą. Apygardos viršininku — kuratorium buvo pa­ skirtas caro Aleksandro jaunystės draugas ir artimas patarėjas L i e t u v o s I s t o r i j a . Tuo būdu skirtingai nuo visos Ru­ sijos gyveno tiktai ta Lietuvos dalis. Visos mokyklos liko veikti. kuriuo valstiečiai buvo atleisti nuo baudžia­ vos. — žinoma. dar Voluinė.Caras Aleksandras I. surištą su ta Lenkų karalyste. tik be žemės. Jos visos buvo padalintos į Plocko ir Balstogės departamentus. 448 Vyskupystė. rusai švietimo įstaigų nepanaikino. be to. 4. Užnemunė Varšuvos kunigaikštystėje ir Lenkų karalystėje.).. kad Lietuva tesanti Rusijos provincija ir todėl jos negalima prijungti prie Lenkijos. Tik Vyriausioji Lietuvos Mokykla dabar buvo pa­ vadinta V y r i a u s i ą j a V i l n i a u s M o k y k l a i r buvo pašalinti kai kurie rusams neištikimi profesoriai. Netrukus bu­ vo padaryta nauja reforma. kuri buvo patekusi j Len­ kų karalystę. Norėdama atskirti ją nuo Vilniaus ir Žemaičių vyskupų įtakos. Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje Užnemunė Prūsų karalystėje. būtent Užnemunė (Suvalkų kraštas). jie čia išliko ir panaikinus Lenkų karalystę. Šiaurinė Užnemunės dalis anksčiau priklausė Žemaičių. siekęs atgaivinti Lietuvos ku­ nigaikštiją. o pietinė — Vilniaus vyskupijai. Tiek Aleksand­ ras I. O ten tuo tarpu kaip tik buvo palaipsniui naikinama baudžiava. Tačiau vyskupas stengėsi ginti Bažnyčios teises ir su valdžia nesugyveno. Užėmę Lietuvą. ji buvo perkelta į Seinus). taip ir Užnemunėje buvo įvestas Na­ poleono kodeksas. ir bajorai gavo tik tokias tei­ ses. (1801—1825 m. Se­ noji santvarka čia buvo panaikinta.

Bendroji nelaimė ją dar labiau suartino su lenkais. Slavofilų pastangos nenuėjo niekais. tai iš pradžių daugelis kursų buvo skaitoma įvairio­ mis kalbomis. Tautiškoji len­ kų idėja universitete ir studentų bajorų tarpe jau buvo įsi­ galėjusi. su kuriuo bendrai reikėjo kovoti. Martynas Odlanickis Počobutas. buvo pašalinti. dabar buvo pradėti skirti. jų tebuvo vos apie 150. Be to. Kad per jas nebūtų skleidžiamos valdžiai nepalankios mintys. Buvo pašalintas net universiteto rektorius. Nepriklau­ somojo gyvenimo laikais nors bajorija ir didikai buvo sulenkėję. ir Vil­ niaus universitetas pasidarė grynai lenkiška įstaiga ir lenkų kultūros skleidėju Lietuvoje. jos ir baigė galutinai lenkinti Lietuvos bajoriją. Tam tikslui jie reikalavo pa­ keisti visą Vilniaus apygardos švietimo sistemą. Ka­ dangi karo metu universitetas buvo sunykęs. 1831 m. kurie kaip tik tuo metu Petrapily susiorganizavo į draugiją. kaip geriausioji lenkų mokslo įstaiga: su juo nebegalėjo lygintis nei Lenkijos nei Rusijos mokslo įstaigos. ligi tol ren­ kami. Taip pat Čartoriskio ir jo pa­ 1780—1799 m. Tačiau lenkiškasis universiteto charakteris 450 vis tiek nesusilpnėjo. Dabar jie jautėsi turį vieną bendrą priešą. Universiteto rektoriai. Jo vietą už­ ėmė ištikimas caro tarnas N o v o s i l c e v a s . jis ėmė kontroliuoti ir profesorių paskaitas. ) . Susirūpinta ir studen­ tija. Tuomet valdžia pasiryžo jį visai panaikinti ir 1832 m. Rusams užimant Lie­ tuvą. Apygardos kuratorius Cartoriskis (1824 m. daugumas studen­ tijos ir profesorių buvo išvažinėje. kad iš universiteto negalima laukti ištikimumo valdžiai. jos bajorija jau buvo aplenkėjusi. Lenkiškas universiteto cha­ rakteris. ir visi raštai bu­ vo pradėti rašyti rusiškai. Bet švietimo ministeris pirmiausia pasirūpino apvalyti jį nuo rusams nepalankaus ele­ mento. Todėl po karo Rusų valdžia ėmė rū­ pintis tą lenkiškosios kultūros centrą paimti į savo įtaką. Vyriausiosios Lietu­ dėjėjų rūpesčiu buvo sulenkin­ vos Mokyklos rektorius. garsus tos visos Lietuvos mokyklos. suki­ limas parodė. garsus mokslininkas Jonas Sniadeckis. Universitetas vėl senoviškai susitvarkė ir veikiai išgarsėjo.A d o m a s C a r t o r i s k i s . kad didžiosios Lietuvos kunigaikštijos že­ mės n u o a m ž i ų b u v u s i o s r u s ų k u l t ū r o s į t a ­ k o j e . ir jos jau nebegalima buvo nuslopinti. Napoleono antplūdžio metu universiteto studentija pasirodė karščiausia senosios Respubli­ kos atgaivinimo šalininkė. Tuo pat metu įsteigtas Vilniaus universitetas taip pat priklausė apygardos kuratoriui ir turėjo prižiūrėti visas apygardoje esančias žemesniąsias moky­ klas. Tuo pat metu labai išaugo ir studentų skaičius: tuojau po Na­ poleono karų. tai po karo caras įsakė sutvar­ kyti universitetą pagal senąsias teises. Universitete dėstomoji kalba buvo lenkiškoji. kad lenkai ten tesą tik atėjūnai ir kad todėl negalima jiems leisti toliau lenkinti krašto. tiek uni­ versiteto vadovybė buvo uolūs lenkai. Dabar išsigelbėjimo ir valstybės atgaivinimo viltis tebuvo bendrai veikti su lenkais. Lenkiškasis universitetas ir taip pat jo prižiūrimos len451 .500. Iš pačios studentijos parinktiems šnipams buvo pavesti sekti jos gyvenimą. Bet tiek kura­ torius Cartoriskis. profesoriams buvo įsakyta iš anksto pateikti švietimo ministeriui paskaitų konspektą. tačiau savo kraštą norėjo išlaikyti savaimingą. Toks universiteto klestėjimas nepatiko rusams. uždarė. Lietuviškumas Vilniaus universitete. Profesoriai. ypač lotyniškai ir prancūziškai. Tačiau visos tos priemonės mažai tepadėjo. Jie skelbė.) buvo priverstas pasitraukti. astronomas (f 1810 m . Jis tuojau pa­ naikino lenkų kalbą universiteto kanceliarijoje. ypač slavofilams. Drauge buvo atgaivinta ir kadaise Edukacinės Komisijos įsteigta mokytojų seminarija. Kadangi daugelis profesorių buvo nelenkai. Pastangos rusinti universitetą. pasirodę rusams neištikimi. todėl veikiai visos vie­ tos buvo užimtos lenkų. bet vėliau išaugo iki 1. Apie pasipriešinimą kultūrinei lenkų veiklai Lietuvoje nebebuvo nė kalbos.

Šito sąjū­ džio metu. kuri rinktų tautosaką. galima lengvai įvykdyti. o. Be to. dalis mokytojų seminarijos mokinių. kurie ruošiasi teisėjais ir policijos valdininkais. tačiau turinti mokytis lenkiškai. o vėliau iš Rėzos leidinių pa­ žintoji lietuvių tautosaka sudomino pačius žymiuosius mokslininkus. Kantrimas. tiek ateiviams uni­ versiteto nariams daugiau­ sia rūpėjo politinė krašto praeitis. Bet tuo pačiu metu va­ karų Europoje iš Rugio. kurie nesimoką lietuviškai. Lietuvių kalbos katedros klausimas universitete. Tačiau didžiosios Lietuvos kunigaikštijos tradicijos dar tebe­ buvo gyvos. Lenkijos. T i k to meto Vilniaus universiteto garsenybė. Prūsijos. Katedros vedėju buvo numatytas raseiniškis mokslintas ba­ joras Uvainis. rašo Kantrimas. kuri žuvusi dėl nelemtų istorinių aplinkybių.). Iš Krokuvos atėjo į Vil­ Adomas Jurgis Čartoriskis. — visuomenė seniai pageidaujanti. iš to turėtų naudos ir tie. jis siūlo įsteigti Lietuvą mylinčių ir lietuvių kalbą mokančių draugiją. nėra žinių. Tilžėj. kas pasiekta. kad galėtų susikalbėti su ponais. Kalti esą ir dvasininkai. uk­ mergiškis kunigas K s. Kad Vilniaus universitete būtų dėstoma lietuvių kalba. y. P o š k a . ir vadovybei nebebuvo kada galvoti apie savo darbo plėtimą. Kaip į tą memorialą pažiūrėjo Čartoriskis. Tiek Lietuvos kilimo. Lietuviškai. Projekto autorius buvo universiteto bibliotekininkas K. Bauža savo knygoje kaltina Lietuvos bajoriją. Esą. o iš dalies ir Vilniaus vyskupijos klierikai. nių prašymas. Liaudis tebekalbanti lietu­ viškai. Užnemu­ nėj) ir Prūsuose. Kad lietuvių kalba nežūtų. Tokį pra­ nešimą Krokuvoje padarė Vilniaus universiteto garbės narys. kurie norį gauti vietas lietuviškose apskrityse.kiškosios mokyklos lenkino dar išlikusią nesulenkėjusią smul­ kiąją bajoriją ir j mokyklas patenkančius valstiečių vaikus. didesnėje lietuviškųjų gubernijų dalyje kaimiečiai kalbą lietuviškai. Nemaža lietuviškai kalbančių esą ir Lenkų karalystėj (t. Herderis ir Goethė parodė savo susidomėjimą lietuvių tautosaka. Prūsuose. Tik jis maža tekreipė dė­ mesio j krašto tautiškumo klausimą. senienas ir rūpintųsi leisti liaudžiai ir kunigams reikalingas lietuviškas knygas. patyrinėtų jų praeitį ir šį tą praneštų Mokslo Mėgėjų Draugijai Krokuvoj.. o tatai. 453 . kaip tik tuo metu prasidėjo rusų reakcija prieš lenkiškąją universiteto linkmę. kurie ir moką. ir nebran­ giai teatseitų. isto­ rikas profesorius L e l e v e l i s . ne jo kultūra: be­ veik visi tarė Lietuvą esant neabejojamai lenkiškosios kultūros kraštą. Mat. iš dalies ir Karaliaučiuj lietuviškai esą atliekami net prekybos reikalai. jis įrodinėja. Kai Lesingas. reikėjo tik rūpintis išlaikyti tai. Rusijos ir totorių istorijos smulkmenų. kad nekurianti savos literatūros. kad arčiau Vilniaus švietimo apygardos kuratorius lietuvių stovįs universitetas (1770—1861 m. ne be sąryšio su Baužos darbais. Be lietuvių kalbos ten negalima užimti klebonų ir valdininkų vietu. Ten iš pareigos jos mokąsi dvasininkai ir tie pasaulininkai. kur esanti speciali katedra. su ja panoro susi­ pažinti ir lenkų mokslinin­ kai. kad lietuvių pro­ senoliai buvę Romos nukariautojai geruliai ir kad senovėje jie tu­ rėję didelę literatūrą. pats globojęs lietuviškosios kultūros palaikus savo Baubly ir rašęs žemaitiškai.). įrodinėjo Baužos lietuvių kildinimo iš gerulių nemoksliškumą. B a u ž a .). Tačiau projektas nebuvo įvykdytas. Baužos mintys sukėlė didelį atgarsį mokslininkų ir lietuvių veikėjų tarpe. Ypač juo buvo 'susižavėjęs D. ypač Kara­ liaučiaus universitete. esą. kad ji nesirūpi­ nanti savo kalba. Savo tyrinėjimus jis paskelbė ir atskira knyga — „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę" (1806 m. nenorį lie­ tuviškai kalbėti net tie. ir universitetas pasidarė jos p r a e i t i e s ir j o s k r a š t o t y r i n ė j i m o c e n t r u . be to. esą. Toji kadaise galingos tautos kalba galinti paaiškinti daugelį Lietuvos. Kantrimas savo memoriale kuratoriui Čartoriskiui rašo. kurioje ragina gelbėti lietuvybę. Klaipėdoj. tose srityse lietuviškai atliekama dalis pamaldų ir lietuviškai žmonės mokomi tikybos. turėtų mokytis ypač Že­ maičių. lietuvių kalbos mo­ koma jau keli amžiai. o verčią 452 lietuvius mokytis lenkiškai. iškilo projektas įkurti Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą (1822 m.

o save laikė tik lenkiškos kultūros lietu­ viais. Daug labiau pablogėjo valstiečių būklė.). Valančius taip pat parašė pirmą savo istorinį vei­ kalą — „Žemaičių vyskupystę" (2 tomus. Todėl jie beveik buvo lygūs su smulkbajoriais. Tačiau būdami neturtingi. Todėl ir Kudirka į mūsų himną įrašė: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia". mylėdami savo kraš­ tą. kas sava.) parašė pirmą savo istorinį veikalą — „Darbus senovės lietuvių ir žemaičių" (išspausdintą vos 1929 m. Tai buvo pirmieji mokslo veikalai. kuri. Daukantas dar tebestudentaudamas (1822 m. veikiant Edukacinės Komisijos moky­ kloms. nepaisant Rusų valdžios pastangų. kurie. nes jos buvo taikomos rusams pravoslavams. Bajorija tebebuvo laisva ir tebeturėjo savivaldybę. rinko senienas. — iki pat smarkios rusifikacijos pradžios. Nors universitetas buvo grynai lenkiškas. o ne baudžiauninkai. ji labiausiai gaivinosi ta išidealizuotąja seno­ ve. Todėl. galo. kuri beveik visas temas ėmė iš Lietuvos istorijos. kurį paskatino Vilniaus universitetas. ėmė domėtis viskuo. iš­ kilo gausi lenkų romantiškoji literatūra. tačiau nesi454 ėmė išlaikyti mokyklų. — rusų mokyklos Lietuvoje dides­ nės reikšmės neturėjo. Čia ypač pasižymėjo universiteto auklėtiniai Mickevičius.Universiteto reikšmė Lietuvai. Rusų valdžioje visų būklė pakitėjo. tie patys raštai kiek vėliau labai paveikė iš liaudies tarpo kilusią lietuviškąją inteligentiją. o pradžios mokyklas ir toliau iš­ laikė parapijos. tačiau jiems nesisekė. Vėliau jis dar parašė „Būdą senovės lietuvių" (1845 m. Pirmieji tikri. — abudu Vilniaus universiteto auklėtiniai. Ir vėliau. t. Kondratavičius ir daugelis kitų. o vėliau — universitetui. Norbutas parašė pirmąją didžiulę (9 tomų) Lietuvos isto­ riją. daugelis mokyklų išnyko. daugelis jų iki pat rusų valdymo pradžios tebebuvo činšininkai. pradžioje. parašyti lietuviškai. Universitetui sukėlus susidomėjimą Lietuvos senove. Jų tad raštai. Čia bajorijos buvo labai daug. Iš antros pusės. pra­ džioje pasirodęs visuotinis susidomėjimas lietuvių kalba ir lie­ tuviškosios rašliavos pagyvėjimas Mažojoje Lietuvoje (kaip tik 455 . Tuo tarpu jau nuo X V I I I amž. ji tik tu­ rėjo politines teises ir galėjo užimti valstybines vietas. Valstiečiai čia taip pat buvo geresnėje būklėje. jis turėjo di­ delę reikšmę ir Lietuvai. bajorai čia tebebuvo nenutolę nuo liaudies ir tebekalbėjo lietuviškai. ir X I X amž. išidealizavę Lietuvos senovę.). Kitos Lietuvos mokyklos X I X amž. buvę aiškioje Vilniaus uni­ versiteto dvasios Įtakoje. Patys rusai bandė steigti ir savo pradžios mokyklų. 6. kurios liko. švietimas Žemaičiuose buvo pakilęs. Kraševskis. Tos mokyklos. Edukacinės Komisijos turtai buvo valdžios per­ imti. ėjusių paskutiniais Respublikos gyvenimo metais. Taip pat universiteto įtakoje kiek vėliau Lydos bajoras T.) ir dviejų tomų „Lietuvos istoriją" (išspausdintą tik 1893 m. kurių Lietuvoje beveik nebuvo. gerbė ir mylėjo savo tėvynę Lietuvą. joje tebuvo apie 80 mokyklų. kūrė muziejus ir t. apie jį susibūrusi krašto ir jo seno­ vės mylėtojų grupė liko Vilniuje ir iki pat Muravjovo laikų varė Lietuvos tyrinėjimo darbą. būdamas Lietuvos centre. Ir neturtingų bajorų tarpe atsirado apsišvietusių žmonių. kai univer­ sitetas jau buvo uždarytas. 1848 m. bet ji daugiausia buvo neturtinga ir mažai kuo tesiskyrė nuo valstiečių. tačiau. buvo D a u k a n t a s ir V a l a n ­ č i u s . Kai rusai užėmė Lietuvą. Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis X I X amž. buvo pa­ vestos išlaikyti vienuolynams. vienas kitas pradėjo bandyti žemaitiškai rašyti ir rinkti savo krašto padavimus ir įvairias senienas. Todėl kaip tik šituo metu prasidėjo m o k s ­ l i š k a s L i e t u v o s i s t o r i j o s t y r i n ė j i m a s i r bu­ vo išspausdinta nemaža istorinių veikalų. Neužmiršo jie nė savo kal­ bos. pradžioje Žemaičiuose visuomenė buvo kiek kitokia. Šitą sąjūdį dar labiau sustiprino susidomėjimas lietuviš­ kumu. Lietuvos kilimo jo profesoriai ir stu­ dentai iš tradicijos ir iš savo krašto meilės daug dėmesio kreipė į Lietuvos praeitį.). sukilimo. negu kitose Lietu­ vos dalyse. bet ji išlaikymą tedavė tik vienai Vilniaus Vyriausiajai Mo­ kyklai. Dėl karų. išauklėjo Lie­ tuvos bajoriją. susipratę lietuviai. ir lenkiškai kalbėdama. Rusų valdžia Edukacinę Komisiją paliko. kuri prasi­ dėjo po 1863 m. Edukacinė Komisija teprižiū­ rėjo tik mokymą. bet valstybės valdymo inicia­ tyva iš jos jau buvo atimta. Kovodama dėl savo tautos teisių. nes visur buvo įvesta sunki baudžiava.

pradžioje Valstiečių būklė. nes lietuviškasis elementas dar nebuvo tiek susipratęs. pradėjo įsigalėti jų baudžiavos papročiai ir Lie­ tuvoje. Klemen­ 1812 m. Įsitraukę į tą sąjūdį. kuriuo ragino bajoriją parodyti daugiau žmoniškumo ir rūpintis valstiečiais. žemaičiai pirmiausia susirūpino kalba. Net Poška. Kad nebūtų darkoma žemaičių kalba. anot vyskupo. Nors ir Lie­ tuvoje tuo metu nebuvo jokių valstiečius ginančių įstatymų. V i l e n t a s i r nemaža padarė 3 trobeles. Jis išleido savo lietuviškąjį Šv. y. Poška savo Baubly įtaisė net senienų mu­ ziejų. kad ir mylėjo savo kraštą. Poška iš tuščiavidurio ąžuolo t a s . apdainuodamas mužiko vargus. neišspausdinti. Įsivieš­ patavus rusams. D. buvo renkamos se­ nienos ir seni istoriniai doku­ mentai. Todėl veikiai nauji politiniai įvykiai — skaudžiai rusų nu­ malšintas 1831 m. Lietuviškai rašė Poška. Par­ davinėdavo net išskirdami vyrus nuo žmonų ir tėvus nuo vaikų. o D. panorėjęs į katorgą išsiųsti ir vėl susigrąžinti. D. Valstiečiams buvo uždrausta kam nors pasiskųsti. bajorai ir ku­ nigai pradėjo spausdinti nau­ jų maldaknygių. Nauja priespauda kil­ nesniųjų žmonių tarpe sukėlė užuojautos valstiečiams. buvo padidinti ir valstiečių mokesčiai. t. sukilimas — sustabdė tą judėjimą. Rašto vertimą (1816 m. nes jie. Tuo pat metu net pradėta lietuviškai kurti ir versti sve­ timų kūrinių į lietuvių kalbą. Be to.). tačiau daugumas jų kū­ muziejėliai. kurių daugumas buvo išdalinta rusų generolams. Mylėdami savo kraštą. kad galėtų veržtis iš nusistojusios santvarkos formų. Ypač pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dva­ ruose. ir gražus Žemaičių bajorijos tautiškasis sąjūdis apmirė. jie b u v o ž l u ­ g u s i o s s e n o s i o s v a l s t y b ė s p a t r i o t a i i r kartu s u visa bajorija svajojo apie jos atgaivinimą. S. Valstiečių klausimas X I X amž. pats vykupas buvo karštas žemaičių patriotas ir uolus švietimo rėmėjas. tačiau neskelbė jokių — 456 nei socialinių nei tautinių — idėjų. nuo sodybos. paliai Skaud­ rinių ir vertimų liko rankraš­ vilę. Taip pat nepaprastai valstiečius vargino rekrūtų pareiga (vyrus paimdavo į kariuomenę net 25 metams). jo raginami kunigai prie bažnyčių steigė mokyklas. Tautiškasis ju­ dėjimas vėl atgijo ir šį kartą jau nebepasiliovė.). Z abitis N e z a b i t a u s k a s išleido lietuviškųjų knygų bi­ bliografiją. Poškos Baublys. jos dar tebestovi. čiuose. 7. o rusai įvedė mokestį nuo žmogaus (nuo „dūšios"). nė neketina jo kurs­ tyti. P o š k a net ėmė rašyti žemaitišką žodyną ir tam tikslui rinko senas knygas. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai. žmonės vie457 . ta­ čiau čia tokie nežmoniški papročiai buvo retas dalykas. Jis taip pat bandė rašyti ir Lietuvos istoriją. Lietuvai patekus į Rusų valdžią. Stanevičius. Kasakauskas išleido atsišaukimą (1800 m. Bijotuose. kuriose buvo įtaisyti kitų. giesmynų ir elementorių. — Rėza išleido Duonelaičio raštus. „yra mūsų artimi ir broliai. K. Stanevi­ č i u s — lietuviškų dainų rin­ kinį. tik prasiveržus j viešąjį gyvenimą iš lietuviškojo kaimo kilusiai inteligentijai. — toliau jie nesiekė. Žemaičių tautiškojo ir kultūriškojo judėjimo centras buvo vyskupo Juozo Arnulfo G i e d r a i č i o rezidencija — A l s ė ­ d ž i a i . Be to. Sumanymai panaikinti baudžiavą. Visi to sąjūdžio bajorai. Vilniaus vysk. žymiai pa­ blogėjo. — ir išgarsėjusį savo dainų rinkinį). prakortuoti. Anksčiau buvo mokėta nuo valdomosios žemės ir nuo „dūmo". šie tuojau čia įvedė savo papročius ir ėjo pavyzdžiu Lietuvos bajorams. su ku­ riais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas: galėjo juos pardavinėti.tuo metu — 1818 m. tik ragina kantriai nešti savo naštą. kad ir rūpinosi lietuviškosios kalbos grynumu. o netru­ kus — 1825 m.

jie nerimo ir visą kaltę metė ant savo ponų. Ne tiktai paprastas žmoniškumas baudžiauninkams. vieno tikėjimo. antrosios pusės. Kai prieš bajorijos pa­ stangas įgyti daugiau laisvių prasidėjo Rusų valdžios reakcija ir persekiojimai. Ypač radikalus pasirodė Ukmergės apskri­ ties (pavieto) seimelis. Tačiau neilgai laisvi išbuvo ir šitie atleistieji: vieni anksčiau. (Mašinsko paveikslas). kurie pranašavo. kad valstiečiai savo pa­ reigas eitų ir toliau. kad. Baudžiavos panaikinimą siūlė ir Oginskis savo būsimosios didžiosios Lie­ tuvos kunigaikštijos projekte. bet ir pavyzdys. Tuo būdu vėl atsirado valstiečių činšininkų. kad baudžiava naikinama Mažojoje Lietuvoje (1807 m. Baudžiavos panaikinimo klausimas 1817 m. t. ženg­ damas į sostą. ji matė.). Vieni jų iš to tikėjosi pigių darbininkų. 8. tik be žemės. nos su mumis prigimties. kad ji buvo panaikinta Napoleono sukurtoje Varšuvos kunigaikštijoje. baudžiavos pa­ naikinimas Estijoje.). kaip grįžo į ją ir prieš rusams užimant kraštą atlei­ stieji (žr. kraštas nušvisiąs revoliucijos ugnimi. Tik prasidėjusio su­ kilimo metu valstiečiai vėl gavo vilčių. Ypač už bau­ džiavų panaikinimą stojo Vakarų idėjomis susižavėjusi jaunuo­ menė. seimeliuose. — Kurše ir Vidžemėje. jie vėl buvo grąžinti į baudžiavą. Tuo pat metu apie valstiečių atleidimą pradėjo galvoti ir Lietuvos bajorai. kurioje baudžiava buvo vėliau panaikinta (kartu su Lietuva ir visa Rusija). kad jų būklė bus pa­ gerinta. kaip kad buvę Europos vakaruose. o 1817 m. labiau nuskurdę. Tas klausimas tuo ir pasibaigė. Ginčai pagaliau išardė visą sei­ melį. kiti vėliau. atleido ir kai kurie kiti bajorai. kiek laiko buvo liautasi galvoti apie palengvinimus valstiečiams. 458 . Tuojau buvo pradėta svarstyti. apie valstiečių būklės palengvi­ nimą daug buvo kalbėta ypač Napoleono žygio į Rusiją metu. kaip įvykdyti tą atleidimą. kai rusai pradėjo spausti Vilniuje klestėjusi 459 Rekrūtas atsisveikina su savo šeima. paskelbus laisvę. kad bajorija be vy­ riausybės žinios tokių opių klausimų nesvarstytų. Taip antai. 424 psl. kurie mums darbuojasi. Kai 1803 m. tikėjosi tuo būdu atsikratyti karo nuvargintiems valstiečiams reikalingų pa­ šalpų ir atsikratyti valdžios bylų dėl rekrūtų. Lat­ vijoje be Latgalos. liedami prakaitą". kiti. K a r p i s atleido be žemės net 7. Ir iš tikro 1817 metų seimeliai rinkosi baudžiavos pa­ naikinimo šūkiais. o taip pat ir iš Vakarų ateinančios prancūzų revoliu­ cijos idėjos veikė Lietuvos bajoriją. Tuo tarpu valstiečius pasiekė žinios apie laisvės sumany­ mus. y. savo manifeste pabrėžė. Nesulaukdami laisvės.000 valstiečių.). Tačiau Vilniuje gubernijos seimely dėl to kilo didelis triukšmas. Instrukcijoje savo atstovams į guberni­ jos seimelį ukmergiškiai aiškiai reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos. Todėl caras Mikalojus I (1825—1855 m. Tuo būdu tas klausimas nebebuvo pajudintas iki X I X amž. Atsirado tokių. į kurią buvo patekusi ir lietuviškoji Užnemunė. sukilimas Slaptosios organizacijos Lietuvoje. caras „laisvųjų artojų" įstatymu leido iš baudžiavos atleisti valstiečius. 1831 m. Vienas joniškėlietis I g. Vals tiečių atleidimo klausimą vėl išjudino 1816 m. o iš Petrapilio po to atėjo perspėjimas. kaip ėję.Bet kai po to bajoriją prislėgė nusivylimas ir rusų kerštas. tai keletas bajorų tuo pasinaudojo ir mirdami testamentais atleido savo valstiečius.

be masonų ir jaunimo organizacijų. — bajorijos tarpe ėmė plisti slaptos organizacijos. ku­ rie tą darbą trukdė. Nė viena tų organizacijų savo įstatuose neturėjo politinių tikslų. rašytojai. Taip buvo auklėjamas jaunimas. o tuo­ jau po to sukilo ir išsiskyrė iš bendrosios su olandais valstybės (Niderlandų) belgai. Lelevelis turėjo pasišalinti į Lenkiją. Tuojau po to prasi­ dėjo kratos ir areštai mokinių ir studentų tarpe. ten įvyko nauja revoliucija. ir jos narių tarpe buvo nemaža aukštų dvasininkų. Jų tarpe buvo ir didysis poetas Mickevičius. kuris tuo tarpu jau buvo mokytoju Kaune.t. tai tų pačių metų lapkričio mėnesį Varšuvoje įvy­ ko sukilimas. Panašiais tikslais buvo įsteigta ir vadinamoji S p i n d u l i n g ų j ų Draugija (Promienišci). Draugija buvo negausinga. reikėjo tik kibirkšties. mokyklose buvo įsikūrusių į vilniškes panašių organizacijų. Bet daug veiklesnės buvo slaptosios jaunimo organizacijos. tų pačių tikslų organizacija — N e n a u d ė l i ų D r a u g i j a (Towavzystwo Szubrawc6w). Vilniuje vei­ kė dar savotiška. Be to. Kėdainių. d r a u g i š k u m a s i r t ė v y n ė s m e i l ė . nes į ją buvo priimami tik visiškai patikimi ir kuo nors pasižymėję studentai (poetai. Vienos kongrese stengėsi atstatyti Europoje senąją priešrevoliucinę san­ tvarką. Veiklesnieji universiteto studentai pir­ miausia įkūrė slaptą F i l o m a t ų (mokslo mėgėjų) Draugiją. Tai buvo liberališka šviesuomenės organizacija. Tada ji dar nebuvo priešbažnytinė. ką daryti. kuri buvo grynai visuomeniška ir rūpinosi skleisti kilnias žmoniškumo ir patriotizmo idėjas. kuri. Restauruotoji monarchija neatsilai­ kė nė Prancūzijoje: 1830 m. Bet šitie Rusų valdžios persekiojimai nesustabdė judėjimo. pasivadinusių J u o d a i s i a i s B r o l i a i s . Kražiuose tais pačiais 1823 m. kad ir maišto keliu. Lenkų sukilimas. o visi žymesnieji studentų vadai buvo ištremti. Visi buvo pasiruošę sukilti. buvo išardyta Juodųjų Brolių Draugija. Prof. Pagaliau. Kadangi Lenkų karalystėje tuo tarpu jau buvo išaugęs griežtas konfliktas tarp daugiau laisvės trokštan­ čios lenkų visuomenės ir tas laisves dar labiau siaurinančios Rusų valdžios. Savo idėjoms skleisti ji turėjo net laikraštį — „ G a t v ė s Ž i n i a s " (Wiadomošci Brukowe). Rasei­ niuose ir kt. Tuo pat metu prasidėjo kratos ir kitose vietose. Dau­ gelis buvo areštuota ir ištremta. o ypač iškalbingas ir gabus istorijos profesorius L e l e v e l i s . kurios tikslas buvo l a v i n t i s i r d i r b t i v i s u o m e n e i . kuri taip pat jau vie­ šai buvo pradėjusi rodyti savo veikimą. jie sukilo. Prancūzų ir Belgų sukilimų pasisekimas.t. Netrukus buvo įkurta F i l a ­ r e t ų (doros mėgėjų) Draugija. Pran461 . rimtai ruošiasi mokslui ir t.). kurio raštai jau tada susirinkusio būrelio tarpe su­ keldavo nepaprastą entuziazmą. Taip pat buvo ištremtas į Rusiją ir Ad. išardė rusai. Napoleono nugalėtojai 1815 m. siuntinėjo jiems savo raštų ir t. Lietu­ voje tuo tarpu įsikūrė net kelios masonų ložės (Vilniuje. tačiau žadindamos patriotizmą ir ragindamos rūpintis savo krašto reikalais. Bajorija ėmė nerimauti ir tartis. kuris pa460 siryžo. O ji buvo lenkų mesta: 1830 m. Tačiau revoliucijos paleisti žmogaus laisvės šūkiai Napoleono šeimininkavimo metu Europoje jau buvo su­ kėlę ir tautų laisvės šūkius.).t. bendraudama su pla­ čiaisiais jaunuomenės sluoksniais. bet ir daugybė vilniečių. Buvo ištremtas ir patsai filaretų vadas T o m a s Ž a n a s . jos savaime kėlė nepasitenkinimą tais. į kurią buvo stengiamasi įtrauk­ ti daugiau narių. Viena iš stipriausiųjų to meto organizacijų buvo m a s o n a i . Su revoliucijos idėjomis kovoti buvo sudaryta Š v e n ­ t o j i S ą j u n g a . norėdami savo karalystę išvaduoti iš Rusų caro valdžios ir suvienyti visas iki pirmojo padalinimo turėtąsias žemes. jame skaudžiai išplakdavo savo visuomenės ne­ rangumą ir apsileidimą. Tą nuotaiką ugdė ir pats universitetas. kurio paskaitų su­ sirinkdavo klausyti ne vien studentai. Kražių ir kt. kurios rusų priespaudos įtakoje įsikūrė Vilniaus universitete ir kitose mokyklose. Tam tikslui ji rengė visokius pasilinksminimus. Mickevičius. Vienas Vilniaus gimnazijos mokinys ant lentos užrašė: „Te­ gyvuoja gegužės 3 d.universitetą. tačiau su studen­ tais tebepalaikė glaudžius ryšius. norėjo pakelti ekono­ minę ir kultūrinę krašto gerovę. Ir jos tikslas buvo panašus — m o k s l a s . išvaduoti savo kraštą iš Rusų jungo. ši reforminio seimo konstitucija lenkų ir Lietuvos bajorijos buvo laiko­ ma siektinu idealu ir laisvės garantija). gėrėdamasi švietimo ir prancūzų revoliucijos idėjomis. T i k visai netikėtai beplintantį judėjimą 1823 m. vakarėlius ir t. konstitucija!" (mat.

cūzų ir Anglų suteiktoji belgams parama davė vilties lenkams. ir po kruvinų kovų Lenkų karalystės autonomija buvo panaikinta. Jau vienas jo vardas rodė Len­ kijos sukilėlių bendrumą su Lietuva. kai pamatė. kad len­ kai tuojau atsiųs j Lietuvą savo kariuomenės. Rusai liko tik Kaune ir Vilniuje.). kuriai vado­ vavo generolas Gelgaudas. nes len­ kams nesisekė. — jie pradėjo bėgti iš sukilėlių eilių. Po kurio laiko Varšuvos sukilėlių priešaky atsistojo M. užuot kovojęs su rusais. rinkdami jėgas. gavusi vė: vieni kitiems prikai­ kapitono laipsnį (f 1831 m.000 žmonių. jie taip pat negalėjo prisimušti ir prie Palangos. Tačiau jie apsivylė: niekas neatėjo į pagalbą. Dembinskis į Kuršo pasienį. Pirmieji nutarė sukilti ir surašė sukilimo aktą Raseinių bajorai (1831 m. Nepaisydami to nepasisekimo. o Rohlandas į Palangą. V a l s t i e č i ų s u k i l i m a s . tačiau organizuotai jie sukilo vėliau. Rusų valdžia dar prieš sukilimą gabesniuosius žmones buvo ištrėmusi. kur pasirodė di­ Emilija Pliaterytė. Tą pačią dieną 50 raitelių. Tuojau visose apskrityse ėmė rinktis bajorai. vadai nu­ sprendė pulti Šiaulius. kad Anglija su Prancūzija parems ir juos. tiktai paradavo ir puotavo. B a j o r i j o s s u k i l i m a s . džiausia tarp jų nesantar­ heroiška sukilėlių vadė. ir Varšuvoje tuojau susi­ darė iš Lietuvos kilusių bajorų komitetas. kurio vadovybėje buvo ir Gelgaudas. Kaip tik tuo metu ėmė bruzdėti v a l s t i e č i a i . Bet Chlapovskis. buvo sunku susi­ siekti su Varšuva. iš Rohlando būrio pasi463 . šiojo. Krašto bajorija buvo labai nepatenkinta generolais. kiekvienas norėjo vadovauti. Trokšdami baudžiavos panaikinimo. Jų būriai turėjo išsislapstyti miškuose ir. kurie pažiūrėjo į sukili­ mą. jie pirmieji sukilo: rusams pradėjus rinkti re­ krūtus. pasižadėjimus susijungti su Lenkija. Netekęs 2. Bet čia sukilėliai buvo rusų kariuomenės iš­ vaikyti ir pabėgo į Prūsiją. kuris turėjo vadovauti Lietuvos sukilimui. Rusams kontroliuojant kelius. Komitetas nežinojo. Atėjus lenkų sukilimo žiniai. Norėdami sukilėlių nuotaiką pakelti. Radvila. kovo 25 d. jie vienoje kitoje vietoje pasipriešino.). Tik vėliau. kur turėjo būti atgabenti Anglijoje nupirkti ginklai. kad prie jo pri­ sidedanti ir Lietuva. Ta­ čiau ir čia nepasisekus. Komitetas laukė. Bet sąlygos sukilti buvo labai nepalankios: jam nebuvo dar pasiruošta ir nebuvo ginklų. kad ponai nė negalvoja apie baudžiavos panaikinimą. prieš pereidamas Prūsijos sieną. Šis komitetas suki­ limo vadovybei įteikė pa­ reiškimą. ir visam krašte neatsirado tinkamo vadovauti žmogaus. skelbti sukilimo aktus. Tada K u r š ė n u o s e įvyko paskutinis vadų pa­ sitarimas. Netrukus sukilėliai buvo visiškai išblaškyti. Pagaliau generolai sutarė savo jėgas perskirti: Chlapovskis ir Gelgaudas turėjo eiti į Kauną. Tuo pat metu ten buvo atžygiavęs ir Rohlandas. Ypač plačiai išsiplėtė valstiečių sukilimas Gintiliškių ir Salantų parapijose (Telšių apskr. Vilniu­ je tuojau susidarė specialus komitetas. Chlapovskio kariuomenei padedant ginklus. Nuo Vilniaus jie buvo atmušti. Nors atskiri bajorai vadova­ vo ir valstiečių bruzdėjimui. Sukilimas Lietuvoje. ir labai greit sukilėlių rankose atsidūrė visa Lie­ tuva. Ta­ da buvo išsiųsta į Lietuvą kariuomenės. padėjo gink­ lus. 462 Kariuomenės žygiai. Tačiau puo­ limas nepasisekė. val­ stiečiai buvo sukilę ir kitose srityse. bet veltui. nuotaika dar labiau nukri­ to. kad ir jiems pasiseks. bet nieko neveikė.). laukti lenkų paramos. Tuo tarpu rusai atsiėmė Ukmergę. nė ką veikti. Šitas raseiniškių pa­ sisekimas sujudino visus kitus. 100 pėsčiųjų šaulių ir 400 valstiečių užėmė Raseinius. kaip į savo socialinį išsilaisvinimą. Gelgaudas pasitraukė į Raseinius. Bet toliau sukilėliams jau nebesisekė. Jonavą ir Šiau­ lius. Pirmiausia reguliarinė ka­ riuomenė ir visos sukilė­ lių pajėgos buvo suburtos Vilniui pulti.

9. jį uždarė. Tik malšindamas 1831 m. rusai išplėšė ne tik gyven­ tojų namus. Pažaisly. Telšiuose ir kt. o tik sukilėlius gaudyti. į Prūsiją perėjo ir Rohlando būrys. Iš pradžių buvo dar paliktas me­ dicinos fakultetas ir dvasinė akademija. rudenį buvo likviduotas sukilimas. Nukentėjo taip pat ir bažnyčios. Ukmergėje. Dar smarkiau buvo pradėti persekioti unitai. Panevėžy. prisirišę prie patrankų nusivarė į Vilnių.girdo šauksmas: „Klastai" — ir vienas karininkas prijojęs nu­ šovė Gelgaudą. Visa tai buvo daroma rusiškajam gaivalui su­ stiprinti. Padubysio ir Kolainių mokyklos buvo uždarytos. Dembinskiui išvykus. Ypač nukentėjo Ašmena. kuriam ir atiteko beveik visas Vilniaus uni­ versiteto turtas (biblioteka.) sukilimo pasidarė dar griežtesnė. buvo sudrausta. Rusų kariuomenei jau nebeteko kovoti. Rusai tuo tarpu atga­ beno į Lietuvą daugiau savo kariuomenės. mokslo priemonės ir t. Lenkijos autonominė karalystė buvo panaikinta. Sukilimas nedavė niekam naudos. išžudė apie 80 žmonių.). Privatiniuose dvaruose tebuvo tik suvienodintos vals­ tiečių prievolės. Sukilimo numalšinimas. Be to.). Tačiau tie inventoriai nega­ lėjo daug padėti. Bet po keleto dienų. — 1832 m. Valdžia. Kėdainiuose ir Jurbarke buvo pastatytos naujos cerk­ vės. Tačiau jis neketino pasiduoti. ir Dembinskiui nebe­ įmanoma buvo kariauti. Ukmergėje. Kai 1817 m. o Pažaislio vienuolyne apsigyveno pravoslavų vyskupas — archieriejus. jo vie­ toje įvedė rusų įstatymus. Lietuvoje nebeliko jokios stipresnės pajėgos. Į ištremtųjų vietas buvo privežta rusų. Tokiomis žiauriomis priemonėmis 1831 m. kuriuose nuo seno buvo surašomos visos valstiečių pareigos. suartinti su Ru­ sija. vidury beveik nepakitėjo. o dvasinė akademija buvo per­ kelta į Petrapilį. panaikino ir L i e t u v o s s t a t u t ą (1840 m. Raseiniuose. ji viską plėšė ir žudė nekaltus žmones. Baudžiavos panaikinimas Valstiečių būklė X I X amž.). kurie neprisidės prie sukilėlių. padėjęs ginklus. kurie veikiai visai išnyko — buvo varu suvaryti į pravoslaviją (žiūr. Tik po sukilimo konfiskuotose ba­ jorų ir dvasininkų žemėse valstiečių būklė žymiai pagerėjo. Užimdama miestus ir miestelius. Užėmę miestelį. 303 psl. Kaip tik tuo metu Rusų valdžia įkūrė savo uni­ versitetą Kijeve. norėdama užgrobtuosius kraštus. daug žmonių žuvo sukilimo maišaty.t. nugalėjęs daugybę kliūčių. Tuo buvo norima atkreipti valstiečių akis į carą. pradėjusi kalbėti apie baudžiavos panaikinimą. Inventoriams suvienodinti visose gubernijose buvo įsteigti specialūs komitetai. duodant jiems suprasti.). o Kražių mokykla perkel­ ta į Kauną. Tuo būdu reguliarinės kariuomenės Lietuvoje teliko tik Dembinskio rinktinė (apie 3. Rusai nepaliko ramybėje nė Vilniaus u n i v e r s i t e t o . jis laimingai pra­ simušė iki Varšuvos. kad tik iš jo tegalima laukti malonių. — tas klausimas daugiau jau nebeiškilo. sukilimą. kuri po naujojo (1863 m. po sukilimo prasidėjo daug smarkesnė Lietuvos rusinimo politika. Kauno buvusi jėzuitų bažnyčia. nes valstiečiai vis tiek pasiliko beteisiai: jei L i e t u v o s fstorija. tačiau tatai buvo vien tik gražūs pažadai. tereikalaudama mokėti palyginti labai mažą činšą (bajoriškųjų valstiečių būklė buvo daug sunkesnė). bajorija. Vienu žodžiu. bet netrukus medicinos fakultetas buvo panaikintas. Nebuvo aplenktos nė mokyklos: Kalvarijos. Uždarytų mokyklų vietoje veltui buvo bandomos kurti rusiškos mokyklos: jos neturėdavo mokinių. Sukilimo padariniai. Rusų valdžia žadėjo laisvę tiems valstiečiams. bet ir bažnyčią. buvo konfiskuoti ir visi dvasininkų dvarai (jiems buvo palikti tik maži sklypeliai žemės). o tuos. Za­ rasuose. tų dvarų žemę išdalino valstiečiams. Buvo uždaryta daugybė vienuolynų (Kaune. nes kunigai taip pat buvo prisidėję prie sukilėlių. Lietuva ir Len­ kija buvo nuteriotos.500 karių). laikydamas jį to negarbingo žygio kaltininku. norėdama sudaryti krašte carui atsidavusį visuomenės sluoksnį. kur buvo iškilmingai sutiktas ir už nuo­ pelnus paskirtas Varšuvos gubernatorium. ku­ riuos įtarė dalyvavus sukilime. Panevėžio ir Raseinių pijarų bažnyčios buvo paverstos cerkvėmis. 3 0 465 . kurie turėjo pasidaryti caro valdžios atrama. Tam tikslui buvo įsakyta paruošti vadinamuo­ sius i n v e n t o r i u s . Padaręs tikrai didelį žygį. Valdžia. o dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilumą. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfis­ kuoti.

Po to (1858 m. Todėl buvo labai nau­ dinga gerai sutvarkyti ūkį. Lietuvos komitetų darbas ėjo ne be kliūčių. o v a l s t i e č i a m s d u o t a t e i s ė p e r 4 9 m e t u s i š s i p i r k t i žemę. panaikinus baudžiavą. O kaip tik tuo metu. Invento­ riuose. kad pir­ mąja sąlyga jie laiką baudžiavos panaikinimą ir kad jie patys mielai atsižadą savo teisių valstiečiams. Kai ėmė plisti gandai. Anglijai panaikinus įvežamuosius muitus (1846 m. Po karūnacijos visi Lietuvos gubernijų sei­ meliai. Dar per karūnaciją caras įsakė atsiklausti dėl baudžiavos panaikinimo į iškilmes suvažiavusios bajorijos. kur tokį (1855—1881 m. 467 . Valstiečiais susirūpinta tik po nelaimingojo Krimo karo (1853—1855 m. kad tai. revoliuciniai judėjimai Europoje. už kitų dienų darbus turėjo būti atlyginama nustatyta taksa. Ta čiau dvarininkai šitų nuostatų labai retai tesilaikydavo.) valstiečių at­ leidimo projektui pa­ ruošti visose Lietuvos gubernijose buvo suda­ ryti bajorų komitetai. Mat. kad siaučiant reakcijai. pavyzdžiui. bet Lietuvos atstovai aiš­ kiai pasisakė už valstiečių atleidimą.s ir palikta). Rūpestis panaikinti baudžiavą išėjo iš pačios caro valdžios. Nebuvo tik sutikimo dėl tolimesnio jų li­ kimo. kuriuo būdu. o 1830—1831 m. turėsią būti jiei . O tą reakcionieriškumą dar labiau žadino 1830 ir 1848 m. — ir Rusų užgrobtoje Lenkijoje ir Lietuvoje.daru". Lietuvos bajorijos dauguma jau buvo supratusi baudžiauninko darbo neproduk­ tyvumą ir tikėjosi. tuo metu Rusijos valdžia buvo uoliausia absoliutiškosios Europos tvarkos saugotoja. Apie baudžiavos panaikinimą jau galvojo ir caras Mikalojus I. ėjo gandai. vasario 19 d. Bet vis dėlto vienur daugumas. —' pareiškė. tačiau jo vyriausybės dėmesį vis nukreip­ davo polit niai įvykiai. Baudžiavos panaikinimo manifestas buvo paruoštas Petra­ pily ir paskelbtas 1861 m. — atsakydami į klausimą. buvo pra466 sidėjusi didelė javų paklausa eksportui. kad nuo valako turi eiti dva­ rui baudžiavą 3 dienas savaitėje vyras su arkliu ir 1 dieną mo­ teris. kurių -darbą turėjo su­ vienodinti centralinė komisija Vilniuje. Mat. suteikiamos Europos valdovams kiekvieno revoliucinio judėjimo metu. bet galų gale visi sutiko. mokan­ čiais tik mokesčius. Dėl pa­ ramos. Juo visoje Rusijos impe­ rijoje buvo p a n a i k i n t a b a u d ž i a v a .). nes bajorijos tarpe atsirado nemaža baudžiavos šalininkų. kad. Ši­ tos komisijos sudarytas projektas buvo nusiųs­ Caras Aleksandras II tas į Petrapilį. Rusų valdžios sluoksniuose buvo įsigalėjusi reakcionieriškoji linkmė prieš visas liberališkąsias sroves. Pačios Ru­ sijos bajorija pasisakė neigiamai. jie neturėjo kam pasiskųsti. y. kuris reakcionieriška jai politikai sudavė didelį smūgį. reikėtų pagerinti valstiečių būk­ lę. nebuvo kada rūpintis valstiečiais. kitur bent dalis bajorų stojo už tai. ir todėl buvo priešinga kiekvienam liberališkajam judėjimui. su kuriais bus galima pakelti ūkį. kur dar tebebuvo baudžiava. kad valstiečius reikia paversti činšininkais. nebuvo galima atimti valstiečių valdomos žemės. ką valstiečiai valdą.). ir vals­ tiečiai buvo verčiami dirbti dvare didesnį skaičių dienų ir už tai jokio atlyginimo negaudavo. Tad baudžiavos panaikinimu susirūpino jau naujasis caras A l e k s a n d r a s II (1855—1881 m. Be to. buvo nustatyta. kad valstiečiams turi būti leista išsipirkti savo val­ domąją žemę ir pasidaryti jos savininkais. kad baudžiava būsianti panaikinta. kuris tėvo politikos nepasisekimus norėjo pataisyti vidaus reformomis. Aišku. atsiras pigių dar­ bininkų. caras buvo net pramintas „Europos žan.ponas didino prievoles.). daugelis ponų valstiečių valdo­ mąją žemę prijungė prie savo dvaru (mat. pat darbą dirbo speciali komisija visai Rusijai. t.). jų nuomone. nes tik Rusija tebebuvo vienintelis Europos kraštas.

ir šie nurimo. 1863 metų sukilimas Sukilimo išvakarės. valdžia ėmė spausti ku­ nigus. nenorėjo atiduoti vals­ tiečiams geresnės žemės ir stengėsi juos perkelti į prastesnes so­ dybas. buvo nustatyta. kad neįsikištų kitos valstybės — kongreso dalyvės. Varšuvoje ir visame krašte prasidėjo pusiau tautiškos. Tačiau praėjo paskirtasis laikas (2 metai). ir vėl pra­ sidėjo bruzdėjimas. Kariuomenės šaukėsi tiek daug dvarininkų. Rusai ėniė drausti tokias manifestacijas ir patriotiškų giesmių giedo­ jimą' bažnyčiose. o tokių sutarčių teatsirado vos tiktai keletas. jos reikalams tvarkyti buvo įsteigta iš pačių lenkų sudaryta V a l s t y b ė s T a r y b a . bet juridiškai bu­ vo laikoma tebesančia. kurių priešaky bu­ vo pastatyti t a i k o s t a r p i n i n k a i . o kai kur jie net pradėjo prašyti. kad iš sutarčių su ponais gali sulaukti naujų prievolių. ir bijojo ją panaikinti. Dvarininkai. o ne autonomijos. Jei kur valstiečių dirbama žemė sudarė daugiau. Gu­ bernijose buvo įsteigtos taip pat rinktosios tarybos. Valstiečius apėmė siaubas: daugelis jų išbėgiojo. nes Rusija ją buvo gavusi (1815 m. kaip 2 /s visos pono nuosavybės. Jos spiriamas. 10. ir atsisakinėjo daryti sutartis. tik savimi tesirūpino. Žemaičių vysk. Dvarininkai. Tik sukilimo mal468 šintojas Murajovas 1861 m. kuriuo ją perspėjo. apsigyvenę kaimuose.Reformai atlikti buvo sudarytos apskrityse v a l s t i e č i ų k o ­ m i s i j o s . kad 1863 m. Daugelis dvarininkų jau iš anksto išvarė valstiečius iš geresnių sodybų ir paliko juos be žemės. Naujasis caras Aleksandras II (1855—1881 m. naikino jų turtą. susodinti į kalėjimus arba kitur išgabenti. vadinami taikos suvažiavimais. — juo labiau. kad valdžios daromos reformos ir palengvinimai gali nuraminti 469 . Norėdama nuraminti patriotiškąjį len­ kų judėjimą. tai iš dalies valstiečių ji turėjo būti atimta. ištisus mėnesius kankino vals­ tiečius. bijodami. Baudžiavos panaikinimo vykdymas buvo pačių dvarininkų rankose. kad dvarininkui turi likti ne mažiau. sukili­ mas nepanaikino vilčių atgaivinti nepriklausomą Respubliką. žinoma. kaip Vs visos jo turėtosios že­ mės. Tuo būdu per tuos dvejus metus. apskritys padalintos į apylinkes. Vien Kauno gubernijoje tokių žiaurių egzekucijų buvo padaryta net 117. Vykdant reformą taip pat turėjo atsirasti bežemių: mat. Bet nei vyskupo įspėjimas.) valdymo pradžioje Lenkijai davė šiokių tokių palengvinimų. Judėjimas ypač plėtėsi Lenkijoje. kad reikėjo jos atvežti net iš kitų gubernijų.) Vie­ nos kongrese. Daugelis valstiečių buvo skaudžiai išplakti rykštėmis. Su valstiečiais turėjo būti sudarytos specialios sutartys. nei rusų įvestoji karo būklė nei smarkios bausmės bei areštai ir trėmimai į Rusiją — nieko negelbėjo. Todėl jie ėmė kviestis į savo dvarus rusų kareivių. Lietuvos bajorija visą laiką sekė lenkais). nes toks gyve­ nimas atrodė nebeįmanomas. nes visi taikos tarpininkai buvo renkami iš jų tarpo. reformą pakreipė valstiečiams nau­ dingesne linkme. kad iš skelbiamo­ sios laisvės nieko neišeis. Visą reformą pagal manifestą ir papildomuosius įsakymus (ukazus) reikėjo atlikti per 2 metus (tuo laiku valstiečiai dar turėjo eiti baudžiavą). ir įsakė tokiuos giedojimus kiek galint stabdyti. Taip pat jis įspėjo kunigus nedalyvauti ruošiamose manifestacijose ir neduoti joms bažnytinių vėliavų ir kitokių insignijų. pusiau religiškos manifestacijos. ėmė net bruzdėti. V a l a n č i u s net išleido savo kunigijai aplinkraštį. vadus pradėjo sodinti į kalėjimą ir tremti į Rusiją. jos įvykdyti nepasisekė. Jomis buvo norima sukelti patriotizmą. o didesniesiems nesu­ sipratimams spręsti — visų tarpininkų suvažiavimai. Manifestacijoms nesiliaujant. Karštesnieji lenkai. Lenki­ jai buvo duota net autonomija. Griežtas rusų režimas dar labiau kėlė lenkų nepasitenkinimą. kaip atskirą politinį vienetą. Valstiečiai tuo tarpu pradėjo būkštauti. bet jų buvo per maža. Sukilimas Lenkijoje. Į tokį valstiečių elgesį ponai žiūrėjo. Tačiau daugumui lenkų šitie naujumai nepatiko. Rusų valdžia griebėsi nuosaikių priemonių. nes jie reikalavo ne­ priklausomybės. Lenkų karalystė faktiškai buvo panaikinta. kaip į ne­ paklusnumą ir galimo maišto pradžią. paskirtus reformai. kad grąžintų baudžiavą. kad už patrio­ tiškų giesmių giedojimą bažnyčiose valdžia nusistačiusi bausti. Lietuva nuo jos irgi neatsiliko. Skaudžiai numalšintas 1831 m. pabūgę. įvyko sukilimas prieš Rusų valdžią. Tos manifestacijos persimetė ir į Lie­ tuvą (mat. be to. Kareiviai.

kurios tu­ rėjo saugoti kaimų smukles. Taip pat buvo žadama duoti po 3 margus žemės visiems trobelininkams ir darbininkams (ži­ noma. negu Lenkijoje. tačiau didesniuose miestuose tebesilaikė rusų kariuomenė. Sukilimo malšinimas. dalgiais ir kitais menkais ginklais. (Lietuvoje sukilime jų dalyvavo daug daugiau. Mackevičius). Išsislapsčiusiems sukilė470 471 . miškus ir tikrinti visus pravažiuojančius ar praeinančius. Nors sukilim